Avangardizmas neatsiranda bet kada ir avangardistu nepasidaroma, vien užsigeidus rašyti ne kaip visi.
Tai krizės epochos, episteminio lūžio, visuomenės psichikos pokyčių išdava. Susidariusią avangardistinę situaciją labiausiai ženklina laisvės dvasia. Avangardizmas iškyla kaip permainų griūtis, kai novatoriškos idėjos ir supermodernūs raiškos būdai formuojasi į sistemą (ar principinę poziciją), kuri ima reikštis kaip savita šio pervartos judėjimo doktrina: atmeta prieš tai buvusį meną, griauna autoritetus, pasenusį mąstymą ir sukalkėjusias vaizdavimo priemones, kardinaliai keičia normas ir t. t.
Avangardizmo samprata
„Trečias gyvenimas“ – tai autobiografinė knyga, į kurią sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“.
Šio straipsnio tikslas – atidžiau pažvelgti į Kazio Borutos romaną Namas Nr. 13 (1928) ne per ideologijos, o per avangardistinės estetikos ir poetikos prizmę. Renato Poggioli tiksliai konstatavo, kad „[...] techniškai ir formaliai vienas iš svarbiausiu avangardistinio meno bruožu yra eksperimentavimas“ (l). Ši savybė labiausiai būdinga avangardistinei poezijai, nors kai kada poetiniai ir kalbiniai bandymai pasiekdavo ir prozos sritį. Vienas iš retų lietuvių literatūros pavyzdžių, kuriam galima pritaikyti eksperimentinio romano terminą, mano manymu, yra avangardistinis Borutos romanas Namas Nr. 13, išleistas Rygoje ir paskelbtas periodikoje (2). Eksperimentinio romano definicija iš esmės tinka daugumai antrajame ir trečiajame XX a. dešimtmetyje Vakaruose parašytų romanų. Tačiau eksperimentinio avangardistinio romano sąvoką pagrįstai galėtume taikyti tik nedaugeliui kūrinių: Alfredo Doblino ekspresionistiniam romanui Berlynas. Aleksandro aikštė (1929), Johno Dos Passoso architektūriniams ir kinematografiniams romanams Manheteno perkėla (1925), Keturiasdešimt antroji paralelė (1930), intelektiniam Aldouso Huxley'o – Kontrapunktas (1928). Eksperimentinį šių romanų pobūdį nulemia: istorinių faktų ir realijų panaudojimas, kinematografijos, dokumentinės žurnalistikos technikos taikymas naratyvo kūrimui ir perteikimui, tikslus ir nuolatinis vietos bei laiko fiksavimas, griežta romanų struktūra, primenanti architekto sukurtą konstrukciją, sąmoningas intelektinių idėjų reflektavimas, dėmesys filosofijos, mokslo veikalams bei laimėjimams, įvairių politinio ir socialinio visuomenės gyvenimo faktų konstatavimas, ironiškas stilius, visažinis naratorius, sąmoningas tikrovės akcentavimas.
Literatūrinio herojaus sąvoką sukūrė formalistai, konkrečiai – Jurijus Tynianovas studijoje Puškinas ir jo amžininkai (1) (Šiuolaikiniame literatūros moksle tyrinėjant poeziją vartojama apibrėžtesnė – poetinio herojaus – sąvoka.) Literatūrinis herojus, pasak Tynianovo, yra nelyg autoriaus ruporas, mediumas tarp autoriaus ir skaitytojo. Autorius literatūrin
1927–1931 metų laikotarpyje Binkis, Alijošiaus slapyvardžiu, spausdino periodikoje, ypač Mūsų rytojausžurnale, humoristinio pobūdžio eiles – dainuškas ir poemas. Jų susidarė nemažas pluoštas, kai kurios išėjo ir atskirais leidiniais: Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos (1928), ir t.t. (1931) ir pagaliau platus pomirtinis rinkinys Kriaučius Motiejus (1947). Stambesnieji šie kūriniai gana įvairiai vadinami: dažniausiai jiems taikoma eiliuotų feljetonų vardas, kiek rečiau jie vadinami satyrinėmis ir tik retkarčiais humoristinėmis poemomis arba tiesiog poemomis. Nors ir pats Binkis pirmąjį rinkinį yra pavadinęs eiliuotais feljetonais, tačiau vis dėlto atrodo, kad geriausiai čia tiktų humoristinės poemos terminas, nes šie ilgesnieji kuriniai yra daugiau negu feljetonai, o kita vertus – ten ne tik satyra, bet ir humoras, o vadinant juos vien tik poemomis, ne viskas pasakoma ir net klaidinama. Be to, dažnai ši Binkio kūryba laikoma jo lyrikos dalimi. Tačiau tai ne visai tikslu, nes ji yra gerokai nutolusi nuo tikrosios lyrikos.
