Vokiečių literatūros kritikas Schroederis, norėdamas suvokti vokiečių naujosios literatūros ryšį su pačiu gyvenimu, pradeda nuo šios priimtinos premisos: „Kiekviena tikra kūryba yra jos laikų dvasios apraiška lyrinio eilėraščio, pasa­kojimo, dramos forma... Visas dvasinis sąjūdis, dvasinis nusiteikimas, santykiai su Dievu, su artimu ir su gamta, dorinis kartos aukštumas ir žemumas duodasi išskaitomas be vargo“. Epochos dvasia ypačiai išryškėja, kada sugretini kelių kartų kūrybos vaisius. Kintant kartoms kinta žmogaus santykiavimas su metafiziniu ir fiziniu pasauliu, kinta jo pažiūros j literatūrą, kinta ir pati kuriamoji literatūra; kinta idėjiškai ir formiškai.

     Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d’Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai turbūt tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

     ĮVADAS

     Apie Juozo Tysliavos (1902-1961) kūrybą bei apie patį poetą ypač daug buvo rašoma XX a. trečiajame dešimtmetyje. Avangardistiniai jo poezijos bandymai sukėlė nemažai prieštaringų nuomonių. Jis buvo įsitraukęs į Keturių vėjų grupės veiklą, tačiau bendradarbiavimas greitai nutrūko. „Pirmutiniame kultūringame juokų ir satyros laikraštyje Garnys" Tysliava buvo kaltinamas sveiko proto, logikos dėsnių, estetikos ir etikos reikalavimų nepaisymu (24). Žurnalo Karys redaktoius maj. P.Ruseckas taip pat skeptiškai vertino „piemenų poezijos epoką" (29), tačiau Tysliavos rinkinys Nemuno rankose sugebėjo pakeisti susiformavusią kritišką nuomonę ir susilaukė teigiamų atsiliepimų.

     Labai nedaug kas iš tų, kurie 1926 metais nusipirko leidinį Pirmoji lietuvių sporto šventė, įsidėmėjo redaktoriaus Pr. Morkūno pavardę. Ir tik vienas kitas 1928-aisiais galėjo pastebėti bandymą atgaivinti satyros žurnaliuką Ragutis: keturių puslapėlių spaudinys be datos ir be numerio, pasirašytas leidėjo P. Morkūno, nepatraukė prenumeratorių. Tačiau kai tais pačiais metais pradėjo vos ne pamėnesiui rodytis Prano Morkūno verčiamos knygos, visuomenė atkreipė dėmesį į šį literatą.

     Išspausdinęs periodikoje pluoštą savo naujoviškų eilėraščių, K. Binkis žvalgėsi bendraminčių Lietuvoje, kad galėtų bendromis jėgomis išjudinti iš sustingimo ir inercijos lietuvių literatūrinį ir kultūrinį gyvenimą, sudaryti palankesnę dirvą „naujų kelių ieško­jimui“, apie kurį jis buvo užsiminęs „Vainikuose“. Kiekvieną kartą parvažiavęs iš Vokietijos, o dabar ilgesnį laiką būdamas Lietuvoje, susitikęs savo plunksnos brolius, su užsidegimu kalbėdavo apie naujoves Vokietijos literatūros ir meno pasaulyje, propaguodamas ekspresionizmo principus ir karštai ginčydamasis su oponentais. Daugelis to meto tiek vyresniosios, tiek ir jaunesniosios kartos ra­šytojų buvo skeptiškai nusiteikę prieš triukšmingų, nepripažįstan­čių estetinių taisyklių avangardistų programas. Palikęs vyresniuo­sius rašytojus ramybėje („Aš jau prižadu ir su Tavim apie ekspresionizmą nebesiginčyti“ (1), – savo laiške L. Girai pasižada K. Binkis), jis savo dėmesį atkreipė į du jaunus literatus, kurie jau patys nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius avangardinio meno link. Vienas jų buvo K. Binkiui gerai pažįstamas iš prieškario Vilniaus Juozas Petrėnas, tuo metu dirbęs „Kario“ redakcijoje, ir Saliamonas Šmerauskas (vėliau K. Binkio pakrikštytas Saliu Šemeriu), kuris, dirbdamas „Lietuvos“ dienraštyje, rūpinosi jo literatūriniu priedu „Sekmoji diena“. Šiame leidinyje S. Šemerys jau buvo paskelbęs vieną kitą straipsnį apie ekspresionizmą ir keletą savo naujoviškų poetinių bandymų. Šie imlūs naujovėms literatai entuziastingai pri­tarė K. Binkio idėjai suburti kuo daugiau jaunų jėgų ir imtis drąsių žygių prieš provincialų, sumiesčionėjusį Lietuvos literatūrinį ir kul­tūrinį gyvenimą, išjudinti, atnaujinti ir praturtinti jį naujo, veržlaus ir audringo avangardinio meno pasiekimais.

Apie kūrybą ir save

Aušra Jurgutienė. Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą?

Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Būdama kokių dvejų trejų metukų, galėdavau tiktai prieiti prie tėvų turėtos knygų spintos su stiklinėmis durimis ir žiūrėti į knygas, rankas susidėjusi už nugaros, kad neištepčiau stiklo. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis. Knyga buvo kažkas nuostabaus ir uždrausto.

A. J. Kurią reikia saugoti už švaraus stiklo?

V. K. Ir negalima liesti kaip uždrausto vaisiaus. Kadangi mano tėvas (apie jį Astrida Petraitytė išleido knygutę „Knygius Petras Jaunius“, kuri buvo recenzuota „Metuose“) turėjo nedidelę leidyklą, tai visą laiką buvo apsivertęs knygomis. Jo sumanymas leisti JAV lietuviškas knygas nelabai pavyko. Išleidęs keturias ar penkias knygas užsidarė, nes niekas nenorėjo pirkti tų jo leidžiamų poezijų. Bet jis pirmas išleido Birutės Pūkelevičiūtės „Metūges“! Paskui jam teko sunkiai platinti tas savo knygas. Visus jų pavadinimus ir autorius žinojau. Labai anksti išmokau skaityti, ketverių metų. Šeimos interesas, nuolatinis knygų buvimas namuose lėmė, kad visas mano gyvenimas sukosi apie knygas.

A. J. O dabar jūsų požiūris į knygą toks pat? Nepasikeitė?

V. K. Taip, sakyčiau, toks pat. Net ir dabar, kai jau esu pusiau pensijoje ir apgailestauju, kad neturiu daug hobių ar kitokių dalykų, kuriuos mėgčiau daryti, lieka tik knygos ir filmai, kuriuos galiu žiūrėti namuose, atsisiuntusi kompiuteriu. Knyga kasdieniam gyvenimui suteikia daugiau prasmės, nes praplečia pasaulį: iš to vieno kambario, iš vieno namo, iš vienos patirties gali persikelti į daugybę pasaulių. Šiuo metu viskas keičiasi, atsiranda elektroninių knygų. Tokių dar neturiu, nes naujausios jų versijos labai brangios, bet jos suteikia daug galimybių: tekstus galima pasibraukti, programa padeda atsiminti, ką kokiam puslapyje buvai pasižymėjęs. Kol kas elektroninių versijų susilaukia tik populiariausios knygos, iš lietuviškų jau yra Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Pastarojo romano angliško vertimo leidimas jau išparduotas. Kai kas kalba, kad spausdintos knygos atsidūrė pavojuje, kad jos išnyks, bet aš tuo netikiu. Manau, kad visados bus žmonių, kurie mėgsta popierinių knygų kvapą, kuriems patinka laikyti jas rankose, versti lapus ir pan. Manau, kad tai, ką randi popierinėse knygose, yra visai kas kita nei elektroninio skaitymo patirtys.

A. J. Bet juk ne visos knygos plečia mūsų estetinę ir gyvenimišką patirtį. Todėl turim mokėti atsirinkti?

V. K. Tai būtina, nes yra labai daug tokių knygų, kurios nevertos dėmesio. Aš skaitau bent tris keturis mėnesinius literatūrologinius JAV žurnalus ir vieną savaitinį iš Anglijos, kad galėčiau geriau susigaudyti, kurias knygas verta skaityti. Ir vis tiek nelengva susiorientuoti, kartais recenzijos irgi suklaidina.

A. J. Literatūros kritika reikalinga kaip atrankos sietas?

V. K. Taip. Lietuvoje tas sietas net nebefunkcionuoja, nes kiek tų knygų recenzuoti gali „Metai“? Gal dar „Nemune“ ką nors užtinki, „Literatūroje ir mene“. Bet nuvažiuoji į knygyną, o ten jau net nerandi tų knygų, apie kurias skaitei recenzijose. Reikia po visą Vilnių lakstyti, kad jas rastum, o kartais jų taip ir nepavyksta nusipirkti. Atvykusi į Lietuvą per dvi savaites negaliu knygynuose rasti tų knygų, apie kurias skaičiau, kurias norėčiau turėti. Lietuvoje knygos kadaise buvo recenzuojamos daug tvarkingiau negu šiais laikais. Tada už recenzijas, matyt, neblogai mokėdavo, o dabar honorarai menki, tai mažai kas ir rašo. Pasitikiu skelbiamais knygų dvyliktukais ir penketukais, nes, atrodo, iš visų esamų knygų padaroma gera atranka. Bet labai liūdina, kad Lietuvos knygynuose labai mažai lietuvių rašytojų knygų, vyrauja vertimai iš kitų kalbų, kurie man nėra įdomūs.

A. J. Matote problemų ir vertimų rinkoje, per daug populiariosios literatūros?

V. K. Kai apie geresnę knygą pakalbi kokiam įtakingam žmogui, tada atsiranda jos vertimas. Arba jeigu aš ką nors atvežu į Lietuvą, tai dažnai už metų ar kitų jau sulaukiu jos vertimo. Taip buvo su Grahamo Swifto „Vandenų žeme“. Išvertė Laimantas Jonušys. Bet yra labai daug gerų Vakarų knygų, kurios Lietuvos skaitytojo nepasiekia. Kalbėkime tiesiai, leidybą dažnai perpildo šlamštas. Bet, kita vertus, gerai, kad atsiranda ir lietuviškos populiariosios literatūros kūrėjų ir kad tokios knygos turi savo skaitytoją. Esu sakiusi, kad jeigu Herkus Kunčius neskaito moterų literatūros, ją skaityti ir vertinti tenka man. Tokia knyga kaip Ugnės Barauskaitės „Dešimt“ yra populiarioji literatūra, bet kartu joje yra šio to daugiau, kas galėtų būti įdomu kiekvienam skaitytojui.

A. J. O kaip Jurga Ivanauskaitė?

V. K. Na, aš su ja turiu problemų. Po sėkmingos pradžios („Pakalnučių metas“ ir „Mėnulio vaikai“) labai daug iš jos tikėjausi, bet vėliau jinai mane nuvylė. Gal tik kelionių knygos yra geresnės, bet jos pačios kūryba nesužydėjo taip, kaip galėjo sužydėti. Jinai turėjo duomenų tai padaryti. O dauguma vėlesnių knygų yra arba su defektais, arba nuobodžios, arba nepasiekia aukštesnės meninės kokybės.

A. J. Ką turite galvoje, sakydama „su defektais“?

V. K. Pavyzdžiui, romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Kaip galima kurti romaną apie merginas, kurios suviliotos į užsienį uždarbiauti savo kūnu, ir šių patirčių neaprašyti? Vien tik pasakoti apie tai, kaip jos jaučiasi grįžusios ir kaip joms bando padėti socialinės rūpybos darbuotojos ar kitos moterys. Ta knyga yra tarsi ne apie tai, ką jinai žada. Knygos pažadas – „miegančių drugelių“ tema, bet viskas parašyta lyg pro šalį, problema nesugriebta, nepagauta.

A. J. Populiarioji literatūra dažnai manipuliuoja aktualiomis problemomis, bet nesugeba pasiekti jų esmės...

V. K. Panašiai vertinu ir Sofi Oksanen knygą „Valymas“. Gal per daug iš jos tikėjausi. Pagrindinė pasakojimo herojė, išnaudota moteris, beveik nekalba. Vertinant tai kaip traumos aprašymo perspektyvą, tokia būsena suprantama. Bet kai rašai knygą tokia tema, vis tiek bent kas nors toje knygoje turi kalbėti už tą moterį. Nepakanka verstis vien kažkokiais pasakojimo kalambūrais.

A. J. Violeta, grįžkime prie jūsų literatūros studijų. Kaip ir kokias rinkotės?       

V. K. Kaip emigranto vaikas nieko nežinojau apie Vakarų universitetus, jų struktūrą, skyrius ir taip toliau. Įstojau į anglistiką Toronto universitete (Kanadoje) ir jį baigiau. Paskui ištekėjau ir dešimt metų auginau vaikus. O vėliau išgirdau ir susidomėjau lyginamąja literatūra. Man anglistikoje buvo per siaura, nes norėjau skaityti ir prancūzus (Simone’ą de Beauvoir, Jeaną Paule’į Sartre’ą, Albert’ą Camus, Julieną Gracq’ą ir visus kitus), ir austrus, ir vokiečius. Tos literatūros man buvo aukso kasyklos. Dabar Lietuvoje, atrodo, lyginamoji literatūra grįžta į senas vėžes, kur „A“ dalykas lyginamas su „B“ dalyku. Aišku, lyginamoji literatūra turi ir tą komponentą, bet jis nėra vienintelis. Mano studijų metais lyginamoji literatūra reiškė ir tai, kad gaudavome daug daugiau teorijos negu anglistas, kuris visą laiką mąsto, skaito ir rašo tik apie anglų literatūrą. Turėjom galimybę nuklysti net į sanskrito literatūros teoriją, kuri turi net ir lietuvišką žodį „rasa“. Kaip Aristoteliui kūrinys turi sukelti gailestį ir baimę (katarsį), taip ir sanskrito estetikos teorija, kuri daug senesnė už graikų, teigia, kad kūrinys turi sukelti „rasa“ – tokias stiprias estetines patirtis, kad skaitančiojo veidas sudrėktų, kūno plaukeliai pašiurptų. Tik tokį poveikį sukėlęs literatūros kūrinys pasiekia savo tikslą. Toje teorijoje yra aprašyti dar kokie dvidešimt septyni kūrinio poveikiai skaitančiajam. Aš atsimenu tik dramatiškiausius – tuos kūno plaukelius ir „rasa“...

A. J. Taigi po anglų literatūros studijų Toronte pradėjote studijuoti lyginamąją literatūrą, nes ji duoda platesnį akiratį. Daugiau įvairios literatūros ir sykiu daugiau metodologijos. Kokiame universitete tai buvo?

V. K. Viskonsino universitete Madisone. Ir tuo pačiu metu grįžau į lietuvybę, nes kuriam laikui sąmoningai buvau palikusi lietuvius. Man atrodė, kad jie yra niekam tikę žmonės, labai dideli materialistai, užsiimantys apkalbomis, todėl neverti dėmesio. Kokį dešimtmetį aš gyvenau lyg kitoje nelietuviškoje planetoje. Bet prieš pradėdama magistrantūros ir doktorantūros studijas pas daktarą Kostą Ostrauską Filadelfijos Pensilvanijos universitete, kur buvo dėstoma baltistika, išklausiau lietuvių romanų kursą nuo Žemaitės iki Mykolo Sluckio. Tai buvo 1967 metai. Tada ir atgijo mano lietuvybė. Anglistai ir šiandien į mažas kalbas žiūri iš aukšto. O lyginamojoje literatūroje kuo egzotiškesnę kalbą moki, tuo esi originalesnis. Jeigu moki Tibeto kalbą, tai ji dar geriau negu lietuvių. Bet ir mūsų kalba figūravo tarp egzotiškųjų. Nebuvo neigiamo požiūrio į ją, tik teigiamas.

A. J. Taigi K. Ostrausko kursas padarė didelį poveikį. Tada visam gyvenimui ir užsikrėtėt lietuvių proza?

V. K. Taip. Jo paskutinis mano egzamino klausimas toks: kuri buvo geresnė rašytoja – Žemaitė ar Šatrijos Ragana? Aš tuo metu pasirinkau Šatrijos Raganą, o jis palaikė Žemaitę.

A. J. Klausimas provokuojamas.

V. K. Taip, geras klausimas. Skaitėme viską ir daug, per savaitę turėdavau perskaityti penkis romanus.

A. J. O kuo jis labiausiai jums imponavo, patraukė?

V. K. Aš atradau lietuvių literatūrą, rašomą Lietuvoje. Nes iki to laiko neturėjau jokių knygų ir nieko nežinojau apie svarbiausius rašytojus. O M. Sluckio „Adomo obuolys“ jau buvo aukščiausias tuo metu prozos etalonas. Man atsivėrė naujas matmuo, naujas laukas, kurio nebuvau patyrusi ir nežinojau.

A. J. Iš jūsų prisiminimų apie studijas pas K. Ostrauską matyti, kaip ten esmingai ir giliai suplaukė į viena ir sovietinė, ir išeivijos literatūra. Sovietinėje Lietuvoje tuo metu buvo atidžiai skaitoma išeivių literatūra, tiesa, labai slaptai. Tik Sąjūdžio metais buvo garsiai išsakyta idėja apie vieną lietuvių literatūrą. Bet išeivija tokio požiūrio į literatūrą laikėsi jau seniai?

V. K. Taip. K. Ostrauskas domėjosi ir gerai išmanė lietuvių literatūrą, kadangi Pensilvanijos universiteto biblioteka turėjo geriausią lietuvių rašytojų knygų kolekciją. Ir šiandien gal turi geriausią? Toje bibliotekoje dirbo Vincas Maciūnas, jis prižiūrėjo lietuviškus dalykus, kad viskas būtų sukaupta. K. Ostrauskas irgi tęsė ir rėmė tą darbą. Mus Kazakevičius net vadino sovietologais – kadangi domėjomės sovietine literatūra, rašoma Lietuvoje.

A. J. Kokį metodologinį santykį su literatūra K. Ostrauskas jums perdavė?

V. K. Jis buvo senos biografinės mokyklos šalininkas, labiau pabrėžiantis kūrinio tematikos dalykus. Jis nesuprato, kodėl mes kitame kurse šešias savaites skaitėme „Karą ir taiką“. Todėl nuolat klausinėdavo – ką jūs toje knygoje randate, kad tiek daug apie ją kalbate? Iš jo gavau tik informacijos apie literatūrą ir įkvėpimo. Tai nebuvo mažai.

A. J. Pirmieji Jūsų teoriniai santykiai su literatūra – istorinis biografinis, lyginamasis, naujosios kritikos?

V. K. Naujoji kritika buvo ganėtinai senas reiškinys, atėjęs iš penktojo dešimtmečio, iš Cleantho Brookso „The Well Wrought Urn“. Su ja susipažinau jau Toronte. Įvairiose vietose gyvendama ir studijuodama gaudavau įvairių teorinių impulsų. Madisone sutikau žmonių, kurie domėjosi naratologija ir kompiuterių generuojamais tekstais. Vienas profesorius tyrė, kaip kompiuteriu galima patikrinti kritikų nuomones apie literatūrą, kaip atrodytų tekstas, sukurtas pagal jų idėjas. Vėliau jis savo tyrimus apleido, tarsi „nuvažiavo nuo proto“. Paskutinio man atsiųsto jo teksto visai negalėjau suprasti, nes ten buvo tiktai visokie brėžiniai ir „abc“.

A. J. Mokslo apologetikos kraštutinumas? Ir naujojoje kritikoje, ir apskritai septintojo dešimtmečio humanitariniuose moksluose moksliškumas tapo aktualia problema. Labai moksliškai skamba ir jūsų 1984 m. apgintos disertacijos tema „Diskurso tipai ir funkcijos sakytiniame ir rašytiniame pasakojime“.

V. K. Labai teisingai sakai – tada reikėjo įrodyti, kad literatūrologija irgi yra mokslas, o ne kokia pasakojimų istorija. Tapo svarbūs Roland’as Barthes’as, Gerard’as Genette, tarp jų ir Algirdas Julius Greimas. 1976 m. A. J. Greimas atvažiavo į Madisoną dėstyti kurso pagal savo knygą apie Guy de Maupassant’ą, kurį išklausiau. Kursas tęsėsi kokias dvi tris savaites. Kiekvieną vakarą seminarai vykdavo nuo šešių iki devynių, kad į juos galėtų ateiti visi norintys studentai. Tuo pačiu metu pasigirdo ir feminizmo idėjos, kurios mane įtraukė. Man rūpėjo apmąstyti daugelį bendresnių problemų: ir emigracijos, ir moterų. Joms atsakymų ieškojau ne tik savyje, savo patirtyje, bet ir teorinėse disciplinose. Lankiau įvairius kursus. Vien prancūzų literatūros, kuri buvo mano doktorantūros šalutinė šaka, išklausiau aštuonis kursus: „Prancūzų moterų rašymas nuo XVII amžiaus“, „XX amžiaus prancūzų drama“, „Prancūzų autobiografijos“ ir kt. Išeivių problemas geriau supratau tik tada, kai atsirado traumos teorija. Visi išeiviai dėl priverstinio pasitraukimo iš Lietuvos buvo traumuoti. Tai juos padarė tokius, kokie jie buvo. Jie gyveno savo pačių sukurtuose getuose – ir fizine, ir dvasine prasme. Pažiūrėkit į Mariaus Katiliškio arba Alės Rūtos kūrybą (dabar mums nesvarbi jos kokybė, kalbam apie temas ir ką jie rašė). Kiekvienas ilgėjosi Lietuvos ir bandė ją nostalgiškai atkurti. Tik vienas Antanas Škėma rašė kitaip, daug blaiviau ir objektyviau, ir daug daugiau negu kiti. Bet jo kūryba tada buvo atmesta. A. Škėma atvėrė traumos patirtis ir todėl nebuvo suprastas. Panašiai ir R. Gavelį šiandien atmeta Lietuvoj. Man atrodo, atmeta dėl tų pačių priežasčių, kad jo tekstai per daug skaudūs, juose per daug tiesos. Nenorima girdėti tikros sovietinio gyvenimo tiesos.

A. J. Reikia didesnių R. Gavelio pirmųjų romanų, išleistų Nepriklausomybės metais, tyrimų. Bet ar šis autorius nepaneigia nežinia kieno paleisto mito, kad Lietuvoje nebuvo rašytojų, rašiusių į stalčių?

V. K. Iki 1989 m. jis „turėjo stalčių“, Leonardas Gutauskas – taip pat. Apie tai parašyta ir prisiminimų knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Žinau, kad R. Gavelis savo rankraščius buvo išslapstęs po Vilnių, gal ir Druskininkuose jų buvo.

A. J. O kodėl sakote, kad daug kas atmeta R. Gavelį? Juk jūs pati labai vertinate jo kūrybą, ją tyrinėjate.

V. K. Po vienos mano paskaitos „Santaroje“, kuri vyko Čikagoje, bent keturi žmonės sakė, kad jie, pradėję skaityt R. Gavelį, negalėjo jo baigti ir numetė. „Vilniaus pokeris“ esanti šlykšti, baisi knyga. Visur, kur tik važiuoju su pranešimu apie R. Gavelį, visi klausia to paties – kodėl R. Gavelis nemėgstamas Lietuvoje, kodėl jis neskaitomas, atmetamas? Net jo populiarumas esą buvo apgaulingas, jo knygas pirkdavę tik tam, kad galėtų perskaityti tai, ką vadino pornografiniais puslapiais.

A. J. Negalima paneigti, kad tokių skaitytojų nebuvo... Kalbėjote apie traumos teoriją. Gal paminėtumėt konkretesnius jos šaltinius?

V. K. Iš įdomesnių teoretikų būtų Dominickas La Capra, Shoshana Felman, Dori Laub. Prancūzai irgi yra šiek tiek apie tai rašę. Aš apie išeivijos traumos problemas ėmiau galvoti kokiais 1970 m., bet geriau jas supratau tik po studijų metų perskaičiusi minėtų autorių knygas, išleistas kokiais 1989 ar 1990 m., o gal ir dar vėliau. Apie traumas ir atmintį rašo trys jaunos lietuvių literatūros mokslininkės, kurių daktaro disertacijos gynimo komisijose esu dalyvavusi. Dvi iš jų yra baigusios studijas Toronto universitete pas Lindą Hutcheon. Tai Julija Šukys, Violeta Davoliūtė ir Jūra Avižienytė.

A. J. Traumos teorija veda ir prie postkolonializmo problemų. Prieš kokį penkiolika metų atvažiavusi į Lietuvą pranešime „Lengvai pučia keturi vėjai lietuvių literatūrologijoje“ kalbėjote apie naujų teorijų, ypač postkolonializmo, stygių lietuvių literatūrologijoje. Tam didelės reikšmės turėjo jūsų sudaryta knyga „Baltic postcolonialism“ (2006). Šia knyga Baltijos šalių literatūrose ir buvo įteisintas postkolonializmo terminas bei koncepcija. Postkolonializmo teorija universali, o kolonializmo formos įvairios... Vienas dalykas, kai Anglija kolonizuoja Indiją arba prancūzai – Alžyrą. Kitas dalykas, kai Rusija kolonizuoja Baltijos šalis ir Lietuvą. O trečias dalykas, kaip jūs teigiate, kai rusai kolonizuoja rusus, kai kolonializmas egzistuoja pačioje Rusijoje kaip jos pačios reiškinys.

V. K. Anksčiau buvo manoma, kad kolonistai būtinai turi atplaukti per vandenyną... Kad jie negali būti taip arti kaip Rusija prie Lietuvos arba kaip Rusija pačioje Rusijoje. Postkolonializmas buvo taikomas tik trečiajam pasauliui aprašyti. Bet ir iš tokios teorijos daug ką galima pritaikyti kitoms panašioms patirtims. Ypač svarbios yra hibridizacijos, mimikrijos, pavergtojo (kaip jis šneka, kaip save išreiškia) ir kitos koncepcijos. Aš pati dabar rašau apie nacionalines alegorijas, bet straipsnis, kurio tikslas įrodyti, kad antrasis pasaulis iš esmės buvo toks pat, kaip trečiasis, kol kas dar nėra pasiekęs publikacijos formos. Juo norėčiau įrodyti, kad Fredrico Jamesono aprašytos nacionalinės alegorijos, tinkančios trečiajam pasauliui, tinka ir antrajam. O mano nuomone, antrasis pasaulis – sovietų imperija – tebuvo sugalvotas dalykas...

A. J. Trečiojo pasaulio kolonializme yra labai aiški priešo ir pavergtojo takoskyra. O antrajame pasaulyje viskas atrodo tarsi daug sudėtingiau ir painiau, nes priešas vaidina draugą.

V. K. Anglai indams irgi vaidino draugus, teigdami, kad jie juos civilizuoja, neša jiems kultūrą, o apie tai, ką iš vietinių atima, nutylėdavo. Kaip ir sovietmečio Lietuva: nei ji turėjo savo pinigų, nei savo valstybinių ženklų, nei savo armijos, nei savo resursų. Viskas joje – ekonomika, kultūra ir visa kita – buvo valdoma iš centro Maskvoje. Taip, tuomet Lietuvoje veikė nacionalinės mokyklos, universitetai. Tačiau nepamirškime, ką joje veikė cenzūra. Dabar viena jauna estų mokslininkė nori sudaryti „Baltic postcolonialism“ antrą tomą, surinkti jam straipsnius.

A. J. Tai geriausiai parodo, kokie svarbūs jūsų pradėti darbai. Galima apibendrinti, kad jums buvo pažįstamos ir artimos daugelis teorijų: naujoji kritika, naratologija, struktūralizmas, lyginamieji tyrimai, vėliau – feminizmas ir postkolonializmas. Vadinasi, jus patraukė tos teorijos, kurios leido matyti literatūrą gyvenimo kontekste ir padėjo išsiaiškinti praktiškuosius patirtinius dalykus?

V. K. Taip, kurios leido apmąstyti savo problemas ir savo tapatybę.

A. J. Taigi vėliau jums ima dominuoti tos teorijos, kurios literatūrą susieja su gyvenimu ir su paties tyrėjo rūpesčiais?

V. K. Galima sakyti ir taip, nors aš pati apie tai niekada negalvojau. Bet mintis teisinga, taip ir yra. Naujoji kritika lieka tokia pat fundamentali, pamatinė, nors naujų dalykų joje nerasi. Išeivijoje gyvenantiems kritikams lietuviams ji buvo labai parankus metodologinis įrankis, nes ja remdamiesi mes, neturėdami nei archyvų, nei didelių bibliotekų, galėjome paimti atskirą kūrinį ir jį sau turiningai narplioti. Tokia kritikė kaip Audronė Barūnaitė-Willeke beveik nieko apie sovietinio kūrinio kontekstus nežinojo. Bet jei kas užsakydavo jai parašyti ką nors, tarkim, apie Alfonsą Bieliauską, tai jinai pasiima jo knygas, pasideda ant stalo, išstudijuoja ir parašo. Neturėdama jokio atraminio konteksto, leidžiančio įvertinti, ar jis tikrai geras rašytojas, bet įvaldžiusi gerą metodologiją, kritikė padaro jį net didesnį, negu jis yra.

A. J. O jūsų lietuvių literatūros tyrimams buvo reikalingi kontekstai?

V. K. Taip, aš atidžiai seku Lietuvos gyvenimą. Juokinga tai, kad anksčiau man anglistika atrodė per siaura sritis, o vėliau ir lituanistika per siaura nebeatrodė. Dabar gyvenu tarp abiejų. Vakarais skaitau daugiausia nelietuviškus Europos ir Amerikos romanus, nes man lituanistika vėl darosi per siaura. Ypač, kaip minėjau, kai sunku gauti gerų knygų iš Lietuvos arba kai per vasarą galima perskaityti visą metų derlių – ką norėjai ir sugebėjai susimedžioti. Iki Sąjūdžio laikų trejus su puse metų gyvenau Lietuvoje, beveik niekas kitas iš išeivių taip ilgai joje negyveno, todėl turiu daug patirties ir tikrą supratimą apie lietuvišką gyvenimą. Savo kailiu patyriau ir KGB sekimus, ir kitokius „įdomius“ dalykus. Dabar, nors į Lietuvą irgi dažnai atvažiuoju, dar yra ir internetas, bet pagauti literatūros kontekstus darosi sunkiau.

A. J.Žvelgiant iš šiandienos, kokia apskritai buvo lietuvių išeivijos literatūros kritikos situacija? Ar galima kalbėti apie jos tendencijas, raidą? Prisimenu jūsų konceptualų jos įvertinimą „Literatūros lankai: penkiasdešimtųjų metų enfant terriblešiandieniniu žvilgsniu“, išspausdintą 1981 m. „Metmenyse“.

V. K. Buvo koks dešimt kritikų, o tų tikrųjų kritikų su moksliniu pasiruošimu gal dar mažiau. Literatūros kritiką daugiausia rašė iš kitų disciplinų atplaukę žmonės, mėgėjai rašyti recenzijas ar straipsnius. Jie turėjo tam gabumų, bet išreiškė tik savo susidomėjimą ir interesus, nepajėgdami plačiau apibendrinti proceso.

A. J. Vadinasi, išeivijos literatūros kritikus nesunku suskaičiuoti: J. A. Greimas, Rimvydas Šilbajoris, Viktorija Skrupskelytė, Ilona Maziliauskienė, Violeta Kelertienė...

