Jurgis Baltrušaitis ir prancūzų simbolizmo tradicija
Literatūrologas Bronius Vaškelis apie Jurgį Baltrušaitį rašo: „Atrodo, jis buvo genamas dviejų nuolatos persekiojančių jausmų: tiesiogiai susipažinti su Europa ir susirasti vietą, kur, atgavęs vidinę ramybę, galėtų kurti“. Gyvenimo pabaigoje tokią vietą poetas rado Prancūzijoje. Deja, jo svajonių išsipildymą nutraukė liga ir mirtis. Apie ateities kūrybinius planus, susijusius su Prancūzija, kuriuos turėjo poetas, savo atsiminimuose rašo ir Zigmas Toliušis. Mane domina J. Baltrušaičio gyvenimo 1939-1944 metai, praleisti Prancūzijoje, jam išėjus į pensiją. Įdomu naujai pažvelgti į jau parašytus poeto rinkinius, jam apsigyvenus Europoje. Šis mažai tyrinėtas tarpsnis liudytų galimus naujus kūrybos pretekstus, deja, nerealizuotus, bet turinčius įtakos Baltrušaičio poezijos visumos recepcijai. Taigi J. Baltrušaitis – ne vien rusų, bet ir prancūzų simbolizmo dvasios reiškėjas. Straipsnio tikslas – atskleisti J. Baltrušaičio poetikos saitus su prancūzų simbolizmo tradicija. Straipsnio objektas – rusų kalba parašyto J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinio „Lelija ir pjautuvas“ prancūziškojo simbolizmo kontekstas. Metodas – komparatyvistinis. Straipsnio naujumas – atskleidžiami mažiau tyrinėti Baltrušaičio poetikos aspektai ir sąsajos.