Pagrindiniai K. Jakubėno lyrikos motyvai – gimtojo krašto ir jo „vargo brolių“ dalia, protestas prieš socialinę neteisybę. Laisvės kova išryškėjo jau pirmajame rinkinyje „Mieganti žemė“ (1929). Ypač brandžiai tie motyvai išreikšti antrajame – „Tegyvuoja gyvas gyvenimas: eilėraščiai iš kalėjimo“ (1931), kuris išėjo autoriui sėdint kalėjime. Kiti du rinkiniai – „Ūžia melsvas šilas“ (1936) ir „Dvidešimt metelių“ (1938) – buvo cenzūros konfiskuoti. Jakubėno poezija kupina spontaniško intymumo ir istorinių pervartų nuojautos. Nepritapdamas nė prie vieno režimo, laisviau reiškėsi vaikų poezijoje. Išleido knygeles „Riešutėliai“ (1936), „Čyru vyru“ (1936), „Du gaideliai giesmininkai“ (1938), „Šimtas vyturėlių“ (1941) ir kitas.

     Bernas laisvūnas viliojo trečiafrontininkus jėga ir veržlumu, romantiniu polėkiu, kartu tai buvo natūralus, lietuviško gyvenimo sugestijas apibendrinantis vaizdinys. Kaip tipas bernas laisvūnas pirmą kartą pasirodė Borutos apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų vėjas“ (1928). Vėliau analogiški personažai atsirado Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Jono Šimkaus, t. y. trečiafrontininkų branduolį sudariusių rašytojų, kūriniuose.

     1927 m. rudenį Rygoje išėjo Borutos eilėraščių knyga „Kryžių Lietuva“. Ją iškeikė oficialioji spauda (1), o tauti­ninkų valdžia slaptu cirkuliaru uždraudė platinti Lietu­voje. Kai kurie kritikai apgailestavo, kad Boruta „vietoj poezijos rašo plakatus“ (2). O pažangioji jaunuomenė pri­ėmė „Kryžių Lietuvą“ kaip pasipriešinimo literatūrinį ma­nifestą. „Neatsimenu kitos to laikotarpio poetinės knygos, kuri būtų taip giliai jaudinusi“ (3), — rašė vėliau A. Venc­lova.

     Laisvės idėja — vienintelė Borutos eilėraščių filosofinė atrama. Tai svarbiausias argumentas, kuriuo grindžiamas priešinimosi veiksmas. Maištaujančio herojaus galutinis tikslas ir aukščiausias vertybių matas. Boruta neturėjo strateginio plano, kas įgyvendins „laisvo žmogaus laisvo­je visuomenėje“ projekciją. Jis nekvaršino galvos, kaip suderinti individualios laisvės principą su kolektyvinio žmogaus sambūvio reglamentu, su biologinio ir socialinio determinizmo dėsniais, lemiančiais atskiros asmenybės padėtį ir sąmonę. Jis neieškojo realių laisvės formų ir ga­rantijų. Laisvė — tai siekimas, o ne įsikūnijimas. Tai mi­ražas, vedąs per kasdienybės dykumą. Tai begalybės dalis, o ne apčiuopiamas faktas. Per laisvės idėją Borutos lyri­ka, išaugusi iš konkrečios emocinės patirties ir tolima fi­losofiniams aspektams, išėjo į beribiškumo sferą, kurios smrbolistai ieškojo transcendentinėje problematikoje.

     Tysliava, „Nemuno rankose”, 78 p. 1924 m.

     Tikri dyvai ima: jauno, vos pradėjusio, poeto, trečią eilių rinkinį vartau. Tai rašo vyras! Bet visgi ir pikta, — pikta todėl, kad Tysliava, reklamuodamas save futūristu, pradėjo gyventi savo kūrybos nuošimčiais. „Nem. rankose” tik keletas naujų eilėraščių — kiti paimti iš pirmykščių rinkinių, jau mums nusibodusių skaityti.

     Drumskit, vėjai, vasarojus,

     aš jums drumsti draugas.

     Aš drumsčiu tą žalią javą,

     kur krūtinėj auga.

     Ši knyga yra dokumentas. Spaudai jį paruošė ne pats autorius. Jis negavo net korektūrų peržiūrėti. Rinkinį iš likusių rankraščių ir jau anksčiau periodikoj spausdintų eilėraščių suredagavo poeto draugai. Todėl visus galimus priekaištus dėl rinkinio sutvarkymo jie norėtų pasiimti sau, gerai žinodami, kad autorius daug ką kitaip būtų padaręs ar pasakęs. Bet laukti nebebuvo galima: per daug jau reikalingas šiandien poeto žodis.

     Kaune, Maironio gatvėje, dar neseniai stovėjo namas, pažy­mėtas 33 numeriu. Jame keletą metų (maždaug nuo 1920 iki 1924) gyveno Kazys Binkis su žmona, dvejetu vaikų ir savo motina. Jo butą sudarė keturi kambariai. Sau K. Binkis pasirinko patį mažiausiąjį. Tai buvo jo darbo kambarys. Rašomasis stalas, keletas kėdžių, etažerė su keletu knygų ir žurnalų, ant sienos K. Šimonio pieštas šeimininko nedidelis portretas. K. Binkis buvo pavaiz­duotas tulpių fone (ši puošmena, aišku, buvo inspiruota žinomų poeto eilėraščių) — štai ir visas to kambario apstatymas. Šiame nedideliame kambaryje dažniausiai pirmadieniais, o kartais ir kitomis savaitės dienomis rinkdavosi nedidelė grupė plunksnos darbininkų, pasivadinusių „paldienikais“ arba ,,broliais paldieninkąis“. Tie K. Binkio sugalvoti pavadinimai neprigijo, o prigijo naujas terminas „keturvėjininkai“, kuris išliko ir ligi šiol. Kas pirmas sugalvojo „Keturių vėjų“ pavadinimą ir ar tas pavadini­mas turėjo ką bendra su to pat pavadinimo gatve Paryžiuje arba su V. Hugo eilėraščių rinkiniu „Quatre vents de resprit“ („Ke­turi dvasios vėjai“), tikrai nežinau, greičiausiai jį sugalvojo K. Binkis. Pagaliau tai ir ne taip jau svarbu.

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai žvelgiu pro atdarą langą į stogus su kokliniais kaminėliais, tarp kurių stirkso antenos, panašios į mažų kranų gerves, vos pastebimai sukinėjančias savo kaklus, tarsi būtų mano vienatvės radarai, man siunčiantys ženklus, kurių suprasti aš negaliu...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai į mus bloškias tiesa, akivaizdi, bet stinglios kasdienos taip lengvai apmarinama – kad nei žmonės, nei tautos visam laikui nieko įgyti negali, ir kad tai, ką turi, bet kada gali išsprūsti iš rankų...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai kartojasi tai, kas, atrodė, jau niekada nebepasikartos, ir kai klausi savęs, ką gali padegėliai prieš padegėją...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai vėl akivaizdžiai paaiškėja, kad kartojimasis nėra stabilumo garantas, ir kad pastovumą raizgo laikinumo gyslelės, bet kada galinčios trūkti ir kaita mus užgriūti...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai Paryžiaus knygų mugėje, Julio Cortázaro šimtmečiui skirtoje parodoje, sužinau, kad Ugnė Karvelis – ukrainietė, rengėjams parodau, žiūrėkit, įsivėlė klaida, ir jie pažada pataisyti, o aš pavėluotai susizgrimbu, kad šiuo metu Ugnei gal ir patiktų būti ukrainiete, kad ši klaida – galbūt jos valia...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai sėdėdamas ant žemutinės Senos krantinės ir žiūrėdamas į po kojomis srūvantį vandenį tebegirdžiu Umberto Eco „Le Figaro“ sakant, kad išgyventi ir susikurti savajai tapatybei artimo meilės mums nepakanka, mums reikia ir priešo – jis jaučiąs, kad Rusijoje ir Vakaruose sklando tas pats pasitenkinimas šaltojo karo grįžimo perspektyva, o ir kas prieštaraus, kad dėl šaltojo karo Europoje pusę amžiaus tęsės taika ir santykinė konfliktų kontrolė jos pakraščiuose...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai, Chuanui brazginant gitaros stygas, Mišelis ar Sebastianas man veikiau su užuojauta nei priekaištaudami sako, jog savaime suprantama, kad aš negaliu vertinti iš platesnės perspektyvos – juk mes tiek nuo jų nukentėję ir visa taip arti mūsų...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai prisimenu aną saulėtą liepos sekmadienį prieš keletą metų, alpų ir tingų, kada iš dyko buvimo su atostogauti dar neišvažiavusiais paryžiečiais ir su turistais, tarpusavy šnekančiais įvairiausiom kalbom, slinkau pro bukinistus, vis stabtelėdamas pavartyti knygų, žurnalų, albumų, graviūrų, afišų, žemėlapių, kaip visada, kai čia ateinu, vis pamanydamas, kad šiose Senos krantinėse istorija ir pažinimas sluoksniuojasi nelyg geologinės uolienos, ir pastebėjau žmogelį, įkandin savęs traukiantį ratukus, prikrautus turbūt dirbtine oda įrištų knygų, kurias jis siūlė vienas po kito galvas purtantiems vert wagon spalvos dėžių šeimininkams – mudu kits kitą pralenkdavom, vėl pasivydavom, kol galiausiai abu atsidūrėm ant Menų tilto, kurio vienoje pusėje – Prancūzijos akademijos kupolas, o kitoje – Luvras...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai tebematau, kaip tas žmogelis, gal dėl to, kad įkandin savęs tempėsi ratukus, gal dėl to, kad vilkėjo nudėvėtu juodu švarkeliu ir nudėvėtomis juodomis kelnėmis išduobtais keliais, įvairiaspalvėje, lengvabūdiškoje vasaros minioje man pasirodęs panašus į atklydėlį iš praėjusio laiko, ima svaidyti į Seną knygas, užsimoja ir sviedžia, užsimoja ir sviedžia – į odinius viršelius įrištos, jos turėjo iš karto ar netrukus nuskęsti, bet mano atmintyje, srovės nešamos, jos pamažu tolsta lyg sieliai, nuo mūsų plukdantys daugybę gyvenimų, sakau „sieliai“, bet taip pat galėčiau sakyti ir „baržos“, kurių ūkanotomis spalio ar lapkričio pavakarėmis, užsikvempęs ant tilto turėklų, aš laukiu: joms praplaukus dar ilgai nuo vandens akių negaliu atitraukti, lyg užkerėtas stebiu jo raibuliavimą – nieko neklausdamas nei savęs, nei pasaulio, tik jausdamas, kaip nykuma manyje skleidžiasi, lyg pats būčiau pavirtęs į rudenį, ateinančios žiemos stingulin miestą gramzdinantį...

Šį mūsų nerimo pavasarį, kai dažniau nei kada nors pajuntu, kad ir didžiausios pilnaties mirksnį tuštumos strykas veria...

Galvoju apie žodžius, jų galią ir bejėgystę: juos įsivaizduoju žodynuose, savo reikšmių lizduose ramiai snaudžiančius nelyg kūdikiai lopšiuose ir laukiančius, kol mes juos pabudinsime; mąstau apie žodžius, ramius ir bejėgius tarsi vaikai – juos pažadinti gali tik mūsų valia. Aš jų ieškau ir juos kviečiuosi: juos randu arba nerandu, kartais man pavyksta juos pažadinti ir prisikviesti, ir jie ateina, kartais nepavyksta, ir jie neateina. Kol žodžiai dar nesupranta, ko aš iš jų noriu, kol jie manimi abejoja ir lūkuriuoja, jaučiuosi sutrikęs ir pasiklydęs: sakytum, įvairovė pasaulio, kurio įvardyti neįstengi, plauktų pro tave tartum laivai be prasmės inkarų, tave ant plyno kasdienos kranto palikdami. Kai pavyksta žodžius, kurių ieškai, rasti, juos pažadinti ir prisišaukti, ir kai jie tavyje apsigyvena, vieni su kitais susigyvena ir pradeda patys kviestis kitus, kurių draugystės jiems reikia, jau ne aš juos, o jie mane pradeda vesti – pačiame manyje atverdami tai, kas mane stebina ir ką savyje esant aš nė įtarti neįtariau, ką jau kalbėti apie kitus ir pasaulį.

Galvoju apie žodžius, savaime lyg ir bejėgius, nuo mūsų valios priklausomus – jos pažadinti, jie atskleidžia mūsų dvasinius slėpinius ir kuria pasaulius, kuriuos mes svajojame ir kuriuose mes gyvename. Yra skirtingos asmeninės patirties atvertys, yra skirtingi istorijos supratimo langai – iš tų pačių daiktų bei reiškinių žodžiai gali sukurti įvairiausias, net prieštaringiausias tikroves, kuriomis mes įtikime arba neįtikime. Skirtingų valių pažadinti, iš tų pačių daiktų ir reiškinių net tie patys žodžiai gali sukonstruoti skirtingiausius pasaulius – kaip juose ir tarp jų nepaklysti mūsų laikais, kai viskas tapę reliatyvu, ir kai, atrodo, nebeliko jokių koordinačių ašių? Jos iš tikrųjų yra ir niekas jų neištrins, bet net jeigu kas nors jomis abejoja, aš tikiu, kad kiekviename mūsų slypi dvasinis kamertonas, kuris suskamba peržengus neleistiną ribą – kai pasijunti atsidūręs tau uždraustoje teritorijoje. Galbūt yra ir istorinio teisingumo švytuoklė, anksčiau ar vėliau viską atstatanti į savo vietas?

Įsipareigoti žodžiui.

Paglostyti žodį.

Taip sakė ankstesni šios premijos laureatai*.

Šį mūsų nerimo pavasarį prie to dar pridurčiau: apginti žodį.

Įsiklausius į dvasinį kamertoną ir tegul iš toli jaučiant istorinio teisingumo švytuoklės švytavimą.

2014 m. balandžio 4 d.

* 2014 metais Valdas Papievis už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ („Metai“, 2014, Nr. 3) tapo dešimtuoju Antano Vaičiulaičio premijos laureatu.

Autoportretas

Miestas tvankus. Palypėjus į kalną skruzdė atsidūsta.
Lis (jeigu lis) tik rytoj, tad belieka tik laukti.
Vėjas per nugarą nugena sakinį Prousto.

Šiurpsta, bet lipa skruzdė, tad kitai pasitraukti

tenka. Dangus dar tolokai ir miestas vis matos,
ten, apačioj, Cortazarui pritrūksta langelių,
kiek tolėliau aklas Borgesas šūkteli: „Matas",
pusamžis Mario sėda Idėjai ant kelių.

Perlipa kupstą skruzdė mataruodama kojom,
jaučia – gaiviau, tad, vadinasi, viskas, jau baigės,
kirsdamas kampą ją aplenkia Mćrquezas – moja,
leidžias laiminga skruzdė baltu kupolu miegančios sraigės.

για την Ελισάβετ

Pro graikiškus rašmenis griūvant tiesa praretėja,
pasaulis tirštėja, jo spalvos pastelinės niršta,
į vieną sulimpa seniai sudaužytas Orfėjas,
alyvmedžiai virpa kaitroj. Dievas sukteli pirštą

ties Jonijos smilkiniu. Raitosi mėlynos sruogos,
prie namo pakvimpa vynu ir granito vėsa
ramina nuvargusias pėdas. Lyg garbanos juodos
į kalną ropojantį svečią apraizgo tamsa.

Akis užsimerkia, ir viskas aplinkui nuščiūva,
tik senas Olimpas pro sapną lėtai atsidūsta,
jo lūpas sukepusias laižo žvaigždėti liežuviai,
ir tūkstančių metų ramybę iš kapo atpusto.

Replika

„Poetės ant manęs rašyti nori."
                                        Iš pokalbio

aš būsiu tavo moteris ir plūs
per mano liemenį natų minoras
pasaulis tavo valiai nepaklus
ir vėjas kils ir niauksis oras

aš būsiu ta kuri rašys bet spaus
į mano odą ženklus tavo pirštai
ir nieko bus ir bus labai gražaus
paskui žiūrėsim kaip kalba numiršta

aš būsiu bet nebus bet ne
ir tai kas prarasta iš naujo rasis
aš būsiu tavo moteris laike
kuris vadinsis ateities būtasis

Aštuoni paskutiniai

Zuž moteris tas su kuriom tavo tėvas miegodavo
už tą kuri dievą mylėjo bet viešpatį išdavė
už kraują ir sniegą už kaulus už laužomus protėvių
už priežastis leisti ir liesti už meilę kaip išdavą

už nešamą ižą rainelėje miglą įspaustą
už mėlynas prietemas vandenį jūrą kiek sniego
už mane mefistofelį moterį pragarą faustą
už mane už tavęs už tavęs už mirties ir už nieko

Atviru tekstu

Tai buvo naktis, kai jie rinkos į valtis ir sėdos,
jų buvo daugiau nei tamsos, o tą naktį pašalo.
Berniukas sėdėjo ant kopos. Ir buvo be galo
tylu. Ir girdėjos, kaip spaudžiasi pėdos

į smėlį, kaip akys užlimpa nuo sniego,
kaip bėga per kopą berniukas, nespėja į valtį.
Tai buvo naktis po kurios aš daugiau – gal jau nieko –
Ir pliaukšteli irklai. Atsispiria. Plaukia. Į šaltį – – –

Per daug

Pavakarys tingus, tik vaikščiot ir dairytis,
stebėti sieliukes per debesį rėpliojant,
ir laukt, kol lapkritis ir prasidės kol krytis,
skaičiuot paukščius ir nusibaigt skaičiuojant.

Ir vieną gražią naktį tylom patekt į dangų,
atsidaryt vartus ir velniškai nustebti,
kad išdavei dėl šito ne vieną savo brangų,
ir kad vis tiek tamsu, labai tamsu, kaip naktį.

*

Nuramink mane. Jūra nuslūgsta, jos dugnas primintas
pėdsakų tavo gentainių, kurių nesuspėjai pažinti,
tęsias dangus virš galvos lyg klaidus labirintas.
Skolinies laiką dievų, jį turėsi grąžinti –

paukščiai pakils, plyš rūkai, plausis kraujas nuo rankų,
žaizdos randės, grubs oda, taps lengviau atsikvėpti.
Beldžias karys į vartus, lyg audrojimą trankų
balsą girdžiu. Neturiu kur nuo jo pasislėpti.

Crescendo

E., P.

I

buvo prieš pat Kalėdas
stovėjom stotelėj
šnekėjom apie tai kas svarbu
ir kitas banalybes
bet tik dabar
kai atsimenu tave besijuokiantį
galvoju
reikėjo kažką padaryti

II

o ką aš galiu padaryti
rašydama tik prišaukiu
atsimenu
buvo trys ketureiliai
paskui parašei
kad nebeplaka

III

tada ir supratau
rašysiu tik apie save

IV

o paskui
liks tik portretai

Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis, o atgiję vaizdai lyg nuogo kūno oda švysteli išskydusių apdarų skylėse. Reminiscencijos būna ryškios ir blankios, dinamiškos ir statiškos. Kartais pasimato tik vietovė, peizažas, interjeras ir natiurmortas, o kartais ir šurmulinga scena su gyvais žmonėmis, garsais ir spalvomis, netgi pokalbių nuotrupomis. Vaizdas ir veiksmas gali pasirodyti net ryškesnis už tą, kuris driekiasi priešais tave, tarkime, priemiesčio gatvelėje. Reminiscencijų žavesys yra tas, kad jos pasirodo staiga, jų nelaukiant, neprognozuojant, nebandant kaip nors prisišaukti, suvilioti. Pirmąją sekundę net nesupranti, kad išplaukęs vaizdas nėra fikcija, svajonė ar fantastinė regimybė, tai reali buvusi tikrovė, atsivėrusi kaip užžėlusio raisto akis. Reminiscencijos yra tokie paveikslai, kurių nė neįtarei buvus, o paskui giliai pasislėpus. Net nepasakytum, kas gali labiau apstulbinti – iracionalūs dienos šviesoje neįsivaizduojami sapnai ar neįtikėtinos reminiscencijos, savaime be jokių pastangų išplaukiančios iš atminties gilumų. Užrašęs šį pastebėjimą, žvilgtelėjau į žodyną, o jame parašyta, kad reminiscencija – tai miglotas įvykio ar reiškinio atminimas. Manding, tas atminimas nėra miglotas, jis tik išplaukia iš miglų. Vaizdinys būna ryškus, gal net padailintas, paspalvintas, paretušuotas.

Šateikių eigulys, kuris mūsų kieme pasistatydavo savo padvadą, kelis kartus man pasakojo šią istoriją, manau, kad netikrą, arba ne jam pačiam nutikusią. Pasilenkdavo prie mano juodo šuniuko, pririšto prie malkinės, ir sakydavo: „Akurat mano Tobis, ir letenėlės baltos, ir ausis viena stačia, kita nulinkusi. Geras buvo šuniukas, bet pernai žiemą vilkas nunešė." Aš, žinoma, suklusdavau, o jis, botagu pleškendamas į blizgantį bato aulą, pasakodavo, kad pernai po Kalėdų važiavęs rogėmis iš Plungės į namus, anksti sutemę, šuniukas Tobis, kaip iš akies trauktas mano Duksis, bėgęs šalia. Važiuojant pro krūmus šuniukas ūmai ėmęs gailiai cypčioti, arklys suprunkštęs, pastatęs ausis ir ėmęs pasiutusiu greičiu lakinti roges. Eigulys apsidairęs ir išvydęs pakrūme liuoksint vilką. Išsigandęs šuniukas iš baimės įšokęs į roges. Bet tai jo neišgelbėję, vilkas liuoktelėjęs iš paskos. Eigulys kirtęs vilkui botagu taip, kad botkotis lūžęs, bet šis pačiupęs šuniuką už pakarpos ir nusinešęs į krūmus. Arklys lėkęs kaip pašėlęs, sustabdyti jo eigulys neįstengęs, o ir pats išsigandęs. Nešokęs paskui vilką gelbėti savo šuniuko, džiaugėsi pats pabėgęs. Tą istoriją iš eigulio lūpų girdėjau keletą kartų. O užbaigdavo ją visada šitaip: „Galėtum man parduoti savo šuniuką. Jo ilgos kojos, išmokyčiau zuikius gaudyti." Galiausiai šuniuką jam pardaviau, nes vasarai turėjau išvažiuoti pas kitą senelę į Mažeikius. Toji stebėjosi, iš kur aš turiu pinigų, netikėjo, kad tiek galima gauti už šunį, kad ir medžioklinį. Tik po kelerių metų supratau, kad čia būta mano salantiškės bobulės ir Šateikių eigulio suokalbio, nes ši nemėgo amžinai skalijančio ir vištas baidančio šunelio. Pakalbino eigulį, tas va ir nupirko neva medžioklei. Vėliau jo klausiau, ar Duksis išmoko zuikius gaudyti. Eigulys tik nusijuokė: „Bijo jis tų zuikių, pamatęs bėga šalin."

Žurnalistės klausimas įstrigo kaip rakštis. Kodėl naujoje mano knygoje tiek daug eilėraščių apie vaikystę. Užkluptas nesumojau, ką atsakyti. Vėliau perverčiau knygelę, – ne tiek jau daug, maždaug dešimtadalis, bet kažkodėl skaitančiam krenta į akis. Taigi kodėl? Galimas daiktas, tos ekskursijos į vaikystę padažnėja todėl, kad senatvė nebėra atradimų metas. Atrodo, antroje knygelėje mano jau suvokta, kad „du trečdalius pasaulio atrandame vaikystėj". Jaunystė ir vidutinis amžius yra raštingasis metas, – kas patirta, tas užrašyta. Neišreikštas lieka tik tas laikas, kai apie jokį rašymą negalvota, net nemokėta rašyti, bet gyventa įdomiai ir intensyviai. Vaikystėje sukaupiami dideli patirties turtai, kupina kraičio skrynia. Vaizdų ir įspūdžių iš tos skrynios jau skolintasi ir anksčiau, bet paslapčia, to neakcentuojant. Senatvėje vaikystės gėdytis nebereikia. Be to, dabartis pakliūva į daugelio jaunesnių rašytojų akiplotį, o jie šiuolaikinio gyvenimo reiškinius ir vaizdinius mato ryškiau, gali perteikti talentingiau. O epizodai ir būsenos iš vaikystės laikų gali tiesiog nugarmėti tamson, niekieno nepastebėti. Štai ir rašai, kaip sugebi, apie turgų pokario Žemaitijoje, apie klajojančius to laiko puspročius, bandai prisiminti pabažnyty ir šalia smuklės girdėtas talalaikas. Pakanka minties spindulį nukreipti ta kryptimi, ir iššoka Laumės Kūlis Salanto upelyje, ant kurio rytais tupėdavo ūdra, šaltasis mūsų namelio kambarys, kur žiemai būdavo sunešamos gėlės. Išsiskleidžia daug vaizdų vaizdelių, lydimų to meto emocijų atšvaitų. Atvirai šnekant, senatvėje pasijunti kaip koks praeities gelbėtojas, traukiantis iš užmaršties upės visokius skęstančius daiktus, žmones, įvykių detales. Trauki net už plaukų – kad tik nepradingtų gelmėje. O viską, kas vyksta dabar, vertini kur kas atsainiau, – niekur toji dabartis nedings, ji pernelyg ryški, skausminga, visiems prieinama, net nepatogu apie ją šnekėti, tarsi įtartum kitus esant kurčius ir aklus. Kada nors vėliau, žinoma, pasirodys, kad nemažai autentiškų šių laikų detalių prasprūdo pro visų metraštininkų ir nepastabių menininkų akis ir dingo laiko bedugnėje. O kai kas liko gyventi vien dėl to, kad keli niekam nežinomi pedantai mąstė truputį kitaip ir surankiojo trupinius, nubyrėjusius nuo oficialiųjų metraštininkų ir menininkų darbastalio. Nesvarbu, kokiu pavidalu. Kaip vaikystės pasakas, kaip nugirstas istorijas, kaip legendas, anekdotus, vestuvių baliaus dainas.

Mano vaikystės laikais Kalėdų Senis tikrai nebuvo raudonšvarkis. Paprastai jis rengdavosi šviesiais avikailio skrebučiais, avėdavo aukštus pilkus veltinius. Toks keliaudavo per miestelį, užsukdavo pas vaikus prie mokyklinės eglutės (žinia, naujametinės, kalėdinė buvo puošiama tik bažnyčioje). Raudonais drabužiais Kalėdų Senį neva aprengė firma „Coca-Cola". Neseniai perskaičiau, kad raudonai jį aprengė amerikiečiai, bet tai padarė ne „Coca- Cola", o žurnalistai. Naujo žurnalo leidėjai savo pirmojo numerio viršelį papuošė Kalėdų Senio nuotrauka, o kad tas viršelis išsiskirtų – Senį aprengė raudonai. Šia versija esu linkęs patikėti, nes spalvinti žurnalų viršelius raudonai yra senas ir patikimas būdas pirkėjams vilioti. Povilas Pažemeckas yra pasišaipęs, kad tokie žurnalai skirti ne žmonėms, bet jaučiams.

Mistifikacijos pomėgis turbūt įgimtas, nes jau vaikystėje vieni vaikai mėgsta vienokias pasakas, kiti kitokias, o treti nemėgsta jokių. Pasakos yra geriausias indikatorius, tiesiog lakmuso popierėlis, jei norima nustatyti vaiko polinkį į mistiką. Pasakų klausytis mėgsta visi, bet tik dalis į jas įsigyvena, įsimena siužetus ir personažus, vertina juos kaip realias būtybes. Dar mažesnė dalis organiškai perima pasakų sąlygiškumą, kuria girdėtų pasakų tęsinius ir naujus variantus. Viena darželio auklėtoja pasakojo, kad jai teko sutikti vaikų, kurie pasakas interpretuodavo, sumaišydavo veikėjus, suvesdavo krūvon Raudonkepuraitę ir nykštuką Nosį, sukurdavo tokį pasakų koliažą, kad nebūdavo įmanoma atsekti, ką jie yra girdėję, o ką prigalvoję patys. Žinoma, toji pasakiškoji pasaulėjauta su amžiumi išskysta. Daugelis žmonių taip ir lieka jos nepatyrę, nes vaikystę praleidžia itin šiurkščiame pasaulyje, kur išmonei ir vizijoms nėra vietos. Kiti tą pasakišką nuostabą ir fantaziją atsineša į jaunystę ir ima ją tobulinti. Taigi atsakant į klausimą, iš kur atsiranda mistifikatoriai, pirmučiausia dera manyti, kad jie tokie gimsta. Tik ne kiekvienas legendų ir stebuklų mėgėjas pats tampa mistifikacijų kūrėju ir skleidėju. Esu įsitikinęs, kad tai nėra instinktyvus noras, bet apgalvotas, net pragmatiškas pasirinkimas, kurį galima vadinti ir proto išdaiga. Vieni mistifikacijų nemėgsta, kiti iš jų šaiposi, treti jas kuria ir platina. Žinoma, tokiai kūrybai, kaip ir bet kuriai kitai, reikia talento. Ir ne taip svarbu, kokios rūšies bei paskirties būna tos mistifikacijos – politinės, mokslinės, religinės ar meninės, kurios, žinoma, nekalčiausios. Misticizmas mene kartkartėm patiria fiasko, bet ilgainiui vėl atsigauna ir randa paklausą. Ypač dailėje ir poezijoje tai vėl tampa madinga. Literatūros istorikai nesunkiai galėtų nustatyti mistifikacijų periodiškumą. Dabar, postmodernizmo epochoje, mistika yra tik viena ypač sudėtingo kokteilio dalis, viena iš ingredientų, sunkiai atpažįstama. Šiais laikais, meną traktuojant kaip žaidimą, mistika yra aukštai kotiruojama, o kažkada išjuokti mistikai laikomi vos ne genijais. Kai žaismingas mistifikacijas puolama kanonizuoti, darosi graudu. Kita vertus, kai mistika peržengia virtualaus pasaulio ribas ir įsiveržia į apgaulingas socialines teorijas, kai mistiniams svaičiojimams suteikiamos konkrečios galios, kai jais remiantis žmonės gydomi, apvesdinami, vaikams parenkamos profesijos, kvepia viduramžių tamsa. Galiausiai dera pasakyti, kad tarp mistifikatorių būna nemažai užkietėjusių cinikų, kurie savo pramanus skleidžia apskaičiavę, kokį konkretų pelną tos pasakaitės jiems atneš. Pavyzdžiui, finansinės piramidės yra pačios primityviausios mistifikacijos, kurių sumanytojams, be išmonės, reikėjo dar ir akiplėšiškos drąsos. Beje, įvairių pertvarkų ir perversmų metu mistifikatoriai itin suaktyvėja, paskleisdami daugybę praturtėjimo, stebuklingo pagijimo, sėkmės ir laimės receptų. Dar ir šiandien mūsų knygynuose pilna brošiūrų, pavadintų „Kaip tapti milijonierium", „Sėkmingos karjeros paslaptys" ir panašiai. Tačiau leidėjai jau krato galvas – nebeleisim, nebeperka.

Alpinisto pastebėjimas: Prieš kopiant į kalną, ilgai ruošiamasi, laukiama palankaus oro, geros nuotaikos, jėgų sankaupos. O leistis nuo kalno tenka be pasiruošimo – viršūnėje ilgai neišbūsi, nėra kur, nėra kaip. Tenka leistis bet kokiu oru, bet kaip nusiteikus. Taigi nusileisti iš aukštybių visada sunkiau negu tenai užkopti.

Žmogus, nusigręžęs į praeitį, dabarties dorai nemato. Nužvelgia ją tik per petį skubotu žvilgsniu. Ir tik tada, kai kas nors jį sutrikdo – šaižus garsas, nemalonus kvapas, siūbtelėjęs vėjo gūsis. Dabarties gudrybių jis nepažįsta, pavojų nenujaučia. Visi jo pojūčiai sukoncentruoti viena siaura kryptimi – į praeities įvykius ir žmones. Praeitis, žinia, fizinio poveikio nebedaro, vien dvasinį. Iš proto gali išvesti ir praeitis, bet paskandinti, suvažinėti, sudeginti jau ne. Todėl žmogus, nusigręžęs į praeitį, yra labai pažeidžiamas menkiausių šios dienos virusų ir bacilų. Kaip koks indėnas, atvežtas į didmiestį. Su tokiu žmogumi saugiausia bendrauti per nuotolį.

Piršliai Lietuvoje šiandien yra ritualinės figūros, simboliai, nors maždaug prieš šimtmetį jie turėjo aiškias funkcijas, uoliai ir išmaniai atlikdavo savo pareigas. Pirmiausia jie turėdavo surasti jaunikį ir nuotaką, suvesti juos, o svarbiausia – gauti tėvų pritarimą. Sudaryti kad ir nerašytą, bet sandėrį dėl jaunųjų kraičio. Piršlybos buvo sudėtinga ir spalvinga procedūra, reikalaujanti nepaprastų savybių: piršliai privalėjo būti apsukrūs, iškalbingi, smagaus būdo žmonės. Bemaž profesija. Dabar nieko panašaus nebėra, ilgame piršlybų vėrinyje liko tik paskutinis akordas – vestuvės, kuriose piršliai dalyvauja tik kaip artistai, dažnai net apeiginius tekstus skaitydami iš popieriukų. Aišku, viso ritualo nebeįmanoma grąžinti, bet ne dėl to, kad lietuviai negerbia savo tradicijų, o todėl, kad iš pagrindų pasikeitė socialinės sąlygos. Nieko nepadarysi, visa, kas nėra gyvenimiškai pagrįsta, kas praranda pragmatinį pamušalą, kad ir kaip gražiai tai atrodytų, vėliau ar anksčiau iškeliauja į etnografinį muziejų. Galima iš tų šiuolaikinių piršlių šaipytis, bet gal būtų dar blogiau, jeigu atsisakytume šių formalių vaidinimų ir ritualinių personažų. Tikriausiai ateityje juos vėl reikėtų traukti iš archyvų, kaip kad traukiame Užgavėnių gerves, bandydami išsiaiškinti, ką jos reiškia. Dabar tik vaikai dar kartais pasidomi, už ką tą piršlį karia. Nė vienas vaikas nebeklausia, ar iš tikrųjų karia.
Įsiplieskiantys ginčai dėl žemaitiškos pilietybės yra ganėtinai pavojingi, nes klibina mūsų valstybės vienybę. Šia tema šiandien iškasama ir pasakoma nemažai karčios istorinės tiesos, bet tuo pat metu paskleidžiama ir daug visokio blūdo. Agresyvūs menkiau išprusę žmonės internete prirašo bjaurių šovinistinių šūkių, kiršinančių susigyvenusius vienon šeimynon žmones. Tokios šnekos itin kenkia jaunų žmonių savimonei, tautinei vienybei. Vos išgirstu tokias kalbas, prisimenu Pauliaus Širvio, doro kareivio ir jautraus dainoriaus, nuolatinį raginimą: „Vyrai, tik nesidalinkim Lietuvos!" Ar nepakanka vis prastėjančios mūsų šalies demografijos, ar nesuvokiame globalizmo ekspansijos, ekonominės emigracijos pavojų. Prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvoje liks du milijonai gyventojų. Čia dar trūktų Lietuvos susiskaldymo į aukštaičių ir žemaičių autonomijas. Manau, kad žemaitiška savimonė, juolab savita Žemaitijos kultūra gali puikiausiai klestėti ir vieningos valstybės sąlygomis. Juk viskas priklauso nuo pačių žemaičių pastangų. Niekas gi netrukdo žemaičiui būti žemaičiu, aš bent jau to niekada nejutau. Gal nesmagiau jaučiausi tik žemesnėse mokyklos klasėse, kai rašinėliuose raudonu rašalu buvo taisomi tarmiški žodžiai, kuriais visi šnekėjome gatvėje ir namuose. Neginčiju, panašiu pretekstu valstybės būna ne tik jungiamos, bet ir atidalomos. Baltarusiai nuo rusų, tarkime, kalbiniu požiūriu nėra labiau nutolę nei žemaičiai nuo dzūkų. Intuityviai man netgi atrodo, kad šiaurinių žemaičių tarmė yra artimesnė latvių kalbai. Kaip yra iš tikrųjų, nežinia. Baltų kalbų lyginamosios studijos tuos dalykus analizuoja, bet, kiek žinau, kokių nors kategoriškų išvadų kalbininkai nėra paskelbę. Daug žinoma apie prūsų kalbą, bet atkurti jos nepavyksta. Visi gi jaučiame, kad tarmių ištakos yra tos pačios, o skirtumai ilgainiui atsirado dėl įvairiausių geopolitinių ir religinių įtakų, dėl atskirų regionų uždarumo, taip pat ir dėl susiskaldymo. Kada kas ir kaip nutiko – sunkiai nustatomi dalykai. Jokia vienybė nėra įmanoma be kompromisų. Reikia tik džiaugtis, kad prieš kelis šimtmečius vardan vienybės ir stiprybės buvo peržengta per visokiausias luomines, turtines bei kitokias ambicijas. Atvirai šnekant, nebėra ne tik ko grįžti, bet ir kur grįžti. Esu žemaitis Lietuvoj. Taškas.

G. K. Čestertonas: Kai būtis sunaikina gėlę, nepakanka pasakyti, kad mes ja gėrėjomės. Klausimas nėra tas, ar mes gėrėjomės gėle; klausimas tas, ar mes būtume galėję pirmapradės nebūties tamsoje įsivaizduoti gėlę, o tada dieviškojo kūrimo proveržyje ją sukurti.

P. S.

Žmogus mėgdžioja gamtos (ar Dievo) kūrinius, nes tik tiek sugeba. Mėgdžiodamas kūrybos principus, daugių daugiausia, ką jis gali – kurti koliažus, kryžminti egzistuojančius gamtos kūrinius. Taip elgiasi mokslininkai ir menininkai, pastarieji dar pakeičia proporcijas: mažam vabaliukui pripaišo didelį straublį, bet tokiu būdu jų sukurti subjektai yra ne kas kita, kaip chimeros. Dabar iš gamtos įdomiai mokosi prietaisų gamintojai ir jų dizaineriai. Jie kuria įrenginį pagal funkcinius reikalavimus, o tada gaminį apvelka oda (kaip gamtoje), kitaip sakant, sukiša į patogų korpusą. Dizaineriams kartais pavyksta netgi geriau negu Dievuliui: gyvi organizmai nėra tokie aptakūs ir dinamiški kaip technikos kūriniai. Tačiau žmogui, regis, nėra pavykę sukurti nieko, ko nėra gamtoje; ne jis sugalvojo vamzdynus, filtrus, dumples, mimikriją, sparnų bei kojų struktūrą ir mechaniką. Žmogus kai ką jau moka nukopijuoti, bet iki Čestertono minimos gėlės dar be galo toli.

Senas artistas sako: „Kas man gali skambinti? Manęs seniai nėra." Šitaip jis nori pabrėžti, kad aktorius, kuris nebevaidina teatre, nebesirodo scenoje ar ekrane, yra dingęs iš akiračio, matyt, miręs. Kai kurie seni aktoriai nebevaikšto į teatrą net kviečiami savo mokinių. Šitaip jie, galimas daiktas, keršija, – jūs palaidojot mane, aš palaidojau teatrą. Nežinau, ar tokius dar galima kaip nors paguosti. Bet dar keisčiau atrodo, kai panašiai rezignuoja kino aktoriai, kurie net po mirties dar ilgus metus būna rodomi ekranuose, gyvena žiūrovų akyse tvirti ir žvalūs. Esu girdėjęs, kad jie, tiek vyrai, tiek moterys, dar ilgai gauna susižavėjusių žiūrovų laiškų, nors paliegę karšta senelių prieglaudoje. Man jų gaila, jie sielojasi dėl to, kad negali kurti. Manau, panašiai turėtų jaustis ne tik atlikėjai, bet ir autoriai – muzikos, pjesių, romanų, jei nepajėgtų dirbti savo darbų. Jų situacija šiuo požiūriu geresnė, su baleto šokėjais nepalyginsi. Autoriai senatvėje netgi turi progą atsigriebti už šlovės gėles, koncertinius honorarus, premijas, kurias už jų, gyvų, bet nematomų, atliktus kūrinius anksčiau susirinkdavo aktoriai, muzikantai, režisieriai. Ne taip dažnai, bet autoriai keliasi iš numirusiųjų.

Kalbėdamas apie skapų sektą Sibire, rusų etnografas daro prielaidą, kad skapų kastracija gali būti susieta su bulvėmis. Mat aštuonioliktame amžiuje Rusijos imperatorė Jekaterina beveik per prievartą vertė valstiečius sodinti bulves, kurios ligi tol ten nebuvo auginamos. Tam rusų valstiečiai priešinosi, bulves imta vadinti šėtono augalais. Etnografas spėja, kad, išsipjaudami pautus, Sibiro skapai (dažniausiai vienuoliai) protestavo prieš bulves, labai jau panašias į vyrų pautus. Suprantama, tai tik spėjimas. Apie skapus sklinda daug visokiausių šnekų, bet kas yra tik legendos, o kas teisybė, sunku suprasti, nes sekta senokai nebeegzistuoja, likę tik pasakojimai. Beje, lemiamą smūgį sektai sudavė bolševikai, kurie siųsdavo į Sibirą čekistus, rengdavo skapų gaudynes.

Kalakutus per Kalėdas Europoje pradėjo valgyti po Amerikos užkariavimo, nes tie paukščiai atkeliavo iš tenai. Indėnų paukščiai. O veisti Senajame žemyne juos ėmė jėzuitai. Iš jų vienuolynų kalakutai plačiai pasklido po katalikų kraštus. Tiesa, kalėdinis vaišių stalas ir prieš tai neapsieidavo be ritualinių paukščių. Ant turtingųjų stalo ligi tol buvo patiekiami karališki paukščiai – povai. Kepti ir papuošti savomis plunksnomis. Po povų, maždaug vienu metu su kalakutais, ant katalikų stalų ėmė rastis kiti stambūs paukščiai – antys, žąsys, vištos. O štai pas mūsų kaimynus latvius per Kalėdas buvo vaišinamasi kitkuo. Mat jie protestantai. Vidury kalėdinio stalo Latvijoje turėjo stūksoti šerno galva, vėliau pakeista kiaulės galva. Latviai sako – kiaulės šnipas. Etnografai atsekė, kad šerno galva į Latviją atkeliavo iš Skandinavijos. Švedų palikimas. Skandinaviškas ritualas prasidėdavo nuo to, kad šerną šventiniam stalui pirmiausia reikėdavo sumedžioti. Taip jau buvo – senovėje prieš visas šventes reikėjo smarkiai padirbėti, įdėti daug pastangų.

Vėlinių proga Libertas Klimka per radiją papasakojo įdomų epizodą apie karališką mirtį. Medžiodamas Dzūkijos miškuose, Lenkijos karalius Vladislovas Vaza peršalo ir susirgo. Pajutęs, kad liga nesitraukia, kad jis nebepasveiks, liepė lovą, savo mirties patalą, išnešti į Merkinės aikštę ir marinosi po atviru dangumi, apsuptas žmonių minios. Karalius norėjo, kad į aną pasaulį jį palydėtų visi, kas gali, – valdiniai, tautiečiai, apylinkių gyventojai, taip pat atvykę su juo atsisveikinti svetimšaliai.

Knutas Hamsunas: Dieve tu mano, kaip Tolstojus plėšosi, kad sunaikintų bet kokį žmonių džiaugsmo šaltinį ir pripildytų pasaulį meile vien Dievui ir paprastam žmogui <...>. Tik aptingęs ir surambėjęs nuo senatvės, persisotinęs malonumais ir nuo jų atbukęs eini pas jauną žmogų ir sakai: „Atsižadėk!" Jaunuolis paskanauja, pamąsto ir pripažįsta, kad tai teisinga pagal Šventąjį Raštą. Tačiau jaunas žmogus neatsižada, tik karališkai nuodėmiauja keturiasdešimt metų. O kai prabėga keturiasdešimt metų, ir jaunuolis pavirsta seniu, tuomet jis taip pat pasibalnoja savo baltą kumelę ir išjoja kaulėta ranka aukštai iškėlęs kryžių, visam pasauliui trimituodamas, kad jaunikliams reikia atsižadėti, visko atsižadėti.

Vaikystėje gyvenau netoli bažnyčios ir dar arčiau špitolės, į kurią sovietai atitrėmė kleboniją, tikrojoje įkurdinę pradžios mokyklą, o vėliau ligoninę. Todėl kasdienis bažnyčios tarnų gyvenimas man gerai pažįstamas. Tų laikų geriausias mano draugas Juozukas buvo bažnyčios skalbėjos (pročkelės) anūkas, tad man buvo prieinami ne tik špitolės, bet ir bažnyčios užkaboriai. Mediniame name glaudėsi nemažai žmonių: klebonas, zakristijonas, vargonininkas bei kelios davatkėlės nešildomoje mansardoje, pas jas vaikai eidavo mokytis poterių. Ten buvo įsikūręs ir klebono bernas, vaikis, kuris prižiūrėjo gyvulius, laikomus kaimiškame tvarte. Klebonas turėjo arklį, jį pasikinkęs važiuodavo pas mirštančius (vaikis vadeliojo ir skambino varpeliu, nežinau kodėl, ar kad kiti duotų kelią, ar kad praneštų, jog kažkas prašo paskutinio patepimo). Kita įsiminusi klebono kelionė – kalėdojimas. Kalėdoti važiuodavo ilgomis rogėmis, kad būtų kur sukrauti kaimuose surinktas dovanas: grūdus, žąsis ir vištas, visokias kitokias aukas. Klebonas taip pat laikė kelias karves (jas melždavo špitolės davatkos) ir jautį. Jautis aptarnaudavo viso miestelio karves. Na, gal tik pusę, nes dar vieną jautį Salantuose turėjo veterinaras. Po daugelio metų šiandien atrodo keista, kad klebonas vertėsi tokiu žemišku užsiėmimu, bet tada miestelyje niekas tuo nesistebėjo ir nesipiktino. Už klebono tvarto plytėjo didelė pieva, kur tasai jautis ganėsi, ten jam atvesdavo karves. Mes, bažnytkaimio vaikai, skubėdavome to vaizdelio pasižiūrėti, bet špitolės gyventojai paprastai mus nuvydavo. Pats klebonas šiame spektaklyje nedalyvaudavo, tačiau iš Juozuko kiemo nuo tvoros dažnai matydavome, kaip jis su savo vaikiu vis vaikšto į tvartą, žodžiu, gyvulėliai jam buvo prie širdies, jais rūpinosi ir domėjosi gal net labiau nei parapijiečiais. Tikriausiai buvo valstiečio vaikas, dėl baltesnės duonos išleistas į kunigus. Taip manau po daugelio metų. Klebono neįsidėmėjau – nei jo stoto, nei veido, kur kas geriau įsiminiau juodą ir grėsmingą jautį. Ausyse tebeskamba: „Veizėk, ved karvę pas klebona jautį", „Nek tėise per peivas, tėn ganos klebona jautis", „Gol ė pot garą par nosį kap klebona jautis."