Antroji jauno poeto Vytauto Stankaus knyga (pirmoji – „Vaikščiojimas kita ledo puse“, išleista 2009 m.). Eilėraščiai balansuoja ant dramatiškos ribos: tarp gražu ir teisinga, tarp žmogaus vienatvės ir atsargių pastangų ją įveikti. Neatsisakoma kiek vyresnių poetų atradimų ir kartu kuriamos savitos įdomios kompozicijos (antras skyrius, knygą vienijančio ciklo vaidmuo). Knygos redaktorius Donaldas Kajokas. Viršeliui panaudota Mindaugo Sabaliausko grafika. 
Kazio Binkio penkių veiksmų pjesė „Atžalynas“ anuometiniame Vilniaus miesto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas). Ypatingo dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941).
K. Jakubėno „Mieganti žemė“ susėmė tautos sielvartą ir praskambėjo „atūžiančių vėtrų žinia“.Kazio Jakubėno eilėraščiuose tauta kalba, kaip „lūšnelė verkia rudenį tamsiausią juodą vakarą“, kaip „žaliam sode iš bado kariasi vargo broliai“, motinos rauda sūnaus, „kuris krauju palaistė žemę“, o lietuvaitė jau nebe ta su „rūtų darželiais“, o „pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną“, „sūnūs be laimės“ atsisveikina tėvynę plaukti Pietų Amerikon naujos tėvynės ieškoti, nes „žalioj tėvynėj dirvos verkia, rytojaus ilgis naujo“. Apie tą naują rytojų „vėtrų atūžiančia žinia“ dainuoja poetas. Kazio Jakubėno eilėraštinė technika gal tiek nepuošni poetinėm priemonėm, bet ji galinga savo lyriška jėga ir nusakymu tokių dalykų, kurių kitas dėl oficiališkų priežasčių pasakyti negalėtų. (Kazys Boruta, 1930)
Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.
Nenorėčiau pasistiebęs girtis, kad štai ir aš pažinau nuostabųjį poetų ir žmogų Kazį Borutą, kai dar yra drauge su juo vertusių politinių režimų spyrius, sėdėjusių vienoje kameroje kalėjimuose, vilkusių vergo dalių Sibire ar girdėjusių jo priešmirtinį atodūsį. Mudu pradžioje jungė gal tik Dovinės upė, atvingiuodama nuo Kūlokų kaimo ligi mūsų senovinės gyvenvietės liekanų. Net ligi pat stambaus istorinio gluosnio, po kuriuo, dėl užgautos suvalkiečio ambicijos paskelbęs bado streiką, savanoriškai numirė mano senelis... Upė — vietomis siaura ir vasarų perbrendama pasiraitojus vaiko kelnes, vietomis tarp tankių alksnių giliai įsirėžusi į juodą durpę, o pavasarį — griaunanti lieptus ir mano atminime net paskandinusi Vinco Krėvės žydelio Kušliaus antrininką ir nunešusi į amžinybę jo silkių, adatų ir stiklinių karolių „kromą“.
Teofilio Tilvyčio epigramose, parodijose, feljetonuose skamba gaivališkas juokas. T. Tilvytis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928) užsidėjęs klouno kaukę parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. Ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena čia išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją.
Mes šią poemą parašėme ekstra; todėl ir pavadinome ją radio poema.
