Ši knyga yra skirta Algimanto Mackaus 20 metų mirties sukaktuvėms pažymėti. Knyga susideda iš anksčiau išleistų poezijos rinkinių: JO YRA ŽEMĖ, NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI, CHAPEL B. (Leidėjai)

Paskiras žodis, įvaizdis ar simbolis nebus tikrai laisvi, kol jie tarpusavy nesudarys prasminės poetinių vertybių struktūros, nuosekliai išvystytos visumos. Mackus to siekia per visus savo rinkinius, nežiūrint to, kad jie tematiškai ir stilistiškai vienas nuo kito iki tam tikro laipsnio skiriasi, o ir savo viduje atspindi fragmentuotą mūsų amžiaus sąmonę. Vienas iš jungiančių faktorių yra pasikartojančių įvaizdžių grandys, kartais išsitęsiančios per visas tris knygas ir įgyjančios naujas prasmes naujuose kontekstuose. (Rimvydas Šlbajoris)

Mūsų poezija paženklinta susimąstymu. Tėvynė, gamta, meilė, vienatvė, sielų bendravimas, kentėjimai lyriški ir tragiški – visos šios idėjos jau seniai vaikšto po lietuvių poetų eiles, ieškodamos įsikūnijimo kaip aspektai tiesos, grožio ir prasmės, kaip idealo ilgesys ar išpažinimas tikėjimo. Algimantas Mackus priklauso šiai tradicijai todėl, kad jis ją griauna, ir griaudamas savaip tęsia. Jo talento ašmenys yra nukreipti prieš mūsų poetikoj įsitvirtinusias žodžių užtvaras, supančias ir slepiančias Mackaus pergyvenamą šio amžiaus tikrovę. Žodžiai, kurie tikrovės, jo sąmonėj esančios, nebeišreiškia, jam stovi prieš akis tartum beveidės kaukės – skydai. Ant jų visi realūs daiktai atrodo tartum nupiešti, lyg ant jau nebesančių valstybių herbų, kaip visų įprastinių idėjinių prielaidų ir tariamai išspręstų būties mįslių stilizuoti pavidalai. Į šią apgaulę, suvokiamą per nusistovėjusius poetinius įvaizdžius, ir visuotinai laikomą poetišku tikrovės ekvivalentu, ir atsimuša Mackaus talentas nelyg, jo žodžiais tariant, „į Dievo masę / dūžtanti avarija“.

2016 m. vasario 25–28 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje „Kitų knygų“ leidykla skaitytojus pasveikins 12 naujų knygų. Tai:

● Anetos Anros romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“,

● Dariaus Pocevičiaus urbanistikos istorijos tyrinėjimai „100 istorinių Vilniaus reliktų“,

● Žygimanto Kudirko interaktyvios poezijos rinkinys „XXI a. Kudirka“,

● Ankstyvosios Tomo Arūno Rudoko prozos rinktinė „Nors kelio nėra“,

● Redo Diržio studija „DADA ir DAilės eDukacijA“,

● Grafo Lautréamont’o „Maldororo giesmės“,

● Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“,

● Ernsto Jüngerio knyga „Plieno audrose“,

● László Krasznahorkai romanas „Priešinimosi melancholija“,

● Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Piknikas šalikelėje“,

● José Saramago romanas „Praregėjimas“,

● Naokio Higashidos knyga „Kodėl taip mėgstu šokinėti“.

Su Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperi­mentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno snie­go“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose ban­dymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto cen­triniu estetiniu principu. Avangardinė kūryba atsiriboja nuo tradicijos ir poetine praktika, ir manifestų bei atviro pasisakymo būdu, bet ji nebūtinai šį prieštaravimo mo­mentą įjungia į patį kūrinį, nebūtinai jį panaudoja kaip struktūrinį elementą ar sutapatina su siužetu. Tačiau Mackus panašus į Radauską ta prasme, kad jis sulydo kūrybos ir prieštaravimo sąvokas, siekia sukurti poetinį pasaulį ne tik skirtingą nuo tradicinio, bet tokį, kuris kiekviena savo linija kūrinio rėmuose tradiciniam prieš­tarautų, jį keistų. Pavyzdžiui, Mackus panaudoja kontrapunktinę kompoziciją, sugretina liaudies dainų nuolaužas ir savus motyvus, subtiliai modifikuoja įprastinius lie­tuvių poezijos vaizdus, kalba lyg dviem balsais ar iš­plėtoja savotišką literatūrinį pokalbį ir tuo būdu suprie­šina du stilius ir dvi tikrovės interpretacijas: savąją ir tą, kurią randa lietuvių literatūros aruoduose. Jo poeziją galima pavadinti revoliucine todėl, kad poeto sukilimas prieš tradiciją, Mackaus žodžiais tariant, jo laisvėjimas kūrybiniu aktu yra tikrasis kūrinio veiksmas, pasikarto­jantis ir detalėse, ir visumos sąrangoje. Tai nereiškia, kad Mackus išvis atsiribotų nuo lietuvių poezijos. At­virkščiai, savaip interpretuodamas lietuviškus motyvus, jis savo kūrybai duoda lietuviško atspalvio žmogaus ir gamtos ryšio užuominų, įprastinio peizažo detalių, van­dens, žemės, žolės ir t. t. vaizdų ir sąmoningai įsiterpia į gimto krašto poetinę tradiciją.

Mackaus dialogas su lietuvių poezija turi aiškią kryp­tį: parodyti žodžių apgaulę, kuria maskuojama tikrovės veidas, ir, atsisakius iliuzijų, į pasaulį pažvelgti tyru žvilgsniu, ne tuo, kuris prasmes teikia, bet tuo, kuris jas atmeta, atpažinęs tikruosius mirties ženklus ir žmonių gyvenime, ir gamtos reiškiniuose. Saulėleidžiai, Aisčio kūryboję tragiški, bet kartu prasmingi savo kančios simbolika, Mackui yra pasenę, nuvėsę. Jie neprisipildo jo­kio reįkšmingo turinio ir tėra „šviesos išblėsimas“, pa­prasta gamtinio dėsnio apraiška. Jei liaudies dainose žmogaus skausmas praranda aštrumą, įterptas į mirties ir atsinaujinimo ciklą, tai Mackaus kūryboje subtilia, vos pastebima struktūros modifikacija išgaunamas prie­šingas efektas: ironijos gaidos nutraukia amžino pasikar­tojimo ritmą, pasaulio veidą išvedžiodamos laikinumo, šiurpios mirties gijomis. Beržas, lietuvių poetų išgyvena­mas kaip vienas žmogaus nuotaikoms jautriausių me­džių, praranda savo emocinę spalvą, jį poetas pridengia šiurkščios, jausmo išsekimą sugestijuojančios, mėnesie­nos vaizdu. Panašiai saulės patekėjimas ir nusileidimas, paprastai suprantami kaip du dienos šviesos atskiri mo­mentai, Mackaus yra tartum sulydomi į vieną ir tą pa­čią akimirką. Tuo būdu, išbraukdamas šviesos motyvą, poetas išbraukia prasmės dimensiją, vaizdą sukompo­nuoja taip, kad jame nebūtų jokio vertybes teigiančio žvilgsnio. Šitokią vaizdų struktūrą Mackus ir pavadina neornamentuota kalba, poetiniu metodu, kuris ne tik vengia retorinių puošmenų, grožio ar harmonijos efek­tų, bet nuosekliai ieško grubaus žodžio, nedailintos ra­šysenos, kuri atitiktų poeto prasme nepasitikintį žvilgs­nį. „Neimsiu vynuogės išnokusio ovalo“, sako poetas, at­sisakęs gyvybę, būties pilnumą (čia išreiškiamą apvalu­mo sąvoka), prasmingą pasaulį teigiančių poetinių, ypač tradicinių, simbolių.

Išblukusių vertybių tarpe randame vieną, kuri ryš­kiau nei kuris kitas motyvas paradoksiškai parodo ir tęs­tinumą, ir lūžį tarp Mackaus ir žemininkų kartos. Tai yra prarastų namų tema, kurią Mackus radikaliai užbaigia, prieidamas visiško ne tik namų, bet išvis nulemtos bei žmogui prasmingos erdvės panaikinimo tašką. Jei Nagio šiaurės žemė, apsnigta, užpustyta, balta „lyg popieriaus lakštas“, poetui vis tiek turėjo realumo, jei Niliūno in­tymieji namai, – tolimi, nepasiekiami, užkerėti, – traukė savo būties pilnumo pažadu, tai Mackaus kūryboje įsb gali visiškos tuštumos vaizdai, savotiška neutrali erdvė, paneigtas ir „iškankintas plotas“, kuriame poeto siela neįstengia pastoviai įsitvirtinti. Ne tik namai yra žymimi nebūties ženklais, bet pati žmogaus siela, sustingusi statiška poza, neturi vidinio judesio, polinkio išeiti į išorę ir įsišaknyti ją supančioje aplinkoje. „Dvylika var­tų į šiaurę, / dvylika vartų į pietus“ – tačiau Mackaus žmogus pro vartus neina, nei į namų pusę, nei į sapnų šalis, nei plataus pasaulio pažinti. Jis todėl yra laisvas, neapibrėžtas, neribojamas namų sienų, bet taip pat her­metiškas ir visu veidu atsisukęs į save, jis nepažįsta to Niliūno kūryboje dažnai sutinkamo „tu“ įvardžio, ku­riuo yra pavadinama realybė, kita nei paties poeto są­monė.

Gimęs Lietuvoje, bet subrendęs išeivijoje, svetimos aplinkos įtakoje, Mackus, be abejo, jautė ypatingai stip­rų lūžį savo paties patirtyje: tolimos vaikystės pasaulis nesiderino su vėlesniu Vakarų kultūros įnašu. Tai poetą skatino nesustingti praeities prisiminimuose, negyventi senais įsitikinimais, bet ieškoti žodžių, kurie išreikštų esamo momento autentišką mintį. Mackus taip pat išgy­vena dar vieną išeiviui kūrėjui charakteringą konfliktą: lūžį tarp savo vidinio pasaulio, susiformavusio svetimų literatūrų ir kultūrų poveikyje, ir poetinės kalbos, pa­veldėtos iš lietuvių literatūros tradicijos. Gali būti, kad Mackaus prieštaraujantis dialogas su lietuvių poezijos vaizdynu, apskritai jo ypatingas dėmesys literatūriniam žodžiui, taip pat ir jo pastangos susikurti naują, neorna­mentuotą kalbą, buvo minėto konflikto išdava. Tačiau Mackaus kūrybinį kelią lėmė ne tik išeivijos faktas, bet taip pat jo išskirtinis, lietuvių lyrikoje retai sutinkamas jautrumas individo santykiams su aplinka, ne tik su re­gimuoju pasauliu, bet taip pat ir su visuomene bei joje įsigalėjusiais vertybiniais matais. Į lietuvių literatūrą atėjęs po žemininkų kartos, poezijai davusios platesnį pagrindą, Mackus žvelgė į žmogų kultūriniame konteks­te ir jo savitumo problemą siejo su ideologiniu auklėji­mu ir perauklėjimu. Tai pastebime jo vaizdų struktūro­je, kur kartais jungiami dviejų kultūrų motyvai (pavyz­džiui, vaizdas: negrė Marija), intarpuose nelietuvių kal­ba, taip pat ir kūrinių temose, pvz., „Baladėj apie Ge­rąjį John'ą“, kuri nesiriboja Afrika, bet turtingais, kondensuotais vaizdais išreiškia istorijoje nuolat besikarto­jančią žmogaus kultūrinio bei ideologinio perauklėjimo dramą. Prarastą ar atimtą savitumą Mackus prilygino mirčiai, o savo kūryba turbūt siekė pilnutinės laisvės, tos tobulai autentiškos egzistencijos, kada poeto siela, sutapusi su savimi, neturi individualumą žudančių išorės pasaulio dėmių. Tai buvo jo tikroji vertybė, poezijoj rea­lizuojama tradicijų modifikavimo keliu.

       Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.

Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę.

Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau asmeniškai iš Juzefos Mačiokienės, aviacijos pulkininko Mykolo Mačioko žmonos, ištremtos į Igarką. Kalbėjomės jau nepriklausomybės metais. Ji pasakojo apie pirmas Kūčias Igarkoje. Visi buvo apgyvendinti palapinėse, niekas nebuvo pasiruošęs tokiam tremtinių skaičiui. Naktimis prišaldavo plaukai prie palapinės brezento. Kai atėjo Kūčios, kelios moterys pasiprašė, kad jas paliktų palapinėse, nevarytų į darbą, rytą nušveitė stalą, neobliuotų lentų, su plyta, klostė nosinėm, audeklo skiautėmis, kuo turėjo, ir iš burokų, iš duonos parengė Kūčių stalą žmonėms, kurie ateis iš darbo. Kartu gyveno ir vyrai, ir moterys, įvairių tautybių žmonės. Jiems parėjus moterys pasakė: šiandien pas mus didelė šventė – Kūčios. Visa šeima turi būti namie. Kitos šeimos mes šiandien neturime, jūs esate mūsų šeima. Mes kviečiame jus prie bendro stalo. Visų detalių, kas buvo papasakota, neatsimenu, jos išsitrina, tik atsimenu, kad musulmonas nubėgo užsidėti sau kepurės, kadangi iškilminga vakarienė. Jie visi pasėdėjo prie stalo, ir vienas gruzinas sako: šitos moterys šįvakar mums priminė, kad mes visi esame žmonės. Buvome tai pamiršę, mes ta­pome gyvuliais...
Žmogus tampa gyvuliu labai greitai, nežmoniškose situacijose jis neatsispiria tikrovei.
Tai yra vienas pasakojimas, o kitas pasakojimas – iš šių dienų. Koks jų ryšys, kokia šių pasakojimų kaip tekstų visuma – pasakysiu paskui.
Mano krikšto dukra mokosi Londone, muzikologijos magistrantūroje. Kad užsidirbtų pinigų studijoms, prieš metus dirbo Prancūzijoje. Ir tie įvykiai Paryžiuje, tie žmonės, kuriuos nužudė, kai kurie iš jų buvo asmeniškai pažįstami, kadangi jos draugas mokė muzikos vienoje šeimoje, kurioje buvo nušauta motina. Liko vyras ir septynerių metų dukrytė. Ir ta mergytė, šoko ištikta, septynerių metų vaikas, paklausė maždaug taip: ar bus kita mama? Ar bus kita mama tokia pat mama, kaip ta, kuri buvo?
Čia susiduriame su reiškiniu, kuris sukrečia, kai žmogus nežino, kas jis yra pačioje savo gelmėje, kokį gyvenimą jis gyvena, ir kas su juo yra. Kiekvienas žmogus, kovodamas už išlikimą, sužvėrėja – tai jokia naujiena, jokių psichologinių argumentų tam suvokti nereikia. Bet štai: „Šitos moterys mums priminė, kad mes esame žmonės.“ Jie buvo pamiršę. Ir šita mergytė iš Prancūzijos nežino, ir mes nežinome, kokioje kultūroje gyvename. Tas suvokimas prasiveržia skausminga vaiko aimana: ar kita mama bus tokia pat kaip šita, kur buvo? Gy­vename vartotojiškoje visuomenėje, kur įjungus kompiuterį viską jame galima pakartoti, jame viskas prasideda iš pradžių. Technologijos dabar pasiekė tokį lygį, kad kompiuterio spausdintuvas gali atspausdinti kūno organus, kuriuos galima persodinti žmogui. Bet čia pat prasideda tokie dalykai, kurie neįsivaizduojami, kuriuos išsilavinę ir išsimokslinę žmonės ignoruoja, o mažas vaikas yra priverstas susidurti su tikrove, sužinoti tą siaubingą tiesą, kuri išstumta iš kultūros, kad kitos mamos nebūna...
Kad yra nepakeičiami žmonės, nepakeičiami dalykai, su kuriais mes susiję krauju...
Kokį tai turi ryšį su mokykla, su teksto analize? Prie jos juk esame pripratę, ir man tai buvo mėgstamiausias dalykas, kurį dėsčiau Vilniaus pedagoginiame universitete. Mes žinome, kokie baisūs yra teroristai su šautuvais, bet nežinome, kokį baisų teroristą turime kasdieną pamokoje. Atleiskite, jei ką ši mintis šokiruos. Tas teroristas pamokoje yra racionalus protas. Bet protas nekaltas. Norėdamas paaiškinti pasaulį, jis nori valdyti pasaulį. Jis suskaido, sutrupina jį į gabalus. Atsikerta gabalą, kad galėtų ištirti. Studentams mėgdavau sakyti: teksto analizė – nuostabus dalykas, paimi kraujo lašą ir iš to lašo pasakai, koks žmogus yra, kiek jis sveikas, kuo serga ir net kiek jis dar gyvens. Dalis pakeičia visumą. Jau dvejus metus gyvenu kaip tik tokioje tikrovėje, kur dalis pakeičia visumą. Niekas man nelinki blogo, nėra jokios blogos valios, bet niekaip negaliu tapti vientisu žmogumi. Esu organų ir kaulų rinkinys. Ir kalbu apie save ne kaip apie kūną, kalbu apie mąstymą. Man reikėjo dvejų metų suprasti šitai tiesai, kad niekas nebemato žmogaus kaip visumos. Mato žmogų kaip daug dalių, kurias galima pakeisti. Ir kūrinio visuma, kultūros visuma, pasaulio visuma, žmogiškų ryšių visuma – keičia iš esmės viską žmogaus gyvenime. Dėl to, kad išvažiavo į užsienius tiek daug studentų, tiek daug žmonių, mes kaltiname blogą politiką, blogą spaudą, daug ką kaltiname... Bet juk mūsų vaikai išvažiavo, jų niekas nevarė. Jie gyveno pakeičiamame pasaulyje...
Mane labai apstulbino štai tokia mintis. Pavasarį skaičiau paskaitą Nacionalinės akademijos vaikams, visokių konkursų laureatams, visokių olimpiadų nugalėtojams, ir klausiu: kodėl jūs išvažiuojate į užsienį? Kodėl jums ten geriau? Buvo pasakyta: ten didesnės galimybės. Tada klausiu: ką reiškia žodis „galimybės“? Viena mergaitė iš tų moksliukų elito sako: ten gyvena daug geresni žmonės, ir jie mums padės.
Stulbinantis atsakymas iš išsilavinusių vaikų. Ir tai buvo ištarta didelėje auditorijoje, apie šimtas studentų... Sakau: kodėl jūs manote, kad svetimi žmonės jums padės labiau negu artimieji?
Štai čia susiduriame su labai dideliais dalykais, kurie prasideda nuo labai mažų – nuo „sutrupinto“ teksto. Mums atrodo, kad patogu išsikirpti teksto gabaliuką ir jį išaiškinti, pasirodyti savo proto gebėjimais. Sakoma, kad interpretatorius tekstą kuria. Bet iš tikrųjų tekstą parašė rašytojas. Ir gal kiek kitokį, negu mes susikuriame jį interpretuodami. Gal mes ir geresnį tekstą susikuriame savo interpretacijomis, bet gal rašytojas norėjo pasakyti kažką kita? Paprasčiau ir žmogiškiau?
Porą metų dirbau mokykloje, turėjau ketvirtokus, paskui vienuoliktokus, bet visą gyvenimą atsimenu vieną įvykį. Tai buvo labai seniai, mes mokėmės skaityti „Brisiaus galą“, jis buvo to meto programoje, mokytojos Laimos Abraitytės ketvirtos klasės vadovėlyje. Aš jį perskaičiau, ir kaip šiandien matau: visų vaikų akys pilnos ašarų... Ir supratau: Vanda, liaukis analizavus, nustok, tylėk. Nes jeigu pradėsime analizuoti tą kūrinį, bus blogai. Ir neprisimenu, kad ką tada būčiau mokiusi, prisimenu tik tas ašaras vaikų akyse.
Yra tokia vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko knyga „Ciniškojo proto kritika“ (lietuvių kalba – 1999 m.). Kodėl tas protas ciniškas? Labai paprasti dalykai: kai pradedi galvoti galva, protu, nebegali skaityti kūrinio kaip kūrinio. Analizės kelias lieptų eiti taip: na, vaikučiai, sakykite, kodėl jūsų akyse ašaros? Gal ką čia prisiminei – turėjai savo šuniuką, katytę? Ir mes susikurtume savo tekstą, pamiršdami autoriaus kūrinį. Ta racionali teksto analizė visiškai be piktos valios tampa ciniška, nes yra dalykų, kurie žmogui neišaiškinami. Yra dalykų, kurių žmogus pats apie save nežino, ir jis nežino, kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situa­cijoje. Ir mes su studentais ne vieną kartą esame kalbėję: kol tu neatsidūrei valtyje vandenyne su keliais savo draugais, be duonos ir be vandens, ir nepradėjai galvoti po keleto dienų – kurį iš jų suvalgius, tol tu nieko apie save nežinai. Tai nėra tiesiog psichologiją, nėra psichoanalizė, kuri sukūrė narcisistinę asmenybę, įsivaizduojančią, kad viskas su ja gerai. Nenoriu nukrypti į psichologiją, reikia palikti vietos sugrįžimui, kaip sakė Viktorija [Daujotytė]. Raskime galimybę grįžti – iš proto teritorijos prie žmogaus, prie jo gyvenimo.
Mano draugė Asta Karaliūtė pasakojo, kaip dabar keičiasi vaikai. Jie dabar tokie teisingi, jie taip gerai viską daro, jie tokie mandagūs, ir viskas – be empatijos... Kai gyvenime ateini iki tokios fazės, kokioje dabar esu aš, kai man reikia padėti apsirengti, daug ką supranti. Iš kalėdinio pamokslo, arkivyskupo Liongino Virbalo žodžiai: atjauta ir gailestis papuošia žmogaus gyvenimą lygiai taip pat, kaip meno kūriniai... Sužinai, kad papuošia taip pat ir daug labiau. Tai, kad aš čia prieš jus sėdžiu, yra mano buvusių studentų – įvairiausių kartų – nuopelnas. Jie mane privertė atsistoti ant kojų. Na, tarkime, iš jų ir Mindaugas Nastaravičius – labai talentingas jaunas poetas... Poetų yra labai daug. Bet tik vienas tas jaunas žmogus supranta, kad reikia padėti įkelti kojas į mašiną, paimti tuos purvinus batus savo rankomis... Dėstytoja, sako, dabar šalta, pasnigo, dar mudu važinėsime iki Kalėdų... Negali paprašyti žmogaus, savo mokinio, kad tu, vaikeli, paimk mano kojas ir įkelk, nes aš negaliu. Bet jis pamato pats... Tada suvoki, kokie žmonės yra gražūs, kokie geri...
Į tai, kad negalia atveria tau akis, turi žiūrėti kaip į Dievo malonę. Nes niekada gyvenime tiek gerumo, tiek atjautos, tiek meilės nesu patyrusi...
Man atrodo, kad tai, ką kalbėjau, iššaukia didelį vėją. Modernybė ir racionalumas, protu sukonstruota visuomenė – atsilaikyti asmenybei prieš tą visumą bus be galo sunku. Nes viskas nukreipta prieš ją, prieš asmenybę, prieš jos mąstymą. Vienu metu labai daug galvodavau apie gydytojus: kodėl man ten negera, kodėl kažkas ne taip, kas jiems yra, tiems gydytojams? Tada susivokiau, kad mano artimieji ieško pažįstamų – visi ieško pažįstamų gydytojų, ir iš tikrųjų visi Lietuvoje ryšiai tokie ir yra, visi einame tik pas pažįstamus. Kas čia yra? Ir supratau, kad tai toks mąstymas. Kiekvienas gydytojas turi savo ligą, savo koncepciją, savo metodų taikymą. Tai toks mąstymas, kuris sukapoja tikrovę vien dėl to, kad ji neatrodytų baisi. Juk daug drąsiau paimti teksto gabaliuką ir jį sudoroti, kur ten tau jį suvokti ir išaiškinti visą. Paėmęs fragmentą ir jį aiškindamas esi visagalis. Štai čia priežastis, kodėl vaikai ėmė nurašinėti svetimas mintis, jas naudoti savo rašiniuose. Labai paprasta priežastis. Ir tas vaikas stengiasi išmokti mokslinės kalbos. Kodėl mokslininkai auditorijose ginčijasi, kieno metodas geresnis? Juk visi metodai geri. Modernybė siekia paaiškinti pasaulį iki galo, o menas ir žmogus yra neįmanoma paslaptis. Ir kaip susisiekti su ta paslaptimi, kaip grąžinti vaikus namo?
Manau, kad savo pamokslą baigiau. Visą naktį kamavo mintis: ką aš pasakysiu, ką pasakysiu?.. Ir sąmonėje iškilo frazė iš vienos tokios knygos, kurią dabar skaitinėju: Dievo akyse tavo pamokslas nėra daugiau vertas negu tavo suvalgyti pietūs. Ir dar pasakyta: tegul tavo pamokslas būna trumpas.
Dar vienas sakinys iš Martino Buberio, sakinys, kuris daug metų mane lydi, persekioja: kas myli gyvenimą – tikrą gyvenimą su visu jo siaubu, jo rankos neišvengiamai susilies su rankomis to, kuris šį pasaulį laiko.
O dabar jau galima ko nors paklausti. Labai pasiilgau auditorijos...

Parengė Regimantas Tamošaitis

Parengta pagal tradicinę metų paskaitą „Dalis ir visuma“, skaitytą Lietuvos lituanistams 2015 m. gruodžio 29 d. Vilniaus universitete.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Zenonas Norkus. DU NEPRIKLAUSOMYBĖS DVIDEŠIMTMEČIAI: KAPITALIZMAS, KLASĖS IR DEMOKRATIJA PIRMOJOJE IR ANTROJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE LYGINAMOSIOS ISTORINĖS SOCIOLOGIJOS POŽIŪRIU. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 753 p.

Turiu prisipažinti, kad perskaitęs profesoriaus Zenono Norkaus studiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ pasijutau ir apstulbintas iš teksto pulsuojančios mokslinės galios, ir sutrikęs dėl likusių daugybės neaiškumų, kuriuos būtų galima suvesti į vieną klausimą – ką gi norėta ta studija įrodyti? Viena (ir turbūt pagrindinė) to užplūdusio dviprasmio jausmo priežastis, matyt, sąlygota nepaprastai didelės Z. Norkaus erudicijos, operavimo įvairiausiais moksliniais diskursais, kuriuos pats autorius kukliai suveda į sociologijos discipliną, bet kuri faktiškai reprezentuojama lyg mokslų mokslas. Supažindinamas, pavyzdžiui, su Olandijos Groningeno universiteto profesoriaus Anguso Maddisono išvestu ekonominių pasiekimų, skaičiuojant nuo Kristaus gimimo, ekvivalentu – „GK$ 1990 m.“ (p. 24, 47), taip pat – su neovėberiška Roberto Eriksono, Johno Goldthorpe’o ir Lucienne’o Portocarero klasių teorija – EGP (p. 32), su Kondratjevo banga ar demokratijos indeksais – Vanhaneno ir Polity IV=+10 (p. 40, 636) ir pan., galiu ne ką daugiau, tik ausimis karpyti.
Bet, kita vertus, nuolankiai nutylėti ir atsisakyti progos aptarti minimą veikalą bei pateikti savus pamąstymus neleistų ne tik šiokia tokia savigarba, bet ir studijoje vystomi siužetai, su kuriais tenka ne tik susidurti, bet ir dalyvauti jų diskursuose, pagaliau iš to ir duonai užsidirbti. Visų pirma, tai liečia istorinį rakursą, lyg ir daugiausia vietos užimantį studijoje, nes sąlygotą paties monografijos pavadinimo. Be to, intriguoja ir kita siužetinė linija – vadinamosios okupacinės žalos atlyginimo siekis, dėl kurio turėjau garbės ne kartą kritiškai pasisakyti (paskutinį kartą bene žurnale „Metai“, 2013, Nr. 5–6) ir kurio problema tarnauja lyg ir pagrindiniu atlikto darbo inspiraciniu motyvu (p. 23, 82, 134, 141, 145–146, 226, 229, 563). Deja, sekant ištisą epopėją įvairiausių galimų tos žalos skaičiavimo variantų, nuolatos vienas kitą keičiančių (ar neigiančių – ką liudytų ir siūloma dilema tarp „antros Suomijos“ ir „Baltijos Urugvajaus“ galimybių), tenka konstatuoti, kad studijoje iš principo yra lyg ir priimamos mūsų politikos didžiavyrių pasiūlytos žaidimo taisyklės, ir taip būtų tęsiama vienokių ar kitokių galimų tiesioginės bei netiesioginės žalos milijardų verifikacija, užuot susitelkus bei paanalizavus pačią to klausimo genezę bei jo legitimaciją.
Bet šalia knygos suponuotų vilionių bei rizikų yra ir dar viena gerokai reikalą komplikuojanti aplinkybė. Turiu galvoje beskaitant susikaupusį įtarimą, kad praktiškai kone po visu tekstu (taip pat ir tose vietose, kur aptariamas minėtas žalos atlyginimo klausimas) yra padėti, galima sakyti, „savo valandos“ belaukiantys ironijos užtaisai, kurių – nors dažnai pridengtų – vis dėlto negalima ignoruoti; jie ir intriguoja, kelia žavesį, ir kartu nuolatos palieka neatsakytą klausimą – ar autorius vieną bei kitą teiginį pateikia rimtai, ar tik juokauja. Dėl pastarosios aplinkybės skaitant net kildavo mintis, kad studiją vertėtų laikyti ne tiek moksliniu (pozityvistine prasme), kiek literatūriniu veikalu, keliančiu asociacijas, sakysime, su Jaroslavo Hašeko ar Kurto Vonneguto romanais. Nors pats autorius savo veikalo kaip romano statusą paneigia (p. 44), tačiau, šiaip ar taip, darbo stilistika negalėjo nepaveikti ir šio atsiliepimo pobūdžio.
Taigi dėl aplinkybės, susijusios su galima ironija, tampa rizikinga diskutuoti su autoriumi netgi dėl konkrečių istorinių siužetų, kurių atžvilgiu iš principo ir norėtųsi, ir lyg būtų pagrindo pademonstruoti vienokį ar kitokį „žinojimą“. Stabdo abejonė – ar tokiu demonstravimu nenuskurdinsiu autoriaus išmonės. Be to, bandydamas rimtai priimti su humoru pateikiamus dalykus galiu paprasčiausiai apsijuokti. Štai ten, kur autorius ima lyginti LTSR su Oberostu (p. 131–136), šalia pirmos minties „na ir originalu!“ kyla kita – argi galima lyginti tokius istoriškai skirtingus reiškinius? Taigi gimsta noras nurodyti keletą tuos reiškinius skiriančių faktų bei aplinkybių. Bet čia pat lydi abejonė – ar verta? Argi pats autorius tų faktų ir aplinkybių nežino? Ir svarbiausia – ką tai duotų konkrečiai studijai – ne tik jos turiniui, bet ir stilistikai? Regis, labiau pakenktų.
Panašus atsargumas stabdo ir reakciją dėl samprotavimų apie lietuvių galimybes 1920 m. rudenį išvyti generolą Lucjaną Żeligowskį iš Vilniaus, mat autorius teigia, kad esminė yda to meto Lietuvoje buvusi ta, jog neturėta savos valiutos ir dėl to nesumobilizuotas L. Żeligowskio išvijimui reikiamas skaičius kariuomenės – kaip orientyras peršamas septyniasdešimties tūkstančių skaičius, nes tiek estai esą dar 1919 m. buvo „pastatę po šautuvu“ (p. 32, 300, 341, 357). Taigi vėl kyla abejonė – ar verta ginčyti galimą ryšį tarp savos valiutos ir mobilizuotųjų skaičiaus, juolab kai kalba eina apie tokį tautoje bemaž šventą mitą, kaip galimybę atsiimti iš lenkų Vilnių, bet – sutrukdytą Tautų Sąjungos?.. Visas knygos turinys – ir ypač tos vietos, kur aptariamas tas pats savos valiutos įvedimo klausimas, tik jau po Nepriklausomybės atkūrimo (kartu atskleidžiant ir mūsų dabarties veikėjų mentalines bei moralines kokybes), – verstų susitaikyti su išvada, kad – neverta. (Tik pusiau oficialiai galiu padaryti pastabą dėl tariamų septyniasdešimties tūkstančių sumobilizuotų estų; kartą Taline turėjau progos iš vieno estų istoriko, žinoma, prie taurės vyno, girdėti rimtą abejonę dėl to fakto. Bet dėl suprantamo nenoro komplikuoti mūsų strateginių partnerių bei likimo brolių pozicijų nematyčiau reikalo tos abejonės kaip nors detaliau moksliškai eksplikuoti.)
Panašią išvadą tektų padaryti ir po susipažinimo su žemės reformų tarpukaryje bei po Nepriklausomybės atkūrimo palyginimu (p. 227, 420). Na, o vadinamieji kontrafakciniai svarstymai dėl Molotovo–Ribentropo pakto alternatyvų – ypač tos vietos, kur svarstoma apie „antrosios Suomijos“ galimybę (tiesa, su, taip sakant, mažai reikšminga išlyga – be Vilniaus ir Klaipėdos, p. 229–266) – vertintinos kaip bazinė instrukcija būsimiems mūsų derybininkams dėl okupacinės žalos atlyginimo. Beje, kaip leidžia suprasti Z. Norkus, derybas galima prognozuoti tik su postputinine, t. y. demokratine Rusija (arba, kaip patikslina autorius, – su demokratine Maskvos valstybe, p. 563). Bet sąskaitą planuojama pateikti tolygią 8% dabartinės Rusijos BVP (p. 134, 141).
Ties šia siūloma perspektyva leisiu sau kiek plačiau pasamprotauti. Manyčiau, kad vargu ar kas apskritai beliktų iš Rusijos po to, kai ji sumokėtų Lietuvai šios reikalaujamą žalą. Nes visai tikėtina, kad po sėkmingo lietuvių plano ta pačia linkme pajudėtų ir latviai bei estai, paskui, aišku, gruzinai, čečėnai ir ukrainiečiai, o kai galvą pakeltų totoriai... Tai jau, galima sakyti, kad garsusis Aleno Daleso planas taptų įgyvendintas. Na, o tuomet ir dabartinių minties bei veiksmo galiūnų populiarinamas tikslas – LDK atkūrimas (tik, regis, gerokai platesniu variantu) – taptų ranka pasiekiamas.
Bet čia vertėtų pridurti, kad ir Vakarų imperialistams vargiai būtų tikslinga džiaugtis dėl galimų perspektyvų Rusijos atžvilgiu, nes, sprendžiant iš lietuvių nuostatų (fiksuotų ir profesoriaus Z. Norkaus), po sėkmės su Rusija – tikėtina – būtų atitinkamų sąskaitų pateikimas ir Vakarams – už beprasmiško pasipriešinimo 1944–1953 m. kurstymą, už Vilnių, už Klaipėdą, už kryžiuočių agresiją ir t. t. Kita vertus, turint galvoje tokį lietuvių minties bei veiklos užmojų, gal galima būtų įminti mįslę, kuri kankina autorių (p. 204), svarstantį – kokiu pagrindu marksistiniai ideologai galėjo įžvelgti „smetoninėje Lietuvoje“ Valstybinio Monopolistinio Kapitalizmo apraiškas (VMK, kaip žinia, tai priešpaskutinė nors pūvančio, bet ypač agresyvaus imperializmo stadija). Taigi, ar tik nebus taip, kad tie sovietiniai ideologai dar tada (XX a. vidury) įžvelgė arba intuityviai pajuto lietuviškojo potencialo galimybes?..
Grįžtant prie aptariamos studijos tektų stabtelėti ties tomis teksto vietomis, kur kalbama politologinėmis temomis, nes kiltų tam tikrų abejonių ar neaiškumų. Konkrečiai ten, kur susiformuoja lyg ir tam tikra priešstata tarp teiginių apie neorealizmą, pagal Kennethą Nialą Walszą, ir pasaulinę kapitalistinę sistemą, pagal Immanuelį Maurice’ą Wallersteiną. Taigi, jeigu, kaip teigiama (p. 171–172), „pokomunistinė Lietuva gyvuoja vienapolėje tarptautinėje sistemoje [reikia suprasti, labai saugiai, – Č. L.], į kurią po JAV ir jos sąjungininkių pergalės Šaltajame kare transformavosi dvipolė 1945–1991 m. tarptautinių santykių sistema“, ir „pokomunistinės Lietuvos saugumą užtikrina jos lojalumas dabartiniam tarptautinės sistemos hegemonui ir vienintelei pasaulio supervalstybei (JAV) bei dalyvavimas jos vykdomoje demokratijos eksporto politikoje“, tai kaip tas Lietuvos saugumas vienpolėje sistemoje dera su teiginiu (p. 175–177), kad „didžiųjų valstybių galios varžybas, nesibaigiančias tarptautinės sistemos žlugimu (transformacija į pasaulinę imperiją) I. Wallersteinas laiko esmine RAK atsiradimo ir reprodukcijos sąlyga“, nes „kol jokia valstybė politiškai nekontroliuoja visos ekonominės KPS erdvės arba jos branduolio, tol kapitalas, su kurio interesais nebesiskaito kurios nors vyriausybės politika, turi kur pasitraukti, kartu ir nubausdamas šalį-skriaudėją – sumažindamas jos sėkmės šansus galios varžybose su kitomis didžiosiomis valstybėmis iš PKS branduolio“(?).
Kad ir kaip vertintume šiuos bei kitus nežymius neaiškumus ar abejones, aišku, kad aptariamos studijos kvintesencija koncentruojasi ties sociologijos diskursu. Čia Z. Norkus, mano supratimu, gali būti laikomas tiesiog klasiku. Štai jo tezės apie Lietuvos vystymosi stadijas: carinėje Rusijoje Lietuva – tai dviguba periferija, tarpukario laikotarpiu – pasaulinės kapitalistinės sistemos (PKS) periferija, o dabartinė Lietuva – racionalaus antreprenerinio kapitalizmo (RAK 5.0) branduolio pusiau periferija (atsiprašau autoriaus, jei ne visai tiksliai perteikiau jo siūlomą evoliucijos teoriją). Šiaip ar taip, tai primintų sovietmečiu propaguotas Karlo Marxo bei Friedricho Engelso visuomenines formacijas. Tiesa, negalima neturėti galvoje reikšmingo skirtumo: marksizmo klasikų teiginiams prieštarauti buvo nevalia, o prieš profesoriaus Z. Norkaus tezes – nėra argumentų.
Bet šiuo atveju svarbiau būtų teiginių panašumas. Kaip marksizmo klasikai prognozavo ateitį – komunizmą, taip ir Z. Norkus kelia idėją apie biokapitalizmo perspektyvą, kada Lietuva galėtų tapti ypatingai klestinčia šalimi – Baltijos Kuveitu. Taip, anot autoriaus, būtų galima realizuoti pačią didžiausią lietuvio svajonę – praturtėti. Tam, esą, tereikėtų apsodinti Lietuvą Sosnovskio barščiais ir dar labiau sumažinti gyventojų skaičių (kad paliktų daugiau vietos); taigi, autoriaus numatomoje ateityje įvykių eiga būtų tokia: kai Sosnovskio barščių derlius būtų nuimtas, jį sukrautų į specialius baltai nudažytus (kodėl?) konteinerius, kur, taikant labai aukštas biochemines penktos Kondratjevo bangos technologijas, perdirbtų į biodegalus ir tuomet vamzdžiais ar degalovežiais transportuotų į Klaipėdos uostą... (p. 637–654).
Tiesa, autorius skuba perspėti, kad lietuviško Kuveito scenarijus „gali ir netapti tikrove; tame tarpe ir todėl, jeigu sugriaus pats save, kam nors juo patikėjus ir kai ką pradėjus daryti kitaip, negu buvo daroma ligi šiol“ (p. 44). Kas čia turėta galvoje – galima tik spėlioti. Neaišku taip pat, į kokias pozicijas PKS hierarchijoje Lietuva galėtų persikelti net ir sėkmingai įsisavinusi „pažaliavusį kapitalizmą“? Bet tokie ir panašūs klausimai – tegul ir neatsakyti – tai vis aptariamos Z. Norkaus monografijos privalumai.
Baigiant norėtųsi pabrėžti tvirtą įsitikinimą – ir be jokios ironijos – kad profesoriaus Zenono Norkaus studija tikrai pasitarnaus moksliniam diskursui apie šiandieninę Lietuvą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Violeta Palčinskaitė. ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p.

Violeta Palčinskaitė skaitytojams labiausiai žinoma kaip vaikiškų knygų autorė. Pernai pasirodę prisiminimai „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ sulaužė tvirtą rašytojos nuo­statą niekada nerašyti autobiografijos. Vis dėlto knyga parašyta ir tuo reikėtų džiaugtis – autorė pasakoja apie savo gyvenimą, o pasakoti, pasirodo, yra ką. Šmaikščiai ir ironiškai rašoma apie vaikystę, tėvus, gimtąjį Kauną, mylimą Vilnių, blyksteli prisiminimai apie artimus bičiulius Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę.

Rašytoja ieško draugiško ryšio su skaitytoju, rašo lyg pasakodama – paprastai, atvirai ir šmaikščiai, neapeidama net ir sunkių gyvenimo temų, leisdama pro rakto skylutę žvilgtelėti į intymius prisiminimus (skyrius „Vyrai mano gyvenime“). Knygos skyriai tarytum „įteka“ vienas į kitą – vieno jų pabaiga dažnai tampa kito pradžia. Į gyvenimo pasakojimus grakščiai įterpiama poezija atskleidžia įdomią V. Palčinskaitės kūrybos pusę. Eilėraščiai nėra atsitiktiniai, dažnai jie yra siejami su ką tik papasakotais įvykiais, todėl į senus, pažįstamus posmus, išmoktus dar vaikystėje, o dabar perskaitytus autorės gyvenimo kontekste, galima pažvelgti kitu kampu. Prisiminimuose ryškios kelios pagrindinės temos – šeima, artimi bičiuliai, kelionės bei kūrybinė veikla – visa, kas rašytojos gyvenime paliko didžiausią pėdsaką.
Noras grįžti namo, noras pažinti savo giminę ir šaknis persmelkia rašytojos autobiografiją, tai pabrėžia knygoje ir visoje kūryboje kartojamas raudonų plytų namo motyvas.

Aš noriu, kad tu man grotum,
Kad klaidžiai, vienodai lytų...
Kad smuklėj praloštų kortom
Namus iš raudonų plytų...

                                           (p. 9)

Plytinis senelių namas stovėjo Kalvarijoje – motinos gimtinėje, kuri jai išliko svarbi iki pat mirties. Prisiminimuose išnyra verkianti mama, einanti Kalvarijoje per pievą su ramunių puokšte. V. Palčinskaitė kilo iš darnios, intelektualios šeimos. Autobiografijoje minimas Palčinskų gerumas – tėtis su broliu per geto tvorą mėtydavo duonos kepalus, taip padėdami žydų šeimoms.
Šilti prisiminimai apie tėvus užima didelę dalį knygos (kuri, beje, jiems ir dedikuota). Rašytojos tėtis prisiminimuose – geras ir teisingas žmogus. Apie jį rašoma: „<...> labai mylėjo savo mokinius ir buvo išsiugdęs tais laikais pavojingą teisybės pojūtį“ (p. 67). Iš Palčinskų namų į technikumą, kuriame jis dirbo, keliaudavę sumuštiniai, drabužiai jaunuoliams... Prisimenama ir didelė tėvų meilė. Knygoje šmėsteli tėtis, per naktį lakuojantis žvakes raudonai (rašytojos mama mėgo raudonas žvakes ant Kalėdų stalo...).
Ankstyva jo mirtis paliko tuštumą dukrelės ir žmonos gyvenime. Nuolat stiprėjo didžiausia būsimos rašytojos baimė – baimė būti nereikalingai. Ieškant šio jausmo ištakų, grįžtama prie prisiminimo apie lopšinę dainuojančią motiną:

Mėnesėlis aiškus, mėnesėlis šviečia,
O bernelis mergužėlę pasivaikščiot kviečia.
– Aš su tavim neisiu, man tavęs
                                                   nereikia...

                                                                     (p. 94)

Po šios eilutės lopšinė turėdavo būti nutraukiama, nes vaiko sąmonė negalėjo priimti tokio baisaus fakto kaip „man tavęs nereikia“. Į baimę būti nereikalingai rašytoja žvelgia kritiškai, juokaudama, bet ją jaučia iki šiol ir kalba apie tai atvirai, nesislėpdama, pasitikėdama skaitytojų supratingumu – juk tokia savotiška paranoja artima visiems.
Vaikystės prisiminimuose šalia laimingos šeimos paveikslo vaizduojama ir bauginanti sovietinė realybė. Baimingas V. Palčinskaitės gimimo laukimas karo metu, skundai, saugumo suimti tėvai, tardyti visą naktį... Skyriuje „Mano „politinė karjera“ iškyla maištinga poetės dvasia, matyt, paveldėta iš šeimos. Pirmoji akistata su sovietine realybe įvyko dar pionierių stovykloje. V. Palčinskaitė vieną naktį pabėgo „toliau nuo bet kokios prievartos, bet kokio muštro ir visos tos beprotybės, su kuria nesugebėjau susitaikyti“ (p. 149). „Politinė karjera“, lyg prakeikta pirmosios nesėkmės, nesusiklostė ir tolesniame gyvenime. Maišto nuotaikoms pasidavusi rašytoja buvo išmesta arba veikiau pati išėjo iš paskutinio universiteto kurso, nes deleguota į Maskvą kaip Rašytojų sąjungos komjaunimo atstovė („tuo metu Rašytojų sąjungoje buvo tik trys komjaunuoliai – valytoja, fotografas ir aš, tai važiavau aš“, p. 155) neišpildė politinių reikalavimų ir buvo išsiųsta namo. Viskas išėjo į gera – diplomo nėra, bet tai niekam netrukdo, – knygoje rašo V. Palčinskaitė.
Būta ir kitokių kelionių, ne tik po partinius suvažiavimus: literatūrinis kruizas Baltijos jūra, viešnagė Vienoje, dažnai lankoma Škotija ir nuostabus skyrius apie gyvenimą viduramžiškoje Anglijos pilyje. Visuose kelionių prisiminimuose ją lydi draugai, bičiuliai, užmezgamos pažintys, pavyzdžiui, su anglų vaikų rašytoju Donaldu Bisetu. Pažįstami, draugai, bičiuliai, skaitytojai, atsitiktinai sutiktieji, anapilin išėjusieji stoja akistaton su autore. Jie vis dar gyvi, nedingę, apie juos V. Palčinskaitė rašo su didele meile. Vienas knygos skyrius skirtas artimai draugei Juditai Vaičiūnaitei. „Mus vienijo didelė sielos bendrystė, požiūris į gyvenimą, gatvės grindinio vaikystė, miesto įvaizdžiai, laisvės pojūtis, senamiestis, kuriuo kaukšėdavome aukštakulniais“ (p. 37). Abi jaunos, talentingos, romantikės. Jų draugystę puikiai iliustruoja prisiminimas apie tai, kaip, atsiskyrusios nuo ekskursijos Varšuvoje, ieškojo Šopeno širdies. V. Palčinskaitė šitaip rašo eilėraštyje, skirtame J. Vaičiūnaitei:

O senos kreivos gatvės
kryžiuojasi ir kertas,
į grindinio kvadratą,
į saulės ryto ašį,
aukštų kulniukų žingsniai,
vidudieniui – ir amžiams.

                                         (p. 39)

„Ir amžiams...“ – nuaidi paskutinė eilėraščio eilutė. Artimos draugės netektį V. Palčinskaitė nujautusi dar prieš lemtingą telefono skambutį.
Knyga pilna paslaptingų įžvalgų, prietarų, ženklų, kurie lydėjo visą gyvenimą. Savaime krentantys daiktai kambariuose, vėliau pasitvirtindavusios blogos nuojautos, aiškiaregės perspėjimas, išėjęs į naudą, ir kiti likimo ženklai persmelkia visą autobiografiją mistinėmis pasaulio tvarkos paslaptimis. Nuojautos bei nepaprastas tikrumo jausmas persikėlė ir į rašytojos kūrybą.

Ten, laiptų aukštumoj
Čiurliono angelas
Sparnu žvaigždėtu
Pažadėjo paslaptį.

                               (p. 81)

Mįslinga ne tik V. Palčinskaitės kūryba, bet ir kai kurių jos kūrinių atsiradimo istorijos, pavyzdžiui, nepaprastas atsitiktinumas rašant knygą „Stebuklinga Mocarto fleita“ (apie tai skyriuje „Žodžiai – burtažodžiai“). Parašiusi jai įžangą autorė pamalonino save kelione į Vieną, kurioje atsikartojo knygos įvykiai. Panašiai nutiko ir sukūrus pasaką „Muzika troliui“, kurioje pradanginama visa muzikos įrašų parduotuvė. Po kiek laiko pačios rašytojos namuose paslaptingai ėmė dingti daiktai. Nežinia, kiek tiesos yra šiuose pasakojimuose, bet kartai, išaugintai V. Palčinskaitės eilėraščių ir knygų, perskaičius šias istorijas turėtų sukirbėti vaikiška ir vidinio pasitenkinimo kupina mintis: nejaugi iš tikrųjų...
Gyvi akistaton su rašytoja stoja taip pat ir jos knygų personažai. Daugiausia kalbama apie du – Poviliuką iš knygos „Dėmesio! Žiūrėk į mane“, parašytos kartu su Kaziu Saja, ir apie Andrių iš pjesės, vaidintos Jaunimo teatre. Aštuonmetis Poviliukas buvo ypatingas personažas. V. Palčinskaitė jo egzistavimą pavertė realiu – tai buvo daugiau nei knygos herojus, pats berniukas kreipėsi į vaikus, kvietė siųsti jam laiškus ir rašydavo atsakymus. Autobiografijoje papasakojama tikroji istorija: Poviliuko personažas buvo sumanytas remiantis K. Sajos turimais piešinėliais. Jų autorius – Sibire pasiligojęs ir į Lietuvą grįžęs Povilas Kuprys. Gulėdamas mirties patale dieną naktį jis piešė linksmas, spalvotas istorijas. Taip buvo parašyta knyga piešinėliams, o ne atvirkščiai. Poviliukas gaudavo daugybę laiškų, į juos V. Palčinskaitė atsakinėjo žinodama, kad tai negali tęstis amžinai. Greitai berniukas išvyko atostogų...
Andrius – kiek rimtesnis personažas. Tai – paauglys, stovintis ant brendimo slenksčio, ieškantis ir bandantis suprasti save. Šis veikėjas gali būti laikomas vienu komplikuočiausių ir įdomiausių visoje V. Palčinskaitės kūryboje. Būdama vaikų rašytoja, ji turėjo nepaprastą nuovoką ir talentą pagauti, užfiksuoti momentą, kai vaikas tampa nebe vaiku, suvokė paauglio vienišumą, sudėtingus santykius su pasauliu. Andrius jai tapo artimu personažu, jam taip pat skirta derama vieta autobiografijoje.

Tik į vakarą aikštingai
Ėmė suktis pienių pūkas,
Tik aukštoj žolėj pradingo
Mūsų margas sviedinukas.

Tik lašėjo tyliai laikas,
Ir nelaukė, ir nelaukė,
Tik išėjo mažas vaikas
Ir sugrįžo. Jau – suaugęs.

