Trylika metų sukakus nuo poeto Motiejaus Gustaičio mirties, pasirodo šis jo raštų rinkinys*. Paskutiniai poeto žodžiai prieš mirtį, sako, buvę "Saugokite mano raštus". Garbingojo velionies paskutinės valios vykdytojai pasirūpino, kad jo raštai būtų ne vien saugojami, bet ir išleisti. Tai buvo reikalinga ir mirusiam pcetui pagerbti ir mūsų literatūrai jį visą iš naujo pristatyti. Mat, Gustaitis, nors buvo didelis poezijos gerbėjas, visą amžių ja gyvenęs, nuolatos šį bei tą rašinėjęs, bei taisinėjęs, nors jo eilėraščių dažnai pasitaikydavo įvairiuose leidiniuose ir periodinėj spaudoj nuo pat "Tėvynės Sargo" laikų, pats tačiau, be kelių plonų rinkinėlių, menkai paplitusių, nesuskato nei išleisti, nei paruošti spaudai bent apypilnio savo poezijų rinkinio.

     Šiemet, gruodžio 23 d., sukanka 75 metai nuo žymaus XX a. pradžios lietuvių švietėjo, kunigo, pedagogo, visuomenės veikėjo, poeto Motiejaus Gustaičio mirties. Moky­damas, veikdamas tautos labui sunkiomis carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos ir Vil­niaus krašto okupacijos sąlygomis, jis bren­do kaip iškili asmenybė, tautinės savimo­nės ir dvasingumo puoselėtojas. M. Gustai­tis gerai įsisąmonino lietuvių tautos politi­nius, kultūrinius siekius, jiems pritarė, daug jėgų atidavė kviesdamas tautą šviestis, mo­kytis, pats kurį laiką buvo mokyklų globėju ir vadovu.

     Motiejus Gustaitis (1870-1927) – vienas lietuviškojo simbolizmo pradininkų, poetas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, vertėjas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigavo Marijampolėje. Nuo 1897 m. Vakaruose studijavo bažnytinę muziką, kanoniškąją teisę bei literatūros ir meno istoriją. Friburge apgynė daktaro disertaciją literatūrine tema. Parašė pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį. Vienas Žiburio draugijos įkūrėjų. Savo eilėraščių ir poemų rinkiniuose Meilė (1914), Aureolė (1914), Tėvynės ašaros. Erškėčių taku (1916), Sielos akordai (1917), Varpeliai (1925) atsakė tuo metu lietuvių poezijoje dominavusios emocinės išpažinties.

     Antras didesnysis Gustaičio kūrinys — tai oratorija „Aureolė“. Iš autoriaus pridėtų paaiškinimų matome, kad oratoriją Gustaitis aptaria kaip „dvasinę muzikalinę dramą“, kurioj yra apsčiai lyrinio ir epinio elemento, kurios turinys paprastai esti religinis dorovinis, didus ir kilnus, apvilktas simboliniais paveikslais. Esama oratorijų, kuriose, „kaip antai Messias Israel visai nėra veikiamų asmenų, net nėra sukoncentruoto veikimo, vien tik eilė vaizdų, kuriuos riša bendra pagrindinė idėja“. Visa tai tinka ir Gustaičio „Aureolei“. Siužetas ir veikiamieji asmenys, tiesa, čia yra, bet visumos jungtis atrodo labai laisva ir pačios bendriausios prasmės. Pažymėtina ir tai, kad Gustaitis norėjo sukurti religinę patriotinę oratoriją, kurioje religinė mistika jungiama su patriotine simbolika. (Vincas Mykolaitis)

     Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje? Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią dei­mantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu at­rodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu – niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti... Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams at­nešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką. Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasi­puošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai piūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas — tasai, kurį drąsus sta­tytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vai­niką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėly­nuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pa­vojuje. (Balys Sruoga, 1941)

     I. VILTIES MŪZA IR PAGUODOS

     — Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! — mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės ji bepročiu laikė.

     Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pa­vers?

     Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuo­laidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vai­tojimas jų širdies nepasiektų.

Raymondas Carveris (1938–1988) – JAV poetas ir prozininkas, laikomas tikru apsakymo ir novelės meistru. Jį kartais vadina „amerikiečių Čechovu“. Rašytojo stiliui būdingas kraštutinis minimalizmas, jo apsakymai parašyti itin paprastai, kasdiene kalba. R. Carverio pasakojimai niūrūs: yrančios šeimos, skyrybos, neištikimybė, šeimyninio gyvenimo pragaras.

Prie R. Carverio, kaip itin lakoniško rašytojo, šlovės prisidėjo ir jo bičiulis bei redaktorius Gordonas Lishas. Čia skelbiami apsakymai iš 1981 metų rinkinio „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“ („What We Talk About When We Talk About Love“).

      Vertėjas

  Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Kiek daug vandens prie pat namų

Mano vyras sėdi ir kemša. Abejoju, ar jis iš tikrųjų alkanas. Žiaumoja susidėjęs alkūnes ant stalo ir dėbso į vieną tašką. Pažvelgia į mane, nusuka žvilgsnį. Nusišluosto burną servetėle. Gūžteli pečiais ir žiaumoja toliau.

– Ko spoksai? – klausia. – Kas yra? – ir padeda šakutę.

– Argi aš spoksojau? – atsiliepiu ir papurtau galvą.

Suskamba telefonas.

– Nekelk, – liepia.

– Tikriausiai tavo motina, – sakau.

– Pasiklausyk ir sužinosi, – atsako jis.

Pakeliu ragelį ir klausausi. Vyras liaujasi kramtęs.

– Na, matai? – sako, kai tylėdama padedu ragelį. Jis vėl imasi valgio. Bet staiga meta servetėlę tiesiai į lėkštę. – Po velnių, kodėl žmonės kaišioja nosį kur nereikia? Pasakyk, ką padariau ne taip, aš išklausysiu! Buvau ten ne vienas. Mes pasitarėme ir nusprendėme visi kartu. Negalėjome imti ir grįžti, iki automobilio buvo penkios mylios! Ir nereikia čia vaidinti teisėjo! Girdi?

– Na, pats žinai, – atsakau.

O jis:

– Ką žinau, Klere? Pasakyk, ką aš turėčiau žinoti? Žinau tik viena. – Jis meta į mane, jo manymu, reikšmingą žvilgsnį. – Ji jau buvo mirusi. Dėl to aš, kaip ir mes visi, apgailestauju. Ji buvo mirusi.

– Tas ir svarbiausia, – atsakau.

Jis pakelia alkūnes nuo stalo, pastumia kėdę. Išsitraukia cigaretes ir, pasiėmęs alaus skardinę, išeina į kiemą. Pro langą matau, kaip jis sėdasi į sulankstomą krėslą ir vėl pasiima laikraštį.

Jo vardas išspausdintas pirmame puslapyje. Kartu su jo draugų vardais.

Užsimerkiu ir įsikimbu į kriauklės kraštą. O tada vienu mostu nužeriu indus nuo džiovyklos ant grindų.

Jis nė nepajuda. Žinau, kad girdėjo. Kilsteli galvą, lyg būtų suklusęs. Bet nė neatsisuka.

Jis, Gordonas Džonsonas, Melas Dornas ir Vernas Viljamsas mėgsta lošti pokerį, žaisti kėgliais ir žvejoti. Jie žvejoja pavasarį ir vasaros pradžioje, kol dar nesuvažiavo poilsiauti giminės. Visi keturi – padorūs žmonės, šeimyniški, geri darbininkai. Jų sūnūs ir dukterys vaikšto į mokyklą kartu su mūsų sūnumi Dinu.

Praeitą penktadienį šie padorūs šeimyniški vyrai išsiruošė žvejoti prie Načeso upės. Automobilį palikę kalnuose, iki žvejybos vietos ėjo pėsčiomis. Pasiėmė miegmaišius, maisto, kortas ir viskio.

Merginą vyrai pastebėjo dar nespėję įsirengti stovyklos. Melas Dornas ją aptiko. Mergina buvo visiškai nuoga. Ji gulėjo ant kranto, prie pat vandens, įstrigusi tarp žemai palinkusių medžio šakų.

Melas pašaukė kitus. Jie atėjo, pasižiūrėjo, pasvarstė, ką daryti. Vienas iš vyrų – manasis Stiuartas nesako kuris – tarė, kad jie turi tučtuojau važiuoti atgal. Kiti, kapstydami smėlį batų galais, pasisakė nenorintys. Teisinosi esą pavargę, kad jau vėlu, kad mergina niekur nedings.

Galiausiai jie nusprendė įsirengti stovyklą. Sukūrė laužą, išgėrė viskio. Patekėjus mėnuliui, ėmė kalbėtis apie merginą. Kažkas pasakė, kad kūną gali nunešti srovė. Jie pasiėmė žibintuvėlius ir grįžo prie upės. Vienas iš vyrų – galėjo būti ir Stiuartas – įsibrido į upę ir ją ištraukė. Suėmė už pirštų ir ištempė į krantą. Tada apsuko jos riešą nailonine virve, o kitą virvės galą pririšo prie medžio.

Ryte jie pasiruošė pusryčius, išsivirė kavos, išgėrė viskio ir išsiskirstė žvejoti. Vakare kepėsi žuvį su bulvėmis, virėsi kavą, gėrė viskį, o nešvarius indus suplovė upėje, greta tos merginos.

Vėliau sėdo lošti kortomis. Ir tikriausiai lošė tol, kol visiškai sutemo. Vernas Viljamsas nuėjo miegoti. Kiti dar pasėdėjo, pasakojo vienas kitam istorijas. Gordonas Džonsonas pasakė, kad pagauti upėtakiai šį kartą buvo kietoki – labai jau šaltas vanduo.

Kitą rytą jie pakirdo vėlai, išgėrė viskio, dar truputį pažvejojo, sulankstė palapines, susuko miegmaišius, susirinko daiktus ir patraukė automobilio link. Privažiavo artimiausią telefono būdelę. Skambino Stiuartas, kiti stovėjo saulės atokaitoje ir klausėsi. Jis pasakė šerifui jų vardus. Jie juk neturėjo ko slėpti. Ir ko gėdytis. Sutiko luktelti policijos, nurodyti kelią ir duoti parodymus.

Kai jis grįžo, aš jau miegojau. Pabudau, išgirdusi jį virtuvėje. Nuėjau. Jis stovėjo atsirėmęs į šaldytuvą, gėrė alų. Apkabino mane tvirtomis rankomis, paglostė didžiuliais delnais nugarą. O lovoje vėl mane apkabino ir staiga sustingo, lyg būtų apie kažką užsigalvojęs. Aš atsisukau ir praskėčiau kojas. Vėliau jis, regis, taip ir neužmigo.

Rytą jis atsikėlė daug anksčiau už mane. Turbūt norėjo pasižiūrėti, ar jau pasirodė kas nors laikraščiuose.

Telefonas suskambo tuoj po aštuonių.

– Eikit po velnių! – girdėjau, kaip jis šaukė į ragelį.

Telefonas tučtuojau vėl suskambo.

– Neturiu ką pridurti, viską jau papasakojau šerifui!

Ir metė ragelį.

– Kas čia dedasi? – paklausiau.

Tada jis man ir papasakojo šią istoriją.

Sušluoju indų šukes ir išeinu iš namų. Jis guli aukštielninkas ant žolės, laikraštį ir alų pasidėjęs po ranka.

– Stiuartai, gal važiuojam pasivažinėti? – sakau.

Jis apsiverčia ant pilvo ir žiūri į mane.

– Paimsime alaus, – sako, atsistoja ir eidamas pro šalį paliečia mano šlaunį. – Tuoj susiruošiu, – priduria.

Per miestą važiuojame tylėdami. Jis sustoja prie parduotuvės nusipirkti alaus. Parduotuvėje už durų pastebiu didžiulę laikraščių šūsnį. Ant viršutinio laiptelio stovi stora moteris kartūnine suknele ir tiesia saldymedžio ledinuką mergytei. Vėliau pervažiuojame Eversono upelį ir įsukame į iškyloms skirtą vietą. Upelis čiurlena po tiltu ir už kelių šimtų metrų įteka į didelį tvenkinį. Ant kranto pilna vyrų. Visi žvejoja.

Kiek daug vandens prie pat namų.

Aš sakau:

– Ir kodėl jums reikėjo taip toli trenktis žvejoti?

– Nesiutink manęs, – atsako jis.

Atsisėdame ant saulės nutvieksto suoliuko. Jis atkemša mums po skardinę alaus. Ir sako:

– Atsipalaiduok, Klere.

– Jie sakė, kad yra nekalti. Sakė, kad jiems galvose pasimaišė.

– Kas? – klausia. – Apie ką tu?

– Broliai Medoksai. Jie nužudė mergaitę, vardu Arlina Habli. Nupjovė jai galvą, o kūną išmetė į Kle Elamo upę. Aš tada dar visai maža buvau.

Negaliu atplėšti žvilgsnio nuo upelio. Aš ten, guliu vandenyje veidu žemyn, akys atmerktos, žvelgiu į žoles dugne, esu mirusi.

– Nesuprantu, kas tau, – sako jis, mums važiuojant namo. – Kiekvieną akimirką tu mane siutini vis labiau.

Neturiu ką jam atsakyti.

Jis bando susikaupti vairuodamas. Bet vis žvilgčioja į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

Jis žino.

Stiuartas mano, kad leido man šįryt pamiegoti. Bet aš nubudau gerokai prieš suskambant žadintuvui. Gulėjau ant lovos krašto, kuo toliau nuo jo plaukuotų kojų, ir mąsčiau.

Jis išlydi Diną į mokyklą, tada skutasi, rengiasi ir išeina į darbą. Dukart jis įkiša galvą į miegamąjį ir kosteli. Bet aš apsimetu mieganti.

Virtuvėje randu jo raštelį. „Myliu“, parašyta.

Sėdžiu, pusryčiauju, geriu kavą ir palieku ant raštelio žiedą. Pažvelgiu į gulintį ant stalo laikraštį, pasukioju jį. Tada atsiverčiu ir perskaitau, kas rašoma. Merginos kūną atpažino, jį atsiėmė artimieji. Bet iš pradžių kūną reikėjo apžiūrėti, kažką į jį įkišti, prapjauti, pasverti, išmatuoti, tada sudėti, kas išimta, atgal ir užsiūti.

Ilgai sėdžiu, laikydama laikraštį, ir svarstau. Paskui skambinu kirpėjai.

Sėdžiu po džiovintuvu su žurnalu ant kelių, o Marnė dailina mano nagus.

– Rytoj einu į laidotuves, – pareiškiu.

– Užjaučiu, – sako Marnė.

– Ją nužudė, – priduriu.

– Kaip baisu, – atsako Marnė.

– Aš jos beveik nepažinojau, – sakau. – Na, bet jūs suprantate.

– Viską sutvarkysim kaip reikia, – atsako Marnė.

Tą vakarą pasikloju patalą ant sofos, o ryte atsikeliu anksčiau už visus. Kol jis skutasi, aš verdu kavą ir ruošiu pusryčius.

Jis pasirodo tarpduryje, ant nuogo peties užsimetęs rankšluostį, tiriamai nužvelgia.

– Kava išvirė, – sakau. – Tuoj bus ir kiaušiniai.

Pažadinu Diną ir mes trise pusryčiaujame. Kai tik Stiuartas pažvelgia į mane, imu klausinėti Dino, ar jis nenorėtų pieno, skrudintos duonos, dar ko nors.

– Paskambinsiu dieną, – sako Stiuartas, atidarydamas lauko duris.

O aš atsakau:

– Manęs šiandien tikriausiai nebus namie.

– Gerai, – sako jis. – Aišku.

Aš kruopščiai rengiuosi. Pasimatuoju skrybėlaitę ir priekabiai apžiūriu save veidrodyje. Parašau Dinui raštelį.

Mielasis, mamos dieną nebus, grįšiu vėlai. Niekur neik arba žaisk kieme, kol kuris nors iš mūsų grįš. Myliu.

