Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne, po 1935 m. – Rygoje. 1949 m. baigė Latvijos valstybinio universiteto Istorijos fakultetą, neakivaizdiniu būdu studijavo Maskvos valstybinio teatro Meno instituto aspirantūroje. Dirbo švietimo įstaigose Liepojoje, Latvijos radijo ir televizijos komiteto Dramos radijo laidų redakcijoje. Nuo 1968 iki 1980 m. – Latvijos kalbos ir literatūros instituto vyr. mokslinė bendradarbė. Įkūrė Latvijos teatro draugiją ir Kinematografininkų sąjungą, joms vadovavo. Po 1990 m. skaitė paskaitas Berlyno laisvojo universiteto Teatro mokslo institute. Šiuo metu gyvena Berlyne. Prisiminimų knyga „Sudiev, Atlantida!“ išleista latvių ir rusų kalbomis. Netrukus pasirodys ir vokiečių kalba.
VERTĖJAS
Kas užmiršta aukas,
tas nužudo jas antrą kartą ir galutinai.
Paul Celan
Šokas be terapijos. Pirmieji sovietiniai metai
Manau, kad 1940 metų birželį Latvijoje ne visi nujautė, kad šios dienos užbrėžia radikalią ribą ne tik valstybės, bet ir kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime. Įvairiai, net diametraliai priešingai klostėsi likimai, tačiau, žvelgiant atgal, darosi aišku, kad būtent tą vasarą visi peržengėme slenkstį, už kurio negrįžtamai liko gyvenimas, kurį, nors ir prieštaringą, vis dėlto buvo galima vadinti normaliu, žmonišku.
Nebepajėgiu atsiminti kodėl, bet 1940 metais, kai baigiau gimnaziją, stojamieji egzaminai į aukštąsias mokyklas, mano nuomone, įvyko anksčiau negu paprastai, netrukus po išleistuvių. Dirbo ta pati ankstesnė stojamųjų komisija su tais pačiais reikalavimais, lyg niekas nebūtų pasikeitę.
Jau minėjau, kokiais sumetimais išsirinkau liaudies ūkį. Niekada nesu apgailestavusi dėl šių vienų metų Liaudies ūkio fakultete būtent todėl, kad ten sutikau įžymų dėstytoją Edgarą Dunsdorfą, kuris mums skaitė pasaulio ekonomikos istoriją. Bendroji politinė ekonomika man nebuvo svetima, ji mane domino visada, bet dabar norėjau aiškiau pamatyti svertus, kurie veikia už matomų procesų. Todėl ir norėjau skirti metus fakultetui, kuriame likti nesiruošiau. Sumanymas vėliau užsiimti istorija buvo neužginčijamas.
Atsitiko taip, kad profesorius Dunsdorfas mane pastebėjo ir skyrė daug laiko ir individualiai, matyt, įžvelgdamas mano susidomėjimą ir galbūt potenciją. Keli pažįstami, kurie jau studijavo, mane prieš tai įspėjo: Dunsdorfas didelis nacionalistas, nelabai mėgsta žydų, todėl turėčiau būti dėmesinga ir taip toliau. Tada dar kartą įsitikinau, kad apie jokį žmogų negalima a priori spręsti kategoriškai. Nemačiau nė mažiausio profesoriaus Dunsdorfo priešiškumo arba negeranoriškumo. Netgi priešingai – jis į mane greitai atkreipė dėmesį, atsakydamas į studentų klausimus net pasišnekėdavo su manimi. Profesorius pabrėžė, kad vidurinės mokyklos lygiu vidutiniškai paruoštam žmogui studijuoti ekonomiką nėra taip paprasta. Reikia suvokti, kad turi įgyti didelį žinių bagažą, nes ekonomiką reikia matyti plačiame kontekste su visais žmonijos raidos etapais. Dunsdorfas pastebėjo ne tik gyvą mano susidomėjimą, bet ir žinių atsargas, savo ruožtu sutikau mokytoją, apie kokį svajojau, koks iš tikrųjų galėjo man duoti daugiau, negu galėjau pasiekti savo jėgomis.
Bet Edgarui Dunsdorfui esu ypač dėkinga už tai, kad išmokė mane susidaryti mokslinę kartoteką ir dirbti su ja. Derlingiausias mano veiklos laikotarpis susiklostė sovietų sąlygomis, kai nebuvo kasdien prieinamos pasaulinės enciklopedijos, speciali bibliografinė literatūra ir visiškai nepasiekiami kompiuteriai, kurie dabar padeda išspręsti informacijos kaupimo ir panaudojimo problemas.
Kai pradėjau studijuoti, buvo reikalingas kitas pagrindas ir žinių išsaugojimo sistema. Gali būti, kad vėliau pati būčiau tai pasiekusi, bet Dunsdorfas padėjo sutaupyti laiko ir pastangų, ieškant teisingo kelio. Jau pačioje pradžioje jis parodė, kad mano kartoteka gali būti ir objektyvi, ir subjektyvi. Pavyzdžiui, vienos knygos informaciją galima surašyti į kelias korteles su skirtingomis funkcijomis ir mano komentarais. Sisteminti pageidaujama ne tik objektyvius duomenis ir faktus, bet ir pastebėtas problemas bei samprotavimus. Tuoj pat supratau, kaip visa tai man būtina, ir su malonumu pradėjau tai įgyvendinti. Tai buvo sistema, kuri man sovietų metais padėjo kaip ir kalbų mokėjimas – įveikti izoliaciją nuo Vakarų pasaulio kultūros ir mokslo procesų. Vėliau, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, atsirado galimybė skaityti knygas ir spaudą specialiajame fonde – uždaroje uždraustų arba paprasčiausiai nepageidaujamų spaudinių saugykloje. Iš ten nieko nebuvo galima išsinešti, išskyrus tai, ką pats persirašei. Šią informaciją įtraukiau į kartoteką, kurią per kelerius metus surinkau savo specifiniams poreikiams. Tiesiogiai ir netiesiogiai ja pasinaudojo ir kiti – kolegos, studentai, kurie užsiėmę kino, meno ir teatro mokslu. Kartotekoje lengva rasti būtiną informaciją ir apie asmenis bei faktus, ir apie problematiką bei teoriją. Dabar, kai mūsų žinioje yra ne tik turtingi literatūros rinkiniai, bet ir elektroninės informacijos priemonės, dalis kortelių galbūt tapo nebereikalingos. Bet esu įsitikinusi, kad mano kartoteka iki šiol tarnauja labai gerai ir ypač todėl, kad niekada nereikia bijoti, jog po elektronikos kaprizų svarbi informacija bus ištrinta. Mano pačios galbūt didžiausias pasiekimas buvo tai, kad visus tūkstančius kortelių surašiau pati, formuluotės ir komentarai mano, o tai, ką savo ranka ar rašomąja mašinėle fiksavau, yra išgraviruota mano atmintyje.
Taip Edgaras Dunsdorfas, kurį sutikau studijų aukštojoje mokykloje pradžioje, leido man suprasti, kiek gali duoti mokslininkas, kuris tuo pačiu metu yra ir geras pedagogas bei švietėjas enciklopedininkų reikšme.
Nors tuo metu mano galvoje, atrodo, buvo tiktai meilė, labai gerai prisimenu tą dieną, kai į Rygą įvažiavo sovietų tankai. Tėvas prisakė sėdėti namie, nes gatvėse mums nėra ko ieškoti. Jis sakė, yra, žinoma, žmonių, kurie tuo džiaugiasi. Vieni tikisi didesnės socialinės teisybės, dalis latvių – todėl, kad bus nuversta nelegitymi Ulmanio vienvaldystė ir naiviai tiki atnaujinti parlamentinę respubliką. Dalis žydų – todėl, kad viliasi: šitie tankai apsaugos Latviją nuo hitlerininkų, kurie mums reiškė dar didesnius pavojus. Buvo žinoma, kad tarp Vokietijos ir SSRS sudarytas savitarpio nepuolimo paktas, bet nieko, aišku, nežinota apie Molotovo ir Ribentropo slaptąjį susitarimą. Užtenka perskaityti tų dienų laikraščius su klastingais sovietų pasiūlymais ir matome, kokiu būdu šios iliuzijos buvo maitinamos.
