![Benedikto Januševičiaus nuotr.]()
Du apsakymai
KETURI PINIGĖLIAI
Kai pasibaigia gražiosios bobų vasaros dienos, danguje aplink miestelį sustoja ratu spalio debesys. Dar pilki, dar ne juodai pritvinkę. Vienas kitas, užplaukęs virš kapų ar virš malūno tvenkinio, staigiai nulyja dideliais saulėtais lašais ir dingsta, lyg susigėdęs, kad tiek to lietaus teturėjo. Bet žmonės žino: po dienos kitos prasidės tie smulkieji, tie įkyrieji, tie ilgieji lietūs. Visas dangus užsitrauks nepermatoma stora marška, ir nesuprasi, ar čia lyja, ar čia tirščiausia migla leidžiasi ant stogų ir kepurių. Pažemėja ir taip jau žemas miestelis, papilkėja ir taip jau pilkos pastatų sienos. Bažnyčios bokštai, visą vasarą gražiai kilę į dangų, dabar lyg ir nebekyla, nes abu kryžiai panirę į tą miglą ne miglą, į tą lietų ne lietų. Toks lietus vadinasi dulksna, ji nepraeina nei vieną dieną, nei antrą, nei trečią, žmonėms belieka tiktai nekreipti į ją dėmesio. Drėgmė pirmiausia susirenka antakiuose ir ant blakstienų. Visi vaikšto vėsiais veidais, niekam neblizga akys, todėl ir pats miestelio gyvenimas atrodo nublėsęs ir nuvėsęs, kažkoks vakarykštis, lyg dar neseniai visų gyventa su dideliu noru, o dabar – vien iš reikalo. Trobų languose atsispindi nuobodulys, o malūno tvenkinio vandenyje – tiktai žemas pilkas dangus, ir jokia žuvis nepliaukšteli ajeryne, net šlapios varnos neišduoda balso medžiuose. Kažkur išsislapsto žvirbliai, nebeslankioja patvoriais alkani katinai, raudonas obuolys, vienas pats užsilikęs obels viršūnėje, rodos, rėkia į visas puses: „Nupurtykit mane, nupurtykit!.. Jau nebenoriu!..“ Vaikai jo negirdi, nes visi sėdi klasėse ir abejingais žvilgsniais žiūri pro langą. Ten, kitoje tvenkinio pusėje, netoli kranto, kelio antys vis dar stato uodegas į viršų, ieškodamos dumble maisto, ir negali žinoti, randa jos ten ką ar nieko. Jos išskris, kur visuomet išskrenda žiemoti. Visai nebeliks į ką žiūrėti, o pavargusi mokytoja kas kelios minutės vis klaus ir klaus: „Tai apie ką čia mes, vaikai, kalbėjom?.. A!.. Taip, taip...“
Ta pavargusi mokytoja yra Pauliaus močiutė. Vakar vakare jiedu vėl susibarė ir vėl dėl telefono.
– Motina siunčia ir siunčia pinigus, o tu man nieko nenuperki! – šaukė Paulius. – Laikai apsigniaužusi!
– Ne tavo telefonams siunčia.
– O kam?
– Maistui, drabužiams, batams... Viskam kitkam, be ko negali apsieiti.
– O aš be telefono negaliu apsieiti!
– Ir kam jau čia taip turi skambinti?
– Ne skambinti!.. Esemėskoms rašyti!
– Juk visus draugus susitinki klasėj, ką dar rašysi?
– Aš pats žinau, ką rašysiu!
– Parvažiuos motina – motinos ir prašyk! Aš neturiu tiek pinigų.
– Tai aš vienas toks ir būsiu?..
– Turėsi būti.
– Nebūsiu!
– Ar vogti eisi?
– Eisiu!
– Šešiolikos metų, o kalbi kaip šešių. Mokykis neturėti!
– Pati mokykis!.. – Paulius išėjo į savo kambarį ir atsigulė.