                                           (p. 145)

Žavi „Atminties babilonų“ pasakojimo forma. Atrodytų, kad tai pokalbis tarp senų bičiulių. Prisiminimai dėliojami ne chronologine tvarka, o temomis – rašytojos draugai, kūryba, darbas muziejuje, teatre, kelionės ir atsitiktinumai. Įterpti eilėraščiai taip pat puikiai randa savo vietą. Kartais jie paaiškina, kartais – pratęsia mintį, o kartais išsaugoja sustabdytą akimirką. Autobiografija – nuoširdus žanras, bet galima numanyti, kad rašytojas niekados neišsižadės pomėgio kurti. Turbūt kai kurie įvykiai būna paredaguoti, kai kas slėpta, kai kas nutylėta, kai kas papasakota šiek tiek kitaip... Bet Violeta Palčinskaitė čia – nepagaunama. Gal ir norėtųsi klausti, kiek tiesos yra šiuose puslapiuose, kas liko užrašų knygutėje ar tik pačios autorės prisiminimuose, kiek dar žmonių liko nepaminėta. Bet ant knygos viršelio ramiai tupi kalėdinis rašytojos tėvų paukštelis, o kitoje pusėje mįslingai šypsosi ji pati.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Birutė Jonuškaitė. MARANTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.

Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ anotacijoje pristatomas kaip trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimų istorija. Šią istoriją rašo, o gal greičiau tapo jauniausioji giminės moteris, dailininkė Rasa, kuriai žingsnis po žingsnio atskleidžiamos dramatiškos močiutės ir motinos meilės istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu – jų pagrindu Rasa tapo paveikslus. Kita vertus, pasakotojo(-os) perspektyva nesutampa su Rasos – vyrauja antro asmens pasakojimas, kartais pereinantis į pirmojo. Tokiu būdu siekiama objektyvesnio, visuotinesnio žvilgsnio, nors Rasos patirtimis, įspūdžiais ir mintimis, skirtingai nei įprasta šiandieniniuose romanuose, niekuomet neabejojama, visiškai pasitikima. Skaitytojas, o gal labiau – skaitytoja, nes romanas visų pirma orientuotas į moterišką auditoriją, intriguojamas paslaptinga atmosfera, dramatiškais moterų ir vyrų santykiais, kelionių (Paryžius, Jeruzalė) egzotika. Taigi „Maranta“ pretenduoja į jausmų romano žanrą.
Romanas pavadintas gėlės, kurios lapai nakčiai atėjus susiglaudžia tarsi maldai sudėtos rankos, vardu. Ši metafora ryškina kelis kūrinio aspektus. Visų pirma, tai uždarumo ir atvirumo problema: dauguma personažų turi paslapčių, kurias gniaužia savyje, bet galų gale privalo atsiverti, išpažinti. Augališkumas atlieka nuorodą į organiškus, prigimtinius dalykus: prisišliejimą ir įaugimą į aplinką, tam tikrą elgsenos fatalizmą, kai protagonistai, tarsi augalai, intuityviai, be jokios atodairos atsiduoda likimui. Glaudumas, susiglaudimas – tai artumas, giminystė motinų, dukterų, brolių, moterų ir jų mylimųjų: „Kokia gali būti delnų susiglaudimo malonė, <...> kai susiglaudžia sielos kaip lininiai siūlai motinos audiniuose į vieną nedalomą raštą, sielos, pamiršusios joms suteiktą lytį, neklausiančios, kodėl susitiko, nežinančios, kas ir kodėl jas taip tvirtai „suaudė“, nei kiek joms metų, nei kur vėl nuklys, tik puikiai suvokiančios, kad šitoks apsinuoginimas, kai atsiveri kitam žmogui kaip Dievui – išskirtinė malonė“ (p. 298). Maldos semantika apeliuoja į dvasingumą, dievoiešką, kylančią iš santykio su kitu, tebūnie tai kraujo giminė (kūrinyje iš esmės ir narstomi giminių santykiai, giminystės, tėvystės ryšiai) ar mylimasis.
Kitas svarbus akcentas – lokalusis-istorinis ar etnografinis substratas: pagrindinis veiksmas vyksta nuošaliame Lietuvos–Lenkijos pasienio kaimelyje, o šeimos patriarchės Dominykos ir jaunėlės Rasos gyvenimus skiria du pasauliniai karai ir sovietmetis, taigi vos ne ištisas amžius. Specifinės regioninės egzotikos tekstui iš tiesų teikia Dominykos dzūkavimas – šiandieniniam skaitytojui galimai nebesuprantami žodžiai „išverčiami“ teksto paraštėse. Tam tikru masalu tampa ir vadinamoji tarptautinė egzotika: dalis veiksmo vyksta Amerikoje, kur „nuteka“ Dominykos „dukra“ Saulė, Paryžiuje, Jeruzalėje – šalyse, po kurias blaškosi savęs kaip moters, dvasingos būtybės ir menininkės ieškanti Rasa.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus B. Jonuškaitės romaną, tiksliau, pirmą knygą (nes kūrinys baigiamas numatymu, jog bus ir antroji), derėtų įrašyti į šiuo metu itin populiarių, skaitytojų mėgstamų daugiatomių jausmų romanų su istoriniu-etnografiniu prieskoniu sąrašą. Kitaip tariant, orientuojamasi į išpopuliarėjusias specifinėje aplinkoje, kultūrinėje terpėje vykstančias šeimos, giminės istorijas, tokias kaip Kristinos Sabaliauskaitės tritomis „Silva rerum“ (2008, 2011, 2014) ar Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė“ (2013).
Gana ryški ir orientacija į vadinamuosius kelionių romanus – visų pirma į Jurgos Ivanauskaitės Tibeto odisėjas. Svarbus ne tiek keliavimo ieškant prasmės, atsakymo į kamuojamus klausimus faktas, kiek naiviai egocentriškas dvasingumo supratimas. B. Jonuškaitės protagonistė Rasa Jeruzalėje ieško nušvitimo, Jėzaus, kurį tikisi sutikti kaip realų žmogų, vyrą, įtikinsiantį savo ir viso pasaulio gerumu, prasmingumu: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Iš dalies taip ir nutinka – dvasingumas pasirodo dvasingo vyro Husamo, gido po nabatėjų sostinę Petrą, pavidalu. Dar viena galima orientacija: individo tapsmo, kitaip, bildungs romanas, – Rasa ieško savęs, savo vietos gyvenime ir istorijoje, savo pašaukimo, taigi, iš principo ji yra tampanti, tiksliau, kažkuo tapti turinti subjektė.
Greičiausiai toks platus užmojis – aprėpti vyrų ir moterų jausmus, fatališkas aistras, giminės paslaptis ir atskleisti regiono dvasią, fiksuoti istorinius virsmus, kelionių patirtis bei subjekto tapsmą – lėmė, kad nė viena iš temų nėra išpildoma. Neišbaigtumas akivaizdus ir paties romano struktūroje: pasakojimas skyla į paskiras istorijas, dalis, epizodus, o dažniausiai tiesiog į vaizdus, fragmentus, kuriuos rašytojai rūpi sujungti į nuoseklias sekas ir tokiu būdu parodyti pasekmės ir priežasties santykį. Taigi, svarbūs įvykiai, intrigos (mįslės užminimas ir išsprendimas), o ne individo psichologinių gelmių ar aistrų analizė.
Paskirus įvykius iš esmės tesieja tie patys personažai ir raiška – ilgi, kartais ir per kelis puslapius nusidriekiantys, tarsi siūlai besiraizgantys sakiniai. „Raizgalynė“ tinka ir kūrinio efektui, įspūdžiui nusakyti. Viskas „Marantoje“ susipynę, susiraizgę: raizgus ir pasakojimo būdas – pradedama nuo vidurio, grįžtama pradžion, šokinėjama per laikus ir erdves, komplikuojami personažų santykiai. Keblu pasakyti, ar toks manieringas suraizgymas turi kokį nors tikslą be to, kad užmaskuotų schematišką ir nuspėjamą siužetą, lėkštus, nenatūralius dialogus, greičiau kultūrinius tipus, o ne psichologinius subjektus primenančius personažus.
Paskiros istorijos konstruojamos pagal tą pačią schemą, tad kuo toliau, tuo akivaizdesnis kartojimasis. Pavyzdžiui, Saulės likimas dubliuoja motinos Dominykos likimą (abi patiria didelę meilę, tačiau išteka už nemylimų „patogių“ vyrų), ir tas pats kartojasi jaunėlės Rasos likime. Šioji taip pat patiria įspūdingą meilės nuotykį, tačiau lemtis mylimuosius išskiria, o romano pabaigoje sufleruojama, kad ir Rasa gyvenimą greičiausiai susies su eiliniu „patogiu“ vyru. Knygoje Rasa du kartus atlieka paštininkės funkciją: veža priešmirtinius motinos laiškus jos pirmajai meilei, vėliau – priešmirtinius Saulės laiškus šios pirmajai meilei – atsitiktinumas ar ne, tačiau perskaitę laiškus abu vyrai gana greitai miršta. Tris kartus Rasa slaugo mirštančiuosius: savo senelę, motiną, senelį. Net trijų tos pačios šeimos vaikų tėvai – ne tie, kuriuos savo tėvais jie ir visi kiti laikė. Ir taip toliau.
Tokio tipo pasikartojimus galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, kaip elementarų neišradingumą, kai intriga kuriama pasitelkiant vis tuos pačius „ėjimus“. Kita vertus, galima į šiuos pasikartojimus žvelgti kaip į tam tikrą giminės prakeiksmą arba tos pačios šeimos narių likimų fatališką tapatumą, akcentuojantį kraujo ryšio reikšmę – visi tokie artimi, kad net gyvena taip pat. Vis dėlto skaitytojui, trečią ir ketvirtą kartą sužinančiam, kad štai dar vieno šeimos vaiko tėvai – ne tie, kurie oficialiai vadinami jo ar jos tėvais, darosi tiesiog nuobodu.
Dramatiški meilės santykiai, vyrų ir moterų jausmų istorijos banalėja sistemingai: pradedama savotiškai stipria, nes gana lakoniškai eksplikuota Dominykos meilės linija ir baigiama jaunėlės Rasos „nuotykiais“, kurie labiau komiški nei dramatiški, o kartais tiesiog vulgarūs. Analogiškai komiškos, nes niekaip nepavyksta rasti tikslių pojūčius, būsenas nusakančių palyginimų, metaforų ar tiesioginių įvardijimų, yra aistros, geismo situacijos: „Tada jis laisvąja ranka apglėbs tave it sparnu <...>. Stovėsi nosį įbedusi į jo apžėlusią krūtinę, visiškai nesuvokdama, ką darai, kur važiuoji, tik vis trauksi ir trauksi to vyro-dažų-dangaus-angelo kvapą į šnerves tarsi kokaino miltelius, bijodama prablaivėti <...>. Kol net praplyš dangaus uždanga: į visas pasaulio puses – vien saulėta geltona jūra. Tarsi išsiliejęs kiaušinio trynys“ (p. 136–137). Šis lemtingasis Rasos vyras – prancūzas dailininkas – miršta nuo širdies smūgio išėjęs nusipirkti net kelis kartus, tarsi tai būtų itin svarbus dalykas, paminimų krosantų:

Manau, skaidriausia meilės forma – kai gali atiduoti gyvybę už kitą žmogų. Už Baltakartį būčiau atidavusi. Bet neturėjau progos. Tą mūsų paskutinį rytą jis užsirišo raudoną šalį ir, kaip jam įprasta, išėjo nupirkti šviežių krosantų. Išėjo ir negrįžo.
<...>
– Aš laukiau, laukiau su vėstančia kava prie stalo... kol... kol neiškentusi nusileidau liftu žemyn. Kai prasivėrė jo durys... Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą, rankoje stipriai spausdamas maišelį su krosantais.

(p. 299)

Menkai aktualizuojamas ir žadėtas lokalusis-istorinis-etnografinis substratas. Nors pagrindinė veiksmo vieta – Lietuvos–Lenkijos pasienis, jei ne motinos Dominykos dzūkavimas, erdvė būtų iš esmės nelokalizuojama. Sunkiai atspėjamas ir gyvenamas metas – dažnai neįmanoma suprasti, ar veiksmas vyksta sovietmečiu, ar tarpukariu, ar jau Nepriklausomybės laikais: šeimos gyvenimas, buitis, santykiai iš esmės niekaip nesikeičia.
Romaną gelbsti poetiški erdvių, kraštovaizdžių, kiek rečiau – paskirų situacijų aprašymai, kai emocijos perteikiamos pasitelkiant vaizdus. Pavyzdžiui, moters būdą nusakančios akys palyginamos su rudenėjančios gamtos peizažu:

Viltės akys didelės, apvalios ir drėgnos, ta drėgmė be lašelio aistros, be moterims būdingo valiūkiškumo. Tai greičiau rudenėjančių klevų glėbin grimztančio Seivų ežero liūdnas spindėjimas, kai visi kaitrūs vasaros atodūsiai traukiasi, kai nuo pirmųjų šalnų susigūžia, susiraukšlėja žolės ir medžių lapai, kai gyvybe liulančios gelmės ima rimti, nes rimsta pakrantės, tilsta dainos ir juokas, net Tadulio arkliai surimtėja, garsiai nežvengia eržilai ir neprunkščia pakrantėm maklinėdami kumeliukai, nes gyvulius apima tas pats ilgesys kaip ir žmones, jie tylom stebi už kalno vis greičiau nuriedančią saulę ir vis skaidresnį, triukšmingų maudyklių nesudrumstą vandenį.

(p. 115–116)

Tapybiški kadrai skaitytojui leidžia vaizduotėje atkurti personažus supančias erdves, pajusti vietos, asmens nuotaiką, o ilgas sakinys sukuria takumo, impresionistinio gyvumo efektą. Kadangi pagrindinė veikėja Rasa – dailininkė, visiškai sugestyvu, kad gamtovaizdžiai regimi tarsi būsimi paveikslai.
Bet ar gražių, poetiškų gamtovaizdžių užtenka 356 puslapių romanui? Šiuo požiūriu tekstas primena naujausią Šarūno Barto filmą „Ramybė mano sapnuose“ (2015) – vizualiai įspūdinga, talentingai nufilmuota gamta hipnotizuoja, bet kai pradedami narplioti žmonių santykiai, kai vietoje gamtovaizdžių prabyla ir savo „gyvenimo filosofijas“ ima dėstyti patys personažai, tekstas prisipildo banalybių, dirbtinio dvasingumo, gelmės pretenzijų. Kitaip tariant, naujausias Birutės Jonuškaitės romanas sudarytas iš ilguose sakiniuose besiveriančių poetiškų vaizdų, schematiškų intrigų ir liulančio žodžių srauto.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Romualdas Granauskas. BALTAS LIŪDESIO BALANDIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Gal taip ir galima būtų sakyti apie Romualdo Granausko eseistiką – tarp juodvarnių ir balto balandžio. Tarp juodo ir balto. Ir dar patikslinti: pagrindinis eseistikos takas driekiasi tarp Simono Daukanto ir Jono Biliūno, nes jis pradedamas „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“, o „baltas liūdesio balandis“ – iš J. Biliūno, iš jo laiško žmonai Julijai (1906 05 28); tiksliau – iš jame cituojamo Julijaus Slovackio eilėraščio „Išsiskyrimas“: „Pomiędzy nami lata biaùy goląb smutku...“ Išversta tikriausiai Meilės Lukšienės, J. Biliūno tyrinėtojos ir „Raštų“ sudarytojos, ir tas vertimas taip gražiai, taip biliūniškai suskambo, kad jį pagavo ir R. Granausko ausis.
Ir ne vien jo. Žmogaus pasaulio prasmės susidarinėja išgirstamos, pamatomos, pajaučiamos, persirašydamos ir likimuose, ir tekstuose. Labiausiai – likiminiuose tekstuose. R. Granauskas savo mentalinio lauko apribus žymėjo ir gimtosios literatūros kūrėjų vardais. Nestudijavęs humanistikos (kitaip nei dauguma jo laiko lietuvių rašytojų), R. Granauskas buvo lyg nusižymėjęs savarankiško įsigilinimo į lietuvių literatūrą kelią. Turėjo pamatus iš mokyklos, nes turėjo Mokytoją. Perėjo XIX amžių, ilgiausiai sustodamas prie S. Daukanto, kuris buvo arčiausia – to paties krašto, tos pačios tarmės. Stulpas, bet ir gyvas medis, kurio negali apeiti. Antanas Vienažindys, klebonavęs netolimoj Laižuvoj („Rožės pražydėjimas tamsoj“), Vincas Kudirka, Maironis, bet labiausiai J. Biliūnas. Jame galėjo atpažinti artimą prigimtį – kalbos klausą, gamtos pajautą, o ypač – gailestį, būseną, kurią klojo ir į savo meninės pasaulėvokos pamatus, iškėlė virš „Išvarytųjų“ stogo: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti.“ Iš gailesčio kylantis liūdesys – su šviesos pakraštėliais.
„Baltas liūdesio balandis“ – taip pavadinta ir 2015 m. pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista R. Granausko eseistikos knyga, Valentino Sventicko sudaryta iš esė, pokalbių, kalbų, pokštų (sunku pasakyti, ar tikslus žodis, skirtas epigramoms, pašmaikštavimams, kritinei satyrai, bet kad ir tinkamesnį sunku rasti). Iš taupios sudarytojo anotacijos sužinome, kad leidėjų užsimota plačiai – šia knyga, jau užsiminta paties rašytojo, pradedama leisti R. Granausko knygų serija. Rodos, dabartyje tai būtų antras žingsnis – po Justino Marcinkevičiaus kūrinių serijos, tik jos didžioji dalis dar sudaryta paties autoriaus.
R. Granauskas bus tokį kelią irgi nujautęs, nes ir knygos, apie kurią kalbame, sumanymą bei apytikrę sandarą pats dar pasiūlęs, pats ir sudarytoją pasirinkęs. Teisingai pasirinko – sudarymui kokių priekaištų sunku rasti, kad ir pasvarstant dėl „Žodžio agonijos“ (bent ištraukos), kad ir paabejojant dėl kokio „pokšto“. Gali būti, kad ir knygų serija, lyg pastatanti R. Granauską greta Just. Marcinkevičiaus, nėra atsitiktinė, vis matomesni ir tarp jų susimezgantys ryšiai, kad ir supinti iš skirtingų siūlų, kad ir kitokie, kad ir kitaip suraizgyti. Ryšių laukui, jei ir paradoksaliai, priklauso ir pasigirdęs balsas, kad Just. Marcinkevičiaus vis dar jaučiamą reikšmingumą galima būtų bandyti keisti R. Granausko reikšmių plėtimu. Aišku, R. Granauskas to nepriimtų – atsakytų, kad jam ir jo paties reikšmių pakaks, kad kito sąskaita jis savo lauko neplės. Šakotas buvo R. Granauskas, kampuotas, aštriabriaunis, gal panašaus aštrumo kaip Arvydas Šliogeris, kurį savo tikru dėmesiu yra ir pamaloninęs, pavadinęs tikru eseistu („Žodžio paglostymas“). Gerai sudaryta, kampų negludinanti knyga leidžia ir į rašytojo, jau klasiko, asmenybę pažvelgti atviriau. O svarbiausia – pabandyti lyg kitu šonu apeiti jo mentalinį lauką, pamatyti jo žymes, ženklus ir riboženklius.
Kas yra mentalinis laukas? Laukai dabar užima nemažus humanistikos plotus. Kodėl? Kad laukas lengvai metaforizuojamas; lauko aprėptis, apimtis, lyg ir aiški, bet ir neaiški. Ir mentalinis laukas – ypatinga realybė, lyg apgaubta metaforos. Mentaliniai procesai neatitraukiami nuo žmogaus, nuo jo emocijų, reakcijų, papročių, įgytų ir perimtų įpročių. Tie procesai, vykstantys žmoguje, sudaro lyg kokias mąstinių, sprendinių, vaizdinių atsargas, susijusias su gyvenimo vieta, vietomis, su laiku, su istoriniais ir kultūriniais reiškiniais. Mentalinis kūrėjo laukas atskiras, bet jame neišvengiamai, nors ir unikaliais būdais, persirašinėja būdingieji laiko ir vietos bruožai. Tai vyksta ir be kūrėjo valios, jam to sąmoningai nesuvokiant ar net kratantis. Kalba yra svarbiausia tautinio mentaliteto turinių kaupėja ir skatintoja, atskirų, individualių mentalinių žymenų bendrintoja. Rašytojo mentalinis laukas susidarinėja iš prigimtinių pasaulio suvokimo ir susivokimo jame resursų, savaip perimamų ir savaip perkeičiamų, iš kalbinių gebėjimų, iš aplinkos, gamtos percepcijų, iš laiko nuostatų, nuorodų; ir tų, kurios laikomos teisingomis, ir tų, kurios klaidina, jei tai klystančiam ir nėra žinoma. Lyg dvigubas kodas – mentalinė savastis ir mentalinė apsuptis, gal tiksliau – įsuptis. Atviros erdvės ir aklagatviai.
Eseistiniai tekstai yra tiesesnės eigos, aiškesnio santykio nei apsakymas, romanas, juolab eilėraštis. Eseistiniu tekstu ne tik sakoma, bet ir pasisakoma, vertinama, sprendžiama, aiškiau pasirenkama. Esė kampai aštresni, nenugludinti, daugiau sąvokų negu metaforų. Nors ir metaforos savo vietos niekam neužleidžia. Metaforos žymi esė perėjimo į prozą (ir atvirkščiai) takus. O kur metafora, ten ir mito šaknys, to giliausio klodo, kuriame žmogus pasirodo besąs ne tik iš savojo, bet ir iš amžinojo laiko, amžinybę laikantis saujoje lyg kokią varpą, nusitrauktą iš rugių lauko pakraščio. Kaip tik todėl eseistika yra atskirai svarbi rašytojo mentalinio lauko suvokimui, verčių, vertybių, santykių, ryšių atskleidimui. Šiuo požiūriu bandant aptarti ir R. Granausko rinktinę eseistiką, sutelktą į tomą „Baltas liūdesio balandis“, svarbu suvokti, iš ko ir į ką ji smelkiasi ir ką persmelkia. Ir kas yra tas, kuris lieka persmelktas, vadinasi, kažkuriuo būdu atvertas. O jei atvertas, tai ir įtvirtintas.
Tai buvo seniai – „Baltas liūdesio balandis“ išspausdintas 1979 m. pavasarį „Pergalėje“ (dabar – „Metai“). Ir toks tas tekstas pasirodė biliūniškas, toks persmelktas J. Biliūno liūdesio ir gailesčio, kad be jo citavimo negalėjau apsieiti ir paskaitose apie XX a. pradžios lietuvių literatūrą, kur buvo ir kukli vieta Juozui Gurauskiui. Po septynių dešimtmečių R. Granausko sakiniuose tarsi atsiliepė iškentėtos, jaunais gyvenimais apmokėtos, iš širdies į širdį kalbančios, bet dar labai trapios lietuvių literatūros balsas. R. Granauskas norėjo būti tam balsui teisingas: „Tie, kurie norime būt teisingi, sakome taip: „Nieko nėra trapesnio už patį kūrėją, nieko nėra gležnesnio už jo širdį, panašią į raudoną gvazdiką, prasiskleidusį prieš pat pirmąsias rudens šalnas.“ Sudarytojas tomą pradėjo ištrauka iš „Balto liūdesio balandžio“, suteikdamas jam minorinę spalvą, tiesą sakant, neišblaškomą ir pokštų. Juk ir tie pokštai ne iš džiaugsmo, nors ir ne iš liūdesio, greičiau iš sarkazmo, kylančio iš nerimo, iš gailesčio, kad yra ne taip, kaip galėtų ar turėtų būti. Kūrinio autorius tuo metu, rodos, postmodernių literatūros teorijų jau buvo numarintas, bet R. Granauskui tai nerūpėjo; buvo linkęs bent pasišaipyti iš humanistikos „mokslų“, „metodų“, gerai jautė ir teorinių manipuliacijų menkumą. Ta atviros, atvertos kūrėjo širdies metafora – ne manipuliacija, ne dėl kokio gražumo parašyta, ji iš persmelkimo, iš to, kas grįžta, pasikartoja, nepaleidžia. 1973 m. Algirdas Julius Greimas „Metmenyse“ paskelbė esė pobūdžio straipsnį „Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intymus žmogus ir intymumo poezija“ ir jame taip pat atverta kūrėjo širdies žaizda: „Jono Kossu-Aleksandravičiaus poetinis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išbujojęs jurginas – atvira žaizda. Ir tai vadinasi intymumo poezija.“
Intymumo poezija, intymumas kaip kūrybos šerdis – R. Granauskui tai esmingai galiojo. Ir jo paties rašymui ir kitų rašymo supratimui. Tikrasis arba gilusis kūrybos intymumas nėra atviravimas, viešinimasis (būdinga dabarčiai, bet labiau literatūros pakraščiams), tai kalbėjimas žmonėms iš vidinio susitelkimo, iš tikrumo. Arba iš tuštumos, iš tuščios vietos (pagal A. J. Greimą), kai konkretus aš pasitraukia, o lieka tik atvira žaizda, tik metaforizuojama gvazdiko ar jurgino žiedu. Ta atvira žaizda ir yra būsena, stiprių, ir palaikančių, ir draskančių jutimų tvinksniai, jų žyminys. Būsenos, iš kurių parašytas „Jaučio aukojimas“, apskritai ženklina pačius giliausius potyrius, prieinamus kūrybinei sąmonei, kalbinei vaizduotei. Ne aš, kuris esu ir tu, o manimi, tad ir tavimi; tokia yra gilioji intymumo linija, nuo aš pereinanti į tu ir į jis, į ontologinę asmenuotę. „Jam baisu, jis nori rėkti iš siaubo, jis nori bėgti, tačiau jis niekur nebėga, nes jo drąsa yra daug kartų didesnė už jo paties širdį.“ Tai „Jaučio aukojimo“ Žynio drąsa, jo kopimas į mirties kalną, kuris yra ne tik jo ir ne tik jam. Golgotos vaizdinys yra budintis, persmelkiantis tuos, kurie prie savo kančios kalnų priartėja, kurie pasiryžta.
R. Granausko eseistikos pagrindiniai tekstai (jie ir sudaro tomo pirmąjį skyrių) eina lygiagrečiai su apsakymais, jų linijos susieina, persikerta. „Laiškai iš Mosėdžio“ (1983 m. „Literatūroje ir mene“, o paskui tik po penkiolikos metų – „Gyvulėlių dainavime“), tik pirmasis laiškas ir teparašytas, o juk aišku, kad buvo galvota apie knygą ir kaip tik apie intymiąją formą, kurios branduolys ir yra laiškas. Galima nujausti, kad autoriaus neapleido būsenos, atsivėrusios „Jaučio aukojime“, laiškais iš Mosėdžio bandyta lyg įgilinti savo gimties žemę, tai, kas ištarta pirmuoju sakiniu: „Čia senųjų kuršių žemė.“ Žemė, užgyventa žemaičių, dar spėjusių su kuršiais pasikalbėti. „Matot, kalbėjo kuršiai, mes čia pilam Apuolės pilį, o Puotkalių jau supylėm, o Imbarės, Impilties, o kitas pilis jau irgi supylėm. Tai vis dėl to, kad vaikai, kuomet liks gyvi, raudonai liepsnojančio dangaus nebijotų.“ Aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu R. Granauskas buvo priėjęs aukštųjų pasijų stiliaus slenkstį. Tas stilius būtų labiau išryškėjęs, jei būtų buvę parašyti „Laiškai iš Mosėdžio“, bet ši knyga liko mintyse, kaip ir nemažai kas. Laikas naikino sumanymus, trukdė, trikdė, sielos absoliučioji klausa (užsiminta esė apie J. Biliūną) savo giliosiomis atvertimis, kuriose pasigirsta seniai mirusių protėvių balsai, nebuvo išnaudota.
„Jaučio aukojimas“ liko vienas, vienišas. Neturi aiškesnių kontekstų, juos reikia sutelkti. Taip pat ir iš eseistikos. Ir tai, kas liko R. Granausko neparašyta, ką užgniaužė brutalus laikas, eseistikoje išskaitoma, paliko ženklų. „Vėlyvose gėlėse“ (apie anksti mirusį prozininką J. Gurauskį), nutikime su akmeniu, gėlėmis ir iškalta pavarde, pasirodo lyg koks puikiojo apsakymo „Su peteliške ant lūpų“ nepaaiškinamų dalykų, nutinkančių žmonėms, pėdsakas, galiausiai iš šio atsargiai ribas peržengiančio matymo ir paskutinis brūkšnys nebaigtame apsakyme „Vladas Zūbė 1940–2014“.
Didžiausias ir vientisiausias esė tekstas – „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ (1993). Galima numanyti, kad jau kitu laiku, jau nepriklausomoje Lietuvoje, R. Granauskas bent iš dalies grįžo prie to, kas liko neparašyta, bet jau lyg ir iš kito kampo – iš savo patirties, iš mokyklos, iš bandymo suvokti, kokie buvo jo mokytojai (atskira tema, persmelkianti). Ir apie S. Daukantą išgirsta iš mokytojo lūpų – greta Motiejaus Valančiaus, Kajetono Nezabitauskio, – tų, kurie buvo iš jo krašto, iš tų pačių vietų. Lyg būtų rūpėję įtvirtinti frazę, ištartą „Vėlyvose gėlėse“: „Ir ko taip visi myli tą Mosėdį, ko visi taip į jį įsitėpę?“ Lyg koks vietos dvasios blyksnis sąmonėje, kiek pritemdytas žemaitybės, to įsitėpę.
Būdingoji, svarbioji R. Granausko eseistikos žymė – bandymas (ir kartu jau drąsa) pradėti nuo savo pamatymo, išgirdimo, žinojimo: aš žinau: „<...> aš net žinau, kur jie buvo sustoję tų arklių pagirdyti: ot ten, ant Šačių kelio, tuojau už miestelio, ties molkasiais.“ Ir tą pačią akimirką tuo žinojimo keliu leistis gilyn, kur lietuvių pasakos, mitai („Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“), kur literatūros žymės (Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“). Formulė – dvylika juodvarnių, bet jau atskira, gyva pavadinimo forma: apie Daukantą. S. Daukantas įkeliamas į mitinių vaizdinių ratą, į jo centrą, mitologizuojamas, kuriamas kaip kultūrinio herojaus paveikslas. Tas, kuris daug kentė (dėl to ir Daukantas), aukojosi dėl Lietuvos, dėl jos istorijos, užslėptos Lietuvos Met­rikoje, lyg pikto burtininko įkalintoje požemiuose. Tie dvylika juodvarnių yra dvasinių Lietuvos galių simboliai, lydėtojai, sergėtojai. Juk ir pasakoje dvylika juodvarnių pabaigoje pasirodo kaip gėrio nešėjai, karaliaus ir savo sesers sūnų gelbėtojai. R. Granausko esė baigiama pasakiškai: „Vieni juodvarniai niekur nenuskrido, niekur nepasitraukė, jie vieni pasiėmė Daukantą po savo lizdu amžinai globai.“
Esė apie S. Daukantą R. Granauskas pradėjo rašyti netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1993 m. rudenį „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ buvo paskelbta tuometinėje „Pergalėje“. Prisiminkime, kad S. Daukanto apmąstymo ir permąstymo tradicija ir gili, ir gyvybinga: kas keli dešimtmečiai, pradedant Augustino Janulaičio studija (1913), paminint Saulių Žuką, Egidijų Aleksandravičių, galiausiai Vytauto Merkio apibend­rinantį darbą (1991), pasitarnavusį R. Granauskui bent jau kaip faktologinė atrama. 1984 m. parašyta Just. Marcinkevičiaus drama „Daukantas“, prijungta prie draminės trilogijos kaip jos epilogas. Įtvirtinta interpretacinė slinktis – nuo biografinės apybraižos, nuo vis tankėjančio faktinio audinio iki poetinės ir mitinės interpretacijos. R. Granausko esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ intonacinėmis-semantinėmis pasakojimo struktūromis leidžiasi į tą pačią lietuvių tautos likimo gilumą, kurią jautė ir Just. Marcinkevičius, pulsuojančią gilumą, iš kurios parašytas ir „Jaučio aukojimas“. Nepriklausomybės pradžioj R. Granauskui reikėjo lyg iš naujo atsistoti ant to pamato, kurį buvo pajutęs rašydamas „Jaučio aukojimą“ – pradžią, neišskiriamą iš pirminių šventumo ir aukos vaizdinių, iš žmogiškumo ir gamtiškumo sanpynų. „<...> čia vėjų ir juodvarnių kraštas, čia patys gražiausi debesys virš galvos, o lopšiai ir karstai – visuomet egliniai, todėl kieti, patvarūs ir ilgai nepūva. Čia, šiame žemės pakraštyje, nuolat pučia vakarų vėjai: iš vakarų ir iš vakarų, vis nuo jūros ir nuo jūros; jie pripildo žmonių širdis laisvės ilgesio, o bangų šniokštimas – ryžto ir atkaklumo.“ R. Granausko esė pasija – kalbama apie ypatingus, išskirtinius dalykus, iškeliamus iš giliai, apie ugnį, kurią galima tik įskelti.
Tas ypatingumo jutimas prie S. Daukanto glaudžia ir Joną Strielkūną („Pasijos pagal Joną“): visai arti, čia pat, dar turėtų atsiliepti pašauktas, o jau ypatingas, jau pašauktinis. Tas, kurio lyrika daugeliui suteikia balsą ir atmintį, leidžia ištarti, kad „rašymas yra prisiminimas, kas buvo, liūdesys, kad nebebus. Gera poezija apšviečia mus virpėdama kaip žvakė, gera proza prieina ir uždega šalia dar vieną. Nebebijom šešėlių, mes suprantam, kad jie mūsų pačių. Vaikštom po savo peizažus, žinodami, kad juose niekas nebeiškirs miškelio, nebeužars tako į mokyklą, nesuvarys į baisų kanalą upulėlio, per kurį paauglystėje – toks plonakojis – šokinėjai“. Savo esė R. Granauskas ir rašydamas apie kitus atviriau persirašinėja, esė rašomos iš stiprios empatijos, iš vidinio artimumo. Projekcijos – iš savęs į kitą, iš kito į save. „Varpo kėlimas“ juk tikrai ypatinga J. Strielkūno knyga – lyg kokio stebuklingo virsmo. R. Granauskas tai pajuto gal vienas iš pirmųjų. Ir kad brolių motyvas stiprus – brolystė juk irgi iš tėvynės. Galima pamanyti, sako R. Granauskas, kad brolių J. Strielkūnas turėjo bent dvylika. „Ar šimtą dvidešimt. Jie gražiai jį augino, liepdami žiūrėti į pakalnėj judančias upes, į vėją rugiuose, – vandenų judėjime ir rugių bangavime šitiek gražumo!.. Visi jauni, visi tvirti, visi narsūs, – tokiems net varpą iškelti iš dugno vienas juokas. O miglotą rytą kažkur išėjo, įkišę jam į rankas pasakų knygelę apie šarvuotus senovės karžygius, – patys atlapotomis krūtinėmis...“
Kas vyksta ir kas įvyksta šioje pastraipoje? Ji apie J. Strielkūną. Bet ir apie R. Granauską. Dar ir apie Just. Marcinkevičių – žymėti žodžiai gražiai augino, priklausantys semantiniam Lietuvos laukui. Iš jo, iš senųjų pasakų – jauniausias brolis, kuriam skirta ne varpą iškelti ir ne išeiti atlapota krūtine kaip tiems šimtui dvidešimt jo brolių, o suprasti, atsiminti. Jei esė nesileidžia gilyn, ji ir nesirašo, o tas, kuris ją bando parašyti, ilgai ir tuščiai vargsta.
Negali sakyti, kad ir R. Granauskui kartais neprisieina pavargti. Kai jau „ratukai nebesusikabina“, griebiasi kokio savo atminties šiaudo, papasakoja ką iš savo gyvenimo, kuo nors užpildo. Bet kai nebūtina, ir lieka nebūtina. Vis dėlto patikimai paliudijama, kokia reikšminga jam pačiam buvo poezija – ir J. Strielkūnui priklausė svarbiausia vieta. Esė klausimai – tie, kurie neatsakomi. Tiesiog – dėl paties klausimo, dėl klausiančiosios intonacijos. „Kas tu esi, poezija? Kas esat tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar kaip pusiau angelai?“
„Žodžio paglostymą“ reiktų skaityti po „Žodžio agonijos“. Kelias, kurį R. Granauskui reikėjo nueiti – kalbos jutimas, žodžio likimo vaizdiniai neatskiriami nuo sąmonės, sielos būsenų. „Žodžio paglostymas“ liudija atgautą ir sustiprintą valią gyventi, stebėtiną tos kūrybingos valios prasitęsimą iki paskutiniųjų dienų. „Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant, ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nepriklausyčiau.“
Iš giliau mąstant apie kalbą, juntant kalbos ir patirties sąlyčius, mąstosi ir prigimtinė pasaulėvoka, veriasi pats jos centras, žmogiškojo laikinumo ir būties amžinumo ryšys, santykis. Artimai ištarta Jurgio Baltrušaičio: „Neslūgsta būtis, ir nesenka / Jos amžinas sklidinas pilnis – / Tik tai, kas atskirta, kas menka, / Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys...“ („Būties psalmė“). Kad persmelktų, kad į sielą suleistų šaknis, kalba turi būti namų kalba, namiškė, tokia, kad ja kalbėtų viskas aplinkui: daiktai, valgiai, rankos, akys, langas ir kas už lango. Tarmė (arba pirminė kalba) – „lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam“, – sako R. Granauskas, ir tai gali būti paskutinis tų mūsų marškinių savumo paliudijimas. Visas R. Granausko kalbos kosmosas yra gimęs iš žemaičių kalbėjimo, iš jo išaugęs ir likęs jo persmelktas. Tas žodžio glostymas, tas lietimasis prie žodžio lyg prie mylimo žmogaus, vaiko, daikto, medžio ar gyvulio yra įstabus veiksmas. Kas atidžiau tą esė skaitys, aptiks lyg ir tolimą, bet esmingą paralelę – mažos karvytės glostymą. Žmonių kalba, kad būtų gyva ir gyvybinga, turi turėti ir kalbos su daiktais, su gyvuliais ir gyvūnais podirvį. R. Granauskas apibendrino kalbos ir dvasios jungtį – lyg ir nebėra ko bepridurti: „Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę daugybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.“ Perspėta – kas dar gali išgirsti, tegul išgirsta.
Antrasis knygos „Baltas liūdesio balandis“ skyrius „Kalbos ir pokalbiai“ grąžina prie šiandien vis gausėjančių kalbinimų, pastebimai išstumiančių kitus mąstomuosius kasdienio kultūrinės žurnalistikos lauko tekstus. Aštrus, tiesiakalbis, žodžio kišenėje neieškantis R. Granauskas buvo mėgstamas pokalbininkas. Nežinia, ar lengvai prieinamas. Gal kaip kada. Jei buvo sveikesnis, linksmesnis, juolab jei buvo ką pabaigęs rašyti, tai gal ir nesibrangino. Kartais turėdavo ir pats kokią kalbą pasakyti, juk gavo premijų, ne sykį buvo laureatas („Rakto ieškojimas“, gavus Antano Vaičiulaičio premiją, 1995; kalba, pasakyta priimant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2013 m. knygą).
Atskiros kalbos – atskiri esė tekstai, kuriuose blykčioja gražūs sakiniai, netikėti pasakymai, sparnuotos metaforos. Sakinys iš „Rakto ieškojimo“: „Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako.“ Tokių sakinių nebebus. Ta tikrovė, iš kurios jie pasisakė R. Granausko lūpomis, jau dingusi, nugrimzdusi. Vienoje paskutinių kalbų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute R. Granauskas suformulavo kultūrinio geranoriškumo nuostatą, atskirai apmąstytiną. „Nemaišykim kultūrinio geranoriškumo su tolerancija, nes kitas jos vardas – abejingumas, kuris žudo ir meną, ir menininkus baisiau nei maras viduramžių Europą.“ Visas R. Granauskas šiame pasakyme: netolerantiškas, nes neabejingas, neprisitaikantis, trokštantis tikrumo, kuris būtų vertas geranoriškumo.
Pokalbiai su R. Granausku rodo, kad ne kiekvienas galėjo su juo kalbėtis taip, kad jis ką pasakytų. Kartais tik atsikalba. Geriausi pokalbiai – su Audriumi Musteikiu, pasiruošęs kalbėtis, mokantis kalbinti, įsiklausantis, geranoris.
Pokalbyje su Leonu Peleckiu-Kaktavičium jaučiami neatitikimai tarp klausimo „didumo“ ir R. Granausko siekiamo tikrumo: tiktai nepasididinti, jau verčiau susimažinti. Kažkas jį erzina, bet bando tą erzulį įveikti. Gal ir gerai – pasako, ko gal kitaip ir nepasakytų. „Jūs klausiat kaip Leninas: ką daryti? Atsakau kaip Granauskas: nežinau. Revoliucijos kėlėjai niekur kultūros nepakėlė. Ir kas tą revoliuciją kels? Nebėra kam.
Ir tai yra didžiausias valdžios pasiekimas.“
Na, valdžiai iš R. Granausko kliūna. Tam ji ir valdžia.
Ir pokštuose, ir kalambūruose, ir epigramose kliūna. Turi būti taikinys, į kurį šaudoma. Kartais taikliai, kartais ir pro šalį. Kitas Romualdas Granauskas, kitoks. Lyg išėjęs į paviršių, bet tas pats, kuris gali grįžti į būsenas, iš kurių parašyta „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“. Arba „Baltas liūdesio balandis“.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

I

Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti. Kitą rytą patraukiau tiesiai prie jūros. Pakeliui vis erzino po kurortinį miestelį pasibarstę anglai. Šie, dar nespėję išsiblaivyti po pergalės, šūkaliodami svirduliavo gatvelėmis apsigaubę savo vėliavomis ir piktdžiugiškai man rodė nepadorius ženklus, mat aną vakarą vienintelis kavinėje prie ekrano palaikiau ne juos, o švedus.
Atėjęs prie kranto, pasitiesiau rankšluostį ir jau ketinau ilsėtis. Tačiau dėmesį patraukė dvi suvargusių veidų juodaodės. Jos, nežinia iš kur išnirusios, atsistojo visai šalia. Buvo tuščiomis. Sustingo. Nesikalbėjo. Tik žiūrėjo į tolį – Europos žemyno pusėn. Dėl to nebūčiau nustebęs, tačiau karštą dieną jos buvo įsisupusios į šiltas striukes, galvas slėpė po kapišonais. Tai pasirodė keista. Netrukus susivokiau, kad jos ne vietinės, o iš „ano pasaulio“, matyt, čia atkakusios šiąnakt – motoriniu laiveliu ar valtimi. Tada atsigamino kažkur į atminties paraštes nustumta informacija, kad Malta yra ne šiaip sau sala ar kurortas, o tarpinė pabėgėlių iš Afrikos stotelė. Taigi aš 2012 metų birželio 16 dieną pirmą kartą pamačiau naujųjų laikų pabėgėlius ne per TV ekraną, o gyvai.

II

1999 metais Varšuvoje vyko 66-asis tarptautinis PEN klubų kong­resas. Tai buvo didelis įvykis ne tik šalies intelektualų bendruomenei, bet ir visai Lenkijai. Renginį globojo Lenkijos premjeras Jerzy’is Buzekas, sveikinimo kalbą pasakė Leszekas Kolakowskis. Į Varšuvą tada suvažiavo apie pusantro šimto rašytojų iš viso pasaulio. Pasiraitoję rankoves rašytojai-delegatai rengė prasmingas rezoliucijas, redagavo aistringus atsišaukimus, dirbo Taikos, Lingvistinių teisių, Kalinamų rašytojų ir kituose komitetuose. Tarp dalyvių buvo ir Ganos PEN klubo deleguotas rašytojas bei poetas, kamerūnietis Simonas Mole Njie.
Mano artima bičiulė rašytoja, literatūros profesorė Anna Nasilowska, tada eilinė Lenkijos PEN klubo narė, o šiandien Lenkijos PEN klubo generalinė sekretorė, taip pat dalyvavo kongrese. Kaip ir dabar, taip ir anuomet neabejinga svetimam skausmui bei visų lygmenų neteisybėms, vos išgirdusi kuluaruose, kad kamerūnietis rašytojas Ganoje yra persekiojamas dėl politinių pažiūrų, ėmėsi veikti. Subūrusi kongrese entuziastų-aktyvistų grupę, kreipėsi į Lenkijos valdžią su prašymu suteikti politinį prieglobstį svečiui, motyvuodama, kad šiam po kongreso į Ganą grįžti nesaugu. Lenkijos valdžia prašymą patenkino. Netrukus S. Mole Njie, pasivadinęs Simonu Mol, įsikūrė Lenkijoje.
Kad rašytojas emigracijoje nebadautų ir turėtų ką veikti, profesorės A. Nasilowskos rūpesčiu jam buvo parūpinta dėstytojo vieta Varšuvos universitete. Beje, intelektualas iš Kamerūno taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis ėmėsi aktyvios veiklos: išleido eilių rinkinį, įkūrė „Emig­rantų teatrą“, prisidėjo prie Lenkijos užsieniečių rašytojų draugijos steigimo, žaidė IV lygos Mozūrų Karčevo futbolo komandoje ir visais frontais kovojo prieš rasizmą. Poeto iš Afrikos triūsas neliko nepastebėtas. Po keleto metų jam buvo suteiktas „2003 metų antifašisto vardas“, o Lenkijos Respublikos prezidentas jį nominavo garbiam Sergio Vieira de Mello apdovanojimui. Tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, be politinės, visuomeninės ir kūrybinės veiklos, Simonas Mol praktikavo ir „magiškąjį“ seksą. Nuo 1999 m. žinodamas, kad serga AIDS, pasitelkęs šamanizmą ir įsitikinęs, kad lytiškai santykiaudamas išsigydys nuo šios ligos, ŽIV virusu – oficialiais duomenimis – apkrėtė šešiolika merginų (manoma, kad jų būta trigubai daugiau), kurių dauguma – Varšuvos universiteto studentės (kai kurios iš jų susirgo AIDS). Išaiškėjus šiam faktui, politinis pabėgėlis buvo policijos suimtas, teisiamas, tačiau nuosprendžio nesulaukė, nes 2008 m. mirė.
Taip žlugo A. Nasilowskos kilnūs norai padėti tariamam disidentui iš Afrikos. Paklausta apie šį įvykį, profesorė šiandien tik atsidūsta ir ima kartoti mantrą: „O, Dieve, Dieve...“

III

Vaikystėje, kada žiūrovai nebuvo lepinami filmų įvairove, didesniąją dalį sudarė sovietiniai filmai apie vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą. Ten – dokumentiką primenančiose nespalvotose juostose – netrūko epizodų su pabėgėliais.
Kilometrinės vilkstinės, išklerę mediniai vežimai, prikrauti kažkokių rakandų, vos bepaeinantys arkliai, nenuspėjamo turinio mantos, suvargę seniai, į skudurus suvystyti kūdikiai etc. Vilkstinei vangiai judant, visada užskrisdavo vokiečių aviacija. Tada tarp civilių kildavo panika. Žmonės klykdavo, lėkdavo kas kur ir, žinoma, paskubomis gelbėdavo, kas brangiausia, – kas vaiką, kas mamą.
Nesuprantu kodėl, tačiau šio žanro filmuose neretai galima būdavo pamatyti vyrą (barzdotą) ar moterį (diktą) su fikusu (rečiau – su alijošiumi). Šie, kalenant fašistų kulkosvaidžiams ir krentant bomboms, herojiškai spausdavo prie krūtinės monumentalią puodynę su išsikerojusiu medeliu ir taip pat kažkur bėgdavo. Žiūrėdamas į šiuos žmones ekrane, negalėdavau suprasti, kodėl jie nemeta fikuso velniop, juk tai balastas. Ir kitas klausimas – kodėl, apsisprendę bėgti nuo karo, jie su savimi ima fikusus?.. Gal tai sodininkai?.. Žaliųjų judėjimo pranašai?.. Šie klausimai iki šiol neduoda ramybės.

IV

Mano šeimai praeitame šimtmetyje teko bėgti kelis kartus. Įsisiautėjus Rusijoje Raudonajam terorui (1918–1923), prosenelis Juozapas nutarė nešdintis iš Petrogradu virtusio Sankt Peterburgo ir grįžti su keturiais vaikais bei žmona į Lietuvą. Važiavo traukiniu. Prosenelio Juozapo, matyt, būta sumanaus ir ambicingo, tuščiomis pasirodyti Lietuvoje jam nesinorėjo. Žinodamas, kad bolševikai ne tik siautėja, bet ir konfiskuoja pasienyje bėglių turtą, į dukrytės Sofijos lėlę prigrūdo auksinių nikolaškių. Taigi čekistams vagone pradėjus tikrinti daiktus, mažajai Sofijai buvo liepta žaisti su savo ūgio lėle. Įtariu, kad čekistai nebuvo itin nuovokūs, o gal mergytė išties su aistringa meile supo savo lėlę, nes Juozapo sugalvota gudrybė pavyko; antraip, atradę buržujų slėptuvę, galbūt visus būtų ėmę ir sušaudę.
Taigi, bėglys Juozapas surizikavo – ant kortos, vardan nikolaškių ir miglotos ateities Lietuvoje, pastatė savo ir šeimos gyvybes. Galbūt jis nebeturėjo ko prarasti. O gal drąsus, taip sakant, žmogus buvo. Tiesa, netolimoje ateityje, neatsakingai žiruojant vekselius, visos Juozapo nikolaškės ištirpo.

Vykstant Antrajam pasauliniam karui šeimai ir vėl teko bėgti. Tik šįkart bėgo ne prosenelis Juozapas, o jo sūnus Vladislovas su šeima – mano močiute, mama ir jos vyresniąja seserimi. Nors vėliau grįžę nieko neberado, tačiau ano meto apdairių žmonių papročiu visą vertingesnį turtą užkasė Utenoj savo namo kieme. Nieko su savimi į odisėją nepasiėmė, įskaitant ir „Diederichs Frères“ firmos pianiną, su kuriuo, būkim atviri, slapstytis būtų buvę kebloka. Mama gi, vienintelė iš šeimos, slapta pasičiupo kumščio dydžio keramikinę skulptūrėlę. Prasitampė ją su savimi visur, ne vienus metus.
Šiandien – glazūrai įžūliai tebeblizgant – skulptūrėlė saugiai stovi mamos namuose ant patalynės dėžės. Tai išties labai keistas daiktas iš praeities: ant kelmo tupi letenomis smakrą parėmusi beždžionė...

Vis tebesitęsiant Šaltajam karui tarp Amerikos ir SSRS, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kažkurį vakarą papilkėję informacinės laidos „Vremia“ diktoriai susirūpinusiais balsais pranešė, kad Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos pasienyje itin neramu (tuo metu Vietnamas buvo SSRS draugas, o Kinija – priešas).
Kitą dieną per „Vremia“ nedviprasmiškai prabilta apie pavienius kinų ir vietnamiečių susirėmimus, trečią – apie stambesnio masto konfliktą, ketvirtą – apie pajudėjusią sunkiąją ginkluotę...
Mano tėvas, visada jautrus politiniams įvykiams, nedelsdamas įvertino situaciją ir padarė strateginę išvadą, kad jei kils Vietnamo–Kinijos karas, Amerika galbūt nesikiš, tačiau „rusai“, žinoma, palaikys savo sąjungininką Vietnamą. Tada – labai didelė tikimybė – Kinija gali numesti atominę bombą ant SSRS arba atvirkščiai. Šios perspektyvos akivaizdoje atidžiau ėmėme sekti įvykius pasaulyje.
Netrukus priešais televizorių ant stalo buvo išskleistas žemėlapis. Jame, remdamiesi „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ naujienomis, su tėvu bandėme lokalizuoti konflikto zoną, uoliai ieškojome Vietname gyvenviečių, kuriose vyksta mūšiai. Tai – sąstingio epochoje – kaitino paauglio kraują.
Vakarais, susėdę prie televizoriaus, vis laukėme atominio karo, o laukdami svarstėme, kur reikėtų – sušokus į „Žigulius“ – bėgti. Tiesa, atsitraukimo galimybės, anuomet kabant geležinei uždangai, atrodė apgailėtinos: Gardinas, Kaliningradas, galbūt... Ryga. Tačiau buvo dar vienas, ne mažiau svarbus dalykas – ką pirmiausia, kilus branduoliniam pavojui, reiktų su savimi pasiimti? Kol tėvas svarstė, mama jau turėjo atsakymą: abiejų aukštojo mokslo baigimo diplomus.