Iki gyvenimo pabaigos mano tėvą kankino savigrauža. Jis visuomet jautė ypatingą atsakomybę už savo šeimą. Jo profesinė veikla paprastai leido gerai orientuotis politiniuose įvykiuose, bet 1940 metais mes susidūrėme su Vakarų žmogui nenuspėjamu ir sunkiai suvokiamu reiškiniu, kuris pasireiškė įvairiausiais nesuprantamais būdais. Tai mums pradėjo aiškėti po truputį, diena po dienos. Būtent – nustojo veikti bet koks teisėtumas, tarptautinės sutartys, susitarimai, kurie civilizuotoje, demokratiškoje visuomenėje atrodė savaime suprantami, ką jau kalbėti apie duoto žodžio galią. Mes, be abejo, žinojome, kad Sovietų Sąjungoje įstatymai radikaliai skiriasi nuo priimtų Vakaruose, tai buvo galima logiškai suprasti, bet nebuvome pasiruošę patekti į aplinką, situaciją, kurioje mindomi net pačios sovietų valdžios priimti įstatymai ir susitarimai. Jie pasirodė tiktai dekoracija, vitrininė falsifikacija. Labiausiai stebino tai, kad dešimtmečius beveik pavyko nuslėpti nuo kito pasaulio tragediją, kurią išgyveno šeštadalis Žemės rutulio tautų. Bolševikų partijos ideologija, manipuliacija patriotizmo jausmais, lydima masinio teroro, pasirodė tokia stipri, kad šioms tautoms primesta tylėjimo priesaika su retomis išimtimis buvo išsaugota. Visiškai kaip Omerta mafijoje, kaip plėšikų gaujose, kriminalinėje aplinkoje.
Šitie 1940 metai man buvo daugiau nei keisti. Taip – baisi vasara, kaip ir kitiems Latvijoje, tačiau kartu, atrodo, gražiausia ir laimingiausia per visą mano gyvenimą. Neįtikėtina, bet galiu paliudyti, kad tai įmanoma. Nesigėdiju prisipažinti. Jausmų euforija iš dalies švelnino griaunančius smūgius, žlungant visam mūsų ligšioliniam gyvenimui. Dėl laimingos meilės apimto žmogaus egoizmo realiai egzistavome tiktai mes abu – aš ir Dima. Pasislėpiau beveik hermetiškame pasaulėlyje – kaip audros akyje.
Vasarą praleidome Jūrmaloje. Tai buvo paskutinis kartas. Dima pasirodė puikus buriuotojas ir irkluotojas, kiauras dienas leidome arba jachtoje, arba valtyje, plaukiodami po Lielupę, kurioje suradome ir užėmėme menkutę salelę, priklausiusią tik mums. Tamsūs debesys, kurie tirštėjo virš realaus pasaulio, įvykių eskalavimas, gėdingas rinkiminis teatras, galų gale – groteskiškas įstojimas į broliškų tautų šeimą, o šeimoje – neramūs pokalbiai, tėvo graužimasis, radikalus kasdienio gyvenimo pertvarkymas – viskas vyko čia pat, greta, lietė ir mane, tačiau sąmonė visa tai tik pasyviai registravo. Iš tikrųjų dar nesuvokiau, kad vykstančioje istorinėje tragedijoje esu personažas, o ne stebėtoja.
Šiandien, prisimindama 1940 metus, turiu smarkiai pasistengti, kad atskirčiau savo tuometinius tikrus jausmus nuo dabartinio supratimo. Tai tikrai nelengva, bet reikia pasistengti.
Buvo visiškai aišku, kad iš žmonių atims jų nuosavybę. Bet žydai neturėjo net alternatyvos, Sovietų Sąjungoje turėjome viltį išsaugoti nors gyvybę. Tokiems žmonėms kaip mano tėvai išsiskyrimas su materialinėmis vertybėmis nebuvo didelė tragedija. Tėvas galvojo taip: „Jeigu ši valdžia nors kiek laikytųsi savo išgirtų principų – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį, tai nei man, nei tau dėl duonos kąsnio bijoti nereikėtų.“
Žinoma, komunistų deklaruotus principus priėmiau atsargiai. Vis dėlto net kraštutinai nepalankiomis aplinkybėmis ateityje vis įsitikindavau, kad žinios padeda ir pačiam išgyventi, ir būti naudingam kitiems, ir šį tėvo postulatą visada laikiau teisingu.
Tėvas nebegalėjo prieiti prie sąskaitų Šveicarijoje ir JAV, ką jau kalbėti apie praradimus Latvijoje, tačiau, palyginti su kitais mūsų sluoksnio žmonėmis, tai neatrodė ypač daug. Prisimenu, kaip šaipėsi mama: „Tavo seserys mane visada smerkė dėl lengvabūdiškumo ir išlaidavimo, kad per mane tu nesi įsigijęs nei fabrikų, nei namų, nei kitos nuosavybės. Dabar matome, kad gyvenome teisingai ir neturime ko gailėtis.“
Iš tikrųjų materialiniai nuostoliai buvo paskutinėje vietoje tarp priežasčių, kuriomis motyvavome savo negatyvų požiūrį į naująją valdžią. Nepalyginti sunkiau buvo prarasti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, nors ir Ulmanio laikais jos jau buvo pažeistos. Prarasti viltį, kad Baltija galėtų egzistuoti kaip neutrali ir teisinė zona, kaip buferis tarp agresyvių didžiųjų valstybių ir ideologijų. Panašiai kaip Šveicarija arba Švedija.
Kai kurios mano draugės tapo visiškai bejėgės, kaip išmestos iš laivo. Tuo metu jos dar nežinojo, kad gresia kai kas daug baisesnio nei turto atėmimas. Tai buvo mielos merginos, gerai išauklėtos ir išsilavinusios, tačiau daugumai jų šeimos turto – solidaus nekilnojamojo turto ir įspūdingos banko sąskaitos – užuovėjoje ateitis su nepajudinama tvarka atrodė aiškiai numatoma. Ir staiga – per kelias dienas, porą savaičių – lyg lavina viską nušlavė.
Mano mama ramiai ir su ironija priėmė ir pasikeitimus buityje. Po ašaringo atsisveikinimo Mania pas mus nebedirbo, ir mama lengvai bei natūraliai atliko visus namų darbus, puikiai gamino ir pateikdavo kulinarinių siurprizų. Iš kitų girdimas aimanas ji tik niekino.
Dabar atsigręždama matau, kad 1940-aisiais ir dar 1941-aisiais iki pat birželio 14 dienos likimas man ir mano artimiesiems, palyginti su daugeliu kitų, pasirodė palankus. Kai kurie laimingi, lyg ir netikėti sutapimai mus gelbėjo keliose situacijose, kurios lygiai taip pat galėjo tapti lemtingos. Mano tėvą juk galėjo suimti ir net nužudyti, kaip atsitiko daugeliui kitų. Jis buvo gana pasiturintis, metų metus gyvenęs Vakarų Europoje, turėjo plačių ryšių įtakinguose tarptautiniuose finansiniuose sluoksniuose. Visa tai jo personą darė labai įtartiną ir nepatikimą.
1940 metų rudenį, pradėdama studijas Latvijos universitete, pirmą kartą susidūriau su begale beprasmiškų klausimų sovietinėse anketose. Kebliausias klausimas buvo apie gyvenimą užsienyje, tai naujosios santvarkos buvo laikoma didžiausia nuodėme. Visiškai nelogiškai, nes SSRS atžvilgiu Latvija buvo lygiai toks pat užsienis, kaip bet kuri kita Tautų Sąjungos valstybė.
Pavojingu povandeniniu akmeniu galėjo pasirodyti ir smulkus tėvo darbų aprašymas. Susitarėme nurodyti tiktai dvi vietas, kuriose jis dirbo nuolatiniu konsultantu – chemijos gigantą „IG-Farben“ ir filmų industrijos koncerną UFA. Įtariu, kad anketas skaitę mažaraščiai vietiniai Rygos čekistai nežinojo, kokios tai įmonės, arba nelaikė jų ypač svarbiomis. Taip įgijau pirmos patirties su sovietinėmis anketomis, vėliau, kaip ir visi, pildžiau jų labai daug, tylomis šį darbą supaprastindama ir trumpindama. Negalėjau, žinoma, visiškai nuslėpti, kad esu augusi užsienyje, bet didelę to laiko dalį nuslėpiau. Berlyne buvau lyg tiktai pačioje vaikystėje, o mokykliniais metais nuolat gyvenau pas močiutę ir senelį Rygoje. Paryžiaus neminėjau apskritai.
Mano pačios įsitikinimu, stipriausias skydas, kuris 1940–1941 metais apsaugojo mano tėvą, buvo popieriaus lapas – tragikomiškas paradoksas – UTAG konsultanto pažymėjimas. UTAG vadinosi organizacija, kuri tvarkė visus su Baltijos vokiečių repatriacija susijusius turto klausimus. Repatriacija vyko jau 1939 metais, bet Latvijoje dar buvo likę nemažai Hitleriui nedraugiškų vokiečių, kol įsikūnijo perspėjimas apie Baltijos šalių sovietinę okupaciją. Tada ir jie beveik visi puolė bėgti.
Kadangi tarp hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo sudaryta nepuolimo sutartis, vokiečių repatriacija vyko ramiai beveik iki karo pradžios. Žinojome, kad išvykimo sumaištyje pavyko išvažiuoti ir kai kuriems latviams, kurie kokiu nors būdu sugebėjo įrodyti savo vokiškumą.
