Edmundas Janušaitis – bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas, tikras Žaliakalnio bruko ir dangaus augintinis. Jis yra išleidęs dešimt poezijos knygų, o 2010 m. – romaną „Žaliakalnio brukas“. Žaliakalnio tema kūrėjo nepaleidžia iki šiol – 2013 m. pabaigoje pasirodė antras autoriaus romanas „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
↧
Edmundas Janušaitis. Sapnai iš romano „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ (2013)
↧
Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse: Teofilis Tilvytis (1982)
Literatūrinė polemika, keturvėjininkų programos pirmasis punktas, tapo aktyviu jų kūrybos stimulu, vertės matu ir stilistikos elementu. Jie konstravo eilėraščius ne tiek iš ,,pergyvenimų^, kaip. simbolistai, kiek iš jau naudotos literatūrinės medžiagos, ją cituodami, perfrazuodami, parodijuodami. Jie kūrė, norėdami išreikšti ne tiek patys save, kiek pirmiausia pasityčioti iš įprastų moralinių ir estetinių normų, įgelti pasipūtusiems „seniams“, šokiruoti apsnūdusią publiką. Pirmą kartą lietuvių eilėraštis buvo ne betarpiška emocinės patirties išraiška, o literatūriškumo antstatas. Pirmą kartą į lietuvių poetinę kultūrą įėjo ironijos potekstė, kalambūrai, bufonada, sarkastiškas teksto demonstravimas kreivame veidrodyje.
↧
↧
Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse: Kazys Boruta (1982)
Vientisa psichologinė situacija, išskaidyta „Trečio fronto“ poetų į gabalus, pakeista išorinių reginių bei laikraščių šūksnių montažu, vėl aiškiai apibrėžta opoziciniame K. Borutos eilėraštyje. Ši situacija turi tvirtas vietos ir laiko koordinates, o jos centre stovi vienintelis „aš“ kaip ir klasikinės struktūros eilėraštyje (1). Vienas iš programinių „Kryžių Lietuvos“ (1927) kūrinių prasideda strofa: „Ne, neužmiršiu aš jos niekada / rankų dviejų. / Saulėlydžio geso auksinė žara, / kai ji pro kalėjimo langą žiūrėjo“ (NA 58). Tai tradicinio romanso ekspozicija: kalėjimas, už grotų mylimoji, atsiskyrimo liūdesys. Psichologinė dilema, užsimezgusi tarp dviejų veiksmo dalyvių („aš“ ir „tu“), išlaiko savo intymų tikrumą iki pabaigos, kol mylimoji virsta tėvyne („Kalėjime rauda mano tėvynė“). Konkreti jausmo būsena nepastebimai peršoka į simboliką, praplėsta romantinių įvaizdžių, kurie ją pastoviai lydėjo („Žvaigždės seselės sustojo ratu, / vainiką jos galvai nupynė“ (2), nesugriaudama vis dėlto pradžioje nustatytos intymios veiksmo erdvės ir laiko. Psichologinio motyvavimo vientisumas, įtempta vyksmo spyruoklė, sklandus perėjimai be jokių sprogimo efektų – tai K. Borutos eilėraščio struktūrinis branduolys, suformuotas klasikinės lyrikos tradicijų.
↧
Kristina Tamulevičiūtė. Esė iš rinkinio „Pasakojimas apie vieną miestą“ (2013)
„Gimiau 1989 metais Šiauliuose. Baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijas, šiuo metu Sarajevo ir Bolonijos universitetuose tęsiu demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijas. Gyvenu Sarajeve. Pirmoji publikacija spaudoje – 2008 metais „Literatūroje ir mene“. Eilėraščių, esė ir grožinės literatūros vertimų iš slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų publikavau „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“ ir „Šiaurės Atėnuose“, – trumpai save pristato debiutuojanti rašytoja Kristina Tamulevičiūtė.
