Šiuo straipsniu siekiama aptarti vieną svarbų Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklo „Viršūnės ir gelmės“, tiksliau, paskutinio ciklo eilėraščio „Lopšinė“ poetinį savitumą, kuris iki šiol nebuvo analizuotas. Tas savitumas atsiranda dėl to, kad kompoziciškai komplikuojama ciklo pabaiga, tačiau jis nėra vien kompozicinio-poetinio lygmens, bet turi įtakos viso ciklo, gal net viso rinkinio Tarp dviejų aušrų prasminei struktūrai, jo pasaulėvokos visumai.
↧
Vigmantas Butkus. Vinco Mykolaičio-Putino „Viršūnės ir gelmės“: pabaigos poetika (2010)
↧