V

Ką rytoj bėgdamas su savim pasiimčiau?.. Gal banko kortelę? Mobilųjį telefoną? Nešiojamąjį kompiuterį? Pasą? Turbūt ne, tik savo galvą.

Tas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų
ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda
tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus?

Kas keliasi ten iš prosenių sapno, sėda ant žirgo raitelis baltas,
kokio jis pulko, kieno žygūnas, kur jisai skuba pro piliakalnių tylą,
toksai ryžtingas, toks bebaimis – kur?

Kadaise tenai, prie senos upelės, dūzgiant vidudienio bitėms
liepos viršūnėj, mąsčiau, gyvenime, apie tave, o svetimos jėgos,
klastingos ir piktos, šėlo tautos likime.

Sužeidę kalavijai jau nuskandinti užmaršties gelmynuos,
o žaizdos tebegyja. Jei liudyt palikta esu, aš dar kalbėsiu, nes
krenta į širdis abejingumo pelenai.

Senas žodynas, baltų sena kalba svaigina it subrandintas
vynas. Užburia jos pirmapradis aidas iš darniųjų visatos sferų,
iš sąskambių su amžinaisiais pradmenim.

Pasaulio triukšmuose renkuosi aidžią nuošalės tylą, ataidi
iš jos gilumų kosminiai ritmai, kur tebesklando kurianti Dvasia
virš siautėjančių chaoso vandenų...

Ilgiuos širdies drungnumą išdeginančio žaibo, dieviškos
vėtros nuo Horebo kalno, nuplėš jinai, kas melaginga, netikra.
Trokštu gyvojo Žodžio maloningos patirties.

Nudegink lūpas teisybės ugnimi, burną atverk lyg šaltinį
laiko uoloje, tesrūva prokalbės versmė, tealma tyliai žodžiuos.
Gal užmaršieji atpažins savo šaknis?

Kas atvers esmę, nušvitusia širdžia žvelgs į tai, kas išlieka,
bylos, kas gyvastinga, protėvių kalba iš amžių žodyno ir liudys
ne raidės, o kuriančios Dvasios žyme.

Švyti tarp žodžių, kas neišsakoma, nes žodis yra lyg daikto
dvasia: poeto pažadinta, ji daug ką prisimena, kužda ji žodžiui
kitam ir gieda. O, kokia slėpininga žodžių gelmė.

O kur brandusis įkvėpimo vaisius, kurio nesulestų plėšrūs
laiko paukščiai? Lekia pulkas besotis virš tyliųjų žodžių lauko,
grėsmingai šiugžda tamsūs jų sparnai...

Trokštu pajusti liepsningąją dvasią pirmųjų krikščionių,
tikrumo ir ilgesio kaitrą, katakombų drąsą su slaptais ženklais
atpažinimui, aršiame pasauly būti kaip jie.

Kas įveikė save, pasaulio klasta nebaugina, kuprinė lengva –
ką beatimsi? Verks vargšas turčius, kai rūdys ir kandys suės jo
lobius, ašaros krisdamos lyg variokai žvangės.

Dienų žvangesy mano širdis tylos sklidina. Sese vienatve,
jau niekam neskolinga, nuošalės šviesusis liūdesys tik mano.
Žinau: šito kelio niekas čia nepakartos.

Ir žemiška, ir dangiška kryžiuojas mumyse nei kryžius? –
nuo to lemtingo mirksnio, kai laikinumą apglėbė Amžinasis.
Mums duota laisvė pasirinkti klaidžiame kely.

Tikiu, jog atimta nebus, kas pažymėta amžinumo ženklu.
O laikinumo spalvotos putos tiek tevertos, kad alkanas laikas
jas prarytų. Ištausoti, kas neatšaukiama yra.

Kokios Galios mus lydi planetos keliais dulkėtais, vėtrų
pagairėj apsiaučia nematomu šviesos apsiaustu, per šio būvio
tankmę erškėčiuotą veda, laimina, gydo – kas?

Nesuvokiami dangiškieji: ar lemia jie likimus? Nežinom,
kas bus duota, kas atimta, po kokia padange aidės rytoj mūsų
žodžiai. Sunku susitaikyt, neklausti: kodėl?

O meditacijos glūdumoj ir vėl netikėtas dvasios žaibas, –
jį sugauti dar vilies, pažvelgt į veidą liepsnotą, ne šios žemės
svečią slėpiningą ir paklausti: kas esi?..

Šviesuliai sūkuriuoti, spindintys, skrieja visatoj, gal ir jie
dvasios broliai? Ir sielos kosmosas ugningas budi, ieško savo
vienintelės orbitos šių laikų drungnumo apsupty.

Antai jaunas pranciškonas žvelgia į žvaigždėlapių didybę,
priblokštas visatos įstabumo... Esam vaikai bedvasės epochos:
prigesusios akys, įsižiūrėjusios į dulkę irią – pernelyg.

Kibirkštys, iš perskelto akmens išlėkusios, argi jos nebyloja
apie viską persmelkiančią meilės Dvasią? Visatą žvaigždėtą
ir varganą žvirblį laiko apglėbusi jos išmintis.

Ką skelbia žvaigždynai, mėnulio drignė geltona, strazdo
giesmė ankstų rytą? Ka~lba ir slapti ženklai, o mes nemokam
jų skaityti. Liudija Kūrėją ir lelijos forma tobula.

Atomo sandara, kvantai, kosmoso vaiskūs žvaigždynai...
Puikybės pilnieji, kaip mažai mes težinom. Mirties atskleisty
ar suprasim, kokia visatos begalybėj mūsų vieta?

Beribės erdvės ir jose paklydus gyvastinga žemė. Iš kur
čia nusviesti į pelenus ir dulkes, nuo kokių viršūnių nupuolę,
jei mumyse toks begalinis, toks skaudus jų ilgesys?

Didinga žėrinčioji visata, gal ji atsimena, jinai gal žino? –
mįslinga jos tyla. Šviesulių slaptybėj, sūkuriuos jų ugniniuos,
kosminiuos virsmuos gal ir mūsų likimų tąsa?

O ką mes žinom, kai sapnas iš anapusio sferų, keistųjų
vizijų kūrėjas, mus aplanko, kai kasdienybė staiga nutolsta,
daiktai nusigręžia, švinta slėpiningi reginiai.

Kieno ta siela, tartum vėjo blaškoma liepsna žydraakė,
ko nuliūdus? Rimsta, kyla į viršukalnę skaisčiasniegę: kieno
ji, ko ji sušmėžavo prieš nustebusias mano akis?..

Keista, baugi sapnų šalis, siluetų spindesys joje bevardis,
tik sąskambiai garsų, tik erdvės žydros begalinės, dvelksmas
Dvasios vėjo virš slėpiningų būties vandenų.

Ar sielos atspindį matei visatos veidrody mįslingam, ar
regėjai akis jos žvaigždėtas ir melsvo aukso gijom siuvinėtą
spindintį rūbą: ar atpažintum, jog tai ji?

Kitų pasaulių aidas ataidi į sapnus? Vaivorykštei spalvų
grįžtant į baltą, vėl ištrykš iš jos regėjimais spalvingais. Kas
tai? Nesuvokiamas būvis. Pasitikiu, bet ir bijau.

Sapnuotojai mes blyškiam pakrašty, iš kosmoso tolybių –
neįžiūrimos dulkės, kur lekiam visatoj, ką taip vejamės, ką
viliamės atrasti tarp tylinčių žvaigždynų – kur?

Kas viešpatauja tyloje begalinėj tarp sūkurių liepsnotų,
kas jų orbitoms nubrėžia kryptį dėsningą ir galaktikas laiko
virš prapulties bedugnių, kosmoso nuošalėj – mus?

Žėruojančių žvaigždynų spindesy – slėpininga didybė,
o mūsų dvasios šviesuliai, kaip jie, ar spindi? Įnoringos jų
orbitų sukimosi kreivės ar neardo kosminės darnos?

Kas vienija visatoje mus į vieną seseriją-broliją: žmogų
ir žuvį, dulkę ir žvaigždę? Nuojauta kužda, o įvardyt bijau, –
žemiški žodžiai neišsako slėpingos Esaties.

Kaip apsakyt pasaulio grožį įstabų ir šiurpų jo bjaurumą?
Guodžia palaimos blyksniai, žeidžia skausmo ašmenys aštrūs:
ėjimas lemtinga, neatšaukiama gyvasties briauna.

Blaško keisti viesulai ir kausto laisvą dvasią. Kas laisvina,
gydo, kas guodžia, kai regi save be kaukių meditacijos gyly? –
kai ūmai supranti, kad esi dulkė ir amžina kibirkštis.

Kas ten stovi kryžgatvy, abejoja, kuri kryptis yra tikroji? –
visi mes nešamės slaptas abejones ir ieškom kelio. Kas į širdis
pasėjo tą abejonių sėklą, kas laisto nerimo šaknis?

Žodžių bijau nudėvėtų kaip rūbas palaikis ar sendaikčių
rinkoje nupirktas daiktas, lytėtas daugelio rankų. Nesutepto
garso ilgiuosi, bylojančio gyvastinga tikrumo kalba.

Mes, mirtingieji, ko gi taip ilgimės, kai vakarėja ir daiktų
laikinumą apglėbia tamsėjanti prieblanda, kai spalvos panyra
į tamsą, kai ilgesys gilėja, ko mes taip ilgimės – ko?

Mistiškoj tyloj ką regi, nubudusi siela? Tavo sesuo ramioji
vienuma, gailestis tavo brolis dvynys, jie atmesti šio pasaulio
gudriųjų. Paprasto nuolankumo iš smilgos išmok.

Tebus palaiminti, kas liūdi: vieniša širdis, išsiilgus artumo,
sužeisti neapykantos ašmenų, visi apleisti ir atstumtieji, tegul
juos paguodžia geroji Žinia: jūs Karalystės vaikai.

Daugel žmogui yra pažadėta, o praeina jis ne sykį pro šalį,
neatpažinęs paveldo savo, troškuliu kamuojas lyg dykroj alsioj
vejamas samumo, nors trykšta arti krištolinė versmė.

O būna atrastas, ištausotas lobis, tikras, piršto atspaudu
pažymėtas, andai regėtas lyg pažadas, išsipildęs atėjus metui.
Taip subręsta laikinasis buvimas, persmelktas dvasia.

Kas yra Tas, kuris lydi, nematomas, bet esantis, kas jis?
Švyti jo siluetas, blyksteli tarpais kontūras lengvo jo sparno.
Pakilt ir išskrist gal norėtų, bet laiko meilės trauka?

Amžinybė arti, persmelkia nei šviesa net lekiančią dulkę.
Ko bijai, nuliūdus širdie? Gal sielos šviesa amžino Šviesulio
budinti sesė, sušvitus pro dulkę, neužgesinama, įstabi?

Šviesos branduoly, žaibų sūkury kas kuria žėrinčią visatą?
Gal angelai, jie mūsų broliai? Tik klausiu, liudiju mistinį ryšį,
kosmoso sferų darnų ritmą, taurų sąskambį sielų artimų.

Šviesulių atspindžiai žemės šaltiniuos, gal kosminių galių
ugniniai ženklai? Kai Apokalipsės karštas vėjas lėks per žemę,
kas atsilaikys iš mirtingųjų, kas lyg vaisiai krečiami?

Spindulinga šviesa persmelkia visą visatą. Įstabus reginys
reginčiam kitokiu žvilgsniu, šiurpas ir palaima nors mirksniui.
Bet regėjimo dovaną temdo mūsų pačių širdies tamsa.

Tai malonė ir kryžius: dėkok ir būki nuolanki. Esi tiktai
kibirkštis to Žaizdro nemirtingo, įsiliepsnoji, kilus Dvasios
vėjui. Vėl prigesi, rami skaidruma dvelks iš giesmės.

Kokių žvaigždynų link skubi, mintie neramioji, į kokius
galaktikų tolius? Sustok. Viskas, ko ieškai, atspindžiu virpa
nurimusioj sieloj, skaityk mistiškus ženklus, atpažink.

Vėjas vyšnios viršūnėje, žydinčio jazmino kvapas, balto
karvelio skrydis virš sodo. Nuošalės tyla, sąskambiai sieloj,
ką jie byloja? Įsiklausau į gelmę viltingą, budžiu.

Gal viskas iš ten: melodija, simbolis, ritmas? Mes tiktai
užrašom? Prometėjiška puikybė pamiršo: tik Vienas kuria
pasaulį iš nieko, mes gi semiam iš jo aruodų pilnų.

Džiaugsmas ir liūdesys, šviesa ir šešėliai, neapykanta
ir meilė, proto ir širdies ginčai, visur tos prieštarų grumtys.
Kas jas sutaikys, kada, kokioj tikrovėj – kas atsakys?

Gal metakalba galėtų išsakyt, kas neišsakoma? Nykus
žodžių triukšmas nustelbia kuždesį tylų, uždengia it rūkas
spindinčią saulę, o kaip įvardyti visa – nežinau.

Kas žino, iš kur ir kodėl ištrykšta širdies nušvitimai?
Tik atšvaitus regime čia, tik atšvaitus blyškius, tik šešėlius.
O srūva šviesa ir liudija jos Šaltinį anapus tamsos.

Tai jisai, Tylusis, visur palikęs jo kūrybą liudijančius
ženklus, jis Autorius slėpiningas, ištaręs buvimo amžinąjį
Žodį. Jo Vardas anapus vardyno, neištariamas, aiman...

Sakai, kad pažįsti pasaulį? Žinai, kas žmogus, materija,
buvimas? Ir klausimų nekyla? O aš nei būties, nei žmogaus
nepažįstu: išties tai slėpininga, tamsi gelmių gelmė...

Plečias nežinios horizontai, baugina. Kaip vaikas bailus
laikos tvirtos tėvo rankos, laikausi ir aš Slėpiningojo, kuris
protėviui Mozei iš Liepsnojančio Krūmo tarė: „ESU...“

Pelenai, pelenai, pelenai čia sudegusių dienų, pelenai
mirusių žodžių, vilčių pelenai. Kur išsisklaidė jų liepsnos?
Ir ką bylos mūsų pėdos, paliktos kaugėse pelenų?

Ką rašo netvari ranka, nejau vien tik žodžiai? Ar glūdi
juose dvasios kodas? Jo šviesa neregima srūva tarp žodžių,
švyti regintiems, kurie dar budi šio amžiaus tamsoje.

Koks keistas vėjas iš nakties pakilo. Žvaigždynų šaltas
tviskesys virš sodo srūva. Neklausinėk ir atsakymo nelauki.
Girdi: kažkas gatve prabėga ir prapuola vėjuotoj nakty.

Nemoku išskaityti žemėj paliktų ženklų, ko klausinėju
apie dangiškuosius? Klystanti, mirtinga, neaprėpiu daugiau,
nei man leista, nematau aiškiau, nei atverta širdy.

Veltui statyti bandom žemėje saugią buveinę. Viesulai
įsiveržia, negailestingai sugriauna iliuzijų bokštus ir išveja
į darganą, į geliantį speigą... Kas atsakys – kodėl?

Sapnuos nušvintantys antgamtiniai vitražai čia ir dabar
nubudusiai sielai byloja: tikėki Esančiojo meile. Jo pervertos
rankos žėrintį kosmosą laiko virš niekio prarajų.

Didžios malonės valanda, ar ji palaimins mūsų likimus? –
verti jos ar būsim, ar ją atpažinsim, ar dėkosim, kad palytėjo,
nusileidusi ant maldai ir atgailai nulenktų galvų.

Kūrinijos mįslė, kodėl ji kamuoja man protą? Tariu sau:
liaukis! Gal tai Pažinimo medžio vaisiaus genas, jo nuodas?
Dulkėj įžiebta gyvybės kibirkštie, nurimki, dėkok.

Žvelk į sielos gelmę tyloj, į atspindį lyg šaltinio ramiam
paviršiuj. Neklausk, kas esi. Išskaidrėjus širdis gal atpažins,
ramybė apgaubs tarsi vaiką našlaitį patirties grynume.

Sakau: Begalinis, aiman, tai tik žodžiai. Slėpiningas jisai,
neišsakomas, neįvardysi jo žemiška kalba. Yra tiktai Vienas,
kurį įvardyti drįstame: Kristus, bet ir jisai – Slėpinys...

O mistikų sielos aiškiaregės, kiek daug joms buvo duota, –
nuolankume gauta malonė, bet ir jos puolė kniūbsčia į dulkes,
Nesutvertojo atspindį išvydę, suvokę mirtingųjų ribas.

Dievo žaibų liūtį atlaiko tiktai nuolankieji. Pernelyg arti
priartėjus, ūmai apakina jų šviesa: Helderlinas, Čiurlionis...
Bet dvasios išlydžiai švyti jų žodžiuose ir spalvose.

Spinduliu perverta širdis skundžias tyloj. Taip skundės
Izraelio pranašai ir meldė ramybės, bet neatšaukė, kas buvo
dangiškųjų įsakyta. Jie liudijo ligi lemtingos ribos.

Tai jie, dvasios protėviai iškilnūs, seniai gyvenę šitoj
planetoj, bet jų įžadai tebegalioja ištikimiems pasekėjams,
jų paveldėtojams, kryžiumi paženklintame likime.

Ar daug liks nepasakyta? Neišsakomo buvimo slėpinys
sieloj saugiai paslėptas, jis vienas išsaugoti vertas, apgintas
nuo smalsuolių plačiaburnių, Karalystei jis priklausys.

Šviesą įkvėpk, kosminę meilės Ugnį, ji tamsą išsklaido,
išdegina proto drungnumą, persmelkia širdį. Tiek tepasako
žodžiai, o giliau vien bekraštė ir spindulinga Tyla...

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

                         Motin mano! Ar tai tavo rankos,

                         baltos ir švelnutės, mane glamonėja?
                                                  Šatrijos Ragana

Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos.
Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas – birželis, bet jau pati tikriausia vasara. Balti ir rausvai violetiniai bijūnai svarina savo sunkias galvas. Po mūsų langais kerojo du didžiuliai jų krūmai. Rytais žiedlapiai būdavo gaiviai rasoti ir stebuklingai švelnūs, ir aš nekantraudavau tik atsikėlusi išbėgti į kiemą jais pasidžiaugti. Glostydavau žiedlapius ir kaip į didelius ir kvapnius delnus glausdavau savo skruostus, įkvėpdama aromatingo jų dvelksmo. Svaigdavau nuo to jausmo. Taip, aš dievinau bijūnus, jų dosnų ir taurų žydėjimą, jų tylą ir kvapą, jų tobulumą.
Mūsų namų durys anuomet būdavo atviros kiaurą dieną, nuo pat ryto iki vakaro, kad į vidų patektų kuo daugiau šilumos, ir dar dėl to, kad būtų galima išvėdinti aitrų per metų metus į sienas įsismelkusio pelėsio kvapą. Senelė iš karto pakabino ant durų baltą dieninę užuolaidą, kad į vidų nepriskristų musių. Gaivus vėjas išpūsdavo ją kaip burę ir pro duris galėjai įeiti kaip pasakoje į rūmus.
Tiktai namuose visai nebuvo pasaka. Kai dviejuose mažuose kambariuose tenka gyventi keturiems žmonėms, tai nieko nuostabaus, kad įėjęs vos galėjai apsisukti, nes visur vietos ieškojo įvairiausi daiktai, ant palangių sukrautos stovėjo lėkštės, puodeliai ir dubenys, čia pat po ranka painiojosi atidarytos smeigtukų ir siūlų dėžutės, ant kėdžių kėpsojo nešvarūs kūdikio drabužėliai, o prie sienos krepšiuose rūgo panaudotos sauskelnės. Senelė be paliovos šnirpštė, kad baisu apsikęsti tokią netvarką, kad visas jos gyvenimas esąs toks, ir kam jis šitoks suverstas reikalingas, kuriame niekas niekada negali padaryti tvarkos. Bet ji pati nedarė nieko, kad tas gyvenimas pasikeistų. Tik šnirpštė nosimi, piktai dėbčiojo į mamą ir liepdavo man kasryt apauti, o vakare nuauti jai vilnones dvokiančias šlepetes, nes pati jau nebesusilenkianti. O gal aš nė to negalinti? Nė dukters, nė anūkės, ot gyvenimas!
– Užsičiaupk! – vieną kartą neiškentusi ant jos užriko mama. – Į save pasižiūrėk, į savo gyvenimą!
Koks buvo senelės gyvenimas, aš nežinojau, nes nei ji pati, nei mama niekad apie jį nesikalbėdavo, nieko nepasakojo. Nebuvo jokių prisiminimų, įvykių, nutikimų ir žmonių, apie ką jos būtų galėjusios kalbėtis. Praeitis tarsi iš viso neegzistavo, gyvenimas dingo kaip nuskendęs laivas. Galėjau spėti, jame irgi ne viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Man atrodė keista, kad nieko ničnieko nežinau apie savo senelį, jeigu apskritai tokį kada nors turėjau. Kur ten senelis, nesu mačiusi net savo tėvo, net jo nuotraukos. Neįsivaizduoju, kaip jis atrodo ir ar dar gyvas. Nežinau net jo vardo. Kas nors pasakytų, jog taip nebūna. Būna.
Nei mūsų namuose, nei gyvenime niekada nebuvo vyrų. Gyvenome tik mes, trys moterys. Mano senelė, mama ir aš. Gyvendamos trise vienuose namuose mes lyg ir turėjome jaustis artimos, viena kitai reikalingos, dvi motinos ir dvi dukros. Bet nieko tokio nebuvo. Mama beveik nesikalbėdavo su senele, dėl nieko su ja nesitardavo. Senelė krenkšdavo ir šnypšdavo kažką neaiškiai apie netvarkingą gyvenimą. Aš nežinojau, apie ką galvoja mama kiauras dienas, jos mintys man būdavo neįspėjamos. Nieko jos neklausdavau. Tai nejaugi tą vakarą ji tikėjosi, kad aiškinsiuosi, kur einu, ką veikiu ir kada ketinu grįžti.
Grįžau jau sutemus. Buvo labai vėlu, gal net vidurnaktis. Vis dėlto durys iš vidaus nebuvo užkabintos kabliu. Senelė knarkė savo pasienyje. Blykstelėjo stalinė lempa. Susisupusi į nuskalbtą bespalvį chalatą mama akimirksniu atsirado šalia manęs. Žiūrėjo piktai, akys degė.
– Kur vėl valkiojaisi? Kiek dabar valandų?
– Kada norėsiu, tada ir grįšiu! Nepasakysi! – viauktelėjau.
Ir ji man trenkė. Staiga ir stipriai. Delnas buvo kietas ir šiurkštus, tiek tesuspėjau pajusti. Viskas nutiko taip greitai, tiesiog kosminiu greičiu, jos ranka išniro čia pat kaip erdvėlaivis, nematomos jėgos valdomas dronas, staigiai praskriejo man pro skruostą ir dingo. Kas tu esi, kas tu tokia, norėjau išrėkti jai tą akimirką iš didžiausio skausmo, įtūžio ir netikėtumo, kokia tu motina, koks tu žmogus, bet tylėjau. Ir neverkiau. Kažkas spinduliavo aplink mane, ėjo iš mamos tarytum stipri iškrova, jėga, veikianti kaip fantastiniuose filmuose, – pakelianti kūną kaip menką šapelį ir vienu mostu nusviedžianti už šimtų metrų. Jos negali sulaikyti ir jai pasipriešinti.
– Neleisiu tau elgtis kaip užsimanius, girdi? Man nusibodo, kad niekas nepaiso to, ką sakau... Kad elgiasi kaip su tuščia vieta...
– Che, che, che... – staiga nubudusi piktdžiugiškai kvarktelėjo senelė iš savo kampo. – Tuščia vieta! Ot gyvenimėlis!
Tą akimirką nesusigaudžiau, kas vyksta, jaučiau didžiulį pyktį ir mano akyse jau sūkuriavo ašaros, bet mama tik nusisuko ir daugiau net nepažvelgė į mane. Įsikniaubė tiktai į Poviliuko kaklą. Laikė jį ant rankų. Jis suknirkė ir panarino mažą galvytę jai ant peties. Jis nieko nejautė ir nieko nesuprato. Juk tebuvo kūdikis. O aš visa drebėjau. Ta akimirka buvo tokia ilga ir tokia trumpa, nepajėgiau jos suvokti. Kažkas stiprus įsuko mane, ir aš jaučiau, kaip beviltiškai tolstu, skrendu, skrendu ir jau esu labai toli nuo savo namų, nuo visos žemės.
Nuo to vakaro praėjo daug laiko, bet atsitiko kažkas svarbaus, kažkas pasikeitė. Aš ir toliau gyvenu tuose pačiuose namuose, turiu tą pačią mamą, lankau mokyklą, tvarkau kambarius, bet viskas yra nebe taip, kaip buvo. Aš pati esu nebe ta. Sunku tai paaiškinti.

Kai užaugsiu, kaip gyva neturėsiu vaikų. Jau apsisprendžiau. Suprantu, kad daug kas iš manęs pasijuoktų, bet aš kalbu rimtai. Aš net bijau vaikų. Jie tokie trapūs, suglebę ir nuolat nepatenkinti. Tai jiems šalta, tai nuobodu, tai nesimiega, tai šiaip jie net nežino, kas tokie yra ir ką jiems veikti. Tada jie ima inkšti ir zvykti, o suaugusiesiems tenka nertis iš kailio, kad juos patenkintų, kad jie būtų laimingi ir vėl krykštautų. Pamačius vaikus mane sukausto toks didžiulis siaubas, apima jausmas, kad pasaulis kabo ant plauko. Jei turėčiau vaiką, tikriausiai negalėčiau valgyti, nemiegočiau, nieko negalėčiau dirbti, nes man nuolat vaidentųsi, kad per vieną neatsargų judesį, atsitiktinę klaidą pražus pasaulis.
Pavyzdžiui, Poviliukas. Jis iš viso neturėjo atsirasti. Jo neturėjo būti.
– Tu mano bėda, tu mano varge... – dūsauja mama kaskart jam klykiant, ir aš matau, kokia ji išsekusi nuo nuovargio, nuo nuolatinio tąsymosi naktimis, o jos veidas liesas ir papilkėjęs, akys prigesusios ir ji ne visada orientuojasi aplinkoje. Dažnai negirdi, ko aš jos klausiu ar ką jai sakau. Žinoma, kad Poviliukas bėda ir jos vienos bėda, mat Saulius paliko ją, tiksliau, mus visus, o juk kurį laiką gyvenome visi kartu, buvome kaip ir šeima ar bent jau kažkas panašaus.
Nepasakyčiau, kad jis, tas Saulius, man patiko. Buvo kažkoks perdėtai lipšnus, šypsojosi man ir murkė kaip katinas glaustydamasis apie mamos šonus. Be to, jis neturėjo vieno priekinio danties ir dviejų viršutinių kairiajame šone, nežinau, kuo jis galėjo mamai patikti ir kodėl jį išsirinko. Kasdien kaip uniformą dėvėjo stambiai languotus flanelinius marškinius, rūkė pigias cigaretes, o nuo kojų taip dvokė, kad būdavo baisu jam dar nenusiavus batų. Tačiau jeigu mama jį rado ir jo taip reikėjo, aš nebuvau prieš, tegu gyvena sau kartu. Vis dėlto senelė buvo teisi, kai nuo pirmos dienos ūdijo mamą, kad štai parsivedė dar vieną skėstaklynį, kuris užtaisys jai benkartą ir paliks likimo valiai. Su vienu vaiku dar neprapulsi, sakė ji, o du jau krūva. Tada mama atšovė, kad nemokytų gyventi. Čia jos gyvenimas. Ji nori šeimos. Saulius ir bus jos šeima. Senelė taip lengvai nepasidavė.
– Nedraskyk man akių, – atrėžė. – Manai, nežinau aš tokių istorijų? Dar pabliausi. Bliausi kaip palikta karvė.
Ji piktai krenkštė ir spjaudėsi, bet vis dėlto jos lova buvo pernešta į mano kambarėlį, pastatyta prie gretimos sienos, o mama apsigyveno su Sauliumi dviese antrame kambaryje. Daugiau lovų mes neturėjome, tad Sauliui teko glaustis vienoje lovoje su mama ant siauro čiužinio. Lova buvo sena, o čiužinys spyruoklinis, tikriausiai dėl to jis kiauras naktis be paliovos girgždėdavo nuo dvigubo svorio. Kai, nepraėjus nė metams, vieną dieną mūsų namuose atsirado Poviliukas, apvilktas mėlynai dryžuotais flaneliniais marškinėliais, aš jį pamačiusi pirmiausia pagalvojau, kad jis atsirado iš to čiužinio, lygiai tokio pat mėlynai dryžuoto.
Kai sulaukėme rudens, pro stogą pradėjo kapsėti lietus. Tiesiai ant mūsų lovų. Teko jas perstumdyti. Mama ne kartą sakė Sauliui, kad reikėtų užlipti ir pasižiūrėti, namas juk senas, nežinia, kiek jam metų, o stogą iš viso reikėtų pakeisti, bet Saulius tik tylėjo. Jis kažką niūniavo sau po nosimi, parpė lūpomis ir nieko nedarė. Stogas jam nerūpėjo, ir mama nuleido rankas.
Taip ir gyvenome iki pavasario. O paskui ėmė dėtis kažin kas keisto. Nei iš šio, nei iš to ėmė dingti Sauliaus daiktai. Po vieną, ne visi iš karto. Iš pradžių jo dryžuotas megztinis, vėliau ir kiti rūbai, pagaliau ir languoti marškiniai. Paskui skustuvas, putos. Rankšluosčiai, kuriuos jis atsinešė. Tada išgaravo dantų šepetukas ir galiausiai dingo pats Saulius. Tiesiog ėmė ir išėjo sau. Pasiėmęs viską, kas buvo jo. Tik Poviliuką paliko mums. Šito niekaip negalėjau suprasti.
– Ot ir turi, ir turi! – auste audė tada mamą senelė. – Ot ir turi! Ar nesakiau? Norėjai ir turi! Viešpatie, Viešpatie, Motina Švenčiausia...
Keistas tuomet buvo laikas. Mama vaikščiojo kaip apdujusi, tarytum apsvaigusi, negalėdama atsipeikėti. Buvo pikta ir nesukalbama. Jai kliuvo visi daiktai ir net mudvi su senele. Vieną dieną netgi išrėžė man, kam aš esanti reikalinga, jei nieko jai nepadedu. Tada neiškenčiau ir pasakiau, kad ji pati kaip kokia katė. Juk Poviliukas atsirado kaip kačiukas. Iš niekur. O juk jo nereikėjo. Baisiai pasakiau. Už tokius žodžius ji galėjo man trenkti. Ir to nebūtų buvę per daug. Bet netrenkė. Tik staigiai metė žvilgsnį į mane, veriantį ir skausmingą, mačiau, kaip nervingai virpčiojoja jos kietai sukąsti žandikauliai. Bet ne, tada ji man nesudavė, net nepakėlė rankos. O trenkė man dėl to, kad pavėlavau grįžti vakarienei.

Poviliukas paprastai nubunda apie šeštą. Jis tikras isterikas. Tik atsimerkęs pradeda rėkti. Jis nežiovauja, nesidairo, nežaidžia su savo rankų ir kojų pirštais, o rėkia. Man atrodo, kad jis nenormalus, kažkoks psichinis, tačiau mamai to nesakau. Tiek jau to. Ji ir taip nesikelia, neina prie lovelės, o guli susisupusi į antklodę, nusisukusi į sieną ir laukia, kol Poviliukas pavargs rėkęs ir gal vėl prisnūs nors valandėlei. Tačiau Povilas klykia, kiek jam leidžia plaučiai, o aš purtau galvą, norėdama to riksmo atsikratyti, ir man prieš akis ant sienos kaip švytuoklė juda Dievo Motinos atvaizdas pigiuose plastmasiniuose rėmeliuose. Tik tak, tik tak. Akimirką baisu, kad auksine ochra nupurkšta karūna nebeišsilaikys ant galvos, pasvirs ir nukris, o siaube, tik ne tai. Bet aš kliedžiu. Man tiesiog mirga ir liejasi vaizdas. Karūna nuo Švenčiausiosios Motinos galvos negali nulėkti. Tik ne ji. Atrodo, galėtų nukristi bet kas, viskas, ką tik sugalvotum, lempa, karnizas, galėtų ir pats pasaulis nukristi, kaip koks kamuolys nusiristi į prarają, tik ne toji maža auksinė karūnėlė. O Kūdikis? Jis taip pat turi karūnėlę. Šioji mažesnė, miniatiūrinė didžiosios kopija. Jie abu karūnuoti, ir kaip aš anksčiau to nepastebėjau? Švenčiausioji Motina ir jos Kūdikis. Ji laiko vaikutį ant rankų rūpestingai apglėbusi ir švelniai šypsosi. Šventoji Šeima.
Pro durų plyšį matau, kaip mama pasilenkia prie Povilo lovelės, ima jį ant rankų ir glaudžia prie krūtinės. Jos veidas perkreiptas kančios ir nuovargio, nes Povilas vis tiek klykia kaip pašėlęs ir kriokia kaip nevisprotis. Ji švelniai ir kantriai plekšnoja delnu jam nugarą, kad nusiramintų. Jokių karūnų.
– Ša, ša, ša... – šnabžda mama.
Šiandien sekmadienis ir iš neturėjimo ką veikti senelė atsiverčia savo maldaknygę. Ji nėra pamaldi, visai ne, nevaikšto į bažnyčią ir kažin ar iš viso yra joje buvusi, tiesiog kartais jai pabosta ūdyti mamą, ji pavargsta kasdien žiūrėti į mus, o į lauką eiti nesinori, dėl to ir atsiverčia Šventąjį Raštą. Karūnos čia nė su žiburiu nerasi.
Mama nekreipia į ją dėmesio, guldo Poviliuką ant krosnelės ir keičia jam sauskelnes. Man paduoda apsunkusias nuo šlapimo naktines ir liepia atnešti švarias.
– „Tada pasirodė angelas, Šventoji Dvasia, ir nusileido prie jos. Kelkis, Marija, tarė dvasia, aš esu angelas Gabrielius ir atėjau pranešti Tau Dievo valią. Štai Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios ir pagimdysi sūnų, ir jis bus Dievo sūnus ir Dievas Tavimi džiaugsis. Tada Šventoji Dvasia nusileido ant jos ir savo šešėliu apgaubė ją...“ – čaižiai kvarkia senelė.
Povilas jau švarus, su naujom sauskelnėm ir patenkintas tyli. Mama įduoda man jį į rankas, o pati eina virti košės ir šildyti pieno. Nespėju net paprieštarauti. Aš bijau, kad Povilas tuoj paleis dūdas, o tada jau bus amen, dėl to skubu rodyti jam ką nors įdomaus. Jis mažas, jam patinka viskas, kas blizga, todėl stveriu nuo lentynėlės Šventosios Šeimos paveikslėlį. Aukso ochra nupurkštas daiktelis blizga pigiai, bet Poviliukas tyli kybodamas ant mano rankų, o tai svarbiausia. Pamažu ištiesęs rankutę jis pirščiukais liečia aukso karūnėles, išpūtęs akutes žiūri į Šventąjį Kūdikį ir Mergelę Mariją. Jos karūna tikrai graži. Didelė ir auksinė.
– Ma... ma... – sučepsi jis atskirus skiemenis lyg ką atpažindamas.
– Ne, čia ne mama, – negailestingai sakau jam ir sodinu ant kėdės, bet jis supyksta, kam atėmiau gražų daiktą, ir rėkia visa gerkle. Aš raminu jį kaip išmanydama, bet jokios naudos, o atskubėjusi mama piktai murmėdama neapsikentusi šlepteli mums abiem šlapia mazgote.
– Kam tu jį rėkini?
– Aš jo nerėkinu, – stačiai sakau, – jis pats rėkia. Pati ir tvarkykis, kad taip moki.
– Amen, – girgžteli senelė.
Jokių karūnų. Amen.

Dažnai norisi pabėgti. Vis pagalvoju, kad šioje vietoje, šiuose namuose atsidūriau per klaidą. Žiūriu į vystančius bijūnų žiedus už lango, į suplyšusį mūsų kėdžių gobeleną, į mūsų grindis ir veidrodį – daiktus, kasdien sugeriančius mane, grąžinančius į nebūtį, į laiką, kurio nėra ir nebuvo.
Povilui jau išdygo du priekiniai dantys, jis jau ramiai miega naktimis, o dieną šliaužioja po visas namų kertes bandydamas įsikabinti sienos ir atsistoti. Gražu žiūrėti, kaip jis stengiasi, pūkščia ir klumpa, o atsistojęs net prasižioja iš nuostabos ir stengiasi nekvėpuoti. Bandau įsivaizduoti, koks jis bus užaugęs, – jo mažos ir putnios rankutės virs didelėmis, tvirtomis rankomis ir jis galės pataisyti mūsų sugriuvusio namo pamatus, perdengti stogą ar net pakeisti supuvusius sienojus. Daug kas bus kitaip.
Mama jau kuris laikas stebina. Pagaliau ji ryžtingai nusiteikusi namuose įvesti tvarką. Ji perrenka išaugtus Poviliuko drabužius, sukemša juos į du didelius maišus ir ketina pasiūlyti gyvenvietės moterims, kurios turi mažų vaikų. Negana to, ji išverčia visas spintas ir lentynas, virtuvines spinteles ir senąjį bufetuką, nusiteikusi iškuopti visa, kas metų metais gulėjo nejudinta. Vieną dieną senelė, Povilas ir aš nuo pat ryto iškraustomi į lauką, o mama pareiškia, kad vidun neįžengsime nė vienas, kol ji nepadarys tvarkos. Tik senelė kaip visada nepatenkinta purkšteli kaip sena katė:
– Tvarkos? Kokios tvarkos? Atrado mat norą tvarkytis! Ką čia sutvarkysi?
Mama nieko jai neatsako, senelė susiriečia ant suoliuko prie namo sienos ir užsimerkia. Aš turiu ganyti Povilą, kuris, atrodytų, šliaužioja kaip vėžlys, bet tik nusisuk – ir jo nebėra. Tačiau aš gudresnė: atsinešu pakelį sausainių ir Poviliukas atropoja pats, tiesia rankutes ir inkščia. Aš sulaužau sausainius, jis ima juos man iš delno, deda atgal ir vėl ima, siūlo ragauti man ir jam daugiau niekas neįdomu. Po kurio laiko mama pasirodo kieme su dviem kibirais nešvaraus muiluoto vandens, nužvelgia mudu ir šliūkšteli pamazgas į žolę. Siauri greiti upeliukai kaip gyvačiukai bematant išneria iš žolės ir atbėga prie mūsų kojų. Povilas pamiršta sausainius ir išpūtęs akis žiūri, kaip vanduo renkasi į balutę, sukrykščia patenkintas ir pasilenkęs bando sučiupti jį pirščiukais. Išsipurvina rankas, aš nutempiu jį prie šulinio ir leidžiu taškyti vandenį kibire. Jis patenkintas, akys švyti, o ilga seilė driekiasi iki pat kelių.
– Atnešk man vandens! – pasiekia mane mamos balsas iš vidaus.
Koja atidarau duris ir pastatau kibirą ant žemės. Prieangyje prieblanda, bet aš matau savo motiną. Susilenkusi prie aliumininio dubens, prikandusi apatinę lūpą ji kažką įnirtingai trina rankomis. Mano batai. Vanduo ir purvas šliaužia jai per rankas, tyška ant suknelės ir nuogų blauzdų, bet ji nesustoja, trina ir trina sudžiūvusį molį, o aš kažkodėl negaliu pajudėti iš vietos, stoviu ir žiūriu į jos rankas, į savo batus ir į tą purvą, susirinkusį ant jų per dienų dienas, vakar, šiandien ir kasdien, kur tik einu, kur beeičiau. Greta stovi jos pačios batai, ant jų kur kas daugiau žemių, bet jie palauks. Ji bet kokia kaina nori nugremžti visą purvą nuo mano batų, kad jie būtų švarūs. Ir jei tik galėtų, ji parodytų man pačius geriausius kelius.
Be karūnos, bet mane apakina švytėjimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

tėvynė

čiurlena čiurlionis– vėjas nuo jūros,
jūroje – miškas,
užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo
šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą
(mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg
inkliuzas jūros miške, vakaras.

ristele bėga laikas, teka garsai,
pračiurlena čiurlys, vejuosi jo trajektoriją ir
susipainioju iškirptėje, rūgštus yra saulėlydis –
lyg tobulai prisirpusi spanguolė, kažkuriame takte
nuriedėjusi į aukštą kalną – maniau, žaltvykslė –
pro mano pirštus.

o diena prasidėjo liūtimi – susipynė garsai –
vabzdžio zyzimas, iš balto gintaro karolių,
iš inkliuzų, iš pravažiuojančio autobuso langų,
iš visur veržėsi praeitis, o procesija slinko rytojaus
dangumi. tebeslenka. bet neįmanoma surasti tėvo,
motinos – vienas paklydo miške, kitas neperplaukė
jūros. čiurlena.

*

fantomas– lyg paukštis
su juoda dėžute snape – mėnesiena traukiasi
iš radarų ir skutamuoju skrydžiu
nuo dangoraižių viršugalvių nugremžia šerkšną
(valdymo štabe
kažkas artėja prie jungiklio)

fantomas atsisako grįžti į bazę nors baigiasi kuras
pilotas kabinoje išjungia šviesą
ir suvokia:

džonatanas livingstonas– absoliučiai ne verbališkas

paskutinis vaizdas kurį fiksuoja piloto fantomas
ir fantomo prietaisai:

skardinė vaivorykštė lėktuvų kapinyne

viena minutė. atstumai

1.

prabudai apie 07.08 h, pašėrei regimą sraigę ir neregimą
žuvį,
įstrigusią šiaurinio vėjo tinkluose, pasijutai lengva,
kaip 18–20 m., buvo pasibaigę visi atlaidai,
iš parugių išėjusi skarelė, neprisiminei, iš kur tai žinai
(apie atlaidus ir skarelę), pažvelgusi į veidrodį supratai,
kad parfumerijos reljefai susiliejo ir veide neliko
aiškios išraiškos – tik rūgšti šypsena ar kažkas panašaus – – –

priešais langus
virš minareto formavosi šešėlinių žąsų trikampiai,
atsiribojai nuo trigonometrijos

2.

užsimerkei, išsigandusi, kad štai imsiu ir išdainuosiu
senų dievų vardus, kad apgyvendinsiu jų kemsynuose,
spanguolynuose,

kad ištarsiu visų nelaimingųjų, netapusių vėlėmis –
tik vaiduokliais – vardu
tavo vardą,

tavo vardą,
kai apsimeti, kad nėra pomirtinio gyvenimo,

tik supermarketas,
kuriame prekiaujama
kiauliena ir aukso dirbiniais, ikonomis, loterijos bilietais, –
atsimerk,

nusipirksiu
dantų šepetėlį ir dalgį, kad, nupjovęs dagius kapinėse,
nušveisčiau antkapių raides, virtusias išsivadavimu ar
košmarų traukiniais,
kurie pervažiuoja visas laiko juostas ir atsimuša į
07.08 h – maždaug taip panašiai – – –
jau po gaisro
o virš minareto tebeliepsnoja šešėlinių žąsų trikampiai,
trigonometrijos vadovėlis meta lapus

3.

mums nelieka jėgų atsiskirti patiems nuo savęs,
senieji dievai nieko neišmano apie testamentus
todėl, kad jų nebuvo,

dievų nebuvo,
sakau,
o ne testamentų,

tik bitės dūzgė jiems į ausis, tik gėlė į galvas,
nesuprantu, kaip jie gyveno,

ne dievai, o mūsų protėviai, nesuprantu, kaip gyveno
be švirkštų, dujinių viryklių,

viskas taip sueina į neapčiuopiamus tolius,
kad belieka tik užsimerkti, o
vis vien nepasieksim,

kaip išgyveno be čekių, banko kortelių,
be balso teisės, –

mudu juk žinome, kad vaivorykštės tiltu jie negalėjo pasiekti
amžinybės,

geriau tegul mūsų neprikelia,
bet kapus, jeigu nori, teapsėja skaisčiom aguonom.

07.09 h virš minareto dingsta
susisiekimo iliuzijos

dėžutės. variantai

1.

gal kavos ar migdomųjų, gal ką nors daryti
su savo mintimis,
gal uždaryti save
į dėžutę nuo angliškos arbatos ir išsiųsti
į magadaną su išperkamuoju mokesčiu,
su mintimi po minties:

ten šalta, nėra jūros ir jachtų, ten kitaip norėsiu
saulės;

norėsiu, kad ji, saulė, plauktų toli, kad neštųsi
mano mintis, o šamanų galvose įtaisytų
mano tikėjimą, išgyventą, išduotą,
konkretų
kaip arešto orderis,
kaip mano nuotrauka
su užsiūta burna, kol išmoksiu
įskiepyti savo Tėvynę iš duonos minkštimo
nulipdytiems lokiams ir prižiūrėtojams;

štai tuoj pabirsiu iš tos dėžutės vario ir geležies
dulkėmis, imsiu skambėti, kaip skamba
kertamas kedras;

arbatos! garuojančios, aromatingos, bent
365 gurkšnius, per 25 metus, kad šaltis
suliesėtų kokiais 24 celsijais, kad
nors 2 celsijais prigesintų kūno karštį.

2.

ką tu galvojai tą dieną,
tą kitą,
vasaros dieną?

nežinojau, kur esu.
buvo šaltoka, pasroviui plaukė
aprūdijusi barža, o berniukas stovėjo ant denio,
prisimenu, rankose laikė meškerę.

upės paviršiuje neršė negyvos žuvys.

kapitono kajutėje –
mintis po minties – skverbiausi į degtukų dėžutę,
norėjau tapti vienu iš tų, kurie liepsnoja trumpai
bet ryškiai;

norėjau, kad kapitonas nusidegintų pirštus.

tą akimirką, kai netikėtai
išniro saulė ir palietė mano raukšlėtą kaktą,
berniuko rankose užsidegė meškerė,
o nesugautos žuvys – visos negyvos –
mano raukšlių upėmis
plaukė prieš srovę;

skaudėjo prisiminimus ir Tėvynę,

tą kitą dieną, tą šaltoką vasaros dieną,
pristigo spirito gurkšnio, kad prisikelčiau
ir, nusisegęs nuo riešo laikrodį,
sviesčiau į būsimąjį nebūtąjį laiką, kur
iš ledo kyla violetinė šviesa –
virš berniuko galvos,
virš berniuko – – – laikrodis
jau buvo nuskridęs

vėjas

ketinau peržegnoti abrozdėlius
ateinančius iš pokario maldaknygės

bet pradėjau niūniuoti lopšinę –

gerklėje ėmė šnypšti gyvatės
prarijusios savo nuodų taureles

(netiksliai išgavau tą garsą)

suvarpytos neperšaunamos liemenės
išguldytos turgaus aikštėje košė vėją

o jis negalėjo pakelti to laiko, nunešti

...ir mūsų šviesa

nepasipriešinsi:

mūsų kūnai beveik nesvarūs –
dusliai skamba tuščiaviduriai kaulai
kiaurai perpučia vėjas:

slepiamės po arklio kaukole:
danguje esančio ežero atvaizdu
turi atplaukti charonas
įsigijęs plutono dokumentus:

mūsų venomis alma
stikso vandenys iš arklio
kaukolės jie išplauna – dvi saules –
vasaros ir žiemos –

liepsnojančias ašaras

*

oras tebekvepia žemuogėm
ir šviečia jonvabaliais

o tavo gyvenimas panašus
į žadintuvą
septynių miegančių brolių
menėje

baidau nuo rodyklių paukščius
virtusius dalgėmis

dangų šienauja žaibai

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Estų teologą ir vertėją Kalle KASEMAA kalbina Diana BUČIŪTĖ

Kalle Kasemaa (g. 1942 m. Piarnu) – vertėjas, teologijos mokslų daktaras, Tartu universiteto profesorius emeritas, 1966–1973 m. studijavo Estijos liuteronų bažnyčios Teologijos institute Taline. 1973–2003 m. dirbo pastoriumi parapijose netoli Tartu. 1978–1990 m. dėstė Teologijos institute, nuo 1991 m. – Tartu universitete atkurtame Teologijos fakultete (Senąjį Testamentą, arabų kalbą, judaistiką), ketverius metus buvo Teologijos fakulteto dekanas. 1991 m. tapo Upsalos universiteto garbės daktaru,1996 m. – Haifos universiteto garbės daktaru.

– 2013 m. buvote apdovanotas Estijos užsienio reikalų ministerijos premija. Už ką ji skiriama?

– Šiaip jau ši premija skiriama už estų kultūros sklaidą pasaulyje (ją yra gavę kompozitorius Arvo Pärtas, žurnalistė ir rašytoja Imbi Paju ir kt.), bet aš, pirmas vertėjas iš laureatų, ją gavau už pasaulio kultūros nešimą estams.

– Pasak užsienio reikalų ministro Urmo Paeto, Jūs atvėrėte estams duris į įvairias kultūras ir padėjote geriau suprasti tuos, kurie atrodo tolimi ir svetimi. Būtų galima drąsiai pridurti „daugybę kultūrų“, nes išvertėte per šešiasdešimt knygų iš įvairių kalbų. Kuriuos savo vertimus laikote reikšmingiausiais?

– Kaip pažiūrėsi. Esu išvertęs šešis vadovėlius iš vokiečių kalbos teologijos studentams. Penkias knygas serijai „Atviros Estijos knyga“ (Soroso fondo): Jehudos Halevio veikalą „Kuzari“, svarbią knygą, kurioje populiariai išdėstyta žydų religija, ir Mošės Chaimo Lucato „Teisiųjų kelią“ iš hebrajų kalbos; Abu Hamido al Gazalio religijos filosofijos kūrinius „Gelbėtojas nuo suklydimo“ ir „Niša lempoms“ iš arabų kalbos; Farido ad Dino Ataro „Paukščių šneką“ iš persų kalbos; Ericho Auerbacho veikalą „Mimezis“, Mechtildos Magdeburgietės traktatą „Sruvenanti dievybės šviesa“ ir Meistro Eckharto „Pamokomąsias kalbas“ iš vokiečių kalbos. Iš Nobelio premijos laureatų – Šmuelio Josefo Agnono romaną „Paprasta istorija“, Isaaco Bashevio Singerio „Vergą“ ir „Šėtoną Gorajuje“. Iš labai garsių ir populiarių autorių – du Amoso Ozo romanus ir Niko Kazandzakio romaną „Paskutinis Kristaus gundymas“.

– Kada pajutote aistrą užsienio kalboms? Kaip ir kur jų mokėtės?