UTAG dar ilgai veikė pirmaisiais sovietų metais, reikėjo skaičiuoti Baltijos vokiečių turtą, tvarkyti jo perdavimo ir kompensacijos klausimus. Sovietų valdžia į būsimų Hitlerio pavaldinių reikalus per daug nesikišo ir išvažiuoti netrukdė. Kadangi beveik visi Baltijos vokiečiai juristai jau buvo išvykę, buvę mokyklos draugai prašė mano tėvo pakonsultuoti UTAG finansų ir likvidacijos klausimais. Tai buvo privatus susitarimas, bet klasės draugai jam parūpino lyg ir oficialų, tačiau iš tikrųjų vokiečių popieriuose neregistruotą tarnybinį pažymėjimą, kuris sovietų akyse buvo labai svarus dokumentas. Čekistai jį labai gerbė, nes Hitleris staiga tapo SSRS draugu ir tuo metu jo nebuvo galima net kritikuoti. Absurdas po absurdo.
Latvijoje iš karto prasidėjo politinių priešų areštai ir žudynės. Mūsų pažįstamų rate pirmą negailestingą smūgį gavo rusų baltoji emigracija. Matyt, tai įvyko kartu su Latvijos politinio elito sunaikinimu. Šiaip ar taip, sovietų valdžios neapykantą baltiesiems emigrantams buvo galima pajusti nedelsiant. Vienas po kito dingo artimi mamos draugai – rusai ir žydai – iš rusų emigracijos leidinių „Segodnia“ ir „Segodnia večerom“ redakcijų. Vyrus suėmė jau pirmosiomis dienomis, keletą sušaudė kaip politinius priešus. Mama artimai pažinojo laikraščio „Segodnia“ redaktoriaus Charitonovo žmoną, todėl gerai prisimenu šiuos tragiškus įvykius. Taip pat be pėdsakų dingo garsus šios redakcijos karikatūristas, kuris pasirašinėdavo pseudonimu Civis, ir kiti mūsų pažįstami.
Tačiau ne mažiau už pačias represijas ir nacionalizaciją mane sukrėtė valdžios pasikeitimo sukeltos pasekmės visuomenėje, staigūs žmonių elgesio ir pokalbių pokyčiai, be varžymosi prisitaikant prie okupantų ir naujųjų valdžios vyrų reikalavimų ir stiliaus. Jau tada klausiau savęs, kiek tame melo ir veidmainystės ir kiek tiesiog neįtikėtinų galimybių sau pačiam kažką įteigti. Nekalbu, žinoma, apie įsitikinusius komunistus, dėl kurių džiūgavimo ir tikėjimo geresne ateitimi niekada nepykau. Tikėjimas ir atsidavimas iliuzijoms bent jau nuoširdūs, nors dėl to niekam nėra lengviau. Pagrįstos atrodė girdėtos kalbos, kad šešeri Ulmanio autoritarinio valdymo metai Latvijoje netiesiogiai parengė dirvą totalitarizmui. Bent jau mentaliteto požiūriu. Demokratija buvo likviduota, žodžio ir pažiūrų laisvės apribojimas jau įprastas. Ir dar prisimenu tylias diskusijas apie tai, ar buvo teisinga nesipriešinti okupacijai, kodėl to reikėjo arba nereikėjo. Minėjo suomių pavyzdį. Tėvas ir Andzia Blankenšteinas kaip juristai svarstė, kad taip galėjo atsitikti tiktai todėl, jog vado vienvaldystės sąlygomis nediskutuotinas vieno žmogaus ir jo klikos sprendimas lemia viską. Niekas ir netvirtino, kad karas su sovietų milžinu būtų galėjęs iš pagrindų pakeisti Latvijos likimą. Situacija, visos aplinkybės radikaliai skyrėsi kad ir nuo suomių kovos sąlygų. Kalbame apie ką kita. Jei net iš vyriausybės pusės nėra jokio pasipriešinimo, bent jau tarptautiniu lygiu išreikšta protesto forma, gali susidaryti įspūdis, kad Latvija laisvanoriškai pritaria tam, kas vyksta, kitaip sakant, tai legalizuoja. Jei Latvijoje dar būtų egzistavęs parlamentas, būtų vykę bent protestai, kokie nors diplomatiniai žingsniai – kaip kitur pasaulyje panašiais atvejais. Prisipažįstu, tuomet man trūko užtikrintos pozicijos ir visuomeninės bei politinės problematikos žinių, kad dalyvaučiau pokalbiuose. Aš turėjau dar daug ko išmokti. Bet tuo metu paaiškėjo, kad mes visi per mažai žinojome.
Patiklūs ir apimti blogos nuojautos kabinomės už nedrąsios vilties, kad galų gale nebus taip baisu, mes padarėme vienintelį įmanomą dalyką – konstatavome sovietinės okupacijos faktą ir toliau stengėmės gelbėtis ir išlikti. Šlykštėjomės įkyria politine propaganda, kuri įgavo visiškai groteskiškas formas, bet netrūko ir renginių, kurie mums, jaunimui, patiko. Man tai buvo meno sritis. Pavyzdžiui, universitete kūrėsi visokios saviveiklos rūšys, kurios vienijo įvairių fakultetų studentus. Ypač sėkmingai, mano nuomone, mažiausiai politizuotoje gyvenimo srityje – muzikoje. Apie komjaunimą negalėjo būti ir kalbos, bet į studentų profsąjungą įsirašiau, kad padirbėčiau kultūros švietimo srityje.
Mus su Dima nudžiugino studentų orkestro įsteigimas ir aktyvus universiteto muzikinis gyvenimas. Dima buvo įvykių centre, aš dalyvavau kaip nuolatinė klausytoja. Vyko net studentų simfoniniai koncertai, prisimenu, Dima grojo Šopeno ir Listo koncertus, o aš skraidžiau padebesiais, užmiršdama neišsprendžiamus realaus gyvenimo prieštaravimus.
Rygos muzikinis gyvenimas 1939–1941 metais man atsispindi visai be lemtingos 1940-ųjų vasaros cezūros. Labai gražus ir lyg gyvenimo blogybių nepaliestas. Iš dalies galbūt todėl, kad Rygos operoje tuo metu tris sezonus dirbo pasaulinio garso dirigentas Leo Blechas, kuris, be abejonių, ir vokalinę, ir simfoninę muziką, jau ir taip aukšto lygio, pakėlė dar gerokai aukščiau. Rasistų persekiotas vokiečių žydas Blechas rado prieglobstį ir derlingą dirvą darbui Latvijoje. Viename pokalbyje su mano tėvais (jie buvo truputį pažįstami jau Berlyno laikais) Blechas išgyrė talentingų vokalistų ir instrumentalistų būrį Latvijos muzikiniame gyvenime. 1939–1940 metais mano laimingiausiems meniniams išgyvenimams priklausė Blecho įgyvendintas Verdi operų „Aida“, „Trubadūras“ ir „Kaukių balius“ ciklas, kurį dar vainikavo neužmirštamas Mocarto „Užburtosios fleitos“ atlikimas 1940-ųjų pradžioje. Joje Blechas sužavėtai publikai, taip pat ir man su Dima, atskleidė dar mažai žinomos, iki tol Operos kolegų ne ypač pageidaujamos jaunos dainininkės Elfridos Pakulės fenomenalų koloratūrinį sopraną valdingos Nakties karalienės partijoje. Šiame vieninteliame gyvenimo etape muzika dominavo visuose mano gyvenimo pajautimuose ir garsų architektūra lyg ir formavo erdvę, kurioje gyvenau kartu su žmogumi, kurio dalyvavimas visuose džiaugsmuose, taip pat ir dvasiniuose, dabar jau buvo niekuo nepakeičiamas.
Kulminacija – vakaras 1940-ųjų pabaigoje, kai kartu su kitais jaunuoliais, prilipę prie Operos Didžiosios salės trečiojo balkono baliustrados, rankose mėšlungiškai spausdami storą partitūrą, klausėmės Bethoveno Devintosios simfonijos grandioziniame Blecho diriguojamame simfoniniame koncerte. Nei prieš tai, nei vėliau gyvenime nesu išgyvenusi tokio absoliutaus, išlaisvinančio žmogaus ir žmogiškumo vertybių triumfo prieš aplinkos realybę ir grėsmingas ateities nuojautas.
Žinoma, visiškas atsiriboti nuo realaus gyvenimo ir man nepavyko, diena iš dienos jis veržėsi į mano muzikos ir meilės pasaulį. Kokios nors aiškesnės nuomonės apie tai, kas iš tikrųjų yra sovietinė sistema, komunistinis režimas, aš iš karto negalėjau susidaryti. Įvykių, įspūdžių be patikimos informacijos buvo pernelyg daug, be to, jie nepasidavė mano suvokimui. Manyje po truputį kaupėsi fragmentiški įspūdžiai, smulkūs epizodai, kurie įsirėžė į atmintį ir patirtį, vėliau jie tapo medžiaga, iš kurios, analizuodama ir darydama išvadas, formavau savo supratimą.