Teofilio Tilvyčio kūrybai būdinga efektinga parodijos ir satyros žanrų plėtotė, komizmo raiškos įvairovė. Poezijos žanro statusą parodijai suteikė T. Tilvyčio 3 granadieriai (1926), 13 (Parnasas parodijose). Nuo Maironies iki manęs (1929), kur virtuoziškai imituojami parodijuojamo autoriaus įvaizdžiai, ritmika, net garsų sąskambiai, charakteringi stiliaus bruožai hiperbolizuojami iki komiškų grimasų. Parodijų knygos „Nuo Maironies iki manęs“ pretenzija atpažįstama ir šiandien: tai siekis ritualizuotai nuvainikuoti autoritetus.
Leisdamas į dienos šviesą savo išgyvenimus autorius gali būti apkaltintas net keletu atvejų.
Avangardinės krypties poemoje „Artojėliai“ vyrauja ironiškas disonansas, ekspresyvūs, sąlygiški, tragikomiški nepriklausomybės kovų vaizdai, epigraminio pobūdžio liaudies dainų stilizacija. Vytautas Kubilius rašė, kad šio laikotarpio T. Tilvyčio kūrybinės manieros savumai ryškiausiai susikristalizavo „Artojėlių“ poemos I ir II dalyse. 1930 m. švenčiant Vytauto jubiliejų, T. Tilvyčiui kilo noras parodyti tikrąjį Lietuvos veidą. Artojėliuose poetas stipriausiai išreiškė priešybių kovos, vykusios Lietuvos gyvenime, dramatiškumą ir jėgą. T. Tilvytis personifikavo priešiškas klases Petro ir Jono paveiksluose, nesuteikdamas jiems individualių bruožų, o paversdamas juos lyriniais kovojančių jėgų simboliais: Petras – „juodas proletaras“, Jonas – „kruvinas žandaras“.
Tipiškiausias avangardizmo pasireiškimas – „Keturi Vėjai“ (1). Tai pati lietuviško avangardizmo šerdis, ji verta atidaus įsižiūrėjimo.
Urbanizmo terminas literatūrologijoje daugiausia taikomas modernistinėms ir avangardistinėms XIX a. pabaigos – XX a. pradžios meno srovėms, nes būtent joms priskiriamų menininkų kūriniuose pirmą kartą imta vaizduoti didelio šiuolaikinio miesto gyvenimą. Urbanizmas neretai apibrėžiamasjtaip literatūros tendencija miestą paversti vienu esminių kūrinį komponuojančių veiksnių. Tačiau urbanistinės literatūros centre yra ne pats miesto vaizdinys, o santykis tarp miesto temos ir jos raiškos būdo. (1) Didmiestis urbanistinės literatūros kontekste suvoktinas kaip moderniosios visuomenės ir civilizacijos problematikos patirties erdvė. (2) Šiame straipsnyje nagrinėjama ankstyvojoje Kazio Borutos poezijoje, konkrečiai dviejuose jo eilėraščių rinkiniuose – A-lo! ir Dainos apie svyruojančius gluosnius– regima miesto fenomeno interpretacija, subjekto santykis su urbanistine tikrove bei jo raiška meniniu tekstu. Urbanizmo apibūdinimai „mažorinis“ ir „minorinis“ pasitelkti kaip sąlyginis skirtingos urbanistinės temos raiškos Borutos kūryboje įvardijimas.
Tarulio bežanris prozos kūrinys „Nuovakarių skiauterys“ anuomet buvo Sruogos apšauktas šarada, o ir nūdienių literatūrologų laikomas „bene labiausiai sujauktu ir neaiškiu lietuvių literatūros kūriniu“ (1), džiaugiantis tik užčiuopus pažangias idėjines autoriaus pozicijas. Visi tyrinėtojai linkę pacituoti tik „aiškiąją“ kūrinio pradžią. Bet kūrinį reikia tiesiog kitaip skaityti, neieškant tradiciškai žanro požymių, fabulos, intrigos, loginės motyvacijos, minties ir pan.
1