                                                                 Mama

Pažiūriu į žodį „myliu“ ir pabraukiu jį. Tada akis užkliūna už „kuris nors“. Įdomu, rašoma kartu ar atskirai?

Važiuoju pro ūkius, avižų ir runkelių laukus, pro obelų sodus ir ganyklas. Netrukus viskas pasikeičia: vietoj ūkių – trobelės, vietoj sodų – miškas. Pasirodo kalnai, o dešinėje, giliai apačioje, sublizga Načeso upė.

Mane pasiveja žalias pikapas ir ilgai važiuoja iš paskos. Aš vis netikėtai sumažinu greitį, vildamasi, kad jis mane aplenks. Tada staiga didinu greitį. Taip pat nei iš šio, nei iš to. Vairą spaudžiu taip, kad net pirštus gelia.

Ilgame tiesiame kelio ruože jis ima mane lenkti. Kurį laiką važiuoja greta. Ežiuku kirptas vyras melsvais darbiniais marškiniais. Nužvelgiame vienas kitą. Tada jis pamoja ranka, spaudžia garso signalą ir pagaliau mane aplenkia.

Aš pristabdau, ieškau, kur sustoti. Sustoju, išjungiu variklį. Apačioje, už medžių, šniokščia upė. Staiga išgirstu pikapą grįžtant.

Užrakinu dureles ir pakeliu lango stiklą.

– Ar jums viskas gerai? – klausia vyras. Pabeldžia į langą. – Nieko nenutiko?

Jis atsiremia į dureles ir pasilenkia prie stiklo.

Žiūriu į jį. O ką dar turėčiau daryti?

– Ar tikrai viskas gerai? Kodėl užsirakinote?

Papurtau galvą.

– Nuleiskite langą.

Jis taip pat purto galvą, žvilgteli į greitkelį, vėl į mane. – Nuleiskite tučtuojau.

– Prašau, – atsakau. – Turiu važiuoti.

– Atidarykite dureles, – reikalauja jis, lyg manęs negirdėtų. – Jūs ten uždusite.

Nužvelgia mano krūtis, kojas. Jaučiu tai.

– Ei, širdele, – sako, – aš tik noriu padėti.

Karstas uždarytas ir apdėtas gėlių vainikais. Vos tik atsisėdu, užgroja vargonai. Žmonės plūsta į vidų, ieško, kur atsisėsti. Pastebiu berniuką platėjančiomis kelnėmis ir gelsvais marškinėliais trumpomis rankovėmis. Prasiveria durys, glaudžia grupe įeina mirusiosios šeima ir pasuka į užuolaidomis atitvertą dešiniąją navą. Žmonės sėdasi, girgžda kėdės. Priešais mus atsistoja gražus šviesiaplaukis vyras dailiu juodu kostiumu ir paprašo nulenkti galvas. Jis pasimeldžia už mus, gyvuosius, o paskui už velionės sielą.

Kartu su kitais praeinu pro karstą. Lėtai išeinu pro duris į lauką, kur šviečia saulė. Priešais mane laiptais šlubčiodama leidžiasi moteris. Pasiekusi šaligatvį ji atsisuka ir sako:

– Sučiupo jį. Nors tai menka paguoda. Suėmė šįryt. Girdėjau per radiją prieš ateidama čia. Vaikinas iš mūsų miestelio.

Mes žengiame keletą žingsnių įkaitusiu takeliu. Žmonės jau užvedinėja automobilius. Ištiesiu ranką ir įsikimbu stovėjimo skaitiklio. Blizgantys automobilių gaubtai ir sparnai akina. Man svaigsta galva.

– Tie žudikai visi turi draugužių. Niekada negali žinoti, – ištariu.

– Aš tą mergaitę pažinojau, kai ji buvo dar visai mažytė, – sako moteris. – Ji dažnai pas mane užsukdavo, aš kepdavau jai sausainius, ji valgydavo ir žiūrėdavo televizorių.

Grįžusi namo, randu Stiuartą sėdintį prie stalo su viskio stiklu. Vieną beprotišką akimirką man dingteli, kad Dinui kažkas nutiko.

– Kur jis? – klausiu. – Kur Dinas?

– Lauke.

Jis išgeria viskį ir atsistoja. – Atrodo, žinau, ko tau dabar reikia, – sako.

Viena ranka apkabina mane per liemenį, o kita ima segioti švarkelio, o vėliau ir palaidinukės sagas.

– Pirmiausia tai, – priduria.

Jis sako dar kažką. Tik aš nebesiklausau. Nieko negirdžiu, kai aplinkui taip kliokia vanduo.

– Teisingai, – sakau, pabaigdama segioti palaidinę. – Kol Dinas negrįžo. Greičiau.

Vonia

Šeštadienį po pietų motina užsuko į konditeriją prekybos centre. Pervertusi segtuvą su tortų nuotraukomis, ji užsakė sūnui šokoladinį, jo mėgstamiausią. Tortą puošė paleidimo aikštelėje po baltų žvaigždelių sauja stovintis erdvėlaivis. Ant laivo šono žaliu glajumi, kaip pavadinimas, bus užrašyta „Skotis“.

Konditeris mąsliai klausėsi, kol motina pasakojo, kad Skočiui sukaks aštuoneri. Vyras buvo jau pagyvenęs ir ryšėjo tokią keistą prijuostę: plačią, sunkią, jos raiščiai vijosi po pažastimis, ant nugaros, ir kryžiavosi ant pilvo, surišti storu mazgu. Klausydamasis moters jis šluostėsi prijuoste rankas, o kol ji vartė segtuvą ir kalbėjo, jo drėgnos akys sekė jos lūpas.

Leido jai išsipasakoti. Jam nebuvo kur skubėti.

Motina nusprendė užsakyti tortą su erdvėlaiviu ir padiktavo konditeriui savo pavardę ir telefono numerį. Tortas bus pagamintas pirmadienio rytui, o gimtadienį švęs po pietų – laiko pasiimti pakaks. Konditeris tiek ir teištarė. Jokių malonių žodelių, vienas sakinys, gryna informacija, nieko daugiau.

Pirmadienio rytą berniukas ėjo į mokyklą. Jis žingsniavo su kitu mokinuku, dalijosi maišeliu bulvių traškučių. Gimtadienį švęsiantis berniukas stengėsi iškamantinėti draugą, ką šis jam padovanos.

Priėjęs sankryžą, sukaktuvininkas nė neapsidairęs žengė nuo šaligatvio ir buvo tučtuojau partrenktas automobilio. Jis parkrito ant šono, galva į nutekamąjį griovį, o kojos trūkčiojo, tarsi vaikas bandytų užkopti siena.

Kitas berniukas stovėjo šalia, laikydamas traškučių maišelį. Svarstė, ar jam baigti valgyti traškučius, ar traukti į mokyklą.

Sukaktuvininkas nepravirko. Bet ir kalbėti daugiau nepanoro. Jis net neatsakė, kitam berniukui paklausus, ką jauti, kai tave partrenkia automobilis. Tik atsistojo ir pasuko namo, o kitas berniukas pamojavo jam atsisveikindamas ir patraukė į mokyklą.

Sukaktuvininkas papasakojo mamai, kas nutiko. Jie prisėdo kartu ant sofos, mama laikė jo rankas sau ant kelių. Netrukus berniukas ištraukė rankas ir atsigulė ant nugaros.

Žinoma, šventė taip ir neįvyko. Sukaktuvininkas atsidūrė ligoninėje. Prie jo lovos sėdėjo motina. Laukė, kol berniukas nubus. Iš savo biuro atlėkė tėvas. Prisėdo šalia. Dabar jie laukė dviese. Laukė daugybę valandų, o paskui tėvas susiruošė namo išsimaudyti vonioje.

Iš ligoninės jis važiavo automobiliu. Lėkė gatvėmis greičiau, nei turėtų. Iki šios akimirkos gyvenimas buvo puikus. Darbas, vaikas, šeima. Vyrui sekėsi, jis jautėsi laimingas. O dabar iš baimės panoro išsimaudyti.

Jis įsuko į įvažiavimą. Pasėdėjo mašinoje, stengdamasis priversti kojas pajudėti. Sūnų partrenkė automobilis, jis ligoninėje, bet jam viskas bus gerai. Vyras išlipo ir priėjo prie durų. Už jų lojo šuo ir skambėjo telefonas. Jis vis skambėjo, kol vyras rakino duris ir bandė ranka užčiuopti šviesos jungiklį.

Jis pakėlė ragelį:

– Aš ką tik įėjau!

– Tortas nebuvo paimtas, – tarė balsas ragelyje.

– Ką sakote? – perklausė tėvas.

– Tortas, – atsiliepė balsas. – Šešiolika dolerių.

Vyras laikė prispaudęs prie ausies ragelį ir stengėsi suvokti, apie ką kalbama.

– Nieko apie tai nežinau, – atsakė.

– Nepasakokit man, – atsiliepė balsas.

Vyras padėjo ragelį. Nuėjo į virtuvę ir įsipylė sau viskio. Paskambino į ligoninę.

Vaiko būklė nepakitusi.

Kol į vonią bėgo vanduo, vyras išsimuilino veidą ir nusiskuto. Jis jau buvo įlipęs į vonią, kai vėl išgirdo skambant telefoną. Išlipo ir nulėkė per namus, kartodamas „kvailys, kvailys“, jei jis būtų likęs ligoninėje, nieko panašaus nevyktų. Jis čiupo ragelį ir sušuko:

– Klausau!

Balsas atsakė:

– Tortas jau paruoštas.

Tėvas grįžo į ligoninę po vidurnakčio. Žmona sėdėjo ant kėdės prie lovos. Pažvelgė į vyrą, vėl nusuko žvilgsnį į vaiką. Ant įtaiso virš lovos kabojo buteliukas, nuo jo prie vaiko vingiavo vamzdelis.

– Kas tai? – paklausė tėvas.

– Gliukozė, – atsakė motina.

Vyras uždėjo delną žmonai ant pakaušio.

– Jis atsibus, – pasakė.

– Žinau, – atsiliepė moteris.

Praėjus kiek laiko vyras tarė:

– Važiuok namo, aš pasėdėsiu.

Ji papurtė galvą.

– Ne, – atsakė.

– Rimtai, – tarė jis. – Važiuok, pabūk namie. Nereikia taip jaudintis. Jis miega, ir tiek.

Duris pravėrė seselė. Eidama prie lovos, linktelėjo jiems. Ištraukė iš po apkloto kairiąją berniuko ranką ir prispaudė pirštus prie riešo. Paskui pakišo ranką atgal po antklode ir kažką užrašė į kojūgalyje pritvirtintą segtuvą.

– Kaip jis? – paklausė motina.

– Be pakitimų, – atsakė seselė. Ir pridūrė: – Gydytojas tuoj sugrįš.

– Sakau, gal jai vertėtų grįžti namo, pailsėti truputį, – tarė vyras. – Kai gydytojas apsilankys.

– Vertėtų, – atsakė seselė.

– Pažiūrėsim, ką pasakys gydytojas, – tarė moteris. Ji pakėlė ranką prie akių ir palenkė galvą į priekį.

– Žinoma, – atsakė seselė.

Tėvas nenuleido žvilgsnio nuo sūnaus: po apklotu kilnojosi maža vaiko krūtinė. Tėvas vis labiau baiminosi. Jis ėmė purtyti galvą. Ir kalbėjo sau: vaikui viskas bus gerai. Jis miega. Tik ne namie, o čia. Koks skirtumas, kur miegoti.

Įėjo gydytojas. Paspaudė vyrui ranką. Moteris pašoko nuo kėdės.

– Ana, – tarė jai gydytojas ir linktelėjo. – Pažiūrėkime, kaip jis laikosi, – pridūrė. Jis priėjo prie lovos ir palietė vaiko riešą. Pakėlė vieną voką, tada kitą. Nuklojo apklotą, paklausė širdies. Priėjo prie lovos kojūgalio ir perskaitė, kas parašyta segtuve. Pasižymėjo apsilankymo laiką, pakeverzojo kažką segtuve ir tik tada atsisuko į motiną su tėvu.

Gydytojas buvo gražus vyras. Glotnia įdegusia oda. Jis vilkėjo trijų dalių kostiumą, ryšėjo spalvingą kaklaraištį, marškiniuose segėjo rankogalių segtukus.

Motina galvojo sau: jis tikriausiai ką tik iš kokio nors iškilmingo renginio. Jam ten įteikė specialų medalį.

– Nėra ko labai džiaugtis, bet ir jaudintis neverta, – tarė gydytojas. – Jis turėtų gana greit nubusti.

Gydytojas vėl pažvelgė į berniuką.

– Žinosime daugiau, kai gausime tyrimų rezultatus.

– O ne, – sudejavo motina.

– Kartais taip būna, – ramino gydytojas.

– Vadinasi, nelaikytumėte to koma? – paklausė tėvas.

Jis žiūrėjo į gydytoją ir laukė atsakymo.

– Ne, koma aš to nepavadinčiau, – atsakė gydytojas. – Jis miega. Kaupia jėgas. Įprasta organizmo reakcija.

– Tai koma, – ištarė motina. – Panašu į komą.

– Koma aš to nepavadinčiau, – pakartojo gydytojas.

Jis patapšnojo motinos ranką. Paspaudė ranką jos vyrui.

Motina priglaudė pirštus prie vaiko kaktos, palaikė.

– Na, jis nors nekarščiuoja.

Ir pridūrė:

– Nežinau. Paliesk jo kaktą.

Vyras uždėjo delną ant berniuko kaktos. Tarė:

– Manau, viskas yra taip, kaip turi būti.

Motina dar pastovėjo galvūgalyje kramtydama lūpą. Tada vėl atsisėdo ant kėdės.

Vyras prisėdo šalia. Jis norėjo dar ką nors pasakyti. Bet nežinojo ką. Paėmė jos ranką ir pasidėjo ant kelių. Taip jautėsi ramesnis. Taip jam atrodė, kad jis kažką pasakė. Jie sėdėjo taip kurį laiką ir tylėdami žvelgė į berniuką. Retkarčiais jis spusteldavo žmonos ranką, kol ji nepatraukė.

– Aš meldžiausi, – tarė ji.

– Ir aš, – atsakė vyras. – Ir aš meldžiausi.

Įėjo seselė, patikrino skysčio lygį buteliuke.

Įėjo gydytojas, prisistatė. Šis gydytojas avėjo minkštais pusbačiais.

– Nuvešime jį į apačią, padarysime daugiau nuotraukų, – tarė jis. – Be to, norime atlikti skenavimą.

– Skenavimą? – paklausė motina. Ji stovėjo tarp naujojo gydytojo ir lovos.

– Nieko baisaus, – atsakė šis.

– Dieve mano, – sudejavo ji.

Įėjo du sanitarai. Jie stūmė kažką panašaus į lovą ant ratukų. Sanitarai ištraukė lašelinę ir užkėlė berniuką ant tos lovos.

Buvo jau prašvitę, kai jie atvežė sukaktuvininką atgal. Motina su tėvu įlipo į liftą sanitarams iš paskos ir nusekė iki palatos. Tėvai vėl susėdo į savo vietas prie lovos.

Jie laukė visą dieną. Berniukas nenubudo. Vėl atėjo gydytojas, vėl jį apžiūrėjo ir, pasakęs tą patį, išėjo. Užsukdavo seselės. Užeidavo gydytojai. Atėjo laborantas, paėmė kraujo.

– Kam visa tai? – paklausė motina laboranto.

– Gydytojas liepė, – atsakė šis.

Motina priėjo prie lango ir pažvelgė į stovėjimo aikštelę. Po ją sukiojosi automobiliai, blykčiojo žibintais. Ji stovėjo, rankomis atsirėmusi į palangę ir galvojo: mums atsitiko bėda, didelė bėda.

Jai buvo baisu.

Ji pamatė, kaip vienas automobilis sustojo, į jį įlipo moteris ilgu paltu. Ji įsivaizdavo esanti ta moteris. Įsivaizdavo, kaip sėda į automobilį ir išvažiuoja kur nors.