Mūsų miestelyje buvo tokia moteriškė, priekurtė, amžinai užsimiegojusi. Su ja sunkiai susišnekėdavo. Salantiškiai mėgdavo ją parodijuoti: „Labas, Rapaliene." – „Rapalio nėr. Ons Palongo." – „Vo kou ten dara?" – „Blynos kepo." Žmonės kalbėjo, kad kartais ji atsikelianti tik po pietų. Vakarop moteriškė atsigaudavo, imdavo skalbtis, vasarą temstant ateidavo prie upės, išsirengusi plikai maudydavosi. Tačiau gražiausiai nutiko kapinėse. Gargždelės žmonės vieną rudenį pastebėjo, kad po kapines naktimis ima klajoti kažkoks virpantis žiburėlis. Pasklido kalbos, kad tenai klajojanti kažkieno, gal nekrikštyto vaiko į dangų nepriimta dvaselė. Žmonės bijojo ją susitikti, todėl pamatę šviesą bėgo šalin. Vieną naktį veterinaras pro Gargždelės kapines važiavo į Šateikių geležinkelio stotį parsivežti kažkokio svečio iš Vilniaus. Važiuodamas pro šalį pamatė tą žmonių vis minimą švieselę. Sustabdė arklį, tas ramiai sustojo, vadinasi, tenai ne koks nors nelabasis. Įėjo veterinaras pro vartelius ir mato – Rapalienė ravi kapus, ant antkapio pasistačiusi žibintą. Jos giminaičių tenai daug, aptvarkė vieną kapelį, pasiėmė žibintą, nuėjo prie kito. Sako, veterinaras ėmė juoktis, o kapų tvarkytoja pakėlusi galvą pasiklausė, pasiklausė, persižegnojo ir vėl pasilenkė prie tvarkomo kapo. Matyt, nusprendė, kad juokas jai pasigirdo. Kitą naktį jau pusė išdrąsėjusių miestelio smalsuolių slinko į Gargždelę įsitikinti, kad veterinaras nemelavo.

Mano tėvą paleido iš lagerio 1956-aisiais. Tą vasarą jis pirmą kartą po dešimties metų aplankė Lietuvą. Vos tik spėjo grįžti atgal į Pavlodarą, jį pasikvietė KGB. Pasirodo, saugumas gavo skundą. Kažkas iš Barstyčių parašė į Vilnių, kad matė čia Mikutą, kuris baigiantis karui lakstęs po miestelį su Lietuvos karininko uniforma. Taip po metų mums pasakojo tėvas, vėl per atostogas aplankęs Žemaitiją. Gal tame skunde buvo parašyta dar kas nors, bet užtenka ir to – baigiantis karui bei po karo apsirengę Lietuvos karininkų uniformomis viešai pasirodydavo tik partizanai. Tokio rašto gana, kad žmogus būtų apkaltintas ginkluotu pasipriešinimu sovietų valdžiai. Pavlodaro saugumiečiai neatskleidė laiško turinio, net nesakė, ar jiems persiuntė visą tekstą, išverstą į rusų kalbą, ar atsiuntė tik Vilniaus KGB raštą su skundo perpasakojimu. Saugumiečiai pareiškė, kad jie žino apie tėvo teistumą ir mano, kad jis už savo nusikaltimus buvo deramai nubaustas ir kaltę išpirko. Todėl liepė tarnauti sovietų valdžiai ir neužsiimti nacionalistine veikla. Tada ši istorija nieko pernelyg nenustebino, bet šiandien puikiai atskleidžia tų metų moralinę situaciją. Tėvas į Barstyčius užsuko tik aplankyti žmonos, mano motinos, kapo. Bet kažkam to užteko, pamatė jį kapinėse ir iškart įskundė saugumui. Gal skundą pasirašė, bet tėvui saugumiečiai, aišku, pavardės neišdavė. Budrūs buvo sovietų patriotai nuošaliame Žemaitijos bažnytkaimyje, nors mėgstame sakyti, kad lietuviai yra vieningi, dorovingi ir nepakantūs okupantams. Gali būti, kad tas, kuris skundė, manė, kad aptiko ligi 1956-ųjų išsislapsčiusį Lietuvos karininką, tiesiog nežinojo, kad anas jau atsėdėjo dešimt metų lageryje. Bjauriausia būtų, jeigu paaiškėtų, kad skundą sukurpusi kokia nors miestelio moterėlė, pamaldžiai klūpėjusi prie giminaičių kapelių.

Prof. Gediminas Motūza: Palyginus mūsų šalies klimato rajonų žemėlapį ir Lietuvos tarmių žemėlapį, matome labai didelį panašumą. Ką tai reiškia? Klimatas apibendrina visus geografinius požymius, tarmes, etnografinius rajonus. Būtent tie apibendrinti žemėlapiai rodo, kad žmonės, ilgai gyvendami Lietuvos teritorijoje, tarsi prisiderino prie tų rajonų ir išryškėjo jų pačių skirtumai <...>. Sunku pasakyti, kodėl žemaičiai mėgsta žiemos šventes, spygliuočius medžius, rupūžes, velnius, kitaip sakant, chtoniškojo pasaulio arba žemės gelmių padarus, ir stengiasi viską daryti arčiau žemės arba įlįsti į ją, o aukštaičiai stiebiasi į viršų. Faktas tas, kad tarp žemaičių ir aukštaičių esantys skirtumai atspindi geografinius skirtumus, nulemtus visos geologinės istorijos.

Penki žydų išminčiai apie tai, kas yra svarbiausia:

Pirmasis: Svarbiausia protas, žmogus be proto yra tuščia vieta. Mozė.
Antrasis: Svarbiausia širdis, žmogus be meilės yra šaltas akmuo. Jėzus Kristus.
Trečiasis: Svarbiausia pinigai, žmogus be pinigų yra nelaisvas. Marksas.
Ketvirtasis: Svarbiausia tai, kas tarpkojy, žmogų valdo tarpkojis. Froidas.
Penktasis: Svarbu yra viskas ir niekas, nes viskas yra reliatyvu. Einšteinas.

Sovietmečiu tarp inteligentų buvo tokių žmonių, kurie vengdavo šnekėtis su drąsesniais, tiesmukai reiškiančiais kritiškas mintis apie valdžią ir santvarką. Ne, jie nebuvo skundikai, kurie nugirdę bet kokią antisovietinę pastabą bėgtų į saugumą. Minėta inteligentų kategorija buvo jautri ir įžvalgi, todėl stengėsi su dauguma stačiokų nesileisti į ilgesnes kalbas, kad anie neprišnekėtų pavojingų minčių, dėl kurių vėliau galėtų turėti reikalų su ideologine sargyba. Tais laikais ir aš jaučiausi tokiu žmogumi, kurio šalinosi pažįstami pareigūnai, partiniai inteligentai, visokie redaktoriai ir instruktoriai. Net nežinau, su kuo jie iš širdies pasišnekėdavo. Gal tik su šeimos nariais. Mat buvo pernelyg protingi, kad galėtų klausytis kokių nors meninių fantazijų. O gal jie, anot vieno partinio sekretoriaus, savoj kompanijoj kalbėdavo tik apie medžioklę ir mergas. To meto kūrybinėse stovyklose arba po kokių nors oficialių renginių, kai būdavo išlenktas ne vienas bokalas, šie apsidraudėliai, nugirdę, kad tokie kaip aš atsipalaidavusiais liežuviais pradeda burbėti prieš valdžią, su bokalu ar be bokalo sprukdavo į šalį, dažnai griebdavo kokią panikę ir leisdavosi šokti. Kad tik negirdėtų tų šnekų ir kad niekas jiems nepriekaištautų, jog nesudraudė eretiškų kalbų, nesutramdė oportunistų arba nacionalistų. Jie irgi bijojo būti apskųsti.

Paskaitinėju atsiminimų knygas, dažniausiai rašytojų apie rašytojus. Tai specifinė literatūra, vargu ar kam kitam be pačių meno žmonių įdomi, nebent būtų parašyta itin meistriškai. Įdomesni yra rašytojų memuarai apie gimines, artimuosius, pažintus žmones. Galima įsivaizduoti, kad būtų smagu skaityti rašytojų atsiminimus ir apie kitų profesijų žmones, tarkime, mokslininkus, politikus, teisininkus, verslininkus. Deja, memuaristų akiratis jų neaprėpia, daugių daugiausia, ką tuose rašiniuose galima rasti, tai prisiminimų apie ryškesnius mokytojus ir profesorius. Man gana įdomūs yra ne rašytojų, o kitų profesijų žmonių prisiminimai, tarkime, dailininkų, žurnalistų, politikų, bet su viena sąlyga – jeigu jie moka pasakoti ir rašo patys. Jei pasakoti nemoka, prisiminimai būna sausi, schematiški, panašūs į tarnybines ataskaitas, jeigu už juos rašo samdyti bendraautoriai, prisiminimai būna padailinti, standartizuoti, vieno šabloniško stiliaus. Suprantu, kad pagyvenusių žmonių išmokyti vaizdingai ir raiškiai rašyti neįmanoma, jeigu jie nemoka to, ką prisimena, net papasakoti balsu. Bet kitą sykį koks nors technokratas ar medicinos daktaras pasakoja taip, kad klausaisi išsižiojęs, o kai paima plunksną, nors verk – vienos klišės. Kol dirbau žurnalo redakcijoje, vis sukau galvą, kaip tuos pagyvenusius žmones, turinčius puikiausią atmintį, pažinojusius galybę iškeliavusių į anapusius įdomių žmonių, patyrusius įvairiausių išgyvenimų, mačiusius galybę istorinių įvykių, įtikinti, kad jų prisiminimai būtų itin vertingi, jeigu jie imtųsi juos nedailindami pasakoti, jei ne raštu, kas yra nelengva, tai bent žodžiu. Garso įrašymo technika, kuri šiandien yra minimalių dydžių ir tobulo jautrumo, tai padaro puikiausiai. Svarbu, kad vėliau redaktoriai ir patys autoriai (taip dažnai pasitaiko) savo autentiškų pasakojimų nepradėtų cenzūruoti ir dailinti.

Eilėraščiuose esu minėjęs iš vaikystės įsiminusias Salantų vietas – Kregždinkalnį, Gargždelę, Laumės Kūlį, Gaidžio koplyčią, tačiau fragmentiškai, prabėgomis. Kregždinkalniu buvo vadinamas status smėlėtas Salanto upės skardis Notėnų pusėje. Mano vaikystės metais jis iš tikrųjų buvo pilnas urvinių kregždžių lizdų. Į Kregždinkalnį dažniausiai eidavome rudenį riešutauti. Ne taip toli stovėjo pradinė mokykla, pastatyta, atrodo, 1952 metais, tiksliau, perstatyta, nes tenai nuo seno stūksojo kažkoks apleistas pastatas. Toje mokykloje buvo keturios pradinės klasės, o mansardoje gyveno mokyklos direktorius Ivanauskas, su kurio dukra Žibute mokiausi vienoje klasėje. Iki Kregždinkalnio netoli, bet vėlų rudenį ir žiemą nebuvo ten ko eiti, nes mokykla taip pat stovėjo ant vieno iš paupio kalnelių. Žiemą per ilgąją pertrauką mes spėdavome po porą kartų nušliuožti nuo tų kalnelių kas kaip – kas rogutėmis, kas ant faneros lapo, kas ant užpakalio, o kas ir ant portfelio. Vasarą į Kregždinkalnį vaikai sueidavo retai, nes tinkamų maudytis vietų pačiame miestelyje kiek širdis geidžia – Sietuva, Užplūska, Laumės Kūlis, Kriminalio pievos. Ne žemaičiams reikia paaiškinti, kad užplūska žemaitiškai reiškia užtvanką. Kriminaliu Salantuose buvo vadinamas nedidelis kvartalėlis tarp žydų šulės ir upės, turėjęs prastą šlovę, o už jo upės slėnyje žaliavo pievos, kur ganėsi ožkos, plekšėdavo kultuvėmis skalbėjos. Malūno tvenkinyje ties užtvanka mes beveik nesimaudydavome, nes ten buvo gilu, Sietuvoje turškėmės taip pat retai, nes ji buvo patiltėje prie pat kelio į Kretingą. Per senąjį dvaro parką traukdavome prie Laumės Kūlio, kuris buvo jau už parko pakeliui į Gaidžio koplyčią. Po upelį, tekantį per parką, galėjai braidžioti iki kelių, o štai Laumės Kūlis – tai didžiulis akmuo platokame duburyje, ligi kurio mes, vaikai, nubristi negalėjome, keletą metrų reikėjo plaukti. Tenai plaukti bemaž visi ir išmokome, nes užsiropšti ant didžiojo akmens ir atsigulus kaitintis saulėje buvo šaunumo ženklas. Ant to akmens pasišildyti išlipdavo ir ūdra. Kartą, kai su Juozuku anksti rytą išsiruošėme žvejoti, ją ten matėme. Dienomis, kai prie Laumės Kūlio siausdavo miestelio vaikai, ji, aišku, nesirodydavo, bet kur yra jos urvas, maždaug nujautėme. Net nežinau, ar Laumės Kūlis Salanto vagoje dar teberiogso, o štai iš Kregždinkalnio po to, kai šiauriniu Salantų pakraščiu buvo nutiestas Plungės– Skuodo plentas ir per upę pastatytas naujas tiltas, mažai kas belikę. Na, o Gaidžio koplyčia, per gerą kilometrą nutolusi nuo miestelio, stovi kaip stovėjusi, ko gero, virtusi svarbiausia Salantų įžymybe, nes apie ją rašo visos enciklopedijos ir turistiniai žinynai, tik aš vis neprisiruošiu užbaigti seniai pradėtos baladės. Su koplyčia susiję mano prisiminimai yra dviejų rūšių – šventiniai ir piemenavimo. Per kažkuriuos vasaros atlaidus (tikriausiai Sekminių, nes žydėdavo bijūnai) ilga maldininkų procesija, vedama kelių kunigų, iš Salantų bažnyčios su vėliavom, giesmėm ir skambalėliais traukdavo per parką tolyn į paupio pievas, kur ant vieno apvalaus kalnelio stovi toji koplyčia, sumūryta iš tų pačių raudonų, kaip ir miestelio bažnyčia, plytų, išdegtų Latvijoje. Kunigas laikydavo mišias tarpduryje, maldininkai klūpodavo dideliu ratu aplink išpuoštą gėlėmis koplyčią. Pamenu gausybę bijūnų ir lelijų, o štai rožių lyg ir nebuvo. Kiti prisiminimai jau iš vėlesnių laikų, kai į Salantus atvažiuodavau vasaroti. Dėdė Mečislovas tuo metu vasaras leisdavo savo žmonos Barbutės tėviškėje Žvainiuose už poros kilometrų nuo Salantų. Savaime aišku, kad ir aš laikydavausi su jais. Toje sodyboje gyveno daug žmonių, jie augino visokių gyvulių ir paukščių, visi triūsė po laukus, pievas ir namus, per kiemą tekėjo upelis, buvo šurmulinga ir smagu. Žvainiuose galiojo tokia tvarka – kaimas ganydavo gyvulius bendrai, anksti rytą suvesdavo ant kelio ir nuvarydavo į paupio pievas, vakare pargindavo, o po kiemus karvės išsivaikščiodavo pačios. Ganydavo kaimiečiai pakaitomis. Štai man ir tekdavo su šiek tiek vyresne dėdienės dukterėčia Nele kelias dienas pabūti Žvainių karvaganiu. O ganėme jas tame pačiame paupyje, kur stovėjo Gaidžio koplyčia. Rupšnodamos žolę, kai kurios margės užlipdavo į Gaidkalnį ir nuravėdavo koplyčios pamatus. Tokios alpinistės buvo tik kelios, kitoms atrodė per statu. Koplyčia, suprantama, būdavo užrakinta, bet ji iš visų pusių įstiklinta, todėl per langelius galėjai netrukdomas apžiūrinėti šventųjų skulptūras, paveikslus, visokius papuošimus. Retkarčiais ateidavo kažkokios moteriškės, atsirakindavo dureles ir pakeisdavo vazose gyvas gėles, kartą ir aš prisidėjau, sulaksčiau atnešti iš upės vandens. Žiemą koplyčią tikriausiai puošdavo popierinėmis gėlėmis, nes ir bažnyčioje jų nevengdavo. Bet žiemą prie Gaidžio koplyčios nesu buvęs. Vargu ar kas prie jos nubrisdavo, nes jokio tako nebuvo, reikėjo eiti per pievas, kurios pavasarį aptvindavo, o vasarą vešlia žole maitindavo Žvainių karves.

Kad rajoninio laikraščio redakcijoje vyksta literatų būrelio susirinkimas, buvo galima suprasti net neužėjus vidun. Tą popietę pastatas, kuriame redakcija įsikūrusi, būdavo apstatytas dviračiais. Keli dviračiai karksojo ir kieme šalia trofėjinio motociklo, kuriuo važinėjo redakcijos fotografas Žilevičius – Barzda. Dviračiais suvažiuodavo kaimo mokytojai, kurie sudarė būrelio branduolį. Strazdauskas atmindavo iš Buknaičių, Kaušpėdas iš Traškučių, vienuoliktokas Bukontas iš Dapšių, dar kiti iš Tirkšlių, Pikelių. Mokytojas Strazdauskas visada su kostiumu, o kelnių klešnės, kad neįtrauktų grandinė, susegtos segelėmis, – toks ir vaikščiojo po redakciją. Pasakėtininkas Kaušpėdas, aukštaitis iš „pautenas", deklamuodavo: „Ožy, ožy, pusiau skustas, pusiau luptas, už prekystalio užgrūstas", kreipinį „ožy" kirčiuodamas pirmame skiemeny. Nežinau, kaip jis susikalbėdavo su žemaitukais savo pradinėje mokykloje, jeigu jo tarmybės nustebindavo net mūsų kuratorių Povilavičių: „Zaslanas" taigi tarmybė, Kaušpėdai, tu gi mokytojas, turėtum sakyti „suolas". Mums keldavo juoką ne tiek jo pasakėčių turinys, kiek autorinės interpretacijos. Ateidavo ir keletas vyresniųjų klasių moksleivių – Girdenis, Puškorius, mudu su Jankevičiumi. Kaip jaunas mėnulis pasirodydavo Granauskas. Paskutinį kartą mačiau jį plikai nukirptą. Vieni sakė, kad buvo gavęs parų, kiti – kad Romusį ima į armiją. Atrodo, teisingas antras variantas. Mūsų mokyklos mokytojai būrelio susirinkimuose nesilankydavo, tikriausiai dėl to, kad tenai klestėjo itin laisva, demokratiška atmosfera. Mes, moksleiviai, kritikuodavome mokytojų kūrinius aršiau ir aistringiau negu jie mūsų. Kartais, tiesa, ateidavo tik Niemčiauskas, mokytojavęs vakarinėje mokykloje. Vėliau jis daug metų dirbo redakcijoje ir ilgainiui perėmė iš Povilavičiaus literatų globą. O kas tas Povilavičius? Jis buvo laikraščio atsakingasis sekretorius, matyt, prijaučiantis literatūrai, gal jaunystėje bandęs rašyti, todėl Mažeikių laikraštyje noriai sudarinėjęs ir leidęs literatūrinius puslapius. Tuos puslapius, beje, maketuodavome visi drauge, aišku, jo žodis buvo lemiamas. Prieš susirinkimą jis mėgdavo išdalyti literatų kūrybą, gautą paštu, ir laukdavo, ką mes pasakysime. Paprastai sėdėdavo ir tylėdavo, leisdavo mums ginčytis į valias, savo nuomonės bemaž niekada nereikšdavo, nepamokslaudavo, tik kartais reziumuodavo: „Šito eilėraščio negaliu dėti dėl politinių sumetimų." Dar prisimenu, kad jis itin ragino rašyti prozą (literatūriniame puslapyje negalėjo būti vien poezija) bei eiliuoti satyrinius parašus po karikatūromis – tada, varganos cinkografijos laikais, Maskvos spaudos agentūros išsiuntinėdavo po visas mažiausias imperijos redakcijėles puikios kokybės kaučiukines karikatūrų klišes. Povilavičius tai priėmė kaip įpareigojimą jas panaudoti, žinoma, sugalvojus aktualų prierašą. Nesulaukęs talkininkų, Povilavičius kartais sueiliuodavo ir pats, bet neprisipažindavo. Vieną jo skambaliuką prisimenu ligi šiol: „Jankiai tankiai skuba bombarduoti Kubą." Penkios eilutės, keturios iš jų rimuotos. Kas gali paneigti, kad nesama meistrystės. Iš šio mūsų kuratoriaus, kaip vėliau sužinojau, kariavusio 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, posmelio galima suprasti, kad veiksmas vyko 1959–1960 metais. Tada mokiausi baigiamojoje Mažeikių vidurinės mokyklos klasėje. Tiek eilėraščių, kiek atmetė Mažeikių laikraštis „Komunistinis rytojus", vėliau neatmetė net Vytautė Žilinskaitė „Jaunimo gretose". Bet daug ir išspausdino. Kai nežinodavo, ką su mano ir kitų jauniklių kūryba daryti, Povilavičius kopdavo į trečią aukštą pas partiečius. Nors tai buvo konfidencialu, jis kartą parodė mano rankraštį, parsineštą iš trečio aukšto. Ideologijos sekretorius buvo perbraukęs jį raudonu rašalu skersai išilgai, o apačioje užrašęs rezoliuciją – „Nieko nesupratau".

Lyg patvirtindamas informacinę, pažintinę literatūros funkciją, man po akimis pakliuvo Sigito Parulskio eilėraštis „Švarūs kaulai yra gražūs", kuris prasideda taip: „skruzdės užplūdo mūsų apylinkes <...> ilgi karavanai driekiasi virtuvės dykumos pakraščiu." Prisiminiau, kad ne taip seniai Lietuvos miestuose buvo įsikūrusios kažkokios anksčiau nematytos mažytės skruzdėlės, kurios voromis keliaudavo per daugiaaukščius namus, apipuldavo maistą: duoną, cukrų, nutįsdavo virvelėmis per sienas, grindis, stalus, palanges. Keletą metų laikėsi ir mūsų name, atkeliaudavo per ventiliacijos vamzdį į dešimtą aukštą. Bandėme su jomis kovoti, bet niekas nepadėjo. Galėjai kuo švariausiai išvalyti visus pašalius, jos vis viena kur nors ką nors valgomo surasdavo – orkaitėje, šiukšlių kibire, uždengtame dangčiu. Neįlįsdavo tik į šaldytuvą. Klajojo po visą namą – iš vieno buto į kitą. Jas vadino faraonais (gal kas parvežė iš Egipto?). Skaitydamas S. Parulskio eilėraštį, jas ir prisiminiau. Tačiau tie, kurie gyvenime su šitokia realija nebuvo susidūrę, niekada nepagalvos, kad šis eilėraštis inspiruotas tikrovės, nes įpusėjęs jis virsta į pusiau mistinį pasakojimą apie skruzdžių karalių, sumintą vyrišku batu, „kuriuo pamaitinome laužus, kad kaulai iš po pelenų švarūs išeitų". Žodžiu, nuklysta į pasakų sritį. Gerai tai ar blogai, Dievas žino. Pažindamas realijas, aš tą eilėraštį priimu kaip atmintį žadinančią informaciją. O koks nors jaunikaitis, tų skruzdėlių ant pietų stalo nematęs, šį eilėraštį palaikys šimtaprocentine autoriaus išmone. Tos skruzdės, keliavusios per miesto namus, kaip atsirado, taip ir išnyko. Jau keletas metų apie jas nieko negirdėti. Gal tik šiame S. Parulskio eilėraštyje ir išliko.

Nesugebu nustatyti, ar mano dėdė Stasys dėl to didžiavosi, ar apgailestavo, tačiau kalbėjo apie šį savo poelgį dažnai, turbūt kiekvieną vasarą. Dėdė buvo melioratorius, prieš karą Dotnuvoje baigęs kultūrtechnikų mokyklą, žodžiu, vienas iš šios profesijos pionierių, paskui daug metų dirbo Panevėžio hidromelioracijos technikumo direktoriumi, o profesinę karjerą baigė Panevėžio melioracijos statybos tresto valdytojo kėdėje. Tačiau gal metus, gal dvejus jis buvo nuklydęs į miesto valdžią, buvo Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, atsakingu už statybą (dabartiniais terminais – vicemeras). Į jo pareigas įėjo ir sklypų privačiai statybai skyrimas. Primenu, kad sklypai pagal ano meto įstatymus galėjo būti skiriami tik vietos gyventojams. Štai tuo metu į jį kreipėsi Palangos meras, siūlydamas sandėrį: mano dėdė skiria sklypą jo giminaitei, gyvenančiai kaime netoli Panevėžio, o jisai skiria sklypą dėdei ar kokiam nors jo giminaičiui Palangoje. Šiuos mainus ana pusė siūlė įkyriai, buvo net porą kartų atvažiavęs, rodė savo miesto planus, siūlė rinktis vietą. Dėdė gerai įsiminė, kad viena buvo už šimto metrų nuo jūros. Dėdė Stasys atsisakė, nes formaliai būtų pažeidęs įstatymą. Tą neįvykusį sandėrį jis prisimindavo iki pat mirties. Juolab kad į jo vietą atėjęs valdininkas pasiūlymu beregint pasinaudojo ir pasistatė vilą Palangoje. Ir net šuo nesulojo. „Pagalvok, – sakydavo dėdė, išėjęs į pensiją, – galėjau ir aš pasistatyti, nereikėtų vasaromis glaustis pas bobutes arba kaulyti kelialapių į poilsio namus. Visa mūsų giminė galėtų smagiai vasaroti Palangoje. Bet aš nesiryžau taip elgtis, sąžinė neleido, todėl dabar nieko ir neturiu."

Itin keista geografinė sąvoka yra Ceklis (dar keistesnis variantas – Keklys). Taip vadinama 1253 metais Kuldigoje pasirašytame Kuršo žemių pasidalijimo akte pietų Kuršo teritorija. Ji apima dalį Kurzemės ir Žemaitijos. Cekliui priklausė dabartiniai Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Telšių rajonai. Atrodo, kad Ceklis tikslių ribų neturėjo ir nebuvo etnografiškai vientisas rajonas. Nežinia, kokia šio žodžio etimologija, nuo kada iki kada Ceklis egzistavo. Remdamiesi minėtu Kuršo žemių pasidalijimo aktu, kurio nuorašas išsaugotas Karaliaučiuje, daugelis Žemaitijos miestelių 2003-iaisiais atšventė savo 750 metų jubiliejus. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai teigia lokalizavę trisdešimt aštuonis iš keturiasdešimt keturių sutartyje minimų vietovardžių. Svarbiausia išvada ta, kad kuršių gyvenimo centrai buvo piliakalniai. Manoma, kad tokių pilių apygardos išvardytos dalijant Kuršą į šiaurinį ir pietinį su Cekliu vidury. Mano vaikystės miestelis Salantai XIII amžiuje galėjo vadintis Zaloceten. Mat vietovardžiai sutartyje užrašyti lotyniškai, aišku, iš klausos, todėl dažniausiai klaidingai. Vėliau jie buvo taisomi, perrašinėjami taip, kad kai kurių sutapatinti su dabar egzistuojančiais vietovardžiais nepavyksta. Beje, ir Salantų spėjimas tik apytikslis. Tiesa, teko girdėti, kad Ceklis kildinamas nuo žodžių „seklis, seklu". Neva kur Venta dar sekli, ten ir Ceklis. Žaisminga.

Labiausiai žmones vienija baimė ir pavojus. Tai yra bendruomenės pagrindas, visos kitos jungtys ir bendri interesai yra išvestiniai. O baimė kyla ne tik iš realiai egzistuojančių grėsmių, matomų ir jaučiamų pavojų, bet ir iš skaudžios patirties, kuri persiduoda iš kartos į kartą mentališkai, baimė užprogramuojama žmogaus prigimtyje. Be to, baimės šaknys dažnai glūdi ne išoriniame pasaulyje, o žmogaus viduje. Baimė gali būti tik subjektyvi interpretacija įvykių, kurie iš tikrųjų nėra pavojingi. Jie taip pat apsiverčia žmogaus viduje ir pastūmėja vienytis, jungtis ir gintis. Iš baimės arba dėl baimės yra atsiradę tikėjimai, susiformavusios religijos. Nežinia ir baimė žmones verčia tikėti nežemiškomis jėgomis, dievais, Viešpaties galia.

Kai gyvenau Salantuose, seneliai mėgdavo prisiminti Barstyčių medžiotojus. Tos jųdviejų kalbos, aišku, skęsta miglose, bet kažkas yra įstrigę. Barstyčiuose prieš karą buvę trys dideli medžiotojai: dvarininkas Štrausas, vokietis, kurio žmona buvo rusė, taigi mano senelės tautietė, ūkininkas Mačernis, būsimo poeto, o tuo metu Telšių gimnazisto, tėvas ir klebonas Mockus. Mano seneliai po sėkmingos medžioklės kartais būdavo kviečiami į svečius pas Štrausą į netolimą dvarelį. Jis net atsiųsdavo brikelę. Bet dažniausiai sušalę medžiotojai žiemos pavakariais užgriūdavo į vaistinę, kur senelis juos atšildydavo visokiomis eksperimentinėmis trauktinėmis, kurių turėjęs pilną viršutinę spintelę, pasiekiamą tik nuo kopėtėlių. Tai jau mano tėvo, tuo laiku taip pat gimnazisto, komentaras. Kai su juo šeštajame dešimtmetyje žiūrinėjome prieškarines fotografijas, jis taip apibūdino kleboną Mockų – smarkus medžiotojas, laikęs pulką skalikų. Medžiodavo su kompanija, dažnai sekmadieniais. Kadangi Mockui reikėdavo atlaikyti rytmetines pamaldas, jis į bažnyčią susiruošdavo kaip į medžioklę, atsivesdavo šunis, pririšdavo šventoriuje prie medžio, ant medžiotojo drabužių užsitempdavo kamžą ir greitomis pustuštėje bažnyčioje atlaikydavo mišias. Giedodavo patyliukais, nes, jam garsiau užtraukus „aleliuja", šventoriuje atsiliepdavo skalikai. Mitriai susidorojęs su savo sekmadieninėmis pareigomis, čiupdavo skalikus ir skubėdavo į sutartą vietą, kur jo laukė medžioklės bičiuliai. Smarkus vyras buvęs ir Mačernis, mėgdavo išgerti. Anot mano tėvo, kaip visi medžiotojai šnekorius ir pagyrūnas. Senelė, pamenu, dar sakydavo, kad bent vieną zuikį visada norėdavo įbrukti kaip atlygį už senelio trauktines. Jinai neva sutikdavusi paimti tik prieš vaikų gimtadienius, Kalėdas, kai nusimatydavo kuklios vaišės. Šiaip jau su tais zuikiais virtuvėje vienas vargas. Mockaus gaspadinė neva dalį jų sušerdavusi šunims. Tik frau Štraus netingėjusi ir mokėjusi juos ištroškinti nuostabiai.

Viename Anglijos meno aukcione pardavimui buvo pateikta graviūra, kurioje vaizduojami Leninas ir Hitleris, žaidžiantys šachmatais. Už graviūrą prašoma 40 000 svarų. Graviūros savininkas tikina, kad ji sukurta 1909 metais Vienoje, o jos autorė yra Ema Lovenštram, pas kurią Hitleris, tada dar Šiklgruberis, mokėsi piešimo. Graviūros nugarėlėje yra Lenino ir Hitlerio parašai. Kilo didžiausias triukšmas, vieni teigė, kad realistinis vaizdelis pagrįstas faktais, kiti – kad falsifikatas. Lyg menininkas neturėtų teisės pavaizduoti vizijos, sapno, nuojautos. Koks gi skirtumas, ar jie buvo susitikę? Ar jų išvaizda 1909 metais galėjo būti tokia – Leninas atrodo per jaunas, Hitleris per senas? Būtų smagu, jei paaiškėtų, kad tai šiuolaikinio dailininko provokacija. Autorių reikėtų sveikinti. Tai šaunesnis triukas negu žvaigždės iš kruvinų kiaulių galvų ar Kristaus skulptūrėlė inde su šlapimu.

Sapne vis dar vairuoju, o kartais net užsirūkau. Šįkart žiguliuku važiavau per Maskvą. Žiema, gatvės snieguotos, purvinos, šalikelėse pusnys sulig pirmu aukštu. Sunkiai ir ilgai yręsi per miestą mudu su drauge galop atsikasėme į užmiestį, kur turėjo būti mūsų ieškoma bandymų stotis BS. Prie kažkokių apleistų statinių palikome automobilį, perėjome nudrengtais cechais per buvusią gelžbetonio gamyklą ir atsidūrėme prie pilkos lentinės tvoros. Palei tvorą buvo pramintas siauras takelis, paėjėję juo kokį pusvalandį priėjome vartus. Pabeldėme ir mus įleido. Už tvoros vešėjo tropinė žaluma. Augo vaismedžiai, ant šakų noko gelsvi vaisiai, tarp medžių dalgiškus lapus skleidė ananasai, lakiojo papūgėlės. Moterys nieko nesakiusios nusivedė mano draugę, pasisodino vidury sodo, nukirpo plaukus ir perrengė kažkokiais pilkais leprozoriumo marškiniais. Paskui kažkur pradingo. Aš ilgai laukiau, sėdėjau ant prastos taburetės pavartėje ir žiūrėjau į nežinia kokiu būdu žiemos vidury pamaskvėje vešinčią žalumą. Kažkodėl man nerūpėjo nei kokiu tikslu mes čia atvažiavome, nei ką tos moterys daro mano bendrakeleivei. Žinojau tik tiek, jog čionai sunku patekti ir kad čia tobulina žmonių gyvenimus – išvaduoja nuo rūpesčių, išgydo ligas, atjaunina, sustiprina kūną ir sielą. Ši bandymų stotis taiko kažkokius paslaptingus metodus, veikia nelegaliai. Tiesa, moterys buvo man liepusios nusiauti batus ir palikti juos už tvoros. Taigi sėdėjau pavartėje vienomis kojinėmis ir, aišku, jaučiausi nejaukiai. Galų gale trumpai nukirpta mano draugė grįžo, bet nepratarė nė žodžio ir nerodė jokių emocijų, lyg neprabudusi iš miegų, o viena palydovė pasakė, kad rezultatai paaiškės po mėnesio. Kokie rezultatai? Sapnas yra sapnas, tokie klausimai sapne nekyla. Savų drabužių mano bendrakeleivei negrąžino, anapus vartų neberadau ir savo batų. Greitai greitai – ji basa, aš vienomis kojinėmis – nubėgome snieguotu patvoriu, paskui per tuos aidinčius cechus į dykvietę, kurioje palikome žiguliuką. Automobilis stovėjo visiškai sudaužytas, tarsi būtų nudardėjęs nuo skardžio į gilų tarpeklį. Sapnas baigėsi.

Senelė Anastazija gerbė tik vienos profesijos žmones – gydytojus. Labai norėjo, kad bent vienas iš trijų sūnų pasirinktų šią profesiją, bet jos norams nebuvo lemta išsipildyti. Kai įstojau į politechnikos institutą, ji mane pasitiko ironišku klausimu: „Na ir kas tu būsi? Inžinieriukas? Muterkes sukinėsi?" Bandžiau jai aiškinti, kad studijuosiu pramonės ekonomiką, bet, jos akimis žiūrint, tai buvo dar blogiau. Atseit visą gyvenimą tarškinsiu skaitytuvais kaip tėvas. O kai jai parodžiau savo pirmąją knygą, ji tiesiog išsityčiojo ir dar savo gimtąja kalba: „Źąęåņń˙ āūšīń, ęåķčņüń˙ ļīšą, ą īķ āńå ļčńóėüźąģč ēąķčģąåņń˙"*. Tačiau labai apsidžiaugė sužinojusi, kad būsimoji mano žmona yra medikė, nes tokių nebuvo net tarp jos marčių. Ausma išgelbėjo pašlijusią mano reputaciją. Senelės Anastazijos vertinimų skalėje, kaip supratau, aukščiausiame taške buvo karo chirurgai (ji pati buvo akušerė, bet karo pabaigoje kelis mėnesius Plungės ligoninėje dirbo operacinės seserimi). Skalės apačioje telkėsi visokiausi „šnekoriai ir pišoriai": mokytojai, kunigai, valdininkai, žurnalistai, artistai. Jai buvo sunku susitaikyti su faktu, kad jauniausias jos sūnus Mečislovas metė žemės ūkio mokslus Dotnuvoje ir pasinešė į artistus, net į režisierius. Senelio profesiją – jis buvo farmacininkas – jinai gerbė, bet vėlgi pasišaipydama: „Pavojingas žmogus. Ką gali žinoti, kokio tručo įlašins į buteliuką. Geriau su juo nesipykti." Tačiau užmiršdavo ką sakiusi ir puldavo bartis. Gerai, kad senelis niekada neatšaudavo. Patylėdavo, patylėdavo, o jeigu Nastenka įsismarkaudavo, nusikabindavo nuo krosnies savo gelsvą lazdžiukę ir išeidavo į senąjį dvaro parką. Dažnai ir aš su juo.

Tėvas mėgo pasakoti apie šokių mokytoją Mintaučkį. Studijuodamas tėvas porą metų Kaune gyveno Maironio gatvėje viename name su šiuo mokytoju. Viršutiniuose aukštuose studentai nuomojosi kambarius, o pirmame buvo nedidelė salikė su bufetu. Čia Mintaučkis paprastomis dienomis rengdavo šokių pamokas, o savaitgaliais šokių konkursus. Pamokas lankė bemaž vien moterys – valdininkų ir karininkų žmonos. Vyrus atitempti į šias pamokas, juolab darbo dienomis, sekėsi sunkiai. Jei ir pasirodydavo koks karininkutis, tai trumpam, iki pirmo savaitgalio, mažai kas iš vyrų įnikdavo į šią pramogą. Šokių mokytojas Mintaučkis kviesdavosi studentus – koks mokslas be partnerių, kažkas gi turėjo įsukti ponias valso sūkury. Studentai noriai dalyvavo šokių pamokose, jiems mokslai nekainavo, dar ir selterio dykai išgerdavo. O štai šeštadieniais ir sekmadieniais studentai pasišienaudavo. Tomis dienomis būdavo samdomas žydukų orkestrėlis, damos ateidavo išsipusčiusios, užklysdavo ir veteranų, buvusių Mintaučkio mokinių, šiaip mėgėjų pramogauti. Šokių konkursas trukdavo visą vakarą. Mintaučkis su asistentėmis stebėdavo šokėjus ir rašydavo pažymius. O įdomiausia tai, kad vakarui baigiantis paaiškėdavo, kad visus prizus laimi poros, kuriose šoka studentai iš viršutinių aukštų. Turbūt nebereikia nė sakyt, kad po vakaro laimėtojai su iškovotais prizais: tortais, šampano ir krupniko buteliais, susieidavo į šokių mokytojo būstą ir gražiai atšvęsdavo. Dar įdomiau, kad maždaug po trisdešimties metų bičiulis dailininkas „Tulpėje" man parodė sausą žmogelį paaiškindamas: „Čia šokių mokytojas Mintaučkis. Smetoninis." Ką jis tuos dešimtmečius veikė, kaip išsilaikė? Neva kažkuriuo metu dirbo Muzikiniame teatre. Nežinau, ar tiesa.

Pasirodo, kad vargonai bažnytiniu instrumentu tapo tik dvyliktame amžiuje. Antikos laikais vargonais buvo grojama hipodromuose, teatrų ir cirkų arenose. O į bažnyčią vargonai įsileisti nenoriai, mat turėjo nekokią šlovę, vargonuojama gi buvo per visokias atrakcijas, plebėjų šventes. Deja, nėra žinoma, kokia muzika tuo metu jais buvo grojama.

Tikriausiai ji skambėjo kitaip, ne taip dangiškai ir prakilniai kaip šiandien. Smagiausia būtų sužinojus, kad vargonai grojo visiškai taip pat kaip dabar, tačiau šventikams ir maldininkams tada atrodė, jog vargonai prasčiokiškai bauboja. Lietuvoje vargonai atsirado šešioliktame amžiuje.

Ligi šiol nežinojau, kad kovo dešimtoji yra Keturiasdešimties paukščių diena, pagoniška lietuvių šventė. Tą dieną į Lietuvą turi būti parskridę keturiasdešimties rūšių paukščiai. (Aš tiek nepriskaičiuoju.) Vėliau katalikai tą šventę neva pertvarkė į Keturiasdešimties šventųjų dieną, kiekvienam šventajam paskyrę po kokį nors globotiną paukštį. Įprastas metodas. O štai kovo vienuoliktoji iš paprastos dienos pavirto Nepriklausomybės švente visų mūsų akyse. Profesorius Vytautas Landsbergis, galima sakyti, šios šventės sumanytojas, apie kovo vienuoliktąją pripasakojo tiesiog mistiškų dalykų. Pasirodo, Berlyno Šarlotenbergo parke yra paminklas – baltas obeliskas, skirtas kovo vienuoliktajai. Pastatytas jis 1979-aisiais, taigi prieš vienuolika metų iki mūsų nepriklausomybės paskelbimo. O skirtas jis datai, kuri ateityje pasauliui taps itin svarbi. Prisimindamas, kaip profesorius skubino Nepriklausomybės akto priėmimą ir turėdamas omeny stebėtiną V. Landsbergio įžvalgą, pagalvojau – žinojo apie obeliską. Tarsi pagavęs mano abejonę, profesorius per radiją ėmė dievagotis, kad apie paminklą išgirdęs daug vėliau, jau po 1990-ųjų. Skulptūros autorius yra bosnis Braco Dimitrijevičius. Obeliskas parke pastatytas Šarlotenbergo rajono gyventojų pageidavimu, o data jame iškalta pirma pasitaikiusi (beje, keturiomis kalbomis). Neva skulptorius tiesiog paklausęs praeivio, kada šio gimimo diena, ir tą datą iškalęs akmenyje. Anot autoriaus, šitaip jis įamžinęs dieną, kuri taps svarbi pasauliui. Profesorius reziumavo, jog taip ir atsitiko, tą dieną ėmė griūti Sovietų Sąjunga. Taigi kad mistika. Jeigu šitaip, skulptūros autorių reikėtų vadinti pranašu, ne kuo kitu. Obelisko atsiradimo intencija vis dėlto nėra aiški. Kas viską sugalvojo? Įtariu, kad skulptorius baltąjį obeliską buvo iškalęs anksčiau ir siūlė jį pastatyti kokio nors miesto parke. Ieškojo municipaliteto, kuriam ši idėja patiktų. Rado tokius suokalbininkus Berlyne. Bet čia tik mano prielaida. Tikriausiai viskas vyko dar paprasčiau.

„Globalaus kaimo" sąvokos autorius yra Kanados literatūrologas Maršalas Makluhanas, miręs dar iki interneto atsiradimo, tačiau jį puikiausiai išpranašavęs. Anot jo, toji aplinkybė, kad pasaulis virsta globaliu kaimu, nėra vien teigiama. Tarkime, kokiame nors atokiame Azijos ar Afrikos kaime visos žinios dar ne taip seniai buvo pranešamos būgnais. Iš būgno garsų žmonės suprasdavo, kas nutiko, – ar gimė kas, ar mirė, ar nelaimė kokia: gaisras, potvynis, žvėrių antpuolis. Būgnai dundėdavo tik reikalui esant. O šit dabar „globaliame kaime" būgnai dunda be perstojo – radijas, televizija, telefonai ir t. t. Nebūtų taip pavojinga, jei ryšių priemonės be paliovos nepranešinėtų blogų naujienų, dažnai net nepasitvirtinančių: nuskendo laivas, susprogdinta bomba, cunamis nusinešė šimtus gyvybių. „Globaliame kaime" pavojaus signalai skamba kur kas dažniau nei realiame, atskirtame nuo kitų uždarame kaime. Anot M. Makluhano, dėl šios priežasties „globalus kaimas", kitaip tariant, šiuolaikinis pasaulis, tampa įtarus, sudirgęs, bailus. Po blogų žinių lavina jam vaidenasi tariami priešai ir pavojai, jis greit puola į paniką, praranda atsparumą gandams ir melui. Puikiausias to pavyzdys – vis iš naujo nušniokščiantys gąsdinimai visokiomis epidemijomis: paukščių gripu, cholera, juodlige. „Globalus kaimas" viską žino, kas dedasi plačiajame pasaulyje, tačiau gyvena tarsi vulkano pašlaitėje.

Begaliniai yra teologų sugebėjimai išsukti uodegą iš bet kokios situacijos. Nemirksint paaiškinti bet kokį neįtikimą reiškinį. Kad ir kaip mažvaikiškai tie paaiškinimai skambėtų, juos gina visomis išgalėmis. Galiausiai priėję liepto galą, nieko nebegalėdami atsakyti į triuškinamą faktologiją, lyg niekur nieko ima nesidrovėdami platinti naują versiją. Kad ir garsioji istorija su Turino drobule, į kurią neva buvo suvyniotas nuo kryžiaus nukeltas Kristaus kūnas. Daugybę metų toji drobulė buvo vežiojama po pasaulį tvirtinant, kad ji iš Kristaus laikų, nors joks mąstantis žmogus negalėjo patikėti, kad paprastas audinys nesudūlėjęs gali atlaikyti šimtmečius ir dar išsaugoti į jį įvynioto kūno atspaudą, beveik paveikslą. Mokslinių argumentų ir modernių tyrimų metodų įvaryti į kampą, Vatikano profesoriai neseniai sugalvojo naują variantą, ne tokį fantastinį. Atsirado mokslininkas, kuris ištyręs drobulę paskelbė, kad jinai yra iš XIV amžiaus. Bet tai ne falsifikatas. Pasak specialisto, drobulė esanti garsaus Renesanso laikų dailininko Džoto di Bondonės kūrinys. Originali drobulė, kuria buvo apdengtas Kristus, iš tikrųjų sudūlėjo, todėl meistras padarė jos kopiją. Originalas galėjo būti netgi sąmoningai sunaikintas. Argi ne gudriai apeitas teiginys, kurį XX a. išplatino fizikai, ištyrę Turino drobulę radioaktyviosios anglies metodu. Tyrimas kolei kas patikimiausiu metodu parodė, kad audinys yra iš viduramžių, tūkstantmečiu naujesnis, negu teigiama, taigi klastotė, simuliakras. Tačiau konservatyvūs oponentai šokosi kritikuoti netgi naująją išmaniai sukurtą Vatikano versiją. Atseit drobulė yra šventa relikvija, o ne meno kūrinys, ir jokiais technokratiškais metodais jos tyrinėti nevalia. Anot jų, tokių relikvijų nedera netgi liesti. Turino drobulė jiems tikra, stebuklingu būdu atkeliavusi iš Palestinos į Europą. Ji amžina, nepavaldi laiko poveikiui.