↧
Vytautas Kubilius. Avangardinės lyrikos kryžkelėse: Kazys Binkis (1982)
Keturvėjininkų literatūrinis maištavimas nepritraukė tokių didelių talentų, kaip pritraukė lietuviškasis simbolizmas. Vienintelis poetas, išvengęs eklektiško manieringumo, sukūręs nevystančių poetinių kūrinių, pagrįstų nauja estetika ir stilistika, buvo K. Binkis. ,,Pas Binkį mažiausiai matome sportyvinių paskatų toj naujoj poezijoj (kas labiau žymu, pvz., pas Šemerį), griaunamojo azarto be jokios socialinės vertybės“ (1), – rašė P. Janeliūnas, vienintelis „Keturių vėjų“ kritikas. Lyrika niekad K. Binkiui nebuvo žaidimas ar eksperimentinė dirbtuvė kaip S. Šemeriui, J. Žengei ar A. Rimydžiui. Jis visada svajojo rašyti ne saujelei snobų, o visai lietuvių liaudžiai. Jei ne šis pasiryžimas, tai bent jau estetinė nuojauta sulaikydavo poetą nuo literatūrinio avantiūrizmo. K. Binkis turėjo perdaug stiprų meninį jausmą, kad pasiduotų tuščiam žongliravimui. Pasidaręs literatūrinio sąjūdžio lyderiu, jis savo rinkinį ,,100 pavasarių“ (1923) sukūrė nuoširdžiai ir natūraliai, likdamas ir dabar, anot B. Sruogos, „giliai talentingas poetas“ (2).
↧
↧
Agnė Jurčiukonytė. Keturvėjiška trauktinė: teatriškas Petro Tarulio eksperimentas (2003)
ĮVADAS
Avangardizmo padėtis vyraujančios meno tradicijos, krypties ar stiliaus atžvilgiu reiškiasi atsiskyrimo, kitoniškumo, naujumo nuostatomis, kurios demonstruojamos likusiai daugumai. Šios nuostatos įgyvendinamos radikaliomis, tradiciją laužančiomis, paneigiančiomis, išjuokiančiomis priemonėmis. Todėl bet kuris avangardistinis judėjimas gali būti įsivaizduojamas kaip savotiškas kultūros teatras, kai kūrybiška, kitoniškai mąstanti mažuma atsiduria scenoje ir arogantiškai rodo savąją programą priešpriešiais esančiai bei stebinčiai daugumai, reprezentuojančiai kultūrinę tradiciją.
↧
Vygandas Šiukščius. Ar skaitysime Tarulį? (1999)
Zalatoriaus klausimas – ar skaitysime Tarulį? – retorinis ir nukreiptas ne tik į vieno autoriaus perskaitymo problemą. Jame glūdi kitas, skaudesnis: ar mums dar rūpi mūsų pačių literatūra? Faktas, kad Savickio Raštai išleisti daugiau artimųjų nei literatūros tyrinėtojų pastangomis ir rūpesčiu, nuteikia pesimistiškai (1). Apskritai tarpukario literatūra skaitoma ir reflektuojama vangiai, atrodo, vien iš inercijos. Praėjo daugiau nei dešimtmetis po specfondų išviešinimo, bet į platesnę literatūrinę apyvartą įvestas tik A. Vaičiulaitis, nors verti dėmesio ir analitinės minties, o ir sex-appeal'uiįsidrąsinęs Stasio Leskaičio romanas Spūdai, nuotykinę fabulą ir istorinį koloritą sėkmingai suderinusios Fabijono Neveravičiaus Blaškomos liepsnos (2). Šeinius kol kas vertinamas vienašališkai – kaip ankstyvųjų apysakų ir „Kuprelio“ autorius, o Petras Tarulis net neįtrauktas į mokyklos programą.