– Baigęs Talino statybos technikumą, 1962–1965 m. tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Manau, čia viskas ir prasidėjo. Mokykloje ir technikume mokiausi anglų kalbos, bet mokoma buvo prastai, ypač technikume. Tarnaujant aviacijos dalyse turėjau laiko, užsisakiau iš namų vokiečių kalbos vadovėlių ir per pusantrų metų savarankiškai išėjau 8–11 klasių kursą (tuo metu užsienio kalbą pradėta mokyti nuo aštuntos klasės), o trečiais tarnybos metais jau skaičiau vokišką literatūrą ir mokiausi žodžių (mano užrašų knygutėse buvo apie šešis tūkstančius vokiškų žodžių – tik vėliau supratau, kad skaitymui tiek daug nereikia). Paskutinių tarnybos metų rudenį atsidūriau Kijevo ligoninėje ir mokiausi lotynų kalbos (Kijevo antikvariate nusipirkau seną lotynų kalbos vadovėlį, skirtą stačiatikių dvasinėms mokymo įstaigoms, ten buvo ir tokių tekstų kaip „Te Deum“). Tarnybai baigiantis mėginau stoti į Kijevo universitetą, vokiečių kalbos specialybę, bet nepasisekė: į rusų kalbos grupę buvo didelis konkursas.

– Ir tada nusprendėte studijuoti teologiją?

– Viliojo klasikinė filologija, bet šios studijos buvo tik didžiuosiuose Sovietų Sąjungos miestuose, o praleisti dar penkerius metus rusiškoje aplinkoje nesinorėjo. Taigi nuėjau pasiteirauti į Estijos liuteronų bažnyčios valdybą, ar galima Estijoje studijuoti teologiją. Teologijos institute buvo dar prieškarinės programos, mokoma Biblijos kalbų ir lotynų kalbos.
Grįžęs iš kariuomenės apie dvejus metus dirbau kelių meistru. Šį darbą mečiau, kai bendradarbiai pradėjo mane vadinti „meistru pranašu“ – tada aš jau neakivaizdiniu būdu studijavau teologiją.
Visi Teologijos instituto studentai turėjo išmokti senąją hebrajų kalbą ir per egzaminus – tris – skaityti ir analizuoti Bibliją. Ten pat išmokau Naujojo Testamento graikų kalbą (irgi buvo trys egzaminai). O kadangi dėmesį sutelkiau į Senąjį Testamentą, reikėjo mokytis ir kitų semitų kalbų. Taigi mokiausi aramėjų kalbos ir Sirų bažnyčios senųjų tekstų kalbos, arabų ir senosios etiopų kalbų – tiek, kiek buvo vadovėliuose; skaityti arabiškus tekstus pradėjau gerokai vėliau. Paskui, dirbdamas pastoriumi mažoje parapijoje, 50 km nuo Tartu, turėjau daug laisvo laiko ir mokiausi vidurinės vokiečių aukštaičių, albanų, keltų (airių, kimrų, bretonų), persų kalbų ir t. t., skaičiau daug visokios literatūros. Tuo metu, padedamas Uku Masingo, ėmiau studijuoti jidiš ir ivrito (dabartinės hebrajų kalbos) tekstus. Su U. Masingo pagalba skaičiau ir viduramžių žydų poeziją.

– O kaip kelių meistras tapo vertėju?

– Studijuojant teologiją per egzaminus reikėdavo išversti Senojo ir Naujojo Testamento ištraukų, bet tai tebuvo juodraščiai. Graikų patristikos egzaminui išverčiau Jono Auksaburnio pamokslą. O pirmas išspausdintas mano vertimas – Odisėjo Eličio poema „Verta yra“. 1979 m. jis gavo Nobelio premiją, ir estai norėjo ką nors išleisti; pasirodė, kad nėra mokančiųjų naujosios graikų kalbos (Tartu vienas toks buvo, bet kalbininkas, ne grožinės literatūros vertėjas), ir taip 1980 m. išėjo mano vertimas – nelengvai, nes buvau Bažnyčios žmogus, be to, iš estiško vertimo buvo išmestas motto, Psalmyno 129, 2 eilutė („Buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės, bet jie manęs nenugalėjo“). 1984 m. žurnalas „Looming“ („Kūryba“) paskelbė mano verstą Bažnyčios Tėvo Sinesijo (IV–V a.) „Liaupsę plikei“ – žurnalo redakcijoje dirbo jaunų literatų, kurie ne taip bijojo valdžios. 1988 m. „Loomingo“ leidžiamoje knygų serijoje buvo išspausdintas Petro Alfonso (XI–XII a.) „Disciplina clericalis“ vertimas (tais metais šiai serijai buvo pirmąkart panaudotos Estijos vėliavos spalvos: mėlyna, juoda, balta). 1989 m. Taline teatras „Estonia“ pastatė miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ pagal Šolomo Aleichemo „Tevjė pienininką“, ir ta proga „Loomingas“ užsakė man išversti šią knygą iš jidiš kalbos. Kiti mano vertimai išėjo jau nepriklausomos Estijos laikais.

– Kuo Jus traukia egzotiškos kalbos? Iš kokių vadinamųjų retų kalbų dar esate vertęs?

– Kol buvau jaunas, norėjau daugiau sužinoti apie kitų pasaulio žemynų tautas ir kultūras, kaip atsvarą europeizacijai, kurią buvo galima stebėti per Suomijos televiziją (suomių televizija Talino gyventojams buvo tiltas į Vakarų Europą). Persų kalba patraukli dėl neaprėpiamos turtingos persų kultūros, albanų kalba įdomi savo struktūra, keltų kalbos (ypač senoji airių kalba) tokios pat svarbios indoeuropeistikai kaip lotynų ir senoji graikų kalba, be to, airių sagos ir kimrų „Mabinogionas“ – išskirtinis reiškinys Europos viduramžių literatūroje. Esu išvertęs kelias „Mabinogiono“ dalis iš prancūzų kalbos, vieną pasakojimą iš kimrų kalbos.
Iš kimrų kalbos dar esu išvertęs seną riterių romaną „Pereduras, Efravko sūnus“ – 2007 m. išleistas vertimas vienintelis iš kimrų kalbos Estijoje. Padorios keltologijos bibliotekos Tartu, aišku, nėra, bet vadovėlių ir gramatikų anais laikais buvo perkama. Prie to kimrų kalbos teksto buvo žodynėlis, be to, jis išverstas į anglų ir prancūzų kalbas.
2011 m. išėjo Ismailio Kadarės „Niūrūs metai“, irgi vienintelis vertimas iš albanų kalbos Estijoje, nedidelis romanas apie Albanijos valstybės kūrimąsi 1913–1914 m. (įvykiai visai nejuokingi, bet I. Kadarė juos vaizduoja su savotišku humoru, dažnai pereinančiu į groteską).

– Kaip teologas, aišku, galite papasakoti ir apie Biblijos vertimą į estų kalbą.

– Naujasis Testamentas estų kalbos pietų tarme pirmąkart buvo išleistas 1685 m., šiaurės tarme – 1715 m., o visa Biblija – 1739 m. Paskui metai iš metų buvo ginčijamasi dėl literatūrinės kalbos normos, ir kiekvienas pastorius tvirtindavo, kad jo kaime kalbama pačia taisyklingiausia estų kalba. 1974–1989 m., beveik penkiolika metų, buvau Estijos liuteronų bažnyčios Biblijos vertimo komisijos nariu, ir pasikartojo ta pati situacija, be to, kilo nesutarimų tarp vyresnės kartos pastorių ir mūsų, trijų jaunesnių narių, laikiusių save labiau apsiskaičiusiais. (Estai apskritai yra individualistai ir iš prigimties netinkami kolektyviniam darbui.) Šiaip ar taip, man tai buvo milžiniška patirtis. Dvasininkas Toomas Paulis, U. Masingo mokinys, ėmėsi versti Naująjį Testamentą iš graikų kalbos, o mes, komisijos nariai, penki žmonės, rinkomės kas mėnesį ar du ir žodis po žodžio nagrinėjome jo darbą, atsiunčiamą iš anksto. Parengtą vertimą galiausiai dar stilistiniu požiūriu peržiūrėjo rašytojas Jaanas Krossas, ir 1989 m. išėjo naujas Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimas. Iš Senojo Testamento buvo spėta išversti tik Psalmyną. Jį vertė Hillaras Põldas ir U. Masingas, aš baigiau jų darbą.
Tuo pačiu metu Bibliją – visą – vertė ir Suomijos bažnyčia, bet jie turėjo dvidešimt žmonių (o kai švedai vertė Senąjį Testamentą, trys jų profesoriai, kiekvienas su dviem asistentais, darbavosi dvidešimt metų!). Pasaulinė Biblijos draugija kasmet organizuodavo Biblijos vertėjų seminarus, kurie vykdavo ir Estijoje, ir Suomijoje, jiems vadovaudavo garsūs specialistai, patys seniau Afrikoje arba Azijoje dirbę prie Biblijos vertimų. O pati ši iniciatyva – išleisti Bibliją Estijoje (bent dalį) – plaukė iš Estijos vyriausybės! Reikalas tas, kad estai emigrantai Švedijoje (daugiausia emigrantų ir gyveno Švedijoje) 1968 m. parengė naują Biblijos vertimą, ir tos kišeninio formato Biblijos plastiko maišeliuose buvo mėtomos iš laivų į jūrą, taigi sovietiniai pasieniečiai kasryt rinkdavo jas pajūryje ir naikindavo. Bet dalį, aišku, rasdavo vietiniai gyventojai ir tų Biblijų buvo galima nusipirkti juodojoje rinkoje. Tada sovietinė valdžia pasakė: parenkite geresnį vertimą (1968 m. vertimas ne iš geriausių: vienas estų emigrantas, kuris Romoje studijavo teologiją, paskaičiavo, kad ten šeši–septyni tūkstančiai ginčytinų vietų arba klaidų). Žinoma, šią „sovietinę“ Bibliją buvo numatyta leisti mažu tiražu, bet kai ji turėjo pasirodyti, 1989 m., jau buvo galima tiražą padidinti, o 1990 m. išėjo antra laida. Leidėjas buvo Estijos liuteronų bažnyčia, popieriaus padovanojo Suomijos bažnyčia. O tiesioginę paramą dar teikė Pasaulinė liuteronų federacija (pavyzdžiui, aprūpindavo vertėjus moksline literatūra; būdavo dienų, kai mūsų Bažnyčios arkivyskupas paštu gaudavo – jo paštas nebūdavo taip griežtai tikrinamas – kelias dešimtis knygų per dieną!).
Trisdešimt metų dėsčiau Senąjį Testamentą, tad žinau, kaip sunku jį versti (iš dalies net neįmanoma) – vienam žmogui tai dvidešimties–trisdešimties metų darbas, jei ne ilgesnis, o tokio projekto Estijoje niekas nefinansuotų (mūsų moksliniai „projektai“ ne ilgesni kaip penkerių metų). Taigi turime naują Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimą, o kita Biblijos dalis arba 1968 metų (1997 m. Estijoje truputį pataisyta), arba senesni leidimai.

– Ką laikote savo mokytojais?

– Mano mokytojai? Jų daug. Studijuojant teologiją – sistematikas-dogmatikas Elmaras Salumaa (1908–1996), kuris išvertė iš vokiečių kalbos daug mokomosios medžiagos, parašė daugiatomę „Filosofijos istoriją“ ir trimis egzemplioriais mašinraščiu išleido „Teologinį rinkinį“, daugiau kaip šešiasdešimt numerių (kiekvienas beveik 150 puslapių), kur buvo naujausios liuteronų teologijos straipsniai (iš esmės verstiniai) – visa tai jis pats išvertė ir perrašė mašinėle! Jo devizas buvo nulla dies sine linea. Studijavo teologiją Tartu 4-ajame dešimtmetyje, iki 1940 m. geriausioje Tartu gimnazijoje dėstė religiją ir filosofiją, 1940 m. netekęs vietos mokykloje dirbo liuteronų pastoriumi, kol 1945 m. buvo suimtas, apkaltintas nacionalizmu ir ištremtas į Sibirą. Stalinui mirus grįžo namo ir iki mirties dirbo dogmatikos bei etikos dėstytoju Teologijos institute ir pastoriumi. Tartu universitete atkurtas Teologijos fakultetas dar spėjo 1994 m. išrinkti jį garbės daktaru. Jo prisiminimai išleisti serijoje, kurią visus 2010 m., kiekvieną šeštadienį po knygą, leido laikraštis „Eesti Päevaleht“ (tai XX a. estų visuomenės ir kultūros veikėjų memuarai, parašyti Estijoje arba emigracijoje).
O daugiausia išmokau iš Uku Masingo (1909–1985). Jis buvo labai talentingas mokslininkas, dvidešimt šešerių metų tapo Tartu universiteto Senojo Testamento profesoriumi, mokėjo visas semitų kalbas, skaitė beveik visomis Europos kalbomis (yra vertęs iš katalonų, italų, prancūzų ir t. t., jo straipsniuose būdavo citatų iš latvių, bulgarų, rumunų kalbų), mokėjo Tibeto ir japonų kalbas, polineziečių (taitiečių, maorių ir kt.) ir kai kurias Šiaurės Amerikos indėnų kalbas. Jo paskaitų Teologijos institute (Tartu universiteto Teologijos fakultetą 1940 m. uždarė komunistai) man neteko klausytis, nes jis išėjo iš ten 1963 m. (jį norėjo atleisti kaip „laisvamanį“, bet jis pats išėjo, nes buvo labai taikus žmogus). Susipažinau su U. Masingu – jis gyveno Tartu – 1973-iaisiais, kai buvau paskirtas pastoriumi į kaimą netoli Tartu, ir bendravome iki jo mirties. Nors U. Masingo vasarą mieste nebūdavo (jis turėjo vasarnamį Pietų Estijoje), kiekvieną trečiadienį jis važiuodavo į miestą, kad visi norintieji galėtų su juo susitikti: jauni poetai, kalbininkai, tautosakininkai, istorikai, orientalistai. Aš lankydavau jį ne rečiau kaip kartą per mėnesį, gaudavau atsakymus į klausimus, jis duodavo man knygų paskaityti; iš jo aš labai labai daug išmokau.
Sovietiniais metais U. Masingas buvo persona non grata, Estijoje teišspausdinta keletas jo straipsnių iš estų kalbos istorijos, senosios estų literatūros ir folkloristikos, Maskvoje išleisti jo komentarai moksliniams Kaukazo tautų pasakų leidiniams. Po jo mirties liko ne mažiau kaip dešimt tūkstančių puslapių neskelbtų rankraščių, jiems parengti ir publikuoti 1991 m. buvo sudaryta speciali kolegija iš dešimties jo mokinių, ir didžioji šio milžiniško palikimo dalis jau išleista. Jis buvo poetas (keturios poezijos knygos sovietiniais metais išleistos estų emigrantų, ir autorius dėl to turėjo nemalonumų; po jo mirties išleistos šešios poezijos knygos), folklorininkas (Vakarų Vokietijoje leidžiama „Pasakos enciklopedija“ užsakė jam straipsnių apie finougrų, Sibiro ir Kaukazo tautų pasakas) ir, žinoma, Senojo Testamento tyrinėtojas (nors sovietiniais metais tuo negalėjo užsiimti – nebuvo prieinama naujausia literatūra). Jo mokytojas iš Tiubingeno universiteto Vokietijoje norėjo pasilikti jį savo asistentu, bet tai buvo 1934 m., kai valdžią užgrobė Hitleris, ir jis su tuo negalėjo susitaikyti, vėliau jam siūlė profesūrą, regis, Jenoje 1943 m. – Vokietijoje karo metais!
U. Masingui gyvam esant, mažai kas skelbta ir iš jo vertimų. Jis vertė daugiau kaip iš dešimties kalbų: iš sanskrito, arabų (išvertė „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas – tai buvo valstybinės leidyklos užsakymas, bet karas sutrukdė jas išleisti, išėjo tik 2007 m.), koptų, persų, japonų (išleisti du, haiku ir tankų, rinkiniai), iš etiopų, sirų, hebrajų, jidiš, lotynų (Lukrecijaus poeziją) ir senosios graikų (Aristofano komedijas „Raiteliai“ ir „Debesys“, Pindaro, Kalimacho poeziją), iš germanų ir romanų kalbų, bet ne vien grožinę literatūrą (pavyzdžiui, iš koptų kalbos išvertė Evangeliją pagal Tomą ir Evangeliją pagal Pilypą).

– Žurnale „Rīgas laiks“ (rusiškas leidinys, žiema 2014/2015) interviu su estų poetu Jaanu Kaplinskiu prasideda nuo kalbos apie U. Masingą. J. Kaplinskis pasakoja, kad jis, apkerėtas U. Masingo žinių, daugybės kalbų, pasak jo, apie šešiasdešimties, mokėjimo, egzotiškų tautų etnografijos pažinimo, norėjo tapti jo mokiniu, bet nors U. Masingas jį priimdavo ir atsakinėdavo į begalę teologinių ir filologinių klausimų, nenorėjo būti jo mokytoju ir jo nevertino. Pasak jo, U. Masingas buvo genijus, bet, kaip daugelis genijų, truputį pamišęs.

– Taip, J. Kaplinskis irgi buvo U. Masingo mokinys kiek anksčiau už mane ir yra rašęs, kad jaunystėje U. Masingas jam buvo tarsi tėvo pavyzdys (J. Kaplinskio tėvas žuvo per karą). U. Masingas vengė per didelio artumo, ir J. Kaplinskis juo nusivylė. Šiaip ar taip, sovietinė tikrovė ir tai, kad U. Masingas negalėjo rasti profesionalaus darbo, jį traumavo.
U. Masingas buvo stebėtinai įvairiapusis žmogus. „Prisiminimuose apie augalus“ (jo santykis su gamta – ypatingas) rašo, kaip jį veikdavo įvairūs miško, pievų, ganyklų augalai, kokių minčių sukeldavo. 6-ajame dešimtmetyje jis jau kalbėjo apie gamtosaugą! Tai buvo savotiškas dienoraštis, rašomas sau, bet buvo išleistas kaip ir kiti jo rankraščiai, tarp jų paskaitos apie budizmą, apie senovės estų tikėjimus ir labai įdomi knyga „Pesimizmo apologija“ (Tartu, 1995). Pastaroji – tai rinkinys esė apie literatūrą, meną, tikėjimą, meilę, etiką, kurias rašė draugams arba savo malonumui, kai jam buvo keturiasdešimt metų ir jis dar tikėjo, kad pasaulį ir žmogų galima pakeisti. Paprastai jis būdavo labai kategoriškas ir dažnai žavėjosi mažai žinomais rašytojais ir dailininkais. U. Masingas savęs nelaikė dailininku, bet domėjosi menu ir 6-ajame dešimtmetyje, kai specialiu universiteto rektoriaus įsaku universiteto biblioteka jam buvo uždaryta, pats nemažai tapė.
Esė apie meną, beje, minimas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. U. Masingas sako, kad rojaus atvaizdų esą kur kas mažiau negu pragaro. Žmogus gerai žinąs, ko jis bijo ar ko nenori, bet kažin ar žinąs, ko norėtų. Įprasta svajonė apie geresnį gyvenimą – tai skanūs valgiai, gražūs drabužiai, o to mene nepavaizduosi. Todėl rojaus paveikslų nedaug ir juos nutapyti galį tik žmonės, kurių troškimai nežemiški, keistuoliai arba pamišėliai. (U. Masingas nepakentė „normalumo“.) „Aš nemačiau Čiurlionio rojaus paveikslo spalvoto, bet manau, kad jis gana rojiškas. Analizuojant sunku pasakyti, kas jame rojiška. Ne spalvos ir ne pievos plotelis tarp jūros ir laiptų, ne angelai ir ne debesys. Galbūt rojaus įspūdį kuria jūros ir laiptų derinys, bet kažin ar gamtovaizdis būtų rojiškas, jei laiptai kiltų tiesiai iš jūros. Pirmųjų žmonių rojaus sode scenų yra galybė – jos pieštos norint pavaizduoti nuogus vyrą ir moterį. <...> Aš dar nemačiau nė vieno rojaus sodo, kuriame norėčiau gyventi nors pusvalandį. Matyt, tie dailininkai manė, kad moteris ir yra rojus. O tai, švelniai tariant, didelė klaida.“

– Ar Estijoje būta daugiau tokių poliglotų kaip U. Masingas?

– Žinomas poliglotas dar buvo akademikas Paulis Ariste (1905–1990), U. Masingo amžininkas, finougrų kalbų ir tarmių specialistas, gerai mokėjęs ir jidiš kalbą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis rašė prisiminimus (išleisti 2008 m.). Juose pasakoja, kad 1939 m., ginantis daktaro disertaciją, trijų profesorių jam užduotas literatūros sąrašas iš viso sudarė šešiolika tūkstančių puslapių (aišku, jis visko nepajėgė perskaityti). Paskui, po karo, pats tapo profesoriumi ir akademiku, bet partijos nariu niekada nebuvo. Su juo nebuvau pažįstamas, dvasininkų jis vengė, juolab kad po karo trumpam buvo suimtas (nors iš tiesų jis politika nesidomėjo) ir vėliau gyveno baimėje.
O pats garsiausias – Pentas Nurmekundas (1906–1996), kuris beveik keturiasdešimt metų dėstė trisdešimt tris kalbas (arabų, persų, turkų, japonų, indoneziečių, danų, norvegų ir kt.) daugiau kaip tūkstančiui universiteto studentų, o aktyviai mokėjo penkiasdešimt–šešiasdešimt kalbų. Jis 1930–1935 m. Tartu universitete studijavo romanų filologiją, paskui beveik dešimt metų tęsė mokslus Vakarų Europoje: Kopenhagoje danų kalba studijavo skandinavistiką, Miunchene – arabistiką, Paryžiuje – kinų kalbą, o vasarą dirbdavo pas ūkininkus Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Vokietijoje, rinkdavo tarmių pavyzdžius. Per karą tarnavo vertėju vokiečių kariuomenėje, po karo buvo ištremtas į Sibirą (ten vertėjavo iš vengrų ir vokiečių kalbų), paleistas grįžo į Estiją ir 6-ajame dešimtmetyje Tartu universitete įsteigė Rytų kalbų kabinetą. Aš 1973–1974 m. klausiau jo kinų kalbos paskaitų. Bet jis nebuvo literatūros vertėjas.

– Ar dabar Estijoje nepasigendate vertėjų iš retų kalbų? Ar galima jų išmokti Estijos aukštosiose mokyklose?

– Daug kalbų moka minėtasis J. Kaplinskis, vienu metu jis net dėstė arabų kalbą, yra vertęs iš lotynų, ispanų, prancūzų, lenkų kalbų.
Kiti vertėjai, tarp jų universiteto dėstytojai, yra vertę iš tibetiečių, sanskrito, turkų, kinų kalbų, o pastaraisiais metais gana intensyviai verčiama iš japonų kalbos. Garsus orientalistas Haljandas Udamas (1936–2005) vertė iš persų ir arabų kalbų, taip pat išvertė vieną knygą iš urdu ir vieną iš hindi kalbos (jis buvo iranistikos daktaras, bet kadangi Estijos aukštosiose mokyklose tokios specialybės nebuvo, dirbo Estų enciklopedijos leidykloje). Vertė ir Koraną, bet mirė nespėjęs baigti šio darbo, tad jo vertimą peržiūrėjo asiriologas Amaras Annusas, mokantis ir arabų kalbą (baigęs Senojo Testamento studijas mūsų fakultete, jis toliau studijavo Helsinkyje, ten apsigynė disertaciją iš akadų-šumerų tekstų ir keletą metų dirbo Helsinkyje, o dabar dėsto Tartu universitete).
2014-aisiais išėjo iš kinų kalbos verstas nobelisto Mo Jano romanas „Raudonasis sorgas“. Jo vertėjui Märtui Läänemetsui, daugiau kaip dvidešimt metų užsiimančiam kinų kalba, ne kartą kėlusiam kvalifikaciją Taivane, buvo skirta šiemetinė premija už vertimus (iš kinų kalbos į estų kalbą verčiama nedaug, iš esmės tik klasikiniai filosofijos tekstai). Pernai išleistas pirmas vertimas iš korėjiečių kalbos – šeimyninis Hahn Moo-sook romanas „Istorija teka“.
Talino universiteto leidyklai esu recenzavęs du vertimus iš senovės Egipto kalbos (vertė vienintelis šios srities specialistas, Talino pedagoginio universiteto docentas, dėstantis kultūros istoriją, nes egiptologijai Estijoje vietos nėra), Usamos ibn Munkido (XI–XII a.) „Pamokymų knygą“, verstą iš arabų kalbos (vertėjas Üllaras Petersonas šios kalbos mokėsi Teherano universitete XX a. pabaigoje, dėstė Artimųjų Rytų istoriją Tartu universitete, o kiekvieną laisvą vasarą Kairo universiteto bibliotekoje skaitydavo knygas, kurių Europoje nėra). Tai fantastiškas vertimas tuo požiūriu, kad dviejų šimtų puslapių tekstui – šimto puslapių įvadas ir tūkstantis du šimtai paaiškinimų, o bibliografijos sąrašas – šimtas trisdešimt knygų! Tokio vertimo iš Rytų kalbų pas mus dar nebuvo ir gal niekados daugiau nebus.
Nuo 1998 m. profesorius iš Vokietijos Thomas Richardas Kämmereris Tartu universitete anglų kalba dėsto šumerų, akadų bei hetitų kalbas, taip pat atitinkamas kultūras, religiją, archeologiją (studentai dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Sirijoje).
2005 m. išleistoje „Senosios literatūros antologijoje“ yra vertimų iš šumerų kalbos (vienas U. Masingo, du jaunų vertėjų, kurių vienas – jau minėtasis A. Annusas), iš akadų (to paties vertėjo), iš senovės egiptiečių (minėtojo vienintelio egiptologo), iš hetitų (estų kilmės profesoriaus iš Kalifornijos universiteto) ir ugaritų kalbos – Izraelio profesoriaus Michaelio Heltzerio (1928–2010), kuris gimė Taline, lankė estų pradinę mokyklą, studijavo semitistiką Leningrade, negavęs ten darbo, nes buvo žydas, dirbo istorijos mokytoju Estijoje, o paskui dėstė – lietuvių kalba – Pedagoginiame universitete Vilniuje, ten vedė, 1972 m. išvažiavo su šeima į Izraelį. Jis, beje, yra pasakojęs, kad jo tėvas, atvažiavęs į Estiją po rusų revoliucijos, visų pirma išmoko estų kalbą! (O kiek pas mus tokių iš Rusijos, kurie gyvena čia jau trisdešimt ar keturiasdešimt metų ir estų kalbos nemoka.)

– Minėjote, kad studijuodamas teologiją mokėtės ir senosios etiopų kalbos.

– Tai Biblijos ir Etiopų bažnyčios liturginė kalba. Esu parašęs pratarmę U. Masingo vertimui iš senosios etiopų kalbos, „Zaro Jakovo svarstymams“, perleistiems 2012 m. (jis buvo išleidęs šią knygą savo lėšomis 1936 m., norėdamas atkreipti estų skaitytojų dėmesį į etiopus, tuo metu beviltiškai kovojusius su Italija). XX a. pirmoje pusėje etiopistai manė, kad šis nedidelis įdomus kūrinys – XVII a. pesimisto abisino, kurio gyvenimas praėjo vietinės Bažnyčios ir portugalų jėzuitų konkurencijos aplinkoje, autobiografija. Bet dabar įrodyta, kad jo autorius – XIX a. italų misionierius Giusto da Urbino, gyvenęs Etiopijoje dešimt metų, puikiai išmokęs senąją etiopų kalbą ir šiuolaikinę, amcharų. Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje yra du šio kūrinio rankraščiai, ten taip pat saugomi jo rankraštiniai etiopų kalbos žodynai.

– Grįžkime prie Jūsų vertimų. Kurias knygas buvo sunkiausia versti? Kuriems autoriams teikiate pirmenybę?

– Kai kurie mano vertimai nedideli, bet E. Auerbacho „Mimezis“ beveik 700 puslapių. Dar didesnis Davido Grossmano romanas „Į pasaulio kraštą“ (originalus pavadinimas „Moteris bėga nuo naujienų“: herojė bijo žinios apie sūnaus žūtį Libane, Izraelio ir arabų konflikto metu, – ten žuvo paties D. Grossmano sūnus). Buvo labai sunku versti: bjaurus slengas, šiuolaikinė šnekamoji kalba, pavyzdžiui, holy shit hebrajiškomis raidėmis, bet padėjo vertimai į kitas kalbas.
O mano numylėtieji rašytojai, kuriuos dar norėčiau versti, tai albanas I. Kadarė (esu skaitęs per dvylika jo romanų, daugiausia verstų į vokiečių kalbą). Izraelio autoriai Davidas Šaharas ir Avrahamas Jehošua. Iš žydų, rašiusių jidiš kalba, – Israelis Jošua Singeris, I. B. Singerio, kurio visus romanus esu skaitęs, vyresnysis brolis, ne prastesnis. Iš arabų – Nadžibas Machfuzas (esu išvertęs jo romaną „Tūkstančio naktų naktys“); jo „Kairo trilogija“, aprašanti vienos šeimos gyvenimą Kaire 1917–1944 m., didinga ne tik apimtimi – ne veltui autorius vadinamas egiptiečių Balzacu, arba Balzacu, prisiskaičiusiu Prousto. Dar man patinka portugalas Eça de Queirózas, dėl humoro ir ironijos, bet jį verčia kiti (2013 m. išėjo „Tėvo Amaro nusikaltimas“).

– O graikų literatūra? Ar Estijoje, be Jūsų, yra vertėjų iš naujosios graikų kalbos?

– Esu vertęs per dešimtį šiuolaikinės graikų literatūros autorių, tarp jų tokius klasikus kaip Odisėjas Elitis, Pandelis Prevelakis, Aleksandras Papadiamandis, Ilijas Venezis, Nikas Kazandzakis ir šį bei tą iš senesnės graikų literatūros: Eustatijo Makrembolito „Hisminę ir Hisminiją“, bažnytinių himnų ir kitų nedidelių tekstų.
Naujausius mano vertimus iš graikų kalbos (Andrėjo Staiko „Kulinarinius meilės nuotykius“, 2007, ir Jorgio Jatromanolakio „Erotikoną“, 2009) išleido maža, ekskvizitinė leidykla, bet knygynuose šios leidyklos knygos „už kampo“, t. y. nematomos. Didžiausiame Tartu knygyne „Erotikonas“ buvo padėtas lentynoje prie erotinių leidinių.
Mano vertimai sudaro du trečdalius visų naujosios graikų literatūros vertimų į estų kalbą. Šiemet kasmetei premijai už vertimus buvo pristatytas visų Konstantino Kavafio eilėraščių vertimas iš originalo, bet proza (vertėja karštai gynė savo požiūrį – kad norėjusi kuo tiksliau perteikti įvaizdžius).

– Dar vienas Jūsų interesų laukas – žydų literatūra. Ką siūlytumėte skaityti ir versti?

– Skaitau ir klasikinius žydų tekstus, ir šiuolaikinę Izraelio literatūrą. Tai nelengvas darbas, nes hebrajų kalbos, kaip visų semitų kalbų, tekstuose nerašomos balsės ir kiekvieną sakinį tenka nagrinėti. Lovoje ar troleibuse nepaskaitysi! Kai redagavau savo mokytojo verstus Š. J. Agnono apsakymus, paaiškėjo, kad vienas žodis iki Š. J. Agnono per trijų tūkstančių metų hebrajų kalbos istoriją buvo rastas tik du kartus, – pamėgink, kad gudrus, adekvačiai jį perteikti kita kalba! Taigi skaitau ir vertimus į kitas kalbas. „Zoharo“, tikriausiai paties sunkiausio judaizmo teksto, skaičiau vokišką vertimą (devyniasdešimt puslapių teksto – du šimtai septyniasdešimt puslapių komentarų). Hebrajų kalba savo malonumui perskaičiau eiliuotą kabalisto ir filosofo Mošės Chaimo Lucato (Luzzatto, 1707–1746), šiuolaikinės žydų literatūros pradininko, dramą „Tvirta atrama“, žydų literatūros šedevrą. Šio autoriaus kalba itin turtinga, jis vartoja retas senosios hebrajų kalbos formas ir žodžius, kurie Senajame Testamente aptinkami vos vieną ar du kartus. 2011 m. išėjo mano verstas iš hebrajų kalbos XVI a. kabalisto Mošės Kordovero (Cordovero) traktatas apie mistinę etiką „Deboros palmė“ (tą tekstą kadaise skaitėme su trimis studentais, ir net Talino rabinas pasakė, kad skaitome sunkius veikalus).
Šiuolaikinė Izraelio literatūra labai įdomi ir bendražmogišku lygmeniu, ir kaip literatūra, susijusi su laiku ir vieta (naujųjų imigrantų problemos, santykiai su arabais, religinio paveldo apraiškos ir t. t). Jau minėjau, kad mano mėgstamiausi autoriai – A. Jehošua ir D. Šaharas. Esu išvertęs A. Ozo romaną „Mano Michaelis“, vieną svarbiausių jo kūrinių, bet A. Ozas ne visai mano skonio. Įdomiausi jo prisiminimai, „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“, didelė knyga, reikalinga išsamių komentarų. Esu išvertęs Benjamino Tammuzo „Minotaurą“ ir nedidelį jo romaną „Vaismedžių sodas“ (hebrajiškai tas pats žodis reiškia ir rojų), žydų ir arabų bendro gyvenimo Palestinoje alegoriją. Labiau negu Etgaro Kereto siurrealistinio humoro apsakymai man prie širdies Orly Castel-Bloom: jos knyga „Dolly City“ buvo įtraukta į UNESCO Collection of Representative Works, o 1999 m. ji buvo tituluota viena iš penkiasdešimties įtakingiausių moterų Izraelyje. Labai įdomus ir 2011 m. išleistas garsiausios Izraelio autorės Zeruya Shalev psichologinis romanas „Meilės likučiai“.
Šį pavasarį išėjo mano iš jidiš kalbos versta Šolemo Ašo (Asch) „Slėnio daina“– šiame romane autorius, kilęs iš Lenkijos, pasakoja apie kibuco įkūrimą Jezreelio slėnyje. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lenkijos PEN klubas buvo pristatęs Ašą Nobelio premijai už romanų trilogiją „Sankt Peterburgas“, „Varšuva“ ir „Maskva“, kurioje jis pasakoja apie dviejų turtingų žydų šeimų likimą iki Pirmojo pasaulinio karo ir po revoliucijos.
Bet žydų literatūra, kaip ir graikų, neturi paklausos ir leidyklos nenori rizikuoti. Tiesa, jau nemažai metų organizuojama Žydų kultūros savaitė, kuriai rengiami koncertai, parodos, o anksčiau būdavo išleidžiama ir žydų literatūros vertimų.

– Skaityti arabų ir persų literatūrą, matyt, dar sunkesnis darbas?

– Arabų kalboje nėra balsių, veiksmažodžio „būti“, veiksmažodžio laiko formų (tik eigos ir įvykio veikslas), sunkumų sudaro ir daugiareikšmiai žodžiai (pavyzdžiui, walī gali reikšti ir „draugas“, ir „ponas“, iš sąvokos „būti artimam“) arba žodžiai, turintys priešingą reikšmę (pavyzdžiui, „baltas“ ir „juodas“ kalbant apie arklį, iš sąvokos „itin ryški spalva“). Arabų kalbos žodžių fondas – milžiniškas; yra daugybė žodžių tai pačiai sąvokai įvardyti. Kupranugarės pienui – šimtas šešiasdešimt žodžių, nelygu pieno kokybė ir panaudojimas, pats mačiau sąrašą. O kupranugariui pavadinti, pasak pačių arabų, yra tūkstantis žodžių. Poetai, žinoma, giriasi vartoją retus žodžius, ypač aprašydami kupranugarį (arabistikoje net yra terminas camel-section, nes kiekvienoje klasikinėje poemoje turi būti aprašytas autoriaus kupranugaris, gyvulys, kuris jam draugas ir palydovas dykumos pavojuose). Taigi senovės arabų poemos iš principo neišverčiamos.
Skaitant ornamentinę XIII a. persų prozą, sunkumų sudaro tai, kad joje daug arabiškų patarlių ir eilių, kuriose yra žodžių, nerandamų „normaliuose“ arabų kalbos žodynuose.
Neišverčiamas ir persų autoriaus Dakiki kūrinys „Bachtiar-name“ („Sielų palaima“) – ne tik dėl arabiškų eilėraščių, bet ir dėl ritminės prozos: beveik visos pakylėtesnės vietos rašomos proza, kuri rimuojasi. Persų kalba tai lengva padaryti, nes galima vartoti arabiškus žodžius, o žodžiai arabų kalboje sudedami pagal apibrėžtus modelius, taigi įvairiuose žodžiuose kinta tik priebalsės; antra vertus, persų kalboje galima vartoti savą arba arabišką žodį su „pagalbiniu“ persišku veiksmažodžiu: galima sakyti „dirbti“ (persiškas žodis) arba „darbą (arabiškas žodis) daryti“ (persiškas žodis).

– Iš kur gaunate arabiškų ir persiškų knygų?

– Arabiškų knygų Estijoje dar šiaip taip galima gauti, nors ne kiekvieną, o persiškų – visiškai neįmanoma. Persišką knygą „Amiras Arslanas“ ilgiau kaip metus bergždžiai stengiausi užsakyti per knygyną Tartu (septynių šimtų penkiasdešimties puslapių, per stora kopijuoti parsisiuntus iš kokios nors užsienio bibliotekos). Ir tik apsilankęs Irane radau ją Isfahane, gražiausiame Irano mieste, apie kurį sakoma, kad tai pusė pasaulio. Gal tas miestas man ir pasirodė artimas dėl to, kad ten gavau ieškomą knygą. Skaičiau su žodynu kasdien po porą valandų. Tai keistas, intriguojantis nuotykių ir meilės romanas: šacho rūmų pasakotojas Nasiras ad Dinas (1848–1896) kasdien prieš miegą pasakodavo šachui išgalvoto herojaus Amiro Arslano nuotykius, o šacho duktė juos užrašė. Kalba gana senamadiška, cituojami sudėtingi persų poezijos klasikų eilėraščiai, vartojami reti arabiški žodžiai ir posakiai.
Irane pirkau ir tris – iš penkių – poeto Nizami poemas, kurias dar norėjau šiame gyvenime perskaityti. Nustebino, kad pakelės degalinėje parduodami net keli Hafizo eilėraščių leidimai, o knygyne jų per dvidešimt! Širaze, gražiuose parkuose, yra poetų Hafizo ir Saadi mauzoliejai. Mačiau, kaip jauni žmonės ateina prie Hafizo kapo ir deklamuoja jo eiles.

– Kartą juokavote, kad arabų kaligrafija Jums tas pats, kas katinui valerijonas. Ar nepasakytumėt to paties apie arabų ir persų poeziją? Kokius poetus pats esate vertęs?

– Esu išvertęs XIII a. pradžios arabų poeto, sufijaus Ibn al Farido „Vyno giesmę“ (apie mistinį apsvaigimą nuo Dievo artumo), nedidelį, bet žavų kūrinį, jis buvo išspausdintas viename Tartu žurnale. Šis autorius parašė nedaug, bet, arabų literatūrologų nuomone, jo plunksnai priklauso pats gražiausias arabų meilės eilėraštis ir gana didelė eiliuota mistinė autobiografija (deja, dauguma jos vertimų nepatikimi). Rašydamas pratarmę garsaus XIII a. persų poeto, irgi sufijaus, Džalalo ad Din Rumi eilėraščių rinkiniui – juos dvidešimt metų vertė garsi estų poetė Doris Kareva (g. 1958), remdamasi angliškais vertimais, – išverčiau šiek tiek XV a. persų poeto Džami eilėraščių. Tai paskutinis klasikinio periodo Irano poetas, pasak kritikų, vienas iš gryniausių sufijų literatūros brangakmenių.
Norėčiau išversti Achmedo Gazali (XII a.) „Mintis apie meilę“ iš persų kalbos (skaičiau vokiškai), bet būtų nelengva: parašyta ritmine proza, veikia kaip poezija.

– Ką apskritai manote apie arabų ir persų poezijos vertimą?

– Persų poetas Nizami (XII–XIII a.) parašė dvi labai gražias poemas, „Chosrovas ir Širinė“ bei „Septynios gražuolės“, bet išversti jų eiliuotai neįmanoma, nors ir mėginama. Yra puikus „Septynių gražuolių“ vertimas į vokiečių kalbą (laisvąja eilėdara), netgi du prancūziški vertimai (vienas iš jų greičiau poetinis perdirbinys) ir ne mažiau kaip du eiliuoti rusiški vertimai, bet jie ne itin vykę, neišlaikoma originalo struktūra, ritmika (originalo eilutė vienuolikos skiemenų, o viename vertime – trylikos). O italai „Septynias gražuoles“ išsivertė kaip prozą.
Ir persų poeto Hafizo (XIV a.) beveik neįmanoma išversti – patys iraniečiai sako, kad jis labai miglotas, jo įvaizdžius galima suprasti skirtingai. Vertėjams reikalą sunkina tai, kad persų kalboje nėra gramatinės giminės, taigi, pavyzdžiui, vyno pilstytojas smuklėje gali būti ir berniukas, ir mergaitė (nors dažniausiai būdavo jauni turkai, bet nebūtinai turkų berniukai, nes žodis „turkas“ reiškė ką nors gražaus), o „vynas“ galėjo reikšti ir dievišką ekstazę.
Sovietiniais metais apie rytietišką meilę berniukams buvo negalima rašyti, taigi ten, kur persų originale „gražuolis turkas iš Širazo“, vertime – „gražuolė iš Širazo“. Ir apskritai vienas iš rusų iranistų rašo, kad rusiškuose Hafizo vertimuose tikro Hafizo esama labai mažai. Iš principo tai pasakytina ir apie vertimus iš arabų kalbų. Serijoje „Pasaulio literatūros biblioteka“, leistoje Maskvoje, 1975 m. išėjo „Viduramžių arabų poezijos“ tomas, ir Leningrado universiteto arabistikos profesorė A. Dolinina negailestingai jį sukritikavo: ji rašo, kad gerai būtų, jei ten rastume bent dešimt procentų originalo.

– Mes vertimų iš persų kalbos kol kas neturime, išversta tik viena kita iš Irano emigravusių rašytojų, pavyzdžiui, Kadero Abdolah, knyga.

– Kadero Abdolah romanai, parašyti olandų kalba, taikomi europiečio skoniui, taigi ne tokie jau autentiški. Manyčiau, kad ir kitų iraniečių pabėgėlių, gyvenančių Olandijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, knygos vis dėlto netikras pinigas. Didesnio dėmesio vertas garsiausias šiuolaikinis Irano rašytojas Machmudas Doulatabadi (g. 1940), ypač jo romanas „Pulkininkas“, vaizduojantis vienos šeimos gyvenimą Irane po 1979-ųjų revoliucijos. Dėl aštrios kritikos ši knyga Irane nebuvo leidžiama, bet yra išversta į vokiečių, anglų ir kitas kalbas.

– Kokiais hebrajų, arabų, persų žodynais naudojatės? Ar jie prieinami Estijoje?

– Tartu universiteto bibliotekoje yra dešimt pirmųjų tomų paties didžiausio hebrajų kalbos žodyno, iki 1940 m.; iš viso žodynas susideda iš septyniolikos tomų, aprėpiančių visų hebrajų kalbos periodų žodžius. Naudojuosi arabų–vokiečių kalbų H. Wehro žodynu (tai standartinis žodynas, yra ir angliška versija), apie tūkstantis du šimtai puslapių. Su šiuo žodynu galima skaityti naujausią literatūrą (jeigu ji parašyta ne žargonu), daugiau mažiau Koraną, viduramžių literatūrą, bet skaitant poeziją itin praverčia XIX a. pradžios G. W. Freytago arabų kalbos žodynas, kuris yra Tartu universiteto bibliotekoje, keturi stori tomai, deja, lotynų kalba. Arabų kalbos aiškinamojo žodyno (dvidešimt tomų!) Estijoje nėra, o E. W. Lane’o arabų–anglų žodynas, aštuoni tomai, apima tik du trečdalius abėcėlės. Autorius XIX a. pirmoje pusėje gyveno Egipte ir mokėsi arabų kalbos, išvertė į anglų kalbą „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas (praleisdamas „nepadoresnes“ vietas, nes buvo dvasininko sūnus) ir iki gyvenimo pabaigos dirbo prie žodyno, bet mirė nebaigęs jo rašyti. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai tęsė E. W. Lane’o darbą, bet jis dar nebaigtas.
Dėl persų kalbos, tai turiu H. Junkerio ir B. Alavi persų–vokiečių kalbų žodyną, penkiasdešimt tūkstančių žodžių (trisdešimt trijų tomų aiškinamąjį persų kalbos žodyną, išleistą Irane, galima rasti ne arčiau kaip Vokietijoje). Mano nedidelėms reikmėms to visai pakanka.

– Kokia grožinės literatūros leidybos padėtis Estijoje? Kaip sekasi įkalbėti leidyklas leisti mažiau žinomų literatūrų knygas? Ar Estijoje įmanoma pragyventi iš honorarų?

– Leidyklos skundžiasi finansiniais sunkumais. Iš honorarų pragyventi neįmanoma ne tik vertėjams, bet ir rašytojams. Knygų tiražai dabar keturi–šeši šimtai egzempliorių, ir tai neišperkami, už poros metų pusė tiražo dar guli sandėliuose, tad knygos nupiginamos iki 25–40 proc., o dar po kelerių metų pardavinėjamos beveik už dyka. Rašytojai, o juolab vertėjai, – neturtingi žmonės, kaip ir buvo Estijoje prieš karą.
Grožinę literatūrą gožia „savipagalbos“ knygos, ezoterikos, kulinarinių, rankdarbių, sodo ir daržo žinynai, dažnai vadinami biblijomis („Mezgimo biblija“, „Dailidystės biblija“, netgi „Seksualinių pozų biblija“), leidžiama daug knygų vaikams.
Tartu veikia katalikiška labdaros įstaiga, iš dalies išlaikoma miesto, iš dalies Vokietijos jėzuitų; ji leidžia ir knygas, daugiausia iš vokiečių kalbos verstas psichologines-religines knygutes, bet išleido ir senosios krikščioniškos literatūros kūrinių, įvairiu metu išverstų U. Masingo iš sirų, koptų, lotynų ir viduramžių vokiečių (Meistrą Eckhartą), taip pat mano verstų romanų – N. Kazandzakio „Paskutinį Kristaus gundymą“, B. Tammuzo „Vaismedžių sodą“.
O mano verstą iš arabų kalbos egiptiečio Alaa al-Aswany romaną „Jakubiano namas“ išleido didžiausia Estijos leidykla, „Varrak“, mat pagal jį pastatytas filmas 2006 m. Berlyne gavo aukštą apdovanojimą ir knyga tapo bestseleriu ne tik Egipte. Rašytojas, iš profesijos gydytojas, šiame romane gyvai, tikroviškai vaizduoja vieno devynaukščio namo Kaire gyventojus – pateikia iškalbingą XX a. pabaigos visuomenės pjūvį.
Tačiau apskritai mažiau žinomų literatūrų vertimų Estijoje nenorima leisti. Š. J. Agnono „Paprasta istorija“ vienoje leidykloje išgulėjo dešimt metų, kol ją išleido kita leidykla. Leidėjai man tiesiai sako: autoriai, kuriuos aš siūlau, nežinomi ir jų knygų niekas nepirks. Betgi, Dieve mano, visi versti autoriai anksčiau buvo nežinomi, ir jeigu skaitytojų su jais nesupažindinsime, lieka labai mažas ratas verčiamų autorių, iš esmės amerikiečių. Taigi vertimų iš kalbų, kurias aš daugiau mažiau moku, ne itin reikia ir mano veiklos laukas, matyt, bus vis siauresnis. Laimei, yra knygų, kurias norisi skaityti.

– Skaitote estiškus vertimus? Originalią estų literatūrą?

– Estų kalba naujų knygų skaitau mažai – tokių, kurios mane domintų, ne per daugiausia, be to, dabar knygos labai prastai redaguojamos, o verstinė literatūra kartais tiesiog baisi. Pavyzdžiui, norvegų žurnalisto knygoje apie Sadamą Huseiną buvo tokie perlai: „brigadininkas“ vietoj „brigados generolas“, „Jordaniška upė“ vietoj „Jordano upė“, „pratimai Mekos pusėn“ vietoj „malda atsigręžus Mekos pusėn“, „ministras prarado taburetę“ vietoj „prarado kėdę“. Ir arabiški vardai perteikti angliškai, nors reikėtų adaptuoti. Iš neišmanymo pasitaiko ir kitokių nesąmonių. Buvo leidžiama iš anglų kalbos versta knyga, kur veiksmas vyksta Irane ir daug iranietiškų valgių receptų; dėl persiškų žodžių adaptavimo leidykla kreipėsi į moterį, kuri buvo ištekėjusi už arabo iš Maroko ir pramokusi marokiškos arabų kalbos, – matyt, leidėjams viskas atrodo „vienas musulmoniškas reikalas“.
Užtat užsisakinėju knygas iš užsienio vokiečių ir prancūzų kalba. Nuostabu, ką prancūzai leidžia apie islamo filosofiją ir mistiką (sufizmą) ir iš klasikinės persų literatūros, tik prancūziškos knygos gerokai brangesnės už vokiškas.
Su malonumu skaičiau A. H. Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ II–V tomus (mokykloje tereikėjo skaityti pirmą), „Estijos istorijos“ II tomą, skirtą viduramžiams (šešiatomis leidinys pradėtas leisti XX a. 4-ajame dešimtmetyje, autoriai – universiteto dėstytojai), Normano Davieso knygą „Dingusios karalystės“ (estiškas vertimas 2013 m.), kur tarp dingusių valstybių minimos ir penkiolika buvusių Sovietų Sąjungos respublikų ir apie SSRS žlugimą pasakojama remiantis Estijos pavyzdžiu.

– Ar sulaukiate valstybės paramos?

– Neįsivaizduoju, kas liktų iš mūsų kultūros, jei Estijoje nebūtų „Kultuurkapital“ fondo. Šis fondas (jis įkurtas jau prieš karą, sovietiniais metais neveikė, atkurtas 9-ojo dešimtmečio pradžioje) skirtas įvairioms kultūros sritims: architektūrai, vaizduojamajai dailei, muzikai, literatūrai, kinui ir sportui. Fondas gauna tam tikrą procentą iš loterijų, azartinių lošimų, alkoholio (kuo daugiau girtuokliaujama, tuo daugiau kultūros!) ir tabako prekybos pelno, taip pat savanoriškų įmonių įnašų. Iš šito fondo mokami honorarai už vertimus literatūriniams žurnalams ir literatūriniams periodiniams leidiniams, be kita ko, „Loomingu Raamatukogu“ – žurnalo „Looming“ bibliotekai, kurioje leidžiami mažai žinomi arba nauji autoriai, nedidelės knygos (anksčiau išeidavo iki penkiasdešimt dviejų knygų per metus; šioje serijoje išleista nemažai mano vertimų), ir serijai „Atviros Estijos knyga“, kūrybinės stipendijos, teikiama parama visokiems kultūros renginiams, dalyvavimui tarptautiniuose renginiuose ir t. t. Literatūros skyrius kasmet skiria premijas už geriausią romaną, pjesę, poezijos rinkinį, vertimą (ir aš du kartus esu gavęs tokią premiją: 1995 m. už vertimus iš hebrajų kalbos, tris nedideles Š. J. Agnono, D. Šaharo ir A. Ozo knygas, o 2007 m. už graiko Niko Kavadijo romano „Budėjimas“ vertimą). Be to, leidyklai tarpininkaujant, „Kultuurkapital“ fondas skiria stipendiją vertėjams kokiam nors kūriniui išversti (stipendija išmokama iš anksto), aš tokią gavau Louis Bréhier „Bizantijos kultūros“ ir D. Grossmano romano vertimui.

