Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje? Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią deimantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu atrodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti... Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams atnešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką. Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasipuošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai piūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas — tasai, kurį drąsus statytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vainiką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pavojuje. (Balys Sruoga, 1941)
↧
Jurgis Baltrušaitis. Eilėraščių rinkinys „AŠARŲ VAINIKAS“ (pirmoji dalis, 1942)
↧