„Metų“ anketa

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate"? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos" strategija?

Vytautas Martinkus

1. Abu klausimai, mano akimis, keblūs. Ypač – antrasis. Jis apglobia pirmąjį, jį dera laikyti svarbesniu. Savąjį atsakymą žinau, ir jis labai trumpas – vienam autoriui ir jo kūriniui įvardyti gana vienos eilutės. Ar galiu jį be priekaištų pagrįsti, tai yra įtikinti kitus? Būtų sunku, ir nėra reikalo. Mano (skonio) sprendimui, anot Immanuelio Kanto, nereikia loginių argumentų, ir gal užtektų paaiškinti tik vieną kitą (asmeninę) teorinę prieigą.

Pirmiausia džiaugiuosi mąstymą ir vaizduotę provokuojančia, matyt, tikrai nemaria veidrodžio metafora, bet abejoju, ar Redakcijos klausimas tikrai korektiškas kalbant apie šiandienę literatūrą. Jau prieš kelis šimtus metų, gal kai Miguelis de Cervantesas išleido „Don Kichotą", literatūra išaugožodį „atspindėti"¹. Juk Don Kichotas atsisako priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir prisistato skaitytojui kaip desperatiškasis hidalgo, kuriam visas pasaulis tėra tik jo „herojiškos sielos atspindys". Negana to: M. de Cervanteso romanas atitrūksta nuo viduramžių Ispanijos tragizmo, ir iš jo idėjų aukštumos nebelieka realaus tako į ten, kur vėjai suka tikrus malūnus, valkatauja idealus praradę hidalgai ir griūva Ispanijos karalystė. Taigi literatūrinio žodžio arbitralumas, arba jo veidrodiškumas, gal pirmąsyk patiria tokį stiprų nokdauną.

Po M. de Cervanteso literatūra tai nutoldavo nuo gyvenimo, tai vėl grįždavo jo link. Populiariausia literatūra visada pasilikdavo arti to, ką dažniausiai ir patikliai vadiname gyvenamuoju metu ar socialine erdve, tačiau, kalbant apie istorines literatūros pakopas, žinomų dalykų kartojimas nėra svarbiausias. Dėl to net žymių teoretikų, ištikimų Veidrodžio priesakams riterių (tarp jų – idealisto Georgo Hegelio, deterministo Hippolyte'o Taine'o, marksisto György'o Lukćcso), dariusių didelę įtaką moderniųjų laikų literatūrai, bet pabrėžusių jos kaip tikrovės atspindžio misiją, autoritetas pamažu ir negrįžtamai blėsta. Pavyzdžiui, Stendhalio žodžiai apie romaną kaip veidrodį ar Jacques'o Lacano veidrodis, padedantis įsivaizduoti savųjų tapatybių struktūrą, tik patvirtina, kad atspindžio teorijos ir jų įvaizdžiai – gajūs, skirtingai interpretuojami, bet reikšmingi literatūroje ir jos filosofijoje. Vis dėlto šiandienėse meno teorijose daug stipresnės antikognityvistinės ir antiesencialistinės paradigmos, ir kai kalbame apie naujausią literatūrą, veiksmažodžio „atspindėti" reikšmių daug, tarp jų – ne tik jo sinonimai, bet ir antonimai.

Tad ką sako tradicinės veiksmažodžio „atspindėti" asociacijos? Jos mus lyg Lewiso Carrollio Alisa kviečia keliauti į literatūrinių veidrodžių karalystę. Tik ne visada primenama, kad tai – ir stebuklų šalis, ir joje tenka apsigyventi ne tik prieš, bet ir kitapus veidrodžio, kur laukia patys didžiausi stebuklai. Bet netgi magiškas „veido" rodymas, jo atpažinimas, tapatumo su savimi / kitu klausimas valdo pagal atspindžio dėsnį ir – paradoksas – skatina prastinti literatūros reiškinį. Mažina tarpą, kuris skiria autorių / skaitytoją nuo jų pačių vaizduotėje susikuriamos literatūrinių vaizdų karalystės. Stendhalis laimi prieš Carrollį. Kaip antikoje gimusi mimetinė, taip ir modernia prisistatanti „veidrodžio" literatūra suprastina savo prigimties ir misijos klausimus.

Be abejonės, panašiai galima „susiprastinti" ir klausimuose minimų rašytojo ir „pasaulio dvasios" etimologijas – pritaikyti joms tos pačios perskeltos – veidrodžio – karalystės įstatymus, nusilenkti optikos dėsniams. Pasidžiaugti, kad jie aiškūs ar bent vaizdingi, nors mažai, kaip ir literatūros atveju, tepasako apie pasaulį ir rašytoją.

Tebūnie. Tarkime, dėl kokių nors priežasčių ir šiandien literatūrą mums tebėra priimtina laikyti tik „pasaulio dvasios" veidrodžiu. Turėsime sutikti, kad rašytojo vaidmuo bus kuklus, pasyvus – be jokių anksčiau tautos jam pintų laurų vainikų, be prigimties dovanoto ar dėl socialinių aplinkybių ištikto genialumo ir panašių aureolių: pačiam (individualiai) įsirengti literatūrinių, matyt, tobulų, nors nežinome – kokių, veidrodžių kambarį, įsileisti į jį epochos „dvasią" ir pasikviesti svečią – skaitytoją? Beje, įvairų, taip pat ir „masinį", nebūtinai suvokiantį, dėl ko aš čia virkauju – na, kuo laikraštis skiriasi nuo romano ar net eilėraščio, labai užimtą, skubantį, viliojamą daugybės panašių į literatūra vadinamo jo paties gyvenimo atspindžių.

Negaliu įsivaizduoti, kur to svečio vieta šitame rašytojo veidrodžių kambaryje, kur ir kas jį pasodina arba leidžia pastoviniuoti ir pasivaikščioti, kaip nežinau ir to, kur jame guli, sėdi ar stovi jo šeimininkas – rašytojas. Gal jo apskritai čia nėra, ir skaitytojas su pasaulio dvasia kartu sutrikę dairosi į tobulus ir kreivus, dramatiškus ir juokingus savus atvaizdus. Menu XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vytauto kultūros parke įrengto kreivų veidrodžių „juokų kambario" populiarumą tarp Kauno studentų. Stovėta jų net eilėse ir juoktasi (iš ko?) prie durų, dar neįėjus ir nieko nepamačius.

Taigi norėčiau išvengti literatūros veidrodžių atrakciono. Bet Redakcijos klausimui svarbią veidrodžio šukę sutinku laikyti bent kišenėje, reikalui esant – išsitraukti ir pasižiūrėti į ją. Rasti atsakymų, galimų pagal jos metaforas. Susitarti, pagal kokius principus toje šukėje aš pamatysiu tiek, kiek man būtina, nors gal labai nedaug, gal tik vieną iš (naujausių) knygų.

Dar keletas išlygų.

Akivaizdu, kad esame XXI amžiuje. Neabejoju, jis turi savo veidą, arba „dvasią", tegu tik besiformuojančią ir dar ne akivaizdžią, deja, susiliejančią su tuo, kas buvo ir gerokai anksčiau. Tad stebėti jos atšvaistus literatūros veidrodyje tenka tebemirgant XX amžiaus „dvasios" šviesuliams. Tas vaizdas – gana neryškus, o jį fokusuojant ryškėja nesenstanti tiesa, kad šiuolaikiškumas nėra ir negali būti labai apribotas. Ne pusantro, net ne trys dešimtmečiai, o bent keli šimtmečiai sudabartina mūsų literatūrą. Šiemet galėjome patirti konkretų literatūros istorijos paradoksą: jubiliejiniai Kristijono Donelaičio skaitymai – puiki mūsų klasikos šiuolaikiškumo forma. Ar nekeista, kad (mes, bet nebūtinai britai ar japonai) užsidegę tebeskaitome (mums) genialų K. Donelaitį? Bet jeigu ieškome, kas turėtų / galėtų atsispindėti šiandien, tai nepulkime prie detektyvų, emigrantų epistolikos, TV žvaigždžių autobiografinių romanų. Klauskime, kas iš XXI a. pradžios galėtų ne tik kilti iš jo „dvasios", bet likti jos, dvasios, literatūriniu ženklu po daugelio metų.

Vadinasi, pravartu iš anksto ką nors pasakyti apie klasiką. Juk mano atsakymas į Redakcijos klausimą turėtų būti grindžiamas bent trapia tų epochos atspindžių tikimybe išlikti kartu su kūriniu ne tik po dešimtmečio, bet ir po šimtmečio.

Amžinos klasikos nėra. Yra mūsų kultūros erdvė, kurioje tenka mūsų klasikai rastis. Jeigu galėtume nurodyti į šiuolaikinės literatūros kūrinį, kurio didelė tikimybė „tapti" klasikiniu, tikėtina, kad priartėtume prie medžiojamos pasaulio dvasios ir knygos vienybės. Kas galėtų įžvelgti praeities ateitį?

Pamėginkime. Neprisimenu ko nors taiklesnio už porą Jorge's Luiso Borgeso sakinių iš jo esė „Apie klasikus": „Klasikine laikoma tokia knyga, kurią tam tikra tauta ar tautų grupė ilgą laiką nusprendė skaityti taip, lyg jos puslapiuose viskas būtų apgalvota, neišvengiama, gilu kaip kosmosas ir atvira neišsemiamoms interpretacijoms. <...> Klasikinė, kartoju, yra ne ta knyga, kuriai būdingi vienokie ar kitokie privalumai, o knyga, kurią žmonių kartos iš skirtingų paskatų skaito su pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu." Iš to aiškėja, kad yra knygų, kurioms perskaityti neužtenka šimtmečių, ir jas tebeskaitome šiandien. Jos nėra tos pačios, jos nėra amžinos, bet jų esama. Jų autoriai gimė ir rašė ne XXI amžiuje. Pagalvokime, apie kokią (mūsų) pasaulio dvasią jos (tebe)kalba? Akivaizdu, ji nėra tik šiandienė.

O apie mūsų dienomis parašytas knygas, jų „klasiškumą" spręs ne mūsų, o kitos skaitytojų kartos. Kol kas nežinome, ką jos skaitys su „pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu". Didžioji mums įdomių dabarties knygų dalis bus išnykusi iš tų kartų akiračio. Tai nereiškia, kad neįmanoma ko nors bendresnio pasakyti apie dabartinius rašytojus ir naujus jų kūrinius. Tikrai galima, ir ne vienu būdu, tik dažniausiai tai nėra ir niekada nebus kalba apie literatūrą kaip „pasaulio dvasią", kurioje – šiandienos istorinės, politinės ir kitos konkrečios aktualijos.

Esama bent dviejų skirtingų žvilgsnių į naujausių knygų tvaną. Populiariausias yra sociologinis (nebūtinai visų taip vadinamas) literatūros vaizdas. Jame – autorių ir jų veikalų skaičiai, knygų tiražai, „topai" knygynuose, leidyklų pelnas, autorių honorarai ir „panauda" bibliotekose, skaitytojų auditorijos sociometrija ir panašios kiekybinės charakteristikos. Tuo vaizdu, ypač susirinkę į knygų muges ir literatūrinius festivalius, dažnai ir džiaugiamės, ir piktinamės. Ar yra pagrindo jį sureikšminti? Tikrai ne. Dėl pozityvistinio turinio tik su didelėmis išlygomis jį galima pavadinti vertybiniu.

Šį beveik matematinį paveikslą gali piešti sociologai, nupieštą nesunku jį išvysti, priimti tarsi griežtą vertybinę kūrinių struktūrą. Jis dažnai įtikina mus, nes tarsi neturi perkeltinių reikšmių. Iš tikrųjų – turi, nes grynieji kiekybiniai santykiai literatūroje yra niekis. Sociologijos metodais sukurtus grynuosius (paverstus matematiniais santykiais) literatūros įvaizdžius reikia toliau interpretuoti, ir, atrodo, tik patys literatūros sociologai geba, jei nori, tai daryti. Matematizuotą vaizdą reikia papildyti kokybinėmis jo charakteristikomis, atsigręžti į estetines vertes. XX a. pabaigoje matėme pastangų eiti tokios interpretacijos link (plito prancūzų literatūros sociologo Pierre'o Bourdieu darbai). Deja, net ir specializuoti tokie tyrimai kartu su vandeniu dažniausiai išpila ir kūdikį: matematinių santykių erdvėje sociologija neišvengiamai sukeičia arba sutapatina periferines ir centrines literatūros kūrinio reikšmes, be to, beveik nieko negali pasakyti apie autonominę atskiro kūrinio prasmę. Mūsų dvasios atspindžių tame vaizde yra labai daug, bet jie nieko nereiškia literatūros „klasikėjimo" kelyje.

Visai kitoks ir tradiciškai daugiau visų prielankumo sulaukia interpretacinis literatūros vaizdas. Jį (praktiškai) dar skaidome į siauresnius – sociokultūrinį, hermeneutinį, fenomenologinį, aksiologinį ir t. t. Jį „piešia" patys autoriai, leidėjai, skaitytojai, kritikai. Formuojamos kūrinių vertės rūšys („klasės"). Čia nyksta senos ir randasi naujos vertybės, ryškėja literatūros krizės ir pakilimai, prasti kūriniai užstoja gerus, visi konkuruoja ir užima tam tikras vietas. Taigi kūriniai (susi)rikiuoja(mi). Vaizdas visada kiek panašus į žodžio klasika etimologijoje minimą tvarkingą laivyną: kartais daugiau, kartais mažiau, bet lygiuojamasi į klasiką. Mūsų vaizduotei tvarkos formos nereikia išradinėti, tai – piramidė arba kūgis. Tik piramidinė subordinacija gelbsti nuo kartais postmodernizmu vadinamo chaosmoso – visiškos vertybių tvarkos sumaišties, literatūros kriterijų lygiavertiškumo, taigi – populiariosios ir elitinės literatūrų tapatumo.

Klasikinės literatūros kūrinių (vertės) piramidė stovi ant savo istorinio pagrindo – šiuolaikiškumo (modernybės) ištakų. Ten daug ko esama, bet ne todėl, kad daug ko susikaupė per amžius, o todėl, kad viskas yra daug kartų patikrinta, surūšiuota, atskirta. Tai skatina manyti, kad piramidės apačioje slūgso kūriniai, kurių šlovė jau „priklauso nuo bevardžių žmonių, patikrinančių ją vienišoje bibliotekų tyloje, susijaudinimo ar apatijos". Tai – vėl J. L. Borgeso mintis. O aš priduriu: tikimybė atsiversti panašių kūrinių įsivaizduotos piramidės viršuje, taigi artėjant prie dabarties, prie mūsų dienų ir mūsų darbų, labai sumažėja. Ir todėl, kad mažėja bevardžių skaitytojų, ir todėl, kad didėja skaitytojų, siejančių savo vertinimus su vardais, dažnai – žymiais, pabrėžiančiais savo kvalifikacijas, diplomus, išmintį. Deja, ši skaitytojų subjektyvių požiūrių įvairovė labai susiaurina minėtą galimybę susitarti dėl klasikinių kūrinių modernioje lietuvių literatūroje, kuri startavo XX amžiaus pradžioje, bet nesibaigė jo viduryje. Dėl to matome ne iki visiškos smailės susiaurėjančią, o nupjautą piramidę. Pjūvio plote susirikiuoja daugiau pretendentų į klasiką, nei iš tikrųjų ateity galės jų išlikti.

O dabar – apie naujausius, tarp jų – XXI amžiaus, kūrinius. Jų vertės piramidė yra apversta viršūne žemyn, pagrindu – aukštyn. Visų gerais pripažintų kūrinių joje nėra daug, jų – vienetai, ir visi – piramidės ar kūgio smailėje, viršūnėje žemyn. Virš jų – gausėjantis ir platėjantis veikalų sūkurys. Vaizdas panašus ne tiek į tvarkingai išsirikiavusį laivyną, kiek į „vilkutį": kol sukasi, jis stovi, paliautų sukęsis – griūtų. Kas tokią piramidinę hierarchiją geba bent vaizduotėje nusibrėžti, gali suprasti, kodėl maža vilties gerų kūrinių daug rasti visų geriausiai matomame jos „pagrinde", kur jų, ir autorių, ir kūrinių, ir skaitytojų, daugiausia. Piramidžių gali būti ne viena, profesionalus literatas, o dar labiau – elitinės jų grupės, tos piramidės viršūnę ir pagrindą gali regėti kiek kitur ar kitokius. Svarbi galimų įžvalgų, pajautų strategija: būtent prie piramidės „pagrindo" drąsiausiai eksperimentuojama, čia kūriniai labiausiai atitolę, net atitrūkę nuo tradicijos, kritikų ar skaitytojų daugiausia kritikuojami. Ir gal (tikimybiškai) pagrįstai, nes mūsų galimybė čia užtikti būsimą(-os) klasikos kūrinį kol kas yra beveik nulinė.

Mano vaizduotėje piramidės smaigaliais sminga viena į kitą, ir ten, ribotoje bendroje abiejų piramidžių dalyje, galima tikėtis naujienų – kūrinių, kurie turi „klasikinės" vertės. Tai yra užtikti kūrinių, kurie priklauso dvejopai – tradicinių ir antitradicinių – verčių vertikalei. Ar subjektyvus skaitytojas juos pastebės – pagirs, jau šiandien įvertins? Mažai tikėtina. Paradoksalu, bet čia esamus kūrinius sunkiau vertinti jungiant klasikos ir neoklasikos (modernybės / postmodernybės) tendencijas. Jie dažnai lieka nematomi.

Tokių, nematomų mūsų ir ateities klasikinės literatūros kūrinių, matyt, galėtų būti įvairiausių literatūros rūšių ir žanrų, bet asmeniškai pirmenybę atiduočiau romanui, kuris nuo „Don Kichoto" laikų dažniausiai ir paskelbia vienokią ar kitokią permainą literatūros evoliucijoje. Tokiam romanui, kuris šiandien nepriimtinas skaitytojų „masėms", kurio nepajėgia „perkąsti" net elitinė kritika, nes jis pats kuria naujus metafizinius, istorinius, politinius ryšius tarp žmogaus ir daiktų.

Grįžtu prie atspindžių ar veidrodžio metaforikos. Manau, gal bent iš dalies paaiškinau, kur, kodėl ir kaip savąja veidrodžio šuke drįstu pažaisti ir pasigauti literatūrinį „pasaulio dvasios" spindulį – tarsi saulės zuikutį, kuris priklauso ir pasauliui, ir rašytojui, ir skaitytojui.

Ir jau prieš gerą dešimtmetį jį pasigavau. Aišku, skaitau ir kitas, vis naujas ir naujas knygas, kartais jomis pasidžiaugiu, bet nuolat grįžtu prie to, ką esu nusižiūrėjęs, supratęs ar pajautęs. Prie Petro Dirgėlos „Karalystės". Ir sunku man būtų nurodyti kitą pastarųjų dešimtmečių lietuvių literatūros kūrinį, labiausiai priartėjusį prie to, apie ką Redakcijos klausimas (metaforiškai) užsimena. Kaip ir prie to, ką bandžiau įsivaizduoti, piešdamas esamos ir būsimos klasikos piramides. Tai, kad iki pabaigos „Karalystę" retas kuris Lietuvoje tėra perskaitęs, mano įspūdžio negriauna. Analogija: Jameso Joyce'o „Uliso" visus epizodus taip pat retas kuris įveikia. Antinomija: vaizduotėje pastatytose kūrinių piramidėse yra vietos kitoms, labai įvairioms jų „verčių klasėms", taigi neneigiu ir jų tikimybės tapti klasikiniais kūriniais skaitytojams, bet Redakcijos klausime pabrėžiama klasė „labiausiai". Mano siūlomoje paradigmoje ji skirta tik vienai knygai. Tegu „Karalystė" ir konkuruos su kitomis, kitų skaitytojų pagirtomis knygomis, kai bevardžių jų skaitytojų rasis daugiau nei mūsų, gerai vieni kitus pažįstančių.

2. Vėl esu „pančiojamas" dvigubu klausimu ir jo komentarais. Suprantu, kad klausiama apie literatūros laisvę ir prievartą jai. Istorinę cenzūrą. Taip, Glavlito nebėra. Ir kas galėtų jo pasigesti? Niekas. (Manau, kad galima tokių sutikti, pavyzdžiui, tarp Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo" skaitytojų ar spektaklio žiūrovų.)

Sovietinės cenzūros turinys ir forma puikiai atitiko vienas kitą. Ar anuometinę cenzūrą būdavo galima „apžaisti"? Taip, ir įvairiausiais būdais. Vargu ar „apžaidimu" galima būdavo laikyti tekste paslėptas ar atvirai paliktas istorines užuominas, aštresnes politinių aktualijų interpretacijas, stilistinį balansavimą ant cenzūros skustuvo ašmenų. Sakoma, kuprotą tik grabo lenta ištiesins. Lygiai taip pat ir pavienės kūrinio poetikos priemonės negalėjo pakeisti gelminių jo struktūrų. Tikrai įveikti cenzūrą galėjo tik pati mažiausiai matoma meninė kūrinio struktūra – visuma, kurios reikšminių slėpinių negebėdavo (iškart) perkąsti cenzoriai. Ir ne tik jie.

Rašydamas „Žemaičio garlėkį", archyvuose varčiau ne tik XIX a. cenzūruotų tekstų rankraščius, bet ir cenzorių susirašinėjimus ar nutarimus. Carinės cenzūros mašina nebuvo gerai sutepta, ji sukdavosi lėtai, neretai strigdavo, lūždavo, pasitaikydavo kuriozų: vykdydami aplinkraščiuose išdėstytus reikalavimus, žioplesni cenzoriai sumaišydavo tekstus, išbraukdavo ne brauktinas, o kitas, nekaltas, jų dalis. Sovietinis Glavlitas buvo daug „efektyvesnis".

Atsikratę Glavlito, perėjome į laisvos literatūros situaciją ir pradėjome skirti kitokias literatūrą veikiančias jėgas². Aišku, vadinti jas cenzūra, matyt, galėtume tik netiesiogine prasme, ir kažin ar „literatūros kontekstams" tinka perduoti cenzūros įgaliojimus. Kitas subjektas – kitokia ir jo funkcija. Be abejonės, jeigu tais kontekstais vadinsime kultūrines / politines / ekonomines sąlygas, tai jos, ir visos, ir kiekviena atskirai, gali veikti ir nulemti rašytojo sumanymus ar jų įgyvendinimą.

Naujas subjektas retai būna įasmenintas, dažniau – simbolinis, galios struktūra su nematomais galybės jos funkcijų čiuptuvais. Kultūra apskritai ir literatūra konkrečiai yra konvencinės prigimties – jose daug susitarimų, ne tik daiktiškų (realių), bet ir simbolinių veiklos ribų. Ne visos jos – institucinės. Daugiau yra kitokių. Taigi išvaikius cenzorių Lietuvoje tarnybą, lietuvių rašytojas gavo labai daug laisvės. Manau, jis net išsigando jos, nes ši laisvė neapibrėžta senomis (ypač – institucinėmis) formomis, pačiam galima rinktis įvairius (literatūrinius) kelius. Jis gali rašyti taip, kad niekam neužkliūtų, mėgdžioti senus kūrinius ir stilius, tai yra tik kartoti kitus, jis gali kompiliuoti postmodernų pastišą, gali manipuliuoti, bet gali ir maištauti, kritikuoti, pasipriešinti tikrovei, daiktiškajai ir simbolinei, būti asmenybe, kuriančia savo pasaulį. Nekalbu apie kitokią, o tik literatūrinę pasaulio (dvasios) kūrybą.

Taigi pati laisvė yra didžioji mūsų literatūros prievarta. Menas, anot Albert'o Camus, gyvas tik toje prievartoje, kurią pats sau susikuria. Tokią prievartą sutinku vadinti konstruktyvia. Ji tikrai yra ne tiek blogis, kiek gėris. Rašytojo laisvė yra ne tik tai, kas gali būti vadinama jo kūrybos kontekstais, bet ir jo paties sąmonė / pasąmonė / vaizduotė, galinti įžvelgti ir pasirinkti besišakojančius takus.

3. Kas negali rašyti lietuviškai, tegu nerašo. Prastai rašančių užtenka ir be jų. Gal jie ir patys kada nors supras, kad praleido galimybę parašyti klasiškiausią savo kūrinį. Jeigu tik tokią galimybę apskritai turėjo.

Esu konservatyvus: netikiu, kad kita, ne gimtąja, kalba galėčiau parašyti geriausią (įsisvajojau) savo kūrinį. Ir kolegoms linkiu: Dieve padėk jums visiems, o rašantiems gimtąja – labiausiai. Taip ir yra. Kurioje, išskyrus gimtąją, kalboje galimi ankstyviausi ir giliausi sąlyčiai su gamta, tėvais, krašto kultūra, tąja individualiąja asmens patirtimi, kuriai tik gimtoji kalba padeda reikštis, o ir ji pati virsta kalbine sąmone? Nėra tokios kalbos. Gimtoji prasideda patyrimu tos gamtos, tų vietų, to kraštovaizdžio, tų sąmonės būsenų, visko, kas individualu, asmeniška. Girdėjau, kad daug vilčių dedama į ankstyvąją dvikalbystę. Laiminu ir ją. Palaukime raštų, kuriuos parašys per dvikalbystę į literatūrą atėję autoriai. Po kokio šimtmečio pasižiūrėkime, kas jų parašyta. Ir bus matyti. Jie rašys, manau, viena kalba, kuri bus artimesnė gimtajai. Antroji bus tik išmokta. Jai – kitokia dalia.

Taigi siūlau paprastą strategiją: tikėti gimtąja kalba, rašyti ja, ir ji su kaupu atsilygins literatūrai. Galime sakyti ir šitaip: ir apsigins, ir apgins.

Komentarai, aišku, galėtų būti platesni.

Anglakalbiai intertekstai, mano akimis, nėra itin reikšmingi. Tikrai nereikia visu frontu nuo jų nei gintis, nei su jais kovoti. Prigimtinę kalbą, kuria rašomas kūrinys, gali papildyti bet kuri svetima kalba. Ypač (e)migrantų literatūroje. Kūriniui juk reikia gyvos, o ne preparuotos bendrinės kalbos. Kai rašiau apysaką „Ketino laimė alaus daryti", joje įterpiau ispaniškų intarpų – dialogų, replikų, barbarizmų. Nesu gyvenęs Ispanijoje, o tuomet nebuvau ir paviešėjęs joje, tad, tikslingai viską pasvėręs, sąmoningai žaidžiau dvikalbį tekstą.

Kalbų sąveika visada prasminga, bet reikia svarstyti tos sąveikos vietą, laiką ir pobūdį. Kai anglicizmai veržiasi į žiniasklaidą, viešąją ir net kasdienę mūsų kalbą, tai – liga. Ir ją reikia gydyti. Grožiniame kūrinyje, kaip sakiau, tai tik stilistinio šios atakos tikslingumo klausimas. Dar ir teksto supratimo. Jeigu ir kiltų ginčų, gal net byla, šiuo atveju esu liūdnas optimistas: tokios bylos erdvė – konkretaus kūrinio sąranga, „vidiniai" konkretaus žanro prieštaringumai. Bylos baigtį galima palikti autoriaus, redaktoriaus, leidėjo ir skaitytojo mediacijai. Su viltimi, kad gali laimėti kūrinys, o su juo – ir autorius su skaitytoju. Turime klasikinių tokios (geros) mediacijos pavyzdžių: Levo Tolstojaus „Karą ir taiką" tebeskaitome kaip rusų, o ne prancūzų romaną.

Kas kita – emigracija. Jos mastai, atviros pilietinės visuomenės strategijos ir postmoderniai modernus tautinės tapatybės konstravimas veikia prieš mažesniųjų tautų, taigi – ir lietuvių – kalbas. Šias išstumia, pakeičia kultūroje įtakingesnėmis kalbomis.

Autoriai juk ne viską patys pasirenka. Gal jie patys mano, kad nori patikti skaitytojams, įtikti leidėjams, arba nesuka sau galvos, kas juos valdo. Bet tikrai ne leidėjai, ne skaitytojai, ne kritikai „parenka" rašytojui jam „svetimą" kalbą. Tad kas? Kas gali liepti rašyti ne lietuviškai? Tik tam tikra artefaktinė (kitos šalies, regiono, Europos, pasaulinė) kultūra, dėl tam tikrų priežasčių tapusi svarbesnė už prigimtinę.

Ar galime piktintis grožinių kūrinių autoriais, kurie pradeda rašyti (ar jau rašo) angliškai? Galime, ypač iš siauriau suvoktos etninės kultūrinės perspektyvos, bet jų tai, matyt, nepaveiks. „Gintis" galime, tik ne užmerktomis akimis, o matydami, kas pasikeitė ir kodėl keičiasi. Akivaizdu, kad svetimomis kalbomis rašančių Lietuvos rašytojų tik daugės. Jie, kaip sakyta, turi šimtą argumentų, arba jokių argumentų jiems ir nereikia. Kita nuomonė neprivers jų grįžti prie lietuvių kalbos. Ypač tų, kurie jos gerai arba visai nemoka, kad ir lietuvių, kalbančių nelietuviškai. Turime savų pavyzdžių iš LDK ir naujesnių laikų – iš XIX, net ir XX amžiaus. Ačiū Dievui, ir gerų, laimingų mūsų literatūrai.

¹ Parašęs šį sakinį, vėl atsiverčiau Algirdo Juliaus Greimo straipsnį „Cervantes ir jo Don Kichotas", romano lietuviško vertimo proga paskelbtą 1943 metais pirmojoje almanacho „Varpai" knygoje. Verta buvo atsiversti. Straipsnyje pabrėžtas šio romano išskirtinumas istorinėje literatūros raidoje, apie kurį daug vėliau Michelis Foucault rašo „Žodžiuose ir daiktuose" (1966).

² Priminsiu jaunesniems skaitytojams, kad 1999 m. išleistas Alberto Zalatoriaus straipsnių rinkinys „Literatūra ir laisvė" puikiai aptaria tokios transformacijos esmę: sovietmety veikusios cenzūros panaikinimas buvo vienas iš svarbiausių laisvėjančios literatūros laisvės kriterijų.

Alis Balbierius

1. Ką tik „numarinau" Poezijos pavasario almanacho anketą, maniau taip pat pasielgti ir su šita.

Toks noras kilo ir todėl, kad ją gavau dar keliaudamas Indijoje, ir visos tos mūsų literatūrinės problemos Azijos srauto fone man pasirodė lyg šapeliai pasaulio vandenyne, kuriuo plaukiau beveik du mėnesius, ir tai buvo k i t o, nors to paties vieno – vienintelio – pasaulio dvasia.

Keisčiausia, kad man, šiaip jau abstrakcionistui kai kuriais požiūriais ir abstrakcijų bei minimalizmo dailėje mylėtojui, tie du žodžiai „pasaulio dvasia" yra... pernelyg abstraktūs. Pagaliau aš nežinau, kas yra ta „pasaulio dvasia". Tai galbūt neaprėpiamybė, žiauri ir plati iki nesuvokiamumo įvairovė. Aibė lygmenų ir sluoksnių laike ir erdvėje, žmogaus ir net vabalėlio sąmonėje... Visos mano perskaitytos ir skaitomos tiek grožinės literatūros, tiek filosofijos knygos, tiek mano domėjimasis religijų įvairove neatsako į šį klausimą. Arba aš negirdžiu, nesuvokiu tų atsakymų. Tad ar aš galiu ką nors pasakyti apie „pasaulio dvasią" „lietuvių autorių kūriniuose"?

Kita medalio pusė – pernelyg mažai perskaitau dabartinio literatūros srauto. Esu šiek tiek „atsitolinęs" (įstrigęs žodis iš Sigito Gedos poezijos), kartais mieliau atsiverčiu klasiką, vietoj romanų renkuosi filosofijos, kultūrologijos ar oriento knygas, tad, nebūdamas nei kritikas, nei literatūrologas, negaliu nieko protingo pasakyti apie tos „šiuolaikinio pasaulio dvasios" atspindį mūsų literatūroje. Be abejo, ji atsispindi – taip, kaip ryto rasos lašelyje išsigaubia viso pasaulio skliauto vaizdas...

Rašytojo pozicija? Tai individualu ir laisva, bet visa ko pagrindas turėtų būti sąžinė. Rašytojas neturėtų būti bailus kiškelis, bėgantis slėptis nuo pasaulio permainų vėjų ir drebantis tik dėl savo kailio.

2. Net nemalonu prisiminti, vartoti tą žodį. Praeitis tai. Tačiau manau, kad vyriausiai ir vyresnei rašytojų kartai ta senoji cenzūra vis viena yra pasąmonėje palikusi daugiau ar mažiau nuosėdų... Apskritai vyresnės kartos žmonės Lietuvoje dar daug kuo yra pernelyg dideli „sovietikai", patys jau nebepastebintys to savo „sovietiškumo", ir tai man kelia didesnį nerimą negu kokie cenzūrų likučiai ar kontekstų dalykai. Nemanau, kad tas kontekstas – blogis, nemanau, kad – gėris. Gali sužaisti vienodai – atsiremdamas į kontekstą arba su juo kovodamas. Tiesiog jis – yra. Negali jo nebūti. Kontekstas visada yra, visais laikais ir visose epochose. Manau, rašytojas turi jį jausti, nes tas kontekstas pavojingai artėja prie mados, madingumo.

Gaila, kad kai kas tą cenzūros nebuvimą palaikė kone absoliučia laisve, kada galima rašyti bet kaip ir bet ką... Kūryboje tikra laisvė galbūt yra... laisvas savęs sudrausminimas, savotiškas apribojimas ir apsiribojimas.

Geras menininkas man kartais atrodo panašus į samurajų, kuris dzeno šviesoje prižiūri savo kardą, tobulina kūną ir dvasią.

3. „Gynybos strategiją" reikėtų pradėti ne nuo rašytojų, o nuo daugybės kitų dalykų, kurie Lietuvoje išstumia lietuvių kalbą.

Pagaliau tie žodžiai – „gynybos strategija" – man kvepia kitos formos cenzūra. Taip, iš tiesų priverstinę okupacinę rusų kalbos invaziją (aš ne prieš rusų kalbą) pakeitė anglų kalba. Tačiau apie rašytojus manau kitaip. Jei tu esi lietuvių rašytojas ir šalia sugebėjimo rašyti savo mažos nykstančios tautos kalba gali laisvai rašyti angliškai – tai tik sveikintina... Mes esame ir pasaulio piliečiai. Tad džiaugčiausi jaunų lietuvių rašytojų sugebėjimais rašyti ne tik angliškai ar ispaniškai, bet ir japoniškai ar kiniškai, ir būti atviriems pasauliui bei jo nuostabiai kultūrų ir kalbų įvairovei.

Akiratis

Lietuvių skaitytojui Hermanno Hesse's kūrinys „Narziss und Goldmund" žinomas kaip „Narcizas ir Auksaburnis" (vertė Teodoras Četrauskas), o šio rašinio paantraštėje Goldmundo vardas teikiamas originalo forma. Net jei netenkina nei vienas, nei kitas variantas, rinktis vis dėlto reikia. Kodėl renkuosi Goldmundą? Mano įsivaizdavimu, Auksaburnis – tai gražbyliaujantis žmogus, jeigu ir be neigiamos konotacijos, tai vis tiek daug ir įtaigiai kalbantis, o romane kalbėtojas, aiškintojas, verbalinės sferos reiškėjas neabejotinai yra Narcizas, kurio vardas, beje, taip pat visiškai nukrypsta nuo jam įprastai suteikiamos mitologinės semantikos, nes tai nėra savimi besigėrintis, narciziškai save įsimylėjęs herojus. Tas pats pasakytina ir apie apysakų personažus – Kleiną, Vagnerį, Klingzorą. Pastarasis vardas (pavardė? slapyvardis?) ypač trikdo, nes pastangos atrasti personažo dailininko sąsajų su sena vokiečių kultūros tradicija niekur nenuveda, H. Hesse's Klingzoras tiesiog nesusijęs su legendiniu piktuoju burtininku. Gal H. Hesse'ei nelabai sekasi parinkti „kalbančius" vardus? Atsižvelgiant į visa tai, tebus man leista toliau vartoti nesulietuvintą Goldmundo vardą.

Dvibalsės gyvenimo melodijos leitmotyvai

Autobiografinėje apysakoje „Kurortininkas" autorius aiškino, kaip reikia su-prasti jo kūriniuose tematizuojamą gyvenimo melodijos dvibalsiškumą – tai dvi kontrastingos melodijos, kurių įvairovę turėtų atsverti vienovė. Siekiamybė suartinti skirtingus polius, prilenkti juos vieną prie kito yra H. Hesse's kūrybos varomoji jėga, ypač išryškėjanti romanuose „Narcizas ir Goldmundas" bei „Stiklo karoliukų žaidimas" (toliau naudojamas trumpinys „Žaidimas"). Dvibalsės gyvenimo melodijos variacijos apima daug žiūros taškų, iš kurių žvelgiant, įmanu interpretuoti pasirinktąjį romaną. Tarp jų – romantizmo poetikos suabsoliutintas žmogaus kūniškos ir dvasinės prigimties prieštaravimas, Šiaurės ir Pietų priešprieša, stebėtojiško ir aktyvaus santykio su gyvenimu sugretinimas, dviejų psichologinių tipažų kontrastas.

Kontrastus, filosofinių sistemų susidūrimus tyrinėtojai įžvelgia ne tik kūrinio tekste, bet ir jo potekstėje, paslėptose citatose. Ada Berezina teigia, kad vidinis dviejų pasaulėžiūros tipų konfliktas yra ne tik filosofinis kūrinio pagrindas, bet ir nematomas jo fonas. Pasak autorės, Johanno Wolfgango Goethe's ir Friedricho Nietzsche's pasaulėžiūros lemia dviejų pagrindinių herojų kontrastingumą, o slaptų J. W. Goethe's ir F. Nietzsche's citatų gausą A. Berezina laiko vienu įdomiausių aptariamojo romano stilistinių bruožų¹. Tai iš tikrųjų įdomus peterburgietės germanistės pastebėjimas, bet nespecialistui ir fonas, ir potekstė liks nematomi, kita vertus, to beveik neįmanoma perteikti vertime. Todėl šį teksto lygmenį paliksime nuošaly, nesigilinsime ir į aiškios autoriaus–pasakotojo nuostatos stokojančią menininko problemą šiame romane, kuris kartais pavadinamas ir apysaka, nors žanrinės ypatybės neturi įtakos problematikai, o H. Hesse's stilius iš kūrinio į kūrinį kinta.

Paradoksaliai būtų galima pasakyti, kad individualus H. Hesse's pasakojimo stilius yra jo kūrinių problematika. Atrodo, tai suprato ir pats autorius, kai savikritiškai prisipažino, kad jo kūriniuose kartojasi situacijos, problemos, personažai: „Visų pirma man krito į akis, kad mano didesnės apimties pasakojimuose visai neiškeliamos naujos problemos ir nesukuriami nauji žmonių tipai, kaip aš pats įsivaizdavau, juos rašydamas, ir kaip tai būna tikrų meistrų kūriniuose, o tik kartojasi kelių man aktualių problemų ir kelių tipų variacijos, nors tai vyksta kiekvieną kartą naujoje gyvenimo ir patyrimo pakopoje. Todėl mano Goldmundą galima įžvelgti ne tik Klingzore, bet ir Knulpe, o Kastaliją ir Jozefą Knechtą matyti Mariabrone ir Narcize"². Nors autoriai dažnai būna neteisūs, arba nevisiškai teisūs, komentuodami savo pačių kūrinius, turime pripažinti, kad visa H. Hesse's kūryba iš tikrųjų yra stilistiškai skirtingos vienos problemos variacijos, atitinkančios tą ar kitą pasaulėžiūrinės brandos pakopą.

Bendriausia prasme visai kūrybai aktuali problema – tai amžinasis būties dualizmas. Nebūtinai šis motyvas atėjo tiesiai iš romantizmo, nors ankstyvojoje H. Hesse's kūryboje įžvelgiamos sąsajos su romantizmo poetika, o joje dualizmo sąvoka pamatinė. Nereikėtų pamiršti, kad H. Hesse's pasaulėžvalgą veikė ne vien Vakarų, bet ir Rytų filosofinės sistemos. Gal todėl ne į susidvejinusį personažą – nors būta ir tokio, – o į bipoliarią būtį visų pirma krypsta rašytojo žvilgsnis. Būties dvilypumas geriausiai atsiskleidžia per kontrastus, kurie persmelkia visą „Narcizo ir Goldmundo" pasakojimą. Nors veiksmas perkeltas į vokiečių romantikų pamėgtus viduramžius, didžiausias skirtumas, lyginant su romantizmo poetika, tas, kad bent jau šiame H. Hesse's kūrinyje nėra vidinio asmenybės prieštaringumo, dviejų skirtingų polių prieštarą įkūnija du herojai, kurie abu drauge galėtų sudaryti hipotetinę vienovę. Pasiliekama prie siekiamybės, iš anksto žinant, kad ji nebus pasiekta. Tačiau eksperimentas įdomus savo naujumu.

Vaizdžiai sakant, Rytais praturtinti Vakarai kai ką įgyja, o kai ką praranda. Kita vertus, praradimą kartais gal reikėtų vertinti kaip atradimą. Jeigu pagrindinis vaizdavimo objektas – būties dualizmas – praranda amžinos problemos statusą, tai gal čia visai ne praradimas? Bet problemos išsprendimu to taip pat nepavadinsi... Pradedant ankstyvaisiais kūriniais, H. Hesse's įvairiais pavidalais įvaizdinamas dualizmas pasirodo neįveikiamas, nors šaukte šaukiasi sintezės. Savame opus magnum– „Stiklo karoliukų žaidime" – autorius leidžia dar kartą, jau paskutinį, nuskambėti ankstesnių kūrinių disonansams, bet visą gyvenimą kankinusio neįmanomo uždavinio nebesprendžia, nes žino paslaptį: žmogaus būtis duali, bet vientisa, ji gali būti prilyginama kvėpavimui, sudarytam iš įkvėpimo ir iškvėpimo – abu komponentai būtini, abu sudaro vienovę. Sintezės siekis nebeaktualus, ji savitu pavidalu duota žmogui ir žmonijai, belieka, tarsi Faustui, siekti vis aukštesnio ir gilesnio pažinimo. Taip, J. W. Goethe visada šalia, bet H. Hesse juk nėra J. W. Goethe's tipo naivus, intuityvus genijus. Jis veikiau Friedricho Schillerio tipo sentimentalus, t. y. reflektuojantis kūrėjas, ir F. Schillerio idėjų dramas atitinka H. Hesse's idėjų romanai. Vienas jų – „Narcizas ir Goldmundas", savotiška „Žaidimo" uvertiūra.

Vienuolynas ir kaštonmedis, arba Gotikinis skliautas ir antikinė kolona

Romano pradžioje prieš mus du personažai, likimo suvesti Mariabrono vienuolyno mokykloje. Vienas jų, nors dar jaunas, jau mokytojas, o kitas, vykdydamas tėvo valią ir jo lydimas, atvyksta mokytis ir, pasidavęs tėvo įtaigai, mano, kad yra tvirtai apsisprendęs tapti vienuoliu. Iš tikrųjų vienuolio abitą vilkėti skirta tik vienam jų. Atvykę į Mariabroną, tėvas ir sūnus pririša žirgus netoli egzotiško kaštono, į kurį berniukas žvelgia su nuostaba ir susižavėjęs, tarsi nujausdamas, kad vienuolyne jis bus toks pat svetimšalis, kaip šio regiono gamtovaizdžiui neįprastas medis. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingas epizodas iš tikrųjų labai svarbus, nes neatsitiktinai kaštonui, „vienišam Pietų sūnui", skirtas šiaip H. Hesse's pasakojimui nebūdingas ypač ilgas sakinys, suteikiantis medžiui didelį prasminį krūvį. Nemažiau svarbi kaštonmedžio ir vienuolyno kaimynystė.

H. Hesse's kūrybos tyrinėtojas Rezo Karalašvilis įžvelgia simbolinį abiejų pirmajame sakinyje nutapytų objektų pobūdį: „Kaštono vaizdinys ir vienuolyno vaizdinys – tai dvi emblemos, du simboliai, nutiesiantys gijas į dvi pagrindines romano tikrovės sferas. Kaštonmedis įkūnija Goldmundo reprezentuojamą idėjų kompleksą, o vienuolynas – dvasinę erdvę, kurioje viešpatauja Narcizas"³. Bipoliarinė ekspozicijos simbolika nuo pat pradžių projektuoja dvi pagrindines, su pagrindiniais herojais susijusias temas: Narcizas simbolizuoja vyrišką (tėvišką) dvasinį pradą ir reflektuojantį, analitinį principą, o Goldmundas – tai motiniško prado, susijusio su juslingumu, reiškėjas.

Nuo pirmųjų puslapių pradedamos piešti kontrastingos Narcizo ir Goldmundo prigimtys, jie skiriasi tiek vidumi, tiek išore, kaip skiriasi Pietūs ir Šiaurė, gotikinis skliautas ir antikinė kolona. (Jos vaizdinį galima įžvelgti iš Pietų kilusiame kaštonmedyje.) Mielas ir žavingas šviesiaplaukis atvykėlis – jis galėtų būti vardu Auksaplaukis, nes tai labiau motyvuota negu Auksaburnis, susižavėjęs stebi savaip gražų, nepriekaištingų manierų jauną mokytoją, elegantiškai dėstantį graikų kalbą. Jis atvykėliui atrodo rimtas, kaip dera mokslininkui, ir subtilus tarsi princas. Pirmasis įspūdis neapgauna, artimesnė pažintis atskleis Narcizo mokslininko, Narcizo mąstytojo, graikų kalbos mokovo bei dvasinio vadovo savybes, bet nėra jokio pagrindo konstatuoti vardo sugestijuojamą gėrėjimąsi savimi – jo mąslus bei skvarbus žvilgsnis, santūrus, dalykiškas ir kartu valdingas balsas, riteriškas elgesys, diskretiškumas niekaip nedera su narcisizmu.

Pirmajame herojų aprašyme paminėtos išorinių portretų detalės vėliau leitmotyviškai kartosis pasakojime: Goldmundą nuolat lydės jo jaunatvišką grožį bei žavesį apibūdinančios sąvokos: gražus, švelnus jaunuolis; žavus spindintis berniukas; žavingas aukso paukštis; švytintis ir žydintis; gražus, šviesus, mielas jaunuolis; mielas, jaunas, patiklus veidas; mielas gamtos kūdikis ir pan. Šiame, gal kiek ir statiškame, portrete dominuojantys epitetai – gražus, žavus, mielas, švytintis, spinduliuojantis – sukuria pietietiškos šviesos, vešlumo, gyvybingumo įspūdį, nepriklausomai nuo to, juolab kad ir nepasakyta, iš kokios platumos į Mariabroną atvyko Goldmundas. Lygiai taip pat nėra svarbu, kur konkrečiai yra Mariabronas, nes Šiaurė ir Pietūs šiuo atveju ne geografinės sąvokos. Net jei, tarkime, vienuolynas būtų Vokietijos pietuose, tiek gotikiniai skliautai, tiek ir dvasios puoselėjimo misija uždeda jam šiaurietiškumo žymę, nes gotika filosofine prasme – šiaurietiškas menas, ir jeigu Šiaurė yra dvasinė, tai Pietūs tokiu atveju turėtų būti juslinė gyvenimo forma. Šiame romane iš tikrųjų taip ir yra – gotikinės architektūros apsuptyje dvasiai tarnaujantis Narcizas laikytinas šiaurietiško prado reiškėju, o juslių pasaulyje save atrandantis Goldmundas – tai ir Narcizo antipodas, ir pietietiško prado įsikūnijimas.

Šitai teigdama nenoriu pasakyti, kad aptariamame romane H. Hesse sąmoningai ėmėsi įvaizdinti Šiaurės–Pietų priešpriešą, juolab kad rašytojui aktualesnė Vakarų ir Rytų suartėjimo vizija. Nors Šiaurės–Pietų opozicija neplėtojama H. Hesse's kūryboje tokiu mastu, kaip tai darė jo garsus amžininkas Thomas Mannas, ji nėra autoriui visai svetima, tik galbūt lieka daugiau potekstėje, suteikdama papildomų atspalvių kontrastingiems herojų paveikslams. Pamėginkime šiaurietiško ir pietietiško pradų priešpriešą pateikti kaip vieną galimų abiejų romano protagonistų tipologinio kontrasto išraiškų.

Šiaurė ir Pietūs šiame romane tiek pat sąlygiškos kategorijos, kiek sąlygiški jame aprašyti viduramžiai, nors tam tikru požiūriu rašytojo biografijoje jos ryškėja ir tiesiogiai. Viskas ganėtinai reliatyvu, bet vis dėlto Švarcvaldo (Schwarzwald) miškuose pasislėpęs nedidelis – toks jis yra ir šiandien – gimtasis H. Hesse's miestelis Kalvas (Calw) geografiškai yra Vokietijos pietūs, o gyvenimo kelias rašytoją nuvedė dar piečiau, į Šveicariją. Geografiniuose pietuose H. Hesse jautėsi gerai, jam tiko švelnus Tičino (Tessin) klimatas, leidęs auginti gėles, kai, nusilpus regėjimui, nebegalėjo rašyti. Hesse sodininkas, prisidengęs galvą plačiakrašte skrybėle, tai jau vėlyvas biografijos tarpsnis. Bet jaunystėje jis buvo atsigręžęs į savo šiaurietiškas baltiškas šaknis, apdainavo šiaurietę moterį, teigdamas, kad nuo mažumės įpratęs save laikyti Baltijos sūnumi, tad šiaurietiškos dainos pačios liejasi jam iš širdies. Šis romantiškas susitapatinimas su Šiaure vėliau išblėso, bet kodėl nepaieškojus Šiaurės–Pietų opozicijos atspindžių rašytojo kūriniuose?

Garsus H. Hesse's amžininkas Th. Mannas Šiaurę suvokė kaip dvasinę gyvenimo formą ir įkomponavo į tokią sąvokų seką: Šiaurė, jūra, etika, muzika, humoras. Nors Th. Manno „Šiaurė" asocijuojasi su konkrečiu Liubeko miestu, o „jūra" tai ta pati Baltija, nuo kurios save kildino ir jaunasis H. Hesse, nėra abejonių, kad teikiama ne geografinė, o filosofinė Šiaurės samprata. Lygiai taip pat Th. Manno kūriniuose bei laiškuose susiformuos Pietų kaip svetimos dvasiniam pradui juslingumo sferos samprata. Tai, kas tampa Th. Manno kūrybos dominante, H. Hesse'ei nėra taip gyvybiškai svarbu, o gal tiesiog įgyja kitas formas, bet vis dėlto jau pirmasis romano apie Narcizą ir Goldmundą sakinys siunčia signalą apie Pietus ir Šiaurę.

Prie pat skliautuotos vienuolyno galerijos, netoli įėjimo, kaip jau pradžioje minėta, išsikerojęs kaštonmedis, kažkada atneštas ir čia pasodintas iš Romos atklydusio piligrimo. Šitas medis, vėliau sužaliuojantis pavasarį ir ne visada pradžiuginantis mokinius subrandintais vaisiais rudenį, pavadintas Pietų sūnumi. Sakoma, kad jam, iš kitos zonos atkeliavusiam, truputėlį žvarbu (reikia suprast – Šiaurėje). Ir tame pačiame kontekste išryškėja principingai besiskiriantis nuo Th. Mannui būdingo Šiaurės–Pietų priešpriešos traktavimas. Pirmajam tai nesutaikomos priešybės, įsijungiančios į kitų, taip pat nesutaikomų opozicijų seką. H. Hesse's nuostata nuo pat pradžių kitokia. Gražus medis, išskleidęs viršūnę ties įėjimu į vienuolyną, atrodo tarsi svečias, nors jis nebesijaučia svetimas, nes slapta giminystė sieja kaštoną su gotikine galerija bei jos puošmenomis: „Egzotiškai ir švelniai šlamino gražusis medis savo lapus viršum vienuolyno vartų, subtilus ir truputį žvarbstantis svečias iš kitos klimato zonos, slapta giminyste susijęs su lieknomis vartų kolonėlėmis iš smiltainio ir akmeniniais langų, skliautų, atbrailų ir piliastrų papuošimais, taip mėgstamais italų ir lotynų, vietinių gyventojų laikomas svetimšaliu"* [p. 5].

Apibūdindamas apoloniškąjį ir faustiškąjį pradus, antikinę ir vakarietišką kultūrą, Oswaldas Spengleris jų simboliais laiko antikinę koloną ir gotikinį skliautą⁴. Pasitelkę fantaziją, galėtume išlakų pietietišką kaštoną prilyginti antikinei kolonai, netikėtai atsiradusiai šalia skliautuotos gotikinės galerijos. Ką visa tai reiškia? Kaštonas iš pietų ir šiaurietiško gotikos meno statinys – tai kontrastai, iškylantys prieš mus pačioje pasakojimo pradžioje, ir mes dar nežinome, kad netrukus tos priešybės įgys kitokį pavidalą, įsikūnijusios į skirtingus pagrindinių herojų tipus. Bet jeigu gerai įsiklausysime į pasakojimo pradžią ir nepraleisime negirdom užuominos apie slaptą giminystę, tai nujausime, kad priešybės čia nevirs priešiškumu. Kitais žodžiais, tai, ką filosofinėje plotmėje reiškia Šiaurė ir Pietūs, H. Hesse'ei nėra – arba bent jau jis norėtų, kad nebūtų, – nesutaikomi prieštaravimai, ir autoriui reikalingi du protagonistai, kad to priešiškumo nebuvimą galėtų parodyti pasitelkdamas meninius jų draugystės vaizdus.

Pažvelkime į abiejų herojų paveikslus Šiaurės–Pietų antinomijos aspektu. Gotikinės architektūros apsuptyje dvasiai tarnaujantis asketiškasis Narcizas laikytinas šiaurietiško prado reiškėju. Natūraliu gyvybingumu ir žydinčia pilnatve apdovanotas Goldmundas sukuria pietietiškos šviesos, šilumos, vešlumo įspūdį, todėl vertintinas kaip pietietiško prado įsikūnijimas, tuo pačiu ir kaip Narcizo antipodas. Autorius supriešino du tarpusavyje kontrastuojančius psichologinius tipus tam, kad, išryškindamas skirtumus, parodytų, jog kiekvieno kelias turi vesti į save. Romane savo kelią iš pat pradžių aiškiai suvokęs yra tas, kuriam būdingas skvarbus mąstytojo žvilgsnis, kurio akys nukreiptos į aiškų tikslą – Narcizas. Jo išorinis portretas mažiau statiškas, palyginti su antagonisto paveikslu.

Pradinėje personažo charakteristikoje dera tarpusavyje grožis ir griežtumas – gražus ir griežtas, rimtas ir subtilus. Bet, toliau vedant herojų jo pasirinktu keliu, vis labiau pabrėžiama tai, kas susiję su mąstytojo ir asketo tipu, nuolat kartojami epitetai „griežtas", „tamsus", „tvirtas", „sausas", „sulysęs". Nuo šiol Narcizo portretas tapomas vienoje tonacijoje: išblyškęs, išsekęs veidas, griežtas žvilgsnis, plonos suspaustos lūpos, tylus, bet tvirtas balsas, ilgi balti asketiškų rankų pirštai. Visa tai byloja apie vis gilesnį personažo pasinėrimą į meditacijas bei askezę tuo metu, kai jis, suvokęs tikrąjį Goldmundo pašaukimą, valingai nutolina jį nuo savęs, skatindamas ieškoti savojo kelio, o pats rengiasi vienuolystei. Netekęs Goldmundo, Narcizas tarsi praranda juslinę savo esybės pusę ir tampa išgryninto dvasingumo reiškėju. Šią Narcizo raidos fazę, greta ankstesnių, charakterizuoja dar ir kiti panašios semantikos epitetai: „atšiaurus", „sulysęs", „išbalęs", „vaiduokliškas", „sunykęs", „mirtinai pavargęs", „užgesęs". Gal H. Hesse kiek sutirština spalvas, visiškai atimdamas iš dvasiai pasišventusio individo ir taip užgožtą jo kūniškumą, bet tikriausiai daro tai sąmoningai, kad asketiškame fone kuo ryškiau išsiskleistų antipodo kūniškumas bei juslingumas.

