Faustas Kirša – vienas iš žymiausiųjų pradininkų intelektualinės poezijos Lietuvoje. Jis drauge su Jurgiu Baltrušaičiu ir Motiejum Gustaičiu pradėjo naują poezijos epochą Lietuvoje. Ligi šiems trims poetams įsitvirtinant, lietuvių literatūroje vyravo jausminių ir pojūtinių išgyvenimų vaizduotės ir prisiminimų, plastinio vaizdavimo ir muzikinio dainavimo, tautinio atgijimo ir moralinio skaidrėjimo šūkių poezija. Tokios poezijos vyriausiais atstovais buvo K. Donelaitis ir A. Baranauskas, A. Vienožindis ir A. Strazdelis, Maironis ir Vincas Kudirka, P. Vaičaitis ir L. Gira.

    I. DIEVŲ MIŠKAS

    Liūnai, kemsynai, kalneliai. Ant kalnelių, kažkieno galios supiltų iš balto smėlelio, – pušaitės, aukštos ir lieknos it senoviško ješiboto auklėtinės. Pakalnėlėse – berželiai, tokie paliegę, tokie nuskurdę, tarytum saulaitės malonės užmiršti našlaičiai našlaitėliai. Atkalnėse ir pašlaitėse – vaivorai, mėlynės, bruknės, susipynė susiaudė į sultingą žalią kilimą, išmargintą uogelėmis. Daubose ir skersvėjuose – klumpabalų žolės, purienos ir viksvos.

Kūryba ir likimai

Dangažodžiai...

Žvaigždaeilės...

Kartais taip pasakydavau savo žemiečiui ir kaimynui Marcelijui apie jo eiles. Poetas buvo kuklus, pagyrų nepriimdavo. Pats gerai žinojo, ką reiškia būti geru poetu, ir tą patvirtindavo kiekviena parašyto eilėraščio eilutė.

Mus skyrė šešerių metų amžiaus skirtumas, tad nebuvome bendramoksliai, bet likome labai draugiški kaimynai iki poeto mirties.

Mano senelis, mamos tėvas, kelis dešimtmečius draugavo su savo artimiausiu kaimynu – Marcelijaus tėvu, Izidoriumi Martinaičiu, visada vadindamas jį Dzidoriuku. Mudviejų mamos nuo jaunystės buvo geriausios draugės. Kiekvieną ketvirtadienį pėsčios eidavo į Raseinių turgų. Prisimenu, kaip mama visada laukdavo prie vartų Martinaitienės ir labai pradžiugdavo ją pamačiusi. „Su Maryte bus nenuobodi kelionė“, – sakydavo.

...Nuošali, pilka kaip Paserbenčio kaimo žvirblis trobikė, aplink kurią šakojosi giminės medis, ne tik mažam Marcelijui, bet ir kiekvienam to krašto vaikui (taip pat ir suaugusiam) buvo pats patikimiausias prieglobstis, tvirtovė, kurioje buvo galima pasislėpti nuo visų užklupusių blogybių: karų, okupantų, ateizmo, ligų, bado, šalčio, miesto triukšmo ar raseiniškių miesčioniukų akmenų krušos, jiems klaikiai rėkiant: „Mužikas bėga!“ Tokios tvirtovės mus visus lydi iki mirties ir dėkojame Dievui, kad jas turime, kad galime gyventi pagal tuos pačius dėsnius, kurių motto: „Gyventi, būti gyvam...“ (M. Martinaitis, „Mes gyvenome“, p. 9).

Paserbenčio berniukui gamta palanki visais metų laikais. Kastinis, kuriuo pravažiuoja kaimynai, žydo Mauškos vienkinkė, grįžta iš turgaus motina, parštakai su iš bažnyčios pareinančiomis moterimis baltomis skarelėmis, keliukas, kuriuo, pasikišęs po pažastimi palaikius batukus, basas į bažnyčią ir į kelias savo mokyklas vaikščioja Marcelijus, nulipęs iš „virš pirmosios mergaičių eilės pradinės klasės fotografijos lyg iš pomirtinio gyvenimo“, visada palieka tikras ir tvirtas, kaip ir pats poetas:

<...> žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,

dar neapviltas mano gyvenimo:

jis nežino, kas būsiu,

kur gyvensiu,

kad rašysiu eilėraščius...

Dulkėto kaimo kastinio vizija niekada žemiečių akyse nesumenko, nesumažėjo ir nesutrumpėjo. Ypač plynas ir permatomas nuo Jorūdo dvaro pusės kelias, gyvas lyg mūsų pačių kraujo arterija, dar ir dabar patvirtina, kad juo gyvenimas cirkuliuos per amžius.

Ta arterija išplaukė į Vilnių ir gimtoji poeto trobikė, pasiėmusi visą savo ir visos genties ATMINTĮ. Trobikė neliko ir neliks „už ribos“, nes tebėra su tuo pačiu rūbu ir dvasia, kokią jai į širdį prieš šimtmetį įpūtė pačio Paserbenčio Dievo dvasia...

Marcelijus yra padovanojęs man visas savo knygas, dažniausiai su trumpu įrašu: „Mielai kaimynei per Piliakalnį...“

Dėstant lietuvių literatūrą Raseinių vidurinėje mokykloje ar vėliau Vilniuje ir Klaipėdos universitete, Marcelijus man ir mano mokiniams ar studentams dažniausiai būdavo pirmasis poetas, dalyvaujantis įdomiose, turiningose diskusijose apie literatūros ir kūrybos naujoves.

Prisimenu, kaip septintojo dešimtmečio viduryje Raseinių kultūros namuose organizavau Marcelijui skirtą literatūros vakarą, pavadintą jo eilėraščio eilute: „Aš dabar namo labai pavargęs, bet labai laimingas pareinu...“

Kai įsiklausai ir įsižiūri į M. Martinaičio kūrybinę biografiją, pamatai, kad jis dėsningai kas dešimtmetį vis „iškapstydavo“ lietuvių poezijoje ką nors nauja. Matyt, impulsą jam suteikdavo nepaprastas prisirišimas prie lietuvių tautosakos gelmių...

1968–1970 metais literatūros kritikų jis įvardijamas kaip pirmasis lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios kartos atstovas.

Po dešimtmečio (1977) su savo Kukučiu visus nustebino sugebėjimu sukurti archajinės sąmonės fenomeną, folklorinį personažą, depersonalizuotą keistuolio žemaičio figūrą šiuolaikiniame pasaulyje.

Vėliau eilėraščių rinkiniuose „Toli nuo rugių“ (1980), „Gailile raso“ (1990) vėl kaip novatorius pasiremia archetipiniu mąstymu ir iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą…

„Atmintys“ (1986) – modernus, atgaivintas ir atšviežintas senosios lyrikos skambesys ir spindesys, sukurtas lietuvei moteriai.

M. Martinaičio meilės lyrikos knyga „Atmintys“ man iki šiol gražiausios moteriškumo nuojautos sklidina poezija.

Labai apsidžiaugiau, kai po ilgų ieškojimų mūsų dabartinės poezijos puslapiuose atradau vyro poeto širdimi pasakytus jausmingai subtilius, nuoširdžius žodžius Moteriai ir Meilei. Šiame junginy galybė gamtiškos ir dieviškai tyros traukos, grožio, nesumeluotų jausmų išraiškos, pavasariško žydėjimo ir rudeninių meilės spalvų, prisipažinimų ir paslaptingų nutylėjimų, klausimų ir atsakymų, atgailos ir užsispyrimo, išdidumo ir nusižeminimo – visko, kas tik gali pasitaikyti vyro kelyje į moterį ir jos širdį...

Visa tai poetas išdainuoja giliai, vyriškai ir lyriškai, su nuoširdžiu palankumu ir pagarba įsivaizduojamai mūzai! Nesigėdija jausmų, neprisidengia alegorijomis, bereikšmėmis metaforomis, nesislapsto ir neapeina aplink rinkdamasis žodžius ir sakinius…

Poeto gražiai nelyg deimantukus nušlifuotus lyrikos posmus pavadinčiau taip: „vyro gyvenimo ir likimo skrydis į meilės moteriai gelmes!“

To skrydžio pradžia, prasmė ir pabaiga – ištisa amžinai iki galo neatskleidžiama meilės mįslė, kuri kiekvieną iš mūsų pradeda ne tik vilioti ir šildyti nuo vaikystės, bet brandina ir nokina, tęsdamasi iki senatvės, iki baltos karsto lentos…

Kaip įminti ir įsileisti į savo širdį Dievo ir dangaus, žemės ir saulės pasiųstus meilės ženklus ir jų prasmes, kurios taip melodingai giedrai suskamba Marcelijaus „Atmintyse“?

Kaip įskaityti ir suvokti visus nuoširdumu meilei ir moteriai kvepiančius rašmenis, įrašomus vis naujai ir vis kitaip mylimo ir mylinčio žmogaus galvoje, širdy, minty ir likime?..

Kaip iki galo išsiaiškinti iš nežinios pasiųstą MEILĖS atėjimą, buvimą ir kaip pagaliau išgyventi jos netekimą, mirtį?

Galima visaip: sudėtingai filosofiškai kaip Šekspyras, Adomas Mickevičius ar kitas pasaulinio garso genijus: skambiais meilės sonetų aidais, ir galima taip, kaip M. Martinaitis, pasitelkus savo talentą, sudėjus visų poetų poetinės muzikos skambesius, viską sujungus į vieną kerinčią dvasios simfoniją, ir viską išreikšti paprastai / nepaprastai...

Lyrikos rinkinyje „Atmintys“ poetas sustygavo visą orkestrą gilių, poetinių skambėjimų, gražių rimų ir ritmų, nutapė daugybę tyros meilės spalvų ir atspalvių, pašaukdamas skaitytojus iš naujo įsigilinti į paties Aukščiausiojo palaimintus, per amžius nesikeičiančius, brangiausius kiekvienam mirtingajam jausmus. Meilės ženklai „Atmintyse“ gyvi, kvėpuoja, dūsauja ir džiaugiasi, sielos gelmėse keldami kiekvienam švento prisikėlimo jaudulį…

Taip kuriamas buvo pasaulis, kaip mane palietei,

kaip žadini, mirę bus taip kapuose keliami,

taip marmure veidas ryškėja, liečia teptukas paletę,

iš oro ir žemės tampama taip žmogumi.

Taip atsiranda šviesa ir užsimezga vaisius,

šitaip, vos paliesta, ima virpėti styga…

Kaip Dievui padvelkus į veidą, tau atsiskleisiu,

lyg kažkieno padiktuota knyga.

2009 m. išleistoje knygoje „Mes gyvenome“ poetas rašo: „Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško, kuris sietinas su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai“ (2006), apimančiais 1971–2001 metų laiko tarpą...“

Gavusi kūrybiškiausios metų knygos vardą, ji tapo brangi ne vien raseiniškiams. Knygą „Mes gyvenome“, kaip M. Martinaičio kaimynė ir jo kūrybos gerbėja, gavau asmeniškai dovanų 2010 metų gegužės 30 dieną per Poezijos pavasario dienas su įrašu: „Dėkingas Janinai, atgaivinusiai mano atmintį. Marcelijus.“

Labai dažna mudviejų su Marcelijum tema buvo Kukutis. Jis priminė mano senelį, Marcelijaus tėvo draugą Bakutį. Literatūrinis Kukutis gyveno ten, kur aš gimiau, Žuveliškėse, netoli Kalnujų kapinių.

– Kodėl tiek mažai posmų skyrei Kukutienei, dabar sumoderninus moterišką pavardę – Kukutei? – klausinėdavau.

– Kad sunkiai įsivaizduoju, kokia ji turėtų būti, – atsakydavo.

O kartą paklausė manęs, ar aš įsivaizduoju, kokia būtų Kukutė.

– Žinoma, kad įsivaizduoju, – pasakiau labai drąsiai, paskui susimąsčiau. – Galbūt Kukutė buvo tokia, kaip mūsų močiutės ir mamos.

Marcelijus patvirtino, jog Kukutienė tikrai galėjo būti TOKIA, ir pasiūlė:

– Tai imk ir parašyk apie Kukutę. Kilusi iš Žuveliškių, tu tikrai nesuklysi...

Prižadėjau. Toji mintis manyje niekada neužgeso, tačiau užgeso poetas, greičiau, negu aš prisiruošiau.

Vis pamąstau, kad Kukutės paveikslų galėtų būti ne vienas, bet keli variantai.

Mūsų publikacija

Su Hansu Georgu Gadameriu (1900–2002), vienu žymiausių praeito šimtmečio vokiečių mąstytojų (greta fenomenologo Edmundo Husserlio ir egzistencialisto Martino Heideggerio), filosofinės hermeneutikos plėtotoju, skaitytojai jau yra pažįstami iš „Metuose“ skelbto straipsnio „Kiek kalba lemia mąstymą“ (2012, Nr. 8–9), kur pateikta ir išsamesnių duomenų apie autorių bei jo plėtotą filosofijos kryptį.

Primenu, kad H. G. Gadamerio tekstai nėra klasikinės struktūros: tema, dėstymas, išvados; jie skaitytini kaip savotiškas filosofinis diskursas, kuriame dera ieškoti netikėtų minties blyksnių ir įžvalgų. Tai tarsi kvietimas mąstyti kartu. Suprantama, vienam įdomesnė pasirodys viena mintis, kitam – kita, o jei kam nors ir nieko nepasirodys, tuomet, ką padarysi, teks pripažinti čia tvyrant juodą tamsą. Skelbiamajame straipsnyje gvildenama amžinai aktuali istorijos proceso ir dabarties santykio problema, prisiliečiama prie pažinimui kone paties kebliausio klausimo – prie, pasak autoriaus, „tekančio laiko mįslės“.

      Vertėjas

Rašyti straipsnį diskusijai, kurios pavadinimo pirmojo žodžio prasmė dar taip menkai teatskleista, o paskutinysis žodis šiame kontekste bemaž nevartojamas¹, reiškia rizikuoti ir tą riziką nori nenori prisiimti. Taip ir šiuo atveju, kai apie istorijos problemą reikia kalbėti tuo požiūriu, kurį filosofija pastaraisiais dešimtmečiais yra išmokusi taikyti.

Jau pats temos formulavimas rodo, kad čia aptariama tiesiogiai su mūsų šimtmečiu ir jo filosofija susijusi problema. Jei prisiminsime, kokį platų ir netikėtą atgarsį sukėlė istorinio liberalizmo, ypač XIX a. istorinės teologijos, kritika šio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pradžioje, suprasime, kad tema „Istorijos nenutrūkstamumas ir egzistencijos akimirksnis“ kelia klausimą, ar apskritai korektiška taip klausti, nes tai yra ir klausimas visam šimtmečiui.

Trumpai apžvelgęs, koks iki šiol buvo filosofinės refleksijos į istoriją turinys ir kokias svarbiausias problemas toji refleksija sprendė, norėčiau priminti šiaurės vakarų mokyklos istorijos filosofiją, t. y. Heidelbergo neokantizmą (jei istorijos mokslų pažinimo teoriją galima vadinti istorijos filosofija), ir, kita vertus, atkreipti dėmesį į Wilhelmo Dilthey’aus istorijos filosofiją (jei metafizikos suistorinimą galima vadinti istorijos filosofija). Pažinimo teorija grindžiama samprata, kurią Heidelbergo neokantizmas, peržengdamas Kantą, išplėtė į istorijos mokslą, kėlė tokius klausimus: kas skiria istorinio tyrimo objektą nuo gamtos mokslų tyrimo objekto? Kas daro faktą istorijos faktu?

Siekiant atsakyti į šį istorijos metodologijos klausimą buvo išplėtota duotybės vertybinio santykio teorija: istorijos faktu tampa kas nors, kas yra įvykę, per santykį, kuriuo tas įvykęs dalykas yra susietas su vertybių sistema. Tokio istorijos pažinimo įteisinimo pamatą sudarė kultūros vienovės ir jos sisteminės savivokos verčių filosofijoje sąvoka. Čia galima kritiškai klausti, kokiu mastu apskritai įmanoma tikrą istoriją išvysti jos istoriškume, o ne tai, ką istorijoje galbūt pasiseka iškelti į nekintamo galiojimo sritį.

Jei, antra vertus, šitos pažinimo teorija grindžiamos neokantizmo istorijos filosofijos aršaus priešininko Wilhelmo Dilthey’aus pažiūras tikrinsime atsižvelgdami į dvasios mokslams priskiriamą psichologiją, jei ištirsime, kokių padarinių turėjo jo paties principas, pamatysime, kad Dilthey’us tikrai kelia istorijos proceso struktūros klausimą ir atitinkamais terminais mėgina nusakyti, kas sudaro į laiką išbarstytą istorijos visumos nenutrūkstamumą. Tačiau pradinė šio užmojo pozicija Dilthey’ui vis dar yra psichologija – savuosiuose išgyvenimuose glūdintis žmogaus noras suvokti save patį. Tasai noras turįs įteisinti ir istorijos proceso nenutrūkstamumą. Tokia nenutrūkstamo vyksmo savivoka kuo puikiausiai atsiskleidžia autobiografijoje, įgavusioje net tvirtos literatūrinės formos bruožų. Autobiografijoje iš gausių potyrių, jų sekos ir konsteliacijų, į kurias buvo pakliuvęs savasis gyvenimas, iš tikrųjų mėginama retrospektyviai išgauti kažką panašaus į prasminį ryšį, į individualaus gyvenimo visumos vienovę. Tačiau akivaizdu, kad tai, ką vadiname istorija, autobiografija atspindi tik iš dalies. Juk visa, kas suvokiama autobiografijoje, visuomet nušviečiama intymios stebėtojo savęs interpretacijos šviesa. Tai yra išgyventa praeitis, savo paties išgyventa istorija, kuri retrospektyviai susilieja į suprantamą vienovę. Net jei paliksime nuošalyje gana sunkią savęs pažinimo problemą, lieka visai neaišku, kaip šitų psichologinių išgyvenimų nenutrūkstamumo pagrindu turi rastis išties visai kitokios, nepalyginti didesnės apimties istorinių sąsajų istorija.

Kritiką, kuri buvo nukreipta į XIX a. filosofinį istorijos mąstymą ir ypač į abi jau minėtas mūsų šimtmečio pozicijas, labai menkai tenusako sąvoka „egzistencijos akimirksnis“. Pats svarbiausias dalykas, kurį čia reikia gvildenti, yra, aišku, ne klausimas „kaip mūsų atsimenančiai ir sudabartinančiai sąmonei įmanoma tinkamai pažinti ir išsakyti istorijos ryšį?“ Tikroji iškylanti ir istorijos mokslui rūpima problema apibūdinama istoriškumo sąvoka.

Šį žodį, kuris šiaip jau seniai buvo vartojamas, pavertė sąvoka grafas Yorckas von Wartenburgas, filosofinis Wilhelmo Dilthey’aus draugas, o Dilthey’us ją išpopuliarino; galiausiai Heideggeris ir Jaspersas mūsų šimtmečio filosofijoje ją aktualizavo. Nauja čia buvo tai, kad istoriškumo sąvoka įgijo ontologinį turinį. Jau grafas Yorckas kalbėjo apie „rūšinį to, kas ontiška ir kas istoriška“, skirtumą. Istoriškumo sąvoka nenusako įvykių sąsajų, kad tikrai taip buvo, bet žymi žmogaus būties būdą, žmogaus, kuris yra istorijoje ir savo būtyje pats iš esmės gali būti suprastas tik per istoriškumo suvoktį.

Taip pat ir akimirksnio sąvoka įeina į šį kontekstą. Ji reiškia ne kokį nors istoriškai svarbų, lemiamą momentą, o akimirksnį, kuriame suvokiamas žmogaus būties istoriškumas.

Į teologiją istoriškumo sąvoką pirmiausia įvedė Rudolfas Bultmanas. Jo nepaprastai moksliškoje ir nuosekliai plėtojamoje egzegezėje žmogaus būties istoriškumo įžvalga ir sprendimo priėmimo akimirksnis yra tiesiog centrinės sąvokos. Todėl, pavyzdžiui, nagrinėjant Evangeliją pagal Joną, laukiamos pasaulio pabaigos klausimas, kaip jis švyti mitiškai nuskaistintas atsisveikinimo kalbose, egzegetiškai suvedamas į eschatologinį akimirksnį, kuris gali įvykti bet kada ir kaip tikėjimą lemiantis akimirksnis reiškia Kristaus Gerosios naujienos priėmimą ar atmetimą. Vadinasi, tai yra tikrai aktuali tema, kurią, pradėjus vartoti istoriškumo sąvoką, dera aptarti ir kurios akcentavimo pokytį sudaro tai, kad mums, nublokštiems atgal prie anos radikalios istoriškumo atgrąžos į „akimirksnį“, istorijos nenutrūkstamumas vėl yra tapęs problema.

Istorijos nenutrūkstamumas mus grąžina prie tekančio laiko mįslės. Tai, kad laikas negali sustoti, yra sena Aristotelio ir Augustino laiko analizės problema. Ypač Augustino analizė stumia į ontologijos požiūriu keblią padėtį, kuri buvo užgriuvusi jau graikų, antikinį mąstymą, kai reikėjo pasakyti, kas yra laikas. Kas yra tai, kas jokį akimirksnį iš tikrųjų kaip tai, kas yra, negali būti identifikuojama su pačiu savimi? Nes juk dabartis tą akimirksnį, kai ją identifikuoju kaip dabartį, jau nebėra dabartis. Ir dabarties riedėjimas į begalinę praeitį, ir riedėjimas iš begalinės ateities palieka atvirą klausimą, kas yra dabar ir kas yra toji praeinančio, ateinančio ir praeinančio laiko tėkmė.

Vadinasi, ontologinė laiko problema yra ta, kad, remiantis antikoje plėtotos būties filosofijos kategorijomis, nebuvo įmanoma nusakyti ir suvokti pačios laiko būties. Man atrodo, kad vis dar tebesama tos pačios problemos, atsispindinčios istorijos nenutrūkstamumo sąvokoje. Tuo nenorima pasakyti, kad, nagrinėjant istorijos nenutrūkstamumą, problema kyla tiesiogiai iš to, kad mes nuolat patiriame nepaliaujamą dabarties tėkmę. Gal nenutrūkstamumo pamatą sudaro visai kas kita negu nepaliaujamos laiko tėkmės patyrimas. Kai gilinantis į istorijos būties problemą yra klausiama apie istorijos nenutrūkstamumą, galiausiai prieinama prie minties, kad nors ir viskas praeina, apskritai nėra tokio praeinamumo, kuris kartu nebūtų ir tapsmas. Čia, atrodo, istorinės sąmonės tiesa pasiekia tobulybę, nes pripažįstama, kad praeinamume visuomet glūdi ir tapsmas, o tapsme – praeinamumas, ir kad nepaliaujamai iš begalinio pratekančio permainų srauto susiklosto istorijos konteksto nenutrūkstamumas.

Tad tokio esminio požiūrio rezultatas yra tas, kad visa, kas šioje istorijos tėkmėje patiriama kaip praeinamumas ar kaip tapsmas, priklauso nuo postulatų, kuriais apibūdinamas ir diferencijuojamas šitas, vaizdingai kalbant, judantis įvykių konvejeris. Tai – kraštutinis principinės pozicijos nominalizmas, kuris visus ribų nustatymus pačiame vyksme, visus reikšmingus vyksmo požymius iš tikrųjų reliatyvuoja kaip baigtį ir pradžią, kaip tapsmą ir praeinamumą. Istorijos periodizacija yra ne kas kita, kaip mūsų sąmonės, priimančios reikšminius sprendimus, skirstymai. Kadangi tie skirstymai iš principo yra savavališki, jie neturi tikros istorinės tikrovės. Nuo šio graikų ontologijos prielaidose glūdinčio požiūrio į istoriją reikia kritiškai atitrūkti ir prieš akis iškelti pamatinį fenomeną, atskleidžiantį klaidingą šio požiūrio nominalistinį pobūdį.

Esama tokio dalyko kaip vyksmo lūžiai (Diskontinuität). Apie juos mes žinome iš epochų suvokties². Tai, kad tokio dalyko tikrai esama, t. y. kad vyksmo lūžiai kyla ne vien iš mūsų retrospektyviai tvarkančio, klasifikuojančio ir aprėpti siekiančio pažinimo intereso, bet ir žymi tikrą pačios istorijos tikrovę, galima įrodyti fenomenologijos metodais. Yra toks dalykas kaip pirminis epochų lūžių patyrimas. Istorijos epochų, kurias skiria istorikai, šaknys slypi tikrose epochų patirtyse, ir turi būti galiausiai įrodyta, kad šios patirtys yra pagrįstos. Tiesa, epocha šiaip jau yra ne kas kita, kaip astronomijos sąvoka, reiškianti žvaigždžių konsteliaciją, nuo kurios pradedamas skaičiuoti laikas. Istorijos požiūriu epocha atitinkamai reiškia lūžį, nuo kurio imama skaičiuoti nauja epocha. Bet ar tai reiškia, kad čia visuomet tėra tik konvencija ir savivalė? Epochų lūžį žyminti istorinė konsteliacija – tai ne išorinis matas laikui skaičiuoti; istorinė konsteliacija žymi patį laiko turinį, t. y. tai, ką mes vadiname istorija. Man vis atrodė labai vaizdinga – gal dėl senoviškos kalbėsenos, – ką Kantas vieną kartą yra pasakęs apie Prancūzijos revoliuciją: „Toks įvykis nepasimiršta.“ Tai, kad koks nors įvykis nepasimiršta, – žinoma, tuo teiginiu pasakoma tik tiek, kad niekas jo negali pamiršti, – akivaizdu, priklauso nuo to įvykio svarbos – yra buvę taip, kad to niekas negali pamiršti, ir kaip tik dėl tos priežasties kalba tą įvykį gali traktuoti kaip veikiančią būtybę ir sakyti: įvykis nepasimiršta. Čia kalba kažką nurodo: esama kažko, kas įsirėžia į žmonių sąmonę ir joje lieka. Štai šitaip patiriamas skirtumas ir vyksmo lūžis, stabtelėjimas nepaliaujamų permainų viduryje.

Kai dabar išgirstame sakant, kad esame įžengę į atominės energijos epochą, atomic age, tai šiuo teiginiu išreiškiamas požiūris – ir galiausiai esama motyvo laikyti jį rimtu, – jog yra įvykę kažkas nauja, ko taip greitai nenuvertins vėl kas nors kita nauja, kad to nauja akivaizdoje sena turime kokybiškai kitu pagrindu ir nedviprasmiškai vadinti sena. Pavyzdžiui, karą pradėjome suvokti kokybiškai ir esmiškai kitaip, negu jį laikėme iki šito epochinės reikšmės atominės energijos atradimo įvykio. Nutiko kažkas, kuo remiantis sena yra sena. Pats laikas tarsi pasensta, jei įvyksta kas nors panašaus, ir ne vien tuo požiūriu, kad praeitis dabar būtų kažkas tokio, kas nugrimzdę į praeitį, kas nebeaktualu ir ko šiuo metu jau nėra, žodžiu, atrodo kaip vientisas žvilgsniu aprėpiamas sena tarpsnis, o kaip tik ir tuo požiūriu, kad jau pati ateitis iškyla kaip epochinio įvykio epochinės reikšmės paženklinta. Įrodyti, kad tai yra tikrai pats šitaip mums iškylantis vyksmas, man regis, galima turint nemažai fenomenologiškai pagrindžiamos patirties.

Savaime suprantama, kad mes niekuomet negalime garantuotai žinoti, ar kokį nors įvykį pagrįstai vertiname kaip tikrai epochinės reikšmės. Pakanka – nors ir kaip būtų netikra – kad tokia epochinė reikšmė glūdėtų kiekviename ateities nusakyme, kad pačiu šiuo įvykiu ir jo tiesioginiu reiškimusi būtų įsitikinta – tas įvykis buvo epochinis. Analogiškų patirčių įgyjame ir kitaip, ne vien įsisąmonindami didžiuosius istorijos lemiamus patyrimus; čia norėčiau aptarti tris tokio epochų patyrimo formas.

Viena iš jų – žmogaus amžiaus patyrimas. Tai yra toks patyrimas, su kuriuo, kaip su lūžiu, mano nuomone, tiesiogiai susiduriame kiekvienas. Nors visi turime savo gimimo datas ir gyvename pagal tą patį kalendorių, kuriuo remdamiesi galime savo amžių nurodyti dienos ir valandos tikslumu, bet vis dėlto brendimas, tarkim, vaiko virtimas suaugusiu, nėra procesas, kurį būtų galima fiksuoti matuojant tekantį laiką, nes vaikas staiga nebėra vaikas, staiga negrįžtamai praėjo ir nebėra viso to, kas iš pat pradžių sudarė tos pažįstamos būtybės visumą. Arba kitas pavyzdys, toks artimas mums, pagyvenusiems žmonėms: kai po kiek laiko sutinki ką nors iš pažįstamų, apima jausmas: ak, kaip jis suseno. Ši patirtis taip pat nesako, kad tas žmogus nenutrūkstamoje laiko tėkmėje priėjo tam tikrą akimirksnį; ji tik sako, kad žmogus pačiam sau ir mums, turėjusiems su juo sąlytį, yra pasikeitęs. Ankstesnysis amžiaus tarpsnis, jaunystė, tų metų energija nuėjo į praeitį, nors tai buvo galbūt kas nors labai gražaus, kas nors nepaprastai vertinga, kas veržlesnių metų spūstyje taip aiškiai neišryškėjo.

Arba imkime dar kitą pavyzdį, žinomą iš ankstesniųjų chronologijų. Perėjimas nuo vienos generacijos prie kitos, tarkim, vieno valdovo mirtis ir kito valdymo pradžia, nesvarbu, ar tai vyktų uždarų dinastijų viduje, ar revoliucinėmis formomis, reiškia epochų lūžį. Datuoti nuo tokio įvykio pradedama ne todėl, kad taip būtų itin patogu ir visiems akivaizdu, kaip, tarkim, žvaigždžių konsteliacija, o todėl, kad kokios nors tautos gyvenimui tas įvykis iš tikrųjų yra toks svarbus, jog viskas nuo šiol jau yra kitaip ir to, kas anksčiau buvo, dabar nebėra. Vadinasi, epochų patyrime įvyksta vidinis paties vyksmo lūžis, kurį tik paskui užregistruoja istoriografinė klasifikacija, bet ne dėl to, kad jį taip jau būtinai reikėtų įteisinti. Pasakyčiau net dar daugiau: kaip tik šitaip yra patiriama istorijos tikrovė, nes tai, kas čia patiriama, yra nebe vien į visiško sudabartinimo lygį iškeliama ir pasisavinama praeitis, o kažkas tokio, kas dėl to, kad yra buvę, yra ir niekuomet nebegali būti padaryta nebuvę.

Trečias pavyzdys, kurį turiu prieš akis, yra laikų mainymosi „absoliutinė epocha“, tas epochos patyrimas, kurį į antikinę istorinę sąmonę įrėžė Kristaus gimimas. Apie šį patyrimą kalbu tik todėl, kad absoliučiu epochos patyrimu jis turi vadintis ne vien religinės tiesos, bet ir sąvokos istorijos požiūriu. Nes šiuo naujo bendrumo patyrimu ir krikščioniškąja Gerąja naujiena istorija kaip istorija buvo naujai įprasminta. Tai, kad istorija yra žmogaus lemties patyrimas kaip laimės ir nelaimės kaitaliojimasis, kaip palankių ir nepalankių aplinkybių susidarymas sėkmingai veiklai arba skausmingam jos žlugimui – visa tai, savaime suprantama, yra pirmapradis žmogaus patyrimas. Čia svarbu tik viena: kokie interpretacijos aspektai galimi šitoms patirtims aiškinti ir kokį naują interpretacijos aspektą galėjo suteikti absoliutus krikščionybės epochos patyrimas.

Suprantama, kad šitą nauja norisi lyginti su graikų istorijos patyrimu. Jei į graikų istorijos patyrimą žvelgsime tuo požiūriu, kaip jie istoriją traktavo, ir pabrėšime, kokią galimybę mums suteikia krikščioniško istorijos mąstymo iškėlimas, tada graikams istorija galiausiai yra ne kas kita, kaip nukrypimas nuo tvarkos.

Tai, kas iš tikrųjų yra, yra perihodos, „periodas“, reguliarus dangaus kūnų judėjimas. Tai, kas iš tikrųjų yra, yra išliekamosios žmonių bendro gyvenimo tiesos, papročiai, valstybės sąrangos, tautų dariniai ir daug kas kita. Joks mąstytojas negali žmogaus egzistencijos regėti kitaip, negu žmogaus būties konstantų požiūriu. Nesvarbu, ar tai būtų antikinės etikos dorybės, ar sutvarkytos valstybės, sutvarkyto polio idealai, tvarkos, kokias filosofas galiausiai turi parodyti tobuliausiu pavidalu ir kaip pavyzdį, kuriuo žmogus vadovautųsi savo veikloje, – istorija yra nukrypimas nuo tokių išliekamų tvarkų. Ji yra nepanaikinamas žmogaus netvarkos elementas tvarkingoje visumoje.

Apie naująjį istorijos suvokimą vis dėlto pasakytina, kad nors ir pagal krikščioniškąjį įsitikinimą istorijoje neįžvelgiama tvarkos, bet ji laikoma esančia – kaip apvaizdos tvarka, kaip išganymo planas; čia aš palieku nuošalyje klausimą, kokio būta žydų istorijos suvokimo, ankstesnio už graikiškąjį ir kurį krikščioniškoji istorijos patirtis tik tam tikru būdu modifikuoja ir paverčia universaliu. Nors tame nuolatiniame vyksme – tame ten ir atgal, aukštyn ir žemyn – visumos prasmė mūsų baigtinėms ir ribotoms pažinimo išgalėms ir nėra žinoma, nes nesuvokiame visumos ketinimų ir tikslo, bet krikščionių Gerosios naujienos skelbiamu išganymo tikėjimu tvirtai nustatoma, kad tai, kas atrodo netvarkinga, aukštesniu aspektu turi tvarką, ir kad šiuo požiūriu istorija yra gal tik nujaučiama, bet, šiaip ar taip, Dievo apvaizdoje neginčijamai tikra išganymo tvarka.