Įėjo gydytojas. Jis atrodė stebėtinai sveikas ir įdegęs. Priėjo prie lovos, apžiūrėjo berniuką. Tarė:

– Visi jo duomenys geri. Viskas bus gerai.

– Bet juk jis miega, – atsiliepė motina.

– Taip, – pritarė gydytojas.

– Ji pavargo. Išalko, – įsiterpė vyras.

– Jai reikėtų pailsėti. Užvalgyti. Nagi, Ana, – kreipėsi gydytojas.

– Ačiū, – tarė vyras.

Jis paspaudė gydytojui ranką, gydytojas patapšnojo jiems abiem per pečius ir išėjo.

– Manau, vienam iš mūsų reiktų nuvažiuoti namo, pažiūrėti, kaip ten viskas, – pasakė vyras. – Reikia pašerti šunį.

– Paskambink kaimynams, – atsakė žmona. – Kas nors jį pašers, jei paprašysi.

Ji pabandė sugalvoti kas. Užsimerkė ir pabandė nors ką nors sugalvoti. Netrukus tarė:

– Gal aš pati nuvažiuosiu. Gal jis neatsibunda, nes sėdžiu čia ir laukiu. Gal jis nubus, kai išvažiuosiu.

– Gali būti, – sutiko vyras.

– Nuvažiuosiu namo, išsimaudysiu vonioje ir persirengsiu švariais drabužiais, – pasakė moteris.

– Taip ir padaryk, – tarė vyras.

Moteris pasiėmė rankinę. Vyras padėjo jai apsivilkti paltą. Ji nuėjo prie durų, atsisuko. Pažvelgė į vaiką, į vyrą. Vyras linktelėjo ir nusišypsojo.

Ji praėjo pro seselių postą iki koridoriaus galo, pasuko ir pamatė nedidelį laukiamąjį, kur ant pintų kėdžių sėdėjo šeima: vyras rusvai žalsvais marškiniais ir ant pakaušio atsmaukta beisbolo kepurėle, apkūni moteris su chalatu, šlepetėmis ir džinsais mūvinti mergina į daugybę garbanotų kasyčių supintais plaukais. Stalas priešais juos buvo prišnerkštas popierėlių, polistireno indelių, tirpios kavos, druskos ir pipirų paketėlių.

– Nelsonas, – tarė moteris. – Ar jūs dėl Nelsono?

Motina išplėtė akis.

– Atsakykite, ponia, – tęsė moteris. – Ar jūs dėl Nelsono?

Ji stengėsi pakilti nuo kėdės. Bet vyras ją sulaikė.

– Nagi, ramiau, – tarė jis.

– Atleiskite, – atsakė motina, – aš ieškau lifto. Mano sūnus ligoninėje. Aš nerandu lifto.

– Liftas štai ten, – tarė vyras ir parodė pirštu į reikiamą pusę.

– Mano sūnų partrenkė automobilis, – tarė motina, – bet jis pasveiks. Jį ištiko šokas, jis dabar tikriausiai komoje. Dėl to mums ir neramu, dėl tos komos. O aš trumpam išeinu. Galbūt išsimaudysiu vonioje. Bet su juo liko mano vyras. Jį prižiūrės. Gal, kol manęs nebus, viskas pasikeis. Aš vardu Ana Vais.

Vyras sujudėjo kėdėje. Papurtė galvą.

– Nelsonas. Mūsų Nelsonas, – atsiduso.

Ji įsuko į įvažiavimą. Iš už namo iššoko šuo. Ėmė lakstyti ratais po žolę. Moteris užmerkė akis ir atrėmė kaktą į vairą. Klausėsi, kaip tiksi variklis.

Ji išlipo iš automobilio, nuėjo prie durų. Uždegė šviesas, įjungė arbatinį. Atidarė konservus ir pašėrė šunį. Prisėdo ant sofos su arbatos puodeliu.

Suskambo telefonas.

– Taip! – atsiliepė ji. – Klausau!

– Ponia Vais, – tarė vyriškas balsas.

– Taip, – atsakė ji. – Ponia Vais klauso. Ar jūs dėl Skočio?

– Skotis, – tarė balsas. – Taip, dėl Skočio. Tai susiję su Skočiu, o taip.

Kodėl nešokate?

Virtuvėje jis įsipylė dar išgerti ir pažvelgė į miegamojo baldų komplektą kieme. Čiužinys nuvilktas, dryžuotos paklodės sulankstytos ant komodos šalia dviejų pagalvių. Visa kita – beveik taip pat, kaip miegamajame: naktinis staliukas su lempa skaitymui jo pusėje ir naktinis staliukas su lempa skaitymui – jos pusėje.

Jo pusė, jos pusė.

Jis pasvarstė apie tai gurkšnodamas viskį.

Komoda stovėjo už kelių žingsnių nuo lovos kojūgalio. Šįryt jis išvertė visą jos stalčių turinį į kartonines dėžes, dabar sukrautas svetainėje. Šalia komodos glaudėsi nešiojamas šildytuvas. Rotango kėdė su rankų darbo pagalvėle stovėjo lovos gale. Poliruoto aliuminio virtuvės komplektas užėmė dalį įvažiavimo. Geltona muslino staltiesė, dovanota ir kiek per didelė, karojo iš abiejų stalo pusių. Ant stalo buvo pastatytas papartis vazonėlyje, padėta dėžutė su stalo sidabru ir patefonas – taip pat dovanoti. Didelis pakabinamas televizorius buvo užkeltas ant žemo staliuko, už kelių metrų nuo jo stovėjo sofa, kėdė ir toršeras. Stalas rėmėsi į garažo duris. Ant jo mėtėsi virtuvės rakandai, buvo padėtas sieninis laikrodis ir dvi įrėmintos graviūros. Kartoninė dėžė su puodukais, stiklinėmis ir lėkštėmis, viskas kruopščiai suvyniota į laikraščius, taip pat stovėjo ant įvažiavimo. Tą rytą jis iškraustė spintas ir dabar visas turtas, išskyrus tris svetainėje esančias kartonines dėžes, buvo išneštas į lauką. Jis nutiesė ilginamąjį laidą ir viską sujungė. Prietaisai veikė ne blogiau negu namie.

Retkarčiais pro šalį važiuojantys automobiliai pristabdydavo. Žmonės spoksojo, bet niekas nestojo.

Jam staiga toptelėjo, kad ir jis nesustotų.

– Turbūt išpardavimas, – pasakė mergina vaikinui.

Mergina su vaikinu norėjo apstatyti baldais butuką.

– Pažiūrim, kiek jie nori už lovą, – tarė mergina.

– Ir už televizorių, – pridūrė vaikinas.

Vaikinas įsuko į įvažiavimą ir sustojo priešais virtuvinį stalą.

Jie išlipo iš automobilio ir ėmė apžiūrinėti daiktus. Mergina pačiupinėjo muslino staltiesę, vaikinas įjungė smulkintuvą ir nustatė ties „malti“, mergina paėmė kilnojamąją viryklę, vaikinas įjungė ir suderino televizorių.

Paskui atsisėdo ant sofos jo pasižiūrėti. Prisidegė cigaretę, apsidairė, numetė degtuką į žolę.

Mergina prisėdo ant lovos. Nusispyrė batelius ir prigulė ant nugaros. Paieškojo akimis žvaigždės.

– Ateik, Džekai. Išbandyk lovą. Paimk vieną iš tų pagalvių, – pakvietė ji.

– Na, kaip? – paklausė jis.

– Išbandyk.

Jis apsidairė. Namai stovėjo tamsūs.

– Nejaukiai jaučiuosi, – tarė vaikinas. – Geriau pažiūrėk, ar yra kas nors namie.

Ji pašokinėjo ant lovos.

– Iš pradžių pabandyk, – atsiliepė.

Jis išsitiesė ir pasikišo po galva pagalvę.

– Na, ir kaip? – paklausė ji.

– Man kietoka, – atsakė jis.

Mergina apsivertė ant šono ir priglaudė delną jam prie veido.

– Pabučiuok mane, – tarė.

– Kelkimės, – atsakė jis.

– Pabučiuok mane.

Ji užsimerkė. Apkabino jį.

Jis tarė:

– Pažiūrėsiu, ar kas nors yra namie.

Bet jis tik atsisėdo ir liko sėdėti, apsimesdamas, kad žiūri televizorių.

Namuose palei gatvę įsižiebė šviesos.

– Ar nebūtų smagu... – pradėjo mergina, nusišypsojo ir nutilo.

Vaikinas nei iš šio, nei iš to nusijuokė. Nei iš šio, nei iš to įjungė lempą ant spintelės.

Mergina nusibraukė uodą, vaikinas atsistojo ir susikamšė marškinius.

– Pažiūrėsiu, ar yra kas namie, – pasakė. – Panašu, kad nieko nėra. Bet jei būtų, paklausiu, kiek nori už tuos daiktus.

– Kad ir kiek prašytų, siūlyk dešimčia dolerių mažiau, nepakenks, – patarė ji. – Juos tikriausiai ištiko bėda, ar panašiai.

– Neblogas televizorius, – tarė vaikinas.

– Paklausk, kiek kainuoja, – atsakė mergina.

Vyras atėjo šaligatviu, nešinas parduotuvės maišeliu. Sumuštiniai, alus, viskis. Pamatė įvažiavime stovintį automobilį ir merginą ant lovos. Pamatė įjungtą televizorių ir vaikiną prieangyje.

– Sveiki, – vyras tarė merginai. – Radote lovą. Puiku.

– Sveiki, – atsakė mergina ir atsistojo. – Aš tik išbandžiau.

Ji patapšnojo lovą.

– Tikrai nebloga.

– Gera, – patvirtino vyras, pastatė maišelį, ištraukė viskį su alumi.

– Mes manėme, nieko nėra, – tarė vaikinas. – Mus domintų lova ir tikriausiai televizorius. Gal dar stalas. Kiek jūs norite už lovą?

– Na, manau, už lovą – penkiasdešimt, – tarė vyras.

– O už keturiasdešimt atiduotumėt? – paklausė mergina.

– Atiduočiau, – atsakė vyras.

Jis ištraukė iš dėžės stiklinę. Išvyniojo ją iš laikraščio. Atsuko viskio kamštelį.

– O už televizorių? – paklausė vaikinas.

– Dvidešimt penki.

– Penkiolikos užtektų? – paklausė mergina.

– Užtektų ir penkiolikos. Galiu ir už tiek atiduoti, – sutiko vyras.

Mergina pažvelgė į vaikiną.

– Jums, jaunuoliai, reikėtų išgerti, – pareiškė vyras. – Stiklinės toje dėžėje. O aš prisėsiu. Prisėsiu ant sofos.

Vyras atsisėdo ant sofos, atsilošė ir ėmė stebėti vaikiną su mergina.

Vaikinas surado dvi stiklines ir įpylė viskio.

– Pakaks, – tarė mergina. – Man geriau su vandeniu.

Ji pasiėmė kėdę ir atsisėdo prie virtuvinio stalo.

– Vanduo ten, čiaupe, – parodė vyras. – Tą čiaupą atsuk.

Vaikinas grįžo su atskiestu viskiu. Atsikosėjo ir prisėdo prie stalo. Išsišiepė. Bet iš savo stiklo negėrė.

Vyras spoksojo į televizorių. Jis pabaigė viskį, įsipylė dar. Ištiesė ranką ir įjungė toršerą. Cigaretė išsprūdo jam iš pirštų ir užkrito už sofos pagalvėlių.

Mergina atsistojo ir padėjo ją surasti.

– Na, ko tu norėjai? – paklausė vaikinas merginos.

Jis išsitraukė čekių knygelę ir laikė ją priglaudęs prie lūpų, lyg svarstytų.

– Aš norėčiau stalo, – atsakė mergina. – Kiek kainuoja stalas?

Vyras tik numojo ranka į šį nereikalingą klausimą.

– Pasakykit, kiek duosit.

Jis žvelgė į juos, sėdinčius už stalo. Toršero šviesa kažką išryškino jų veiduose. Kažką mielo ar atgrasaus. Kas žino.

– Gal išjungsiu televizorių ir uždėsiu plokštelę, – pasiūlė vyras. – Patefonas taip pat parduodamas. Beveik už dyką. Kiek duosit?

Jis įsipylė dar viskio ir atsikimšo alaus.

– Viskas čia parduodama, – pridūrė.

Mergina ištiesė jam stiklą ir vyras įpylė.

– Ačiū, – padėkojo ji. – Jūs labai malonus.

– Tau jau mušė į galvą, – tarė vaikinas. – Nes aš jau jaučiu.

Jis iškėlė savo stiklą ir pateliūskavo.

Vyras pabaigė gėrimą, įsipylė dar ir surado dėžę su plokštelėmis.

– Rinkitės, – tarė jis merginai ir padavė plokšteles.

Vaikinas išrašinėjo čekį.

– Šitą, – pasiūlė mergina, ištraukusi pirmą pasitaikiusią plokštelę, nes pavadinimai ant vokų jai nieko nesakė. Ji atsistojo iš už stalo, vėl atsisėdo. Nenustygo vietoje.

– Aš išrašysiu grynaisiais, – tarė vaikinas.

– Na, žinoma, – atsakė vyras.

Jie išgėrė. Pasiklausė muzikos. O tada vyras pakeitė plokštelę.

„Kodėl jūs, jaunuoliai, nešokate?“ – norėjo paklausti vyras ir paklausė:

– Kodėl jūs nešokate?

– Gal tiek to, – tarė vaikinas.

– Nagi, – paragino vyras. – Čia mano kiemas. Jei norite – šokite.

Apsikabinę, prisiglaudę vienas prie kito, mergina ir vaikinas sukosi ant įvažiavimo takelio. Jie šoko. Kai plokštelė baigėsi, ją paleido iš naujo, jie šoko toliau, o kai muzika baigėsi, vaikinas tarė:

– Aš girtas.

Mergina atsakė:

– Tu negirtas.

– Tikrai girtas, – patikino vaikinas.

Vyras apvertė plokštelę, o vaikinas tarė:

– Tikrai.

– Pašok su manimi, – paprašė mergina vaikino, paskui vyro, o kai šis atsistojo, priėjo prie jo, plačiai išskėtusi rankas.

– Ten žmonės, jie žiūri, – tarė mergina.

– Na ir kas, – atsakė vyras. – Aš savo namuose.

– Tegul žiūri, – sutiko ir mergina.

– Teisingai, – atsiliepė vyras. – Jie manė, kad jau visko prisižiūrėjo. Bet šito dar nematė, ar ne?

Ant savo kaklo juto jos kvėpavimą.

– Tikiuosi, tau patiks tavo lova, – tarė jis.

Mergina užsimerkė ir atsimerkė. Prispaudė skruostą prie vyro peties. Tvirčiau jį apkabino.

– Jus tikriausiai ištiko bėda, ar panašiai, – tarė.

Praėjus keletui savaičių, mergina pasakojo: „Tam bičui buvo virš keturiasdešimt. Visi jo daiktai stovėjo kieme. Rimtai. Mes ten prisigėrėm ir šokom. Tiesiai ant įvažiavimo. Dieve mano. Tik nesijuokit. Jis leido mums plokšteles. Tik pažiūrėkit į šitą patefoną. Tas senis jį mums atidavė. Kartu su visom nugrotom plokštelėm. Jūs tik pažiūrėkit į šitą šlamštą!“

Ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Papasakojo visiems. Tame slypėjo dar kažkas ir ji stengėsi tai išsakyti.

Bet bėgo laikas ir ji liovėsi.

