ĮVADAS
Iš laiko perspektyvos žiūrint, tarpukario Lietuvos kultūra neretai atrodo kaip vieninga, nepaliesta aštrių vidinių prieštaravimų. Analizuojant šią savitą epochą, daugiau kreipiamas dėmesys į vis intensyvėjantį spaudimą iš išorės, augančią grėsmę, jaučiant šalia nerimstančias dvi galybes – Rusijos ir Vokietijos. Apie šiuos pavojus bandyta rašyti to meto spaudoje, analizuoti įvykius, kiek tai daryti nedraudė Lietuvos cenzūra. Tačiau būta ne tik išorinio, bet ir vidinio nestabilumo, kuris leidžia kalbėti apie psichosocialinę krizę, kurią galbūt intensyvino ir išorinė grėsmė. Šis laikotarpis gana drąsiai gali būti vadinamas krizės periodu, nes justi, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, „tradicijos, kuri buvo laikoma tvirta, moralinė ar estetinė diskreditacija“ (1). To meto kultūrai apibūdinti labai tinka prielinksnis „tarp“, žymintis ne tik patį laiką, bet ir kultūrinės savimonės netolygumus, prieštaravimus. Lietuva tuo metu išgyveno tą patį, kas buvo justi galbūt visoje Europoje, kurioje vidinė įtampa pasireiškė labai stipriai: demokratija ir autoritarizmas, totalitarizmas, pilietinės laisvės ir pilietiniai karai, ekonominis, kultūrinis pakilimas ir „didžioji depresija“, avangardistiniai sąjūdžiai ir sugrįžimas prie realizmo… „Žmonių nervai buvo įtempti iki kraštutinumo“, – rašo britų istorikas Alanas J. P. Tayloras (2).