Replika iš dokumentinio filmo: Sunkiasvoriai vandenyno gyvūnai, išlipę į sausumą, miklumu nė iš tolo neprilygsta žmogui. O paniręs po vandeniu žmogus tarp visų tų vėžlių, jūros liūtų, ruonių atrodo tarsi gorila su balerinos sijonėliu.

Mėnulio peilis įkypai kerta kambario kraštą. Atsiremia į mano lovą. Nubundu ir pakeliu delną tarsi veidrodėlį. Vidurnaktį delne galima matyti visus rėželius. Jei išmanytum chiromantiją, pagal mėnulio išryškintas linijas galėtum išsiburti ateitį. Telpa tik keturi pirštai, toks tas rėžis siauras, mat lova stovi prie tos pačios sienos, kaip ir langas, pro kurį sminga aštrusis mėnulio peilis. Taip yra dėl to, kad šią naktį pilnatis ir giedras dangus. Atsikėlęs matau, kad visas kambarys juodas, tik patį jo kampą kerta balčiausia juosta. Pagalvė atrodo kaip televizoriaus ekranas. Žavios pilnaties išdaigos. Ko gero, ji pažadino mane. Bet nebūtinai, kaime aš nesilaikau jokios tvarkos, naktimis klausausi radijo, dieną po obelimi nusnūstu.

Visą ikimokyklinę vaikystę man atrodė, kad ten kažkas gyvena. Ypač vasarą, kai pilkšvos nedažytos lentos įkaisdavo ir permušdavo kitus kvapus. Namelyje galėjai tupėti nors visą dieną, skaitinėti laikraščių skivytus arba nuplėšiamo kalendoriaus lapelius, kuriuos perskaitęs senelis atnešdavo čia ir pamaudavo ant surūdijusios vinies. Nuojauta manęs neapleido – kažkas čia turėjo gyventi. Tikriausiai negražus, slepiantis savo išorę, bet ne pabaisa. Arklys juk netilptų į šį namelį, juolab trigalvis slibinas. Galiausiai paaiškėjo, kad neklydau. Senelis parodė palubėje virš gulsčiojo langelio kažkokį pilką tumulą, panašų į skudurinį kamuolį. Širšių lizdas. Pačių širšių nebuvo matyti, bet tasai kamuolys pamažu didėjo. Mes jo nelietėme, ne visi ir pastebėdavo. Širšių nebijojau, nes namelyje jos neskraidė, viena kita kartais patyliukais ropodavo langelio stiklu. Buvau patikintas, kad jeigu neliesiu jų lizdo, jos nepuls ir negels. O štai kaimynė Sigutė, mano žaidimų draugė, sužinojusi apie tą lizdą ir kas jame gyvena, namelin eiti bijojo. Užsimaniusi sisiuko bėgdavo į savo kiemą.

Leonas G. pasakojo, kad prieš pat karą jo tėvas buvo paskirtas spaustuvės direktoriumi. Dirbdavo iki išnaktų. Artimieji negalėję suprasti, ką jis ten taip ilgai darąs. Nuolat klausinėjamas jis nenoriai paaiškinęs, kad spaustuvininkai daro neštuvus sužeistiesiems gabenti. Taip ir neaišku, iš ko jie darė tuos neštuvus. Gal iš kartono ir viršelinės drobės? Vadinasi, rusai žinojo, kad karas tuoj prasidės, ruošėsi kaip sugebėjo. Dar jis pasakojo, kad tuo metu jų šeima gyveno Julijanavoje prie pat aerodromo, todėl patyrė patį pirmąjį Kauno bombardavimą, nes pirmosios vokiečių bombos krito ant Aleksoto aerodromo, kad jį paralyžiuotų, sudaužytų pakilimo takus ir lėktuvus. Leono šeima traukėsi, bėgo kažkokiu giliu grioviu, paskui slėpėsi rūsyje. Ten gulėjo kraujuojanti nutrauktomis kojomis moteris, kuri jo akyse mirė. Leonui tada buvo penkeri metai, pirmoji karo diena vaikui įsirėžė į atmintį giliausiai, ji buvo pati kraupiausia.

Sapnavau Kubą, susitikimą jaukioje Havanos kavinėje su Kubos menininkais. Kažkada, kai iš tikrųjų teko lankytis toje šalyje, panašus renginys buvo numatytas, bet paskutiniu momentu buvo pakeistas į susitikimą su mokytojais, o dar tiksliau – su Havanos mokytojų choru. Sapne nedidelį mūsų būrelį vaišino menininkai. Muzikantai, dailininkai. Įpusėjus pasisėdėjimui vienas pusnuogis Kubos žurnalistas keičia toną iš draugiško į valdišką ir liepia iš pateikto sąrašo išsirinkti suvenyrą. Bandau atsisakinėti, bet jis netgi reikalauja, skaito sąrašą, kuriame puodukas, nosinė, cukraus gabaliukas, suvyniotas į spalvotą popieriuką, ir kitokie menkniekiai. Vėliau paaiškėja, kad tai svarbi diplomatinė misija, valstybinis įpareigojimas, o patys suvenyrai jau seniai supakuoti į popierinį maišelį, ant kurio užrašyta „Dolce Cubana", kurį vaišėms baigiantis kiekvienam svečiui atneša ant padėklo tamsiaodė gražuolė. Mulatų orkestras įteikiant maišelį groja „Bandera rosa". Prabudęs galvojau, ar tas suvenyrinis ritualas nebus patekęs į sapną iš literatūrinių švenčių Gruzijoje, Moldavijoje, Gorkyje, Kijeve, kur esu dalyvavęs. Bemaž visur tas ritualas būdavo itin sureikšminamas, net mistifikuojamas ir, matyt, privalomas. Bet kodėl Havanoje?

Erichas Fromas rašė, kad vienas ankstyviausių šaltinių, kuriame nusakomas požiūris, kad mūsų sapnuose gali pasireikšti ir pačios racionaliausios, ir pačios iracionaliausios galios, yra Homero poemos. Homeras piešia dvejus sapnų vartus: vienus iš rago, pro kuriuos pasirodo teisybę reiškiantys sapnai, kitus – iš dramblio kaulo, pro kuriuos pasirodę sapnai yra klaidinantys, neteisingi. Taip yra todėl, kad ragai peršviečiami, skaidrūs, o dramblio kaulas neskaidrus, nepersišviečia.

Mano anūkė, grįžusi iš Amerikos, apie Las Vegasą, kur buvo nuvykusi su draugais, pasakė štai ką: „Baisus kičas, tokio net neįsivaizdavau. O vyrai visi tenai man iki peties. Mažiukai storuliai. Visokie kinai, japonai, gal meksikiečiai, italai, bet ir tie žemaūgiai. Amerikoje žmonės negražūs, visus gražuolius, matyt, susirenka Holivudas. Beje, garsioji žvaigždžių alėja Holivude atrodo prasčiau už Laisvės alėją Kaune."
Prisiminiau Valį Drazdauską, kuris sakydavo: „Jei Ąžuolynas būtų ne Kaune, o Paryžiuje, taptų garsesnis už Bulonės miškus ir Liuksemburgo sodus."

Latviai garsėja savo konditerija. Žemaitijoje esu girdėjęs juos pravardžiuojant pyraginiais. Kai dar mokinukas pirmą kartą apsilankiau Rygoje, ji mane nustebino ne tik savo pastatais, bažnyčiomis, bet ir pyragaičių bei kavos kvapu, plūstančiu bemaž iš kiekvieno namo. Kūkas un konfetes – pyragaičiai ir saldainiai – tiek jų šnekoje, tiek ant kavinukių langų, visur. Vėliau yra tekę lankytis ir kituose latvių miestuose bei miesteliuose, svečiuotis latvių namuose. Pastebėjau, kad kiekviena latvė labiausiai mėgsta pasigirti savo pyragu, neva iškeptu pagal jai vienai žinomą receptą. Latviai suvokia, kuo jiems dera didžiuotis, taigi didžiuojasi savo bandelėmis, saldumynais ir dainomis. Šią vasarą Ezerėje, pasienio miestelyje, nusipirkau garsiųjų latviškų pieniškų karamelių „Gotina". Lukštendamas saldainius, pastebėjau, kad kitoje popierėlio pusėje atspausdinti lyg ir eiliuoti tekstai. Įsiskaičiau – ėgi čia garsiosios latvių dainos. Tokiu būdu, išradingu tautinių grožybių sukryžminimu, matyt, siekiama, kad tuos posmelius pirmiausia įsimintų pagrindiniai „Karvučių" vartotojai – latvių vaikai. Taip, latviai myli savo folklorą, bet kasdienybėje jo vis mažėja, visu ūgiu pasirodo jis tik per garsiąsias Dainų šventes. Latviai ne mažiau kaip lietuviai bijo nutautėjimo, todėl štai ir sugalvojo būdą, kaip su tuo grumtis. Gal kiek padės. Nurašiau nuo vieno popierėlio:

Riga, Riga, skaista Riga,
Kas to skaistu darinaja?
Vidzemnieku grūti darbi,
Pakavoti kumelini.

Lietuviškai maždaug taip: „Riga, Riga, gražioji Riga, kas tą grožybę sukūrė? Vidzemės žmonių sunkūs darbai, kaustyti žirgeliai."

Sentikių kaime už Irtyšiaus mus užklupo speigas, pirmas tą žiemą. Jeigu būtume žinoję, vargu ar būtume išsiruošę į kiškių medžioklę. Šaltajame trobos gale buvo užšalusios visos sūdytos gėrybės, net didžiulė rėčka su sūdytais arbūzais – tokią pirmą kartą mačiau. Gerai, kad iš gaziuko išleidome vandenį, nes per valandą, kai gerdami arbatą laukėme, kol prašvis, užšalo tepalas, teko kaitinti karterį. Apšarmojusios sibirietiškos karvės slampinėjo po laidarą ir pešė šieną iš apsnigtų kaugių. Braškėjo tvoros, sukaltos iš gulsčių papenčių. Pavažiavome gal kokį kilometrą senojo miško link, nusidriekusio palei Irtyšių. Krūmuose pasibaidė du kiškiai, jų nervai neatlaikė motoro burzgesio, vargšeliai tuoj ir krito. Niekas daugiau, išskyrus porą purptelėjusių kurapkų pulkelių, nepasirodė, o kurapkoms mūsų šautuvai nebuvo paruošti. Įsidienojus grįžome į kaimą, sulindome į trobą, kur tvoskė dvi krosnys – koklinė kambaryje ir didžioji miegamoji virtuvėje. Kiškiai buvo prisiėdę aitrių žolių, tad troškinami puode skleidė sūdrų pelynų kvapą. Šeimininkas ir jo sūnus, kuris mus čionai pasikvietė, kalbėjo, kad tokia kiškiena su praskiestu spiritu gydo nuo visų peršalimų. Besivažinėdami ir beslampinėdami pagiriu sušalome į ragą. Kiškieną užgėrinėjome dar ir verdančia kvapnia arbata iš caro laikus menančio varinio virdulio. Paskui mums paklojo didžiajame kambaryje, tiesiog numetė ant grindų krūvą vilkų ir šernų kailių, jais pasiklojome ir užsiklojome. Šiluma iš spirito, arbatos ir aitrios kiškienos įkaitintų vidurių pamažu pasklido po kūną. Naktį jaunamiškyje, siekiančiame kaimą, kažkas stūgavo – gal sulaukėję šunys, gal vilkai. Pro langą ryškiai plieskė mėnuo, tarsi prožektorius pramoniniame Sibiro mieste, iš kurio, sukorę tris šimtus kilometrų, čionai atvažiavome. Rytą termometras rodė trisdešimt keturis laipsnius šalčio.

Kažkoks finansinių paradoksų paradas. Miestelyje pasiligojęs mokytojas, kuriam jau aštuoniasdešimt, pasisamdė dešimčia metų jaunesnį kaimyną, taip pat pensininką, suskaldyti jau supjautas malkas. Senas vyras dirbo lėtai, paskaldė vieną dieną, kitą. Antros dienos vakare pro šalį ėjo pakaušęs jaunystės draugas iš kito miestelio pakraščio. Pamatęs savo prietelių skaldant malkas rūsčiu balsu užriko: „Ak tu šitaip, dejavai, kad neturi macios, nė stiklelio negali išlenkti, o malkas mokytojui skaldyt gali. Reikės pranešti, kad tau nuimtų pensiją." Trečią dieną malkų skaldytojas nebeateina. Mokytojas bėga žiūrėti, gal kas nutiko. Nieko nenutiko, sėdi jo pagalbininkas patroby, vištas lesina. „Nelauk, nekviesk, – sako, – daugiau nebeateisiu. Bijau prarasti pensiją." Jokie įtikinėjimai, kad jo draugas pajuokavo, kad taip nebūna, žmogaus neįtikino. Mokytojui teko laukti, kol atvažiuos anūkas ir pabaigs pensininko pradėtą darbą. O pensininkas, pasirodo, išsigando ne tuščiai. Mat dabartinės valdžios logika yra tokia – jeigu tu, senas žmogau, dar pajėgi šiek tiek dirbti ir kiek nors užsidirbti, pensijos mokėti tau nereikia. Su šiuo paradoksu susidūriau ir aš pats. Porą sykių gavau kelių dešimčių litų honorarą iš spaudos leidinių. Po mėnesio ateina valdiškas laiškas, girdi, aš, toks ir toks, esu padaręs valstybei žalą, nes, būdamas pensininkas, gavau atlyginimą už atliktą darbą, todėl esu baudžiamas, regis, aštuoniolika litų. O didžiausia komedija yra tai, kad iš tavęs atima sumą, kuri prilygsta vienos dienos pajamoms iš pensijos. Nesvarbu, kiek tu papildomai uždirbai – tūkstantį litų ar tris litus, atskaito pensijos dalelę, tenkančią vienai dienai. Finansininkų logika: kiekviena gauta suma yra atlyginimas už vieną darbo dieną. Pensininką baudžia ne dėl to, kad jis daug uždirbo ir dar nori pensijos, o už tai, kad jis apskritai dirbo. Ar ne marazmas? Pensininkai, suprantama, rado šiokią tokią išeitį, sutarė su darbdaviais, jog visi smulkūs uždarbėliai jiems būtų mokami vienu kartu. Už mėnesį, ketvirtį, pusmetį. Aš dar suprasčiau, jeigu pensininkas privalėtų pranešti apie papildomai uždirbtą sumą, ir toji suma būtų išskaičiuota iš pensijos (arba dalis sumos). O dabar kas? Štai ir nusprendžia dėdelis, kad jam geriau lesinti savo vištas negu kapoti mokytojo malkas. Tegu prasmenga skradžiai visi tie darbai, jeigu dirbant reikia slapstytis net nuo vaikystės draugų.

Tarkime, vieną sekmadienio rytą atvažiuoji į savo sodybą Dzūkijoje, o jos nebėra. Pamiškė, kurioje ji glaudėsi, išarta, o arimo vidury tik šuns būda. Šuo yra. Jis atbėga iš miško, inkščia, glaustosi, laižo tau rankas, negali nieko pasakyti.

Tarkime, atsiverti šviežią laikraštį, o jame tik pavadinimas, tarkime, MIESTO NAUJIENOS. O žemiau tik juodos manų kruopos, smulkūs taškeliai, peliukų spiros. Perverti puslapį, ten kitas pavadinimas, tarkime, SPORTAS, o aplink tos pačios kruopelytės. Žiūri žiūri į jas, kelis kartus išvalai akinių stiklus, bet niekas nepasikeičia. Nieko daugiau perskaityti neįstengi.

Tarkime, ankstyvą pavasarį plauki valtimi, netyčia išsineria vienas irklas ir lieka už borto. Iškabini iš kilpos antrąjį ir bandai pasiekti srovės nešamą pirmąjį, bet ir laikomasis išslysta iš rankų. Tarkime, vanduo dar su ledais, krantai toli, valtį srovė neša greičiau, o irklus lėčiau ir kažkodėl kreivai, priešingo kranto link. Vis garsėja artėjančios užtvankos šniokštimas.

Arba keliauji prie jūros. Įlipi į traukinį, tarkime, Madride. Dar likę laiko, tad nusprendi stoties kioske nusipirkti žemėlapį. Perone žemėlapio nerandi, tave siunčia stoties vidun, kur yra knygynėlis. Kai su žemėlapiu rankoje grįžti į peroną, traukinio, tarkime, nebėra, išvyko. Vagone liko tavo daiktai, švarkas su dokumentais ir pinigais. Marškinių kišenaitėje turi tik traukinio bilietą ir truputį smulkių, grąžą, gautą knygynėlyje. Esi svetimšalis, greta nesuprantama kalba kažką rėkauja būrys juodaodžių. Žemėlapio, kurį laikai rankoje, tarkime, tau gali prireikti.
Išeitis vienintelė – šalin vaizduotę.

Pristatinėdamas Vilniaus knygų mugėje savo naująjį romaną „Čia ir dabar", Jonas Mikelinskas citavo Staliną: „Aš išvaduosiu žmogų nuo chimeros, kuri vadinasi sąžinė." Jis tą ir padaręs. O naujo žmogaus niekas taip ir nesukūrė. Toliau J. Mikelinskas suka mintį šitaip: jeigu sovietinė santvarka iš žmogaus norėjo padaryti vergą, tai šita santvarka labai sėkmingai daro iš jo gyvulį. Vergas dar gali atvirsti žmogumi, o gyvulys – jau niekada.

P. S.

Itin žiauriai pasakyta. J. Mikelinskas labai originalus rašytojas. Rašo daug, prirašo visko – nuo epopėjų iki miniatiūrų. Ir niekada niekam nepataikauja. Per tai užsitraukia didžiausių nemalonių. Sovietmečiu jo kūrinių gerą dešimtmetį nespausdino. Sulaukęs garbaus amžiaus, atsilaiko net prieš žydus, kurie patologiškai nepakantūs kritikai. Jie kažkada skaudžiai jam įkando, J. Mikelinskas gindamasis jau antrą dešimtmetį renka istorinę medžiagą ir rašo publicistiką apie žydų ir lietuvių santykius. Pedantiškai, skrupulingai, išsamiai. Panašiai gali būti ir su tuo sugyvulėjimu, šokiravusiu ne vieną valdžios žmogų. Jeigu tik Dievas duos jam sveikatos, manau, šią temą jis išskleis į plotį ir į gylį.

Neprisimenu, kas pirmas Lietuvoje pradėjo kalbėti apie garmėjimą į dugną. Atrodo, kad tai buvo Vagnoriaus laikais, vadinasi, šiai filosofijai jau penkiolika metų. Ji čia išlenda į viešumą, čia vėl pasislepia. Jos esmė, pateikiama su optimizmu, yra tokia: Lietuvos ekonomika (ir ne tik ji) ritasi žemyn, garma į dugną, kai tą dugną pasieksime, imsime kilti aukštyn. Matyt, nuo jo atsispyrę, kitaip, matyt, negalime. Klausimas: koks dabar mūsų tikslas? Aišku, kuo greičiau pasiekti dugną. Ar tokią filosofiją galima vadinti normalia? Kas gali trokšti garmėti į dugną, į patį žemiausią lygį, kitaip sakant, į pragarą. Aišku, kad tik bepročiai. Belieka konstatuoti, kad politikai, o gal ir ekonomistai bei žurnalistai mums nori įpiršti pakaruoklišką credo, savižudišką filosofiją, kurios mes nesigėdijame, netgi laikome ją racionalia, pragmatiška. Taigi kuo greičiau nukrisime į dugną, tuo mums bus geriau. Nesispyriokime, garmėkime stačia galva, skatinkime taip daryti ir tuos, kuriems tokia filosofija atrodo absurdiška. Įdomu, kada koks nors aukštas valdžios žmogus viešai pasakys, kad šitaip galvoti nedera, kad nedera sąmoningai siekti bankroto, kad gyvenimas nėra neprognozuojamas, kad jis priklauso ne vien nuo atsitiktinumų, bet ir nuo žmogaus pastangų, kad čia ne loterija. Paprastai gyvenime atsitinka taip, kaip mes esame įsikalbėję. Tauta ir valstybė, apkrėsta dugno filosofija, net ir gerėjant ekonominei situacijai, galvos, kad vis dar krenta žemyn. Šiandien mūsų valdžia, ypač premjeras, elgiasi kaip koks burtininkas ar šamanas – paspjaudo pirštą, pakelia prieš vėją ir aiškina, kad šį ketvirtį kritimas sustojo, recesija baigėsi. Arba kad kitos kaimyninės šalys krenta greičiau, o mes nuo Naujųjų metų kilsime aukštyn. Palaukite, o kaip su tuo nepasiektu dugnu. Mistika, o ne valstybės ekonominė politika.

Šis mano palyginimas senamadiškas. Kaip ir aš pats. Jo moralas – jaunieji neturėtų iš vežimo išmesti senių, nes seniai turi lazdą. Visur ir visados, nes be lazdos nepaeina. Jaunimas mėgsta važiuoti greitai, čaižo botagais žirgus, pliauškina vadžias, jų karietos, ekipažai lekia kaip vėjas. Bet pavojaus akimirką įsilėkusių žirgų suturėti jie nebegali. Ratai gali nusiristi pakalnėn ir subyrėti. O seniai, kaip sakyta, turi lazdą, vežasi po šonu pasikišę vežime. Štai tą senio lazdą ir galima įkišti į ratus. Lazda, aišku, lūžta, stipinai išsilaksto, bet įsilėkęs vežimas kitąsyk, žiūrėk, ir sustoja ant prarajos krašto. Su visais jame esančiais keleiviais – jaunais ir senais. Taigi senis su lazda gali išgelbėti jauną ir smarkų. Jaunam net tokia mintis neateis į galvą, greičiau jis gelbėsis šokdamas lauk iš patrakusio vežimo, bet toks šuolis dažniausiai yra pražūtingas. Iš lekiančios karietos nesusižeidę sugeba iššokti tik profesionalūs kaskadininkai. Bet ką čia niekus šnekėti – jaunimas dabar laksto motociklais ir automobiliais.

Kai sutikau trečią šitaip besielgiantį žmogų, supratau, kad mano jaunystės draugas R. nėra koks nors fenomenas. Iš jo nepatenkintos kalbos kadaise supratau, kad bendradarbiai iš jo švelniai pasišaipė. Pasirodo, kad žmogus, kuris visus žemina, apkalba, iš visų tyčiojasi, nori, kad visi jam maloniai šypsotųsi, mandagiai sveikintųsi, jokiu būdu nedrįstų į pašaipų žodį atsakyti tokiu pat. Jis, matai, drabstysis purvais, skaldys antausius, o aplinkiniai jam atsukinės antrąjį skruostą, – skelk dar kartelį. Beje, mano jaunystės draugas buvo vargonininko sūnus. Jis retsykiais iš tikrųjų nuduodavo esąs doras katalikas. Tačiau trokšdamas, kad visi juoktųsi iš jo sąmojaus, pats dėl menkiausios pašaipėlės tiesiog užsiplieksdavo. Dabar žinau, kad tai žmogaus tipas, itin įdomus, bet retas. Šie žmonės iš visų smagiai ir išradingai juokiasi, bet patys pajuokti baisiausiai pyksta.

Sužinojau, kad esperanto kalbos pavadinimas atsirado ir paplito per klaidą. Esperanto yra Liudviko Zamenhofo slapyvardis. Šis Baltstogės žydaitis, nuo paauglystės užsidegęs sukurti tarptautinę kalbą, 1887 m. Varšuvoje išleido tokios kalbos vadovėlį, pasirašytą slapyvardžiu Doctor Esperanto (išvertus galėtų skambėti kaip Daktaras Viltingasis). Iš pradžių Rusijoje, vėliau visoje Europoje platinama, keturiasdešimties puslapių knygelė buvo pristatoma kaip esperanto vadovėlis, prasmę perkeliant iš slapyvardžio į pavadinimą bei turinį. Ilgainiui imta aiškinti, kad kalba taip pavadinta sąmoningai, tikintis, jog tai bus vilties kalba, suartinanti tautas, leidžianti joms susišnekėti. Visas šios knygos pavadinimas yra „Lingvo internacia. Antauparolo kaj plena lernolibro" („Tarptautinė kalba. Įžanga ir vadovėlis"). Beje, šį vadovėlį L. Zamenhofui padėjo išleisti jo uošvis Keleris, gyvenęs Kaune ir senamiestyje turėjęs muilo fabrikėlį. Šiaip L. Zamenhofas buvo gydytojas okulistas, po studijų kelis mėnesius netgi praktikavęs Veisiejuose, kur gyveno jo sesuo.

Nostradamas savo kūrinius rašydavo naktimis. Legenda sako, kad jis priešais save pasistatydavo dubenį, pilną vandens, užsidegdavo žvakę. Neva vaizdiniai, kurie pasirodydavo vandens paviršiuje nuo šalia plevenančios liepsnos, jam ir diktuodavo katrenų tekstą. Ką išvysdavo dubenyje, tą ir surašydavo. Kitaip tariant, pranašystės kildavo spontaniškai, kaip vaizduotės ir atspindžių rezultatas. Viskas labai paprasta. Tiesiog keista, kad jo pranašysčių aiškintojai patys nebando pakartoti šio metodo. Gal paprasčiausiai nesugeba eiliuoti. Negali būti, nes eiliuojančių pranašų ir mistikų pasitaiko visur ir visada. Vienas buvo užklydęs net Lietuvon – Juozapas Albinas Herbačiauskas.

Romos imperatorius Dekretianas 305 m. atsisakė sosto ir įsikūręs kaime dabartinės Kroatijos teritorijoje ėmėsi ūkininkauti. Kai po septynerių metų romiečių delegacija, atvykusi į jo ūkį, ėmė prašyti, kad jis sutiktų vėl būti Romos imperatoriumi, Dekretianas atsakė: „Jei būtumėte matę, kokie šiemet mano darže užderėjo kopūstai, tikrai neragintumėte manęs užsiimti tokiais niekais."

Beje, JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas, atbuvęs dvi kadencijas aukštajame valstybės poste, išsikraustė į atokų dvarelį, kur ligi gyvenimo pabaigos užsiėmė žemės ūkiu.

O štai Levas Tolstojus, vasaromis Jasnaja Polianos dvare mėgęs kartu su kaimiečiais sukti dalgelę, kartodavo, kad pats tinkamiausias užsiėmimas vyrui yra žemdirbystė.

Kančia, kaip vertybė, nūnai nebe pirmą kartą patiria priekabią reviziją. Kančią, žinia, ypač aukština su krikščionybe susiję menai bei filosofijos. Kančios grožis ir vertė labiausiai akcentuojama po pasaulį ištinkančių tragedijų: karų, katastrofų, stichinių nelaimių, šitokiu būdu atkreipiant dėmesį į aukas, nukentėjusiuosius, atiduodant jiems pagarbą, reiškiant užuojautą. Norima įteigti, kad kenčiantieji nėra nurašyti, pasmerkti vargams, bet priešingai – jie pakylėjami aukštyn, jais grožimasi. Kančia įprasmina fizinį skausmą, kurį žmogus patiria ne dėl savo kaltės. Kančios garbinimas gali atskirus žmones, tarkime, atsiskyrėlius, vienuolius, religinius fanatikus netgi nukreipti į savanorišką savęs kankinimą. Tokios perversijos paprastai ir tampa svariausiu kontrargumentu kančios kaip vertybės traktavimui. Jokia čia vertybė, – sako Dioniso garbintojai ir visi kiti lengvabūdžio gyvenimo šalininkai. Taigi, kas gali paneigti, kad šiandien labiausiai yra propaguojami visokiausi gyvenimo malonumai, reklamuojamas dykinėjimas, nevaržoma vartojimo manija. Paradoksalu tai, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje visuotinai pripažįstant krikščionišką pasaulėžiūrą ir jos prioritetus, į kančios garbinimą žiūrima kaip į naftalininę senieną, religinę atgyveną. Šiuolaikinė pramogų industrija kančią eliminuoja netgi iš pavojingų žaidimų, ne visada pasibaigiančių laimingai. Tik šypsena, šypsena, per visą ekrano plotį šypsena. Kančia pamažu traukiasi iš visų menų, netgi iš poezijos, užleisdama vietą džiaugsmui, pašaipai, nerūpestingam elgesiui. Vyrauja pažiūra, kad protingieji siekia malonumų visose srityse, o kančiomis tenkinasi tik paklydėliai ir apsimetėliai, arba globalių ideologijų apmulkinti naivuoliai. O mūsų Vidmantė Jasukaitytė neseniai netgi pareiškė, kad ilgai mąsčiusi ji suprato, kad visas pasaulio blogis atsiranda iš kančios. Tokia nuomonė niekaip nedera su krikščionybės skatinimu kentėti ir aukotis. Kaip ši išvada koreliuoja su modernia (ir ne tik modernia) filosofija, galėtų paaiškinti nebent speciali studija.

Supažindintas su mokyklinių biologijos vadovėlių autore, aš iškart prisiminiau satyriką Vytautą Eidukaitį, kuris mėgdavo prisistatyti kaip lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Dar pasigirdavo, kad yra sueiliavęs kelių eismo taisykles. Negaliu pasakyti nei koks jis buvo mokytojas, nei koks vadovėlininkas. Jo mokiniai sako, kad linksmas ir sukalbamas. Man keisčiausia, kad jis absoliučiai neatitiko suvalkiečio įvaizdžio, nebuvo savanaudis ir gobšus. Priešingai – dosnus, draugiškas, abejingas visokioms materialinėms gėrybėms. Lengvai prašvilpdavo pinigus su jaunomis panelėmis, draugais ir bičiuliais. Bet mokėjo ir uždirbti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo maisto pramonės technikume, dėstė neakivaizdininkams. O neakivaizdininkai tenai – restoranų direktoriai, virtuvių šefai, parduotuvių vedėjai, visokiausių maisto gamybos įmonių viršininkai. Anot jo, visiški beraščiai, kuriems sunku įkalti į galvą, kad Žemaitė parašė „Petrą Kurmelį", bet ne „Žemę maitintoją", kurią parašė Petras Cvirka. Restoranų direktoriams kažkodėl atrodė atvirkščiai. V. Eidukaitis pirmučiausia jų pačių šratinukais ištaisydavo gramatines klaidas rašinėliuose, o paskui parašydavo trejetą arba ketvertą, priklausomai nuo pažadėto atlygio. Kartais Vytautas surengdavo bičiulių literatų „kruizus" per savo mokinių parduotuves ir restoranus. „Nereikia kuklintis, jie pinigų turi kaip šieno, o intelekto jokio. Tegul dalijasi su intelektualais." Per jį, reikalui esant, buvo galima nusipirkti deficitinių valgių ir gėrimų. Sueiliuotos kelių eismo taisyklės vėlgi autoriui nešė dividentus. Ne tik pats išsisukdavo nuo baudų, bet išsukdavo ir kitus. Rašytojas jis buvo prastas, kepdavo epigramas kaip blynus, menkai rūpindamasis jų meistryste. Išmanių redaktorių padedamas išleido kelias knygutes. Prekybininkų ir autoinspektorių draugijoje jis, atrodo, buvo kur kas didesnis rašytojas ir nepamainomas pokštininkas. O šit literatų brolijoje jam tekdavo kitas vaidmuo – apmokėti vakarėlių sąskaitas, ką neprieštaraudamas ir darė. Gana anksti palikęs šeimą, sendamas Vytautas savo išdaigų teritoriją praplėtė ir šia kryptimi, mėgdavo rodytis su jaunomis merginomis, glausdavo jas savo gūžtoje, vėliau, anot jo, išleisdavo už patikimų vyrų, mat jam pačiam ištekintoji panikė tapdavusi per sena. Nežinau, ar savo paties, ar savųjų pasijų iniciatyva jis nuolat jauninosi, dažė plaukus, pritardamas smuikeliu plėšdavo liaudiškus kupletus, rengėsi lyg koks hipis ir nieko pernelyg neėmė į galvą, nesirūpino savo reputacija. Man yra pasakojęs, kad rimtai persigandęs buvo tik vieną kartą gyvenime, kai keturiasdešimt pirmaisiais, jau prie vokiečių, sėdėdamas „Romuvoje" išvydo ekrane savo eilėraštį, šlovinantį bolševikus, spausdintą prieš metus „Tiesoje". Buvo rodoma naujausia kino kronika, ir griausmingas diktoriaus balsas ragino nubausti tautos išdavikus, okupantų pataikūnus. „Maniau, kad gyvas iš kino teatro neišeisiu. Bet išėjau ir tą patį vakarą moviau į Suvalkijos kaimą. Mane galėjo ištikti Montvilos likimas." Galimas daiktas, kad dėl to jaunasis suvalkiečių dainius po karo perėjo į linksmąjį žanrą, sudarinėjo vadovėlius, eiliavo kelių eismo taisykles ir jokioms valdžioms odžių neberašė.

Aiškiaregys Aržanas, altajietis, dainuoja gerkliniu balsu ir aiškina, kad jo balsas vibruodamas suranda pažeistus žmonių organus ir gydo juos, išvaro iš kūno ligas. Tuo abejojantiems jis pareiškia, kad dabar bukagalvių amžius, o vėliau ateis didžiagalvių laikai. Vaikystėje, sakosi, ir pats sunkiai sirgęs, naktimis jį lankydavę demonai, laužydavę kaulus, draskydavę gerklę. Nežinau, ar altajiečių tauta tokia unikali, mįslinga, ar tik kitataučiai susikūrė tokį jos paveikslą. Bet kad altajiečius bandoma demonizuoti (šamanizuoti?), tai akivaizdi tiesa. Teko susidurti su vienu jų poetu iš Kalnų Altajaus. Nors jis jau trečius metus mokėsi Maskvos M. Gorkio literatūros institute, buityje elgėsi kaip nežabotas laukinis, išlindęs iš urvo kalnuose. Be ceremonijų griebdavo patikusią merginą už rankos ir tempdavo į užkaborius, įerzintas restorane vartė stalus, klykė ir raičiojosi ant grindų, ilgai negalvojęs čiupdavo peilį, – ironijos ir patyčių nepakęsdavo, gerai dar, kad ne visada suprasdavo, kad iš jo juokiamasi. Bendramoksliai juo žavėjosi. Pasiskaičiau altajiečio tekstų, – ne šedevrai, gamta, kalnai, gyvūnija – primityvu (aišku, skaičiau vertimus). Tačiau pats autorius savo giesmes (?) atlikdavo be galo įspūdingai, tarsi kokias religines apeigas, staugė ir gargė it šamanas, galingas Rytų burtininkas. Beje, per vieną Poezijos pavasario šventę Palemone panašiai pasiūkčiodamas ir pasidainuodamas savo kūrinius skaitė mansių poetas Juvanas Šestalovas, kurio senelis tikrai buvo šamanas, o tėvas kolchozo pirmininkas. Kas girdėjo, manau, nepamiršo. Kaip niekas iš girdėjusių nepamiršta Sigito Gedos urvinio giedojimo Šventų Jonų bažnyčioje, man regis, taip pat nusižiūrėto nuo Sibiro šamanų.

Per radiją nugirdau energingos lietuvaitės Evelinos, pasivadinusios Candy Cactus, pasakojimą apie Užkaukazę, ji tenai nukako dviračiu ir praleido pusantrų metų, keliaudama po kaimus, stebėdama įvairių tenai gyvenančių tautų papročius, gyvenimo būdą. Užsiminė apie osetus, azerus, graikus, duchoborus. Galimas daiktas, kad jinai savo įspūdžius aprašys. Bent jau man dviratininkės pasakojimas iš Kaukazo tautinio ir religinio margumyno būtų daug įdomesnis nei dabar spaudoje išpopuliarinti mobiliųjų lietuvaičių įspūdžiai iš Paryžiaus, Londono ar Monako. Evelinos pasakojimas mano atmintyje atgaivino molokanų kaimelį Šemachos apylinkėse netoli Baku. Molokanai į Kaukazą iš Rusijos buvo priverstinai atitremti devyniolikto amžiaus pradžioje dėl nesutarimų su stačiatikiais. Mat jie tiki Jėzų Kristų, bet nepripažįsta šventųjų, ikonų, šventikų, atlaidų, jokio išorinio religinio triukšmo. Negeria alkoholio, nevalgo kiaulienos, per pasnikus maitinasi tik pieno produktais (dėl to taip ir vadinasi). Kaimelyje buvome tik pusvalandžiui sustoję, bet išsyk matyti, kad čia gyvena ne azerai. Kitokie namai, daug karvių, veršių, palei kaimą obelų sodai, bet nėra vynuogynų. Neaugina jie ir avių, kurių bandos aplipusios visas Kaukazo priekalnes. Molokanų kaimelis slėnyje, palei kiekvieną namą daržas, kūpantis daržovėmis. Azerai pasakojo, kad molokanų rauginti kopūstai garsėja visame Kaukaze. Jie raugina ir obuolius. Molokanų moterys stambios raudonskruostės gėlėtomis palaidinėmis ir skarelėmis. Vyrai rudabarzdžiai, apsivilkę senoviškomis liemenėmis lyg kokie Pavolgio pirkliai, kepurėti. Kaimas švarus ir tvarkingas, šalikelėje nesimato nė vieno permušto šuns, kaip kitose kalniečių gyvenvietėse.

Jau ir pas mus bandomos visokios reklaminės akcijos ir atrakcijos. Bet mūsiškės, jei palygintume su pasaulinėmis, yra juokingi mažmožiai. Štai Ramiojo vandenyno dugne šalia akmeninėmis galvomis garsėjančios Velykų salos guli kelios tokios pat galvos. Pasakojama, kad jos kadaise išvirto iš laivų, kai kažkokie tyrinėtojai bandė jas išgabenti iš salos, veikiami, matyt, savanaudiškų paskatų. Taigi kažkokiu būdu įkėlė nepakeliamą krovinį į laivą ir bandė plukdyti žemyno link. Tačiau akmeninės stabų galvos apvertė laivą ir nuskendo. Nūnai iš viso pasaulio plūstantys turistai, apžiūrėję milžiniškų galvų rikiuotę pakrantėje, pasigrožėję gamta ir gyvūnija, suprantama, užsimano žvilgtelėti ir į galvas vandenyno dugne. Lipa į tam skirtus laivelius, išsinuomoja nardymo įrangą, leidžiasi dugnan ir įsitikina, kad ten iš tikrųjų guli išvirtusios galvos, tokios pat, kaip ir krante. Betgi kai kurių nardytojų (gal žurnalistų?) smalsumas yra beribis. Ilgainiui jie ėmė aiškintis, iš kokių akmens luitų tos povandeninės galvos iškaltos, ir ištyrė, kad jos išlietos iš betono. Dugne guli betoninės statulų kopijos. Vadinasi, apsukrūs verslininkai jas išliejo, nuskandino, paskui įsigijo kelis laivelius, nardymo įrangą ir šit sėkmingai purto turtingų turistų kišenes. Keletą metų niekas nesuuodė, tad šią akciją ir atrakciją tenka vadinti labai sėkminga. Skaičiau, kad toji firma, nors ir demaskuota, tebetęsia ekskursinius reisus. Galvos, kad ir netikros, vandenyno dugne tebeguli – kas jas iškels. Atvykėliams įdomu.

Pažįstamas dailininkas papasakojo smagią istoriją su raudonu voru. Sovietmečiu paveikslus į parodas atrinkinėjo griežtos komisijos. Tose komisijose, be pačių dailininkų, suprantama, ne pačių nuosaikiųjų, būdavo ir visokių pareigūnų, politrukų, kitų prievaizdų. Toji komisija vienus paveikslus išbrokuodavo, kitus praleisdavo, o trečius svarstydavo, reikalaudavo ką nors patobulinti. Taigi, vienas aršus avangardistas, žinodamas, kad bet kuriuo atveju prie jo paveikslų prikibs, juos stumdys, aptarinės, į kiekvieno kamputį įpiešdavo raudoną vorą. Metodas suveikdavo, komisija iškart klausdavo – kam tas voras, ką jisai simbolizuoja? Autorius atsisakydavo ką nors aiškinti, sutikdavo paveikslą taisyti, tobulinti, bet užtepti voriuką – nė už ką. Tuomet užsispirdavo ir komisija, – arba vorą užtepi ir tuoj pat kabini paveikslą, arba pasiimi paveikslą su savo voru ir nešiesi namo, parodon jis nepateks. Pasispyriojęs ir pasiginčijęs dailininkas galiausiai vorą užtepdavo, ir visi jo modernūs bei drastiški paveikslai patekdavo į parodą. Jeigu ne tie vorai, komisija, aišku, būtų prikibusi prie daug rimtesnių dalykų. Moralas: vienur tinka raudona skara, kitur raudonas voras. Svarbu apsidraudėlius laiku nukreipti klaidingu keliu.

Žmonės nemėgsta, kad juos šnekančius kas nors pertraukinėtų. Išskyrus nebent tylenius, iš kurių žodžius reikia pešti su replėmis. Visi kiti, jeigu atvirai ir neparodo nepasitenkinimo, vis viena įsižeidžia, pyksta, kartais demonstratyviai nutyla ir ilgai tyli protestuodami, net jeigu juos bandoma šnekinti. Michailas Bulgakovas, kaip žinom, turėjo tris žmonas. Lygindamas jas, apie trečiąją, Jeleną, sakydavo: „Ji niekada manęs nepertraukinėja." Vadinasi, kitos elgėsi kitaip. Ta pačia proga dar viena įdomi detalė apie „Meistrą ir Margaritą". Pirmasis šio romano pavadinimas buvo „Konsultantas su kanopa". Tačiau išsiaiškinęs, kad rusai kaime kanopa pavadina suaugusius žmogaus pirštus, to pavadinimo atsisakė. Mat tokių atvejų gyvenime nors retai, bet pasitaiko. Kalbama, kad tokios buvusios Stalino pėdos – šešiapirštės su suaugusiais viduriniaisiais pirštais. Klausiamas, kodėl atsisakė šito pavadinimo, M. Bulgakovas atšaudavo: „Šėtonas Volandas neturi prototipo, o jei būčiau palikęs senąjį pavadinimą, žmonės jo ieškotų ir, aišku, rastų." Vėliau rašytojas tą kanopą išbraukė iš rankraščio, kad neliktų jokios žymės nei tekste, nei pavadinime.

Išsišiepęs iki ausų rašytojas laksto po kambarį, rodydamas savo šeimos nariams atverstą laikraštį: „Žiūrėkit, žiūrėkit, mūsų gyvenimas greitai pagerės. Svarbu kaip nors išgyventi metus kitus." Artimieji žiūri į atskleistą laikraštį ir nesupranta, kur glūdi šitokio džiugesio priežastis. „Kur žiūrit? Žiūrėkit į baldų reklamą, – komanduoja rašytojas. – Matot, puiki knygų spinta. Didžiulė, per visą sieną. Bemaž pilna knygų. Tokios reklamos mūsų spaudoje nebuvo gal dvidešimt metų. Knygų spinta kaip baldas moderniame interjere seniai nebeegzistuoja. Ją pakeitė mažos spintutės, sekreterai, komodos. Ant staliukų paprastai guli keli žurnalai, stovi surikiuotos vazelės, įrėmintos nuotraukos. Spintelių lentynose – muzikiniai aparatai, televizoriai. Jokių knygų. Baldų reklamoje seniai nemačiau baldų, skirtų knygoms. Pagaliau štai dizaineriai siūlo statyti kambaryje knygų spintą per visą sieną. Ar neaišku, kad kambario savininkas, tokią pasistatęs, tuščios jos nelaikys. Pirks knygų. Rašytojų produkcija – knygos – vėl įgaus paklausą. Valio!"

Aštuoniolika metų buvęs komos būsenoje, lenkų geležinkelietis atsipeikėjęs labiausiai stebėjosi ne nauja santvarka, ne didžiausiu būriu (vienuolika) per tą laiką gimusių anūkų, ne kalbos naujadarais, nematytomis drabužių madomis, o mobiliaisiais telefonais. Jis niekaip negalėjo priprasti prie zujančių po palatą žmonių, kurie vis kažką šnekėjo, tačiau ne su juo ir ne tarpusavyje. Tų mažyčių delne apgniaužtų daiktelių iš pradžių jis net nepastebėjo, kol jam nepaaiškino, kas čia vyksta. Perpratęs stebėtis nesiliovė.

Etnologė Gražina Kadžytė paaiškino, kad plačiai ir smagiai vartojama lietuviška patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda" yra suprantama neteisingai, jos prasmė iškraipoma. Anot etnologės, apie jokius muštus ir nemuštus žmones patarlėje nėra kalbama. Muštas čia yra pinigas, kuriame įspaustas valdovo portretas, o nemušti – žemesnės vertės pinigėliai be įspaudų. Išeitų, kad tai jokia patarlė. Kaip drąsiai ir įdomiai žmoneliai apvertė sausą finansinę taisyklę. Štai jums ir kūrybinė išmonė visu savo gražumu.

Šią vasarą vėl sutikau, teisingiau pasakius, atsitrenkiau į Didžiąją Motiną, ne itin dažnai matomą tipažą. Bent jau man tokių moteriškių mažai teko sutikti. Girdėjau, kad jų daugiau yra Lotynų Amerikoje ir Skandinavijoje. Mano sutiktoji Didžioji Motina viename provincijos miestelyje vertėsi visokiausiu perpardavinėjimu, tarpininkavimu ir socialine globa, kitaip tariant, karšino senukus ir tvarkė jų turtą. Kas yra Didžioji motina? Tai moteriškė, kuri viską žino, viską mato, be kurios palaiminimo niekas negali imtis jokių darbų, juo labiau sandėrių, ką nors pirkti ar parduoti. Ji pasako, kokią ir kur tverti tvorą, kokia spalva dažyti verandą, kam ir už kiek parduoti šuniuką ar veršiuką. Mano aptiktoji matrona broliui kaime įsakinėjo, kada pradėti šienapjūtę, kada pjauti vasarojų. Anas atmynė dviračiu pasiklausti, nes taip buvo įpratintas. Kaimynė sakė, kad jos valią paskutinį gyvenimo dešimtmetį klusniai vykdė ir amžinatilsį tėvelis. Su Didžiąja Motina niekas nesiginčijo, nebent patyliukais burbėdavo. Jos nuomonė apie kitus šeimos narius, giminaičius bei kaimynus visiems artimiesiems buvo privaloma. Didžioji Motina rūpinosi visais: vaikais ir įvaikiais, anūkais, artimais ir tolimais giminaičiais, netgi vyro gimine, kuri gyveno kitame Lietuvos pakrašty. Skambindavo, nurodydavo, kokias prekes gabenti iš Lenkijos ir pas kokį dantistą gydytis dantis. Negalima sakyti, kad vien įsakinėjo, – ištikus bėdai padėdavo, sušelpdavo pinigais, kurių niekam neleido skaičiuoti, bet visi žinojo, kad reikalui esant jų suras. Žinoma, išbardavo ir įkaldavo nevykėlio galvon, kad jam taip nutiko dėl to, kad nepasitarė su ja. Žioplesnius giminaičius ji globodavo netgi įkyriai, domėjosi, ar turi žieminius batus ir pirštines, ar apsirūpino malkomis, pasakydavo, kur jų galima pigiau nusipirkti ar pasikirsti. Ji priglausdavo netgi visokias pabėgėles su mažais vaikais, globojo našlaičius, pas ją paramos ir patarimo užsukdavo grįžę iš kalėjimo recidyvistai. O kokie dėkingi jai buvo vieniši seneliai, kuriuos ji prižiūrėdavo, sunku apsakyti. Pati visų apeiti nespėdavo, siųsdavo pas ligonius dukras ir jaunesnes giminaites. Neįgalūs prie lovų prikaustyti karšinčiai seneliai atsidėkodami už globą palikdavo jai namus, butus, brangenybes. Tad ir pagrindinės pajamos, kurių dydį rūpestingoji slėpė nuo visų, matyt, buvo iš šito šaltinėlio. Dėl senukų palikimo jai tekdavo net bylinėtis su velionio giminaičiais, tačiau nė vienos bylos nepralaimėjo, nes testamentai būdavo be mažiausių priekaištų, ji žinojo, su kokiais advokatais bičiuliautis. Kai jinai eidavo tvarkyti savo begalinių reikalų, miestelio gatvėmis ją lydėdavo pulkas kačių, ir tik retas šuo sulodavo už geležinių vartų. Mažieji šuneliai, jai sustojus pasikalbėti su pažįstama moteryte, pripuolę šokinėdavo aukštyn ir laižydavo rankas. Vyrai, ją išvydę, išsitempdavo kaip kareiviai, kuo nors prasikaltę, jos nepaklausę, neįvykdę pažado, sprukdavo šalin. O viršūnė, mano akimis žiūrint, buvo jos dukterėčios, diplomuotos agronomės, vizitas. Ji atskrido iš Norvegijos atsiklausti tetos, ar jai tekėti už vyresnio norvego. Štai kaip. Tiesa, nepaminėtas liko jos vyras. Jis buvo užkietėjęs žvejys ir ištisas dienas tupėjo prie ežero.