Versta išš:

Raymond Carver. Collected Stories. The Library of America Series, vol. 195, 2009

     Jurgis Baltrušaitis ir prancūzų simbolizmo tradicija

     Literatūrologas Bronius Vaškelis apie Jurgį Baltrušaitį rašo: „Atrodo, jis buvo genamas dviejų nuolatos persekiojančių jausmų: tiesiogiai susipažinti su Europa ir susirasti vietą, kur, atgavęs vidinę ramybę, galėtų kurti“. Gyvenimo pabaigoje tokią vietą poetas rado Prancūzijoje. Deja, jo svajonių išsipildymą nutraukė liga ir mirtis. Apie ateities kūrybinius planus, susijusius su Prancūzija, kuriuos turėjo poetas, savo atsiminimuose rašo ir Zigmas Toliušis. Mane domina J. Baltrušaičio gyvenimo 1939-1944 metai, praleisti Prancūzijoje, jam išėjus į pensiją. Įdomu naujai pažvelgti į jau parašytus poeto rinkinius, jam apsigyvenus Europoje. Šis mažai tyrinėtas tarpsnis liudytų galimus naujus kūrybos pretekstus, deja, nerealizuotus, bet turinčius įtakos Baltrušaičio poezijos visumos recepcijai. Taigi J. Baltrušaitis – ne vien rusų, bet ir prancūzų simbolizmo dvasios reiškėjas. Straipsnio tikslas – atskleisti J. Baltrušaičio poetikos saitus su prancūzų simbolizmo tradicija. Straipsnio objektas – rusų kalba parašyto J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinio „Lelija ir pjautuvas“ prancūziškojo simbolizmo kontekstas. Metodas – komparatyvistinis. Straipsnio naujumas – atskleidžiami mažiau tyrinėti Baltrušaičio poetikos aspektai ir sąsajos.

Vargu ar būčiau Edgaro Allano Poe poeziją suradęs kaip savotišką Eldoradą, jei pokario metais žurnale „Pergalė“ nebūčiau aptikęs kito „Eldorado“ – Aleksio Churgino skambiai išversto eilėraščio. Tai vienas iš poezijos perlų, taip skaidriai įspindęs man į sąmonę jau ankstyvoje jaunystėje, kad įspūdis neblėso nei bręstant, nei senstant ir netgi įkvėpė mintį pabandyti amerikiečių genijų prakalbinti lietuviškai. Kad to galėčiau siekti, jau gerokai įžengęs į septintą dešimtį, ėmiau įnirtingai kalti anglų kalbą. Išmokau tiek, kad galėčiau lyg per rūką pažvelgti į poeto dvasinio pasaulio horizontus. Rūkas ėmė skaidrėti, ir pradėjau „step by step“ kelionę į seną savo svajonę.

Vertėjas

Iš anglų k. vertė Algimantas Zeikus

Daina

Mačiau, kaip droviai nukaitai –
Net nuometas, atrodė, suliepsnos! –
Nors prieš tave giedri krantai
Ir džiaugsmas meilės amžinos.

Tu pažvelgei ir – nežinia,
Ar pragariška, ar dangaus? –
Šviesa apakino mane,
Prislėgtą liūdesio svaigaus.

Galbūt liepsnojo toj ugny
Mūs svajos, mūsų praeitis
(Juk tu jau kito!). Bet many
Tos liepsnos šėls ir širdį ris.

Nes aš mačiau, kaip tu kaitai –
Net nuometas, atrodė, suliepsnos! –
Nors prieš tave – giedri krantai
Ir džiaugsmas meilės amžinos.

Mirusiųjų dvasios

I

O tu ateiki į kapus
Tada, kai nieko ten nebus,
Ir gūdy antkapių minties
Pažvelk į būtį už būties.

II

Tai jie, regėti kitados,
Ir tolimi, ir artimi,
Dabar jau iš būties kitos –
Nežemiški, neregimi –
Ateis, apstos tave ratu,
Nes tapsi toks rytoj ir tu.

III

Dangus net raibsta nuo žvaigždžių,
Tačiau tos žvaigždės ne vilčių
Šviesa iš sutemos gilios
Į tavo sielą spinduliuos –
Atrodo, pragarą regi,
Nes tų žvaigždžių šviesa baugi,
Ir tavo sielą nelauktai
Nudegina net atšvaitai.

IV

Ir lydės tave lig kapo
Toji vizija gūdi.
Ji – tai ne rasa ant lapo:
Nenukris, nors ir graudi.

V

Kokia tyla! Kokia ramybė!
Tik perregimas rūkas kybo
Keistai šešėliškos spalvos
Lyg simbolis koks virš kalvos –
Toks alegoriškai žaismingas,
Bet mistiškas ir paslaptingas.

Motinai

Kai apie meilę kuždas angelai,
Tikrai nežino jie šventesnio žodžio
Kaip Motina, todėl ir Jus mielai
Taip vadinau ir taip vadinti guodžiuos –
Jūs net daugiau kaip Motina man tapot:
Kai gniuždė mus Virginijos mirtis,
Aš pajutau prie jau supilto kapo,
Ką man ataidi Jūs šilta širdis.
Mielos vaikystės ūkuose išblėso
Paveikslas mano mirusios mamos,
Tad kaip labiau aš Jūsų nemylėsiu
Per mylimąją man taip artimos,
Nes juk gyvosios amžinai ilgėsiuos,
O ne Jos sielos, Dievo pašauktos.

Nerimo slėnis

Čia būta slėnio nuostabaus –
Dabar, deja, jis be žmogaus:
Visi išėjo į karus.
Tik saulės spindulys kaitrus
Dienojo ant žiedų prigulęs,
O naktį žvaigždės ir Mėnulis
Iš savo spindinčių pilių
Žavėjosi sapnais gėlių.
Negrįžo žmonės tie, ir štai
Dabar be vėjo ir žiedai,
Ir medžiai virpa ten keistai
Kaip ties Hebridais pro ūkus
Atlantas, šaltas ir nykus.
Čia ramūs tik skliautai dangaus
(Nes kas jį prakeiksmu nubaus!).
Virš slėnio to, kadais džiugaus,
Be vėjo šlama debesis
Ir sunerimęs žvelgia jis
Į žibuokles, o gal akis,
Gilias kaip mėlynas dangus!?
Na, o lelijos per kapus,
Apleistus jau seniai seniai,
Vilnija liūdnos amžinai,
Per krintančius rasos pliūpsnius,
Kaip tie balti žiedai kvapnius,
Ir rauda ašarom, kurios
Pavirsta į perlus aušros.

Koliziejus

Lakios minties ir pergalių šlove
Į marmurą sudvelkus, praeitie –
Senosios Romos simboli didingas!
Štai pagaliau iš sausvėjų buities
Ištrūkęs pamaldžiai atsiklaupiu
Šešėlių tavo svaigioje vėsoj
(Juk krinta jie iš amžių glūdumos!)
Prieš praeitį, palaidotą seniai –
Tu antkapis jos tragiškajai šlovei.

Kur amžiai tie?! Didybė ir galia?!
O praeitie! O spindintys kerai!
Nors Getsemanės sodo atmintis*
Tikrai šventesnė – man jūs tikresni
Už Nazariečio pažadėtą rojų
Ir galią lemtį valdančių žvaigždžių,
Apstulbinusią net Chaldėjos žynį**.

Čia, kur herojus krito kitados,
Susverdėjus nugriūna kolona,
Kur aukso aras tvieskė išdidžiai –
Sušmėsčioja šikšnosparnis nakčia;
Ir vėjai sklaisto nendres ir dagius,
Bet ne kvapnius žavios romėnės plaukus;
O ten, kur būta sosto prabangaus,
Delčios ragus atspindinčia plyta
Į marmuro urvelį skuba driežas.

Nejaugi liko vien tik dūlinys:
Tik sienos, ištrupėjusios kiaurai,
Antablementų įspūdis nykus
Su frizų ir karnizų trupiniais
Ir šmėkliškai kraupi angų tamsa,
Apkritusi vijokliais – ar tik tiek
Paliko laikas erdvei?! Lyg patyčiom!
O aidas gaudžia: Ne patyčiom, ne –
Mes – skambanti į širdį atmintis,
Mes lyg Memnono potvynis staigus*,
Kurį pamačius ima verkt Aušra;
Mes valdom širdis, karštas ir taurias,
Ir protą iškiliausiųjų žmonių –
Mes sudūlėję akmenys, tačiau

Nesudūlėjo mumyse šlovė,
Nesudūlėjo magiška galia,
Nesudūlėjo polėkis minties,
Kurios didybė sudvelkė į mus;
Nesudūlėjo ir legendos tos,
Kurios ir šiandien gaubia mūsų gūdį
Kaip garbingesnis net už šlovę rūbas.

Vaiduoklių rūmai

Prie dievų pamilto šilo,
Prie giraitės jų jaukios
Lyg stebuklas koks iškilo
Rūmai prieaušrio rūkuos.
Jais net angelai gėrėjos,
Būdavo, būriais atskris,
Nes stebuklo to kūrėja
Buvo Išmintis.

Herbai, spindintys, auksiniai,
Puošė vėliavų šilkus.
(Šiandien tik legendos mini
Tuos laikus.)
Tarp kolonų, prie portalų,
Ir išdykę, ir linksmi
Šlaistėsi vėjūkščiai žvalūs
Rožėm dvelkdami.

O didžiojoj rūmų menėj
Arfų skambesio taktu
Sielos ritmiškai pleveno
Perregimu parketu,
Ir spindėdamas ant sosto
Apsiaustu purpuriniu
Šokančius valdovas glostė
Mylinčiu žvilgsniu.
Rūmų durys net spindėjo
Deimantais ir rubinais,
O aidų aidai aidėjo –
Žaižaruodami sparnais
Šlovino jie ir karalių
Tos šalies puikios,
Ir tą pasakišką šalį –
Šalį laimės ir taikos.

Bet staiga būtybės nykios
Siūbtelėjo pro duris
(Saulė nelauktai pranyko!),
Ir laimingoji šalis
Dingo ūkuose būtovės
Tartum nebūta,
O jos žavesį ir šlovę
Primena tik legenda.

Prie dievų apleisto šilo
Spengia muzika tranki
(Arfos jau seniai nutilo),
Ir baisiesi, kai regi,
Jog siaubingi monstrai šoka
Rūmuos Išminties kilnios,
Klaikiai kraiposi ir juokias,
Bet be šypsenos.

Himnas

Prislėgtas nevilties kraupios,
Marija, į Tave kreipiuos.
Maldauju, būk su manimi,
Paguoski sielą viltimi.
Kai debesis gūdžios lemties
Netemdė dar jaunos širdies,
Kiek kartų gelbėjai mane
Ir sustabdei ties bedugne.
Dabar, kai vienišas jaučiuos,
Prislėgtas netekties kančios,
Tik Tu – paguoda ir viltis,
Kad ateities skliautai nušvis.

* Getsemanės sode prieš suėmimą meldėsi Kristus.
** Chaldėjai – semitų gentis, gyvenusi Persijos įlankos pakrantėje.
* Memnonas – aušros deivės Eos sūnus, atvykęs gelbėti Trojos, tačiau Achilo nukautas.

Svarstymai

2013-ųjų knygos

Vis labiau atrodo, kad didžiausia kultūros šventė Lietuvoje yra kasmetinė Vilniaus knygų mugė. Keturias dienas žmonių masės traukia į „Litexpo“ rūmus kaip į atlaidus: mašinomis užtvindytos didžiausios aikštės, prie kasų rikiuojasi ilgiausios eilės, salių erdvėse euforiškas šurmuliavimas, susitikimų bei atradimų džiaugsmas ir, žinoma, nuovargis. Sakytume, prasmingas nuovargis, kylantis dėl informacijos pertekliaus, neaprėpiamos knygų gausos, intensyvaus bendravimo ir gražių pokalbių. Ir visą šią šventę įsuka knygos fenomenas.

Todėl nėra ko skųstis: lietuviška knyga gyva, ji žmonėms reikalinga, taip pat jiems reikalingi susitikimai su autoriais, reikalingos kritikų ir leidėjų mintys.

Vis dėlto, pasibaigus knygos šventei ir galbūt jau laukiant kitos, bandykime ramia bei aiškia sąmone pažvelgti į prabėgusius metus, prisiminti, ką esame skaitę, pamėginkime įvertinti 2013 m. pasirodžiusias knygas. Pasvarstykime apie knygas ir kaip skaitytojai, ir kaip literatūros kritikai.

1. Kokios praėjusių metų knygos ir kokie autoriai mus pradžiugino, nustebino? Kas galbūt nepateisino lūkesčių, nuvylė? Ko dar pasigedome lietuviškos knygos pasaulyje?

2. Kokia problematika grožinėje lietuvių literatūroje yra nauja ar darosi svarbiausia? Gal jau slūgsta eseistikos banga ir grįžtama prie tradicinių literatūros formų bei temų? Ar yra permainų literatūrinių žanrų srityje?

3. Ar naujose lietuviškose knygose galima įžvelgti kokius nors Lietuvos visuomeninio gyvenimo pokyčius? Kokį jose matome lietuviškąjį mentalitetą, kultūrinės tapatybės ženklus? Kas šiandien yra „mūsų laikų herojus“?

Jūratė Sprindytė

Knygų ištekliai įspūdingi, kolegė suskaičiavo, kad pernai lietuviškai pasirodė apie penkis šimtus grožinės pakraipos leidinių, tad puota tęsiasi – žiūrint kaip ir kiek joje dalyvauji. Net didžiausias pasišventėlis (knygų ėdikas, šiaip mylėtojas ar kritikas) gali perskaityti tik baigtinį vienetų kiekį. Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. Eini per knygas, o nieko nebepriimi. Viskas išlekia kaip per kiaurą rėtį.“ (Na, prieš keturiasdešimt metų leidybiniai mastai palyginus su šiandiena buvo kuklūs, tik daug skaitančio situacija panaši.) Vis tiek reikia tikėti, kad kokybiškiausios, įdomiausios, naujoviškiausios ar kaip kitaip išsiskiriančios knygos į akiratį patenka, jas perskaitai ir gali išvedžioti kokias nors tipologijas ar tendencijas. Jaučiuosi elitinė skaitytoja, ir ne dėl kokių gilių įžvalgų, o dėl to, kad apskritai skaitau ir kad savo aplinkoje galiu gauti bet kurią norimą knygą. Štai rašo bičiulis, dirbantis nedidelio miestelio bibliotekoje: „Sėdžiu čia kaip apleistame dideliame knygų sandėlyje. Antra valanda popiet. Lentynos pilnos įvairiausių knygų, o skaitytojai išmirė. Arba išemigravo. Dar kiti žiūri nuo ryto daugiaserijines muilo operas. Mokiniai atidunda po šešių, po septynių pamokų. Žinoma, internetas, visi jų „Facebook’ai“ ir paštai.“ Biblioteka tampa nebe knyginės, bet laidinės komunikacijos, socialinių tinklų aktyvavimo vieta, o knygos į šias vienišėjančias prieglaudas patenka toli gražu ne visos ir labai vėluodamos.

Mano subjektyvioji 2013 metų skaitymo patirtis sako, kad literatūroje mažėja bjaurasties estetizavimo ir nihilizmo. Vis dažniau pasišaukiamos klasikinės formos (novelė, rimuotas ketureilis, sonetas ar psalmė) kaip tvirtesnės minčių ir išgyvenimų įvaizdijimo struktūros. Simptomiškas posūkis buvo pernai metais Nobelio premijos skyrimas kanadietei Alice Munro už trumpąją prozą, o lietuviško novelės žanro – dinamiško, kompaktiško ir su efektinga pabaiga – renesansas pirmiausia sietinas su dviem Romualdo Granausko knygomis („Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“). Novelės kanonas čia reprezentuojamas meistriškai ir pasakojama vertybiškai. Vien jų užtektų, kad kaip credo galėčiau rinktis Alfonso Nykos-Niliūno žodžius: „Kūryba, stovinti šalia Būties ir Nieko dialogo, yra nedaug ko verta.“ Žūtbūtinę akistatą paremia nepasidavusio kario Valdo Gedgaudo paskutinė „Stiprėjanti juoda“, daug kalbėjusio apie išvirkščią pasaulį, bet eilėraštį konstravusio simetriškai, glaustai, grafiškai. Kovo pabaigoje jau bus metai, kaip poetas atsidūrė užburtųjų fleitų šalyje.