Labai įspūdingai buvo parodyta, pavyzdžiui, Karlo Löwitho veikale „Pasaulio istorija ir išganymo vyksmas. Teologinės istorijos filosofijos prielaidos“, kaip šis krikščioniškasis istorijos aspektas davė pradžią istorijos filosofijos formai, pretenduojančiai žinoti išganymo planą, ir kad iš didžiausio to požiūrio suaktualinimo kilo pretenzija istorijos vyksmą žinoti taip, to vyksmo tvarką pažinti taip, kaip gamtos mokslas tai daro gamtos procesų atžvilgiu. Kadangi remiantis tokiu žinojimu tampa įmanoma planuoti ir veikti, tai politinės ir istorinės utopijos forma iškyla kaip galutinė krikščioniškosios istorijos filosofijos supasaulietinta pabaiga.

Ši utopinio istorijos lūkesčio forma, išryškėjusi galiausiai kaip supasaulietintas krikščioniškosios istorijos filosofijos rezultatas, beviltiškai kertasi ne tik su pamatine krikščioniška patirtimi, kad Dievo sprendimas nėra numatomas, bet ir – kaip aš manau – ji imanentiškai prieštarauja apskritai žmogaus egzistencijos laikinumui, egzistencijos, kurios prognozuojamasis numatymas neprilygsta pretenzijai iš suvoktos istorijos kildinti neišvengiamą ateitį.

Ar tokia istorijos filosofija apskritai turi prieigą prie istorijos tikrovės? Čia, man atrodo, epochų patirtis pati savaime liudija priešingą dalyką – būtent tai, kad istorijos tikrovė mums yra duota ne žinančiu to, kas įvykę, sudabartinimu, ir ne žinančiu vyksmo suvokimu, o likimo patyrimu. Patirdami, kad kas nors tapo kitoks, kad visa, kas sena, yra sena, o kas nors nauja yra nauja, įgyjame patirtį perėjimo, kuris ne tik negarantuoja nenutrūkstamumo, bet, priešingai, rodo lūžį ir susitikimą su istorijos tikrove.

Ne kartą gilinausi į nediduką poeto Hölderlino tekstą, prasidedantį žodžiais: „Žlunganti tėvynė.“ Tai – teorinė studija numatomai dramai „Empedoklio mirtis“³, o šioje dramoje, skirtingose jos redakcijose ir motyvacijose, Hölderlinas pagrindinio veikėjo mirtį galiausiai vis dėlto supranta kaip auką laikui, taigi kartu ir kaip ateities steigimo aktą. Tame traktate, parašytame taip painiai, kaip rašyti galima tik Švabijoje, plėtojama mintis, kad kiekvienas akimirksnis iš tikrųjų yra perėjimo akimirksnis, o tai reiškia perėjimą ir atsiskyrimą viena nuo kitos dviejų tikrovių – nykstančiosios ir ateinančiosios, tampančiosios. Hölderlinas tą mano nauja ir sena diferenciacija remiamą epochų patyrimą traktuoja aiškiai kaip „idealinio“ nykimo ir „realaus“ to, kas nauja, tapsmo priešpriešą. Kelrodė žvaigždė čia jam yra visumos kaip gyvasties vienovės samprata. Juk gyvasties esmę sudaro tai, kad organizmo vienovė išlieka dėl nuolatinės medžiagų apykaitos, dėl to, kad kiekviename nyksme randasi nauja. Nuolat kintančioje žmonijos istorijos tėkmėje tai įgyja tokią formą, kad tik patiriant nauja apskritai yra suvokiama kaip savotiška visuma tai, kas nyksta. Hölderlinas čia nori pasakyti, kad sena, t. y. tam tikras santykio su sena būdas, priklauso pačiai tampančio nauja tikrovei. To, kad Hölderlinui tai vyksta pirmiausia kaip didžiulė drama, kaip anas tragiškas patvirtinimas, kuris žlugimui sako „taip“, ir kaip tik tuo tragišku susitaikymu leidžia vėl rastis gyvasčiai, to negalima nustumti į pašalį kaip tiesiogiai nepriklausančio minčiai, kurią čia mėginu plėtoti. Taip pat nekreipsime dėmesio į tragizmo sąvoką ir kartu į formą, kuria poetiškai toks idealistinis tapsmas atsiriboja nuo realaus nauja. Pakanka, kad žvelgsime į savo pačių istorijos patyrimą patį savaime. Šiame patyrime taip pat glūdi tai, kad žinojimas ir įsisąmoninimas yra ne kažko užbaigta sudabartinimas kaip paties savaime – jis įgyja galimybę ir realizaciją kaip sudabartinimas tik einant nuo nauja prie šiandienos. Tai reiškia: visas tas toks sudabartinimas ir visas tas toks žinojimas pats yra vyksmas, pats yra istorija. Istorinės reikšmės idealumas išauga ne iš to, kad atsiranda apie praeinantį ir išnykstantį istorinį pasaulį svarstantis poetinis protas, o iš to, kad šitas pasaulis yra toks, jog pats savęs nepamiršta, jog savo paties idealumą turi ir įgyja kaip tik tuo, kad iš kūrybinio galimybės nebaigiamumo išsirutulioja naujos gyvasties formos. Tragiškas praeities patvirtinimas, jos idealistinis matymas kartu yra ir esančios bei liekančios tiesos pažinimas.

Tuo atskleidžiu vieną visumos aspektą, įgijusį man ypatingą svarbą nagrinėjant kitus klausimus. Kas tragedijos herojų paverčia tokia likimo figūra, kad jam žūstant atsinaujina gyvenimas? Kas yra katarsis, tas nebijojimas, su kuriuo širdyje žiūrovas priima tragišką katastrofą? Kas iš tikrųjų šioje patirtyje sudaro tiesą?

Tai, ką čia vadiname tiesa, yra ne kas kita, kaip prisimenama tikrovė. Juk ne viską, kas vyksta, išsaugome atmintyje kaip tiesą, kaip reikšminga. Ne vien tragedijos autorius, bet ir nepailstama mūsų pačių sielos idealizavimo galia nepaliaujamai ką nors idealina, tai, kas būta ir praeinama, verčia išliekama ir tikra. Giliausias patyrimas to, ką čia aprašinėju, man vis atrodo panašus į išgyvenimą, kai sužinome apie kokio nors mums pažįstamo žmogaus mirtį: kaip staiga pasikeičia to žmogaus būties būdas, koks tas žmogus tampa išliekamas, tyresnis, nebūtinai geresnis moralės ar mielumo požiūriu, bet įrėmintas į išliekamą kontūrą ir toks nuo šiol matomas; tikriausiai taip yra todėl, kad iš atsisveikinusiojo su pasauliu nieko nebegalime tikėtis, nebeturėsime ko apie jį sužinoti ir nebeteks nieko malonaus jam padaryti. Patirtis, kurią čia remdamasis šiuo kraštutiniu pavyzdžiu aprašau, man atrodo kaip savotiškas pažinimas. Tai, kas iš to išeina, yra tiesa. Tai nėra įprastinis arba vadinamasis pagražinimas, apie kurį tame pavyzdyje kalbama, tai yra kilimas virš nepaliaujamo varijavimo ir visų tvirtų linijų nustatinėjimų, tai yra istorinės laiko tėkmės kontūrų suliejimas. Ir tai, kad čia staiga kažkas stovi ir sustoja, tai, atrodo, padeda prabilti tiesai.

Toks traktavimas reiškia, kad būtina patirti ne tik istorijos lūžį, bet ir jos nenutrūkstamumą. Tai, ką čia dabar aprašiau, galima įžvelgti ir Kierkegaardo „akimirksnio“ sampratoje, tame įvykusiame akies žvilgsnyje, kuris reiškia jau ne vien žymą tolydžiame kismo procese, bet verčia rinktis ir yra unikalus tuo, kad dabar jis yra ir niekuomet nebebus. Šiuo požiūriu istorijos nenutrūkstamumas mąstomas nebe kaip sudabartintas laiko tėkmės kontinuumas, o keliamas klausimas lūžio patirčiai, kaip ir kokia prasme tame lūžyje esama nenutrūkstamumo.

Savo apmąstymuose esu formulavęs maždaug taip: jei tradicijoje susiduriame su kuo nors taip, kad tai suprantame, tas dalykas visuomet yra vyksmas. Taip pat ir tada kas nors vyksta, kai iš tradicijos priimamas žodis, kai leidi, kad tau sakytų. Aišku, tai yra ne istorijos kaip proceso supratimas, o supratimas to, su kuo istorijoje susiduriame kaip su kažkuo, kas į mus prabyla ir yra mums reikšminga.

Gal pasirinkau kiek daugiaprasmį teiginį sakydamas, kad visą mūsų istorijos supratimą lemia veikmės istorijos sąmonė.

Tuo pirmiausia noriu pasakyti, kad mes neišskiriame savęs iš paties vyksmo ir neatsistojame – vaizdingai kalbant – priešais jį, nes tada išeitų, kad praeitis mums tampa objektu. Jei taip mąstytume, gerokai pavėluotume apskritai suvokti istorijos patyrimą. Mes visuomet esame istorijoje. Mes patys esame ne tik šitos nuolat besivyniojančios grandinės grandys, kaip sako Herderis: mes kiekvieną akimirksnį turime galimybę save suprasti kartu su tuo, kas mums ateina iš praeities, ką turime kaip tradiciją. Tai aš vadinu „veikmės istorijos sąmone“, nes tuo noriu išreikšti, pirma, kad sąmonė yra veikmės istorijos determinuota, t. y. ją lemia tikras vyksmas, neleidžiantis mūsų sąmonei būti laisvai, suprantant tą laisvę kaip stojimąsi priešais praeitį; antra, aš taip pat manau, kad būtina mumyse nuolat atgaminti šito paveiktumo suvokimą – nes visa mūsų suvokiama praeitis mus verčia su ja susitvarkyti, tam tikru būdu perimti jos tiesą.

Čia aš visų pirma rėmiausi mintimi, kad bet koks supratimas grindžiamas kalbiškumu. Turiu galvoje visai paprastus dalykus ir nieko paslaptinga čia nėra. Tuo norėjau paprasčiausiai pasakyti, kad mūsų istorinė sąmonė, kuri prisodrinta žinojimo, jog svetimi istoriniai pasauliai yra svetimi, kitokie, ir kuri savo pačios bei anų svetimų laikų ir pasaulių sampratas vargais negalais, milžiniškomis mąstančio istorinio pažinimo pastangomis stengiasi atskirti, vis tiek jas abi galiausiai perteikia kartu. Pavyzdys: pati svetimiausia iš seniausių laikų išlikusi teisės forma yra suvokiama kaip teisės forma, jeigu ji neperžengia bendrosios teisinės įmanomybės ribų. Jei įmanu aiškinti, kaip, tarkim, Babilonijos aktai (ar dar kokie nors kiti dokumentai) suprantami kaip teisės aktai, ir tuo remiantis apie juos galima kalbėti, tai čia reiškiasi ne vien mūsų istorinė sąmonė, ne tik šis kalbiškumu susiejamas istorinis atstumas: čia pirmiau už bet kokį specifinį istorinį įsisąmoninimą funkcionuoja kalbinis perteikimas. Kalbiškumo fenomeno centrinę poziciją sudaro kaip tik tai, kad to fenomeno galioje yra ne vien istorinės interpretacijos metodika ir procedūros, bet jis yra ir forma, kuria nuo seno perteikiama praeitis, tai, kas yra buvę. Mes pratę su tam tikru istoriniu išdidumu žvelgti, kaip senovės ar viduramžių rašytojai tipologijos ir moralės požiūriu visiškai naiviai regėdavo praeities paliudijimuose tiesioginius patvirtinimus to, ką patys laikydavo tiesa. Čia trūksta, kaip mes sakome, istorinės nuovokos. Tačiau būdas, kaip toks tiesioginis moralizuojamas ar kaip nors kitaip artikuliuojamas ankstesnių laikų tradicijos supratimas arba pasisavinimas vyksta, yra toks pat kalbinis aktas, kaip ir kiekvienas istorijos aiškinimas šiuolaikiniame moksle. Skirtumas tik tas, kad tais atvejais aiškiausiai matome, jog žodžiai, jeigu juos perimame tiesmukai, staiga pasirodo turį visai kitą reikšmę. Kiekvieno naivaus tradicijos perėmimo atveju vyksta derinimas prie dabarties akimirksnio, ir tas derinimas gali atrodyti itin nemoksliškas, taigi ir klaidingas, bet vis dėlto jis priklauso prie tų produktyvių nesusipratimų, kuriais gyvena kultūrų paveldas. Šis bei tas iš tokio susiliejimo su mumis pačiais lieka gyva bet kokiame istorijos pažinime.

Tai, kad kalbą laikau perteikimo būdu, kuriame reiškiasi istorijos nenutrūkstamumas nepriklausomai nuo jos tarpsnių dydžio ir lūžių, mano nuomone, gerai pagrindžia jau minėtasis kalbiškumo fenomenas. Tačiau tikroji kalbos tiesa glūdi tik pokalbyje. Kalba realizuoja save ir tikrai funkcionuoja tik šokinėdama nuo vieno pokalbio dalyvio prie kito: čia žodis veja žodį, čia kalba, kuria bendraujame vienas su kitu ir kuria randame kelią pas vienas kitą, gyvena savo gyvenimą. Kiekviena kalbos koncepcija, atskirianti kalbą nuo tiesioginės situacijos tų, kurie ja bendrauja, atsakinėja į vienas kito klausimus, iš kalbos atima esminį matmenį. Kalbos vyksmo tiesioginume slypi atsakymas į klausimą, kaip istorijos nenutrūkstamumas vis dėlto yra galimas ir kaip jis juda – kad ir kokios būtų skirtys ir sprendimai, kiekvieną akimirką daromi ir mus paliečiantys. Nes juk pokalbis yra ir tas būdas, kuriuo mus pasiekia praeities tekstai, praeities žinios, žmonijos vaizduojamosios gebos produktai. Čia nėra nė krislo neutralumo, kurio mokslininkas nori iš savo objektų. Istorijos patyrimas yra veikiau komunikacijos vyksmas, kuriame akivaizdi pokalbio struktūra. Pokalbio nebus, jei vienas sakys vis tą patį, o kitas kartos savo, pokalbiui reikia, kad vienas girdėtų kitą, o kai bus girdėjęs, atsakytų kitaip, negu anas būtų klausęs ar kalbėjęs. Kaip tik ši struktūra, kai atsakoma kitaip, nes buvo kitaip klausiama, o klausiama, nes dėl atsakymo vėl kilo klausimas, man atrodo, tinka ir komunikacijai su istorine tradicija. Ne tik meno kūrinys, bet ir kiekviena žmogaus žinia, kurią suvokiame, kalba mums.

Iš samprotavimo, kurį čia išplėtojau, plaukia išvada, kad istorijos nenutrūkstamumo ir egzistencijos akimirksnio antitezė, kaip ji iš pradžių suformuluota pavadinime, atrodo nepamatuotai perdėta. Bet juk aš ir parodžiau, kad kaip tik akimirksnio išskirtinume būti lūžiu vyksmo tąsoje glūdi galimybė išsaugoti ir patirti istorijos nenutrūkstamumą. Tačiau istorijos nenutrūkstamumas nėra raminantis tikrumas, būdingas tobulo istorizmo kraštutinumui, kad visuomet, kai kas nors nustoja egzistavęs, vyksmas gali būti artikuliuojamas kaip nauja pradžia, nes tapsmas ir nyksmas yra tikroji kiekvieno akimirksnio tikrovė ir kaip perėjimas garantuoja vyksmo nenutrūkstamumą. Tai anaiptol nėra neabejojamas tikrumas, o priešingai – tai kiekvieno žmogaus patirties sąmonei iškylantis uždavinys. Tas tikrumas realizuoja save paveldu ir tradicija. Tačiau čia nėra nė per nago juodymą to raminamo tikrumo, kurį turi visa, kas vyksta savaime. Paveldas ir tradicija neturi organinės gyvasties nekaltumo. Su paveldu ir tradicija, jeigu jie jaučiami kaip negyvybingi ir sustabarėję, gali būti kovojama su revoliucine aistra. Savo tikrąją prasmę paveldas ir tradicija liudija ne tuo, kad atkakliai laikomasi viso, kas išlikę, o tuo, kad jie iškyla kaip patyręs ir patikimas partneris pokalbyje su mumis. Atsakydami mums į klausimus ir taip užduodami naujų klausimų, paveldas ir tradicija įrodo savąją tikrovę ir savo besitęsiantį gyvybingumą.

Tai, ką sudabartinanti sąmonė žino kaip ką nors, kas eina iš senovės ir gyvenime įrodė savo tinkamumą, tai, kas iškyla kaip priešprieša nauja siekiančiai valiai, toli gražu nėra gyva tradicija. Tikroji tradicijos tiesa glūdi giliau, klode, kuris tampa veiksmingas kaip tik tada, kai mes pasitinkame savo ateitį ir išbandome nauja. Laikau didžiausia per kitus man paaiškėjusia įžvalga tą, kurią vieną kartą prieš kelis dešimtmečius mums yra paaiškinęs Heideggeris: pirmapradė praeities būtis glūdi ne prisiminime, o užmarštyje. Iš tikrųjų tai yra būdas, kuriuo praeitis priklauso pačiai štai-būčiai. Tik todėl, kad praeitis turi šią užmaršties štai-būtį, apskritai gali būti kas nors išsaugoma ir prisimenama. Viskas, kas praeina, grimzta į užmarštį; ir kaip tik šita užmarštis teikia galimybę fiksuoti ir išsaugoti, kas į ją nuaidi ir į ją patenka. Iš to ir kyla uždavinys išlaikyti istorijos nenutrūkstamumą. Žmogui istorijoje prisiminimas, kuris išsaugo, kai viskas nuolat garma į praeitį, nėra sudabartinanti laikysena žinančiojo atžvilgiu – tai pačios tradicijos gyvavimas. Žmogui istorijoje reikia ne beatodairiškai ir be galo plėsti praeities horizontą, o kelti klausimus ir rasti atsakymus, kurie mums – remiantis tuo, kas esame tapę – rūpi kaip savosios ateities galimybės.

Versta išš:

Die Kontinuität der Geschichte und der Augenblick der Existenz.

GESAMMELTE WERKE, Band. 2.

Tübingen: J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), 1953. – P. 133–145

¹ Autorius turi galvoje ššio straipsnio pavadinime pirmuoju vartojamą žodį Kontinuität (nenutrūkstamumas), o paskutiniuoju – Existenz; plg. vokišką straipsnio pavadinimą „Die Kontinuität der Geschichte und der Augenblick der Existenz“. – Vert. past.

² Plg. mano vėlesnį darbą „Apie tuščią ir pripildytą laiką“, žr.: Kleine Schriften. – T. III. – P. 221–236; dabar: Gesammelte Werke. – T. 3.

³ Friedrichas Hölderlinas (1770–1843) – vienas žymiausių vokiečių klasicizmo ir romantizmo poetų. Studijavo teologiją, Jenoje klausė J. O. Fichte’s paskaitų, čia susipažino su J. W. Goethe ir F. Schilleriu, Tiubingene lankė tą patį seminarą kartu su G. W. F. Hegeliu ir F. W. J. Schellingu.

„Empedoklio mirtis“– nebaigta F. Hölderlino drama. F. Hölderlino raštų leidėjai iš rankraščių rekonstravo tris šios dramos redakcijas, yra išlikę keletas jos planų, projektų ir parengiamųjų teorinių studijų, iš kurių vieną H. G. Gadameris ir komentuoja.

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Balio Sruogos laiškai išš ŠŠtuthofo

Pabaiga. Pradžia 2014 m., Nr. 1, 2, 3

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.IX.24

Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė

Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! [Kreipimasis vokiškai] Paskutinę žinią iš Jūsų esu gavęs per Vladimirą iš IX.9. Aš džiaugiuosi, kad Jūs visi kartu esate pas tėvą. Aš nežinau, ar Tu gausi šitą laišką – vis dėlto bandau… Aš vis esu uždarytas lagery, nėra jokių ženklų, kad mano likimas kaip nors pasikeistų. Esu sveikas. Šią vasarą dirbau sau. Esu parašęs (be 2 mokslo straipsnių) 2 vieno akto ir 1 trijų aktų komedijas („Uošvė“), lengvus, beveik pasiutusius dalykus ir 1 trijų aktų lyrinę tragediją (dabar dirbu su trečiuoju aktu). Šitie dalykai, ypač tragedija, bus kažkas visai nauja mano kūryboje – ji yra paskirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu tenai rasi kažką artimo sau. Tai didelė laimė, kad aš vėl įsitraukiau į kūrybą – tuo būdu nejaučiu taip aštriai ilgesio ir pasiutusio tėvynės pasiilgimo. Krasauskaitė yra Passau, iki šiol ji neturi jokios tarnybos, ji eis į fabriką kaip darbininkė, Liūdžius jau seniai ten dirba. Krėvė su šeima yra Vienoje (jo žentas gavo tarnybą už 800 Mk.), Puzinas – Heidelberge, Skardžius – Gottingene, Barauskas – Marburge, Vaclovas su Viktoru gyvena kartu Vienoje – privačiai. Mykolas (su žmona) gauna 500 mk. pensijos, 4 savaites buvo Bad Reinerz (su žmona), dabar jis turi dirbti Breslau, Rytų institute. Krupavičius – Regensburge, Kubiliūnas – netoli Dancigo, ten yra daug kas. Aš džiaugiuosi, kad tu padariusi sprendimą paklausei savo nujautimo. Tėvo neapleisk. Aš dar turiu maisto (riebalų!) atsargos maždaug dviem mėnesiam, gal dar ilgesniam laikui. Ir paskui aš nepražūsiu. Tik turėsiu atsisakyti nuo rūkymo (taip pat ir nuo kūrybos). Mano didžiausias rūpestis yra Jūsų likimas, nors aš Jums nieko padėti negaliu. Dažnai matau Tave ir Daliuką sapnuose – tai mano laimė, tas palaiko mano gyvybę. Pasakyk Daliukui, kad laike savo darbo prie naujos tragedijos vis apie ją galvoju – apie jaunystę ir jaunąją laimę. Tai bus visai romantiškas gabalas iš esmės (tik 5 asmens). Tai bus Daliukui. Daugiau jai nieko negaliu padaryti. Gyvenimo našta vėl guli ant Tavo pečių. Dėl Dievo meilės, išlaikyk, Vanduk! Aš, būdamas lagery, galiu Jus tik laiminti visomis mano jėgomis. Aš esu dvasiškai stiprus, turiu geriausių vilčių, net tikiu aukščiausiuoju teisingumu. Sveikink Tėvą, apkabink mūsų Daliuką – ji turi visą mano sielą, Vanduk, mano geroji Vanduk! Laiminu Tave, širdingai Tave apkabinu, – būk palaiminta!

                                                                                 Tavo Bal

Paaišškinimas: Mūsų optimizmas, paremtas gryna logika, kad Vakarų sąjungininkai neleis rusams eit toliau į Vakarus, buvo visai klaidingas, kaip tai parodė įvykiai… Mudvi su Dalia mokslo metams pasibaigus atvažiavome pas Tėvą į Būgius, klausėmės raminančių Londono radijo pranešimų. Ir staiga birželio pabaigoje išgirdom, kad rusai pajudėjo visu frontu, veržėsi į Vakarus. Liepos 1 d. suspėjau nuvažiuot į Vilnių – jau miestas buvo pilnas pabėgėlių iš Minsko… Vilniui liko dienų klausimas. Vos spėjau išmokėt gimnazijos mokytojams algas, pasiimti keletą būtinų daiktų, dokumentus ir paskutiniu traukiniu išvažiavau į Būgius. Vilnius buvo rusų paimtas VII.12 d., neužilgo – Kaunas… Po to trim mėnesiam rusai sustojo, laukdami tiekimo. Frontas buvo 3–5 kilometrus nuo mūsų. Laiškai iš Balio nebeatėjo. Blaškėmės, nežinodami, kas daryti. O čia kasnakt pazarai aplinkui, matėm, kaip Šiauliai buvo bombarduojami, Liepoja… Būgių kieme stovėjo vokiečių kariuomenė – laikėsi visai korektiškai, net per atentatą prieš Hitlerį kai kurie kariškiai nemokėjo paslėpti džiaugsmo, paskui baimės. Kas daryt? Buvau kaip paralyžiuota… Baimė dėl Balio likimo slėgė begaliniai – nei jam padėt, nei siuntinių siųst…

Paštas Viekšniuose nustojo veikęs. Kažkokio nujautimo vedama nuvažiavau į Mažeikius – stebuklingai – radau ten pašte į Mažeikius adresuotą Balio laišką man! Apliejau jį ašaromis, vis negalėjom apsispręsti, kas daryti… Pergyvenom bombardavimus, partizanų vizitus… vokiečių kariuomenės keitimąsi mūsų kieme… Pagaliau spalio 9 d. atėjo frontas. Griovy už daržinės praleidom siaubingą bombardavimo naktį, mūsų akyse sudegė 3 derliaus pilnos daržinės… Iš ryto bolševikai jau buvo mūsų kieme – viską plėšė, daužė… Bet vakare grįžo vokiečiai ir liepė mums kraustytis – bus dar didesnės čia kautynės.

Kartu su Tėvu, Klementina, Zose Gedviliene, jos 6 metų Gabriuku ir atėjusiu pas mus Jurgiu Blekaičiu pasitraukėm iki Laižuvos… Kas išgyventa – nėra žodžių… Ten išsiskyrėm su Tėvu ir Klementina (jie paskui grįžo į sudegintus Būgius ir vargo vargą, badavo, bet savo žmonės juos globojo). Mums jau nebebuvo kelio atgal – arkliais leidomės į Liepoją, nuostabiu būdu patekom į laivą… Spalio 15 dieną pravažiavom pro krantą – pro šalį Stutthofo… Dancige mano pastangos patekti į Stutthofą pasirodė neįmanomos. Atsidūrėm Greifsvalde. Ten susisiekiau su prof. Šilkarskiu, gavau iš jo liepos mėn. rašytą Balio laišką jam ir – vėl užmezgiau susirašinėjimą su Baliu. Vėl Berlynas – pažadai iš paties Himmlerio štabo dėl išleidimo… veltui. Kūčioms buvo tikrai pažadėta išleist – laukiau… veltui. Sausio mėnesį prasidėjo Stutthofo evakuacija… ryšiai su Baliu nutrūko – amžinai… V. S.

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.X.23

Miela, miela Vanduk, mano vargšas vaikeli! Ką Jūs su Dalia turėjot išgyventi! Kai Tavo atvirukai kartu mane pasiekė, turėjau labai skaudžią savaitę. Norėjau Tau pranešti, kad nevažiuotum į Vieną, bet neturėjau tam jokios galimybės. Tavo atvirukas iš X. 25 d. mane nuramino. Greifsvald gal Jums geriausia vieta. Na, taip, įvyko – nieko nepadarysi. Reikia stiprintis – ir baisiausias sapnas kada nors praeis. „Viskas praeina…“ Mes dar gyvensime – nepaisant likimo! Aš tikiu tėvo laime, mes rasim jį sveiką mūsų Tėvynėje – jis išlaikys! Aš esu Tau parašęs per Valiukėną (Berlin, Charl. – 2, Herderstr. 9) ir prašęs jį Tau padėti. Šilkarskis pasiuntė Tau per rektorių Biržišką 500 Mk. ir laišką Tau parašė į Gotenhafen. Aš irgi galiu Tau kelis šimtus markių persiųsti – parašyk man, ar turiu tai padaryti tučtuojau. Tu gali visus mano daiktus iš ponios Škirpienės (Sonnenburg i/Neumark, Elektrisches Zigeleiwerk, Ausbau 38) pasiimti ir viską panaudoti, pvz., naktinius, abudu megztiniu, iš mano kostiumo galit sau su Dalia ką nors padaryti, batus iškeisti ir t. t. – man viso to nereikia. Jūs turite ką nors turėti! Nebesiųsk man daugiau siuntinių – visa, ką turi, pasilaikyk sau ir Daliai (tarp kitko, esu gavęs 5 paketus iš Skaudvilės ir 2 iš Viekšnių, kiti gal dar ateis). Kas įvyko, to negalime pakeisti. Turime tik rasti naujų jėgų naujam gyvenimui iš griuvėsių ir skausmo statyti. Gerai, kad Dalia dirbs pas Tenią. Tave dominantieji adresai šie: 1) Krasauskaitė: 13 B Passau, Innstr. 7III, 2) Živilė (su tėvais): Landshut/Bay 13B, Altstadt 52, Hotel Dräzlmair, zimm. 24, 3) Šilkarskis: Bonn a/Rh, Koblenzer str. 85 b/Grunert. Dėl manęs nesirūpink. Aš esu sveikas, sotus, turiu stogą virš galvos, šiltą lovą ir šiltus baltinius. Esu darbingas – šią vasarą daug rašiau ir dar rašau. Yra gandų iš rimtų šaltinių, iš Berlyno, kad netolimoje ateity būsime iš lagerio išleisti. Po mūsų patyrimo, žinoma, sunku tokiais dalykais tikėti. Iš kitos pusės, nėra jokios prasmės mus čia ilgiau laikyti. Aš nesu joks piktadarys, joks politikas… Tarp kitko, gal dabar mano gyvenimas nėra blogesnis už tą, kokį Jūs turite gyvųjų pasauly. Aš nelaukiu nieko nelaukto. Žinau tik viena: juo sunkesni likimo smūgiai, juo aukščiau reikia kelti galvą. Ir tau su Dalia nėra kito pasirinkimo. Juo man sunkiau, juo aš jaučiuosi stipresnis. Kaip tik šiomis dienomis rašau pasiutusias komedijas. Mes dar gyvensime!

Padėkok rektoriui Biržiškai už atviruką, kurį iš jo esu gavęs.

Mano geriausi linkėjimai Maciūnui, Puzinui, Saliui, Rindzevičiui, Adomui ir kitiems draugams. Kas ten dar pas Jus?

Mūsų namas Kaune turbūt išliko sveikas, taip pat mūsų butas Vilniuje – šitos gatvės, lygiai kaip ir Žaliakalnis Kaune, nenukentėjo. Materialiniai dalykai niekad mums neturėjo didelės svarbos, dabar jie mums dar mažiau reiškia – visų svarbiausia – išlaikyti išdidumą ir dvasines jėgas.

Bučiuok nuo manęs Dalią – palaimink ją naujam gyvenimo etapui ir naujam darbui prasidedant. Man atrodo, kad aš kartu su Jumis išgyvenau Jūsų nelaimes ir pavojus. Deja, negaliu Jums nieko daugiau padėti, tik persiųsti pinigus. Bučiuoju Tave, Vandukai, ir dar kartą primenu: būkit stiprios ir išdidžios. Bučiuoju Tave ir Dalią širdingai.

                                                                                 Tavo Bal

Pastabos: Tai pirmas laiškas, rašytas man jau į Vokietiją. Reikia stebėtis Balio dvasios didybe – mūsų išbėgimas iš Tėvynės buvo jam neišpasakytas smūgis, o jis, būdamas kaliniu, dar mums nori padėti ir padrąsina…

Laimei, atsidūrusios Greifsvalde, kur turėjau savo pusbrolio Adomo adresą, gavome daug paramos iš jo ir jo žmonos, Tenės, iš Puzino, Rindzevičiaus, Maciūnų ir kt. Tenia, dirbusi kaip gydytoja Greifsvaldo universiteto klinikoje, įtaisė Dalią gailestingųjų seserų mokykloje – kadangi ji gavo darbą, aš turėjau teisės pasisamdyti mieste kambariuką. Dalia ligoninėj gavo gerą maistą, tuo tarpu kai tuo laiku Vokietijoje visi pusbadžiu gyvenome. V. S.

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XI.5

Vanduk, miela, mylima! Tavo naujausias atvirukas rašytas X.29. Vargšai vaikeliai! Jūs vis neturite kampo kur gyventi! Kokia nelaimė, kad aš negaliu Jums padėti! Ar esi gavusi mano laišką apie Valiukėną ir dar vieną jau į Greifsvald adresuotą (Post-Rest.)? Šilkarskis prašė manęs, kad aš kreipčiausi į Tave, kad Tu priimtum jo paramą (500 Mk. per M. Biržišką). Aš panašiai galvoju. Mūsų lagery mes turime vienas kitam padėti. Be to, aš galiu Tau keletą šimtų markių atsiųst. Atrodo, kad aš jau ilgai čia nesėdėsiu uždarytas. Aš turiu pakankamai pinigų, per mėnesį išleidžiu 15–25 Mk. Vėliausia per Kalėdas būsime kartu. Tada aš nuimsiu nuo Tavo pečių gyvenimo rūpesčius. Iki tol – nieko nepadarysi, Tu turi viena kentėti. Daliai būtų geriausia dirbti klinikoje, tai labai gera mintis. Tau, žinoma, nėra didelio pasirinkimo. Reikia gyventi, kaip įmanoma. Tik manim daugiau nebesirūpink. Aš išlaikysiu – esu jau senas, prityręs kalinys, kaip sakoma dainoje: „zakalion v boju“ (užgrūdintas kovoje su likimu). Taip pat kartais ateina netikėta pagalba. Pavyzdžiui, vakar gavau: puikų siuntinėlį iš Živilės tėvo (jų naujas adresas: 13 B Landshut/Bay, Theater str., 67II) ir paketas su obuoliais iš Kardelienės (Freiburg/Breisgau, – Adolf Hitler str. 11, b/Frau Miskowiski). Padėkok tiem geriem žmonėm nuo manęs. Kardelienė yra vienintelė iš kolegų menininkų, kuri mane prisiminė. Parašyk jai, kad aš atnešiu naujas idėjas apie teatro meno prisikėlimą, kad jos dovana man buvo ypatingai maloni. Taip pat padėkok Šilkarskiui už jo rūpestį manimi. Šitais laikais jis buvo man kaip senas geras susirūpinęs brolis, jis gi – puiki dūšia, pirmasis draugas nelaimėje. Visiems jiems negaliu rašyti, nes vienintelį savaitinį laišką noriu Tau palaikyti. Atrodo, kad su maistu aš dabar esu geriau aprūpintas, negu judvi su Dalia. Tuo būdu visa, ką Tu turi, palaikyk sau. Aš šiaip taip laikausi. Dienos jau pasidarė trumpos, todėl turiu pertraukti savo kūrybos darbą. Turiu daug laiko galvoti. Deja, Tavo ir Dalios veidus visad matau labai liūdnus. Visad prisimenu tą naktį, kada atėjo svetimi ginkluoti vyrai ir ištraukę mane iš lovos išsivedė – Jūsų veidai buvo kaip suakmenėję. Šitas nepaguodžiamas skausmas paliko amžiams mano atminty. Kitą išraišką Jūsų veiduose man sunku įsivaizduoti. Yra per daug nereikalingo skausmo pasauly. Nieko nepadarysi. Vanduk, aš nenustojau vilties, – gal net pasidariau dvasiniai stipresnis. Nėra nieko pasauly, kas galėtų mane gąsdinti.

