Niekaip negaliu pamiršti kultūros ministro rinkimų.
Ne dėl to, kad jie užtruko, kad buvo siūlomi keisti kandidatai (gausiai pasnigus, „Facebooke“ į kandidatus pasiūlytas net sniego senis besmegenis). Rinkimai išrodė graudžiai, o gal – kraupiai juokingi, taip pat ir pamokantys.
Juk net partijų programų skaityti nereikia, kad suvoktumei – kultūra daugeliui partijų yra dalykas, nustumtas į paraštes. Gal net marginalija. Tai lemia ir viešosios bulvarinės tendencijos, ir dalies politikų humanitarinė kultūra: siauras akiratis, menkas raštingumas, abejotini oratorystės sugebėjimai (išskyrus, žinoma, senus demagogijos vilkus, turinčius didelę patirtį daug kalbėti ir nieko nepasakyti). Nepamirškime ir „gražaus kalbėjimo“ tradicijos, kai retorinėmis figūromis ir jausmažodžiais apvilktas populizmas priimamas kaip turtingo dvasinio pasaulio raiška ir neabejotinas proto požymis (ir tai tinka ne tik politikams, populizmas jau nebėra tik politinis).