Filosofinio Niekio koncepto pagrindėjas Arvydas Šliogeris, kalbinamas jauno filosofo Virginijaus Gusto sokratiškų dialogų knygoje „Pokalbiai apie esmes“, toliau plėtoja kategorišką klasikos–banalybės priešpriešą ir sako, kad geriau rinktųsi ne Milano katedrą, o dviejų galų senelio pirkią, kurioje nėra paikos prabangos ir nieko nereikalinga, tik funkcionalu (p. 285). Tokią orientaciją į paprastumą, formos tikslingumą įžvelgiu ir geriausiose praeitų metų knygose. Apvalyti kalbėjimą, atsisakyti barokinės puošybos, manierizmo, gelti skalsiomis metaforomis, minimalistinėmis detalėmis rašytojams atrodė siekiamybė, o gal ir išminties pakopa. Ženkli pasirodė net daugelio knygų antraščių įtampa – tarp pilnatvės ir tuštumos (Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“), tarp Vakarų–Rytų (Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“), taikos ir represijų (Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F 117“, Eglės Gudonytės „Karta nuo Sibiro“), tėvynės–emigracijos (Zitos Čepaitės „Londono vėjas“, Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“), vertybės ir kičo (Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“). Santykis su kūryba kaip visiška sutaptis ir nu(si)kryžiavimas bei ironiškesnė abejonė irgi skleidžiasi priešinguose poliuose – nuo Gražinos Cieškaitės „Žodžiai kaip stigmos“ iki Aido Marčėno „Tuščia jo“. Esama ir kitos tendencijos – polinkio į mažas formas ir formatus, rašymo tarsi paraštėse: nuotrupomis, eskizais, mini dienoraščiu, trumpomis pastabomis ar lakoniškais brūkštelėjimais, ką A. Marčėnas vadina „menkąja eseistika“ (knygos „Sakiniai“ paantraštė), Donaldas Kajokas – „Lapės gaudymu“, o Viktorija Daujotytė – „esminėmis liekanomis“ ar „laisvojo mąstymo properšomis“. Čia įsitarpuoja ir Leonardo Gutausko „Fragmentai“, Valentino Sventicko „Guriniai“. Kai ką iš tų užrašų galima laikyti eseistiniu juodraštinėjimu, kai kur sužiba minties ar stiliaus perlas. Nekaustomi aiškesnio žanro kanono šie skirtingi tekstai taip pat liudija kompaktiško rašymo galimybę, vengiant scholastinių išvedžiojimų, jungiamojo retorikos balasto, ko neišvengiamai reikalauja ilgesnis rišlus tekstas. Silpnoji lietuvių prozos vieta tebėra romanų struktūra ir kompozicija – nesiseka suvaldyti medžiagos, romanai išpūstos apimties (A. Žagrakalytės, U. Radzevičiūtės, Andriaus Tapino) arba neįtikimai baigiasi (Z. Čepaitės).

J. Kalinausko „Mano sodo vagis“ išties giliamintiškai primena: „ar reikėtų / tiek daug eilėraščių / jeigu būtume šiek tiek geresni / būties numatytojai“ (p. 11). Ir sodas, ir vagis pasirodė itin talpūs įvaizdžiai. Poetas bylo už tuos, kurie seniai po antkapiais Pajevonio kapinaitėse, „sulaukėjusių atsiminimų sode“. Eilėraščių knyga švelniai siejasi su sesers Danutės Kalinauskaitės praradimų apsakymu „Namo“. Tapatinuosi ir tiesiogiai – sodyboje Aukštaitijoje, į kurią retokai nuvažiuoju, šį rudenį pirmąkart pavogė obuolius nuo gražiausios obels. Ne apie šį sodą J. Kalinauskas eiliuoja, bet galim išskaityti ir tokią dedikaciją – skubėkim obuoliauti. Arba: aš pats esu savo sodo vagis. Atkreipia dėmesį originaliai skaidomos eilėraščių eilutės, užsibaigiančios didžiosiomis raidėmis („valandos skaiČ / iuoja žmogų girdi?“; „į kaulus smelkiA / si drėgmė ir šaltis į knygas raštingos kandyS“) – sustambinta raide ataidi balsas iš labai toli, gal iš anapus.

Netradicinis, daugiaprasmis ir šmaikštus yra U. Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“. Kinų kultūros skverbtis ir Vakarų neatsparumas skleidžiamas analitiškai, motyvuojamas istoriškai ir metaforiškai – žuvys simbolizuoja Vakarus, drakonai – Rytus (imperatoriaus jėgos, sėkmės simbolis). Drakonas gali praryti žuvį, bet ne atvirkščiai. O kinai kaip kempinė: visas naujoves sugeria ir nuo to nė kiek nepasikeičia. Autorė išsamiai pasakoja apie tai, kaip europiečiai XVIII a. tikėjo, kad gali primesti savo tvarką daug kur pasaulyje, taip pat ir Kinijoje. Tėvas Kastiljonė į Kiniją atvyksta su jėzuitų misija – tapyti freskų katalikų bažnyčiose, nors iš pradžių keletą metų dekoruoja lėkštes. Rytų įtaka Vakarams šiandien kur kas reikšmingesnė – ir fizinė, ir kultūrinė. Romane pakaitomis, skirtingu šriftu plėtojamos dvi linijos – Kinijos ir dabarties Rytų Europos, turbūt Lietuvos. Pas mus kinų kvartalas dar visai kuklus, ir nuostabioji romano Senelė Amigorena, gyvenanti prie Kinijos ambasados, mato kasdien tik po tris kinus savo kieme, tad chinetownas Vilniuje kol kas nėra grėsmingas. Romanas intelektualus, maži fragmentai virtuoziški, visas rašymas – sentencinis: „Kaip sako kinai – [gyvenimas] išorėje apvalus, viduje – kampuotas.“ Ypač įspūdingi paradoksalūs dialogai, kuriuos rašytoja konstruoja labai sąmoningai ir sąmojingai. Anot jos, vakariečiai bando vieni kitus įveikti argumentais, o rytiečiams svarbiausia – reakcijos greitis (bet romano visumos ištęstumas greičio idealą stabdo).

Ne tik U. Radzevičiūtės kūrinys liudija, kad lietuvių literatūroje gausėja tarpkultūrinės problematikos, užsienietiškų realijų, migracinės literatūros. Užderėjo neįtikėtinai daug kelionių knygų. („Anksčiau žmonės keliaudavo tik su misija arba tikslu. Dabar žmonės keliauja šiaip sau“, – konstatuoja U. Radzevičiūtė; o štai žiniasklaidos informacija: Europos Sąjunga pernai užregistravo migrantų skaičiaus padidėjimą beveik devyniais šimtais tūkstančių – tai keturis kartus daugiau už natūralų prieaugį, kuris nustatomas pagal gimimų ir mirčių statistiką.) Kažkas iš lietuvių klajūniškai bastosi, kažkas užsienyje studijuoja, atostogauja, dirba, savanoriauja – ir visi (neva) raštingi. Geografija nuolat plečiasi: Janinos Survilaitės „Pašnekesiai su Helvecija“, Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraštis“, Kristinos Tamulevičiūtės pirmoji knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Sarajevą), Eglės Digrytės „Laiškai iš Kabulo“, Ritos Matulionytės „Kerintis Iranas“, Nidos Degutienės „Izraelio trauka“ ir t. t. Na, o kur dar meilės ir sibaritiškos prabangos plačiame pasaulyje ieškančios princesės, įžodinančios savo nuotykius (Indrės Jonušytės „Prašau, nesudaužyk mano širdies“). Iš kai kurių knygų nelabai kas liktų, jei ne užsienietiška scenografija, egzotiško anturažo specifika, teikianti negirdėtų detalių. Gilesnė reikšmė iškyla tik per savęs ir Kito lyginimą, bandymą užčiuopti skirtingus mentaliteto bruožus ar universalesnius procesus. Šiuo požiūriu konceptualiausia yra minėtoji globalios tematikos U. Radzevičiūtės knyga.

Šalia migracinės prozos linkmės plėtojasi ir mums svarbesnė emigracinė, kasmet pateikianti po keletą pastebimų pavyzdžių. Z. Čepaitės romanas „Londono vėjas“ – socialiai įkrauta tiriamoji žurnalistika plius sovietmečio ir Atgimimo pradžios prisiminimai. Knyga kandi, aitroka, be antrojo plano ir – keista – be humoro ir emocijų. Vertingiausia joje – įtikinamai parodytos nelegalaus verslo šaknys, visa toji nemorali homo postsovieticus išgyvenimo ir nešvaraus pelno mokykla, klestinti dabarties Britanijoje. Romanui dirbtinai prikergtas trilerio siužetas nedera prie negailestingų Z. Čepaitės vivisekcijų. Iš pirmo žvilgsnio smagi, net juokinga P. Pukytės dialogų knyga „Bedalis ir labdarys“ niūriai metaforizuoja tarpkultūrinį nesusikalbėjimą, beviltiškumą suprasti biurokratui juodadarbį, britui – lietuvį, žmogui – žmogų.

Sparčiai daugėja populiariosios literatūros, bet, laimei, gerėja ir jos kokybė (Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“), o įsimenantį lūžį žymi A. Tapino fantastinio romano „Vilko valanda“ sėkmė. Pirmas lietuviškas stimpankas (angl. Steampunk – mokslinės fantastikos žanras), aukštinantis XX a. pr. klestintį mokslo ir technologijų laisvą miestą Vilnių, įeis į mūsų populiariosios literatūros istoriją kaip optimistinis kūrinys, kuriame greta smalsumą dirginančių nuotykių esama ir gilesnių įžvalgų, alternatyvios istorijos vaizdinio. A. Tapinas oriai apibūdina „Vilko valandą“ kaip pramoginį kūrinį smagiam pasiskaitymui. Šiandien knygos likimą kuria ne tik užrašytas tekstas, bet ir rinkodaros išmanymas. A. Tapino liudijimu, lietuviško pirmagimio stimpanko viešinimo ir sklaidos labui jis dirbo ištisus penkerius metus (tradicinio sukirpimo rašytojui – utopiškas žygis).

Jau įprasta, kad poetai suka į prozą, bet pirmasis A. Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ apstulbino užmoju, o labiausiai – neegocentriška problematika. Aprėpdama giminės istoriją 1815–1977 metais, rašytoja siekia pra-patirtį. Tai vokiečių istoriko Jörno Rüseno sąvoka, anot jo, „Kartų lemtinga grandinė turi mentalinę dimensiją, kuri yra veiksminga tradicijose, prietaruose, priešiškumuose, baimėse, viltyse, vertybių sistemose“ (Jörn Rüsen, „Istorika“, 2007, p. 325). Epinis A. Žagrakalytės veikalas yra bandymas iš atminties sodų ir dokumentinių šaltinių (nepatingėta gilintis!) sunerti visas grandis į vientisą sagą su žanrui būdingais didvyriškumo, legendos, etnografijos, folkloro, tarmės elementais. Nors romano architektonika poetei nepasiduoda (o gal nerūpi), ilgą pasakojimą pagyvina puikūs poetiniai intarpai, ypač fantastiškai sugestyvus gabalėlis apie moterį-voverę. Imponuoja jaunos autorės savimonės poreikis – vieta, kurią dabar užimi kartų grandinėje, yra sąmoningai suvokta.

Atožvalgų į istorinę praeitį esama kone visuose tekstuose ir vis įvairiau reflektuojamų. Rimanto Šavelio romane „Šiek tiek mėnesienos“ sovietmečio autentika perskrodžiama humoru, o E. Gudonytė „Kartoje nuo Sibiro“ artimųjų tremties vaizdus Altajuje taip pat regi be ašaringų dramų. Rašytojai praeitį aktualizuoja intensyviai, bet kokia istorinės savimonės vieta eilinio piliečio galvoje? R. Granausko „Išvarytųjų“ pirma novelė pasakoja apie istorijos mokytoją, kuris etnografinių raritetų turi pririnkęs du kambarius, bet tų daiktų ir ypač jų istorijų niekam nebereikia. Kadaise mokytoją dievinusi buvusi mokinė nežino nė savo šeimos praeities (Marijos skulptūra, stovėjusi jos senelių kieme, „sugėrė“ septynias pokario kulkas). Kai istorijos mokytojus savo svarbių kūrinių protagonistais rinkosi ir Jonas Avyžius („Sodybų tuštėjimo metas“), ir Juozas Aputis („Skruzdėlynas Prūsijoje“), ir Saulius Šaltenis („Duokiškis“), ši profesija buvo simboliškai išdidinta, o dabar – niekinė. Tarp išvarytųjų – ne tik daiktai, bet ir profesijos, žodžiai, jausmai, atminties tūris.

Šį tūrį esmingai papildo ir praplečia memuarų, interviu knygos, iš kurių norėčiau išskirti istoriko Aurimo Švedo pokalbius su dailininku Petru Repšiu – „Piešimas buvo tarsi durys“. P. Repšys – geras pasakorius, vaizdžiai atkuriantis talentingo menininko laisvės pojūtį sovietmečiu, be to, ir su tekstine raiška turintis artimų saitų (moka atmintinai daug eilėraščių, pats rašo). Prašyte prašosi cituojamas literatūriškai žavus fragmentas, kaip buvo ieškoma poeto Strazdo dvasios, rengiantis iliustruoti Sigito Gedos „Strazdą“ (1967): „Važiavom su Sigitu į Kamajus. Vaikščiojom po nuostabius Aukštaitijos miškus. Ko gero, ne vieną kartą įmynėm į poeto pėdą. Bet nesutikom Strazdelio nei uogaujančio, nei grybaujančio. Žuvys daužėsi vandeny be žvejo, o mes grįžome apsimetę, kad radome, ko ieškojome“ (p. 69).

Emos Mikulėnaitės impresionistinio rašto knygoje „Gyvenimas ir dvi novelės“ atsiminimų skirsniai pranoksta beletristiką. Spalvingesniais potėpiais sublyksi puslapiai apie „Kultūros barų“ redakciją, Filosofijos katedrą universitete, buvusius dėstytojus ir artimus bičiulius. Sovietmečio buities skurdą atsvėrė šiluma, solidarumas ir daug juoko (anekdotų antplūdis brežnevizmo epochoje). E. Mikulėnaitės knyga labiau patvirtina tai, ką žinojom, bet juk ir tų patvirtinančių vis mažiau belieka šiapusybėje. Viena mintis įsirėžė titnago kietumu: „Ir man atrodė šlykšti demagogija priekaištauti rašytojams, jog, atsivėrus stalčiams, jie neturi ką parodyti. Tarsi tų stalčių neprižiūrėjo KGB! Vadinas, priekaištas – kodėl neatsidūrei lageryje? Arba netapai agentu, kuriam būtų leista turėti ir slaptąjį stalčių“ (p. 124).

Ką atsakyti apie žanrus? Eksploatuojami visi žinomi žanrai ir įvairūs tekstai šalia, už, be, virš, ant, po, post... Pastebimai išskydo esė samprata – kai mažiau slepiamasi už fikcijos (o gal nemokama sukonstruoti novelės), kai atviriau eksponuojamas privatusis pradas – tai ir pateikiama kaip esė, nesvarbu, kad knibinėja nelabai reikšmingus kasdienius dalykus. Grynesnio pavidalo yra mąstanti esė – čia lyderiauja Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“. Nepatogus, piktas, kibus, aštriabriaunis S. Parulskio žodis provokuoja / atakuoja konformistinę visuomenę. Jo „iltys“ kabina daug pilietiškų motyvų, baksnoja lietuvius už savivokos ir savivertės stygių, dvidešimt metų siekiančių „ne būti, o atrodyti“. Matydamas masinės kultūros perprodukciją ir jos kvailinantį poveikį, ima ilgėtis kamerinės, individualizuotos kūrybos: „Šiek tiek gaila kultūros. Tos senosios, klasikinės jos sąvokos, susijusios su puoselėjimu, auginimu, brandinimu, su stabiliomis, nors gal kiek ir apipelijusiomis vertybėmis, su aiškiais kriterijais, meistriškumo, amato, subtilumo, skonio reikalavimais“ (p. 175). Talentas iškrito iš rinkos žaidimo, liko apsukrumas, sako S. Parulskis.

