Markas Strandas gimė 1934 m. Kanadoje, amerikiečių šeimoje. Jeilio universitete studijavo tapybą (jo poetinėje kūryboje įžvelgiamos sąsajos su Maxo Ernsto, Giorgio de Chirico, Rene Magritte’o darbais). Vis dėlto pasuko poezijos keliu. 1990 m. buvo išrinktas ketvirtuoju JAV poetu laureatu, 1999 m. – apdovanotas Pulitzerio premija, 2009 m. – Amerikos menų ir literatūros akademijos aukso medaliu. Eilėraščiai nostalgiški, mįslingi, kartais – paradoksalūs.
VERTĖJAS
Visas pasakojimas
– Mano galva, geriau tu nebūtum pamanęs,
kad reikia jam pasakyti: „Tai gaisras. Negana
to, mes nieko negalime padaryti, nes esam
šiame traukiny, matai?“
Nelabai suprantu, kaip
Tai galėjo atsitikti, bet tu
Sėdi šalia manęs
Galvodamas apie savo reikalus,
Kai staiga pro langą aš
Pamatau gaisrą.
Baksteliu tau alkūne, tariu:
„Tai gaisras. Negana to,
Mes nieko negalime padaryti,
Nes esam šiame traukiny, matai?“
Tu keistai į mane pažiūri,
Tarsi būčiau pasakęs per daug.
Bet ką tu žinai, gal aš
Turiu aistrą gaisrams ir
Važinėju traukiniu, kad
Man jų nereikėtų gesinti.
Ką žinai, gal traukiniai
Įžiebia meilę gaisrams.
Galiu net įtarti, kad tu
Esi persirengęs
Gaisrininkas. Bet vėlgi
Tai gali būti klaida. Gal tu
Esi vienas tų, kur mėgsta
Gerus gaisrus. Nežinia.
O gal tu esi kur nors kitur
Ir manai, kad jeigu nėra
Kur vykti, tai beprasmiška būtų
Sėsti į traukinį. Ogi aš,
Išvydęs lange savo atspindį,
Gal sumelavau apie gaisrą.
Žmogus medyje
Tupėjau tarp šaltų medžio šakų.
Buvau be drabužių, o pūtė vėjas.
Tu stovėjai apačioj su storu paltu,
paltu, kurį tu vilki.
Ir kai jį praskleidei, apnuogindama krūtinę,
pasipylė baltieji drugiai, ir žodžiai,
kuriuos tu tarei, tyliai biro ant žemės,
ant žemės prie tavo kojų.
Sniegas krito iš debesų man į ausis.
Drugiai iš palto lėkė į sniegą.
Ir vėjas, srūdamas mano rankom, pasmakre,
inkštė kaip kūdikis.
Niekad nei aš nesuprasiu, kodėl
mūs gyvenimas pakrypo į bloga, nei tu.
Debesys leidos man į rankas, mano rankos augo.
Jos tebeauga.
Svyruoju žiemos baltame ore,
o varnėno švilpesys krinta man ant odos.
Mano akinius dengia paparčiai, nušluostau juosius,
kad matyčiau tave.
Pasisuku – medis sukas drauge.
Daiktai šioj šviesoj nebėra tik jie patys.
Tu užsimerki, ir tavo paltas
nuslysta tau nuo pečių,
medis traukias tarytum ranka,
vėjas sutampa su mano alsavimu, tačiau viskas netikra.
Rašytojas ir vertėjas György Dragom ’anas gimė 1973 m. Transilvanijoje, Rumunijos vengrų šeimoje, kuri nuo persekiojimų pabėgo į Vengriją. Studijavo anglų kalbą ir filosofiją. Čia pateikiamas skyrius yra iš jo antrosios, didelio dėmesio sulaukusios knygos „Baltasis karalius“ (2005). Į trisdešimt kalbų išversto romano įvykiai klostosi neįvardytoje Rytų Europos šalyje diktatūros metais. Sadizmu, abejingumu ir absurdu dvelkiančią kasdienybę tai su siaubu, tai su vaikišku žaismingumu regi paauglėjančio Džatos žvilgsnis. Rašytojas teigia siekęs „parašyti knygą apie laisvę visuomenėje, kurioje laisvė neįmanoma“.
VERTĖJA
Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa
Jau beveik metus gyvename be tėvo, daugiau nei keturis mėnesius iš jo negauname jokios žinios, jokio laiško, net ir tokio darbo stovyklos paruoštinio atviruko, pranešančio, kad jam puikiai sekasi, kad labai didžiuojasi kasdien viršijantis darbo normą, taigi – nieko apie jį nežinojome ir veltui klausdavau mamos, kodėl tėvas nerašo, ji vis tiek tylėdavo, o kai tą šeštadienį eilinį kartą atvėrėme tuščią pašto dėžutę, mamos veidas įsitempė ir lipant laiptais į viršų ją apėmė toks stiprus kosulio priepuolis, kad teko griebtis už turėklų, mačiau, kaip virpa jos pečiai, kaip ji susigūžia, žinojau – ji ne kosėja, ji verkia, ji tik dėjosi kosėjanti, nes nenorėjo išgąsdinti manęs, aš supratau: ji jau palaidojo tėvą, patikėjo, kad jis žuvo tame Dunojaus kanale, bet aš žinojau, kad tai netiesa, jei tėvui būtų kas nutikę, būčiau nujautęs, nes rytais eidamas į mokyklą žvelgdavau į jo nuotrauką, išsiplėštą iš kareivio pažymėjimo, ir visada jausdavau, kad jis ten galvoja apie mane, nes žadėjo grįžti ir nuvežti prie jūros, bet dabar aš žvelgiau į verkiančią mamą ir apsimečiau nieko nepastebintis, kelissyk delnu švelniai patapšnojau jai per nugarą, tarytum būčiau patikėjęs, jog ji tik kosėja, ketvirtame aukšte ji nusiramino, išsitraukė nosinę ir šluostydama veidą tarė, kad kažkas įstrigo gerklėje, bet jau praėjo, atsakiau, kad nuo kosulio jai ištryško ašaros ir tušas nubėgo per skruostus, reik nusivalyti, ji linktelėjo ir liepė tučtuojau eiti į savo kambarį skaityti ar ruošti namų darbų ir kad nesispyriočiau, nors aš nė neketinau spyriotis, nes labai knietėjo naujam alaviniam kareivėliui pamatuoti šarvus, kuriuos nukaliau iš aną savaitę šiukšlyne rastos metalo plokštės, labai troškau, kad šarvai tiktų, nes kare, kurį laiptinėje žaisdavom su kiemo bernais, aš vienintelis neturėjau padoraus vado, Feriui vadą nuliejo ir padėjo nuspalvinti tėvas, o aš neturėjau jokio pagalbininko, mama nieko nė nežinojo apie mūsų žaidimus, nes po to, kai per mūsų karą už blokinių namų supleškėjo kviečių laukas, ji uždraudė žaisti agresyvius žaidimus, tad be žodžių nuėjau į savo kambarį, ant stalo atverčiau matematikos vadovėlį ir sąsiuvinį, tarytum ruoščiau namų darbus kaip lieptas.
Kambario durys liko šiek tiek pravertos ir aš girdėjau, kaip mama nuėjo į miegamąjį, paskui perėjo į virtuvę, girgžtelėjo spintutės durelės, pamaniau, kad ji, ko gero, paėmė stiklinę, nes atsuko čiaupą ir laukė, kol nutekės kiek vandens, kad būtų kuo šaltesnis, tada ilgai gėrė, likusį vandenį išpylė į kriauklę, atitraukė kėdę ir atsisėdo, tuo metu aš priklaupiau prie rašomojo stalo, tyliai ant kilimo ištraukiau apatinį stalčių, po kurio dugnu laikiau nuo mamos akių slepiamus daiktus: senelio dovanotą medalį, skardinę su karbido sprogmenimis, akmenų laidynę, tomahauką, visus alavinius kareivėlius ir tuščias dar paraku kvepiančias gilzes, greitai išsitraukiau į skudurėlį suvyniotus šarvus ir įstūmiau stalčių atgal, iš virtuvės nesigirdėjo jokio garso, buvo smalsu, ką veikia mama, ji nešnipinėdavo manęs, bet vis tiek nenorėjau, kad sužinotų apie mano slėptuvę, todėl stalčių įstūmiau taip pat tyliai, kaip ir ištraukiau, prisėdau prie stalo, dėl vaizdo išdėliojau prie sąsiuvinio spalvotus pieštukus ir liniuotę ir tik tada iš kišenės išsitraukiau alavinį kareivėlį, tačiau vos pradėjęs iš skudurėlio vynioti šarvus išgirdau, kaip virtuvėje barkštelėjo kėdė, regis, mama atsistojo, nusigandau, kad ji tuoj ateis pažiūrėti, ką čia veikiu, tad vikriai įbrukau kareivėlį tarp šlaunų, stvėriau pieštuką ir puslapio viršuje užrašiau: Namų darbai, tuomet išgirdau mamos kūkčiojimą, bet tik akimirką, panašu, kad ji ranka užsiėmė burną, nes vėl stojo tyla, tačiau ir per tylą girdėjau jos raudą, taip stipriai suspaudžiau pieštuką, kad suskaudo pirštus, stengiausi negalvoti apie mamą, bet vis tiek prieš save regėjau ją, mačiau sėdinčią ant kėdės, alkūnėmis įsirėžusią į stalą ir spaudžiančią rankomis burną, skruostais srūvant ašaroms, žinojau, kad šis vaizdas neapleis manęs net jei užsimerkčiau, žinojau – beprasmiška prieiti prie jos ir maldauti neverkti, ji tik aprėktų mane, o naktį vėl verktų, tad geriausia, jei ji nė nesužinotų, kad viską girdžiu, ji to nepakęs, tik iš naujo praplyš raudoti, o vėliau pyks, kad klausiau, nors ir prieš savo valią, svarsčiau: gal vertėtų viską sukrauti atgal į stalčių, nes mama neabejotinai supyktų, bet taip smalsavau, taip nekantravau pamatuoti šarvus naujam kareivėliui, tad atsargiai, vis dar spausdamas skudurėlį tarp šlaunų tik kairiąja ranka bandžiau jį atvynioti, dešiniojoje spaudžiau pieštuką, lyg daryčiau namų darbus, bet vyniodamas purviną skiautę staiga išgirdau, kaip mama praplyšo raudoti visa gerkle, bet taip staigiai ir taip garsiai, kaip niekad anksčiau, nusigandau taip, kad kryptelėjo ranka ir nuo stipraus spaudimo į popierių perlūžo pieštukas, girdėjau, kad mama atstumia kėdę, atsistoja ir keikiasi: velniop! velniop visą gyvenimą!, ir tada pasigirsta į grindis trenkiamos stiklinės dūžis, tą akimirką mane iš tikrųjų apėmė klaiki baimė, nes jei mama ima žemėn mėtyti daiktus – tai menki juokai, dar tėvui esant net ir per aršiausią šeimyninį barnį namuose nesibarstydavo šukės, net durys nesitrankydavo, o dabar girdėjau, kaip ji trenkia virtuvės durimis taip, kad subarška virš jų išdėliotos dekoratyvinės lėkštės, ji nuėjo į prieškambarį, atsisėdo prie telefono stalelio, giliai įkvėpė, čiupo ragelį ir ėmė rinkti numerį, bet taip greitai, kad telefono diskelis nespėdavo atsisukti iki galo, kai ji jau braukdavo kitą numerį, telefonas net žvangčiojo, tada stojo tyla, mama sulaikė kvapą, beveik girdėjau, kaip daug kartų pypteli jungimo signalas, galiausiai kažkas turėjo atsiliepti, nes mama kokius tris kartus sušuko: alio, ir išrėžė: jei jau pakėlėte ragelį, tai malonėkite ir pasakyti, kas čia dedasi, kodėl nekalbate, girdžiu, kaip šnopuojate kitam laido gale, nagi, kalbėkite, neatpažįstate nuosavos marčios balso!, ji kalbėjo vis garsiau, girdėjau, kaip daužomas mamos kelių bilda telefono stalelis, žinojau, kad ji tikrai jaudinasi dėl tėvo, kitaip nė už ką nebūtų skambinusi seneliams, nes po tėvo suėmimo jie nutraukė ryšius, seneliai už viską kaltino mamą, manė, kad tik žmonos sukurstytas tėvas pasirašė tą protesto deklaraciją, staiga mama nutilo, liovėsi keliais daužyti stalelį, o kai vėl prakalbo, jos balsas jau buvo pritilęs, bet vis dar dygus ir slogus kaip visada jai pykstant, ji tarė taip pat turinti priežastį įsižeisti, draugas partijos sekretorius galėtų mažiau rūpintis savo reputacija ir daugiau sūnaus likimu, tada įsivyravo mirtina tyla, tą akimirką aš pagaliau išsitraukiau alavinį kareivėlį ir išvyniojau šarvus, pamatavau juos nespalvotam šveicarų gvardiečiui be alebardos, tačiau šarvai buvo per dideli, visai negludo prie kareivėlio, iš prieškambario vėl pasigirdo mamos balsas: taip, kaip tik tą ir turiu galvoje, apie ką gi daugiau, po galais, tarp mūsų gali būti šneka?!, pažvelgiau į alavinį kareivėlį, kurį man padovanojo Feris, nes lydinys buvo nepavykęs, viršutinė dalis išėjo per plokščia, vyliausi, kad šarvai pridengs šį netobulumą, bet dabar buvo aišku, kad iš jų nebus jokios naudos, telefono stalelis vėl sudundėjo, mama turbūt atsirėmė į jį ir seneliui liepė nemeluoti, mat ji gerai žinanti, kad šis tebeturi daug ryšių, buvęs partijos sekretoriumi pakankamai ilgai, kad kas nors tebėra jam skolingas, liepė paminėti ką nors, kas galėtų padėt, tada ji išklausė atsakymą, giliai įkvėpė oro tarytum sriaubtų vandenį ir išrėkė į ragelį daugiau nelauksianti, daugiau nebegalinti laukti, jai reikia draugo partijos sekretoriaus pagalbos dabar, dabar iš karto!, ji rėkte išrėkė, žinojau, ji tuoj trenks ragelį, ir iš tikrųjų, kaip tik tą akimirką ji tėškė ragelį taip nuožmiai, kad telefonas šiurpiai sužvangėjo, mama staugė daugiau nebegalinti, pats metas tam senam šikniui pasijudinti dėl savo sūnaus, girdėjau, kaip ji pasuko link mano kambario, bet žengusi kelis žingsnius sustojo, uždengiau šarvus ir kareivėlį matematikos vadovėliu, mama ant grindų nusviedė kažką minkštą, iš pradžių nesupratau, kas tai, bet tada išgirdau, kaip ji atitraukė sijono užtrauktuką ir šnypšdama nusikeikė, nes bandė nusitraukti jį taip staigiai, kad drabužis užsikabino už pėdos, supratau – tas minkštas daiktas buvo palaidinė, ji tuoj pasileido straksėti ant vienos kojos mano kambario link ir šaukė mane į pagalbą, kad nesusiplėšytų pėdkelnių, pravėręs duris išvydau mamą su liemenėle, ji iš tikrųjų stovėjo ant vienos kojos pusiau numautu sijonu ir pėdkelnėmis, priėjau prie jos, ji paprašė prilaikyti ją, tad apvijau ją rankomis, mačiau jos ašarotą veidą, mama pasilenkė ir atsargiai nusimovė pėdkelnes, laikydamas ją jaučiau, kaip smarkiai daužosi jos širdis, galvojau apie senelį, buvo smalsu sužinoti, ką jis pasakė mamai, bet nedrįsau klausti, mama nusitraukė sijoną, paleidau ją, ji stovėjo prieš mane tik su kelnaitėmis ir liemenėle, prieš tai esu matęs taip menkai apsirengusią mamą tik pliaže, nenorėjau žiūrėti į ją, bet buvau priverstas, mama nusisuko, pakėlė sijoną ir šluostydama juo veidą liepė eiti į kambarį rengtis išeiginių drabužių, nes eisime į vieną vietą, man taip norėjosi atšauti, kad nesirengsiu tos šlykščios liemenės, bet mama nuleido rankas ir pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad geriau buvo neatsikalbinėt, tad apsisukau ir be žodžių patraukiau prie spintos.
Mama apsirengė savo gražiausią raudoną kostiumėlį, įsispyrė į aukštakulnius, kuriuos mačiau pirmąkart gyvenime, leidžiantis laiptais ji susvirduliavo ir griebėsi už turėklų kaip tik tą akimirką, kai jau ketinau klausti, ar mes einam paprašyti, kad išleistų tėvą, ar tik pasiteirauti, kas jam nutiko, tačiau, nespėjus praverti burnos, mama griežtai liepė tylėti, nes norinti susikaupt, tad ėjau nieko neklausinėdamas, net nespėliodamas, kur mes keliaujame, tik skaičiavau žingsnius, kiekvienąkart už posūkio bandžiau nuspėti, kiek žingsnių iki kito posūkio, tačiau ėjome taip klaidžiai, kad man sunkiai sekėsi numatyti, kur pasuksime, o kai pasiekėme naują priemiesčio rajoną, visai lioviausi spėliojęs, nes visos gatvės ten atrodė vienodai.
Keliose blokinių namų laiptinėse mama peržvelgė ant pašto dėžučių surašytas pavardes, kaskart mums išėjus ji atrodė vis nervingesnė, maniau, kad mes tikriausiai paklydome ar nerandame ieškomo namo, bet ėjau tylėdamas, žinojau, kad vis tiek niekuo negaliu padėt, bet kai įžengėme gal jau į ketvirtą laiptinę, mama pagaliau rado, ko ieškojusi, ji stabtelėjo prieš vieną didelę pašto dėžę, žvilgtelėjo į vardo lentelę ir linktelėjo, išsitraukusi iš rankinuko veidrodėlį ir lūpdažį čia pat laiptinėje pasidažė lūpas, tada pataisė mano marškinius, sutvarkė kaklaraištį ir liemenę, palaižiusi delną perbraukė mano plaukus ir tarė, kad dabar lipsime į ketvirtą aukštą pas draugą ambasadorių, kad būčiau mandagus ir pagarbiai kalbėčiau tik paklaustas, kad nieko nebijočiau, viskas bus gerai. Linktelėjau ir pažadėjau būti mandagus, o lipant aukštyn paklausiau mamos, ar mes atėjome čia, kad padėtume tėvui, bet mama atsakė, kad tik šiaip sau užsukome čia ir, lyžtelėjusi lūpas, liepė man tylėti.
Ketvirtame aukšte mane baisiai nustebino tai, kad, skirtingai nei kituose aukštuose, vietoje ketverių durų čia buvo vienintelės, o ant cementinių grindų tysojo didelis kilimas, tarytum tai būtų prieškambaris, o ne laiptinė, bet mama, niekuo nesistebėdama, žengė tiesiai prie durų, žvilgtelėjo į varinę vardo plokštelę prie durų ir ryžtingai spustelėjo skambutį, stipriai suspaudė man ranką, atrodė, kad ji ketina kažką pasakyti, bet tą akimirką durys atsidarė.
Tarpdury stovėjo aukštas žilaplaukis vyras šviesiai rudu kostiumu, pabrėžiančiu jo veido blyškumą, mama nieko nelaukusi atsiprašė, kad sutrukdė draugą ambasadorių, tačiau ji nežinanti, į ką dar galėtų kreiptis, ir paprašė, kad draugas ambasadorius paaukotų jai kelias minutes savo brangaus laiko. Ambasadorius žvelgė į mamą šaltomis pilkomis akimis, galiausiai nusišypsojo ir prabilo: aaa, Jūs taip pagražėjote, ponia, nuo tada, kai matė ją paskutinį kartą, ji tarytum atjaunėjo dešimčia metų, pastebėjau, kad ambasadoriaus burna pilna auksinių dantų, šypsodamasis pažvelgė į mane, tik jo akys dabar žybtelėjo dar rūsčiau, jis paklausė mano vardo, bet aš stovėjau tylėdamas, mama spustelėjo man ranką ir lyg kokiam penkiamečiui pypliui liepė pasisakyti vardą draugui ambasadoriui, aš pasisakiau, o draugas ambasadorius linkčiojo galvą džiūgaudamas, kaip nuostabu, paveldėjau vardą iš savo senelio ir netgi esu panašus į jį, daug labiau nei į tėvą, bet aš stovėjau tylėdamas, galvojau sau: kas per kvailys, aš juk panašus į tėvą, ne į jokį senelį, tada ambasadorius vėl pažvelgė į mamą ir pasiteiravo, kam turėtų būti dėkingas už šią netikėtą viešnagę, mama, taisydamasi sagę, atsakė, kad gal laiptinėje nevertėtų kalbėti, ambasadorius linktelėjo, atsiprašė ir kviesdamas vidun tarė nesuprantantis, kaip galėjęs būti toks nemandagus, mama liepė nusivalyti kojas, įėjome, ambasadorius uždarė duris ir pakvietė tiesiai į kambarį, girdėjau, kaip du kartus spragteli rakinama spyna, atsidūrėme didžiuliame kambaryje, kuriame nustėrau pasijutęs lyg muziejuje: sienos buvo nukabinėtos medžioklės trofėjais, visur kyšojo didelės ir mažos antilopių, bizonų, juodųjų lokių, leopardų ir šakalų galvos, viename kampe styrojo galinga begemoto galva su žiojinčia gerkle, iš kito kambario galo virš židinio kovingai žvelgė įspūdinga liūto galva pašiauštais karčiais, šalia jos ant juodos medinės plokštės styrojo didžiulis raganosio ragas, tarp trofėjų sienas dengė spalvingi skydai, ietys ir pageltę kauliniai kardai, o storuose auksiniuose rėmuose blizgėjo didelė nuotrauka su akiniuotu juodaodžiu, matėsi tik jo galva ir pečiai, jis dėvėjo auksinėmis juostomis padabintą uniformą, o galvą puošė leopardo kailio kepuraitė, gana stilingai atrodė, bet pamaniau, kad tokiame karštyje po leopardo kailiu galva turbūt žliaugia prakaitu, dairydamasis aplink išgirdau susižavėjusią mamą tariant, kad antropologijos ir zoologijos muziejai draugui ambasadoriui pavydėtų šių neprilygstamų turtų, o ambasadorius šypteldamas tarė, kad tai tik keli kuklūs eksponatai, jam teko sujungti keturis butus ir vis tiek tilpo tik mažytė kolekcijos dalis, na, bet ir tiek – jau šis tas, jis mostelėjo vidury kambario aplink stiklinį staliuką išstatytų odinių fotelių pusėn ir pakvietė atsisėsti, o mums atsisėdus pasiteiravo, ar negalėtų ko nors pasiūlyti, mama mandagiai atsisakė, bet ambasadorius jau ėjo iš kambario ir po akimirkos išdygo su sidabriniu padėklu, ant kurio stovėjo krištolo taurelės ir stačiakampis butelis, ambasadorius padėjo padėklą ant stalelio, prisėdo, įpylė mamai ir sau tardamas, kad tai namų gamybos vyšnių likeris, jis išmaukė savo taurelę nesusidaužęs ir tik jai ištuštėjus tarė: į sveikatą, mama taip pat išgėrė savo likerį, ambasadorius tučtuojau vėl pripildė taureles ir vėl išmaukė vienu gurkšniu, daugiau nebepylė, atsilošė fotelyje ir tylėdamas nužvelgė mus, pažiūrėjau į mamą, iš to, kaip ji laikė taurelę abiem rankom, supratau, kad labai nervinasi, buvo taip tylu, kad troškau žūtbūt kažką pasakyti, pažvelgiau į draugą ambasadorių ir pasiteiravau, kur jis rezidavo, o jis, mosteldamas į kabančias žvėrių galvas, skydus, ietis ir kaulinius kardus, atsakė, kad Afrikoje, tylėdamas nudūriau akis į grindis, taip, žinoma, čia net kilimas sudurtas iš zebrakailių, tada vėl pakėliau akis į ambasadorių ir tariau, kad tai akivaizdu, ir pasiteiravau, kokioj gi Afrikos šalyje, jis atsakė buvojęs daugelyje vietų, bet ilgiausiai pačioje juodžiausioje Afrikos dalyje – pačioje Afrikos širdyje, tada jis paklausė, kaip manau, kokia šalis tai galėtų būti, o aš nesudvejojęs atsakiau: Zairas, ambasadorius patenkintas linktelėjo galvą girdamas, kad išmanau geografiją, už tai nusipelnau taurės vyšnių likerio, nes esu jau rimtas vyras, tad paėmė trečią krištolinę taurelę ir pripylė ją raudono likerio, ištiesė man: nagi, į tavo sveikatą, paėmiau taurelę, pažiūrėjau į mamą, jai davus pritarimą, paragavau, saldus gėrimas ėmė dilgyti ir šildyti gerklę, ambasadorius prisipylė sau ir kaipmat išmaukė, pastatė taurelę ant padėklo ir pažvelgęs į mamą pasiteiravo, kaip laikosi tėvas, mama išgėrė savo likerį, sukryžiavo kojas ir atsakė kaip tik dėl to ir atėjusi čia, mat ir pati norėtų sužinoti, kaip jis laikosi, jau keturis mėnesius negauname iš jo žinių, ji labai nerimaujanti, bet neabejojanti, kad turėdamas tokius plačius ryšius draugas ambasadorius per kelias minutes galėtų sužinoti, kas jam nutiko.
Ambasadorius linktelėjo, įsipylė dar likerio, susivertė į gerklę, nužvelgdamas mamą paklausė, iš ko ji taip sprendžianti, mama atsakė, kad draugui ambasadoriui neverta kuklintis, ji žinanti apie draugo ambasadoriaus praeitį ir pasiekimus, ir kokias svarbias pareigas jis užima, jam tokia užduotis būtų vienas menkniekis, panorėjęs jis turbūt išsiaiškintų ar suorganizuotų daug sudėtingesnius dalykus, ambasadorius vis linkčiodamas atsakė teigiamai, žinoma, jo galimybės labai didelės, jis galintis išspręsti pačias įvairiausias problemas, bet geriausia, jei šį reikalą jie aptartų vienu du, ir smeigdamas žvilgsnį į mane jis mandagiai paprašė išeiti į kitą kambarį, kur manęs laukia daugybė įdomybių, netgi įvairiausių žaislų, bet geriausia, jei jis pats mane palydės, nes butas toks didžiulis, kad aš dar paklysiu kaip jis pats kadaise džiunglėse, mama pusiau pakilusi iš vietos tarė, kad draugui ambasadoriui neverta vargintis, mat aš jau didelis, protingas vaikas ir jiems netrukdysiu, bet ambasadorius stryktelėjęs atšovė, kad gal ne, jis puikiai pažįstantis vaikus, jiems nėra nieko nuobodžiau už suaugusiųjų pokalbius, jis negalintis reikalauti to iš mano amžiaus berniuko, kuris už viską labiau norėtų žaisti futbolą ir kirkinti mergiotes, priėjęs prie manęs jis spustelėjo petį ir pastatė, liepė eiti su juo, mama į mane nebežiūrėjo, tik nudelbusi galvą dėbsojo į krištolinę taurelę, supratau, kad geriausia bus išeiti, nesipriešindamas leidau ambasadoriui išstumti save į koridorių. Prieš mums paliekant kambarį ambasadorius atsigręžė į mamą ir tarė atsiprašysiąs kelioms minutėms, bet netrukus grįšiąs ir, rodydamas į butelį, pasiūlė mamai įsipilti dar.
Koridoriuje ambasadorius vėl sučiupo mane už peties ir stūmė priešais save, skubiai pasiekėme kitą koridoriaus galą, tada perėję mažesnį kambarį papuolėme į kitą koridorių, visur sienos buvo apkabinėtos kaulo drožiniais, žvėrių kailiais, trofėjais, paukščių iškamšomis, kai perėjom dar du kambarius, jau norėjau klausti, ar draugas ambasadorius taip pat turi keturis tualetus, keturias vonias ir keturias virtuves, bet ambasadorius jau vėrė duris ir stūmė mane į dar vieną koridorių, kuriame vieną sieną dengė persiški kilimai, o kita buvo nukabinėta nuotraukomis, kuriose buvo įamžintas ambasadorius, apsuptas juodų moterų ir pulkais juodų vaikų, išsižiojęs negalėjau atplėšti akių, ambasadorius pastebėjo tai ir tarė, argi jis nesakęs, kad pažįsta vaikus, nes visi vaikai tose nuotraukose yra jo, man taip magėjo paklausti, kad jei tie vaikai yra jo, tai kodėl jie tokie juodi, bet prieš mus jau vėrėsi dar vienos durys ir ambasadorius stumtelėjo mane į kambarį, bet pats į vidų nėjo, iš tarpdurio įsakė man gražiai elgtis ir laukti mamytės čia, uždraudė liestis prie daiktų, įspėjo nė nebandyti nieko nukniaukti, nes vis tiek būsiu pričiuptas, jis žinantis, kokie nenaudėliai vagiliai yra vaikai, jais negalima pasitikėti nė trupučio, taip kad žiūrėčiausi sau, nes ten, iš kur šie daiktai yra atkeliavę, vagims išduriamos akys. Aš linktelėjau ir ambasadorius užtrenkė duris, girdėjau, kaip koridoriuje jis tebebambėjo pažįstantis tuos vaikus, tuos ilgapirščius, bet užsidarius kitoms durims stojo tyla, nesigirdėjo nė žingsnių, čia staiga pajutau, kaip per nugarą perbėga šaltukas, tarytum kažkas į mane spoksotų.
Nusigandau taip, kad bijojau pakrutėti, bet pagalvojau, kad tai tik žvėrių galvos, atsigręžiau, bet čia nusigandau dar labiau: prieš mane stūksojo siena, nuo lubų iki žemės pilna ant plokščių pritvirtintų žmonių kaukolių ir galvų, tačiau priėjęs arčiau supratau, kad galvos ne žmonių, o šimpanzių, gibonų ir gorilų, o ir kaukolės nebuvo visiškai tikros – tik pavienės jų dalelės autentiškos, o likusios dalys gipsinės, šalia jų – komentarai su piešinukais, nurodančiais, ar kaukolė priklausė beždžionei, ar pirmykščiam žmogui ir kaip jie galėjo atrodyti, šalia parašyti ir lotyniški pavadinimai, bet nespėjęs įsiskaityti vėl pajutau per nugarą bėgančius šiurpulius, vėl pasirodė, kad mane kažkas stebi, atsigręžiau ir pagaliau pamačiau, kad aname kambario kampe, už stalelio su šachmatų lenta iš tikrųjų sėdėjo kažkas ir žvelgė tiesiai į mane.
Visą tą laiką mane stebėjo senas perkaręs negras. Nuščiuvau, bet tuoj pat pasisveikinau, jis nieko neatsakė, tik pamojo ranka kviesdamas prieiti arčiau, priėjau, netardamas nė žodžio jis mostelėjo į šachmatų lentą, atsakiau apgailestaudamas, kad man nelabai patinka šachmatai, bet jis primygtinai mojo ranka viliodamas žaidimui, tad neliko nieko kito, kaip sėstis priešais jį, girdėjau, kaip po manim girgžteli kėdė, tuo metu negras palinko į priekį, suėmė už pėstininko, stovinčio priešais baltųjų karalių, ir paėjo dviem laukeliais į priekį, vėliau jis puolė pėstininku iš valdovės pusės, bet paėjo tik vienu laukeliu, norėjau pašmaikštauti, kad baltosios figūros labiau tiktų man, o juodosios – jam, nes jis tokios pat spalvos, bet vis dėlto nieko nepasakiau, o iš eilės puoliau abiem savo žirgais, šio manevro mane išmokė senelis, kad kada nors juo pasinaudočiau, vos paėjau antru žirgu, negras nieko nelaukęs puolė rikiu iš valdovės pusės, girdėjau, kaip nuo judesio subraška jo ranka, atsistojau, apžiūrėjau jį iš arčiau ir man nušvito: aš žaidžiu ne su žmogum, o su automatine lėle!, matematikos mokytojas pasakojo, kad jau viduramžiais buvo konstruojamos šachmatais žaidžiančios lėlės, bet aš netikėjau, o štai dabar prieš mane sėdėjo viena jų, ji buvo visai kaip tikras žmogus – liesas juodaodis senis, man atsistojus jis pasuko galvą į mane ir vėl pamojo į šachmatų lentą, priėjau visiškai arti smalsaudamas, kaip jis padarytas, kaip juda ir kaip yra maitinamas energija, paliečiau jo ranką norėdamas pažiūrėti, gal išskobtas iš medžio, bet jis buvo ne medinis – jis buvo aptrauktas tikrų tikriausia oda, ranka atrodė visai kaip tikro žmogaus, tik daug šaltesnė, palietęs ją jaučiau, kaip po oda juda kaulai ir sąnariai, tada vėl išgirdau, kaip tyliai sugirgžda žirgo siekianti jo ranka, tik dabar atkreipiau dėmesį į tai, kad figūros buvo išties ypatingos: juodosios buvo išdrožtos iš juodmedžio, baltosios – iš dramblio kaulo, visos figūros buvo pabaisų pavidalo, baltieji kaip skeletai, juodieji – demonai žmonių veidais ir gyvūnų kūnais, rankose ar letenose jie laikė skydus arba kardus, karo kirvius arba dantytus peilius, figūros buvo padabintos diržais, apkabinėtais kaukolėmis, kaulais, žmonių ausimis ir rankomis, kaklai apvyti grandinėmis, visos detalės buvo išdrožinėtos nepaprastai skrupulingai, baugus baltųjų karalius iš veido labai priminė ambasadorių, bet aš vis dar nesupratau, kas vertė šachmatininką judėti, ištyrinėjau jo nugarą, tačiau niekur neaptikau jokių laidų, jokių diržų, lėlė dėvėjo nunešiotą kareivišką uniformą ir buvo basnirčia, pėdos, kaip ir plaštakos, atrodė seno ir lieso žmogaus, tada man dingtelėjo – galbūt ji judėjo pati savaime, gal tai net nebuvo automatas, o gyvas padaras, arba ją vertė judėti koks nors afrikietiškas burtas, mane sukaustė baimė, apšniukštinėjau didelę pintą kėdę, ant kurios sėdėjo senis, pamaniau, kad galbūt jį maitina per kėdės koją tekanti elektra, tad atsargiai bandžiau pastumti kėdę, bet ši stovėjo kaip įbesta, vadinasi, buvau teisus. Negro pilve, ko gero, įmontuotas elektrinis motoras, kuris ir judina sąnarius, žinojau, kad Boudeno kabeliais ir hidraulikos pasiekimais šiais laikais galima padaryti bet ką, atsisėdęs atgal į kėdę tęsiau žaidimą, mėginau šachuoti puldamas karalių žirgu, bet senis tuoj pat perprato mano kėslą, nukirto žirgą ir tiksliu, gergždžiančiu judesiu perkėlė jį nuo lentos ant staliuko, tada jis ėmė kirsti mano figūras vieną paskui kitą, jis reaguodavo į bet kokį ėjimą nė akimirkos nemąstydamas, o kai pakišau jam savo rikį, kad po to galėčiau griebti jo valdovę, jis nepasidavė provokacijai, lyg būtų perskaitęs mano mintis, lyg tiksliai numatytų kitą mano ėjimą, jis vėl pajudino girgždančią ranką, atrodė, kad jame kažkas perkaito, nes nuo senio pasklido švinkstančio sviesto kvapas, kuo jis labiau mane varė į kampą ir kovė figūrą po figūros, tuo jo judesiai pastebimai spartėjo, net galvą ėmė laikyti kitaip, tarytum bandydamas sutramdyti juoką, kai jis nukirto ir antrąjį mano bokštą, o paskui šachavo, supratau – man galas, kad ir kaip eičiau, neišvengsiu mato, žvelgdamas į negro veidą, dulkėtą suvytusią odą, nusprendžiau – aš nepasiduosiu, nebus jokio mato, staigiai čiupau baltųjų karalių nuo lentos, automatas kaip tik tiesė ranką link jo, bet lėtai pasigirgždėdamas, aš spėjau pirmesnis, tada senis garsiai sukriokė ir pažvelgė į mane, jo akys piktai sužaibavo, bet tik akimirką, nes po sekundės tūžmingu, gergždžiančiu rankos mostu jis nušlavė nuo lentos likusias figūras taip, kad jos išskraidė po visą kambarį, tada atlošė galvą, pravėrė burną ir ėmė kvatotis, iš jo burnos ir šnervių ėmė ristis dūmai, šokau nuo kėdės taip staigiai, kad ji parvirto ant žemės, rankoje tebespaudžiau baltųjų karalių, automatas kvatojosi taip garsiai, kad drebėjo sienos ir grindys, bet netrukus man dingtelėjo: kvatoja visai ne šachmatininkas, o mama.
Tikrai taip, dabar jau aiškiai girdėjau mamos balsą, per visas sienas ir duris kuo aiškiausiai girdėjosi su riksmu sumišęs kvatojimas: bravo, drauge ambasadoriau, nuostabu, nagi pirmyn, smokite darsyk, iš visų jėgų, muškite, jei manote, kad mušti moterį vyriška, daužykite mane iki ryto, nagi pirmyn!, žinojau, kad jei mama kvatoja rėkdama visa gerkle, ji taip pat plūsta ašaromis, atplėšiau duris ir per visus kambarius ir koridorius pasileidau į garso pusę, visos patalpos buvo apkrautos daiktais, o mamos juokas aidėjo visur, nuo jo skimbčiojo krištolinės vazos ir stiklinės žuvys, porcelianiniai kariai, taurės ir vyno buteliai, kur tik sukau, mačiau, kaip nuo mamos juoko siūruoja ant sienų įrėminti žemėlapiai, nuotraukos ir dramblio kaulo drožiniai, o tuščiame akvariume ant vielų kabančios džiovintos ir blizgiai nulakuotos tropinės žuvys sūpuojasi lyg iš tikrųjų plaukiotų vandenyje, žvangėjo virš durų sukabintos ir odiniais dirželiais prilaikomos varinės apyrankės ir kojų papuošalai, o ant lentynų išstatyti, aukso spalvos skysčiu užpildyti buteliai plombuotais kakleliais ir krištoliniai sietynai virpėjo tilindžiuodami, viskas tirtėjo kaip per žemės drebėjimą, ėmiau baimintis, kad tik žvėrių galvos nepradėtų kristi nuo sienų ir nepriplotų manęs, vėriau duris po durų, yriausi iš kambario į kambarį, galvojau, kad jau niekada neberasiu mamos, bet staiga atidaręs dar vienas duris vėl atsidūriau didžiajame kambaryje, sustingusi pusiausėdom mama kvatojosi, stiklinis stalelis gulėjo apverstas, o vyšnių likeris tarp sudužusių taurelių ir grafino šukių buvo išsitaškęs ant zebrų kailių, viena antilopės galva buvo nukritusi, o didžiulė liūto galva vos vos laikėsi ant sienos, ambasadorius stovėjo po ja atrėmęs savo galvą ir viena ranka prilaikydamas, kad ji nenubildėtų ant išsitaškiusio vyšnių likerio, kita ranka jis bandė apsirengti marškinius, išvydęs mane ėmė kaukti: pagaliau tu čia, man jau pats metas nešdintis ir išsivesti savo kuoktelėjusią motiną, jis nesupranta, kodėl įsileido mus pažinodamas visą mūsų šeimyną, partijos sekretorius buvo nieko vertas senis, o savo tėvą galime amžiams pamiršti, savo prakeiktame gyvenime jo daugiau nepamatysime, jis pasirūpins, kad tėvas gautų galą ten, Dunojaus kanale, džiaugtumėmės dar, kad jis ne perauklėjimo stovykloje, matysim jį kaip savo ausis, jutau, kaip man užgniaužia gerklę, bet mama vis kvatojo, aš taip pat buvau priverstas pakikenti, nes po grėsmingais liūto nasrais su apatiniais marškiniais straksintis ambasadorius atrodė išties komiškai, viena ranka jis laikė už liūto snukio ir pasistypčiodamas bandė užkabinti galvą ant sienos laikiklių, tuo pat metu kitą ranką jis tūžmingai kišo į marškinių rankovę, buvo neįmanoma žiūrėti į jį nesijuokiant, pastebėjau, kad mamai iš nosies bėga kraujas, o makiažas nuvarvėjęs per skruostus, kvatodamasi ji pakvietė eiti iš čia, apkabinau ją per pečius ir mes išėjome iš kambario palikdami po liūtu striksintį ambasadorių, rakindami spyną dar girdėjome jo riksmus, bet vos trenkėm paskui save duris, jie kaipmat liovėsi, mama tebekvatojo prašydama padėti, nulūžo jos batelio kulniukas, tad ji leidosi laiptais prisilaikydama manęs. Prie išėjimo mama stabtelėjo, viena ranka pasitaisė pėdkelnes, kitoje rankoje laikydama nosinę prisidengė burną, nes niekaip negalėjo liautis kvatojusi, stipriai spausdamas baltąjį karalių įkišau ranką į kišenę, vėsus dramblio kaulas maloniai gludo delne, žinojau – nuo šiol per karą manęs neįveiks niekas, nes šalia šitokio vado ir prašmatniausias alavinis kareivėlis atrodys kaip apgailėtinas pirdžius.
Susitikimuose su skaitytojais ne kartą girdėjau pageidavimų daugiau papasakoti apie poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybinių užrašų sąsiuvinius. Teiraujasi apie juos ir spaudos žmonės, paklausinėja kolegos.
Taip, turėjau galimybę peržiūrėti nemažą dalį poeto rankraščių, rastų jo kūrybinio darbo kambaryje po mirties. Tai, ką peržvelgti patikėjo Genovaitė Marcinkevičienė, žmona. Kai ką pats galėjau pasirinkti, kai ką vėliau ji pasiūlė, įsidėmėjusi mano ketinimus rengti spaudai poeto knygas ir jo kūrybos tyrinėjimo interesus.
Ant rašomojo stalo buvo dvi kupetėlės, tiesiogiai susijusios su mudviejų – autoriaus ir leidėjo – ankstesniais susitarimais. Viena – visa, kas suteikė galimybę sudaryti pirmą pomirtinę Just. Marcinkevičiaus knygą „Dienoraščiai ir datos“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Plačiau apie tai rašoma tos knygos sudarytojo pratarmėje. Antras pluoštas – poeto ranka perrašyti trumpieji jo eilėraščiai (pats sakydavo: mažosios eilės), kuriuos sudėjau į knygą, pavadindamas ją „Ranka parašyta“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012).
Greta ant stalo gulėjo žalias aplankas su užrašu „Nauji eilėraščiai ir kt.“ Jame buvo aštuoniolika ankstesnėse knygose nespausdintų eilėraščių, ir jie tapo Just. Marcinkevičiaus knygos „Iš natūros“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013) pirmo skyriaus pagrindu. Kur kas didesnę žaliojo aplanko dalį sudarė „ir kt.“ – tai įvairaus turinio ir skirtingo laiko poeto užrašai, kalbos arba jų apmatai, atsakymai į žurnalistų klausimus, spaudinių iškarpos ir pan. Vyrauja, trumpai tariant, štai kas: Sąjūdžio ir Baltijos kelio apmąstymai, Lietuvos vardo tūkstantmečio motyvai, mintys apie nacionalinės kultūros ir lietuvių kalbos padėtį1. Dalis šių tekstų buvo panaudota sudarant minėtą knygą „Dienoraščiai ir datos“, pateikta komentarų.
Dėl informacijos nuodugnumo čia turėjau pateikti žinių, kurios jau yra viešos, nes kai kurie darbai padaryti. Reikia pridėti žinią, kad didžiąją dalį „popierinio“ Just. Marcinkevičiaus palikimo (jo rengtų knygų likę mašinraščiai ir pan.) jau yra perėmęs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Kas tebėra šio straipsnio autoriaus rankose ir ką netrukus Institutui bus galima perduoti?
Be minėto žalio aplanko, – rudasis sąsiuvinis, mėlynasis sąsiuvinis, „Dienos drobulės“ aplankas, jūros spalvos aplankas, segtuvas2. Knygai „Iš natūros“ kūriniai atrinkti iš jų. Daugiausia – iš žaliojo ir rudojo. Pastarasis bus dosniausias Just. Marcinkevičiaus rankraščių tyrinėtojams.
Žinių gana.
Dabar – ką verta apie matytų rankraščių (ir mašinraščių) visumą papasakoti.
Bus pusiau straipsnis, pusiau publikacija.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Just. Marcinkevičius rašė ranka, rašė paprasčiausiuose bloknotuose ir sąsiuviniuose. Greičiausiai jie atsirasdavo ant jo rašomojo stalo beveik atsitiktinai. Pavyzdžiui, storiausio rudojo sąsiuvinio viršelyje yra įspaudas Lietuvos žemdirbių suvažiavimas, 1989. Tikriausiai tame suvažiavime dalyvavo ir parsinešė.
Poezijos juodraščiai sąsiuviniuose vyrauja, bet yra ir ko kito: užrašų įvairiomis temomis, išrašų iš skaitomų knygų. Pridėliota laikraščių iškarpų, lapelių su užrašais, daug vaistų aprašų.
Apie užrašus įvairiomis temomis
Vartant rudąjį sąsiuvinį, krinta į akis minčių apie Dievą, Bažnyčią, religiją gausa.
Sąsiuvinis pradedamas tokiu sakiniu:
Bažnyčia turi būti visų ir niekieno.
Ketvirtame puslapyje:
Dievas yra „ieškanti pati savęs esybė“.
Įsimenantys sakiniai:
Kai tiktai rojų aptveria – nežinia kokiu būdu jame apsigyvena
ir šėtonas. Užtenka pasakyti: štai čia rojus – šėtonas jau ir čia.
Šmėsteli posakiai „netikinčiųjų tikėjimas“, „nemąstančiųjų mintys“, persirašyta popiežiaus Jono Pauliaus II minčių, Dalai Lamos sentencijų.
Fiksuojama vokiečių evangelikų teologo Rudolfo Bultmano (Rudolf Karl Bultmann) mintis:
Kalbėti apie žmogų reiškia kalbėti (ir) apie Dievą.
Religija ir kultūra. Supasaulėjimo baimė. Integravimo procesas vis
vėluoja. Bažnyčia nuolat vėluoja.
Dievas yra žemėje kartais jis pasirodo mes taip pripratom prie jo kad
jau nepastebim o jis tuo tarpu gyvena ir dirba su mumis
Šis posakis vėliau įgijo eiliuotą išraišką, žr. rinkinį „Iš natūros“, p. 98:
dievas yra žemėje
pripratom prie jo ir nepastebim
o jis gyvena ir dirba ČIA
Dieviškumo apmąstymai atsinaujina 1998 metais:
Dievui: sukūrei mane ir mane nužudei. Kaip molinį indą sudaužei,
perplėšei kaip paveikslą. Tai ką – kūrinys nepavyko?
Žmogus yra kaip akmuo, kurį sukūręs Dievas nepajėgia pakelti (iš čia,
iš jo laisvos valios, blogis)
Kristus: Dievas įeina į istoriją.
Poetas užsirašo Epikūro mintis:
Arba Dievas nori pašalinti blogį ir negali, arba gali, bet nenori, arba
negali ir nenori, arba nori ir gali. Jeigu jis nori ir negali, tai jis bejėgis...
kas nesuderinama su Dievu. Jeigu gali, bet nenori – jis piktas, kas irgi
svetima Dievui. Jeigu negali ir nenori – tai jis bejėgis ir piktas. Jeigu nori
ir gali, kas tiktai ir pritinka Dievui – tai iš kur tada blogis?
Esama norų, turbūt neįveikiamų, didelių menininkų santykius su egzistenciniais dalykais, taigi ir su tikėjimu, subrukti į elementarybių gardą ir vaizduoti kaip nekintamus. Šis savų tikslų turinčių asmenų troškimas Just. Marcinkevičiaus atveju yra įgyvendintas elementariausiu būdu, juoba kad jo sovietmečio kai kurie kūriniai ir pasisakymai tokią galimybę teikė. Ginčytis su šia pozicija – tuščias darbas. Aiškinti, kad anais laikais savo tikrąsias pažiūras žmonės slėpė, maskavo ir viešumoje kraipė – jau nuobodu. Bet į apmąstymų lauką, be čia cituotų poeto refleksijų, verta įterpti vieną kitą faktą. Kunigas Gintaras Petronis, atlikęs bažnytines apeigas ir Just. Marcinkevičiaus (2011 m. vasaris), ir jo žmonos Genovaitės (2014 m. vasaris) laidotuvėse, pastarosiose pasakė, kad Marcinkevičių santuoka buvusi ir bažnytinė (kažkurioje Kėdainių krašto bažnyčioje, sovietmečiu slapta, turėjo būti 1954 metai). Ir dar pasakė, jog poeto žmona pasakojusi apie jo kasvakarines maldas ar meditacijas. Apie tai viešai kalbėjo ir poeto bendraklasė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė (Prienai, 2014 03 10), iš poeto žmonos girdėjusi, kad ši nesiryžusi paklausti, kokiais žodžiais vakarais jis kalbasi su aukštybėmis. Ji taip pat pasakojo, kad, laidojant Motiejų Marcinkevičių, Justino tėvą, bažnyčioje buvo ir jis, ir Alfonsas Maldonis, ir Algimantas Baltakis, ir poeto klasės auklėtoja Genovaitė Andrašiūnienė. Kaip sakė ponia Gražina, – visi „įsimaišę“ tarp kitų tikinčiųjų, kad per daug nekristų į akis. Sovietmetis tebesitęsė, buvo 1985 metai. O klebonas Juozas Užupis pamoksle akcentavęs, kad laidojamas visiems žinomo poeto tėvas.
Tarp klausimų, iškylančių Just. Marcinkevičiaus kūryboje, straipsniuose, kalbose ir pokalbiuose, vienas svarbiausių – Lietuvos istorija. Su šia tema sietina nemaža dalis žaliojo aplanko lapų. Bet užsirašinėta ir sąsiuviniuose. Mintys apie Vytautą Didįjį spausdintos knygoje „Iš natūros“, p. 126, čia nekartosime. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apmąstymų išskirčiau šį:
Dvi „rankovės“: Lietuva – didelė, galinga, bet praradusi lietuviškumą,
ištirpdžiusi jį erdvėje, horizonte, valstybėje – ir Lietuva, nuėjusi į gilumą,
į neatgniaužiamą kumštį... Švarkas su tokiom rankovėm (skirtingom –
viena į išorę, antra – į vidų) neapsivelkamas.
Iš minčių apie mūsų požiūrį į istoriją:
Lietuvio sąmonė labiau trokšta mito, nei istorijos: tikros, su nuopuoliais,
pralaimėjimais, nusikaltimais – t. y. vyksmo, judėjimo. Lietuvis mieliau
gyventų pagal mitą, nei pagal tikrovę. Tai vaikiška sąmonė, klystanti
ir klaidinanti. Ji nepakelia istorijos.
Valstybės istorija – ir kultūros istorija. Protas nepakelia savo laisvės
arba, kitaip tariant, mūsų laisvė nepakelia savęs.
Just. Marcinkevičius visada buvo atidus visuomenės gyvenimo kitimams, buvo linkęs juos apibrėžti, turbūt tikėjosi ir paveikti, keisti padėtį.
1993 metais3 užrašė:
Nėra kūrybos: daiktai tik perkeliami iš vienos vietos į kitą (perkant
pigiau, parduodant brangiau). Net ir literatūroje: išeivijos kūryba
perkeliama (išleidžiama) į Lietuvą4. Tokio nekūrybingo laikotarpio
mūsų istorijoje jau seniai nėra buvę. Atitinkamai formuojasi
paskui pinigą, skęstantis civilizacijoje, svaigstantis ir besisvaiginantis
blizgučiais... Mes niekada „nenueisime į Europą“, eidami ten tik daiktų.
Pastaraisiais sakiniais išsakyta diagnozė vertintina kaip tiksli ir didžiai savalaikė (1993 metai). Bet nepadėjo.
Svarbi poetui ir gamtos byla:
Reikia, kad mūsų valdžios struktūrose, mokslininkų simpoziumuose
kažkas kalbėtų ir medžio, ir žolės, ir upokšnio, ir vilko... vardu.
Paskutiniųjų gyvenimo metų mintis tinkamai perteiktų toks tekstas (rašytas ant atskiro lapelio):
Ar Lietuvoje tapo mažiau pykčio, ar atsirado daugiau santarvės, ar gimė
projektų (bent vienas), prie kurių susitelktų visa Lietuva? Priešingai –
nesibaigianti kova dėl Europos Sąjungos pinigų.
Susitelkti socialinio teisingumo programai.
Dar labiau padidėjo nuotolis nuo žemiausio sluoksnio iki aukščiausio.
Žmogus gyvena ne dėl turtų. Gamta. Atsakomybė už ją, už tautą, už
valstybę. Už kitą žmogų.
Nuolatinių apmąstymų centre – ir lietuvių kalbos padėtis, jos likimas. Didžioji dalis spaudos iškarpų, esančių žaliajame aplanke ir už rudojo sąsiuvinio atvartų, – apie tai. Daug kas poeto užsirašinėta turbūt ketinant kalbėti ar rašyti šiuo klausimu.
Užsirašė, ką kalbėjęs prezidentas Valdas Adamkus (nuoroda – „Lietuvos rytas“, 2003 05 09, Nr. 106):
Būkime atviri patys sau – prarasime tik tai, ką patys savo noru
atiduosime. Niekas man neatims kalbos ir niekas manęs neprivers
kalbėti blogiau lietuviškai, nei aš šiandien kalbu.
Atskirame lapelyje – tokios žinios:
ES deklaruoja, kad remia kalbų įvairovę, bet lėšas skiria priešingam
tikslui: 2000–2006 m. kalbų mokymo programoms „Sokratas“, „Lingua“,
„Comenius“ skirta 2,5 miliardo eurų.
anglų k. – 1,75 milijardo
prancūzų, vokiečių, ispanų – 0,5
italų, portugalų, suomių, švedų, danų, olandų – 0,25.
Kas yra matęs, skaitęs „Visuotinę kalbinių teisių deklaraciją“ (1996),
kur jos tekstas lietuvių kalba?
Ką apie nacionalines kalbas sako ES konstitucija?
Atrodo, čia remtasi Valdo Banaičio straipsniu „Kalbos atveria duris?“, spausdintu „Lietuvos ryte“ 2001 12 21.
Apie poezijos rankraščius
Pirmiau bendresni pastebėjimai, paskui šiek tiek konkretybių5.
Rankraščiuose daug braukymų, taisymų, versijų.
Dažnai taip. Pasirodo eilutė ar dvi. Po kurio laiko posmas. Dar toliau pirmoji versija, greta kita. Nesakau, kad tokie atvejai vyrauja, bet jų būtų neką mažiau negu iš karto užrašytų eilėraščių. (Būtina išlyga: kalbu apie pastarųjų dešimtmečių kūrybą.) Spėčiau, kad nemažai daliai skaitytojų, patyrusių šio poeto kūrybos harmoningumą bei darną, ši žinia atrodys netikėta. Harmonija ne visada liejasi iš karto, bet ji pasiekiama.
Skaitant rankraščius įdomu buvo patirti, kad Just. Marcinkevičius ką pradėdavo, tą anksčiau ar vėliau baigdavo. Beveik visada. Pagrįsti galėčiau taip. Sudarinėdamas pomirtinę knygą „Iš natūros“, į kurią užsibrėžiau dėti tik ankstesniuose rinkiniuose nespausdintus eilėraščius, po rankraščių peržiūros buvau sudaręs maždaug šimto dvidešimties kūrinių sąrašą. Galų gale liko šešiasdešimt du. Kodėl? Paaiškėjo, kad keitėsi eilėraščių pavadinimai, pradžios eilutės, tekstai trumpėjo (dažniau) arba plėtojosi, atsirasdavo gerokai pakitusių versijų. Taigi iš rankraščių, kuriuos teko peržiūrėti, beveik visa, kaip pamažu aiškėjo, vienokiu ar kitokiu pavidalu buvo suėję į knygas „Žingsnis“, „Dienos drobulė“, „Naktį užkluptas žaibo“, šiek tiek į ankstesnę, 1993-iųjų knygą „Eilėraščiai iš dienoraščio“ ir vėlesnę „Ranka parašyta“, 2012. (Pasitikrinimui reikėjo sugalvoti metodiką, žmogus negali atsiminti daugiau kaip pusantro tūkstančio eilėraščių.) Išvados galėtų būti dvi: šis poetas beveik negamino kūrybinio „šlako“; po 1991-ųjų poezijos rašė palyginti nedaug, tad beveik visa pateko į knygas.
Dar vienas potyris, – čia jau žiūrint į išbraukimus ir pasitikrinant, kas duota spaudai, kas ne. Just. Marcinkevičius turėjo gerą vertybinę klausą ir buvo pats sau kritikas, suprato, ko nereikia spausdinti. Savo kūrybos verčių suvokimas duotas ne visiems, čia galėtų būti nesmagių pavyzdžių iš gimtosios ir pasaulio literatūros.
Žmogus, skaitantis rašytojo kūrybos sąsiuvinius po jo mirties, susitinka su intymiu, viešumai „neparuoštu“ pasauliu. Kas viešintina? Šie apsisprendimai – ir išgyvenimas, ir pasirinkimai, etiniai, profesiniai, visokie.
Galiu dabar čia pasakyti (ir šiek tiek parodyti – straipsnis ne poezijos knyga), kad sąsiuvinių tylai ir būsimų mokslinių leidinių rengėjams palikau, jeigu kalbėsime apie „aštresnius“, taigi dabartinę visuomenę kažkodėl ypač dominančius dalykus, keletą „euroskepsio“ tekstų ir žiupsnelį epigraminės, pašaipios poezijos, atspindinčios reakciją į kai kurias socialines permainas ir perteikiančios poeto išgyvenimus po visokiausių politinio pobūdžio užsipuolimų. Čia tebus pavyzdys, tikriausiai iš 1992 metų pavasario:
Apsireiškia dievaičiai, ideologiškai švarūs,
šventais veidais nešini.
Europai pasimeldžia ir plėšia per pusę
mūsų meilę, širdį, atmintį... viską.
Vieni jau atrajoja, kiti dar valgo
prieš televizijos kamerą vakarietiškai6 atsirūgsta.
Ačiū, kad išvalgėt ir mane iš tamsaus mano vargo,
kad priėmėt į teisingą savo pilvų rūstį.
Nes kas gi aš be amerikoniškų jūsų dantų,
be intelektualaus jūsų skrandžio?
Išlaižykit mane iš Vakarų, iš Rytų,
mano žodžiams galvas nukandžiokit.
Ir iškelkit save į nepasiekiamą aukštį
už savo narsą ir dorą.
Virškinkit, brangieji, ir snauskit,
gražiai europietiškai gadindami orą.
Kol kelios vyriškos pitijos uosto ir svaigsta,
klaidžiodamos po šiaurės Atėnus,
jos teisios: nepasikeis bendras vaizdas,
pridėjus mane ar atėmus.
(Toliau rankraštyje – kita pastarosios strofos versija, sunkiai įskaitoma. Ką pavyko perskaityti: „Jos regi: iš tikrųjų keičiasi vaizdas, / paprasčiausiai sutrypus ką nors, ką nors iš ko nors atėmus.“)
Žmonės, mačiusieji 1991 m. birželio 6 d. Lietuvos televizijos laidą „Krantas“ (vedėjas Vytautas Matulevičius), ką tik cituotoje satyroje gali įžvelgti aliuziją į ją (laidos dalyviai, abu emigrantai, kaltinimus poetui žėrė valgydami, filmuojama buvo kavinėje).
Tokio braižo satyrose meno paprastai ne kažin kiek. Ir nieko čia stebėtino. Meno žmogus kartais užsirašo momentinį įspūdį to momento kalba. Ir pasilieka. Išlydis.
Just. Marcinkevičių labai jaudino tautos supriešinimo ir susipriešinimo situacijos, šiuos išgyvenimus jis ne kartą išreiškė meniniais vaizdais. Rankraščiuose lieka racionalių, publicistikos lygmens formuluočių. Kartais jos sueiliuojamos:
mano gentis
ak mano gentis
ji niekada nesusivienys
nesusiims rankomis
ir nesiklaups aplink kraujo lašą
pirmiau nepaklaususi, neišsiaiškinusi
kam jis priklauso (kieno jis yra)
Šis įrašas sąsiuvinyje kryžmai perbrauktas. Greta sakinys: „Po nesantaikos saule veltui ieškai brolybės.“ Sprendžiant pagal gretimus datuotus tekstus, tai tikriausiai 2001 m. įrašai. Tų metų kūryba persikėlė į rinkinį „Dienos drobulė“. Tačiau „mano gentis...“ – ne. Šį eilėraštį, gerokai pakitusį ir pratęstą, rastume vėlesniame rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“, taigi knygoje, kurioje poetas „leido sau“ daugiau tiesioginio, racionalaus kalbėjimo.
Tačiau eiliuotą publicistišką kalbėjimą vis dėlto dažniausiai palikdavo rankraščiuose. Net ir tais atvejais, kai susieiliuodavo jam pačiam svarbios mintys, kurių spausdinti nedavė:
neišaugo ragai tiems kuriems jie buvo kaktoje pripiešti
neparaudo ir tie kurie buvo raudonais dažais aplieti
ėjo gyvenimas laikas jį stūmė žeme ištrypta
liko tik nuospauda gėda gal nuoskauda nesuprantama ir keista
taip gyvenom taip grūmėmės taip tiesėm kelią
piktžolėm kelias apžėlė bet vis murkdom kažką o kitą kažką vis keliam
2009
Segtuve vis šmėsčioja keletas epigraminių ironiškų tekstų, kurie bus autoriui tikrai rūpėję, nes bandė ir šiaip, ir taip – parašyta po keletą versijų. Tačiau, matyt, pats sau tarė, kad nepavyko, ir nespausdino.
Kartais sunku nuspėti, kodėl su kai kuriais eilėraščiais poetas elgėsi vienaip ar kitaip. Tarkim, į knygą „Iš natūros“ nesudvejojęs įdėjau nespausdintą eilėraštį „Žmogus su ašara“ (p. 83–84). Atrodė esąs tokio paties lygmens, kaip kiti. Paskui aptikau, kad poetas iš jo tepalikęs vieną posmą (žr. „Dienos drobulė“, p. 5). Panašus eilėraščio „Monsinjoro kapas. Elegija“ likimas (plg. „Iš natūros“, p. 106–108, ir „Naktį užkluptas žaibo“, p. 113). Trumpėjantis eilėraštis – dažnas įvykis Just. Marcinkevičiaus kūrinių radimosi istorijoje. Tūlo poeto kūryboje dažniau būna atvirkščiai.
Praėjusio amžiaus dešimtajam dešimtmečiui ypač būdinga minoriškų nuotaikų raiška, tamsos, rudenio įvaizdžiai. Šio turinio įrašai – arba autorefleksijos, arba dar neišdygusio eilėraščio (paties poeto posakis) pradmuo:
Šviesų gesinimo metas
Esu liūdesio (nakties) balsas... nežinau, kodėl jis pasirinko mane.
Pasiduodu tamsai – ji vis dažniau nugali.
Temstančiojo šviesa ateina
Užgesintas žmogus
ak mano sužeistas gyvenime
mano sužeistas ak
nukritęs gyvenimas piktas
lyg spygliuotos vielos ritinys
išprievartauta širdis (siela)
Baigiasi, baigia tekėti gyvenimas rudenio venomis, susimaišęs su
lietumi, purvu, su džiovininkės saulės blyksniais (akimirkomis) –
ir taip jos gaila!
Vienintelė žemė7– mirtis
Tokių ir panašių poeto užsirašymų nedera vertinti vienareikšmiškai. Pastangas tiesiogiai susieti juos su kūrėjo tikrąja, gyvenimiškąja dvasios būsena turėtų lydėti stiprūs, įtikinami argumentai ir kiti paliudijimai. O atsieti, viską priskirti lyriniam subjektui – lengvesnis ir apdairesnis kelias. Bet tuojau keltinas klausimas, kodėl tasai subjektas apniktas būtent tokių būsenų bei žodžių ir ar juos įdavusysis čia niekuo dėtas. Just. Marcinkevičiaus posakiai, kurie čia pacituoti, skaitomi „dalyvaujant“ tų supratimų visumai. Nepaisant to, kad galėtume tos būsenos tikrumą grįsti.
Reagavimai į užsipuolimus ir kaltinimus (nuo 1991 m. vasaros) įsiskverbė į poeto kūrybinius užrašus įvairaus pobūdžio tekstais. Yra įsidėmėtinų citatų iš skaitytų kūrinių. Pavyzdžiui, iš Albero Kamiu (Albert Camus) „Nuopuolio“:
Nuosprendis, kurį jūs skelbiate kitiems, galų gale grįžta, drebiasi tiesiai
jums į veidą ir jį sudarko.
Iš Andre Žido (André Gide) „Dienoraščio“:
Žinoma, aš kenčiu dėl kai kurių neteisingų kaltinimų. Tačiau jeigu jie
būtų pelnyti, kentėčiau dar labiau.
Iš Augusto Strindbergo prozos („Vienišas“):
Aš buvau jų draugas, bet jie buvo mano priešai.
Iš Marinos Cvetajevos:
Niekam nesuteikiu teisės teisti poeto (...) Vienintelis teismas poetui –
savo paties teismas.
Į rudąjį sąsiuvinį įdėtas atskiras lapelis, kuriame tvarkingai, be braukymų ir pataisų, parašyta:
Imu ir pagalvoju: o gal čia man už visus, kurie Lietuvoje dirbom, rašėm,
gyvenom, klydom ir kentėjom? Gal aš pasirinktas kaip auka? Pasiryžęs
kentėti, tačiau ne už visus. Už karjeristą, niekšą, skundiką, už savanaudį,
už grafomaną ir t. t. – ne. „Aukos“ vaidmuo būtų ir įdomus, ir, sakykim,
netgi maloniai tragiškas.
Su šiais svarstymais galima sieti bendriau skambančias sentencijas, pavyzdžiui:
Lietuvoje užtenka medžių žmogui (tiesai, žodžiui...) nukryžiuoti.
Ir tokias žinias:
Iš kiekvieno liepsnojančio krūmo, pilno valdančio majestoto, kiekvieno
žaibuojančio [neįskaitoma] sosto iš manęs reikalavo klusnumo.
Galėjau ir tebegaliu pasakyti šį tą apie apsisiautusius teisėjų togomis.
Šį tą nelabai malonaus...
Jau jokia paslaptis poeto Sigito Gedos priešiškumas Justinui Marcinkevičiui. Jau įkyru būtų pasakoti šią istoriją, prisodrintą jaunesniojo konkurencinių išpuolių, kartais ir su politiniais aspektais. Didelio triukšmo nekildavo dėl to, kad vyresnysis beveik visad nutylėdavo. Žinomi dalykai. Žinomi ir iš pasaulio literatūros istorijos, ir iš kūrybos psichologijos tyrinėjimų.
Ką apie tai aptinkame Just. Marcinkevičiaus užrašuose?
Tiesą sakant, menką nieką.
1994 m. užsirašymas:
Be galo pavydžios sąmonės neišnešiotas kūdikis (S. Gedos nesiliaujantys
kaltinimai ir priekaištai).
Knygos „Ranka parašyta“ (2012) rankraštyje (reikia priminti, kad jį rengti buvo beveik baigęs pats poetas) yra „Sena epigrama“:
negaliu sukurti to, ko neturiu,
ką dar tik bandau, dar tik tariu,
kas galbūt išaugs ar neišaugs,
ką koks G. nedelsdamas nušaus
Mačiau ne vieną, bent kiek kitokį, šios epigramos užrašymą.
Bet dėl paskutinės eilutės. Mėlynojo sąsiuvinio rankraštyje yra tokia versija:
ką Geda nedelsdamas nušaus
Turtingoje rusiškoje frazeologijoje yra sąvoka okololiteraturnaja sreda, jos išversti nesugebėčiau. Taigi aplink literatūrą zujančių žmonių aplinkoje sovietmečiu buvo šnabždama, kad kagėbistai yra slapta įrašę kelių literatų pokalbį, kuriame sakyta, kad su Just. Marcinkevičiumi reikią „fiziškai susidoroti“ dėl to, kad jis per daug talentingai reiškiantis netinkamas idėjas. Tos šnekos, reikia manyti, bus pasiekusios ir Just. Marcinkevičių. Taigi nušaus gali būti iš čia. Buvo taip ar nebuvo, blaivių ar girtų leptelėta, – kas dabar pasakys. Kad gudresni kagėbistai tokias ir panašias žinias – tikras ar sugalvotas – skleisdavo turėdami savo tamsių tikslų, – irgi suprantamas dalykas.
Rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ esame skaitę „Repliką kolegai“ (p. 53). Tenka pranešti, kad rankraštyje po antraštėle buvo nurodyti inicialai S. G. Publikuodamas jų atsisakė, knygoje nėra. Ir tekstas šiek tiek taisytas. Toks:
Mes, poetai, esame indai,
iš kurių trykšta poezija
ir kiti ekskrementai.
Alfredas Tennysonas (1809–1892)
Karščiuojančios sąmonės ekskrementai
iš puslapio į puslapį:
ji čia orgijas kelia,
nepasotinamo pavydo smaugiama
kenčia:
Gorgona, plaukiojanti savo atspindyje,
įsimylėjusi save
nuo mažojo kojos piršto
lig paskutinio plaukelio viršugalvyje.
Mes, poetai...
A. Tenisono posakis buvo ir poeto užrašuose (RS). Po jo citatos Just. Marcinkevičius užrašęs: „pastaruoju metu8 iš mūsų trykšta „kiti ekskrementai“. Greta yra užrašų apie chaotišką sąmonę, realybės agoniją, cituojama amerikiečių dailininko frazė „Išgelbėkite mane nuo to, ko aš noriu“. Taigi „Replika kolegai“ nesietina tik su S. G.
Tai tiek. Nereikia čia nieko supaprastinti, reikia, be kita ko, atsiminti skirtingas šių dviejų poetų laikysenas priespaudos aplinkoje ir nevienodą kūrybinę sėkmę. Žinau šį tą apie S. Gedos laišką Just. Marcinkevičiui, parašytą 1990 m., bet apie tai būtų atskira ilga kalba, komplikuota. Gal kada nors...
Sąsiuviniuose matyti, kaip ateina eilėraštis. Vienas iš būdų – eilėraščio „Įspūdis“ formavimasis. Pirmiausia atsiranda dienoraštiško skambesio įrašas: „Per ilgai gyvenau žiūrėdamas į vakarą ir (mirties) baimės augalas per ilgai virpėjo manyje (mano sieloje).“ Jis nepanašus į poetinį tekstą. Bet tolesniame puslapyje atsiranda poetinis perrašas:
jau ilgai per giliai buvau
į vakarą užsižiūrėjęs
ten kur guolyje raivėsi senas žvėris
iš nasrų jo lašėjo gyvenimas
Šis posmas nubraukiamas ir rašomas kitas, kitaip:
per ilgai per giliai
į vakarą užsižiūrėjau
kur sunkiai pūtuoja senas žvėris
iš nasrų jo gyvenimui lašant
veltui tiesiau ranką jį paglostyti –
veltui nepasiekiamas
Tame pačiame puslapyje dar viena versija (irgi perbraukta):
sunkiai pūtuoja vakaras
senas žvėris
iš nasrų jo gyvenimas laša
glostau nutriušusią nugarą
ir broliu vieninteliu jį vadinu
Ir štai greta – jau susiklostęs eilėraščio „Įspūdis“ švarraštis:
sunkiai pūtuoja vakaro senas žvėris
iš nasrų jo gyvenimui lašant
kūdikio akimis saulėlydis rauda
įstrigęs medžių viršūnėse
niekas nenori matyti žmogaus
apsikabinusio žemės grumstą
baltas šešėlis neša kryžių į kalną
šaukdamas pirmąją žvaigždę
ženklą žegnotis
vardan gyvenimo
1995
Taip kintantis tekstas vertas nuodugnios analizės įvairiais aspektais. Čia tebus tik šis tas pasakyta.
