Kazimieras Barėnas. Stasio Santvaro „Buvimo pėdsakai“ (1984)

     Vladas Šlaitas vis įtikinėdavo mane, kad poetas pajėgus kurti tik maždaug iki 50 savo amžiaus metų, o paskui jau baigtas. Šitokius teigimus jis išskaitęs kažkurių filosofų raštuose. Tiesa, jis suminėdavo ir vieną kitą vardą žymių poetų, kurie neįtelpa į tą taisyklę. O ir jis pats, jau senokai peržengęs tą amžiaus ribą, vis dar teberašo eilėraščius. Taigi išeitų, kad amžius nebūtinai vaidina kokį nors lemiamą vaidmenį, ir šitai liudytų eilėraščių knygos mūsų pačių poetų, kurie jau net nebe šiandien sulaukė oficialaus pensininko amžiaus, o vis rašo ir gerai rašo, ieškodami ir surasdami naujų kūrybinių šaltinių ir įsisavindami naujas formas.