Apsakymas
Ryški, kone akinanti šviesa, kurios įklampintas jis matuoja akimis varinius atšvaitus – visi seni, blizgantys daiktai, papuošalai apšviesti saulės atrodo daug iškilniau, tarsi kokioje scenoje. Bet jis ir sėdi čia ant kalno kaip ant kokios pakylos, pačiose aukštybėse, sudėliojęs savo prekes, kone angelas, nužvelgiantis visus vaikščiojančius ir riedančius pažeme, užklotus miesto žemumon grimztančių dūmų. O debesys, tokie barokiški, sodrūs, sunkūs, ritasi virš galvos virtę ornamentais, puošiančiais neregimas bažnyčias, – čia labai daug erdvės žvilgsniui. Taigi pasijunti pakylėta, kunigo rankoje spindinti monstrancija. Taip svarsto Vitoldas, daugybę metų čia praleidęs, bet kiekvieną sykį vis atrandantis šioje vietoje kažką ypatinga, kažką nauja, patiriantis vos ne katarsį, kai pamažu ima rinktis minia, šmirinėja pirmieji pirkėjai. O rytas prasideda labai anksti – pardavėjai skuba užimti savo vietas, kuo geresnes, arčiau laiptų. Apsižvalgo, pastato staliukus, slapčia stebi savo kaimynus, kas jie, iš kur. Daugelis – seni pažįstami, tie patys. Jie iš karto apspinta naujoką kaip neregėtą drugelį, paslaptingą šulinį, kuriame galbūt paslėptos brangenybės, gal liaudies meno kūriniai, varinės vazos, verpstės, stikliniai ir porcelianiniai indai, moliniai ąsočiai, audiniai, gal sidabrinės monetos, atvirukai, gal net koralų vėrinys, retas praėjusio amžiaus pradžios spaudinys, senovinis laikrodis su figūrėlėmis arba net kokios grafienės brangenybių dėžutė. Ir viskas pusvelčiui, nes naujokas dar neišmano senienų vertės.