Dienoraštiškas įrašas yra vienareikšmis, jo turinys aiškus. Per ilgo užsižiūrėjimo į vakarą motyvas išsilaiko dviejose pradinėse versijose. Toliau lieka tik vakaras, sujungtas su raiškiu seno žvėries įvaizdžiu. Ši jungtis turi suprantamą prasminį sąlytį. Žvėris vietoj baimės (mirties) augalo stiprina grėsmės įspūdį ir kuria vaizdą, kuris pats plėtojasi. Išskirtinai reikšmingas gyvenimoįvedimas į poetinio veiksmo sceną. Vėl sugretinę pirmąjį dienoraštišką įrašą ir pirmąsias „Įspūdžio“ eilutes, galėtume sakyti, kad abu tekstai sako maždaug tą patį (kalbu ne apie žodžius, o apie jais išreikštus pojūčius, priklausančius aukštosioms dimensijoms). Bet per ilgai tėra konstatavimas, o kalba apie gyvenimą (toliau – kūdikio akis, kalną, pirmąją žvaigždę) reiškia nusiteikimą išeiti iš per ilgai užtrukusių vakaro būsenų. Pirmosios „Įspūdžio“ eilutės skaitomos kaip ypač dramatiška jungtis: taip, vakaras yra senas žvėris, bet ir iš jo nasrų laša gyvenimas.
Įsidėmėtini tolesni eilėraščio taisymai, atsiradę dedant jį į rengiamą knygą. Išspausdintas rinkinyje „Žingsnis“ (p. 19). Išbraukta cituotame švarraštyje buvusi paskutinė eilutė „vardan gyvenimo“; eilutė „apsikabinusio žemės grumstą“ perrašyta – „lyg ostiją keliančio žemės grumstą“. Taigi poetas, pirma, atsisakė patetiškos pabaigos, antra, kompensavo šią korekciją palyginimu su ostija.
Eilėraštis „Įspūdis“ ir jo parašymo istorija nemažai ką sako apie Just. Marcinkevičiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio nuotaikas ir bendresnę kūrybinę nuostatą. Vakaro, tamsos, rezignacijos būsenos ir vaizdai tam laikui būdingi. Būdingos ir atsigavimo, išsilaisvinimo prošvaistės (ypač rinkinio „Žingsnis“ cikluose „Pasivaikščiojimai“). Būdinga ir kas kita – kūrybos aktas šį poetą paprastai skatina tamsą sieti su šviesa, vakarą su gyvenimu (pastarasis žodis Just. Marcinkevičiaus kūryboje labai įsodrintas). Įprastai sakant – nugali priešybių apkabinimo gestas.
Verta parodyti skaitytojams, kaip formavosi eilėraštis „Naktį užkluptas žaibo“:
Tarp eilėraščių, parašytų šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį, jis vienas ryškiausių, ir joks atsitiktinumas, kad jo pavadinimas tapo 2008 m. išleistos knygos vardu.
Rankraštyje, jeigu lyginsime su išspausdintu tekstu, sukamasi motyvų ir apmąstymų sūkuryje, šmėsčioja vaizdai ir žodžiai, kurių vėliau atsisakoma. Nors pirmoji eilutė ir prasminiai centrai atsiradę iš karto. Šis rankraštis, kaip matyti iš pateiktos kopijos, yra intensyvaus kūrybos veiksmo paliudijimas.
Ir štai knygoje išspausdintas eilėraštis:
Naktį užkluptas žaibo
naktį užkluptas žaibo nustėrau
suakmenėjau aštrios šviesos pervertas:
kas tai – meilė, neapykanta, pyktis, mintis
ar viename smūgyje – viskas?
pagalvojau – gal taip eina Dievas
gal tai jo žingsnis, jo eisena,
jo pastanga išsilaisvinti
ištrūkti iš visumos, pasirodyti,
nustebinti ir apakint?
buvo galima pulti ant kelių prieš tai,
kas liejosi iš pilnatvės
nesutilpdamas nei danguje, nei nakty...
betgi tilpo many, –
naktį užkluptas žaibo nustėrau
2006
Žinia mistinių sutapimų mėgėjams. Knygą su šiuo eilėraščiu, su eilute „naktį užkluptas žaibo nustėrau“ ir su tokia antrašte leidykla iš spaustuvės gavo antryt po nemalonaus įvykio. Nacionalinės pažangos premijų teikimo iškilmėse (Vilniaus universiteto aula) poetas krito scenoje, prireikė gydytojų pagalbos (atrodo, tai buvo kraujotakos sutrikimas)9. Yra poezijos skaitytojų, suteikiančių jai papildomų reikšmių, kai įvykiai ir sutapimai tampa žinomi.
Yra, be abejo, mįslingų puslapių, kuriuos skaitydami tegalime spėlioti, nujausti – kažkas formavosi. Štai, – ko negalėčiau praleisti. Poetas samprotauja apie senąsias lietuviškas dainas, sako, kad esama bežodžių dainų, kurias dainuojanti dvasia, esama dainų=maldų. Gretimame puslapyje – toks dvieilis:
sambrėškio širdis neregėtas paukštis
pilkas sparnas virš tuščio lizdo
Atrodytų, toli jis nuo minėtų samprotavimų. Bet juodraščiuose, supančiuose tą dvieilį, minima daina. Bet atminty šmėsteli viename poeto segtuve aptiktas kitas dvieilis:
neduoda ramybės daina
kurios aš nemoku
Šmėsteli ir Viktorijos Daujotytės laisvas pamąstymas: „Galima patikėti, kad Marcinkevičius kartais atsimindavo senas dainas taip, lyg kadaise būtų ne tik dainavęs, bet ir kūręs jas – perdainavęs. Ir todėl galėjo jungtis prie universaliųjų dainos būsenų <...>“10.
Čia reikia prisiminti tuos Just. Marcinkevičiaus eilėraščius, kurie lyg ir neteko eilėraščių statuso ir įgijo liaudies dainų statusą („tu man niekų nepasakok“ – daug kartų girdėtas atkirtis sakančiam, kad dainos tekstas Just. Marcinkevičiaus). Ir pratęsti V. Daujotytės mintį taip: jo individualus talentas buvo įsiliejęs į kolektyvinį liaudies dainos kūrimo talentą. Bet pačiam poetui atrodė, kad jis dar nemoka. Ko nemoka? Sukurti dainos, kurią tiktų apsakyti taip:
sambrėškio širdis neregėtas paukštis
pilkas sparnas virš tuščio lizdo
„Nemokėjimas“ yra dainos kūrimo sudėtinė dalis.
Mįslingai atrodo rankraštis, priskirtinas 2001 m. kūrybos bandymams. Kaip dabar matysite, į atpažįstamos Just. Marcinkevičiaus frazeologijos tėkmę įterpiamas lyg koks paralelinis poetinis veiksmas (tai poeto ranka apibrauktos eilutės, jo kūryboje nematyta eilėraščio grafinė forma):
negalėčiau tvirtinti
jog ten buvau aš
paauglys įsikirtęs į žagrę
užgulęs jos rankenas
arkliai klauso jo
dešinysis eina vaga
lyg traukčiau tinklą
žemė čia nesunki
bet vis tiek pasitaiko
koks akmuo
išmeta iš vagos
reikia žiūrėti
aš jus mačiau ten kur jūs nebuvot
sustabdo
pakiša ranką po plėškėmis
drėgna teatsipučia
tai nesulaikoma tai vyksta
Vėliau eilėraštis keitėsi, rinkinyje „Dienos drobulė“ (p. 10–11) jis pavadintas „Nū“, išplėtotas, o minėto gretimojo veiksmo atsisakyta. Impulsyvius užrašymus ir kitoniškumą Just. Marcinkevičius po kurio laiko dažniausiai artindavo prie tradicijos.
Chronologiškai žiūrint matyti Just. Marcinkevičiaus poezijos suartėjimas su proza. Rupių gyvenimo realijų ir ekspromtų pomėgis (du ciklai „Pasivaikščiojimai“ rinkinyje „Žingsnis“, knygos „Carmina minora“ žanrinės formos, pavadinimai „Pastabos“, „Iš natūros“) dalyvauja šiame procese. Bet yra ir aiškus grafinis ženklas. Rankraščiuose kai kas užrašyta taip, kaip rašoma proza arba poetinė proza11. Taip parašytas „Artėjimas (?)“ (1992), dabar jau išspausdintas knygoje „Iš natūros“ (p. 51). Ir „Kančios anatomija“ (1997), „Jis pažino (mokėjo, mylėjo) tą medį...“ (data neaiški). Taip rankraščiuose pirmiau buvo užrašyti tekstai „Žinoma, jis tiktai čia...“ (1994), „Tikriausiai, jau nieko neberandu...“ (1995). Tokią jų grafinę išraišką, man rodos, ganėtinai natūralią ir meniškai motyvuotą, jau esu parodęs skaitytojams12. Bet reikia pridėti, kad abiem minėtiesiems autorius vėliau suteikė eilėraščių grafinę formą (žr. rinkinį „Žingsnis“, p. 80, 97). Dar vienas ženklas. Rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ pasitaiko neįprasto grafinio vaizdo eilučių, pavyzdžiui:
be skausmo / siela buvo tenai kur skaudėjo
(p. 111)
Eilutėse atsiranda pasvirųjų brūkšnelių. Paprastai taip elgiamasi cituojant poeziją mokslo darbuose (tas brūkšnelis rodo, kur prasideda nauja eilutė).
Šiuo aprašu rodomas vienas iš galimų Just. Marcinkevičiaus kūrybos kelių, jeigu būtų toliau gyvenęs ir rašęs. Suprozintos poezijos kelias.
Čia jau teko paminėti žodį pastabos kaip sąlygišką žanro vardą. Daugiau apie tai.
Mėlynojo sąsiuvinio pirmojo puslapio viršuje užrašyta: „Iš rankraščio „Pastabos“ (toliau eina ciklo „Rudeninė puokštė Vilniui“, kurį galime skaityti knygoje „Naktį užkluptas žaibo“, rankraščiai). Žodis „Pastabos“ pasitaiko prie kai kurių trumpų tekstų. Galima daryti prielaidą, kad poetas ketino taip pavadinti publikaciją arba knygą. Taip po kurio laiko pavadintas rinkinio „Naktį užkluptas žaibo“ pirmasis skyrius. Kartu – čia irgi prielaida – ieškojo ženklo kūrinėlių pobūdžiui nusakyti. Vėliau atsiradusį publikacijų „Metuose“ ir „Santaroje“ vienodą pavadinimą „Iš natūros“ įmanu vertinti kaip pastabų transformaciją.
Žanrų nusakymai jam tikrai rūpėjo (vis dėlto ne tik poetas, bet ir akademikas, o dar tvarkingas suvalkietis), rūpėjo rasti vardus eiliavimams, kuriuos, matyt, norėjo skirti nuo tradiciškai suvokiamo eilėraščio. Iš čia žanrinę apibrėžtį suponuojantis knygos pavadinimas „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (taip pasakoma apie ypatingą ryšį su laiko ir įvykių tėkme, kuris eilėraščiui nėra privalomas, jį gali net per daug „prižeminti“), taip pat ciklų pavadinimai su žodžiais-ženklais keli žingsniai, keli žodžiai, iš čia dažnėjančios antraštės epigrama ir pan. V. Daujotytės samprotavimai apie fragmento poetiką, polinkį į meninės raiškos asketizmą13 visiškai pagrįsti.
Užrašų sąsiuviniai, be kita ko, yra žinių šaltinis. Tarkim, iš vieno lapelio (RS) galima spręsti apie poeto veiklos intensyvumą: dėl kažkokios priežasties užfiksuoti pokalbiai, interviu, pasakytos kalbos nuo 1991 m. sausio iki lapkričio mėnesio, iš viso jų šešiolika. Tarp jų – interviu pasaulio spaudos leidiniams ir televizijoms (Helsingin Sanomat, Frankfurter Algemeine, The Miami Herald, Prancūzijos ir Norvegijos televizijoms, The Independent, The Rider’s Digest).
Trys susegti lapeliai (ten pat) paliudija, kad Just. Marcinkevičius buvo sumanęs poemą. Trečio lapelio pabaigoje kita spalva, akivaizdžiai vėliau (pakitusi rašysena), parašyta: „Metaforos ir vaizdai, mintys kadaise sumanytai poemai apie spygliuotą vielą (gal Atgimimo pradžia?)“ Keletas vaizdų iš poemos apmatų:
Laisvės vėliavos kotas apraizgytas
sp. viela
...
Gyvulinių vagonų durys, užsuktos sp.
viela, langeliai, ja užraizgyti
...
Daina ir malda – pro sp. vielą
...
Sp. viela mumyse, neleidžianti prieiti prie kito
Užrašai bent iš dalies parodo, ką rašytojas skaitė, kas jį sudomino arba pasirodė artima, svarbu. Kai kurie pastarųjų dešimtmečių Just. Marcinkevičiui aktualūs autoriai čia jau minėti. Dar minėtini išrašai iš Josifo Brodskio, kaip Nobelio premijos laureato, paskaitos: „Kitos ateities, negu ta, kurią numatė menas, žmogus neturi“; „padėtis, kai menas ir juo labiau literatūra priklauso visuomenės mažumai <...>, man atrodo grėsminga“; „Tikroje tragedijoje žūva ne herojus – žūva chaosas“; poetas yra „kalbos priemonė jos būčiai tęsti“.
Skaitytojai jau bus pastebėję, kad kai kurie Just. Marcinkevičiaus įrašai, pacituoti arba persakyti šiame straipsnyje-publikacijoje, yra komentuojami, o kai kurie ne arba beveik ne. Nekomentuoju tais atvejais, kai išmanus skaitytojas (o atsitiktinių šio straipsnio skaitytojų nebus) pats nesunkiai supras pacitavimo reikalą arba priežastį. Kitaip kalba būtų begalinė. Pavyzdžiui, sakinio „Pasiduodu tamsai – ji vis dažniau nugali“ arba A. Strindbergo minties percitavimo interpretacijoms reikėtų gal ne mažiau popieriaus nei visam šiam straipsniui.
Yra vilties, kad perpasakoti poeto užrašai pasitarnaus kitų kolegų tyrinėjimams.
Tebus čia dar žiupsnelis poeto bandymų, šmėstelėjusių eilučių, visokių užsirašymų:
Viskas yra teisybė ko aš nepasakiau
Visa, ko klausiau (pasaulio)
sugrįžo – dabar kaip klausimai man
naktis ji smaugia
tačiau naktis
ji
gal kaip žemė net didesnė
dar negalvojau apie rytdieną –
ant kaklo užkibusi abiem rankom
ši diena
viešpats augalas gyventojas tremtinys
šviečia
šveičia
švenčia
kaip ženklus knygoje kaip raides
atsiverti peizažą ir skaitai
Kūrinys nesuprastas, o ne nesuprantamas.
Monsinjoras – mažas: jis ir danguje
nedaug vietos užimtų.
nerado ko ieškoję
bet atrodė lyg būtų radę
nustokit vogę
atsitokėkit
nu jau pasakei
stumtelėtas ritosi akmuo nuo kalno
ir tas, kurs jį užritinęs buvo
Sutrinkit rugį – ir pajusite skonį.
Nuleisiu vėliavas. Jos ir nuleistos yra.
Dienoraščio Just. Marcinkevičius, atrodo, nerašė14. Vienu ar kitu būdu užrašyti kai kurie epizodai. Pavyzdžiui, yra išvykos į Prancūziją 1967 m. rudenį užrašų knygelė (kol kas nespausdinta), kurioje, jeigu kalbėtume apie asmenį apibūdinančius dalykus, išskirtinas prisirišimo prie žmonos ir dukrų motyvas. Taigi Just. Marcinkevičiaus knyga „Dienoraščiai be datų“ (pirmas leidimas buvo 1981 m.), jo kūrybos sąsiuviniai ir aplankai su visokiais užrašais įgyja ir dienoraščio reikšmės. Tikrasis jo „dienoraštis“ yra kūryba. Taip, svarbiausias šaltinis Just. Marcinkevičiui pažinti – jo poezija. Kad ir koks abstraktus bei patetiškas būtų šis tvirtinimas.
Be abejo, nelieka nuošaly visa kita. Jo paskelbtos autobiografijos. Biografijos atspindžiai eseistikoje. Atsakymai į spaudos žmonių ir literatūros, istorijos tyrinėtojų klausimus. Literatūros mokslininkų, rašiusių apie Just. Marcinkevičių, sulasiotos žinios. Skelbti pranešimai apie jį.
Ir vis dėlto, net peržvelgus ir apmąsčius visa tai, reikia pakartoti – daugiausia sako pati kūryba. Tiek, kiek reikia.
Bet yra dar vienas unikalus pažinimo šaltinis, dabar jau būtinai minėtinas. Tai V. Daujotytės knygos „Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus“ skyrius, pavadintas „Kaip kokiam voljere“.
Kas tai?
V. Daujotytei atrodė, kad reikia padaryti nuoširdžių, atvirų, paprastų pokalbių knygą su Just. Marcinkevičiumi. Tai buvo 2008 metai, mintyse galėtumėt atkurti tokio sumanymo pretekstus bei kontekstus. Ketino sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas išsisakyti, manė, kad jai ir jam tai pavyks. Suvokusi dramatiškas, nelinksmas poeto to meto būsenas, pastebėjusi ir prošvaisčių, turbūt tikėjosi, kad pokalbiai padės jam vaduotis iš sunkenybių, lyg ir skatins toliau gyventi ir kurti. Pirmame pokalbyje dėl pokalbių (dvi trys valandos 2008 m. birželio 20 d. Marcinkevičių namuose) man teko dalyvauti ir galų gale patirti, kad sumanymas neišsipildys. Mokėjo Just. Marcinkevičius taip kalbėti – nesako galutinio „ne“, bet yra aišku, kad nieko nebus.
Taigi Viktorijos sumanyto pokalbių ciklo nebuvo.
Bet pokalbis visgi įvyko!
V. Daujotytė, sakyčiau taip, įsijungė savo atminties diktofoną ir nuodugniai fiksavo visus tolesnius pokalbius su poetu – iki 2010 m. gruodžio 5 d. (Tas pirmas nesusitarimo pokalbis visą laiką buvo fone.) Ar susitikusi, ar paskambinusi, ar sulaukusi jo skambučio. Kalbėtasi apie savijautą, literatūrą, įvykius, visuomenės procesus, apie artėjantį jubiliejų, apie vaikus ir anūkus, apie sveikatą, lyg ir nelabai svarbu, apie ką kalbėtasi, bet svarbiausia štai kas – V. Daujotytei pavyko užrašyti tuometinio Just. Marcinkevičiaus kalbėseną, susirūpinimus, nusiminimus, visa, kas nenusakoma.
Taigi gavome Just. Marcinkevičiaus 2008–2010 metų gyvenimo dienoraštį „pagal Daujotytę“, ir tiek jo tėra.
Tokiam tekstui, apie kokį čia dabar kalbu, parašyti reikia ir literatūrinio, ir žmogiškojo, ir pilietiškojo talento. Misijos prisiėmimo reikia. Kad būtų, būtų suvokta, kad liktų. Turbūt nėra per daug žmonių, kurie linkę tikėtis, kad dabartinės kultūros esmės bei subtilybės gali ryškiausiai atsiskleisti knygose apie literatūrą. Du tekstus – V. Daujotytės „Kaip kokiam voljere“ ir pasakojimą „Putinas“, išspausdintą Vandos Zaborskaitės knygoje „Autobiografijos bandymas“ (2012), priskirčiau prie esmingųjų. Jie vertesni nei daugelis romanų.
Nesantis Just. Marcinkevičiaus dienoraštis apibūdina jį kaip dėl Lietuvos, jos kalbos ir kultūros likimo susirūpinusią asmenybę. V. Daujotytė, savąja kalba paskatinusi jį išsitarti kaip valstybės vyrą, išgirdo: „Rūpi vis, baisu ir sakyti, kad rūpi Lietuva...“15 Ne tiek keistas, kiek simptomiškas čia žodis baisu. Atėjo jis iš poeto patyrimo, kad šiandieninei visuomenei toks žmogaus nusiteikimas ir prasitarimas apie jį netinka, nepriimtinas, sukelia įtarimų ir alergijų. V. Daujotytei atrodo kitaip. Įsiklausiusi, kaip Just. Marcinkevičius 2009 metais perskaitė 1983-iųjų eilėraštį „Lietuvos atėjimas“, ji užsirašė: „Pagalvojau: štai žmogus, kuriam Lietuva yra tikrenybė. Tikrenybė jos žemė, istorija, kalba. Tariama Lietuva nesivelia ant lūpų“16.
Grįžtant prie poeto užrašų. Jokių leidimų sau pažaisti, kryptelėti, nieko pikantiško. Jokių „naudingų iškasenų“ asmenybės dekonstrukcijos ženklų kasinėtojams, nūnai keliantiems pasišiaušusias galvas. Nebent vaistų aprašai. Nebent žinia, kad yra išplėštų puslapių.
1 Plačiau žr.: Žalias aplankas ir kt. // Sventickas V. Apie Justiną Marcinkevičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 213–228.
2 Kartais vartojamos santrumpos, iš eilės: RS, MS, DD, JS, S. Jos jau vartotos knygoje „Iš natūros“. Beje, Viktorija Daujotytė, recenzuodama šią knygą „Literatūroje ir mene“ (2014 02 14, p. 9–10), dar kartą atsiskleidė kaip netikėtai vertinanti – savaime atsiradusias sąsiuvinių ir aplankų spalvas susiejo su Just. Marcinkevičiaus pasaulėvokos palete.
3 Datą (spėjamą) nustatau pagal įrašą gaubiančius datuotus kitus tekstus.
4 Ginčytina pastaba. Išeivijos rašytojų knygų, daug kam nematytų Lietuvoje, perleidimas buvo prasmingas. Lietuvos rašytojų sąjungos ir leidėjų bendru sutarimu tuo laiku buvo teikiama tam tikra išleidimo pirmenybė išeivijos, lagerininkų ir tremtinių kūrybai, kompartijos draustiems lietuvių literatūros palikimo tekstams. Sovietmečiu atsiradusių spragų užpildymas buvo suvoktas kaip būtinas kompensacinis veiksmas. Tenka sutikti – naują kūrybą jis stelbė.
5 Toliau minimų Just. Marcinkevičiaus poezijos knygų sąrašas: „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993); „Žingsnis“ (1998); „Carmina minora“ (2000); „Dienos drobulė“ (2002); „Naktį užkluptas žaibo“ (2008).
6 Kita versija rankraštyje: tautiškai.
7 Reikia prisiminti Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinio „Vienintelė žemė“, išleisto 1984 m., pavadinimą.
8 Tai 1992 m. įrašas.
9 Teko girdėti, kad kartais alpdavo vaikystėje. Teko matyti kluptelėjimus lipant laiptais, panašiai bus buvę 2009 06 18 Daukanto aikštėje po Lietuvos tūkstantmečiui skirto leidinio sutiktuvių Prezidento rūmuose. Kas žino, gal ir 2010 m. gruodžio septintąją tamsioje namo laiptinėje.
10 Daujotytė V. Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – P. 225.
11 Verta priminti, kad 1984 m. išėjusiame rinkinyje „Vienintelė žemė“ buvo kūrinys, pavadintas „Proza“. Trijų pastraipų tekstas išspausdintas taip, kaip minėta.
12Žr. publikaciją „Iš Justino Marcinkevičiaus rankraščių“ žurnale „Santara“, 2014 pavasaris, Nr. 101/102, p. 54–63. Čia ir kol kas niekur kitur taip pat spausdinami minėti tekstai „Kančios anatomija“ ir „Jis pažino (mokėjo, mylėjo) tą medį...“
13 Daujotytė V. Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus. – P. 239.
14 Teks pripažinti, kad neklausiau apie tai nei jo, nei žmonos. Atrodė netinkamas klausimas, prisimenant poeto žodžius, kad sovietmečiu dienoraštį rašyti nebuvo saugu, ir skeptišką jo požiūrį į užrašomus potyrius, – užrašant, atseit, daug kas išsikraipo. 15 Ten pat. – P. 261.
Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė
Image may be NSFW. Clik here to view.
Šių metų gegužę per Lietuvą nubangavo 50-asis, jubiliejinis Poezijos pavasaris. Vardai, veidai, žodžiai, žmonės, susitikimai – prasminga šventė po nemirtingu giedančio paukščio ženklu. Šventė, kuri visus jungia ir leidžia žmonėms išgirsti vienas kitą kur kas giliau, kur kas esmingiau nei kasdieniškas kalbėjimas. Šventė, kuri primena didelį apeiginį giminių susirinkimą. Ta apeiginė, ritualinė renginio forma kai kam atrodo užgožianti subtilų ir intymų poezijos balsą, bet be ritualo nėra ir mus sutelkiančios šventės. Juk ir pati poezija iš esmės yra ritualinė kalba...
Ši šventė ypatinga tuo, kad jos dalyviai patiria žmogiškąją vienovę ne bendro kraujo, o poetinės kalbos pagrindu. Svarbu ir tai, kad prie mūsų gimtosios kalbos Poezijos pavasariuose prisijungia ir kitų tautų poetiniai balsai. Taip šis renginys iš kultūrinio rezistencinio, sovietiniais laikais teigusio tautinio gyvenimo savitumą, tampa Lietuvos kultūrinio atvirumo pasauliui reiškiniu.
Prisimindami Poezijos pavasario istoriją, norime pasižiūrėti į šio festivalio raidą iš Poezijos pavasario laureatų pozicijų, siekiame atgaivinti jų įspūdžius:
1. Kokią reikšmę Jums ir Jūsų kūrybai turėjo tai, kad tapote Poezijos pavasario laureatu?
2. Kokią įtaką penkiasdešimties metų Poezijos pavasarių istorija turėjo (darė) lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui?
Algimantas Mikuta
15-asis laureatas, 1979 m.
1. Nesu filologas, todėl molinį prizą, kuris iki šiol nesudužo, priėmiau kaip kvalifikacijos dokumentą. Apvainikuotas ąžuolo vainiku buvau senokai, kai Poezijos pavasario šventė dar vykdavo Palemone, tad toji laureatystė labiausiai ir įsirėžė atmintin kaip maloni ir jaudinanti atrakcija. Nežinau, ar ilgam ji man pakėlė ūpą, bet vienai vasarai tai tikrai. Turbūt nereikia aiškinti, kad jokios premijos, prizai ir vainikai kurti nepadeda, kai kam net pamaišo. „Švytuoklė“, už kurią buvau apvainikuotas, šeštoji mano knyga, o Poezijos pavasaris tada buvo penkioliktas, todėl jau buvau perpratęs žaidimo taisykles ir jokių iliuzijų nepuoselėjau. Šiandien, kai dėmesys visokiems apdovanojimams yra padidėjęs, visiškai pravartu anketoje turėti ir tokį įrašą. Ne taip seniai šia intencija Kaune išleista mano eilėraščių rinktinukė. Nebūčiau laureatas, nebūtų tokios knygelės.
2. Šios įtakos mastą galėtų nustatyti nebent literatūrologai. Mano galva, Poezijos pavasaris Lietuvoje prilygsta Dainų šventei, – ši populiarina dainas, o Pavasaris – poeziją. Todėl abiejų renginių, tapusių natūraliais tautinės kultūros reiškiniais, nebepavyksta sustabdyti. Mane tik stebina platėjantis atotrūkis tarp poezijos grandų ir eiliavimo mėgėjų, tarp reklaminės patetikos ir kuklaus vyksmo realybėje. Bet Poezijos pavasaris čia mažai kuo dėtas. Poezijos pavasario istorija kada nors, be abejonės, bus parašyta. Tik sunku pasakyti, kiek ji bus objektyvi, nes jau šiandien apie pirmąsias šventes prišnekama visokių blėnių.
Aldona Elena Puišytė
22-oji laureatė, 1986 m.
1. Teigiamas kūrybos įvertinimas visada džiugina. Suteikia daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo savo talentu. O laureatės vardas kūrybai jokios reikšmės neturėjo. Ir netapusi ja būčiau ėjusi pasirinktu tik savo keliu. Skirtingu nuo savo amžininkų. Kitokios buvo mano gyvenimo nuostatos, kitokia patirtis, kitokia ir poezija. Kitoks jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Žalvario raktas“ (1970), be reikalautų nusilenkimų to meto absurdams. Atsiribojusi nuo sovietmečio aktualijų, aš kūriau savyje unikalų dvasinį pasaulį, jame ir gyvenau. Nemėgau viešumos, triukšmingų švenčių, esu tylumos gyventoja. Man daug svarbiau buvo gilinti vidinį gyvenimą gerų knygų, gautų iš pogrindžio, skaitymu negu išorinis bendravimas. Taip dar sovietmety perskaičiau visus Antano Maceinos raštus ir kitas vertingas emigracijoje išleistas knygas. Dideliuose žmonių susibūrimuose neretai man būna nuobodu, o su gera knyga niekados. Į Poezijos pavasario renginius eidavau todėl, kad juose galėdavau susitikti su man svarbiais vilniečiais poetais: Antanu Miškiniu, Jonu Graičiūnu, Kaziu Inčiūra. Prieš ir po oficialiosios dalies galėdavome atvirai ir širdingai pasikalbėti. Pokalbiai su jais, jų pritarimas mano nuostatoms įkvėpdavo tikėjimo savo misija – kurti. 1973-iaisiais ėjau susitikti su šventėje dalyvavusiu Jonu Juškaičiu. Pokalbio metu jis man įrašė į almanachą autografą: „Aldonai, švelniai sielai, nuo Tu pradėto... Jonas.“
Taip vienas į kitą pagarbų kreipinį „jūs“ nuo tada pakeitėme į bičiulišką „tu“. Buvo ir tebėra tokia mada rašyti autografus almanache. Antanas Miškinis pirmame lape man užrašė: „Poezija nemėgsta pavėsio – / Poezija saulės duktė.“ O atsivertęs puslapį su savo eilėraščiais paraštėje įrašė: „Būk tikra, kad šitos eilutės tikrai mano.“ Justinas Marcinkevičius: „Aldona, mieloji, / tegul Tavo jaunystė ir įkvėpimas / neša Tave kaip du stiprūs, / galingi sparnai.“ Alfonsas Maldonis: „Žalvariniais raktais atrakinkit visas širdis.“ Kito almanacho gale – šypsningai: „Rašau ant paskutinio lapo / atminimui ligi kapo.“ Taip rašydavom gimnazijoje į albumėlius „Atmintys“. Paulius Širvys kelionėje po Aukštaitiją: „Būsiu labai laimingas, / jei prisiminsi nors vieną / mano gimtųjų beržų lapelį, / o Tau linkiu daug šviesių / dienų ir dainų.“ Albinas Bernotas: „Aldutei – kūrybinės plunksnos seseriai.“ Algimantas Mikuta: „Mielai Aldonai – džiaugdamasis Tavo atkaklumu ir talentu.“
Po Atgimimo gera būdavo susitikti su šventėje dalyvavusiais išeivijos poetais Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu, Vitalija Bogutaite, Egle Juodvalke, Aldona Veščiūnaite... 1992 metais B. Brazdžionis, po oficialiosios dalies sėdėdamas greta prie vaišių stalo, su šypsena užrašė: „Kartu sėdėjom prie vieno stalo / Ir buvo miela, smagu be galo.“ Tada jis viešai pasakė: „Aldona Puišytė – tautos likimo ir jos skausmo gelmių poetė...“ Beje, ne visur savo eilėraščius aš skaitydavau. Nevažiavau skaityti savo poezijos į Vilniaus Arkikatedrą, sovietmety paverstą Paveikslų galerija. Ir džiaugiausi skaitydama 1993-iaisiais, kai atšventintoje Arkikatedroje buvo surengta poezijos popietė, skirta popiežiaus Jono Pauliaus II (dabar šventasis) vizitui į Lietuvą.
2. Nežinau, ar Poezijos pavasaris lietuvių poezijai turėjo kokios nors ypatingos įtakos. Jokios šventės poezijos nepadaro geresnės. Juk poezija – iš giluminių dvasios patyrimų. O išgyvenimų gelmė atsiveria tik susitelkime ir tyloje. Akistatoje su savimi ir tikrosios būties realumu. Tos kitos, kitokios tikrovės, esančios čia ir dabar, tačiau pasislėpusios nuo smulkmenų rūku aptemdyto žvilgsnio. Įkvėpimą (nebijau tarti šio žodžio) kuriantysis ne sykį gauna iš jos. Arčiausiai ji yra ne tada, kai esame švenčių triukšme ir gaudesy, o tyloje ir vienatvėje. Poetui, kūrybos valandą esančiam jos įtakoje, niekas padėti negali. Kartais tenka paklusti netikėtam ritmui, žodžių sąskambiams, aidintiems taip įsakmiai, kad nieko kita nelieka, tik užrašyti. Regimasis pasaulis pilnas slėpiningų simbolių ir šifrų, bylojančių apie tą kitą, mus supančią ir viską persmelkiančią tikrovę. Poezija pagauna jos fragmentus ir atspindi lyg daugiabriaunis veidrodis aibe blyksnių...
Kalbu apie savo poezijos viziją. Kaip yra kitiems – nežinau. Gal yra rašančių eilėraščius kavinėse ar švenčių šurmuly? Tačiau kiek ten yra poezijos? Su visa pagarba poetams ir susirinkusiems jų paklausyti, vis dėlto manau, kad Poezijos pavasario renginiuose jos dvasią pajusti sunku. Pralekia pro ausis eilėraščiai kaip ritmiškas garsų „šokis“, gal net nesuvokiant tikrosios jų prasmės. Tačiau tokios šventės reikalingos, nes suburia žmones darnesniam bendravimui. Suburia ir poetus, dažniausiai triūsiančius tik savo valdose, nors laikinai bendrystei. Pati poezija juk skirta dialogui. Žinoma, kai rašai, apie tai negalvoji. Svarbu tik išsakyti, kas taip veržiasi iš vidaus. O iš tiesų poezijoje yra ir ją suprantančių sielos bičiulių ilgesys. Bet suprantantys bičiuliai skaito ją tarp keturių sienų tyloje, nes tik taip įmanoma pajusti slėpiningą poezijos dvasią, slypinčią tarp eilučių. Viešai skaitomiems eilėraščiams palankesnė kamerinė erdvė, o ne dideli žmonių susibūrimai.
Poezija neišgelbės pasaulio. Tačiau ji svarbi kaip vidinės darnos, gal ir kosminės harmonijos sergėtoja. Be jos pasaulyje iš tiesų būtų daugiau chaoso. O skaitytojai Poezijos pavasario metu gali ne tik pamatyti ir išgirsti skaitančius savo eilėraščius poetus, bet ir atrasti jų tekstus išleistame almanache. Pats almanachas reikšmingas tuo, kad jame ir sovietmečiu buvo paskelbta vertingų tekstų, prisiminti Lietuvai svarbūs poetai, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Vytautas Mačernis, pradėta skelbti išeivių kūryba. Pasirodydavo almanache ir gerų vertimų.
Kokią įtaką darė Lietuvai? Į tai geriausiai galėtų atsakyti literatūrologai, atidžiai sekę ir vertinę visą to laikotarpio lietuvių poeziją. Deja, ligi šiolei juk dar nėra išleistos sovietmečio laikotarpį sąžiningai vertinančios, tikros lietuvių literatūros istorijos. Penkiasdešimt Poezijos pavasario almanachų, taip pat jį atspindinčių, galbūt padės sąžiningam lietuvių literatūros vertintojui atsakyti ir į šį klausimą.
Henrikas Algis Čigriejus
28-asis laureatas, 1992 m.
1. Rask tu žmogų, kitaip tariant, poetą, kuris, šitaip pagerbtas, neapsidžiaugtų. Apsidžiaugi. Ir net labai, bet šioks toks šešėlis už nugaros tai irgi šmėkšteli. Ar iš tiesų esi toks, koks čia dabar apskelbtas? Kažin. Juk tiek aplink tave plunksnos brolių ir seserų. Kodėl tau. Bet negi raitysies kaip tas Urija Hipas: aš menkas žmogelis, aš menkas žmogelis... Taip tai jau irgi nei šis, nei tas.
Kvepėjo tas ąžuolo vainikas prie mano knygų lentynos ilgai ilgai.
Tik štai – su apdovanojimu eina ir įpareigojimas (noblesse oblige) – nenusileisk. Bent jau tavo eilės neturi būti prastesnės nei ligi šiol. Bent jau. O reikalas čia ne toks paprastas – su poezija ne kaip su amatais, su amatininko produkcija. Amatininkas viską turi savo rankose. Savo. O čia nežinai – sukiosis Mūza apie tave kaip sukiojosi, ar atsuks nugarą. Reikia juk jai ir kitų laureatų ieškot. Juokai juokais, bet poetinėje kūryboje yra gana nemažai, sakytume, mistikos. Taigi to, kas nuo tavęs ne visai priklauso. Eilėraščio atėjimas gana slėpiningas. Eiliuoti, jei labai nori, gali, bet juk reikia ne eiliavimo, o poezijos.
Na, laukti iš marių ramybės tai irgi nelauksi, kai tave siaučia visokie įspūdžiai. Taigi imi popieriaus lapą ir rašai. Ir pasinervindamas, ir paabejodamas, ir pabraukydamas. Pataisydamas ir pagadindamas.
Tai žinoma, bet nepamirština ir tai, kad ateina metas, kai dainų skrynelę reik uždaryti. Reikia, mielasis, reikia. Štai ar tik nepradėjai kartotis, pats nuo savęs nusirašinėti. Jau. Tada pasižiūrėk, ar netoliese kur poezijos lankose nevaikštinėja koks baltas arklys (žirgas), ant tokio labai solidu laiku išjoti. Lengva pasakyti, bet padaryk...
2. Į šį klausimą rimtai ir fundamentaliai atsakytų tik rimti, kelis kartus svarstę ir persvarstę literatūrologai.
O šiaip tai jau ką gi – poezijos paukštę mes prisijaukinę nuo seniausiai, ji mums jau nacionalinė. Kaip ir gandras. Be poezijos mes nebemokėtume gyventi. Nenoriu ironijos. O poetų turime, ko gero, ne mažiau nei skaitytojų. Jei dar nėra, tai greit bus. Bet taip, matyt, reikia, čia toks mūsų kraštą užklupęs dėsnis, su dėsniais juk nepasiginčysi. Žmogui skaudu, kad jis įmestas į praeinamybę. Ak, praeisiu tai praeisiu, bet liks smulkiu rašteliu primargintas popierėlis. Ką žinai, gal ir ilgesniam laikui, o gal ir visiems laikams. Galimas daiktas, kad tik stalčiuje, yra ir toks variantas. Mes mokame viską iškęsti.
Poezija, pasakyk, kad gudrus, kas ji. Čia tokios kaip įkaušusių kalbos? Gerokai įkaušusių. Gerai, tebūnie taip, bet nepamirškim: in vino veritas... Kas pasakys teisybę? Reikia Anderseno vaiko iš pavartės, reikia ir tokio savotiškai užmynusio ant kamštelio. Padeda ta poezija (kaip ir teisybė) kam gyventi, atveria akis, apšviečia protą (gal tik apniaukia), ką svarbaus liudija? Bet štai egzistuoja nuo amžių per amžius, ir ką tu jai padarysi.
Ak, mūsų proseneliai, iš aukštybių į mūsų rašymus pasižiūrėdami – viską jie mato ir permato – gal ir šypteli, vienas kitam kumšteli: žiūrėk žiūrėk...
Nieko nieko, mieli mūsiškiai, viskas čia savo vietoj, jums ten laikas sustojęs, o mums čia tai bėga. Tarsi pats pasibaidęs ir kitus gąsdinantis kumelys. Ir pučia čionai visai kiti vėjai.
O jei kiek rimtėliau: poezija – tai juk mūsų patikimiausias ginklas, baisiai banaliai čia dabar pasakiau, net šiek tiek sarmata, bet juk taip ir yra. Tie Poezijos pavasariai, tos mūsų žodžio šventės, sovietmečiu buvo mums ir suėjimų šurmulys, ir smagumėlis, ir atgaiva, ir pasididžiavimas, ir net rezistencija. Būtent rezistencija. Džiaukis tuo, ką turi, ginkis tuo, kuo gali. Va ir dabar dar, kai grėsmingai rytuos debesys tai pablanksta, tai vėl patamsėja. Tiesiog pajuoduoja. Iš kur mes imsim tiek tankų?
Poezijos pavasaris jau senokai senokai su savo žodžiu ir smarkiai toliau nuo savo krašto ribų nuplūsta, ir iš svetur į savąją šventę vis pasikviečiam. Man tai kartais atrodo, kad čia toks savotiškas NATO.
Smagus tas pasklidimas po visą kraštą – čia Plungėj, čia Biržuos, čia prie Žvelgaičio kalno, čia Šilavoto Davatkyne... O reikia žodį nunešti ir ten, kur didis poetas kitados pakylėjo mums mūsų poezijos saulelę. Nors nyku dabar toje žemėje. Na, tada tuo labiau.
Kartais pagalvodavau: ar ne per plačiai mes, ar ne per daug? Ne, ne per plačiai ir ne per daug, taip ir turi būti. Kaip sakė Kazys Binkis:
Bendrai pasiutimas eina visuotinis,
<...>
Ir nieko čia nebepadarysi...
Pasklidęs po visą kraštą, Poezijos pavasaris nešė ir tebeneša Knygos kultūrą. Gal tai nėra kokia priešprieša didžiuliam audiovizualinių menų antplūdžiui, serialams, anot mano vieno kolegos, žiūralams, jaunimo tarpe paplitusiems kompiuterių („kompų“) žaidimams, telefonomanijai. Kokia jau tau priešprieša, ką jau beprieštarausi, bet va – čia smarkiai n e t a i. Čia tai, ko netrukus galime labai skaudžiai pasigesti.
Nuvilnija šurmulys, bet pasilieka knygos. Man, kaip knygiui, tai ypač svarbu. Niekas nedingo, nenuplaukė, nueidamas nenuėjo.
Savotiška ta knygų lentynos dalis, kur rikiuojasi „Poezijos pavasariai“, kiekvienas tomas juk aiškiai pažymėtas data – metais. Periodiniai (ar tęstiniai) leidiniai turi tokį būdą – sujaudinti, laiko upės šnarėjimas čia jaučiamas ypač įspūdingai. Įvairovė vardų ir veidų (iš pradžių tokie dar jauni), įvairovė poezijos. Bet tik pavartyk – visi jie čia. Ir jokios kakafonijos, jokios maišalynės.
Vienur kitur, tiesa, kyšo po perkūnsargį. O tai dar įdomiau, akivaizdu, kokį pragyvent teko metą.
Taigi tos šventės. Tokie kaip aš tai jų labai laukiam, nors renginiuose tiesiogiai ir retėliau bedalyvaujam, svarbu ten maišytis, dalintis bendra iškilmių nuotaika. Va pavasaris, Poezijos pavasaris, „Skamba skamba kankliai“, netrukus ir Dainų šventė. Vadinasi, ne taip jau nyku mūsų pasauly, ne taip jau prasta mūsų krašte.
Ir vis dėlto vis prisimenu savo moksladraugį ir plunksnabrolį Joną Juškaitį: „Poezija tyloj rašoma, tyloj ir skaitoma.“
Aidas Marčėnas
30-asis laureatas, 1994 m.
1. Tikiuosi, kad jokios.
2. Ne tik nenumanau, bet ir neįsivaizduoju.
Donaldas Kajokas
31-asis laureatas, 1995 m.
1. Kūrybai toji laureatystė, manau, didelės reikšmės neturėjo. Tačiau man, kaip asmeniui, tai buvo reikšmingas įvykis, ženklas, kad kažkas tavimi tiki, pagaliau patikėjo. Tai sustiprina, suteikia pasitikėjimo, tikėjimo savo kūrybiniu keliu. Ypač jeigu Poezijos pavasario premiją gauni dar ne visai nusenęs.
2. Taip, Poezijos pavasaris jau brandus vyras, penkiasdešimtmetis. Vis dėlto mįslingiausias, gal net jėgingiausias jis man atrodė tada, kai dar neturėjo nė trisdešimties ir šalia bet kokiam poezijos festivaliui privalomų užduočių vykdė ir slaptą misiją, šiek tiek gal net suokalbišką. Pavyzdžiui, almanache sykiais jis publikuodavo ir tuos eilėraščius, kurie pro cenzūrą negalėjo prasibrauti į autorines knygas, aktualizuodavo mūsų išeivijos poetus, kažkokiu būdu „prastumdavo“ to meto ideologų nelabai mėgstamų užsienio autorių vertimus, pokalbius, straipsnius, grafikos darbus, kur dominavo tautiniai motyvai ir pan. Ši į jokius įstatus neįrašyta misija turėjo švelnios rezistencijos ir kone visą tautą vienijančios šventės bruožų.
Lietuvai tapus nepriklausoma, misija buvo įvykdyta. O naujos misijos, naujo superuždavinio lyg ir neatsirado. Nežinau, gal jo ir nereikia. Tiesiog Poezijos pavasaris tapo normalius Europos standartus atitinkančiu poezijos festivaliu. Totalitarinės ir demokratinės sistemos žaidžia pagal gana skirtingas taisykles. Totalitarizme poetas visuomet daugiau nei poetas, užtat poezija beveik visuomet mažiau nei poezija. Nes vykdo ir tas užduotis, kurios jai nepriklauso, gal net išdarko jos savastį, paverčia daugelio akims gal ir miela, tačiau apsimetėle. Pavyzdžiui, verčia ją apsivilkti greitosios pagalbos gydytojos chalatą, tribūno mantiją ar kolūkietės šimtasiūlę. Kita vertus, kokie laikai, toks ir poezijos apdaras. Natūraliausiai ji jaučiasi tuomet, kai vilki savo drabužėliais. Deja, tuomet daug kam ji tampa beveik nematoma, kone „nesanti“. Tačiau tai jau „laisvojo pasaulio“ žavesys ir skurdas.
Ir vis dėlto tokia jau ji, ta poezija. Tikroji, vien savo skirtį vykdanti. Kad ir kokiais laikais, kad ir kur gyventum – būtina (nebūtinai rašytine forma) ir bemaž neapčiuopiama.
Kitokia niekad ir nebuvo. Ir nebus. Nei mūsų Lietuvai, nei kitoms lietuvoms. Manau.
Kornelijus Platelis
32-asis laureatas, 1996 m.
1. Tiesioginė poeto paskirtis – tapti kokiu nors laureatu. Tačiau ar tai turi reikšmės jo kūrybai, jis niekada net sau neprisipažins. Vis dėlto, jeigu jis pasiguldys save ant kušetės ir teisingai atliks psichoanalizės seansą, turės pripažinti, kad reikšmės esama. Juk po kurio laiko žvelgdamas į laureatų sąrašą jis nebesakys: „Štai tas ir anas buvo įkinkytas į ąžuolo lapų pavalkus, o aš ne? Ką – aš blogesnis? Net už tą ar aną?! Ne, į tokią kompaniją nenoriu...“ Ir t. t. Ir tada sės ir parašys ką nors tokio. Ir jeigu tas kūrinys bus vykęs, tai turės didelės reikšmės jo kūrybai. T. y. to, netapusio laureatu. Na, o tas tapusysis? Jis neturės tokios laimės. Jis gal net tyliai tyliai sau širdyje ištars: „Štai tapau laureatu. Pagaliau teisybė triumfuoja. Ko dar benorėti? Gal eisiu išgerti alaus...“ Ir nueis, ir išgers, ir neparašys nieko tokio. Ir tai taip pat turės reikšmės jo kūrybai.
Man asmeniškai tapti Poezijos pavasario laureatu buvo didelis džiaugsmas. Tikiuosi, tai galutinai nesužlugdė mano kūrybos. Ąžuolo vainikas ilgus metus kabojo palėpėje ir pririnko daugybę dulkių. Pagaliau jį sukūrenau. Kaip ten sakė Herakleitas apie vienų elementų virtimą kitais?
2. Penkiasdešimt metų Poezijos pavasaris engė lietuvių poeziją ir siaubė lyrikų kraštą Lietuvą. Nes pavasaris paikas kaip Radausko vėjas. Balta, balta, balta – ar ne beprotis? O kas tas vėjas? Tai tik judantis oras. Kaip ten sakė Sapfo apie žodžių virtimą oru? Kiek to oro privirpinta bei prijudinta per garsiakalbius ir be jų? Kiek jo veržėsi iš plaučių su degtinėlės garu ir be jo? Kiek jausmo replės sugniaužė gerklių, kiek sukepo ir vėl buvo suvilgyta lūpų? Ar matėte, kaip gūžėsi Lietuvių Poezija slėpdamasi nuo vis naujų poetų kartų keliamo vėjo, kaip drebėjo lyrikų kraštas po žengiančių modernistų, postmodernistų ir kitokių istų batais? O kur jis pūtė ir kur jie žengė? Į klausytojų veidus pūtė, į klausytojų širdis žengė. O kuo čia dėti klausytojai? Reikėtų paklausti jų.
Gintaras Patackas
34-asis laureatas, 1998 m.
1. Priėmiau tai su deramu orumu kaip kuklaus mano darbo įvertinimą vietoje ir laiku. Laurus seniai jau sunaudojau sriubai su juodaisiais pipirais ir kiaulės gabalu. Pageidaučiau naujų arba šiaip jau lašinio be laurų.
2. Lietuvos lyrikų kraštas seniai jau patapo fizikų laboratorija su aiškiom delirium tremens apraiškom ir tapo delyriškas. Šalį valdo fizikas drakonas, ėdantis jaunas filologes (žodmyles), o galėtų ėsti vaikmylius (pedofilus). O šiaip jau – „Zarasų rasa, tylus gyvenime“ skamba geriau nei „zasru zarazu“ (išsiverskite patys). Gott mit uns! Wszystko porzadku! Good bye!
Jonas Juškaitis
35-asis laureatas, 1999 m.
1. Mano atvejis – pavyzdys, kaip neturi reikšmės, ar tu premijuotas, ar nepremijuotas lyrikas.
1962 m., išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Ir aušros, ir žaros“, atsidūriau gimtajame Kuturių kaime prie Jurbarko. Tai buvo apskritai pirmoji nesovietizuota poezijos knyga iš visų išeinančių, o mano eilėraščiai tokie ir dabar – atrinkti sudarytojų į 2012, 2013 ir 2014 m. almanachus.
„Poezijos pavasarių“ pasirodymas ano meto literatūriniame nykulyje labai domino, literatūrinė visuomenė aptarinėdavo, laukdavo, poetai stengdavosi patekti. 1966 m. Juozas Aputis ir Aušra Sluckaitė (Jurašienė) be mano žinios paskelbė keturis iš eilėraščių, nepraleistų į pirmąjį rinkinį. Nuo tol iki 1991 m. mano kūrybos yra beveik visuose almanachuose, nes atsirado galimybė spausdintis. Nežinau, kaip būdavo redaktoratuose, bet mano praeidavo visa, ką duodavau, – ir eilėraščiai, ir tekstai apie poeziją („Opiausia – poezijos vertė“, 1971), ir vertimai (Stefano George’s, Georgo Traklio, Osipo Mandelštamo). Recenzentai pastebėdavo, vertino, net valdiški užsipuolimai veikė atvirkščiai – žmonių protus pakreipdavo pirmiausia poezijos, paskui ir mano naudai.
1991 m. dalyvavau ir almanacho redakcinėje komisijoje (Sigitas Geda – pirmininkas, Judita Vaičiūnaitė – sudarytoja). Nepriklausomybės kovose mums rūpėjo, kad iš tų metų kraujo raudonumo paukščiukas kaip nors nuskristų per juodą viršelį, o kiti, po mūsų atėję, paskui tegu daro kaip kas išmano.
Nuo 1991 m. nei almanache, nei renginiuose nedalyvavau, bet 1999 m. tapau Poezijos pavasario laureatu (už rinkinį „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“, 1998). 2005 m. buvau apdovanotas festivalio prizu už poezijos vertimų knygą „Ne laikas eina“ (2004), 2012 m. – laureatų bibliotekėlės serijoje išleistas ir mano visiškai naujų eilėraščių rinkinys „Nusigandusi širdis“. Net keista: kai dalyvaudavau, iki nepriklausomybės, negavau nė jokios premijos, o kai nedalyvavau – apdovanotas. Apsivertė laikai!
O reikšmę geriau nusakytų Nacionalinė premija 1989 m. už rinkinį „Anapus gaiso“ (1987) – „už aukštą poezijos meną, vidinę laisvę ir tautos istorijos vaizdavimą dramatiškais išgyvenimais“, nes eilėraščiai į ją atėję per „Poezijos pavasarius“, kai pats turėjai žinoti, kad premijų nebus. Be Vasario 16-osios... Nacionalinė premija, kaip ir Jono Aisčio 2005 m. (už rinkinį „Eglė vasaros naktį“, 2004), man artimiausios, nes jomis esu apdovanotas pirmas. Taip iš labai toli 1999 m. atėjau pabūti ir su Poezijos pavasario laureatais. O iš visų mūsų poetų labiausiai norėdavau pabūti su Antanu Miškiniu – skaudžiausiai, tiesiai į širdies mintį, sulaužytu lietuvių poetu, ir su Bernardu Brazdžioniu – nepalaužiamai, kaip tas jo per pasaulį keliaujantis žmogus, praėjusiu pro visas politines prostitucijas.
2. Susidarė laiminga pusiausvyra tarp norinčių klausytis, kad tiktai kas nors ką nors jiems skaitytų, ir tarp norinčių skaityti, kad jų tiktai kas nors klausytų. Be viršūnių, kaip Vincui Mykolaičiui-Putinui, nuo kurių būtų galima nukristi, ir gelmių, į kurias būtų galima įkristi.
Penkiasdešimt knygų, užverstų kasmet, netikėtai ėmė ir atsivertė – per poetų kūrybą ir laikyseną išlikusi lietuvių poezijos istorija! Turėjau ilgą ir nepaprastą literatūrinį gyvenimą – veidu prieš veidą, ranka į ranką susitikti beveik visus mūsų rašytojus, ne vien poetus, atėjusius su devyniolikto amžiaus pabaiga, per visą dvidešimtą šimtmetį iki dvidešimt pirmojo pradžios. Tokių nedaug.
Poezijos pavasaris vyksta nuo 1965 metų. Bet Onuškio beržynų uodai negirdi, ką zyzia Joniškio beržynų uodai, ir Joniškio beržynų uodai negirdi, ką zyzia Onuškio beržynų uodai.
Todėl – „šita karta turi nueiti“.
Nuėjęs atsiverčiau 1985 m. almanachų antologiją „Dvidešimt Poezijos pavasarių“ ir perskaičiau savo, paties seniai užmirštus, eilėraščius „Tėvų sodyba“ (1978), „Akių šviesa“ (1977), „Gražus geguži“ (1971), „Vaivorykštė“ (1974), „Šventadienio tyla“ (1972), „Girios žiburys“ (1973). Nustebau – kokie geri ir gražūs eilėraščiai: „lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui“!
Gintaras Grajauskas
36-asis laureatas, 2000 m.
1. Na, kokia gi premija gali pakeisti jus patį ir jūsų kūrybą? Jokia. Net Nobelio.
Tai taip ir parašykim – reikšmė nedidelė. Smagu, kai įvertina, nesmagu, kai nesupranta. Su amžiumi tie smagumai-nesmagumai menksta. Kol galiausiai išnyksta visai.
2. Nemačiau pradžios – tuomet dar nebuvau gimęs. Todėl neturiu atskaitos taško ir negaliu vertinti įtakos. Kaita, kurią pats mačiau – visai graži. Ypač tas ėjimas į provinciją, pas žmones. Nuo sovietinių prašmatnių balių su kolūkių pirmininkais ir keptais paršeliais anuomet iki vos ne misionieriškų dabartinių kelionių – be pasipūtimo, su lėtais pasižvalgymais ir pamatymais. Visai graži ta slinktis. Jei taip dar kokį pusšimtį metų ta kryptimi, gal ir tikrai tapsime tuo lyrikų kraštu. Kol kas tai tik tuščia deklaracija, paleista į pasaulį anuometinių pompastikos mylėtojų.
Rimvydas Stankevičius
45-asis laureatas, 2009 m.
1. Dėl reikšmės mano kūrybai – vargu ar kaip nors įmanoma tai patikrinti. Viena vertus, norėtųsi kategoriškai atsakyti, kad jokios premijos kūrybos apskritai įtakoti negali. Juk ir klausydamas lakštingalų giesmių negalėtum pasakyti, kuri jų – alkana ar soti – gražiau čiulba. Be to, juokinga būtų manyti, kad štai poetas ima ir nusprendžia: „Kadangi jau esu Poezijos pavasario laureatas – rašysiu visai kitaip nei ligi šiolei – brandžiau ir giliau.“ Taip nebūna. Tik sovietiniais laikais būdavo privaloma viešai pasižadėti, kad ateinantį penkmetį būsi sveikesnis, gabesnis, linksmesnis nei praėjusį, dabar, ačiū Dievui, visas tas farsas lyg ir neprivalomas. Tačiau, kita vertus – mano kūrybą juk keičia daugybė mano kasdien išgyvenamų akimirkų, taip pat – perskaitytos knygos, sutikti žmonės, patirtos emocijos… Tad visai įmanomas dalykas, kad ir vainikavimo metu išgyventas triumfas ar džiaugsmas taip pat galėjo virsti eilute, posmu ar kokia ritmine melodija. Tačiau poetas (bent jau aš) paprastai tokių priežastingumo ryšių savo sąmone nefiksuoja.
O štai man, kaip knygų autoriui, svajojančiam, kad tos knygos būtų skaitomos, Poezijos pavasario laurai turėjo iš esmės lemiamą reikšmę – kol netapau Poezijos pavasario laureatu, manęs nežinojo visiškai niekas, o knygas paskaitydavo tik atsitiktinai patekus joms į rankas. Na, o po vainikavimo viskas pasikeitė it Hario Poterio lazdele pamojus – tapau skaitomas, žinomas, mylimas ir nekenčiamas. Žodžiu – atsiradau.
Man, kaip į tuštybę linkusiam žmogui, Poezijos pavasario laurai taip pat turi didelės reikšmės ir įsiamžinimo šiame pasaulyje prasme. Juk būdamas moksleivis žvelgdavau į nuotraukomis dabintą laureatų sąrašą kaip į pateptųjų ložę, kaip į nemirtinguosius. Žinia, kad manoji pavardė kada nors atsidurs šalia Pauliaus Širvio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio pavardžių – anuomet man būtų atrodžiusi dar mažiau įtikima nei pažadas, kad turėsiu nuosavą erdvėlaivį.
Tai, žinoma, labai asmeniška ir sunkiai argumentuojama, bet Poezijos pavasario vainikas po šiai dienai man yra svarbiausias ir brangiausias įvertinimas iš visų, pelnytų lig šiolei.
2. Poezijos pavasario istorija vingiuota bei kalvota, kaip ir pačios Lietuvos. Ne visiems iš penkių dešimčių laureatų sutikčiau pats įteikti vainikus. Bet tai logiška – viešpataujant velniui, angelams, ko gero, nėra lengva patekti tarp jo favoritų. O valdyta mūsuose – ir jo. Kaip tik anais laikais Poezijos pavasaris keliaudavo ne po Lietuvos miestelių kultūros židinius, o po fabrikus ir gamyklas. Tad ir poezija vertinga buvo tik ta, kuri įstengdavo kūjų ir staklių gausmą perrėkti. Atvirai tariant, neįsivaizduoju, kaip tai pavykdavo Pauliui Širviui su savo „motulės raudų vėriniais“?..
Mano akimis, giliausias vagas XX a. antros pusės poezijos arimuose yra išvarę Vytautas P. Bložė, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas… Visi jie – Poezijos pavasario laureatai. Vadinasi, galima teigti, kad būtent šitai ir įrodo Poezijos pavasario, kaip reiškinio, įtaką lietuvių poezijos raidai. Bet, kita vertus – argi Poezijos pavasaris, kaip reiškinys, turėtų pasisekimą ir tęstinumą, jei Lietuvoje negimtų talentingų poetų?
Solidi Poezijos pavasario istorija, be abejo, padėjo Lietuvai kaip lyrikų kraštui save suvokti bei kitiems pristatyti. Juk tikrai bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio smuklėje pirmam sutiktajam prisipažinęs esąs poetas, devyniais atvejais iš dešimties, po gilaus ir nuoširdaus atodūsio sulauksite atsakymo: „Aš irgi.“
Bet kuriuo atveju – nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Poezijos pavasaris sulaukė tokio solidaus jubiliejaus, linkiu Poezijos pavasarį turėti ir ateities Lietuvai.
Tautvyda Marcinkevičiūtė
49-oji laureatė, 2013 m.
1. Kaip Poezijos pavasario laureatė aš turiu dar labai trumpą stažą, nes ja tapau tik pernai. Beje, pirmą kartą festivalio istorijoje man buvo įteikta Maironio premija, kuria dabar apdovanojamas Poezijos pavasario laureatas. Man pasisekė. O prieš tapdama laureate aš patyriau įstabų ženklą.
Prieš pat Poezijos pavasario šventę labiausiai įsiminė didžiulis neregėtas paukštis, kuris praskrido pro mano kambario langą du kartus. Netikėdama savo akimis, kad matau tokį egzotišką paukštį, tikriausiai pabėgusį iš zoologijos sodo arba atskridusį iš paralelinio pasaulio, pakviečiau savo vyrą Gintarą, ir jis tą paukštį taip pat regėjo, paliudydamas jo neįprastumą. Pakrikštijom jį žąsinu moliūgu, nes jis galėjo pabėgti ir iš Salomėjos Nėries eilėraščio. Tai jis man ir atnešė žinią, kad tapsiu Poezijos pavasario laureate, o antrą kartą praskrisdamas pranešė, jog paskui dar būsiu pagerbta Salomėjos Nėries ir „Kauno dienos“ premijomis. Taigi patyriau šiek tiek mistikos.
Aš labai džiaugiausi šiuo ypatingu apdovanojimu, o dar labiau tuo, kad galėjau suteikti džiaugsmo mamai Reginai Marcinkevičienei, kuri iš namų nebuvo išėjusi septynerius metus, kadangi sunkiai sirgo. Bet gyvenimo skrynelėje slepiasi ne tik geros emocijos, bet ir sunkius išgyvenimus teikiantys šešėliai.
Nuo praėjusių metų rugsėjo turėjau visapusiškai slaugyti mamą, mąsčiau apie sunkų gilios senatvės sulaukusio žmogaus likimą, užrašinėjau galvoje knibždančius eilėraščius. Prieš pat jubiliejinį šių metų Poezijos pavasarį mama išėjo anapilin, įpareigodama mane išleisti jai paskirtą knygą „Mano Poe(ma)ma“, kurios eilėraščius jai, sunkiai sergančiai, dar skaitydavau. Nedrįstu savęs pačios vertinti, tik pasakysiu, jog būsima knyga, kurią jau visiškai parengiau, man labai svarbi.
2. Negaliu kalbėti apie visus penkiasdešimt Poezijos pavasario istorijos metų, nes tų laikų nesiekia mano atmintis, bet manau, kad šios įtakos būta. Su kokiu susidomėjimu jaunystėje ryte prarydavau festivalio almanachą ir kaip džiaugdavausi aptikusi gerų įvairių kartų poetų eilėraščių. Atsiverdavo plati visos lietuvių poezijos panorama, o kai kurie eilėraščiai ir savaip įkvėpdavo.
„Poezijos pavasario“ almanachai yra atlikę ir šviečiamąją funkciją: juose buvo pristatomi ir išeivijos poetai, kurių kūrybos šiapus geležinės uždangos nebuvo įmanoma gauti. „Poezijos pavasariai“ spausdindavo ir šiuolaikinių užsienio poetų eilėraščių vertimų, dažnai tie patys poetai net dalyvaudavo festivalyje. Ir ne tik tai. Šiemetiniame „Metų“ žurnale Nr. 5–6 spausdinamas labai kompaktiškas tarytum į kompaktą įrašytas gyvas balsas, labai išsamus ir įtaigus ir – svarbiausia – con amore parašytas profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Poezijos pavasariai– išlikti, vis įvykstant“. Vargu ar įmanoma ką ir pridurti.
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate"? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos" strategija?
ALGIMANTAS BUČYS
1. Rašytojo vaidmuo dabartinėje epochoje, deja, nėra laisvai pasirenkamas. Jis primetamas. Įsivaizduokime savo gyvenimą ir mums tekusį laiką kaip kelionę milžinišku keltu iš vieno kranto (gimimas) į kitą (mirtis). Keltas šiuo atveju būtų tai, kas šios anketos klausimuose vadinama „šiuolaikiniu pasauliu", „dabartine epocha" ir pan. Nesu pesimistas, tad nesakau, kad „Nojaus laivas" yra Dievo išrinktiesiems. Nors potekstėje lieka bjaurus klausimas: išliks ar neišliks lietuvių rašytojas kaip etninė kultūros veikėjo rūšis? Galima paklausti ir dar bjauriau: ar globalinėje šiuolaikinio pasaulio erdvėje kam nors reikalingas lietuvių rašytojas kaip etninė kultūros veikėjo rūšis?
Iš paukščio skrydžio pažiūrėjus viskas lyg ir aišku: lietuvių rašytojų padėtis niekuo nesiskiria nuo daugelio visų pasaulio rašytojų padėties. Visi jie kartu su maždaug trijomis gyvųjų generacijomis plaukia tuo pačiu keltu į nežinomą ateitį. Tačiau pamėginkim iš arčiau pasižiūrėti, kaip atrodo tarp daugybės visokiausių tautų atstovų mūsiškė pora: lietuvių rašytojas su lietuvių rašytoja. Kaip jiems sekasi gyventi ir išgyventi?
Kad nemirtum iš bado beplaukdamas į kitą krantą (turiu galvoje ne amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino nuostabų romaną „Kita šalis" (1962) apie žmogui niekados nepasiekiamą „kitokią šalį", bet antikinį metaforos kontekstą, kur kelionė į kitą šalį reiškia persikėlimą į kitą krantą – mirusiųjų karalystę), reikia valgyti. Bet visi žinome, kad lietuvių rašytojui „šiuolaikiniame pasaulyje" nei praktiškai, nei teoriškai veik neįmanoma išgyventi iš savo kūrybinio darbo, kol rašo lietuviškai.
Per ketvirtį amžiaus naujoje nepriklausomoje Lietuvoje jau ne viena rašytojų karta įsitikino, kad grožinės literatūros tekstų rašymas dvasine prasme tėra laisvalaikio užsiėmimas, o materialine – gryna labdara be atlygio. Tokia reali situacija, kurioje dabar atsidūrė Lietuvos rašytojų sąjungos ir kitų literatūrinių sąjungų ar draugijų nariai. Tai maždaug tūkstantis talentingų žmonių, kurie daugmaž profesionaliai arba kol kas tik mėgėjiškai valdo plunksną, atkakliai kuria arba potencialiai gali kurti lietuvių literatūrą. Juos derėtų vadinti nuostabiais idealistais. Dalis jų, jaunesnieji, neprisimena ir negali prisiminti tų sovietinių laikų, kai už vieną cenzūros palaimintą ir vienintelės leidyklos „Vaga" išleistą romaną autorius gaudavo honorarą, kurio užtekdavo nusipirkti naują automobilį arba sodybą kaime (buto mieste pirkti nereikėdavo, nes Rašytojų sąjungos nariai anksčiau ar vėliau gaudavo jį nemokamai daugiau ar mažiau sąžininga eilės tvarka). Dabar tai būtų stebuklinės pasakos detalės. Pažįstu puikų talentingą rašytoją, kuris „dabartinėje epochoje" nustojo rašyti nepelningus romanus ir jau keleri metai kuria pelningus televizijos serialų scenarijus, norėdamas nusipirkti butą Vilniuje. Ir, tikiu, nusipirks, nes yra tikras žodžio ir siužeto meistras, mano nuomone, bene geriausiai Lietuvoje išmanantis ir naudojantis šiuolaikines populiarių tekstų gamybos technologijas.
Bet ką daryti kitiems, kurie iki šiolei išsaugojo ištikimybę „nepelningai literatūrai" – poezijai, novelistikai, apysakai, romanui?
Ore sklando įvairūs naujos strategijos variantai.
Neseniai žiūrėjau (tiesa, ne nuo pradžios) laidą iš paskutinės knygų mugės, kur greta leidėjos ir knygyno savininkės dalyvavo prozos debiutantas Andrius Tapinas, pasiskelbęs, kad iš savo pirmojo romano „Vilko valanda" yra pasiryžęs užsidirbti milijoną litų. Viso pokalbio moralas ir išvada, kaip supratau, buvo maždaug tokia: kad nemirtų iš bado ir net šiek tiek užsidirbtų, lietuvių rašytojas ar lietuvių rašytoja turi ne tik parašyti ir kaip nors išleisti (kartais už savus ar mecenato pinigus) knygą – jie dar privalo ją kuo plačiau išreklamuoti, kad pelningai parduotų reklamos suviliotiems pirkėjams. Strategija puiki. Tačiau atviro ir nuoširdaus „pinigų kartos" ideologo bei praktiko A. Tapino išvystyta savo romano reklama (ne tik minėtoje laidoje iš knygų mugės) apnuogina dar vieną ir kur kas skaudesnę mūsų rašytojų problemą „dabartinėje epochoje".
Akivaizdu, kad viešai ir plačiai (spaudoje ir televizijoje) pasireiškianti rašytojų ir jų leidėjų pozicija vis labiau koncentruojama ties vienos krypties strategija – ties primygtina Pasiūla. Kitaip tarus, atkartojama prekių reklamos technologija: mums primygtinai ir atkakliai siūloma įsigyti, tarkim, madingiausią plaukų šampūną arba drąsiai imti paskolą, kurios niekas kitas taip staigiai jums neduos ir t. t. Pasiūlos strategija įtaigi, tad nenuostabu, kad lengvatikiai mielai užkimba ant reklamos kabliuko. Tačiau reklaminės Pasiūlos technologijai visiškai nesvarbu, kas siūloma – svarbu įtaigiai pasiūlyti. Minėtoje laidoje neišgirdau nė vieno žodžio apie romano „Vilko valanda" meninę kokybę ir vertę. Gal ji buvo aptarta laidos pradžioje, tikiuosi, buvo. Nemanau, kad tie dalykai visai nerūpėtų nei autoriui, nei jo leidėjai, nei knygyno savininkei. Tai jau būtų grynas knygų rinkos cinizmas. Kiek galėjau spręsti iš laidos, visi dalyviai demonstravo aukštą meninį skonį, ypač tada, kai labai vaizdžiai išreikšdavo panieką pasaulinio garso bestseleriui „Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Susidarė įspūdis, kad apie tokią prastą literatūrą padorioje kompanijoje tiesiog nedera net užsiminti. O jei paminėdavo, tai visi iš aukšto sutartinai šyptelėdavo...
Laidos žiūrovui liko neaišku: kurgi čia logika? Visi dalyviai gyvai svarsto, kaip sugundyti ir užkariauti Skaitytoją (ir išgauti autoriaus juokais ar rimtai paminėtą būsimą „milijoną"), tačiau su pasidygėjimu puse lūpų pašiepia anglų prozininkę, kurios slapyvardžiu išleista trilogija uždirbo jai jau virš šimto milijonų dolerių!.. Maža to, vien pirmoji knyga jau išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų (lietuvių taip pat) ir net teisę sukurti filmą pagal trilogiją autorė perleido pagal sutartį su septynženkle suma. Tai iš ko čia derėtų šaipytis „pinigų kartos" atstovams ir šalininkams? Iš savo idealo, vos tik jis fantastiškai įsikūnija?