Tokia ir laimė, kad senatvėje nereikia elgetauti. Kažkas aukštybėse, matyt, taip patvarkė, sumanęs padaryti išimtį. Nes su tokiu nelanksčiu charakteriu ir troškimu išrėžti visą teisybę karaliams į akis turėtumei sėdėti patvory niekada neišsiblaivantis, kasdien vis labiau linkstantis prie purvinos žemės, keikiantis visą pasaulį. Turėtumei būti bjaurus elgeta gyvatišku liežuviu, aplojamas kaimo šunų, varomas iš vieno kiemo į kitą, iš vieno bažnytkaimio į kitą, arba įsikūręs, kaip šiandien įprasta, didmiesčio šiukšlyne. Tai būtų atlyginimas už atkaklų nenorą nusižeminti ir prašyti malonės, už išradingą burnojimą ant visų tų, kurie sugeba laimingai gyventi ir verstis, paklusdami valdžiai, Dievui, proto ir raumenų jėgoms, kurių vienam, kad ir velniškai užsispyrusiam, įveikti neįmanoma. Kad nesi nubaustas tau derama elgetos dalia, galimas daiktas, yra neapsižiūrėjimas arba nebaigtas įgyvendinti atpildas. Esi pamokomai nubaustas tik už pašaipą, su kuria tyčiojaisi iš bestuburių, besiraivančių kaip gyvatės. Kitiems siūlei nusidrožti medinį nugarkaulį, štai likimas (ar kas Kitas?) tau jį ir išdrožė. Bet juk tu koneveikei ir amžiną šypseną veide, ir paslaugų įsiteikiantį elgesį, ir pasitikėjimą bei orumą, – už visas tas blevyzgas ir atžagarumą tave galėjo nutrenkti perkūnas. O tu štai kažką vis dar paistai, kalbi ne iš knygų, ne iš brevijorių, o vis dar iš savo niekaip nesušukuojamos galvos.

Aktorė Eugenija Pleškytė, po penkiolikos metų grįžusi į Lietuvą iš Amerikos, sako ilgai nesupratusi, kas toje Lietuvoje atsitikę. Ją stebino begalinis skubėjimas, turtėjimas, nuolatinė prabangos ir tuštybės reklama. Anot jos, visi verčiasi per galvą, bėga lekia, perka brangias mašinas, puošnius drabužius, statosi naujus namus. Visur festivaliai, koncertai, galybė naujų dainininkų, rašytojų, menininkų. O jau politikų arogancija, nuolatinis šmėžavimas televizijos ekranuose kartu su „šoumenais". Amerikoje ji tokio reiškinio nemačiusi, gal kur nors tai ir vyksta, bet nekrenta žmonėms į akį. O Lietuvoje, atrodo, niekas niekam daugiau ir nerūpi – tik karnavalai, politikų paradai, žodžių purslai, tyškantys į visas puses. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių visiems norėjusi sakyti viena: atsipeikėkit, ką jūs darot, baikit tuos lengvabūdiškus karnavalus.

Tikriausiai dabartinė oficiali mūsų ideologija yra fatalizmas. Gyvensime kaip pavyks, kaip Dievas duos, kaip pasaulis lieps ir kaimynai leis. Valdžios ir mokslo instancijos tik stebi, skaičiuoja, prognozuoja ir pranašauja. Niekas nieko nedaro, kad pakeistų situaciją, pakreiptų norima linkme. Tiesa, tokia nuostata nėra deklaruojama, netgi atvirkščiai – vis mėginama imituoti kryptingus siekius ir net veiksmus. Tačiau imitacija lieka imitacija, jokių rezultatų taip nepasiekiama. Reikia būti aklam, kad nematytum, jog viskas mūsų gyvenime vyksta savaime, stichiškai, todėl žmogaus valia ir protas nieko nebereiškia. Bet koks išmintingesnis pasiūlymas ir radikalesnis poelgis bemat užblokuojamas ir suniekinamas. Planuojama viena, o nutinka visiškai kita. Turėjome keletą veiklesnių ministrų, savo srities specialistų, kur jie dabar? Protaujantiems šiandien vienintelis užsiėmimas – ateities modeliavimas, pasitelkus bankų ir statistikos rodiklius. Ko tie burtai verti, vėlgi matome. Bankų ekspertai pareiškia, kad per metus BVP išaugs dviem procentais, o tasai BVP per pirmus du mėnesius ima ir nukrenta septyniais procentais. Ekspertai aiškina, kad jie nenumatė krizės Amerikoje pasekmių ir įtakos. Galima šaipytis, kad šiandien, kaip ir faraonų laikais, stovime ant trijų dramblių – globalizmo, fatalizmo ir mistikos. Ir jeigu mūsų vadovai bei lyderiai tampa talentingais fatalistais bei mistifikatoriais, nedera stebėtis. Jie tiesiog puikiai perpranta patikimiausią dabarties ideologiją. Mūsų laukia dar kvailesnė dalia – bevalių robotų, pakraunamų iš tarptautinio valiutos tinklo.

Borisas Pasternakas: Kūrybą valdančių jėgų santykis tarsi apsiverčia žemyn galva. Pirmenybę įgauna ne žmogaus dvasinė būsena, kuriai jis ieško išraiškos, o kalba, kuria jis tą būseną nori išreikšti. Kalba, toji grožio ir prasmės tėvynė bei slėptuvė, pati pradeda mąstyti ir šnekėti už žmogų, tampa muzika, bet ne išorinio garsinio skambėjimo, o galingos ir veržlios vidinės tėkmės požiūriu.

Iš astronomijos. Tam tikra prasme tinka ir žmonių pasauliui. Pasirodo, kad naujos planetos, kurios sukasi apie šviesulius, arba žvaigždes, yra aptinkamos tik dėl tų šviesulių virpėjimo, krusčiojimų į šalis. Pačių planetų astronomai nemato, jos yra tamsios. O šviesulių virpčiojimus gali sukelti tik aplink juos nedideliu atstumu skriejančios ir didelę masę turinčios planetos. Tokio dydžio planetos kaip Žemė, panašiai nutolusios nuo Saulės, aplink kurią jos skrieja, šviesulio neišjudina, taigi, negali būti pastebėtos. Astronomai teigia, kad iš Žemės gali būti pastebėta tik penki procentai dangaus kūnų, nes tik tiek yra šviečiančių. Visi kiti visatos objektai yra tamsūs, taigi nematomi, tad niekaip neišsiduodantys, kad egzistuoja. Devyniasdešimt penki procentai visatos – tamsuma.

grimzdimas

vanduo plauna smėlį iš po padų

štai jau esu iki kulkšnių ir kelių

šaltis smelkia mane, o šešėlis matuojasi dugną

vis labiau įgaunu skystesnį pavidalą

daraus vis skvarbesnis – – –

šalčio sezonu skaldau akmenis

užmiesčio karjeruos

slystu elnio gomuriu, kai šis įkišęs snukį į pusnį

vanduo plauna smėlį iš po padų

jau iki juosmens ir bambos

joj vijūnas suka lizdą, o vaikus peri tamsa

šiltuoju sezonu esu labiausiai savim

ypač kai srūvu moters kūnu

nė viena kertelė lieka nenužiūrėta, nenuglostyta

virstu dušo korėta akim

iš viršaus stebiu kūno išlinkius, krustelėjimus

vanduo plauna smėlį iš po padų

jau lig krūtinės, o spenelius skabo žuvys

esu lig kaklo, kurį glosto nardantys praeities peiliai

gerklės – į ją valtele įplaukia tinklus nuskandinęs tėvas

esu vis labiau niekas, niekalo šventikas mediniam urve

vaikščiojantis su plaktuku po kiemą

baubiu į šulinį, puikiai susišneku, virstu baubliu

aidas – puikus pašnekovas, korespondentas ir sugėrovas

vanduo plauna smėlį iš po padų

o tas besileidžiantis šviesulys, į kurį tu žiūri –

tai jaukas, į dugną grimztantis mėsos gabalėlis

į nakties pakraštį emigravusi mano akis

vandens skalaujama

apiplaunama

prieš

užspaudžiant

desantas

tą vakarą tyla galėjai pjaustyti akmenis

skerdžiančioj tyloj

autostrada iš vakarų nuo jūros

(man regis, buvo tai ties Babtais)

artėjo iš vandens išlipęs

didelis žvynuotas dievas

po pažastimis paspaudęs inkilus po tris – – –

skerdžiančioj tyloj

tas šviesulys už nugaros – ateities ekranas

o jame – pasruvus gyvulio akis

Veneros tai tranzitas, – kažkas šnibždėjo – – –

o išties – tai mirusiųjų

kurie su rogėm traukė

į naujus medžioklės plotus ar parduoti kailių

skerdžiančioj tyloj

– užnugary didelio žvynuoto dievo

kurs po pažastimis paspaudęs inkilus po tris – – –

vandens kilimo greitį šie matuoja, – kažkas šnibždėjo

o išties – tik paukštiškom tuščiom kiaurymėm

į pasaulį

žiūri

žiūri – – –

ruduo. miesto pakraštys

miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely ant blizgančio asfalto, rytą mano akyse raitėsi katinas, matyt, ką tik numuštas mašinos. judėjo it medžiotojo įtempiamas ir atleidžiamas lankas – – – vakarop čia pat, miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely girdėjau rato traiškomą balandį. čežėjo it gurinama alaus skardinė. į šonus žiro plunksnų švelnumas. matau visa tai – vadinas, žudau akimis. taip suyra pasaulio struktūra, taip įtempiamas ir atleidžiamas laikas. tai vyksta kiekvieną akimirką begalę kartų. taip subliūkšta žvaigždė, o jos akivaizdoj prošal važiuoju dviračiu tingiai pirsčiodamas. ji subliūkšta it to balandžio akis ar galva. nėra jokio skirtumo. nėra vietos ir gailesčiui. nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės. tai kalbos luoši kūdikiai, akli kačiukai, kurie užkasami. yra tik intensyvi realybė ir aš – plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty, Antakalny, prie upės.

dykros

I (išėjimas)

Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!

Ps 27, 8–9

tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

išėjęs į tyrus buvau, žmogaus nemačiau ištisą poliarinę naktį, o tamsa garavo it gyvas sidabras. smėlio sūkurį pamatyti norėjau, dievo veidą. nors išties viliojo patys tyrlaukiai, horizonto linija, įbrėžis peiliu, skiriantis ganyklas, kukurūzų laukus ir amžiną dangaus įšalą. į dykumą veržiasi tik avantiūristai, idiotai ir valkatos.

tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

grįšiu, visiems papasakosiu, – galvojau, – sakysiu, mačiau jį, būsiu pagerbtas, vainikuotas, vežios narve po miestelius ir kaimus, siūlys savo moteris ir guolius. rodys. va, žiūrėkit, šitas jau matė. išdurs akis. sakys, – jos tau nebereikalingos. nebereikalingos, – sakysiu.

žiūrėkit, būkit atsargūs, iš televizorių ekranų ropščias numirėliai ir sėda kartu su jūsų vaikais prie vakarienės stalo. tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

II (iš Anykščių šilelio rekonstrukcijos)

išėjęs į tyrus šildžiaus prie ugnies, deginau lizdus dagilių ir kitų paukščių, gyvačių išnaras ir šluotmedžius. tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

– imk, imk, – klykė sutemų garus traukiantys lėliai.

– imk, – vėl klykė dagiliai, – debile tu, imk kūrenk mūsų namus, lipdytus iš mūsų kūnų, seilių ir plunksnų, imk vaikus.

– gerk, gerk mūsų kiaušinius, – slapstėsi griežlė.

– tau tau tau tikrai, debile, negaila, kad tik pamatytum, ko trokšti, – butelio kakliuką pūtė baublys.

– kad tik tik tik pamatytum, – antrino tykutis, – kad nepražiopsotum, spėtum nufotografuoti.

– Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų čilbančių teip ramu klausytis? – dūsavo Anykščių šilelis.

– blet’, blet’, blet’, tobulėk dvasiškai, – kleketavo blezdinga ir dingo.

– apsitra apsitra apsitratink stačias, – šoko piestu didysis tratikas.

– kad tik nesušaltum, nesužvarbtum, šūdžiau tu, sėdintis patogiai ant šilto akmens, pagaliuku krapštantis savo tuštybę nuo bato, – prunkštė didysis einis, snapo peilį varydamas tarp debesų šonkaulių.

– vargas, varijotas, vargas, – pirmyn atgal siuvo kranklys saulės sagą į dulkiną dangaus švarką.

visi tokie pat migrantai, visi tokie pat pilki šudros, nematomi, tik iš prigimimo. o aš? aš glostau šmėklų galvas, iš mano sapnų ir burnos byra dantys – – –

baldų rojus

Kartą atsakydamas į klausimą „Kas yra mirtis?“, sensėjus Kobunas Chino pasakė: „Baldų pristatytas kambarys!“

sukinėjaus tarp baldų, blaškiausi jų labirinte it žiurkė. buvau paskelbęs save mirusiu didžiosiom raidėm ant bendrabučio kambario durų baltais acetoniniais. baldai, nuo musių uždengti naktinėmis užuolaidomis, bidzeno iš paskos it kumeliukai. manoji lova buvo virtusi kapu ant spyruoklių, patalai – sarkofagu, akmenų krūsnim virš mano jaunystės. supratau, jog galima numirt ir kalboje, ir per kalbą. o paskui niekam nesakęs išvažiavau rytų pusėn, beprotnamio kryptimi ieškoti raktų. pasirodo – buvau užsitrenkęs pačiame baldų sandėlyje. iš Persefonės gavęs raktą, virve virš degančios upės be vargo ėjau užsimerkęs. ir akligatviu, aplink kurį ramybę rėkė alyvos. dabar jau baldų kampai nebe tokie aštrūs, užapvalėjo. išdeginau save, perdegiau. liko tik plynės plynės, kuriose ganosi milžiniški nuodėguliai driežų kojomis.

dar vėliau, gal po 10 metų ištraukiau apdulkėjusį suolą iš pašiūrės, nudažiau vyšniavai. radau priežasčių atmirti. dabar juokiuosi. galiu ramiai pasėdėt, parūkyt, žiūrėdamas į pievoj kažką žemei vapantį arklį, gurkštelt iš kakliuko kartu su bičiuliu Gediminu.

keleivis

nuo kalvos šliaužė traukinys, geležinis nakties pitonas, iš pakaušio kilo garas. it balti paukščiai. vaizdas vertas Pirosmanio sapno. į nuokalnę važiavo ritmingai, su jėga važiavo, su visa jėga, o papėdėje po žeme nėrė it žudiko peilis į kūną. ši prasiskyrė it želė, į kurią brukamas alkanas šaukštas. stovėjau ryškiai apšviestas stiklinėje stotelėje su socialine reklama, kurioj ledus ant pagaliuko laižė dievas ir velnias, abu su „Prada“ marškinėliais, ragino integruotis į pragaro ir rojaus visuomenes, užsiimti verslu, labdara. laukiau autobuso į namus, kurių nebėra pasaulio žemėlapiuos, ryškiai apšviestas stiklinėje stotelėje, irgi su „Prada“ marškinėliais. po kojomis maurojo. garsas tolo, palengva, ir ką tik savo darbą nudirbęs lietaus debesis. balose atsispindėjo mirusių žvaigždžių žibintai. kas sakė, kad mirtimi nepasišviesi? „nieko pasaulyje nėra žiauresnio už tylėjimą“, – sakė tas dievas su „Prada“.

dabar debesis, naktis, pitonas, geležis juda mano kūnu, visais jo rūsiais ir užkaboriais. tai niekada nesibaigia. ratas yra uždaras. „nieko pasaulyje nėra žiauresnio už tylėjimą“, – irgi sakė tas velnias su „Prada“. dievas su nelabuoju puikiai sutaria.

Krautuvė

Praeitą vasarą man žiauriai nesisekė. Rodės, kad visi įmanomi rūpesčiai netikėtai užgriuvo mano liaunus pečius. Trejus metus nuolankiai kaip auksaspalvis retriveris dirbau vienoje nekilnojamojo turto kompanijoje, tačiau birželį mane išspyrė lauk. „Prasti rezultatai“, – buvo pasakyta. Susikroviau daiktus ir iškeliavau. Nemėgstu draskyti akių. Po kelių dienų užklupo dar viena nemaloni staigmena – mirė buto, kurį nuomojausi, šeimininkė. Senučiukė nugyveno tokį ilgą gyvenimą, kad tikriausiai prisimena zikuratų statybas. Butą ji paliko giminaičiams, kurie nedelsdami nutraukė nuomos sutartį ir parodė man duris.

Neturėdamas nei darbo, nei namų, išsikėliau gyventi pas seną bičiulį. Šis pažadėjo, kad padės man atsistoti ant kojų. Deja, mėnesiai slinko lėtai ir beprasmiškai. Kartą, kai virtuvėje siurbčiojom degtinę, liūdnai paklausiau jo, ką gi man daryti. Bičiulis nė nemirktelėjęs atsakė: „Yra trys pasirinkimai: narkotikai, alkoholis ir savižudybė.“ Tada prisiminiau banalius, bet tąsyk paguodusius mamos žodžius, kad svarbiausia neskubėti, nes teisingas sprendimas ateis savaime.

Emigracija buvo ketvirtas variantas, kurio rinktis taip pat netroškau. Per daug save vertinu, kad būčiau juodadarbiu užsienio šaly. Geležies kočiojimas ir nugaros lenkimas kaitinant saulei – ne man. Norėjau išbandyti ką nors nauja, troškau naujų patirčių. Neketinau griebtis pirmo pasitaikiusio šiaudo ir dirbti jau išmėgintus darbus. Gal vertėjo paklausyti bičiulio ir rinktis kurį nors vieną iš jo pasiūlytų problemos sprendimų, tačiau kažkur giliai krūtinėje kirbėjo mažytė vilties kibirkštėlė. Žinojau, kad netrukus turi kas nors atsitikti. Tai, kas įneš naujovių į mano nykią egzistenciją.

Tik ši viltis ir padėjo išgyventi tą siaubingą vasarą. Išsyk, kai liūdesio apimtas panorėdavau pirkti virvę arba nelaiku žengti į gatvę, mano sąmonę aplankydavo taurūs ateities vaizdiniai. Šampanas, pinigai, aukštos pareigos, o svarbiausia – įdomus ir iššūkių pateikiantis darbas. Toks darbas, apie kurį svajotų kiekvienas. Darbas, kuriame tu – ne sistemos sraigtelis, ne nykus biuro planktonas, o žmogus, nuolatos esantis dėmesio centre. Tik ši svajonė padėjo man perplaukti pilkas tos vasaros dienas ir nepaskęsti.

Rugsėjo 3 dieną, gerai įsidėmėjau tą datą, netoli mano namų, prie pėsčiųjų perėjos, sustojo baltas autobusiukas. Atsidarė durelės, ir buvau paragintas lipti vidun. Nors vaikystėje tėvai mokė, kad tokiomis aplinkybėmis reikia kuo greičiau tepti slides, tąsyk neturėjau ko prarasti. Įlipau. Viduje, be vairuotojo, sėdėjo vyras ir moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, Sofija ir Valdemaras. Sofija buvo pagyvenusi moteriškė juodais ir griežtai apkirptais plaukais. Jos valdingą būdą išdavė kampuotas veidas smailėjančiu smakru ir giliai įsodintomis akimis. Valdemaro būta kresno, į penktą dešimtį įkopusio vyriškio, kurio tikrai nenorėčiau sutikti tamsiame skersgatvyje. Tie žmonės man pasirodė panašūs į specialiųjų tarnybų agentus, tik šie sėdėtų juodame limuzine tamsintais langais, o ne baltame autobusiuke, kokį dažniausiai vairuoja pedofilai amerikietiškuose filmuose.

– Mes tavęs jau seniai ieškojome, – tyliai sušnabždėjo Sofija ir atkimšo butelį šampano. Mažytė vilties kibirkštėlė, apie kurią jau užsiminiau, gurkštelėjus šio dangiško gėrimo, įsižiebė ryškiau. Autobusiukas lėtai riedėjo miesto gatvėmis. Mezgėsi pokalbis.

– Kurį laiką tave stebėjome, – pasakė Valdemaras. – Tik taip galime išsirinkti tinkamą žmogų.

Nekantraudamas laukiau, ką man pasiūlys. Jaučiau, kad iššūkiai, apie kuriuos svajojau, jau čia pat. Visą gyvenimą man kalė į galvą, kad nepažįstamaisiais pasitikėti neverta. „Viskuo abejok“, – dekartiškai postringavo mama. „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk“, – jai antrino tėtis. Šį kartą norėjau surizikuoti. „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – pamaniau ir vėl gurkštelėjau. Šitaip, nuvalkiotų šūkių ir šampano paveiktas, įsivėliau į didžiausią savo gyvenimo eksperimentą. Tame autobusiuke man pakišo darbo sutartį penkeriems metams. Davė ir sidabrinį tušinuką, ant kurio buvo išgraviruota: KRAUTUVĖ. Pasirašiau visur, kur reikėjo.

Taip tapau vienu svarbiausių Krautuvės darbuotojų. Krautuvei vadovavo Bosas, kuris gyveno kitoje šalyje, bet akylai stebėjo, kaip vystosi jo verslas. Valdemaras buvo Krautuvės personalo vadovas, o Sofija – projektų kokybės vadovė. Mane pastebėję žmonės buvo kairioji ir dešinioji Boso rankos. Kas yra Krautuvė? Tai viskas, ko reikia jūsų namams ir idiliškam gyvenimui: Krautuvėje buvo galima išsirinkti gražiausius baldus, madingiausius tapetus, buitinę techniką. Krautuvė, kuri neseniai įžengė į mūsų provincialią rinką, apvertė kasdienį žmonių gyvenimą aukštyn kojomis. Man pasakojo, kad per atidarymą į Krautuvę subildėjo žmonės iš visų šalies kampelių. Pirmieji pirkėjai prisistatė net iš Baltarusijos. Apsirūpinę karučiais ir vežimais, žmonės pirko viską, ką matė, tačiau ištuštinti Krautuvę – bergždžias reikalas. Prekes gabendavo kasdien.

Kuo ji skyrėsi nuo kitų parduotuvių? Įžengęs į Krautuvę, kaip į magišką labirintą, pirkėjas turėdavo apeiti visus jos kampelius. Ir tik tada, kai jo akis pamalonindavo visos Krautuvės prekės – rankšluosčiai, madingos lovos, spintos ir kėdės, valgomojo komplektai, servetėlės, puodai, dirbtinės gėlės ir įrengti kambariai – jis galėdavo išeiti. Dažniausiai išeidavo ne tuščiomis, nes Krautuvė viliojo patraukliomis kainomis ir madingu dizainu. „Įsigyk mane“, – šnabždėjo mažas staliukas, kurio kaina buvo įkandama net juodadarbiui. „Pataupyk ir aš būsiu tavo“, – sakė medinė spinta, kurią kiekvienas svajojo pasistatyti miegamajame arba sodyboje. Net virtuviniai rankšluosčiai, pakabos, paveikslai ir laikrodžiai Krautuvėje magiškai traukė. Juos išvydę žmonės, kaip feromonų paveikti, krapštydavo paskutinius centus.

Pirkti. To reikalavo Krautuvė ir troško kiekvienas, kuris ten užsukdavo. Net ir didžiausias globalizmo niekintojas, visą gyvenimą tysojęs ant žolės po beržu, įžengęs pro Krautuvės duris pamiršdavo, kas esąs, ir nusipirkdavo bent kvepiančią žvakę, kurios tikriausiai niekada neuždegs. Tos vietos aura užburdavo visus.

Ką aš ten veikiau? Ar pasakoti jau dabar, ar dar šiek tiek pavilkinti ir išsamiau aprašyti Krautuvės didybę? Renkuosi antrąjį variantą: prieš išduodamas, kokias atsakingas pareigas ėjau Krautuvėje, turiu paminėti vieną dalyką. Žmonių vaizduotę audrino tai, kad namų apyvokos daiktai, kuriais prekiaujama, nesirikiavo nuobodžiose lentynose, kaip daugumoje kitų parduotuvių. Juos įkomponuodavo į bendrą visumą, kuri galbūt ir buvo tas magiškas ingredientas, gardinęs Krautuvės receptą. Pirkėjas jausdavosi taip, tarsi slapčia slampinėtų po kieno nors namus, po privačią erdvę. Bet kuris kambarys buvo mažytė paslaptis, kurią taip norėjosi sužinoti. Atėjęs į Krautuvę, pamatydavai ne lentynose išdėliotus daiktus, bet asmeninį žmogaus gyvenimą. Užklysdavai į intymiausias namų patalpas. Virtuvė, miegamasis, svetainė, vonios kambarys – tai viskas, ko reikia moderniam būstui. Klaidžiodamas po šį butą, gali liesti visus jame esančius daiktus ir audrinti savo vaizduotę, galvodamas, kaip šie gražūs ir blizgantys daiktai papuoš tavo namus. Pirkėjas masinamas užsukti net į daugiabučio balkono imitaciją – pamatęs, kaip nuostabiai galima jį įsirengti, išleis riebią pinigų sumą. „O, mano balkonas lygiai tokio pat dydžio ir, pasirodo, čia tiek daug telpa: kepsninė, staliukas, gėlės“, – galvos jis ir pamirš savo sąskaitos likutį.

Krautuvėje aš buvau eksponatas. Taip vadinosi mano pareigos, įrašytos darbo sutartyje. Lygiai toks pat eksponatas, kaip spinta, staltiesė ir kiti daiktai. Vienintelis skirtumas tas, kad manęs nebuvo galima nusipirkti ir parsinešti į namus. Krautuvė tapo mano namais. Vaidmuo, kurį teko atlikti, dekoratyvinis: gyvendamas Krautuvėje ir naudodamasis visais ten esančiais daiktais, audrinau žmonių vaizduotę. Jie matydavo, kaip gera sėdėti ant odinės sofos ir skaityti laikraštį, jie stebėdavo, kaip jaukiai, įsisukęs į šilkinį chalatą, supuosi krėsle, žiūrėdavo į mane miegantį minkštoje lovoje su aukštu baldakimu. Ir tada galvodavo: „Juk jam taip gera. Jis taip šiltai ir kietai miega – visai kaip kūdikis. Ir kodėl aš taip negalėčiau? Reikia žūtbūt nusipirkti tą lovą.“ Jie netgi spoksodavo į mane, kai maudydavausi duše, už baltos užuolaidėlės, dekoruotos juodais ančiukais. Ir tada jie sakydavo: „Kokia puiki užuolaidėlė! Ničnieko nesimato! Ir dar už tokią kainą! Imam?“

Patogiai ir nerūpestingai slinko mano dienos Krautuvėje. Visada žinojau, kad žmonės, kurie mane matė, stebėjo, grįš ir nusipirks jiems į akį kritusius daiktus. O aš? Aš už tai gaudavau pinigų. Pinigų, kuriuos galėjau išleisti kiekvieną sekmadienį, kai Krautuvė nedirbo. Tomis dienomis būdavau laisvas ir vykdavau tvarkyti savų reikalų: susitikdavau su draugais, artimaisiais, eidavau į kiną. Buvo nuostabu: gaudavau tiek pinigų, kad neturėjau nė žalio supratimo, kur juos išleisti. Man nereikėjo taupyti namams, nes namus galėdavau keisti kiekvieną savaitę, nereikėjo mokėti mokesčių, rūpintis ir dėl baldų, namų apyvokos daiktų. Tokios mintys, kaip „dabar pagyvensiu kukliau, nes reikia įsigyti naują šaldytuvą“, mano galvą aplenkdavo. O maistas? Dėl jo taip pat nesukau galvos, nes buvau maitinamas kaip ponas – tris kartus per dieną gardžiausiais patiekalais iš Krautuvės restorano. Jeigu užsimanydavau užkandžių, man tuoj pat pristatydavo ko nors gardaus iš baro. Pirkėjai išsižioję stebėdavo, kaip su pasimėgavimu kertu sumuštinukus su lašiša. Tada jie sakydavo: „Kaip skaniai ta lašiša atrodo! Mačiau, kad jos galima įsigyti Krautuvės maisto prekių skyriuje!“

Galėjau skaityti knygas, naudotis internetu, netgi turėjau savo gerbėjų puslapį viename socialiniame tinkle. Ten kasdien keldavau savo daiktų nuotraukas. Pavyzdžiui, kartą nufotografavau vištienos kepsnį, kurį man tąsyk atnešė, ir internete paskelbiau, kad vakarienė jau ant stalo. Kartais ir pats fotografuodavausi prie veidrodžio. Sykį, apsivyniojęs baltu rankšluosčiu, įsiamžinau su užrašu: „Ką tik po dušo. Šią savaitę rankšluosčiams nuolaida.“ Gerbėjų reakcijos, kaip ir tikėjausi, buvo audringos – jau kitą dieną rankšluosčius išpirko.

Turėjau viską, ko dar praeitą vasarą šitaip troškau: iššūkių kupiną darbą, aplinkinių dėmesį, pinigų ir nuostabius namus. Kartais sugalvodavau ir kardinaliai pakeisdavau savo gyvenimo būdą: vieną savaitę praleisdavau minimalistiniuose skandinaviškuose namuose, kitą savaitę rinkdavausi Provanso stilių, dar kitą – klasikinio interjero butą.

Sekmadieniais, kurie man būdavo laisvi, lankydavausi prašmatniausiuose miesto klubuose ir švaistydavau pinigus brangiausiems gėrimams. Vaišindavau ir žavias damas, nes pinigų turėjau kaip šieno. Sekmadieniais klubuose žmonių būdavo ne per daugiausia – mat kitą dieną visi mirtingieji keliaudavo į darbą. Man taip pat reikėjo dirbti, bet kitaip: darbe aš turėjau teisę miegoti nors ir iki vakaro, kas kitiems neįsivaizduojama. Apie septintą valandą vakaro galėjau išlipti iš lovos, įsisupti į savo šilkinį chalatą ir, prisėdęs ant sofos, mėgautis pomidorų sultimis – geriausiu vaistu nuo klaikių pagirių.

Taip ir prabėgo pirmieji metai Krautuvėje. O dabar pasakysiu paprastai ir be lyrinių nukrypimų: hedonistinis sapnas, kuriame taip laimingai gyvenau, po truputį ėmė virsti pragaru, iš kurio neturėjau galimybių ištrūkti. Kodėl? Sutartyje buvo aiškiai parašyta: penkeri metai.

Niekada nelaikiau savęs visišku idiotu, bet ir nemaniau, kad esu labai protingas. Liberalios demokratijos sąlygomis reikėtų būti paskutiniu glušpetriu, kad nieko nenutuoktum apie žmogaus teises ir jų reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje. Individo teisės ir laisvės, privati nuosavybė, laisvoji rinka, demokratinė visuomenė – apie šiuos dalykus kalbama kasdien. O kaip yra iš tikrųjų?

Vieną dieną Krautuvės pardavimai ėmė pastebimai smukti. Pirkėjų skaičius tirpo kaip tabletė stiklinėje. Širdžių nebedžiugino išsiuvinėti rankšluosčiai, prijuostės, staltiesės ir kvepiančios žvakės. Baldų taip pat niekas nebepirko. Situacijos nepataisė net gudriausi rinkodaros triukai, kurių Valdemaras ir Sofija griebdavosi kone kasdien. „Trys lėkštės už vienos kainą“, „Su nuolaidų kortele – 30 proc. viskam“, „Imk stalą – gauk kėdę“, – tokie ir kiti panašūs užrašai margavo ant baltų Krautuvės sienų. Ir nieko. Rodės, kad migla, kurioje skęsta pirkėjų sąmonė, staiga ėmė ir išgaravo. Šitaip paprastai ir nepaaiškinamai. Valdemaras ir Sofija niekaip neįstengė suprasti, dėl ko taip atsitiko. Todėl, savaime suprantama, kliuvo ir man.

„Kai skaitai laikraštį, ištiesk kojas. Taip atrodysi labiau atsipalaidavęs“, – ėmė pamokslauti Sofija. „Tavo gerbėjų skaičius internete nesikeičia jau tris mėnesius! Gal nusiskusk pagaliau!“ – gana piktai sakydavo Valdemaras. Po kurio laiko jiedu nusprendė atimti iš manęs ir vienintelę laisvą dieną, – pradėjome dirbti net sekmadieniais, kurie nuo šiol buvo paskelbti karštų kainų ir akcijų diena. Mano rami ir jauki kasdienybė ėmė virsti siaubinga katorga.

Sausio 3 d. rytą maniau, kad mirsiu. Ne dėl to, kad Naujuosius sutikau Provanso stiliaus svetainėje visiškai vienas, be mobiliojo telefono, kurį jau seniai iš manęs atėmė, ir net be šampano. Ne, mane ėmė slėgti baimė, kad niekada neištrūksiu iš Krautuvės. Jau kurį laiką kankino siaubingas jausmas, kad vėl esu penkiolikos, ir už blogą elgesį man paskirtas namų areštas. Neapsikenčiau. Prasitariau Valdemarui, kad ketinu išeiti iš darbo. Parduotuvė buvo tuščia, aš sėdėjau prie stalo moderniai įrengtame darbo kambaryje, o Valdemaras kaip vanagas suko ratus po parduotuvės patalpas.

– Norėčiau, – tyliai murmtelėjau, – pasikalbėti.

Už nugaros išgirdau sunkius žingsnius.

– Taip, – pasakė jis.

O tada išliejau širdį kaip įžeista gimnazistė. Pasakiau, kaip jaučiuosi, ko tikėjausi, o ko ne, ir, kas svarbiausia, pasakiau, jog noriu pasitraukti. Kuo greičiau. Štai ką man tąsyk atsakė Valdemaras:

– Klausyk, čmo, sėdi čia ir džiaugies, kad gyveni kaip ponas, supratai? Kitu atveju – išjungsim tave kibenimateri ir niekas nepasiges. Aišku?

Linktelėjau galvą. Darbo sutarties tąsyk, išgėręs šampano, matyt, iki galo neperskaičiau ir į visus punktelius neįsigilinau. Bandžiau guosti save optimistiškomis mintimis ir naiviai tikėjausi, kad šis košmaras negali ilgai tęstis.

Pasirodo, būta kažkokio angelo sargo, kuris visą laiką mane stebėjo, trūkčiojo pečiais ir kilnojo antakius, matydamas šią beviltišką situaciją. Tą pačią naktį pabudau nuo kaukiančios signalizacijos. Tąsyk miegojau Liudviko XIV stiliaus lovoje su aukštu, paauksuotu baldakimu. Pramerkęs akis apsidairiau ir išvydau dūmus, kurie plito po didingas Krautuvės patalpas. Šokau iš lovos ir puoliau bėgti. Aplinkui nieko nebuvo. Nors ką tik pabudau, supratau, jog kilo gaisras ir man reikia kuo greičiau nešdintis lauk. Kadangi Krautuvė buvo mano namai, puikiai žinojau, kur yra avariniai išėjimai. Kažkas viduje man sakė, kad tai vienintelis šansas išsigelbėti. Nepamenu kaip, tačiau pavyko įsmukti į patalpas, skirtas tik personalui, tada į laiptinę, vedančią į mašinų stovėjimo aikštelę. Basas, vilkintis languota medvilnine pižama, ištrūkau į žvarbų sausį. Mašinų stovėjimo aikštelė, kaip ir Krautuvė, buvo tuščia. Žinojau, kad netrukus atvažiuos gaisrininkai, apsaugos darbuotojai, galbūt net Sofija su Valdemaru. Nėriau į netoliese esantį mišką. Buvo pasiutėliškai šalta, bet tuo metu nieko nejaučiau: broviausi per apledėjusius spygliuočius, kelis kartus slydau nuo kalniuko, porąkart parvirtęs ant žemės smarkiai užsigavau.

Po ilgo bėgimo per mišką pavyko ištrūkti į greitkelį. Žinojau, kad esu toli nuo miesto centro, todėl stabdžiau visas pravažiuojančias mašinas. Žinoma, niekas nestojo. Netrukus tamsoje pamačiau dar vienas ryškias automobilio šviesas. Išbėgęs kone į kelio vidurį, puoliau stabdyti. Mašina sustojo. Tai buvo baltas autobusiukas.

Šiuos užrašus policijos pareigūnai rado 2016 metų sausio 14 dieną piliečio S. T. namuose, Gelvonų gatvėje, Vilniuje. Nustatyta, kad S. T. mirties priežastis – savižudybė. Vyro artimieji teigė, kad S. T. buvo neurotiškas, dėl alkoholio problemų turintis žmogus, jau kelerius metus neturėjęs darbo ir gyvenęs iš pašalpų. Krautuvė ir tokie žmonės kaip minėtieji Valdemaras ir Sofija, S. T. artimųjų teigimu, neegzistavo.

Rugpjūčio 24

Sultininės palubėje kabantis televizorius tyliai transliavo žinias, visiškai neįdomias nuobodžiaujančiai padavėjai. Atsirėmusi į barą, ji vangiai stebėjo mirgantį ekraną ir žiovavo. Kavinę seniausiai buvo galima uždaryti, bet tie klientai sėdi jau keturias valandas, mintyse širdo ji, vienas šlakelio viskio per šitiek laiko išgert nesugeba, kitas jau pusvalandį siurbia kavą. Nespėsiu į autobusą, namo parsibelsiu naktį, o dar tas lietus…

Buvo rugpjūtis, o atrodė, kad ruduo: takais vilnijo lietaus upės, kartkartėmis pro šalį šmėsteldavo vienas kitas skubantis šešėlis, o stambūs lašai šliaužė stiklu žemyn kaip sraigės. Spalvota kalėdinių lempučių girlianda apšviestas užrašas SULTINIAI, kviesdamas užsukti vidun, isteriškai mirgėjo vitrinoje. Trys lemputės perdegė jau prieš metus, bet jų niekas nepakeičia. Išjungsiu lemputes, rezgė planą padavėja, tada jie supras, kad metas nešdintis, susimokės ir išeis.

Gudrus sumanymas neišdegė: vyrai, sėdintys prie nedidelio staliuko, ir toliau pašnibždomis, tarsi baimintųsi būti išgirsti, šnekučiavosi. Vienas, aukštas ir liesas, pilku veidu ir poros savaičių senumo barzda, kaire ranka paskubomis valėsi kostiumines kelnes, o dešiniąja energingai gestikuliavo, mėgindamas kažką išaiškinti priešais jį sėdinčiam pusamžiui, kresnam ir ilgą juodą paltą vilkinčiam vyriškiui. Šis pirštu baksnojo į ant stalo pažertus popierius su kažkokiais brėžiniais.

– Daugiau užsakymų nebus? – paklausė pavargęs balsas iš virtuvės. Virėja jau gerą pusvalandį nerimastingai trypčiojo išblizgintose savo valdose, o ant kaklo ryšėjo šaliką, ženklą, kad jau metas namo.

– Nemanau. Gali eiti, – sumurmėjo padavėja ir toliau kempine šveitė kavos aparatą. Tai buvo paskutinis darbas, kurio ji nusitvėrė iš neturėjimo ką veikti.

Prie mažojo staliuko virė karšta diskusija.

– Nežinau, nežinau, – atsiduso liesasis vyriškis. – Jūsų pasiūlymas labai rizikingas, o ir rezultatas kelia daug abejonių…

– Dėl rizikos tikrai jums pritariu. Bet rezultatas… Na, kaip jums geriau paaiškinti… Gal iš pradžių užduosiu paprastą klausimą: ar tikite, kad Dievas yra, pone Germanai?

Po šių žodžių paltą vilkinčio vyro akys sužibo kaip folija nuo kramtomosios gumos. Liesasis pasikasė pakaušį.

– Hmm, na, net nežinau… Kaip čia pasakius, – numykė.

– O ar tikite aukštesnės jėgos, kuri valdo mūsų likimus, buvimu? Iškart noriu paaiškinti, kad esmė slypi ne šiuose klausimuose – nesvarbu, yra ten kažkas, ar ne, – pirštu parodė į lubas, ant kurių pritvirtintas tyliai ūžė ventiliatorius. – Didžiausia galios forma yra žinojimas. Kai žinosime, kas iš tiesų mus valdo ir kas kontroliuoja daugybę laukų, kuriuose mes gyvename, rizikuojame ir kovojame už būvį, kai suprasime, kas mūsų laukia ir kas nutinka po to, tik tuomet galėsime sakyti, kad savo gyvenimus praleidome prasmingai.

Jis žvelgė į nepatiklų pašnekovą hipnotizuojančiu žvilgsniu ir tęsė:

– O ta senė žinojo. Ar suprantate mane, pone Germanai? Ji žinojo ir tą žinojimą paslėpė ranka pasiekiamoje vietoje. Mums tereikia jį rasti ir pasiimti, va šitaip! – jis spragtelėjo pirštais, o akys sutvisko šėtoniška ugnimi. Liesasis vyriškis dar kartą atsiduso.

– Leopoldai, jūsų žodžiuose daug paslapties ir būčiau paskutinis kvailys, jeigu meluočiau, kad žinojimas manęs nedomina. Bet kankinanti abejonė kužda, jog visa ši istorija gali būti eilinis gudriai sukonstruotas mitas: nuo senės mirties prabėgo daugybė metų, o jūs, kai pirmą kartą išgirdote tą pasakojimą, buvote dar vaikas. Kaip žinoma, vaikystėje daugybę paprastų, net elementarių dalykų gaubia mistikos skraistė. Ar nemanote, kad senės paslaptis gali būti mitas, gimęs signifikantą – kad ir kas tai būtų, popieriaus skiautė, lapas, išplėštas iš receptų knygos, krištolinis rutulys ar sena skrynia – užpildžius kita, papildoma reikšme, kuri šitaip užtemdė mūsų protus ir kurią galbūt įžvelgiame tik mudu?

Trumpam stojo tyla. Buvo girdėti, kaip virtuvėje ant plaunamų grindų rangosi šlapias skuduras.

– Ar kada nors teko skęsti, pone Germanai? Man, kai buvau dar vaikas, teko. Pamenu, tąsyk bridau gilyn į ežerą, kol, pakėlęs galvą į viršų, pamačiau teliūskuojant vandenį, pjaustomą saulės spindulių. Pro vandens stiklą stebėjau dangų ir jaučiausi kaip žuvis. Paskui netekau sąmonės. Vienintelis dalykas, kurį prisimenu, yra tunelis ir šviesa jo gale. Banalu, tiesa? Bet ar kada pagalvojote, kodėl dauguma žmonių tokioje būsenoje regi tą patį? Tunelį ir šviesą?

– Šiuo klausimu esti visokių spekuliacijų. Vieni kalba apie kelionę į dangų, kiti perša mintį, jog šviesa tunelio gale simbolizuoja mūsų atėjimą į pasaulį iš naujo – gal tas tunelis yra mūsų naujos motinos, hmm, na, suprantate, – jis nužvelgė barą, įsitikino, kad pokalbio niekas nesiklauso ir, prisitraukęs kėdę arčiau stalo, sušnibždėjo:

– Ar nemanote, Leopoldai, kas tas žinojimas mus pražudys? Gal geriau gyventi nežinant, net nenutuokiant, kaip viskas yra iš tikrųjų, nei staiga sužinoti, kad mūsų niekas nelaukia, kad po to nieko nebus?

– O gal laukia? Juk žinojimas suteikia aukščiausių galių, Germanai. Jau tada, kai vaikystėje močiutė atskleidė tos senės paslaptį, supratau, kad man lemta viską išsiaiškinti. Bet be jūsų pagalbos negaliu to padaryti, nes tik jūs pažįstate reikiamą žmogų.

Germanas pažvelgė į brėžinį, kuris vaizdavo senos statybos daugiabutį.

– Kodėl esate tikras, kad senė gyveno šiame name?

Leopoldas atsiduso ir pagaliau nusivilko juodąjį paltą. Gurkštelėjęs viskio ir pasitaisęs marškinių apykaklę, jis prabilo:

– Mano šviesaus atminimo močiutė gyveno kitoje gatvės pusėje. Šis namas pastatytas dar prieš karą, o toji senė buvo žydė. Močiutė, tada dar visai jaunutė, su ja retsykiais susitikdavo parduotuvėje. Kartą senė ją užkalbino ir prasitarė, kad žino tokių dalykų, kurių niekada neištirs joks mokslas.

Močiutė į tuos žodžius tąsyk rimtai nesureagavo, bet vieną dieną, kai atėjo vokiečiai, turėję senę perkraustyti į getą, ji iš balkono stebėjo keistą sceną: senė, vokiečių vedama, rėkė, verkė ir maldavo, kad būtų leista trumpam grįžti į namus, nes ten ji kažką palikusi.

Ji pamatė balkone stovinčią mano močiutę ir suriko: „Atsimink, ką tada tau sakiau! Stogas, čerpė, stoglangis!“ Tai buvo paskutinis kartas, kai močiutė matė tą moterį. Žmonės šneka, kad ji mirė gete, nežinia, sava mirtimi ar ne. Močiutė tų žodžių nepamiršo, bet niekada neturėjo galimybės patikrinti, ką senė paslėpė, – į tą butą gyventi atsikėlė kiti žmonės, o mano močiutės būta kultūringos ir dievobaimingos – įsilaužti į svetimus namus jai niekada į galvą neatėjo.

Kuriam laikui jie vėl nutilo. Pirmas prabilo Germanas.