Išvykdamas pasitikti jam skirto likimo, Goldmundas palieka mokytoją ir draugą beveik be gyvybės ženklų. Ir tik tada, kai draugai vėl susitinka po daugelio metų jau nebe kaip mokytojas ir mokinys, o kaip du lygiaverčiai, nuėję jiems skirtą kelią individai, atstatoma Narcizo išorinio portreto harmonija – atsisakoma kraštutinumų, žymėjusių kritinę jo dvasinio gyvenimo fazę, vėl atsiranda grožio ir griežtumo dermė: sudvasinta tauri galva, tarnavimo dvasiai sugriežtinta ir sutaurinta santūri burna ir truputį liūdnos akys, kovos už dvasingumą paženklinti liesi pečiai, ilgas kaklas, švelnios, aristokratiškos rankos. Gražų, nors griežtą veidą, tamsias visažines akis atitinka vidinės mąstytojo ir analitiko savybės – Narcizas yra žinantis ir atsakingas, talentingas ir įžvalgus, savo taurumu vienišas. Pagaliau pamatome, kad tarnavimas dvasiai ne tik nualina, išsekina, bet ir taurina žmogų, išaukština jį: „Proto ir bažnyčios vyras švelniomis rankomis ir mokslininko veidu, tačiau kupinas pasitikėjimo ir drąsos, vadovas, kuris imasi atsakomybės" [p. 249].

Atitolindamas nuo savęs Goldmundą, Narcizas žinojo, kad sąmoningai renkasi vienatvę, nes tai buvo jam skirtas kelias. Kiekvienas privalo būti savimi, tai galioja ir Goldmundui, nes pašaukti buvo abu, tik jų pašaukimai visiškai skirtingi: „Narcizas buvo linkęs mąstyti ir narstyti mintis, Auksaburnis svajodavo ir statydavo vaikiškas smėlio pilis. Tačiau šiuos prieštaravimus jungė bendri bruožai: abu buvo kilnūs žmonės, abu ryškiai skyrėsi nuo kitų gabumais ir išvaizda, ir abiem likimas buvo lėmęs ypatingą misiją" [p. 18]. Vis dėlto tai ne tas bendrumas, kuris priešybes galėtų paversti vienove.

Asketiškasis Narcizas dvasios tarno ir dvasinio vadovo vaidmenyje

Visa, kas sakoma apie Narcizą, patvirtina teiginį, kad jo misija – tarnavimas dvasiniam pradui: „Jo gyvenimo šerdis ir prasmė buvo tarnauti protui, tarnauti žodžiui, tyliai, be abejonių, atsisakant naudos sau vesti mokinius – ir ne tik juos – link aukštų dvasinių tikslų" [p. 20]. Taip, sugretindamas poliariškas sąvokas „tarnauti" ir „valdyti" (dienen – herrschen), H. Hesse formuluoja Narcizo pašaukimą. Išskirtiniai herojaus gabumai, jo erudicija, analitinis protas pajungiami tarnavimo idėjai – analogiška Knechto (Knecht vok. – tarnas) misija „Žaidime", bet riba tarp „tarno" ir „valdovo" H. Hesse's sampratoje nėra aiški, nes šios dvi egzistencijos formos nesunkiai gali susikeisti vietomis (Jozefas Knechtas savo tarnystėje eina taip toli, kad pagaliau atsiduria Kastalijos hierarchijos viršūnėje), Narcizas tarnavimo–valdymo poliariškumą suvokia kaip vieningą būseną, kuri jam leidžia siekti savo tikslo, t. y. veiklos toje srityje, kuri geriausiai atitinka jo gabumus bei prigimtį. Ir tada jau atrodo, kad harmoningas išorinis paveikslas atitinka asmenybėje įsivyravusią dermę bei rimtį.

Bet ar iš tikrųjų Narcizas nepažino abejonių, ar tikrai jis nė kiek nedvejodamas ėjo pasirinktu keliu? Taip, ėjo nedvejodamas, nes sugebėjo abejones įveikti. Arba gal tiksliau būtų pasakyti: nugalėjo save ir rezignavo, kai suvokė, kad vienpusiškas tarnavimas dvasiai nėra tolygus visaverčiam gyvenimui. Atvirumo akimirką Narcizas pripažįsta, kad jo pasirinkimas niekada negalės suteikti tokio būties pilnatvės pajautimo, kokį patiria priešingame poliuje esantys individai: „Mes, proto žmonės, nors kartais atrodo, kad mes jums, kitokiems negu mes, vadovaujam ir jus valdome, gyvename kukliai, asketiškai. Jums priklauso gyvenimo pilnatvė, jums – vaisių sultys, jums – meilės sodai, jums įstabi meno šalis. Jūsų tėvynė yra žemė, mūsų – mintis. Jums gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, mums – užtrokšti beorėje erdvėje" [p. 40].

Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dvasinio vadovo vaidmenį turintis ir Goldmundą prigimties nužymėtu keliu valdingai nukreipiantis Narcizas pranašesnis už dar savyje nesusivokusį jaunuolį. Tam tikra prasme jis iš tikrųjų pranašesnis, nes priklauso „žinančiųjų" kategorijai, bet net ir visiškai susiformavusi prigimtis, net ir nuosekliai vykdantis savo misiją individas gali suabejoti savo pašaukimo prasmingumu. Knygos pabaigoje, kai mirtinai sergantis Goldmundas paskutinį kartą grįžta į vienuolyną, Narcizas vėl, kaip ne kartą, mėgina atsakyti į klausimą, ar iš tikrųjų prasminga dėl tarnavimo dvasiai atsižadėti pasaulio su visais jo jusliniais malonumais: „<...> ar tikrai pavyzdingo gyvenimo tvarka ir drausmė, pasaulio ir kūniškos laimės atsisakymas, laikymasis per atstumą nuo purvo ir kraujo vengimas, atsitvėrimas filosofija ir meditacija buvo geriau už Auksaburnio gyvenimą? Ar žmogus iš tiesų sukurtas tam, kad studijuotų Aristotelį ir Tomą Akvinietį, mokėtų graikiškai, marintų savo geismus ir bėgtų nuo pasaulio? Ar Dievas, duodamas geismus ir instinktus, kruviną gaivališkumą, gebėjimą nusidėti, jį sukūrė ne aistroms, ne nevilčiai?" [p. 273]. Šio klausimo esmė būtų – gyvenimas ar ne gyvenimas? Bet klausimas retorinis, autorius-pasakotojas nežino atsakymo ir esminio būties klausimo sprendimą perkels į „Žaidimą". Žinant, kad H. Hesse vienareikšmio atsakymo ir ateityje neras, kyla mintis, kad klausimas gal ne visai korektiškai suformuluotas. Gal tai labiau vienuolio dilema, nes pasaulio džiaugsmų jis priverstas atsižadėti net ir tuo atveju, jei nestudijuotų Aristotelio ir nekalbėtų taip elegantiškai graikiškai...

Šis buitiškai tiesmukas aiškinimas gal ir nėra visai nepamatuotas, bet net ir jis reikalauja racionalaus pagrindimo: kas paskatina individą rinktis tą, o ne kitą kelią, kokia prigimtis pajėgi prisiimti apribojimus, o gal susitaikyti su jais ir pan. Šiuo požiūriu H. Hesse nesuteikia interpretatoriui pakankamai medžiagos, nes jo Narcizas, nors pradžioje tik jaunas vienuolyno mokytojas, pasirodo jau kaip visiškai susiformavusi asmenybė ir lieka toks iki pasakojimo pabaigos. H. Hesse'ei būdinga neaiškinti, kaip vyko personažo raida ir kaip jis pasiekė tobulumo tais atvejais, kai autorius pasakoja apie prieštaravimus įveikusius (o gal jų nė neturėjusius), virš kasdienės buities pakylėtus ir tik į būtį įsigilinusius herojus. Toks bus Muzikos Magistras „Žaidime".

Vis dėlto Narcizas nėra visiškai tokio lygmens titulinis herojus. Nors ir be praeities, kaip to paties pavadinimo romano protagonistas Demianas, pabaigoje personažas šiek tiek praskleidžia uždangą, kai Goldmundas prisipažįsta, kad pavydi draugui ne mokslo, o tik ramybės: „Ramybės esama, tai tiesa, tačiau ne tokios, kuri nuolatos glūdėtų mumyse ir neapleistų. Yra tiktai tokia, dėl kurios nuolatos be perstogės kauniesi ir diena po dienos turi išsikovoti. Tu nematai manęs kaunantis, tu nežinai mano kovų studijų metu, tu nežinai mano kovų maldos celėje. Ir gerai, kad nežinai. Tu tik matai, kad aš mažiau priklausomas nuo nuotaikų, ir laikai tai ramybe. Tačiau tai kova, kova ir aukojimasis kaip kiekviename tikrame gyvenime, kaip ir tavajame" [p. 267].

Jei jau paminėtas Demianas, tai negalima nutylėti ir esminio skirtumo: Demianas iki pat pabaigos išsaugo dvasinio vadovo vaidmenį, o Narcizas jo netenka. Kai išėjęs gyvenimo mokyklą Goldmundas grįžta į vienuolyną, kad numirtų, dvasinio mokytojo vaidmuo tarsi atitenka jam, nes jis draugo klausia: „Bet kaipgi tu mirsi, Narcizai, kad neturi motinos? Be motinos negalima mylėti. Be motinos negalima mirti" [p. 286]. Paradoksas tas, kad Narcizas pademonstravo psichoanalitiko meistriškumą, siekdamas pažadinti Goldmundo norą atgaivinti savyje pamirštą motinos paveikslą, bet pats taip pat neturi atmintyje motinos vaizdo. Kaip sakyta, tai personažas be praeities ir be atminties, personažas – idėjos įsikūnijimas, žmogiškumo jam suteikia tik platoniškos meilės Goldmundui jausmas ir kritiškomis akimirkomis iškylančios abejonės savo pašaukimo ir pasiaukojimo prasmingumu.

Vertinant Narcizą psichoanalitiniu požiūriu, paaiškėja, kad visavertis individuacijos procesas Carlo Gustavo Jungo psichologijos požiūriu čia nėra pavaizduotas – jo psichinės raidos istorijoje nerasime tokių archetipinių etapų, kokius praeina Goldmundas. Narcizas – puikus psichologas, apie jo įžvalgų gilumą liudija supratimas, kad tiesiausias ir trumpiausias kelias į šventumą veda per nuodėmingumą, taip pat jo išdėstoma meno teorija: menas tai simbolinis to, kas amžina, pavaizdavimas tame, kas laikina. Šios dvasinės ir psichologinės savybės leidžia Goldmundui įsivaizduoti Narcizą kaip dvasinio vadovo archetipą ir laikyti jį tokiu iki paskutinės scenos, kurioje jie susikeičia vaidmenimis. Tai nebūtų įmanoma Demiano ir Sinklerio atveju, nes Demianas, kad ir koks jis būtų, yra vientisas, o Narcizas to vientisumo stokoja ir šitai suvokia, jis įžvalgus ne tik kitus vertindamas, bet ir save.

Maža to, jau pačioje draugystės su Goldmundu pradžioje, nė kiek nemenkindamas savo dvasinio pranašumo šiame etape, Narcizas pajunta, kad potenciali žmogiškoji pilnatvė slypi Goldmundo prigimtyje, kad toji prigimtis vientisesnė ir universalesnė, tik dar neatsiskleidė. Ir nuojauta iš dalies pasitvirtina, kai po klajonių metų grįžęs į vienuolyną Goldmundas nustebina draugą savo sukurtais meno kūriniais, apjungiančiais Erosą ir Logosą. Kodėl tik iš dalies? Sintezė pasiekta tik kūryboje, tačiau kūrėjo asmenybė kaip priklausė, taip ir priklauso Eroso stichijai. Lygiai taip Narcizas priklauso vien tik Logoso sferai, ir tai lemia jo asmenybės fragmentiškumą, neleidžia jai pasiekti vientisumo. Todėl teisus Goldmundas, kalbėdamas apie nerealizuotą motinos archetipą, ir jo žodžiai begaliniai skaudūs Narcizui: „Paskutiniai Goldmundo žodžiai degino jam širdį lyg ugnis" [p. 286].

Psichoanalitinė kritika (Ralphas Freedmannas, Günteris Baumannas) kalba apie nerealizuotą Narcizo animą, bet atrodo, kad kaip tik toks, nerealizavęs savęs kaip visumos, Narcizas ir yra pačiu savimi, nes savo gyvenimą jis modeliavo kaip bandymą maksimaliai priartėti prie dievybės, nerealizuotą animą atstoja religingumas, visiškai nebūdingas pasauliečiui Goldmundui. Nors religinė dimensija papildo ir patobulina Narcizo egzistenciją, visiškos pilnatvės nesuteikia. Tad herojui belieka konstatuoti, kad tokia pilnatvė apskritai neįmanoma ir kad vientisas tėra Dievas: „Tobula esybė yra Dievas. Visa kita, kas egzistuoja, yra tik pusiška, dalina, tapsmo stadijos, sumaišyta, sudaryta iš galimybių. O Dievas nėra sumaišytas, jis vientisas, jis neturi galimybių, yra grynų gryniausia tikrovė. O mes esame laikini, esame tapsmo stadijos, esame galimybės, mes negalime pasiekti tobulybės, pilnutinės būties" [p. 255]. Suvokdamas, kad tai, ko siekia, nepasiekiama, Narcizas savo siekio neatsižada ir, Goldmundui palikus šį pasaulį, lieka gyventi, kad toliau stojiškai neštų savo pašaukimo naštą.

Sakydamas šventinę kalbą H. Hesse's septyniasdešimtmečio proga, Th. Mannas pavadino „dvasiniu paradoksu, nestokojančiu patrauklumo", tą aplinkybę, kad romano „Narcizas ir Goldmundas" psichologizmas jam atrodo paveiktas Sigmundo Freudo. Th. Manno minima „Vienos erotologinė giluminė psichologija"⁵ asocijuojasi ne vien su S. Freudu, bet ir su C. G. Jungu, kurio poveikis H. Hesse'ei akivaizdus. O prisimenant psichoanalitinę ankstesnių H. Hesse's kūrinių potekstę, tai, kad Goldmundo gyvenimo kelio etapai atitinka individuacijos procesą pagal C. G. Jungą, visai nebeatrodo paradoksalu, veikiau dėsninga.

Motiniškos ir tėviškos prigimčių kontrastas

Goldmundo „kelias į save" visai kitoks negu Narcizo, nes juo einama ne į vidinį, bet į išorinį pasaulį, paklūstant vidinio balso kvietimui. Tame pasaulyje Goldmundo laukia ne dvasinė, o juslinė patirtis. Pats pirmasis, dar visai efemeriškas jutiminio gyvenimo dvelktelėjimas parodo, kad tėvo primestas pasiryžimas tapti vienuoliu visiškai neatitinka jaunuolio prigimties: „Tėvo paskirtas vienuolio gyvenimui, visa savo esybe tai paskirčiai pritaręs, su jaunatvišku įkarščiu siekęs švento, asketiško ir herojiško idealo, per pirmą atsitiktinę pažintį, pirmąsyk gyvenimui pažadinus geismus, pirmąsyk susidūręs su moteriškumu, jis neginčijamai pajuto, kad tai esama jo priešo ir demono, kad moteris jam labiausiai pavojinga" [p. 28]. Goldmundo prigimtis negali atsilaikyti moteriško prado šaukimui, tad jo mėginimai priešintis tiek prigimčiai, tiek kviečiančiam balsui pasmerkti nesėkmei.

Labai greitai perpratęs jaunuolio prigimties slėpinį, Narcizas laiko savo pareiga nukreipti draugą jam skirtu keliu. Būdas, kuriuo jis to siekia, ne tik leidžia prisiminti C. G. Jungą ir jo teoriją, bet taip pat išryškina naują poliariškumo „dvasia–juslės" atmainą. Narcizo sampratoje intelektualusis pradas yra tėviškas, o juslinis suvokiamas kaip motiniškas, todėl motinos paveikslas įgyja romane labai apibendrintą, simbolinę reikšmę. Mąstydamas apie draugo paskirtį, Narcizas laiko „amžinąjį moteriškumą" pagrindine priežastimi: „Tai buvo Ieva, pramotė, kuri už viso to stovėjo" [p. 33]. Toliau teikiama Goldmundo charakteristika bei jo ateities vizija, kuri pasiteisins su viena išlyga – sąvoka „meilė" turėtų būti pakeista sąvoka „juslingumas" (Sinnlichkeit): „To vaikinuko gyvumas ir spindulingas grožis aiškiai bylojo: jis turi visus požymius stipraus, pajautomis ir dvasingumu gausiai apdovanoto žmogaus, galbūt menininko, šiaip ar taip, didžiai aistringo žmogaus, kurio paskirtis ir laimė yra greitai užsiplieksti ir atsiduoti aistrai" [p. 35].

Naujai įprasminamas Narcizo ir Goldmundo kontrastingumas, jį perteikia antitezė Liebesmensch–Geistesmensch, t. y. atsiduodantis meilei (iš tikrųjų juslingumui) žmogus ir žmogus, asketiškai tarnaujantis dvasiai. Tiktai nebrandumas lėmė Goldmundo norą tapti panašiu į asketiškąjį Narcizą su jo „tėviška" prigimtimi. Prisiminęs pamirštą motinos veidą ir pirmą kartą pažinęs moterį, Goldmundas jau niekada neatsižadės savo „motiniškos prigimties", jis pasakys: „Gyvenimas pats pas mane atėjo" [p. 71]. Patirti juslinius džiaugsmus Goldmundui reiškia gyventi. Kiek vėliau gyvenimo samprata plėsis, aprėpdama mirtį ir kūrybą.

Nors pirmoji moteris, su kuria patyrė juslinį džiaugsmą, tamsiaplaukė ir rudaakė, visai nebuvo panaši į atmintyje atgimusį šviesiaplaukės ir mėlynakės motinos atvaizdą, Goldmundas sutapatina jas: „<...> ir aš iš karto pajutau, kad mano motina atėjo manęs pasiimti. Ne todėl, kad palaikiau tą moterį savo motina, ji buvo tamsiomis rudomis akimis ir tamsiais plaukais, o mano motina buvo šviesi kaip aš, ji atrodė kitaip. Tačiau tai buvo ji, jos kvietimas, jos šauksmas" [p. 72].

Goldmundui lemta pažinti daug moterų, ir kiekviena jų, neindividualizuotų, dažnai bevardžių, siesis jam su motina. Todėl kiekvienos moters jis siekia ne dėl jos pačios, o dėl vidinės būtinybės eiti į gyvenimą jam skirtu keliu, nė viena moteris, buvusi ar būsianti jam meili, nėra herojaus tikslas – jis eina pas ją, bet ne dėl jos, eina, nes jam tai kelias į gyvenimą [p. 74]. Šiame kelyje Goldmundas nėra laisvas nuo kaltės jausmo, bet jis suvokia, kad ir kaltę jau atsinešė į pasaulį kartu su savo „motiniška" kilme.

Ar romane paminėtos moterys panašios į androginišką „Demiano" Evą arba hermafroditišką „Stepių vilko" Herminą? Atsakymas būtų neigiamas, nes androginijos požymių jos neturi, pabrėžiamas tik motinos ir mylimosios ryšys, sąvokos „motina" ir „mylimoji" koherentiškos. Teiginio, kad H. Hesse nebuvo moterų paveikslų kūrimo meistras, niekas nesiimtų nuginčyti, nes galimos polemikos objektų – moterų paveikslų – jo kūriniuose nedaug, o ir tie esantys nėra literatūriniai paveikslai įprasta to termino prasme, tai labiau schemos, idėjos, simboliai. Galima būtų pasakyti, kad to sugebėjimo jam neduota, ir rašytojas išmintingai vengia daryti tai, kas a priori pasmerkta nesėkmei. Bet kažin ar iš tikrųjų ši nuostata yra sąmoninga.

Pasitelkime šiek tiek biografijos duomenų. Trys H. Hesse's santuokos visai neįrodo, kad jis ypatingai žavėjosi moterimis arba ieškojo idealo. Veikiau priešingai – moterų jis vengė, gal net bijojo, norėjo mylėti jas iš tolo, ne čia ir ne dabar, o abstrakčiai kaip amžinojo moteriškumo – das Ewig-Weibliche– viziją. Nes kaipgi kitaip turėtume suprasti jo eilėraščio strofą:

Ich liebe Frauen, die vor Tausend Jahren
Geliebt von Dichtern und besungen waren.
Ich liebe Frauen – schlanke, wunderbare,
Die ungeboren ruhn im Schoss der Jahre.

Gyvenusios prieš tūkstantį metų ir poetų mylėtos bei apdainuotos arba nuostabios, bet dar tik ateisiančios į šį pasaulį taip pat gal po tūkstančio metų yra mielos poetui. Jis myli ne moterį, tik moters viziją, o reali žemiška moteris visada pralaimi, jei kas ima ją lyginti su vizijomis. Negelbsti nei poetizavimas – „Klingzoro" Kalnų karalienės nuostabia raudona suknia prototipas yra antroji H. Hesse's žmona Ruth Wenger, bet santuokos tai nesutvirtino, nes rašytojas buvo susituokęs su realia moterimi, kurios, kaip atrodo, gerai nepažino. Arba gal ji visai netiko motiniškos mylimosios vaidmeniui, kurį, regis, tobulai atliko trečioji žmona Ninon Ausländer.

Apie pirmąją santuoką, kurioje gimė trys H. Hesse's sūnūs, galima būtų pasamprotauti taip: iš geros, griežtai etinių normų besilaikančios šeimos kilęs jaunas žmogus, nors jau paauglystėje protestavo pabėgdamas iš vienuolyno mokyklos, vis dėlto dar nėra toks drąsus maištautojas, kad atmestų visuotinai priimtą šeimos modelį. Galbūt jau kaip kūrėjas pasijutęs kitoks, dar gerai nepažinęs savęs, tikisi šeimoje rasti atramą, įsikuria Gajenhofene prie Bodeno ežero, statosi namus, augina sūnus, bet šeimyninė idilė griūva dėl žmonos Marijos Bernoulli psichinės ligos. Nors idilės gal iš tikrųjų nė nebuvo, o tik mėginimas įsitvirtinti biurgeriškoje sferoje, iš kurios „nuklydo" į literatūrą. Neatsitiktinai „menininko–biurgerio" nedermė yra svarbi ankstyvųjų kūrinių tema. Niekas dabar nepasakys, kada ir ar iširtų toji tradicinė šeima, jeigu objektyvios aplinkybės būtų kitokios. Galbūt H. Hesse ir toliau gyventų motiniškai globojamas Marijos, jei šioji būtų tiek pat ištverminga, kaip vėliau Ninon. Kas būtų, jeigu būtų, nesvarbu, nes tai nekeičia H. Hesse's požiūrio į moterį, o kaip tik tai mus ir domina šiame kontekste.

Pro budrias kritikų akis nepraslydo nepastebėta tai, kad „Demiane" ir romane apie Narcizą ir Goldmundą išskirtinai svarbus motinos paveikslas. Atsigręžta į rašytojo biografiją ir prabilta apie per ilgai nenutrūkusį jo ryšį su motina ir, kaip jau galima nuspėti, apie Edipo kompleksą. Maxas Schmidas, vienas ankstyvųjų H. Hesse's tyrinėtojų, siejo Evos paveikslą „Demiane" su rašytojo motinišku kompleksu, bet klaidingai teigė (nes tada dar nebuvo sukurtas „Narcizas ir Goldmundas"), kad „Demiano" Eva motinos-mylimosios temą baigia, ir kad H. Hesse atsigręžė į „savo moteriškąjį „aš". Tyrinėtojas pabrėžia, kad veikalas sukurtas po tėvo mirties, kai motinos paveikslas buvo užvaldęs visas Hermanno mintis, bet, pasak M. Schmido, neleistinai drąsu būtų net ir meniniame kūrinyje prabilti apie motiną kaip apie mylimąją, todėl H. Hesse prisidengęs pseudonimu⁶.

Atsakomybė už šią interpretaciją telieka jos autoriui, Edipo kompleksas kartais įžvelgiamas ir ten, kur jo nėra, bet neabejotina tai, kad „Demianas" motinos temos neužbaigė ir kad H. Hesse's požiūris į moterį yra savitas. Giselos Kleine knygoje, pasakojančioje apie trečią H. Hesse's santuoką, rasime jo santykių su moterimis psichoanalitinę interpretaciją. G. Kleine taip pat mano, kad itin stiprus ryšys su motina sąlygojo ryšių su kitomis moterimis baimę, lydėjusią H. Hesse'ę visą gyvenimą. Kūrėjo asmenybės savitumai, autorės nuomone, lemia ir jo romanų vyriškų personažų elgesį, jų šaltumą moterų atžvilgiu. O tai savo ruožtu darė įtaką moterų paveikslų kūrimo specifikai⁷.

Motinos paveikslo metamorfozė

Grįžtant prie motiniškos Goldmundo prigimties, nesunku pastebėti, kad visi personažą nuolat ištinkantys jusliniai džiaugsmai padeda jam vis aiškiau prisiminti pamirštus motinos bruožus. Moterys, kurias herojus sutinka, pačios savaime nėra reikšmingos, jos, nors visos savaip patrauklios, giliau nedomina nei personažo, nei pasakotojo, o reikalingos tik tam, kad parodytų motiniško prado triumfą Goldmundo prigimtyje. Dėl tos priežasties, kad Goldmundas neieško vienos tobulos moters, nors susižavėjimo objektai keičiasi, neapkaltinsime jo donžuaniškumu. Nes, net jei taip ir būtų, kaltė čia labai reliatyvi. Palyginkime su monografijos apie H. Hesse'ę autorės A. Berezinos įžvalga: „Turinti gilią tradiciją Don Žuano tema XX a. H. Hesse's įvelkama į Jungo pavyzdžio psichoanalitinį drabužį, nes nurimti neleidžiantis ir kaitos pastovumu pasižymintis jo herojaus potraukis moterims yra ne kas kita, kaip Jungo poveikyje suformuoto idealo, įgyjančio motinos pavidalą, siekis"⁸.

Modernios interpretacijos donžuanizmą dažnai vertina kaip pašaukimą, o kartais vos ne kaip prakeiksmą, slegiantį nuo begalinių suvedžiojimų pavargusį herojų. Bet Goldmundo atveju apie suvedžiojimą netenka kalbėti, savo kelyje jis sutinka lygiavertes partneres, lygiai taip, kaip ir jis, trokštančias juslinių malonumų. Tai gal atrodytų banalu ir paviršutiniška, jei H. Hesse, pasakotojas, nepabrėžtų, kad herojus atsiliepia į motinos kvietimą, eina jos nurodytu keliu ir į ją. Kad ir kaip interpretuotume, tai vis vien labai savitas kelias: „Meilė ir aistra jam atrodė vienintelis dalykas, sušildantis gyvenimą ir suteikiantis jam vertę. <...> Moterų meilė, lyčių žaidimai, štai kas jam buvo svarbiausia" [p. 154]. Kai pasakojami ilgesni epizodai, paminimi ir moterų vardai – čigonė Liza, riterio dukterys Lidija ir Julija, meistro Niklauso duktė Lisbetė, išdidi grafo sugulovė Agnesė, tačiau asmenybiškumo stinga ir joms, o ką jau kalbėti apie tas bevardes, praleidžiančias su Goldmundu kartais vieną, kartais dešimtį naktų... Visos jos tėra skirtingi moteriškumo variantai, lyčių žaidimo partnerės, padedančios herojui realizuoti juslinę prigimtį. Apie meilę nė vienu atveju netinka kalbėti, jos tiesiog nėra. Vis dėlto pasakotojas, daugiau vietos naratyve paskyręs Goldmundui, neretai pavartoja žodį „meilė", nors pats tai, kas vyksta tarp Goldmundo ir daugelio jo sutiktų moterų, taikliai apibūdino kaip „lyčių žaidimus". Kiek hipertrofuotas atrodo tas Goldmundo „žaidybinis" gyvenimas, tarsi pasakotojas, vaizduodamas personažo juslinių potyrių įvairovę, kompensuotų sau tai, ko nėra patyręs...

Kad ir kaip būtų su meile ir žaidimais, vienintelė mylima moteris romane yra iš atminties eliminuota motina. Didele dalimi tai nulėmė tėvas, tikėjęs, kad, ištrynus vaikystės prisiminimus, pavyks nuslopinti sūnuje iš motinos galimai paveldėtas ydas. Vis dėlto prisiminimai yra labai asmeniška net ir vaiko gyvenimo dalis, ir ne kito žmogaus valioje juos panaikinti. Nors Goldmundo atmintyje neliko motinos vaizdo, pasąmonė išsaugojo vaiko ryšį su motina. Vaikystėje motina buvo tai, apie ką negalima kalbėti, bet iš kitų žmonių pasakojimų kai kas paaiškėjo. Ji buvo šokėja, padūkusi gražuolė iš kilmingos, tačiau negeros pagoniškos šeimos. Tėvas ją vedė, pakrikštijo, padarė gerbiama moterimi, bet po kelerių metų ji pasibodėjo tvarkingu gyvenimu, pradėjo vilioti kitus vyrus, net pagarsėjo kaip ragana, kol pagaliau dingo visiems laikams. Tai lyg ir nėra tas paveikslas, pagal kurį galima būtų modeliuoti idealą ir juo sekti. Tačiau vaikas, atrodo, iš tiesų bus paveldėjęs polinkį tiek į nuodėme vadinamą nežabotą juslinį gyvenimą, tiek į klajones. Tapęs jaunuoliu, Goldmundas suvokia, kad ir jis, panašiai kaip jo nepažinta motina, klajos po pasaulį be aiškaus tikslo, be žinojimo, kur link veda jo kelias. Išoriškai Goldmundo klajonės iš tikrųjų atrodo betikslės, bet sąmonės, taip pat ir pasąmonės lygmenyse viskas, kas su juo vyksta, yra tikslinga ir neatskiriamai susiję su motinišku pradu.

Kaip ir paties Goldmundo, jo motinos paveikslas tapomas šviesiomis, spindinčiomis spalvomis, būdvardžiai bei dalyviai „miela", „šviesi", „spinduliuojanti", „auksinė", „švytinti", „paauksinta", „žydinti", „besišypsanti" yra pastovūs to paveikslo komponentai. Pirmoji vizija aplanko Goldmundą dar vienuolyne, po to, kai Narcizas mėgino sužadinti prisiminimus apie vaikystę: „Jis matė. Jis tapo reginčiu. Jis matė Ją. Regėjo ją didingą, spinduliuojančią, vešliai žydinčia burna, blizgančiais plaukais. Jis matė savo Motiną. Ir sykiu tarsi girdėjo balsą: „Tu užmiršai savo vaikystę; karališkomis šviesiai mėlynomis akimis vėl žvelgė į jį Prarastoji, neapsakomai mylima" [p. 51]. Atgaivintas motinos paveikslas evoliucionuoja, jo prasmė plečiasi. Motina Goldmundui – tai gyvybingumo įsikūnijimas, ji tapatinama su Pramote ir, kaip tai buvo „Demiane", su Ieva.

Paveikslui nuolat keičiantis, prieš mūsų akis iškyla skirtingos jo variacijos: motinos veidas; Ievos, žmonių motinos, paveikslas; didžiosios Gimdytojos, Pramotės pavidalas; amžinoji motina; milžinė su žvaigždėmis plaukuose; išblyškęs milžinės veidas Medūzos akimis ir sunkia, kupina kančios ir mirties šypsena. Apie ką kalba tokia paveikslo, kuris, plečiantis jo semantikai, ir vizualiai tarsi didėja, metamorfozė? Pradžioje tik gyvybingumo simbolis, Pramotė ilgainiui susilieja su gamta, slepiančia savyje ir gyvybę, ir mirtį, nes gamta vienodai abejinga žmogaus džiaugsmui ir skausmui. Šį suvokimą lydi raiškus poetinis vaizdas: „Jis regėjo Pramotės veidą, palinkusį ties gyvenimo bedugne, įstabiai ir bauginančiai žvelgiantį su užmaršia šypsena, regėjo jis jį šypsantis gimimams ir mirtims, gėlėms, šnarantiems lapams, šypsantis menui, šypsantis dūlėjimui" [p. 163]. Amžinosios Motinos, Pramotės Ievos esmę perteikti gali tik poliariškų sąvokų sugretinimas: graži ir kelianti siaubą; be galo sena ir amžinai jauna; liūdna ir baisi meilės šypsena; šypsena, pilna kančios ir mirties. Artėjančios mirties nuojauta išdildo šviesiuosius motinos paveikslo bruožus, ir Goldmundui ji asocijuojasi jau vien su nebūtimi, jo vizijose gimsta nuostabus metaforiškas vaizdas: „Jis vėl ją kelias akimirkas matė: milžinę su žvaigždėmis plaukuose, svajingai sėdinčią prie pasaulio krašto, lengvabūdiška ranka ji skina gėlę po gėlės, gyvybę po gyvybės ir lėtai meta į bedugnę" [p. 170]. Iš naujo atrastoji motina vedė Goldmundą į gyvenimą, ją atpažino daugelyje moterų, o kai galutinai išsiskleidusi motiniška prigimtis nužydėjo, motinos paveikslas padėjo herojui natūraliai priimti mirtį.

Archetipiniai etapai Goldmundo individuacijos tėkmėje

Aukščiau apibūdintą Goldmundo raidos schemą suformuoja išoriniai įvykiai, bet lygiagrečiai vyksta procesai viduje, kuriuos galima įvardyti kaip herojaus individuaciją. Pradžioje minėjome egzotišką kaštonmedį kaip pietietiškumo bei svetimumo įsikūnijimą. Bet toks aiškinimas dar ne iki galo atskleidžia kaštono semantiką. Įvaizdis svarbus ir kitokiu požiūriu. Klajonių užrašuose H. Hesse yra užfiksavęs, kad bet kuris medis visomis jam duotomis galiomis siekia tik vieno – išpildyti jame užkoduotą uždavinį, visiškai suformuoti tik jam būdingą pavidalą, išreikšti save: „Medis sako: mano užduotis yra aiškiai išreikštu vienkartiniu pavidalu atspindėti amžinybę. Aš turiu iki galo išgyventi savo sėklos paslaptį, niekas daugiau man nerūpi. Aš tikiu, kad manyje gyvena Dievas. Aš tikiu, kad mano užduotis šventa. Tuo tikėjimu ir pasitikėjimu aš gyvenu"⁹.

Taip kalbėti gali ne vien medis, taip gali pasakyti rašytojas apie kūrybinį darbą ir jo herojus apie nepakartojamos individualybės atskleidimą savyje. O mokslininkas, šiuo atveju C. G. Jungas, sako apie medį štai ką: „Jis (medis) simbolizuoja raidą, tapsmą arba psichologinį brendimą"¹⁰, kitais žodžiais, C. G. Jungo psichologijoje medis yra individuacijos simbolis, tad toji aplinkybė, kad medžio įvaizdis iškilo pačioje pasakojimo pradžioje, tikriausiai yra ženklas, jog pasakotojas rengiasi parodyti individuacijos procesą. Dar visiškai nesusiformavusio jaunojo herojaus prigimtyje slypi galimybės, turėsiančios atsiskleisti tolesnėje jo raidoje. Šis personažas tarsi legendinis Parcifalis į pasakojimą ateina visiškai nesusivokęs savyje, naivumo stadijoje jis lengvai patenka kitų įtakon, ir jo nuomonė apie save visiškai priklauso nuo kitų valios bei ketinimų: naivumo arba, anot C. G. Jungo, nekaltumo (Unschuld) stadija asocijuojasi su visišku nežinojimu apie tai, kokie vaizdai ir kokios galimybės slypi individo viduje, bet nuo jos kaip tik ir prasideda individuacija.

Nors tėvo tendencingai įteigta saviinterpretacija įsitvirtina personažo sąmonėje, jau ir pirmoje visiško nežinojimo stadijoje pasąmonė siunčia signalus apie kitokią, su dvasinga aplinka kontrastuojančią Goldmundo prigimtį. Pats pirmasis motiniškos prigimties ženklas galėtų būti tai, kad jaunuolis užmiega pamokoje, kur kalbama apie dvasinius dalykus. Naktinis „žygis" į netolimą kaimelį ir pirmas susitikimas su mergaitėmis pažadina erotinius instinktus ir atveda prie aštraus vidinio konflikto – pabudusi prigimtis kertasi su tėvo įdiegtais draudimais. Nereikšmingas nuotykis, parodęs Goldmundui jo pasąmoninį „aš", verčia jaunuolį atgailauti, nors, suvokęs tikrąsias Goldmundo ašarų srautą iššaukusias priežastis, Narcizas mėgina išlaisvinti jį nuo kaltės jausmo. Tačiau, kol dar iš pasąmonės į sąmonę neperkeltas Goldmundo motiniškasis kompleksas, Narcizo pastangos nueina veltui.

Šioje stadijoje iškilusios krizės sprendimą G. Baumannas laiko genialiu pasakotojo ėjimu, kuris leidžia Goldmundui pabudusį, bet dar sąmonės nelegitimuotą Erosą perkelti į Narcizą: „Ideali platoniška meilė pranašesniam draugui atrodo jam kaip atrastas dilemos sprendimas. Jis identifikuojasi su savo mokytoju ir siekia prilygti jam dvasinėje sferoje"¹¹. Tačiau mokytojas dėl to ir pranašesnis, kad nepriima šio iliuzinio sprendimo, šio tariamo krizės įveikimo. Nors jaunas, bet įžvalgus žmogaus psichologijos žinovas Narcizas atpažįsta animos archetipą Goldmundo pasąmonėje ir įvardija jį kaip Pramotę Ievą. Be to, pranašesnis draugas mato ženklus, liudijančius ne tik apie juslinę, bet ir apie menišką Goldmundo prigimtį – vienuolyne jaunuolį domina ne maldos, ne pamokos, bet interjero architektūra, o pačiose pamaldose jam patraukliausi juslėmis suvokiami elementai – smilkalai, giesmės. O krizė, nors tariamai įveikiama, pasiekia kulminaciją.

Išorinis ir vidinis vyksmas sutampa Goldmundui pasislėpus tolimiausiame vienuolyno galerijos kampelyje, nes siekimas pasitraukti nuo aplinkos atitinka psichologinį pasitraukimą į pasąmonės gelmes. Goldmundas patiria šiurpias vizijas – pabaisų galvos ant gotikinės kolonos, jo įsivaizdavimu, virsta demonais, draskančiais jį iš vidaus. Taip prasiveržia kolektyvinė pasąmonė ir baimė patekti animos valdžion. Scena baigiasi nualpimu, liudijančiu apie pirmąją pasąmonės proveržio pergalę. Po šio sukrėtimo atgavęs sąmonę Goldmundas prisimena motiną, vizijų negatyvą paversdamas pozityvu, nes atgijusiam paveikslui būdingi Didžiosios Motinos archetipo bruožai. Bet gyvenimas vienuolyne dar tebesitęsia, todėl anima realizuojama tik sapnuose. Tai individuacijos kelio anticipacinė fazė – vizijos aplanko Goldmundą ne tik dieną, bet ir naktį, jose jis išgyvena visą būsimą savo gyvenimą, atsiveria lig tol nepažinta floros ir faunos įvairovė, Goldmundas pats kuria žmones ir žvėris – užuomina apie menininko gabumus. (O gal ir H. Hesse's mylimo Knuto Hamsuno „Pano" atgarsiai?) Analizuodamas Goldmundo dienos sapnus, Narcizas mato, kokį didelį vaidmenį juose vaidina erotinė animos dalis, sunkiai suderinama su dvasiškio pašaukimu, ir nusprendžia, kad vienuolynas nėra vieta, kurioje galėtų atsiskleisti ir tarpti draugo viduje slypinčios galimybės, todėl Goldmundo ateitį mato tik anapus vienuolyno sienų.

Atsitiktinumas pagreitino apsisprendimą, pirmasis Goldmundo susitikimas su moterimi ir jos, čigonės Lizos, padovanotas kūniškos meilės potyris reiškė naują Goldmundo gimimą, nes jis pabudo glėbyje moters, kuri parodė jam, „kas yra moteris ir kokią paslaptį ji turi" [p. 72]. Tai tarsi antrasis jo gimimas, pranašaujantis naują, animos ženklu pažymėtą, gyvenimą. Naujasis Goldmundas jau pats nebegali ir nebenori likti vienuolyne, ir neatsitiktinai, palikdamas jį, naktį simboliškai brenda per rūko gaubiamą upę. Upė – tai archetipinis sąmoningos nuostatos keitimosi simbolis. Kaita iš tikrųjų įvyksta, Erosas įsiviešpatauja Goldmundo gyvenime, trumpas erotinis ryšys su čigone tai tik kelio pradžia, netrukus Lizos pakaitalu tampa bevardė valstietė, greitai vardai tampa nereikalingi, nes ryšiai laikini, nepatvarūs. Vardu vėl pavadinama tyra riterio dukra Lidija, nes čia pirmą ir turbūt paskutinį kartą prabylama apie meilę, tiesa, vienpusę. Lidija pamilsta Goldmundą, ir, suvokęs tai, jis ir pats labai norėtų seksualinį potraukį transformuoti į jausmą, deja, herojui tai nepavyksta. Jo pastangas niekais paverčia dar ir tai, kad potraukį jaučia ir Lidijos seseriai Julijai, o kai tai paaiškėja, herojus priverstas palikti riterio dvarą.

Visi šie nuotykiai arba, kaip anksčiau sakėme, „lyčių žaidimai" akivaizdžiai parodo, kad santykiuose su moterimis Goldmundas nepakyla ir dažniausiai nesiekia pakilti aukščiau erotinio lygmens, o, pasak C. G. Jungo, tai reiškia, kad jo raida pasiekė Ievos stadiją. Erosas padėjo herojui realizuoti pirmąją savo animos pakopą, bet raida sustojo, jis nesugeba sudvasinti seksualinių santykių ir lieka vien tik juslėmis gyvenančio žmogaus lygmenyje. Skaitant H. Hesse's laišką Christophui Schrempfui, tampa aišku, kad personažui, kaip ir pačiam autoriui, sublimuoti meilę pavyksta tik einant aplinkkeliu, tik per meną: „Santykių su moterimi teikiamas malonumas Goldmundui nereiškia dvasinio artumo su ja, tai ne tas santykis, kuris pakylėja vyrą ir moterį į aukštesnę asmenybinę pakopą, meilės sublimacija jam pasiekiama tik mene, tik einant aplinkkeliu, tik kaip pakaitalas"¹².

Bet prasidėjusi individuacija vyksta, todėl įvykiai keičia pavidalą, meilės nuotykių ieškotojas prieš savo valią tampa žudiku. Nors jokių skrupulų neturintį seną klajūną Viktorą Goldmundas nužudė gindamasis, šio įvykio sukeltas sukrėtimas nukreipė herojaus mintis kitokia linkme, nes jis pažino mirtį, pajuto mirties baimę. Tai išorinių įvykių versija. O giluminės psichologijos požiūriu, žiemos klajonių fiziškai ir dvasiškai išsekintas Goldmundas išgyvena archetipinį susitikimą su Šešėliu. Herojų persekiojančiose haliucinacijose ciniška panieka žmonėms, tarp jų ir nužudytajam, persipina su erotomanija. Bet tolesnėje patirtyje vis dėlto dominuoja mirties pažinimas, nes netyčinis nužudymas buvo tik pirmoji Goldmundo akistata su mirtimi, o paskui herojus pradeda ją matyti visur ir supranta, kad tai išvirkščioji visų gyvenimo malonumų pusė: „Mirtis ir aistra buvo vienis. Gyvenimo motiną buvo galima vadinti meile arba aistra, taip pat ją buvo galima vadinti kapu ir puvimu. Motina buvo Ieva, ji buvo ir laimės, ir mirties šaltinis, ji gimdė nuolatos, žudė nuolatos, joje susiliejo meilė ir žiaurumas, ir jos galia jam virto parabole ir simboliu, juo ilgiau ją savyje nešiojosi" [p. 154]. Pajutęs visa esybe būties trapumą ir laikinumą, Goldmundas šio pažinimo jau niekada nebepamirš, tad nuo šiol patiriami malonumai nuo mirties baimės jo negelbės. Būties laikinumo suvokimą galima vertinti kaip Šešėlio asimiliacijos pasekmę. Šešėlio integracija atveria naują individuacijos proceso pakopą.

Ar menas sujungia Erosą ir Logosą

Nors netikėtai prasiveržia cinizmas nužudytajam, Goldmundas jaučia atgailos poreikį ir pirmą kartą po to, kai paliko vienuolyną, atlieka išpažintį pakeliui pasitaikiusio vienuolyno bažnyčioje. Toje bažnyčioje įvyksta pirmas herojaus susitikimas su menu – koplyčioje išvysta puikaus meistro išdrožtą medinę Marijos skulptūrą, ir jam pasirodo, kad regi tai, ką taip dažnai matė sapnuose, ką pranašavo nuojautos, ko dažnai ilgėjosi. C. G. Jungo psichologija teigia, kad Dievo Motina yra visiškai sudvasinto Eroso simbolis ir trečioji animos pakopa. O ko pasąmonės siunčiamuose sapnuose ilgėjosi Goldmundas? Jau sakėme, kad sutaurinti ir jausmais paversti „lyčių žaidimų" nepavyko, bet, atrodo, jame pabudo dar neįsisąmonintas troškimas sudvasinti naivų gyvenimą bei įveikti akimirkos laikinumą, įamžinant ją meno kūrinyje.

Kūrėjui duota suteikti prasmės ir savo paties nesulaikomai praeinančiam gyvenimui. Pakelės vienuolyno bažnyčioje prie Marijos skulptūros gimsta Goldmundas menininkas, tiksliau, jo tvirtas apsisprendimas tapti medinių skulptūrų meistru. Bet tai, kad Goldmundas susiranda pamatytosios skulptūros drožėją ir įsiprašo būti jo mokiniu, tik išorinių įvykių seka. O viduje Goldmundas yra jau pribrendęs motinos archetipo suvokimui, nes iki tol jis tik palaipsniui atgaivindavo atmintyje savo tikrosios motinos bruožus. Klajonės, geidulių naktys, mirtini pavojai ir mirties artumas pakeitė ir pagilino motinos paveikslą, bet tai jau nebebuvo vien tik Goldmundo motina, iš jos bruožų bei spalvų pamažu radosi jau nebe asmeniškas portretas, jis virto Ievos, žmonijos pramotinos atvaizdu.

Šiuo labai išplėstu ir pagilintu motinos paveikslu H. Hesse išreiškia amžinosios kaitos idėją ir savotiškai suderina jame nesutaikomus prieštaravimus. Autoriui būdinga suvokti būtį kaip nuolatinį svyravimą tarp priešingų polių, tokią amžino svyravimo būseną jis leidžia patirti ir savo herojui, kurio kelyje kaitaliojasi prieštaringi išgyvenimai: juslinis džiaugsmas, kančia, mirtis, euforija, neviltis. Štai su tokia patirtimi ateina Goldmundas į meną, tikėdamasis, kad švytuoklė vieną kartą sustos, kad nebereikės daugiau blaškytis tarp priešybių.

Nors H. Hesse's pasakojime kūrėju tapęs Goldmundas realizuoja save ir išsivaduoja nuo prieštaravimų, šis autoriaus teikiamas amžinojo būties dualizmo įveikimo būdas atrodo utopinis. Teigiama, kad menas sujungia tėvišką ir motinišką pasaulius, suvienija dvasią ir kraują; meno ištakose gali būti juslės, o atvesti jis gali prie didžiausių abstrakcijų, arba pradžioje gali būti grynas idėjų pasaulis, o pabaigoje – kūnas ir kraujas [p. 155]. Pasak H. Hesse's, menas ir jo kaip menininko egzistencija teikė Goldmundui jo giliausių prieštaravimų sutaikymo galimybę arba bent jau siūlė nuostabų, visad naują jo prigimties dvilypumo simbolį.

Norėtųsi paprieštarauti, šie pasakotojo samprotavimai neįtikina, nes nepakankamai arba visai menkai motyvuoti. Trokštamą būseną H. Hesse parodo kaip pasiekiamą per meną, bet ar iš tikrųjų menas sujungia Erosą ir Logosą? Bent jau Th. Manno novelė „Mirtis Venecijoje" tokią hipotezę paneigia, nes ten Eroso valdžion patekęs rašytojas turėjo įsitikinti, kad menas, estetinis faktorius negali tapti juslių pakaitalu arba tiltu tarp instinktų ir dvasios. Negana to, Goldmundo metamorfozė iš dalies paneigia išankstinį autoriaus sumanymą sukurti du skirtingus psichologinius tipus, gal net įkūnijančius du žmogaus prigimties polius. Tik abu drauge jie sudaro pilnatvės įspūdį, jų misija – papildyti vienas kitą, jie nėra kontrahentai, bet lygiaverčiai partneriai. Ir kai Goldmundas-menininkas vienas tampa tuo, kuo jie gali būti tik abu drauge su Narcizu, nebetenka prasmės visas ankstesnis draugų skirtingumo aprašymas. Iš aukščiau teikiamos citatos rinkčiausi antrąjį variantą: menas siūlo nuostabų prigimties prieštaringumo simbolį (nors ir šis formulavimas nėra visiškai aiškus). Paraštėje pasilieka ir kritiko R. Freedmanno projektuojamas modelis: animus ir anima turėtų susilieti vienoje tobuloje asmenybėje¹³. Projekcija prieštarauja C. G. Jungo mokymui, kuriuo R. Freedmannas remiasi – C. G. Jungo psichologijoje animus ir anima nėra vienos asmenybės elementai, o specifiniai, su lytimi susiję, kolektyvinės pasąmonės aspektai vyro arba moters asmenybėse.

Kad ir kaip žiūrėtume į Goldmundo kūrėjo statusą, medinių skulptūrų drožyba vis dėlto siejasi su personažo individuacijos procesu. Dvi „mokymosi metais" jo sukurtos figūros ne tik reprezentuoja herojų kaip menininką, bet yra svarbios žmogiškuoju požiūriu, todėl Goldmundas ir suvokia, ir kuria jas kaip archetipines. Gražioji riterio duktė Julija, Ievos simbolis, priklauso pirmai labai svarbaus herojui animos archetipo pakopai. Antrasis pavaizduotas asmuo – Narcizas – yra dar svarbesnė skulptoriaus gyvenimo figūra ir jo suvokiamas kaip savasties archetipas. Žvelgiant į sudvasintą draugo atvaizdą, buvo matyti, kad jam pažįstami ne tik skausmas ir mirtis, bet ir nusivylimas, sąmyšis, maištas. Nesvarbu, ar šie bruožai slėpė sielos džiaugsmą ar liūdesį, joje viešpatavo dermė, ji nepakentė jokių disonansų. Šioje individuacijos kelio pakopoje Goldmundas jau sugeba atpažinti archetipinius bruožus jam svarbiuose individuose. Atsirado netgi sugebėjimas atspėti ateitį: davęs įžadus Narcizas, Goldmundui nežinant, pasirinko Jono vardą, kuris jam suteiktas ir skulptūroje.

Romane remiamasi meno teorija, pagal kurią prielaida didiems kūriniams atsirasti yra kolektyvinėje pasąmonėje slypintys ir menininko iškelti į dienos šviesą bei perkelti į kūrinį provaizdžiai (Urbilder). Apie tai rašė G. Baumannas: „Šis kolektyvinis Goldmundo kūrybos pagrindas tiesiogiai susijęs su Platonui ir C. G. Jungui būdinga meno samprata, kuri romano pabaigos pokalbyje suvienija abu protagonistus"¹⁴. Narcizas panašiai aiškina meno kūrinio atsiradimą, jo manymu, dar ilgai prieš tai, kai meninis vaizdas ima ryškėti ir tampa realybe, jis jau egzistuoja kaip vaizdinys menininko sieloje, ir šis provaizdis yra kaip tik tai, ką senieji filosofai vadino idėja. Bet idėjų pasaulyje gyvena tik Narcizas, o Goldmundas, kad ir koks svarbus jam atrodytų menas, vis dėlto labiau linksta į empiriką. Kitais žodžiais, sugebėjimas kurti meną nebūtinai sietinas su dvasinio prado buvimu ar jo atsiradimu – tokia, gal ir originali, bet nenuosekli H. Hesse's samprata, jeigu pavyko ją teisingai suvokti.

Svarbi ir dar viena mintis: gyvenimas neturėtų būti (bet neišvengiamai yra) suskaldytas į arba–arba: „Arba tu gyveni, duodi jausmams valią <...> – tada gali patirti vieną kitą malonumą, bet nesi apsaugotas nuo laikinumo. Arba užsidarai dirbtuvėje ir bandai pastatyti paminklą laikinam gyvenimui – tada turi atsisakyti gyvenimo, tada esi tiktai įrankis, tada, kas be ko, tarnauji amžinybei, tačiau pats džiūsti ir neturi laisvės, nejauti gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės" [p. 225]. Nuskamba sakralinis, iš Th. Manno kūrybos pažįstamas klausimas: „Kurti, neaukojant dėl to gyvenimo! Gyventi, neatsisakant tyro kūrybos džiaugsmo! Ar tai įmanoma?" [ten pat]. Neįmanoma – visa savo kūryba teigia Th. Mannas, o jo personažai kūrėjai aukoja gyvenimą kūrybai. H. Hesse tikriausiai taip pat klausia tik retoriškai. Autorius paskyrė gyvenimą kūrybai, bet kai dilema „gyventi ar kurti" iškilo jo herojui, nugalėjo Goldmundas bastūnas, Goldmundas laisvas paukštis, turintis begalę dar nerealizuotų galimybių. Tai, kad Goldmundo kelyje kūryba liko tik epizodas, rodo, kad tikrojo menininko pašaukimo herojus neturėjo. Kai Goldmundas, užuot siekęs sukurti tobulą skulptūrą, vėl renkasi klajoklio dalią, baigiasi pirmasis jo individuacijos kelio ciklas.

Pokytį vėl žymi atėjimas prie upės – kaitos simbolio. Tik šį kartą atsiranda cikliškumo, pasikartojimo įspūdis, nes grįžtama prie ankstesnių nuostatų – klajonių ir klajūno laukiančių nutikimų. Susitikimai su moterimis taip pat būtina šio Goldmundo gyvenimo tarpsnio dalis, tik nuo ankstesniųjų jie skiriasi galbūt tuo, kad suartėja dvi kategorijos – Erosas ir Mirtis. Maro epidemijos pavaizdavimas primena, kad veiksmo laikas – viduramžiai, bet svarbiau čia ne chronologija, o pasirinktosios epochos teikiama galimybė parodyti tikrąjį mirties siaubą, prieš kurį nublanksta anksčiau patirtos laikinumo, būties trapumo nuojautos.

Antrojoje Goldmundo individuacijos kelio atkarpoje mirtis iškyla kaip objektyvus, universalus ir visuotinis būties dėsnis, ir herojus priima jį kaip neišvengiamybę, nepasiduodamas iracionaliai baimei. Jis stengiasi daryti tai, kas įmanoma, iš maro siaubiamo miesto atsiveda merginą Lenę, gyvena su ja lūšnelėje, bet ir šiuo atveju nesugeba pakilti ant aukštesnės savo animos pakopos, tik aišku, kad tai ilgiausiai trukęs meilės (?) ryšys, o gal priverstinis buvimas drauge didžiulės grėsmės akivaizdoje. Kad ir kaip būtų, atomazga ateina tarsi savaime, bet scena, kai, gindamas Lenę nuo prievartautojo, jį nužudo, įtvirtina pasikartojimo ir cikliškumo efektą. Šį kartą tai nėra būtinoji gintis, pasakotojas išryškina iracionalų Goldmundo norą žudyti – G. Baumannas tai interpretuoja kaip atsiskleidusį Goldmundo „šešėlinį" polinkį. „Išvirkščioji jo gyvenimo geismo bei vitališkumo pusė – visiškai atitinkanti Jungo teoriją apie kompensuojamąją pasąmonės funkciją – yra žudiko šešėlis. Didžioji išorinio pasaulio Mirtis yra ir Goldmundo viduje"¹⁵. Visuotinis ir triumfuojantis mirties šokis aplink jį suformuoja nuostatą, kad nuo siaubingų išgyvenimų herojus galėtų išsivaduoti tik vėl grįžęs prie kūrybos. Menas turėtų įveikti negatyvius gyvenimo ir animos aspektus, ir kartu tai reikštų savasties įprasminimą.