↧
Aušra Martišiūtė. Petro Tarulio apeliacija 1993-ųjų teismui (1993)
„Išsigandėlių eile, rikiuok!“ – knygynuose pasirodė Petro Tarulio prozos rinktinė „Gyvas stebuklas“. Knygos sudarytojas Albertas Zalatorius „Pasvarstymuose tradicinio įvado vietoje“ išdėsto motyvus, lėmusius knygos išleidimą ir kūrinių atlanką: „Šiandien būtina išsivaduoti iš stereotipų: Tarulis keturvėjininkas, Tarulis suardė žmogaus paveikslą literatūroje, Tarulis sąmoningai laužė sakinį, Taruliu sekė trečiafrontininkai, Tarulis norėjo aukštyn kojom apversti literatūrą, bet pats anksti nutilo. Visa tai tiesa, bet visa tai tik dalis tiesos“. Tiesa ir tai, kad žurnalas „Keturi vėjai“ tapo dekoratyvia etikete. Kokie buvo nauji „reformuotos“ literatūros kūriniai? Žinome tik Kazio Binkio „100 pavasarių“, o kas atsitiko su proza? Ar ištesėjo savo pažadus „žodžiui pasiaukavę kantrūs meisteriai?“ O žadėjo jie daug: nusigręžti nuo romantikų, simbolistų, „aukštastiebio“ esteizmo, mindyti pasenusius poetinio darželio gėlynus, nusispjauti į gelmes, kurios tik arbatinio šaukštelio gilumo tesiekia. Kcturvėjininkai buvo prieš miesčionišką meną, švelniai ir atsargiai kasantį papades, ir prieš kenksmingą poetų prietarą – įkvėpimą.
↧
Albertas Zalatorius. Ar skaitysime Tarulį? Keletas pasvarstymų tradicinio įvado vietoje (1991)
Kai užeinu į knygyną, mane labai sukrečia toks vaizdas: ant prekystalio mėtosi Kudirkos Rinktinių raštų dvitomis. Aplamdytas, nučiupinėtas, bet nenupirktas. Pamatęs pirmą kartą, pagalvojau: per daug moksliškai išleista, skaitytojas nemėgsta ilgų įvadų ir smulkių komentarų, užtat ir neperka. Bet žiūriu – mėtosi ir vienatomis, išleistas populiariai. Tada nuliūdau. Kudirka ant prekystalio man pasirodė kaip kraujuojanti mūsų sąžinės žaizda.
↧
↧
Petras Tarulis. Trejos devynerios (1926–1928)
„Trejos devynerios“ (Keturi vėjai, (1926–1928. Nr. 2, 3, 4) – lietuvių istorinės prozos parodija. Pavadinimas „Trejos devynerios“ pristato senovės lietuvių kultūrą bei istoriją alkoholiniu kodu kaip liaudies vartojamą nuo visų ligų trauktinę ir parodijuoja romantizuotus įvaizdžius. „Istorinio pasakojimo“ veikėju pasirenkamas ne kunigaikštis, o prievartinio akto vaisius. Aprašant lietuvių dalyvavimą karo žygiuose bei tarpusavio susirėmimuose, pabrėžiama ne istorinė jų reikšmė, o primityvus žiaurumas, grobikiškas nesąmoningumas, pirmykščių instinktų siautėjimas.
↧
Kazys Binkis. Eilėraščių rinkinys „100 pavasarių“ (1923)
1921 m. spaudoje pasirodę Kazio Binkio eilėraščiai – „Vėjavaikis“, „C 40°“, „Vokiškas pavasaris“ – savo apnuoginta ir chaotiška pojūčių kalba, netikėtais matymo rakursais, „kosminėmis“ hiperbolėmis jau aiškiai bylojo, kad poetas peržengė Rubikoną, skyrusį klasikinę, melodingą ir harmoningą, poeziją nuo naujosios – disonansiškos, konvulsingos, sujauktos, kaip ir pati imperialistinių karų ir ekonominių krizių draskoma epocha. 1922 m. grįžęs iš Berlyno, K. Binkis Kaune, didžiojoje universiteto salėje, skaitė pranešimą apie ekspresionizmą. Tais pačiais metais jis išleido „Keturių vėjų pranašą“ – savo naujų literatūrinių simpatijų ir siekimų manifestą, kuris iškart atsidūrė priešingiausių nuomonių sūkuryje.↧
Algirdas Titus Antanaitis. Romanas apie didelį miestą ir nedidelį žmogų („Vilniaus rūbas“, 1968)
„Vilnius. Miestas, per pasaką pradėtas... Išdidus ir turtingas Vilnius... Vilnius turtingas didžiūnais ir bajorais... Vilniaus senieji akmenys... Vilniui daug kas kenkė... Visokios akys matė Vilnių... Daugelis sakė, kad myli Vilnių“... – linksniuoja Petras Tarulis mūsų senojo miesto vardą per trisdešimtį savo naujojo romano „Vilniaus rūbas“ (išleido „Nida Londone 1965, psl. 495).