– Manote, kad ta paslaptis vis dar ten? Galbūt kas nors jau seniausiai ją rado?

– Toje namo pusėje stogas nekeistas daugybę metų. Taip, esu įsitikinęs, kad ji dar ten. Nebent bute gyveno keistuoliai, kurie laisvalaikiu kilnodavo čerpes.

– Bet juk ir dabar ten kažkas gyvena…

– Nelaikykite manęs idiotu, Germanai, savaime suprantama, kad gyvena. Todėl ir kreipiuosi į jus, nes pažįstate to namo bendrijos pirmininką – Gintarą Lietutį. Jis juk vienintelis iš namo gyventojų turi teisę vaikštinėti ant stogo ir jį tikrinti. Mano žiniomis, greitu metu pastatą žadama renovuoti, todėl turime paskubėti.

– Dėl šios priežasties ir pasirinkote rugpjūčio 24-ąją?

– Pasirinkau todėl, jog tądien vyks gyventojų susirinkimas, bus ramu ir didelė tikimybė likti nepastebėtiems. Tik dėl vieno abejoju: ar esate tikras, kad Lietutis niekam neprasitars?

– Patikėkite, – Germanas pirmą kartą per visą vakarą išsiviepė nuo ausies ligi ausies. – Kvailesnio žmogaus niekur nerastumėte. Jis mielai sutiks ir dar „ačiū“ pasakys.

– Ar tas žmogus iš tikrųjų patikimas?

Gintaras Lietutis

Sianakt sapnavau keista sapna. Sapnavau save mieganti. Kambaryje buvo atidarytas stoglangis (visada vasara miegu su atidarytu stoglangiu). Vienu zodziu, sapnavau, jog prabundu, pramerkiu viena aki ir matau toki vaizda: ant mano krutines tupi kate (as kates neturiu). Matyt, ilipo pro stoglangi. Tos kates akys dega raudona ugnim ir ji issiepia nasrus. Tada istiesia letena ir isskleidzia nagus. Su paciu maziausiu naguciu taikosi i mano gerkle. Prabudau salto prakaito ispiltas. Kaip manote, ka tai galetu reiksti?

6 people like this

View 15 more comments

Laima Lapinskaitė pz… Gal metas pas psichologa, ginte? :D:D

See Translation

17 minutes ago

Min De jo… Gintarai, cia jau rimta!

See Translation

15 minutes ago

Algirdas Galinisgalejai ir nepabusti, suintrigavai. :D

See Translation

2 minutes ago

Mergaitė guli putų pilnoje vonioje ir tyliai niūniuoja dainą, kurią šiandien išgirdo per radiją. Reikia prisiminti žodžius, and now, the end is near and so I face the final curtain, regis, šitaip... Kitų žodžių prisiminti nepavyksta, tad ji niūniuoja toliau. Mažas vonios kambarys paskendęs garų migloje, o aptrupėjusias sienų plyteles dengia minkštas rūkas – taip karšto vandens garai glosto seną keramiką. Mergaitė užsuka čiaupą.

Tėvai susirinkime, galvoja, žiūrėdama į mažą stoglangį, esantį jai virš galvos, galėsiu parūkyti. Tokias retas progas reikia išnaudoti: cigarečių pakelį, kurį jai padovanojo vyresnė draugė, mergaitė slėpė po čerpe ant stogo, tad, kai tėvų namuose nėra, ji visada išnaudoja progą užtraukti dūmą.

Vonios kambaryje buvo šilta ir tylu, bet jaukią ramumą staiga nutraukė keistas garsas. Šlept! ŠLEPT! ŠLEPT! – ant stogo pasigirdo artėjantys sunkūs žingsniai. Mergaitė sukluso: ne, čia ne lietus, tikrai ne katė, pagalvojo, ir ne balandis... ŠLEPT! ŠLEPT! – žingsniai vis artėjo, o lubos, esančios virš mergaitės galvos, rodės, net ėmė drebėti.

Ji mikliai šoko iš vonios, susisuko į rankšluostį ir perbalusi įsistebeilijo į stoglangį, kuriame išvydo triukšmo kaltininkes – kažkokio vyro kojas. Žmogus, vaikščiojęs stogu, sustojo prie jos stoglangio. Būtent prie jos. Cigaretės, išsigandusi galvojo ji, kažkas sužinojo ir pasakys tėvams... Ant stogo esantis žmogus pasilenkė į priekį ir mergaitė pamatė jo veidą.

– Šššš, – jis priglaudė pirštą prie lūpų. – Neišsigąsk, čia aš, Lietutis.

Ai, tas prietranka, atsikvėpė ji. Nieko baisaus, turbūt vėl tikrina lietvamzdžius.

Nei mergaitė, nei Lietutis nė neįtarė, kad keistą jų dialogą stebėjo ir trečias veikėjas – ant stogo tupinti katė, kurios Lietutis nematė. Katė staiga gailiai sukniaukė, prašydama mergaitės atidaryti langą ir įsileisti ją vidun.

– Vajei, Mice! Ką ten veiki? Tuoj pat eikš į vidų!

Mergaitė atidarė stoglangį ir katė, iškėlusi uodegą it kankano šokėja suknios klostę, šoko vidun. Nežinia kodėl, bet gyvūną išvydęs Lietutis siaubingai išsigando ir paslydo. Laimei, ant stogo būta turėklo, kurio jis spėjo įsikibti, nes kitaip būtų nusiridenęs žemyn. Perbalęs namo bendrijos pirmininkas dingo iš akiračio.

Na ir keistuolis, pagalvojo mergaitė, katės išsigando. Vis dėlto jo pasirodymas yra ženklas, kad cigaretes geriau slėpti kitoje vietoje. Mergaitė užsilipo ant vonios krašto ir išsirietusi išlindo pro stoglangį. Dešinėje, po čerpėmis, buvo nedidelė anga – gudri slėptuvė cigaretėms. Ištraukusi jas, norėjo uždaryti langą, bet jos žvilgsnis užkliuvo už kitos tamsios angos po čerpėmis. Šioji buvo priešingoje pusėje ir mergaitė anksčiau jos nepastebėjo.

Čerpės, dengiančios angą, buvo aptrupėjusios ir ji pirštais palietė vieną jų – ši sujudėjo. Keisto jausmo vedama, ji panoro ją nuplėšti nuo stogo. Sunku nebuvo: sena čerpė lengvai išsiėmė. Kaip dėlionės detalė. Tada mergaitė išvydo tai, ką paslėpė tikrai ne ji. Jos akys išsiplėtė.

– O Dieve, – sušnabždėjo. Po čerpe gulėjo paslėpta knyga juodais odiniais viršeliais. Knyga sena, labai sena. Tokias mergaitė mačiusi tik filmuose apie burtininkus. Oho, laikydama knygą, apstulbusi murmėjo ji, įdomu, kas ten parašyta. Mergaitė paskubomis ėmė vartyti senus, pageltusius puslapius. Jie buvo tušti. Nieko, visiškai nieko, šnabždėjo. Keista. Galėsiu čia rašyti savo dienoraštį.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Susirinkimas baigėsi, pagalvojo. Ir neklydo: atsisukusi išvydo mamą.

– Žiūrėk! – džiugiai sušuko ji. – Va, kokią knygutę radau ant stogo! Ji visiškai tuščia!

Mama sukryžiavo rankas ir, pakėlusi antakį, pasiteiravo:

– Pirmiau paaiškink, ką veikei ant stogo? Ir, brangute, kodėl sriuba net nepaliesta? Marš valgyti!

Su mamomis nepasiginčysi, po velnių. Ji įsisupo į chalatą ir klusniai nudūrusi galvą nutipeno virtuvės link. Mama atsiduso ir liūdnai nužvelgė vonią: grindys aptaškytos vandeniu, langas praviras, o dar ta knyga ant spintelės prie veidrodžio. Įdomu, kas per knyga?

Ji prisėdo ant kilimėlio ir, kurį laiką įdėmiai tyrinėjusi, ar oda, kuria aptraukti knygos viršeliai, tikra, ją atsivertė.

Pageltę knygos puslapiai buvo užpildyti smulkiu raštu išraizgytais sakiniais. Ji pradėjo skaityti, vertė lapą po lapo ir po kiekvieno perskaityto žodžio buvo matyti, kaip keičiasi jos veido išraiška. Moters veidas pilkėjo ir tįso, pirštai, kuriais ji vertė lapus, ėmė virpėti, o žvilgsnis, iš pradžių buvęs abejingas, kaip ta putų pilna vonia prisipildė kažko, ko neapibūdina jokie žodžiai. Pamažu, tarsi mėgaudamasis jos bejėgiška būkle, visą kūną persmelkė Žinojimas. Žinojimas užkimšo visą patalpą: kaip vandens garai jis rasojo ant keraminių vonios plytelių, veidrodžio ir lubų. Jo buvo daug – moteriai pradėjo diegti galvą. Taip smarkiai, kad atrodė, jog į ją kažkas suskaldė medinę taburetę. Padėjusi knygą ant kilimėlio, ji pažvelgė į veidrodį. Į ją buvo įsistebeilijęs jau nebe jos atvaizdas.

Vadinasi, galvojo moteris, tai nutiks po dvidešimt vienų metų, rugpjūčio 24-ąją, trys minutės po vidurdienio. Ji išsigando: skaitydama pirmuosius knygos puslapius galvojo, kad kažkas šlykščiai pajuokavo, bet Žinojimas, kurio ji buvo sklidina, padėjo suprasti, kad toji knyga yra apie ją. Tik apie ją. Dvidešimt vieni metai, murmėjo ji, atrodo, kad tiek daug, o tai – tik trys knygos puslapiai. O paskui – dar daugybė puslapių, kuriuos reikia perskaityti. Vėl viskas iš naujo, tačiau ne taip pat, ne man – kažkam kitam, bet apie mane.

– Viską suvalgiau ir net lėkštę išploviau! – šūktelėjo netikėtai tarpduryje pasirodžiusi dukra. Pamačiusi ant kilimėlio sėdinčią ir kaip niekad rimtą, susimąsčiusią mamą, ji nedrąsiai paklausė, kas nutiko.

– K-k-kodėl sakei, kad ji tuščia? – drebančiu balsu sukūkčiojo mama.

Mergaitė gūžtelėjo pečiais. Pakėlusi knygą, atvertė ją ir, baksnodama pirštu į pageltusius lapus, patvirtino, kad nemelavo. Knyga buvo tuščia. Moters akys nepatikliai stebėjo kiekvieną dukters judesį – tikėjosi, kad ji išsiduos, jog apsimetinėja. Tačiau mergaitei knyga iš tiesų buvo tuščia. Mama jautė, kad mergaitė nuoširdi kaip niekad.

Moteris vėl čiupo knygą. Raidės, ilgiausi sakiniai... Pradėjusi greitai vartyti lapus, ėmė svarstyti, kodėl ji mato, o dukra – ne. Ilgai ieškoti nereikėjo: nežinia, ar tai buvo įrašyta knygoje, ar tiesiog nuskambėjo moters galvoje. Vaikystėje visų mintys būna trumpos trumpos, siauros siauros, pilnos niekų niekelių ir ne visi jaučia baimę. Moteris atsiduso. Nuo tos dienos ji ėmė džiaugtis kiekviena akimirka, nes iki lemtingos rugpjūčio 24-osios kasdien likdavo vis mažiau.

Į pavasarį

Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,
O, kiek ligi ten man dar laiko.

Marios.

Kelias per lapkritį tam, kas išmano,
Tai visas gražumas, tai visas gražumas,
Beje, vien tik tam, kas patenkintas mena
Miglą ir dūmus.

Bet kas bus, kai galiausiai prieisiu,
O juk prieisiu – kur dėsiuos –
Tik sutraškės man rytiniai ledokšniai,
Tik pašvytuos man gavėnios gaisas.

O pavasaris, mielas ir margas,
Tik purpt iš po kojų – jis vis dėlto paukštis,
Greituolis išgąsdint, greituolis nulėkti
Žmogelį su burna pražiota
Palikti.

*

Na, šitie dabar kur su lopetom šiaušia?
Gal pinigai kur dega?
O gal ir duobės savo broliui
Ar pusbroliui kasti ant kelio?

Ak, duobes kasti tai mokam –
Mielas, garbingas tai darbas,
Galima būtų tiesiog pasakyti:
Pasigėrėjimo vertas.

Juk patys paskiau ir įvirstam,
Patys šiaip taip išsikapstom
Ir pamatom tada, ir pamatom,
Koks pasiutum gražus mūsų kraštas.

*

Atsidūsta žmogus, sprogsta ledas
Jam giliai širdyje, o toliausiai nuaidi
Atminty ilgesys – keista keista,
Ar nebus tik jau metas išeiti?

Nepasiimant nieko – jau vynas
Išgertas. Jau duona suvalgyta, nepasiimsi
Net ir lazdos, net lazdos šermukšninės,
Tad kuo nuo velnių atsiginsi?

O tų kaip šunų. Kaip šunų. Neturėjai
Su jais reikalų? Kur jau čia neturėsi,
Šioj žemėj gal paukščiai tebuvo šventieji,
Apgiedoję vien šviesą ir tiesą.

Vargonėliai

Užgula, būdavo, jis fisharmoniją seną,
Prieš tai kuo plačiausiai atvėręs langus –
Ir atsiduria obelys tartum bažnyčioj,
Ir vaikas baltoj obely, ir baltoji ožkytė.

Darželis ir daržas, keliukas pro pirtį,
Per pirtį tėvynėn parskridęs vėl gandras,
Nagi jau vasara taria burtažodį šventą,
Priekurtis ausį pakreipia ir tik palinguoja galvą.

O užplūsta toks didelis pažadas tiems, kas nenori,
Kad viskas taip eitų, nueitų, praeitų.

Ožkytė tos muzikos gal nesupranta,
Bet muzikų čia jai suprast ir nereikia.

Gegužės 31 vakaras

O pavasario liko tik valandos šešios,
Laikrodį ir kalendorių turi? Pažiūrėki.
Juokai čia menki, ir tie patys
Vos ne pro ašaras. Ir ne vietoj.

Nuo upės miglelė tokia vakarinė, vos dvelkia
Blykštanti jau alyva, tyla paukščiai,
Kaip sakiau – gegužės jau tik valandos šešios,
Ir trumpos, ir trapios.

O aš kažkodėl dar prisiminiau Povilą – senį dailidę,
Statė mums pirtį tada ir mėgo
Prisišveisti kaip reikiant – mėsos gerą bryzą
Dar druska apiberdavo taip, kad tik šokdavo žiežirbos baltos
Jam nuo dantų, o žiūrėdama mūsų močiutė
Norėdavo net žegnotis – – –

Štai šių metų pavasario liko tik valandos šešios,
Miglelė šilta atvingiuoja nuo upės,
O aš va prisiminiau Povilą – senį dailidę,
Kuo jis su savo druska šičia dėtas?

Kuo jis čia dėtas,
Pavasariui baigiantis
Senis tas kietas.

Mėnulis ir zuikis eina sargybą

Kad nieko blogo neatsitiktų
Ir dobilienai, ir upei, ir snaudžiančiai bandai,
Kad nieko blogo elementoriui,
Močiutės maldaknygei, astrai palangėj;

Vieškelio žvyrkely iš miestelio
Parkrypuojančiam posmagiam Jonui
Ir žemėpačiams – jų gal dar esti –
Vos per šiaudą peržergiančiam seniui;

Klykiančio džiaugsmo nešiotojui gandrui,
Kam nors apvestam apie kertę,
Garbė jam, sulauks jis
Giedro rudenio – pusgalvių turto;

Kad nieko dygiajam erškėčiui,
Nieko nieko anai sodybai,
Kurios nebėra, pilnas mėnuo pašviečia,
O zuikis eina sargybą*.

*Zuikis nemoka nei šaukti, nei durti,

Bet moka pirtelę prie miško pakurti.

Tiems

Tiems, kuriems net ir rudenį vėlų
Užkukuoja gegutės,
Nepavydėk – – –

Neturi jie turtų per daug,
Ir labai nesijuok:
Už tave durnesni
Iš tiesų jie nė kiek.

Gandras parugėje

Jau bąla rugiai, parugėj baltas gandras,
Vienas, visiškai vienas, rimtai dairinėjas,
Ieško gandrės, kurios nebėra.
                        Ir kurios nebebus jau niekad?
Parugėj baltas gandras toks vienas.

Kai vienas esi, tai gali pamąstyti,
Daug visko į galvą tau gali ateiti,
Kai ką pripliusuoti gali, o kai ką ir atimti –
Rodos, gražiai gyventa – – –

Bet visko ir būta – mūs dienos nelygios,
Prieš lemtį esi juk bejėgis,
Žiūrėk, ar nebūsi kai kam iš aukštybių
Netyčiom ant pakaušio uždrėbęs?

Parugėj baltas gandras, palšieji teatrai –
Rugpjūčio rūkai – greit jau kelsis iš klonių
Ir pabrauks per akis, o nerasi
Pasišokinėjančio žodžio.

Vėjuotas metas

Žinau aš, kad vėjui patinka
Išpurtyti obelis vasarų soduos,
Po obelim obuolėlių,
Žiūrėk, jau kaip gruodo.

Bet jam ypač gražu, kai užmato,
Kokį poetą, atseit didžiūną,
Tupintį draug su kuosom
Liepos ar tuopos viršūnėj.

Kaip tau smagu, bičiuli,
Kiek iš aukščiau dairytis –

Iš pradžių tu be vieno šulo,
O paskiau ir iš medžio iškritęs.

Paskutinė vaga

O gale paskutinės vagos – akmenėlis,
Ir tik virst mano plunksnos žagrelė į šalį...
Tik virst ir nulūžo... Dar to tik betrūko?
Minties kumelaitė sustojo,
Pakėlė tik galvą į debesynus
Ir pageltusius savo dantis debesynams parodė.

Nėr ko čia rodyti – juokas po laiko:
Medus su pipirais arba su svogūnais...
Kai toliuose skamba tik skamba „Gerai temperuotas klavyras",
Džiaugias linksmos praeinančios dienos.

Gegutė

Dešimt metų važiuoja į savo tėviškę tada, kai pražysta sodas. Sesuo vis paskambina ir linksmai praneša:
– Jau atlėk.
Šiemet buvo kitaip – seseriai, matyt, atrodė, kad dabar broliui ne tai rūpi.
Už valandos kitoks buvimas – vienkiemyje, kuriame niekas negyvena, žalsvi klevai, apleista kūdra ir šalia pirties šulinys. Netoli slenksčio ištįsęs kadagys.
Iš mašinos išsiima kastuvą, grėblį ir kauptuką. Pirmiausia išlygins siaurą takelį į sodą. Prie pirmos obels stabtelėjo. Ją sodino vienas. Kai jau buvo miręs tėvas. Nepirko turguje, padovanojo dėdė, jo vaikystės geras draugas. Prisimena: kasdien laistydavo, kasdien lakstydavo pažiūrėti, ar paaugo. Studijų metais rodė bendrakursiams, pasakodavo, kad vėliau naktimis sapnuodavo, jog parašė kelis eilėraščius galvodamas, ar būsimiems vaikams ši antaninė obelis taip pat bus svarbi.
Vėliau susirūpino taku į šulinį. Ryškiausias įspūdis: mama neša kibirą vandens vis stabtelėdama. Kad pavargo? Ne, nori jam parodyti, kas yra gražu. Kai mamos jau nebebuvo, jis irgi nešdavo vandenį vis sustodamas. Įlipęs į ananasinę obelį nustebdavo: kiekvieną kartą vis kitaip atsiverdavo kalvos ir mažas beržynas netoli melioracijos griovių.
Mamos darželyje keli gvazdikai vis dar gyvi. Reikia išpurenti žemę ir pasėti iš miesto atsivežtų čiobrelių, mėtų. Kad kvepėtų. Dar reikia baltai nudažyti klombų akmenukus. O gal ir langines?
Didžiajame kleve pamatė inkilą – jau gana sutrešęs ir gali nukristi. Pamėgins užlipęs nuimti. Lentučių yra – kai kurias pakeis. Pirmas jo sukaltas inkilas. Tiesą pasakius, nelabai vykusiai, bet tai dešimtmģčio džiaugsmas. Kartą pamatė, kad katė kiša leteną vidun. Išgelbėjo paukščiukus, bet ilgai verkė. Kaipgi šitaip: juk katę glosto, lepina, bet ir varnėnai labai patinka; tai kodėl jo draugai nėra vienas kitam draugai? Tėvas juokėsi iš tokio filosofavimo, o mama pagyrė.
Reikia pakeisti spyną – jaučia, kad būta svetimų. Bet netikėtai paskambina sesuo:
– Atvažiuok pas mus greičiau – pavaišinsiu varškėčiais.
– Šį kartą ne, kada nors vėliau – neįsižeisk.
– Tai mes tuoj atlėksime.
Pavargo.
Atsisėdęs ant suoliuko įsižiūrėjo į sodą. Pasidarė nesmagu: kam tiek daug žiedų – juk po dienos kitos žiedlapiai nukris? Akimirkos kitoniškumas, bet paskui tik skausmas. Kai papasakojo kažkada mamai, ji nesuprato, kodėl reikia liūdėti, kai toks grožis.
Netikėtai sukluso – gegutė!
Išsigando.
Užsikimšo ausis.
Staiga sėdo į mašiną ir nepersivilkęs gražesniais drabužiais patraukė namo.
Seseriai paskambins ir atsiprašys.
Rytoj sūnus jį veža į Santariškes.
Poryt operacija.

Klevelis

– Gydytojau, o gal išleistumėte mane pasivaikščioti po Santariškių apylinkes? Po dviejų valandų grįžčiau.
– Po apylinkes? Kur jos yra? Sutinku su viena sąlyga – šiltai apsirengti.
Jis nubėga į palatą, atneša parodyti, kuo apsirengtų. Gydytojas linkteli.
Gal pirmiau užeiti į kavinę? Prisimena: sūnus po avarijos gulėjo vaikų ligoninėje; jie čia kartais užsukdavo ledų. Vaikui patikdavo, kad ne paprasti ledai, o lėkštutėje ir kad reikia valgyti šaukšteliu. Iš pradžių tėvas bijojo šios ligoninės, tačiau vėliau apsiprato.
Ne, kavos negers – nėra laiko. Reikia paieškoti klevelio.
Kartą vaikščiojo su sūnumi šaligatviu. Nepatogūs ramentai trukdė judėti greičiau. Ir baimė – už kelių dienų turėjo būti operacija. Jau trečia – kažkodėl sulaužytas kojos kaulas negijo. Kuo palepinti devynmetį? O gal nueiti į kiek tolėliau esantį miškelį?
Tada jis lėtai nešė sūnų ir jo ramentus. Vis stabtelėdavo. Ir kalbėjo, kalbėjo.
Prie miškelio nebuvo kur atsisėsti. Ką sugalvoti? Pavaikščiojęs rado trumpą rąstą. Įsitaisė abu ir žiūrėjo į margus medžių lapus. Staiga sūnus nei iš šio, nei iš to pradėjo linksmai kalbėti:
– Tėveli, kai tu pasensi ir numirsi, tai aš tave nupirksiu kaip mažą vaiką. Mums vėl bus gerai. O kai aš pasensiu, tu mane nupirksi. Gudriai sugalvojau? Niekas kitas to nežino.
Regis, į miškelį lįsti pavojinga, tik aplink panešios. Nešios ir aiškins. Apie stirnas, apie briedžius, apie arklius. Apie besidraikančius voratinklius, boružes.
– O ar dabar galima sodinti medelius?
– Manau, kad taip.
– Tai paieškokime mažo mažo klevelio ten, kur jų daug. Ir pasodinkime.
– O kam rauti?
– Čia jam daugiau vietos būtų.
– Pasodinkime.
Pirmiausia reikia iškasti duobę. Kastuvo nėra.
– Raskime kokį pagalį. Tu laikysi, o aš akmeniu kalsiu. Duobė po truputį didės.
Taip ir padarė: atsirado duobutė, išpureno žemę. Dabar reikia mažo mažo klevelio. Būtina įžengti į miškelį. Vienas neis – juk sūnui svarbu pačiam atrasti. Vaikas ilgai neapsisprendė, kurį išsirinkti: buvo daug labai gražių, bet nežinojo, kurį nuskriausti. Arba išgelbėti. Bet tai jau ne sūnaus balsas. Pasodino. Reikia palaistyti. Pamėgino paieškoti kokio butelio ar skardinės, tačiau kaip tyčia visur buvo tvarka. Grįžo į palatą, pavalgė ir su vandeniu nuėjo prie klevelio.
– Ko tu ieškai? – staiga piktai paklausė rūstus vyras.
– Kažkada kažkur čia pasodinome klevelį. Norėjau pamatyti, koks jis dabar, – aiškino jausdamas gal kaltę, gal gėdą.
– Bepročiai: kažkada, kažkur. Dink, o tai šunis paleisiu.
Dingo.
Palatoje buvo ramu. Koridoriuje išgirdo kalbančias moteris. Viena verkė:
– Mano vyras dar visai jaunas. Kokia neteisybė, kad ir jauni serga šita liga.
Uždarė palatos duris.
Įsižiūrėjo pro langą.
Jam pasirodė, kad tolumoje blykstelėjo anas klevelis.

Ratas

– Gal jums bloga? – priėjęs paklausė jaunas gydytojas.
Jis bando deklamuoti:

Ir pro baugiuosius
Santariškių langus
Žvaigždės
Vis vien
Žiba.

– Gydytojau, negalėjau užmigti. Prisiminiau paauglystę. Mokytoja paprašė gražiai perskaityti vieną Kristijono Donelaičio „Metų" eilutę. Ilgai ieškojau. Radau: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai." Po pamokos bendraklasiai ėmė šaipytis: „Tu šveplius, šveplius, negali žodžių ištarti!" O vienas toks pridėjo: „Tai tu boba, nes eilėraščius mėgsti skaityti!"
– Bet gal jūs grįžkite į palatą?.. Prieš dvyliktą pradėsime operaciją. Atsigulkite ir ką nors gražaus galvokite, – gydytojas šyptelėjęs nuskubėjo į savo kabinetą.
Palatos vyrai kažką labai garsiai aptarinėjo, tačiau jam netrukdė.
Prasidėjo rimtos pratybos: ką nors dirbdavo savo vienkiemyje ir vis kartodavo žodžius, kuriuose daug š, s. Ir garsiai rėkdavo, ir tyliai ištardavo. Kai atsirasdavo laiko, prisirinkdavo akmenukų, pasislėpdavo sode ir mėtydavo į taikinius – į obuolius. Labai daug bėgiodavo, kilnodavo krepšius su bulvėmis, burokais. Po kurio laiko bendraklasiai aptilo, o fizinio lavinimo mokytojas ne kartą pagyrė.
Apie poeziją mokykloje nė žodžio. Tabu.
Po kokio dešimtmečio žodžiai pražydo ir apie tai kalbėtis nebuvo gėda. Tada pirmą kartą nuvažiavo į Tolminkiemį. Vaikščiojo su ja purvinais keliukais dainuodamas: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai." Kalbėjo apie Kristijoną Donelaitį, apie būsimas vestuves. Ji verkdama užsiminė: „Vyksta kažkas ypatinga. Žvaigždės ir mums žiba." Dabar jis šypteli: „Buvome vaikai..." Bet prieš operaciją parašė neva eilėraštį ir išsiuntė jai – sergančiai vienišei, kurios nematė daugybę metų.

Kažkada važiavome traukiniu,
Pabėgiais ėjome
Kalbėdami rankomis –
Kaip knygose.
Rodžiau dvejojimus savo,
Savo nuostabas
Ir savo kentėjimus –
Kaip knygose.
O dabar sėdim pavargę,
Balandžiais grožimės
Ir liūdim prie mirusio sodo.
Kaip knygose.

– Tėveliuk, ar laukei mūsų? Turiu stebuklingo kremo – pagražinsiu tave.
Dukra.
– Tėveli, dabar gersime sultis. Natūralias.
Sūnus.
Bet jau nebebuvo laiko. Jį ėmė ruošti operacijai.
Kai vežė į operacinę, šnibždėjo:

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai...

Sidabrinės juostelės

– Čia viskas blogai, viskas. O dar vadina sanatorija. Paklausiau, kada perriš žaizdą, tai tik nusijuokė. Atseit ne ligoninė. Ir ko čia atvažiavo... Bet jaunas gydytojas norėjo, kad liktų Vilniuje: jei bus komplikacijų, iškart padėtų.
Susigėdęs atsiprašė ir baigė kalbą. Kodėl toks irzlus? Veikia narkozė ar įsivaizduoja esąs labai jau svarbus? Juk operacija, sako, pavyko. Kelias dienas toks: burbteli ir tyli. Kas iš to bendravimo? Vis vien...
Koridoriuje vyrai lošė kortomis. Pasakodami anekdotus garsiai juokėsi. Jo kambary buvo ramu. Darius miegojo – prieš dvi savaites nukrito iš statomo namo, sudaužė galvą. Ramus toks; kai pabunda, vis pasakoja apie savo mažą dukrelę: jau kalba, vis jį mini; nupirks bananų, kai išleis namo.
Staiga pagalvojo: valgykloje paprašys moterų, kad vakarienės neneštų jam į kambarį, – pats pamėgins nueiti. Šyptelėjo. Šilčiau apsivilkęs (Tik neperšalkite!), labai lėtai leidosi laiptais žemyn. Kas tris žingsnius stabtelėdavo. Lauke dar buvo šviesu. Sunkiau bus užlipti į kalnelį. O jeigu pasuktų į dešinę, ten ne toks status šlaitas? Pamėgins.
Įveikė gal jau dvidešimt metrų. Nėra kur atsisėsti. Bet gal ir gerai – sušaltų. Paskui naujų bėdų atsiras.
Priėjo prie kito korpuso sienos, atsirėmė. Visai gerai. Pajudino kairę koją, paskui dešinę, atsargiai palietė šoną, pilvą – neskauda. Galima eiti toliau.
Sukluso – kažkur kažkas kala. Įsiklausė – juk tai genys. Ir dar, ko gero, ne vienas, o du ar trys. Kaip gražu. Pamėgino paieškoti, kur jie. Nepasisekė – apsvaigo galva. Dar nukris. Viena ranka laikydamasis sienos, nuėjo dar gal dešimt metrų. Beveik sportininkas.
– Gal jums padėti?
– Ne. Aš tik klausausi genių.
Prie pušies pamatė didoką akmenį. Dešine ranka laikydamasis už kamieno pamėgino pakelti kairę koją ir uždėti ant akmens. Pasisekė. Paskui – dešinę koją. Jau visai stiprus.
Triukšmingai pralėkė būrelis vaikų. Irgi čia gydomi. Sulysę tokie, išbalę. Kažkodėl bijo jiems pažiūrėti į akis.
Nejaugi geniai taip garsiai kala? Paėjo kiek toliau. Ne, tai ne geniai, tai skrenda lėktuvas. Lieka tokia sidabrinė juosta. Kaip vaikystėje? Galbūt kažkas panašaus.
Buvo sekmadienis. Lakstė su seseria po kiemą – oras geras, mama vaišino bandelėmis. Ir staiga ėmė skristi lėktuvai. Skaičiavo: vienas, du, trys... Iš dangaus kažkas lėtai leidosi. Lėkė abu į ganyklą, netoli miško, – tas kažkas užsikabino už beržo šakų. Jis staigiai įlipo. Ten buvo plona žvilganti juostelė. Numetė žemėn.
– Pažiūrėk – ant kito beržo dar kelios nukrito.
Abu įlipo, abu džiaugėsi.
Pradėjo rungtyniauti, kuris tų paslaptingų sidabrinių juostelių daugiau turės. Sesuo gudresnė – ji bėgiojo aplink ir griebė nuo žemės. Nepasiduos – greitai nurinko nuo žemesnių medžių. Staiga pamatė, kad vienas lėktuvas išmetė gal visą ryšulį ant pylimo. Sesuo tiek jį ir teregėjo – per kelias minutes buvo reikiamoje vietoje. Juosteles kišo po marškiniais – kad neatimtų.
Kodėl mėtė kažkokius žvilgančius popieriukus, jiems buvo visai nesvarbu. Bet ilgai saugojo.
O gal ir dabar tas pats? Ne, lėktuvas tik palieka sidabrinį ruožą.
Pats nepajuto, kaip greitai nuėjo į valgyklą. Grįžo taip pat labai greitai.
Gerą pusvalandį kambary mankštinosi ir nepavargo.

Teleskopas

Šimtą kartų eidavo pro maisto prekių parduotuvę, tačiau tik šiandien nustebo: didelėje vitrinoje atsispindi klevas. Pravažiuojančios mašinos kai kurias detales labai įdomiai išryškino. Pralekiantys žmonės neužstojo šakų virpesio. Tokiomis akimirkomis kažkada atsidusdavo: „Kaip impresionistų paveiksle..."
Virš jų miesto pralėkė grįžtančių žąsų pulkas. Stovėjo galvą atlošęs, gėrėjosi, kol net susvyravo.
– O kaip jūs laikotės? – stabtelėjo pažįstama moteris ir nelaukdama atsakymo pridėjo: – Reikia būti kantriam. Viskas bus gerai.
Jis šyptelėjo – tai pagrindinis šių metų akcentas: patarinėja, patarinėja, moralizuoja.
Prabėgomis.
Vakarėjant grįžo namo.
Atsisėda kamputy ir įsižiūri į daiktus. Prisimena būtas istorijas ar pats sugalvoja. Išjungia šviesą. Kambarys prisipildo šešėlių: jie juda, sudarydami netikėtas figūras.
Neseniai dukra padovanojo teleskopą. Labiau pritaikytas mėnuliui stebėti. Ką ten mėnulis – matyti debesys, medžių viršūnės, žvaigždės, namai.
Teleskopą pastato netoli lango. Išvalo visus stiklus. Prožektorių pasideda šalia – jei reikės, nejungs elektros. Pasižiūri į laikrodį, susikaupia.
Va va – žvaigždžių spiečius. Kada pirmą kartą juo apsidžiaugė? Kur ten atsiminsi... Žiemą ėjo iš pirties vienas – jau išleido kaip tikrą vyrą. Buvo šiek tiek baugu, tačiau žvilgtelėjo į sodą – virš jo daugybė žvaigždžių. Bėgte atgal į pirtį: pažiūrėkit, pažiūrėkit. Važiavo iš kultūros namų: virš jų mažo ežeriuko neįprastas lankas su prisegtom žvaigždėm. Kadangi bendraamžių nebuvo, ilgai įsispoksojo. O kaip tą naktį, kai degė du bičių aviliai? Neatsimena, kada tėvas pastebėjo gaisrą, bet vaikas verkė ir dėl nelaimės, ir kad žiežirbos gražiai susilieja su žvaigždėmis.
Reikia teleskopą pasukti šiek tiek geležinkelio pusėn. Kad pamatytų studijas. Šeštadienį iš Vilniaus važiuoja pas mamą. Matyt, išskirtų vieną vėlyvą sausio vakarą. Buvo ne juokais įsimylėjęs. Tada ji palydėjo į stotį. Traukiny fantazavo, fantazavo. O eidamas namo netoli apleistos daržinės išgirdo, kad kažkas vejasi. Gėda prisiminti, tačiau spruko kuo toliau. Jau netoli tėviškės atsipūtė: virš liepų alėjos, virš kūdros daug krintančių žvaigždžių. Dabar pagalvoja: gal taip jam tik pasirodė, nes buvo uždusęs. Bet vis tiek labai neįprasta. Mama kepė blynus, kiaušinienę, jis valgė ir vis pro langą žvilgčiojo.
Kiek valandų? Reikia išgerti vaistus. Gal ir nuo padidėjusio kraujo spaudimo?
Dabar pats laikas stebėti iš kaminų rūkstančius dūmus. Šiandien prisimena Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius". Tyla, išsibarstę namai. Ir į viršų lėtai kylantys dūmai. Ar taip rašoma romane? Nėra tikras, tačiau įsivaizduoti šįvakar tik taip nori.
Telefono muzika.
– Broliuk dobiliuk, aš visai užmiršau, kada tau reikia pas gydytojus?
– Rytoj.
Kas tris mėnesius tiria jo kraują.
Iki šiol išgirsdavo, kad devyniasdešimt dienų gali ramiai gyventi.
Vis dar gali.

Mircea Dinescu (g. 1950 m.) – rumunų poetas, leidėjas, disidentas. Bukarešto universitete studijavo žurnalistiką. Jaunystėje išspausdinęs kelis eilėraščių rinkinius buvo vadinamas rumunų poezijos vunderkindu. Dirbo Rašytojų namuose sargu, vėliau tapo Rumunijos rašytojų sąjungos pirmininku. Jo eilėraščių rinkinys „Mirtis skaito laikraštį" buvo sulaikytas cenzūros ir išspausdintas Amsterdame. 1989 m. už interviu prancūzų spaudai atleistas iš darbo literatūros žurnale, jam paskirtas namų areštas. Suvaidino svarbų vaidmenį 1989 m. įvykiuose, vienas iš televizijos pastato šturmo vadų. Žlugus režimui, leido satyrinę spaudą, dalyvavo liustracijos komisijos darbe. Veda populiarią televizijos pokalbių laidą. Četatės dvarelyje Rumunijos pietuose įkūrė vyno daryklą ir rašytojų rezidenciją. Septyniolikos poezijos rinkinių autorius.

Bachas

Johannai Sebastianai Bachai, ar nepavargai tris šimtus metų
vilkti ant kupros
melodijos jaučio maitą aukštuose vargonuose?
Tepi mūsų vaikams ant duonos
bažnyčios medų, varpinių medų...
Ar nepavargai vis tikėti, kad ateis angelas
su angelo įrankiais atitaisyti mūsų nuodėmių?

Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.

Interviu

Gera ir gražu pas mus kaime
principai šiek tiek senstelėjo
bet medicininis spiritas pravarytas per duoną grąžina jaunystę
ir felčeris rekomenduoja jį „vidiniam vartojimui".
Mūsų bažnyčios prieangis sugrąžintas žemės ūkiui
paršas sušlamštė pamirštą ėdžiose vaikelį
(vis tiek ir vienas ir kitas priklausė valstybei)
ir šiaip gera pas mus kaime
mažyliai stovi su puodukais prie televizoriaus gal duos pieno
per radiją seniai pasibaigė pjūtis
o netrukus užbaigsime ir lauko darbus
ir šiaip gera pas mus kaime viskas gražu ir kieta
jei tik nusipirksi pigiam prekybcentry kiaušinį
jei tik dešrų fabrikas nebežvairakiuos
į arklius.
Gera pas mus kaime
dažniausiai namus padega gaisrininkai gražu
traktorius aria nuo vieno iki kito
nuo vieno iki kito gilią vagą
gera ir gražu.

Pilotas-žmogus

Liūtai sutekėjo į smėlio placentą,
beždžionės išmirė nuo beždžionių ilgesio...
Galbūt vėl parsiras po tūkstančio metų
kaip po girtuoklio stalu iš giedro dangaus randasi kirminai,
vėjas neš apelsinų ir flamingų sėklas,
taifūnas išnešios žirafų žiedadulkes,
valgysim arbūzus
ir vietoje sėklyčių spjaudysimės salamandromis ir voverėmis.
Gamta atgaus atmintį,
išsisklaidys saldi laiko amnezija,
hidroelektrinės gamins žuvis ir žolę,
žaibas žįs lemputes godžiai lyg veršis,
Tėvas prašys Sūnaus
atleisti,
bet baugu, baugu man darosi,
kad Pilotas-žmogus
darsyk nusiplaus rankas.

Kišeninė dainelė

Mirtis buvo už mane jaunesnė
bet kai kurie dirbo jai žaislus
ir mokė ją greičiau augti.
Žinau kad esama banalybių kuriomis tunka žmonija
ir pats esu matęs šlifavimo dirbtuvių kur galandami principai
bet kai ponia Dior sapnuoja kailines apykakles
taiga neišvengiamai priplūsta spąstų ir kraujo.
Ponai ir ponios
įpratę ieškoti atsiskyrėlio šaknelių
                                                  gretimame prekybos centre
man atrodo kad atėjote su maišeliu apelsinų
aplankyti mirties patale gulinčio ligonio
nes šioje gatvėje Dievas myli
                                                 tik iki 24 namo
nuo ten prasideda musulmonai ir neaiškios tautybės asmenys
rumunai bulgarai albanai
ir net lenkų raitija
išsitraukusi kardus priešais Aldi parduotuvę.
Koks profesorius išdėstytų mums
smulkių monetų žvangesį
kad išmoktume jį atmintinai
pasislėpę kišenės dugne
vildamiesi kad Istorija
niekada neskaičiuoja smulkių.

Sakau jums:
niekšelis darosi negarbingas

Niekšelis darosi negarbingas
ir įtraukia pro lapus žalią liežuvį
lipnus jo liežuvis tarsi bažnyčia
kurios radaro spindulyje paklydęs angelas
krenta pamuštas vyskupo iškalbos.

Gerasis niekšelis
niekšelis kaip pridera
giria luošį susipynusiomis kojomis
tarsi begalybės ženklas
žiaumoja gėles prie našlės durų
iškelia virš miesto didžiulę ausį
panaikina cenzūrą
ir leidžia mirusiems kalbėti
ateitis priklauso jums sako jis
ateitis ir žvirbliai ant tvoros
net jei skrudintus miežius vadinat kava
net jei kiaušinis vitrinoje atrodo egzotiškas
esate teisūs
turite teisę
tiesę ar kreivę
tiesę ar kreivę tiesę ar kreivę
jūs teisūs
ateitis priklauso luošiui
į begalybę susipynusiomis kojomis.
Galų gale nedaug jums tereikia kad būtumėt laimingi
tarsi skęstančiam oro gurkšnio
tarsi jūreiviui laivo skeveldros.

Po septynerių metų mirusiųjų kaulai nuplaunami vynu
bet vynas trumpam išlėkė į Ameriką
ir Buriukė dar šiek tiek bliauna Beirute
ir mūsų kairė kojinė dar šiek tiek ant Ivano kojos.
Šokate sirbą mėsininko vežime
ir negirdite kaip šaukiu jums
kad niekšelis darosi negarbingas
kad niekšelis jau geras
kad niekšelis – vyras kaip pridera.

Kurmiai

Vakarais senukų pėdos
šnara tarytum seni laikraščiai.
Ką joms daryti – šnabždasi,
per kiek kalėjimų teko praeiti:
odinių, guminių ir kanapinių.

Jie negimė akli –
pro rožinius akių vokus gėrėjosi
vaikišku kalnu, skabomu hipotetinių ožkų,
trimitų orkestrais prieš Pirmąjį pasaulinį karą,
srebiamais didžiuoju šaukštu.
Tamsoje ir tvankumoje
įgriuvo vedantis atgal kanalas.

Penkios ašaros nudilusiais nagais
Varva
Raguotiems kurmiams iš akių.

Menininkas pamirštas lauke per lietų

Išties egzistuoja sienos dialektika
jos durys būtinai sakinio viduryje
pro jas įėjęs daugelio užjaučiamas autorius
paskelbs jums kad revoliucija nušlavė didžiąsias temas
kad nuo šiol įmanoma kalbėti
tik apie nuotykius duonos kąsnio
slenkančio rykle žemyn
lyg graikų tragedijos herojus
speičiamo nuodingų skrandžio sulčių
arba apie liūdesį lauke per lietų palikto pyrago
kylančio, išsipučiančio ir sprogstančio.
Piš!
Prašau mažumėlę tylos.
Už uždangos
kritikas
sveria juvelyro svarstyklėmis
snarglius iš Dezdemonos nosinės.