Kažkoks angelas sargas 1940-aisiais saugojo mūsų šeimą, kai susidūrėme su tokiu sovietų sistemos fenomenu kaip komunaliniai butai. Iš penkių kambarių mums liko trys, kituose dviejuose apgyvendino sovietų majorą su žmona. Reikia pasakyti, kad iš pradžių į Latviją važiavo tiktai kariškiai, civiliai pasirodė vėliau. Girdint ir matant, kokie įtempti santykiai tarp kaimynų susidarė kitur, supratau, kaip smarkiai pasisekė mums. Noščinskiai buvo leningradiečiai, vyras – karo gydytojas, majoras, lenkų tautybės. Kaip jis pranešė – katalikas. Jo žmona Elizabeta – Karelijos suomė, medicinos sesuo karo ligoninėje. Atvykęs ir pasidėjęs daiktus Noščinskis pasibeldė į mūsų kambario duris. Atidarė mano mama. Jis prisistatė ir atsiprašė. „Noriu, kad jūs žinotumėte, – paaiškino majoras, – aš manau, kad nėra teisinga taip atvažiuoti ir apsigyventi svetimame bute. Bet mes patys nesprendžiame, todėl galiu tiktai atsiprašyti.“
Noščinskiai pasirodė labai malonūs, inteligentiški žmonės, ir tarp mūsų iš pat pradžių susiklostė puikūs santykiai. Nė akimirkos nejutome, kad šis priverstinis bendras gyvenimas mums būtų pasidaręs kančia. Mama Noščinskius dažnai kviesdavosi kavos, tėvas kartais pasiūlydavo konjako, mes daug kalbėdavomės. Pokalbiai greitai pasidarė visiškai atviri. Noščinskio atvirumas mūsų tuo metu ypač nestebino. Tik vėliau supratau, kaip smarkiai jis rizikavo mumis pasitikėdamas ir pasikliaudamas mūsų padorumu.
Majoras Noščinskis įspėjo, kad tiktai šiuo metu, tuoj po armijos įžengimo, viskas dar esą palyginti ramu. Represijos be teismo sprendimo kol kas bus taikomos daugiausia politikams, buvusiems valstybės tarnautojams, stambiesiems pramonininkams. Tačiau neišvengiamai ateis masinių represijų metas. „Jūs net negalite įsivaizduoti, kas jūsų laukia“, – sakė Noščinskis.
Pavasariop, kai atmosfera iš tikrųjų pastebimai sutirštėjo, Noščinskis jau sugalvojo tokį lyg ir veikimo planą. „Kai ateis jūsų, pradės daužyti į duris, jūsų dukra tegul tuojau eina pas mus. Mes esame kariškiai, mūsų gyvenamasis plotas pavaldus kitai valdybai. Be specialaus orderio jie neturi teisės mūsų kratyti. Brangenybes ar kitas vertybes, kurias norite palikti dukrai, galite paslėpti mūsų kambariuose. Valentiną mes pradžioje paslėpsime, o paskui pristatysime kaip savo giminaitę. Kai buvo masiniai trėmimai Leningrade, taip išsigelbėjo daug vaikų – kaimynai juos pasiimdavo pas save.“
Tėvai suprato, kad majoras kalba teisybę, ir juo tikėjo, bet labiau teoriškai, nes realiai įsivaizduoti, kad tai įvyks, iš tikrųjų nepajėgė.
Vienas to meto įvykių fone, atrodytų, smulkus epizodas liko mano sąmonėje kaip daug apimantis laikotarpio ženklas. Jis susijęs su šeima, su kuria tėvai mažai bendravo – aš jų net nepažinojau. Vyras – pasiturintis Rygos žydas, neprisimenu, kokių įmonių savininkas, aktyvus sionistas, žmona Neli iš Vienos, dvidešimt šešerių metų, daug jaunesnė už vyrą, tyli, maloni moteriškė, ir trejų ketverių metų berniukas. Vyrą iš karto suėmė, o iš šeimos atėmė butą, į kurį įsikėlė kažkoks saugumo tūzas. Pasakė, kad pasiimtų tiek daiktų, kiek gali panešti, ir eitų lauk. Neli rusiškai nekalbėjo, nelabai suprato ir latviškai, giminių ar draugų ji, matyt, Rygoje neturėjo, ir su vaiku liko šioje situacijoje sutrikusi ir bejėgė. Manęs paprašė nueiti su ja kartu į ką tik įkurtą miesto butų valdybą. Neli turėjo vienintelį prašymą – tegul palieka jos bute nors patį mažiausią kambarėlį, nes su vaiku neturi kur dėtis. Nuvykau kartu kaip vertėja. Taip pirmą kartą pati patekau į sovietinę įstaigą. Ji buvo ką tik paskubomis įsteigta, ir ten darbavosi kelios tikros sovietinės moteriškės – jos jau apranga ir išvaizda skyrėsi nuo mūsiškių. Viena, matyt, buvo vietinė, kiek supratau, neseniai buvusi pogrindininkė, žydė, tokia pat kaip mes, lankytojos. Pradėjome kalbėti, bandžiau versti, bet ji ėmė rėkti – ką jūs sau galvojate, taip jums ir reikia, jūsų vyras to nusipelnė! Buvo pavartoti ir kiti ką tik tapę madingi politinės leksikos žodžiai.
Ir staiga ši sovietinės įstaigos darbuotoja atsisuko į vaiką, kuris stovėjo persigandęs nuo jam nesuprantamos garsių žodžių lavinos, ir su neslepiama neapykanta, tyčiodamasi, košdama žodžius pro dantis ištarė: „Na, buržujcik, dabar tu pamatysi!“ Berniukas išsigandęs pasislėpė už mamos sijono. Šitas vaizdas man liko atmintyje kaip vienas to meto simbolių. Daug brutalaus ir negailestingo išgyventa tais metais, giminaičius, draugus suėmė, išvežė į Sibirą, bet ryškiausiai atmintyje išliko beveik nepažįstamas berniukas, paslėpęs veidą, kad dingtų priešiškas pasaulis. Būtent butų valdyboje pirmą kartą suvokiau, kaip niekšinga siela pasiduoda gundymui pasimėgauti savo galia prieš beteisius žmones.
Kai vėliau girdėdavau primygtinai kartojamus klišėmis tapusius kaltinimus, kad dėl visų 1940–1941 metų piktadarysčių kalti žydai, prisimenu šį vaizdą. Rėkiančioji buvo žydė ir berniukas buvo žydas, kaip aš ir jo motina. Ne tautybė buvo svarbu, nežmoniškais žmones pavertė ideologija, valdžios sistema, nebaudžiamumo pagunda. Tai jau mačiau Vokietijoje, kai į valdžią atėjo hitlerininkai, ir trečią kartą bus lemta pamatyti ateityje, kai į Latviją įsibraus hitlerinės Vokietijos karinės pajėgos. Daugelio žmonių civilizuotumo sluoksnis pasirodė visai plonas, o po juo – žemi instinktai, kurių daugiau nebevaldė nei įstatymas, nei auklėjimas, kultūra, tradicijos, religija. Aiškiai mačiau, kad nelauktai įgyta galia pažeminti, nulemti žmonių likimą, net gyvybę arba mirtį svaigino menkus žmogiūkščius. Tai man buvo socialinės psichologijos pamoka.
Visa, kas vyko aplink, vis labiau vertė galvoti apie tai, kad gyvenimas naujojoje santvarkoje gali būti nepakeliamas. Kol dar nejutau fizinio sunaikinimo grėsmės, mane labiausiai slėgė tragikomiški pasikeitimai, kuriuos į kultūrą įdiegė naujieji ponai. Taip pat ir universitete. Susidarė įspūdis, kad pirmaisiais sovietiniais metais mūsų aukštosiose mokyklose išvis nepasirodė išsilavinusių rusų mokslininkų ir pedagogų iš Maskvos bei kitų centrinių institutų, aukštųjų mokyklų. Ten dirbo nemažai senosios rusų inteligentijos ir jų palikuonių atstovų. Būtent jų dėka, nepaisant nieko, daugeliui iš mūsų jau pokario metais tiek daug vertingo davė studijos rusiškose aukštosiose mokymo įstaigose. Universitetą užpildė pusiau beraščiai partijos siųsti dėstytojai, kurie pasitikėdami savimi kilo į katedrą ir skelbė primityvias dogmas. Jau po penkių minučių man pasidarė aišku, kad mūsų lektoriai geriausiu atveju žino tik dešimtąją dalį to, ko išmokau dar besimokydama mokykloje. Mane kamavo pyktis ir gailestis dėl beprasmiškai švaistomo laiko, nes nelankyti paskaitų nebuvo galima. Be to, būčiau įdėmiau klausiusi kurso, jei marksizmą būtų nagrinėjęs koks kompetentingas žmogus. Kapitalizmo struktūrų analizė mane domino, nors marksizmo politinė utopija niekada negalėjo įtikinti arba būti patraukli. Bet tai, kokį marksizmo kursą dėstė universitete, neviršijo kolūkio politinformacijos lygio.