V. K. ...ir Delija Valiukėnaitė, Audronė Barūnaitė, Bronius Vaškelis, tai aštuoni... Suskaičiuosime daugiau, nes Henrikas Nagys turėjo doktoratą, ir Birutę Ciplijauskaitę dar galime priskaičiuoti – bus dešimta. Kaip sakydavo A. J. Greimas, kai jis rašo lietuviškai, tai rašo tik kokiems penkiems žmonėms. Ir visi jie ėjo savu keliu, liko prie savo iš studijų atsineštų teorijų. R. Šilbajoris pradėjo nuo rusų formalizmo ir perėjo iki Jurijaus Lotmano, nieko kito jis nebandė. I. Maziliauskienės mokykla buvo naujoji kritika, vėliau feminizmas. Jos motina buvo labai stipri moteris. Jinai po metų santuokos išsiskyrė su vyru, ištekėjo už kito. Tai vyko apie 1930-uosius, o tada tokių dalykų niekas neišdarinėjo. Ilonos motina tiesiog gyveno feministinį gyvenimą. Mano mama irgi buvo tam tikru požiūriu feministė. Ji buvo feministė su feminizmo fakto suvokimu, nes nuolat svarstydavo, kodėl moterų gyvenimas yra toks, koks jis yra. Mudvi su Ilona laikėmės gana primityvaus feminizmo lygmens, daugiausia analizuodavome moteris veikėjas, jokių prancūziško feminizmo mandrybių, kurias mėgome savo pokalbiuose aptarinėti, straipsniuose nepritaikėm. Toliau Lietuvoj šia kryptimi eina Solveiga Daugirdaitė, Dalia Leinartė Marcinkevičienė, Viktorija Daujotytė.

A. J. Violeta, neabejotinai esate viena iš žymiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų, daug įdomių straipsnių parašiusi, daug teorijų išmananti. Gal tos teorijos jau nereikalingas, praėjęs ir su XX amžiumi numiręs reiškinys? Ar jos dar gali praversti šiuolaikiniam literatūros mokslininkui ir kritikui?

V. K. Aš manau, kad būtina jas išmanyti, jog galėtum pasirinkti, kada ir kurią norėsi panaudoti. Po dekonstrukcijos atrodo, kad daugiau jau nieko nėra, amžinai pranašaujama ir teorijos, ir romano mirtis. Tačiau tai jau gal slenka į istoriją. O jaunas mokslininkas turėtų žinoti, kokia literatūros tyrinėjimų istorija buvo iki jo, plėsti savo akiratį. Turėtų būti daugiau kursų lituanistui, ir ne tik jam, apie teorijų istoriją.

A. J. Dėkoju už pokalbį.

„Metų“ anketa  Požiūriai

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

Kristina Sabaliauskaitė

1. Atsiprašau, bet niekada nekomentuoju ir nevertinu kuriančių lietuvių rašytojų – tai ne autoriaus, o kritikų darbas.

Apie rašytojo vaidmenį visuomenėje – laimė, jog pasibaigė tie laikai, kai kultūra tebuvo ideologinis ginklas ir rašytojas turėjo aiškiai apibrėžtą vaidmenį: ne menininko, o veikiau ruporo, propagandisto ir dargi smarkiai reguliuojamo savojo cecho, „rašytojų sąjungos“, kurios funkcija, kaip ir visoje sovietinėje erdvėje, buvo tiesioginė leidžiamos literatūros turinio kontrolė ir cenzūra. Baigėsi laikai, kai kolegos aiškino, kaip reikia rašyti, tapšnojo vieni kitiems per petį ar rengė literatūrinius teismus neklusniesiems. Būtinybė priklausyti rašytojų sąjungai, privilegijų ir premijų meduoliai, ignoravimo ar draudimų bizūnai ir situacija, kai tiražus lėmė ne paklausa ir autoriaus aktualumas, o jo patogumas ar padlaižūniškumas politinei konjunktūrai – visa ši represyvi nesąmonė, kurios normaliai kūręs laisvasis Vakarų pasaulis nė nežinojo, laimei, jau baigėsi. Dabar rašytojas gali rinktis kokį nori vaidmenį – guru, maištininko, juokdario, filosofo, sentimentalaus ašarotojo, pataikūno, stačioko, ironiškos žvaigždės, psichoanalitiko ar jo paciento... Visiška laisvė, ir tai nuostabu.

2. Nežinau, kokį „literatūros kontekstą“ turite galvoje: kas tai – jau sukurti literatūros kūriniai kaip tautinės literatūros kanonas, į kurį neva reikėtų „įsirašyti“? Ar vietiniai „literatūros pasaulio žmonės“? Manau, nei viena, nei kita negali „cenzūruoti“ – tiesiogiai ar netiesiogiai – tai galbūt daugiau anos, sovietinės epochos paliktas mąstymas; šiandien yra daug daugiau individualizmo, skirtingų pažiūrų ir vertinimų įvairovės. Šiais laikais manyti, kad „literatūros kontekstas“ gali būti kažkoks vientisas, vieningų kriterijų darinys ir netgi galintis ką nors labai reguliuoti, yra labiau saviapgaulė, prarastosios galios pozicijos ilgesys, kartais – dar ir kartėlis, jog šitai nebepavyksta: kritikai kritikuoja, rašytojų karavanas rašo, o skaitytojai – skaito, ir net ne visada „tai, ką reikia“... O galiausiai viską vis vien patikrina laikas. Rašytojai, kurie kuria, galvodami apie „literatūrinį kontekstą“ ir kaip į jį įsirašyti, „apžaisti“, kaip jūs sakote, ar tiesiog įtikti publikai ar kritikams ir patenkinti svetimus lūkesčius, yra iš anksto pasmerkti pralaimėjimui: jie pasirenka lokalią siaurą perspektyvą, konformizmą, o ne autentišką balsą ir pasakojimą, kuris kaip tik galėtų būti visiška priešingybė tuo metu vyraujančiam oficialiam literatūriniam skoniui, bet pasakytų kažką esminga ir nauja. Vienintelis kriterijus, vienintelė tikra cenzūra yra... laikas. Tai jis puikiai išravi grafomanijos piktžoles, po paniekos dulkėmis palaidoja konjunktūrinius įvertinimus ir aukštyn kojomis kartais apverčia ir autoriaus, ir vertintojų intencijas. „Vyšnių sodas“ iš komedijos Antono Čechovo puslapiuose virto tragedija Stanislavskio teatro scenoje, iš pradžių kritikų buvo nušvilptas ir sudirbtas, o šiandien mums yra pasaulinės klasikos dalis... Tekstai turi savarankiškus ir kartais nuo iracionalių aplinkybių priklausančius gyvenimus. Kaimo kunigo Kristijono Donelaičio didaktiniai pamokymai vietiniams valstiečiams, kurių patsai nė neketino publikuoti, ypatingai susiklosčius aplinkybėms virto oficialiu tautos epu. Šitai – kad istorija yra geriausia literatūros vertintoja – būtų pravartu visiems nuolankiai prisiminti. Ir rašytojams, ir „literatūros kontekstui“, kad ir kas jis būtų. Tačiau tai, žinoma, neužkerta kelio diskusijoms ir diskursams – kuo įvairesniems, tuo geriau.

3. Nesupratau, kas tie „mes“ ir kas puola, kad reikėtų gintis? (Juokiasi.) Manęs asmeniškai niekas nepuola ir jokio poreikio gintis nematau. Gyvename laisvame pasaulyje, kur kiekvienas yra laisvas save kūrybiškai išreikšti kokia nori forma ir kalba – tam nereikia jokių leidimų ar palaiminimų. Vladimiras Nabokovas į literatūros istoriją pateko rašydamas angliškai ir apskritai jo santykis su gimtąja rusų kalba buvo labai sudėtingas – kaip įprasta rusų aristokratui, buvo auklėjamas anglių ir prancūzių guvernančių, tad pirmiausia prabilo ir pradėjo skaityti ne rusiškai, o angliškai; vėliau, į gyvenimo pabaigą, pakitus ne tik Rusijos socialinei, bet ir kalbinei tikrovei, juto, kad ta naujoji rusų kalba jam svetima, yra nebe jo. Ar nuo to Nabokovo literatūra prastesnė? Grigorijus Kanovičius rašo rusiškai, tačiau be jo Lietuvos literatūra neįsivaizduojama. Rusiški intarpai jau seniai lietuvių literatūroje ir eseistikoje įteisinti ir ypač pastarojoje laikomi vos ne gero tono ženklu... Jei lietuvis sukurs užsienio kalba kūrinį, kuris bus įvertintas toje kitoje kalbinėje aplinkoje – tai tik sveikintinas dalykas, nes šiaip juk mes, lietuviai, deja, negarsėjame kaip poliglotai. Lietuviškas Andreæ’aus Makine’o variantas mūsų kultūrai atneštų tik šlovės, ne nuostolį: vis vien tai būtų lietuviška literatūra – tik perskaityta pasaulyje aplenkiant vertimo etapą. Man subjektyviai (galiu, žinoma, ir klysti) susidaro įspūdis, kad apskritai Lietuvoje šiuo metu pernelyg rūpinamasi literatūros forma, kalbine raiška ir stilistikos novatoriškumu (tarsi vis dar tebebūtų aktualus modernizmas ir jo eksperimentai), o pernelyg mažai – jos turiniu, naratyvo menu. Taigi, vienintelis „gynybos“ nuo bet ko būdas turėtų būti ne neigimas, o teigtis – geros, pilnakraujės, pasaulinę ir bendražmogišką egzistencinę dimensiją turinčios literatūros teigtis.

Rolandas Rastauskas

1. Turiu Jus nuvilti: į klausimus, verčiančius vienaip ar kitaip minėti kolegų pavardes ar tekstus, seniai nebeatsakinėju iš principo. Be to, vis dažniau pagaunu save atitrūkstantį nuo vietos konteksto, šiam maloniai leidžiant tą atotrūkį ne tik išgyventi, bet ir puoselėti jau ne kaip traumą, o kaip tam tikros vidinės laisvės atmainą. Politiniame Lietuvos teatre „kai kurie“ itin įsijautę mano ir vyresnės kartos plunksnos broliai ir sesės vaidino tragiškai blogai ir už tai sumokėjo didžiausią – mūzų prielankumo praradimo – kainą. Per tą laiką jaunesniųjų šiuolaikinio pasaulio dvasios gaudytojų opusai vis didesniu svoriu užgulė knygynų ir mugių lentynas, aiman, dažniausiai įsiverždami į popkultūros erdvę, modeliuojamą toli gražu ne pagal dvasių à la Dostojevskis ar à la Milašiai pavyzdžius.

2. Gana anksti supratau, kad menininko laisvę lemia „genetinio paveldo“ (t. y. vietos kultūrinės tradicijos) ir pasaulinio konteksto nulemtos vidinės nuostatos. Sovietmetis kaip toks buvo cenzūros tvarinys, tad publikavimo galimybė, jeigu kalbame apie rašytojus, sykiu reiškė jo priėmimą ir – autentiško talento atveju – pasipriešinimą jam. Didžiuma mūsų autorių buvo ir „išjungti“, ir „išsijungę“ iš konteksto. Šiandien faktiškai nebeliko neprieinamų kultūros ar kitokių zonų, bet nuo to niekam ne lengviau – vienintelis „konteksto blogis“ tikram menininkui yra jo įžodinimo, arba atspindėjimo (įskaitant refleksiją) neįmanomybė. Atsivėrusio pasaulio naujuma mus užgriuvo ne kaip tąsa, o kaip negailestinga kruša. Vyksta spektaklis, kuriame mes tik įsivaizduojame dalyvaujantys, nors neturime absoliučiai jokių prieigų patekti į „aparatinę“. Todėl geriausiai kol kas pavyksta „išvarymo projektai“ – įskaitant lietuviškų palydovų išvarymą į visatos trąsas.

3. Pradėjusiems galiu palinkėti sėkmingai pabaigti. Na, o „gynybos strategijos“ dažniausiai byloja apie kompleksus, įvairias depresiją įvarančias (jeigu yra „išvarymas“, tai turėjo būti ir „įvarymas“) baimes ir kitus „intarpus“. Užuot sėdėjus gynyboje, laikas pulti. Gintaras Beresnevičius apie tai kalbėjo be užuolankų.

Ilzė Butkutė

1. Manau, autoriai šiandien yra kaip dar niekad arti skaitytojų. Riba tarp asmeninio ir viešo gyvenimo trinasi, ir šiandien, prisijungę prie „Facebook’o“, plikydamiesi rytinę kavą, galim skaityti žodžius, kuriuos jau siurbčiodamas rytinę kavą ką tik parašė mūsų mėgstamas autorius – Toronte, Tokijuje, Sidnėjuje, ar kad ir kur jis tuo metu būtų.

Koks rašytojo vaidmuo? Turbūt toks, kokį rašytojas prisiima ir kokį sutinka vaidinti. Turbūt visi pažįstame ir labai pilietiškai aktyvių rašytojų, ir labai pasyvių. Kuris kelias teisingas? O ar teisingas gali būti tik vienas atsakymas? Kažkam būti pilietiškai aktyviu – tai peržengti savo prigimtį, savo saugumo ir komforto zoną. Ar visada to reikia? Pavyzdžiui, iš manęs per pastaruosius metus ne sykį reikalavo eiti į gatves, šokinėti minioje su ruporu, kažką skanduoti… Žinot, mane pykina vien nuo tokios minties. Kiek sykių esu kviesta į visokias juokingas ar net idiotiškas TV laidas, nebesuskaičiuoju. Kaskart beprotiškai gera atsisakyti.

Mano virtualusis pavidalas yra labai pilietiškai aktyvus. Tačiau šūkauti gatvėje ar draskyti akis TV studijoje – tikrai ne mano stichija. Esu tykus, mažakalbis žmogus. Man gera likti neatpažintai. Taip gyventi ketinu ir toliau. Tad negaliu smerkti tų rašytojų, kurie apskritai nenori prisiimti jokio vaidmens šiuolaikinėje epochoje.

O šiuolaikinio pasaulio dvasią man gražiai įkūnija Mariaus Buroko tekstai – jie man kalba apie čia ir dabar, tačiau drauge yra savaip belaikiai. Man poezijoje niekaip neišeina atspindėti mūsų dienų, tokie tekstai pas mane tiesiog neateina. Tačiau, matyt, šiokį tokį žingsnį XXI amžiaus link vis dėlto padariau, nes prieš porą metų Marius man pasakė: „Sveikinu, pagaliau nustojai rašyt apie princeses ir karalystes.“

2. Neįsivaizduoju, kaip galima kurti jaučiant cenzūrą, pernelyg rūpinantis dėl konteksto ir apskritai iš anksto galvojant apie būsimą kūrinio vertinimą. Man tai didelė mįslė. Jei pradėjusi rašyti eilėraštį imu galvoti, kas ir ką apie jį pamanys, eilėraštis pasibaido neužbaigtas ir niekada nebegrįžta atgalios. Rašydama bet kokį tekstą, atsiduriu magiškame vakuume (jame esu net rašydama šias eilutes). Čia nėra nei cenzūros, nei ribojančio konteksto. Čia esu tik aš ir iš nebūties suplaukiantys žodžiai, nepažįstantys vertinančio, teisiančio ir žodžius sijojančio pasaulio. Kritiškas protas nubunda vėliau, o kai man jo, to kritiško proto, pritrūksta, samdau kritiškai mąstantį profesionalą (čia jau kalbu apie knygų redagavimą).

Beje, viena iš priežasčių, kodėl knygą „Atleisk savo šefą“ leidau pati, buvo mano nenoras romyti tekstą, naikinti jame glūdinčią pasipriešinimo, maišto jėgą – ką, be abejo, norėjo daryti visos leidyklos, su kuriomis derėjausi. Ta knyga gimė pikta ir ji turėjo būti pikta. Leisti užtinkuoti teksto esmę – tai kelti ranką prieš savo įkvėpimą, kuris, mano galva, apskritai yra ne mūsų, o tik mums patikėta dovana, ir ja džiaugtis galime tik tol, kol ją gerbiame.

Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad viską pernelyg mistifikuoju, kad rašymas tėra amatas, ir kad aš visai be reikalo taip sudvasintai į jį žiūriu.

3. Nežinau, ar būtina gintis nuo to, kas vyksta natūraliai. Kažkoks dirbtinis atsakas, mano galva, atrodytų juokingai. Lai rašo angliškai, jei kažkam patinka – gal toks etapas, o gal tikrai išplauks į tarptautinius vandenis. Aš pati taip pat esu rašiusi angliškai – ir eilių, ir mažyčių novelių. Buvo smagu save išmėginti, o ir tekstas kita kalba ateina tiesiog kitoks – gimtąja nebūčiau taip suraičiusi.

Tačiau pastaraisiais metais darbe kasdien teko kalbėti angliškai, tad poetinis šios kalbos atspalvis nubluko. Ir būtent tuomet, kai kasdien maldavau liežuviu svetima kalba, ėmiau visai kitaip žiūrėti į tai, ką ir kaip rašau lietuviškai. Pradėjau vertinti savo žodyną ir sąmoningai jį turtinti, tapau savotiška žodžių kolekcininke – nuvykusi į kitą Lietuvos kraštą, vis klausausi, ką žmonės kalba, o nugirdusi kokį retesnį žodį kvočiu, ką jis reiškia, užsirašau.

Pastebėjau, kad keistesnius, neįprastus žodžius drąsiai įpinu ir į savo „Facebook’o“ tekstus – nors, atrodytų, neturėčiau to daryti, juk ten viskas turi būti greita, aišku, paprasta. Ir vis dėlto. Pasirodo, ne man vienai graži ta rupi, gyva, sultinga kalba, turinti tiek žodinių prieskonių. Kartais skaitytojai pavadina mane žodžių gurmane, ir visai iš klumpių išvertė užsienio lietuvių žinutė: „Tavo tekstus prieš miegą skaitom vaikams, kad prisimintų, kokia graži ir turtinga yra lietuvių kalba.“ Tačiau jei prieš porą metų man kas būtų pasakęs, kad iš naujo susižavėsiu savo kalba, būčiau įsivaizdavusi, kad tai nutiks nebent gilioj senatvėj – regėčiau save, kuoktelėjusią vyžotą žilagalvę senolę, su pasmakrėj kietai sumazgyta Žemaitės stiliaus skarute, skrebinančią retus žodžius į užrašų knygelę. Ką gi, kuoktelėjau dar nė trisdešimties nesulaukusi, ką darysi. Džiugu, kad bent jau vyžų ir skarutės neprireikė.

Ramūnas Kasparavičius

1. Gal mūsų Žemei reikalingesni poetai kosmopolitai – naudingesni, geriau įsipina į Terra Nostra vainiką? Ką pasakys Braziūnas?

O vaidmuo? Negi rolė? Argi mes aktoriai, ar, neduokdie, režisieriai, ar scenografai? Apibrėžimas „situacija“ man labiau patiktų.

Mane labai nustebino a. a. bendravardžio Ramūno Klimo atskaitos taškas: įdėmus žvilgsnis žmogaus, sėdinčio baidarėje ir plaukiančio, žinoma, pirmyn. Tai kiek neįprasta, bet labai žmogiška, nes savita. Tai ne nuo galvos iki padų išgalvotas Mieželaičio ŽMOGUS tarp Saulės ir Žemės rutulių. Vytautas Martinkus (o gal reikėtų sakyti „Metų“ redakcija) kruopščiai ir jautriai pabaigė R. Klimo „Maskvos laiką“. Gal nebent paskutinis meistro potėpis neuždėtas, gal... Tas paskutinis potėpis gal ir ne paskutinis kontinuumo požiūriu. Kaip tapė, būdavo, Adas Kokanauskis: paveikslas aiškiai baigtas, bet kumščio dydžio nuogas gruntuotos drobės gabalas šviečia. Paklausi, kas čia bus, o jis:

– Dar nesugalvojau.

Ta vėliau nutapyta detalė ypatingo valioro gal ir nesuteikia, bet reikia gi pridengti tą nereikalingą nuogmeną-gruntą.

„Maskvos laike“ tos grynos drobės tarsi ir likę, bet, žinant veikalo likimą, tai pateisinama ir netgi gražu.

Nebūtina jau taip ir taisyti, redaguoti, kad tekstai būtų „kaip visi“. Atmenat Fausto Kiršos:

Iš padangių, iš aukštųjų

Tolimojo taško

Ataskrido baltos gulbės

Ir jas bangos taško...

Tai tarsi jaunatviškas eilėraštis geometrijos sąsiuvinio paraštėje. Ir tobulas tobulasis rimas – it Vlado Šimkaus... O kai „metresni“ pareguliavo, tai tapo:

Iš padangių, iš aukštųjų

Tolimojo krašto

Ataskrido baltos gulbės

Ir jas bangos blaško.

Žmuidzinavičiaus ir kermošiaus kičo konglomeratas. Liudo Giros lygis ir skonis. Negerai, kaip sako estai.

Bronius Kašelionis yra taip išsireiškęs, kiek makaroniškai, neitališkai:

– Jest’ ono kūnasovskoje i ono dvasičeskoje, tak skazat’, ot kūnasa ir ot dvasi. Dvasia, ona, panimaješ, letajet, o gavariat, što jejo vabče net.

Šiuolaikinio pasaulio dvasia, neginčysiu, lietuvių poezijoje atsispindi, maždaug kaip K. Navako. Kaip A. A. Jonyno blakstienos, lūpos, aišku.

Dar didis internacionalinis kosmopolitas yra mano brolis Kęstas, kurio kūryba a l’heure actuelle esti bene dvidešimt septyniomis kalbomis. Tą jis pasiekė laiku ir vietoje prikąsdamas liežuvėlį, kuris jo yra kaip totoriaus – gali papjauti.

Lietuvių dvasią praturtino vertėjas Virgis Baranauskas, įrodęs, kad egzistavo lietuvių literatūra prancūzų kalba. Ją rašė Lietuvos magnataitės, tarp jų ir viena Oginskiūtė.

Reikėtų mettre en relief Romo Daugirdo poeziją. Ji, nors ir nelengvai, bet yra išverčiama į kitas kalbas, nes nerimuota, o tat, pasak A. Bučio, yra šiuolaikiniame pasaulyje privalumas. P. Verlaine’as yra taip išsireiškęs apie rimavimą: „Koks paikas negras sugalvojo tuos dzinguliukus?“ Žinoma, ne negras, o arabas, bet esmės tai nekeičia. Jei rašai rimuotai, rizikuoji likti tik lietuvių poetu. Europoje, Amerikoje rimą turbūt jau pamiršo kaip ir lotynų kalbos kirčiavimą.

„Novís te cantabó chordís...“, pasak Ch. Baudelaire’o.

Romas, apsieidamas be arabiškų dzinguliukų, išleido trylika (sic!) poezijos knygų, kiekvienai suteikdamas naują kokybę.

2. Cenzūra... Kontekstas... Jausti tai lyg ir nujaučiu, bet kad čia kažkaip neaišku... kad kartais daromės skrupulingesni už vokiečius savo abiejų lyčių davatkiškumu... Kaip „apžaidžiu“? Kaip kortomis. Jei netinka, tai aš savo production„namo, namo“. Ir į stalčių, tegu, pasak Cvirkos, „pasicukruoja“. Gal išsivadės šviežumo kvapas nemalonus. Kad tai būtų vien tik tai, gal ne... nes, va, ims ir apie Tamstelę tars jauni literatai jėgų žydėjime:

– Prisigėrė ir apie jaunystės mergas paisto.

Tai gal ir geriau:

– Tu pati, Jolka, pati nusimauk kelnytes.

Pats ir pasitaisyk, kad jau negerai.

3. O kas jau taip ir rašo angliškai? Ar turima omenėj mūsų egzilės jaunieji lūganai ir aboridžynai? Čia nėr didelio baisumo: R. Žemeckis lietuvišką dvasią ir pasaulėjautą yra puikiai išlaikęs, o kalbėti moka šiek tiek ir Lietuva, kai atvažiuoja, jam labai patinka ir gražesnė negu mums čia beveik visiems „krajuje“.

O Algis Budrys? Jo „Šelmis mėnulis“ išverstas į daugybę kalbų kaip ir beveik visi jo mokslinės fantastikos apsakymai, į daugiau kalbų išverstas negu J. Baltušis, bet pasakykite: jeigu „Rocky Moon“ herojė ne lietuvė, tai kas tada lietuvė?

Angliški intarpai, pvz., motto, sakykim, prancūzų poezijoje egzistuoja nuo devyniolikto amžiaus, o gal dar seniau... cituojamas Shakespeare’as ar Chauceris. Tas pat ir rusų literatūroje, pvz., Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“ prancūziškų puslapių-dialogų ne vienas lankas, o juk aprašoma rimta kova tarp šių tautų.

Gal turimi omeny popso dainelių tekstai? O ką jau čia ir parašysi, jei vos vos moki mokyklinę užpraeito amžiaus anglų kalbą su suvalkietišku akcentu? „Jei atvažiavai į Londoną, tai nebūtina kniaukti kaip katei.“ Atseit „Made in Lithuania and in Pabrade“. Galima parašyti „Trainspoting“: vos ne vien fuckmatais, tačiau tam reikia ypatingo autoriaus. Be to, gal tik vieno kito tokio opuso, ne masuotės.

Ir ogulnai: gerai, kad lietuviai jau moka daug įvairių kalbų, kaip antai suomių, švedų, ispanų, katalonų, jotvingių ir prūsų.

Kaip kokie islandai.

Čečėnija netikėtai, bet, matyt, dėsningai įsirėžė į Algirdo Patacko gyvenimą ryškiu, skaudžiu motyvu. Įvykis, jį įtraukęs į čečėniškų kovų peripetijas, buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo apsilankymas Lietuvoje 1992-aisiais – čečėnams kaip tik atkovojus nepriklausomybę.

...mes mandagiai rusus išgrūdom, jiems dar butus Karaliaučiuje statėm, o čečėnai darė paprasčiau: sėda ginkluoti vyrai į „samosvalą“, atakuoja rusų karinės bazės vartus ir – duoda kelias valandas išsinešdinti... Bet nebuvo jokių rusų žudymų – tie, kur nuo seno gyveno, taip ir liko gyventi.

Dž. Dudajevas Lietuvoje buvo priimtas pusiau – susitiko su Vytautu Landsbergiu ir po Lietuvą pavažinėjo, bet valstybinio rango šiam vizitui nebuvo suteikta, oficialių pagarbos ženklų vengta. Ir pats Čečėnijos prezidentas, savo rytietišką dosnumą sumanęs pademonstruoti, nelabai pataikė į vakarietiško stiliaus mėgėjų širdis – štai, aplankęs vieną ūkininką, susižavėjęs tuo žmogum ir jo darbais, ėmė ir padovanojo – motociklą su priekaba... Ta priekaba puikiai įsipynė į skeptikų pašaipas...

...Buvo švenčiama Nepriklausomybės šventė – dar karų ir nuojautos nebuvo, atrodė – neįmanoma, kad kokia nors galybė pasikėsintų į šią stiprią, kovingą, orumą labiau nei gyvybę vertinančią tautą. Štai į didžiulį stadioną daugiatūkstantinė minia susirinko švęsti nacionalinės šventės, visi žiūrovai, ką jau kalbėt apie sargybą, – ginkluoti. Lietuviai svečiai – du Algirdai, Patackas ir Endriukaitis, garbingai pasodinti šalia prezidento specialioj tribūnoj (toj pačioj vietoj, kur vėliau buvo susprogdintas kolaborantas Kadyrovas vyresnysis), o Džocharo vyrukai, savo šautuvus su optiniais taikikliais nukreipę į minią, žvalgosi tarsi pro kokį binoklį teatre... Bet kai šautuvo vamzdis, „šukuodamas“ stadioną, sustojo ties lietuviais, ir garbiesiems svečiams tapo kiek nejauku... Ir pati šventė – ne liūliuojanti, bet kraują kaitinanti. Koncertas kaip koncertas, džigitiški ritmai širdį stipriau verčia plakti, bet kulminacija po visų dainų ir šokių – atviroje platformoje aplink stadioną vežama vilkė. Tai juk Čečėnijos simbolis – vilkė, staugianti naktį į mėnulį! Ir vienu ypu stadione – gal dešimt tūkstančių šūvių į viršų! Po kurtinamo trenksmo – ištisinis parako debesis, dar jo smarsas, į šnerves besigraužiantis... Algirdui tik sukirbėjo: nepavydžiu tiems, kas bandys šiuos vyrus užkabinti... (netrukus karą pradėjusiai Rusijai iš tiesų nebuvo ko pavydėti). Suvalkiečiui Endriukaičiui toks pūstijimas suskaudino širdį, neištvėręs jis ir padūsavo: „Kiek jūs čia iššaudot...“ Bet išdidžiai buvo atsakyta – turim į valias... Tikrai – kai juos nuvežė į kalnus, bevaikštinėjant palydovas mostelėjo ranka į slėnį: va, čia mūsų sandėliai, kovinės atsargos. Algirdas žinojo, kad Dudajevas visus naftos dolerius skiria ginkluotei. O kariuomenė sudaryta taip: pirmiausia Nacionalinė gvardija, t. y. rinktiniai Dudajevo sargybiniai; greta reguliariosios armijos iš šauktinių – kiekvienas kaimelis turi savo gynėjų būrį, kilus pavojui prisijungiantį prie bendrų karinių pajėgų.

Susitikimas su Nacionaline gvardija Algirdui padarė didelį įspūdį. Štai veža juos Dudajevo žmonės per gyvenvietę, gana apšepusią, Algirdui akį dirgina tebekabantys sovietiniai lozungai „Za Rodinu!“ ir panašūs, bet akivaizdu, į tokius niekus vietiniai tiesiog nekreipia dėmesio. Atvažiavus į gvardijos būstinę, Šamilis Basajevas davė komandą išsirikiuoti – tai vis svečių garbei. Be jokios skubos, atsainiai tarsi pasivaikščiodami, koja už kojos sustojo į gana palaidą eilę – bet šiurpuliukai nuo tų atseit vangių judesių vyriškių vis tiek per nugarą perėjo: nuo kiekvieno į visas puses styrojo vamzdžiai, ant diržų kybojo granatos...

Garbingieji svečiai iš Lietuvos buvo ir į pirtį nuvesti, o pirtis priklausė Ruslanui Madalovui, mūsiškio Sergejaus Madalovo, VST generolo, broliui. Kaip daugelis pastatų čia, apšepusi iš lauko ir pirtis; bet viduje viskas kaip ir turi būti. Jau lietuviai rengiasi, ruošiasi pertis, bet nuskamba žinia: atvyko ginkluotų vyrų dalinys. Čečėniškai savitas dalinys – kovingo vado Labazanovo suburtas, kariaujantis prieš rusus, bet nepaklūstantis Dudajevui. Lietuvius nukratė baimės šiurpulys – štai jie, Dudajevo svečiai, užspeisti ginkluotų vyrų, lyg ir Dudajevo priešų, jau suėjusių vidun! Bet rytietiško svetingumo taisyklė nebuvo sulaužyta; vado, juodbruvo čečėno skvarbiu erelio žvilgsniu, jiems pasakyta: pirmi atvažiavot, pirmi ir išsimaudykit, mes palauksim.

...ne visi čečėnai juodbruvi, yra net šviesiaplaukių, mėlynakių. Tai seniausia Kaukazo rasė, archajiškos kilmės. Labai skiriasi nuo gruzinų, čečėną iškart atskiriu.

Algirdo dėmesį, suprantama, patraukė įspūdinga vado figūra. Aukštas, juoda kario uniforma ir, visai netikėta – tarsi ką tik nušveisti batai, lakierkos… O juk aplink – purvynai… Visoje Čečėnijoje rudenį – purvas, gatvėse nepraeisi neišsiterlinęs batų. (Bet namuose – švaru, visur kilimėliai. Įėjęs iškart turi nusiauti. Ten jau moters viešpatija...)

Lietuviai, kiek pėręsi, kiek nesipėrę, skubėjo užbaigti švarinimosi procedūrą. Neilgai trukus jiems teko būti liudininkais – tiesa, iš saugaus gal dviejų kilometrų atstumo – kaip prezidento gvardijos kariai šiuos maištininkus sutriuškino.

O tas maištingasis vadas – sėdėjęs kalėjime, nes nužudė žmoną, aptikęs ją su meilužiu. Ir tarp Dudajevo žmonių sėdėjusių kalėjime nemažai – tokie ten papročiai...

Algirdas lankėsi Čečėnijoje ir tarpukariu – buvo pasibaigęs vienas karas su Rusija, šiai tarsi pasidavus, sudaryta vadinamoji Chasavjurto sutartis, suteikusi poros metų atokvėpį. Tuo laikotarpiu Zelimchanas Jandarbijevas, su oficialiu vizitu nuvykęs į Maskvą, derėjosi su Jelcinu kaip lygus su lygiu. Bet netrukus Rusija Čečėniją vėl klastingai užpuolė.

Algirdui teko tarptautinio stebėtojo vaidmuo, perlaidojant pirmąjį Gruzijos prezidentą Zviadą Gamsachurdiją.

...tą iš Landsbergio kohortos – iš tų, kuriuos nepriklausomybę perestroikos metu atgavusios šalys išsirinko prezidentais... Beveik visi jie nužudyti: Azerbaidžano prezidentas Abulfazas Elčibėjus, kaip įtariama, buvo nunuodytas, autokatastrofoje žuvo Ukrainos Liaudies fronto vadovas Viačeslavas Čornovilas, buvo nužudyti trys iš eilės Čečėnijos prezidentai – Džocharas Dudajevas, Aslanas Maschadovas ir Zelimchanas Jandarbijevas. Gyvas tik mūsų Landsbergis...

Zviado Gamsachurdijos jaunystės situaciją Algirdas su pagarbia pašaipa prilygins vencloviškajai: tėvas – rašytojas klasikas Konstantinas Gamsachurdija, sūnus, studijuojantis Maskvoje, nuosaikiai disidentauja... Bet Zviadas Gamsachurdija buvo prispaustas, teko spaudoje paskelbti atgailos laiškelį... Jo autoritetas po to gal ir sumažėjo, vis dėlto, nepriklausomybės vėjams padvelkus, vėl atgijo – buvo išrinktas pirmuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu.

...bet jis nesugebėjo suvaldyti situacijos, kurią vargu ar galima buvo suvaldyti, įsigijo daug priešų. Pirma priežastis – Zviadas Gamsachurdija buvo kilęs iš vakarų Gruzijos – Mingrelijos... O Gruzija labai marga, gruzinas yra savotiška abstrakcija, nes yra svanai, mingrelai, abchazai, adžarai ir kiti – beveik atskiros gentinės tautybės. Gruzija – nedidelė imperija.

Taigi prezidentas Gamsachurdija buvo nuverstas, turėjo bėgti – atsidūrė Čečėnijoje, Grozne. Čečėnijos valdžia jam skyrė vilą – šiame apšepusiame mieste visai įspūdingą. Algirdas kartu su lietuvių delegacija turėjo progos nuverstąjį Gruzijos prezidentą aplankyti.

...elegantiškas, aukšto stoto, lėtai šnekantis, nenoriai bendravo, be ypatingo entuziazmo. Pavargęs žmogus.

O šalia – žmona Manana, ne tik šeimyninio gyvenimo vadžias į savo rankas paėmusi, bet ir pretenduojanti į įtakos darymą politikoje. Jos temperamentingumas Algirdui regėsis neadekvatus.

Tolesnę Gamsachurdijos istoriją patirs jau iš tolo. Pradėjus Gruzijoje braškėti Eduardo Ševardnadzės valdžiai, Gamsachurdija nutarė grįžti Gruzijon, matyt, vildamasis atsikovoti turėtąjį postą ir garbę. Mananai su sūnumis Cotne ir Georgijum likus Grozne, jis iš pradžių apsistojo gimtojoje Mingrelijoje, Vakarų Gruzijoje, ir paskelbė atkuriąs vyriausybę tremtyje. Bandymas grįžti į Tbilisį buvo nesėkmingas, eksprezidentą ir jo būrį mėginta sugauti ir sunaikinti, jiems teko slapstytis kalnuose. Nelaimei, jam pasireiškė diabetas – klajonėms po kalnus, kai reikėdavo beveik kasdien keisti nakvynės vietą, tapo nebepajėgus. Algirdui tai papasakos Visarionas Gugušvilis, buvęs Gamsachurdijos laikų Gruzijos premjeras, irgi partizanų būrio narys. Vieną naktį, prisiglaudę valstiečio troboje, jie miegojo svečiams skirtame kambaryje, mūsiškai alkieriuje; Gamsachurdija išėjęs į kalnus meldėsi, paskui grįžo, atsigulė. Gugušvilį staiga pažadino šūvis... Taip iš gyvenimo pasitraukė pirmasis nepriklausomos Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija, nenorėdamas būti kitiems našta, nes galėjo žūti visas būrys. Iš pradžių bendražygiai savo vadą palaidojo tiesiog kalnuose – užversdami akmenimis kūną, vėliau perlaidojo valstiečio sodyboje, daržinėje, nesupylę jokio kapo – palaidojimo vieta turėjo likti slapta.

Gamsachurdijos ir Dudajevo santykiai buvo ne tik draugiški – juos siejo bendras likimas, Gamsachurdijos vyriausybė pripažino Čečėnijos nepriklausomybę, tad Čečėnijos prezidentas nutarė – jo pareiga pasiekti, kad pirmasis kaimyninės šalies prezidentas būtų palaidotas kaip pridera. Ševardnadzė su tuo tarsi sutiko, bet, matyt, ši idėja jam nebuvo labai prie širdies – prasidėjo vilkinimas...

Čečėnijos draugams Lietuvos parlamente buvo pasiųsta žinia: reikalingi pirmojo Gruzijos prezidento valstybinio perlaidojimo stebėtojai... Seime tuoj sudaryta tarptautinių stebėtojų delegacija – žinoma, be Algirdo neapsiėjo.

Jie nuskrido į Grozną, rusų tvirtovės vietoje pastatytą miestą, apsigyveno viešbutyje, įkurtame paprasčiausiame daugiabutyje, tik kažkodėl pavadintam „Francuzskaja gostinica“. Kita, Vakarų šalių stebėtojų grupė apsistojo Gruzijoje, Tbilisyje. Šioms dviem užsienio delegacijoms jau įsikūrus, nusiteikus bet kurią minutę dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje, tarp Ševardnadzės ir Dudajevo vis dar vyksta intensyvus susirašinėjimas... Akivaizdu, kad kišasi jėgos, norinčios perlaidojimą sustabdyti. Vakarų stebėtojai, nors Tbilisio viešbutyje ir gyveno visai komfortiškai, palaukę šiek tiek numojo ranka į tą rytietišką betvarkę ir išvažiavo. Kantrybė trūko ir lietuviams – vienas po kito namo iškeliavo ir šie. Liko tik Algirdas – buvo davęs žodį... Ir Vasario 16-oji viešbučio nejaukume atšvęsta, o jokių žinių apie iškilmingųjų laidotuvių dieną ir valandą... Čečėniškajai komandai Algirdas liko kone paskutiniu koziriu prieš Ševardnadzę – jie spaudžia lietuvį parlamentarą rašyti Gruzijos prezidentui laišką, būtinai kreipiantis: „Gluboko uvažajemyj...“ Bet Algirdas užsispyręs nelyg ožys – nerašys taip, nes „nie uvažajet“... Kiek pamygę jį, galiausiai čečėnai įvardijo: „Pravilno postupaješ...“ Visam mėnesiui Algirdas užstrigo Grozne, bet viena buvo gerai – kas kelios dienos aplankydavo Džocharą Dudajevą jo kabinete, kur ilgai kalbėdavosi įvairiomis temomis. Prezidentūra buvo įsikūrusi bene šauniausiame daugiaaukščiame Grozno pastate, vadintame „Prezidentskij dvorec“ (dabar nušluotame nuo žemės paviršiaus). Algirdas įeidavo į prieškambarį, kur keletas Nacionalinės gvardijos vyrukų tai ant sofos, tai ant fotelių išdribę. Matyt, po naktinių operacijų – toji sargyba prie prezidento durų jiems nelyg poilsis. Bet, Algirdui pasirodžius, visi pašoka – mat jis barzdotas, o tai jau čečėnams vyresnumo ženklas, nebūtinai pagal amžių.

Savo „prancūziškam“ viešbutyje Algirdas žiauriai šalo – nebuvo šildoma, jis visą dieną neišsinerdavo iš palto, ir naktį miegodavo su juo. Bet nors pirmąsias savaites nenuobodžiavo – vis būdavo kur pakviečiamas, palydimas, pavežiojamas po kalnus... Štai apsilankė Islamo institute – jį patį pirmąjį įsteigė Dudajevas (va, pirmiausia ne valdžios instituciją, o tai, ką laikė svarbiau už valdžią...). Čečėnų tautos prigimtis jam atsivėrė po truputį, ne tik tiesiogiai, bet ir per išsamius pokalbius su artimu bičiuliu Ruslanu Čimajevu, intelektualu, užsienio reikalų ministru (jau žuvęs).

Pažinimo alkiu niekad nesiskundęs, ir čia Algirdas sau vis primindavo: kaip įdomu! Bet graužė nostalgija, mylimų žmonių ilgesys. Telefoninius skambučius irgi galėjo vertinti kaip atrakciją, nors tarpais gerokai susinervindavo: renka lietuvišką numerį viešbučio kambaryje, jau net nesitikėdamas, kad po pirmo ar bent antro, trečio karto sujungs – prireikia kelių šimtų sukimų, taip ir valandą ar dvi prie aparato gali galuotis, staiga – sujungė! Bet ir pokalbio vidury, vos pajutus atgimstantį ryšį su brangiu žmogumi, staiga ima ir išsijungia. O kaip artimieji tuose toliuos? Telieka rašyti eilėraščius – o taip, poetinis įkvėpimas vienumos valandėlėmis Algirdą vėl ant sparnų kėlė…

...o telefono kriauklėj jūra oš

kaip jūra oš švelnus artumas tavo

kvėpavimas tylus. Bet jau pagavo

mus sūkurys mirties – išplauksiu tiktai aš...

Nors ir pakviečiamas į svečius, pavaišinamas – bet kuo toliau, tuo rečiau – Algirdas netrukus pasijuto bebaigiąs išleisti atsivežtuosius pinigus, teko tenkintis už paskutinius grašius pirkta kvietine duona, nepaprastai skania (beje, iš lietuviškų miltų) ir arbata. Nervinė įtampa vis stiprėjo dėl nežinios: duos leidimą Ševardnadzė, neduos? Jei duos – kiek dar truks? Kaip į tas ilgas „atostogas“ bus pažiūrėta Seime?

...jei taip dabar – mane jau būtų nuskalpavę, tuomet žiūrėta laisviau.

Kad ir kokių būta rūpesčių ir ilgesio, kur kas intensyvesnis nei Lietuvoje gyvenimo džiaugsmas virpino kiekvieną ląstelę. Algirdas bandė „moksliškai“ sau aiškinti: gal kalnų oras taip veikia… Jautėsi žvalus, gyvybingas ir entuziastingas, nors naktys neišmiegotos dėl šalčio, nors Grozne akis bado apšepusios gatvės, bet užtai knygynuose gausybė rusiškos klasikos už kapeikas…

Jau mėnesį bergždžiai pralūkuriavus, staiga žinia – skrendam!

Dar Lietuvai šioje misijoje atstovavo Vytautas Eidukaitis, net Algirdo akimis – avantiūristiška natūra gerąja prasme; šis profesionalas lakūnas ir Afganistane karo metu turėjęs progos paskraidyt, užsitarnaut papulkininkio laipsnį (nors apie tai nemėgo pasakoti). Kilęs iš Suvalkijos, didelis Lietuvos patriotas, kartais net egzaltuotai tuos jausmus reiškiąs. Vikrus, landus, komunikabilus, mokąs tvarkyti keblius reikalus, prieiti ir praeiti kur reikia; su visais, o ypač su Dudajevo šeima, pažįstamas, gelbėjęs šeimos narius kritiškais momentais.

...be jo nebūtume nieko nuveikę…

Štai kaip tuos įvykius aprašo čečėnų rašytojas Deni Muchammadas (dabar gyvenantis Prancūzijoje) savo knygoje, išverstoje į lietuvių kalbą („Šiandien! Rytoj bus per vėlu“, 2008, p. 125–139):

Po kelių dienų Z. Jandarbijevas nepriklausomos Čečėnijos Respublikos prezidentui pateikė sąrašą bendrakeleivių, kurie turėjo vykti su juo į Gruziją. „Šį žmogų iš delegacijos sudėties teks išbraukti, – tarė Džocharas Dudajevas ir riebia linija pabraukė vieną pavardę. – Jei šis žmogus iki šiol gyvas, tai ne jo nuopelnas – tiesiog Dievas dėl kažko svarbaus jį saugo. Jis visiškai neturi žmogui įgimto savisaugos instinkto.“

<…>

„Ir jei, neduok Dieve, jam dėl mūsų kaltės kas nors atsitiks, gėdos neiš-vengsime. Ne, ne, to negali būti. Imk ką tik nori, tik ne jį.“ – „Bet jis pats pasisiūlė!“ – prieštaravo Jandarbijevas. „Aš pasakiau ne, ir neprašyk“, – didelės Džocharo akys iš pasipiktinimo dar labiau padidėjo, jos tarsi svaidė žaibus. Kaip kariškis Dž. Dudajevas nemėgo, kai pavaldiniai jam prieštaraudavo.

– Be jo, važiuoti sutiko kitas tau gerai pažįstamas lietuvis, karo lakūnas Vytautas Eidukaitis. Jis, kaip jo kraštietis, prilaikys Algirdą Patacką.

– Aš pasakiau ne, ir taškas.

– Tai kas tada, tavo galva, žegnosis, ar aš?

– Žegnotis... Kam žegnotis? – Dudajevas iš netikėtumo stačiai nuvirto į krėslą.

– Matote, kai miršta žmogus, nesvarbu, kokio jis būtų rango, musulmonai kelia rankas prie veido ir kalba „DOA“, krikščionys žegnojasi ir kalba „Tėve mūsų“. Aš, kaip musulmonas, negaliu skaityti krikščioniškų maldų ir žegnotis. Dabar tu supranti, kad Algirdas Patackas yra suverenios, europinės, krikščioniškos Lietuvos įgaliotasis atstovas.

– O kitų įgaliotųjų dabar pas mus nėra?

– Yra, bet jie yra iš islamo valstybių ir žegnotis taip pat negali.

– Bet žiūrėk, Zelimchanai, jei šitam lietuviui kas nors nutiks, tai geriau gyvas man į akis nepatek...

Apie tai, kuo ši kelionė jiems visiems gali baigtis, Zelimchanas stengėsi negalvoti. Bet jis negalėjo negalvoti apie Algirdą Patacką. Nejaugi jis toks patra-kęs, kaip jį apibūdino Džocharas? Reikia pasakyti saviškiams, kad nenuleistų nuo Algirdo akių.

<…>

Kol Zelimchanas mąstė, lėktuvas, stebuklingai pernėręs per kalnus, sėkmingai nusileido.

„Aš įdėmiai stebėjau Lietuvos atstovus Algirdą Patacką ir Vytautą Eidukaitį, – vėliau sakė Zelimchanas Jandarbijevas. – Eidukaitis labai tylus, leidžia savo oponentui išsikalbėti, nepatiklus. Patackas – visiška jo priešingybė, nepaprastai guvus, impulsyvus. Ir dabar, kai nežinia, kas mūsų laukia, jis visas švyti. Iškart matyti, kad jis savo stichijoje, pavojus tik skatina jį. Bet, didysis Alache, kaip jis panašus į čečėnus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Net kai jis rodė dokumentus, gruzinai nepatikliai lingavo galvas.“

Rytą vyriausybinė delegacija, vadovaujama viceprezidento Zelimchano Jandarbijevo, susėdo Grozno oro uoste į lėktuvą, įsikėlė ir iš anksto paruoštą cinkuotą karstą. Asmens sargybinis, atsinešęs ką tik iškeptos kaukazietiškos duonos paplotėlį, pavaišino ir kitus – Algirdas akimirksniu prarijo skaniai sotų gabalėlį. Kartu skrido buvęs Gamsachurdijos asmens sargybinis keistu, bet, pasirodo, visai dažnu Gruzijoje vardu – Robinzonas. Palankaus Algirdo dėmesio sulaukė Mirabas K., buvęs Gruzijos parlamento pirmininkas, dar jaunas, fiziko išsilavinimą turintis žmogus, savo dorumu primenantis 6-ojo dešimtmečio rusų disidentus (jis turėjo likti pernakt lėktuve, nes galėjo būti suimtas; visą naktį šalo, nors Ševardnadzės parankiniai buvo žadėję juo pasirūpinti).

Jau nusileidus Tbilisyje, Algirdo akis patraukė neįprastas vaizdas – ant palmių pūpsantis sniegas nelyg vatos gniužulai, o išlipus padvelkė oro gaiva. Jie buvo nuvežti į kažkokį senovinį medinį namą deryboms. Kad reikalai neisis labai sklandžiai, Algirdui iškart signalizavo „Gruzijos pusė“ – karikatūriški – Gogolio plunksnos besiprašantys – personažai, gerai įmitę, Ševardnadzės komanda…

...kaukazietiškas mūsų brazauskinių variantas…

Kai jau Algirdui buvo suteiktas žodis, jis nepraleido progos apeliuoti į gruzinų garbės jausmą – ar ne gėda, kad prezidentas guli svetimoje žemėje!

Algirdas buvo ir gruzinų kaip reikiant pagerbtas – apgyvendintas Berijos rūmuose, iš gryno marmuro, bet nešildomuose, tad alsuojančiuose akmens šalčiu. Užklotų lyg ir gana, bet atsigulęs ton kone marmurinėn lovon sušąli iki gyvo kaulo, užmigti neįmanoma. Tad vėl kėlėsi, ėmė koridoriais, vestibiuliais klydinėt – aptiko armėnų kompaniją, jie, žinoma, tuoj pakvietė į savąją vakaronę, sušildė geru konjaku… Bet teko prikandus liežuvį tylėt – emocingieji armėnai ėmė piktintis čečėnais, tada Algirdas akivaizdžiai patyrė, kokie išbandymai laukia Kaukazo, kaip toli iki santarvės, nors priešas bendras – Rusija.

Kitądien jie vėl susėdo į savąjį lėktuvą, iš Tbilisio perskrido į Zugdidį, Mingrelijos sostinę. Peizažas nykokas, jokio pietietiško spalvingumo – dykvietė, kur teauga viena kita apšiurusi palmė, matyti kareiviai apdribusiom uniformom… Bet – keblumas: į tą kaimo sodybą, kur buvo slaptasis Gamsachurdijos kapas, reikia skristi sraigtasparniu, tik keliolika telpa, tad kas pasilieka? Visi veržiasi skristi; Algirdui ir ausis paskaudo nuo jų karštų kalbų, ginčų, riksmų, net ir kalašnikovu pagrasinant… Algirdui vieta garantuota, o tuo labiau – Robinzonui, vieninteliam žinančiam kapo vietą. Jandarbijevas toj suirutėj mesteli Algirdui: „Prismatrivaj za nim [nepaleisk jo iš akių]“, – iš tikrųjų, jei kas atsitiktų Robinzonui, visa jų misija žlugusi! Algirdas ir laikosi vis prie jo. Staiga privažiuoja žiguliukas, iš jo iššokę vyrai čiumpa Robinzoną, įsigrūda, Algirdas – iš paskos, bet tiek ir tespėjo – važiuoja kartu su nežinia kieno pagrobtuoju svarbiausiu misijos žmogum. Nelyg kokiame holivudiniame trileryje, nieko nesusigaudydamas, Algirdas su visa keistąja kompanija lekia didžiuliu greičiu per duobes… Staiga kita mašina jiems iš priekio, sustoja užtverdami kelią, išsirita keli, irgi iki dantų ginkluoti, barniai, grūmojimai, jie vėl įgrūdami į žiguliuką, šis apsisuka ir – atgal į oro uostą. Algirdas taip ir liko nesupratęs, kas ten ir dėl ko įvyko.

Galiausiai susiruošta skristi, po ilgų ir karštų derybų nutarus – skris aštuoniolika. Bet, sulipus į sraigtasparnį, suskaičiuoja – dvidešimt penki!!! Sraigtasparnis, vos pakilęs, staiga – plumpt visu svoriu ant žemės, Algirdas vos liežuvio nenusikando. Bando pakilti ir vėl – plumpt. Šiaip taip pakilo, bet – kokios garantijos? Kas beliko – Algirdas išsitraukė rožinį, niekas kitas čia jau nepadės... Bet Eidukaičio patyrimas tikrai pravertė. Kai buvo norėta sukti į vieną tarpeklį, jis užginčijo – reikia ieškoti kito... Jau ir temti pradėjo... Bet, Eidukaičiui reguliuojant, surastas tas reikiamas tarpeklis, pasiektas kaimas slėnyje.

Nusileido tiesiog valstiečio kieme... Eidukaitis šnipšteli Algirdui: „Žiūrėk!“, mosteldamas į kalnagūbrius – ant jų ginkluotų žmonių figūrėlės, vietinių. Pirma mintis – galime ir neišskristi... Šeimininkas nuveda visus į daržinę plūktom grindim, jos kampe sustatyti kukurūzų stiebai. Patraukę juos, vyrai ima kasti, ir Algirdas prisideda... Pusmetrio gylyje pasiekia karstą – tvirtą, ąžuolinį, namų darbo. Atidarius pakviečiamas Algirdas – jis, Gamsachurdiją pažinojęs, gali paliudyti, kad tikrai Gruzijos prezidentą, ne ką kitą perlaidos... Lyg pelėsių pūku per porą mėnesių apėjusiame veide Algirdas įžvelgė žaizdos pėdsakus smilkinyje, o kitoje pusėje – kulkos išėjimo žymę. Buvo oficialiai surašytas protokolas, keliais egzemplioriais, su visais reikiamais parašais – čia Zelimchanas pasirodė esąs kietas teisininkas ir derybininkas. Pakrovę tą moliu aplipusį karstą į sraigtasparnį, pagaliau pakilo, atsisveikinę su sodybos šeimininku (su tuo vargšu vis tiek vėliau buvo susidorota). Zugdidyje Gamsachurdijos palaikus perkėlė į savąjį lėktuvą. Algirdas pripuolęs norėjo padėti karstą panešti, bet gruzinas sargybinis grubiai jį sustabdė, stumtelėjo: „Kuda idioš?“ Vienas iš čečėnų liuoktelėjo staigiu šuoliu, ir anas išsitiesė ant žemės. Dar susilaukė ir grasinimo: jei darkart jį pastumsi – būsi negyvas.

...gruzinai daug kalba, mažai daro. Čečėnai nekalba, bet gali staigiai kaip pantera šoktelėti.

Skrendant virš Kazbeko, aukščiausios Kaukazo viršūnės, Algirdas patyrė ypatingą jausmą – lėktuvas pakibo nejudėdamas virš žilojo Elbruso, lyg atiduodamas pagarbą karstui su Pirmuoju Prezidentu, o aplink stūksojo nebylūs didingi kalnynai, padengti sniegu...

Atskridus į Grozną, bekraunant karstą į sunkvežimį, atlekia Manana su sūnumi, gal šešiolikmečiu… Isterijos ištiktas paauglys ima reikalauti tuoj pat atidaryti karstą, jį mėgina numaldyti – geriau palauk, vėliau…

Laidotuvių, numatytų dar po geros savaitės, Algirdas nebegalėjo laukti – nuotykiais buvo persisotinęs. Savo misiją – atpažinimą ir paliudijimą – buvo atlikęs.

Dar keletą dienų išbuvo Grozne. Viešbutyje jį aplankė Dudajevo žmona Ala.

...nepaprasta moteris, tokių daugiau gyvenime nemačiau. Tokia dekabristo žmona.

Rusė, karininko dukra, neišsižadėjusi savo rusiškumo, neperėjusi į islamą, bet – ištikima čečėno žmona, čečėnų labai gerbiama. Ir meniškos prigimties – puikiai piešianti, rašanti gerus eilėraščius. Jos akyse nuo paleistos raketos žus vyras.

Taigi Ala Dudajeva paprašė Algirdo – gal aplankytų Mananą Gamsachurdiją, blogai su jų vyresniuoju sūnumi, tuoj šešiolikmečiu, grasina nusižudysiąs. Algirdas, žinoma, nuskuba pas prezidento našlę, pasikviečia pokalbiui vyresnėlį, bando įtikinėti – privaląs būti vyru, tęsti tėvo darbus… Kelis vakarus jį lankė, vis kreipdamas kalbą į religines temas; jausdamas – svarbiausia tą nervingą vaikinuką šnekinti, atitraukti dėmesį nuo jo paties minčių. Algirdui tie „psichoterapijos seansai“ pačiam brangiai kainavo...

O Manana už visus tuos rūpesčius dėl garbingo jos vyro palaidojimo „atsidėkojo“ kaltinimais Gugušviliui – jisai nužudęs Zviadą. Gugušvilis dėl tų persekiojimų buvo priverstas bėgti į Vakarus, ir iki šiol yra persekiojamas. Žinoma, kaltas jos akyse buvo ir iš Lietuvos atsibastęs Patackas, globojantis tą Gugušvili… Net nusiuntė skundą Lietuvos ambasadoriui Rusijoje Romualdui Kozyrovičiui. Algirdas negalės atsistebėti ambasadoriaus „pareigingumu“ – juk akivaizdu, kad surašyta adekvačiai situacijos nesuvokiančio žmogaus; bet anas tą raštą persiuntė į Užsienio reikalų ministeriją. O juk Algirdas, vykdamas į Čečėniją per Maskvą, buvo ne kartą apsistojęs ambasadoje, ambasadoriaus maloniai priimtas… Jau kone brendo skandalas – Lietuvos Seimo narys dalyvavo nužudant Zviadą Gamsachurdiją! Užsienio reikalų ministras, kaunietis socdemas Virgilijus Bulovas atsidūrė tarsi tarp kūjo ir priekalo – kaltinimai mesti, nors jis pats, atrodė, jais netiki. Teko įsikišti Algirdui Saudargui, po jo pokalbio su Bulavu tas skandalingasis raštas į viešumą nebeiškilo.

Algirdas pats prašėsi iškviečiamas į Gruzijos prokuratūrą apklausai, bet nebuvo atsišaukta.

O Mananos Gamsachurdijos vaidmuo kuo toliau, tuo labiau darėsi problemiškas – ji atkeliavo į Maskvą, tapo Saakašvilio priešininke… Skandalais ir sūnūs pagarsėjo.

Bent keletas Gamsachurdijos vyriausybės žmonių per Lietuvą – padedant ir Algirdui kartu su kitais – emigravo į Vakarus.

O Gamsachurdijos nelemties atgarsiai Algirdą dar pasivys. Prezidentas buvo Grozne iškilmingai palaidotas specialiai įrengtame rūsyje jo gyventos vilos sodelyje. Užėjus antrajam karui su Rusija, vila buvo apgriauta, rūsys nuniokotas, kūnas dingo – pagrobtas ar paslėptas atsidūrė netgi Rusijoje, Rostove, bet po kurio laiko grąžintas Gruzijai. Galiausiai pirmasis nepriklausomos Gruzijos prezidentas buvo gana iškilmingai palaidotas Tbilisyje, tautos panteone.

...žmogus laidotas keturis kartus – kalnuose, valstiečio sodyboje, Grozne-Džochargaloje ir pagaliau tėvynėje...

Šie įvykiai sulaukė plataus atgarsio ne tik Čečėnijoje ir Gruzijoje, bet ir visame Kaukaze. Zviado Gamsachurdijos mirties istorija tebekaitina aistras, jo šalininkai ir priešininkai kaltina vieni kitus jį nužudžius, o Zviado Gamsachurdijos sūnus, tapęs parlamentaru, pasiekė, kad byla būtų atnaujinta. Čečėnijoje, toje archajinėje Kaukazo šalyje, žinios yra perduodamos pasakojimais, jais tikima labiau nei spauda, o ilgainiui tie iš lūpų į lūpas einantys pasakojimai virsta mitais. Tokiu mitu virto ir tragiška pirmojo nepriklausomos Gruzijos prezidento žūties istorija.

Akiratis

Janis Ruokpelnis (Jānis Rokpelnis, g. 1945 m.) – latvių poetas, aštuonių poezijos rinkinių, dviejų rinktinių, dviejų esė knygų, romano „Virtualus Faustas“, biografinės knygos apie K. Skujenieką autorius. Jo kūryba įvertinta keliomis literatūros premijomis, 2000 metų Baltijos asamblėjos premija skirta už rinktinę „Lyrika“ (ją 2005 m. į lietuvių kalbą išvertė V. Braziūnas).

Gundega Repšė (Gundega Repše, g. 1960 m.) – latvių rašytoja, menotyrininkė, daugiau kaip dviejų dešimčių prozos, esė, interviu knygų autorė. 1999 m. ji išleido interviu knygą „Amžiaus pabaigos žvilgsnis“, o 2012 m. paskelbė panašios stilistikos knygą „Rašytojai YRA: amžiaus pradžios žvilgsnis“, kurioje diskutuoja su įvairių kartų ir žanrų rašytojais, kur link nepriklausomybės metais pasuko latvių literatūra, kokia jos kūrėjų misija XXI amžiuje.

– Ar tavo gyvenime egzistuoja ryšys tarp meno ir moralės?

– Taip, jis netgi pernelyg tvirtas. Tikinčiam krikščioniui tai natūralu, nes abraomiškas religijas ir moralę sieja tvirti ryšiai.

– Ar teigi, kad moralės klausimai tau tapo svarbūs nuo tos akimirkos, kai tapai krikščioniu?

– Ne, intuityviai tai jaučiau visada. Rašytojas juk prakalbina įvairias dvasias ir skirtingas jėgas. Nuo hipių laikų gyvas įsitikinimas, kad rašytojas privalo atspindėti ir aplinką, ir moralinę būseną, ir laiko dvasią. Tačiau mene, kažkur teko skaityti, esti du žalingi dalykai – moralizavimas ir iliustracija. Aš tam visiškai pritariu. Klausimas sudėtingesnis, kai kalbame apie prozą, nes autoriui, kaip žinoma, reikia mylėti ir savo neigiamus herojus, kad jie gyventų. Prozoje svarbiausia charakteriai, kurių į jokias moralės normas neįsprausi. Žmogus juk toks prieštaringas ir, kaip žinoma, – pats siaubingiausias, kas pasauly gali būti.

Įžvelgiu, kad kiekviename žmoguje, tai tinka ir rašytojui, įvairiomis proporcijomis yra visko, ką turi žmonija. Jeigu pradedame demonizuoti kruvinuosius diktatorius, pavyzdžiui, Pol Potą ir Hitlerį, jeigu ieškome kokių nors ypatingų požymių, jų nerandame. Net patys žiauriausi maniakai kaimynams atrodė visiškai normalūs ir paprasti žmonės. Ne veltui pasaulis sukurtas kaip ypač spalvingas, jame ne vien balta, juoda spalvos. Jeigu kiti mano, kad genialiausias menininkas yra gamta, aš sakau – genialiausias menininkas yra Dievas. Tai reiškia, kad meno ir moralės ryšiai yra kažkokiame metafiziniame, nemoralizuojančiame lygmenyje. Man patinka Jacques’o Maritaino mintis: svarbu yra šaltinis, o ne jo produktas. Žodžiu, reikšminga yra tai, koks yra menininkas, jo esybė ir pasaulio suvokimas.

– Ar menininko atsakomybė neperžengia jo paties meno kūrinių ribų, ar dar kokia kita atsakomybė glūdi už jų?

– Aš dažnai tvirtinu, kad tai žanro klausimas. Vis dėlto manau, kad moralė yra publicistikos, eseistikos baras. Man pačiam tai mėgstamiausias dalykas jau nuo mokyklos dienų.

– Todėl ir klausiu – ar rašytojas yra atsakingas ne vien savo literatūriniu darbu? Ar tu jautiesi kuo nors kaltas, kad Latvijoje susiklostė tokia bloga padėtis?

– Manau, kad rašytoją nuo ne rašytojo skiria tik įgimtas talentas. Bet rašytojas atsako kaip bet kuris žmogus Dievo akivaizdoje. Pavyzdžiui, diskusija apie Vilį Lacį. Juk visiškai aišku – kaip žmogus jis yra nusikaltėlis, čia neverta nė diskutuoti. Sako, jis bijojęs. Bijojęs Višinskio, Berijos, Ježovo ir Jegodos, visų bijojęs.

– O gal rašytojas turi trigubą atsakomybę?

– Taip, galbūt sovietinėmis ir posovietinėmis aplinkybėmis, kada jis buvo stabas ir nežinia kodėl moralinis autoritetas. Beje, tos moralinės kategorijos dažnos jų kūriniuose, bet gyvenime jie buvo konformistais. Aš turiu omeny socializmo stovyklos rašytojus. Jie sėdėjo visuose Komunistų partijos centro komitetuose. Vieniems tai sekėsi sklandžiau, kitiems – prasčiau, bet taip buvo suvokta Sovietų Sąjungos politika. Savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ šešiasdešimtmečio proga vienas laikraščio bendradarbis pasakojo, kad 1950-aisiais Stalinas išsikvietė Konstantiną Simonovą ir pasakė, jog būtinas opozicinis ir liberalus literatūros organas, kuriam ir vadovautų Simonovas. Todėl mums buvo leista turėti „Literatūra un Māksla“. Kad nuleistų garą.

– Ar dabar galima daryti tokią išvadą: jeigu rašytojas praranda autoritetą, vadinasi, atitinkamai mąžta jo atsakomybė?

– Aš vis dėlto manau, kad ir tie pasaulinio garso rašytojai, kurie pasirašo įvairiausius laiškus, yra atsakingi kaip bet kuris žmogus. Noriu priminti nepagrįstus priekaištus dėl atseit latvių viensėdiškumo. Tai juk žmogaus šimtmečiais puoselėta individuali saviugda ir jo asmeninė atsakomybė. Ne kažkokia kolektyvinė atsakomybė, būdinga rytiečiams. Keiktas ir bartas individualizmas skelbia visišką individo atsakomybę už save.

– Gerai, asmeninė atsakomybė. Rašyki ką nori, tai tavo atsakomybė. Bet literatūra dažnai buvo tiek ideologijos įrankis, tiek ideologijos duobkasys. Ar tai, kokia pastarųjų dviejų dešimtmečių ideologija vyrauja Latvijoje, turi ryšį ir su rašytojo atsakomybe?

– Mielu noru prisiimu bet kokią atsakomybę, žinoma. Man labai nepatinka, kai viešai pasirodo įtakingi rašytojai ir aiškina, kad jie nedalyvavo valstybės apvogime. Daugelis paprasčiausiai neturėjo galimybės. Keista, kai manoma, jog už viską atsakingi yra tik politikai, kuriuos išrenka pati tauta. Man gaila, kad žmonės nepažvelgia į veidrodį – tie politikieriai, valdininkai esame mes patys. Ši ištarmė man atrodo labai tragiška – tai latvių tautos sunaikinimas. Bendras. Deja. Aš vis dėlto pasiremsiu Biblija, kuri skelbia, kad Dievas neteisia žmonių atskirai, o tautas. Ir už vadų nuodėmes.

– Pasvarstykime – už ką, už kokias nuodėmes, kurios tarsi sunkesnės nei kitų tautų?

– Šis klausimas man irgi neduoda ramybės, nes nesurandu priežasties, skiriančios mus nuo Estijos ir Lietuvos, kurioms vis dėlto sekėsi geriau.

– Ar latviai per dvidešimt nepriklausomybės metų išmoko suvokti save? Ar jie tik sugebėjo atsisveikinti su savo praeitimi?

– Ne!!

– Ar čia neslypi ir rašytojų atsakomybė? Kažkas nepadaryta?

– Kai iš Mokslo namų Laisvės gatvėje iškėlė Istorijos ir filosofijos fakultetą, jie, studentai ir profesoriai, išsinešė ir savo talismaną – Pėterio Stučkos* portretą. Tai rodo, jog šie žmonės mąstė anapus gėrio ir blogio.

Šiame fakultete mokosi apie septynis šimtus studentų. Dalis jų – istorikai. Kasmet parengiama šimtas septyniasdešimt politologų. Sakyčiau, kad ta eisena su P. Stučkos portretu buvo istorikų reikalavimas.

Bet kurios tautos istorija remiasi mitais, ir jie būtini. Pavyzdžiui, Bastilijos paėmimas. O mums, kaip ir anksčiau, vis dar neaišku: kas buvo latvių šauliai, o kas – raudonieji šauliai.

– Istorikai irgi bailūs. Sunku patikėti – kaip ir anksčiau.

– Taip, keisčiausia, kad baimė valdo net akivaizdžius dalykus. Pavyzdžiui, skaitant ketvirtojo dešimtmečio atsiminimus ir memuarus – Mandelštamą, Achmatovą, Gumiliovą, Geršteiną. Koks juose atsiskleidžia latvis? Geršteinas rašo, kad jo namuose Daugpilyje reikėję kalbėti tyliai, nes už sienos gyvenę latviai. XIX amžiaus menševikų lyderio Golco memuaruose – latvių šaulė rausėsi „parašoje“, ar ten nėra kokių nors slaptų popierių. Ir dar kinai. Aš jau seniai stebiuosi, kodėl jiems nepriekaištaujama, nes jie dalyvavo revoliucijoje taip pat aktyviai kaip latviai. Jie dingo, grįžo atgal, o latviai tęsė veiklą. Be to, latviai prisijungė prie generalinės linijos. Išskyrus kelias nuotraukas, tarp latvių nebuvo nė vieno trockisto. Aišku, kad mašina sumalė visus, ir čekistų vadus, bet keistas trečiojo dešimtmečio Stalino posakis, jog latvius labai lengva įbauginti. Jis nemylėjo trijų tautų – latvių, žydų ir lenkų. Bivoras rašė, jog galėjo gyvuoti nerašytas įsakymas – visuose čekistų organuose šioms trims tautybėms skirti pastebimas pareigas, kad savo tautose sukeltų pyktį. Čekistų gretose latvių ir žydų buvo nedaug – 3,5 procento. Ketvirtajame dešimtmetyje. Visi nežinia kodėl prisimena, kad žydai buvę bolševikų pusėje, bet pamiršta, kad visi menševikų ir eserų lyderiai, tarp jų ir kairieji eserai, kurie dalyvavo demokratiniame judėjime, taip pat buvo žydai. Kodėl tai neįvertinta? Faktai visiems žinomi, bet jie – skeletai mūsų spintoje.

– Kodėl tęsiasi šis slėpimas? Vis dar bijomasi? Ko? Ar ne savęs?

– Arba – legionas. Tai buvo mobilizacija. Tiesiog totali mobilizacija. Net atsidavę liberalai ir Latvijai palankūs žydų kilmės rusų režimo priešininkai tebekartoja, kad latviai ją pasirinko. Tai nebuvo pasirinkimas. Poetas Dzintaras Suodumas sakė, kad tie, kurių artimuosius išvežė į Sibirą, susibūrė į policijos batalionus. Tai buvo konkreti motyvacija – išlaisvinti savo artimuosius.

– Matai, galėtume neieškoti tamsiųjų mūsų mentalumo pusių, nesiknaisioti praeityje, nekalbėti apie tai, kad enciklopedijose dingsta įrašai, jog žmogus buvo TSKP narys, jeigu Latvijos nebūtų ištikęs krachas ir totali degradacija. Vis dėlto reikia ieškoti ir dvidešimt metų nieko nereiškia.

– Degradacijos niekur netrūksta. Sovietmečio palikimas – vagystės. Hernhutiečiai** vis dėlto atpratino žmones vogti dvaruose ir bažnyčiose. Nevalia būdavo vogti net iš vagies. Skatintinas pavyzdys, ko mes nė vienas nenorime pripažinti savyje. Kaip ir savo silpnybių. Kitiems teisės turėti silpnybių nepripažįstam, bet ne sau, nes mes žinome motyvaciją ir save pateisiname. Kitų žmonių motyvai mūsų nedomina, mėgaudamiesi juos teisiame.

– Kodėl? Ar ne todėl, kad nėra žmonių, kurie dėl ko nors apgailestautų? Arba bent pasipasakotų? Taip, bendradarbiavo, taip, buvo priverstas įskųsti.

– Visa tai turėjo ryšį su tuo, jog Tautos frontas ir Atgimimas buvo susiję su liberaliaisiais komunistais.

– Mes nenorime savęs skaudinti ir toliau nieko nebeprisimename?

– Dėl ko kovojo šauliai Pirmajame pasauliniame kare? Padėka už Penktųjų metų revoliuciją? Ką suversti vokiečiams, kurių trisdešimt tūkstančių buvo Rusijos armijoje, – baudžiamąsias ekspedicijas? Jeigu kalbame apie kažkokią atsakomybę, tada atsiranda žmogus, kuris ją prisiima. Pavyzdžiui, Mikelis Valteras***, jam niekas nepriekaištavo dėl provokiškos laikysenos, o jis ėmė bliauti – už ką jūs kariaujate? Juk tiems latvių šauliams nieko nebuvo pažadėta – kur pasirašyta sutartis? Nė latvių mokyklos, nieko. Tiktai 1916 metais įkurta latvių gimnazija. Į vieną vietą buvo surinktos geriausios tautos pajėgos, nes taip paprasčiau sunaikinti. Romieji estai irgi buvo sumanę suformuoti pulkus, bet sumoję, kad tai būdas išnaikinti tautą, susilaikė. Istorikų pareiga pabaigti su Briedžiu, Bangerskiu**** ir kitais. Tas pats nutiko ir su Bermontu. Jis norėjo eiti padėti Judeničiui, jo neleido, kad baltieji nenugalėtų. Už Petrogrado gynybą aukščiausią apdovanojimą gavo Stalinas. Kieno iniciatyva? Labai įdomios šios dvi pusės, tai užduotis mūsų istorikams. Kam mums tie pulkai, jeigu jie neišaiškinti?

– Jie teigs, kad nėra poreikio?

– Absurdas, kad komunistai teistų komunistus. Komunistai dėjo Latvijos nepriklausomybės atkūrimo pagrindus. Bet kiti niekaip neatsisveikina su praeitimi.

– Su praeitimi neatsisveikiname, bet į globalinius procesus įsitraukiame kaip stropūs moksleiviai.

– Ir ačiū Dievui! Abiejuose pasauliniuose karuose nugalėti padėjo amerikiečiai. Bet jie susilaukia piktų pareiškimų ne tik iš Sovietijos – visos Europos intelektinis elitas neapkenčia amerikiečių. Taigi pykčio porcija – dviguba. Bet Clintonas buvo tas, kuris atvedė mus į NATO. Jeigu taip nebūtų nutikę, šiandieną mūsų reikėtų ieškoti Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje.

– Kalba ne apie tai, ką buvome priversti daryti, o apie būdą, kaip įtikome.

– Mes privalėjome paremti savo sąjungininkus. Ir karius išsiuntė visi, net promaskvietiškasis Ukrainos Kučma. Aš manau, kad tai atsipirko, nors buvo ir sunkus pasirinkimas. Argi savo protėvių istorijoje apskritai kada nors galėjome rinktis tarp gėrio ir blogio? Visos Baltijos valstybės siuntė savo pagalbą.

– Vis dėlto dvasinė tamsa nė vienoje Baltijos valstybėje nėra tokia niauri kaip Latvijoje. Aš ieškau priežasčių. Ko gero, daugelis žmonių jautėsi pažeminti, kad jų vardu buvo palaikyta kitos žemės okupacija.

– Kiekvienos Baltijos valstybės gyventojų sudėtis yra labai skirtinga. Ir intelektinis lygis. Man tai pasakė Knutas Skujeniekas, septyneri lagerio metai jį visaip ištreniravo – pasirodo, latviai yra kur kas mažiau išsilavinusi tauta nei estai. Be to – suvaržyta. Tartu universitetas gyvuoja nuo septyniolikto amžiaus (Rusijoje – tiktai nuo aštuoniolikto) – jis „iškočiojo“ visą tautą. Jaunalatviai juk atėjo iš Tartu ir įvykdė milžinišką dvasinį perversmą Latvijoje. Keli žmonės! Latviams universitetą įsteigė 1919 metais. Kas? Pagyrūnai. Nesvarbu. Surinko, sulydė kažkokias mokymo pajėgas iš užsienio, iš bet kur. Taip susiformavo pirmoji mokslininkų karta. Ji emigravo. Visa techninė inteligentija. Penkiasdešimt penki procentai liuteronų kunigų išvyko. Į jų vietą atėjo raudonosios profesūros atstovai. Sulig tuo dingo visos mūsų intelektinės pajėgos. Maskvoje, Leningrade mokslo pajėgas papildė išėjusieji iš lagerių ir kalėjimų, ir jie išliko. Latviai buvo priversti palikti savo žemę amžiams. Tai, kas buvo sukurta ketvirtajame dešimtmetyje – kalba, literatūra, menas – visa tai nutraukė ir sunaikino okupacija. Visose intelektinėse srityse. Devyniasdešimt procentų tremtinių buvo inteligentai (tuomet inteligentais laikė ir vidurinės mokyklos auklėtinius).

Latvija iki Antrojo pasaulinio karo buvo liuteroniška. Katalikiškoji Latgala dar nebuvo taip integruota. Dabar mes turime protestantiškąją Estiją, katalikiškąją Lietuvą ir polikonfesinę Latviją, kur praktiškai po tiek pat yra liuteronų, katalikų ir stačiatikių. Todėl pas mus nėra nė vienos tradicijos. Kalbu ne apie tikrą tikėjimą, o apie tradiciją ir vertybių orientaciją. Štai aš ieškau atsakymo, bet negaliu rasti. Ir etniškai esame labai suskaldyti, palyginus su tarpukariu. Rusai ūkiškai yra daug veiklesni. Kadangi buvo išstumti iš politinės veiklos, jie ir pasuko į šią sritį. Latviai, kaip žinome, niekada nebuvo prekybininkai, veikiau – bankininkai. Kristapas Bergas pastatė Bergo turgų priešais latvių krautuvininkus, ir po poros savaičių jis buvo pilnas žydų. Latviai buvo bankininkai ir smuklininkai. Ir, žinoma, valdininkai.

– Tad tu manai, kad visa tai yra istorinis pasmerktumas?

– Svarbu, kas tai istorijai vadovauja. Kas vadovauja tautos istorijai.

– Ir kultūros istorijai. Arba, pasak tavęs, rašytojai nebuvo pajėgūs priešintis visuomenės posūkiui į pramogas, o ne į meno galią.

– Taip, tai man kultūrinis šokas. Kaip ir tikra latvių tautos zoologinė neapykanta kultūrai, kuri išaugo būtent pastaraisiais metais!

– Man vis dėlto atrodo, kad sąmonės degradacija įvyko kartu su niekingu rašytojų siekiu parsiduoti už bet kokią kainą, o ne išlaikyti lygį.

– Vis dėlto niekad mūsų literatūros istorijoje nebuvo į tiek daug pasaulio kalbų išverstų latvių literatų kūrinių. Man nesvarbu, kokiomis priemonėmis tai įgyvendinama. Normalu, kai esti draugai, sėkmingiau viskas vyksta, kai būna grupuotės. Taip yra visame pasaulyje.

– Ne apie tai kalba, o apie pramogų invaziją ir mūsų nesipriešinimą, kai naikinami meno kriterijai.

– Įdomu, kad tu užtari snobų sluoksnius.

– Aš užtariu meną, o ne kokius nors sluoksnius.

– Užtarti galima tik savo kūriniais. Ir tokių – rimtų – niekas neskaitys, visiems reikia pigių pasakėlių, taip, pramogų. Toks pareikalavimas.

– Ar dvidešimt nepriklausomybės metų išsijojo naujus kriterijus, kokybę, kad literatūrinis kūrinys nebūtų vien prašmatniai įpakuota prekė? Normalu, kai kiekvienas šimtmetis aiškinasi santykius su menu.

– Kiekviena meno sritis turi savo likimą, negalima kalbėti apie meną apskritai. Poezijai vienas, prozai – kitas. Mano gyvenime niekas nepasikeitė, viskas taip, kaip sovietmety – kaip ir anksčiau nesu asmeniškai pažįstamas nė su vienu iškiliu politiku ar oligarchu, nesu kviečiamas į oficialius renginius, net Kultūros ministerijoje. Viskas taip pat. Mano aplinka specifinė. Bendraamžiai literatūroje beveik išmirę, bet kadangi daug metų užsiimu redagavimu ir literatūrinėmis konsultacijomis, tad dažnai tenka pasikalbėti su jaunosios kartos žmonėmis. Bet be ypatingo bičiuliavimosi. Ir savo geraisiais, aštuntojo dešimtmečio metais, kai daug gėriau, buvau asocialus, neintegruotas elementas. Man reikia daug pagalvoti apie tai, kodėl, esant bet kokiam režimui, inteligentija, šviesiausi protai šliejasi prie valdžios. Picasso’as 1953 metais nutapė Stalino portretą, kuris sukėlė diskusijų – išėjo pernelyg jaunas ir nepanašus. Kalbu apie Vakarų inteligentiją, kuri buvo prosovietiška ir kairioji. Ionesco, vienas mano mylimiausių mąstytojų, buvo absoliuti išimtis visoje garsioje prancūzų inteligentijoje. Ačiū Dievui, kad buvo toks Camus, bet Sartre’as ir panašios padugnės prisiglaudė. Žmonės už jų kūrinių skaitymą sėdėjo kalėjimuose, o jie šlovino komunizmą.

– Matai, jie niekada nebarstė pelenais savo galvos. Kitaip, nei tikėjomės mes.

– Niekada ir niekur! Visos Vakarų kompartijos juk sugriuvo tiktai tada, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Dabar visi jie save vadina socialistais. Nesutiksi nė vieno dešiniojo Vakarų inteligento. Mano pažiūros tiksliai apibrėžtos – esu įsitikinęs dešinysis centristas demokratas, kas visiškai neatitinka proletariškos mano dvasinio gyvenimo būklės. Ir tai sąmoningas mano pasirinkimas. Totalitariniai režimai patinka žmonėms, nes jie atima iš individo atsakomybę. Gal todėl ir nesu pernelyg geros nuomonės apie žmonių gentį.

– Ar esi patenkintas savo likimu literatūroje?

– Ne, bet čia įžvelgiu savo kaltę. Tačiau likimas padovanojo puikius draugus ir mokytojus – Knutą Skujenieką, Uldį Bėrzinį, dėl to kartelė man buvo aukštai pakelta. Rašytojui sunkiausia rasti savo individualų stilių. Aš jį radau, bet kur kas sunkiau su tuo susitaikyti. Nes norisi vis kitaip. Aš, pavyzdžiui, norėčiau radikaliau, asociatyviau, bet tai jau nebebūsiu aš. Esu patenkintas pastaraisiais metais, nes galiu susikaupti tikriems literatūros darbams.

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Versta iš:

Gundega Repše. Rakstnieki IR. Ryga: Dienas grāmata, 2012

* Pėteris Stučka (1865–1932) – socialdemokratų ir komunistų veikėjas, marionetinės bolševikinės Latvijos vyriausybės vadovas (1918–1920). (Čia ir toliau – vert. past.)

** Hernhutiečiai – evangelikų dominija, pripažįstanti Martino Lutherio mokymą.

*** Mikelis Valteras (1874–1968) – juristas, politikas, diplomatas, Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministras (1918–1919).

**** Frydrichas Briedis (1888–1918) – garsus latvių šaulių vadas; Rūdolfas Bangerskis (1878–1958) – Latvijos armijos generolas, Latvių legiono generalinis inspektorius.

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Tęsinys. Pradžia 2014 m., Nr. 1, 2

Stutthof

1944.IV.5

Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems. Šitą laišką rašau kiek pavėluotai, – Tu nebegausi jo Velykoms. Vanduk, aš tiksliai žinau, kaip Tu ir Dalia praleisit antrąsias Velykas. Ką aš išgyvensiu – lengva įsivaizduoti, – tylų vakarą Tu mane girdėsi. Aš manau, kad pereitą savaitę Tu mane irgi girdėjai… Ar Tu turi tamsiai raudoną suknelę su retomis tamsiai geltonomis gėlėmis?

Aš skaičiau laikrašty apie fakulteto posėdį mūsų universitete. Ar esi sutikusi prof. Stegemaną? Kas bus su mano universitetiniu darbu? Juk čia aš negaliu dirbti jokio universitetinio, mokslo darbo. Ar man bus kita tema pasiūlyta, ar palieka senosios? Apie save neturiu ką pranešti. Tu juk žinai, ką ir kaip aš išgyvenu ir kaip aš jaučiuosi. Paguosk, jeigu tik Tu dar gali, Daliuką. Aš neturiu žodžių. Aš džiaugsiuos, jeigu Tau ir Daliai per Velykas bus kiek geriau. Vėlų vakarą pasiklausyk: gal išgirsi mano balsą…

Vanduk, Vanduk!

Tavo Bal

Pastabos: Mane dažnai stebino kai kurios keistos Balio savybės – aš jau turėjau anksčiau progos įsitikinti, kad jis turėjo aiškiaregio dovaną. Bet šio laiško smulkmena mane tikrai nustebino: tikrai, pereitą savaitę buvau kartą užsidėjus beveik niekad nedėvėtą gelsvą bliuzelę su raudonom, neaiškiom gėlėm – su ja kažkaip nejaukiai jaučiausi, vis galvojau apie Balį… Daugiau niekad to drabužio nedėvėjau. Vanda Sruogienė

Stutthof

1944.IV.10

Vanduk, miela, mylima! Kaip tik balandžio 9 d. atėjo Tavo siuntinys su tokiu turtingu turiniu (prieš tris dienas taip pat atėjo Nr. 18). Tiek daug meilės, tiek daug rūpesčių. Aš žinau, Vanduk, kaip sunku visa tai gauti, – neturiu žodžių mano dėkingumui Tau išreikšti! Tu neturi man tiek daug siųsti. Tu mane taip gerai aprūpinai, aš negaliu visko panaudoti, – darau atsargas. Sveriu jau visai normaliai. Atrodo, kad balandžio mėnesį, vėliausia iki gegužės 15, aš sugrįšiu pas Tave. Velykoms gavau 2 tavo atviruku ir laišką (iš III.27). Kai kurie mano kolegos yra gavę labai optimistiškus laiškus. Mūsų bičiulis iš Bonn* atsiuntė man Velykoms labai vertingą siuntinį – padėkok jam ir pranešk, kad viskas atėjo pilnoj tvarkoj. Apie mane patį ir mano stovį nieko nėra kas pranešti. Tai nesvarbu. Daug svarbiau tai, kaip Tu išsiversi šiais laikais ir kaip išlaikysi. Visa beprotybė jau neilgai truks. Tu teisingai sapnavai: aš jau nesu taip suliesėjęs. Per Velykas aš Tave mačiau – aš nežinau, ar tai buvo sapnas. Nepaisant visų užtvarų ir užtvėrimų jaučiu Tave taip arti, kaip niekad seniau. Mes jau tiek išgyvenome, kad nieks nebegali mus daugiau baiminti. Dalia, atrodo, dar daugiau išaugo, – ji turi tokį gerą veidą. Labai esu dėkingas už tą Tavo dovaną. Turėjau (kaip tik per Velykas) didelį džiaugsmą.

Pabučiuok nuo manęs Dalią švelniai, pasakyk jai, kad aš esu jai dėkingas ir didžiuojuos ja. Velykoms pagaliau atėjo saulė – gal jau bus tikras pavasaris. Na, taip, bus pavasaris! Bučiuoju Tave, Vanduk, – aš jaučiu – netrukus pasimatysime.

Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

Stutthof

1944.IV.18

Vanduk, Varguolėle mano! Šį kartą rašau Tau kiek pavėluotai. IV.15 neatėjo joks laiškas iš Tavęs. Paskutinis laiškas buvo rašytas III.27. Ištisas 4 savaites neturiu žinios iš Tavęs. Tuo tarpu visi siuntiniai atėjo tvarkoje, jų tarpe ir tie, kurie buvo išsiųsti lapkričio 24 ir 27 d. (iki šiol trūksta dar Nr. 25 ir 26). Taip pat atėjo „Kūryba“, Nr. 2. Siuntiniai ateina – laiškai žūsta. Aš dėl to esu labai susirūpinęs. Mokslo metai pasibaigė IV. 5 d. Kur Tu esi? Ką Tu darai? Iš Tavo paskutinių laiškų aiškėja, kiek daug Tu dėl manęs rūpinaisi! Kaip aš Tau esu dėkingas! Vanduk, aš nesu vertas tiek daug rūpesčių! Atrodo, ir šį kartą Tavo pastangos liko be vaisių. Po tokių išgyvenimų tikrai sunku bet kokiems žodžiams tikėti. Tai liūdna, bet mes esame bejėgiai. Gal būtų protingiau mūsų gyvenimo planus taip tvarkyti, kad Tu galėtum be manęs apsieiti. Iš viso reikia manyti, kad aš liksiu kaliniu iki karo pabaigos. Suvokimas, kad šiais žiauriais laikais nieko Tau padėti negaliu, man labai sunkus. Aš galiu tik giliau į mano liūdesį skęsti – daugiau nieko. Iš to Tau nėra pagelbos. Ką gi aš galiu daryti? Tu vis man siunti tiek gerų dalykų – aš žinau, kiek Tau vargo visa tai gaunant! Kiekvieną daiktą ilgai apžiūriu – aš gerai suprantu bežodę daiktų kalbą. Ar Judvi su Dalia turite dar kokių drabužių? Gal Tu galėtum iš mano vasarinio kostiumo padaryti ką nors sau ir Daliai? Iš to šviesaus kostiumo išeitų Tau geras kostiumėlis! Arba paimkite mano ruožuotą juodą kostiumą ir pasidarykite ką nors sau. Pasiimkit visus mano drabužius – persisiūkite sau, jūs neturite būti apdriskusios. Per paskutinius 13 mėnesių Tu man esi atsiuntusi daug vertingų daiktų. Daugiau daiktų nenorėčiau čionai rinkti. Tik vasarą man būtų labai naudinga mano Windjacke. Galbūt galėtum man ją atsiųsti? Būtų labai gerai. Taip pat norėčiau turėti kaklaryšį (ne iš geriausiųjų) ir 8–10 akmenėlių žiebtuvėliui. Labai mane paguostum, jei man aprašytum, kaip atrodo pavasaris mano Tėvynėje. Aš taip begaliniai ilgiuosi ir turiu tokį neišpasakytą Tėvynės ilgesį, kad kiekviena smulkmena iš Jūsų gyvenimo man yra šventa. Kaip atrodo saulė pas mus? Kaip gieda vėversiai? Ar laukai jau žaliuoja? Ar jau yra gėlių pievose? Ką ūžia, ką sako miškai? Kaip rūtos auga mūsų daržely? Papasakok man daugiau apie Jūsų gyvenimą! Apie mano gyvenimą neturiu ką pranešti. Aš taip norėčiau rasti geresnius žodžius Tau ir Daliai – deja, mano siela yra lyg išsunkta – iš ilgesio ir Tėvynės pasiilgimo daugiau nieko neturiu. Aš labai bijau, ar Dalia mane supras? Gal aš jau esu labai nuo gyvenimo atsilikęs? Visi mano kolegos Tėvynėje dirba, kuria, rašo, žengia pirmyn, o aš visas priklausau praeičiai. Aš taip norėčiau pas Tėvą ūkyje dirbti – net ir šiuo atveju būčiau naudingas. Tačiau mano gabumai, mano darbas, mano žinios, atrodo, niekam nereikalingos. Aš esu toks vienišas minioje! Vis dėlto tikėjimo į geresnę ateitį nenustoju. Šitas tikėjimas mane stiprina ir priduoda tvirtumo. Bučiuok širdingai Dalelę, laiminu jos jaunystę! Vanduk, aš žinau, Tu girdi mane. Būk tvirta, būk stipri, būk išdidi – būk palaiminta!

Tavo Bal

Stutthof

1944.IV.23

Vanduk, Rūpintojėle mano! Vakar atėjo 2 Tavo laiškai: iš IV.2 ir IV.14. Aš vėl esu laimingas! Jie visad man atneša naujos vilties ir naujas jėgas. Dabar aš tikiu, kad padarytieji žygiai turės patenkinamų pasekų. Be to, Tu pati žinai, kad tokie raštai eina labai lėtai: po dėdės Povilo* ir prof. Jurgio žingsnių rezultatai gali pasirodyti tik po 2–3 mėnesių, tai normalu. Tiktai kokie nors netikėti įvykiai gali dalykų eigą kiek pagreitinti. Kaip ten bebūtų, galas jau matomas, vėliausia tai gali įvykti VI.22, bet, galimas daiktas, ir anksčiau. Man labai liūdna dėl Dalios ligos, – kaip tik tuo pat laiku aš sirgau, turėjau lengvą, bet labai nuobodų gripą, dabar vėl esu sveikas. Apie Dalią aš nieko nežinojau, bet jaučiau, kad su ja kažkas negera darosi. Vargšas Daliukas! Atrodo, kad ji fiziškai nėra stipri. Gal ji per daug dirba? Kaip aš norėčiau būti su ja ir jai padėti! Bet aš būsiu pas Jus ir dar būsiu naudingas! Tu siunti man maisto daugiau, negu reikia. Net lagerio maistas šiais metais yra daug geresnis. Su Tavo pagalba aš visai gerai maitinuosi.

Tavo siuntiniai Nr. 26 ir 27 jau yra čia, tuo tarpu iš eilės dar trūksta Nr. 25, – turbūt dar ateis. Prof. Vladimiro** siuntinį gavau tvarkoje. Aš labai džiaugiuosi, kad Vaclovas*** vėl yra dvasiniai su mumis. Labai taip pat džiaugiuosi, kad incidentas su Emile taip pasibaigė: aš išmokau daug ką atleisti. Taip pat man labai malonūs Tavo santykiai su prof. Jurgiu*! Pasveikink širdingai jį nuo manęs! Taip pat prof. Joną**! O Jono tėvui labai padėkok už taboką – aš žinau, kuri rūšis iš jo. Man atrodo, kad aš rūkau geriausius dalykus visame lageryje. Aš tikiuosi, kad kada nors ir aš galėsiu prof. Jurgiui ką gera padaryti.

Pasveikink šiltai antrojo namo kaimynus*** – aš dažnai apie juos galvoju, girdžiu jų širdies plakimą. Pasakyk Tėvui, kad jis manimi nenusivils – jis pastebės mano sieloj naujus bruožus, kurie jam nebus nemalonūs. Gaila, kad Tu nebegali daugiau gauti savo kavos mišinio. Atsiųsk man dėl viso ko popieriaus lapelius (tokius, kokius nupiešiau kitoje lapo pusėje) – jie yra rašomosios mašinėlės stale, lentynėlėj aukštai). Pasveikink mano brolius, jie man daug padėjo savo siuntiniais. Aš suprantu padėtį, žinau, kad jie man daug padaryti negali. Apie savo gyvenimą neturiu ką pranešti. Tik Tavo laiškai pridavė man naujų jėgų, naujos vilties ir stiprybės. Mano sapnai pasidarė šviesesni, mano tėvynės ilgesys viltingesnis. Aš dažnai žiūriu į Tavo ir Dalios paveikslus, aš jaučiu, kad esu kartu su Jumis. Nors aš sėdžiu lagery, mano dvasia yra gyva ir išliko laisva. Čia laiške pridėtoji rūtelė yra iš mūsų Tėvynės: šita gėlyte noriu Tave ir Dalią pasveikinti su pavasariu. Tikiuosi, kad Daliukas jau sveikas – jūs abi jau esate Vilniuje. Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką – pasveikink ją su pavasariu, – dabar aš tikiu, kad tai bus jautresnis, tikresnis, linksmesnis pavasaris! Šiandie man sieloj gerai, – aš esu pilnas tikėjimo, – aš jaučiu jau laisvės dvelkimą! Vanduk, už Tavo vargus ir kančias aš mokėsiu kaip geriausia Tau atlyginti! Būk palaiminta, Vanduk, žiūrėk šviesiai į ateitį! Mano miela Vanduk!