Žinoma, Daliai galbūt yra lengviau viską pakelti – ji jauna. Tau sunkiau – su Tavo giliai jautria siela. Betgi, Vanduk, laikykis! Mes vėl esame neturtingi kaip bažnytinės pelės, – mes daugiau gyvensime dvasios gyvenimu – daugiau kursime, daug gero ir gražaus darysime. „Viskas praeina…“ – praeis ir mūsų kančios! Pasveikink Zosę, Puzinus, Maciūnus, Salį ir kitus gerus žmones. Pabučiuok širdingai Daliuką – padėkok jai už jos drąsą ir ryžtingumą (mano lyriškoji tragedija, skirta Daliukui, jau seniai baigta – ji ne taip blogai atrodys). Bučiuoju Tave, mano vargše, mano geroji Vanduk, mano nelaimingasis vaikeli. Likit sveikos, likit sveikos!

                                                                                 Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XI.12

Vanduk, mylima, miela! Vakar atėjo Tavo atvirukas iš XI.4. Siuntinėlis keliavo tik 2 dieni. Vanduk, nebesiųsk man daugiau nieko. Aš turiu viską, ko reikia gyvenimui. Aš esu parašęs Tau 3 laiškus. Vieną – apie Valiukėną, 2 atviruku Postlagernd Greifswald (V. Sruogienė), – ar Tu negavai? Aš kartoju: jei Tau reikia pinigų, aš galiu Tau atsiųsti keletą šimtų – pranešk. Dabar aš esu geriau maistu aprūpintas, negu Jūs abi. Ir pinigų man pakanka – sunaudoju per mėnesį 15–20 Mk. XI.2 esu gavęs vertingą siuntinį iš V. Mykolaičio ir obuolių iš E. Kardelienės. Padėkok nuo manęs tiems geriems žmonėms – pats negaliu jiems parašyti. Vanduk, dėl manęs Tu visai nesirūpink, keli kolegos man yra atsiuntę įvairių dalykų (pvz., batus, šiltus baltinius, megztinius ir kt.). Dargi turiu pakankamai taboko ir arbatos. Rūpinkis tik savim ir Dalia. Gaila, bet šiuo tarpu aš Tau negaliu padėti – aš vis esu kalinamas už nežinomas piktadarystes nežinomam laikui. Kaip nors tvarkyk savo gyvenimą, kad išlaikytumėt karo metą, kad galimai apsaugotum Dalios jaunystę. Gal jai geriausia būtų dirbti klinikoje – nesvarbu, koks darbas. Šiuo tarpu esu Jums blogas patarėjas, mažai žinau apie gyvųjų pasaulį. Po karo iš naujo pradėsime gyvenimą – aš perimsiu nuo Tavo pečių visus rūpesčius, dabar aš esu labai patyręs, už tą esu labai brangiai sumokėjęs. Dabar aš esu sveikas, tik turiu nutraukti savo kūrybinį darbą, nes dienos pasidarė labai trumpos, o vakare neturiu ramaus kampo mano darbui. Dabar turiu daug laiko galvojimui. Visos mano mintys yra nukreiptos į Jus. Mano Dieve! Tai taip yra atsitikę! Vis dėlto aš manau, kad blogiausia mūsų gyvenimo dalis jau praėjo, bent baigiasi. Tebūnie, kas bus – blogiau nebebus!

Paimk visus mano daiktus iš ponios Škirpienės, panaudokit viską sau: baltinius, megztinius, iš mano kostiumo pasidarykit abi su Dalia drabužius. Nėra žinoma, kada mane išleis iš lagerio, judviem tuoj reikalingi drabužiai. Jeigu aš grįšiu į gyvųjų pasaulį, man tie daiktai nebus reikalingi. Man daug nereikia. Pasakojama, kad Vilnius nedaug nukentėjo, Tauro gatvėje nebuvo jokių kovų, mūsų butas neturi būti sunaikintas (daugiau nukentėjo stoties rajonas, Aušros Vartai išliko, taip pat Didžioji gatvė, Basanavičiaus). Kaune Žaliakalnis mažiausia nukentėjo, atrodo, kad mūsų namas dar tebestovi. Kaune sunkiausiai nukentėjo Panemunė, centras, Aleksotas – ypatingai Panemunė. Kaip ten bebūtų, Kaune ir Vilniuje surasime ką nors iš mūsų daiktų, pagaliau mūsų sodas bus išlikęs, – o tai nemažai. Aš labai džiaugiuosi, kad Judvi su Dalia taip esate vieningos, aš dalinu mano meilę ir mano mintis tarp jūsų abiejų. Aš manau, kad aš turiu judviem taip daug jausmų ir ilgesingos jėgos, taip daug dvasios stiprybės, turinio, kad užteks mums visiems trims. Gaila, kad aš negaliu įsivaizduoti, kaip Jūs atrodote po dviejų metų nesimatymo ir po visų išgyvenimų.

Sekantį sekmadienį gal parašysiu Šeiniui, tokiu būdu mano laiškas Jums iškris. Mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, padėkok jai ypatingai už jos gerumą, už jos drąsą (Bravheit). Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą ir santykius. Padėkok Puzinams ir Maciūnams, kad jie Jums tokie geri. Sveikink visus kolegas ir gerus žmones. Dabar vėl matau Tave gyvą sapnuose ir kai nemiegu. Vanduk, mano miela! Bučiuoju Tave ir Dalią.

                                                                                 Jūsų Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XI.26

Mylima Vanduk! Pereitą savaitę atėjo tik vienas Tavo atvirukas (XI.16). Man labai įdomu, kaip Daliai sekasi naujoje tarnyboje. Ką ji ten daro? Ar ji ten gauna algą ir maistą? Kaip ilgai ji turi dirbti į dieną? Gaila, kad Tu taip mažai rašai apie savo padėtį, – man sunku Jūsų gyvenimą įsivaizduoti. Vakar atėjo Tavo antrasis siuntinėlis – cigaretės ir kt. Labai ačiū! Cigaretės labai geros. Bet vaistus turėtum palaikyti savo reikalams. Aš esu sveikas ir darbingas (man labai padėjo cebionas, kuriuo Šilkarskis mane gerai aprūpino). Tik kūrybos darbo nebegaliu tęsti: dienos trumpos, bloke per daug žmonių. Ponia Gražina Valavičienė (14, Essingen, Krs. Aalen, – Rathaus str. 189 b/Borst) klausia, ar aš nežinau mano brolio Kazio adreso. Gal Tu jai pali pranešti. Kazys man nerašė, paskutinėmis Kauno dienomis rašė man brolis Juozas – pranešė, kad Kazys su žmona išvyko į Grazą; Juozas taip pat norėjo emigruoti, bet jis gavo įsakymą iš savo darbovietės pasilikti vietoje – daugiau aš nieko nežinau. Po trijų dienų Kaunas buvo bolševikų užimtas. Iš Berlyno mums rašo, kad mus greit iš lagerio išleis. Pvz., ponia Urbonienė, pulkininko žmona, rašo, kad jau siunčia vyrui paskutinį laišką ir kad jis pats jau turįs vykti į Berlyną. Apie tą tikrą žinią apie mūsų išliuosavimą rašo man taip pat mano mokinys Antanas*, – šita prasme jis parašė pirmą kartą, anksčiau jis taip niekuomet nerašė. Generolas Povilas tą patį sako. Taip pat Krivickas. Mykolas Žilinskas rašė dar tvirčiau. Tokiu būdu žinių šaltiniai yra rimti. Aš asmeniškai netikiu tam daug. Jau šimtą kartų buvo duotas žodis, o aš vis sėdžiu uždarytas. Mums dar rašo: Stolpe (netoli Greifswaldo) bus suorganizuota lietuviška radijo stotis, jos pryšaky stovės tas pats Stonys, taip pat Neberavičius, kurs buvo Salzburge, o dabar yra Berlyne. Programa žadanti būti didesnė, negu buvo Kaune, įvairūs menininkai jau ten pakviesti bendradarbiauti. Vilniuje Lukošius pasidarė teatro direktorium, vyriausias redaktorius „Tarybų Lietuvos“ – Žilėnas. Aš esu perrašęs savo naują dramą „Pavasario giesmė“, kuri yra Daliai dedikuota, bandysiu Tau persiųsti, tikiuosi, kad man bus leista, nors gal tai nebus taip paprasta: čia nėra cenzoriaus, kuris moka lietuviškai, – neįmanoma viso veikalo išversti į vokiečių kalbą, be to, pas mus nėra vertėjo. Gaila, kad Šilkarskis man daugiau neberašo (aš norėčiau jo balsą girdėti). Taip pat Krasauskaitės laiškai man buvo labai malonūs. Mano gyvenimas slenka be pasikeitimų. Keliuosi visad anksti, apie 4:30; iki 11:30 dirbu lagerio raštinėje (savanoriškai), o po to visą dieną turiu laisvą – raštinėje dirbu kaip braižytojas – išmokau to darbo. Nuo to laiko, kai Jūs atvykote į Vokietiją, dar labiau Jūsų ilgiuosi. Artimumas Jūsų gyvenamos vietos ir visiškai negalėti Jus matyti, neaiškus kalinio laikas – tai kažką reiškia! Tai žadina ypatingus jausmus sieloje. Ką gi, nieko nepadarysi!..

Pereitą savaitę esu gavęs siuntinėlį iš Brigitos Vaitkevičiūtės – padėkok jai, aš negalėsiu jai parašyti (Berlin, Charl., Kant str. 141).

Rašyk tik man daugiau apie Jūsų gyvenimą, kad aš čia nesijausčiau toks vienišas! Na, taip, Vanduk! Gal dabartiniai mūsų išgyvenimai bus ateity naudingi. Bučiuok nuo manęs Daliuką. Bučiuoju Jus abi ir myliu begaliniai.

                                                                                 Tavo Bal

Padėkok Daliukui, kad ji man parašė!

                                                                                 Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.3

Vanduk, mylima mano! Pereitą savaitę gavau Tavo laišką (XI.22) ir 2 atviruku (XI.27), kurie mane ypatingai pradžiugino. Taigi, prof. Gerulis paliko senu geru draugu. Padėkok jam labai – aš būsiu laimingas, jei kada galėsiu jam ką ypatingai gera padaryti. Aš niekad nepamiršiu to, ką jis mums padarė*! Tokiu būdu Daliukas jau dirba: sveikinu, sveikinu!.. Ar negalima smulkiau parašyti, kaip ilgai ji ten dirba, ką ji daro, kaip ji jaučiasi ir t. t.? Aprašyk man Jūsų kambarį, kuriame aukšte ir t. t. Seniau žinojau, kur Jūs gyvenat, – man lengviau buvo įsivaizduoti kiekvieną Jūsų žingsnį, aš jaučiausi lyg prieš keletą valandų nuo jūsų nutolęs. Dabar man sunkiau. Man reikia detalių, kad galėčiau vaizduoti sau Jūsų gyvenimo eigą ir vėl jaustis kartu su Jumis. Paaiškėjo, kad mano rankraščių negalėsiu Jums nusiųsti: čia nėra cenzoriaus, kuris lietuviškai suprastų. Lagerio vadovybė čia nekalta, ji man yra palanki, tačiau yra bendri nuostatai ir lagerio vadovybė negali daryti išimčių. Gaila! Vis dėlto aš dirbu toliau. Daliukui esu paruošęs: 1) Tragediją, 2) Svarstymus apie estetinę ir anestetinę realybę, 3) pradėjau įvadą į Dramaturgiją – tai viskas Daliukui. Dabar apdirbu antrąją redakciją komedijos „Uošvė“, tai pasiutęs dalykas, durniausias iš durniausių dalykų, ji neturės jokios literatūrinės vertės, bet teatrališkai bus gerai padaryta. Taip pat turiu du mažu teatro gabalu ir dirbu toliau ties 3-jų aktų komedija „Dobilėlis penkialapis“ – vėl pasiutusi istorija apie 5 senus viengungius, kurie yra įsimylėję į vieną ponią. Tokiu būdu iš Stutthofo atnešiu mažiausia 3 knygas. Tu turi 3 mano rankraščius. Taigi, po karo turėsime, kuo gyvenimą pradėti. Tiktai darbo sąlygos pas mane labai nepalankios: aš neturiu ramios kertelės – vis žmonės aplinkui… žmonės, kurie apie poeto darbą neturi supratimo. Vis dėlto aš dirbu: 7–11:30 lagerio raštinėje, o nuo 14 iki 22 val. – savo literatūros darbą (su maža pertrauka valgiui). Be darbo negaliu gyventi. Aš bendrauju su mano išrastais asmenimis, sapnuoju juos, taip laikas bėga. Aš gyvenu visai vienas mano poetiniame pasauly – realybe nesirūpinu. Kaipgi aš galiu rūpintis realybe, jeigu vis sėdžiu uždarytas lagery! Esu tik poetas, daugiau nieko nenoriu žinoti. Pereitą savaitę atėjo 3 siuntinėliai: iš E. Kardelienės, daugiausia su cukrum (Freiburg), padėkok gerajai kolegei. Ar ji nenukentėjo nuo bombardavimo? Juk Freiburgas buvo stipriai bombarduojamas. Taip pat atėjo pakelis iš Br. Vaitkevičiūtės (Berlin) – taip pat padėkok! Labai gaila, kad prof. Šilkarskis ir dr. Marija man daugiau neberašo – kiekvienas balsas iš gyvųjų pasaulio man brangus. Taip, iš kokių šaltinių gyvena Puzinas, Maciūnas ir kiti? Ką jie ten daro? Maciūno draugo, sportininko Jono Bartkaus adresas yra toks pat, kaip mano, tik jis yra ne XI, bet VII bloke. Gandai apie mūsų išleidimą vėl pražuvo. Seniau jie džiugino, dabar net neturi reikšmės. Kaip musės vasarą, – daugiau nieko. Pasitikėjimas žodžiais visai išnyko iš mano sielos. Ir – visa tai jau nebesvarbu. Daug svarbiau, kad Jūs abi esate gyvos ir šiaip taip susitvarkėt, kad šitas neramumas nutolo nuo mano sielos. Prašau, aprašyk man tiksliai, kaip Jūs gyvenat, kad aš vėl galėčiau glaudžiau būti su Jumis. Prašau! Bučiuok ir laimink mūsų begaliniai mylimą Daliuką, pasveikink visus kolegas, kurie Jums geri. Ar negalima pas Jus gauti be kortelių rūkytų silkių ar žuvų? Lik sveika, mano geroji – mano mylima – mylima Vanduk!

                                                                                 Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.10

Vanduk, mano mylima-miela! Pereita savaitė buvo man ypatingai palanki: aš gavau 2 Tavo atviruku ir laišką (laišką iš XI.18) – laišką iš Dalios ir iš Šilkarskio. Tu man atsiuntei tokias nepaprastas naujienas. Atrodo, kažkas pasaulyje pasikeitė. Laukiu nekantriai Tavo grįžimo iš Berlyno – Tu man vėl smulkiai praneši? Argi ateinanti savaitė bus sprendžiamoji mūsų likimui? Tai būtų tikrai pritrenkiantis dalykas. Tik, aš manau, Berlyne varomas toks pats žaidimas, koks buvo Lietuvoje. Apie teisingumą ir išmintingumą aš daugiau negaliu galvoti. Su kalinių paleidimu nesiskubinama. Juk kalinys yra labai brangus daiktas. Karo metu reikia juk viską taupyti. „Gražūs žodžiai, bet jokių veiksmų“ – mes tai jau šimtus kartų išgyvenom. Bus vėl kas nors surasta, kuo remiantis žodis nebus laikomas. Labai liūdna taip galvoti, betgi taip yra tikrumoje. Mes esame svečiai svetimoje šaly, – ir visa kita savaime suprantama. Dalios laiškas atnešė man labai stiprius išgyvenimus. Mano geras, vargšas vaikas! Šaukiu su ašaromis, man dar liūdniau, kad aš jai padėti negaliu. Bet mūsų padėty Daliai su ta tarnyba labai pasisekė. Tai geriausia, ką ji galėtų turėti. Kitiems daug blogiau. Aš šiandie esu tiek ilgesio pilnas, kad negaliu Daliai rašyti, – man per daug liūdna – pabučiuok ją, padėkok nuo manęs – daugiau nieko negaliu pasakyti. Dabar man kiek lengviau: esu gavęs kiek daugiau žinių apie Jūsų kasdieninį gyvenimą, vėl galiu Jus arčiau jausti. Aš vėl kartais galiu pamiršti neišsprendžiamą piktą klausimą: „Kas aš esu? Kur aš esu?“ Stengiuosi kaip nors pasiliuosuoti nuo realybės pajautimo, bet daug kartų skaitydamas Dalios laišką jaučiu, kaip šitas klausimas ypatingu sunkumu vėl iškyla. Be to, buvau priverstas savo kūrybinį darbą žiemos laikui visai nutraukti: neturiu kertelės, kur tas darbas dirbti būtų įmanoma. Be to, dar – visur taip daug žmonių, tiek nelaimės draugų, kurie, užuot buvę draugai nelaimėje, yra nelaimė draugams. Todėl esu baisiai vienišas minioje. Ištisas valandas sėdžiu be žodžių, nors ir nedirbu, – neįmanoma. Todėl mano ilgesys yra dar skaudesnis. Ką gi, – nieko nepadarysi. Reikia viską išlaikyti. Reikia. Aš tai padarysiu – iki karo pabaigos. Prašau, rašyk man daugiau smulkmenų iš Jūsų kasdieninio gyvenimo, bus man jaukiau šitame pasaulyje.

Pereitą savaitę gavau labai vertingą siuntinį iš J. Šapkaitės (Wien I, Körtnerring, II), daugiausia su lietuviškos kilmės riebalais. Geroji mergaitė turbūt man rinko – gal Tu gali jai širdingiausiai padėkoti? Ar negalima Greifswalde pirkti rūkomojo popieriaus? Mes čia turime labai kvailą rudenį: vis lietus ir lietus – liūdnas, beviltiškas. Lieka vienintelė paguoda: mūsų biografijos bus turiningesnės. Nieko nepadarysi, Vanduk! Be to, mano komedija „Dobilėlis penkialapis“ labai blogai padaryta – beviltiškai blogai – aš turiu ją sunaikinti. Gal vėliau galėsiu geriau padaryti.

Vanduk, pabučiuok mūsų brangią, begaliniai mylimą Daliuką – gal vėliau aš galėsiu jai parašyti. Vanduk, tik Tu man rašyk apie Jūsų kasdieninį gyvenimą! Vanduk, ar girdi mane?

                                                                  Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.17

Mano mylima miela Vanduk! Pereitą savaitę atėjo Tavo laiškas (XII.11) ir 5 siuntiniai (4+1 mažas). Vanduk, nesiųsk man maisto! Tu pati esi tokiame varge, kad kiekvienas valgomas kąsnis turi būti Tau pačiai! Tarp kitko, morkas man sunku panaudoti. Riebalų turiu, aš turiu dar kiek susitaupęs iš tų, kuriuos Tu man atsiuntei iš Lietuvos. Riebalų vartoju labai mažai – tikiuosi iš tų santaupų atnešti kiek Tau ir Daliai, jeigu būsiu iš lagerio išleistas. Kaip ten bebūtų, šitam tikslui dar taupysiu. Duonos man taip pat nereikia (turiu kiek džiovintos). Dėl mūsų paliuosavimo nebeturiu daugiau iliuzijų – tęsiamas tas pats nervų žaidimas, kurs buvo pradėtas Kaune. Dar bus Jums pasakojama, kad aš (kaip ir kiti) negalime būti išleisti dėl karantino, – kaip ir pernai. Kaip ilgai tęsis karantinas – nežinau. Taigi, viskas tvarkoj, kaliniai gali ramiai sėdėti. Ypatingai Tau dėkoju už atsiųstą man Greifsvaldo miesto planą. Trumpus laiškus Ignui* ir Studerui** jau esu parašęs. Prašiau, kad mane užregistruotų prie Raudonojo Kryžiaus, kad galėčiau gauti Raudonojo Kryžiaus paketus. Juk neaišku dar, kaip ilgai karas tęsis. Panašius laiškus jau kiti parašė. Yra leidžiama čia tokius paketus gauti. Parašiusieji gavo atsakymus su viltimi gauti paketus. Jeigu aš Tau negaliu padėti, nors Tavęs neapsunkinčiau. Esu gavęs siuntinį iš Algirdo (ne Antano!) Gustaičio (Berlin, 58; Danziger str. 10) – vargšas, jis pats neturi ką valgyti! Gal jam padėkosi. Atėjo laiškas iš Živilės tėvo, – labai dėkoju, jis turi man atleisti, kad aš neatsakau į jo laiškus, juk aš esu kalinys, mano galimybės aprėžtos. Blekaičio teatrui galėtų tikti tiktai mano komedija „Uošvė“ – ar jam patiks? Ji yra „beidėjinė“, be didelės literatūrinės vertės, tai tik teatro pjesė, nekalta prieš jokį pasaulio cenzorių. Mano lyriškoji tragedija yra reikalinga labai geros muzikos – emigracijos scenoje jis negalės gerai šio veikalo pastatyti. Be to, aš norėčiau ją dar gerokai pataisyti. Geriau kiek palaukti.

Už savaitės jau Kalėdos – aš sėdžiu uždarytas. Man nieko negalima padėti. Man būtų malonu, jei bent Jūs su Dalia per šventes turėtumėte kiek žmoniškiau. Šiais metais būsiu dar labiau vienišas, negu pereitais. 24 ir 25 aš galvosiu apie Jus labai stipriai – labai. Gal girdėsite mano vidujinį balsą! Neištarsiu nei vieno žodžio garsiai – tik apie Jus galvosiu. Laiškas iš Jūsų – tai vienintelis daiktas, kurio aš dar šiame pasauly trokštu. Aš neturiu dabarties. Galvoti apie ateitį – taip skaudu! Aš turiu tik vieną vienintelę realybę – praeitį. Tavo laiškai duoda man dar gyvenimo turinį, mano padėty tai – šventenybė. Man būtų labai didelis įvykis, jei ir Dalia man parašytų laišką. Specialiai jai aš dar nerašau, nes nesu dar atgavęs vidinės ramybės. Lagery nesu pasidaręs blogesnis, nors beprotiškas žiaurumas likimo įspraudė gilius pėdsakus mano sieloj. Aš netinku vidujiniam lagerio lygiui – to aš niekuomet ir niekados nepadaryčiau. Vanduk, rašyk man daugiau smulkmenų apie Jūsų gyvenimą, kad aš galėčiau Jus arčiau jausti – nesijausčiau taip vienišas! Atleisk man, Vanduk, kad aš negaliu Tau nieko raminančio parašyti. Bučiuok Daliuką – Dieve mano, kaip aš ją myliu! Būkite sveikos, mano geri, mano nelaimingi vaikai! Būkite sveikos! Nors esu liūdnas, dvasios stiprybės nenustoju. Jeigu Jūs kiek žmoniškiau susitvarkytumėte, aš išlaikyčiau visas likimo beprotybes! Būk sveika! Bučiuok mūsų begaliniai mylimą Daliuką! Vanduk, mano numylėta*, ar Tu mane girdi? Vanduk!

                                                                                 Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.25

Vanduk, mano mylima, miela! Prieš keletą dienų atėjo Tavo mielas, liūdnas laiškas. Vakar, XII. 24, Kūčių vakarą, mūsų blokas paruošė bendrą vakarienę. Aš joje nedalyvavau. Aš anksti atsiguliau, kad galėčiau netrukdomai apie Tave ir Dalią galvoti. Visą vakarą, visą naktį girdėjau jūros ošimą. Aš tikiu, kad Tu irgi girdėjai mano mintis. Nežinau, sapne ar tikrovėje, mačiau Judvi su Dalia. Vanduk, apie mano gyvenimą nieko Tau negaliu rašyti. Fiziškai neblogai laikausi. Esu sveikas ir sotus. Šiandie kartu su mūsų gydytoju ir keliais gerais draugais turėjome bendrus pusryčius – tikrai geresnius, negu Tu ir Dalia. Aš dar turiu daug atsargos, kurią Tu man prisiuntei. Vanduk, prašau Tavęs, nebesiųsk man daugiau maisto, juk Tu su Dalia pačios esat jo reikalingos!

Daliuk, mano miela! Tavo laiškas taip mano sielą sujaudino, kad ilgai negalėjau Tau atsakyti. Ačiū, Daliuk, labai ačiū! Man labai liūdna, kad aš Tavęs nematau, kad Tavo jaunystė eina tokiomis aplinkybėmis, kad Naujiesiems metams aš galiu tik Tave tokiomis sąlygomis sveikinti. Betgi, Daliuk, Tavo tėvas nepadarys nieko tokio, dėl ko Tu turėtum ateity dėl jo gėdintis. Savo žemišką naštą nešu išdidžiai ir garbingai. Apskritai nedaug jau man reikia iš gyvenimo. Likusią gyvenimo dalį skirsiu Tau, kad Tavo jaunystė būtų gražesnė. Aš suprantu, Daliuk, Tavo mintis ir Tavo jausmus, – kada tai ir aš buvau jaunas. Taip, dabartiniai laikai Tau yra žuvę – nieko nepadarysi. Mudu su Mama savo laiku irgi netekome keletos metų. Karas amžinai nesitęs. Mudu su Mama paskui gyvensime tik dėl Tavęs. Mums su Mama jau praėjo mūsų geriausi laikai – mums buvo gera, – mes turime Tave – to užtenka mudviejų laimei. Kaip aš jaučiuosi išdidus ir kaip aš esu laimingas, kad Tu esi tokia puiki (brav): suvokimas, kad mano duktė yra tokia, palengvina mano liūdną vidinį vienišumą nelaisvėje. Tavo laikas – žydėti, mano – vysti, tačiau aš turiu dar pakankamai vidinių jėgų poetinei kūrybai. Aš dar sukursiu veikalus – aš dar turiu jėgų – aš dar kursiu, kad Tu dar didžiuosies savo Tėvu! Visą mano likimo beprasmiškumą aš išrausiu – mes dar gyvensime mūsų laisvoje, nepalyginamai brangioje Tėvynėje. Tu su savo meniška siela girdėsi dar mano dainas, skambančias per mūsų laukus ir miškus. Pasakyk Mamai, kad ji dėl manęs nesirūpintų. Aš iš Jūsų noriu tik laiškų. Kiekvienas laiškas atneša man vidujinę šilimą, – aš Jus jaučiu, aš vėl nesu vienišas pasauly. Aš laukiu, Daliuk, šitos valandos, kada galėsiu su Tavim kalbėti mūsų nuostabiai gražia gimtąja kalba. Ačiū Tau, Daliuk, aš Tave laiminu, Tave bučiuoju. Žodžiais negaliu Tau daugiau nieko pasakyti – Tu mane supranti be žodžių. Būk palaiminta, Daliuk, Tu!

Vanduk! Mūsų karantinas, atrodo, greit bus nuimtas. Iš Berlyno ateina žinios apie mūsų likimo pasikeitimą. Mes vėl virtome derybų objektu. Šitame žaidime silpnesnis praloš – mes toliau sėdėsim kalinami, uždaryti. Aš esu vidujiniai pasiruošęs iki karo pabaigos laukti nelaisvėje. Vanduk, aš Tavęs prašau, būk išdidi, būk stipri ir tvirta, kolei aš pas Jus sugrįšiu, – tada aš Tave pakeisiu. Norima turėti aukų. Mudu su Tavim atnešėme sunkią auką, vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad mūsų auka atneš kada nors vaisių. Juk yra prasmė beprotybėje! Pasidarykite sau ką nors žmoniškesnio Naujųjų Metų sutikimui. Vanduk, nebūk liūdna – mes dar tvarkysime mūsų gyvenimą. Sveikinu Tave iš mano vienišumo Naujiesiems metams – mano mylima, mano numylėta – Vanduk!

                                                                                 Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.1

Mano miela, mylima Vanduk! Per Naujuosius metus, pačiomis pirmomis minutėmis mano mintys buvo su Jumis. Atsisveikinau su pereitais metais vėl vienas – nenorėjau būti su kolegomis, tik su Jumis. Blogiausi metai mūsų gyvenime jau nugalėti – tegu juos velnias traukia! Naujuosius metus pasitinku su nauju pasiryžimu ir naujomis vidaus jėgomis. Aš esu Tau labai dėkingas už laiškus. Po Tavo pranešimo iš Berlyno daug dalykų man paaiškėjo. Po Tavo aprašymo, kaip jūs gyvenat, aš vėl Jus aiškiai galiu įsivaizduoti, aš vėl jaučiuosi, lyg esu kartu su Jumis – tik kelioms dienoms išvykęs iš namų. Taip, Vanduk, galas mano nelaisvės jau matomas, aš jaučiu jau pirmuosius aušros spindulius. Velykoms aš jau tikrai būsiu su Jumis, galimas daiktas, net anksčiau. Net dar šį mėnesį. Jeigu aš galėsiu gyventi Greifsvalde, aš pasiieškosiu paprastą darbą kokioje nors fabrikoje, laisvomis valandomis rašysiu teatro gyvenimo Greifsvalde istoriją.

Ką Tau Krėvė rašo apie mirtį? Pasakyk jam nuo manęs, kad jis nekalbėtų tokių niekų. Jis tam neturi teisės. Mirti, pasikarti – galima visuomet pakankamai laiko turėti. Aš turiu teisės taip kalbėti – aš gerai pažinau gyvenimo ir mirties kainą. Mudu su juo esame menininkai, ne tik rašydami, bet ir gyvenime. Jisai (ką gi, ir aš!) gali mirti ramiais laikais, bet audros ir vėtrų metu – niekados! Mudu su juo dar parodysim, kaip rusai sako: „jest ješčo poroch v starych porochovnicach“ (yra dar parako senose parakinėse). Tegu jis tuoj atvažiuoja į Greifsvaldą, aš ištrauksiu iš jo tas pavargusias mintis! Jis turi man pažadėti nuo šio laiko užsiimti rimtesniais dalykais, bet nekalbėti apie mirtį. Aš jį suprantu. Aš žinau, kad jam nelengva. Dieve mano! Mano gyvenimas ne mažiau komplikuotas, mano patyrimai ne mažesni. Bet aš einu išdidus į audringą pasaulį. Jis yra didelis poetas. Jis neturi pamiršti senos išminties: ty carj – živi odin (tu esi karalius – gyvenk vienas). Mano sunkios valandos visad iššaukia manyje naujas jėgas, naują ryžtingumą, naują troškimą kurti. Jis neturi teisės kitaip daryti! Parašyk jam tai!

Vanduk! Aš jaučiuosi, kad per šventes esu buvęs su Jumis. Nežinau iš kur, bet man atrodo, kad kažkas nauja įėjo į mūsų gyvenimą. Per Kalėdas ir Naujuosius metus aš buvau labai liūdnas, bet Naujuosius metus sutikau su aukštai pakelta galva. Nežinau kodėl, bet jaučiu milžiniškai didelį troškimą kurti. Jeigu aš turėsiu pas Jus mažą kertelę su staliuku, aš rašysiu ir rašysiu (ich verde dichten und dichten). Visai naujoviškus veikalus kursiu. Aš esu surinkęs taip daug psichologinės ir emocionalinės medžiagos mano dvasioje, kad esu ta medžiaga perpildytas su kaupu. Taip, Vanduk! Pasitinkame Naujuosius metus su naujomis jėgomis! Neberašyk man daugiau apie „griuvėsius“ – neturi tam jokios teisės. Mudu su Tavim turime dabar mūsų gyvenimo posūkį – mūsų gyvenimas turės nepalyginamai daugiau turinio!

Pasveikink nuo manęs Naujųjų metų proga visus kolegas ir draugus, ypač tuos, kurie yra pavargę ir nelaimingi! Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką – pasakyk jai, kad jos tėvas yra jaunesnis, negu ji mano!

Likite sveikos, mano geros vargšės mergaitės – tokios tolimos ir tokios artimos! Likite sveikos! Bučiuoju Jus abi.