Rašytojų sąlyčiai su pasauliu tampa vis įvairesni, o ar originalūs, ar paviršutiniški – priklauso nuo talento. Dėkui jaunai mokslininkei Akvilei Rėklaitytei, kad kaip argumentą R. Granausko „Šventųjų gyvenimams“ vertinti ir pagirti į kritikos leksikoną grąžino išvarytą sąvoką „talentas“.

Ramūnas Čičelis

Prieš kelerius metus tikrai pradžiugino ir labai nustebino Vytauto Martinkaus romanas „Žemaičio garlėkys“ – žvilgsniu į carinės Rusijos ir Lietuvos joje istoriją, dėmesiu sudėtingam asmenybės ir gyvenamojo laiko santykiui. Sakyčiau, ši knyga buvo viena „pirmųjų kregždžių“ naujausioje lietuvių literatūroje, nes aštriai atvėrė atminties problemos aktualumą: istorija svarbi tik kaip atmintis, o ne kaip kokia nors negyva įvykių, aplinkybių, priežasčių ir pasekmių schema. Nežinau, ar tokį mano požiūrį lėmė atsitiktinė skaitytinų knygų atranka, ar iš tiesų mūsų literatūroje ima dominuoti istorinis romanas. Labiausiai verti skaitytojo dėmesio, mano manymu, praėjusiais metais buvo Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Miestelio romansas“ ir Agnės Žagrakalytės giminės istorija „Eigulio duktė: byla F 117“. G. Kanovičiaus kūrinys ne nustebino, o priminė apie žmogaus atsakomybę už tą vietą, kurioje jis kuria savo gyvenimą.

Dar viena problema, apie kurią neįmanoma nekalbėti perskaičius „Miestelio romansą“ – pagarba ir tolerancija kitam. Šių dalykų nūdienos Lietuvoje vis dar stinga, ir G. Kanovičius meniniame tekste, man regis, apie tai prabyla labai aštriai, derindamas paradoksą ir švelnią melancholiją, būdinga ne tik žydų poezijai ar romanui, bet ir litvakų dailės kūriniams. Būtent „Miestelio romansas“ pakišo kol kas dar svarstytiną idėją ateityje palyginti G. Kanovičiaus romanuose vaizduojamos tarpukario Lietuvos miestelio žydiškos gatvės, štetlo, gyvenimą su XX a. pradžios litvakų, emigravusių į Prancūziją bei Vokietiją, tapybos darbais, juose užfiksuotais žydiškojo mąstymo ir jausenos fenomenais. Juk šių dienų Lietuva ir masinė emigracija, kalbant apie ją be dirbtinio dramatizmo, yra labai susijusi su tomis aplinkybėmis, kurioms esant tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje žydams neliko vietos. Skanduojama „Lietuva lietuviams“, tačiau patys lietuviai iš savęs atima galimybę, teisę ir net pareigą susisaistyti su gimtąja vieta, šalimi ir joje rasti egzistencijos prasmę. Kai vis dėlto įsigyvenama Tėvynėje, tuomet literatūra tampa svarbi, visų pirma, kaip gimtosios kalbos erdvė.

Šiuo požiūriu, man regis, labai svarbi yra A. Žagrakalytės knyga „Eigulio duktė: byla F 117“. Tik toks romanas ir gali išplėšti nūdienos skaitytoją iš reklaminių šablonų, masinio skonio tekstų. Individualizuota romano kalba – tai beveik savaiminė vertybė, kuri dar labiau sustiprėja, kai, versdamas A. Žagrakalytės knygos puslapius, skaitai apie gyvus ir neregėtai įtaigiai sukurtus personažus. XIX a. kalba romane nėra stilizacija – tai gilus ir egzistencinis pasakotojo praeities patyrimas, jau neleidžiantis skaitytojui svarstyti bendrybių, visa pasakotojo patirtis be dirbtinių apibendrinimų virsta dokumentu apie tautos likimą. Viename iš savo romanų Milanas Kundera yra parašęs formulinį sakinį: „Einmal ist keinmal“ (vok. „Vienas kartas yra nesvarbus“). A. Žagrakalytė literatūros tekstu atskleidžia tiesą, kad tai, kas kartą įvyko, kartosis nuolat. Po pirmojo karto visada bus antrasis. Visomis prasmėmis: ir moraline, ir kultūrine, ir politine, ir ideologine. Kol pagaliau visas prasmes sujungs istorija, virtusi individualiąja atmintimi. Savo literatūroje turėdami tokio registro kūrinių, kokie yra G. Kanovičiaus ir A. Žagrakalytės romanai, jau nesame taip lengvai ir naiviai paveikūs istorijos klastojimui. O grėsmių, kaip rodo daugelio aptarinėjami pastarųjų mėnesių įvykiai, tikrai yra. Literatūra, istorinis romanas šiomis aplinkybėmis vėl veržiasi į avangardo gretas, kuriose pavojingiausia ir niekada nebus šiltai, migdančiai ir sočiai ramu.

Eseistika praėjusiais metais, man regis, tikrai užleidžia pozicijas tradiciškesniems prozos žanrams. Šį reiškinį (nemenkindamas asmeninės refleksijos vertės ir svarbos) siečiau su didesne prozos teksto autoriaus ir pasakotojo orientacija į išorinę tikrovę, kuri jau neleidžia mėgautis savo atvaizdu kalbos veidrodyje. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visa literatūra virto socialine. Anaiptol. Tačiau pati tendencija (kaip minėjau, ir G. Kanovičiaus romane) ieškoti kito asmens dėmesio stiprėja. Net ir esė autoriai jau nėra patys sau „pakankami“ ir tik savimi besidomintys. Kaip vieną ryškiausių išskirčiau Aistės Kisarauskaitės eseistikos knygą „39 salto mortale“. Maksimalios įtampos ir kartu stebėtino stilistinio lengvumo lydinys, bylojantis apie tai, kad žmogui visada reikia kito asmens, kitokios patirties, kad gyvenimas tęsiasi tik su kitais žmonėmis. Ši A. Kisarauskaitės knygos ypatybė „susikalba“ su Leonido Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“ vienu pamatinių teiginių: ilgą laiką paliktas vienas, žmogus virsta monstru.

Prašomas svarstyti apie „mūsų laikų herojų“, prisimenu José Ortegos y Gasseto esė „Mūsų laikų tema“. Savo „laiko temą“ filosofas traktuoja kaip uždavinį, kurį reikia spręsti: būti gyvybingiems Tiesos, Gėrio ir Grožio akivaizdoje. „Mūsų laikų herojų“ suprantu kaip individualybę, kuri kiekviena proga demaskuoja mūsų aplinkos (nesakau „visuomenės“) spektakliškumą ir dalijasi šia „kaukių plėšytojo“ patirtimi su skaitytojais. Kaip vis dar labai aktualią problemą įvardyčiau mūsų vengimą būti visuomene – gyventi viešąjį gyvenimą, o ne tik suktis darbo ir poilsio karuselėje. „Mūsų laikų herojus“ man yra pabudusio mąstymo viešasis asmuo, nestokojantis atminties, derinantis savo individualizmą su Kito vertybėmis, kritikuojantis tai, kas tik pasirodo, bet ko iš tiesų nėra. Taigi „mūsų laikų herojus“ nėra spalvinga figūra, kuri visada šypsosi ir juokiasi, kuri gerai atrodo, niekada nesensta, žiūri ne toliau savo nosies galiuko. Manau, rašytojui tapti tokiu narciziniu tipu yra mažiausiai galimybių ir pagundų, nebent jis rašytų visišką „popsą“. Apie šį literatūros reiškinį reikėtų plačiau kalbėti ir rašyti jau kitomis progomis, čia tenkinantis tik prielaida, kad rimtai literatūros kritikai nederėtų užmerkti akių, pamačius populiariosios literatūros kūrinio viršelį, – man regis, dabar itin reikalingas sąmoningas ir su vertybėmis nesipykstantis meilės romano ar detektyvo vertinimas, kuris atskleistų ne hermetinį aukštosios kultūros uždarumą, o gyvą literatūros procesą, daug pasakantį apie skaitytoją. Kritiko užduotis – neleisti tam skaitytojui būti suklaidintam.

Giedrė Kazlauskaitė

Stebiuosi, kad manęs vis dar ima ir paklausia tokių dalykų, nors stengiuosi reguliariai apsiskelbti, kad nepuolu skaityti naujų knygų. Tiesa, visiškai nesidomėti neįmanoma, nes nori nenori paskaitinėji kultūrinę spaudą, o dauguma knygų ir sudarytos iš publikacijų joje. Nors meluoju, įmanoma; tik tektų kategoriškai atsiriboti nuo bet kokio spaudos skaitymo, ką sėkmingai ir padaro kai kurie literatūros doktorantai, literatūrologai, kultūros leidinių darbuotojai ir kt. Bet jie – ne mano kelrodė žvaigždė. Tačiau pripažįstu išnykusį kultūrinės spaudos godulį: dabar labiau atsirenku, kad negaiščiau laiko. Jeigu turiu įspūdžių apie knygą, parašau recenziją. Pasitaiko recenzijų, ties kuriomis vargstu metus ir daugiau, jas rašyti sunku.

Šiais metais įtemptai apmąsčiau knygų reklamos klausimą. Tarkime, Metų knygos rinkimų rezultatai rodo, kad paprastai laimi reklama. Nenuostabu, kad Aidui Marčėnui savaip gėda juose dalyvauti. Neturiu nieko prieš laimėjusias knygas ir jų autorius: kai kurie net labai simpatiški, ir knygos puikios. Stebiu mechanizmus: gyvenimą feisbuke galima „sudizaininti“ ir parodyti kaip itin atraktyvų. Naiviųjų sekėjų gali būti labai daug: jie tikrai neatpažins falšo. Tai padeda pardavimams ir savivertei. Bėda, pasitaiko egzempliorių, kurių tikslas nėra įdomus, laimingas ar turtingas gyvenimas. Jie susigyvena su savo kompleksais ir jiems tai patinka. Turbūt gėda – ir literatūroje, ir gyvenime labiau imponuoja tokie patys, kompleksuotieji. Su kitais irgi išmoksti vienaip ar kitaip bendrauti, nelaikai jų blogesniais. Bet nelaikai ir geresniais. Kaip tik dėl to nesugebėčiau dirbti reklamoje. Kita vertus – pagarba tiems, kurie nieko nebedaro nemokamai! Tik nenorėčiau tapti tuo, kas yra jie.

Pavyzdžiui, Audronės Urbonaitės interviu per radiją ir televiziją buvau tiesiog atakuojama: bent dviejuose iš jų autorė spontaniškai apsiverkė. (Neišjungiau, nes moterims rašytojoms tariuosi turinti jautresnę klausą.) Matyt, tuo galima aiškinti šiaip jau neprastus jos romanų pardavimus. Tačiau erzina nuolatinis vulgarokas savęs piršimas ir gerbėjų pataikavimas. Pradeda vaidentis savigarbos reikalai. Išlenda instinktas spyriotis prieš bet ką, kas reklamuojama įkyriais būdais. Nesu skaičiusi nei „Vilko valandos“, nei „Silva rerum III“. Turbūt labai daug praradau, tačiau autoriai irgi prarado – mane, vieną skaitytoją.

Beje, apie moteris rašytojas. Neseniai pagavau save begalvojančią, kad labai artimai nesibičiuliauju nė su viena iš jų. Pabandžiau apie tai pasikalbėti su vienu draugužiu ir jis, iš anksto atsiprašinėdamas, kad požiūris seksistinis, paaiškino taip: „Pastebėjau, kad moterys literatės daug nuoširdžiau trokšta karjeros, daug mažiau rūpindamosios pačiu rezultatu – kokio jis lygio. Svarbu, kad tik duotų dividendų.“ Tikrai, irgi atsiprašau už seksizmą, ir čia jokiu būdu ne apie visas praėjusių metų autores. O gal pastaruoju metu taip atsitiktinai pasitaikė?.. Nors bendruomenėje, kurioje dominuoja vyrai, tai tarsi ir pateisinama. Ir vis tiek, nesibičiuliauju ne dėl to.

Literatūra, kuri negabiai manifestuoja politkorektiškumo idėjas, dažniausiai apskritai balansuoja ant ne literatūros ribos. Nors autoriai, matyt, jaučiasi švietėjais ir pirmeiviais, kad „drįsta“ apie tai kalbėti. Deja, jų kalbėjimas atrodo kaip nevykusi reprodukcija to, ką savo tekstuose ar socialinių tinklų paskyrose jau senokai suformulavo originalesni publicistai. Konfliktai tarp „konservatyviųjų“ ir „pažangiųjų“ baisiai primityvūs, todėl neįdomūs. Paprastai kaunamasi laikraštinėmis klišėmis („provincialus kaimas su agrarine literatūra“, „pakuliniai sijonai“, „sovietiniai nostalgikai“, „genderistai“ ir pan.), net bloga darosi cituoti. Aktualesnis reiškinys – literatų tapatybės problema: skirtingi vieni į kitus žiūri pašaipiai, mat reikia kažkaip steigti save. Tebegalioja (ir, jaučiu, dar ilgai galios, nes randa patvirtinimų tikrovėje) romantinė rašytojo ir akademiko priešprieša. Rašytojas – intelektualinio pajėgumo stokojantis tinginys, o mokslininkas – toks beveik nuo J. W. Goethe’s „Fausto“ laikų nepakitęs personažas: „Teorija, brolau, sausa šaka...“ Tikiuosi, suprantate, kad su šiomis tapatybėmis gyventi yra labai smagu.

Ir tiksliai galiu suformuluoti, ko trūksta (argi nebuvo tokio klausimo?): kritikui – profesionalo arogancijos prieš diletantą, rašytojui – kuo įžūliausios puikybės visuomenės atžvilgiu. Visuomenės, kuri tikrai nebėra tokia pati, kokia buvo, ir dar sparčiai keisis. Nebūtina vaizduotis, kad eini su ja ranka rankon.

Audinga Peluritytė

Vyno virsmai naujausioje lietuvių literatūroje

Jei galėtume knygas degustuoti taip pat, kaip metų derlių – vyną, obuolių sultis ar bent obuolius! Paragavai, pagurkšnojai beaujolais nouveau bet kurioje Paryžiaus vyninėje, ir jau šiek tiek gali pasakyti apie praėjusius metus. Vyno ir literatūros paralelę sumąstė gurmaniškų polinkių žmonės, tačiau kartais atrodo, kad lietuvių literatūros situacijai nušviesti vyno degustacijos įgūdžių gali ir pritrūkti. Vengrų (vyno šalis) literatūrologas Endre Bojtćras, keletą dešimtmečių sekęs visos Europos literatūros naujienas, ne kartą yra teigęs, kad tik pagal prozos kokybę galima spręsti apie literatūros pasiekimus. Poezija klesti ir taip, šis Lietuvoje itin simbolišką vertę išsikovojęs menas savo vidutinišku vidurkiu yra nesunkiai aptinkamas bet kurioje išsilavinusioje visuomenėje. Poezija yra nelyg bendrasis kultūros lygmuo, o štai proza – aukštasis kultūros rodiklis.

Galbūt kaip ir prancūzo Frederico Beigbederio meilė – beaujolais nouveau, taip ir šviežia proza tveria trejus metus: vėliau ji arba įsišaknija visuomenės atmintyje ir nusėda į tradicijos sluoksnį, arba išsivadėja visais savo aromatais. Poezija aukštosiomis akimirkomis, ypač tokioje nestabilioje politinėje atmosferoje, kokia yra lietuvių, pajėgi sutelkti tautą momentiniam svaiguliui bet kurią akimirką, o proza yra inertiška, nespėjanti su laiku. Kol perskaitysi trijų ar keturių šimtų puslapių romaną, kai kurie realybės įvykiai, žiūrėk, jau ir pasibaigė. Kita vertus, į momentinius įvykius gal kiek greičiau reaguoja eseistika ar novelių knygos, nors ir jos netampa literatūrine žurnalistika.

