„Remis sėdi sau ant „laktos“ ir rūko. Staiga nugirsta pro šalį einančią didelę minią žmonių. Minia sustoja. Vienas žmogus prieina prie Remio, pasilenkia ir angliškai paklausia, kaip jam sekasi. „Na, nieko, sėdžiu, va, rūkau...“, – lengvabūdiškai atšauna Tanaka. Žmogus patapšnoja jam per petį ir minia vėl pajuda. Kažkas po kelių minučių Remio paklausia, ar jis žino, kas jį tik ką užkalbino? Tai buvo Dalai Lama. “
Tai viena iš daugybės linksmų (ne)išgalvotų istorijų, nutikusių „klajojančiam fleitininkui“ – neregiui menininkui Remigijui Audiejaičiui, kuris prieš dešimt metų buvo tapęs neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalimi: dažnas pastebėdavo susigūžusį siluetą su balta lazdele ir fleita rankose, slankiojantį Vilniaus gatvelėmis arba tūnantį tai ant universiteto „laktos“, tai ant laiptų prie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų.