Recenzijos, anotacijos

Dainius Dirgėla. Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Naujas vardas, 2013.http://www.naujasvardas.lt

Dainiaus Dirgėlos knyga „Stebėto jo užrašai“ netikėta ne tik dėl to, kad autorius ją išleido po beveik aštuoniolikos metų pertraukos (pirmoji knyga – „Pavojingi žaidimai“, 1995 m.), bet įdomi ir savo egzistavimo virtualybėje forma (elektroninių knygų leidykla „Naujas vardas“). Pasirinktas neįprastas, lietuvių literatūroje dar neišpopuliarėjęs poezijos sklaidos būdas. Šis virtualus poezijos pateikimas šiek tiek komplikuoja skaitymą, juo labiau recenzijos rašymą – negali pažvelgti į knygos turinį (jo paprasčiausiai nėra) ar pasitikslinti puslapio (jie nepažymėti). Tad ką galima pasakyti apie eilėraščių rinkinį, kurio niekada nematei ir neturėjai rankose, bet žinai, kad toks yra, maža to, jis įtrauktas į Metų knygos rinkimus.

Pirmiausia užkliūva nevienaprasmis knygos pavadinimas – kieno tai užrašai? Ir stebėtojo (daiktavardis), fiksuojančio įvykius, ir stebėto (dalyvis), kuris buvo stebimas. Tokia žaidimo nuotaika ryškėja ir daugelyje eilėraščių. Autorius dažnai pateikia ir aktualizuoja kelias vieno žodžio reikšmes. Implikuojama savita subjekto nuostata pasaulio atžvilgiu – tik stebiu, tyrinėju, stebiuosi („gyveni ir stebi / stebi ir fiksuoji // fiksuoji ir mėgini / pažvelgti giliau“). Vadinasi, pasirenkama distancija, leidžianti įvairius įvykius ir reiškinius vertinti iš neįprasto žiūros taško, pamatyti juos kitoje šviesoje. Subjektas dažnai tyrinėja buitinį gyvenimo lygmenį, užrašai atsiranda iš įdėmaus kasdienybės stebėjimo, absurdiškumo akcentavimo, monotonijos refleksijos. Eilėraščio atsiradimą inspiruoja kalbos galios, kūrybos apmąstymas, draugų diskusija, gyvenimo efemeriškumo patyrimas.

Kaip jau minėta, eilėraščiai prisodrinti buities elementų, konkrečių kasdienybės ir Vilniaus detalių. Tačiau D. Dirgėlos tekstuose vaizduojama kasdienybė nelieka plokščia, ją gaivina ironijos arterija, kuri praskaidrina nuotaiką, sukelia šypsnį ar priverčia susimąstyti. Taip fiksuojamas pasaulio vaizdas įgauna tūrį, atsiranda paradoksas. Eilėraštis kuriamas sugretinant du skirtingus planus, dvi nelygiavertes situacijas. Pavyzdžiui, apie mirtį kalbama ne tiesiogiai, o prisitraukiant buitinių situacijų kontekstą: policininko sustabdytą vairuotoją („kai sustabdo mirtis / jai nereikia parodyti / vairuotojo pažymėjimo / tech. apžiūros talono“; „kai sustabdo mirtis / ji net neprašo išlipti / galima likti sėdėti / pačia keisčiausia poza“), prenumeratos nutraukimą („prenumeruoti gyvenimą / iki gyvos galvos už visus / kiek turi ir už svetimus // vieną rytą radus / tuščią pašto dėžutę susiprasti / prenumeratos galiojimo laiko / kažkas nebenori pratęsti“).

Gyvenimo absurdiškumas ir trumpumas mirties akivaizdoje – viena dažniausių temų, į kurią pažvelgiama žaismingai. Šis žaismingumas aktualizuojamas kalbant tarsi puse lūpų, šiek tiek koketuojant su skaitytoju, kai, viena vertus, pateikiama ir plėtojama buitinė istorija, kita vertus, leidžiama suprasti, kad buities sluoksnis pasirenkamas kaip pretekstas kalbėti apie esmingesnius dalykus, šiuo atveju – apie mirties pajautą. Tokį buities klodo įtraukimą būtų galima įvardyti kaip svarbiausią D. Dirgėlos poetikos bruožą.

Kita „Užrašuose“ vyraujanti tema, atsinešta ir iš pirmosios knygos, – žodžio galios apmąstymas. Subjektas suvokia save kaip gyvenantį ištisiniame žodžių sraute, kur „galima sėti žodžius kaip žolę / netaupant sėklų“. Į kūrybą žvelgiama tarsi į žaismingą dėlionę („išnarstyti kalbą / išrinkti konstrukcijas / išardyti žodžius // mėginti išsiaiškinti / kaip visa tai padaryta // perrinkti iš naujo žodžius / konstrukcijas sujungti savaip“), tačiau vis tiek tikima kalbos galybe, jos paveikumu: „kai šv. Įkvėpimo akimirką / poetui ima atrodyti / kad jis dabar valdo / kalbą // visaėdė kalba / pasigardžiuodama valgo / dar vieną poetą.“

Tekstai patraukia ne tik gebėjimu išryškinti paradoksalias situacijas, bet ir mokėjimu pasijuokti pačiam iš savęs, iš savo laiko. Išryškėja kritiko pozicija, tačiau kritikuojama ne ką nors teigiant ar neigiant, o pastebint vertybių neatitikimą. Socialiniam reiškiniui ieškomas žmogaus dvasinio gyvenimo atitikmuo, stengiamasi pamatyti tai, kas slypi po reiškinių paviršiumi. Tuomet išsipildymo akcijos tampa galimybe atgailauti už savo gyvenimo klaidas („gyvenimo – išsipildymo akcija: / trumposios atgailos žinutės kaina du / arba penki lt“), dėmesys nukrypsta į dabarties vartotojiškumą (eil. „europa irgi buvo“, „protokolas visiškai slaptai“). Eilėraštyje „parduotuvė su iškaba durpės“ derinamos dvi laiko plotmės – senelio („keistas atrodė senelis / matavęs žemę hektarais ir arais / prisidengęs nuo saulės delnu / kai žiūrėdavo į savo valako ribas“) ir paties subjekto („keistai atrodai pats / matuodamas žemę / kilogramais ir saujomis / kai ateini jos pirkti į parduotuvę / kaip duonos pieno mėsos / ar degtinės“). Ši sandūra išryškina paradoksą: „ir kas apskritai yra žemė / ar ji vis dar tebesisuka / ir kas yra žemės trauka / ir kiek kilogramų žemės / turėjo mano senelis / matuojant šiuolaikiniais / matavimo matais / ir kiek pagaliau ji kainuoja / po tiek piniginių reformų.“ Netiesioginis situacijų ar reiškinių palyginimas atveria kritikuotiną socialinio gyvenimo klodą.

Tačiau kritika nėra kūrybos dominantė, kadangi D. Dirgėla tekstus pateikia itin žaismingai. Žaismingos ne tik situacijos, bet ir kalbėjimo būdas. Eilėraščiuose sužaidžiama keliomis to paties žodžio reikšmėmis, mėgaujamasi žodžių konstravimu, panašiu jų skambėjimu (eil. „dzindzenbudizmas“, „(prasi)lošti“, „viešpats yra ne“). Dažnai pamąstymą ar vieną kitą įžvalgą inspiruoja kompiuterinės terminijos leksika: „bandai vaizdus atrakinti žodžiais / žodžius atrakinti vaizdais / tarytum Viešpaties visrakčiu rakini: / ir tai kas atsirakina išsaugai / kartais doc formatu kartais jpeg / kada nors mp3 ar avi formatu / kada nors formatas bus amen“ (eil. „apie visraktį“). Nuolat permąstomas žmogaus laikiškumas technologijų apsuptyje, jo pasirinkimo ribos:

kai Viešpats užtrenkia duris

ir aklinai užkala langus

bilas vartininkas plačiai atveria windows

enter, escape, ctrl alt delete, format c

visada lieka teisė rinktis

(iš)ėjimo scenarijų

Eilėraščių kalba buitinė, kasdieniška, daug šnekamosios kalbos elementų, anglicizmų („happy end“, „under construction“ ir pan.), jau minėtos kompiuterinės terminijos. Tačiau susidaro įspūdis, kad žaismė eilėraščiuose kyla ne iš kalbos originalumo, o iš situacijos pamatymo, intelektualaus jos reflektavimo. Šiuo požiūriu būtų galima sutikti su grupės „Svetimi“ „lyrikologu“ B. Bukeliu (galbūt su pačiu D. Dirgėla, kuris buvo šios grupės dalyvis), teigiančiu, kad D. Dirgėlos eilėraščiai skirti „aukštesnio nei vidutinio intelekto skaitytojui“. Dėl šių priežasčių protarpiais galima pajusti, kad artėjama prie grajauskiškojo pasaulio pamatymo, absurdiškų situacijų, ironijos išryškinimo. Deja, neišvengta poetinių klišių ar banalesnių apibendrinimų (pvz., „nieko nėra amžinesnio už laikiną“), pabodusių eilėraščio konstravimo elementų (eil. „svajoti, tikėti, tikėtis“), kokių galima išgirsti kasmetiniuose moksleivių kūrybos skaitymuose, ar neoriginalių, nuspėjamų sugretinimų (šiuo atveju – „retos didelės snaigės // didelės / viešpaties pleiskanos“). Poetui labiau pavyksta kurti eilėraščius-pasakojimus, kuriuose galima užčiuopti siužeto giją (eil. „neparašyta recenzija“, „pirmadienį paspausti mygtuką“, „tai buvo“ ir pan.).

Vertindami D. Dirgėlos eilėraščiuose kuriamą pasaulį, neišvengiamai prisimename postmodernistines nuostatas. Jo tekstuose nuosekliai išlaikoma įvairiopo požiūrio galimybė, keliami klausimai, tačiau nepateikiamas nė vienas atsakymas, nes atsakymai gali būti visokie („gal ir taip, gal ir ne“). Pasaulis įdėmiai stebimas, bet viskas priklauso nuo žiūrėjimo kampo, nes „dabar gyveni ir stebi / matai ką matai / arba tai / ką nori labai pamatyti“. Suskamba kritikos gaidelės, tačiau kritika nėra nukreipta į ką nors konkrečiai. Postmodernistiškai laisva ir kūrybos samprata:

ką turėčiau įrodyti jeigu

žodžiai vienodai priklauso

visiems

ir kiekvieno valia su jais žaisti

kaip nori

(eil. „sėdim rūkom virtuvėje geriam“)

Ši postmoderni įvairių požiūrių ir galimybių teigimo nuostata skaitytoją įtraukia į nuotaikingą chaotišką žaidimą: suteikiama galimybė rinktis įvairius požiūrio kampus, nes, viena vertus, „esi virusas / jo [Viešpaties – F. R.] sukurtoj tobuloj sistemoj“, kita vertus, turi galią užimti Dievo vietą ir dekonstruoti pasaulio sukūrimo mitą: „sekmadienį baigus karpyti / žemę ir dangų visus / jų pagražinimus / ilgai žiūrėti anapus / pro iškirptą didelę juodą / visatos skylę / ir ilsėtis ilsėtis / pirmadienį eiti pirkti klijų.“ Pagaliau leista apskritai suabejoti kokios nors hierarchijos egzistavimu: „jis / galbūt kūrėjas / gal jo kūrinys.“

Tad ką dar, perfrazuojant autorių, būtų galima pasakyti apie žodžių dėliones pagal D. Dirgėlos valią?

Autorius, nestokodamas žaismės ir ironijos, nuosekliai išlaiko poetinės kalbos ypatybes, pradėtas „Pavojinguose žaidimuose“. Galbūt naujoje knygoje randasi grynesnė mintis, skaidresnė frazė, ryškesnė pauzė, įveikiamas metaforų perteklius, bet teminė ašis lieka tokia pat: gvildenamas kūrybos klausimas, žvilgsnis krypsta į gyvenimo absurdą, taip pat į Dievą ir žmogų, netekusį sakralumo matmens. Savaime suprantama, kad tai, kas pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje skambėjo maištingai ir netradiciškai, šiandien nuostabos nesukelia, tai atsispindi ir knygų pavadinimuose: nuo „Pavojingų žaidimų“, nuo tradicijai oponuojančios laikysenos linkstama link laisvos refleksijos, įspūdžių bei asociacijų fiksavimo „Stebėto jo užrašuose“.

Galima pasidžiaugti, kad poezija plečia savo skaitytojų auditoriją persikeldama į kitas, dar ne itin išbandytas erdves – į elektronines skaitykles, išmaniųjų telefonų bei kompiuterių ekranus, ir kad ši poezija, nestokodama žaismės ir ironijos, stebėtojams bei pastebėtiesiemsįtikinamai byloja šių dienų buities ir būties tiesą.

Recenzijos, anotacijos

Ramunė Brundzaitė. DRUGY, MANO DRAUGE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

Smalsu skaityti pirmąsias jaunųjų autorių knygas – kokie gi nauji vardai ateityje galbūt papildys literatūros istoriją? Kokie nauji veidai papuoš tradicinius poezijos vakarus, nes dabar veidai kaskart vis tie patys, senstantys, mažėjantys, išnykstantys. Rodos, jaunimo apskritai nebėra – arba visas emigravęs į sostinę beigi užsienius.

Šįkart PK serijoje – Ramunė Brundzaitė. Knygos „Drugy, mano drauge“ (2013) ketvirtajame viršelyje rašoma: studijavusi lietuvių filologiją ir italų kalbą. Taigi filologė. Šitai reiktų pabrėžti, nes knyga itin literatūriška – metaforų autorei nestinga, tačiau ar jomis sukuriama tikra poezija, tokia, kurią paskaičius nukrėstų šiurpuliukas, priverstų stabtelėti žavingą akimirką ir susimąstyti? Šiais laikais viešai (ir nemokamai) skelbti bei pasitikrinti savo tekstus galima internetinėje erdvėje, tad popierinė knyga jau turėtų liudyti brandą. Solidaus debiuto ypač tikimasi iš Rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamos serijos. Todėl šią knygelę vertinu ne kaip jaunos autorės pirmuosius bandymus, bet kaip rimtą siekį būti įrašytai į literatūros istoriją.

R. Brundzaitės knygos herojė gyvena Vilniaus ir Udinės (Italija) miestuose, veiksmas vyksta kapinėse, troleibuse, virtuvėje, valgykloje ir t. t. Kasdienybės poezija, studentiškos istorijos, kinematografiškas vaizdų dėstymas ir ne visada pavykę literatūriškumai (metaforos, palyginimai, perėjimai). Pvz., pirmame knygos eilėraštyje „Ties bernardinais“ aprašomi vaizdai, „kažkur kažkas“ ir staiga literatūrinis įsiterpimas: „o laužtiniuose skliaustuose – / mūsų istorijos“ (p. 5). Poetiniame tekste viskas turi persipinti organiškai, fiziniai ir metafiziniai lygmenys turėtų pereiti vienas į kitą intuityviai, be paaiškinimų ir teorinių formulių. R. Brundzaitės tekstuose galima rasti pavienių stiprių eilučių, tačiau eilėraštis kaip tobula visuma dar neišsipildo. „Dūsaujam tekstais į tekstus“ (p. 39) – graži eilutė, jei visas eilėraštis būtų tekstualus ir poetiškai konceptualus. Tačiau šio eilėraščio frazės „nemigos krumpliaračiai“, „žiopčiojančios žuvys“, „išsprogusios akys“ ar abstraktus „čia prasideda buvimas“ nesusilieja į sklandžią esmę. Labai mėgėjiškai skamba eilėraščių pradžios: „už lango silpsta mašinų gaudesys“ (p. 40), „šita daina“ (p. 42), „šis miestas“ (p. 43) ir pan. Tokias frazes galima pateisinti nebent tuo atveju, jei jos reikalingos eilėraščio struktūrai, rimui, ritmui ar pakartojimams. Tačiau R. Brundzaitės eilėraščiuose nėra nei ritmo, nei įdomesnių formos darinių (filologė!).

Knygos anotacijoje žadama, kad rasime subtilią meilės lyriką. Gal subtilumas čia: „aš nenoriu / tavo vaikų / noriu eilėraščių / <...> / ir vis dėlto / labiau nei tave / myliu poeziją“ („nededikuotas“, p. 52)? Po daugelio metų pati autorė šypsosis iš tokių eilučių. Kita vertus, lyriškam, bet nesentimentaliam ir nebanaliam eilėraščiui reikia ne tik didelio talento, bet ir patirties – neužtenka studentiškai išsisukti: „pirmasis prasidėtų banaliai kaip ir visi / apie meilę“ (p. 56).

Ne vieno recenzento autorė buvo lyginama su Judita Vaičiūnaite ar Nijole Miliauskaite. Jeigu šmėsteli išbalusi mergaitė, nuotraukos iš senelių albumų – jau N. Miliauskaitė? Bernardinų kapinės, sniegenos – jau J. Vaičiūnaitė? Būti šių autorių šešėlyje nėra joks komplimentas, rodos, jaunieji poetai užmiršta, kad kūryboje svarbiausia originalumas.

Visai kitaip ir išties poetiškai suskamba eilutės: „pamečiau rankinį laikrodį / bet riešas vis tiksi“ (p. 55). Tai jau ne vaizdų, ne būsenos aprašymas, o ta kartelė, kurios poetė turėtų įsikabinti, jeigu nori pasikelti į magiškąjį poezijos lygmenį. Visa kita – asmeniški tekstai, galbūt jie įdomūs draugams, bet ne skaitytojams iš pašalies. Autorė turi literatūrinį skonį (išsilavinimą), tropai suteikia tekstams meniškumo („autobusai – gelsvos miesto gyvatės“, p. 54), tačiau vien metaforomis poezijos nesukursi – reikia jausmo ir išminties.

Pastarąjį dvidešimtmetį, simboliškai tariant, nuo to karto, kai Gintaras Grajauskas pradėjo rašyti kasdienybės estetika grįstą poeziją, lietuvių poetai įsismaginę stoviniuoja vietoje. Jaunieji rašytojai, kurių jau užaugo kelios kartos, tokie beviltiški epigonai, kad literatūros istorikui nėra ko tyrinėti, o skaitytojui darosi nuobodu. Dažniausiai tekstai skirti siauram draugų rateliui, ir patys autoriai to neneigia.

Vakarų kultūroje yra toks terminas „kulinarinė literatūra“ (culinary fiction) – populiarūs meilės romanai, skirti moterims, kurios, kaip žinoma, daugiausia laiko praleidžia virtuvėje. Viename interviu R. Brundzaitė atskleidė: „mano poetinė kalba gana paprasta, kasdienė. „Beatos virtuvė“, sudarydama kalendorių, įdės mano ir Indrės Valantinaitės poezijos. Jei mus pasirinko, vadinasi, tekstai prieinami ir platesnei auditorijai“ („Nemunas“, 2013, nr. 37, p. 13).

Jeigu autorė nori skelbti savo tekstus ne tik receptų knygose, tai palinkėčiau rašyti ne paprasta ir kasdiene kalba, o poetiška, kuri ir dera tikrai poezijai.

Recenzijos, anotacijos

Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 408 p.

Ketvirtojo Undinės Radzevičiūtės kūrinio laukiau su nekantrumu – su pirmuoju savo miniromanu„Strekaza“ ji kone akimoju įsirašė ne tik į mano asmeninį, bet, drįsčiau teigti, ir į daugumos kitų skaitytojų mėgstamiausių rašytojų sąrašą, o „Frankburgas“ ir „Baden Badeno nebus“ tik patvirtino, jog ten ji įsitvirtino pelnytai. „Žuvys ir drakonai“ apimtimi anaiptol ne mini kūrinys, tad prieš atsiversdama knygą bandžiau kuo labiau atsiriboti nuo bet kokių lūkesčių horizontų ir pažiūrėti, kaip literatūros sprinterei seksis įveikti maratono distanciją.

Ketvirtajame knygos viršelyje esančioje anotacijoje rašoma: „Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai.“ Tad, kaip jau galima suprasti, šis romanas pretenduoja būtent į šią – „europietišką kinų stilių interpretaciją“ („Encyclopedia Britannica“). A la kinišką stilių nurodo jau pats knygos viršelis – tiek drakonais ir žuvimis išpuoštas aplankas, tiek ir „nurengtos“ knygos spalvos – tamsiai mėlyna ir ryškiai raudona. Šriftas, panašus į Courier New, kuris savaime yra rašomosios mašinėlės aliuzija, primena, jog reikalą turime su rankraščiu. Pirmieji dvylika puslapių supažindina su vienu iš dviejų šios knygos naratyvų – istorija apie jėzuitą Tėvą Kastiljonę, kuris į Kiniją „pabėgo iš Europos nuo tapybos tik dėl šlovės. / Ir pinigų. / Tiesa, tas pabėgimas šiek tiek sutapo su tuo, kad reikėjo bėgti nuo austrų“ (p. 28). Tačiau sykiu Kastiljonė bando save įtikinti, jog šis jo poelgis turi kur kas aukštesnį matmenį – „Jis atplaukė į Kantoną teptuku atverti kinams dangaus. / Bažnyčių lubose. / Kad kinai pamatytų bent jau švarias imamo į aukštybes Kristaus pėdas“ (p. 29). Bet jau nuo pat pradžių šiam misionieriui aišku, jog jis tikrai ne nuolat tekste minimas Ignatius Loyola (kuris, kaip žinome iš istorijos, vėliau buvo paskelbtas šventuoju) – Kastiljonei nuolat kyla abejonių, jis nemato vizijų, kaip kad jas matė Ignatius, o ir apskritai – „Kastiljonė labiau norėtų tapyti. / Tėvas Ripa sako: jie visų pirma jėzuitai. / O tik jau toli po to – tapytojai“ (p. 48).

Tačiau pagrindinė veikla, kuria Kastiljonė užsiima Kinijoje, anaiptol nėra susijusi su bažnyčia – jis kartu su jau minėtuoju Tėvu Ripa septynerius metus tapė porceliano indus: „Vietoj evangelistų – rausvus bijūnus. / Vietoj tikėjimo kankinių – geltonas rožes. / Vietoj tikėjimo karių – lotosus. / Mėnulio akmens spalvos“ (p. 30). Šis teksto pasažas iliustruoja visą Kastiljonės veiklą Kinijoje – jo misionieriška veikla, galima sakyti, niekada ir neprasideda, jis taip ir negauna progos kalbėti apie savo tikėjimą be užuolankų.

Kitas naratyvas plėtojamas ne XVIII a. Kinijoje, o nūdienoje, namuose, kuriuose „Europa, o apačioje – Kinija. / Senamiestis prieš penkiolika metų priėmė Chinatowną“ (p. 20). Čia susiduriame su šeima, kurioje – vien moterys. Vyriausioji – Senelė Amigorena – gimė Argentinoje, bet dar maža iš ten išvyko su tėvais. Dabar ji „prisimena tik keletą ispaniškų žodžių, bet naudoja juos tik kaip keiksmažodžius“ (p. 15). Mama Nora – erotinių romanų rašytoja, auginanti dvi dukras – iš doktorantūros studijų pašalintą Šašą (nes jaunesnioji sesuo negalėjo ištarti raidės „s“, p. 16) ir Niką, kurią visi vadina Miki, kas jai ne itin patinka („Jūs visos norit pabrėžti, kad aš čia neturiu jokio statuso <...>. Kaip kokia pelė“, p. 24).

Šalį, kurioje ši šeima gyvena, identifikuoti gana sunku, tą savo recenzijoje „Pavydo išpažinimas“ („Šiaurės Atėnai“, 2013 m. kovo 15 d.) akcentavo ir Giedrė Kazlauskaitė: „<...> nėra jokių konkrečių lietuviškų vietovardžių, vietinių realijų (išskyrus probėgšmais paminėtą liūdnai pagarsėjusį šuns numetimą nuo tilto); skaitytojui lieka įspūdis, kad veiksmas rutuliojasi nebūtinai Lietuvoje <...>.“ Mano manymu, tekste yra ir dar viena nuoroda, primenanti jei ne Lietuvos situaciją, tai kitos šalies, besivaduojančios iš okupacinio sąstingio: „Mama Nora su visa šeima ilgą laiką gyveno valstybėje, kur galiojo nerašytas draudimas apie erotiką net užsiminti. / Tas nerašytas draudimas tęsėsi penkiasdešimt metų. / O po to pasikeitė politinė situacija ir rašyti erotinėmis temomis tarsi leido“ (p. 24–25).

Pirmoji istorija konstruojama daugiausia Kastiljonės minčių, svarstymų ir pastabų pagrindu. Antrasis naratyvas prisodrinamas keturių veikėjų dialogų:

– Mes prasilenkėm, – pasakė Mama Nora.

– Kur? – paklausė Miki.

– Mintyse, – pasakė Mama Nora.

– Kokiose, – paklausė Miki. – Mintyse?

– Na, aš norėjau pabėgti į salą.

– O jis?

– O jis norėjo pabėgti iš salos, – atsakė Mama Nora.

(p. 15)

Dialogai virsta polilogais, nes į juos įtraukiama visa šeima. Viename interviu autorė užsiminė: „Bandydama perprasti dzen dialogą supratau, kad vakarietiškame dialoge pašnekovas įveikiamas argumentais, o dzen dialoge – reakcijos greičiu“ („Šiaurės Atėnai“, 2013 m. rugsėjo 13 d.), tad jos siekis buvo sukurti „vakarietišką dialogą, paremtą dzen <...> dialogo principais“ – chinoiserie atsiranda jau konstruojamų pokalbių lygmenyje. Tačiau skaitant knygą stiprėjo jausmas, kad dialogai grįsti ne dzeno, o sitcom’o (angl. situation comedy) principais (kur atsakymo greitis irgi ne mažiau svarbus).

Senelė Amigorena bene labiausiai iš visų knygos herojų kelia dviprasmiškus jausmus: viena vertus, tai garbaus amžiaus moteris, bijanti bet kokių užuominų apie mirtį („Jūsų pelenai krenta ant kilimo, – pasakė Miki. – Ne mano, o cigarečių, – atsakė Senelė Amigorena <...>“, p. 235) ir retkarčiais besielgianti kaip mažametis vaikas, kita vertus, jos komentarai yra patys nekorektiškiausi ir skaudžiausi („Ir kaip man dabar gyventi? – paklausė Senelė Amigorena. – Kai aplink vieni idiotai?“, p. 43), tačiau nutylimi iš korektiškumo, arba dėl to, kad nesinori nieko keisti, nes vos pradėjus kažką daryti „prasideda sąmyšis, pereinantis į nedelikatų puolimą“ (p. 18).

Įdomiausia Amigorenos ir Šašos santykių linija. Nors vyriausioji Mamos Noros dukra ir turi teisę Senelę tujinti, deja, čia jos privilegijos ir pasibaigia. Šaša, kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra teksto apie Kastiljonę autorė, nuolatos pašiepiama Senelės Amigorenos dėl nesėkmingų doktorantūros studijų („Tai išgrūdo? – pasakė Senelė Amigorena, nusisukdama nuo televizoriaus ir pasisukdama į ką tik pro duris įėjusią Šašą“, p. 14), lyginama su Miki, kaip pranašesne už savo vyresniąją seserį (p. 91), ji Amigorenos išvadinama nykia persona (p. 43), galų gale ja nepasitikima ir ignoruojamas jos privatumo poreikis (p. 298). Bet koks bandymas atsikirsti iškart traktuojamas kaip įžeidimas (p. 101), tad kūryba Šašai tampa priebėga nuo tokio gana įkyraus ir nuolatinio Senelės ujimo („Kartais Šaša taip įsijausdavo į gyvenimo Kinijoje kūrimą, kad net užmiršdavo, kuriam pasauliui priklauso iš tikrųjų“, p. 199). Šaša šioje šeimoje yra kūrėja, nors visi taip galvoja apie Mamą Norą. Čia kyšteli ir amžinosios dialektikos tarp populiariosios menkavertės literatūros ir Literatūros ausys: Mamai Norai, Senelei Amigorenai ir Miki populiarumas yra tai, ko verta siekti, tai, kas yra tikrasis atpildas, o Šašai rūpi kiti dalykai – ji kuria ne dėl šlovės, bet klausia savęs: „Kodėl praeities įvykiai daug labiau gniaužia kvapą nei dabarties? / Ir kodėl nuolat atrodo, kad gyvenimas tik fonas įdomesnėms istorijoms? / Pagalvojo Šaša. / Kodėl kodėl...“, p. 359).

Senelės Amigorenos paveikslu U. Radzevičiūtė lietuvių literatūrai (kad ir kaip autorė norėtų nuo jos atsiriboti) padovanojo neurotiškos pensinio amžiaus damos personažą, pagardintą isterijos prieskoniu. Skaitydama knygą nuolat varčiau akis ir galvojau, kodėl ši visus gatos ir perros apšaukianti dama dar ne senelių namuose. Tačiau kai Senelė pabėga iš namų, iš virtuvėje vykstančio kitų trijų buto gyventojų pasitarimo tampa aišku, jog „daiktų vertė visada pakyla jų netekus arba jų kiekiui sumažėjus. / Daiktų plačiąja to žodžio prasme“ (p. 331). Suponuojama mintis, jog Senelė irgi kažkokiu būdu įsipaišo į šią daiktų kategoriją, o jei ne daiktų, tai bent jau naminių gyvūnėlių, nes Miki jos nori ieškoti priklijuodama skelbimus ant medžių ir stulpų. Kaip šuns (p. 333).

Atsiradusi (tiksliau, atrasta) Senelė Amigorena ir jos panirimas į letargą įsuka atsikratymo veikėjais karuselę, kuri, mano nuomone, yra pati silpniausia šios knygos vieta.

Po beveik poros mėnesių letargo Amigorena pabunda ir, stumdama etažerę su knygomis pro savo kambario duris, miršta. Pasiruošimas laidotuvėms ir kalbėjimas apie laidojimo būdus tik dar labiau sustiprina įspūdį apie Senelės kaip daikto traktavimą: viena Šaša ima prieštarauti Miki ir Mamos Noros idėjoms apie urnas: „<...> aš neleisiu senelės dalinti gabalais“ (p. 347). Laidojimo scena ne mažiau įdomi: netoliese laidojamas profesorius, kurį susirinkusių palydėti kalbos juokina Miki ir Šašai tenka jai grasinti („Nesijuok, sakau. Negausi gedulingų pietų“, p. 350). Senelė užkasama be ašarų, nes „Raudoti niekam nesisekė. / Nei ten, nei čia“ (p. 350).

Antroji iš istorijos pasitraukia Mama Nora. Ne, ji nemiršta, bet su savo draugu fotografu Alfredu Turtelbaumu išvyksta į Australiją, tad tekste ima šmėžuoti tik epizodiškai – laiškais.

Mama Nora jau nugyvenusi daugiau nei pusę amžiaus, bet jokia gyvenimiška išmintimi netrykšta, netgi priešingai, jos elgesys itin paaugliškas, sprendimai – impulsyvūs, susidaro įspūdis, jog jos bėgimas nuo visų – įskaitant ir savo vaikus – yra užsitęsusios savoieškos rezultatas.

Nuolatiniai (menami?) romanai („Dar Mama Nora rašė, kad tas policininkas atkrito, bet atsirado tailandietiško restorano savininkas“, p. 373) tarsi palaiko jos – erotinių romanų rašytojos (jau vien dėl pasirinkto objekto) ir skandalingos personos įspūdį. Tačiau iš tiesų tai ne savęs paieškos, o atsakomybės purtymasis.

Kaip galima įsileisti į rūmus žmogų, kuris rašo knygas?

Jis juk čia siautėjo kaip šeškas po paukščių narvą.

Šeškas, – galvojo Johannas Gottfriedas.

Prancūzų šeškas pabėgo į savo Prancūziją, o jo kvapas taip ir liko Prūsijoje.

Ir kaip mums visiems ją dabar išvėdinti?

(p. 376)

Šis Šašos rankraščio pasažas – tarsi aliuzija į motinos elgesį. Motinos, kurios pamažu nelieka, nes „Šašai atrodė: Mamą Norą užgrobė kažkokia pamišusi australė ir pamažu trina jos atmintį ir genofondą“ (p. 379).

Mažiausiai įtikina Miki likimas – ji į Egiptą išvyko kaip „pradedančioji karo fotokorespondentė“, „<...> o grįžo po mėnesio. / Urnoje“ (p. 370). Susidaro įspūdis, jog autorė nežinojo, ką daryti su šia knygos veikėja, ir pakiša kulką paklydėlę, kuri Miki paverčia tuo, kuo ji norėjo paversti Senelę – daiktu. Urna ant komodos.

Šaša ima gyventi viena bute, kurdama „visi namuose“ simuliakrą: „Vakare Šaša uždegdavo visų lempas. / <...> Nusisukus nuo tų lempų ir leidus joms šviesti į nugarą, galima galvoti, kad viskas taip, kaip ir anksčiau“ (p. 393).

Tačiau gyventi tokioje apgaulėje nebeleidžia pati erdvė, pradedanti veikti kaip antisubjektas – Šaša prasmenga į lifto šachtą, virš kurios buvo įrengta lodžija.

Ne veltui knygos pradžioje buvo pateikta ir buto priešistorė: „Prieš dešimt metų toje svetainės vietoje, kur dabar stovi milžiniška raudona atamankė, nusišovė garbingas banko valdytojas, o vėliau vyras užkapojo kirviu žmoną“ (p. 73). Pasažas tarsi iš kriminalinės kronikos leidžia numanyti, jog butas prisodrintas anaiptol ne pačių džiugiausių emocijų ir įvykių, o pabandžius pasigooglinti, ką apie gyvenimą nelaimes menančioje vietoje byloja feng shui (juk apie kinišką kultūrą kalbame...), atsakymai akivaizdūs – nieko gero. Tad galima sakyti, jog veiksmo erdvė virsta tuo šautuvu garsiajame A. Čechovo posakyje.

Dvi gijos – fikcija ir fikcija fikcijoje – pinasi tarpusavyje ir formuoja „Žuvų ir drakonų“ pasakojimo siūlą. Istorija apie Tėvą Kastiljonę, atplaukusį į Kiniją kaip jėzuitą, o mirusį kaip tapytoją (p. 297), kitaip nei antroji, išsiskiria ta struktūra, kuri būdinga pirmiesiems U. Radzevičiūtės kūriniams. Susidaro įspūdis, jog autorei geriau pavyksta suvaldyti pasakojimą, kurio centre – tik vienas veikėjas. Pasakojime apie Kastiljonę ir būtų galima užčiuopti tą afišuojamą chinoiserie pulsą – ne dėl veiksmo vietos, bet dėl pačios pasakojimo manieros, neskubrios, medituojančios, kai vaizdas priešais skaitytoją išskleidžiamas tarsi vėduoklė („Suūkavo pelėda. / Tai buvo ženklas. / Ir dešimt tūkstančių moterų su uždegtais popieriniais žibintais rankose keturiomis jonvabalių srovėmis pasklido siaurais ir kampuotais labirinto koridoriais“, p. 155–156).

Antrasis pasakojimas turi keistą konstrukto prieskonį, o keturių (!) pagrindinių personažų likimai man atrodo pernelyg mažai motyvuoti. Palikime pagrindinių veikėjų žudymą profesionalams. Kad ir George’ui R. R. Martinui.

O kuo čia dėtos žuvys ir drakonai?

Matote, yra tokia istorija apie karpius, kurie sumanė prieš srovę plaukti link krioklio, bet ant jo užšoko tik vienas. Užšoko ir virto drakonu. U. Radzevičiūtės romanas irgi iriasi prieš srovę. Tačiau užšokti ant krioklio su šia knyga autorei, mano manymu, nepavyksta.

Tačiau tai gana normalu. Juk ir sprinteriai nepradeda išsyk bėgti maratonų.

Tėvynės varpai

Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija – duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties. Kaip tai atsiranda – galai žino. Gal iš genų, gal iš tėvų meilės, o gal net iš kokio pasiutimo, iš pasipriešinimo pasauliui.

Kai tos energijos nėra, individas neturi jėgų įsitvirtinti pasaulyje pagal savo prigimtį, kaip pats norėtų, ir yra priverstas prisitaikyti prie esamos tvarkos. Tai pasyvios adaptacijos būdas: mokymasis gyventi pagal taisykles, imituoti socialinės veiklos modelius ir kartoti tipiškas elgsenas. Taip atsiranda pavyzdingų piliečių, kurių laikyseną grindžia ne sąmoningi principai, bet paprasčiausias paklusnumas. Jie turi pavydėtiną savybę lanksčiai adaptuotis prie bet kokios tvarkos ir santvarkos.

Svarbi individo adaptavimo stadija yra mokykla. Žinoma, ši stadija yra pozityvi, ji socializuoja asmenis, padeda jiems tapti visaverčiais visuomenės nariais. Mokykla apskritai yra labai atsakinga už mūsų visuomenės gyvenimo kokybę. Tačiau jau mokykloje ir ypač ją baigęs individas yra mokomas kūrybingumo ir savarankiškumo. Brandus asmuo turi būti sąmoningas, laisvas ir kartu atsakingas už savo pasirinkimus. Deja, ne visi asmenys turi jėgų būti laisvi ir savarankiški. Net ir baigę mokyklą jie bijo laisvės ir nori, kad jiems kas nors vadovautų.

Antai universitete tokius baugius vargšelius atpažįstu iš karto, jie vis klausinėja: o kiek mums reikia perskaityti? Ką mums reikia žinoti? Kiek balų už tai gausime? Gal nieko negausime, tai kam mums tada visa tai skaityti?..

Taip ir norisi tokiems atrėžti: aš jums ne mokytojas, o jūs man ne mokiniai. Gal jums ir sutuoktinius gyvenime kas nors turės surasti? Kažkada pats studijuodamas skaitydavau kad ir privalomą literatūrą tik todėl, kad pats norėjau. Man tai buvo įdomu. Jokia jėga nebūtų privertusi skaityti to, kas manęs nedomino. Mane intrigavo net komunistų partijos istorija ir dialektinio materializmo teorija: kaip tie žmonijos parazitai mąsto ir kaip jie veikia? Kaip jie sugebėjo užkrėsti tokias dideles žmonių mases? Kodėl tos masės tokios kvailos? Ir kodėl visa tai nepriimtina man, lyg būčiau koks išskirtinis? Ir t. t., ir pan.

Bet dabar daugelis studentų tiesiog uoliai mokosi ir tiki, kad visa tai, kas jiems duodama skaityti, yra tikra ir reikalinga. Jie tai daro ne iš piktos valios – valios jie apskritai neturi – jie tiesiog yra silpni. Žinoma, ne visi, kalbu apie vyraujančias tendencijas. O mažutėlių nevalia piktinti. Visa, kas maža, nekalta dėl savo mažumo. Juos reikia drąsinti, įtikinti, kad ir jie yra svarbūs, įdomūs, reikalingi, kad ir jie gali įdomiai mąstyti, o ne tik kartoti kitų mintis, kad jie gali vertinti, rinktis, daryti savo sprendimus. Jie irgi gali išreikšti save. Tai ir yra svarbiausia gyvenimo kūryba – paties žmogaus tapsmas.

Reikia mokytis būti sąmoningam, stipriam, reikia mokėti priimti sprendimus. Šiame pasaulyje žmogui niekas nesuteiks saugumo garantijų, kokių nors instrukcijų, kaip elgtis visose gyvenimo situacijose. Visuomet atsiras problemų, kurias asmuo privalės spręsti pats, visiškai savarankiškai ir kūrybingai, kur niekas kitas jam negalės padėti. Nes išmoktos elgsenos kai kuriose situacijose pasirodys esančios neveiksmingos, kartais net pražūtingos. Kitaip pats seniausias kaimo diedukas savaime būtų pats geriausias gyvenimo pedagogas. Bet jo rankos įpratusios laikyti šakės ar kirvio kotą, o informacijos iš plokščiųjų ekranų jos niekaip neiščiupinėtų – kuo jis galėtų padėti naujos kartos žmogui? Naujosios technologijos – naujas ir žmogus. Na, ne visai naujas, bet savivokos lygmenyje tai jau tikrai. Arba bent jau jam pačiam taip atrodo.

Pastebėjau, kad su kiekvienais metais tų vargšelių vis daugėja. Seniau studentai tarsi turėdavo daugiau sveiko proto, buvo aiškesnės nuovokos. Jie lyg savaime suprasdavo, ką ir kiek reikia mokytis, kartais nebijodavo nukrypti nuo programų, nuo mokymosi standartų. Jie arba mokydavosi per mažai, arba mokydavosi per daug, bet visi kažkaip savaip, kažkaip individualiai. Dabar visi labiau taikosi prie nustatytų standartų, nesvarstydami jų vertės ir negalvodami apie savo interesus. Tai savotiška asmens užmaršties būsena ir įsikalinimo sistemoje situacija.

Manau, kad tokios charakterio savybės vystosi kartu su kapitalizmo įsitvirtinimu: komercinėje ir konkurencinėje sistemoje žmogus jaučiasi saugesnis, kai prisitaiko prie sistemos ir pamiršta save. Kai mokosi tik to, ko reikia, o paskui visą gyvenimą jau dirba iki užmaršties. Būti laisvam, spontaniškam ir kūrybingam šiandien yra nesaugu. Nors rizikuojant gyvenime kartais galima pasiekti ir labai didelių laimėjimų, bet ne visi mažutėliai išdrįsta galvoti ir veikti netradiciškai, kurti savo vizijas.

Taigi kapitalizmas slopina vidutiniško statistinio asmens laisvę, jo spontaniškumą, kūrybingumą, naikina asmeniškus gyvenimo tikslus ir vertybes. Žmonės ima gyventi lyg ne savo, o primestą gyvenimą. Jie egzistuoja nebe sau, bet tarnauja komercijos mašinai, visagaliui kapitalo pasauliui, kurio įrankiai yra ir politika, ir valdžios mechanizmai. Juk be kapitalo neegzistuoja jokia valdžia. O valdžios jėga yra sudėtinė nuasmenintų ir pavergtų žmogelių masė, kurią savo tikslams naudoja valdžios viršūnėse atsidūrę vienetai. Tiems vienetams mintis apie savaiminę žmogaus vertę ir kūrybingumo prasmę yra tiesiog juokinga, neverta pinigo, nes žmogaus vertė nematuojama pinigu. Nelygstamos asmens vertės negalima išreikšti pinigine ekonomine reikšme. O valdžios ir pinigų žmonėms tokių nepamatuojamų pinigais vertybių nebūna. Ne todėl, kad tokių vertybių nėra, bet todėl, kad pinigus skaičiuojanti sąmonė tokių dalykų nesuvokia. Kai vertybės nežinomos, jų tarsi ir nėra. Su kai kuriais veikėjais šiame pasaulyje susikalbėti būna neįmanoma.

Kai žmogus nužmogintas, kai jis paklūstantis ir nekūrybingas, jis negali ne tik pats kurti – jis apskritai neatpažįsta kūrybos kaip vertybės. Tuo mažutėliai panašūs į šio pasaulio kupranugarius, į didžiuosius: ir vieni, ir kiti nesuvokia nedaiktiškų vertybių, ir vieni, ir kiti nemąstydami įsirašo į funkcionuojančią sistemą, tik vieni kukliai įsirašo apačioje, kiti arogantiškai įsitvirtina viršūnėse ir ten jaučiasi kaip dievai.

Įdomu tai, kad ir mažutėliai, ir kupranugariai sutaria, kad tokia tvarka yra teisinga ir vienintelė, kad kitokios ir būti negali. Nes jeigu būsi kantrus mažutėlis, kada nors gal ir kupranugariu patapsi, arba dėl savo lojalumo bent būsi priartintas prie kupranugarių luomo. Tai kaip karmos dėsnio psichologija, kuri eliminuoja visą socialinio protesto energiją ir išsaugo sistemos stabilumą. Bet mes europiečiai...

Viskas, ko neatpažįsta nekūrybingas mažutėlis, visa, kas netipiška, nestandartiška, jį gąsdina ir trikdo, nes ima svyruoti pasitikėjimas sistema, ant kurios tas mažulėlis įsitaisęs kaip nepastebimas parazitas ir iš kurios jis imasi drąsos gyventi. Juk visos galių sistemos apaugusios parazitų masėmis, ant tų masių jos ir plūduriuoja kaip Ričardo Gavelio aprašytas šūdo gabalas.

Anapus jį saugančios sistemos, kuri yra mažutėlio tapatybės dalis, negali būti jokių savaiminių vertybių ir tiesų. Sistema mažutėlio sąmonei turi būti visagalė, nes nuo jos dydžio priklauso ir mažutėlio gerovė. Tai funkcinė sistema, kur sistemos visuma kuria jos dalių reikšmes, o iš dalių reikšmių formuojasi visumos reikšmė. T. y. sistema apsprendžia ją sudarančias dalis, o dalys apsprendžia sistemą. Toks uždaras, hermeneutinis ratas, kurio ypatybė – anonimiškumas – griauna vakarietiškąją asmens sampratą, naikina subjekto individualumą. Tokia sistema stipriai veikia, bet už veiksmus niekas nėra atsakingas, kaip mašina nėra atsakinga už sukeltą avariją, jeigu vairuotojas pabėgo.

Taigi gyvybinė energija šiandien susilaukia rimtų išbandymų. Tačiau tai, kas jos nepražudo, ją sustiprina. Kai pagalvoji, taip net smagiau gyventi, tai dramatiška kova už būvį, ir tai kur kas geriau nei ta stagnacinė aplinka, kuri kadaise slopino visus talentus be išimties tarsi kokia klampi begalinė pelkė. Komunistinė sistema buvo sustingusio laiko kanalizacija, joje visiškai niekas nevykdavo, tik kartais nuodingi burbulai kildavo į paviršių, nuodydami visus tuos, kurie bandydavo įkvėpti gaivaus oro, kaip žinia, ateinančio „iš laisvųjų Vakarų“. Žinoma, tie „laisvi Vakarai“ buvo gryna fikcija, savotiškas religinis tikėjimas laisvės galimybe. Tikroji žmogaus laisvė turi kilti iš jo paties, o ne plaukti iš pašalės.

Vis dėlto gerai, kad yra kapitalizmas (jam alternatyvos nėra), ir gerai, kad yra individų kova už būvį, nors, žinoma, ne kiekvienas tuo gali džiaugtis, ir tie, kurie gali, džiaugiasi neilgai – čia juk viskas laikina. Ir daiktai, ir juos gaminantys žmonės.

O daiktų dabar yra tikrai visokių, labai naudingų ir išmanių... Paprasčiausias telefonas dabar veikia geriau nei mano smegenys, nebeprisimenančios net daugybos lentelės. Kai gerai pagalvoji, visus juos sukūrė vis dėlto ne kokie mažutėliai, bet kūrybingieji, išradingieji. Visa tai – drąsaus proto darbai, prasidedantys nuo Aristotelio ir dar anksčiau. O nūdienos mažutėliai gali tuos daiktus tik kopijuoti ir dauginti, kaip tai ir daro kinų „pasaulinis fabrikas“.

Bet tu – net jeigu nieko nesukuri ir moki tik naudotis kitų kūriniais – nebijok, tu taip pat būsi reikalingas, jei tik mokėsi prisitaikyti. Tau irgi čia vietos bus, nes be vergų masės nesivysto jokia civilizacija.

     Gimiau 1911 metais, Vilniuje. Mano artimieji jau tada pranašavo man poeto ateitį — iš lopšio spoksodavau į mėnulį. Sukakęs trijų metų amžiaus ėmiau kurti eiles, bet jos buvo žodinės ir nieks jų tada dar neužrašydavo. Kiek pamenu, tai buvo dadaistinės formos himnai mėnuliui.

     Mano kūdikystė prabėgo Gedimino pilies papėdėse, tarp siaurų Vilniaus gatvelių ir puošniųjų to nuostabios romantikos miesto sodų. Jokiais laikais, tačiau, Vilnius nebuvo taikios idilijos miestu — tad ir man teko pergyventi daug įvairių karų, okupacijų ir sąmokslų, daug ką vaizdžiai ir dabar tebeatsimenu. Per lenkų — bolševikų kautynes, vykusias pačiame mieste, mūsų gyvenamasai namas buvo kryžmai apšaudomas, ir dabar aš tebegirdžiu ritmingą kulkosvydžio takšėjimą ir švelnią kulipkų melodiją.

     Aš vis laukiu vasaros, pilnutinio žemės pražydimo ir sužaliavimo, o jau ruduo plikus stagarus kelia. Tuo noriu pasakyti, kad metai nepalyginamai greičiau teka už upių vandenis.

     Merginom ir moterim, kurios didelį vaidmenį vaidina ne tik poetų, bet ir kitų žmonių gyvenime, atvirai pasakysiu, kad jau baigiau 33 metus.

     Tai dar ne senis, bet jau metas būtų pradėti rimtą ir pastovų gyvenimą. Tuo tarpu aš vis dar blaškausi ir vis dar mokausi. Mokausi scenoje vaikščioti, artimą mylėti, gyvenimą pažinti, žmones suprasti ir geresnį veikalą parašyti. Ko man geriausiai pasiseks išmokti — šiandien ir pats dar negaliu įspėti.

     Kartais aš norėčiau perprasti naktinių minčių prigimtį. Jos artimos sapnams.

     Kartais galiu jas valdyti, o kartais jos iškelia galvas

     ir lekia per mane tarytum tvirti nežaboti žirgai.

     John Steinbeck

     Tai geraširdiškas, mielas laiškas, visą dieną rašytas nepažinus įkvėpimo sunkumų... Tai savotiška išpažintis, trumpas pranešimas, visos kūrybinės idėjos santrauka. Pagaliau – tai pasisakymas apie minėtos idėjos įgyvendinimą. Ir gal net žymiai daugiau – apie tai, kas pavyko, ir kas nepavyko. Ir kodėl...

     Ėjau pasivaikščioti. Peterburge prieš kukulus... Šiokiadieniai... Pilna krantinė dailininkų, piešiančių jūrą... Aivaziukai! Pagalvojau.

     ‒ Читать романтику – aнализировать будущее*, – šūktelėjovienasiš jų. Vakarėjo kaip paveiksle ir jis džiaugsmingai nubėgo paupiu. Skaityti romantiką reiškia analizuoti ateitį? Romantika atsikartoja visada, nes žmonės iš prigimties romantikai, o ne realistai ar kokie ten siurrealistai.

     Garsių žmonių aš negerbiu, aš juos traukiu po vieną. Todėl į jį ėjau norėdama užminti jam ant batų, bet jis, ką tik parašęs „Juokingo žmogaus sapną“, traukėsi ir traukdamasis taip kalbėjo: „Įžymūs žmonės gyvena mažiau pasauly gyvi.“

     „Avangardistinio identiteto” pertrūkiai

     XX a. pirmųjų dešimtmečių Vakarų Euro­pos ir Rusijos avangardizmas tapo impulsu ati­džiai sąmonės, kalbos, daikto analizei, greta manifestų ir originaliosios kūrybos atsirado in­tensyvi teorinė refleksija ir savirefleksija, api­bendrinta daugelyje tekstų, kai kada tapusi pa­grindu ištisoms humanitarinių mokslų mokyk­loms. Avangardistinei refleksijai buvo svarbios tikslios vietos kultūros istorijoje, pasirinktos raiškos būdo savybės, kiekviena savo kitoniš­kumą atrandanti avangardistų grupė stengda­vosi jas įvardinti. Greta didžiausių avangardiz­mo srovių ekspresionizmo, dadaizmo, siurrea­lizmo, futurizmo, konstruktyvizmo būta dau­gybės smulkesnių, menkai motyvuotų srovių: Rusijoje, artikuliuodami savo skirtumus, futu­ristai skilo į kubofuturistus ir egofuturistus, nors abiejų srovių estetinės programos buvo labai panašios. Tokia avangardistų savirefleksija, tiks­lios identifikacijos paieškos, dažnai perteikia­mos analitiniais teoriniais darbais, literatūroje kartais kiek metaforiškai vadinamos „avangar­distinio identiteto“ terminu: priklausomybės kokiai nors avangardistinei srovei identifikaci­ja ir analizė tam tikra prasme prilygo tautinei identifikacijai, o kartais net pakeitė ją.

     ĮVADAS

     Iš laiko perspektyvos žiūrint, tarpukario Lietuvos kultūra neretai atrodo kaip vieninga, nepaliesta aštrių vidinių prieštaravimų. Analizuojant šią savitą epochą, daugiau kreipiamas dėmesys į vis intensyvėjantį spaudimą iš išorės, augančią grėsmę, jaučiant šalia nerimstančias dvi galybes – Rusijos ir Vokietijos. Apie šiuos pavojus bandyta rašyti to meto spaudoje, analizuoti įvykius, kiek tai daryti nedraudė Lietuvos cenzūra. Tačiau būta ne tik išorinio, bet ir vidinio nestabilumo, kuris leidžia kalbėti apie psichosocialinę krizę, kurią galbūt intensyvino ir išorinė grėsmė. Šis laikotarpis gana drąsiai gali būti vadinamas krizės periodu, nes justi, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, „tradicijos, kuri buvo laikoma tvirta, moralinė ar estetinė diskreditacija“ (1). To meto kultūrai apibūdinti labai tinka prielinksnis „tarp“, žymintis ne tik patį laiką, bet ir kultūrinės savimonės netolygumus, prieštaravimus. Lietuva tuo metu išgyveno tą patį, kas buvo justi galbūt visoje Europoje, kurioje vidinė įtampa pasireiškė labai stipriai: demokratija ir autoritarizmas, totalitarizmas, pilietinės laisvės ir pilietiniai karai, ekonominis, kultūrinis pakilimas ir „didžioji depresija“, avangardistiniai sąjūdžiai ir sugrįžimas prie realizmo… „Žmonių nervai buvo įtempti iki kraštutinumo“, – rašo britų istorikas Alanas J. P. Tayloras (2).

     Tai kas,

     Jei aš šiandien nežymus –

     Ataugu ir ataugu!

     J. Žlabys-Žengė

     ĮVADAS

     Kaip nė vieną kitą keturvėjininką, lietuviškojo avangardo atstovą Juozą Žlabį-Žengę ignoravo sovietinė literatūros mašina. Po trylikos tremties metų grįžęs į Lietuvą, poetas ilgus dešimtmečius gyveno tyloje: (...) pagal nerašytus nuostatus, kol neatliks viešos „atgailos", jam buvo užtrenktos durys į spaudą. Tokios „atgailos" rašytojas nepadarė (38, p. 233). Taigi duomenys apie Žlabio biografiją ir kūrybą tebėra skurdūs ir menki, nors prasidėjus Atgimimui poetas atgijo: ėmė spausdinti eilėraščius, atsiminimus, buvo grąžintas į Rašytojų sąjungą, prabilo apie kai kuriuos savo gyvenimo faktus bei įdomias pažintis. Šalia to dar galima remtis autobiografine apybraiža My lady 1992 metais išleistoje poezijos rinktinėje Pavasarių gramatikos (3), bet ir čia biografinės žinios fragmentiškos.

     ĮVADAS

     Slapyvardj Žagarės strazdelisžymus tarpukario avangardistas keturvėjininkas pasirinko vos tik pradėjęs savo kūrybinj kelią (1), – vėliau atsirado Žengė, tapęs tiesiog jo pavardės dalimi. Tačiau, šiaip ar taip, nors rašytojas nuo Žagarės smarkiai nutolo, – tarpukariu Kaunas, sovietmečiu Vorkuta (trem­tyje išbuvo beveik 15 metų), paskutinė valia buvo sugrjžti į Žagarę: atgulė ne rašytojų panteone šalia savo bendražygių, o Raktuvės kalnelyje, netoli vaikystės malūno. „Žagarė man brangi, nes ten mano tėvų namai“ (2), – pripažino J. Žlabys-Žengė.

     Vieną gražią 1999 metų dieną susitiko penki rusiškai rašantys Rygos poetai, pasivadino „Orbita“ ir ėmė žavėti publiką elektroninės muzikos, garsų poezijos ir vizualiųjų menų deriniais. „Orbitos“ nariai – multimedijos šalininkai, kurie mano, kad žodžių nepakanka išreikšti emocijoms. Vieni dalykai turi būti išrėkti, kiti tyliai išniūniuoti. Visa tai – akomponuojant elektroninių garsų lietui, saksofonui ir vaizdo instaliacijai.

     Viskas, prie ko prisiliečia „Orbita“, virsta poezija.Šiandien netradicinės poezijos mylėtojams Lietuvoje jie atgabeno eilėraščių rinkinį „Prekės iš kosmoso“. Šių prekių aprašus iš rusų kalbos vertė Marius Burokas, Vytas Dekšnys, Aleksandra Fomina, Benediktas Januševičius, Rūta Mėlynė ir Donatas Petrošius, prekes dailiai įpakavo knygos dizaineris Tomas S. Butkus.  

Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė? Mes gyvename savo galvose sukurtoje Lietuvoje. Kieno – nepastebimai – sukurtoje?

Nenoriu gyventi pasmerktoje šalyje. Tai mane žemina. Juolab kad tas pasmerktumas – psichikos reiškinys. Tai žemina visus lietuvius. Noriu suprasti, kas lemia tą masišką bėgimą iš Lietuvos, kurio negalima paaiškinti jokiomis darbų paieškomis – žmonės, palikę savo vaikus, sutinka spaustis po šešis viename kambaryje Londono priemiesčiuose, ten kankinasi, kovodami su emigranto kompleksu, kad tik nereikėtų gyventi „prakeiktoje Lietuvoje“, savo žemėje. Ir net kankindamiesi rėkia: „Nė už ką negrįšiu į prakeiktą Lietuvą!“ Kažkoks proto aptemimas. Mažiausiai pusė išvažiavusiųjų tai pasirinko ne tik dėl pinigų: tiesiog duso nuo beviltiškumo atmosferos, kuri viešpatauja Lietuvos visuomenėje. Bet kiek tas beviltiškumas atitinka realybę, o kiek jis dirbtinai sukurtas mūsų smegenyse? Mūsų sieloje? Tai ne juokai. Lietuva ant demografinės katastrofos slenksčio – ar mes tai suprantam? Ar įvertinam psichologinio veiksnio svarbą?

Žinoma, jei šalis „prakeikta“, „raupsuotoji“, tai iš jos reikia bėgti. Reikia bėgte gelbėtis. Ir bėga. Raupsuotasis gali užkrėsti. Kodėl Lietuva „prakeikta“? Kodėl „raupsuotoji“? Niekada negalėjau to suprasti. Tai normali Europos valstybė, ne blogesnė už daugelį kitų – o kai kuriais požiūriais ir geresnė. Ir nuo mūsų pačių aktyvumo priklauso, ar ji bus dar geresnė (iš pradžių organizuokite savo laiptinės remontą ir tada pasirodys, kad gyvenate Suomijoje).

Pažvelkime į Lietuvą ukrainiečių akimis. Tie žmonės, kurie šiandien stovi Maidane, baltu pavydu pavydi Lietuvai. Būti ES ir NATO nare, keliauti savaitgaliais į Paryžių, jokių vizų! Apie tai ukrainiečiai gali tik pasvajoti. Lietuva jiems – rožinė svajonė, dėl kurios jie net galvas padeda barikadose.

Tai kas darosi lietuviams? Kas žmonėms įteigė tokį neigiamą požiūrį į savo Tėvynę kaip į „dugną“? Kas atlieka tą juodą darbą?

Sovietų Sąjungoje buvo siaubingai lakuojama tikrovė – bet būtent dėl to lakavimo šiandien daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių prisimena tuos laikus – paradoksas – su nostalgija. Propaganda nuo ryto iki vakaro skelbė, kad esame „geriausi pasaulyje“, „esame visos žmonijos priešakyje“ – žmonės gaudavo savo minimalų šimtą rublių ir prekių pasirinkimas buvo apgailėtinas, tačiau jausmas, kad „šalis žengia komunizmo link“, „gyvena šviesia ateitimi“, negalėjo nepaveikti vidinės žmonių būsenos. Juolab kad nuo ryto ligi vakaro skambėjo žvalūs maršai ir radijo taškas kėlė visą šalį – „Visiems į mankštą!“ Optimizmo, sporto, jaunystės, žvalumo kultas – nors jis buvo kuriamas dirbtinai ir nepaisant pilkos tikrovės, bet žmogaus širdis nevalingai atsiliepdavo į bendrą nuotaiką šalyje. Ir tik kai galutinai ištuštėjo parduotuvių lentynos, propaganda visai atitrūko nuo realybės, ir imperija žlugo.

Iškelsiu provokuojamą klausimą: ar turime visiškai už borto išmesti tą gebėjimo veikti žmogaus sąmonę patirtį? Ar ir šiandien nepaveikinėjamas žmogus – tik kitaip? Ar apskritai žmogus nėra būtybė, kuri formuojasi spaudžiama siaubingo propagandos, ideologijos, reklamos preso, traumuojančio jos silpną psichiką? Ar šiandieninės reklamos veikimas nėra geriausias įrodymas, kad žmogus yra būtent tokia būtybė? Viena mano pažįstama, dirbanti vaistinėje, paaiškino: „Vakare pamačiusi naujo vaisto reklamą per televizorių, iš pat ryto ruošiu to vaisto pakuotes – parodžius reklamą, jau kitą dieną ims plaukti žmonės, kurie jo teirausis.“ – „Nejau viskas taip primityvu?“ – nepatikėjau. „Būtent taip – žmonės iš ryto plūsta ir teiraujasi vaisto, kurį vakare reklamavo.“

Ar dabar jums aišku, kodėl taip bėgama iš Lietuvos? Kiek tų žmonių iš tiesų ieško didelių pinigų, o kiek – bėga, kad dingtų iš „siaubingos“, „paskutiniausios pasaulyje“, kaip jie galvoja, šalies: „dugnas“, „bananų respublika“, „liūnas“ – tai dar geriausi iš epitetų, kuriais jie paskui, sėdėdami londonuose, apdalija Lietuvą, savo Tėvynę. Kažkas jų galvose sukūrė būtent tokį šalies įvaizdį. Bet ar tai tikrovė? Ar kažkieno sukurta virtuali realybė?

Gyvename demokratijos, tegul ir netobulos, sąlygomis: ir aš anaiptol nekviečiu grįžti prie sovietinio tikrovės lakavimo. Bet gal reikia sukurti alternatyvų televizijos kanalą, kuris propaguotų (būtent propaguotų) visa, kas yra geriausia Lietuvoje. Kuo Lietuva išsiskiria gerąja prasme iš kitų šalių. Bet propaguoti subtiliai, talentingai, ne primityviai. Tai nebūtinai turėtų būti patriotizmo išpūtimas, aukštinant istoriją (nors ir šauni istorija čia turėtų užimti savo vietą). Toks primityvus šalies ir tautos aukštinimas – ne tai, ko reikia, to nepakanka. Tam tikra prasme isteriškas patriotizmas yra būtent kita nevisavertiškumo komplekso pusė. Televizijos kanalas, kuris sukurtų „valstybės, kuriai sekasi“, „šiuolaikinės“ („laimingos!“), „europietiškos“ šalies, ES ir NATO narės įvaizdį – gyvybiškai svarbus Lietuvai ir tautai.

Ir televizijos kanalas, ir žurnalas, ir laikraštis... Jie sugrąžintų žmonėms savigarbą, orumą – be šito nacija žus nuo kompleksų. Sovietų Sąjungoje visi televizijos kanalai ir visi laikraščiai užsiėmė propaganda. O aš kalbu tik apie alternatyvų segmentą informaciniame lauke (kiti segmentai liks, kokie ir yra). Kam? Tam, kad žmonės turėtų pasirinkimą – yra nemažai žmonių Lietuvoje, kurie nori teigiamos informacijos, kurie nebepakelia neigiamų dalykų, besiliejančių iš kone visos Lietuvos žiniasklaidos. Jie nenori, kad juos atspindėtų nusikaltėliai ir mafijos bosai, parsidavėliai politikai ir skandalistai. Jie nori matyti save kaip besišypsančius studentus, talentingus mokslininkus ir poetus, orius ūkininkus ir darbininkus. Jie nori matyti save kaip europiečius, kaip suomiai ar prancūzai.

Kažkaip negaliu prisiminti nė vieno interviu su darbininku kuriame nors lietuviškame kanale. Įdomus pasakojimas apie „paprastą“ mokytoją irgi retenybė. Užtat nuo ryto iki vakaro – interviu su bereikšmėmis vakar iškeptomis „žvaigždėmis“ iš įvairiausių šou, apie kurias rytoj, kai jos dings iš ekrano, visi pamirš. Ir tuo balastu užkemša žmonių sielas ir širdis, svarbiausia – mūsų nieko nenutuokiančius vaikus, formuodami iškreiptą vertybių sistemą.

Pavyzdys Vakaruose? Atsiverskite bet kurį rimtą laikraštį – „Le Monde“, „Le Figaro“, „Le Liberation“. Nors čia pateikiama problemų analizė, kiekviename numeryje nujaučiamas pasididžiavimas savo šalimi. Prancūzai nesiliaudami kritikuoja Prancūziją, bet, patikėkite, kiekvieno prancūzo širdyje puoselėjamas jausmas, kad jam labai pasisekė gyventi tokioje šalyje.

Viduramžiško Vilniaus gatvelės, jo kavinių atmosfera, amžini bažnyčių kupolai, varpų gaudesys...

Graži muzika, prasmingos dainos, įdomūs žmonės, teigiami įvykiai, geriausi atsiliepimai apie Lietuvą ir lietuvius iš kitų šalių gyventojų lūpų (taip pat ir gyvenančių Lietuvoje užsieniečių).

Nuolatos rodyti (priminti) gražiausius lietuviškos gamtos vaizdus. Jos miškus ir ežerus. Bangas ir saulėlydį prie jūros. Ir „egiptietiškus“ Kuršių nerijos smėlynus. Kiekvieną dieną. Nes žmonės pamiršta, kur jie, kokioje šalyje gyvena.

Ir galbūt nė žodžio apie politiką (kas pasakė, kad Lietuva – tik politinė realybė?). Nė žodžio apie skandalus. Apie aistras. Harmonijos salelė, kur aistroms nėra vietos. Kiek politikų pergyveno Nidos kopos?

Meilė teigiamiems dalykams gyvena kiekvieno žmogaus, taip pat ir lietuvio, širdyje. Tai esminis žmogiškos sielos poreikis. Ir žinote kodėl? Nes tai yra dirva vilčiai, o be vilties žmogus negali gyventi. Žmonės bėga, nes iš jų atėmė viltį.

Esu tikras: daugelis žmonių Lietuvoje kenčia be to alternatyvaus segmento – alternatyvaus požiūrio į savo šalį ir savo tautą. Žvilgsnis į Lietuvą kaip į pasmerktąją ir yra pagrindinė lietuvių nacijos problema, kuri gali sukelti labai liūdnų padarinių. Todėl pasaulėjautos pakeitimas, alternatyvaus televizijos kanalo, žurnalo, laikraščio sukūrimas – yra pirmasis uždavinys nacijai ir jos išlikimui.

Taip, propaganda. Pozityvi propaganda. Nereikia bijoti to žodžio. Gyvename totalitarinės propagandos pasaulyje – tik nevadiname propagandos propaganda. Nuo ryto iki vakaro mus – o ypač mūsų vaikus – užgriūna prievartos, melo, blogio, lėkštų jausmų, aistrų propaganda. Taip, aistrų. Net jei dažnai tos aistros atsiranda dėl piktinimosi neteisybe, net jei tai neretai „teisinga kritika“ (o koks to piktinimosi – be veiksmo – rezultatas?) – mes pavargome nuo aistrų. Mes siaubingai pavargome nuo aistrų. Nuo barnių. Norime atsikvėpti, pailsėti. Pasisemti jėgų kovai.

Bet kur mums dėtis? Kokia alternatyvi informacinė erdvė? Kur mums pailsėti? Iš mūsų atėmė pasirinkimą: bet kuriame TV kanale, bet kuriame laikraštyje – paskalos, neigiami dalykai, lėkštas humoras, prievarta. Įsijungi televizorių – vienur kažką smaugia, kitur – šaudo į žmogų, dar kitur – užsiima seksu, perjungi kanalą – politikai kone daužo vienas kitam per galvą, rėkauja, arba vedėjai, pasitelkdami primityvų, kartais vulgarų humorą, mėgina mus juokinti, nors tai nejuokinga, o tarsi ir solidūs žmonės, sėdintys greta, turi vaidinti klounus ir jiems linksėti: tokios žaidimo taisyklės. Nori būti garsus – būk idiotu.

Kur mes gyvename? Kokioje visuomenėje? Kur galima pabėgti – į kokį alternatyvų pasaulį, į kokį alternatyvų požiūrį? Kur tas pasaulis, kur tas požiūris? Kas yra laisvė, kai nėra alternatyvaus pasaulio?

Tavo paties

Išėjau ne į kelią kur titnago nuolaužos blyksi
į kiemą pažliugusį kur duobėje žiburys
atsispindėjęs ištykšta – pavakarys
aršus žiemrytys ir paukščių tolstančių klyksmas

Rankom apglėbęs pečius jaučiu kad nežinoma
man šita galia – pakibus virš debesų
liečiant žvaigždynus sparnais apsvaigt – nebaisu
pasiduot begalybei kuri šviesą grąžina

Grįšiu vidun – ant stalo žvakę uždegęs
stebėsiu kaip atsispindi lango nakty
vargani žiburėliai – laikinųjų varganas takas
klausysiuos spengimo – jį siųs išduotiems išduoti

Kažkas išdavė mus – aukštas žvaigždėtas bekraštis
ir niekad neatsišauks – bevardis tyliu
žvakė užges – dvelks karštas vaškas
nelyg sodo atokaitoj iš vasaros avilių

Gal išgirsim kas laukia – grėsmingas ar linksmas
dabarty atskubėjęs iš praeities?
Neišsigąsk jei atrodys – tolstančių riksmas
tavo paties – – –

Paskui pasaką

Klėstenės dvelksmas nelauktai
taps degančiu vardu – Inferna
ir raktai zomšinėj kamziūlėj
kuriuos atradęs pamatai –
kad laiko juos ant delno tarnas –
šilkų žabo auksinės siūlės

Įspėsiu ką uždengs rūkuos
Klėstenė rudenio sulaukus
ir seną galvą jaunas kaukas
paslėpęs užanty kukuos

Skausmas nuščius

Pasiliks kas nekinta – kas nevirs pelenais
skausmas nuščius – už skausmą mainais
spalis švies paauksuotas – takus lapai užklos
prisiminsi akis negrąžintos skolos

jaunatis vis lieknėja – mėnesienos skara
sidabrinė tamsėja – su šešėliais visais
virpesys smelkia sielą – ir nieko nėra
ko su vėju klausais

pralaimėsi – jaučiu – Kunigaikšti tamsos
net spalio gūdžioj tamsoje pralaimėsi
skausmas nuščius – į planetos pavėsį
atsirems begalybė ir ramiau sualsuos

Aš nebijau

O vakaras ateis skubėdamas – paguodos
nelydimas – paskubomis ateis
nelauktas vakaras – neklaus – kvietei?
tik žvelgs kaip priekaištas jo akys juodos

o vakaras ateis skubėdamas – paguodos
nelydimas – paskubomis ateis
nereikia kaltinti – nereikia guosti
kada gyvenimas švytėdamas gilės
aš nebijau – atstums užmirš mylės
aš tiktai ašarų bijosiu

Be žodžio ir ugnies

Nelygink niekad Žodžio ir Ugnies
abu lenki vergauti ir abiem ginies
nuo laikinumo ir tamsos beribės

gal ir gerai jog dar nesupranti
ką reiškia ta gelmė – drąsi kantri
ir kas joje per amžių amžius slypi

Gyvenimo nelygink su Žodžiu
arba Mirtim – abu ne visagaliai –
tik palydovai primenantys Kelią
kur mano vardą taria – aš girdžiu
kas mūsų laukia – apsupty šviesų –
ne tvinkstanti Ugnis ne Žodis prislopintas –
o tai kas buvo sieloj užauginta
be Žodžio ir Ugnies – savastimi ESU

Regėsi

Pasiekus krantą kruvina puta
nudegina rankas – ir reikia keisti
mitus sakmes legendas – užburta
pavirsta rugiaveide sesė Aistė

išduoti reikia žodį su kuriuo
galėsi dar akimirką laimėti
ir kelio dulkėse ir žvaigždžių sūkuriuos
bent gurkšnį vandenio liepiniam rėty

ir grumtis už visus kuriais tikiu
nuščius pasiekus slenkstį sopulys iškęstas
ir palikimas teks – skarelė ant akių
pakvipus Tėviškės nuvytusiom radastom

kai melsiu atpirkimo – kūną sugrąžink
ir atmintį suskaldytą į nuostabą iškeitęs
regėsi – įsikūnijus tiesa netiesą atpažins
pavirtusią karste stikliniam karalaite

Jis neišblyškęs

Ar buvo Hamletas išblyškęs?
Pastūmęs blykštančius kitus
kur pradžios pamažu ištykšta
į pabaigas – kartus lietus
nelyg šešėlis slinks be garso
tarp antkapių sunkių gėlių
vaiduoklių kuždesio pilių
su bokštais griūvančiais – išbarsi
po klausimo sunkaus kaip varis
nelaukęs atsako – ledės
ir akins sužaibavęs ties
žiedais Saturno – kris sušnaręs
Ofelijos dangus – ir obelisko
viršūnę šerkšnas dengs – ten Tėvo
alsavimas rūkais pasklis
ir durklą duobkasys atėmęs
iš princo tars – jis neišblyškęs
atrodo man – kilnus kvailys

Kas žadėjo?

Be kaltės ta pagunda baisi
nieks nesikeitė – vien tu keiteis
papasakok – šerkšno rytais
sakme tapo medžiai visi

tai viduržiemis – pats sau primink
sušnabždėk mėnesienai – aš čia
papasakok – tuščia aplink
tavo žodis – kriauklelė tuščia

aš iš naujo Tave atrandu
Tu mane – kol gyvybė alsuos
rankos gražios ir be žiedų
rankos tos – iš gerumo šviesos

lyg žaltytis žolėj nuvirvens
likučiai dienų ir pražus
vis dažniau lūpos neprasivers
pasakyti lemtingus žodžius

gaubs tyla ir tamsą ir alsą
tų žodžių skubių nebylių
kas žadėjo – viską iškelsiąs
lig rugpjūčio žvaigždžių didelių?

N portretas su peizažu

Kelias – mylių mylios
vasaros lietus
akys tamsiai gilios
lūpos – kaip medus

debesis plieninis
valtis apversta
rankos ant krūtinės
kaip – vėliau – karste

Paskutiniai

Šešėliai mus rengs kaip milinės
šešėliai tamsuos paakiuos
mes – visados paskutiniai
pridengę kur prieky žygiuos

po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

ištvert neišduot nepaklysti
įspėt kas kalti nekalti
lydės mus tiktai bejėgystė
tikėt tais kurie pašaukti

O’key, galbūt sau

Sveikuoliai – tie, kurie keliasi labai anksti – buvo jau pabėgioję, pasimankštinę, pasimaudę ir šią valandą privačių namų soduose ar prašmatnių viešbučių terasose gėrė rytmečio kavą, kai kurie užkandžiavo, skaitė laikraščius ar šnekučiavosi, o mediniais ir smėlio takais nuo kopų dabar jau leidosi geram pusdieniui ar visai dienai į paplūdimį išsiruošusieji: vienišiai, poros, būreliai draugų, vaikais vedinos šeimos – visi tie, kuriems jūra teikė atostogų užmarštį, pabėgimą iš kasdienos, palaimą nieko neveikti, arba tik lepintis: gulėti, degintis, maudytis, pavartyti žurnalą ar knygą, nueiti lauko kavinėn, išgerti alaus, vaikams nupirkti limonado ar kokakolos, cukraus vatos. Jis ėjo, nudelbęs akis į dumblius, saulės blizginamus akmenukus, kriaukleles, bangas, vos vos teliuskuojančias, ir tik retkarčiais pasukdavo žvilgsnį į juos – artėjančius ir po saulės skėčiais jau įsitaisiusius, gulinčius tiesiai ant smėlio ar ant išsinuomotų šezlongų; dirstelėdavo į jų kūnus – pavydžiai lieknus ir gėdingai stambius, stangrius ir sudribusius, jaunatviškos energijos kupinus ir suvytusius; vis žvilgtelėdavo į tuos kūnus, nuo kurių gausos jis norėjo pabėgti ir kurie, laimė, retėjo, kuo toliau ėjo, tuo jų buvo mažiau. Dar keli vaikai, štai rausiantys šulinius ir statantys smėlio pilis, dviratininkas, per bangų suplaktą smėlį važiuojantis, dar...

Ir staiga – nieko.

Nė gyvos dvasios.

Atsisuko.

Į jūrą žengiantis ir jūroje stačiu kampu lūžtantis tiltas, gelbėjimo stotis, virš kurios plevėsuoja balta vėliava, iš anų laikų likęs sargybos bokštas ant kopų – taip, kitados čia buvo uždrausta teritorija. Ligi čia neturėjome teisės ateiti.

Ligi čia, iš kur tasai lūžtantis tiltas ir toji stotis, ir tasai bokštas, o ir žmonės staiga pasirodo tokie nepasiekiamai tolimi, kad beveik netikri; kaip ant jūros kranto išmesti lentgaliai, buteliai, susisukę virvagaliai, brezento atplaišos, jie – tik mano ir visų mūsų lyg besitęsiančių, o iš tiesų seniai pasibaigusių gyvenimų pleišenos, mirštančios ar jau seniai išnykusios civilizacijos pėdsakai visa gimdančio ir visa sugeriančio vandenyno pakrantėj. Iš tiesų gi nieko nėra: nei žmonių, nei bokšto, nei stoties, nei to tilto. Tai – tik mano blakstienų iš saulės šviesos sukurtas paveikslas, tuoj išdilsiantis reginys, vandens ir saulės dykumoje akimirksnį išsiskleidęs miražas, kai oazės, žinai, nebebus. Netgi ne mano blakstienų miražas, o miražas akies, kuri viską mato net ir tada, kai nė vieno iš mūsų nėra – tos visatos akies, kurios vardas dangus.

...Žmonių nebėra. Yra tik dangus, jūros alsavimas, smėlis – matau, kaip jo smilteles neša vos juntamas vėjas. Dar matau, kaip ant šakos, išskalbtos iki baltumo, nutupia kopūstinukas. Suglaudžia sparnus, paskui išskleidžia ir nuskrenda. Per akimirksnį jo mestą šešėlį ropoja skruzdė. Paskui per baltą smėlį ropoja.

Ką dar matai?

Dar matau violetinius žiedlapius, tik neklausk, koks tų gėlių vardas, aš nežinau. Kažkada gi sakiau, kad augalų nepažįstu. Kodėl augalai, kurių nepažįstu, man kartais atrodo artimesni net už pažįstamus žmones?

Dar matau smilgas, jų šluoteles šiaušia vėjas, kiekviena skyrium ir visos kartu jos linguoja, siūruoja, lyg paklustų nematomam dirigentui. Pajuntu šiurpstant kūną – tarsi nerimas gyventi brauktų per odos plaukelius. Ir tasai nenumaldomas, į kraują įaugęs noras įsišaknyti, nors įsišaknyti, žinai, neįmanoma. Betgi turbūt tik atrodo, kad kuo arčiau žemės, tuo mažiau jaudulio. Bandau įsivaizduoti tų augalėlių šaknis – jos turėtų būti tokios pat trapios kaip tinklainė mano akių, į jas dabar žiūrinčių.

Ką dar matai?

Staiga – visiška tamsa, nelyg saulė vienu ypu būtų užtemusi.

Jei apakčiau, nusižudyčiau.

Ir vėl blyksnis.

Visa tai dėl kaitros, mūsų kraštuose tokia kaitra retai pasitaiko.

Visa tai dėl kaitros.

Nepajunta, o jau atsistojęs, traukia nuo savęs drabužius.

Dabar plaukia.

Visada bijo, kai kojomis dugno jau nebesiekia, o šį kartą nebijo. Gerai, kad jūra tokia rami. Bet nors ir kaip šėltų, šiandien vis tiek plauktų tolyn. Ne kas dieną juk visa taip apsinuogina, kaip jis dabar apsinuoginęs. Dabar viskas ir niekas smelkiasi vienas į kitą ir sprogsta, akyse palikdami baltą fosforo šviesą, dabar gali plaukti ligi horizonto, tolstančio tiek, kiek prie jo priartėji, – negi svarbu, grįši ar ne? Apsiverčia ant nugaros, kryžium ištiesia rankas. Išgirsta savo alsavimą – jis kaip niekad garsus. Atrodo, lyg ne jūra, o jo plaučiai šią aplink išsiskleidusią begalybę rimuotų. Toks pat nuogas kaip smėlis, dangus ir vanduo, jis jaučiasi juos prisijaukinęs, su jais sutapęs ir jais pavirtęs. Prisijaukinti, pasirodo, ne taip ir sunku, reikia tik nebijoti. Jis dabar nieko nebebijo, vėl apsiverčia, vėl ilgais grybšniais sieksniuoja beveik nevilnijantį vandenį. Galiausiai išvis nieko nelieka – nei tolstančio kranto smėlio, nei dangaus, akiračio pusračiu aprėžto, nei vandens, lieka tik jo paties rankos, alkūnių lenkiamos, tiesiamos, šį nieką matuojančios. Tarsi sekundžių rodyklė, begalybę į smulkiausius luistelius skaldanti ir iš jų minutes, valandas nejuntamai, bet atkakliai lipdanti. Kuo toliau plaukia – tuo lengviau. Ir kodėl kaip tik dabar, kai viskas tirpsta ir nyksta, kai regisi, kad išvis nieko nelieka, viskas ima atrodyti taip gražu – nuo to gražumo su kiekvienu grybšniu širdis vis labiau plyšta. Ir kiekvienas yris – ne plaukimas tolyn, o pastanga šį grožį išsemti, jo dugną pasiekti, savin suimti. Iš gėlos ir nevilties iriesi pirmyn. Kad neįstengsi.

Akimirksnį pasirodo, kad skęsta.

Vanduo suteliūskuoja akyse ir smilkiniuose – lyg aidus smaragdas į visas puses trykštų. Paskui – atgalinė jam skirto laiko banga, vėl mirguliuoja erdvė, akinamos saulės šviesos tvieskiama.

Išniręs.

Dar čia.

Tas tylus, saldus kaip sirenų giesmė kvietimas ir šį sykį vėl gęsta, dingteli, turbūt dar ne laikas.

Ir plaukia atgal. Nebe ilgais sieksniais iriasi, o ramiai prieš save abiem rankom vandenį skleidžia. Neskuba. Dar norėtų pratęsti netrukus sudūšiančios ir į neaprėpiamą nieką išsiliesiančios pilnaties mirksnį, kuo ilgiau norėtų pratęsti ir jausmą, kai regis, kad saulės šviesa kūną ištirpdė, vanduo visus jo narelius išskalavo, ir tu – besvorė valtelė – ne jūra plauki, o sliuogi dangumi, ant žemės staiga išsiliejusiu. Viskas kartojasi pagal atvirkštinės simetrijos dėsnį, tarsi nesuprantamais rašmenimis parašytos knygos puslapis atgal verstųsi: neaprėpiamą begalybę artėjančio kranto linija vis labiau skliaudžia, kopų papėdėj iš lentgalių, dėžių susiręstus šios dienos savo namus štai jau mato, galiausiai kojomis dugną pasiekia.

Lipa iš jūros – lyg iš tolimų kraštų grįžtų. Tik užmirštų sapnų rūmuose esančių, bundant ryto šviesoje dylančių, nebūtin skęstančių. Užmirštų gyvenimų rūmuose, kurių nė vaizduotės raktais neatrakinsi. Naktis tikriausiai tave į tuos kraštus vėl nuplukdys, bet tu ir vėl juos pamirši.

Pėdos ant kranto, tolumoje – siluetai. Kol buvo toli, pro čia žmonės praėjo.

Sveikuoliai – tie, kurie keliasi labai anksti – buvo jau pabėgioję, išsimaudę, pasimankštinę...

Į jūrą žengiantis ir jūroje stačiu kampu lūžtantis tiltas...

Ir vėl blyksnis.

Kam viso to reikia?

O jeigu reikėtų, kaip apsakyti tai, prie ko prisilietęs tariesi, o jau užmiršęs? Kasdieniai veiksmai, mintys, jausmai, tavo paties tariami ar girdimi žodžiai ir sakiniai, daiktai, kuriuos čiuopi arba tik matai, girdi ar užuodi, visas šitas pasaulis, artimas ir toksai tolimas, savas ir svetimas – net jis sprūsta iš žodžių tinklų, vos tik jį įvardinti pamėgini. Sprunka nesprukdamas. Niekas iš to, kas aplink, nė virptelt nevirpteli, kai žodžiais juos palytėji – daiktai lieka užsisklendę savy, neprašnekinami ir tau abejingi, žmonės eina, praeina pro šalį neatsigręždami, net artimiausi tokie tolimi kaip horizontas, matomas ir nepasiekiamas. Nė miriadais žodžių neaprėpsi šios įvairovės, nė ilgiausiais sakiniais nepaliesi visų jos briaunų, o potekstėmis, metaforomis galbūt tik per mažą žingsnelį priartėsi prie esmės mįslės įminimo, bet niekada jos neįminsi. Ir net jeigu jūra dabar banguotų ir tų bangų keteros lūžtų, ir atrodytų, kad lūžio akimirksnį visos paslaptys tau atsiskleidžia, nieko vis tiek nespėtum žodžiais sugauti: kas atsiverstų, lygiai tą patį mirksnį ir užsiverstų. Ir lieka tik ilgesys, iš bejėgystės širdį vis labiau veriantis. Tai – kaip strėlė, ant įtemptos lanko templės sustingusi. Bijai ją paleisti, nes žinai, kad vėl nepataikysi.

Dar matau smilgas, jų šluoteles šiaušia vėjas...

...tarsi nerimas gyventi brauktų per odos plaukelius.

Turbūt tik atrodo, kad kuo arčiau žemės, tuo mažiau jaudulio.

Betgi iš kur tas užsispyrimas, iš kur tas nenuslopinamas noras darsyk bandyti, nors beveik tikras esi – vėl nepavyks. Tas beveik, ta vilties liepsnelė tokia menka, kad vos vos plevena – iš kur jos tokia galia? Tarsi eitum per dykumą, būtum visai jau išsekęs, toks išsekęs, kad, rodos, tuoj klupsi ir griūsi, iš savo bejėgystės jau nebeišsinersi, ir tik ji viena tave palaikytų, tolyn kviestų ir vestų, sustoti neleistų, dykumos saulei ir smėliui neatiduotų.

Išsitiesia, smakrą į kumštį ant sulenktos alkūnės parėmęs, pusiau gulomis ilgai žiūri į jūrą.

...Reikia labai toli nuo žmonių nukeliauti, kad taip saulei, jūrai ir smėliui, augalams ir gyvūnams, kiek jų čia matai, apsinuogint galėtum ir drįstum. Gal nieko daugiau ir nėra, gal viskas tuo pasibaigia – šia paprasčiausia palaima, kai saulės slinkties dienos skliautu valandos jau nebeskaido, kai dangaus ir jūros begalybės apgaubtas toks menkas ir sykiu geliamai tikras sau pasijunti, kad niekur eiti, nieko daryti jau nebenori, tik čia iki tau skirto laiko pabaigos pasilikti. Visus geismus ir troškimus saulei išdeginus, būti čia tarsi pačios gamtos įkurtame vienuolyne, į kurį žengiant jokių įžadų duoti nereikalaujama, kuriame džiaugsmas ir sielvartas ligi dangaus iškeltoj pakylėjimo taurėj vienas su kitu susilieja. Žemei nakties link pasisukus ir taurei pasvirus, jie tamsėjantį dangų raudonėjančia spalva nudažys, žemei į dieną sugrįžtant, aušros raudoniu, geltoniu nutvieks. Ir taip kartosis, kartosis, o tu žiūrėsi į vandenį, kaip šiandien ramų ar putotomis bangomis šokantį, dugne duobes mušantį, į violetinius žiedlapius, į kopūstinuką, į per smilteles ropojančią skruzdę, kartais nueisi į jūrą, nusimaudysi, vėl išsitiesi ant smėlio ir nieko daugiau nenorėsi, kuo toliau, tuo labiau tau atrodys, kad sugrįžai ten, kur turi būti. Atrodys, kad sugrįžai, nors iš tiesų niekada čia nebuvai.

Tolumoje pamato artėjančius žmones. Ant pečių užsimeta didelį rankšluostį, juo apsigaubia.

Jis kopų papėdėje sėdi, jie palei pat jūrą eina, jiems artėjant prie kirų, vietomis pulkais ant kranto sutūpusių, tie paukščiai sparnais plasnodami kyla, kryksmais karpydami orą į dangų skrenda.

Atsistoja, jam stojantis, rankšluostis nuo pečių slysta. Dabar žiūri į kirus danguje. Jam norėtųsi kaip jie sklandyti. Vaizduotėje bando jų akimis kopas, krantą ir jūrą išvysti. Jiems sukant ratą, kranto linija irgi suktis turėtų, jiems kranto link žemyn neriant, jis tokia pat įstrižaine prie jų turėtų artėti. O gal paukščių rega kitokia nei mūsų ir jie viską mato kitaip, nei matytume mes, jeigu skraidyti mokėtume ir jų vietoje atsidurti galėtume?

Vėl išsitiesia ant smėlio, sulenktas rankas prieš save sunėręs, ant jų galvą padeda, kniūbsčiomis guli. Užsimerkia. Tamsai akis užliejus, gęsta mintys, apie nieką nebegalvoja, tik mėgaujasi šiluma. Nelyg driežas atokaitoj. Popietės metas, smėlis įkaitęs ir saulė karšta, junta, kaip pamažu kaista kūnas. Dingteli, kad reikėtų ranką ištiesti ir ką nors ant galvos užsimesti, tačiau toks tingulys... Užsnūsta.

Prasimerkia, nuo rankų atkelia galvą, mato tik smėlį. Alkūne remdamasis, iš lėto sėdasi. Jaučiasi kiek apsvaigęs, kūnas labai įkaitęs, tarsi molio plytelė išdegtas. Jūra atrodo dar ramesnė nei buvo, ten, toli toli, du laivai vienas kitam iš paskos plaukia. Jie taip toli, kad, regisi, nejuda.

Visiškas stingulys.

Kažin, kiek valandų?

Rankomis apsikabina kelius, ilgai sėdi.

Pajunta žvilgsnį.

Ant kopų dar vienas žmogus stovi, į jūrą žiūri.

Jo paširdžiuos driežas krūpteli.

...Tačiau palieka. Buvo kilęs ūpas dėžes ir lentigalius, iš kurių savo vienos dienos namus pasistatė, išsvaidyti be tvarkos kaip juos rado, bet nepakyla ranka. Tarsi abejotų, ar šios dienos prisiminimai į juos rytoj sugrįžt nepakvies, tolsta nuo jų tikras, kad niekada nesugrįš. Į vienos dienos namus kitą dieną sugrįžt negali, kad ir kas kviestų. Tai kodėl paliko? Paliko, ir tiek.

Dabar jau prieš jo akis pulkais kyla kirai. Kai priartėja, sparnais suplazdena, dešimtimis sparnų orą suplaka, tolsta – kitaip nei reaktyviniai lėktuvai ten, aukštai aukštai danguje, pėdsakų nepalikdami, tik kryksmais orą karpydami. Neatsisuka, tačiau žino, kad, jam praėjus, tie paukščiai žemėjančiais puslankiais sklendžia, nepatiklumą įveikę, į andainykštę stovyklavietę tupia, laibomis kojytėmis kranto smėlį vėl margina. Jiems už nugaros tupiant, prieš akis į dangų kyla kiti – prie kurių jis artėja ir kuriuos jo artėjimas gąsdina.

Sustoja, iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną.

Žino, kaip pavojinga susitapatinti su personažu, bet vis tiek skambina.

– Norėčiau užsisakyti šventinę vakarienę į kambarį.

– Dviem.

– Lašišos, krevečių, kitų jūros gėrybių – valgiaraštyje mačiau – turite.

– Karštų nereikia.

– Ką gersime? Prašyčiau šampano.

– Pradžiai vieno pakaks.

Ir toliau eina.

Pats nesupranta, kodėl tai padarė.

Dar vienas būrys kirų, turbūt paskutinis. Daugėja žmonių, tuoj prasidės paplūdimiai. Nudistų, vyrų, moterų, mišrūs. Pamano, kad keista. Keista, jog žmonės pajūrio juostą šitaip suskirstė.

Prisimena žvilgsnį nuo kopų.

Žmogus ant kopų žiūrėjo į jūrą, bet ir jį matė, nematyt negalėjo.

Na, ir kas?

Tasai nuolatinis pasaulio bėgimas tolyn, tarsi pulkai kirų, vos priartėji, sparnais suplasnoję nuskrietų, tas jo vėrimasis ir slėpimasis vienu metu, nelyg ant virvutės saulėje pakabinta geležtė, vėjui pučiant į visas puses sukinėtųsi ir mirguliuotų, tasai pėdų mėtymas be paliovos tarytum žvėriuko, leidžiančio priartėti tiek, kad, atrodo, pagausi, bet paskutinį mirksnį pasprunkančio. Bet galbūt, kad tuos paukščius sulaikytum, kad geležtės mirgėjimas liautųsi, kad sprunkantį žvėriuką sugautum – kad pasaulis imtų ir apsinuogintų, pirmiausia pats apsinuogint turi? Juk ir pats veriesi ir slepiesi vienu metu, juk ir pats pėdas mėtai, paskutinį akimojį sprunki nuo savęs. Kaip kartais, žiūrėdamas veidrodin ar liesdamas savo kūną, stebiesi, kad tai – tu, taip tarsi šulinin krisdamas į savo sielos gelmes, kartais tų gelmių išsigąsti, orą gaudydamas, į kasdienybės paviršių neri. Bet gal pakaktų tik nebijoti, kaip kad šiandien jūra plaukti tolyn nebijojai, ir kuo giliau leistumeisi...

Tačiau bijai.

Todėl ir sakai: visa tai – žodžiai.

Būtinoji gintis – kad regimybių pasaulio pamatai nesusvyruotų?

Kopų link pasuka, pro smiltlendres, išsikerojusius erškėtrožynus smėlio taku lipa. Per smėlį, po kojomis smingantį, lipti taip pat sunku, kaip ištarti žodžius smiltlendrės, erškėtrožynai. Gal kaip tik dėl to jie tau ir ateina į galvą? Kopose žmonių mažai: vėjo nėra, net vakarop karšta, dauguma pakrantėje įsitaisę. Ten, toliau, mato pušyną – netrukus jo šakų paunksmėse atsidurs. Tik dabar susizgrimba – kodėl prieš išeidamas darsyk nenusimaudė? Gal nepamanė – argi maža dalykų, dėl kurių gailimės, kad nepamanėme? Gal tyčia save pakankinti norėjo?

Nežinau.

Bet galbūt nors kiek stengtumeisi, nors kaip giliai, kvapą užgniaužęs, po aukščiausiomis bangomis nertum, vis tiek galop tik nebylios tuštumos dugną pasiektum? Juk kad ir kiek ilgai žiūrėsi į gintare sustingusį vabzdį, kad ir kiek ilgai jį akimis tyrinėsi, jis nieko tau nei apie save, nei apie prabėgusį ir bėgantį laiką nepasakys, gintaro laše sustingusio laiko paslapties neišduos – tegul bylos tūkstančius kartų daugiau, nei tu savo gyvenimu bylai, jo kalbos niekada nesuprasi.

Užlipęs ant paties kopos viršaus, dar sykį į jūrą atsigręžia.

O gal viskas tiek kartų sakyta ir išsakyta, kad nieko sakyti jau nebereikia? Gal dabar reikia visa, kas nesuskaičiuojamos aibės balsų pasakyta, sugrupuoti kaip vienas kitą atspindinčius, pratęsiančius ir papildančius, kiekvieną savaip vaizdus atmušančius veidrodžius tam tikra tvarka sustatyti, atvaizdus surūšiuoti ir susluoksniuoti kaip uolienas, atveriančias geologams akis? Tačiau kas žino, kaip tuos veidrodžius sugrupuoti, kokia tvarka sustatyti, kad jie, begalybę kartų vienas kitą atspindėję, pratęsę, papildę, sugautų tos tikriausios, visa aprėpiančios esmės spindulį, tarsi švyturys tamsią nežinios jūrą nutvieskiantį – kaip stiklo šukė, nustvėrusi spindulį, liepsną gali įplieksti? Nežinome ir nemokame, todėl ir toliau bandome, kiekvienas savaip dygsniuodamas audinį, kurio visumos mes nematome, kurio raštų ir viso margumo sugauti nemokame – palikdami tik po mažą dygsnelį, kurio kiti nesupras.

Visa tai, kas pasakyta, tyvuliuoja tarytum neaprėpiama jūra – tokia pat bežadė kaip prieš tūkstančius metų, kai dar nieko pasakyta nebuvo.

Neaprėpiama kaip ir ši, visu akipločiu prieš tave išsiliejusi. Iš viršaus žiūrint, plokščia, be jokio gylio. Kaip veidrodis. Veidrodis atveria perspektyvą, atrodo, kad jis gilus. O iš tikrųjų gi plokščias ir plonas. Gal ir jūros gylis – tik mūsų jutimų iliuzija? Sudaužytume savo galvose šitą iliuziją ir bet kurią jūrą paviršiumi pereit galėtume?

...Kaimai, miesteliai ir miestai.

O kas yra kurortas?

Kai atsiduriu kurorte, mane visąlaik netvarumo ir laikinumo jausmas nusmelkia. Kada jie iš tikrųjų gyvena, kartais klausiu savęs – sezono metu, kai atvažiavėlių priguža ir kai atsidaro kavinės, barai, restoranai, kitais metų laikais uždaryti? Kai juose svaiginamasi ir gamtos malonumais, ir alumi, vynu, brendžiu, kai juose šokama ir dainuojama iki nukritimo, kai įsisukus į lengvabūdiškų džiaugsmų karuselę atrodo, kad visos dienos – sekmadieniai? Kai juose gimsta ir miršta vienos nakties meilių plaštakės, kai norėdamas numaldyti anos nakties pagirias, į kitos nakties pagundas neri, kai į metų zenitą, taip ilgai lauktą, dar vienos vasaros saulei įkopus, į tau skirto laiko aruodą tokia pramogų gausa byra, kad visai pamiršti kasdienybę?

Ar tada, kai vasaros šurmulys juose jau nurimęs ir kai auksinio rudens dienomis pūvančių lapų kvapas čia gyvenančių žmonių sielose su geliančia rudens šviesa susilieja?

O gal dar vėliau, kokį lapkritį, kai, debesims dangų aptraukus, lietus sielą ima varstyti sielvarto adatom – tarsi ji būtų pavirtusi smuiku ir per ją brauktų liūdesio strykai?

Bet gali būti ir taip, kad kurortai iš tikrųjų gyvena pavasarį, kai privačių namų ir viešbučių savininkai, anos vasaros rūpesčius ir vargus per žiemą pamiršę, iš pradžių mintyse, o paskui jau tikrai pradeda ruoštis naujajam sezonui – bene mes jų vietoje nesiviltume, kad jis bus geresnis už praeitą? Iš ateities, kitaip nei iš nepakeičiamos praeities ar aplinkybių saistomos dabarties, juk visko, ko tik nori, tikėtis gali.

Kodėl apie tai nei iš šio, nei iš to aš mąstau?

Kad apie tai, kas man iš tikro svarbu, nemąstyčiau.

Kad užsimirščiau.

Tad galėtum rašyti ir taip:

Grįžęs nuo jūros miestelin, jis ilgai jo gatvėm klajoja. Be plano ir tikslo vaikšto, nes dar ne laikas į viešbutį grįžti. Taip sau sako. Tačiau iš tiesų vaikšto, nes bijo pareiti ir tarp keturių sienų užsidaryti. Po labai ilgo laiko čia atvažiavo, miestelis visai nebe toks, kokį prisimena. Ir pažįstamas, ir beveik svetimas. Panašus jausmas apima, kai su ilgai nematytu mokyklos ar studijų laikų draugu susitinki. Nelabai jau turi, ką pasakyti, į jo veidą pažvelgus, rakštis širdin smigteli – nejaugi ir aš taip pasikeičiau?

Tačiau, žinia, miestai gyvena kitaip negu žmonės: žmonės visada sensta, miestai kartais jaunėja. Pagrindinę gatvę vos atpažįsta: kone tokia pati kaip ir kitos, nei daug žadanti, nei daug siūlanti anais laikais, dabar ji gyva, linksma ir iš tolo vilioja tarytum aštuoniolikos metų mergaitė, per anksti dažytis pradėjusi ir skoningai rengtis dar neišmokusi, nė kilniai koketuoti. Bet nesvarbu, didžiajai daugumai tokia ji patinka, jos pasimatymai su minia tik ankstyvais rytmečiais pasibaigia. Jis eina ta pagrindine gatve, plačia ir tiesia kaip styga, per daug nesižvalgydamas, bet parduotuvių vitrinos, kavinės ir restoranai, iš kurių muzika aidi, prekeivių stalai ir kioskeliai, girliandomis apkarstytos atrakcionų aikštelės į akis šoksta, regis, tu už jų kliūni. Tačiau tam ir eini. Kad nuo spalvų mirguliavimo akys aptemtų, kad garsai klausą užtrenktų, kaip vėjas užtrenkia namų langines, ir audros triukšmas lieka anapus.

Paskui, kai išsineria iš spalvų ir garsų šurmulio, sau nejučiom atokiau centro nuklysta. Kitaip nei alėjose netoli jūros, čia nėra didelių viešbučių su prabangiais restoranais, čia daugiausia privatūs namai su nuomojamais kambariais. Čia viskas daug paprasčiau, prasčiau negu ten, bet ir tikriau. Neburia jo anų alėjų daugiaaukščiai stikliniai akvariumai, jam geriau čia, kur, žvelgdamas į triskliaučius mūrinius namus, prisimena savo vaikystę – išdaigų kupiną, nubrozdintais keliais. Į jų ankštus ar didesnius kiemelius irgi privaryta automobilių, kai kurių kiemų pavėsinėse jis mato besišnekučiuojančius vasarotojus, bet jų nedaug, kai toks gražus oras, žmonės neskuba grįžti nuo jūros, ant tų namų prikaltos lentelės „Nuoma“, „Rent“. Kad ir kaip būtų, šitose gatvelėse išlikę kažkas iš to laiko, kai jos dar nebuvo asfaltu užlietos ir kai šaligatviai jų dar nebuvo įrėminę – ta provincialumo dvasia, kurią galbūt norėtų išguiti ir tie didžiuliai akvariumai, ir toji smagybių kupina gatvė, bet kurios, laimė, niekas nepajėgs išnaikinti – kas gali išnaikinti tai, ką prigimtis lemia?

– Atleisk, darbe užtrukau, tik dabar išvažiuoju.

Pasijunta pavargęs. Pavargęs? Nuo ko? Nuo ėjimo jūros pakrante? Nuo ilgo plaukimo? Nuo gulėjimo kopų papėdėj ir žiūrėjimo, kaip lengvas vėjukas, retkarčiais dvelktelintis, smilteles tartum sielos pergamento trupinius neša?

Bet, lyg nuovargį dar didesniu nuovargiu nuslopinti galėtum, eina toliau.

Priėjęs posūkį, suka į kitą gatvelę, priėjęs kitą, vėl suka. Skirtingais vardais pavadintos, jos visos panašios, šitos gatvelės, atrodo, kad į labirintą be išėjimo vienos su kitomis susipynusios. Jau pavakarė, tasai tuščias tarpas, kai su diena atsisveikinai, bet vakaras dar neatėjęs, tas jautresniems žmonėms ir pamišėliams toks skaudus laiko daugtaškis, kai dienos tapytas paveikslas į vakaro akvarelę lietis dar nepradėjęs, bet netrukus pradės. Arba taip: dienos blakstienos dar nesimerkia, jos virpteli, virpa, nujausdamos, kad tuoj pradės merktis. Bet šį nutylėjimo metą, kai iš to, kas pasakyta, kas nutylėta suprasti lyg ir galėtum, apie jokius palyginimus ar metaforas tu negalvoji, nieko išsiaiškinti nė nebandai – visas mintis jausmams išskalavus, lieka tik potyris, kad tave kažkas labai tvilko. To kažko labai tvilkomas, jis eina pro medinius ir mūrinius namus, pro sodus už gyvatvorių ar medinių, geležinių, cementinių tvorų, pro garažus, pro gyvenamaisiais kambariais paverstus sandėliukus, kol galiausiai...

Kol galiausiai prieina tai, ko ieškojo, – savęs ir pasaulio užmaršties parką su nebyliai užakusiais jausmų ir minčių tvenkiniais.

– Prašom.

Paima.

Raktas.

Nė pats nepajuto, kaip tuo užmaršties parku prie viešbučio durų atėjo. Tai tas pats viešbutis, iš kurio rytą išėjo, nei labai prašmatnus, nei labai prastas, toks vidutinis, kokių dauguma šitame kurorte atokiau centro, kodėl jis dabar jam toks keistas atrodo?

– Vakarienė jau nunešta, – išgirsta tariant.

Tai mergina už baro jam sako.

Ji jauna ir graži, jos lūpos turbūt iš paslaugumo jam šypteli, jos plaukai, truputį į kairę nuo viršugalvio sklastymo perskirti, garbanom ant pečių krinta. Galbūt dėl to, kad vos vos šypteli, pajunta norą po tais plaukais rankomis nerti, iš pradžių pirštų galiukais sprandą paliesti, paskui delnais per kaklą į abi puses slysti, abiejų rankų pirštams anapus kaklo išsiskyrus ir riešams šiapus kaklo vienas su kitu susilietus, delnų neatitraukti, kaklo šilumą jausti, nuleidus galvą ir užsimerkus prieš ją stovėti.

Ilgai ir nekrustelint.

– Ačiū.

Lipa laiptais, nežino, ar tik norėjo, ar tikrai padėkojo.

Spynoje trekšteli raktas.

Uždega šviesą.

Apskritas stalas vidury kambario standžiai iškrakmolyta balta staltiese užtiestas. Ant jo viena prieš kitą padėtos dvi poros lėkščių, po didelę ir mažesnę. Prieš jas – taip pat standžiai kaip staltiesė iškrakmolytos servetėlės, į tūteles susuktos ir raudonais kaspinais perrištos. Prie lėkščių įrankiai blizga, gali būti, kad jie – pasidabruoti. Vidury stalo pakylėtas apvalus padėklas su langustais, krevetėmis, austrėmis, kitomis jūros gėrybėmis, kurių vardų jis nežino. Greta kibirėlis su ledais pastatytas, iš jo šampano butelis kyšo, ledukai jau pradeda tirpti. Kilnaus gėrimo laukiančios aukštos taurės iš nekantrumo, regis, net pasistiebusios, tulpės pavidalo, jos apačioje šiek tiek platesnės, kildamos į viršų, po truputį siaurėja, jos irgi blizga. Kaip ir žvakidė su trimis raudonomis žvakėmis.

Labai gražus stalas.

Atsisėda į krėslą kampe, iš tolo žiūri.

Jeigu žinotum, ko tikrai iš gyvenimo nori, galėtum sakyti, jog šis stalas – svajonės išsipildymo vizija. Kai išsipildo svajonė, sieloje irgi turėtų būti taip pat gražu. Tik žvakes dar reikėtų uždegti.

Iš dėžutės su viešbučio atvaizdu išsitraukia degtuką ir čirkšteli. Dėžutę atgal prie žvakidės padeda. Viskas čia numatyta, viskuo pasirūpinta, apie nieką galvoti nereikia.

Kelis žingsnius atsitraukęs ir nugarą sienon atrėmęs, blakstienas primerkia. Dabar tai jau tikrai šventė. Žvakių liepsnelės akyse plazda, paskui geltona šviesa išsilieja – panašia į sakų, prieš tūkstančius metų aną vabzdį įkalinusių, ar šios pavakarės, tarsi midus jį apsvaiginusios. Galėtų šitaip stovėti iki laikų pabaigos.

Suskamba telefonas.

Neatsiliepia.

Ir taip žino, ką būtų pasakiusi.

Pokšteli kamštis. Jis atkimšo šampaną. Ištraukęs iš kibirėlio ir servetėle, per kibirėlį permesta, butelį kruopščiai nušluostęs. Keistas įspūdis – lyg viską, ką daro, darytų būtuoju laiku, ne darytų, o tik prisimintų. Paskui vieną ištroškusių taurių pripila, kitai teks palūkėti. Kodėl savo norus, mintis ir jausmus mes linkę priskirti daiktams? Bijome atsiverti? Nemokame kitaip išsakyti? Metaforomis šitai vadiname.

Telefonas vėl skamba, šįkart mygtuką, žaliu rageliu pažymėtą, paspaudžia.

– ...nebetoli, dar pusvalandis, ir atvažiuosiu, viskas o’key?

– Viskas labai o’key.

Gerklėje pajunta sprangumą, paima taurę, prie lūpų priglaudžia, truputį palaiko, gurkšteli, dar sykį gurkšteli.

Lyg sėdėtų greta, įsivaizduoja, kaip ji važiuoja. Ją iš profilio mato: aukšta kakta, ilgos blakstienos, skruostai truputėlį įdubę, lūpos suspaustos, kai vairuoja, ji visada labai susikaupusi. Bet ne todėl, kad labai susikaupusi, jiedu jau dešimtis kilometrų vienas kitam neprataria žodžio. Viskas jau padaryta ir apšnekėta: viešbutis užsakytas, ką šį vakarą ir rytoj veiks, suplanuota. Apie ką dar kalbėtis? Saulė beveik nusileidusi, dangus raudonom eiženom žerplėja, laukus abipus greitkelio prietema gaubia. Automobilių žibintai jau įjungti: į kitą pusę važiuojantys juos geltonomis šviesomis pasitinka, švysteli, juos lenkiantys švysteli, su jais tolstančiais raudonais žiburėliais palaipsniui atsisveikina. Nebetoli, dar pusvalandis, ir nuvažiuosime.

Iki dugno skubiais gurkšniais kaip vandenį išgeria, kitą taurę prisipila. Lėtai pilasi: iš pradžių truputį ant dugno, paskui – siaura srovele iki viršaus. Žiūri į aukštyn kylančius burbuliukus. Vėl vienu mauku skubiais gurkšniais išgeria.

Atidaręs sieninę spintą, ant grindų išmeta tuos kelis drabužius, kuriuos atsivežęs, po to juos į kuprinę sugrūda. Nueina į vonios kambarį, susirenka tualetinius reikmenis. Naktinis staliukas. Atidaro jo stalčių. Tik užrašų knygelė. Atsiverčia.

Sveikuoliai – tie, kurie...

Užverčia.

Įsideda į kuprinę.

Užgesina šviesą, atidaro duris. Atsisuka. Koridoriaus šviesa per tarpdurį krinta, prieblandoj žvakių liepsnelės plevena. Stalas dabar ne tik gražus, bet ir paslaptingas. Su pradėtu gerti šampano buteliu prie nepaliesto jūros gėrybių padėklo ir šiek tiek liūdnas.

– Štai raktas. Ar galėtumėte perduoti moteriai, kuri po pusvalandžio atvažiuos ir pasakys, kad pas mane. Dar už tris naktis užmokėta.

Pusamžis vyras varto registracijos knygą, ieško, tikrina.

– O jūs išeinate? – teiraujasi, pakėlęs akis.

– Išeinu.

Pusamžis vyras šiek tiek sutrikęs.

– Išvažiuojate? – abejodamas klausia.

– Nežinau.

Žiūri.

– Gal ką pasakyti? – pavymui balsą išgirsta.

Atsigręžia. Lyg pasiteisint turėtų, atsiprašomai šypteli:

– Ne, ačiū. Ji... Ji viską žino.

Uždaro duris, ant lauko laiptų sustoja.

Na, ir kur dabar eisi?

Mes lekiame, skubame, į visas puses puldinėjame gal tik todėl, kad nežinom, kur eiti? Kad bijom akimirksnio, į šį panašaus – kai jis ant viešbučio laiptų sustoja ir ūmai susivokia, kad jau išvis nebeturi kur eiti.

Aš jį stebiu, nuo jo akių nenuleidžiu, kai nulipa laiptais ir ima žingsniuoti, seku. Gaila man jo truputėlį, iš tolo žiūrint, po aukštom, prietemoje šlamančiom tuopom jis dar vienišesnis ir liūdnesnis atrodo. Labai lėtai eina – ir kurgi dabar jam skubėti? Užmaršties parkas su užakusiais jausmų ir minčių tvenkiniais... Bet tai – tik metafora. O kai nė žodžių jau nebelieka ir kai iš tikrųjų plynės sieloje pradeda vertis...

Galvoja, kokia keista ši jūros diena. Viskas vyksta tarsi savaime – lyg kažkas kitas už jį mąstytų ir spręstų. Gal ir dabar nuspręs? Ant laiptų sutriko, pasijuto apleistas ir vienas, dabar vėl tas keistas jausmas, kad kažkas tave kažkur veda.

Nuves.

Nežino, kiek laiko štai taip dūlinėja. Žmonės, namai, tvoros, stulpai, automobiliai, stovintys ir pravažiuojantys, nyki gatvės žibintų šviesa ir šviesa languose, balkonuose, kiemuose, balsai, kartais pasigirstanti muzika... Galiausiai įkyri, kas tave kur gali nuvesti, pajunta, kad nieko daugiau, tik atsisėsti tenori. Prisimena kažkur čia esant kavinę, vakar į ją netyčia užklydo, visai nebloga ji jam pasirodė, tokia paprasta užeiga be jokių pretenzijų. Ir be trankios muzikos. Kone visose šio kurorto kavinėse muzika trenkia, nepasikalbėsi. Nors šį vakarą su kuo kalbėtis jis lyg ir neturi.

Štai ji – pagaliau susiranda. Šypteli. Vakar nepastebėjo, o šiandien kilsteli galvą, pamato.

„Jūros diena“.

O’key.

– Ko pageidautumėte?

– Ar galėčiau paklausti, kodėl taip pavadinote?

– Ką pavadinome?  

– Kodėl pavadinote „Jūros diena“?

– Jūs – žurnalistas?

– Kodėl taip manote?

– Tik žurnalistas gali paklausti rašytojo, kodėl jis vienaip ar kitaip kokį nors apsakymą pavadino.

– Tai gal jūs – rašytojas?

– Ne, aš poetas, todėl ir pavadinau „Jūros diena“. Ko norėtumėte?

– Galbūt brendžio, taip, brendžio.

– Penkiasdešimt, šimtą?

– Pradžiai šimtą. Paskui pažiūrėsim.

Šimto gramų brendžio iš pradžių paprašė.

Nedidelė kavinukė po pokalbio su padavėju jam pasirodo dar jaukesnė nei vakar, žmonių ir šiandien mažai, tik trys merginos kampe už staliuko, prieblandoj skendinčio, vidury – senyva porelė, spėja, inteligentų, turbūt iš provincijos, netoli jo – vaikinukas ir mergina, tie dar jauni, turbūt nė mokyklos nebaigę, ko gero, pirmą kartą į kurortą vieni, be tėvų atvažiavę. Arba kartu su tėvais, bet tėvai juos išleidę iki vienuoliktos, galbūt iki dvyliktos. O gal jie šiame kurorte gyvena? Bet tipas prie baro tai tikrai vietinis, turbūt čia kasvakar ateina, jis jau truputį įkaušęs, jaučiasi kaip namuose, garsiai kalbasi su padavėju, stalą prie lango nurenkančiu. Lankytojų, su kuriais prasilenkė tarpduryje.

Kodėl aš kankinu kitus ir save?

– Prašom.

– Ačiū.

Gurkšteli, labai mažą gurkšnelį.

Kaip įsivaizdavo važiuojančią, taip įsivaizduoja dabar, sustingusią ant pravertų durų slenksčio, į stalą žiūrinčią. Lyg stovėtų už jos, šįkart ją iš nugaros mato. Ji stingso, į staktą pečiu pasirėmusi, jos lygūs plaukai į kuodo kumštelį ant viršugalvio tvirtai susukti, taip, ji žino, ko nori, ji – poetiškos sielos, bet tvirtos valios žmogus. Tačiau jis nujaučia, kad šį kartą jau neištvers. Dar prieš tai, kai jos apnuoginto kaklo viena gysla trūkteli, šitai pajaučia. Palenkęs galvą, pro jos petį regi, kaip plazda žvakių liepsnelės ir kaip karštas vaškas, žvakidžių dubenėliuose nebeišsitekdamas, ant baltos staltiesės varva, jos vyzdžiuose žvakių liepsnelės irgi plazdena, jos vyzdžiuose karštas vaškas taip pat spragsi, kitaip būti negali. Ji akis veda per padėklą su langustais, krevetėmis, austrėmis, per šampano butelį, kibiriuke su ledais įstrižu kampu stirksantį, per taures; jis žvilgsniu jos akis lydi. Paskui petį nuo durų staktos atitraukusi... Pastebi, kaip darsyk trūkteli gysla, ta pati, o gal kita, argi svarbu? Petį nuo staktos atitraukusi, žengia. Gal dar galėtų ją sulaikyti, bet...

Vėl gurkšteli, dabar jau didesnį gurkšnelį.

Prieina prie stalo, abiem rankom stipriai sugniaužia baltos, standžiai iškrakmolytos staltiesės kraštą ir trūkteli. Padėklas pasvyra ir krinta, ledukai iš kibirėlio pažyra, iš butelio putodamas taurus gėrimas ant grindų liejasi, žvakės susvyruoja ir griūva, keista, kad ir į šampano purslus nukritusių, jų liepsnelės dar vis plazdena – tarsi sparneliai kopūstinukų, savo dieną jau atgyvenusių.

Vienu mauku baigia taurelę, pajunta, kaip aitri karšta gyvatėlė nuvinguriuoja per gomurį.

Norėtum.

Oi, kaip norėtum.

Bet ar tikrai tau to reikia? Kam tau viso to reikia? Šito spektaklio. Šito liguisto teatrališkumo. Jeigu tau skaudu, kodėl nori, kad ir kiti tą skausmą kentėtų?

Keistas? Visokių čia ateina...

Pasijunta sugniužęs.

Lyg viską stelbianti gėla jausmus iš pašaknų rautų.

Kilsteli ranką, padavėjas prie staliuko prieina. Žino, kad paprašys pakartoti. Ne pirmus metus dirba. Tokius pažįsta.

– Dar šimtą.

Paskui dar šimto gramų paprašė.

Žiūri, kaip pila, gerklėje vėl pajunta sprangumą, kai įpila, sau netikėtai klausia, veikiausiai vien tam, kad ką nors pasakytų, galbūt – kad sprangumą žodžiais nurytų:

– Jūs prieš žurnalistus ką nors turite?

– Nieko prieš žurnalistus aš neturiu. Tik žinau, kad su jais geriau neprasidėt.

Ir kiek patylėjęs, vos pastebimai šyptelėjęs:

– O jūs prieš poetus ką nors turite?

Nori pasakyti, kad prieš poetus jis nieko neturi, bet nepasako.

Išgeria pusę taurelės.

Dabar tikrai tau negalima apie nieką galvoti, nė nieko jausti, dabar tau reikia tik susikaupti ir paprasčiausiai žiūrėti, stebėti, kas čia, šitoj užeigoj, vyksta, nors nieko čia ir nevyksta. Gali žiūrėti, stebėti ir daiktus, daiktai – dar geriau. Tyrinėk nors ir šį poliruotą, subraižytą stalą, tik nieko neįsivaizduok kaip įpratęs, įsivaizduoti tau taip pat nebegalima. Akimis kilk užuolaida iki karnizų, pastebėk, kokie jie senamadiški, gal tyčia – toks stilius? Bet veikiausiai tai ne, toks skonis. Juo labiau kad ir paveikslai ant sienų... Juk grynas kičas. Tačiau jau supratai, kad nuo kičo šiame kurorte nelabai kur pabėgsi...

Už įstiklintų durų moters siluetas sušmėžuoja, durys atsilapoja, ji ryžtingai žengia. Ant laisvo staliuko prie baro padeda vyrišką portfelį, galima sakyti, kad numeta. Iš portfelio popierius traukiasi. Savininkė?

Jis pirštais apkabina taurelę, kilsteli, vėl ant stalo pastato. Ar išdrįsiu paprašyti trečios? Bet ar jam ne vis tiek? Pagaliau, kas kam darbo? Vėl pakelia, išgeria.

Padavėjas su moterimi popierius varto, garsiai kalbasi, turbūt apie pinigus – išlaidas, pajamas, jei įsiklausytų, tikriausiai galėtų suprasti, bet kam? Pro langą į prieblandą žiūri, po to kilsteli ranką.

Nieko nesakydamas įpila, nieko nepasakęs nueina.

Užsisakė ir trečią.

Gurkšteli, vėl į prieblandą įsižiūri.

Skęsta ir skęsta, išgirsta.

Tarsi iš miego pakirdęs, nuo lango sukasi, į kavinę atsigręžia.

Kaip koks apsėdimas šią vasarą, dar vienas nuskendo.

Girtas?

Atrodo, blaivus. Po pietų ištraukė.

Kur?

Į kairę nuo tilto. Toli. Už buvusio sargybos bokšto, kažkur ten. Laukiniuose pliažuose.

Kaip greitai surado!

Nežinau. Iš kaimynės girdėjau. Gal kokie žmonės ėjo pro šalį, pamatė ir pranešė...

Tu dar čia pažiūrėk, man šitos eilutės galai nesueina...

O’key.

Į kėdės atkaltę atsišlieja.

Bet trečios neišgėrė, paliko.

Kitados uždraustoje teritorijoje stovi. Čia, kur neturėjome teisės ateiti.

Mediniais laipteliais nulipęs nuo tilto, į jūrą žengiančio ir jūroje stačiu kampu lūžtančio, praėjęs paplūdimio kavines, jau uždarytas, persirengimo kabinas, suoliukus su keliais naktinėtojais, gelbėjimo stotį, stulpus su garsiakalbiais, nakčiai užčiauptais, praėjęs ilgą atkarpą, kur nieko nėra, sargybos bokštą, kuriame jau daug metų – nė vieno sargybinio, praėjęs vaikų išraustas duobes ir jų pastatytas, vakare kažkieno tyčia ar netyčia sugriautas smėlio pilis – netvarumo simbolį visko, kas šioje jūros pakrantėje ir kitur vyksta, dabar laukiniuose pliažuose stovi. Gražus jam šis vardas, laukiniai pliažai. Primena prerijas, kur – pirmykščių erdvių begalybė. Begalybė, o širdį taip spaudžia. Kaip ir begalybė šios jūros. Laukiniai pliažai – tai vieta, kur susitinka žemės ir vandens begalybės. Ir tos visatos akies, kurios vardas – dangus.

Labai ilgai ligi šios vietos ėjo. Apie daug ką galvojo, daug ką apmąstė, kai ką galbūt ir suprato. Bet suprato ar nesuprato, dabar jau vis tiek. Kuo toliau ėjo, tuo labiau turėjo pavargti, o nuovargis slūgo, kuo labiau tolo nuo tilto, tuo labiau nerimas augti turėjo, bet jį skaidrėjančio džiaugsmo vilnis vis labiau liejo: kiekvienas žingsnis – trupantys pančiai, kiekvienas žingsnis krūtinės ląstą vis plačiau atlapoja, kiekvienas žingsnis – išsivadavimas. Iš savęs, iš kitų ir iš visko. Toks laisvas galėjai jaustis nebent tuomet, kai dar nebuvai gimęs.

Nuo pečių po kojom numetęs kuprinę, veidu į jūrą prieš ją atsisėda. Štai ir viskas, ką atsinešei iki čia, bet ir to tau jau nereikia. Tokios ramios jūros pakrantėje ji, ta kuprinė, jam staiga pasirodo kaip šuo, jį lydėjęs visą gyvenimą. Ištikimas, draugiškas šuo. koks liūdnas jo žvilgsnis! Netiesa. Tai tavo paties akių liūdesys jo akyse atsispindi.

Lenkiasi, galva smėlį paliečia. Dangus labai aukštas, su labai daug žvaigždžių. Jis truputėlį siūruoja – tarsi lopšys, švelnių motinos rankų sūpuojamas.

Pajunta maudžiant krūtinę – nelyg visus jausmus nustelbusi gėla dabar jau gyvuonį iš pašaknų rautų.

Viskas, niekas jo sulaikyti jau nebegali.

Dabar...

Dabar tai jau tikrai viskas, – sau sako. – Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali. Tebūnie tai toli. Aš dabar valandų valandas plaukti galiu, galiu perplaukti jūras ir vandenynus, niekas manęs čia jau nesaisto ir nebelaiko, nieko aš ten nebebijau. Ir valandų valandas, dienas, naktis plaukęs, perplaukęs jūras ir vandenynus, aš vis tiek pasieksiu, ko visada troškau ir trokštu – priplauksiu prie horizonto, į jį įsikibsiu, persisversiu, nersiu ir kitą šio pasaulio pusę išvydęs...

Plaukia.

Ant kopų dar vienas žmogus stovi, į jūrą žiūri, jį taip pat mato, nematyti negali.

Parlėvenai

*

ką jūs sukūrėt negimdę negimę

skandenę lėvenio dugno danguj

upes ir ežerus

                       skalių kalnas skalioja

plačiai ir giliai

                       suskalojusios šaknys

apsiverkę šaltiniais

prakiurusios žemės paviekės iškrenta

į šiaurės atvaizdą

                           mitai apie rojų

ir pragarą

               čiužteli mūšos atodanga

atsiveria karstai karstuose

                                         arčiau vis

arčiau prie manęs žvilga leduos

tirpstančiuos žemės viduriuos

spindkarklių lapų lediniam karste

įšalęs šlamesys

                         nervais pasklinda

kaip jaunas vynas mėnulio šviesa

čiulkena per akmenis prie perkūno

nudževinto medžio

                               dar nebuvo lėvens

tik parlėvenai augo aukštumėlėse

šildėsi tirpsmo vanduo

                                     jau meldžiaus

maldavau čiužavau su nendrėm

nuplauk mano nuodėmes

ne vien tiktai veidą

*

                         žinau kaip prasideda vasara

vakaras liejasi blyški mėnesiena nulaido

rupūžės karves

                         gryčios prie vieškelio

kaip sunkios žąsys sutūpę

                                         laikas nuo laiko

laikas nuo laiko rišti rugius laitą pašluot

išklot ajerais mylėti vilkdalgiais žydinčias

moteris

           kaip vyges iškloti sapnus jų

atsispaudžia moly ugniavandenės

lelijos inkliuzams išsiskleidžia

žiedai kaip ledo graviūros panuovaliuos

užsiveria lelijos

                         priima sėklas kaip įsčios

dabar jau rūpestis vienas gimdyt

ir žydėti

             žydėt ir žudyti ateina

laisvės sesuo neapykanta

lesinėja rožių žiedlapius

žebelioja žodžudžiai        

                                 palinksta smilgos

nuo lietaus

                 linksta į rudenį

                                          linksta pašaliai

nuo išskrendančių paukščių į pietus

pro stebeikėlius

                         tu jau su jais nepabėgsi

esi pažadėtas molžemiui

                                       pradėtas jo

grumstuose kančiai

                               tau lygūs laukai

atadainuoja

                   kalasi krūtys rugiais ir miežiais

dabar tik stovėk ir klausykis

                                             lapais apvynių

parodyk be žodžių tikėjimą

                                            įskiepiai bus

nuodėmių atleidimas

                                 mąstyk išpažindamas

tiesą lai sprogsta žiedai tavo sodai eina tave

lenkdami

               vienodai sunku pakelt ir prikelti meilę

kol meldiesi

                    tirpsmo vanduo              

                                               padeda

šulnį iškasti paukščiai atneša duonos

apvaisintas vėjas iš geomitologinių šnervių

sūpuoja molžemį ir vandenį rieškutėse

tikėjimo mėnesienoj kedenamos šakos

linkčioja kas vaikšto po aslą dar neatėjęs

taip kaip plazda širdis dar negimus            

kvapsi krisluoja dangūs peisais palaidais

lietus kaip moteris priima viską

                                                   stojasi į akis

įdrimba į širdį

                      išplaukėja prausias prieš pirmą

gegutės kukavimą

                             teka saulelė

į vainikėlį

*

atneša pirštai palaimą dabar išskaitys jie

kas parašyta vienatvėj

                                   apvynioja siūlą

tris kartus apie galvą

                                   šešis apie kojas

ir juosmenį paspjaudo nuėmus pro šakumą

sudegina plašina dūmus vėjas apsuka

apie blauzdas

                       gildina širdį

veriančiai klykia aukojasi žodis

jau gyvas kryžmėje akmenys leidžia šaknis

gysločių lūpose virpa einančių pėdos

mirgena marškinių pašukinių pridurkai

diminis užaudimas žičkų ant rankogalių

nosinės puoštos skaistgijų kuteliais

sulankstytos po maldaknygėm

*

bet tai tik pradžia

                            vėl ateina ledynmetis

iš ledynmečių mūsų be pabaigos

eina kaip saulė nakčia iš romos griuvėsių

sibiro požemiuos atsiliepia senieji dievai

ištremti

           požemio upėse gargalioja vandenys

plukdo garsus iš lietuvos į lietuvą pro lietuvą

tolsta pro tolminkiemį putuojantį ugnim

dreba karpatai po kvartero nuogulom virpanti

žvakės šviesa

                     atsižadėję klaupiasi gyvuliai

prie vandens

                     džesija lietus

                                           nuplauna nuodėmes

ne vien tiktai veidą lange

*

gyvuliniuos vagonuos

                                   šauksmai į dangų

kurio jau nėra

                       pro langus mirgena pakelės

tarytum karklai atsimušę vandeny

naujagimių balsai

                             paskaityti tarp šventųjų

po pabėgiais nagais prakalvota žemė

prakasta          

                         kamašėliais rudais

                                           mergaitė gėles

procesijoj barsčiusi po viešpaties kojomis

prie klykiančios motinos

                                     vandenys jau nuėjo

sėdėdama ant maišų

                                 su duona ir fotografijom

mataškuoja kojelėm čiulpauna dantis prarėkdama

geležies bildėjimą

                             per džiaugsmelį kalbėjau

sau dienelėm grožėjaus

                                       senelis lyg iš kantičkos

ramina visus

                   dievulis neužmaršus

kiekvieną žino pasotint            

                                     ale su pilnom saujom

mus vis šert nežadėjo

iš atminties ant medžio abišalės

kaip ant abišalos duonos piešia tėviškę savo

jeniselis piešia pyvesą mielą piešia tolstantį

motinos veidą eilėraščiais nori išgiedoti jos meilę

sibiro dykvietėj išgiedoti nakčia kurs kentėjai

klausantis kaip rauda medžio sprogusi šerdis

*

amžino įšalo ledokšniuos atsiliepia

senieji dievai mielaširdingi ir pikti

požemių upėse gargaliuoja nubėgę vandenys

susisiekia garsai iš neries regyklos gumbinės

ir tolminkiemio

                         dreba karpatai

kalnai putuojantys ugnim slūgso po kvartero

nuogulomis

                   prižada atžada atsižadėję

žadeikiai

               klaupiasi prie verdenių gyvuliai

giliai jie mato skandenėse tvyrantį dangų

džesija lietus

                    nuplauk mano nuodėmes

ne tiktai veidą

                       pro langus mirgena

pakelės lyg karklai atsimušę vandeny

ten lieka paskaityti tarp šventųjų gimusieji

kelyje viesulas keliasi užkanda žadą

rimsta moteris rami skaisti lyg išsimetusi

iš laužo žarijėlė klausosi nežemiškai tylių

garsų iš giedančių gimusios lūpų                          

už langų retkur matosi medžiai sodybų

nė garso prakalnuota žemė

geležis vis dundena maldavimą seną

nuplauk mano nuodėmes

ne vien tiktai veidą

                              lyg primirimas koksai

o jaučia visa širdimi kad pradėjo jau miršti

Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: jau nebespėsiu!.. jau nebeįveiksiu!.. Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.

Kas tie mažieji darbai? Oi, ir apsakyti nemoku!.. Tai ne tik visokie popieriai. Pradėta – ir nebaigta, prirašyta du trys lapai, o kur ketvirtas?.. Svarbiausia – tai tavo nebaigtos galvoti mintys. Kodėl neišgalvojai visų iki galo? Juk nebaigta mintis – kaip nulaužtas medelis. Gal būtų išaugęs lapotas gražus klevas, gal – vešlus krūmas paukščio lizdui. O dabar kas? Kyšo plikas stagaras šalia tako, kuriuo protingesni už tave ėjo ir nuėjo tolyn...

&

Mintys mintimis, bet ar protinga norėti, kad ir visus jausmus būtum išjautęs?..

Man atrodo – neduok Dieve!.. Geriau tegu išneša su visais būtais jausmais. Jie – tavo, jų niekam nepaliksi, jų kitiems niekuomet neprireiks, nes visi turi savuosius. Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais...“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė. Niekas negali prisiminti tavo gyvenimo, tiktai tu. Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negalì užrašyti, ką galì tiktai gyventi. Mes nežinojom, kada gimsim, mes nežinom, kada mirsim, – tas nežinojimas ir yra tavo valia gyventi. Tik savižudžiai žino savo mirties valandą, bet jų mažai, jie mus baugina, nes nesuprantam, kas iš jų atėmė tą norą ir valią.

Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nebepriklausyčiau. Nežinojimas, kaip ar kodėl mes ir mirę priklausom amžinajai gyvybei, yra viena iš paslapčių, ant kurių laikosi pasaulis. Adomas, išvaromas iš rojaus, šitos paslapties su savim neišsinešė. Jos nebuvo tame obuolyje, kurio atsikando. Ji buvo kitame, kurį Dievas tuo metu laikė apgniaužęs saujoj ir iki šiol tebelaiko. Todėl Adomui sunku buvo gyventi, bet lengva numirti, – jis tikėjo, kad dar sugrįš ten, iš kur buvo su gėda išvarytas. Mes ne budistai, ne induistai, – mums nereikia atgal į žemę, mums reikia – į Ten, į Amžinai, nes čia jau atbuvom. Buvom iš paskutiniųjų, kabinomės nagais ir dantimis, o... Kas – „o“? O tas, kad mūsų laikinumas yra visos gyvybės pamatas. Mes laikini – gyvybė amžina. Ar tai mus paguodžia? Kai ką – taip, kai ko – ne, bet dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums atrodo, kad gyventi – tai veikti, dirbti, judėti, spurdėti, o kad ramiai galvoti – ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia – mintys, paskui – visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. Kur jos dingsta, tos mažosios?

&

Nuo pat jaunumės gerbiau filosofus ir net jų bijojau. Kur jau man su savo eiliniu proteliu prie tokių išminties bokštų! Jie turi net savo kalbą, sudėtingesnę už paukščių ir delfinų, ja tarp savęs ir kalbasi, nėmaž nesirūpindami, ar kiti ką nors supras. Perskaitai net visai nedidelio filosofėlio straipsnį – ir išpleti akis iš nuostabos: šitas vaikšto žeme, susikimšęs į galvą tris storiausius tarptautinių žodžių žodynus!.. Kodėl tu, žmogau, negali kalbėti kaip žmogus? Ar tau nerūpi, kad būtum kitų suprastas, ar tyčia to sieki? Jeigu nerūpi – tu ne mokslininkas. Tai gal tu – dabartinis lietuvių poetas, toks maždaug tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų, išleidęs dvi knygeles, mįslingu veidu pasirodantis Poezijos pavasaryje ar kokiame alaus festivalyje, išmurmantis iš suglamžyto lapo neįmanomai suraitytas žodžių virtines ir vėl kažkur mįslingai dingstantis... Abudu vienodai nereikalingi: vienas – mokslui, antras – menui.

Arvydas Šliogeris, bulvės dainius, man yra geriausias mūsų eseistas. („Esesininkas“ reikėtų sakyti taisyklingai lietuviškai, bet taip bjauriai nesakysiu.) Esu žiūrėjęs net į tam tikrą knygelę – yra ar nėra Rašytojų sąjungos narys? (Nėra. O galėtų.) Jo žodis sakinyje visuomet yra kaip tik toje vietoje, kur ir turi būti: nei pastumsi, nei patrauksi, nei pakeisi kitu. Gramatikos rašo, kad lietuvių kalboje žodžių tvarka sakiny esanti laisva. Geram prozininkui – nelaisva, Šliogeriui – nelaisva, o kam laisva – tas gal ir nėra geras prozininkas? Ir pats esė žanras turi savo kanonus, tik vieni mūsų eseistai nenutuokia juos esant, o kiti mano, kad neprivalu jų laikytis, – dabartinis žanrų sumaišymas ir susimaišymas leidžiąs rašyti kas ant seilės užeina. Todėl jiems ir nepasirašo esė, tik impresijų krūvelė: kai buvau mažas, turėjau raudoną triratuką; senutė pareina iš parduotuvės; praskrido varna, atsitūpė į medį ir dabar valosi snapą; ketvirtą valandą žadėjo ateiti santechnikas... Aš nesakau, kad šitaip negalima, aš tik pats savęs klausiu: vardan ko šitaip reikia? Žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas. Čia galima perfrazuoti vieną posakį: tiktai tikslas pateisina žodžius.

Kaip aprašysi tikslą netiksliais žodžiais? Poetai žino, jog kartais pats tiksliausias būna ne žodis – epitetas, o metafora. Kaip perduoti murkšlotos dienos, žemo dangaus, toli besiganančių karvių įspūdį? Būčiau poetas, imčiau ir parašyčiau: karvės mūkė debesimis. Ar būtų gerai? Man būtų, nes aš ne poetas, o tikram poetui – ką aš žinau? Gal jis parašytų visai kitaip: debesys mūkė karvėmis... Poetai gali taip parašyti, nors tai, kas yra už vaizduotės ribų, savaime nėra poezija. Netoli to, bet ne tai.

&

Vieni žmonės sakosi atsimeną save nuo pačios mažystės, kiti – ne. Esu iš tų kitų. Teatsimenu šį tą gal nuo penkerių. Pirmasis atsiminimas – kaip po manim dreba ir kilnojasi žemė. Mes gulim, sukritę ant pilvo, kažkokiame miškelyje, išversto medžio duobėje, o į tą miškelį krenta rusų bombos... Paskui vėl važiuojam toliau ratuose. Žvyrkelio balose telkšo rudas rudens vanduo, jame plaukioja šonu žalia žuvytė – gluosnio lapas...

Kokie čia kūdikystės prisiminimai? Nei motinos veido, nei patėvio kepurės. Nei to arkliuko, kuris traukė mūsų ratus. Ne kartą valios pastangomis bandžiau kastis gilyn į atmintį: juk jau gyvenau, jau buvau, vis tiek turėčiau daugiau atsiminti... Kur tau! Pilka migla, o toje migloje – tamsesnis kažkas: lyg vienaaukščiai namai, lyg aukšti krūmai... Dar neatakusio kačiuko kūdikystė, daugiau nieko. O yra žmonių, kurių atmintis siekia nuo daug anksčiau. Viena moteris man pasakojo, kad atsimena save nuo trejų metų. Ne tiek save, kiek savo pirmąją suknytę. Buvusi žalia su baltais žirneliais. Specifiškai moteriška atmintis, kad tave kur galas! O aš ir dabar, priėjęs prie spintos, negaliu prisiminti, kokios spalvos mano žieminė striukė, kuri ten kabo jau dešimtį metų... Kiek žmonių – tiek ir atminčių. Kiekvienam savoji. Už aukso kalnus nesutiktume jomis apsikeisti. Mūsų atmintyje gyvena mūsų dvasia, ten jos namai.

Apie kūdikystę, kurios neatsimenam, mums pasakoja mūsų motinos. Ne kartą pasakoja, ne du, – joms malonu prisiminti save jaunas, o mus – tokius mažus, tokius mielus, tokius!.. Pasakoja, kol nebeatskiriam: čia mūsų prisiminimai ar mūsų motinų, tik įdėti mums į galvas?

Vienas toks prisiminimas susijęs ne su kokiais ten veidais, vaizdais, o su žodžiu. Su vienu tiktai žodžiu – „laikrodis“.

Motina pirmą kartą nusivedė mane į svečius. Pas kaimynus į kitą gatvės galą. Vesdamasi prisakė, kad būčiau geras ir nerodyčiau ožių. Vos įvestas į vidų, motinai nespėjus nė pasilabinti, pamačiau ant sienos laikrodį su švytuokle ir su nupaišytais raudonais obuoliais ant ciferblato. Rodydamas pirštu pradėjau šaukti:

– Vaikūdys!.. Vaikūdys!..

Motina pasilenkusi pataisė:

– Ne vaikūdys, o laikrodis. Laikrodys.

– Vaikūdys!..

– Romaldėli, reik sakyti: laik-ro-dis.

– Vaikūdys!.. – ir net treptelėjau į žemę koja.

– Neužsispirk, o būsi parvestas namo.

– Vaikūdys!..

– Kad taip – namo!.. Šeputiene, aš tuojau pargrįšiu.

Tempiamas per slenkstį apsibridau, nes galva buvo atsukta atgal į tą obuolėtą laikrodį su švytuokle ir pasvarais. Gal aš jau supratau, kad suaugusių žmonių laikas eina vienaip, o mažų vaikų – kitaip? Todėl ir laikrodžiai turi būti skirtingi. Vaikūdys rodė vaikų laiką, todėl tik šitaip ir tegalėjo būti vadinamas. Pavadintas kitu vardu, daiktas supyksta ir jau nebėra, koks buvo. Svarbu žinoti tikruosius daiktų vardus, o sužinojus kitaip nevadinti.

&

Augdamas kasdien sužinai daug naujų žodžių ir be jokių pastangų įsimeni visam gyvenimui. Vaiko atmintis imli, talpi, tik ir laukianti, kad į ją būtų kas įdėta. Ausys klausios kaip apuokiukų, pagauna net tuos žodžius, kurie visai ne joms skirti, tik suaugusieji dažnai apie tai užmiršta.

– Nekalbėk šitaip prie vaiko!.. – staiga susizgrimba, bet kad jau pakalbėta.

Kai mes gyvenom Šimkaus ūkyje, aš dar nėjau į mokyklą. Didelis ūkis, didelis kiemas, net du kiemai: gerasis ir prastasis. Juos skyrė troba ir ilga gyvatvorė. Kai išgirdau tą žodį, net apšalau visas, – aš juk tik vakar visai prie pat jos žaidžiau!.. Daugiau aš ten nė už ką neprisiartinsiu!.. Gyvačių baimė užkoduota žmogaus genuose, įdėta amžinai, giliai, nebeišimamai. Galì būti jokios gyvatės dar nė iš tolo nematęs – pats žodis jau savaime baugina. Niekam niekada nesakiau, kad nešiojuosi savyje šitą baimę. Po daugelio metų, kai buvau senas ir žilas, kažkaip prasitariau profesoriui Aleksui Girdeniui. Tas kad sušuks į ragelį:

– Ir man tas pats buvo!.. Gal lig pat dvylikos metų bijojau tų gyvatvorių!..

Kam jas ir sodina prie namų? Naudos iš jų kaip ir nėra, o mažus vaikus gąsdina baisiausiai.

Kitas toks žodis buvo „šonkauliai“. Pjovė Šimkienė kiaulę ir į mūsų galą atnešė šviežynos. Motina išvirė sriubos su bulvėm, o vieną šonkaulį padėjo man:

– Valgyk mėselės, taip retai tegaunam... Nugraužk tą šonkaulėlį.

– Ne! – šukte sušukau. – Ne!

Žemaitiškai „šuo“ – „šou“. Ir durnam aišku, kad „šonkaulis“ – tai šuns kaulas. Matyt, pasišlykštėjimas šuns mėsa taip pat užkoduotas žemaičių genuose. Juk žinojau, kad čia ne šuns, o kiaulės kaulas, bet vis tiek negalėjau prikišti prie burnos. Šitaip pavadinta mėsa turi atsiduoti šuniena, be reikalo taip nevadins. Tačiau kaip, mažas būdamas, tu tai paaiškinsi suaugusiems? Niekaip nepaaiškinsi, gali tik užsispyręs kartoti: „Ne!.. Ne!.. Ne!..“ Už tokius ožius būsi pavarytas nuo stalo ir iki vakaro vaikščiosi alkanas. Alkanas, bet šuns kaulo nė už ką negraužęs.

Tas laikas, kai dar nėjau į mokyklą, kai naujų žodžių nugirsdavau ne tiek daug, man buvo geras. Su nauju žodžiu galvoje bėgiojau po kiemą, žaidžiau, kartojau jį, kol išgirsdavau kitą. Už kiekvieno juk slėpėsi arba daiktas, arba vaizdas. O ir jie patys, garsiai tariami, man skambėdavo tai liūdnai, tai linksmai, tai labai juokingai. Ilgai kartok „upulėlis, upulėlis“, ir išgirsi, kaip dejuoja senas žmogus: u ju jui... u ju jui... O sakyk „žiogspiros“ – ir akys pamatys, kaip dideli žali žiogai pasipirsčiodami šokinėja pievoje, nors pats žodis reiškia pjuvenas. Dar ir dabar mano senoje galvoje yra žodžių, apie kuriuos galiu pasakyti: štai šitą išgirdau iš to ir to, o aną – tada ir tada.

Gražus yra laikas, kai žydi bulvės. Lietus, lijęs kelias dienas, staiga nusprendžia būti geras ir atsitraukęs žiūri, kaip spindi saulėje šlapi medžių lapai, kaip garuoja baltų ėriukų nugaros. Senos moterys eina „paieškoti“ bulvių. Įsiklaupusios į kelius, kiša kumpus pirštus po kerais, o žemė minkšta, lengvai lenda tie pirštai, – eidamos namo jau žino, ar geras bus rudenį derlius, gal net mato aukštus bulvių košės vėpūtinius vaikų lėkštėse ant stalo.

Žaidžiau kiemo viduryje prie iškinkyto vežimo. Žaidžiau, žaidžiau, kol pasidarė nuobodu. Už kiemo ganėsi ožka ir ožiukas. Nuėjau, atsitūpęs prisikalbinau mažąjį artyn, tada stvėriau į glėbį ir nešiaus atgal. Iš žydinčių bulvių pasigirdo Šimkienės balsas:

– Pūslaini, a pūslaini! Kur tu neši tą ožkelę?..

Tik du kartus gyvenime ir girdėjau tą žodį: tada – iš Šimkienės, ir daug vėliau – iš savo babunės, kuri buvo Tirkšlių, o ne Mosėdžio patarmės atstovė. O Didžiajame Žodyne jis užrašytas apie Žemaičių Kalvariją. Ir tik vieną kartą. Gal net paties Mato Untulio. Bet dingo iš kalbos tas žodis, nebėr. Taip ir matau: stovi liūdnas Untulis su bloknotėliu rankoj ir žiūri į žemę. Ten, už bulvių dirvelės galo, tyliai nusimirė Pūslainis, ten jis ir palaidotas...

&

Anksti supratau, kad į žmogų, kuris moka kelias kalbas, reikia žiūrėti aukštyn užvertus galvą. Jis protingesnis už tave, jis daugiau supranta ir apie gyvenimą, ir apie viską.

Patėvis mokėjo rusiškai, vokiškai, lenkiškai ir žydiškai. Dar vaikas buvo atiduotas į didelį miestą batsiuviui mokytis amato. Didelis miestas – tai didelis katilas, jame kunkuliuoja daugybės žmonių darbai ir gyvenimai, maišosi kalbos ir likimai. Jame jaunas žmogus gali suvirti kaip bulvė, o gali ir ne.

Tada mes gyvenom Gaubėse pas Kaubrienę. Visą laiką baisiai dundėjo šiaurėje apie Skuodą, paskui nugrumėjo tolyn į Liepojos pusę. Per Kaubrienės kiemą, trumpindami kelią, vis eidavo ir eidavo rusų kareiviai. Už upės, dideliame ūkyje, buvo jų karo ligoninė. Gal dėl to Kaubrienė ir įsileido mus gyventi. Kaip būti jaunai moteriai su trimis vaikais, kai keletą kartų per dieną nepasibeldęs išdygsta tarpdury rusų kareivis ir įremia į tave akis:

– Choziaika, daj papit’!.. Salo jest’?..*

Kai namuose yra vyriškis, o dar mokantis rusiškai, nepalyginti drąsiau. Bet kareiviai norėdavo užeiti ne tik dieną, bet ir naktį, tada bildindavo į langus:

– Samagon jest’?..**

Naktį frontas beveik negrumėdavo, ir mes užmigdavom zuikio miegu. O tą naktį du kareiviai ne tik bildino į langą, bet spardė ir lauko duris, paskui priėjo prie mūsų lango ir bandė jį atlupti. Gal su kokiu durtuvu ar su kuo? Patėvis, sėdėdamas ant lovos, pradėjo šaukti tamsoj:

– Tovarišč major!.. Tovarišč major!..***

Paskui, pakeitęs balsą, kiek tyliau ir storai:

– Seičias ja im vyjdu!..****

Staiga stojo tyla, ir toje tyloje išgirdom, kaip dvi poros kojų bėga į liepto pusę... Rytą įėjo Kaubrienė ir kad dėkojo patėviui, kad dėkojo, vos nebučiavo rankos.

– Jėzau, mislijau, kad numirsiu iš baimės!..

O kitą kartą girdėjau, kaip patėvis kalbasi vokiškai, bet mes tada jau nebegyvenom Gaubėse pas Kaubrienę, o Šaukliuose pas Šimkienę. Buvo pirmoji vasara po karo, Liepojos pusėj niekas nebegrumėjo ir nebedundėjo, rusų kareiviai nebevaikščiojo per kiemą, todėl Kaubrienė ir nebebijojo gyventi viena su dviem savo mergaitėmis ir kiek vyresniu Kaze, o to Kazės niekada nemačiau be kokio nors gelžgalio rankose. Tai jis ką nors kalė, tai jis brūžino su dilde, tai, nebenusitverdamas nieko įdomesnio, pasidėjęs ant akmens, tiesino ilgą vinį. Manęs gelžgaliai anei kiek nedomino, o Kazė negalėjo praeiti pro jokį, nekišęs artyn nagų. Todėl ir nenustebau, kai po kokių trisdešimties metų sužinojau, jog jis yra gretimo kolchozo mechanikas. Nebaigęs didesnių mokslų, apie techniką nusimanė geriau už visus inžinierius. Ar mes patys pasirenkam daiktus, ar daiktai pasišaukia mus? Ne tik daiktai. Ką – muzika, ką – paišymas, ką – žmonių žodžiai, kaip mane. Nežinau, kodėl taip yra, bet yra. Juk visa tai ir vadinasi „žmogaus pašaukimas“. Pašaukė – ir eini, ir nebegali sustoti, ir eisi, kol pavargusios kojos pagaliau išsities ant lentos.

Buvo pats liepos vidurdienio karštis, kai nuleipsta net krūmų lapai, kai žmogus, parvedęs iš ganyklos karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj, pats atsigula pokaičio, o kuris neatsigula, šiaip sau sėdi prie stalo, tingėdamas net kalbėtis, – tokį vidurdienį ir mes sėdėjom savo troboj. Bet ir tylėdami ne iš karto išgirdom, kaip kažkas pasikrebždeno į duris. Šitaip krebždendavosi Šimkienės katė, norėdama įeiti į vidų. Pirmoji išgirdo motina:

– Prašom, prašom!

Durys pradėjo vertis pamažu ir kažkaip nedrąsiai, vis per plaštaką, per plaštaką, ir dar negalėjom matyti, kas priemenės prietemoj šitaip jas veria. Pirmiau iš ten pasigirdo balsas, negu kas įėjo:

– Guten Tag...*****

– Guten Tag!– atsakė patėvis.

Tik tada peržengė slenkstį aukšta skarmaluota moteris ir maža mergaitė, aiškiai mano amžiaus, kuri tuoj pat ir užlindo už motinos sijono. Moteris pasakė kelis sakinius vokiškai, ir patėvis – kelis, tada liepė motinai:

– Pasemk vandens atsigerti!

Moteris pilną puodelį pirmiau padavė savo mergaitei, o kas liko – išgėrė pati, tada atkišo puodelį atgal:

– Danke schön.******

Supratau, kad „danke šion“ – vokiškai „dėkui“. Patėvis dar pakalbėjo vokiškai, paskui parodė į kėdę prie stalo. Nebuvau matęs, kad kas taip lėtai, taip nedrąsiai, kaip ta vokietė, sėstųsi ant pat kėdės kraštelio, o atsisėdęs teužimtų tiek mažai vietos, – maždaug tiek, kiek ir ten atsitūpusi Šimkienės katė. Dabar mergaitė nebegalėjo slėptis už motinos sijono, tik stovėjo šalia kaip prisiūta. Kol patėvis kalbėjosi su jos motina, aš galėjau ją apžiūrėti. Ir ji žiūrėjo į mane. Aš – į ją, ji – į mane, tik nežinau, ką apie mane galvojo. Jos susivėlę plaukai, krentantys ant kaktos, buvo atšalusių pelenų pilkumo, pro juos švietė mėlynos akys. Linų mėlynumą jau buvau matęs, žibučių – buvau, bet šios buvo dar mėlyniau mėlynos ir pilnos baikštumo. Plaukai yra buvę geltoni, tik dabar pilki nuo purvo ir žvyrkelio dulkių.

– Rožele, – pasakė patėvis, – virk greitai ruginės košės.

Aš išgirdau, kaip motina vos nesušuko. Kaip galėjau išgirsti, jei nieko nepasakė? Iš išplėstų akių išgirdau, iš staiga prasivėrusių lūpų. Ir supratau kodėl. Mes beturėjom pusmaišį ruginių miltų ir bryzelį rūkytų lašinių. Nelabai jau ir be bryzelį. Kai patėvis pakalė Stončaičio batams puspadžius, Stončaitis atnešė gabalą lašinių: tokio didumo kaip knyga. Ir tokio storumo. Iš tos knygos jau bebuvo likusi tik maldaknygė. Jei motina dar atpjaus tai vokietei ir jos mergaitei... Ir patėvis iš motinos akių suprato tą patį, ką ir aš.

– Virk, virk, – liepė dar kartą. – Mes kaip nors. Juk pati matai.

Motina atsitūpė prie mūriuko ir ėmėsi kurti ugnį. Tokioj dienos karštybėj – ir vėl ugnį! Mes čia užtrokšim visi kaip karosai!.. Tegu motina barasi kiek nori, bet paskui aš bėgsiu prie kūdros ir lįsiu į vandenį. Vienam neleidžia, sako, varlė įtrauks. O aš atsakysiu: „Varlė negali įtraukti! Dėl to, kad maža!..“

Patėvis vis kalbėjosi su vokiete. Tokia keista ta vokiečių kalba, – klausykis kiek nori, o nesuprasi nė žodžio. Dabar mergaitė sėdėjo ant motinos kelių, priglaudusi galvą jai prie krūtinės, ir troboj nebemėlynavo akys. Tik tada, kai pasklido kepamų lašinių kvapas ir šioks toks dūmas, jos plonas kaklelis pradėjo trūkčioti, lyg miegodama gertų vandenį ar kažką rytų dideliais kąsniais. Bet akių vis tiek neatmerkė.

Kaip jos keistai valgė tą košę! Sėdėjo prie stalo tiesios tiesiausios, anei kiek nesilenkdamos prie lėkštės, ir abiejų veidai buvo kaip bažnyčioj. Vokietė pakabindavo tos košės ant pat šaukšto galelio ir atsargiai keldavo prie burnos, kitos rankos delną laikydama po apačia. Tartum lydėdavo ligi pat lūpų. Ir mergaitė taip darė, tik tas jos delniukas pats buvo šaukšto didumo.

Paskui jos ėjo per kiemą. Mergaitė, vedama už rankos, du kartus atsigręžė į langą, pro kurį aš į ją žiūrėjau. Pirmą kartą – kiemo vidury, o antrą – jau prie klėties kampo. Du kartus dar sumėlynavo du taškeliai, o paskui viską užstojo klėtis.

Kai jos išėjo, troboj liko tyla, pilna prikalbėta vokiškai. Patėvis sėdėjo prie stalo, nuleidęs galvą, niauresnis už juodą debesį, sunertas rankas padėjęs prieš save ant lentos. Girdėjau, kad jo pirštai kelis kartus trakštelėjo. Nuo lango galėjau matyti tik vieną jo žandą, o po žandu judėjo toks gumbas.

– Ar žadą prarijai? – paklausė motina.

Sunertas rankas patėvis prisitraukė arčiau savęs, maniau, kad ant jų pasidės galvą.

– Tikrai esi žadą prarijęs!

Paskui motina susizgribo:

– Romaldai, bėk į lauką! Ar su ožkele pažaisk, ar ką kita susimislyk.

Patėvis pakėlė galvą:

– Lai žino vaikas, kas per žvėrys rusų kareiviai!.. Ką darė tame Karaliaučiuj!..

– Romaldai, kam sakiau eiti pas ožkelę?

Išėjau, bet vėliau vis tiek susidariau galvoje „bendrą vaizdą“, ką patėviui pasakojo vokietė. Nugirdau šį tą, kai patėvis apie tai pasakojo Šimkienei, kitą kartą – kai Stončaičiui, ir su motina juk dar ne kartą apie tai kalbėjosi, abudu negalėdami užmiršti nei tos vokietės, nei jos mergelės. O ir man, kai netyčia pasukdavau galvą į langą, kieme sumėlynuodavo du taškeliai. Be veido, be nieko, tik du taškeliai, pasirodantys ore visai neaukštai nuo žemės.

Pagaliau susidėliojau savo galvoje tokią mozaiką. Jos buvo vokietės iš Karaliaučiaus, kurį subombardavo ir užėmė rusai. Gyveno griuvėsiuose ir labai bijojo kareivių, kurie ten darė ką norėjo. Neturėjo ko valgyti, todėl ėjo per žmones. Įėjusios nemokėjo pasakyti, ko nori. Todėl pirštu rodė į kibirą su vandeniu, bet atsigėrusios nėjo lauk, stovėjo prie slenksčio, žiūrėjo į šeimininkę ir akimis prašė valgyti. O vieną dalyką patėvis pasakė tokį, kad ne iškart galėjau ir patikėti. Pasirodo, tos mergaitės tėvas prieš karą turėjo Karaliaučiuje visą saldainių fabriką! Suprantu – pilnas rieškučias, suprantu – pusę popierinio maišelio, bet – fabriką?! Kokia laiminga turėjo būti ta mergaitė, galėdama valgyti vien saldainius! Norėjo – „paduškėles“, norėjo – su popieriukais. Būtų užaugusi neapsakomo gražumo, dabar jau nebeužaugs.

– O kuo vardu buvo ta mergaitė?

– Kristina.

– O pavardė?

– Pele.

– Pelė?

– Ne pelė, pel-le.

Gali tęsti tą „l“ burnoje kiek nori, vis tiek išeina „pelė“. Juk ir pati mergaitė buvo panaši į mažą pelytę mėlynomis akimis. O pelių ar būna mėlynomis akimis?.. Juk buvau matęs tų pelių ne vieną, gyvų ir negyvų, – kaip aš nepasižiūrėjau? Reikės pasitikrinti.

Šimkienės katė buvo neapsakoma medžiotoja. Vos ne kiekvieną rytą, tik praaušus, ir bepareinanti nuo daržinės, įsikandusi pilką pelę. Niekam jos neduodavo, tik Šimkienei. Padėdavo prie kojų ir imdavo glaustytis į blauzdą. O Šimkienė: „Ai, mano katelė!.. Ai, mano darbininkė!..“ Ir eidavo į kamarą. Katė, iškėlusi uodegą, – iš paskos. Šitaip ji peles mainydavo į pieną. O pelė likdavo gulėti ant tako. Prisitaikęs vieną tokią suėmiau už uodegos ir pasinešiau toliau apžiūrėti akių. Nė iš tolo ne mėlynos buvo tos akys! Juodos, piktos, mažytės ir šiek tiek išsprogusios. Kažkuo labai nusivyliau, pats nežinau kuo.

&

Gal gerai, o gal ir nelabai, kad mūsų atmintyje niekas nesudėliota tvarkingai. Ką tik prisiminei vaikystės šunelio ištikimybę, o po minutės – rusų kalbos pamoką septintoj klasėj.

Paskutiniame suole sėdėjo du Paulauskai, Justis ir Kastis. Rodos, pusbroliai, bet tai nesvarbu. Mokytoja Dovydaitienė, nekviesdama prie lentos, tikrino, ar išmokom vakar užduotus žodžius:

– Kostai, kaip rusiškai grandinė?

– Lenciūg! – nemirktelėjęs atsakė.

Kažkas sukrizeno, bet labai trumpai. Dovydaitienės veidas pradėjo rausti.

– Kepti?..

– Kepit’!

– Nešti?..

– Nešit’!

Dovydaitienė nuleido galvą, kad nematytume vis labiau raustančio jos veido. Plaštakos, kurios ramiai gulėjo ant stalo, susigniaužė į kumščius. Dabar trenks į stalą ir pradės šaukti. Paulauskas tebestovėjo suole, nežinodamas, ar jam sėstis, ar ir toliau kyšoti.

Kai Dovydaitienė vėl pakėlė galvą, veide nebebuvo raudonio, buvo išblyškusi ir suspaudusi lūpas, kad nevirpėtų. Užmiršo Kasčiui pasakyti „sėskis“, tas atsisėdo pats. Dabar kažką pasakys. Ir pasakė, žiūrėdama virš mūsų visų galvų. Ir ne savo balsu, o lyg kitos moters, kurios čia net nebuvo:

– Galima neišmokti pamokos. Galima išmokti ir užmiršti. Bet išmoktas melas neužsimiršta niekada. Žmogus ima meluoti vis lengviau ir dažniau.

Ir nutilo. Matyt, laukė, kol jai grįš jos pačios balsas. Kai sugrįžo, pasakė:

– Eik iš klasės!.. Aš negaliu vesti pamokos matydama, kaip tu mano akyse virsti melagiu!

Kastis ilgai rangėsi suole, visu kuo nuduodamas, jog yra išvaromas nekaltai. Kai išėjo, anoji moteris atsiminė dar ne viską pasakiusi:

– Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo! Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės!

Ir staiga Dovydaitienė mums nusišypsojo:

– Pakelkit rankas, kas neišmokot.

Visa klasė pakėlė rankas. Ir aš pakėliau, nors buvau išmokęs, – man pasirodė, jog kažkas atsitiks negerai, jeigu nepakelsiu.

– Tai kas geriau? – žiūrėjo į mus Dovydaitienė. – Prisipažinti ar sumeluoti?

– Prisipažyyynti!.. – subliuvom.

&

Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama, kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi, ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiausiai mokėjom.

O lietuvių kalbos reikėjo mokytis. Kaip rusų ir anglų. Kai kam už tas dvi ji buvo net sunkesnė. Pavydėjom suvalkiečiams, – kaip kalba, taip ir rašo. Kad mums taip būtų!.. Bet kad nebuvo. Nuo užsienio kalbų ji mums skyrėsi nebent tuo, kad lietuvių kalbos mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje neužduodavo išmokti penkiolikos ar dvidešimties naujų žodžių. O galėjo. Net dubuo, kibiras, rankšluostis, veidas mums buvo nauji ir negirdėti. Su šitais žodžiais vargu ar būtume sudarę rišlų sakinį, o žemaitiškai ko čia nepasakysi:

– Pasisiemiau so viedro ondėns, prisipyliau į bliūdą, nusiprausiau borną, vo so abrūso nusėšloustiau!..

Juokais būtume tokius sakinius rašę, bet kad mums neleido. Todėl ir būna sunku, kai galvoji vienais žodžiais, o rašyti turi kitais. Stenkis kiek nori – vis tiek nebus rašiny sklandumo. Išeis kaip su akėčiomis per kiemą. Man buvo lengviau. Gal dėl to, kad labai daug skaičiau. Kai reikėdavo rašyti – tie bendrinės kalbos žodžiai savaime besą susidėję į galvą.

Mes žinojom, kad reikia mokytis lietuvių kalbos. Ir kodėl – žinojom, bet visą laiką tartum kas pasišiaušdavo širdyje. Lyg iš mūsų norėtų kažką atimti, o mes negalim to atiduoti, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad tarmė yra mūsų turtas. Mokėmės ir apie kitas tarmes, visokius ten rotininkus, žalininkus, žadininkus, bet tie mums nelabai rūpėjo. Išmokom – ir užmiršom, o savo tarmėje mes gyvenom, buvom, augom, – kur kitur galėjome būti? Bet lietuvių kalba palengva mus iš jos varė. Jutom, kad varo, ir labai nenorėjom eiti.

Klasėje buvo toks Narkus. Trisdešimt šeštų gimimo, porą metų vyresnis. Šukavo aukštyn plaukus su sklastymu per vidurį. (Dar mokyklos direktorius taip šukavo, daugiau niekas.) Per kiekvieną pertrauką eidavo prie geriamo vandens bako koridoriuje. Tame bake buvo čiaupelis, po čiaupeliu – paplavinis kibiras. Dar buvo aliumininis puodelis, viela prisuktas prie karvės grandinės galo. Vos vos atsukęs čiaupelį, Narkus kišdavo šukas po plona srovele ir čia pat šukuodavosi. Dar turėjo apvalų veidrodėlį, kuris visas tilpdavo delne. Toks susilaižęs ir sėdėdavo kiekvienos pamokos pradžioje, o pabaigoje jo plaukai vėl būdavo sausi. Ir Narkus vėl eidavo prie čiaupelio.

Tegu šukuojasi, tegu žiūri į tą savo veidrodėlį kaip merga, – ne dėl to pradėjau jo nemėgti. Paskui pastebėjau, kad ne aš vienas. Ir kiti, net mergaitės. Nežinau, kas jam pripūtė į galvą arabų, kad žemaičių tarmė negraži, niekam netinkama, kad turime net tarp savęs kalbėtis bendrine kalba. Turime ją išmokti taip gerai, kad niekas net nesuprastų, jog esame žemaičiai. Kai išvažiuosim iš čia, kai įstosim į aukštąsias, juk visi juoksis iš mūsų, rodys pirštais!.. Paskui sužinojom, kad jis net namuose su tėvais nebekalba žemaitiškai, o tėvai šituo tik patenkinti. To jau buvo per daug. Mes buvom konservatoriai. Jauni, karšti konservatoriai. Patiko viskas, kas nauja, neregėta, kas per kitus sužinota, bet dėl savo kalbos, dėl tarmės!.. Geriau su mumis neprasidėti. Atsimenu, kaip paklausiau Narkaus prieš pamoką:

– Ontė, vo to a ėšsprėnde?

Narkaus veidas pasidarė toks rimtas, lyg aš jį būčiau įžeidęs. Prieš tai sėdėjo, o dabar atsistojo:

– Prašyčiau visada vadinti mane Antanu! – ir atsisėdo.

Atsistojimas reiškė, kad jo pasakyti žodžiai svarbesni ir už mokyklos direktoriaus. „Šūdą aš tave taip vadinsiu!“ Per kitą pertrauką, kai jis vėl šukavosi prie bakelio, priėjau ir išdeklamavau:

Ontė, Ontė, trauk iš ontė!

Trauk iš ontė – diek ont dontė!

Sutrumpintas vertimas skambėtų taip: „Trauk iš ančio – dėk ant dančio.“ Ką – trauk iš ančio? Savo utėles, ką daugiau.

&

Parašiau apie tą Narkų, bet ir toliau galvoju apie savo tarmę. Ir apie visas kitas. Kodėl tokioje mažoje tautoje šitiek tarmių ir patarmių? Kas parapija – vis nauja patarmė?

Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį! Nėra čia nei rūsčių aukštų kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę – minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis. Gyvendami tokiame lygiame krašte, galėjome lengvai susisiekti vieni su kitais: vaikščioti, jodinėti, plaukioti laiveliais, nepamiršdami vieni prieš kitus nukelti kepurės.

Bet ir kitiems reikėjo tokio gražaus krašto. Svetimieji veržėsi iš visų keturių pusių. Kol galėjom, gynėm jį kelis šimtmečius. Šimtmečius, o ne mėnesį ir ne pusę metų!..

Archeologai, kurie dabar kasinėja kritusių mūšiuose kapus, kurie tyrinėja jų kaulus, sako: vidutinis kario amžius tada buvo maždaug dvidešimt treji metai. Viešpatie! Tai juk dabartiniai mūsų studentai ir abiturientai!.. Vaikeliai, kas jus tada išmokė kovos meno, kas įpūtė į širdis drąsos ir Tėvynės meilės?..

Kodėl mums nebereikia patriotinio ugdymo? Kas dabar – neduok Dieve! – gintų mūsų žemę? Atskristų du bombonešiai iš už vandenyno ir numestų dvi bombas? Vieną – ant Didžiasalio, kitą – į Šauklių ganyklas? Tauta, kuri nebenori pati ginti savo laisvės, jau ir nebe tauta. Ji – tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti. Iškeitusi laisvę į gerovę, ji bėra verta kitų tautų pajuokos ir paniekos.

Sakiau ir sakysiu: kalboje gyvena tautos dvasia. Ne vienas aš taip sakiau, daug kas taip sakė, ir būtų užvis liūdniau, jeigu šitą ištarčiau paskutinis. Bet gal ne. Gal tikrai dar ne.

Spalio mėnesį pasirodė nuostabi profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“. Vargu ar ją rasite knygynuose, nes pasirodė kažkaip kukliai, nedrąsiai, lyg ko bijodama savo laisvoj valstybėj. Be reklamos, anonsų, aptarimų, nepaminėta doru žodžiu ir nepalinkėta gero kelio pas žmones. Bet ji yra, ir norint ją vis tiek galima gauti. Tai knyga ne tiek apie mūsų Lietuvą, – kaip ją dalijosi ir urgzdami plėšė į gabalus, – o apie lietuvius ir pačią jų gyvastį – kalbą. Kodėl ją reikėjo persekioti, drausti, trypti, naikinti. Kad tik nebūtų, kad tik nebeliktų. Kapoti šakas, kirsti per šaknis, laužti kiekvieną ūglį ir atžalą. (Koks vis dėlto esu naivus ir kvailas, – tartum dabar taip niekas nebedaro...)

Gera proga prisiminti paskutinįjį didįjį mūsų sukilimą už laisvę, jei neminėtume pokario partizanų kovų. Jį pralaimėjom kaip ir kitus du prieš tai buvusius: švilpė kazokų nagaikos, kartuvėse sūpavosi vadai, dešimttūkstantinės lietuvių voros nutįso snieguotais Rusijos keliais į Sibiro pusę... Į Sibiro... Į Sibiro... Vėl į Sibiro... Pasižiūrėkim į trijų paskutinių sukilimų datas: 1794, 1831, 1863. Juos skiria maždaug trisdešimties metų tarpas. Tiek laiko reikia užaugti naujai kartai. Kol tėvai kankinasi Sibire, jų sūnai auga Lietuvoje. Užaugs – ir vėl bus naujas sukilimas. Nepalaužiamas laisvės troškimas, neužgesinamas noras gyventi patiems, be svetimųjų! Kol pagaliau Rusija suprato: yra tik vienas būdas užgesinti tą norą – padaryti lietuvius nelietuviais. Kol jų lūpos tars gimtosios kalbos žodžius, jie tokie ir bus. Iš kalbos vis semsis valios ir stiprybės. Užrišti jiems burnas, surakinti žandikaulius, tegu mykia kaip gyvuliai!

Kur turėjo slėptis kalbos dvasia, kai viešumoje jau niekur nebebuvo jai vietos? Ji nuėjo į tarmes, į šnektas, į patarmes, ten jai buvo saugu. Ten jai ir dabar saugiausia.

Kas nori pamatyti, kaip atrodo nužudyta kalba, gali atsiversti „Zietelos šnektos žodyną“ arba „Zietelos šnektos tekstus“. Bet tai ne žodynas ir ne tekstai. Tai – kalbos agonija. Šitaip merdės lietuvių kalba, kai mes liausimės saugoję ją ir mylėję.

&

Puiki yra Henriko Čigriejaus apsakymų kalba. Ten jos yra tiek, kiek reikia, ir tokios, kokios reikia. (Ne Čigriejui, – apsakymui.) Turtinga, nes santūri, o santūri dėl to, kad Čigriejus žino kiekvieno žodžio vertę, – žodyje visuomet telpa daugiau, nei galime parašyti. Ko negalime – ir yra gražiausia. Visa jo tarmė kvepia obuoliais ir apyniais. Jais kvepia ir visi Čigriejaus apsakymai. Myli jis savo tarmę ir didžiuojasi. Manau, nešis ją su savim ir į kapą. Nenusineš visos. Tik tą dalį, kuri buvo jam duota kaip oras ir kaip alsavimas. Liks ir tau, Braziūnai, ir visiems kitiems iš to krašto. Strielkūnas irgi tik savo dalį tenusinešė. Visai mažą.

Patiko ir pats Čigriejus, kai viename interviu pasakė: „Man galima sakyti bliūdas, nes aš žinau, kaip yra taisyklingai. Kai reikės, tai ir pasakysiu.“

Kaip padaryti, kad ne tik Čigriejus, bet ir kuo daugiau žmonių žinotų? Tada nebebūtų baisu.

Kalba – jautresnis dalykas ir už laikrodį. Kai jis sugenda, neiname jo taisyti su plaktuku rankoje. Už vėlavimą – kaukš! – vieną kartą per ciferblatą, už skubėjimą – du!.. Šitaip visus valdininkus, visus žurnalistus, visus ministrus ir seimūnus išmušinėtume. Nebebūtų kur laidoti. Liktų ne Lietuva, o dyka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos žemė, kur plonais taisyklingais balseliais – kaip zuikiai – bandytų susiūbauti tarp savęs kalbininkai.

Tą vasarą Vilniuje vyko Dainų šventė. Ji man visus nervus paėdė. Ne ji pati, o šimtus kartų per radiją ir televiziją kartojami žodžiai: „tautiniai rūbai“, „tautiniai rūbai“, „tautiniai rūbai“... Paskui susitikau lietuvių kalbos mokytoją iš provincijos, kuri ten ir šoko, ir dainavo. Sakau:

– Kaip rusiškai „dirbti“?

– Rabotat’.

– O ukrainietiškai? Baltarusiškai?

– Kažkaip ro... ro...

– Robiti!.. Kaip tu vadintum savo apdarą, kuriuo apsivilkusi eini šerti kiaulių ar mėžti mėšlo? Tuos prasčiausius savo lupatus?

– Nežinau.

– Roba.

– Oi!.. – ji užsidengė delnu burną. – Rūbai!.. Būčiau žinojus – nebūčiau taip sakius!..

Tai ji, lietuvių kalbos mokytoja, nebūtų taip sakius, o būdama ne mokytoja? Juk vis tiek sakytų.

Neseniai kalbininkė Danguolė Mikulėnienė pasakojo, kad, važinėdama po Lietuvą, niekur nepamatė iškabos „Vyriški drabužiai“, tik visur – „Vyriški rūbai“. Ir nepamatys. Todėl, kad žodis „rūbai“ keturiomis raidėmis trumpesnis už „drabužiai“. Mažiau iškaboj raidžių – trumpesnė ir pati iškaba. O kuo trumpesnė, tuo ir pigesnė, gal net keliasdešimčia litų. Keliasdešimt litų krautuvininko galvoj yra toks svarus argumentas, kad jo niekuomet nepersvers jokios pãgarbos ir meilės gimtajai kalbai.

Daug žmonių, net jaunų ir pačių jauniausių, norėtų kalbėti švaria ir gražia gimtąja kalba, bet nežino kaip. Užmirškim vidurines. Iš ten išeina beraščiai ir puskalbiai. Tai kur dar? Kur jiems išmokti? Aukštosiose?

Ačiū Vandai Juknaitei, – vieną kartą vos pats nesužinojau!..

Gulėjau ligoninėj, ir atėjo manęs aplankyti tėvas Vaclovas Aliulis su dviem klierikais. Neilgai tepabuvo, bet vieną dalyką pastebėjau: kokia gražia, aiškia, taisyklinga lietuvių kalba tie du klierikai kalbėjo! Likau susimąstęs kaip tamsus Nevėžis: kodėl kunigų seminarijos dar gali išmokyti lietuvių kalbos, o pasaulietinės įstaigos – jau nebe? Kas atsitiko? O paskui taip įsisvajojau, kad iki pat ryto negalėjau užmigti. Visą naktį mačiau akyse vieną ir tą patį nuostabų vaizdą.

...Virš Vilniaus išaušta gražus sekmadienio rytas. Matyti jis ir pro švietimo ministro langą. Žvalus atsikelia ministras, skuba į tualetą, prausiasi, šukuojasi, kvėpinasi, paskui šūkteli žmonai:

– Pačius balčiausius marškinius!..

Jau sėdėdamas mašinoj, smakru parodo vairuotojui:

– Į Jeruzalės kunigų seminariją!

Pasibeldęs į rektoriaus duris, sustoja prie slenksčio, – ir baisu, ir nedrąsu, ir neįprasta. Vos neužmiršta pasakyti: „Garbė Jėzui Kristui!“ Bet pasako, prisiartina prie rektoriaus krėslo, priklaupia ant vieno kelio ir puola bučiuoti rankos:

– Gerbiamiausiasis rektoriau! Duokit nusirašyti lietuvių kalbos mokymo programas!..

Ot būtų ministras! Tikrai protingesnis už visus buvusius...

O dabar – už ką dėkui Vandai Juknaitei. Paskambino, pasakė, kad viena jos studentė rašo darbą iš mano kūrybos, ar negalėčiau priimti?

– Žinai, Vanda, kad niekaip ne! Pats dirbu, sveikata šlubuoja, tai tas, tai anas... Neišeis.

– Žemaitė. Iš Rietavo.

– Iš kur, iš kur?..

– Iš Rietavo.

– Iš Rietavo... Hm. Gal tada lai atvažiuoja?..

Atvažiavo jauna mergina, vardu, rodos, Dainora, neužmiršusi nė vieno savo tarmės žodžio. Nabnuoro, nabjimk, nabijau... Pasikalbėjom žemaitiškai apie mūsų tarmes ir patarmes, apskritai apie kalbą, kad negali³ jos išmokti vien iš „Kalbos praktikos patarimų“. Vieną patarimą daviau ir aš:

– O jūs klausykitės, kaip dėstytojai kalba.

– Dėstytojai? Jie kalba dar prasčiau nei mes!

Papasakojau jai apie tuos du klierikus.

– Kas iš to? – nuliūdo. – Kur mes juos išgirsim?

Tada daviau jai ir antrą patarimą. Nepaprastai protingą:

– Prisikalbink draugę, perlipkit naktį per seminarijos tvorą, atsitūpkit už krūmo ir klausykitės, kaip jie ten kalba...

– Neee... – visa išraudo. – Sugaus...

&

Kažkada seniai susitikau profesorių Aleksą Girdenį. Gatvėj. Rudenį. Kaip visada: ką dirbi? ką rašai?

– Tyrinėsiu, – sako Girdenis, – kurios tarmės atstovų kalbos padargai per tą patį laiko tarpą suformuoja daugiausia kalbos garsų.

– Kas kalba greičiausiai?

– Panašiai.

– Neturi tu ką veikti. Juk ir taip aišku, kad dzūkai.

– Moksle iš anksto niekas neaišku.

– Ar nesi girdėjęs, kaip kalbasi susitikusios dvi dzūkės? Kad mala... Kad mala...

– Aparatai parodys.

Rimtas, protingas žmogus, o tyrinės tokius dalykus, kurie aiškūs ir mažam vaikui. Būčiau lažinęsis iš kepurės, bet jau sakiau, kad susitikom gatvėj, rudenį, ir abudu skubėjom. O kai susitikom vėl, jau buvo pavasaris, abudu sėdėjom prie stalo, ir švietė už lango graži saulė. Girdenis, matyt, visą žiemą rimtai tyrinėjo tuos savo garsus, o aš visą žiemą rimtai bimbinėjau.

– Ir kaip?.. – paklausiau, jau iš anksto pašaipiai prisimerkęs.

– Dabar galiu pasakyti. Greičiausiai už visus kalba... žemaičiai.

Pajutau, kad mano lūpa palengva vėpsta žemyn...

Gerai, kad nesilažinau iš kepurės. Bet Girdenis ir nebūtų ėmęs. Jo kepurė – šešiasdešimt antro numerio, o mano – tik penkiasdešimt aštunto. Ta jo snapuotoji man graužtų pečius, o manoji jam niekaip neužtilptų. O po teisybei – žemaičių girnos nors ir sukasi lėtai, miltai byra smulkesni.

&

Tik aną savaitę nusipirkau naują televizorių, o šiandien vos nepaleidau į jį sunkios peleninės. Suprantu, kad naujasis televizorius niekuo dėtas, bet per senąjį TOKIOS NESĄMONĖS niekada negirdėjau. Visokių – taip, bet tokios – ne. Matyt, tik vakar sugalvojo, o šiandien ir pasakė. Ir sakys kasdien gal metus, ir bus ne vienas sudaužytas televizorius, ir koks tūkstantis lietuvių vien dėl to emigruos į užsienį, nebegalėdami čia daugiau apsikęsti. Nebėra mums vietos nei Tėvynėj, nei gimtojoj kalboj. Tėvynėj darkosi valdančioji kiaulicija, o gimtojoj kalboj – reklamų davėjai.

„Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO.“ Žmogau, kuris sugalvojai šitą žodį, į kokią dvasios ubagystę esi įkritęs, kokiose nežinojimo tamsybėse paskendęs! Nėra ir niekada nebuvo tokio žodžio nei Lietuvos žemėje, nei po jos dangum, nei Didžiajame Lietuvių Kalbos Žodyne! Tik visai apkvaišusioj ar apkvaišintoj sąmonėj gali gimti visokie „priešpieniai“.

Paskui ėmiau pats save raminti: „Nesišakok, nesiardyk šitaip, senas besi, gali jau daug ko ir nebesuprasti...“

– Ką čia suprasti?! – kažkas šaukte šaukė manyje, niekaip negalėdamas nutilti. – Ką čia dar suprasti?!.

Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių. Kas mus apleido tomis žiurkėmis? Su žiurkėmis kovoti beviltiška, visi žino, kovoti reikėtų su jų paleidėjais. Šiuo atveju labai lengva Kalbos inspekcijai išsiaiškinti ir to paleidėjo pavardę, ir tą reklamos agentūrą, kurioje jis taip „plačiai reiškiasi“. Jeigu aš įmesiu kaimynui į miegamąjį prieš savaitę suvažinėtą katę, ar mane baus, išsiaiškinę, kas įmetė? Baus. O jei įmesiu į kalbą pastipusią žiurkę, kurios dvoką paskui uostys tūkstančiai?.. Turėtų bausti. Turėtų bausti Kalbos inspekcija ir jos viršininkas Donatas Smalinskas, kuris ten viršininkauja nuo pat maro metų.

Nusisvajojau visai į pamiškes. O taip niekada nebus, nes to nebus niekada. Čia Lietuva, čia virš kalvų mums žiurkėm lyja ant galvų. Jei nesat dar paralyžiuoti, laisvai sau galit išvažiuoti. Juk tiek pasaulyje šalių, kur daug mažiau tėra kvailių.

Kai praėjo poetinis šišas, ėmiau svarstyti kitaip. Kas tas PRIEŠPIENIS? Ar tik nebus visiems nuo kūdikystės žinomos krekenos? Gal Valstybinei lietuvių kalbos komisijai apsisuko galva ir krekenas ji priskyrė prie mirtiniausių kalbos klaidų? Jei taip – jergutėliau, kas čia bus!.. Krekenavos miestelį teks skubiai pervadinti Priešpieniais, o visus miestelio gyventojus – priešpieniškiais ar priešpieniečiais, – kaip jiems labiau patiks. Bet nemanau, kad patiktų. Perpykę gali atvažiuoti į Vilnių ir sušalusiomis bulvėmis išdaužyti komisijos langus. O reikėtų tai reklamos agentūrai. Visus! Nepaliekant sveikos net orlaidės.

Kodėl tos reklamos agentūros viena už kitą įžūlesnės? Ar jos turi bent vieną kalbininką? Vos ne kas antra lietuviška reklama prasilenkia ne tik su kalbos normomis, bet ir su sveiku protu. „Rūšiuoji – vadinasi, mąstai.“ Nerūšiuoji – nemąstai? Šiukšlių rūšiavimas yra būtina sąlyga mąstymui? Ir čia pat parodo tą savo „mąstytoją“. Sėdi ant grindų klimaksinis storulis ir dulkių siurbliu... valosi dantis. Prisimąstė. (Įtariu, kad šitaip bus įsiamžinęs pats tos reklamos agentūros direktorius.) Tiesa, dabar „mąstai“ ištaisė į „galvoji“.

Ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą – šitaip! Per televiziją, radiją, spaudą, per visus galus ir kanalus.

&

Kai žinai, kad jau nieko nebepadarysi, ar reikia dar ką nors daryti, ar jau tik bejėgiškai nuleisti rankas? Reikia. Pirmiausia – atsisėsti ir pagalvoti: ar taip darai, ar tą darai, ar iš to galo? Ne reklamos labiausiai teršia kalbą. Niekas jų nemėgsta, visus jos tik nervina, todėl ir nėra pačios paveikiausios. Stebina kitkas. Kaip solidžias firmas, įstaigas, įmones tenkina tokios kiaušingalviškos reklamos? Po šito jų prestižas juk ne kyla, o smunka! Aš nebenoriu nieko pirkti „Iki“ parduotuvėse, nes man kasdien bado akis jų baisi reklama: „Mes visi mylim maistą.“ Kas tie „mes“? „Iki“ parduotuvių tinklo darbuotojai?..

Lietuviai negali „mylėti“ maisto. Niekaip! Gali rusas, jis myli ir moterį, ir Tėvynę, ir uošvės blynus. Net savo guminius batus yra mylinčių. Lietuvis maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“. Nesu kiemo šuo, kad „mylėčiau“ viską, kas ėdama.

Reklamos per televiziją tiesiog siautėja. Prekybininkai kartu su vaistininkų mafija ten daro ką nori. Nejaugi į prekybą sulindo pati nekultūringiausia visuomenės dalis? Tamsiausi, neraštingiausi, akiplėšiškiausi? Kodėl gimtoji kalba turi nuo jų kentėti? Reklama su didžiausiomis kalbos klaidomis neturėtų pasirodyti televizijose. Pirma tegu ištaiso, nes tai nėra problema, dėl kurios visiems nusvirtų rankos.

Oi, prisiminiau!.. Visai neseniai net Delfi.lt „suskėlė“: „Maksimaliausio moliūgo konkursas.“ Ačiū Dievui, labai greit ištaisė į „didžiausio“.

Gyvenau, gyvenau, gyvendamas pasenau, bet vieno dalyko, matyt, taip ir liksiu nesupratęs: kaip Lietuvoje į pareigas, kurioms reikia bent kokios kalbinės kultūros, patenka šitie „maksimaliausi moliūgai“? Ar kitokių jau ir nebeliko? Jau visai nebėra iš ko rinktis?

&

Yra žodžių, kurie, išsprūdę iš kieno nors lūpų, tuoj pat, kaip Sosnovskio barštis, pasiunta augti, plisti, keroti, goždami šalia kitus, kol – nori verk, nori dainuok – pasidaro nebeišnaikinami. Kartais net galima atsekti, kas ir kur juos pasėjo. Rusai paliko mums kad su bendratimi ir sekančioj lipsit. Gal nepaliko, gal patys pasikandom ir dabar lakstom visur su tuo kaulu dantyse, manydami, kad gražu ir skoninga. Pirmą kartą „sekančioj lipsit“ išgirdau tik 1972 metais Vilniaus troleibuse. Išlipęs drožiau tolyn svarstydamas, kas čia man taip nepatiko. Žemaičiai per amžius „sekančioj“ nelaipiojo, todėl tas žodis man rėžė ausį. Ne tik žemaičiui, jokiam lietuviui neįmanomas pasakymas: „Aš seku pirma tavęs.“ O pasirodo – įmanomas, ir jau kone pusšimtį metų lietuvis „seka“ pirma ko nors. Ir „seks“ dabar karta po kartos, kol „priseks“ nežinau ką.

Šitokios klaidos kuša gramatikoje ir leksikoje kaip utėlės plaukuose. Bet yra klaidų-neklaidų, kurios ne vienam jau baigia paėsti protą. Ypač tiems, kurie sėdi aukštai valdžioje, todėl tuo savo proteliu privalėtų rūpintis kasdien. Žinau du kirminus, jau giliai įsigraužusius kone į visų valdininkų, seimūnų ir ministrų galvas. (Ir į pačių mažųjų valdininkėlių.) Tai pakankamai ir šiandien dienai bei šiai dienai.

Kalboje svarbu ne vien tai, kas pasakyta. Ne mažiau svarbu, kas, kur ir kada pasakė. Kieme viena bobutė sakė kitai:

– Aš, ponička, vakare visuomet užsitraukau firankas.

Galime būti ramūs: nei „ponička“, nei „firankos“ niekuomet nebegrįš į kalbą. Todėl, kad buvo pasakyta bobutės, todėl – kad kieme.

Tai buvo tais metais, kai mūsų mokytojai, išblyškę nuo neprivalgymo, ruošėsi skelbti visuotinį streiką. Klausiausi radijo. Aukšta valdininkė Šalaševičiūtė (ji ir dabar, rodos, ne žema) mokytojus „gynė“:

– Mūsų mokytojai iš tikrųjų uždirba pakankamai mažai!..

Netvirtinu, kad ji pirmoji paleido šį „perlą“, – iš jos aš tik pirmąkart išgirdau. O paskui prapliupo kiti:

– Savaitgalį Lietuvos keliuose įvyko pakankamai daug avarijų...

– Vidurines baigia pakankamai neraštingi abiturientai...

– Maisto produktuose randame pakankamai daug kenksmingų medžiagų...

Būtumėt kiemo bobutė, ponia Šalaševičiūte, niekas čia jūsų pavardės neminėtų.

O Irena Degutienė buvo pasikandusi „šiandien dienai“. Taip ir pradėdavo Seimo posėdį:

– Šiandien dienai savo darbotvarkėje turime...

Kol suspėjau sugalvoti, kaip vienas šaukštas Degutienės gali sugadinti visą Seimą, liovėsi taip sakyti. Nebesako ir dabar. Bene vienintelė.

&

– Atsimink, vaikeli: Žodis sukūrė Lietuvą!

– Vau!

– Ir tai yra stebuklas!

– Nenormalus kažkoks tas jūsų stebuklas...

&

Dalykai, kurių negalime įvardyti žodžiais, baugina. Tačiau ir tarp žodžių, kurių prasmės nesuprantam, jaučiamės nejaukiai. Kaip svečiuose, kur nėra nė vieno pažįstamo. Tik savo gimtojoj kalboj pasijuntam kaip namie, čia šilta ir gera, čia katinas trinasi į koją. O visokie ten tarptautiniai žodžiai, mokslo terminai, vaistų pavadinimai, – velnias žino, kas jie tokie! Įsileisti ar neįsileisti kaip kokius valkatas, pasibeldusius į duris? Maža kas šlaistosi po svietą!..

Stovim (kartais sėdim), šnekamės draugiškai, o visuomet atsiras vienas, norintis pasirodyti pats protingiausias. Tai jis pasakys kokią visų užmirštą nereikšmingą datą, tai įvels beveik nebevartojamą literatūros terminą ar negirdėtą tarptautinį žodį. Tokiais atvejais Vytautas Skripka nutaisydavo patį protingiausią savo veidą ir įremdavo į „mokslinčių“ akis:

– O kaip tu žiūri į repunzijas Bložės kūryboje?

– Nuuu... Naaa... Žiūrint kur, žiūrint kaip jos pavartotos...

Ir visi kiti ima linksėti galvomis: teisingai, teisingai! Žiūrint kur, žiūrint kaip... Nepatogu tokioj kompanijoj pasirodyti paskutiniu „ablium“, nežinančiu net, kas yra repunzija poezijoj... Parėję namo, visi griebiasi žodynų.

Tas žodis man iškart pasirodė įtartinas. Labai jau panašus į reptiliją, repeticiją, hortenziją. Kažkoks „išvestinis“ skambėjimas. Nutylėjau. Bet ieškojau!.. Net Kazio Borutos tarptautinių žodžių žodyne! Jeigu jau ir ten nėra...

Su ta savo „repunzija“ Skripka terorizavo mus gal pusmetį, kol pagaliau pats išsidavė:

– Užeinam pas Šabaniauskienę, padarysim po kokią repunziją.

Kad tave kur galas, Smuike tu!

&

Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.

Nuo mokyklos suolo įkalta: sinonimai – tai žodžiai, rašomi skirtingai, bet reiškiantys tą patį. Jei sakinyje vieną tokį žodį pakeisi kitu, sakinio prasmė nepasikeis. Šita sinonimų ypatybe džiaugiasi visi vidurinių mokyklų ir gimnazijų poetai. Jei tau „gražu“ neskambiai rimuojasi, pakeisk jį į „puiku“ ir rimuok toliau nors užsimerkęs: puiku–pulku–laiku–vaikų... (Bėda tiktai ta, kad šiais laikais niekam nebereikia nei tobulų rimų, nei tobulos poezijos. Visus tenkina pusiau įvaldytas verlibras ir vos ne beprasmiška atsitiktinių žodžių vėmalynė. Jei kada užeitų noras visai dienai susigadinti nuotaiką, atsiversčiau kokio jauno poeto knygelę, perskaityčiau puslapį – ir susierzinimas man iki vakaro garantuotas. Bet nesu toks durnas, kad būčiau protingas, – nei aš skaitysiu, nei aš erzinsiuosi.)

Kad vieną sinonimą galima pakeisti kitu – reikėjo pasakyti Jonui Strielkūnui. Būtų pasižiūrėjęs kaip į paskutinį beraštį.

Atsimenat Salomėją?

Apie trečią brolį Joną –

Koks jis raitelis puikus...

O dabar pakeiskit „puikus“ į „gražus“. Kas išėjo? Nei šis, nei tas išėjo, daugiau nieko. Prasmė pasikeitė.

Ir prozoj tas pat. Nepakeisi vieno žodžio kitu. Bandai, braukai, kol vėl įrašai tą, kurį patį pirmąjį išbraukei. Žodis tartum įsimūrija į sakinį. Vidurinėj nugirsta sinonimų taisyklė čia negalioja, – į išlupto vieno sinonimo vietą kitas atgal nebelenda, ką jau kalbėti apie žodžius – ne sinonimus. Bandai ir bandai, nors puikiausiai žinai: nėra sakinyje nei geresnių, nei blogesnių žodžių, yra tik tas vienintelis. Bet vis tiek dėkui sinonimams. Jie kaip tas žemas krėsliukas trumpam prisėsti. Prisėdi ir pailsi, nes iš šimto galimų žodžių bereikia rinktis tiktai du ar tris.

&

Ne man vienam televizija yra paėdusi gyvenimą. Sako, nenori – nežiūrėk, o kaip nežiūrėsi, kad rodo krepšinį?

Kai atsidarė lietuviškas „Sporto“ kanalas, apsidžiaugęs nusprendžiau: viskas, metu rašęs. Užtenka, nusipelniau gyventi geriau, sėdžiu per dienas prie televizoriaus ir žiūriu, kaip Kleiza grumiasi po lenta su juodaodžiu, didumo kaip trijų durų spinta su antresolėmis, o Kalnietis praneria pro keturis ir įmeta į krepšį. Štai kaip aš dabar gyvensiu!

Pagyvensi tu...

Iš pat pradžių „Sporto“ kanale pradėjo „reikštis“ net du energingi, gerklingi komentatoriai, abu metaliniais, nemoduliuotais balsais, nusprendę „duoti forų“ tam Linui Kunigėliui ir parodyti, kaip iš tikrųjų reikia „kietai“ komentuoti krepšinį. Dėl tų balsų – ką padarysi, kokius Dievas davė, tokius ir turi, – šiais laikais, jeigu nesi šveplas ar neturi kitokių kalbos defektų, televizijoje darbo negausi. Bet lietuviškai, vyrai, vis dėlto reikia mokėti! Kalba – ir jūsų duona, ir sviestas ant jos. Dėl mažų kalbos riktų niekas nieko nesako, kam nepasitaikytų, beriant žodžius kaip iš kulkosvaidžio?

– Tikslus metimas!

– Pocius meta tiksliai!

– Pirmoji bauda tiksli!

– Tikslus šūvis iš tritaškio zonos!..

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. O aš dėl kalbos dalykų – visai ne akmuo. Minkštas molis: baksteli pirštu – ir lieka duobutė. Jau po pusmečio, kumščius sugniaužęs, pradėjau rėkti atgal:

– Durniau!.. Ne tikslus, o taiklus!.. Šitie žodžiai nėra sinonimai!..

Širdis sakė, kad nėra, kad nebuvo, kad negali būti. O gal yra, kad žmonės taip sako? Kur nors apie Biržus, Kybartus, Didžiasalį. Einu pasiimti Didžiojo Žodyno.

Kaip tad! Penktoji žodžio tikslus reikšmė, taiklus. Bet pateiktas tik vienas pavyzdys, ir tas pats – ne iš gyvosios kalbos: „Tikslus šūvis BŽ91“.

BŽ tai BŽ. BŽ – „J. Baronas. Rusų lietuvių žodynas. Antras naujai parašytas kirčiuotas leidimas. Kaunas 1933.“ Tai dėl ko aš čia putoju? Dėl to, kad daugiau niekur tikslus nėra nei sakytas, nei rašytas, dėl to, kad rusas gali sakyti ir točnyj vystrel, ir metkij vystrel, o lietuvis negali. Mūsų žodynininkai tą „Tikslus šūvis BŽ91“ tik nurašinėjo iš vieno žodyno į kitą, per daug nesukdami sau galvos.

– Daina Gudzinevičiūtė – tiksliausia Lietuvos šaulė!..

– Mano laikrodis eina taikliai!..

Eina tai eina. Gaila, kad ne į tą pusę.

&

Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj – jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai.

Nebūčiau tada kaktos raukęs, ieškodamas tinkamiausio – nebūčiau ir nukentėjęs. Anais metais buvau lūžęs stuburą. Jau vaikščiojau, bet dar sunkiai. Labai priveikė tas važinėjimas troleibusu į polikliniką. Didžiausioj skardinėj dėžėj, prikimštoj žmonių, – per visą miestą. O skauda, kai ta dėžė kresteli! Prakeikiau tyčia paliktą akmenų grindinį prie Arsenalo. Paskutiniausiais žodžiais!..

Čia būtų ne Vilnius, jeigu tau, senam ir ligotam, užleistų kas vietą sėstis. Tą kartą troleibusas net nebuvo sausakimšas, beveik visi keleiviai sėdėjo. Kai aš su savo dviem lazdomis įsibraklinau per priekines duris, atsirėmiau žvilgsniu į bobą, sėdinčią ant išilginio suolelio už vairuotojo kabinos. Paprastai ant jo sutelpa trys, o šįkart ji viena pati vos tilpo. Išsidrėbusi per vidurį, dar ir du purvinus turginius krepšius užsikėlė iš abiejų šonų. Tikėdamasis užuojautos ir supratimo, į ją visą laiką ir žiūrėjau. Boba kaip troba, gal ne vieną vyrelį yra lovoj nugulusi.

Kai važiavom per tą Arsenalo „vibratorių“, man iš akių net juodos kibirkštys pasipylė. Tada nebeištvėriau:

– Ponia, gal jūs atsisėstumėt kaip nors... ne taip?

– O kaip ne taip aš tau sėdžiu?

– Kad jūs ne sėdit, o... o...

Pradėjau raukyti kaktą, ieškodamas tinkamo žodžio. Žemaitiškai iškart būčiau pasakęs „plerpsot“. O dabar „vibratoriaus“ sukratytos smegenys niekaip negalėjo rasti. Pagaliau radau:

– ...o telkšot!

Ir dabar tebesu įsitikinęs, kad šitas žodis buvo pats tinkamiausias. Bet – vajergau! – kas prasidėjo!.. Pirmiausia, kaip viename žmoguje gali tilpti tiek daug spigaus ir šaižaus balso? Antriausia, kodėl aš, praėjęs sovietų kariuomenę, statybas ir statybininkų bendrabučius, teturiu tokį skurdų rusiškų keiksmažodžių fondą? Stovėjau priešais ir jaučiau, kaip tas fondas čia pat pilnėja...

Išlipau aš vis dėlto prie poliklinikos. Tik ne prie tos, kur Antakalnio gale, o prie tos, kur viduryje. Ir buvau net šiek tiek patenkintas, kad radau labai tinkamą žodį sėdėjimui nusakyti. O šiaip... Kur jau ten labai patenkintas būsi.

&

Lengva ir malonu bendrauti su žmogumi, kuris turi humoro jausmą. Iš kur žmonės jį gauna? Ar jis – likimo dovana, ar visi gimstam su juo, tik paskui kai kurie netenkam? Gal jis pats vėliau mus palieka, pamatęs, kad ne ten pataikė? Tie paliktieji vaikšto tarp mūsų, susiraukę kaip naginių galai, ir, susitikęs su tokiu, niekuomet nežinai, kaip elgtis. Net jų žvilgsnis į pasaulį savotiškas: lyg visi būtų jiems skolingi po du šimtus litų, kuriuos užpernai pasiskolino ir ligi šiol neatiduoda. Pastebėjau, kad jie neturi nė kalbos jausmo. Apie poeziją nekalbu:

– Normalus žmogus eilių nerašo! – ir kaip su kirviu.

Rašte jie nepripažįsta daugtaškių, kalboje – nutylėjimų. Kiekvienas žodis jiems gali turėti tik vieną prasmę.

Ai, kaip lengva buvo bendrauti su Albertu Rosinu!..

Visi trys – Girdenis, Rosinas ir aš – pradėjom kaip literatai ir susipažinom kaip literatai, – Papilėje ar Kuršėnuose vyko Žemaitijos zonos Jaunųjų literatų konkursas. Visi trys laimėjom pirmąsias vietas. Daug vėliau pastebėjau, kad iš gerų literatų išeina patys gerieji kalbininkai, o atvirkščiai kažkodėl nebūna.

Girdenis su Rosinu universitete pasuko į kalbą, o aš niekur nepasukau, mane pasuko. Vis dėlto ketveri su viršum metų sovietų kariuomenėj – ne braškės su plakta grietinėle. Kai po keturiolikos metų vėl pasimatėm Vilniuje, – apsidžiaugiau baisiausiai!.. Lyg būčiau du dvasios pusbrolius susitikęs. Abudu ne ką ir pasikeitę. Girdenio akinių stiklai vis taip pat moksliškai blizga, o Rosino humoras vis toks pat pritinkamai šiltas.

Anais metais ir tarp kalbininkų, ir net tarp studentų buvo kilęs ginčas. Kaip sakyti? Profiliuojanti disciplina ar profilinė disciplina? Iki tol visi sakė profiliuojanti – ir niekam neužkliuvo, tai kam čia dabar ta profilinė? Argumentai už ir prieš, kaip visada, pasiskirstė vienodai. Bet pasirodė nedidelis Rosino straipsnelis, rodos, „Gimtojoj kalboj“, – ir nugriaudėjo toks juokas, kad net aš, stovintis toliausiai nuo mokslo, jį girdėjau. Per daug neagituodamas nei už, nei prieš, Rosinas tiktai pasiūlė suvienodinti ir kitų panašių žodžių vartojimą. Jei jau sakom profiliuojanti disciplina, sakykim ir viduriuojanti mokykla, ir Viduriuojanti Azija... Per minutę visiems tapo aišku, kaip sakyti, o kaip ne. Ak, Albertai! Kad tu ir dabar galėtum šitaip išsityčioti iš daugybės spaudoj ir televizijoj pasikąstų žodžių!..

Žemaitį, ilgiau nekalbėjusį savo tarme, apima depresija. Todėl, susitikę mieste, būtinai eidavom „pasirokoutė žemaitėška“. Dažniausiai pas Girdenį. Užeidavau aš ten ir vienas, ir kiekvienas užėjimas baigdavosi tuo pačiu: susisėsdavom su jo mamate greta ant sofos ir užtraukdavom jos mylimą „Jūzupą Jūzupėlį“:

Pamatyčiau ir pažinčiau,

Kas ateina keleliu,

Su geltonais kamašėliais

Ir su pilku švarkeliu...

Kai tą sekmadienį vėl ten užėjau, prie stalo besėdįs Rosinas. Ir butelys baltos bestovįs ant stalo, jau iki pusės „nusirokuotas“. Supratau, kad Albertas ir bus jį atsinešęs. O kompanija buvom tokia žemaitiška, kad žemaitiškesnės ir būti negali: du žemaičiai kalbininkai ir aš, nors nė joks ne kalbininkas, bet iš visų pasaulio kalbų tik žemaitiškai ir temokantis. Arba kitaip: du žemaičiai dounininkai ir Albertas – dūnininkas nuo Šaukėnų. Pusvalandį „pasirokavus“, butelys kategoriškai atsisakė pilti. Atsistojau nuo stalo, nuėjau į virtuvę ir paprašiau Girdenienės krepšio, – maisto parduotuvė tame pačiame name. Jau įsikibęs į buto durų rankeną, dar perklausiau:

– Tai ką paimti?

– Paimk vyna, – išgirdau Rosino balsą.

Lipau laiptais žemyn nesuprasdamas, ko Rosinas užsinorėjo to vyno, jeigu prieš tai gėrėm degtinę? Rytoj tik skaudės galvas, daugiau nieko. Parėjęs sustačiau ant stalo tris rūgščiausio „Rislingo“ butelius. Kitokio nebuvo. Albertas išraudo:

– Kū čia parnešei kaip pymū!..

– Ko sakei – to ir parnešiau.

– Aš sakiau – vyna!

– Aš i parnešiau vyna!

Įsikišo Girdenis:

– Tavo tarmėj, Albertai, nėra skirtumo tarp „vienas“ ir „vynas“.

– Kaip tau nėr, jeigu yr!

– O kaip tau yr, jeigu nėr!.. – ir susiginčijo.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad trys žemaičiai gali tarp savęs nesusikalbėti. Neišgėrėm tada mes to rūgštalo, ir nepadainavau dainos su senąja Girdeniene.

&

Išgirdęs naują žodį per radiją ar televiziją, beveik neklysdamas gali pasakyti, kieno galvoje tas žodis atsirado pirmiausia – paprasto žmogaus ar valdininko. Valdininkai turi savo kalbą, kasdien ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Dalykas tas, kad jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip eiti, važiuoti, skristi, juos turi atstoti vienas vatinis žodis vykti: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais.“ Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?! Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi!

„Dirbti“ – vienas iš pačių netinkamiausių žodžių. Per trumpas. Per aiškus. Reikia sakyti: „atlikti darbus“, „vykdyti darbus“.

Iš tribūnos:

– Balandžio mėnesį atlikome teritorijos švarinimo darbus.

Kokius darbus, pusgalviai! Išėjo į kiemą kontoros bobos, pamojavo šluotomis palei slenkstį – ir visi tavo darbai... Bet iš tribūnos taip nepasakysi. Kiekvienas valdininkas, į ją įlipęs, staiga užmiršta motinos kalbą ir pereina į kažkokį čiulbesį: visi garsai – lyg ir artikuliuoti, o prasmės nėra. Bet vis tiek valdininkas!.. Lietuvos!.. Jų dešimtys tūkstančių, ir visi jie mus valdo. Valdykit, pasiuskit, būkit tais valdininkais, o ne paprastais tarnautojais, bet nors gimtosios kalbos taip nedarkykit ir iš jos nesityčiokit!

Dabar pats naujausias vatinis jų „perlas“ – sveikatinimas. Net pats sveikatos ministras, šiaip jau išprusęs žmogus, galintis iš atminties deklamuoti Justiną Marcinkevičių, kad sveikatina visus, kad sveikatina!..

Ir pats sukau galvą, ir kitų klausinėjau, kas tas sveikatinimas. Niekas negalėjo pasakyti, ką jis reiškia. Bet juk ką nors reiškia, jeigu į jį kišami milijonai! Ir bus kišami kaip į kiaurą maišą, – kas paskui patikrins, davė jie kokios naudos ar ne? Sumažės mirtingumas? Dėl to sveikatinimo ar dėl ko kito?.. Gal kada prokurorai ir išaiškins. Pats žodis, reikia manyti, valdininkų kalboje išliks, tiktai įgis kitą prasmę. Jis reikš naują gydymo būdą. Tokį tarpinį: tarp kasymo ir kutenimo.

&

Nei valdininkai, nei politikai nesupranta, kad žodis ne paslepia, o išduoda. Protingos mintys nebūna daugiažodės. Protingiausiam iš mums žinomų žmonių, Einšteinui, nereikėjo net žodžių, užteko trijų raidžių, kas ir iškalta jo antkapyje.

Vis dėlto valdininkija nėra tokia kvaila, kad pati nesuprastų savo kvailumo. Todėl svarbiausias jos rūpestis – ne kaip pasidaryti protingesnei, o kaip tą savo kvailumą paslėpti. Todėl ji tokia imli tarptautiniams žodžiams ir visokiausiems naujadarams, imlesnė net už akademinį jaunimą. Norėdamas gali jai įsiūlyti net Vytauto Skripkos „repunziją“. Praris kaip kažką. Tai kas, kad tas žodis nieko nereiškia, užtat kaip „moksliškai“ skamba! Prigalvos jam kokių tik nori reikšmių, gal net patys save ims vadinti „repunzoriais“. Juk skamba išdidžiai! Beveik kaip revizorius, auditorius ar inspektorius. „Dabar kalbės mūsų departamento vyriausiasis repunzorius Aras Gaidys!..“ Nepalyginsi! O lyginti reikia: protingą – su kvailiu, liežuvmalį – su tyliai dirbančiu ir padirbančiu.

„Liežuvmalį“ pats ką tik dabar sugalvojau, bet širdis sako, kad valdininkams jo neįsiūlysi. Nė už ką.

&

Dievas nedavė man ramaus filosofiško proto, tiktai tokį labai jau šiaip sau. Ir dar prie tinginio. Kai aš, emocijų pagautas, staiga nusprendžiu ko nors imtis, griebtis, stvertis, jis nepakelia aukštyn savo įspėjančio piršto, tik abejingai numoja ranka: „Dirbk kaip išmanai. Juk vis tiek manęs neklausysi...“ Ir neklausau. Ir dirbu. Ir prisidirbu.

Kai aš apie tai pasisakiau senam protingam žmogui, jis man patarė:

– O tu apie savo planus pasipasakok pats sau. Garsiai.

– Ir kas bus?

– Gerai bus. Pasakytas žodis atšaldo protą.

– Ir tegu visi pagalvoja, kad durnas!.. Jau pats su savim kalba!..

– Tada nors krutink lūpas, išleisk žodžius į orą.

Tą patarimą įsidėjau į galvą. Iš principo jis man pasirodė geras, bet tiktai iš principo. Kažkodėl nedrąsu buvo net pabandyti. Geriau aš juos užrašysiu. Gal ne taip juokingai atrodys. Bet kad juokingai! Ir dar kaip juokingai!.. Tokios lėkštos mintelės, tokie skysti būsimų darbų planeliai! Pro visus taip ir prasišviečia mano paties tuštybė. Nusprendžiau: nė velnio! Darysiu, klysiu, trinsiu sumuštus gumbus ir vėl darysiu iš naujo. Neduota žmogui neklysti. Jau buvo tokių, kurie neklysdami vedė mus į laimę. Bėda ta, kad ne vedė, o varė, įrėmę į nugaras šautuvus. Štai dabar ir trypiam vietoj, nebežinodami, ką daryti toliau: ar patiems eiti, ar laukti, kol vėl kas nors bakstels į tarpumentę. Varomas nesuklysi, klysi ir klupsi savo noru eidamas. Bet kad baisu! Kad nesi taip įpratęs!..

Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius.

&

Esu juokavęs, kad gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, – kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.

Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.

&

Kažkada buvom kaimynai su poetu Vincu Giedra. Iki penkerių metų augo Viekšniuose, jo tėvas buvo garsus Žemaitijos puodžius, bet paskui išsikėlė į Dzūkiją, gal ten molis geresnis? Gražus man vardas – Viekšniai. Ten kuršių žemė. Gal, sakau, žemaičiai, atjoję į svečius pas kuršius, ten ilgai viešėdavo po vinkšnomis?.. Kartais Giedra užeidavo pas mane:

– Pasėrokoukiav žemaitėška.

Pirmąjį kartą taip ir pagalvojau: „Ką tu gali rokuotis, penkerių metų išvažiavęs iš Žemaitijos? Vieną kitą žodį gal ir atsimeni...“ O kai pravėrė burną – išgirdau puikiausią Viekšnių tarmę! Kaipgi tu, toks mažas, sugebėjai ją visą suimti galvon ir per tiek dešimtmečių neužmiršti? Įsiklausiau į priegaides – gal tos bus pasikeitusios? Kur tau! Visos keturiolika žemaitiškų priegaidžių skamba taip, lyg aš jas girdėčiau Viekšnių gatvėje kur nors prie senosios vaistinės.

Visada su pašaipa žiūrėjau į tuos, kurie, pagyvenę keletą metų dideliame mieste, sako: „Žinai, aš jau ir užmiršau žemaitiškai...“ Dabar į juos žiūrėsiu dar ir su panieka.

Ir Alfredas Bumblauskas, ir Juozas Erlickas iš to paties viešių miestelio po vinkšnomis. Tarmių metais Bumblauskas net iš televizoriaus prakalbo žemaitiškai, o Erlickas – kažkodėl niekada nė bū. Bet gal tik vienas aš niekada negirdėjau? Tada persiprašau.

&

Ir aš pažinojau poetą Vidą Marcinkevičių. Ramus, tykus jaunas žmogus. Labai tvarkingas. Labai tvarkingai mokėjo nešioti savo vienintelį kostiumą, nors gyveno kaip tas caro kareivis: „Močiut, gal duotumėt atsigerti, nes taip norisi valgyti, kad ir pernakvot nėra kur.“ Ir visuomet su kaklaraiščiu. Tai ne mes iš to paties būrio, sutartinai nekenčiantys šitos mirties kilpos ant sprando. Buvo išmestas iš universiteto. Tada jų daug išmėtė, visą pundą dabar visiems žinomų rašytojų ir poetų. Negrįžo į savo gimtąjį kraštą, nes gimtasis kraštas jo anei kiek ir nelaukė. Kabinosi į Vilniaus akmenis kaip žolė, tyliai ir atkakliai, ir vis rašė eilėraščius, vildamasis, kad gal ir jis išleis knygelę. Nesulaukė. Neišleido. Nusižudė. Nežinau, kodėl Rimantas Šavelis – pats iš to būrio – taip nejautriai, lyg kirvio kotu, aprašė jį savo nuodingų dujų romane.

Vidas turėjo šikšnosparnio klausą žodžiui. Daugiau tokių nebesutikau.

Centriniame pašte buvo kampinė patalpa, kur galėjai nemokamai skaityti visą tos dienos spaudą. Laikraščiai, pritvirtinti prie lazdų, atrodė kaip pilkos vėliavos, tik labai trumpais kotais. Su tokia vėliava rankose Vidas dažnai ten ir sėdėdavo. Visą dieną, kuri alkanai begalinė, kai neturi kur eiti.

– Einam, Vidai, į rašytnamį, išgersim po puoduką kavos.

– Kavuką puodõs... – vos šypteli Vidas, jis moka šyptelėti kaip Mona Liza. Vos vos.

Antrą kartą šitaip šypteli, kai mes jau laikom rankose po taurelę, būtinai prie tos kavos priklausančią, – plikos kavos gėrėjai ten likdavo nesuprasti:

– Aš geriu, tu geri, mes abudu geri.

Mes ir buvom geri, tik to nežinojom.

Po didžiaisiais rašytnamio laiptais buvo ir tebėra „kampelis, širdžiai brangus“. Tada jis dar nesivadino nei „Suokalbiu“, nei „Trečiu broliu“, o buvo tiesiog Bùfetas. Ten galėjai sutikti Paulių Širvį, draugiškiausią žmogų, tik nereikėjo jam girdint deklamuoti šitų eilučių:

Už Bufeto pateka saulė,

Už Bufeto leidžias toli,

Už Bufeto mūsų pasaulis,

Už Bufeto mūsų šalis.

Už Bufeto ašarą plovėm,

Už Bufeto griovėm stabus,

Už Bufeto buvom senovėj

Ir būsim, kol Bufetas bus!..

Dažnokai ir plovėm, ir griovėm, ir kumščiais sau į krūtines bildinom, o ką?.. Ten bailių nebūdavo, – vieni drąsuoliai.

Du kartus per mėnesį ten dėdavosi keisti dalykai. Brolių literatų ir jaunų žurnalistų – kaip pritutinta. Kitomis dienomis – normaliai. Iš pradžių maniau, kad čia mėnulio fazių įtaka, bet priežastis pasirodė besanti pati banaliausia – tomis dienomis redakcijos mokėjo atlyginimus. Negerai, kai nebelieka nei paslapties, nei jokios mistikos. Nusivili ir prisijungi prie kitų nusivylusiųjų.

Kai tą kartą įėjom, sustojom prie durų su savo „kavukais puodos“ rankose, ieškojom akimis, gal bus kur neužsėstas staliuko kampas, gal bent neužtūpta palangė? Viskas atrodė kaip po didelio mūšio: išvargę, svirduliuojantys karžygiai, buvo jau ir paguldžiusių jaunas galvas ant stalų paviršiaus. Vidas grįžtelėjo į mane ir vėl šyptelėjo kaip Mona Liza:

– Šalis, kur miega kampuos didvyriai...

&

Kam aš čia rašinėju tokius niekus, – nei čia gilios mintys, nei čia būto prisiminimai. Pats nežinau. Ar tik nebus šitoj vietoj įsimaišiusi baimė: užsirašyk, kas atėjo į galvą, nes rytoj neprisiminsi, ką vakar buvai prisiminęs... Gal ir taip. Ilgai gyvenant pavargsta atmintis, juk tiek į ją visko prikimšta! Tai ji nenori įsileisti naujų prisiminimų, sakydama, kad nebėra vietos, tai pati neatsimena, kur ką nukišusi. Žinai, kad buvo, o kai reikia – ir nėr. Vladas Šimkus rašė: „Mąstyti reikia kiparisais arba akmenimis krante.“ Kiparisais? Senas būdamas?.. Džiaukis, jei dar šį tą išmąstai žvirbliais tuose kiparisuose.

O gal viskas dėl to, kad skauda širdį? Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prisispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.

* Šeimininke, duok atsigerti!.. Lašinių yra?.. (Rus.)

** Naminės yra?..

*** Draugas majore!.. Draugas majore!..

**** Tuoj aš jiems išeisiu!..

***** Laba diena... (Vok.)

****** Labai ačiū. (Vok.)

Linor Goralik (gimė 1975 m. Dniepropetrovske, Ukrainoje) – poetė, prozininkė, žurnalistė. Nuo 1989-ųjų gyveno Izraelyje. 1991–1994 m. Beer Ševoje, Ben Guriono universitete studijavo kompiuteriją. Nuo 2000-ųjų gyvena ir dirba Maskvoje. Išleido poezijos, prozos, komiksų knygų. Bendradarbiauja spaudoje, surengė keletą personalinių parodų. Apdovanota „Triumfo" premija už poeziją (2003) ir „Portalo" premija už trumposios prozos ir eilėraščių rinkinį „M1 sektoriaus gyventojų tautosaka" (2012). Linor Goralik Vilniuje 2013-ųjų liepą dėstė Vasaros literatūros seminaruose.

Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius

*

Keliauja siela, supasi
ir atsidūsta eidama:
„Ak, tuoj užmušiu ir nuknisiu,
ir užsigeisiu, – jau geidžiu! –
juk siela aš gyva.

Diena dienon, iš baimės kvapą vos atgaudama
einu einu, aš siela paklusni, aš dar gyva,
jau tirpsta man kojelės,
kad tik aš nepargriūčiau (netyčia žengus dešinėn),
kad tik aš nepargriūčiau (netyčia žengusi kairėn) –
kad tik aš nepamesčiau nurodyto takelio
nuo namo lig metro,
nuo namo lig metro
pro šaltus tamsius kiemus.

Aš leisgyvė esu – ogi lentutė supas,
pamiršti negaliu, kad baigiasi lentos galiukas, –
ir aš – vis tiek! – aš greit parkrisiu.

Tuomet verčiau užmušiu ir nuknisiu,
išsiųsiu šulinius į Puatu,
ir Ukrainą alinsiu badu.

Manęs jau neišgąsdins pragaras."

*

Po valandėlės siela padeda pieštuką ir užsimano gerti,
uždegti šviesą prašo kūną, kad jai netektų tamsoje blaškytis,
paprašo leist numigti, bet nemiega, į skendą žvelgia vandeny,
į savo atspindį artėjančios tamsos žiede.

Po valandų dviejų siela pabaigia suskaityti vardus,
ir ištaria: „Na na",
atverti langą prašo kūną,
o kūnas šnabžda: „Na...",
tačiau negirdi siela, – kelias, padeda pieštuką,
apsiauna batelius ir ima krepšį šovinukų,
prie stalo artinasi. Laukia vakarienė.
O kūnas tylutėliai stovi viršum jos, kol šioji plaunasi rankas
ir į kepurę renka lapelius, pamiršta ženklus,
simbolius, pieštuką, lempą, sūnus, žmonas.

Po valandų trijų siela pabaigia gerti kraują, užkanda kūnu,
apsivelka paltuką ir eina link slenkstelio,
kur jiedu, pagaliau, su kūnu skirias,
nerangiai sėsteli
prieš kelią.

Dar sėdi kūnas, o ji jau prie vartelių, pačiam gale takelio.

*

Tamsiai mėlynas tampa žydras.
Blyškus prasimuša ir lėtai lydosi iki baltumo.
Žalias, dar birželį tapęs geltonas,
dabar tampa rudas,
bloškia šviesiai violetinę
ant juodų,
metalinių.
Blyškus pelenis išspjauna raudoną.
Du dėmėtieji apžiūrinėja neaprėpiamai geltoną.
Mikliai vieną dviem, kad besvoris, pieninis
sumištų su skaisčiu raudoniu
ir visa taptų kiek ryškiau,
ypač – žalia ir žydra.

Kaip viskas buvo paprasta, kai raudonieji vaikėsi baltuosius,
žalieji – ruduosius.

Blyškus pelenis dar įsižiūri
į nesuvokiamai žydrą
raudonomis nuo skausmo ir nemigos –
staiga išnyra sidabrinis
akinamam pasiutusiam gausme
arba auksinis
spindinčiame sparnų šnarėjime.
Du dėmėtieji
kilsteli juodus aliejinius.

Viskas galėjo būti paprasčiau,
jeigu ne bespalvė, vangi, kasdienė
ilgainiui nepaverstų raudonų rudais,
mėlynų ir pilkų – žaliais,
visko drauge – dėmėtais,
skubančiais,
vieną dviem,
kol žydra palaipsniui tampa mėlyna,
kol balta blykšta ir traukiasi už neaprėpiamai geltonos krašto,
užliedama ją raudoniu,
išsiliejančiu iš mažyčio juodo
kiek žemiau sulipusių rusvų.

Du dėmėtieji geria drumzliną
iš patamsėjusios geležinės.
Mėlyna greitai juoduoja.
Jie eina lėtai,
vienas jų netikėtai išvemia rudą.

Bręsta Viešpaties vynuogynai,
per smėlynus teka Jo vynas.
Raudonas nepersiskiria.
Baltas lieka miręs.
Miręs – pernelyg sūriu.
Juodas – pilku.

*

Naktį
pačioje nuostabiai šilto mėnesio pradžioje
jis apėjo visus likusius
ir liepė ruoštis.
Kai kurie buvo įspėti iš anksto.
Daugelis – ne.

Iš pradžių jis bijojo,
kad juos išduos
baikštus sutrikęs šurmulys,
dulkėtų spintų trinksėjimas,
isteriškas peilių skimbčiojimas.

Paskui tai tapo nesvarbu.

Išgąstingai rypavo ilgos senos silkinės,
virkavo nieko nesuprantančios mažutės taurelės,
lygintuvai susispietė prie durų
į padėrusią, nuolankią bandą.
Blaškėsi lėkštės,
nesuprasdamos, kaip galima mesti
visą tą priplėkusią mantą, –
patamsėjusias staltieses,
purvinus virtuvinius rankšluosčius,
švenčiausias močiutės servetėles.
Nutukusi troškintuvė, vogčia dairinėdamasi,
mikliai rijo sidabrinius šaukštelius.
Druskinė purtė savo apmusijusią, nutermentą sesę,
isteriškai kartojančią:
„Ji pasivys mus ir išmuš!
Ji pasivys mus ir išmuš!.."

Jis negrabiai trenkė jai
medine riebaluota rankena.
Ji nutilo.

Kada jie pagaliau leidosi žemyn nuo kalvelės,
visa apylinkė juos girdėjo,
visas kaimas pro langus žvelgė į juos.
Kada jie pribėgo upę,
nuo Fedoros žingsnių jau virpėjo
jo blausūs nuo įsisenėjusio purvo
variniai šonai.

Paskutinės gretos prakeikė jį,
ritosi į griovius, atsiliko.
Vidurinės verkė, prakeikė jį, bet ėjo.
Priekinių nebuvo –
tik jis,
linkstančiomis senomis kojomis,
apimtas tylaus atsakomybės ir
abejonių siaubo.

Kada jie vis dėlto pribėgo upę –
išsekę, skilę, įdaužti, –
jis atsigręžė ir tarė jiems: „Štai pamatysite,
mes žengsime į vandenį – o išlipsime iš jo kitokie."

Tačiau vandenys buvo perskirti.

*

Akmuo prilaiko popierių, žirklės kerpa iš jo parašą
ir antspaudą.
Liko visai nedaug.

Akmuo galvoja: „Na koks aš medbrolis?
Kodėl į mechmatą nestojau.
Nagi vėl imsiu vemti ir svaigti.
Metas šį reikalą baigti."

Žirklės galvoja: „Viešpatie, kaip noris rūkyti!
Kitam daktariūkščiui paliksiu tvarkyti.
Tai bobos – gulas po kiekvienu spaudu,
kai teks atsakyti – bus baisiai graudu."

Popierius galvoja, kad liko visai nedaug
ir stengiasi
nerėkti.

*

Kodėl Tėvynei kraujo neduodi?
Kodėl tu, vištele, nepagimdai jautuko?
Štai karvelė barsuką atsivedė,
paršeliokas kiaušinį padėjo,
o briedis katės susilaukė,
kumelė kiškiu pasivertė,
o džeiranas jį auklėja,
o kabarga prie staklių stovi,
o briedis garvežį vairuoja,
o sibiro kurmis rašinėja,
o sparnuotoji lapė smaukinėja,
viatkos šeškas pakampėse stumbrus laužia,
o muksunas ant dykūno pavarė,
o jūrų kiškį ūdra išpiso,
o kiaunė narvalui nurovė galą,
o ruonis damranui šikninis vilkas,
o vagiušis liuskai dėdelis,
o siniavskis vaskai senelis –
tiktai tu, kudakuojanti šliundra,
negali padvėsti iš reikalo,
pagimdyti Tėvynei glušo,
vardan Viešpaties apsigalvoti.