Apsakymas
Mano tėvas kalba per miegus. Kartais naktį staiga pabundu nuo jo juoko ar kvailo krizenimo gretimame kambaryje – tik jam vienam žinoma, iš ko. Kartais aiškiai girdžiu, kaip jis garsiai kviečia kažką užeiti, plodamas delnais ir klausdamas, kaip kelionė, koks oras ir nuotaika. kurčioje nakties tyloje jo žodžiai skamba taip tikroviškai, kad iš netikėtumo aš net atsisėdu lovoje pakreipdamas galvą durų pusėn – ar neužgriuvo svečiai. Būna naktų, kada jis ramesnis, išvien murma ir vangiai dūsauja, skundžiasi, kad yra labai pavargęs, siaubingai pavargęs nuo visko ir negalįs net pagalvoti apie Ruslaną. Kokį Ruslaną? Rytais nubudęs jis nieko neprisimena, klausinėjamas kategoriškai atmeta savo kalbas ir galop netekęs kantrybės sako, kad reikia tiesiog miegoti, o jei pačiam galvoj negerai, tai nereikia kabinėtis prie aplinkinių. Tada deda kavos puodelį į plautuvę, meta cigaretę pro langą ir išeina į darbą. O naktį vėl ploja delnais, džiaugsmingai sveikina atvykusiuosius, siūlosi paimti šlapius jų lietpalčius ir susijaudinęs aikčioja, kaip visi pasikeitė per tą laiką, kol nesimatė.