Tai būtų dar vienas sugrįžimas, bet jam nelemta išsipildyti ir tikriausiai ne vien dėl to, kad meistras Niklausas miręs, jo dirbtuvės uždarytos. Sprendimas grįžti į meno ir kūrybos sritį buvo sąmoningas, daugiau racionalus negu intuityvus ir spontaniškas. O Logosas nėra Goldmundo stichija, todėl nenuostabu, kad, neberadęs meistro ir jo dirbtuvių, jis rezignuoja. Šį praradimą netrukus kompensuoja atradimas – netikėtai Goldmundo kelyje atsiranda Agnesė, aukšto valstybės pareigūno meilužė. Tai gal labiausiai individualizuota romano moteris, suteikusi herojui didžiausią palaimą. Bet ryšys su ja kėlė taip pat ir didžiausią pavojų, dėl jos Goldmundas turėjo rizikuoti gyvybe, ir būtent šis erotinis geismas atvedė jį arčiausiai mirties. Kylančiąja linija plėtota mirties tema pasiekė kulminaciją, Erosas visiškai suartėjo su Tanatu, o animos archetipas tapo ambivalentiškas. Svarbu ir tai, kad ši šviesiaplaukė gražuolė panašiausia į Goldmundo motiną, todėl hipertrofuotas ir nevaldomas jo potraukis įgyja incesto atspalvį (iš pasąmonės kylantis siekis per incestą su motinos Imago iš naujo atgimti).

Iš gyvenimo į meną, o iš meno atgal į gyvenimą veda individuacijos kelias, išryškindamas meno ir gyvenimo nedermę. Gyvenimas animos ženkle teikia džiaugsmo, bet neapsaugo nuo laikinumo; siekis sustabdyti akimirką, o iš tikrųjų prabėgantį gyvenimą, įamžinant jį meno kūriniuose, reikalauja to gyvenimo atsižadėti (atsiribojimo nuo gyvenimo metafora tampa meistro Niklauso dirbtuvės). Nei viena, nei kita sfera negali visiškai patenkinti Goldmundo, nei su viena, nei su kita jis negali visiškai susitapatinti, tiesiog dažniausiai pasuka tariamai lengvesniu keliu, kuris vėliau verčia balansuoti ant bedugnės krašto. Narcizo išgelbėtas nuo kartuvių, Goldmundas grįžta su juo į vienuolyną, įsirengia ten dirbtuves ir skulptūrose įamžina savo gyvenimo žmones – meistras Niklausas pasitarnauja kaip modelis Evangelisto skulptūrai, o riterio duktė Lidija atpažįstama Dievo Motinos atvaizde. Dabar tarsi galima būtų konstatuoti Eroso ir Logoso sąjungą, bet, įamžinęs sukauptą patirtį, Goldmundas vėl tampa vagantu ir šį kartą grįš į vienuolyną jau kaip visiškai palūžęs žmogus.

Naratyve esama ženklų, kad tai jau paskutinis klajonių epizodas, ir pasikartojimų daugiau nebus. Herojus šį kartą nebesiveržia į nežinomą pasaulį, netrokšta naujų potyrių, jis nesėkmingai mėgina grįžti pas buvusią meilužę. Simptomiška ir tai, kad jį, praradusį ankstesnį žavesį, pasenusį, atstumia ne tik nuostabioji Agnesė, jo meilės nebereikia ir paprastesnėms merginoms – nepralenkiamas meilužis Goldmundas savo kelią baigė, moterys tapo jam nebepasiekiamos, Goldmundas priverstas pasitraukti iš Eroso viešpatijos, o juk jusliniai malonumai buvo pagrindinis personažo gyvenimo turinys. Menas taip pat didžia dalimi būtent šio patyrimo inspiruotas.

Kas dar liko mūsų herojui, kai nutrūko ryšiai ir su menu, ir su gyvenimu? Atsakymą rasti paprasta. Psichoanalitinė romano interpretacija aiškina, kad grįžimas pas Agnesę – tai pasąmoninio mirties ilgesio simptomas, ir anima šiame kontekste yra mirties pasiuntinė ar skelbėja. Jeigu Goldmundas, net ir nužeminęs meną iki amato, galėtų likti medinių skulptūrų drožėju, jo gyvenimas tęstųsi. Tačiau, kaip jau sakyta, pagal pašaukimą ne menininkas, o pagal prigimtį sėslaus gyvenimo ribotumą niekinantis klajūnas, Goldmundas tokio pratęsimo netrokšta. Jo, juslių žmogaus, gyvenimas baigiasi, kai išsenka vitalinės jėgos. Ir vėl padeda atsitiktinumas, kuris iš tikrųjų dėsningas, nors toks žodžių junginys gal skamba neįprastai. Goldmundas dar nėra tiek išsekęs ir senas, kad mirtų natūralia mirtimi, – jis susižeidžia krisdamas nuo žirgo ir savo neramų klajoklišką gyvenimą užbaigia vienuolyne greta Narcizo.

Priešmirtiniai Goldmundo žodžiai draugui ne tik grąžina į praeitį, kai herojus dar nepažino motinos paveikslo, bet ir patvirtina tą tiesą, kad, prisiminęs motinos bruožus ir paklusęs savo motiniškos prigimties šaukimui, jis visą gyvenimą praėjo po skirtingus pavidalus įgydavusios animos ženklu, visur matydamas motiną. Ji buvo gyvenimas, meilė, geismas, ji taip pat buvo ir baimė, alkis, potraukis. Kodėl, taip ryškiai regėjęs motinos veidą vizijose, Goldmundas neperkėlė vaizdinio į meno kūrinį, nors tai buvo slapčiausia jo svajonė? Pasitelkiant C. G. Jungą, galima mėginti rasti priežastį, kodėl tai nepavyko. Goldmundo regėjimuose tikrosios motinos paveikslas transformavosi į Didžiosios Motinos archetipą, o archetipas, C. G. Jungo teigimu, niekada iki galo neįsisąmoninamas ir negali būti meno kūrinio objektu.

Ką vis dėlto šiuo romanu norėjo pasakyti H. Hesse? Atrodo, kad visa kūrinio programa užkoduota pasakotojo užuominoje apie slaptą priešingų prigimčių giminystę ir Narcizo žodžiuose: „Ne mūsų užduotis suartėti taip, kaip nereikia saulei suartėti su mėnuliu ar jūrai su žeme. Mudu, mielas drauge, esame saulė ir mėnulis, jūra ir krantas. Mudviejų tikslas yra ne susilieti vienam su kitu, o vienas kitą pažinti ir išmokti matyti ir gerbti tokį, koks jis yra: kaip savo priešingybę ir papildymą" [p. 42]. Priešybė nesąlygoja priešiškumo, svarbu ne suartėti ar supanašėti, bet išlikti savimi. Beprasmiška kelti klausimą, kuris žmogiškos prigimties tipas pranašesnis, bet akivaizdu, kad kiekvienas jų savaip vienpusiškas, ir tai nepadeda autoriui kurti utopijas, kurioje du paraleliniai pasauliai taptų vienove.

Esama įvairių šio H. Hesse's romano perskaitymo galimybių, kritikų vertinimai taip pat skirtingi. Pripažinęs, kad jokiame kitame H. Hesse's kūrinyje nėra tiek daug veiksmo, Eike Middellis „Narcizą ir Goldmundą" vertina santūriai, teigdamas, kad pasakojimą patraukliu daro jame įkomponuotos erotinės scenos, tačiau jos, kritiko manymu, pavojingai artėja prie kičo ribos¹⁶. Tokio pobūdžio scenos tikrai nėra pasakotojo H. Hesse's stichija, daugelyje kūrinių jų apskritai nėra. E. Middellis pasigenda pasakojime istoriškumo, kalba apie paviršutinišką viduramžių stilizaciją. O Ernstas Robertas Curtius įžvelgia romane nepaprastai ryškų viduramžių paveikslą¹⁷, Gotthilfas Hafneris teigia, kad „Narcizas ir Goldmundas" – vienas geriausių viduramžiams skirtų kūrinių vokiečiakalbėje literatūroje¹⁸. Iš tikrųjų H. Hesse nekėlė sau tikslo sukurti autentišką viduramžių paveikslą, autoriui tik reikėjo nuo dabarties atitolintos epochos, kad aktualijos netrukdytų spręsti amžinųjų problemų. Kūrinio esmę taikliai ir lakoniškai apibūdina Hansas Jorges Lüthi: „Šį kartą Hesse priima būtį su visu jai būdingu poliariškumu, kuris čia nebėra priešiško dualizmo, o tik dviejų tarpusavyje susijusių polių harmonijos šaltinis"¹⁹.

¹Березина А. Герман Гессе. – Ленинград: Издательство Ленинградского университета, 1976. – P. 65–66.
² Hesse H. Gesammelte Schriften in sieben Bänden. – Bd. VII. – Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1957. – P. 865.
³Каралашвили Р. Мир романа Германа Гессе. – Тбилиси: Издательство Сабчота Сакартвело, 1984. – P. 102.
^* Romano tekstas cituojamas, laužtiniuose skliausteliuose nurodant puslapį, pagal knygą: Hesse H. Narcizas ir Auksaburnis / Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2009.
⁴ Spengler O. Untergang des Abendlandes – Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte. – München: Verlag C. H. Beck, 1922. – P. 21.
⁵ Mann Th. Gesammelte Werke in zwölf Bänden. – Bd. XI. – Berlin und Weimar: Aufbau-Verlag, 1965. – P. 865.
⁶ Schmid M. Hermann Hesse. Weg und Wandlung. – Zürich: Fretz & Wasmuth Verlag, 1947. – P. 112.
⁷ Kleine G. Zwischen Welt und Zaubergarten. Ninon und Hermann Hesse. Ein Leben im Dialog. – Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1988. – P. 98.
⁸Березина А. Герман Гессе. – Р. 52.
⁹ Hesse H. Briefe. Erweiterte Ausgabe. – Band 117. – Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1964. – P. 50.
¹⁰ Jung C. G. Der Mensch und seine Symbole. – Marie-Louise von Franz und Joseph L. Henderson von Walter-Verlag, 1999. – P. 90.
¹¹ Baumann G. Wege zum Selbst. Hermann Hesses Erzählungen im Lichte der Psychologie C. G. Jungs. – Balingen: Verlag Schwenk.,Vierte Auflage, 1989. – P. 253.
¹² Hesse H. Brief an Christoph Schrempf vom April 1931 // Gesammelte Briefe. – Bd. II. – Frankfurt am Main, 1979. – P. 276.
¹³ Freedmann R. Hermann Hesse. Autor der Krisis. – Frankfurt/Main, 1982. – P. 410.
¹⁴ Baumann G. Wege zum Selbst. Hermann Hesses Erzählungen im Lichte der Psychologie C. G. Jungs. – P. 280.
¹⁵ Ten pat. – P. 283.
¹⁶ Middell E. Hermann Hesse. Die Bilderwelt seines Lebens. – Leipzig: Verlag Philipp Reclam jun., 1990. – P. 184–185.
¹⁷ Curtius E. Kritische Essays zur europäischen Literatur. – München-Bern, 1963. – P. 157.
¹⁸ Hafner G. Hermann Hesse. Werk und Leben. – Nürnberg, 1954. – P. 71.
¹⁹ Lüthi H. J. Hermann Hesse. Natur und Geist. – Stuttgart, 1970. – P. 90.

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Pakruojis, kai gyvenome netoliese, už trijų kilometrų Linksmučiuose, atrodė labai tvarkingas miestelis su gražia plytų bažnyčia (pirmoji buvo medinė, statyta 1630 m.), erdviu šventoriumi, Gaisrininkų sale (kur kartais gastroliuojantys menininkai surengdavo koncertą, spektaklį parodydavo, sako, demonstruodavo ir filmus, bet aš jų nemačiau. Čia per įvairias šventes švysteldavo ir saviveiklininkai ar vykdavo iškilmingi posėdžiai miesto reikalais), keturkampe turgaus aikšte, apsupta dailiais tvarkingais medinukais. Buvo geležinkelio stotis, elektrinė ir malūnas, priklausę tam pačiam savininkui. Pagrindinė gatvė – Vytauto, kuria važiuodamas į vieną pusę pasieksi Joniškėlį ir, šiek tiek pasukęs link Mūšos, – Linkuvą (čia hitlerinės okupacijos metais antrą ir trečią klasę lankiau), o į kitą pusę dardėdamas, jau pravažiavęs paštą ir aikštę, galėjai tiesiai mauti į Šiaulius.

Gyveno Pakruojyje lietuviai ir žydai. Lietuviai buvo įvairių įstaigų tarnautojai, pradžios mokyklos mokytojai. Veikė čia ir puikios reputacijos labai sena raudonų plytų vaistinė, tarsi kiek pakylėta, nes, norint atidaryti duris, kai cinktelėdavo skambutis, reikėjo du ar tris laiptelius palypėti. Buvo, žinoma, ir fotoateljė (nuotraukos tada buvo brangios). Miestelyje dirbo du gydytojai ir dantistė, gydytojo Šreiberio žmona Elena. Jų šeimoje augo du sūnūs – Jokūbas ir Aleksandras. Gydytojas Šreiberis garsėjo kaip inteligentiškas, paprastas, altruistiškos prigimties žmogus; kartais, matydamas, kad žmogus vos vos pragyvena, už suteiktą pagalbą visai atsisakydavo pinigų, nebent priimdavo kaip atlygį ir pagarbą kelis kiaušinius ir baltą sūrį. Gydytojas Paulauskas turėjo privačią kelių lovų ligoninę. Antrame aukšte jis pats su šeima gyveno, o pirmame buvo jo kabinetas, laboratorija ir nedidelės palatos. Miestelyje buvo gimęs ir dailininkas Stasys Ušinskas, tačiau jis retai atvažiuodavo motinos aplankyti. Tik jo gražias dukrytes su močiute kas šventadienį galėjai matyti bažnyčioje. Gyveno Pakruojyje ir amatininkai, batsiuviai, kailiadirbiai ir labai geri siuvėjai (jie dirbo nuosavuose namukuose), taip pat garsus kalvis, įvairūs padieniai ar elektrinės, malūno ir geležinkelio darbininkai.

Mano Tėveliai buvo gerbiami. Anot vieno padienio darbininko Beresnevičiaus, urėdienė (mano Tėvas buvo Pakruojo miškų urėdas) keturiasdešimt kalbų moka, – tuo norėjo pabrėžti, jog kada tik į mano mamą besikreiptų, vis patarimą ar kitą pagalbą gaus. Buvęs pradžios mokykloje mano klasės draugas P. N. neseniai papasakojo tokį epizodą. Artėjo pavasaris, bulvių sodinimo metas, o pernykštis derlius buvęs prastas, todėl jų trūko. P. N. tėvas, išgirdęs šnekas apie mano Mamą, pasiėmė sūnų, sėdo į vežimą ir išvažiavo į Linksmučius. Mama iškart juos pasodino, pavaišino žolelių arbata ir tada prasidėjo kalba apie sėją. Taip, davė bulvių. Kai draugo tėvas paklausė, kiek mokėti, mano Mama atsakiusi: rudenį, kai nukasit derlių, tai ir atiduosit, kiek dabar gavote. Jokių pinigų neimsiu.

Tėveliai buvo labai santūrūs, nesipiršo į draugystes, laikėsi šeimos ir savo nuostatų. Tiesa, vasarom pas mus su šeima, su vaikais atvažiuodavo ir Pakruojo pašto viršininkas, ir girininkas Osipauskas. Kitais kartais pasikalbėti kultūros reikalais, o gal ir paskaityti savo naujausių eilėraščių atvažiuodavo „Aušros“ poetas, Pakruojo bažnyčios klebonas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis. Tada atsiverdavo mano Mamos kulinarijos išmonių skrynios: buvo vaišinga, išradinga, greitai pateikianti ant stalo, ko negalėjai ir tikėtis: spurgų su uogiene, chrustų (labai traškėdavo tirpdami burnoje), įvairiausių mielinių bandelių. Gražiai serviruodavo stalą.

O dabar iš tų apsilankymų istorijos. Eilėraščius pradėjau rašyti, kaip ir piešti, būdama devynerių. Kam parodysi, kam pasisakysi, jei ne Tėveliams.

Tėveliui davus penkių litų užstatą, 1938-aisiais mudvi su sesute Gražina buvom įrašytos į Pakruojo bibliotekos skaitytojų sąrašą.

Kartą atvykus poetui Mikalojui Dagilėliui, Mama tuoj padengė valgomajame stalą. Šalia valgomojo buvo vaikų kambarys. Mažosios sesytės žaidė su lėlėmis, o aš tvarkiau savąsias knygutes, kaip mačiau tai darant bibliotekoje. Durys buvo kiek praviros. Ką Tėvelis su svečiu ir svečias su Tėveliu kalbėjo, nežinau. Tik staiga įsivyravo tyla. Ilga tyla. Pagaliau Tėvelis įsidrąsinęs pasakė, kad jo vyriausioji rašo eilėraščius, ar galįs kunigui klebonui parodyti. Sušlamėjo popieriai. Aš suakmenėjau. Pro durų tarpą mačiau išbalusį Tėvelio veidą. Atiduodamas lapelius Tėveliui, poetas pasakė: šitos mergaitės laukia didelė ateitis. Mačiau, kaip Tėvelio veidas paraudo, jis atsiduso ir pakvietė svečią vaišintis. Anokie buvo čia eilėraščiai:

Jau pavasaris ateina,

Paukščiai gieda gražią dainą...

Arba:

Eina lapė tapu tapu

Su vainiku žalių lapų...

Tai mano pirmasis žingsnis, abiejų Tėvų toliau skatinamas.

O kai svečiai atsiveždavo paviešėti ir savo vaikus, turėjau Mamytės (be sakymų ar raginimų) pavedimu juos globoti, sugalvoti įvairių žaidimų ir taip toliau. Girdžiu, netoliese po dideliu medžiu pievutėje stovėjusios ponios Mamytei ir sako: kokia jūsų Marytė graži, gera, rūpestinga... O Mamytė raiškiai, lėtai, manau, kad ir aš girdėčiau, ištarė: taip, rūpestinga, darbšti, bet negabiausia iš visų mano dukrų. Iš tiesų, mano jaunesnės seserys, vos išgirsta ar perskaito eilėraštį, ir jau gali pakartoti... Mama niekada nepamokslaudavo, ji kitaip norimą rezultatą pasiekdavo. Ir nuo tos dienos užsispyriau ir vedu, rašau sau kiekvienos dienos tvarkaraštį. Tikriausiai nebūčiau anais laikais prikėlusi Lietuvių literatūros muziejaus gyvenimui, jeigu ne tos kasdienės dienotvarkės. Trūks plyš, turi, ką numačiusi, atlikti.

Tėveliai stengėsi niekam nesimaišyti po kojų, neieškojo atsitiktinių pažinčių; į Pakruojį vykdavo tik tada, kai reikėdavo. Pas garsų siuvėją, atrodo, Šivicką, Tėveliui siuvo kostiumą, o man žieminį paltuką, pamuštą kiškio kailiuku. Ir fotoateljė lankėmės labai retai, yra visos šeimos nuotrauka su vasariniais, kita – su žieminiais rūbais, karo meto šeimos su dėde Adolfu nuotrauka ir Tėvelio apie 1938 m. – portretinė.

Vienoj Vytauto gatvės pusėj buvo kirpykla ir chalų, riestainių, kepyklėlės-krautuvėlės. Jų savininkai buvo žydai, labai paslaugūs, dėmesingi. Mano Mama, eidama pirkti chalų, vesdavosi ir mane kaip padėjėją. Ak, tiesa, visada, jei būdavo iškepta, gaudavom macų dovanų. Kitoj gatvės pusėj buvo taip pat žydų išlaikomos manufaktūros krautuvės. Mes, trys mergytės, augom ir kasmet tekdavo lankytis batų parduotuvėje. Savininkai buvo paslaugūs; siūlydavo šį bei tą, ką nauja ir gera buvo gavę, o aš, pamenu, niekaip neįkišau kojytės į žiemai perkamus batus. Tai pardavėjas priklaupė, atvarstė raištelius ir padėjo apsiauti. Tėveliai visada žiūrėdavo, kad neužmirštume padėkoti, įėjusios pasisveikinti, o išeidamos atsisveikinti. Medžiagų parduotuvėn Mama mane vesdavosi kaip patarėją. Pamenu, nupirko dangiškos spalvos šilko, iš kurio Mama kiekvienai pasiuvo suknytes, su jomis apsirengusios eidavome į bažnyčią. Nupirko ir rausvo perkelio su gėlytėm ir žirniukais. Tai buvo mūsų kasdienėm suknytėm skirta. Nepamenu, kad Mama būtų kada sau išlaidavusi, save pamaloninusi – vis šeimai.

Silkes, druską, cukrų, muilą, degtukus ir žibalą pirko nedidelėje krautuvėlėje (savininkai taip pat žydai), kuri, nuo vaistinės nusileidus kreiva gatvele, glaudėsi beveik už kampo.

Žmonės bendravo daugiausia gyvenimiškais reikalais be muštynių, be recidyvistinių nusiteikimų. Kiekviena šeima laikėsi savų tradicijų, savų moralės normų. Buvo įvairių švenčių, atlaidų, būdavo ir laidotuvių, nugiedant iki kapų. Žinoma, šokta gegužinėse, pasitaikydavo ir sutuoktuvių, bet dalyvaujant tik giminei ar artimiausiems kaimynams. Gyvenimas tekėjo sava vaga, darbai pagal metų laikus keitė vienas kitą. Mūsų Tėveliai nusipirko „Philips“ radijo aparatą, tai Mama, tvarkydama gėlynus priešais didžiojo kambario langus, kur ant palangės stovėjo radijo aparatas, vis įdėmiai išklausydavo žinias. Iš Tėvų bendravimo ir veidų supratau, kad artėja kažkas tragiška ir neišvengiama.

Ir štai driokšt! Pirma atgaunam Vilnių, bet tą džiaugsmą grėsminga banga užlieja sovietinės armijos invazija. Tuoj mūsų namuose pasirodė valdinga Šiauliuose dislokuoto sovietinės armijos įgulos viršininkė kuro paruošoms. Visur iššniukštinėjo, vos į lovą pas Tėvus nelipo. Valgydama, o turėjome ją maitinti, įdėmiai žiūrėjo, kaip laiko, kuria ranka ima Tėvai peilį ir šakutę... Žodžiu, mokėsi jai nežinomo etiketo, bet laikėsi kaip carienė Jekaterina, Petro I-ojo žmona. Tiesa, ji dažnai išvažiuodavo, tvarkydama tik jai vienai žinomus reikalus, į Šiaulius. Peržiemojus, jau ėmus siautėti pavasariui, vieną dieną pietaudama pasakė Tėvui: jus išveš. Netrukus išveš kaip inteligentą, netinkantį sovietinei santvarkai, ir kaip Šaulių organizacijos narį. Mama buvo patyrusi bekompromisį sovietinės valdžios žiaurumą, kai negalėjo ištrūkti iš Krymo, kur tada gyveno, mokėsi, dirbo, todėl ėmė džiovinti juodos duonos riekes ir, niekam nepastebint, dėti į mūsų pačių austus drobinius maišus. Staiga įgulos viršininkė išvyko. O po kelių dienų užgirdom triukšmą netoliese, kitoj kelio pusėj pamiškėj gyvenusio jauno ūkininko su motina sodyboj. Ten darbavosi, šautuvais stumdydami ir skubindami sėstis į ratus senąją ir jos sūnų, enkavėdistai. Nuo Lygumų jau važiavo kiti vežimai, kurių galuose stovėjo kareiviai, štikus atkišę. Pasigirdo klyksmas kitoj pusėj Kruojos gyvenusio mokytojo, mano Mamos bičiulio, kieme. Ir ten siautėjo enkavėdė. Mes susiglaudėm ir laukėm savo eilės, laikydami rankose kas būtiniausia, stovėdami šalia džiovintos juodos duonos (ją pati Mama ir kepdavo) maišų. Mus pasiekė žinia, kad Pakruojo geležinkelio stotyje stovi ešelonas prekinių vagonų, į kuriuos stumiami suimtieji. Paaiškėjo, kad suėmė mano klasės draugus Aldoną ir Vytautą Pažemeckus su tėvais. Mano Mama neištvėrė; ji buvo labai drąsi ir ryžtinga – šio to pasigriebusi, sėdo į ratus ir išvažiavo į Pakruojį. Ginkluota apsauga, atkišusi štikus ir šaukdama mat’ mat’, neleido prieiti. Mama palaukė ir gražia taisyklinga rusų kalba juos sutramdė (jiems buvo netikėta) ir įsakmiai pasakė, kad leistų žmonėms išlipti iš vagonų ir pabūti gryname ore, paprašė atėjusiems giminaičiams leisti perduoti šiek tiek maisto, pagirdyti šaltinio vandeniu, nes buvo neapsakomai karšta, – birželis. Mamai pavyko, ir ji vėl lėkė į Linksmučius – gal jau prie mūsų namų stovi sunkvežimis ar brigada... Grįžusi išgirdo žinią. Telefonu Tėveliui pranešė, kad Kaune jau uždarytos tremtinių vagonuose jos sesuo Natalija Bičiūnienė su šeima ir Tėvelio vyriausioji sesuo Kamilė Vaitkevičienė su vaikais, Kostu ir dvejų metukų Henriku (dabar jis pasaulyje žinomas mokslininkas, matematikas). Mama iškart pražilo, veidas tapo kaip senutės, suvargęs, švietė pastirusios gražios, didelės akys. Ji apglėbė mus visus ir laukė. Aš, pamačiusi iš tolo pievutėje prie vendyklos – rūkyklos – iš smėlio krūvos iškilusią raudoną tulpę (niekas jos nesodino), nubėgau, nuskyniau, – o tie bjaurybės jos neturės! Nei sunkvežimis, nei niekas kitas neatvažiavo mūsų suimti. Temo. Vėliau buvo rastas, nespėjus sunaikinti Pakruojo KGB archyvo, sąrašas tų, kurie turėjo būti suimti ir išvežti į Rusijos gilumas liepos 26-ąją. Tame sąraše ir mūsų šeima. Iš jo sužinojom, kas mus įskundė: urėdijos darbuotoja L-tė ir arklininkas-vežikas (tada į miškus važiuodavo arkliu traukiamais vežimaičiais) Juozukas. Abu – komjaunuoliai.

Nespėjo Tėvai nė prigulti, kai pasigirdo motociklų – be galo, be krašto – burzgimas abiem Kruojos pusėm bėgančiais keliais. Griaudėjo metamos iš kryžiais pažymėtų lėktuvų bombos. Ryte jau kaip skėriai plūdo uniformuoti, pasitempę vermachto armijos pėstininkai. Nusimetę palaidines, šaltu vandeniu nuplauna gausų prakaitą, padailina pasmakrę, nugremžia jau sužėlusias žandenas, paskubomis laužo ir kramto šokoladą, o paskui, viską, ką nudrengė, palikę, vėl į žygį, pirmyn ir pirmyn. Anksti ryte, kai saulė dar ne taip svilina, įsiskubinau su kibirėliu į didžiulį Mamos užveistą braškyną, skubiai rinkau uogas. Staiga išgirdau lyg kokį krenkštelėjimą. Pakėliau galvą, o daržo gale, įsisprendęs į šonus rankas, tartum katinas, pamatęs pelę, stovėjo pasiruošęs šuoliui kareivis. Buvau mažo ūgio, tai pasilenkiau, pranirau kitame braškyno gale po aukštom varnalėšom ir pro netoliese esančius tvartą ir malkinę pažeme bėgte pasileidau namo. Kai per ūkinę verandą įgriuvau vidun, Mama tuoj mane paslėpė. Tačiau vokietis, likęs kaip musę kandęs, turbūt vijosi savuosius. Tik vakare buvo galima ramiau atsidusti. Bet ar ilgam. Ir vieni, ir kiti kareiviai pasimėgaudami prievartavo – nesvarbu, mergytė ar senutė, kad tik pergalingai pasismagintų.

Paskui, tolyn nuamsėjus pabūklams ir lėktuvams, nutilo. Žmonės dairėsi – kokios nelaimės reikia laukti.

Už akmeninio (visi dvaro ūkiniai pastatai sumūryti iš lauko akmenų) svirno stovėjo kumetyno namas su dviem galais. Ten gyveno mažažemis Adomaitis su šeima. Visi labai darbštūs, sąžiningi, nuoširdūs. Per tas vienų ar kitų kariškių „eitynes“ labai saugojo savo gražuolę dukrą. Jaunėliui sūnui kaip tik pasirodė pirmieji barzdos ir ūsų pūkeliai – jau vyras! Tai paprašė tėvo pinigų – eisiąs į Pakruojį pas kirpėją ir barzdaskutį; tegu tada mažvaikiai seiles varvina.

Praėjus valandai ar daugiau, staiga pas Adomaičius baisūs klyksmai. Pasirodo, Adomaitukas, kildamas gatvike, kad pasiektų Vytauto gatvėje barzdaskutį, išvydo bernus, kurie su ginklais rankose varėsi būrelį miesto žydų. Jis šoko prie jų: vyrai, ką jūs darot! Paleiskit! Tie, nieko netarę, ir jam surišo rankas už nugaros ir kartu nusivarė. Visus juos sušaudė vienu ypu ant nedidelio piliakalnio, iškilusio pievoje už Pušynėlio. Juk tai visai netoliese. Šūvių garsas pasiekė Adomaičius ir mūsų namus. Mano Tėvas, sužinojęs, kas dedasi, sėdo į vežimą ir – į miestelį. Mat dabar miestelio gyvenime svarbią vietą užėmė su vokiečiais bendradarbiaujantis advokatas P., pasiturintis ir „į kito daržą besidairąs“ (suprask, į suimtųjų žydų turtą). Tėvas pas jį: ką daro, ar nematot?! Sulaikykit tuos su ginklais! Advokatas, išėjęs iš dailaus savo namuko, stovėdamas ant laiptų suriko: „Von! Eik šalin! Tuoj tave ir tavo visą šeimą sušaudysiu!“ Ir, įėjęs į vidų, užtrenkė duris. Miestelis raudojo.

Bet vos grįžo Tėvas, kita naujiena – mus skubina greičiau apleisti namus, nes urėdijos raštinėje dirbęs K. savo žmonai, to paties kaimo žemdirbio dukrai, išdidžiai pareiškė: dabar tu būsi čia ponia. Ką galėjo, Tėvai krovėsi į vežimus, už jų pririšo dvi karves. Mūsų šeimą, o kartu ir miškų urėdiją, įkurdino Vytauto gatvės raudonų plytų name, kuris, kaip ir dešinėj esantys ūkiniai pastatai, buvo atokiau nuo gatvės, už kelių ne pirmos jaunystės obelų, bet gerai matomas. Tikriausiai valdžia norėjo turėti mūsų šeimą po akimis.

Nežinau, kaip ir su kuo Tėvai tarėsi, kuriuos žmones gali išgelbėti. Visi labai gerbė gydytoją Šreiberį (jis, sako, buvo karaimas) ir jo žmoną dantistę (ji – žydė), žodžiu, visa šeima bendravo su jais, kai reikėdavo, kreipdavosi pagalbos. Ir mano jaunesnei sesytei Gražinai ponia Elena taisė prakiurusius dantukus (mokėjo labai gražiai su vaikais sutarti). Jie, atrodo, buvo katalikai; nežinau, ar lankė bažnyčią, bet greičiausiai namuose ar kitaip bendravo su Dievu, melsdavosi. Taigi. Šreiberių šeima. Kaip sutarta, visos jų namo langinės buvo tvirtai uždarytos. Šaligatvio niekas nešlavė, prie verandos piktžolės drąsiai išsikerojo. Namas atrodė negyvenamas. Dar, sako, paskleidė gandą, kad išvykę, išvažiavę, bet nežinia kur. Taip šitoje būties kapsulėje gyveno tėvai ir du jųdviejų sūnūs: Jokūbas, medicinos studentas, ir Aleksandras (vadindavom jį Aliuku), moksleivis. Reikėjo organizuoti jų maitinimą. Mama, kaip buvusi miestelio Moterų draugijos pirmininkė, daugelį moterų gerai pažinojo, jautė, kuo galima pasitikėti. Maisto perdavimu užsiėmė mokytoja (ji ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai) Mykolaitytė (tolima rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno giminaitė) ir Mažeikonių mažažemė Lukauskaitė, kuri buvo baigusi pradžios mokyklą, skaitė knygas ir laikraščius. Ji buvo giliai tikinti ir principinga. Turėjo karvutę, atrodo, dar ožkytę ir vištų. Bet kaip nunešti nors du ar tris kartus per savaitę pieno, sūrio, kiaušinių ir drobės brizgu apmuturiuotą puodą su karštomis bulvėmis? Eiti reikėjo sutartu laiku, kai visai sutemsta, kai nėra mėnesienos. Nėjo, bet basomis apčiuopdama kelią, tarsi lapė slinkdavo Lukauskaitė gatvelių labirintais iki Šreiberių namo, o ten jau laukdavo Mykolaitytė. Iššniukštinėjusi, kad ko pikto, jokios žmogystos nėra, duodavo Lukauskaitei ženklą, kad ši išnirtų iš pro namus tekančio šaltinėlio pakrantės krūmo ir paduotų nešulį pro prastąsias duris laukiantiems. Ir 1941-aisiais, ir 1942-aisiais tęsėsi šis slapukavimas. Šaltinėlio čiurlenimas slopindavo vienos ar kitos moters neatsargų žingsnį.

1941-ųjų žiemą ar vėlyvą rudenį iš Kauno pas mano Tėvelius atvažiavo Mamos krikštasūnis, politechnikos studentas Daumantas, nes gydytojai įtarė – susirgo džiova. O mes turėjom pieno, daržovių. Mama visiems stengėsi padėti. Tada jai kilo mintis, kad reikia nors valandai kitai jaunuosius Šreiberiukus iškrapštyti iš nelaisvės namų. Ta pareiga atiteko Daumantui. Jis, kaip pasakoj lapė, nušluodavo sniege likusius žingsnius ir gatvelių labirintais atvesdavo pas mus Jokūbą su Aleksandru. Kelią iki Šreiberių namo prastojo įėjimo parodė Mykolaitytė. Tėveliai džiaugėsi, kad broliai atsikvėps, gaus karšto maisto: įvairių sriubų, cepelinų, kugelio, o kartais ir mėsos gabalėlį. Aliukas (Aleksandras) greitai atgijo, džiaugėsi mūsų trijų, už jį jaunesnių mergaičių, draugyste. Žaidėme „Trik trak“ su paridenamu kamuolėliu, dėliojome domino ar dalijomės perskaitytų knygų įspūdžiais. Jokūbas, medicinos studentas, kartais stovėdavo atsirėmęs į sieną ar įsikibęs į kėdės atkaltę, nuniręs į savo minčių pasaulį, arba šnekėdavosi su Daumantu; juos siejo studijų laikas. Kaip atsivesdavo, tokiais keliais Daumantas ir parvesdavo abu vaikinus pas tėvus. Tos kelionės dėl atsargumo negalėjo būti dažnos.

Tada, okupacijų metais, nebuvo kur įsigyti apavo, jei būtų užuodęs vienas ar kitas okupantas, kad kas nors slėpia juchto ar chromo odos gabalėlį, tai ne tik būtų atėmęs!.. Todėl žmonės dirbdino medinukus. Virš drožto pado prikaldavo seno maišo ar kito audeklo brizgus, kad apsaugotų pirštus nuo šalčio. Ir kojinių nebuvo kur įsigyti, tik su paskyromis. Man, kaip geriausiai mokinei, paskyrė dvi poras medvilninių kojinių, kurių atsiimti važiavau su klasės auklėtoja į Šiaulius. Kai vakare, išlipusios iš traukinio patraukėme į miestelį, buvo taip tylu, taip gūdu, tarsi visi būtų išmirę. Paaiškėjo, kad įvyko baisi tragedija. Iš Šiaulių atvykę esesininkai įsiveržė į Šreiberių namus, suėmė, pasodino į sunkvežimį, su ginklais stovėdami kėbulo kampuose vežė sušaudyti. Šreiberis mojavo ranka atsisveikindamas, žemai nusilenkė vežamas pro bažnyčią. Sušaudė juos Morkakalny, šalia Pušynėlio, kur žemė jau buvo įdubusi virš kitų nužudytų Pakruojo žydų kūnų. Šreiberio šeima atgulė šalia iškastoje duobėje. Naktimis, kai nebūdavo mėnesienos, dėkingi pakruojiečiai ir apylinkių gyventojai padėdavo gėlių. Pradžioje, sako, sodindavę, bet kaskart išaušus jų nelikdavo: taip „saugojo“ mirusiųjų ramybę įvairūs pakalikai (o jų buvo nedaug). Po kiek laiko vėl atvyko esesininkai ir sušaudė garsųjį advokatą, apkaltinę, kad nebuvo atiduotas Reichui kažkoks turtas, kad palaikęs ryšius su Maskva. Tokios kalbos sklido per žmones. Mano jauniausioji sesuo Kamilė Laimutė prisiminė, kad kai paskutinį kartą mūsų namuose viešėjo Šreiberiukai, Aleksandras džiaugdamasis pasakojo, kad sapnavo šventąjį Antaną, kuris išskėtęs rankas taip kalbėjo: ateikite, aš jūsų laukiu. Berniukui tai buvo netikėtas potyris. Po dviejų dienų Šreiberius suėmė ir sušaudė.

O mes turėjome kaip nors susitvardyti ir gyventi nežinioje.

Birželio 29-ąją, per Tėvelio vardines, jau žydėdavo rausvi ir balti bijūnai abipus keliuko, vedančio į namus. Rinkom pirmąsias braškes šventės stalui. Mama Tėvelio garbei visada suruošdavo (ji buvo išradinga kulinarė) gražų stalą su įvairiais kepiniais ir net kepta antim su obuoliais. Mudvi su Gražina jau mokėmės Linkuvos gimnazijoje, gyvenom „ant buto“, pirmus metus pas Liumienę, kuri tik nuomodavo lovas mokiniams su maitinimu ar be jo. Antrus metus gyvenome prieš senuosius gimnazijos rūmus, medinio namo mansardoje, pas vienuoles – mokytojas Daukaitę, Antanę Kučinskaitę ir šeimininkę Ruseckaitę. Čia, kaip ir mudvi su seseria, gyveno botanikė Rūta Murkaitė. Gimnazijos pedagogai buvo universitetinio lygio. Dauguma pasitraukė iš badaujančio Kauno, o čia tėvai nustatytą produktų kiekį turėdavo atvežti gimnazijoj dirbantiems ir šeimininkei, pas kurią gyvendavom.

Gyvenome, kaip sakoma, tarp dangaus ir žemės, nenuspėdami, kuo pritrenks, sužlugdys kita drama.

Nauja sovietinės armijos invazija buvo audringa. Pakruojiečius varė iš namų su pliūpsniais keiksmažodžių ir ginklais rankose. Mes, pasikinkę arklius, šį tą įsimetę (svarbiausia dokumentus, kiek maisto, aš vis raginau nepalikti albumų su nuotraukom, knygų, bet nespėjom), išvažiavom toliau į vakarus ir apsistojom pas vieną eigulį, atrodo, Auksučiuose, kur buvo ir daugiau išvarytųjų, t. y. pabėgėlių.

Kai jau leido grįžti namo, butas buvo išplėštas, tik pagalvių plunksnos skraidė ore, o virtuvėj, užkūrę duonkepę krosnį, kareiviai mėtė į ugnį mūsų knygas. Mama, puikiai mokėdama rusų kalbą ir būdama drąsi, tuoj: ką jūs darot? Kareiviai nustėro, tame „fašistiniame“ krašte išgirdę šnekant jų gimtąja kalba. „Parašyta fašistų kalba.“ Mama išaiškino, įtikino, ir jie paliko mūsų namus. Reikėjo galvoti, kaip pradėti išdraskytame lizde gyventi ir išgyventi. Bet čia atskubėjo Mamos pagalbos šaukdamiesi žmonės: Pakruojo dvarą plėšia, degina bibliotekos knygas. Dvaro savininkas von der Roppas prieš pat naują invaziją su keliais arkliais kinkyta karieta patraukė į Vakarus. Mes tada kaip tik prie gėlėmis apipintų vartų laukėme Panevėžio vyskupo ir rašytojo Kazimiero Paltaroko; turėjo įvykti viso mūsų būrio konfirmacijos ceremonija.

Pakruojo rūmai garsėjo kaip išskirtinai turtingi ne tik biblioteka įvairiomis pasaulio kalbomis (dvarininko būta poligloto), bet ir reto grožio baldais, kiekvieno kambario ar salės įrengimu... Mamai pavyko sustabdyti, pačių siaubūnų rankomis užgesinti knygų gaisrą. Savo laiku, būdama komandiruotėje Smolenske, iš rašytojo, vieno laikraščio darbuotojo Beltiukovo sužinojau, kad antrajam Pabaltijo užgrobimui Stalino įsakymu buvo paleisti iš kalėjimų recidyvistai, kaip geriausi amato naikinti, plėšti, prievartauti meistrai (Beltiukovas buvo mobilizuotas ir paskirtas į inžinerinį batalioną ar skyrių ir tiesė, lygino kelius, statė tiltus – ir pontoninį prie Kauno – kad armija greičiau ir patogiau persikeltų į kitą upės krantą).

Tiksėjo laikas. Miestelyje maišėsi daug nepažįstamų veidų, tie ateiviai save vadino bežencais. Tik nežinojai, kas yra kas ar kuo dedasi. Tvyrojo nerami, grėsminga atmosfera. Įsteigė ir atidarė progimnaziją. Mama pateko tarp kviestų pedagogų. Ji dėstė gamtą ir namų ruošą. Įstaigos, amatininkai dirbo kasdien, kaip įprasta, bet atmosfera nesikeitė.

1945 metų kovo 3 d. rytą mano Tėvas buvo iškviestas pas „valdžią“ tarnybiniais reikalais. Atėjo ir vakaras, Tėvas negrįžo ir nedavė jokios žinios. Mama susirūpino. Ėmė ieškoti. Pagaliau sužinojo, kad, kaip ir kitus miestelio inteligentus, suėmė ir dabar laiko enkavėdė būstinėje, begėdiškai įsitaisiusioje sušaudytų Šreiberių name. Saugumo valdžia buvo iš tų vadinamųjų bežencų. Pagaliau Mamai pavyko pasimatyti su mūsų mylimu Tėveliu. Vedėsi Mama ir mus, tris mažametes dukreles. Sargyba leido pastovėti gerosios verandos prieduryje. Tėvą, matyt, nukankintą, už pažastų laikydami įtempė du saugumiečiai. Tokios gražios buvo mėlynos Tėvelio akys, kupinos skausmo ir meilės. Kai jį vedė atgal, atsigręžęs Mamai pasakė: tik žiūrėk mergaites. Ir užsitrenkė durys. Kitą sykį Mama sužinojo, kad suimtuosius (be inteligentų, buvo ir apylinkių ūkininkų, visi tik vyrai, tik vyrai) sodina į vagonus. Ji – į Pakruojo geležinkelio stotį. Vienas traukinys jau išvažiavęs, kitas bus vėliau. Ir Mama mus bei darbus (ją vadavo kiti mokytojai) palikusi išvažiavo į Šiaulius, pasiskolinusi iš kunigo J. Niurkos kiek pinigų, nes dar nebuvo mokami atlyginimai. Šiauliuose suimtųjų jau nerado, traukinys buvo išvykęs į Daugpilį. Mama patraukė ten, bet Daugpilyje jau niekas nepasakė, kur dingo vagonai su keleiviais (greičiausiai saugumas tuo pasirūpino). Grįžus namo, vėl naujiena – nurodymas apleisti butą, išsikraustyti, nes čia įsikurs dvi progimnazijos klasės (įsteigus progimnaziją, nei patalpų, nei, kaip minėjau, specialistų nebuvo). Mus su daiktais ir gyvuliukais priglaudė Mažeikonių ūkininkė Sargūnienė, kurios vyras taip pat buvo suimtas. Priėmė ir išvežto advokato Vytauto Garbaliausko žmoną su sūneliu. O aplink susišaudymai, išeisi karvės melžti, bet nežinai, ar grįši. Mama prisiminė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais mano Tėvelio tėvas Vytautas Žakavičius (jis 1944 m. suimtas ir sušaudytas Kauno IX forte už persekiojamų žydų gelbėjimą ir slėpimą) buvo mobilizuotas ir dirbo Omske kaip karo gydytojas. Tuo laiku prireikė visokeriopos pagalbos besislapstančiam M. Kalininui. Senelis jam netgi savo kailinius atidavė, kad tik šis išgyventų. Tada Mama ir parašė vienam aukščiausių Tarybų Sąjungos pareigūnų, atrodo, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui M. Kalininui, prašydama padėti, primindama ir situaciją Omske. Tik mes nežinojome, kad Stalinas konclageryje laikė įkalintą jo žmoną. Laišką į Maskvą išvežė, perdavė per rankas. Miestelio ir apylinkių žmonės, kuriems Tėvelis padėjo, kuriuos gelbėjo (užėjus vokiečiams, „žalius“ mokinius, komjaunuolius, išsiuntė savo bendramoksliams į Kuršėnus ar Tauragę, kad įdarbintų ir paglobotų), ėmė rinkti parašus. Miške tais laikais ir už žabų ryšelį reikėjo valstybei sumokėti, o tie varguolėliai juk neturėdavo iš ko, tai Tėvas, būdavo, išrašo kvitą, duoda pinigėlį ir sako: „Eikit, susimokėsit ir neškitės žabus namo.“ Tėvas, važiuodamas iš miškų, dažnai pakelėj surankiodavo visus apspurusius pavargėlius, parveždavo namo, o čia jau Mama leisdavo nusiprausti ir pamaitindavo karštu viralu, o kartais ir apnakvydindavo. Taigi sąrašas buvo ilgių ilgiausias, rašėsi seni ir dirbantys, net vietos komunistai Valteriai, ir išsiuntė vėl Maskvon. Iš mirtininkų lagerio „Belomor“, kur kaliniai buvo žiauriai kankinami ir verčiami kasti kanalą įšalo žemėje bet kokiu oru, ne visi sugrįžo. Mano Tėvelį, kaip nereikalingą, nepajėgiantį dirbti, iškėlė iš vagono paguldytą ant neštuvų. Tiesa, nepasakiau, kad nesitikėdama, jog bus atidaryta gimnazija, Mama mudvi su seseria Gražina išvežė pas Tėvo seserį dr. J. Žakavičaitę į Kauną, o pati su jaunyle Kamile Laimute liko laukti Tėvelio sugrįžtant. Laukti teko daugiau kaip metus, o kai sulaukė, mano krikšto mamos, minėtos Tėvelio sesers, ir mano Mamos rūpesčiu, Tėvelis buvo pervežtas į Kauną, paguldytas ligoninėn. Mirė 1947 m. birželio 10 d., palaidotas Vytauto prospekte buvusiose kapinėse. Tačiau, uždarius ir naikinant kapines, Tėvelio neleido perlaidoti Petrašiūnų kapinėse. Tada Mama mylimą savo Petrelį nuvežė ir palaidojo tėviškės, Užpalių, kapinėse, kur dabar abu ir ilsisi. Lapkričio 1 d. sukaks šimtas dvidešimt metų, kai mano taurioji Mama gimė. Kaip jiedu tą datą, gyvendami pas Viešpatį, paminės...

Tiesa, nepasakiau dar kelių svarbių faktų ir detalių. Kai tik 1940-aisiais naujasis Lietuvos šeimininkas atsistojo ant kojų, Pakruojo geležinkelio stoties viršininkas K. Kviklys buvo atleistas ir išmestas iš buto (tuo pasirūpino jo buvęs pavaduotojas. Manau, kad jis ir jo sūnus priklausė tai „partijai“, prieš kurią ir komunistai buvo bejėgiai). Tada V. ir K. Kvikliai atvyko pas mus slėptis, Tėveliai priėmė ir kurį laiką jie pas mus gyveno, kol atsirado galimybė nepastebėtiems išvykti pas pažįstamus į Kėdainių rajoną. Išvažiuodama Veronika Kviklienė išmetė į šiukšlyną savo sūnaus užrašus, sąsiuvinius ir dienoraštį. Mano jaunesnė sesytė dienoraštį pakėlė ir perskaičiusi pasidžiaugė, kad Kaziukas dviračiu atvažiuodavęs į Linksmučius norėdamas man pagroti smuiku, kad jam labai patinkanti Marytė Žakavičiūtė. V. Kviklienė, pamenu, kalbėjo, kad jos sūnaus žmona bus tik daktarė, tik daktarė. Jau atėjus vokiečiams pas mus slapstėsi ir miškininko, atrodo, urėdijos buhalterio Mukano šeima su sūnumi Gražvydu ir gražia dukrele Aldute. Jie gyveno mansardoje, valgydavo ir bendraudavo jau nusileidę laiptais, kaip ir visi. Netikėtai mažoji Aldutė (jai sekdavau pasakas, skaitydavau knygeles; taip draugavom) susirgo. Iškviestas felčeris pasakė, kad tai difteritas, bet pats padėti negali, nors naujieji okupantai turėjo gelbstinčių nuo tos ligos prontontozilio tablečių. Bet kaip paprašysi – juk vieni slapstėsi, kiti slapstė (tai mes). Aš užlipdavau laiptais į mansardą ir sarginau Aldutę. Kartą manydama, kad užmigo, grįžau žemyn į virtuvę. Tik girdžiu šaukiant: Maryte, Maryte... Greit vėl užsiropščiau, bet Aldutė jau buvo mirusi. Tada kalbėjo – gydytojas Šreiberis ar išvykęs Paulauskas būtų mergytę ištraukę iš mirties nagų.

Ir dar kitas faktas. Grįžęs iš konclagerio, advokatas V. Garbaliauskas su niekuo nesitardamas, niekam nenusileisdamas, pasiėmė žmoną ir susuktą į pledą karščiuojantį Rimutį ir išvyko į gimtąją Žemaitiją. Pakeliui sūnelis, laikomas glėbyje, mirė nuo difterito (kaip J. W. Goethe’s baladėje „Miškų karalius“!). Daugiau vaikų jie nebegalėjo turėti.

Tokie buvo to laiko rėdai. Taigi.

Recenzijos, anotacijos

Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

„Pasaulio pradžia tavo dvasioje...“ – kas šiandien dar gali ištarti tokius žodžius? Ir kas begali juos pro vis stiprėjantį šio pasaulio triukšmą išgirsti? Vis mažiau ištariančių. Vis mažiau išgirstančių. Bet jei dar ištariama, tai bus ir išgirsta. Jei ištariama šiandien, tai gal ir ryt. Gyvename fizikos pasaulyje, gal jau ir postfizikos, fizikos objektai darosi vis labiau neapčiuopiami – kaip ir poezijos. Poezijos objektų juk nėra matę net patys poetai. Tik kritikai, bet tuo, kas jau po fizikos, jie paprastai nesidomi, jie dirba su „objektais“, rimtai, objektyviai, moksliškai. Objektyvumą mums teikia objektai ir „objektai“.

Gražina Cieškaitė po ilgos (ir sunkios) pertraukos parašė metafizinės poezijos knygą „Žodžiai kaip stigmos“; Valentinas Sventickas pasirašė esąs jos redaktorius, buvo ką redaktoriui veikti, autorė toli (Lietuvos rašytojų sąjungos žinyne nurodytas Matarnų kaimas Vilkaviškio rajone), seniai viešumoje nematyta.

G. Cieškaitės debiutas buvo ryškus, savitas: 1975 m. išėjo jos pirmoji knyga – tuometinę dar jaunos autorės dvasią atitinkančio pavadinimo – „Tylos žydėjimas“. Visa, kas esminga, slypi tyloje, tyloje būties šaknys, bet pasaulyje jos išskleidžia žiedus, žydi. Žydinti tyla yra lyg paslapties prasiskleidimas, pasirodymas. Skyrė tą knygą iš kitų vidinė sutelktis, kažko kito matymas. Ir ryškėjo tam laikui beveik neįmanomas pašaukimas, įsakmus, imperatyvus: „Atsiremk į mane sužieduotos nakties gaivumu, / savo degančiu kūnu, regėjimą gimdantis žodi...“ („Žodis“). Džiaugiuosi, kad beveik prieš tris dešimtmečius tuos žodžius pasibraukiau, kad lyg nujaučiau to jauno žodžio judėjimo sunkią kryptį. Branginau (ir iki šiol atsimenu) labai drąsią, iš „objektų“ išsprūstančią poetinę manifestaciją: „Nėra jokių eilėraščio formų – / yra tik širdies muzika stebuklinga...“ („Meilės žvaigždė“). Poetai, susižeidžiantys į savo meilę, jaunos tobulybės alkis – Onės Baliukonytės tada jau pramintas ekstazinių regėjimų takas – tolyn, gilyn, anapus. Poezijos tema – grynoji metafizika, apie poeziją ką nors žino tik poetai, jos kunigaikščiai ir jos tarnai. Vienas „Tylos žydėjimo“ posmas – perskaitykime ir pagalvokime apie laiką – praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurį:

Kai auksinė vaivorykštė juosė pasaulį

                                                    žiedais,

kai kankinosi žemė nuo kraują

                                paskleidusių teismo –

netikėjo poetas klasta nei tuštybės

                                            nuodais –

jis tikėjo tiesa, jis taurus nuo jos amžino

                                                     geismo.

Poeto ir poezijos vaizdinys, iš esmės nepakitęs. Laikas yra ir laiko nėra tam, kuris gyvena ir kito laiko ritmu. Iš pat pradžių G. Cieškaitė turėjo stipraus poetinio ritmo pajautą, jos silabotoniniams metrams, ypač anapestui, reikėjo ilgos eilutės, lyg kokios hegzametrinės erdvės. Ji sukūrė puikių meilės eilėraščių, jausmui suteikdama bekalbę daiktų kalbą („nes kalba siela už daiktų tamsos...“ – „Rašyk liūdnai...“), ji atvėrė lietuvių poezijai nematomą, bet esančią, veikiančią Rainerio Marios Rilke’s tradiciją, ji leido lietuvių kalbos monologais prabilti Euridikei ir Orfėjui: „Aš ilgėjausi meilės kaip jūros ošimas tikros, / kai bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą“ – „Orfėjaus monologas“. Kokių didžių galimybių turėjo ta poezija, savo prigimtim vizijinė, netrukus patekusi į baisiojo laiko girnas, kai buvo išdraskytas, sužalotas jau surinktas, sumaketuotas rinkinys „Gerti iš gėlių“, išleistas tik 1984 metais. Savitos, tad neišvengiamai komplikuotos Gražinos sielos krizės gilėjo ir nuo skaudžių nesutikimų su tuo, ko apskritai buvo reikalaujama iš poezijos. Stebuklas, kad iš poezijos ji neišėjo, tam tikra prasme netgi grįžo – kaip prie vienatinės savo dvasinio buvimo galimybės. Grįžo, tamsoj palikdama tai, kas buvo tamsos, iš jos išsinerdama.