Atsigulė aukštielninkas, rankas susidėjęs ant krūtinės, ir žiūrėjo aukštyn į tamsą. Vertėsi ant šono, bet ant šono blogiau galvojasi. Tačiau gulėk tu nors kniūbsčias, – kai nėra tų pinigų, vis tiek jų neišgalvosi. Mažam gerai. Davė motina ledams – nubėgai, nusipirkai ir gyveni sau patenkintas. Bet paskui ateina laikas, kai norisi ir pačiam jų turėti. Net kelios monetos kišenėj pradeda reikšti kažką daugiau nei vien pinigus. Ar jis prisimena tą pirmąjį kartą, kai jų neturėjimas skaudžiai nuėjo per širdį? To pirmojo – ne, bet paskui buvo daug kitų, skaudesnių už pirmąjį. Geriau neprisiminti, nes prisiminimai susilieja į viena ir kažką pažadina galvoje: lyg netikrumą, lyg skaudų supratimą, kad niekur tavęs nereikia. Supratimą, kad gyveni ne kaip kiti, ne kaip visi, ne kaip tu pats norėtum, o lyg kieno šitaip verčiamas. Visą laiką jauti virš savęs kažkieno valią ir galią, stipresnes už tavo. Tai suaugusiųjų valia, nenustumsi jos nuo savęs ir nepabėgsi į šalį. Norėtum vienaip – išeina kitaip. Net karščiausios svajonės būna tartum netikros. Nėra jose svarbiausio – išsipildymo.
– Pauliau, – sako įėjusi močiutė, – nepavėluok į mokyklą.
Bet Paulius nebemiega. Guli, pasukęs galvą į langą, ant kurio vis dar užtrauktas pilkas dulksnos audeklas. Jis nepasako močiutei „labas rytas“, bet ir močiutė jam nepasakė. Išėjusi barškina kelias lėkštes virtuvėj. Ko eiti į mokyklą, kokia prasmė? Sėdėti ir žiūrėti į tvenkinio vandenį su tomis keliomis kvailomis antimis? Ateinantį pavasarį jis baigs devynias klases, o toliau? Miestelyje ir belikę tiktai devynios klasės, nebėra kam mokytis. Trys vyresnės mergaitės dar važinėja anksti rytais į rajono vidurinę, stypso sušalusios autobusų stotelėj ir labai dažnai, nieko nesulaukusios, grįžta namo. Bet kažkodėl mokosi ten per vargą. O jų klasėj, devintoj, ir jie belikę tiktai trys berniukai: Rokas, Arvydas ir jis. Roko tėvas vežioja kontrabandą, Rokas irgi galės vežioti, Arvydo motina pilsto alų aludėj, bet ilgai nebepilstys, – jos girtuoklėlius miestelis vis lydi ir lydi į kapines...
– Kartu eisim ar atskirai? – klausia močiutė.
– Tu eik pirmoji.
– Aš grįžčiosiu eidama. Ir klasėj patikrinsiu, ar esi atėjęs.
– Tikrink, tikrink.
Jei galėtų, vestųsi paėmusi už rankos.
Paulius pats nesupranta, kodėl eiti šalia močiutės jam yra gėda. Ar dėl to, kad močiutė tokia maža, smulki, padžiūvusi – tepena šalia mažais žingsneliais, o jis savo ilgomis kojomis – žyrgt! žyrgt! – kaip gandras? Ne vien dėl to. Yra ir kitas dalykas, bet jį ne taip lengva net pačiam sau išsiaiškinti. Jeigu močiutė nebūtų mokytoja, o tik šiaip senė, – ar būtų gėda? Nebūtų. Būtų nepatogu, bet ne daugiau. O jeigu motina? Motina juk irgi buvo mokytoja. Tiesa, dabar jau ketvirti metai nebe. Slaugo kažkokį senį Norvegijoj, kuris kaip nemiršta, taip nemiršta. Šalia motinos būtų dar kitaip, Paulius net nenumano kaip. Gal net visai gerai. Bet užvis geriau visur vaikščioti vienam, tada jautiesi laisvas ir nepriklausomas.