Tačiau romanams, kurie nukloja Vilniaus ir tarptautinių knygų mugių stalus ir kurie yra tapę tarptautiniu literatūros standartu, reikia didesnės laiko distancijos. Jų reikšmė matuojama dešimtmečiais, o konkreti pasirodymo data nėra svarbi. Tiesa, romanų gausa lietuvių literatūra pasigirti negali, ir gal tai gerai, nes apsakymų ir novelistikos meistrystė, bent jau man, kai kuriais atvejais atrodo artimesnė skaitymo, o tiksliau – teksto malonumui – dėl taupaus formato.

Vertinant tai, kas mūsų literatūroje nutiko nuo pernai pavasario iki šio, negalėčiau užfiksuoti lūžio momento. O kokie gi vynuogienojai suvešėjo Lietuvoje 2013 metais?

Lietuviškojo alaus ir midaus meniu skaniausias gėrimas – vis dar puikiai rašančio Romualdo Granausko kūriniai „Šventųjų gyvenimai“ (2013), „Išvarytieji“ (2013). Sunku paaiškinti šios prozos poveikį, bet jei atsivertei R. Granausko knygą, neperskaičius padėti ją sunku. Kalba ir vaizdas sukimba į gyvą darinį, nelyg tampa kūnu, kuris išpildo šventės lūkesčius ir pasotina dvasią. Atrodo, kad šioje etninės literatūros tradicijoje galėtume įžvelgti ir tęstinumą. Be Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“ (2011), yra ir jauno prozininko Vytauto Varaniaus knyga („Tobula blyški mėnesiena“, 2013).

2013 m. Lietuvos knygų derlius pažymėtas skaudžių netekčių ženklais, kurie verčia iš naujo įsižiūrėti į šiuolaikinės literatūros dirvožemį, permąstyti mūsų žemės vaisingumo galias. Juk šis dešimtmetis – jau be Ričardo Gavelio stipraus intelektualinio viskio, be Jurgio Kunčino kraują kaitinančio brendžiuko (iš dzūkiškų uogų vaisių), be Gintaro Beresnevičiaus prozos aperityvo, be Ramūno Klimo chinon (iš Panevėžio krašto vynuogių), be Antano Ramono rafinuotos sakės, be Jurgos Ivanauskaitės portveino iš lietuviškų obuolių.

Na, gal tie gurmaniški gėrimai pernelyg plati metafora, dar skaitytojams pasidingos, kad prisiskaičiusi per daug lietuviškų knygų, vis dar giliai panirusių į sapnų ir stebuklų pasaulius, ėmiau ir supainiojau šiaurės ir pietų regionus. Kita vertus, lietuvių literatūra šiandieną pasižymi tuo, kad jau įveikė tą nihilizmo slenkstį, kuris, pasak Alberto Zalatoriaus minties, išsakytos dar 1998 m., trukdė lietuvių prozos ir pasaulio komunikacijai.

Viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos ypatybių – naujo pasaulio suvokimo, naujų gaivalų, naujos kalbos atradimai. Nors Vilniaus knygų mugė neatrodo tinkamiausia vieta literatūros procesams atpažinti, vis dėlto jos sutelkta leidyklų ir autorių aibė leidžia svarstyti apie prasidėjusį permainų etapą. Žinoma, prasidėjusį ne šiandien, o šiame dešimtmetyje.

Svarstydami apie literatūros procesus konstatuotume, kad proza stipriausiai išreiškia tradicijos inerciją, bet drauge ir kursto maištą prieš ją. Vienas iš ryškiausių šios inercijos ir maišto požymių – intuityvių asociacijų ir metaforų pynės prozos tekstuose. Tokios kalbos ypatybės būdingos Leonardui Gutauskui („Fragmentai“, 2013), Renatai Šerelytei („Kokonų baladės“, 2014). Ar perspektyvi ši tradicijos ir maišto jungtis, parodys laikas, bet sekant jaunesnės kartos pėdomis, pavyzdžiui, Ievos Toleikytės („Garstyčių namas“, 2009) rafinuotos ir estetiškos vaizduotės vingiais, neatrodo, kad tokia prozos atmaina skubėtų išsisemti.

Mąstydami apie permainas turėtume labai pasigesti magiškojo realizmo meistro Sauliaus Tomo Kondroto, kurio idėjų ir kalbos sprendimai tokio tipo prozą aukštai pakilusią laikė beveik du dešimtmečius. 2004-ieji šiuo požiūriu yra ribiniai, nes po knygos „Meilė pagal Juozapą“ daugiau šio autoriaus knygų nesulaukėme. O šiandieną magiškojo realizmo banga dūžta į sudėtingų psichologinių žmogaus kompleksų ir psichoanalitinių idėjų krantus, kuriais vaikšto Jolitos Skablauskaitės („Sado sindromas“, 2010) ir Jaroslavo Melniko („Kelias į rojų“, 2010; „Maša, arba Postfašizmas“, 2013) knygų herojai. Gotikinės estetikos, fantasmagoriškų idėjų ir apokaliptinių pasakojimų proza, į kurios srautą naujiems vardams ne taip lengva įsiterpti. Pačių jauniausių autorių kūryboje (daugiausia studentiškų konkursų dalyvių) tokios prozos bandymų visada gausu, bet brandžioms formoms subręsti reikia laiko.

Neornamentuotos, minimalistinės kalbos proza galėtų būti vertinama kaip dominuojanti šiuolaikinės lietuvių prozos panoramoje. Šiai programinei klasei galėtume priskirti ir dominuojantį pasakojimą apie Kito – kuris yra čia pat, silpniausias iš visų, vaikas, senukas ar tiesiog marginalas – prisijaukinimą, sužmoginimą ir pavertimą sau artimu. Šią programą savo realistinėje prozoje kultivuoja Bitės Vilimaitės, Vandos Juknaitės, Danieliaus Mušinsko minimalistinio pasakojimo mokykla. Šioje mokykloje subtilius užrašus yra palikęs ir jau minėtas prozininkas A. Ramonas.

Štai toks prozos pasaulis šiandieną atrodo vienas įtakingiausių lietuvių literatūroje, o svarbiausi tokio tipo tekstai yra Danutės Kalinauskaitės („Niekada nežinai“, 2008), Valdo Papievio („Eiti“, 2010), Alvydo Šlepiko („Mano vardas – Marytė“, 2011). Jei paisytų santūresnio kūrinio formato, perspektyvi būtų ir Aleksandra Fomina („Vakar mes buvome saloje“, 2011). Bandymas regėjimo lauke išsaugoti Kitą kaip svarbiausią savęs pažinimo atramą, matyti ir jaunos autorės Vaivos Rykštaitės debiutinėje knygoje („Kostiumų drama“, 2013). Visos šios knygos svarsto asmeninius kultūrinės tapatybės klausimus ir visos pasiekia gelminius egzistencijos turinius.

Šiandieninės lietuvių prozos ir poezijos svarstyklės kokybės požiūriu pastaruoju dešimtmečiu šiek tiek persisvėrė į prozos pusę. Kiekybės požiūriu persvara įvyko jau dešimtmečio pradžioje. Laimei, šiandieninė lietuvių poezija nekelia kokybinių klausimų nei estetinės motyvacijos, nei formos paieškų, nei įvairovės, nei gvildenamų temų, nei keliamų idėjų požiūriu. Tai viena geriausių meno mokyklų per visą XX a. lietuvių literatūros istoriją, išugdžiusi ypatingą jautrumą kalbai.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos branda yra pasiekusi savotišką klasikos etapą ir vienu žingsniu aplenkusi prozos eksperimentą. Minimalistinė lietuvių poezijos kalba – Donaldo Kajoko („Kurčiam asiliukui“, 2011), Kornelijaus Platelio („Ir mes praeiname“, 2011), Almio Grybausko („Žuvys“, 2007; „Apžvalgos spiralė“, 2008), Vytauto Rubavičiaus („Vertas“, 2006), Aido Marčėno (nuo „Pasaulių“, 2008, iki „Tuščia jo“, 2013), Gintauto Dabrišiaus („Joju vienas“, 2012), Daivos Čepauskaitės („Nereikia tikriausiai būtina“, 2004), Jono Kalinausko („Mano sodo vagis“, 2013), Gintaro Grajausko („Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, 2004; „Eilėraščiai savo kailiu“, 2008), Viktoro Rudžiansko („Vienas“, 2013) – suformavo tokią taupios ir subtilios stilistikos tradiciją, kurią dar kelis dešimtmečius eksploatuos jaunesni autoriai, mėgausis skaitytojai, tyrinės literatūrologai. Gražiai tokią brandą liudija ir jauniausios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus knyga „Mo“ (2014).

Žinoma, vis dar gyvuoja ir žodingoji poezija: Vlado Braziūno („Fontes amoris“, 2012), Antano A. Jonyno („Kambarys“, 2011), Gražinos Cieškaitės („Žodžiai kaip stigmos“, 2013), Dovilės Zelčiūtės („Džuljetos suknelė“, 2013), Rimvydo Stankevičiaus („Patys paprasčiausi burtažodžiai“, 2010; „Ryšys su vadaviete“, 2012), Arno Ališausko („Rentgeno nuotraukų albumas“, 2007), Gintaro Bleizgio („Su grojančiom kraujo gėlėm“, 2004; „Žiema, ruduo, vasara“, 2007), Gyčio Norvilo („Išlydžių zonos“, 2012). Šių autorių poetinis žodingumas turi savo strategiją ir kryptį: ne tik subtilios lingvistikos ir etnologijos, bet ir metafizinės su skepsio elementu, poezijos žvilgsnį iš aukštai nuolat pervedančios į pasaulį, esantį čia.

Jaunesnieji irgi žodingi: Domantas Razauskas („Takas į tylą. Lietaus kambarys“, 2010), Indrė Valantinaitė („Pasakos apie meilę ir kiti žvėrys“, 2011). Taip pat ir jauniausieji: Tomas Taškauskas („Audrapaukščio monologas“, 2008), Vainius Bakas („Pretekstai“, 2010). Vis dėlto vertinant naujausios poezijos galias, bent jau kiekybinės koncentracijos požiūriu, jėgos pastebimai senka. Jau nebesitiki sulaukti tokio kūrybinio proveržio, kokiu pasireiškė Jono Aisčio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poetinės kartos. Kūrybingų žmonių galias vis labiau paveržia kinas, juos patraukia kitų kalbų, kitų saviraiškos galimybių horizontai. Tačiau kalbos eksperimento mokykla, kurią išėjo lietuvių poetai, ilgam sutvirtino ir lietuvių kalbos bei kultūros galias.

Iš netikėčiausių 2013 metų atradimų poezijos vynuogynuose – Giedrės Maybe pirmoji eilėraščių knygelė „Sapno sodų nemigos“ (2013), iš gražiausių – A. A. Jonyno ir Algio Griškevičiaus knyga „Upė teka apačioje“ (2014), kurios poetinis ir vaizdinis poveikis, mano galva, yra beveik tobulas. Žodis beveik reikalingas ne tik savikritinei lietuvių literatūros sveikatai palaikyti, bet ir Vilniaus nepriklausomybei išsaugoti. Žinoma, kiek šypsausi, bet tik virš gero vyno upės stovintis miestas gali lengviau atsidusti: upė – apačioje.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos pažinimui kalbos eksperimentas irgi aktualus. Galbūt ir todėl, kad poetai į šią veiklą prozoje taip pat nemenkai įsipainioję. Pavyzdžiui, D. Kajoko romanuose „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2013) kalbos eksperimentas tampa siužeto idėjine ašimi. „Ežere...“ einama dar toliau, iki krikščioniškosios filosofijos idėjų, tačiau siužeto lygmuo lieka kaip poetinės kalbos eksperimentas. Radikaliausiai šis eksperimentas sprendžiamas rašytojo Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje“ (2008) ir „Lalagėje“ (2012). Kažkodėl A. Jakučiūno proza primena prieš penkiolika metų savo prozos eksperimentais stebinusį Marių Ivaškevičių. Tai buvo kažkas tarp D. Kajoko poetinės prozos ir A. Jakučiūno kalbos poetikos. D. Kajoko galynėjimasis su tikrovės empirika iš esmės skiriasi nuo valingų A. Jakučiūno pastangų sintakse (taip sakė Jūratė Sprindytė, o man patiko) sutvarkyti patiriamo pasaulio srautą.

D. Kajokas kliaujasi intuityvia ir filosofiškai motyvuota aukštųjų patirties akimirkų percepcija ir savo prozos bei esė tekstuose dėlioja poezijos tekstui būdingas idėjas. Kaip ir A. Jakučiūnas, D. Kajokas savo prozoje susiduria su kalbos kaip žmogaus sąmonės riba, kurią perskrieti galima semantinių asociacijų pliūpsniais, pasitelkiant paradokso techniką, meditacines patirtis. Iš čia D. Kajoko prozos pavojai ir į poezijos perspektyvą grįžtančios galimybės. A. Marčėno prozos bandymai (eseistika „Sakiniai“, 2013) tokių pavojų išvengia tik todėl, kad eseistiniuose fragmentuose nesiekiama poezijos aukštumų, o tik fiksuojamas prozinio kalbėjimo ir kritinės savimonės ryšys. Svarstymai apie pasaulio sąrangą bei esmę iš proziško teksto į poezijos idėjų lygmenį išsprūsta retai ir tik netyčia.

Duok Dieve, kad į poezijos, kritikos ar net į filosofijos aukštumas kylanti eseistika neišnyktų iš mūsų literatūrinio lauko. Šiandieną eseistikos ryšys su prozinio pasakojimo srautu atrodo kiek aptrupėjęs, tačiau tarpžanrinės refleksijos galias jis dar parodys menotyros, literatūrologijos, grynosios filosofijos tekstuose. Gal esė atradimo džiaugsmas ir priblėsęs, bet mokykla jau yra, su visais variantais ir galimybėmis.

Geras eseistikos ar romanų knygas išleidę poetai pramina taką: be minėtų D. Kajoko ir A. Marčėno, prozos keliu suka G. Grajauskas, D. Zelčiūtė, taip pat ir Agnė Žagrakalytė. Atvirkščias procesas – judėjimas iš prozos į poeziją – šiuo metu nevyksta (regis, viena išimtis – B. Jonuškaitės eilėraščių knyga „Vaikas pražilusiom akim“, 2004). Dar turime prozišką Giedrės Kazlauskaitės debiutą, jau visai brandžią geros poezijos knygą („Heterų dainos“, 2009). Lietuvių poezija iš tikrųjų yra aukštos kokybės, ir jei tikros prozos knygas sumanytų leisti   R. Stankevičius (jau yra išleidęs nedidelę apysaką), G. Bleizgys ar M. Nastaravičius, tų knygų meninė kalbos kokybė būtų garantuota. Kiek iš to naudos lietuvių prozai – kitas klausimas. Lietuvių prozoje su idėjomis kiek striuka, bet geros poezijos kalba prozos tikrai nesugadins.

Jei grįšime prie prozos klasifikacijos į vyno rūšis, teks pripažinti, kad sidro poetai yra prigaminę bene daugiausia. Tačiau poeto Sigito Parulskio proza (nuo „Miegas ir kitos moterys“, 2005, iki „Mano tikėjimo iltys“, 2013), o eseistika dar ryškiau nei proza, yra ne poetinės padermės. Ir tai viena įdomiausių tendencijų naujausioje lietuvių literatūroje. Svarbiausi šios prozos bruožai – aktualių temų kritinė analizė su išplėtotu prieštaringu siužetu, stipria ironijos doze ir gebėjimu daryti netradicinius apibendrinimus. Šalia S. Parulskio matytųsi visa plejada tokios populiariosios analitinės prozos autorių.