Versta iš:
Mircea Dinescu. O BEȚIE CU MARX / Popijawa z Marksem.
Sejny: Fundacja Pogranicze, 2010

Prisiminimai

„Mano gyvenimas." Kai pamąstau apie šiuos žodžius, prieš akis išryškėja ruoželis šviesos. Atidžiau įsižiūrėjus, tas ruoželis primena kometą su galva ir uodega. Ryškiausia šviesos dalis, galva, yra vaikystė ir jaunystė. Tankiausia kometos dalis, branduolys – ankstyvoji vaikystė, lemianti svarbiausius mūsų gyvenimo bruožus. Aš stengiuosi ten įsiskverbti ir ką nors prisiminti. Bet man sunku judėti tame sutankėjusiame lauke, sunku ir pavojinga, toks jausmas, tartum artėčiau prie mirties. Kitame gale kometa išskydusi – tai ilgoji jos dalis, uodega. Kuo toliau, tuo ji retesnė, bet sykiu ir platesnė. Dabar aš esu vos ne pačiame kometos uodegos gale, man jau šešiasdešimt.
Patys ankstyviausi mano išgyvenimai iš esmės nebeprieinami. Perpasakojimai, prisiminimų prisiminimai, netikėtai plykstelėjusios įvairių nuotaikų rekonstrukcijos.
Ankstyviausias mano prisiminimas – tam tikras jausmas. Pasididžiavimo jausmas. Man ką tik sukako treji metai ir sužinojau, kad tai labai reikšminga – aš jau didelis. Guliu lovoje šviesiame kambaryje, paskui išlipu ant grindų suvokdamas, kad darausi suaugęs. Turiu lėlę, esu jai davęs patį gražiausią vardą, kokį tik įstengiau sugalvoti: KARIN MURKĖ. Aš elgiuosi su ja ne taip, kaip elgtųsi jos mama. Lėlė man draugė, gal net mylimoji.
Mes gyvenome Sioderio rajone, Stokholme, adresas – Svedenborgo gatvė 33 (dabar – Grindsgatano). Tėtis kol kas su mumis, bet greitai jis paliks savo šeimą. Mūsų įpročiai gana „modernūs" – nuo pat mažumės savo tėvams aš sakiau „tu". Netoliese, čia pat už kampo, Blekingės gatvėje, gyveno mano senelis ir senelė.
Senelis iš motinos pusės, Karlas Helmeris Vesterbergas, gimė 1860 metais. Jis – buvęs locmanas, dabar – mano artimas draugas, vyresnis už mane septyniasdešimt vienais metais. Įdomu tai, kad toks pat metų skirtumas buvo tarp jo paties ir jo senelio, vadinasi, anas buvo gimęs 1789 metais: Bastilijos paėmimas, Anjalos maištas., Mocartas parašė savo Kvintetą klarnetui. Du vienodi žingsniai į praeitį, ilgi žingsniai, o gal ne tokie jau ir ilgi. Prisilietimas prie istorijos.
Senelis kalbėjo XIX amžiaus kalba. Daugelis jo posakių šiandien atrodytų beviltiškai pasenę. Tačiau jo lūpose ir mano ausyse jie skambėjo visai natūraliai. Jis buvo žemaūgis, baltais ūsais, didele, pakumpusia nosimi – „kaip turkas", jis pats taip sakydavo. Temperamento jam netrūko, bet kada galėjo lengvai užsiplieksti. Į tokius jo pykčio protrūkius niekas rimtai nežiūrėjo, ir jie netrukus praeidavo. Ilgai trunkantis piktumas jam nebuvo būdingas. Iš tikrųjų senelis buvo labai taikus, jį galėjai palaikyti silpnu, neryžtingu žmogumi. Jis stengėsi užstoti kiekvieną, kuris namuose būdavo kuo nors apkaltinamas.
– Tėti, negi jūs nematote – juk tas X. yra tikras sukčius!
– Klausyk, aš apie tai pirmą kartą girdžiu.
Po tėvų skyrybų mudu su mama persikėlėme į Folkungų gatvę 57, į namą, skirtą žemesniam viduriniam sluoksniui. Ten šiaip taip sutilpo margas žmonių būrys. Prisiminimai apie šį namą panašūs į ketvirtojo ar penktojo dešimtmečio filmus su atitinkama personažų galerija. Patraukli durininko žmona, stiprus mažakalbis jos vyras, kuriuo žavėjausi dar ir dėl to, kad jis buvo apsinuodijęs generatoriaus dujomis – tai mums reiškė herojišką atsidavimą visokioms pavojingoms mašinoms.
Pašalinių žmonių čia retai pasitaikydavo. Kartais į laiptinę prasmukdavo vienas kitas girtuoklis. Porą kartų per savaitę prie durų paskambindavo elgetos. Stoviniuodavo prieangyje ir kažką murmėdavo. Mama paruošdavo jiems sumuštinių, ji vietoj pinigų duodavo maisto.
Mes gyvenome penktame aukšte. Taigi paskutiniame. Laiptinėje buvo ketverios durys, neskaitant durelių į palėpę. Prie vienų durų buvo pritvirtinta lentelė su spaudos fotografo Orkės pavarde. Gyventi šalia spaudos fotografo atrodė savotiškai elegantiška.
Artimiausias mūsų kaimynas, kurį girdėdavome per sieną, buvo viengungis, jau gerokai peržengęs vidutinį amžių, gelstelėjusiu, išblyškusiu veidu. Jis dirbo namuose, telefonu varė kažkokį maklerio versliuką. Kalbėdamas telefonu jis dažnai pratrūkdavo užkrečiamai kvatotis, tas juokas skverbdavosi per sieną į mūsų butą. Kitas iš ten dažnai sklindantis garsas buvo kamščių poškėjimas. Alaus buteliai tais laikais neturėjo užspaudžiamų kamštelių. Tie dionisiški garsai – kvatojimas ir šaudantys kamščiai – lyg ir netiko tokiam išblyškusiam, vaiduokliškam dėdulei, kurį matydavau lifte. Metams bėgant, jis tapo niūresnis, jo kvatojimą vis rečiau girdėdavome.
Kartą name kilo triukšmas. Aš dar buvau mažas. Vieną mūsų kaimyną žmona išgrūdo pro duris, žmogus buvo girtas, kažko įpykęs, o ji užsibarikadavo nuo jo. Šis rėkalodamas, grasindamas mėgino išlaužti duris. Prisimenu, kaip jis išrėkė:
– Man, po velniais, nusispjaut! Na ir kas, kad papulsiu į Kungsholmą!
– Kas tas Kungsholmas? – paklausiau mamos.
Ji paaiškino, kad Kungsholme yra policijos nuovada. Apskritai toji miesto dalis kėlė siaubą. (Ir aš tai pajutau, kai Šv. Eriko ligoninėje pamačiau Suomijos karo invalidus, kuriuos ten gydė 1939–1940 metų žiemą.)
Mama anksti išeidavo į darbą. Niekada nevažiuodavo, visada eidavo pėsčiomis. Visą savo gyvenimą kulniuodavo iš Sioderio į Ostermalmą ir atgal – ji mokytojavo Hedvigos Eleonoros liaudies mokykloje, metai iš metų mokydavo trečią ir ketvirtą klases. Mama buvo atsidavusi pedagogė ir labai mylėjo vaikus. Galėjai įsivaizduoti, kaip jai bus liūdna išėjus į pensiją. Bet atsitiko kitaip, ji pajuto didžiulį palengvėjimą.
Kol mama dirbo, mes turėjome namų darbininkę, „mergiotę", kaip tais laikais sakydavome, nors ją labiau derėjo vadinti aukle. Ji turėjo glaustis tokiame užkaboryje, priskirtame virtuvei, kaip atskira patalpa mūsų dviejų kambarių bute su virtuve jis nebuvo skaičiuojamas.
Kai buvau penkerių ar šešerių, mūsų namų darbininkė buvo Ana Lisa iš Esliovo. Man ji atrodė labai patraukli: šviesūs garbanoti plaukai, riesta nosiukė, švelni Skonės žmonių tartis. Nuostabi mergina, aš ir dabar pajuntu kažkokį ypatingą jausmą, kai pravažiuoju Esliovo stotį. Tačiau toje magiškoje vietoje niekada nesu išlipęs.
Vienas iš talentų buvo jos gebėjimas piešti – puikiai piešti. Ji ypač mėgo Disnėjaus figūras. Aš ir pats tuo metu, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, paišydavau beveik be atvangos. Senelis atnešdavo ritinį balto vyniojamo popieriaus, koks būdavo naudojamas maisto prekių parduotuvėse, ir aš tą popierių išmargindavau savo pieštinėmis istorijomis. Rašyti išmokau penkerių. Bet rašymas per ilgai užtrukdavo. Mano vaizduotei reikėjo greitesnio raiškos būdo, nors dorai ką nors nupiešti man pristigdavo kantrybės. Buvau susikūręs savotišką figūrų stenografiją, svarbiausia – veržlūs judesiai ir svaiginanti drama, jokių detalių. Tai buvo piešti serialai, kuriuos tik aš vienas supratau.
Ketvirtojo dešimtmečio vidury kartą pasimečiau Stokholmo centre. Mudu su mama buvome mokinių koncerte. Spūstyje prie išėjimo iš Koncertų rūmų mano ranka išslydo iš mamos delno. Mane negailestingai nunešė žmonių srovė, buvau labai mažas, tad sunkiai pamatomas minioje. Hiotorgeto aikštėje jau temo. Stovėjau netekęs jokios apsaugos. Žmonės zujo aplinkui, visi užsiėmę savais reikalais. Nebeturėjau į ką įsitverti. Tada pirmą kartą pajutau mirties baimę.
Kai panikos valandėlė praėjo, ėmiau galvoti. Tikriausiai įmanoma parsirasti namo. Tai visiškai įmanoma. Mudu atvažiavome autobusu. Aš, kaip visada, atsiklaupiau ant sėdynės ir žiūrėjau pro langą. Mačiau, kaip pravažiavom Drotningsgataną. Dabar man tiesiog reikėtų eiti atgal tuo pačiu keliu, stotelė po stotelės.
Aš ėjau teisinga kryptimi. Iš tos savo kelionės aiškiai prisimenu vieną epizodą. Prisiartinau prie Norbro tilto ir pamačiau vandenį. Eismas čia buvo labai tirštas, vis nesiryžau pereiti gatvės. Pasisukau į šalia stovintį vyrą ir pasakiau: „Čia tiek daug mašinų." Jis paėmė mane už rankos ir pervedė per gatvę.
O paskui paleido. Nesuprantu, kodėl jam ir kitiems suaugusiems žmonėms atrodė normalu, kad toks mažas vaikas tamsų vakarą vienui vienas vaikšto po Stokholmą. Bet taip jau buvo. Likusi mano žygio dalis – per senamiestį, Šliuzo rajoną ir Sioderį buvo gana paini. Galbūt aš ėjau į tikslą pagal tą patį mistinį kompasą, kurį turi šunys ir pašto karveliai – juk jie visada randa savo namus, kad ir kur būtų paleisti. Tos kelionės dalies aš nebeprisimenu. Ne, pamenu – mano pasitikėjimas savimi didėjo su kiekvienu žingsniu, namo grįžau tarytum apimtas ekstazės. Mane pasitiko senelis. Sielvarto prislėgta mama tuo metu sėdėjo policijos nuovadoje ir laukė kokios nors žinios. Stiprūs senelio nervai puikiai atlaikė, jis sutiko mane kaip įprastai, lyg niekur nieko. Suprantama, apsidžiaugė, bet viso to per daug nesureikšmino. Viskas saugu, kaip visada.

Muziejai

Vaikystėje mane viliodavo muziejai. Pirmiausia – Karališkasis gamtos ir istorijos muziejus Freskačio rajone. Kokie rūmai! Milžiniški, babiloniški, neaprėpiami! Apatiniame aukšte – daugybė salių, čia dulka įvairiausių žinduolių ir paukščių iškamšos. Griaučių kvapas persmelkęs skliautus su kabančiais banginiais. Kitame aukšte – suakmenėję gyvūnai, bestuburiai...
Į šitą muziejų mane kažkas atvedė už rankos. Man buvo penkeri. Prie įėjimo mus pasitiko dviejų dramblių griaučiai. Lyg du sargybiniai prie vartų į stebuklų pasaulį. Jie mane apstulbino, vėliau juos nupiešiau ant didelio paišybos sąsiuvinio lapo.
Po kurio laiko lioviausi lankęs Karališkąjį gamtos ir istorijos muziejų. Atėjo toks metas, kai ėmiau labai bijoti visokių griaučių. Šiurpiausi buvo pavaizduoti Visuotinėje enciklopedijoje „Nordisk Familjebok" prie straipsnio ŽMOGUS.
Ta baimė kažkaip išaugo, apimdama ir tuos muziejaus dramblius. Aš ėmiau bijoti net savo paties piešinio, kuriame buvo vaizduojami jų griaučiai, net nedrįsdavau atsiversti paišybos sąsiuvinio.
Pradėjau domėtis Geležinkelio muziejumi. Šiuo metu jis yra užėmęs Jevlės pakraštį, o tada muziejus buvo įsispraudęs viename iš Klaros kvartalų. Net porą kartų per savaitę mudu su seneliu nusileisdavome nuo Sioderio kalvų ir ten apsilankydavome. Ir senelis tikriausiai buvo pakerėtas tame muziejuje buvusių traukinių modelių, kitaip nebūtų ištvėręs. Mes ten užtrukdavom beveik visą dieną, užbaigdami šalimais esančia Stokholmo centrine stotimi, kur iš tikrų garvežių tumulais virsdavo garas.
Muziejaus darbuotojai pastebėjo tokią berniuko aistrą, jie kartais pasikviesdavo mane į raštinę, kur įrašydavau jiems savo pavardę (su atbula S) lankytojų knygoje. Tada svajojau tapti geležinkelių inžinieriumi. Mane labiau domino garvežiai, o ne modernūs elektriniai lokomotyvai. Kitaip tariant, buvau daugiau romantikas negu technikas.
Baigęs keletą klasių, vėl grįžau į Karališkąjį gamtos ir istorijos muziejų. Dabar aš jaučiausi zoologas mėgėjas, rimtas, protingas ne pagal savo metus. Ilgai sėdėdavau prie knygų apie vabzdžius ir žuvis.
Ir pats pradėjau kolekcionuoti. Mano rinkiniai stovėdavo spintoje. O mano galvoje visa tai virto didžiuliu muziejumi, tarp to vaizduotės muziejaus ir tikrojo Freskačio rajone atsirado ypatingas ryšys.
Maždaug kas antrą sekmadienį važiuodavau į tą nepaprastą vietą. Tramvajumi – iki Roslago muitinės, likusius kilometrus nueidavau pėsčiomis. Iš tikrųjų tas kelias buvo šiek tiek ilgesnis, negu man atrodė. Puikiai prisimenu tuos savo pasivaikščiojimus, dažniausiai pūsdavo smarkus vėjas, man bėgdavo snarglys, ašarodavo akys. Kaip iš ten grįždavau, nebeprisimenu, tarsi nė nebūčiau žingsniavęs į namus, tik į vieną pusę, į muziejų – apsisnarglėjęs, ašarojantis ir pilnas lūkesčių, toks buvo mano ėjimas į tą didžiulį, babilonišką pastatą.
Atėjusį mane, kaip ir anksčiau, pasitikdavo dramblių griaučiai. Aš dažniausiai pasukdavau į tą „senienų" skyrių, kuriame buvo dar XVIII amžiuje padarytos įvairių gyvūnų iškamšos, kai kurie žvėrys negrabiai preparuoti, išsipūtusiomis galvomis. Tačiau ten tvyrojo kažkokia ypatinga magija. Platūs dirbtiniai gamtovaizdžiai su elegantiškai sukurtais ir įkomponuotais gyvūnų modeliais manęs nedomino – ten buvo tik iliuzinis kūrinys, labiau skirtas vaikams. Buvo aiškiai matyti, kad ir čia negyvi padarai. Tačiau iškamšos tarnavo mokslui. Man buvo artimas Linėjus: atrasti, rinkti, tyrinėti.
Aš lėtai vaikštinėdavau po muziejų. Ilgiausiai užsibūdavau tarp banginių ir paleontologijos skyriuje. Kitas skyrius, kuriame praleisdavau daugiausia laiko, buvo bestuburiai. Niekada su niekuo nesikalbėjau. Tiesą sakant, neprisimenu, kad ten būtų buvę kitų lankytojų. Kituose muziejuose, į kuriuos aš kartais nueidavau – Jūros, Etnografijos, Technikos, – visada būdavo daug žmonių. O šis, Karališkasis muziejus, rodos, buvo skirtas tik man.
Kartą aš vis dėlto susidūriau su vienu žmogumi. Tai buvo ne šiaip sau lankytojas, o tikriausiai koks nors profesorius, jis dirbo šiame muziejuje. Mudu susitikome bestuburių (invertebrata) skyriuje, jis staiga išdygo tarp stendų, buvo beveik tokio pat ūgio kaip aš. Jis, kaip man pasirodė, kalbėjosi su savimi. Netrukus mudu jau aptarinėjome minkštakūnius. Žmogus buvo toks išsiblaškęs arba toks nuoširdus, kad mane laikė suaugusiu. Vienas iš tų angelų sargų, kurie kartais pasirodydavo mano vaikystėje ir paliesdavo mane savo sparnu. Po šito pokalbio mane įleido į vieną skyrių, kuris kitiems lankytojams buvo neprieinamas. Aš ten gavau daug gerų patarimų, kaip reiktų preparuoti nedidelius gyvūnus, ir apsiginklavau stikliniais vamzdeliais, kurie priminė jau rimto specialisto reikmenis.
Aš rinkau vabzdžius, daugiausia vabalus, būdamas vienuolikos ir iki pat penkiolikos metų. Paskui tai nurungė kitas mano susidomėjimas – polinkis menui. Kad ir kaip liūdna, entomologiją turėjau apleisti! Įtikinėjau save, kad tai tik laikina. Gal praeis koks penkiasdešimt metų, ir aš vėl kolekcionuosiu vabalus. Dabar gi mano darbas prasidėdavo pavasarį, bet pats įkarštis, žinoma, būdavo vasarą, Runmario saloje. Vasarnamyje, kur spaudėmės vos keliolikos kvadratinių metrų kambaryje, stovėjo mano stiklainiai su negyvais vabzdžiais ir dėžutės drugeliams. Čia tvyrojo etilacetato kvapas, juo atsidaviau ir aš, nes kišenėje nešiojausi buteliuką su šiuo vabzdžius marinančiu skysčiu.
Be abejo, būtų buvę daug geriau naudoti kalio cianidą, kaip kad rašė vienoje knygoje. Gerai, kad tas preparatas man buvo neprieinamas, tad nereikėjo laikyti vyriškumo egzamino jį renkantis arba jo atsisakant.
Daug kas padėdavo man medžioti vabzdžius. Kaimynų vaikai, pamatę kokį nors keistesnį gyvį, tuoj pradėdavo šaukti. „Vaaabalas!!" – visas kaimas aidėjo nuo jų balsų, o aš tuoj bėgdavau su tinkleliu.
Aš dažnai iškylaudavau. Gamta, grynas oras be jokios nuostatos, kad visa tai man išeis į sveikatą. Savo laimikiui, žinoma, neteikiau jokios estetinės vertės – visa tai Mokslo vardan, – tačiau pats to nesuvokdamas patyriau gražių išgyvenimų. Aš prisiliečiau prie didžiosios paslapties. Įsitikinau, kad žemė gyva, kad egzistuoja ištisas ropojančių ir skraidančių padarų pasaulis, jie gyvena visavertį, savitą gyvenimą, ir mes nė kiek jiems nerūpime.
Mažytę dalelę šito pasaulio aš pagaudavau ir prismeigdavau savo dėžutėse, kurias tebesaugau iki šiol. Privatus mažutis muziejus, kurio pats nesu gerai išstudijavęs. Bet tie mano vabzdžiai tebėra. Tarsi tebelaukia savo valandos.

Liaudies mokykla

Aš pradėjau lankyti liaudies mokyklą, kuri vadinosi „Katarina Norra", mano mokytoja buvo panelė R., netekėjusi puošeiva, kiekvieną dieną vis su kita suknele. Šeštadieniais per paskutinę pamoką mes visi gaudavom po karamelinį saldainį, šiaip jau ji būdavo griežta, papešdavo už plaukų, kai ką apkuldavo, bet aš tokios bausmės nesusilaukiau, nes buvau mokytojos vaikas.
Pirmąjį pusmetį svarbiausia mano užduotis buvo ramiai sėdėti suole. Aš jau mokėjau rašyti ir mokėjau skaičiuoti. Sėdėdavau suole ir karpydavau kažką iš spalvoto popieriaus, jau neatsimenu ką.
Man atrodo, kad pirmaisiais mokslo metais atmosfera čia buvo nebloga, bet vėliau ji darėsi griežtesnė. Mokytoja imdavo pykti, jeigu kuris bent kiek pažeisdavo tvarką arba suklysdavo. Ji neleisdavo nė krustelėti ir garsiai kalbėti. O tuo labiau pasirodyti žioplam. Parodyti, kad tau sunku ką nors suprasti ar išmokti. Jokių išsišokimų. Iš gėdos ar baimės apsišlapinusi mergaitė negalėjo tikėtis jokios užuojautos.
Kaip jau minėjau, nuo bet kokio smurto mane saugojo tai, kad buvau mokytojos sūnus. Bet ir mane, žinoma, veikė ta slogi priekaištų ir bausmių atmosfera. Vyriausiasis mokytojas tvyrojo tarsi šešėlyje, pavojingas tipas, tarytum vanagas. Pati rimčiausia bausmė – atsidurti specialioje perauklėjimo įstaigoje, ypatingais atvejais ir apie tai būdavo kalbama. Man tai negrėsė, bet pats faktas buvo nemalonus.
Kokia ta perauklėjimo įstaiga, aš galėjau maždaug įsivaizduoti, buvau girdėjęs, kad ji vadinasi SKRUBBA*, tas žodis man priminė tarkavimą arba obliavimą. Kad ten patalpinti vaikai kasdien yra kankinami, man nekėlė jokių abejonių. Taigi į mano susikurtą pasaulėvaizdį pateko vaizdinys, kad esama ir tokių įstaigų, kuriose suaugusieji kankina vaikus – gal net mirtinai – dėl to, kad šie triukšmauja. Baisu, bet taip ir turi būti. Jeigu esi triukšmadarys...
Kai vienas mūsų berniukas buvo uždarytas į perauklėjimo įstaigą ir po metų grįžo, aš į jį žiūrėjau kaip į prisikėlusį iš mirusiųjų.
Daug tikresnė grėsmė buvo EVAKUACIJA. Pirmaisiais karo metais buvo planuojama iš didesnių miestų iškeldinti mokinius. Ant mūsų paklodžių ir kitų daiktų mama cheminiu rašalu užrašė TRANSTRÖMER. Iškilo klausimas, ar aš būsiu evakuotas su mama ir jos mokyklos klase, ar su „Katarina Norra", taigi, ar būsiu deportuotas su mokytoja R. Įtariau, kad taip ir bus.
Evakuacijos išvengiau. Gyvenimas mokykloje ėjo savo vaga. Aš vis laukiau, kada pasibaigs mokslo metai, ir vėl galėsiu pasinerti į tai, kas man iš tikrųjų įdomu. Afrika, povandeninis pasaulis, viduramžiai ir panašiai. Vienintelis dalykas, kuris mokykloje mane iš tiesų traukė, buvo mokomieji plakatai. Aš buvau tų iliustruotų plakatų garbintojas. Kokia laimė kartu su mokytoja nueiti į sandėlį ir atnešti kokį nors aptriušusį kartoninį paveikslą. Ta pačia proga galėdavau bent akies krašteliu pamatyti ir kitus ten kabančius plakatus. Aš ir pats kaip įmanydamas panašius darydavau namie.
Nuo kitų klasės draugų skyriausi tuo, kad negalėjau parodyti savo tėčio. Daugelis mano bendraklasių augo darbininkų šeimose, kuriose skyrybos buvo labai retas dalykas. Neapgaudinėjau nei savęs, nei kitų, kad mano šeimos situacija yra kitokia. Aš turėjau tėtį, nors su juo pasimatydavau tik kartą per metus (paprastai prieš Kalėdas), žinojau, ką jis veikia, – per karą, pavyzdžiui, kurį laiką plaukiojo minininku, iš ten man atsiuntė malonų laišką ir taip toliau. Aš ir kitiems būčiau tą laišką parodęs, bet kai kam tai būtų atrodę keista.
Prisimenu vieną panikos akimirką. Aš porą dienų nėjau į mokyklą, kai ten vėl pasirodžiau, vienas bendraklasis pasakė, kad mokytoja – ne mūsų panelė R., o ją pavaduojanti, – visai klasei išklojo, kad manęs nereikėtų erzinti, nes augu be tėčio. Kitaip tariant, mane derėtų užjausti. Tai išgirdęs aš ir pajutau paniką – vadinasi, esu nenormalus. Paraudęs iš pykčio mėginau visa tai paneigti.
Aš jutau gniuždantį nerimą, kad tik nebūčiau laikomas kitokiu, nes širdyje kaip tik toks ir jaučiausi esąs. Domėjausi tokiais dalykais, kurie kitiems, normaliems vaikams, nebuvo įdomūs. Niekieno neverčiamas braižiau ir kitaip vaizdavau vandenų gyvenimą: žuvis, jūrų ešerius, krabus, pilvakojus. Mokytoja viešai pripažino, kad mano piešiniai labai „saviti", tada mane vėl suėmė panika. Vis pasitaikydavo savaip nejautrių suaugusiųjų, kurie rodydavo į mane lyg ne į tokį kaip kiti. Iš tiesų mano bendraklasiai jokio skirtumo neįžvelgė, jie buvo tolerantiškesni. Aš nebuvau populiarus, bet niekas manęs ir neužgauliojo.
Pirmaisiais mokslo metais toks Hasė, paniuręs drimba, gal penkis kartus už mane stipresnis, buvo įpratęs per kiekvieną pertrauką mane pargriauti. Iš pradžių aš dar mėginau jam priešintis, bet jis vis tiek mane parblokšdavo ir džiūgaudavo, pasijutęs nugalėtoju. Vėliau suradau būdą, kaip jį atšaldyti, nuvilti: aš į tai nereaguosiu, tarsi subliūkšiu. Kai jis imdavo prie manęs artintis, įsivaizduodavau, kad mano tikrasis Aš pasitraukia, išskrenda, palikdamas tik bejausmį kūną kaip kokį skudurą – gali maigyti jį kiek tik nori. Hasei netrukus visa tai nusibodo.
Aš ir dabar pamąstau, ką toks būdas – pasiversti skuduru – reiškė tolesniam mano gyvenimui. Menas neprarasti savo orumo, kai esi gniuždomas. Ar ne per dažnai tuo naudojausi? Kartais man pasisekdavo, o kartais ne.

Karas

1940-ųjų pavasaris. Aš buvau liesas, laibas devynmetis, sėdėjau palinkęs prie laikraštyje atspausdinto žemėlapio, kuriame vokiečių tankų divizijų puolimas buvo pažymėtas juodomis strėlėmis. Tos strėlės jau buvo įsiskverbusios į Prancūziją, ir kaip kokie parazitai gyveno ir mūsų, Hitlerio priešininkų, kūne. Aš iš tikrųjų tokiu save laikiau. Dar niekada nebuvau taip nuoširdžiai atsidavęs politikai!
Suprantama, tai gali kelti šypseną, kai rašau apie devynmečio politinį angažuotumą, iš tikrųjų čia ne taip svarbi politika. Aš tiesiog jaučiausi karo dalyviu. Žinoma, tada ničnieko neišmaniau apie visuomenės keliamus klausimus, apie klases, profsąjungas, ekonomiką, išteklių paskirstymą, socializmo kovą prieš kapitalizmą ir taip toliau. „Komunistu" buvo vadinamas Rusiją palaikantis žmogus. „Dešinieji" man atrodė šiek tiek įtartini, tos partijos dalis simpatizavo Vokietijai. Apskritai aš supratau vien tai, kad už dešiniuosius balsuoja tik tas, kas yra turtingas. Bet ką reiškia būti turtingam? Kartais mes vakarieniaudavome vienoje šeimoje, kuri buvo laikoma turtinga. Jie gyveno Epelvike, namų šeimininkas buvo urmininkas. Didžiulė vila, tarnai juodais ir baltais drabužiais. Aš buvau įsidėmėjęs, kad tos šeimos sūnus – mano vienmetis – turėjo didelį žaislinį automobilį, gaisrininkų mašiną, apie kokią galėjau tik svajoti. Vaikui turėti tokį dalyką? Todėl ir šmėstelėjo mintis – šita šeima priklauso kitai visuomenės klasei, jie turi pinigų net ir tokiems dideliems žaislams. Čia tik toks atsitiktinis, ne itin reikšmingas prisiminimas.
Kitas prisiminimas: kartą apsilankiau pas vieną bendraklasį ir nustebau sužinojęs, kad jie neturi tualeto, tik būdelę kieme kaip mūsų kaime. Ten man tekdavo šlapintis į nebenaudojamą puodą, kurį mama išpildavo virtuvėje į kriauklę. Vaizdinga detalė. Atvirai šnekant, aš nesukdavau galvos, kad kuri nors šeima vieno ar kito dalyko neturi. Ir toji vila Epelvike man neatrodė dar kuo nors ypatinga. Aš taip nesugebėdavau įvertinti kaip tie, kurie apsidairę vienu žvilgsniu jau nuo mažens nustatydavo klasinę priklausomybę, ekonominį standartą. Daugelis vaikų tai sugebėjo, bet tik ne aš.
Mano „politinis" supratimas apsiribojo vien tik karu ir nacizmu. Maniau, kad žmogus gali būti arba nacistas, arba jo priešas. Švedijoje tuo metu paplitusio drungnumo, atsargaus oportunizmo aš negalėjau suvokti. Man tai atrodė kaip nebyli parama vokiečių sąjungininkams, arba kaip slepiamas nacizmas. Kai tik paaiškėdavo, kad man patinkantis žmogus yra „draugiškas vokiečiams", iš karto pajusdavau, kaip man sugniauždavo krūtinę. Baigta. Tarp mūsų jau nebegalėjo būti jokių draugiškų ryšių.
Iš savo giminaičių tikėjausi visiško pritarimo ir palaikymo. Vieną vakarą, kai mes lankėmės pas dėdę Elofą, motinos brolį, ir tetą Agdą, po žinių šiaip jau santūrus mano dėdė pasakė: „O anglai sėkmingai traukiasi..." Ištarė šiek tiek apgailestaudamas, bet aš pajutau ironijos gaidelę (šiaip jam bet kokia ironija buvo svetima) ir man iškart suspaudė krūtinę. Negalima šitaip reaguoti į mūsų sąjungininkų pranešimus. Aš niršdamas spoksojau į palubėje kabantį šviestuvą. Tas šviestuvas mane kažkaip nuramino. Jis buvo panašios formos kaip plieniniai anglų kareivių šalmai: nelyginant lėkštė sriubai.
Sekmadieniais mes dažnai vakarieniaudavome Enskedėje, pas kitą mano dėdę, motinos brolį, ir tetą, jų šeima mums buvo tam tikra atrama po mamos skyrybų su tėčiu. Ten buvo toks ritualas – įsijungti BBC švediškai transliuojamą radijo stotį.
Tos programos šaukinio aš niekada nepamiršiu. Išgirsdavome penkis signalus, o po jų įžanginę melodiją iš Perselo* „Trumpet Voluntary"** (iš tikrųjų tai buvo nuotaikinga Džeremijo Klarko kūrinio cimbolais aranžuotė). Ramus diktoriaus balsas su vos juntamu akcentu nuoširdžiai kalbėjo iš to pasaulio, kuriame paprasti didvyriai, nepaisydami krintančių bombų, ramiai dirbo savo darbą.
Kai mes įlipdavome į priemiestinį traukinį, važiuojantį į Enskedę, aš norėdavau, kad mama – ji nemėgdavo kaip nors atkreipti į save dėmesio, – išskleistų propagandinį laikraštį „Nyheter Från Storbritannien"*** ir šitaip pademonstruotų mūsų pažiūras. Ji beveik viską dėl manęs padarydavo, net ir tai.
Karo metais savo tėtį retai matydavau. Vieną dieną jis pasirodė ir nusivedė mane į savo kolegų žurnalistų vakarėlį. Taurės, klegesys, juokas, nuo cigarečių dūmų tiesiog tiršta, aš ėjau ratu, sveikinausi, atsakinėjau į klausimus. Čia visi buvo atsipalaidavę ir tolerantiški, galėjai daryti ką norėjai. Aš pasitraukiau į šalį ir perbraukiau ranka tų svetimų namų knygų lentyną.
Ten gulėjo ką tik išėjusi knyga „Lenkijos kančia". Dokumentika. Atsisėdau ant grindų ir praktiškai viską perverčiau nuo pradžios iki galo, aplinkui klegėjo svetimi balsai. Siaubinga knyga – tokios dar nebuvau matęs, – joje buvo rašoma tai, ko aš labiausiai bijojau ir ko tikėjausi. Nacistai buvo tokie nežmoniški, kokius aš juos vaizdavausi, bet, pasirodo, jie buvo kur kas baisesni! Aš buvau pritrenktas, man darėsi bloga ir kartu jaučiau savotišką triumfo jausmą: aš buvau teisus! Knygoje viskas aprašyta, įrodyta. Palaukit! Kada nors ir jūs sužinosite, visi, kurie abejojate, būsite priversti pažvelgti tiesai į akis. Palaukite! Taip ir atsitiko.

Biblioteka

Apie 1940-uosius buvo pastatyti Piliečių namai. Didžiulis keturkampis gremėzdas pačiame Sioderio centre, tačiau pakankamai šviesus, modernus, funkcionalus pastatas. Jis stovėjo gal už penkių minučių kelio nuo to namo, kur mes gyvenome.
Piliečių namuose, be kita ko, buvo įrengta viešoji pirtis ir miesto biblioteka. Vienoje pusėje – vaikų skyrius, kitoje – suaugusiųjų. Pagal savo amžių aš, žinoma, priklausiau vaikų skyriui, ten buvo knygų, kurių iš pradžių man visai pakako. Svarbiausia – Brėmo „Gyvūnų gyvenimas"****.
Į tą biblioteką užsukdavau beveik kasdien. Tik ne visada viskas sklandžiai sekėsi. Kartais bibliotekos tetulėms atrodydavo, kad pasirinktos knygos nėra tinkamos mano amžiui. Pavyzdžiui, Knudo Holmbojės* šiurpus dokumentinis pasakojimas „Dykuma dega".
– Tą knygą kas skaitys?
– Aš...
– Tai jau ne.
– Taip.
– Pasakyk savo tėvui, kad pats čia atėjęs ją pasiimtų.
Dar prasčiau sekėsi, kai pabandžiau prasmukti į suaugusiųjų skyrių. Man reikėjo knygos, kurios vaikų skyriuje nebuvo. Prie durų mane sustabdė.
– Kiek tau metų?
– Vienuolika.
– Tau čia negalima. Ateisi, kai užaugsi.
– Taip, bet man reikia knygos, kuri yra čia.
– Kokios knygos?
– „Gyvūnijos pasaulio išplitimas Skandinavijoje". Ekmano**, – tyliai pridūriau nujausdamas, kad nieko iš to neišeis. Taip ir atsitiko. Buvau išraudęs ir įpykęs. Aš niekada jai neatleisiu!
Man vėliau padėjo mažakalbis dėdė Elofas, jis paskolino savąjį skaitytojo pažymėjimą, pamelavau, kad būtent jam imu knygas. Dabar jau galėjau įžengti į suaugusiųjų skyrių.
Viena to skyriaus siena ribojosi su pirtimi. Prie durų buvo juntamas baseino garas, pro ventiliacines angas sklido chloro kvapas, iš pirties girdėjosi mauduolių balsai. Pirčių patalpose visada gera akustika. Po vienu stogu čia tilpo sveikatingumo ir knygų šventovė. Neblogas pojūtis.
Tai Piliečių namų bibliotekai aš buvau ištikimas daugelį metų. Ji man atrodė pranašesnė už pagrindinę biblioteką Sveavėgeno gatvėje – ten aplinka buvo šiek tiek slegianti: tyla, jokio chloro kvapo ir aidinčių balsų. Ir pačių knygų kvapas ten buvo kitoks, nuo jo man imdavo skaudėti galvą.
Tapęs suaugusiųjų skyriaus lankytoju, aš labiausiai domėjausi specialiąja literatūra. Grožinę palikau likimo valiai. Ekonomikos ir visuomenės skyriai man taip pat nerūpėjo. Istorija mane domino. Medicina gąsdino.
Man patrauklesnė buvo geografija. Itin ilgam sustodavau prie Afrikai skirtos lentynos, o ji buvo netrumpa. Iki šiol prisimenu kai kurių knygų pavadinimus: „Aplink Elgono kalną", „Vaikinas iš Hiotorgo aikštės Afrikoje", „Dykumos eskizai"... Kažin ar dabar tebėra tos knygos, anuomet užpildžiusios lentynas.
Albertas Šveiceris*** buvo parašęs knygą viliojančiu pavadinimu „Tarp vandens ir pirmykščio miško". Tai labiau apmąstymai apie gyvenimą, Šveiceris ramiai sau gyveno misionierių stovykloje ir niekur iš jos nekeliavo, jis nebuvo tikras ekspedicijų dalyvis, tyrinėtojas, kaip, pavyzdžiui, Josta Mūbergas*, kuris ištyrinėjo kiekvieną mylią (kodėl?) tokiose viliojančiose ir nežinomose vietose, kaip Nigeris ir Čadas, apie tuos kraštus bibliotekoje daugiau nerasdavai literatūros. Gausu knygų buvo apie Keniją ir Tanganiką, senas švedų gyvenamas vietas. Turistai nuplaukdavo Nilu iki Sudano ir grįžę parašydavo knygą. Bet niekas dar nebuvo pasiekęs sausringųjų Sudano vietų, neįžengęs į Kordofaną ar Darfūrą. Portugalų kolonijos, Angola ir Mozambikas, žemėlapyje užimantys didžiulius plotus, toje Afrikai skirtoje knygų lentynoje buvo nežinomos, užmirštos vietovės, todėl mane labiausiai ir viliojo.
Kai kurias knygas aš tiesiog perskaitydavau stačiomis – nenorėjau neštis namo per daug tos pačios rūšies knygų arba imti tą pačią knygą keletą kartų. Be to, bijojau, kad kokia nors bibliotekos tarnautoja neimtų manęs barti, šito aš labiausiai vengiau.
Vieną vasarą – nebeprisimenu kurią – aš diena iš dienos gyvenau pasinėręs į svajones apie Afriką. Tai buvo Runmario saloje, toli nuo bibliotekos. Atsiribojęs nuo visko vaizdavausi, kad vadovauju ekspedicijai skersai per Centrinę Afriką. Vaikščiodamas po Runmario mišką skaičiuodavau, kiek apytikriai esu nuėjęs, paskui namie tą atkarpą taškais pažymėdavau dideliame Afrikos žemėlapyje, Afriką buvau nusibraižęs beveik savo ūgio. Jeigu, pavyzdžiui, per savaitę Runmario saloje sukardavau šimtą dvidešimt kilometrų, tiek ir pažymėdavau žemėlapyje. Ne kažin kas.
Iš pradžių savo ekspediciją ketinau pradėti nuo rytinės Afrikos pakrantės, maždaug nuo tos vietos, kur į savo kelionę leidosi Stenlis**. Bet man tektų labai ilgai keliauti, kol patekčiau į pačias įdomiausias vietas. Todėl apsigalvojau ir pakeičiau planą – ėmiau vaizduotis, kad jau esu nugabentas automobiliu net iki Alberto ežero. Ten ir prasidėtų tikroji mano ekspedicija – pėsčiomis. Iki vasaros pabaigos man, ko gero, pasisektų įveikti didesniąją dalį Iturio miško.
Tai būtų XIX amžiaus ekspedicija, nešikai ir visa kita. Vis dėlto suvokiau, kad dabar toks keliavimo būdas jau pasenęs. Ir Afrika pasikeitusi. Britų Somalilande vyksta karas, apie tai buvo kalbama per radijo žinias. Ten važinėja šarvuočiai. Šiaip ar taip, tuo metu tai buvo vienintelė vietovė, kurioje sąjungininkai kovėsi iš tikrųjų sėkmingai – aš, žinoma, tai buvau įsidėmėjęs, – o Abisinija buvo pirmoji šalis, išsilaisvinusi nuo Ašies valstybių.
Po keleto metų mane vėl apniko Afrikos svajonė, tik šį kartą jau modernesnė ir beveik realistinė. Aš labai norėjau tapti entomologu ir Afrikoje rankioti vabzdžius, atrasti naujas rūšis, o ne naujas dykumas.

Realinė mokykla

Vos porą mano bendraklasių iš liaudies mokyklos perėjo mokytis į realinę. Tik aš vienas patekau į Siodermalmo berniukų gimnaziją, kitaip dar vadinamą „Södra Latin".
Norint patekti į šią mokyklą, reikėjo išlaikyti stojamąjį egzaminą. Iš to egzamino prisimenu tik tai, kad neteisingai parašiau žodį „särskilt"*. Aš parašiau dvi „l". Toji rašybos klaida mane persekiojo net iki 1960-ųjų.
Gerai prisimenu pirmąją mokslo metų dieną „Södra Latin" 1942-ųjų rudenį. Kaip šiandien regiu: atsidūriau tarp visiškai nepažįstamų vienuolikmečių berniukų. Skrandį maudžia nuo jaudulio, jaučiuosi vienišas, nepatiklus. O kiti, atrodo, vienas kitą pažįsta, jie atėję iš pradinės Marijos mokyklos. Aš veltui dairausi, ieškau kokio nors veido iš „Katarina Norra". Mano širdis pilna ir niūraus nerimo, ir viltingų lūkesčių.
Netrukus mokiniai buvo skelbiami pavardėmis ir suskirstyti į tris klases. Aš patekau į pirmą B, man liepė eiti paskui dr. Moliną, klasės auklėtoją. Tai buvo vienas senesnių mokytojų. Jis mokė mus vokiečių kalbos. Tas mažaūgis vyras kažkuo man priminė katiną. Buvo vikrus, bet vaikščiojo tyliai, plaukai šiurkštūs, tarsi nenorom pražilę, virš kaktos – jau pliki trikampiai. Iš vieno „žinovo" šalimais išgirdau: Molė – taip jį čia vadino – „labai griežtas, bet teisingas". Būk atsargus!
Iš pat pradžių paaiškėjo, kad gimnazija – tai ne liaudies mokykla. „Södra Latin" buvo absoliučiai vyriška – viena lytis kaip kokiame vienuolyne ar kareivinėse. Tik po keleto metų į mokytojų kolektyvą įsiskverbė porą moterų.
Kiekvieną rytą mokiniai susirinkdavo į aulą, pagiedodavo porą psalmių ir išklausydavo kokį nors krikščionišką pamokslą. Paskui visi išsiskirstydavo

Švedų poetas, Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris (g. 1931 m., debiutavo 1954 m.) iki 1990-ųjų, kai jį ištiko insultas, išleido dešimt poezijos rinkinių. Iš dalies įveikęs savo ligą, sukūrė dar du poezijos rinkinius „Gedulo gondola" (1996) ir „Didžioji paslaptis" (2004) bei autobiografinį fragmentą „Prisiminimai regi mane" (1993) – įžangą ir keletą skyrių apie vaikystę Stokholme, mokslo metus. Tai tarsi švytintis autobiografinis torsas, sukurtas metaforiškos vaizduotės, išmargintas kasdienėmis smulkmenomis, kurias poetas mėgsta įterpti ir į savo eilėraščius.

Vertėja

* 1788–1789 m. vyko švedų ir suomių karininkų sąmokslas prieš Švedijos karalių Gustavą III. 1789 m. to sąmokslo dalyviai buvo nubausti mirtimi. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
* Skrubba – šveisti, trinti; aptašyti (šv.).
* Henry'is Purcellas (1659–1695) – garsus anglų baroko stiliaus kompozitorius, dar gyvas būdamas pelnęs „Orpheus Britannicus" titulą.
** „Trumpet Voluntary" klaidingai buvo priskirtas H. Purcellui, iš tikrųjų tai anglų kompozitoriaus Jeremiah'o Clarko (1674–1707) „Danijos princo maršas", dažnai grojamas per vestuves.
*** „Nyheter från Storbritannien" – „Naujienos iš Didžiosios Britanijos" (šv.)
**** Alfredas Edmundas Brehmas (1829–1884) – vokiečių zoologas, keliautojas ir rašytojas, pagarsėjęs savo veikalu „Gyvūnų gyvenimas" („Tierleben").
* Knudas Holmboe (1902–1931) – danų žurnalistas, knygoje „Dykuma dega" aprašęs nuotykingą savo kelionę automobiliu po Šiaurės Afriką.
** Svenas Ekmanas (1876–1961) – švedų zoologas.
*** Albertas Schweitzeris (1875–1965) – vokiečių teologas, filosofas, Biblijos tyrinėtojas, muzikas, gydytojas, misionierius, rašytojas humanistas, Nobelio taikos premijos laureatas.
* Carlas Gustafas (Gösta) Mobergas (1894–1975) – aistringas švedų keliautojas, fotografas, parašęs daug knygų.
** Henry'is Mortonas Stenly'is (1841–1904) – britų žurnalistas ir keliautojas, pagarsėjęs savo knyga apie Afriką ieškant dingusio britų keliautojo D. Livingstono.
* Ypač, ypatingai (šv.)
** 1944 m. švedų režisieriaus Alfo Sjöbergo (1903–1980) filmas pagal Ingmaro Bergmano (1918–2007) scenarijų.
* Būti atkakliam, neprarasti drąsos (angl.).
* Bo Grandienas (g. 1932 m.) – švedų rašytojas, žurnalistas, menotyrininkas.
** „Gervė" švediškai – „trana". Tai autoriaus pavardės vedinys.
* „Prarastas savaitgalis" („The lost Weekend") – 1945 m. amerikiečių režisieriaus Billy'io Wilderio filmas.
** „Daktaro Mabūzės testamentas" („Das Testament des Dr. Mabuse") – 1933 m. vokiečių filmas, režisierius Fritzas Langas.
* „Kairė" švediškai – „vänster", iš čia pravardė „Kairys".
* Išgalvotas provincijos miestelis (švediškai – Grönköping), kvailybės ir ribotumo simbolis; ironiškas, humoristinis Švedijos apibūdinimas.
** Henry'is Deividas Toro (1817–1862) – amerikiečių rašytojas, natūralistas, išgarsėjęs savo knyga „Voldenas, arba Gyvenimas miške".
*** Debiutinė knyga „17 eilėraščių" (1954) sulaukė palankaus kritikų ir skaitytojų vertinimo.
**** René Charas (1907–1988) – prancūzų poetas.
***** Oskaras Loerke (1884–1941) – vokiečių poetas ekspresionistas, magiškojo realizmo atstovas.
****** Einaras Malmas (1900–1988) – švedų rašytojas.

Literatūros mokslas ir kritika

Septynis amžius Lietuva – tada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – buvo vienos iš didžiausių ir žinomiausių žydų bendruomenių namais. Lietuvos kunigaikščiai garsėjo pakantumu ir pragmatiškumu, taigi leido savo valstybėje gyventi ne tik krikščionims, – stačiatikiams, katalikams, vėliau ir protestantams, – bet ir musulmonams, karaimams ir žydams. Žydų bendruomenės įtaka ir autoritetas buvo toks didelis, kad kai didysis kunigaikštis Aleksandras, sekdamas Ispanijos „karalių katalikų" pavyzdžiu, 1495 metais pamėgino išvyti žydus iš Lietuvos, jam po kelerių metų teko atšaukti savo įsaką ir šis epizodas teliko istorijos kuriozu. Žydai buvo varomoji ekonomikos jėga ir viduramžiais, ir carinėje Rusijoje, ir nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šiuolaikinių istorikų nuomone, būtent žydai buvo elementas, padedantis Rytų Europoje susiformuoti daugiatautei miesto kultūrai. Dėl jų aktyvumo klestėjo prekyba, amatai, finansai, įvairaus pobūdžio paslaugos. Nemunu ir Dauguva jie plukdė medieną, linus, kanapes ir kitą produkciją į Europą, atveždavo į Lietuvą europietiškų prekių ir gamino vietines. Neturėdami žemės nuosavybės teisės, jie nuomodavo ištisus dvarus, miestelius, malūnus ir karčemas, tokiu būdu kurdami išplėtotą ūkinę struktūrą. Lietuva savo ruožtu padarė didžiulę įtaką ypatingam žydų „litvakų" identiškumo formavimuisi. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena iš didžiausių Europos valstybių. Savo šlovės viršūnėje, XIV–XV amžiuje, ji užėmė dabartinę Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją, taip pat dalį Ukrainos, Rusijos ir Latvijos žemių. 1569 metais, po Liublino unijos, ji galutinai tapo Lenkijos dalimi, tačiau Lietuvos žydai liko ištikimi savo ankstesnei tėvynei. Žydų istorinėje atmintyje Lietuva – „Lite" – tebesidriekia nuo Bresto ir Gardino iki Starodubo ir Černigovo, jos ribos apima jidiš dialekto, XX amžiuje tapusio literatūrinės kalbos pagrindu, paplitimo erdvę. Taigi būtent kalba tapo istorinės atminties pamatu.

Etninė Lietuva, tai yra gana nedidelė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis ties Nemuno viduriu ir žemupiu, turėjo žydišką pavadinimą „Zamut", kilusį iš lietuvių kalbos žodžio „Žemaitija" ir jam artimo slaviškojo „Žmudz". Iš čia ir kilę Grigorijaus Kanovičiaus romanų ir apysakų veikėjai. Rašytojas sukūrė įsivaizduojamą visatą ir apgyvendino ją savo vaikystės personažais – visų pirma paprastais žydais, taip pat lietuviais, lenkais, baltarusiais ir rusais. Šis literatūrinis „projektas", prasidėjęs XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje romanu „Žvakės vėjyje", tęsiasi ligi šiol. Kiekvieno kūrinio – atskira tema, savitas stilius ir charakteris, bet visi jie šliejasi prie ankstesnių, papildydami ir praplėsdami tai, kas jau parašyta. Savo stiliumi G. Kanovičius realistas. Kiekvieno jo kūrinio veiksmas vyksta konkrečiu istoriniu metu, visos detalės patikrintos ir tikslios, veikėjai – gyvi žmonės iš kūno ir kraujo, dažnai jų prototipai – rašytojo pažįstami žmonės. Įvykiai tokie įtikinamai tikslūs ir detalūs, kad skaitytojas net neabejoja, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Bet drauge kyla tam tikras nerealumo pojūtis. Argi taip buvo iš tikrųjų? Ir kur tas pasaulis dabar?