Kodėl nuklydau į G. Cieškaitės pradžią, nors galvojau apsiriboti tik įprasta dabar pasirodžiusio rinkinio recenzija? Gal kas iš jaunesnių suklus – ką turėjome, kiek galėjome nueiti, o juk ir nuėjome – ir prarasdami, ir netekdami. G. Cieškaitės likimui reikia gražaus, skaidrinančio tyrimo. Įspūdis, kurio neįveiksiu: jos poezija buvo kuriama kaip dideli kalbos rūmai, kur turėjo būti ir puošnių karališkų menių, ir tylių meditacijų erdvių, ir celių. Dabar – rinkinyje „Žodžiai kaip stigmos“ – liko tik celės su vienišu maldai, meditacijai susitelkusiu žmogum, kuris dar yra ir poetas. Asketiškai apribotos, formomis suveržtos poetinės galios persmelkia visą būvį – iki galutinio apibendrinimo: „Geria pranašas vasaros vyną / ir poezija tampa Tiesa“ („Aklas kūdiki, ieškantis rojaus...“). Taip, tikriausiai: tikriausiai poezija buvo, yra ir lieka svarbiausia Tiesos forma; visos sakralinės tiesos formos yra ir poetinės. Bet prieiti iki šios tiesos sunku, vėlgi į ją veda pati poezija. Taip argumentuoju mintį, kad metafizinė poezija yra būtina. Ir kad ten, kur ji visai sunyksta, grėsmė ima artėti ir prie kitų poezijos galimybių. Kur nebėra susikaupusio, į tylą, į paslaptį panirusio žmogaus, ten nebežydi tyla, nebesiskleidžia jos stebuklingi žiedai. Kur nebėra celių, neliks ir rūmų. Jei neliks tylos, neliks ir kalbos.

„Duok, poete, gyvybę visatai – ir eik jos keliu...“ („Devintoji banga iš gyvenimo lieka, – sakai...“). Imperatyvas iš visuminės G. Cieškaitės programos, leidėjų paryškintas, iškeltas į viršelį. Bet iš šio posmo gerai matyti ir kliūtys, su kuriomis susiduria griežtos poetinės formos, – teiginiai, kuriuos lyg ir gerai suima eiliavimo struktūros, kartais ima sprūsti iš patikimo mąstymo rėmų. Visas posmas:

Duok, poete, gyvybę visatai – ir eik jos

                                                       keliu,

ir sustoki nūnai tarp vaiskių amžinybės

                                                       gėlių;

vėlei pinki vainiką iš savo ugninių

                                                  minčių,

nugalėdamas protą, kurio tavyje

                                                nekenčiu.

Nekęsti proto neverta, nekęsti proto nepatikima. Ar galima eilėraščio poetinę prasmę tikrinti protu, logika? Lyg ir ne, bet ir pats eilėraštis tą nuolat daro, tik jo kelias labai pasunkėja, kai visos keturios eilutės rimuojamos vyriškais, galūniniais rimais, dar sutvirtinamais ir garsinių atitikimų. Galimybės susiaurėja. Galima pasakyti, kad čia jau atsiveria savotiška priešprieša jaunystės kūrybai, maksimalistiniam teiginiui, kad nėra jokių eilėraščio formų, tėra tik širdies muzika. „Žodžiai kaip stigmos“ yra suveržtų formų. Bet vis dėlto muzika, muzika širdies, patiriančios ne stebuklingas sujaudintos širdies vibracijas, o tylų meditacinį susikaupimą. Galima bandyti bendrinti: jauna kūrybos energija dirba širdies ritmu, o didesnė, gilesnė, sunkesnė patirtis – labiau pasitiki forma.

Stigmos, iškeltos į konceptualų G. Cieškaitės rinkinio pavadinimą: žodžiai kaip stigmos.Žodžiai kaip ženklai. Stigma– ženklas, žymė. Taip, žodžiai mus paženklina, žodžiai mūsų sielose palieka ne tik ženklus, bet ir randus. Žodžiai įsikūnija, pagal Bibliją – žodis tampa kūnu. Tik poezija, o ji būtina ir Biblijos išminčiai, žino, kad žodžiai labiausiai virsta kūnais veikiami kuriančios meilės dvasios. Yra žodžių, kurie grąžina mus ten, kur be jų jau niekad negrįžtume. Yra žodžių, kurie mus nugramzdina, ir žodžių, kurie iškelia. Tai bendresni kontekstai. G. Cieškaitei iš jų gal svarbiausia žodžio sąsaja su žaizda, su žaizdomis, kurios (pagal Bibliją) atsivėrė nukryžiuoto Kristaus kūne nuo erškėčių vainiko ir nuo vinių. Lietuviškasis erškėčių vainiko poetinis centras – Jurgio Baltrušaičio poezijoje. Recenzuojamo rinkinio eilėraščiuose erškėčių vainikas to paties lauko, kaip ir kentėjimo, kančios stigmos, persmelkiančios žodį, žodžius, kuriems lemta prisiliesti prie antgamtės. Antgamtė– G. Cieškaitės sąvoka, jai itin svarbi, žyminti gamtos gelmę, kartu ir aukštį, perėjimą į kažką kita nei įprastos formos – transcendenciją. Dauguma knygos tekstų – monologai Dievui, Sutvėrėjo paslapties meditacija, kartais pasiremianti žmogiškąja patirtim, bet pačia giliausia, iš kurios jau galima suvokti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Georgo Traklio atvejus. Gilus mąstymas yra vienis: tikra meditacija yra ir religinė meditacija, religinė meditacija pereina į tuos klodus, kuriuose atsiveria poezija – poetų mąstymai. Gražiausias tokios pereinamybės eilėraštis:

Nėra mintims nakties. Žvaigždynai

                                                dygūs,

skaidri tyla, kai žvakę tu uždegus,

jos šviesoje palinkusi prie knygos –

balta lyg naktį pražydėjęs medis

skaitai poetų mąstymus, pabalus

vienatvėj nuo sapnų, pametus gėlą

skverbiesi pro žodžius, o jų kristaluos

širdies energija bekūnė gieda.

Eilėraštis – kaip būsenos paveikslas, vaizdinys. Moters figūra, balta lyg naktį pražydėjęs medis, palinkusi prie knygos, mintimis besiskverbianti pro žodžius, jaučianti kaip žodžių kristaluos širdies energija bekūnė gieda. Belaikis vaizdinys, lyg pati amžinybė, nuo viduramžių vienuolės Hildegardos iki Marijos Pečkauskaitės. Iki šio eilėraščio, perskrodžiančio laiką, per žodžius išeinančio iki bekūnės širdies energijos giesmės. Oktetai– aštuoneiliai, Jono Strielkūno kadaise vadinti būties aštuoneiliais. Juos knygoje išskirčiau kaip turinčius itin stiprią vidinę dermę. Daug kas atrodo cituotina, kad išryškėtų konceptualumo netrikdantis meditacinis vienis. „Širdies ovalo kūdikis bekūnis...“, antroji dalis:

Minties kristalo angele belytis,

kai jungiasi ugninės dalelytės,

dvasia nelyg su kosmosu sutapus,

išspinduliuoja šviesą į anapus.

Tiesa, kuri pasiekiama poezijos arba intensyviausiai pulsuojančios dvasios energijos būdu; pasiekiama akimirkai, kad čia pat išnyktų, lyg ir nebuvusi.

Tradicijos problema – net tokioj vienatvėj, tokioj atskirybėj parašyta poezija gravituoja į tai, kas yra iki jos, greta jos, kartu su ja. Metafizinės poezijos laukas gilus ir platus. Jo nebūtina specialiai pažinti – kūryba, jei esmingai liečiasi prie amžinųjų, paslaptingųjų žmogaus klausimų, jei stiprina save dvasinėmis pratybomis, meditacija, lyg savaime į tą lauką įeina, yra jo tarsi įsitraukiama. Iš artimesnio, lietuviškojo lauko neapeinamas M. K. Čiurlionis, giliausias lietuvių mistikas, greta jo – J. Baltrušaitis, jaučiamas lieka G. Cieškaitei artimas O. Baliukonės ezoterinis, ekstazinis žvilgsnis į pasaulio slėpiningumą.

Meditacijos pagilintas žvilgsnis grįžta į tikrovę, į gamtą. Ir antgamtės jutimuose gamta lieka, išlieka. Eilėraštis gali būti sutelktas į spalvą – geltonis, purpurinė, žydra, žalia, oranžas, violetas; transcenduojančios spalvos – gamtos, bet jau lyg ir antgamtės. Knyga pradedama ciklu „Spalvų antgamtėje“, griežto rimo ir ritmo eilėraščiais, kurių išorinį paprastumą užpildo vidinis, meditacinis būsenos kitimas: nuo konstatavimo, ramaus būsenos pamatymo ar išgirdimo tikrovės, spalvotos ir bespalvės, pavidalais, iki imperatyvo, raginimo, sušukimo. Iš to ciklo išskirčiau ketvirtąjį, gal ir dėl rinkinio pavadinimo:

Sužaliuos tuoj pasauliai visi.

Dykuma per oazę šviesi,

kur maldoj savo pradžią randi,

per žaliuosius smėlynus brendi.

Amžinoji būties sutema

tau suplaks kaip mintis artima.

Ir ženklai žaliavarsiai aidės,

nesužeisi bekūnės raidės, –

tarsi stigmos bus žodžiai juose,

nuskaidrės tau svajoklė dvasia.

Forma atrodo paprasta, o yra sunki, gretutiniai rimai negali būti išrankūs, neturi kristi į akį, ne jie, o jais einama, amžinoji būties sutema, kurią galime suvokti kaip bendrybę, yra nuskaidrinama antrosios eilutės: tau suplaks kaip mintis artima. Garsyno muzika negarsi, neryški, bet juk girdima: „Ir ženklai žaliavarsiai aidės, / nesužeisi bekūnės raidės.“ Bekūnė raidė yra gal savičiausias žodžio stigmos atspalvis. Grįžtant prie rimavimo, svarbaus knygai, galima pasakyti Donaldo Kajoko eilute: „jam buvo leista saulę ir pasaulį / rimuot“ („Prisnūdęs fotelyje moterį regėjo...“). Taip, yra atvejų, kai leista, – G. Cieškaitei leista: visi ir šviesi. Bet svajoklė dvasia neatrodo pakankamo svorio.

Sužeisto ir nesužeisto, nesužeidžiamo drama ir dermė – vienas įdomiųjų rinkinio kontrapunktų. Žaizda, stigmos, atsivėrusios ir atsiveriančios, nesužeidžiama bekūnė raidė, dvasia nesužeidžiama, o gal tik jos atspindys („kad kalbėtum su atspindžiu dvasios ir jos nesužeistum“ – „Daiktus imk kaip sutverdamas juos...“). Nesužeidžiamas, kas neturi kūno: „Širdies ovalo kūdiki bekūnis...“; „Tenai, kur dvasiai nebereikia kūno...“ Daiktai– ta didžioji bekalbė žmogaus tikrovės dalis, kurią poezijai pirmasis atvėrė R. M. Rilke, ištaręs – daiktus matyk. Lietuvių filosofijoje daikto adeptas, daikto filosofas yra Arvydas Šliogeris. Daiktiškąją tikrovės pusę dabar jau reikia mąstyti ir remiantis G. Cieškaitės poezija, ypač ta dalimi, kuri artina žodžius ir daiktus, bet nepanaikina tarpo tarp jų: „Metafizinius daiktus darai iš bekalbės tylos, / medituoji jos dvasinį lauką, ir laiko nelieka. / Dievas laukia tarp žodžio ir daikto.“ Tarpas, turi likti tarpas. Mąstyti daiktus, bet ir tarpus tarp jų.

„Improvizacijos“ – gal silpnesnė knygos dalis. Iš trečiosios dalies išskirčiau „Poeto medį“, dedikuotą D. Kajokui, – labiausiai už metaforas, perskrodžiančias kalbą, bet neišnykstančias nuo jos paviršiaus: „sparnuotas medis, kylantis prieš vėją...“, „sparnuotas medis, metantis lapus liepsnon...“ Už stiprią vidinę spyruoklę, lyg įvijus laiptus. Medžio, gyvybės medžio, lyg kokia pratąsa – Orfėjo medis, gana aiški, bet ir graži R. M. Rilke’s atošauka. Su šiuo poetu sietume ir angelus; ištaręs „Baisūs visi angelai“, šią temą jis perdavė tik aukšto rango poetams. Perspėjo: nelieskite, jei nepakeliate. G. Cieškaitės: „kai angelai atmerkia / dieviškai aklas akis“ („Po angelo širdim esi...“) – dieviškai aklas gal ir tegali būti angelas. Gal ir poetas – retai, labai retai. „Grožio veiksmas“ – taip, puikus eilėraštis, poetinis kalbėjimas, magiškai virstantis estetika, filosofija. Bet tik ten, kur ji nepereina į tezes (to esama „Chorale“).

„Teofanijos“ – jas skelbė „Nemunas“, jomis buvo palaikomas skaitančiųjų ryšys su poete. Trieiliai, lyg trumpos maldos, lyg dvasios kalbinis budėjimas. Būsenos, iš kurių yra kilęs G. Cieškaitės rinkinys, apskritai gali būti apibūdinamos kaip nuolatinio dvasios būdravimo, meditavimo, meditacijos. Joms stinga to, kas sužeistų, bent įdrėkstų.

Kažkas turėjo rūpintis, kad Gražinos Cieškaitės knyga būtų tvarkoma, paremta, leidžiama. Ne tas atvejis, kai viską padaro patys autoriai. Visiems, ką apima kažkas, ačiū. Man atrodo, kad ta knyga yra svarbi, galbūt ir labai svarbi. Ji ženklina nematomą, tarsi ir nebematomą, bet vis dar gyvą lietuvių metafizinės poezijos tėkmę, ne saviveiklinį religinį stigmatavimą, kurio turime apsčiai, o profesionalią kūrybą. Kūrybą, kuri iš esmės yra susieta su didžiąja žmogaus pasaulio Paslaptimi.

Recenzijos, anotacijos

Gintaras Patackas. Mažoji dieviškoji Co. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 102 p.

Prieš pradėdama šitą recenziją sąžiningai pasakysiu, kad ankstyvoji Gintaro Patacko kūryba buvo vienas mano bakalauro darbo objektų. Patiko ir patys tekstai, ir kritiniai pasisakymai apie juos, domino sprogdinančios žodžio energijos prigimtis ir savitas poetinės rezistencijos variantas. Rašydama žavėjausi G. Patacko talentu.

Vis dėlto tai buvo ankstyvoji poeto kūryba, o iš paskutiniųjų knygų į bakalauro darbą įtraukiau tik rinkinį „Kapitono Homero vaikai" (1992). Kodėl tik tiek? Nes, atvirai pasakius, dauguma vėlesnių G. Patacko tekstų man tėra tik savaip įdomi grafomanijos forma.

Ne išimtis ir paskutinis veikalas – „Mažoji dieviškoji Co". Daugelis šios knygos tekstų primena poetinį slamą: jie neišgryninti, atsitiktiniai, aiškiai momentiniai, improvizuojami tikrai be aukšto poetinio įkvėpimo. Per slamo vakarą gal ir galima palinksminti auditoriją tokiu burnojimu: „Sumenko moteriški biustai kaip kazui- / stinė drama kur žvengė briuselio kopūstai / klaiki solveigos poema druska iš cukraus / pasidarė sau akcijas teleloto apsunko <...>" („Įdomu", p. 21). Tačiau slamas tuo ir skiriasi nuo knygos, kad jis yra performatyvus, tai – įvykis, o ne tekstas. „Mažoji dieviškoji Co" – 102 puslapių apimties knyga, todėl jeigu jau gadiname popierių, norėtųsi žinoti, kokia to prasmė. Juolab kad išleidimą parėmė Kultūros ministerija.

Mano atsakymas – prasmės nedaug. „Mažoji dieviškoji Co" aiškiai yra Dante's Alighierio parafrazė, tik iš „Komedijos" padaryta „Co". Ką gi, įdomu, postmodernu, net šyptelėti verčia. „Co", kaip žinome, įmonių pavadinimuose reiškia korporaciją. Korporaciją su kuo? Su Dante'e? Knygos epigrafas, cituotos ir nucituotos eilutės „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje", verčia manyti kaip tik taip. Atsivertus turinį paaiškėja, kad struktūra irgi atitinkama, knygoje yra visos numanomos ir privalomos dalys: „Pragaras", „Skaistykla" ir „Rojus". Gerai bent, kad eilėraščių mažiau negu šimtas, nors kiek man žinoma, pirminis poeto sumanymas toks ir buvęs: sukurti jų tiek, kiek yra itališkojo genijaus veikale.

Lyrinis subjektas prisistato jau pirmajame eilėraštyje, „Dantė 61 m." Aiškiai deklaruojama maištinga, narciziška laikysena: „<...> mėlynę kruopščiai paaky slepiu / kad tu neišsigąstum o priblokštum dar / likusiu savuoju gražumu kitų grožybių / šičia žiauriai maža nebent tik aš bet / veidrodžių nėra <...>" (p. 11). Jaunasis G. Patackas garsėjo kaip maištininkas, Valentinas Sventickas jį yra pavadinęs „įmygio diversantu". Jis sprogdino to meto poezijos sąstingį asociatyviais vaizdais, neįprastais technikos terminais, energingų veiksmažodžių gausa. Dabartinė G. Patacko poezija tarsi bando stiebtis iki ankstesnio lygmens, tačiau kokybė visiškai kita. Viena vertus, pasikeitė laikai, ir plevėsiška lyrinio subjekto laikysena nieko nebešokiruosi. Kita vertus, pastišas ir parodija šiaip gali būti skoningi, įdomūs ir intelektualūs, tačiau šioje knygoje jie įkyrūs, monotoniški, primena ankstesnes G. Patacko knygas, išleistas po 2000 m. („Rožė ir bambukas", „Išskyrus pasimatymą prie pašto" ir t. t.). Nepasakoma nieko naujo.

Na, gerai, „Co" galima iššifruoti kaip nuorodą į komerciją, vartotojiškumą, ir visą šią poemą gali suvokti kaip socialinę kritiką. Maždaug, žiūrėkit, kaip jūs elgiatės, aš čia demonstruoju jums jus pačius, tik radikaliai aiškiai ir be apsimestinio padorumo šydo. Kalbate apie postmodernizmą – še jums visiškai kičinį tekstą, sudėliotą iš jau daugsyk cituotų ir nucituotų gabalų. Jūs vartojate paslaugas, patį gyvenimą, net tekstus, o aš suvartosiu Dante'ę ir išspjausiu jums jo likučius.

Pagal tokias taisykles poeziją žaisti gal ir įdomu. Tačiau kiek galima taip be saiko tiražuoti save patį? Be to, ne tik save, kitus irgi, nes toks kalbėjimas lietuvių poezijoje darosi tarsi dar viena savaiminėsuprantamybė. Kai kurie poetai šiandien prabyla žaismingai ir sąmojingai, tačiau šioje knygoje didelio kūrybiškumo ar žaidimo įdomumo pasigedau. Skaitant susidaro įspūdis, kad autoriui nebėra ką ir kaip sakyti, visos kalbos galimybės jam išsemtos, todėl belieka pigokai juokauti.

Knygoje mezgamas intertekstinių ryšių tinklas yra nepaprastai platus, tačiau paviršinis ir nesistemiškas: „<...> plėšikė lapė velka / kailį rudą o stepių vilkas jai kadais / buvai malei nesąmones įrodinėjai kad / medvilniniai marškiniai gerai o pirs- / telėjo uodas kilo vėjas iš meilės jausmo / liko pelenai <...>" („Senas bestseleris", p. 19). Kas iš to, jei bandysime ieškoti šio teksto ryšio su Hermannu Hesse'e ar Aristofanu? Nieko, nes šie pavadinimai – tušti signifikantai, kurie į nieką nenurodo ir neturi konceptualiosios pusės. Visi tekstai parašyti pagal tą patį šabloną, kurį G. Patackas naudoja jau ne vienoje knygoje. O toks šablonas neleidžia pernelyg pasinerti į gylį, – jis verčia likti paviršiuje, intertekstinės nuorodos yra tiesiog atpažinimo ženklai, tik ikonos, nieko neduodančios teksto analizei. Galima pasakyti – aha, čia šis tas yra, čia yra ženklų, tačiau knygos analizei naujų matmenų toks nuorodų išvardijimas tikrai neatvers. Šią pastabą reikia suprasti ne kaip kritikavimą: tekstų būna įvairių, žymusis Umberto Eco juos skyrė į „atvirus" ir „uždarus". Tiesiog konstatuoju, kad tos valiūkiškai svaidomos klasikos aliuzijos iš esmės niekuo nesiskiria nuo žurnalistinių klišių, kurių knygoje taip pat net kirba.

Minėti požymiai susiję su dar viena aiškia tendencija – šiandien poezija yra neišvengiamai sociali. Į aktualijas reaguojama gyvai, kandžiai, apnuoginamas gandų ir kasdienybės šurmulio absurdas: „<...> sūrį ir / granatą man siūlė ėst kartu su špinatu / ir taip pakeisti majų kalendorių vis tiksintį / kaip bomba uždelsta <...>" („Autistas", p. 22). Ši su išlyga publicistine vadintina G. Patacko poezijos perspektyva – bene teigiamiausia rinkinio savybė. Bet geriau būtų jos nesuvulgarinti, nepaversti dar viena kliše tarp kitų klišių.

Manau, čia ir slypi didžioji knygos bėda: stengiamasi rašyti originaliai, nepaklusti „masei", laikytis neprisitaikėlio, „undergroundo" pozicijos, tačiau... pralaimima. Siekiama autentiškumo, o rezultatas – niveliacijos niveliacija, kažkelinto lygmens simuliakras, nesuvaldytas žodžių srautas ir paauglišką nebrandumą primenąs pseudomaištas. Bandymas išsiskirti nebūtinai reiškia autentiškumą. Autentiška, gyva, tikra poezija nuolat tikrina savo pačios buvimo, radimosi ir skaitymo sąlygas, yra linkusi ieškoti savo šaknų ir prie jų grįžti. Geriausias pavyzdys – Sigito Gedos tekstai, nuolat atsigręžiantys į pačią kalbos prigimtį, būties chaosą ir visuotinį kosmosą kaip į esminius kūrybos šaltinius. G. Patacko eilėraščiai neišeina iš savaiminės suprantamybės srities, nekvestionuoja savo buvimo sąlygų. Nuolat bandoma išlaikyti ir įteigti neva maištingą bravado, tačiau tas maištas toks pat neautentiškas kaip prisitaikymas: neaišku, nei iš ko, nei kodėl bandoma išsiskirti. Todėl turime paradoksą: lyg ir kitaip, bet iš tikrųjų taip pat. Panašiai elgiasi paaugliai: jie pankai, nes jie kitokie, tačiau tuo pat metu jie tampa tokie patys kaip ir visi kiti pankai.

Pigios laikraštienos ir nuogirdų persunkti tekstai į rinkinio pabaigą taip pakyrėja, kad tenka prisiversti skaityti. Vienintelis tekstas, kuris nuoširdžiai prajuokino – „Kritikė" (p. 94). Jis toks pasibaisėtinai seksistinis, vulgarus ir taip prastai parašytas, kad, tokį perskaitęs, skonį turįs žmogus arba trenks knygą į sieną, arba dėl juoko pasidalys perskaitytu socialiniame tinkle „Facebook", nes geresnės tekstinės aplinkos šis eilėraštis tikrai nenusipelnė.

Tai būtų Šiaurė akimis Pietų nakties šešėliai

edelveisuos tūno ir nuo galybės sniego praš-

matnu baltosios lokės kailiniams ant kūno

mulatės kurią dulkint palengva kaip kilimą

dujokaukės nereikia <...>

o aš rašau eiles o man tai kas eilinį

kart eiliuoju savo stiliuj šiek tiek jau

atpažįstamam antai jaunoji kritikė

vėl pasikorė netinka monografijai manai

netiks į šliūbą netikram altoriuj <...>

Taip, lyrinis subjektas neklysta: pasiskaičius tokios poezijos, tikrai galima pasikart, nes dingsta elementarus tikėjimas lietuvių literatūra kaip reiškiniu. Ir tai neturi nieko bendro su monografija ar apskritai kažkokia grafija, net ir lyčių lygybės idėja nesvarbi – moralės ir estetikos kriterijus vieną nuo kito atsiejo jau Immanuelis Kantas. Svarbu tai, kad nuostolinga prastų knygų leidyba Lietuvoje darosi tokia pati savaime suprantama kaip sirgimas vėžiu. Bijau, kad bent šiuo metu tai lygiai taip pat ir neišgydoma. Knygų rinkoje vis dar jaučiamas polinkis ne atidžiai skaityti kūrinius, bet skaičiuoti, kiek kartų ir kokiuose kontekstuose girdėta autoriaus pavardė, ir jau pagal tai dėlioti leidybos prioritetus.

Recenzijos, anotacijos

 Viktoras Rudžianskas. Vienas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 135 p.

Viktoras Rudžianskas nėra bitininkas, nors kilęs iš mažo miestelio ir galėjo juo tapti. Tačiau bičių jo poezijoje yra. Gyvybės, medaus, nuodų ir mirties dermė bitės kūną verčia suvokti nelyg amžino virsmo metaforą. Knygoje „Vienas" šis virsmas tampa dominuojančiu siužetu, kuris diktuoja pasakojimus savo vieninteliam personažui.

Kas šis personažas? Nesuklystume tvirtindami, kad tai tas pats Dionisas iš „Miestelių.lt" pasaulio. Geismo prigimtis V. Rudžiansko kūryboje kyla iš tų pačių šaltinių: vyno ir medaus prigimty glūdi ta pati aistros ir mirtingumo medžiaga. Tik mirties nuojauta kūnui suteikia medaus skonį, o nuodų lašas vyne – neišvengiamo baigtinumo būtinybę.

Knygoje „Vienas" susitelkiama ties šiuo baigtinumu. Dioniso sukeltos ekstazės metu vyksta virsmai, pranokstantys poeto galią perprasti mirties paslaptį. Poezija tėra raktas į paslapties avilį, kuriame tūkstančio bičių geluonių apsuptyje glūdi bičių motinėlė, penkiomis kartomis pranokusi spiečiaus gyvenimo trukmę. Avilio pasaulyje tai prilygsta amžinybei. Tačiau amžinybė nėra tokia svarbi nei bitėms, nei jų bičiuliui V. Rudžianskui.

Vieno kūno, vieno gyvenimo, vieno gyvenimo trukmės ir virsmo į mirtį istorija yra labiausiai V. Rudžianską dominantis reiškinys, virstantis poetiniu pasakojimu. Tai ne filosofinė istorijos refleksija, ne gamtos ir žmogaus atgimimų temos – šiaip mums jau įprastos, bet taip pat ir nepaprastos XX a. lietuvių poezijos fone, kur religinių paieškų erdvė per keletą pastarųjų dešimtmečių išsišakojo į daugybę poetinių pasakojimų.

Tačiau nei Alfonso Nykos-Niliūno „Vyno stebuklas" ir „Žiemos teologija", nei Sigito Gedos „Žalio gintaro vėrinių" daugiamatis pasaulis, vienu metu regimas Krišnos ir Kristaus akimis, nei Henriko Nagio „Saulės laikrodžiuose" stabtelėjęs bergmaniškas šešėlių laikas, nei Marcelijaus Martinaičio nakties ir vizijų Vilnius, atsivėręs pro atminties plyšį, ar Nijolės Miliauskaitės veidrodyje atsispindėjęs praeities laikas, visa tai – ne V. Rudžiansko Dionisą dominanti paslaptis.

Mįslė, kurią knyga po knygos mėgina įminti V. Rudžianskas, būtų kiek artimesnė Kornelijaus Platelio ar Donaldo Kajoko laiko trukmės, akimirkos ar paradoksų meditacijai, jei ne vienas „bet". V. Rudžiansko poetinis pasaulis visai nesvarsto laiko ir istorijos koncepcijos – kurią suprastume kaip žmogaus kultūros istoriją, – tik nepaliaujamai telkiasi į akimirkos fatumą. Tik akimirka knygoje „Vienas" įgyja apibrėžtus kontūrus, ir tik ji gali būti charakterizuojama kaip išskirtinai V. Rudžiansko poetinė patirtis.

Šios akimirkos konceptualus turinys yra toks: gyvenimo virsmas į mirtį vieną ir tūkstantis vieną akimirką. Vieną ir tūkstantis vieną akimirką kiekvieną tūkstantmetį, kokį tik pamena gamta ir žmogus. Autorių domina kūniška, gamtiška virsmo grandinių visuma, kurią pradeda ir kurią vainikuoja neišvengiami ir nepergudraujami gamtos dėsniai: „nesugaunamai lekia ir taškosi mano kraujas, / o kad širdį čiobreliai su bitėm apeitų / iki geluonies" („mano raganos paparčiais nužydėjo...", p. 45).
Kraujo ir aistros svaigulį tūkstantį kartų patyręs Dionisas iš „Miestelių.lt" savo svaigulyje neša kūdikystėje įveiktą mirtį, o ši mirtis peržengia gamtos dėsnius, žmogaus prigimties galimybes ir patenka į neįtikimų, dieviškų įvykių srautą. Knygoje „Vienas" autorius koncentruojasi į neišvengiamus žmogaus gyvenimo, avilio korio, kūno griaučių, žaizdų kančios dalykus, kurie apibendrina virsmo paslaptį iš gyvenimo dėsnių perspektyvos, iš ribotos žmogaus galimybių aplinkos. Todėl bičių motina avilyje – tik vienas iš gamtos mums duotų perskaityti hieroglifų, vienas iš paslapties raktų akimirkos ir kūno sąjungai atrakinti:

– – – – lyg žaibas į akį –
geluonis – ir apmiriau – čia
nieko daugiau be jos neturiu – – –

– – – čia liūdna – tik smėlis
per filtrą geluonies
į dangų eina

(p. 25)

Bitės geluonis – adatos, rožės, kadagiospyglio atitikmuo. Visi šie aštrūs motyvai šmėkščioja knygos „Vienas" pasaulyje. Jiems įkandin: viksvų dalgiai ir lapės dantys, kardo ašmenys ir sidabriniai žuvies pelekai, suskilę veidrodžiai ir lūžę šonkauliai.Rožės, kadagio, bitės geluonies ir spyglio užtenka Dioniso ir vynuogės, ar vynmaišio, odai pradurti. Išlašėję vaisiaus arba vyno syvai ženklina sausros ir mirties pradžią. Nemirtingumo idėja, be abejo, poetą domina, tačiau bitės ir žmogaus kūno pasaulyje ši idėja tėra judesiai tarsi išvirkščios mezginio akys.

Išvirkščių akių mezginys, mezgamas nelyg korio analogas vorų ir žolių, žarų ir žmonių pasaulyje, yra avilio gyvenimo negatyvas, avilio gyvenimo pasakojimas, vykstantis anapus gyvenimo akimirkų, mirtyje. Knygos „Vienas" turinyje – šio negatyvo studijos. Vaizdinė knygos sistema – tarsi neišryškintos fotografijos. Ten, kur kūno ir tuštumos turiniai susikeičia vietomis, demonstruodami išvirkščią realybę, susitelkia ir sutirštėja knygos „Vienas" prasmės.

Kito kranto realybėje auga nužievintų medžių miškas, rangosi iš odos išsinėrusios gyvatės, nuo kiautų atplėštų vėžlių kūnai ir vorai, nuplėštais nuo nugaros kryžiais, – visi ieško savo pradžios ir vientisumo laiko, o kriauklių ir kiaušinių kiaukutai, riešutų kevalai, bespalvės gėlių ir paukščių spalvos, žemė be traukos, žodžiai be garso, tyla be žodžių tikrina Žodžio išnaros tiesas.

V. Rudžiansko poezijoje kryžiuojasi dvi realybės – reali ir virtuali, – bet knygos „Vienas" virtualumas yra pats sąlygiškiausias, universaliausias, labiausiai apibendrintas iš visos šio autoriaus kūrybos. Šį virtualumą galėtume įvardyti kaip archetipinį, nes archetipinis visose istorinėse kultūrose yra pats realybės apvertimo, išvertimo judesys. Gamtos negatyvo centre, pačioje avilio šerdyje, geluonies gyvuonyje, anot V. Rudžiansko, paslėpta gyvenimo spyna. Knygoje „Vienas" mokomasi ją atrakinti.

Virtuali knygos „Vienas" struktūra yra sudėtinga jau vien dėl to, kad išvirkščios ar negatyvios realybės joje yra kur kas daugiau nei bet kurioje kitoje V. Rudžiansko ar kurio nors kito pastarojo meto lietuvių autoriaus knygoje. Mano atmintyje su tokiu kito kranto, kito laiko ir kitos realybės horizontu taip aktyviai susitinka tik Onė Baliukonė savo knygoje „Bokštai" (1996) ar Marius Ivaškevičius „Istorijoje nuo debesies" (1999).

Pats virsmo ar metamorfozės principas, žinoma, menui būdingas apskritai, iš buvimo ties kardo, geluonies – mirties – ašmenimis. Ir tokio virsmo apmąstymams yra neišvengiamas religinis turinys. V. Rudžiansko pasirinkti šių apmąstymų akcentai sukuria dvigubų metaforų srautą, kurį tenka šifruoti kaip dviejų religinių sistemų sankirtą: tikrų, gerų ir išvirkščių gamtos dėsnių ritmą.

Bičių gyvybės, gyvuonies ir geluonies apsuptyje veši rūgštynės, lyja lietus ir šviečia saulė. Gelsvų, gintarinių, oranžinių, rausvų ir raudonų spalvų gama fiksuoja kūno ir smilčių pasaulį. Nelyg smiltelė klepsidroje į smėlio kauburį kapsi gyvenimo mirksniai, o tūkstančiai bičių, ginkluotų mirtinom adatom, neša medaus ir bičių motinos meilės derlių iš žydinčių rožių, ženšenių ir žalčialunkių, pienių ir vyšnių. Tai Čekiškių, o gal Vilkijos pasaulis, nes Lietuva šioje knygoje yra realybės įsčios autoriaus alter ego, arba Dioniso, pasauliui.

Už kiekvienos smiltelės per se plyti mirusi jūra. Už kiekvienos būsimos vaisiaus, gyvatės ar bet kurio kūno išnaros knygos „Vienas" negatyve, jos smėlio smiltelės tikrovėje, noksta sėklos, bręsta vaisiai ir veši žiedai. Kiekvienos akimirkos virsmas vyksta žeidžiančių gamtos judesių pasakojimuose. Epinė V. Rudžiansko eilėraščių sąranga, kurią pavadinčiau verlibru be nuolaidų (sinkopiui), yra palanki tokiam pasakojimui. Mįslės ar šarados sistema, kurią palaiko dvigubų metaforų srautas, svarsto filosofinei lyrikai būdingus klausimus: „visas mano gyvenimas / teka iš mirusiosjūros" (p. 23).

Šioje knygoje išvirkščių akių horizonte atsiveriantis peizažas nėra lietuviškas. Palmių guotai oazėse, troškulio ir kaitros patirtys, prinokusių vynuogių cukraus skonis, skruzdžių ir grifų pulkai, renkantys maisto ir savo gyvybės trupinius, – visa tai plyti mirusios jūros pakrantėje. Tūkstančio kupranugarių, vėžlių ir vorų dykuma ties šiuo krantu pasiekia savo tūkstančio smilčių, suneštų per tūkstančius metų, akimirkų ribą: „iki čia grifai neatskrenda / lesti ikrų / mirties" (p. 26).

Mirusios jūros vanduo, be abejo, yra krikščioniškosios pomirtinės tikrovės atitikmuo. Knygoje dvigubų metaforų pasakojimuose tik mirusios jūros vanduo malšina skausmą ir troškulį, užgydo geluonies, kardo ir ašmens žymes ant žmonių ir ant bičių kūnų, o žodžių triukšmą pakeičia tylos pilnatve. Sūrus mirusios jūros vanduo, pasiekęs avilio bičių ir jų laikinų gyvenimo akimirkų pasaulį, suteikia šiam medaus ir meilės skonį.

Šis mirusios jūros vanduo siekia toliau, nei aprėpia geografinės Čekiškės ar Vilkijos ribos, jis apskritai anapus geografinės Lietuvos ribų. Iš tikrųjų jis yra iš visų gyvasties formų ir kūnų ištekėję gyvybės syvai. Gamtos laiko akimirkų visumoje mirusios jūros vanduo yra už bet kokio laiko akimirkų, net ir už to, kuris veriasi mirusios bičių motinos avilyje:

laivelyje iš avilio lentų
sėdi bičių motinėlė
užvėrusi langą atgal

gyvatė atgailauja
kad išsirito
ne iš paukščio kiaušinio

o aš – Tėve mūsų –
tebesemiu į gertuvę
mirusios jūros vandenį

(p. 63)

Naujojo Testamento siužetas yra pagrindinė knygos „Vienas" virtualios realybės reikšmių sistema. Šios reikšmių sistemos dramaturgija knygoje ypač įtempta, ir jei ne tūkstančio bičių ir avilio simbolika, V. Rudžiansko poetinė mįslė neatsivertų: „prisiekiu / ryte išsinersiu // išsinersiu ryte / su išimtu šonkauliu // ar įgelsi bite / brendanti / iš mirusios jūros" (p. 53). Iš daugybės išsinėrimo judesių svarbiausias yra šis: „išsinersime / ir pažinsime: nėra nieko tikresnio už / tėve mūsų, / nebent – tūkstantmetė gilė po / nepasodintu ąžuolu" (p. 135).

Išvirkščių ir gerų akių horizontai knygoje „Vienas" susitinka kiekvienos bitės geluonyje – kiekvienos smilties byrėjimo akimirką. Dioniso iš „Miestelių.lt" svaigulys mirusios jūros akivaizdoje taip pat patiria virsmą: vyno ir nuodų jungtuvėse avilio centre išgaudamas nemirksinčių akimirksnių, nesužeidžiamo laiko stebuklą. Tūkstančio laiko smilčių, tūkstančio bičių apsuptyje vyksta virsmas, kurį gamtos ir žmogaus istorijos laike kūnas sulaiko tik tūkstančiui akimirkų, tačiau šio kūno, kaip ir šių akimirkų, galutinė prasmė išsprūsta ir iš poezijos rankų:

gyvuok
obuolio sėkloje
persijuosęs išnaros diržu

arba

akies obuolyje
įkalinęs
perkūno degtuką

kol

moira
iš tavo kūno
sumegs gordijaus mazgą

(p. 106)

Nepanūdusi šio Gordijaus mazgo atmegzti, poezija, be abejo, nė nepradeda būti, bet patikėjusi, kad jau kažką išmezgė, nustoja būti poezija. Viktoro Rudžiansko knyga „Vienas" – vis dar yra.

Dalia Tamošauskaitė. Vabalai. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 128 p.

Atvertus Dalios Tamošauskaitės eilėraščių knygą „Vabalai" pirmiausia nustebina originalus požiūris į pasaulį. Ši pirmoji autorės knyga apgyvendinta vabalų, viskas joje matoma vabalo žvilgsniu. Idėja žaisminga, knyga šmaikšti, bet už eilėraščių komiškumo slypi rimtesnis reikalas: žmogaus savivokos ir vertės problema. Kokia keista kaukė užsidėta!

Knyga iškart verčia prisiminti Franzo Kafkos žymųjį vabalą, Gregorį Zamzą, jo groteskišką metamorfozę, kur desperatiškos vabalo pastangos prisitaikyti prie pasaulio išryškina žmogiškojo buvimo problemą. Taigi ir D. Tamošauskaitės paradoksalus vabalų vaizdavimas poetine forma nėra vien tik juokingas žaidimas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kažkas čia randasi iš egzistencinio neišsipildymo, iš savigraužos, iš dar kažkokių būsenų, kurias ir įvardyti būtų sunku, nes nukryptume į psichologiją. Kodėl žmogaus žvilgsnis, savo būsenoms ieškodamas adekvačių vaizdinių, krypsta į tuos dažnai akimi nematomus mūsų gyvenimo palydovus, į tuos „mažutėlius"? Gal todėl, kad dažnai kaip tik tokie ir jaučiamės: maži, nereikšmingi, nepastebimi? Esame ne kokie herojai, o menki padarai, beveik parazitai?

Tad kraujasiurbių, nariuotakojų ir visokių krituolių skaldytojų kategorija pasitelkta kaip nurodanti daugelio mūsų būseną, kaip groteskiška mažojo žmogaus tipizacija. Jeigu tau nesuprantami valdančiųjų pasaulio reikalai, didžiosios politikos klastos, piniguočių gyvenimo aukštumos – argi tai ne vabališka? Jeigu esi tiesiog eilinis žmogelis, ypač jei gyveni kažkur periferijoje, Lietuvos pakraštyje? Jei žmogiškasis orumas ir gyvenimo džiaugsmas tau neleistina prabanga? Vabališkumas – tai ir kamufliažas, apsaugantis nuo pasaulio agresijos, tai pagaliau ir slapta ironijos forma. Kai nieko neturi ir nieko negali, gali bent patyliukais kandžioti iš nevilties, nors taip kenkdamas tiems, kurie kažkodėl turi viską: ir meilę, ir šlovę, ir valdžią, ir pinigus. Ironija – ne tik savisauga, bet ir ginklas, saldus kerštas pasauliui, visiems tiems, kurie, būdami tokie patys vabalai, pretenzingai apsimetinėja svarbesniais ir reikšmingesniais, nei yra iš tikrųjų.

„Vabalų" knygoje ironija dera su autoironija, kuri padeda susitaikyti su savimi, būti kukliam ir atrasti ramybės palaimą. Sakytume, netobulumas ir egzistencinis trapumas yra didžiausia žmogiškojo gyvenimo dovana. Mes ne dievai, ir todėl esame gyvi, tikri žmonės. Na ir kas, kad šiek tiek parazitai? Kinų mitologija žmonių giminę ir išveda iš tokio mito: žmonės yra parazitai, pasklidę ant kosminio dievo kūno. Kas čia blogo? Tiesiog reikia žinoti savo vietą ir išmokti kuklumo. Tačiau pernelyg didelis susimenkinimas yra antroji puikybės pusė...

D. Tamošauskaitės humoras visgi neslegia. Kartais ši ironija aštroka, bet dažniausiai lyriška, net sentimentali. Antai blakėms ir blusoms skirtoje dalyje – intymus balsas: „Tai / Ne / Keiksmažodžiai – / Patys švelniausi / Žodžiai: / Jei / Bent kiek / Mylėtum, / Išgirstum" (p. 11). Argi tai ne jautrus atodūsis numanomame patalų kontekste? Eilėraštyje prašoma žmogiško dėmesio, trupučio meilės, kitaip pasakius, trupučio šilto kraujo. Blakių motyvas atkloja intymiausias žmogaus būsenas, privačiausias erdves. Tai, žinoma, juokinga, bet kartu ir liūdna. Nes privačiau ir intymiau jau nėra kur, dar labiau sumažėti ir susiniekinti jau nebėra kaip. Sakytume, blakės metaforoje matome žmogiškosios egzistencijos ribas. Tai gyvenimas be šviesos, be tiesos, be meilės.

Tačiau pasijusti blusa eilėraščio asmenį vis dėlto labiau verčia ne meilės ilgesys, o socialinės reikšmės stoka. Antai eilėraštis apie reikšmes ir nereikšmingumą: „Net ir valkataujantis / Sibiro haskis – / Sibiro haskis. / Net ir mažutė / Blusa jo kaily – tik / Parazitas. // Visiems / Yra teisybė. / Tik / Mažiems – / Mažesnė" (p. 13).

Pasakyta taupiai, aforistiškai. Sibiro haskis – gražus, stiprus gyvūnas, bet be emocijų, be prieraišumo. Šio šuns žvilgsnyje – ledinis šaltis. Esama panašiai atrodančių žmonių, tačiau daugelis jaučiasi kaip blusos turtingųjų kailyje. Vis dėlto žmogiškosios blusos, priešingai nei agresyvūs haskiai, moka svajoti ir mąstyti. Esame linkę manyti, kad šio pasaulio didieji žmogiškų siekių kaip ir neturi.

Kita knygos kraujasiurbių kategorija, kurią jau žinome iš Kristijono Donelaičio „Metų", yra uodai ir musės. Sakytume, tai žmogaus pasaulyje metafora (blakės ir blusos – tai žmogus privačioje jausmų sferoje). Žmogiškoji lemtis kaip ir uodo – gvieštis šventosios gyvasties: „Eisiu / Geriau / Į bažnyčią – / Ten / Dievo / Kūnas / Minkštesnis" (p. 21). Beveik šventvagystė, bet labai žmogiška.

Vabalas taip pat turi viltį – ropoja smilga aukštyn, tiesia sau kelią į dangų. Tačiau jei tą smilgą kažkas aptaškė pykčio putomis, skylės į amžinąjį gyvenimą gali ir neprasiurbinti (p. 23).

Dar viena vabališkos egzistencijos situacija, išreikšta talpia aforistine kalba: jei iš tavęs atima tai, kas tau brangiausia, visa kita jau ir pats gali atiduoti. Tragiška tai, kad, būdamas nuskriaustas, daraisi niekam nereikalingas („Dievui / Nevykėliai / Nereikalingi", p. 24).

Visokios yra tos D. Tamošauskaitės vabalų būsenos, kartais šmaikščios, bet kartais įtartinai išradingos, išprotautos, tampančios dirbtinoku žaismu (eilėraštis apie guminį dievą, p. 22).

Kai pasaulis suvokiamas kaip agresyvus, agresija prabunda ir žmoguje. Lyrinė subjektė savo problemas kartais sprendžia iš jėgos pozicijos: pritrėkšdama jas kaip parazitus. Knygoje daugoka tokių „sukruvintų" puslapių. Bet juk tas pritrėkštų kraujasiurbių kraujas – paties žmogaus, o ne vabalų! Vabalai kraujo neturi. Šiuose eilėraščiuose įžvelgtume daug savigraužos, savinaikos motyvų. Gerai, kad tai tik poezijos kraujas...

Jėgos pasaulyje esi priverstas rinktis, kuo būti – budeliu ar auka. Kaip ir reikia tikėtis, poetės pasirinkimas humanistinis, bet kartu ir fatališkas – geriau būti uodu nei kregžde: „Būt / Prarytam / Paprasčiau / Nei / Praryti" (p. 31). Pernelyg tragiška? Gal ir ne, jeigu tikime reinkarnacija, gyvybinės energijos persikėlimu į naujas egzistencijos formas. Parazitai juk nesunaikinami, jie pulkais kaskart atgimsta iš naujo. Tad bala nematė vieno kito nepavykusio gyvenimėlio. Apie gyvasties ciklus – skyrius atitinkamu pavadinimu „Drugiai". Sielos sparneliai švyti ir plazda tarp kasdienybės šiukšlių, jie patraukia vaiko akį, kuris jau mokomas viską suvokti, net ir drugelių sparnus, tiesiog kaip pasaulio šiukšles. Fatališkoje gyvasties tėkmėje žmogus kartu su pasauliu gauna visas nuostatas, įpročius, charakterius. Jo santykiai su gyvenimu ne laisvai suvokti, bet tarsi užprogramuoti: „Būtų gal ir nieko... / Jei netrukdytų / Praėję gyvenimai: / Matau žmogų / Pirmą kartą... / O jau nekenčiu" (p. 35).

Taigi vabalui viskas trukdo: ir šios perkrautos pasaulio erdvės, ir ciklinio laiko begalybė, ir apskritai buvimas kelia susierzinimą. Vabališka egzistencija yra neurotiška, ir tai, matyt, natūralu. Žmogiškosios buvimo formos dekonstravimas šiuose eilėraščiuose slepia vertybinį ir egzistencinį nihilizmą, bet kartu šį individualios kančios bei tuštumos būsenų hiperbolizavimą galima interpretuoti kaip jautrios sielos skundą.

Subtiliais punktyrais eilėraščiuose išnyra meilės motyvai. Žinoma, vabalai to jausmo lyg ir nepatiria, jie neturi tokios galios – mylėti, tačiau apie jį žino, kažkaip yra informuoti. Lyg būtų tai pajutę per šiltą žmogaus kraują. Tačiau vabalui meilės jausmas gali būti kankinantis, kandantis. Meilę su kokia nors blake šioje knygoje lyginti verčia kažkokios tamsios patirtys, nuoskaudos ar neviltys. Eilėraštyje meilė suvokiama kaip kažkas efemeriška, nematyta, bet neabejotinai kenksminga, ką reikia pagauti kaip blakę ir uždusinti degtukų dėžutėje, kol tai neuždusino tavęs (p. 12). Tai viena iš tų poetės sutraiškytų gyvenimo problemų.

Skaitant knygą atsiranda jausmas, kad eilėraščio žmogus gyvenime ne ten atsidūręs, kad jis praranda tapatybę, sapnuoja košmarus ir negali iš jų prabusti. Negali, nes yra prie tų košmarų labai prisirišęs, nes tai jo susikurtoji, skausmingai išpuoselėta savastis. Kaip tokiame pažemių pasaulyje galimas prabudimas, kaip jame būtų galima šventumo patirtis? Kaip išsivaduoti iš tos aklinos solipsizmo tamsos, iš vabališkų būsenų? Kaip žmogus galėtų pamatyti Kitą ne kaip vabalą, bet kaip aukščiausios vertės subjektą? Žinoma, tai tik retoriniai klausimai, jeigu žmogus neturėtų problemų, jis nieko ypatingo nejaustų ir eilėraščių nerašytų.

Apskritai šitie visi vabalai poetiniame pasaulyje atsiranda iš gyvenimo geismo, iš meilės ilgesio, bet šis prigimtinis instinktas jų egzistencijoje virsta priešybe – skausmingu nepasitenkinimu ir mirties troškimu. Sakytume, troškimu traiškyti menkavertės, nepasiteisinusios būties formas.

Altruizmas vabalų pasaulyje gali egzistuoti tik pasislėpęs, kaip šilkaverpis kokone (p. 38); drugelio būsena autorei patraukli kaip „mirties estetika": tik išrinktieji žūsta akimirksniu, išsitėškę į mašinos stiklą: „Mirti / Vienu / Smūgiu / Į stiklą / Lemta / Tik / Išrinktiesiems" (p. 39). Net už poetinio žodžio nieko nėra, tiek desperatiškas sielos plazdėjimas, „<...> tik / Kopūstinio / Baltuko / Sparnų / Šnarenimas", o visos mūsų žemiškosios prasmės „bemat sukirmija" (p. 40).

Knygoje nuo tragikomiškų poetinių žaidimų kylama iki filosofinio apibendrinimo, klausiama apie vertybių atskaitos tašką. Jeigu viską padaugini iš nulio, viskas ir yra nulis, o jeigu iš nieko – tai jau yra „Kažkodėl / Gyvenimas" (p. 42). Vabalų gyvenimas neturi tikslo, todėl užmirštama, kur einama, kodėl gyvenama. O ir sugrįžti nebėra kur, nes ten laukiama ne mūsų: „Kol / Galvojau, kad / Niekas / Nelaukia, / Užmiršau, / Kur / Einu. Ir / Grįžau, / Kur / Laukė / Ne / Manęs" (p. 44). Tokiais eilėraščiais autorė aiškiai įsirašo į egzistencializmo paradigmą. Arba dekartiškojo mąstymo paradoksai „Kinivarpų" dalyje: „Kartais / Viskas taip / Pasiutusiai / Tikra!.. Kad / Bemat / Supranti, / Jog / Sapnuoji" (p. 51). Kinivarpos – tai, kas gręžia žmogų iš vidaus, tai gyvenimo baimė, tai heidegeriškas Angst:„Baimės / Kamuolys toks / Didelis!.." (p. 50).

Filosofinė paguoda: net ir kirvarpos iš nevilties, kai nebėra ko laukti (Godo neateis?), gali praurbinti skylę danguje ir piktai pasidžiaugti: „Dabar / Pagyvensim!.. / Dabar tai / Gyvensim!.." (p. 52). „Tegul ir / Apakę" nuo saulės, bet vis aukščiau nei kiti. Kartais iš didelės nevilties atsiranda jėgų, bet neviltis drauge yra ir aklumas.

Gyvenimas yra iliuziška „tamsiai žvaigždėta pieva", „Tik / Gimti ir / Mirti / Vienodai / Skaudu" (p. 54). Gyvenimo absurdo sukeltam įniršiui išreikšti pasitelkiamos ir filologijos pratybos, akcentologija: „Vienu kirčiu galėčiau / Nukirsti tau / Galvą!.." (p. 55). Taip, žodžio jėga gali būti didelė...

Kartais knyga primena aforistinių apmąstymų rinkinį, jos tekstams būdinga minties koncentracija, žodžio taupumas, ekspresyvios metaforos ir drastiška raiška. Intravertiška refleksija tampa prasmę labiau ardančiu nei ją kuriančiu veiksmu. Pati poezija tai kaip rūkas: poezijoje „<...> to, / Kas / Tikra, / Beveik / Nematyti" (p. 69). Šalia skruzdžių temos – tie patys klausimai apie kūrybos iliuziškumą: „Viskas / Pavirsta / Į nieką. Ir / Iš nieko / Viskas / Atsiranda. // Bet nuo to, / Kaip / Tai / Pasakysi, / Priklauso, ar / Geras / Bus / Eilėraštis" (p. 77). Pasakyčiau, šis eilėraštis geras, nes labai paprastai sugrąžina mus prie mąstymo pradžios, prie fundamentaliausios visko ir nieko tapatybės suvokimo. Tarp šių dviejų pradžios ir pabaigos tuštumų poezija patiriama kaip efemeriškas žmogiškosios savivokos įvykis.

Kai kuriuose eilėraščiuose vis dėlto prasimuša „samprotavimo prakaitas", poeziją nuodijantis racionalumas. Filosofinė įžvalga į eilėraštį turėtų ateiti kaip dangiškojo vėjo gūsis, nušvisti kaip vientisas išgyvenimas, kaip intuityvus, nesąvokinis tiesos patyrimas – būties atsivėrimas. O jeigu eilėraštyje renčiamos loginio samprotavimo struktūros, jeigu jo sandara primena silogizmus, implikacijas, tai, be abejo, nėra nei poezija, nei filosofija, tik kažkoks liguistas abiejų dvasinės veiklos formų derinys.

Taigi D. Tamošauskaitės knygoje daug vabališko gyvenimo kategorijų. Blakės ir blusos, uodai ir musės, drugiai, kinivarpos, vorai, skruzdės, laumžirgiai, tarakonai, auksaakės... Dažnai eilėraščio motyvas su konkrečia vabališkumo kategorija neturi nieko bendro, nebent kažkokia būsenos užuomina. O tos būsenos dažniausiai plevenančios ore, – visos prasmės gyvena tik žmogaus galvoje ir visoms joms lemta žlugti, kaip žmogiškoms iliuzijoms. Todėl iliuzijos ir lengvos, tuščios, ir sunkios vienu metu. „Prasmė – tik / Tarpas, / Kurį / Reikia / Užpildyti / Žodžiais. / Arba / Akmenimis" (p. 121).

Arba antai, tekstas prie laumžirgių, išlaisvinantis nuo prasmės naštos: „O / Gyvenimas / Be prasmės – / Vienintelė ir / Nepakartojama / Vertybė" (p. 95.) Taigi kad vienintelė ir nepakartojama vertybė, kad ir be prasmės. Tokiuose apie prasmę klausiančiuose tekstuose jaučiame agonistinę įtampą ir dviejų nuostatų konkurenciją: bandymą fatalistiškai susitaikyti su pasaulio tvarka ir kartu įnirtingą pasipriešinimą jo absurdui.

Atitraukus žvilgsnį nuo vabališkų egzistencijos reprezentacijų norisi paklausti: ar vabalų bei vabaliūkščių gausa neužgožia gyvenime kažko esmingesnio? Ar kaip toje Krylovo pasakėčioje per niekniekių gausą nepražiūrime didelio ir gražaus gyvenimo dramblio? Ypač kai žinai, kad mirtis – ne tarakonas, ji nepabėgs į plyšį, išgąsdinta mūsų tragiško vaizdo (p. 105).

Kažkas šiai poezijai užkerta kelius ten, kur vaikšto drambliška, didelė gyvenimo realybė. Gal todėl kategoriškai atsisakoma bet kokios į tikrovę kreipiančios prozos: „Aš niekada / Nerašysiu / Prozos: / Kad prakeiktum save / Užtenka / Vieno žodžio – / „Amen" (p. 79). Proza suvokiama kaip pasmerktumas buičiai, o „amen" čia reiškia ne šventumo užtvirtinimą, bet visų žmogiškų galimybių pabaigą. Tikrovėje tarsi pasibaigia visos žmogiškosios prasmės, o poezijoje jos dar šiek tiek plevena.