– Ar Estijoje vertėjai bendrauja, turi savo sąjungą? Ar jų veikla vertinama visuomenėje?

– Prie Estijos rašytojų sąjungos (apie trys šimtai narių) ne per seniausiai susibūrė literatūros vertėjų sekcija, ir šių metų rugsėjį turėtų išeiti trečiasis šios sekcijos žurnalo numeris (Rašytojų sąjunga nuo 1923 m. leidžia jau minėtą žurnalą „Looming“). Taip pat ši sekcija kartą per mėnesį, išskyrus vasarą, organizuoja Taline paskaitas, kurias skaito vertėjai, pasirinkę jiems įdomias ir svarbias temas. Aš kartą skaičiau pranešimą apie vertimą iš arabų kalbos.
Vertėjų prestižas Estijoje turbūt mažesnis už rašytojų, nors ir rašytojai nelabai vertinami (o menkiausiai – poetai, net estiškas žodis „kurti eiles“ reiškia ir „meluoti“), bet yra vertėjų, kurių vardas lyg firminis ženklas. Deja, vertimai beveik nerecenzuojami, ypač grožinės literatūros, bet tokios mano verstos knygos kaip E. Auerbacho „Mimezis“ arba L. Bréhier „Bizantijos kultūra“ sulaukė gana plačių ir gerų recenzijų.

– Ką Jums pačiam gyvenime reiškia vertimo veikla?

– Tai beveik tas pats, kas ir skaitymas: atsakyti į tokį klausimą galima kuo įvairiausiai. Manau, kad vertimo traukos pagrindas – intelektinis smalsumas: tyrinėti pasaulį, pamėginti išreikšti save, transformuoti mintis ir žodžius iš vieno kalbos lygmens į kitą, iškrauti savo energiją, įtampą ir t. t. Bet svarbiausia, kad man teko versti tik autorius, kuriuos pats vertinu ir gerbiu. Lengvų darbų nesiimu, o prie to, ką verčiu, visada dirbu su meile, – tai didelis džiaugsmas, kaip visi dideli džiaugsmai pasiekiamas ne be vargo.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)

Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip čia atsidūrė. Prisiminė, kad, išėjusi iš sujauktų Renatos namų, nenorėjo grįžti pas save, žinojo, kad niekaip neužmigs. Buvo baisiai negera, klaiku; klaidžiojo viena po apylinkes, kol visai nusivarė nuo kojų. Jau temo. Staiga pajuto, kad yra nešama tolyn, bet ne vėjo. O paskui... betgi tai negalėjo būti sapnas. Ranka palietė karolius, jai padovanotus pabrolio. Pats užkabino ant kaklo. Iki tol šito žmogaus niekada nebuvo mačiusi.

Renata buvo geriausia jos draugė. Motinai mirus, porą savaičių gyveno pas ją. Apsikuduliavusi trūnėtais motinos drabužiais, tupėdavo prie krosnies, nes visąlaik drebėjo nuo šalčio. Renatos mama per prievartą ją maitino.
Renatos akys buvo alavo žalumo, didžiulės, o plaukai juodi, ilgiausi... Andrena didžiavosi, kad turi tokią gražią draugę. Šiai tariant žodžius, vokų prorėžiuose tyvuliuodavo mįslinga žalio atspalvio tamsa.
– Esi girdėjusi, kad patamsiais kuprinėja žebrokai su terbomis. Beldžiasi. Tu gi jų nebijai. Atidarysi duris, ir nieko – tik vėjas ir tamsa. Nekreipk dėmesio. Kas nežino tų čionykščių šposų. Mažai kas yra matęs, kaip iš tikrųjų jie atrodo.
– Aš nieko nebijau, – pasakė Renatos tėvams.
Jie labai gailėjosi Andrenos, betgi ši negalėjo visąlaik pas juos gyventi. Grįžo į motinos trobelę.
Dabar jai tiko jos vardas. Vakarais pelkių glūdumoje sklisdavo našlaitės verksmas. Pelėdos klyksmas sutemus, Andrenos rauda, liūgynų marmesys ir kiti nakties garsai susiliedavo į vieną gaudesį.
Silpnoje žvaigždynų šviesoje bandė ką nors įžvelgti. Mirksėjo senosios žvaigždės. Vienoje iš jų dabar gyvena motina. Ji mato Andreną. Tarsi girdi ją sakant: nenusimink, esi žvaigždžių globojama našlaitė.
Dar keliskart sukūkčiojusi, grįžo vidun. Jos laukė skurdutėliai seni baldai su virvenančiomis pjuvenų gijelėmis ir slopios sapno tvankybės. Virš įdubusios lovos kabėjo kilimas. Kadaise motina jame išsiuvinėjo senoviškus žvėris ir paukščius. Tas kilimas ir buvo pats didžiausias Andrenos turtas. Nakties šviesoje staiga atgydavo išsiuvinėti žvėrys ir paukščiai, storame audinyje palikę sidabrines pėdas, žvilgančiais dygsniais nušuoliuodavo į tamsą. Taip, seniai seniai į dangų čia stiebėsi nematytos gėlės ir krypuliavo sunkiasvoriai drontai. Ranka perbraukė šiurkštų audinį. Tik pamanykit.
Po motinos mirties kėpsojo nelyg sudžiūvęs vabzdelis: gyventi gi kažkaip reikėjo.
– Turim ištekėti arba mauti į Norvegiją, – pasakė Renata.
– Kad nesinori, – atsakė Andrena.
– Geriausia – gimdyti vaikus. O vyras tegu viskuo rūpinasi, – jai tariant šiuos žodžius, vokų prorėžiuose sutavaravo gili, žalia tamsa.
– Na, taip. Bet kas tokiam velnio užkabory mus ras.
Renata tik nusišypsojo ir nieko daugiau nepasakė.
Gal po mėnesio ji pakvietė Andreną į savo vestuves. Ši išsižiojo.
– O kas tavo išrinktasis?
– Mes vienas kitą pamatysim tik per vestuves. Ir tu su savo pabroliu tada susipažinsi.
– Tik senovėj jaunikis su nuotaka pirmąkart susitikdavo per vestuves.
– Visaip būna, – nusijuokė Renata.
Ji šokinėjo iš laimės.
Visa tai prisiminė dabar, gulėdama duobės dugne ir spoksodama į plaukiančius debesis. Kažkas palietė ranką. Andrena suriko. Tai buvo šmukštus driežas. Jis mikliai nėrė į savo valdas.
Už paskutinius skatikus turguje nusipirko suknelę. Reikėjo ir dovanos. Dirstelėjo į kilimą. Nesąmonė. Aš neturiu pinigų, nusiminė, Renata gerai žino, kokia esu vargšė. Nunešiu gėlių puokštę.
Visi nekantraudami laukė jaunikio su pabroliais. Apsigobusi baltu veliumu, Renata buvo panaši į milžinišką durnaropės žiedą. Jos alavo žalumo akys spindėjo.
– Jie vėluoja, – pasakė kažkas.
Sugirgsėjo pro šalį skrendančios laukinės žąsys, tolumoje ūkavo gilūs įlomiai, sklido kažkokie tolimi, monotoniški garsai.
– Nusibodo laukti, – niurzgė moterys.
Renata pirštais piktai draskė kietai supintą, lyg medinę kasą.
– Einu namo, – tarė vienas vyras.
– Dar palaukim, – keistu, suplonėjusiu balsu suriko Renata.
– O ką pasakys kunigas?
– Aš nebelauksiu, – atsakė kunigas. – Vestuvių nebus.
Visi aiktelėjo.
– Oi, vargšele, – sutirliavo viena moteris ir apkabino Renatą.
Persikreipusiu veidu toji žvelgė į bažnyčios duris, už kurių pradingo kunigas.
Andrena niekinamai nusišypsojo.
– Renata, tu viską išsigalvojai. Taip, taip. Tikra aktorė.
– Po velnio ženklu – čionai viskas, – jos žodžiai išėjo iš gerklės su dusliu švilpesiu, sutrūkčiojo dailios nosies šnervelės.
Vėjas paskleidė ant žolės virpuliuojančius šešėlius. Vanduo pavirto į šviesą. Stojo keista tyla, rodės, girdėjosi, kaip plaka širdis.
Baltą Renatos figūrą aplenkusi saulės šviesa dabar spalvino bažnyčios sieną.
Visi ėmė skirstytis. Renatos veidas tapo baltas baltas, tik švietė raudonai nudažytos lūpos. Pečiai nusviro. Iš rankų iškrito gėlės. Bet atlošė galvą, sučiaupusi lūpas, nudelbė visus neįprastai blizgančiomis akimis.
– Visus pinigus išleidau suknelei. Nežinau, ką dabar darysiu, – piktai sušnypštė Andrena. – Tau aš neatleisiu. Melagė.
Renata nesiklausė. Širdyje ji jau buvo suskilusi. Tačiau niekas šito nesuprato, juolab Andrena. Nuo draugės sklido apleistumo šaltis. Visi ją paliko, net motina.
– Mes neturim laiko čia stypsoti, – irzliai pasakė Renatos tėvas.
– O tu lauk. Gal kada ir pasirodys, na ir durnė, – metė motina ir, įsikibusi vyrui į parankę, nupliumpsėjo su juo namo.
Tik Andrena dar stovėjo kaip įbesta, apimta pykčio ir smalsumo. Saulei leidžiantis vandens paviršius žvilgėjo lyg paauksuota bronza.
Iš siaubo pasmiltusiomis akimis, tokia plona, kad, atrodė, tuoj perlūš, Renata kurį laiką tarsi plūduriavo, besvorė it skaidri vėjadulkė vėdrynų spalvos saulėlydžio šviesoje, o paskui, dusliai surikusi, ėmė bėgti. Vienąkart net pargriuvo, susipainiojusi savo vestuviniuose apdaruose.
– Kur leki? – suriko Andrena, bet Renata bėgo tolyn tolyn – ten, kur įkalinti senose žolėse vaitoja pasiklydę vėjai.
Andrena lėtai, koja už kojos grįžo į savo trobą. Jos nuotaika galutinai sugedo.
Niekada nebūtų pamaniusi, kad vieną šviesų birželio rytą ji atsibus ne lovoje, o duobės dugne. Į ją plūdo krištolo vaiskumo oras.
Tai buvo tik visų baisumų pradžia.
Renata dingo. Jos ilgai ieškojo, o paskui rado miške pasikorusią.
Priskynusi glėbį vilkdalgių, drebančia širdimi nusliūkino į šermenis. Ją graužė sąžinė, kad pavadino Renatą artiste, melage.
Po nuodinga žaluma putojančias pievas žirgliojo gandrai. Sklido žalias miškapelkių kvapas. Tankioje žolėje girdėjosi vandeninių vištelių ir didžiųjų kuolingų balsai. Kėblino vos vilkdama kojas, norėjo, kad niekada nepasiektų namų, kur guli negyva jos draugė.
Ją apėmė kažkoks saldžiai mistinis apsėdimas, mintys pynėsi, įsivaizdavo Renatą, kaip ji bėga ten ir padaro tai, kaip sėlino šiltos sutemos ir gaubė viską mėlynais šešėliais. Plaukianti šviesa pamažu virto prieblanda, o paskui – beakė, beribė naktis. Tirštėjančioje tamsoje aplink ją skraidė varnai, gerai žinodami, ką ji padarė. Išsipynę plaukai prisivėlę žvilgančių lapų, suknelė perplėšta...
Užsivėrė kemsynų tirštėsiai, paslėpdami nuo visų jos pėdas.
Už švendrynų lankų, ant aukštumos, stūksojo Renatos tėvų namas. Šit ir atėjo. Tas pilkas namas akyse jai trigubinosi. Čia užsibaigė mulvynės drieksmas.
Rūdžių šašais nuberti varteliai buvo atkelti, durys atlapos. Jų ertmėje – dugno tamsa. Andreną kvietė vis labiau artėjantis kitas pasaulis. Giliai įkvėpusi, nėrė į juodą raibuliuojantį orą. Žvaigždžių globojamai našlaitei nieko blogo negali atsitikti.
Primerkusi akis, pro nuleistas blakstienas žvilgtelėjo vidun ir jai pasivaideno, kad karstas guli ant storo kilimo, nuausto iš mažulyčių vandens lašelių, kad šen ir ten šliuksi šlapios samanos. Plačiai atsimerkusi, pamatė ant šermenų apdangalo stovintį karstą. Andrena priėjo arčiau. Renata gulėjo ryškaus kadmio geltonyje. Prie kojų padėjo vilkdalgius. Pasilenkė. Pūti pradėsiantis numėlęs lelijos žiedas, pamanė, Renatos sunertos rankos buvo mėlynos, nagai – kaip melsvos skeldinėlės. Vos smilko ilgos pakasynų žvakės, dūmai driekėsi pažemiui. Žvakių šviesoje veidas atrodė didingai gražus. Andrena dar arčiau pasilenkė. Pasivaideno, kad kūnas kvepia medžių sakais. Buvo apvilkta ta pačia vestuvine suknele, tik, aišku, – be veliumo.
– Sunkią energiją skleidžiantys akivarai, tariamų žebrokų bliūvonės mums visiems įvaro depresiją.
– Ko gero, jos išrinktasis buvo iš mūsų gimtojo liulyno, matyt, kaip ir ji, – žaliaakis.
Pasienyje kuždėjosi moterys.
– Ji buvo skaisti mergelė lyg iš viduramžių bestiariumų.
– Tai ko pasikorė? Ne, ne. Manau, kad laukėsi.
– Užsičiaupkit. Kaip jums ne gėda.
Visos nutilo. Rūkdamos blaksėjo žvakės.
Atėjo dar viena moteris. Padėjusi gėles prie karsto, ilgai stovėjo žiūrėdama į velionę. Paskui tūptelėjo ant suolo ir pasakė šalia sėdinčiai kaimynei:
– Mačiau kažkokį juodai apsirengusį poną, besiglaudžiantį prie lango.
– Bet langas gi uždengtas.
– Einu. Dar pažiūrėsiu.
Ji atsikėlė, susilenkusi nušliumpino prie durų.
Buvo jau vėlus pavakarys. Niekas daugiau nebeatėjo. Renatos motina vis pataisydavo gėles, o tėvo juodo kostiumo brizgeliai žvakių šviesoje tiesiog... tiesiog pasibaisėtini. Jie taip pat neturtingi, ką turėjo, viską atidavė savo gražuolei. Ak, kaip tragiška, kaip neteisinga viskas, mąstė, o paskui prisiminė, kad net nebuvo priėjusi prie jos tėvų, kaip negerai.
Andrena pakilo ir nedrąsiai prisiartino, jau prasižiojo, bet motina piktai pasakė:
– Sielos skausmo neviešiname. Tavo užuojauta nereikalinga. Laidotuvės rytoj, dvyliktą.
Linktelėjo jiems galva ir dar kartą pažvelgusi į Renatą išėjo lauk.
Kitą dieną vėl prisiskynė vilkdalgių, skubinosi į laidotuves. Ties skerskele pamatė tris juodus kumelius ir vežėčias. Keli vyrai į jas įkėlė karstą ir... nudardėjo, dar ilgai buvo girdėti ritmingas kanopų dunksėjimas.
Pavėlavau, juk sakė – dvylikta, betgi tiek dar nėra. Kažkas čia ne taip, pamanė, o kur kiti žmonės? Ir ji nuskubėjo į pilkąjį namą.
Rado vestuvininkus besiskeryčiojančius, aplinkui mėtėsi vainikai, žvakės. Langas iškultas. Kas čia darosi? Viena moteris paaiškino:
– Pasirodė jaunikis su pabroliais. Išdaužė langą, pro jį iškėlė karstą ir nusinešė.
– Pagrobė Renatą? – pašiurpo Andrena.
– Taip išeina. Nei vestuvės, nei laidotuvės.
Tėvai sėdėjo ant suoliuko priešais namą susikibę rankomis. Patys sakė, kad užuojauta jiems nereikalinga. Pajuto, kad svaigsta galva. Numetė ant žemės vilkdalgius, o kaip norėtų išsiverkti, gal palengvėtų, pagalvojo, bet neišsirito nė viena ašara, tik viskas ėmė pašėlusiu greičiu suptis, linko kojos, pykino, juk ne nuo surūgusio raisto, ne nuo snarglio žalumo paliūnės.
Jai taip apsisuko galva, kad nubrido ne prie savo trobelės, o priešinga kryptimi.
Diena baigėsi. Saulėlydis lyg karšti rubino blyksniai spigino į akis. Paskui stojo slėpinga prietema, giliai raudonas dangus pamažu blėso. Tamsus tvaikas kvaitino, kažkoks artėjantis šaltis gildė veidą. Staiga ją kažkas pakėlė nuo žemės ir ėmė nešti. Nepajuto, kaip suvapėjo:
– Jums pavedu savo sielą.
Andrena pamanė, kad yra mirusi ir angelas ją kelia aukštyn. Ji pakartojo:
– Jums pavedu savo sielą.
– Na ir puiku, – tiesiog ausyse išgirdo balsą.
Skrido neilgai. Į nosį mušė slogus dvėselienos kvapas.
Jos „angelas“ ėmė leistis. Ir tuoj jie šlumštelėjo į minkštų samanų paklotę.
Nakties šviesoje švituliavo balų veidrodynai. Vietovė buvo labai atoki. Niekas čia nekišdavo nosies. Ten, už užpelkėjusio įdubimo, bolavo akmenų krūsnis. Tamsybių srautas plūdo iš baugios lomos, kaip iš penkiolikto amžiaus. Duslus dunksėjimas sklido iš bedugnių balų. Andrena suprato, kad ji – gyva, o tas, kuris ją nešė, – joks angelas. Suvokusi, kad nemirė, tuoj nuliūdo: velnynė čia, pamanė, gamtovaizdžio su velnio balomis atšiaurumas jai atėmė žadą. Žmonės per amžius bijojo šios vietos – velnio sujaukto kraštovaizdžio.
– Kas tu toks? – paklausė savo nešėjo.
– Esu tavo pabrolys, – atsakė.
Jo labai ilgame, blyškiame veide plazdėjo sidabrinis atšvaitas.
– Iš čia aš esu kilusi.
– Ir aš, – prisipažino jis. – Juk iš balos tas gražumas tavo prigimimo.
Andrena pažvelgė į jį rūdingo raisto vandens spalvos akimis, tamsoje jų nesimatė, bet būtent tokios spalvos jos visada ir buvo, kaip kad Renatos – alijošiaus žalmės, ir šyptelėjo, nes visada draugei pavydėjo grožio.
– Be proto tave pamilau, – pasakė dusliu balsu pabrolys.
Ir staiga Andrena pasijuto nelyg deimantais nusagstyta pamazginė.
– O tavo draugas gi visai nemylėjo Renatos.
– Kodėl taip manai? – paklausė tas dolichocefalas.
– Dėl to Renata ir nusižudė, – ištarė sielvartingai.
– Neturėtum taip rūpintis šita mergiote. Dabar juos sutuoks mūsų bažnyčioje, tai tik tikėjimo klausimas.
– Jaunikis ne katalikas? – pertraukė jį Andrena.
Pabrolys nusijuokė.
– Mūsų kita religija, – vėl nusijuokė.
Andrena atsikvošėjo:
– Renatos nebėra, kam tos nesąmonės.
Jis nusikvatojo.
– Žiū, šventė jau prasideda.
– Kas čia taip dvokia?
– Vaišės, – atsakė dolichocefalas.
Andrena prisiminė, kad Renatos tėvas, apsiskaitęs žmogus, taip vadino lietuvių protėvius, taip pat ir žebrokus – dolichocefalais. Andrena gerai įsidėmėjo šį žodį. Tai tie, kurie turi labai ilgas galvas. Agurkagalviai.
Iš kažkur ataidėjo juokas nelyg tuščiame amfiteatre ir pasklido sieros kvapas. Matyt, juokėsi devynių daubų šmėklos, pamanė. Ir staiga Andrenai pasirodė, kad aplinkui plyti nežinoma kraupi vietovė su labai žemu dangumi, kaip sakė jos motina, tikra velnių veisykla – grėsminga vieta, apgaubta juodos aureolės.
Ak, koks aprūdijęs šios žemės pakraštys, pamanė ir panoro paliesti savo pabrolį. Jai pasirodė, kad ranka perėjo kiaurai kūną. Aš kliedžiu, pagalvojo. Pažvelgė į jo veidą. Jis atrodė šaltas, kaip antkapis.
– Aiman, tu ne žmogus, – sušnibždėjo.
– Bemaž esu žmogus, – jis nusišypsojo kaži kokia žuviška šypsena.
Tai nė kiek jos nepaguodė. Be proto mane myli, tai – tik žodžiai, tuščias garsas. Sakė, nelyg niekad nebuvo žmogus, o tik bemintis gražusis žinginys ilgu sidabriniu veidu, o gal aš ne taip supratau.
Pajuodusios kumelių nagos, kirminų gružlojama dvokianti maita gulėjo ant purpurinio aksomo, jis buvo užtiestas ant visų kelmų, stovėjo keistos formos ąsočiai su dvokiančiu vandeniu, likusiu nuo pamerktų, bet jau supuvusių lelijų.
Pamažu rinkosi svečiai. Jie atsirasdavo lyg iš niekur. Patamsyje ėmė groti orkestras, buvo matyti tik griaučių apribai. Esu žvaigždžių globojama našlaitė ir toje prakeiktoje, baisioje vietoje negali nieko blogo man atsitikti, kartojo sau.
Svečių veidai buvo druskos baltumo. Visi vilkėjo juodais frakais. Ir vis nauji svečiai rasdavosi iš apgaulingų tolumų, iš balų, užsidėję skrybėles su kokardomis, linksmai klegėdami, linkčiojo vienas kitam. Kažkokie nežmogiai, agurkagalviai.
Ant juodo tripirščio arkliuko atjojo paskutinysis vestuvininkas. Baisiu raudoniu nusidažiusioje tamsoje drumsto baltumo skeletai grojo kaip pasiutę.
Pabrolys užkabino jai ant kaklo karolius.
– Mano dovana.
– O aš tau dovanos neturiu, – tarė apgailestaudama. – Ačiū.
– Nesvarbu.
Balos. Ir naktis. Vos juntamas vėjo dvelksmas. Psichodelinė muzika. Triukšmas. Kažkokios apeigos. Atnešamas karstas. Tai – ne žmonės.
Ji aiktelėjo.
– Susipažinkit.
Vienas agurkagalvis nusiėmė geležinę skrybėlę ir ištiesė ranką su pažaliavusiais riestais nagais.
– Neaprėpiamasis, – prisistatė.
Nuo jo sklido šaltas kaprūsio dvokas. Andrena paspaudė slidžią leteną.
– Žavi pavienė bitė. Mano pamergė, – paaiškino jos pabrolys.
– O jūs – kas tokie? – ji paklausė.
– Mes – iš pragarinių genties, – ir, žybčiodamas dantimis, nusijuokė.
– Nauji kapai nelyg kurmiarausiai kaulinyčioje, ar girdi? – kreipėsi į jos pabrolį.
– Atstok. Nebeprekiauju lavonų dujomis, – atsakė tas.
– Be reikalo.
– Nebesu tas Vienšniurkšlis, kurį pažinojot.
– Hm, – jo veide pasirodė gleimi šypsena.
Priešais Andreną šiurpuliavo baltas pabrolio veidas. Ją nutvilkdė erdvus ledinis jo akių juodumas. Pasuko ilgą, kaulėtą galvą, – numizmatiškas profilis, bet gerokai deformuotas, pamanė ji.
– Pasistiprink.
Padavė jai papuvusią kumelės nagą. It įgelta atšoko atgal. Įduboje juodavo skystis.
– Nebijok. Išgerk. Tai ne tai, apie ką tu galvoji.
Ji paėmė ir priglaudė prie lūpų. Gėrimas buvo tirštas, kartus, bet kvepėjo visai maloniai.
– Tai nuokanų trauktinė, – paaiškino.
– Turėčiau krist negyva.
– Joje yra ir daugiau komponentų, apie kuriuos jūsų pasaulis nieko neišmano.
Ji truktelėjo pečiais. Baimė pradingo. Apėmė svaigulys. Pasijuto be galo laiminga, kad dalyvauja tokioje, tokioje... nelyg didžiojoje liuciferininkų šventėje.
Iš tamsos kažkas ją gręžė įkaitintos geležies spalvos vyzdžiais, bet Andrena nekreipė dėmesio. Kažkuris pasilenkė prie jos ir pasakė:
– Esi vienintelė pamergė, o mūsų daug, ką darysi?
Jam iš burnos dvelktelėjo sudegusio degtuko kvapas.
– Ji – mano. Atsikabink, – piktai sviedė pabrolys.
– Atsiprašau, – atsakė tas mandagiai ir pasitraukė.
Staiga stojo tyla, o paskui – neapsakomų vaiduokliškų garsų intarpas ir vėl – tyla.
Iškilmingai buvo nuimtas karsto dangtis.
Pasklido saldžiai šleikštus, širdį pykinantis šviežio kapo kvapas. Ir visi tie dykrų, kapinių, griuvėsių, apleistų, tuščių namų, balų išperos apsupo karstą.
Aukštas siluetas, nuo galvos iki kojų susisupęs į purpurinį apsiaustą, pamojo Andrenai ir jos pabroliui, kad prieitų arčiau.
Ir jie nustypino prie pat karsto. Matė šiek tiek suplotus velionės kūno kontūrus. Iš juodų plaukų kyšojo baltos perlamutrinės ausų kriauklės. Įbedė į jas akis, stengėsi daugiau niekur kitur nežiūrėti. Paskui aukštoji figūra paliepė visiems atsitraukti.
Stojo šalta, šiurpą kelianti tyla. Tamsą nuplieskė fosforinis mėlynumas. Iš akmenų krūsnies pakilo dulkių verpetas, nors vėjas dabar net nedvelkė. Jame susiformavo ožiagalvio pavidalas.
Visi sustūgo. Orkestras skėlė pašėlusio tempo melodiją. Šokio žingsniu sukosi padarai, prie jų prisidėjo jos pabrolys ir apsamanojęs stabas iš liūno. Pasigirdo sausas traškesys, ir jiems iš po kojų pasipylė fosforinių kibirkščių kaskados.
Andrena sustingo iš siaubo. Jie ėmė šokinėti per karstą nelyg ožiai, paskui, atsistoję ant rankų, pradėjo akrobatiškai vartytis ore virš numirėlės, retkarčiais garsiai sustūgdami.
– Hou – jiii. Hou – hiiii. Hiiii...
Kada baigsis košmarų naktis? Kada pagaliau priplauks baisaus sapno krantą? Kas čia vyksta? O gal tai antgamtiškas ar koks pasmerktosios regėjimas?
– Bafometai! Bafometai!.. – aidėjo šūksniai.
Nušvito jokio šešėlio nemetantys medžiai už akmenų krūsnies ir vėl paniro į tamsą. Visi nuščiuvo. Sustiprėjo paraistės kvapai, sieros, gaišenos smarvė.
Jaunikis su pragaro atspaudu kaktoje pasilenkė virš Renatos ir storu, bet šaižiu balsu paliepė:
– Kelkis, – ir ištiesė ranką.
Netikėdama savo akimis pamatė, kaip mėlyni Renatos pirštai įsitvėrė į jaunikio ranką ir, visiems linksmai šūkčiojant, ji atsisėdo karste.
Negali būti, negali būti. Atrodė, sustos širdis, susigriebė už krūtinės, negali būti.
Jaunikis paleido Renatos ranką, pasilenkęs iškėlė ją iš karsto. Pastatė ant žemės ir pabučiavo. Renata ėmė žagsėti. Ji svyruliavo į visas puses. Paėmė ją už parankės. Šalia atsiradęs pabrolys taip pat stvėrė Andreną už parankės. Visi užvertė galvas į dangų. Dulsvoje šviesoje vibravo ir spindėjo netvarūs, besvoriai bažnyčių bokštai.
Svečiai nusiėmė geležines skrybėles. Druskos baltumo veidai išryškėjo naktyje.
Fantasmagoriškos tos velnio bažnyčios, vos taip pagalvojo, viena naktiniu debesiu nusileido ant žemės ir tuoj visus apgaubė savo sienomis, tarsi sustandėjęs rūkas.
Vestuvės įvyko. Aukštasis išblyškėlis juos sutuokė velnio bažnyčioje. Paprastučius žiedelius, nupintus iš žolių, užmovė vienas kitam ant pirštų. Visi suklaupė ir atbulomis ėmė kalbėti poterius.
Paskui dingo puošnus nakties debesis kartu su bažnyčia, o nuodingo rūko veliumai dar ilgai draikėsi.
Prasidėjo linksmoji dalis. Grojo orkestras. Svečiai gėrė dvokų skystį iš kumelių kanopų ir ževernojo pašvinkusią arklieną.
Jaunikis pasisodino Renatą ant kelių.
– Šiąnakt pragaišins jos sielą, – sušnibždėjo į ausį pabrolys.
Mažos ugnelės nelyg raistų klystžvakės spingsėjo aplinkui. Andrena pažvelgė į savo draugę ir suvirpėjo iš baimės. Jos balti vokai prasivėrė. Vos įžiūrimas šypsenos punktyras pasirodė veide, įdubo smilkiniai... Buvusio grožio – nė pėdsako, tik akys nepraradusios savo spalvos. Dideli vabalai rėpliojo vestuvinės suknelės apačia. Pirštu palietė vieną. Buvo šiurkštus, kietas. Gerai, kad tik vabalai, o ne kirminai... Purtantis pabrolio artumas, paslaptingas jo žavesys, sidabriškai balkšvas veidas, palinkęs virš jos, beprotiška muzika ir prasidėję šokiai nukreipė mintis nuo Renatos. Apsivijo jį lyg plačialapis pelėžirnis, lūpomis prisiglaudė prie jo lūpų, bet tuoj atšlijo. Jos buvo labai šaltos.
– O koks tavo vardas? – paklausė suglumusi.
– Koks tik tau patinka. Pati kabiniesi ant kaklo, – jo balsas buvo ledinis, kaip ir lūpos, – nors aš tave be proto myliu. Net nežinau kodėl, – jis susimąstė. Po geros pauzės pasakė: – Matyt, todėl, kad esi gimusi gegužės devynioliktąją.
– Iš kur žinai? – ji labai nustebo.
– Tu mano kalbanti gėlelė, išaugusi iš... – jo žodžius užgožė muzika.
Pro šalį skriejo svečiai, kulnimis skeldami kibirkštis.
– Varlėms, varlėms jie atiduos savo vestuvinius žiedus, eime.
Jie pakilo ir leidosi šokti kartu su visais. Tamsoje žybčiojo nėriniuoti rankogaliai, tarsi būtų nunerti iš stiklo.
Neregėtos vestuvės, pagalvojo, oi neregėtos.
Palikęs Andreną, staiga išlėkė aukštai virš jos galvos it balerūnas. Nuo besvorių jo sukinių, nuo beprotiškų šuolių jai apsvaigo galva.
Pagaliau nusileido ant žemės ir jie vėl šoko apsikabinę, kol nustojo griežti orkestras.
– Esi puikesnė už tą gėlę, – sušnibždėjo į ausį.
Andrena patenkinta nusišypsojo.
Visi prasiskyrė, praleisdami jaunavedžius. Jie žengė link karsto. Pakėlęs ant rankų Renatą, jaunikis paguldė ją į karstą. Užgrojo švelni, graudi muzika. Jaunikis pamažu nusivilko fraką ir nusviedė jį ant žemės, paskui peteliškę... Ji suposi pakibusi ant stagaro. Žvilgančius smailanosius batus suglaudęs pastatė netoli karsto, nusitraukė puskojines, nusimovė glaudes, liko nuogas, visas išvagotas juodų gyslų. Atsargiai įlipo į karstą ir atsigulė ant Renatos. Klajojanti ugnelė netyčia įkrito pas juos. Priėjo keli agurkagalviai ir užvožė dangtį, paskui nuvilko karstą į dar juodesnę tamsą. Vėl užgrojo orkestras, dabar – pašėlusiai, kažkokią kvaitinančią melodiją. Pasirodė moteriško pavidalo pamėklės. Svečiai puolė bučiuotis, glamonėtis, suvirto ant samanų, vienas nuo kito plėšė drabužius...
Pabrolio akys spindėjo patamsyje it nuodingas gyvsidabris. Jie stovėjo apsikabinę, nė nekrusteldami. Andrena laukė, kada ją pargriaus ant žemės. Bet to nenutiko.
– Bijau tave išgąsdinti, – jis sumurmėjo.
– Bėgčiau namo, – tyliai pasakė.
– Niekur tu nepabėgsi, – nusijuokė. – Nė nebandyk.
Per jo petį Andrena pamatė horizonte blyškią šviesą.
– Mergaitė jau bežievė... ujujujuuujuuu, – ėmė kriūkti svečiai.
– Ką tai reiškia?
Jis kažką numykė, o paskui nenoriai paaiškino:
– Nudyrė nuo tavo draugės odą ir pats ją užsitempė ant savęs. Žiūrėk.
Paskubomis apsitaisęs savo drabužiais, prie visų atliuoksėjo jaunikis. Andrenai pasirodė, kad mato vyriškai apsirengusią Renatą. Ilgi, juodi plaukai plaikstėsi į šalis, net buvo matyti dvi perlamutrinės ausų kriauklelės.
– Jii – hou, hou. Jii, jiii... – pergalingai staugė, iškėlęs į dangų rankas, ir jo žalios akys iš džiaugsmo žiburiavo.
– Ponai, ponai, jau laikas. Balius baigėsi, – kažkas rimtai pasakė.
Iš begalinės tolumos, iš už horizonto sklindanti šviesa ryškėjo ir artėjo.
Svečiai susitvarkė drabužius, užsidėjo skybėles, pabrolys dvokiomis lūpomis pabučiavo jai ranką.
– Dar susitiksim.
Ir staiga visi nudulko tolyn, krūtinėmis skrosdami vėsų brėkšmos orą.
Pasigirdo gaidžių choras.
O ji kažkaip atsidūrė čia, duobės dugne. Ir dabar į akis plieskė saulės šviesa. Reikia ropštis aukštyn, pagalvojo. Oplia.
Išlipus iš duobės, medžiai, žolė jai pasirodė ypač žali, o jos trobelė – it paauksuota. Praėjusi naktis priminė kadaise skaitytą pasaką: o kaip ten buvo baisu, juoda ir baisu, nei žvaigždės, nei mėnulis neapšvietė išėjimo, o tik švintantis rytas išskalavo baubus, dabar ir saulė – daug šviesesnė. Taip. Bet karoliai... Juos nusiėmė ir įdėmiai apžiūrėjo. Čiagi – suverti gyvatės kauliukai. Nueis pas Renatos tėvus ir papasakos apie praeitą naktelę. Bet ar kas ja patikės? Taigi. Vis dėlto ten nupėslino, bet rado duris užkabintas iš vidaus. Jos nenorėjo įsileisti. Ir gerai. Tesižino. Renata buvo pernelyg graži, kad Andrena ilgai jos gedėtų.
Vaiduoklius praryja ryto šviesa, ji vis dar mąstė apie tą naktį, – nusrūva galaktikos ir nelaimės. O gal tai kokia visaregystė, o ne haliucinacijos, kas ten žino. Ir pasistengė kuo greičiau visa tai užmiršti. Tuoj atbraškės žiema ir ką tu čia patriūbysi. Kaip gyveno su motina, taip gyvens dabar viena.
Skynė uogas ir virė jas su laukinių bičių medumi, kasė įvairiausias šaknis, rinko grybus, nuėmė didžiulį pupų ir pupelių derlių ir taip toliau.
Laisvalaikiu pasisiuvo sijoną iš sudžiovintų žuvų uodegų. Dėl smagumo. Jis nuostabiai atrodė. Andrena šoko kaip tikra indėnė, ir saulės šviesoje mirguliavo žuvų odelės. Pasivaideno, kad kažkas stebeilijasi į ją iš tankumyno. Gal šernas ar briedis. Juto sunkų žvilgsnį. Išsibaugštinusi tarsi žuvis samanų paviršiumi lengvai nuslydo arčiau savo trobelės. Link jos driekėsi vos įžiūrimas apsamanojęs takelis, abipus jo žaliavo žolė – lanksti, smaragdinė, kaip ir antrame amžiuje prieš mūsų erą, tik po ją dabar jau nebebraidė drontai. Sulig Andrenos eigastimi bangavo sijonas su besimainančiais odelių atspalviais.
Senų, apsibarzdojusių medžių drevėse kuitėsi pelėdos – naktiniai sargai – jos ūbaudavo tamsoje. Žolės tarsi gyvačių choras tyliai traukė ilgesio himnus.
– Štiššš, štiššš.
Ir paukštžuviai, auksuojančiu pūku padengtomis galvomis, žvynais raibuliuodami, nėrė į klampias, raukšlėtas pelkes.
Jai rodydavosi, kad naktimis po langu ūkia juodasis čemerys. Atsikėlusi paglostydavo jo lapus, ir švelni augalo galia prikeldavo seniai išblukusius prisiminimus.
Dar visai maža matė, kaip pelkėje nuleisdavo inkarą skraidantis laivas, arba kokia apipelijusi buvo pabaisos nugara, ant kurios vienąkart netyčia užlipo, kaip sudvisusio, pašvinkusio lietaus vandens plėvelėje pasirodė to ožiagalvio atvaizdas iš akmenų krūsnies ir mirktelėjo jai viena akimi. Ir daug keisčiausių dalykų regėjo, ir dabar, pirštais liesdama juodąjį čemerį, išvydo nuogą savo motiną, kurią per liemenį apkabinęs gauruota ranka į tankumynus tempėsi kažkoks vyras, turbūt jos tėvas.
Andrenai patiko gūduriuoti silpnoje žvaigždynų šviesoje. Kartais tvyrodavo tikra sapno atmosfera su Šiaurės pašvaiste, karaliaudavo sidabriniai, niekur neregėti, perlų spalvos debesys, pro kuriuos persišviesdavo tolimosios žvaigždės.
Bet pats baisiausias prisiminimas... juodasis čemerys čia niekuo dėtas, visą gyvenimą, dieną ir naktį, ją persekios tas vaizdas...
Andrena turėjo sesutę, vardu Valerija. Ji buvo ką tik gimusi, neįtikėtinai mažytė. Vidury dienos, kai motina, dar gerai nesustiprėjusi po gimdymo, prie šulinio skalbė palutes, o Andrena už trobelės žaidė žolėje, pritykino senė Kliaupasė ir pagrobė Valeriją. Jos abi matė, kaip ji liuoksėjo per kemsynus, prie savęs spausdama kažką baltą. Motina tuoj pajuto, kad nešasi jos kūdikį. Ji puolė senei iš paskos. Ir Andrena kiek įkabindama nuskuodė, norėdama pasivyti motiną.
Senė it žiurkė šmurkštelėjo į savo landą. Motina norėjo išlaužti duris, bet tuoj bejėgė susmuko ant žemės. Kai Andrena bandė ją pakelti, parodė pirštu į vienintelį langelį ir liepė dukrai lipti jai ant nugaros, pasiekus langelį išdaužti stiklą ir lįsti vidun. „Gal tau pavyks atimti iš raganos sesutę“, – pasakė motina.
Nespėjo išdaužti stiklo, nes tai, ką pamatė, pakirto kojas, ir Andrena nulėkė žemyn. Ilgai gulėjo be sąmonės. Kai motina ją atgaivino, kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio, o paskui pradėjo vemti. Motina ją purtė it skudurinę lėlę. „Sakyk, sakyk, ką jai padarė?“ Rėkė ir vis purtė, net trankė į rąstų sieną.
Andrena pro langelį išvydo, kaip senė, padėjusi mažytę ant sukrypusio stalo, nuvyniojusi palutes, ilgais, pajuodusiais nagais perplėšė jai pilvą ir ištraukė žarnas. Numetė jas kažkur į kampą, o paskui skuduru ėmė šluostytis rankas. Ir tada Andrena nualpo.
Viena kitą apsikabinusios, jos svirduliuodamos grįžo namo. Motina atgulė. Ir jau nebeatsigavo. Jos sveikata vis silpnėjo ir silpnėjo.
Andrena persibraukė rankomis per veidą, bet negalėjo verkti, tai buvo blogai, kai žliumbdavo, atrodydavo, kad motina iš savo žvaigždės ją mato, švelniai ramina, ir tada jai labai palengvėdavo.
Visą žiemą prakiurksojo prie krosnies, žiūrėdama į ugnį. Kartais matydavo rūkuotas liepsnas, ne visai raudonas, o kartais – baltas, mėlynas, net juodas. Esu toli toli nuo žmonių gulintis daiktas, – mąstė, žiurksodama į ugnį. Anksčiau per sniegą pas ją atklampodavo Renata, atnešdavo ko nors skanaus, o dabar, jei net susirgtų, niekas jos neaplankytų, nieko, o nieko neprisišauktų. Ne. To nebus. Ko jai sirgti? Serga tik išlepėliai arba ką nors labai baisaus patyrę, pavyzdžiui, jos mama arba... Renatos tėvai. Andrena buvo juos užmiršus, gal jų jau gyvų nebėra, gal numirė iš sielvarto.
Naktį kartais išeidavo iš trobelės ir, užvertusi galvą, gėrėdavosi paukštinių žvaigždynų žiemiška šviesa.
Baigėsi malkos, bet Andrena jau užuodė tirpstančio sniego kvapą, lengvą aitraus durpyno dvelksmą, net drėgme kvepiantys šešėliai trobos kampuose bylojo apie žiemos pabaigą. Už langelių matė pilkus ir sidabrinius atspalvius.
Pasiėmusi kirvį, kiusnodavo į mišką. Namo parsitempdavo medžpalaikių, stagarų; jos rankos būdavo sugrubusios ir raudonos.
Nuo stogo jau melodingai dzingseno lašai. Trumpam paliko atlapas duris. Tamsi priemenė užsibaigė verpetuojančia, akinančia kovo pradžios šviesa. Ji turėjo užsimerkti.
Lauke ramiai slūgsojo išjuodęs sniegas.
O balandžio pradžioje iškrito paskutinės didžiulės snaigės. Aukštai danguje sučivuravo vyturiai. Vienatve aprūdijusios akys plačiai atsimerkė nuo staiga pakitusių kraštovaizdžio spalvų.
Paskui balsvuose rūkuose žydinčios ievos kūrė sapniškos vietovės įspūdį. Žydėjo gražieji žalčialunkiai, baltavo žinginiai, kaip riebi nuodinga varškė, išdrabstyta ant vandens. Kraugeriško grožio saulašarė kėlė aukštyn spygliuotus žiobtus. Greit Andrenai sueis aštuoniolika. Nemanė esanti nei jauna, nei sena. Jautė nepertraukiamą ryšį su paslaptingomis gamtos jėgomis. Mėgavosi ramybe, tarytum jau būtų viskuo persisotinusi; amžinas nekintantis jos veidas šiai vietai suteikė savotišką sustingusio laiko pojūtį. Ji netroško būti išrauta iš šios žemės ir kur nors nusviesta. Praeitis, dabartis, ateitis ėjo išvien – viskas neatsiejama nuo šio kraštovaizdžio, tą ji tvirtai žinojo.
Iš kerčių padvelkė anyžiais, į jas susikūprinę pamažu sulindo prabočių šešėliai, o paskui nakties apsiaustas užklojo žemę šimtais juodžiausių žvėrių kailių.
Kažkas tris kartus patuzgeno į duris. Andrena nekreipė dėmesio. Jei atidarysiu, pamatysiu tik gegužės nakties tuštumą, pamanė.
Kitą naktį beldimas pasikartojo.
Trečią naktį Andrena neiškentė ir atsklendė duris. Už jų kažkas stovėjo.
– Užeikit, – pakvietė vidun.
Gal didelio akmens šešėlis įlindo į pirkią. Du blyksintys taškai. Akys.
Iš pradžių jai pasirodė juodas ir šaltas, kaip nežinia kieno šešėlis, nelyg juodasis astralas.
Visas iki kulnų buvo įsisupęs į juodą apsiaustą. „Šešėlis“ jai nusilenkė. Kai atsitiesė, pamatė jo veidą. Tai buvo pabrolys, tas, kursai dovanojo gyvatės kauliukų vėrinį. Ilgaveidis, sidabriškai pilkšvais paakiais. Iškėlė aukštyn pirštą, tarytum baltutėlę cigaretę, ilgu, lenktu nagu.
– O juk sakiau, kad pasimatysim. Nelaukei manęs?
Kartojasi tie sekinantys vaizdai, balsai, – ji išsigando: o jei šizofrenija...
– Klausyk, bet ar viskas tau gerai? Ko išvertei akis? Gi ne pirmąkart matomės. Ir nepakvietei manęs į gimtadienį, tu nelabai mandagi.
– Į gimtadienį?
– Tai gal užmiršai savo gimtadienį?
– Taigi, kad užmiršau. Atėjai man priminti? – ji atgavo žadą. – Niekad nešvenčiu gimtadienių.
– Dabar tu suaugusi.
Numetė ant grindų apsiaustą ir klestelėjo šalia Andrenos ant lovos. Ji stengėsi sėdėti tiesiai ir nedrebėti. Atmainyta tikrovė, pagalvojo. Jo kvėpavimas kilsnojo jos plaukų sruogą. Nuo jo sklido nuodingas žavesys.
– O kur tu gyveni?
– Tai – slapta, gūdi buveinė, į kurią tavęs nepasikviesiu, – paaiškino giliai alsuodamas.
– Taip ir maniau.
– Džiaugiuosi, kad tau patiko mano dovana, – jis pirštais perbraukė per karolius. Andrena su jais net miegodavo. Gyvenime niekad nebuvo gavusi dovanų. Ant kairės rankos jis užmovė apyrankę: – Gimtadienio proga, – pasakė ir apkabino.
Andrena ėmė drebėti.
– Na, ko tu?
– Nulupsi nuo manęs odą.
– Bet tu gi nesiruoši kartis? – rimtai paklausė ir paglostė jos ranką.
– Ne.
– Būtent. Tad nereikia manęs bijoti. Kaip čia karšta, – jis nusivilko marškinius. – Po galais, tu visa šlapia. Reikia išdžiovinti tavo suknelę.
Nuėmė jai nuo kaklo karolius, numovė apyrankę ir padėjo ant stalo, tada nuvilko suknelę. Išdriekė ją ant kėdės.
– Koookia tu šlapia, – sušnibždėjo ir ilgu šiurkščiu liežuviu nuliežė jai kaklą, paskui įkišo į burną. Andrena vos neužduso. Tada puolė kaip vilkas laižyti jos kūną.
Mėnesiena pro langelį brovėsi vidun. Hipnotizuojanti vyzdžių juodybė traukė kaip magnetas.
– Noriu, kad žinotum, kaip aš atrodau, – sušnibždėjo ir, atsidūręs šviesos juostoje, parodė jai didingą savo vyriškumo šaknį.
– Esi bauginanti gamtos jėga, – suvapėjo.
Kimiai nusijuokė. Jo veidą dengė skysta mėnesienos grienelė.
Violetiniu ištvirkusiu liežuviu nuplakė Andreną nuo galvos iki kojų.
– Paleisk, – ji bandė priešintis. Tvinksėjo smilkiniai, ir baisiai daužėsi širdis.
– Nė nemanau, – atrėžė ir lyg rimbu ėmė dar skaudžiau ją pliekti.
Ji raitėsi ir šaukė. Žalsvas paliegęs mėnulis abejingai spoksojo pro langelį.
Išėjo prieš aušrą. Nutykino iš paskos, žiūrėjo, kaip žingsniuoja užpelkėjusių pievų paviršiumi – lėtai, bet kažkaip gracingai dėliodamas pėdas. Mėnulis dar švietė tiesiai į akivarus.
Pro debesis jau sunkėsi blyški šviesa. Burnoje liko parūdijusio vandens skonis, perštėjo visą kūną, oda degė.
Graudžioje mėnulio šviesoje augalai atrodė raupsuoti, kerėpliški. Į ją žvelgė žolynai ištįsusiais šlapiais veidais. Virš pievų susitvenkusios tirštos ūkanos kvepėjo kerpėmis ir šungrybiais.
Ties nakties ir ryto sandūra tolumoje pasigirdo gaidžių giedojimas. Girdėjo užrūdijusį senų medžių gergždesį, tolių toliais su miglomis sklido kažkoks plonytis, nerealus garsas, ir įkyriai žvangsėjo jos apyrankė, kai basomis šliūrino atgal per kemsynus. Nuūžusi dangumi, staiga tyliai spragtelėjo ir virš miško pradingo šaltoji ugnis.
Rudai žaliomis plūdenomis aptrauktas mėnulis pamažu blanko.
Andrena įslinko į trobą. Atsigėrusi vandens, atsigulė į lovą. Skaudėjo visą kūną ir negalėjo užmigti.
Švito. Žiūrėjo į kilimą. Įsivaizdavo save žaidžiančią su juodais šunvilkiais, su vienaragiais ožiais, arkliais, su drontais, su devyniaragiais elniais... ir užmigo.
Pabudo jau į pavakarę. Na ir miegojau, pagalvojo. Pažvelgė į senovišką varinį veidrodį, kabantį ant sienos, ir labai išsigando. Veide, taip pat ir visame kūne, išvirto gumbai, panašūs į nutekėjusius žvakės gurulius. Tai – nuo jo liežuvio. Kas dabar bus? Gal ji mirs?
Vėl atsigulė į lovą ir, sunėrusi rankas ant krūtinės, spoksojo į aprūkusias lubas.
Taip. Ji mirs. Jis tuoj ateis ir nudirs odą. Kaip baisu.
Gulėjo lyg stabo ištikta.
Štai – ir pilnatis. Dabar žėri danguje lyg stebuklingas apvalus jūros gyvis, nė ženklo – to vakarykščio žalzgano paliegėlio.
Tuk tuk tuk.
Tris kartus patuzgeno į duris.
Buvo pamiršusi užšauti sklendę. Ji pašoko. Durys atsidarė. Andrena suspigo.
– Tylėk, – pasakė smailagalvis.
– Nesiartink prie manęs.
Tačiau jis priėjo ir švelniai paglostė jos šviesius lyg plėnys, dūminius plaukus.
– Na, ko rėki? Ko rėki?
– Ką tu man padarei?
– Maniau, kad tu – nuodingoji kurpelė ir kad mano liežuvis nudžius, bet esi gražesnė už šią gėlę. Tai aš bjaurus, mano seilės kaip Cerberio, nebijok, iki vestuvių užgis.
– Nenoriu jokių vestuvių, – ji ėmė rėkti. – Užtenka. Prisižiūrėjau. Vargšė Renata.
– Tu ne vargšė. Tavo draugė buvo kvaila. Ji taip troško vestuvių, tad jos noras buvo išpildytas, – ir dolichocefalas nusijuokė. – Man tiksi ir be vestuvių. Ateisiu rytoj ir atnešiu vaistų. Nenusimink.
Pamojavęs balta ranka, nužirgliojo prie durų.
Priėjusi prie langelio, matė jo šuolius mėnesienoje, begalinius sukinius ir girdėjo juoką, net šiurpas ją nukratė. Pirštais palietė gumburiuotą veido odą, šit kaip, pamanė, tai jo nuodai sudarkė mane, o kad esu gimusi gegužės devynioliktąją – mėlynosios kurpelės dieną, visiškai nieko nereiškia, koks kvailys. Andrena pravirko, ko anksčiau jai niekaip nepavykdavo padaryti. Tai man geruoju nesibaigs. Ji verkė ir verkė. Užburko nosis, paraudo vokai, dabar atrodė bjauresnė už rupūžę. Atsigulė į lovą ir, įbedusi akis į kilimą, pradėjo migdytis.
Kitą dieną oras buvo šiltas, tąsus lyg tepalas. Stiprios, svaiginančios smalingosios medžiagos nustelbė kitus aromatus. Pusiaudienis irgi buvo labai šiltas, ūkanotas, į pavakarę pakilo vėjas.
Andrena jautėsi kaip saulės sugraužta gėlė.
Praūžė vėjas su žaibų šviesomis. Medžių guotai, rodės, kybo ore, tvyrojo korėtas priešlietinis prietėmis. Trūko oro. Skaudėjo išvešėjusią egzemą, kaklas buvo šaltas ir rumbuotas. Griausmai sudrebino akivarus. Andrena spoksojo į ilgai ilgiausiai dangumi slenkantį žaibą. Staiga pamatė jį. Skvernojo per lalėjančius liūgynus, kažką pasikišęs po pažasčia.
Pasipylė lietus.
Akinantis žaibas vijosi jį iki pat durų. Andrena jas atidarė. Juos skyrė lietaus siena.
– Na ir sušlapau, – pasakė, žengdamas per slenkstį. – Laukei manęs?
Ji linktelėjo galva. Padėjo ant stalo skrynutę su aukso apkalais ir nusivilko apsiaustą. Pakabino jį ant vinies sienoje.
– Neslėpsiu nuo tavęs, turi žinoti, kad šioje skrynutėje yra kadais iš durpyno ištrauktos mumijos dulkės perpus su prieskoniais. Kiekvieną rytą užgersi jas šaltinio vandeniu. Maitinsies kaip ilgaūsė apsiuva. Keturiasdešimt dienų nieko daugiau nevalgysi ir negersi. Tavo organizmas pasikeis. Po keturiasdešimties parų nebegalėsi prisiartinti prie žmonių, nes užuosi jų mėsas, jų kraują, vidurių smarvę, visų išskyrų dvoką ir nuo to tave supykins, – pasakė. Jo akyse staiga dingo vyzdžiai.
– Baisu.
– Privalėsi išvalyti savo vidų. Tapsi švari, skaisti ir tada man tiksi, – jo balsas buvo ledinis. Ugnies kirminėliai raitėsi rainelėse, o vėl atsiradę juodi vyzdžiai hipnotizavo.
– Neištversiu.
– Privalai.
Baisūs juodų dalelių verpetai sukasi aplink jo akis, tokie – šaižių juodulių sūkuriai. Andrena gailiai sušnirpštė:
– Gerai, ak, gerai.
– Kiekvieną rytą po šaukštelį miltelių. Užsigersi juos šaltinio vandeniu. Daugiau nieko. Nieko. Girdi? Pakartok.
– Kiekvieną rytą šaukštelį miltelių užsigersiu šaltinio vandeniu.
Ant pečių pajuto jo šaltas rankas.
– Puiku, – staiga jas atitraukė. – Jau geriau dabar prie tavęs nesiliesiu. Keturiasdešimt dienų kaipmat pralėks. Nesi dviširdė. Tūkstantmečių tūkstantmečius gyvenu čionai...
– Tu baisiai senas.
Jis nusijuokė.
– Gyvenau, kai virš žemės dar nebuvo mėnulio.
Audra liovėsi. Ore tvyrojo drėgmė. Padangėmis lėtai plaukė pasakiško grožio vaizdai. Andrena užsimerkė, bijodama netyčia pamatyti kokių nors bažnyčių bokštus.
Pravėrė vokus. Vandeniu kvepiantys šešėliai pirkioje virto tamsa. Stiklu sliuogė šlapias lapas. Lietus liovėsi. Už langelio atsivėrė šlapia, juoda erdvė. Vandens, oro vizijos buvo jau praplaukusios. Į Andreną žiūrėjo dolichocefalas. Aplink jo akis dabar raibuliavo oro ratilai, o avietinės spalvos gyslelėmis išraižyti baltymai atrodė tarsi supleišėję.
– Po keturiasdešimties dienų ateisiu pas tave griovos dugne prasmegusiu urvu, – tarė ir keistas šiepulys sudarkė jo veidą. – Nė nebandyk manęs neklausyti. Keturiasdešimt dienų – milteliai ir šaltinio vanduo.
Pagrasinęs baltu pirštu, žengė prie durų.
Jį prarijo tamsa. Sugėrė jo žingsnius.
Andrena atsigulė į lovą. Įbedė akis į kilimą.
Ilgai badaujant, laikas ir erdvė išsikreipė. Pačioje vidurvasario šerdyje Andrena tiesiog tirpte tirpo. Oda tapo tokia perregima, jog pro ją persišvietė netoliese esantys daiktai, medžių lapai... Ji keitė spalvą kaip vandens lelijos žiedas – patamsėdavo arba pašviesėdavo. Pakito jos slėpingosios vidinės erdvės. Ją gaubės suslūgęs senovinis laikas.
Su katorgininko ištverme kasryt užgerdavo šaukštelį miltelių, nieko daugiau. Ir jau smirdėjo kaip iškamša, o pati užuosdavo dvokiančias piktadarių vėles, girdėjo marmesius, net giedojimą, sklindantį iš akivarų. Regėjo nematomajame pasaulyje gyvenančius grobuoniškus sutvėrimus ir kitokias būtybes, staiga susidvejinančias mįslingas figūras, nežmogius.
Kamavo ir kamavo tie sekinantys neregimo pasaulio vaizdai, garsai, kvapai.
Praėjus beveik mėnesiui, jau susitaikė su nauja savo būsena. Tapo lengva kaip pūkas. Atrodė, papūs vėjas, ir nuskris virš pievų.
Ir šit, lygiai po keturiasdešimties dienų pasirodė jis.
Leidosi saulė, raudonai geltona šviesa užliedama padangę. Stovėjo priešais jį nudelbusi akis, dvelkianti mira ir prieskoniais, maudžiančiai nereali, tokia besvorė, veik jau neberyškių kontūrų būtybė.
Jis sušnibždėjo:
– Didžiuojuosi tavimi. Atrodai lyg šventoji.
Ją sekė nematomo pasaulio juodžiai, paskui save vilkdami tamsmėlynius šešėlius.
– Būsiu nuolanki, paprasta nelyg žolė, – ištarė švelniai. Plėnūnių tyloje tiesiog sutirpo jos pasakyti žodžiai.
– Mano svajonių trobelė, kur gyvena gražioji apsiuva, – sumurmėjo jis.
Laukinis akių spindesys išdavė jo susijaudinimą, iš jų retkarčiais dingdavo vyzdžiai. Raudona šviesa susikoncentravo tiesiai virš jo galvos.
Andrena pasilenkė ir permatomomis rankomis paglostė žemą kerokšlį. Šviesūs plaukai uždengė krūtinę. O kai atsitiesė, jo jau niekur nebebuvo, aplinkui tik siūbavo protaujantys augalai nemirtingomis sielomis.
Tą naktį ramiai miegojo, bet išgąsdino vaiduokliškas ryto pilkumas ir besiblaškančios asfodelijos, o tik vėliau pamatė jose besirangantį gyvatpaukštį; tai buvo kažkoks ženklas, matyt, blogas. Toli toli, ten, iš kur ateina tas juodas šešėlis, – be garso krutėjo jos lūpos, – tavasis likimas, niekur nepabėgsi; ir tyliai iš jos juokėsi vėjas, atlėkęs nuo akmenyno, šiaušė balzganus plaukus, supo kmynų žiedų skėčius priešais balas, kur andai puotavo vestuvininkai.
Apleistos vietovės esiniai, vos girdimas nugrimzdusiųjų marmesys ir sutemos akyse: niekada, o niekada neištrūks iš velnynės, kur ilsisi ramybėje, amžiams miega sudvisęs vanduo, bet štai į veidą padvelkė šaltinio vėsa. Andrena apsišlakstė vandeniu ir atsigavo. Pasirodė saulė, bemat išsisklaidė rūkanos ir liovėsi liūdnai marmėjusios skurdutėlės pelkių nuogrimzdos.
Ant apvalaus rodžersijos lapo tupėjo kūmutė. Geltonkaklė pelė šmurkštelėjo į žolę. Paglosčiusi juodąjį čemerį, įėjo į trobelę. Atsisėdo ant lovos ir sudėjusi rankas ėmė laukti vakaro. Iš motinos kilimo į ją pašaipiai žiūrėjo senovės paukščiai ir žvėrys.
Ir atslinko krauju įmirkęs vakaras. Andrena pradėjo drebėti. Durys pačios atsidarė. Raudona šviesa užliejo trobą. Jis atsirado tartum iš oro.
– Tu pavedei man sielą, o kūną pamiršai, – nusijuokė, – koks nuošalus, negyvenamas tas tavo kūnas, tarsi gyvatės išnara prie akmenų krūsnies.
– Esu mumija, – atsakė ji. – Mumija, supranti.
– O ne, tik mumijos kvapas. Netrukus jis dings. Gersi svaigias sultis iš velnio rago, cha, ir niekada nebepovinėsi tarp žmonių.
Ir buvo kaip žalias kapas naktis toji dviese. Galop jis prapuolė. Virš pirkios užgeso netvarus dangaus ugnies švytėjimas.
Andrenos kūnas pajuodo it nutrenktas žaibo. Iki pat ūkanoto pusiaudienio leisgyvė gulėjo lovoje. Jautėsi atsidūrusi kitame pasaulyje, niekuo nepanašiame į šį. Viskas pasikeitė.
Tolių pilkuma migdė, tik vakarop spįstelėjo saulė. Spinduliai perskrodė tamsą, šviesos pluošte šiušėjo pašėlusiai mirgančios dulkės, sklido neįprastas sieros kvapas, kažkoks paslaptingas spinduliavimas iš tamsiausios kertės.
Ir prasidėjo alinančios, dusinančios naktys kartu su juo. Degino ją dešimties saulių karščiu. Jo pulsas prisiderino prie jos širdies plakimo.
Paskui jį pasiglemždavo prietema.
Tarkim, kad miros ir prieskonių aromatas, šiek tiek sumišęs su sieros kvapu, jau nuolat it šleifas vilkosi paskui ją, kur tik eidavo.
– Paprasto žmogaus gyvenimas pralekia septynmyliais žingsniais, – kartą pasakė, ir jo veidą iškreipė negražus šypsnys.
O tavo? Norėjo paklausti, bet prisiminė, kad jis yra senesnis net už mėnulį.
Vasara pamažu gelto. Išsilydęs šėtono pavidalas jau glūdėjo josios kūne. Gražiai suapvalėjusi, niekuo nebeprimenanti ankstyvesnės šmėklakūnės, nebedvelkianti jokiais prieskoniais, tarsi susidvejinusi, su šiurkščia akivaro tamsa akyse krypuodavo po pirkią.
Jo elgesys kartais būdavo atsainus arba laukinis, kartais savyje jis slėpdavo pyktį, o tada akyse pranykdavo vyzdžiai, iš jo gyslų akimoju dingdavo pragariškas karštis, jomis jau tekėdavo vėsus žuviškas kraujas. Ir ją tuoj nupurtydavo žvarbis.
– Bambule, bambuliausia, – rėkaudavo.
Per ilgus tūkstantmečius jis ištobulino savo gudrybes, – mąstė, turėtų gimti labai protingas vaikas.
Deja, jai plyšus, išsirito juodais plaukais apžėlęs kūdikis. Patsai tėvelis dantimis nukando virkštelę ir išsinešė naujagimį, neleidęs Andrenai net prisiliesti prie sūnaus.
Iš siaubo ji nualpo.
Atsipeikėjo smarkiai purtoma.
– Raganai atidavei mano vaiką, – sukliegė ir bandė nagais perplėšti jam veidą.
– Ne raganai atidaviau, o akivarui. Na, viskas bus gerai, – kalbėjo pakeltu balsu. – Žinai ką, nusiramink. Prašau.
Nuo jo dvelkė dumblu ir pašvinkusiu vandeniu.
– Jis ten gyvens. Akivaras jį maitins savo syvais.
Rūgšti, judanti skruzdėlyno tamsa susitvenkė jos akyse, bejėgė krito atgal į lovą.
– Bus tų vaikų, – pasakė ir įspraudė bučinį į jos pabalusias lūpas.
Dabar kas metai pagimdydavo po kūdikį. Ir visus jis išsinešdavo. Naujagimiai būdavo apžėlę šiurkščiais plaukais, panašūs į vilkiukus.
– Noriu ramiai išnykti nebūtyje, tyliai, be agonijos, kam man gimdyti kažkokius žvėriūkščius?
Po tokių jos žodžių stojo keista, neįprasta tyla.
– Kitaip tavo grožis būtų tuščias, betikslis, – po kiek laiko iškošė pro dantis.
– Nesąmonė.
– Mūsų vaikai taps visaverčiais akivarų gyventojais, žiūrėk, kokie vikrūs, – jis privedė Andreną prie langelio. – Čiagi mūsų vilčialapai. Ar matai, kaip linksmai vyresnieji striksi medžių šakomis, o jaunėliai dar lindi pačiame dugne.
– Oi. Negali būti,– sulemeno. – Eime pas juos.
– Nekvailiok. Jie mūsų nepažįsta. Tuoj pasislėps akivaruose.
– Vaje, – nuliūdo Andrena. – Na kodėl mes negalim turėti normalaus vaiko?
Sunkūs, nukarę, gimdyvės kraujo prisigėrę tvarsčiai vilkosi asla.
– Gulkis į lovą, – paliepė, tačiau Andrena jo neklausė, su baime ir nerimu žiūrėjo į po medžius besikarstančius savo vaikus.
Paėmė ją ant rankų ir nunešė į lovą.
– Nurimk. Jokia ragana nepasieks mūsų vaikų. Tau reikia dar kelias dienas pagulėti.
Raudonyje gimstantys vilkeliai... – karčiai mąstė. Esu krosnis. Krosnis.
Kaip visada, nukreipė akis į kilimą ant sienos. Išsiuvinėti žvėrys ir paukščiai žiūrėjo į ją su gailesčiu; ir iš juodo sapno atplaukė jos vaikai, pavirtę vilkiukais.
Ji dar gėrė iš velnio rago šviesias praėjusios jaunystės sultis. Vilčialapai liuoksėjo medžių viršūnėmis, negalėjo į juos žiūrėti be graudulio. Vilkeliai...
Kitais metais pagimdė dar vieną glitų, plaukais apžėlusį kūdikėlį.
– Še, še, na ir pasprink.
– Žinau, kad tau patiktų kergtis su jaučiais, – tyčiodamasis pasakė, ir juoda šviesa susitelkė tiesiai virš jo galvos.
Artėjo žiema. Jis atnešė šiltas lokenas vargšei grytelninkei. Andrena vėl laukėsi. Seniai praėjo tie laikai, kai nerūpestinga žuvasijonė šoko saulės šviesoje.
Balta šerkšno marlė dengė pievas, paskui krintančio sniego šiugždesys maloniai kutendavo klausą. Už langelio spingsojo balkšva viduržiemio saulė.
Andrena sėdėdavo lovoje, ant pilvo sudėjusi rankas. Neaiškiai jautė, kad tai bus paskutinis jos gimdymas. Anie visi yra bevardžiai vilčialapai, o šis bus Pilypas, ir pradėjo su juo kalbėtis. Kuo labiau augo pilvas, tuo aiškiau girdėdavo sūnaus atsakymus. Jis neatims iš manęs Pilypo, aš pati jį maitinsiu, o ne akivaras, tai – mano sūnus. „Aš tave labai myliu, mamyte“, – atsakydavo balsas iš pilvo.
Pilypas gimė per jos gimtadienį. Jo tada nebuvo. Andrena pati nukirpo virkštelę. Kūdikis buvo raudonas, glitus, be plaukų, tik pakaušyje kyšojo plona ataugėlė, panaši į vaisiaus kotelį. Kokia aš laiminga, pasakė sau ir priglaudė prie krūtinės sūnų.
Ryto šviesa atrodė kieta ir materiali it ledas. Kūdikis pravėrė burną, pilną mažyčių, aštrių kaip adatos dantelių. Ir pasigirdo keli nesuprantami žodžiai. Andrena nustėro, o paskui saldžiu žvilgsniu ėmė glamonėti jo veidelį. Pilypas jai nusišypsojo.
Staiga atsidarė durys. Pasirodė jis.
– Pavėlavau. Taip dar nėra buvę. Aha. Ką aš matau. Plikšis. O kas jam – ant pakaušio? Turbūt antena? – ir nusišiepė. – Duokš. Pažiūrėsiu.
– Ne.
Andrena prispaudė prie savęs kūdikį.
– Na jau. Na jau. Nieko blogo jam nepadarysiu. Nebijok.
– Visus išmetei, bet šito negausi.
– Ak, tu mano pavasario gėlele, juk vakar jis gimė. Ir koks čia sutapimas?
– Tau Pilypo neatiduosiu.
– Bet aš gi jo tėvas. Žiūrėk. Pilypai, ei, Pilypai, pas mane – greičiau.
Vaikelis išsilaisvino iš motinos gniaužtų ir stryktelėjo ant grindų.
– Eikš pas tėveli. Na, eikš. Eikš. Matai, – kreipėsi į Andreną, – jis jau moka vaikščioti.
Ir Pilypas nutapsėjo link jo, bet tuoj pribėgo Andrena ir pačiupo.
– Mama, – ištarė vaikas.
– Kalba. Tu girdėjai?
– Na ir kas čia tokio? – jis nusijuokė. – Rytoj... – bet nebaigė sakyti, tik mostelėjo ranka.
Andrena žiūrėjo į Pilypą; nieko gyvenime ji nebuvo dar taip mylėjusi.
– Dabar aš tau nebereikalingas.
Taip. Taip. Atsakė jam akimis. Džiaugčiausi, jei mane visam paliktum, tačiau tylėjo. Jis suprato. Žvilgsnis apsiniaukė. Akyse išnyko vyzdžiai.
– Niekur nedingsiu, – piktai iškošė ir prapuolė saldžiose gegužės vakaro sutemose.
Paguldžiusi vaiką, susmuko ant lovos. Norėjo verkti, tačiau nebuvo ašarų. O kaip tie gimdymai ją subjaurojo, kaip iškankino: pilvas nukaro, rankos ir kojos styro lyg šakaliai, iškrito keli dantys, nuslinko pusė plaukų. Tie pabaisėliai ir dabar lenda iš akivarų, strykčioja medžių šakomis, bet Pilypas... ir kas per ataugėlė jo pakaušyje? Nejau ir jis bus paaukotas? Pačiupt sūnų ir bėgti, bėgti, kiek tik kojos įkerta, kuo toliau nuo čia.
Atsibudo nuo triukšmo. Pilypas lakstė po pirkią. Jau nesistebėjo. Bandė jį sudrausminti. Ir staiga vaikas prabilo neįmenamais žodžiais. Jos sūnus kalbėjo senovine vampyrų kalba, simbolizuojančia pamirštą išmintį, bet to Andrena nežinojo. Ji išsigando. Tik vėliau vaiko tėvas jai paaiškino, kad tai – išnykusi lotynų, jo proproprotėvių kalba.
– Čionai – velnynė, – pagaliau pasakė suprantamus žodžius.
– Žinoma, – ji sulinksėjo galva.
– Man reikia didžiulio, na, paties didžiausio miesto. Kuo greičiau, tuo geriau.
O paskui vėl prabilo išnykusia senovine lotynų kalba, ir ji nieko nesuprato.
– Gerai, gerai, – glostė jo galvą, pirštais čiuopdama ataugėlę, kuri jai pasirodė pailgėjusi.
Paėmusi už rankos, išvedė vaiką iš trobelės.
Didelis žvynuotas paukštis gargždžiai barėsi, žiūrėdamas į juos. Medžių viršūnėmis liuoksėjo vilčialapai.
– Tavo broliai, – parodė į juos.
Niūri, niekinga grimasėlė iškreipė Pilypo veidą.
– Mam, o, kaip man tavęs gaila, – tyliai suniurnėjo.
Andrena žiūrėjo į vilčialapus, ir vėl pajuto jiems švelnų graudulį. Užpelkėjusios pievos, šaltinių vėsa, vieniši akmenys, jos vaikai – akivaruose, medžiuose, liūdnas rupūžių rypavimas, tingiai čia tekantis laikas, – jai patiko ši monotonija.
Motina su vaiku žingsniavo blyškiomis unksmėmis vos apsipumpuravusių uosių, pavasaris buvo vėlyvas kaip niekad, nuo žydinčių medžių plaukė balta, migdanti migla. Klajojantys augalėliai staiga išleido plienines ataugas.
– Tu gyvensi didžiuliame mieste, didesniame už visą mūsų šalį. Žinau. Esi genijus, kokio pasaulis dar nėra matęs. Bet reikia prašyt jo sutikimo. Mes abu prašysim. Jis nėra toks baisus, kaip atrodo. Maldausim.
– Tavęs jis niekur neišleis.
– Taip, – ji paglostė Pilypui galvą, – juk tu niekad nepamirši savo mamos, kad ir kur būtum.
– Niekada.
Seni, uoksėti gluosniai svarino žalsvas šakas į vandenį. Sužvilgo ondatros kailis ir dingo.
– Apsidairyk. Čia – tavoji gimtinė. Juk gražu, ar ne? – nesulaukusi jo atsakymo, tęsė: – Niekur nesu buvusi, dėl to nė kiek nesikremtu, o paskui tave seks milijonai. Tavo gyvenimas yra skirtas dideliam tikslui. Esi genijus. Tad bėk, nieko nelaukdamas. Augi tiesiog mano akyse.
Su begaline meile pažvelgė į Pilypą. Užlietas permatomomis pavasario spalvomis, jo veidas buvo mąslus, rimtas.
Jie grįžo atgal.
Prie trobelės žirgsojo jis. Andrena tvirčiau suspaudė sūnaus pirštus.
– Žinau, ką nutarėt, – pirmas prabilo. – Keliauk. Nereikalauju čia pasilikti. Niekada neužmiršk savo kilmės. Motina tave pagimdė, ji buvo tik indas, o visa kita...
– Užteks, – piktai pertraukė jį vaikas.
– Ė hė hė. Kad tave kur. Na ir nešk kudašių.
Jis demonstratyviai atsuko jiems nugarą.
Andrenai atlėgo širdis. Toks buvo tėvo „palaiminimas“. Ir nieko čia nepadarysi. Ji puolė kepti paplotėlių.
Nė nežvilgtelėjęs į sūnų, jis tiesiog ištirpo tamsioje vyšninėje saulėlydžio šviesoje.
It gumbas kunksojo lūšnelė, apšviesta paskutinių saulės spindulių, bet netrukus visas pasaulis nugrimzdo į tamsą.
Jie nemiegojo visą naktį. Sėdėjo vienas priešais kitą. Silpna, beprasmė jos viltis, kad štai sūnus ims ir persigalvos, blėso sulig kiekviena valanda. Sunkiasvoriai drontai ir viduramžių žvėrys liūdnai žvelgė į juos iš kilimo.
Andrena prisiminė motiną, kuri jau niekuo nebegalėjo jai padėti, nes naktis buvo bežvaigždė, žaliaakės Renatos puotą balose, paskui po savo kūną besiraitančią gyvatę-liežuvį, užpelkėjusių pievų kvapą, jo akių eketes, kai iš jos pilvo ištraukdavo glitų, plaukuotą gumulėlį ir išsinešdavo, taip, visa tai dėjosi už akmenyno, čia.
Juodo aksomo fone – kerinčiai liūdnas, pats brangiausias pasaulyje sūnaus siluetas, kurį turi paleisti nuo savęs; tamsoje blusčiojo jo akys – šaltos klystžvakės; apaučiau tavo kojas geležiniais velnio batais ir kaipmat atsidurtum tavęs laukiančiam mieste, deja, neturiu: jis kažkur juos paslėpė. Ji susiėmė rankomis galvą. Šviesavo naktyje balkšvi, peleniniai plaukai, jau persipynę su sidabrinėmis sruogomis.
Pilkų ryto debesų šviesoje jie stipriai susiglaudė. Nemačiom įkišo verbeną jam į kišenę.
Aušo. Iš akmenų krūsnies pasigirdo bliovimas. Kairę krūtinės pusę varstė skausmo dūriai. Iš jo burnos vėlei ėmė sklisti išnykusios kalbos žodžiai – it savotiški, slėpingi muzikiniai garsai, paskui iš susijaudinimo trūkčiojančiu balsu ištarė:
– Neliūdėk. Būsim kartu. Man tik reikia ten įsikurti, – ir jis sučiaupė lūpas, kad vėl nepasipiltų senovinių žodžių srautas. Buvo ilgagalvis, kaip ir jo tėvas. Dolichocefalas. Staiga jo veidas išbalo, persikreipė. – Iki.
Įdavė ryšulėlį su paplotėliais.
Pilypas atsigręžė. Ten, akivarų dugne, drybsojo klaikieji jo broliai, iki ausų įsirausę į dumblą, stovėjo motina trešančios pirkios fone, iš sielvarto sulinkusi, ir kažkur slėpėsi jojo tėvas. Pamojo ranka ir ryžtingai nužingsniavo tolyn. Į žingsnių taktą tabalavo ataugėlė, iš tolo panaši į ploną kaselę.
Andrena grįžo vidun ir susmuko ant lovos. Paleido Pilypą nesipriešindama, trokšdama jam vien tik gero, o gal jau niekada jo nebepamatys, negi liks bevardis niekam nežinomų kemsynų padaras, tegul keliauja, tegul. Ji užsidengė rankomis veidą, bet neverkė.
Lauke melsvavo vėjovirpos, pasislėpę nuokanose, ožiakojai gintarinėmis akimis su kvadratiniais vyzdžiais skleidė dvoką. Kartais jų bliūvonės ataidėdavo nuo akmenų krūsnies, lingavo vešlios vandenžolės, bet šis pasaulis – juk tarpinė zona, pamanė, ir jai pritardamas tyliai suūkė juodasis čemerys, nelyg sapne išvydo provėrą, tarytum juodą Leviatano burną, kuri skaniai čiulpsėdama įtraukė į save žebroko sugulovę, užsivėrė, švelniai nuleido žemyn; ir gulėjo ten vėsi, kvepianti kaip ajero šaknis – glotni mumija.
Andrenos pasąmonė siuntė jai tokį vaizdinį, tačiau pasistengė jį užmiršti, kaip ir piktosios jėgos vardą, kaip ir aną naktį balose, kaip ilgiausią pasninką, kai jos kūnas trenkė kamšalo smarve; akmenų pavidalus įgavo visos naktys, praleistos su nežmogiu.
Vieną naktį raudonas mergelių mėnulis skleidė subtilius virpesius ir ją užvaldė beprotiškas noras bėgti pas savo sūnų, amžiams palikti akivarus. It lunatikė krapinėjo po pirkią ieškodama būtiniausių daiktų, kuriuos turės pasimti su savimi. Suradusi juos, surišo į skepetą ir jau ruošėsi sprukti, bet, nežinia iš kur atsiradęs, kelią pastojo jis.
– Na? Kurgi susiruošei? – paklausė lediniu balsu, ir kažkoks gargesys išsiveržė jam iš gerklės.
Perplėšė ryšulį. Išspardė jos daiktus.
Andrena labai išsigando. Užkliuvo už jo pakištos kojos ir išsitiesė ant žemės. Pasilenkė virš jos. Akys lyg pasiutusio šuns plieskė beprotybe, baisus šiepulys ištempė lūpas.
– Manasis gyvenimas neturi pabaigos, kaip ir tavasis, cha cha... – ir ėmė pamišėliškai kvatoti. – Bus, kaip tu nori. Eime.
Bet Andrena nevaliojo pakilti nuo žemės, tada paėmė ją ant rankų ir nunešė į pirkią.
– Taip. Išnyksi stebuklingame, nuostabiame sapne. Juk toks buvo tavo noras. Išdavike. Sūnus tau svarbesnis už mane, o maniau, kad esu nepamainomas. Išvaduosiu tave iš žemiškųjų spąstų, net menkiausias tavo sapno šešėlis bus gražesnis už šitokį gyvenimą dvokiančiame liūnyne, – ir vėl kurtinančiai nusikvatojo. – Esi nuodingoji kurpelė, oi, koks paikas buvau, kad tavimi tikėjau.
Jis paguldė į lovą ir užklojo antklode iki pat smakro. Atsisėdęs šalia, įbedė į ją hipnotizuojančias akis.
Nugramzdino Andreną į jos kerintį vidinį pasaulį, iš kurio jau niekada nepanorės grįžti. Ir pamažu niro į begalinį, dangišką sapną.
– Miegok, mylimoji, miegok. Senas bevertis tavo kūnas lai nugrimzta. Miegok, miegok, mažutėle, – pasakė švelniu balsu.
Juoda senoviška šviesa apgaubė trobelę. Užrėmęs duris storu basliu, nužirgliojo link visokius laikus menančios akmenų krūsnies. Iš toli jis priminė neryškią, tamsią dėmę.
Sklido tirštas užpelkėjusių pievų kvapas. Andrena girdėjo įstabią muziką. Įdubos tamsa virto saldžiai kvepiančiu šviesos ir tamsos mišiniu. Ji matė ir jautė tai, ko nė vienas žmogus pasaulyje nėra net susapnavęs. Laikas slūgsojo sustingęs, kaip ir sunkus, drėgnas oras.
Tolėliau, po aštriai žaliais medžiais, rėpsojo skruzdėlynai. Į liūgynus smenganti trobelė skleidė už širdies griebiančius siaubo garsus, kuriuos girdėjo tik paukščiai ir gyvūnai. Jos liūdnas paslaptingumas traukė gyvavedžius driežus. Jie rangėsi sienomis. Ūsuotosios zylės tūpė ant stogo. Aplinkui putojo pašvinkęs vanduo. Baliniai asiūkliai išsigandę pamažu traukėsi į pakraščius.
Paskutinįkart suūkęs, pirmas provėroje pradingo juodasis čemerys.
Troboje tvyrojo sunki prieblanda. Viduje skleidėsi pilkšvos pelėsių rožės.
Tarytum įkapių drobule apklotas mėnulis spingsodavo naktimis, ir liūliuojančios vėjo dainos raminančiai lingavo kemsynus. Pažemiui tysojo sūrios, tamsios miglos.
Kita būtis priglaudė Andrenos vaikus-vilkelius, priglaus ir ją. Ir... prasmego trobelė. Kurį laiką dar kyšojo jos kaminas. Vėliau ir jis pradingo. Laiko ir erdvės kalėjimas užsidarė.