Tavo Bal

Pastabos: Visos mano pastangos dėl Balio ir kartu dėl visų Stutthofo įkaitų buvo bevaisės. Mūsų draugas, Lietuvos karo komendanto Justo adjutantas Siegfried Stoessinger buvo man išrūpinęs audienciją pas Lietuvos Gestapo viršininką Jaegerį dar 1943 m. Didįjį Penktadienį – jis man pasakė: „Jeigu jūsų jaunimas eis į vokiečių kariuomenę, Jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“ Užbaigė iškalbingu rankos mostu… Tarėjas Kubiliūnas nepriėmė manęs ir p. Starkienės, dargi jo adjutantas pasijuokė: „Poniutės, keletą naktų likusios be vyrų, neberimsta…“ Generalinis komisaras Renteln mūsų nepriėmė, lygiai, kaip ir arkivyskupas Skvireckis – nesikišąs į politiką… Tik Povilas Plechavičius nors parodė mums užuojautos, nors atvirai pasakė, kad nieko padėt negali. Kiekvienas vizitas pas gestapo pareigūnus baigėsi mandagiais pažadais, už kuriuos dar teko dėkoti. Sunkiausias, labiausiai pažeminantis vizitas buvo pas Vilniaus gestapo viršininko meilužę Milvidaitę (buvo jau ištekėjusi už Lietuvos lakūno, Chicagoj tapo Račkiene) – ji stačiai afišavosi savo santykiais su tuo budeliu ir išdidžiai man pasakė, kad pasistengsianti ką nors padaryti. Daugiausia vilčių davė mano pasimatymas su prof. Jurgiu Geruliu – jis pats man pasakė, kad žada būti paskirtas vietoje Jaegerio, kad supranta Stutthofiečių kalinimo beprasmiškumą ir nuoširdžiai žadėjo ypatingai Baliu pasirūpinti. Deja, ir tai, kaip ir kitos mano pastangos – pasiekt Himmlerį, net patį Hitlerį – nepavyko. Rašydavau Baliui pridengta forma apie mano žygius, palaikiau jo viltį, bet kartu ir nusivylimas sekė nusivylimą…

Kitoje laiško pusėje yra nupieštas bloknoto lapelis, kokį Balys norėjo gauti atgavęs kiek jėgų ir pradėjęs lagery rašyti. V. S.

Stutthof

1944.V.1

Vanduk, varguolėle mano miela! Vakar vėl joks laiškas iš Tavęs neatėjo. Paskutinis laiškas buvo rašytas IV.14, kuriame pranešei, kad Dalia sirgo. Sunkia širdimi gyvensiu šią savaitę laukdamas Tavo laiško šeštadienį. Tikiuosi, kad ji jau pasveiko? Man labai liūdna, kad šiais rūsčiais laikais aš turiu toli nuo jūsų tūnėti! Pereitą savaitę atėjo: 1) Tavo siuntinys iš Būgių, 2) pakelis iš Bertašiaus iš Šiaulių (saldumynai), 3) pakelis iš Rasos [Veros? – V. S.] Eimaitytės iš Kauno (viskas tvarkoj), 4) Tavo nenumeruotas paketas (gal tai trūkstamas 25?) – visai suplyšęs, – iš turinio liko tik truputis taboko ir Dalios darbelis. Aš gerai žinau, kad vaikų darželio pedagogika nėra Daliai tinkamas darbas ir kad ji ten nuobodžiauja. Betgi karo metu reikia turėti kokią nors specialybę, ir šitas darbas yra geresnis už kokį kitą. Karas amžinai nesitęs. Todėl mano patarimas būtų: laikinai jokios specialybės studijoms nesirinkti, geriausia tuo tarpu palikti prie seno: 1) jei įmanoma, dirbti muzikos mokykloj, 2) mokytis svetimų kalbų, 3) skaityti geras knygas. Šitie dalykai prie visų specialybių bus visad naudingi ir užims laiką. Tai yra daug. Bendras išsilavinimas labai svarbus. Gera yra lankyti teatrą, bet tegu tai nepagadina Dalios skonio. Teatro mokslui šiuo laiku nėra jokios geros, Daliai tinkamos mokyklos. Tam ji turės dar laiko. Jeigu universitetas bus vėl atidarytas, kaip tai esu girdėjęs, ten irgi nebus gerų mokslo jėgų toje srityje. Mokykla prie teatro Daliai netinka! Juk aš nesėdėsiu uždarytas amžinai, – vėliau čia aš galėsiu Daliai padėti. Jeigu ji tuojau įstos į universitetą ir nenorės lankyti literatūros skyriaus, tai miškininkystė nebūtų blogai. Tai, žinoma, turi ir neigiamų pusių, bet čia yra ir daug gero. Ką Dalia galvoja apie geografiją? Vis dėlto aš manau, kad šiuo tarpu Dalia neturėtų dar šio klausimo spręsti – dabar geriausia, kad ji užsiimtų muzika ir bendru lavinimusi. Visų pirma turi susiformuoti vertingas žmogus*. Visa kita kartu apsvarstysime ir nutarsime. Aš esu Daliai dėkingas už dėmesį, bet ji neturi daryti eksperimentų. Apie mūsų likimo pasikeitimą ateina iš tėvynės įvairios raminančios žinios, bet iki šiol niekas nepasikeitė. Taip sunku bet kokiems žodžiams tikėti! Aš labai bijau, kad karo įvykiai gali atnešti nelauktų netikėtumų – aš žinau Tavo rūpesčius ir pats ne mažiau dėl jų rūpinuosi. Žmonės mums tiek blogo padarė! Ar to jau užteks – nežinau. Aš tikiu į laiko logiką. Todėl esu dar įsitikinęs, kad pavasarį pas Jus sugrįšiu. Pavasaris pas mus labai šaltas ir be paguodos. Berželių atžalos dar nerodo gyvybės, tik pelkių žolė kiek gyvesnė. Aš vis galvoju ir galvoju, visa savo esybe veržiuosi int Jus. Už vėversio giesmę, už pirmąją pavasario gėlytę, už svaiginantį mūsų miško skundą norėčiau gerą gyvenimo dalį atiduoti! Nieko nepadarysi! Man atrodo, kad mano širdis pasidarė sunkesnė nuo susikaupusio joje ilgesio ir liūdesio. Vis dėlto, Vanduk, aš išlaikysiu – dėl manęs gali būti rami. Mano vienintelis skausmas – kad aš negaliu Tau padėti – Tu žinai, Vanduk, kad tai – ne mano kaltė. [viena eilutė, matyt, cenzoriaus išbraukta]**. Bet juk aš dar pas jus grįšiu, tikrai!

Apkabink mūsų Daliuką, padėkok Tėvui, Bertašiui ir Eimaitytei – pasveikink gretimo namo kaimynus ir visus, kurie manęs dar nepamiršo. Vanduk, Vanduk, mano geroji! Neturiu žodžių mano jausmams išreikšti. Ar tu girdi mane, Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof

1944.V.7

Vandukai, svajonėle mylima! Šiandie neatėjo iš Tavęs laiškas. Ir pereitą sekmadienį nebuvo! Tavo paskutinis laiškas buvo rašytas IV.14 iš Būgių, tu jame rašai, kad Dalia serga. Nuo tos dienos neturiu iš Tavęs žinios. Kas su Dalia? Kur ji? Iš siuntinių (jie atėjo tvarkoje, Nr. 29 ir 30) sprendžiu, kad Tu esi jau Vilniuje. Siuntiniai ateina, bet laiškų nėra. Aš žinau, kad per tą laiką Tu esi parašiusi keletą laiškų. Ką gi, esu kalinys, ką aš galiu reikalauti! Mano dvasios stovis ir mano jausmai, su kuriais aš gyvensiu ateinančią savaitę, yra savaime suprantami, – tu gi žinai, kaip yra su manim. Chorvedžio taboka buvo man didelė ir labai maloni staigmena. Padėkok jam širdingai. Taip pat parama iš mano mokslo kolegų mane labai pradžiugino. Materialinė pagalba yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbi ir moralinė parama. Aš tada jaučiuosi ne toks vienišas, ne toks užmirštas, apleistas. Aš matau Tave, aš žinau visus Tavo vargus, o nieko Tau negaliu padėti – šitą mano bejėgiškumo suvokimą išgyvenu taip skaudžiai, kad iki beprotybės esu nelaimingas. Dargi istorijos teisingumas, į kurį vis tvirtai tikiu, nedaug mane paguodžia. Šiandie jau gegužės 7 d. 1944 m. – aš vis sėdžiu lagery uždarytas. Dar vienas pavasaris praeina! Taip man atrodo iš visų istorinių aplinkybių, kad ateinančių dviejų savaičių bėgyje turėčiau būti išleistas. Jeigu gegužės mėnesį nebūsiu laisvas, tai jau reikėtų visų vilčių atsisakyti, mažiausia iki karo pabaigos. Šiuo atveju judvi su Dalia turėtumėte taip savo gyvenimą organizuoti, kad galėtumėte be manęs verstis. Šiuo atveju aš būsiu ilgesniam laikui iš gyvenimo išbrauktas. Geriau būti pasiruošusiems liūdniems dalykams, negu su nuolatine netikra viltimi vis nervus nuodyti. Yra reikalingos aukos, tam aš esu parinktas – prieš tai nieko nepadarysi! Mano nelaimė, kad aš vis dar negaliu protiniai dirbti, mano liūdesį į poetinę kūrybą išlieti. Aš žinau, ką daro mano draugai poetai gyvųjų pasauly, o aš jau 14 mėnesių esu anapus gyvenimo. Apie Daliuką aš Tau esu rašęs pereitame laiške. Dabar kartoju: pradžioje geriausia būtų, kad ji nesirinktų jokios specialybės – dabar ji turėtų tenkintis muzikos mokykla, svetimomis kalbomis ir bendru lavinimusi. Apie tai aš labai dažnai galvoju, labai dažnai matau Judvi sapne. Kartais atrodo man, kad esu Jus matęs tik prieš pusvalandį, aš girdžiu dar Jūsų balsus… Yra tylu nakties glūdumoje… Girdėti tik tolimos jūros ūžimas… Man rodosi, kad matau Jūsų akių spindėjimą… Ieškau Jūsų, klausaus, kur jūsų balsų garsai nuskambėjo… Valandomis klausausi jūros dainų apie gyvąjį pasaulį, jo svaiginančią laisvę! Tik nesigailiu, kad neturiu širdy nei lašelio vergo kraujo. Juk tai yra nuostabus jausmas – laisvės pajautimas!

Nesiųsk man jokių saldainių (ir cukraus mažiau) – jūs pačios su Dalia tai turite naudoti, man to nereikia. Sūris buvo puikus. Duona (net ir vilniškė) labai skani. Nesirūpink manim taip daug. Dabar aš jau išsiversiu. Jeigu dar gali gauti tavo kavos mišinio ar arbatos – būtų gera turėti. Šiaip viskas labai gerai, ką Tu siunti. Toks yra gyvenimas, Vanduk! Mudu turėsime daug atsiminimų. Po kelerių metų visa tai atrodys kaip liūdna pasaka.

Bučiuok mūsų Daliuką, sveikink mūsų pažįstamus ir visus gerus išdidžius žmones! Vanduk, kaip aš Tau esu dėkingas! Apie mano jausmus nerašysiu. Tiktai – būk stipri, būk tvirta, būk išdidi, būk palaiminta!

Miela, miela Vanduk!

Tavo Bal

Stutthof

1944.V.13

Vanduk, mylima, varguolėle mano! Pagaliau atėjo 2 Tavo laiškai (iš IV.24 ir IV. 30). Aš jaučiau, kad pas Tave kažkas bloga atsitiko – per tas ligos savaites aš begaliniai liūdėjau. Kas buvo su Tavim V.4–11? Šitomis dienomis velniai staugė mano sieloj. Mačiau Tave raudonoje bluzelėje – todėl Tau rašiau. Girdėjau Daliuko sielą. Taip, Vanduk, kaip begaliniai buvome naivūs, kai laukėm, kad jau mūsų likimas pasikeis! Daugelis mūsų emigrantų, kurie kovojo prieš bolševizmą, juk nebegali grįžti namo. Kalinys yra tam tikras kapitalas: karo metu reikia taupyti! Dabar visai nusiraminau, ypatingai gerai į mane paveikė J. Steponaičio straipsnis IV. 30 d. Viskas pilnai aišku. Prašau tavęs, nedaryk daugiau jokių žygių mano likimui pakeisti – nėra jokios prasmės. Jeigu aš būsiu tikras, kad Jūs visi esate sveiki ir galite gyventi, aš rasiu savyje jėgų. Pereitais metais, kada man ypatingai buvo sunku, aš labai daug juokiausi. Šita nuotaika vėl pas mane grįžta. Tebūnie palaiminta romantiškoji ironija! Kai su Tavim kas yra blogai – aš tą visad jaučiu ir esu labai nuliūdęs. Ką gi! Iš mano bibliotekos būtų gera padėt į tikrą vietą: 1) teatro istoriją, 2) rusų literatūros istoriją – visomis kalbomis. Kitos knygos gali pačios savo likimu pasirūpinti. Taip pat mano rankraščių ir rašomosios mašinėlės nenorėčiau nustoti.

Pereitą savaitę atėjo Tavo siuntiniai Nr. 32, 33, 34, taip pat iš Rapolo iš Berlyno, iš Marytės iš Kauno. Padėkok jiems. Dėkui Tau labai! Jeigu Tau sunku gauti tabokos, kavos ir arbatos – nesirūpink – be šitų daiktų aš juk nenumirsiu, nors labai gerai juos turėti. Kartais bijau, kad gali ateiti momentas, kada Tu daugiau negalėsi man padėti. Betgi dėl to nesibaiminu. Vanduk, aš paklausysiu Tavo patarimo, mažiau galvosiu, pabandysiu ką nors poetiškai kurti, visas moralines kliūtis nugalėti. Taip, aš esu gavęs „Kūrybą“ ir Jurgio pastatymo recenziją. Nuoširdžiai sveikinu gabųjį Jurgį, – aš visuomet jį vertinau, ir jis manęs neapvylė. Iš kvailos recenzijos supratau, kad Jurgis surado tikrą meno kelią (apie tai daugiau parašysiu sekančiame laiške), žinau net, kas jam pavyko ir kur jis pastatė sau per sunkų uždavinį. Taip pat pasveikink mano vardu visą grupę, – pasakyk jiems, kad neužilgo aš juos – jau suaugusius – prašysiu padaryti man garbės – su manim kartu dirbti meno darbą! Ar Žygimantas yra Jonny? Jis puikus. Straipsnis protingas ir skoningas. Aš jaučiu, kad Dalia pasidarė dvasinė šito teatro bendradarbė – tai gerai. Šitos idėjos teisingos. Tik kas reikia padaryti, kad Dalia fiziškai sustiprėtų? Tai man labai didelis rūpestis, nors aš ir nieko negaliu padėti. Pasakyk jai, kad aš ją gerai ir giliai suprantu, – aš irgi esu buvęs jaunas ir dar jaunystės neatsisakysiu nepaisant mano žilų plaukų ir lagerio gyvenimo. Po velnių! Mes dar abu su Dalia kartu dainuosime dainas apie jaunystę ir pavasarį! Ji išgyvena jaunystę tokiais sunkiais laikais, taip sakant, žiemą, užtat pavasario pabudimas bus dar linksmesnis! Labai liūdna, kad tėvas apsirgo, bet aš tikiu, kad jis pasveiks ir kad mes dar ilgas, ilgas dienas kalbėsime apie praeities įvykius. Kaip aš galėčiau išreikšti dėkingumą Živilės tėvams? Aš taip esu jiems dėkingas, kad jie Tau tokie geri. Aš tikiuosi, kad dar turėsiu progos realiau jiems mano dėkingumą išreikšti. Nelaimė yra menkniekis, jeigu yra tokių gerų žmonių. Tai tik parodo, kokia aukšta, kokia kilni yra mūsų tautos kultūra. Esu laimingas turėdamas tokius gerus draugus ir didžiuojuos tuo. Žinot ką? Aš grįšiu pas Jus greičiau, negu aukštoji išmintis mano! Būkite dėl to tikri! Tik judvi turite būti sveikos! Saugokitės nuo praeinančių baktereologinių blogybių!

Mano mielos, mielos, mylimos mano!

Jūsų Bal

Pastabos:čia B. S. kalba apie Vilniaus Vaidilos teatrą. Jurgis – Blekaitis, jo mokinys, vienintelis jo studenta, baigęs universitetą su pagrindine teatrologijos specialybe. Žygimantas – Jonny – tai Vytautas Jonynas, profesoriaus Igno Jonyno sūnus, irgi buvęs B. S. mokinys, teatro seminaro dalyvis. Živilė – Vytauto ir Anelės Mykolaičių duktė, Dalios draugė. Vytautas Mykolaitis buvo man didelė parama būdamas Birutės gimnazijos Tėvų komiteto pirmininku, abudu su žmona mums daug nelaimėj padėjo, slapstė V. Krėvę, kaip tik 1944 m. pavasarį, kada naciai jau jo ieškojo. V. S.

Stutthof

1944.V.21

Vanduk, mano mielas, geras Vanduk! Pagaliau gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad Tėvas ir Dalia jau pasveiko – aš tuo taip džiaugiuosi! Vanduk, aš žinau visus Tavo išgyvenimus ir rūpesčius šiuo laiku gan gerai. Stebėtinu būdu, tomis dienomis, kada Tau sunku, aš esu visuomet labai liūdnas, – aš dalyvauju visuose Tavo pergyvenimuose. Visi mano rūpesčiai koncentruojasi apie Jus. Gal geriau būtų, jeigu vasarą abi nuvažiuotumėte pas Tėvą. Aš jau nebesigailiu, kad esu lagery – nėr to blogo, kas į gerą neišeitų. Čia aš tikrai turiu ramesnį gyvenimą, negu Jūs tenai. Dėl manęs gali būti rami. Aš jau esu senas kalinys, prityrusi lapė – man niekas neatsitiks. Aš vis dirbu senoje vietoje – mano bendradarbiai yra protingi žmonės, mano viršininkai supranta mano padėtį, yra humaniški ir geri. Aš vėl turiu su savim (oficialiai) man brangiausią daiktą (1921.XII.31)* – aš esu laimingas! Už tai esu labai dėkingas lagerio administracijai – tik man tai padaryta! Aš jau turiu leidimą įsigyti naujus akinius (senieji jau per silpni) – gal tuo reikalu nuvažiuosiu į Danzigą. Su naujais akiniais man nebeskaudės galva ir akys – aš vėl galėsiu kūrybinį darbą dirbti. Dabar man pataisė dantis. Tokiu būdu man nieko netrūksta. Tavo siuntinys Nr. 35 atėjo tvarkoje – tokius gerus daiktus man atsiuntei! Windjacke man gerai tarnauja. Žaliąją maisto medžiagą galima man siųsti – tai visad gerai (pupas ir kt.). Atsiųsk man dar 10 skutimosi peiliukų. Su pavasariu mano sveikata pagerėjo. Tik mintis, kad tau labai sunku, mane nepaprastai slegia. Šiaipgi esu stiprus, tvirtas ir išdidus. Reikia manyti, kad iki karo pabaigos nebūsiu iš lagerio išleistas – faktai kalba už tai. Bet dėl to aš jau nebeliūdžiu. Karas nesitęs amžinai, ir aš esu įsitikinęs, kad grįšiu pas Jus gerokai prieš karo pabaigą. Aš esu laimingas, aš didžiuojuos tuo, kad turiu Jus su Dalia – aš didžiuojuos dėl daugelio dalykų! Taip, Vanduk, nėra jokių jėgų, kurios galėtų mus perskirti. Į ateitį žiūriu su tokiu šviesiu optimizmu, kokio dar niekad anksčiau neturėjau. „Didieji įvykiai meta savo šešėlį į priekį“, – aš jau matau, kaip tie šešėliai juda, – mūsų blogybės atneš gausius Gėrio žiedus! Būk tik stipri ir išdidi, nuramink visus mūsų draugus dėl manęs ir dėl mano likimo – aš tikrai sugrįšiu – ir būsiu išdidus!

Daliūkšti mano mielas! Aš labai džiaugiuosi tuo, ką Vandukas man apie Tave rašo. Gerai, kad priėmei mano patarimą. Turėtum įsigyti skonį geroms knygoms. Deja, dabar nežinau, kuriomis kalbomis galėtum geras knygas skaityti. Būtų gerai, kad Tu pasiskaitytum kokią įžangą į filosofiją (pav., Fr. Paulseno), paskui gal Georgo Brandes „Pagrindinės XIX a. literatūros srovės“. Būtinai pasiskaityk Romain Rollando „Tolstojaus gyvenimas“ ir „Bethoveno gyvenimas“ (vertimą į vokiečių kalbą rasi mano bibliotekoje). Paskui Karl Vossler „Kalba kaip kūryba“ (taip pat mano bibliotekoj, tik tikslią antraštę pamiršau). Pasiskaityk ir „Skaitymuose“ mano straipsnį „Naujas lapas idealizmo istorijoje“*. Apie idealizmą teatre ir Romantiką Tau ir tavo jaunam draugui režisieriui pasistengsiu parašyti specialų laišką – gal bus man tai leista. Pasakyk režisieriui, kad jis būtinai turi kur nors surasti Tirso de Mollinos „Don Gil de las calzas verdes“**. Jeigu jis panorėtų tai statyti, aš jam tai išversiu – čia, lagery! Tik jis turėtų man atsiųsti vertimą rusų ar vokiečių kalba. Pirmiausia jis turėtų išstudijuoti Aristofano „Lizistratą“ – vokiečių kalboje pritaikytą vertimą taip pat turiu – tai tinka mūsų scenai! Daliūkšti, Tu esi jaunesnė, šiais laikais nesiskirk su Mama, jeigu Jūs viena kitai padėsit, visi sunkumai bus nugalėti. Daliuk, tik nenustok drąsos, – visad turėk aukštai pakeltą galvą ir per visus vėjus juokis! Aš žinau, kaip judvi mane mylit, – Jūs žinot, kaip giliai mano sieloj Jūs esat. Tu esi jaunesnė, bet Tu turi tokią pat dvasią, kaip aš, senis! Bet aš tikiuosi nedaug nuo Tavęs atsilikti.

Vandukai mano, Daliūkšti mielas! Būkit palaimintos! Būkit stiprios ir išdidžios! Būkit palaimintos!

Jūsų Bal

Prierašas laiško šone: Ačiū už gėles!

Stutthof

1944.V. 28***

Vanduk, mylima! Vakar gavau Tavo laišką iš V.12, jis rašytas prieš įvykius pas Jus. Vanduk, aš viską žinau. Žinau Tavo rūpesčius ir pergyvenimus – aš turiu gerą nujautimą. Šių metų rūpesčiai platesni negu pernykščių metų, bet jie yra labiau paviršutiniški ir greičiau pagydomi. Nėra blogo, kas neišeitų į gera, – tai reikia atsiminti šiomis dienomis. Dėl to esu visiškai tikras. Tik nenustoti šalto kraujo ir drąsos. Laikas eina greičiau, negu mes galvojam ir jaučiam. Aš būsiu pas Jus greičiau, negu laukiama. Tu mane teisingai sapnavai, dabar aš nebesu liesas. Aš taip atrodau kaip tik tomis dienomis, kada Tau sunku (Dalios liga ir kt.). Fatališku būdu aš visad jaučiu padėtį – ir tada nerandu išeities. Šiaip esu geresnės nuotaikos ir giliai ironiškas, – ne tų žmonių požiūriu, kurie mane supa, bet dėl plačiojo pasaulio. Su žmonėmis gerai sugyvenu. Neturiu čia artimų draugų, bet ir neturiu priešų. Aš niekuomet nepradedu barnių (lygiai kaip ir Tu), nesiginčiju ir nevartoju piktų žodžių. Esu sveikas. Pereitą savaitę buvau Danzige naujiems akiniams užsisakyti. Gydytojai Akademinėje klinikoje mane labai rūpestingai apžiūrėjo, prirašė naujus akinius ir liepė po 8 dienų dar kartą atvažiuoti. Jie negalėjo nustatyti, ar akių skausmai yra dėl silpnų akių, ar yra kokia liga. Jie sakė, kad aš nesibaiminčiau, nieko rimto nėra, bet jie nori man sąžiningai padėti. Visa tai teisybė. Gydytojai buvo man labai geri ir rūpestingi, tyrinėjo apie valandą. Buvo malonu keliauti į Danzigą. Aš mačiau pavasarį, darželių gėles, paukščių giesmę… Taip, kaip tik šiandie yra pirmoji Sekminių diena. Ar Tu atsimeni, Vanduk, mūsų jaunystės Sekmines? Na, taip, mes dar turėsime geresnių…

Siuntinius Nr. 36 ir 37 jau turiu – jie tokie turiningi, taip rūpestingai, su tokia meile paruošti! Taip – kur aš turiu Tau sekantį laišką adresuoti? Dar į Vilnių, ar Tu jau būsi pas Tėvą? Nebijok ateities – aš dėl jos džiaugiuosi. Danzigo laikraščiai daug rašo apie ateinančius didelius įvykius šiais metais – gal jie teisingi. Tik nebūk liūdna, Vanduk, dėl manęs nebijok.

Daliūkšti mielas! Tu esi jaunesnė, gali geriau viską pakelti. Padėk Mamai sunkiomis valandomis, atnešk jaunatvės, gaivumo dvasią – atnešk žmonijos pavasario paguodą! Vakar turėjai egzaminus muzikos mokykloje – žinoma, jie gerai pasisekė – sveikinu Tave ir džiaugiuosi kartu su Tavim. Esu toli nuo Tavęs, bet matau ir jaučiu Tave. Man atrodo, kad dar vakar buvau su Jumis. Ar ne taip? Man atrodo! Kartu su šiuo laišku siunčiu Tau kiek minčių apie Romantiką teatre, tik nežinau, ar tu tai gausi. Vanduk, Daliūkšti, mano gerosios dvasios! Nuo pirmojo gegužės gana pasikeičiau. Jeigu pas Jus viskas bus gerai, iki karo pabaigos laikysiu galvą aukštai pakeltą. Juo sunkesni laikai, juo daugiau drąsos ir gyvybės tvirtumo jaučiu savyje. Gal tikrai geriau, kad iki šiol nesu iš lagerio išėjęs. Tai nuomonei yra pagrindo. Blogai, kad aš Jums negaliu padėti, dargi Jūs turite manim rūpintis… o šiaip… taip, šiaip pasauly yra ne tik tragedijų, bet ir pilna komedijų. Kaip sakė Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – tik vienas žingsnis.

Sveikinu Tave, padėkok mūsų gyventojams, mano kolegoms, mūsų kaimynams, taip pat geri linkėjimai panelei Marijai, – na, taip, ir teatro žmonėm. Aš manau, kad Jums geriau iki rudens pasilikti pas tėvą. Tėvui reikalingos Jūsų jėgos ir gyvenimas tenai bus ramesnis. Aš taip pat svajoju apie gyvenimą kaime. Vanduk! Daliūkšti! Aš esu Jums begaliniai dėkingas už Jūsų gerumą, – ir didžiuojuos Jumis! Jūs žinot, kaip giliai esate mano sieloj! Tegyvuoja pavasaris, tegyvuoja aušra, tegyvuoja gyvenimas – drąsus, pilnas juoko, laisvas, laisvas gyvenimas!

Jūsų [šis žodis parašytas lietuviškai] Bal

Stutthof

1944.VI.4*

Vanduk, vargšele mano! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš V. 19. Aš maniau, kad jis bus liūdnesnis. Dėkui Dievui, kad Tu esi tokia stipri ir drąsi! Aš žinau visus Tavo rūpesčius ir išgyvenimus. Net apie Tavo posėdį Kaune (gimnazijų direktorių) jau skaičiau laikraščiuose. Sena patarlė sako: „Velnias nėra toks baisus, kaip jis piešiamas.“ Gavau iš prof. Vladim. (iš Bonn prie Reino) – vaikų šachmatų žaidimą. Iš jo iš viso esu gavęs 3 siuntinius – padėkok jam. Aš negaliu jam rašyti (šiuo atveju mano laiškas Tau turėtų iškristi, o to aš nenoriu). Jeigu jis gali, teatsiunčia geriau siuntinius su tokiu turiniu, kaip Velykoms, man nereikia nei žaisliukų, nei knygų. Laiškus jis turi rašyti vokiškai, – juk aš esu kalinys, visi mano laiškai eina per cenzūrą – tai savaime suprantama. Taip pat esu gavęs laišką iš mano seno draugo Pad. Kasmatės*. Jam gerai sekasi. Tame mieste, kur jis dabar gyvena, jis matė visą daugybę mokinių iš dėdės Povilo gimnazijos Staropolėje**, jie jau priimti į karo tarnybą; jie dabar apmokomi vietoje ir po 6–8 savaičių bus pristatyti prie darbo; jie jaučiasi gerai ir yra geroje nuotaikoje. Apie dėdę Povilą Kasmatė gali pranešti, kad jo liga nebuvo tokia pavojinga, kaip atrodė jam susirgus. Gal jam nereikės ieškotis sanatorijos geresniame klimate. Tik mano pusbrolis Onė*** labai sunkiai serga: jo nervai gerokai sugriuvę, bendrai nusilpęs – labai maža vilties, kad pagytų. Dėl manęs gali būti visai rami: vasarą mano sveikata daug geresnė, nervai sustiprėjo. Aš dabar jaučiuosi visai taip pat, kaip karo pradžioje, kai aš rašiau „Sapiegą“. Pereitą savaitę buvau prie Baltijos jūros maudytis, kai bus šilta, eisime dažniau. Ateinantį antradienį vėl važiuosiu į Dancigą dėl akių. Čia, lagery, labai mažai jaučiame karą. Kažkur, girdime, yra kautynių, bombardavimų, bet čia viskas ramu. Tarp senų lagerio gyventojų turiu gan daug pažįstamų, kurie už jokią kainą nenori būti iš lagerio išleisti iki karo pabaigos. Atrodo, kad jie teisūs. Lagerio vadovybė man yra humaniška ir atsižvelgianti, aš neturiu jokių sunkumų, ji daro ką gali. Aš manau, kad manęs jau ilgai lagery nebelaikys. Čia nėra jokio darbo, kad galima būtų panaudoti mano žinias ir gabumus (mano dabartiniam lengvam darbui nereikia jokių žinių). Aš niekam nieko blogo nepadariau, aš nebuvau ir niekam nesu pavojingas. Tačiau Tėvynėje galėčiau dirbti labai svarbų darbą karo metu. Mano tolimesnis laikymas lagery absoliutiškai neturi prasmės. Jeigu reikia, aš galiu sėdėti, bet nemanau, kad tai būtų ilgai. Pagaliau gi padaryta klaida bus suprasta. Dabar esu labai, labai optimistiškai nusiteikęs. Mano vienintelis rūpestis – Tavo ir Dalios likimas. Betgi, aš manau, Jūs kaip nors išsiversite – aš Tave sapnuoju tokiame puikiame pavasario žydėjime, kad per ištisas dienas esu pakeltoje nuotaikoje dėl tų sapnų. Deja, Vanduk, šiuo metu praktiškai nieko Tau negaliu padėti. Tik nusimesk nuo savo pečių vieną rūpestį – rūpestį dėl manęs. Man nieko blogo neatsitiks – aš grįšiu pas Tave su nauja tvirta dvasia, užgrūdintas, daug patyręs, – aš geriau kalsiu likimą.

Daliukui čia pat pridedu keletą minčių apie Teatrą. Parašyk, ar tai jai įdomu? Atrodo, kad aš esu gavęs visus Tavo laiškus, tik su dideliu pavėlavimu.