Paprastai jiedu eina taip: pirmoji – močiutė, o Paulius – atsilikęs per dvidešimtį ar trisdešimtį žingsnių. Pirma jos eiti negerai, kitiems gali pasirodyti, kad esi varu varomas kaip avinas.
Pro tą dulksną Paulius mato, kad močiutė jau uždarė kiemo vartelius, pasižiūrėjo į trobos langus ir dabar tepena gatvele tolyn. Paulius atsidaro duoninę, atsipjauna riekę, perlaužia pusiau ir susikiša į striukės kišenę. Kai išeis už vartelių, močiutė jau bus prie gatvelės kampo, pamatys, kad ir jis žirglioja iš paskos, ir daugiau nebegrįžčiodama tepens ligi pat mokyklos durų. Tada Paulius pasuks pas Gabrielių. Tas visuomet pyksta, jei ateini be duonos. Šį kartą nepyks.
Čiunkos troba, mūryta iš silikatinių plytų, kažkada buvusi balta, dabar papilkėjusi nuo laiko ir nuo dulksnos, stovi toj gatvelėj, kuri išeina į miestelio pakraštį. Priešpaskutinė. O paskutinėj jau niekas nebegyvena. Paulius net nežino, kas gyveno joje anksčiau. Kam jam žinoti? Miestelyje kas trečia ar ketvirta troba jau nebegyvenamos. Niekas į jas neatsikrausto, niekas jų neperka, niekam net neįdomu, kaip jos baigs savo buvimą be šeimininkų. Bet jos dar nėra baugios, dar su durimis, su langų stiklais, pavasarį šalia jų dar pražysta po kelias obelis ir vyšnaites. Gatvelė vadinasi Ganyklų, – ten toliau, Prūdgaliuose, ir yra tos ganyklos, – tik niekas ja nebevaro karvių, pieną visi perka krautuvėj, svarbiausiame miestelio pastate, kurio viename gale – ta krautuvė, o kitame – aludė. Ta Ganyklų gatvelė vienintelė liko neasfaltuota, – prie kolchozo nespėjo, o dabar niekam nerūpi. Paulius negali atsiminti tų kolchozų, juk dar nebuvo gimęs, bet Čiunka sako, kad prie jų buvo geriau. Visi dirbo, kas netingėjo – tas ir turėjo, nebuvo tiek prasigėrusių ir pasikorusių. Niekas nebuvo pasimaišęs dėl politikos, valdžia buvo sau, žmonės – sau, leido vaikus į mokslą, spaudė rublį prie rublio, kad nors senatvėj galėtų nusipirkti mašinėlę. Ir Čiunka buvo nusipirkęs, bet kai mirė jo žmona (o gal kai susirgo?), pardavė. Aną dieną atitraukė stalo stalčių, išėmė ir parodė Pauliui, kaip atrodė tie rubliai. Litai gražesni, nusprendė abudu, tačiau kas iš to gražumo, jei paties lito negali užsidirbti? Nebėra darbo miestelyje, o kas jį turi – saugo kaip savo akį, nes žino, kad netekęs įkris į skurdą ir girtuoklystę. Iš girtuoklystės – ant šakos, nuo šakos – Kapų gatve po varnų nutūptais medžiais. Koks yra tas gyvenimas – toks, o vis tiek širdyje džiaugiesi, kad gyveni. Šitaip aną dieną sakė Čiunka. Ir dar sakė, kad, nugyvenęs septyniasdešimt metų, gyventų ir antra tiek, jei tiktai kas leistų. „Pusantro šimto?.. – nustebo Paulius. – Kam tiek daug?“ – „O tam, kad ir septyniasdešimt atrodo tiek pat mažai, kaip ir tavo šešiolika.“
Čiunkos ir kiemelis, ir sodelis aptverti vieline tvora, pro kurią viskas matosi. Tiktai neaptvertas daržas leidžiasi žemyn prie Prūdgalių vandens, kurio pro juodalksnius ir tą dulksną beveik nesimato. Sodelyje dar žaliuoja žolė, tolimajame kampe baltuoja Bicė, uosto nukritusius obuolius, matyt, rinkdamasi minkščiausią, o Gabrieliaus niekur nematyti, gal glaudžiasi už tvartelio kampo. „Aha, – galvoja Paulius, – pražiopsosi mane atėjusį – ir negausi duonos!“ Kol Paulius atsidaro vartelius, kol paskui knebinėjasi su vieline kilpa juos uždarydamas, – Gabrielius jau bestovįs priešais ant tako, bežiūrįs savo didelėmis įkypomis akimis. Paulius sušeria jam vieną pusriekę, bet Gabrielius nesitraukia šalin, jis užuodžia, kad ir dar viena guli striukės kišenėj. Sušeria ir tą. Neduosi – Gabrielius puls badytis. Toks tas jo ir badymasis, jis dar neturi ragų, bet porą kartų yra skaudžiai su kakta pataikęs į kelius.