Nepamirškime ir pavojaus: jeigu vabališkos būsenos pasidaro tokios mielos, kad pamiršti savo žmogiškąją buvimo paskirtį, tai gali nejučia ir pavirsti tokiu vabalu. Ir jeigu jau pats sutrypsi save, tai jau tavęs tikrai niekas nepasigailės, niekas neišgelbės.

Knyga baigiama keistu ontologiniu kerštu, kuris, matyt, brendo ne vienus metus: „Jeigu / Visa / Kartojas, / Tu / Tapsi / Manim. Tad / Visa, / Kas / Tavo, / Neturi / Prasmės" (p. 122).

Užvertus knygą ir kirbant galvoje mintims bei mintelėms, dėmesį patraukia mįslingas viršelio piešinio elementas: tarp laumžirgių, blakių ir kitų nariuotakojų įterptos kelios žodžių draiskanos ir – lietuviški pašto ženklai su heraldika. Dešimties centų vertės ženklas su Vyčiu, taip pat kažkokio miesto herbas, to herbo nuoplaiša. Suglumęs žiūrėjau, bet nieko komentuoti neįstengiau. Su vabalais lyg nieko bendro... O gal tai tiesiog komunikacinės pastangos ženklas – gal tie eilėraščiai yra kaip laiškai ant drugelio sparnų, kaip pranešimas mums ir tylus prašymas, kad pamatytume tuos mažus vabaliukus po savo kojomis, kad kažko nesutryptume savo drambliškos realybės pasaulyje...

Tėvynės varpai

 Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą". Visuomenė, su ja susijusios ideologijos siekia meną išviešinti. Bet ir didelėj viešumoj pati gyvybingiausia meno dalis lieka paslėpty ir paslapty. Paradoksas, su kuriuo susiduriame bandydami aptarti viešuosius meno, ypač poezijos, reiškinius.

1964 metais, kiek palaisvėjus ideologiniams gniaužtams, Justinas Marcinkevičius apie kasmetinio poezijos leidinio viziją prasitarė Eduardui Mieželaičiui, tuomečiui Rašytojų sąjungos pirmininkui. Gavo pritarimą. Mąstyta, kad almanachas galėtų lyg priglausti įvairesnius poezijos reiškinius, kai ką ir paslėpti, kas pernelyg kristų į akį atskiroje knygoje, per viešuosius renginius atsirastų daugiau bendravimo su žmonėmis. Bent iš dalies tokios viltys pasiteisino.

Poezijos pavasariui – 50. Nesunkiai įsivaizduojame plakatą su tokiu užrašu. Su Stasio Krasausko poezijos paukšte– su raidėmis ar medžio lapais sparnuose, kartais ir su mažyte, trikampe akimi. Bet šis vaizdinys labiau tų, kurie laikė rankose pirmuosius almanachus; jiems skaičius penkiasdešimt yra ir realus, ir slypintis giliai – po eilėraščiais, gyvais ir seniai užmirštais, po vardais, tapusiais poezijos klasika, po viltingai palydėtais (debiutuoti „Poezijos pavasaryje" buvo garbė) ir be pėdsako išnykusiais. Priklausau prie tų– ir mano akyse kito ir keitėsi almanachas. Ir prie tų, kuriems 2013 metų paukštis neatrodo pavasariškas, bet vis dėlto paukštis, nors kitų paukštis. Negalima norėti, kad visų akys matytų tą patį. Ir paukštės vizualinė transformacija į patukusį, bet tvirtai ant žemės stovintį paukštį yra įdomi, gal ir aiškinanti.

„Poezijos pavasaris" keitėsi, išgyveno tikrą krizę pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais, kai jauni (ir ne tik) jautė teisėtą pasidygėjimą ano gyvenimo formomis, pavidalais, kai trokšta kažko iš esmės naujo, atnaujinančio. Paskui vėl įėjo į vagą, kaip vagą pagaliau suranda ir išputoję pavasario vandenys.

Mums, laukusiems pirmųjų „Poezijos pavasarių", labai patiko albumėlio forma (lyg kažkas užmiršta, atgaivinta iš seniai, kai eilėraščiai, atmintysįrašinėti ranka), tiko ta forma ir dailininkams, aktyviai almanache dalyvavusiems. Vėliau grįžta prie įprastos knygos; grįžta tai grįžta, gal ekonomiškiau, gal patogiau, lengviau telpa lentynoje. Gal jau tikrai pastarųjų metų „Poezijos pavasariai" labiau knygos negu almanachai, atsiranda naujų sudarymo principų, nebesiekiama atspindėti poezijos padėties, o tik pademonstruoti vieną ar kitą žvilgsnį. 2013 metų „Poezijos pavasariui" eilėraščiai atrinkti iš publikacijų 2012 metų kultūrinėje spaudoje – gal ir sėkmingai. Turėtų ateiti į galvą sudaryti pavasarinę poezijos knygą ir iš eilėraščių, paskelbtų internete, jų ten nemažai plaukioja – su vardais ir be jų. Kodėl gi ne. Knygos formatas išlaisvina. Almanacho kriterijai konkretesni, bet gal tik taip atrodo, juk jei grįšime į pradžios tašką, tai rasime, kad almanachas (lot. almanachus)– pranašysčių rinkinys... Su pranašystėmis žmonijai vis sunkiau, jų daugėja, bet patikimumas mąžta. Tiesa, ano laiko pavasariniai almanachai socializmo pergalės ir komunizmo artėjimo pranašavimų turėjo per akis; bet išliko ir pastanga juos kiek įmanoma mažinti. Kartais tie pranašavimai (kaip ir šlovingų sukakčių minėjimai) pridengdavo kai kurių eilėraščių nepaklusnumą, aiškias poetines erezijas. Jeigu reiktų pasakyti, kas man šiandien atrodo svarbiausia iš ano laiko„Poezijos pavasarių", – tai poetinės erezijos, aiškus nesutikimas su „vyraujančia poetine linija". Tas ypatingas meno pasislėpimas savyje pačiame – lyg ežiuko, išleidusio spyglius greitkelyje. Ereziją matė tik matyti daugiau ar mažiau pasirengusi akis. Sigito Gedos eilėraščiai 1967 metų almanache – taip, poezija pasislepia poezijoje, su pasaulį perkeičiančia Paukščio-Žmogaus energija, su spalvomis (žalia, geltona, raudona).

Jei staigiai mestume žvilgsnį į dabartinę pavasarinę poeziją, tai galėtume sakyti, kad ji pernelyg atvira, kad jai stinga pasislėpimo savyje, kad būtų pateisinta visai nepaaiškinama formulė: ars latet artis sua. Kai menas slepiasi mene, žmogaus siela atvirėja. Nebijo savo atvirumo ir atvirumo sau. Jaučia prieglobstį meno, pirmiausia poezijos, slaptyje.

Kokie mąslūs, kokie protingi dar tokie jauni „Poezijos pavasario" autoriai – kartais. 2013 metų leidiniui rašiau paskutinį žodį Marcelijui Martinaičiui, dabar vartau knygas, ieškodama jo pėdsakų. Tiesą sakant, jau esu pervertusi. Ir rašydama apie Janiną Degutytę, ir apie Just. Marcinkevičių, ir apie S. Gedą, ir apie Joną Strielkūną pirmiausia peržiūrėjau pavasarius. Visad rasdavau kažką, ko kitur nebūčiau radusi. Eilėraščių, kurių kartais nelikdavo knygose, pasisakymų: apie save, apie kitus, apie bendrus reikalus. Iš 1966-ųjų almanacho: lyg užmiršta jaunos vasaros nakties šiluma per širdį: „O laukuos ten į užmirštus šulinius krito žvaigždė – / Mirė boružė" („Paskutinė vasaros naktis"). Ir kokia aiški M. Martinaičio mintis, mąstant apie tradiciją. Esam tradiciški kaip vienos kultūros žmonės. Kuo labiau stengsies nuo tradicijų bėgti, tuo labiau nepabėgsi. Iš Salomėjos Nėries mechaniškai išvedam net atskirus poetus. O iš ko išvesti pačią S. Nėrį? Kristijonas Donelaitis – tradiciškesnio už jį neturim. Kitų literatūrų įtakos, tačiau „nacionalinė būtis jas moduliavo, perlydė". Didelės asmenybės nesutelpa į jokią koncepciją, ir nors baigiama mintimis apie tarybinę poeziją, svarbiausia pasakyta prieš tai.

Daug kartų skaitytas trumputis Vlado Šimkaus įvadasį Joną Strielkūną (šį pavasarį jam būtų buvę 75-eri), taip pat iš 1966-ųjų (rubrika „Nauji vardai" buvo itin laukiama jaunų „Poezijos pavasario" skaitytojų). Kaip taip galima pasakyti, lyg ir nieko nepasakant, lyg visai pasislepiant, bet ir esmingai pasisakant: „O Panevėžy pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas. Parašė nuošaliai, nepraktiškai, nedėdamas į save didelių vilčių, nelepinamas nei mūzų, nei gyvenimo sąlygų. Tiesiog jautė poezijai lyg silpnybę, lyg pašaukimą." Ir V. Šimkus lyg parašė, lyg ir ne. Sakinius „O Panevėžy pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas" irgi galima matyti kaip poezijos vėliavą, gal virš Panevėžio, šių metų kultūros sostinės, ir iškeltą. Apie poeziją, kuri pradėjo plisti. O juk nesustoja plitusi, nors taip pasakyti gal ir nebegalima. Bet gal ir todėl, kad jau pasakyta.

Liūdesys, bet gal labiau liūdesio šviesa apšviečia veidus jau išėjusiųjų „Poezijos pavasario" autorių. Kokie jie gražūs, kokie jauni, kokie amžini. Janina, Judita, Onė, Nijolė... Kaip norisi tarti vien vardus, daugeliui žinomus, artimus. Judita Vaičiūnaitė sudarė 1990 ir 1991-ųjų almanachus, ribinius. Kaip ji atrinkinėjo eilėraščius, kokių principų laikėsi, ar galima būtų atsekti. Gal ir galima. Kiek kartų almanachą sudarinėjo Albinas Bernotas. Ir oficialiuoju lygiu rūpinosi E. Mieželaitis, Alfonsas Maldonis. Kiek daug padaryta Vytauto Kubiliaus – kiek vardų, puse lūpų tariamų, jo iškelta su rubrika „Iš literatūrinio palikimo": kad ir Vytauto Mačernio. Algimantas Baltakis – vis redakcinės kolegijos narys, atsakingasis redaktorius. Ir būdamas tuo atsakinguoju 1967 metais sugebėjo įdėti gana didelę Algimanto Mackaus publikaciją; ji yra svarbiausia, o ne parašymas, prismaigstytas to meto ideologinių kuolelių. Kad neišnyktų, kad ir pati neužmirščiau – 1965 metais laiške motinai Marija Gimbutienė: „Palaidojom savo Kudirką, geriausiąjį, stipriausiąjį ir patį jauniausiąjį poetą." Svarbu buvo, kad tragiškojo savo laiko Kudirkos – Algimanto Mackaus – eilių nors trupinys būtų pasėtas ir nelaisvoje Lietuvoje. Daigi buvo sėkla, gerai to meto žemėje dygo.

Lietuviškumo jutimas – visko yra tuose anų laikų „Pavasariuose", bet ir Lietuva yra. Ir paslėpta savo pačios istorijoje, ir iš jos iškelta, matoma kraštovaizdžiuose ir kraštoveidžiuose (įspūdį palikęs Aušros Sluckaitės straipsnis „Balys Sruoga – lyrikas"). Janinos Degutytės „Lietuva" pirmuosiuose 1965 metų almanacho puslapiuose: „Tu – mažutė, tu telpi visa / Į Čiurlionio karalių delnus..." Netikėtas tam laikui Juozo Macevičiaus poetinis išsitarimas: „Aš tau turbūt jau nusibodau / Su savo lietuvišku nerimu, / Su savo lietuvišku rudeniu, / Su savo lietuviškom godom." Gilioji lietuviškumo vertikalė – grafika, greta poezijos, kilusi į ryškų atsinaujinimą, pajutusi tradicijos šaknis. Pavasarių laureatai – didžioji dalis turėtų išlikti poezijos vardyne. Petro Palilionio Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė – gražus sumanymas, trūksta rėmimo, juda per lėtai. Bet yra kuo pasidžiaugti – ypač tais atvejais, kai tuos keliasdešimt eilėraščių atrenka pats autorius.

Pusšimtis metų (ir dar apimant didžiųjų pasikeitimų tarpsnį amžių sandūroje) – reikalas rimtas. Turime unikalią galimybę matyti lietuvių poezijos, lietuvių poetinės kalbos kitimo linijas, kreives. Turime pajudėjimų į priekį – svečiai iš užsienio šalių, kompaktinės plokštelės, poetų balsai. Galime jausti tęstinumą, sakyti, kad Poezijos pavasaris, patyręs krizių, abejonių dėl savo reikalingumo, išliko keisdamasis, vis iš naujo įvykdamas– sėkmingai ir ne taip sėkmingai. Nebe tokie gyvybingi susitikimai su žmonėmis, menkesnis viešasis rezonansas. Tiesiog – kiti laikai.

Iš visų bandymų apibūdinti literatūrą šiandien priimtiniausia atrodo H. G. Gadamerio versija: tai, kas turi galią pats iš savęs prasitęsti. Literatūra, kaip ir kalba, turi šią unikalią galimybę: būti pati iš savęs, įskaitant ir galimybę pačiai savyje pasislėpti. O kartais ir atsiverti taip, kad ir atsivėrimas liktų kaip paslėptis.

Kintančio ir gyvo pavasario ribą gal bandyčiau įžvelgti 2000-ųjų leidinyje (toną jo sudarymui davė Valdas Kukulas, tada dar pilnas poezijos, jos vardų, tekstų, tendencijų). Labai gražus viršelis, sukurtas dailininko Lino Spurgos (nors knyga aiškiai per didelė, per stora). Pradedama Gintaro Grajausko „Mažosiomis erezijomis". Pirmoji – savojo laiko apibūdinimo pastanga: „Amžių sandūroje, tebelaukiant barbarų: idealus laikas reziumavimui, įvardijimui. Kokį kultūrinį kodą, kokį bendrą vardiklį suras ateities kartos XX amžiui – Kosminių Skrydžių, Virtualios Realybės, Avelės Dolės?" Ko išmokome – ironizuoti bet kurią baigtinę tiesą. Turime priežasčių – XX amžius buvo vienas fanatiškiausių žmonijos istorijoje. Ką patyrėme? Kad žmonijos progresas vienpusiškas. „Žmogaus siela lieka tapati. Tebesame tie patys neandertaliečiai, tik su balistinėmis kuokomis." Supratome, kad „pinigai – tobuliausias cenzorius". Kad vienintelė kryptis – „tas pleištas nuo gražumo prie tikrumo". Aiškiai matome, kad skaitančią publiką „orientuoja ne rimtoji literatūros kritika, o televiziniai pokalbių šou". „Gyvename ne kultūroje, o kultūros muziejuje."

Erezijos pasikeitimas „Poezijos pavasaryje": nuo pasislėpimo pačios savyje arba mene iki atviro skelbimo. Slaptosios erezijos išlieka poezijos podirvyje. Atvirosios pereina į padėties suvokimą, įsitvirtina kaip tiesos, nors pačios to vengia. Ne kartą – ir pačiais kritiškiausiais momentais – buvau užklausta apie Poezijos pavasarį. Atsakymų nebeatsimenu. Aišku tik, kad, nepaisant visko, – con amore.

Poezijos pavasaris galėtų ir turėtų būti rimtai tiriamas kaip kultūros reiškinys.

Mano sveikinimas sukaktuvininkui lieka impresinis.

Balandžio 3 d. „Naujosios Romuvos" žurnalo rengėjai, autoriai ir bičiuliai Rašytojų klube diskutavo tema „Kultūrinės periodikos labirintai: leidėjai, skaitytojai, rašytojai, rėmėjai..." Diskusiją paskatino žinia, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, pagrindinis nekomercinės žiniasklaidos lėšų šaltinis, 2014-aisiais „Naujajai Romuvai" neskyrė nė lito. O juk šiemet atnaujintam žurnalui būtų sukakę dvidešimt. Nieko nepadarysi. Tačiau šnektelti apie tai galima.

Diskusijos pradžioje „Naujosios Romuvos" žurnalo vyriausiasis redaktorius Andrius Konickis pagarsino SRTRF ekspertų išvadas. „Projektui trūksta kryptingumo ir aktualumo", – skelbė vienas ekspertų teiginys. Kitas pastebėjimas: „Siekti didesnių uždavinių ir įtakos visuomenės gyvenime leidinys negalėtų dėl nedidelio populiarumo ir jame pristatomos neaktualios medžiagos." A. Konickis tik skėstelėjo rankomis, nes ekspertams, nusprendusiems pribaigti žurnalą, pasirodė neaktualūs straipsniai apie Joną Basanavičių, Joną Meką, naują Dalios Matulaitės skulptūrą, neaktuali ir Rimvydo Stankevičiaus poezija. Vertintojams užkliuvo netgi leidinio dizainas, „nepasiteisinęs, nes aklai prisirišęs prie prieškarinio formato". Betgi Fondas remia projektus, o ne leidinius? Kuo čia dėtas dizainas?

Filosofas Romualdas Ozolas skeptiškai atsiliepė apie aplinkybes, kuriomis priversta išgyventi šiandieninė kultūros žiniasklaida. Jis apgailestavo, kad leidiniai mąžta ar tyliai užsidaro. R. Ozolas pabrėžė, kad kultūros spauda yra labai svarbi, turinti ilgametes tradicijas ir išliekamąją vertę, o internetą galima akimirksniu išjungti. Niekas neturi teisės taupyti kultūrinės žiniasklaidos sąskaita, tvirtino prelegentas, jis išreiškė pagarbą žmonėms, sunkiomis sąlygomis išleisdavusiems puikų žurnalą, ir pakvietė atvirai nurodyti leidiniams jų trūkumus, o ne anonimiškai juos uždaryti.

Kultūrinės spaudos bendradarbis Saulius Vasiliauskas pacitavo meno, mokslo, kultūros žmonių pasirašytą peticiją dėl SRTRF, kurioje: 1) teigiama, kad parama kultūrinei žiniasklaidai nedidėja, nors Fondas kasmet paskirsto vis daugiau pinigų; 2) abejojama, ar lėšos Fondo finansuojamoms sritims paskirstomos pagrįstai (pvz., kultūros ir meno leidiniams skirta 23 proc., o regioninei žiniasklaidai 37 proc. paramos); 3) stebimasi dėl Fondo prioritetų ir 4) pasigendama Fondo veiklos viešumo. Filologas prisiminė prieš porą metų vykusią diskusiją tuo pačiu klausimu. Tąkart kalbėtojų nuomonės išsiskyrė. Vieni kvietė jungtis kultūros leidinius, nes esamų atseit yra per daug ir visi kažkuo panašūs, kiti tikino, kad visi leidiniai kuo nors ypatingi ir jų jungti ar uždaryti nederėtų. Baigdamas pasisakymą S. Vasiliauskas pasigedo dialogo tarp Fondo ir redakcijų, beigi tarp pačių leidinių.

Rašytoja Birutė Jonuškaitė pritarė dialogo idėjai. Jos nuomone, nereikėtų rašyti jokių kultūrinės žiniasklaidos kreipimųsi ir protestų. Daug prasmingiau būtų žiniasklaidininkams ir Fondo ekspertams susėsti ir išsiaiškinti visus „klaustukus". Geras pasiūlymas, veikiausiai taip ir turėtų būti. Tačiau susikalbėjimo viltį bematant užgesino vienas SRTRF tarybos narys (beje, deleguotas Rašytojų sąjungos), diskusijos metu pertraukinėjęs kalbėtojus ir šaipęsis iš kultūrinės žiniasklaidos bendradarbių. Dialogo galimybė atsirastų tik tuomet, kai Fondo darbuotojai ir talkininkai nusileistų iš savo aukštikalnių į kultūros leidinių žemumas, teiktų projektus ir gautų dalinę paramą, dirbtų už tuos pačius grašius ir (tai svarbiausia) kažkaip sugebėtų parengti ir išleisti savaitraštį ar mėnraštį. Tačiau to tikriausiai niekada nebus.

Dailininkas Giedrius Kazimierėnas pasakė esminį dalyką – toks žurnalas kaip „Naujoji Romuva", kuris skirtas protingiems žmonėms, neabejotinai reikalingas. Jis įžvelgė tik vieną trūkumą – leidinį sunku gauti.

Filosofas Naglis Kardelis aiškinosi žodžio „aktualumas" reikšmę ir priėjo prie išvados, kad tiesmukas aktualumo (kaip jį supranta dienraščiai) reikalavimas iš kultūrinės žiniasklaidos rodo pačių ekspertų nekompetenciją. Savo kalboje jis, kaip ir R. Ozolas, pabrėžė kultūrinės spaudos vertę ir pranašumą elektroninių leidinių atžvilgiu.

„Literatūros ir meno" vyriausiasis redaktorius ir Meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis sakė apskaičiavęs, kad viešindamos europinius ir kitus projektus valstybės institucijos žiniasklaidai skiria bent 20 kartų didesnę sumą nei ta, kurią padalija SRTRF (t. y. kiek daugiau nei 8 mln. Lt). Taigi jis įžvelgė galimybę skirti žiniasklaidai 100 mln. litų. Savo pastabas, pagrįstas konkrečiais skaičiais, K. Platelis paskelbė „Literatūroje ir mene" („Praleista proga patylėti", 2014 m. balandžio 11 d., Nr. 15), tad plačiau jų čia neaptarsiu.

Kokia nauda iš tokios diskusijos? „Naujosios Romuvos" leidėjai, keletas kitų kultū-rinės žiniasklaidos atstovų ir bičiulių turėjo galimybę pasisakyti. Galbūt jiems nuo to tapo lengviau.

Fondo vadovai jau keliolika metų iškilmingai skelbia, kad kultūros leidiniams skiria vis tą pačią sumą. Tai skamba išdidžiai. Tačiau ką reiškia ta pati suma? Pvz., 200 000 Lt. Ta pati suma, kurios tikrąją vertę kasmet godžiai apkramto infliacija? Ta pati suma, kuri ir šiaip padengia tik dalį leidinio... atsiprašau, projekto, išlaidų. Ta pati litų suma, kuri, kitąmet ją pavertus eurais ir šoktelėjus kainoms, leis apmokėti kultūros leidinių laidotuves, į kurias niekas, išskyrus pačius leidėjus, neateis. O parama? Parama veikiausiai ir toliau augs, ją dalysis (įsisavins?) biudžetinių įstaigų leidinėliai su komercinių leidinių priedais.

Tačiau yra dar viena problema, kurios nepaminėjo nė vienas diskusijos dalyvis ir kuri egzistuoja daug seniau nei SRTRF ar kiti fondai. Tai dvasinis, moralinis redakcijų klimatas. Eilinis kultūros leidinio darbuotojas, bendradarbis ar autorius (kuriam už nuotrauką mokami kad ir 3 Lt, o už straipsnį 30 Lt) neretai verčiamas jaustis nevykėliu ir prašalaičiu. Šios problemos neišspręs joks fondas, ministerija ar Seimas, turime keistis patys, keisti santykius, pradėti gerbti vienas kitą, tuomet ir iškilusias problemas spręsti bus lengviau.

Deja, nei po šios diskusijos, nei po minėtos peticijos niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis. Ir nenorom žmogus imi manyti, kad tokie fondai egzistuoja tik tam, kad kai kas galėtų mokesčių mokėtojų pinigus parsisiųsti į nuosavą ar savo draugų kišenę. Kaip kitaip paaiškinti šurmulį, kilusį po to, kai Seime prabilta apie Fondo uždarymą. Kas dabar bus? Žiniasklaidai skirtas lėšas pasiglemš Darbo partija!.. – sušuko uždarymo oponentai. Ar tai reiškia, kad dabar žiniasklaidai skirtomis lėšomis rūpinasi ne Darbo partija, o kokia kita, atseit daug geresnė ir teisingesnė partija? Įdomu būtų sužinoti kokia.

Ką gi. „Naujoji Romuva" liko neparemta. Kieno dabar eilė užsidaryti?

Šiurpūs įvykiai kartais gali pažadinti kitokį tikrovės vaizdavimo būdą. Taip atsitiko vokiečių rašytojui Ernstui Theodorui Amadeui Hoffmannui (1776–1822), savo akimis regėjusiam Napoleono kariuomenės siautėjimą Drezdene 1813 metų rudenį. E. T. A. Hoffmannas tuo metu buvo Drezdeno operos dirigentas; paradoksas: jis dirigavo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtąją fleitą".

Keletą mėnesių trukusi miesto apgultis, kruvinas trijų dienų mūšis, skeveldrų sudraskyti kūnai, šimtai žuvusiųjų įsirėžė į rašytojo sąmonę. Tų metų rudenį jis pradėjo rašyti garsųjį „Aukso puodą" – „naujųjų laikų pasaką", kurios veiksmas vyksta Drezdene. Tiesa, karo įvykių čia nerasime, bet pajusime, kaip sapnas įsibrauna į tikrovę, realų, atpažįstamą gyvenimą. Tai magiškojo realizmo, naujo literatūros žanro pradžia. Rašytojas vėlesniuose savo kūriniuose („Katino Murklio pažiūros į gyvenimą", „Velnio eliksyras", „Meisteris Blusa") ypač pamėgo, išplėtojo šį žanrą.

E. T. A. Hoffmannas laikomas magiškojo realizmo pradininku, paveikusiu daugelį pasaulio kūrėjų. Nikolajus Gogolis, ko gero, buvo vienas pirmųjų, pasigavęs šį žanrą, kaip rašė to meto rusų spauda. Jo „Peterburgo apysakos" pasirodė 1835 metais. „Nosis", „Apsiaustas", „Portretas", „Pamišėlio užrašai", vėliau – „Mirusios sielos" – tai rusų literatūros magiškojo realizmo klasika.

E. T. A. Hoffmanno kūrybos maniera anksti paveikė ir švedų rašytojus Carlą Jonasą Love Almqvistą (1793–1866), Clasą Livijną (1781–1844). Pastarojo romanas „Riteris šv. Joranas" primena E. T. A. Hoffmanno „Aukso puodą", tik čia C. Livijno herojus valdininkas, patekęs į fantastines situacijas, vaikšto visiškai realiomis Stokholmo gatvėmis.

XX a. sandūroje Švedijoje būta kuriozinio požiūrio į magiškąjį realizmą. Tuometinis Švedų Akademijos sekretorius pramanų ir tikrovės junginį Selmos Lagerlöf kūryboje pavadino bjaurastim, teršiančia klasikinę literatūrą, ir atmetė šios rašytojos kandidatūrą Nobelio premijai gauti. Augustui Strindbergui pramano ir tikrovės mikstūra tapo geru stimulu rašant romaną „Juodosios vėliavos". Kaip E. T. A. Hoffmanno Cachesas, neįprastomis galiomis pasižymintis neūžauga, kuris vagia rašytojų ir muzikų talentus ir puikuojasi svetimais gabumais, palikdamas šešėlyje tikruosius menininkus, taip ir A. Strindbergo Cachrisas, panašus pabaisa, siurbdamas lyg koks parazitas kito žmogaus gyvastį, vogdamas svetimą gyvenimą, pavirsta milžinu.

E. T. A. Hoffmanno magiškasis realizmas neabejotinai turėjo įtakos Franzo Kafkos kūrybai. Günteris Grassas viename interviu prisipažįsta, kad E. T. A. Hoffmanną laiko vienu mėgstamiausių rašytojų. „Skardinio būgnelio" herojus Oskaras atrodo tarsi atklydęs iš mistinių E. T. A. Hoffmanno istorijų. Ir Salmano Rushdie'o romanuose aptiktume magiškų E. T. A. Hoffmanno pėdsakų. Lygindami Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą" su E. T. A. Hoffmanno „Meisteriu Blusa", rastume daug panašumo. M. Bulgakovas, 1938 m. perskaitęs straipsnį apie pramano svarbą E. T. A. Hoffmanno kūryboje, esą pareiškęs: „Aš buvau teisus, rašydamas „Meistrą ir Margaritą".

Kai kurie rašytojai tvirtina, kad magiškajam Lotynų Amerikos realizmui turėjo įtakos E. T. A. Hoffmanno ir F. Kafkos kūryba. Atrodo, magiškoji E. T. A. Hoffmanno burtų lazdelė bus paveikusi ne tik Europos rašytojų vaizduotę. Šis romantikos genijus buvo visapusiškas menininkas: rašytojas, muzikas, dirigentas, karikatūristas, grafikas, teisėjas ir dar – bohemiškas lėbautojas. Kai kurios jo apysakos virto kino filmais, iki šiol populiari Jacques'o Offenbacho opera „Hoffmanno pasakos".

Pernai Švedijoje pasirodė literatūros žinovo, poeto Kjellio Espmarko knyga „Hoffmannas apsigina". Romane paralyžiuotas rašytojas, galintis judinti tik liežuvį ir lūpas, tylinčiam raštininkui diktuoja savo kalbą, norėdamas apsiginti nuo valdžios, mėginančios jį sugniuždyti. E. T. A. Hoffmannas gyvenimo pabaigoje buvo kaltinamas, persekiojamas ir cenzūruojamas. „Kaip teisėjas ir kaip menininkas aš noriu apginti žmogų", – E. T. A. Hoffmanno lūpomis sako K. Espmarkas.

E. T. A. Hoffmannas, prieš porą šimtmečių pradėjęs savitą žanrą, tebėra stebėtinai modernus, žavintis ne vieną skaitytoją ir ne vieną kūrėją.

Parengė Zita Mažeikaitė

450 metų „Apaštalui". 1564 m. kovo 1 d. Maskvos spaudos pradininkai Ivanas Fiodorovas ir jo bendradarbis Piotras Mstislavecas išspausdino pirmąją rusišką knygą „Apaštalas" („Apostol"). I. Fiodorovas iš plieno išpjovė raides, iš vario iškalė matricas, ant kurių buvo liejamos švino raidės, pats rinko, pats korektūrą skaitė, piešė ir graviravo. Renkant pirmuosius „Apaštalo" puslapius, I. Fiodorovo darbą stebėjo caras Ivanas IV.

1566 m. kilus bajorų ir dvasininkų pasipiktinimui, caras Ivanas IV išleido I. Fiodorovą į Lietuvos žemes su didele tipografinio inventoriaus dalimi. Kunigaikštis Žygimantas Augustas leido įsteigti spaustuvę Grigaliaus Chodkevičiaus dvare Zabludove (Gardino seniūnija). Čia I. Fiodorovas išleido dvispalvę „Mokomąją evangeliją". Joje pirmą kartą rusiškos knygos istorijoje atsirado antraštinis puslapis. Leidinyje panaudoti maskvietiškojo „Apaštalo" šriftas ir ornamentika. 1570 m. kovo 23 d. buvo išspausdintas „Psalmynas su Horariumu".

1572 m. I. Fiodorovas išsikėlė į Lvovą. Leidybinę veiklą baigė Volynės sostinėje Ostroge. Mirė 1583 m., palaidotas Lvove. Ant akmeninio paminklo iškalta: „Spaustuvininkas iki šiol neregėtų knygų."

Pasak poeto, literatūrologo Sergejaus Narovčatovo, Ivanas Fiodorovas rusų kultūros fone atsirado netikėtai, kaip Afroditė iš pieno putos.

Gabrielis Garcķa Mćrquezas (1927 03 06 – 2014 04 17). Eidamas 88-uosius metus, Mechike mirė žymus XX a. prozininkas, 1982 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis Garcķa Mćrquezas. Paskutinį kartą rašytojas viešai pasirodė per 87-ąjį gimtadienį: tąkart išėjęs iš namų pabendravo su žurnalistais ir savo talento gerbėjais. Trumpam buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių infekcijos. Deja, netrukus kūrėjas iškeliavo amžinybėn. Kolumbijos prezidentas Ch. M. Santosas socialiniame tinkle „Twiter" pasiuntė pasauliui žinią: „Tūkstantis metų vienatvės ir liūdesio dėl didžiausio visų laikų kolumbiečio mirties."

G. G. Mćrquezas, šis vienas ryškiausių magiškojo realizmo pirmeivių, išskirtinės meninės vertės romanuose „Šimtas metų vienatvės", „Patriarcho ruduo", „Meilė choleros metu", „Prisiminimai apie liūdnąsias kekšes" ir kituose kūriniuose pasauliui atskleidė Lotynų Amerikos kultūrą.

„Euromaidanas. Jausmų kronika". Pasirodė šešių ukrainiečių rašytojų esė rinkinys apie įvykius Kijeve. Tekstus knygai „Euromaidanas. Jausmų kronika" rašė T. Prochasko, I. Ciperdiukas, J. Andruchovičius, S. Žadanas, J. Vinničukas. Knygą sudarė rašytojas V. Karpiukas. Autoriai nefiksavo tragiškų įvykių chronologijos, kiekvienas jų jiems būdingu rašymo stiliumi reagavo į šią dramatišką politinę padėtį Ukrainoje.

G. Saundersui „Folio" literatūros premija. Kilus nesutarimams dėl 2011 m. „Booker" premijos laureato paskelbimo (tuomet buvo suabejota komisijos narių kompetencija), leidykla „The Folio Society" įsteigė „Folio" literatūros premiją. Jos komisijoje dalyvauja šimtas kompetentingų specialistų iš viso pasaulio, tačiau lemiamą sprendimą skelbia penki pagrindiniai ekspertai. Premija (40 tūkst. svarų sterlingų, apie 158 tūkst. litų) skiriama bet kurios pasaulio valstybės literatūros kūriniui, išleistam Didžiojoje Britanijoje anglų kalba. Naujuoju „Folio" laureatu tapo amerikiečių rašytojas, pelnęs ne vieną literatūros premiją, Sirakūzų universiteto prof. George'as Saundersas (g. 1958 m.) už apsakymų rinkinį „Gruodžio dešimtoji" („Tenth of December"), kurį sudaro 1995–2009 m. periodinėje spaudoje publikuoti kūriniai.

J. Petero metai.Šių metų birželio 30-ąją bus minimas iškilaus latvių poeto, visuomenės veikėjo, diplomato, Latvijos mokslų akademijos garbės nario Janio Petero 75-asis gimtadienis. Latvijos radijas nusprendė savitai pagerbti šį kūrėją –

2014-uosius paskelbė Janio Petero metais. Laidose bus pasakojama apie šios spalvingos asmenybės įnašą į latvių nacionalinę kultūrą, savimonės plėtrą. Eteryje skambės penkiasdešimt dainų, sukurtų pagal J. Petero tekstus, iš jų bus renkama populiariausia. Beje, vien Raimondas Paulas yra sukūręs per šimtą dainų pagal šio poeto eiles. Jubiliejaus išvakarėse Rygoje įvyks koncertas „Janiui Peterui – 75 / Nuo Janių iki Pėterų..."

100 milijonų erotinės trilogijos egzempliorių. Pasaulyje parduota per 100 milijonų E L James erotinės trilogijos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių" egzempliorių, pranešė britų laikraštis „The Guardian". Per 45 mln. knygų paplito JAV, 27 mln. – Didžiojoje Britanijoje ir Britų Sandraugos šalyse, daugiau nei vienas milijonas – Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Brazilijoje ir Nyderlanduose.

Trilogija išversta į penkiasdešimt vieną kalbą. 2013 m. ją lietuviškai išleido leidykla „Alma littera".

Kitąmet pasirodys „Penkiasdešimties pilkų atspalvių" ekranizacija.

Šimtas skaitomiausių knygų Latvijoje. Latvijos TV laidoje „Didysis skaitymas" buvo paskelbta šimtas skaitomiausių knygų Dauguvos krašte. Šiame sąraše latvių literatūros klasika (J. Jaunsudrabinio „Aija", „Baltoji knyga", A. Brigaderės trilogija „Dievas. Gamta. Darbas", R. ir M. Kaudzyčių „Matininkų laikai") ir šių dienų rašytojų I. Zieduonio, R. Ezeros, M. Zalytės kūriniai. Iš užsienio literatūros figūruoja ir klasikai L. Tolstojus, Ch. Bronte, G. Orwellas, ir pastarųjų metų bestseleriai (P. Coelho, S. Larssonas, E L James, S. Meyer), tarp jų ir K. Sabaliauskaitės „Silva rerum".

„Mano kova" nupirkta už 64 850 dolerių. Varžytynėse Los Andžele Adolfo Hitlerio autobiografinio manifesto „Mano kova" („Mein Kampf") dviejų tomų komplektas buvo parduotas už 64 850 dolerių. Varžytynių namai „Nate D Sanders" prognozavo už knygą gauti 20–25 tūkstančius dolerių. Dėl „Mano kovos" varžėsi vienuolika asmenų. Šio pirkinio nugalėtojas neviešinamas.

Kur palaidotas M. de Cervantesas? Ispanai pagaliau nusprendė išsiaiškinti, kur iš tikrųjų palaidotas jų žymusis klasikas Miguelis de Cervantesas Saavedra (1547– 1616), praneša dienraštis „The New York Times". Rašytojo prašymu jis atgulė Madrido trinitorių vienuolyne.

Istorikas Fernando'as Prado'as nusprendė įgyvendinti šią donkichotišką idėją: su šiuolaikinėmis technologijomis jis tikisi rasti tikslią rašytojo amžinojo atilsio vietą. Madrido savivalda šioms paieškoms skyrė 90 tūkstančių eurų.

Per kelis šimtmečius pasikeitė trinitorių vienuolyno išplanavimas. Žinoma, kad čia palaidota apie penkiolika asmenų. F. Prado'as mano, kad identifikuoti M. de Cervanteso palaikus padės mūšyje rašytojo patirti sužalojimai – kirčiai į krūtinę ir kairę ranką, kuri nuo to buvo paralyžiuota.

Parengė Arvydas Valionis

     Nuolatiniams poezijos skaitytojams ir tiems, kurie tik pradeda pažintį su poezija. Sparčiai rudenėjant pasirodė nauja, ilgai laukta, žinomo poeto Stasio Jonausko eilėraščių knyga. Rinkinio vyraujanti tema yra laikas, jo tėkmės vaizdai, kuriami raiškia, savita poetine kalba. Ypač išsiskiria meninio objektyvizmo, konstravimo, netikėto vylingumo intonacijos, skambančios originaliai šiuolaikinės poezijos balsų visumoje.

     Stanisławas Lemas (1921–2006) – lenkų rašytojas, mokslinės fantastikos žanro klasikas. Gimęs Lvove, po Antrojo pasaulinio karo jis su tėvais persikėlė gyventi į Krokuvą. Čia Jogailos universitete studijavo mediciną. Pirmoji S. Lemo knyga „Žmogus iš Marso“ („Człowiek z Marsa“) pasirodė 1946 metais ir iš karto sulaukė fantastikos mėgėjų dėmesio. 1951 m. išleistas romanas „Astronautai“ („Astronauci“), 1956 m. – „Magelano debesis“ („Obłok Magellana“, liet. 1961, vertė Stasys Sabonis). 1957 m. S. Lemas išleido pirmąją filosofinę knygą „Dialogai“ („Dialogi“), o po ketverių metų, 1961-aisiais, pasaulį išvydo pats žymiausias jo kūrinys – „Soliaris“ („Solaris“). Vis dėlto tarptautinės šlovės pirmiau susilaukė kitas S. Lemo veikalas – 1967 m. pasirodžiusi trumpų apsakymų serija „Kiberiada“ („Cyberiada“), pasakojanti apie pasaulį, valdomą robotų ir kitų intelektualių mašinų. Rašytojo knygos išverstos į 37 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau kaip 27 mln. egzempliorių.

     ŠTAI IR PAUKŠTUKAS. Taip pavadintas pirmajame knygos atvarte tupintis eilėraštis. Štai ir naujoji literatūrinių vakarų lankytojams jau gerai pažįstamo jaunojo poeto A. Veiknio knyga, paantrina autoriui Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Tai jau antroji autoriaus eilėraščių knyga. Debiutinį rinkinį „R aktai“ išleido 2007 metais.

     Julstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai?

     Nesugebėjęs susekti savo mylimosios Evos žudiko, detektyvas Raunas meta darbą Kopenhagos policijoje, be perstojo geria, vienišas dienas leisdamas senoje jachtoje. Geras Rauno bičiulis paprašo pagalbos. Jo kavinės darbuotoja maldauja padėti surasti dingusią dukrą. Šis motinos pagalbos šauksmas pažadina Rauną – jis leidžiasi ieškoti į sekso vergiją parduotos lietuvės. Padėtį sunkina nepagaunamas, itin rafinuotai prostitutes žudantis serijinis žudikas...

Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę, gyvenusią gretimame name. Heikei tuo metu buvo apie šešiasdešimt metų. Taip pat dailininkė – užsispyrusi, radikali konceptualistė, kurianti išimtinai bedaiktį ir nekomercinį meną. Kai apšilome, o Yanas viską išpasakojo apie vokiškas dešreles, kuriomis prekiauja laisvalaikiu nuo tapybos iš vagonėlio Reino krantinėje, Heikė taip pat turėjo ką pasakyti. Apdairiai atsinešusi krūvą senų katalogų ir pundą albumų, ėmė juos man rodyti, nostalgiškai prisimindama septintąjį dešimtmetį, kada drauge su garsiuoju meno šamanu Josephu Beuysu laužė estetikos tradicijas, skelbė manifestus, rengė parodas bei kūrė šokiruojančius performansus. Tuo metu Heikė gyveno tik menu ir vardan meno. Jai niekas kitas nerūpėjo – buvo jauna ir graži, ne paslaptis, geidžiama. Jos kūryba žavėjosi išrankiausia pasaulio publika, o guru ir bendražygis Beuysas neslėpė, kad ir pats iš jos mokosi, tad laiko ne menkesnio kalibro menininke už save. Betgi Josephas Beuysas, už didelius pinigus muziejams palikęs sąvartyną nekomercinio meno, kažkurią dieną mirė. Heikė liko viena. Niekam nereikalinga, šiandien nebeįdomi. Dabar glaudžiasi socialiniame būste. Pajamų neturi. Perspektyvos – nulinės.

Vėliau Paryžiuje sutikau kitą dailininką – ne konceptualistą, o fanatiškai atsidavusį klasikai ir kūryboje puoselėjantį tradicines meno vertybes. Jis buvo lietuvių kilmės, Lietuvoje žinomas. Nors artėjo aštuntos dešimties link, vis dar atrodė guvus ir patologiškai nepakantus klaidoms, kurių mazochistiškai ieškodamas vis rasdavo solidžiose enciklopedijose bei monumentaliuose žinynuose. Lietuvai, kurios naujausiais laikais dar nebuvo aplankęs, taip pat turėjo solidžių priekaištų. Neslėpdamas pykčio ir pagiežos vadino ją ššalimi, kurioje veisiasi vien negabūs, tingūs ir nieko nesugebantys padarai. Dailininkas Paryžiuje gyveno popierių karalystėje – ypač ankštame, gerokai aptriušusiame, tačiau nuosavame bute, tiesa, pirktame ne už savus pinigus. Šis menininkas, iš išvaizdos panašus į pamišusį asketą vienuolį, taip pat kvėpavo vien menu. Nesiraukė ir nepriekaištavo, kai ateidamas į svečius atsinešdavau vyno, pirkto už penkis frankus – pačio, koks tik gali būti, anuomet pigiausio. Kai kartą ilgiau užsibuvau, nes audringai it titanai susikirtome, kuris talentingesnis – Dali ar Picasso – nelauktai atėjo vakarienės metas. Ketinau kilti, tačiau dailininkas primygtinai pareikalavo, kad likčiau su juo vakarienei. O tada prie stalo įvyko tai, kas įvyko – vien jos didenybe menu ir dvasinėmis vertybėmis gyvenantis dailininkas perpjovė per pusę ir broliškai pasidalijo su manimi smiliaus dydžio dešrele, nes riebesnės jau seniai nebepajėgė įpirkti.

Šiame socialiniame dešrelių ir neišsipildžiusių lūkesčių fone rašytojai taip pat nėra išimtis. Epizodiškai anuomet pavažinėjus po kūrybos namus Europoje, teko pažinti ne mažiau dramatiško likimo personažų. Avantiūristiškai jaunystėje pasirinkę nomadų kelią, jie pakeliui it apsėsti kūrė poeziją, rašė knygas ir dešimtmečiais važinėjo iš šalies į šalį, kur, gavę susirastą stipendiją, užtrukdavo mėnesiui ar metams. Viskas rodėsi puiku. Ir ko daugiau norėti – laisvė, kūryba, įdomūs, vis kiti žmonės, prasmingi pašnekesiai užstalėje, šlovės nuojauta bei viltis užkariauti pasaulį. Tačiau kartą jau perkopusi į septintąją dešimtį žilagalvė portugalų rašytoja Filipa N. Ahernshoope (Vokietijoje) man žliumbdama ant peties prisipažino, kad šiandien vakare jaučiasi atsidūrusi ant bedugnės krašto. Jos knygos jau seniai nebeleidžiamos, ji nepajėgi savęs išmaitinti, o stipendijas, metams bėgant, gauti darosi vis sudėtingiau. Per keturis dešimtmečius apvažiavusi beveik visą pasaulį, patyrusi begalę meilės nuotykių, šiandien ji neturi nei šeimos, nei namų. Bet baisiausia – rytoj baigiasi jos rezidavimo kūrybos namuose laikas, o kita stipendija – kažkur Provanso kalnuose – tik po pusmečio. Kur jai rytoj dėtis? Kur prisiglausti? Į Portugaliją važiuoti nemato prasmės – per toli, tai ne jos kišenei, be to, niekas nelaukia, mat jau ketvirtį amžiaus ten nėra buvusi.

Praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais metais, kada dar nebuvo visagalio interneto, o visažinį kompiuterį atstojo žalia pašto dėžutė laiptinėje, gavau laišką iš Lenkijos. Rašė man nepažįstamas žmogus. Prisistatęs performeriu ir BWA (Biuro Wystaw Artystycznych) direktoriumi, kvietė kažkur į Slupską (netoli Baltijos jūros) paskaityti paskaitos apie šiuolaikinį Lietuvos meną ir surengti parodos. Taip susipažinau su Vladislavu K.

Vladislavas K., aštuntojo dešimtmečio pradžioje baigęs Krokuvos dailės akademiją pas legendinį profesorių Jonaszą Sterną, buvo performanso meno pionierius ne tik Lenkijoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje. Drauge su kolega Arturu T. (šiuo metu Krokuvos dailės akdemijos profesoriumi bei Intermedijų fakulteto dekanu), anuomet įkūręs performerių grupę „Konger“, garsėjusią savo skandalingais socialiniais ir politiniais performansais, Vladislavas K. kažkurią dieną pasiryžo žygdarbiui – išvyko iš Krokuvos į provinciją skleisti ten pažangių idėjų ir tarnauti menui. Ta proga, be altruistinės veiklos, subūrė kašubų žemėje bendraminčius ir įkūrė tarptautinį performansų festivalį „Vaizduotės pilis“.

Grįžus iš Slupsko, pažintis su Vladislavu K. nenutrūko. Pasitaikius progai, bičiulį aplankydavau Lenkijoje, kur tuo metu jis ne tik energingai vadovavo galerijų tinklui, bet ir atkakliai kūrė politiškai ir socialiai angažuotus performansus su savo žmona, kūrybos partnere Eva R. Kažkurią dieną – apie 1997 metus – kada Vladislavas K. man prisipažino įstojęs į Unia Wolnosci partiją, parašiau jam skirtą tekstą:

Mano draugas Władysławas – įsikandęs gelžgalį; mano draugas Władysławas – sėdintis karučiuose; mano draugas Władysławas – laižantis metronomą; mano draugas Władysławas – šaudantis iš pistoleto; mano draugas Władysławas – kankinantis veidą vandens srove; mano draugas Władysławas – dūstantis; mano draugas Władysławas – tikrinantis organizmo ištvermę elektros srove; mano draugas Władysławas – surištas ir paguldytas ant stiklo šukių; mano draugas Władysławas – įkalintas kėdėje; mano draugas Władysławas – trankantis galvą į šaligatvio bortelį; mano draugas Władysławas – bandantis kakta pramušti betono sieną; mano draugas Władysławas – pasikoręs ant kabyklos; mano draugas Władysławas – geriantis acetoną; mano draugas Władysławas – šokantis valsą; mano draugas Władysławas – stovintis ties praraja; mano draugas Władysławas – skaitantis paskaitą pleistru užklijuota burna; mano draugas Władysławas – su juodu kostiumu ir prieš veidrodį...

– Aš įstojau į partiją, – prisipažįsta. – Vardan meno.

Lygiai prieš dešimt metų, pakeliui į Helsinkį, Vladislavas K. mane susirado Kaune. Tada, po dramatiško kojos lūžio, pusmetį gulėjau lovoje. Gerokai nustebau, kai naktį paskambino iš miesto policijos komisariato ir balsas pasiteiravo, ar pažįstu Vladislavą K., jis atseit kažkur pradangino mano duotą telefono numerį, tad saliamoniškai sumąstė vidurnaktį pagalbos kreiptis į pareigūnus. Nežinau, kiek pastangų dėjo policininkai, tačiau mane surado. Susitikome. Prakalbėjome iki ryto. Jis tada jau neberūkė, nebevartojo alkoholio – buvo ką tik patyręs infarktą. Apie vidudienį automobiliu jis su Eva R. patraukė savais keliais – kurti meno, šviesti žmonių – tverti Suomijoje, įskaitant Laplandiją, savo performansų.

Nuo to laiko nieko negirdėjau apie Vladislavą K., tačiau prieš metus jis atsišaukė. Per „Facebooką“ dar kartą tapome draugais ir sužinojau, kad su Eva R. jau aštuonetą metų gyvena Anglijoje.

Nežinau, ar tai išmintinga, tačiau visada, nuvykęs svetur, stengiuosi pasimatyti su žmonėmis, padariusiais man didesnę ar mažesnę įtaką. Ir nesvarbu, kiek praėjo laiko nuo paskutinio susitikimo – dvidešimt, penkiolika ar dešimt metų. Tad, keliaudamas į Londoną, pasiunčiau žinutę Vladislavui K. Jis nedelsdamas atsišaukė, itin džiugiai. Ilgokai susirašinėję, pedantiškai derinę laiką ir vietą, sutarėme susitikti šeštadienį, vidudienį po Vaterlo tiltu.

Po Vaterlo tiltu Vladislavas K. manęs lūkuriavo, kaip visada, elegantiškai apsirengęs – prašmatniu juodu kostiumu, išblizgintais batais, baltais marškiniais, kepure su snapeliu ir juodais akiniais nuo saulės. Eva R. taip pat atrodė ne mažiau efektinga, nors jos veide iškart pastebėjau sunkiai paslepiamus nuovargio pėdsakus. Išsibučiavome, padovanojau jiems savo lenkų kalba išleistą knygą, jie – įžūliai blizgančiais kaspinais aprištas dvi saldainių dėžes ir veršelio oda trauktame futliare paslėptą keturiolikos metų išlaikymo viskio butelį. Užsisakę arbatos, prisėdame kavinėje.

Po kelių nereikšmingų frazių Vladislavas K. pasiteirauja manęs, ar nieko nežinau apie jo dramatišką gyvenimo istoriją. Atsakau, kad ne. Tada jis ima vis labiau užsivesdamas pasakoti, kad Lenkijoje su juo buvo politiškai susidorota, todėl išpardavė turtą ir pabėgo į Angliją, kurioje slapstosi jau aštuonetą metų. Lenkijoje jam gresia penkiolika metų nelaisvės, be to, išduotas Europos arešto orderis. Kelis kartus jį drauge su Eva R. bandė deportuoti, tačiau Lenkijos prokuratūra, laimei, neteisingai užpildė deportacijos dokumentus. Senaties terminas pasibaigs, kai jam bus aštuoniasdešimt dveji, tad grįžti į tėvynę minčių nebepuoselėja. Gyvena kažkur vidurio Anglijoje, dirba fizinį darbą, tad prasimaitina. Įsiaudrinęs Vladislavas K. pasakoja, kad dabartinis jo gyvenimas – ištisas, nesibaigiantis performansas. Jis, kaip ir Eva R., kurį laiką sėdėjęs Anglijos kalėjime. Kiaurą parą yra akylai sekamas, į namus neretai įsiveržia policija, kažko vis ieško.

Į šį nuoskaudų srautą man nepavyksta įsiterpti. Negana to, sėdėdamas kavinėje Vladislavas K. vis baikščiai dairosi, nepamiršdamas pridurti, kad ir dabar yra sekamas. Be to, persirengę civiliais Anglijos policininkai juos atlydėjo iki Londono. Taip gyventi nepakeliama – ir visa tai vien dėl meno, kurį anuomet jis buvo pasiryžęs skleisti Slupske. Buvę kolegos ir draugai jo vengia, mat Lenkijos policija atkakliai bando šiuos įkalbėti, kad priverstų bėglį grįžti ir pasiduoti teisėsaugai. Vladislavas K. man tvirtina, kad niekada nepasiduos, nors ir kokios provokacijos prieš jį būtų rengiamos. Štai, – pasakoja jis man, – dažnai eidamas gatve mato specialiai jam po kojomis pamestą pinigų maišą, kad jį pakeltų ir pasisavintų, o vėliau būtų apkaltintas svetimo turto vagyste. Kitą kartą – jis tuo įsitikinęs – miestų šviesoforai piktavalių taip klastingai (iš anapus) reguliuojami, kad kai užsidega žalia, iškart įsižiebia raudona – tada Vladislavą K. galima pričiupti pažeidus eismo taisykles. Be to, jo automobilyje jau penkeri metai slapta įrengta pasiklausymo aparatūra.

Ištaikęs progą, išdrįstu Vladislavo K. pasiteirauti, kuo gi jis yra kaltinamas. Atsako miglotai – dėl dvidešimt penkių performansų, kuriuos labdaros tikslais surengė ne tik Europoje, bet ir Amerikoje bei Azijoje. Dabar jis yra juoduosiuose Anglijos teisėsaugos sąrašuose, prilygintas drauge su Eva R. galvažudžiams ir teroristams.

Lauko kavinėje greta stalelio nutupia du balandžiai, Vladislavas K. nepatingėjęs staigiai pašoka ir piktai juos nuveja. Vėl atsisėda ir rimtu veidu paaiškina, kad tuos paukščius puikiai pažįsta, jie sukiojasi aplink jo namus vidurio Anglijoje. Sako, kad šiuose parazituose įmontuota pati moderniausia pasiklausymo įranga, jos užfiksuotus įrašus vėliau policija dešifruoja, kad žinotų, ką jis kalba ir ką galvoja.

Po valandos kitos klausytis Vladislavo K. paranoja persmelktų aimanų tampa nebepakeliama. Bandau rasti neutralesnę temą, tad lyg tarp kitko teiraujuosi, ar jis atvyks pasižiūrėti performanso meno žvaigždės iš Niujorko Marinos Abramović (kilusios iš Serbijos) pasirodymo, kuris vyks po kelių dienų „Serpantine“ galerijoje Londone. Ne, suirzęs kategoriškai atsako Vladislavas K., nes ši menininkė – teigianti, kad jaučia vibracijas ir it nekaltybę saugo savyje paslėptą radarą – diskreditavo kilnią performanso idėją – semia rieškutėmis milžiniškus pinigus ir užsiima niekalais. Beje, populiarinti šį meną Vidurio ir Rytų Europoje jie pradėję panašiu metu, ne kartą buvo susitikę festivaliuose; Vladislavas K. jai padaręs nemenką įtaką.