Manau, kad populiaraus rašytojo situacija dabartiniame pasaulyje turi daug gilesnes šaknis, nei atrodo žvelgiant iš Lietuvos, kur tiek daug rašytojų svajoja išplaukti „į tarptautinius vandenis". Jau kelis dešimtmečius stebiu ir bandau aiškintis šiuolaikines bestselerių gamybos ir platinimo technologijas. Kažkada esu jau rašęs apie amerikiečių bestselerių gaminimo receptus („Literatūra ir menas", 1985). Rėmiausi skeptišku, bet populiariu klasiku Williamu Somersetu Maughamu, kuris, nepaisydamas savo angliško skepticizmo, vis dėlto pripažino, kad bestselerių leidėjai „niekados neišloštų, vildamiesi, kad šios knygos bus masiškai skaitomos, jei tose knygose nebūtų kažko, kas privilios publiką... Nors tos knygos gali būti visiškai netikusiai sukonstruotos, netikusiai parašytos, banalios, pretenzingos, sentimentalios ir neįtikėtinos, jose turi būti kažkas, kad jos taptų plačiai skaitomos".
Kas gi tas „kažkas"?
Anuomet gana kritiškai (kai kas sakė: „antiamerikietiška propaganda") atsiliepiau apie amerikiečių rašytojus milijonierius ir multimilijonierius, tarp jų – Sidney'į Sheldoną (1917–2007). Net jo ankstyvieji romanai, rašyti po kelių dešimtmečių scenaristo darbo televizijoje ir kino studijose, buvo puikiai parduodami dešimtimis milijonų egzempliorių. Ir kada? Kai dar nebuvo jokių personalinių kompiuterių, o apie internetą niekas net nesapnavo! Bet jo knygų (ir naujų, ir pakartotinai leidžiamų) visada būdavo galima nusipirkti ne tik maisto prekių parduotuvėje, bet ir kiekviename Amerikos oro uosto kioske. Bet naivu manyti, kad tai buvo tik puikios reklamos rezultatas. Gal priešingai? Neįtikėtini knygų pardavimo rekordai pasiekiami tik turint neeilinį talentą. Jau pirmasis (1969) S. Sheldono romanas laimėjo ne bet kokią, o Edgaro Allano Poe premiją už geriausią mistinės ir kriminalinės literatūros debiutą. Žinoma, S. Sheldonas buvo stebėtinai produktyvus ir net nerašydavo, o diktuodavo romano tekstą, panašiai kaip mūsiškis gaivalingo talento prozininkas Jonas Marcinkevičius (1900–1953). Nenuostabu, kad S. Sheldonas, vėlai pradėjęs rašyti prozą, išleido net aštuoniolika romanų, ir įsidėmėkim – visų jų buvo parduota virš trijų šimtų milijonų egzempliorių!
Ką noriu tuo pasakyti?
Tik tiek, kad geriausia reklama knygai yra autoriaus pavardė (tegu ir slapyvardis).
Kai reklamuojamas nežinomo autoriaus pirmas romanas, skaitytojų pasitikėjimas net besaike reklama yra suprantamas. Tačiau primygtinai reklamuojamos prekės rinkoje veikia geležinis atvirkštinis dėsnis, kuris skamba labai paprastai: prekės kokybė privalo atitikti reklamuojamą. Jei ne, pirkėjas turi teisę grąžinti prekę pardavėjui ir atgauti savo pinigus, nes buvo apgautas reklamos. Tas dėsnis jau tapo įstatymu net Lietuvos prekybos rinkoje. Deja, tik ne knygų rinkoje. Nusivylęs plačiai išreklamuota knyga ir pasijutęs paprasčiausiai apgautas, skaitytojas lieka apmulkinto naivuolio situacijoje, neminint prarastų pinigų.
Šiuo požiūriu įdomus man pasirodė kauniečių literatūros kritikų pokalbis apie istorijos vaizdavimą naujausiuose lietuviškuose romanuose, kuriuos pastaraisiais metais parašė tiek užsienio lietuviai – Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų" (liet. 2011 m.) ir Antano Šileikos „Pogrindis" (liet. 2012 m.), tiek Lietuvoje kuriantys prozininkai – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė" (2011), Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai" (2012) ir kt. Ypač įsiminė literatūrologės Simonos Siderevičiūtės atsiliepimas apie „Pogrindį". Beveik visi pokalbio dalyviai itin santūriai vertino Kanadoje gyvenančio ir angliškai rašančio lietuvių kilmės rašytojo kūrinį. Gal todėl, kad romano herojaus prototipas, atrodo, buvo garsusis lietuvių pokario partizaninio karo dalyvis, nuostabios biografijos žmogus Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951), kuriam pogrindyje 1950 m. (dar iki žūties) buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. Lietuviams dar gyva legenda, matyt, užstojo pačios knygos specifiką. O juk angliškai skaitančiai publikai rašantis A. Šileika turėjo įveikti visiško skaitytojų informacinio nepasiruošimo barjerą, kada, pasak autoriaus, pavyzdžiui, „Kanados skaitytojai beveik nieko nežino ir nesupranta apie tai, kas dėjosi Europoje po Antrojo pasaulinio karo, greičiausiai jie net neskiria lietuvių nuo rusų, latvių, estų, baltarusių ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos tautų". Kitaip tariant, A. Šileika tapo savotišku Lietuvos garbės atstovu kanadiečių literatūroje. S. Siderevičiūtė labai atvirai ir nuoširdžiai vertino romaną, bet įdomiausia, kad nusivylė ne tiek romanu, kiek jo reklama, konkrečiai – romaną reklamavusiu sociologu filosofu Leonidu Donskiu: „Tiesa, labiausiai pykau ne ant knygos autoriaus, bet ant Leonido Donskio, kuris taip skaudžiai mane apgavo knygos anotacijoje sugundęs tokia fraze, kaip „puikus siužetas ir jaudinančios žmonių gyvenimo istorijos, o ne didieji valstybių griūties naratyvai, lygiai kaip ir jautrumas detalei, greičiausiai ir yra tai, ko taip reikia šiandien ir mums, ir visai Europai". Pasakęs, ko man reikia, ir dar palyginęs šią knygą su Balio Sruogos „Dievų mišku", jis visiškai nuginklavo mano kritikos strėles ir paliko be žodžių, bet su klausimu galvoje, ar jis pats tikrai šią knygą skaitė."
Skaitė ar neskaitė, dabar jau ne tiek ir svarbu. Svarbiau suvokti, kad A. Šileikos romaną L. Donskis pareklamavo iš savo tradicinės virštautinės pozicijos, tarsi iš aukščiausios kosmopolitizmo varpinės skambindamas ir skelbdamas, ko reikia „lietuviams ir visai Europai".
Taigi – reklamuojamas ne pats romanas, o romano modelis, kuris jau turi ir savo terminą – „euroromanas". Nesistebiu, kad pokalbio dalyviai savo ruožtu svarbiausiu kūrinio privalumu vardijo patį žanrą. Nors madingo žanro įkūnijimas kėlė abejonių: „Ką siekė sukurti Šileika, taip ir nesupratau. Tai kažkoks mirguliuojančių kontūrų euroromanas. Pagrindiniai veikėjai šiek tiek priminė legendinius Boni ir Klaidą ir jiems „prijaučiančius": tokie pat stiprūs, bebaimiai ir pasirengę nuotykiams. <...> Jei Šlepiko kūrinyje emocijų per daug, tai čia jos reiškiamos taip primityviai ir glaustai, kad net nuostabu. Žodžiu, knyga gal skirta siužetą „šaudo-gaudo" vertinantiems vakariečiams, o ne harmonijos tarp faktų ir žmogiškumo ieškančiam skaitytojui" (Loreta Varaniūtė). Mums belieka tikėtis, kad gražiai išreklamuota A. Šileikos romano ekranizacija (dalyvaujant lietuviams) sėkmingai atliks Lietuvos vardo bei istorinės lietuvių patirties atskleidimo misiją Vakaruose, kurie iš tiesų mažai ką žino apie XX a., o dar mažiau arba ničnieko apie XIII–XVIII a. Lietuvą. Galima diskutuoti su atskirais teiginiais, tačiau kauniečių literatūros kritikų pokalbis palieka įspūdį, kad jie savo laisvais, nuoširdžiais ir savarankiškais vertinimais ima lenkti vilniečius literatūros kritikus, jau baigiančius išsikvėpti savo akademinio šnekėjimo spektaklyje su tradiciniais neklystančių mokslinių arbitrų vaidmenimis. Visą kauniečių pokalbį galima rasti Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portale (http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Apie-istorija-literaturoje).
Bandymai įdiegti euroromaną Lietuvoje dar kartą liudija nuolatos stiprėjantį lietuvių ir lietuvių kilmės rašytojų siekį naudotis jau gatavais, madingais ir populiariais (vadinasi, pelningais) Vakarų literatūros pasiekimais. Tai nėra kokia naujiena, dar XX a. antroje pusėje Mykolas Sluckis, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė ir kiti sėkmingai eksploatavo modernius žanrus ir pasakojimo technikas (sąmonės ir pasąmonės srautai, magiškasis realizmas ir kt.). Natūralu, kad XX–XXI a. sandūroje ir mūsų dienomis lietuvių rašytojai mėgina įsisavinti vis energingiau plintančios masinės literatūros technologijas. Gražu, kad A. Tapinas nusprendė panaudoti ypač populiarų Vakaruose, bet Lietuvoje plačiau dar nenaudotą fantastinės literatūros žanrą steampunk, ir dar gražiau, kad skaitytojai išrinko A. Tapino kūrinį geriausia 2013 metų knyga.
Bet kodėl būtent ją?
Gali kilti įtarimas, kad vien todėl, jog ji nepanaši į tradicinius lietuvių romanus ir pirmą kartą joje bandoma panaudoti retrofuturistines steampunkžanro technologijas. Ar tai jau reiškia, kad šiandien itin populiaraus Vakaruose žanro knygoje „labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia"? Juk kasmet atsiranda vis populiaresnių masinės literatūros žanrų ir net pačios knygos pateikimo technologijų. Negi dabar geriausia metų knyga Lietuvoje imsime vadinti knygas, kuriose pirmą kartą Lietuvoje panaudojami madingiausių, naujausių ar šiaip populiarių Vakaruose žanrų modeliai? Štai A. Tapinas pritaikė steampunk modelį, kitąmet kas nors pagamins knygą pagal splatterpunk modelį (prievartos, sekso, kraujo dominantė), vėliau koks nors lietuvis pirmą kartą iškeps tekstą pagal cyberpunk receptą (fantastinis ateities technikos pasaulis) ir t. t. Negi visa tai vadinsime „geriausiomis metų knygomis"?
Matyt, kiekvieną kartą vis tiek privalu prabilti apie knygos autoriaus talentą ir teksto vertę, paprasčiau tarus – apie galutinio produkto kokybę, kuri gali būti arba puiki, arba prasta, nors žanro receptas būtų pats nuostabiausias. A. Tapino knygos neskaičiau (neperku katės maiše), bet pasidomėjau fanliteratūros žinovų nuomonėmis. Šie jau turi lietuviškas nišas internetinėje erdvėje, gyvai dalijasi karščiausiomis pasaulio fandomų naujienomis, įspūdžiais apie mėgstamo žanro kūrinius, nors neretai pasirašo slapyvardžiais. Iš esmės slapyvardis didelis pliusas, nes leidžia autoriui naudotis anoniminės nuomonės laisve ne kokiems šmeižtams, bet savo mėgstamos literatūros analizavimui.
Ne taip seniai internetiniame žurnale „Fantastika internate" (Nr. 4) pasirodė plati, šmaikšti (dėl to cituodamas netaisau kalbos) ir visapusė Valko recenzija apie A. Tapino knygą. Nevaidindamas visažinio literatūros kritiko, Valkas pradeda nuo problemos, kurią ir aš čia gvildenu: pirkėjui giriama prekė ir jos kokybė. „Norėčiau kreiptis į tuos, – rašo recenzentas, – kurie knygos neskaitė, bet yra apie ją girdėję. Kažkoks stebuklingas dalykas tas marketingas – produktui dar nepasirodžius visi jau turi susidarę apie jį nuomonę, tad, tikiuosi, tamstos neprieštarausit. Taigi: ko jūs tikitės iš „Vilko valandos"? Į ką, jūsų nuomone, knyga panaši? Skaitę irgi gali įsitraukti – ko jūs tikėjotės iš knygos prieš ją perskaitydami? Paimkit lapelį ir užrašykit mintis. Dabar tą patį padarysiu aš, o po to galėsim palyginti. Užsirašėt? Aš irgi, štai: kaip ir kiekvieną kartą, kai leidžiama didžiulė reklaminė kampanija, kažkuriems velniams po savęs velkanti dar ir knygą, tikėjausi masėms skirto lengvo ir smegenų nereikalaujančio skaitalo su pradedančiam rašytojui būdingom kliurkom.
O kadangi gerb. Andrius Tapinas nustebinti nieko nesiekė, ko tikėjausi, tą gavau. Va jums ne tik mano mintys, bet ir trumpas visos knygos apibūdinimas." Platesnis knygos panagrinėjimas prilygsta tikrai draugiškam ir kritiškam teksto aptarimui. Valkas pirmiausia apibūdina reklamose net neminėtą (kad nebūtų apribota būsimų skaitytojų kategorija) knygos adresatą. Jo nuomone, „Vilko valanda" – visoje Lietuvoje „išpiarintas" nuotykinis-fantastinis romanas paaugusiai Hario Poterio kartai – yra knyga apie tai, kaip šunys, katės, maži robotukai ir kitokie comic relief veikėjai stebi savo šeimininkų kuitimąsi su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. Pankas [steampunk dvasia – A. B.] stimpa, tad prieš knygos skaitymą Valkui taip ir norėjos pranašauti – „turbūt jei veiksmą perkeltume į, tarkim, mokslinės fantastikos ar oldskūlinio [senosios mokyklos – A. B.] fantasy visatą – niekas nepasikeistų". Deja, lietuvių autorius aiškiai persistengia, kopijuodamas šiuolaikinę pasaulio literatūrą. „Juk žanras netaptų vienu pagrindinių reklaminių triukų ir Andrius nesiimtų šviesti Lietuvą apie tai, kas yra garinis retrofuturizmas, jei neužsimanytų paskandinti skaitytojus jame iki ausų. Kad būtų kiek aiškiau – įsivaizduokit, jei kiekvienoje mūsų amžių aprašančioje knygoje veiksmas klostytųsi maždaug taip: „Petras įlipo į elektrinį troleibusą, o pro šalį zvimbė automobiliai su vidaus degimo varikliais. Virš galvos praūžė reaktyvine turbina varomas lėktuvas, ir Petras žvilgtelėjo į savo elektroninio telefono ekranėlį, kad sužinotų, kiek valandų." Na, supratote." Išlukštenamas ir siužetas su žanrui būdinga „geriečių ir blogiečių" problematika: „Dauguma kūrinio veikėjų – savimi pasitikinčios imperialistinės kiaulės be jokių kompleksų, pasiryžusios saujomis aukoti pėstininkus ir ciniškai stebėti buhalterinėse knygose besikaupiančias kaukolių krūvas. Mažuma kūrinio veikėjų – stiprūs geraširdžiai antžmogiai. Problemėlė yra ta, kad visi pirmieji stovi vienoje barikadų pusėje, visi antrieji – kitoje. Aha, gėrio ir blogio kova. Stympankinėje aplinkoje. Šventvagyste nekvepėtų tik tada, jei geriečiai būtų, tarkim, amžinai pralaiminčios žemesnės klasės atstovai arba šiaip niekam neįdomūs pacifistai, tačiau knygoje jie su priešais kovoja visiškai lygiomis sąlygomis, naudojasi gudrumu, skaitytojų užuojauta ir gariniais džeimsbondiškais divaisais. Gal kažkas pasakys, kad negalima knygos vertinti pagal tai, kiek ji atitinka žanro šabloną. Sutinku. Jeigu autorius „Vilko valandoje" spjautų į visas klišes, kūrinio šerdį atplėštų nuo postmodernistinės Makiavelio kritikos ir patalpintų į kokią kitą filosofinę terpę, jam galima būtų ploti atsistojus. Bet netalpina, vietoj to turim seilėtą motinų teresių kovą su klastingomis tamsiosiomis jėgomis, o šių pusių skirstymas – tadadam, pasiruoškit, tuoj mes kažką demaskuosim – vyksta tautiniu pagrindu. Taip, gerieji čia yra lietuviai, blogieji (įvairaus blogumo, nuo tiesiog chamų iki Belzebubo įsikūnijimo Žemėje) – visų kitų rasinių stereotipų atstovai. Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai saliutuoja jos didenybei ir į visus aplinkinius žiūri kaip į mėšlą, pikti rusai gerdami vodką planuoja eilinę naivią aferą, kaip paklojus tūkstantį saviškių gauti pusę litro naudos. Jau minėjau, užpraeito amžiaus mąstysena čia nė nekvepia, gėrio, tolerancijos, tautos ir valstybės suvokimas, kartu su geopolitine situacija, knygoje nukabintas tiesiai iš mūsų dienų." Nuosekliai lygindamas produkto kokybę su reklama, recenzentas primena, kad „kiek kitaip romane veikia istorinės asmenybės, tačiau rezultatas toks pat. Girdėjot reklaminį lozungą, kad knygoje sutiksime keletą žinomų barzdotų dėdžių? Nuliūdinsiu, bet tai tik reklaminis lozungas. Knygos veikėjas Jonas Basanavičius lygiai taip pat galėjo būti Petru Plikanavičiumi, Antanu Nuoganavičiumi arba bet kokia kita išgalvota asmenybe, ir niekas nebūtų pasikeitę. Iš istorijos pasiskolintas tik garsus vardas, o apie tai, kuo jis galėtų būti naudingas knygai, nesusimąstyta. Išskyrus reklamą, žinoma. Prakalbus apie ją, grįžtam prie pačio pagrindinio, didžiausio ir pikčiausio knygos aspekto. Taip, visas romanas nuo pat pavadinimo yra gamintas galvojant apie komerciją. O ko jūs tikėjotės?"
Iš pacituotų Valko straipsnio fragmentų gali susidaryti įspūdis, kad plačiai apsiskaitęs ir kandžiai rašantis autorius tėra internetinio pogrindžio (undergraundo) atstovas, iš principo kritikuojantis oficialiąją kultūrą bei literatūrą. Nieko panašaus. Internetinė Valko recenzija – labai geranoriško, bet nuvilto žmogaus atsiliepimas. Gerokai papriekaištavęs dėl „kliurkų", Valkas reziumuoja, konstatuodamas A. Tapino įnašą į bendrą šiuolaikinę mūsų literatūros situaciją: „Norėtųsi užbaigt kokiu nors pozityviu brūkštelėjimu, taigi: nors pagrindiniai romano veikėjai plokštoki, o jų priešai atrodo lyg pabėgę iš disnėjiško filmuko, protarpiais siužete pagaunamas ir rimtas, džiuginantis štrichas. Yra keli vingiai, kuriuose užkabinama didesnė, globalesnė istorija, lyg ir esanti už knygos ribų – ir skaityti darosi išties malonu. Bakstelėjimu šion pusėn knyga yra užbaigiama (neskaičiusiems: jei pirmiausia atsiversite paskutinį puslapį – linkiu paspringti), keli tokie epizodai išmėtyti po visą romaną. Jie toli gražu nėra nepriekaištingi, tačiau vis vien pretenduoja į rimtesnę literatūrą. Mielai skaityčiau knygą, sudurstytą vien iš tokių epizodų. Taip pat neskaičiusius tikriausiai domina dar vienas klausimas: ar verta? Manau – taip. Pirkti knygą gal ir ankstoka, kaina dirbtinai užkelta ir atspindi tik reklaminės kampanijos išlaidas – su mažiau pompastikos ir be tuščių puslapių veikalą galima buvo išleisti „Lietuvos fantastikos bibliotekos" serijoje ir pardavinėti po pusę Basanavičiaus [dvidešimt penkis Lt – A. B.], nieko nebūtų prarasta (išskyrus galimybę autoriui paskelbti save vienu populiariausių TV vedėjų). Tačiau daugumai knyga pasirodys tinkama praleisti vakarą su puodeliu skysčio ir neįjungiant smegenų, taip pat manau, kad ilgainiui ji taps būtinu punktu lietuvio fantastikos mėgėjo biografijoje – juk kažko panašaus mes turim nedaug. Įdomu būtų, jei ji susilauktų fanfikų ir inspiruotų bent šiokį tokį kūrybinį šurmulį (ne, tik be tęsinių – tikiuosi, A. Tapinas dar turi savigarbos). Galėtų įvykt koks nors piešinių konkursas, jei jau apie tai kalbam. Manau, net ir komerciniais tikslais prastumtas lietuviškos popliteratūros padangės pagyvinimas yra geras dalykas" (visą Valko tekstą žr.: http://fi.iliuzija.net/pdf/Fi4.pdf).
Kodėl taip plačiai nagrinėju populiarios, Vakarietiškais modeliais pagrįstos ir galingai Lietuvoje reklamuojamos literatūros santykį su jos vertinimu ir suvokimu pačioje Lietuvoje? Tik todėl, kad čia ir yra tas sūris, į kurį taip mielai žiūri daugelis lietuvių rašytojų, užmiršusių amžiną taisyklę apie sūrį pelėkautuose. Viešpataujant Lietuvoje populistinei nuomonei, esą madingiausi XXI a. žanrai „labiausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią", ir kai tokios knygos lengvai tampa „geriausiomis metų knygomis", būtina kiekvienu konkrečiu atveju labai atidžiai ir visapusiškai aptarti kiekvieną kūrinį ir literatūrinį gaminį. Taip, atplaukėme į populiariosios literatūros triumfo epochą, kur daug literatūros gaminių pagal pelningus receptus. Bet kiekvieną kartą ramiai ir profesionaliai apžiūrėkime bei vertinkime galutinį produktą.
To paties atidumo bei profesionalumo turėtume siekti vertindami ir verstinės masinės literatūros kūrinius, kurie užtvindė Lietuvos knygynus. Kas iš to, kad nuo savo intelekto viršūnių pasišaipome, kaip jau minėjau, iš kultinės trilogijos „Penkiasdešimt atspalvių"? Ar ne geriau būtų panagrinėti, kodėl ji sulaukė tokio neregėto populiarumo? O ir patį masinės literatūros populiarumą iš principo ignoruojame, nors šitaip tarsi stručiai slepiame galvą į smėlį, vaizduojame, kad čia nieko reikšminga nevyksta, kad čia kažkokios namų šeimininkės griebėsi plunksnos ir kloja ant popieriaus savo erotinius sapnus... Yra ir tokių dalykų, kas be ko, bet jie niekados nepasiekia E L James trilogijos populiarumo.
O kodėl?
Todėl, kad E L James slapyvardis pridengė mažiausiai du puikius masinės literatūros specialistus – ilgametę televizijos darbuotoją Eriką Leonard (merg. pav. Mitchell, g. 1963 m.) ir jos vyrą rašytoją, televizijos ir kino scenaristą Niallą Leonardą, ne vieno tarptautinį pripažinimą pelniusio filmo autorių. Pastarasis šiandien jau ir spaudoje vadinamas savo staiga išgarsėjusios žmonos „kūrybiniu partneriu", nors kandusis airis kietai pasišaipo iš netikėtos judviejų legendos ir tariamos seksualinės patirties. Tačiau viename interviu jis vis dėlto yra prasitaręs, kad ne kartą juodu persipykdavo, ne vienus metus aptarinėdami Erikos tekstus. Nesvarbu, kaip ir kiek kas rašė, svarbiausia, kad abu yra labai patyrę profesionalai, gerai išbandę masinės kultūros ir literatūros metodus televizijos bei kino studijose. Be to – nota bene – studijavę anglų kalbą universitetuose. Šis faktas ypač reikšmingas. Mėgindami Lietuvoje suvokti masinės, ypač erotinės šiuolaikinės literatūros sėkmę Britanijoje ir JAV, privalome žinoti erotinės literatūros tradiciją anglosaksų pasaulyje. Erotinė literatūra nuo karalienės Viktorijos puritoniškų laikų sukūrė ir nuostabiai ištobulino savo ypatingą žodyną, kupiną simbolių, užuominų, specifinių terminų ir tiesiog seksualinio gyvenimo žargono, kuris nuolat pasipildo ir atsinaujina. Ignoruodami iš principo ar nežinojimo slaptąją erotinių knygų kalbą, visados atsidursime aklavietėje – paėmę į rankas masinės erotinės (ne pornografinės) literatūros kūrinio vertimą iš anglų kalbos į lietuvių, negalėsime atsikratyti įspūdžio, kad anglosaksai skaitytojai tiesiog išprotėjo ar visiškai „nupušo", jeigu išperka milijoninius tokio „literatūrinio šlamšto", „banaliausio skaitalo" tiražus.
Viskas daug sudėtingiau. Ir čia nereikėtų kaltinti vertėjų. Jeigu jie pasiryžtų ir sugebėtų mums išversti ne tik pažodinį tekstą (plain text), bet ir slaptąjį žargoną, jie jau turėtų būti ne tik vertėjais, bet ir teksto iškoduotojais. O tai padaryti nelengva ir turbūt neįmanoma. Nuo minėtų Viktorijos laikų anglakalbiai literatai kūrė ir sukūrė saugų erotinės literatūros žodyną, kurio tikrąsias reikšmes nujaučia, bet negali įrodyti jokiame teisme jokie dorybės sargai. Juk ir Oscaras Wilde'as, pagarsėjęs romanu „Dorijano Grėjaus portretas" („The Picture of Dorian Gray", 1890), buvo nuteistas ne už romaną, bet už „amoralų elgesį", nors būtent jis bene pirmasis užkodavo „Gray" reikšmę, kurią tebenaudoja E L James ir daugelis kitų erotinės literatūros kūrėjų. Išsivertę „Gray" tiesiogiai kaip „pilkas", nesuvoksime, apie ką čia šnekama ir kuo čia dėti kažkokie „pilki atspalviai". Nesiruošiu analizuoti nei O. Wilde'o klasikinio kūrinio, nei E L James trilogijos, tik noriu priminti, kad mes visiškai kitaip suvoktume abu kūrinius, jei skaitytume iškoduotame kontekste, kur „Gray" reikštų heteroseksualą. Galima būtų spėti, kad O. Wilde'as labai atsargiai vaizduoja sudėtingą heteroseksualo kaitą homoseksualizmo kryptimi, lygiai kaip E L James atskleidžia heteroseksualo sudėtingumą su visokiais jo nukrypimo „atspalviais", pirmiausia – sadomazochistiniais bei įvairiais „tamsesniais" (II knyga) bei „išlaisvintais" (III knyga) atspalviais. Yra ir kitų dekoduoto konteksto ženklų, bet tai atskira kalba. Viešai kalbėti apie juos vengiame, kaip minėjau, bet kokioje „padorioje kompanijoje".
Vis dar vaizduojame arba vis dar esame davatkiško puritoniškumo gerbėjai ar pasekėjai. Prisimenu, kai 1990 m. laisvoje Lietuvoje buvo įsteigta sava Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kaip steigimo grupės narys pasiūliau dviejų lygių knygų spausdinimo idėją. Pirmasis lygis būtų lietuvių literatūros klasika ir šiuolaikinių rašytojų naujieji kūriniai, o antrasis – populiarioji, tai yra masiškai perkama verstinė literatūra, kurios leidyba finansiškai maitintų nepelningus lietuvių literatūros žanrus (poeziją, novelistiką, literatūros kritiką ir pan.). Sudariau net pradinį verstinės literatūros sąrašą, kuriame buvo ir minėtas S. Sheldonas. Laimei ar deja, buvo nuspręsta, kad šitoks dviplanis „biznis" gadins profesionalios Rašytojų sąjungos prestižą. Turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol mano siūlyti kūriniai ėmė rastis lietuviškai mūsų knygynų lentynose. O pernai, jau mano paties nuostabai, bene pati intelektualiausia mūsų leidykla, „Baltos lankos", pradėjo leisti dar skandalingesnės už E L James autorės Sylvios Day erotinių romanų seriją. Bet ir čia nereikėtų raukytis ar šaipytis. S. Day užčiuopė labai skaudžią ir aktualią problemą, kuri vėlgi užkoduota serijos pavadinime (Crossfire).Šį kartą skaitant visą tekstą galima būtų jį suvokti taip pat užkoduotame kontekste, o būtent – S. Day, kaip man atrodo, eksploatuoja transseksualų problematiką, kur vyrauja lyties identifikacijos mįslė: moters kūne gyvenanti vyriškoji dvasia arba vyriškame kūne slypinti moteriška esybė bando suvokti savo tikrąją tapatybę ir galimas „tikrojo savęs" susigrąžinimo galimybes. Ir ne tik – yra daugybė kitų užkoduotų prasmių, kurias suvokti daugiausia šansų turėtume skaitydami originalus anglų kalba. Net geriausi plain text vertimai gali gluminti ir kelti minėtą nuostabą: kas gali domėtis tokiu banaliu skaitalu? Bet ir lietuvių skaitytojų (daugiausia moterų) atsiliepimai apie E L James ir S. Day knygas liudija, kad lietuvės intuityviai pagavo užkoduotų problemų esmę ir pripažįsta, kad minėtos knygos padeda daug giliau suvokti savo prigimtį ir siekius lygiai kaip savo vyrų ar vaikinų prigimtinius instinktus, poreikius bei slepiamus konfliktus.
Kitaip sakant – šiuolaikinio pasaulio dvasia gali atsispindėti bet kuriame šiuolaikinės literatūros rimtajame žanre ar masinės literatūros atšakoje, tačiau jos atsivėrimo įtaigą ir gelmę lemia tik teksto kokybė, autoriaus talentas ir meistrystė.
Man nelengva atsakyti, kokiuose lietuvių rašytojų kūriniuose geriausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia. Po to, kai parašiau du analitinius straipsnius apie labai talentingų lietuvių rašytojų S. Parulskio ir Herkaus Kunčiaus romanus (abu tekstus galima rasti mano knygoje „Barbarai vice versa klasikai", 2008), apsisprendžiau neberašinėti nei literatūros kritikos straipsnių, nei recenzijų. Taigi mažai ir nepakankamai domiuosi naujaisiais lietuvių rašytojų kūriniais, dažniausiai tik tais, kurie atsitiktinai patenka į rankas (kas nors parekomenduoja ar padovanoja). Tarp jų galėčiau išskirti – kaip mūsų prozos šedevrus ar gražiausius tekstus – Petro Dirgėlos „Arklių romansai: apsakymas ir romanas" (2005), Rimanto Šavelio grožines ir prisiminimų knygas, Jurgos Ivanauskaitės pirmąją knygą ir paskutiniuosius romanus, Raimondo Kašausko naujų romanų epopėją, A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė". Išskirčiau ir plačiau neminimus, nors labai savitus, „tylius, bet gilius" Artūro Imbraso romanus „Klajūnas" (2005) ir „Laisvės vergai" (2009).
2. Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo. Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina" pastraipa ar koks „įtartinas" žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę. Mano pašnekovės įsitikinimu, cenzoriai buvo ne kas kitas, o literatūros kritikai, vertinę jau išleistas knygas.
Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra. Tai sudėtingesnis ir pavojingesnis lietuvių literatūrai reiškinys, vertas, mano galva, nuodugnesnio aptarimo.
Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą". Išbraukiau, nes puikiai dar prisimenu savo darbą „Literatūroje ir mene" ir „Gimtajame krašte" pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai žurnalistams teismuose pradėtos kelti bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo". Vienas toks kovotojas dėl savo „garbės ir orumo" net praturtėjo, nes teismo laimėtojui laikraštis turėdavo sumokėti priteistą sumą. Pagaliau visi nustojo rašyti „kovotojo" pavardę, nes intrigantas iš nekalčiausio paminėjimo sugebėdavo išpūsti „pažeistos garbės" burbulą ir čia pat kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą". Naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Neseniai nepriklausomas žurnalistas Gintaras Visockas buvo patrauktas į teismą, kurio sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą. Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas tęsis dar kokius trejus metus, o jaunam žurnalistui iš kiekvienos algos jau išskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu, bet svarbiausia – paliks tau profesinio darbo įrankį (šratinuką) ir drabužius... Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti...
Bylų grėsmė, atrodo, ugdo ir Lietuvos rašytojų autocenzūrą. Turbūt visa skaitančioji Lietuva keletą metų susidomėjusi sekė dviejų garsių Vytautų, beje, dviejų rašytojų – Landsbergio ir Petkevičiaus – kovas nepriklausomos Lietuvos visokių instancijų teismuose. Sutrikę buvo ir kaltintojai, ir advokatai, ir teisėjai – buvo neaišku, kaip teisti literatūrinio kūrinio autorių ieškovo iškeltoje byloje „dėl garbės ir orumo įžeidimo". V. Petkevičius kelis kartus skambino ir prašė dalyvauti teisme kaip literatūros ekspertą. Atsisakiau. Vytautas, kaip visados, tiesiai šviesiai paklausė: „Bijai?" Atsakiau, kad mielai dalyvaučiau teisme, jeigu V. Landsbergis būtų iškėlęs bylą dėl jo paties garbės ir orumo įžeidimo. Bet jis gina savo mirusio tėvo garbę ir orumą. Mano supratimu, tai šventa sūnaus pareiga: kas apgins mirusio tėvo garbę, jei ne sūnus? „Argi tu to nedarytum?" – paklausiau. Telefono ragelyje tyla, paskui atsakymas: „Turbūt nedaryčiau..." Kiekvienas likom su savo nuomone, nors advokatui suteikiau literatūrinių argumentų. Visi žinom, kuo byla baigėsi (laimėjo V. Landsbergis su jo paties paprašyta simboline 1 lito kompensacija). Bet antikinis tragedijos dėsnis negavo atomazgos. Dabar jau V. Petkevičiaus duktė rašytoja Liuda Petkevičiūtė kovoja dėl savo mirusio tėvo garbės ir orumo pažeminimo, ir, manau, kovos iki galo, nes tai jos šventa pareiga. Senovės graikai tikėjo, kad mirtingajam neduota žinoti, kada ir kelintoje kartoje neteisingas poelgis susilaukia dievų numatytos likimo bausmės. O bylą prisiminiau ne šiaip sau. Manau, kad jos eiga ir galutiniai rezultatai įstrigo visai mūsų inteligentijai į atmintį. Kas kaip galėjo, tas pasidarė sau vienokias ar kitokias išvadas.
Baigėsi ne tik stačiokiško rašymo, kuriuo pasižymėjo V. Petkevičiaus „Durnių laivas", bet ir paprasčiausio tiesaus ir atviro politinio romano era. Autocenzūra vis giliau ėmė vešėti lietuvių literatūroje. Pirmiausia ir skaudžiausiai autocenzūra kirto memuarams. Beveik visi jie anemiški. O juk rašo nepaprastai įdomūs ir daugiažiniai žmonės. Prisimenu, susitikom gatvėje su puikiu publicistu Albertu Laurinčiuku. Sako: „Rašau memuarus." Nuoširdžiausiai apsidžiaugiau: „Nuostabu, Albertai, tu juk perėjai visą sovietinės valdžios aparatą skersai ir išilgai, žinai visą aukščiausios CK valdžios virtuvę, matei daugybės žymiausių komunistų karjeros ir šeimos vingius!.. Turėsim ne bestselerį, o bombą!" Rašytojas kažkaip liūdnokai žvilgtelėjo į mane. Nesupratau, ar jam manęs pagailo, ar savęs... Bombos nebuvo, nebuvo ir bestselerio, netrukus laidojom „anų laikų" populiariausią publicistą A. Laurinčiuką. Naujų laikų Lietuvai jis liko lyg ir neįdomus, lyg ir nereikalingas...
Tas pat pasakytina apie didžiumą atsiminimų knygų, ypač politikų memuarus. O juk tauta laukia ne gudrių nutylėjimų, ne savigyros, bet atviro faktų dėstymo. Užtenka prisiminti, kaip prezidento Valdo Adamkaus naujausia prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai" (2011) tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją. Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė nerašytą politinės konspiracijos taisyklę: „Tauta privalo klausytis, ką politikai šneka ekranuose, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų jie susitaria veikti ir ką nuveikia susitarę." Garsusis teisybės ieškotojas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo interneto žurnalisto ir garsiojo „WikiLeaks" kūrėjo (Juliano Assange'o) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė faktiškai už tai, kad V. Adamkus savo knygoje prabilo apie mūsų valdžios atstovų kuluarinę veiklą, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti. Kitaip sakant – prezidentas kaltinamas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašyto „autocenzūros kodekso". Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą ir pareikalavo, atrodo, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, pažadėjo juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t. t. Laimei, teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą". Sakau – laimei, nes viskas priklauso ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. O tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra esminis žodžio ir spaudos laisvės garantas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Kenyono (1732–1802) garsioje literatūrinėje byloje, „spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, kaip galimybė kiekvienam žmogui paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kuris skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama". Kol nėra prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio pobūdžio bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai tokia grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, autocenzūra suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug veiksmingiau nei valstybinės cenzūros laikais. Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir keturiasdešimties parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei nejudinamas ir, ko gero, užmirštas, argumentuojant viską Lietuvoje pateisinančia dejone – nėra tam pinigų...
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Politikų sukeltas triukšmas dėl V. Adamkaus dienoraščių knygos tik padidino prezidento populiarumą, nors apskritai paliko slogų įspūdį, kai eilinį kartą paaiškėjo, kiek daug dar yra Lietuvoje politikų ir įtakingų žmonių, kurie įsivaizduoja, kad administracinėmis priemonėmis ir teismų sprendimais galima pribaigti minties, žodžio ir spaudos laisvę demokratinėje valstybėje. Nors gal jie savaip teisūs. Akivaizdu, kad visais panašiais skandalais buvo įvaryta nemaža baimės dėl galimų baudų ir žurnalistams, ir rašytojams, ir leidėjams.
O juk iš V. Adamkaus knygos skandalo derėtų pasidaryti priešingą išvadą: velniop tą autocenzūrą. Negaliu atsistebėti „autocenzūros kodeksui" ištikimų politikų naivumu, ypač tų, kurie taiko į aukščiausius valdžios postus. Juk šių autocenzūra prilygsta savo reitingo naikinimui. Kaip galima tikėtis, kad tauta išsirinks savo valstybės vadovais žmones, kurie bijo ar vengia atvirai kalbėtis su tauta?
Autocenzūra sėkmingai marina ne tik memuaristiką, kuri, tiesą sakant, nuo seniausių laikų, kaip prancūzai sakydavo, yra „slaptojo portfelio" literatūra, memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventais tikslais, idant paliudytų ateinančioms kartoms „mūsų epochos papročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai".
Šiandieninė cenzūra baigia numarinti geriausias lietuvių politinio ir socialinio romano tradicijas. Prieš porą metų kalbėjausi su nonkonformistu rašytoju, hipių kartos atstovu Algimantu Lyva apie jo romaną „Gotika" (2005). Klausiau apie keistą vidinį prieštaravimą romano stilistikoje. Viena vertus, labai tikslios ir aštrios šiuolaikinio pasaulio ir nepriklausomos Lietuvos charakteristikos pačiame romane. Formulės tikslios, pavyzdžiui, ne kartą nusakomas aktualus kūrėjų konfliktas su nauja kultūros politika, kai nuskurdinti meno žmonės pateko paramą teikiančių biurokratų priklausomybėn: „Visi bejėgiai, visi nupirkti, niekas neturi sparnų ir niekas nesugeba skristi, visi paklūsta pragaro popiergaliams", o remiamos programos neretai kryptingos: „Lietuvoje turi vyrauti juoda amerikietiška muzika, lėkštos televizijos viktorinos ir galbūt labai kukliai klasikinė muzika, snobiškas teatras. Negalima, nereikia, nenaudinga grįžti prie stebuklingai išgelbėtos aisčių kultūros. Globalizacijos ir informacinių sistemų amžiuje stebuklai nereikalingi."
Akivaizdu, kad šitoks politinio ir kultūrinio gyvenimo kontekstas tiesiogiai veikia rašytojus, ir jie tikrai bando jį „apžaisti". Deja, dažniausiai su nemažais nuostoliais savo pačių kūrybai. Socialiniuose ir politiniuose romanuose nemažai rašytojų bėga į alegorijas, ima naudotis pigoka sapnų bei haliucinacijų poetika. Tarkim, A. Lyva minėtame romane į savo herojaus rašytojo Karmino vaizduotę ir sapnus įkelia galios besivaikantį Kultūros ministerijos valdininką su jo kenkėjiškomis programomis, siužetas virsta fantastinių nuotykių virtine. Autoriaus nuomone, toks ir buvo jo sumanymas: „Gotikoje" gėrio ir blogio kova vyksta dviejuose glaudžiai susijusiuose lygmenyse: realybės ir astraliniame. Pagal gotų tradiciją pagrindinė kova dėl žmonijos likimo vyksta neregimame, mistiniame fronte, todėl rašytojo Karmino stebimi vaizdiniai yra svaresni nei realūs įvykiai. Siekiau sukurti niūrią, kruviną gotinę atmosferą, atskleisti nuožmią gėrio ir blogio kovą. Teko bendrauti su gotais, požemio kultūros adeptais. Gotika, nors ir netapusi šio judėjimo antologija, yra nakties ledi ir lordams artima, suprantama. Taigi, Vilnių užlieja kraujo banga. Šviesos vytis Dravenis kaunasi su Juoduoju laiškanešiu ir nugali demoną, na, o rašytojas Karminas, regėdamas šias haliucinogenines vizijas, semiasi drąsos ir įkvėpimo kovoti su realiais priešais – visagaliu kultūros valdininku Galigantu ir jam talkinančiais gangsteriais. Tamsa atsitraukia, tiesa, tik laikinai." Manyčiau, kad A. Lyva sukūrė įtikinamą šiuolaikinio rašytojo, stumte įstumto į mūsų kultūros „aksominį požemį", paveikslą.
Kiti lietuvių rašytojai panašiai stengiasi perkelti savo vaizduojamą politinę bei kultūrinę situaciją į sapnų ir haliucinacijų sritį, nepakaltinamą jokiuose teismuose. Tačiau ką turėtų jausti ir mąstyti dabartinis lietuvių skaitytojas, nukeltas į sapnų karalystėse vykstančią gėrio kovą su blogiu? Prisimenu, aš pats su dideliu vargu galėjau orientuotis pusiau simboliniuose, pusiau alegoriniuose blogio ir gėrio kovos labirintuose, kuriuos pavaizdavo Romas Gudaitis romane „Chamskio eros rytas" (1996). Sakytum, politinis romanas, kurio autorius vienas iš pirmųjų prabilo apie neigiamus reiškinius neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Bet koks atsargus, stropiai suabstraktintas romanisto bylojimas! Praėjo beveik dvidešimt metų, o naujausiame Vytauto Girdzijausko romane „Danguje kitaip" (2013) vis tas pats atsargus ir alegorinis kalbėjimas apie Sąjūdžio herojų likimus bei klystkelius. Žinoma, prototipų pavardės pakeistos (V. Petkevičiaus teismo pamoka), kartais beveik neįspėjamos nuošaliau nuo politikos gyvenančiam skaitytojui (ir man pačiam), todėl ir visas pasakojimas, ypač antroje dalyje (o romanas rašytas lyg ir dviem etapais: 2004 birželis – 2012 rugsėjis) persikelia į miglotų vizijų, sapnų, karštligiškos psichikos sritį, nors atskiros veikėjų frazės leidžia nuspėti kruopščiai paslėptą turinį, kuris, tiesiai išsakytas, manau, sukeltų ne mažesnį skandalą nei V. Adamkaus memuarai.
Susidaro įspūdis, kad kol kas Lietuvoje autocenzūra įsiviešpatavo ilgam. Ne vienas rašytojas gali ir turi ką svarbaus papasakoti žmonėms, tačiau... vengia. Prisimenu, Saulius Stoma, kol nebuvo dar parlamentaras ir sveikindavosi gatvėje (vėliau nebepažindavo), ne kartą aplankė mane su kokia savo knyga, o po to, kai buvo nuteistas ir išėjo į laisvę, nutarė pasitarti dėl sumanytos knygos apie kalėjimą. Aiškinau maždaug tą patį, ką A. Laurinčiukui: turi unikalią patirtį ir kuo atviriau parašysi, tuo daugiau Lietuvos skaitytojų užkariausi. Išleista knyga, deja, nuvylė turbūt ne tik mane: banalybės papasakotos, tikroji esmė nutylėta. Puiki proga parašyti atvirą knygą, būsimąjį bestselerį, prarasta. Girdėjau, šiuo metu S. Stoma rašo, pasak buvusios žmonos, dvi knygas – grožinę ir dokumentinę – apie visą Lietuvą įaudrinusius Garliavos įvykius. Vėl viskas pastatyta ant kortos: užteks ar neužteks rašytojui drąsos išdėstyti savo nuomonę, bešališkai aprašyti įvykius, pateikti surinktus dokumentus?
Kitaip sakant, Lietuvos rašytojai turi daugybę šiandien paklausių temų ir problemų, kurioms nereikėtų jokios dirbtinės reklamos. Beveik pusė milijono naujų lietuvių emigrantų – viena didžiausių temų mūsų literatūrai. Ne mažesnę tautos interesų paklausą pademonstravo virš trijų šimtų tūkstančių parašų už referendumą dėl žemės pardavimo. Iškilo problema, kokios dar nebuvo naujoje nepriklausomoje Lietuvoje: valdančiųjų politika susikirto su tautos įsitikinimais ir valia. O mūsų literatūroje – kol kas tyla.
Kaip čia neprisiminsi prieškario Lietuvos rašytojų pilietinės drąsos keliant ir vaizduojant likiminius tautos klausimus? Anuomet nei išdidusis intelektualas Vincas Mykolaitis-Putinas, nei ramusis vaistininkas Antanas Vienuolis-Žukauskas, nei karštakošis Petras Cvirka, nei amžinas maištininkas Kazys Boruta, nei išminčius Juozas Grušas, nei aukščiausios prabos aristokratas Jurgis Savickis, žodžiu, nė vienas didaus talento rašytojas nepasibodėjo įbristi į klampiausią politikos ir kasdienio gyvenimo purvą. Bent po vieną aistringą knygą visi parašė ir apie savanaudžius korumpuotus karjeristus politikoje (J. Grušo „Karjeristai"), ir apie žemgrobius (P. Cvirkos „Žemė maitintoja", A. Vienuolio „Prieš dieną"), apie provincijos politinių veikėjų marazmą (J. Savickio „Šventoji Lietuva"), apie miesto inteligentijos išsigimimą (V. Mykolaičio-Putino „Krizė"), talentingo menininko tragediją (K. Borutos „Mediniai stebuklai") ir t. t. Nenoriu niekam prikaišioti, tik primenu, ką darė prieškario lietuvių rašytojai, kai norėjo parodyti, kas dedasi jų nepriklausomoje Tėvynėje.
Šiandien, deja, nieko panašaus nesimato, nuolanki tyla. Atrodo, kad autocenzūra per dvidešimt metų supančiojo lietuvių rašytojus labiau nei penkiasdešimt metų vyravusi oficialioji cenzūra, nes sovietmečiu talentingiausieji rašytojai Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Jonas Mikelinskas, Juozas Glinskis, Juozas Aputis ir kiti vis dėlto vedė tautą pro vingiuotas cenzūros užtvaras, rizikuodami ir karjera, ir materialine padėtimi. Ir tauta ėjo paskui juos, net tada, kai daugiatūkstantinės skaitytojų minios palydėdavo tautos dainius į paskutinę kelionę poilsiui gimtoje žemėje.
Cenzūra išugdė herojiško tipo rašytojus, o autocenzūra išperės mums tylenius ir viskam apatiškus vergus net laisvoje Lietuvoje.
3. Lietuvių literatūros istorijoje daugelį kartų lietuvių rašytojai bandydavo rašyti ne savo gimtąja kalba dėl įvairiausių priežasčių. Kartais dėl to, kad paprasčiausiai neturėjo lietuvių skaitytojų ir mėgindavo lenkiškai arba rusiškai įsiterpti į gausesnę, turtingesnę, kultūringesnę ir t. t. svetimkalbių bendriją. Ne kartą mėginta įsiterpti į anglosaksų literatūrinį pasaulį, ypač po karo, kai pusė Lietuvių rašytojų draugijos narių turėjo bėgti iš Lietuvos ir atsidūrė Britanijoje bei Amerikoje. Nenorėčiau už juos kalbėti, tad priminsiu puikaus erudito ir dramaturgo Kosto Ostrausko straipsnį apie „kūrybinius sunkumus ir perspektyvas rašant svetima kalba". Taigi ne šiandien kai kurie lietuvių rašytojai pradėjo rašyti angliškai ir ne tik XXI a. svarstė rašymo anglų kalba galimybes bei pasekmes.
„Pastaruoju metu, – rašė K. Ostrauskas 1954 metais moderniosios literatūros žurnale „Literatūros lankai", – mūsų literatūroje ėmė kartkartėmis pasirodyti gana įdomus reiškinys: kai kas mėgina rašyti anglų kalba. Turime jau vieną kitą tokią knygą. Taip pat spaudoje tenka kartais užtikti žinutę, jog tas ar anas yra šį tą iš savo kūrybos išsivertęs į anglų kalbą. Pagaliau, girdėti kalbos, kad štai keli autoriai net platesnės apimties savo darbus mėgina atiduoti amerikiečių skaitytojams, teatrui ar televizijai. Galų gale, yra tekę sutikti vieną kitą ir tokį asmenį, kuris, šiandien dar visiškai nežinomas mūsų literatūroje, sąmoningai ir rimtai ruošiasi išeiti į literatūrinį gyvenimą iš karto ne lietuvių, bet anglų kalba." Turėkime galvoje, kad K. Ostrauskas čia kalba apie lietuvius pabėgėlius nuo bolševikinės Rusijos grėsmių. Tačiau istorijos ironija tokia, kad šiandien turime dar didesnę lietuvių emigraciją, kai šimtai tūkstančių lietuvių savo noru, niekieno nevaromi, palieka ūkiškai nustekentą ir dvasiškai silpstančią Tėvynę. Nereikia manyti, kad naujoji emigracija neiškels savo talentingų rašytojų, neišsiugdys lietuvių skaitytojų bendruomenės. Todėl klausimas – kokia kalba jie rašys, šiandien dar aktualesnis nei pokario emigracijos laikais. Ir čia visiškai sutinku su K. Ostrausko žodžiais, tinkančiais ir anuometinės, ir dabartinės emigracijos literatams: „Patekę į naują aplinką ir kultūrą, kai kurie, jei bent kiek sugeba, nori naujam kraštui save visą atiduoti. Šaltai galvojant, tai jokia nuodėmė: jeigu imigrantas rašytojas, vos tik spėjęs padus sušilti Amerikoje, galutinai apsisprendžia tapti „šimtaprocentiniu amerikiečiu", tai ir jo kūryba, jeigu tik jis to nori ir pajėgia, įgyja bent kalbos atžvilgiu atitinkamą veidą. <...> Net ir tie keli autoriai, kurie išleido savo knygas angliškai, „tautos neišdavė". Jų žygis, kaip ir tų, kurie galvotų tuo pačiu keliu eiti ar jau šį tą panašaus rankraščiuose turi, yra mūsuose šiandien gana aktualus ir jau ne kartą svarstyto „išplaukimo į tarptautinius vandenis" literatūrinės pastangos. Čia klausimas, plaukti ar neplaukti į tuos vandenis, nebus svarstomas*. Pasakytina tik štai kas: jeigu kuris mano plaukti, teplaukia. Stengtis jį prigirdyti, jei tai išvis šiuo atveju galima, nederėtų ir nėra jokio reikalo. Negi kovosi su savaip apsisprendusio ir savitu keliu pasiryžusio eiti žmogaus valia."
Lietuvių rašytojams ir literatūros kritikams daug svarbiau išsiaiškinti rašymo angliškai galimybes ir perspektyvas. Taigi K. Ostrauskas stengiasi atsakyti į aktualius klausimus ne savo spėlionėmis ar abstrakčiais išvedžiojimais, o įvairiapuse konkrečių literatūrinių situacijų analize. Jo nuomone, angliškai rašyti pasiryžusio lietuvių rašytojo sėkmė ar nesėkmė pirmiausia priklauso nuo kalbos mokėjimo lygio, o tas lygis literatūroje privalo būti aukščiausias. Todėl vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojams, K. Ostrausko nuomone, pradėti rašyti angliškai šansų mažiausia: „Kad ir kaip norėtų, jie tam nepajėgūs. Jų anglų kalbos mokėjimas, apskritai paėmus, yra gerokai (jeigu ne daugiau) ribotas: trūksta ne tik turtingesnio, rašytojui būtino, žodyno, tačiau dažnai dar tenka sukti galvą dėl elementarių gramatinių ir sintaksės taisyklių. Todėl jų pastangos reikštis kūryboje anglų kalba, jei tokių išvis pasitaiko ar pasitaikytų, būtų, švelniai tariant, bergždžios ir vertos tik nusistebėjimo (čia galime būti tikrai ramūs: vyresnieji rašytojai šia prasme iš mūsų literatūros „nedezertyruos", nes negali. Pagaliau, iš dalies, ir laiko per maža)." Mano spėjimu, gal ir dėl to, nors turbūt būta ir kitų priežasčių, ištrūkę iš sovietinės Lietuvos rašytojai Icchokas Meras, Tomas Venclova, Aušra Marija Sluckaitė ar Saulius Tomas Kondrotas nepuolė rašyti anglų kalba nei romanų, apysakų, nei apsakymų ar eilėraščių, nors gal mano informacija neteisinga, jei būta tokių plačiau pagarsėjusių bandymų.
Ypač skeptiškai vertina K. Ostrauskas tuos autorius, kurių „kūrybinis pajėgumas yra menkas. Šiuo atveju nesvarbu ne tik amžius, bet ir anglų kalbos mokėjimas. Nesvarbu, kokia kalba jie berašytų, rezultatas vis tiek neturi svarstytinos literatūrinės vertės. Tiesa, gimtąją kalbą geriau pažindamas, toks autorius turėtų būti bent stilistiniai „stipresnis", negu anglų kalba rašydamas. Tačiau „silpnesnė" jo darbo angliškoji versija nepakelia lietuviškosios lygio, kuris yra ir palieka žemas. Tad šiuo atveju mūsų literatūra esmėje nieko nepraranda: toks autorius, rašydamas anglų kalba, „išplaukia į tarptautinius vandenis" kūrybinio lygio padugnėse, kurių jis neišvengia ir gimtosios kalbos kūryboje".
Iš mano pateiktų citatų nesunku įsitikinti, kad K. Ostrauskas atkakliai skiria „aukštojo" lygio literatūrą nuo „žemojo". Ir tuo nederėtų stebėtis. Juk jis rašė 1953 m., tai yra ankstyvojo pokario laikais, kai dar gyveno ir kūrė didieji amerikiečių prozos klasikai, tarp jų Nobelio laureatai, tokie meistrai, kaip Johnas Dos Passosas, Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway'us, Johnas Steinbeckas, vardijant tik garsiausius. Anuomet masinė literatūra dar net pardavimo požiūriu neprilygo aukščiausio meninio lygio literatūrai, kurioje šiandien vargu ar berastume bent keletą plačiau žinomų garsesnių vardų, ypač prozininkų. Aukštosios kultūros adeptas, intelektualas ir reto masto lietuvių eruditas K. Ostrauskas logiškai iškėlė idealų bet kokios kalbos mokėjimą, be kurio rašytojas visados jaus kūrybinį diskomfortą ir nebeturės stiliaus. Beje, savo nuomonę jis gausiai parėmė įvairių rašytojų, kritikų, literatų, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, atsakymais į amerikiečių žurnalo „Books Abrad" anketą su klausimu: „Kaip užsienietis išmoksta rašyti angliškai? Čia turima galvoj ne tik tai, kaip jis išmoksta išsireikšti raštu daugiau ar mažiau suprantamai, tačiau: kaip jis išlavina literatūrinį stilių anglų kalba?" Dauguma atsakymų (1949, Nr. 2–3) atskleidė nemažai kūrybinių sunkumų.
Be abejo, būna ir laimingų išimčių: „Sutinkame visą eilę stambių rašytojų, rašiusių kartkartėmis ir svetimomis kalbomis. Paėmę, pavyzdžiui, tik prancūzų kalbą, matome, jog ja savo kūryboje yra šiek tiek reiškęsi, paminint tik kelis pastarųjų laikų vardus, Oscar Wilde, R. M. Rilke, D'Annunzio ir T. S. Eliot. Tačiau šios jų kūrybinės išvykos, išskyrus iš dalies Wilde, buvo retos bei nežymios ir jos paprastai yra traktuojamos kaip tour de force. Yra, pagaliau, dar ryškesnių atvejų, visiškai prieštaraujančių taisyklei. Joseph Conrad (Teodor Jozef Konrad Korzeniowski) rašė tik angliškai. Tačiau reikia taip pat atsiminti, kad tą kalbą jis išmoko dar prieš dvidešimtuosius savo amžiaus metus ir vėliau visą laiką gyveno Anglijoje. Šiandien net keliomis kalbomis pajėgiai reiškiasi Arthur Koestler. Pagaliau, toli neieškodami, galime taip pat nurodyti Milašių ir Baltrušaitį. Bet ir juodu kalbas, kuriomis rašė, išmoko anksti. Milašius, dar vaikas būdamas, namuose gerokai pramokęs prancūziškai, dvylika metų turėdamas jau gyveno Paryžiuje, kuris tapo nuolatine jo gyvenviete." Prie šių vardų šiandien galėtume pridėti neretai pavyzdžiu keliamą Vladimirą Nabokovą (1899–1977), kuris vėlokai pradėjo rašyti anglų kalba (pirmą romaną „Tikrasis kunigaikščio Sebastijano gyvenimas" parašė 1938–1939 m. Paryžiuje, išleido 1941 m. JAV). Bet neužmirškime, kad V. Nabokovas gimė Rusijos turtuolių ir inteligentų šeimoje, kur kasdien buvo vartojamos trys bendravimo kalbos (rusų, anglų ir prancūzų), o guvernantė anglė išmokė jį skaityti ir rašyti angliškai anksčiau, nei jis išmoko rusiškai. O kur dar studijos Kembridže ir dėstymas anglų kalba. Neatsitiktinai pats rašytojas yra pripažinęs keistą savo daugiakalbystės natūralumą: „Mano galva šneka angliškai, mano širdis – rusiškai, o mano ausis – prancūziškai."
Kitas dalykas, kad Amerikoje V. Nabokovo proza buvo beveik nežinoma iki skandalingojo romano „Lolita", kurį, beje, V. Nabokovui dėl anuometinės cenzūros Amerikoje teko 1955 m. išspausdinti Paryžiaus erotinių ir avangardinių tekstų leidyklėlėje „Olympia Press", kur leido savo knygas ir kiti amerikiečių cenzūros nepraėję rašytojai, tarp jų – Williamas Burroughas („Nuogi pusryčiai"), J. P. Donleavy („Imbierinis žmogus"). Amerikoje „Lolitą" išdrįso išleisti tik 1958 m. ir dėl savo skandalingo erotinio atspalvio (pagrindinio herojaus, beveik keturiasdešimtmečio vyro, aistringas potraukis nimfetei – dvylikametei mergaitei) romanas čia taip pat tapo bestseleriu, o mažai kam žinomas rašytojas, iki tol gana kukliai gyvenęs iš paskaitų ir vertimų, staiga išgarsėjo ir praturtėjo, pagal romaną buvo susukti du filmai, parašyti scenarijai miuziklui, operai ir net dviem baletams...
Tuos dalykus paminėjau, kad baigdamas savo atsakymus dar kartą priminčiau, ką sakiau pradžioje. Šiuolaikinis pasaulis juda į nenuspėjamą ateitį ir kartu su juo privalo judėti rašytojas, kad ir kokia kalba jis rašytų – lietuvių, anglų ar supaprastintomis anglų kalbos atmainomis – simple english (paprastoji anglų kalba mažaraščiams ir vaikams) arba basic english (daugiau nei aštuoni šimtai būtiniausių žodžių bei frazių), kurios tinka veiksmo filmams ir komiksams. Demokratinės retorikos epochoje gal ir vengiama minėti, bet akivaizdu, kad elitinę kultūrą, skirtą turtingiems ir apsišvietusiems, galutinai užgožė triukšminga, viliojanti, gundanti masinė kultūra, skirta prastai išsilavinusios, beveik suvaikėjusios daugiamilijoninės vartotojų bendruomenės skoniams ir poreikiams tenkinti. Elitinės kultūros gelbėtojai ginasi kaip gali. Net savo aristokratizmą ir rafinuotą skonį demonstravęs V. Nabokovas nesulaukė Nobelio premijos, nors 1972 m. buvo Aleksandro Solženicyno pristatytas, lygiai kaip nelaimėjo amerikiečių Nacionalinės grožinių knygų premijos, nors buvo net septynis kartus patekęs į finalą. Užtat jis tapo nuolatiniu universitetinių literatūrologų ezoterinių tyrimų objektu ir išrankių skaitytojų numylėtiniu.
Anglų kalba rašančiam kitataučiui, be puikaus anglų kalbos žinojimo būtinybės, iškyla ir kita problema – ar jį priims kita tauta, kurios kalba jis nusprendė rašyti? Sakykim, ką gali nuveikti ir ko gali tikėtis pasiekti lietuvių rašytojas angliškai kalbančiame pasaulyje? Patys anglai pagarsėjo tuo, kad beveik nesidomi net pajėgiausiomis ir garsiausiomis kitatautėmis literatūromis – tarkim, prancūzų. Kodėl anglų leidėjai turėtų susidomėti lietuvių literatūra, beveik niekam iki šiol nežinoma arba žinoma tik iš klaikiai prastų mūsų klasikos vertimų į anglų kalbą, kuri tuose vertimuose tikram anglui skaitytojui velte veliasi ir girgžda kaip smėlis tarp dantų?
Palikęs nuošaly atskiros diskusijos reikalaujančią mūsų literatūros vertimų į anglų kalbą liūdną istoriją ir visiškai neaiškias perspektyvas, palieku atvirą ir lietuvių rašytojų rašymo anglų kalba problemą, jeigu mes vertinsime anglų kalbą kaip tarptautinę šiuolaikinio pasaulio bendravimo kalbą, kol dar neryškėja jokia kita ateities globalinio masto kalba.
Viena vertus, turbūt galima būtų kartu su anglų kalba užsikrauti sau ant pečių ir anglosaksų pasauliui rūpimą problematiką, kurią vėlgi giliau pažinti būtų labai sunku, kaip ir anglosaksų pasauliui sunku perprasti istorines lietuvių tautos tradicijas ir patirtis.
Kita vertus, galima būtų, kaip matėme, skolintis madingiausias anglosaksų masinės literatūros formas bei technologijas, bet kažin ar čia staiga pasiektume populiariosios literatūros tenykščių įmantrybių, pritraukiančių milijonus fanų ir pasekėjų.
Pagaliau lieka trečia perspektyva. Turime sulaukti Lietuvoje arba emigracijoje naujos rašytojų kartos, kuriai anglų kalba būtų nuo mažens sava. Pirmieji vieversiai jau girdimi. Turiu galvoje ne tik tuos rašytojus, kurie sugeba gerai rašyti anglų kalba, bet pirmiausia tuos, kurie rašo angliškai apie lietuvių tautos istorinę patirtį ir kurių dėka pasaulis gauna progą pažinti ir suvokti unikalią Lietuvos praeitį. Panašiai kaip A. Šileika Kanadoje, angliškai rašanti amerikietė Rūta Šepetys tapo Lietuvos garbės atstove amerikiečiams. JAV gimusi, išaugusi, mokslus baigusi ir vaisingai padirbėjusi muzikinės industrijos srityje, R. Šepetys parašė knygą apie Lietuvos tragediją stalinizmo epochoje. Žinoma, dėl reklamos, atrodo, ją teko pavadinti gana pikantiškai „Between Shades of Gray" (gal su asociacija į minėtą populiarią E L James trilogiją), bet ne pavadinimas svarbu (lietuviškai išversta paprastai – „Tarp pilkų debesų"). Svarbiausia, kad nuoširdus pasakojimas apie lietuvių tremtinių šeimos išgyvenimus Sibire nė kiek nenuvylė amerikiečių. Priešingai – dokumentuotas tekstas sujaudino žmones, nieko apie Lietuvą nežinojusius. Ne vieną jaunesnę skaitytoją, kaip pačios prisipažino internete, romanas privertė ne kartą apsiverkti, ko jos niekados anksčiau nebuvo patyrusios, skaitydamos amerikiečių knygas. Ir štai leidybinis sėkmės rezultatas – R. Šepetys knyga jau išversta į dvidešimt šešias pasaulio kalbas ir išleista keturiasdešimt trijose šalyse...
Ko daugiau norėti ne tik angliškai rašantiems lietuviams, bet ir patiems lietuviams, kad ir kur jie gyventų – svetur ar gimtinėje Lietuvoje?
· K. Ostrausko nuomone, „tuo reikalu gana plačiai ir taikliai pasisakęs J. Girnius savo straipsnyje „Beieškant kelio mūsų tautinei kultūrai į pasaulį" (žr.: Aidai. – 1953. – Nr. 4. – P. 148–157).
Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš, g. 1944 m. gegužės 17 d.) literatūros darbų bibliografija labai turininga: aštuoni poezijos rinkiniai, trys rinktinės, daug reikšmingų vertimų iš Rytų kalbų. Jo kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos (premijuotoji rinktinė „Vabzdžių žingsniai“ 1997 m. išleista lietuviškai).
Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš, g. 1958 m.) – penkių poezijos rinkinių, per trisdešimties suomių ir estų poezijos bei prozos knygų vertėjas.
– Pirmą eilėraštį paskelbei 1963-iaisiais, bet pirmas rinkinys pasirodė tik 1980 metais. Knyga „Paminklas ožkai“ su Ojaro Vaciečio įžanga buvo marinuota ilgus metus. Kas nepatiko to meto cenzoriams, o kas – redaktoriams? Prie ko jie prikibo – prie marsiečių kelnių, ožkos, Krišjanio Barono... savitos poezijos formos, punktuacijos ar jos nebuvimo, poteksčių?..
– Dabar sunku pasakyti. Maris Čaklajis ne kartą teigė: „Kaltas tavo infantilizmas, ir tu nesi vienintelis savo kartos infantilas. Jūs nemokate priešintis.“ Galbūt Maris sakė „pakovoti“ ar kokį kitą žodį. Aš Mariui: „Gal tu man siūlai „nuolankiai prieiti“, perrašyti eilėraščius arba nuo pradžių „tekstuoti kontekste“ – „tekstuoti“ tai, ko dienos kontekstas laukia? Maris: „Tu neapsimesk kvailiu!“ Aš: „To negalima atvaizduoti! Kam duota, tam duota!“ Maris pasakė: „Aš – 1940-ųjų gimimo, tu – 1944-ųjų.“ Tai buvo tiesa – Maris šliejosi prie ankstesnės kartos ir jos filosofijos. Atrodė, tarsi visi iki mūsų buvo „rimti“, na, tokie „save absoliutinantys“... na, kaip tai dabar pasakius... Kai buvome būryje su „šešiasdešimt aštuntųjų metų karta“, kai ant suolelio prie kanalo ar kur kitur mes su Janiu Ruokpelniu ieškojome „dievokūros argumentų“, po trečio butelio jau buvome pasiruošę eiti tiesiai į bažnyčią... Arba kai su Leonu Briedžiu, o netrukus su Margeriu Majevskiu formulavome „politfilologiją“, taip, tada aš aiškiai jaučiau kartų skirtumą. Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Maris – taip, draugai, taip, seni draugai, tačiau visiškai beviltiški – kiti. Jie rašė skaitytojams. Mes rašėme kalbai. Galbūt yra tokios ausys, kurios „girdi“ kalbą, jos mus išgirs, niekas kitas nereikalingas. Jie žavėdamiesi sekė, kuriam bus uždėtas laurų vainikas. Jie gyveno „šiandienoje“ ir „šiandienai“. Mes esame amžinybėje, visiems vietos užteks... Kuris „didesnis genijus“ – tai ankstesnės kartos problema.
Prisimenu du pokalbius. Tai kai ką atskleidžia... Peteras parašė poemą „Naktis po liaudies dainos“, apie ją buvo mano ir Maros Misinios pokalbis laikraštyje. Galbūt autorių šiek tiek „psichoanalizavome“, kas literatūroje niekada nėra geras tonas. Sutinku Čaklajį ir šis sako: „Puikiai nuplėšėte kaukę nuo Peterų Janio, taip jam ir reikia...“ Ir dar – Skujeniekas neišleidžia knygos, tai šis, tai tas, tai per trumpai, tai per ilgai... Ir tarė Maris: „Mes nepasakome visko iki galo, kokia mūsų nuomonė apie tavo poeziją! Gulinčio nemuša!“ Nejau mes esame gladiatorių cirke, spartakiadoje, olimpiadoje? Ne, ačiū! Rungtyniauti mums buvo per žema, mūsų siekiai buvo aukštesni ir norėjome jiems tarnauti. Majevskis sakė: tarnauti poezijai – kolektyvinė užduotis! Taip, kaip mūšio lauke. Žinoma, kai kas džiaugėsi Georgijaus kryžiumi arba Lačplėsiu, žvaigžde arba Geležiniu kryžiumi, tik medinio kryžiaus bijojo kiekvienas. Svarbiausia – būti kartu su vaikinais – „už reikalą ir vadą“ (Čakas). Na, čia ir iškilo tas kitoniškumas, „stropumas“, dažnam tai galbūt galėjo sukelti publikavimosi sunkumų. Pameni poetą ir dainių Miervaldį Kalninį? Tu dar buvai visai „jaunas autorius“, kai Miervaldis suformulavo šešiasdešimt aštuntųjų metų kartos credo: „Manajai tautai spjovė į veidą – aš noriu nušluostyti.“ Miervaldis keleriais metais vyresnis už Marį – bet iš „mūsų kartos“. Vėliau tvirtai susiėmėme už rankų su Knutu Skujenieku, visi tvirtai įsimylėjome Vizmą Belševicą, tai jau buvo „kartų dialogas“. Atleisk, pernelyg užsiplepėjau, bet į tavo klausimą iš esmės atsakyti nemoku...
– Studijuodamas Leningrade 1969 m. parašei eilėraštį „Jano Palacho liepsna“, raiškų istorinį pasakojimą apie 1968 metus, apie rusų tankus Čekoslovakijoje, apie Jano Palacho protestą susideginant. Ką išsaugojo tavo atmintis, ką jauti mąstydamas apie tuos įvykius?
– 1968 metų pavasarį pamaniau, kad atėjo didžioji konvergencijos akimirka – jaunimas, inteligentija ir darbininkai paims į savo rankas pasaulio likimą, individualios laisvės idealai Europos barikadose suaugs su socialine atsakomybe, o mes karučiuose išridensime iš gamyklų ir žemės ūkio artelių savuosius „partokratus“ – kaip lenkų darbininkai 1956-aisiais. Socializmas, šis „XIX amžiaus humanizmas“, įgaus antrą kvėpavimą... Rugpjūty klausiausi paskutinių legalių Čekoslovakijos siųstuvų, iš kurių į klausytojus buvo kreipiamasi „draugai!“, o Kosyginą ir Brežnevą paskvilinėse zingėse vadino ponais („paniem“). Rygoje nesutikau nė vieno, kuris būtų pateisinęs agresiją prieš „socialistinę Čekoslovakiją“. Mūsų pirmoji turkologė, sena partietė Marija Šūmanė pasakė: „Išduodamos visos pažangiosios žmonijos viltys, tie „zubrai“ [užkietėję reakcionieriai – vert. past.] patys sau išsikasė kapą... ir ne prie Kremliaus sienos! Nebeilgai reiks laukti, kada jie visi lėks iš visų partijų ir valstybės tarnybų!“ Leningrade pirmąkart išgirdau tuos, kurie pateisino agresiją! Dėstytojas sakė: „Uldi Pavlovičiau, bet tarybinė spauda, kuri tiek man, tiek jums suteikia teisę tikėti, šią situaciją vertina visiškai kitaip!“ – „Kuo tikėti?! Juk negaliu laukti, kol objektyvus ir teisus bus tas, kuris pradėjo agresiją!“ – „Uldi, jūs man to nesakėte! Nei man, nei kam kitam! Jūs dabar tai pažadėkite!“ Na, maždaug tokia dvasia. Pertvarkos metu pasakojau sovietiniams slavistams Prahoje, kad Gorbačiovo reformos yra tarsi pavėlavusio čekų pavasario variantas. „Ne! Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui! Jie norėjo mus pralenkti!“ Irgi tiesa...