Sušėręs ką turėjo, Paulius eina per kiemą, o Gabrielius šokčiodamas palydi jį iki pat trijų priemenės laiptelių. Vasarą Razgauskis pjovė su traktorium šieną – ir nupjovė Gabrieliui kanopėlę. Čiunka ėjo pro šalį, parsinešė glėbyje iš Prūdgalių, visą kelią lašindamas stirniuko kraują. Paskubom apvyniojo skudurais ir aprišo, o pats atėjo pas Paulių prašyti pagalbos. Paulius laikė gyvulėlį glėbyje, trūkčiojantį ir krūpčiojantį, o Čiunka kaip koks veterinaras plovė mėlynuoju vandenėliu, kažkuo barstė, paskui jau aprišo kaip reikiant. Kas antrą dieną Paulius ėjo pas Čiunką laikyti glėbyje Gabrieliaus, žiūrėjo, kaip tas geria pieną iš buteliuko, o netrukus šis ir pats įsigudrino lįsti prie Bicės tešmens ir žįsti. Ta stovėdavo nejudėdama, pusiau užmerkusi akis iš malonumo ir manėsi žindanti savo pačios vaiką.
Tą kartą abudu su Čiunka sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo pro langą. Čiunka ką tik buvo papasakojęs, kad kiekvieną vasarą ant Piliakalnio kolchozas keldavo festivalį, maždaug apie Jonines, žiūrint, kada išpuldavo sekmadienis, per naktį degdavo didelis laužas, grodavo pakviestas dūdų orkestras, vieną kartą buvo atvažiavę Kuodis ir Girijotas, kitą – Marijošius, kuriam labai patiko senmergė mokyklos direktorė. Jiedu nešoko, stovėjo tolėliau ir kalbėjosi, ir niekas nepastebėjo, kada pasitraukė į krūmelių tamsą, tik paskui bepareiną prie laužo, o direktorei ant pečių – Marijošiaus švarkas, ir viena ranka ta vis glosto sau ant krūtinės jo atlapą...
– O kai ateis ruduo – paleisi atgal?.. – paklausė Paulius.
– Ką?.. – nesuprato Čiunka. – Kad tu nėmaž nesiklausai, ką aš tau pasakoju.
– Aš juk nežinau, nei kas tas Kuodis, nei kas tas Marijošius.
– Nepaleisiu. Pjausiu.
– Gabrielių?!. – pasibaisėjo Paulius.
Pats nesuprato, kodėl sušuko tą vardą. Iki šiol jokio vardo nebuvo jam nei rinkę, nei parinkę, – sakydavo: stirnėlis, stirnėlis...
– Lai bus Gabrielius, – sutiko Čiunka. – O kaip toks nabagas išgyvens miške per žiemą? Nereiks nė vilko, – lapinas įveiks.
– Ar negali būti kūtėj su Bice?
– Aš neturiu anam pašaro pritaisęs. Reiks pjauti.
„Nepjauti!.. Nepjauti!..“ – klykė Pauliaus širdis. Tuo klyksmu nešinas išėjo namo, užmiršęs paklausti, kada beatvažiuos Laima.