Po keleto metų, kai dangaus mėlynė įgavo trigubai sodresnį atspalvį, pasirodė Pilypas. Nuo akmenų krūsnies sklido saulės įkaitinto akmens kvapas. Prieš akis plytėjo vėjo gūsių glostoma pieva ir nė ženklo – motinos trobelės. Pilypas nusiėmė įmantrią skrybėlę, juodus akinius. Visi jo drabužiai bylojo, kad dabar jis – didelis ponas. Keistos jo akys, tos klystžvakės, buvo aprėmintos įmantriais tatuiruočių raštais, mat dabar jis priklausė labai slaptai išskirtinių žmonių draugijai. Ataugėlė buvo paslėpta po ilgais ir tankiais plaukais. Didingas dolichocefalas stovėjo sustingęs, žvelgdamas į vandenin įbridusius blyškiuosius vilkdalgius, kuriuos kadais čia augino motina.
Tiesiog iš niekur, įsisupęs į juodą vilnijantį apsiaustą, išdygo jo tėvas.
– Tavo motinos grytelė kėpso liūno dugne.
– O ji, o ji, kur?
– Visa, kas gyva, grįžta į savo lopšį, į pradžių pradžią. Ją įsiurbė liūgynas. Čia – tokios pražūtingos kemsynų įdubos. Tau pavedu jos vėlę. Pasikabink po kaklu. Kalbėkis su ja, – tarė ir įteikė kaulinę figūrėlę su kojytėmis. – Išdrožiau ją iš tavo motinos šlaunikaulio. Dabar čia įsikūrė jos vėlė.
Žiūrėdamas į šalto raudonio nupliekstas pievas, po kiek laiko pasakė:
– Nugrimzdusioji man vaidenas kasnakt, – jis dusliai kostelėjo, – ją pasiėmė praamžiškoji jėga. Viskas nusileido į dugną. Ir tavo motinos brangintinas kilimas, ir senovinis varinis veidrodis. Į jį dabar žiūri, na, ko taip suraukei snukį?
– Bet kodėl ji nepabėgo, kodėl leidai jai nugrimzti, kas per nesąmonė?
Ploni, balti neplaukuoti pirštai glostydami slydo kauline figūrėle.
– Nemačiau kitos išeities. Toks buvo jos noras. Ir aš sutikau. Užmigdžiau tavo motiną, – prisipažino. – Ji išnyko nebūtyje sapnuodama nuostabiausią sapną. Vis dėlto aš ją mylėjau, juk žinai.
– Būčiau ją pasiėmęs pas save.
– O aš? Kaip aš? Gi buvau daugiasielis jos mylimasis. Mūsų vieta – čia, – jis parodė į akivarus. – Neužmiršk, kad aš tave padirbau. Gerai žinojai, kad niekada jos neatiduosiu.
– O mano broliai vilčialapai?
– Tebėra. Juk nenori su jais susipažinti. Taigi, esi jau svetimas šiai vietai, tad judink užpakalį, bet neužmiršk, kad aš esu tavo tėvas, – vėl pakartojo. – Žmogelio gyvenimas prašvilpia septynmyliais žingsniais, o tu leki į ateitį.
– Kad jau temsta, – tarė, nenatūraliai ilgais kreidos baltumo pirštais glostydamas figūrėlę.
– Nieko. Toks išminčius suras kelią ir naktyje, nes aš galiu ir tave užmigdyti, kaip mamytę, – sukrizeno jis.
– Nepavyks, – burbtelėjo Pilypas.
Iš gluosnio drevės pasigirdo pelėdos krykavimai.
– Negi manai, kad pakviesiu nakvynės?
Nieko neatsakė, tebestovėjo glostydamas figūrėlę, nieko nematančias akis įbedęs kažkur į tamsą. O tada tėvas priėjo prie sūnaus ir prabilo į jį ta pačia senovine kalba, kuria tas jau ką tik užgimęs šnekėjo; Pilypas nusijuokė ir atsakė tėvui lotyniškai, tėvas taip pat nusijuokė.
Pagaliau užsidėjo skrybėlę, užsikabino akinius, įsikišo į kišenę figūrėlę, stipriai paspaudė tėvui ranką ir nužingsniavo į tamsą.
Šilta naktis, nelyg juodas vilčialapo kailis, užklojo akivarus.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Jannis Ritsos (Janis Ricas, 1909–1990) – vienas didžiausių XX a. graikų poetų. Nors buvo komunistų partijos narys, kairioji ideologija paženklino ne visą gausią jo kūrybą (per septyniasdešimt knygų). 1972 m. parašytas draminis monologas „Helenė“, skirtas porą metų anksčiau mirusios sesers atminimui, priklauso prie tų poeto vėlyvojo laikotarpio kūrinių, kuriuose būtų sunku įžiūrėti jo politinių pažiūrų pėdsakus: remiantis graikų mitologijos motyvais, čia keliami bendražmogiški egzistenciniai klausimai. Kūrinys spausdinamas sutrumpintas.

VERTĖJA

Iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė

Sesers Ninos atminimui

   (Jau iš tolo matėsi, kaip viskas sunykę – sienos nebalintos, susmegusios; langinės išblukusios nuo saulės; balkono turėklai surūdiję. Pro viršutinio aukšto langą plaikstėsi užuolaida, pageltusi, sudriskusia apačia. Kai jis prisiartino – vis dar dvejodamas, – išvydo, kad ir sodas toks pat apleistas: išsikeroję augalai mėsingais lapais, medžiai neapgenėti; retos gėlės užgožtos dilgėlių; fontanai be vandens, priaugę pelėsių; ant gražių statulų – kerpės. Tarp jaunos Afroditės krūtų stingsojo driežas, šildomas paskutinių besileidžiančios saulės spindulių. Kiek metų praėjo? Tada jis buvo labai jaunas – dvidešimt dvejų? dvidešimt trejų? O jinai? Tau taip ir nepavyko sužinoti – nuo jos sklido toks spindesys, kad apakindavo tave, persmelkdavo kiaurai, – nebežinodavai, kas tai, nebežinodavai, ar ji yra, ar tu pats esi. Jis paskambino prie durų. Išgirdo aidint skambutį, tokį vienišą, pažįstamame jam name, jau nebeatpažįstamai pertvarkytame, su nepažįstamais kambariais, išdažytais tamsiomis spalvomis. Niekas neskubėjo atidaryti durų. Kažkas persisvėrė per viršutinį langą. Tai buvo ne ji. Tarnaitė – visai jaunutė. Regis, nusišypsojo. Pasitraukė nuo lango. Vėl teko laukti. Paskui žingsniai ant laiptų viduje. Durys buvo atrakintos. Jis užlipo aukštyn. Atsidavė dulkėmis, supuvusiais vaisiais, išdžiūvusiomis pamuilėmis, šlapimu. Štai čia. Miegamasis. Spinta. Metalinis veidrodis. Du palaikiai raižyti krėslai. Cinkinis staliukas su kavos puodeliais ir nuorūkomis. O jinai? Ne, ne – negali būti. Senė – senė – šimto, dviejų šimtų metų. O dar prieš penkerius metus... Ne, ne. Skylėta paklodė. Ji ten, sėdi lovoje, sustingusi, susikūprinusi. Tik jos akys – dar didesnės – valdingos, skvarbios, tuščios.)

Taip, taip – čia aš. Prisėsk valandėlei. Niekas čia nebeužsuka. Greitai
visai pamiršiu žodžius. Bet man jų ir nereikia. Atrodo, kad jau čia pat vasara:
kitaip užuolaidos plazda – lyg norėtų kažką pasakyti, tikriausiai kokią kvailystę.
Viena net išlindo pro langą ir tęsia žiedus, mėgindama
juos nutraukti ir nuplasnoti virš medžių, – o gal net stengias nutempti
kur nors kitur visą namą – betgi namas visais kampais įsispyręs,
o su juo ir aš, nors jau daugelį mėnesių jaučiuosi išsivadavusi
nuo savo mirusiųjų ir savęs pačios; nieko kito man nebeliko,
tik tas nesuvokiamas, nevalingas, svetimas priešinimasis – negalėjimas išsiskirti
su šia lova, su šia užuolaida, – ir dar mano baimė, tarsi laikyčiausi
visu savo kūnu už žiedo su juodu akmeniu, kurį nešioju ant smiliaus.

Tą akmenį žiūrinėju dabar naktimis, iš lėto slenkant ilgoms valandoms, –
juodą, nežaižaruojantį, – jis vis didėja, didėja lyg tvinstantis juodas vanduo, –
tie vandenys kyla ir per kraštus pasilieja kviesdami mane pasinerti;
ne į gelmes neriu, o tik tiek, kad apsemtų vanduo ir jau įžiūrėčiau,
žvelgdama iš viršaus, savo kambarį, spintą, pačią save ir tarnaites,
kurios be garso kivirčijasi; matau, kaip viena iš jų, pasistojusi
ant suoliuko, mėgina nutrinti nuo lango stiklo Ledos paveikslą
pikta ir kerštinga mina; matau, kad mazgotė palieka
dulkių uodegą iš mažų burbuliukų, kurie sproginėja
tyliai pukšendami aplinkui mano kulkšnis ir kelius.

Matau ir tave sutrikusiu, apstulbusiu veidu, sulaužytu
lėtai raibuliuojančio juodo vandens, – tavo veidas, gelsvų raukšlių išvagotas,
čia išsiplečia, čia ištįsta. Tavo plaukai pasišiaušia
nelyginant išvirkščia medūza. O paskui aš sakau: „Tai tik akmenukas,
mažas brangakmenis.“ Ir tada visa juoduma susitraukia,
sudžiūva ir susitelkia mažyčiame gumulėlyje, kuris dabar man įstrigęs
galugerkly. Ir štai aš jau vėl atsidūrusi
savo kambaryje, savo lovoje, šalia pažįstamų vaistų buteliukų,
sąmoksliškai mirksinčių vienas po kito, – tik jie man ir padeda
bemiegėmis naktimis, kamuojamai baimės, dusulio, užmaršties ir prisiminimų.

O kaip tu laikaisi? Ar vis dar tarnauji kariuomenėj? Žiūrėk, per daug nesiplėšyk
dėl žygdarbių, laipsnių, šlovės. Kam to reikia? Ar skydą,
kur išraižytas mano portretas, tebeturi? Buvai toks juokingas,
ant galvos užsidėjęs tą aukštą šalmą su nutįsusiu kuodu, – toks jaunas,
toks drovus; atrodė, lyg slėptum savo gražųjį veidą
tarp žirgo kojų ir jo ilga uodega kabaruotų ant tavo stuburkaulio,
pridengdama nuogą nugarą. Tik nepyk. Pabūk dar truputį.

Jau praėjo varžybų laikai; išseko troškimai ir aistros;
ko gero, dabar jau mudu abu galėtume peržengti tuštybės riboženklį,
už kurio ir vyksta, manau, vieninteliai tikri susitikimai – tegu ir šaltoki,
bet visad paguodžiantys – mūsų naujoji bendrystė, rami, tuščia, nedalinga,
be permainų ir prieštaravimų, – galėtume žarstyti pelenus židinyje, retkarčiais
lipdydami iš pelenų aukštas išgrakštintas urnas,
arba, susėdę ant žemės, be garso delnais ją daužyti.

Jau pamirštu net žinomiausius vardus arba juos supainioju:
Paris, Achilas, Protėjas, Menelajas, Teukras, Teoklimenas,
Kastoras ir Polideukas – mėgstantys pamokslaut mano broliai;
atrodo, jie pavirto žvaigždėm – šitaip sako laivavedžiai, – Peiritojas, Tesėjas,
Agamemnonas, Andromachė, Kasandra, – vien tik garsai, be sąvokos,
be atvaizdo, išbrėžto lango stikle, metaliniame veidrodyje
arba atabrade, pajūry, kaip tąkart, tą saulėtą dieną,
kai jūroj stirksojo daugybė stiebų ir daugybė burių baltavo,
kai nurimo kova ir sumirkusių lynų girgždesys sukant skridinius
laikė pasaulį iškeltą aukštai, tarytum raudulio gumulą, stovintį
skersai krištolinės gerklės, – regėjai tą gumulą žaižaruojant ir virpant,
bet jis nevirto šauksmu; paskui netikėtai visas tas vaizdas kartu su vežimais,
laivais ir jūreiviais nugrimzdo švieson ir nežinomybėn.

Dabar pasinėriau giliau, kur viešpatauja tamsa, – kartais atsklinda
iš ten kažkokie garsai: stuksena į medį plaktukai,
laivų statyklėlėje kala vinis į naują trijerą; pravažiuoja pro šalį
akmenuotu keliu keturkinkiai, savo dardesiu palydėdami
katedros laikrodžio dūžius kitame laiko tarpsnyje, tarsi muštų
jis ne dvylika, o daugiau valandų, ir tarsi laikrody
suktų ratus arkliai, kol kris nusivarę nuo kojų; ar skamba daina be žodžių,
kurią vieną naktį po mano langais dainavo
du gražūs jaunuoliai – vienas jų buvo vienakis, o antras juosėjo
diržą, papuoštą didžiule metalo sagtim, mėnesienoje žėrinčia.

Žodžiai jau patys nebeateina į galvą – jų tenka ieškoti, lyg versčiau
iš svetimos man kalbos, jos visai nemokėdama. Taigi tarp žodžių
ar netgi tarp skiemenų atsiveria gilūs tarpeliai: žiūriu pro tuos tarpus,
lyg spoksočiau pro durų skyles, atsiradusias iš lentų iškritus šakigaliams, –
aklinai uždarytų durų, neatmenamais laikais užkaltų. Bet ničnieko negaliu įžiūrėti.

Nei žodžių, nei vardų nebepamenu; tik garsus dar skiriu – sidabrinė žvakidė
arba gėlių vaza krištolinė dzingteli nei iš šio, nei iš to ir netikėtai nutyla,
dėdamasi, kad nieko nežino, kad neskambėjo, kad niekas
nelietė jos, kad niekas pro ją nepraėjo. Suknelė
nuo kėdės nuslysta minkštai ant grindų, ir dėmesys, atitrūkęs
nuo jau nuščiuvusio garso, susitelkia į paprastą nieką.
Bet mintis apie tylų sąmokslą, nors ir ore išsisklaidžiusi,
plaukia kažkur aukščiau sutirštėjusi taip, kad beveik gali ją apčiuopti,
taigi junti, kaip gilėja prie lūpų įsirėžusios raukšlės,
nes, kažkam neprašytam įsibrovus į tavo namus ir tavo vietą užėmus,
tu pati tapai įsibrovėle, užgrobusia šitą lovą ir kambarį.

Ak, svetimoji žeme senstančiuose mūsų pačių drabužiuose,
mūsų pačių besiraukšlėjančioj odoj; mūsų rankos,
nebevaliojančios susigniaužti, nenulaiko ant kūno
nė antklodės – ji pakyla pati savaime, suyra ir dingsta be pėdsako,
palikdama mus apnuogintus prieš tuštumą. Tada gitara, pakabinta ant sienos,
seniai pamiršta, surūdijusiom stygom, pradeda virpčioti,
kaip dreba senės žandikaulis iš šalčio arba iš baimės, todėl tenka
delną uždėti ant stygų, kad sustabdytum
persiduodantį viskam virpėjimą. Bet nerandi savo rankos –
pranyko ranka, ir girdi paširdžiuos, kad dreba ne kito žmogaus, o tavo žandikaulis.

Kažkas nesuvokiamo tvyro šiuose namuose, pasidarė sunku kvėpuoti jų oru –
greičiausiai dėl to, kad apsigyveno čia mirusieji.
Skrynia atsidaro pati, išlenda senos suknelės, išsitiesia šiugždėdamos,
vaikščioja patylomis; iš kutų išsipešę keli auksiniai siūleliai lieka ant kilimo;
prasiskleidžia užuolaida – nematyti ničnieko, bet kažkas čia yra; cigaretė
protarpiais surusena nei iš šio, nei iš to peleninėje, –
tas, kas paliko ją čia, sėdi dabar kitam kambary ir spokso į sieną,
atgręžęs nugarą, lyg apimtas bejėgiškumo, ir gal žiūri į vorą,
o gal į dėmes nuo drėgmės, – jis glaudžias prie sienos, kad nematytum
tamsaus griovelio po išsišovusiais jo skruostikauliais.
Mirusieji jau nebekelia skausmo – argi ne keista?
Keista ne jiems, o veikiau mums, – kaip atsainiai, abejingai jie elgiasi
su namu, kuris jų atsisakė; juk jie nė skatiko neduoda
jam išlaikyti ir nė kiek nesijaudina, kad namas jau griūva, –
jie, tokie užbaigti ir nebesikeičiantys, tiktai, sakytum, didingesni.

Kaip tik šitai mus kartais ir stebina – išvešėjimas to, kas nebesikeičia,
ir jų tylus santūrumas, kuriame nėra nė lašelio puikybės; jie net nesistengia,
kad mes prisimintume juos, nesistengia būti patrauklūs. Moterims
nė trupučio nerūpi, kad sudribęs jų pilvas, kad apsmukusios kojinės; jos ima
smeigtukus iš sidabrinės dėžutės; susmaigsto vieną po kito
dviem lygiomis eilutėmis į sofos aksomą; paskui juos ištraukioja
ir pradeda vėl iš pradžių, elegantiškai ir dėmesingai. Kažkoks aukštaūgis
eina pro duris iš koridoriaus; jis kakta atsidaužia į staktą,
bet jo veidas nesusiraukia nė truputėlio – ir negirdėt smūgio garso.

O taip, aš kartais juokiuos, bet girdžiu, kad kimus mano juokas sukyla
nebe krūtinėj, o kažkur pėdose ar net iš po žemės.
Aš juokiuosi. Iš to, kad viskas buvo beprasmiška,
netvaru, netikra ir bergždžia: turtas, karai, šlovė ir pavydas,
papuošalai ir pats mano grožis.
                                           Kokia kvailystė tie mitai,
visos tos gulbės, trojos, meilės ir žygdarbiai.
Per naktinius gedulingus pokylius vėlei išvydau
savo buvusius meilužius žilomis barzdomis, žilais plaukais, pilvotus ir storus,
tarsi nešiotų įsčiose savąją mirtį; su neregėtu goduliu jie žiaumojo
keptus ožiukus neburdami iš jų menčių – ko ten žiūrėti? –
plynoje tamsoje tik kelios dėmelės bolavo.

Aš, kaip žinai, išsaugojau savo buvusį grožį
lyg per stebuklą (bet man padėjo dažai, tepalai ir vaistažolės,
citrinų ir agurkų sunka). Bijojau tik vieno – jų veiduose pamatyti
ir prabėgusius savo metus. Kaip galėdama įtempdavau pilvo raumenis,
įtraukdavau skruostus, nutaisydama šypseną, tarsi mėginčiau
plonute paspara paremti dvi griūvančias sienas.

Šitaip užkardyta, suspausta, įsitempusi – Dieve mano, koks nuovargis! –
kiekvieną akimirką suspausta (ir netgi per miegą), lyg visą kūną man veržtų
ledinė šarvuotė arba medinis korsetas, lyg būčiau įkalinta
savajame Trojos arkly, apgaulingame, ankštame, jau žinodama,
kokia bergždžia ši apgaulė ir saviapgaulė, kokios bergždžios ir laikinos
bet kokios pergalės, kokia bergždžia bet kokia šlovė.
                                                          Prieš keletą mėnesių,
kai mano vyras pražuvo (gal metų, ne mėnesių), amžinai atsisveikinau
su savuoju Trojos arkliu – palikau jį arklidėje šalia kitų nusenusių kuinų,
kad po jį ropinėtų skorpionai ir lakstytų vorai. Nustojau dažyti plaukus.
Mano veidą nusėjo didelės karpos. Virš lūpų sužėlė stori gyvaplaukiai –
aš juos vis išpešioju, bet į veidrodį nebenoriu žiūrėti –
dėl tų šiurkščių ir ilgų gyvaplaukių – atrodo, lyg kažkas svetimas manyje viešpatautų,
įžūlus, nesukalbamas vyriškis, ir kaltųsi jo barzda man pro odą.
Numoju į jį ranka – kas man belieka? –
bijau, kad nenusitemptų drauge ir manęs, jei ryžčiausi jį išvaryti.

Neišeik. Dar truputį pabūk. Jau taip seniai nekalbėjau.
Niekas nebeaplanko manęs. Visi išsilakstė kaip žiurkės.
Regėjau jų akyse – visi tik ir laukė, kol mirsiu. Laikas sustojo.
Tarnaitės nekenčia manęs. Girdžiu naktimis, kaip jos mano stalčius darinėja,
grobia papuošalus, vėrinius, auksines monetas, – iš kur man žinoti,
ar jos paliks bent kokią padorią suknelę, jei kartais prireiktų,
ir bent porą batelių. Netgi mano raktus jos nukniaukė iš po pagalvės,
kur juos slėpiau, – tačiau nė nekrustelėjau; apsimečiau mieganti –
šiaip ar taip, vieną dieną būtų juos pasiėmusios,
tad verčiau tenežino, kad jos manęs neapgavo.