– Guntis Berelis rašo, kad „tu bandai prasiskverbti iki kažko mistiško ir, ko gero, niekada nesančio „pirminio teksto“, kuris iš tiesų „pasako viską“, iki teksto – audinio, į kurį suvyniota mūsų esamybė“. Manding, tu ir rašydamas, ir versdamas dirbi kaip kalbos archeologas, ieškodamas žodžių senuose, dingusiuose sluoksniuose, kažkokių senų „žodžių kaulų“.
– Tokio pareigingo darbo nebuvo! Aš norėčiau... kaip Majakovskis kasti ir lydyti „žodžių rūdą“, kad p. Berelis metų referate galėtų papasakoti apie plano viršijimą arba trūkumus ir mane paminėtų tarp pirmūnų! Bet tiesa yra kita – aš esu tarsi tas vaikiščias, pasislėpęs spintoje tarp senelės dėžučių, žiedelių, Eifelio bokštelių, senų pinigų, arba tarnaitė palaidūnė, atrakinusi ponios komodą, smaguriaujanti uogienes.
– Marianas Rižijus studijoje „Uldis Bėrzinis. Gyvenimas ir laiko erdvės poetika“ atskleidžia tavo rašymo manierą ir tavo esybę poezijoje ir vertimuose. Kaip tu vertini literatūrologės Rutos Veidemanės ir kritikės Intos Čaklajos tyrinėjimus, o dabar ir Mariano Rižijaus knygą? Ar jie suprato ir perprato tave?
– Aišku, kad suprato! Net pernelyg gerai... Mano būtis ir veikla yra baisiai paprastos, jose, ačiū Dievui, neslypi jokia lemtinga mįslė. Būtis: riebiai valgyti, stiprų alkoholį gerti, „atšvęsti moterų stotus“, paklausyti lietuvių, latgalių, slovakų, turkų, azerbaidžaniečių liaudies dainų. Pasvajoti apie sufijų poeziją, mistikų pajaustą įvairiais amžiais. Norėtųsi kare kristi, o ne patvory. Kad dar būčiau geras žmonėms ir gyvūnams! Kritinę akimirką, kuri anksčiau ar vėliau ateis, pirmam nesilaužti prie durų ar į laivą. Veikla – tarnauti kalbai. Man patinka ši tarnystė, labai patinka, galėčiau ir veltui. Taip, bet tai nereiškia, kad man nereikia pinigų! Tiesą pasakius, kad tik būtų kokių, kuriuos duoda, paimčiau.
– Esi sakęs, kad daugelį eilėraščių susapnavai, panašiai kaip prancūzų siurrealistas Robert’as Desnosas susapnavo Rrose Sélavy atvaizdą. Estų siurrealistas Ilmaras Laabanas sakė: „Savų sapnų ir klausimų atsakymo ieškoki tikrovėje, tikrovės – savo sapnuose.“ Kas mus sapnuose prakalbina?
– Gali būti kažkoks „svečias“ – dievas arba demonas. Tikriausiai tai kiekvieno „vidinis žmogus“, kuris giliose dvejonėse ieško kažkokio atsakymo, jį suradęs – filmuoja ir tau rodo po vokais kviesdamas į pokalbį, kitąkart – kad įtikintų kažkuo. Dabar paklausyki, aš visai neseniai draugams čiuvašams rengiau iš Zieduonio „Poemų apie pieną“ pažodinius tų eilėraščių, kurie nebuvo įdėti Liudmilos Azarovos vertimų į rusų kalbą knygoje...
– Gal tu sapnuoji čiuvašiškai?
– Ne, tai neįmanoma! Manasis čiuvašų kalbos mokėjimas yra ir bus gana paviršutiniškas. Aš rengiau pažodinius vertimus rusų kalba, sunkiai sekėsi su gėlių ir paukščių vardais. Tenai viename trumpame ir sprogstančiame eilėraštyje kalbama apie tą dramą, kai „gimsta vaikelis be žymės“, nes buvo nežinoti, nepastebėti „Maros ženklai“. Taip, mes žinome, kad nutinka būtent taip – bet drama esti kur kas didesnė. Gamtos užduotis – „eksperimentuoti“, ir aš esu nepatenkintas tuo, ką žada „Poemos“. Na, jeigu gyvename sutardami su Maros išmintimi, galime būti lyg ir saugūs... Girdėta ir skaityta visai kas kita!
Prie šventinio stalo sėdėjau su draugu ir jo dviem mielais vaikais, kurie turėjo vystymosi problemų. Ir tuojau sapnas prasidėjo! Tik pagalvok, tavo vidinis žmogus nemiega ir sprendžia prieštaravimus. Jis, puikus režisierius, nusiveda mane į sapną. Tenai draugas pasakoja, kad jis supratęs, jog genų mutacijos ir kombinacijos Kūrėjui yra evoliucijos įrankis – efektyvus, nors ir beširdiškas. Jeigu Kūrėjas jo nenaudotų, ištiktų stagnacija ir galų gale visiškai „beširdiška“ katastrofa. „Mano petys tvirtas, esu iš tų, kurie atlaiko smūgį. Ačiū Tau, Kūrėjau, kad Tu manimi patikėjai!“ Aš po to sapno porą savaičių vaikščiojau toks, tarsi iš vežimo būčiau iškritęs, kažką šnekėjau – ir iškart prasidėjo akies tikas...
– Tavo poezijoje daug simbolizmo, net knygų pavadinimuose, pavyzdžiui, „Paminklas ožkai“, „Poetizmas baltarusis“. Ar tu pasaulį suvoki ir interpretuoji remdamasis simboliu?
– Nemokėsiu atsakyti! Simbolis, apie jį esu girdėjęs ir išmokęs įžvelgti; na, tas simbolis yra „suakmenėjusi metafora“. Poezijos vaizdas, mistinis suvokimas arba kablys lape priimamas kaip simbolis. O vis dėlto – ne Kūrėjas tokią reikšmę suteikė. Jie yra ir lieka mūsų vaizduotėje. Lazda, irgi įrankis, kuria galima griauti ir sisteminti vaizduotę, tai tos pačios metaforos. Paminklas ožkai – ar tai simbolika? Pastebėta, kad saulė ir ožka turi daug panašumų – ropštis, trintis, nenustygti, stiebtis aukštyn, viena dangaus rate, kita – po mediniu stogu. Abi nevaldomos! Ne veltui kokia pasiutusi, nevaldoma mergiotė artimiausioje aplinkoje kartais vadinama „ožka“. Tuomet jaunasis autorius irgi išreiškė savo jausmus ožkai, nesutiko, kad Didžiausias šviesulys yra dievdirbiškas paminklas moteriškajam, dieviškajam ožkos užsispyrimui. Ir tokia pati ožka yra apdujusi tautelė, kuri kaskart po „istorinės nakties“ vėl atkiša ragus ir lipa į Pasaulio medį!
Kas buvo tas antras, „poetizmas baltarusis“... Čia poezijos mažėliau, užtat yra politikos. Kolegos įvairiai vertino – ar ne Knutas Skujeniekas taikliai apibrėžė šių žodžių jungtį su „antireklama“. Na, tiek šlifuotas jūsų nuolankus tarnas nebuvo, kad galvotų pusantro žingsnio pirmyn. Mes politiškai palaikėme „skirtingą pasaulį“, nepriėmėme imperijos pasiūlytų gelbėjimo ratų, „naujo istorinio bendrumo“, „antros gimtosios kalbos“. Tebūnie pašlovintas Babelio bokštas, kuris davė žmonijai daugiakalbystę! Tegyvuoja amžinosios Vasaros šventės! Kiekvienas etnonimas mūsų nesuvienodintame pasaulyje yra poetizmas! Praeidamas norėjau stumtelėti „latvių estetą“, kuriam ypač rusas ar baltarusis poezijos eilutėse „per prasti“. Taigi gali būti, kad Skujeniekas – kaip įprasta – teisus.
– Vertimas yra kitos kalbos, kitos tautos mitologijos ir mąstymo, poetikos perlydymas į savąją kalbą. Meistriškas vertimas – mūsų originaliosios literatūros ir kalbos akiračių praplėtimas. Ką tau reiškia vertėjo darbas?
– Tai tarnystė ir pasitenkinimas. Tai yra tas pats, kaip nuo lentynos atbėgti pas senelę su latvių poezijos knygele. Kaip traukiny laukti žodžio, kad galėtum pasakyti savo anekdotą. Kas patiks, tą perskaityti kitiems. Kas patiko kita kalba, tą versti.
Meistriškas vertimas? Lyg peilį man įsmeigei į nugarą. Jaučiu, kad ateity mano vertimams „aplaužys ragus“... Įrodys, kad kai kada buvau subjektyvesnis, nei leidžia geras tonas ir mūsų kalbos interesas. Ar aš kur nors „neklystu“? Tyčia ne, bet būna, kai pats savo įkvėpimą užgniaužiu, prispaudžiu, kitaip juk negali būti. „Korkudo knygoje“ kai kurie didvyriai garbinami kaip „kvailiai“ – deli Dumrul, deli Karčar... Bet jie iš tiesų buvo „beprotiškai drąsūs“. Kiek to „kvailumo“ sklinda iš šio žodžio, dėl to patys turkai nuoširdžiai ginčijasi. Na, mano manymu, tai dera iš esmės! Ir kelio atgal nebuvo. Man ir Karčaras, ir Dumrulas – kvailiai! Vadinasi, daugiau ar mažiau kaprizų, bet turkų kalbą būsiu pats sukūręs. Save pateisindamas pasakysiu, kad daugely vietų bandžiau būti „sisteminis“ arba „konsekventus“. Stengiausi atkurti sąvokų sistemą – ir „tą patį“ visose vietose versti „taip pat“, nebent atsirasdavo motyvų daryti kitaip. Tai tiesiog liejosi iš po pirštų, jei koks didesnis žvelgdavo į nagus. Jeigu, pavyzdžiui, yra geniali redaktorė, kaip man verčiant Koraną pasitaikė Maima Grynberga. Ji skambina vidurnakty – pažiūrėk tą ir tą vietą. Ar arabiškai yra du skirtingi vardai? Ak, yra? Saldžių sapnų! Su Biblija, Koranu ir kitais kanoniniais tekstais buvo gera bendrauti, nes jau šimtus metų jie tyrinėjami, komentuojami, lentynose yra įvairių konkordansų ir simfonijų.
– Tavo vertimų sąrašas labai margas ir įvairus – lenkė Szymborska, viduramžių persas Saadi Shārāzī, turkų poetai, ogūzų epas „Mano senelio Korkudo knyga“, Koranas ir t. t. Kaip pasiseka įsigilinti į įvairias kalbas, literatūras, stilistikas? Ar turi paslapties raktelį, kuris atvertų kitų kalbų ir tekstų skrynias?
– Tarnaudamas armijoje, gavau žurnalą „Inostrannaja literatura“ – su Szymborskos eilėraščiais. Aš tądien pamiršau, kad dar beveik metus reikės tarnauti! Skaičiau visiems... Kas įvyko?! Ogi stebuklas – yra tokia lenkė, kuri įžvelgė ir išgirdo tokius dalykus, kuriuos iki tolei tik senasis Dievas žinojo. Tuojau pradėjau visur rašyti ir ieškoti lenkų tekstų.
Saadi išversti manęs paprašė leidykla „Liesma“ – na, kaip jums, Uldi, ta persų kalba, ar imtumėtės? Pagalvojau, pavarčiau literatūros istorijas. Tinka, visuose kraštuose persų literatūros vertimas pradėtas nuo Saadi „Rožių sodo“. Gulistan, Golestan, Rosarium politicum, tik pagalvok! Mums irgi reikia. Rusijoje Rustemas Alijevas paskelbė akademinį bilingvą – su persišku kritiniu tekstu ir variantais. Nuostabusis arabų raštas – persų nastaliks many dar ir šiandien neprakalbo, ką kalbėti apie studijų metus. Leningrado universiteto Rytų fakultete buvau gavęs „pagalbinę medžiagą“ – europiečio kruopščiai užrašytą Paryžiaus leidimą. Tik skaityk! Į mane plūdo Korano citatos ir kiti arabiški tekstai, kuriuos parūpino kolega semitologas Janis Sykstalis.
Kitāb-I dedem ķorķud man buvo senojo turkų arabų rašto mokymosi tekstas. Pirmiausia mane iki ašarų sujaudino pasakojimas apie kvaišą Dumrulą – nei tėvas, nei motina, tik jo žmona „iš tolimos gimtinės“ eina pas Mirties angelą vietoj jo! Dar kas: ši knyga pasakoja dideles ir gėdingas tiesas apie žmoniją, apie kaimyninių tautų santykius, apie Save ir Kitą. Sovietų laikais Turkmėnijoje buvo sulaikytas „Korkudo“ leidimas: „Kam reikalinga ši kruvina knyga, visi esame sovietiniai žmonės!“ Tačiau tai, kas nutylėta, lieka kaip sunki kruvina našta, mums visada reikėtų perskaityti ir išsikalbėti, „išgerti ją iki dugno“, jei norim į žmogų „įstumti“ seną plėšiką ir žmogžudį – kas, manding, yra vienas evoliucijos „sumanymų“, kiek dabar tai realu...
Sužinojau, kad čiuvašų (ir rusų) poetas Genadijus Aigi rengia leidybai čiuvašų liaudies dainas: ir mistines, ir istorines, ir buitines. Čiuvašų kalba priklauso tiurkų kalbų šeimai, nors ji ir nuošalyje – tai senosios bulgarų kalbos ir, kai kurių manymu, dar senesnės hunų kalbos paveldėtoja. Su draugų čiuvašų pagalba tą kalbą šiaip taip pramokau, verčiau ir liaudies dainas, ir jaunosios kartos poetus, ir paties Aigi „čiuvašišką variantą“. Tai buvo įdomu mums visiems, nes pasirodė, kad tolimoka Pavolgio žemdirbių tauta, pagonių tauta, mums dvasiškai artima. Maris Čaklajis pasakė: tai stipriausias pastarųjų metų įspūdis. Juris Kunnosas kurį laiką vaikščiojo lyg pakerėtas. Taip, tai buvo sėkmė – bet ne mano nuopelnas arba kažkoks ypatingas „laimikis“... Aš neturiu jokio „visrakčio“... gaila, bet neturiu! Klampoju kaip dramblys. Versdamas poetus netikėtai aiškiai išgirstu, kaip autorius man kužda per petį: „Ar tu mane kvailiu laikai?! Aš niekada nepajėgčiau taip sugadinti savo eilėraščio! Ne, ne! Taip tu galėjai versti jį, na – tą juokdarį, tą intrigantą, tą grafomaną, o ne mane!“
– Ar prozos, poezijos vertimas tiksliai atskleidžia, kokią žinią norėjo pranešti autorius? Galbūt kai kas dingsta, o kai kas atsiranda, nutolstant nuo pirminio teksto?
– Pirminis tekstas esti tik iki „pirmojo žinovo“. Kiekvienas „žinovas“ tekstui prideda savų prasmių. Visi literatūros tyrinėtojai turi įtarimų – ir tvirtą įsitikinimą! – tekstai su kiekviena karta, metais, amžiumi praranda „niuansus“, netenka daug konkretumo, iš ko juokėsi ar dėl ko verkė amžininkai. Už ką galėjo ir dievinti, ir įkišti už grotų... Rašyk tik komentarus – in memoriam! Ir dar neįtikėčiau, kada literatūros kūrinys patenka į visiškai naują kalbinį kontekstą, tada dėl jo nė už ką nebegali būti tikras.
– Dažnai minima latvių poezijos vertimo mokykla. Ar, tavo manymu, tokia egzistuoja? Kokios mokymo programos joje dėstomos?
– Programa buvo paprasta, bet griežta – tarnauti Tekstui kaip Dievo įsakymui, klausytis Autoriaus tarsi stabo. Skaitytojams – nesilankstyti. Bet kiti kolegos tau pateiks visiškai kitokius atsakymus. Nė viena tradicija juk nestovi vietoje, keičiasi, ateina, ačiū Dievui, „netradicionalai“ – jauni ir dar jauni.
– Knutas viename rašinyje tave pavadino alchemiku ir juodadarbiu. Ar pats toks ir jautiesi?
– Ypatingai taikliai pasakyta apie tą alchemiką. Visi alchemikai skelbėsi gaminantys auksą – dūmai rūko, bet tas jų auksas nepasirodė nė vienoje vitrinoje. Taip pat ir mes, vertėjai, užsiimame tuo, kas neįmanoma. Apie tą antrąjį mane tau paliudys visi kolegos: vertėjas turi dirbti apsipylęs prakaitu. Ne kartą tai esu girdėjęs iš Marijos Šūmanės, Maijos Silmalės, Vizmos Belševicos, Talrido Rullio, Vinifredo Kraučo, Tamaros Lisekos, Birutos Jėgerės, Silvijos Bricės, Olitos Rauzės, Maimos Grynbergos, Ievos Kuolmanės, Inesės Pakluonės, Janos Vėrdinios, Leono Briedžio – kurių aš dar nepaminėjau? Taip, ir tavęs, kada ėmeisi Jaano Kaplinskio ir Jaako Jõerüüto prozos...
– Kas vyksta su pasauliu, kurį matai už lango? Ar jis kraustosi iš proto? Gal ne?
– Po kiekvienos žiemos ateina pavasaris – jau vasarį jį pastebime. Ožka vėl danguje! Ir po kiekvienos beprotybės ateina atsikvošėjimas, nors jau būna per vėlu. Deja, po kūrybingų metų ir aistrų ateina senilizmas, jis beveik tikras. Tik klausimas, ar jis suardo mūsų „nemirtingą sielą“, ar sielos branduolys išlieka nepaliestas. Jeigu išlieka, tai kur? Pas Kūrėją? O galbūt – Tekstuose?
Nikolajus Zabolockis (1903–1958) – rusų poetas, kurio gyvenimas buvo laužomas baisių išorinių jėgų. Poetui gyvam esant išleistos keturios poezijos knygos (1929, 1937, 1948 ir 1957 metais). Jei pirmajame rinkinyje „Stulpeliai“ vyravo bravūriško novatoriškumo, nutrūktgalviškumo ar net poetinio vaipymosi maniera, tai vėlesnėse knygose jo herojus suvyriškėjo, surimtėjo, subrendo, įgavo tragiškų bruožų. Tai yra suprantama: pirmieji brandūs jo kūriniai buvo parašyti lengvabūdiškojo nepo metais, o šiek tiek vėlesni – „pačios demokratiškiausios pasaulyje“ Stalino konstitucijos sąlygomis, o dar vėlesni – jau po stalinistiniuose lageriuose įgytos patirties, kur poetas-vergas turėjo kabintis į gyvenimą kriminalinių išsigimėlių apsuptyje, kur poetas-zekas privalėjo egzistuoti po nuosprendžio: „be teisės rašyti“. Paradoksas, kai pačius talentingiausius eilėraščius meilės tema poetai sukuria paskutiniame gyvenimo tarpsnyje. Vyro meilės moteriai tema svarbiausia, lemtingiausia ir paskutiniame N. Zabolockio gyvenimo ir kūrybos etape: „Ir iš kur tu radaisi, / iš kur pasirodei tu man, / tada, kai kybojau, jau siūbavau kilpoje aš.“
VERTĖJAS
Tai atsitiko Leningrade 1938 metų kovo 19 dieną. Rašytojų sąjungos Leningrado skyriaus sekretorius Mirošničenka1 skubiam reikalui iškvietė mane į sąjungą. Jo kabinete sėdėjo du civiliškai apsirengę nepažįstami žmonės.
– Šie draugai nori su jumis pasikalbėti, – pasakė Mirošničenka. Vienas iš nepažįstamųjų parodė NKVD2 darbuotojo pažymėjimą.
– Pasišnekėti su jumis mes turime pas jus namuose, – pasakė jis.
Laukusia mašina nuvažiavome pas mane namo, prie Gribojedovo3 kanalo. Žmona, kamuojama anginos, gulėjo mano kambaryje. Aš jai paaiškinau, koks reikalas. NKVD darbuotojas pateikė man arešto orderį.
– Štai ligi ko nusigyvenome, – pasakiau apkabindamas žmoną ir rodydamas orderį.
Prasidėjo krata. Atsirinko du lagaminus rankraščių ir knygų. Aš atsisveikinau su šeima. Jaunėlei dukteriai tuo metu buvo vienuolika mėnesių. Kai ją bučiavau, ji pirmąkart pravapeno: „Tėti!“ Mes išėjome ir nužingsniavome koridoriumi prie įėjimo į laiptinę. Čia žmona siaubingai rėkdama mus pasivijo. Tarpduryje išsiskyrėme.
Atvežė į Kardomojo kalinimo namus (DPZ), sujungtus su vadinamuoju Didžiuoju namu4 Litejno prospekte. Iškratė, atėmė lagaminą, šaliką, petnešas, apykaklaitę, nurėžė nuo kostiumo metalines sagas, uždarė į mažytę kamerą. Po kurio laiko liepė palikti daiktus kažkokioje kitoje kameroje ir nuvedė koridoriais į tardymą.
Prasidėjo tardymas, kuris be pertraukos tęsėsi apie keturias paras. Iškart po pirmųjų frazių pasipylė keiksmai, rėkimas, grasinimai. Kai atsisakiau prisipažinti padaręs kokius nors nusikaltimus, mane išvedė iš bendro tardytojų kambario, ir nuo tada tardymas vyko tardytojo Lupandino (Nikolajaus Nikolajevičiaus) ir jo pavaduotojo Merkurjevo kabinete. Pastarasis buvo mobilizuotas pagelbėti NKVD darbuotojams, kurie tuo laiku nespėdavo dorotis su bylomis dėl didelio suimtųjų skaičiaus.
Tardytojai primygtinai reikalavo, kad prisipažinčiau nusikaltęs sovietų valdžiai. Kadangi tokių nusikaltimų nebuvau padaręs, tai, suprantama, neturėjau ko ir prisipažinti.
– Ar tu žinai, ką sakė Gorkis apie tokius priešus, kurie nepasiduoda? – klausdavo tardytojas. – Juos sunaikina5!
– Manęs tai neliečia, – atsakydavau aš. Apeliacija į Gorkį pasikartodavo kiekvieną kartą, kai į kabinetą įeidavo koks nors pašalinis tardytojas ir sužinodavo, kad yra kvočiamas rašytojas.
Aš protestavau prieš neteisėtą suėmimą, šiurkštų elgesį, rėkimą ir keiksmažodžius remdamasis teisėmis, kurias aš, kaip ir kiekvienas pilietis, turiu pagal sovietinę konstituciją6.
– Konstitucijos galiojimas baigiasi ties mūsų slenksčiu, – tyčiodamasis atsakydavo tardytojas.
Pirmomis dienomis manęs nemušė, stengdamiesi palaužti morališkai ir išsekinti fiziškai. Nedavė maisto. Neleido miegoti. Tardytojai keitėsi, o aš nejudėdamas sėdėjau ant kėdės priešais tardytojų stalą – para po paros. Už sienos, gretimame kabinete, kartkarčiais pasigirsdavo klaikūs kažkieno klyksmai. Mano kojos ėmė tinti, ir trečią parą teko perplėšti batus, kadangi daugiau nebegalėjau iškęsti skausmo pėdose. Sąmonė ėmė drumstis, ir įtempdavau visas jėgas, kad atsakyčiau protingai ir kaip nors neapkalbėčiau tų žmonių, apie kuriuos manęs klausdavo. Tiesą sakant, tardymas kartais nutrūkdavo, ir mes sėdėdavome tylėdami. Tardytojas kažką rašydavo, aš stengdavausi snausti, bet jis iškart žadindavo.
Per tardymą paaiškėjo, kad NKVD stengiasi sukurpti bylą apie kažkokią kontrrevoliucinę rašytojų organizaciją. Organizacijos galva ketinta padaryti N. Tichonovą7. Kaip nariai turėjo figūruoti rašytojai leningradiečiai, tuo laiku jau suimti: Benediktas Livšicas8, Jelena Tager9, Georgijus Kuklinas10, rodos, Borisas Kornilovas11, dar kažkas ir, pagaliau, aš. Itin kamantinėjo apie Fediną12 ir Maršaką13. Ne kartą kalbėta apie N. Oleinikovą14, T. Tabidzę15, D. Charmsą16 ir A. Vvedenskį17, – poetus, su kuriais aš buvau susijęs sena pažintimi ir bendrais literatūriniais interesais. Ypač mane kaltino už poemą „Žemdirbystės triumfas“18, kurią Tichonovas buvo išspausdinęs žurnale „Zvezda“19 1933 metais. Buvo cituojami mane „demaskuojantys“ Livšico ir Tager „parodymai“, tačiau man pačiam jų perskaityti neduodavo. Aš reikalavau akistatų su Livšicu ir Tager, bet jų nesurengė.
Ketvirtą parą, dėl nervinio persitempimo, alkio ir nemigos, ėmiau palengva praradinėti blaivų protą. Pamenu, jau pats rėkiau ant tardytojų ir grasinau jiems. Atsirado haliucinacijos požymių: ant sienos ir parketinių kabineto grindų mačiau nenustygstamą kažkokių figūrų judėjimą. Menu, kaip kartą sėdėjau prieš ištisą tardytojų sindikatą. Aš jau nė kiek jų nebijojau ir niekinau juos. Prieš manas akis buvo verčiama kažkokia didžiulė mano įsivaizduojama knyga ir kiekviename jos puslapyje mačiau vis kitus vaizdinius. Į nieką nebekreipdamas dėmesio aiškinau tardytojams tų vaizdinių turinį. Man dabar sunku apibūdinti anuometinę savo būseną, bet, pamenu, jutau vidinį palengvėjimą ir savo triumfą prieš tuos žmones, kuriems nepavyks iš manęs padaryti niekingo žmogaus. Matyt, manyje dar ruseno sąmonė, jeigu įsiminiau tą aplinkybę ir prisimenu ją iki šiol.
Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi. Pagaliau mane išstūmė į kitą kambarį. Apsvaigintas smūgio iš už nugaros parkritau, bandžiau keltis, bet kirto antras smūgis į veidą. Praradau sąmonę. Atsipeikėjau springdamas nuo vandens, kurį kažkas pylė ant manęs. Paskui pakėlė už rankų ir, man pasirodė, ėmė plėšti nuo manęs drabužius. Vėl netekau sąmonės. Vos tik atsitokėjau, kažkokie nematyti bernai ėmė vilkti mane akmeniniais kalėjimo koridoriais, mušdami ir tyčiodamiesi iš mano bejėgiškumo. Jie įtempė į kamerą su geležinėmis grotuotomis durimis, kurios grindys buvo žemiau koridoriaus grindų, ir užrakino joje. Kai tik atsigavau (nežinau, kaip greitai tai atsitiko), pirmoji mintis buvo: gintis! Gintis, neleisti tiems žmonėms savęs užmušti, arba bent jau neatiduoti savo gyvybės tuščiai! Kameroje buvo sunki geležinė lova. Nutempiau ją prie grotuotų durų ir jos nugarėle parėmiau durų rankeną. Kad rankena nenušoktų nuo nugarėlės, pririšau ją prie lovos rankšluosčiu, kuriuo buvau apsivyturiavęs vietoje šaliko. Tai darydamas ir buvau užkluptas savo kankintojų. Jie puolė prie durų, kad atvyniotų rankšluostį, bet aš griebiau kampe stovėjusią plaušinę šluotą ir, naudodamasis ja kaip ietimi, gyniausi kiek galėjau, ir netrukus nuvijau nuo durų visus kalėjimo prižiūrėtojus. Kad mane įveiktų, jiems teko iki durų atitempti gaisrinės žarną ir paleisti ją į darbą. Didelio slėgio vandens srovė smogė man ir apdegino kūną. Ta srove nuginė mane į kampą ir po ilgų pastangų visu tuntu įsiveržė į kamerą. Čia žiauriai sumušė, suspardė kojomis, ir gydytojai paskui stebėjosi, kad išliko nesužaloti vidaus organai – tokie žymūs buvo kankinimų pėdsakai.
Atsipeikėjau nuo nepakeliamo dešinės rankos skausmo. Su užlaužtomis už nugaros rankomis gulėjau pririštas prie lovos skersinių. Vienas jų įsirėžė į ranką, todėl siaubingai kentėjau. Man vaidenosi, kad vanduo užlieja kamerą, kad kyla vis aukščiau ir aukščiau, kad po akimirkos apsems galvą… Aš šaukiau iš desperacijos ir reikalavau, kad kažkoks gubernatorius įsakytų mane išlaisvinti. Taip tęsėsi be galo ilgai. Toliau viskas mano sąmonėje iškrinka. Menu, kad atsitokėjau ant medinių gultų. Viskas aplinkui buvo šlapia, drabužiai kiaurai permirkę, netoliese mėtėsi švarkas, taip pat šlapias ir sunkus kaip akmuo. Lyg per sapną prisimenu, kaip paskui kažkokie žmonės vilko mane už pažastų per kiemą… Kai sąmonė vėl grįžo, jau buvau pamišėlių ligoninėje.
Teismo psichiatrijos instituto ligoninė-kalėjimas buvo įsikūrusi ne per toliausiai nuo Kardomojo kalinimo namų. Čia mane laikė, jeigu neklystu, apie dvi savaites, iš pradžių šėlstančiųjų, vėliau – ramiųjų pamišėlių skyriuje.
Mano būklė buvo sunki: buvau sukrėstas ir tapęs nepakaltinamas, kankinimų, bado ir nemigos nukamuotas fiziškai. Bet sąmonės likučiai dar ruseno manyje arba kartkartėm sugrįždavo. Taip, aš gerai įsiminiau, kaip, nurenginėdama ir imdama iš manęs drabužius, jaudinosi medicinos seselė: tirtėjo jos rankos ir virpčiojo lūpos. Neatsimenu ir nežinau, kaip buvau gydomas iš pradžių. Atsimenu tik, kad gėriau pilnus stiklelius kažkokio drumsto skysčio, nuo kurio galva darėsi medinė ir bejausmė. Pradžioje, per desperacijos priepuolius skubėjau gydytojams išpasakoti visa, kas buvo su manimi atsitikę, bet gydytojai vien tvirtino: „Jūs turite nusiraminti, kad įrodytumėte savo nekaltumą teisme.“ Ligoninė tuo metu buvo mano prieglauda, o gydytojai, jeigu ir nelabai gydė, tai bent nekankino. Iš jų prisimenu gydytoją Gontarevą ir moterį gydytoją Kelčevskają (jos vardas Nina, tėvavardžio nebeprisimenu).
Iš ligonių prisimenu pamišėlį, kuris, vaizduodamasis esąs garsiakalbis, dažnai atsistodavo mano galvūgalyje ir šaižiai kaip trimitas skanduodavo Stalino šlovinimus. Kitas lakstė keturiomis, lodamas šuns balsu. Tai buvo patys neramiausi žmonės. Kitiems beprotystė užslinkdavo tik retkarčiais. Paprastai jie tylėdavo, sarkastiškai šypsodamiesi ir gestikuliuodami, arba nekrutėdami gulėdavo savo lovose.
Po kelių dienų ėmiau gaivelėtis ir su siaubu supratau, kad manęs laukia greitas grįžimas į kankinimų namus. Taip ir atsitiko per vieną medicininę apžiūrą, kai į gydytojo klausimą, iš kur ant mano kūno atsirado pajuodusios kraujosruvos, aš atsakiau: „Pargriuvau ir susimušiau.“ Pastebėjau, kaip susižvalgė gydytojai: jiems pasidarė aišku, kad sąmonė man grįžo, ir aš jau nebenoriu kaltinti tardytojų, kad nepabloginčiau savosios padėties. Betgi buvau dar labai silpnas, psichiškai nestabilus, sunkiai alsavau dėl skausmų įkvėpdamas, ir tos aplinkybės keletui dienų nutolino mano išrašymą.
Grąžintas į kalėjimą laukiau, kad ims vėl tardyti, ir ruošiausi viskam, kad tik neapšmeižčiau nei savęs, nei kitų. Vis dėlto tardyti manęs nenuvedė, bet įstūmė į vieną iš didelių bendrųjų kamerų, sausakimšai prigrūstą kalinių. Tai buvo didelis, dvylikai ar penkiolikai žmonių skirtas kambarys, grotuotomis durimis, išeinančiomis į kalėjimo koridorių. Jame buvo septyniasdešimt–aštuoniasdešimt žmonių, o kartais jų skaičius išaugdavo ir iki šimto. Šuto kamuoliai ir specifinis kalėjimo dvokas virto iš jo į koridorių, ir aš prisimenu, kaip tai apstulbino. Durys už manęs su vargu užsidarė, ir atsidūriau minioje žmonių, kurie stovėjo susigrūdę vienas prie kito arba sėdėjo tai šen, tai ten būreliais. Sužinoję, kad naujokas – rašytojas, kaimynai pranešė, jog kameroje yra ir daugiau rašytojų, ir netrukus privedė prie manęs P. Medvedevą20 ir D. Vygodskį21, suimtus anksčiau nei aš. Pamatę tokią apgailėtiną mano būklę, draugai įtaisė mane kažkuriame iš kampų. Taip prasidėjo mano gyvenimas kalėjime tiesiogine tų žodžių prasme.
Dauguma laisvų žmonių skiriasi nuo nelaisvų tam tikrais jiems būdingais požymiais. Jie yra gana pasitikintys savimi, pasižymi didesniu ar mažesniu savigarbos jausmu, ramiai ir protingai reaguoja į išorės dirgiklius… Mano įkalinimo metais eilinis žmogus, be jokios realios priežasties praradęs laisvę, žeminamas, skriaudžiamas, išgąsdintas ir išmuštas iš vėžių tos fantasmagoriškos tikrovės, į kurią netikėtai pakliuvo, – dažniausiai prarasdavo savybes, jam būdingas laisvėje. Jis, lyg kiškis, įkliuvęs į raizgus, bejėgiškai blaškosi juose, laužiasi pro atviras duris, įrodinėja savo nekaltumą, dreba iš baimės prieš niekingus išsigimėlius, praradusius bet kokį žmoniškumą, visus įtarinėja, nebepasitiki net pačiais artimiausiais žmonėmis ir išryškina savyje pačius niekingiausius bruožus, iki tol slėptus nuo pašalinės akies. Po keleto apdorojimo kalėjime dienų vergo bruožai aiškiai išryškėdavo jo esybėje, ir melas, jame apreikštas, imdavo leisti šaknis sutrikusioje, tirtančioje sieloje.
DPZ, kur išankstinio kvotimo metu buvo laikomi kaliniai, dvasinis žmonių puvimo procesas tik prasidėdavo. Čia buvo galima stebėti visų rūšių desperacijas, visas apraiškas beaistrės nevilties, konvulsiškai isteriškos linksmybės ir ciniškų spjūvių į viską pasaulyje, įskaitant ir nuosavą gyvybę. Keista buvo matyti tuos suaugusius žmones, tai raudančius, tai alpstančius, tai drebančius iš baimės, užuitus ir apgailėtinus. Man pasakojo, kad rašytojas Adrianas Piotrovskis22, sėdėjęs kameroje kiek iki manęs, iš sielvarto prarado bet kokį žmogišką pavidalą, blaškydavosi po kamerą, draskė krūtinę kažkokia vinimi ir išdarinėdavo naktimis niekingiausius dalykus visos kameros akivaizdoje. Bet rekordą šiuo požiūriu, atrodo, pasiekė Valentinas Steničius23, sėdėjęs gretimoje kameroje. Estetas, snobas ir gurmanas įprastiniame gyvenime, jis, pasak kalinių, greitai surado bendrą kalbą su tardytojais ir už pakelį papirosų pasirašydavo bet kokius parodymus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, be šitokių žmonių, buvo ir kitų, neįtikėtinomis pastangomis išsaugojusių savo žmogiškąjį orumą. Dažniausiai šie padorūs žmonės iki suėmimo buvo mažyčiais bereikšmiais mūsų visuomenės sraigteliais, o šio pasaulio didieji kalėjime neretai virsdavo apgailėtinais žmogaus pavidalais. Kalėjimas parodydavo tikrąjį žmonių veidą, tiktai ne tuo požiūriu, kurio norėjo Zakovskis24 ir jo viršininkai.
Tas visas žmogaus smukimo procesas vyko kameros akivaizdoje. Žmogus čia negalėjo pabūti su savimi nė minutei, ir netgi gamtos reikalus turėdavo atlikti čia pat esančioje išvietėje, prie visų. Tas, kuris užsinorėdavo verkti, – verkė prie visų, ir natūralus gėdos jausmas dešimteriopai sustiprindavo jo kančias. Tas, kuris norėjo nusižudyti, – tą darė naktį, po antklode, sukandęs dantis, stiklo šuke mėgindamas persirėžti rankos venas, bet kieno nors bemiegis žvilgsnis tuoj pastebėdavo savižudį, ir draugai atimdavo įnagį. Toks gyvenimas žmonių akyse buvo papildoma kankynė, bet tuo pat metu daugeliui padėdavo atlaikyti jų nepakeliamas kančias.
Kamera, į kurią pakliuvau, buvo panaši į amžinai zurzantį skruzdėlyną, kur žmonės kiaurą dieną mindžikavo vienas šalia kito, kvėpavo svetimu šutu, judėjo, peržengdami gulinčius kūnus, ginčijosi ir taikėsi, verkė ir juokavo. Kriminaliniai čia buvo pramaišiui su politiniais, bet 1937–1938 metais politinių buvo dešimt kartų daugiau nei kriminalinių, ir todėl kalėjime kriminaliniai buvo baikštūs ir nepasitikintys savimi. Jie buvo mūsų viešpačiai lageriuose, o kalėjime tik vos pastebimi. Kamerai vadovavo išsirinktas seniūnas pavarde Hetmanas. Nuo jo priklausė mūsų gyvenimo režimas. Jis, pagal kiekvieno kalėjimo stažą, skirstė vietas – kur kam miegoti ir sėdėti, skirstė aprūpinimą ir prižiūrėjo tvarką. Reikėjo didžiulės darnos ir disciplinos, kad būtų įmanoma visiems kartu įsitaisyti nakčiai. Vietos tebuvo tiek, kad žmonės galėjo gulėti tik ant šono, prisiglaudę vienas prie kito, ir tai ne visi iš karto, o dviem pamainom. Įsitaisymas nakčiai vykdavo pagal seniūno komandas, ir tai buvo nepaprastas vaizdas suderintų, tiksliai apskaičiuotų judesių ir persislinkimų, ištobulintų daugelio kalinių „kartų“, priverstų gyventi vienoje supresuotoje masėje ir po truputį perduodančių savo įgūdžius naujokams.
Dienomis kamera gyveno apsnūdusį ir nuobodų gyvenimą. Kiekvienas paprasčiausias buitinis reikalėlis: prisisiūti sagą, sutaisyti perplėštą drabužį, nueiti į išvietę, – čia tapdavo didele problema. Pavyzdžiui, kad pakliūtum į išvietę, reikėdavo atstovėti eilėje ne mažiau kaip pusvalandį. Dienos tvarką pagyvindavo tik pusryčiai, pietūs ir vakarienė. DPZ maitino pakenčiamai, kaliniai nebadavo. Kita pramoga buvo kratos. Kratos buvo rengiamos reguliariai ir pažeminimas buvo būdinga jų savybė. Tikslą jos pasiekdavo tik iš dalies, kadangi bet kuris kalinys žinojo dešimtis būdų, kaip išsaugoti savo adatėlę, pieštuko galiuką ar patį didžiausią turtą – lenktinį ar skutimosi peiliuką. Dienos metu į tardymą kalinių beveik niekada nekviesdavo.
Tardymas prasidėdavo naktį, kai visa daugiaaukštė kankykla Litejno prospekte nušvisdavo šimtais šviesų, ir šimtai valstybės saugumo seržantų, leitenantų ir kapitonų su savo parankiniais pradėdavo eilinę „darbo dieną“. Didžiulis akmeninis kiemas, į kurį išeidavo atviri kabinetų langai, prisipildydavo vaitojimų ir kraupaus mušamų žmonių klyksmo. Visa kamera krūptelėdavo, tarytum staiga ją būtų pervėrusi elektros srovė, ir nebylus siaubas vėl pasirodydavo kalinių akyse. Dažnai, kad užgožtų tą klyksmą, kieme pastatydavo sunkiuosius sunkvežimius su įjungtais varikliais. Bet tas jų burzgimas sužadindavo mūsų vaizduotėje kažką visiškai nenusakoma ir nervinis sudirgimas pasiekdavo aukščiausią ribą.
Kartkartėm apklausai imdavo tai vieną, tai kitą kalinį. Iššaukimo procesas būdavo toks.
– Ivanovas! – surikdavo kalėjimo prižiūrėtojas, priėjęs prie grotuotų durų.
– Vasilijus Petrovičius! – turėdavo atsakyti kalinys, pasakydamas savo vardą ir tėvavardį.
– Pas tardytoją!
Kalinį išvesdavo iš kameros, apieškodavo ir vesdavo koridoriais į NKVD pastatą. Visuose koridoriuose buvo įrengtos medinės, aklinai užsidarančios kabinos, kažkas panašaus į spintas ar telefonų būdeles. Kad nesusitiktų su kitais suimtaisiais, kurie pasirodydavo koridoriaus gale, kalinį paprastai įstumdavo į vieną iš tų kabinų, kur jis turėdavo pralaukti, kol priešais einantįjį nuves toliau.
Po kiek laiko į kameras grįždavo tardytieji. Dažnai juos įstumdavo visiškoje prostracijoje ir jie griūdavo į mūsų rankas; kitus tiesiog įvilkdavo, ir mes ilgai slaugydavome tuos nelaiminguosius, dėdami šaltus kompresus ir pagirdydami vandeniu. Beje, neretai būdavo ir taip, kad kalėjimo prižiūrėtojas ateidavo tik kalinio daiktų, o pats tardyti išvestas kalinys į kamerą jau nebesugrįždavo.
Patyčias ir mušimą tada patirdavo kiekvienas, kuris per tardymus mėgino elgtis ne taip, kaip reikėjo tardytojui, t. y., paprastai sakant, kiekvienas, kuris nenorėjo būti šmeižiku.
D. Vygodskį, garbingiausią žmogų, talentingą rašytoją, senuką, tardytojas tąsė už barzdos ir spjaudė į veidą. Šešiasdešimtmetį matematikos profesorių, mano kameros kaimyną, nesveikomis kepenimis (jo pavardės negaliu prisiminti), sadistas tardytojas parklupdydavo keturpėsčią ir ištisas valandas laikydavo tokioje padėtyje, kad paūmintų ligą ir sukeltų nežmoniškus skausmus. Kartą, pakeliui į tardymą, mane per klaidą įstūmė ne į tą kabinetą, ir aš mačiau, kaip graži jauna moteris juoda suknia trenkė tardytojui per veidą, tas griebė ją už plaukų, parbloškė ant grindų ir ėmė spardyti. Mane tuoj pat ištempė iš kambario, bet girdėjau už nugaros jos siaubingą klyksmą.
Kaip kaliniai aiškino tą pasibaisėtiną iškrypėliškumą per tardymus, tuos nežmoniškus kamavimus ir žiaurius kankinimus? Dauguma buvo įsitikinę, kad juos iš tikrųjų laiko dideliais nusikaltėliais. Pasakojo apie vieną nelaimėlį, kuris per kiekvieną mušimą pasiutiškai rėkdavo: „Tegyvuoja Stalinas!“ Du žaliūkai lupo jį guminėmis lazdomis, suvyniotomis į laikraštį, o jis, raitydamasis iš skausmo, šlovino Staliną, geisdamas tuo įrodyti savo tikratikybę. Paslapties įminimas šmėžavo daugelio blaiviai mąstančių žmonių galvose, o kai kurie, akivaizdu, buvo netoli nuo teisingo atsakymo, bet visi jie, užpjudyti ir terorizuojami, neturėjo drąsos pasidalyti mintimis vienas su kitu, kadangi ne be pagrindo manė, jog kameroje šmaižioja šnipai ir slaptieji skundikai, savanoriai ir priverstiniai. Mano galvoje brendo keistas įsitikinimas, kad esame rankose fašistų, kurie mūsų valdžios panosėje rado būdą, kaip naikinti sovietinius žmones, veikdami pačiame mūsų baudžiamosios sistemos centre. Šią savo spėlionę pasakiau vienam senam partiniui, sėdėjusiam kartu su manimi, ir su siaubu akyse jis prisipažino, kad ir pats galvojąs lygiai taip pat, bet nedrįstąs niekam apie tai užsiminti. Ir išties, kuo kitu mes galėjome paaiškinti visą tą siaubą, kuris dėjosi su mumis, – mes, sovietiniai žmonės, išauklėti ištikimybės socializmo reikalui dvasia? Tik dabar, praėjus aštuoniolikai metų, gyvenimas pagaliau parodė man, kur buvome teisūs ir kur klydome…
Po grįžimo iš ligoninės mane paliko ramybėje ir ilgą laiką pas tardytoją nešaukė. Kai tardymai atsinaujino, o jų buvo dar keletas, – niekas daugiau nebemušė, buvo apsiribojama įprastiniais grasinimais ir keiksmais. Aš laikiausi savo, tardymas trypčiojo vietoje. Pagaliau rugpjūčio mėnesį buvau iššauktas „su daiktais“ ir pervestas į Krestus25.
Prisimenu tą karštą dieną, kai, vilkėdamas drapo paltu, su ryšulėliu baltinių po pažastimi, buvau įvestas į mažytę Krestų kamerą, numatytą dviem kaliniams. Dešimt plikų žmonių figūrų, aptekusių prakaitu ir išsekusių nuo karščio, tupėjo kaip indų dievukai prie sienų palei visą kameros perimetrą. Pasisveikinęs aš plikai nusirengiau ir atsisėdau tarp jų, iš eilės vienuoliktas. Netrukus po manimi ant akmeninių grindų atsirado didelė drėgna dėmė. Taip prasidėjo mano gyvenimas Krestuose.
Kameroje stovėjo vienas geležinis gultas ir jame miegojo senas Šiaurės laivyno kapitonas, visuotinai pripažintas kameros seniūnu. Jis nevaldė kojų, atmuštų per tardymą Archangelske. Senas jūrų vilkas, įpratęs žvelgti mirčiai į akis, dabar buvo bejėgis kaip kūdikis.
Krestuose manęs į tardymą nebevedžiojo: tyrimas, akivaizdu, buvo užbaigtas. Iškart ir smarkiai suprastėjo maitinimas, ir jeigu mes nebūtume turėję teisės prisidurti už savus pinigus pirktų produktų, būtume sėdėję pusbadžiu.
Spalio pradžioje man buvo paskelbta pasirašytinai, kad Ypatingojo pasitarimo26 (t. y. be teismo) esu pasmerktas penkerius metus kalėti lagery „už trockistinę kontrrevoliucinę veiklą“. Spalio 5-ąją pranešiau apie tai žmonai, ir man buvo leista pasimatyti su ja: greitai turėjo būti etapas.
Pasimatymas įvyko mėnesio gale. Žmona laikėsi protingai, nors ją su mažais vaikais jau trėmė iš miesto ir mano dalia buvo jai žinoma. Gavau iš jos maišelį su būtiniausiais daiktais ir mes išsiskyrėme, nežinodami, ar dar kada bepasimatysime…
Etapas pajudėjo lapkričio 8 d., kitą dieną po mano šeimos išvažiavimo iš Leningrado. Vežė mus šildomuose prekiniuose vagonuose, su stipria apsauga, ir po dviejų dienų atsidūrėme Sverdlovsko persiunčiamajame kalėjime27, kur išsėdėjome apie mėnesį. Gruodžio 5-ąją, sovietų Konstitucijos dieną, prasidėjo mūsų didysis Sibiro etapas – ištisa odisėja fantastiškų išgyvenimų, apie kuriuos reikia papasakoti smulkiau.
Mus vežė taip ypatingai saugodami, tarytum būtume buvę ne paprasti žmonės, užuiti, iškankinti ir nelaimingi, bet kažkokie antgamtiški piktadariai, pajėgūs bet kurią minutę susprogdinti visą visatą, jei tik būtų mums leista žengti laisvesnį žingsnį. Traukinys, sudarytas iš begalinės prekinių vagonų-kalėjimų virtinės, – nepaprastas reginys. Ant vagonų stogų buvo įtaisyti prožektoriai, užliejantys šviesa apylinkes. Šen ir ten, ant stogų ir aikštelėse kyšojo kulkosvaidžiai, aplink visur sargyba; kai sustodavome, paleisdavo aviganius šunis, pasiruošusius suplėšyti bet kurį bėglį. Tomis retomis dienomis, kai vesdavo į pirtį ar varydavo į kokį nors etapų kalėjimą, mus sustatydavo eilėmis, parklupdydavo ant sniego, užlauždavo rankas už nugaros. Šitaip klūpodavome ir laukdavome, kol baigsis tikrinimo procedūra, o aplink styrojo dešimtys šautuvų vamzdžių ir už nugarų, įnirtingai siekdami mūsų kulnų, stūgaudavo aviganiai, plėšdamiesi iš prižiūrėtojų rankų. Eidavome vienas paskui kitą.
– Žingsnis į šoną – šaunu! – įprastinis perspėjimas.
Tiesą sakant, per visą dviejų mėnesių kelią iš vagonų mes išlipome tik Novosibirske, Irkutske ir Čitoje. Nėra ko ir sakyti, kad pašalinių žmonių prie mūsų neprileisdavo nė per varstą.
Daugiau nei šešiasdešimt dienų slinkome Sibiro magistrale, ištisas paras stoviniavome atsarginiuose keliuose. Prekiniame vagone, prisimenu, buvo keturiasdešimt žmonių. Įsigalėjo nuožmi žiema, speigai kasdien vis stiprėjo ir stiprėjo. Viduryje vagono kūrenosi nedidelė ketinė krosnelė, prie kurios sėdėjo budėtojas ir ją prižiūrėjo. Iš pradžių gyvenome per du aukštus – dalis žmonių įsitaisė apačioje, kiti – viršuje, ant aukštųjų gultų, įrengtų abiejuose vagono šonuose, šiek tiek žemiau nei žmogaus ūgis. Bet greitai nepakeliamas šaltis užginė visus apatinius gyventojus ant gultų, bet ir čia, susimetę į krūvą ir šildydami vieni kitus savo kūnais, mes žiauriai kentėjome nuo šalčių. Pamažu gyvenimas virto grynai fiziologiniu egzistavimu, be dvasinių interesų, kai visi žmogaus rūpesčiai baigiasi tuo, kad nemirtų iš bado ir troškulio, kad nesušaltų ir nebūtų nušautas, lyg maru apsikrėtęs šuva…
Žmogui dienai priklausė trys šimtai gramų duonos, virinto vandens dukart per dieną ir pietūs iš skystos buzos bei kaušo košės. Peralkusiems ir sustipusiems žmonėms to maisto, žinoma, neužteko. Bet ir šis menkas davinys buvo išduodamas nereguliariai ir, aišku, ne visados dėl mus aptarnaujančių privilegijuotų kriminalinių nusikaltėlių kaltės. Reikalas tas, kad visos tos suimtų žmonių armados, judėjusios tuo metu per Sibirą nesuskaičiuojamais ešelonais, aprūpinimas buvo sudėtingas ūkinis uždavinys. Daugelyje stočių dėl žiaurių šalčių ir viršininkų nerangumo buvo neįmanoma žmonių aprūpinti net vandeniu. Kartą maždaug tris paras negavome gerti ir 1939-uosius sutikome kažkur prie Baikalo, laižydami pajuodusius suodinus varvulius, atsiradusius ant vagono sienų iš mūsų pačių garo. Šios naujametinės puotos nepavyks užmiršti iki pat mirties.
Tame vagone pirmąkart susidūriau ir su nusikaltėlių pasauliu. Šie tapo mūsų, pasmerktų egzistuoti greta jų, dažnai ir jiems vadovaujant, prakeiksmu.
Kriminaliniai nusikaltėliai – vagys recidyvistai, plėšikai, banditai, žmogžudžiai, prievartautojai su visa svita vienminčių, be¼ndrų ir įvairių spalvų bei atspalvių parankinių – liaudis ypatinga, atstovaujanti visuomenės kategorijai, susiklosčiusiai per daugelį metų, suformavusiai ypatingas savo gyvenimo normas, ypatingą moralę ir netgi ypatingą estetiką. Tie žmonės gyveno pagal savus įstatymus, o jų įstatymai buvo tvirtesni nei bet kurios valstybės įstatymai. Jie turėjo savo vadeivas, kurių vienas žodis galėjo kainuoti gyvybę paprastam jų kastos nariui. Visus juos vienijo pažiūrų į gyvenimą bendrumas, ir tos jų pažiūros nesiskyrė nuo jų gyvenimiškosios praktikos. Jie, kalėjimų ir lagerių gyventojai, nuoširdžiai ir stipriai niekino mus – įvairiaplaukę, margą, išmuštą iš vėžių atsitiktinių jų parazitiško pasaulio lankytojų minią. Jų akimis žiūrint, buvome niekingi padarai, neverti pagarbos ir nusipelnę paties didžiausio išnaudojimo bei mirties. Ir tada, kai tai priklausė nuo jų, ramia sąžine naikino mus su tiesioginiu ar netiesioginiu lagerių viršininkijos palaiminimu.
Aš laikausi tos nuomonės, kad didžioji dalis kriminalinių – tikrai unikali liaudis. Tai išties kažkuo išsiskiriantys žmonės, kurių talentai dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo panaudojami nusikaltėliškai veiklai, priešiškai įprastiniams žmonių bendrabūvio kriterijams. Savosios moralės labui beveik visi jie buvo pasiryžę savotiškiems, kartais didvyriškiems poelgiams. Jie be baimės ėjo pasitikti mirties, nes draugelių panieka buvo šimtąkart baisiau už bet kokią mirtį. Tiesa, mano laikais stambiausi kriminalinio pasaulio vadeivos jau buvo sunaikinti. Apie juos sklido tik legendos, visi lagerių pasaulio nusikaltėliški gyventojai įžvelgė tose legendose savus idealus ir stengėsi gyventi pagal savo herojų priesakus. Stambiausių vadeivų jau nebuvo, bet jų ideologija liko gyva ir nepažeista.
Kažkaip savaime mūsų vagonas suskilo į dvi dalis: 58 straipsnis28įsikūrė ant vienų gultų, kriminaliniai – ant kitų. Pasmerkti sambūviui, mes su užgniaužtu priešiškumu žiūrėjome vieni į kitus, ir tik protarpiais tas priešiškumas prasiverždavo į paviršių. Atsimenu, kaip kartą, be jokio preteksto iš mano pusės, užsimojo pliauska ant manęs vienas iš kriminalinių, turėjęs polinkį priepuoliams ir kažkokioms žaibiškoms isterijoms. Draugai jį sulaikė, ir aš likau nenukentėjęs. Bet nepaprasta psichinė įtampa neišnyko nė akimirkai ir darė įtaką mūsų vagono gyvenimui.
Retsykiais patikrinimui vagone pasirodydavo viršininkija. Tam, kad suskaičiuotų, mus sugindavo ant vienų gultų. Nuo šitų gultų pagal ypatingą komandą peršliauždavome lenta ant kitų gultų, o tuo metu vykdavo skaičiavimas. Kaip dabar matau šį vaizdą: pajuodę nuo suodžių, apžėlę barzdomis, mes, lyg beždžionės, ropojame keturpėsti ta lenta vienas paskui kitą apšviesti blausios šviesos, o mažaraštė sargyba laiko į mus nukreiptus šautuvus ir skaičiuoja, skaičiuoja, painiodamasi savo pinklioje aritmetikoje.
Mus užėdė gyviai, ir dvi pirtys, suruoštos Irkutske ir Čitoje, neišvadavo nuo šitos bėdos. Abi tos pirtys buvo tikras išbandymas. Kiekviena iš jų buvo panaši į pragaro karalystę, pripildytą pasiutusiai klykaujančios velnių ir velniūkščių minios. Apie prausimąsi nebuvo ko ir galvoti. Laimės kūdikiu galėdavo save laikyti tas, kuriam pavykdavo išsaugoti nuo kriminalinių šiltesnius drabužius. Jų praradimas reiškė beveik tikrą mirtį kelyje. Taip ir atsitiko kai kuriems nelaimingiesiems; jie žuvo ešelone, neprivažiavę lagerio. Mūsų vagone mirties atvejų nebuvo.
Du mėnesius su trupučiu slinko liūdnasis traukinys Sibiro magistrale. Vienas du mažyčiai apledėję langeliukai palubėje trumputėlę dieną nedrąsiai apšviesdavo prekinį vagoną. Likusiu metu lempoje degė žvakigalis, o kai neduodavo žvakės, visas vagonas skęsdavo neįžvelgiamoje tamsoje. Stipriai prisispaudę vieni prie kitų, gulėdavome toje pirmapradėje tamsoje klausydamiesi ratų bildesio ir atsidėdami nepaguodžiamoms godoms apie savo dalią. Rytais tik akies krašteliu matydavome lange beribes Sibiro erdves, begalinę sniegu užneštą taigą, kaimų ir miestų šešėlius, užgožtus vertikaliais dūmų stulpais, fantastiškas skardingas Baikalo krantų uolas… Mus vežė vis toliau ir toliau, į pasaulio kraštą…
Pirmosiomis vasario dienomis atvykome į Chabarovską. Ilgai čia stovėjome. Tada staiga patraukėme atgal, privažiavome Voločajevką ir naująja geležinkelio atšaka išsukome iš magistralės šiaurės link. Abiejose kelio pusėse sušmėžavo lagerių kolonijos su prižiūrėtojų bokštais ir gyvenvietės iš naujų, tarsi iš tešlos nulipdytų namukų, pastatytų pagal vieną pavyzdį. BAM’o29 karalystė sutiko mus, savo naujuosius tremtinius. Traukinys sustojo, sužvango skląsčiai, ir mes išsliuogėme iš savo prieglaudų į naująjį pasaulį, užlietą saulės, sukaustytą penkiasdešimties laipsnių speigo, apsuptą laibų, patį dangų siekiančių Tolimųjų Rytų beržų.
Taip atvykome į Komsomolską prie Amūro.
1Grigorijus Mirošničenka (1904–1985) – sovietinis prozininkas. Aprašomuoju metu buvo ne Rašytojų sąjungos Leningrado skyriaus sekretoriumi, o to skyriaus partinės organizacijos sekretoriumi.
2SSSR Vidaus reikalų liaudies komisariatas (1934–1946) – represinė bolševikų režimo struktūra, skirta susidorojimui su tikrais ir tariamais sovietų valdžios priešais. Komisariatui vadovavo budeliai G. Jagoda, N. Ježovas, L. Berija. NKVD pirmtakė buvo dar vieno nusikaltėlio F. Dzeržinskio suorganizuota Visos Rusijos ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (VČK, Čeka), vėliau – Jungtinė valstybės politinė valdyba (OGPU) ir jos „pareigų“ perėmėjas – SSSR Valstybės saugumo komitetas (KGB).
3Aleksandras Gribojedovas (1795–1829), kurio vardu pavadintas anas kanalas, – įžymus rusų dramaturgas, diplomatas, išgarsėjęs eiliuota, klasika tapusia pjese „Vargas dėl proto“, išlikusia populiaria iki šių dienų.
4Neoficialus pavadinimas administracinio pastato Litejno prospekte Nr. 4, pastatyto 1931–1932 metais S. Kirovo iniciatyva ir skirto OGPU – NKVD Leningrado valdybos „reikalams“. Šiam kompleksui priklausė ir senasis carmečio kalėjimo pastatas – Kardomojo kalinimo namai (DPZ).
5„Jei priešas nepasiduoda – jis sunaikinamas“ – tokia antrašte 1930 m. lapkričio 15 dieną „Pravdos“ laikraštyje pasirodė M. Gorkio straipsnis. Tą pačią dieną tas pats straipsnis publikuojamas ir kitame įtakingame sovietų dienraštyje „Izvestija“, tik vos kitu pavadinimu: „Jei priešas nepasiduoda – jis išnaikinamas“. Tokią stribišką išvadą „sielų inžinierius“ padaro iš dviejų savo straipsnio teiginių: jog vis dar vykstąs darbininkų ir valstiečių pilietinis karas su visokiausio raugo ir rango kenkėjais – buožėmis, senaisiais specialistais, elitine kultūrine inteligentija ir kad Sovietų Sąjunga nesiliauja kariavusi su viso pasaulio buržuazija. Kaip matome iš N. Zabolockio atsiminimų, šią M. Gorkio „sentenciją“ Stalino čekistai demagogiškai naudojo niekindami, kankindami ir naikindami niekuo dėtus „sielų inžinieriaus“ plunksnabrolius.
6Turima galvoje 1936 m. gruodžio 5 d. priimta „pati demokratiškiausia pasaulyje“ vadinamoji „Stalino konstitucija“. Jos pagrindinis autorius buvo Stalino bendras ir auka N. Bucharinas (1888–1939).
7Nikolajus Tichonovas (1896–1979) – sovietinis poetas funkcionierius. Niekada nebuvo suimtas.
8Benediktas Livšicas (1887–1938) – poetas, memuaristas, vertėjas. Suimtas 1937 m. spalį. Sušaudytas 1938 m. rugsėjį.
9Jelena Tager (1895–1964) – prozininkė, poetė, memuaristė. 1938 m. kovą suimta, 1948 m. paleista, 1951 m. vėl suimta, 1954 m. paleista.
10Georgijus Kuklinas (1903–1939?) – prozos kūrinių vaikams autorius. Suimtas 1938 m. vasarį. Mirė kalėjime.
11Borisas Kornilovas (1907–1938) – poetas. Suimtas 1937 m. rudenį. Sušaudytas.
13Samuilas Maršakas (1887–1964) – poetas, gausybės poemų, pjesių, eilėraščių vaikams autorius, vertėjas.
14Nikolajus Oleinikovas (1898–1937) – poetas, prozininkas, vaikų rašytojas. 1937 m. liepą suimtas, lapkritį sušaudytas.
15Ticianas Tabidzė (1895–1937) – vienas ryškiausių XX a. gruzinų poetų. 1937 m. suimtas ir sušaudytas.
16Daniilas Charmsas (tikroji pavardė Juvačiovas; 1905–1942) – drauge su N. Zabolockiu priklausė Oberiutų (Realaus meno susivienijimas, 1926–1927) neofuturistinei literatūrinei grupei. Rašė eilėraščius ir pašaipią prozą, kūrinius vaikams. Suimtas 1941 m. rugpjūtį, mirė iš bado Krestų ligoninės psichiatriniame skyriuje 1942 m. vasarį.
17Aleksandras Vvedenskis (1904–1941) – poetas, vaikų rašytojas. Artimas N. Zabolockio draugas. D. Charmsui ir A. Vvedenskiui skirtas N. Zabolockio eilėraštis „Atsisveikinimas su draugais“ (1952). A. Vvedenskis (beje, kaip ir D. Charmsas) pirmą kartą buvo suimtas 1931 m. gale, po pusmečio paleistas. Vėl suimtas 1941 m. rugsėjį, gruodį mirė etapo traukinyje.
18N. Zabolockis „natūrfilosofinę“ poemą „Žemdirbystės triumfas“ rašė 1929–1930 metais. Žurnale „Zvezda“ 1929 m. (Nr. 10) publikuotas poemos prologas ir septintas skyrius. 1933 m. 2/3 žurnalo numeriuose buvo atspausdinta visa poema, bet sovietinė cenzūra sulaikė tiražą, pareikalavo pervardyti ir perrašyti trečią poemos skyrių. Kai tai buvo padaryta (perrašytas skyrius gavo pavadinimą „Buožė, samdinių valdovas“), kiekviename egzemplioriuje vietoje išpjautų dviejų lapų buvo įklijuoti naujai atspausdintieji…
19Grožinės literatūros ir kritikos žurnalas „Zvezda“ buvo įkurtas Petrograde (Leningrade) 1923 m. gruodžio mėnesį, o imtas leisti nuo 1924 m. sausio. 1946 m. žurnalas stalinistinių bolševikų buvo žiauriai triuškintas, ypač už „blevyzgos ir literatūros padugnės“ M. Zoščenkos kūrinių ir A. Achmatovos „tuščios, beidėjiškos poezijos“ spausdinimą.
20Pavelas Medvedevas (1892–1938) – kritikas ir literatūrologas, profesorius. 1938 m. suimtas ir sušaudytas.
21Davidas Vygodskis (1893–1943) – vertėjas ir literatūrologas ispanistas. Suimtas 1938 m. vasarį. Mirė lageryje.
22Adrianas Piotrovskis (1898–1938) – dramaturgas, teatrologas, filologas, literatūrologas, vertėjas, profesorius. Suimtas 1937 metais.
23Valentinas Steničius (tikroji pavardė Smetaničius; 1897–1938) – lyrikas ir vertėjas. Pirmąsyk suimtas 1931 m. ir po dviejų mėnesių paleistas; antrąsyk – 1937 m. lapkritį. Sušaudytas 1938 m. rugsėjį.
24Leonidas Zakovskis (tikrasis vardas ir pavardė – Henrikas Štubis; 1891–1938) – vienas VČK–GPU–OGPU–NKVD – sovietinių bolševikų „saugumo organų“ vadeivų, I rango valstybės saugumo komisaras (1935), vienas iš stalininių represijų organizatorių ir vykdytojų. Latvis. Gimė Kuršo gubernijos Rudbaržių gyvenvietėje eigulio šeimoje. Baigė dvi miesto mokyklos Liepojoje klases. Dirbo pameistriu vario skardos dirbtuvėse, kaip junga ir kūrikas plaukiojo prekybiniu laivu trasa Liepoja–Niujorkas. 1913 ar 1914 metais įstojo į bolševikų partiją, buvo ne kartą suimtas už priešišką caro režimui veiklą. 1914 m. Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Ypatingojo pasitarimo (taip!) metams nutremiamas į Oloneco guberniją. 1917 metų pradžioje apsistoja Petrograde, vengia mobilizacijos, aktyviai dalyvauja gatvių įvykiuose. Per Spalio perversmą su grupe jūreivių užgrobia miesto telefono stotį. Čekistas nuo pirmųjų Visos Rusijos ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (VČK) – tos siaubo ir teroro organizacijos – suformavimo 1917 gruodyje dienų. Nuo 1918 m. kovo – VČK ypatingasis įgaliotinis Vakarų, Pietų ir Rytų frontuose (štai kur turėjo atsiskleisti skerdiko ir sadisto „talentas“!). Vadovavo ypatingosios paskirties būriams, malšinusiems sukilimus Astrachanėje, Saratove, Kazanėje ir kitose vietose. Vėliau – Kaspijos–Kaukazo fronto Ypatingojo skyriaus viršininkas, Maskvos ČK Ypatingojo skyriaus Slaptųjų informatorių (seksotų) sektoriaus viršininkas. 1920 m. – Odesos gubernijos ČK Ypatingojo skyriaus ir Slaptosios operatyvinės dalies viršininkas, 1921–1923 – Podolės gubernijos ČK pirmininkas, Podolės gubernijos Valstybės politinės valdybos (GPU, buvusi ČK) skyriaus viršininkas. Paskui iki 1925 m. – Odesos gubernijos GPU skyriaus viršininkas. Tuo pat metu buvo ir Ukrainos GPU įgaliotiniu Moldavijai. Buvo susijęs su ten vykdytu perbėgėlių apiplėšinėjimu ir žudymu, kontrabandos pasisavinimu. Už tai patraukiamas „partinėn atsakomybėn“, bet išsisuka ir yra paskiriamas į aukštesnes pareigas Sibire. Nuo 1926 m. vasario – Jungtinės valstybės politinės valdybos (OGPU) įgaliotasis atstovas Sibiro (nuo 1930 m. – Vakarų Sibiro) krašte ir Sibiro karinės apygardos Ypatingojo skyriaus viršininkas. Per Stalino kelionę po Sibirą 1928 metais rūpinosi jo saugumu. Vienas iš Sibiro kolchozinimo organizatorių ir vykdytojų. Nuo 1928 metų – OGPU „trojkos“, skirtos neteisminiam susidorojimui, Sibiro krašto pirmininkas. Vien tik nuo 1929 m. lapkričio 21 dienos iki 1930 m. sausio 21 dienos „trojka“ „nagrinėjo“ 156 bylas, pagal kurias „nuteisti“ 898 žmonės, iš jų 347 – sušaudyti. 1930 metais Vakarų Sibiro OGPU „trojka“ „nuteisė“ 16 553 žmones, iš jų 4762 – sušaudyti (28,8%), 8576 – pasodinti į lagerius (51,8%), 1456 – nutremti (8,8%), 1759 – ištremti (10,6%). L. Zakovskis asmeniškai pasirašinėjo čekistinio saugumo komendantūros „darbuotojams“ įsakymus dėl pasmerktųjų sušaudymo. Nuo 1932 m. balandžio jis – OGPU įgaliotasis atstovas Baltarusijai ir Baltarusijos karinės apygardos Ypatingojo skyriaus viršininkas. Nuo 1934 m. liepos – Baltarusijos SSR Vidaus reikalų liaudies komisaras. Netrukus po to, kai 1934 m. gruodžio 1 d. Visasąjunginės Komunistų partijos (bolševikų) Politinio biuro narį, Visasąjunginės Komunistų partijos (bolševikų) Leningrado miesto ir srities komiteto sekretorių S. Kirovą Smolnyje nušovė jo meilužės vyras, L. Zakovskis buvo paskirtas Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Leningrado miesto ir Leningrado srities Valdybos viršininku. „Tyrė“ S. Kirovo nužudymo bylą, lygiagrečiai drauge su A. Ždanovu suorganizavo Leningrade beprecedenčio masto kruvinąjį terorą prieš „trockistinį-zinovjevinį pogrindį“, „partinį ūkinį aktyvą“, „dar nepribaigtus eksploatatorių klasės atstovus“. Pagal vienus šaltinius 1934–1938 metais jam vadovaujant buvo nužudyti 45 tūkstančiai leningradiečių, pagal kitus – 85 tūkstančiai, šimtai tūkstančių buvo pasmerkti lageriams ir tremčiai (vadinamasis „Kirovo srautas“), kur netrukus didžioji jų dalis žuvo. Įėjo į Leningrado srities „trojkos“ sudėtį. L. Zakovskis asmeniškai dalyvaudavo tardant, kankinant ir naikinant suimtuosius. Anot liudininkų prisiminimų, būtent jam priklauso frazė: „Pakliūtų man į rankas Karlas Marksas – bematant prisipažintų buvęs Bismarko agentu.“ 1937 metais Leningrado srities partinėje konferencijoje jis kalbėjo: „Priešą mes turime visiškai sunaikinti. Ir mes jį sunaikinsime.“ Nuo 1937 metų – SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Nuo 1938 m. sausio 19 d. (iki balandžio 16 d.) – vienas iš NKVD liaudies komisaro N. Ježovo pavaduotojų, NKVD Maskvos valdybos viršininkas. 1938 m. vasario 17 dieną SSSR Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) liaudies komisaro 1-ojo pavaduotojo M. Frinovskio kabinete nunuodijo Valstybės saugumo vyriausiosios valdybos (GUGB) Užsienio skyriaus (šnipinėjimas užsienyje) viršininką A. Sluckį. Vienas iš trečiojo Maskvos proceso organizatorių. Įėjo į NKVD Maskvos „trojką“. 1938 m. kovo 28 d. atleistas iš NKVD Maskvos valdybos viršininko pareigų, o balandžio 16 d. – iš Liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Labai greitai po to pašalinamas iš „saugumo organų“ ir „partijos eilių“, o balandžio 29 ar 30 dieną suimamas, apkaltinus „latvių kontrrevoliucinės organizacijos NKVD subūrimu, taip pat šnipinėjimu Vokietijos, Lenkijos ir Anglijos naudai“. 1938 metų rugpjūčio 29 dieną SSSR Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos „nuteisiamas“ myriop ir tą pačią dieną sušaudomas Komunarkoje. Artimiausi giminės taip pat sunaikinami. Už nuopelnus bolševikiniam saugumui bei sovietinei valdžiai, kitaip sakant, už žmonių naikinimą buvo apdovanotas: dukart Raudonosios vėliavos ordinu (1922, 1932); Raudonosios žvaigždės ordinu (1936); Lenino ordinu (1937); dukart ženklu „VČK–GPU garbės darbuotojas“; medaliu „XX metų RKKA“ (1938). N. Zabolockio suėmimo dieną (1938 m. kovo 19 d.) šis žmogienos mėgėjas dar buvo „vadovaujančiose aukštumose“, bet po mėnesio „krito“, o dar po keturių mėnesių, N. Zabolockiui jau kalint Krestuose, kaip lavonas įmestas į duobę savo bendrų žmogėdrų. Tokį „kelią“ nuėjo broliškos latvių tautos atstovas, „svieto lygintojas“ su „karšta širdimi ir švariomis rankomis“ Henrikas Štubis.