↧
Juozas Žlabys-Žengė. Eilėraščiai iš rinktinės „PAVASARIŲ GRAMATIKOS“ (1992)
1992 m. profesoriaus L. Gudaičio iniciatyva išleista Juozo Žlabio-Žengės poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“, joje eilėraščiai, parašyti 1914–1972 metais. Ryškiausias Žlabio-Žengės pavasario lyrikos požymis, greta tautosakinės leksikos ir pasaulėjautos, yra originalus garsinės medžiagos panaudojimas. Jis sugebėjo laisvai kaip nė vienas kitas lietuvių poetas žaisti fonetika. Eksperimentinė Žlabio-Žengės poezija atrodo naujai, ją lyginant ne tik su tradicine, romantine ar simbolistine, poezija, bet ir su Binkio ar Tysliavos poetine sistema.↧
↧
Trečias frontas Nr.1 Pranas Morkūnas. Šaipėrantas
Šis daiktas spausdinamas kaip įdomus formalinis eksperimentas
žiemarės šaltupiu paližęs
važiuokliauju pasidanguravęs
ratinėjas ratailiška sauližė
sidabrinėjas sidabrališka žiemarė
sumūlinau savąlą merguką
žargiam draugine
debesairį partrylę
aša tavyčius papalus sučiurpęs
kadlam laulumus laimynė
čirpu
čirpuliavoji
vykelniop meilėvirpas
mazgotravėjon
žvypt
velnelijon
šaipėjolu
galunkas kalnarantas
manėn neįsijo
ašana stipranas
tar-ra-ta-ta
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis
↧
Leonas Skabeika. Eilėraščiai iš rinktinės „VIDURNAKČIŲ AIKŠTĖSE“ (1964)
Leonas Skabeika (1904- 1931) - lietuvių poetas, simbolistas. „Vidurnakčių aikštės" - raštų rinkinys, kuriame publikuojami ir poeto laiškai, atsiminimai apie jį. Leidinyje galima rasti tokius poeto apie save rašytus žodžius: „Gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Alkis, ilgesys ir kančios, pavydas, meilė ir neapykanta – mūsų dienų viešpačiai. Jiems meldžiamės, juos keikiame, dėl jų kasdien kryžiuojamės. Netiesa, kad mes moderniškojo pasaulio rankomis daryti robotai! Netiesa, kad miesto triukšmą ir fabrikų staugimą mylime labiau, kaip dūšios skausmą! Netiesa, kad mes technikos stabų vergai! Ne! Mes mokame mylėti, mokame nekęsti… Mokam pro asfalto sienas, vario bokštus ir marmuro statulas drąsiai pažvelgt į svaiginančius tolius. Mes jaučiame pasaulio sielos tragediją. Todėl dažnai mes toki liūdni. Todėl mūsų akys panirsta virpančiuos horizontuos ir mintys skęsta klaikiose bedugnėse. O dūšia? Joj dar daug jaunystės, audrų. Jai pražysta naujos dienos ir nauji pasauliai švinta. Pasauliai šiaurūs. Plieniški. Aštrių fiordų pasauliai. Ir juose mūsų ateities gyvenimas. O gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Drama, kurią vaidinu nuo pat kūdikystės dienų. Drama, kurią, matyt, reikės vaidinti per visą gyvenimą...“ L. Skabeikos literatūrinė – meninė samprata buvo artima futuristinei. Jo supratimu – žmogaus „kūrybos gelmės glūdi intuicijoj, pasąmonėj, jausmuose, o ne prote“, todėl jo kūryboje ryškiai kontrastuoja pasaulio spalvos, tam tikros dvasinės būsenos, kurios išreiškiamos laužančiomis likimo metaforomis, kitais begalinio pasaulio įvaizdžiais, kuriuos žmogus suvokia savo pasąmone ir intuityviai išreiškia savo kūryboje.