Tikriausiai paskaitas skaitė ir ankstesni dėstytojai, bet prisimenu vienintelį Edgarą Dunsdorfą, kuris savo studentų neapvylė, todėl prie jo labai prisirišau.
Tais keistais metais kiekviena diena atnešdavo kokį nors kartų atradimą, kuris griaudavo mūsų iki tol buvusio gyvenimo pagrindus. Vis gyvenau su tokia lyg ir sudvejinta sąmone. Jausmų realybė tebebuvo tikra, bet naujų faktų, įvykių ir taisyklių pasaulio, kaip visiškai realaus, galutinai neįsisąmoninau.
Tiktai po truputį kaupėsi supratimas, kad šiai valdžiai viskas įmanoma ir viskas leidžiama. Vis dėlto iki 1941-ųjų birželio 13–14-osios nakties dar atrodė, kad represijos liausis, kad tiktai tie, kuriuos režimas laiko priešiškais ir pavojingais elementais, bus suimti, nors ir neįstatymiškai, neteisingai, bet tai kažkada baigsis. Likę, nors ir patyrę karčių praradimų, galės pradėti pusiau normalų gyvenimą naujomis sąlygomis.
Birželio 14-oji padėjo tašką, ir per Latviją nusirito siaubo, nevilties ir nežinomybės lavina. Apie masines represijas Sovietų Sąjungoje, aišku, girdėjome, bet įsivaizduoti, kad kas nors tokio galėtų atsitikti ir pas mus, nebuvo įmanoma. Vis dar kabinomės už naivaus tikėjimo, kad Višinskio pažadai, įvažiuojant sovietų tankams, turi kokį nors svorį. Juk sakė, kad Baltijos šalyse iš dalies daug kas liks kaip anksčiau – pavyzdžiui, neprimesią kolūkių sistemos.
Represijos skaudžiai palietė ir mūsų šeimą. Ištrėmė mamos pusseserę tetą Fridą, kuri su vyru ir ketverių metų dukrele Noemi gyveno nuosavame name Mežaparke. Linksma, sąmojinga rudaplaukė Frida buvo mylimiausia mamos giminaitė, ir išvaizda jos buvo truputį panašios. Frida, anksti netekusi tėvų, prieš vedybas ne kartą glaudėsi Elizabetės gatvės giminaičių lizde. Visų nuostabai ji ištekėjo už geraširdžio ir ramaus už ją vyresnio našlio, kurio paauglei dukrai Frida tapo mylima antra motina. Gimė ir jau minėta bendra dukra Noemi. Laimei, podukra spėjo sovietų okupacijos išvakarėse išvažiuoti į Italiją studijuoti meno, ten ji ir liko, ištekėjo už savo profesoriaus. O jos šeima pateko nelaisvėn ir buvo beveik sunaikinta. Fridos vyrui, ponui Finkelšteinui, priklausė nedidelis tekstilės fabrikas, niekuo nepasižymintis, bet tai buvo stabilus pagrindas mažai šeimai. Lemtingąjį birželio 13-osios vakarą Frida šventė gimimo dieną ar kokią kitą šventę (tiksliai neprisimenu), į kurią atvyko ir mamos brolis Žoržikas. Vakarėlis užtruko, ir Žoržikas liko pas pusseserę nakvoti.
Auštant jis, per stebuklą išsigelbėjęs, atbėgo pas mus. Prie tetos Fridos namų privažiavo sunkvežimis, visą šeimą susodino ir išvežė. Žoržikui vis dėlto pavyko įrodyti, kad jis tiktai užsibuvęs svečias, nes jo pavardė ir gyvenamosios vietos įrašas kiti, tai patvirtino ir tarnaitė. Fridos šeimos ištrėmimas mums buvo didelis smūgis, labai sielvartavome, bet tuo pat metu džiaugėmės, kad mūsų mylimą Žoržiką toks likimas aplenkė. Jei būtume žinoję, kas jam atsitiks jau po kelių savaičių, būtume gailėjęsi, kad ir jo nepaėmė.
Juodos žinios sekė viena paskui kitą – buvo išvežtos kelios draugės, keli mokyklos ir studijų draugai. Neabejojome, kad toks pat likimas laukia ir mūsų.
Taip viena naktis viską neatpažįstamai pakeitė. Trūko bet kokios oficialios informacijos, laikraščiai ir radijas nieko nepranešinėjo, valdžios įstaigos apsimetė, kad nieko neįvyko, tačiau viską apimantis žodinės informacijos tinklas veikė visu pajėgumu. Žinantys žmonės kalbėjo, kad po poros savaičių galinėse stotyse ištuštinti vagonai grįš atgal ir bus dar viena vežimų banga. Dabar tai jau nebeatrodė neįtikėtina. Majoras Noščinskis tapo dar atkaklesnis – privalome būti pasiruošę. Pirmiausia – aš naktimis turiu miegoti jų pusėje.
Tačiau mes su Dima turėjome kitą planą. Apie vedybas konkrečiai iki tol nekalbėjome, svarbiausia atrodė baigti studijas – pirmiausia Dimai, vėliau ir man. Jautėmės taip pasitikintys vienas kitu, kad spaudas pase mūsų iš tiesų nedomino. Bet dabar reikėjo atsižvelgti į visai kitokias aplinkybes. Supratome, kad tremtyje vienintelę viltį jei ne likti kartu, tai bent vėliau susirasti vienas kitą turės tiktai registruotos šeimos. Mums pasakojo, kad ir kalėjimuose kokia nors informacija teikiama tiktai šeimos nariams.
Santuokos registravimas tada buvo labai paprastas. Iš ryto parašai pareiškimą, po pietų jau esi sutuoktas. Mes niekam nieko ir nesakėme, tik vakare, parėję iš metrikacijos biuro, pranešėme tėvams, kad oficialiai esame vyras ir žmona. Metrikacijos biure mums išdavė santuokos liudijimą, su kuriuo reikėjo vykti į pasų skyrių ir ten gauti atitinkamą spaudą pasuose. Bet to padaryti mes nebespėjome, ir vėliau tai turėjo nelauktą prasmę. Susituokėme birželio 16 dieną. Dar po dviejų mėnesių, jau vokiečių okupacijos metu, susituokėme katalikų bažnyčioje.
Vestuvių mes su Dima, žinoma, nekėlėme, jokių iškilmių, tiktai tariama povestuvinė kelionė. Liudmila Dmitrijevna pakvietė mus pasisvečiuoti pas ją Priedainėje, ir mes dviračiais ten nuvažiavome.
Kaip tik tomis dienomis tėvas buvo atgulęs – paūmėjo inkstų liga. Jį lankydavo labai geras urologas daktaras Goldbergas. Jis turėjo nepaprastai gražią gyvenimo draugę vokietę (nors jos motina buvo latvė) Margaritą Klaus. Liko atmintyje, kaip smarkiai ji bijojo tremties, tikėjosi, kad gydytojo reputacija juos nuo to išgelbės. Nepraėjo nė mėnuo, ir būtent ji tapo savo gyvenimo draugo žydo gelbėtoja, rūpinosi slėptuvėmis ir palaikė jo tikėjimą ateitimi. Po karo jie galų gale susituokė ir liko kartu visą gyvenimą.
Savaitė tarp birželio 14-osios ir 22-osios praėjo stingdančiame laukime. Kiekvieną dieną pasipildydavo pažįstamų ištremtų žmonių sąrašas. Pradedant iš tikrųjų turtingomis šeimomis ir baigiant smulkiais žydų krautuvininkais, amatininkais ir net darbininkais, nepasiturinčiais žmonėmis. Daugiausia trikdė represijos prieš darbo žmones, kurių niekaip nebuvo galima priskirti buržujų kategorijai. Tarp žydų tokių buvo gana daug. Didžiausia jų nuodėmė – ankstesnis priklausymas bundistams ir Latvijos socialdemokratams, už ką juos smerkė ir Ulmanio laikais. Bolševikai, kaip žinoma, kairiųjų nekomunistų nekentė ne mažiau už klasinius priešus. Taip pasireiškė keista naujosios valdžios logika.
Per birželio 14-osios akciją Rygos ir visos Latvijos žydai nukentėjo labai smarkiai. Mes tai matėme savo akimis, nereikėjo jokios statistikos, kuri pusšimtį metų nebuvo pasiekiama. Hitlerininkų propaganda skubiai paskelbė, kad dėl visų čekistų piktadarybių kalti žydai, ir, esant tuometinei šoko būsenai, kai latvių bendruomenė, apimta praradimų skausmo ir nevilties, ieškojo atpirkimo ožio, daug kas pasidavė šiam sąmoningam, tikslingam šmeižtui. Kadangi po karo sovietų valdžios daugiau ar mažiau slėptas antisemitizmas tapo valstybine politika, šitas mitas žmonių sąmonėje įsitvirtino gana smarkiai.