Po keturių valandų pašnekesio ateina laikas atsisveikinti. Stovėdami lietuje po Vaterlo tiltu glėbesčiuojamės. Man taip ir neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad bėglių mielai lauksiu Vilniuje. Tačiau prieš išsiskiriant Vladislavas K., matyt, visą šį laiką iš paskutiniųjų valdęsis, man užduoda iš kojų verčiantį klausimą: „Pasakyk man, kodėl lietuviai taip lenkų nemėgsta?..“

P. S. Prabėgus kelioms dienoms po susitikimo su Vladislavu K., nuėjau į ne daugiau kaip pusantro šimto žmonių talpinančią „Serpantine“ galeriją, kur savo performansą tvėrė pirmo ryškumo žvaigždė iš Niujorko Marina Abramović. Pusvalandį atstovėjęs eilėje, pagaliau patekau vidun. Ten tvyrojo rimtis. Visi žiūrovai atrodė susikaupę ir pavydėtinai dvasingi, nesikalbėjo net pašnibždomis. Žvaigždė Marina Abramović, įsijautusi į šamanės vaidmenį, paimdavo už rankos pasirinktą galerijos lankytoją, pasivedusi pastatydavo prie sienos, pasodindavo į kėdę ar paguldydavo ant grindų. Šie klusniai vykdė komandas, kantriai laukė, kol po pusvalandžio ar valandos menininkė prieis prie jų ir leis pajudėti ar atsistoti.

Bestoviniuodamas pasienyje ir besigrožėdamas paguldytais ar pastatytais infantilais, sulaukiau žvaigždės iš Niujorko dėmesio. Paėmusi mane už rankos, ketino pasivesti į kitą galerijos salę, kad paklupdytų veidu į sieną. Nesusigundžiau pasiūlymu. Nesutikau klauptis. Kai griežtai pasakiau ne, galbūt kitą kartą, žvaigždė Marina Abramović ne juokais įsižeidė, o tada, kad maža nepasirodytų, neslėpdama pagiežos išvadino mane užsispyrusiu britu.

Griaučiai

Turiu jau griaučius
kitos knygos
raumenų dar nėr
mėsos – nė pauostyt
reikės gerokai palaukti
paplušėti prie rankraščių
pakilnot svarmenis
atsitraukus nuo skaitinių
svarbiausia – kaulai yra
visa protėvių spinta
prigrūsta griaučių
svetimam nėr kaip
anei parodyt – nesupras
sakys kuoktelėjęs
praveri plyšį ir griūna
paskui atrink kad gudrus
koks kaulas prie ko priklauso
ir kurie šalia būdami
kaip vyras su žmona dera –
įlinkis į linkį
todėl nėr čia ko
svetimų po namus vedžiotis
pasiteisini prieš sugėrovus – žmona ragana
tai nebaisu ir vertybes ant sienų saugoti
šitaip mėsininkas sukaupė rimtą
paveikslų kolekciją ir aukso
darbelių – pirmiausia tai tabokinių
dramblio kaulo dirbinių
dirbinių iš rago
muziejininkai buvo apšalę
apstulbę – reiktų sakyti
kai anūkai po smerčio visas
katalogų korteles ir kortas
atvertė

Karoliai

Romėnai buvo gudresni
nesaugojo spintose kaulų
o tiktai gipsines atliejas
nuo mirusiųjų veidų – kaukes
kad išliktų atminčiai protėvių
įnoringųjų nosių galerija
kaktų vingiai išliktų kad
beveik iš tų vingių
galėtum nustverti mintį
kuri sukosi galvose
ma-kaulėse virveno
kuo daugiau kaukių –
tuo giminė senesnė
yra kuo didžiuotis – primesk
štai balius vynas
visi pobūvistai įšilę
ir štai tu atveri spintą –
o ten tėvas kaip dalgis
po darbų vasaros
ramiai pakabintas
bočius nelyg šepetys
probočius kaipo kaplys
žemei purenti
tikra protėvių galerija
giminės uostas
medis besišakojąs arba
portėgrapijų albumas
būdavo bedėliojant nuskeldavo
ausį ar nosį paskum kad gudrus
prirink katra kam priklauso
prasideda riksmas ašaros: ne ne
taip neatrodė mano tėtušis
grąžinkit senąją nosį
turtingesnieji po tam ėmė kalti
iš marmuro ir dolomito
miniatiūrines galveles į keliones imtis
iš dramblio kaulo – baltojo gintaro
drožti ir verti tas galvas karoliais
paskum atsirado mediniai skaitliukai
metskaitliaiveidiniai
bet jūs apie tai
jau būsit girdėję

Kauko lėlė

Ta mūsų apšlubus kvaišelė mokytoja
ajai – labai talentinga –
ne tik tapo šventųjų spalvų abrozdus
ale dar siuvinėja kaukoles
ant juodo kaip smertis audeklo
geltonais raudonais mėlynais
siūlais išdaigsto piešinius
ne visai pagal anatomijos atlasą
leidžia sau – savo linijai klaidžioti –
tikras mirties šokis –
šypsosi kauko lėlė
kaukolė Lė
ant juodo satino dugno
dygsneliai raudona gija
primena kraujagysles
žydra vir vir vir linija
nuvirvena nelyg nervas
myliu ją – tą be maldų davatką
myliu siuvinėjimuos raštų
ir dainose kaimo gimtojo

blogi žmonės nedainuoja
aš tai dainuoju
ir jinai šilko siūlelį
dygsnis dygsnin
traukia
žodis po žodžio

Nenorėti

Daug nenorėti
ar galima čia būnant
daugel ko pageidauti?
pieštuko
ir popieriaus išplėšto
iš kaimyno Silvestro ligos istorijos
ir pelenų prašau – perteikti miglai
migla čia svarbiausia
pelenus maišant su pienu
dėl sukibimo
su popieriumi
dar valandų panorti –
kad neateitų migdytojai
kad galėtumei gilinti
genio genealogiją –
kaip snapeliu į medį tarkšnoti

norėti ko? – pe-le-nų
perteikt ligos
anatomijai

Jaunuolis su agnasėliu

Ar nebus ta merga trenkta?
ji vadina mane berniuku
berniuku su agnasėliu

taip – aš turiu agnasėlį
motinos man užkabintą
merga
kartais mane šaukia Rudolfu
tada nieko gero nelauk
sako: Rudolfai būkite toks malonus
paduokite druskos
druska iš jūsų rankų neturi aitrumo

ar tikrai ten druska?
ar ten aš – Rudolfo kaily
(mes repetuojame)

Anapilė

Nors neatrodo –
ir mes taipogi mirsme
kūnas tai netiki
ant akių kepurėlę
su žalvario kabučiais
kad nematyč kas per virš
prispaudžia

per gyvenimą tik semiam viską
kas bus naudinga Anapus
kas gali būti naudinga Tenais
nejau žinom?
vardų krūva ten pravers
žmonių ir upių vardai
sako galima jais pasikliauti
ieškant savųjų genties
vardai atmena kryptį
telyčaitė po mirusiosios galva –
tat archajinė priegalvė
po kojom – pasostė – žuvis
apvilkta vilnos paltu
apvilkta kad ištvertų būti
šiaurioj pakrantėj
ištremta paleista duoneliauti
su lazda ir terba pas žmones
ant moters krūtinės – ne –
kiek žemiau – kūdikis paguldytas
rankas laiko plačiai
lyg sakytų: sveikas pasauli
tu kurs nepriėmei
taip neilgai mane auginai
mudu su motute šit
ateinam
paminklas mirusioms baltų gentims
apačioj prūsų kalba
viršuje – galindų nebesantys žodžiai
kairėj – vyriški daiktai
kalavijas balnakilpės peilis strėlės
dešinėj – moters įrankių kontūrai

ALGERDUKAS

Šaunusis kareivėlis

Algerdukas – pirmagimis, tėvų pasididžiavimas. Šviesiaplaukis, garbanotas kaip ėriukas (tėvo giminė!), dėvi dailius „miesčioniškus“ drabužėlius, batukus – Anykščiuose jis kaunietis!

Jo tėvas, stalius, kelerius metus Vytauto Didžiojo universitete meistravo stalus, suolus, katedras, o grįžęs gimtinėn nestigo puikybės: arba vaikščiojo su skrybėle, angliškos medžiagos kostiumu, ant rankos sukiodamas lazdytę, arba važinėjo vokišku dviračiu „Brennabor“, – kuo ne ponas?

Vaikas, gimęs ir augęs Kaune, taip pat norėjo likti kaip buvęs: gražutis, švarutis, pasipuošęs. Mama kartais pagalvodavo, ar nebūtų Algerdukui smagiau žaisti kieme su vienmečiais, basam lakstyti po smėlėtas gatveles? Kartu džiaugėsi, kad nereikia jo raginti praustis ar tvarkingai susidėti daiktų – pats viską darė kaip kareivėlis!  

O, kareiviai! Kaune Algerdukas ne sykį stebėjo karių paradą. Darniai, tvirtai žengiančios vyrų gretos, viens du vykdančios vadų komandas, jam kėlė tokį susižavėjimą, kad užimdavo kvapą, stovėdavo įsitempęs, net nubalęs. Paskui ilgai šnekėdavo – kaip kareiviai kilnojo kojas, sukiojo galvas, mosikavo kardais. Kuo bus užaugęs? Žinoma, generolu! Vaikui nepabosta stumdyti, rikiuoti savo kartoninės kariuomenės. Tik paklausk Algerduko apie pėstininkus, ulonus ar dragūnus, Geležinio Vilko pulką – išpils kaip žirnius, net keista, iš kur šešerių metų pyplys prisigaudė tiek žinių? Per radiją klausosi maršų, pats moka ne tik kariškai žygiuoti, atiduoti pagarbą, bet ir užplėšti:

       Marš, marš, kareivėliai,

       Marš į kovą, dobilėliai,

       Į priešą pirmyn,

       Pirmyn, pirmyn, pirmyn!

Kad būtų tvirčiau, sumuša kulnais. Tėvas nusišluosto nuo lūpų alaus putą ir ploja. Mažų kietų delnų katutės pokši kaip pistonai:

– Bravo! Vyras!

Mamos, kurią visi vadina Levute, žvilgsnis ne toks prielankus, bet ji žiūri ne į vaiką, o į vyrą: vėl savęs nepamiršo... Ak, jei ne toji Petro silpnybė. Yla išlindo iš maišo vos juodviem nuvažiavus į Kauną, o Kaune kas? Gimė vaikelis – jo nepaliksi, niekur nepabėgsi, giminės toli. Tokie jau tie miesčionys, nesvarbu, tarnautojai, karininkai ar amato meistrai: apstato atsivežtas gražias kaimietes vaikais, o patys eina kur nori, per naktis geria, kortuoja. Po Kauną sklando ne viena graudi istorija apie sostinės ponų suviliotas tarnaites. Levutė ne tarnaitė, o žmona, bet prisikentėjo Kaune ir ji: čiūčiuok viena vaikelį, drebėk jam susirgus, lauk, kada ir koks pasirodys šeimos „galva“… Tokia ta moterų laimė!

Levutė apsidžiaugė, kai vyras sugalvojo grįžti į Anykščius ir laikyti alaus barą. Savam krašte vis linksmiau, o darbo ji nebijo: ar sunku papjaustyti silkės su svogūnais, sūrio, paraikyti duonos, išplauti lėkštes, bokalus? Petras lai rūpinasi alum. Šitas darbas jam prie širdies kur kas labiau, nei oblium draskyti eglines šakas. Ir kur nepatiks! Viena akim stebėdamas žalvarinį manometrą, kita – iš ąžuolo statinės srūvantį gintarinį Panevėžio bravoro alutį, jis mikliai prišnypština bokalus ne tik klientams, bet ir sau. Kur buvęs nebuvęs vis gurkšt – ir sprandas jau ne „kaip plaktuko kotas“…

Lankytojams sako:

– Ir skanus, ir macnus. Vadinasi „Kalnapilis“, bet vokiška markė.

Jei kas pasiteirauja, kokia gi ta markė, oriai išskiemenuoja:

– „Berg-schloss-chen“. Matai, pirmas savininkas buvo vokietys.

Algerdukui aludė – antri namai. Jam patinka jauki prieblanda, dūmų tvaikas, aukštos apvalios kėdės prie baro, ant kurių jautiesi kaip ant žirgo. O ypač patinka, kad visi klientai jam geri ir malonūs – kam nepatiktų turėti tiek pažįstamų? Įvertinęs mamos žvilgsnį, Algerdukas peršoka prie jos mėgstamosios:

       Tau, sesute, puikios gėlės,

       O man kardas prie šalies,

       Tau akis plaus ašarėlės,

       Man gaisrai akis nušvies!..

Dabar šypsosi ir mama. Buhalteris Rapolas Purvėnas pasisodina Algerduką ant kelių, vaišina sausainiais:

– Dzyru dzyru, duok pipirų, kad neduosi, nedzyruosiu! O gal nori, kad pajodinėčiau? Gidz, gidz Kamajoc, baronkyčių pirkti!

– Aš jau išaugau iš to amžiaus! – atkerta vaikas.

Purvėnas išraudęs nusišluosto kaktą, atsisagsto marškinių apykaklę:

– Ne vaikas, o kleckas! Toli eis... Ale negerai pasakiau – anas rikt angeliukas: plaukai geltoni, akys mėlynos…

– Aš moku ir apie Vilnių! – skečiasi sparnai Algerdukui.

– Apie Vilnių? Nu tai varyk, kunigaikšti Algirdai! Mes be Vilniaus nenurimsim… Palypėk aukščiau – kaip ant Gedimino pilies…

Algerduko antrąkart raginti nereikia – strykt ant kėdės:

       Jau pražydo sodžiuj vyšnios

       Taip baltai baltai,

       Skanų kvapą net už mylių

       Paskleidė žiedai...

Purvėnas šluostosi akis – užplūdo graudulys. Aprimęs klausia:

– Palauk, o kur Vilnius? Vilniaus tai nebuvo?!

– Vilnius dar bus... Vilnius vis tiek bus mūsų! – ryžtingai paskelbia vaikas. Ir varo toliau:

       Vėjas vakarų į rytus

       Gainioja žiedus,

       Nuneša į Vilniaus žemę

       Pas tėvų kapus.

       Vilniaus žemėj taip pat žydi

       Vyšnios pakelėj.

       Balti žiedai kraštui kalba:

       – Pasikelt reikės!

       Kai atsisuka čion vėjas,

       Atneša garsus

       Su pakvipusiomis vyšnioms,

       Kad dar žygis bus!

Vyrai ploja, giria Algerduką. Balys Meldaikis iš Pukenių kaimo – jis netoli Levutės gimtųjų Peslių, tik kitoj pusėj kelio – lyg teisinasi, lyg gerinasi mamai:

– Tai kaip, Levut, ar duodam uždirbt? Gerai eina alus?

– Gerai, – linkteli mama. – Turgavot lengviau negu mėšlą mėžt.

– Užtat žydai ir sulindę prekybon! Atrodo, kas čia: guzikėlis, silkytė, stikliukas, o po mėnesio kito, žiūrėk, ir nurieda auksinis pinigėlis!

Purvėnas jaučiasi jau prisijunkęs vaiką:

– Nu, Vanagėl, ar atneši dėdei alaus? Su kiaušiniu!

Bet Vanagėlis jau puikybės viršūnėje:

– Kai tetė turės laiko, tada ir atneš. Aš alaus nenešioju! Ir dar su kiaušiniais!

Vyrams juoko! Purvėnas žiūri po stalu…

Merkės saldainis

Klausydamasis baro lankytojų, Algerdukas puikiai žino, kas dedasi ir miestelyje, ir visame pasaulyje. Teta Marytė, ir ne tik ji, kraipo galvą: vaiko protas – ne sulig amžium! Laukas jo nevilioja, nedomina ir murzini, basakojai vaikai – neatrodo, kad jie išvis ką suprastų... Lakstyti su pagaliais ir akmenimis? Jis ne laukinis... Kaune vienas nevaikščiodavo, nes drausdavo tėvai; Anykščiuose galėtų eiti kur nori, bet jis niekur nenori! Gana jau pabandė: pėdindamas pro žydų krautuvėles, susigrūdusius kreivus, apsilaupėjusius namelius, staiga pajuto, kad kojos pačios kilnojasi – kol uždususį parnešė namo... Nuo to karto gatvėn išeidavo tik su tėvu arba mama.

Kaune žydai buvo tik praeiviai, eina ir praeina, o štai Anykščių centre jie stovi ant kiekvieno kampo, kiekvienoj tarpuvartėj! Ir visi spokso į tave išverstom akim... Algerduką erzina nesuprantama, gargaliuojanti kalba, keisti drabužiai ir susitaršiusios barzdos, uždari, tamsūs, stačiomis lentomis apkalti kiemai. Vos sugirgždėjus varteliams, krūpteli: gal žydas čiups jį už pakarpos, įtrauks savo urvan ir nukankins vinių prismaigstytoje statinėje? Buvo girdėjęs, kad šitaip žydai išsiurbią nekaltų krikščionių vaikelių kraują...

Nežavi Algerduko ir atviri didelių mūrinių namų kiemai, ir turgus su kudakuojančiom vištom, arklių „grūšiom“: dvokia kaip iš tvarto! Kai su tėvu vaikšto po miestelį ir užsuka į krautuvėlę, Merkė prieblandoje karkso tarytum šmėkla. Pamatęs vaiką, krautuvininkas pasilenkia po prekystaliu ir šypsodamasis ištraukia gražiai įvyniotą saldainį. Saldainis Algerdukui patiktų, betgi toji šeriuota ranka... Ūmai sutrikęs, vaikas sušunka:

– Nenoriu aš jokio saldainio!

Ir priduria:

– Susmirdęs parka...

Ir dar kariškai sumuša kulnais. Tėvui – kaip kuolu galvon. Staiga nubalęs, Merkė kreivai, o gal labiau liūdnai nusišypso:

– Ui, mokyntas tava vėikas, ponas Vėnagai, gūdras! Tyk žydėlių nemyli... Kei užougs, būs Hytlėris!  

Tėvas irgi bando šypsotis:

– Koks iš jo Hitleris? Iš nosies gerklėn. Prisiklausė girtų, pats nežino, ką pliurzija...

Su žydais jis ginkdie nenori pyktis. Žydai jam netgi patinka – ir neturėdamas pinigų pas juos gausi bargan, jie švelniai kalbasi su žmonėmis. Tarp jų taip pat netrūksta neturtėlių, tačiau visi klauso savo rabinų, nesimuša kaip lietuviai ar burliokai, neprisigeria – tik vis kažką rezga, kruta, skaičiuoja kiekvieną centą. Tėvui nekliūva žydų tikėjimas, kalba, papročiai – kaip jiems geriau, taip tegu ir gyvena!

Iš žydo Joškės išsinuomojęs kambarį geroj vietoj (Birutės gatvėj, prie Baranausko aikštės, langai į upę ir tiltą) ir jame įtaisęs alaus barą, tėvas tik apsidžiaugtų, jei ir žydai užsuktų pas jį bokalo išlenkti. Ne, tiek daug jis nesitiki: žydai eina pas žydus, lietuviai palaiko savus. Jam svarbiau, kad savininkas neatsakytų gero kambario, nes jau girdėjo žydus Joškei priekaištaujant, girdi, mes tau dvigubai sumokėsim už patalpą, tik tu nenuomok jos lietuviui, negadink mums biznio...  

Parėjęs namo, papasakoja žmonai apie nutikimą pas Merkę. Levutė stebisi:

– Ir ko vaikui įsimušė galvon tie žydai? Nesu pasakius apie juos blogo žodžio.

– Ir aš nesuprantu, kas Algerduką taip suerzino? Prieš Merkę sarmata. Negerai išėjo...

– Aš manau, ant Merkės jis užrėkė tik todėl, kad labai išsigando.

– Gal... – nutęsė tėvas.

Gudragalvis bijo meškos

Algerdukas leidosi nuvedamas pirman skyriun, bet visą pamoką braukė ašaras ir žiūrėjo pro langą. Tas pat pasikartojo ir kitą dieną, ir dar kitą. Su niekuo nesikalbėjo, tik laukė, kada paleis namo. Vieną kartą nesulaukė, per pertrauką parskuodė iš mokyklos. Mokytoja nuėjo pas tėvus: kas daryt?

– Neramus, kažko bijo... Kartais atrodo, kad supranta daugiau negu kiti, o kartais – kad nieko nesupranta... Vis į langus, duris dairos. Negali susikaupt... Gal dar per mažas?  

Mama nusiminė. Algerdukas toks protingas, tikras gudragalvis – kaip dabar šitaip...

– Gal jį kas išgąsdino?

Dabar nusiminė mokytoja.

– Žinot, ponia... Vaikai kartais būna žiaurūs... Per pertrauką sugalvojo pagąsdint „ponaičiuką“: vienas užsimetė kailinius, iškišo snapą – ir kad šoks ant Algerduko! Tas net pamėlynavo... Gal priemėtį gavo?

– Aišku.... – atsiduso mama. – Parlėkęs namo sakė: dievuliuku, aš mokyklon daugiau nebeisiu, tas žvėris oi kaip puola!

Taip Algerdukas, dideliam jo džiaugsmui, iki kito rudens liko namie. Jis su tėvais gyvena Užupiečiuose, ant kalniuko, pas batsiuvį Stasį Vitkevičių. O namie jis – kitas žmogus! Raides padėlioja, papaišo, kartoninius kareivėlius „pamuštruoja“. Mėgsta rikiuoti centus vyčio puse į viršų: kiek pinigėlių – tiek husarų eskadrone! Moka žaisti šaškėmis. Mielai klausosi šimtąkart girdėtos tėvo pasakos (tą vieną tik ir žino) apie tris brolius, kurių jauniausią ir kvailiausią vyresnieji nedorėliai norėjo prigirdyti, bet viskas baigėsi tuo, kad patys iš godumo vandenin sulindo ir prigėrė.

Mamos „programoj“ – pasakojimas apie lietuvišką lėktuvą, įzvimbusį pro orlaidę kambarin, o tai buvęs ne lėktuvas, tik šūdvabalis… Ši juokinga istorija Algerdukui taip pat ne sykį girdėta (per radiją buvo išklojęs Pupų Dėdė), bet vaikas kiekvienąkart juokiasi atsilošdamas. Jis didžiuojasi, kad mama jauna ir graži, kur kas gražesnė nei daugelis kitų moterų; jam ypač patinka, kaip ji pasibjaurėdama išskiemenuoja žodį „šūd-va-ba-lis“…    

Nuėjęs pas tėvus aludėn, Algerdukas stebina vyrus nauju savo atradimu – mįslėmis:

       Kiek danguj žvaigždučių,

       Tiek žemėj skylučių!

Tai gudri mįslė, paguldanti ant menčių drūčiausius vyrus. Ir kam šaus galvon, kad tos skylutės – ražiena?

       Šimtas namukų

       Per lauką nurūko!

Arba:

       Berankis duris darinėja.

Na, šitos lengvesnės… Vyrai juokauja: jeigu dar įmeni Algerduko mįslę, gali drąsiai užsisakyti dar vieną alaus…

Kitą rudenį Algerdukas užsispiria išvis nebeiti mokyklon. Vieną sekmadienio rytą jis nubunda, apsidairo – ir nustėrsta: kambarys tuščias, net spengia ausyse! Sunerimęs įsiklauso, vildamasis išgirsti kokį pažįstamą garsą – tėvų žingsnius ar balsus. Deja, vien tyla, akmeninė tyla! Širdis pradeda tankiau daužytis, o pajudėti baisu, taip baisu, kad guli nekvėpuodamas, įsitempęs kaip styga. Tai trunka ilgai, nežmoniškai ilgai, jis net nežino, gyvas ar jau nebe, tik jaučia, kaip veidu ir kūnu srūva prakaitas.

Pagaliau! Algerdukas atpažįsta mamos žingsnius, tikrai, per kiemą ateina mama – ir jis staiga nušvinta, šoka iš lovos, bėga prie durų:

– Mama, kur taip ilgai buvai?!      

Mama žiūri į drebantį, išbalusį vaiką – ir bando šypsotis:

– Niekur toli nebuvau, į turgų nubėgau…

Ji duoda sau žodį: daugiau niekada nepaliks Algerduko vieno. Jeigu eis į barą, vesis kartu arba paliks kam pasaugoti. Pavaduoti galėtų ir trejais metais vyresnis Algerduko pusbrolis Vytukas, dėdės Jono sūnus. Tai paprasta, nes dėdė Jonas dirba čia pat, Vilnonio lentpjūvėj, jo namukas irgi netoli, prie Valaukio upelio. Berniokai randa, ką veikti: Algerdukas turi visokių žaislų, abu mėgsta dėlioti iš trinkelių namus, tiltus – ko jau ko, o trinkelių staliaus namuose netrūksta!

Miega Algerdukas su mama. Prilimpa jai prie nugaros – ir taip ramu, šilta pasidaro! Kaip už kalno… Nebegąsdina nei juodžiausia tamsa, nei joje sulindę žvėrys. Kas vakarą prieš užmigdamas dar sukalba mamos išmokytą maldelę: „Angele, sarge mano, sergėk mane, matai, kad aš mažytis, neapleisk manęs!“ O kai išaušta rytas...

O kai išaušta rytas ir Algerdukas su mama nueina į alaus barą, savo tėvo įkandin atstryksi pusseserė Bronytė iš Vėjeliškio, toji dar su drauge, abi gal kokių septynerių. Algerdukas šmakšt greta:

– Oi, panelės! Su panelėm reikia vaikščiot susitvėrus!

Paima abi už parankių ir gudriai šypsodamasis vedas per barą…

Šaunus kavalierius Algerdukas!

Nameliai – ant vištos kojelės

– Mama, iš kur šita žvakidė?

Algerdukas rodo pirštu į aukštą, vos vos pažaliavusią žvakidę, stovinčią ant komodos. Ji grakšti, išraityta bumbulais ir laibais kakleliais, ornamentuota keistų augalų lapais; lapai nusvirę žemyn – lyg būtų nusiminę.  

Mama nuleidžia galvą.

– Kodėl tau rūpi? Ji ne mūsų.

– Tai kodėl jos neatiduodi?

– Pats žinai – nebėra kam...

Algerdukas susimąstęs žiūri pro langą. Jie gyvena antrame aukšte, tad matyti toli ir daug: skardiniai ir šiaudiniai žemesnių namų stogai, aukštesnių namų langai, viršutiniai rėmai, lenkti lyg nustebę antakiai. Vienur kitur dar likę senų krautuvėlių, kirpyklų, batsiuvių dirbtuvių užrašai. Prieš karą centre gyveno beveik vieni žydai. Dabar namai arba tušti, arba gyvena kas nori, net iš kaimų.

– Man atrodo, kad jie ateina. Kiekvieną naktį.

– Kas, vaikeli, ateina? Gal koks batuotas katinas? – bando juokauti ar mintį nukreipti mama.

– Žydai, – atrėžia Algerdukas.

– Ar tu jų bijai?

– Ne. O kodėl turėčiau bijoti? Jie gi mirę.

– O ką jie daro, kai ateina?

Algerdukas klausiamai žiūri į motiną, lyg abejodamas, sakyti ar ne.

– Matai, jie ateina ne kojomis… Aš pro langą mačiau. Atšliaužia nuo upės pilvais, skersai visą turgaus aikštę. Uostinėja kiekvieną kampą, užvertę galvas, žiūri į langus, klausosi. Supranti, jie pareina namo, o jų namuose gyvename mes! Užsirakinę iš vidaus… Ir jie nežino, kas daryti. Todėl verkia, inkščia. Po langais, prie slenksčio – visur. Mama, aš nenoriu, kad žydai verktų!

– O ką mes turėtume daryti? Žydai vis tiek nesugrįš! O namai – negi stovės tušti? Ar tu manai, kad lietuviai turėtų žydų namus nugriauti?

– Visi mūsų nameliai – ant vištos kojelės! – atšauna Algerdukas.

– Kaip suprasti?

– Man taip sakė.

– Kas, kada?

– Naktį. Toks storas balsas. Lyg iš dangaus, lyg iš po žemių, – Algerdukas gudriai nusišypso. – Aš žinau, kas ten buvo. Ir tu žinai. Apsidairyk, sako, kas aplinkui dedas. Trakšt – namelis ant šono. Keberiokšt – žmogus ant šono...

Mama tyli ir žiūri į kambario kertę, kruta tik gumuliukai paausiuos. Kertėje kabo paveikslas – kryžiuku išsiuvinėtas paukštis. Žydės mėgo siuvinėjimą kryžiuku – kanvą. Gal jauna mergaitė taip miklino ranką. Gal siuvinėjo dovaną savo mamai ar mylimam. Dabar paukštis stypso lyg užkerėtas, lyg nematomų voratinklių supančiotas, šiurpas eina vien pagalvojus, kad jį siuvinėjusios rankos su adata ir įvertu siūlu jau po žeme.

– Aš suprantu tave, – sunkiai atsidususi sako motina.

O vyrui pasakys:

– Algerdukas nekaltas, kad supranta daugiau negu mes.

Gal po savaitės šeima išsikraustė atgal, pas batsiuvį Stasį Vitkevičių.

Vasara nekvepėjo rojum

Anykščiuose mama pagimdė dar keturis vaikus. Deja, Danutė mirė vos gimusi, o Broniukas prie vokiečių susirgo difteritu, vaistų nebuvo… Motinai raudoti irgi nebuvo kada: reikėjo gelbėt kitus vaikus.

Per Anykščių kraštą ritantis frontui, visa šeima – tėvai, vienuolikametis Algerdukas, dvejų metukų Genutė ir motinos sterblėje knirkianti septynių mėnesių Aldutė – slapstėsi Katlėriuose. Anykščiuose užsidarius paskutinėms krautuvėlėms, neliko maisto; ypač jo trūko vaikams – šviežio pieno, sviesto, varškės.

Visa tai turėjo tik tie, kurie laikė karves, o viena iš jų buvo mamos jaunesnioji sesuo Marytė. Ji su savo Mataušėliu (taip pat Vanagu, tik ne gimine Anykščių Vanagams) šilelio pakraštyje, ant kalno netoli Puntuko turėjo nemenką pastogę, tačiau nespėjo susilaukti vaikų, tad vietos užteko ir troboj, ir prie stalo.

Kitu laiku vasara jaukioje atokioje sodyboje būtų buvęs rojus. Sočiai prisišlamštusi sodrios žolės, vakarais šeimininkę šaukdavo karvė, ūkiška ramybe šnopavo arklys, o iš nepaprastai gilaus šulinio (ar ne trisdešimties rentinių) pasemto vandens gurkšnis maloniai nugeldavo iki padų. O dar sodas ir tirštas vyšnynas, nusėjęs visą molingą pakriaušį! Vyšnios prisirpdavo didelės, kaip juodo gintaro karoliai, vien pagalvojus apie jas lūpos pradėdavo vieptis…

Tačiau 1944-ųjų vasarą čia nekvepėjo jokiu rojum. Gal prieš pusę metų sunkiai pasiligojo Pesliuose gyvenusi bobutė Ona – mamos ir Marytės motina, antroji Petro Blažio, buvusio Peslių kryžiadirbio, žmona. Iškritus dantims, jai kliuvo bet koks kąsnis, tad kentėjo nežmoniškus pilvo skausmus, kartais net nualpdavo. Apylinkės „daktarkos“ vienbalsiai nustatė: gumbas. Ją priglaudė Marytė. Neilgam: Ona Blažienė užgeso 1944-ųjų gegužės 7 dieną, eidama 67-uosius metus, pasakiškai žydint vyšnioms. Anykščių bažnyčios klebonas Juozapas Čepėnas įgudusia teologijos ir filosofijos mokslų daktaro ranka išvingiavo mirties priežastį: vandenligė. Negražu sakyt, tačiau vargšė bobutė iškeliavo anapilin pačiu laiku – dar nepriartėjus frontui.

Išties: vos apraudojo motiną, namiškių žvilgsniai nukrypo rytuosna, Anykščių pusėn: ten tarp dūmų kamuolių lyg pragaro vartai vėrėsi gaisrų pašvaistės. Patrankų kanonada vis artėjo, o tai reiškė, kad artėja ir Mikaldos knygose išpranašauta pasaulio pabaiga; kai kam pasaulis iš tiesų užges su šia diena. Sudegs daugybė namų keliuose pašventupių kaimuose, Peslių malūnas ir beveik visi šio kaimo trobesiai. O kol kas...

Saulėtą liepos dieną vokiečių lėktuvai ėmė kriokti tiesiai viršum galvų: daužė priešakines rusų pozicijas. Viename kaime rusai, kitame – vokiečiai. Gyventojai išsilakstė, išsislapstė kas kur: Šlavės griovy, bulvių duobėse, pamiškės krūmeliuose. Mūsų šeima pasiliko namie, bet kai užvirė pragaras... Pasispraudusi po pažasčia Aldutę, motina per patį lėktuvų antskrydį ryžosi žūtbūtiniam žygiui – per plyną lauką pasileido pamiškėn. Kulkos caksėjo greta taip tankiai, tarsi kas būtų saujomis žarstęs žvyrą. Tuo tarpu jos Petras, laikydamas už rankos Genutę, pabėgėjęs griuvo aukštielninkas, užsitraukdamas šiaudų kūlį; tai buvo taip beprasmiška ir juokinga – kas matė, tas ir siaubo akimirką sukiknojo.

Kur tuo metu buvo Algerdukas? O, jis sukėlė didžiausią liudininkų nuostabą: kulkos, skeveldros, bombonešiai jam – karo teatras! Lėktuvai su kryžiais, aišku, savi – kur kryžius, ten ir Dievulis, jų varikliai grojo pakiliai kaip vargonai. Kad geriau matytųsi mūšio veiksmai, berniokas užlėkė ražiena ant kalniuko, plėšė besidraikančius senus laikraščius ir juos mėtydamas kažką šūkavo. Mažasis fronto „genijus“, matyt, įsivaizdavo esąs generolas, o gal Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, ir komandavo įsivaizduojamai savo kariuomenei...

„Kiekvienas žmogus – mįslė“

Frontui nugarmėjus į vakarus, mūsų šeima iš Katlėrių atsikėlė Pesliuos, tuščion bobutės gryčytėn. Ar mama, prieš penkiolika metų pakėlusi sparnus ir išplasnojusi paskui savo vyrelį į Kauną, bent pagalvojo, kad skurdi vaikystės pastogė liks jos šeimai vienintele prieglauda? Guodė vien mintis, kad daugeliui žmonių neliko nė to.

Sudegintas kaimas kėlėsi kaip žolė, kabinosi nagais kaip apyniai ar pataisai. Gyvybė! Niekas nesvarstė, verta čia gyventi ar ne – keistesnis būtų klausimas, kodėl neatkūrus to, kas buvo? Iš nuodėgulių, likučių to pasaulio, kurį supleškino prakeiktas vokietis. Buvo ruduo, o žmonės kaip kregždės lipdėsi lizdus tarp gimtinės obelų ir pušų. Namai – daugiau nei sienos ar kaminas, į „namų“ sąvoką įėjo upė, smėlis, miškas, kapai ir prisiminimai.    

Kol kas niekas Pesliuose nė nesapnavo, kad, praūžus frontui, dar galėtų kilti koks pavojus. Nesapnavo net pranašiškus balsus girdintis Algerdukas. Po atmintino lėktuvų bombardavimo jis taip ir nebeatsigavo. Mama nuvežė sūnų pas daktarą Panevėžin – tėvas neturi kada, jis gi dirba, visus išlaiko. Daktaras kažkodėl ilgai klausinėjo apie šeimos gyvenimą, ypač vyrą – ar geras jai ir vaikams, ar nesirgęs kokia pikta liga. Ką mama žinojo, tą ir pasakė: turi auksines rankas, mėgėjas išgerti, bet vaikus myli, nė vienam nėra sušėręs… Kažkodėl vieną akimirką jai akyse šmėstelėjo vaizdas, kurį kadaise, dar pana, pamatė burdama Kūčių vidurnaktį: priešais stovėjusiame veidrodyje tiesiai jai už nugaros smaksojo velniukas juodais garbanotais plaukais…

Daktaras, nežiūrėdamas į nubalusią motiną, tarsi pats sau kalbėjo:

– Kiekvienas žmogus – mįslė. Nieks nežino, kieno mes rankose… Vaizduotė kartais didesnė už mus, neša toli… Tokie kaip jūsų sūnus būna arba genijai, arba sunkūs ligoniai… Šventi kankiniai, pasmerkti atkentėt už kitus...

– Ar jūs manot, kad mes kalti? – įsitempė mamos veidas.

– Nieko aš nesakau. Karas yra karas, milijonai žūsta, karaliams galvas kapoja, o čiagi vaikas… Nei jis kaltas, nei jūs. Kas dabar pasakys, už ką jam toks kryžius? Gal tėvai, seneliai, gal proseneliai – maža ką kuris iškrėtė? O vaikui reikia atkentėt… Dėl visa ko patarčiau pasitikrinti sveikatą ir tamstai, ir vyrui.

Sužinojęs, kad šeima apsigyveno kaime, prie Šventosios, kur tyku ramu ir kasvakar užtenka šviežio šilto pieno, daktaras pritariamai palinksėjo žila galva ir suleido Algerdukui kažkokių vaistų. Suleidęs atsiduso:

– Nieko pažadėt negaliu, gal padės, o gal ir ne… Matot, ir medicina kartais bejėgė…

Grįžusi namo, mama smulkiai viską atpasakojo tėvui. Išgirdęs, kad neprošal būtų ir jam nueiti pas daktarą, tėvas, šiaip jau nei pikčiurna, nei keiksminykas, sviedė:

– Čebato aulas tas tavo daktaras, tegul pats ir gydosi!

– Nijoks jis čebato aulas, – atrėmė mama. – Žmogus nori gero. Ėmė mano kraujo, sakė, kad stiprus, o kaip tavo – nežino.

Ir pridūrė:

– O kad pats esi bailus, man ne naujiena!

– Miške gimus, miške augus – ką tu išmanai?! – tėškė tėvas savo „argumentą“, prisimenamą beviltiškais atvejais. Trenkė durimis – ir namo parėjo negreit...

Mažasis atpirkėjas

Laikui bėgant, daktaro nuogąstavimai, deja, pasitvirtino. Algerdukas nustojo augęs, liežuvis vis labiau kliuvo, pynėsi. Bet Pesliai jam patiko: smėlis raminamai gurgžda, byra pro pirštus, vanduo gražiai kliokia, virsdamas nuo užtvankos likučių. Rudenį pušynėlio pakraščiai paruduodavo nuo kazlėkų, dar giliau paėjėjus į miškelį, žiūrėk, ir šokoladinė baravyko galvytė iš samanų bekyšanti.

Kartais Algerdukas nuklysdavo per toli; vaiko nesulaukusi, mama siųsdavo Genutę su Aldute, tos bešūkaliodamos susirasdavo brolį. Šis kai kada tyčia pasislėpdavo už krūmo, tykodavo sesučių – jam ir dabar patiko gudrauti.

Nepaisant laisvės, ramybės ir sveiko oro, Algerdukas pamažu geso, jau nenusiropšdavo ir nuo pečiaus. Liko vieni kauleliai, kaip paukščiuko. Mama išnešdavo jį laukan, patiesusi paklodę, paguldydavo po medžiu. Kas jau kas, o Algerdukas į valias prisižiūrėjo Peslių dangaus – jeigu, žinoma, suvokė dangų, ratu sukantį peslį, vėjo žaidimą pušies šakose… Kai pilką ligonio veidą paliesdavo praplaukiančio debesiuko šešėlis ar nukritęs spyglys, akys keistai atgydavo, jose žybteldavo aštri mintis. Tačiau tai trukdavo tik akimirką – tas blizgus liudijimas, kad kartais tik vienas mirksnis skiria išmintį nuo proto aptemimo, gyvybę nuo mirties, pradžią nuo pabaigos.

Tada aš jau viską mačiau ir girdėjau. Vieną liepos rytą nubudę pamatėm, kaip mama, nusisukusi prie pečiaus, kažką daro. Į klausimą, ką ji ten veikianti, nieko neatsakė, tik nekantriai mostelėjo atgalia ranka: bėkit sau…

Netrukus kambario viduryje ant dviejų taburečių gulėjo karstelis, o jame – Algerdukas. Karstelį savo pirmagimiui tėvas, matyt, jau buvo sukalęs anksčiau. Atsirado ir porą žvakių. Sesutės išbarstė aslą geltonu smėliuku, o kad jis negulėtų krūvelėm, šluotražiu gražiai išlygino. Pasiųstos iškurnėjo laukuos ir grįžo su puokštėm gėlių. Pradėjo eiti kaimynai, net iš ano kranto. Be garsių aimanų, smalsių klausimų – visi kadai nujautė, kad kitaip nebus.

Kambarys, bent mano akimis žiūrint, dar niekad nebuvo toks gražus – kaip Anykščių bažnyčia! Šviesa, žvakės, gėlės… Priėjau prie karstelio. Algerdukas atrodė dar mažesnis nei gyvas, bet veidelis buvo stebėtinai nušvitęs, jį gelsvu lanku juosė garbanėlės. Gal jis mane mato, tik gudriai apsimeta miegąs? Štai suvirpės lūpos, ir Algerdukas kažką nerišliai pasakys: pamokys, dėl kažko įspės?

– Nu... – nejučia išsprūdo man.

Tačiau Algerdukas tylėjo kaip mūkelė, o mama patraukė mane už rankos. Jos veidas buvo neatpažįstamai suakmenėjęs.

– Guli sau kaip angeliukas, – iškvėpė kažkuri moteris, Simanavičienė, o gal Misienė, net žvakių liepsnelės suvirpėjo. – Kiek nabagėliui reikėjo nekaltai iškentėt! Ir saviems koks vargas, kokia kančia – metų metais matyt, kad tavo vaikas kamuojas kaip ant kryžiaus, o nukelt nuo to kryžiaus – negali...

Tėvas, sėdėjęs kertėje po šventųjų paveikslais, pratrūko raudoti. Kūkčiojo ir kūkčiojo. Mama dėbtelėjo į jį, ir aš išsigandau: jos akyse nebuvo nei nuostabos, nei užuojautos, tik tuštuma – lyg žiūrėtų į svetimą. Lyg kažką baisaus būtų atsiminusi. O priešai gi nebuvo... Ar kad pati nemokėjo verkti? O gal pagalvojo, kad tėvas bus sriūbtelėjęs kaušą naminės?

– Dabar bent vienam žmogeliui šitam krašte ramu, – dusliai pridūrė vyriškas balsas.

Kaimynai susižvalgė, sukinksėjo galvomis. Už praviro lango užgiedojo paukštis – greičiausiai alyvų bezelin nutūpęs strazdas. Giedojo sąžiningai, tobulai išraitydamas sudėtingą melodiją – kaip nuo viškų. Visų akys nukrypo ton pusėn, tarsi laukdamos, kad giesmė nesibaigtų. Bet ji nutrūko, šermenų kambarį vėl užliejo liūdna tyla.

– Mama, kodėl pas mus taip dažnai laidotuvės? – staiga paklausė Aldutė, ir žvakių liepsnelės vėl suvirpėjo.

Supratau – ji prisiminė Rimutę. Jos niekada nemačiau, tik šimtą sykių girdėjau, kad ji buvo mūsų sesutė. Lakstė po smėlį. Suknelė su raudonais žirniukais. Mama nuėjo perkelt karvės. Tėvas sėdėjo pas kaimynus. Rimutė nubėgo prie upės. Sėmė vandenį, įkrito. Jos suknytę pamatė netoli kranto – užkliuvo už alksnio šakos. Atbėgo daktaras Janulis. Rimutę paguldė ant paklodės. Supo. Supo. Supo...

Po metų mane pakrikštijo jos vardu.  

O dabar man pradėjo trūkti oro. Išsigandęs šokau prie durų, persiritau per slenkstį. Tvoskė saulė ir įkaitęs smėlis – dykuma iki upės. Parklupęs griebiausi įprasto darbo – pirštų galais kasti šulinį. Kasiau ir kasiau – kol siekė ranka, kol sutemo ir nebemačiau šulinio dugno...

MEILĖS AMPLITUDĖ

Gimtinė

Jono Simaškos biografijoje parašyta: gimęs 1930 m. rugsėjo 22 d. Pesliuose. Būtent dėl Peslių susiradau jį Kaune. Sėdėjome šešiolikaaukščio dešimtajame aukšte, stebėjau pašnekovą: įkopęs į devintą dešimtį, ne iš didžiųjų, bet stebėtinai stamantrus, valingo veido, švaraus balso. Už lango švietė skaisti saulė, buvo gera, ramu – kaip visad, grįžus į tolimų prisiminimų žemę. Kai paklausiau, kur stovėjo jo vaikystės namai, pamąstė, puse lūpų nusišypsojo:

– Nebėr jų. Tik alyvų bezelis toj vietoj.

– Alyvų? – suklusau. – Bet aš Pesliuose žinau tik vieną vietą, kur tebeauga alyvos – prie buvusios Blažienės gryčios!

– Taip. Joje aš ir gyvenau, – vėl taip pat santūriai nusišypsojo pašnekovas.

– O aš tam namely gimiau! – neištvėriau nesušukęs. – Blažienė – mano močiutė!

Virtinkšt – pirmą kartą sutiktas žmogus virto man kone broliu...

Jonas Simaška:

Nuo Peslių iki Kavarsko ir atgal ėjau šimtus kartų. Peslių kapinės – žiba tvaska kaip gintarėlis ant smėlio. Jose keturi mano broliukai ir sesutės, gal net ne visi krikštyti. Gimęs ir augęs prie kapų, niekad jų nesibaidžiau, jos man kaip darželis kieme. Tyku ramu. Tie, kurie užkasti, mano supratimu, niekur labai toli neiškeliavo, vienaip ar kitaip tebegyveno su mumis.

Vis matau gryčytę, kurioje gimiau – ji buvo krėsta iš molio, stovėjo prie pat Šventosios. Ko norėt iš molio – stogui supuvus, sienos tuoj sukiužo, suzmeko, liko vien rusvi, lietaus suplūkti kupstai, ant jų mėgo šildytis driežiukai. Vokietmečiu gyvenom gal penkiasdešimt metrų aukščiau nuo Šventosios, tuščiam našlės Blažienės namely. Vienas namelio galas pora langų žiūrėjo į Šventąją, kitam gale laikėm karvę ir porą paršų, – mano vaikystės namai!  

Pesliai garsėjo ypatingais medžiais. Prie kapų, Vaivadiškių pusėje, raudonavo pušis su milžiniška plokščia kepure – nieko panašaus nebuvo apylinkėj ir visam krašte. Sako, ji atsidūrusi net enciklopedijose. Labai aukšta, stora pušis šakojosi ir kitoj kapų pusėj. Simanavičiaus sodyboj obelys jau prieš karą buvo puslaukinės, raukydavomės perkandę obuoliuką, – kieno, kokiais laikais jos buvo sodintos?

Šeimyniškiuos ganiau karves pas ūkininką Joną Baltrūną. Nuo perkūno suskaldyto akmens, praminto „Puntuko broliu“, „komandavau“ savo bandai, mano valdos driekėsi iki pat Šventosios. O prie minėtojo akmens žiojėjo gili duobė – kažkas tikrino, kiek tas luitas palindęs po žeme: oho ho! Tada gal pirmą kartą supratau, kad dideli dalykai nebūtinai visiems iš tolo matomi...

Šeimininko Baltrūno sodyba buvo tvarkinga, galima sakyti, pavyzdinė. Jis sakydavo: „Jei tėvelis atsikeltų, numirtų neatpažinęs savo žemės – šitam smėly niekas neaugo, o dabar dobilų tiršta, net juoda!“ Tręšė, prižiūrėjo žemę – užtat ir derėjo. Jo brolis buvo lyg ir karininkas, vaikščiojo su ginklu; kartą nutykojęs atidariau dėklą, pačiupinėjau pistoletą – šalta geležis, net svilina...

Gerai mačiau, kaip vokiečiai sprogdino ant Pienios upelio stovėjusį Kavarsko malūną. Jo variklis buvo dyzelinis, po visą apylinkę sklido galingas tuku tuku, net namai drebėdavo. Kaimynai dėl to dundėjimo skųsdavosi, bet malūnas visiems buvo reikalingas! Niekas nesuprato, kuo jis užkliuvo vokiečiams. Kareiviai sutempė tritolo krūvą sulig dideliu kuparu, nuo jo nutiesė laidą. Buvau padūkęs ir smalsus, labai kirbėjo nukirpti tą laidą, bet vokiečiai mamai paaiškino, kad malūno nesprogdins. Ir – mušė kaip vėjas, iš malūno liko tik šipuliai, o mūsų namo stogas susilankstė, susiraitė...

Baliukas

Danguj laikas mėlynas, tolimas ir amžinas. Žemėje kitaip – žemėje laikas laikinas ir nuolat apsimiglojęs, padūmavęs, kybo ant žolės balkšvu voratinkliu. Stipresniam vėjui pūstelėjus, tas voratinklis pradeda suptis, raukšlėtis, tai šen, tai ten prakiurdamas – ir pamatai kepurgalvę pušį, pasišiaušusį malūno stogą, apnuogintas kaimo kapines, žodžiu – nuogą gyvenimą. Dieve, koks jis mažytis, skurdus – ir... klestintis!

Malūno tiltelis dešiniajam krante gan aukštas – kad praleistų sielius, o paskui nusileidžia ant metalinių kampuočių, laikančių virš vandens pakeltas lentas – „grindis“. Tilteliu pereiti nėra paprasta, nes jis ir siauras, ir be turėklų, todėl bailesnis verčiau ieško brastos. Užtat vaikai tip tip kaip žvirbliukai – ir jau švilpauja kitam krante!  

Ant „grindų“ krašto kojas nukorę sėdi du berniokai, Simaškų Joniukas su Simanavičių Ladziuku, abu kaip pelėdžiukai stebeilija vandenin. Jie ką tik nuleido šniūrą su vijūnais ant kabliukų, laukia vėgėlių – slidžios, plėšriom išpūstom žiaunom, plokščiom galvom, jos juoduoja dugne, prie akmenų. O viršuj čia vienoj, čia kitoj vietoj storomis lūpomis paukši šapalai, vaikydamiesi kuojytę ar aukšlę, iš sietuvos išsiverčia žalias ilgšis – ten lydžių vieta...

Gi malūnas dunda, dreba! Krante eilėj laukia keli vežimai su maišais, ūkininkai riečia būtas nebūtas istorijas, pypkiuoja, pilsto buteliuką, pliekia kortom – kai kada pralošdami ir atsivežtą vežimą. Tik Balys Simaška, visų šaukiamas Baliuku, neturi kada dykaduoniauti: jis moka visus malūno darbus – bet kokiu oru sukasi prie girnų, veltuvų, pjūklų. Namo Baliukas kartais parplumpina baltas kaip pusnis, kartais – apskretęs pjuvenom ar tamsiais milo pūkais, bet visada kiaurai permirkęs prakaitu – net kuprytė.  

– Girnos baigia mane sumalt, – ir sunkiai kaip maišas drėbteli užstalėn. – Sukuos, sukuos, o ką turiu?

– Ir man tų girnų per akis, – žydromis akimis nelinksmai žybteli Saliutė.

Salomėja Butkevičiūtė atitekėjo iš Svėdasų krašto. Tapusi Simaškiene, vos ne kasmet gimdo ir laidoja, laidoja ir gimdo; tik trys paskutinieji vaikeliai užsikabino, liko. Bet moteris gyvybinga, žvitri!

– Viskas, jau nepatraukiu – kiek aš galiu art kaip juodas jautis?  

– O kurgi išeisi? Pikliavotų miltų blynams nuo girnų nusisemi, turim bulvių, už sienos zulinas karvė ir porą paršiokų, žuvies – kiek nori. Ir stogas nieko nekainuoja. Mieste, žinoma, lengviau, bet ką jame ubagas veiksi?

Baliukas žino: jokie jie ubagai. Ir visa apylinkė pažįsta Baliuką – jis gero būdo, minkštos širdies, mėgsta knygas, istoriją, žemėlapius. Laisvesnį vakarą varto savo turtelį, įsivaizduoja tolimas karalystes, kalnus ir laivus, bėgtų laukais į visas keturias puses, bet... paausy zirzia vaikai, lauke kaip slibinas, iškišęs liežuvį, stūkso nepasotinamas malūnas... Kad ir koks darbštus ar gudrus būtum, prieš vėją nepasišiauši!  

Kur buvęs nebuvęs – žingt per slenkstį Adomas Simanavičius, kaimynas. Taukšt ant stalo pusbonkiuką, mirkt Saliamutei, kyšt ryšulėlį su lašinių bryzeliu, pustuziniu kiaušinių. Baliukas ne laidokas, bet akys jam plečiasi, šviesėja, jau žino – po stikliuko kito sunkumas nuslinks nuo pečių ir širdies, nusmuks pastalėn su visa kupra, susigers aslon, o juodu su Adomu užplėš pamėgtąją dainą. Saliutė savo darbą taip pat išmano – jau lieja kiaušinienę.

– Baliuk, būk žmogus, suvelk mano porą rietimėlių! – iškart prie reikalo eina Adomas. – Gal kada tau ko prisireiks? Žinai, aš gi ne žydas...

– Ar Dubauską turi omeny? Ko iš jo norėt? Vanduo jam nekainuoja, bėga ir bėga, suka turbinas – pinigėliai kaip upės akmeniukai bir bir kišenėn! Kad man taip byrėtų. Sukuos kaip voverė rate, o ką turiu?

Adomas atsilošia, žiūri į Baliuką lyg nustebęs, lyg priekaištaudamas. Palyginti su Baliuku, Adomas tikras milžinas – aukštas, stambus ir dar didžiažemis, betgi visi žino: Peslių smėlis auksinis tik pažiūrėti. Simanavičių sodyba plati, pilna pastatų pastatėlių, vien klojimų – trys! Tiesa, ūkininko gabumais Adomas negarsėjo, daugiau dairėsi į šalis, ypač – į moteriškas...

Dabar Adomas, žiūrėdamas čia į žemas aprūkusias lubas, čia į švytruojančias Saliutės blauzdas, sako:

– Mačiau neseniai Kavarske tavo Dubauską ar Dubovskį – koks skirtumas? Žydų pavardės kaip klevo lapai – čia žali, čia geltoni, čia raudoni... Taigi... Gal matei – tavo ponas gyvena Raudonikio gatvės kampe, su žmona ir sūnum. Sėdi mansardoj pasipūtęs, net plikas pakaušis garuoja. O savo malūno – pats geriau už mane žinai – išvis neprižiūri, greičiau leis sugriūti, negu išmes kelis litus. Vienintelis geras daiktas, kurį Dubauskas pastatė – pirtytė. Užtat jį greit nukonkuruos kitas žydas, Beržonas ar Berzonas, nu, tas, kur turi malūną ant Pienios: algas savo samdiniams smarkiai pakėlė, o ūkininkams už malimą – nuleido. Matysi – Peslių girnos tuoj atauš!

– Neatauš… – niūriai pranašauja Baliukas. – Nebus grūdų – dažniau paleis zeimerį, veltuvus... Bet manęs – nepaleis, kur gaus kitą tokį juodnugarį – pusė kurmio, pusė asilo?  

– Baliuuk... – glosto kaimyno petį Simanavičius. – Šneki kaip koks bolševikas... Visi žino, kad esi gero būdo, dūšios žmogus, bet kad kurmis ar asilas...

– Kaip ne kurmis, jeigu per prakaitą ir dulkes saulės nematau?! Parodyk tu man sveiką melniką: kosėja, dūsta, švokščia kiaurais plaučiais...

Adomas prikliukina tris stikliukus – ne paslaptis, Saliamutė irgi nespjauna. Staiga atsidaro durys, vidun įvirsta Joniukas; veidelis – iš akies traukta motina. Dabar jis kaip nušveistas varinis pinigas: abiejose rankose – po stambią vėgėlę! Galvos – it griežčiai… Išdidžiai guldo žuvis motinos pakištan dubenin. Vaiką pamačiusio tėvo šiurkštokas veidas irgi nušvinta:

– Ot tau strakaliūtas, ot tau keverzūnas!

– Iškart matyt – nepėsčias! – pagiria ir Simanavičius. – Ir balsą, girdėjau, gerą turi, – gal į tėvą? Dabar galėsim ir trise užplėšti, ar ne, Joniuk?

