V.Mykolaičio-Putino sesers Marijos Mykolaitytės-Slavėnienės atsiminimai apie rašytoją pirmosios sovietų okupacijos ir vokiškosios okupacijos metais.
Murmėjo ir grūmės juodi debesiai,
Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę —
Ir tu neramiai audros gando klausei,
Nuvarginta mano tėvyne.
V. Mykolaitis-Putinas (kartu su J. Linde-Dobilu, B. Sruoga) priklauso antrajai lietuvių humanistinės estetikos ir kritikos kūrėjų bangai. Pirmąją sudaro J. A. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, A. Dambrauskas-Jakštas, Vydūnas. Pirmosios bangos estetinės ir kritinės minties skleidėjai rūpinosi tautinės kultūros identifikacijomis, kūrybiniais pavyzdžiais atsiskiriant nuo kaimynų, išsiskiriant ir iš Abiejų Tautų Respublikos idėjinio bendrumo. Antrajai bangai iškilo būtinybė ieškoti tautinės kultūros sąlyčių su Europa, su Vakarų kultūra. V. Mykolaičio-Putino estetikoje išliko svarbios abi tendencijos. Išryškėjo ir trečia: didesnis dėmesys vidinei meno, ypač literatūros, specifikai, kūrėjo individualybei ir kūrybos psichologijai.
Jis tik iš nuobodžio ar dėl įgimto palinkimo, ar tiesiog beieškodamas naujesnės ir originalesnės savo poezijai temos kartkartėmis parašydavo melancholiškų, liūdnų ar net pesimistiškų eilėraščių, ir viskas. Tai irgi ne jo kaltė ir ne jo nuopelnas, bet faktas, reikalaująs paaiškinimų ir komentarų.
„Lango“ tematiniai motyvai yra kilę iš dviejų versmių: somnambuliškos, iliuzoriškos būsenos ir sąmoningos būties įvaizdžių, o tai ir sudaro žmogaus vidinio gyvenimo dramatizmą. Lyriniam mano poezijos herojui atrodo, kad tikrovė skyla į dvi prieštaringas puses: jo paties artimoji, intymioji sielos aplinka ir šalia jos esantis pasaulis, iš kurio sutemose pro „langą“, „duris“, „tvorą“ braunasi priešiški gaivalai, ardančios jo būtį galios, su kuriomis jis nuolat privalo grumtis.
Šiuo straipsniu siekiama aptarti vieną svarbų Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklo „Viršūnės ir gelmės“, tiksliau, paskutinio ciklo eilėraščio „Lopšinė“ poetinį savitumą, kuris iki šiol nebuvo analizuotas. Tas savitumas atsiranda dėl to, kad kompoziciškai komplikuojama ciklo pabaiga, tačiau jis nėra vien kompozicinio-poetinio lygmens, bet turi įtakos viso ciklo, gal net viso rinkinio Tarp dviejų aušrų prasminei struktūrai, jo pasaulėvokos visumai.
Pirmųjų kūrybos dešimtmečių Putino eilėraščiai meilės tema grupuojasi į savotiškus ciklus, kuriuos galima laikyti ir brandos etapais. Ryškiausias tokių ciklų yra žemės ciklas. Pavadinimas, žinoma, sąlyginis, bet kartu ir simbolinis – apie meilę mąstoma ir kalbama per žemės-motinos-meilužės vaizdinį. Jis pirmą kartą iškyla ir pradeda meilės temą 1914 m. eilėraštyje „Atsikėlei, žemele” (papildomai redaguota 1921, 1936). Kūrinys, sugestionuotas to meto poezijos (ypač Liudo Giros) konteksto, stilizuoja liaudies dainą. Sintaksiniais pakartojimais pirmoji ir trečioji strofa žiedine kompozicija apgaubia antrąją, kurios visas „siužetas“ – žemelės personifikuota vizija: ji iškyla kaip liaudies dainų ir pasakų mergelė, motulės saulės numylėtinė, gamtos aprengta tautiniu rūbeliu (lino plaukai, žibučių vainikas), vėjo šukuojama, rasos prausiama.