Ką aš daryčiau, jei nebeliktų ir jų? „Kantrybės, kantrybės, – galvoju, –
kantrybės“, – tai irgi tarytum nedidelė pergalė –
ta valandėlė, kai jos skaito laiškus, kuriuos kitados gavau iš savo gerbėjų,
arba eilėraščius, dedikuotus man didžiųjų poetų, – skaito
darydamos daug tarimo, kirčio, metro klaidų, kvailai ir patetiškai,
apgailėtinai slebizuodamos, tačiau jų netaisau. Deduosi negirdinti. Kartais,
nusičiupusios mano juodą antakių dažą, kuriai nors statulai
pripaišo ilgus ūsus arba uždeda ant galvos seną šalmą
ar naktinį puoduką. Ramus mano žvilgsnis jas siutina.

Vieną dieną, pasijutusi mažumėlę geriau, paprašiau jų vėl mane išdažyti.
Jos išdažė. Tada liepiau paduoti man veidrodį.
Buvo išdažiusios veidą žaliai, o burną juodai. Pasakiau: „Labai jums dėkoju“, –
lyg taip ir turėtų būti. Jos juokėsi. O viena, išsirengusi
priešais mane nuogutėlė, mano peplus auksinius apsivilko
ir storas kojas ant stalo pradėjo raityti,
strakaliojo basa visai pametusi gėdą, vis šoko ir lankstėsi,
tarsi mėgdžiodama andainykščius mano judesius. Aukštai ant šlaunies pasimatė
ryškus ir aiškus vyriškų dantų įkandimas.

Žiūrėjau į jas, lyg būčiau teatre, – nejausdama nei pažeminimo, nei liūdesio,
nei pasipiktinimo – na ir kas? Tik giliai širdyje vis kartojau:
„Vieną dieną mes mirsime“, arba veikiau: „Vieną dieną jūs mirsite“; ir tai buvo
mano paguoda, kerštas ir nuogąstavimas. Įsižiūrėjau
visam kam į akis ir viską mačiau nešališkai, neapsakomai aiškiai,
tarsi mano akys būtų nepriklausomos nuo manęs; žiūrėjau į akis ir sau pačiai –
lyg jos būtų nutolusios per gerą metrą nuo veido
tarytum stikliniai langai, už kurių ne aš, o kas kitas sėdėtų
ir sektų iš tolo, kas darosi kažkokioj nepažįstamoj gatvėj
su uždarytom kavinėm, fotostudijom, kvepalų parduotuvėm,
ir man dingojos, kad sudužus gražiam krištoliniam flakonui
kvepalai pasiliejo po dulkių nuklotą vitriną. Praeiviai
dvejodami stabteli, uodžia orą, prisimena kažkokį gerą dalyką,
o paskui pradingsta už paprikų krūmelių arba už posūkio.

Būna akimirkų, kai dar tą kvapą užuodžiu, tai yra jį prisimenu;
argi ne keista? – tai, ką esame pratę vadinti didingu, išsisklaido, užgęsta:
Agamemnonas nužudytas, Klitaimnestra nudurta (man iš Mikėnų
buvo atsiųstas jos nuostabus vėrinys – virtinė mažulyčių auksinių kaukių,
kabančių ant grandelių, pervertų per kaukių ausytes, –
bet jo niekados nenešiojau), o viskas jau pamiršta;
išlieka kas kita, tai, kas nesvarbu, nereikšminga, – prisimenu, kaip kartą regėjau
ant arklio nugaros nutūpusį paukštį; tas nepaaiškinamas dalykas
buvo tarsi kažkokia graži paslaptis, ne kam kitam, o man atsiskleidusi.

Naktį girdžiu, kaip stumdo ir laiptais tempia tarnaitės
griozdiškus mano baldus, – lyg neštuvus laiko jos veidrodį,
kuriame atsispindi aptrupėję gipso lipdiniai ant lubų; veidrodžio stiklas
atsitrenkia į turėklus – nesudužo; ant kabyklos senas apsiaustas,
akimirką suplasnojęs tuščiom rankovėm, vėl paslepia jas kišenėse;
girgžda riedėdami mano sofų ratukai. Net eina per kūną,
kai girdžiu, kaip gremžia sieną užkliuvęs už jos spintos kampas
ar kampas didžiulio raižyto stalo. Ką jos darys su tais baldais?
Beveik nevalingai sakau jiems sudie, nelyg atsisveikindama
su kokiu lankytoju, svetimu kaip visi, mane lankę. Tik neaiškus gaudimas
belieka koridoriuj tarsi atgarsis rago, kurį medžiotojai – nusigyvenę bajorai –
lietui nulijus pučia miške tarp sudegusių medžių.

Iš tikrųjų, kiek nereikalingų daiktų, sukauptų iš beprotiško godulio, –
jie visą namą užgriozdino – negalėjome nė pajudėti; mūsų keliai
vis atsitrenkdavo į kampus – akmeninius, medinius, varinius. Ak, žinoma,
tik sulaukę žilos senatvės tapsim teisingi, ramūs, nešališki,
išmoksime švelniai, nesavanaudiškai viską pasverti ir spręsti,
nes mūsų daliai neskirta jau nieko daugiau, tik ramybė.

O taip, tiek beprasmių kovų, heroizmo, puikybės, savimeilės,
mūšių, aukų ir pralaimėjimų, einančių vienas po kito, nors viskas buvo nuspręsta
kitų, kai mūsų dar nė nebūta. Ir žmonės, ničniekuo nenusikaltę,
besdavo sau į akis plaukų segtukus, daužydavo galvą
į aukštą sieną, puikiai žinodami, jog nevalios jos sugriauti
nei pradaužti, kad jie bent pro spragą išvystų
lopinėlį žydrynės, neaptemdytos laiko ir jųjų šešėlio. Tačiau – kas žino –
gal kaip tik ten, kur priešinasi kas nors be lašo vilties, gal kaip tik ten ir prasideda
žmogaus istorija, kaip sakoma, ir žmogus visu gražumu atsiskleidžia –
tarp surūdijusių gelžgalių, tarp arklių ir jaučių skeletų,
tarp pačių seniausių trikojų, kuriuose dar keletas lauro lapų rusena
ir kyla dūmas, tirpstantis saulėlydžio šviesoje nelyginant aukso vilna.

Dar truputį pabūk. Vakarėja. Aukso vilna, kurią minėjome... Ak, mintis
moterims ateina į galvą iš lėto – lyg nenorėdama varginti. Vyrai, priešingai,
niekados nesiliauja galvoję – gal jie bijo, gal jie nenori
pažvelgt į akis savo baimei, pamatyti savo nuovargio, atsikvėpti –
bailūs, garbėtroškos, amžinai kuo nors užsiėmę, jie žygiuoja tamsoj. Jų drabužiai
visada atsiduoda dūmais, nes, patys to nežinodami, jie praeina gaisravietes
ar pereina tiesiai per ugnį. Skubėdami nusirengti, jie meta
drabužius ant grindų ir krinta į guolį. Tačiau ir jų kūnas
kvepia dūmais, užmigdančiais juos. Tarp krūtinės plaukų
rasdavau, jiems jau miegant, trapių apdegusių lapų
ar juosvų nelyg pelenai žuvusių paukščių pūkų. Juos surinkdavau
ir skrynutėj paslėpdavau – kaip vienintelius paslaptingo
sąlyčio ženklus, – bet niekada jiems nerodydavau – vis tiek nebūtų pažinę.

Buvo akimirkų – ak, taip! – kai atrodė jie gražūs – nuogi, nugrimzdę į miegą,
be jokio veidmainystės šešėlio, patiklūs, o dideli ir stiprūs jų kūnai –
drėgni, suglebę, tarytum šniokščiančios upės, tekančios
iš aukščiausių kalnų ramion lygumon, ar tėvų pamesti vaikai. Tomis valandėlėmis
iš tiesų juos mylėdavau, lyg savo pačios pagimdytus. Užsižiūrėdavau į jų ilgas blakstienas
ir trokšdavau įsileisti juos savo vidun, kad apsaugočiau arba šitaip
susijungčiau su visut visu jų kūnu. Jie miegodavo. O miegas mums kelia
pagarbą, kaip nepaprastas reiškinys. Ir tai praėjo. Viskas užmiršta.

Ne todėl, kad nebeprisimenu, – dar prisimenu; tik tiek, kad prisiminimai
jau nebe audringi – nebejaudina mūsų – tokie bespalviai ir ramūs,
švarūs ligi pačių kruviniausių kertelių. Tik apie vieną
dar likę truputis oro, tik jis dar kvėpuoja. Tą pavakarę,
supama sužeistųjų šauksmų, kurie vis netilo,
senių šnabždamų prakeiksmų ir jų nuostabos,
visur atsiduodant mirtim, kuri sušvytėdavo
čia ant skydo, čia ant ieties smaigalio, čia ant apleistos šventyklos metopės,
čia ant karo vežimo, – aš užlipau ant sienų aukštų ir leidausi vaikštinėti – viena vienutėlė
tarp trojėnų ir achajų karių, jausdama, kaip priplaka vėjas
prie mano kūno plonus peplus, kaip jis lyti krūtų spenelius ir kaip jam panorėjus
aš, apsirengusi, atrodau lyg nuogutėlė – tik platus sidabrinis diržas,
aukštai iškėlęs mano krūtinę, – tokia graži, kartu skaisti ir patyrusi,
tą valandą, kai stojo į dvikovą vyrai, besivaržantys dėl manęs, ir kai sprendėsi
ilgamečio karo baigtis, – aš net neregėjau, kaip buvo nutrauktas
varinio Pario šalmo dirželis, – veikiausiai mačiau tik jo atšvaitą,
judantį ratu, kai įniršęs varžovas suko šalmą
viršum Pario galvos – vien tik šviesą bekūnę. Bet nė nevertėjo žiūrėti, –
baigtis jau iš anksto buvo dievų nulemta; ir netrukus
Paris turėjo atsidurt patale be savo dulkėtų sandalų,
deivės rankų išmaudytas, ir laukti manęs su šypsena,
slėpdamas po rausvu pleistru ant šono tariamą randą.

Nebežiūrėjau daugiau; ir beveik negirdėjau karingų jų šūksnių –
aukštai, ant sienų, virš mirtingų žmonių galvų, besvorė ir kūniška,
nepriklausanti nė vienam, nejaučianti, kad kuris nors būtų man reikalingas,
tarsi būčiau (aš, nepriklausoma) įkūnyta meilė, – nebijanti
nei mirties, nei laiko grėsmės, įsikišusi baltą gėlę į plaukus,
kitą į tarpkrūtį ir dar vieną žiedą tarp lūpų, kad nuslėpčiau
laisvės šypseną.
                       Jie galėjo
strėle pašauti mane iš abipus.
                              Buvau puikus taikinys –
iš lėto ant sienų žingsniuojanti, ryškus siluetas
auksiniame vakaro dangaus purpure.
                                                              Mano akys buvo užmerktos,
kad jie lengviau pasiryžtų priešiškam gestui, nors giliai širdyje žinojau,
kad nė vienas nedrįs. Jų rankos drebėjo nuo spindinčio
mano nemirtingumo ir grožio
                                              (dabar, ko gero, galiu dar šį tą pasakyti:
jaučiau, kad mirtis labai toli nuo manęs, todėl jos nebijojau).
Paskui ištraukiau du žiedus – iš plaukų ir iš tarpkrūčio – trečiąjį
tarp lūpų tebelaikydama – ir mečiau vienon ir kiton sienų pusėn
kuo draugiškiausiu mostu. O tada visi vyrai, pilies viduje ir už sienų,
bičiuliai ir priešai, puolė vienas per kitą, vildamiesi sugauti
tas gėles ir įteikti jas man – nors jos buvo mano pačios.
                                              Negalėjau matyti,
kas įvyko paskui, – mačiau tik sulinkusias nugaras, lyg būtų suklupę
visi jie ant žemės, kur kraujas saulėkaitoj džiūvo.
Gali būti, kad tuos žiedus jie sutrypė.
                      Nemačiau. Suplazdenusi rankomis,
atsistojau ant pirštų galų ir pasikėliau į dangų,
leisdama iškristi iš lūpų ir trečiajai gėlei.

Tai man dar liko – tarsi koks atlygis, iš praeities atplaukęs pateisinimas, ir netgi, manyčiau,
tai kažkur pasaulyje liko – ta laisvės akimirka,
nors, aišku, ir ji – tik iliuzija, likimo ir mūsų nežinojimo žaismas.
Paskutinės mano statulos buvo mėgintos iškalti
kaip tik šita poza (jei atmintis neapgauna) – jos mano sode tebestovi;
tikriausiai matei jas ateidamas. Kartais ir aš (kai tarnaitės, gerai nusiteikusios,
prilaikydamos už pažastų mane nuveda ligi krėslo prie lango)
žiūriu, kaip tos statulos saulėje spindi. Ir nuo marmuro sklindanti
balta šiluma pasiekia mane. Nebegalvoju daugiau. Netrukus
pavargstu ir nuo to. Mano žvilgsnis nukrypsta į gatvę,
kur skudurinį kamuolį mėto pora vaikų, arba į mergaitę,
kuri iš balkono anapus gatvės virve nuleidžia pintinę.

Būna, kad tarnaitės pamiršta mane. Neateina vėl manęs paguldyti į lovą.
Sėdžiu sau ir kiaurą naktį žiūriu į seną dviratį, pastatytą
priešais apšviestą naujos cukrainės vitriną,
kol šviesos užgęsta arba užmingu ant palangės. Dažnai man atrodo,
kad išbundu pažadinta žvaigždės, kuri slysta per dangų,
kaip seilė iš pražiotos bedantės senio burnos. Bet nebeneša
seniai manęs niekas prie lango. Kiurksau čia, lovoje,
sėdomis arba gulomis – bent tiek dar įstengiu. Kad laiką prastumčiau,
rankomis susiimu veidą – svetimą veidą, – liečiu, čiupinėju, skaičiuoju
gyvaplaukius, karpas, raukšles, – ką slepia šis veidas?
Kažkas aitraus sukyla gerklėj – šleikštulys, o gal baimė,
idiotiška baimė, o Dieve, kad tik neprarastume ir to šleikštulio. Pabūk dar truputį –
pro langą mažumėlę smelkias šviesa – tikriausiai gatvėje jau dega žibintai.

Jei tik norėtum, paskambinsiu varpeliu, kad tau atneštų indelį uogienės,
vyšnių ar aitriųjų apelsinų, – galbūt jos dar likę, jau sutirštėjusios, susicukravusios,
dideliuose stiklainiuose, jeigu, žinoma, tik visos nesurijo
besotės tarnaitės. Pastaruoju metu uogienių pati išsivirdavau –
kas man beliko?
                        Po Trojos karo mūsų gyvenimas Spartoje
labai nuobodus, kaip kiekvieno provincijos miesto: kiaurą dieną neiškišam nosies
iš namų, užgriozdotų daugybės karų trofėjais; įkyrūs prisiminimai,
jau gerokai išblėsę, persekioja tave: čia pasirodo jie veidrodyje,
kai šukuojiesi plaukus, ar virtuvėj tarp puodų,
riebiuose garuose; klausydama, kaip vanduo burbuliuoja,
girdi hegzametrus iš trečiosios giesmės, o tuo tarpu kažkur netoliese,
kaimynystėje, iš vištidės pasigirsta ausį rėžiantis gaidžio giedojimas.

Vienas po kito išėjo senieji mūsų pažįstami. Laiškų beveik nebegaudavom.
Tik per šventes, per gimtadienius trumpas pasveikinimas,
atvirukas su tipišku Taigeto gamtovaizdžiu – ryškiai mėlynos dantytos viršūnės,
galelis Euroto su baltais akmenėliais ir oleandrais
ar Mistro griuvėsiai su laukinėmis figomis. Bet dažniausiai
telegramos su užuojautos žodžiais. Atsakymų nesulaukdavom. Galimas daiktas,
kad tuo metu ir adresatas būdavo miręs, bet to jau nesužinodavom.

Mano vyras nebekeliavo. Nebeatversdavo knygos. Paskutiniais gyvenimo metais
pasidarė nervingas. Rūkydavo be atvangos. Naktimis slampinėdavo
po didžiąją mūsų svetainę su rudomis nunešiotomis šliurėmis
ir ilgais naktiniais. Kiekvieną vidurdienį, atsisėdęs prie stalo, vis grįždavo
prie neištikimos Klitaimnestros ir Oresto teisėto poelgio,
lyg grasindamas man. Bet kam tai rūpėjo? Aš netgi nesiklausydavau.
Tačiau kai jis numirė, pajutau, kaip jo trūksta, – labiausiai man trūko kvailų jo grasinimų,
sakytum, ne kas kita, o jie apibrėžė laike man skirtą nekintamą vietą,
sakytum, tik jie man neleido pasenti.
                                                    Tada sapnuodavau
Odisėją, nesenstantį kaip ir aš, su savo sargia trikampe kepuraite,
gudruolį, prasimanytų pavojų dingsčia atidėliojantį savo grįžimą,
atsidavusį (tarsi laivui sudužus) čia Kirkės, čia Nausikajos rankoms,
kol jos plėšdavo austres jam nuo krūtinės, maudydavo jį muilindamos
rausvais muiliukais, bučiuodavo randą ant kelio, o kūną aliejum įtrindavo.

Manau, kad ir jis sugrįžo į savo Itakę, – ten jį į savo išaustas drobes tikriausiai susupo
nelaiminga stora Penelopė. Negavau jokios žinios iš jo nuo to laiko,
o gal laiškus suplėšė tarnaitės – kam jų bereikia dabar? Simplegadės
buvo perkeltos kažin kur kitur, šalies gilumon, – jauti jas sustingusias,
suminkštėjusias, baisesnes nei anksčiau – jos jau nebe suspaudžia,
o skandina tave tirštame juodaspalviame skystyje, – niekas neišsigelbsti.

Dabar jau keliauk. Sutemo. Susnūdau – o kad galėčiau užmerkti
akis, miegoti ir nematyti nieko nei lauke, nei viduj, o kad galėčiau pamiršti
miego baimę ir nemigos baimę. Negaliu. Išsigandus pašoku –
o kas, jei nebepabusiu? Guliu be miego, klausausi,
kaip svetainėje knarkia tarnaitės, kaip vorai šnarena ant sienų,
kaip virtuvėje šmaižioja tarakonai, o mirusieji šnopuoja
ir vis giliai atsidūsta, tarytum miegotų, tarytum būtų nurimę.
Ir mirusiųjų jau netenku. Netekau jų. Viskas praėjo.

Po vidurnakčio iš gatvės galo kartais atsklinda
ritmingas arklių kanopų kaukšėjimas – tai karieta susivėlinusi, lyg grįžtų
po liūdno spektaklio, iš kokio teatro miesto pakraštyje su nubyrėjusiais
nuo lubų lipdiniais, apsilaupiusiom sienom,
su nuleista išblukusia milžiniška raudona užuolaida,
kuri susitraukė daugybę kartų skalbta ir grindų nebesiekia,
taigi pro tuščią tarpą matosi basos stambaus rekvizitininko arba elektriko kojos –
jis, ko gero, į ruloną vynioja popierinį mišką prieš užgesindamas šviesą.
Kol kas tas plyšys dar apšviestas, nors parteryje
jau seniai užgeso sietynai ir nutilo aplodismentai.
Tik sunkus tylos alsavimas pakibęs ore, ir gaudžia tyla, išsiskirsčius žiūrovams,
po tuščiomis kėdėmis, kur teliko saulėgrąžų lukštai ir susukti bilietų popierėliai,
pamestos sagos, nėriniais papuošta nosinaitė, raudonas virvagalis.

...O toji scena ant Trojos sienų, – veikiausiai aš iš tikrųjų pasikėliau į dangų,
leisdama iškristi iš lūpų, – kartais ir dabar užsinoriu
čia, gulėdama lovoje, plačiai išskėsti rankas, pasistiebti
ant pirštų galiukų ir žengti per orą, – trečiajai gėlei –

  (Ji nutilo. Atlošė galvą. Galbūt užmigo. Jis atsistojo. Nepasakė „labanakt“. Jau buvo sutemę. Kai išėjo į koridorių, suprato, kad tarnaitės, prisišliejusios prie sienos, slapta klausosi. Jos nė nekrustelėjo. Jis nulipo laiptais namo viduje, lyg būtų leidęsis į gilų šulinį, apsėstas jausmo, kad neras lauko durų – jokių durų. Jo pirštai mėšlungiškai ieškojo apvalios durų rankenos. Jam netgi pasidingojo, kad jo rankos – tai du paukščiai, dūstantys nuo oro trūkumo, nors tuo pat metu žinojo, kad tas vaizdinys tėra gailesčio sau apraiška, – gailesčio, kuriuo mes paprastai ginamės nuo neperprantamos baimės. Staiga jis išgirdo šauksmus viršuje. Laiptuose, koridoriuje, kambariuose užsidegė šviesa. Jis vėl užlipo laiptais aukštyn. Dabar buvo tikras. Moteris sėdėjo lovoje, alkūne atsirėmusi į cinkinį staliuką, delnu apglėbusi skruostą. Tarnaitės lakstė pirmyn atgal iš kambario, garsiai šūkaudamos ir trankydamos duris. Koridoriuje kažkas skambino telefonu. Subėgo ir kaimynės. „Vaje, vaje“, – aimanavo, kažką slėpdamos po sijonais. Ir vėl telefonas. Pagaliau atėjo policininkai. Išvarė tarnaites ir kaimynes. Bet tos spėjo nugvelbti narvelius su kanarėlėmis, keletą vazonų su egzotiškais augalais, radiją, elektrinį šildytuvą. Viena laikė rankose didelius auksinius rėmus. Mirusioji buvo paguldyta ant neštuvų. Policininkų viršininkas užantspaudavo namą – kol atsiras paveldėtojai, pasakė, nors ir žinojo, kad paveldėtojų nėra. Šitaip užantspauduotas namas turėtų stovėti keturiasdešimt dienų, o paskui visas turtas – kiek jo dar likę – turėtų būti parduotas aukcione valstybės naudai. „Į morgą!“ – paliepė vairuotojui policininkų viršininkas. Furgonas nuvažiavo. Akimirksniu nieko neliko. Mirtina tyla. Jis vienas. Apsidairė. Patekėjo mėnuo. Blausiai nušvietė sodo statulas – jos statulas, vienišas, šalia medžių, prie užantspauduoto namo. Ir ramus, klaidinantis mėnuo. Kur jam dabar eiti?)

Versta iš: Γιαννης Ριτσος. ΗΕΛΕΝΗ. Κεδρος, 2008

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Jis [Justinas Marcinkevičius] vykdė
panašią funkciją, kaip ir Maironis.

Vytautas Kubilius, „Dienoraščiai, 1976–2004“

   Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra. Bet ar tikrai tauta tebėra dabartiniame mąstyme apie žmogų, jo pasaulį, vertybinius pasirinkimus? Vytautui Kubiliui prieš gerą dešimtmetį šis klausimas dar nekilo, tad jis galėjo formuluoti ir aiškų ryšį tarp Maironio ir Just. Marcinkevičiaus. Mums jau kyla. Klausiame, ar dar tebejaučiame, kad priklausome lietuvių tautai? Ar mums ją skauda? Ar ji skauda mumis? Ar besame tik chaotiškai judančios dalelės pasaulio vandenyne – migruojančios ir emigruojančios? Jei nebejaučiame savo tautos, jei nebesame jos įpareigoti, didžioji dalis mūsų nacionalinės kultūros, taip pat ir Just. Marcinkevičius, mums nebeturi nei reikšmės, nei prasmės. Beprasmiai ir visi vertinimai bei kolizijos. Kai mums nebebus įdomus Just. Marcinkevičius, po kurio laiko turėtų neberūpėti ir Maironis. Už Maironio – Adomas Mickevičius. Tarp Maironio ir Just. Marcinkevičiaus – Vincas Mykolaitis-Putinas, ne kartą kalbėjęs apie tautos ir literatūros ryšį, apie literatūros tautiškumą, kurį lemia kūryboje „įkūnyta tautos psichika – jos jautimo ir mąstymo būdas, jos charakteris, jos individualinis pasaulio reiškinių pergyvenimas“ („Tautosakos reikšmė“).
   Just. Marcinkevičius tarsi atitinka lietuvio psichinį vidurkį, lietuviškumo archetipą, patį bendriausią žmogaus tipą: yra arti gamtos, bet ir nesunkiai pereinantis į kultūrą, iš paviršiaus nuolaidus, ypač dėl neesminių dalykų, gebantis prisitaikyti, bet viduje kietas, nepalenkiamas; palankus kitam, bet saugantis savo, sūniškas, broliškas, tėviškas, išsilaikantis pačiame lietuvių prigimtinės kultūros etiniame centre, artimesnis saviesiems ir svetimesnis pasauliui, labiau uždaras negu atviras. Tai patvirtina ir ištartis apie žmogaus ir tautos ryšį („Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje“), priklausanti poeto programai, pamatiniams principams. Maironis dar perėmė LDK istorinį heroizmą, akcentavo vyriškumą, ragino stoti „vyrs į vyrą“. Just. Marcinkevičius, ir žvelgiant į jį iš Maironio, sustiprino moteriškąjį lietuviškumo polių. Jau po pokario kraujo, heroikos, bent kuriam laikui pralaimėjus bylą dėl laisvės, Lietuva turėjo labiau išnaudoti moteriškąsias galias: stiprumą, kylantį ir iš silpnumo, iš gebėjimo prisitaikyti ir išsilaikyti. Vien moterų galiomis gilusis moteriškumas nėra išskleidžiamas, tarsi turi būti perjaustas, išbandytas vyrų. „Socialistinis realizmas“ buvo grubus, karikatūrinis vyriškumas. Reikėjo rasti jam atsvarų – ir pirmiausia tai buvo padaryta lyrikoje, dalyvaujant ir Just. Marcinkevičiui, veikiant intensyviau nei kiti to laiko poetai, įgijus pasitikėjimą. Pasitikėjimas, kaip ir tikėjimas, nėra paprastai paaiškinamas.
   Svarbiausia, ką Just. Marcinkevičius davė okupuoto laiko lietuviams, – atgaivintas ir iš naujo sukurtas poetinis lietuviškumo branduolys, lyg koks mentalinis kodas, kuris leidžia žmogui pajusti savo tautinę priklausomybę arba tapatybę. Šią funkciją atliekantys arba misiją vykdantys kūriniai negali būti nei avangardiški, nei novatoriški, jie turi laikytis tautos pasaulėvokos, jos gylio ir jos ribų, būti kiek galima arčiau jutimus bendrinančio dainavimo ar giedojimo. Vienas iš svarbiųjų šio kodo Just. Marcinkevičiaus kūrinių yra „Lopšinė gimtinei ir motinai“, iš 1981-ųjų, vienijančios, jungiančios galios, vėlyvoji himniška pasija, artima Maironio giesmėms, bet intymesnė – gimtinės ir motinos, tad ir moteriškesnė.
   Jei šiandien ir mažiau galvojame apie tautą (arba, veikiami kosmopolitinių nuostatų, stengiamės negalvoti), tai nereiškia, kad tautos klausimai išnyksta. Jie negali išnykti, nes kyla iš paties žmogaus, tad tik tarsi nueina į gilumas, kur slepiamos mūsų neliečiamos, ne visų ir žinomos atsargos. Poezija, bent dalis poezijos, priklauso būtinosioms tautos atsargoms. Kaip ir požeminiai vandenys, gėlo vandens atsargos. Todėl taip bijome dėl jų, bijome ir modernių gręžinių. Bijome ir baimės priežasčių visai nesuvokdami; jos neiškyla į paviršių.
   Kiekvienos tautos literatūros klasika, vienaip ar kiek kitaip suvokiamas jos kanonas, yra susijęs su nelengvai nusakomomis ar išsakomomis tautos, bendruomenės vertybėmis, būtinosiomis atsargomis. Dėl vertybių nesutariama, ginčijamasi, netgi konfliktuojama. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės yra išbandomos pažeidimais, klaidomis, padarytomis ir be laisvos savo valios. Bet ką daryti? Kaip mąstyti lietuvių lyriką be Salomėjos Nėries? Kaip suvokti priklausomybės laiką be Just. Marcinkevičiaus? Galima nujausti, kad Just. Marcinkevičius jau įeina į lietuvių literatūros klasikų rikiuotę, užima joje savo vietą. Įeina nelengvai, netgi skausmingai. O ar būna kitaip? Ar kitaip yra su Antanu Baranausku, jei pažvelgsime į jį kad ir jaunojo Vaižganto akimis, ar kitaip su Maironiu, girdėjusio negailestingą jaunesnių „labanakt“, su V. Mykolaičiu-Putinu, juolab su S. Nėrimi? Įtampos, konfliktai, kovos, kurios vyksta ir kūrėjams jau nebedalyvaujant, be jų žodžio, be jų valios. Galima būtų trumpai ištarti: tautos literatūros klasika yra jos neliečiamosios atsargos, klasika yra tai, dėl ko tenka apsispręsti ir tiems, kurie literatūra mažai tesidomi, mažai ar beveik ir visai jos neskaito. Tiems, kurie mažai teskaito, klasikos autorius nuvertinti, nubraukti yra lengva. Bet klasika skaito mus visus, tad ir esame visi įtraukti į vienokius ar kitokius sprendimus bei apsisprendimus. Tą rodo ir intensyvus, gausus žmonių reagavimas į kokią nors Just. Marcinkevičiaus problemą, jei tik ir komentarų būdu. Literatūros sociologijos labui būtų gerai bent vieną komentarų korpusą, bent kokius penkis šimtus, išsaugoti ateičiai, bandyti juos suvokti nūdienos problemų požiūriu.
   Just. Marcinkevičiaus laikas, nepasirinktas ir nepasirenkamas, tebėra jautrus ir skaudus, toks yra ir jo kelias į klasiko rangą. Aišku, ne absoliutų; apie absoliutumą, kaip ir apie amžinybę, mes nieko negalime nei žinoti, nei pasakyti. Esame Just. Marcinkevičiaus ir perspėti: „Viskas keičiasi, viskas juda, eina, ir mes nežinome – kur link“ („Dienoraščiai ir datos“, 2001, p. 423). Bet klasikai, jei ir skirtingai ją suvokiame, suteikiame svarbiausią vaidmenį tautos vieno ar kito laikotarpio mentalinėje erdvėje. Tą vaidmenį labiausiai ir galime suvokti pasitelkdami literatūros ir kultūros autoritetus, jau lyg ir pastovius dydžius, peržengusius šimto ar pusantro šimto metų slenkstį. Viena tokių atramų lietuvių kultūroje yra Maironis. Dėl jo nebesiginčijame. Beveik nebe. Ir S. Nėris sunkią sąmonės sąskaitų valandą galėjo kreiptis tik į Maironį.
   Sudėtingu ir lemtingu Lietuvai laiku (maždaug nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio iki pabaigos) Maironio buvimas darėsi vis labiau juntamas, tarsi grįžtantis. Aktyviausiems, sykiu ir gana poliarizuotiems to laiko poetams Just. Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai Maironis buvo aiškiai svarbus, tarsi ieškota dialogo su juo. S. Gedos ciklas „Maironio mirtis“ (1984–1985), Just. Marcinkevičiaus – „Pavasario balsai Pasandravy“ (1988), susieti su 125-osiomis Maironio gimimo metinėmis. Ciklus žymi ne tik ryškiai skirtingi, bet ir poliariški mentaliniai akcentai: naujumui, naujai perspektyvai drąsiau atsiveriantis S. Geda pačiu ciklo pavadinimu taria Maironio mirtį, lyg kokios mentalinės epochos pabaigą. Just. Marcinkevičius, teberašantis Maironio poetinių struktūrų dvasioje, ją pratęsiantis, akcentuoja (ir pakartodamas) pavasarį, pavasario balsus, vadinasi, ir atgimimą, atsinaujinimą, viltį. S. Gedos „Epitafija“, baigiamoji sonetų ciklo dalis, itin ryškina laukiamą ribą, tarsi šaukiami mentalinių pokyčių ženklai:

Čia guli didis – Lietuvos žmogus.
Kartybių taurę spėjo jam supilti.
Naujoj kovoj ir per naujus vargus
Atgausim Laisvę, Amžinybę, Viltį.

Tai patys ankstyvieji laukiamo naujo Lietuvos atgimimo, prasidėsiančio po kelių metų, šaukiniai. Poetas – Lietuvos žmogus. Be tautos didelio poeto būti negali, be tautos balso, bylojančio poeto balsu. Tautos mentalinė erdvė – bendroji erdvė, kurioje kas nors vyksta ir įvyksta. Epitafijos adresatas – didis Lietuvos žmogus, kurio epocha jau pasibaigusi. Ir tą pabaigą žymi spėta supilti kartybių taurė. Laukia nauja kova ir nauji vargai, bet tos pačios kaip ir Maironiui didžiosios mentalinės vilionės: Laisvė, Amžinybė, Viltis. Sutiksime, kad esminės mentalinės atramos yra amžinos, nekintančios; nulemtos žmogaus mirtingumo ir amžino laisvės siekio.
   Paradoksas, bet tik poetas, kuris ženklina konkretaus mentalinio tautos periodo ribą, baigtį, pats ją peržengia. Su Maironiu jaunesni poetai atsisveikina, netgi užgauliai. Avangardistai laukia savo metro Kazio Binkio pritarimo, bet nesulaukia. K. Binkio kalba su Maironiu atskira. Maironis gali grįžti, ir tą parodė jo 150-osios gimimo metinės. Tokia patirtis verčia atsargiai žvelgti į norus su poetais atsisveikinti – ar dėl jų senumo, ar dėl kokio netinkamumo pasikeitus sąlygoms. Tad atsargiai, netgi pakančiai turime žvelgti ir į bandymus paneigti Just. Marcinkevičių. Paskutinis žodis kaip visada priklauso laikui. Jo sprendimus labiausiai palaiko kiek įmanoma pagrįstesnė ir ramesnė kalba.
   Just. Marcinkevičius lieka paskutinė dabar matoma, suvokiama grandis didžiojoje A. Mickevičiaus, A. Baranausko, Maironio, Vinco Krėvės, iš dalies ir V. Mykolaičio-Putino grandinėje. Romantizmas Just. Marcinkevičiui buvo artimas iš esmės. Ne tik kaip meno kryptis, bet ir kaip bendresnė ideologija, kėlusi tautas, tautines kalbas. Ir dėl to artimas buvo ir Maironis; įspūdingas liudijimas, kaip išleistas iš daboklės, alkanas brido sunkų kelią namų linkui. „Valgyti jau atsakančiai norisi, jokie eilėraščiai negelbsti. Garsiai deklamuoju Maironį, jo daugiausia atmintinai moku. Jei kokios eilutės pritrūkstu – nuo savęs pridedu arba šiaip numykiu“ („Dienoraščiai ir datos“, p. 394).
   Per Maironį eina didžioji Europos romantizmo tradicija, pasireiškusi ir Lietuvoje. Romantizmas Europoje veikė ir kaip visuminė pasaulėvoka. Romantizmas išplėtoja individo galias, bet ir susaisto jas su tauta, prigimtiniu kraštovaizdžiu ir kalba. Romantizmas nubrėžia pamatines literatūros ir tautos mentalinės erdvės sąsajų galimybes. Romantizmas neabejotinai turi įtakos ir Europos tautų pavasariui. Lietuva iš esmės sinchroniškai junta to pavasario bangą. Ji plūsta Maironio poezijos laisve ir laisve dainuoti, ji siekia įtekėti į savaiminę lietuviškumo upę – į senąsias tautos dainas, pirmiausia į tas, kurios turi istorinį-herojinį pamatą. Savumas atpažįstamas kaip lūkesčio pildymasis: „Jau slavai sukilo. Nuo Juodmario krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais“ („Jaunoji Lietuva“).
   Nėra nė vieno didžio romantizmo vardo, kuris nebūtų svarstęs svarbiųjų sąsajų tarp kūrybos, gamtos, tautos ir jos kalbos. Didžiausios reikšmės vardas Lietuvos kultūrai – A. Mickevičius; laimė, to jau neturime įrodinėti. Antroji pagal reikšmę Lietuvai ir lietuviams romantizmo figūra – Johannas Gottfriedas Herderis; jo minčių apie kalbos dvasią kaip tos tautos literatūros dvasią, apie poezijos ir prigimtos kalbos ryšį artimumas Just. Marcinkevičiaus mąstymui yra neabejotinas. (Ženkliška, kad Just. Marcinkevičius yra gavęs Europoje svarbią J. G. Herderio premiją.) Prisiminkime tik vieną J. G. Herderio pasvarstymą: „Jeigu poezijoje mintis ir jos išraiška taip glaudžiai suaugusios viena su antra, tai aš, be abejonės, turiu kurti ta kalba, kur aš turiu didžiausią autoritetą ir galią žodžiams, geriausiai juos pažįstu ar bent esu tikras, kad mano drąsa netaps dėsnių nepaisymu. O tokia kalba, be abejonės, yra gimtoji kalba. Ji anksčiausiai įsispaudė mums į širdį jau kūdikystės metais, kai mes, žodžių padedami, savo sieloje kaupėm sąvokų ir vaizdų pasaulį, kuris poetui tampa lobynu. <...> į kalbą tarsi įdiegta mūsų mąstysena, ji suformavo mūsų sielą, klausą, kalbos padargus. Kokia kalba aš galiu geriau išreikšti savo mintis, jei ne savo gimtąja? Kaip ir tėvynė, savo žava ji pranoksta visas kalbas žmogui, kuris kaip sūnus išaugo prie jos širdies, kurį išmaitino jos krūtinė, užaugino jos rankos“ („Fragmentai apie naująją vokiečių literatūrą“).
   XIX a. duoda lietuviams A. Baranauską, jo lietuvių kalbos tyrimus ir prigimtos kalbos poetiškumo galių nuojautas, ir stiprų jų įprasminimą „Anykščių šilelyje“. A. Baranauskas atveria tiesą, kuri išjudina lietuvių poeziją: yra tai, dėl ko poezija turi būti. Ir tai yra tauta, bendrumas, kuris pats save suvokia tik lemtingais istorijos momentais. Ir suvokia pagal linijas, kurias yra nubrėžusi poezija. Atliekami iš esmės poetiniai arba ritualiniai veiksmai – telkimasis aikštėse, viešos kalbos, ėmimasis už rankų, dainavimas, Baltijos kelias.
   Maironis atveria dramatišką lietuvių istorijos jauseną ir kaip vidinių būsenų, išgyvenimų estetiką. Maironis pirmas pajunta, kad lietuvių istorija yra užkoduota ir seniausiose dainose, kad epiniai įvykiai yra nugulę dainų gelmėse, virtę būsenomis, išgyvenimais, tuo ypatingu dvasiniu turiniu, kuris tiesiogiai perteka į kalbą, į jos sintaksines-intonacines struktūras. Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko melodizuoti Maironio eilėraščiai XX a. pradžioje iškelia aukštą dvasinį Lietuvos mentalinės erdvės skliautą; iškelia iš jos pačios kūrybinių galių, jų atpažinimu ir tokiu interpretavimu, kuris yra artimas, tinkamas, perimamas, susidarant abipusei komunikacijai. Lietuva apibrėžiama mitine-istorine linija („Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“), geografiniais didžiųjų upių brūkšniais („Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva“), kalba ir daina („Čia broliai artojai lietuviškai šneka, / Čia skamba po kaimus Birutės daina“). Kad poezija būtų veiksminga, kad darytų poveikį, ji turi būti priimtina auditorijai, kuriai yra adresuojama. Dar sykį prisiminkime J. G. Herderį: „Jei poezija yra tai, kas ji turi būti, tada pagal savo esmę ji yra paveiki.“ O kas turi būti poezija? Pagal savo esmę ji turi būti paveiki, t. y. turėti galią veikti žmogaus, o kartu ir tautos mentalinę erdvę. Galia veikti žmones susidaro iš atskirosios kūrybinės energijos, pertekančios atitikimų kanalais. Galiausiai atsiremiama į kuriančiojo asmenybę.
   Galima daryti prielaidą, kad čia, poveikio struktūrose, slypi ir literatūros klasikos kodas. Klasika veikia aukštuoju lygmeniu, atitikimais tarp tautos, jos didžiųjų lūkesčių, konsoliduojančių, sutelkiančių. Rašytojas klasikas sutelkia tai, ką perima iš tautos jos kalbos būdu ir ką grąžina kaip prasmės struktūras. Klasikas atpažįstamas iš rezonanso, kurį galima suprasti ir viena šio tarptautinio žodžio reikšmių: geras girdimumas. Klasikas gerai girdimas, girdėjimas sklidus, išsiskleidžiantis, pereinantis į dainą. A. Baranauskas dar giedamas, Maironis – ir giedamas, ir dainuojamas, susidaro plati girdimumo amplitudė. Maironio poezijos būdu XIX ir XX amžių sankirtoje lietuviai pasiekė tautinės savivokos lygmenį, apčiuopė kolektyvinio veikimo galią. Dėsninga, kad tarsi neužtenka lyrikos, individo atskirybės, reikia dramos, kolektyvinio veikimo scenos, gaivinančios istorinę savimonę, jos pagrindinį ir aukščiausią tašką – Didįjį Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Maironis aiškiai parodo, kad literatūros vaidmuo stipriausias konsolidaciniuose tautos procesuose. Kai istorija stabilizuojasi (Lietuvos Respublikos paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją), poetų, apskritai menininkų galia veikti nebeatrodo tokia lemtinga, literatūra ima bręsti iš vidinių galių, konfliktų, tarsi užpildoma poskliautinė erdvė. Poetai, kėlę mentalinės erdvės skliautus, gali išgyventi nusivylimo, nebereikalingumo nuotaikų. Ir Maironiui buvo lemta kartybių taurė, anot S. Gedos. Kaip ir jam pačiam.
   Kaip ir Just. Marcinkevičiui.
   Klasikas privalo išgerti kartybių taurę.
   Jei ir nemirtiną, bet pavojingą.
   Nėra prasmės bandyti tą kartybių taurę atitraukti nuo geriančiojo lūpų.
   Jei kas įmanoma, tai sekti, kad kūrėjo likimas nebūtų atskirtas nuo jo kūrinių.
  Just. Marcinkevičius atitinka pagrindines Maironio trajektorijas, brėžiamas jau kitu laiku, kitoje tautos mentalinėje erdvėje. Motinos, tetų rengtas į kunigus, vaikystėje išgyvenęs pirmines religines misterijas – nuo kantičkų giesmių, vaizduotę kankinusių pragaro vaizdų iki vargonų gausmo bažnyčioje. Kartu su savo tauta patekęs į okupacinių represijų ir žodžio bei rašto draudimų laiką. Slėpti pirmuosius rankraščius, bijoti rašyti dienoraštį. Slaptieji raštai– rezistencijos, pogrindžio. Bet ir Prienų krašto, nuošalaus vienkiemio jaunuolio, jau bandančio rašyti, jau nujaučiančio, kokia drama vyksta prieš jo akis. Viešoji rašto erdvė labai suvaržyta, reglamentuota. Jaunas poetas numano esančią kitą tiesą, išgirsta apie ją iš savo mokytojų, niekad jos neatsižada, bet nustumia gilyn, bandydamas prisitaikyti prie gyvenimo taip, kaip jis yra, prie įstatymų, kurie veikia ir galioja, galioja ir represijomis. Iš prigimties Just. Marcinkevičius – ne herojus. Ir Maironis nebuvo herojus. Bet Just. Marcinkevičiaus sąmonės gilumoje ir tautos, ir Lietuvos likimas lieka budėti, visą laiką pulsuoja – tai silpniau, tai stipriau. Juk panašiai – gilyn bent porai pokario dešimtmečių – nusistumia ir esminiai lietuvių tautos mentaliniai rūpesčiai – į kalėjimus, tremtis, bunkerius, slėptuves, išeiviją.
   Maironis pirmuosius nacionalinio rūpesčio impulsus gauna iš istorijos, imasi ją rašyti perrašydamas pagal tuos motyvus, kurie svarbūs ir jo kūrybai. Just. Marcinkevičių kaip tautos mentalinių reikšmių įgaliotinį pirmiausia formuoja liaudies dainos; dainavimas kaip didelio bendrumo jausmas. Su šypsena Just. Marcinkevičius yra sakęs, kad ir universitete daugiau dainavęs nei studijavęs – ir akademiniame chore, ir vyrų oktete, ir folkloro grupėje. Susitikimas su „Kalevala“, vienu didžiųjų Europos šiaurės epų, – pojūtis, kokia tolima ir kokia nenutrūkstanti yra pradžia. „Epo pradžia“ – taip pavadintas 1967 m. eilėraštis: „Vyrai skynimus ugnimi leido. / Vakarais jie sunkiai galvojo / apie visa, ką matė per dieną, / ieškodami priežasties ir tikslo.“ Yra tas tikslas. Yra dėl ko sunkiai galvoti; net ir klystant.
   Taip pat, kaip ir Maironiui, Just. Marcinkevičiui atrama tampa A. Mickevičius, jo tautiškumas, veikiantis kaip namų patriotizmas, šia sąvoka-metafora išreikštas Czesławo Miłoszo. Svarbus ir Kristijonas Donelaitis, jo įsipareigojimai saviesiems, lietuvių kalbai, „Metų“ pasipriešinimo dvasia. Ir – neabejotinai – Maironis; nors kartu itin aiškiai, paliudijamai veikia Vincas Kudirka, jaunos dvasios herojus, politinio veiksmo žmogus. Iš nepriklausomojo dvidešimtmečio svarbiausia lieka S. Nėris, moteriškasis kūrybos genijus, kurio Just. Marcinkevičius apskritai ilgėjosi, kaip ilgėjosi ir anksti mirusios motinos. S. Nėris į XX a. vidurio lietuvių tautos mentalinę erdvę įbrėžia pačias sunkiausias dvasines kolizijas, kylančias iš trumpo prisitaikymo ir galutinio nesusitaikymo, priešmirtiniais eilėraščiais išlaisvinant ir savo sielą, ir prigimtinius erdvėlaikius. Ir todėl jos vieta, nepaisant visko, lieka nepajudinama. Labai sunkiai išbandytos kūrėjos vieta.
Just. Marcinkevičiui Lietuvoje mentalinėje erdvėje buvo lemta atlikti ontologinės grįžties judesį. Ne išeivijoje, o didelėj viešumoj, savo žmonių akivaizdoje. Ne tik poezijos, poetinės kalbos aspektu, bet ir esminių tautos rūpesčių prasme. Matoma riba – poema „Donelaitis“ (1964). Trečiasis „Donelaičio“ skyrius – „Kolonizacija“; taip, kalbama apie vokiškąją kolonizaciją, bet kiekvienos kolonizacijos principai ir pėdsakai juk tie patys: „O pro kapų velėnos / kietą plutą / Į viršų geležis nepajėgė iškilti. / Ir kolonisto batas / kaip sunkus šešėlis / Žolės lapus prispaudė, / Prikėlė kelio smiltis.“ „Donelaityje“ nudžiūvęs gluosnis išleidžia atžalas, ir jomis, ir kitomis priespaudos nekontroliuojamomis galiomis stiprinamas gyvenimas: „Vėl rankos nuo šventų paveikslų / Dulkes šluostė, / Ieškodamos / gyvenimo / ir Dievo / veido.“ Ne pirmą kartą kolonizacija, lietuviai turi rasti stiprybės ir gamtos, ir istorijos, ir savo individualiuose patyrimuose, nenustoti ieškoti gyvenimo ir Dievo veido.
   Dar iki šiol nesuvokta jėga pokariu, o ir vėlesniais dešimtmečiais kūrybos galimybes varžė, slopino, spaudė brutaliosios ateizmo formos. Liko jų pėdsakų ir Just. Marcinkevičiaus kūryboje. Neturime jų trinti – matykime, suvokime, kaip prievartaujančios galios iškreipia sąmonę, ypač jauną. Vis dėlto poeto kūryboje lieka ir nežinomas, bet ieškomas, pasigendamas Dievas, didžioji transcendencijos galia, budinti ir budinanti; bažnytėlė, kaip lietuvių mentalinės erdvės ženklintoja, neišnyksta iš poetinio kraštovaizdžio. Būties paslapties naikinimas naikina ir giliuosius tautos mentalinius resursus. Negalima to leisti. Atverti resursus, kurie tik įmanomi. Gamtmeldystė, medžio ar žolės glostymo dvasinė realybė neprieštarauja giliajai Dievo nežinomybei, niekieno nenusavinamai jo galiai. Ši Just. Marcinkevičiaus poetinio mąstymo linija liko svarbi, gaivinanti, ji neleido užakti paskutiniams viešiems žmogiškosios slapties šaltiniams. Ir dėl to ne vienu atveju eilėraštis iš naujo suartėjo su malda, su dvasios maldingumo būsena, padėjo lietuviams neužmiršti meditacinių būsenų, neprarasti giliosios atminties, jos resursų.
  Netekusi valstybingumo, lietuvių tauta tarsi grįžo į pradinius etoso atramos taškus, kartojo kelią. Just. Marcinkevičius ėjo simbolinį Maironio kelią: eilėraščiais atkurdinėjo Lietuvos kraštovaizdį, artimąją ir tolimąją istoriją, įgyjančią ir draminius pavidalus, tvirtino sąskambius su tautosaka. Žinojo, kad daug ką kartoja: „Aš kartoju, aš tiktai kartoju, / ką iš amžių glūdumos girdžiu, / ką girdžiu iš tolimiausių tolių, / iš ledynų eros, iš žvaigždžių.“ Eilėraščio „Paskutinis suartėjimas“ posmas (rink. „Mediniai tiltai“, 1967).
   Viena giliųjų kartočių, siejančių poeto sąmonę ir tautos mentalinę pasaulėvoką, – senosios dainos. Sunkiausiai ideologiškai įveikiamos seniausios lietuvių dainos ir Just. Marcinkevičiui tampa patikimiausiu ryšiu su tautos dvasios kanalais. Dainose, dainuojančiuosiuose, dainos klausančiuose, kad ir kas būtų, susitinka tauta, kiek jos yra ar bėra. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis atskleidė šį amžinąjį kodą, straipsnyje „Apie muziką“ aptaręs tarsi tautinę klausą tikrinančias lietuvių dainų savybes; „gerai jas suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kuomet dainininkas neprašytas, nelieptas pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgėjimos, širdies ašaros girdėti. Tokios tat seniausios dainos“ („Apie muziką ir dailę“, 1960, p. 300). Jau moderniosios epochos kūrėjo bandymas suvokti, pasakyti, kas yra lietuviška, ką gerai suprasti ir jausti tegali savasis. „Lietuvis ir giria“ – programinis Maironio eilėraščio pavadinimas, pradžia – iš dainos: „Tu girele, tu žalioji!“ Maironis ir M. K. Čiurlionis XX a. pradžios lietuvių kultūroje kurį laiką buvo nesiliečiančios lietuviškos dvasios viršūnės. Girios, miško motyvai Just. Marcinkevičiaus lyrikoje: „Nuo girių dvelkia vėsa...“, „Takas į girią“, „Miškas žino, kur eina...“
   Kaip ir medis, atstovaujantis giliosioms gamtos galioms, poetas ir nežinodamas žino, kur eina. Ir kad daro skaudžių nuolaidų sau, norėdamas pasakyti tai, ką reikia pridengti. „Medinių tiltų“ skaudžiosios sankirtos: vienas kitą neigiantys ciklai „Šiandieninis Leninas“ ir „1946-ieji“. Skaitykime kartu – ir laiko tamsą, ir šviesos properšas joje. Pabandykime padaryti prielaidą, kad Lenino ciklu sumokėta už „1946-uosius“. Daugiaprasmė „1946-ųjų“ pabaiga, pakartojanti ir pradžios motyvą:

Užmiršti – dar anksti. Dar nesukurtas tiltas,
kuris sujungtų mus ir mūsų mirtį.
Nejaugi aš tik vienas pastatytas
stovėt, mąstyt ir viską atsiminti?