Apie konkretų 1941 metų birželio 14-osios represijų mastą iki pat Latvijos nepriklausomybės atkūrimo mes, žinoma, negalėjome turėti nors kiek realaus supratimo; tai po truputį aiškėjo tik iš kiekvieno žmogaus informacijos ir susitikus su tais, kuriems pasisekė grįžti. Taip 1958-aisiais iš Sibiro grįžo mano teta Frida su dukra, jau suaugusia ir baigusia mokyklą. Dėdė lageryje mirė nuo bado ir nepakeliamų darbų. Tetai pasisekė ešelone sutikti gerą pažįstamą – ponią Nukšą, Latvijos diplomato žmoną prancūzę. Laikydamosi kartu jos pateko pas gerus rusų valstiečius, be kurių pagalbos tolimame kolūkyje būtų žuvusios iš bado ir šalčio.
Bendrame sąmyšyje ir neviltyje nuo birželio 14-osios praėjo tik savaitė, kai ištiko kitas smūgis – prasidėjo karas. Lyg ir nelauktai, nors ir iš laikraščių, ir iš kitų šaltinių jau buvo galima jausti, kad Stalino ir Hitlerio medaus mėnuo eina į pabaigą. Jie, žinoma, buvo vienas kitam artimai giminingi ir vienas iš kito daug mokėsi, taip sakant, keitėsi patirtimi. Vis dėlto imperinės ambicijos ir ekonominis godumas paėmė viršų.
Priedainėje suspėjome pagyventi tiktai kelias dienas. Dimai paskambino iš Rygos, kad atėjo šaukimas į armiją. Būdamas paskutinio kurso studentu, karo sąlygomis Dima jau tiko medicinos tarnybai, nors nuo tiesioginės karo prievolės ir buvo atleistas dėl vaikystėje persirgto vaikų paralyžiaus. Reikia pasakyti, su tuo buvo sėkmingai susitvarkęs ir vėliau, daug sportuodamas, įveikė visas ligos pasekmes, išskyrus retus recidyvus – kartais į vieną koją įsimesdavo stiprūs traukuliai. Medikai tai laikė pakankama priežastimi, kad atleistų Dimą nuo tarnybos. Pasirodė, kad ir dabar į tai kreipiamas dėmesys. Tai man Dima pranešė telefonu iš Rygos, taip pat paprašė, kad sėsčiau ant dviračio ir važiuočiau namo. Likti Priedainėje nebebuvo prasmės, be to, skubiai reikėjo nuspręsti, kaip elgtis toliau.
Prasidėjo paskutinis veiksmas
Per keletą dienų iki hitlerininkų įžengimo į Rygą mes turėjome priimti sprendimą, kuris, kaip pasirodė, radikaliai nulems mūsų likimą. Vėliau mintyse šimtą kartų grįždama prie to meto įvykių, svarstydama, kas būtų buvę, jei būtume elgęsi kitaip, supratau – mums fatališkai pritrūko laiko priimti protingą sprendimą. Buvome protu mažai kontroliuojamų emocijų galioje. Žinoma, visiškai paralyžiuotas jis nebuvo ir tvirtino tik vieną – žydai turi bėgti!
Juo labiau šią tiesą turėjo suprasti mūsų šeima, mes juk patys savo akimis matėme agresyvaus antisemitizmo apraiškas Berlyne. Nuo to laiko, kiek galėjome spręsti gyvendami Rygoje, padėtis pasikeitė tik į blogąją pusę. Bet mus, mūsų gimines ir draugus tiesiog kaustė mintis, kad dabar pačių laisvu noru reikia leistis ten, kur ką tik per prievartą buvo ištremti mums artimi žmonės, į valstybę, apie kurią niekas daugiau neturėjo jokių iliuzijų, kurią mes suvokėme kaip antipasaulį.
Nors protas nenusiramino, įspėdamas, kad pasilikti Rygoje dar pavojingiau, mes ieškojome ir rasdavome vis naujų priežasčių, kad kartu su bėgančia sovietų armija nepasitrauktume į Rytus. Stengėmės sau įteigti, kad taip blogai juk nebus. Žmogus nė už ką nenori tikėti dalykais, kurie yra už sveiko proto ribos, nors patirtis paskutiniu metu daug kartų patvirtino negalimo galimybę. Tėvas nė akimirkos neabejojo – į karą būtinai įsijungs JAV ir visi sąjungininkai kartu sumuš Hitlerį. Iki tol teks pakentėti – ištverti kaltinimus, pažeminimus, represijas. Bet vis dėlto ištversime. Masinių žydų žudynių, genocido tikrąja šio žodžio prasme, kuris XX amžiuje buvo žinomas iš armėnų tragedijos, nacistai savo piliečių akivaizdoje pačioje Vokietijoje prieš karą nebuvo įgyvendinę. Todėl ko nors tokio neįsivaizdavome. „Čia vis dėlto Latvija, mūsų namai, čia esame tarp saviškių, Latvijos piliečių, todėl galėsime jaustis saugesni“, – maždaug taip galvojome. Be to, dvidešimtaisiais ir trisdešimtaisiais metais latvių dauguma žydams neatrodė ypač nedraugiška arba net priešiška, istoriškai išreikštą antipatiją latviai labiau jautė vokiečiams.
Tokių diskusijų atmosfera buvo ir mūsų namuose, ir kitose pažįstamose šeimose. Liko suskaičiuotos dienos priimti sprendimą. Gerai prisimenu melagingas radijo žinias, raginimus nesijaudinti, tačiau gatvėse priešingai – chaosas, panika. Sovietų valdžios įstaigos su savo darbuotojais ir jų šeimomis paniškai bėgo, propagandos vadinama nenugalimoji Raudonoji armija pasitraukė, užklupta netikėtai ir nepasiruošusi, teroro metais praradusi kompetentingiausius karo vadus, virtusi dezorientuota nevaldoma stichija.
Skersai kelio mūsų išvažiavimui stojo ir kelios buitinės kliūtys. Seneliai mus ragino važiuoti, bet patys palikti Rygą ir leistis į gąsdinantį svetimą kraštą atsisakė. Jie savo gyvenimą jau kaip ir nugyvenę, todėl daug ko prarasti negali. Mama taip pat savo artimųjų palikti negalėjo, bet suruošti mažiausiai devynis žmones evakuacijai šiomis aplinkybėmis buvo neįmanoma. Be to, tėvas, sirgdamas inkstų liga, tebevargo lovoje. Vėliau galvojau – jei tarp karo pradžios ir vokiečių įžengimo į Rygą būtų buvusios nors dvi savaitės, birželio 14-osios sukeltas proto aptemimas būtų prasiblaivęs ir būtume suvokę, kad kalbama ne apie tai, ar mums priimtina ar ne sovietų valdžia. Būtume suvokę, kad gresia elementari pražūtis. Nesuvokėme, kad nacistų akyse bet kuris žydas yra naikintina būtybė, nesvarbu, turtingas ar vargšas, judėjų tikėjimo ar krikščionis.
Ir Dimos šeima liko Rygoje. Juk motina buvo baltoji emigrantė, be to, palankios genealogijos. Du jos broliai gyveno emigracijoje Berlyne. Vyresnysis Aleksandras Ocupas buvo žinomas rašytojas pseudonimu Sergej Gornyj, vėliau pseudonimas tapo oficialia pavarde. Jo dukra buvo balerina viename vokiečių teatre. Šis Dimos dėdė nuo 1922 metų gyveno Berlyne ir rusų stačiatikių bendruomenėje buvo labai gerbiamas. Aktyviai bendradarbiavo ir spausdino straipsnius emigracijos leidiniuose. Kitas dėdė Sergejus Ocupas, nors ir baigė carinę karo akademiją ir iškilo iki caro gvardijos generolo leitenanto, buvo tapęs autoritetu ikonografijos tyrimų srityje. Jam priklausė didžiausia Europoje privati ikonų kolekcija. Abu broliai su šeimomis karo išvakarėse persikėlė iš Berlyno į Madridą, savo paskutinę gyvenamąją vietą. Netoli Madrido, sename vienuolyne, jau apie keturiasdešimt metų yra Serhio Ocupo vardu pavadintas ikonų muziejus, turistinė įžymybė. Kai tik hitlerinė armija įžengė į Rygą, dėdės atsiuntė seseriai ir jos sūnui stiprius popierius – giminės dokumentų kopijas, galinčias apsaugoti iškilus tautybės ir kilmės klausimams.