G. Kanovičius – vienintelis mūsų vedlys į tą iš pagrindų nuo žemės paviršiaus nušluotą Lietuvos žydų pasaulį. Žinoma, jis toli gražu ne vienintelis rašytojas, keliantis sau užduotį atkurti Lietuvos žydų praeitį. Apie tai rašė daug autorių, daugiausia jidiš kalba, – Chajimas Gradė, Avromas Suckeveris, Abraomas Karpinovičius. Visi jie aukštino ir apraudojo Vilnių, savo „Lietuvos Jeruzalę". Bet G. Kanovičius išsaugojo mums ir kitokią Lietuvą. „Zamut" turėjo savo „Jeruzalę", vieną pirmųjų Lietuvos žydų bendruomenių – Raseinius, jidiš – „Rasein", seną miestelį, beveik visiškai sugriautą per Antrąjį pasaulinį karą. Raseinių valsčių sudarė maži neturtingi kaimeliai, apjuosti siaura spindinčio Nemuno kilpa ir atskirti gūdžių girių. Tarp šių dviejų „Jeruzalių" ir įsikūrė geografinė rašytojo atminties erdvė. Tačiau G. Kanovičius, skirtingai nuo kitų žydų poetų ir rašytojų, vaizdavusių Vilnių kaip tikrąjį žydų lopšį, į Vilnių žvelgia nevienaprasmiškai: tai ne tik svajonių miestas, „miestų miestas", traukiantis visų miestelių žydus, bet ir nepastovus „teisuolių, jaunikių ir pakaruoklių miestas", kur žydų atmintis ir tapatybė turi ištverti nuolatinį kismą, – kitaip nei „Zamut" miesteliuose, kur laikas beveik sustojęs. Nors tarp šių „Jeruzalių" – didžiosios lietuviškos ir mažosios žemaitiškos – tik kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų, G. Kanovičiui ir jo personažams „atstumas nuo mūsų miestelio ligi Vilniaus atrodė toks pats kaip ligi Didžiųjų Grįžulo Ratų".

Ir tai ne vien ypatinga G. Kanovičiaus kultūrinė geografija. Kalbame apie visiškai kitokį nei jo kraštiečių ir plunksnos brolių požiūrį. Jidiš kalba paprastai rašoma žydams ir apie žydus, tai žydų literatūra savo – vidaus vartojimui. O kam rašo G. Kanovičius apie žydus rusų kalba? Kokiai literatūrai jis atstovauja – rusakalbei, rusų-žydų ar rusų-lietuvių? Kartą į šį klausimą jis yra taip atsakęs: „Mano nuomone, nėra rusų-žydų rašytojų, juolab rusakalbių. Rusų rašytojas, rašantis žydų tema, neturi galvoti, kokiai literatūrai ar kalbai jis priklauso. Jeigu jis nepriklauso rusų kalbai, mano galva, jis nieko vertas. Jeigu tave vadina rusakalbiu, o ne rusų rašytoju, tai yra tavęs nepriima tavo paties namuose, vadinasi, tu joks rašytojas. <...> Ir aš laikau save rusų rašytoju"1. Tačiau, priešingai nei beveik visų rusiškai rašančių literatų, rusų kalba nėra G. Kanovičiaus gimtoji. Iki karo jis kalbėjo dviem kalbom – jidiš ir lietuvių, rusiškai išmoko tik per karą, evakuotas į Kazachstaną. Grįžęs į Lietuvą, baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir pamažu užėmė savo vietą sovietinės Lietuvos literatūroje, atstovaudamas tiek rusakalbių, tiek žydų „mažumai". Rusų kalba – „SSRS tautų bendravimo kalba" – tapo pagrindine jo kūrybos kalba. Tačiau daugiatautėje tarybinių tautų šeimoje žydai užėmė ypatingą vietą. Dabar kartais gali išgirsti sakant, kad rusų literatūroje žydų tema buvo draudžiama (jau nedaug kas atsimena, kad SSRS egzistavo literatūra jidiš kalba, bet ji mažai domino rusakalbius, tarp jų ir žydų tautybės skaitytojus). Apskritai tai klaidinga nuomonė, tačiau žydų temos, kaip ir pačių žydų, situacija buvo ypatinga. Drįstu teigti, kad G. Kanovičius – unikali išimtis, kuri buvo įmanoma tik vienoje sovietinėje respublikoje – Lietuvoje, – kur globojamam vietos Rašytojų sąjungos buvo galima leisti rusų kalba knygas apie žydus. Dėl savo kilmės ir kalbos mokėjimo G. Kanovičius buvo savas tarp Lietuvos inteligentų ir jo knygų leidimas buvo savotiška fronda Maskvos atžvilgiu – bent jau taip atrodė iš SSRS sostinės, kur rašytojo knygų beveik nebuvo parduodama.

Tarybiniais laikais G. Kanovičius, net ir rašydamas apie dabartį, paprastai nelietė žydų temos. Akivaizdu, kad tai buvo susiję su cenzūra, tačiau pažvelgus giliau galima atrasti ir natūralių talento priežasčių. G. Kanovičius rašo ne apie dabartį, o apie praeitį, tokią, kuri beveik tuoj pat dingsta iš „oficialiosios" atminties.

Naujausioje Lietuvos istorijoje buvo trys tokie istorinės amnezijos atvejai: Spalio revoliucija ir nepriklausomos Lietuvos susikūrimas, Antrasis pasaulinis karas kartu su sovietine okupacija ir žydų sunaikinimu bei nepriklausomybės atkūrimas 1991 metais. Kiekvienas jų susijęs su esminiu praeities vertybių perkainojimu, istorijos trynimu ir perrašymu. G. Kanovičius visada priešinosi tokiam, kaip sakė vienas jo personažas, „istorijos ravėjimui". Jis vaizduoja praeitį kartu su visu jos prieštaringumu. Jo herojai nėra paprasti ir vienareikšmiški, visi jie įkūnija konfliktą ir savo laiko prieštaras. Kaip sakė apie save romano „Ožiukas už porą skatikų" veikėjas Šachna, žydas idealistas, atsidūręs tarnyboje žandarmerijoje, „iš vidaus mes laisvi, mes paukščiai, mes baltos ožkos neįžvelgiamoj tamsoj, mes darbštūs Abeliai, o iš išorės... o iš išorės – šnipai, liokajai, ūkvedžiai, kalėjimų prižiūrėtojai ir budeliai!"

G. Kanovičius atveria mums tolimą praeitį – tolimą ne nuo realaus laiko, o nuo tų gilių istorinės atminties duobių, kurios ir dvidešimtame amžiuje skiria artimas kartas. Todėl laikas jo romanuose sukonstruotas keistu būdu, kurį išnarplioti gali tik tie, kurie atidžiai skaito. Štai kaip tą laiko mechaniką supranta akmentašys Efraimas iš romano „Ožiukas už porą skatikų": „<...> tačiau be žmoguje tiksinčio laiko, yra ir kitas laikas. Jis kaip sieninis laikrodis – ne mūsų viduje. <...> Dar yra – mirtingųjų paguodai – ir trečias laikas, kuris ne eina, o artinasi iš priekio. <...> Tas trečias laikas – ateitis, kuri, deja, gyviesiems nepriklauso." Gyvenime mums artimesnis mūsų pačių „sugalvotas" laikas, kuriame, pasak apysakos „Veidai sutemose" rašytojo autobiografinio veikėjo, „kur kas lengviau gyventi negu realiame", bet net ir jis mums nepriklauso. Kaip paaiškino išmintingoji senelė Rocha, svarbiausias G. Kanovičiaus personažas, „kas turi laiko raktelį, <...> tas jo ir valdomas. O tas auksinis raktelis – ne prie laikrodininko Gedaljės diržo, o Aukščiausiojo užanty. Tai ne nupiepęs Gedaljė, kai nori prisukantis ir sustabdantis laiką, tai Jis – Visagalis ir Maloningiausiasis – kam atsuka atgal, kam pavaro į priekį" („Veidai sutemose"). Toks laiko sukimas pirmyn atgal gali ir sunaikinti, ir išgelbėti praeitį, „nes laikas – pati geriausia skalbėja, jis viską numazgoja" („Ir nėra vergams rojaus"). G. Kanovičiaus romanuose šios įvairios laiko rūšys – asmeninis, istorinis, metafizinis, išsaugantis ir sunaikinantis laikas – yra dinamiškai susipynusios. Jos lemia veiksmo kryptį, veikėjų asmenybes ir moralinę pasakojimo problematiką.

G. Kanovičiaus kūrinius sąlygiškai galima suskirstyti į du ciklus. Istorinis ciklas pradedamas trijų dalių romanu „Žvakės vėjyje", tada dilogija „Kvailių ašaros ir maldos" bei „Ir nėra vergams rojaus", romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie" ir „Ožiukas už porą skatikų", o užbaigia „Šėtono apžavai". Įvairių personažų akimis čia atskleidžiama prieškario epocha erdvėje tarp dviejų „Jeruzalių", „Zamut" ir Vilniaus. Antrąjį ciklą galima pavadinti autobiografiniu, tačiau nereikia pamiršti, kad meno kūrinys yra išgalvotas, o ne dokumentinis pasakojimas. Į jį įeitų kūriniai, parašyti išvykus į Izraelį: „Veidai sutemose", „Sapnų pardavėjas" ir „Miestelio romansas". Tarp šių ciklų įsiterpia apysaka „Žydų parkas", susiejanti praeitį ir dabartį. Nors istorinis ir autobiografinis ciklai yra skirtingi, juos jungia bendra problematika, apimanti moralinio pasirinkimo, atminties ir žmogaus egzistavimo laike temas.

Pirmasis kūrinys, kuris G. Kanovičių pristatė užsienio skaitytojams (tiesa, tokių buvo nedaug), buvo 1979 metais „Vagos" leidyklos išleistas romanas „Žvakės vėjyje". Vėliau – dilogija „Kvailių ašaros ir maldos" (1983), „Ir nebus vergams rojaus" (1985). Pažintis su šiomis knygomis tapo savotiška „vizitine kortele", liudijančia didelį domėjimąsi žydų kultūra. Jau pirmoje romano „Žvakės vėjyje" dalyje „Paukščiai virš kapinių" (1974) išryškėja visą G. Kanovičiaus kūrybą persmelkiančios temos, motyvai ir įvaizdžiai. Bendrame to meto literatūros, privalėjusios optimistiškai skelbti socialistinį realizmą, fone į akį krenta G. Kanovičiaus dėmesys mirties temai. Mirtį rašytojas suvokė ne kaip išnykimą nebūtyje, bet kaip išėjimą į ypatingą atminties erdvę, išsaugotą – arba prarastą – palikuonių. Toks požiūris savo šaknimis susijęs su žydų literatūrinėmis tradicijomis ir pirmiausia su žydų modernizmo pradininku Icchoku Leibušu Perecu ir jo sekėju S. An-skiu (tikr. Saliamonas Zainvilis Rapoportas), kurie savo ruožtu sėmėsi įkvėpimo iš žydų tautosakos. I. L. Pereco ir S. An-skio personažai, ypač ne laiku išėjusieji, trokšta grįžti pas gyvuosius; jie dar kupini aistros ir norų, bet jų grįžimas sukelia didžiulį konfliktą ir nepataisomus padarinius, nes suardoma visatos sąranga, kaip tai nutinka S. An-skio pjesėje „Dibbuk" (rusų k. pavadinta „Tarp dviejų pasaulių").

Kaip realistui, G. Kanovičiui nebūdingi paradoksai ir dramatiniai efektai. Jo pasakojimas neskubrus, fiksuojantis smulkias buities detales, o kartais grįžtantis prie to, apie ką jau buvo kalbėta. „Mūsų šalis, jūsų prakilnybe, ne Raseinių valsčius, ne Amerika, o atmintis. Joje visi mes gyvename – gyvieji ir mirusieji, ir tie, kurie dar negimę, bet gims po mūsų stogu", – aiškina policijos prievaizdui Efraimas. Antkapių meistras akmentašys Efraimas, duobkasys Josifas iš „Paukščių virš kapinių" ir senelė Rocha yra savotiški autoriaus alter ego, nors jie, ko gero, nemokėtų parašyti nė žodžio. Efraimo mintys atskleidžia G. Kanovičiaus požiūrį į literatūrinį amatą: „Akmentašių viena tiesa – akmeninė, amžina kaip Mozės priesakai." Tikroji literatūra, paremta tais akmeniniais bibliniais priesakais, nepavaldi visuomeniniam ar politiniam užsakymui, nes „to, ką galima iškalti akmenyje, nepakeisi nei lengvabūdišku plepėjimu aikštėse, nei pasikėsinimu į gubernatorių". Iš esmės G. Kanovičiaus romanai – tai epiniai maceva, raižyti Lietuvos žydų kapinių paminklų akmenys. Ne veltui „Paukščių virš kapinių" veikėjas Danielius mokosi rašto tiesiog kapinėse, kur jo mokytojui mokykline lenta tampa rabino antkapio įrašas:

Jis išsitraukė iš surduto kišenės gabaliuką kreidos ir kažką parašė ant akmens.
– Tai tavo vardas, Danieliau! Žiūrėk ir įsidėmėk!
Aš įsmeigiau akis į didžiules raides.
– Rytoj jį pats šimtą kartų parašysi. O dabar aš jį nutrinsiu.
Genechas išrovė kuokštelį žolės, nutrynė nuo antkapio, ką buvo parašęs, ir pasakė:
– Šiai dienai, drauguži, užteks.

Šis epizodas atskleidžia G. Kanovičiaus stiliaus filosofinį metaforiškumą. Ant antkapio parašytas ir paskui nutrintas veikėjo vardas simbolizuoja nepertraukiamą gyvenimo ir mirties ryšį bei jų gilumines, rašymu išreiškiamas sąsajas. G. Kanovičiui kapinės – tai ne tik literatūros mokykla, bet ir būsimųjų kartų gyvenimo pagrindas. Efraimas sako: „Kapinės – teisingumo pasaulis. Nei tau maištų, nei pogromų, nei korikų, nei pakartųjų. <...> Reikia išmokti gyventi kaip kapinėse. Kai tik išmoksi – iškart dings nuskriaustieji ir nepatenkintieji, nes viskas bus kaip gyvenime, bet tik be gyvenimo." Ir ši karti ironija, besiliejanti iš romano į romaną („Mirusiuosius reikia prisiminti. Bet iš jų nieko negimsta..." – sako vienas „Žydų parko" veikėjas), slepia gilų istorinį rašytojo pesimizmą, pagrįstą jo kartos, užbaigusios daug amžių trukusią Lietuvos žydų istoriją, patirtimi.

Rytų Europos žydiški antkapiai nepaprastai išraiškingi ir įvairūs, tačiau vieno stiliaus. Praeitis įspausta juose talpiais simboliniais žvėrių, augalų, buities rakandų vaizdais, sudarančiais sudėtingą ornamentinę struktūrą iš teksto ir abstrakčių figūrų. Visus šiuos elementus aptinkame ir G. Kanovičiaus prozoje, detaliai atskleidžiančioje jų simbolinę galią. Žmonės, medžiai ir gyvūnai tarsi lygūs užpildo meninę erdvę, tiksi laikrodžiai „su žvynuotais ciferblatais, su grandinėlių pelekais", skaičiuodami vidinį žmogaus laiką, o balta ožkelė, aukos ir vilties simbolis, keliauja iš vieno romano į kitą. Kazachų stepėje autorius, Giršas-elnias, gauna naują vardą – Griša, kuris atvedė į literatūrą rusų rašytoją Grigorijų Kanovičių („Veidai sutemose"). Vaizduotė susitinka su tikrove kaip gyvenimas su mirtimi, atskleisdama simbolinę įprastų daiktų prasmę. Danielius romane „Žvakės vėjyje" auga kapinėse, tiesiogine prasme tarp gyvenimo ir mirties, tarsi nulemdamas savo tolesnį gyvenimo kelią iš miestelio į getą. G. Kanovičius išveda savo pirmąjį veikėją iš įprasto laiko ir erdvės. Laikrodininko anūkas, senelės noru jis turi išsirinkti kitą specialybę, kuri leistų nepriklausyti nuo laiko: „Kol gyva, laikrodininku nebūsi, – išdrožė senelė. – Irgi mat, atleisk Viešpatie, amatas!.. Vienas turi laikrodį, kitas laiką pagal saulę skaičiuoja, trečiam ir visai nesvarbu – penkta dabar ar devinta valanda."

Filosofinė G. Kanovičiaus prozos faktūra, prisotinta daugiaprasmio simboliškumo, glaudžiai susijusi su kasdienybės realijomis. Ir praeitis, ir dabartis neatskiriama nuo politikos. Įsigilindamas į savo laiką, G. Kanovičius tyrinėja politinio protesto ir konformizmo psichologiją. Saulas, Danieliaus tėvas iš romano „Žvakės vėjyje", kali už komunistinę veiklą „buržuazinėje" Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio tokia siužetinė linija atrodo lyg tam tikras kompromisas su tarybine ideologija dėl galimybės išleisti knygą. Tačiau atidžiau pažvelgus viskas, kaip paprastai G. Kanovičiaus kūriniuose, pasirodo sudėtingiau. Nepriklausoma Lietuva visai nebuvo žydų rojus ir jų aktyvi komunistinė veikla turėjo svarų pagrindą. Po trumpo pasimatymo su sūnumi Saulas išvyksta kovoti už teisingumą į Ispaniją, palikęs sūnų vieną, bet įskiepijęs jam socialinės teisybės troškimą. Komunistinė politika kūrinyje svarbi G. Kanovičiui ne savaime, kaip kova dėl konkrečių tikslų ir idėjų, o kaip ypatinga moralinė asmenybės pozicija. Kaip menininkui jam vienodai įdomūs ir tie, kurie kovoja prieš valdžią, ir tie, kurie ją palaiko. Saulas sukyla prieš pasaulio tvarką, o pasaulio tvarka, anot Danieliaus mokytojo Rapoporto, „tai pirmiausia policijos nuovada", nors, kaip aiškina jis toliau, „gerų policininkų nebūva", taigi svajokliui berniukui belieka vienintelė išeitis – tapti paukščiu ir išskristi iš šios neteisingos šalies, kur revoliucija ir policija negali egzistuoti viena be kitos. Maištininkus ir prievaizdus sieja ne tik bendras laikas, bet ir tam tikra psichologinė priklausomybė. Šie tipažai keliauja iš vieno romano į kitą: didvyriškas pogrindininkas Saulas išvirsta į dėdę Šmulę „Miestelio romanse", kuris parašytas jau kitoje istorinėje epochoje, kai komunistai iš tarybinių didvyrių virto Lietuvos priešais.

Kalėjimas, kaip ir kapinės, užima svarbią vietą meninėje G. Kanovičiaus erdvėje, žymėdamas ribą tarp laisvės ir vergovės. Abi šias kategorijas vienodai galima taikyti ir kaliniams, ir jų prievaizdams. Vienas įdomiausių ir prieštaringiausių tokio tipo charakterių yra žandarmerijos patarėjas Kniazevas iš romano „Ožiukas už porą skatikų". Išprusęs šiuolaikinis žmogus, jis puikiai supranta savo politinius kalinius ir net daugeliu atvejų pritaria jiems, bet vis dėlto ištikimai tarnauja valdžiai. Kniazevas iš dalies panašus į carinį žandarmerijos pulkininką Zubatovą, nesėkmingai besistengiantį nukreipti revoliucinį judėjimą caro valdžios išsaugojimo link. Literatūriniu G. Kanovičiaus mokytoju vaizduojant politinės kovos ir valdžios psichologiją galima laikyti Fiodorą Dostojevskį, nors jų pasaulėžiūra visiškai skirtinga. Gal todėl „Ožiuke už porą skatikų" lyg užuomina į Porfirijų Petrovičių iš „Nusikaltimo ir bausmės" nuskamba tardytojo Pavlo Pafnutjevičiaus vardas. G. Kanovičiaus romano pagrindą sudaro žinomas istorinis įvykis – nepavykęs žydų darbininko Giršo Lekerto pasikėsinimas į Vilniaus generalgubernatorių 1902 metais. Ši istorija sukėlė plačias diskusijas Bunde – marksistinės pakraipos žydų darbininkų partijoje – dėl teroro naudojimo, jos buvo atspindėtos literatūroje ir mene jau pirmaisiais sovietų valdžios metais. Vėliau, įsitvirtinus stalinizmui, Bundas buvo išstumtas iš revoliucinio judėjimo istorijos, o G. Lekertas – iš sovietinių didvyrių panteono. G. Kanovičius grįžta prie šio epizodo, kad atkurtų „istorinę tiesą" arba sukurtų savąją istorinių įvykių versiją. Jam Giršas Dudakas (jo prototipu tapo G. Lekertas) svarbus pirmiausia kaip oponentas nesutaikomo ginčo su režimą palaikančiu Kniazevu ir savo broliu Šachna, iš idealistinių paskatų atėjusiu dirbti vertėju į policiją ir nejučia atsidūrusiu kitoje barikadų pusėje.

Politinės kovos ir valdžios troškimo tema pasiekia apogėjų ir drauge yra apmąstoma romane „Šėtono apžavai". 1941 metų birželį Miškinių miestelyje sueina visos ankstesniuose istorinio ciklo romanuose pradėto pasakojimo gijos. Personažai ir jų palikuonys grįžta iš įvairių kraštų į „gūdžią Žemaitiją", į senas kapines, kur „taip pat kažkas turi gyventi", tiesiai mirčiai į nasrus. Čia susitinka visų idėjinių dvidešimto amžiaus krypčių – komunizmo, sionizmo, tradicinio judaizmo ir asimiliacijos – atstovai. Jų karštus ginčus apie žydų tautos ateitį išsprendžia bendra tragedija – holokaustas. Scenoje pasirodo lietuvių nacionalistai, trokštantys atkeršyti žydams už masinius „nepatikimų elementų" trėmimus, kuriuos likus savaitei iki karo pradžios vykdė tarybiniai trėmimo būriai „susivienijusiosios" teritorijoje. G. Kanovičius pasakoja apie šį kritinį metą labai subtiliai. Skaitytojas vedamas požiūrių ir nuomonių labirintu, parodant, kaip atskirų žmonių baimės, aistros ir racionalumas susipina į neįveikiamą griaunamąją jėgą, sunaikinančią vienus ir pavergiančią kitus. Žydai beveik nepastebimai dingsta iš miestelio dar ligi susikuriant tvirtai vokiečių valdžiai, ir pamažu pasakojimo centras persikelia nuo žydų į lietuvius. G. Kanovičius nevaizduoja žiaurių savo gentainių žūties scenų, jam svarbiau atskleisti vidinius veikėjų pokyčius. Nepaisant siaubingų įvykių, romane išlaikomas neskubrus kalbėjimas, o įprastas miestelio gyvenimas su savo kasdieniais rūpesčiais ir smulkiomis intrigomis tęsiasi jau be žydų.
Romano pavadinimas kelia asociacijų su F. Dostojevskio „Demonais", tačiau G. Kanovičiaus požiūris į blogio kilmę kitoks: istorinė katastrofa jam yra ne kelių „apsėstųjų" piktadarių užmačių rezultatas, o jėgų, kurios nepavaldžios atskiriems individams, veikimas. Caro valdžios blogybės atvedė prie revoliucijos, sukūrusios sovietinę diktatūrą, kuri savo ruožtu sugriovė silpną autoritarinę Lietuvos visuomeninę politinę sistemą. Naciai užbaigė tai, ką pradėjo komunistai, sugebėję patraukti į savo pusę tvarką ir orientaciją praradusius Lietuvos gyventojus, sužadinti jų prievartos instinktus ir užpjudyti jais žydus. Šiomis aplinkybėmis žmogui belieka kliautis savo moraliniu pasirinkimu, tačiau jis neturi galios sutrukdyti „milžiniškų istorinių įvykių" eigos. Dievas negali nieko išgelbėti, nes jis, kaip sako vienas veikėjas, „atostogauja, palikęs vadovauti šėtonui". Dostojevskiškąjį klausimą romane užduoda Eliševa, viena iš paribio personažų: „<...> kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta Mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti? Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, jog, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus? Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu, kieno, – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo, – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?" G. Kanovičiaus nuomone, tokiais „šarvais" turėtų būti atmintis. Tai jis pasako savo motinos žodžiais: „Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti." Tačiau atmintis negali grąžinti praeities ar paveikti ateities, ir tai ypač tampa aišku „vilkų laikais".

Kaip priešprieša mirčiai iškyla laisvė, reiškiama metaforišku paukščių įvaizdžiu. Šis kontrastas pažymėtas jau pirmosios romano „Žvakės vėjyje" dalies „Paukščiai virš kapinių" pavadinime ir eina per visus G. Kanovičiaus tekstus. Veikėjai dažnai sapnuoja paukščius – būtent tada vyksta perėjimas iš vienos laiko plotmės į kitą, sapnai tampa atminties nešėjais. Danielius, tarsi Marco Chagallo paveikslų figūros, sapne pakyla virš pilkos miestelio realybės:

Sapnavau, kad iš tikrųjų pavirtau paukščiu, kad skrajoju giedroje padangėje virš turgaus ir krautuvės, virš sinagogos ir kapinių, miestelio berniūkščiai pyškina į mane iš laidynių, o dilba Peisachas, vežiko Codiko parankinis, šaukia:
– Danieliau!.. Neriesk nosies! Mes tau tuoj parodysim! Kur skrendi, pusgalvi?
O aš kylu aukščiau ir aukščiau, prie pat saulės, ji apsvilina mano sparnus, tačiau jie nedega, tik juodai šventiškai blizga kaip pono karininko auliniai batai, ir štai aš jau sklandau virš rojaus sodų, ir tie sodai tokie panašūs į gydytojo Jochelsono sodelį, tik obelys aukštesnės ir ant jų kabaliuoja ne antaniniai obuoliai, ne ranetai, o aukso luitai, ir pulkas angelų skrieja ratu viršum jų, nusileidžia ant šakų, aš irgi nusileidžiu, ir angelai kalbasi su manim savo nežemiška kalba apie šį bei tą, klausinėja, kas aš toks ir iš kur, ir aš pasakoju jiems apie kalėjimą ir elgetyną, apie pirmąjį mokytoją poną Aroną Damskį ir globėją duobkasį, apie daktarą Jochelsoną ir jo sūnų Šimeną, kuris netiki, kad žmogus gali pavirsti paukščiu, angelai klausosi, pražioję savo skaisčias burnas, ir stebisi, o vienas netgi ima kūkčioti, ir jo ašaros kaip lietaus lašai krinta į tolimą žemę, kurios daugiau nebepamatysiu.

Galima tik stebėtis, kaip toks „religinio ir mistinio pobūdžio" fragmentas galėjo atsirasti sovietiniame 1978 metų leidime. O šiuolaikinėje Lietuvoje būtų skaitytojų, kuriuos suerzintų visai kiti romano žodžiai, apibūdinantys sovietinę okupaciją kaip išlaisvinimą:

Kadaise mane su pasauliu jungė vienas kelias: nuo kapinių iki miestelio ir nuo miestelio iki kapinių. Nieko ypatingo tame kelyje neatsitikdavo. Ir kas gali atsitikti mirusiųjų kelyje? Artimieji verkia, numirėlis tyli...

Keturiasdešimtaisiais mirusiųjų kelias atgijo. Juo linksmai žlegėjo raudonžvaigždžiai tankai.

Atsistojęs šalikelėje, aš lydėdavau juos akimis ir kartą net paliečiau tanko vikšrus. Jų vėžės buvo panašios į mįslingus rašmenis.

Bet G. Kanovičius nesitaiko prie valdančiųjų požiūrio į istoriją ir nieko nekeičia savo tekstuose.

Pagal sovietinę teoriją istoriniame romane privalo būti žymių istorinių personažų. G. Kanovičius nesilaikė šios taisyklės, nors kai kurie jo kūrinių veikėjai, pavyzdžiui, Giršas Dudakas, ir turi realius prototipus. Dažniausiai jo veikėjai yra „maži žmonės", nepalikę pėdsako istorijos metraščiuose ir išlikę tik neilgoje ir nepatikimoje jų jaunesnių amžininkų ir palikuonių atmintyje. Atsisakydamas „įsiamžinti" didžiojoje istorijoje, G. Kanovičius tarsi pabrėžia praeities efemeriškumą ir trapumą, bet kartu ir jos artumą amžinybei, prieš kurią visi lygūs. Nors tikrovėje viskas įvyksta tik vieną kartą, tačiau kiekvienas įvykis palieka daugialypius pėdsakus, transformuodamasis tiesioginių ir netiesioginių jo liudytojų atmintyje. Dėl to susidaro tam tikras cikliškumas, praeities kartojimasis, kuris krinta į akis skaitant G. Kanovičiaus kūrinius. Tai vyksta, žinoma, ne dėl skurdžios autoriaus kūrybinės vaizduotės. Atskiros detalės, epizodai, siužeto vingiai banguoja iš vieno kūrinio į kitą tarsi muzikinių temų variacijos. Pasikartojimas, grįžimas prie praeities ir jos perrašymas – tai nuolatinio atminties, atspindinčios sudėtingą praeitį ir ateitį, darbo rezultatas. Pavyzdžiui, vaikystės tema, pradėta romane „Paukščiai virš kapinių", ilgam dingsta, kad vėl atsirastų jau kaip autobiografinė variacija „Miestelio romanse". Romano „Žvakės vėjyje" veikėjas paveldi kapines pasaulinės katastrofos metu ir patenka į getą, o „Miestelio romanso" veikėjui, kaip ir pačiam G. Kanovičiui, pavyksta išsigelbėti kartu su atsitraukiančia Raudonąja armija, kad vėl susitiktų su skaitytoju iš Izraelio pamatytame Kazachstane. Senelė Rocha, likusi kapinėse Jonavoje, tęsia savo anūko auklėjimą Kazachstane, kad vėliau atgytų kaip pagrindinė veikėja „Miestelio romanse".
„Miestelio romansas" užbaigia istorinį ciklą ir grįžta prie autobiografinio ciklo pradžios:

Kiekvieną mielą dieną šie juokingi, gildantys prisiminimai apie praėjusius laikus tarsi rūko debesėliai tvyrojo mūsų komunaliniame bute generalisimo Stalino prospekte, į kurį Vilniaus vykdomasis komitetas vienu mostu įkėlė tris skirtingas vargetų šeimas, grįžusias iš niūrios svetimos žemės į tėvynę. Vakarais sugrįžėliai į valias mėgaudavosi prisiminimais apie prieškario gyvenimą, traukdami iš atminties tai, kas stūmė į šoną jų slogius išgyvenimus ir naują, kasdien didėjantį ir stiprėjantį nerimą ir baimę. Nuo tuščių, paskubomis perdažytų sienų, ant kurių nebuvo nei paveikslų, nei veidrodžių, regis, tuntais į kambarį leisdavosi per karą be žinios dingę artimieji ir kaimynai. Iš visų kampų, priverstų neišpakuotų ryšulių ir maišų, iš per stebuklą išlikusių šeimos albumų ir pageltusių nuotraukų lyg iš sušaudymo griovių ir duobių būreliais ir pavieniui į dienos šviesą išnirdavo nužudyti tėvai ir motinos, broliai ir seserys. Mirusieji skubėdavo į ilgai lauktą susitikimą su išlikusiais giminėmis, su tais, kurie per stebuklą išgyveno svetimame krašte. Čia keistai susipindavo įvairūs likimai, neišsenkantis sielvartas ir neišsipildžiusios viltys, susitikdavo praeitis ir ši diena, žadanti naujų netikėtų išmėginimų ir kartu sklidina žiaurių netikėtų pavojų. <...>

Vakarais generalisimo Stalino prospekto kieme prie bendro stalo susėsdavo prisiminimuose atgijusios abi mano senelės ir seneliai, visos tetos ir dėdės, o kartu su jais – ir visi į nebūtį išėję kraštiečiai ir kaimynai. Jų balsai, kalbos maniera, kurią mielai kartodavo ir atkurdavo nenustygstanti mano mama, skambėjo lyg tolimas aidas ir dažnai, būdavo, netildavo iki pat aušros.

Arčiausiai mūsų dienų, šį kartą taikaus istorinio lūžio – sovietinės imperijos irimo – metu vyksta veiksmas apysakose „Žydų parkas" ir „Sapnų pardavėjas". G. Kanovičiaus atminties koordinačių sistemoje tai kartu ir praeities perkainojimo metas, vykstantis dviem skirtingomis kryptimis. Paryžiuje, kaip ir apskritai Vakaruose ir Izraelyje, litvakų atmintis tampa preke, už kurią galima nemažai uždirbti. Metaforiškas „sapnų pardavėjo" įvaizdis susijęs ir su moraline problema: ar galima spekuliuoti praeitimi, dalyvauti verslo projekte „Žydų Lietuva", kurį skatina „jidiškait" kuriami stereotipai. Kitaip nei Vakaruose, kur žydų praeities paklausa nuolat auga, atgaunančioje nepriklausomybę Lietuvoje keletas „užmirštų žydų" niekam nereikalingi. Diena po dienos jie ateina į Bernardinų sodą Vilniuje, į šitą „bendrą, po atviru dangumi besidriekiančią maldyklą, kur kiekvienas yra ir maldininkas, ir rabinas, ir senolis, ir paauglys", kaip jų tėvai ir seneliai, o ir jie patys vaikystėje ateidavo kasdien melstis į sinagogą. Jų „išmirkę kraujyje ir apiberti pelenais" prisiminimai tolimi nuo „prekybinės" miestelio nostalgijos, kurios vedamas atvažiuoja į Vilnių amerikietis jidiš profesorius Fišmanas:

Kol amerikietis užgėrinėjo savo menką vakarienę stipria arbata, muziejininkas Valerijus <...> spėjo pasilenkti prie Malkino ir lietuviškai sušnibždėti:
– Jums užmokės... doleriais.
– Už ką?
– Už filmavimą...
– O kas man užmokės už tai, ko nufilmuoti negalima? – atsiduso Icchakas. – O gal jūs tiesiog aplankėte mane kaip kapą? Padėsite po gėlytę ir išskrisite į Niujorką.
Fišmanas mandagiai išklausė trumputę lietuvių kalbos pamoką, tačiau suprato tik vieną žodį: Niujorkas.

Šiame epizode G. Kanovičius atsiskleidžia kaip tikras ironijos meistras: lietuvių kalba atsiduria tarsi tradicinio apsaugos mechanizmo, kuris leidžia atskirti savus nuo svetimų, vaidmeny.

Praeitis „užmirštiems žydams" yra ne prekė, o „nuodas", savotiškas narkotikas, be kurio jie negali gyventi: „Leisk tik jiems lyžtelėti praeities, jų nusidėjimų, atrodančių jiems dabar dorybėmis, jų dorybių, atrodančių jiems dabar nusidėjimais, leisk jiems dukart, triskart, tūkstantį kartų įbristi į tą pačią upę, ne kojom, o jų meile ir tikėjimu." Praeitis prasminga ir vertinga tik jiems patiems, ji negali nieko išmokyti: „Kiekvienas jų perėjo savo dykumą – tik neaptiko nei užkastų lobių, nei stebuklingų šaltinių, nei sidabro ir aukso, nei šilkų ir vilnos." „Nereikalingų žydų klubo" nariai prisimena savo tarnybą Raudonojoje armijoje, grįžimą į pelenais virtusią gimtinę, pirmuosius metus sovietinėje Lietuvoje tarp dviejų žiaurių priešiškų jėgų – vietos „miško brolių" ir sovietinių saugumo padalinių.

Siuvėjas Malkinas, kai kuriais bruožais primenantis rašytojo tėvą, apie kurį pasakojama lyriniame esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę", randa vienintelę galimą išeitį: „Gyventi tame pilkai beprotiškame pasaulyje jis nenorėjo. Jis nesutiko būti jo pilietis ir tikriausiai todėl stengėsi vienatvėje sukurti savą, nuo nieko nepriklausomą valstybę, kurios dauguma gyventojų būtų mirusieji ir valdytų juos vienas gyvas – jis, Icchakas Malkinas. Bet apginti savo respublikos nuo puolančių ir besibraunančių gyvųjų, nuo kokio nors Mirovo ar barzdylos su nupjautvamzdžiu jis negalėjo." Sugriuvus Sovietų Sąjungai ši žydiškoji atmintis nereikalinga nei Vakarų litvakams ir jų palikuonims, kuriems Lietuvos žydų istorija pasibaigė sulig holokaustu, nei jauniems nepriklausomos Lietuvos kūrėjams, rašantiems savo istorijos versiją, nei rytiniams lietuvių kaimynams komunistams, nostalgiškai besiilgintiems SSRS atsikūrimo. Šie prisiminimai užbaigia G. Kanovičiaus istorinį ciklą, sujungdami praeitį su dabartimi kelių „nereikalingų" žydų atmintyje: siuvėjo Malkino, kirpėjo Gutijontovo ir prie jų prisišliejusios „naktinės žydės", lenkės valytojos ponios Zofijos. Jie atsidūrė užsienyje, neišvažiavę iš savo miesto. „Dabar kiekviena Vilniaus gatvė jam kaip užsienis: nauji namai, naujos vitrinos. O kiekvienas gyventojas – užsienietis. Malkinas nieko nepažįsta ir niekas nepažįsta jo, Malkino, nors visai neseniai su juo sveikindavosi neįtikinamiausiose vietose, sustodavo keletui minučių, persimesdavo keliais žodžiais. Kur visi dingo? Anksčiau atrodė, kad visas miestas – jo klientai. Kodėl dabar visi aplinkui – lyg užsieniečiai ir jis pats lyg užsienietis?" Vilnius, nusileisdamas savo nepastoviai prigimčiai, dar kartą keičia savo veidą.

Karti G. Kanovičiaus ironija pasiekia kulminaciją Malkino sapne – iškilmingame „žydų parko" uždaryme dalyvaujant šalių vadovams:

Icchakas Šamiras trynė karingus delnus – garbė Dievui, dar vienai diasporai galas. Tegu paradą priimantieji keliauja tiesiai į Pažadėtąją žemę. Am Israel chai! [Izraelio tauta gyva!]
Lechas Valensa suko ūsą ir garsiai, lyg džiaugdamasis, lyg apgailestaudamas, šūkčiojo:
– Jeszcze zydzi nie sginely!
Michailas Sergejevičius skersakiavo ne į žydus, o į jaunuosius lietuvius, įkyriai skanduojančius:
– Lais-vę Lie-tu-vai!

Per sapnus G. Kanovičius įveda į savo kūrinius anapusinio ir mistinio pasaulio elementus. Iš vienos knygos į kitą keliauja įvairaus plauko svajokliai, bepročiai ir kvaileliai, kaip „žmogus-paukštis", reikalavęs miestelio žydų parašyti prašymą Aukščiausiajam, kurį jis galėtų perduoti („Kvailių ašaros ir maldos"), ar kelių romanų personažas rečiuotasis Semionas, dienas ir naktis miestelio prieigose laukęs pasirodant Mesijo ir išgyvenęs ilgiau nei kiti miestelio žydai. Šie, anot rabi Uri, „dangaus pasiuntiniai" gyvena tame pačiame trečiajame „Mesijo" laike, kuris paprastam žmogui pasiekiamas tik sapne. Jie savaip nemirtingi, kaip kvėša Aizekas, per stebuklą išgyvenęs katastrofą. Jų vaidmuo primena „pasiuntinį" Mešulachą iš pjesės „Dibbuk", tarpininką tarp dviejų pasaulių (kaip prisimena S. An-skis, šį personažą jam pasiūlė Konstantinas Stanislavskis), ir savo šaknimis susijęs su tautosakiniu pranašu Eliju, kuris įvairiais pavidalais pasirodydavo padėti žydams ir priminti jiems jų nuodėmių.

G. Kanovičiaus ir I. L. Pereco sąšauką liudija romano „Kvailių ašaros ir maldos" personažas. I. L. Pereco alegorijoje „Trys dovanos" iš ciklo „Liaudiško stiliaus istorija" pasakojama apie paprasto dvidešimto amžiaus pabaigos žydo sielos pomirtinius nuotykius. Gyvas būdamas jis nepasižymėjo nei ypatingu pamaldumu, nei išskirtinėmis nuodėmėmis, ir kad pakliūtų į dangų, turi atnešti tris dovanas, kurių jo siela ir siunčiama atgal į žemę. Po ilgų klajonių per įvairias šalis ir epochas jis atneša rojaus vartų sargams tris neišvaizdžius dalykus, už kuriuos žydai yra sumokėję savo gyvybe: maišelį šventos Jeruzalės žemių, kruviną šlikę žydo, kurį nuplakė prieš caro armijos rikiuotę, ir segtuką, kuriuo žydė mergina prisegė prie kojų sijoną, kai minia tempė ją į laužą. Ir štai G. Kanovičiaus romane atsiranda paslaptingas klajūnas, renkantis visų žydų nuodėmes, kad prašytų Viešpaties malonės Paskutinio teismo dieną. Ant jo galvos segtuku pritvirtinta šlikė.

– Kodėl tavo tokia keista šlikė? – paklausė smuklininkas, pirmą kartą atsigręždamas.
– Keista? Šlikė kaip šlikė, – abejingai atsakė pakeleivis.
– O segtukas?
– Tai viskas, ką paliko mama.
– Seniai numirė?
– Seniai. Girti užmušė. Mama su šituo segtuku prisegdavo prie marškinių į skudurėlį suvyniotus pinigus. Vieną rublį sidabrinį, o kitą popierinį... Kraujas ant šito popierėlio ligi šiol neišdžiūvo. Ir neišdžius. Motinos kraujas niekada neišdžiūsta. Niekada.

Tai nėra tiesioginių sąsajų su I. L. Perecu parodymas žydų literatūros žinovams. G. Kanovičius veda dialogą su klasiku. I. L. Pereco alegorijos prasmė toli gražu ne tokia paprasta, kaip galėtų atrodyti. Pirma, jis, be abejo, žavisi beatodairiška senovės žydų ištikimybe Dievui ir tradicijoms, jų pasirengimu aukotis dėl „Jo vardo šlovės". Antra, kaip rašytojas modernistas, jis žvelgia į šį didvyriškumą su tam tikra dalele skeptiškumo, tarsi provokuodamas skaitytoją klausimu, kas tai per religija, kuri gėrisi savo sekėjų aukojimo kančiomis ir reikalauja iš jų dovanų už priėmimą į dangų? Aukštą nacionalinį ir romantinį alegorijos patosą nuslopina pabaiga: kai siela pagaliau įleidžiama į rojų ir jos dovanos viešai rodomos, pasigirsta „vertintojo" balsas: „Ak, kokios puikios dovanos! Žinoma, jos visai nenaudingos, bet kaip nesidžiaugti tokiu tobulumu!" Reikėtų pridurti, kad ši alegorija buvo įtraukta į daugelio žydų mokyklų programas, bet paprastai be pabaigos, kad neglumintų mokinių.

G. Kanovičius, kaip ir I. L. Perecas, detaliai aprašo sunkią žydų padėtį Rusijos imperijoje, bet jo, kaip ir I. L. Pereco, veikėjai taip pat užduoda „nepatogius" klausimus apie didžiąją tokio egzistavimo prasmę. Žmogus su šlike ir segtuku atkanka į miestelį ne tam, kad išvaduotų žydus nuo priespaudos, o kad atskleistų jiems, savo gyvybės sąskaita, tikrąją, toli gražu ne teisuolišką ir ne šventą gyvenimo esmę. Jis tampa pogromo auka, kuris parodijuoja Paskutinį teismą: „Osana jiems, osana ilgai lauktam teismui ir atpildui! Osana pogromui!.. Ir nesvarbu, kas auka, – burtininkas ar valkata, dangaus ar pragaro pasiuntinys, krikščionis ar žydas. Smūgių! Kraujo! Dejonių! Pažeminta, visus metus, visą gyvenimą drebanti prieš kokį nors Nuikiną, nuo ryto ligi vakaro besilankstanti kokiam nors viršaičiui ar medienos pirkliui minia pagaliau gavo palaimingą, su niekuo nepalyginamą teisę pakilti virš savo baimės, virš savo mėšlo, virš savo žeminančio bailumo . <...> Jai, miniai, dabar reikalingos ne šakės, ne kastuvai, ne duona, ne druska, ne tiesa, o kaltieji!.. Osana kaltiesiems, osana!"

Šiame baigiamajame romano epizode I. L. Pereco alegorijos situacija apsiverčia aukštyn kojomis – žmogus su šlike ir segtuku tampa ne antisemitų, o pačių žydų auka!

Patys sudėtingiausi G. Kanovičiaus personažai ir meniniu, ir žmogiškuoju požiūriu egzistuoja, anot S. An-skio, „tarp dviejų pasaulių" – gyvųjų ir mirusiųjų, žydų ir krikščionių, revoliucionierių ir senojo režimo šalininkų. Tai duobkasys Josifas ir jo mokinys Danielius, perkrikštas kaminkrėtys Judlas-Jurgis iš romano „Žvakės vėjyje", akmentašys Efraimas ir jo sūnūs – revoliucionierius-teroristas Giršas, žandarmerijos vertėjas Šachna ir klajojantis aktorius Ezra iš „Ožiuko už porą skatikų", Vilniaus advokatas Mironas Dorskis, iš provincialaus berniuko Meilacho virtęs surusėjusiu lenku ir nuėjęs kankinamą kelią ligi savo praeities, savo tikrojo „aš" („Ir nėra vergams rojaus"), ir sionistė Eliševa, kuri lietuvio vienkiemyje ruošiasi valstietiškam gyvenimui Palestinoje („Šėtono apžavai"). Šių charakterių priešingybių konfliktas ir padeda G. Kanovičiui įgyvendinti meninį sumanymą – pavaizduoti gyvenimą kaip nuolatinį moralinį pasirinkimą, kur svarbiausias vaidmuo tenka atminčiai. Šioje psichologijos ir moralios filosofijos pynėje praeitis priartėja prie dabarties, ir kiekviena situacija iškyla vienu metu dviem pavidalais – istoriniu ir šiuolaikiniu.
Būtent dėl tokios, egzistencinės filosofijos terminu tariant, marginalinės padėties pasaulyje, visuomenėje ir savyje veikėjai ir patraukia rašytojo-tyrėjo žvilgsnį. Istorinių aplinkybių nulemta jų žydiškoji prigimtis iškyla kaip priešprieša amžinosioms, bendražmogiškosioms nuostatoms, versdama kritiškai vertinti bet kurią ideologinę tiesą.

