Išvykimas
Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka ir primygtinai prašiau atsisveikinti namie – tarpdury...
Žinojau, kaip yra tame komisariate. Nedideliame kieme susispaudusi minia – šaukiamieji tarnybon ir juos lydintys. Tėvai, draugai, mergužėlės. Vieni įkaušę, kiti pagirioti, dauguma apsiašaroję. Nenorėjau viso šito. Vieša egzekucija man tiesiog nemaloni. Ir tėvai mane suprato. Tėvai ir jaunylė sesuo. Tyliai, ramiai tada atsisveikinau su jais ir išėjau nedideliu lagaminėliu nešinas. Kaip į mokyklą, kaip į darbą. Tik tiek, kad dvejiems metams. O gal ir trejiems – šito dar nežinojau.