Taip neišvažiavo nei mano, nei Dimos šeimos, taip pat dauguma pažįstamų. Beveik visi mes birželio 14-ąją praradome artimuosius, todėl lemtingas slenkstis – sprendimas dėl evakuacijos buvo sunkiai priimamas. Išvažiavo tiktai nedidelė dalis mano mokyklos ir studijų draugų žydų, kuriuose, matyt, spragtelėjo kažkoks supratimo užraktas. Kelis klasės draugus, kaip ir kitus jaunuolius, įkvėpė perspektyva kartu su Vakarų sąjungininkais eiti į mūšį prieš nusikalstamą Trečiąjį reichą, kurį būtinai nugalėsią. O tada, veikiant sąjungininkams, daug kas keisis ir sovietinėje sistemoje. Dar viena iliuzija. Tačiau daug per šimtmečius prie Baltijos įsišaknijusių, išsilavinusių, garbingų žydų bendruomenės narių liko Latvijoje ir už savo patiklumą sumokėjo gyvybe. Lemtingas žingsnis buvo žengtas.
Girdėjome, kad Rygoje ir kitur Latvijoje gausėja pačių latvių įsteigtų vadinamųjų savigynos grupių. Vidžemės keliuose jos šaudė ne tik į paskutinius chaotiškai bėgančius raudonarmiečius, bet ir į civilius gyventojus, kurie krovininėmis mašinomis, dviračiais ir pėsčiomis leidosi rytų kryptimi. Vienas tokios grupės dalyvis, nežinodamas, kas esu, po metų išgėręs man gyrėsi tuo metu atliktais žygdarbiais. Apie tai pasakojo ir kiti nelaimingieji bėgliai, kuriems nepasisekė pasiekti užsibrėžto tikslo. Išsigelbėję nuo ginkluotų grupių keršto, jie, slapstydamiesi po vieną, du, vėl atsirasdavo išeities taške.
Gatvėse daugelis linksminosi, saulėtų iliuzijų apimti, kad jau tuoj ateis Latvijos nepriklausomybės metas. Lyg sovietų karinių pajėgų atsitraukimas leistų pasukti laikrodį metais atgal ir iš naujo pradėti ankstesnį gyvenimą. Naujuosius okupantus rėmė kaip priešingą jėgą ligšioliniams, puoselėdami išsvajotas viltis. Vėliau pagalvojau, kad pirmą kartą istorijoje latviai, bent jau jų matoma dalis, džiūgaudami sutiko vokiečius. Šimtmečių patirtis iki pat paskutinių nepriklausomybės metų atvirai neigiamo Ulmanio požiūrio į Hitlerio valstybę – viskas užsimiršo per vienus sovietinio šoko metus. Bet kitiems Ryga, kurią buvo palikusi rusų armija, bet dar neužėmė vokiečiai, po truputį kėlė siaubingo pasmerktumo jausmą ir suvokimą, kad esame lemtingai suklydę likdami čia. Prasidėjo paskutinis veiksmas mūsų ir kitų panašių šeimų gyvenime.
Po geltona žvaigžde
Nuo 1941 metų liepos 1-osios, kai vermachto kareiviai įžengė į Rygą, mano gyvenimas pasidarė panašus į klaustrofobišką kliedesį. Santykiuose su žydais nacistų valdžia po truputį panaikino visus civilizacijos priimtus tabu, ir tokia visko leidimo pagunda daugumai pasirodė saldi. Mūsų vyrai – tėvas ir Dima – bandė motiną ir mane apsaugoti nuo tiesioginio kontakto ir pažeminimų bei prievartos, su kuria buvo galima susidurti gatvėse. Artimiausiais mėnesiais mano gyvenamoji erdvė baigėsi mūsų buto durimis.
Rygoje žydų registracija prasidėjo 1941-ųjų metų liepos 25 dieną. Kiekvienam buvo įteikta ypatinga registracijos kortelė su reikalavimu ant drabužių, kairėje krūtinės pusėje, nešioti pritvirtintą dešimties centimetrų skersmens šešiakampę, geltoną vadinamąją Dovydo žvaigždę. Reikalavimas turėjo būti įvykdytas iki liepos 28-osios. Tuo pačiu metu žydams uždraudė vaikščioti šaligatviais. Rugsėjo pirmąją paskelbė papildomą įsakymą – geltonas žvaigždes prisitvirtinti ir ant nugaros.
Tėvas, kaip visi žydai, šią geltoną žvaigždę prisitvirtino, jis dažniausiai pasirodydavo miesto gatvėse, nes tvarkė būtinus buitinius reikalus. Dimos visi šie ir vėliau sekę prieš žydus nukreipti potvarkiai nelietė. Jis ir toliau buvo laisvas žmogus. Iš jų abiejų mes su mama sužinodavome viską, kas vyksta išorėje. Taip pat ir artimiausiais mėnesiais viskas, kas vykdavo pasaulyje, už mūsų namų sienų, daugiausia mano sąmonę pasiekdavo netiesiogiai – kaip patikimų liudininkų informacija, iš spausdinamų įsakymų bei įstatymų ir kt. Vis dėlto prievartautojams ir žudikams į akis tiesiogiai žiūrėti neteko, keiksmų ir patyčių klausytis ir tylėti priversta nebuvau. Taip, pavyzdžiui, žinojau, kad plečiasi šucmanų, kurie jau tapo organizuota jėga, savivalė. Jie pradėjo niokoti Rygos žydų butus. Kaip ir Vokietijoje, pasirodė, kad viena antisemitizmo varomųjų jėgų, be kitų, yra paprastas pavydas ir plėšimo godulys – pradedant vertingo turto konfiskavimu ir baigiant butų nusiaubimu bei apiplėšimu. Žydai paprasčiausiai buvo paskelbti už įstatymo ribų, todėl bet kas galėjo įeiti į jų namus ir elgtis savo nuožiūra.
Ruošdamasis galimam trėmimui tėvas dar paskutinėmis sovietų dienomis visas laisvas lėšas buvo pavertęs juvelyriniais dirbiniais ir aukso monetomis, kuriuos deportacijos atveju galėtų keisti į produktus. Daugiausia tai buvo smulkūs papuošalai – žiedai, grandinėlės, apyrankės, laikrodžiai. Kartu su mamos brangenybėmis juos įsiuvo į du plačius lininius diržus, kuriais mes, moterys, galėjome apsijuosti taliją po drabužiais. Dideliame fotelyje buvo įrengtas ir slaptas seifas, išeidama į getą mama jame paslėpė savo talismaną – Nobelio dovanotą žiedą. Su juo nemėgdavo skirtis nė akimirką jau daugiau nei dvidešimt metų, nes manė, kad šis žiedas saugo ją ir neša laimę. Nors ir nesu labai prietaringa, vis dėlto tuo metu atsirado nuojauta, kad tai ne į gerą. Vis dėlto mama turėjo pasiimti žiedą.
Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis vadinamieji pagalbiniai policininkai (greitai juos pradėjome vadinti šucmanais, nors būriai buvo įvairūs) įsilaužė į senelių butą Elizabetės gatvės 23-iajame name. Jie prisistatė keršytojais, žydams teks atsiskaityti už išvežtus latvius. Siautėjo ir senelius vadino komunistais, pasiėmė šiokių tokių vertingų daiktų. Ir išsivedė vienintelį jauną, stiprų vyrą šeimoje – Žoržiką, kuris ką tik laimingai išsigelbėjo nuo tremties. Jis mūsų giminėje žuvo pirmas.
Panašiu būdu pagrobtus vyrus daugiausia vežė į latvių prefektūrą arba į vokiečių SD latvių pagalbinės policijos būrio būstinę Valdemaro ir Elizabetės gatvių kampe. Juos mušė ir žemino. Pirmosiomis dienomis taip pat liepė atkasti čekistų aukų kapus arba palaidoti tuos, kurie, čekistams skubiai bėgant, liko nepalaidoti. Tokie vaizdai buvo fotografuojami ir spausdinami, pavyzdžiui, laikraštyje „Tevija“. Verta pažymėti, kad šis leidinys savo ypač išraiškinga žydų baudimo propaganda man atrodė vienas odioziškiausių, lenkiančių net vokiečių spaudą, kurią taip pat skaičiau. Prisimenu paaiškinimą prie kažkokios atitinkamos nuotraukos: „Žydų budeliai prie savo aukų kapų“. Žinojome, kad po nužudytųjų identifikavimo ir iškilmingų laidotuvių kasusiųjų kapus likimas buvo aiškus. Juos sušaudė ir sumetė į pačių iškastas duobes arba kitose vietose. Sprendžiant iš visko, toks buvo ir Žoržiko likimas.
Dr. Paulius Simanas, pas kurį patekau vėliau, man sakė, kad Rygoje nukankintų žmonių palaikus, kuriuos, prasidėjus karui, palaidotus ir nepalaidotus paliko skubėdami čekistai, beveik visus pavyko identifikuoti, bet oficialiuose registruose taip pat matomi įrašai „Nežinomas“. Tarp jų buvo identifikuotos ir žydų tautybės čekistų aukos, bet jų minėti negalėjo, kad nesugriautų mito apie žydus-budelius. Šitas mitas puikiai tiko manipuliuoti sukrėstais latviais ir padaryti juos nacistų nusikaltimų bendrininkais.