Pereitą savaitę atėjo iš Tavęs siuntinėlis, dar siuntinėlis iš Marytės. Šiąnakt aš vėl Tave sapnavau – taip, kaip buvo 1921.XII.31! Ačiū, Vanduk! Aš stiprinu visas savo jėgas, kad Tavo dvasią palaikyčiau, – turėjai mane jausti! Vanduk, mano mylima, mano miela! [pabaiga – lietuviškai]

Bal

Stutthof

1944.VI.18

Vanduk, mano mylima, miela! Aš esu gavęs Tavo laišką iš Kauno (gaila, be datos). Mano laiškas Tau, rašytas VI.17, grįžo atgal – buvo per ilgas! Visi paketai, įskaitant ir Nr. 46, atėjo tvarkoje, tik Nr. 42-me butelis su medum buvo sudužęs ir medinė dėžutė nukentėjusi, trūksta to, kas buvo įdėta į kojines, o gal dar kito ko, betgi pagrindinis turinys pasiliko. Siuntiniai tikrai turiningi! Mintis Daliai pridėjau taip pat prie laiško, rašyto V. 28, – ar tu to nesi gavusi? Tai buvo geriausia. Aš esu parašęs dar du straipsniu Daliai – abejoju, ar galėsiu juos išsiųsti. Karaliaučiuje, nuo I. Kanto laikų niekas daug nesidomi meno filosofija. Buvau dar kartą Dancige, gavau naujus akinius (po 4 savaičių vėl važiuosiu į Dancigą) – dabar jaučiuosi daug geriau. Vėl galiu dirbti. Raštinėje sėdžiu tik iki pietų, likusį laiką turiu sau. Tačiau kūrybiniam, literatūros darbui per daug aplinkui žmonių, sunku labai dvasią sukoncentruoti, susikaupti. Nuo gegužės 1-os mano melancholija praėjo, bet ir dabar kartais labai slegia ilgesys ir tėvynės pasiilgimas. Užeina tokia depresija, kad nuo jos galiu gelbėtis tik poetinėje kūryboje. Ar negalėtum man atsiųsti mano „Čičinsko“ libretto? Aš norėčiau iš jo padaryti spalvingą (schimmerndes Schauspielstück) pjesę – kitos rūšies temas čia sunku kurti (traktuoti). Norėčiau taip pat pakartoti prancūzų kalbą – gal galėtum man atsiųsti kokias knygas prancūzų kalba (pvz., Maupassant, Balsac, Gide…). Žodyno man nereikia. Ar tikrai Kasmatė dirba savo srity? – jis man apie tai nerašė.

Pereitą savaitę atėjo siuntinukas iš Marytės (ar Dalia jį adresavo?) pilnoj tvarkoj – aš tai panaudosiu VI.23 per Tavo vardines, kurioms aš jau ruošiuosi. Šiaip kiekvieną vakarą klausausi radijo 10 val. ir 10:30 užmiegu su žodžiais „Labanakt, mano mielas Vanduk, labanaktis!“* Apie 4:30 vėl pabundu su žodžiais: „Labas rytas, Vanduk mano mielas! Labas rytas!“** Tai pas mane kaip malda. Taip, Vanduk, ką Tu darei VI.14–15 ir 15–16 (maždaug 1–2 valandą), ką galvojai? Tuo laiku mačiau Tave kaip gyvą, – Tu man pasakojai apie Tavo ilgesį, buvo tiek gėlių, taip lengva širdy… Po to ištisas dienas buvau lyg sielos šilima pasigėręs! Nepaisant beprotiško ilgesio esu dabar taip optimistiškai nusiteikęs, kaip niekad seniau. Pasveikink Tėvą ir pasakyk jam, kad jis nenustotų savo tvirtumo ir humoro, kaip ir aš nenustoju. Mes dar ilgus ilgus vakarus svarstysime mūsų filosofiškas problemas. Šiaip istorija jau susirado teisingąjį kelią, – ji meta jau savo šešėlį į daugelį šimtmečių pirmyn. Taip, dėl dėdės Juozapo*** ir jo kiaulysčių Tu neturi rūpintis: jis gi – ligonis ir bankrotas, be kaimynų pagalbos jis negali daugiau ūkininkauti. Kas tokiam niekšui padės? Be to, jo piktasis testamentas niekad nebus teisiškai pripažintas. Jo neapykanta broliavaikiui yra daugiau pikta negu pavojinga.

Taip, Vanduk, Tu mane gerai aprūpinai. Maisto turiu ilgesniam laikui. „Marmelado“ popierinėse dėžutėse neapsimoka siųsti, pakely jis nustoja daug sunkos. Žaliems kiaušiniams taip pat nesiseka, prie geriausio įpakavimo dauguma jų sudūžta. Geriausias kiaušinių panaudojimas yra makaronai. Jei tai galima, būtų gerai gauti produktų su baltymais (pav., pieno produktų). Žaliava taip pat gerai. Taip pat duona. Ir rūkalų aš dar daug turiu, bet bijau nežinomoje ateity pasilikti be atsargos. Pasakyk mūsų brangiam Daliukui, kad man labai liūdna, esu labai nelaimingas, kad negaliu jai nusiųsti savo meno filosofijos minčių, tarp kita ko, aš norėjau jai beveik visą įvadą į estetiką paruošti. Bet ką gi – esu ne savo noru svečias svetimame krašte – nieko nepadarysi! Vanduk, aš manau, tau reikia daugiau pinigų. Todėl galėtum duoti spaudai mano veikalus: „Giesmę apie Gediminą“, antrąją laidą, „Apsiautalą“, vertimą (su mano straipsniu apie tai). Abu veikalu gali paskelbti. Gali atiduoti „Sakalui“ arba valstybinei leidyklai (Daunoro leidykla labai nepageidaujama). Padaryk sutartį. Aš manau, man bus leista skaityti korektūros lapus. Blogiausiu atveju tie veikalai galėtų būti išspausdinti ir be mano korektūrų. Ar nebūtų geriau mano biblioteką perkelti pas mano brolį į Kauną (į rūsį, Žaliajame Kalne)? Taip, Vanduk, padėkok širdingai Živilės tėvams, mūsų gyventojui. Geriausi linkėjimai Tėvui. Pabučiuok širdingai Daliuką, pasakyk jai, kad aš ją labai, labai myliu. VI.23 apie 9 valandą vakaro aš labai stipriai apie Tave galvosiu – gal Tu mane girdėsi! Tu žinai, ką aš Tau linkėsiu Tą dieną!

Mano miela, mano mylimas, numylėtas Vanduk! [lietuviškai]

Bal

(Tęsinys kitame numeryje)

* Profesorius Vladimiras Šilkarskis – V. S.

* Povilas Plechavičius – tuo laiku jis formavo lietuvių dalinį – V. S.

** Prof. Vladimiras Šilkarskis – V. S.

*** Prof. Vaclovas Biržiška – dėl jo žmonos intrigų kurį laiką jis buvo nuo mūsų nutolęs – V. S.

* Jurgis Gerulis – tikėjosi būti Lietuvos Gestapo viršininku ir padėt Baliui išeiti iš lagerio – V. S.

** Jonas – Puzinas – V. S.

*** Antrojo namo kaimynai – Mykolaitis-Putinas ir Vytautas Mykolaitis – V. S.

* Laiško originale šis sakinys nepabrauktas.

** Eilutė užtepta mėlynu rašalu.

* Vedybinis žiedas. Po B. S. mirties buvusi šeimininkė tą žiedą išlaikė ir aš jį atgavau maždaug po 15 metų – V. S.

* Tiksliai antraštės lietuvių kalboje neatsimenu – V. S.

** Vokiškai „Don Hil von grunen Hosen“ – nežinau, kaip išversti į lietuvių kalbą – Lietuvių Enciklopedija paduoda antraštę ispanų kalboje, kurią aš ir paduodu – V. S.

*** Šio laiško priedas – Daliukui (Für Daliukas) skirtos „mintys“ „Teatro romantika“ („Die Romantik des Theater“). Vanda Sruogienė šio straipsnio į lietuvių kalbą neišvertė.

* Šio laiško priedas – „Mano Dalelei“ (Für Mano Dalelė) skirtos „mintys“ apie teatrą „Tikroviškumas vaidybos mene“ („Die Wahrhaftigkeit in der Schauspielkunst“). Vanda Sruogienė šio straipsnio į lietuvių kalbą neišvertė.

* Pad. Kasmatė – Balio jaunystės slapyvardis – V. S.

** Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės vyrus – V. S.

*** Nebežinau, ką B. S. čia turėjo galvoje – greičiausia vokiečius bendrai, jų padėtį kare. Mūsų Būgių tarnaitė Onė labai vokiečių nekentė – V. S.

* Laiško originaliame tekste ši frazė įrašyta lietuvių kalba.

** Laiško originaliame tekste ši frazė įrašyta lietuvių kalba.

*** Juozapas Stalinas! Cenzoriai nesuprato… O tuo laiku ir mes Lietuvoje buvom optimistiški, niekas netikėjo, kad anglai su amerikiečiais leis rusams eiti toliau į Vakarus <…> – V. S.

Recenzijos, anotacijos

Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Tai apie Valentiną Sventicką. Lyg įžanga kalbai apie naują jo knygą su seniau pasirodžiusiu guriniųžodžiu, jau įgijusiu ir žanro kvapą. Deimantė Rybakovienė, gero skonio knygos dailininkė, Antano Sutkaus nuotrauka viršelyje, kurią greičiausiai bus pasirinkęs pats autorius – iš simpatijų lietuvių fotografijos klasikui, iš biliardo literatūrinių asociacijų, gal ir dar dėl ko, bet vykusiai. Yra ir redaktorius – Justinas Kubilius, redaguoti redaguojantį nuo 1974 metų arba paprasta, arba nepaprasta, bet redaktoriaus institucija ir pagerbiama, ir sutvirtinama. Galima būtų knygą pridėti prie naujo rašto kokiai naujai ministerijai ar ministrui – reikia rengti profesionalius redaktorius, be jų nei kalbai, nei literatūrai nebus gerai. Turi kas nors rūpestingu žvilgsniu lydėti į gyvenimą ir pačių redaktorių knygas.

Kas yra Valentinas Sventickas? Gal iš tiesų – pirmiausia redaktorius. Net jei vyriausiasis, pats atsakingiausias leidyklos žmogus. Net jei Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Net jei buvęs tos sąjungos pirmininkas. Lotynų kalbos žodis redactus reiškia sutvarkytą. Keturiasdešimt metų (nuo 1974 m.) besitęsianti redaktorystė V. Sventicko asmenį yra giliai persmelkusi. Gali prižiūrėti kalbą, tekstą, bet gali įžengti ir į retai kam prieinamą zoną – suredaguoti poezijos knygą. Pastabų ir pastabėlių, užrašų ir užrašėliųžmogus, aplankėlių, į kuriuos tos literatūros liekanos tvarkingai sudėtos, na, gal ir ne visada, bet vis dėlto. Gali pasirodyti, kad atliekos, bet ne – liekanos, nesutelpančios į vienokias ar kitokias formas, ieškančios kitų pasireiškimo galimybių. Guriniai, labiau dzūkų žodis, bendriau gali būti suprastos ir kaip trupiniai, fragmentai. Tiesiog – maži tekstai. Maži geriau nei trumpi.

Daugeliui tų, kurie dalyvauja literatūros viešumoje, įvairiuose renginiuose, vakaruose, V. Sventickas – jų vedėjas, protingas, santūrus, neužgožiantis to, kam lemta būti centre, šmaikštus, su prigimta humoro gyslele, savarankiškas, nepaleidžiantis iš rankų numatytos tvarkos. Literatūros rato žmonėms – amžinas jos reikalų tvarkytojas, visokių komisijų, tarybų, latgų narys. Panašaus rango dar – Vytautas Martinkus, Kornelijus Platelis. Nesuvokiame, kiek daug tų žmonių daryta ir daroma bendram labui. Literatūrai svarbu ir tai, kas už jos.

Kritikas – tai jau atskira V. Sventicko misija. Kritikas, atidžiai ir ne kartą perskaitąs tai, apie ką rašo. Taip dabar yra jau ne visada. Netgi kritiškas kritikas – irgi nedažnas dalykas.

Solidarizuodamasis su literatų brolija ir seserija, sakosi irgi esąs trenktas, mažam sutrenkta galva, bet juk ne tik dėl to. Ir kad yra vienumos žmogus – lyg ir netikėta. „Vienas jaučiuosi geriausiai. Ir turiu ką veikti pats vienas“ (p. 203). Gal ir įdomiausia viešuma tų, kurie iš prigimties nori būti vienumoje. Kad galėtum natūraliai būti viešumoje, turi tą laiką atbūti vienumoje.

Kiek galinčių taip pasakyti: „Man tenka bendrauti su daugybe rašytojų“ (p. 143). Matyti juos visaip, įvairiose situacijose ir neprarasti jiems empatijos, pastangų suprasti, ginti. Bet ir būti reikliam: „Viešai prabylantis literatūros žmogus kalba žodžiais, kuriuose turi būti – jeigu jis kalba natūraliai – jo kūryba ir jo vertybių sistema“ (p. 94). Turi būti, jei to nėra, nėra nieko, tuščias reikalas.

Kritikas iš literatūros pašaukimo, tikrai – kritinis subjektas (pagal lyrinį subjektą), literatūros ir paglobojamas, jos „priemonių“ – laisvesnio žodžio, metaforos, asmeniškesnio santykio suformuojamo lauko, kuriame vietos randa ir pagrybavimas Mardasave su vykusiomis kritinio teksto skaitymo aliuzijomis, ir motinos laiškai, ir kažkieno iš artimo likimo žmonių nufotografuota kedro skuja? konkorėžis? Nepažįstu kedro, nemoku jo kalbos, o Valentinas moka, yra riešutavęs, maitinęsis kedro riešutais ir savuosius maitinęs, matęs Sibiro, jo juodo vargo, bet ir knygoje pasistebįs: tėvai išsivežė penkis, o parsivežė šešis, kaip tai galėjo būti? Nuostaba iš to, kokie svarbūs gali būti romanai, net tie, kurių nežinojo net Janina Žėkaitė, lietuvių romano registratorė. Dar jauna mama savo šviesiaplaukiui sūnui iš vieno parinko Valentino vardą. O tas romanas – Adomo Bytauto „Prie seno malūno“, išleistas 1938 m., o perleistas 1994-aisiais, tegu bent dėl Valentino vardo išlieka. Abiejų giminių Valentinai mums žymėti – iki Antano Vaičiulaičio „Valentinos“.

V. Sventicko rašymas įvairialypis. Gana plati ir stilistinė skalė – susieina, susiliečia ir biografijos koks fragmentas, ir reakcija į teisingą kolegos kritiko žodį, ir abejonė. Visą rašymą, rašymą kaip mąstymą persmelkia socialaus žmogaus žvilgsnis. Matoma mūsų tikrovė – ir politinė, ir kultūrinė. Užfiksuota ir liks istorijai: kaip iš naujo formuojantis nepriklausomai Lietuvos valstybei elgėsi rašytojai, į ką reagavo, kokius dokumentus priėmė, už ką balsavo, ką atmetė, paaiškinama ir kodėl. Manipuliacijų neišvengta ir rašytojų namuose. Paliudijama, kada ir kam šauktasi kultūros žmonių, kada jų pasigesdavo netgi prezidentai. Atrodo, kad paties V. Sventicko dalyvauta ir dešinėj, ir kairėj – pozicija, kuri tik ir įmanoma kultūros žmogui, turinčiam pažiūras, pozicijas. Vaikščioti ir ieškant kelių, susikalbėjimų. Kalbama apie autoritetus – gražiai apie Vandą Zaborskaitę. Kartais ir apie gamtą. Knygoje keliasdešimt mažų laukelių ir vienas didelis laukas – Justino Marcinkevičiaus.

Tie laukeliai tvarkingai suskirstyti: „Margo gyvenimo guriniai“ (gal galėtų būti ir margi guriniai, gražiai skamba, o Valentinas skambėjimui atkišęs ausį), toliau literatūriniai, leidėjo, savi. Ar reikia aiškinti, kad visi savi, kad visi ir literatūriniai, nes vienaip ar kitaip su literatūra susiję, rašyti literatūros žmogaus. To, kurio literatūra neapleidžia ir tada, kai reikia palopyti stogą namui Mardasave, o čia prisistato liūdnas poetas ir pradeda kalbą apie virvę, reikia ką žmogui pasakyti, bent perspėti, kad tos virvės dabar nepatikimos, trūksta, trūkinėja... Geriau su šypsena negu su ašara. Vis apsukęs tą savo Mardasavą primena, ką ir kalbėti, jau pripėduota ten literatūros, ir senas stalas Romo Oranto nušveistas, nubrūžintas, kad kvapas koks pasklistų ir jau neišnyktų. Kaip tik apie „Kvapą“ ir „Kitą kvapą“ parašytos bene gražiausios mažosios esė, išriedėjusios iš gurinių. „Ir tada pasklinda kvapas – mano tėviškės, tos seklyčios, tų vakarų su pašildytu patalu, to laiko, tos aplinkos“ (p. 192). Ir tada prasideda. Kas prasideda – gyvenimas, tas pats, jei ir tik atsimenamas. Ir baigiasi tuo, kad reikia sėstis prie stalo, bent prie gurinių, jei kam didesniam vis dar nėra laiko. Na, iš bėdos, bet juk nedažnai, galima nupėdinti iki priemenės šaldytuvo, kokį lašą įsipilti, jei esi savo Mardasave ir niekas su aplanku po pažasčia nepravers tavo kambario durų leidykloje; patogu, tiesiai iš daug metų neremontuotos laiptinės. Literatų sąmonė savaip ištvirksta: kai jau darosi intensyvi, reikšmes ir simbolius ima matyti ir ten, kur normaliam žmogui jų nėra. Žmogus ir literatūros kritikas grybauja kitaip. Gurinėjanti esė„Literatūros kritikas grybauja“ gerai padaryta, taupiai, tikriausiai atpažįstama ta Viktorija, kažkur prie žvynabudės; žvynabudė primena vištieną, jei dedi ją tiesiai į karštą sviestą. Bet ar verta, juk vištienos gali pasitiekti ir iš „Maximos“. Geriau palikti žvynabudę žvilgsnio paslapčiai. Apibendrinimas tikslus, įsidėmėkime: „Netiesa, kad nėra ten, kur daugelio vaikščiota“, nors Alfonsas Maldonis (dažnai knygoje prisimenamas), irgi dzūkas, kadaise skundėsi: „Sudievu, lyrika, sudievu. / Ne tu viena, ne man vienam... / Ant nuganytų tavo pievų / Nėra žolės net avinam“ („Sudievu, lyrika“).

Leidėjo darbas paskatina V. Sventicką pergalvoti daug literatūros: maždaug nuo Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ (ir aš ta proga pergalvojau, skaičiau iš naujo, kai buvo rengiamas Lietuvių literatūros lobynas, galvojau panašiai, kokios atsakomybės ėmėsi tada dar jaunas žmogus) iki Gintaro Bleizgio ir dar arčiau jaunų, jauniausių. Valentinas tikrai yra literatūros kritikas, stipriausias, kai kalba apie dabartį, kai vienu metu ir liudijama, ir reflektuojama, ir vertinama. Literatūros istorija blankiau – net Maironis blankiau, nors lyg ir viskas teisinga. Ir Brazdžionis vėlyvasis, paties leistas, tvarkytas, įspūdžio nedaro. Geram guriniui reikia sankirtos: kokios medžiagos, jei tik ir medžiagėlės, ir gyvai į ją sureaguojančios sąmonės. Iš esmės to paties, ko reikia ir esė. Bet juk ir eilėraščiui, ir apsakymui, jei jį rašo ir pats Romualdas Granauskas.

Atskiras knygos laukas – „Dar apie Justiną Marcinkevičių“. Pamąstyta teisingai – tai nebe guriniai, tai kažkas kita. Tai, kas vis dar kyla, randasi iš intensyvios būsenos, patirtos rašant knygą „Apie Justiną Marcinkevičių“ (2011). Yra toj knygoj ir stipresnių, ir silpnesnių puslapių, bet ji buvo įvykis kritiko sąmonėje. Už tai svarbiau nieko nėra, tai lemtinga tolesniems rašymams, įsipareigojimams. Knyga tikrai buvo tas vienas kartas, kurio ištiktas turėtų būti kiekvienas literatūros žmogus. Jei nepasiseka to vieno karto patirti, visa, ką darai, lieka lygu ir plokščia. Ir tai yra atskirai įdomu. Įdomus ir, be abejonės, brangus sąmonės įsipareigojimas sekti visa, kas jau be Just. Marcinkevičiaus vyksta jo orbitoje, reaguoti, ginčytis, polemizuoti, teigti, prognozuoti. Taip, šiek tiek pritilo politiniai ir estetiniai oponentai (nebesantis asmuo mažiau pavojingas, p. 22), bet ne visai. Pats Just. Marcinkevičius savo situaciją žinojo, sarkastiškai tarstelėjo ir trumpame eilėraštyje:

Ačiū, kad išsisakėte.

Ačiū, kad liovėtės staugti.

Tarytum vilkai į aketę

sumerkėt uodegas: laukiat.

Tai iš paskutiniosios poeto knygos „Iš natūros“ (2014), iš trupinių surinktos, sukomponuotos V. Sventicko. Matyti, kad Just. Marcinkevičiaus leidimo rūpesčiai jam svarbesni už kokius parašymus. Taip, tikrai, tokia yra teisybė. Kantrus darbas su tekstais, su rankraščiais patikrina rašančių apie literatūrą puikybes.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Just. Marcinkevičius buvo persmelktas jį ištikusių insinuacijų, niekinimo. Krimtosi, galvojo, tikrino ir save – ką daręs ne taip, atsisakinėjo dalyvauti, kalbėti, kad vėl kas neiškiltų. O juk vis iškyla. Štai anonimas recenzuoja mokyklinės literatūros programas ir piktai drebia LEU Lituanistikos fakulteto dėstytojų vardu: „Kažkodėl nepajudinamas pozicijas programoje tebeturi tautinio kičo klasika – Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (teatleis Just. Marcinkevičiaus gerbėjai) <...>.“ Sunku patikėti, kad taip mano Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dėstytojai, kurių vardu pasirašoma. Pati tuo „vardu“ netikiu ir noriu, kad tą mano netikėjimą kas sustiprintų. Galima abejoti, klausti, gali programose kas nors būti ir nebūti, bet kad taip turgiškai? Kas tie gerbėjai – juk gal ne tik mudu su   V. Sventicku? Jei tik tiek – problemos kaip ir nėra, į turgų tą tautinį kičą.

Gali būti, kad literatūros kritikų vaidmuo Just. Marcinkevičiaus likime tikrai perdėtas. Lemiamas yra žmonių vaidmuo, jų pasirinkimas. O jis vis dar gyvas.

Kritikos reikalas į tą gyvą interesą atsiliepti. Taip, svarbiausia yra paskelbti, kas liko po paskutiniųjų Just. Marcinkevičiaus knygų, galvojant, kad ir nekupiūruotai „Taburetei...“ ateis laikas. Taip, būtina rinkti atsiminimus, juos detalizuoti, kiek įmanoma konkretinti, net jei tai smulkmenos. V. Sventickas įdėmiai tiria Just. Marcinkevičiaus veiksmus, mintis. Tiksliai įvardija, kad, pavyzdžiui, kalbėdamas apie mūsų literatūros didžiuosius, „jis kūrė tautinio pasididžiavimo mitą“ (p. 221). Kai matai tiek daug už save didesnių, tikrai esi savo vietoje. Kai nebematai didesnių už save, daraisi menkas ir mažas, kad ir kaip pūstumeis. Įdomus pastebėjimas, kad didžiausi poeto oponentai nėra skaitę jo kūrybos, ginčijasi su pačių nusipiešta karikatūra (p. 236). Ir jau neperskaitys – viską reikia daryti laiku. Svarbi žinia, kad televizijos archyve išlikusi garsioji „Kranto“ laida – be garso, t. y. be žodžių (p. 240). Susitvarkyta. Liūdnas perspėjimas – visi, kurie kaip nors esame viešumoje, galime būti kam nors „panaudojami“ (p. 250).

Svarbi V. Sventicko pastanga teisingai suvokti Tomą Venclovą, poetą, intelektualą, sutikti ir nesutikti, bet ginti nuo išsigalvojimų, šmeižto. Tai reiškia įsipareigoti tiesos ieškojimui, net jei žvelgiama iš Just. Marcinkevičiaus taško; juk ir jis nesutiktų su savo oponento pažeminimu (kalbama apie vieną laikraštinę publikaciją, p. 249–250). Pasakoma, kad Rimanto Kmitos argumentai kitokiam Just. Marcinkevičiaus paveikslui iš vieno jo straipsnio ne visai įtikinami, tarsi ir nebūtini. Ano meto laiškai jaunesnių jau negali būti perskaitomi pagal to laiko stilistiką. Pagal asmeninę, nors nuo laiko ir neatsietą stilistiką: sakau atsainiai, kad nesakyčiau gražiai, sakau lyg ir nerimtai, kad nesakyčiau rimtai, įsipareigojamai. Arba kalbu perdėtai reikšmingai, su privalomais žodžiais, kad iš tikrųjų reikšminga nebūtų.

Dar stabtelkim prie gurinio, pavadinto „Kas nuteka“, čia paliesta įdomi kalbos tono problema. Just. Marcinkevičius kalba atsisveikinant su Sausio 13-osios žuvusiais Katedros aikštėje, viena pastraipa: „Prieš daugelį metų čia stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudame jų žūtį, suprasdami, kad jie jau priklauso istorijai, kad jie dabar šildosi sužvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu su didžiaisiais mūsų tautos vyrais. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve.“

V. Sventickas apibendrina: dabar taip kalbėti jau niekas neįstengtų. „Kalbos būdas nutekėjo, išėjo kartu su gyvenimu ir poetu.“ Gal neišėjo, jei dabar jo ir neįstengtume nei perduoti, nei išgirsti. Bet juk tas kalbos, kalbėjimo būdas buvo ir iki Just. Marcinkevičiaus, atitekėjo iki aukštajam kalbėjimui imlios jo sąmonės. Iš to, kas vyko mūsų tautoj prieš daugelį metų, iš laiko, kai šarvotas ir laidotas Vytautas Didysis ir iš dar anksčiau. Tai aukštosios giesmės kalba. Just. Marcinkevičius ją girdėjo, galėjo ja prabilti išskirtiniais momentais todėl, kad ir pats galėjo pereiti į giesmę, prabilti giesmės žodžiais. Iš 1986 metų – „Genties negarsi giesmė“, taip, negarsi, lyg pritildyta, laiko pritildyta:

Tekėjo per lauką

duobėtu gyvenimu

genties negarsi giesmė.

Gal nukrito koks žodis

į raudą ar dainą:

lapelis į temstančius vandenis.

Vaikai mūsų gimė.

Darbai mūsų mirė.

Išgąsdintas laikas vis lakstė

po keturias mūsų pasaulio šalis:

ir neliko nė vieno,

neregėjusio kraujo.

Kad galėtum kalbėti, reikia girdėti – kad ir negarsią genties giesmę, savo balsu ją įgarsinti. Kas ateina iš aukštosios giesmės (tokį apibūdinimą žinojo abudu Simonai – Daukantas ir Stanevičius), tas nuteka tik su tauta. Kol tauta gyva, šis kalbos būdas atsinaujina aukštosiomis sąmonėmis, budi, pabunda, kai reikia, kai būtinai reikia. Kai žuvusiųjų Sausio 13-ąją akivaizdoje kalbėjo Just. Marcinkevičius, jis kalbėjo savo sąmone aukštąjį tautos toną – apraudojimą ir pagerbimą – atnaujindamas.

Paabejočiau dėl „Atgailos“, ji veikia aukštesniame ontologiniame lygmenyje, nesietina su jokiu konkretesniu atsiprašymu. Just. Marcinkevičiaus humoras? Taip, jo žymės yra, lyg kažkas perbėgtų veidu vos matoma šypsena. Liūdesys? Jo nebus, koks galėtų būti, bet nedramatizuokime, tai priedanga: geriau nusišypsoti, kad nereiktų atrodyti rimtai. Bet tai ne humoras kaip stiliaus bruožas, mano akimis, Just. Marcinkevičius nėra humoristas (p. 216).

Tai skaudus, egzistencinis ironikas, ypač vėlyvuosiuose eilėraščiuose.

Knygos ketvirtajame viršelyje po dar jauno Valentino portretu (tikriausiai irgi kokio įžymaus fotografo) mįslingai prasitarta apie priklausomybės ligas ir apie nepriklausomybės ligų profilaktiką. Apie tokius gurinius, jau besiridinėjančius, jau sulipusius. Lyg ir svarstoma, ar juos paleisti, ar tegul dar tūno?

Bet toks įspūdis iš knygos, kad jau rankiojami tie guriniai. Nes visa, ką darome, bandome daryti, yra tarp mūsų priklausomybės (Lietuvai, saviesiems, kalbai, literatūrai) ir pastangų išlikti nepriklausomiems – spręsti savo atsakomybe ir savo rizika.

Profilaktikos, aišku, reikia. Ir tada, kai žinai, kad nepadės. Taškas, bet juk ne visada. Ir iš taško ir iš jo nebuvimo – vis koks nors gurinukas.

Recenzijos, anotacijos

Dovilė Kuzminskaitė. Namas su paukščio ženklu. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 80 p.

2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurse laimėjo du poezijos rinkiniai: Ramunės Brundzaitės ir Dovilės Kuzminskaitės. R. Brundzaitei dėmesio netrūko,           D. Kuzminskaitė jo susilaukė mažiau. Knygos „Namas su paukščio ženklu“ ketvirtajame viršelyje poetė rašo, kad „apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats“. Tad ką gi mums sako šios knygos tekstai?

Keletą eilėraščių D. Kuzminskaitė buvo publikavusi „Metuose“ (2011, Nr. 1), iš kurių beveik visi pateko į „Namą su paukščio ženklu“, tad galima matyti, kaip šie tekstai kito, tobulėjo. Didžioji dalis eilėraščių redaguota tik šiek tiek: pakeistas vienas kitas žodis ar jų linksniai, kai kurie žodžiai visai išbraukti. Yra ir gerokai perrašytų tekstų, pavyzdžiui, eilėraštis „Lietaus nesulaukus“. Palyginkime paskutiniąją strofą „Metų“ žurnale („Nes jau laiko nėra. Nebėra tavo žvilgsnių ir kvapo. / Ir tušti kambariai. Ir širdis ištuštėjusi muša. / Tai gal, Dieve, jau mesk tas žvaigždes ir išveski mane iš to tako, / Nes labai pavargau. Nes žinau, nelaimėsim to mūšio“) ir knygoje („Laiko liktų nedaug. Žvaigždės svilintų plaukus ir Dievas / nusiplovęs rankas švilpiniuotų ramus sau po nosim. / Tai gal, Viešpatie, mesk jas dabar, ir keliauk sau per pievas, / aš labai pavargau. Vienas nulis. Tad čia ir sustosim“). Lyginant abi versijas pastebime subtilius redaktoriaus (gal ir pačios autorės) pataisymus, po kurių eilėraščiai tapo skambesni, vaizdingesni, poetiškesni.

Visi D. Kuzminskaitės tekstai (išskyrus „Maldą akims“, p. 32) yra rimuoti, parašyti ketureiliu. Todėl ypatingą dėmesį recenzentai skyrė eilėdarai. Verta suklusti, kai Virginija Cibarauskė recenzijoje „LRS debiutantės“ („Literatūra ir menas“, 2013 m. spalio 25 d.) abejoja knygos redaktoriaus (Aido Marčėno) anotacijos teiginiu, kad „Dovilė Kuzminskaitė eilėdaros egzaminą išlaikė“. Recenzentė parodo ne vieną banalų rimą: parašyti – paprašyti (p. 9); duonos – aguonos, trupinių – sakinių (p. 15); karas – maras (p. 36). Rimvydas Stankevičius recenzijoje „Namas su skrydžio nuojauta“ („Respublika“, 2013 m. lapkričio 7 d.) užsimena, kad poetei reikia išmokti dar nemažai rimavimo amato dalykų (pavyzdžiui, vengti bendračių rimavimo). Nors recenzentai rado ne vieną banalaus ar netikslaus rimo pavyzdį knygoje, vis dėlto daugumos eilėraščių rimai – tvarkingi, o kai kurie net labai netikėti (prietemos – apgailėtinos, p. 56).

