VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893-1967), Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J. Baltrušaičio lyriką, kaip ir B. Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę akademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V. Solovjovo filosofiją, nunešusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač. Ivanovo ir A. Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie K.M. Rilkę, žavėjosi O. Wilde'o proza, o gyvenimo pabaigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch. Baudelaire'o posmus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos“. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatine Įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.
↧
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Vincas Mykolaitis-Putinas (1996)
↧