                                                                                 Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.7

Vanduk, mano miela, mylima! Mykolas Žilinskas praneša iš Berlyno, kad ponas von Kleist (labai aukštas asmuo užsienio reikalų ministerijoje) jam sakęs, o jo sekretorė jam po to oficialiai patvirtino, kad mes esame jau iš lagerio atleidžiami – nutarimo pravedimas dar truks keletą dienų. Buvo pasakyta oficialiai: Lietuvos įkaitai! Ponui von Kleist reikėtų tikėti. Tiktai sąvoka „kelios dienos“ yra labai ištęstina. Gali trukti mėnesius. Prie to prisideda dar karantino klausimas – tai ne blefas, – tai rimtas dalykas. Žinoma, tai nėra neišsprendžiamas dalykas, yra įvairių išeičių. Ar bus tų išeičių ieškoma? Žinoma, aš to nežinau. Šiaip karantinas galėtų dar ilgai tęstis. Vėl tas nežinojimas! Kaip ten bebūtų, galas jau matomas, ir oficialiai pripažinta, kad aš esu kalinamas nekaltai. Būtų gerai, kad Tu šiuo laiku galėtum pasiteirauti apie darbo galimybes man. Mano literatūrinis darbas neduos mums duonos. Prie universiteto turbūt nebus jokių galimybių (rusų kultūros ir literatūros istorija, teatro mokslo seminaras, dramaturgija ir teatralinė kritika ir t. t.). Jeigu tai bus neįmanoma, tai man visai vis tiek, koks bus darbas. Aš galiu dirbti raštinėje, taip pat ir fabrike, kaip paprastas darbininkas. Pereitą savaitę atėjo Tavo laiškas, rašytas XII.25, ir Tavo kalėdinis siuntinėlis – tai padarė man didelio džiaugsmo. Tik laiškai vėl labai lėtai eina. Vakar esu gavęs vertingą siuntinėlį iš Živilės tėvo (jame buvo net bavariško sviesto!) – padėkok jam labai širdingai nuo manęs. Dabar aš jam nerašysiu, bet vėliau, aš tikiu, žinosiu, kaip jam atsidėkoti. Esu užbaigęs antrą redakciją mano „Dobilėlio penkialapio“, aš vėl nesu patenkintas, bet jau yra neblogai. Aš tikiuosi, kad savo rankraščius galėsiu laisvai iš lagerio išnešti. Lagerio vadovybė žino, kad aš rašau dramos veikalus – ji netrukdo man to darbo daryti, – cenzūros požiūriu visi mano veikalai yra visiškai nekalti, aš galiu juos ramiai kiekvienam cenzoriui pasauly rodyti. Man yra neramu, kad Tavo paskutinis laiškas yra rašytas tik XII.25. Ar Jūs abi esate sveikos? Ar įvyko pas Jus kas nors nemalonaus? Jūsų laiškai man yra daugiau negu duona kasdieninė. Šita vidinė šilima man gyvybiniai reikalinga. Aš išmokau valdytis, bet be šitos vidinės šilimos, kurią man Jūsų laiškai atneša, aš negaliu apsieiti – man jau trūksta jėgų. Juo daugiau tyliu, juo pasiutesnis mano ilgesys. Gyvi sapnai man mažai bepadeda. Ar esi gavusi mano laišką su kreipimusi į Daliuką? Ach, ta jauna darbininkė, ji turi tokį keistą gyvenimo patyrimą! Aš vis tikiu, kad galėsiu atsilyginti už visas Jūsų kančias. Šita pasaulinės istorijos beprotybė juk nesitęs amžinai, Vanduk, mudu dar galėsime padaryti Daliukui turiningą gyvenimą! Mum abiem jau daug nereikia, mūsų tolimesnis gyvenimas bus skirtas Daliukui… Daug sveikinimų Tau iš Germanto – su juo gerai sugyvenu, nors oficialiai mandagiai. Pasveikink nuo manęs visus kolegas, ypatingai tuos, kurie Jums geri – Biržiškas, Puzinus, Maciūnus, Adomus, Rindzevičių… Kaip ten bebūtų, aš jau greit būsiu su Jumis, 1–2 mėnesiai anksčiau ar vėliau, tas jau daug nereiškia: jau nebebus diskredituojamasi. Vanduk, rašyk man dažniau! Kiekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis! Bučiuok mūsų vargšą Daliuką. Aš nemoku išsakyt mano ilgesio. Bučiuoju Tave, glaudžiu prie savęs, mano miela – miela vargšele Vanduk! Būkite sveikos!

                                                                                 Tavo Bal

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.14

Vanduk, mano miela! Labai ačiū už Tavo laiškus iš I.2 ir I.8, taip pat ir už siuntinuką. Vanduk, nebesiųsk man maisto! Aš žinau, kad Tau labai nemalonu, kad negali man padėti. Aš žinau Tavo padėtį. Duona Tau yra daug svarbiau negu man. Aš galiu išsiversti. Juk aš turiu dar atsargos iš Būgių, dargi iš Vilniaus! Aš nebadauju, esu darbingas, nesu liesas. Iš visų užtikrinimų ir pažadų Berlyne vėl liko tik niekai (Sauerer Quatsch). Dabar bus kalbama apie tai, kad lageris uždarytas dėl karantino. Tai atatiks tikrenybei. Uždarymas gali tęstis neaprėžtą laiką. Betgi prie gerų norų galima būtų lengvai rasti išeitį. Kur to gero noro trūksta – nežinau. Jokiais žodžiais netikėsiu, kol nebūsiu toli nuo lagerio vartų. Tik gal po dešimties metų sapnuosiu nepamirštamą Stutthofą. Dabar sapnuoju apie Babiloną. Kaip ten bebūtų, nesu uždarytas už savo kaltes. Esu įkaitas už mano Tautą, ir suvokimas tos aukos palengvina man gyvenimą. Juk tai didelė garbė būti auka už savo tautą! Kaip tik šičia išmokau vertinti mūsų tautos tūkstančių metų kultūrą ir kultūrinį palikimą. Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo kultūra. Ji turi visai skirtingas garbės, tiesos, teisės, kvailumo sąvokas (supratimą). Tradicinės etinės ir estetinės mūsų tautos sąvokos virto man mastu. Aš didžiuojuos būdamas įkaitu už tokią didžią vidinę kultūrą.

Žinios, kurias Tau atsiuntė Janavičienė*, yra vienpusiškai perdėtos, – aš esu įsitikinęs, kad jis turi nepalyginamai geresnes sąlygas, negu jo giminaitis Pad. Kasmatė**. Apie tolimesnį dr. Janavičiaus likimą aš nieko nežinau.

Jurgis Blekaitis turėtų paimti kokį paprastą darbą, visai nesvarbu kokį. Jeigu aš būčiau laisvas, aš nesigėdinčiau jokio nešvariausio darbo – visai nesvarbu. Mes esame svečiai svetimoje šalyje, mes neturime jokios teisės ką nors reikalauti, mes turime taikytis prie aplinkybių ir imti tai, ką mums šeimininkas siūlo. Ką jis mums siūlo – tai jo dalykas. Mums svarbiausia: išlaikyti mūsų žmonišką garbingumą ir mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą. Tu galėtum stengtis išgauti mano rankraščius. Kadangi Tu nustojai visko kare ir Tau pinigai yra reikalingi gyventi, galėtum parduot rankraščius kuriam nors leidėjui lietuviui (būtų išleista po karo) arba kaip kitaip panaudoti ir gauti kiek pinigų – gal į Tavo prašymą būtų atsižvelgta. Tuo tikslu aš esu paruošęs keturius dramatinius veikalus. Netikri, tyčiomis duodami vilties žodžiai manęs daugiau nebejaudina, nebeveikia į mano nervus. Aš galiu tik juoktis iš tų suaugusiųjų žmonių žaidimo. Tegu gyvenimas eina savo keliu. Ar Tavo šeimininkė žino, kas aš esu ir kur? Ir kad Tu manęs lauki? Vanduk, jeigu Tau reikia pinigų, aš galiu Tau iš savo turimų persiųsti keletą šimtų – šita operacija pas mus leidžiama. Rašyk man. Mes nugalėsim visus likimo sunkumus. Mes negyvename šiai dienai. Mes esame senos meškos, mūsų kaklas taip lengvai nepalūžta. Juo man sunkiau, juo drąsiau ir išdidžiau žiūriu į ateitį. Po šitų laiškų aš jau galiu vaizduotis Jūsų gyvenimą – aš vėl jaučiuosi kartu su Jumis. Tavo laiškai atneša man vidinės šilimos, o tai yra viskas, ko man reikia mano vidinei jėgai užgrūdinti. Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką. Ji mane supras ir atjaus. Vanduk, mano miela, nebūk liūdna – mano miela – miela – lik sveika!

                                                                                 Tavo Bal

Pastabos: Man būnant Greifsvalde teko girdėti, kad Balio ir kitų lietuvių įkaitų išleidimą iš lagerio sutrukdė buvęs prie vokiečių Lietuvos darbo tarėjas Paukštys. Po Kalėdų, 1945 m. pradžioje, mūsų veikėjai Berlyne tarėsi su vokiečiais dėl Tautos Tarybos suorganizavimo. Remdamasis praeitimi, kaip 1918 m., M. Biržiška tam sumanymui pritarė. Tada būk tai Paukštys vokiečiams pataręs palaukti su įkaitų išleidimu – esą Tarybai susirinkus jų išleidimas būsiąs efektingesnis! Vokiečiams to tik reikėjo. Tarybai nespėjus susirinkti, sausio pabaigoje prasidėjo didžiulė bolševikų ofensyva – rusai veržėsi visomis jėgomis. Berlyno vadovybė įsakė evakuoti Stutthofo lagerį į Vakarus. Įvyko katastrofa, evakuavimas nelaimingųjų nežmoniškomis sąlygomis. Per tą golgotą žuvo keli lietuviai, Balys, kurs iki tol didvyriškai laikėsi, fiziškai neišlaikė… Stebuklingu būdu išliko gyvas, bet atsidūrė bolševikų okupacijoje… Visos viltys susijungti su šeima pražuvo. Atsidūręs Lietuvoje pateko į moralinį spaudimą iš bolševikų pusės. To jis jau nebeišlaikė. V. S

.

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.23

Mielos Vanduk ir Daliuk!

Pereitą savaitę esu gavęs keletą laiškų ir siuntinėlį su cigarais. Labai ačiū! Dabar neturime nei radijo, nei laikraščių. Kas vyksta pasauly – nieko nežinau. Žinoma, nėra jokių ženklų, kad būčiau išleistas iš lagerio. Esu sveikas ir stiprus. Visus įvykius priimu labai ramiai. Vargšai mano vaikeliai, Vanduk ir Daliuk, dabar turite pačios savimi rūpintis. Aš nepražūsiu, man jokiu būdu nieko blogo neatsitiks. Esu geros nuotaikos ir į ateitį žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir optimistiškas, kaip gali būti tiek išgyvenęs poetas.

Mano vargšės Vanduk ir Daliuk, aš bučiuoju Jus stipriai ir spaudžiu Jūsų rankas, glaudžiu Jus prie savęs.

Laiminu Jus – klausykite – laiminu Jus.

Būkite sveikos! Būkite tvirtos ir ryžtingos, mano vargšai vaikeliai.

Bučiuoju, bučiuoju Jus.

Iki greito pasimatymo.

                                                                                 Jūsų Bal

Pastabos: Tai buvo paskutinis laiškas, kurį mudvi gavome iš Balio. Iki vasaros nežinojom nieko apie jo likimą. Iš Berlyno pranešta buvo, kad Stutthofo lageris evakuojamas į Oldenburgą. Tik atsiradus anglų komendantūrai Liuneburge, kur mes atsiradom vasario mėn., gavau iš komendanto leidimą nuvažiuot į Oldenburgą – Dalia ten nuvažiavo motociklu su tokiu Dainučiu ir nieko nerado… Pasklido gandai, kad stutthofiečiai, vežami laivais, buvo anglų subombarduoti jūroj ir daugybė lavonų buvo išmesta į krantą prie Liubeko… Važiavau ten teirautis. Rašiau laiškus visoms atstovybėms – į Ameriką, Londoną, Romą, teiravausi Danijoj ir Švedijoj, kur teko išgirst, kad ten atsirado keli stutthofiečiai – Balio niekur nebuvo… Tik iš Žadeikio Washingtone gavau pagaliau žinią iš Amerikos laikraščių, kad Balys atsidūrė bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Visos viltys buvo palaidotos – važiuot pas jį? Veržiausi visa savo esybe, bet buvau griežtai perspėta, kad ir gavusi leidimą greičiau atsidursiu Sibire, negu Lietuvoje pas Balį… Ar aš galėjau aukoti Dalios likimą? Liko tik laukti – tikėjomės, kad dalykai pasikeis, buvau palyginti rami dėl Balio – atsidūrė namie, tarp draugų. Nenustojau vilties pasimatyt. Ir štai, 1947 m. spalio pabaigoje atėjo žinia, kad X. 16 d. Balys mirė…

Prie Balio laiško, rašyto turbūt 1944 m. XII. 3 d. (pašto štampas voke 1944.XII.6), buvo išvirkščioje voko pusėje Balio ranka skubotai parašytas toks tekstas:

Berlin, 1945.I.20

Dienraštis „Ateitis“

Berlin, SW 68, Alexandrinen str. 110

Ruf 1755 31 Ap.

Nr. ___

Įsakymas kelionei

Šiuo pažymima, kad ponia Vanda Sruogienė ir Dalia Sruogaitė yra lietuvės tarnautojos aukščiau pažymėto laikraščio, kurs randasi žinioje Reicho ministerio okupuotoms Rytų sritims. Joms įsakyta vykti iš Berlyno į Greifsvaldą nuo gruodžio 20 iki sausio 25 dienos. Jos yra įpareigotos surinkti medžiagą apie lietuvių darbininkų gyvenimą Greifsvalde ir parašyti straipsnį mūsų laikraščiui.

Šis įsakymas galioja iki sausio 25 dienos.

(valdininko parašas)

Deja, tą tekstą pamačiau daug vėliau. Bet ko Balys tikėjosi pasiekti tuo raštu – niekam iš mūsų nebuvo aišku. Aplankyt jį Stutthofe? Viename iš savo laiškų jis rašė to visai nenorėjęs, nes trumpas pasimatymas prie gestapininkų būtų jam nepakeliamai sunkus. Ir be labai aukštos protekcijos patekti į Stutthofą iš viso buvo neįmanoma…

V. S.

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

* Antanas Valiukėnas, vėliau žuvęs Berlyne – V. S.

* Davė, kaip žymus nacis, Daliai rekomendaciją ligoninei – V. S.

* Ignas Šeinius – tuo laiku buvo Švedijoje – V. S.

** Prof. Gotlieb Studerus, dėstęs vokiečių kalbą VDU, ilgus metus gyvenęs viename name su mumis Bilevičių namuose, šveicarietis, grįžo į Šveicariją – V. S.

* Originaliame laiške frazė Vanduk, mano numylėta parašyta lietuviškai.

* Vanda Janavičienė – žmona dr. Simo Janavičiaus iš Alytaus. 1939 m. jis buvo generaliniu tautininkų partijos sekretoriumi, 1940 m. rusų suimtas ir kalinamas, vėliau išvežtas į Rusijos gilumą. Po kelerių metų grąžintas į Lietuvą palaužta sveikata. Jį, kaip ir Balį, Kaune globojo Marija Nemeikšaitė – V. S.

** Padegėlis Kasmatė – senas B. S. slapyvardis – V. S.

Recenzijos, anotacijos

Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 429 p.

Su savotišku džiaugsmu ir pasididžiavimu imuosi recenzuoti knygą, kurios autoriaus pristatinėti jau niekam nebereikia. Iš tikrųjų Grigorijaus Kanovičiaus pavardę girdėję net ir tie, kuriems lietuvių literatūra „nuobodi“ ar „nepaskaitoma“; daugelis tokių labai nustemba sužinoję, kad G. Kanovičius priklauso lietuvių literatūros laukui. Pats autorius paskelbė, kad „Miestelio romansas“ – paskutinė jo knyga ir, deja, daugiau neberašysiąs.

„Miestelio romansas“ bent išš dalies užlopo mūsų literatūros skylę – paprastos, gražios, su išlyga vadintinos „klasikine“, bet nebanalios prozos stygių. Šiuolaikinė lietuvių proza yra praradusi gebėjimą pasakoti įdomią istoriją – apsiribojama melancholiškais žvilgsniais pro langą ar į savo vidų, kur randamos tos pačios refleksijos ir pabodę samprotavimai. G. Kanovičiaus proza visada pasakoja. Šio romano pasakojimas – kasdienybės pasakojimas, ramus, su humoro kibirkštėlėmis ir švelnia ironija žydų gyvenimo prieš Antrąjį pasaulinį karą prisiminimas.

Autobiografinių ar prisiminimų knygų autoriai yra pasmerkti balansuoti ant ribos tarp asmeniškumo ir visuotinumo. Dauguma linkę nusprūsti į vieną arba į kitą pusę. Meistriškai supintas G. Kanovičiaus pasakojimas gimsta įtampoje tarp subjektyvumo ir bandymo objektyvizuoti, asmeniškų prisiminimų ir jų visuotinės svarbos. Romane pasakojama ne tik tai, ką Grigorijus (autoriaus alter ego romane, pasakotojas) patyrė, bet ir tai, kas vyko daugybę metų iki jo gimimo. Tai – šeimos istorija, kurios džiaugsmai ir vargai tokie atpažįstami ir suprantami, taip savaimingai atliepiantys kiekvieno patirtį, kad romanas pasidaro pavojingas kritikui. Kodėl taip sakau? Noriu pasiteisinti dėl savotiško šios recenzijos pobūdžio. Kritika ir analizė visada reiškia teksto skaidymą į segmentus, kuriuos vėl reikia sujungti, žiūrint, kaip vyksta tas jungimas ir kokios prasmės iš to kyla. Kai tekstas yra toks vienalytis, takus ir neįkyriai poetiškas kaip „Miestelio romansas“, skaidyti atrodo beveik šventvagiška. Sena tiesa, kad sunkiausia ką nors pasakyti apie knygas, kurios iš tiesų patinka.

Šį kūrinį pavadinau klasikiniu, nes jo išraiškos plotmė nekontrastuoja su turinio planu. Lengvu poetiškumu sukuriamas teksto (ir kartu prisiminimo, žmogaus, būties, istorijos, bendruomenės ir kitų dalykų) trapumo įspūdis: „Dūzgė vikruolės kamanės; stulbinamu vienadieniu grožiu puikavosi ką tik iš kokono išsiritę drugeliai, blykčiodami trapiais dieviškų spalvų sparneliais; <...> susikaupusios skubėjo nuo vieno antkapio prie kito drąsiosios skruzdės.“ Gyvenimas ir mirtis šiame romane – ir priešybės, ir gretybės, visai kaip Martino Heideggerio filosofijoje: mirtis, užbaigdama gyvenimą, jį įprasmina ir tarsi apibendrina. Ramioje kasdienybėje tvyro nelaimės nuojauta: dėdė Šmulikas prisideda prie komunistų, per radiją vis pasiekia neramios žinios apie Vokietijos nacionalsocialistinį judėjimą. Ženklų yra keletas, tačiau į juos reaguojama nerimtai, stengiamasi nustumti į šalį. Komunistuojantis Šmulikas laikomas tiesiog „kvailiojančiu“, o apie nacionalsocialistų judėjimą pranešęs Faimas irgi nepriimamas rimtai: „Tėvas buvo susirūpinęs ne tik dėl Austrijos, bet ir dėl kepyklos savininko naujo palto rankovių ilgio“ (p. 298). Nerimą keliantys epizodai saikingai įskiepyti į teksto audinį. Jie skatina skaitytoją susimąstyti apie kasdienybės trapumą: užtenka labai nedaug, ir tie dalykai, kurie rodėsi savaime suprantami, subyra. Senelė Šeina mirė nuo paslaptingai prasidėjusio ir greitai kūną apėmusio auglio, o nejučia prasidėjęs hitlerininkų judėjimas ir karas supurtė Jonavos žydų bendruomenę ir, kaip žinome, ją sunaikino.

Prie paprastos kasdienybės, lengvo, lakoniško ir banguojančio stiliaus dera minimalistinės, nespalvotos Marko Kanovičiaus iliustracijos. Jų sąmoningai kuriamas neišbaigtumas papildo ir pabrėžia rašytojo programą: „Dar prieš imdamasis rašyti suvokiau, kad mano pasakojimas nebus nei nuoseklus, nei išsamus, nes ir visas mamos gyvenimas nebuvo ramus ir tolygus“ (p. 10). Iliustracijos kartoja tai, kas daroma žodinio teksto lygmenyje: kuria trapumo, punktyriškumo įspūdį. Ant viršelio – labai asmeniška scena: du apsikabinę žmonės. Tačiau jie neindividualizuoti, tai – apibendrintos žmogiškos figūros. Manau, toks žingsnis parodo esminį autobiografinio romano bruožą: bandyti pačius mylimiausius, brangiausius žmones ir save, rašantįjį, abstrahuoti tiek, kad pasakojami įvykiai taptų aktualūs, prasmingi ir skaitytojams.

„Miestelio romansas“ nėra raudojimas apie lietuvių žiaurumą ar karo baisumą, tai bandymas prisiminti ir bent atmintyje išsaugoti tai, kas prarasta. Atsiminimai ir įtekstinimas įvykius išlaiko bendruomenės atmintyje, kuri yra labai svarbi tapatybės formavimui ir savęs suvokimui. Žinoma, ne tik prisiminimai veikia sąmonę, tapatybę, bet ir atvirkščiai – praėjus daugybei metų kai kurios detalės išblunka, o kai kurios, galbūt net nelauktos, iškyla. Taip prisiminimai tampa svetimi pačiam žmogui, jis gali nebeatskirti, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip jam tąkart pasirodė ir ką sufalsifikavo atmintis. Prisimenant atsiranda atstumas – tas, kuris prisimena, skiriasi nuo tuometinio įvykių suvokėjo. Ši skirtis nuolat pabrėžiama įvairiuose teksto lygmenyse, ir tai yra vienas iš būdų, kaip palaikomas pasakojimo visuotinės svarbos įspūdis. Romanas pradedamas tarsi nuo pabaigos: svarstoma rašymo būtinybė, sunkumai, su kuriais susiduria rašantysis. Vėliau laiku šokama atgal, į tuos metus, kai Chenka, Grigorijaus mama, dar buvo jaunutė romantiškai įsimylėjusi mergina.

Greta lyrizmo, meilės, liūdesio – kitaip tariant, kasdienybės fiksavimo – veši žavingas humoras. Ne, tai nėra humoras, nuo kurio norisi kvatoti; tai – užuominos, kurios verčia lengvai šyptelėti ir trumpam stabtelėti. Kad ir šis epizodas apie Hitlerį: „<...> keltininkas buvo toks žvairas drimba ilgomis kaip irklai rankomis – Chitleris. Meiškė Chitleris iš Kėdainių. O tas galvažudys iš Vokietijos kuo vardu?“ – „Na, jau ne Meiškė ir ne Šmulkė. Jis vardu Adolfas.“ – „Na, ką tu pasakysi – pagedusiais laikais ir vardai šuniški!“ (p. 305). Čia matyti aiški nuoroda į galbūt žydišką Hitlerio kilmę, bet ji, išsakyta karingosios senutės Rochos-Samurai lūpomis, tampa ne kaltinimu, o komizmo šaltiniu, švelnia, aštrumą praradusia pašaipa. Lygiai tokiu pačiu tonu pašiepiamas mylimas vyras: „Turbūt ir prieš Aukščiausiąjį ketina stoti su plaktuku ir yla rankoje!“ (p. 306). Veikėjai vertinami pagal tai, ką jie daro, kaip elgiasi. Taikliai vaizduojama ir raudonarmiečių propaganda: rengti šokių vakarus, apsipirkinėti žydų krautuvėse, žodžiu, stengtis prisivilioti kuo daugiau šalininkų pasinaudojus menku žmonių išsilavinimu ir naivumu. Nors romano recenzijoje tam ne vieta, vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į daugiau negu akivaizdžią paralelę su mūsų dienų Rusijos politika.

Žydams svarbiausia – sunkus darbas, kuris leidžia uždirbti pinigų. Siuvėjas Šleimė kiauras paras „jodinėja „Zingeriu“, Dovydas siuva ir kala batus, moterys tarnauja turtingiesiems, augina vaikus, verda. Šie žmonės nėra mokslinčiai, jų filosofija pagrįsta patirtimi, iš protėvių perimtomis vertybėmis. Kitaip tariant, žydai vaizduojami kaip tradicinė, laikui bėgant mažai kintanti bendruomenė, pasikliaujanti per amžius susiklosčiusia išmintimi ir kasdieniu sveiku protu. Tuo skaudesnis atrodo sunaikinimas: žūva ne tik gyvi žmonės, bet ir ištisa tradicija, visas mažas pasaulis su savo džiaugsmais, liūdesiais ir kasdienybe. Pasakotojo žvilgsnis iš tolo – mėginimas rekonstruoti, pravesti savotišką minties ekskursiją. Deja, tik tiek: išėjusiems negrįžti. Ir raudonasis, ir rudasis maras vienodai baisus žmogaus egzistencijai, ypač jo sąžinei ir sveikam protui. Politikavimas – tarsi išėjimas iš savos, tradicinės žydų bendruomenės. Apie į komunistų partiją įstojusį „išsišokėlį“ lakoniškai tepasakoma: „Jam pačiam atrodo, kad jis švarus ir kilnus, kad galima tarnauti gėriui ir tuo pat metu be sąžinės priekaištų didinti blogį, pataikauti neapykantai“ (p. 360).

ŠŠis romanas tam tikra prasme yra labai patriotiška knyga. Ne, ji nekalba apie politinę valią ir politinį aktyvumą – tai būtų net nelogiška, turint omenyje istorinį kontekstą. Tiesiog, kaip įžvalgiai pažymėjo Donatas Puslys, čia skleidžiasi meilė savo bendruomenei ir vietai, kurioje ji gyvena. Baisiausias dalykas senajai Rochai – palikti protėvių kapus. Tai reikštų atminties ir tradicijos trūkį, sykiu – metaforinės „atminties gyvybės“ praradimą. Žmogus gyvena tol ir tiek, kiek prisimena, o jo atmintis neišskiriamai suaugusi su vieta ir bendruomene. Karo tragedija reiškė išvietinimą – grįžti nebegalima, nebėra prasmės, nes nerasi nei tų pačių žmonių, nei savo gyvenimo pėdsakų, nei suniokotų kapų. Jonava po karo grįžusiam Grigorijui – tas pats geografinis taškas, bet kita vieta, jei vietą suprasime egzistencinės orientacijos prasme. Ne be reikalo ir pavadinimo žodis „romansas“ duoda užuominą į liūdną, lyrišką dainą ar eilėraštį, kurio pagrindinė tema – praradimas, mylimojo netektis, nelaiminga meilė.

Gal dėl tokio ypatingo prieraišumo romano herojai tyliai ar atvirai smerkia į Paryžių emigravusį Aiziką. Žmonių galvose kirba klausimas – ką ten gali rasti tokio, ko negautum savoje erdvėje, kurioje protėviai batus kala jau bene šešis šimtus metų? Senoliai net į Kauno ligoninę nevažiuoja, nes nori mirti savo namuose, savoje vietoje tarp artimųjų. Kartų konfliktas reiškiasi ne tik kaip skirtingas požiūris į vietą ir bendruomenę. Vyresniuosius stebina „Leninu-Stalinu“ pravardžiuojamo dėdės Šmuliko politinis aktyvumas, siuvėjo Šleimės išėjimas į kariuomenę. Bet koks, kad ir menkas, tradicijos paklibinimas suprantamas kaip „nežydiškumas“, neprideramas elgesys. Todėl su ironija žiūrima į Rusijos žydą Fišmaną, kuris skaniai kerta Rochos ir Chenkos pagamintą valgį, bet nemoka kalbėti maldų ir giedoti giesmių.

Atsiminti reikia ne tik tradicijas, vietas, bet ir išėjusius. Tai – ne tik gyvojo priedermė, bet ir egzistencinė žmogaus būtinybė: „Senelis Dovydas, susikūprinęs ir tarsi gūždamasis nuo šalčio, vos girdimai kalbėjo atminimo maldą. Atrodė, šis tylus ir graudulingas murmėjimas atstoja jam tikrąją ir amžinąją maldos prasmę“ (p. 284). Būtent atmintis užpildo žmogaus vidujybę, suteikia jam „naujų dimensijų“, leidžia kurti savotišką kasdienybės filosofiją.

Sunaikinta, išblaškyta Jonavos žydų bendruomenė romane tampa visos žydų tautos metonimija. Ne, jų neprikelsi. Tikroji ir amžinoji prasmė – prisiminti, nes prisiminimas gali suteikti prasmę, išvaduoti iš absurdo, kaip senelio Dovydo malda.

Recenzijos, anotacijos

Andrius Tapinas. VILKO VALANDA. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 544 p.

Nebeužsimink apie šį be paliovos linksniuojamą foliantą, patarinėjo kolegos, argi jam ne per daug dėmesio, premijų ir tęsinių – mat šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje Andrius Tapinas ne tik atsiėmė prizą už skaitomiausią 2013 m. knygą, bet ir pristatė jos garsinę versiją, kompiuterinį žaidimą ir interaktyvų iPadams skirtą variantą, o storulio romano pabaigoje publikuoja naujo tomo „Maro diena“ ištrauką. Žinomo TV žurnalisto literatūriniam debiutui dėmesys ir taip garantuotas, bet autorius vis tiek entuziastingai triūsė savo knygos viešinimo labui. Pernai mugėje virš dalyvių galvų sklandė vizualus akcentas – veikiantis dirižablio maketas, o per metus su pilna knygų bagažine apvažiuotos net penkiasdešimt ššeššios mokyklos. Toks knygos „vadybinimo“ reiškinys dar neįprastas mūsų padangėje, kaip ir sąžiningas A. Tapino prisipažinimas, kad jis kuria pramoginės literatūros lauke ir „Vilko valanda“ esąs fantastinio pobūdžio kūrinys smagiam pasiskaitymui. Tokiu atviru pareiškimu grakščiai ir neskausmingai išsilaisvinta iš rimtosios literatūros hegemonijos ir jos priedermių. Gerbtina autoriaus laikysena – sąmoningai suvokti pramoginės literatūros statusą ir tokios literatūros funkciją.

Smagu pasisveikinti su inovatyviu reiškiniu lietuvių literatūroje – stimpanku ir pažvelgti, ką mums byloja jo tekstas. Steampunk – mokslinės fantastikos žanras, aukštinantis garu varomų mašinų epochą, atsigręžęs tiek į industrializacijos praeitį, tiek ir į technoideologišką dabartį. Romane dangų skrodžia oro balionai, reisiniai ir kariniai dirižabliai, varomi helio dujomis, anglimi, alchemikų atrastu prometiliu, o gatvėmis rieda diližanai, serpoletai – gariniai vežimaičiai. Gedimino pilyje veikia skrydžių valdymo centras. Dirbtiniai aparatai ir jų išradėjai romane ypač pagerbti, o technikos „žaisliukų“ pasiūla didžiulė: garinių mašinų rojų papildo aliuzijos į šiandienos technologijas. Mašina Nr. 5 panaši į galingą kompiuterį, apdorojantį visų piliečių duomenis, slapta kamera filmuojanti mechžiurkė seka nurodytus taikinius, agentai nešiojasi akylus ribuliuojančius veidrodėlius ir turi bevielį ryšį, o šiuolaikinių robotų prototipai „automatonai“ atgyja pri-glausti šeimininko ir saugo nuo pavojų. Išradėjas Tvardauskis po traumos išgelbėja įdukrą Milą, įmontuodamas rakteliu prisukamą širdį. Mechanikų gildijos galva ir Vilniaus Garo tarėjas Petras Vileišis turi mechaninę ranką (susižalojo statydamas geležinkelio tiltą Krokuvoje). Dėl išradimų strategijos romane grumiasi dvi priešingos jėgos, bet jų ne visai švari konkurencija negniuždo kūrybiškumo – gerieji alchemikai konstruoja mechaninius prietaisus, o blogiečiai „gaivintojai“, valdomi Prahoje reziduojančio magistro, turi ambicijų „pagimdyti“ golemą – mašiną su gyvo organizmo požymiais. Jų pasiekimų viršūnė ir yra bionikas Geležinis Vilkas, transformuota legendinė būtybė, sukurta iš metalo, smegenų ir programinės įrangos, valdoma žmogaus, bet galinti užstrigti ties programa „žudyk“ (taip ir atsitinka romanui baigiantis). Detektyvinę fabulą palaiko šio mįslingo tvarinio paieškos (nuo brėžinių vagystės iki siautėjimo Vilniaus senamiestyje) ir pabaisos nukenksminimas.

Fantastikos nemėgstu, bet pripažįstu gerą fantaziją, o čia jos apstu. Fantazijos klestėjimu reiškiasi subkultūriškumo laisvė. Atsivertus knygą, skaitymo intriga toliau nemąžta, nes patenkinami smalsumo lūkesčiai: nežinai, ko laukti iš pirmo lietuviško stimpanko, todėl ir iš kiekvieno būsimo puslapio. Veiksmas vyksta laisvame Aljanso mieste Vilniuje vieną 1905 metų balandžio savaitę. Tai dinamikos kupinas „išsvajotas miestas“, kuriame netrūksta veiklos, atrakcijų, klastų, konfliktų ir mokslinės energijos (o carinės Rusijos valdos – tik už sienų). Vilniui tenka garbė surengti kasmetinį penkių laisvų Aljanso miestų renginį – Viršūnių susitikimą, kad būtų pristatyti išradimai ir technologijos – stimpanko šerdis. Panyrame į gyvybingo daugiakalbio miesto, kunkuliuojančio įvykiais, atmosferą: dangų raižo orlaiviai, nuolat kažkas kažką konstruoja, skuba, vejasi, rezga intrigas, nudaigoja veikiančius asmenis, kelia rūpestį tvarkos saugotojams. Kursuoja dirižabliai puikiais pavadinimais – „Kačerga“, „Ilja Muromecas“, „Parsifalis“, o nepriklausomybės tėvo Jono Basanavičiaus skraidymo aparatas „Laumžirgis“ tinka ir į Žvėryną svečiuosna nulėkti, ir į lemtingą kovą su požemių pabaisa stoti. Išradingai apibūdinti miesto rajonai – centras su Universiteto dominija ir Navigatorių bokštu, Pohulianka, Garmiestis (pramoninis), Juodėsiai (kitataučių ir žydų), prastos reputacijos priemiestis Bėdos, bohemiški Nekrikštai, o Žvėrynas ir Antokolis – poilsiniai, ramūs, žali, atsiriboję nuo šurmulio.

