Įvadas
Apibrėžiant intelektualo, menininko sąvoką priskiriama pozicija būti šalia normų ir institucijų, deklaruoti laisvesnį santykį su jomis. Tarp meninio pasaulio žmonių nepasitenkinimas valstybe, valdžia, politikais, nusiskundimai prasta kultūros, meno, menininkų padėtimi beveik įprastas požiūris [64, 33]. Tokio nepasitenkinimo apraiškų bei emocionalių nusiskundimų gausu Pirmosios Lietuvos Respublikos literatų viešajame bei privačiajame diskurse. Moderniojo bohemiškumo tradicijos atstovams tapo tarsi privalu deklaruoti karą su visuomene, jos normomis ir institucijomis, bjaurėtis vyraujančia socialine tvarka [64, 37]. Įvairūs kovos, maišto šūkiai gana dažnai kelti ir Kauno literatų: skelbta kova prieš senąją literatų kartą ir jos kūrinius, prieš netinkamą bevertę spaudą ir literatūrą, miesčioniškumą ir praktiškumą, konkretų rašytoją ar jo kūrinį, skaitytoją ir neskaitančiuosius ir kt. [35, 221–223].