Ir vis dėlto – ar tikrai šiuolaikiški G. Kanovičiaus romanai ir apysakos? Kokiam laikui jie priklauso – savo, mūsų ar kokiam nors trečiam, praėjusiam, o gal dar neatėjusiam? Kam jie skirti – šiuolaikiniam „posovietiniam" „rusakalbiui" skaitytojui, besidominčiam „žydų tema", bet puikiai menančiam sovietines realijas? Be abejo, ir, ko gero, pirmiausia jam. Galima net tvirtinti, kad iš visos SSRS literatūros G. Kanovičius ypač gerai „išsilaikė". Jo tekstai ne tik nieko neprarado, bet ir įgijo naujų prasmių ir gylio. Pavyzdžiui, romanas „Kvailių ašaros ir maldos", išėjęs Vilniuje per „stagnaciją" 1983-iaisiais. Aš jį pirkau po kelerių metų Druskininkuose ir iki šiol pamenu tą nerealumo įspūdį – tarsi atsidūriau kitoje šalyje ir kitame laike. Bet skaitydamas knygą dabar ne mažiau stebiuosi, kad ji aktuali ir dabartiniam, ir tam laikui, kai buvo parašyta. Pati pradžia iškart duoda toną:

– Širdis negaluoja, – pasiguodė rabi Uris, ir jo mylimas mokytinis Icikas Magidas krūptelėjo.
– Laikas negaluoja – širdys negaluoja, – švelniai, kone įsiteikdamas paprieštaravo mokytojui Icikas. – Reikia, rebe, laiką gydyti.
– Reikia save gydyti, – tyliai pasakė rabi Uris.

Apie kokį laiką kalbama – apie dvidešimto amžiaus pradžią, kai vykstas romano veiksmas, ar apie devintojo dešimtmečio pradžią, kai romanas buvo parašytas ir paskelbtas? Turbūt teisingas atsakymas, kad apie abu laikus, ir tai rodo meistrišką G. Kanovičiaus gebėjimą elgtis su laiku. Seniai pranykusi, užmiršta, net egzotiška žydų praeitis iš naujo išgyvenama dabartyje, išsaugant ir jos istoriškumą, ir aktualumą.

Čia derėtų pakalbėti apie etnografinį G. Kanovičiaus tikslumą. Jo meninė atmintis tiksliai fiksuoja tradicinius žydų elgesio modelius, į kuriuos tik neseniai atkreipė dėmesį antropologai. Pavyzdžiui, romane „Miestelio romansas" yra epizodas apie lietuvio policininko vaišinimą per žydų Velykas macais. Sankt Peterburgo etnografas Aleksandras Lvovas savo tyrinėjime teigia, kad šis paprotys buvo ir išlieka labai populiarus tarp buvusios sėslumo zonos žydų, ypač ten, kur išlikę pasakojimai apie tai, kad žydai į macus įmaišo krikščionių kraujo. A. Lvovo nuomone, vaišindami savo kaimynus krikščionis, ypač valdžios atstovus, macais, žydai tarsi apsisaugojo nuo kaltinimų2. Kitas įdomus etnografiniu požiūriu epizodas yra apysakoje „Veidai sutemose", kur žydas gydytojas gūdžioje Kazachstano stepėje prašo veikėjo, jaunojo Giršo-Grišos, išmokyti jį jidiš. Kam? „Aš tave gydysiu, o tu... tu mane po truputį mokysi. Mano senelis Žuvies Kaulas [senelio pavardė Fišbeinas, išvertus reiškia „žuvies kaulas" – M. K.] apsidžiaugs... Pasibaigs karas, atvažiuosiu į Bila Cerkvą, nueisiu į kapines, jeigu jos dar bus išlikusios, susirasiu kapą ir tarsiu: „Sveikas, seneli! Aš sugrįžau. Tu girdi? Aš sugrįžau." Pasirodo, – apie tai rašo kitas Sankt Peterburgo tyrinėtojas Valerijus Dymšicas – mokėti jidiš iki šiol laikoma privaloma bendraujant su mirusiais artimaisiais. Tokia praktika išlikusi viena pastoviausių tradicijų miesteliuose, kur gyvena žydai. Laikoma, kad protėviai nesupranta rusiškai, o jų užtarimas anapusiniame pasaulyje labai svarbus gyviesiems3. Žinoma, G. Kanovičiui, kaip rašytojui, nėra svarbiausia išsaugoti etnografines detales. Visiškas jų tikslumas liudija ne tik jo puikią atmintį, bet ir ypatingą meninę nuovoką, priartinančią jį prie žydų literatūros klasikų Mendelės Moicher-Sforimo, Šolomo Aleichemo, I. L. Pereco ir S. An-skio.

Taigi kokiai kategorijai priskirti rašytoją G. Kanovičių? Panašu, kad nė vienas apibūdinimas negali tinkamai paaiškinti jo vietos literatūroje. G. Kanovičiaus priklausymas rusų literatūrai yra neabejotinas ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tam tikro požiūrio į moralines ir religines problemas, kurias nagrinėjo F. Dostojevskis ir žymus rusų rašytojas Fridrichas Gorenšteinas, taip pat naudojęs „žydų medžiagą". Būtent tokie rašytojai kaip G. Kanovičius, F. Gorenšteinas, Čingizas Aitmatovas ar Fazilis Iskanderas ir leidžia rusų literatūrai kalbėti apie savo „visa apimantį nuoširdumą", apie kurį rašė ir F. Dostojevskis. Tačiau G. Kanovičiaus, kaip ir F. Gorenšteino, santykis su F. Dostojevskio tradicijomis nėra vienareikšmis. Pirma, G. Kanovičiui, be abejo, svetimas F. Dostojevskio politinis konservatyvumas ir šovinizmas. G. Kanovičius, remdamasis turtinga dvidešimto amžiaus medžiaga, pagrįsta Lietuvos tikrove, parodo, kad bet kokia ksenofobinė ideologija būtinai išsigimsta į prievartą ir atveda į žudynes. Kartu G. Kanovičius, vienintelis iš šiuolaikinių žydų-rusų rašytojų, veda aktyvų dialogą su žydų literatūra jidiš kalba ir pirmiausia su I. L. Perecu. Šis „žydiškasis" matmuo savo šaknimis siekia dvidešimto amžiaus pradžią, pogromų, revoliucijų ir kruvinų žudynių laikus, ir neišvengiamai nukreipia į holokausto temą, keldamas klausimus apie atminties ir laiko esmę. Suprastinant galima pasakyti, kad visuose G. Kanovičiaus kūriniuose „dostojevskiški" personažai, nevienaplaniai ir kupini vidinių prieštaravimų, linkę į vidinę refleksiją ir savianalizę, atsiduria „pereciškose" situacijose „tarp dviejų pasaulių", tarp gyvųjų ir mirusiųjų, vienu du su savo atmintimi.

Žydų religinė tradicija interpretuoja Bibliją keliais lygmenimis: tiesioginiu, alegoriniu ir mistiniu. Naujausios žydų literatūros patriarchas M. Moicher-Sforimas romane „Kuinas" paaiškino savo skaitytojams, kad jo knygą reikia skaityti pirmiausia tokiu būdu. Šis patarimas tinka ir skaitant Grigorijų Kanovičių. Skaitytojas čia ras sodrius, kupinus detalių Lietuvos žydų miestelių ir miestų vaizdus, kurių jau nėra ir nebus jokioje literatūroje. Atidžiau skaitant galima aptikti subtilių ir gilių apmąstymų apie žmogaus gyvenimą, atminties ir laiko prigimtį, gėrį ir blogį katastrofiškame dvidešimtame amžiuje. Užvertęs knygą skaitytojas visam laikui liks su personažais, idėjomis ir klausimais, prie kurių jis nuolat grįš. Būtent tai yra tikros literatūros kriterijus, nesvarbu, kokia kalba parašytos, kokios tautybės ar tematikos būtų.

Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė

¹ Prieiga internetu: http://magazines.russ.ru/voplit/2003/4/kanov-pr.html
²Львов А . Л. Межэтнические отношения угощение мацой и кровавый навет //
Штетл XXI век. Полевые исследования / Сост. В. А. Дымшиц, А. Л. Львов, А. В. Соколо+
ва. – Санкт Петербург, 2008. – P. 65–82.
³Дымшиц В . А. Еврейское кладбище: место куда не ходят // Ten pat. – P. 135–138.

Akcentai

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt" Henriko Radausko „kaštanas", Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos" pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu". Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas. Dar 1997 m. Valentinas Sventickas teigė: „Palikusį Vilnių, jį kone ištrėmėme iš literatūrinio gyvenimo, – nepaminėdami apžvalgose, primiršdami, paprasčiausiai nepasakydami jaunesniems, kas jis ir ko yra vertas"¹. O jau poetui mirus, Aidas Marčėnas parašė: „Gamtą mylėjęs žmogus ir tikras poetas, daug geresnis nei manės"².

A. Bernoto kūrybos temos, vaizdai perteka iš poezijos į autobiografinę jo prozą ir atvirkščiai, maitinami praėjusio, bet atmintyje gyvo ir vis bandomo suprasti gyvenimo, kuris bėgo prarandamos ir atgaunamos Lietuvos nepriklausomybės, karo ir okupacijų laikais. Ir jo ieva (vaikystės kaime, prisimena poetas, jų augo labai nedaug) turbūt labiausiai iš ten, o ne iš jaunystės metais Lietuvoje labai populiaraus Sergejaus Jesenino lyrikos. Rašydamas apie pokario vaikystę, A. Bernotas pasakoja apie partizanus, dažnus svečius tėvų namuose, ir apie epizodą, kuriame svarbi „aitriai kvepianti, baltų žiedų kekėm apkibusi maža ievos šakelė – ją mama, grįžusi iš kaimo, nunešė tiesiai Vyteniui į daržinę: „Čia jums, nuo Bronės." Vytenis suglumo, paraudo, paėmęs šakelę pauostė, paskui ją užsikišo už uniforminės kepurės dirželio. Diena pasitaikė karšta, vyrai po kiemą vaikščiojo pusnuogiai ir vienplaukiai, o Vytenis, kai užsidėjo savo gražiai apkaišytą kepurę, tai taip ir nenusiėmė jos iki vakarienės, nors aštrialiežuvis Špicas ir šaipėsi iš jo, vadindamas Sekminių karve". A. Bernotas dar priduria: „Jau daug laiko prabėgo nuo tos saulėtos tvankios pavasario popietės, bet kasmet, kai tik sužysta ievos, man širdį saldžiai smilgtelia aštri adata, ir aš krūptelėjęs su kažkokia sunkiai paaiškinama nostalgija visada prisimenu tų dienų savo tėviškės kiemą, o tame kieme – partizanus ir, žinoma, visų pirma Vytenį su žalsva kepure"³.

Eilėraščiuose pastebime, kaip – gal dėl tos nostalgijos – poetas ieško nebanalios baltų ievų kekių ir meilės sankabos, pabando išplėtoti vaizdą: „Koks minkštas upės kranto atlošas, kai atsišlieji. / Žiedų baltumas – o žiedų baltumas, rodos, / Tai ne žiedai – aukščiau alkūnių nuogos rankos / Viršugalvio šukuoseną vylingai taiso. / Paskui suvirpa išmestos ir krinta, / Viena pro kitą prasikeičia / Ir ieško mylimojo kaklo, bet neranda..."⁴ Galų gale po pusantro dešimtmečio peizažo detalė virsta įspūdinga metafora:

O Lakaja, tau kaklą apkabino
Lakštingalom prapliupusių ievynų
Rankogaliai – rankogaliai balti!⁵

Šiomis eilutėmis, beje, užbaigiamas sonetas, kuriame kalbama apie mėšlavežį – klasikiniam sonetui neįmanoma tema, bet sakoma, kad kanono reikalavimai tam ir yra, kad būtų ką pažeisti. Jei ne tie balti „rankogaliai", vaizdas, kuriame ne tik žydinčios ievos, bet dar ir „prapliupusios lakštingalos", būtų kiek banaliai romansiškas. Toks, koks yra, – ir tai ne vienintelis atvejis A. Bernoto poezijoje – be kita ko, liudija ir poeto išeitą ankstyvojo Boriso Pasternako mokyklą. Tiek poezijos, tiek prozos tekstuose A. Bernotas meistriškai derino žinomus, beveik nuvalkiotus poetizmus ir gyvenimo prozą. Apie savo draugo Arvydo J. Galgino eilėraščius jis rašė: „Tai kraujo lašai iš panagių, kai visomis jėgomis, dar likusiomis ir kasdien mąžtančiomis, vis atkakliau kabiniesi į skaudžiai šerpetotą gyvenimo skardį ir gerai žinai, kad vienąsyk, gal tuoj pat, ranka atsigniauš, ir tu neišsilaikysi..."⁶ A. Bernotui buvo labai svarbu paskelbti mirusio draugo eilėraščius, bet čia įdomus toks pat, kaip jo poezijoje, vaizdo kūrimo būdas: jei tie kraujo lašai būtų, kaip įprasta, iš širdies, o skardis – aukštas ar status, skambėtų banaliai patetiškai. Netikėtą efektą A. Bernotas pasiekia ne tik sujungdamas metaforoje aukštajam ir žemajam stiliui priklausančius žodžius, bet kartais ir du itin proziškus objektus (bet vieną gyvą, kitą – ne), tarkim, pačioje rinkinio „Žaibų tyla" pradžioje:

Žiūrėk – atokaitoj atšoko nuo tvoros
Ir skrenda surūdijusi vinies galvutė.
Pirmoji musė... Ir nereik antros!
Namai – kalėjimas, o kambarys – vienutė...⁷

Eilėraštyje „Pasiguodimas" musės grįžta į deramą joms nykią veiklą („Rėplinėja pilkos dienos / Tarsi musės paakiais"⁸), ir eilėraščio pradžios metafora bei palyginimas atrodo itin taiklūs, nes lyrinis subjektas ne tiek guodžiasi, kiek nepiktai ironizuoja dėl jį ištikusios kūrybinės krizės.

Kritikai kaip A. Bernoto poezijos kontekstą pamini tokius vardus: Alfonsas Maldonis, Marcelijus Martinaitis, Albinas Žukauskas. Įžiūrėčiau ir Justino Marcinkevičiaus pėdsaką, pvz.: „Dabar Lietuva – tartum didelis kaimas. / Bėgam vieni pas kitus / Pasiskolinti druskos – / Ašarai"⁹. H. Radauską, Faustą Kiršą priminė, rodos, tik Vitas Areška, recenzuodamas A. Bernoto eilėraščių rinkinį „Į šulinį užgriūvantį"¹⁰. Dėl didesnio F. Kiršos poveikio nesu tikra (kritikui, beje, irgi tik kai kurių rinkinio eilėraščių sarkazmas primena F. Kiršos „Pelenus"), tačiau H. Radausko poezijos ironijos, žaismės pavyzdžiai A. Bernotui turbūt buvo aktualūs daugelį dešimtmečių, nors šių poetų (individualisto, esteto ir bendruomeniško, tradiciškai etiškai angažuoto) požiūriai į pasaulį esmingai skyrėsi: „Vos liesdamas daiktus ir žmones, / Aš laikausi pats už savęs / Ir einu be dangaus malonės / Per pasaulio gatves"¹¹ (H. Radauskas) ir „Ak, už ko laikytis, kad išliktum? <...> Įsikibt į žagrės rankenas ir eit kaip lokiui. <...> Štai ir kelrodė lazdelė – bąlantis rugys"¹² (A. Bernotas). Be abejo, kaip A. Bernoto poezijos kontekstas minėtinos ne tik lietuvių, bet apskritai XX a. pirmosios pusės Rytų Europos avangardo patirtys, poetas mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas, naudodamasis žodynu, vertė ir iš čekų, latvių kalbų.

Kaip ir daugybei kitų XX a. lietuvių rašytojų, gimtojo kaimo praradimas A. Bernotui tapo didele trauma ir viena iš esminių kūrybos temų. Rašytojas mato, kuo sovietmečiu virto Lietuvos peizažas („sukolektyvintų, numelioruotų laukų begalinė nykių platybių plynė"¹³; M. Martinaitis pasakytų: „tuštumos, / kaip velnio nugraužtos ganyklos"¹⁴), kuriame prapuolė ir jo tėviškė Urvinių kaime. Labai prasmingi šiame kontekste atrodo du rinkinio „Paglostyk žolę" pradžios eilėraščiai: „Duonos taku" ir „Duonos karas". Pirmajame siūloma tradicinė išeitis atramos gyvenime ieškančiam žmogui: laikykis už žagrės rankenų, „Eik ir eik kaip neregys, / Įsitverdamas į duonos riekę"¹⁵. Antrojo eilėraščio pavadinimas „militarizuotas" – „Duonos karas"¹⁶ (beje, militaristiniai terminai sovietmečiu buvo gana dažni, ypač publicistikoje, kur nuolat buvo „kovojama", braižomos nematomo „fronto linijos" ir t. t.), jame kalbama apie prarastą tėviškę, prie kurios bijai prisiliesti „lyg prie žaizdos, lyg prie ugnies". Nors „kviečių geltonos liepsnos" galėtų būti interpretuojamos ir beveik optimistiškai (gražūs, jau kultini javai), tačiau dominuoja slegiantys, skaudūs žodžiai ir vaizdai: „džiaugsmą liūdesiu aptraukiantis pelėsis", „žaizda", „ugnis", „kareivėlis liesas", „kaulai dreba", „springsti tom lygumom", „uždūsti be žodžių" ir t. t. Tarsi bandoma susitaikyti su įvykusiais pasikeitimais, pasakyti sau: „Ir nėr tavęs. Tu – kitas. Ir gyvenk iš naujo. / Aš, mažas, didelį tave laukais vedu." Vis dėlto paskutinės dvi eilėraščio eilutės („Tu vaiko pirštelius tvirtai suspaudi saujoj – / Ar tik žiupsnelį žemėn byrančių grūdų"), jei prisimeni laiko, kada jis buvo rašytas, realijas, skamba dviprasmiškai. Per javapjūtę grūdai neturi byrėti žemėn, negrabiai juos barsto tik tie, kas nei tikri žemdirbiai, nei šeimininkai savo žemėje. Bet būtent jie pakeitė Lietuvos peizažą, nebrangindami ir sodybų vietoje užaugančių javų. Todėl pasisemti tą eilėraštyje minimą „žiupsnelį" javapjūtės metu galima tik iš išbarstytų grūdų, bet, neturint kur jų padėti, tenka leisti vėl išbyrėti žemėn. Taigi kyla klausimas apie to skausmą keliančio karo prasmę. Galima manyti, kad eilėraščiai „Duonos taku" ir „Duonos karas" išreiškia toli gražu ne tapatų santykį su žeme.

Poezijoje A. Bernotas elegiką kreipia į stojišką savitvardą, stengdamasis išsaugoti bent vietų ir žmonių vardus: „O Birbilai, Bacevičiau ir Stalioraiti, / Kriaučiūnai, jūs visi – išdžiūvusi giraitė, / Kaip ošia mano kraujo medžio lapija!.. // Ir aš, kai širdį liūdesys labai suspaudžia, / Sakau, kad nieko nėr, tik remiasi į ją / Senųjų Urvini˙ nematomieji paukščiai"¹⁷. Kartais kuriami vaizdai, kurie savo drastiška ekspresija neutralizuoja beveik natūralų, kai kalbama apie namų praradimą, sentimentalumą ir pačiame eilėraščio pavadinime („Priekaištas") įrašyto moralizavimo įkyrumą: „Nejau beržynai tie – kaip dantys – / Nejau taip gėlė, kad išlupot? <...> Kelmų žandikauliai sukandę / Kaip vatą baltą sniego plynę. / Baisu prabilt, baisu kaip dantį / Išspjauti apmaudą ledinį" // <....> Bučiuoju iškirstą sodybą – / Ir motiną – į tuščią burną"¹⁸. Pražudytas, sunaikintas, bet vaizduotėje tebesitęsiantis gyvenimas kaip autoriaus fantominiai skausmai persikūnijo į šią „Sodybvietę":

Šerkšnytais, raudonais nasrais
Ten žiojasi pamato plytos,
Ir urzgia nuo šalčio ražienos piktai.

Ten, kelią prarijusi, tyli tamsa.
Ir, ausį priglaudęs,
Ten klausosi ledas, ką šneka vanduo.

Ten senų pamatų paslaptis –
Ją į griūvančią rūsio kiaurymę išrėkia
Speigo nagais pražiodytos plytos¹⁹.

Viename eilėraštyje A. Bernotas yra pasakęs: „Kas artyn – tą dantim, / Nors tu ką"²⁰, bet tai buvo tik kiek elegiška istorija apie praėjusių laikų šunelį Levuką, pakliuvusį į pataisomą bėdą. Urzgiančios šio eilėraščio ražienos, šerkšnotais nasrais prasižiojusios plytos – tarsi paskutiniai nevilties stadiją pasiekę namų sargai: kelias jau prarytas, vanduo tuoj virs ledu, rūsio kiaurymė užgrius.

Ledas, šaltis, beje, A. Bernoto poezijoje priskiriami neigiamajam realybės poliui, eilėraštyje gali tapti siurrealistinio vaizdo dalimi: „Ledas – man ledas nemielas, nemielas – / Lavono spalvos. / Saulė numirėlė rudenio dangų gauruotą / Kaip kepurę nukėlė man nuo galvos. <...> Kūdiki mėlynas – ledo šešėli nemielas – / Iš motinos įsčių šaltų, / Po langais – po lašais man čepsėsi per naktį – pažindytas / Ledinio varveklio pirštu"²¹.

Žiūrint į negausią straipsnių apie A. Bernotą bibliografiją, krinta į akį, kiek daug dėmesio jam skiria gamtininkai. O ir rašiusieji apie poeziją akcentuoja būtent A. Bernoto gamtos jausmą. Jį pabrėžė jau cituotas A. Marčėnas, apie jį, kaip apie esminį, kalba Rimvydas Šilbajoris: „Bernotas tikrai priklauso prie lietuvių poezijos ryškiausių ir geriausių tradicijų, prie „gamtiškosios" lyrikos, jau nuo pat Donelaičio besitęsiančios mūsų literatūros istorijoje. Šių dienų pasaulyje, kur per daug vienatvės, mums reikia tokio lietuviškos poezijos žodžio, taigi reikia ir Bernoto"²². Pats poetas nebuvo linkęs savęs ar savo kūrybos sureikšminti. „Geriau ežiu žeme – / Nei Grigo ratų vežime"²³, – rašė jis viename eilėraštyje. Knygos recenzentas Sigitas Geda frazę išpopuliarino, perfrazavęs ją recenzijos antraštėje²⁴, o vėliau panaudojęs kritikos rinkinio pavadinimui.

Viename iš nedaugelio išspausdintų interviu A. Bernotas prisimena šeimoje gyvavusią neįtikėtiną istoriją, kurioje veikia minėtas dygus ir simpatiškas žvėrelis: „Močiutė, atitekėjusi į šias mūsų bemiškes lygumas iš Kazlų Rūdos girių, ir <...> nostalgija sirgdama vis pasakoja ir pasakoja visokiausias gimtojo miško įdomybes, prisimena prijaukintą ežį, kuris pats atbėgęs ilgu senovišku sijonu užsiropšdavo ant kelių ir kaip koks katinas jaukiai užsnūsdavo jai (ar jos mamai?) verpalą verpiant, rateliui dūzgiant ir į miegančio, pakoją supančios kojos sūpuojamo ežio dyglius byrant linų spaliams"²⁵. Nežinau, ar Argirdiškė atstojo A. Bernotui sunaikintuosius vaikystės Urvinius, galbūt, nes eilėraštyje „Argirdiškė" jis prisipažino: „Bet vis tiek tu namie"²⁶. Šiaip ar taip, žmogui, kuris vaikystėje klausėsi istorijų apie prijaukintus ežius, Labanoro giria tiko, nors jis su siaubu kalbėjo apie dabar nuo ankstaus ryto iki vakaro virš Argirdiškės tvyrantį „benzopjūklų maurojimą", apie tai, kad „Labanoro giriose šiandien daugiau kelmų negu medžių"²⁷.

Sonetų vainike „Šermenų skerstuvės" A. Bernotas sarkastiškai, kartais net pernelyg tiesmukiškai kalba apie nesenos istorijos ir dabarties blogybes, tačiau paskutinis vainiko sonetas baigiamas taip:

Kas lopšį čia, kas kapą apkabina...
Mažu rasos lašelio varpeliu –
Nežino kam, bet skambina žolynai²⁸.

Skambina jie, aišku, visiems: ir žaliems, ir dygliuotiems, ir dvikojams, kaip mums primena Johnas Donne'as, gautas, ypač vyresnės kartos, dažniausiai iš Ernesto Hemingway'aus rankų (romano „Kam skambina varpai" epigrafas). Tai, kad visa, kas žemėje gyva, yra susiję daugybe saitų, A. Bernotas gerai jautė. Poezijoje jis kartais kalba su tikro gamtosaugininko aistra, kaltindamas žmones, chemija „dergiančius" vandenį, brakonieriaujančius ir kitaip žalojančius žemę. Tiesioginis kaltinimas dažniausiai kenkia eilėraščiui, nes nepalieka jokios užtekstinės perspektyvos. Be abejo, irgi tradiciškas, bet savo raiška kur kas įdomesnis santykis su pasauliu užfiksuotas eilėraštyje „Nusiimk kepurę", kuriame pavasaris – kaip iškilmingos velykinės apeigos, visa eilėraščio vaizdų sistema kuria šitą paralelę:

Per juodąjį varnėno pakylėjimą
Ten, balto inkilo viduj,
Keturgubi varpeliai skamba.
<...>
Aš nesakau, kad klauptum, tik sakau: žiūrėk –
Žolė rasom lyg ašarom tau kojas plauna,
Kaip nusidėjėlė ilgais plaukais nušluosto²⁹.

Bandymų susakralinti gamtos gyvenimą A. Bernoto poezijoje nemažai („Jau amen vasarai. / Beržai jau barsto sėklas – jau visiems mažus geltonus / kryželius dalina³⁰"), tačiau iškilmingas, rimtas, kartais net rūstus kalbėjimo būdas nėra vienintelis jo eilėraščiuose. A. Bernotas gali papasakoti neįtikėtiną, fantastinę istoriją apie mirkančius kojas vandeny akmenis, apie vabaliuką su pypkute, o ypač apie pavasarį, kuris yra ne tik pradžios, atgimimo, meilės, bet ir visokių nuotykių laikas. Vienas iš tokių A. Bernoto eilėraščių, „Pavasario sumaištis", kalba, tarkim, apie ledonešį, pirmoje jo eilutėje plaukia „lytys, beždžionės ir žmonės", toliau veikėjų daugėja:

Plaukia lytys ir skrybėlės. Kuokštais
Ne gyvaplaukiai iš pažasties,
O po skrybėle kiškis pavožtas
Raunas plaukus ant ledo lyties.

Per tą kvailą pavasario maištą
Sveiką protą pasaugok naktim –
Vagys debesis kemša į maišą
Ir užraišioja tavo mintim.

Bet vis tiek tau pro ausį iššoko
Žalias žiogas – tai aš ten buvau.
Ir šokuojančiam žiogui kaip žmogui
Tavo skrybėle ten mojavau³¹.

Sveikas protas tikrai nepadės suprasti, kas šiame eilėraštyje iš tiesų vyksta, situacija, kaip ir dera pavasarį, nepaprastai greit kinta, galų gale vietoj nelaimingo, plaukus besiraunančio kiškio lieka visai laimingas žiogas, tik nebeaišku, kas jis yra, veikėjai bei jų santykiai visiškai supainiojami. Tenka tiesiog priimti poeto pasiūlytas linksmo ir kiek absurdiško žaidimo taisykles.
Albinas Bernotas – toli gražu ne vienos temos ir ne vienos tonacijos poetas, deja, dar nesulaukęs savojo kritiko, kuris aktualizuotų jo poeziją, be jokio pagrindo nustumtą nelabai įdomios paraštės link. Aš čia tenorėjau, kaip rašė Josifas Brodskis, galvodamas apie tada jau mirusį Wystaną Hughą Audeną, „nusilenkti šešėliui".

¹ Sventickas V. 2009 kritiko pastraipos. – Vilnius: Žuvėdra, 2009. – P. 77.
² Marčėnas A. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – P. 220.
³ Bernotas A. Pro dūmus: deimantais nusėtas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – P. 219.
⁴ Bernotas A. Paglostyk žolę. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 53.
⁵ Bernotas A. Į šulinį užgriūvantį. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 72.
⁶ Bernotas A. Ši knyga pradedama... // Galginas A. J. Iš niekur atėjau. – Vilnius: UAB Logotipas, 2007. – P. 6.
⁷ Bernotas A. Žaibų tyla. – Vilnius: Vaga, 1965. – P. 7.
⁸ Bernotas A. Slenkstis. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 57.
⁹ Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 16.
¹⁰ Areška V. Gražus negražumas // Literatūra ir menas. – 1997. – Balandžio 5. – P. 9.
¹¹ Radauskas H. Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1992. – P. 132.
¹² Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 6.
¹³ Bernotas A. Karalių tauta // Pergalė. – 1989. – Nr. 6. – P. 182.
¹⁴ Martinaitis M. Tolstantis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 20.
¹⁵ Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 6.
¹⁶ Ten pat. – P. 7.
¹⁷ Ten pat. – P. 18.
¹⁸ Bernotas A. Slenkstis. – P. 15–16.
¹⁹ Bernotas A. Nusigręžusi žvaigždė. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 36.
²⁰ Ten pat. – P. 45.
²¹ Ten pat. – P. 87.
²²Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 721.
²³ Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 27.
²⁴ Geda S. Ežys ir Grigo ratai // Literatūra ir menas. – 1981. – Gegužės 30. – P. 4.
²⁵ Su miegančiu ežiu ant prosenelės kelių. Svečiuose poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas Albinas Bernotas // Varpai. – 2010 (25). – P. 21.
²⁶ Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 44.
²⁷ Su miegančiu ežiu... – P. 42.
²⁸ Bernotas A. Į šulinį užgriūvantį. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 39.
²⁹ Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 35.
³⁰ Bernotas A. Slenkstis. – P. 76.
³¹ Bernotas A. Nusigręžusi žvaigždė. – P. 64.

Svarstymai

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre", o kada „periferijoje"? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras" ir „periferija"? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines", o kokios galėtų (turėtų?) būti laikomos „periferinėmis"? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).

Akivaizdu, kad norint lokalizuoti tokį „beribį" reiškinį kaip literatūra, reikėtų pažymėti ne tik jo buvimo vietos, bet ir laiko ribas. Nes visa, kas yra, yra erdvėje ir laike. Pirmasis tokio apsibrėžimo žingsnis būtų klausti, kur šiandien yra lietuvių literatūra. Bet literatūros uždarymas laiko rėmuose kelia naujų komplikacijų: jeigu Romualdas Granauskas ir Aidas Marčėnas yra šiandien, ar nebus jie iš esmės ten pat ir rytoj, kur yra vakarykščiai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vytautas Mačernis, kur atsiduria visa klasika? Kur šiandien yra Homeras ir kur Henriko Radausko eilutės „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai"? Pripažinę, kad klasika, bent jau geriausioji jos dalis, tarsi gyvuoja amžinajame čia ir dabar, turėsime pripažinti, kad literatūra egzistuoja ne tik istoriniame, bet ir antiistoriniame – sakytume, metafiziniame – laike. Ypač tai pasakytina apie poeziją, kurios tarsi neįveikia laiko dantys. Nuo senovės Egipto „Mirusiųjų knygos" ir šumerų himnų iki Tomo Tranströmerio ir Tomo Venclovos ji išlaiko kažin kokią paslaptingą vibraciją, tam tikrą metafizinę konstantą, atpažįstamą visų laikų ir visų tautų lyrikoje. Poezijos antlaikiškumas, bent jau patiems poetams, yra savaime suprantamas dalykas. Borisas Pasternakas sakė, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.

Galėtume tarti, kad patikimiausia literatūros „vieta" – mūsų kultūrinė atmintis. Literatūra egzistuoja žodinėje ir rašytinėje tradicijoje, kalboje. Tačiau kur esti toji kalba, kuria literatūra perduodama iš lūpų į lūpas, o užrašyta sugula į knygas? Kur (ar) esti kalba, kai jos nevartojame – nekalbame, nerašome ir negirdime, kai „atsijungiame" nuo kalbinės atminties ir mąstymo? Kur lokalizuoti mirusių kalbų (hetitų, tocharų, prūsų) erdvėlaikį, kiek egzistencinės gyvybės tebepulsuoja jų išlikusiuose kalbos paminkluose ir literatūros užuomazgose? Kur pasideda internetinės literatūros versijos, kai kompiuteris išjungtas? O kai įjungtas – plevena elektronų kombinacijose anapusinėje monitoriaus ekrano virtualybėje ar vis dėlto dūzgia mūsų galvose?

Tad kur vis dėlto yra literatūra, įskaitant ir gimtąją? Rymo rankraščiuose, tekstuose, knygose? Bet juk visa tai, kol jų niekas neperskaito, tik negyvi ženklai popieriuje, literatūros prasmę įgyjantys tik tuomet, kai tampa mūsų atpažinti ir suvokti, kai persikelia į mūsų sąmonę. Kur ir kaip susikuria literatūros reikšmės, kur jos tampa suvokimo prasmėm, supratimu? Kalboje, bent jau rašytinėje, neįmanoma įsivaizduoti tiesioginio, fiziškai patiriamo literatūros „buvimo". Įmanu kalbėti tik apie simbolinę esatį, tam tikrą reprezentaciją, kuri pavirsta gyvu kūnu ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tradicijų, institucijų, visos kultūrinės bei socialinės aplinkos.

Į šiuos vienas kitą kurstančius klausimus bando atsakyti kalbos ir literatūros filosofija, sociologija, psichologija, gausybė literatūros teorijų ir jos tyrinėjimo metodų. Bando jau seniai ir be apčiuopiamos sėkmės. Daliniai reliatyvistiniai atsakymai primena filosofams žinomą metafizinio siaubo situaciją, kai „nė vienas iš du su puse tūkstantmečio Europos filosofijos gyvybę palaikiusių klausimų niekada nebuvo išspręstas taip, kad sulauktų visuotinio pritarimo; visi klausimai ir toliau lieka ginčytini, arba filosofai juos paskelbia negaliojančiais"¹. Klausimas „Kur yra literatūra?" grąžina prie literatūros esmės, jos tapatybės. Paprastai juk ir svarstoma, ne kur yra literatūra, o kas ir kokia ji yra. Tačiau ir literatūros ontologijos klausimo sprendimas neatrodo vaisingesnis už mėginimus ją lokalizuoti. Įtakingas šių dienų literatūrologas Terry'is Eagletonas sako tiesiai šviesiai: „Tokio dalyko kaip literatūros „esmė" apskritai nėra. Kiekvieną menkiausią parašymą galima perskaityti „nepragmatiškai", jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti „poetiškai"²; literatūra esanti veikiau funkcinė, o ne ontologinė sąvoka³. Toks literatūros nekintamos esmės atmetimas kyla iš bendrosios postmodernizmo antiesencialistinės nuostatos – niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindu (Michelis Foucault). Bet, jei viskas taip netvaru ir nepastovu, lygiai nestabili ir ši M. Foucault tezė, kad pajėgtų išskaidrinti dalyko supratimą – ji tik dar labiau gramzdina į metafizinio siaubo liūną, ženklindama pažinimo pamatų ir vertybinio mąstymo bankrotą.

Kaip žinoma, postmodernus mąstymas atmeta kultūrą kaip hierarchinę vertybių sistemą, matydamas ją vien kaip simbolinių formų žaismę. Mat vertybės implikuoja hierarchinį galvojimo būdą, o postmodernizmo erdvėje viešpatauja pliuralistinis principas, suteikiantis lygias teises gyvybės ir mirties kultūroms, išplaunantis gėrio ir blogio takoskyrą. Vadovaujantis šiuo principu į vertybių rangą galima pakylėti bet ką, užmirštant, kad žmonių norai ir interesai savaime dar nėra gėris. Ypač kai jie tampa masiniai ir atsiranda masių poreikius aptarnaujanti, tuos poreikius dauginanti ir jais manipuliuojanti industrija. Tuomet aukščiausiomis, absoliučiomis vertybėmis lengvai gali tapti pinigai (verslo žmonėms), valdžia (politikams), sumažintos būsto nuomos bei šildymo kainos (pensininkams) ar šviežių daržovių patiekalai (veganams). Prisidengiant tokiu „demokratišku" reitingavimu ir akompanuojant populiarioms sociologinėms apklausoms, vertybės mikliai paverčiamos trumpalaikio vartojimo prekėmis. Etikos, kultūros normos praranda absoliutų privalėjimą ir sakralųjį savo kilmės slėpinį. Tiesos buvimo ar nebuvimo klausimas paliekamas „nubalsuoti".

Į visuotinumą pretenduojantis vertybinis reliatyvizmas daugina moraliai ir egzistenciškai neįpareigojančius pasireflektavimus, kuriais riba tarp prasmės ir beprasmybės, būties ir nebūties, gėrio ir blogio žaidybiškai stumdoma ar visai ištrinama, o šių sąvokų žmogiškasis turinys pavirsta pilstoma ir perpilstoma pliuralistine tyre. Tokiame kontekste darosi neaišku, ką laikyti ne tik literatūra, bet ir kultūra. Sveikas protas siūlo kultūra (vis dar) laikyti dvasinį ar fizinį veiksmą bei to veiksmo padarinį, išskiriantį žmogų iš gamtos kaip kuriančią, laisvą, protingą ir atsakingą būtybę. Tačiau akivaizdu, kad šiandienos kultūra nesispyriodama absorbuoja ir tai, kas su protinga ir atsakinga būtybe sunkiai suderinama, jei suderinama apskritai. Ypač tai pasakytina apie nemažą literatūros ir meno dalį, kurią būtų galima tiesiai šviesiai pavadinti nekultūringa, kaip nekultūringais laikome piliečius, kurie viešose vietose keikiasi, šnypščia be nosinės, garsiai gadina orą ar masturbuojasi. Necenzūrinė skatologinė leksika, liguistos fantazijos ir patologijos vaizdiniai, bjaurumo estetika ir skandalo etika, vadinamasis žemasis menas (abject art) su tokiomis savo viršūnėmis kaip Judy Chicago „Menstruation Bathroom" ar Andre Serrano „Piss Christ" – visa tai yra, taip sakant, integruota ir aprobuota šiuolaikinio meno savastis. Bet ar toks menas su visa jį peršančia industrija bei ideologija yra ir mūsų savastis, teigianti nelygstamą žmogaus vertę ir orumą? Apskritai, kur yra (ar turėtų būti) tie gausėjantys nužmoginantys artefaktai, tos begalinės kūrybos imitacijos ir simuliacijos? Kur jų vieta?

Nešokinėk ir būk savo vietoje, pašmaikštautų oponentas. Nešokinėti galima, tačiau snobiškai apsimetinėti būtų nepadoru. Dar būtų trumparegystė ir savęs apgaudinėjimas nematyti akivaizdaus fakto – šiuolaikinė kultūra nebėra literatūrocentriška, ir jau senokai. Sąlyginai galėtume ją pavadinti ekrano, videocentriška. Suprantama, tai nėra įkvepianti žinia mūsų kultūrai, nes lietuvių tauta, kaip sakė Czesławas Miłoszas, atgimė iš filologijos, o tai reiškia iš literatūros ir istorijos (suliteratūrintos istorijos). Lietuvos kultūrinius pasiekimus šiandien reprezentuoja ne literatūra, o videomenai, ne A. Marčėnas, Ramutė Skučaitė ar Henrikas Algis Čigriejus, o Šarūnas Bartas ir Žilvinas Kempinas (įsivaizduokime, kad du pastaruosius kūrėjus ir jų meną iškyla reikalas lokalizuoti – o metafizinis siaube!). Postmodernizmo požiūriu toks videocentrizmas pakankamai logiškas – juk poststruktūralistas Jacques'as Derrida jau senokai paskelbė logocentrizmo (ir, kaip jam atrodė, falocentrizmo) pabaigą, o jų vieton pasiūlė tokias sąvokas kaip skirsmas ir diseminacija, kurių turinį patys struktūralistai aiškinasi–neišsiaiškina iki šiol. Esmė maždaug tokia: pasaulis – begalinis tekstas, neturintis pastovaus prasmės centro; visa mus supanti mentalinė–kultūrinė–literatūrinė erdvė – tik chaotiškas ženklų ir simbolių žaismas, tikslo ir prasmės neturinti stichija. Atmetus pasaulio tvarkos principą (nes jis esąs metafizinis) ir susitapatinus su šia dekonstrukcijos apaštalų teze nebelieka loginių kliūčių tolesniam „metafizikos" ardymui, t. y. egzistencinei ir moralinei destrukcijai – nes nebelieka ir visiems privalomų žmonių bendrabūvio taisyklių. Akivaizdu, kad tokį destrukcinį mąstymą ir veiklą skatinti kai kam geopolitiškai naudinga (nesusitvarkote, labusai), ir nenuostabu, kad tokios veiklos apmokamų bei neapmokamų advokatų mūsų krašte nestigo ir nestinga.

Pasaulio be tvarkos ir be prasmės vaizdinys primena vieną organinės kilmės medžiagą, kuri neturi branduolio ir apvalkalėlio (taigi ir pastovaus prasmės centro) ir nepasižymi kietumu. Iliustracinio vaizdumo dėlei pasitelksiu Giedros Radvilavičiūtės esė „Privalomi parašyti tekstai", kur yra toks epizodėlis: apsilankęs pas dukrą pasakotojos senelis ant lovos randa kelias ochros spalvos šuns spireles (šunėkas tokiu būdu keršijo už įkalinimą kambaryje). Pamanęs, kad tos spirelės – žemės riešutai (o tai sovietmečiu buvo deficitas), senelis parsineša radinį namo, pasiberia ant laikraščio ir, krapštydamas nagu, ima ieškoti branduolio. „Kad šūde branduolio būti negali", pirmoji susigaudo močiutė, kuri leipsta juokais gerą pusdienį ir nedelsdama paverčia šią istoriją nuotaikingu giminės kronikos topu⁴.

Ar leisdamiesi vėtomi ir mėtomi atsineštinių teorijų mes kartais komiškai nedesiminuojamės ir sykiu nesirausiame į šią kietumu nepasižyminčią medžiagą? Juk atmetę pasaulio sąrangos ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę ir patikėję post-post ideologų superpriešakinėmis idėjomis, daromės panašūs į tą mėšle riešutų ieškantį senelį. Beje, Kristijonas Donelaitis, tarsi nujausdamas panašų blaivaus proto apjekimą, iš tokių savo esybės branduolį pametusių personažų yra sveikai pasišaipęs – prisiminkime jo „Pasaką apie šūdvabalį". Verta pasiskaityti prieš išsižadant gimtosios tapatybės ir išmainant ją į kokią nors „netradicinę".

Po jau pacituoto močiutės pastebėjimo ir iš jo sklindančios išblaivinančios informacijos randasi papildomų argumentų centro ir periferijos svarstyboms. Iš tiesų, jeigu tam tikrose materijose ar struktūrose branduolio nėra ir būti negali, branduolio nebuvimas atitinkamai charakterizuoja ir pačią materiją ar struktūrą. Jei nėra branduolio – patikimo atramos taško, steigiančio žmogų ir pasaulį, viskas yra periferija (plg. Blaise'o Pascalio mintį: jeigu Dievo nėra, viskas yra provincija). Sykiu viskas taip ištęžta ir „sucentrėja", kad branduoline egzistencijos ašimi pasidaro naujieji centrai – pramogų, padangų, užuolaidų ar pėdkelnių centras, kiekvienam pagal poreikį.

Ir vis dėlto – kur yra lietuvių literatūra, centre ar periferijoje? Kiek paaštrindami pozicijas, palyginkime galimus „pasrovinio" skeptiko ir „priešsrovinio" ne skeptiko atsakymus.

Skeptikas: lietuvių literatūra, amžius chroniškai vėluodama, velkasi periferijoje. Vienareikšmiškai. Neturime tarptautinio lygmens figūrų (išskiriant nebent T. Venclovą), pasigailėtina jos vertimų į užsienio kalbas statistika (ir jokios strategijos bei taktikos), prasta jos informacinė sklaida, ji itin kukliai (ir dažnai provincialiai) pristatoma svetimkalbėse enciklopedijose ir žinynuose, neturime prestižinių literatūros premijų laureatų, ką jau kalbėti apie nobelistus, į tarptautinius festivalius važinėja tik pavieniai pasirinktieji, kurių atranką lemia ne gimtosios literatūros svoris, o asmeniniai ryšiai ir t. t., ir t. t. Numanoma išvada: stiprėjančios globalizacijos, tautų niveliacijos ir valstybės požymių nyksmo akivaizdoje racionaliausia būtų pabaigti su lokaliniais sentimentais ir atitinkama verbaline raiška. Neperiferinis rašytojas turi rašyti nelietuviškai ir užmiršti nacionalinius kompleksus, kaip 1967-aisiais Justinui Marcinkevičiui leido suprasti Jeanas Paule'is Sartre'as. Ir kaip praktiškai baudėsi padaryti Saulius Tomas Kondrotas (tik iki šiol kažko delsia).

Ne skeptikas: lietuvių literatūra yra ten, kur ir dera būti literatūrai, savo moderniąją istoriją skaičiuojančiai tik gerą šimtmetį. Ji yra savo vietoje, ramiai priklausydama Rytų Europos arealui kartu su estų ir latvių, gudų ir lenkų, čekų, slovėnų ir vengrų literatūromis. O kaip nekompleksuojanti pasaulinės literatūros dalis, ji yra lygiai ten pat, kur anglų ir amerikiečių, vokiečių ir prancūzų, rusų ir kinų, indų ir indėnų literatūros. Ir niekam ji neturi nei skolų, nei privilegijų, lygiai kaip niekam nėra skolingos ar įsipareigojusios kokiam diktuojančiam centrui minėtos tautos bei kultūros. Literatūrų, kultūrų įvairovė – tai nelygstamas turtas ir visavertės civilizacijos raidos pamatas, o tai primiršę filosofai ir ideologai tepasiskaito Claude'o Levy-Strausso studiją „Rasė ir istorija", kur barbaru pirmiausia laikomas tas, kuris tiki, jog yra barbarų. Turint galvoje civilizacijos tendencijas ir masinio skonio diktatą, lietuvių literatūra demonstruoja turiningą individualybių polilogą, o jos savistabos aprėptis ir intensyvumas (Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščiai", Vytauto Kubiliaus, Viktorijos Daujotytės knygų ir straipsnių korpusas) kalba patys už save, tačiau ne vien sau.

Kuris atsakymas provincialesnis?

Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi – tolstančiame laike, nenustygstančioje mintyje, besiilginčioje širdyje ar tiesiog po ranka.

¹ Kolakowski L. Metafizinis siaubas. – Vilnius: Amžius, 1993. – P. 7–8.
² Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 19.
³ Ten pat.
⁴ Radvilavičiūtė G. Suplanuotos akimirkos. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 12–13.