   Jei nors vienas atsimena, atsimins ir tauta, kai to gyvybiškai prireiks. Pastatytas mąstyt ir viską atsiminti, vadinasi, įgaliotas galios, kuri atskiruose individuose veikia ir kolektyvinės atminties archetipo atkaklumu. Senos dainos ir yra gilioji tautos atmintis. „Senos dainos“ „Mediniuose tiltuose“ – tos pačios ontologinės atramos tekstas. Pradžios graudulys: „Ak, niekaip nenumiršta senos dainos – / su grauduliu žiūriu, kaip jos skausmingai dūsta...“ Ir perėjimas prie maironiškojo užtrauksim naują giesmę, prie vyrų dainavimo, reiškiančio ir pasiryžimą išstovėti, patvirtinamą to, ko gal tiesiogiai ir neatsimename: „Jau neatsimenu, kada ir kur susiejom / save su tom dainom. Tai, vyrai, gal pradėkit!“ Vyrų dainavimas – vyrai perima melodijas, kylančias iš žemės, pirmiausia išgirstamas moterų. Perima ir kaip raginimą – pakilti.
   Prisiminkime dainas pagal Just. Marcinkevičiaus tekstus – maždaug nuo „Dainuoju Lietuvą...“ iki „Tėvyne dainų ir artojų“, nuo „Kaip laisvė“ iki „Tai gražiai mane augino...“, nuo „Ašara Dievo aky“ iki „Lopšinės gimtinei ir motinai“. Daugiau nei dešimt dainų pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius buvo įtraukta į dainų švenčių repertuarą, giedamos chorų, daugelio balsų. Just. Marcinkevičiaus dainos kyla (jei ir ne visada pakyla) į maironiškąjį dainos visuotinumą, jos atsiliepia bendrų jutimų ir išgyvenimų kamertonu. Tai ypač buvo jaučiama Sąjūdžio mitingų bei viešų renginių metu. XX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo laiku dainuojamas Maironis ir dainuojamas Just. Marcinkevičius. Dainuojama ir giedama – pakaitom. Vyrų ir moterų.
   Maironis sukūrė poetinį Lietuvos kūną, Lietuvos, kuri turėjo prisikelti naujam gyvenimui jau XX amžiuje. Ir dar sykį – jo pabaigoje, jau lydima ir Just. Marcinkevičiaus žodžių, dainų. Teisingiausiai apie Maironį yra pasisekę pasakyti S. Gedai:

Lietuvoje dažniausiai miršta ir prisikelia Maironis. Gal dėl to, kad jo adresatas buvo tauta.
Tautos turi po vieną tokį poetą – kritiniams atvejams. Šiaip jie – nei geriausi, nei blogiausi. Pirmos būtinybės daiktai.
                                                                („Vasarė ajero šneka“, 2008, p. 349)

   Panašiai tikriausiai turėtume galvoti apie Just. Marcinkevičių. Kaip poetas jis nėra nei geriausias, nei blogiausias. Tik būtinas, pirmos būtinybės. Artinęs žmonėms jų tautą, kalbą, gamtą, būdą. Kūręs saugos ratą. Tai buvo, veikė žmones. Kas tikrai būna, giliai įauga, gali išlikti.
„Vienintelė žemė“ (1984) – paskutinė tokio milžiniško tiražo knyga – 50 000 egz. – knyga, kurioje jau įvykę tai, apie ką bus prabilta tik po keleto metų. Šioje poezijos knygoje programiniu vienintelės žemės pavadinimu Just. Marcinkevičius jau pasako savo pirmąją viešą kalbą didžiulei miniai, kurią, linguojančią ir plaukiančią, plukdančią, mato prieš savo akis, kreipdamasis į Lietuvą, į savo tautą:

– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– baisu būtų sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
– baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti. (1982)

   Viešos kalbos, himno, mentalinio ryšio su tėvyne lyrinės deklaracijos sintezė. Tradicijos šaknis gyva, tik keturi šimtai metų tepraėję nuo Mikalojaus Daukšos „Prakalbos“, meistriškai įrašytos Just. Marcinkevičiaus „Katedroje“, skaitomos vieno iš Lauryno draugų: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, / tokia prasta ir niekinga, / kad neturėtų šių trijų / savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“
   Nuo „Mindaugo“, nuo su žiūrovais užsimezgusio visiško pasitikėjimo kontakto-atliepinio viena Just. Marcinkevičiaus kūrybos linija vis labiau eina į deklaruojamą viešumą, kurios centre – Lietuvos, jos valstybės idėja. Ir, atėjus laikui, ryžtasi laisvos Lietuvos idėją remti, kartu su pirmojo Sąjūdžio Taryba posėdžiauja ir Vilniaus Katedros požemiuose. „Katedra“ parašyta 1970-aisiais; antroji giesmė prasideda Katedros rūsyje, kur renkasi būsimo sukilimo rengėjai: joje nėra kito išėjimo, tik „tas, pro kurį įėjome“; „<...> kaip kapas. / Jei mus užkluptų čia – pro kur pabėgti?“ Pats leisdamasis į požemius, galėjo apie tai pagalvoti. Tai atitikimai, kurie, jei bus prie jų grįžtama, gali įgauti mitinių reikšmių. Liudijimų, kad viskas vyko tarsi pagal kokį lemties planą, poetas buvo tarsi įgaliotas taip kalbėti, taip veikti.
   Just. Marcinkevičius užbaigia Maironio poezijos ir poezijos kaip tautinės ideologijos epochą – tiek, kiek mes pajėgiame matyti. Užbaigia bent daliniu grįžimu į tuos pačius išeities taškus – į kraštovaizdį, kalbą, istoriją, į žmogaus pasirinkimus; poetinį grįžimą reikia suvokti kaip spiralinį, įsukantį, įveržiantį ir pomaironinę epochą – Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį, S. Nėrį, Antaną Miškinį. Just. Marcinkevičiaus žingsnis atsargesnis, nuolaidesnis istorijai, ne toks staigus, sprogdinantis kaip S. Gedos. Just. Marcinkevičiaus, užbaigiančio epochą, ir S. Gedos, atveriančio naują perspektyvą, sandūra neišvengiama; jos konfigūracijos priklausė nuo asmenybių mentalinių savybių. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje, ribiniame lietuvių poezijos raidos taške, šie poetai trumpam susitinka laisvinančiose poetinėse ekspresemose. Just. Marcinkevičiaus rinkinyje „Mediniai tiltai“ 1966 metų data pažymėtas eilėraštis „Žalias Vėžys“:

Žalios bangos ritasi per Lietuvą –
žalias gaivalingas uraganas.
Pliūpteli žalia žolė kaip lietūs.
Žalos karvės po tą žolę ganos.

Žalios žuvys, ežerai ir pilys.
Žalios samanos ant kuorų želia.
Žalias pienas pro koštuvą pilas.
Žalias audeklas per veją žalią.

Naktimis žaliais žalčiais žaibuoja.
Prislopintas tolimas griaustinis.
Medžiai kaip jausmai įsisiūbuoja.
O lietus – ir žalias, ir auksinis.

Gimsta vasara iš žalio gando.
Naktys traukias į dienų pavėsį.
Upeliukuose vaikai triukšmingai gaudo
šeštą Zodiako ženklą – žalią Vėžį.

   Žalios žuvys, vėžiai – pirminės gamtinės ekspresemos, perorganizuojančios poetinę kalbą, siejamos su S. Geda – tais pačiais 1966 metais išeina „Pėdos“; tuo laiku jaunajam lietuvių poezijos reformatoriui Just. Marcinkevičius tebėra artimas, gražiai užrašo savo pirmosios knygos dedikaciją – artimiausiam iš gyvųjų. Bet artimumo taškas yra ir intensyvėjančio atsiskyrimo pradžia. Just. Marcinkevičius tarsi parodo savo galimybes eiti ir modernesniu poezijos keliu, bet pats tarsi grįžta atgal – nuo grynųjų poezijos užduočių prie Lietuvai, lietuvių tautai likiminių situacijų: netrukus pradedama baladžių poema „Devyni broliai“ (1969–1972), su tautos mitiniais ir istoriniais momentais susietas kūrinys. Sesuo devyniabrolė, Eglė žalčių karalienė– mitinių prasmių pertekėjimas, virtimas ženklais. Stiprūs vaizduotės brėžiai, lyg atmintis įsidegtų iš kantičkų giesmių giedojimo tolimais vaikystės vakarais, iš pirminių regėjimų. Vėl ryškinamas aš centras, kaip sutelkta žinojimo–kalbėjimo instancija, sąmonė, mentalinių ženklų skaitytoja:

Raudonas vakaras per visą dangų.
Toksai raudonas, toks baisus ir šaltas.
Kieme balta avelė gailiai bliauna
ir liežuviu raudoną sniegą laižo.
Štai tėvas neša glėbį dobilų –
tarytum kraujas į raudoną sniegą
raudonos jų galvelės kraupiai varva.
Balta avelė seka jį iš paskos,
raudonus lašelius nuo sniego renka.
Prie gryčios lango prisiploja veidas,
ranka su duonos žiaubere. Tai aš.
O gal kas kitas.

   Žiūrėjimo–matymo taškas: iš gryčios lango, vaiko veidas su duonos žiaubere. Pokario vaizdiniai – su krauju ir balta avele, su tėvu, nešančiu glėbį dobilų. Vaizdo branduolys – žemdirbiškas, bet jau ir bibliškas, jis įgyja galią kilti iki karališkumo, neatskiriamo nuo ašarų ir kraujo. Kažkas turi jas surinkti, kad galėtų atsiminti.
   Just. Marcinkevičiaus kūryba, iškilusi iš lietuvių mentalinių pamatų, pati skaito ir interpretuoja tos mentalinės erdvės ženklus: tarsi kasdienius, bet ir apibendrintus veiksmus (tėvas, šeriantis galvijus), būsenas, stiprinamas gamtos (baugumas žvelgiant į tamsiai raudoną vakaro dangų), mitinius (į kraujo putą susiplakantys vandenys), biblinius (Trijų Karalių) vaizdinius. Savo laikui „Devyni broliai“ buvo itin reikšmingas kūrinys, lyg skaudžios žaizdos atvėrimas. „Pirmąkart Lietuvos literatūroje buvo viešai įvardintas ano laiko tragizmas – poetiškai ir įkvėptai, be privalomų ideologinių politinių vertinimų, tik su didžiule atjauta žmogaus kančiai; sielvartingas kalbėjimas apie tai, ką išgyveno Lietuvos kaimas <...>“ (Vanda Zaborskaitė).
   1969–1972 metai sunkus Lietuvai gūbrys; ryškesni protestai, aštresni ir represiniai atsakai. Ryškiausi to laiko poetai, o jais laikytini Eduardas Mieželaitis, Just. Marcinkevičius, S. Geda, tarsi pasiskirsto vaidmenimis: E. Mieželaitis, Lenino premijos laureatas, atstovauja Lietuvai SSRS erdvėje, S. Geda vykdo lietuvių poezijos ir jos kalbos reformą, veda ją į modernųjį kelią. Just. Marcinkevičius, irgi nominuotas Lenino premijai, bet negalėjęs jos gauti dėl pernelyg ryškių nacionalinių motyvų, renkasi subalansuotą maironiškąjį ryšio su tauta kelią, atviro, nepridengto stiliaus kūrybą.
   Arvydo Šliogerio knygos „Lietuviškosios paraštės“ (2011) autoanotacijoje sakoma, kad „šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs visas iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija“. Svarbus akcentas – pradedant poezija. Poezija yra tautos mentalinių prasmių jungiamasis audinys. Daugianytis, iš įvairiaspalvių siūlų, susidarantis per ilgą laiką, nuolat peraudžiamas. Neabejojame, kad visos spalvos yra gražios, įvairūs spalvų deriniai yra galimi, iš visų gali susidaryti reikšmės ir prasmės. Bet juk buvo (ir yra) nelengvai išaiškinamų argumentų, pagal kuriuos tautos susidaro savo pagrindinių spalvų korpusus (dažo langines, tvoras, namus, siūlus, audžia, siuva tautinius rūbus ir galiausiai vėliavas). XX a. antrojoje pusėje pačioje Lietuvoje, daugelio matomas ir girdimas, kaip pagrindinių lietuviškojo mentalinio sielovaizdžio spalvų įkūnytojas veikia Just. Marcinkevičius. Veikia atitikimų, sambalsių principu, taikydamasis ir priešindamasis; ne herojus, bet ir ne parsidavėlis, tad daugelio savųjų kaip savas ir atpažįstamas. Kaip tas, kuris yra duotas žmonėms. Labai panašiai, kaip žmonėms buvo duotas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, mylėjęs Just. Marcinkevičių kaip savo jaunesnįjį brolį. Toks laikas, kuriam reikėjo tokių kunigų ir tokių poetų. Niekas laiko nepasirenka, bet nė vienas laiko tarpsnis, net pats tamsiausias, iš žmonių ir jų kultūros atminties neišnyksta. Negali būti ir jėga išbraukiamas – ir jame gyveno žmonės, ir jame kentėjo, mylėjo. Tad daugiausia galimybių išlikti atmintyje turi poetai, paženklinti laiko: tikrų ir netikrų jo ženklų. Gal ir labiausiai tų, kurių nenorime matyti. Nes patys esame jų matomi, lyg peršviečiami.
   Realusis Maironio laikas baigėsi, kai Lietuva tapo nepriklausoma; poetinė programa buvo įvykdyta. Iš esmės su nepriklausomos Lietuvos valstybės nauju etapu baigėsi ir pagrindinis Just. Marcinkevičiaus laikas; buvo jo tarsi pasirinktas, savo kolizijų, konfliktų, ribų kūrybiniam ir žmogiškajam išbandymui.
   Amžini ir tėra tik išbandymai, kurie žmogui tenka. Žmogiškieji vertinimai trumpalaikiai. Likimų paralelės, pasikartojimai, prie kurių suklūstame. Kleopas Jurgelionis, vienas iš lietuvių poezijos ryškiųjų reformatorių, maždaug prieš šimtą metų apie Maironį: „Aš nežinau nė vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajusti, kad jas rašė iš jausmo pilnumo“ (1913).
   Maždaug po šimto metų labai panašiai apie Just. Marcinkevičių S. Geda – jau iš kito poezijos etapo: nėra jo eilėraščių, kurie būtų poezija.
   K. Jurgelionis savo gyvenimo pabaigoje laiške Antanui Vaičiulaičiui: „Maironis iškėlė „gan barbarišką“ lietuvių kalbą į civilizuotą dailumą.“
   Koks pasikeitęs žiūrėjimas. Galiausiai – lietuvių kalbos civilizuotumo problemos; tad gal neišvengiamai ir „civilizaciniai konfliktai“, nebūtinai lygių, reikšmingumo, kitokumo.
   Kartais ir kultūros, kultūringumo, kultūringo elgesio, kultūringos kalbos.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

Nedidelis darbo kambarys, aukštas langas, prieš akis nuoga medžio viršūnė.
Kunigaikštis (sėdintis prie rašomojo stalo, atsirėmęs į kėdės atkaltę,
žvelgiantis pro langą), Kamerheras (balta plačia barzda, jaunatviškai įsispraudęs
į ankštą švarką, stovintis prie sienos greta viduriniųjų durų)

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS (atitraukdamas žvilgsnį nuo lango). Na ir?
KAMERHERAS. Nerekomenduočiau, aukštybe.
KUNIGAIKŠTIS. Kodėl?
KAMERHERAS. Savo nuogąstavimų šįkart negaliu tiksliai įvardyti. Tikrai nepasakysiu visko, ką noriu, pasitelkdamas bendražmogišką posakį: mirusiesiems reikia leisti ilsėtis.
KUNIGAIKŠTIS. Taip ir ketinu daryti.
KAMERHERAS. Tada aš neteisingai supratau.
KUNIGAIKŠTIS. Veikiausiai.

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS. Vienintelis dalykas, kuris Jus čia glumina, tai nebent keistenybė, kad aš, užuot davęs potvarkį, pirma apie jį pranešiau Jums.
KAMERHERAS. Tuo man tenka didelė atsakomybė, kurią stengsiuos pateisinti.
KUNIGAIKŠTIS. Tik nereikia apie atsakomybę!

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS. Taigi dar kartą nuo pradžios. Iki šiol kriptą Frydricho parke saugojo sargas, turįs namelį prie įėjimo į parką ir jame gyvenąs. Ar tam nėra ko prikišti?
KAMERHERAS. Žinoma, ne. Kriptai keturi šimtai metų – ir taip ji saugoma visada.
KUNIGAIKŠTIS. Tai galėtų būti piktnaudžiavimas. Bet tai juk ne piktnaudžiavimas?
KAMERHERAS. Ta tarnyba ir namas būtini.
KUNIGAIKŠTIS. Taigi – būtini. Aš jau kuris laikas kunigaikščiauju šioje užmiesčio pilyje, imu suvokti pavienes detales, kurios anksčiau buvo patikėtos svetimiesiems (jie visiškai patvirtino     lūkesčius), ir imu suprasti, kad sargo parko viršuje nepakanka, ir kad dar vienas turi budėti žemai kriptoje. Greičiausiai tai nebus maloni tarnyba. Tačiau patirtis byloja, kad kiekvienai tarnybai atsiras tinkamų ir pasiruošusių žmonių.
KAMERHERAS. Žinoma, visi aukštybės pavedimai bus vykdomi, net ir nesuvokiant potvarkio būtinybės.
KUNIGAIKŠTIS. Būtinybės! Ar sargyba prie parko vartų būtina? Frydricho parkas – pilies parko dalis, jo visiškai apjuostas, o pats pilies parkas gerai saugomas – net ir kariškių. Tad kam išskirtinai saugoti Frydricho parką? Ar tai nėra vien formalumas? Vien svetinga vieta numirti vargšui ten budinčiam seniui?
KAMERHERAS. Tai formalumas, tačiau būtinas. Pagarbios baimės didiems mirusiesiems paliudijimas.
KUNIGAIKŠTIS. O saugoti pačią kriptą?
KAMERHERAS. Jai, mano manymu, tenka papildoma policinė reikšmė – tikrai saugoti netikrus, nuo to, kas žmogiška, nutolusius dalykus.
KUNIGAIKŠTIS. Mano šeimos istorijoje ši kripta – tai riba tarp žmogiškumo ir Kito. Prie šios ribos ir noriu pastatyti sargybą. Apie tą, kaip jūs sakote, policinę būtinybę galime išklausti patį sargą. Aš liepiau jį atvesdinti.
KAMERHERAS. Jei galiu sau leisti pastebėti, tai pakrikęs senis, jau visai paliegęs.
KUNIGAIKŠTIS. Jei taip yra, tada tai tik papildomas įrodymas, kad mano sugalvotas sargybos pastiprinimas būtinas.

Pasirodo Tarnas

KUNIGAIKŠTIS. Kriptos sargą!

Tarnas įveda Sargą tvirtai laikydamas už rankos, antraip šis pargriūtų.
Sena raudona plačiai kadaruojanti šventinė livrėja, iki nudilimo nušveistos
sidabrinės sagos, įvairūs ordinai. Rankoje kepurė. Ponams besižvalgant tirta

KUNIGAIKŠTIS. Paguldykite ant kušetės!

Tarnas paguldo jį ir išeina. Pauzė. Tegirdėti tylus Sargo švokštimas

KUNIGAIKŠTIS (vėl atsisėdęs į kėdę). Ar girdi?

Sargas bando atsakyti, tačiau negali, pernelyg išsekęs, vėl krinta atgal

KUNIGAIKŠTIS. Pabandyk susiimti. Mes laukiam.
KAMERHERAS (pasilenkęs prie Kunigaikščio). Kokios informacijos galima laukti iš šio žmogaus, o juolab įtikimos ar svarbios. Jam reikėtų kuo skubiau į lovą.
SARGAS. Tik ne į lovą – aš dar stiprus – palyginti – dar pats susitvarkau.
KUNIGAIKŠTIS. Taip ir turėtų būti. Tau tik šešiasdešimt metų. Bet atrodai labai silpnas.
SARGAS. Tuoj atsigausiu – tuoj atsigausiu.
KUNIGAIKŠTIS. Tai ne priekaištas. Man tik apmaudu, kad tau taip negera. Ar turi kuo skųstis?
SARGAS. Sunki tarnyba – sunki tarnyba – nesiskundžiu, tačiau labai išsunkia jėgas – kiekvieną naktį grumtynės.
KUNIGAIKŠTIS. Ką tu sakai?
SARGAS. Sunki tarnyba.
KUNIGAIKŠTIS. Minėjai dar kažką.
SARGAS. Grumtynes.
KUNIGAIKŠTIS. Grumtynes? Kokios dar grumtynės?
SARGAS. Su amžiną atilsį protėviais.
KUNIGAIKŠTIS. Nesuprantu. Tave kankina sunkūs sapnai?
SARGAS. Kokie sapnai – juk nėra nakties, kad miegočiau.
KUNIGAIKŠTIS. Tada papasakok apie tas – tas grumtynes.
SARGAS (tyli).
KUNIGAIKŠTIS (Kamerherui). Kodėl jis tyli?
KAMERHERAS (bėga prie Sargo). Bet kurią minutę jam gali būti galas.
KUNIGAIKŠTIS (stovi prie stalo).
SARGAS (Kamerherui jį palietus). Šalin, šalin, šalin! (Stumia Kamerhero ranką, tada verkdamas vėl krinta atgal)
KUNIGAIKŠTIS. Mes jį kankiname.
KAMERHERAS. Kuo?
KUNIGAIKŠTIS. Nežinau.
KAMERHERAS. Atvykti į pilį, prisistatyti, išvysti Jūsų aukštybę, būti klausinėjamam – jis jau nepajėgus viso to reikiamai suvokti.
KUNIGAIKŠTIS (tebežiūri į Sargą). Tai ne taip. (Prieina prie kušetės, pasilenkia prie Sargo, paima šio menkutę galvą, kone gryną kaukolę, į rankas) Neverk. Kodėl gi verki? Mes tavo atžvilgiu gerai nusiteikę. Pats nelaikau tavo tarnybos lengva. Aišku, kad tavo nuopelnai mano dvarui dideli. Tad neverk, o pasakok.
SARGAS. Nes labai bijau štai to pono (grasinamai, ne baimingai pažvelgia į Kamerherą).
KUNIGAIKŠTIS (Kamerherui). Jums teks išeiti, kai jis pasakos.
KAMERHERAS. Aukštybe, tik pažvelkite, jam aplink lūpas putos, jis sunkiai serga.
KUNIGAIKŠTIS (išsiblaškęs). Taip, eikite, ilgai neužtruks.

Kamerheras išeina

KUNIGAIKŠTIS (prisėda ant kušetės krašto).

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS. Kodėl jo išsigandai?
SARGAS (pabrėžtinai susitelkęs). Aš jo neišsigandau. Ar man bijoti tarno?
KUNIGAIKŠTIS. Jis ne tarnas. Jis grafas, laisvas ir turtingas.
SARGAS. Tačiau tik tarnas, tu – ponas.
KUNIGAIKŠTIS. Kaip sau nori. Tačiau pats sakei, kad bijai.
SARGAS. Prie jo tenka pasakoti apie dalykus, apie kuriuos gali sužinoti tik tu. Ar ne per daug prie jo pasakiau?
KUNIGAIKŠTIS. Mes su juo artimi, o štai tave šiandien pamačiau pirmą kartą.
SARGAS. Pamatei pirmą kartą, tačiau žinai (iškelia smilių), kad mano tarnyba dvare svarbiausia. Tu tai viešai pripažinai, skirdamas „Ugnies raudonio“ medalį. Štai! (Kilsteli medalį nuo švarko)
KUNIGAIKŠTIS. Ne, tai medalis už dvidešimt penkerius tarnybos metus, paskirtus dvarui. Jį tau davė dar mano senelis. Tačiau ir aš tave apdovanosiu.
SARGAS. Daryk, kaip tau patinka ir atitinka mano nuopelnus. Trisdešimt metų tarnauju tau kriptos sargu.
KUNIGAIKŠTIS. Ne man – mano valdžia ne ilgesnė kaip metai.
SARGAS (susimąstęs). Trisdešimt metų.

Pauzė

SARGAS (veik grįždamas prie Kunigaikščio pastabos). Naktys ten trunka metus.
KUNIGAIKŠTIS. Iš tavo posto manęs nepasiekė jokia ataskaita. Tad kaip tarnyba?
SARGAS. Tas pat kasnakt. Kiekvieną naktį kone trūksta kaklo venos.
KUNIGAIKŠTIS. Ar tai vien budėjimas naktį? Naktinis darbas tau, seniui?
SARGAS. Tas ir yra, aukštybe. Tai darbas dieną. Tinginių postas. Gali sėdėti prie durų išsižiojęs saulės spinduliams. Kartkartėmis sarginis šuo patapšnos priekine letena tau per kelį ir vėl atsiguls. Tai ir bus vienintelis atotrūkis.
KUNIGAIKŠTIS. Taigi.
SARGAS (linkteldamas). Bet jį pakeitė darbu naktį.
KUNIGAIKŠTIS. Kas gi?
SARGAS. Kriptos ponai.
KUNIGAIKŠTIS. Tu juos pažįsti?
SARGAS. Taip.
KUNIGAIKŠTIS. Ar jie ateina pas tave?
SARGAS. Taip.
KUNIGAIKŠTIS. Taip pat ir praėjusią naktį?
SARGAS. Taip pat.
KUNIGAIKŠTIS. Ir kaip viskas vyko?
SARGAS (atsisėda). Kaip visada.
KUNIGAIKŠTIS (atsistoja).
SARGAS. Kaip visada. Iki vidurnakčio – ramu. Guliu – atleisk – lovoje ir rūkau pypkę. Šalia kitoje lovoje guli mano dukraitė. Vidurnaktį pirmą kartą pabeldžia į langą. Pažvelgiu į laikrodį. Visada laiku. Tada subeldžia dar porą kartų pramaišiui su bokšto laikrodžių dūžiais, bet ne silpniau. Tai ne žmonių pirštakauliai. Tačiau manęs tai nestebina ir aš nesiskubinu. Lauke jie sušnypščia, nesupranta, kodėl nepaisau tokio beldimo ir neatveriu lango. Turbūt nustebs ir jo aukštybė kunigaikštis! Senasis sargas vis dar čia! (Parodo kumštį)
KUNIGAIKŠTIS. Tu man grasini?
SARGAS (supranta neiškart). Ne tau. Tam už lango.
KUNIGAIKŠTIS. Kas jis?
SARGAS. Jis tuoj pasirodys. Vienu smūgiu atsidarys langai ir langinės. Dar turėsiu kiek laiko savo dukraitei ant galvos užmesti antklodę. Vėtra įsisuks vidun, akimirksniu užgesins šviesą. Hercogas Frydrichas! Jo barzdotas ir plaukais apkritęs veidas beregint užpildo visą varganą mano langą. O kaip jis iškerojo per tuos šimtmečius. Vos išsižioja kalbėti, vėjas seną jo barzdą įpučia tarp dantų ir jis ją prikanda.
KUNIGAIKŠTIS. Palauk, sakai, hercogas Frydrichas. Kuris Frydrichas?
SARGAS. Hercogas Frydrichas. Tiesiog hercogas Frydrichas.
KUNIGAIKŠTIS. Jis pats taip prisistato?
SARGAS (baimingai). Ne, savo vardo jis nesako.
KUNIGAIKŠTIS. Ir vis dėlto tu žinai – (nutraukdamas). Pasakok toliau!
SARGAS. Pasakoti toliau?
KUNIGAIKŠTIS. Žinoma. Man tai labai svarbu, skirstant darbus buvo padaryta klaida. Tau teko per didelis krūvis.
SARGAS (besiklaupdamas). Tik neatimkite posto, aukštybe. Jei jau taip ilgai tau gyvenau, leisk už tave ir numirti! Nepaliepk iki manęs užmūryti kapo, į kurį mirštu. Mielai tarnauju ir gebu tai daryti. Štai tokia audiencija, kaip šiandien pas poną, man suteikia jėgų dešimčiai metų.
KUNIGAIKŠTIS (jį vėl pasodina ant kušetės). Posto iš tavęs niekas neatims. Kaip galėčiau atsisakyti tavo patirties! Vis dėlto skirsiu dar vieną sargą, o tu būsi aukštesnysis sargas.
SARGAS. Manęs negana? Ar aš kada nors bent vieną praleidau?
KUNIGAIKŠTIS. Į Frydricho parką?
SARGAS. Ne, iš parko. Kas gi nori į jį? Jei bent vienas sustoja prie grotų, aš pamoju ranka pro langą ir jis pasišalina. Tačiau iš ten, iš ten nori visi. Po vidurnakčio gali visus kapo balsus regėti susirinkusius aplink mano namą. Manau, vien taip besispausdami viens per kitą jie ir negali su visais savo atributais ūžtelėti pro siaurą langą į vidų. Tačiau jei pasidaro visai neįmanoma – išsitraukiu iš palovio žibintą, aukštai pakėlęs pamojuoju ir jos, nesuprantamos būtybės, kvatodamos ir dejuodamos išsiskirsto; ir tik prie paskutinio krūmo parko gale girdžiu jas šnarant. Bet netrukus jos vėl susirenka.
KUNIGAIKŠTIS. Ir jie išsako savo prašymą?
SARGAS. Iš pradžių jie paliepia. Hercogas Frydrichas pirma visų. Tokių nepalaužiamų gyvųjų nebūna. Jau trisdešimt metų, kiekvieną naktį jis tikisi šįkart mane rasti ištižusį.
KUNIGAIKŠTIS. Bet jei jis pasirodo jau trisdešimt metų, tai negali būti hercogas Frydrichas, miręs tik prieš penkiolika metų. Tačiau kriptoje jis vienintelis šiuo vardu.
SARGAS (pernelyg įsijautęs į pasakojimą). Aukštybe, to aš nežinau, nestudijavau. Težinau, kuo jis pradeda. „Senas šunie, – prabyla prie lango, – ponai beldžia, o tu nesikeli iš purvinos savo lovos.“ Beje, dėl lovų jie visada labai pyksta. Ir štai kasnakt mes kalbame veik tą patį. Jis lauke, o aš viduj tiesiai prieš jį, nugara įrėmęs duris. Sakau: „Aš dirbu tik dienomis.“ Ponas pasisuka ir sušunka į parką: „Jis dirba tik dieną.“ Tada pasigirsta bendras susirinkusių kilmingųjų juokas. Tada hercogas vėl kreipiasi į mane: „Bet juk dabar diena.“ Atsakau trumpai: „Jūs klystate.“ Hercogas: „Diena ar naktis, atverk vartus.“ Aš: „Tai prieštarauja mano pareigybei.“ Ir pypkės kandikliu parodau į lapą ant sienos. Hercogas: „Bet juk tu mūsų sargas.“ –„Jūsų sargas, bet į tarnybą priimtas valdančio kunigaikščio.“ Hercogas: „Mūsų sargas – tai svarbiausia. Tad atidaryk – ir tuojau pat.“ Aš: „Ne.“ Jis: „Kvaily, prarasi postą. Mes šiandien pakviesti hercogo Leo.“
KUNIGAIKŠTIS (paskubom). Manęs?
SARGAS. Tavęs.

Pauzė

SARGAS. Išgirdęs tavo vardą, prarandu stiprybę. Todėl iškart dėl atsargumo atsiremiu į duris, kurios bemaž vienos mane ir telaiko. Lauke visi dainuoja tavo vardą. „Kur kvietimas?“ – paklausiu silpnu balsu. „Lovos bestija, – šaukia jis, – tu abejoji mano hercogiškuoju žodžiu?“ Sakau: „Neturiu pavedimo ir todėl neatidarau, neatidarau, neatidarau.“ – „Jis neatidaro, – lauke sušunka hercogas, – tai pirmyn, visa dinastija prie vartų, atsidarysim patys.“ Ir akimirksniu už mano lango tuščia.

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS. Ar tai viskas?
SARGAS. Kaipgi? Tik tada prasideda mano tikroji tarnyba. Šoku pro duris, apibėgu aplink namą, susiduriu su hercogu ir beregint mes sūpuojamės kovoje. Jis toks didelis, aš toks mažas, jis toks platus, aš toks liesas, grumiuosi tik su jo kojomis, bet kartais jis mane kilstelėja, tada imuosi ir viršuje. Aplink mus ratu susiburia visa jo palyda ir išjuokia mane. Pavyzdžiui, kažkuris iš nugaros prakerpa man kelnes ir staiga, man besigrumiant, jau visi tampo už marškinių krašto. Nesuvokiama, kodėl jie juokiasi, juk aš iki šiol vien laimėdavau.
KUNIGAIKŠTIS. Bet kaip tau pavyksta laimėti? Ar turi ginklų?
SARGAS. Tik pirmaisiais metais pasiimdavau ginklų. Ką jie padėtų? Kaunantis su juo, jie tik kliudytų. Grumiamės vien kumščiais, o išties vien kvėpavimo galia. O tu – visada mano mintyse.

Pauzė

SARGAS. Bet aš niekada neabejoju laimėsiąs. Tik kartais bijau pasimesti tarp hercogo pirštų, jog jis pamirštų kovojąs.
KUNIGAIKŠTIS. O kada tu laimi?
SARGAS. Auštant. Tada jis nusviedžia mane, nusispjauna man pavymui, taip pripažįsta pralaimėjęs. O aš turiu dar valandą kvėpsėdamas pragulėti, kol atgausiu tikrąjį amą.

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS (atsistoja). Bet sakyk, ar nežinai, ko jie visi iš tiesų nori?
SARGAS. Išeiti iš parko.
KUNIGAIKŠTIS. Bet kodėl?
SARGAS. Nežinau.
KUNIGAIKŠTIS. Ar niekad neklausei?
SARGAS. Ne.
KUNIGAIKŠTIS. Kodėl?
SARGAS. Man baugu. Bet jei nori, šiandien paklausiu.
KUNIGAIKŠTIS (išsigąsta, garsiai). Šiandien!
Ir tu nenutuoki, ko jie nori?
SARGAS (mąsliai). Ne.

Pauzė

SARGAS. Kartais – gal reikėtų paminėti ir tai – anksti rytą, kol guliu be amo, per silpnas, jog atmerkčiau akis, prie manęs prislenka švelni, jaučiu, drėgna ir plaukuota būtybė, nakviša, netekėjusi grafaitė Izabela. Tikrina mane, lytėdama iš visų pusių, įsitveria į barzdą, visu kūnu perbraukia kaklą po smakru ir ištaria: „Kitų ne, bet mane, bet mane išleisk.“ Purtau galvą kiek galėdamas. „Pas kunigaikštį Leo – paduoti jam rankos.“ Nepaliauju purtęs galvos. „Bet mane, bet mane“, – tespėju išgirsti, ir štai jos nebėra. O mano dukraitė ateina su antklode, įvynioja mane ir lukteli, kol pats pajėgsiu eiti. Nepaprastai gera mergaitė.
KUNIGAIKŠTIS. Negirdėtas vardas – Izabela.

Pauzė

KUNIGAIKŠTIS. Paduoti man rankos. (Atsistoja prie lango, žvelgia pro jį)

Pro viduriniąsias duris įeina Tarnas

TARNAS. Jūsų aukštybe, maloningoji ponia teikiasi pakviesti.
KUNIGAIKŠTIS (išsiblaškęs pasižiūri į Tarną, kreipiasi į Sargą). Palauk, kol grįšiu. (Išeina pro kairiąsias duris)

Netrukus pro viduriniąsias duris pasirodo Kamerheras, tada pro dešiniąsias – Oberhofmeisteris. Sargas susigūžia už kušetės tarsi išvydęs šmėklas, skėsčioja rankomis

OBERHOFMEISTERIS. Ar kunigaikštis išėjo?
KAMERHERAS. Jūsų patariama dabar jį pakviesdino kunigaikštienė.
OBERHOFMEISTERIS. Gerai. (Staiga pasisuka ir pasilenkia už kušetės) O tu, varganas šmėkla, tu dar drįsti pasirodyti čia, kunigaikščio pilyje. Net nebijai stipraus spyrio, palydėsiančio tave pro vartus?
SARGAS. Aš, aš esu...
OBERHOFMEISTERIS. Tylos, pirmiausia tylos, visai tyliai – ir atsisėst štai čia į kampą! (Kamerherui) Dėkoju, kad pranešėte apie naująją kunigaikščio nuotaiką.
KAMERHERAS. Jūs pavedėte man paklausti.
OBERHOFMEISTERIS. Be abejo. Ir štai patikimas žodis. (Sąmoningai kalbėdamas prie to sutvėrimo) Jūs, ponas grafe, koketuojate su priešinga partija.
KAMERHERAS. Ar tai kaltinimas?
OBERHOFMEISTERIS. Kol kas – nuogąstavimas.
KAMERHERAS. Tada galiu atsakyti. Nekoketuoju su priešinga partija, nes nematau tokios. Jaučiu sroves, tačiau į jas nepanyru. Aš laikausi atvirosios politikos, kuri galiojo valdant hercogui Frydrichui. Tada vienintelė politika dvare buvo – tarnauti kunigaikščiui. Kadangi jis nebuvo vedęs, tai buvo lengviau, tačiau tarnauti niekada neturėtų būti sunku.
OBERHOFMEISTERIS. Labai išmintinga. Juk sava nosis – net jei ir labai ištikima – niekada neparodo tikrojo kelio, jį parodo tik protas. Tačiau šiam tenka apsispręsti. Galima numanyti, kad kunigaikštis esąs klystkelyje: ir tada neaišku, kaip jam tarnauti, ar palydint jį žemyn, ar – su visu atsidavimu – nušalinant nuo valdžios? Be abejonės, nušalinant.
KAMERHERAS. Jūs su kunigaikštiene atvykote iš kito dvaro, čia esate tik pusmetį ir ketinate komplikuotuose dvaro santykiuose išsyk užrėžti ribą tarp gėrio ir blogio?
OBERHOFMEISTERIS. Mirkčiojantys temato komplikacijas. Kas atsimerkęs, pačią pirmąją valandą kaip ir po šimto metų mato amžiną grynumą. Čia, žinoma, liūdną grynumą. Tačiau vilkimės, kad ši įžvalga šiomis dienomis leis tinkamai apsispręsti.
KAMERHERAS. Negaliu patikėti, kad sprendimas, kurį norite įdiegti ir apie kurį aš tik dabar išgirstu, bus geras. Baiminuosi, kad ne taip suprantate kunigaikštį, dvarą ir visa kita čia.
OBERHOFMEISTERIS. Ar suprasta, ar nesuprasta, dabartinė būklė nepakeliama.
KAMERHERAS. Ji gali būti nepakeliama, tačiau ji kyla iš čionykščių daiktų esmės ir mes linktume iki pat pabaigos ją ištverti.
OBERHOFMEISTERIS. Tačiau ne kunigaikštienė, ne aš ir ne mums prijaučiantieji.
KAMERHERAS. O kas Jums atrodo nepakeliama?
OBERHOFMEISTERIS. Kaip tik prieš priimdamas sprendimą noriu pasakyti atvirai. Kunigaikštis – susidvejinusi figūra. Viena jo pusė – užsiėmusi valdžia, nutolusi nuo tikrovės šmėkščioja prieš tautą, nekreipdama dėmesio į savo teises. Kita, reikia pripažinti, labai nuodugniai ieško savojo pamato įtvirtinimo. Ieško praeityje, vis gilesnėje ir gilesnėje. Kaip netinkamai įvertinta dalykų padėtis! Tai – nesupratimas, tačiau didingas nesupratimas, kuris savo klaidingumu net didingesnis nei įžvalga. Ar tai gali išslysti Jums iš akių?
KAMERHERAS. Ne su apibūdinimu, o su vertinimu negaliu sutikti.
OBERHOFMEISTERIS. Su vertinimu? Juk aš, tikėdamasis Jūsų pritarimo, vertinau daug švelniau, nei išties manau. Tačiau, norėdamas Jus apsaugoti, atsiimu vertinimą. Tik štai: kunigaikščiui iš tikrųjų nereikia stiprinti savo pagrindo. Jam tereikia panaudoti visas turimas galias, ir jis supras, kad pakanka priemonių pateisinti kupiną įtampos atsakomybę Dievui ir žmonėms. Tačiau jis nepaiso gyvenimo pusiausvyros ir yra bevirstąs tironu.
KAMERHERAS. O jo kuklioji esatis!
OBERHOFMEISTERIS. Kuklus tėra vienas jo profilis, nes kitas reikalauja visų jėgų, it magnetas sutraukiančių ir įtvirtinančių pamatą, kokio užtektų ir Babelio bokštui. Užkirsti tam kelią – štai tokios politikos turėtų laikytis tie, kuriems rūpi jų pačių išlikimas, kunigaikštystė, kunigaikštienė, galbūt net ir pats kunigaikštis.
KAMERHERAS. „Galbūt net ir“ – Jūs labai atviras. Tiesą sakant, Jūsų atviraširdiškumas verčia mane virpėti dėl paskelbto nuosprendžio. Ir gailiuosi, kaip ir visą pastarąjį laiką vis labiau gailėjausi, kad esu kunigaikščiui toks ištikimas, jog pats tampu pažeidžiamas.
OBERHOFMEISTERIS. Viską išsiaiškinome. Jūs nekoketuojate su priešinga partija. Jūs netgi paduodate ranką. Tik vieną ranką – o tai senam dvaro tarnautojui pelno pripažinimą. Tad vienintelis išsigelbėjimas Jums – nelikti abejingam mūsų aptartam didžiajam reikalui.
KAMERHERAS. Padarysiu viską, ką galėsiu, kad taip nebūtų.
OBERHOFMEISTERIS. Tai manęs nebebaugina. (Rodydamas į Sargą) O tu, mokantis taip tyliai pasėdėti, ar viską supratai, apie ką kalbėta?
KAMERHERAS. Ar kriptos sargas?
OBERHOFMEISTERIS. Kriptos sargas. Greičiausiai reikia būti atvykusiam iš toli, kad jį perprastum. Ar ne taip, drauguži, tu, senas apuokiuk. Ar Jūs bent kartą matėt jį skrendant mišku – net įgudęs šaulys nepataikytų. O dieną jis susigūžia nuo menkiausio mosto.
KAMERHERAS. Nesuprantu.
SARGAS (beveik verkdamas). Jūs kivirčijatės su manimi, pone, ir aš nežinau kodėl. Prašau, leiskite man eiti namo. Juk nesu blogas, aš tik kriptos sargas.
KAMERHERAS. Jūs juo nepasitikite.
OBERHOFMEISTERIS. Nepasitikiu? Ne, tam jis pernelyg menkas. Bet noriu uždėti ant jo ranką. Aš tikrai manau – vadinkite tai nuotaika ar prietarais – kad jis ne tik blogio įrankis, bet pats yra visiškai garbingai dirbantis blogiui.
KAMERHERAS. Jis maždaug trisdešimt metų ramiai sau tarnauja dvarui ir greičiausiai niekad nėra buvęs pilyje.
OBERHOFMEISTERIS. Ak, tokie kurmiai prieš išlįsdami iškasa ilgus tunelius. (Staiga pasisukęs į Sargą) Pirmiausia – lauk jį! (Tarnui) Tu nuvesi jį į Frydricho parką, pasiliksi pas jį ir jo neišleisi, kol sulauksi tolesnių įsakymų.
SARGAS (labai išsigandęs). Aš turiu laukti jo aukštybės kunigaikščio.
OBERHOFMEISTERIS. Kvailystė. Vyniokis.
KAMERHERAS. Jį reikia patausoti. Šis senas, ligotas žmogus kunigaikščiui kažkaip rūpi.
SARGAS (žemai nusilenkia Kamerherui).
OBERHOFMEISTERIS. Kaip? (Tarnui) Patausok jį, tačiau išvesk pagaliau!
TARNAS (nori pakelti).
KAMERHERAS (įsiterpia tarp jų). Ne, reikia vežimo.
OBERHOFMEISTERIS. Štai toks dvaro oras. Jame nejusti nė grūdo druskos. Taigi – vežimą. Tu perveši brangenybę vežimu. Bet kad judviejų pagaliau šiame kambaryje neliktų. (Kamerherui) Jūsų elgsena man sako...
SARGAS (pakeliui durų link pargriūna, surinka).
OBERHOFMEISTERIS (sutrepsi kojomis). Neįmanu jo atsikratyti. Taigi paimk jį ant rankų, jei jau kitaip nepavyksta. Suprask galop, ko iš tavęs norima.
KAMERHERAS. Kunigaikštis!

Tarnas atidaro duris kairėje

OBERHOFMEISTERIS. Aaa! (Žvelgdamas į Sargą) Turėjau žinoti, šmėklos netransportuojamos.

Skubiu žingsniu įeina Kunigaikštis, jam iš paskos Kunigaikštienė,
jauna tamsiaplaukė, sukandusi dantis sustoja prie durų

KUNIGAIKŠTIS. Kas atsitiko?
OBERHOFMEISTERIS. Sargui pasidarė bloga, norėjau jį išvesdinti.
KUNIGAIKŠTIS. Reikėjo man pranešti. Ar atvežtas gydytojas?
KAMERHERAS. Aš liepsiu jį pakviesti. (Išskuba pro viduriniąsias duris, netrukus vėl pasirodo)
KUNIGAIKŠTIS (priklaupdamas prie Sargo). Paruoškite jam lovą! Atgabenkite neštuvus! Ar jau atvyksta gydytojas? Taip ilgai jo nėra. Pulsas toks silpnas. Širdies nejusti. Vargingas skeletas. Kaip visa nugyventa. (Staiga pakyla, apsidairydamas paima stiklinę vandens) Toks nepaslankumas. (Tuojau pat vėl priklaupia, suvilgo Sargo veidą) Štai jis kvėpuoja jau geriau. Nebus taip jau blogai, sveiko kamieno net ir didžiausias vargas nepakerta. Tačiau gydytojas, kur gydytojas? (Jam žiūrint į duris Sargas pakelia ranką ir paglosto Kunigaikščio skruostą)

Kunigaikštienė nusuka žvilgsnį lango pusėn.
Pasirodo Tarnas su neštuvais, Kunigaikštis padeda paguldyti Sargą

KUNIGAIKŠTIS. Imkite jį švelniai. Ak, su savo letenom! Šiek tiek pakelkite galvą. Arčiau neštuvus. Pagalvę žemiau po nugara. Ranką! Ranką! Jūs nevykę, nevykę slaugytojai. Ar jūs kada taip pavargsit, kaip šisai ant neštuvų. – Taip – o dabar pačiu pačiu lėčiausiu žingsniu. Ir pirmiausia tolygiai. Aš eisiu už jūsų.
KUNIGAIKŠTIS (Stovėdamas duryse Kunigaikštienei). Taigi – tai kriptos sargas.
KUNIGAIKŠTIENĖ (linkteli).
KUNIGAIKŠTIS. Kitaip tau ketinau jį parodyti. (Žengęs dar žingsnį) Ar neisi kartu?
KUNIGAIKŠTIENĖ. Aš tokia pavargusi.
KUNIGAIKŠTIS. Pakalbėjęs su gydytoju grįšiu. O jūs, ponai, man raportuosite, palaukite manęs. (Išeina)
OBERHOFMEISTERIS (Kunigaikštienei). Ar galiu patarnauti aukštybei?
KUNIGAIKŠTIENĖ. Visada. Už Jūsų budrumą Jums dėkoju. Nepaliaukite būdravęs, net jei, kaip šiandien, tuščiai. Tai gyvybės ir mirties klausimas. Jūs matote daugiau nei aš. Būsiu savo kambariuose. Bet žinau, bus vis niūriau ir niūriau. Šįkart – tai nenumaldomai liūdnas ruduo.

Versta iš:
Franz Kafka. NACHGELASSENE SCHRIFTEN UND FRAGMENTE 1 /
Herausgegeben von Malcolm Pasley.
Frankfurt am Main: Fischer, 1993
Tekstas vertimui iš atkarpų sudėtas naudojant publikavimui standartizuotą versiją (audioknygą – Franz Kafka. DER GRUFTWÄCHTER. – Wien: Mandelbaum, 2009).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

2015 m. gruodžio 21 dieną, 18:30 val. knygyne „Eureka!“ vyks baskų autoriaus Bernardo Atxagos knygos „Obabakoak“ pristatymas. Magiškojo realizmo vakarėlyje su taure vyno dalyvaus knygos „Obabakoak“ vertėja Alma Naujokaitiene ir vertėjas bei Europos šalių literatūros žinovas Markas Roduneris. Bus kalbama apie baskų literatūrą, mažus miestelius, vertimus, būsenas ir šedevrus!

Baskiško magiškojo realizmo šedevras „Obabakoak“ tapo garsiausia baskų literatūros knyga, kuri buvo ekranizuota ir išversta daugiau kaip į 30 kalbų.

José Irazu Garmendia, pasaulyje žinomas Bernardo Atxaga (Bernardas Ačiaga) pseudonimu g. 1951m. Asteasu, Gipuszkoa, baigęs ekonomikos mokslus Bilbao, vėliau Barselonoje baigė Filologijos ir Filosofijos fakultetą. Išbandęs įvairias profesijas 9-ojo dešimtmečio pradžioje visiškai pasišventė literatūrai. 1985 m. išleido romaną “Bi anai”/Du broliai, bet jo triūsas iš tikrųjų įvertintas 1989m., kai pasirodė knyga „Obabakoak“, už kurią autorius pelnė Premio Euskadi (Baskų literatūros premiją), Kritikų Premiją, prancūzų apdovanojimą Prix Millepages, ir Nacionalinę Prozos Premiją. Knygos motyvais 2005 m. Montxo Armendáriz, sukūrė filmą „Obaba“. Po „Obabakoak“ autorius nebegrįžo prie fantastinės literatūros ir kūrė realistinį romanų ciklą „El hombre solo“/Vienišas žmogus (1994m.), apdovanotą Nacionaline Prozos Kritikų Premija už kūrybą baskų kalba ir „Esos cielos“/Mūsų dangus (1996m.). Tais pačiais metais išleido ir poezijos rinktinių, vienos iš kurių „Poemas&Hibridos”/ Eilėraščiai ir Mišrūnai itališka versija 2003 m. apdovanota Cezare Pavese premija. Romanas “El Hijo de acordionista”/Akordeonisto sūnus (2003m.) apdovanotas Kritikų premija. Anot autoriaus “tai knyga apie tai, jog Obabos pasaulis jau nebeegzistuoja”. 2009 m. pasirodė jo romanasZazpi etxe Frantzian (Septyni Namai Prancūzijoje), tuo pat metu išleistas baskų, ispanų ir galisų kalbomis – tai pirmasis kartas, kai knyga pasirodė keliomis oficialiomis Ispanijos kalbomis. Veiksmas vyksta XX a. pradžios Konge, belgų legionierių stovykloje. Bernardo Atxaga neginčijamai pasaulyje garsiausias paskutinių 50-ties metų visų literatūros žanrų baskų autorius, jo kūriniai, ypač “Obabakoak” išversti į beveik 40 pasaulio kalbų, išleidęs daugiau nei 25 knygų vaikams ir jaunimui ir parašęs keletą radijo novelių ir pjesių teatrui. Nuo 2006 m. Baskų kalbos Karališkosios Akademijos narys.