Šiandien Čiunka vėl sėdi virtuvėj prie stalo. Ant geltonai languotos ceratos guli trys obuoliai, Čiunkos plaštakos ir kortų malka.
– Ar tatai vėl pabėgai? – klausia Čiunka.
– Nepabėgau. Nėjau.
– Neišlaikysi egzaminų, bus tau.
– Išlaikysiu.
– Ar dėl to, kad esi mokytojos vaikas?
– Ne dėl to.
– O dėl ko?
– Kad nesu durnesnis už kitus.
– Nesi, nesi, – sutinka Čiunka. – Kai lošiam tūkstantį – viską sudedi galvoj, nereik tau nė popieriaus.
Čiunka jau laiko kortų malką saujoj, bet dar nemaišo, žiūri, kaip Paulius, pasikabinęs striukę, sėdasi kitoj pusėj stalo.
– Gal šiandien – akį? – klausia.
– Kad aš neturiu pinigų.
– Be pinigų – koks ten akies lošimas? – Čiunka pastumia kortas prie obuolių. – Žinai, aš tau taip pasakysiu...
Paulius supranta, kad tos kortos Čiunkai – taip sau, jam daug svarbiau pasakoti visokias istorijas. Ir Pauliui jos įdomios: kaip gyveno miestelis prieš trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, kokie žmonės čia buvo; vieni mirė, kiti gimė, treti atsikėlė gyventi; įdomių buvo mokytojų, daktarų, vaistininkų, agronomų; vien kolchozo pirmininkų buvo dešimt; keisdavosi kunigai su savo gaspadinėm ir vargonininkais; per Velykas, kai bažnyčioj užgiedodavo aleliuja, – linguodavosi kryžiai ant bokštų; trys naujos gatvės išsistatė į Ganyklų ir plento pusę; vasaromis negalėjai apsiklausyti vaikų alaso Prūdgaliuose; dabar nebėr gyvų žmonių miestelyje.
– O kokie yr?
– Pusgyviai.
Čiunka pasiima vieną obuolį, bet nekanda, ritinėja ant stalo. Pauliui atrodo, kad jis Čiunką supranta: kai šitiek žinai, o turi tylėti per dienas, žiūrėdamas pro langą, už kurio jau niekas nebepraeina ir nepravažiuoja, – kokia vienišybė turi apimti! Gal dėl to ir jo močiutė nė už ką nenori atsisakyti tų kelių savo pamokų mokykloj? Paulius irgi dažnai pasijunta vienišas, bet jam kitaip: jam – laikinai, Čiunkai – amžinai. Paulius tiki, kad žūtbūt ištrūks iš šito miestelio, gal kitą vasarą, gal dar kitą, bet ištrūks. Ir tik ištrūkęs pradės iš tikrųjų gyventi, kitaip – ne. O Čiunka, o močiutė, o kiti turės čia pasilikti lig pat savo dienų galo.
– Kad žmonės turėtų pinigų – išvažiuotų iš čia visi lig vieno! – sako Paulius.
– Neišvažiuotų, – Čiunka paspaudo obuolį nykščiu, padeda ant stalo, paima kitą, paspaudo, paspaudo, padeda ir tą. Dabar pasakos kokią istoriją ar nutikimą, Paulius pasiruošia klausytis.
– Turi miestelis pinigo, nemislyk! – sako Čiunka. – Tik visi dejuoja neturį. Kas dirbo, negėrė, netaškė be reikalo, – visi turi, tiktai laiko, kietai apgniaužę, juodai dienai. Bet žmogus niekuomet nežinai, ar ta diena, kuri atėjo, jau yra juodoji, ar ateis dar juodesnė.
– Ne visi, – nesutinka Paulius. – Mano močiutė tikrai neturi. Aš juk žinau, kiek gauna pensijos, kiek mamytė atsiunčia... Biškį turi ant knygelės, bet visai nedaug.
– Hė-hė-hė!.. – juokiasi Čiunka. – Tavo močiutė ar tik nebus pati bagočiausia, tik tu nežinai!.. Žydų auksą teblaiko paslėpusi!