25Kresty (lietuviškai – „Kryžiai“) – senas, dar caro laikų kalėjimas Leningrade, Arsenalo krantinėje. Du kryžiaus pavidalo plytiniai pastatai su 999 vienvietėmis kameromis kiekvienas (neišvengiamai gimė legendos apie paslaptingąją tūkstantąją kamerą). Per masinius suėmimus sovietmečiu kiekviename korpuse kalėjo iki 5 tūkstančių žmonių. Viename korpuse buvo kamuojami tardomieji, kitame – belaukiantieji etapo „nuteistieji“.
26Ypatingasis pasitarimas – neteisinis Sovietų Sąjungos „saugumo organų“ „teismas“, nedalyvaujant teisiamiesiems. Bausmės dydis priklausė nuo „tyrimo“ rezultatų, kuriuos lėmė „užsakovų“ (Stalino klika) nusikalstami planai ir tikslai bei tardytojų „darbas“. „Pasitarimas“ nebuvo saistomas jokiomis procesinėmis normomis; jas pakeitė „pirmosios socialistinės valstybės“ bolševikiškai suprastos „socialinės gynybos“ efektyvumas. Praktikoje baisiausiai kankinamas žmogus arba „prisipažindavo“ padaręs primetamus „nusikaltimus“ (prisipažinai, vadinasi, esi kaltas), arba neprisipažindavo, bet vis tiek likdavo kaltas, nes toks buvo „socialinis užsakymas“. Pradžioje (1922) Ypatingasis pasitarimas galėjo skirti bausmę iki 2-jų metų, vėliau – iki 3, 5, 8, 10, 20, 25 ir galiausiai 1953 metais – iki gyvos galvos, o karo metais (1941–1945) – pasmerkti sušaudymui. Viename posėdyje toks „pasitarimas“ nulemdavo šimtų ar net tūkstančių žmonių gyvenimus. Per visą šios susidorojimo mašinos veikimo laiką pagal oficialius duomenis buvo „nuteistas“ 442 531 žmogus (iš jų mirties bausme – 10 101), o pagal neoficialius (sovietų politinis kalinys, istorikas Žakas Rossi) – 5–6 milijonai politiškai nepatikimų SSSR „piliečių“. Per visą šį laiką nė vienam iš jų nuosprendis nebuvo panaikintas. Tai būtų galėjęs padaryti tik pats Ypatingasis pasitarimas, kadangi jo sprendimų, kaip neteisinių ir neteisminių, negalėjo peržiūrėti ar kontroliuoti nei teismų, nei prokuratūros institucijos.
27Etapo laukiančių kalinių laikino apgyvendinimo kalėjimai. Juose pasmerktieji paprastai laukdavo transporto priemonių (traukinių, laivų, sunkvežimių), kuriomis toliau turėdavo būti gabenami į bausmės atlikimo vietas. Persiunčiamuosiuose kalėjimuose būdavo mažai tvarkos, bet daug savivalės.
281926 metų Rusijos Sovietų Federatyvinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnis, numatantis bausmes už vadinamuosius „kontrrevoliucinius nusikaltimus“, turėjęs vieną bendrąjį (58-1) ir trylika konkrečiųjų (58-2–58-14) postraipsnių. Ilgainiui 58 straipsnis buvo „tobulinamas“, pvz., atsirado postraipsnis 58-1a („tėvynės išdavimas“).
291932 metais SSSR Liaudies Komisarų Taryba priėmė du nutarimus dėl Baikalo–Amūro magistralės (BAM) tiesimo – geležinkelio linijos Sovietų Sąjungos Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, privalėjusios eiti lygiagrečiai su Transsibiro magistrale, bet keletą šimtų kilometrų šiauriau. Viena iš atšakų, turėjusių jungti šias abi magistrales, – Voločajevka–Komsomolskas prie Amūro – ir buvo atvežtas į komunistinę (bolševikinę) katorgą rusų poetas N. Zabolockis.
301932 metų pradžioje caro laikų persikėlėlių iš Permės gubernijos įkurtame Permės kaime ir čiabuvių nanajų gyvenvietėje Dziomgi sovietų valdžia užsiplanavo pristatyti sunkiosios pramonės įmonių, todėl tų pačių metų pabaigoje tose vietose buvo nuspręsta pastatyti Komsomolsko prie Amūro miestą. Šis pavadinimas pagal bolševikinės naujakalbės dėsnius turėjo paliudyti, kad miestą statys Lenino komunistinis jaunimas (komsomolas), nors iš tikrųjų apie 70% miesto statytojų sudarė „Čiapajevo jūreiviai“, tai yra kaliniai.
Apie N. Zabolockio eilėraščius1
1.
N. Zabolockis priklausė vadinamiesiems „oberiutams“ – reakcingai grupelei, atvirai propagavusiai beidėjiškumą, absurdą mene, savo viešus pasirodymus visada paversdavusiai visuomeniniais-politiniais skandalais. (Grupelei priklausė N. Zabolockis, A. Vvedenskis, K. Vaginovas2, D. Charmsas ir kt.) Įžūlus tyčinis „oberiutų“ darkymasis viešumoje reiškė tik vieną – reakcingą protestą prieš meno idėjiškumą, paprastumą ir suprantamumą, prieš mūsų šalyje įsigalėjusias visuomeninės elgsenos normas.
Zabolockį „oberiutai“ paskelbė „didžiuoju poetu“, kurį „įvertins ainiai“, kuriam istorijoje atiteks naujosios poezijos vedlio vieta.
2.
1929 m. „Leningrado rašytojų leidykloje“ išėjo Zabolockio eilėraščių knygelė „Stulpeliai“. Šioje knygutėje Zabolockis lyg kreivame veidrodyje rodo deformuotą sovietinės buities ir sovietinių žmonių „vaizdą“. Tai – kraupi, atgrasi buitis, tai – šlykštūs, atgrasūs žmonės. Juos tik ir mato Zabolockis. Bandymas pateikti šį „vaizdą“ kaip senosios buities satyrą tėra nevykusi maskuotė. Nes Zabolockis, kaip jis pats tvirtino, rašė apie „naująją buitį“. Ir jis vienodai atgrasiai, vienodai tyčiodamasis vaizduoja ir sovietinius tarnautojus, ir „poniutes“, ir raudonųjų kareivines, ir raudonarmiečius, ir mūsų jaunimą. Štai, pavyzdžiui, jaunimo „charakteristika“:
Paskum puotauja kiek tik leidžia
jam darbo kodeksas ir tempas.
Žiūrėk! Žiūrėk! Jis geria kvasą
ir mergiščiai už papo stveria!
Vaje! Vaje! Žygiuodama per stalą,
jo koja įlipa į komsomolą!
Zabolockis paikioja, vaiposi, šitaip bandydamas užmaskuoti tikrąją savo poziciją. Bet pozicija šita aiški – tai pozicija žmogaus, priešiško sovietinei buičiai, sovietiniams žmonėms, neapkenčiančio jų, t. y. neapkenčiančio sovietinės santvarkos ir aktyviai su ja kovojančio poetinėmis priemonėmis.
3.
1929 m. („Zvezda“, Nr. 10) ir 1933 m. („Zvezda“, Nr. 2/3) buvo atspausdintos ištraukos iš Zabolockio poemos „Žemdirbystės triumfas“. Tai – visiškai, įžūliai kontrrevoliucinis „kūrinys“. Tai – bjaurus socializmo, kolchozinės statybos paskvilis. Turint omenyje, jog pirmoji ištrauka iš „Žemdirbystės triumfo“ buvo išspausdinta didžiojo persilaužimo metais3, taps ypač akivaizdus poemos autoriui būdingas sąmoningas kontrrevoliucingumas, jo atvirai priešiškas nusistatymas prieš socializmą vienu politiškai įtempčiausiu momentu.
Pateikinėti citatas iš „Žemdirbystės triumfo“, tiesą sakant, nėra prasmės, kadangi visa poema, nuo pirmos iki paskutinės eilutės, – šlykštus besitaškančio neapykantos seilėmis priešo paskvilis. Bet vis dėlto kaip pavyzdį pateiksiu dvi citatas.
Štai „vaizdas“ kolektyvizuoto kaimo, „žemdirbystės triumfo“ „vaizdas“:
Būreliais žmonės sėdinėja
ir ką nors veikia:
šie – siuva milžines suknias,
tie – pučia traukia pypkės dūmą.
Seniokas vienas tupi griovoje
ir aiškina šunėkui „daiktus savyje“;
o kitas – žemdirbystės
viešpats ir valdovas –
paglosto karvės tešmenį,
kaulingas kojas.
Po to idėją mąsto
tiksliosios kuliamosios
ir aiškina ją karvėms iš širdies,
pritvinkusioms aistros lyg pieno.
O štai socializmo pasiekimų pagal Zabolockį „išdava“:
giedojo laisvę asilas gurbe,
kai protas grįžo jam.
Tik nesutaikomas socializmo priešas, pasiutusiai neapkenčiantis sovietinės tikrovės, sovietinės liaudies, galėjo parašyti šį šmeižikišką, kontrrevoliucinį, niekšingą paskvilį.
4.
Vėlesniais metais Zabolockis deklaravo savo atsitraukimą iš ankstesnių pozicijų, „persitvarkymą“. Nekyla jokių abejonių, jog tai buvo tik užgniaužusio neapykantą priešo maskuotė. Ir išties, ar 1937 m. būtų buvę įmanoma publikuoti tokias atvirai karingas kontrrevoliucines eiles kaip „Žemdirbystės triumfas“? Dabar Zabolockis rašo „kitokias“ eiles. Jis netgi publikuoja vadus garbinančias odes. Bet kiek šitose „odėse“, žiūrint iš esmės, yra abejingumo, dirbtinės, šaltos „ugnies“, t. y. veidmainystės! O pastaruoju metu Zabolockiui svarbiausi yra „panteistiniai“ eilėraščiai, kuriuose, apsimesdamas „gamtininku“, stebinčiu aplinką, piešia kupiną siaubo, košmarišką, slogų sovietinės šalies paveikslą.
Gyvuliai vardų neturi –
kas jiems duos nešiot vardus?
Lygiom teisėmis kentėti –
jų dalia ir jų dangus!
„Gyvulių“ vardu, be abejonės, užšifruoti žmonės, persiėmę kolektyvizmo, socializmo idėjomis.
Ar dar akivaizdesnės eilutės:
Kaip kalėjimo vartai
šypsosi gamtos nasrai.
Bedugnės kančios – mūsų jūros,
beribį dangų remia sielvarto kalnai!
(Iš eilėraščių, 1937 m. publikuotų žurnale „Literaturnyj sovremennik“ ir po to išėjusių atskira knygute leidykloje „Lengoslitizdat“.)
1937 m. visiškai ir aktyviai palaikomas Gorelovo4, Zabolockis pabandė „Zvezdoje“ publikuoti eilėraštį „Paukščiai“. Tai – be abejonės, alegorinis kūrinys. Jame piešiama (niūriai fiziologiškai detalizuojant) šleikšti, kruvina paukščių puota, ryjančių bejėgišką balandį5.
Taigi, Zabolockio „kūryba“ reiškiasi kaip aktyvi kontrrevoliucinė kova prieš sovietinę liaudį, prieš socializmą.
Literatūros kritikas (kandidatas į Sovietinių
rašytojų sąjungą), žurnalo „Zvezda“ atsak. redakt.
pavaduotojas N. Lesiučevskis. 3 / VII 38 m.6
1Ši Nikolajaus Zabolockio poezijos politinio ideologinio „patikimumo“ „ekspertizė“ buvo parašyta Sovietų Sąjungos saugumo „organo“ NKVD tardytojų užsakymu. Nikolajus Lesiučevskis buvo vienas uoliausių ir fanatiškiausių tokios „produkcijos“ gamintojų.
2Konstantinas Vaginovas (iki 1915 metų – Vagenheimas; 1899–1934) – prozininkas ir poetas. Priklausė ar bendradarbiavo su įvairiausiomis literatūrinėmis grupuotėmis, taip pat ir su oberiutais. Mirė sava mirtimi, susirgęs džiova.
3Taip 1929-uosius įvardijo J. Stalinas straipsnyje „Didžiojo persilaužimo metai“. Anot jo, darbo našumo srityje tai reiškėsi kaip savikritika, socialistinis lenktyniavimas ir nepertraukiamos darbo savaitės organizavimas; pramonės statybos srityje – kaip perėjimas pagreitintu tempu prie sunkiosios industrijos; žemės ūkio statybos srityje – kaip persilaužimas nuo smulkaus ir atsilikusio individualinio ūkio prie stambaus ir pirmaujančio kolektyvinio žemės ūkio.
4Anatolijus Gorelovas (1904–1992) – rašytojas, aktyvus Rusijos proletarinių rašytojų asociacijos narys, vienas iš Sovietinių rašytojų sąjungos organizatorių, nuo 1934 m. žurnalo „Zvezda“ vyriausiasis redaktorius, Leningrado rašytojų organizacijos vadovas. 1937 metais suimamas, kaip „trockistas“ pakliūva į Stalino „mirtininkų sąrašus“, bet nesušaudomas, o „nuteisiamas“ 15 metų lagerių. Iki suėmimo – N. Lesiučevskio draugelis, po tremties taip pat palaiko su juo gerus dalykinius santykius. Mėnesių mėnesiais poilsiaudavęs ir gydydavęsis Druskininkų sanatorijose. Iš ten rašytuose laiškuose kartais pasirašydavo: „Anatolijus Gorelauskas“.
5N. Lesiučevskis veikiausiai kalba apie vieną iš minėto kūrinio variantų. Mus pasiekęs 1933 metais datuotas eilėraštis „Paukščiai“ nėra toks drastiškai fiziologiškas, ir bevardžių plėšriųjų paukščių auka čia tampa ne kitas paukštis, „bejėgiškas balandis“, o laukų pelė:
Tarsi vėjo nė nebūtų,
supdamies vos vos erdvėj,
paukščiai danguje kabėjo
lyg lemputės palubėj.
Akys jų tarsi žiūronai
žvelgė tiriančiai žemyn.
Šliaužiojo kaip blakės žmonės,
versmės tryško pabalyj.
Pelės bėgo per pievelę,
paukštis krito ant pelės.
Kovos mirksnis – ir kūnelis
nei cypsės jau, nei krutės.
Melduos pasislėpęs paukštis
pelę perskrodžia nagais,
laša iš mažos burnelės
kraujas kruvinais lašais.
Ir nukreipęs žiūronus –
apsiblaususias akis,
paukštis mąsto. Per dirvoną
tempia kinkinį arklys.
Kinkinys per lauką kratos,
sėdžiu ten lyg kankinys.
Nuosavų nelaimių naštą
veža sopanti širdis.
6Priminsime, kad N. Zabolockis buvo suimtas 1938 m. kovo 19 dieną, o spalio pradžioje jam pranešama, kad Ypatingojo pasitarimo yra nubaudžiamas penkerius metus kalėti lagery už „trockistinę kontrrevoliucinę veiklą“.
Agnė Žagrakalytė. EIGULIO DUKTĖ: BYLA F 117. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 572 p.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Poetės Agnės Žagrakalytės pasikeitimas į prozininkę nestebina. Kūrėjas nuolat ieško naujumo, keliauja ne tik per žanrus, bet ir per meno rūšis (už pirmąjį romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ apdovanota Patriotų ir Jurgos Ivanauskaitės premijomis, savo interviu autorė prisipažįsta laisvalaikiu drožinėjanti šaukštus ir tapanti ant skrynių) – visa tai išreiškia kūrybingos asmenybės gyvybingumą. A. Žagrakalytė pasirodė esanti prozininkė su dideliu ir rimtu užmoju. Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis autorius nebeturi laiko, o gal ir nebenori prisėsti prie didesnio romano; daugybė nūdienos romanų iš tikrųjų yra labiau apysakos, o smulkioji proza, prarasdama kanoninius kontūrus, niveliuojasi ir terpiasi į klampią eseistiką.
Tokiame lengvabūdiškame kontekste Agnės darbštumas atrodo kone senamadiškas ir kelia pagarbą. Skaitant jos romaną tenka žavėtis, bet truputį ir erzintis. Visų pirma skoniesi kalba, paskęsti joje iki juslinio saldumo; šiuolaikiniam miestiečiui lyg archajiški burtažodžiai skamba visi tie sėmenokai, sausakločiai, žardai, galvenos, šiupelės, kerokšliai, jaknos, verstiniai, priebrukos, pečionkės ir lazankos. Ir nors daugelio ūkio ir namų apyvokos daiktų, drabužių bei patiekalų pavadinimų nesupranti ir nenuspėji, kas tai galėtų būti, vis dėlto jautiesi tarsi grįžęs namo. Žaviesi darbštumu ir ištikimybe savo mirusių protėvių kuždesiams, autorės mokėjimu išsilaisvinti iš poetinio egocentriškumo ir tarsi perleisti savo rašančią sąmonę tiems, kurie prašo žodžio. Tačiau mediumui visada kyla pavojus nesuvaldyti per jį šnekančių balsų. Todėl skaitytoją gali erzinti daugiasiūlis, vietomis suveltas, trūkinėjantis pasakojimas; nuvilia tai į vieną, tai į kitą veikėją trumpam sufokusuojamas pasakotojos žvilgsnis; dažna istorija nutrūksta vos prasidėjusi; sunku susigaudyti, kur link visos jos veda, nežinia, su kuriuo veikėju būtų galima susitapatinti. Neapsikentęs imi braižyti schemas, kad sugaudytum, kuris veikėjas su kuriuo ir kokiais siūleliais surištas (viename interviu autorė pasakojo irgi braižiusi tokias veikėjų ryšių linijas).
Pirmoji knygos dalis yra apie daug ką, bet ne apie pagrindinį veikėją, o kad tokiu veikėju taps Juozas, įsitikiname tik nuo tos storos knygos vidurio. Knygos pradžia yra antrosios Juozo žmonos Paulinos Aleksandros Aukštikalnytės rašytinis genealoginis medis. Bet, tarsi pažadėjusi mums būti viena pagrindinių veikėjų, Paulina pradingsta ir daugiau nebepasirodo. Žinome tik, kad su pertraukomis Juozas jai rašo laiškus visą gyvenimą, ypač iš tremties Balchaše. Paskutiniuose knygos puslapiuose lakoniška žinutė: „Taigi taip – 1956 metų sausį, grįžęs Lietuvon, Juozas apsistoja Biržuose. Reikia gyventi toliau, sveikata pašlijusi, trūksta vaistų ir poilsio – sunkaus darbo nebepadirbsi. Juozo pagalba – Paulina Aleksandra Aukštikalnytė. Susitinka jie 1956 metų gegužės 12 dieną. Ir nebesiskiria“ (p. 554). Ir iš esmės tiek tų santykių. Tokia šios veikėjos, Paulinos Aukštikalnytės misija – knyga ja pradedama, ja ir užbaigiama.
Panašiai antroje dalyje į pagrindinį pasakojimą staiga įsiterpia keli puslapiai apie Ritutę – Margaritą (Antaninos Čeilytkaitės, pirmosios Juozo Žagrakalio žmonos, prototipas), bet netrukus ji pasimeta tarp kitų istorijų ir pasimiršta. Tikri likimai gal taip ir atrodo: neišbaigti, painūs, juose daug neaiškumų. Dirbtinai jų neišgryninsi, fantazuoti – pavojinga, o atsisakyti visų brangių istorijų istorijyčių, štrichų štrichelių – gaila. Tačiau vis tiek atrodo, kad griežtesnė dokumentinės medžiagos atranka „Eigulio dukrai“ nebūtų pakenkusi.
Pati A. Žagrakalytė mato savo knygą labiau ne kaip romaną, bet kaip MUZIEJŲ. Atrodo, kad tai ir yra knygos esmė, jos perskaitymo raktas. Knygai, kurioje eksponuojami tikri gyvenimai, negali kelti standartinio romano reikalavimų. Tačiau „Eigulio dukters“ nepavadinsi ir tradiciškai biografine knyga. Ji persisunkusi žagrakalytiška poetika, dokumentiką transformuoja rašančiosios santykis su tuo, kas perrašoma. Tarsi jautrus filtras ji perleidžia per save ne vienos kartos gyvenimus, ir perskaitome tai, kas liko fiksuota autorės sąmonėje: „tik“ beveik šeši šimtai puslapių gyvenimo apstybės ir nesugaunamybės. A. Žagrakalytė pamėgino padaryti iš viso to muziejų. Muziejai dažnai būna tarsi kapinės, o „Eigulio duktė“ spurda, nenustygsta ir veržiasi per kraštus, kokia gyva. Taigi man ši knyga yra daugiabriaunis, talentingai parašytas fenomenas, kurį nežinia į kokią lentyną dėti.
Vis dėlto pradėkime nuo pat pradžių. O tų knygos pradžių, be trumpo poetiško epilogo (kuriame išsyk atpažįstame A. Žagrakalytę poetę), yra net dvi. Beje, antroje pradžioje autorė žaismingai pateikia dar keturių pradžių užuomazgas. Tarsi mėgintų pradėti pasakojimą, persigalvojusi nutiltų, tada mėgintų vėl. Ir vis jai atrodo „ne taip“ ir „dar ne šitaip“. Todėl skaitytoją jau nuo pirmų puslapių užgriūna pasakojimo variantų gausa; atrodo, autorė neapsisprendžia, negali atsirinkti, gailisi atsisakyti net menkiausių smulkmenų, nors paskui jas vis tiek įpins į tolesnį pasakojimą. Tačiau žaismingu poetiniu tonu neišteisinsi juodraščio kokybės. Skaitymas klampus. Nors, kaip rašė Emilija Visockaitė recenzijoje „Žolė iš lieknų“, gal ir „ne skaitytojas šioje knygoje svarbiausias“.
Prologe A. Žagrakalytė aiškiai pasako, kas „parašė knygą“: „<...> šitą knygą parašė Juozas. Ne aš parašiau šią knygą – ją parašė Antanina. Detales tikslino Juozo sesuo ir broliai, daugiausia Petras. Jie rašo ir rašo, rašymo apsėsti, <...>. Parašę viską, ką spėjo, jie pradingsta. Petro vaikas viską, ką jie surašė, surenka ir išsaugo, Petro vaiko vaikas viską, kas surinkta, perskaito, leidžiasi kelionėn, laužiasi per sienas, krenta į šulinius, grįžta, negrįžta, niekada suvisam nebegrįžta, sykį paniręs istorijon“ (p. 9). Petro vaiko vaikas ir yra pati Agnė. Ji iš karto atskleidžia ir savo santykį į šitą ir tokį rašymą: ekstremalų, dramatišką, jai labai svarbų, visiškai panardinantį ir perkeičiantį ją pačią.
Kitas knygos raktas, kurį autorė be užuolankų įduoda mums į rankas, yra „kartojimosi svaigulys“: „Visa kartojasi ir ataidi, kartojasi ir ataidi – kas nutinka Upytės paviete, kas atsitinka Skrebotiškio parapijoj, gali nutikti ir Pasvalio parapijoj, <...> ir visoj Europoj, ir visoj Eurazijoj, <...> – jei kas kartą nutiko, tai ramiausiai pasikartos dar kartą, niekas niekada nesikeis <...>“ (p. 9). Tas kartojimosi svaigulys skaitant knygą tikrai ne kartą apima, bet svaigulys tai tik jusliška reakcija į neaprėpiamą gyvenimo apstybę. O mintis tokia: kiekvienas individualus gyvenimas yra ir universalus. Štai kodėl A. Žagrakalytei verta, įdomu ir būtina prikelti savo mirusiuosius, priminti apie juos gal net Eurazijai „nuo Kinijos iki Brazilijos“.
Pirmoji knygos dalis pavadinta „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo“. Tai originalus Juozo Žagrakalio kūrinio, kurį Agnė perleido per savo filtrą (pasak jos, radusi net tarmiškai užrašytą tos apysakos versiją), pavadinimas. Pasakojimas prasideda apytikriai 1815 metais Upytės paviete, nuo bajoro Apolinaro Blazevičiaus istorijos. Į Upytės apylinkes atsibasto čigonų taboras, o su juo – gražuolė čigonė Filomena, užkerėjusi jauno bajoraičio Apolinaro širdį taip, kad šis, nepaisydamas motinos ir bendruomenės neprielankumo, ją veda. Jų santuoka dramatiška; tai būtų įdomi medžiaga didesniam kūriniui. Pirmoji dalis aiškiai, nors pačios autorės niekaip neišskiriama, skyla į savarankišką apsakymą apie Apolinarą ir Filomeną ir į dar savarankiškesnę apysaką – šeimos sagą, aprašančią kelias jų palikuonių kartas nuo dukters Uršulės, ištekėjusios už ūkininkaičio Juozapato Aukštikalnio, iki šios vaikų: anksti mirusios Joanos, Evaristo ir Aleksandro. Apolinaro ir gražuolės čigonės istorija pilna egzotikos ir bajoriškos romantikos; ūkininkų Juozapato ir Uršulės kasdienybė jau nuleidžia mus ant žemės. Čia pat stebime Aukštikalnių kaimynų ir malūno bendraturčių Jakūbonių bei jų vaikų gyvenimus; Aukštikalnių ir Jakūbonių likimai vis pinasi; kartais neaišku, kur link autorė mus veda, kurie yra pagrindiniai veikėjai, kas čia bus toliau, ar reikia tiek smulkmenų, ar reikia net du kartus važiuoti į Peterburgą paskui Mikaliną Jakūbonytę (nors jos istorija įdomi ir taip pat prašosi atskiro, tirštesnio apsakymo). Taigi knyga vis byra į atskirus apsakymus; juos užbaigus būtų susidaręs rinkinys (novelių romanas?). Galbūt toks sprendimas būtų leidęs vienodai akcentuoti kiekvieną veikėją, nė vieno nenuskriaudžiant ir nepainiojant skaitytojo?
Pirmosios dalies tikslas – atridenti šeimos medžiu svarbiausiąjį obuolėlį („saldų pepinėlį“) – Pauliną Aleksandrą Aukštikalnytę; ji ir yra toji mergaitė, turėjusi čigoniško kraujo, penktoji karta nuo Upytės bajoro Apolinaro Blazevičiaus ir antroji Juozo Žagrakalio žmona, išlaukusi jo visą gyvenimą, o mirus pirmajai – Antaninai Čeilytkaitei – užėmusi jos vietą. Tačiau pasirodo, kad Paulina mums svarbi tiek, kiek buvo svarbi Juozui. O apie tai dokumentai santūriai tyli...
Antroje, stambiausioje knygos dalyje „Eigulio duktė“ pasakojimas nukreipiamas į mažąjį Juozapėlį Žagrakaliuką. Nors ne iš karto. Iš pradžių gauname tautosakos dozę, dvi Tetervinų sodžiaus legendas. Toliau – trys puslapiai 1898–1909 metų kalendorių iškarpų, atspindinčių to laiko aktualijas. Įdomu, komiška, graudu: kokią raidą patyrė mūsų bendrinė kalba nuo dvidešimto amžiaus pradžios. O kai kurios problemos vis tos pačios:
BIRŽŲ KALENDORIUS 1911 METAMS
NUO KRISTAUS UŽGIMIMO
<...>
Gyventojų skaičius Lietuvoje priauga tiek, kad visi jau nebegali išmisti, nes ukės gerinti nesuėgia. Duonos jieškoti važiuoja į miestus, o daugiausiai Amerikon. Nebėr dabar tokio sodelio, iš kurio nebūtų penkių, šešių žmonių Amerikoj.
<...>
Nemokėdami jokių amatų, kaip tik šiaip-
taip žemelę knaisioti, mūsų išeiviai gauna visus pačius sunkiuosius ir pigiausiai apmokamus darbus. Nors iš karto ir pasirodo, kad buk daug toks išeivis ima, bet reiki labai sunkiai ir blogose sąlygose dirbti, taip kad greitai ir sveikatą prikiša ir turto nesusikrauna.
(p. 121)
Tokios iškarpos, vis pertraukdamos tiesioginį pasakojimą, išvarpo visą antrąją knygos dalį ir pavaduoja autorių, padėdamos mums susigaudyti istoriniame, politiniame, kultūriniame kontekste.
Juozapėlį aptinkame dar visai mažą, pasodintą ant „pirmų surištų pėdų šalia keliuko“ ir pašiojantį dobiliukus. Kol kas jis tik foninis veikėjas, smalsiu vaiko žvilgsniu stebintis suaugusiųjų gyvenimą, o tas jų gyvenimas – nesibaigiantys ūkio darbai. Pasipila buities ir ūkio darbų aprašymai, čia pasakotojai svarbi kiekviena smulkmena. Žagrakalienės gėlių darželis, seklyčios apstatymas, virti kiaušiniai vietoj pyrago, kurio nespėta iškepti, raštuotas rankšluostis giminaitei Viktutei, Žagrakalienės kraitis, kurį pasididžiuodama rodo klėtyje viešniai. Panelė Viktutė, šeimininkaujanti „kažkur Žemaitijoj, pas dėdę kunigą Kazimierą“ yra epizodinė veikėja, kaip ir daugybė kitų šioje knygoje. Ji pasirodo gal tik tam, kad jos akimis apžiūrėtume Žagrakalienės buitį ir kraičio grožybes. Tokia „apžiūra“ galėjo būti patikėta ir Juozapėliui, kuris čia yra pats svarbiausias. Tačiau jis pamirštamas, nustumiamas į šalį nuolat trumpam pasirodančių ir pradingstančių abejotino reikalingumo veikėjų.
Po Žagrakalienės ir Viktutės scenos peršokama prie mažosios Ritutės – Margaritos. Jos šeima atvažiuoja į Margius iš Rygos, tėvas pasisamdo pas poną eiguliu, Ritutė daug laiko praleidžia miške. Keli jai skirti puslapiai pulsuoja kitoniškai, tarsi parašyti kitu režimu, jie iškrenta iš bendro pasakojimo.
Paskui vėl grįžtame pas Žagrakalius, čia – linarautės darbai. Mažoji Ritutė dingsta, vėl pasirodo tik šios dalies pabaigoje kaip jaunesnė mokinukė, kuriai Juozas padeda susigaudyti moksluose; ją skaitytojui sunku atpažinti. O kol kas – ilgas, išsamus linarautės aprašymas. Prasideda klampiausia knygos dalis: Žagrakalių Juozapėlį, turėjusį būti pasakojimo ašimi, nuolat užgožia smulkmeniški ūkio darbų aprašymai, buitiniai šeimos pokalbiai, pasakojimai apie namiškius, kaimynus. Sušmėžavęs pirmosios dalies pradžioje jis ilgam išnyksta, apie jį tiesiog užmirštame. Antroji dalis apskritai chaotiškiausia. Buities „išklotinės“ etnografiškai įdomios, tačiau pritrūksta siužetinio aiškumo, vienalytiškumo, proporcijų: neaišku, kurie veikėjai pagrindiniai, kurie šalutiniai, kas juos sieja; pasakojimas nuolat šakojasi, šalutiniams veikėjams skiriama per daug dėmesio, o paskui jie išnyksta be pėdsakų.
Aiškiau ir dėl to įdomiau darosi nuo antrosios dalies vidurio, kur Juozapas, jau gimnazistas, „atbunda, atsitrenkęs į dviejų mergaičių paveikslą“. Iškalbingas, svarbus sakinys. Tos dvi mergaitės tikrovėje ir širdies atminty lydės Juozą visą gyvenimą: tai gražuolė „poetė“ Baltoji Lelija (Pranciška Bajelytė), mirusi beveik iš karto po gimnazijos, ir Margarita (Antanina Čeilytkaitė), tapusi jo pirmąja žmona. Visi trys mokyklos bičiuliai (Juozas už jas keleriais metais vyresnis), bendraminčiai publikuojasi literatūriniame laikraštėlyje, vėliau prisideda prie žurnalo „Atžalos“ leidybos. Jaunatviškos meilės trikampis aiškėja per subtilius, romantiškus, pilnus nutylėjimų dialogus, laiškus. Nutylima daugiau negu pasakoma. Kalbama apie ateities planus, vizijas, bet ne apie santykius. Keliami klausimai apie gyvenimo prasmę ir kryptį, pilietiškumą, kūrybą. Juozas pabrėžtinai nepriklausomas, santūrus, pokalbiuose kiek arogantiškas. Globoja abi mergaites, abiem suteikia vilčių. Tačiau nė vienos neišskiria, tuo paskatindamas jų viltis ir tarpusavio konkurenciją. Juozo pozicija nelabai aiški, gal net sukelia minčių apie netiesioginę kaltę dėl Lelijos mirties. Ji miršta taip ir neišsiskleidusi, nuo „smegenų uždegimo“. Juozui nebereikia rinktis; kantrioji, darbščioji Margarita (pasak paties Juozo, „idealaus charakterio mergina, kuriai šiuo atžvilgiu neprilygo nė viena pažįstama“) tampa jo žmona, jo kasdienybės bendradalininke ir ištikima ginklaneše, o mirusi auksakasė mergaitė amžinai lieka širdies ilgesy („Per daug gilus randas buvo padarytas mano sieloj, kad laikas jį išgydytų“, p. 431).
Trečioje knygos dalyje „Sodininkų vaikai“ išgirstame ir paties Juozo Žagrakalio balsą: per jo autobiografijos ištraukas, laiškus iš tremties Balchaše, sodininko užrašus, kuriuose jis labai smulkiai aprašo obuolių rūšis ir vynuogių auginimą. Čia ir pirmieji jo apsakymai, pasakaitės brolio vaikams. Viskas išdėstyta į grandininę ekspoziciją, liečiasi pakraštėliais, susišaukia, byloja. Randame ir vieną Antaninos Žagrakalienės (ji daugiausia vertėjauja) apsakymą „Besijuokiančios akys“ (p. 483), menine verte ne ką tenusileidžiantį vyro rašinėjimams, o gal ir gyvesnį. Kaip tik trečioji dalis reziumuoja ir paaiškina tuos susipynusius Juozo saitus su moterimis. Gražiai, santūriai, oriai, su teisininko skrupulingumu Juozas išdėsto gimnazijos ir studijų metų Kaune atsiminimus apie pirmąją tarnybą ir paskesnį advokatavimą Zarasuose.
Beskaitant jo literatūrinius bandymus aiškėja, kodėl Agnei beveik po šimto metų taip svarbu juos iškelti į šviesą, o juos iškėlus, kaip ji pati sako, apginti: patys neapsigins, per silpnučiai. Jei būtų stipresni, galėtų būti išleisti atskiru rinkiniu. Tačiau knygos pradžioje tarp daugybės Juozo Žagrakalio apibūdinimų randame ir tokį: absoliutus grafomanas. Kiek reikia kantrybės, darbštumo, empatijos ir talento, kad perrašytum grafomaniją į ne grafomaniją! Ar Agnei tai pavyko? Juk „apginti“ norėta ne tik Juozą literatą, bet ir visą jo asmenį.
Į pabaigą daugėja nervingų, metaforiškų pačios A. Žagrakalytės intarpų, mėginimo uždangstyti atsiveriančias tuštumas, iš paskutiniųjų surankioti svetimų gyvenimų skiauteles, kai dar tiek daug nežinoma. Paskutinįjį sakinį pasakotoja ištiesia švelniai, žaismingai, tarytum Žagrakalio delnu iš amžinybės: „Imk obuolį, vaike. Saldus pepinėlis“ (p. 572).
Yra tokia kilimų rišimo technika – rišimas iš įvairių audinių atraižų. „Eigulio duktė: byla F 117“ panaši į tokį kilimą: ilgas, spalvingas skirtingų faktūrų rištinis. Muziejinis. Visko tiek daug, kad akyse mirga; žengi žengi tuo kilimu, pavargsti grožėtis, o jis vis niekaip nesibaigia. Jei eini basom, pėdomis junti mazgelius. Skaitai, skaičiuoji. O jei praleistum vieną kitą puslapį? Juk tai muziejus, gal net nebūtina visko apžiūrėti, galbūt užtenka sustoti prie tų eksponatų, kurie labiau patraukia, sukelia asmeninių asociacijų? Per skalsu, per daug visko prikimšta? Bet juk iš muziejaus nieko neišmesi. Kiekvienas daiktelis čia svarbus ir brangus, net jeigu ir labai panašus į dešimtį kitų tokių.
Mindaugas Nastaravičius. Mo. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 61 p.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Mindaugo Nastaravičiaus antroji knyga „Mo“ kelia dviprasmiškų minčių. Pirma, šiais laikais vis dar rašoma agrarinė poezija. Antra, kad ji tarsi savaime rašoma autentiška kalba. Galiausiai stebina faktas, kad ši pusės tūkstančio egzempliorių tiražu išleista knyga buvo išpirkta. „Tyto albai“ leidimą teko kartoti. Tokia sėkmė jaunam autoriui – netikėta. Panašia sėkme gali pasigirti nebent Ilzė Butkutė, kurios pirmoji knyga „Karavanų lopšinės“ sukėlė tikrą sujudimą. Tačiau abu atvejai visiškai skirtingi. I. Butkutė, sostinėje augęs miesto žmogus, neria ažūrinį poetinį tinklą, kuria nerealaus pasaulio metaforas. M. Nastaravičiaus, ūkininkų vaiko iš Marijampolio, patirtys visiškai kitokios. Ir jo eilėraščiuose visa, kas pasakoma, yra pasakoma iš tikrųjų. Autorius nesiekia revoliucingai depoetizuoti eilėraščio kalbos, jo laikysena natūrali ir be pozos. Tai išsyk buvo galima pajusti ir skaitant debiutinę knygą „Dėmėtų akių“, kurios lengvų ataidėjimų girdėti ir naujausiuose eilėraščiuose.
Nors tarp šių knygų galima įžiūrėti sąsajų, vis dėlto antra knyga sukelia netikėtumo įspūdį, nes poezija joje ima ir atsiranda lyg savaime, tarsi iš nieko. Atsiranda be intrigų, paprastai ir aiškiai. M. Nastaravičiaus eilėraščiuose vaikšto tikri žmonės, jie žengia iš poeto gyvenimo į eilėraštį be pagražinimų, nešvariais kaliošais, niekuo neapsimetinėdami, būdami savimi ir netgi būdami tiesiog sau, o ne skaitytojui. Autorius nieko nesureikšmina – tai jo laimėjimas. Iš savo kartos poetų jis išsiskiria pasitraukimu nuo grynosios poezijos: jokių daugiasluoksnių metaforų, įmantrių lyrikos formų ir aukštųjų materijų.
M. Nastaravičiaus eilėraščiai nėra sukurti apgalvotai, sukonstruoti, jie spontaniškai tikri: ištrauksi iš jų ką nors – ims ir subyrės. Natūraliai tekanti kalba ne imituoja, o pati yra gyva kalba. Apie tokią poeziją sakoma: autentiška, tikra. Skaitydamas šiuos eilėraščius gali pasitikrinti, ar asmeniškai tau jie yra poezija, ar ne, ar jauti poetinį žodį kaip savo išgyvenimą. Tokio testo, žinoma, neišlaikytų ankstyvojo modernizmo ar vadinamojo postmoderno tekstai, kuriuose svarbiausi yra žaidimo efektai. M. Nastaravičiaus eilėraštis nėra skirtas suvilioti kieno nors sąmonei ir įtraukti skaitytoją į prasmingų beprasmybių žabangas, veikiau tai tiesiog kalbos ir sąmonės atvirumas, kai eilėraščio vaikiškai taurus paprastumas tampa menine jėga ir įtraukia skaitytoją. Taigi lyrinio subjekto sąmonė yra atvira ir neribojama išankstinių nuostatų. Atsisakoma dirbtinių problemų, netikrų sureikšminimų, kartu ir puikavimosi. Tai išreikšta ir paties autoriaus laikysenoje: kuklus ir nerėksmingas, paprastas ir nuoseklus.
Knygos struktūra gerai apgalvota – mirusiųjų, praėjusiųjų choras (ma-me-mi-mo-mu), arba requiem mirusiesiems, likusiems praeity. Prasidainavimui prieš chorines partijas – vienas eilėraštis „dabar jau esi“, kuriame išsiduodama, kad poezija nutinka atsitiktinai – lankstant gyvenimą, kurio dalis ima ir nušvinta: „kai pradėjęs lankstyti didelę / kaip pasaulis gervę // išlanksčiau mažą kaip pasaulis / laivą, vienstiebį, nelygiomis burėmis, / nešančiomis mane į vieną pusę // sujungiančią raides, prijungiančią / prie tikrovės, kurią išlanksčiau / visai netyčia“ (p. 5). Kontrasto principas eilėraštyje autoriui aktualus prasmių supriešinimo galimybe, jis leidžia sukurti žvilgsnį iš šalies, kuriuo tarsi objektyvuojama būsenų eiga. Eilėraštyje kūrybos procesas suvokiamas kaip pačiam kūrėjui netikėtas aktas, kurio dirbtinai nesugalvosi ir nenubrėši jam nuspėjamų judėjimo krypčių.
Eilėraštis nenumatomas iš anksto, nenubraižomas pagal susigalvotą modelį, tik su nuostaba stebima, kaip jis atsitinka, poezijos tekstas kartu tampa ir gyvenimo forma, yra tarsi užduotas gyvenimo:
šį eilėraštį nusprendžiau parašyti
tik dėl to, kad ryte per radiją išgirdau žodį
išdaužos, kuris man pasirodė
retas ir turbūt mažai kam girdėtas
šį eilėraštį nusprendžiau parašyti,
nes tik eilėraštyje su savimi
galiu elgtis taip, kaip iš tiesų noriu,
o po to pasiteisint, kad čia – tik eilėraštis
kurį nusprendžiau parašyt tik dėl to,
kad negirdėtas tuomet pasirodė tas žodis,
nes labai norėčiau rašyti
niekam nežinomais žodžiais
(„išdaužos“, p. 13)
Šiame eilėraštyje išryškėja dar viena poetinės sąmonės atvirumo forma, labai paprastai nurodoma teksto genezė: išgirdau negirdėtą žodį. Tačiau šį tarsi naivoką pasiaiškinimą pakeičia, o gal veikiau pakreipia pats eilėraščio vyksmas. Nors liekama asmeniškumo zonoje, gana hermetiškoje būsenoje, tekste atsiranda ypatingas empatijos jausmas. Prasmės struktūra paradoksali: labai asmeniškame eilėraštyje gausu tiesioginių veiksmažodinių formų bei įvardžių, kurie steigia uždarą teksto lauką, tačiau eilėraštis vis dėlto kalba kitam. Nors „išdaužos“ – išskirtinai asmeniškos patirties tekstas, bet tos patirtys neslepiamos nuo skaitytojo, nes eilėraštyje nėra metaforų sluoksnių, kurie dažnu atveju sukuria suvokimo skirtį ir atitolina eilėraščio kalbantįjį nuo suvokėjo.
Tiesa, daugeliui M. Nastaravičiaus poezija vis dėlto gali neatrodyti tiesiog poezija dėl to paties – dėl asmeniškumo dominavimo. Individualiosios praeities aktualizavimas, nesusietas su bendromis istorinėmis patirtimis, lieka uždarytas subjektyvumo erdvėje. Panašiai, gal tik ne taip drąsiai autorius elgėsi ir debiutinėje knygoje „Dėmėtų akių“, kur nuolat prisimenamos kiemo, mokyklos, ankstyvosios paauglystės patirtys. Tik toms pirmosios knygos patirtims būdingas dar neišaugtas, o gal tyčia bandomas manieringumas, žodinės perkrovos. Antrojoje knygoje randame daugiau rupios gyvenimo prozos, kaimiško gyvenimo realijų, nenugludintų detalių. Keletas eilėraščių kalbos intonavimu netiesiogiai primena kitus poetus: Sigitą Gedą (agrarinė patirtis ir žmogaus–gamtos santykis), Vytautą P. Bložę (mistinis keliavimas laiku, pakartojimo skvarbumas), Marcelijų Martinaitį (įvaizdžio išauginimas, judėjimas nuo detalės prie panoraminio vaizdo).
Viename knygos eilėraštyje išsakoma subjekto sandora su gamta, kartu atsiranda kalbos klausimas, tačiau į kalbinę ekvilibristiką nesiveliama: „išversti medžiai yra vėjovartos ir maži gyvūnai nesupranta / iš mano akių ar leidžiu jiems ant savęs gyventi nesuprantu / ir aš jų kalbos ir vėjas niekaip negali išverst / mano žodžių“ („tegul gyvena kiti, III“, p. 34). Ši veikiausiai nesąmoninga tolima paralelė su S. Gedos knygos „Mamutų tėvynė“ eilėraščiu „Kalba ir muzika“ jautriai atskleidžia nekonfliktišką M. Nastaravičiaus subjekto sąmonę. Ji visada susieta su atmintimi.
Atminties perkrovimas ar perkratymas yra gana intymus aktas, kuris tarsi ir turėtų likti eilėraščio paraštėje, tačiau šioje knygoje tai užima dominuojančią poziciją. Kas skaitytoją galėtų dar labiau suintriguoti, jei ne visiškai atviras asmeniškų istorijų paviešinimas? Kaip konstatuota aukščiau, M. Nastaravičiui metaforos skydas nereikalingas, nes vaikiškam paprastumui nėra dėl ko gintis ir slapstytis.
Kai kurios šios knygos ypatybės galėjo ją pakreipti poezijos profanacijos link: naivus kalbėjimo tonas, asmeniškos istorijos, kurios lyg ir nebūtinos, tačiau tapo knygos dalimi. Kodėl asmeniška, bet niekuo neišsiskirianti gyvenimo istorija pretenduoja tapti poezija? Kas atsitinka, kad įprastas kasdieniškas kalbėjimas tampa eilėraščiu? Tradicinės lyrikos gerbėjas šioje knygoje neras peno sentimentaliems jausmams, pasiges metaforiškų vaizdinių poetikos. Tačiau M. Nastaravičiaus tekstai, atrodo, ir be viso to jau yra įgiję eilėraščio tikrumą, jie turi poetinės magijos, kurios nebegalima nepajusti, kuri yra paveiki. Praeitis tampa tokio eilėraščio kodu ir ašimi, bet atmintis nekvestionuojama: nei eilėraštyje, nei už jo ribų nekeliamas klausimas, ar asmeniško gyvenimo tekstų afišavimas yra moralus. Radikalesni poezijos vertintojai čia įžvelgtų psichologinio ekshibicionizmo apraiškų.
Galbūt ir toks vertinimas būtų teisingas. Galbūt autorius yra vienas iš tų nesąmoningų poezijos ekshibicionistų, kurie savęs neteisia už tai, kad tokie yra. Nes be tokios savo atvirai eksponuojamos praeities jie nebūtų tokie, kokie išryškėja savo eilėraštyje.
Prisiminimo užrašymas – tai sąmonės grįžimas į buvusį laiką. Tačiau atrodo, kad nėra esmingos laiko ribos, atskiriančios čia ir ten. Esminga tai, kad suvokėją labiau paveikia ne sąmonės grįžimo įspūdis, bet jo įverbalinimas, poetinis įžodinimas:
plaukai, prikritę tarp
raidžių, blakstienos
prilipusios ant prigesusio
ekrano, aš, nieko
atgal neklijuojantis,
aš, vis dar ataugantis
(„rytas po eilėraščio“, p. 25)
Slogi subjekto būsena, nereiškianti nei laimėjimo, nei įsitvirtinimo. Rašymo procesas tampa išbandymu, tačiau pastebėtina tai, kad eilėraštyje atskiriami mentalinio ir verbalinio suvokimo lygmenys. Nors tarp jų įtrūkio nėra, bet riba tarp vieno ir kito juntama. Pastanga užrašyti psichologinę patirtį nesiveliant į psichikos procesų painiavą – sudėtinga užduotis. Rytą po eilėraščio užrašymo sunkiai atsigaunantis, eilėraščio žodžiais – ataugantis – subjektas aiškiai suvokia, kad patirties užrašymo veiksmas yra tikras jėgų išbandymas. Tai ne lengvapėdiškas žaidimas ar rami stojiška būsena.
Tai, ką dabar rašo Mindaugas Nastaravičius – trapus ir kartu tarsi nenutašytas eilėraštis. Nors iš pirmo žvilgsnio tokia poezija atrodo gana buitiška, asmeniška ir netgi subjektyviai hermetiška, vis dėlto jaučiame ypatingą jos kryptį ir gana komplikuotą modelį. Atrodo, kad autorius po debiutinės knygos jau išaugo, įveikė baimę likti nesuprastam ir jau kur kas lengviau ir laisviau brėžia savo eilėraščio trajektorijas, nebesuvaržydamas jo poetiniu manieringumu. Gyvas kalbėjimas ir autentiška atmintis eilėraščiui teikia savaiminės jėgos, kuri įtikina skaitytoją be jokių palydimųjų vertinimų bei filosofavimų.
Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 248 p.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Jaroslavas Melnikas – unikalus rašytojas lietuvių literatūroje, – kartoja literatūros kritikai, jiems antrina ir skaitytojų auditorija. Šios tiesos nepaneigsi. Nors pats autorius tvirtina, kad naujausia jo knyga „Maša, arba Postfašizmas“ yra apie meilę, tačiau norisi teigti kitaip: svarbiausias šios knygos akcentas yra pačių pamatinių žmogaus sąvokos klausimų gvildenimas: kas yra žmogus, kas žmogų daro žmogumi ir kur šito žmogiškumo ribos. Tema, atrodo, universali, daug apkalbėta ir aprašyta, tačiau vis dėlto neišsemiama. O jai išryškinti autorius pasirenka eksperimentams tikriausiai tinkamiausią žanrą – (anti)utopiją. Šis fantastinis pasaulis išsiskiria ypatingais veikėjais, stņrais – gyvuliais, kadaise išvestais iš žmonių, o dabar nebeturinčiais nieko žmogiško, vien išvaizdą. Eksperimento objektai – žmonės, gyvenantys laisvai, jiems nebereikia dirbti, mat išvedus lengvai dresuojamus storus, gyvenimas darosi daug malonesnis. Nuo storų atsiradimo praėjo jau ne vienas amžius, dabartiniai žmonės nekvestionuoja šių gyvūnų buvimo gyvūnais, o intriga prasideda, kai pagrindiniam veikėjui Dimai vis dėlto kyla abejonė – storės Mašos akyse jis pamato kažką žmogiško...
Gero romano pagrindu turėtų būti tvirtas siužetas. Gero fantastinio, (anti)utopinio romano pagrindu turėtų būti aiškus, vaizdingas ir nuoseklus kuriamo pasaulio vaizdas. Ant siužeto ir ant savito pasaulio pamatų laikosi visos tekstu išsakomos idėjos. Tačiau šįkart gera idėja lieka nuoga, be tinkamo drabužio – pasakojimui trūksta tvirto siužeto ir skaitytojui išskleisto naujo, nepažįstamo pasaulio. Šio kitokio pasaulio knygoje skaitytojui rodoma tik tiek, kiek reikalinga idėjai, pasakojimo pagrindas – storų ir žmonių kasdienybė, elementarus buitiškas bendravimas. Visa kita lieka neužrašyta ir nepaaiškinta. Tai apsunkina skaitytojo įsitraukimą į sukurtąjį pasaulį. Pavyzdžiui, skaitant iškyla elementariausi klausimai, verčiantys abejoti tokios visuomenės pagrindais: kodėl storai– fiziškai niekuo nesiskiriantys išvaizda, o turbūt ir jėgomis nuo žmogaus – pakeitė darbinius gyvulius (arklius, jaučius) laukuose? („<...> valstiečiai, pasikinkę storus, palei kelkraščius arė laukus“, p. 15.) Kodėl valgoma tik storų mėsa, kodėl atsisakyta vištienos, kiaulienos, jautienos ir kitų gyvūnų mėsos? Teigiama, kad šios visuomenės žmonėms nebereikia dirbti, tą jie daro tik dėl malonumo ir socialinio statuso. Tačiau vos po kelių puslapių ši logika sulaužoma: Dimos žmona nepatenkinta sūnaus pasirinkimu tapti aktoriumi, mat jis nieko neuždirbsiantis („<...> jis visą gyvenimą turės maivytis scenoje ir už tai gaus grašius“, p. 16). Jeigu dirbti nebūtina, tai kodėl jaudinamasi dėl mažo uždarbio? Tokios ir panašios abejonės neapleidžia skaitytojo.
Kitas ramybės neduodantis klausimas yra paties autoriaus įžangoje parašyta frazė, kad tai kūrinys apie meilę: „Savo knygoje aprašiau meilės istoriją, užsimezgusią tarp skirtingų rasių atstovų“ (p. 5). Meilės istoriją čia įžvelgti sunkoka, mat jai visų pirma reikia dviejų įsimylėjėlių. Mašos meilės Dimai čia tikrai nėra. Veikiau tai prisirišimas prie šeimininko – niekas kitas su Maša nesielgė gerai, neskyrė jai tiek dėmesio. Ar gyvuliai geba mylėti? Tai kitas klausimas, gal net vertas atskiro romano. Ar pats Dima myli Mašą? Vargu. Viso pasakojimo veiksmo metu pagrindinis veikėjas blaškosi, nesugebėdamas sau atsakyti į klausimą, ar Maša yra žmogus, ar gyvulys. Netgi jaučiamas savęs įtikinėjimas – žmogus, žmogus, tačiau tuo pat metu ir netikima, ir ši iliuzija gali būti išsklaidoma bet kada: kai Maša atlieka gamtinius reikalus ten, kur valgoma, kai papuola į laukinių storų būrį ir drasko moteriai vidurius, kai mėnesinių kraujo ir purvo sluoksnis padengia jos kūną. Taigi ir meilės radimąsi čia užgožia nuolatinis svarstymas, ar ji apskritai mylėtina. Šie santykiai negali būti suvokiami kaip meilė jau vien dėl to, kad šie asmenys čia nelygiaverčiai, Maša, nors ir pilnametės moters amžiaus, nėra mąstanti kaip suaugęs žmogus, nėra savarankiška ir gebanti daryti sąmoningus sprendimus. Todėl Dimos santykiai su ja atrodo netgi iškrypėliški – čia galima įžvelgti ir zoofiliją (jeigu Mašą suvoksime ne kaip žmogų, o tikrai kaip gyvūną – storą), ir pedofiliją (vargu ar ką tik pasaulį ir civilizaciją ėmusį pažinti bei pradėjusį mokytis būti žmogumi asmenį galima vadinti suaugusiu, veikiau tai dar tik vaikas).
Kada Maša tampa žmogumi? Kada storas tampa žmogumi? Jį nuprausus, aprengus žmonių rūbais, pasodinus už stalo, dulkinant jį ne keturpėsčią kaip gyvulį, o mylintis su juo misionieriaus poza? Šiuos klausimus svarsto utopinės visuomenės gyventojai, o autorius pakreipia eksperimentą savaip, vėl prasilenkdamas su logika. Pasirodo, storus nuo žmonių skiria tik... kalba ir auklėjimas. Pasirodo, ne vieną šimtmetį tvartuose gyvenusi gyvūnų rūšis visą laiką nuo žmonių skyrėsi tik tuo, kad nemokėjo kalbėti. O ir šis nemokėjimas knygoje pasirodo esąs nedidelis trūkumas – kalbos juos kaip mat galima išmokyti. Storo virsmas žmogumi būtų įtikinamas, jei jis būtų žmogiškai auginamas nuo pat kūdikystės. Tačiau toks greitas suaugusio storo virsmas žmogumi neįtikina ir atrodo motyvuotas tik tuo, kad tokia jau knygos idėja: parodyti, kad iš žmogaus gyvulio nepadarysi net šimtmečius ištisas kartas laikydamas tvarte. Jeigu jau storas toks imlus kalbai, tuomet kyla kitas klausimas – kodėl gyvendamas žmonių aplinkoje, dirbdamas kieme, kartais net namuose, vaikystėje žaidęs su žmonių vaikais storas nepabando atkartoti girdimų garsų, žodžių? Juk vaikas kalbėti mokosi pirmaisiais metais, kartodamas aplinkinius garsus, dėliodamas juos į skiemenis ir žodžius, taip elgiasi ir storų vaikai, eksperimentinėje kalnų stovykloje auginami kaip žmonės. Todėl keista ir nemotyvuota atrodo tai, kad darbiniai storai neima kalbėti bent panašia į žmonių kalba.
Skaitant Dimos ir Mašos istoriją visą laiką norisi lyginti šią knygą su kitu J. Melniko romanu – „Tolima erdvė“. O ir ne veltui – abu kūriniai tarsi vienodi namai, pastatyti pagal tą patį projektą. Jeigu reikėtų nubraižyti abiejų knygų siužetų schemas, teprireiktų vienos (su menkais nuklydimais): utopinis pasaulis, jo trūkumus pastebintis pagrindinis veikėjas, veržimasis iš šio pasaulio į kitą erdvę, o į visą pasakojimą tarsi langai įsiterpia kito žanro tekstukai. Abu siužetus galima sudėlioti punktais: 1) veikėjas praregi (Gabras iš „Tolimos erdvės“ – fiziškai, Dima – metaforiškai); 2) veikėjas susipažįsta su bendraminčiais, šie pakviečia / įkalbina / priverčia prisijungti prie utopinės santvarkos sugriovimo veiksmo (Gabras prašomas, o vėliau ir priverčiamas fiziškai sugadinti Megapolyje veikiančią orientavimosi sistemą; Dima – puikiais žurnalistiniais sugebėjimais atverti žmonėms akis); 3) sąmokslas nepavyksta, veikėjas turi bėgti (Gabras – į Ramųjį Kampelį, Dima – į Kalnų aguonų slėnį); 4) naujoje vietoje taip pat neužsibūnama, reikia keltis kitur (Gabrui – į Tolimą erdvę, Dimai – į kitą valstybę ir visuomenę). Abi knygos baigiamos žvilgsniu nuo kalno į naują, viltingą gyvenimą. Tačiau jeigu „Tolima erdvė“ buvo kol kas bene geriausias lietuviškas populiariosios literatūros romanas, tai antras bandymas baigėsi ne taip gerai. Beje, pats autorius viename socialiniame tinkle rašo, kad „Maša“ atsirado anksčiau už „Tolimą erdvę“, tik ilgai nedrįso šio teksto pateikti Lietuvos skaitytojams. Bet gal nėra taip svarbu, kuri knyga buvo parašyta anksčiau, aišku viena: abu kūriniai parašyti pagal vieną siužeto schemą, vienas jų nelabai pavyko, kitas – puikus. Jeigu „Tolima erdvė“ rašyta po „Mašos“, tuomet gal ir logiška – jau žinota, kokių klaidų išvengti, ką reikia keisti, kitaip tariant – antras blynas neprisvilo kaip pirmasis.
Dar vienas kylantis klausimas – knygos viršelis ir dizainas. Nevyniojant žodžių į vatą – viršelis labai pigus ir neskoningas, labiau tinkantis knygai, skirtai pardavinėti prekybcentriuose nei rimtam filosofiniam romanui, kokiu autorius norėjo ją matyti ir į kokį ši knyga lyg ir pretenduoja. Tokį pat keistą įspūdį kelia ir ketvirtajame viršelyje cituojamos literatūros lauko veikėjų pagyros. Tokios pagyros dabar yra kone privalomos, skirtos paraginti skaitytoją pirkti knygą. Sąmoningiems gerų knygų skaitytojams tokie triukai nereikalingi.
Atidus skaitytojas turėjo pastebėti, kad recenzijoje „Mašos, arba Postfašizmo“ nė karto nepavadinau romanu. Ši knyga atrodo tik kaip gero romano juodraštis. Labai aiškiai matyti, kad J. Melnikui išties nedavė / neduoda ramybės fašizmo klausimas, kuris šiuo metu turėtų iškilti kiekvieno mūsų sąmonėje, mat Europoje pastebimas buvusiam nacių režimui simpatizuojančių jėgų skverbimasis į valdžią. Autorius pasirinko puikų būdą pasibelsti į mūsų sąmonę, sutrikdyti ramybę ir pasakyti – ei, pažiūrėk, kas būtų, jeigu būtų. Tam pasirinkta dažnam drastiška pasirodysianti žmonių-gyvulių tema, kelianti asociacijų ir su Šiaurės Korėjos koncentracijos stovyklomis bei pro geležines jų sienas vis dažniau į viešumą iškylančiais pasakojimais, kas iš tiesų ten dedasi. Rašytoją norisi girti už sausą ir tikslų stilių – jis paveikiausias kalbant apie žmonių-gyvulių mėsinėjimą, apvaisinimą, mušimą, prievartavimą. Tiesa, knygos kalboje išlenda vienas niuansas, kiek keliantis šypseną: į tikslų, be pagražinimų ir primarginimų stilių įsiterpia tik vienos srities metaforos – tai metaforos, susijusios su lytiniais organais ir seksu. Kiek nesuprantamas toks autoriaus pasirinkimas: jeigu draskomas žarnas knygoje galima vadinti žarnomis, krūtį – krūtimi, Mašos blauzdomis tekantį mėnesinių kraują – krauju, tai kodėl varpa įgauna šaknies vardą?
Šios daugiau klausimų nei atsakymų recenzijos misija yra tokia pati, kokią Jaroslavas Melnikas kelia savo knygai: „Puoselėju daug vilčių, <...>. Kad skaitytojas susimąstys apie tai, apie ką anksčiau negalvojo“ (p. 5). Kaip kad laikraštis „Reicho balsas“ skatino nuomonių įvairovę bei laisvę, todėl publikavo straipsnius su pirmaisiais pamąstymais, kad galbūt storai yra žmonės, taip šis tekstas lai būna gal ir kritikuotinas ar nepriimtinas, tačiau skatinantis susimąstyti: ar unikalus visada reiškia geras?
Dainius Junevičius. Antalis Rohrbachas: 1861 m. fotografijos. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 192 p.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Niekada anksčiau specialiai nerašiau nei apie geležinkelius, nei apie fotografiją, nors abu šie technikos stebuklai – daugiau nei ryškūs XIX a. ženklai. Kita vertus, geriausiai man žinoma XIX a. asmens biografija – istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto. Ir niekada nejaučiau didesnės aistros savo profesijai, kaip rašydama apie karo inžinierių darbą 1808–1809 m. Rusijos–Švedijos karo metu. Galbūt todėl, kad ir pati esu inžinieriaus duktė. Su fotografija ryšys kuklesnis – tik per Daugpilio tvirtovės karininką, o vėliau ir net kelių geležinkelių žandarų-policijos valdybų pareigūną Vasilijų von Rotkirchą. Turiu omenyje jo „Užrašus apie Druskininkus“ ir ten įamžintą garsiąją fotografavimo „mineraliniame miestelyje“ sceną. Šiaip ar taip, į kiekvieną knygą apie XIX a. žiūriu kaip į įvykį. Ir į tas knygas, kurios užpildo istoriografijos spragas, ir į tas, kurios į jau aprašytus dalykus skatina pažvelgti naujai. O ypač į tas, kurios yra temiškai spalvingos. Diplomato ir fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus knyga kaip tik tokia. Ir šį daugiatemiškumą padiktavo pats objektas – 1857 m. Paryžiuje įsteigto privataus užsienio kapitalo susivienijimo – Didžiosios Rusijos geležinkelių bendrovės (pranc. „La Grande Société des Chemins de Fer Russes“, rus. „Главное общество российских железных дорог“) fotografo vengro Antalio Rohrbacho (1825–1889) fotografijos. Ir iš šio fakto aišku, kad dvi svarbiausios šios knygos temos – du XIX a. išradimai: geležinkelis ir fotografija. Maža to, abu šie fenomenai susiję, nes, kaip rašo D. Junevičius, nuo XIX a. 6-ojo d. visi stambieji projektai, taip pat ir geležinkelių, turėjo jų statyboms skirtus savo nuotraukų albumus (p. 24). Man šis faktas buvo naujas.
Knygos autorius priklauso tai klasika tampančiai tyrėjų grupei, kuri prie tyrimo eina ne nuo idėjos, ne nuo schemos, bet tarsi iš apačios, nuo paties šaltinio. Šiuo atveju – nuo A. Rohrbacho fotografijų. Ir šios nuotraukos tyrėjui akivaizdžiai yra ne tik knygoje aprašomų įvykių iliustracija, bet svarbus pirminis istorijos šaltinis. Toji mintis, nors ir neišryškinta, raudona gija eina per visą knygą. Apie šį šaltinį konstruojama – nors geriausiai čia tiktų žodis rekonstruojama – ir knygoje papasakota istorija. Tiksliau – labai daug istorijų. Tai ir Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, pagaliau Vengrijos ir net visos Europos geležinkelių istorija, tai ir transporto istorija, tai ir tiltų statybos istorija, tai ir inžinerijos istorija, tai ir inžinerinės minties istorija, tai ir privataus kapitalo šiuose kraštuose istorija, pagaliau – tai ir prie geležinkelio įsikūrusių miestų ir miestelių istorija. Žinoma, tai ir fotografijos istorija. Su pagarba šiai naujai pasaulio dokumentavimo technologijai ir jos permainoms. Todėl viena įspūdingiausių knygos digresijų skirta šlapiojo kolodijaus metodui (p. 20–21). Nors ne prasčiau aptarta ir panoraminių nuotraukų technologija, juolab kad ir pats knygos herojus „įėjo į fotografijos istoriją kaip didelio formato panoraminių nuotraukų meistras“ (p. 50–51). Todėl šioje knygoje aprašyta ir fotografo kasdienybė. Žinoma, tai ir kitaip papasakota Kauno, Gardino ir net Daugpilio istorija. Skurdi – ir „kaltas“ čia ne D. Junevičius, bet A. Rohrbachas – tik Vilniaus istorija. Nors Vilniuje vengrų fotografas lankėsi kelis kartus, paliko tik vieną, tegu ir iš ankstyviausių, šio miesto nuotraukų (p. 117).
Tačiau kad ir kaip ten būtų, bent man ši knyga – tai pirmiausia 1861 m. Lietuvos istorija. Istorija, taip pat papasakota kitaip – ne tik per valstiečių reformą, ne tik per politines manifestacijas (nors knygoje ir joms skiriamas deramas dėmesys), bet ir per geležinkelį. Pasakojimas, keliantis dar daugiau klausimų – o tai ir yra aukščiausias bet kurio istorinio pasakojimo kokybės rodiklis – apie tą ypatingą laiką, apie tą ne tik politiškai, bet ir psichologiškai svarbų Lietuvos istorijos etapą, tikrą revoliuciją žmonių galvose, kurią sukėlė ne tik socialiniai, bet ir technologiniai pokyčiai, griovę nusistovėjusią tvarką, įprastą gyvenimo ritmą ir laiko sampratą. Šių technologinių pervartų sukelta jausmų amplitudė buvo tokia didelė, kad vieniems, pavyzdžiui, Vladislovui Sirokomlei, sukėlė tikrą šoką – turiu omenyje garsiąją jo frazę, pasakytą pirmą kartą važiuojant traukiniu 1858 m. gegužę: „Buvau ir nieko nemačiau“ – taip greitai akyse mainėsi vaizdai, – iki egzaltuoto literatės Kamilės Narbutaitės-Jurevičienės, lekiančios traukiniu iš Valkininkų į Vilnių, šūksnio: „Tegul Dievas laimina tą kapitalistų kompaniją, kuri mums įrengė geležinkelį“ (Syrokomla o sobie / Przepisał i objasnił Wł. R. Korotyński. – Warszawa: nakładem Księgarni Teodora Paprockiego. – 1896. – P. 60; Narbutt-Jurewiczowa K. Przejażdżka do Wilna // Opiekun Domowy. – 1866. – Nr. 38. – P. 299.). Tokie prieštaringi jausmai. Todėl man labai patinka tos 1861 metų svarbos, tos pervartos – su didžiule pagarba 1863-iesiems – išryškinimas. Kita vertus, ir vėl tai padiktavo pats A. Rohrbachas, tiksliau – jo kelionės į Lietuvą nuotraukos.
Todėl, kaip sakiau, man tai pirmiausia knyga apie tuos svarbius Lietuvos istorijai metus. Tačiau tas, kuris šioje knygoje matys tik fotografijos ir geležinkelių istoriją, taip pat neliks apviltas. Lietuvos geležinkelių istorija tyrinėta, turime Gerasimo Kosakovskio ir Liubomiro Viktoro Žeimanto monografijas (Косаковский Г. И. Железные дороги Литвы. – Вильнюс: Мокслас, 1975; Žeimantas L. V. Sankt Peterburgo–Varšuvos (nuo 1907 m. Šiaurės–Vakarų) geležinkelis. 1858–1915. – Vilnius: UAB „Gelspa“, 2003; Žeimantas L. V. Liepojos –
Romnų geležinkelis. 1869–1915. – Vilnius: UAB „Sapnų sala“, 2005). Visos trys paremtos archyviniais šaltiniais ir duoda mums tvirtus geležinkelių istorijos Lietuvoje pagrindus. Bet D. Junevičius rašo, kad tose istorijose nėra prancūziškojo veiksnio, t. y. nenaudojami prancūzų inžinierių palikti šaltiniai – nei vieši, nei privatūs (p. 35). Pridurčiau dar, kad tose knygose apskritai neakcentuotas prancūzų inžinierių vaidmuo. Visos trys minėtos monografijos – vadinamosios nuasmenintos istorijos pavyzdys. D. Junevičiaus knygoje – atvirkščiai, veikia konkretūs asmenys: su savo biografijomis, savo vizijomis, savo jausmais, savo prisiminimais. Be abejonės, knygoje išsiskiria du personažai – Ernestas Cézanne’as (1830–1876) ir pats A. Rohrbachas. Inžinierius ir fotografas. Prancūzas ir vengras. Tai per juos papasakota geležinkelių statybos Lietuvoje istorija. Man labai gražus ir taip subtiliai apčiuoptas ryšys tarp šių dviejų naujų Lietuvos istorijai personažų. Kad ir tokiu sakiniu: „Objektų parinkimas rodo, kad fotografo objektyvą kreipė inžinieriaus ranka“ (p. 158). Bet tai būdinga knygos autoriaus maniera. Po ramaus, bet įtaigaus pasakojimo – trumputis sakinys, kuris tarytum sustabdo. Man toks rašymas patinka. Kaip patinka ir inžinieriaus – ne tik fotografo – profesijos sureikšminimas. Tarytum jos „priartinimas prie istorijos“. Nes vykdydami sudėtingus techninius projektus geležinkelio inžinieriai dirbo ne tik „civilizacijai ir pažangai“, bet ir konkrečios šalies – šiuo atveju Lietuvos – istorijai. Panašiai, kaip kad amžiaus pradžioje tai darė inžinieriai, vykdę sudėtingus Nemuno valymo darbus (žr.: Griškaitė R. Nemunas kaip XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos objektas // Metmenys. – Nr. 78 (2000). – P. 72– 106). Neatsitiktinai 1858 m. Didžiosios Rusijos geležinkelių bendrovės vyriausiasis inžinierius Henris Franҫoisas Alexandre’as van Blarenberghe’as (1819–1906) Vilniaus senienų muziejui dovanojo senovines monetas, iškastas atliekant darbus Vilniuje šalia Juozapo Strumilos sodo (žr.: Būčys Ž. Vilniaus archeologijos komisijos 1856–1858 m. posėdžių protokolai // Bibliotheca Lituana. – T. 2: Atminties institucijų rinkiniai, sudarytojas A. Pacevičius. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. – P. 534: 1858 m. gruodžio 11 d. posėdis). Jau kaip šios garbingos institucijos atstovas (1859 m. buvo išrinktas Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos garbės nariu) prancūzų inžinierius muziejui nusiuntė ir „įvairias senosios ginkluotės liekanas bei papuošalus“, rastus vykdant darbus prie Žeimenos upės (Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos protokolų knyga. 1858–1865 m. // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. – F. 13. – B. 234. – L. 43v: 1859 m. lapkričio 11 d. posėdis). 1861 m. H. F. A. van Blarenberghe’as šiai atminties institucijai parūpino ir moderniosios istorijos reliktą – kirvuką, kelnę ir dėžę su cementu. Su šiais įrankiais 1860 m. spalio 3 d. imperatorius Aleksandras II įmūrijo paskutinę plytą į Panerių tunelio skliautą (Ten pat. – L. 71r: 1861 m. vasario 11 d. posėdis). Dvi šias dovanas – kelnę ir dėžę – ir šiandien galima matyti Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. H. F. A. van Blarenberghe’o pavardės D. Junevičiaus knygoje nėra. Tačiau šią spragą atperka geležinkelio tiltų konstruktoriaus ir statytojo – taip pat ir tilto per Nemuną prie Kauno – inžinieriaus E. Cézanne’o biografija. Apie šį prancūzų inžinierių, be kita ko, poezijos ir muzikos gerbėją, pasakojama puikiai ir įtaigiai. Gaila tik, kad knygos autoriui taip ir nepavyko rasti iš Kauno rašytų jo laiškų (p. 36).