Tuo metu mano tėvas, o kartu su juo ir mes su mama išgyvenome dar vieną nusivylimą. Prieš karą pas mano tėvą privačiai konsultavosi buvęs nepriklausomos Latvijos finansų ministras Alfredas Valdmanis. Labai malonus, padorus žmogus, nešdavo mamai gėles ir sakydavo komplimentus. Tėvui rodydavo didelę pagarbą, žavėjosi jo protu ir erudicija. Bet atsisveikindamas daug kartų prašė niekam nieko nepasakoti apie jo apsilankymus: jei sužinotų, kad eina pas privatų asmenį žydą patarimų, kiltų pavojus jo, kaip ministro, prestižui. Tie, kurie pageidautų jo kėdės, užnertų jam kilpą vien dėl to, kad spręsdamas valstybės reikalus klausia patarimo žydo. Tėvas tai suvokė realistiškai, bet su liūdna panieka.
Sovietų metais Valdmaniui pavyko išvengti blogiausio. Tėvas, kuris niekada namuose neaptarinėjo svetimų paslapčių, tik trumpai mestelėjo, kad jam pavyko kažkaip padėti kolegai slapstytis. Smulkiau nieko nežinau.
Prie vokiečių buvęs ministras labai greitai išplaukė į paviršių ir, kiek prisimenu, užėmė gana aukštą postą savivaldos teismuose. Tėvas nusprendė su juo pasikalbėti, ne dėl to, kad prašytų konkrečios pagalbos, bet tikėdamasis, jog Valdmanis galėtų turėti informacijos apie tai, kas mūsų laukia, ir patartų, kaip elgtis. Tačiau kai tėvas paskambino, Valdmanis, atrodo, sunkiai jį prisiminė, kalbėti atsisakė ir paprašė ateityje netrukdyti. Po daugelio bendradarbiavimo metų ir pagarbos reiškimo tėvas to paprasčiausiai nelaukė.
Neseniai susipažinau su Latvijos istorikų komisijos leidinio XXV tomo (2010) dokumento publikacija, kuriame latvių organizacijų atstovų pasitarimas 1941-ųjų liepos 11 dieną adresavo Didžiosios Vokietijos vadui sveikinimą ir padėką. Trylikoje šio dokumento punktų su ištikimybės paliudijimu bei tam tikro savarankiškumo ir priėmimo į Didžiosios Vokietijos prieglobstį prašymu yra ir devintas punktas – reikalavimas išlaisvinti Latviją nuo žydų, taip pat nuo rusų ir lenkų. Vienas šio pasitarimo pranešėjų buvo A. Valdmanis. Paskubėjo net anksčiau vokiečių pageidavimų ir būsimų įsakymų. Prisiminus tai į galvą ateina Hanos Arentės pasakymas: „Šokas buvo ne tai, ką darė mūsų priešai. Šokas buvo tai, ką darė mūsų draugai.“
Iš šių pirmųjų vokiečių okupacijos mėnesių atmintyje įstrigo dar vienas reikšmingas epizodas. Kaip jau sakiau, pirmosiomis vokiečių okupacijos savaitėmis vadinamoji Lettische Hilfspolizei (Latvijos pagalbinė policija) labai mikliai sukosi po žydų butus su pretekstu, kad ieško įtartinų asmenų ir ginklų. Vyrus, ypač jaunus, vesdavo į prefektūrą. Bet daugelį labiau domino galimybė apeiti pasiturinčių žmonių butus, nusavinti viską, ko geidžia širdis. Dingstis – nacionalinė kova – beveik sutapo su sovietų metais taip sėkmingai naudotu klasių kovos lozungu, su buržuazijos ekspropriacija. Ne veltui Hitlerio partiją vadino „nacionalsocialistine“.
Tarp plėšikų buvo gana daug primityvių žmogiūkščių, kurie anksčiau galbūt patys jautėsi nustumti į pakraštį ir dabar juos svaigino netikėtai įgyta valdžia ir visagališkumo suvokimas. Su ypatingu malonumu jie tyčiojosi iš inteligentiškų ir išsilavinusių žydų, neužmiršdami visų išvadinti komunistais, apkaltinti dėl trėmimų ir panašiai. Tą patyrė seneliai, patyrė ir kiti.
![]()
Kartą paskambino į mūsų duris. Tėvas atidarė – ten stovėjo du vyrai su raudonomis, baltomis, raudonomis juostomis ant rankovių. Vienas – išgėręs pusamžis vyras, sprendžiant iš kalbos – latgalis; kitas – jaunas vaikinas, galbūt porą metų vyresnis už mane. Įėjo į butą. Jaunasis tylėjo, bet vyresnis kalbėjo už abu ir visai kaip namie sėdo prie stalo: „Na, šeimininke, statyk!“ Tėvas atnešė butelį konjako, mama suieškojo kažko valgomo. Šucmanas (atrodo, tuo metu jų taip dar nevadino) nebuvo agresyviai nusiteikęs ir kai išgėrė, jam pačiam nesinorėjo vaikščioti po kambarius. Dar truputį išgėręs jis pareikalavo: „Duokit šen, ką esat iš latvių pavogę!“ Ir, lyg tai būtų baisus pokštas, juokdamasis pridūrė: „Auksiniai daiktai, šiaip ar taip, daugiau jums reikalingi nebebus.“ Tėvas atnešė auksinių daiktų – laikrodį, žiedus. Senasis šucmanas atrodė patenkintas, daugiau nereikalavo ir ėmėsi konjako. Jaunesnysis tame nedalyvavo, todėl kolegai kažkas atėjo į galvą. „Klausyk, tegul panelė tau parodo kitus kambarius! Jei tau kas patiks, imk drąsiai“, – ir sakydamas daugiaprasmiškai pamerkė akį.
Moterims ir jaunoms merginoms buvo ypač pavojinga, nes plėšikavimas neretai vyko ranka rankon su išprievartavimu. Ką tik taip atsitiko mano klasės draugei Angelikai, dailiai rudaplaukei, kurią tarpuvartėje išprievartavo girti šucmanai, o ji nuo išgyvenimų vos neišsikraustė iš proto. Vėliau žuvo gete.
Bandžiau sugalvoti, kaip gelbėtis. Mano vyro tuo metu namuose nebuvo, jis daug dėmesio skyrė ir savo tėvams. Atsistojau ir išėjau su jaunesniuoju. Jis uždarė duris mums už nugaros ir pasakė: „Nebijokite, panele, nieko blogo jums nedarysiu. Ir prašau, atleiskite už tai, kas čia vyksta.“ Pastebėjau, kad šitas žmogus yra labai nelaimingas, net sutrikęs. Pradėjome kalbėtis.
Birželio keturioliktąją buvo išvežta visa vaikino šeima, jis vos neišėjo iš proto, buvo apimtas neapykantos ir keršto. Užėjus vokiečiams, tuoj pat įstojo į pagalbinę policiją, nes vijo tiktai viena vienintelė mintis – atkeršyti. Praėjo tiktai kelios savaitės, ir jis su siaubu suprato, kad smarkiai suklydo, kad dalyvauja beprasmiškose žudynėse tokių žmonių, kurie su bolševikų nusikaltimais neturi jokio ryšio. Mačiau – kompanionas, banalus plėšikas, jam buvo šlykštus. Bet vaikinas suprato, kad klaidingas žingsnis nėra labai lengvai ištaisomas, nes tokios komandos saviškių nepaleidžia. Išėjimas galėtų sukelti įtarimų. Todėl nusprendė geriau užsiverbuoti, kai tik ir latvius pradės siųsti į frontą, ten priešais stovės ginkluoti kareiviai, o ne išgąsdintos moterys ir vaikai.
Šis susitikimas man daug ką reiškė. Jis padėjo išsaugoti tikėjimą, kad ir pavojingose situacijose staiga gali atsirasti išsigelbėjimas. Net priešų gretose tau staiga gali būti ištiesta draugiška ranka.
Iš tikrųjų per kitus trejus metus, kai buvau praradusi viską ir visus, ir bet kuris, jei tik būtų norėjęs, būtų galėjęs mane išduoti ir sunaikinti fiziškai, pirmą kartą gyvenime taip giliai ir užtikrintai atsivėrė ir žmonių sielose išsaugotas kilnumas, padorumas bei nesavanaudiškumas. Įvairūs žmonės gelbėjo mano gyvybę, rizikuodami savąja. Tai galbūt skamba paradoksaliai, bet pačiu nežmoniškiausiu laikotarpiu įsitikinau, kad ir žmoniškumas yra realybė. Ir šiuo kritišku momentu sutiktas jaunuolis – nežinau nei jo vardo, nei kas jam nutiko vėliau – savotiškai sustiprino šį mano tikėjimą.
![]()
