Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja...
Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti, bendrauti, kad į senatvę turėčiau kuo gyventi. Man dabar atrodo, kad buvau teisus.
Dalį vasarų leidžiu netoli Antalieptės, vadinasi, netoli Senadvario.
Įlipu į valtį. Pradėjęs irkluoti mintyse imu deklamuoti Faustą Kiršą: