Spalio naktį
kažkas čia tamsoj – ką palietus
sustojęs atsisuka vėjas, –
įkvėpęs užuosi, kad lietūs
čia ką tik mylavo alėjas,
kažkas ką tik juokės ir tỹla,
girdėti, kaip rūdys keliauja
turėklais, raudodamos dyla
sūpuoklės, ir vaikui į saują
įspaustas kaštonas jo rankoj
išleidžia šaknis ir pražysta
sapne – čia, kur tau atitenka
beribė rudens karalystė –
kasmet ją iš naujo paveldi,
varinę ir vaiskią, ir gėlą –
jos paupio liūdesį melduos,
apsunkusį vakaro mėlį, – –
mieste, kuris mokos tylėti,
klausaisi, kaip verias kaštonai
ir kalbas už skliauto skylėto
seni angelai
apie žmones
Pirmas sniegas
tu visai kaip kasmet nesuspėjai
pastebėti, kaip tyliai nupliko
kiemo medžiai už lango, kaip vėjas
išnešiojo rugpjūtį iš tyko –
dalimis, kaip vagis jį išrinko
pamažu, po varinę detalę, –
dega zýlė pavargusiam linky
liepai traukiantis lietui iš kelio,
ten pora bėga slėptis į kiną, –
titrai baigsis ir vėl susigūšit,
štai nuo čerpių – raudonų molinių –
braukia debesys bėgantį tušą,
o ruduo tarsi klounas be trupės –
jam sunku, jo čia visad nemėgo, – –
šiandien atvežė tylą prie upės,
į Naujamiestį – pirmąjį sniegą
Svečių sąrašas
tai tyliausia puota kurioje aš buvau
nekalbi ši svita – ne visus pažinau
tas blausus atspindys – tai migla virš vandens
o krante juokdarys – lyg skatikai skardens
jo suvargę juokai iš rudens paširdžių
gal kadaise juokeis – o dabar nejauku
gal ir šoko kažkas – o dabar nenorės
kol minioj pasimes vėl vualis nakties
o liūdniausia užvis – karuselė sena
jau išverkus rūdìs – jau raiša paišina
tik pasenę vaikai glaudžia galvas žirgų
jau senókai supais? – juk matau iš akių
tai tyliausia puota kurioje aš klausaus
kaip vaikystės šviesa ima snigt iš dangaus
tos šviesos apgaubti čia sustoja svečiai
mes tarytum visi – bet tarytum mažai – –
– –
tas žmogus – aš jaučiu – jo greičiausiai nėra
įrašyto tarp mūsų svečių sąraše
juokdarių, duobkasių ir mirties ten nėra
Gruodžio nemiga
tyku tyku – ir nežinai kad tavimi
atsargiai grožisi žiemos pašvaistė
lesykloje kažkas palieka maisto
žibinto šviesai vaikštinėjant kambary
seniai seniai – per gilų sniegą ir speigus
žvangėdamas kalėdiniais žvangučiais
kažkas praėjo – ir turbūt nebūčiau
jo prisiminusi – bet jis dar mena mus
mus užkerėjo krištoliniam rutuly
stebėti lėtą sidabrinį snygį
visi kiti labai kietai įmigę
kol sapno šiurpas veidrodžiu nuslys
tamsos karakulį nusivelka naktis
o paukščiai ryto nusipurto tylą
ir senas šuo dar truputį pražyla
atrodo
prasidėjo
atlydys
Tu giria
tu giria
tavyje kantriai tyko lūšis
tavo paširdžius dengia
pavargę pusiaužiemio pusnys
tavyje taip tyku kad girdėti
kaip krenta spyglys
ir kaip savo gimimą sapnuoja
pernykštis šalpusnis
tu giria
tavimi teka upė kuri
temstant pučia į delnus tau
balzganą vakaro garą
vaikšto paukštis
beribiam žaliam paslapčių kambary
ir burtažodžius savo kuždėdamas
samanai beria
tu giria
tau prie šono vis glaudžias vilkai
ir pavasaris įsčiose tavo
iš lėto atšyla
atviliojai tu jį atkerėjai
ir atsapnavai
paauginus paleisi
ir greitai pamirši šią tylą
Pusiaužiemis
šįryt mieste mūsų
giedra žvarbu ir netikra
tikras tik sapnas
jo viduriu rieda tramvajus
paukštis vis tūpia ant pamiršto gatvėj piupitro
metas pradėti žaidimą
aš būsiu gerda
o tu būsi kajus
vėjas prie stiklo prispaudęs varinę monetą
prieangy speigo mes buriame durų akutę
myli nemyli
regėta o gal neregėta
tylam slaptažodžių garą į dangų išpūtę
metas pradėti dabar
pasakyk užkeikimą
sliūkina rytas kaip kalvis po pustuštį miestą
pučia į ugnį ir lydyti pėdsakus ima
kaldina naują saulėtekį
karštas
nelieski
metas pradėti žaidimą
palesink iš rankos
vieversį grįžusį šitaip anksti kad nežino
laukti pavasario
laukti mirties
ar užtenka
penklinę sniego baltoj paraštėj
būt išmynus
Mes buvome demonai
mes buvome demonai vagiantys miegančių kūnus
ir bėgantys tiesiai į pravirą naktį paliesti liūties
mes buvom ženklai kažkieno nurašyti nuo runų
ženklai pranašaujantys tai kad jau tuoj prasidės
tą vasarą pilnatys buvo didelės skambios varinės
jos gausdavo kildamos – taip ligi pat paryčių
galėjai girdėt kaip tamsoj savo šunkelį skinas
šešėliai raiši atsilikę nuo mūsų pačių
žinojai kad tai prasidės ir kad šitai pajusi
tą vasarą upė sustojo paskui ji nusruvo
pro amą praradusius žmones į priešingą pusę
mes buvome ten
buvom šiltas vasarvidžio gūsis
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)
