Image may be NSFW.
Clik here to view.
Pradėjęs savo kelią 1912 m. maironiškais ir folklorinės imitacijos eilėraščiais, B. Sruoga jautriai reagavo į lietuvių lyrikos atsinaujinimą. „Tarp jaunųjų <...> pirmoji vieta, be abejo, priklauso Adomui Juodajam (Lastui)“ (1) — rašė jis 1916 m., apžvelgdamas lietuvių lyriką. K. Jurgelionio eilėraščiai jam imponavo „nepaprastu nuoširdumu“, „pašėlusia dvasios laisve“, „jausmo grynumu“ ir stipria improvizacijos galia („Jurgelionis tiktai mirksniu gyvena“) (2). Savo naujoviškų eilėraščių cikluose, parašytuose daugiausia 1915-1917 m. Petrograde ir Maskvoje, B. Sruoga sujungė užsimezgusias lietuvių lyrikoje intymumo, virpančio nuotaikos piešinio, emocinio šūksnio, fragmentiškos kompozicijos ir metaforizacijos linijas, suteikdamas joms nuoseklios meninės programos ir istorinio posūkio prasmę. B. Sruogos poetinė kūryba — svarbiausias pomaironinės lietuvių lyrikos formavimosi veiksnys, ryškiausia jos gairė ir simbolis.
Clik here to view.