Debiutinėje knygoje į akis krinta nesaikingas žodžio „būtis“ vartojimas, todėl ne visada autorei pavyksta išvengti poetinių klišių („kur surast tavo būtį, kaip užlieti krūtinę“, p. 20). Su Dievu tekstuose taip pat koketuojama pernelyg dažnai. Eilėraščiuose jis neretai personifikuojamas, tad D. Kuzminskaitės poetiniame pasaulyje Dievas miega (p. 43), vaikšto (p. 57), subjektui į plaukus įpina žvaigždes (p. 23), meta masalą (p. 65) ir daro kitus žmogiškus ar dieviškus darbus. Kartais Dievas (arba Viešpats) tampa tiesiog priežodžiu (p. 61, p. 68 ir kt.). Kai kuriuose eilėraščiuose Dievo figūra yra motyvuota, reikalinga ir suteikia naujų prasmių tekstui. Tačiau visada reikėtų prisiminti antrąjį Dekalogo įsakymą, kuris nepraranda aktualumo kalbant ir apie poetinius tekstus.

Neišvengta klišių ir rašant apie patį rašymą. Kažkodėl nemažai jaunųjų poetų yra itin pamėgę šį motyvą, kuris dažniausiai išreiškia subjekto vidinę būseną. Ne išimtis ir D. Kuzminskaitės tekstai: „Kaskart rašau vis neįskaitomiau, / kasmet vis žiemos banalėja“ (p. 15); „Tokie vakarai, kai nei piešt, nei rašyt nesinori“ (p. 20); „ir rašosi taip, lyg save išsiversti mėgintum / iš kalbos, iš poezijos, Viešpatie, tavo pavėsio, / ar tiesiog iš savęs“ (p. 51). Kai poezijos knygoje nuolat šmėžuoja rašymo motyvas, tai čia neretai kvepia poetiniu narciziškumu.

Paminėję keletą knygos trūkumų, kurių nėra lengva išvengti jauniems poetams, atidžiau pažvelkime į D. Kuzminskaitės poetinį pasaulį. Kokius poezijos namus statosi autorė? Iš tikrųjų sunku įvardyti D. Kuzminskaitės pasaulėjautą, nes knygoje nėra vientiso pasaulio įspūdžio. Eilėraščių temos gana skirtingos, subjektas tekstuose pasirodo tik fragmentiškai, jis yra labiau stebėtojas, o ne aktyvus poetinio pasaulio dalyvis, todėl dažnai rimas, vaizdingumas ar žodžių žaismas tampa kūrinių dominantėmis.

Knygoje juntamas siekis gręžtis į pasaulinę kultūrą. Eilėraščiuose randame tik du lietuvių kultūros vardus: viename eilėraštyje minimas Algis Griškevičius, kitame („T. V.“) užkoduoti Tomo Venclovos inicialai. Autorė neslepia, kad T. Venclova jai yra autoritetas, net eilėraštyje jį vadina mokytoju, kreipiasi į jį iš didžiosios raidės: „Ir Tavo, mokytojau, rimai, ritmai, blėsta, / kaip niūksta ankančio klampus vyzdys, / kurį aptraukia miglos ir išplėštas / tamsoj palieka vaizdinys“ (p. 11). Šioje strofoje matome, kad poetė geba kurti puikius palyginimus, vaizdingus ir įtaigius tekstus. T. Venclovos įtaką žymi tekstas, „Metuose“ pavadintas „Povencloviniu“, kuris knygoje truputį redaguotas ir paliktas be pavadinimo. Eilėraščiuose svečiuojasi ne tik lietuviams gerai pažįstami personažai: Federico’as Garcia Lorca, Samuelis Beckettas, Williamas Shakespeare’as, Marcelis Proustas, Leonardo’as da Vincis, Paulis Gauguinas, Aleksandras Puškinas, Prometėjas, Hermis ir kiti. Kartais poetė bando megzti su jais dialogą, epigrafais pasirinkdama F. G. Lorcos (p. 12) ir S. Becketto (p. 25) žodžius ar į eilėraščių pavadinimus įrašydama M. Prousto (p. 24) ir Piacolos (p. 46) vardus.

Autorės kūrybai būdingas urbanistinis pradas, jos tekstuose neretai minimas miestas: „tu miegosi ramus, tavo miestas šį rytą miglotas“ (p. 35); „šis miestas degs“ (p. 36); „miestas jungia šviesas ir nelieka nei gatvių, nei vartų“ (p. 41); „Mano miestą ant sniego nutapė / pirmos žvaigždės“ (p. 43). Kituose eilėraščiuose miesto erdvė sukonkretinama, išryškinami įvairūs Vilniaus atspalviai. Autorė įdomiai fiksuoja miesto rudenį („Ruduo, nebeišlaikęs savo svorio, / į miestą krito, o tada, lyg tyčia, / pažiro šviesūs, smulkūs upelyčiai“, p. 54), žiemą („ir tiesiasi miestas per žiemą sustiręs, suklusęs, / ir gotika tįsta, ir rangos barokas per ledą“, p. 61), – metų laikų fenomenas neatskiriamas nuo miesto erdvės. Apskritai vaizduoti gamtos detales poetei pavyksta gana gerai.

„Namo su paukščio ženklu“ struktūra – nepriekaištinga, autorė apgalvotai parinkusi skyrių pavadinimus: „Prieangis“, „Pusrūsis“, „Kambariai“, „Pro langus“, „Palėpė“. Tačiau atskiruose skyriuose esantys eilėraščiai neatrodo turintys vientisą semantinę giją. Pavyzdžiui, skyriuje „Pro langus“ yra eilėraščių, kuriuose skleidžiama miesto tema, tačiau tos pačios tematikos tekstų nemažai ir „Kambariuose“ (p. 35, 36, 41 ir kt.), ir „Prieangyje“ (p. 15). „Pusrūsis“ persmelktas melancholiškos nuotaikos, rodoma slogi subjekto būsena. Bet panašių eilėraščių galima rasti ir visuose kituose skyriuose. Nors skyriai gražiai atliepia knygos pavadinimą, tačiau jų pavadinimai nėra motyvuojami poetiniais tekstais, jų įvaizdžiais ar temomis.

Stipriausia eilėraščiuose – jaunatviškas polėkis, tekstuose gražiai dera nerūpestingas subjekto kalbėjimo tonas ir bandymas svarstyti solidžias temas (Dievas, meilė, vienatvė ir pan.). Tai savotiškas tikras jaunystės dokumentas, nes tik jaunas žmogus apie mirtį gali parašyti taip: „Tai eikš, mirtie, pažaiskime – slėpynės: / kur tu esi – manęs jau ten nėra, / bet kartais – naktys, dykvietės ir plynės, / sapnai – ryškėja tavo figūra“ (p. 58). Tačiau kai subjektas praranda nerūpestingumą ir bandoma rodyti jo dramatiškus vidinius išgyvenimus, jie neįtikina, veikiau primena eiliavimo pratybas vienatvės, laikinumo ar vidinio nuovargio temomis (p. 21, p. 22 ir kt.).

D. Kuzminskaitės poezijos pasaulis pilnas gyvybės. Įvairūs daiktai nuolat personifikuojami. Čia galima pamatyti sidabrines sekundes, kurios vaikšto po kambarį apsiavusios mažais krištoliniais batukais (p. 32), klausytis seniokiškai murmančio sniego (p. 51), stebėti, kaip medžių šakos negrabiai glamonėjasi (p. 67), žiūrėti į besišiepiantį mėnulį iškapotais dantimis (p. 46). Tokiu kalbėjimu autorė primena Henriką Radauską, kurio įtaką nesunku atpažinti, bet jis neužgožia ir savito poetės balso. Turbūt savičiausiai ir įdomiausiai poetė prabyla skleisdama meilės temą. Tai eilėraštis „Raudona II“ (p. 37), kuriame gausu įvairių meilės epitetų, savotiškas yra eilėraštis „Puzzle“ (p. 44), kur du žmonės vaizduojami kaip dėlionės detalės: „Man atrodo, netinka detalės, / mes ne taip išpjauti, ar matai – čia šviesa, ten šešėlis, / tad kol dar nevėlu – atsiskirkim“ (p. 44). Poetė vykusiai panaudoja archetipinį Itakės vaizdinį, rodydama dviejų žmonių žvilgsnių susitikimą: „Ir tik krinta šviesa link tamsos ir jau nieko nebus, / nes suskilo dangus, žaibas trenkė Itakę, / bet, jei žvilgsnį keliu, akyse atsišviečia skaistus / atspindys – lyg tavęs ar manęs, arba to, ko dar nesam pasakę“ (p. 31). Subtilumo ir originalumo cituotuose eilėraščiuose nestinga.

Poetė moka efektingai baigti eilėraštį. Dažnai paskutiniosios strofos yra stipriausios teksto vietos ir, anot         R. Stankevičiaus, iki poezijos lygmens kilsteli visą eilėraštį. Pabaigose sutelkiamas didžiausias semantinis krūvis, neretai paskutinėje eilutėje sutalpinami du ar net trys sakiniai. Antai trijų strofų eilėraštis „Menamas pokalbis“ (p. 25): pirmas dvi strofas sudaro tik du sakiniai, o trečioje jų yra net dešimt. D. Kuzminskaitės tekstuose sakinių tankinimas suintensyvina mintį, sugriežtina eilėraščio ritmą, taip tekstai darosi įtaigesni.

„Name su paukščio ženklu“ apsigyveno skirtingo meninio lygio tekstai. Neišvengta silpnesnių eilėraščių, kuriuose yra banalybių, klišių, eiliavimo spragų. Tačiau dalis tekstų liudija jaunosios poetės gebėjimą eiliuoti, kurti savitą, įtaigų ir vaizdingą pasaulį. Potencialas yra – poezijos namo pamatai pakloti. Ar užteks autorei ryžto ir jėgų toliau darbuotis šiose statybose?

Recenzijos, anotacijos

Vytautas Varanius. Tobula blyški mėnesiena. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 110 p.

Pažaiskime tokį žaidimą: aš apibūdinsiu knygą, o jūs atspėkit ją. Tai knyga apie sutrikusį, praeities kamuojamą vyrą, smerkiantį klerkų ir kostiumuočių pasaulį, tačiau nenorintį gyventi ir stereotipinių menininkų apsuptyje. Apie nepritapėlį, kuris ir nenori pritapti. Apie žmogų, kuris nori būti laimingas, bet gyvena tarsi po stikliniu gaubtu, o laimė lieka anapus. Knygoje šokinėjama per laikus ir erdves: iš dabarties į praeitį, iš Lietuvos į Niujorką, pateikiamos vyro užrašų ištraukos, jis kalbasi su daktaru, persikeliama į vaikystės, jaunystės, pirmosios meilės prisiminimus. Pirmoji meilė, beje, čia giliai įsirėžusi. Su ja susijusi svarbi scena, kur veiksmas vyksta prie bėgių. Bet knygoje labai reikšminga antroji meilė. Atrodo, ji gali išgelbėti, suteikti prasmę ir ramybę. Galiu duoti vieną užuominą. Šioje knygoje vienas skyrius prasideda taip: „Rytas perone, Antanas Garšva eina į viešbutį“ (p. 20).

Atspėjote ar neatspėjote, atskleisiu, kad apibūdinau 2013 m. debiutavusio jauno menininko (prozininko ir dar muzikanto) Vytauto Varaniaus apysaką „Tobula blyški mėnesiena“. Prieš trejus metus skaičiau jos pirmąją redakciją ir negalėjau atsikratyti minties, kad visa tai kažkur jau girdėta, skaityta. Tada prieš akis ir išniro laike ir erdvėje pasiklydęs Antano Škėmos herojus. V. Varanius savo apysaką gerokai taisė, ir nors A. Škėmos šešėlis joje tebesklando, dabar jis toks nebe vienas, yra užuominų į Albert’o Camus, Jacko Kerouaco, Homero, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų rašytojų kūrinius. Visa tai formuoja intertekstualų tinklą – pasakojimo pagrindą. Susikrovęs tokį solidų literatūrinių autoritetų bagažą, V. Varanius kuria savą herojų – šiandienos pasaulyje ir savyje paklydusio žmogaus interpretaciją.

„Tobulos blyškios mėnesienos“ pasakotojas – bevardis, beamžis, beveidis (todėl toliau tekste jį vadinsiu X). Pasakotojo neapibrėžtumas leidžia skaitytojui lengviau susitapatinti su juo ar įsivaizduoti X vietoje bet kokį žmogų. Šį blyškų paveikslą galima susirankioti tik iš nuotrupų: X jau baigęs studijas, yra tapytojas, kilęs iš provincijos, iš ūkininkų šeimos, palaidojęs tėvus ir nebepalaikantis santykių su jokiais artimaisiais. Jam išvykus studijuoti, ryšys su namiškiais sumenko tiek, kad, grįždamas iš motinos laidotuvių, į kurias atvyksta, kai pro duris jau nešamas karstas, ir išvyksta vos jį užkasus, X savęs klausia: „Kokio velnio manęs čia reikėjo? Kam reikėjo skambinti, kviestis, atitraukti nuo darbo? Kad savo akim pamatyčiau?“ (p. 85). Pamatytų, kad grįžti jau nėra kur, kad vienintelio su namais dar siejusio žmogaus – motinos – nebėra. Kita vertus, namų išsižada ir pats pasakotojas, nes nenori matyti, kaip laikas sugriauna žmones. Jis renkasi gerus prisiminimus, o ne apgailėtiną dabartį: „Tik spragt – senatvė, o tu atsisakyk, žmogau, visko... Visų prisiminimų, visos pagarbos, viso žmoniškumo, palaužk gėdą ir pirmyn – imk skudurą į rankas, mauk motinai triusikus ir valyk išmatas, kišk nagus į dvokiantį paplavų kibirą, praskalauk, po to vėl valyk, kol bus bent kiek švaru. Tada perrenk tėvą, apmauk jo drebančias, pamėlynavusias kinkas naujais apatiniais, jam žiūrint tiesiai tau į akis. Galiausiai pakeisk paklodes ir išeik neatsigręždamas... Kone vemdamas“ (p. 107).

Toks požiūris į senstančius tėvus tiek lietuvių literatūroje, tiek ir kultūroje nėra tradicinis, paneigia nusistovėjusią normą – vaikai turi karšinti tėvus. Šiuo monologu V. Varanius šokiruos ne vieną skaitytoją, tačiau čia norisi stabtelėti ir pabandyti suprasti pagrindinio veikėjo poziciją. Tai jokiu būdu nėra nepagarba tėvams. Tai tiesiog bandymas neleisti senatvei sugriauti tos pagarbos. Ar įmanoma gerbti žmogų, kuris tave augino, auklėjo, buvo autoritetas, baudėjas, globėjas ir pan., kai iš jo nieko nebelieka, kai tampi už jį viršesnis, kai turi jį apiplovinėti, o jis tik žvelgia į tave bejėgėmis akimis ir nieko negali? Taigi nusenusių tėvų nebenorima matyti ne dėl savanaudiškų priežasčių, o todėl, kad norima išlaikyti tą pagarbą, žmogiškumą, gražius prisiminimus.

Greta pasakotojo dažnai matomas jo geriausias draugas Algis – vyras su vardu, amžiumi, išvaizda ir gyvenimu: žmona, meiluže, sūnumi, automobiliu ir butu. X yra tarsi jo šešėlis – žmogus, neturintis savęs, todėl tarsi gyvenantis kito gyvenimą. Be Algio pasakotojas savęs neįsivaizduoja: „Ką aš veiksiu be tavęs, kur aš eisiu, kas ateis pas mane, su kuo aš leisiu laiką?!“ (p. 55). X įsišaknija į Algio ir į jo meilužės Vilijos gyvenimą taip, kad jų santykiai nejučia tampa tarsi vienu gyvenimu visiems trims: „Gėrėme daug, linksmai šnekučiavomės ir svaidėmės žvilgsniais, o vėliau juokėmės ir bučiavomės. Taip, visi trys! Nesuprantu, kodėl jūs to nesuprantate, bet taip jau buvo! Algis mano draugas“ (p. 72).

Atrodo, užtenka vien konstatuoti faktą, kad „Algis mano draugas“, ir kiekvienam bus savaime aišku, kad draugų gyvenimas yra bendras, gyvenamas kartu. Šis bendro gyvenimo noras įdomiai išskleidžiamas: šalia X pirmojo asmens istorijos ryškėja svetima realybė, nes apysakoje įsiterpia epizodų, kuriuose pats pasakotojas nedalyvauja. Tada tekste atsiranda dalykų, kurių pasakotojo X gyvenimas stokoja: antai draugas Algis grįžta į savo dviejų kambarių butą (X nuosavo būsto neturi), ten bendrauja su sūnumi Jokūbu (X gyvenime artimųjų nėra), važiuoja susitikti su meiluže Vilija (X neturi merginos), nesuka galvos dėl jį metusios ir į Kiprą išlėkusios žmonos (X niekaip negali pamiršti pirmosios meilės), Algio ir Vilijos seksualinis gyvenimas labai aktyvus, o X moters net negeidžia: „Kodėl manęs taip nebežavi moterys? Juk aš ne Buda, ne kunigas, ne Kristus!“ (p. 58). Tačiau skaitytojui parodoma, kad svetimo gyvenimo negyvensi kaip vertingo: X permiega su Vilija tik tada, kai ši jam atlieka nuo Algio, Jokūbas vis dėlto netampa X sūnumi, ir iš X veiklų niekaip nesusidaro visavertė, tvirta asmenybė.

X asmenybės formavimuisi reikšmingas karvės odos dyrimo ir mėsinėjimo epizodas. Pasakotojas išleistuvių dieną guli pavėsy ir mąsto apie artėjantį naują gyvenimą, jaučiasi suaugęs ir gerbtinas žmogus: „<...> man patinka, kai pagaliau ir mano pusėn atklysta šiek tiek pagarbos. Jaučiuosi kiek ūgtelėjęs – visgi mokyklą baigiau. Tuoj visai galėsiu vaikščioti pasitempęs – niekas nevadins sūneliu, visi supras, kad turi reikalą su Studentu, kuris jau gali galvoti už save“ (p. 64). Tačiau šias, gal kiek ir naivokas, mintis išblaško tėvas, liepęs eiti plauti už tvarto pakabintos karvės stipenos: „Išgulėjai pakankamai, o dabar keliesi ir darai, kas sakyta. Rasi viskam laiko, kai norėsi. Nenumirsi pasikrutinęs“ (p. 64). Tėvui visai nė motais, kad sūnaus po kelių valandų laukia išleistuvės ir kad šiam nesinori šūdintis, nes po to neatsiskalbs. Taip sutrypiami nedrąsūs manymo, jog esi suaugusi ir pagarbos verta asmenybė, daigai: „Šaltas vanduo gaivina įkaitusią krūtinę, nuplauna visą bjaurastį, visus kvailus įsitikinimus, kad išleistuvės – tai kažkas svarbaus, kad šiandien mano diena, kad aš jau kitoks, kažkiek brandesnis, labiau vertas pagarbos... Ne, taip nėra ir nežinia, kada bus“ (p. 67).

Asmenybės nebrandumą lemia ir tai, kad nors pasakotojo tėvai – kaimo žmonės, tačiau jų vaikas, augęs kaime, pažįstantis jo buitį bei gyvenimo būdą, jau nebėra kaimo žmogus. Jis ieško savęs, persikelia į miestą ir čia galutinai pakrinka, miestas jį išblaško. Iš pirmo žvilgsnio toks siužetas lietuvių literatūroje įprastas. Tačiau V. Varanius šią koliziją perteikia savaip – iš pakrikimo, išsiblaškymo nedaroma drama, tai priimama kaip duotybė arba apskritai nesvarstoma. Atrodo, apysakoje tai net ne problema, o tik XXI amžiaus jaunuolio iš provincijos realybė – norisi pabėgti į miestą, tačiau mieste tiesiog pakrinkama. Pagrindinis veikėjas nebeturi tvirto pagrindo – nebebūdamas kaimo žmogumi, jis netampa ir miestiečiu. Toks žmogus nesijaučia tvirtai, jis yra trapus ir trupantis: „Aš esu trejybė. Aš, mano dvejonės ir mano baimės. Visa traukia mane atgal arba laiko vietoje pririšę kaip arklį prie stulpo. Bėgti ratu, kol uždusi ir parkrisi... Nusimesti pančius... Reikia susilipinti ir išsidegti. Abejonių abejonės... Aš esu abejonių karalius be karalienės. Aš esu arabas su haremu abejonių, aš – popiežius su galybe Dievo kekšių aplink, aš esu kvailys su pilnom kišenėm smėlio, aš esu plyta ir tinkas, trupantis, trupantis, trupantis...“ (p. 62–63).

Apysakoje pateikiami du tėvo ir sūnaus santykių modeliai: X ir jo tėvas, Algis ir Jokūbas. X augo šeimoje, kur tėvas mušė motiną, o į sūnų kreipdavosi tik įsakmiai (tai išryškina esamasis laikas): „Ateini čia, <...> sėdi čia, prie užpakalio. Paimsi už virvės, kur prie kanopų, ir lupsi“ (p. 48); „Ir pasijudink greičiau, sakyta, – pas tave šiknoj kaulas ar kas tau yra? Atsirado, matai, baltaskūris“ (ten pat). Tėvas su sūnumi pabando užmegzti ryšį tik sužinojęs, jog serga sunkia liga. Tačiau pokalbis telefonu „apie orą ir bites“   (p. 42) abiem nejaukus – žmogiški santykiai nesukuriami taip greitai, o bandymas juos imituoti atrodo lyg spektaklis. Tiesa, ir toks priešmirtinis nuoširdaus pokalbio noras literatūroje irgi ne naujiena. Tačiau ir čia V. Varanius lyg ir išvengia banalaus kartojimosi – pokalbis neįvyksta, ryšys neužmezgamas ir, kas svarbiausia, X dėl to nesuka galvos, tai niekaip nepaveikia jo gyvenimo, tiesiog konstatuojama: tėvas norėjo pasikalbėti, bet nepasikalbėjom.

Tačiau X gyvenime jaučiama ne tik neigiama tėvo įtaka. Pasakotojas nejučia seka tėvo pėdomis: vienintelio pokalbio telefonu metu X kritikuoja tėvo pomėgį medžioti, tačiau reikia prisiminti, kad apysakos pradžioje pats pasakotojas mėgaujasi medžioklės malonumais. Abejonę, ar tikrai tėvas sūnui nepaliko jokio pagrindo po kojomis, galima įžvelgti X mintyse apie patvarius batus: „Gerai, kad tuomet avėjau savo senais gerais rudais batais, tad po tokių kelionių didžiuliame mieste ant pėdų nepritryniau nė vienos pūslės. Jie buvo iš tvirtos, tikros odos <...>. Batai buvo auliniai. Labai tinkami tiek kopti į kalnus, tiek kasdien vaikščioti. Net nepamenu, iš kur juos gavau... Gal jie buvo mano tėvo?“ (p. 81).

X, neturėjęs normalių santykių su tėvu, ima rūpintis Algiu ir jo sūnum Jokūbu, vis skatina juos daugiau bendrauti. „Po galais, tu turėtum daugiau laiko praleisti su sūnumi!“ (p. 37), – priekaištauja X draugui ir suorganizuoja žvejybos išvyką. Į pasakojimą apie žvejybą įsiterpia X paauglystės prisiminimas – karvės veršiavimosi scena. Išryškėja skirtingi tėvų ir sūnų santykiai. X tėvas įsakmiai rėkia: „Imi. Trauki!“, „Lupi, sakyta, nežiopsojęs!“ (p. 47), o Algis entuziastingai skatina sūnų traukti užkibusią žuvį: „Užkirsk, sūnau, užkirsk! Trauk! – spygavo Algis ir trypė kojomis valties dugną“ (p. 49). „Sukiši rankas į šūdą, jeigu reikės, ir man visai neįdomu, kvepia tau ar nekvepia“ (p. 48), – kerta X tėvas. „Visai neblogai, sūnau, visai neblogai! – džiaugėsi Algis, vyriškai tapšnodamas savo vaikui per petį“   (p. 49). Sūnūs abiem atvejais vis tiek nėra laimingi. Visoje apysakoje Jokūbas teištaria vieną vienintelį žodį – paklaustas, ar televizorius ką nors rodo, atsako: „Rodo“ (p. 56). Berniukas nuolat sėdi prie ekrano, jo namuose „gulėjo užtektinai DVD su animaciniais filmais, kurių tėvas, idant parodytų sūnui šiek tiek šilumos, buvo partempęs visą krūvą“ (p. 21). Tėvui tai patogu – palikęs vaiką prie televizoriaus, jis laksto su Vilija arba girtuokliauja su X. Vaiką Algis dažnai pamiršta, pvz., įtikinėdamas X vykti į Meksiką, nesąmoningai sūnaus iškart nepriskaičiuoja prie vykstančiųjų: „Būsime drauge, visi trys, oi, keturi: tu, aš, Vilija ir Jokūbas“ (p. 56). Jokūbas vis traukia X žvilgsnį, kuris vienintelis apysakoje rūpinasi vaiku: paprašo atidaryti langą, kad berniukas nekvėpuotų cigarečių dūmais, klausia, kas bus su Jokūbu jiems išvykus į Meksiką, vis primena Algiui galvoti ir apie sūnų. „Autostopu aš jums keliauti neleisiu. Pagalvok apie save ir savo sūnų“ (p. 103).

Vienišas ne tik Jokūbas ir pasakotojas, vienišos ir pastarojo merginos – pirmoji meilė Eglė ir paskutiniuose puslapiuose pasirodanti Meri. Pasak X, „Eglė – mergina iš mažo miestelio, kuri sekiojo man iš paskos, norėjo sutvarkyti palaidą mano gyvenimėlį“   (p. 26). Jųdviejų meilės istorija baigėsi nelaimingai – X ją įskaudino, išdavė: „Ji sekiojo man iš paskos, nuolat buvo gera, mane guodė, kai reikėdavo, visada būdavo šalia kaip koks šunytis, o aš paprasčiausiai dulkinau kitas merginas. Ir viskas – byla baigta“ (p. 27). Eglės šešėlis persekioja X iki pat apysakos pabaigos: „Ir svarbiausia – aš negaliu nuo jos pabėgti, negaliu ja atsikratyti, neįstengiu nuo jos pasislėpti. Ji vaikšto kartu su manimi lyg šešėlis – nesvarbu, ar diena saulėta, ar ne. Aš bandžiau, bandžiau visaip nuo jos pabėgti, bet neįstengiau...“ (ten pat). Ši pirmoji meilė tarsi sutrupina ir taip netvirtus X asmenybės pamatus. Sugriovus vienintelius tyrus santykius, kitokie, rodos, nebegalimi. Taip yra iki tol, kol X Niujorke sutinka Meri. Tai mergina, kuri, kaip ir X, yra pakrikusi, be namų, be artimųjų, vieniša (<...> „atsikrausčiau iš Indianos, dabar, kaip matai, gyvenu Niujorke. Kaip ir visi – nuolat ieškau darbo, kai turiu laiko, vakarais tapau...“, p. 92). Atrodo savaime suprantama, kad šie du vienišiai pastebi vienas kitą žmonių pilname bare. Ir kad jie, banalu sakyti, gali vienas kitą išgelbėti šiame skriejančiame pasaulyje.

Prakalbus apie banalumą reikėtų paminėti ir keletą kitų apysakos trūkumų. Į akis krenta pirmą dalį persmelkęs pasakotojo bumbėjimas dėl visuomenės ir stereotipų. Atrodo, pagrindinis veikėjas nieko daugiau nemato, tik stereotipinius klerkus, pinigų vergus. Tokie deklaratyvūs šūkiai verčia gūžtis, o galbūt prisiminti maištingą paauglystę, kai visas suaugusiųjų pasaulis rodėsi ištisas vergavimas pinigams. V. Varaniaus tekste tokių šūkių – ne vienas: „Tapome nekenčiamais ir daugelis mus laikė tiesiog valkatomis vien už tai, kad nebuvome klerkai, nebuvome robotai – sumauti tarnai, valantys dulkes nuo blizgančių, aliejuotų plikių“ (p. 18); „Aplinkui tiek senių, kurie, būdami dvidešimties, uždaro save į narvą, svajodami apie uždirbtus pinigus ir reguliarią pensiją“ (p. 37); „Nepriklausau plikšmasei, tačiau jaučiuosi kaip išdulkintas bankininkas – robotas, kuriam plaukai stojasi nuo kiekvieno pamesto cento ir jis apserga paranoja“ (p. 38). Pasakotojas dažnai arogantiškas, neišvengta ir klišių: „<...> pėstieji – jie visi kažkur eina, kažkur skuba, turi kažkokį nesuvokiamą tikslą ir vargu ar patys mėgina jį suvokti – tiesiog juda į priekį“ (p. 52–53); „<...> akiniuotos, ilgus sijonus dėvinčios, aptukusios filologės, mano patyrimu, daugiau neurotiškai masturbuojasi vienos savo chruščiovkėse, negu kiša nosis laukan“ (p. 22).

Neįtikina faktas, kad šie du lėbautojai, besityčiojantys iš filologių, tarp išgertuvių ir žolės rūkymo galėtų skaityti poeziją: „Viską sutvarkę, bute iki vėlumos skaitėme poeziją, pasaldindami ją vynu ir užkąsdami rūkytu sūriu“ (p. 20); „Klausyk, Algi, gal nori paskaityti eiles? <...> Paskaitykim dar truputėlį, bent porą gabalų...“ (p. 38). Neatitikimą čia kelia poeziją skaitančių vyrų kalba ir temos – pirmoje dalyje apstu vulgarybių, lyg ir šokiruojama gatvės žodynu, tarsi neslepiant, nevyniojant į vatą to, kas dedasi pasakotojo galvoje, kokie žodžiai sukasi ant jo liežuvio. Antroje dalyje kalbėjimas sušvelnėja, stilius pasikeičia, daugiau susimąstymo, svarstymų, nutylėjimų. Nedrįstu teigi, kad šiurkšti gatvės kalba šiam tekstui nereikalinga, netinkama ar skirta tik masiniam skaitytojui įtikti. Ją būtų galima pateisinti kaip stilistinę priemonę, kuria parodomas šios trupančios X asmenybės nusiritimas į visuomenės dugną, kai pagrindine tema tampa seksas ir su juo susijęs žodynas. Vis dėlto norisi pabrėžti, kad kalbėjimo būdo ir žodyno pokyčiai antroje dalyje atrodo pernelyg staigūs ir nemotyvuoti. Tačiau būtina paminėti, kad autorius kalbą valdo. Dialogai pasigėrėtinai gyvi. Veikėjai turi savo kalbėjimo manieras, gal tik Algis ir pasakotojas kalba panašiai, bet tai pateisinama prisiminus aptartą X susitapatinimą su draugu. Ypač tekste išsiskiria sodrus provincialių tėvų balsas.

„Tobulą blyškią mėnesieną“ galima perskaityti vienu atsikvėpimu, tačiau tai nėra lengva literatūra. Knyga pradedama lengvabūdiškais nuotykiais, apsvaigimais, plaukiojimu paviršiumi, vėliau palengva klimpstama į bevardės, beveidės ir trapios asmenybės gelmes, ir nė nepastebi, kaip tekste keičiasi ir kalbėjimo stilius, ir tematika: nuo išgertuvių, sekso ir burnojimo ant pasaulio leidžiamasi į prisiminimus, gilinamasi į save. Pagrindinis veikėjas ima svarstyti savo gyvenimo pasirinkimus, – jis apskritai ryžtasi ką nors rinktis, o ne plaukti pasroviui, jis pradeda lipdyti į visumą tai, ką dar savyje turi, be to, bando kurti kažką nauja.