Tokie nestandartiniai kūriniai kaip „Vilko valanda“ teikia impulsų ir erudicijai plėsti: paskatino pasidomėti steampunk subkultūros reiškiniu; pavartyti Antano Rimvydo Čaplinsko knygą-albumą „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“ (2010) – vieną iš A. Tapino dokumentinių atramų; pastudijuoti naujos knygos „Vileišio rūmų ansamblis Vilniuje“ superviršelyje įdėtą 1906 m. ranka pieštą Vilniaus žemėlapį ir palyginti realius ir išgalvotus miesto rajonų pavadinimus. Ne vien smagiais orlaivių pasiskraidymais ir kūrybine dvasia alsuoja miestas – darbininkai agituojami streikuoti, aludėse girtuokliaujama, choleros kapinėse žudoma, pas burmistrą posėdžiaujama, zuja anarchistai, revoliucionieriai, šnipai, buvęs laikrodininkas Kniazius gamina bombas. O dar mugės, šapito cirkas, bažnyčios, prieglaudos, psichiatrinė ligoninė, kur slepiami režimui nepaklusnieji, tarp jų ir mokslininkas genijus Baltrus. Skaitytojas patiria realijų atpažinimo džiaugsmą. Laikraštis „Vilniaus teisybė“ nuolat kažką „klykia“ (pvz., kursto masinius streikus), o normalus laikraštis, rašęs apie gėlių klombas parkuose, greit nunyko. Bet susikuria „Vilniaus žinios“, ir kaip andai sakė Vaižgantas, „dorybė yra užmokama, o nedorybė pabaudžiama“. Mieste darbuojasi sienų tepliotojai, slampinėja Roželė, veikia gyvybės langelis, įsiterpia ir beglobių vaikų tema, pasaldinta didaktikos doze: prieglaudoje tvarkosi sumani mergina, vaikai „baudžiami“ ne klūpojimu – turi mėtyti akmenukus į krepšį, o tai pamatęs policijos šefas dovanoja odinį futbolo kamuolį. Tikra fantastika!

Romane sugestyviausiai reprezentuotas Tvarkos tarėjas Antanas Sidabras – naujas lietuviškas teigiamas herojus, doras policininkų-legatų vadas su privataus seklio bruožais. Nuosekliai įpintas į siužetą, dalyvaujantis visuose įvykiuose kaip savo miesto patriotas ir drąsus teisybės gynėjas, jis tampa ne tik pagrindiniu kūrinio personažu, bet ir praktiniu vientisos asmenybės – nedvejojančios ir nepasiduodančios – pavyzdžiu. Visur esantis veiklusis Sidabras gerokai stelbia kitų istorinių asmenų pavardes nešiojančius veikėjus (Vileišį, Basanavičių, Gimbutą, Rotšildą etc.), sporadiškai siužete išnyrančius tik šen bei ten. Romano kompozicija šlubuoja, persivertęs per pusę, pasakojimas išsitęsia ir „pavargsta“, kol žūtbūtinė akistata su Geležiniu Vilku vėl jį atgaivina. Romanui privalomos meilės linijos esama tik užuominos, nors metalinė Milos širdelė tvaksi kaip gyva. Mūsų klimatinėje juostoje balandžio mėnesį nuo karščio miestiečiai vargiai galėjo pasislėpti „po tankia medžių lapija“ (p. 437). O kokio dydžio turėjo būti angos į požemius, kad milžiniška pabaisa įlįstų ar išlįstų? Bet ar dera ieškoti realistinio tikslumo fantastinio žanro kūrinyje? Čia masalas yra nuotykis, dinamika ir finalinis pamaloninimas – gėrio pergalė (kad ir laikina). Jei kažkam atrodo neskoningas ir neįtikimas patriarcho Basanavičiaus šaudymas iš pabūklo, pažvelkim esmingiau – ne kokį formalų veiksmą, o kokią funkciją herojus atlieka. Pagal populiariojo žanro žaidimo taisykles jis sustabdo blogį – destruktyvųjį Geležinį Vilką. Puola į žygį net nežinodamas, ar jo skraiduolis „Laumžirgis“ įstengs pakelti į orą patranką, ar jis sugebės šaudyti, ar pasiseks. Populiariojoje literatūroje (iš)gelbėtojo funkcija yra itin svarbi, ir Basanavičius be išlygų ištikimas gėrio programai, patriotiniam miestiečio amplua.

XX a. pradžios autentiką stiprina A. Tapino išmanieji senažodžiai ir naujadarai – goglai (akiniai), šiltasodis (alchemiko Basanavičiaus šiltnamis ant stogo), šiltąsotis (termosas), pedalmynis (dviratis), parasolis (skėtis), bendranamis (pigūs butai proletarams), plunksnagraužiai (žurnalistai), vingriai (apsukrūs tipai, teikiantys įvairias paslaugas), vėjagaudis ir t. t.

Populiarioji literatūra turi daug universalių dėmenų, paprasčiau tariant – stereotipų, tad kiekvieno kūrinio sėkmė – kiek stereotipai atgaivinti, perkurti ir papildyti lokaliais bruožais. Šiuo požiūriu „Vilko valanda“ yra atitinkantis stimpanko estetiką savitas kūrinys, ir svarbiausia – nestokojantis pozityvumo (gal tik pernelyg optimistiškai įsivaizduojama lietuviškojo identiteto padėtis), o šiaip romano Vilnius – keliantis pasididžiavimą išskirtinis XX a. pradžios miestas Europoje („Net ir apniukusią dieną Vilniaus vaizdai svaigino“, p. 240).

Literatūra gali klausti – kas būtų, jeigu būtų... Andriaus Tapino romano paantraštė „Kvapą gniaužiantys nuotykiai KITOKIAME Vilniuje“ pasiteisina – sukurta alternatyvi istorija: smagi, jaudinanti, žaisminga, savotiškai visavertė. Neramumas kyla tik vienas – ar jaunam neišsilavinusiam skaitytojui (tiksliniam šios knygos adresatui) patraukli fikcinė versija nepakeis tikros istorijos? Išgalvotoji turėtų būti papildinys, svajonė, bet ne pakaitalas. Anot istoriko Zenono Norkaus, populiari beletristika nepretenduoja, kad „pateikiamų įvykių versijos atitiktų istorikų pateikiamą vaizdą, tačiau savo paveikumu istorinei atminčiai gali tą vaizdą toli pranokti“ (Jörn Rüssen, „Istorika“, 2007, p. 23). Iškalbinga – nelygu patikima.

Recenzijos, anotacijos

Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Ramutės Skučaitės knyga „Ant ledo atsirado rožė“ – „poemėlės su moralais“ – gražiai išleista leidyklos „Homo liber“, dailininkė Jūratė Račinskaitė. Rūpestingai sužiūrėta redaktorės Nijolės Kvaraciejūtės; jei ir nėra ko redaguoti, rūpestingo žvilgsnio reikia kiekvienai knygai. Geros lietuvių kalbos knyga, dabar jau tai nėra savaime suprantama.

Netikėta knyga, bet lyg ir būtina, kad poezija neprarastų ryšio ne tik su vaikais, bet ir su pačiu vaikiškumu, lyg kokiu poetiniu sielos podirviu. Ar pasaka nebuvo kuriama kaip saugos būdas, kaip bandymas kalba įveikti pasaulio priešiškumą – žvėries, tamsos, baimės? Ir to, ko mes patys savyje nepažįstame, nepažįstame, tad bijome?

Pasaka yra stebuklas, stebuklas, kuris iki mūsų ateina iš pačių pradžių. Pasakos stebuklas įkūnytas joje pačioje – pasaka pasakojasi, ji todėl ir pasaka, kad turi galią pasakotis. Galią, kuri pritraukia gebančius pasakoti, paskatina juos atsiverti ir pasakos būdu.

Ar pasaka nebuvo pirminis pasaulio vienijimas, susikalbėjimo ieškojimas: jei vilkas galėtų kalbėti mano kalba arba aš jo, susitartume. Jei sužalotu sparnu zylė leistųsi paimama ant rankų, išgelbėčiau ją. Pasaka stiprina nuojautą – yra susikalbėjimo būdų, reikia jais pasitikėti. Svarbiausia – turėti pagalbininkų, pagalba ateina tik iš mano paties gerumo. Pasaka kloja pirmuosius moralaus elgesio pamatus. Pasaka mokė ir moko, tiesiogiai ir netiesiogiai. Pasaka perspėja – jei neturi tikrumo, geriau nedaryk: „Jei abejoji – lipti ar nelipti, / Bene saugiausia žemėj pasilikti“, – pasiseka R. Skučaitei tai padaryti „Kelionės į dangų“ moralu.

Ką žmogus šiandien girdi pasakoje, kaip ją perskaito, jei dar perskaito? Ar perskaito dar mažam, dar nemokančiam skaityti? Ar pasaka dar gali atitraukti vaiką nuo kompiuterinio žaidimo? Juk žaidėjų amžius vis mažesnis, technologijų jau įžengta į ankstyvąją vaikystę.

Tradicinė pasaka, pasaka, kuri yra atsiradusi iš gilaus žmonių kalbėjimo, pasakojimosi instinkto, ir literatūrinė pasaka, kuriai galiojo literatūros dėsniai ir taisyklės, įdomaus siužeto, intrigos, gyvos atomazgos, geros kalbos. Kadaise Vincas Krėvė, pasakų rinkėjas ir tyrėjas, gerai suprato, kiek gyvybės tradicinei pasakai gali įlieti jos kalbos atnaujinimas sueiliavimu, juk seniausi epai buvo eiliuoti, kad lengviau būtų įsimenama, pakartojama, išlaikoma. Tai, ką su pasakomis darė Salomėja Nėris, ir šiandien yra neprilygstama. Mano supratimu, tai tebėra viršūnė – eiliuoti „Eglę, žalčių karalienę“ ir kartu eiliuoti savo likimą, kalbėti apie našlaitę tokiu įstabiu lietuvių kalbos tonalumu, kuris jau yra pakeliui į muziką („Kloja žemę lapų šilkas... / Į kapus kelelis pilkas...“). Poetams svarbiausios yra jų tautų pasakos. Kiekvieno ryškesnio kūrėjo tekstuose aptiksime pasakų žymių. Rasime jų ir R. Skučaitės kūryboje, toli nesiekdami – ir naujausioj eilėraščių knygoj „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013). „Jau buvo Vilnius. Prie Vilnelės / Pastatė cerkvę Julijonai, / Ir akmeny glūdėjęs velnias / Klusniai nusilenkė ikonai“ („Rugsėjis. Prie Vilnelės“). Kai yra pasaka, ir nepasaka randa savo vietą – eilėraštis „Nepasaka apie obuolio sparnus“.

Dar R. Skučaitės pradžių pradžioj – „Mergytė ieško pasakos“ (1972) ir jau 1994-aisiais: „Aš piešiu pasaką“. Negalima nepaminėti puikių Charles’io Perrault pasakų, „Motulės Žąsies pasakų“, elegantiškų jų vertimų, lengvų, sklandžių, pasakiškų. Iš jų galima matyti, kaip lengvai, lengvai ir iš didelio sunkumo R. Skučaitė eiliuoja, t. y. rašo eiliuotine kalba.

Pasaka yra tai, ko raššantys negali išvengti.

R. Skučaitė pasaką mato plačiai. Mato pasakos šaknis – ten, kur akimirkai tikrovė prasiskiria gilesniam nei ji pati tikroviškumui, prie tų šaknų geriausiai jaučiasi eilėraštis. Mato lietuvių, bet ir pasaulio pasaką. Pasaką, sukurtą didžiausių meistrų, – labiausiai Hanso Christiano Anderseno, ir kuriamą dabar, nes pasaka gyva tik tol, kol kuriama. Pasakoti nekuriant neįmanoma, pasaka kinta pasakojančio lūpose, balse.

Knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ – dvylika pasakų (greičiausiai pasakinis skaičius), keturios pagal H. Ch. Anderseną, po vieną pagal Wilhelmą Hauffą, brolius Grimmus, Ch. Perrault. Penkios pasakos – originalios: „Ten, kur papartynas“, „Labai blizgantis sutikimas“, „Nebūkim papūgos!“, „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“, „Kelionė į dangų“. Kiekviena pasaka baigiasi moralu, tikrai netikėtas poetės žingsnis, kurį ji pati ir paaiškina: „Moralai būdavo rašomi pasakėčios ar kito kūrinio pabaigoje, tarsi paaiškinant svarbiausią, dažnai užslaptintą mintį, kuri ir buvo pamokanti.“ Moralai, iš tiesų būdingesni pasakėčiai nei pasakai, yra lyg koks dabarties žvilgsnis, ką dabar pamatome, ką išgirstame, jei iš tiesų dar sutinkame mokytis. Jei sutinkame, kad mokosi ne tik vaikai, kad mums visiems reikia mokytis ir iš vaikų.

Iš vaikų arba iš pasakų.

Dabartinės literatūrinės pasakos yra lyg žmonijos vaikystės poetinės pratąsos mūsų sąmonėje. Moralas – sunkus žanras, net jei juos pavadintume patarimais, pamokymais ar tiesiog pamąstymais. Skaitant knygą „Ant ledo atsirado rožė“, įdomu stebėti, kaip moralas iš gero teksto išnyra savaime ir kaip paskui sunku lyg iš naujo moralizuoti, nes to reikia pagal sumanytą struktūrą. Taip yra „Karalaitėje ir žirnyje“, kur moralas labai natūraliai skleidžiasi klausimu: „Kas į šią pasaką įėjęs, / Yra svarbiausias jos veikėjas?“ Arba „Kalife gandre“, kur moralas pasirodo dar iki moralo – kalifo pamokymas sūnums:

– Nors ir didi pagunda ima

Užmiršt, kas esat, sau neleiskit

Ir kailio niekada nekeiskit!

                                    (p. 38)

Didžiausio dėmesio, aišku, nusipelno originaliosios R. Skučaitės pasakos. Gražiausia iš jų – virpančio subtilumo: „Ten, kur papartynas“, apie šešėlius, apie Didįjį ir mažuosius – spygliukų – šešėliukus. Ši pasaka ir lengviausiai sueiliuota, dominuojantis triskiemenis silabotonikos metras, gretutiniai rimai, ir paprasti, ir išradingi. Didysis šešėlis – tvarkos kūrėjas ir saugotojas:

Iššlavęs švariai iš po lapų šapus,

Šešėlis jau ruošėsi šaukti sapnus,

Kai suošė eglės, viršūnes iškėlę:

Pradingo mažiausi spygliukų šešėliai!

Ir jei iki ryto negrįš šešėliukai,

Tai baigta! – pražuvę eglaičių spygliukai:

Pageltę, nudžiūvę iškart nubyrės,

Ir žemė eglyno daugiau neturės,

Spyglių neturėdamos eglės numirs,

O sausą eglelę net uodas nukirs...

                                                   (p. 10)

Gera eiliuotoja yra R. Skučaitė, gerą eiliavimą derinanti su jautriomis ir išmintingomis žmogaus pasaulio pagavomis, su tuo, kas jau atskleista, jei ir tokio didelio meistro kaip H. Ch. Andersenas, ir kas dar nepagauta, – kaip mažųjų šešėliukų lemtis. Kad tie šešėliai ir šešėliukai toks tylus atradimas, rodo ir rinkinio „Tamsiai ir šviesiai matys“ eilėraštis „Netikrai“:

Užtat prie krūmo

Šešėlis virpantis gulės,

Priglaudęs širdį prie gėlės,

Ir atsikelti negalės,

Kol ta gėlė nesužydėjo...

Reto gražumo pasaka „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“ – iš jos ir knygos pavadinimas „Ant ledo atsirado rožė“. Pasaka – kaip snaigė, iš trapios, lyg ir nesančios materijos, iš garsų garselių, iš tylos, iš muzikos, iš rožės stebuklo („Ar, be manęs, kas nors dar matė, / Kaip ją ant ledo mėnuo metė?“), iš labai pasisekusios eilutės: „Naktis, jau tapusi tamsi, / Ilgai kartojo ploną SI.“ Iš sniegenėlės „realizmo“: „Nebuvo rožės... Tik balta / Mieguisto ežero puta...“ Iš moralo, kuriame moralo kaip ir nebėra: „Bet paklausyt tylos bent kartą – / Kad jūs žinotumėt, kaip verta!“

Atskira kalba galėtų būti apie   J. Račinskaitės iliustracijas – man atrodo, kad jos yra pasakiškos iš esmės, pasakiškos arba efemeriškos – trapu, blyšku, dar yra, bet gali ir išnykti, tikroviška ir ne visai – tie žmogučiai, tie paukščiai, tos formos, spalvos, jų tonai ir pustoniai. Pasaka juk nežino, kas dar tikrovė ir kas jau ne.

Kodėl toks mažas knygos tiražas – tik 500? Negali būti, kad Ramutės Skučaitės knygos „Ant ledo atsirado rožė“ nepasigestų daug daugiau mažų ir didelių skaitytojų.

Recenzijos, anotacijos

Prano Maššioto ššviesa. Sudarė Reda Tamulienė ir Kęstutis Urba. – Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius, 2013. – 524 p.

2013-ųjų gruodžio 19 d. sukako 150 metų, kai gimė Pranas Mašiotas (1863–1940). Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius organizavo mokslinę konferenciją, skirtą įvairiems P. Mašioto veiklos aspektams. Metų pabaigoje išleista ir „Prano Mašioto šviesa“, knyga, kurioje pirmą kartą skelbiami rašytojo publicistikos straipsniai, atsiminimai, laiškai, artimųjų, amžininkų, mokinių atsiminimai, kalbos įvairiomis progomis. Knygos sudarytojų įžanginiame straipsnyje nurodoma, kad leidinio intencija yra ne tik padaryti pasiekiamą įvairią P. Mašioto bibliografiją, bet ir sugriauti lietuvių sąmonėje įsitvirtinusią nuostatą, kad P. Mašiotas yra tik vaikų rašytojas.

Knygos struktūrą sudaro trys pagrindinės dalys: P. Maššioto straipsniai, laiškai ir atsiminimai apie autorių. Pirmoji dalis skirta autoriaus pasaulėžiūrai, visai jo kultūrinei veiklai. Grupuojant tekstus pasirinktas ne chronologinis (išskyrus 1884–1904 m. publikacijas), bet teminis-probleminis aspektas. Tad galima stebėti P. Mašioto mąstymo raidą, temų ir problemų kaitą, priklausiusią ir nuo sociokultūrinės situacijos. Kartu toks struktūrinis pasirinkimas parodo, kokia išties universali asmenybė buvo P. Mašiotas, atskleidžia, koks platus buvo jo, pedagogo matematiko, žiūros laukas, apimantis ne tik vaikų literatūros problemas, bet ir daugybę švietimo, spaudos, pedagogikos, lietuvių kalbos, tautosakos, etnografijos, netgi fotografijos klausimų.

1923 m. rašytame tekste „Iš mano atsiminimų“ fragmentiškai iškyla autoriaus gyvenimo įvykiai nuo kūdikystės atsiminimų iki XX a. pradžios. Pasakojama apie tai, koks buvo santykis su knyga gimtuose rašytojo namuose: tėvas pasiimdavęs į pamaldas maldaknygę su lietuviškomis maldomis, užrašytomis lotyniškais rašmenimis, nepaisydamas lietuviško rašto draudimo: „Buvo pasirodę valdžios išdalintų kiek maldų knygų, „kirilica“ (rusų raidėmis) spausdintų, bet kaip nepriprastos, abejotinos, jos šeimininkių rūpesčiu trumpu laiku krosnyje atsidūrė, ir vėl gyvenimas ėjo sava vaga“ (p. 12). Spaudos draudimo metų atsiminimai, pirmasis susidūrimas gimnazijoje su „Aušra“, aktyvus įsitraukimas į tautinę veiklą studijuojant Maskvoje, pažintis su Vincu Kudirka ir bendradarbiavimas su „Varpu“ – P. Mašioto gyvenimo ankstyvojo laikotarpio kontūrai – atsiminimuose brėžiami santūriai, juose beveik nerasime atviro asmenybės išsisakymo, emocionalumo. Tai svarbus rašytojo asmenybės bruožas, žymįs palinkimą į pačią veiklą, o ne jos teorinį apmąstymą. Nors P. Mašiotas nepatyrė tokio kultūrinio lūžio, pasirinkdamas lietuvybę, kokį patyrė V. Kudirka, lietuvių kalba ir kultūra jam jau gimnazijoje buvo svarbi (dėl tokių mokytojų kaip knygnešys Petras Kriaučiūnas).

Atsiminimuose P. Maššiotas atskleidžia, kaip atėjo į vaikų literatūrą: „Dar „Lietuvių laikraštyje“, pradėjusiame eiti iš Peterburko 1904 metais, buvau mėginęs sudaryt vaikų skyrių, siųsdamas tenai pasakojimų, verstų iš kitų kalbų; <...> paskui, dėstydamas šventadieniais lietuvių kalbą gimnazistėms, verčiau su jomis pasakėles mažiems vaikams. Išverstas klasėje pasakėles, kiek savotiškai perdirbęs, išleidau atskiru rinkinėliu, vardu „Mano dovanėlė“. P. Mašiotas liudija nuolatinį susirūpinimą savąja kultūra, o tas susirūpinimas suvokiamas kudirkišškai, pozityvistišškai: kaip prigimtinės kalbos, rašto puoselėjimas, visų pirma rūpinantis paprastų žmonių švietimu, juos laikant tos prigimtinės kultūros savininkais.

Tarp atsiminimų ir publicistikos įsiterpia „Pedagogikos patarlės“, spausdintos 1918 m. Į smulkiosios tautosakos žanrą nurodantis pastabų rinkinys – bene ryškiausias P. Mašioto pedagoginės veiklos liudijimas, rodantis gilų mokymo tikslų, vaiko psichologijos, pedagogiško elgesio supratimą: „Rišk žodį su darbu, vaikas žodžiu tiki, darbu seka.“

Pirmosios P. Mašioto publikacijos pasirodė „Aušroje“ 1894 m., kai jis jau studijavo matematiką Maskvoje. Ašakos arba Ašakaičio slapyvardžiu (jo kilmė nėra žinoma) publikavo penkis straipsnius, tai svarus indėlis į šio laikraščio veiklą. Išsakomas susirūpinimas lietuvių kalbos padėtimi, akcentuojamas lietuvybės plitimas, mokymas lietuvių kalba gimnazijose, ypač tikybos dalykų. Ryškus ne tik asmeninis susirūpinimas, bet ir visuomenės sąmoningumo skatinimas: „Laikas, už tiesą laikas jau suprasti visiems pareigas savo tautos, tiesas žmonijos, valdžios klausyti, bet nepavirsti į aklus zuikučius“ (p. 35). Ir „Aušros“, o nuo 1891 m. ir „Varpo“ publikacijos žymi pozityvistišką, švietėjišką P. Mašioto žmogaus, kultūros sampratą. „Varpe“ publikuojami tęstiniai straipsniai „Gromatos iš kelionės“, „Gromatos iš svetur“ iškelia lietuvių bendruomenės Latvijoje, Rygoje klausimus, kurių svarbiausias – švietimas lietuvių kalba, rašomos rusų spaudos apžvalgos, sociokultūriniai apibendrinimai (pvz., „Tautiškas klausimas“ ir „litvomanija“), naujų lietuviškų knygų apžvalgos („Gromatos iš svetur V.“). Šios publikacijos „Varpe“ itin reikšmingos. Atskleidžiamos esminės to meto lietuvių bendruomenės Rygoje problemos – švietimo nebuvimas, sunki socialinė padėtis, nelygybė tarp katalikų ir stačiatikių, sudėtinga lietuvių kalbos situacija: „Mūsų žmonės, patekę į svetimą kraštą, kaip galėdami, stengiasi pasiliuosuot nuo prigimtos kalbos, gėdisi kalbėt saviškai, ypač jeigu iš šalies vietinių didžiūnų patėmyja pasityčiojimą iš jų kalbos“ (p. 55).

P. Maššioto publikacijose „Varpe“ vyrauja analitinis stilius, dažnai remiamasi statistika, stebėjimu, faktais, įvykių analize, joje nedaug, jei lyginsime su V. Kudirkos publicistika, satyros, ironijos elementų. Akcentuotina tai, kad P. Mašioto lietuvybė nėra siauro nacionalistinio pobūdžio, tautinį judėjimą jis mato kaip Europoje vykstančių modernizacijos procesų dalį, ryškina žydų kultūros fenomeną Lietuvoje, brėžia atitikmenį tarp žydų kalbinės situacijos ir lietuvių kalbinės sąmonės raidos, teigia vertimų būtinybę. Matome modernią liberalaus intelektualo laikyseną. Tad spaudos draudimo laikotarpio ir vėlesnės publikacijos parodo P. Mašiotą kaip aktyvų švietėją, atskleidžiantį negeroves, skatinantį socialinę, ekonominę pažangą, naujovių diegimą. Gana griežtai ankstyvąją P. Mašioto publicistiką vertina Vaižgantas: „Šitie atsiliepimai – visados įdomūs, visados sklandžiai suredaguoti, griežtai, kaip tikro matematiko, sudėstyti – buvo šaltoki. Jie konstatavo jau įvykusius faktus, lyg iš šalies žiūrint niekur skaitytojo nepastumdami“ (p. 448).

P. Maššioto grožinės kūrybos vertė, svarba, savitumas yra atskleisti ir įvertinti, tačiau jo pedagoginė veikla nėra aiškiai matoma, dar tebeglūdi kultūros archyve. Toji veikla apima beveik keturis dešimtmečius, o indėlis į Lietuvos švietimą labai didelis: tai ir švietimo draugijos „Žvaigždė“ Rygoje įsteigimas, vadovavimas M. Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijoms Voroneže Pirmojo pasaulinio karo metais, narystė Lietuvos Tarybos Švietimo sekcijoje, viceministro pareigos Lietuvos švietimo ministerijoje 1919–1923 m. Publicistikoje žymus nuolatinis susirūpinimas švietimo padėtimi, asmenybės raidos klausimais: „Iki tokia daugybė žmonių nemoka nė rašyt, nė skaityt, nedžiugina kasdien išrandami nauji orlaiviai. Žemiau orlaivių, ant žemės, negalima nematyt beraščių minių. Tas minias reikia nuolat turėti omenyje, reikia brukti joms elementorius ir plunksną į rankas“ („Žmogus didis, bet žmogus ir vargšas“, p. 184). Analitinis požiūris į edukacijos klausimus, socialinės tikrovės pažinimas verčia rūpintis dėl švietimo būklės: „Ne ten eina ir nueina krašto inteligentai, tautos viršūnės, jie neturi ir nepalaiko ryšių su tautos pagrindiniu sluoksniu, su apačiomis. <...> Kalbu apie dvasinius ryšius, darbus ir laimėjimus.“ Apskritai P. Mašioto idėjinis pasaulis yra labai vientisas, jame nerastume prieštaravimų, kraštutinumų, idėjinių lūžių, politinio angažuotumo. Autorius ne kartą akcentuoja švietimo ir vaikų literatūros apolitiškumo būtinybę. Straipsnyje „Ką veiki? – Nieko“ (kurį vienas leidinio sudarytojų Kęstutis Urba pavadino bene aistringiausiu) aštriai, nevengiant ironijos išreiškiama pozicija, kaip (ne)turėtų elgtis inteligentas: „Manau, kad ir viduriams gurguliuojant, gal geriau sėdėt su plunksna rankoje, kaip desperuot iš kampo į kampą vaikščiojant“ (p. 320). Vertimai, vadovėlių rašymas buvo ne tik asmeninis P. Mašioto imperatyvas, bet ir, jo manymu, būtina kultūros padėties gerinimo sąlyga, privaloma kiekvienam inteligentui. Spaudos draudimo metais lituanistinė veikla buvo itin pavojinga, P. Mašiotas grėsmių išvengė tik dėl diplomatiško, santūraus elgesio. Nepriklausomoje Lietuvoje autorius įžvelgia jau kitus pavojus inteligentui – tai atsakomybės už savo krašto kultūrą vengimas, dvasinės ir materialinės tikrovės susidūrimas.

Trečiame knygos skyriuje pateikiami artimųjų, giminių, mokinių atsiminimai. Dukters Marijos Mašiotaitės-Urbšienės, diplomato Juozo Urbšio žmonos, bibliografės, tremtinės, atsiminimai išleisti atskira knyga (Marija Urbšienė-Mašiotaitė, „Prie žibalinės lempos“, 1986). Žmonos Marijos Jasienskytės-Mašiotienės, sūnaus Donato Mašioto, J. Urbšio atsiminimuose, kaip ir laiškuose, nerasime pernelyg asmeniškų, intymių P. Mašioto gyvenimo detalių, tačiau susidėlioja vientisas rašytojo, pedagogo, publicisto ir švietėjo asmenybės vaizdas, matome nepaprastai šviesų žmogų, kuriam svarbiausia – rūpinimasis kitais, tikėjimas švietimo, nesavanaudiško darbo idėjomis. Sūnus Donatas pabrėžia, kad tėtis turėjo įprotį ką nors išmokti kasdien, laikėsi principo, jog „per visą savo amžių reikia mokytis“, o puikų rašytojo lietuvių kalbos išmanymą rodo ne tik literatūrinis palikimas, bet ir tai, kad su juo aktualiais kalbos klausimais tardavosi net ir pats Jonas Jablonskis, ilgametis draugas. Išsilavinęs, šviesus, santūrus, diplomatiškas, reiklus, bet teisingas – taip P. Mašiotas apibūdinamas artimųjų, mokinių. Nekrologuose, atsisveikinimo kalbose, rašytojui mirus 1940 m. rugsėjo 14 d., kada Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, atsiranda komunistinis ideologinis tonas, jau kitaip interpretuojama P. Mašioto veikla: „Išsivadavusi Lietuvos darbo liaudis atsisveikina šiandien su pasižymėjusiu mūsų krašto darbininku, ilgamečiu liaudies švietėju, vaikų ir jaunimo literatūros kūrėju Pranu Mašiotu“ (p. 503). Tokie dviprasmiški laiko ženklai jaunam skaitytojui gali atrodyti kaip komiškos grimasos, nes atimtų namų, dukters ištrėmimo faktai itin skaudžiai disonuoja su patetiškomis sovietinių vertintojų frazėmis.

Prano Mašioto išsikelti ir iškelti darbštumo, tolerancijos, politinio korektiškumo, blaivybės ir santūrumo modeliai yra aktualūs, svarbūs ir šiandien, ypač svarbus vientisos asmenybės pavyzdys, kai žmogaus žodis sutampa su jo veiksmu, o šviesos siekimas yra esminis gyvenimo principas.

Raktiniai žodžiai: ministras žadėjo, Pranas Mašiotas, Anykščiai ir B. Buivydaitė, skirta klasikai

Ant ledo

Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją.

Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

Antradienį vyko spaudos konferencija – nei įdomi, nei nuobodi, tokia, kaip kasmet. Akimirką pasijutau rojuje: kultūros ministras žadėjo, kad gyvenimas tik gerės. Daugiau, daugiau, gerokai daugiau – visko, kas rūpi knygų žmonėms, bus tik daugiau.

Patyriau laimės akimirką. Jos reikėjo: tai buvo tas metas, kai mano bičiuliai, o ir aš pati, jautėmės ant ledo: prirašyta projektų, prisigalvota, prisisvajota, gal ir prifantazuota, o žinių – jokių.

Ledai pajudėjo gerokai vėliau. Dabar, kai rašau, jau žinome šį tą apie valstybės stipendijas. Kai mano rašinys pasirodys – žinosime apie projektus.

Tris kartus šioje įžangoje jau paminėjau ledą. Minėsiu ir dar. Nes kai ėjau namo iš LITEXPO rūmų palei Nerį – nuo jos toldama ir vėl artėdama – kai keliavau iš Lazdynų per Žvėryną beveik iki Žirmūnų – upė nešė ledus.

Lyčių sangrūdos... mirksniu atsirandantys ir dingstantys kriokliai kriokliukai... neaiškios kilmės daiktai... ir net labai pažįstamos šiukšlės... – ar priminė visa tai mūsų gyvenimą?

Ir taip, ir ne. Labiau ne. Ledonešis man padėjo užsimiršti – išnerti iš kultūros ir nerti į natūrą.

Besidairydama po mugę retsykiais pasijusdavau lyg ir prie upės – kaip ji pati, nešdama ir šlamštą, ir šį tą įdomesnio, išsiprausia.

Prano Mašioto mįslė

Ką jaučiate išgirdę „Pranas Mašiotas“? Ką prisimenate?

Greičiausiai – vaikiškas knygas knygutes – daugybę tų knygų. Naivias ir paprastas. Jo paties rašytas ar itin laisvai verstas (persakytas) – dažniausiai iš vokiečių kalbos. Tokias naivias ir taip laisvai persakytas, kad nenustebčiau išgirdusi, kaip sakote: jos – jau vakarykštė diena.

Mugėje pristatyta knyga „Prano Mašioto šviesa“ – nei naivi, nei paprasta. Anaiptol ne vaikiška. Ko gero, itin tinkanti šiandienai. P. Mašioto straipsniai draudžiamoje spaudoje, o vėliau – tik gimstančioje laisvoje periodikoje, jo paties atsiminimai ir atsiminimai apie jį, žiupsnelis epistolikos...

Vienas knygos sudarytojų Kęstutis Urba apgailestavo, kad pernai, minėdami šimtametę Meilės Lukšienės gimimo datą, beveik pamiršome P. Mašioto šimtą penkiasdešimt. Laimei, buvo surengta konferencija Marijampolės kolegijoje, vakaras Rašytojų klube – abu įvykius inicijavo K. Urba ir jo vadovaujama Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija, jos Lietuvos skyrius.