Giedra Radvilavičiūtė („Suplanuotos akimirkos“, 2004; „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, 2010) – viena savičiausių šios plejados figūrų. Ją laikytume diktuojančia literatūros madas, jei gebančių taip meistriškai kirpti tikrovės audinį ir taip sutvirtinti kalbos siūles būtų daugiau nei vienas kitas. Arba viena kita. Deja, kol kas tėra G. Radvilavičiūtė.

Gal vyno degustacijos požiūriu mes turime naują vynuogių veislę – ne tautinę, ne etnografinę, o universalią, tačiau vis dėlto visiškai lietuvišką. Undinės Radzevičiūtės knygos (nuo „Strekaza“, 2003, iki „Žuvys ir drakonai“, 2013) ir būtų dar viena vynuogių rūšis, kuri į lietuvių literatūrą atklydo tik pastaruoju dešimtmečiu.

Šalia minėtų autorių norėtųsi įrašyti ir Laurą Sintiją Černiauskaitę. Prisimename jos „Liučė čiuožia“ (2003), „Medaus mėnuo“ (2011), tačiau labiausiai išskirčiau knygą „Kambarys jazmino krūme“ (2009) – dėl pasiekto pasakojimo meistriškumo, dėl įveiktos pagundos herojų jausmus ir emocijas skandinti metaforų jūrose. Perteklinė metafora tiesiog prieštarauja psichologiškai niuansuotai šios prozos programai, tačiau L. S. Černiauskaitė, atrodo, ir pati vaduojasi iš metaforų labirinto, nors visai išsivaduoti, žinoma, neprivalo. Pati savaime metafora yra meno pamatas, vaizduotės galia perkelti, transformuoti, sukeistinti pasaulį. Išsivaduoti tegalima iš išaugtų transformacijos klišių, ribojančių organišką vaizduotės plėtrą individualia, nesupainiojama kryptimi.

Į šią neapibrėžiamų, individualistinių vynuogių klasifikacinę schemą galėčiau įrašyti ir daugiau autorių, kurių analitinis mąstymas, ironijos geluonis ir logiški apibendrinimai verčia matyti literatūrinį gaivalą, atnaujinantį požiūrį į pasaulį. Tik kažkaip nepatogu tokius senbuvius kaip Juozas Erlickas („Ateinu su šaukštu“, 2011; „Išeinu iš krašto“, 2013) ar Herkus Kunčius („Pijoko chrestomatija“, 2009) laikyti dešimtmečio naujiena. Šiam derliui jau ir du, ir trys dešimtmečiai, jis yra stiprus, todėl nepratusiems reikėtų vartoti saikingai.

Į šio dešimtmečio atradimų analitinės, ironiškos, ne poetiškos prozos lauką įrašyčiau Paulinos Pukytės („Jų papročiai“, 2005; „Bedalis ir labdarys“, 2013) ir Sandros Bernotaitės kūrybines ambicijas. Jautrumas, bet ne sentimentalumas, ir neprisitaikymas kaip individualios nepriklausomybės forma yra šių autorių skiriamasis bruožas. Be abejo, tų bruožų yra ir daugiau, trumpoje apžvalgoje neįmanoma jų visų atskleisti. Man patinka šių autorių kūrybinio nesusireikšminimo laikysena ir motyvuotas noras komunikuoti gyva kalba. Pasiekusi knyginį tekstą kalba ne visuomet tokia išlieka, bet šioms autorėms sekasi.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių proza tiesiog pasviro į nuotykių zoną. Aišku, vyno poveikis pasižymi ir šia savybe: susvyruoja ne tik horizontas, traukos dėsniai darosi komplikuoti. Galbūt ir nesu aktyvi vyno degustatorė, bet iš literatūros visada tikiuosi rūšinio vyno fermentacijos. Lietuvių fantastika, kuri lietuviškuoju pavidalu rodosi vis dažniau ir kuri seniai pralenkė detektyvo bandymus, man siūlo kažką tarp stalo, desertinio vyno arba rašalo, bet putojančio pasiūlo nedažnai. Šie metai ypatingi.

Ir ne tik dėl Andriaus Tapino „Vilko valandos“ (2013), išsiveržusios į Patriotų desantą ir Metų knygos titulą. Mane nustebino ir R. Šerelytės „Kokonų baladės“ (2014). Fantastiškesnių knygų visomis prasmėmis reikėtų ir paieškoti, nes siužetiniams netikėtumams, išbandomiems nežabotos fantazijos, kartais pristinga atpažįstamų ženklų. Jei tai socialinė fantastika, tuomet socialumo ženklai ne visada referentiški man pažįstamai aplinkai. Bet gal aš nepažįstu aplinkos, kurioje šiandien yra atsidūręs „mūsų laikų herojus“. Tos, kuri dominuoja „Kokono baladėse“ – tikrai ne, nes ji priklauso kitos planetos puskatinių rasei ir antigravitacijos sąlygomis vyno rašalo vartoja daugiau nei dera.

Kita vertus, jei brendžio, pagal autorės sumanymą, toje planetoje nerasta, rašalo referencijos gal ir užtenka tokios fantasy begalinės transformacijos būsenoms suprasti. O kur dar metaforų, palyginimų ir epitetų gausa? Visa tai liejasi nelyg vyno upės. Jei ne humoristinis tonas, kurio šioje knygoje nestinga, vargu ar pavyktų grįžti iš sapnų ir stebuklinių pasakų į savo žmogišką sąmonę. Fantastinė R. Šerelytės knyga man pasirodė vertinga savo kone jusline nejuslinius reiškinius aprašančia kalba. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi.

Nors diplomuotas fizikas Jonas Grigas „Literatūros ir meno“ puslapyje („Nuo Frankenšteino iki Lorenco“, 2014 m. kovo 7 d., Nr. 3464) kviečia grįžti prie mokslo ir bent jau fantastikos srityje vaizduotei suteikti įrodomo patrauklumo, lietuvių mokslinė fantastika yra fantazijos eksperimentų stadijoje.

Ir čia ne tik Vytauto Leščinsko „Daktaro Lorenco“ (2009) ar „Paskutinio eksperimento“ (2012) eksperimentai, stokojantys, pasak J. Grigo, mokslo matmens, bet ir Petro Venclovo vienas mažųjų romanų („Peržengti ribą“, 2013), ir Romualdo Drakšo knygos „Žmogus“ (pasiekusi ir amerikietiškąjį skaitytoją: „Man. The Awakening“, 2009) ir „Žmonija“ (2009) signalizuoja apie kitokio pobūdžio problematiką. Techninis tokios prozos mechanizmas nesusisiekia arba su kalbos galimybėmis, arba su egzistencinės patirties gelme. Kaip ir J. Melnikas „Tolimoje erdvėje“ (2008), kaip ir Giedrius Vilpišauskas „Vėjyje nuo jūros“ (2008), iki šiol visi Lietuvos fantastai sprendžia toli gražu ne mokslo fantastikos uždavinius: jiems rūpi išskleisti filosofinius egzistencinius, psichologinius tapatybės, netgi politikos aspektus.

Idėja išlaisvinti fantaziją arba vaizduotę pati savaime nėra nei bloga, nei gera, nes nei bloga, nei gera nėra nei pati fantazija, nei vaizduotė. Jei ko ir galima būtų pageidauti, tai iš sapnų ir stebuklų matmens išsiveržusio siužeto, savo logiką apginančio pasakojimo – kuo įtikimesnio, įtikinančio. Ir mokslo sritis ne tokia svarbi, nebūtinai fizika, – gali būti ir chemija, biologija, medicina, psichologija. Bet norėtųsi, kad meninėje kalboje nebūtinieji fantazijos dalykai taptų būtinaisiais, įtikinamais, logiškais.

Bet maža ko noriu. Pradėjusi nuo beaujolais nouveau, pasiekusi A. Tapiną ir R. Šerelytę, pati pradedu svirduliuoti. Apsinuodijimas literatūra, kaip yra perspėjęs J. Erlickas, virsta poreikiu rašyti. Rašyti fantastiką tikriausiai yra įdomiau nei rašyti kritiką. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, fantastikos tekstai, pasiekę brendžio ar rašalo konsistenciją, galų gale vis tiek sugaruoja į chrestomatijų tomus, į tradicijos eterį, o kritikų staltiesės lieka išmargintos dėmėmis. Ką daryti su tokia staltiese – skalbti ar jau išmesti – tai klausimas, kuris kyla po kiekvienos šventės. Jei neužmerkei jos su druska, teks ieškoti naujos.

     Idėjinė poezija pas mus turi jau net savo istoriją. Yra įvykęs čia, emigracijoje, stiprus susikirtimas tarp tų poetų, kurie baiminosi filosofinės lyrikos ir jos esmės daugiau ieškojo grakščiame muzikalume ir lengvume, ir tų, kurie daugiau vertino eilėraštyje mintį. Pirmiesiems atstovavo nepriklausomos Lietuvos poetų karta — J. Aistis, B. Brazdžionis, — antriesiems vadinamieji žemininkai, emigracijoje subrendę poetai: A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, K. Bradūnas, J. Kėkštas ir šiųjų į žemininkus įjungtas V. Mačernis, žuvęs karo metu Lietuvoje. Žemininkų vardu kalbėjo „Žemės“ antologijos įžangoj (1951) J. Girnius, prikišęs aniems nepriklausomos Lietuvos poetams, kad jie labai pamėgę laimės, meilės temas, o užmiršę dainuoti apie gyvenimo prasmę, apskritai, vengę gilesnių temų. Į tai atsakė J. Aistis, jog poezija esanti taip skirtinga nuo filosofijos, kaip pienas nuo žibalo... Jie, atskirai paimti, esą geri dalykai, bet, juos sumaišius, gauni niekam netinkamą daiktą, kurio negali nei deginti, nei gerti... (1)

     Jurgis Baltrušaitis (1873-1944) – žymus lietuvių poetas simbolistas, savo kūrybinį kelią pradėjęs rašydamas rusų kalba. Eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“ priklauso geriausiems poeto kūriniams. J. Baltrušaičio poezija priklauso simbolizmo krypčiai. Jo poezijos simbolizmas remiasi lietuviškomis pasakomis, padavimais, liaudies dainomis, gimtinės peizažais. J. Baltrušaičio eilėraščių gilus turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, paprasta kalba, neperkrauta įmantrybėmis. Poezijoje atgimsta romantinė senosios Lietuvos vizija.

     Lyg norėdamas atsiteisti tautai ir gimtajai kalbai, J.Baltrušaitis per trumpą laiką (1940-1943) Paryžiuje parašė tris lietuviškų eilėraščių rinkinius (Ašarų Vainikas I-II dalys, Aukuro dūmai) ir poemą (Įkurtuvės). Šie eilėraščiai meistriškai užbaigė ir pagilino tai, kas buvo anksčiau sukurta. Jie priklauso geriausiems J.Baltrušaičio kūrybos posmams. Eilėraščiai trykšta tokiu jaunumu ir įvairumu, lyg poetas būtų lietuviškai kūręs visą gyvenimą. Jis į poeziją sudėjo viso savo gyvenimo polėkius, patirtį ir išgyvenimus, per trumpą laiką savo tautai atidavė save visą.

  Išspausdinęs pirmąjį lietuvišką eilėraštį tik 1926 m., jau eidamas Lietuvos respublikos pasiuntinio Sovietų Sąjungoje pareigas (1920-1939 m.) ir intensyviai ėmęs lietuviškai rašyti tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu, persikėlęs į Prancūziją, Baltrušaitis spėjo išleisti dvi savo lietuviškos poezijos knygas Įkurtuvės (1941) (vėliau ši knyga perleista „Žiurkės įkurtuvių" pavadinimu), Ašarų vainikas (1942) ir paliko dar dviejų knygų („Ašarų vainiko" II d. ir „Aukuro dūmai") rankraščius.

     Fausto Kiršos poema „Pelenai“ yra daugiasluoksnis kūrinys: čia į vienumą jungiasi satyra, filosofinė refleksija, mistiniai vaizduotės skrydžiai ir nuoširdžiausia lyrika. Poetas siekė išryškinti lietuvių tautos pašaukimo esmę, įspėti jos istorinių netekčių ir nuosmukių priežastis. Kartu su šia poema atsiveria kitas F. Kiršos kūrybos polius, besiremiąs akylu daiktų stebėjimu, įžvalgia kasdienybės analize. Dėl pablogėsusios Lietuvos situacijos poetui buvo sunku išsaugoti tik „aukštyn pakeltą žvilgsnį“, „mėlynų tolių“ simboliką. „Pelenuose“ F. Kirša pirmą kartą išdrįso pažvelgti atviromis akimis į šiokiadienišką pasaulį, kurį ligi tol ignoravo savo eilėraščiuose kaip menkavertį ir nepoetišką. Iš žydrųjų erdvių poetinis vaizdas nupuolė į purviną žemę.

     „Pelenuose“ paliesta daugybė tuometinio gyvenimo realijų (partijų rietenos, ministrų spekuliacijos, valdžios priklausomybė nuo užsienio ir daugelis kitų). Bet šis kūrinys nėra padrika įvykių kronika, kuo dažnai virsta satyrinės poemos, o turi savo probleminius ir filosofinius aspektus. Praraja tarp valdžios ir liaudies, tarp šviesuomenės ir sodžiaus – pagrindinė poemos kolizija. Aštriu satyros brūkšniu F. Kirša padalijo Lietuvą į nesutaikomas dalis: valdančią poniją ir sodžių. Kūrybinė „Pelenų“ patirtis turėjo didelę reikšmę visai tolesnei F. Kiršos poezijos raidai. Jo poetinis vaizdas vis labiau konkretėjo, be to tam didelę įtaką turėjo ir tuometinė poetinė kultūros padėtis.

     „Pradalgė“ – literatūros metraštis, ėjęs 1964–1980 m. Londone. Jį leido Nidos knygų klubas, redagavo Kazimieras Barėnas. Metraštyje spausdinti prozos ir poezijos kūriniai, atsiminimai, laiškai ir apžvalginiai straipsniai. Išėjo 10 netraščio numerių. 1972 m. pasirodžiusiame aštuntajame „Pradalgės“ numeryje publikuoti Fausto Kiršos, Petronėlės Orintaitės, Vytauto Alanto, Julijos Švabaitės, Gražinos Tulauskaitės, Marijos Jurgitos Saulaitytės, Vlado Šlaisto, Eduardo Cinzo, Prano Milašiaus, Prano Visvydo, Zentos Tenisonaitės, Algio L. Lapšio, Antano Giedriaus, Alfonso Giedraičio, Jurgio Gliaudos, Algirdo Tito Antanaičio, Kazio Almeno kūriniai.

     1. Visokeriopi keliai ir vienatvė

     Prieš geroką kupetą metų Kauno muzikos mokyklos salėje įvyko literatūros vakaras, kurį surengė nauja karta. Šios grupės, pjūvininkų, teoretikas Petras Juodelis paskaitė savo credo, kuris buvo pavadintas „Laišku p. Kiršai“, (žr. „Piūvis“, 1929 m. Nr. 1) Paties Kiršos aname vakare nė nebuvo.

     I

     Graikiškasis šventyklos įsakymas — pažink pats save — yra privalomas tiek tautoms, tiek individams. Tai pačios žmogaus dvasinės prigimties įsakymas. Pažinti save, savo siekimus, kelius į juos, savo galias kiekvienam žmogui ir tau­tai yra pradžia sąmoningai gyventi.

     Sruoga — Kirša — Putinas yra trys amžininkai, trys lyri­kos šulai, kurie visi trys sudaro organišką literatūrinės veik­los vienetą.

     Sruoga pasuko naujos lyrinės formos ieškoti. Formos rūpestis jo kūryboj persvėrė turinį. Kiršos poezijoje persvėrė rūpestis nauju turiniu, pergyvenimu. Viduryje tarp jų galima įžiūrėti Putiną, išlaikantį pusiausvyrą tarp turinio ir formos.