Tačiau autorius, apysakos pabaigoje įžiebęs viltį, kad įmanoma atsikratyti praeities, kad viską galima pradėti iš naujo, susikurti namus kitame mieste ir su kita mergina, paskutiniame puslapyje ją tarsi nubraukia: „Jokios Meri nėra. Niekada ir nebuvo. Taip pat kaip ir visų kitų“ (p. 108). Čia norisi stabtelėti ir paklausti: ar tikrai šį sužaidimą dėl efekto – kai paskutiniuoju sakiniu nuneigiamas visas pasakojimas – būtina priimti tiesiogiai ir vienaprasmiškai? Tuo suabejočiau (kaip kad viskuo abejoja „abejonių karalius“ X) ir paklausčiau: kuris knygos erdvėlaikis yra tikras, o kuris – įsivaizduojamas? Nejaugi Algis, Jokūbas, Vilija, Niujorkas, Meri ir nauja pradžia – tik psichiatrijos ligoninėje gulinčiojo kliedesys? Noriu tikėti, kad ne. Galbūt netikras yra Daktaras. Galbūt pokalbiai su juo vyksta tik pasakotojo galvoje, gal tai tik išsibarsčiusios asmenybės bandymas sujungti suirusią savastį. Juk pakrikusiam ir trupančiam žmogui sunku patikėti, kad viskas gali būti gerai, nes jam sunku pamiršti praeities skaudulius, sunku sunaikinti pirmosios meilės prisiminimus. Todėl pasakotojas lyg ir norėtų baigti pasakojimą gražiai, bet paskutiniaisiais sakiniais tarsi uždraudžia sau patikėti šviesios ateities galimybe.

Vis dėlto norisi tikėti, kad visa, kas buvo aprašyta iki paskutiniųjų puslapių, tikra. Prieš viską nubraukdamas, pasakotojas sako tikįs šviesia ateitimi: „<...> ir tikiu, kad vieną gražią pavasario dieną galutinai pamiršiu žalią spalvą ir violetines gėles“ (p. 105–106). Jeigu tiki pasakotojas, kodėl negalime patikėti ir mes?

Recenzijos, anotacijos

Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 326 p.

Vytauto Martinkaus straipsnių ir recenzijų knygą „Estezė ir vertinimai“ sudaro trys dalys: studija apie literatūros kūrinio pajautą – „Estezės beieškant“, teoriniai svarstymai apie vertybines literatūros prielaidas ir kritiko žvilgsnis į įvairius literatūros kūrinius arba į jų vertinimą (Petro Bražėno monografijos apie Juozo Apučio kūrybą recenzija).

Įspūdingas knygos autoriaus teorinis akiratis – nuo Platono ir Aristotelio per Immanuelį Kantą, Ludwigą Wittgensteiną, Hansą Georgą Gadamerį, Paulą Ricoeurą, Umberto’ą Eco, Jacques’ą Derrida, Gilles’į Deleuze’ą iki Viktorijos Daujotytės, Jūratės Baranovos ir Juozo Mureikos. Nesijaučiu pasirengęs diskutuoti su autoriumi apie įvairias estetines teorijas. Atidedu į šalį ir trečiąją – solidžią ir intriguojančią knygos dalį. Kalbėsiu tik apie probleminę šio veikalo ašį – estezės sampratą.

Estezės (esthésis) terminą paleido į pasaulį Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“. Pasak jo, tai – akimirksninis žmogaus ir pasaulio susiliejimas, nukeliantis tai patiriantįjį į nebeatmenamas būties ištakas: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita.“ V. Martinkus pratęsia A. J. Greimą taikydamas jo analitinius instrumentus platesniame kultūrologinių svarstymų lauke.

Kaip pirmosios dalies epigrafas pateikiamas fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“. Autorius čia pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią: „Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“

Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir jo nepasiekusių pirštų. Pasak A. J. Greimo, estezei būtinas lūžis kasdienybės izotopijoje. Sukrėstas netikėto įvykio, subjektas suvokia objektą įvairiomis juslėmis: rega, klausa („vargonams grojant“), geidžiamu lytėjimu. Šitaip patiriamas nelygstamas išgyvenimas.

A. J. Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą. Iš penkių knygoje „Apie netobulumą“ analizuojamų tekstų keturiuose aprašoma estezė, kurią personažai patiria gyvenime. Ir tik Julio Cortćzaro novelėje „Parkų tęstinumas“ estezės objektu tampa personažo skaitomas romanas. Skaitytojo susitikimas su romano protagonistais baigiasi tragiškai: jis nužudomas aistros valdomo personažo.

V. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – „estetinė literatūros kūrinio esatis“, sumanaus skaitytojo laukiama, bet ne visuomet patiriama. Viena vertus, tai susiaurina estezės problematiką iki popierinių tekstų skaitymo, bet, kita vertus, praplečia teorinį analizės lauką: į jį įtraukiamas Aristotelio katarsis, Martino Heideggerio ir Walterio Benjamino nušvitimai ar tiesiog ekstazė, patiriama akistatoje su gamtos ar meno grožiu.

Pats estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αισφησιζ reiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu.

Tiesioginį jutiminį literatūros patyrimą V. Martinkus priešina literatūros filosofijai: „Filosofinė(s) tikrovės samprata(os) visuomet yra abstraktesnė(s) už tikrovės fenomeno įžvalgas literatūrinėse jo interpretacijose, tad jos pateikiami tikrovės aptarimai visuomet lieka paradoksaliai prieštaringi ir nepabaigti. Literatūra, kuri remiasi estetiniu patyrimu, tikroviškumą interpretuoja iš priešingų nei filosofija pozicijų: tikrovė estetiškai išgyvenama, o ne aiškinama“ (p. 144).

Tiesa, knygos autorius kartais apsivelka „literatūros filosofo“ togą, pasitelkia abstrakčius teorinius „konceptus“ (jo mėgstamas žodis), bet pirmenybę vis dėlto atiduoda estetiniam išgyvenimui.

Pasak V. Martinkaus, semiotinė estezės interpretacija tėra dalinė, atsieta nuo kūrinio visumos. Ne sykį remdamasis A. J. Greimu, jis atsiriboja nuo epistemologinių semiotikos nuostatų: „Nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti semiotinei „subjekto“ ir „objekto“ dvisklaidai ir jų „susiliejimui“ (p. 73). A. J. Greimas metafizikas, jo manymu, pats sutrauko metodologines grandines. Laisvam mąstytojui priskiriama priešpaskutinė „Apie netobulumą“ pastraipa: „O vis dėlto vadinamosios estetinės vertybės – vienintelės švarios, vienintelės, atmesdamos bet kokį negatyvumą, galinčios mus traukti aukštyn. Netobulumas pasirodo tada kaip tramplinas, sviedžiantis mus iš nereikšmingumo prasmės link.“

Ir toks citatą lydintis komentaras:

„Sunku net patikėti, kad tai parašė literatūros semiotikas Greimas. Nei iš naratyvinės semiotikos, nei iš modalumų teorijos šie tikrovės ir literatūros santykiai nekyla, tačiau juos stebi griežtas ir vienareikšmiškas žvilgsnis tradicinės metafizikos požiūriu“ (p. 109).

Tokiam dviejų Greimų supriešinimui, gana dažnam lietuviškoje greimianoje, nenorėčiau pritarti. Semiotikai aiškiai brėžia estetinio ir teorinio subjekto perskyrą. Pasak italų semiotiko Paolo Fabbri, parašiusio pratarmę A. J. Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, „Estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Istorinę ir kultūrinę patirtį apibendrinantis pažinimas neišvengiamai prasilenkia su šia stulbinančia gebėjimų derme; pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle“ (Fabbri P. Ištrūkimas // Baltos lankos. – 1998. – Nr. 10. – P. 169).

Nenorėdamas tapti chirurgu, V. Martinkus apibrėžia estezę kaip įvykstančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“. Ne taip jau toli nuo semiotikos yra knygoje pateikiama poetinė estezės samprata: „Vis dėlto estezė, netgi kai ji tėra utopija, yra patrauklus ir reikšmingas pajautų visetas įsivaizduojamybėje – realių pajautų virsmas, jų laikina amžinybė. Žmogaus tapsmui, kuriuo niekas konkrečiai nesirūpina, ji prasminga“ (p. 119).

Beje, cituojamas lietuviškas knygos „Apie netobulumą“ vertimas ne visada atitinka originalo mintį. Prancūzų éblouissement (apakimas; apakinimas) Saulius Žukas nuosekliai verčia „apakimu“. Lieka neaišku, kas gi tada tas „blykstelėjantis apakimas, kuris neverstų užmerkti akis“ (p. 60) arba kuris „neturi vertinimo matmenų (p. 177). „Apakimą“ pakeitus „apakinimu“, logika būtų aiški.

Aptardamas neįvykusią estezę V. Martinkus analizuoja Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“ trečioje eilėraščio strofoje:

O ant nuvytusio jos lapo

Nukritus ašaros rasa

Nebatgaivins jau šalto kapo

Stebuklų priemone visa.

Pasak analitiko, „ašaros rasa“ tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur.“ Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, neverčiantis užmerkti akių. Tačiau, teigia kritikas, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika. Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.

Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αισφησιζ reikšmė – žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Kitaip nei legalūs medžiotojai, brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).

Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus. Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.

Tėvynės varpai

Geros vartotojiškos asmenybės gyvenimo pagrindas yra pinigai. Jie kuria vartotojiškos asmenybės vertę, yra jos buvimo būdas: vienu metu ir priemonė, ir tikslas. Vartotoją sukūrė civilizacija, civilizaciją suka geismas, o pinigai yra tavo geismo išraiška.

Pinigai – nuolatos cirkuliuojanti substancija, tai nelyg vartotojo kraujas ar oras, kuriuo tasai kvėpuoja. Ši energija vartotoją jungia su gyvenimu ir teikia jam buvimo džiaugsmą. Pinigai ateina, pinigai išeina, bet jie visada yra. Ir visados esi tu, kol tik judi su savo pinigais ir jungiesi į didžiuosius pasaulio pinigų srautus. Pinigai turi nuolatos judėti, todėl tu sakai: perku, vadinasi, egzistuoju.

Taigi jei esi sąmoningas vartotojas, šiam gyvybinės apykaitos ratui nesipriešini, tu tiesiog jame gyveni. Kiek tikras yra tavo pinigas, tiek tikras esi ir tu.

Taigi kaip šiame pasaulyje tapti reikšmingam, kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?

Procesas turi vykti taip. Pirmiausia, jeigu nori būti geras vartotojas, reikia sukaupti pakankamai pinigų. Tau reikės valios ir ištvermės: privalėsi stengtis, atiduoti savo energiją ir gyvenimo laiką, bet tavo pastangos bus vainikuotos, – žiūrėk, pinigai ir susikaupė! Sakoma, belsk belsk, ir bus atidaryta bei paduota.

Kai jau turėsi užtektinai pinigų, pasijusi stiprus, pasitikintis savimi, keletu centimetrų lyg aukštesnis už aplinkos žmones, kurie, kaip tu numanai, pinigų nelabai turi ir moka tik skųstis dėl nepritekliaus. Kad tavo pasitikėjimas savimi visada tik stiprėtų, svarbu žiūrėti tinkama kryptimi: ne aukštyn, nes dangaus vis tiek nepasieksi, bet šiek tiek žemiau už save, kur rypauja artimas tavo.

Tačiau pinigai kaip psichinio gyvenimo energija yra ypatinga jėga, ją reikia mokėti valdyti. Pinigų apykaita patikrina tavo valios jėgą.

Antai silpnos valios žmogus pinigų atitekėjimą į jo psichikos erdvę iš karto pajaučia, nes jų energija sudirgina dvasią. Toks žmogus, aptikęs pinigų kišenėje ar sąskaitoje, iš karto ima spurdėti, jį apima nerimas, jis darosi euforiškas ir nenustygstantis. Nes pinigų apykaita analogiška seksualinei energijai: ji dirgina ir reikalauja iškrovos – orgazmą primenančio pirkimo akto. Todėl silpnas vartotojas, pajutęs savyje pinigų perteklių, tuojau pat nori bėgti į parduotuvę ir ką nors pirkti, jis nebeištveria įtampos ir trūks plyš nori iškrovos. Silpnam žmogui turėti daug pinigų yra nenatūralu, tai prieštarauja jo prigimčiai. Visiškai silpnos valios vartotojas kartais taip geidžia ką nors pirkti, kad net pinigų drįsta skolintis – smirdas toks!

Palauk palauk, menkas žmogau, neskubėk, mokėk susikaupti. Ir pasimokyk iš tinkamų pavyzdžių.

Stiprios valios žmogus yra ištvermingesnis – jis sugeba valdyti pinigų srautą, jį tarsi užtvenkia. Tai jokiu būdu nėra proceso stabdymas – tik galios didinimas. Nuslopinęs gundančias mintis apie greito pirkimo akto malonumą stiprus žmogus kaupia šitą energiją didesniems dalykams. Jis turi galią taupyti, kaip to mus mokydavo senoliai, ir kaupdamas jis darosi vis šviesesnis, oresnis, toks tarsi spinduliuojantis. Orus vartotojas ne tik nešvaistys savo pinigų menkiems malonumams, jis ir nesidalins su niekuo, niekam jų neduos. Juk pasakyta: nemėtyk savo perlų kiaulėms. Tegul pačios turi.

Pirkimo geismą labiausiai gebantis nuslopinti žmogus yra kaip koks šventasis, kaip asketas. Jo dvasinė galia – ypatinga, jo sąskaita – jaudinanti. Apie tokį žmogų sakoma: garbingas asmuo, jis kelia pasitikėjimą. Mes norime būti tokių žmonių bendrijoje, nes tarp jų jaučiamės šviesesni, įkvėpti, lyg patys spinduliuojame iš šių asmenybių sklindančia šviesa. Maždaug kaip mėnuliai, atspindintys saulės šviesą.

Bet tai tik atspindžio šviesa, nes kažkas šiame pasaulyje silpnuosius saugo nuo pernelyg intensyvių energijos srautų – kad vargšai nenumirtų iš laimės. Pinigų iš dvasios asketo lengvai nepasiskolinsi, su šventaisiais negalima bendrauti taip intymiai – skolinantis. Juk pinigas yra jo sielos substancija. Intymus savo negalioje galì būti tik su artimais žmonėmis, tokiais pačiais ubagais, koks pats esi – nes tik tokie žmonės jaučia pinigo energijos skleidžiamą šilumą ir nekantrauja ja dalintis. Taigi bėdoje glauskis prie artimo savo ir nesiartink prie tolimo – nudegsi, aukšta įtampa tave užmuš. Juk įstatymo lentelės skelbia: „Nelipk! Aukšta įtampa!“

Pinigų apykaitos proceso svarbiausia dalis yra pirkimo aktas – tavo susitvenkusio geismo patenkinimas. Jeigu nebūtų tos geismo galios, tai gal net į darbą neitum: valkatautum kur nors be naudos vartotojų visuomenei, niekam neteikdamas džiaugsmo, toks tuščias ir nereikalingas. Apie tokius sakoma: moka tik kaulyti ir tuštintis. Todėl dar sakoma: tuščia asmenybė.

Pirkimo aktas tolygus orgazmui, tokiam malonumui reikia ruoštis įjungiant visas fantazijos galias, pasitelkiant visą vaizduotės išradingumą.

Kad pirkimo aktas įvyktų sėkmingai ir subjektas patenkintų savo geismą, reikalingas adekvatus geismo objektas. Pirmiausia jis turi būti nepraktiškas, beveik nenaudingas, turėti tik kokią estetinę ar simbolinę reikšmę. Žiūrėk į tas prabangos parduotuves prekybos šventyklose ir būtinai rasi, ko tau nereikia.

Bet jeigu nuėjai į parduotuvę ir prisipirkai paprasčiausių maisto produktų – bulvės, miltai, riebalai, – tiesiog išlieji savo pinigus, o malonumo nepatiri. Jokio pasitenkinimo iš tokių pirkimų, jie tokie kasdieniški, buitiniai, menki. Grįžti namo su maišais apsunkęs, išvargęs ir piktas. Sakai artimiesiems: gyvenimas mane nualino, man reikia daugiau džiaugsmo, reikia emocijų.

Arba jeigu nuėjai į parduotuvę ir tiesiog nusipirkai kokį dulkių siurblį – toks praktiškumas tiesiog banalus. Kultūringas vartotojas taip nedaro, kultūringas vartotojas turi fantaziją. Jis rafinuotai mėgaujasi procesu, susikuria visą pirkimo etiketą. Antai prieš ypač svarbų įvykį tu turi būti dvasiškai ir visapusiškai švarus, nusiprausęs, atlikęs visus kūno reikalus, kad pirkimo akto metu tavęs netrikdytų jokie fiziologiniai dirgikliai. Taip pat reikia pamiršti visus rūpesčius, nesusijusius su pirkimo aktu. Pirkimo aktas bus sėkmingas, kai būsi visiškai atsipalaidavęs, nerūpestingas.

Visapusiškai nusiraminęs ir pajutęs savyje geismą eini į spindintį prekybos centrą – tarsi į viešnamį, – klausaisi tave hipnotizuojančios muzikos, ilgesingai dairais į prekes, kurios tau yra lyg moterys gatvėje. Jos visos tavęs laukia, ir kuri nors iš jų tikrai gali būti tavo, jei tik turi pakankamai potencijos, jei esi ekonomiškai įgalus.

Prekės šiose vietose būna nušviestos ypatinga šviesa, jos gundamai supakuotos, tyros ir nekaltos – tu gali jas užvaldyti, ir pasirinktai prekei būsi vienintelis. Prekybos šventovėje skambančioje muzikoje yra įpintas motyvas: negailėk pinigų, negailėk pinigų, pirk ir patirk malonumą, viskas čia atsiduoda tau, nes tu esi nuostabus, geidžiamiausias... Pirk ir mėgaukis... Kas turi vidinę klausą, tas tą motyvą išgirsta ir jam paklūsta.

Fantazijos stokojantys ir šiaip nepoetiški žmonės dabar dažnai apsipirkinėja internetu, neva pigiau. Bet šitie dvasios ubagai nežino gyvenimo skonio, jie nesuvokia, kaip svarbu pajusti prekę fiziškai, kaip kūną, kurį reikia apčiupinėti, priglausti prie savęs, pasimėgauti prieš įvykstant pačiam pirkimo aktui.

Taigi tose spindinčiose salėse, toje vartotojų šventovėje turi pirmiausia sukelti savyje stiprų geismą, norą ką nors nusipirkti ir užvaldyti, ir net nesvarbu ką, svarbu pats pirkimo procesas, pats įvykis – tavęs laukiantis orgazmas. Jaudina? Taip!

Ir labai svarbu neturėti išankstinių nuostatų, ypač nugalėti kvailą prisirišimą prie pinigų, kuriuo serga gyvenimo džiaugsmą praradę senoliai ir taupios bobutės. Nes šis prisirišimas kelia baimę, baimė įjungia protą, o tada visa potencija nuslopsta. Na, kas tokio akto metu gali būti racionalus? Protas vartotojui reikalingas tik tiek, kad tasai mokėtų skaičiuoti pinigus ir rastų būdus jiems užsidirbti.

Tikras vartotojas, didindamas geismą prekei, turi galvoti taip: kvaili pinigai, tuščia vieta – jie ateina, jie išeina, o aš esu vienas vienintelis ir nepakartojamas. Tad džiaukimės, kaip sakė šv. apaštalas Paulius laiške korintiečiams. Neramaus džiugesio nuotaika pirkimo aktui yra būtina. Tavo akys prekybos šventovėje turi spindėti. Nes ten viskas spindi, ten nėra blogio, nėra tamsos. Ten nebus liūdesio ir kančios.

Kad dar labiau padidintume savo geismą, prekių šventovėje kartais mums reikalingas toks tarsi sąvadautojas. Ramiai, neskubėdami einame prie šitų individų, kuriems ant nugaros užrašyta: „Aš galiu jums padėti“ ir oriai klausiame: Gerbiamasis, ką jūs galvojate apie štai šitą dulkių siurblį?

Siurblį, aišku, reikia nusižiūrėti iš anksto ir tarsi truputį jį įsimylėti, bent simpatizuoti jam – dėl gražaus vardo, dėl estetinės išvaizdos ir dėl kurių nors ten jo vakuuminių parametrų. Bet kuri prekė, nesušildyta mūsų geismo, iš esmės yra vakuumas, tiesiog tuščias, žmogiškosios vertės neturintis pasaulio faktas. Prekę būtina užpildyti žmogiškuoju jausmu, suderinti ją su mūsų seksualine, t. y. ekonomine pirkimo galia. Geismo objektas neturi būti nei per pigus, nei per brangus – jis turi atitikti mūsų lūkesčius ir būti adekvatus mūsų geismo įtampai, kurią rūpestingai pasitikriname dar prieš eidami į prekių šventovę.

Ir sąvadautojas su užrašu ant nugaros, jeigu yra patyręs, turi aiškiai pamatyti mūsų geismo dydį, pajusti mūsų norus ir švelniais pritarimo žodžiais dalyvauti mūsų džiaugsme. Tikrai taip, puikus pasirinkimas, tas siurblys neabejotinai yra visų mėgstamiausias, mylimiausias, perkamiausias, iš šios klasės – geriausias... Mintyse kaip jėzuitas jis dar pridurs: geriausias tau, neturtingas suski! – bet tu to negirdėsi, svaigulio apimtas būsi visas paniręs į savo jausmą, žiūrėsi tik į savo prekę.

Linksėdamas galvą imi ir nešiesi jau beveik savo daiktą prie kasos, kur ir turi įvykti tavo sukauptos energijos išsiliejimas, jau pradedi jausti, kad gyveni, kad esi situacijos viešpats. Patartina rūpestingai pasirinkti ir atitinkamą kasą – kur tavęs lauktų visapusiškas pritarimas, šypsena, grožis, meilė...

Ir štai – tu jau perki. Pats netiki savimi, bet perki. Dar vakar apie tą prekę nė nenutuokei, kad tokia yra, bet šiandien ji tapo tavo egzistencine būtinybe, ir jau greit ją turėsi! Tu užvaldai tą daiktą, dabar jau jis tavo, tu esi padėties šeimininkas.

Perki, vadinasi, gyveni. O gyvenimas toks geras, toks svaiginantis – stebuklingos erdvės be ribų! Jeigu negali pakilti iki aukštumų, mokėk džiaugtis ir mažais dalykais – bent ausų krapštukų retsykiais nusipirk!

Ir dabar ateina svarbiausia minutė: tu moki pinigus. Geriausia mokėti banko kortele, nes tada tavo gyvybinės substancijos praradimas ne toks skaudus, nėra fiziškai apčiuopiamas. Popierinių pinigų vis dėlto gaila, jie irgi yra daiktiška realybė, arti mūsų kūno. Kartais juos būna sunku atplėšti nuo savęs. Vartotojiška asmenybė nesukuriama taip lengvai – be aukos čia nieko nebus.

Kas vis dėlto įvyksta perkant? Nors pribrendus laikui jau negali susivaldyti ir nepirkti, nes pinigai veržiasi iš tavęs, bėga, tačiau kiekvienas pirkimo aktas baigiasi frustracija, ir tai neišvengiama. Animal post coitum triste est, gyvulys po kergimosi būna liūdnas, taip mums aiškina psichologai. Juk užvaldžius daiktą pinigų tavyje ūmai sumažėja, tu nebetenki jėgų ir žiūri, kad neišdribtum prie kasos, o tas tavo įsigytas daiktas jau kaip ir nelabai reikalingas.

Tačiau šalin abejonę, jeigu pasiryžai! Reikalą reikia užbaigti, reikia įveikti savo negalią, laikiną silpnumą, ir grįžti su daiktu į namus tarsi kokiam nugalėtojui, išsaugant euforiškos nuotaikos likučius.

Svarbu, kad po to kas nors nesugadintų mums mūsų džiaugsmo likučių. Antai grįžti namo su nauju dulkių siurbliu, ramiai ir oriai sakai žmonai: štai, mano žmona, pagaliau turėsime naują puikų dulkių siurblį... gavau pigiai, su nuolaida... labai geras siurblys... ypač už tokią kainą... man, kaip lojaliam pirkėjui, nuleido...

Žinoma, apie kainą atvirai nebūtina kalbėti, kam to reikia? Nėra ko girtis dėl iššvaistytų pinigų, tuštybei čia ne vieta... Tau nuleido? – klausia žmona. – Ar reikėjo? Juk senas dulkių siurblys dar visai geras?..

Praktikuojančiam vartotojui reikia iš anksto žinoti, kad kas nors iš artimųjų būtinai norės sugriauti tavo džiaugsmą, sunaikinti tavo aukštąsias gyvenimo akimirkas. Todėl reikia mokėti tuos artimuosius iš karto užčiaupti, kol dar neprasižiojo. Išpakavęs siurblį ir jį švelniai glostydamas aiškini apie visus jo privalumus, atkreipi dėmesį į perlamutrinę spalvą, rodai, kaip nusiiminėja visokie ten dangteliai, atsidaro vidinės ertmės ir pan. Čia irgi reikia fantazijos ir poetinio įkvėpimo.

Paskui patyliukais kiši tą siurblį kur nors į tolimiausią kampą, kad nebadytų akių, ir bandai gyventi toliau.

Nors stengiesi nieko negalvoti, bet instinktai veikia patys, malonumą norisi pakartoti iš naujo, toks mat yra gyvybės dėsnis. Malonios būsenos siekiame ir siekiame, nemalonios – norime išvengti. Nemalonu yra dirbti, bet be darbo nebus ir pinigų. Fatališkas šventos priklausomybės ratas...

Todėl vėl grįžti į savo darbus, nuolankus ir nusižeminęs, vėl gyveni dėl pinigų, skaičiuoji bėgančias savo gyvenimo dienas, kantriai stebi, kaip tavyje po truputį kaupiasi, tvenkiasi energija, vėl po truputį imi augti, stiprėti ir lauki tos dienos, kada galėsi įžengti į spindinčias sales ir išsirinkti naują geismo objektą.

Pinigų apykaita yra gyvenimo ratas, o tu esi jo ašis. Viskas šiame pasaulyje sukasi ratu, tai labai geras sumanymas. Tai ir fizika, ir metafizika vienoje vietoje, kaip tik ten, kur esi tu, visada čia ir dabar.

Kartais egzistencinio nuovargio valandėlėmis vartotojiška asmenybė dėl įvairovės užsimano pakeisti savo geismo objektus, tarkim, prekių šventyklose renkasi ne kūniškojo pasitenkinimo reikmenis, bet kokias nors rafinuotas subtilybes. Antai dėl pikantiškų pojūčių ima ir nusiperka knygą.

Knyga kaip geismo objektas taip pat yra perkama ne banaliam praktiniam skaitymui, bet tyram turėjimo džiaugsmui. Į vartotojo asmenybę knygos vaizdinys įsiskverbia su magiškais reklamos spinduliais, o perkama ji tiesiog iš ilgesio – norint pajusti skaitančiojo žmogaus būsenas. Juk tai kažkas keisto, pamiršto, nekasdieniško, tai kartais net jaudina. Bet koks žmogaus noras visų pirmiausia yra tiesiog noras, kurio šaknys slypi labai giliai, pačioje būties tamsoje, iš kur viskas atsiranda – ir geidžiantys kūnai, ir trokštami daiktai. Įsižiūrėk į vartotojišką asmenybę ir pamatysi begalinę instinktų bedugnę – tokia yra tikro vartotojo pradžia ir pabaiga.

Jeigu jau prekybos šventovėje nusiperki knygą, tai tikrai esi ne šiaip sau pigus masinis vartotojas, bet vartotojas su asmenybės reikšme. Ir pirkdamas knygą gražiai galvoji, kad dabar tu ją turėsi ir net skaitysi, ir visam pasauliui bus gera! Ji tave praturtins! Knyga bus geriausia tavo sugulovė. Ji visuomet šalia, ji visuomet tavo, ji niekuomet neišduos tavo tamsių paslapčių. Be to, ji nepasens.

Tačiau kur tu ją ten skaitysi, jei dirbti reikia!

    Gyvenimui ir kūrybai

     Tysliava, priešingai nei Binkis, niekada netapo lietuvių literatūros klasiku, nors lietuvių literatūros istorija visuo­met stengėsi patvirtinti jo ir Binkio talentų tolygumą. (1) Tačiau to priežastimi jokiu būdu nėra nepakankamas origi­nalumas ar prasta poetinė kokybė. Du faktoriai apsunkino Tysliavos kaip modernaus klasiko priėmimą į literatūri­nį kanoną ir tuo užtvėrė kelią į jo kūrybą plačiajai publi­kai.

     Maksimalistų atgijimas 1932 m.

     Borutų šeima, įsikūrusi Basanavičiaus al. 6, buvo įtraukta į patį maksimalistų sąjungos veiklos epicentrą. Jie priglaudė Vladą Karosą, jau prirakintą prie lovos. Apie pasekmes Kazys Boruta plačiai rašo atsiminimuose: „apie ligonio lovą vyko kitas sambrūzdis. Ten rinkosi visuomeninės veiklos draugai ir organizatoriai. Prirakintas ligos prie lovos V. Karosa vadovavo atkūrimui pakrikusios sąjungos. Kasdien prie jo lovos vykdavo posėdžiai. Teko stebėtis nepalaužiama valia ir energija. Sąjungos slapta veikla vėl atgijo – atsirado slapti laikraštėliai, atsišaukimai, veikė jaunimo kuopelės, o ir senieji darbininkai, nors ir varžydamiesi, iš naujo įsitraukė į darbą. Tiktai šį kartą ne visai sutarėme. Aš norėjau eiti savarankiškai literatūrinio darbo keliu, nesirišdamas su jokiu pogrindžiu. O dabar vienas ir kitas sąjūdis ėjo iš vieno buto. Daug kas manė, kad iš vieno taško. Bet mudviem su V. Karosa tekdavo ir susikirsti, ir pasiginčyti. Ona būdavo mūsų tarpininkė.“ (1) Maksimalistai pradėjo steigti kuopeles Alytuje, Ukmergėje, Šiauliuose, Zarasuose, įsteigė jaunųjų maksimalistų biurą, kuris 1932 m. vasario mėn. pradėjo leisti moksleivijai skirtą „Jaunąjį maksimalistą“ (2). Pagal kitą liudijimą, būreliai atsirado dar Naumiestyje, Tauragėje ir Telšiuose (3). Prie šio aprašymo galima pridėti kriminalinės policijos valdininko Broniaus Vėžio, tikriausiai vadovavusio maksimalistų sąjungos sekimui, liudijimą, kad iki 1932 m. pabaigos maksimalistai visiškai atsigavo ir pradėjo plačią propagandinę veiklą, naudodami nelegalias ir legalias priemones. Jis Kazio Borutos veiklą matė kaip esminę šiame procese ir visai neužsiminė apie Vladą Karosą (4).

     1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės... 

     Įvadas

     Apibrėžiant intelektualo, menininko sąvoką priskiriama pozicija būti šalia normų ir institucijų, deklaruoti laisvesnį santykį su jomis. Tarp meninio pasaulio žmonių nepasitenkinimas valstybe, valdžia, politikais, nusiskundimai prasta kultūros, meno, menininkų padėtimi beveik įprastas požiūris [64, 33]. Tokio nepasitenkinimo apraiškų bei emocionalių nusiskundimų gausu Pirmosios Lietuvos Respublikos literatų viešajame bei privačiajame diskurse. Moderniojo bohemiškumo tradicijos atstovams tapo tarsi privalu deklaruoti karą su visuomene, jos normomis ir institucijomis, bjaurėtis vyraujančia socialine tvarka [64, 37]. Įvairūs kovos, maišto šūkiai gana dažnai kelti ir Kauno literatų: skelbta kova prieš senąją literatų kartą ir jos kūrinius, prieš netinkamą bevertę spaudą ir literatūrą, miesčioniškumą ir praktiškumą, konkretų rašytoją ar jo kūrinį, skaitytoją ir neskaitančiuosius ir kt. [35, 221–223].

     Plačiai žinomo poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eilėraščiai, nauji ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose, sugulė į rinkinį „Nenoriu nieko neveikti“, pavadinimą gavusį iš vieno naujų eilėraščių fragmento. Su būsimu eilėraščių rinkiniu dirbęs ir jį ruošęs poetas, deja, knygos sustyguoti, sudėlioti jos struktūros nespėjo, tačiau paliko beveik šimtą naujų eilėraščių.