Buvau ir Marijampolėje, ir Rašytojų klube. Išduočiau savo principus, jei imčiau virkauti: per mažai besidominčių. Kiek buvo žmonių, tiek – juk buvo!

Ir knygų mugėje – buvo. Laimei, ne tik sudūviai. Baiminuosi reiškinio, mano tėvų ironiškai (ak ne, sarkastiškai) vadinto parapiniu patriotizmu. Noriu tikėti, kad pastaraisiais metais itin akcentuojama regionų kultūra padės parapijoms prasivėdinti, o ne priešingai – uždarys jas dar siauresniame rate.

Manasis P. Mašiotas gyvena jo knygoje „Gimnaziją prisiminus“. Kiek kartų jos ėmiausi, nerdama į publicistiką. Kas, jei ne ši knyga, padėjo man pajausti, gal kiek ir atkurti XIX amžiaus pabaigos alsavimą. P. Mašiotui esu skolinga: tai jo dėka atradau Vincą Kudirką – šaunų, dailų, sportuojantį. Ir ne tik jį.

Jei lygintume dviejų skirtingų žmonių skirtingiausius prisiminimus – P. Mašioto ir dvidešimčia metų jaunesnio Merkelio Račkausko – tų dviejų caro laikų gimnazistų (Marijampolės ir Šiaulių), bendrybių rastume. Svarbiausia ši: švietimo reformos besikuriančiai Lietuvai oi kaip reikėjo. Ir dėl mokinių, ir dėl mokytojų. P. Mašioto ir M. Račkausko užrašuose tie cariniai gimnazijų mokytojai – dažniausiai itin nelaimingos, vienišos, iš svetur atkeliavusios būtybės, nelabai susivokiančios, kur atsidūrė ir kodėl.

„Baltrus buvo gimnazijos kiemininkas“ – ataidi P. Mašioto pasakojimo pirmasis sakinys. „Marijona buvo mokyklos valytoja“ – gal taip atitarčiau rašytojui, jeigu kada imčiausi savųjų prisiminimų.

Manieji prisiminimai trykštų neapsakomu noru, ko gero, beviltiška pastanga sau pačiai paaiškinti: kodėl mes taip bijojome matematikos mokytojos. O kai bijai mokytojos, tai ir mokslai – ne taip, ne ten, kitaip.

Didžioji mįslė, uždavinys: kodėl P. Mašioto matematikos pamokas jo mokinės, net ir humanitarės, prisimena geru žodžiu?

Visada žinojau: viena knyga prisišaukia kitą, giminingą.

Tuoj po P. Mašioto knygos pristatymo mugės srovė nuplukdė mane iki stendo, kur viskas o viskas – tik po penkis litus. Ir štai: knyga tos autorės, kurią rašyti palaimino Klaipėdos gimnazijos direktorius bei matematikos mokytojas P. Mašiotas.

Ji – Liūnė Janušytė. Čiumpu jos „Korektūros klaidą“. Gausiu valstybės stipendiją ar ne, bet penkis litus norimai knygai vis dar randu. Ypač tokiai knygai, pasakojančiai apie stipendiją, leidusią Liūnei Janušytei bent kiek pagyventi – ir dar kaip pagyventi – Paryžiuje.

O tuomet jau pati iriuosi per mugę toliau – į tą salę, kur žmonių mažiau, kur turgus – gerokai menkesnis, o knygos, tos knygos... Madingų ten beveik nėra. Protingų – dar ir kiek. Kad ir neseniai minėtasis M. Račkauskas, jo „Užrašai“.

Ten – ir kita, visai kitokia nei Liūnė Janušytė to paties P. Mašioto mokinė dar iš Voronežo laikų. Ten – Bronė Buivydaitė, jos „Stebuklingoji radasta“.

Obuoliai ir mišios, ir... sindromas

– Mes labai norėjome už Bronę Buivydaitę aukoti mišias, bet už ką? Nutarėme parduoti obuolius iš jos sodo, – taip šių metų sausio 31 dieną Anykščių viešojoje bibliotekoje kalbėjo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorius Verbickas – taip pat Antanas.

Tą dieną Anykščiai minėjo rašytojos B. Buivydaitės mirties datą – trisdešimt metų. Gal kam ji – ir primiršta rašytoja. Bet ne man. Vaikystėje skaičiau ir nuskaičiau „Auksinį batelį“. Tos knygos nebeturiu. Bet kaip dažnai prisimenu.

Svarbios ir kitos dvi B. Buivydaitės knygos. To, man svarbiausio žanro – prisiminimų: „Pro vaikystės langą“, „Vargai vartus kilnojo“.

Kai Anykščių bibliotekoje prisiminimų ištraukas skaitė gimnazistai, buvo juntama: tekstas jiems keblokas, archajiškas. Kita vertus – toks vaizdus, taip bloškiantis praeitin ir toks intymus (kad ir pirties scenos), kad kyla noras šauktis filmininkų: tai bent būtų scenarijus.

Dabar jau skubu paskelbti: skersai išilgai skaitydama mugės programą, pirštu braukdama per visus dalyvius, matau nedaug muziejų, kurie būtų drįsę (ir galėję) turėti savo atskirą stendą. Anykščiai galėjo. Turėjo ką rodyti.

Nepamirštu B. Buivydaitės, dar ne. Tik noriu žvilgterėti į klasiką. Ne todėl, kad šiemetinės mugės ir šūkis buvo toks: skaitome klasiką. Tik todėl, kad muziejaus išleista Antano Baranausko „Kelionė Peterburkan“ – iš tiesų unikali knyga. Ji telpa į delną. O tame delne – tiek senovės. Kalba senoviška, ir iliustracijos iš senovės, ir rankraščio faksimilė iš senovės, ir... ir... pajunti, kad skaitant, vartant, žiūrinėjant priartėja, dabartimi tampa anas – jaunojo Baranausko – laikas, kai traktu Sankt Peterburgas–Varšuva dardėjo diližonai.

Organizacijos CIVITAS kviečiama, Lietuvos traktais dardu ir aš – kartais diskutuoti su gimnazistais, o kartais – su brandesniais žmonėmis. „Ar reikia Lietuvai menininkų“ – štai tokią temą bene prieš šešetą metų man pasiūlė Darius Kuolys. Būna, kad bediskutuodama pajuntu, kaip nuo pašnekovų pusės plūsteli banga, šaldanti mane ir bauginanti: jie bando romantizuoti sovietų laikų Lietuvą, laimei – bent jau ne idealizuoti.

B. Buivydaitė, jos lemtis mane gelbėja, kai pasakoju apie pokarį, sovietiją. Ta rašanti mokytoja turėjo stiprų stuburą: grįžo į vaikystės namelį Anykščiuose, giesmių valdžiai negiedojo. Beveik ir nerašė. Net nemokytojavo. Augino daržoves, parduodavo jas siauruko stotyje. Abi jos prisiminimų knygos – iš vaikystės, paauglystės. Tik iki tų revoliucinių laikų, apie kuriuos pasakodama būtų privalėjusi meluoti.

Tose lyg paskaitose, lyg diskusijose miniu ir mylimą rašytoją E. T. A. Hoffmanną. Juk pamenate: jo pasakojimuose paprasčiausia daržovių prekeivė ima ir pasireiškia neapsakoma galia.

Anykščiai, nepamiršę B. Buivydaitės, tebesaugantys jos namelį, daržą ir sodą, tikrai „kalti“, kad nuo jų stendo toje ramesnėje, menkiau prekiaujančioje salėje priklydau ir prie kito. Ir radau – radau hofmaniška knygą.

Kaip kitaip galėčiau vadinti Dinos Rubinos „Petruškos sindromą“?

Bet ką aš čia veikiu?

Pamenu, kaip spaudos konferencijoje mugės rengėjai lyg ir apgailestavo, kad „žvaigždžių“ šiemet nebus. Nei Milano Kunderos, nei J. K. Rowling, nei Dano Browno, nei... nei...

Man to ir nereikia. Net būtų keista: jei mugės pagrindinė tema skirta klasikai, laiko patikrintoms knygoms – taigi, senovei – tai kodėl dėmesį turi pasičiupti „žvaigždė“, dar nepatyrusi laiko išbandymų?

Kita vertus, gerai suprantu, kad Dina Rubina yra iš tų rašytojų, kurios tekstus įmanoma žvaigždinti: juk jau versta į daugybę daugybę daugybę kalbų.

Ją atradau prieš kelis mėnesius Antakalnio bibliotekoje. Naršau ten nuo vaikystės, naršau taip dosniai, kad kyla noras sakyti: neršiu. D. Rubinos aptrintą, beveik jau suskaitytą rinkinį skaičiau rusiškai – jaukūs, gelmingi, daugiaprasmiai tekstai.

Rašytoja gimė ir augo, ir muzikos mokslus baigė Uzbekijoje, Taškente, vėliau įsikūrė Maskvoje, dabar gyvena Izraelyje.

Mano bičiulė Irena Aleksaitė pastaruoju metu lyg ir užsimindavo, kad verčia kažką toookio ne bile kokio, dabar jau žinau: vertė D. Rubiną.

Esu lankiusi visas Vilniaus knygų muges. Būdavo ir taip: grįžtu iš to leidybos okeano, iš renginių ir reginių gausybės, o savo kuprinėje pasigendu... knygos, kurią galėčiau skaityti – tiesiog maloniai skaityti. Įsijausdama, nerdama užmarštin, pasikliaudama.

Į „Petruškos sindromą“ įsijaučiau. Ji prašosi rimtos recenzijos. Gal... kada nors. Jei ne aš tą recenziją parašysiu, tai kiti – dabar galiu tik įšokdinti knygą į savo pasakojimo upę.

Knyga pabrėžtinai lėliška. Ji – apie dieviškai talentingą lėlininką. Ir apie tuos žmones, kuriems šalia dieviškai talentingo lemta patirti anaiptol ne talentingus gyvenimus – tiesiog gyvenimus. Aprašyta ir lėlių teatro banalybė, prastumas – kas iš mūsų nepamena kraupių, kraupiausių privalomųjų spektaklių, kai buvome tik pradinukai?

Retsykiais, neramią nakties valandą, įsivaizduoju save lėle. Žinau, kad niekada nebūčiau marionete – nepatampysite manęs. Bet... Būna, kad pajuntu: tartum nugaroje įsiskverbęs raktas. Kieno rankai leista jį pasukti ir leisti man eiti tolyn?

Štai citata iš „Petruškos sindromo“ – tai ji man padės eiti šio rašymo pabaigon.

Kelis kartus esu susidūręs su tikrais genijais: lėlė, visiškai aktoriaus nejudinama, vis dėlto buvo gyva, neįtikėtinai gyva...

Prisimenu vieną iš jų – seną alkoholiką, kuriam prieš kiekvieną spektaklį reikėdavo nusibalinti plieninius dantis, antraip jie atspindėdavo šviesą. Vienoje pjesėje jis vaidino vaikiškai naivų Liūtą. Prišokdavo prie jo Kiškis ir skambiai paklausdavo: „Dėdule, o ką jūs čia darote?“ Tasai atsakydavo: „Ant vienos kojytės šokinėju.“ Ir kartą po šios frazės jis sustojo ir susimąstė. Matyt, prieš akis jam atsivėrė visa niekingos būties bedugnė. Ir staiga Liūtas tarė: „O kurių galų man šito reikia?“ Ir artistas paguldė lėlę, ir išėjo iš teatro – su visam.

Man irgi vis dažniau kildavo toks noras...

Buvau sumaniusi šiame pasakojime pateikti ir dar šiobeito. Kąnorstokio – skambaus, apibendrinančio. Gal net kerštaujančio.

Pavargau.

Nebenoriu loti ar bent jau urgzti kaip tie vandens didybės įbauginti Vilniaus šunys ties Neries krantais – per ledonešį. Kai lytys glaudžiasi viena prie kitos ir tartum kalbasi: ša, ša.

Ša.

In memoriam

Icchokas Meras

1934 10 08 – 2014 03 13

Esu tikras, kad Icchoko Mero išėjimas iš šio pasaulio paskatins mūsų skaitytojus dar labiau atsigręžti į jo kūrybą. Nesakau, kad rašytojo romanai ar novelės skendėjo užmarštyje, bet vis dėlto buvo gerokai nutolę. Viena to nutolimo priežasčių – gal net pagrindinė – I. Meras daugybę metų gyveno ne Lietuvoje, apie jį ir jo darbus skaitytojui beveik niekas nekalbėjo. Ir vis dėlto šio žodžio meistro darbai išliko gyvi, o ateityje, tikiu, jo vardas dar tvirčiau įaugs į lietuvių literatūros istoriją.

Pirmąsyk mudu susipažinome dar studijų metais. Tai įvyko respublikiniame jaunųjų rašytojų suvažiavime Vilniuje. Pakliuvome į vieną prozininkų sekciją. Pirmieji mūsų darbai jau buvo spausdinti žurnaluose, tad iš kūrybos vertintojų (J. Šimkaus, A. Baužos) susilaukėme paraginimų „ateityje aiškiau vaizduoti socialistinio gyvenimo tikrovę“. Per pertrauką Icchokas šyptelėjo man: „Na kaip, Vytautai?“ Trūktelėjau pečiais, o jis: „Svarbiausia – būkim ištikimi sau.“ Šie keli žodžiai įstrigo į galvą, tik aš, deja, pirmaisiais apsakymais, netgi pirmosiomis knygomis nutolau nuo ištikimybės sau, savo vidinėms nuostatoms, o Icchokas liko ištikimas, nepalenkiamas. Tą tvirtumą netrukus pajutau skaitydamas jo novelių knygą, kurią vėliau jis jautriai prisimins trumputėje autobiografijoje: „Aš myliu Berniuką iš savo pirmosios knygos „Geltonas lopas“. Aš ir šiandien kartu su juo basas lakstau paskui bandą, šaukiu „mama!“, kai jos jau nebėra, ir taip pat vaikiškai, kaip jis, tikiu žmogumi.“ Po trejeto metų pasirodęs jo romanas „Lygiosios trunka akimirką“ mane tiesiog apstulbino: skaičiau jį kaip unikalaus XX amžiaus vidurio Europos rašytojo kūrinį, tuometėje prozoje neaptikdamas, su kuo jį galėčiau sugretinti.

Vienas iš tikresnių suartėjimų su I. Meru buvo tuomet, kai jis dirbo Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. 1970 m. apsisprendžiama ekranizuoti mano ką tik išleistą „Arberoną“. Likau patenkintas, kai apie tai man pranešė pats I. Meras, ir pridūrė: „Rašysiu scenarijų.“ Tiesiog apsidžiaugiau. Buvo sujaudinę filmai „Kai aš mažas buvau...“ ir „Birželis vasaros pradžia“, pastatyti pagal jo scenarijus. Ir štai po ilgesnio laiko skambutis: „Gal susitinkam, Vytautai?“ Kitądien vaikštinėjame Žvėryno gatvelėmis šalia Kino studijos, klausausi gražių jo žodžių apie savo apysaką, pasisako, kad parengęs du scenarijaus variantus, tačiau režisierius A. Araminas vis nepatenkintas, siūlo neliesti pačių aštriausių scenų, sušvelninti nesutarimą tarp tėvo ir sūnaus ir t. t. Užbaigė tiesiog atsiprašydamas: „Suprantu, scenarijus tau gali pasirodyti gerokai nutolęs nuo knygos, bet juk ne viskas priklauso nuo manęs ar nuo režisieriaus, patariančiųjų pas mus netrūksta.“

Iš tikrųjų – buvo apeitos kai kurios esminės apysakos scenos, gerokai prislopintas pagrindinio veikėjo Arūno maištingumas, o po metų, kai filmas „Maža išpažintis“ pasirodė kino ekranuose, iš jo titrų išnyko ir I. Mero pavardė.

Gana sparčiai artinosi metas, kai I. Meras pradėjo vis labiau justi, kad jo kūrybiniam darbui Lietuvoje ankšta – gniuždė cenzūros ir kai kurių literatūros kritikų smūgiai, kurie darėsi vis skaudesni. Kaip sunkiai tuo metu į viešumą skynėsi kelią jo avangardistinis romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma– Paryžius“. Rašytojų sąjungos žurnalui „Pergalė“ įteiktas šio romano rankraštis perskaitytas labai įtariai, buvo nenorima jo spausdinti, autorius net kviestas į kompartijos Centro komitetą „pasikalbėti“. Ten reikalavo tekste daryti esmines pataisas. 1972 m. vėlyvą pavasarį ilgokai kalbėjomės. Jis nebuvo linkęs skųstis tuo, apie ką mes, daugelis rašytojų, žinojome – „Vagos“ leidykla „Striptizą“ atmetė. Kaip aš būčiau į panašų smūgį reagavęs, nežinau, bet Icchokas atrodė gana ramus, veide šmėkščiojo santūri šypsenėlė, tarpais nervingai sukrusčiodavo trumpi jo ūseliai. „Ką toliau darysi, Icchokai?“ – paklausiau. Jis nervingai gūžtelėjo pečiais, padavė ranką. Ir tai buvo jo atsisveikinimas su manim, paskutinis rankos paspaudimas. Tų pačių metų rudenį su šeima jis emigravo į Izraelį.

Dvidešimt metų apie I. Merą nė žodžio, jo knygos išiminėjamos iš bibliotekų lentynų. Šitaip „tvarkytasi“ su tikrai iškiliu, pasaulyje vis labiau garsėjančiu mūsų rašytoju. Suprantama, jam didele atspara tapo Užatlantėje gyvenantys lietuviai, mūsų emigrantai. Ten leidžiamos ir perleidžiamos jo knygos, ten pasirodo naujas romanas „Sara“, ten, Čikagoje, jam įteikiama Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija.

Su Lietuva I. Meras kaip buvo nuo pat vaikystės suaugęs, taip ir liko ligi paskutinių savo dienų. Kai 1941 metų vasarą jo tėvus naciai sušaudė, Icchokas, kaip sakoma, per stebuklą liko gyvas ir augo, brendo gimtajame Kelmės rajone, lietuvių Dainauskų šeimoje. Davę kitą vardą ir pavardę, dori lietuviai augino drauge su savo vaikais ir mylėjo kaip sūnų. Viename interviu Icchokas prisipažįsta: „Gimiau žydas, jaučiuosi esąs žydas, tačiau taip pat ir lietuvis.“ Norėčiau pridurti – lietuvis, už nemaža tikrų lietuvių netgi lietuviškesnis, nuo mažens puikiai įvaldęs lietuvių kalbą, ja, be galo tikra, vaizdinga ir žodinga, rašęs knygas ir nesinešiojęs širdyje nė kruopelės pykčio žmogui. Kitaip mąstančiam ar kitą religiją išpažįstančiam. Nors daugiau nei keturis dešimtmečius gyveno toli nuo Lietuvos, tačiau gyveno Lietuva ir regėjo ją ne tik akimis, bet ir širdimi. Ne vienas girdėjome, kaip literatūrologė Elena Bukelienė kadais atviravo, kad I. Meras iš Jeruzalės atsiuntė jai pačią brangiausią dovaną – rožinį.

Dar pridursiu: 2010-aisiais metais I. Merui buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už tragiškų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą moderniojoje lietuvių prozoje. Išgirdęs apie tokį aukštą įvertinimą, ištariau: pagaliau! O kur mes buvome lig tol, kad nepastebėjome jo įnašo į mūsų literatūrą? Nežinojome, ką turime? Ak, kaip neretai mes linkę vėluoti.

      Vytautas Bubnys

Padirbėjus prie raššomojo stalo ima noras persėsti į įsivaizduojamą Laiko mašiną ir nusikelti į beveik pusamžio gelmę. Visai tiksliai: į 1975 metų gegužės 31 dieną. O kur atsiradome? ŠŠveicarijoje, Ciuriche, ant Limato upės kranto, prie nedidelės viduramžiškos Vandens bažnyčios durų (taip ji nuo seno vadinama – Wasserkirche), bokššto laikrodis rodo trečią popiet. Tuo metu Ššventnamyje, kuris didžiausiame Šveicarijos mieste Ciuriche žinomas kaip iššimtinai svarbių kultūros renginių vieta, prasideda Nobelio premijos laureato Thomo Manno šimtųjų gimimo metinių pagerbimas.

Pirmiausia tektų klausti, kodėl daugelio žymių kūrinių autoriaus gimtadienis švenčiamas iš anksto, – jis juk gimė 1875 metų birželio 6 d. Atsakymas paprastas: taip nusprendė įvairiose žemės vietose pabirę (tuomet!) Th. Manno šeimos nariai. Iškilminga proga panorėta sutelkti ne tik saviškius (tarp jų daug žymių žmonių), bet ir vienaip ar kitaip aktyviai prie įžymaus rašytojo pagerbimo savo veikalais ar kita veikla prisidedančius. Dabar net truputį stebėtis tenka, kad tokią dieną nebuvo pamiršta ir mūsų mažoji Nida.

Atmintiną dieną po Wasserkirche skliautais pasigirdo Ludwigo van Beethoveno muzika ir tuometinio Ciuricho miesto prezidento Sigmundo Widmerio įžanginis žodis. Po jo miesto galva nusilenkė šalia stovintiems svarbiausiems Th. Manno palikimo paveldėtojams ir saugotojams – žmonai Katiai Mann, sūnui istorikui Gotfriedui Mannui (vadinamam Golo). K. Mann po keleto jos ištartų šiltų žodžių buvo itin nuoširdžiai sveikinama, nes pats Th. Mannas vieno iškilaus žmonos gimtadienio proga prie šventės stalo ištarė įsimintinus žodžius: „Kas mane minės, privalės ir jos vardą ištarti..."

Čia aprašomo renginio programa buvo gerai apgalvota. Alpių šalies žmonės pasidžiaugė, kad iš Hitlerio valdomos Vokietijos į ilgai trukusią emigraciją pasitraukęs, o pokario metais, jau būdamas garbaus amžiaus, iš Amerikos į senąjį žemyną grįžęs Th. Mannas senatvės poilsiui ir kūrybiniam darbui pasirinko kaip tiktai Šveicariją, mažą helvetiškai jaukų Kilchbergo kaimą ant Ciuricho ežero kranto... Apie tai po Vandens bažnyčios skliautais pasakojo profesorius Jeanas Rudolfas von Salis. Th. Manno archyvo prie Ciuricho universiteto pirmasis direktorius profesorius Hansas Wyslingas pasiūlė pažvelgti į visą Th. Manno gyvenimą, nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinio atodūsio 1955 metais, ir pakvietė apžiūrėti parodą, sudarytą iš vertingiausių archyvo eksponatų. Tenka prisipažinti, kad neaišku buvo, į ką žiūrėti, – į eksponatus ar... į juos apžiūrinėjančiuosius. Tai buvo rašytojai, mokslininkai, keletas Nobelio premijos laureatų. Mačiau ir jaunų žmonių, matyt, suartėjusių su vienu ar kitu Th. Manno šeimos nariu.

Visa tai dabar aprašančiam būtų neramu, jei negalėtų pasiteisinti dėl legitimacijos atsirasti tokioje vietoje ir tokiu metu. Išsaugotas nuo laiko pageltęs kvietimas vis dėlto paliudija. Juolab kad ant jo dar ir svarbiausios rašytojo pagerbimo šventės dalyvės ranka parašyta: „Atminčiai mūsų susitikimo 1975 metų gegužės mėnesį Kilchberge. Leonui Stepanauskui skiria Katia Mann."

Tai rašė jau nuo senatvės šiek tiek virpanti ranka. K. Mann artėjo prie savo 93-iojo gimtadienio...

O kodėl ant kvietimo į Th. Manno šimtąsias gimimo metines K. Mann mini Kilchbergo kaimą?

Nes tą pačią dieną, jau siauresniame rate, renginys buvo pratęstas. Ir būtent minėtoje Th. Manno senatvės poilsio ir kūrybinio darbo vietoje – Kilchberge, ant Ciuricho ežero kranto.

Ką išsaugojo atmintis iš to vakaro namuose, kuriuose dar buvo gyva rašytojo dvasia? Visų pirma tai, kad rankas teko spausti ir kitiems istorinio Nidos vasarnamio gyventojams, Th. Manno atžaloms, su kuriomis – tarpininkaujant motinai – jau ilgokai susirašinėjau. Tegul bus leista iš rašytojo vaikų išskirti Elisabethą, kuri su šiek tiek jaunesniu broliuku Michaeliu (beje, dabar Nidą lankančio profesoriaus Fridolino Manno tėveliu) Kuršių nerijoje praleido gražiausias vaikystės vasaras. Ne viena fotografija mergaitę vaizduoja kaip „indėnų" vadę Kuršių nerijos miške – su atitinkama apranga. O štai čia, Kilchberge, Nidos „indėnė" tiesė ranką jau kaip žymi okeanografė profesorė Elisabetha Mann-Borgese.

Apie mylimiausią Th. Manno dukrelę Elisabethą, pasinaudodamas proga, noriu ir daugiau pasakyti. Ji – kaip ir motina – savo informacija itin noriai parėmė šeimos vasarnamio atstatymą Nidoje. Profesorės pasakojimai – dėl puikios atminties – padėjo atkurti per karą žuvusius Nidos vasarnamio statybos planus. Pagrindiniai pastato gaivintojų šaltiniai – literatūrinėje spaudoje skelbti profesorės prisiminimai ir šio teksto autoriaus surinkta informacija. Netgi pasisekė Vokietijoje rasti tuomet Veimare dar gyvenusią Th. Manno vasarnamio architekto H. Reissmanno našlę Elfrydą Reissmann, jaunystėje dirbusią asistente bei raštvede savo vyro bei jo partnerio inžinieriaus Nixdorfo biure Klaipėdoje. Našlė nustebo: „Elisabetha viską taip gerai ir teisingai prisimena!.."

Su profesore E. Mann-Borgese gana ilgai susirašinėjau. O Kilchberge štai ir pasimatome. Ji – optimizmo įsikūnijimas... Kiekvieną jos ištartą sakinį ar mintį lydėjo šypsena ir skaidrus juokas. Tai dar vis ta pati „indėnė". Profesorė ne kartą sakė, kad jai Nida labai daug davė... Meilę gamtai, meilę jūrai. Pašaukimą! Iškart pradėjau svarstyti, ką Nidoje galima būtų ir per nuotolį „gaivinti"... Juk 1975 metais iš anapus geležinės uždangos labai trūko informacijos. Sužinota tik viena – ten pagerbiamas tėvas rašytojas... O ar prisimenama motina (kaip norėjęs Th. Mannas)? K. Mann juk visą gyvenimą – ir Nidoje – buvo artimiausia darbštaus vyro talkininkė, be to, dar ir gausios neramių, gabių žmonių šeimos cementas. Pagaliau ir tikroji Nidos vasarnamio „architektė" (viskas daryta pagal jos nurodymus)...

Profesorė pasiūlė: vasaros renginiuose Nidoje paminėti ir motinos gimtadienį... Tai liepos 24-oji. Pati K. Mann tą dieną vadino tik kuklia šeimos švente. Užtat duktė Elisabetha liudija, kad tai būdavusi labai iškili diena. Ir tėvui! Toks jau sutapimas, kad gimtadieniai – be išimties – švęsti vasarojant Nidoje... Šeima, jau emigracijoje, planavo ir kitą – 1933 metų vasarą – gyventi Nidoje. Juk Lietuva tuomet dar buvo nepriklausoma valstybė. Ją buvo galima pasiekti aplinkiniais keliais. Tuomet kilo ir kita mintis: Nidos vasarnamyje atšvęsime motinos penkiasdešimtmetį!.. (Tai patvirtina ir Th. Manno sūnaus Klauso dienoraščio eilutės.) Vis dėlto šis sumanymas buvo per drąsus. Todėl ir neįgyvendintas... Juk 1933 metų vasarą Hitleris jau buvo valdžioje. O pusiau atvira Lietuvos valstybės siena su tuomečiu Reichu kirto neriją už kelių kilometrų nuo Nidos, nuo rašytojo vasarnamio...

Profesorės Elisabethos žodis tapo kūnu. Ar greitai? Na, ne tą pačią vasarą, o tiktai kitą. Taigi po metų...

Dar vienas liudijimas. Tai Th. Manno vasarnamyje budėjusios Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojos Julijos Lingvenytės ranka į Th. Manno memorialinio muziejaus kroniką įrašyti žodžiai: „1976 m. liepos 24 d. suorganizuota popietė „Katia Mann ir Nida", skirta rašytojo žmonos gimtadieniui... Dalyviai išgirdo senosios namelio šeimininkės Katios Mann į magnetofoną įrašytus žodžius: „Sveikinu visus susirinkusius Nidos namelio terasoje. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ir aš bent gyvu balsu galiu atstovauti savo šeimai, būti jūsų tarpe..."

J. Lingvenytė įrašė ir keletą žymesnių tos popietės dalyvių vardų. Tai pedagogikos mokslų daktaras Jonas Laužikas, aktorė Monika Mironaitė... Paminėtas Klaipėdos dramos teatro aktorius Aleksandras Šimanskis, skaitęs ištraukas iš Th. Manno kūrinių. Ir dar: „Spontaniškai kilo idėja susirinkusiųjų vardu nusiųsti Katiai Mann telegramą. Įdomu tai, kad greitai į laišką susilaukta ir atsakymo... Senoji Nidos vasarnamio šeimininkė Katia Mann padėkojo net ir Nidos telegrafistei, – esą telegrama perduota „visai be klaidų".

Turiu pridurti, kad ir kiti įrašai kronikoje ne mažiau įdomūs. (Metraštį sumanė tuometinė Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Z. Mickevičiūtė ir jau minėta aktyvi bibliotekininkė J. Lingvenytė.) Kronika liudija, kad buvo artimas jauno muziejaus ryšys su Nobelio literatūros premijos laureato Th. Manno šeimos nariais – senaisiais vasarnamio gyventojais. Štai K. Mann buvo nusiųstas dailininko Eriko Varno sukurtas Th. Manno atminimo medalis, taip pat ir Vytauto Kalinausko grafinis rašytojo portretas. Paramos susilaukta ir iš Th. Manno archyvo prie Mokslų akademijos Rytų Berlyne (iš tuomet egzistavusios Vokietijos Demokratinės Respublikos). Tik menką Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos filialo statusą turėjęs muziejus buvo nuolat geranoriškai turtinamas įvairiais eksponatais, naujais Th. Manno „Raštų" leidimais ir kita filologine literatūra.

O kiek veiksmingos tuomet – sovietiniais laikais – buvo tokios pastangos? Į tai taip pat atsako kronika. Pavyzdžiui, tais pačiais metais, kai „kartu" su K. Mann buvo atšvęstas jos gimtadienis, 1976-aisiais, vasarnamį aplankė „49 122 pavieniai lankytojai". Taigi beveik penkiasdešimt tūkstančių. Tų metų „ekskursantų skaičius – 9468". Panašūs skaičiai ir ankstesniaisiais, ir vėlesniais metais. Būta net tokių svečių kaip pranzūzų rašytojas Jeanas Paule'is Sartre'as (tai vaizdžiai aprašė poetas Justinas Marcinkevičius).

Kyla klausimas: kodėl šiandien visa tai beveik neprisimenama? Ar norima neigti, kad ir „tuomet" (pusamžį trukusios okupacijos metais) žmonės gyveno, dirbo – kartais net labai sunkiomis sąlygomis – ir stengėsi pasitarnauti savajai kultūrai? Ir ateičiai! Štai čia kyla noras jau ir pačiam rašančiajam pasiprašyti į liudininko kėdę...

Jau gyvenant užsienyje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, taigi, pagal tuometį valdžios supratimą, „draugiškoje valstybėje"), pavykdavo kartą per metus gauti vizą ir paviešėti „Tarybų Lietuvoje"... Taigi ir į Nidos renginius atvažiuoti. Ir štai ką aš ten pamatydavau. Bent jau vasarą Th. Manno namelyje, tame provincijos bibliotekos filiale, budėdavo klaipėdiškiai bibliotekininkai. Jie – daugiausia „jos" – džiūgavo, atvykę į Nidą. Juk šiek tiek padirbėjus galima buvo ir jūroje pasimaudyti... Ir būtent tarp šių žmonių atsirado entuziastų, kurie suprato, kur ir kokioje vietoje dirba. Šalia jau minėtų vardų būtina paminėti energingai prie aktyvistų būrelio prisijungusį jauną Juozą Šikšnelį (šiandieninį Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovą). Itin didelė sėkmė buvo Nidos mokyklos pedagogės, dabartinės Th. Manno muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės atsiradimas.

Tenka prisiminti, kad abejonių dėl Nidos vasarnamio atstatymo nestigo ne tiktai sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur visų pirma akcentuota Th. Manno antihitlerinė pozicija, bet ir vadinamuosiuose „laisvuose Vakaruose". Ką gi ten sumanė komunistai? – buvo klausiama. Gal nori teplioti jiems tinkamas Th. Manno citatas ant Berlyno miestą skeliančios sienos?! Vis dėlto nuoširdi Th. Manno šeimos parama namelio atstatymui vertė ir užsienio žiniasklaidą į lietuvių pastangas žvelgti kitomis akimis. Tai labai aiškiai pajutau, kai 1987 m., taigi dar okupuotoje Lietuvoje, pasirodė (iš anksto neplanuota) mano parašyta ir vilniškės leidyklos „Vaga" išleista knyga „Tomas Manas ir Nida" (1996 ir 2011 m. – papildyta laida; 2011 m. dar ir vertimas į vokiečių kalbą). Žymiausias Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung" (1988 m. sausio 28 d., Nr. 21) savo recenzijoje rašė taip: „Lietuva stengiasi atgaivinti savo senus ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje prisimenamas nežinomas „lietuviškas" laikotarpis Thomo Manno gyvenime."

Lyg ir laiku viskas buvo atlikta. Juk patikimi liudininkai, visų pirma istorinio Nidos vasarnamio gyventojai, geso... K. Mann anapilin palydėta 1980 m., profesorius G. Mannas – 1994-aisiais. Skaudu, kad ir žvaliausioji talkininkė, profesorė E. Mann-Borgese 2003 m. taip pat pasitraukė paskui artimuosius... Tiesa, sukauptos medžiagos aplankuose dar esama „balsų", kuriuos verta išgirsti.

