Idėjinė poezija pas mus turi jau net savo istoriją. Yra įvykęs čia, emigracijoje, stiprus susikirtimas tarp tų poetų, kurie baiminosi filosofinės lyrikos ir jos esmės daugiau ieškojo grakščiame muzikalume ir lengvume, ir tų, kurie daugiau vertino eilėraštyje mintį. Pirmiesiems atstovavo nepriklausomos Lietuvos poetų karta — J. Aistis, B. Brazdžionis, — antriesiems vadinamieji žemininkai, emigracijoje subrendę poetai: A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, K. Bradūnas, J. Kėkštas ir šiųjų į žemininkus įjungtas V. Mačernis, žuvęs karo metu Lietuvoje. Žemininkų vardu kalbėjo „Žemės“ antologijos įžangoj (1951) J. Girnius, prikišęs aniems nepriklausomos Lietuvos poetams, kad jie labai pamėgę laimės, meilės temas, o užmiršę dainuoti apie gyvenimo prasmę, apskritai, vengę gilesnių temų. Į tai atsakė J. Aistis, jog poezija esanti taip skirtinga nuo filosofijos, kaip pienas nuo žibalo... Jie, atskirai paimti, esą geri dalykai, bet, juos sumaišius, gauni niekam netinkamą daiktą, kurio negali nei deginti, nei gerti... (1)
↧
Vincas Natkevičius. Idėjos Jurgio Baltrušaičio poezijoje (1978)
↧