AUTORIAUS ŽODIS
Po ilgų svyravimų šių knygų autorius pagaliau ryžosi parašyti tai, kas jam rūpėjo jau nuo daugel metų. Jisai žinojo, kad leisdamas šias knygas, susilauks daug priekaištų iš to luomo, kurio gyvenimo kampelį čia pabandė praskleisti. Šitas luomas, dėl visai suprantamų priežasčių, bodamas labiau negu kiti savo prestižo ir autoriteto, ypačiai jautriai reaguoja į kiekvieną pasikėsinimą parodyti intymaus kasdienio, pasakyčiau, grynai žmogiško jo gyvenimo vaizdą. Jis dar sutiktų būti piešiamas, o gal apsiimtų ir papozuoti kilnioj, šventadieniškoj ir pareiginėj pozoj, bet kasdieniškai – niekados. Tačiau literatūra, siekdama pilno gyvenimo vaizdo ir norėdama atkurti žmogaus arba žmonių grupės ne tik išeiginį veidą, bet ir tamsiausias dvasios užkampes, nenori pripažinti jokių privilegijų nei atskiriem individam, nei grupėm, nei luomam. Nenorėtų tokių privilegijų pripažinti, tarnaudamas literatūrai, nė šių knygų autorius.
„Krizė“ – visuomeninis intelektualinis V. Mykolaičio-Putino romanas, sukurtas 1937 m. Tai rašytojo žvilgsnis į „atkurtos jaunos valstybės būvį“, sielojantis dėl Lietuvos likimo, neįtikėtinai aktualus ir šiandien. 1937 metais pasirodęs romanas „Krizė“ laimėjo valstybinę „Sakalo“ bendrovės literatūros ir Ukmergės miesto literatūros premijas. 2009 m. šią knygą perleido „Almos litteros“ leidykla.
Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai – joje svarbūs dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai, sklandi, ritminga eilėdara, pakili intonacija, kartais drumsčiama abejonės, nusivylimo, nepasitenkinimo, pasipriešinimo (ciklas „Rex“) nuotaikų. Poveikį darė romantizmo poetai (Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas), Lietuvoje kylanti estetizmo ir neoromantizmo banga (Liudo Giros folkloro stilizacija, bendradarbiavimas Vaivorykštėje).
Vinco Mykolaičio-Putino poema „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“) šiandien vadinama sovietinės cenzūros uždraustu, nuorašai plitusiu „rezistenciniu kūriniu“, tačiau jos parašymo aplinkybės iki pat šiol neaiškios. Vinco Mykolaičio-Putino „Raštų“ I tomo (Vilnius, „Vaga“, 1989 m.) komentaruose Irena Kostkevičiūtė tvirtino, kad poema parašyta 1943–1944 m., o pirmoji jos publikacija pasirodė 1967 m. žurnale „Aidai“ (Bruklinas, Nr. 7), antroji – Putino knygoje „Vivos plango, Mortuos voco“ (Čikaga, 1968). Pats Putinas, neslėpęs šios poemos autorystės, tvirtino ją parašęs 1943 metais, sukrėstas hitlerininkų žiaurumų. 1966 m. jis parašė poemos autorystę patvirtinantį pareiškimą.
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893-1967), Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J. Baltrušaičio lyriką, kaip ir B. Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę akademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V. Solovjovo filosofiją, nunešusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač. Ivanovo ir A. Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie K.M. Rilkę, žavėjosi O. Wilde'o proza, o gyvenimo pabaigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch. Baudelaire'o posmus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos“. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatine Įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.