Pavyzdžiui, didžiulio troškulio praturtėti laikais – teisėtai ar neteisėtai – reiškiamos pretenzijos į prieškario metais turėtą ar paveldėtą turtą. Net ir Th. Manno namelis ne išimtis. Ryškiausias pavyzdys: vienos amerikietės Möller noras atsiimti jai „priklausantį", iš Th. Manno šeimos „nusipirktą" Nidos vasarnamį. JAV žiniasklaidoje turtuolė Möller pasigyrė, kad esą vasarnamį ne tik nusipirkusi, bet ir viską apmokėjusi. Kaip įrodymas smulkiai aprašytas šitos ponios apsilankymas bei „derybos" su Th. Manno šeima Nidoje. Prirašyta net ir visai neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, kad rašytojas „ten" saugojęs... Nobelio premija apdovanoto romano „Budenbrokai" rankraštį.

Apie čia minimą kovingai nusiteikusią turtuolę bei jos norus sužinota tuomet, kai dar buvo galima kreiptis į pagrindinį (po motinos mirties) Th. Manno šeimos turto paveldėtoją – profesorių G. Manną, prašant tikslesnės informacijos. Raštiškas atsakymas, pažymėtas 1981 metų birželio 9 dienos data, skamba šitaip:

Mielas pone Stepanauskai,

dėkoju Jums už gegužės mėnesio 17 dienos laišką. Ponios Möller rašte esama šiek tiek tiesos. Turbūt ji tikrai viešėjo vasarnamyje. Jos aprašytas arbatos ar kavos servizas, jai kritęs į akį, tikrai galėjo būti ant stalo. Tai mano sesers Erikos ir brolio Klauso dovana tėvams jų vedybų sidabrinių metinių proga. Iš tikrųjų ant kavinuko matėsi tėvų fotografija, o ant puodelių – visų vaikų [ta spalvota keistenybė buvo parsivežta iš Amerikos – L. S.]. Šitą servizą ponia tikrai matė... Tačiau tai ir viskas. Pasakojimas, kad ji stalčiuje (!) matė romano „Budenbrokai" rankraštį, ar kokį nors kitą, tai jau visiška nesąmonė. <...>. Niekuomet nebuvo pasirašyta ir kokia nors pardavimo sutartis. Juolab gauti pinigai. Tatai aš galėčiau liudyti prisiekdamas... Tikra tiesa tokia: kažkas mano tėvams jau į Šveicariją rašė, turbūt Molenhaueris [Nidos viešbučio savininkas, įgaliotas vasarnamį prižiūrėti, – L. S.], bene 1937 metais, jog praktiškiausia būtų vasarnamį parduoti. Mano motina į tai atsakė teigiamai. Tačiau nuo to laiko tėvai apie vasarnamį nieko daugiau negirdėjo. Ir niekuomet kokia nors pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Taigi visiškai formaliai vasarnamis ir šiandien turėtų priklausyti mano tėvams. Savaime suprantama, kad aš kaip paveldėtojas tokią mintį laikau nerimta. Netgi priešingai. Aš džiaugiuosi, kad toks gražus memorialas ten įkurtas.

Su nuoširdžiausiais palinkėjimais

Jūsų Golo Mann

Cituojamas dokumentas išsaugotas. Jei bus išreikštas pageidavimas, jis bus perduotas muziejui Nidoje.

Ir dar viena pastaba. Kažkodėl kai kuriose publikacijose „bendradarbiavimo" su Th. Manno šeima pradžia siejama su profesorės E. Mann-Borgese viešnage Nidos vasarnamyje 1995 m. vasarą. Taip, tai buvo įsimintinas ir labai svarbus įvykis. Juk buvusi „indėnė" vienintelė iš senųjų namelio gyventojų aplankė savo seną ir mielą vasarvietę. Ta proga profesorė pasidžiaugė, kad laisva Lietuva gražiai saugoja kultūrai brangią vietą. Ir kad su Thomo Manno vardu siejami renginiai, noras tapti veiksmingu tautų kultūrų tiltu atitinka tiek tėvo, tiek visos šeimos mintis... Tik daug išsamesniame laiške šias eilutes rašančiajam rašytojo duktė savąją viešnagę Nidoje pavadino užsklanda, o ne šeimos (buvusiųjų vasarnamio gyventojų) bendradarbiavimo su Lietuva pradžia. Bendradarbiavimo šaknis galima vadinti netgi labai giliomis.

Leonas Stepanauskas

Berlynas–Vilnius–Berlynas

Literatūros mokslas ir kritika

Septynis amžius Lietuva – tada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – buvo vienos iš didžiausių ir žinomiausių žydų bendruomenių namais. Lietuvos kunigaikščiai garsėjo pakantumu ir pragmatiškumu, taigi leido savo valstybėje gyventi ne tik krikščionims, – stačiatikiams, katalikams, vėliau ir protestantams, – bet ir musulmonams, karaimams ir žydams. Žydų bendruomenės įtaka ir autoritetas buvo toks didelis, kad kai didysis kunigaikštis Aleksandras, sekdamas Ispanijos „karalių katalikų“ pavyzdžiu, 1495 metais pamėgino išvyti žydus iš Lietuvos, jam po kelerių metų teko atšaukti savo įsaką ir šis epizodas teliko istorijos kuriozu. Žydai buvo varomoji ekonomikos jėga ir viduramžiais, ir carinėje Rusijoje, ir nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šiuolaikinių istorikų nuomone, būtent žydai buvo elementas, padedantis Rytų Europoje susiformuoti daugiatautei miesto kultūrai. Dėl jų aktyvumo klestėjo prekyba, amatai, finansai, įvairaus pobūdžio paslaugos. Nemunu ir Dauguva jie plukdė medieną, linus, kanapes ir kitą produkciją į Europą, atveždavo į Lietuvą europietiškų prekių ir gamino vietines. Neturėdami žemės nuosavybės teisės, jie nuomodavo ištisus dvarus, miestelius, malūnus ir karčemas, tokiu būdu kurdami išplėtotą ūkinę struktūrą. Lietuva savo ruožtu padarė didžiulę įtaką ypatingam žydų „litvakų“ identiškumo formavimuisi. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena iš didžiausių Europos valstybių. Savo šlovės viršūnėje, XIV–XV amžiuje, ji užėmė dabartinę Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją, taip pat dalį Ukrainos, Rusijos ir Latvijos žemių. 1569 metais, po Liublino unijos, ji galutinai tapo Lenkijos dalimi, tačiau Lietuvos žydai liko ištikimi savo ankstesnei tėvynei. Žydų istorinėje atmintyje Lietuva – „Lite“ – tebesidriekia nuo Bresto ir Gardino iki Starodubo ir Černigovo, jos ribos apima jidiš dialekto, XX amžiuje tapusio literatūrinės kalbos pagrindu, paplitimo erdvę. Taigi būtent kalba tapo istorinės atminties pamatu.

Etninė Lietuva, tai yra gana nedidelė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis ties Nemuno viduriu ir žemupiu, turėjo žydišką pavadinimą „Zamut“, kilusį iš lietuvių kalbos žodžio „Žemaitija“ ir jam artimo slaviškojo „Žmudz“. Iš čia ir kilę Grigorijaus Kanovičiaus romanų ir apysakų veikėjai. Rašytojas sukūrė įsivaizduojamą visatą ir apgyvendino ją savo vaikystės personažais – visų pirma paprastais žydais, taip pat lietuviais, lenkais, baltarusiais ir rusais. Šis literatūrinis „projektas“, prasidėjęs XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje romanu „Žvakės vėjyje“, tęsiasi ligi šiol. Kiekvieno kūrinio – atskira tema, savitas stilius ir charakteris, bet visi jie šliejasi prie ankstesnių, papildydami ir praplėsdami tai, kas jau parašyta. Savo stiliumi G. Kanovičius realistas. Kiekvieno jo kūrinio veiksmas vyksta konkrečiu istoriniu metu, visos detalės patikrintos ir tikslios, veikėjai – gyvi žmonės iš kūno ir kraujo, dažnai jų prototipai – rašytojo pažįstami žmonės. Įvykiai tokie įtikinamai tikslūs ir detalūs, kad skaitytojas net neabejoja, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Bet drauge kyla tam tikras nerealumo pojūtis. Argi taip buvo iš tikrųjų? Ir kur tas pasaulis dabar?

G. Kanovičius – vienintelis mūsų vedlys į tą iš pagrindų nuo žemės paviršiaus nušluotą Lietuvos žydų pasaulį. Žinoma, jis toli gražu ne vienintelis rašytojas, keliantis sau užduotį atkurti Lietuvos žydų praeitį. Apie tai rašė daug autorių, daugiausia jidiš kalba, – Chajimas Gradė, Avromas Suckeveris, Abraomas Karpinovičius. Visi jie aukštino ir apraudojo Vilnių, savo „Lietuvos Jeruzalę“. Bet G. Kanovičius išsaugojo mums ir kitokią Lietuvą. „Zamut“ turėjo savo „Jeruzalę“, vieną pirmųjų Lietuvos žydų bendruomenių – Raseinius, jidiš – „Rasein“, seną miestelį, beveik visiškai sugriautą per Antrąjį pasaulinį karą. Raseinių valsčių sudarė maži neturtingi kaimeliai, apjuosti siaura spindinčio Nemuno kilpa ir atskirti gūdžių girių. Tarp šių dviejų „Jeruzalių“ ir įsikūrė geografinė rašytojo atminties erdvė. Tačiau G. Kanovičius, skirtingai nuo kitų žydų poetų ir rašytojų, vaizdavusių Vilnių kaip tikrąjį žydų lopšį, į Vilnių žvelgia nevienaprasmiškai: tai ne tik svajonių miestas, „miestų miestas“, traukiantis visų miestelių žydus, bet ir nepastovus „teisuolių, jaunikių ir pakaruoklių miestas“, kur žydų atmintis ir tapatybė turi ištverti nuolatinį kismą, – kitaip nei „Zamut“ miesteliuose, kur laikas beveik sustojęs. Nors tarp šių „Jeruzalių“ – didžiosios lietuviškos ir mažosios žemaitiškos – tik kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų, G. Kanovičiui ir jo personažams „atstumas nuo mūsų miestelio ligi Vilniaus atrodė toks pats kaip ligi Didžiųjų Grįžulo Ratų“.

Ir tai ne vien ypatinga G. Kanovičiaus kultūrinė geografija. Kalbame apie visiškai kitokį nei jo kraštiečių ir plunksnos brolių požiūrį. Jidiš kalba paprastai rašoma žydams ir apie žydus, tai žydų literatūra savo – vidaus vartojimui. O kam rašo G. Kanovičius apie žydus rusų kalba? Kokiai literatūrai jis atstovauja – rusakalbei, rusų-žydų ar rusų-lietuvių? Kartą į šį klausimą jis yra taip atsakęs: „Mano nuomone, nėra rusų-žydų rašytojų, juolab rusakalbių. Rusų rašytojas, rašantis žydų tema, neturi galvoti, kokiai literatūrai ar kalbai jis priklauso. Jeigu jis nepriklauso rusų kalbai, mano galva, jis nieko vertas. Jeigu tave vadina rusakalbiu, o ne rusų rašytoju, tai yra tavęs nepriima tavo paties namuose, vadinasi, tu joks rašytojas. <...> Ir aš laikau save rusų rašytoju“¹. Tačiau, priešingai nei beveik visų rusiškai rašančių literatų, rusų kalba nėra G. Kanovičiaus gimtoji. Iki karo jis kalbėjo dviem kalbom – jidiš ir lietuvių, rusiškai išmoko tik per karą, evakuotas į Kazachstaną. Grįžęs į Lietuvą, baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir pamažu užėmė savo vietą sovietinės Lietuvos literatūroje, atstovaudamas tiek rusakalbių, tiek žydų „mažumai“. Rusų kalba – „SSRS tautų bendravimo kalba“ – tapo pagrindine jo kūrybos kalba. Tačiau daugiatautėje tarybinių tautų šeimoje žydai užėmė ypatingą vietą. Dabar kartais gali išgirsti sakant, kad rusų literatūroje žydų tema buvo draudžiama (jau nedaug kas atsimena, kad SSRS egzistavo literatūra jidiš kalba, bet ji mažai domino rusakalbius, tarp jų ir žydų tautybės skaitytojus). Apskritai tai klaidinga nuomonė, tačiau žydų temos, kaip ir pačių žydų, situacija buvo ypatinga. Drįstu teigti, kad G. Kanovičius – unikali išimtis, kuri buvo įmanoma tik vienoje sovietinėje respublikoje – Lietuvoje, – kur globojamam vietos Rašytojų sąjungos buvo galima leisti rusų kalba knygas apie žydus. Dėl savo kilmės ir kalbos mokėjimo G. Kanovičius buvo savas tarp Lietuvos inteligentų ir jo knygų leidimas buvo savotiška fronda Maskvos atžvilgiu – bent jau taip atrodė iš SSRS sostinės, kur rašytojo knygų beveik nebuvo parduodama.

Tarybiniais laikais G. Kanovičius, net ir rašydamas apie dabartį, paprastai nelietė žydų temos. Akivaizdu, kad tai buvo susiję su cenzūra, tačiau pažvelgus giliau galima atrasti ir natūralių talento priežasčių. G. Kanovičius rašo ne apie dabartį, o apie praeitį, tokią, kuri beveik tuoj pat dingsta iš „oficialiosios“ atminties.

Naujausioje Lietuvos istorijoje buvo trys tokie istorinės amnezijos atvejai: Spalio revoliucija ir nepriklausomos Lietuvos susikūrimas, Antrasis pasaulinis karas kartu su sovietine okupacija ir žydų sunaikinimu bei nepriklausomybės atkūrimas 1991 metais. Kiekvienas jų susijęs su esminiu praeities vertybių perkainojimu, istorijos trynimu ir perrašymu. G. Kanovičius visada priešinosi tokiam, kaip sakė vienas jo personažas, „istorijos ravėjimui“. Jis vaizduoja praeitį kartu su visu jos prieštaringumu. Jo herojai nėra paprasti ir vienareikšmiški, visi jie įkūnija konfliktą ir savo laiko prieštaras. Kaip sakė apie save romano „Ožiukas už porą skatikų“ veikėjas Šachna, žydas idealistas, atsidūręs tarnyboje žandarmerijoje, „iš vidaus mes laisvi, mes paukščiai, mes baltos ožkos neįžvelgiamoj tamsoj, mes darbštūs Abeliai, o iš išorės... o iš išorės – šnipai, liokajai, ūkvedžiai, kalėjimų prižiūrėtojai ir budeliai!“

G. Kanovičius atveria mums tolimą praeitį – tolimą ne nuo realaus laiko, o nuo tų gilių istorinės atminties duobių, kurios ir dvidešimtame amžiuje skiria artimas kartas. Todėl laikas jo romanuose sukonstruotas keistu būdu, kurį išnarplioti gali tik tie, kurie atidžiai skaito. Štai kaip tą laiko mechaniką supranta akmentašys Efraimas iš romano „Ožiukas už porą skatikų“: „<...> tačiau be žmoguje tiksinčio laiko, yra ir kitas laikas. Jis kaip sieninis laikrodis – ne mūsų viduje. <...> Dar yra – mirtingųjų paguodai – ir trečias laikas, kuris ne eina, o artinasi iš priekio. <...> Tas trečias laikas – ateitis, kuri, deja, gyviesiems nepriklauso.“ Gyvenime mums artimesnis mūsų pačių „sugalvotas“ laikas, kuriame, pasak apysakos „Veidai sutemose“ rašytojo autobiografinio veikėjo, „kur kas lengviau gyventi negu realiame“, bet net ir jis mums nepriklauso. Kaip paaiškino išmintingoji senelė Rocha, svarbiausias G. Kanovičiaus personažas, „kas turi laiko raktelį, <...> tas jo ir valdomas. O tas auksinis raktelis – ne prie laikrodininko Gedaljės diržo, o Aukščiausiojo užanty. Tai ne nupiepęs Gedaljė, kai nori prisukantis ir sustabdantis laiką, tai Jis – Visagalis ir Maloningiausiasis – kam atsuka atgal, kam pavaro į priekį“ („Veidai sutemose“). Toks laiko sukimas pirmyn atgal gali ir sunaikinti, ir išgelbėti praeitį, „nes laikas – pati geriausia skalbėja, jis viską numazgoja“ („Ir nėra vergams rojaus“). G. Kanovičiaus romanuose šios įvairios laiko rūšys – asmeninis, istorinis, metafizinis, išsaugantis ir sunaikinantis laikas – yra dinamiškai susipynusios. Jos lemia veiksmo kryptį, veikėjų asmenybes ir moralinę pasakojimo problematiką.

G. Kanovičiaus kūrinius sąlygiškai galima suskirstyti į du ciklus. Istorinis ciklas pradedamas trijų dalių romanu „Žvakės vėjyje“, tada dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“ bei „Ir nėra vergams rojaus“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“, o užbaigia „Šėtono apžavai“. Įvairių personažų akimis čia atskleidžiama prieškario epocha erdvėje tarp dviejų „Jeruzalių“, „Zamut“ ir Vilniaus. Antrąjį ciklą galima pavadinti autobiografiniu, tačiau nereikia pamiršti, kad meno kūrinys yra išgalvotas, o ne dokumentinis pasakojimas. Į jį įeitų kūriniai, parašyti išvykus į Izraelį: „Veidai sutemose“, „Sapnų pardavėjas“ ir „Miestelio romansas“. Tarp šių ciklų įsiterpia apysaka „Žydų parkas“, susiejanti praeitį ir dabartį. Nors istorinis ir autobiografinis ciklai yra skirtingi, juos jungia bendra problematika, apimanti moralinio pasirinkimo, atminties ir žmogaus egzistavimo laike temas.

Pirmasis kūrinys, kuris G. Kanovičių pristatė užsienio skaitytojams (tiesa, tokių buvo nedaug), buvo 1979 metais „Vagos“ leidyklos išleistas romanas „Žvakės vėjyje“. Vėliau – dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“ (1983), „Ir nebus vergams rojaus“ (1985). Pažintis su šiomis knygomis tapo savotiška „vizitine kortele“, liudijančia didelį domėjimąsi žydų kultūra. Jau pirmoje romano „Žvakės vėjyje“ dalyje „Paukščiai virš kapinių“ (1974) išryškėja visą G. Kanovičiaus kūrybą persmelkiančios temos, motyvai ir įvaizdžiai. Bendrame to meto literatūros, privalėjusios optimistiškai skelbti socialistinį realizmą, fone į akį krenta G. Kanovičiaus dėmesys mirties temai. Mirtį rašytojas suvokė ne kaip išnykimą nebūtyje, bet kaip išėjimą į ypatingą atminties erdvę, išsaugotą – arba prarastą – palikuonių. Toks požiūris savo šaknimis susijęs su žydų literatūrinėmis tradicijomis ir pirmiausia su žydų modernizmo pradininku Icchoku Leibušu Perecu ir jo sekėju S. An-skiu (tikr. Saliamonas Zainvilis Rapoportas), kurie savo ruožtu sėmėsi įkvėpimo iš žydų tautosakos. I. L. Pereco ir S. An-skio personažai, ypač ne laiku išėjusieji, trokšta grįžti pas gyvuosius; jie dar kupini aistros ir norų, bet jų grįžimas sukelia didžiulį konfliktą ir nepataisomus padarinius, nes suardoma visatos sąranga, kaip tai nutinka S. An-skio pjesėje „Dibbuk“ (rusų k. pavadinta „Tarp dviejų pasaulių“).

Kaip realistui, G. Kanovičiui nebūdingi paradoksai ir dramatiniai efektai. Jo pasakojimas neskubrus, fiksuojantis smulkias buities detales, o kartais grįžtantis prie to, apie ką jau buvo kalbėta. „Mūsų šalis, jūsų prakilnybe, ne Raseinių valsčius, ne Amerika, o atmintis. Joje visi mes gyvename – gyvieji ir mirusieji, ir tie, kurie dar negimę, bet gims po mūsų stogu“, – aiškina policijos prievaizdui Efraimas. Antkapių meistras akmentašys Efraimas, duobkasys Josifas iš „Paukščių virš kapinių“ ir senelė Rocha yra savotiški autoriaus alter ego, nors jie, ko gero, nemokėtų parašyti nė žodžio. Efraimo mintys atskleidžia G. Kanovičiaus požiūrį į literatūrinį amatą: „Akmentašių viena tiesa – akmeninė, amžina kaip Mozės priesakai.“ Tikroji literatūra, paremta tais akmeniniais bibliniais priesakais, nepavaldi visuomeniniam ar politiniam užsakymui, nes „to, ką galima iškalti akmenyje, nepakeisi nei lengvabūdišku plepėjimu aikštėse, nei pasikėsinimu į gubernatorių“. Iš esmės G. Kanovičiaus romanai – tai epiniai maceva, raižyti Lietuvos žydų kapinių paminklų akmenys. Ne veltui „Paukščių virš kapinių“ veikėjas Danielius mokosi rašto tiesiog kapinėse, kur jo mokytojui mokykline lenta tampa rabino antkapio įrašas:

Jis išsitraukė iš surduto kišenės gabaliuką kreidos ir kažką parašė ant akmens.

– Tai tavo vardas, Danieliau! Žiūrėk ir įsidėmėk!

Aš įsmeigiau akis į didžiules raides.

– Rytoj jį pats šimtą kartų parašysi. O dabar aš jį nutrinsiu.

Genechas išrovė kuokštelį žolės, nutrynė nuo antkapio, ką buvo parašęs, ir pasakė:

– Šiai dienai, drauguži, užteks.

Šis epizodas atskleidžia G. Kanovičiaus stiliaus filosofinį metaforiškumą. Ant antkapio parašytas ir paskui nutrintas veikėjo vardas simbolizuoja nepertraukiamą gyvenimo ir mirties ryšį bei jų gilumines, rašymu išreiškiamas sąsajas. G. Kanovičiui kapinės – tai ne tik literatūros mokykla, bet ir būsimųjų kartų gyvenimo pagrindas. Efraimas sako: „Kapinės – teisingumo pasaulis. Nei tau maištų, nei pogromų, nei korikų, nei pakartųjų. <...> Reikia išmokti gyventi kaip kapinėse. Kai tik išmoksi – iškart dings nuskriaustieji ir nepatenkintieji, nes viskas bus kaip gyvenime, bet tik be gyvenimo.“ Ir ši karti ironija, besiliejanti iš romano į romaną („Mirusiuosius reikia prisiminti. Bet iš jų nieko negimsta...“ – sako vienas „Žydų parko“ veikėjas), slepia gilų istorinį rašytojo pesimizmą, pagrįstą jo kartos, užbaigusios daug amžių trukusią Lietuvos žydų istoriją, patirtimi.

Rytų Europos žydiški antkapiai nepaprastai išraiškingi ir įvairūs, tačiau vieno stiliaus. Praeitis įspausta juose talpiais simboliniais žvėrių, augalų, buities rakandų vaizdais, sudarančiais sudėtingą ornamentinę struktūrą iš teksto ir abstrakčių figūrų. Visus šiuos elementus aptinkame ir G. Kanovičiaus prozoje, detaliai atskleidžiančioje jų simbolinę galią. Žmonės, medžiai ir gyvūnai tarsi lygūs užpildo meninę erdvę, tiksi laikrodžiai „su žvynuotais ciferblatais, su grandinėlių pelekais“, skaičiuodami vidinį žmogaus laiką, o balta ožkelė, aukos ir vilties simbolis, keliauja iš vieno romano į kitą. Kazachų stepėje autorius, Giršas-elnias, gauna naują vardą – Griša, kuris atvedė į literatūrą rusų rašytoją Grigorijų Kanovičių („Veidai sutemose“). Vaizduotė susitinka su tikrove kaip gyvenimas su mirtimi, atskleisdama simbolinę įprastų daiktų prasmę. Danielius romane „Žvakės vėjyje“ auga kapinėse, tiesiogine prasme tarp gyvenimo ir mirties, tarsi nulemdamas savo tolesnį gyvenimo kelią iš miestelio į getą. G. Kanovičius išveda savo pirmąjį veikėją iš įprasto laiko ir erdvės. Laikrodininko anūkas, senelės noru jis turi išsirinkti kitą specialybę, kuri leistų nepriklausyti nuo laiko: „Kol gyva, laikrodininku nebūsi, – išdrožė senelė. – Irgi mat, atleisk Viešpatie, amatas!.. Vienas turi laikrodį, kitas laiką pagal saulę skaičiuoja, trečiam ir visai nesvarbu – penkta dabar ar devinta valanda.“

Filosofinė G. Kanovičiaus prozos faktūra, prisotinta daugiaprasmio simboliškumo, glaudžiai susijusi su kasdienybės realijomis. Ir praeitis, ir dabartis neatskiriama nuo politikos. Įsigilindamas į savo laiką, G. Kanovičius tyrinėja politinio protesto ir konformizmo psichologiją. Saulas, Danieliaus tėvas iš romano „Žvakės vėjyje“, kali už komunistinę veiklą „buržuazinėje“ Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio tokia siužetinė linija atrodo lyg tam tikras kompromisas su tarybine ideologija dėl galimybės išleisti knygą. Tačiau atidžiau pažvelgus viskas, kaip paprastai G. Kanovičiaus kūriniuose, pasirodo sudėtingiau. Nepriklausoma Lietuva visai nebuvo žydų rojus ir jų aktyvi komunistinė veikla turėjo svarų pagrindą. Po trumpo pasimatymo su sūnumi Saulas išvyksta kovoti už teisingumą į Ispaniją, palikęs sūnų vieną, bet įskiepijęs jam socialinės teisybės troškimą. Komunistinė politika kūrinyje svarbi G. Kanovičiui ne savaime, kaip kova dėl konkrečių tikslų ir idėjų, o kaip ypatinga moralinė asmenybės pozicija. Kaip menininkui jam vienodai įdomūs ir tie, kurie kovoja prieš valdžią, ir tie, kurie ją palaiko. Saulas sukyla prieš pasaulio tvarką, o pasaulio tvarka, anot Danieliaus mokytojo Rapoporto, „tai pirmiausia policijos nuovada“, nors, kaip aiškina jis toliau, „gerų policininkų nebūva“, taigi svajokliui berniukui belieka vienintelė išeitis – tapti paukščiu ir išskristi iš šios neteisingos šalies, kur revoliucija ir policija negali egzistuoti viena be kitos. Maištininkus ir prievaizdus sieja ne tik bendras laikas, bet ir tam tikra psichologinė priklausomybė. Šie tipažai keliauja iš vieno romano į kitą: didvyriškas pogrindininkas Saulas išvirsta į dėdę Šmulę „Miestelio romanse“, kuris parašytas jau kitoje istorinėje epochoje, kai komunistai iš tarybinių didvyrių virto Lietuvos priešais.

Kalėjimas, kaip ir kapinės, užima svarbią vietą meninėje G. Kanovičiaus erdvėje, žymėdamas ribą tarp laisvės ir vergovės. Abi šias kategorijas vienodai galima taikyti ir kaliniams, ir jų prievaizdams. Vienas įdomiausių ir prieštaringiausių tokio tipo charakterių yra žandarmerijos patarėjas Kniazevas iš romano „Ožiukas už porą skatikų“. Išprusęs šiuolaikinis žmogus, jis puikiai supranta savo politinius kalinius ir net daugeliu atvejų pritaria jiems, bet vis dėlto ištikimai tarnauja valdžiai. Kniazevas iš dalies panašus į carinį žandarmerijos pulkininką Zubatovą, nesėkmingai besistengiantį nukreipti revoliucinį judėjimą caro valdžios išsaugojimo link. Literatūriniu G. Kanovičiaus mokytoju vaizduojant politinės kovos ir valdžios psichologiją galima laikyti Fiodorą Dostojevskį, nors jų pasaulėžiūra visiškai skirtinga. Gal todėl „Ožiuke už porą skatikų“ lyg užuomina į Porfirijų Petrovičių iš „Nusikaltimo ir bausmės“ nuskamba tardytojo Pavlo Pafnutjevičiaus vardas. G. Kanovičiaus romano pagrindą sudaro žinomas istorinis įvykis – nepavykęs žydų darbininko Giršo Lekerto pasikėsinimas į Vilniaus generalgubernatorių 1902 metais. Ši istorija sukėlė plačias diskusijas Bunde – marksistinės pakraipos žydų darbininkų partijoje – dėl teroro naudojimo, jos buvo atspindėtos literatūroje ir mene jau pirmaisiais sovietų valdžios metais. Vėliau, įsitvirtinus stalinizmui, Bundas buvo išstumtas iš revoliucinio judėjimo istorijos, o G. Lekertas – iš sovietinių didvyrių panteono. G. Kanovičius grįžta prie šio epizodo, kad atkurtų „istorinę tiesą“ arba sukurtų savąją istorinių įvykių versiją. Jam Giršas Dudakas (jo prototipu tapo G. Lekertas) svarbus pirmiausia kaip oponentas nesutaikomo ginčo su režimą palaikančiu Kniazevu ir savo broliu Šachna, iš idealistinių paskatų atėjusiu dirbti vertėju į policiją ir nejučia atsidūrusiu kitoje barikadų pusėje.

Politinės kovos ir valdžios troškimo tema pasiekia apogėjų ir drauge yra apmąstoma romane „Šėtono apžavai“. 1941 metų birželį Miškinių miestelyje sueina visos ankstesniuose istorinio ciklo romanuose pradėto pasakojimo gijos. Personažai ir jų palikuonys grįžta iš įvairių kraštų į „gūdžią Žemaitiją“, į senas kapines, kur „taip pat kažkas turi gyventi“, tiesiai mirčiai į nasrus. Čia susitinka visų idėjinių dvidešimto amžiaus krypčių – komunizmo, sionizmo, tradicinio judaizmo ir asimiliacijos – atstovai. Jų karštus ginčus apie žydų tautos ateitį išsprendžia bendra tragedija – holokaustas. Scenoje pasirodo lietuvių nacionalistai, trokštantys atkeršyti žydams už masinius „nepatikimų elementų“ trėmimus, kuriuos likus savaitei iki karo pradžios vykdė tarybiniai trėmimo būriai „susivienijusiosios“ teritorijoje. G. Kanovičius pasakoja apie šį kritinį metą labai subtiliai. Skaitytojas vedamas požiūrių ir nuomonių labirintu, parodant, kaip atskirų žmonių baimės, aistros ir racionalumas susipina į neįveikiamą griaunamąją jėgą, sunaikinančią vienus ir pavergiančią kitus. Žydai beveik nepastebimai dingsta iš miestelio dar ligi susikuriant tvirtai vokiečių valdžiai, ir pamažu pasakojimo centras persikelia nuo žydų į lietuvius. G. Kanovičius nevaizduoja žiaurių savo gentainių žūties scenų, jam svarbiau atskleisti vidinius veikėjų pokyčius. Nepaisant siaubingų įvykių, romane išlaikomas neskubrus kalbėjimas, o įprastas miestelio gyvenimas su savo kasdieniais rūpesčiais ir smulkiomis intrigomis tęsiasi jau be žydų.

Romano pavadinimas kelia asociacijų su F. Dostojevskio „Demonais“, tačiau G. Kanovičiaus požiūris į blogio kilmę kitoks: istorinė katastrofa jam yra ne kelių „apsėstųjų“ piktadarių užmačių rezultatas, o jėgų, kurios nepavaldžios atskiriems individams, veikimas. Caro valdžios blogybės atvedė prie revoliucijos, sukūrusios sovietinę diktatūrą, kuri savo ruožtu sugriovė silpną autoritarinę Lietuvos visuomeninę politinę sistemą. Naciai užbaigė tai, ką pradėjo komunistai, sugebėję patraukti į savo pusę tvarką ir orientaciją praradusius Lietuvos gyventojus, sužadinti jų prievartos instinktus ir užpjudyti jais žydus. Šiomis aplinkybėmis žmogui belieka kliautis savo moraliniu pasirinkimu, tačiau jis neturi galios sutrukdyti „milžiniškų istorinių įvykių“ eigos. Dievas negali nieko išgelbėti, nes jis, kaip sako vienas veikėjas, „atostogauja, palikęs vadovauti šėtonui“. Dostojevskiškąjį klausimą romane užduoda Eliševa, viena iš paribio personažų: „<...> kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta Mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti? Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, jog, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus? Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu, kieno, – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo, – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?“ G. Kanovičiaus nuomone, tokiais „šarvais“ turėtų būti atmintis. Tai jis pasako savo motinos žodžiais: „Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti.“ Tačiau atmintis negali grąžinti praeities ar paveikti ateities, ir tai ypač tampa aišku „vilkų laikais“.

Kaip priešprieša mirčiai iškyla laisvė, reiškiama metaforišku paukščių įvaizdžiu. Šis kontrastas pažymėtas jau pirmosios romano „Žvakės vėjyje“ dalies „Paukščiai virš kapinių“ pavadinime ir eina per visus G. Kanovičiaus tekstus. Veikėjai dažnai sapnuoja paukščius – būtent tada vyksta perėjimas iš vienos laiko plotmės į kitą, sapnai tampa atminties nešėjais. Danielius, tarsi Marco Chagallo paveikslų figūros, sapne pakyla virš pilkos miestelio realybės:

Sapnavau, kad iš tikrųjų pavirtau paukščiu, kad skrajoju giedroje padangėje virš turgaus ir krautuvės, virš sinagogos ir kapinių, miestelio berniūkščiai pyškina į mane iš laidynių, o dilba Peisachas, vežiko Codiko parankinis, šaukia:

– Danieliau!.. Neriesk nosies! Mes tau tuoj parodysim! Kur skrendi, pusgalvi?