Istorikės priedermė liepia dar kartą akcentuoti šios knygos šaltinius. Kaip sakiau, svarbiausia medžiaga – vengrų vaistininko (sic! Tokia buvo pagrindinė A. Rohrbacho profesija) fotografijos. Tačiau knygoje labai svarbūs ir vadinamieji kontekstiniai šaltiniai. Ir daugumą jų autorius ištyrė de visu. Tai ne tik fotografijų albumai, žemėlapiai, planai, bet ir spausdinti bei archyviniai dokumentai – ne tik iš Lietuvos, Lenkijos, bet ir Ispanijos, Prancūzijos, Austrijos ir, žinoma, Vengrijos. Vengriškasis knygos elementas – o jis labai ryškus ir taip pat papasakotas neatmestinai – tikra staigmena Lietuvos istorijos gurmanams. Pamatyti XIX a. Lietuvą vengrų fotografo akimis – tai ir apčiuopti dar vieną ryšį tarp šių dviejų šalių istorijos. Tegul jis ir ne karališkas kaip Jogailaičių ar Stepono Batoro, tegul ir ne arijoniškas, kaip Kasparo Bekešo, bet labai svarbus. Nes A. Rohrbacho kelionė į Lietuvą sutapo su ypatingais mūsų istorijos įvykiais. Neabejoju, kad fotografui jie kėlė asociacijų su jaunystėje išgyventa vengrų revoliucija. O jo fiksuotose nuotraukose matome ne tik miestų panoramas, tiltus, stotis, tunelius, bet ir jų statytojus – 1861 m. įvykių Lietuvoje liudininkus, o gal ir dalyvius. Ne lenkas, ne rusas, ne vokietis, ne lietuvis, bet vengras Kaunui dovanojo ir seniausias šio miesto nuotraukas. Bent man ši detalė pikantiška. Kaip ir dar viena – kad A. Rohrbacho fotografijų savo kolekcijoje turėjo ir Juozapas Ignacijus Kraševskis.
Kitaip tariant, D. Junevičiaus dėka įdomiai ir netikėtai atvertėme dar vieną mažai žinomą XIX a. Lietuvos istorijos puslapį. Knygos autorius tai labai gražiai pavadino antrąja A. Rohrbacho kelione į Lietuvą po 150 metų (p. 7). Šios antrosios vengrų vaistininko ir fotografo kelionės, suorganizuotos ne be D. Junevičiaus pagalbos, bagaže tiek daug svarbių Lietuvos istorijai dovanų iš Europos – iš Madrido, Gdansko, Segedo, Paryžiaus ir Varšuvos. Matome, kaip geranoriškai knygos autoriui atsiveria bibliotekos ir privatūs rinkiniai – tam, kad palengvintų mūsų istorijos kelią namo. Paskutinį kartą panašiomis dovanomis iš svetur džiaugėmės Druskininkuose, kur šio miesto muziejaus pastangomis į Lietuvą buvo parvežtos – deja, jau ne geležinkeliu – tiesiog unikalių šio kurorto istorijos dokumentų, saugomų Nacionaliniame Baltarusijos archyve Gardine, kopijos. Panašų jausmą išgyvename ir dabar, vartydami D. Junevičiaus knygą. Dvigubai smagu, kad tai ne institucijos, ne žmonių kolektyvo, bet vieno žmogaus iniciatyva. Anoniminis autorius, perteikdamas pakilias vilniečių nuotaikas, 1860 m. rugsėjo 4 d., sekmadienį, Vilniaus geležinkelio stoties perone sutikusių pirmą nuo Daugpilio pusės Lietuvos sostinę pasiekusį traukinį, kuriuo su kitais inžinieriais atvyko ir H. F. A. van Blarenberghe’as, o kalbą ta proga pasakė pats Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius, rašė, kad tai „Vilniaus ir Europos sužadėtuvių diena“ ([anonimas]. Dzień czwarty września zostanie nazawsze... // LMAVB RS. – F. 31. – B. 1460. – L. 83r; plg.: [anonimas]. 4-го сеньтября, в воскресенье... // Памятная книжка Виленской губернии на 1861 год. – Ч. 2. – Вильно: вТипографииА. Сыркина. – P. 182). Dainiaus Junevičiaus knyga – tarsi simbolinis šios minties tęsinys.
Paprastai, kalbant apie tokius unikalius darbus, kritišką žodį tarti sunku. Tačiau šiuo atveju kritika – ne tiek autoriui, kiek leidėjui. Nes nemanau, kad knyga – tai tik „susiūti popieriaus lapai, kuriuose išspausdinti kokie nors tekstai“, anot žodyno. Kad ir kokie puikūs tie tekstai būtų. Leidėjui, leidžiančiam tokias knygas – pavadinčiau jas istorinio ir kultūrinio paveldo knygomis– neturėtų būti svetima ir estetinė pajauta. Turiu omenyje prastą knygos poligrafiją. Senosios fotografijos žinovai, ypač tie, kuriems teko matyti ir šių nuotraukų originalus, versdami šios knygos puslapius priversti išgyventi ir nusivylimą – neatitikimas tarp žodžio ir vaizdo kokybės daugiau nei akivaizdus. Kitaip tariant, pažeista knygos kaip kūrinio dermė. Žvelgiant objektyviai, ji pažeista ir viršelio nuotrauka – kad ir kokia tobula, kad ir kokia vertinga, panoraminė Kauno fotografija akivaizdžiai pasirinkta dėl grožio ir autoriaus sentimentų šiam miestui. Nors taip norėtųsi, kad nuo knygos viršelio į mus žvelgtų A. Rohrbacho įamžintų geležinkelio statytojų veidai (pav. 28). Bet tai tik dar kartą rodo, koks sudėtingas darinys yra knyga. Ypač jeigu tai knyga apie istoriją.
Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale (2014 m., Nr. 3). Jubiliejų įprasmino ir antras svarbus įvykis – novelių antologijos „Debesis ant žolės“, kurioje sudėti visi per dvidešimtmetį premijuoti kūriniai, pasirodymas.
Tokie būtų sausi, faktą konstatuojantys žodžiai. Jų iškilmingame vakare, apdovanojant laureatą, būta ir daugiau, ir nieko čia nepadarysi, nes statistika savo iškalbingais skaičiais savaip papildo ir netgi praplečia žodžių reikšmės lauką. Į vakarą vedusio Vytauto Martinkaus klausimą, ar kas žino, kiek per porą dešimtmečių „Metuose“ buvo išspausdinta novelių, salė atsakė neramiu bruzdėjimu – bandyta spėti, bet spėjimai nebuvo tikslūs (bet štai antologijos pratarmėje V. Martinkus šią paslaptį išduoda – novelių skaičius artėja prie tūkstančio). Kitas iškalbingas skaičius – premijos laureatai pagal feministinį diskursą pasiskirstę beveik pagal visas lygių teisių galimybes ir prioritetus: šeši vyrai, keturios moterys. Nė nepalyginsi su praėjusių metų Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, kurias spauda jau spėjo pakrikštyti „vyrų premijomis“.
Kaip pabrėžė V. Martinkus, tokios gražios sukakties, tokio gausaus būrio laureatų ir pagaliau novelių antologijos, šiais laikais itin retos viešnios leidybos laukuose, nebūtų buvę be iniciatyvos, be idėjos, kurią prieš dvidešimt metų palaimino ir įgyvendino būrelis lietuviškos novelės žanrui neabejingų žmonių – Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių literatūros katedros vedėjas Albertas Zalatorius (1932–1999), Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius Juozas Aputis (1936–2010) ir Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (1920–2003), rašytojo Antano Vaičiulaičio našlė. Žmonių, kuriuos V. Martinkus įvardijo kaip trejetą, suvienytą geros novelistikos („šedevrų, kurių joks laikas nepaveiks“) ilgesio.
Turint omeny, kad tais nelengvais laikais, Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę, premijų, juolab literatūrinių, nebuvo gausu, toks J. Vaičiulaitienės ryžtas kėlė didelę nuostabą. Turbūt ne vienam laureatui, kuriam teko garbė ir laimė priimti premiją iš ponios Joanos rankų (šių eilučių autorei – taip pat), tai reiškė kur kas daugiau nei jo kuklios kūrybos įvertinimą. Man tai buvo atsikuriančio ryšio su nežinoma išeivijos literatūros žeme paliudijimas, patvirtinantis mūsų visų bendrą kalbos giminystę. (1989–1994 m. studijuodama Vilniaus universitete, jau laisvai skaičiau grįžtančią į programas lietuvių išeivijos kūrybą: vieną kursinį darbą rašiau iš Mariaus Katiliškio kūrinių, o diplominį – iš Antano Škėmos.) Vėliau, poniai Joanai iškeliavus į anapilį, novelės prestižą įkūnijančią premijos tradiciją sėkmingai perėmė trys Vaičiulaičių dukros – Joana, Aldona ir Danutė, kurios kasmet atvyksta į Lietuvą, kad pagerbtų ir įprasmintų savo Tėvelio atminimą, o birželis – tam tinkamiausias metas. Birželio 23-ioji – A. Vaičiulaičio gimimo diena, diena prieš pat Jonines, prieš vasaros saulėgrįžą. Pats derliausias metas, kai magiškai veikia žodis kaip burtažodis, kaip užkalbėjimas.
Simboliška, kad šiais metais, šalia novelių antologijos ir dešimtosios A. Vaičiulaičio premijos, pasirodė ir solidžios apimties (958 puslapių) tomas – Antano Vaičiulaičio „Laiškai“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), vertingas epistolinis rašytojo palikimas, suteiksiantis daug įsimintinų akimirkų ne tik A. Vaičiulaičio kūrybos tyrinėtojams ir biografams, tačiau ir tūlam literatui, panūdusiam geriau pažinti išeivijos gyvenimo aktualijas. Svariais „Laiškų“ egzemplioriais buvo apdovanoti šiemetinės A. Vaičiulaičio premijos komisijos nariai Jūratė Sprindytė, Danutė Kalinauskaitė, Vytautas Martinkus, Danielius Mušinskas ir Vanda Juknaitė, kuriems teko nelengva užduotis iš nemažo būrio kandidatų išrinkti verčiausią, labiausiai atitinkantį A. Vaičiulaičio novelistikos dvasią, žodžio drausmę, jo estetinius kriterijus.
Pusė šios premijos laureatų – pripažinti lietuviškos novelės klasikai Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Bitė Vilimaitė, Petras Dirgėla. Darniai su jais vienoje antologijoje ir laureatų sąraše susigyvena ir viduriniosios bei jaunesniosios kartos prozininkai Danutė Kalinauskaitė, Vidas Morkūnas, Valdas Papievis, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė. Pasak komisijos narių, vertinant „Metuose“ spausdinamus kūrinius, gal liko šiek tiek nuskriausta modernistinė novelė, tačiau žanro kanono ir taisyklių paisyti vis dėlto reikia. Ir pernai, ir šiemet būta gražių ir svarių novelių – visiems komisijos nariams labai patiko R. Granausko „Nepamatytoji“, geru žodžiu minėtos žaismingos, giedros ir šmaikščios Henriko Algio Čigriejaus novelės, įdomūs buvo ir jaunieji – Ieva Toleikytė, Vytautas Varanius, Saulius Vasiliauskas ir kiti, – tačiau Valdo Papievio „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ nugalėjo be didelių ginčų kaip neabejotinos žodžio kultūros, pasakojimo subtilumo ir tylaus lietuviško egzistencializmo lydinys.
V. Papievis, prisiminęs ankstesniųjų laureatų kalbas, kuriose skambėjo frazės „paglostyti žodį“, „įsipareigoti žodžiui“, priminė ir dar vieną rašytojo priedermę – apginti žodį. „Aš galvoju apie žodžius, jų galią ir bejėgystę: juos įsivaizduoju žodynuose, savo reikšmių lizduose ramiai snaudžiančius nelyg kūdikiai lopšiuose ir laukiančius, kol mes juos pabudinsime <...>.“ Manyčiau, šie žodžiai nelyginant savotiškas giminystės ryšys sieja visus premijos laureatus vieną su kitu ir su pačiu A. Vaičiulaičiu, su visa išeivijos literatūra, kuri sugrįžo ir įsišaknijo Tėvynės žemėje.
Premijos mecenačių vardu kalbėjusi Danutė Vaičiulaitytė-Nourse į visus kreipėsi meiliai: „Mieli draugai.“ Neretą galbūt šiek tiek nupurtė nerimas, išgirdus šį kreipinį, nes daugelį gražių lietuviškų žodžių, kaip ir papročių ar kitų dalykų, buvusi sistema neatpažįstamai iškreipė, tačiau Danutės kalboje sklandžiusi šilta draugystės dvasia neleido suabejoti kalbos nuoširdumu.
Ne veltui ir skaitymui buvo pasirinkta klasikine tapusi A. Vaičiulaičio novelė „Popiežiaus paukštė“, kurią išraiškingai perskaitė skaitovas Juozas Šalkauskas. Novelės įvaizdžiai – paukštė, jos giesmė, šventoji ramybės dvasia – nereti rašytojo kūryboje: juk A. Vaičiulaitis buvo ne tik diplomatas, eseistas, darbštus spaudos darbuotojas, puikus novelistas, tačiau ir poetas. Jo eilėraščių rinkinys, išleistas Čikagoje 1980 metais, vadinasi „Ir atlėkė volungė“.
Tokia prasminga sąsaja buvo pereita prie antrosios vakaro dalies – knygos „Debesis ant žolės“ (paantraštė – „Lietuvių novelės antologija, 1994–2014“). Pavadinimo, pasak V. Martinkaus, ieškota ilgai – tikėtasi rasti premijos laureatų tekstuose, tačiau jį suteikė paties A. Vaičiulaičio kūryba: eilutės iš eilėraščio „Pieva“ („Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo gimtųjų lygumų krašte“) ir eilėraštyje „Debesėlis“ vaizduojama debesėliu virtusi siela. Bandyta prisiminti, kada gi paskutinį kartą leista novelių antologija – ko gero, paskutinioji buvo „Žalias laiko vingis“ (1981). Kaip matome, laiko tarpas iš tiesų įspūdingas. Veikiausiai ne veltui iškart pasigirdo balsų, siūlančių novelistikos antologijų tradiciją tęsti.
Ši knyga ypatinga – kiekvieno autoriaus novelę lydi esė – laureato kalba, pasakyta atsiimant premiją. Esė liudija to laiko pulsą ir aktualijas – pavyzdžiui, R. Granausko esė „Rakto ieškojimas“ atskleidžia prie sovietmečio privilegijų pripratusio, nomenklatūrininku virtusio rašytojo, nebesuprantančio naujų laikų, dramą.
Antologijos sudarytoja ir redaktorė D. Kalinauskaitė pajuokavo, kad visi autoriai – labai rimti ir pokštauti nelinkę, išskyrus nebent R. Šavelį. Aštuoni iš dešimties vienaip ar kitaip užsimena apie mirtį, ir tai, be abejo, gilaus lietuvių novelistų egzistencializmo pojūčio ženklas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tarė trumpai drūtai: lietuvių literatūra visais laikais turėjo du žanrus, kuriais galėjo didžiuotis. Tai eilėraštis ir novelė. Sunku jam nepritarti – šie žanrai nedaugiažodžiai savo forma ir struktūra, reikalaujantys disciplinos ir intelekto, galbūt todėl nepasiduoda laiko madai, lieka savaip vieniši, izoliuoti; leidyklų nenoras leisti novelių knygas liudija ne smukusį jų prestižą, o veikiau išdidų šio žanro aristokratiškumą. Ko gero, šiame žanre, kaip ir eilėraštyje, sunkiausia įteisinti banalybę, neretai besiremiančią žodžiais „aktualus“, „šiuolaikiškas“, „inovatyvus“.
Ne veltui ir V. Papievis sako, kad „kiekviename mūsų slypi dvasinis kamertonas, kuris suskamba peržengus neleistiną ribą“ („Šį mūsų nerimo pavasarį“ – „Metai“, 2014, Nr. 5–6). Ir ne veltui žodis „žurnalistinis“, prie kurio vargšo TV žiūrovo ausis jau įpratusi kaip prie natūralaus dalyko, susijusio su kažkuo lyg ir svarbiu, aktualiu, bet tuoj pat pamirštamu, banaliu ir nešvankiu, iš J. Sprindytės lūpų nuskambėjo it aiškus papeikimas. O juk iš tiesų – daugybė žodžių, sakinių, laikraštinių, aktualių ir visokių kitokių, sparčiai blėsta atminty, gal joje nė neįsišaknija, nebent įsigraužia kaip parazitai, o jei neįsigraužia, tai nuolat bando apgauti, neva jie esą tie „kamertonai“.
V. Martinkaus įžanginiame knygos žodyje „Metų“ novelė: dešimt ir Vaičiulaitis“ yra toks sakinys: „Bet geriausias noveles ir šiandien verta skaityti balsu, anot Jūratės Sprindytės, deklamuoti lyg eilėraštį“ (p. 11). Tai sietina ir su V. Sventicko žodžiais apie novelę ir eilėraštį. Ir su V. Papievio teksto skambesiu, kuriuo, beje, būtų galima ir baigti šį rašinį:
„Žmonių nebėra. Yra tik dangus, jūros alsavimas, smėlis – matau, kaip jo smilteles neša vos juntamas vėjas. Dar matau, kaip ant šakos, išskalbtos iki baltumo, nutupia kopūstinukas. Suglaudžia sparnus, paskui išskleidžia ir nuskrenda. Per akimirksnį jo mestą šešėlį ropoja skruzdė. Paskui per baltą smėlį ropoja“ (Valdas Papievis. „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, 2014 m.).
O gal galima tęsti?.. Klausantis savo dvasinio kamertono?..
„Kiek ten tų žmonių buvo? Dešimt? Dvylika? <…> Jis dabar matė savo atminties akyse tą vaizdą, kuris tada, kai fotografavosi, rodos, taip trumpai šmėkštelėjo ir taip greitai dingo, ir vargu ar kas kitas pastebėjo ir įsiminė. Tai buvo peteliškė. Tai buvo balta peteliškė <…> ką tik nebuvo, o dabar buvo ir baltavo, išplėtusi sparnelius, ir nuo tų sparnelių ant tėvo sudėtų rankų taip pat krito mažytis, visai mažutytis šešėlis“ (Romualdas Granauskas. „Su peteliške ant lūpų“, 1994 m.).
„<…> o prieš savaitę, kai smarkiai lijo, ji laikė virš galvos japonišką skėtį su drugeliais. Joris matė, ir jo taksas, rodos, matė, kad mergaitė slapčia žvilgčiojo į juodu. Gal ji nedrįso pasiūlyti prisiglausti po drugelių stogeliu?“ (Juozas Aputis. „Pro memoria“, 1996 m.).
„Bet kambarėlyje kažko būta! Tai rodo ne tik atrakintos trobos durys. Kambarėlyje kažkieno būta, ir Franekas gramelį verčiau išgers kitoje vietoje. Jis čia nebuvo ir nieko nematė. Su tuo, kas moka atrakinti tokias durų spynas, geriau neturėti reikalų“ (Rimantas Šavelis. „Tamarikso žydėjimas“, 1997 m.).
„<...> kažkas ropinėjo storais akinių stiklais, krebždėdamas sausomis kojytėmis. <...> Iš tiesų – stiklais kažkas ropinėjo, baltai pilkas, panašus į drugį, o kai ji prisikišo norėdama įžiūrėti, lyg sprigtelėtas nulėkė kažkur į kambario kampą“ (Renata Šerelytė. „Raudona ir balta“, 2001 m.).
„Klajojančiu žvilgsniu Ažukalnis apžvelgė savo būstą. Nepamatė jame nieko vertingo. <...> Visų vertingiausias daiktas buvo taškelis ant sienos. Kai nebeišmanydavo, kaip iš vargo išbristi, ir puldavo į neviltį, Valerijonas atsiguldavo į savo medinę lovą ir dienų dienas spoksodavo į juodąjį tašką ant sienos“ (Petras Dirgėla. „Arklių šventėj“, 2002 m.).
„Nepaklota tėvų lova kvepia senu dūmu ir „tigro tepalu“ nuo sąnarių. Ant palangės sėklinių agurkų kokonai – pastėrsti pirštus sukišęs į pelėsio pūkelius. Visur įsismelkęs dūlėjimo garsas, sakytum, plonyčiai šereliai skrebentų į podėlių ir ryšulėlių tamsą“ (Danutė Kalinauskaitė. „Namo“, 2003 m.).
„Giliai nusivylęs sūnumi, jis užtrenkė savo širdį kaip šulinio dangtį. Jo iškastas šulinys buvo nepaprastai gilus ir saulėtą dieną jo dugne pasimatydavo žvaigždės“ (Bitė Vilimaitė. „Ta mergaitė“, 2008 m.).
„Žinojau, kad naktimis ji rymo prie skylės ir liūdna akimi žvelgia į užpustytą kiemą, į ryškias sidabro žvaigždes, tarsi prišalusias prie juodo dangaus aksomo <...> Ar ji nutuokė, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautė šaltį? Ar svarstė, kam reikalingi metų laikai? Ar pažino meilę? O miegą, sapnus, kraujo skonį?“ (Vidas Morkūnas. „Mirtis“, 2010 m.).
„Jo basos pėdos ant šviesiomis pušinėmis lentomis išklotų grindų atrodė didžiulės ir baisios, lyg roplio letenos. Elena pajuto įtampą, kokią dažnai ir aštriai išgyvendavo kai kurių vyrų akivaizdoje kaip vienišas ir beginklis moteriškos lyties žvėrelis“ (Laura Sintija Černiauskaitė. „Nekaltutis“, 2011 m.).
Matyti – tai, kas įžiūrima ir ko neįmanoma išvysti. Peteliškės ir skruzdės šešėlį. Girdėti pelėsio pūkelį plevenant. Užsirakinti nuo mirties ir pačiam užrakinti mirtį, įkalinti ją. Pabėgti iš kalėjimo trapiomis žvėrelio kojytėmis.
Viktorija Daujotytė yra ištarusi – eilėraščiui nieko nėra negalimo. Valentinas Sventickas – kad novelės prigimtis artima eilėraščiui. Vadinasi, ir jų galimybės jei ne vienodos, tai labai panašios.
Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams, pilkapynui ir senosioms gyvenvietėms archeologai duoda maždaug pusantro tūkstančio metų. Taigi – visokių jėgų išskaptuota ir įgyventa vieta, kur negali jaustis it plynas naujakurys, o turi atrasti susigyvenimo būdus ir gerokai prieš tave išmintus takus. Vos už kelių žingsnių nuo namų – senos kapinaitės su vokiškais antkapių užrašais – Hier ruhet in Gott unser unvergesslicher Vater... unser geliebter Sohn... („Čia ilsisi Dievuje mūsų nepamirštamas Tėvas... mūsų mylimas Sūnus...“). Tai XIX amžiaus Vilniaus apylinkių pramonės kūrėjai, moderniosios civilizacijos nešėjai, atgulę upės slėnyje, kuris nugramzdino ne tik jų kūnus, bet ir jų vokiškų fabrikų mūrus. Žolės ir samanos jau baigia uždengti jų mylėtų moterų vardus: AnneMarie Reinbaum, MargarethaLuise Stahl...
Patį pirmą pavasarį supratome, kad gyvename prie dar vieno svarbaus tako, kurio irgi turime paisyti. Atšilus orui, po jazminu, ties akmenų krūsnimi, ypač po rožių krūmu, ėmė keistai judėti žemė. Pamažu pakyla velėna ar durpių kauburėlis, pakruta, praplyšta, ir iš tamsumos pasirodo dvi juodos akys su aukso apvadu. Dar vieną pavasarį pasveikina Bufo bufo, Erdkröte, crapaud, common toad, rospo, pilkoji rupūžė. Gal ir būčiau nekreipęs didelio dėmesio, jei nulijus pirmam šiltam lietui palei pamatus būtų praropojusi viena kita, bet kai per keliolika metrų nuo savo namų slenksčio aptikau kokias dvidešimt, kai jos pradėjo lįsti ne tik iš pakrūmių, bet, rodėsi, iš visur – iš malkų rietuvės, iš po bulvių dėžės, kai lipant į rūsį teko įprasti nuolat žiūrėti sau po kojų, tai supratau, kad čia nepavyks vien prasilenkti, kad gyvenamąja erdve teks dalytis ir su jomis. Arba, kaip rašė Sigitas Geda apie Nijolę Miliauskaitę, atsikėlusią į sodybą rupūžių pamiltoje Švendubrėje – aišku, kad dabar teks susidurti su jomis „akis į akį“.
S. Geda savo esė N. Miliauskaitei atminti „Apie jos gyvenimą, persefones, poeziją“ rupūžes vadina „žemės paukštytėmis“. Pati N. Miliauskaitė „Eilėraščiuose Persefonės palydai“ – patikimiausiomis sargėmis nuo mirties. Archeologė (kartu ir poetė) Marija Gimbutienė – „gyvais kambariais“ (kodėl – apie tai kiek vėliau). Jų takai į Vilnią gali būti bent dešimt tūkstančių metų senesni už tuos, kuriuos čia pramynė piliavietėse įsitvirtinusi lietuvių gentis. Turbūt jų pramotės buvo rituališkai gerbiamos kartu su žalčiais, kurių Vilnios pakrantėse anuomet irgi buvo labai gausu (apie tai yra rašęs Vladimiras Toporovas). Galbūt ta pagarba kilo ne tik iš religinių paskatų, bet ir iš noro susigyventi su anksčiau čia įsikūrusiais, senesniais vietiniais, žinančiais daugiau takų. Ištirpus ledynui, rupūžės galėjo būti tarp pirmųjų gyvų padarų, išlipusių iš upės į jos šlaitus tą poledyninę vasarą. Dabar priešistoriniai Vilnios šlaitai – kalvagūbriai, gerokai atitolę nuo sumenkusios jos vagos. Tačiau takai į upę įrašyti į labai seną rupūžių gentinę atmintį. Jos – iš tų padarų, kurie labiausiai prisirišę prie savo gyvenamosios vietos. Tūkstantmečių perėjų negali pakeisti tokios šiuolaikinės smulkmenos, kaip aklinai užtverti kiemai arba asfaltuota gatvė. Daug kartų stebėjausi, kokiu būdu, pabudusi po žiemos sudėtingoje slaptavietėje (tarkim, rūsio grindų plyšyje), rupūžė aiškiai žino, kuria kryptimi turi eiti, tartum išsyk atsibustų „veidu į upę“, ir ropoja savo keliu visiškai neklaidžiodama. Jeigu reikia, įveikia sunkias kliūtis – gali užsikabaroti aukštyn gana stačiais laiptais, prasisprausti pro uždarytas ir makrofleksu užsandarintas duris (iki šiol nesuprantu kaip), kūliu nuriedėti žemyn nuo paplauto skardžio. Žinau, kad jos takas toliau eis per kapinaites, pro suzmekusius vokiškus antkapius, pro Aną Mariją ir Margaretą Luizę, savojo likimo nebyles, per tankius alyvų brūzgynus, pasieks statų šlaitą ir galiausiai – pakrantės nendryną.
Visa nelaimė, kad pakeliui jai dar teks įveikti gatvę, atskyrusią Vilnią nuo jos senųjų šlaitų. Pavasarinis egzodas, migracija į upės nerštavietes būna tokia skubi ir visuotinė, kad pavakare ant asfalto kas keli metrai gali pamatyti ropojančią migrantę. Kai kur – jau ir poras: didelė patelė ant kupros neša į ją įsikibusį patiną pilnatvės link (archajiška neteisybė). Nereikia nė sakyti, kad asfaltą tuojau nusėja „koliažan sudėstyti kūnai“, anot Algimanto Mackaus, ir pavasarinė gatvė per keletą dienų pavirsta masine rupūžių Chapel B. Deja, ne geresnis vaizdas ir Pavilnių regioninio parko takeliuose, kur įrengti rupūžių takus turintys pakreipti ekologiniai užtvarėliai (jos tokius niekus lengvai įveikia), niekur ne geresnis. Dukra, vedama per mūsų gatvę, klausia: „Kodėl čia tiek rupūžyčių kaip pliaže guli?“ Dar nekaltas jos klausimas, bet už jo, laukdami savo eilės, jau kirba daugybė kitų. Ar žmogus negali egzistuoti be vienų ar kitų silpnųjų naikinimo, kad ir kaip stengtųsi? O gal jo civilizacija niekuo dėta, gal blogis šio pasaulio sanklodoje neišvengiamas? Gal jis visiškai dėsningas kaip pasityčiojimas, kai jau, rodos, tuoj tuoj pasieksi pilnatvę, rojų, nerštavietę upėje? Gal visas gyvenimas – pliažas ant asfalto? M. Gimbutienė teigia, kad pagal senovės lietuvių tikėjimą rupūžių kūnuose glūdi amžina, nuolat atgimstanti iš požemių gyvata, kad juose gali apsigyventi mirusiųjų sielos. Todėl jas ir pavadina „gyvais kambariais“. Bet kur dedasi toji gyvata, kai šimtai tokių kambarių sutraiškomi po mašinų ratais? Ar mitinė galia tada išgaruoja? O gal ji ima mums keršyti? Ar Anos Marijos vėlė dar ir dar kartą patiria, kaip traiškomas jos kambarys?
Netikėtai atradau dar vieną su rupūžėmis akis į akį susidūrusį autorių – Georgą Orwellą. Ieškodamas romano „1984ieji“genezės šaltinių ir skaitydamas jo pokario eseistiką, aptikau 1946 m. balandį parašytą esė „Kelios mintys apie rupūžę“ („Some Thoughts on the Common Toad“). Tekstas rašytas dar Londone, bet jau besirengiant išvykti į nuošalią Juros salą prie Škotijos krantų, kur apsigyvenęs G. Orwellas ir sukūrė žymiąją antiutopiją. Tai labai poetiškas, bet kartu aštrus politinis esė. Tekstas apie rupūžęatspindi vis didėjantį rašytojo pasibjaurėjimą Londono politika, kompromisais su Sovietų Sąjunga ir JAV, propagandiniu melu. Iš kitų esė ir laiškų matyti, kad G. Orwellas buvo pavargęs kelti klausimus, apie kuriuos pokario Vakarai nenorėjo girdėti – atominės bombos nusikaltimas, Rytų Europos palikimas Stalino savivalei, komunistų įtaka prancūzų ir britų politikai, Rytprūsių vokiečių moterų ir „vilko vaikų“ likimas (jis ir į tai reagavo). Tokius netaisyklingus klausimus kėlęs kairysis publicistas JAV ir Britanijos spaudoje, žinoma, buvo apšauktas fašistu. Esė apie rupūžę prieš išvykstant gyventi į salą – tarsi liežuvio rodymas tiems, kas iš G. Orwello tikėjosi pagalbos galios žaidimuose. Ir kartu – vilties šaltinių ieškojimas matant, kad po karo tragedijos Vakarų civilizacija nepajėgia moraliai atgimti.
Gamtos atgimimą, rašo G. Orwellas, kiekvienas patiria savu būdu. Rupūžės būdas – pajutus keletu laipsnių aukštesnę šilumą, o gal kokį žemės virpulį, išlįsti iš gilios skylės, kur ji buvo pasilaidojusi, ir kuo skubiau nuropoti prie vandens šaltinio. Kaip S. Geda gimtuosiuose Pateruose, taip G. Orwellas prie savo trobelės Volingtono kaime, kur rašė ir sodininkavo, sakosi iškasęs ne vieną gyvą rupūžę, puikiausiai besijaučiančią po žemę. Anot jo, rupūžių akys – bene gražiausios tarp visų gyvų padarų. Jos auksinės, o dar tiksliau, chrizoberilio spalvos – akmens, kuris naudojamas signetams. Jų akių grožis geriausiai matosi tada, kai rupūžės pavasarį išlenda iš žemės – įgijusios dvasingą išraišką kaip griežtos anglikonės į pačią gavėnios pabaigą.
Tikrai nesakau, teigia G. Orwellas, kad norint pajusti gamtos atgimimo džiaugsmą visiems reikia susidomėti rupūžėmis. Daug kam jos atgrasios. Yra daugybė kitų šį stebuklą įkūnijančių gyvūnų, paukščių ir augalų. Esmė ta, kad pavasario stebuklai visiems laisvai prieinami ir nieko nekainuoja. Ir dar: jie visada kartojasi, kad ir kokios būtų kliūtys, civilizacijos kilimas ar žlugimas, niūriausi žmogui laikai. G. Orwellas prisipažįsta: nuo 1940ųjų Londone kiekvieną vasarį jį vis apimdavusios mintys, kad šiemet žiema jau bus amžina. „Tačiau Persefonė, kaip ir rupūžės, visada prisikelia iš mirusiųjų maždaug tuo pačiu metu. Netikėtai, baigiantis kovui, ištinka stebuklas, ir netgi yrančių griuvenų kvartalas, kuriame gyvenu, atgimsta.“ Pavasarinė gyvybė kaip moderniausios dujos prasiveržia visur, pro visus industrinio miesto pastatytus filtrus: virš fabriko sklando pelėsakalis, strazdas atlieka aukščiausio lygio koncertą prie didelės transporto arterijos. Politika, modernus pasaulis iš mūsų reikalauja būti nuolat nepatenkintiems, įtariems, dėl ko nors grumtis, veržtis į kokią nors utopiją. Bet jei, klausia G. Orwellas, šitaip grumdamiesi nužudome ir nufiltruojame visą gyvybės teikiamą džiaugsmą, tai iš kur galime būti tikri, kad jausimės laimingi savo sukurtoje, nuo sunkaus darbo išlaisvinančioje utopijoje? Daugybė svarbių personų, vienokių ar kitokių diktatorių ir biurokratų, norėtų nutraukti mano dyką mėgavimąsi gyvenimu – pavyzdžiui, stebint rupūžių nerštą arba vestuvines kiškių grumtynes laukuose. Tačiau kaip tik išsaugodami savo pirminę, vaikišką meilę medžiams, žuvims, drugiams ir, pavyzdžiui, rupūžėms, mes kuriame didesnę taikaus ir padoraus gyvenimo tikimybę. „Visada maniau, kad jei mūsų ekonominės ir politinės problemos kada nors būtų iš tiesų išspręstos, gyvenimas turėtų pasidaryti paprastesnis, užuot tapęs vis sudėtingesnis...“
Jau trisdešimt metų, kai praėjo G. Orwello pranašautas pasaulinės totalitarinės ir technologinės utopijos laikas – 1984-ieji. Nepaisant buvusių ir tebesamų bandymų, kuriuos rašytojas puikiai numatė, ta utopija taip ir nebuvo sukurta. Rupūžių, apie kurias jis galvojo prieš imdamasis savojo romano, rūšis neišnyko. Galiu jas stebėti, ropojančias per užmirštus XIX amžiaus fabrikantų kapus ir tęsiančias Persefonės galių kovą su naujais civilizacijos užtvarais, su nauja greičio bei komforto utopija. Kodėl jos iki šiol nepralaimėjo, nepaliko senųjų takų? Gal tai Persefonės paslaptis – išniekinama ir nužudoma, ji tik dar labiau atgyja. Toks yra daugelio mitinių figūrų nemirtingumas: nebūtis kaip būties šaknis. Kuo labiau norisi padaryti iš pasaulio tuščią ir nebylų, technologijų valdomą kambarį, tuo labiau pasirodo, kad jis gyvas. Tiesa, toji gyvybė gali pasislėpti ir apmirti labai ilgam. Gali atsigręžti Gorgonės žvilgsniu (jos nukirstą galvą, anot Homero, požemiuose saugo Persefonė). Labiausiai tuomet nukenčia pats žmogus.
Pasitraukęs iš civilizacijos centro į rūsčią, menkai apgyventą salą G. Orwellas sukūrė knygą, leidusią suvokti centre besitelkiančią beprotybę, iš kurios jau nebebūtų kelio atgal. Išėjo kone dvejiems metams ir grįžo su šedevru, dar kartą išbandęs seną išminčiausatsiskyrėlio, išeinančio ir grįžtančio mąstytojo taką, pirminio gyvenimo gamtoje būdus (pagrindinis jo maistas saloje buvo paties susigautos žuvys). Suartinęs žmogiškus ritmus su žemės ritmais, nors jie neišvengiamai kitokie, G. Orwellas aiškiai suvokė perspėjimą: civilizacija pasiklydo. Daugelis jo įžvalgų tebėra ar darosi iš naujo aktualios, jos nenustojo galioti sulig totalitarizmo griūtimi. Juk pasaulį ir vėl bandoma dalyti į supervalstybių teritorijas, viena iš jų – Rusijos kuriama Eurazijos Sąjunga – netgi turi tokį pat pavadinimą, kaip G. Orwello romane. Dar 1945 m. esė „Tu ir atominė bomba“ („You and the Atom Bomb“) rašytojas numatė, kad trečiąją supervalstybę kada nors pavyks sukurti Kinijai. Šių blokų paribiuose kai kur rusena, o kai kur aštriai žiebiasi konfliktai. Gyvenimas anaiptol neatrodo judantis paprastėjimo kryptimi, vadinasi, giliosios socialinės problemos taip ir nėra išspręstos. Nors kartais atrodo, kad sprendimai – pasiekiami ranka: gyventi be pertekliaus ir dominavimo noro, riboti vartotojišką aplinkos alinimą, technologijas pasitelkti ne savitikslei plėtrai, o darnai su pasauliu, laikytis socialinės atjautos, labiau atsiverti žemei ir menui. Tai būtų įmanoma, bet tam vis dar nesubręstama.
Baigiantis vasarai man vis iškyla klausimas: pavasarinis rupūžių egzodas būna masinis, gaivališkas, bet kodėl taip sunku pastebėti jų grįžimą senaisiais takais? Juk baigiantis liepai ir prasidedant rugpjūčiui jos ima keliauti atgal į tas pačias slaptavietes. Bet parsiranda po vieną ir niekur neskubėdamos. Keista: žuvusių ant gatvės dabar jų nerasi. Lyg būtų įgijusios išminties (gal ir sielos, kurias jos gabena?). Kartą viena tris dienas meditavo ant to paties rūsio laipto, kol teko pagarbiai nukelti. Tikrindamas G. Orwellą, pažiūrėjau į akis: taip, chrizoberilio mažiau, kažkas jį papildė. Atsirado švelniai violetinis apvadas, ametistas.
Tai, kad jų grįžimas toks nežymus ir beskausmis, teikia vilties. Galbūt ir mes paslapčia jau grįžtame senaisiais takais. Po vieną.
Iki mūsų sušaudymo dar buvo likusios kelios dienos.
Kaip dabar pagalvoju – amžinybė, kuri iki šiol manyje.
Pievoje rudavo išstypę rūgštynių kotai, šuo, išsidriekęs pavėsyje, ėdė žolę, aš dar nieko nenutuokiau apie artėjančią griūtį, nes dorai ir negalėjau suvokti – man ėjo tik dešimti.
Dangus buvo giedras, nė menkiausio debesėlio, vėjas vos šiureno, o aš stebėjau, kaip mama palei namą įnirtingai kauptuku rausia duobę. Stovėjau atsirėmusi į tvartelį, per medžio kamieną pačios mamos nė nemačiau, tik rankas ir taškuotą platų sijoną. Dėmesį ypač traukė debesys varmų, kurie kilo sakytum iš pajudintos žemės – anksčiau nieko panašaus nebuvau regėjusi.
Įsijaudrinusi mama, aplink ją žalios žliūgės, balandos ir dilgėlės, įsiminiau ir vis išnyrančią baltą josios palaidinę. Bandžiau spėlioti, kam jai duobė palei namo sieną.
Taip ir nesupratau.
Pasuku galvą į dešinę – prieš mane kitas neįprastas reginys: dvi jaunos mano tetos susiglaudusios sėdi prie namo ir paeiliui pusbalsiu skaito šventąją knygą. Tai Itė ir Buta. Jos labai skirtingos. Itė juodbruva, visada pasinėrusi į paslaptingas savo mintis, jai apie trisdešimt. Buta turi sūnų Maksą. Dingteli, kad jos skaito, bet nesupranta, ką reiškia jų tariami žodžiai, o čia pat, už jų nugarų, pasilypėjęs ant suoliuko Maksas, išsišiepęs, atsirėmęs į kažkada žalią namo sieną, mojuoja savo marškinėliais lyg vėliava – galvą atkraginęs į dangų.
Sakytum, tokiu būdu blaško ir kartu gaudo mamos baidomus varmus ir nesuvokiamus šventraščio sakinius.
Aš klausausi Butos balso, jis melodingas, gilus, jaudinantis. Man visai nesvarbu, ką ji kalba. Norėčiau, kad ji visada būtų su mumis, man ji atrodo svarbesnė ir už rabiną.
Išsišiepęs Maksas sustingsta akimirkai – lyg pats Dievas jam būtų ką pašnibždėjęs, tačiau jis niekam nieko neaiškina. Maksas ir vėl mojuoja ir džiūgauja – jam linksma. Atrodo, kad plaikstosi ne jo marškiniai, o siūbuoja pati namo siena. Jis vis labiau įsismagina, ir dabar jo rankos juda tuo pačiu ritmu kaip ir mano mamos, kuri vis dar suplukusi kasasi į žemę.
Nesuprantami mamos veiksmai ir dar keistesnis Makso kvailiojimas.
Ūmai mama stabteli, atsitiesia ir įsistebeilija į judančias medžių šakeles ir lapus – jie tankūs, ir jai dingojasi, kad siūbuoja visas pasaulis, jos žvilgsnis pasinėręs tik į lapus, aš taip pat įsispitriju į lapų sieną, ir tuomet man dingteli, kad už jos slepiasi kažkas su didele balta kauke – lyg būtų klounas ar kas.
Nors iš kur mūsų kieme klounas? Jo nerastum visame miestelyje, nebent kas senoje skrynioje būtų aptikęs kaukę ir nusprendęs mus pagąsdinti.
Šį kartą aš neapsirikau – netikėtai lapai prasiskiria ir kyšteli išsišiepęs tavo, Vaišnorai, veidas.
Nustembu, kodėl tu slėpeisi, tačiau pastebiu, kad mama tave pamačiusi krūpteli, nustoja kasusi, o Itė su Buta prityla. Tik Maksas ir toliau mojuoja marškiniais lyg niekur nieko. Tuomet Buta neskubėdama atsistoja, trukteli Maksą už rankos ir nueina į namą. Jai iš paskos išsliuogia ir Itė.
Tu dvigubai už mane vyresnis, Vaišnorai, tačiau dažnai užsukdavai į mūsų kiemą pažaisti su manimi ir Maksu, mes visa gauja dažnai drauge lėkdavome maudytis prie upės, tačiau tą kartą tu man pasirodei kitoks – gal todėl, kad buvai užsitraukęs kareiviškas kelnes, nors marškinėliai ir be rankovių.
Pusnuogis, tik kojos kareiviškos.
O ir kodėl, tūnodamas už krūmo, buvai užsidėjęs baltą kaukę? Ar tai toks naujas tavo žaidimas?
Jeigu taip, tuomet ir aš noriu tupėti už krūmo ir visus paslapčia stebėti. Paknopstomis puolu į trobą, pagriebiu pirmą pasitaikiusį raudoną skudurą, šiaudinę skrybėlę, ir štai aš jau pasiruošusi.
Atlekiu be kvapo, mama jau seniai numetusi kauptuką, stovi lomelėje po obelimi, o tu mėlynais marškinėliais, įsisprendęs rankomis į klubus, žvelgi į ją labai jau rimtai, lyg turėtum paskelbti jai nuosprendį. Aš imu strikinėti greta ir mojuoju raudonu skuduru tarsi sparnais. Panašiai, kaip ką tik mačiau darant Maksą.
Netveriu troškimu pasinerti į žaidimą.
Netikėtai prisimenu, kokia ryški ir akinama iš ryto tekėjo saulė.
Man ūmai topteli, kad jūsų žaidimas keistokas. Tu, Vaišnorai, petimi remi medį, o mama, priešais atsiklaupusi, žvelgia į tave kaip į Dievą. Tarsi ko maldautų. O tu ir sakai, kad mane pasiskolinsi tik vienai dienai, rytoj grąžinsi. Nesuprantu, kaip tu gali mane pasiskolinti, aš juk ne druska ir ne cukrus ar bulvė. Tačiau man tai nelabai rūpi, aš užsimerkiu ir matau, kaip gražiai mes trys atrodome iš šalies – mano raudonas gobtuvas, šiaudinė skrybėlė, mėlyni tavo marškinėliai ir balta mamos palaidinė žaliuose krūmynuose.
Spalvos neišpasakytai ryškios ir dilginančios: ir žalia namo siena, ir tankių medžių paunksnė, ir kartu su lapais raibuliuojantys saulės spinduliai, bet ypač – mano skaros raudonis ir Vaišnoro mėlis.
Šiandien, kada praūžė šitiek metų, marios raudų susiliejo į vieną akimirką, nors iš tikrųjų niekas niekur nepraūžė, tiesiog įvykių lavina lyg ugnikalnio lavos liežuviai susigėrė į spalvas, sunku aprašinėti dienas, kurios ritosi svaiginamu bangos greičiu, užgniauždamos kvapą, neleisdamos nė atsikvėpti.
Žiūrėjau į tave ir puikiai suvokiau, kad tavo povyza, Vaišnorai, kaip niekada grėsminga, tavo ranka, įsikabinusi į storesnę medžio šaką, užstoja man pusę mamos, atskiria ją nuo manęs lyg medinis buomas, o aš vis dar nieko nesuprantu, nei kodėl mama klūpo prieš tave, meldžia pasigailėti ir niekur manęs neišsivesti, aš vis tarytum gervė sparnais mojuoju raudona paklode ir krykšdama šokinėju, nors mamos lūpos suspaustos, ji bejėgiškai dairosi į šalis, pagaliau išplėšia iš manęs raudonąją skraistę, ja apsigobia pati, suima mane į glėbį ir prisigūžusi tempia per krūmus, o Vaišnoras neatsilikdamas mėklina iš paskos.
Nesuprantama, kodėl mama šitaip elgiasi.
Mano skrybėlė netikėtai nuslydo ir pakibo ant sausos šakos. Balta ir vienintelė, tik po ja manęs jau nėra, aš dūstu mamos glėbyje.
Man tvanku, aš ištrūkstu, pritupiu po aukštai kabančia savąja skrybėlaite, man vis atrodo, kad mes smagiai leidžiame laiką ir šitaip žaidžiame: tu išskėtęs rankas kaip maitvanagis sėlini mums iš paskos, aš striksiu ir nė nežinau ką dainuoju, mano marškinėliai žali, ir visi krūmynai žali, tik akys mano rudos ir dantukai reti, ir tai visai ne dainelė, o kažkokie kvaili žodžiai:
– Niekur aš neisiu, niekur nė iš vietos, nors tu man į akį durk, nors tu man į akį...
Tą naktį susapnavau labai ryškų spalvotą sapną – lyg tęstųsi ta pati saulėta diena, ir mes visi toliau smagiai dūkstame.
Aš palenkusi galvą, pasileidusi plaukus sėdžiu ant išversto medžio kamieno, tu su tais pačiais marškinėliais, padėjęs man galvą ant kelių, nejudriu žvilgsniu įsistebeilijęs nežinia į ką, lyg būtum tik pusiau gyvas, prasižiojęs, mano kojos taip sulenktos, kad matyti vien keliai ir nuogos blauzdos, jos iš toliau atrodo lyg būtų suaugusios moters, sapne aš vaizdą regiu tarytum iš šalies, o mama priklaupusi ant vieno kelio man už nugaros ir sodina skudurinę lėlę man ant pečių, sodina ir leidžia jai slysti žemyn mano plaukais, kol ji atsiremia į Vaišnoro veidą, mama braukia lėle Vaišnorui per skruostą, paskui vėl kelia ją aukštyn ir vėl paleidžia mano plaukais žemyn, lyg tai būtų ne lėlė, o mano pačios kritimas, slydimas, nuopuolis, bet ir jai, ir man juokinga, nesijuokia tik Vaišnoras, jo žvilgsnis vis toks pat pastiręs.
Aš sėdžiu ant raudono audeklo, lyg soste.
Kitą rytą, kai iki mūsų sušaudymo liko tik dvi dienos, Vaišnoras vėl pasirodė. Dabar jis ant pečių tempėsi ir šautuvą, kurį atrėmė į namą. Jis negrasino, negąsdino, tik išsipleikė sode ant žolės, prie išpjautų medžių, išsiskėtojo, kojas užkėlė ant sumestų sausų šakų ir lyg tarp kito tarstelėjo, kad pasiruoštume – jis turįs mus nuvaryti į getą.
Pajutau, kaip žodis „nuvaryti“ elektra perėjo per mamos kūną, ir mudvi puolėm į trobą ruoštis. Aš šmurkštelėjau iš paskos tik todėl, kad ir mane nukrėtė mamos virpulys. Ji ėmė blaškytis po kambarius, mėtė daiktus ir skudurus kur pakliuvo, tai pagriebia, tai numeta, o man liepė bėgti ant aukšto ir kur nors kamputyje pasislėpti.
Aš ir bėgau, slėpiausi, nors kad ir kur būčiau nulindusi, iš karto prisimindavau, kad žaisdama su tavimi ten jau slėpiausi – tu mintinai žinojai visas vietas ir tikrai mane būtum radęs. Man tik įdomu buvo slėptis, nes žodžio „getas“ nelabai supratau – tik klausiausi, kaip į jį reaguoja mama.
Neilgai ruošėsi ir ji – tiesa, sumetė į ryšulėlį kelis skudurus, bet ir vėl – paliko juos virtuvėje ant grindų, o tuomet pagriebė salone buvusius albumus su šeimos nuotraukomis, išsinešė į kiemą, ten, kur tu, Vaišnorai, gulėjai – čia pat įkūrė laužą, ėmė iš albumo nuotraukas ir metė jas į ugnį – tuomet jau ir tu atsikėlei, ir mes visi trys beveik susiglaudę stebėjome, kaip nuotraukos lyg nenorėdamos rangosi liepsnose.
Nesupratau, kodėl tu atėjai su šautuvu; nemaniau, kad tai turi ką nors bendra su manimi. Juk tu dar tik vakar laikei padėjęs galvą man ant kelių, o šiandien, prisidengęs akis ta pačia manąja šiaudine skrybėle, pro plyšelį stebėjai, kaip mano mama staiga išprotėjo – ant galvos užsidėjo didžiulę raudoną pagalvę, sakytum kepurę, ir stovi linguodama ties mano lėle, kuri ramiai guli ant nulaužtos šakos ir neišmano, kaip sustabdyti tai, ką pradėjo žmonės, kaip sulaikyti tavo ketinimus.
Mano žvilgsnis nukrypsta į seniai nupjauto medžio kelmą, kurio vidus išdegęs, o gal ir išpuvęs. Jis tuščias – jame tik didžiulė juoda skylė. Tu paimi ir įdedi ten mano skudurinę Onutę – lėlės rankos išskėstos, ji laikosi jomis įsikabinusi ir žemyn nenukrenta – graži lėlė kelmo skylėje.
Tuomet iš gatvės pasigirsta švilpimas ir riksmas – kažkas garsiai tave pašaukia:
– Ei, kur tu prapuolei, Vaišnorai, jau užmiršai, ką turi padaryti?
– Ne, neužmiršau, – tu rikteli ir nukėblini prie savo šautuvo, – laikas jau, eime, – mosteli galva mano mamai, – pasiimk ir Chają.
Nuo tos minutės mačiau tiktai tave: plati tavo krūtinė dabar jau vyšninės spalvos marškinėliais kažkodėl malkų rietuvės fone, didžiulės atlėpusios tavo ausys ir mėlynos akys, įsmeigtos kažkur į tolį, ir pro dantis košiami žodžiai, tu tarytum smengi į žemę, lieka tik supjautų malkų ar lentų krūva, ir vielinė tvora, tu ir vėl stovi kampe atsiraitojęs rankoves, tavo ranka plazda tarytum širdis, tuo pačiu ritmu kruta ir tavo kojų pirštai ties apsamanojusiais akmenimis, o dabar štai tavo galva guli ant šaltų akmenų, kaip sapne, ji ir panaši į akmenį, ir tavo lūpos šnabžda tik akmenims suprantamus žodžius, dingojasi, kad ne šnabžda, o šaukia, ir dabar tu jau sėlini už krūmų, o gal ir ne sėlini, o pasislėpęs stebi, kaip mus visus, didžiulę minią, varo žvyruotu keliuku į paskutiniąją kelionę, nors tuomet aš nesupratau, kad kelionė paskutinė.
Staiga tu imi kraipytis į šonus ir striksėti, tarsi regėtum ką linksmo, nesupratau, prieš mane kraipaisi ar prieš kitus, o vėliau tu pasitrauki už kadugio krūmo, kol belieka tik kalkėmis užpilta nejudančių kūnų krūva, ir kažkas ant krūvos užritina vienintelį didelį akmenį ir šalia numeta rudą klevo lapą; akmuo apsamanojęs, jis ten vienas, vienišesnis negu krūvomis sukritę žmonės.
Kai tu stovėjai priešais mane atstatęs šautuvą, tikrai negalvojau, kad šausi – tikėjau, tai netrukus pasibaigs kaip ir visi kiti žaidimai.
Taip ir įvyko. Pasibaigė. Nutrūko. Tavo marškinėlių spalva užliejo visą dangų.
Pauliaus laiškas patėviui Vaišnorui
Kada jis prasidėjo, mudviejų karas? O kada baigėsi?
Ilgai tavęs nesuvokiau kaip žmogaus, nė į galvą, kad tu kažkada buvai jaunas, kad tau iš paskos velkasi tavo žodžių, minčių ir darbų uodegos, kurios naikina visus, kurie su tavimi.
Vos tik tave prisimindavau, širdyje akimirksniu įsiplieksdavo karo liepsnos. Užtekdavo pamatyti medį, po kuriuo tu miegodavai, ir man atimdavo žadą.
Galvodamas apie tave šiandien regiu jau kitokį vaizdą.
Sunkiai kilnodama kojas, per sniegą klampoja tamsiais skudurais apsimuturiavusi žmogysta. Ūmai figūra dingsta – juodas taškas baltoje pūgoje – lyg būtų praėjusi ir išnykusi nuodėmė – įsisupo į baltą skraistę ir ištirpo, trumpaamžė, sakytum, jos lyg nebuvo.
Tik ar tikrai? Ir ko nebuvo – žmogaus ar nuodėmės?
Aš tave vadinau pavarde. Vaišnorai, ištardavau. Vėliau gyvenime teko patirti daugybę žiaurių dalykų, tačiau pėdsakai, kuriuos paliko tavo žvilgsniai ir žodžiai, taip pat ir smūgiai, įsirėžė giliausiai.
Tikriausiai todėl, kad tu buvai pirmas, nuo tavęs aš nepajėgiau apsiginti, tu man buvai kaip baudžiantis rūstusis Dievas, visagalis ir visažinis, ir jokios išeities – manydavau, kad tai visiems laikams.
Puikiai prisimenu visus tavo išpuolius, jie tarsi sulipo krūvomis, susiglaudė ir virto viena pabaisa, kuri nuolatos alsavo man į nugarą ir svilino karštu dykumos oru.
Dingojasi, tarytum viskas būtų įvykę per vieną dieną, nors iš tikrųjų nuosėdos kaupėsi dešimtmečiais.
Iki šiol užuodžiu pirmąjį savo bausmių kampą. Prie rusvų glazūruotų koklių krosnies. Toliau nuo lango. Sienoje nuo pat viršaus iki apačios – besiplečianti įskilusio tinko linija – aš taip ir jaučiuosi – styrau lyg būčiau perkirstas per pusę.
Viena, kenčianti mano dalis, remiasi į išstovėtą, ištrypčiotą duobutę, dažų ten jau seniai nebelikę, juos graužte išgraužė mano prakaitas, tuo tarpu kita mano dalis, toji, kuri žaidžia, kabo žemyn galva, ilgais kojų pirštais įsitvėrusi baltų lubų, o pečiai kreta iš juoko – aš rankomis vos vos liečiu ir glostau šviesiais plaukeliais apaugusią savo galvą, ir man juokinga visai ne todėl, kad tavo rankos tirta iš pasiutimo – neklauso, matai, vaikigalis.
Mane juokina tavo rimtumas, iki šiol regiu – mostaguoji rankomis taip, lyg nuo tavęs priklausytų tautų likimai.
Ne tik aš, visi tave erzina, kadangi pasaulis nepaiso tavo norų. Lyg jis turėtų nuolatos gręžiotis per petį – ar tu jau ir vėl suraukei kaktą.
Manau, giliai širdyje pats supratai, kokios bergždžios buvo tavo pastangos lyg seilės tįstančiomis pykčio vadelėmis susitvarkyti su vaikėzu, ir todėl tau vis kirbėjo mintis, kad styroti kampe man per švelni bausmė, ir net ne bausmė – juk kiekvieną dieną kartojasi panašios istorijos.
Todėl tu prisiartini ir, kiek padelsęs, teatrališkai žiedu kaukšteli man per galvą.
Aš pradedu žliumbti, o tai tave dar labiau siutina.
Mano kūkčiojimas tau įkyriai perša mintį, kad visi prieš tave susimokė.
Maniau, tu jau seniai buvai užmiršęs tikrąją savojo pykčio priežastį, kuri sekino jėgas.
Daug metų atrodė, kad jokios priežasties nė nebuvo.
Tik stebėjausi tavo bejėgyste. Ir nuožmus, ir silpnas, akys pavandenijusios, jokios kibirkštėlės. Tarytum cinkuotu kibiru užvožtas driežas, kuris slidžiomis sienomis bando ropštis aukštyn.
Auksiniu žiedu man prakirtęs pakaušį, tu pripuoli prie lango – dabar jau atėjo eilė susikauti su kaimynų ožka – nežinojau, iš kur toks prakeikimas, kad ir kur tu kraustytumeisi, o keitei gyvenamąsias vietas dažniau, negu aš kojines, beveik kasmet, visur rasdavai kaimyną, kuris turėdavo neklusnią ožką – išvydusi tave, ji būtinai bliaudama užriesdavo galvą arba prasisprausdavo pro tvoros virbus ir nuskabydavo tavo kopūstų daigus.
Aš net buvau pradėjęs galvoti, kad tai vis ta pati ožka, kuri negali palikti tavęs ramybėje. Lyg būtų įsikūnijusi mekenanti sąžinė.
Visaip tu su jomis, su ožkomis, kovojai – ir pagaliais, ir spąstais, kai kur ir nuodais – veltui. Vaizdas ir šiandien toks pat ryškus, kaip ir tądien – išlėkęs vienais apatiniais į kiemą, staugdamas puoli darže besikapstančios ožkelės link. Pakeliui pagriebęs nuo tvoros molinę puodynę, paleidi ją į gyvulį.
Pataikei.
Ožka užbliovusi bandė prasisprausti pro plyšį tvoroje, bet įstrigo. Tu pripuolęs ją sugriebei už ragų ir įsiręžęs nutrenkei į už nugaros burbuliuojantį, maurais prižėlusį tvenkinį.
Aš po kiekvieno tavo smūgio jaučiausi taip, kaip toji ožka, – lyg būčiau aplipęs nenuplaunamais maurais.
Neabejoju, tu būtum ją paskandinęs, bet nespėjai. Ožka stebuklingu būdu bloškėsi į kitą krantą ir ištrūko.
Lyg tyčia anapus tvoros išdygo kaimynas, o greta jo – milicininkas. Jie tavęs jau laukė. Tau, žinoma, nė motais. Tu su visais tvoros statiniais atakuoji juos kaip fronte ir, parpuolęs ant žemės, dantimis įsikabini milicininkui į šlaunį.
Po tokios atakos tau teko susimokėti baudą, ir mes eilinį kartą išsikraustėme į kitą miestelį, kuriame tavęs laukė tokia pati ožkytė.
Rytais aš ir kitame miestelyje medine mašinyte per garsiai brūžinau grindų lentomis, motina nemokėjo minkštai išvirti kiaušinių, vis patiekdavo ne tokios tešlos pyragaičių, o kartą ant stalo staiga išdygo nieko neįtariantis tarakonas.
Rudasis perpildė tavo kantrybės taurę. Tu pašokęs kirviu trenkei per stalą, tačiau į tarakoną nepataikei. Įsiutęs išmetei kirvį pro langą su visais stiklais. Po to savaitę gyvenome apsikalę lentomis. Kaimynai mūsų trobą apeidavo lanku.
Tave vedė iš proto bet kokia kito žmogaus mintis – laikui bėgant, ėmei įkyriai tvirtinti, kad visi žmonės, o ypač tie, kurie valdžioje, yra visiški kvailiai.
Tave užplūstančią neapykantą aš pajusdavau iš toli.
Namuose ar kieme, kad ir kur būčiau, tarytum pasklisdavo kraujo kvapas. Daugiau niekas jo neužuosdavo. Vengiau tavęs kaip įmanydamas, stengiausi į tave nežiūrėti ir nematyti, o jeigu tekdavo, vien tavo vaizdas, net jeigu ir iš tolo, augino ir mano neapykantą – tik daug vėliau supratau, kad tokiu būdu troškau tavo mirties.
Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tokiam brutaliam sutvėrimui įmanoma atleisti.
Ūgtelėjęs panūdau suprasti, kokioje pekloje gimė tavoji neapykanta, ėmiau klausinėti mamos, kokioje šeimoje tu augai, koks buvo tavo tėvas, ką tu veikei per karą.
Apie senelį dar šį tą sužinojau, suprask, labai griežtai tave auklėjęs, bet apie karo baisumus mama tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi – tik atsidusdavo, kad sunkūs buvę laikai.
Aš ne tik mamos, visų klausinėjau, bet niekas nieko – visi lyg susitarę saugojo mano ramybę. Na, pamaniau, jeigu kas būtų buvę, tai netylėtų žmonės, todėl nusprendžiau, kad tavo pasiutimas tikriausiai kilo dėl kokių nors psichologinių mūsų charakterių skirtumų. Juk dažnai būna, kad žmonės pasipjauna dėl niekų – tiesiog jų mintys ir ketinimai prasilenkia lyg nesusikertančios plokštumos.
Žodį ne taip pasakysi, ne taip pažiūrėsi, ir gatava. Vienam patinka kvatokliai, kitam – atvirkščiai – tyleniai.
Toji mano esybės dalis, kuri žaidžia, kuri kabojo ir kabo žemyn galva, ilgais kojų pirštais tarytum tįstančiomis lianomis ar lanksčiais geležiniais kabliais įsitvėrusi į baltas lubas, iki šiol kreta iš juoko – tikriausiai todėl, kad visos anų laikų smulkmenos, vienodai svarbios ir vienodai nereikšmingos, ištirpo ir susiliejo į lengvu rūku alsuojantį kalnų krioklį, kuris šniokšdamas tūkstantmetėmis uolomis iš aukštybių veržiasi tavęs link, Vaišnorai, taip, lyg būtum ant kelio išbarstyti ir sutrypti rožių žiedlapiai, kuriuos man reikia nuplauti nuo grindinio.
Žiedlapius arba sukrešėjusio kraujo lašus.
Manau, tau visada knietėjo sunaikinti linksmąją mano pusę, kurioje susilydė visa, kas tik mane ištiko, su kuo teko susidurti ar išgirsti, išvysti. Kalnų krioklys nereikalauja jokių paaiškinimų, jis manyje kiekvieną sekundę, aš svaigstu nuo jo gaudesio, man tu nė motais, o tau kažkodėl atrodo, kad tokiu būdu į paviršių išsiveržia giliai manyje pasislėpęs pranašumo jausmas: kvatojančių vandenų griūtis ant papėdėje blaškomų sudarkytų rožių žiedų skiautelių.
Manyčiau, kad taip ir buvo – pats to nesuvokdamas, tu siekei sunaikinti mano pranašumo jausmą.
Žodžiais nei tu, nei aš niekada to neišsakėme, bet širdies gilumoje tai visuomet buvo jaučiama, tu negalėjai pakęsti mano vandenų kliokimo, todėl puolei mane stengdamasis sutrypti ir pažeminti.
O dėl ko daugiau žudomi žmonės?
Ši priežastis atrodo tokia natūrali, kad būtų juokinga, jeigu jos nebeliktų.
Pats apie savo pranašumą prieš tave niekada negalvojau, bent jau tuomet, vaikystėje ir paauglystėje, o ir vėliau tik retkarčiais dingtelėdavo kažkas panašaus į nuojautą, bet tai nebuvo aiški mintis, sąmoningai aš to nė nesuvokiau, ir vis dėlto šiuo pojūčiu rėmėsi mano egzistencija. Pranašumo jausmas padėjo man atlaikyti visus pažeminimus – nenugrimzti takiame kasdienybės smėlyje.
Tikrai?
Teigiu, ir abejoju.
Retsykiais man dingtelėdavo ir kitokia mintis. Galbūt giliai širdyje tu siekei lygybės. Net ne lygybės, o kad tave pamatyčiau ir įvertinčiau, kad paduočiau tau ranką kaip sau lygiam, ir dar artimiau – kaip mylimam.
Aš ir norėjau paduoti, bet pranašumo pojūtis niekur nedingo. Jis gaubė mane kaip debesėlis. Sakytum gležnas pojūčio daigelis, bet jis prasikaltų ir per asfaltą.
Todėl kiekvienas mano judesys tau ir atrodė kaip įžeidimas, kaip ieties dūris į pačią gyvastį. Tarytum būčiau suerzinęs tave dar negimęs.
Daugybę metų galvojau, kad tu naktimis nemiegi ir vis mąstai, kuo čia dar mane apkaltinus, jog turėtum teisę be atodairos tėkšti mane į sieną arba įsiręžęs laikyti mano galvą prispaudęs prie grindų – lyg stengtumeisi prišerti žemėmis.
Ne kartą teko po to spjaudytis moliu ir krauju.
Kaip tada, kai iš ryto atsikėlęs nužirgliojai basas į kiemą ir įsilipai į ties durimis pridergtą krūvą – kaip paklaikęs ėmei rėkti, kad tai mano darbas, iš pradžių staugdamas tėškei mane į žemę, spyrei į pilvą, o tada liepei viską išlaižyti – tikrai nežinau, kas taip pasistengė, bet man šis įvykis įstrigo visam gyvenimui.
Kaip didžiausia skriauda.
Neteisybė. Ji ilgus metus neleido man laisvai atsikvėpti, kankino tarytum negyjanti žaizda, bet ilgainiui ėmiau suvokti, kad tokia patirtis nesuprantamu būdu mane gydo – juo skaudesnis prisiminimas, tuo gilesnis ryšys mane sieja su tavimi. Jeigu netikėtai tokia žaizda užsitrauktų, manyčiau, kad kažkas man išmušė pagrindą iš po kojų. Taburetę.
Tuo metu tu staiga pradėjai elgtis taip, lyg būtum nutraukęs paskutinį padorumo siūlelį. Atsikeldavai naktį ir dabar jau pats palikdavai krūvą prie mamos durų.
Jaučiausi taip, tarsi man kas dergtų į burną. Nepajėgiau suvokti, kodėl žmogus šitaip elgiasi.
Dygėjausi tavimi kiekviena savo kūno ląstele.
Nė kiek neabejojau, kad kiekvienas kasdienybės gurkšnis ar atokvėpis, visi tikrovės atspalviai tau turėjo kelti šleikštulį.
Bijojau tik vieno – kad ir manęs neištiktų tokia pati dalia.
Užsimerkęs regėdavau tave krentantį nuo varpinės stogo. Tikrojo žmogiškojo kūno tu neturėjai – kritai išspjautu vyšnios kauliuku, ir todėl tai truko be galo ilgai. Aš styrojau apačioje išsižiojęs ir laukiau, nors suvokiau, kad tai beviltiška.
Kauliuką vėjas galėjo tris kartus apsukti apie varpinės bokštą ir nunešti nežinia kur.
O aš stypsojau papėdėje ir tikėjausi, kad man į burną įkris gyvos istorijos kąsnis ir aš viską suprasiu tą pačią akimirką, kai tik liežuviu pajusiu vyšnios kauliuko – išdraskytos tavosios sąmonės – skonį.
Niekas man tavo išgyvenimų nepasakojo, tad neliko kitos išeities, kaip tik įsivaizduoti, kad tu toks pat, kaip ir kiti tavo amžiaus žmonės.
Akivaizdu, kad visas jūsų kartos gyvenimas – smigimas žemyn. Netekčių lavina: kruvinos istorijos liūtys nuplovė į sąmonės užkaborius, į nebūtį žemes ir tėvus, namus, norą dirbti, kol pagaliau tu likai vienas kaip stulpas – proletaras be vietos, be troškimų ir svajonių.
Tuomet įsiveržė televizijos dinozauras. Jis visas mintis ir ketinimus pavertė rausvu kisieliumi, kuris kvailino ir maitino vienintelį gauruotą žvėrį – nesibaigiantį malonumų troškimą.
Įmanytum, žmogau, vienu metu emigruotum į visas pasaulio šalis.
Tai jausmas, kuris vėliau, griuvus geležinei uždangai, ne tik tavyje, visuose žmonėse įsiplieks kaip miško gaisras – emigracija tarytum įkūnijo pasidygėjimą tikrove, agresiją, nenorą gyventi ir kartu naivų tikėjimą, kad kitame pasaulio pakraštyje tavęs laukia nesulaukia rojaus paplūdimiai.
Tai tiesa ir drauge netiesa.
Tavo žvilgsnyje, tavo neviltyje ir pyktyje slypėjo dar kažkas, ko aš nesupratau.
Kas? Gal baimė?
Žinau, tikriausiai anksčiau ar vėliau būčiau tau pasipriešinęs, jaučiau, kaip maištas brendo manyje, retsykiais atrodė, kad užtektų tik ramiai su tavimi pasikalbėti, ir viskas paaiškėtų – nė neįtariau, jog tai neįmanoma: mes mąstėme absoliučiai kitaip, mūsų mintys susidūrusios atšokdavo kaip guminiai kamuoliukai, ir įtarumas vienas kito atžvilgiu dygo it varputis.