– Aišku! – nė nesudvejoja tas. – O ką dainuosim?

– Gal, sakau, tu pirmiau padainuok, ko mokykloj mokino?

Joniukas svarsto, nuo kurios pradėti – „Kur lygūs laukai“ ar „Kur bėga Šešupė“? Mokytojai pirmiausia moko tų dainų, kurioms žodžius parašė Maironis. Tos dainos nelengvos, bet malonios širdžiai. Tuo tarpu Balys išdidžiai kresteli galvą ir Adomui kaip paslaptį sušnibžda:

– Berniokas turi gazo. Pamatysi: jei kas ištrauks mūsų šeimą iš purvyno, tai tik Jonas!

Netrukus iš mažos sukežusios gryčytės toli pasklinda stebėtinai pakili vyrų sutartinė:

– Saldus alus, balta puta, kas išgėrė, tas pasiuto!..

Tačiau neilgai pesliečiai girdėjo tuodu balsus. Kavarsko malūno savininkas Abramas Berzonas iš tiesų rado būdą nurungti Peslius: pasiūlė meistrui Baliukui, pažinojusiam malūną kaip savo penkis pirštus bei išmaniusiam visus melniko darbus, gerokai didesnę algą – ir tas su šeima atsidūrė Kavarske.  

Neprognozuotos permainos

Žmonės visada norėjo žinoti, kada sudils mėnulis, patekės pilnatis, sausros laukti ar lietaus – nuo to priklauso darbų seka, derliaus gausa. Esama visokių ženklų, pranašaujančių orus. Pavyzdžiui, ir Vaivadiškiuos, ir Užuožeriuos, ir Pesliuos senoliai tau pasakys: lauk lietaus, jei debesys ruožuoti arba panašūs į šluotą; jei kregždės laksto pažeme; jei lauke daug uodų ir musės įkyrios; jei vištos kapsto daržus. Žiema bus nešalta, jei, prieš Kalėdas paskerdus kiaulę, kasa ilga ir plona, o jeigu kasa stora – bus šalta. Gi žvejams palankiausias vėjas – vakaris...

O kas pirmiausia pastebi ne tik medžių lapus, bet ir visą kaimą ar miestelį šiaušiantį permainų vėją? Žinoma, vaikai: jie – visaregiai paukščiukai, gyvasis sidabras! Štai du Jonai, du kaimynai, Simaškiokas ir Dmuchauskiokas, Pienios prūdeliui nuslūgus, čiumpa čerpoką ir spaudžia prie vandens; reikia skubėti, nes kaimynas Sidoras Minkevičius, rusas ilga barzda, turėjo spiningą, vienintelį Kavarske, ir galėjo lengvai išgaudyti lydžius. Minkevičius buvo grėsmingas dar ir todėl, kad draugavo su policijos nuovados viršininku Sabaliausku – tai žinojo visas miestelis...

Ypač įdomu rankomis iš po akmenų traukti margus, slidžius šlyžius. Sykį žvejodamas Dmuchauskiokas užlipo ant stiklo ir persipjovė padą. Kraujas bliaukė ir bliaukė, o prakeiktas stiklas buvo trikampis, įsmigo giliai, išlupt neišeina. Ilgai negalvodamas, Simaškiokas (šiaip ar taip, keleriais metais vyrėlesnis) užsivertė rėkiantį bičiulį ant nugaros ir nuvilko iki Minkevičiaus namo, kuriame gyveno gydytojas. Šukė buvo tokia, kad jai išimti prireikė narkozės. Mažne po septyniasdešimties metų prisimindamas šį įvykį, Jonas Dmuchauskas kalbėjo:

Simaškiokas buvo ryžtingas, smarkus ir nuoširdus. Bet kokiam žygy ar darbe galėjai juo pasikliauti: jei prižadėjo – būk ramus, ištesės! Aš darau tą, tu – aną! Ir neduok Dieve tapti jo priešu...

Vaikai anuomet dyki nesivalkiodavo: galvos pramuštos darbais, reikalais, idėjom. Užėjo Kavarske mada gaudyt kuojas su duona ir boro rūgštim. Primėtom su Jonu Šventosios duobėn bumbuliukų ir laukiam, kada kuojos išners paviršiun. Ir kad pradės verstis – didelės, pilvai net geltoni! Prigraibom gerą puskibirį, tempiam namo. Jonas sako: galėtume prikept žuvies visai šeimai, tik riebalų nėr! Parlekiu namo, atnešu lašinių kampą – ir visi sotūs, laimingi!

Vaistininko Petro Raudonikio sodyboj augo nepaprastai daug vyšnių. Jų raškyti šeimininkai kviesdavo jaunimą, vaikus. Kad rinkėjai per daug nesuvalgytų, turėdavo nuolat dainuoti, pavyzdžiui:

       Ramtatulis nuogas

       Rinko miške uogas!..

Buvo smagu ir juokinga – vien nuo žodžio „ramtatulis“...

Prasidėjus sovietų okupacijai, gyvenimas tapo išvis nenuspėjamas. Mažame miestely viskas kaip ant delno, ir daugelis kavarskiečių kraipė galvas matydami, kaip pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Štai minėtasis Minkevičius iškart persimetė prie naujų „draugų“. O kas galėjo numatyti žydų tragediją? Simaškų Joniukui, tada vienuolikos metų berniokui, ji įstrigo iki smulkmenų:

Gražus, protingas, linksmas vaikinas buvo Ickė Dubauskas, Peslių malūno savininko Abraomo Dubausko sūnus. Su lietuviais šokdavo, dainuodavo, klojimų teatruose vaidindavo – o mergaitės akių nuo jo nenuleisdavo. Mėgdavo atsidaręs langą groti anglišku patefonu „Columbia“. Toli liedavosi garsių operų arijos, pavyzdžiui, Žermono arija iš Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“: „Sugrįžk, sūneli brangus...“ Nemažai plokštelių grojo šokių muziką, populiarius šlagerius, tarp kurių – Antano Šabaniausko dainas.

Šokiai pagal plokštelių muziką – žavingiausia, labiausiai jaudinanti Kavarsko jaunimo mada! Gi vaikai, sukinėdamiesi apie langą, stebėdavo, kaip linguoja didelės juodos plokštelės, kaip gražiai atrodo ant patefono nupieštas šuo, ir kantriai laukdavo, kada Ickė išmes plienines, tačiau greit atšimpančias adatėles. Nebetinkančios plokštelėms, adatėlės puikiausiai tikdavo vaikų žaidimams, pavyzdžiui, strėlių antgaliams. Ickė adatėlių negailėdavo, bet labai saugodavo, kad kas nepaliestų plokštelės – sunki ir trapi, ji greitai duždavo. O vaikai paskui girdavosi: „Aš turiu penkias adatėles, aš septynias!..“

Visas miestelis skalambijo: Ickė iki ausų įsimylėjęs geltonkasę Lionę, lietuvaitę. Ir Lionė neliko jam abejinga. Iš pradžių abu regėjo vien šviesų pavasarį. Ickė nebuvo religingas, jį labiau žavėjo iš Rytų atplaukiančios idėjos. Užėjus sovietams, dalyvavo mitinguose, dainavo rusiškas dainas ir netgi gavo kėdę valsčiaus valdžioje. Senieji Dubauskai sūnaus išdidžiai tariamo žodžio „komjaunuolis“ klausėsi santūriai, bet kai pakvipo vestuvėmis, sukilo piestu! Abeji tėvai sukilo – ir Ickės, ir Lionės.

– Meilė turi būti protinga, tik tada ji bus amžina! – tvirtino vieni.

– Iš meilės sotus nebūsi! Viską lemia tradicijos, turtas, šeimos garbė! – kalė kiti.

Abi pusės ėmė plėšti savo vaikus į save. Lionė pradėjo vengti Ickės, o tas... Vienturtis sūnus nedrįso nepaklusti tėvų valiai, slankiojo kaip žemę pardavęs, vien Lionės akis ir kasas matydamas. Tėvai patarė jam atidžiau apsidairyti – tarp Dovydo dukterų irgi esama gražuolių! Ką Ickė darys – išsirinko Afroikę, vien todėl, kad ji buvo panaši į Lionę: vienintelė miestelyje šviesiaplaukė žydaitė...

Prasidėjus karui, Ickė galėjo pabėgti su rusais ir komjaunuoliais, bet pagailėjo tėvų. Deja, padėti jiems niekuo negalėjo. Naujųjų okupantų valdžia Kavarsko žydus iš pradžių uždarė „iškaloj“. Joje atsidūrė ir senieji Dubauskai. Geraširdė Bronė Misiūnienė (jos vyras Antanas, pramintas Beausiu, ne vienus metus dirbo Peslių malūne) nuskubėjo Kavarskan su ryšulėliu maisto ir norėjo jį perduot Freidai Dubauskienei, bet sargybinis perspėjo:

– Dink, arba ir tau prisiūsma šešiakampę žvaigždę!

Paklaikusi Misiūnienė su ryšulėliu parlėkė namo...

Jonas Simaška nūnai pamena:

Vieną naktį visa mūsų šeima pašoko iš patalų, nustėrę klausėmės kulkosvaidžio kalenimo. Rytą sužinojom, jog netoli, gal už poros šimtų metrų, sušaudyti keliolika kavarskiečių – „raudonom“ pažiūrom pagarsėjusi lietuvė Savinskienė su vyru, akušerė Panovkienė ir dar grupelė žydų. Dauguma Kavarsko žydų, tarp jų ir senieji Dubauskai, netrukus atgulė Pivonijos šilo duobėj prie Ukmergės. Tuo tarpu Ickė su Afroike slapstėsi gretimuose kaimuose, tikėdamiesi naktimis traukti į rytus. Nespėjo: kažkam išdavus, abu buvo sugauti ir nušauti Budrių kaimo pusėj. Kur užkasė – niekas iki šiol nežino. Užvertė jauną gražią porą kaip benamius šunis.

O ar Jono tėvas Baliukas numanė, kokiu nelemtai uždaru ratu suksis jo gyvenimas? Kiek mušis dėl lengvesnio rytojaus, vis atsitrenks tai į girnas, tai į medį... Apleistą Peslių malūną dar prieš karą iš Dubausko nusipirko gydytojas Petras Janulis, sutaisė jį, sustiprino – ir girnos vėl dundėjo! Pradėjęs dairytis gero malūnininko, Janulis išgirdo apie Balį Simašką; tasai gi, žuvus darbdaviui Berzonui, tapo, kaip sakoma, „laisvo oro direktorium“... Baliukui neliko nieko kito, kaip su šeima antrąkart bristi į tą patį vandenį – visi penki grįžo į gimtuosius Peslius. Apsigyveno iš pradžių Simanavičiaus, paskui našlės Onos Blažienės namelyje. Kol 1944-aisiais, vokiečiams plėnimis paleidus Peslių malūną ir kone visus Peslius, Baliukas vėl su šeima iškeliavo į Kavarską...

Po septynerių metų,

arba Joninių „dovana“

Kai tau dvidešimt pirmi, svajonių, planų į aukščiausias koras nesukrautum! Bet Jonas Simaška ne iš tų, kurie nubudę ilgai girgždina metalinę lovą, žiūri į lubas ir kankinasi nežinodami, nuo ko pradėti dieną. Jis pilnas jėgų, ryžto – kaip suspausta spyruoklė. Juolab kad giedras ryto dangus, ant paklodės krintantys spinduliai brėžia šviesią šventę – Jonines. Šventė prieš baigiamuosius egzaminus – dovana!

Vaikinas iš Kavarsko puikiai žino, ką reiškia būti Jonu. Bažnyčia, pavadinta Šv. Jono Krikštytojo vardu, kasmet sukviečia tikinčiuosius į dangiškojo globėjo atlaidus, didžiausią metų kermošių. Be to, Kavarske trykšta stebuklingas Šv. Jono šaltinis; po visą kraštą sklando legendos – vienas nuo to vandens praregėjęs, kitas, suparalyžiuotas, atgavęs kojas, trečias... Tad ko stebėtis, jei čia gimusio berniuko tėvai nei krikštatėviai nesuka galvos dėl vardo – aišku, bus Jonas!

Joniukų – pusė miestelio...

Jonas nelinkęs tikėti pasakomis. Tiesa, kaip ir tėvas, melstis mokėjo, vaikas būdamas, patarnaudavo bažnyčioje mišioms – buvo klapčiukas. Vis dėlto jis mieliau gyveno žemišką gyvenimą – mėgo kompanijas, susitikimus su artimais žmonėmis, bičiuliais. Buvo tokia tradicija: Joninių išvakarėse, jau sutemus, ateina draugai, prikala prie varduvininko durų ar ant gonkų vainiką. Už tai Jonas rytą turi pavaišinti sveikintojus, tie gi Joną apdovanoja juosta, austiniu rankšluosčiu, moterį Janiną – skarele... O argi reikia priminti, kad peržiem kantriai Joninių laukęs jaunimėlis temstant išeis pamiškėn ieškoti paparčio žiedo?..

Neblogai būtų apglėbti tėvus, seseris, tačiau Jonas, atvirai šnekant, tik džiaugiasi gyvendamas ne Kavarske, o Kaune: žinios, ateinančios iš nuošalių miestelių ir kaimų, dažniausiai neramios, liūdnos. Visa Lietuva – vienas klampus raistas, akivaras, kuriame smenga visi, kas gyvas, ypač – jauni vyrai, nepaklusę šaukimui tarnauti atėjūnų kariuomenėje.

Šešėliuoti ir Jono prisiminimai. Didžiosios suirutės išvengė – buvo per jaunas. Baigęs progimnaziją ir žemdirbystės kursus Joniškėlyje, grįžęs namo, seno tėvo pažįstamo Cipro Jakeliūno dėka – jis dirbo valsčiaus pirmininku – gavo zootechniko vietą Žemės ūkio skyriuje. Bet ir čia ramu nebuvo – kai gauni valdišką darbą, nori nenori tampi valdžios žmogumi. Teko ir Jonui keliskart važinėti po kaimus, platinti obligacijas. Pamatė, koks piktas ir nesivaldantis Cipras: sykį sodyboje, gąsdindamas ūkininką, taip trenkė šautuvu, kad buožė nuskilo...

Kitą kartą Albertas Šiaučiūnas, tada aktyvus Kavarsko komjaunuolis, nusprendė parodyti iniciatyvą: eis į kaimą surašyt arklių. Jonui ir dar vienam vyriokui valdžia liepė lydėti komjaunuolį. Ką gi, tie pasiima šautuvus ir dyžina iš paskos, ties kiekvienu miškeliu ar tvarto kampu laukdami kulkos...

Tąsyk pavyko. Tačiau gangreit paaiškėjo, kokio klastingo ir žiauraus būta to Šiaučiūno. Jis demonstratyviai pridergė Kavarsko bažnyčioje. Provokavo pažįstamus jaunuolius. Nušovė savo tikrą pusbrolį, paskui bičiulį. Gyrėsi: „Tai bent šautuvėlis – ketvirtą banditą paguldė!“ Net „idėjos draugai“ juo šlykštėjosi. Persimetęs pas miškinius, netrukus juos jau išdavinėjo. Vis dėlto neišvengė lagerio, bet jame tapo stukačium; už judošiškus darbelius kaliniai įgrūdo jį išvietės duobėn... Jonas net nusipurtė, prisiminęs Kavarsko baisuolį: jis buvo gyvas blogio įsikūnijimas!

O Alberto tėvas, Jonas Šiaučiūnas, buvo grynas pasakymo „Obuolys nuo obels netoli rieda“ paneigimas. „Obelė“ buvo sveika ir smagi! Kavarskiečiai mylėjo šį nedičkį, malonaus būdo siuvėją ir švelniai vadino jį Kriaučiuku. Jokia šventė neišsiversdavo be Kriaučiuko: jį kviesdavosi vien tam, kad kompanija būtų linksmesnė. Ir Kriaučiukas nenuvildavo – jam iš burnos liedavosi vingrios, vis naujai sudėtos tataluškos, kaip antai:

       Spekuliantai

       ir kiti nususę frantai,

       Kuriems kinkos jau suvytę,

       Galit neklausyt to vėplos

       Ir visi kiti kerėplos!..

Toks tad buvo Kriaučiukas, didžiausio Kavarsko niekšo ir išsigimėlio tėvas. Sūnaus jis nelaikė sūnumi. Jonas neįsivaizduoja, kaip galėtų įskaudinti savo tėvą, kuris juo taip didžiuojasi. Baliukas Simaška buvo doras žmogus, dirbo ir gyveno tik dėl vaikų – Verutės, Genutės, Joniuko; pagrandukas, žinoma, buvo numylėtinis. Mama? Jos meilė buvo kitokia...

Visoje apylinkėje nelikus malūnų, tėvas per daug nesikrimto: vis tiek neapžiotų. Nuilso rankos, širdis. Iš ko pelnyti duoną? Jis buvo apsiskaitęs, pasišnekėdavo su rimtais žmonėmis. Naujoji valdžia jam nekėlė nei susižavėjimo, nei pasitikėjimo, užtat realybės jausmas kuždėjo: argi parako neuostę kaimo berniokai sumuš kariuomenę, nušlavusią pusę Europos ir Berlyną? Ateis amerikonai? Jeigu mes jiems tokie brangūs, kodėl iškart atidavė rusams?..

Tėvas apsidžiaugė sužinojęs sūnaus pasirinkimą. Komisariate paklaustas, kur eitų – kariuomenėn ar milicijos mokyklon – Jonas nedvejodamas linktelėjo: mokyklon. Darbas švarus, ne toks pavojingas, o svarbiausia – arčiau namų.

– Teisingai padarei, – pagyrė Baliukas sūnų. – Kad ir kokia valdžia būtų, raudona, žalia ar mėlyna, tvarkos visada reikės!

O čia vėl Cipras Jakeliūnas:

– Eik, Baliuk, pas mane apsaugon. Parekomenduosiu. Ką jau ką, o tave visą gyvenimą turčiai engė!

– Gal ir aš būčiau engęs, jei būčiau malūną turėjęs, – nusišaipė Baliukas. – Negi dabar turėčiau šaudyt? Aš ir šautuvo rankoj nelaikęs! Po kaimus su „kačerga“ tikrai nelakstysiu.

– Niekur tau lakstyt ir nereikės: būsi mano kontoroj sargybinis. Ir ne kasdien, o tik kas antrą trečią naktį. Sėdi sau šiltai, o tarnyba eina! Nieks čia ir nepuls, ne tie laikai, bet sargyba turi būt, liepta iš Vilniaus…

Taip kantrusis malūnininkas Baliukas (pasak sūnaus, „dirbdamas po šešiolika valandų per parą, neturėjo kada sustambėti“) pasiėmė „kačergą“, o Jonas išvažiavo į Kauną. Dar mėnuo, ir jis – milicijos jaunesnysis leitenantas!

Jonas jau susitaręs su porą draugų ir Bronyte: varduvių proga papietaus Kauno sodely, lauko kavinukėje. Smarkiau švęsti nėra kada, egzaminai! Ir taip nemažai laiko prasiausta, metas susiimti. O Bronytė šmaikšti ir paprasta, su ja malonu pabendrauti, netempia už ragų prie altoriaus. Jonas nuo mažens savarankiškas, jam nepatinka, kai kas nors savinasi jį kaip daiktą. Meilė – ne ožka, lenciūgu prie kuolo nepririši! Būtų gerai, jei Stasė tai suprastų.

Jonas Simaška:

Stasė buvo plonutė, gražiai nuaugusi, apyšviesė, žalsvų akių. Stasė Vyšniauskaitė iš Kupiškio. Kai mokiausi milicijos mokykloje, mano bičiulis Petras Švaikauskas nuo Kupiškio vaikščiojo pas savo panelę Ritą. Ta gyveno su keturiomis draugėmis bendrabutyje. Kartu gyveno ir Stasė, ji buvo išmokusi siuvėjos amato ir jau dirbo. Ten ir susipažinom. Vakarėliai, šokiai... Draugavom gal apie metus. Stasė prie manęs prisirišo, susirašinėjo su mano tėvu, jai jau viskas buvo aišku. Tuo tarpu man – paskutiniai mokslo metai, artėjo egzaminai. Kibau į knygas – ir vis rečiau nueidavau pas Stasę...

Varduvininkas apsirengė išeiginiu kostiumu – uniforma prie Joninių kažkaip nedera. Bičiuliai papietavo, išlenkė vieną kitą taurelę, pajuokavo. Jonas jau patraukė namo, Donelaičio gatvės pusėn, kartu ėjo Bronytė. Staiga kitoje gatvės pusėje išdygo liauna figūrėlė, – Stasė! Lyg būtų žinojusi, kada, kuria gatve ir su kuo eis. Pamačiusi Joną, atstriksėjo prie jo.

– Sveikinu! – pakštelėjo Jonui į žandą. Bronytės ji tarsi nematė. – Ką tik gavau tavo tėčio laišką, labai gražiai rašo. Einam pas mane, paskaitysi.

Jonui dilgtelėjo: negerai išėjo. Kodėl nepakvietė jos kavinėn, ir dar per Jonines? Stasė kaži ką galėjo pagalvoti. Paskubomis atsisveikinęs su Bronyte, pasuko Stasės bendrabučio link. Maloniai šildė popiečio saulutė, o bičiulė čiauškėjo, čiauškėjo... Jonas net prisiminė šį pavasarį regėtą vaizdą: dulkė lietus, o ant klevo viršūnės tupėjo du šlapi varnėnai ir žvaliai švilpiniavo meilės giesmę...

Netrukus jis jau laikė rankose tėvo laišką. Rašysena negrabi, žodžiai su klaidomis, bet už jų Jonas matė mielą veidą, išvagotą rūpesčių, girdėjo duslų jo balsą. Tėvas sveikino su vardadieniu, užsiminė, kad mama gyvena savo gyvenimą, ir klausė: o kada gi judu su Stase pakviesite ant žiedų sumainymo? Jis ją vadino martele...  

Ir tada Stasė šliūkšt Jonui kažkokiu skystimu į veidą! Trenkė kaip žaibas. Jonas surėkė ir nubėgo virtuvėn prie čiaupo; pasileidęs šaltą vandenį, puolė įnirtingai praustis. Pakėlė galvą, pažiūrėjo lango pusėn. Kairė akis buvo aptemusi, bet dešinioji dar tebešvietė, tiesa, lyg pro rūką.

– Dieve, aš dar matau! – iškvėpė nudžiugęs.

Tada Stasė šliūkštelėjo dar kartą...

Tas skystimas buvo muilo akmuo, krišpalas, baisiausiai aštrus. Kur ant kostiumo užtiško, ten skylės liko. Apgraibom puoliau kviesti greitąją. Atgavo protą ir Stasė. Pagaliau abu atsidūrėme klinikose, o čia tik viena seselė – šventė! Pavėlavom porą valandų, bet gydytojai vis tiek nieko nebūtų padarę.

Aš negalėjau net verkti.

Saulė – ir ne tik Joninių – Jonui Simaškai jau buvo užgesus. Amžinai.

Žinia

Dabar sakytume: gyvenimo iššūkis. Kitas gal ir astrologų knygas pavartytų, ar šita skaudi lemtis buvo iš anksto nulemta, žvaigždėse užrašyta? Gal ir nesąmonė visos tos kosminės galios, spėlionės, o vis dėlto?.. Tik po daugelio metų galėsime pasmalsauti, kaipgi Joną apibūdina Zodiako ženklai, konkrečiai – rugsėjo antrąją pusę įtakojanti Mergelė:

Stropus, atsakingas, patikimas. Praktiško proto, leidžiančio priimti teisingus sprendimus tiek namuose, tiek darbe. Jautrus, guvaus proto, imlus naujovėms. Siekia tobulumo, sugeba pastebėti net mažiausias smulkmenas. Neapkenčia nebaigtų darbų, nešvaros ar netvarkos. Malonaus ir švelnaus charakterio, nesavanaudiškai skiria savo energiją kitų, o ypač šeimos, labui. Nors viduje vyrauja netikrumas ir sąmyšis, sugeba tai paslėpti išoriniu ramumu.

Išklausęs šią charakteristiką, Jonas nustebo:

– Tip top apie mane! Ir mano tėvas toks buvo, nors koks jo ženklas – užmušk nepasakysiu.

Į klausimą, kaip jautėsi sužinojęs galutinę gydytojų diagnozę, ramiai atsakė:

Mano protas išties praktiškas. Staigiai paskendęs tamsoje, pasijutau žiauriai vienišas, bet apsipratęs galvojau: kas įvyko, tas įvyko, akių vis tiek nebeatgausiu. Ne viskas taip jau ir blogai: netekau regėjimo, bet liko dar keturi pojūčiai. Be to, aš juk puikiausiai atsimenu žmonių veidus, namus, medžius, paukščius, žiedus... Ir spalvas visas. Kitaip nei neregiams iš prigimties, man pasisekė! O čia dar pokario baisybės – palyginti su jomis, mano asmeninė nelaimė tebuvo lašas mariose.

Jau kitą dieną atvažiavo į Kauną tėtis, pamatė mane, pasėdėjo prie lovos. Pasikalbėjo su mane gydančiais daktarais. Tie atvirai pasakė: jokios vilties, nebematys. Jaučiau, tėvui toji žinia trenkė kaip kuoka, gal net smarkiau negu man. Amen mano karjerai, meilei, Stasei. Amen jo viltims. Visą gyvenimą tikėjosi, kad būsiu šeimai atrama, ir še... Atsisveikinom beveik be žodžių.

Jonas pasakojo ramiu, lygiu balsu – lyg apie orus ar bulviakasį. Nei nuoskaudos, nei keršto. Gal todėl, kad prabėgo jau daugiau nei šešiasdešimt metų?

Ar pykau tada ant Stasės? Pykti nebuvo prasmės: aptemo jai protas, ir tiek. Man sunkiausia buvo suprasti, kaip ji galėjo šaltakraujiškai, iš anksto suplanuoti savo kerštą. Pokary kerštas pražudė daug žmonių. Ir Stasė man atkeršijo – kur pats velnias neįveikia, ten bobą nusiunčia... Pripažinau ir savo nuodėmę, nors argi privalai mylėti tą, kuris tave myli? Tai būtų savęs išprievartavimas. Meilė kartais būna labai neprotinga...

Stasę teisė, nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Tačiau tiek nesėdėjo, padavė apeliaciją, bausmę sušvelnino iki šešerių. Aš neprieštaravau, netgi sakiau: paleiskit visai, kokia prasmė laikyti žmogų uždarytą? Nei man dėl to lengviau, nei niekam, verčiau tegul pati užsidirba sau duoną.  

Ligoninėj pragulėjau apie septynis mėnesius. Seselių akyse buvau meilės kankinys, auka – ir ne iš romano, o tikras! Jaunas, stiprus, o... Jos guodė, lepino mane. Nuolat globojo profesorius Juozas Nemeikša – iš pradžių nesupratau, ar aš jam kažkuo patikau, ar iš gailesčio. Jis elgėsi su manim kaip tėvas, buvau jo numylėtinis, sesutės juokavo: „Pamatysit, Jonas pas mus gyvens dar mažiausiai metus – kaip namie!“

Tik daug vėliau sužinojau, koks nepaprastas gydytojas buvo Juozas Nemeikša. Žmogus kvadratu! Studijuodamas Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kūrė eilėraščius, apsakymus, vaizdelius, spausdino juos „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“. 1920 m. grįžo į Lietuvą, kelerius metus dirbo karo gydytoju. Vėliau dėstė Kauno universitete, vadovavo Kauno trachomos dispanseriui. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos akliesiems globoti draugija, pirmininkavo jai. Tais metais, kai aš apakau, J. Nemeikša vadovavo Kauno medicinos instituto Akių ligų katedrai.

Daktaras Juozukas – taip jį švelniai vadino pacientai – nusipelnęs gražaus atminimo. Aklųjų žurnale „Mūsų žodis“ skaičiau straipsnį apie dainininkę Beatričę Grincevičiūtę „Tamsą nugali muzika ir meilė“. Kaip ir aš, Beatričė apako dvidešimt vienų; jai įstojus į privačią Liaudies konservatoriją, Nemeikša slapčia mokėjo už jos mokslą, padėjo nugalėti tamsos ir vienatvės baimę, džiaugėsi jos pasirinkimu, sėkme. Šis šviesuolis gyveno kitiems. Tai pas jį su žmona Maryte apsistojo iš lagerio grįžęs Balys Sruoga, jam reikia dėkoti už jo namuose parašytą „Dievų mišką“.

Štai į tokias geras rankas aš pakliuvau. Naujų akių Nemeikša, žinoma, negalėjo man įdėti, tačiau puikiai išmanė pacientų psichologiją, moraliai palaikė mane. Aš dominau jį – vadinasi, esu dar nenurašytas, kažkam reikalingas! Supratau, kad svarbiausia mano likimo žmogui – nepalūžti dvasia.

O fizinės mano žaizdos gijo kone stebuklingai. Nosis nusivožė kaip futliaras, veido oda nusilupo kaip medžio žievė. Galimas daiktas, taip gerai gijau ir todėl, kad anom lemtingom akimirkom iškart puoliau plauti žaizdų – rūgštis nespėjo giliai įsiskverbti. Tas vanduo man pagelbėjo ne prasčiau nei Šv. Jono šaltinis! O gal ir pats šventasis mane paglobojo? Po metų dar pasigydžiau ligoninėje tris mėnesius. Veide neliko jokio rando, nė žymės!

Tačiau tai buvo jau vėliau. O praėjus gal dviem mėnesiams, į ligoninę manęs aplankyti atėjo keli kauniečiai, kilę nuo Kavarsko, vienas buvęs eigulys, geras tėvo pažįstamas. Tas eigulys užjausdamas paaimanavo:

– Matai, – sako, – tu jaunas, kietas – atlaikei, o tėvas, kad ir turėdamas akis, neišlaikė...

– Kaip neišlaikė? – pašokau iš lovos.

– Tu nežinojai?!

Pasirodo, mano artimieji, draugai, nenorėdami manęs jaudinti, kad visai neišprotėčiau, nuslėpė nuo manęs baisų dalyką. Grįžęs iš ligoninės namo, tėvukas tą patį vakarą užlipo ant prieangio lubelių, ant šieno, ir tuo nelemtu senobiniu šautuvu nusišovė. Jam tada buvo penkiasdešimt ketveri, galėjo gyvent ir gyvent, tačiau taip ir neišsimušė iš nelemtojo rato. Įsivaizdavau jo nuotaiką važiuojant namo, mintis lipant kopėčiom, gaiduko spustelėjimą... Kokia žiauri neteisybė: visą gyvenimą laukus prošvaistės, atsidurt ant bedugnės krašto, ir dėl ko – dėl mylimo sūnaus!

Štai dabar pajutau, kad galiu išprotėt. Mane ištiko šokas, užsmaugė rauda. Kai šiek tiek nusiraminau, kažkas pakuždėjo: o ką tu, aklas žmogeli, gali pakeist? Turi gyvent jau vien todėl, kad liko motina, dvi seserys. Tiesą pasakius, motina pastaraisiais metais tėvui irgi kainavo nemažai sveikatos. Užspeitė jį nelaimės kaip medžiokliniai šunys karštantį vilką...    

Egzaminus milicijos mokykloje man užskaitė, diplomą gavau, bet dirbti pagal specialybę, žinoma, jau negalėjau.  

Durys

Sakoma: kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos. Jei ne durys, tai langas.

Arba: kai užgęsta viena žvaigždė, įsižiebia kita.

Arba: praradimai gimdo atradimus.

Joniukas vaikystėj buvo matęs kurmį – kartą tėvas išmetė jį lopeta iš kurmiarausio. Juodas gyvūnėlis mažom akutėm, ne ką didesnis už pelę, stebėtinai mikliai nugurnėjo pievele, įknibo raustis žemėn. Tik sušmėžavo plokšti nageliai – ir sudieu!

– Jis visai nemato?

– Taip sako.

– Kaip nematydamas žino, kur eiti, ką daryti?  

– Ot žino. Kam reikia žinoti – tas ir žino!

Tokie dabar atsiminimai, kurie šiaip kažin ar kada būtų atgiję. Kol kas vienintelė patikima brasta per tamsos jūrą – atmintis. Gulėdamas aukštielninkas, Jonas kaip žemėlapy matė Peslių takus, Kavarsko gatveles, akmenų grindinį prie bažnyčios. Visa tai buvo taip seniai, prieš šimtą metų! Lyg pasaka. O kas šalia, aplinkui?

Kiek apsipratęs tamsoje, Jonas šimtus, tūkstančius kartų bandė nutverti nematomam siūlui už galo. Stropiai „užsirašinėjo“ posūkius, mygtukus, rankenas. Dabar svarbus kiekvienas, net menkiausias garsas. Iš žingsnių galėjo atskirti, kas ateina: vyras ar moteris, jaunas ar senas. Iš drabužių, odos kvapo – miestietis ar kaimietis, valyvas ar apsileidęs žmogus; ką seselės atneša valgyti, rytas ar vakaras sklinda pro pravirą langą.

Ypatingi tapo prisilytėjimai pirštų galais: jie subtiliai „informuodavo“ apie daikto medžiagą, formą, paskirtį, temperatūrą. Jautei, tarsi pirštai būtų tapę šimtą kartų jautresni – gyvi indikatoriai. Lyg pirštų galuose šviestų mažos lemputės ar akutės, styrotų plonyčiai laideliai. Jonas mokėsi daugybės mažyčių gudrybių, palengvinančių orientaciją.

Tėvui dabar pasakytų: kai labai nori žinoti, tai ir sužinai.

Jofana! Ką gi jis moka, iš ko sugebėtų užsidirbti duonai? Kadaise mokytojai ir bičiuliai girdavo jo balsą, klausą, – kas dabar iš to? Pasaulis – ne viena palata, ne ligoninė, kurios „geografiją“ galėjai įsiminti. Iš gyvenimo – bent kol kas – teks imti visa, ką jis duoda, per daug nesirenkant: neregio keliai pernelyg dažnai atsimuša į sieną. Apie ką jis dabar galėjo kalbėtis su vakarykščiais draugais? Kas jį siejo su užverstais vadovėliais, išmoktomis tiesomis apie šviesų liaudies rytojų?

Išėjęs iš ligoninės, apsistojau pas seserį Verutę. Gydydamasis Odesoje, susipažinau su tokiu Viktoru, lietuviu, jis padrąsino: nebijok, gausi darbo Kaune, galėsi pas mane gyvent. Taip ir buvo: įsikūriau Molėtų gatvėj, pradėjau dirbti aklųjų įmonėje, trikotažo ceche. Audė medžiagą iš medvilnės, kai ką krapščiau ir aš. Monotoniška, jokio džiaugsmo. Nemačiau perspektyvų, o gal tiksliau – niekaip netilpau narve be polėkio, prasmingos veiklos. Aš ne apsiuva, susiklijavusi namelius ir patogiai juose pasijutusi. Mano ambicijos buvo didesnės, veržlesnės už tą pasaulį, kuris supo mane ir diktavo savo sąlygas. Aklai susitaikyti, net nekvėpuojant prisitaikyti prie bet ko – ne mano būdui!

Bet ką daryti toliau – nežinojau. Susipažinau su tame pačiame name gyvenusia Vanda, šeimininkės dukra. Vieną naktį ji palindo po mano antklode. Ši jauna moteris man nieko nepriminė, aš ničnieko apie ją nežinojau, bet priėmiau ją lyg kompensaciją už skriaudą. Kurį laiką gyvenome – bent aš taip maniau – susiglaudę. Buvo rankos, žodžiai, prisilietimai, kurių laukdavau. Juodame danguje sušvito spindulys, šaltas kambarėlis sušilo, o svarbiausia – buvo ko grįžti namo!

Kol yla neišlindo iš maišo, t. y. kol kaimynas nepaklausė:

– Gal ponia Vanda kariuomenėj pradėjo tarnaut?

– Kodėl taip manot?

– Vos tik tamsta užveri duris – tuoj ir prisistato kareivis! Vienąkart vienas, kitąkart kitas…

Štai kaip! Moteriškė pamanė, kad su aklu gali išdarinėt ką nori... Nieko nėra bjauriau už išdavystę, ypač žmogaus, kurį laikei artimu. Likimas dar kartą pasityčiojo iš manęs. Gyvenimas vėl apkarto, dangus vėl užsitraukė. Vandai nepriekaištavau, nieko nesakiau, tik ėmiau patyliukais ieškoti, kur man išeit. Ilgokai nesisekė: aklas nuomininkas daugeliui regėjosi kaip nemaloni našta. Jaučiaus lyg supančiotas.

Ir tada...

Istorijos tęsinys daugiau negu netikėtas. Jeigu tai būtų romanas, skaitytojas niurnėtų: laužtas iš piršto, gyvenime taip nebūna. Autorius, sakytų, prisižiūrėjo vakarietiškų melodramų ir prarado realybės jausmą, pamiršo ne tik saiką, bet ir gėdą.

Bet čia ne romanas. Čia nuoga tiesa. Atsitiko tai, ko Jonas nesitikėjo nė viena ląstele.

Vieną vakarą kažkas pabeldė į duris. Tai buvo moteris – ir kartu oro gūsis. Jonas iškart atpažino – užuodė, išgirdo, pajuto: Stasė! Paskutinį kartą matė ją tada, maždaug prieš šešerius metus, skaitydamas tėvo laišką.

– Labas...

Jonas įsitempė – nežinojo, ko dabar laukt iš Stasės. Kartais pagalvodavo, kur ji, ką veikia, bet tik tiek. Praeitis – nukirstas medis, kelmas, jau apsamanojęs, be atžalų. Stasė manė kitaip:

– Jei neišvysi, norėčiau pasišnekėt.

Ji jau buvo išėjusi iš kalėjimo, gyveno Vilniuje. Sužinojusi Jono adresą, atvažiavo į Kauną. Girdėjo ir apie Vandą – ir tai jos nesustabdė. Iškart nieko labai nenorėjo šnekėt, tik pakvietė Joną su Vanda kartu papietaut. Jonas akmens užanty nelaikė: kodėl turėtų atsisakyt? Įdomu, kur link ji dabar suka? Šiaip ar taip, jaunystės meilė... Nepabėgo, nepasislėpė... Kavinėje Stasė noriai pasakojo apie kalėjimą, kokios moterys ir už ką sėdi – matyt, vengė skaudesnės temos. Apgailestavo, kad taip nutiko. Per šešerius metus daug ką pergalvojo, pasimokė. Bet kalbėdama stebėjo daugiau Vandą...

Kitą kartą Jonas su Stase susitiko jau vienu du. Dabar Stasė buvo kur kas atviresnė, meilesnė: ir paėmė už rankos, ir prisiglaudė.

– Niekaip negaliu pamiršt tavęs. Visus tuos metus neradau ramybės, esu tau be galo nusikaltusi, dovanok! Širdį atiduočiau, kad tik tau būtų lengviau. Galėtum persikelti pas mane į Vilnių, gyvenu prie aklųjų kombinato, tau būtų patogu. Mylėčiau, prižiūrėčiau. O Vanda tau ne pora – ji tuščiavidurė...

Jonas svarstė ir šiaip, ir kitaip. Dėl savęs jis jau seniai Stasei atleido, bet dėl tėvo... Pagaliau trumpai drūtai paklausė:

– Kodėl taip padarei?

– Pati nežinau. Buvau įsimylėjus iki ausų, man pasirodė, kad tu mane išdavei. Pažįsti – esu ūmi, užviriau, uždrebėjau. O ar tau būtų tas pat, jei tave kas išduotų?

Stasė sriūbtelėjo didelį gurkšnį arbatos, užspringo. Atgavusi kvapą užbaigė:

– Aš iš principo negaliu pasiduot. Kaip moku, taip už save kariauju!

Jonas santūriai šyptelėjo:

– Keista, bet mes panašūs. Jeigu būčiau buvęs kitoks, po ano įvykio būčiau pasekęs tėvo pėdom.

Gal po savaitės Jonas susikrovė lagaminėlį.

Epilogas

Tragiška ir laiminga, meilės erškėčiais vainikuota dviejų žmonių istorija pašventupiuose jau kadai virtusi legenda. Ne visi porina vienodai – kiekvienas gi turi pridėt nuo savęs! – bet esmė maždaug tokia:

Tas, kur Pesliuos maldavo, buvo Baliukas Simaška, gyveno pas mūsų mamą, su šeima. Vaikų vardai buvo Joniukas, Verutė ir Genutė. Paskui jo žmona išėjo Kavarskan, pradėjo viliot svetimus vyrus, Baliukas liko su dukryte. O jo sūnus Jonas Kaune susimylėjo su mergiote, bet po kurio laiko susirado kitą. Tada pirmoji meila pasikvietė jį pas save ir pasakė: „Jeigu ne man, tai ir ne kitai!“ Ir tėškė kažkokiu vandeniu į akis. Išdegino taip, kad Jonas apako. Kai Baliukas, tėvas, nuvažiavo Kaunan ir pamatė, kad sūnus tikrai be akių, namo grįžęs nusišovė. Gi Jono pirmoji meila, sužinojusi, kad gali būti teismas, pasakė: „Jis man reikalingas ir aklas, aš jį išlaikysiu.“ Abu apsivedė, jinai tikrai prižiūrėjo jį visą gyvenimą.

Tokią glaustą versiją man prieš keliolika metų pasekė teta Marytė.

Nors Šventąja nutekėjo marios vandens, legendos herojus Jonas Simaška iki šiol viską puikiausiai pamena. Ramiai, dalykiškai paaiškinęs, kaip skaitomas Brailio raštas, kaip naudojamasi specialia neregių lentele, pavaišino viskio taure. Ir:

1955 m. persikėliau gyventi į Vilnių ir dirbau Vilniaus aklųjų įmonėje darbininku, vėliau meistru. Vienas po miestą vaikščiojau savarankiškai, didesnių problemų nebuvo.

Su Stase susituokėm, susilaukėm dviejų vaikų: Audronės ir Ričardo. Į mano gyvenimą grįžo ne tik meilė, bet ir muzika: iš klausos išmokau grot akordeonu, įsigijau raudoną „Weltmeister“. Dainavau baritonu aklųjų chore, ansambly, grojau dūdų orkestre ir kapeloj. Man prie širdies liaudies dainos, bet jei reikėdavo – plėšdavau ką reikia. Mėgau grot kompanijoj. Jei choras dainuodavo nedarniai, kviesdavo mane: „Jonai, pastiprink!“ Ir aš pastiprindavau...

Niekam neįrodinėjau, ką gali nuveikti aklas žmogus, bet nelabai įsivaizduoju, ką būčiau nuveikęs matydamas. Neakivaizdžiai baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, apsigyniau diplominį darbą „Antano Jonyno tiflologinė veikla“ ir įgijau tiflopedagogo išsilavinimą. Vadovavau Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus tarprajoninei valdybai, LAD spaustuvei, garso įrašų namams, iki pensijos buvau Vilniaus aklųjų įmonės direktoriumi...

Sako: už aklą aklesnis tas, kuris nenori matyti.

Aš visada norėjau ir dabar noriu. Dažnai mintimis sugrįžtu, kur buvęs – ir viską matau kaip ant delno. Daubas ir piliakalnius, visą savo gyvenimo „peizažą“. Netikiu sakančiais, kad esame likimo kalviai, kad visada turime teisę pasirinkti, kad už gera atsilyginama geru, o blogis neišvengiamai pralaimi arba nubaudžiamas. Man gyvenimas – paradoksai; grožis nebūtinai simetriškas, o logika visagalė, – nebūtinai! Gyvenimas todėl ir stebuklingas, kad niekada nežinai, kada pamilsi, susirgsi ar numirsi.

Štai Stasė. Aš ją gražiai prisimenu, ranka rankon pragyvenom dvidešimt dvejus metus. Stipri ir narsi, atkentėjusi už klaidas, atlaikiusi visus gyvenimo išbandymus, dovanojusi man du vaikus – ar ne paradoksas? – mirė nuo nieko. Miške grybaujančiai erkė įkando, laiku pas daktarus nesikreipė, punkcijos nedarė, o paskui jau buvo vėlu: smegenys deguonies negavo – uždusino. Aš, neįgalus, baigiu įpusėti devintą dešimtį, o ji iškeliavo anapilin jau prieš dvylika metų – argi teisinga?          

Neturiu ko gėdytis, ką slėpti. Žaizdos užgijo, džiaugiuos tuo, ką turiu – džiaugsmas praplečia pasaulio ribas. Kaip buvo, taip ir liko vienas geismas – gyventi!

Už lango švietė skaisti rugsėjo saulė – o kad ji skaisti, garantuoju, žinojo ir Jonas...

Autoportreto variacijos. Iš tolo

Ne moteris tenai,

O pareigos kareivis

Pilka uniforma,

Rekrūtas –

Ir dvidešimt pirmasis amžius

Nepanaikino

Šitos baudžiavos.

Ne moteris

Pilku veidu

Suskaičiuotas valandas

Kuprinėj nešas,

Į koją,

Vis į koją

Nuo pilko ryto

Iki pilko vakaro

Žygiuoja

Darnia greta

Su kitomis pilkom

Būtybėmis,

Bendrai pakrikštytomis –

Pareiga.

Litanijos skaitymas

Su kokiais ilgais

Lietumis ateini,

Rudenie.

Tai sėsiu

Prie stalo

Ir skaitysiu

Senovinę

Senelės maldaknygę

Misinginiais apkaustais –

Vienintelį palikimą, –

Litaniją

Apie „Dvasią Szvencziausią“,

Tykumą ir kantrybę,

Taip reikalingą,

Kai laukia

Ilga ilga kelionė

Pažliugusiu lapkričio keliu

Iki paskutinės metų kryžkelės,

Nuo kurios vėl iš naujo

Kopsim kiekvienas

Į savo kalnelį

Pagal „Szviesybę szirdies“.

Skubantysis

Kad bėga žmogelis,

Kad skuba,

Kad lekia

Vis į priekį, į priekį,

Paknopstom,

Nesustodamas,

Nesidairydamas

Ir nebesuvokdamas,

Kad jau seniai

Pats pro save

Prabėgęs yra.

Pusryčiai

Mano minutės

Susirenka

Prie pusryčių stalo,

Suraiko saldų ryto pyragą

Ir ištirpsta burnoj

Šventas priešaušrio laikas.

Buitie

Visagale buitie,

Pažiūrėk pro langą –

Net žiema traukiasi

Sunkiai, nenoriai, iš lėto,

Sliūkina lyg girtuoklio žmona,

Lopiniuotu rūbu prisidengusi.

O tu – nesibaigiantis smulkmenų rožinis,

Kasdienė malda papilkėjusi,

Nutolsti tik retkarčiais –

Kaip šį ramų Velykų rytmetį.

„Šita karta išeina...“

                               (Iš pokalbio su One Baliukone)

Ruduo. Ganyklos pakraštys.

Pėdsakai bandos.

Kur ne kur praeita žmogaus.

Kuokštai smilgų

Ir vienas kitas kreivas medis.

Kitų neliko. Nebėra.

Jie neištvėrė

Maurojimo, trypimo, stumdymosi...

Banda tatai ne vėjo šuoras šakose,

Berželi broli, –

Sakau anam kampe dar stovinčiam, –

Matyt, ne ten išdygome,

O gal pro mus

Tik šitaip laikas ėjo...

Žiemos peizažas mieste

Vienodas baltumas

Lyg sparnas

Sausio

Užklojo

Pilkuojantį miesto peizažą.

Styro

Belapės liepos,

Be šešėlio,

Beviltiškai nuogos,

Liūdnos

Gatvių mergelės.

Baltuoja tolimi stogai

Ir kalvos

Kaip debesys

Plaukia

Per drumzliną dangų,

Lyg į ateitį –

Į rūką

Panirdamos.

Išėjusiems

Jūs išeinat,

O mes

Vis rečiau ir rečiau

Jus beprisimenam,

Jūs tylit,

O mes vis mažiau ir mažiau

Apie jus bežinom,

Jūs niekada nesugrįžtat,

Tik kas nors iš mūsiškių

Vienas paskui kitą

Vis dažniau ir dažniau

Ateina pas jus.

Bus ruduo

                   Apauga

                   Žmogus reikalais

                   Kaip lapais –

Šlama, šnara, siūruoja

Tamsiausia laja.

Ir vis tikisi:

Štai štai ims kristi

Po vieną, po vieną...

Bet tada

Jau bus ruduo,

Įspys saulė

Pro išretėjusias šakas,

Tik ar besušildys

Aprembėjusią šerdį?

Bus vėlyvas ruduo...

Autoriaus prapultis

Prieš keletą dienų pobūvyje, į kurį susirinko įvairi publika, iš matymo pažįstamas fotografas panoro mane pristatyti savo bičiuliui, vyresnio amžiaus vyriškiui, stovinčiam prie atdaro lango ir įnirtingai čiulpiančiam neuždegtą pypkę. Mandagiai linktelėjau jam, šis kyštelėjo ranką ir suburbėjo: „Konstantinas. Neseniai mečiau rūkyti, tad jaučiuosi šlykščiai.“ Supratingai nusišypsojau. Tiesą sakant, jis man nelabai patiko: nervingas, staigių judesių, kalba užsikirsdamas, nukąsdamas galūnes, akys pašaipios, lūpų kampučiai nusvirę, veido išraiška liudija nepasitenkinimą, gal net nusivylimą. Pasidomėjo, kuo užsiimu. Atsakiau, kad esu architektas. Pašnekovo akys pagyvėjo, jis įdėmiau pažvelgė į mane. „Ar ką nors reikšmingo suprojektavote?“ – „Kol kas ne, bet...“ Savo ruožtu paklausiau, kokia jo veiklos sritis. Vyriškis, regis, nustebo, kad nieko apie jį nežinau. Turbūt įsivaizdavo, kad yra garsenybė. „Esu mistinių romanų rašytojas. – Ir ironiškai nusišiepęs pridūrė: – Pačiam tikriausiai tokie dalykai neimponuoja? Architektai – praktiški, blaivaus mąstymo žmonės.“ – „Nebūtinai, – paprieštaravau, – proto mankšta niekam nekenkia.“ – „Nagi, nagi, – sunarnėjo išsitraukdamas ir vėl įsikišdamas pypkę į dantis. – Velnias!“ Nelabai supratau, kam skirti šie žodžiai, bet pamaniau, kad vis dėlto ne man.

Vėliau, išlenkę po porą taurelių brendžio, mudu įsišnekome. Tačiau manęs neapleido nuojauta, kad Konstantiną kaži kas kankina, neduoda ramybės, gundo, pinklioja jo mintis. Tikriausiai ne tik noras užsitraukti dūmą. Jo akys bėgiojo į šalis, tarsi bijodamos išsiduoti, kakta susiraukšlėdavo, skruostai įdubdavo; Adomo obuolys imdavo trūkčioti, kai jis konvulsiškai rydavo seilę. Valandėlę man jo pagailo: atėjo į pobūvį, norėdamas šiek tiek prasiblaškyti, o čia... Bet tuoj pat šoktelėjo kita mintis – tokiam verčiau tūnoti namuose, kad negadintų aplinkiniams nuotaikos. Paskui pagalvojau, kad galbūt jis serga. Juk negalėjo staiga apsvaigti nuo kelių taurelių stipresnio gėrimo?

Galiausiai kiek netikėtai pakvietė į svečius: pasakė priemiesčio gatvelės pavadinimą, smulkiai nupasakojo, kaip atvažiuoti, kokios spalvos jo namas, užsiminė turįs man staigmeną. Kodėl man? – norėjau paklausti, iš kur toks staigus pasitikėjimas, toks simpatijos proveržis? Bet Konstantinas jau spėjo į mano švarko viršutinę kišenėlę įkišti vizitinę kortelę. Kai dvejodamas pažadėjau paskambinti, pašnekovas spustelėjo man alkūnę ir nužingsniavo durų link. Tartum šiame susibūrime jam tik tiek ir reikėjo.

Nejaugi jis toks vienišas? – pasvarsčiau. Kuo jam pasirodžiau įdomus? O gal tikisi iš manęs kokios pagalbos? Aš juk ne gydytojas, ne psichologas, nemėgstu komplikuotos psichikos žmonių. Tiesą sakant, man labiau patinka atviras, nepretenzingas, nuoširdus bendravimas. O čia kažkokios ūkanos, mįslingas monologas su savimi, nutylėjimai, nepasakymai.

Šiandien rytą, dar snausdamas lovoje, prisiminiau tą keistuolį: pamanyk, mistinių romanų kūrėjas! Mano požiūris į ezoteriją gana kritiškas – tai žaidimas lengvatikiams mulkinti. Žinoma, pasitaiko anomalijų, bet ar jas būtina sieti su anapusybe? Kam mistifikuoti tai, ko nesuvokiame, nepažįstame, nesugebame išsiaiškinti? Argi viską reikia detaliai pažinti? Gal dar įdomiau, jeigu kas lieka už pažinimo ribų? Kad ir žmogus. Jeigu visa apie save žinotų, netgi ateitį, baigties dieną ir valandą, kaip jam būtų atkaru gyventi.

Buvo šeštadienis; regis, neatidėliotini darbai padaryti, tad kodėl neužsiėmus laisvaisiais menais – nepabendravus su žodžio meistru, sielų inžinieriumi ar raktininku, anot Dostojevskio ir Prusto? Tikiuosi, ilgai neužtruksiu. Pavarčiau vizitinę kortelę su Pegasu; daugmaž nutuokiu, kur Molio gatvė, nors aną vakarą nelabai atidžiai klausiausi aiškinimo. Paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuosiu. Atrodo, Konstantinas apsidžiaugė. Negi jam iš tiesų taip trūksta pašnekovų? Įdomu, kokią staigmeną man turi? Naują romaną? O gal ką nors netikėtesnio?

Deja, mano įsivaizdavimas nebuvo tikslus, teko gerokai paklaidžioti, kol aptikau atkampią Molio gatvelę. Numerių ant namų nesimatė, nes juos slėpė aukštos gyvatvorės, vynuogienojai, kanadinės medlievos. Prisiminiau, kad namas turėtų būti dviaukštis, geltonai dažytas, čerpių stogu. Radęs panašų, palikau automobilį gatvelės pakraštyje ir paskambinau prie durų. Šviesiaplaukę galvą iškišo kokių dešimties metų berniukas.

– Ieškau Konstantino, – pasakiau.

– Senelio? Kažkur turi būti. Gal sode?

Ir jau ketino užtrenkti duris. Bet tuo metu pasirodė dar gana jauna moteris.

– Palydėsiu jus į sodą. Jis ten mėgsta pasėdėti, kartais net rašo. Nematytas esat. Gal būsite jo kolega?

– Ne visai. Bet... – numykiau sekdamas paskui moterį.

Jau iš tolo pamatėme, kad altana tuščia.

– Lauksite ar užeisite į namus? Jis netrukus turėtų grįžti.

– Kad jau atvažiavau... Nesirūpinkite. Gražu čia pas jus.

Ant pintos kėdės buvo padėta popierių šūsnis, o ant jos gulėjo Konstantino pypkė su apkramtytu kandikliu. Gal jis iš tiesų kur nors netoliese?

– Tuoj atnešiu kavos. Su cukrum? O gal su pienu?

– Su cukrumi, – atsakiau. – Du šaukštelius, jeigu galima.

Patogiai įsitaisiau giliame fotelyje. Nieko sau, pagalvojau, pasikviesti svečią, o pačiam pradingti. Čia pat stūksojo rausvažiedė cūga, už kelių metrų stiebėsi švelniaspyglis maumedis, toliau – kėnis ir porą balteglių. Mėgsta rašytojas spygliuočius, šyptelėjau pats sau. Obelys, vyšnios ir slyvos turbūt kitapus namo, buitiškesnės, nekeliančios kūrybinių minčių.

Moteris grįžo su padėkliuku, ant kurio garavo du kavos puodeliai. Spėjusi pasikeisti chalatą į berankovę potrumpę suknelę, susišukuoti ir net brūkštelėti lūpdažiu.

– Alina, – prisistatė. – Konstantino dukra.

– Supratau, – linktelėjau galvą ir pasakiau savo vardą: – Aivaras. O tas berniukas – jūsų sūnus?