1980 m. Nidos klubas išleido K. Barėno suredaguotą Dešimtąją pradalgę. Jos pradėtos leisti 1965 m. Bendradarbiais pasitelkdamas daugumą išeivijos rašytojų, K. Barėnas atliko didelį darbą. Paskutiniame 482 puslapių tomelyje randame apie 35 autorių didesnių bei mažesnių kūrinių. Iš vyriausios kartos rašo: V. Alantas, St. Santvaras, A. Tulys (miręs), G. Tulauskaitė, P. Orintaitė; iš vidurinės kartos: K. Bradūnas, B. Raila, J. Kralikauskas, Alė Rūta, J. Gliauda; iš jauniausios: T. Venclova, L. Andriekus, Pr. Visvydas, I. Joerg, A. Landsbergis, K. Almenas, A.T. Antanaitis. Vyriausios kartos atstovas St. Santvaras pažeria 32 ketureilius apie Dievą, žmogų, buitį, meilę ir mirtį. Subrendusio amžiaus pergyvenimų gausa ir talentingo poeto įgūdžiai priverčia susimąstyti prie ne vieno pro akis sklandžiai slystančio rubajato (Aidai, 1980).
Simbolistinį lietuvių eilėraštį galutinai suformavo V. Mykolaitis-Putinas, suteikęs jam panašią emocinės sugestijos ir literatūrinės reglamentacijos galią, kokią turėjo nacionalinio judėjimo laikotarpiu Maironio eilėraštis. Jis sujungė daugiaprasmę simboliką su intymia ir kritiška autoanalize, o spindintį idealo brūkšnį su dramatiška refleksija, užbaigdamas lietuvių lyrikos persiorientavimą nuo aprašinėjimo ir didaktikos į žmogiškumo problematiką. Tolimas literatūriniams maištams, formos avantiūroms, mados blizgesiui, V. Mykolaitis-Putinas nepastebimai įvykdė gilų perversmą lietuvių poetinėje kultūroje, pritaikydamas ją prie savo amžiaus dramatiškos įtampos.
STASYS SANTVARAS (1902-1991), Lietuvos kariuomenės savanoris, „Vilkolakio“ teatro administratorius, Valstybės teatro Kaune operos solistas ir libretistas, studijavęs 1927-1932 m. dainavimą Klaipėdoje ir Milane, debiutavo 1921 m. eilėraščiais simbolizmo traukos lauke.
Pirmajame Santvaro lyrikos rinkinyje Saulėtekio maldos (1924), kaip ir pirmosiose dramose (Saulytė, 1923; Žvejas Laisvėga, 1925), įbrėžtos spindinčio idealumo ir amžino grožio linijos, bėgančios tolyn nuo kintančios kasdienybės. Charakteringas veržimosi aukštyn judesys („Pakėliau į dangų sunertas rankas“), paveldėtas iš V. Mykolaičio-Putino eilėraščių kartu su viršūnių, žvaigždynų, šventovių, saulėtekio varpų įvaizdžiais. Iš pirmųjų simbolistų, dar besišliejančių į Maironio poetiką, atėjo ir klasikine griežtos ritmikos ir tikslių rimų disciplina, taip pat patetinis eilutės skandavimas („Pakilk, jauna širdie, gelmėn melsvų padangių“). Simbolizmo estetika nužiedė abstrahavimo polėkį kaip poetinio išgyvenimo tikslą – regėti aukštumas ir platybes, alegorizuoti bendras idėjas (vienoje dramoje veikia Miško Tyla), o ne pasakoti realaus jausmo istoriją. Bendrybių klodas visam laikui nusileido į poetinį suvokimą neapibrėžtos simbolikos ir patetinių intonacijų pavidalais, kuriuos poetas ilgainiui stengėsi permušti intymaus dainiškumo gaida.
Stasys Santvaras „Saulėleidžio sonetai”. Dail. Vytautas Dilba. Išleido Vilties leidykla, 1990 m., spaudė Morkūno spaustuvė. Mecenatai – neolituanai ir Tautinės sąjungos Bostono skyrius.
Knygos motto iš Kristijono Donelaičio posmų:
Ar tikėjomės, sulaukę rudenį kumpą,
taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!”