Būdavo, stovi tu vidury kiemo, vidury saulės, aslos vidury, o aplink tave siaučia audra, kuri niekada nesiliauja. Tu vis grįžti namo kiaurai permirkęs, nuo tavęs žliaugia vanduo, nors tu visas suskilinėjęs nuo sausros, ir tavo liežuvis suskeldėjęs, ir tavo apgamai išraižyti giliomis griovomis, ir tada tu paskelbi motinai, kad šiame miestelyje tau nebėra vietos, ir mes visa šeima kraustomės į kitą Lietuvos kampą, taip atsitikdavo, atrodė, kone kasdien, todėl išmokau visų Lietuvos dialektų ir todėl neturiu nė vieno vaikystės draugo – nespėdavau susipažinti, o jau reikėdavo krautis mantą ir kinkuoti tolyn.
Dabar niekas nesvarbu – aš tave matau jau kitaip.
Buvo viena, o tapo kita.
Vieno tokio kraustymosi metu mane aplankė keistas sapnas. Tarytum tu, Vaišnorai, išsigandęs žvalgaisi į šalis ir aukštu tenoru trauki negirdėtą lopšinę. Tavo atvaizdo gal nė nebuvo, tik balsas, traukiantis, „kuo jis kaltas, šis vaikelis, apsiginti juk negali, kas vedžios po pievą jį, širdį ar tebeturi“.
Netikėtai suvokiau, kad tavo balsas gražus. Niekada nemaniau, kad tu apskritai įstengtum dainuoti.
Vien tokia mintis mane apstulbino. Daina ar ilgesys visiškai nederėjo. Tai man atrodė kaip šventvagystė. Juo labiau kad melodija pagimdė žodžiais sunkiai nusakomą vaizdą.
Panašu į gulintį žmogų, tačiau tai ne kūnas, o griaučiai, bet jie tokie plevenantys, lyg būtų popieriniai ar iš kitos lengvos, besiplaikstančios, permatomos medžiagos. Atrodė, pūsteltum, ir griaučiai išnyktų, bet kūdikį primenančios figūros smakro ir nosies kontūrai labai ryškūs, sakytum, ilsisi pats Egipto faraonas, o virš jo plevėsuoja žalia tokia lyg ir skarelė ar vėliavėlė.
Įdomiausia, kad viskas juda, lyg netikra, laikina, tik kiaurai persmelkiantis tavo tenoras, kuris taip pat nežinia iš kokios karalystės.
Ūmai be perstojo judanti žalioji skarelė įgavo šuns kontūrus, buvo neaišku, kas ką vėduoja ar kuris kurį ketina praryti, nes visa judėjo ratu – gulintis kūdikis ir dabar jau šunį primenanti dėmė, gal vaiduoklis.
Netikėtai spalvotosios dėmės apsikeitė vietomis – gulintis kūdikis tapo lyg ir apsiaustu ar juodu šikšnosparniu dideliais sparnais, o žalioji vėduoklė, kuri prieš tai priminė išdidžiai amžinu miegu miegantį faraoną, – auka, kuri pakliuvo į šikšnosparnio nagus.
Vaizdas be perstojo kinta, išlieka tik verianti lopšinės melodija, ir staiga suvokiu, kad jau visai nebesvarbu, kas ją dainuoja.
Sapnas mane aplankė didžiojo virsmo išvakarėse.
Vieną gegužės sekmadienį tu susiruošei su vyrais į medžioklę. Tu mėgai pašaudyti, tačiau tos dienos medžioklė buvo ir tavo paskutinė išvyka į mišką. Grįžęs namo, radai įsisiurbusią erkę, o dar po kelių savaičių jau gulėjai ligoninėje, iš kur grįžai su ratukais – apatinė kūno dalis visam laikui liko paralyžiuota.
Laikui bėgant, garaže surūdijo tavo motociklas, šautuvas nejudinamas kabojo ant sienos, o tu inkšdamas su ramentais ropodavai į daržą ir bandydavai ten ravėti piktžoles – akivaizdu, kad nenorėjai motinai tapti našta. Net keista. Tačiau vis dažniau užsiversdavai butelaitį naminės, kol pagaliau daržą užmiršai – siųsdavai ten mane, alų iš parduotuvės taip pat teko tampyti man. Bet kokiu oru.
Jeigu baigdavosi tavo pensija, liepdavai ką nors parduoti iš namų rakandų.
Tą dieną į antikvariatą tempiau dar XIX amžiuje Tilžėje leistą lietuvišką maldaknygę – tu prigrasei negrįžti be alaus.
Neskubėjau, vilkausi koja už kojos, oras buvo smagus, šiltas, džiaugiausi atokvėpiu, tačiau anksčiau ar vėliau turėjau grįžti.
Įžengęs į priemenę, išgirdau balsus. Pastačiau ausis – moteriškas balsas pasirodė nepažįstamas. Tavo kambarį apėjau iš kitos pusės ir iš savo kamarėlės prigludau prie pirštu prakrapštytos skylės tinke – tik aš ją ir žinojau.
Prisispaudžiau prie sienos visu kūnu. Man atėmė žadą. Apie tavo, Vaišnorai, lovą tupinėjo jauna mergaitė. Buvau matęs ją gatvėje. Vaikai dažnai iš jos pasityčiodavo. Ji nesuprato juokų – bet kokį pasakymą priimdavo už gryną pinigą. Šiaip ji vertėsi privačia praktika – jeigu kam reikėdavo leisti vaistus, tik jos ir prašydavo. Tarsi daugiau nebūtų sesučių.
Jos išvaizda kėlė prieštaringus jausmus. Kartais ji atrodė graži, kartais – atstumianti. Kalbėdama ji keistai tampydavo lūpas, tokiu būdu stengdamasi taisyklingai ištarti visus garsus, lūpos buvo išpjautos labai plačiai, nors kai tylėdavo, būdavo panaši į vienuolę iš viduramžių freskų.
Ją, sesutę Augustę, pažinojo visas miestelis. Visi žinojo, kuo ji vardu ir kur gyvena, tačiau jos atsiradimas namuose mane pribloškė. Negalėjau patikėti, kad tai ta pati mergiotė.
„Tėveli, tu visas sudžiūvęs, tavo marškiniai jau kaip skardiniai, ateik, aš tau padėsiu, – kalbėjo Augustė ir neskubėdama, švelniai nuo tavo nugaros traukė prakaitu permirkusius marškinius, – vargšiukas tu, tėveli, kur buvai, ateik, ateik, padėsiu aš tau, štai taip...“
Žodžiai, atrodo, niekuo neypatingi, bet Augustės nuoširdumas buvo toks tikras, jos balso klausiausi taip, tarsi būčiau girdėjęs patį nuostabiausią visoje planetoje čiurlenimą, vibruojantį visomis įmanomomis spalvomis ir atspalviais. Tada pastebėjau ir nepaprastai plonus, ilgus Augustės pirštus, ir akinukus, taip, ji nė iš tolo netiko tau į drauges, Vaišnorai, ji dar turėjo lankyti mokyklą, su manimi buvo beveik vienmetė, ir mane pritrenkė ne tiek jos balso virpesiai ir nuoširdus rūpestis nepažįstamuoju, o tai, kad ji kreipėsi į tave – man tu buvai visiškai žlugęs.
Netrukus tu jau nuogas tysojai lovoje, paralyžiuota apatinė kūno dalis ir nugeibęs vyriškasis pasididžiavimas švietė keista pusiau melsva spalva, nė nežinau, kodėl taip, tu buvai išmuštas raudonomis, o kai kur – baltomis dėmėmis. Augustės rankose atsirado šlapia kempinė, kurią ji gręžė į prie lovos stovintį dubenį, prasidėjo tavo maudymo procedūra.
Nebūtų nieko ypatinga, jeigu būčiau nežinojęs, kad tu jau daugiau nei mėnuo nė piršto nebuvai įkišęs į vandenį, akių rytais neprasiplaudavai, neklausei jokių mamos prašymų, nes tau reikėjo tik alaus ir dar kartą alaus.
Tu leidaisi Augustės prausiamas ir nesikeikdamas klauseisi tylaus jos balso. Braukdama įsigėrusias dulkes ir prakaitą nuo veido, ji kartojo: „Štai paveikslas tavo šventas, liūdesio vabzdeliai ilgai jau čia gyvena...“ Liesdama nejudrias rankas šnabždėjo: „Lyg šaka nudžiūvus, ieško jos vandens.“ Varvindama vandenį ant pilvo ir paslėpsnių kuždėjo: „Seniai jau išsiliejo tavo protas į nakties versmes.“ Trindama įjuodusius padus, bėrė žodžius kaip žiedlapius: „Nežinau, kas buvo, bet apie namus taip tamsu ir tuščia rados...“
O paskui ji vėl šypsojosi ir švytėjo: „Kurkia varlės naktyje, vėjai ūžauja ir glosto tamsoje, vanduo sugeria garsus, burbuliukai kyla aidi erdvėse.“
Augustė pakerėjo ne tik mane – iš tavo žvilgsnio supratau, kad tu priblokštas, tave visiškai sukaustė toks Augustės elgesys, ir ypač jos balsas.
Nežinau, kodėl ji tave vadino tėveliu, bet žodžiai daugiaprasmiai. Prausdama tave kempine, ji tarytum sodino gėles tavo darželyje, ji šluostė kūną, o atrodė, kad glosto tavo kates, vaikštinėja po žydinčiomis mūsų kiemo vyšniomis.
Ne, tu nesipriešinai, tu visiškai jai paklusai kaip mažas vaikas, neaprėkei, neišvarei lauk, kaip paprastai būdavo su manimi arba mano motina, tu tik nuščiuvai ir išsižiojai, taip ir likai apstulbęs, o Augustė, suleidusi tau vaistų, išskubėjo savo keliais.
Tu tik suspėjai paklausti, ar ji ateis ir kitą dieną.
„Taip, būtinai ateisiu, Vaišnorai, būtinai“, – ištarė ir dingo už durų.
Taip tęsėsi septynias dienas.
Tu vis negalėjai patikėti, kad ji sugrįš. Vos tik klastelėdavo durų sklendė, tu iš karto grabaliodavai alaus bambalio, kuris jau laukdavo po lova, o aš užsimerkęs matydavau, kaip alus nuslenka tavo stemple ir pasiekia skrandį, tada ima kilti į smegenis.
Tik ne alus tai buvo, o aštri ir žeidžianti kaip stiklo šukė tavoji mintis. Net ne mintis, o per ilgus metus pritvinkęs tavo egzistencijos pūlinys.
Švelnus Augustės balsas suveikė kaip adatos dūris – septintą naktį tu nušliaužei iki sandėliuko ir ten įlindai į kilpą.
Iš ryto atskubėjusi Augustė padėjo man tave nuimti ir pašarvoti. Ji ir vėl mazgojo tavo sąnarius, nuskuto barzdą, apkarpė nagus, o aš tave apvilkau pilkuoju kostiumu, kuris daugybę metų dulkėjo spintoje nenešiojamas – tu ir be to puikiausiai apsieidavai.
Iš kapų su Auguste grįžome drauge. Galvojau tik apie Augustę – apsidžiaugiau ir svaigau iš laimės, kai mudviejų rankos netyčia susilietė. Ji neatsitraukė. Lyg ir priėmė mane žaisti klases ant šaligatvio.
Mano pyktis ir kerštas tiesiog išgaravo lyg vandeniui nutiškus ant įkaitinto metalo. Aš tave akimirksniu užmiršau, tu man jau negalėjai trukdyti, o kai pamačiau, kaip Augustė tave mazgoja bejėgį ir nuogą, negyvą, mane lyg kas perpylė šaltu vandeniu.
Užvaldęs jausmas nebuvo užuojauta. Tiesiog suvokiau, kad perėjau į kitą, į Augustės būseną, kurioje pranašumo pojūtis atrodo vaikiškas ir menkas, lyg niekada ir nė nebuvęs.
Ar be tavęs aš tai būčiau supratęs?
Nežinau. Galbūt. Tikriausiai dar tūkstančius metų būčiau klaidžiojęs po nuoskaudų brūzgynus ir pelkes.
Todėl man ir norisi padėkoti tau, Vaišnorai, už tai, kad buvai.
Antrasis Chajos Freidos (Augustės) laiškas Vaišnorui
Aš ta pati Chaja Freida, nors tu mane pažinojai ir kaip Augustę.
Dievaži.
Taip jau atsitiko, niekas Chajos neminėjo, apie mane nekalbėjo, nežinau, gal tiesiog norėjo užmiršti, o kol nešiojau Augustės vardą, aš ir pati negalėjau prisiminti, kokie gilesnės praeities įvykiai mane siejo su tavimi.
Žemės sąvokomis sunku būtų paaiškinti, kodėl nusprendžiau grįžti. Dar kebliau apčiuopti tai, ką išgyvenau tada, kai tu su sėbrais visą mūsų gentį užkasėte bendroje duobėje.
Neįmanoma apsakyti, ką jaučiau. Tuomet, kai viskas pasibaigė. Kalbu ne apie fizinį skausmą ar baimę. Jie išnyko.
Kalbu apie pomirtinę mūsų būseną.
Ją daugmaž nupasakoti įmanoma nebent spalvomis.
Sakyčiau, panašu į tai, kaip su metų laikais keičiasi medžių laja – spalvos kaip skirtingų jausmų vandenynai.
Iš karto po mirties mes ilgai nejudėdami styrojome kaip sausos šakos pilkoje erdvėje. Baimė pamažu virto nuoskauda, kuri laikui bėgant tik augo. Sakytum, žaizda plėtėsi iki horizonto, kol užliejo visą mūsų sąmonės lauką.
Vėliau mus supanti spalva iš lėto ėmė keistis – sunku buvo suvokti, kaip ir kodėl tai vyksta.
Pamažu mus persmelkė žalia erdvė. Lyg būtume persikėlę į kitą planetą. Nuoskauda vis rimo, atrodė, tarsi kas mus panardino į didžiulį kalnų ežerą ir apsiautė nenusakomo švelnumo vandenimis.
Vėliau suskilinėjusias širdis užliejo guodžianti geltona erdvė, po jos – gaivi rausva.
Ne per dieną ir ne per dvi – laiko čionai nėra, bet kiekviena būsena ne šiaip sau atsiranda, ji ilgai noksta ir bręsta. Panašiai kaip javų laukas.
Pagaliau atėjo pasirinkimo valanda. Lyg būtume priėję kryžkelę.
Jausena lyg pasakoje – jeigu noriu, nesunku pasukti keršto keliu, bet aiškiai suvokiu, kad tokiu atveju mane praris klampi, maurais apžėlusi pelkė. Lygiai taip pat galėčiau kilti aukštyn, lėkti į tolimas erdves, tačiau kelias į ten uždarytas, kol mano širdyje neištirpo pyktis ir nuoskauda.
Tai primena aklo žmogaus būseną – nori laigyti, bet nežinai, kurioje pusėje pieva. Vietoje pasilikti nėra jokios galimybės – būtina judėti.
Tačiau kaip susitaikyti? Kaip žengti pirmąjį žingsnį?
Atleisti tave įskaudinusiam žmogui beveik neįmanoma.
Taip, savaime aišku, reikia grįžti į žemę ir nuplauti kojas savo budeliui, bet kaip peržengti per save?
Dabar aš jau suprantu.
Todėl ir grįžau.
Kojas galiu mazgoti bet kam, nes nėra nė vieno, kuris būtų aukštesnis arba žemesnis, prieš nieką nereikia žemintis – ir aš, ir mano priešas esame viena. Tiesą sakant, priešas tik ir priverčia keistis. Priešas kaip Dievo įsikūnijimas, arba kaip Jo įrankis, kuris tirpdo suakmenėjusį mano ego.
Žemiškajam protui sunku tai suprasti, bet jeigu jau užgimei, amžinoji tikrovė apsiverčia aukštyn kojomis.
Būtent todėl žemėje aš nieko ir neprisiminiau. Nežinojau ir to, kad tu taip pat grįžai, Vaišnorai. Sakytum, tai įvyko akimirksniu – nespėjai išeiti, ir tuoj – atgal į žemiškąjį pragarą.
Manau, tu nesupratai, kas atsitiko, aš taip pat nieko nenutuokiau, kol tik mano pėdos lietė žemę, smėlį ir žolę. Betoną. Bruką. Akmenis ir vandenį. Nujaučiau, bet nežinojau.
Visi mes gyvename apsigaubę neišvengiamu egzistencijos paslapties šydu.
Tu palaukei dešimt metų ir užgimei. Aš pati tave ir pagimdžiau. Priėmiau, lyg būtum pasiilgęs. Lyg norėtum grąžinti skolą.
O aš lyg tyčia taip tave ir pavadinau – Vaišnoru.
Net juokas ima.
Paulius tapo tiltu per prarają.
Tai prasidėjo grįžtant iš kapinių, kur mudu su Pauliumi palikome dūlėti tavo sunykusį kūną. Netyčia susilietė mano ir Pauliaus rankos. Tarsi žaibas būtų trenkęs – mus netikėtai ir visiems laikams sujungė kadugių kvapas.
Taip ir buvo – žaibas, kuris įskėlė kibirkštį ir virto kadugių kvapo krauju.
Du žmonės, o kraujo kvapas – vienodas.
Susiėjome mudu su Pauliumi ne iš karto, bet kadugių trauka buvo stipresnė už viską. Negalėjome įtarti, kad ir tu apsispręsi grįžti.
Nežinojome, bet laukėme tavęs, o kai pagaliau pasirodei, ne iš karto supratome, kokią dovanėlę mums atnešė gandras.
Kol dar šliaužiojai, kol žengei pirmuosius žingsnius – nė į galvą, kokiu pavidalu apsireiškė mūsų praeitis. Vaikas kaip vaikas, tačiau kai tu ūgtelėjai ir mes pastebėjome, kad visi tavo tariami žodžiai – tik beprasmiai garsai, sunerimome.
Aš vis giliau nėriau į keisčiausių baimių ir nuojautų brūzgynus.
Prisimenu – atsisėdęs galėdavai dienų dienas pinti pirštukais – lyg ir mezgi, bet rankose nieko neturi. Sėdi taip ir krutini pirštukus. Iš pradžių atrodė gražu, vėliau suklusau, į galvą pradėjo lįsti keisti vaizdiniai, kurių niekaip negalėjau sau paaiškinti.
Būdavo, netverdama žiūrėti užsimerkiu ir matau, kaip tu, iškišęs liežuviuką, ne mezgi, o ardai lavoniukų kaklus, kurie atrodo lyg būtų išmegzti, jokios mėsos, jokio tikro lavono vaizdo – tik mezginiai, kuriuos tu ardai ir iškėlęs rodai man – atseit kaip gražu, tvarkinga.
Atrodė, kad tai beprasmiška, kvaila ir juokinga, bet netrukus man ima vaidentis, kad iš tavo rankų dryksta ne mezginiai, o nužudytų vaikų DNR grandinės. Visą gyvenimą negalėjau atsikratyti tokių regėjimų.
Nesupratau, iš kur toks prakeikimas. Lyg iš niekur.
Prabėgo dar meteliai, ir mane ėmė lankyti pranašingi sapnai. Vienas iki šiol styro įstrigęs atmintyje. Sapnas kaip vienišas medis išnykusio miesto dykynėse – mūsų jau nebėra, o jis dar išlikęs.
Mes trise, aš, tu ir Paulius, sukiojamės tankiai medžių priaugusiame kieme, kurį juosia aukšta tvora. Kiemas vienu galu remiasi į aukštą daržinės sieną, gal ten ir ne daržinė, o kitokios paskirties medinė užtvara, mums atrodo būtina iš kiemo išsiveržti, ir kito kelio nėra, kaip tik per aukščiausiąją sieną, tokia jau sapno logika.
Aš kažkodėl turiu lipti pirma, o tu su Pauliumi iš paskos, o ir Paulius sapne lyg būtų mažas vaikas, ne vyras, tu ten vienintelis pagyvenęs.
Aš kabarojuosi, drebėdama ropščiuosi aukštyn ir laukiu, kol judu užsikarsite pas mane. Jūs sunkiai kabinatės, jums lipant siena ima svyruoti, ir tuomet, kai jūs jau viršuje, siena griūva, o jūs – po ja. Siena įploja jus į purvą. Gerai, kad žemė minkšta, ištraukiu abu iš skystos molio košės, jūs murzini, tik akys blizga. Tuo sapnas ir baigiasi, o atsibudus man lieka tik spėlioti, ką toks sapnas galėtų reikšti.
Kas tave taip priplojo ir įmurkdė į purvą, svarstydavau nemigos naktimis, o savaitgaliais ruošdavau absurdiškus, didelius visų pažįstamų vaikų susibūrimus – kviesdavau drauge su tėvais, visi rinkdavosi keliuose mažuose kambarėliuose, kur ir šiaip sunku dviem žmonėms prasilenkti, tai ten susigrūsdavo gal trisdešimt žmogėnų su šliaužiojančiais pypliais, niekas nežinodavo, kuo užsiimti, tad sėdinėdavo ant grindų tarp apsilaupiusių sienų ir statydavo vaikams pilis iš medinių kaladėlių. Kas kaip išmanė.
Norėdama nors kiek pagyvinti susibūrimus, nupirkdavau gofruoto spalvoto popieriaus ir išdalydavau jį vaikams – jie judėdavo, ir popierius čežėdavo. Vaikus tai juokino, o tėvai tik išpūtę akis stebėdavo, kas vyksta. Tikriausiai manydavo, kad man ne visi namie.
Tuo metu aš akies krašteliu akylai stebėdavau, kaip tu elgiesi minioje. Buvo akivaizdu, kad esi kitoks – arba genijus, arba įstrigęs nežinia kur. Ten, kur logika neegzistuoja.
Į tavo pasaulį niekas negalėjo prasiskverbti. Į galvą įkyriai lindo mintis, kad jokio tavo vidinio gyvenimo apskritai nėra, nors vėliau su nuostaba suvokiau, kad ir visiškai uždaruose pasauliuose galimi jausmų sprogimai. Nesvarbu, kad užklystančios mintys atrodo lyg skolintos iš kitų galaktikų.
Kad ir kaip ten būtų, po kelerių metų pagaliau teko pripažinti, kad visą gyvenimą reikės tave, Vaišnorai, vedžioti už rankos.
Kasdien, visur, net ir naktį negalėsiu palikti vieno.
Mano nuotaikos plūkavo kaip debesys, jos keitėsi lyg dienos ir naktys. Iš pradžių – išgąstis, nenusakoma baimė, tačiau laikui bėgant tavo sveikata nesitaisė, ir baimės vietoje susirangė angis – prislopintas pyktis.
Kodėl tokia dalia teko man, kodėl Paulius leido, kad šitoks vaikas ateitų į mūsų namus, mintijau, tačiau pyktis ilgai netrukdavo. Pyk nepykęs, vis tiek niekas nesikeitė, mano vaikas augo, vaikas, ne jo protas, ir tuomet vietoj pykčio širdį užliejo beribės meilės banga – begalinis švelnumas niekuo nekaltam Vaišnorui.
Ne tik Vaišnorui, bet ir Pauliui, kuris nieko nesuprato, tik trypčiojo aplinkui ir skėsčiojo rankomis.
Visi jausmai grūdosi manyje, tačiau patekėdavo pilnatis ir viską užliedavo švelnumas, išlygindavo spalvas.
Kaskart vis aiškiau suvokdavau, kad beprasmiškas tavo mekenimas man tarytum likimo dovana. Atkakliai stengiausi suprasti, kaip tu iš tikrųjų jautiesi. Man vis dingojosi, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į vienišo arklio kelionę nesibaigiančiomis dykromis: nieko nemato, nieko nesupranta, o kinkuoti reikia.
Atsimenu, pradėjome lankytis protiškai neįgalių žmonių dienos centre.
Stovėjau atsirėmusi į sieną ir išsižiojusi gėrėjausi aktoriukais, jeigu galima juos taip pakrikštyti. Nes iš tiesų jie ir nevaidino – norėdami nesuvoktų, ką reiškia vaidinti. Jie tik buvo savimi ir darė tai, ką liepė auklytė Julija, kuri manė, kad kuria spektaklį.
Tokiems aktoriukams nerūpi, ką sakyti ir kodėl. Akys sublizga tik tuomet, kai į juos kas žiūri ar šnekina – kvailos ir protingos mintys jiems tiktai garsas, kurį reikia pamėgdžioti. Paskui smagu pakikenti. Nors kvatotis ar šypsotis jų niekas neprašo, – tokia natūrali jų būsena, jiems viskas juokinga.
Tau, Vaišnorai, ypač. Tu nepaliauji šypsotis, smagiai striksi, be perstojo kartoji:
– Vis tiek tas pats galas.
Julija tau atrodo kaip karalienė arba visagalis slibinas. Tu nepaprastai stengiesi, sieki jos palankumo ir vis trokšti šieptis – kad tik tau leistų šokinėti ir gagenti, kad tik tavęs neužmirštų.
Šitai ir buvo svarbiausia. Į tave nuolatos kas nors turėjo žiūrėti. Antraip tave ištikdavo isterijos priepuolis.
Tavo akys, Vaišnorai, buvo šviesiai mėlynos. Manau, galėjai gimti poetu. Buvai švelnus kaip kūdikis ir agresyvus tarsi tigras. Jokių praeitų gyvenimų tu neprisiminei, tavo sąmonė buvo žemesnė už gyvulėlio, tačiau supratai, kad visiškai priklausai nuo auklytės. O jeigu jos nėra, tu troškai bent menkiausių šypsenos trupinių ir gerumo atplaišų.
Dingojosi, taip tęsis šimtmečius. Man taip, o tu laiko nesuvokei. Tau tokia būklė atrodė amžina ir savaime suprantama. Tavo kančia buvo kitokia. Tau tik rūpėjo, kad į tave žiūrėtų.
– Took, kur eini, pati ir griūsi, – išgirdęs auklytės Julijos žodžius, tu it papūga juos pakartoji ir bukai į ją įsistebeiliji – lyg norėtum paklausti, kiek kainuoja obuoliai, bet užmiršai reikalingą žodį.
– Ištrauk mane, – aš taip pat įsijungiu į žaidimą ir sustaugiu kaip vilkė. Auklytė sufleruoja, tai ir šaukiu. Nesuvokdama prasmės maldauju: ištrauk, greičiau, greičiau. Tu tai girdėdamas tik užsimerki ir lėtai sukioji galvą, atrodo, lyg būtum zylė ant gelžbetoninio balkono atbrailos, kuri ieško lašinių gabaliuko.
– Auša bauša, – nežinia ką ir kodėl tarsteli auklytė ir pasipurto.
– Bauso bauso, – pakartoji. Taip išgirdai, taip ir amtelėjai. Lyg būtum atsiliepęs žvirbliui, kuris maudosi kelio dulkėse.
Tuo metu prie mūsų grupelės prisijungia dar vienas nesusivokiantis, su ūsiukais, vardu Vaitiekus. Jis panašus į šaunų uloną, jo išvaizda ganėtinai grėsminga, jis atrodo paniuręs, bet elgiasi lyg vaikas – pritupia ant taburetės krašto mums iš kairės ir ant krūtinės taip pat pasikabina spalvotą kaklajuostę iš popieriaus.
Jis garsus vos išlemena, tik mykia, bet įsiklausius galima kai ką ir suprasti:
– Gyvas, gyvas, gyvas, – jo akys linksmos, protingos, neatrodo, kad ko nesuvoktų.
Kažkada, kitame kūne, gal jis buvo kiemsargis – galbūt jį pažinojo visi Žaliakalnio chroniai. Netikėtai tarsi matau, kaip jis linguoja priešais ant tako gulinčią kepurę prie įėjimo į turgų, o šiam ištuštėjus – aludėje netoli Savanorių kampo. Linguos, kol nugrius.
– Žiūrėk, jis dar gyvas, – auklytė ne sako, o rėkia, klykia buvusiam chroniui į ausį, o tas nesusigaudydamas žiopčioja ir žvalgosi, kas čia dar gyvas.
– Mane užkasė, o gyva aš dar, gyva, – iš visų jėgų skelbiu ir aš, nes man būtina, kad tu mane išgirstum. Nesvarbu, teisybė tai ar tiesa, kad tik tu atsilieptum.
– Galvą beradau... – nustebęs alma ir gurgžda tavo liežuvis. Tau kiemsargis, zylė ar tavo motinėlė Augustė – vienodai.
Akivaizdu, tau mintys lyg žvirgždo gurgždėjimas ar būgno dudenimas, bet retsykiais man knysteli, kad tu supranti daugiau negu gyvulys, tik neturi galios išreikšti.
Visi jūs, centro aktoriukai, tik murmate, skambčiojate ir ūkaujate kaip garlaiviai – klausotės nuo minčių išlaisvintos erdvės gaudimo.
Štai kitą dieną, neprisimenu, gal tai buvo ir po dešimties metų, mudu vėl dviese pėdiname į centrą. Tau jau šešiolika arba dvidešimt, o gal trisdešimt.
Būtinai drauge, nes kitaip tu nė per slenkstį. Be manęs tu visiškai niekur, nė pėdos, vis įsitvėręs man į rankovę, nors kai atsisegi akordeoną, juk šitiek vargau tave mokydama, tai stovi galingai išskėtęs kojas, žvalgaisi lyg varna nuo medžio viršūnės, ir jeigu mane užmiršti, tai tik sekundei, tuomet, kai sumanai kairę ranką iškelti į viršų ir du pirštus nukreipti į saulę – tau vis atrodo, kad aš akla ir jos nematau.
Visi tavieji žodžiai, kaip ir kitų tavo likimo brolių, kaip nežinia kur krentantys meteorai.
– Žolė... Žolė... Žolė... – auklytė Julija, pasisukusi į mane, jausmingai vinguriuoja vis tą patį žodį, tarsi ir pati norėtų stiebtis žole ant mano vaiko kapo, ir taip lyg papūga mėtydama garsus gręžiasi į tave, Vaišnorai, ir tada tu perimi estafetę – negarsiai, tarytum ką suprasdamas, išlemeni, jog „žolė aukšta“ – kilsteli dešinę ranką ir palieti palei sieną sukabintas laisvai tabaluojančias spalvoto popieriaus skiautes, kurios tau atrodo svarbesnės už sunkiai tariamus nesuprantamus žodžius: spalvotų skiaučių šiugždenimas galbūt tau primena čežančius popieriukus iš ankstyvosios tavo vaikystės mūsų kambarėliuose arba gal net nacistinių rikiuočių vėliavas – dabar sakyčiau, tu jas suvokdavai neprisimindamas.
Tu paprastai neišdauži nė garso, dieną naktį tyli lyg tikrasis likimo sugniuždytas propagandos ministras, nors iš tiesų tu nepajėgtum darbuotis netgi durininku – nebent kartotum kokią nors trumputę frazę ir šypsotumeisi – jeigu niekas tuo metu ant tavęs nerėktų.
Taip, spalvotos, nuo sienų drykstančios popierinės skiautės tave traukia, tačiau tu savęs neklausi kodėl – tu kaip kūdikis, kuris tiesia rankas į žaislą. Į praeitį, kuri karštesnė už ugnį ir tolimesnė už Andromedos ūką.
Auklytei Julijai ant krūtinės prisegtas didelis varnalėšos lapas, kuris, atrodo, pats skiemenuoja, Julijai nereikia nė stengtis:
– Pienės pūkas.
Tu daugybę kartų atsiliepi automatiškai, lyg būtum alavinis kareivėlis Sveikas:
– Pūkas, pūkas.
Tavo balso tembras šaižus, ir jeigu tu suvoktum, ką sakai, tai jau būtų panašu į dialogą.
Įvairovės dėlei ir norėdama tave, Vaišnorai, padrąsinti, į bendrą chorą įsilieju ir aš:
– Kyla pienės pūkas...
Mes visi sėdime prie aukštyn kojom apversto stalo, kuris paguldytas ant kito stalo, o jo kojos apvyniotos raudonu ir mėlynu popieriumi. Jums tai panašu į mišką. Tikresnis, nes jums leidžiama išraiškingai ūbauti.
Pagaliau ateina tavo eilė patampyti akordeoną. Visą gyvenimą šitaip. Tu nė akimirkos neištveri atskirties. Jeigu tenka ilgėliau palaukti, stūgauji.
Vos tik tau linktelėjau, tu iš karto truktelėjai dumples, pasigirdo kreiva šleiva melodija ir nemaloniai cypiantis tavo balsas, tu pridusęs, bet akivaizdu, kad be galo stengiesi, tavo akys įsmeigtos į nosies galiuką, veido raumenys iškreipti, beveik paralyžiuoti, skaudu į tave žiūrėti, ir visi kiti centro aktoriukai sutrikę kikena. Nežinia, ar jiems patinka tavo dainavimas, ar jie tiesiog gėdijasi tokio akivaizdžiai dirginančio balso.
Žinau, tau nė motais. Jeigu jau duotas ženklas, tai ir varai iš visų plaučių. Prikimęs plėši ir tuo pat metu esi pritvinkęs baimės.
Nerimas nuolatos tavyje.
Lyg šunėkas žvairu žvilgsniu stebi dirigento lazdelę – mano pirštą. Melodiją tu išvinguriuoji, bet žodžių suprasti beveik neįmanoma. Neklauso tavo liežuvis, atrodo, kad jis vis bando paliesti gomurį arba dantis, bet taip ir nepasiekia. Iš pažiūros atrodai normalus žmogus, bet proto negalią išduoda veido mimika.
Netrukus sustoji kaip įbestas ir įsmeigi mėlynas akis į greta stovinčią auklytę Juliją.
– Kyla mūsų juokas, – nusikvatoja Julija, o tu kikendamas kelis kartus atkartoji ir vis lyg nevalingai šiepiesi. Tau tas pat, kas kyla – žolė ar juokas.
Jeigu kas tau sugrąžintų tavo senąjį kūną ir vėliavas, tai jau būtų Antikristo puotos preliudija, o kas dabar?
Pasigirdus tavo balso gergždimui, akimirksniu žodžiai ir gaidos visiems susimaišo, ir kiekvienas ima vinguriuoti atskiras melodijas. Julija lyg pakvaišusi, pasišokinėdama klykauja „jūra, jūra“, Vaitiekus su ūsiukais kažkodėl prisimena „tamsoje giliai“, o tau šauna į galvą užtraukti „Motule mana“.
Julija entuziastingai atstato lūpas lyg bučiniui, jos žvilgsnis nukreiptas į Vaitiekų, kuris į ją žvelgia iš padilbų ir paslaptingai, tarsi ką suprasdamas, šypsosi. Kam?
Tikrai ne Julijai. Niekam.
Pagaliau tu ryžtingai išplėši mikrofoną iš Julijos rankų, nusisuki į langą ir su žvėriška jėga, didžiulėmis pastangomis iškapoji žodžius, kuriuos įsiklausius įmanoma net suprasti:
– Reikia pakeisti temą, – atsikvepi, – manau, – atsidūsti, – visai ne taip, – ir tu pradedi dainuoti, žodžiai beveik nesuprantami: – Ar įdomu, ar myliu, ir man ji pasakė, irgi aš myliu... – mėgini traukti netgi be akordeono, užmiršai, kad laikai jį glėbyje, ilgai tęsi: – Uuuuuuuuuuuu... – Pagalvojęs pradedi kitą dainą: – Žiburiai, o kam man meilė... – toliau vėl sunkiai suvokiami žodžiai, kniaukimas, pauzė ir griežtas „viskas“.
Teisingai, Vaišnorai, taškas, nors taškas apskritai neegzistuoja. Tik atodūsis.
Aš ir dabar girdžiu padrikus tavo tampomo akordeono garsus.
Erdvėse sninga. Didžiuliais kąsniais. Su tavimi man vis norisi kalbėtis apie tuštumą ir dykumą, nors iš tikrųjų širdyje jų niekada ir nebuvo, vien snaigėmis plūstantys baltojo laiko srautai, kurie užkloja praeitį ir sugeria ateitį, jie vėtromis pakelia mus visus, sugriebia ir neša, o man dingojasi, lyg visi įvykiai ir žmonės tarsi nesuskaičiuojamos galaktikų žvaigždės snaigėmis leidžiasi ant žemės ir susigeria man į plaukus.
Ir nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga sako meilė tai jėga numuškit junkeriai tą meseršmitą kur stiuardesė mylima žana tualete bučiuoja draugą kitą sunitą su ilga ilga barzda šachido diržas judesių nevaržo bučiuoja draugei žanai papukus ir junga greitai persėda į baržą o kapitonas grįžta pas vaikus ne pederastas koks ne koks agrastas o paprasčiausias tėvas vaikmylys neskęsta žiurkės oi dar kaip neskęsta kai sprogsta danguje toks pagalys
Jis ketino prasibrauti prie Miglės, išspausti kokią susižavėjimo frazę ir atsisveikinti, bet ją, „Suveltosios karalystės“ karalienę, kone už rankos iš draugių ir gerbėjų būrelio jau traukė mergaičiutė, ginkluota diktofonu, matyt, žurnalistė, tad dukra, šių keistų veltinių figūrų autorė, jį jau užmačiusi, sumosavo:
– Tėti, luktelk, aš ateisiu pasikalbėt.
Jam neliko nieko kito kaip atsitraukti, paimti dar vieną stiklą, pamažėle siurbčioti vynelį, dairytis į tą jaunimo šurmulį – tikrai, vos vieną kitą žilą galvą galėjai toje kamšalynėje įmatyti; hm, jis nė neįtarė, kad Miglės ir kelių jos draugių pretenzingai pavadinta paroda bus tokia graži – veltinis jam priminė varganą vaikystę ir smagias pusnis, bet nieko „estetiško“, – ir kad į ją sugužės tiek žmonių, kad kuratorė, irgi jauna moteris, taip protingai kalbės, atrasdama tose suveltose figūrose drąsų žvilgsnį į nūdienos problemas ir dar kažkokias gelmes, ko gero, tik nusišaipytų atsitiktinai pakliuvęs į šią parodą, jei jos pagrindinė veikėja nebūtų dukra, jo pramuštgalvė vienturtėlė.
– Na, ir kaip jūsų meilės reikalai? – staiga išgirdo pašaipų klausimą. Manė atsisukąs netaktiškai – į kažką šalimais bendraujančius, bet net krūptelėjo pamatęs į save įsmeigtas ugnelėmis žibančias akis. Į jį pakėlusi švytintį – matyt, džiaugsmingo pokšto įkvėptą – veidelį žvelgė nedidukė smulkutė moteris, na taip, ypač nedidukė jam, išstypėliui. Kokių keturiasdešimties metų, trumpi pasigarbanoję plaukai lyg puri aureolė gaubė galvą, veido raukšlelės, jei nustotų šypsotis, matyt, ne visos išnyktų, bet liktų mielos. Nepažįstama. Laikanti rankoje jau tuščią taurę. Kažkaip nerūpestingai elegantiška, ko gero, irgi iš dailininkių. Jis stebeilijo į ją sutrikęs, kažkas trukdė jam pasakyti: „Apsirikot, su kažkuo kitu mane supainiojot.“ Gal tiesiog pajuto pasiutusį norą paimti šią nepažįstamąją už rankos ir išeiti su ja kartu – kur nors, bet kur. Moteris prunkštelėjo ir ta trumpa juoko salvė jam nauja jėga trinktelėjo per galvą. Jis taip ir vypsojo pražiota burna, niekaip negalėjo išsivaduoti iš jį sukausčiusio netikėtumo, o ji apsisuko, nueidama pastatė ant stalelio taurę ir prapuolė šurmuliuojančioje minioje. Bet tas prunkštelėjimas, – tvinksėjo jam, tas prunkštelėjimas kažkur girdėtas... Galiausiai susivokė, kad dabar svarbiau nutverti už rankos tą moterį nei stypsoti laužant galvą apie panašius prunkštelėjimus, jau regėjo save be ceremonijų išplėšiantį ją iš triukšmingai šmaikštaujančių dailės asų draugijos, tempiantį laukan, į orą, į spalio pavakarės vėsą – dabar jau jos eilė bus iš nuostabos sutrikti, žado netekti, bet jis nebus delikatus, nesustos atsiklausti, ar ji pageidaujanti jo draugijos...
Jis prasibrovė prie stalelio – tarsi savo stiklo pastatyti, buvo tikras šalimais ją išvysiąs. Dairėsi, ėmė nardyti minioje pirmyn ir atgal, sukti ratus – užklupusi neviltis vis stipriau gaudė galvoje... Ir staiga ištuštėjusiose smegenyse nuskambėjo: „Tikrai šiltai – net prakaitą nuo kaktos reikia braukti.“ Ir – prunkštelėjimas. Beveik vienu metu – frazė ir juoko pliūpsnis. Sustojo lyg įbestas, į jį atsitrenkė paskui jį ėję, jis neatsiprašė ir neatsiliepė į atsiprašymą, stebeilijo į sieną, kurioje lyg ekrane jau ryškėjo sumišę vaizdiniai: Dunojus pro autobuso langą, vadovo Leono energingas „Visi pasižiūrim, ar nepametėm kaimynų“, jo ranka ant krūties, putnios šiltos krūties – akimirksniu burnoje radęsis šleikštulys įsiterpė į šią chaotiškų kadrų juostą, ši sudžeržgė tarsi nutrūkdama, bet dar šmėkštelėjo jo galva – jo paties galva, groteskiškai įsiterpusi iš užnugario tarp dviejų autobuso sėdynių atlošų, ir jo keliai – plačiai, patogiai išskėsti gremėzdiškų kojų keliai, o šalia kairiojo – mažytė blanki figūrėlė, irgi groteskiškai prispausta prie krašto, kone kybanti, viena savo kojele jau į praėjimą besiremianti... „Gera buvo kelionė, daug pamatėme, šiltai pabendravom“, – kažkokios gėdos apimtas išgirdo savo patenkintą, kvailai patenkintą balsą.
– Tėti, kas? Ar blogai jauties? – Miglė papurtė už alkūnės ir žvelgė į jį sunerimusiomis akimis.
Jis sugebėjo atsitokėti, išnirti iš užplūdusių vaizdinių, šyptelti ir net mirktelti dukrai.
– Ar nežinai, kad didieji mokslininkų atradimai gimsta netikėtose situacijose? Man irgi dabar lyg Archimedui nušvito – gal išgirsi apie naują mano patentą, – susijuokė smagus, kad nerimas nuo dukros veido nuslinko, ji kiek atlaidžiai šypsojosi – kaip visada, klausydamasi jo postringavimų apie biochemijos pasiekimus. – Bet, vaikeli, eisiu, dėkui, kad pakvietei, visokių grožybių prisižiūrėjau, bet tikrai savo minties gijos nenoriu pamest.
– Smagu, tėti, kad atėjai, susiskambinsim, – Miglė pakštelėjo jam į skruostą, jis mostelėjo jai, sumosavo toliau stovinčių merginų trijulei, dukros kompanionėms, ir, sugraibęs kabyklos kamšalynėje savo striukelę, išskubėjo. Sėdo į mašiną, parlėkė namo – lyg nerimasties genamas, lyg gėdos tvilkomas, lyg netekties gniuždomas.
Kai Jurgis pernai vasarą paskambino Leonui, klausdamas, kokiai artimiausiai kelionei jis vadovaus – nueitų į tą ekskursijų kontorą ir išsipirktų sau vietą, šis iš pradžių dar stengėsi savo griausmingam balsui suteikti atjautos gaidelių, bet tuoj, nesuvaldydamas prigimto gaivališkumo, pasiūlė vakare susitikti alubary, aptarti smulkmenas. Dėl tos kelionės susitikinėt nebuvo ko – jis iškart sutiko su kiek ilgesne nei savaitės išvyka rugpjūčio vidury Austrijon: Viena, Zalcburgas, pakeliui Vachau slėnis, Dunojus, šiek tiek Alpių, visokie vienuolynai ir vynuogynai, malonumai ne tik akiai. Bet juk su Zitos, ūkininkės pusseserės, sūnumi, nors šios giminystės ir nelaikė privaloma, kartkartėmis mielai susieidavo – gremėzdiškas, garsaus balso, vos dešimtmečiu už jį jaunesnis kaimo vaikas jį visada stebino savo polinkiu filologijai, vokiečių kalbos studijomis, kažkokiais – netgi poezijos – vertimais. Leonas grupes lydėdavo į šalis, kuriose kalbama vokiečių kalba, šis darbas ketvirtą dešimtį baigiančiam, griausminga energija ir eilėmis trykštančiam bičiuliui tikrai tiko.
Kai juodu lenkė jau po antrą bokalą alaus, o Leonas padarė pauzelę ir liovėsi smagiai baisėtis dėl kažkokio lyg ir puikaus poeto Traklio likimo, Jurgis ryžosi:
– Man net gėda prieš Miglę... Tai ji mane vis bakina: važiuok, keliauk, ir geriau į didmiesčius, o ne iš įpročio į Labanorą, net savaitgaliams gali į kokią Rygą pašaut, neužsidaryk gedule, neapgailėk savęs, bet – džiaukis gyvenimu... – jis pritilo, prieš prisipažindamas gėdingiausią dalyką, ir Leonas suklusęs stumtelėjo į šoną bokalą. Galiausiai kostelėjęs išbėrė: – O aš nedrįstu pasisakyt, kad ta neviltis, ilgiau nei pusmetį į apatiją gramzdinusi po Beatos, jos mamos, mirties, jau išsisklaidė... Aš netgi... netgi jaučiuosi jaunas... atjaunėjęs – prisimeni, tada sakiau: dar nėra net penkiasdešimties, o esu lyg sukriošėlis, kuriam viskas baigta ir kuris nieko nebenori. – Leonas atjaučiamai burbtelėjo: „Po poros metų tokio slaugymo ne vienam ir stogas pavažiuotų...“ – O dabar... nuo pavasario... gal dėl pavasario, staiga – ir jėgų antplūdis, ir gyvenimo smagumas – labiau kaip laukimas, vylimasis: štai kažkas nutiks, kažką sutiksiu, ir... – Jurgis tarsi susigėdęs sukrizeno, bet Leonui energingai sulinksėjus išpyškino: – Jau pavasarį, o ypač dabar, vasarai prasidėjus, vos išeinu į miestą, šiaip sau pereinu per prospektą, senamiestį – man akys raibsta, galva lyg porą taurelių išmetusiam svaigsta... Tos moterys... Dabar – vasariniais aprėdais, plikom kojom, plikom rankom ir pečius apnuoginusios, krūtinę atidengusios... Žinok, – jis prislopino balsą, jie, du suokalbininkai, sukišo galvas, – žinok, aš veidų dažnai nepastebiu... mano akys lyg prisvyla prie iškirptės, prie kokios putnios, lauk virstančios krūtinės... tada – jei spėju – dar ir į veidą žvilgteliu, – atsitokėjęs nusijuokė ir pašaipiai užbaigė išpažintį.
Leonas, mąslus kaip reta, pasikasė pakaušį ir patarė: „Tau reikia moters. Nebūtinai „antrosios pusės“ – reikia išsilaigyt kaip kokiam spuoguotam vaikiščiui, kai išsilaigysi, galėsi ir į veidus pasižiūrėt, dabar esi išsibadėjęs.“ – „Negyvenau visą tą laiką kaip vienuolis, turėjau tokią draugelę, – Jurgis išgirdo nuovargį savo balse, privalėjo pasisakyt, kad neatrodytų šventuolis, bet pačiam jau buvo neįdomu. – Keletą savaičių burkavom, plunksneles kedenom. Irgi netoli penkiasdešimties, bet puikių putlių formų ir veidelio dailaus... Tik – („Per sena?“ – spėjo įsiterpt Leonas, jis papurtė galvą) – ne tai blogiausia, kad kvaila višta, kuriai tik skudurai, manikiūrai pedikiūrai galvoj, blogiausia – iš tų gudriųjų kvailių.“ Jis nutilo, liūdnai grimzdo į šviesiuosius savo šeimyninio gyvenimo laikus, dar neišbalansuotus kelerių paskutiniųjų metų ligos, ligoninių, operacijų, nemigo naktų. Išniręs atsitrenkė į skausmingą – tarsi atsidavusio šuns – Leono žvilgsnį ir ištarė griežtu tonu kaip visų kalbų užbaigą: – Savajai Beatai dažnai priekaištaudavau dėl neūkiškumo, pinigų švaistymo niekams, bet – visad pasitikėjau. Žinojau: jei pasakė „Nuėjom su drauge kavos ir išleidau trisdešimt litų, labai norėjau ją pavaišint“, – taip ir yra. Tikrai buvo su drauge, tikrai ėjo kavos, tikrai ją vaišino. Visad branginau jos sąžiningumą, ištikimybę, kad galiu pasikliauti... Iki šiol neįsivaizdavau, kas tai yra „gudruolės“, kurių prigimty – sekti pasakas ir melžt iš tavęs pinigus. Laimei, neilgai murkdžiausi su ta lapute, gana greit perkandau, pasišlykštėjau ir prigrasiau nesipainioti man po kojom. Dabar jau kone du mėnesius „švarus“, tik va seno pasileidėlio įpročiai ramiai gyvent neduoda, – tarsi pašmaikštavo, nusijuokė.
O jo bičiulis jau griaudėjo: „Ir vaizduotę reikia pasitelkt – vaizduotę! Ne tik tą fiziologinio lygmens. Štai, pažiūrėk, koks mūsų maršrutas Austrijoj...“ Jis šalia bokalo išskleidė žemėlapį, greta pabėrė keletą bukletėlių, ir juodu, jau galėdami neslopinti balsų, aptarė laukiančius kelionės malonumus.
Kai rugpjūčio rytui dar neišaušus Jurgis su taksi atlėkė prie „Gintaro“ viešbučio, kur turėjo rinktis jų grupė, čia laukė tik keletas žmonių – bet tuoj vienas po kito tai taksi privažiavo, tai, dardindami lagaminus ant ratukų, atpėdino iš kaimynystės pėstute. Jis pakiliai, kone vaikiškai smalsiai nusiteikęs sveikinosi su nepažįstamaisiais, banaliai šmaikštavo: „Ar čia Mocarto gerbėjai susirinkę?“ – „Taip taip, tik klavesiną namie pamiršę...“ Atsainiu žvilgsniu pasitiko dar vieną privažiavusį ekipažą, bet – akimirksnis, ir pajuto tuoj vėl ištiksiant svaigulį, nuo pavasario jį kamavusį – hm, juk visai smagiai – veikiant kažkokiems paslaptingiems moteriškiems kerams... Tikrai paslaptingiems, juk jis Leonui apkalbėjo save, prisipažindamas: užtenka pamatyti plikas kojas rankas, gilią iškirptę... Dar nebuvo toks maniakas, kad kiekviena nuogybė jį išmuštų iš vėžių. Kai tąkart grįžęs iš alubario mėgino pats sau paaiškinti, kas toje išpažinties hiperbolizacijoje yra tikra, galėjo tik nuspėti: sudirgina, sujausmina kažkoks – iš daugybės – moters tipas, vitališkumo, kur kas gelmingesnio nei erotika, fluidai. Ne besiveržiančios krūtys jį įelektrina, bet spinduliuojamas gyvenimo džiaugsmas, gyvenimo geismas.
Iš mašinėlės išlipo trise – vairuotojas, jo žmona, griežtų veido bruožų blondinė, akivaizdu, kad žmona, abu keturiasdešimtmečiai ar kiek vyresni, jis rūpinosi jos bagažu, ir – jų bičiulė, tai irgi jam buvo akivaizdu – kad bičiulė, pavėžėta kartu su kelioniniu lagaminu, jaunesnė už porelę, gal įpusėjusi ketvirtą dešimtį. Taip, jis įsielektrino vos į ją žvilgtelėjęs, nors nuo ryto vėsos jos putlią krūtinę ir – nuogas nuogas nuogas – rankas dengė megztukėlis. Šįkart akimis įsisiurbė tik į veidą, ryškiai apšviestą – jų mašinėlė sustojo kaip tik po žibintu, – bet tarsi iš vidaus spinduliuojantį, jaunos brandžios moters dailiai apvalų veidelį putniomis, besijuokiančiomis lūpomis, taip, jis tikrai teigė gyvenimo džiaugsmą, o papurę vešlūs ir pečius gaubiantys liepsnojantys – taip, raudoni, kiek į rusvumą – plaukai šiam džiaugsmui suteikė triumfuojančio vėjavaikiškumo. Kartu ugniaplaukės – šis vardas ir taps Jurgiui jos tikruoju visą kelionę – trykštantis gyvastingumas buvo tarsi pridengtas drovesio šydu, ir tai jam pasirodė tobulybė, verta įrašyti į Raudonąją knygą.
Atitraukė dėmesį nuo tos trijulės kaip tik privažiavęs prašmatnus jų autobusas. Iš jo pirmiausia iššoko keturiolikmetis Leono sūnus Lukas, taip, buvo sakęs, kad pasiims vaikėzą, irgi į filologiją linkusį, tada jau nerangiai, bet spinduliuodamas džiugią energiją nuo laiptelio dunkstelėjo ir pats vadovas. Leonas, sumosavęs, užbaubęs labą rytą, paragino visus, kai susidės bagažą, prieiti prie jo užsiregistruoti, tada jau susėsti ten, kur širdis pasakys.
Kol visi spraudėsi prie bagažo kamerų, juodu su giminaičiu vyriškai apsikabino, Jurgis paplojo per petį Lukui. Akies krašteliu įmatė, kad vyriškis iš trijulės, sudėjęs abu lagaminus, atsibučiuoja su žmona, paspaudžia ranką bičiulei, tad atlėgo: taigi važiuoja ne trise, negresia, kad koks žavus vyrukas įsitaisytų šalia tos ugniaplaukės... Pasitraukdamas nuo Leono ir Luko – jau rikiavosi eilutė norinčių būti pažymėtiems sąraše, šūktelėjo: „Šaunų kompanioną turėsi, Leonai.“ Iš tiesų puiku: atkris garbė pačiam būti vadovo kompanionu dviviečiuose viešbučių kambariuose. Skubinosi sprausti bagažinėn savo lagaminą, juk dvi bičiulės, blondinė ir ugniaplaukė, – vis akies krašteliu jas sekė – jau niro vidun pro galines autobuso duris.
Darkart susimosavęs su Leonu – šis linktelėjimu patvirtino jį pasižymėjęs popieriuose, Jurgis irgi pasirinko galines duris; jau nuo laiptelių ėmė karštligiškai akimis naršyti antrąją autobuso pusę, nebūdamas tikras, ar nereiks gręžtis atgal – gal jos pasirinko vietas priekyje. Bet ne, taip, – sutvaksėjo prieštaringų impulsų – džiugesio, nerimasties – sukirbinta širdis. Raudonplaukė su bičiule kuitėsi su smulkiais punguliukais, mineralinio buteliukais antroje nuo jo eilėje. Akimirką stovėjo ant laiptelių apsalęs, kvailai šiepdamasis, bet staiga nutvilkė – turi skubėti, už baltaplaukės, vyresniosios, dar žiojėjo tuštuma, nors iš krašto, už ugniaplaukės, kažkokia smulki figūrėlė jau buvo įsispraudus: kažin, ar laiko kam vietą? Jis prišoko prie smulkiosios moteriškutės, neišvaizdi: pilkšvi plaukai, matyt, gumute į uodegytę subrukti, veidelis dar lyg ir jaunas, ir nebjaurus, bet be jokios jaunystės žaismės, smėlio spalvos marškinukai kadaruoja ant plokščios krūtinės... Tiesą sakant, jis tik akies krašteliu užkliudė tą figūrėlę, visą dėmesį nerimastingai užvaldė tuščioji erdvė šalia. „Ar galima jūsų kaimynystėj?“ – paklausė, tarsi ir žiūrėdamas į moterytę, bet labiau regėdamas kuplų ugninį viršugalvį, taip ryškiai šviečiantį jo regėjimo lauke, ir dailią, gražiai nurudusią plaštaką, besiilsinčią – blizguliuojant pirštus puošiantiems žiedams – ant ranktūrio; draugės jau šnekučiavosi ir jaunesnioji vis patikliai palinkdavo į vyrėlesniąją.
„Taip, prašom, tik jums teks sėst prie lango, nemėgstu, kai saulė į mane spigina“, – atsiliepė tarsi teisindamasi pilkoji pelytė. Toks kaimynės „vardas“ netruks nusėsti sąmonėn, dar ir pašaipiomis intonacijomis apipintas – švelniai daininga ugniaplaukės ir kietai smerkiama blondinės – dviejų ryškių moterų. Juodu su mažąja kaimyne lyg ir susistumdė – ji stojosi, ketindama tarpueilyje luktelt, kol jis įsikurs, bet jis, nekantros pagautas, jau spraudėsi, kaimynė vėl klestelėjo ant sėdynės, susijuokė; paskui jis kiek pasišaipydamas iš savęs įvertins, kad jo reakcija į kaimynės emocinį signalą – ir ne tik tąkart – panėšėjo į jo reakcijas savame bute už sienos pasigirdus kaimynų balsams: tarsi sureaguoji (štai kažką pasakė, štai nusijuokė ar susibarė), bet net nemanai atsišaukti...
„Mano vardas Jurgis“, – pasakė tarsi kaimynei – kuri linktelėjo: „Rita“, – bet gana garsiai ir palinkęs į priekį, ugniaplaukė tikrai atsigręžė pro tarpelį tarp krėslų, nusijuokė tarsi sumišusi, sublizgo dailūs dantukai su kiek išsikišusiais iltiniais, „plėšriais“, smagiai dingtelėjo jam – nes kažkaip siejosi su aistringumu.
Jis pakilo, palinko į abi ir turėjo progos pats stebėtis savo paplonėjusiu balsu: „Laukia ilgas kelias, mielosios kaimynės, tai gal susipažinkim, esu Jurgis, iš Vilniaus kaimo...“ Ugniaplaukė sukrizeno, tarsi jis tikrai būtų sublizgėjęs šmaikštumu, šviesiaplaukė šyptelėjo ir kaip vyresnioji ne tik amžiumi, bet ir – akivaizdu – rangu pristatė iškart abi: „Mes irgi iš Vilniaus kaimo. Aš Audra, o ji – Monika, abi iš geležinkelininkų mokyklos...“ Ji padarė pauzelę, leisdama jam pasigirti savo statusu, jis jau žiojosi, bet išgirdo savo vardą, regis, pakartotą, tai Leonas stovėdamas prieky, su mikrofonu rankoj prašė tylos. Jurgis kaltai vyptelėjo abiem besišypsančioms – juk meiliai ir gal net vylingai – damoms, atsisėdo išklausyti vadovo instrukcijų. Taip, jų laukė ilgas kelias, bet toli gražu ne vargstant naktį autobuse – pirmosios nakvynės buvo numatytos Lenkijos miesteliuky ir Slovakijos sostinėj – Bratislava irgi bus apžiūrėta, tada net trejetas naktų – Vienoje, iš ten įvairiomis kryptimis pasivažinėjant, ir vienuolynus aplankant, ir Vachau vynuogių derlių ragaujant, ir Alpėmis pasigrožint, dar Zalcburge, tada jau pasukus atgal viena naktis kažkokiame motelyje. Vos Leonas baigė savo kalbą ir dar nepradėjo vykdyt savo pažado pakeliui suteikti įvairios istorinės ir kultūrinės informacijos apie lankomas šalis, o autobusas suburzgė ir pajudėjo, jis įspraudė galvą tarp priekinių sėdynių – jam prisireikė kiek daugiau vietos, akies krašteliu pastebėjo, kad jo smulkioji kaimynė kone persisvėrė per ranktūrį, o sąmonės periferijoj šmėkštelėjo pašaipa: matyt, senmergė, galinti nualpti, jei kokio vyro kelis netyčia prisiliečia jos kaulelių. „Taigi panelės geležinkelietės...“ – vėl paplonintu balsu rišo kalbos mazgą. Netrukus ir sužinojo smulkiau: Audra yra direktoriaus pavaduotoja, turinti ekonomistės diplomą, o Monika dėsto anglų kalbą, abi susidraugavo, vos tokia gražutė jaunutė drovutė anglistė pasirodė jų mokykloje ir naujoji pavaduotoja – pirmus metus užimanti šį postą, pajuto poreikį ją globoti. Jurgis tarsi kuklindamasis, su pauzelėmis, skirtomis jų nekantriam smalsumui, pasisakė esąs biochemikas, daktaras – ne, ne medikas, nors ir dirbąs būtent Medicinos fakultete, laboratorijoje, yra biochemijos mokslų daktaras... Monikutė per visą pažinties ceremoniją švelniai raudo, nepamiršdama vis žvilgtelti į jį viltingu patikliu žvilgsniu. Ne iškart, bet neilgai trukus – gal net per pirmąjį pakelės stabtelėjimą, kai jie sulipo į neperskiriamą trijulę, jis puse lūpų prasitarė antri metai esąs našlys, tik dabar atsigaunąs po netekties... Savo draugių jis nemygo atvirauti apie šeimyninius įsipareigojimus. Per tas dienas Audros kalboje vis nuskambėdavo frazės apie jos „diedą“ ir dvi paaugles dukras, o Monika, kalbai pasisukus į asmeninio gyvenimo lankas, droviai nuleisdavo akis, net rausteldavo, ir jo širdis atsišaukdavo globėjiška atjauta: taip aiškiai regėjo dilgsint dar šviežią jos žaizdą, nudegimą, troško apglėbti, raminti, žadėti – „ir džiaugsme, ir varge“... Nieko neklausinėjo, tik rodė nedviprasmišką dėmesį, o kad ji – irgi susidrovėjusi, raustelėjusiais skruostais, bet patikliai ir dėkinga priimdavo šio dėmesio ženklus – net intymiausiuosius, jam akivaizdžiai patvirtino žaviąją ugniaplaukę irgi vaduojantis iš nesenos netekties – tik ne fizinės, kaip jo atveju, bet emocinės – gal ją paliko, gal išdavė, tad tiltus sudeginti teko apsispręsti jai... Jiedviem dar Bratislavos viešbutyje Audra suteikė tris vakaro – jau ir nakties – valandas, nedviprasmiškai pasakiusi: iki pirmos sėdės bare. Raustanti – iš laimės, jis juk matė, kad iš laimės, Monika, paėmusi jį už rankos, įsivedė į kambarį, o po poros valandų karštos aistros, jau nuilsus, jau baugščiai pažvilgčiojant į artėjančią išsiskyrimo – šios, tik šios nakties! – išsiskyrimo akimirką, jo akis tarp keleto įvairiausių – su akutėmis ir be – jos rankas puošiančių žiedų užkliudė vieną, lyg ir auksinį, siaurą, išgraviruotą, ir jis pirštu palietė jį, o jos akys pritvinko ašarų tarsi įskaudinto vaiko, jis pasijuto šiurkščiai užkliudęs šviežią, atrodo, gilią žaizdą, tad puolė bučiniais išpirkinėti kaltę, ir ji sumurkė it glostoma katė. Dar jie turėjo ne vieną naktį, tegu ir ne visą, globėjos vaidmenį prisiėmusi Audra suteikdavo jiems daugiausia keturias valandas, ir jis vengdavo net pažvelgti į taip viltingai jam atsiduodančiosios rankas, mieliau žvilgsnį kreipė į kur kas vaizdingesnius, vešlesnius savosios Sulamitos vynuogynus, glostė, uodė, čiuopė, čiaumojo, skverbėsi…
Juodu su Monika svaigo tomis jiems dovanotomis buvimo dviese valandomis, lyg išalkėliai ir ištroškėliai godžiai siurbdavosi vienas į kitą lūpomis ir visu kūnu, bet likusį laiką visai smagiai būdavo sulipę į trijulę – ir važiuojant autobusu jo galva nuolat spraudėsi tarp priekinių sėdynių, ir vaikštinėjant, apžiūrinėjant grožybes, ir sėdinėjant kokioje pakelės užeigoje, ragaujant dar šviežių vynuogių vyno, Monika, Audra ir jis būdavo neišskiriami. Leonas pradžioje dar mėgino jį kviestis pavakarojimams į savo vyrišką kompaniją, bet netrukus tik šelmiškai mirkteldavo, suprasdamas padėti. Po nakvynės paprastai paskutinę minutę atėjęs į autobusą – mat visada palaukdavo savo draugių, Jurgis gaudavo progą prisiminti savo kaimynę, pats nusišaipydavo: laimei, kad turi ją pakelti, jei ji sėdėtų įsispraudusi kampe, gal net nepastebėtų… Tardavo, keletą žodelių praeidamas tardavo, paklausdavo, ar gerai pailsėjusi, ji kažką tyliai burbteldavo, matyt, suprasdama, kad atsakymo nelaukiama. Tiesa, įsidėtais lietuviškais skanėstais ar jau čia spėtais nusipirkti gardumynais vaišindamas drauges, nepamiršdavo kaupino delno pasukti ir į šoną: „Gal pasivaišinsit?“ – paprastai išgirsdavo „Ačiū, ne“ ir daugiau nesikreipdavo. Jį kiek nustebino, tiesa, tik patį pirmą kartą, kad Audra, tiesdama – abiejų su Monika vardu – jam pasivaišinti tai sumuštinukų dėželę, tai naminių sausainių maišelį, į jo kaimynę nekreipė jokio dėmesio. Keletąkart jis išgirdo iš Audros – Monikai pritariant krizenimu – ir pašaipių replikų pilkosios pelytės adresu; jam smigteldavo nelabai maloniu dygliuku, gal sąžinę krebždeno toks nedžentelmeniškas bendravimas, tai yra nebendravimas, su bendrasuole. Porą vakarų, jau reziumuojant dieną prie vyno taurės, jo draugės prunkščiojo, kad pilkoji pelytė dar, matyt, neprarado studentiškų įgūdžių („Gal ir nekaltybės?“ – Audros ironija, Monika dailiai raustelėjo), mat vaikštanti vis su bloknotėliu, matyt, užsirašinėjanti kiekvieną gido žodį… Jis tik šyptelėjo, neatrodė svarbu pasakyti, kad gavo akį užmest į tą bloknotėlį pasibaigus ekskursijai po senamiestį, ilgėliau užsibuvus Šv. Stepono katedroje – lape gal pieštuku, gal tušinuku – juk jis tuoj nusuko akis, kaip įsibrovęs į draudžiamą teritoriją – lyg raketa aukštyn šovė tasai pietinis katedros bokštas, kurį, taip jiems sakė vietinė gidė, vieniečiai meiliai vadiną Šteffl…
Jam visai nebuvo liūdna, kai autobusas pasuko Lenkijos link, nors po paros jau turėjo būt namuose. Abi savo naująsias širdingąsias drauges – juk Audros globėjiškumas irgi buvo širdingas, nepaisant jaučiamo jos sprendimų kietumo, kategoriškumo ir aštrios pašaipos (pilkoji pelytė, žinoma, buvo tarp kritikos taikinių) – buvo pakvietęs į svečius penktadienio pavakarei, dienelę po kelionės atsipūtus, žadėjo ir vyno, ir gurmaniškų užkandžių. Joms paslaptingai persimetus žvilgsniukais, širdis džiugiai sutvaksėjo – net nelaukdamas patvirtinimo buvo tikras, kad tas tylus moterų sąmokslas reiškia: Audra išeis anksčiau, viena. O gal... gal Audra ir ateis viena, šią viešnią jie priims dviese?..
Jau ankstyvą rytą, kraudamas prie Lenkijos motelio autobuso bagažinėn ir Monikos, ir savo lagaminus, prisakė nesitampyti – jis pasirūpins bagažu ir Vilniuje. Monikai susidrovėjus – ak, kaip jam maloniai dilgino paširdžius šis jos gebėjimas rausti, nuleisti akutes, kartu lūpose virpinant vylingą šypsenėlę, – jis nedetalizavo būsimo rūpesčio jos bagažu ir ja pačia, tik spustelėjo tą gležną, atsidavusią rankutę. Grįžtant – diena buvo net karštesnė nei visos ankstesnės, puikios ir saulėtos, – visi, regis, buvo šiek tiek nusėdę, kuo smagiausių įspūdžių kupini, tik fiziškai pavargę, ir Leonas nebesistengė nei informacijos, nei juokelių į mikrofoną žarstyti, paleido televizoriuose filmą apie Klimtą, daugelis ir stebeilijo, kas susidomėjęs, o kas pusiausnūda. Jį per tą savaitę buvo nukamavęs ne tiek vaikštynių nuovargis, kiek smagiosios nakties valandos, kūnas ir siela troško gero ilgo miego, mėgino atsilaikyti, bet akys vis susimerkdavo, bent keliolikai minučių vis suimdavo snūdo gniaužtai.
Kai įvažiavo į Lietuvą, jis staiga pražvalėjo, jau ketino vėl įsprausti galvą tarp atlošų priešais, bet dabar jau jo bičiulės buvo miegūstos, gal jas priveikė karštis; jis paglostė Monikos skruostą, ji prasimerkė, bet akys buvo rūkeliu aptrauktos, kažką meiliai sumurkusi, ji vėl paniro snaudulin. Stebeilydamas pro langą į jau pasiilgtąją Lietuvą, keliolika minučių smagiai paplepėjo su Migle, o kai išjungė telefoną, išgirdo, kad ir abi jo bičiulės kalbasi mobiliaisiais. Jų prislopinti balsai susiliejo į vieną, Monika tuoj savąjį pokalbį užbaigė, tik Audra, akivaizdu, įsakinėjo vyrui, kada ir kur tas turi atvažiuoti. Grįžtant Audra jam pasirodė kiek keistoka – lyg sulėtėjusi, vangoka, neretai net nenugirstanti ko klausiama, žvelgianti į jį kažkokiu atsaju, tarsi atšiauriu žvilgsniu. Bet, pats jausdamas nuovargį, pernelyg nesistebėjo – juk buvo ir anksčiau susivokęs, kad tai kietoka, aiškiai „mano – ne mano“ skirianti, tiesmuko, net netaktiško žodžio nevengianti moteris, tad jai ir priklausė be ceremonijų demonstruoti, kad yra pavargusi, bendrystėms neturinti ūpo. Užtat Monika išliko vis tokia pat, droviai iš už savo paslapties šydo besišypsanti, raustelinti, na, tuomet, kai mieguistumas jos neįveikdavo.
Kai jie įvažiavo į išsiilgtąjį Vilnių, jis pajuto priedermę ir kaimynei paliudyt žinojęs ją esant, tad ištarė: „Gera buvo kelionė, daug pamatėme, šiltai pabendravome.“ Šyptelėjęs – įsivaizduodamas, kad atsako į jos pritariamą šypsenėlę – jau sukosi, bet staiga suskardeno juokas – jaunatviškas, nevaržomas, ironiškas, nors tik trumpa papliūpa į jį susmigęs. Jis net žioptelėjo, pažvelgė į savo kaimynę, staiga suprato pirmąkart ją pamatęs – gyvos, kibirkščiuojančios akys, lūpos gal ir blyškios, bet apie jas susimetusios šypsenos raukšlelės visą veidą, smulkų, bet dailų, nutvieskė viliūkiškumu... „Tikrai šiltai – net prakaitą nuo kaktos reikia braukti“, – vėl prunkštelėjo kaimynė, kaip ten ji – Rita, gal tiesiog sužaisdama tuo, kad grįžimo dienos karštis išties buvo sudrėkinęs jo marškinius. Jautė turįs kažką atsakyti, bet visi jau subruzdo ropštis iš autobuso, skubiai pašaipiu „Sudie, geros kloties“ atsisveikino ir kaimynė. Kaip tik tą smulkutę moterį, o ir kitus iš „galiorkos“ praleidusi Audra kažko užstrigo praėjime, pasidėjo ir rankinę ant grindų, tarsi Monikai laisvindama kelią... Ši, vėl droviai raustelėjusi, atsisuko į jį, linktelėjo ir išskubėjo, jis darkart šūktelėjo: „Aš paimsiu bagažą“, truputį suirzo, kad Audra ėmė kuistis savo rankinėje, įstrigusi praėjime pati ir užstojusi kelią jam, jau kone jėga veržėsi pro ją, bet staiga pro langą išvydo vaizdelį: Moniką spaudė glėbyje kažkoks meškiškos išvaizdos vyriškis – kai atsitraukė, pasirodė, kad dar ir pilvotas, ir pliktelėjęs, nors daugiau keturiasdešimties neduotum, o jos rankos įsikibęs iš džiaugsmo strikinėjo gal septynmetis berniukas... Jis nieko nesuvokdamas kone apdujusiu žvilgsniu pažvelgė į jau, regis, radusią ko ieškojo ir susiruošusią eiti Audrą, ta šyptelėjo lyg pašaipiai, lyg užjaučiamai, truktelėjo pečiais, jis aiškiai jos veide išskaitė: „Toks gyvenimas...“
Paskutinis pasiėmė lagaminą, nelabai girdėjo, ką jam kalbėjo atsisveikindamas Leonas, tik lyg gelbėjimosi ratelis nukrito: „Galim greit susitikt, apkalbėti kelionę.“ Jis teatsakė „taip“ ir nudardėjo su savo lagaminu, per kiek ilgiau nei valandą mechaniško žirgliojimo pasiekė Žvėryną.
Žinojo, kad nėra ko kitą dieną laukti viešnių. Bet ir žinojo nerasiąs sau vietos, baiminosi, kad neiškrėstų kokios kvailystės – dar ims ir sugalvos paskambinti į geležinkelininkų mokyklą, iš sekretorės ar šiaip ko nors budinčio kokia nors graudžia apgaule išprašys anglistės Monikos adreso ir pats prisistatys į svečius... Ne ne, neketino griebtis jokio keršto, savo įsibrovimą į šeimyninę gūžtelę regėjo tik kaip košmarą, pakrikusios jo psichikos sukeltą. Vos grįžęs vėl paskambino Miglei, entuziastingu balsu kitam vakarui pakvietė užsukti – dalinsis įspūdžiais, o ir lauktuvių šiek tiek turįs. Laimei, miego godulys tą vakarą įveikė jo įsiūčiu persiklojusią neviltį, kai prabudo paryčiais, dilgsėjo ir galvoje, ir širdies plote, tad ilgai maudėsi po dušu, vis kaitaliodamas karštą ir šaltą vandenį. Dieną blaškėsi po butą, buvo sumanęs važiuoti į kapines, bet susigėdo negalįs lankyti savo Beatos toks, tarsi nešvariame migyje visas tas naktis voliojęsis, tad nuėjo tik iki parduotuvės.
Dukra, kaip pažadėjo, taip ir užšoko valandėlei su Donatu, jis taip ir nebuvo supratęs, ar draugu, ar tik nuomojamo buto kaimynu – juodu turėjo ten po atskirą kambariuką; dabar abu keliavo į kažkieno gimtadienį, nelėkė kaip į gaisrą, gi tie jaunimo vakarėliai anksčiau aštuntos neprasideda, tad, atkakę pas jį po šešių, visą valandą pritariamai šūkčiodami klausėsi entuziastingo, vis su pašmaikštavimais pasakojimo: trumpai pristatė pilkąją pelytę, savo kaimynę, su kuria vos keletu frazių persimetė – mat ši nesileidusi į kalbas, minėjo ir gražiąją sutuoktinių porą – jis, matyt, po insulto, sunkiai šnekąs, nors vaikščiojant nuo jų neatsilikdavęs, ji – vis už rankos su juo sukibusi, nuolat švelniu motinišku rūpesčiu savo vyrą apglobianti, gyrė aktyvųjį Leono talkininką Luką... Kaimynių priešais, ne, neminėjo, skubėjo keltuvu pro debesis keltis į Alpes... Vos Miglė su tuo vyruku išėjo, jis iškart subliuško lyg prastai užrištas balionas, bet tuoj pajuto nerimastį kylant – o prieš akis šmėkščiojo minkštų iškilumų, ugnim tviskančių plaukų ir raustelinčio iš drovaus smagumo veidelio vaizdiniai. Puolė fotoaparate trinti nuotraukų, kur tik pasitaikė tos dvi jo keliondraugės – o juk dauguma ir gamtos, ir miestų grožybių buvo tik fonas gundančiai švytinčiam Monikos veidui... Palikęs vos keletą „tuščių“ kadrų, vis dar jautėsi įsielektrinęs, neištvėręs paskambino Leonui, kone grėsmingu balsu pasakė turįs su juo rimtai pasikalbėti, tad kitądien, šeštadienį, juodu sutarė susitikti mieste, bare, mat šįkart jam reikėjo ko nors stipresnio nei alus. Tiek to ir kalbos rimtumo – juk žinojo, kad grupės vadovas neprivalo domėtis ekskursantų šeimynine padėtimi, juk ir „ienės“ pavardė nieko apie tai nesako, tad galiausiai Leonui teko prisiimti psichoterapeuto vaidmenį ir virkaujančiam giminaičiui priminti, kad pasitaiko tokių paukštyčių, kurios pasidaro sau atostogėles ne dėl „Sehenswürdigkeiten“, bet dėl nuodėmingo nuotykio, ištrūkusios iš gyvenimo rutinos ir sergstinčios akies... Taip taip taip, kartojo Jurgis kaušdamas, kartu – sielos blaivumą atgaudamas. Vėliau keletui dienų iki darbų pradžios nuvyko į brolio sodybą Labanore, o ten pilna troba jaunų vasarotojų – pats brolis su broliene jau baigę atostogaut, bet palikę visą savo Živilės šeimyną – vyrą ir du vaikelius, o dar jauną jų draugų porą. Jis įsikūrė klėty, buvo atsitempęs porą knygų, krepšį grybams ir fotoaparatą. Nelindo į jaunimo gyvenimą, bet tas nuolat prieš akis šmėkščiojęs, ausis dirginęs smagus šurmulys suveikė nelyg raminamieji, prieš rugsėjį galėjo grįžti Vilniun, darban, jau su ironiška šypsenėle žvelgdamas į savo austrišką nuotykį.
Pasiblaškęs po butą, pasėdėjęs kiek prieš televizorių, mėginęs atsiverst knygą, kažką kramtęs ir gurkšnojęs, galiausiai pasiryžo pasirodyt Miglės akyse juokingas ir mobiliajame nuspaudė vienetą – greitąjį ryšį su dukra. Ši atsiliepė iš triukšmo apsupties, ir jis jai garsiai šūktelėjo: „Migle, ar tu pažįsti Ritą – tą Ritą, kuri buvo atidaryme?“ Tvaksinčia iš drovios vilties širdimi beveik jau girdėjo: „O, ji čia, kartu su mumis švenčia“, bet atsakymas jį nusviedė į nykiai gaudžiančią tuštumą: „Ritą? Kokią Ritą? Ne, nepažįstu. Ten buvo atėję ir šiaip žmonių, ne vien mūsų draugai, – dukters balsą gožė juokas, muzika, šūkčiojimai. – Tėti, mes bare“, – tarsi teisindamasi, tarsi priekaištaudama užbaigė kalbą. Jis sugebėjo žvaliai išrėkti: „Smagiai atšvęskit!“, sudribo į fotelį prieš nutildytą, bet vis dar kažkokias gaudynes rodantį televizorių, spoksojo į ekraną, galiausiai sau prisakė susiimti: nieko neįvyko, niekas nepasikeitė, kaip vakar ramiai, net pasimėgaudamas gyveno sau užimto, dirbančio ir visokių veiklų turinčio, kas savaitę baseine plaukiojančio vienišiaus gyvenimą, taip gyvens ir rytoj, ir poryt. Išjungė televizorių, pakilo eit į vonią praustis, galvoje tvinksėjo pilna įtampos tuštuma. Valydamas dantis įsiklausė – taip, skambėjo kambary paliktas mobilusis. Skubiai, tik išspjovęs putas, persibraukęs delnu per lūpas – gal dėl vėlyvo meto šis jo sutvaskėjęs nerimas? – nurisnojo prie telefono, buvo beveik pirma, keista, kad tokiu metu dukra sugalvojo skambinti. „Tėti, atsiprašau, nemiegi?“ – jau tik lengvo fono, lyg tolimo jūros ošimo apgaubtu tyliu balsu paklausė Miglė; matyt, tiesiog iš linksmybių pasitraukė į ramų užkampį. „Ne, ne“, – jis atsiliepė kuo žvaliausiai, jausdamas, kaip klausa įsitempia. „Tėti, gal tu klausei apie Margaritą?“ – „Margaritą?“ – pakartojo jis, pats matydamas savo kvailą išraišką. „Na taip, Margaritą Skėrytę iš dailėtyros! Dailėtyros skyriaus Kultūros institute. Man rodos, jūs šnekučiavotės… Ar bent mačiau jus greta.“ – „Ak taip! Tikrai! Margarita iš dailėtyros!“ – šūkčiojo jis, įsuktas į kažkokį svaigų verpetą. Dukra nusijuokė: „Internete instituto kontaktus gali rast. Labanakt, tėti.“
Prisiminiau paukštį, vaikystėj čiulbėjusį prie mano lango.
*
Už lango tamsi naktis. Ant palangės balta orchidėja.
Apgaubia ramybė iš dangaus.
*
Nakties gūdumoj su virpuliu laukiu, kol iš dangaus juodų gelmių ims trykšti aušra lyg mėlynas angelas, nešantis ramybę. Geriu tą ramybę. Žinau, ji peraugs mano širdyje į tyrą baltumą, bus nušviesta auksinių, o gal rausvų varsų – – –
Žinau, ir vėl juoda naktis užklos, kad vėl su virpuliu laukčiau mėlyno angelo, nešančio ramybę iš dangaus.
*
Į mano sapną iš Mažosios Lietuvos atjoja Liudvikas Rėza, permirkęs senobinėm dainom.
Net žirgas žvilga žalių raliavimų rasa.
Iš aromato senobinių dainų pietų vėjelis supūtė mano širdy raudoną rožę.
Šypsausi žiedlapių šlamėjimui, o kotas aštriais spygliais dalija širdį pusiau.
Aušta.
*
Būdavo – vaikystės laukų žydėjime rugiai gelsvu šnarėjimu kvapnią bičiulystę skleidė. Ir dabar skleidžia, kai maldoje apglėbusi laikau pasaulį tarsi rugių lauką.
*
Tarsi būčiau ištirpusi snaigė tavo delne –
akla akloj nakty esu nešama palaimingai
palaimingai nešama akla
akloj nakty
Palaimos pilnatvėje.
*
Padėjusi po galva nešlifuotą gintaro gabalą su įklimpusia pušies sėkliuke užmigau.
Mėnesienos šviesoj nuo skausmo lyg nuo vilko bėgdama įlipau į aukštą pušį. Ir taip saulėtekį viršūnėj sutikau.
*
Sielos alkis blyksi tarsi tolimos vaikystės kūdra mėnesienoj.
*
Lakštingaloms nutilus naktis pragydo.
Ilgesingą lygumų aidą ligi šiol menu.
Tai senelio pėdos įspaustos moly.
*
Tu praėjai pro drumzlinus vandenis, ir jie tapo švarūs – atspindintys Tavo žvilgsnį.
*
Prie lango šimtametė kriaušė baltutėlė po minkštais sniego patalais, švelni švelni, tyra tyra, kad norisi priglaust ir pabučiuot genį, ramiai tuksenantį tą šimtametę kriaušę ritmingai ir skambiai.
Esu Paula Urbonaitė, šįmet baigiau vieną iš Marijampolės gimnazijų. Mokykloje kartais siuntinėdavau tekstus į kultūrinius laikraščius ir laukiau, kol pagaliau studijuosiu.
Dabar apsigyvenau Vilniuje, tuoj paaiškės, ar įstojau į režisūrą (LMTA). Taigi naują, jau turbūt (aš tikiuosi) rimtesni gyvenimo etapą pažymi ir pirmoji mano publikacija „Metuose“.
Mano tėvas dar miegodavo ant krosnies, kai mama ateidavo su dviem puodeliais į mano kambarį ir klausdavo:
– Nori jogurto?
Jogurto mes neturėjome, mama kaimynų rūgpienį sumaišydavo su uogiene, o kartais įdėdavo ir šaukštelį grietinės.
Tąkart mes tarškinome šaukšteliais ir apie kažką plepėjome, jau nepamenu, apie ką, gal apie tai, ko noriu Kalėdoms, gal klausė, ko aš apskritai noriu, pamenu, jog atsakiau:
– Kotletų.
Mama juokėsi, nusivalė jogurtą nuo lūpos krašto, tylėdama paėmė puodelius, pastatė ant grindų.
– O tu nenorėtum, mama? Kotletų?
– Norėčiau, aišku, kad norėčiau. – Paskui pridūrė: – Pasislink, Kamilyt, priimk mane.
– Tai kada kepsim? – kaip visada paklausiau, bet mama vengdavo atsakyti, o aš vis spėliodavau – gal ryt, o gal poryt, gal kitą mėnesį. Ne? Kitais metais?
Mes taip ir užmigdavome: aš spėliodavau, mama išsisukinėdavo. O ryte sugirgždėdavo laiptai, mes pabusdavome, o atmerkusios akis pamatydavome tėvą išpurtusiu veidu. Tas nužvelgdavo mus, o paskui surikdavo mamai:
– Rasa, pas mane! O tu miegok ten!
Tėvas labai mylėjo mamą, taip mylėjo, kad nė vienas vyras neišdrįsdavo į ją nė žvilgtelt, o moterys pavydėjo, nes į mamą žiūrėjo prisimerkusios, suraukusios kaktas. Viena iš pavydo net apspjovė mamą bažnyčioje. Spjovė, o paskui dar bambėjo:
– Ką šita čia daro? – moterys už jos gūžčiojo pečiais.
Aš jau žiojausi jas aprėkti: kad pavydi mamai, kad negražios ir storos, kad pasenusios anksčiau laiko, bet mama tik suspaudė man riešą.
– Eime arčiau, – sušnabždėjo, – iš čia nieko nematysi.
Mama tempėsi mane į priekį, o aš atsisukusi stebėjau spjaudalę. Ta žiūrėjo į mane pakreipusi galvą, atrodė, kad beveik gailiai.
Po mišių su mama ėjome į turgų, pirkome varškės iš kaimyno, tokio Antano, jį imdavo krėsti drebulys, kai mama prieidavo ir paprašydavo:
– Pusę kilogramo varškės, Antanai.
Jis linksi, nežino, ką daryti, traukia maišelį, bet rankos virpa, tai neištraukia, žiūri į mamos rankas, niekaip nepakelia galvos, tik rausta.
Mama jam sako:
– Viskas gerai, Antanai, – ir spusteli delnu jo ranką.
Antanas pakelia akis, bet tik iki mamos pilvo, daugiau nepajėgia, linksi, sveria tą varškę, o ji gabaliukais krinta ant stalviršio. Ateina jo žmona, pastumia Antaną į šoną, nužvelgia mamą, o paskui mane, tylėdama sveria varškę, užriša mazgą ir numeta mūsų pusėn.
– Penki litai, – sako, o pasakiusi atsisuka į Antaną sau už nugaros, jis sukinėja medaus stiklainius, kad etiketės prieky matytųsi, – o tu ką ten darai? Eik, žiūrėk, gal sūrį pirks.
Antanas nueina prie moters, girdžiu, kaip giria sūrį, sako, ne, nebus rūgštus, iš riebaus pieno. Mano mama žiūri į Antaną, o kai jo žmona krenkšteli, laukdama pinigų, mama tik pastumia jai penkis litus, paima mane už rankos ir mes nueiname.
– Iki, – dar pasako ji Ilonai, Antano žmonai.
Ilona žvilgsniu nulydi mus, bet, sukdama už kampo, matau, kaip ji prišoka prie Antano ir trenkia per pakaušį.
– Nežiūrėk, – sako man mama, – nereikia, Kamilyt.
Pavasariais mama mėgo kuistis darže, ravėjo morkas ir burokus, kažką niūniuodavo po nosimi, ir aš, atsidariusi langą, jai pritardavau. Kartais į lauką išeidavo ir Antanas, pjaudavo žolę, o Ilona rėkdavo iškišusi galvą pro langą, kad rado čia laiką žolei pjauti, juk pokaičio metas. Mama dirsčiodavo į jų kiemą ir kartais šyptelėdavo. Paskui grįždavo tėvas atsilapojusiais marškiniais. Jis pasiimdavo kauptuką ir lėkdavo per lysves pas mamą.
– Rasa, aš tau padėsiu, jei nori, – puldavo apkabinti, o paskui šūkaliodavo: – Aš tave myliu, girdi, myyyliu! Myliu savo Rasą!
Mama klupinėdavo su guminiais batais, o tėvas dainuodavo kažką rusiškai apie meilę.
Jis mamą viena ranka apkabindavo per liemenį, kita ranka čiupdavo josios ir jie šokdavo morkų lysvėje, į priekį atkišę tėvo atneštą kauptuką. O kaimynai, persisvėrę pro langus ir per tvoras, žiūrėdavo.
Kai susisukdavo galva, mama atstumdavo tėvą ir atsisėsdavo tarplysvy:
– Ką čia dabar susigalvojai? Kaimynus juokint? Eik į virtuvę ir nesirodyk.
Tėvas neapsikentęs mesdavo kauptuką jai palei kojas ir nueidavo, o man,
išlindusiai pro langą, sušukdavo:
– Ko čia spoksai? Lįsk atgal į namą, kol neatėjau pas tave.
Kartą, mamai vėl pritūpus prie morkų, atėjo Antano vaikas, toks Jonas. Jis porą metų vyresnis už mane, bet toks lėtas, kalba labai žemu, net vyrui per žemu balsu ir dar taip lėtai, kad dažnai ir klausytis pavargdavau. Panašus į savo tėtį – aukštas, stambus, turėjo didelį užpakalį ir tamsius plaukus.
Mama atsistojo, perbraukė ranka per sijoną ir išlipo iš lysvės. Jonas ištraukė iš kišenės varškės maišelį, pusę kilogramo, ir atkišo jai. Mama papurtė galvą. Jonas dar kartą pabandė paduoti tą varškę jai į ranką, o kai nepavyko, padėjo prie jos kojų. Tada atsisveikino ir nuėjo įtraukęs galvą į pečius.
Mama pažiūrėjo į mane, stovinčią prie lango, gūžtelėjo pečiais. Gūžtelėjau ir aš.
Kaimynai vis dar spoksojo sugulę ant palangių.
Tėvas vis dažniau grįždavo atsilapojusiais marškiniais ir vakarais lįsdavo prie mamos. Sakė, va, mamule, gražus sijonas, ištisi gėlynai čia pas tave. Paskui prisitraukė ją, pasisodino ant kelių, erzindamas klausė:
– O kas po gėlynais, a? – ir kėlė sijoną aukštyn, mama stabdė tėvo rankas, bandė pabėgti, bet tėvas neleido ir lindo prie ausies kažką vapėdamas, kąsčiojo lezgelį.
– Dariau, baik, – rėkė mama, – paleisk.
– O kas yra? Visi gali, o aš ne?
Stebėjau tėvus šildydamasi prie pečiaus rankas, mama raudo, žiūrėjo į grindis, paskui dirstelėjo į mane.
– Kamilė čia, – pasakė.
Tėvas ėmė juoktis, vėl ją bučiavo, o ji muistėsi jam ant kelių.
Kas ta Kamilė, tegu žiūri. – Paskui dar pridūrė: – Tegu mokosi iš motinos. Mama atsistojo, trenkė tėvui. Kartą, paskui ir antrą, man rodos, kad mojosi ir trečią, bet tėvas užlaužė jai ranką.
– Eik į viršų, Kamilyt, – rėkė mama.
– Kodėl? Čia šilčiau, – raukiausi aš.
– Eik, pasakiau!
Paskui mama dingo, ir mes niekada apie ją nekalbėjome. Tėvas išbaldavo ir susigriebdavo už galvos, jei apie ją užsimindavau, o man ir pačiai džiūdavo burna ir nugara eidavo šiurpuliai. Aš neravėjau daržo, nes bijojau raustis po žemes, o tėtis man pritardavo.
Mes greitai pradėjom bičiuliautis su kaimynais: Antanas vis dažniau ateidavo su buteliu pas mus, o aš išeidavau pas jo žmoną, Iloną. Ji pati mane kviesdavo, bent taip Antanas sakė, tačiau kai ateidavau, ji kuisdavosi virtuvės stalčiuose, o aš turėjau žiūrėti jai į nugarą. Surinkdavo ji visokias kruopas, avižas, o iš šaldytuvo – Jono nesuvalgytus kotletus ir sakydavo man:
– Viską išvirk.
Kai virdavau, kamara prakvipdavo kotletais ir aš beveik norėdavau paragauti to šiupinio; kartą jau net griebiau šaukštą, jau kabinau tą košę iš puodo, kai atėjo Ilona, nustūmė mane į šoną, užsuko ugnį ir sukomandavo:
– Dabar eik šunų šert!
Jos šunų aš bijojau, bet ne dėl to, kad nė vienas neturėjo antsnukio ir šiepdavo dantis į mane, o dėl to, kad dažnai uostinėdavo žemę ir imdavo kapstyti, jei vėluodavau su viralu. Būna, nešu puodą, tokį karštą, iš jo verčiasi garai, ir aš bijau, kad apsipilsiu, bet skubu, nes šuo rausia žemę ir tikisi rasti kokį kaulą ar dar geriau – mėsos gabalą. Dėl to šunis šėriau sočiai, taip, kad net pilvai nukaro iki pažemės, ir naktį, kai Antanas šunis paleisdavo, jie tik valkiodavosi laukais, nieko neuostinėdami ir neknaisiodami.
Antanas džiaugdavosi, kad gerai jo šunis prižiūriu ir duodavo man pusę saldinio sūrio, o kai paprašydavau ir šiupinio likučių, jis gūžtelėdavo pečiais ir sakydavo:
– Imk, jei nori.
Tik kartą, man einant pro duris, tarstelėjo, kad šunų mes tai nelaikom. Aš gūžtelėjau pečiais – aha, nelaikom, – bet kas liko, vis tiek pasiėmiau, o grįžusi namo sukrėčiau į dubenį ant stalo ir įmerkiau šaukštą, jei tėtis atsikeltų.
Pasigėręs tėvas sunkiai suregzdavo sakinį, o Antanas kuo ramiausiai sėdėdavo už stalo ir sukiodavo stikliuką rankoje. Baigęs gerti, tėvas mėgdavo sviesti stikliuką į žemę, po kojomis pažirdavo šukės, jis atsistodavo, nueidavo prie krosnies ir guldavo ten, kaip įpratęs. Antanas nė nekrustelėdavo, tik žiūrėdavo į stalą ir pirštu vedžiodavo apskritimus.
Tėvas knarkė ant krosnies, o aš tvarkiau tą jovalą. Antanas tylėjo, sėdėjo ir nužiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų. Buvau su prijuoste, dar mamos nešiota, ir Antanas man šnibžtelėjo:
– Atsirišk tą žiurstą.
Aš nustojau šluoti, žiūrėjau nesupratusi, maniau, kad pasigirdo, bet Antanas linksėjo galva ir, atrodo, visai blaivai žiūrėjo į mane.
– Atsirišk, – pakartojo.
Atsirišau prijuostę, nusiėmiau per kaklą ir pakabinau ant kėdės atlošo.
Antanas žiūrėjo į mane gal minutę, nuo pat viršugalvio iki pėdų, žvilgsnį gal kiek užlaikė ties klubais, paskui paprašė apsisukti, o aš raudau ir gniaužiojau šluotkotį, bet paklusau. Antanas tylėjo, galiausiai atsikrenkštė, pamaniau, kad gal dėl storo mano užpakalio ar kreivų kojų.
– O dantis gali parodyt? – paklausė.
– Ką? – nesupratau.
– Dantis parodyk.
Antanas paėmė iš rankų šluotkotį, atrėmė į savo kėdę ir dar kartą pareikalavo:
– Sėsk čia, – parodė į tėčio kėdę, – ir išsišiepk.
Aš išsišiepiau taip, kad parodyčiau ir viršutinę, ir apatinę dantų eilę, o Antanas pasuko mano veidą į šviesą, kad geriau matytų.
– Sveiki, – sumurmėjo. – Aha, gerai, o dabar išsižiok.
Kai išsižiojau, pavertė galvą į viršų, kad lempa šviestų man tiesiai į gerklę. Perbraukė pirštu per krūminius, tarsi tikrintų aštrumą, ir sumurmėjo, kad geri dantys, tvirti.
– Kaip mano, – pasakė jis, – kaip Jono.
Paskui staigiai vėl atsisuko į mane, iš kišenės išsitraukė veidrodėlį. Prisislinko su kėde šalia, atsuko prieš mus veidrodį ir, sugriebęs mano plaukų sruogą, pridėjo prie savo: spalvos buvo visiškai skirtingos – mano šviesios sruogos juokingai krito ant jo tamsių trumpų plaukų. Paskui jis tyrinėjo akis. Jo, kaip ir mano, apatinis vokas buvo tiesus, beveik be išlinkimo, o blakstienos – ilgos ir riestos. Akių spalva abiejų mėlyna, tik tiek, kad mano ryškesnė.
Mes abu sėdėjome prie stalo, Antanas lyg bandė man šypsotis, paskui tiestelėjo ranką pakaušio link, bet sustojo. Padėjo ranką ant stalo. Galiausiai atsistojo, nuėmė šapelį nuo peties ir išėjo.
Sekmadieniais po mišių pasiimdavau tėvą ir mes eidavome pas Antaną su Ilona. Tėvas sunkiai keldavosi iš lovos, o kai paduodavau kelnes ir marškinius – apsiverkdavo. Glostydavau jam nugarą, klausiau, kas yra, kodėl verkia, o jis man:
– Nežinau, Kamile. Nežinau, – pažiūrėdavo į mane tokiom ryškiomis, rudomis akimis, tokiomis, kaip Antano šunų, ir vėl įsikniaubdavo į delnus.
– Juk žinai, tėti, sakyk, ko verki, – apkabindavau jį, o tėvas tik kūkčiodavo.
Su kiekvienu sekmadieniu pastebėdavau vis labiau išpurtusią tėvo odą, nuo ašarų, nuo vakarojimų su Antanu ir miego ant krosnies. Jam nuolat drebėjo rankos, kiekvienas pirščiukas.
Paskui atsitūpdavau prie kojų ir maudavau kelnes, tėtis raukydavosi, laikydamasis man už pečių, o kai užsegdavau kelnių sagą, net atsidusdavo.
Aš susirišdavau plaukus, įlįsdavau į mamos sijoną ir už parankių susikibę su tėvu eidavome pas Antaną troškinto karpio su morkomis. Juokdavomės, kad Ilona girs savo Joną, sakys, kokią gerą žuvį pagavo, nors greičiausiai bus nusipirkusi turguje, kaip visada. O jau prie jų namų spėliodavom, ar morkos bus gerai ištroškintos, ar tokios kietos, kokios būna kas antrą sekmadienį.
Antanas pasisveikindamas man visada paglostydavo galvą ir mes abu akimirkai dirstelėdavome į veidrodį koridoriuje. Gražiai atrodydavome, buvome aukšti, kvadratinių veidų. Paskui ateidavo ir tėtis į mane ir save pažiūrėti, aš pasileisdavau plaukus ir slėpdavau plačius žandikaulius, visi nuščiūdavo ir, žiūrėdami į grindis, eidavome prie stalo.
Po pietų tėtis iš tarpdančių rakinėdavo likučius ir sakydavo, kad riebūs buvo kąsneliai, o Ilona pykdavo, aiškindavo, jog čia troškinta, negali būti riebu. Patylėdavo ir imdavo girtis, kad Jonas karpį sužvejojo, ir kumštelėdavo jam alkūne. Jis dar valgydavo, dėl to susiraukdavo, pakeldavo galvą, apžvelgdavo visus, gromuliuodamas kąsnį, palinksėdavo ir vėl užguldavo lėkštę. Ilona žiūrėjo į sūnų priekaištingai, o Antanas pildavosi stikliuką, nepamiršdavo ir mano tėčio.
Jonas kartą paprašė, kad jam irgi įpiltų. Antanas dvejojo, bet paskui įpylė ir be žodžių padavė sūnui. Jonas gerai sukramtė kąsnį, nurijo ir, pasilenkęs per stalą, siekė susidaužti stikleliais su tėčiu. Tik persistengęs taip stuktelėjo, kad stikliukas išslydo iš pirštų tiesiai ant karpio likučių.
– Žiūrėk, ką pridirbai, kvaily! – ėmė šaukti ant sūnaus Antanas.
Jonas įtraukė galvą į pečius, tylėdamas atsistojo ir išėjo, tik motina dar bandė jį vytis, bet Jonas mostelėjo jai ranka ir trenkė lauko durimis.
Ilona priėjo prie Antano ir sprigtelėjo į pakaušį – mano tėvas ėmė juoktis, o Ilona apsisukusi išėjo, prieš tai veriamai mane nužvelgusi.
Aš grįžtelėjau į Antaną, jis – į mane.
Tėtis bakstelėjo į Antano stiklą.
Jei naktį pabusdavau, stengdavausi kuo greičiau vėl užmigti, kad neužsinorėčiau valgyti, nes tada tektų leistis laiptais žemyn, pas tėvą, kur dvokia nuo jo ir nuo šunų ėdalo.
Apsiverčiau ant kito šono ir bandžiau užmigti, net neprasimerkiau, nes atmerkus akis būna dar sunkiau.
Neužmigau, kažkas mėtė akmenėlius į langą, priėjau ir atidariau jį. Lauke buvo šilta, pilnatis, mačiau mūsų sodą ir mamos lysvėje stovintį kaimyną.
– Ko jum reikia, Antanai? – paklausiau iškišusi galvą.
– Išalkus?
Mano pilvas buvo tuščias, tad energingai linktelėjau.
– Išalkus.
– Gal ateisi pas mane?
– O Ilona?
Antanas žiūrėjo į mane gal minutę, paskui nusijuokė, gūžtelėjo pečiais:
– Ilona liks su Jonu.
Spoksojau į Antaną nieko nesuprasdama, kažkodėl leptelėjau:
– Nenoriu šiaip valgyt, noriu kotletų.
Antanas tylėjo, dingtelėjo, kad gal per daug prašau, nors mėsos jie turėjo, netgi atskirus šaldiklius, tikrai galėjo iškepti, aš ir pati būčiau išsikepusi, jei turėčiau iš ko. Antaną vaišinčiau, Iloną ir Joną vaišinčiau, galvojau, bet Antanas pertraukė:
– O tu žinai, Kamile, kur tavo mama?
Man nugara perbėgo šiurpuliai.
– Žinau, – pamelavau.
– Ar tikrai?
Aš linktelėjau galva. Antanas atsiduso.
– Važiuojam, Kamile, – pasakė.
– Kur?
– Kotletų juk nori. Surink mamos sijonus ir važiuojam.
Nužvelgiau Antaną nuo galvos iki kojų. Jis stovėjo tvirtai, atrodė negirtas, tik kiek susimąstęs, lyg liūdnas.
Linktelėjau, nubėgau į mamos kambarį, surinkau jos sijonus ir batelius, sumečiau viską į krepšį. Paskui dar pasisukiojau prieš veidrodį, buvau panaši į mamą, tik liesesnė, dėl to ir suknelė buvo per plati, susijuosiau dirželiu, kad netabaluotų. Susirišau ir plaukus, man patiko mano žandikauliai, platūs ir tvirti, kiek vyriški, visai tokie, kaip Antano.
Išbėgau iš kambario, nusileidau laiptais. Tėtis, kaip visada, miegojo ant krosnies, prie kojų gulėjo tuščias butelis. Pastačiau prie tėčio indą su koše ir nesuvalgytais kotletų kąsniais, kuriuos Antanas buvo atidavęs, ir dar pakštelėjau tėčiui į skruostą. Tas tik pasimuistė per miegus ir nusisuko į sieną.
Išlėkiau į lauką, Antanas laukė, paėmė mano krepšį, sako, eime, Kamile, iki traktoriaus ir važiuosim.
Traktoriuje sėdėjo moteris, stambi, šviesiais plaukais. Antanas atidarė kabinos duris, pasakė tai moteriai:
– Kamilę irgi pasiimsime.
Moteris linktelėjo, atsisuko, nusišypsojo man.
– Labas, Kamile, – pasakė, – tau tinka suknelė.
Moteris buvo tuo pačiu gėlėtu sijonu, kaip paskutinį kartą, kai tėvas, tas, kur ant krosnies miega, klausė, kas po tais gėlynais.
Moteris šypsodamasi žvilgtelėjo žemyn į savo pilvą, kiek išsipūtusį, tada mirktelėjo man tarsi patvirtindama, sakydama, aha, Kamile, teisingai. Ir uždėjo mano ranką sau ant pilvo.
... Kas negali sustingti ant akimirkos slenksčio, pamiršęs viską, kas buvo, kas negali be svaigulio ir baimės stovėti viename taške kaip pergalės deivė, tas niekados nesužinos, kas yra laimė...
Friedrich Nietzsche
Image may be NSFW. Clik here to view.
Vyras įėjo į kambarį, nusimetė apsiaustą, atlaisvino kaklaryšį ir priėjo prie lopšio. Kūdikis jau miegojo, mažylės krūtinė ritmingai kilnojosi, siauros lūpos buvo vos pravertos, iš švelnios, bedantės burnos kyšojo liežuvio galiukas, blakstienos ant skruostų metė ilgus šešėlius, kelios garbanėlės, išslydusios iš po kepuraitės, tamsavo ties smilkiniu. Vaikas miegojo, nes žindyvė, išgirdusi atėjusį namo tėvą, jau leidosi į tarnų kambarius, prisupusi, primaitinusi, nukamavusi švelnų kūnelį, priglosčiusi papurusią, kvepiančią galvytę, apkamšiusi antklodėmis, pakursčiusi židinį. Tėvas, dar kartą atidžiai pažvelgęs į kūdikį, paliko lopšį kambario kertės tamsoje ir susmuko į šalia stovėjusį krėslą. Vandens šniokštimas drumstė vakaro tylą, tačiau jis buvo toks kurtinamas, monotoniškas, nesibaigiantis, kad ilgainiui tapdavo tarsi tyla, zvimbiančia viduje. Židiny spragsėjo malkos, skleisdamos malonią šilumą, sausindamos mūrą, apšviesdamos grindis ir platų lokio kailį. Žvakės liepsna virpėjo ant stalo, apkrauto knygomis, atlasais, lėkštelėmis, mėgintuvėliais ir stiklais su preparatais. Tarnas įnešė kunkuliuojantį arbatinį, garai pasklido po kambarį.
Buvo sunki diena, prisiminė vyras, tyliai audamasis batus, ir jo atminty praskriejo, rodos, begalinės dienos įvykiai. Šaltas rudens rytas, žvarbaus vėjo gūsiai ir tamsa pasitiko jį išėjusį iš duona ir pienu kvepiančių namų, vėliau – gatvių purvas, kur ne kur varstomos langinės, pirmosios karietos, tingiai judančios grindiniu, sostapilio palėpės su jaunųjų studentų bursomis, vidiniai kiemeliai, pilni vištų kudakavimo ir kiaulių kriuksėjimo, ir štai, jo Alma mater, šviečianti darganoje kaip balčiausia gulbė, klaidūs universiteto kiemeliai ir koridoriai, Filosofijos ir Filologijos fakultetai su besirenkančiais į paskaitas studentais, glėbiuose laikančiais Hėgelį ir Dantę (o gal Kantą ir Šekspyrą?), pirmieji ryto spinduliai, observatorijos bokštas, žibantis auksu, nutrintos koridorių freskos, siauros arkados, kuriose girdisi žingsnių aidas, lietaus apipurkštos marmuro plokštės, pažaliavusios skulptūros, skaityklų, auditorijų durys, o už jų... taip, už jų – senieji bibliotekų rankraščiai (su nuostabiuoju Vezalijaus De humani corporis fabrica, kurį vyras mokėjo beveik mintinai), pelėsiais trenkiančios knygų spintos, stalai su žibalinėmis lempomis, kuriamos krosnys, monotoniškas lektoriaus balsas, sugrubusios studentų rankos, lyginančios suglamžytas eilutes, tiesinančios neklusnius plaukus... Kaip tai vyrui buvo pažįstama! Tačiau ir šįryt, žengdamas įprastu keliu, jis jautė tokį pat džiaugsmą ir nekantrumą, kokį jausdavo būdamas pirmo kurso studentu.
Vyras įėjo į pirmąjį kiemelį ir, kirsdamas keletą kitų, patraukė link savo fakulteto durų. Tuomet mintys nuskriejo į tolimą praeitį – stebint stoviniuojančius studentus, prieš akis sušmėžavo ir jo jaunystės dienos. Vyras prisiminė studentų perpildytas bursas, į ledą sušalusį vandenį prausimosi dubeny, mokymąsi iki paryčių, užsidegus rūkstančią balaną (žvakėms ar žibalui pinigų tuomet neturėjo), nučiupinėtus knygų ir atlasų puslapius, spalvotąsias litografijas, ant stalo išmėtytas kaukoles ir kitus kaulus, kurių kiekvieną išgaubimą, gumburą ir skylę pažinojo ir, viena ranka valgydamas duonos kampą, kita laikydamas žmogaus kaulą, galėjo pasakyti, kurioje angoje ar vagoje glūdi kraujagyslė ar nervas, kur tvirtinasi raumens sausgyslė ar sąnario raištis. Prisiminė ir vakarones, vykusias pas studentus, naktinius pasivaikščiojimus miesto soduose, meilės laiškus, rašytus trubadūriška dvasia, kuriuos užantspauduotus ir nepatikrintus greitai užtikdavo budri vyresniojo akis. Studentai stengėsi linksmintis tyliai, nes ne kartą buvo kartota, žodžiu ir raštu, kad kelti triukšmą draudžiama, „ypač naktį, kuo piktinasi kaimyninių bažnyčių dvasininkai ir garbingų šeimų tėvai“. Po vakarinių pamaldų, kuriose studentai giedodavo psalmes, himnus ir antifonas, visi tuoj pat turėjo eiti į miegamuosius, „o ne šliaužioti po miestiečių namus ir vesti iš doros kelio jų dukteris“. Vyrui prieš akis iškilo ir nepamirštamos jų orkestriuko repeticijos užmiesčio vilose, slapti muzikos vakarai fakultetų salėse per atostogas: vyras mokėjęs groti daugeliu instrumentų, bet moksladraugiai jam patikėdavo gana atsakingas klavikordo partijas, – nors muzikos instrumentais ir buvo draudžiama groti, nes „pasaulietinė muzika daranti žalą studentų auklėjimui ir skatinanti aistras bei kitokį nepadorumą“. Prisiminė karčiąją ir vynus, kuriais studentai vaišindavosi po sėkmingai išlaikytų egzaminų (o gaudavo jie šio džiaugsmo nektaro iš savo tėvų dvarininkų, pirkdavo iš vietinių užeigų, pasitaikydavo net kontrabandinių egzempliorių, plukdytų upe per sieną), pasiekdami kone dosis letalis būklę, nors ne kartą jiems buvo kalta į galvą, kad „degtinė arba visai neturi būti geriama, arba labai retai ir nedaug, iš būtinybės, kaip vaistas, ir tik vyresniajam leidus“. O žaidimai, vykę slapčia, po paskaitų! Ne kartą kuratorių minėta, kad „jokiu būdu neleidžiama žaisti kauliukais arba šachmatais“, nes tai „gadina jaunas sielas ir atitraukia nuo rimtesnio darbo“, bet žaidimai buvo kone pagrindinė studentų vakarojimų dalis. Vyras taip pat šypsodamas prisiminė, kad tiems, kurie tokių nurodymų neklausydavo ir pagauti neigė nusikaltę, pravardžiuodavosi, keikdavosi, tujindavosi, dažnai minėdavo velnio vardą, atsikalbinėdavo, prieštaraudavo, murmėdavo, bambėdavo, buvo taikytos atgailos bausmės (kurias ne kartą teko pajusti savo kailiu) – sumažinamas maisto davinys, skiriama bučiuoti vyresniojo kojas arba bažnyčios grindinį, kitus, labiau prasižengusius, mesdavo iš universiteto. Ir vyras šį rytą dar kartą su užuojauta ir džiugesiu pažvelgė į užsimiegojusius studentus, skubančius į paskaitas ar stoviniuojančius prie auditorijų durų.
Tačiau štai, už kampo išdygo jo fakulteto durys – sunkios, ąžuolinės, už jų – ilgi koridoriai, dvokiantys prozektoriumai, rūgštimis ir šarmais trenkiančios laboratorijos, sandėliai, užversti kaulais, iškastais iš prieš šimtus metų vykusių mūšių laukų, auditorijos, nukrautos mikroskopais, rūsiai, pilni alkoholyje užkonservuotų organų ir audinių, paveiktų įvairios patologijos – uždegimo, sklerozės, atrofijos, kraujosrūvų, suminkštėjimų, apmirimų... Visai šalia, antrame aukšte, įsikūrusi ir kukli jo katedra, pavadinta Patologijos. Nors katedra mažutė, tačiau viena svarbiausių fakultete, darbas čia virte virė, kiekvieną rytą daktaras sulaukdavo vis naujos iš ligoninių atvežamos operacinės arba autopsinės medžiagos, katedroje taip pat vykdavo gyvūnų vivisekcijos. Daktaras kasryt su studentais dirbdavo nelengvą darbą: išanalizavę ligonio nusiskundimus, anamnezę, katamnezę, status praesens (kurie iš ligoninių jį pasiekdavo įrašyti storuose foliantuose), ištyrę sergančio organo vaizdą paviršiuje ir pjūviuose, nudažę ir ant stiklo užfiksavę mažus audinio gabaliukus, nagrinėjo patologiją mikroskopu, o tuomet dėstytojas studentus mokė nustatyti svarbiausias išvadas – ligonio diagnozę ir prognozę. Tačiau jaunajai studentų kartai vis labiau rūpėjo gydymo klausimas, nors daktaras ne kartą jiems kartojo, kad čia esti daugiausia keblumų. Tie studentai, kurie ligonio gydymui siūlydavo kraujo nuleidimą ar dėles, visada buvo teisūs, kiti gi tikindavo, kad vimdomasis akmuo, chloro vanduo ir vidurius laisvinamieji bus geriausias pasirinkimas (ir čia daktaras pritariamai linksėdavo galva), treti tvirtindavo, kad, priešingai, nuo senovės laikų taikomi mineraliniai vandenys, ramybė ir dieta atneš ligoniui daugiau naudos nei žalos (tuomet daktaras pagirdavo ir šiuos pasiūlymus). Nutilus studentų diskusijoms, patologijos dėstytojas reikšmingai atsikosėdavo ir pabaigdavo: „Primum – non nocere, gerbiamieji, antra – dolorem sedare opus divinum est (tad niekada nepamirškite su savimi pasiimti laudanumo), o svarbiausia – suteikite ligoniui vilties.“
Buvo sunki diena, prisiminė vyras, vilkdamasis chalatą, vandens šniokštimo kambary jis jau negirdėjo, tik pelėdos ūbavimas, atsklidęs iš miško, skrodė nakties tylą. Paleidęs studentus (šįkart jie nagrinėjo kaltūno – plica polonica atvejį), daktaras apžiūrėjo kolegos iš užsienio atsiųstus naujuosius preparatus, skirtus smegenų audiniui dažyti ir veršiuko kraujo terpes, kurios buvo sustingusios ir paruoštos sėjimui. Tuomet iš lagamino išsitraukė mėgintuvėlį, padėjo jį ant stalo ir susimąstė. Iš pirmo žvilgsnio, galvojo, laikau tik paprastą vandenėlį, bet... kas galėtų pamanyti, kiek daug atsakymų jame slypi! Tai – stiklo gabaliukas su vos keliais lašais skysčio, tačiau skystis nepaprastas, tai – liquor cerebrospinalis! Galbūt šioje terpėje (juk niekas iki galo nežino, niekas netyrė – nors netyrė, bet ir nedrįso abejoti) slypi siela, spiritus animalis, iš smegenų keliaujanti į kūno narius, sukelianti raumenų susitraukimą, liaukų veiklą, suteikianti proto galių? Daktaro nugara perbėgo šiurpas.
Ir tuomet jis prisiminė užmiesčio lūšnynus, kuriuos lankė kelias savaites, gatvių purvą, vėjų perpučiamas trobas, moliu plūktas grindis, sutrešusius stalus ir suolus. Jis susiraukė, vėl išvydęs pamėlusias skalbėjas, girtus vyrus, iš naktinio darbo grįžtančias grizetes, liesus vaikus ir kūdikius. Kūdikius – klykiančius, rėkiančius, guguojančius, suvystytus purvinais vystyklais ir stebinčius jį savo didelėmis akimis. Užmiesčio lūšnynuose prasidėjęs mirtinos ligos protrūkis palietė mažiausius ir silpniausius. Iš pradžių kūdikiai ir maži vaikai tapdavo liūdni, blogai žįsdavo krūtį, nevalgydavo, vėliau imdavo karščiuoti, jų kvėpavimas padažnėdavo, mušdavo silpnas, siūlinis pulsas, o kitą vakarą daktaras jau išvysdavo paralyžiuotą žvilgsnį, ranka pajausdavo sukietėjusį sprandą, vaiko kūnelį išmušdavo purpurinėmis dėmėmis, stipriai karščiuojančius ir silpniausius ištikdavo traukuliai ir koma. Po pusdienio kūdikis jau būdavo miręs. Liga vargingųjų būstuose plito žaibiškai, daktarui talkinusios gailestingosios seserys dejavo, kad iš dvidešimties sirgusių mirė jau devyniolika vaikų. Liga daktarui buvo žinoma, apie ją buvo mokęsis fakultete, vėliau pavieniai atvejai pasitaikydavo jo praktikoje, daktaras dalyvavo ir pomirtiniuose šių ligoniukų skrodimuose, atliekamuose universiteto prozektoriume ar ligoninėje. Liga vienų gydytojų buvo vadinta smegenų vandene – hydrocephalia, kitų – apoplexia hydrocephalica, treti ligą senu įpročiu vadino frenitu, tačiau jis ir kiti kolegos negalėjo nepastebėti, kad nors šių ligonių smegenų skilveliai ir buvo gausiai prisipildę skysčio, tačiau smegenų dangalai taip pat rodė patologiją – buvo apsupti žalsvų pūlių, jų kraujagyslės buvo užsikimšusios, pilnakraujės. Pastaraisiais metais pasirodydavo vis daugiau straipsnių, kuriuose teigiama, kad smegenų vandenę sukelia ne kas kitas, o dangalų uždegimas – meningitis. Idėja buvusi tokia nauja ir neįprasta, kad daugelis tik numojo ranka. Kunigai iš sakyklų šaukė, kad liga esanti Dievo bausmė, nekaltų kūdikių krauju plaunanti mūsų nuodėmes, miestiečiai kalbėjo, kad kalčiausios čia veikiausiai raganystės ir nužiūrėjimai. Vieni daktarai spėliojo, kad vandenę galėjo sukelti užterštas oras, netinkamos gyvenimo sąlygos, higienos nesilaikymas, prasta mityba, kiti manė, kad ligą sukelia kokia nors patologinė dalelė, krauju ir pneuma atnešta iki smegenų dangalų. Nors daktaro katedroje ieškant sukėlėjo buvo į įvairias terpes sėti smegenų dangalų skysčiai, mikroskopuoti smegenų audiniai, tačiau atsakymas dar nebuvo surastas, ir net mokslas čia skendo tamsybėse.
Štai ir dabar, galvojo daktaras, pildamasis tarno atneštos arbatos į fajanso puodelį, galbūt esu kvailas (tikriausiai taip ir yra), gal tai, ką darau, – beprotybė (daugelis taip ir pasakytų), maža vilties, labai maža, kad po šių bandymų kas nors paaiškės. Tačiau mano pasiūlyme yra logikos, ne logikos, o kone akivaizdžios tiesos! Mirusio ligonio skysčiuose patologinės dalelės jau veikiausiai mirusios, išnykusios, suirusios, o gyvojo organizme sukėlėjas tikriausiai yra gyvas ir jį bus galima rasti, ištirti. Atsitiko taip, kad daktarą praeitą vakarą iškvietė į užmiestį – susirgo nauja šeima, vienas mažylis jau buvo miręs, kiti smarkiai karščiavo. Ir daktaras pasiryžo. Pasiguldė drebantį vaiką ant stalo, nuolat ramindamas pavertė ant šono, surietė kaip kačiuką ir, ilgai čiupinėjęs jo apatinės stuburo dalies iškyšulius (vaikas visą laiką gailiai verkė), įbedė ilgą ir storą adatą į stuburo kanalą. Rodos, viską darė taip tiksliai, tačiau reikėjo dar kelių bandymų, mažojo krūpčiojimų ir ašarų, kol pagaliau ištryško pirmieji likvoro lašai – juos tarsi auksą daktaras surinko į mėgintuvėlį. Laimei, tą vakarą vaikas pasijuto kiek geriau, galvos skausmu nebesiskundė, ir tėvai, laikydami daktarą kone pusdieviu, paprašė tą pačią procedūrą atlikti likusiems vaikams, tačiau daktaras nusprendė neskubėti.
Vyras pirštuose pasukinėjo stiklą su drumstu skysčiu, įžiebė ugnį, pakaitino instrumentą ir išsėjo mėgintuvėlio turinį terpėse, likusius lašus paskleidė ant stikliukų ir, užlašinęs naujųjų dažų, paliko džiūti. Rytas buvo varginantis, pratybos su studentais ilgos, o dabar dar šios abejonės ir viltys! Kaip ir dabar, kai sėjo terpes, rankoms drebant iš nerimo, nuovargio ir kažkokios būsimo džiaugsmo nuojautos, taip ir kitomis svarbiomis, net didingomis akimirkomis savo gyvenime – per disertacijos gynimą, priesaikos davimą žmonai bažnyčioje, dukros gimimą – vyras jautė širdies dūžius, tvinksinčius gerklėje, padažnėjusį kvėpavimą, virpančius nervus, aptirpusias rankas, prakaitą, žliaugiantį veidu, ir gėdingai žemišką norą tuštintis. Mūsų kūno laboratorija, mūsų didingoji humani corporis fabrica gali pačiu gyvūniškiausiu būdu išduoti tauriausius sielos išgyvenimus!
Daktaras ir toliau būtų su užsidegimu darbavęsis, tačiau staiga durys plačiai atsivėrė ir į auditoriją įplaukė filosofijos profesoriaus žmona, didingai siūbuodama pūstais sijonais. Daktaras krūptelėjo, išvydęs tarsi iš po žemių išdygusią būtybę, paskendusią nėriniuose ir saldžiausiuose aromatuose. Profesorienė buvo jauna ir žavi moteris, jo velionės žmonos vyresnė sesuo, seseriai mirus (per gimdymą, nukraujavo) jautusi pareigą rūpintis našliu ir jo vienturte dukra. Profesorienė mėgdavo užeiti į Patologijos katedrą, kalbėtis su svainiu ir virti jam arbatą, kartais ji tiesiog įžūliai klausydavosi paskaitų, dėstomų medicinos studentams, trukdydama daktarui darbuotis. Visa laimė, kai tik baigdavo skaityti paskaitas, ją kaskart pavyduliaudamas išsivesdavo vyras. Tačiau moteris dažnai lankydavosi ir daktaro namuose, žaisdavo su mažyle, kartu su tarnaite jai siūdavo drabužėlius, puošdama šilko kaspinais ir nėriniais, ištrauktais iš savo kraičio skrynios; vaikų moteris dar neturėjo. Profesorienė buvo ne tik žavi, bet ir gana protinga (tas daktarui labai patiko, nors niekada nebuvo garsiai išsakęs šio pastebėjimo), su seseria jos, būdavo, įlenda į jo ar profesoriaus biblioteką, skaito įvairiausius veikalus ir traktatus, o vėliau ir profesoriui, ir daktarui neduoda ramybės, vargindamos keisčiausiais klausimais ir įveldamos į begalines diskusijas.
Nors diena buvo tik įpusėjusi, daktaras jautėsi pavargęs. Įėjusi profesorienė palenkė galvą, apsuptą garbanų, įrėmintą vualio, ir nusišypsojo: „Gerbiamasis! Jūs, atrodo, esate įveiktas šios dienos sunkumų. Kaip galėčiau nors trumpam padaryti jus laimingą?“ Daktaras liūdnai šyptelėjo. „O kaip turi jaustis laimingas žmogus? Kitaip tariant, pasakykite man, meldžiamoji, kas yra laimė?“ – paklausė, norėdamas moterį pamaloninti, kilniai aukodamas savo laiką bei dėmesio likučius. Tada profesorienė, gudriai primerkusi akį, pradėjo pasakoti, kad štai, anot Aristotelio, laimingu žmogumi galime pavadinti tą, kuris, darbuodamasis pagal dorybės dėsnius ir būdamas pakankamai aprūpintas visokiomis gėrybėmis, nugyvena ne kurį nors trumpą laiko tarpą, o visą savo gyvenimą. „Kitaip sakant, – tęsė moteris, nusimesdama apsiaustą ir eidama prie krosnies kaisti vandens arbatai, – laimė – tai aukščiausias gėris, koks tik įmanomas šiame gyvenime.“ – „Tačiau, – prabilo daktaras, – šiuo atveju laimingu žmogumi galėtume pavadinti nebent senolį, užgyvenusį turto, susilaukusį palikuonių, užsitarnavusį pagarbą ir nugyvenusį ilgą gyvenimą, ergo, laimingu žmogumi negalėtume pavadinti nei kūdikio, nei jaunuolio, nes jų gyvenimas dar nenugyventas, jis gali būti toks pat laimingas, kaip ir pilnas nesėkmių. Tačiau žinome, kad jaunuolis patiria daugiau gyvenimo džiaugsmų nei senolis, o kur dar kasdieniai kūdikio krykštavimai – maži vaikai sugeba būti laimingi dėl menkiausių dalykų!“ Daktaras išmanė filosofiją taip pat gerai, kaip ir mediciną, joks rimtesnis studentų disputas anksčiau nepraeidavo be jo iškalbingumo, o čia... tik moteris. Bet gražios moters lūpose ir kvailiausia išmintis gali būti saldi kaip dievų nektaras, pagalvojo daktaras ir prisėdo prie profesorienės, kuri, paruošusi arbatos, išvyniojusi raikė pyragą su veršiena. „Štai Tomas Akvinietis rašo, kad laimė gali būti trejopa: išorinė, kūno ir sielos, – tęsė daktaras, nejučia įveltas į diskusiją, – tikra laimė yra susijusi ne su jusliškumu, o su siela, tai yra, dabartiniais terminais kalbant, protingąja žmogaus dalimi.“ Profesorienė nutraukė daktarą primindama, kad, pasak Akviniečio, laimė – tai tiesioginis aukščiausiojo gėrio, tai yra Dievo, kontempliavimas, bet juk mirtingųjų pasaulyje aukščiausia palaima žmogui neprieinama, nes ji temdoma mūsų kūno materialumo, jusliškumo. „Todėl išeina, kad tobula laimė įmanoma tik amžinybėje ir ji yra Dievo rankose, ergo,– tęsė profesorienė, pergalingai žiūrėdama į daktarą, – norint patirti tikrą laimę, reikia laukti mirties ir amžinojo gyvenimo!“ Moteris prajuko, pridengdama burną pirštinėta ranka. Daktaras sukruto. „Kad ir kaip būtų, – tarė jis gana rimtai, – užmirškime pagaliau graikus ir viduramžių teologus, mūsų pačių išmintis sako, kad svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu reikia laikyti ne laimę, o pareigą. Mes privalome mokytis ne to, kaip tapti laimingiems, gerbiamoji, o to, kaip tapti vertiems laimės!“ – „Jūsų žodžiai pakartoja Kanto, to nuobodaus moralisto, mintis, – pildama arbatos į puodelius, gyvai kalbėjo moteris, – tačiau siūlyčiau jums kitą požiūrį. Manykime, kad laimė yra čia ir dabar. Laimė jūsų tyko ir kiekvieną kasdienybės, ir kiekvieną didingų įvykių akimirką. Veikiausiai tikrą laimę žmogus jaučia tik tada, kai priklauso sau, o ne kitiems, ne buvusioms ar būsimoms kartoms, ne istorijai.“ – „Aš nepriklausau sau, tą puikiai žinote, – atkirto daktaras, sudorojęs pyrago gabalą ir nekantraudamas grįžti prie darbų, – vieno žmogaus laimė neatskiriama nuo kitų žmonių laimės. Asmeniniai laimės šaltiniai riboti, ponia, jie greitai išsenka, o rūpestis kitais žmonėmis gali tapti asmeninės laimės šaltiniu.“ Tuomet į auditoriją su trenksmu įėjo filosofijos profesorius. Šaltai nusilenkęs ir prakaituotu delnu paspaudęs daktarui ranką, jis priminė žmonai, kad šįvakar jų laukia priėmimas pas kunigaikštį. Profesorienė dar kartą meiliai pažvelgė į svainį ir pažadėjusi, kad rytoj užsuks aplankyti mažylės, išskubėjo iš auditorijos.
Po pietų daktaras, į savo aptriušusį lagaminėlį susikrovęs būtiniausią amuniciją – medinį stetoskopą, perkusinį plaktuką, skalpelį, tvarsliavą, taip pat įsimetęs stiklainiuką su dėlėmis, atsargiai susidėjęs kelių rūšių tinktūrų, trauktinių, užpiltinių ir suplaktinių buteliukus, pasiėmęs spirito, chloro vandens, vimdomųjų ir laisvinamųjų vaistų, valerijono šaknies, tabako lapų ir taurių rinkinį, – išskubėjo į priemiesčio lūšnyną. Rado gailestingąsias seseris jau besidarbuojančias, jos daktarą nuvedė prie naujų ligonių. Vyras atsiraitojo rankoves ir, rodos, laikas vėl sustojo... Daktaras dirbo atsargiai, kruopščiai, ir lyg per miglą matė save susikūprinusį, tokį menką ir juokingą, glostantį švelnias kūdikių galvas, liečiantį vos apsipūkavusius momenėlius, tikrinantį sprando judesius. Vaikų garbanos buvo sulipusios nuo prakaito, degė balti kūneliai, švelni oda margavo išberta dėmėmis. Didelės akys, ašarotos, vienų plačiais vyzdžiais, kitų pakritusiais vokais, stebėjo daktarą iš sujauktų guolių ir lopšių. Vyras matė save, kraustantį lagaminėlį, įnirtingai trinantį karščiuojančius vaikus, girdantį vaistus, statantį taures, dedantį dėles... Ir vyras, sukandęs dantis, iš skausmo plyštančia širdimi (trobose buvo verkiama tyliai, nenorint trukdyti daktaro darbo), jausdamas gailestį ir pyktį, žinojo, kad jo veikla bevaisė, nes buvo kažkas didingesnis, stipresnis už jį, ir tas kažkas šaipėsi iš daktaro pastangų, juokėsi iš vaistų buteliukų, iš paplyšusio lagaminėlio, iš prakaito, varvančio jam per kaktą...
Buvo sunki diena, pagalvojo vyras, išeidamas iš paskutinės trobos, jo darbas – nedėkingas, bevaisis darbas! – jau padarytas. Vakaras buvo šaltas ir skaidrus, švietė žvaigždynai. Vyras stovėjo tuščioje užmiesčio gatvėje, žiūrėjo aukštyn užvertęs galvą, ir, vėstant kūnui, rodos, pati siela nuskaidrėjo. Kodėl mintys traukia prie žemės, galvojo vyras, kodėl užsikraunu tiek naštos, kad daugiau nebepajėgiu? Jaučiuosi atsakingas už kitus, kaltas prieš visus... Bet trokštu dabar, šioje nežemiškoje šviesoje... kad mano mintys, idėjos ir visas gyvenimas būtų paprasti ir aiškūs, kone peršviečiami, lengvi tarsi tuščia gertuvė! Štai, vakaras, – toliau galvojo vyras, eidamas gatve, vedančia į miesto širdį, – šviečia žvaigždžių begalybė, negaliu ilgiau į jas žiūrėti, bijau užsimiršti, paskęsti. Dangaus šviesuliai viršum mūsų nepasiekiami, tolimi, o aplink, tarsi apie žemės kirminus – miesto purvynai, viešnamių šviesos, užeigų arklidės, vištos, kudakuojančios vidiniuose kiemeliuose, gatvių valkatos, vagys, girti studentai, gašlūs pirkliai. Argi galima, ar galima žiūrėti į šį dangų, nors akimirką nesustingus iš siaubo, iš laimės? Tačiau ką tie žvaigždynai, ar kada nors susimąsčiau, – priblokštas naujos minties, sustingo vyras, eidamas pro miesto vartus, – ar kada nujaučiau, kiek stebuklų slypi, pavyzdžiui, žmogaus kūne? Tame pačiame, kurį tiek metų studijavau ir gydžiau, tame vargingame kūne, kurį tik Kūrėjas pavers į dieviškąjį kūną?.. Kiek daug neištirtų, neįmintų paslapčių jame sukurta. Koks nuostabus, koks poetiškas tuomet buvo Kūrėjas, – toliau stebėjosi vyras, – greta kitų sudėtingų ir nuostabių dalykų sutvėręs, pavyzdžiui, ašarų ežerą – lacus lacrimalis, galvos smegenų struktūrą, panašią į jūros arkliuką – hippocampus, nišelę vyrų priešinėje liaukoje, vadinamą gimdele – utriculus prostaticus, galvos smegenų liauką, epiphysis, kurioje įkurdino sielą, taip pat ir nuostabųjį smegenų kraujagyslių tinklą, rete mirabile, gyvybės dvasią verčiantį sielos dvasia, kuri vėliau smegenų skilveliais keliauja ir budina visus organizmo narius! Nejau Kūrėjas visa tai sutvėrė norėdamas tik pelenais paversti, ligomis, badu užleisti, ašaromis užtvenkti? Ir daktarui pasidarė ramu. Eidamas pastebėjo, kad gatvėse jį pradėjo pirštais badyti praeiviai – tikriausiai ir vėl užsimiršęs gestikuliavo, kalbėjosi su savimi. Namo parėjo pėsčiomis, nesamdęs karietos.
Vyras nė nepajuto, kaip vėl išėjo iš miesto, tik už kelių posūkių, perėjęs kelias ganyklas ir pamiškes, išvydo ne lūšnynus, o savo užmiesčio namą. Daktarui buvo virš keturiasdešimt, jis dėstė universitete, vertėsi privačia gydytojo praktika, tačiau, buvęs neturtingų bajorų jauniausias sūnus, nuo mažumės pratintas pasitenkinti kukliu, išgalėjo įsigyti tik nedidelį užmiesčio namuką. Namukas – kadaise veikęs vandens malūnas. Pastatas dviejų aukštų, tvirtai suręstas, sienas raizgė vijokliai, maži langiukai nedrąsiai žvelgė iš kuklių, tamsių kambarių, stogas dengtas čerpėmis, kurios per daugelį metų apsamanojo. Link malūno nuo miesto vartų vedė per ganyklas vingiuojantis, upes ir upeliūkščius kertantis siauras kelias, kuriame pravažiuoti vos tilpo viena karieta. Prie namo atvykėlį pasitikdavo vienoje pusėje tyvuliuojanti užtvanka, krantuose apaugusi gluosniais, kitoje – malūnas, vis dar sukdamas vandens ratus, supamas iš užtvankos ištekėjusių upių. Namuko kiemas buvo tarsi saloje tarp užtvankos ir upių santakos, drėgnoje, susmegusioje žemėje mėtėsi girnos, sraigtai ir vandens ratai, kieme stovėjo fligelis su tarnų kambariais, rūsiu ir virtuve. Vandens šniokštimas lauke buvo kurtinamas, tačiau po kelių minučių ausis apsiprasdavo ir monotoniškas, nesibaigiantis vandens kritimas ilgainiui tapdavo tyla, zvimbiančia viduje.
Daktaras parėjo namo. Kukliai apstatytuose kambarėliuose buvo jauku ir šilta, krosnis pakurta, židiny spragsėjo malkos. Žvakės šviesa virpėjo ant stalo, apkrauto knygomis, atlasais, preparatais. Vyras nusivilko apsiaustą, atlaisvino kaklaryšį ir priėjo prie lopšio, stovėjusio tamsiausioje kambario kertėje. Lopšy miegojo kūdikis – nupraustas, suvystytas, pamaitintas, užsūpuotas. Tamsūs vaiko plaukiukai raitėsi ant baltos it porcelianas kaktos, ilgos blakstienos metė šešėlius, lūpos buvo vos pražiotos, pro jas matėsi drėgnas liežuvėlis, vaiko krūtinė ritmingai kilnojosi. Tėvas pridėjo ranką prie kūdikio kaktos – šilta, švelni, pačiupinėjo riešą – pulsas buvo stiprus, ritmiškas. Vyras sudrebėjo: net baugu, kokiame mažame, dar neišsivysčiusiame, neužaugusiame kūne, nepabudusiame prote glūdi jo gyvenimo prasmė, jo džiaugsmas! Tėvas ir šį vakarą, sergėdamas dukros miegą, prisiminė jos motiną, mirusią po gimdymo. Ji buvo jauna, žavi, gyvybinga nuskurdusių dvarininkų duktė, kurią jis vedė prieš keletą metų ir parsivedė į neseniai įsigytą malūną, ji pripildė jo namus ir gyvenimą šviesos, muzikos, poezijos, kvapų, skonių ir to nuostabaus jaukumo, kokį gali suteikti tik mylima moteris. Kaskart, kai tik prisimindavo žmoną, vyro veidą nušviesdavo šypsena, bet sielą tuoj pat sugniauždavo skausmas. Kada užaugs ši mergytė? Kada taps stipri, graži, protinga? Kiek dar naktų jis drebės dėl jos gyvybės ir sveikatos, čiuops pulsą, klausysis alsavimo, kas rytą žiūrės į akis, pilnas nuostabos ir džiugesio, klausysis kalbos, kol kas panašios į balandžio burkavimą, stebės kojas rankas jai ropojant ir kaskart ramins save nuspręsdamas, kad jo dukra – sveikiausias ir nuostabiausias vaikas pasaulyje... Tėvo širdy budo pasididžiavimas prisiminus, kaip jo kūdikis čiupinėja mėgintuvėlius, kolbas, kramsnoja atlasus, plėšo knygas, tyrinėja kaukoles, gulinčias ant tėvo stalo, mažais pirščiukais sugriebęs besimėtantį apatinį žandikaulį, žaidžia juo tarsi barškučiu. Tačiau kada ateis tas laikas, vis svajodavo tėvas, atsirėmęs į lopšį, kai skaitysime knygas, mokysiu ją skambinti klavikordu, kai išeisime į laukus, miškus ir pažinsime augalus ir gyvūnus, kai vakarais, susėdę prie šio židinio, gersime arbatą ir kalbėsimės apie laimę, Aristotelį, Akvinietį ir Kantą, žaisime šachmatais, ir ji, tokia protinga, tokia guvi, ims vieną kartą ir nugalės mane!
Tarnas įnešė arbatinį, garai pasklido po kambarį, vyras įsipylė arbatos, susmego krėsle ir užsimerkė. Akyse ėmė plaukti, mirgėti vaizdai, artėti ir tolti garsai, siūbavo gatvės grindinys, girdėjosi karietos durelių varstymas, studentų klegesys ir vargonų muzika, sklindanti pro atviras bažnyčios duris, liejosi universiteto kolonos, plaukė freskos, baliustrados, iš rankų slydo mėgintuvėliai, dužo tepinėliai, staiga iš kažkur pasipylė daugybė studentų suglamžytais drabužiais, kažko klausiančių, bet negaunančių atsakymo, įėjusi profesorienė apopleksijos perkreiptu veidu, rodydama išpuvusius dantis, klausia: „O kas yra laimė?“, tada – dešimtys, šimtai kūdikių ir vaikų lūšnynuose, šliaužiančių, ropojančių, bėgančių jo link, vieni pamėlusiais veidais, išsiplėtusiais vyzdžiais, kiti jau užsimerkę, atkraginę galvas, treti drebulio krečiami, jie supa jį ir šaukia: „Tai tu mus užkrėtei! Tai tu!“ Vėliau – begalinė žvaigždžių šviesa ir šaltas, atšiaurus pasaulis, neįžengiami miškai, įmirkusios pievos, takelis link malūno, kurtinamas vandens šniokštimas, gal čia, gal čia bus išsigelbėjimas, jis atidaro savo namų duris, užbėga viršun, o prie lopšio sėdinti žindyvė jam sako: „Jūsų dukra šiandien karščiuoja.“
O kas toliau? Tikriausiai daktaras atsibus, išpiltas šalto prakaito, kalendamas dantimis, jo rankos, laikančios atvėsusį puodelį, sudrebės, išlaistys arbatą ant kelnių. Vyras pašoks ir tuoj pat pajus nutirpusį, sustingusį kūną. Vos išsilaikęs ant kojų, apsidairys – žvakė bus jau sudegusi, židinys prigesęs, lange švies aušra, dažydama brėkštantį dangų. Lopšys bus tuščias, ir daktaras suriks nesavo balsu, drebindamas namą sužeisto žvėries riaumojimu. Atbėgs išsigandusi žindyvė. Kūdikis? Ak, vaikas paryčiais buvęs neramus, daktaras kietai miegojo, mergytė buvo paimta maitinti, o dabar visa... visa deganti. Ir tada tėvas vėl pajus visų sirgusių kūdikių karštį, regės jų kūnelius, užuos prikvėpuotų kambarių smarvę, girdės tyliai raudančias motinas. Tačiau šis skausmas, kuris jį pervers, bus daug stipresnis nei kelių dešimčių kūdikių mirtys, stipresnis nei žmonos netektis, ir daktaras išbėgs į laukus šaukdamas, keikdamas Dievą ir save. O gal taip ir liks sėdėti kambary, savo krėsle, sustingęs, praradęs kalbos dovaną? Ne, veikiausiai tėvas palinks prie mažosios, susikaupęs, tramdydamas raudą, ir dar kartą bandys kovoti su tuo, kuriam jau daug kartų yra pralaimėjęs.
O gal... O gal vis dėlto daktaras atsibus, išpiltas šalto prakaito, kalendamas dantimis, jo rankos, laikančios atvėsusį puodelį, sudrebės, arbata išsilaistys ant kelnių. Vyras tikriausiai pašoks ir tuoj pat pajus nutirpusį, sustingusį kūną. Vos išsilaikęs ant kojų, tėvas apsidairys – žvakė bus sudegusi, židinys prigesęs, lange švies aušra, dažydama brėkštantį dangų. Lopšys bus tuščias, ir daktaras tikrai suriks nesavu balsu, drebindamas namo sienas. Atbėgs išsigandusi žindyvė. Kūdikis? Ak, vaikas paryčiais buvo paimtas maitinti, mergytė pavalgiusi, atsibudusi ir dabar žaidžianti su tarnais virtuvėje. Ar sveika? O taip, sveika kaip ridikas, linksma ir graži kaip saulutė. Daktaras nurims, pasveikins auštančią dieną ir kiek pagalvojęs nuspręs, kad šią naktį bus radęs atsakymą į savo klausimus. Liepęs iš naujo sutvarkyti malūno kambarius, išpurtyti kilimus, išvalyti, iššluostyti kiekvieną kertelę, išskalbti, išvirinti kiekvieną jo, mažylės ir tarnų drabužį, daktaras kieme sukurs didelį laužą, kuriame sudegs jo instrumentai, knygos, atlasai, mėgintuvėliai, tepinėliai ir kaukolės, liepsnose supleškės aptriušęs lagaminėlis su trauktinėmis ir suplaktinėmis, dėlėmis ir tabako lapais, o dar vėliau vyras nuvažiuos į fakultetą ir pradės panašius užkrato naikinimo darbus. Vyras lieps gailestingosioms seserims, slaugančioms ligonius lūšnynuose, dažnai plauti rankas spiritu ir keisti prijuostes, o sergančius vaikus atskirti nuo sveikųjų. Daktaras vėliau studentams pradės skaityti paskaitas apie užkrato plitimo stabdymą, ir klausimų sulauks daugiau, nei turės paruošęs atsakymų. Nors neaptiks patologinių dalelių nei veršiuko kraujo terpėse, nei tepinėliuose, daktaras rašys naujus straipsnius į užsienio žurnalus (ir dėl to daugelis kolegų išties pradės jį laikyti kvaištelėjusiu), o smegenų vandenės protrūkis po kelių savaičių pasibaigs taip greitai, kaip ir buvo prasidėjęs.