O aš kylu aukščiau ir aukščiau, prie pat saulės, ji apsvilina mano sparnus, tačiau jie nedega, tik juodai šventiškai blizga kaip pono karininko auliniai batai, ir štai aš jau sklandau virš rojaus sodų, ir tie sodai tokie panašūs į gydytojo Jochelsono sodelį, tik obelys aukštesnės ir ant jų kabaliuoja ne antaniniai obuoliai, ne ranetai, o aukso luitai, ir pulkas angelų skrieja ratu viršum jų, nusileidžia ant šakų, aš irgi nusileidžiu, ir angelai kalbasi su manim savo nežemiška kalba apie šį bei tą, klausinėja, kas aš toks ir iš kur, ir aš pasakoju jiems apie kalėjimą ir elgetyną, apie pirmąjį mokytoją poną Aroną Damskį ir globėją duobkasį, apie daktarą Jochelsoną ir jo sūnų Šimeną, kuris netiki, kad žmogus gali pavirsti paukščiu, angelai klausosi, pražioję savo skaisčias burnas, ir stebisi, o vienas netgi ima kūkčioti, ir jo ašaros kaip lietaus lašai krinta į tolimą žemę, kurios daugiau nebepamatysiu.

Galima tik stebėtis, kaip toks „religinio ir mistinio pobūdžio“ fragmentas galėjo atsirasti sovietiniame 1978 metų leidime. O šiuolaikinėje Lietuvoje būtų skaitytojų, kuriuos suerzintų visai kiti romano žodžiai, apibūdinantys sovietinę okupaciją kaip išlaisvinimą:

Kadaise mane su pasauliu jungė vienas kelias: nuo kapinių iki miestelio ir nuo miestelio iki kapinių. Nieko ypatingo tame kelyje neatsitikdavo. Ir kas gali atsitikti mirusiųjų kelyje? Artimieji verkia, numirėlis tyli...

Keturiasdešimtaisiais mirusiųjų kelias atgijo. Juo linksmai žlegėjo raudonžvaigždžiai tankai.

Atsistojęs šalikelėje, aš lydėdavau juos akimis ir kartą net paliečiau tanko vikšrus. Jų vėžės buvo panašios į mįslingus rašmenis.

Bet G. Kanovičius nesitaiko prie valdančiųjų požiūrio į istoriją ir nieko nekeičia savo tekstuose.

Pagal sovietinę teoriją istoriniame romane privalo būti žymių istorinių personažų. G. Kanovičius nesilaikė šios taisyklės, nors kai kurie jo kūrinių veikėjai, pavyzdžiui, Giršas Dudakas, ir turi realius prototipus. Dažniausiai jo veikėjai yra „maži žmonės“, nepalikę pėdsako istorijos metraščiuose ir išlikę tik neilgoje ir nepatikimoje jų jaunesnių amžininkų ir palikuonių atmintyje. Atsisakydamas „įsiamžinti“ didžiojoje istorijoje, G. Kanovičius tarsi pabrėžia praeities efemeriškumą ir trapumą, bet kartu ir jos artumą amžinybei, prieš kurią visi lygūs. Nors tikrovėje viskas įvyksta tik vieną kartą, tačiau kiekvienas įvykis palieka daugialypius pėdsakus, transformuodamasis tiesioginių ir netiesioginių jo liudytojų atmintyje. Dėl to susidaro tam tikras cikliškumas, praeities kartojimasis, kuris krinta į akis skaitant G. Kanovičiaus kūrinius. Tai vyksta, žinoma, ne dėl skurdžios autoriaus kūrybinės vaizduotės. Atskiros detalės, epizodai, siužeto vingiai banguoja iš vieno kūrinio į kitą tarsi muzikinių temų variacijos. Pasikartojimas, grįžimas prie praeities ir jos perrašymas – tai nuolatinio atminties, atspindinčios sudėtingą praeitį ir ateitį, darbo rezultatas. Pavyzdžiui, vaikystės tema, pradėta romane „Paukščiai virš kapinių“, ilgam dingsta, kad vėl atsirastų jau kaip autobiografinė variacija „Miestelio romanse“. Romano „Žvakės vėjyje“ veikėjas paveldi kapines pasaulinės katastrofos metu ir patenka į getą, o „Miestelio romanso“ veikėjui, kaip ir pačiam G. Kanovičiui, pavyksta išsigelbėti kartu su atsitraukiančia Raudonąja armija, kad vėl susitiktų su skaitytoju iš Izraelio pamatytame Kazachstane. Senelė Rocha, likusi kapinėse Jonavoje, tęsia savo anūko auklėjimą Kazachstane, kad vėliau atgytų kaip pagrindinė veikėja „Miestelio romanse“.

„Miestelio romansas“ užbaigia istorinį ciklą ir grįžta prie autobiografinio ciklo pradžios:

Kiekvieną mielą dieną šie juokingi, gildantys prisiminimai apie praėjusius laikus tarsi rūko debesėliai tvyrojo mūsų komunaliniame bute generalisimo Stalino prospekte, į kurį Vilniaus vykdomasis komitetas vienu mostu įkėlė tris skirtingas vargetų šeimas, grįžusias iš niūrios svetimos žemės į tėvynę. Vakarais sugrįžėliai į valias mėgaudavosi prisiminimais apie prieškario gyvenimą, traukdami iš atminties tai, kas stūmė į šoną jų slogius išgyvenimus ir naują, kasdien didėjantį ir stiprėjantį nerimą ir baimę. Nuo tuščių, paskubomis perdažytų sienų, ant kurių nebuvo nei paveikslų, nei veidrodžių, regis, tuntais į kambarį leisdavosi per karą be žinios dingę artimieji ir kaimynai. Iš visų kampų, priverstų neišpakuotų ryšulių ir maišų, iš per stebuklą išlikusių šeimos albumų ir pageltusių nuotraukų lyg iš sušaudymo griovių ir duobių būreliais ir pavieniui į dienos šviesą išnirdavo nužudyti tėvai ir motinos, broliai ir seserys. Mirusieji skubėdavo į ilgai lauktą susitikimą su išlikusiais giminėmis, su tais, kurie per stebuklą išgyveno svetimame krašte. Čia keistai susipindavo įvairūs likimai, neišsenkantis sielvartas ir neišsipildžiusios viltys, susitikdavo praeitis ir ši diena, žadanti naujų netikėtų išmėginimų ir kartu sklidina žiaurių netikėtų pavojų. <...>

Vakarais generalisimo Stalino prospekto kieme prie bendro stalo susėsdavo prisiminimuose atgijusios abi mano senelės ir seneliai, visos tetos ir dėdės, o kartu su jais – ir visi į nebūtį išėję kraštiečiai ir kaimynai. Jų balsai, kalbos maniera, kurią mielai kartodavo ir atkurdavo nenustygstanti mano mama, skambėjo lyg tolimas aidas ir dažnai, būdavo, netildavo iki pat aušros.

Arčiausiai mūsų dienų, šį kartą taikaus istorinio lūžio – sovietinės imperijos irimo – metu vyksta veiksmas apysakose „Žydų parkas“ ir „Sapnų pardavėjas“. G. Kanovičiaus atminties koordinačių sistemoje tai kartu ir praeities perkainojimo metas, vykstantis dviem skirtingomis kryptimis. Paryžiuje, kaip ir apskritai Vakaruose ir Izraelyje, litvakų atmintis tampa preke, už kurią galima nemažai uždirbti. Metaforiškas „sapnų pardavėjo“ įvaizdis susijęs ir su moraline problema: ar galima spekuliuoti praeitimi, dalyvauti verslo projekte „Žydų Lietuva“, kurį skatina „jidiškait“ kuriami stereotipai. Kitaip nei Vakaruose, kur žydų praeities paklausa nuolat auga, atgaunančioje nepriklausomybę Lietuvoje keletas „užmirštų žydų“ niekam nereikalingi. Diena po dienos jie ateina į Bernardinų sodą Vilniuje, į šitą „bendrą, po atviru dangumi besidriekiančią maldyklą, kur kiekvienas yra ir maldininkas, ir rabinas, ir senolis, ir paauglys“, kaip jų tėvai ir seneliai, o ir jie patys vaikystėje ateidavo kasdien melstis į sinagogą. Jų „išmirkę kraujyje ir apiberti pelenais“ prisiminimai tolimi nuo „prekybinės“ miestelio nostalgijos, kurios vedamas atvažiuoja į Vilnių amerikietis jidiš profesorius Fišmanas:

Kol amerikietis užgėrinėjo savo menką vakarienę stipria arbata, muziejininkas Valerijus <...> spėjo pasilenkti prie Malkino ir lietuviškai sušnibždėti:

– Jums užmokės... doleriais.

– Už ką?

– Už filmavimą...

– O kas man užmokės už tai, ko nufilmuoti negalima? – atsiduso Icchakas. – O gal jūs tiesiog aplankėte mane kaip kapą? Padėsite po gėlytę ir išskrisite į Niujorką.

Fišmanas mandagiai išklausė trumputę lietuvių kalbos pamoką, tačiau suprato tik vieną žodį: Niujorkas.

Šiame epizode G. Kanovičius atsiskleidžia kaip tikras ironijos meistras: lietuvių kalba atsiduria tarsi tradicinio apsaugos mechanizmo, kuris leidžia atskirti savus nuo svetimų, vaidmeny.

Praeitis „užmirštiems žydams“ yra ne prekė, o „nuodas“, savotiškas narkotikas, be kurio jie negali gyventi: „Leisk tik jiems lyžtelėti praeities, jų nusidėjimų, atrodančių jiems dabar dorybėmis, jų dorybių, atrodančių jiems dabar nusidėjimais, leisk jiems dukart, triskart, tūkstantį kartų įbristi į tą pačią upę, ne kojom, o jų meile ir tikėjimu.“ Praeitis prasminga ir vertinga tik jiems patiems, ji negali nieko išmokyti: „Kiekvienas jų perėjo savo dykumą – tik neaptiko nei užkastų lobių, nei stebuklingų šaltinių, nei sidabro ir aukso, nei šilkų ir vilnos.“ „Nereikalingų žydų klubo“ nariai prisimena savo tarnybą Raudonojoje armijoje, grįžimą į pelenais virtusią gimtinę, pirmuosius metus sovietinėje Lietuvoje tarp dviejų žiaurių priešiškų jėgų – vietos „miško brolių“ ir sovietinių saugumo padalinių.

Siuvėjas Malkinas, kai kuriais bruožais primenantis rašytojo tėvą, apie kurį pasakojama lyriniame esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“, randa vienintelę galimą išeitį: „Gyventi tame pilkai beprotiškame pasaulyje jis nenorėjo. Jis nesutiko būti jo pilietis ir tikriausiai todėl stengėsi vienatvėje sukurti savą, nuo nieko nepriklausomą valstybę, kurios dauguma gyventojų būtų mirusieji ir valdytų juos vienas gyvas – jis, Icchakas Malkinas. Bet apginti savo respublikos nuo puolančių ir besibraunančių gyvųjų, nuo kokio nors Mirovo ar barzdylos su nupjautvamzdžiu jis negalėjo.“ Sugriuvus Sovietų Sąjungai ši žydiškoji atmintis nereikalinga nei Vakarų litvakams ir jų palikuonims, kuriems Lietuvos žydų istorija pasibaigė sulig holokaustu, nei jauniems nepriklausomos Lietuvos kūrėjams, rašantiems savo istorijos versiją, nei rytiniams lietuvių kaimynams komunistams, nostalgiškai besiilgintiems SSRS atsikūrimo. Šie prisiminimai užbaigia G. Kanovičiaus istorinį ciklą, sujungdami praeitį su dabartimi kelių „nereikalingų“ žydų atmintyje: siuvėjo Malkino, kirpėjo Gutijontovo ir prie jų prisišliejusios „naktinės žydės“, lenkės valytojos ponios Zofijos. Jie atsidūrė užsienyje, neišvažiavę iš savo miesto. „Dabar kiekviena Vilniaus gatvė jam kaip užsienis: nauji namai, naujos vitrinos. O kiekvienas gyventojas – užsienietis. Malkinas nieko nepažįsta ir niekas nepažįsta jo, Malkino, nors visai neseniai su juo sveikindavosi neįtikinamiausiose vietose, sustodavo keletui minučių, persimesdavo keliais žodžiais. Kur visi dingo? Anksčiau atrodė, kad visas miestas – jo klientai. Kodėl dabar visi aplinkui – lyg užsieniečiai ir jis pats lyg užsienietis?“ Vilnius, nusileisdamas savo nepastoviai prigimčiai, dar kartą keičia savo veidą.

Karti G. Kanovičiaus ironija pasiekia kulminaciją Malkino sapne – iškilmingame „žydų parko“ uždaryme dalyvaujant šalių vadovams:

Icchakas Šamiras trynė karingus delnus – garbė Dievui, dar vienai diasporai galas. Tegu paradą priimantieji keliauja tiesiai į Pažadėtąją žemę. Am Israel chai! [Izraelio tauta gyva!]

Lechas Valensa suko ūsą ir garsiai, lyg džiaugdamasis, lyg apgailestaudamas, šūkčiojo:

– Jeszcze zydzi nie sginely!

Michailas Sergejevičius skersakiavo ne į žydus, o į jaunuosius lietuvius, įkyriai skanduojančius:

– Lais-vę Lie-tu-vai!

Per sapnus G. Kanovičius įveda į savo kūrinius anapusinio ir mistinio pasaulio elementus. Iš vienos knygos į kitą keliauja įvairaus plauko svajokliai, bepročiai ir kvaileliai, kaip „žmogus-paukštis“, reikalavęs miestelio žydų parašyti prašymą Aukščiausiajam, kurį jis galėtų perduoti („Kvailių ašaros ir maldos“), ar kelių romanų personažas rečiuotasis Semionas, dienas ir naktis miestelio prieigose laukęs pasirodant Mesijo ir išgyvenęs ilgiau nei kiti miestelio žydai. Šie, anot rabi Uri, „dangaus pasiuntiniai“ gyvena tame pačiame trečiajame „Mesijo“ laike, kuris paprastam žmogui pasiekiamas tik sapne. Jie savaip nemirtingi, kaip kvėša Aizekas, per stebuklą išgyvenęs katastrofą. Jų vaidmuo primena „pasiuntinį“ Mešulachą iš pjesės „Dibbuk“, tarpininką tarp dviejų pasaulių (kaip prisimena S. An-skis, šį personažą jam pasiūlė Konstantinas Stanislavskis), ir savo šaknimis susijęs su tautosakiniu pranašu Eliju, kuris įvairiais pavidalais pasirodydavo padėti žydams ir priminti jiems jų nuodėmių.

G. Kanovičiaus ir I. L. Pereco sąšauką liudija romano „Kvailių ašaros ir maldos“ personažas. I. L. Pereco alegorijoje „Trys dovanos“ iš ciklo „Liaudiško stiliaus istorija“ pasakojama apie paprasto dvidešimto amžiaus pabaigos žydo sielos pomirtinius nuotykius. Gyvas būdamas jis nepasižymėjo nei ypatingu pamaldumu, nei išskirtinėmis nuodėmėmis, ir kad pakliūtų į dangų, turi atnešti tris dovanas, kurių jo siela ir siunčiama atgal į žemę. Po ilgų klajonių per įvairias šalis ir epochas jis atneša rojaus vartų sargams tris neišvaizdžius dalykus, už kuriuos žydai yra sumokėję savo gyvybe: maišelį šventos Jeruzalės žemių, kruviną šlikę žydo, kurį nuplakė prieš caro armijos rikiuotę, ir segtuką, kuriuo žydė mergina prisegė prie kojų sijoną, kai minia tempė ją į laužą. Ir štai G. Kanovičiaus romane atsiranda paslaptingas klajūnas, renkantis visų žydų nuodėmes, kad prašytų Viešpaties malonės Paskutinio teismo dieną. Ant jo galvos segtuku pritvirtinta šlikė.

– Kodėl tavo tokia keista šlikė? – paklausė smuklininkas, pirmą kartą atsigręždamas.

– Keista? Šlikė kaip šlikė, – abejingai atsakė pakeleivis.

– O segtukas?

– Tai viskas, ką paliko mama.

– Seniai numirė?

– Seniai. Girti užmušė. Mama su šituo segtuku prisegdavo prie marškinių į skudurėlį suvyniotus pinigus. Vieną rublį sidabrinį, o kitą popierinį... Kraujas ant šito popierėlio ligi šiol neišdžiūvo. Ir neišdžius. Motinos kraujas niekada neišdžiūsta. Niekada.

Tai nėra tiesioginių sąsajų su I. L. Perecu parodymas žydų literatūros žinovams. G. Kanovičius veda dialogą su klasiku. I. L. Pereco alegorijos prasmė toli gražu ne tokia paprasta, kaip galėtų atrodyti. Pirma, jis, be abejo, žavisi beatodairiška senovės žydų ištikimybe Dievui ir tradicijoms, jų pasirengimu aukotis dėl „Jo vardo šlovės“. Antra, kaip rašytojas modernistas, jis žvelgia į šį didvyriškumą su tam tikra dalele skeptiškumo, tarsi provokuodamas skaitytoją klausimu, kas tai per religija, kuri gėrisi savo sekėjų aukojimo kančiomis ir reikalauja iš jų dovanų už priėmimą į dangų? Aukštą nacionalinį ir romantinį alegorijos patosą nuslopina pabaiga: kai siela pagaliau įleidžiama į rojų ir jos dovanos viešai rodomos, pasigirsta „vertintojo“ balsas: „Ak, kokios puikios dovanos! Žinoma, jos visai nenaudingos, bet kaip nesidžiaugti tokiu tobulumu!“ Reikėtų pridurti, kad ši alegorija buvo įtraukta į daugelio žydų mokyklų programas, bet paprastai be pabaigos, kad neglumintų mokinių.

G. Kanovičius, kaip ir I. L. Perecas, detaliai aprašo sunkią žydų padėtį Rusijos imperijoje, bet jo, kaip ir I. L. Pereco, veikėjai taip pat užduoda „nepatogius“ klausimus apie didžiąją tokio egzistavimo prasmę. Žmogus su šlike ir segtuku atkanka į miestelį ne tam, kad išvaduotų žydus nuo priespaudos, o kad atskleistų jiems, savo gyvybės sąskaita, tikrąją, toli gražu ne teisuolišką ir ne šventą gyvenimo esmę. Jis tampa pogromo auka, kuris parodijuoja Paskutinį teismą: „Osana jiems, osana ilgai lauktam teismui ir atpildui! Osana pogromui!.. Ir nesvarbu, kas auka, – burtininkas ar valkata, dangaus ar pragaro pasiuntinys, krikščionis ar žydas. Smūgių! Kraujo! Dejonių! Pažeminta, visus metus, visą gyvenimą drebanti prieš kokį nors Nuikiną, nuo ryto ligi vakaro besilankstanti kokiam nors viršaičiui ar medienos pirkliui minia pagaliau gavo palaimingą, su niekuo nepalyginamą teisę pakilti virš savo baimės, virš savo mėšlo, virš savo žeminančio bailumo . <...> Jai, miniai, dabar reikalingos ne šakės, ne kastuvai, ne duona, ne druska, ne tiesa, o kaltieji!.. Osana kaltiesiems, osana!“

Šiame baigiamajame romano epizode I. L. Pereco alegorijos situacija apsiverčia aukštyn kojomis – žmogus su šlike ir segtuku tampa ne antisemitų, o pačių žydų auka!

Patys sudėtingiausi G. Kanovičiaus personažai ir meniniu, ir žmogiškuoju požiūriu egzistuoja, anot S. An-skio, „tarp dviejų pasaulių“ – gyvųjų ir mirusiųjų, žydų ir krikščionių, revoliucionierių ir senojo režimo šalininkų. Tai duobkasys Josifas ir jo mokinys Danielius, perkrikštas kaminkrėtys Judlas-Jurgis iš romano „Žvakės vėjyje“, akmentašys Efraimas ir jo sūnūs – revoliucionierius-teroristas Giršas, žandarmerijos vertėjas Šachna ir klajojantis aktorius Ezra iš „Ožiuko už porą skatikų“, Vilniaus advokatas Mironas Dorskis, iš provincialaus berniuko Meilacho virtęs surusėjusiu lenku ir nuėjęs kankinamą kelią ligi savo praeities, savo tikrojo „aš“ („Ir nėra vergams rojaus“), ir sionistė Eliševa, kuri lietuvio vienkiemyje ruošiasi valstietiškam gyvenimui Palestinoje („Šėtono apžavai“). Šių charakterių priešingybių konfliktas ir padeda G. Kanovičiui įgyvendinti meninį sumanymą – pavaizduoti gyvenimą kaip nuolatinį moralinį pasirinkimą, kur svarbiausias vaidmuo tenka atminčiai. Šioje psichologijos ir moralios filosofijos pynėje praeitis priartėja prie dabarties, ir kiekviena situacija iškyla vienu metu dviem pavidalais – istoriniu ir šiuolaikiniu.

Būtent dėl tokios, egzistencinės filosofijos terminu tariant, marginalinės padėties pasaulyje, visuomenėje ir savyje veikėjai ir patraukia rašytojo-tyrėjo žvilgsnį. Istorinių aplinkybių nulemta jų žydiškoji prigimtis iškyla kaip priešprieša amžinosioms, bendražmogiškosioms nuostatoms, versdama kritiškai vertinti bet kurią ideologinę tiesą.

Ir vis dėlto – ar tikrai šiuolaikiški G. Kanovičiaus romanai ir apysakos? Kokiam laikui jie priklauso – savo, mūsų ar kokiam nors trečiam, praėjusiam, o gal dar neatėjusiam? Kam jie skirti – šiuolaikiniam „posovietiniam“ „rusakalbiui“ skaitytojui, besidominčiam „žydų tema“, bet puikiai menančiam sovietines realijas? Be abejo, ir, ko gero, pirmiausia jam. Galima net tvirtinti, kad iš visos SSRS literatūros G. Kanovičius ypač gerai „išsilaikė“. Jo tekstai ne tik nieko neprarado, bet ir įgijo naujų prasmių ir gylio. Pavyzdžiui, romanas „Kvailių ašaros ir maldos“, išėjęs Vilniuje per „stagnaciją“ 1983-iaisiais. Aš jį pirkau po kelerių metų Druskininkuose ir iki šiol pamenu tą nerealumo įspūdį – tarsi atsidūriau kitoje šalyje ir kitame laike. Bet skaitydamas knygą dabar ne mažiau stebiuosi, kad ji aktuali ir dabartiniam, ir tam laikui, kai buvo parašyta. Pati pradžia iškart duoda toną:

– Širdis negaluoja, – pasiguodė rabi Uris, ir jo mylimas mokytinis Icikas Magidas krūptelėjo.

– Laikas negaluoja – širdys negaluoja, – švelniai, kone įsiteikdamas paprieštaravo mokytojui Icikas. – Reikia, rebe, laiką gydyti.

– Reikia save gydyti, – tyliai pasakė rabi Uris.

Apie kokį laiką kalbama – apie dvidešimto amžiaus pradžią, kai vykstas romano veiksmas, ar apie devintojo dešimtmečio pradžią, kai romanas buvo parašytas ir paskelbtas? Turbūt teisingas atsakymas, kad apie abu laikus, ir tai rodo meistrišką G. Kanovičiaus gebėjimą elgtis su laiku. Seniai pranykusi, užmiršta, net egzotiška žydų praeitis iš naujo išgyvenama dabartyje, išsaugant ir jos istoriškumą, ir aktualumą.

Čia derėtų pakalbėti apie etnografinį G. Kanovičiaus tikslumą. Jo meninė atmintis tiksliai fiksuoja tradicinius žydų elgesio modelius, į kuriuos tik neseniai atkreipė dėmesį antropologai. Pavyzdžiui, romane „Miestelio romansas“ yra epizodas apie lietuvio policininko vaišinimą per žydų Velykas macais. Sankt Peterburgo etnografas Aleksandras Lvovas savo tyrinėjime teigia, kad šis paprotys buvo ir išlieka labai populiarus tarp buvusios sėslumo zonos žydų, ypač ten, kur išlikę pasakojimai apie tai, kad žydai į macus įmaišo krikščionių kraujo. A. Lvovo nuomone, vaišindami savo kaimynus krikščionis, ypač valdžios atstovus, macais, žydai tarsi apsisaugojo nuo kaltinimų². Kitas įdomus etnografiniu požiūriu epizodas yra apysakoje „Veidai sutemose“, kur žydas gydytojas gūdžioje Kazachstano stepėje prašo veikėjo, jaunojo Giršo-Grišos, išmokyti jį jidiš. Kam? „Aš tave gydysiu, o tu... tu mane po truputį mokysi. Mano senelis Žuvies Kaulas [senelio pavardė Fišbeinas, išvertus reiškia „žuvies kaulas“ – M. K.] apsidžiaugs... Pasibaigs karas, atvažiuosiu į Bila Cerkvą, nueisiu į kapines, jeigu jos dar bus išlikusios, susirasiu kapą ir tarsiu: „Sveikas, seneli! Aš sugrįžau. Tu girdi? Aš sugrįžau.“ Pasirodo, – apie tai rašo kitas Sankt Peterburgo tyrinėtojas Valerijus Dymšicas – mokėti jidiš iki šiol laikoma privaloma bendraujant su mirusiais artimaisiais. Tokia praktika išlikusi viena pastoviausių tradicijų miesteliuose, kur gyvena žydai. Laikoma, kad protėviai nesupranta rusiškai, o jų užtarimas anapusiniame pasaulyje labai svarbus gyviesiems³. Žinoma, G. Kanovičiui, kaip rašytojui, nėra svarbiausia išsaugoti etnografines detales. Visiškas jų tikslumas liudija ne tik jo puikią atmintį, bet ir ypatingą meninę nuovoką, priartinančią jį prie žydų literatūros klasikų Mendelės Moicher-Sforimo, Šolomo Aleichemo, I. L. Pereco ir S. An-skio.

Taigi kokiai kategorijai priskirti rašytoją G. Kanovičių? Panašu, kad nė vienas apibūdinimas negali tinkamai paaiškinti jo vietos literatūroje. G. Kanovičiaus priklausymas rusų literatūrai yra neabejotinas ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tam tikro požiūrio į moralines ir religines problemas, kurias nagrinėjo F. Dostojevskis ir žymus rusų rašytojas Fridrichas Gorenšteinas, taip pat naudojęs „žydų medžiagą“. Būtent tokie rašytojai kaip G. Kanovičius, F. Gorenšteinas, Čingizas Aitmatovas ar Fazilis Iskanderas ir leidžia rusų literatūrai kalbėti apie savo „visa apimantį nuoširdumą“, apie kurį rašė ir F. Dostojevskis. Tačiau G. Kanovičiaus, kaip ir F. Gorenšteino, santykis su F. Dostojevskio tradicijomis nėra vienareikšmis. Pirma, G. Kanovičiui, be abejo, svetimas F. Dostojevskio politinis konservatyvumas ir šovinizmas. G. Kanovičius, remdamasis turtinga dvidešimto amžiaus medžiaga, pagrįsta Lietuvos tikrove, parodo, kad bet kokia ksenofobinė ideologija būtinai išsigimsta į prievartą ir atveda į žudynes. Kartu G. Kanovičius, vienintelis iš šiuolaikinių žydų-rusų rašytojų, veda aktyvų dialogą su žydų literatūra jidiš kalba ir pirmiausia su I. L. Perecu. Šis „žydiškasis“ matmuo savo šaknimis siekia dvidešimto amžiaus pradžią, pogromų, revoliucijų ir kruvinų žudynių laikus, ir neišvengiamai nukreipia į holokausto temą, keldamas klausimus apie atminties ir laiko esmę. Suprastinant galima pasakyti, kad visuose G. Kanovičiaus kūriniuose „dostojevskiški“ personažai, nevienaplaniai ir kupini vidinių prieštaravimų, linkę į vidinę refleksiją ir savianalizę, atsiduria „pereciškose“ situacijose „tarp dviejų pasaulių“, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, vienu du su savo atmintimi.

Žydų religinė tradicija interpretuoja Bibliją keliais lygmenimis: tiesioginiu, alegoriniu ir mistiniu. Naujausios žydų literatūros patriarchas M. Moicher-Sforimas romane „Kuinas“ paaiškino savo skaitytojams, kad jo knygą reikia skaityti pirmiausia tokiu būdu. Šis patarimas tinka ir skaitant Grigorijų Kanovičių. Skaitytojas čia ras sodrius, kupinus detalių Lietuvos žydų miestelių ir miestų vaizdus, kurių jau nėra ir nebus jokioje literatūroje. Atidžiau skaitant galima aptikti subtilių ir gilių apmąstymų apie žmogaus gyvenimą, atminties ir laiko prigimtį, gėrį ir blogį katastrofiškame dvidešimtame amžiuje. Užvertęs knygą skaitytojas visam laikui liks su personažais, idėjomis ir klausimais, prie kurių jis nuolat grįš. Būtent tai yra tikros literatūros kriterijus, nesvarbu, kokia kalba parašytos, kokios tautybės ar tematikos būtų.

Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė

¹Prieiga internetu: http://magazines.russ.ru/voplit/2003/4/kanov.pr.html

²Львов А. Л. Межэтнические отношения угощение мацой и кровавый навет // Штетл ХХIвек. Полевые исследования / Сост. В. А. Дымшиц, А. Л. Львов, А. В. Соколова. – Санкт Петербург, 2008. – P. 65–82.

³Дымшиц В. А. Еврейское кладбище: место куда не ходят // Ten pat. – P. 135–138.

     1929–1930 m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą „Milžino paunksmė“. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija. Dramos veiksmas vyksta 1428–1430 m. Krokuvoje, Lucke, Vilniuje, Trakuose.

     Pastabos, skaitytos 10 metų mirties sukaktuvių minėjime Čikagoje, 1957 m. gruodžio 15 d.

     I

     Kaip daugiabriaunis kristalas, kuris, daugeliu paviršių tviskėdamas, laužia ir siunčia šviesą įvairiom kryptim, — tokia yra Balio Sruogos kūryba. Daugiabriaunis ir jo gyvenimas — to pat plataus mosto ir temperamento nuspalvintas, tų pačių idėjų vedinas, ta pačia tragiška gaida nuskambėjęs.

     Prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu.

     Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu,

     Kad speiguose, po stora miline

     Neliautų plakus Lietuvos širdis!

     „Kazimieras Sapiega“

     1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga pradėjo naują, didelį ir nesuvokiamą, išlaisvintą nuo laiko ir materijos, vis augantį, vis gilėjantį gyvenimą — tautoje, jos dvasioje.

     Rusų simbolizmas, įsigalėjęs pačiame devyniolik­tojo amžiaus gale ir dvidešimtojo pradžioj, paveikė ir kai kuriuos lietuvių poetus, jų tarpe Jurgį Baltrušaitį, Vincų Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą ir kitus. Baltrušai­tis, žinoma, stovėjo visų arčiausiai prie tos mistiškos rožės, iš tiesų buvo ir pats viena jos šakele, nes rašė daugumą savo eilių rusiškai ir glaudžiai bendradarbia­vo su svarbiausiais rusais simbolistais. Jų vadovaujantis teoretikas, žurnalo Skorpionas redaktorius Valerijus Briusovas, poetai Andriejus Belyj, Konstantinas Balmontas ir Aleksandras Blokas, filosofas-poetas ir daugelio sim­bolistų „dvasios tėvas“ Viačeslavas Ivanovas buvo Bal­trušaičiui artimi žmonės. Putinas irgi studijavo Rusijoj, giliai persiėmė simbolistų poezija, bet pats pražydo jau daugiau savais žiedais, pergyvendamas idealaus pasaulio ir gaivališkos tikrovės konfliktą visų pirma emocinėj, o ne filosofinėj plotmėj. Kalbant apie šiuos du mūsų poetus darosi gana sunku aiškiai apibrėžti rusų simbo­lizmo, o ir aplamai simbolistinės krypties poveikį jų kūrybai, nepažvelgus pradžioj į kai kurias pagrindines prielaidas, pasaulėjautą, sąvokas ir poetines priemones, pasireiškiančias simbolistų poezijoj.

    Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka. Iš žvilgančių bokštų veizi didelės akys ir jų regėjimu klajoja tavo pačio jautimai. Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistos atgyja tavy, kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime ir tu nebežinai kokiu vardu juos vadinti. Tavo pačio buitis nykiais aidėjimais skrenda į tolį ir tau be galo liūdna.

     Pratarmė

     Paskutiniojo mano kūrybos laikotarpio, nuo 1955 metų, eilėraščių dalis išspausdinta mano „Raštų“ I tome, skyriuje „Vakarėj žaroj“. Kitus, vėliau parašytus eilėraščius, nors ir ne visus, dedu į šį „Būties valandos“ rinkinį.

     Jei skaitytojas norės pasekti mano poezijos lyrinio herojaus išgyvenimus, jų raidą, pastebės kai kurį šio paskutiniojo laikotarpio temų, motyvų panašumą su jaunystės lyrika.

     Pradėjęs savo kelią 1912 m. maironiškais ir folklori­nės imitacijos eilėraščiais, B. Sruoga jautriai reagavo į lietuvių lyrikos atsinaujinimą. „Tarp jaunųjų <...> pir­moji vieta, be abejo, priklauso Adomui Juodajam (Lastui)“ (1) — rašė jis 1916 m., apžvelgdamas lietuvių lyriką. K. Jurgelionio eilėraščiai jam imponavo „nepaprastu nuoširdumu“, „pašėlusia dvasios laisve“, „jausmo gry­numu“ ir stipria improvizacijos galia („Jurgelionis tiktai mirksniu gyvena“) (2). Savo naujoviškų eilėraščių cikluo­se, parašytuose daugiausia 1915-1917 m. Petrograde ir Maskvoje, B. Sruoga sujungė užsimezgusias lietuvių ly­rikoje intymumo, virpančio nuotaikos piešinio, emocinio šūksnio, fragmentiškos kompozicijos ir metaforizacijos linijas, suteikdamas joms nuoseklios meninės programos ir istorinio posūkio prasmę. B. Sruogos poetinė kūry­ba — svarbiausias pomaironinės lietuvių lyrikos formavi­mosi veiksnys, ryškiausia jos gairė ir simbolis.