Bandymas įminti, kodėl mano kartos atmintin Stasys Santvaras atėjo su pačiu atviriausiu ir kartu paslaptingiausiu savo eilėraščiu „Vabalėlis“, mane vis dar persekioja.
Kokias tu pareigas eini,
mažasis vabalėli?
Tai įvyko šiemet gegužės 27 dieną. Tokia proga tenka žiūrėti jau atgal į asmens gyvenimo ir darbų viršūnėles, kuriom galėtų įeiti į lietuviško gyvenimo istoriją. O Santvaras joje žymėtinas kaip rašytojas, kaip teatro darbuotojas, kaip kultūrinės veiklos organizatorius.
1. Redaktoriaus paskatintas rašyti apie Santvarą ir jo poeziją, imi nebepasitikėti sava atmintim ir vardus bei datas nori pasitikrinti iš naujausios antologijos „Lietuvių poezijos išeivijoje“. Tai pirma praktiška antologijos nauda. Tenka tik nustebti, kad tas vadinamasis „spaudos velniukas“ antologijoje žinias suvėlė kaip tik apie Santvarą. Santvaro gimimo datą „nelabasis“ nuslėpė. Sumaišė kažkaip ir poezijos rinkinių skaičių. Suabejojęs rinkiniais, kurie antologijoje priskirti prie poezijos žanro, tikrini L. Enciklopedijoje, kur A. Gustaitis išsamiausiai ir autentiškiausiai apie Santvarą yra parašęs. Taip, „Saulytė“ ir „Minių mylimoji“ priklauso ne poezijos, bet dramos žanrui.
Malonus Tėve Leonardai,
Lekiu beveik šimto kilometrų per valandą greitumu nuo Rochesterio ligi Bostono nutiesta juosta, vienur vadinama thruway, kitur turnpike, ir galvoju, kad žmogus nežmoniškai pasitiki savimi. Toji juosta neprasideda Rochesteryje ir nesibaigia Bostone. Ji tūkstančius mylių eina, šakojasi, rangosi per visą kraštą, ir visur yra pilna tokių pat lekiančių dėžučių, kaip manoji. Per metus jų sudūžta šimtai tūkstančių, dešimtys tūkstančių tokių pat, kaip mudu su Kotryna, negyvai užsimuša, daug kartų daugiau visam gyvenimui susiluošina, bet savimi pasitikėjimo nemeta. Kaip lakstė, taip ir tebelaksto. Kaip nelakstys, kad ir mudu seniai, savimi pasitikėjime užsikasę, kitiems neužsileidžiame, visu keturių šimtų mylių keliu mėginame išlaikyti vienodą šešiasdešimties mylių greitį, kad pažadėtą valandą atsirastumėm prie Santvarų durų.
Vladas Šlaitas vis įtikinėdavo mane, kad poetas pajėgus kurti tik maždaug iki 50 savo amžiaus metų, o paskui jau baigtas. Šitokius teigimus jis išskaitęs kažkurių filosofų raštuose. Tiesa, jis suminėdavo ir vieną kitą vardą žymių poetų, kurie neįtelpa į tą taisyklę. O ir jis pats, jau senokai peržengęs tą amžiaus ribą, vis dar teberašo eilėraščius. Taigi išeitų, kad amžius nebūtinai vaidina kokį nors lemiamą vaidmenį, ir šitai liudytų eilėraščių knygos mūsų pačių poetų, kurie jau net nebe šiandien sulaukė oficialaus pensininko amžiaus, o vis rašo ir gerai rašo, ieškodami ir surasdami naujų kūrybinių šaltinių ir įsisavindami naujas formas.
Stasys Santvaras negausiam šių dienų poezijos skaitytojui pateikė savo poezijos rinktinę, kuri pavadinta „Atidari langai“. Gražiai J. Kapočiaus išleista. Puikiai dailininko T. Valiaus iliustruota. Taip ir dera leidiniui, kuris išreiškia poeto ilgų metų, gal ir viso gyvenimo poetinį kelią.