Raitelė be galvos
Keturiasdešimt metelių
gyvenau be galvos ir neprireikė
tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt
kokie greiti jie buvo tie mano meteliai
kokiais įstabiais turiniais iškimšti
o palaimintas gyvenimo naratyve
laurasintija ir keturiasdešimt plėšikų
ir visi ant žirgų net miegot nenulipdavom
o sezame kurį pagaliau prijojau atsivėrei
nuo vienintelio mano žvilgio
netekčių išgaląsto užgrūdinto
mano vardas tau buvo burtažodis
kad žinotum kiek mylimųjų
regėjau iškrentant iš balno iki tave prijojau
ir ką man dabar su tavim daryti
visas tas auksas ir perlai
nesutilps ant mažos moterytės balno
neturiu netgi savo namų kuriuose
galėčiau viską sukrauti
tik vardus kritusių mylimųjų kurie užima širdyje nemažai vietos
DALIUS INGRIDA IGNAS VADIMAS
kitų neminėsiu dėl žemės trūkumo
jų kaulai atsikasa vis
barškinasi į langus gūdžiai imituodami dangiškų fleitų balsus
stengiasi įsigauti į plyną mano sapnų žemę
o kokia ji brangi tūkstantis ir viena
skaistyklos diena už vieną kvadratinį metrą
turiu išsapnuoti išpirkti visus kurie krito
anksčiau už mane sezame –
užsiverk
saldus tavo gundymas
subrandintas ir valandos savo išlaukęs
bet tik ne tai kuri be galvos
be trobos
ilgai laukęs sulauk
galvotesnės –
mano galvelė
bijau
neataugs
Pavasario
Vis kažkur eidavome persmelkti
šio pavasario vis būdavome
verčiami kur nors eiti
slėpt diagnozę kaip paslaptį
kurios mums patiems
nepasakė
keistos būsenos
kai matosi tiktai
tai kas
paslėpta
viskas užsifiksuodavo taip keistai
tiktai iš vidaus tarsi išorės
nebeliko tarsi žiūrėtum į
rentgeno nuotraukos gylį
be specialaus pasiruošimo
kaip interpretuoti
šešėlius
žali spinduliai kvaitulingi
mus gaudė visur kur tik ėjome sako
jie pavojingi tik tiems negyvenantiems
nuo jų prasibundama
tą pavasarį visai pražilai prašei
tave atgimdyti žinojau
kad viskas vyksta kiaurai kad
didžiausi dalykai lengvai
pasidaro
gniuždo tik smulkmenų
šukės niekingos lėkštutės
peiliukai visokie
vaikystėje žaidėm ir žaidėm
namus o dabar štai užaugom
žolės slėpsnos putoja ir spjaudos
aukštai iki pjautuvo
fatališkai kvepia
tai viskas ko reikia
be smulkmenų pelenais
išnešiotų ir dulkėmis virstančių
valandų
žali sielų kaulai kryžiuojasi
įsiskiepija tavo į mano
gimdymo skausmas pasiekia
viršukalnę kai nebeskauda
ten gyvybė atsidengia iki
ugninio tūrio ir tvinsta
į mažą žmogelį nežmoniškos
bangos
tai labiau negu skauda
tai reikia
tiesiog atlaikyti
įsišaknijus į mažiausią
plotelį
kurį savyje aptinki
kaip kitą
pro papartiškai išsilenkiančias
sielos įsčias
pro žaliąją adatos arką į šitą
pasaulį
į šitą visiškai pirmąjį
mums
pavasarį
Veidrodžių
Veidrodėli
ar pajėgsi
man papasakot
apie mane
mano kūnas plonytė
vasaros palapinė
vėjyje virpantis audeklas
košiamas saulės jazmino
nužydinčio
kaip visiškas vaikas
esu su juo sutapusi
išsižiojusi žiūriu į viską
pro kūno tinklelį
o ateik
o įplauk į vienišą mano
buveinę
bekūni vasaros ganomas
eilėraštuk
laikinas palengvėjime
kai išsigryninu kai tikrai
esu išsiliejus toli
už savo pačios ribų
o ateik
o atidainuok man mane
išlaisvindamas nuo visko
ką kiti prie manęs prikabino
valandos
kai sutampu su savim
ir nereikia
nereikia veidrodžių
tai valandos
kai tikrai esu
nemirtinga
o ateik
į mano vienišą
peršviestą galvą
šiąnakt
po langais išprotėjo
jazminas – – –
tokią valandą
svetimas
netgi ateitų
Išdavystės
Išduodi mane
šykšti
išeinanti saule
paklūstame dėsniams
giliai paslėpti
buvo vasaros
kaulai
dabar jau tik pūvančios mėsos
atidengia –
aš nepaklusti kadaise mokėjau
paklust
dar tik mokausi
gelia
išdavystė tavoji
šalnos amarai
ant kelio
dėsniai
gniuždantys
pasiglemžiantys visa kas gyva
kas po to lieka
esu aš be savęs
ta grynoji beveik
neįveikiama
žemė
jau nebegelia
išdavystė tavoji
riedėk sau
pasilieku
ir šviesa
užsidaro many
suskambėdama
žinau
tai kartosis dar tūkstančius sykių
tas daigo
kutenimas
tas žolės šūvis
iš kapo kaktos
ugnine mergele
išriedėk pagaliau
ir dairytis per petį
nekviečiam
žiemkenčiuosim žiaurioji
sesuo
prisikelsim
po sniegais
išsapnavę
šviesą
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 12 (gruodis)