– Ojė! Išdykėlis, tikras priešgyna. Su seneliu ne per geriausiai sutaria, kai tas rašo, vis lenda į akis.

Sušnekome apie orą, besibaigiantį pavasarį, paskui grįžome prie Konstantino.

– Kur galėtų taip ilgai būti? – gūžtelėjo pečiais Alina. – Paprastai niekur toli nenuklysta.

Tiesą sakant, man visiškai patiko kalbėtis su šia jauna moterimi. Turbūt nuo kavos raustelėjo, o raudonis jai labai tiko.

– Neskubu. Luktelsiu. Jūsų tėtis – įdomus pašnekovas. Jūs turbūt atsigimėte į jį? – nežymiai pameilikavau.

Moteris patenkinta šyptelėjo:

– Gal dar kavos?

– Ačiū. Rytą sočiai atsigėriau. – Ir lyg netyčiomis dirstelėjau į jos apvalius gundančius kelius. Alina, be abejo, pajutusi mano žvilgsnį, pasitraukė suknelę, bet tatai nelabai gelbėjo. Padorumas reikalavo nusukti akis į šalį.

– Pastaruoju metu mūsų senelis pasidarė nei šioks, nei toks, – po valandėlės pratarė šeimininkė. – Išsiblaškęs, kartais su savim pasikalba, užšnekintas nustemba, nežino, ką atsakyti. Visą žiemą rašė, paskui kompiuteriu perrašinėjo, – mostelėjo į popierių šūsnį.

– Nepaskaitote? – pasidomėjau.

– Nelabai leidžia, o paslapčiom nenoriu. Kai išeina knyga – tada prašom. Ir dar pageidauja, kad savo nuomonę pasakyčiau. O aš, ką aš: man visada patinka, nes tai tėvo darbas. Anksčiau toks nebūdavo, – tęsė toliau. – Bet kai mirė mama, kažkaip atitolo nuo žmonių, pradėjo slapukauti, pasidarė mažakalbis. Neatrodė, kad labai mylėjo mamą, kartais net apšaukdavo, jos neklausydavo.

– Gal jaučiasi neįvertintas? – paklausiau.

– Nežinau. Tikriausiai. Kartkartėm paniurna prieš kolegas, atseit jie įsitrynėliai, pataikūnai ir net, atsiprašant, subinlaižiai.

Nusijuokiau, o Alina, regis, pasijuto pernelyg atvirai prakalbusi: pasimuistė, nuleido akis, dar labiau paraudo.

– Meno žmogus visada turėtų sakyti tiesą, – padrąsinau ją, – nevynioti žodžių į vatą, nesidangstyti eufemizmais.

Tuo metu atstrakaliojo šviesiaplaukis berniūkštis ir šūktelėjo, kad tėtė pasigedo mamos.

– Turiu eiti, – turbūt pasijutusi išgelbėta tarė moteris. – Mano vyras – buvęs alpinistas, kalnuose susižalojo stuburą, jau kuris laikas nevaikšto. O jūs nesivaržykite, tėtis turėtų grįžti. Juk susitarėte?

– Skambinau prieš valandą. Sakė lauks.

Alina nuskubėjo takeliu į namus. Pabaigiau kavą, nusišluosčiau nuo lūpų tirščius ir pagalvojau – vargšė moteris: vyras – invalidas, vaikas išdykęs, tėvas skraidžioja padebesiais... O vis tiek nori paflirtuoti – ne taip lengva užgniaužti prigimtį.

Netrukus ėmiau nuobodžiauti: kam kviesti žmogų, o pačiam prašapti? Turbūt ponas Konstantinas – nemažas keistuolis. Kas galėjo atsitikti per tą laiką, kol atvažiavau?

Atsistojau, porą kartų apėjau aplink pavėsinę, pasižvalgiau į spygliuočių viršūnes. Iš ryto buvo apniukę, dabar debesys sklaidėsi. Pyktelėjau ir jau norėjau išvažiuoti, bet netrukus apsiraminau: juk beveik pats įsisiūliau, skambinau, žadėjau... Gal Konstantinas aną vakarą, kauštelėjęs nuo kelių taurelių brendžio, tik iš mandagumo pakvietė? O aš...

Grįžau į altaną. Staiga, nelyg kieno pastūmėtas, priėjau prie pintos kėdės, pastūmiau į šalį pypkę ir pakėliau keliolika lapų. Nustebau pirmajame pamatęs įrašą ranka: Aivarai, laukdamas manęs paskaityk! Vadinasi, senis nutarė pažaisti su manimi slėpynių: pats prapuola, bet palieka rankraštį, kurį turėčiau skaityti! Įdomus bendravimo būdas, ką ir sakysi! Bet kodėl pasirinko mane, o ne kurį nors iš kolegų? Labiausiai pasitiki? Kvailystė! Nori pasikalbėti su pašaliniu žmogumi?

Atsisėdau į fotelį ir ėmiau vartyti kompiuteriu prirašytus lapus. Atkreipiau dėmesį į kūrinio pavadinimą: „Sapnų pirklys“. Na gerai, paskaitysiu keletą minučių, nutariau, nors nieko ypatingo nesitikiu.

„Rausvam saulėlydžiui užliejus slėnį, į kaimą įžengė aukštas barzdotas vyriškis. Tikriausiai buvo pavargęs, gal net išsekęs, nes kėblino koja už kojos, žvalgydamasis į kiemus, kuriuose it žvirbliai čirškė vaikai, į atlapas trobų duris ir girgsinčias svirtis. Greičiausiai žinojo, kad niekas jo nelaukia, kad nebus maloniai sutiktas, tad ilgokai rinkosi sodybą, kol pagaliau pamatė ant vienos slenksčio sėdintį pagyvenusį žmogų. Priėjo prie vartų ir garsiai pagarbino Viešpatį. Senis Juozapas nenoromis atitraukė pakaušį nuo staktos ir dirstelėjo į prašalaitį. „Jei atkeliavai su Dievo vardu lūpose, tai ženk drąsiai. Sakyk, kas toks esi ir ko nori?“ – „Esu Albinas Stauga, norėčiau puodelio vandens.“ – „Vandens šulinyje visada rasis ištroškusiam pagirdyti.“

Pirmoji romano pastraipa ne per daug sudomino. Turbūt XX amžiaus pradžia, kaimas, valstiečių buitis, vargai ir rūpesčiai. O kur mistika ir ezoterika? Žvilgtelėjau į kitą puslapį: čia Albinas Stauga jau irgi sėdi ant slenksčio ir siūlosi nupirkti keletą senio Juozapo sapnų. Šeimininkas, žinoma, netiki, kad toks sandėris įmanomas, kad už tokius vėjo draikalus kas nors mokėtų pinigus. Ateivis prašosi į trobą, kur jis sako matąs pilnas palubes įdomiausių sapnų. Ištraukia vieną iš po sijos ir ima pasakoti, ką Juozapas sapnavęs pavasario sėjos metu. Šeimininkas nustemba, nes negali suprasti, kaip prašalaitis gali žinoti tokius dalykus. Albinas Stauga pasako jo žmonos ir vyriausiojo sūnaus vardus, tikina įžiūrįs, kaip Juozapas kalbasi su angelu Gabrieliumi, siūlydamas jam klevo sulos ir abišalę juodos duonos. Kadangi šeimininkas gimęs po Vėžio ženklu, tad jį globoja Gabrielius. Angelo veidas šviesus, akys švyti tarsi žarijos. „O štai tavo moteris Morta su sūnumi Motiejumi, abu sparnuoti, atskrenda iš galulaukių tartum juodvarniai.“

Seniui Juozapui regisi, kad jis iš tiesų kažką panašaus sapnavo. Bet vis tiek nesutinka, purto galvą ir vis dar šypsosi. Tada Albinas Stauga nutveria kertėje besislapstantį sodiečio sapną ir lyg iš rašto ima pasakoti: „Tu eini per rūką, Juozapai, pelkėje kažkas šaukiasi pagalbos, vaitoja, o kai prieini, matai žvėrį, kuris puola tave; norėtum pabėgti, bet trypi vietoje, tarsi kas būtų atėmęs kojas. Prabundi nuo baimės gniaužiamo savo riksmo, bet netrukus vėl sapnuoji tą patį dygliuotą žvėrį, lyg jis būtų milžiniškas ežys; tik dabar jis įsiropštęs į medį ir mėto į tave akmenis. Puldinėji į šonus, kol vienas akmuo tave priploja. Netikėtai imi skęsti pelkėje, o iš priekio atlapnoja tamsus žvėris, užsimojęs didžiule letena.

Nagi sakyk, ar nesapnavai tokio daikto prieš gerą savaitę?“

Juozapą purto šiurpas, nes puikiai prisimena šį sapną. Bet jis niekam jo nepasakojo! O ir kam galėtų? Žmona mirusi, Motiejus – caro kariuomenėje, antras sūnus Stanislovas bernauja kitame paviete, dukterys nutekėjusios už kelių kaimų. Bet štai ateina prašalaitis, kuris žino jo sapnus, gal net geriau nei jis pats. Žino, ko paprastas žmogus negali žinoti. Pasako tai, ką jis, Juozapas, jau ir pamiršęs. Kokia velniška jėga slypi šiame ateivyje? Ir iš kokios peklos jis atkeliavęs?

„Kam tau mano sapnai?“ – iš paskutiniųjų ginasi šeimininkas. „Aš juos galėčiau ir taip pasiimti, tiesiog pavogti, – atkerta Albinas Stauga, – bet esu doras žmogus ir garbingas pirklys, tad noriu pirkti.“

Galiausiai juodu sudera: už dešimt Juozapo sapnų pirklys sumoka auksinį rublį. Sodietis gūždamasis stebi, kaip barzdočius graibo po palubę, kertėse, pastalėje, tarsi matydamas kažką apžiūrinėja, rūpestingai lanksto ir kiša į maišą. „Atsirinkau tuos, kurie man labiausiai patinka“, – sako jis. Senis Juozapas norėtų žinoti, kokius jo sapnus nupirko prašalaitis, bet nedrįsta klausti. Jis ima gailėtis, tartum būtų pardavęs dalį savęs, gal net slapčiausią, labiausiai jam pačiam reikalingą.

Po kelių puslapių vyrai jau sėdi temstančioje pirkioje prie pajuodusio stalo, srebia rūgpienį ir kramto užsilikusias žiauberes. Šeimininkas pasiteirauja, kiek sapnų turi supirkęs svečias, o Albinas Stauga atsako, kad beveik tūkstantį ir kad svajojąs apie kelis tūkstančius. Ir jie visi telpa tavo maiše? – stebisi senis. Na taip, linkteli barzdočius, aš juos suspaudžiu, sutankinu, suslegiu, ir jie tampa ploni tarsi popierius, visai nedideli, lengvi kaip pūkas. O kai turėsi kelis tūkstančius, nuneši į miestą ir parduosi? – klausia Juozapas. Turbūt ne, juokiasi pirklys, tai mano viso gyvenimo turtas – aš jį kitaip panaudosiu. Tačiau nesako kaip.

Padėjau rankraštį ir apsidairiau: berniukas žaidė kieme kamuoliu, bet artyn nėjo, – turbūt motina prigrasino, kad svetimam žmogui nelįstų į akis. O pono Konstantino nematyti. Tyčia nesirodo norėdamas, kad kuo daugiau perskaityčiau? Iš tiesų gal pusvalandį buvau paniręs į Lietuvos sodžiaus senovę, lengvai šypsodamasis sekiau barzdotojo pirklio manipuliacijas. Sutalpinti sapną į trimatę erdvę – gana įdomu. Matyti, kad autorius turi fantazijos dovaną, moka pinti kaimo realybę su pramanytais dalykais, realistiškai pasakoti neįtikėtiną istoriją. Žiūrėsim, kas toliau bus, ar ponas Konstantinas nepradės trypčioti vietoje?

Vos pradėjus aušti, Juozapas, visą naktį sapnavęs keistas ištįsusias būtybes su žemę siekiančiomis rankomis, bet vienakojes, su kulkų skylėm vietoj akių, besivartančias per galvą, ūmai pabudo pritrūkęs oro. Valandėlę spoksojo į lubas, tarsi tikėtųsi ten kažką pamatyti, paskui tyliai atsikėlė ir prisėlinęs ėmė apžiūrinėti Albiną Staugą, kuris miegojo jo sūnaus lovoje, atmetęs barzdą ir prasižiojęs. Žmogus kaip žmogus, regis, nieko velniško jame nėra. Bet kam jam sodiečių sapnai ir kaip juos atspėja? Sulanksto, sudėlioja ir įkiša į maišą. Senis nušlepsėjo į kitą gryčios galą, kur ant suolo buvo nupleiktas ateivio maišgalis, ir kilstelėjo. Ranka svorio nepajuto. Tada šeimininkas atsargiai praskleidė ir dirstelėjo į vidų – tuščia, visiškai tuščia. Sukčius, monelninkas, sumurmėjo Juozapas. Kaip jis moka taip apdumti žmogų? Žiūri tau į akis, liežuviu mala, o tu viską priimi už gryną pinigą. Prisiminė vakar gautą auksinį rublį, patikrino – nedingęs, vietoje.

Vėliau senis Juozapas palengvėjusia širdimi išlydi barzdotąjį vyrą iš savo kiemo ir pataria užsukti pas jauną našlę Savukienę, turinčią du nedidelius vaikus. Jos sapnai turėtų būti gražūs, lengvi, paspalvinti. Vyriškiai dviprasmiškai šypsodamiesi spaudžia vienas kitam ranką.

Albinas Stauga drožia tiesiai į Savukienės sodybą; radęs kieme tik lakstančius vaikus, liepia pašaukti motiną; ši, pasirodo, už tvarto ravėjo morkas, tad ateina su nešvaria prikyšte ir žemėtomis rankomis; lyg prasikaltusi stovi priešais atsibastėlį, nuleidusi galvą. Pirklys nutveria kibirą su vandeniu ir siūlo moteriai nusimazgoti rankas; pavadina ją vardu ir atsargiai pila vandenį. „Angele, – sako jis, – padėk man susitvarkyti su kebliu reikalu: papasakok kokį nors sapną, kurį dažniausiai sapnuoji.“ Našlė nesupranta, ko iš jos norima: ateina nematytas, nepažįstamas žmogus, maloniai vadina vardu, lyg savas sukiojasi kieme, klausinėja apie sapnus. Gal koks labai mokytas?

„Kad aš nesapnuoju, – ginasi moteris, – nėra kada, juk viena gyvenu. O dar vaikai – laukiu nesulaukiu, kada paaugs.“ – „Galiu padėti, – siūlosi ateivis, – moku ūkio darbus.“ Jis nutveria klėties pašalėje kabantį dalgį, patina, papusto ir drožia į pievą šienauti. Vikriai darbuojasi, lyg visą gyvenimą nieko kito nebūtų veikęs. Per pietus našlė atneša jam užkąsti. Sėdi juodu ant pradalgės, šnekučiuojasi, bet netrukus Albinas Stauga vėl prašo papasakoti sapną. Moteris prisipažįsta, kad šeštadienio naktį regėjusi vyrą, bet nieko daugiau neprisimenanti; atrodo, ėjusi lieptu per Apaščią ir sutikusi Martyną: ar jie prasilenkė, ar abu kas sau grįžo atgal, negalinti pasakyti. „Ar norėtum dar kartą pamatyti vyrą?“ – staiga klausia barzdočius. Angelė nusuka žvilgsnį, ji bijo pasakyti ir „taip“, ir „ne“, nes sutikti velionį reiškia, kad jis dar blaškosi po šį pasaulį. Kažin kaip jam geriau: ar kad vis dar prisiminčiau, pasikalbėčiau, ar kad pamirščiau ir taip išvaduočiau nuo visų rūpesčių? Atsibastėlis perkerta jos abejones: „Šiąnakt dar kartą sutiksi jį ant liepto. Viską gerai įsimink, kad rytoj galėtum papasakoti.“

Perverčiau kelis lapus, bet turėjau grįžti atgal, nes panižo sužinoti, ar našlė susapnavo savo vyrą. Praleidau gamtos aprašymą, vakaro spalvas, ugnį po trikoju, dūmų kvapą, vaikų čepsėjimą per miegus. O štai čia tai, ko man reikia: „Ji ėjo per pievą, rasa buvo neįprastai šalta, nešėsi rankoje ąsotį su pienu; jai atrodė, kad kažkas ją seka: galbūt šešėlis, o gal net juodaveidis žmogus, kurio turėjo vengti, gal net bijoti. Po kojomis sužliugsėjo vanduo, tai buvo rūke skendinti upė, o jai kažkodėl reikėjo į kitą krantą. Ir tada tamsoje subolavo lieptas, jis lingavo, ji laikėsi už karties, žinojo, kad turi sutikti Martyną. „Toliau neik, – kažkas sušnibždėjo čia pat, – ten gyviesiems negalima.“ Ji sustojo, apsidairė, suprato, kas aname krante, lieptas pavojingai siūbavo; staiga išvydo šviesų šešėlį, artėjantį prie jos: išsigando, paleido ąsotį, šis pliumptelėjo į upę ir nudažė ją baltai. Pažino Martyną, šešėlis prisiglaudė prie jos, girdėjo širdies dunksėjimą, bet kai pamėgino apkabinti, pajuto tuštumą. Aiktelėjo ir pabudo. Šalia jos gulėjo Martynas, bet labai baltas, lyg vasaros debesis. „O tu patikėjai, kad numiriau, – sukrenkštė šarkos balsu. – Argi galiu mirti, kai tiek darbų?“ Išsigandusi ėmė trauktis, kol atsirėmė į sieną; tapo plona kaip siūlas, bet vis vien įstrigo tarp sienojų. Tada tamsusis šešėlis, sekęs ją pievoje, ištraukė į lauką. Tai buvo barzdotasis prašalaitis. Moteris pašoko, pasitrynė akis ir pamatė, kad gryčioje prie stalo sėdi Albinas Stauga ir mįslingai šypsosi. Ką tik prašvitę, saulė dar nepatekėjusi, bet rytinis dangaus pakraštys jau rausta. „Sutikai vyrą?“ – klausia ateivis. Angelė vis dar neatsigodusi makteli galvą. „Išsigandau, – tarė ji, – ant tilto – tai tik šešėlis, o lovoje – tikrai jis gulėjo. Ir net kalbėjo. Sakė...“ – „Žinau, – nutraukė ją barzdočius, – neseniai mirę dažnai taip kalba.“ – „Iš kur, tamsta, žinai, ką jis sakė?“ – „Buvau juodasis šešėlis, kuris ištempė tave per sieną!“

Moteris užsitraukia ant veido antklodę. Gal jis – piktoji dvasia, galvoja, kaip man reikės išvaryti jį iš namų? Bet atsibastėlis nė neketina iškeliauti; jis ir toliau darbuojasi ūkelyje: baigia šienauti lanką, arklu vagoja bulves, drožia grėbliams dantis, taiso akėčias. Per pietus pasislenka į krikštasuolę, kur prieš anas Kalėdas dar sėdėjo šeimos galva. Kartu su moterimi ir vaikais iš vieno dubens srebia liesus barščius, kerta žirnienius blynus. Ir kalbina berniūkštį ir mergaičiukę, gal jie prisimena, ką sapnavę. „Jūsų sapnai turi būti šviesūs, nekalti, kvepėti liepžiedžiais arba jazminais. Ir tokių nė kiek ne mažiau man reikia.“

Nutariau, kad vaikų sapnai nebus įdomūs, tad perverčiau kelis lapus. Kai žvilgtelėjau į tekstą, supratau, kad romane jau praėjo kelios dienos. Albinas Stauga vis dar sukiojasi po Savukienės sodybą. Jis aiškina moteriai, kokie būna sapnai: išdrikę, išskydę, atirusiais pakraščiais, vėjų išpūsti, drėgni arba pilni sniego, rasoti, aukso arba sidabro spalvos, žemėti, pumpuruoti, švelnūs arba dygūs, aitrūs arba beskoniai, dvokiantys arba kvepiantys alyvomis, pailgi ir kvadratiniai, ploni arba dvigubi, su uodega ir priekinėmis kojomis, leisgyviai ir pulsuojantys gyvybe, miklūs, besislepiantys, esamojo arba būtojo laiko, su stalčiais ir be jų, kalbantys, tylintys, šakoti arba vieno kamieno. Dažnai tenka juos apkarpyti, išplėšti tuščias vietas, klijuoti, lopyti skyles, sustumti arba ištempti. Sunkiausi būna slogučiai, lengviausi ir švelniausi – kūniški. Prieš savaitę jis susapnavo Angelę ir žinojo, kad ją sutiks, tad ėjo nosies tiesumu. Jeigu du žmonės tuo pat metu susapnuoja vienas kitą, tai reiškia neišvengiamą kūnišką meilę. Našlė rausta ir atsuka nugarą, jis praskiria plaukus, švelniai bučiuoja jos sprando vagelę, vaikai juokiasi ir klega. „Ar ilgai dar būsi?“ Vyriškis neatsako. „Ką žmonės pagalvos?“ – „Kol susapnuosime vienas kitą.“

Kitą vakarą jis spusteli Angelės petį ir žvilgsniu įsako sekti į daržinę, kur ant pernykščių šiaudų glėbio turi įsirengęs sau guolį. „Aš nesapnavau tavęs“, – mėgina prieštarauti našlė. „Nemeluok! – nukerta ją Albinas Stauga. – Mudu buvome paukščiai, aš – čiurlys, tu – kregždė, skridome virš girios, tave griebė vanagas, iškirtau jam akį ir jis paleido tave. Paskiau abu kartu lesėme iš tavo mergaitės delno. Gal parodyti tą sapną?“ Jis kažką ištraukia iš už bato aulo, išlanksto, išlygina, patiesia ant stalo, kvėpteli ir ima vedžioti pirštu: „Čia aš, čia vanagas, o čia tu.“ Moteris nieko nemato, bet nedrįsta prisipažinti. Barzdočius žybteli į ją žvilgsniu, ir jų akių sankirtoje Angelė akimirką išvysta čiurlį ir kregždę, apačioje saulės apšviesta banguoja giria, tuojau pat iš debesies išners vanagas. Ji nuleidžia galvą ir paklusniai žengia paskui sapnų pirklį. „Pasigailėk, dovanok! – meldžia našlė, jau paguldyta ant šiaudų pleko. – Aš negaliu, Martynas man neleidžia!“ – „Po šios nakties pamirši savo Martyną ir galėsi drąsiai, nerausdama žiūrėti vyrams į akis, – krizena Albinas Stauga, nusitraukdamas marškinius ir mikliai raišiodamas našlės rūbų mazgelius. – Ir kam moterims tiek sijonų?“ Angelei atrodo, kad į jos kūną skverbiasi įkaitintas brūklys, bet po valandėlės prisiglaudžia ir pakimba atsibastėliui ant kaklo: geismas yra stipresnis už gėdą ir baimę. Juodu atsiduoda aistrai, švelnumui, lytėjimui, jų kūnai virpa, išsiskleidžia ir susiveria, jie svaigsta, krinta ir vėl kyla, sąla, ieško sąlaidų ir sąraizgų, jungiasi, pinkliojasi, pakvimpa medumi ir duona, ajerais ir želmenimis, jų lūpose – vyno ir kraujo skonis, pro jas veržiasi vaitojimas, aimanos ir dejonės. Jie regi saldžius, lipnius, rasotus, svirduliuojančius ir klumpančius vaizdinius, kuriuose žuvys ir žvėrys, susimazgiusios gyvatės ir žalčiai, plačiasparniai paukščiai ir malonumo surakinti raumenys bei kaulai. „Išsiliek! – švokščia moteris. – Išsilyk! Mane degina iš vidaus, nebegaliu daugiau!“ Bet Albinas Stauga tik suurzgia kaip vilkas, suaikčioja, sumaumena ir dar pasiučiau manko našlės krūtis, niurko slidų nuo prakaito pilvą, kočioja, sklasto kojas. „Ar nori pribaigti?“ – iškvepia silpnu balsu moteris. „Negriebs tavęs galas, – sukukena barzdočius, – atsiimk už visus be vyro iškentėtus metus.“ Angelei vaidenasi, kad ateivis apauga plaukais, šiurkščiu vilko kailiu, kad jam iš burnos tvoskia karštis, gurgžda šonkauliai, kad jo papilvė aitri ir deginanti kaip pelynas. Ji pati nebesuvokia, ar dar ką jaučia, supranta, ar tik kliedi. „Ar velnias esi?!“ – sukliegia našlė. „Nei tu angelas, moterie, nei aš velnias“, – varydamas pleištą atšauna vyras ir toliau tuksi. Ir taip iki apygaidžių, iki paryčių, kol pradėjo švisti. Ir tada Angelė pamatė, kad atsibastėlis iš tikrųjų apaugęs šiurkščiais šeriais, o gerklėje žioruoja žarijos. Iš paskutiniųjų jėgų persižegnojo našlė, ir staiga velniška vyro gyvybė ėmė silpti, mąžti, trauktis. „Vaiką būčiau padaręs, žmogus gal būtų išėjęs, – apmaudžiai atsiduso ateivis ir šėrė moteriai per veidą. – Visas darbas perniek.“ Atvirto aukštielninkas, valandėlę pūtavo, paskui nukrapaliojo prie durų, pradarė jas ir ėmė šlapintis. Sodietė suglobė drabužius, drebančiomis rankomis vilkosi, puolė pro šoną ir nulėkė per atšlaimą. Tik prie trobos durų atsisuko: kur prašalaitis šlapinosi, tumulais kilo rūkas.

Ponas Konstantinas sakė, kad yra mistinių romanų rašytojas, o čia kas? – pasvarsčiau versdamas lapą. Mistinė vyro galia mylėtis visą naktį? Matyt, autoriui tatai imponavo, argi kitaip tam būtų skyręs šitiek teksto? Bet tu gana įdėmiai perskaitei, nusišaipiau pats iš savęs. O tokių smalsuolių gali rastis ir daugiau. Rašytojo gudrybė, jaukas? O kas tada svarbiausia? Koks turėtų būti laimikis?

Albinas Stauga stovi ant kalvos ir žiūri į slėnyje liekantį sodžių. Akimis ieško našlės Angelės trobos, bet neranda. Jam lemta būti šios žemės klajūnu, ieškoti švelnumo ir aistros vis kitos moters glėbyje. Jo maišas pasipildė keliais sapnais, ir ko daugiau reikia? Žingsniuoja užvertęs galvą, gano vasaros debesis it garbiniuotus avinėlius ir nerūpestingai švilpauja.

Taip ir baigiasi pirmoji romano dalis. O šis ranka rašytas laiškelis turbūt man? Išėjau prasiblaškyti. Mane rasi prie Jiesios.

Atsistojau ir valandžiukę neapsispręsdamas trypčiojau vietoje: nusileisti prie upės ar sėsti į automobilį ir... Dėbtelėjau į langus: gal reikėtų atsisveikinti? Beveik tą akimirką į kiemą išėjo Alina. Žiūrėjau į ją ir nejučiom susiejau su romano našle. Kažin ar ji laimingesnė už Angelę? Jai dar invalidą vyrą prižiūrėti reikia. Be abejo, irgi išsiilgsta glamonių, norėtų užsimiršti, atsiduoti aistrai. Gal rašytojas kūrė našlės paveikslą pasižvalgydamas į savo dukrą?

– Nebelauksite?

– Ponas Konstantinas parašęs, kad rasiu jį prie Jiesios. Kur čia trumpiausias takas?

Moteris, regis, nenustebo: tikriausiai pripratusi prie tėvo keistenybių.

– Eikite palei aukštos įtampos elektros stulpus. Ten rasite skardį – tik nenusiverskite, – šyptelėjo ir parodė ranka.

Man su ja labiau patiktų šnekučiuotis, pagalvojau, bet vis dėlto išėjau iš kiemo. Įdomu, kiek laiko laukiau gerbiamojo Konstantino? Jau tikriausiai nepadoriai ilgai? Ir dar turiu jo ieškoti? Gal šitaip reiškiasi jo mistinės miglos?

Skardis iš tiesų buvo staigus ir status. Žvilgtelėjau pro medžius žemyn – kokie penkiasdešimt metrų, upokšnis vos įžiūrimas. Kokio galo turėčiau karstytis? Nebent smalsumo dėlei.

Netrukus radau taką, einantį įstrižai pakriūtės, ir prisilaikydamas krūmų bei medelių nusileidau žemyn. Tolėliau vingiuota Jiesia buvo išplatėjusi; ten kažkas maudėsi. Gal Konstantinas? Pažiūrėsime. Kažkoks vyras plaukė į kitą krantą.

– Laba diena! – šūktelėjau.

Vyriškis apsivertė ant nugaros ir kilstelėjo galvą.

– Kažko ieškote?

– Pono Konstantino. Rašytojo.

Žmogus prunkštelėjo ir išspjovė vandenį.

– Nepažįstu tokio. Bet kažkas slankiojo palei upę. Nukūbrino Nemuno link.

Ar turiu jį vaikytis? – paklausiau savęs. Žinoma, ne! Bet vis dėlto paėjau kokį šimtą žingsnių. Pamačiau kitą taką aukštyn. Regis, kažkas neseniai juo užsikabarojo: smėlyje liko pėdos. Tarkime, Konstantinas. Būsime prasilenkę. Gal dar pasivysiu?

Tačiau užlipęs į viršų nieko nepamačiau. Negi jau būtų grįžęs namo? Gana! – pyktelėjau. Gana žaisti slėpynių – pasikviesti į svečius, o paskui vedžioti už nosies. Lyg būčiau vaikėzas.

Jau ketinau sėsti į automobilį, bet pasigedau raktų. Velniai rautų – būsiu pametęs! Kada ir kur? Tikriausiai besiropšdamas į šlaitą. Na ir nesiseka! Bet gal vis dėlto čia? Reikia pažiūrėti.

Nužingsniavau į altaną. Apžiūrėjau kėdes, stalą, galiausiai fotelį: čia sėdėjau skaitydamas. Yra! Nuotaika iš karto pasitaisė. Netyčiomis žvilgtelėjau į Konstantino rankraštį. Turbūt vėjas atvertė kelis antrosios romano dalies lapus. Permečiau akimis tekstą. Oho! Regis, Albinas Stauga, palikęs žemę, jau blaškosi po dangų: tik nežinia – gyvas ar miręs. Bet gal tai nesvarbu? Jis šnekučiuojasi su angelais sargais, kurie apspinta jį. Jiems labai rūpi žemiški reikalai, klausinėja apie savo globotinius, atidžiai klausosi jo pasakojimo apie klajūnišką dalią, apie pagarbos nevertą moterų padermę. Tačiau angelai sargai prieštarauja jo apibendrinimams ir išvadoms: žmogaus gyvenimas žemėje nėra toks apverktinas, moterys negali būti tokios klastingos ir kerštingos, juk jos tęsia žmonėms Dievo duotą gyvybę. Tolumoje pasigirsta cherubinų ir serafimų choras, kuriam vadovauja Serapielis ir Kerubielis. Atsibastėlis išvysta ketursparnes aukso spalvos būtybes, panašias į liūtus, bet su žmonių galvomis. Už jų plasnoja šešiasparniai daugiaakiai serafimai. Jie giesmėmis šlovina ir aukština Viešpatį.

Po kelių lapų ponas Konstantinas mėgina apibūdinti dangaus sistemą ir tvarką; rašo, kad, pasak neoplatoniko Pseudo-Dionisijaus Areopagito, angeliškoje hierarchijoje cherubinai yra antri, po serafimų, kurie skraido aplink soste Sėdintįjį. O tai esanti aukščiausia dvasinė būtybė, visatos valdovas. Iš jo, gesdama tamsybėse ir materijos nebūtyje, teka mistinė kūrybinė energija – emanacija. Šitaip ir atsiradęs bei išsirutuliojęs pasaulis, įvairioms būties formoms kylant iš pirminio tobulo – dieviškojo – prado.

Dievaži, pagalvojau, čia jau prasideda religinis filosofavimas; ir kur nuklydo autorius, pamiršęs pirmojoje romano dalyje gana žemišką veikėją Albiną Staugą? Ėmiau įnirtingai versti lapus. Netrukus užtikau, ką sako cherubinai ateiviui iš žemės apie arkangelus, pas kuriuos jis veržiasi: esą jie tokie gražūs, kad juos pamatęs žmogus iš karto numirtų. Tad geriau tegu nesirodo jiems akyse. Kažkodėl Konstantino dėmesį patraukia Liuciferis: šviesos kūrėjas, buvęs gražiausias iš visų arkangelų. Dievas išvarė jį iš dangaus už pareigų neatlikimą, norą savo sostą iškelti viršum žvaigždžių ir tapti panašiam į Aukščiausiąjį. Toliau aiškinamas skirtumas tarp Liuciferio ir Šėtono, abejojama, ar tai ta pati būtybė, kaip yra įpratę manyti paprasti tikintieji.

Norint sekti autoriaus minčių klajones, be abejo, reikėtų romaną skaityti nuosekliai. Bet tam neturiu laiko ir, tiesą sakant, noro. Mane domina tik Albino Staugos likimas; gal ne tiek jis pats, o labiau sapnų rinkimas, jų paskirtis. Manau, kad dangų rašytojas vaizduoja remdamasis krikščioniškąja teologija, vienur kitur kyštelėdamas savo išmonę, tad ko nors daugiau tikėtis turbūt neverta.

Pasklaidžiau rankraštį ir užtikau tolesnį pasakojimą apie žemės klajūną Albiną. Paaiškėjo, kad prieš daugelį metų jis nužudė caro žandarą; smarkiai atgailavęs bijodamas Dievo bausmės; vieną kartą pasirodęs angelas sargas ir liepęs rinkti sapnus. Sapnais jis galės išpirkti kaltę dėl žmogžudystės. Pasirodo, dvasios nesapnuoja, bet, įsigijusios žmogaus sapną, gali įeiti į jį, matyti ir girdėti, išgyventi žemišką buitį, kuri šiaip jiems neprieinama ir nesuvokiama. Stauga išmoksta sapnus paversti energija arba nematoma materija, tad elgiasi su jais it su tikrais daiktais; patekęs į dangų plėšo juos į mažas skiauteles ir dalija angelams kaip ostiją, tuo pelnydamas jų palankumą.

Nieko nepasakysi – moka gerbiamas Konstantinas fantazuoti, geba priversti stebėtis. Gal jis rašytojų hierarchijoje užima vieną iš aukštesnių vietų, nors nėra garsus ir plačiai žinomas? Tačiau elgiasi, tiesą pasakius, nelyg garsenybė: nepaiso etiketo, nejaučia pareigos ir atsakomybės. Gal net patyliukais sieja save su nepaklusniuoju Liuciferiu?

Ne, ilgiau nelauksiu! Gudraudamas privertė perskaityti beveik visą romaną. Gal dar norėtų, kad jį pagirčiau? Nesu tam nusiteikęs.

Užverčiau rankraštį ir pamačiau, kad paskutiniame lape kažkas ranka parašyta. Dar vienas prašymas ar pageidavimas? Regis, ne. Autorius parašė tekstą, daugiau jis nereikalingas: gali nebesirodyti, pradingti, išnykti, numirti. Dažniausiai skaitytojas jo ir nepasigenda.

Še tai tau! – nusistebėjau. Tai čia ta žadėtoji staigmena?

Atsistojau ir apsižvalgiau. Beveik sodžiaus idilė: ramu, net spygliai nejuda, tik kažkur tolumoje parpia vejapjovė. Nematyti nei moters, nei berniūkščio. Gal iš tikrųjų ponas Konstantinas nutarė pradingti?

Kažkas trakštelėjo po koja. Jergau – rašytojo pypkė! Nulūžo kandiklis.

Neatsigręždamas paskubom nužingsniavau prie vartelių, trinktelėjau juos, sėdau prie mašinos vairo, įjungiau variklį.

Po galais, kodėl gi priėmiau kvietimą, pagalvojau, ir įsivėliau į šią istoriją: iš pradžių nekaltai gundanti rašytojo dukra, vėliau atspėti ir nupirkti sapnai, klaidžiojimas per žmones, kūniška Angelės ir ateivio meilė, ir staiga – hierarchinė dangaus tvarka, angelai ir arkangelai, chorai, šlovinantys Dievą, komunijos dalijimas, pasitraukęs autorius, likęs tik jo tekstas. Ir nei šioks, nei toks prierašas. Įdomu, ką jis turėtų reikšti? Gerbiamo rašytojo prapultį? Ar tik jo viliūgišką šypseną, pakikenimą, žaismingą maskaradą? Nors man tatai panašiau į sarkastišką juoką.

Žingsniai

Nežinia kodėl pabudo. Tikriausiai jau buvo po pusiaunakčio. Valandėlę nesuvokė, kur esąs. Bet netrukus prisiminė svetimą miestą ir viešbutį; plūstelėjo praėjusios dienos įspūdžiai: veidai, žodžiai, nedidelė salė, kur vyko mokslinė konferencija. Kambary buvo girdėti įprastas prislopęs miesto gausmas: gatve važiuojančio automobilio ūžesys, durų pokštelėjimas, lietaus barbenimas į langą. Prablaivinęs sąmonę rado joje užsilikusias pranešėjų frazes, vakarienės juokavimus prie bendro stalo, žvilgsnius, indų tarškėjimą, mandagias šypsenas. Apsivertė ant kito šono ir vėl mėgino užmigti – visa tai nėra kuo nors ypatinga. Bet ūmai išgirdo žingsnius: lyg kas neskubėdamas eitų padais šiūruodamas šaligatvį. Nejučiom sukluso – keista, kad per lietų ir vėją girdi šlepsėjimą. Laukė, kol žingsniai priartės, paskui nutols. Bet atrodė, kad praeivis pėdina pusračiu, nes garsas buvo vienodas: šlept tap, tap šlept, šliur dunkst. Nueina ir vėl grįžta – ar taip gali būti? Kiek tai kartosis? Neištvėręs kilstelėjo. Į langą bloškėsi vėjo gūsis ir atsimušęs nusinešė žingsnius.

Dieną Alvydas Jalinskas konferencijoje skaitė pranešimą apie šiuolaikinės literatūros publikacijas kultūrinėje spaudoje, nurodė svarbiausias temas ir problemas, tendencijas ir kaitą. Pateikė keletą skaičių, aptarė skelbiamiausių autorių kūrinius, akcentuodamas jų meninę vertę, tradiciškumą arba novatoriškumą, stiliaus raiškumą, kalbos pojūtį; neva nusistebėjo, kad prozininkas D. V. per metus publikavo septynis apsakymus, bet nė vienas iš jų nepasižymėjo menine branda, o tai liudija silpnos prozos įsigalėjimą periodikoje. Ne kažin kiek geresnė ir poezijos situacija: pilna abstrakcijų, pilko kalbėjimo, neišvengiama banalybių, nepamatuotų minties trūkčiojimų, pasklidumo, nesusisiejančių asociacijų ir formos nepaisymo. Neįmanoma visko pateisinti postmodernizmo arba postpostmodernizmo estetika.

Pranešimas nebuvo palankiai sutiktas, bet Alvydas Jalinskas ir nesitikėjo liaupsių: rašydamas mėnesio publikacijų apžvalgas viename ar kitame kultūros savaitraštyje dažniau kritikuodavo nei girdavo. Mėgo pavartoti aštresnį žodį, mesteldavo paradoksalią mintį, retsykiais žaismingai pasišaipydavo, kartais ir gana kandžiai įgeldavo. Toks ir dabartinis jo pranešimas, kuris didesnių diskusijų nesukėlė, nes nutolo nuo pagrindinės temos.

Po vakarienės konferencijos dalyviai dar ilgokai pasėdėjo jiems specialiai užsakytoje kavinėje. Jalinskas turbūt per daug išgėrė, nes susikirto su prozininku, kurį dieną patraukė per dantį. Piktas grįžo į viešbutį ir griuvo į lovą. Pamanyk, koks pagiežingas pasipūtėlis – o juk rašo rajoninio lygio kūrinėlius! Paryčiais vėl nežinia kodėl pabudo: gal kas praėjo koridoriumi arba garsiau pokštelėjo durimis? Ko reikėjo trenktis į miestą už trijų šimtų kilometrų? – pagalvojo. Kad pakalbėčiau penkiolika minučių, būčiau atsainiai išklausytas, įsigyčiau dar keletą priešų? Lyg jų man būtų negana. Juk tą patį galiu publikuoti spaudoje; ar ką gero ir naujo išgirdau? Vargu. Ar su kuo nors susipažinau? Tarkim, mane pamatė tie, kurie tik skaitydavo mano apžvalgas. Nė vienos simpatiškos ar bent įdomios moters... Kitąsyk būsiu protingesnis, nors, tiesą sakant...

Per naktinio miesto gaudesį staiga vėl išgirdo žingsnius: dunkt šlept taukšt, brūkšt brūkšt. Tarsi temptų koją ir kartkartėmis pasiremtų lazda. Šiąnakt, atrodo, klumpsi šiek tiek arčiau viešbučio. Kodėl nenutolsta? Kodėl permuša kitus garsus? Koks įkyrus klibinkščiavimas! Kartojasi vienodais intervalais – nelyg šliurintų robotas. Gal net artėja? Po galais!

Alvydas Jalinskas atsisėdo lovoje, papurtė galvą – gal tai tik dunksėjimas ausyse? Tačiau žingsniai nepasikeitė, neprislopo, jų neužgožė tolimas miesto gaudimas. Regis, jų ritmas darosi vis aiškesnis: brūkšt šlept taukšt. Kiek, po velnių, tas robotas gali čia maklinėti?! Vyriškis užčiuopė elektros mygtuką ir įjungė šviesą. Porą spartesnių žingsnių – ir viskas prapuolė. Alvydas nepatingėjo prieiti prie lango ir pasižvalgyti: tuščia nyki gatvė, tamsūs langai, jokio judėjimo. Turbūt tas šlubčiojimas tik man neduoda ramybės? Argi niekas daugiau jo negirdėtų? Keista, kad praeivis taip staiga išnyko.

Atsigulęs į lovą pagalvojo, kad tai svetimo miesto poveikis. O kur dar nepatiklūs, kreivi žvilgsniai, apkalbos už nugaros, nepritarimas, nelabai slepiamas nepasitenkinimas? Juk į konferenciją atvažiavo nemažai autorių, kurių kūrybą kritiškai vertino. Ką padarysi – toks jo darbas: publikacijoje pamatyti talento blykstelėjimą, minties gyvastingumą, emocijos šviežumą arba nuobodulį, klišę, nykų kartojimąsi, neperspektyvumą. Jam pačiam nesmagu, kad dažniausiai susiduria su antruoju variantu. Kartais leidinių redaktoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių išspausdina silpną kūrinį, galbūt tikėdamiesi, kad niekam neužklius. Apžvalgininko priedermė – pastebėti, objektyviai įvertinti, pasakyti tiesą. Rašytojai, kaip ir visi kūrėjai, – didelės jautrybės: tuoj įsižeidžia, supyksta, ima nekęsti, ieškoti progų atsikirsti, pakenkti, paniekinti. Tad nenorėdamas užsitraukti visų aplinkinių rūstybės dažnas kritikas manevruoja, griebiasi diplomatijos, kai ką tyčia pražiūri, šiek tiek pakreipia, nuosaikiau, švelniau pasako, leidžia sau suabejoti ir panašiai. Užtat turi teisę stipriau užvožti nepatinkančiam, nepavojingam autoriui. Ypač jei jis nepriklauso jokiai įtakingai grupuotei ir jo pyktis kelia tik juoką.

Jaunystėje Alvydas Jalinskas irgi rašė eilėraščius ir apsakymus; netgi buvo sukurpęs gana storą romaną, kurio niekas nenorėjo spausdinti. Kentėjo nuo kritikų ir negeranoriškų kolegų; niršo, nekentė, vaikščiojo pajuodęs, taikstydamasis kam nors įkąsti. Kol galiausiai nusprendė persimesti į priešingas pozicijas – pats tapti kritiku. Garbės mažiau, bet vis tiek kūrėjas, nors tokiu nelaikomas. Čia sekėsi žymiai geriau: jo recenzijas noriai spausdino kultūros savaitraščiai, palengva įgijo autoritetą, pradėjo pasitikėti savimi, su juo pagarbiau elgėsi kolegos. Į jo nuomonę būdavo įsiklausoma, vertinimais pasitikima, mintys cituojamos. Prieš keletą metų jam pasiūlė rašyti mėnesio publikacijų apžvalgas. Tam reikėjo nuolat skaityti kultūros leidinius, apdoroti medžiagą, sugalvoti kokią nors koncepciją, sumąstyti kokį nors siūlą, ant kurio būtų galima kuo daugiau suverti, greitai ir tiksliai reaguoti, įsiminti kaskart atsirandančius naujus autorius, nepergirti jų, bet ir neišgąsdinti, ir, žinoma, daug rašyti. Norom nenorom teko atsisveikinti su bohemišku gyvenimo būdu, vis daugiau laiko praleisti prie rašomojo stalo, vaikščioti į biblioteką, sekti naujienas, nesikartoti ir nepasidaryti juoduoju metraštininku. Paslapčiomis Alvydas Jalinskas parašydavo vieną kitą eilėraštį arba apsakymą, bet niekam jų nerodydavo. Gal taip mėgindavo užganėdinti kūrėjo kibirkštį, kuri, jo nuomone, vis dar slypi sieloje, bet negali ryškiau sužėruoti, kai jis gvildena svetimus kūrinius.

Praėjo savaitė ar daugiau, Alvydas pamiršo žingsnius, pasinėrė į publikacijas, skaitydamas apmaudavo įžiūrėdamas autoriaus bejėgiškumą, nusipiginimą, žaidimą kultūrinėmis klišėmis ar bandymą prikelti praeitin nugarmėjusią literatūros tradiciją, svarstydamas, ką reikės apie jį parašyti. Vieną naktį susapnavo gražų sapną: saulėtą dieną važiavo automobiliu į Klaipėdą, paskui aukso spalvos laivu nepaprastai greitai plaukė į Švediją ir pamatė šviesa spinduliuojančią salą. Pagalvojęs, kad ryški sapno šviesa simbolizuoja sėkmę, Jalinskas atitrūko nuo prėsko knyburio ir per porą dienų parašė apsakymą. Kūrinėlis išėjo visiškai ne toks, kokio tikėjosi: senyvas vienišas vyriškis, vardu Aloyzas, suserga persekiojimo manija; jam vaidenasi, kad žmonės jį seka, stebi, paslapčia apkalba; slėpdamasis už užuolaidų žiūri į gatvę ir jam atrodo, kad praeiviai dirsčioja į jo buto langus, duoda vienas kitam ženklą, šiek tiek nutolę stabteli ir tarpusavyje tariasi ką nors pikto padaryti; vakarais užtraukdavo portjeras, keliomis spynomis užrakindavo duris, įlįsdavo į lovą, užsitempdavo iki smakro antklodę, pusiau snausdamas atidžiai klausydavosi šlamesio, trakštelėjimų, kieme augančio kaštono siūravimo – ten galėjo rinktis persekiotojai ir planuoti puolimą; iš įtampos imdavo dusti, pražiota burna traukdavo orą, norom nenorom turėdavo slinkti į virtuvę ir patamsyje išgerti stiklinę vandens; raminamųjų vaistų nevartojo bijodamas kietai įmigti; Aloyzui kaskart šmėsteldavo lipni mintis, kad gal geriau numirti nei būti persekiojamam: jis jau susitaikė, kad gyvenimas nejuntamai traukiasi nuo jo ir neverta tikėtis, kad pasuks atgal, tad gal geriau rinktis mažesnę kančią? Vieną rytą slapta išvažiavo į užmiestį, bet miške pasivaimėjo, kad jį patyliukais seka medžiai ir krūmai, nors kai atsisukdavo, jie apsimesdavo ramiausiai stovintys vietoje; Aloyzas puolė bėgti, užkliuvo už eglės šaknies, nusivoliojo pakriūte ir tėškėsi į upę. Srovė pagavo jį ir ėmė nešti.

Kilo didelė pagunda apsakymą pasiųsti kuriam nors pažįstamam redaktoriui, bet Jalinskas įveikė save: be abejo, atsiras koks nors nuskriaustas autorius, kuris išsišaipys iš kūrinėlio prikišdamas jam senatvinį marazmą, mizerišką mizantropiją. Tiesą sakant, Alvydas norėjo pavaizduoti savo veikėją ironiškomis spalvomis, bet tenka pripažinti, kad to nepavyko padaryti, kad sąmojis jam nepaklūsta.

Tą naktį vėl nei iš šio, nei iš to pabudo. Valandėlę klausėsi: garsas, pažadinęs jį, turėtų pasikartoti; bet tamsa gaudė įprastai, nieko nepabrėždama ir neišskirdama. Pamėgino įsivaizduoti važiuojančios mašinos ūžesį, aukštų pušų siūravimą Dzūkijos miškuose, lašų, krintančių nuo šiferio stogo, kapsėjimą, kokį dažnai girdėdavo vaikystėje, ir jam beveik kaskart pasisekdavo. Nusiramino ir jau taikėsi migti, tik staiga krūptelėjo nuo lazdos taukštelėjimo – tarkšt! Tuoj pat sušlepsėjo žingsniai ir pasigirdo neskubus brūkšėjimas: bram čiūžt klankt. Jalinskas pašiurpo, įtraukė galvą į pečius ir bemat prisiminė Klaipėdos nakties žingsnius. Bet šįkart jie, atrodo, dar labiau priartėjo, gal tik keli metrai nuo namo. Ties laiptine, regis, stabtelėjo, bet tuojau brazdėjo tolyn, tačiau nenutolo: lyg kas žirgliotų ratais po kiemą. Negi jis vakare paliko pravirą langą?

Vyriškis, nežinodamas, ką daryti, atsisėdo sugirgždindamas lovą. Kas yra? – turbūt per miegus paklausė žmona. Kažkas po kiemą šlitinėja, prislopintu balsu sumurmėjo Alvydas. Na ir tegu, miegūstai sumurkė moteris. Kai jis vėl įsiklausė į tamsą, žingsnių nebeišgirdo.

Vadinasi, man nepavyko suvedžioti mįslingojo nakties svečio, rytą pagalvojo Jalinskas, nors parašiau apsakymą apie vienišių Aloyzą, užkluptą persekiojimo manijos. Nepasitvirtino psichologų teiginys, kad kalbėjimas arba rašymas padeda atsikratyti įkyrių minčių bei idėjų, pojūčių ir haliucinacijų. Kas daugiau gali būti paslaptingieji žingsniai? Paprasčiausias sutapimas? Atsitiktinumas? Labai norėtųsi tuo tikėti.

Dieną Alvydas Jalinskas praleido bibliotekoje: skaitė ir šį tą pasižymėdavo storame žaliame sąsiuvinyje. Retkarčiais akimis permetamo teksto eilutės imdavo lietis – tiek jose buvo pilkumos. Vyriškis užsimerkdavo, užspausdavo pirštais vokus, lukteldavo, kol nuslūgs susierzinimas, paskui valandėlę žiūrėdavo pro langą. Kodėl turi gilintis į tai, kas neverta dėmesio, kas atima skaitytojo laiką ir nieko neduoda, kas panašiau į virtuvės pamazgas? Kaip nelengva įsivaizduoti autorių, kurį kas nors kankina, kuris džiaugiasi ar liūdi, o ne vien tik dėlioja žodžių pasjansą bandydamas išskelti neapibrėžtą prasmę.

Kelis sykius pajuto, kad kažkas spokso jam į pakaušį. Tai kėlė nerimą, trukdė susikaupti. Kas nors iš pažįstamų? Apsidairė, bet nieko nepastebėjo. Pažįstantis jį, nujaučiantis, kodėl jis čia sėdi ir kokios mintys jį vargina? O juk gali būti, kad už kurio nors stalo tūno nematoma būtybė ir šaiposi iš jo. Arba žmonės, kiūtantys jam už nugaros, tik apsimeta skaitą, o iš tikrųjų apkalba jį, šmeižia, liežuvauja, piktdžiugiškai vaiposi. Vos tramdėsi nepašokęs ir neriktelėjęs bjauraus žodžio. Jei nebūtų toks santūrus ir neturėtų tiek savigarbos...

Naktį Alvydas Jalinskas išgirdo šlepsėjimą, kuris vis artėjo, netrukus tarkštelėjo lazda, čiūžtelėjo už kažko užkliuvęs batas, žvangtelėjo metalas. Iš pradžių pagalvojo, kad sapnuoja, kad dar nepabudęs, dar klaidžioja po Hipno karalystę, bet greitai suvokė, kad tikri žingsniai trepsi po pat langu, kad tuoj krumpliai pasibels į stiklą. Vyriškį pagavo baimė, širdis šoktelėjo, pradėjo daužytis ir skubėti, ėmė trukti oro, delnai ir paslėpsniai suprakaitavo. Alvydas atsisėdo, sumosavo rankomis ir nebeištvėręs suriko:

– Aš daugiau nebegaliu!

– Dėl Dievo! – kilstelėjo patale užsimiegojusi žmona. – Tu mane išgąsdinai. Kas atsitiko?

– Žingsniai! Žingsniai po langu! Ar negirdi?

Moteris pasiklausė, bet nieko įtartino neišgirdo.

– Prisisapnavo. – Ji išsiropštė iš lovos ir uždegė šviesą. – Ko toks išblyškęs? Gal tabletę atnešti?

– Vandens, – sušnopštė vyriškis. – Puodelį vandens!

Jis godžiai išgėrė vandenį, kartkartėmis tarkštelėdamas dantimis į puodelio kraštą. Žmona paguldė jį ir tarsi mažą vaiką apklostė. Palengva virpulys praėjo, raumenys atsipalaidavo.

Rytą moteris išskubėjo į tarnybą nebudindama Alvydo. Snausdamas girdėjo, kaip trinktelėjo lauko durys. Kai pagalvojo, kad vėl visą dieną teks sėdėti prie spaudos, galugerklį surakino mėšlungis. Kad ir kaip nenorėjo prisileisti minčių apie nakties košmarą, jos vis tiek netoliese sukiojosi. Prieš pietus nutarė išeiti pasivaikščioti po miestą. Nejučiom nuklydo į senamiestį, pėdino nesidairydamas siaura gatvele, kol atsitrenkė į užmūrytą angą sienoje. Teko grįžti atgal; pasijuto atsidūręs nepažįstamoje vietoje, gal net svetimame mieste. Žmonių aplinkui nebuvo; nebent jie stebėtų jį pro užuolaidų plyšį.

Ir tada Alvydas Jalinskas išgirdo žingsnius: šlept tap, šliur tarkšt, žvangt. Apstulbęs apsižvalgė – tuščia! O žingsniai artėjo: dunkt brūkšt, taukšt, blampt, džyr. Po velniais! Ne, tai ne žmogus klibinkščiuoja! Šiurpas slinko nugarkauliu, ėmė plisti į krūtinę ir rankas. Dar akimirka – ir negalės pajudėti iš vietos. Puolė bėgti genamas panikos, nejausdamas kojų. Duso, švokštė, žiopčiojo, inkštė, aimanavo. O kažkas dideliausiais žingsniais neatsilikdamas tapsėjo iš paskos.

Vakarop iš tarnybos grįžusi pati paskambino prie durų, bet niekas neįleido. Turėjo knistis krepšyje, po pirkiniais ieškoti raktų. Negi Alvydas negirdėtų: juk turi būti namie. Šoktelėjo atgal išgirdusi duslų lojimą. Sušuko iš baimės pamačiusi nuogą vyrą, keturpėsčiomis atlekiantį į prieškambarį. Jis stryktelėjo, griebė dantimis žmonos palto skverną ir ėmė įnirtingai tąsyti.

– Liaukis, Alvydai! Gal tau galvoj negerai?!

– Aš – Cerberis! – suamsėjo apžvalgininkas. – Saugau mirties karalystę! Senis Charonas atlydi vėles į Hadą, o aš neleidžiu joms ištrūkti atgal į gyvųjų pasaulį.

Moteris tvojo Jalinskui per galvą, išplėšė iš dantų paltą ir puolė atgal į laiptinę. Keliu užrėmusi duris virpančiais pirštais paskubom maigė telefono mygtukus.