↧
Juozas Žlabys-Žengė. Apsakymai iš rinkinio „Gyvenimo novelės“ (1940)
Juozo Žlabio-Žengės „Gyvenimo novelės“ (1940) gerokai nutolusios nuo realistinio pasakojimo tradicijos – kūriniai metaforiški, atskleidžiantys egzistencines patirtis. Kone visų apsakymų veikėjai yra tarsi neturintys savo vietos, esantys kelyje. Toks „išvietinimas“ rašytojo vaizduojamas kaip keliantis nerimą, pavojingas, o kartais net pražūtingas. Tai žmogaus išbandymų erdvė, kurioje jis turi susivokti, apsispręsti.
↧
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Keturi vėjai ir keturvėjininkai: Teofilis Tilvytis (1949)
Teofilis Tilvytis (gim. 1903), kuris į „Keturis vėjus“ atėjo vėliausiai, yra reikšmingiausias po, K. Binkio šios grupės poetas. J. A. Herbačiauskas kažkur yra, išsireiškęs, kad iš Tilvyčio galėtų išeiti Puškinas, jei tik jis daugiau dirbtų. Iš tiesų, T. Tilvytis nuo pat savo poetinės karjeros pradžios pasireiškė kaip stiprus lyrinis talentas, tiesiog puškinišku lengvumu sugebąs reikšti savo išgyvenimus. Tilvyčiui poezija, kaip aukštaitiškam beržui šlamėjimas, – natūralus, įgimtas dalykas. Herbačiauskas, sakydamas, kad iš jo galėtų išeiti Puškinas, buvo, teisus, bet nelaimei, Tilvyčiui visą laiką rūko atbaigtumo bei teoretinio pasiruošimo, kuris ne tik kad netrukdo poeto prigimtiems gabumams,bet juos išryškina. Tilvytis pasiliko kažkaip mėgėjiškoje plotmėje, nepavertė savo poezijos gyvenimo tikslu ir pačiu gyvenimu, o, sakytum, nerūpestingai ja žaidė. Dėl to, turint galvoje jo visų pripažintą aukštaitiškos spalvos impulsyvų poeto talentą ir perspektyviškai peržvelgiant jo realizuotus kūrinius, atsiranda aiškiai matoma spraga, kurią būtų galėjęs pašalinti jo talento sudisciplinavimas. Po tokio perspektyvos žvilgsnio pamatai, kad Tilvytis tikrai galėjo daugiau duoti.
↧
↧
Algimantas Stanaitis. Teofilis Tilvytis skirtingose epochose (foto, 2013)
Rašytojo kūrybinis portretas sudėliotas iš Teofilio Tilvyčio amžininkų, jo kolegų, literatūros kritikų, kraštotyrininkų, literatų, poeto artimųjų prisiminimų. Vieni faktai ir samprotavimai apie rašytoją paimti iš senų publikacijų, kiti parašyti pastaruoju metu ir niekur neskelbti. Skaitydami šią publikaciją pajausite skirtingus rašytojo palikimo vertinimus.
↧
Juozapas Albinas Herbačiauskas. Atviras laiškas Nepriklausomos Lenkijos menininkams ir poetams (1928)
Lietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyriuje, Liudviko Abramovičiaus kolekcijoje, saugomas atviras Juozapo Albino Herbačiausko laiškas Lenkijos kultūros atstovams, reiškiantis nusivylimą dėl nepavykusios kultūrinių santykių atgaivinimo misijos Lenkijoje 1927 ir 1928 metais. Laiškas parašytas lenkų kalba.
↧
Loreta Jakonytė. Poeto vaizdinys Kazio Borutos lyrikoje (2005)
Kazys Boruta šiandieniniam skaitytojui pirmiausia asocijuojasi su jo prozos kūriniais, labiausiai romanu Baltaragio malūnas, o eilėraščiai lieka nuošaliau. Panaši padėtis ir kritikoje – pasak Rimvydo Šilbajorio, Borutos poezija „mažiausiai išliekančio atgarsio susilaukė, [...] nors joje atsispindi toks pat nenuoramos talentas, ta pati turtinga vaizduotė kaip ir kituose jo veikaluose“ (1). Šiame straipsnyje aptariamas vienas teminis Borutos lyrikos aspektas – sukurtas literatūrinis poeto vaizdinys (2).
↧