– Kokį tą auksą?! – išpučia akis Paulius.
– Žydų, žydų!.. Kai užėjo vokiečiai, visus miestelio žydus suvarė į sinagogą, tokią kaip ir jų bažnyčią. Dabar nebėr tos sinagogos, toj vietoj kitką pastatė. Suvarė, uždarė, liepė baltaraiščiams saugoti.
– Kas tie baltaraiščiai?
– Tie patys miestelio vyrai, kurie nekentė rusų, enkavėdistų, komjaunuolių... Pasiėmė ginklus, užsirišo baltus raiščius ant rankovių, tvarką miestelyje palaikė... Tie ir saugojo. Kelias dienas žydus laikė uždarę, nei gerti, nei valgyti nedavė. Šaukė, klykė žydai uždaryti, bet jie nieko artyn neprileido. O paskui vokiečiai liepė visus varyti į Skuodą, o tas yr trylika kilometrų! Kaip nuvaryti mažus, senus, vos pakušančius?.. Tavo močiutės tėvas laikė arklį. Stambus, stiprus buvo arklys, apžėlusiomis kojomis lig pat žemės, Belgu vadino. Turėjo ir ilgus ratus su guminiais tekiniais, vežiojo žydams prekes, plytas, rąstus, – kam jau ko reikėjo. Aną ir pavarė vežti. Žydams pasakė, kad visus varys į gelžkelio stotį, o iš ten veš į darbus. Žydai nustojo šaukti, patys susirikiavo, sukėlė į ratus savo vaikelius, senelius, anų rabinas dideliai senas bebuvo, ir tą pasodino vidury, ir pajudėjo per Gaubes į Skuodo pusę. Paskutiniai važiavo trys vokiečiai ant motociklo, o mūsų baltaraiščiai ėjo iš šonų. Paskui tavo senelis pasakojo...
– Ne senelis, – pataisė Paulius. – Prosenelis.
– Taip, taip... Paskui pasakojo, kad žydai lig pat Skuodo ėjo tylėdami, galvas nuleidę, o kai pasuko ne į gelžkelio, o į žvyrduobių pusę, – viską suprato!.. Vėl pakilo šauksmas ir verksmas! Metė į vežimą, kas ką turėjo: auksinius rublius, žiedus, laikrodžius, kad tik nekliūtų baltaraiščiams!.. Daug anie paskui iš tavo prosenelio atėmė, bet daug ir ne. Spėjo į kišenes, į vežimo šiaudus sukaišioti, o iškrėsti neturėjo laiko, reikėjo saugoti, kad atvarytieji žydai neišbėgiotų... Tai vot: tą auksą tavo močiutė ir turi užspaudusi!
– Nežinau... – nelabai tiki Paulius. – Nėr nieko pasakojusi...
– Ir nepasakos! Gal mirdama pasakys tavo motinai, o tavo motina – mirdama – gal tau, o gal ir niekam.
– Dėl ko – niekam?
– Gal tavo motina papuls po mašina toj Anglijoj? Ir nespės pasakyti.
– Norvegijoj.
– Gal nespės parvažiuoti, kai tavo močiutė susirgs?.. Ar mažai kas gali nutikti? Taip ir prapuls žydų auksas.
– Neprapuls, – sako Paulius. – Aš atrasiu.
Tą dieną jie nebežaidė kortomis. Po Čiunkos pasakojimo Paulius sukruto eiti namo, tiktai paklausė, ar šeštadienį atvažiuos Laima.
– Žadėjo, – sako Čiunka. – Jei kas nenutiks.
– O kas gali nutikti?
– Kad toks yr tas gyvenimas. Atsitinka koks šūdniekis – ir apsiverčia viskas. Ar nori, aš tau papasakosiu, kaip aš per menką daiktą ne su ta merga apsiženijau?
– Dabar nenoriu. Ateisiu šeštadienį.
– Ateik, padėsi Laimai daržą nurauti.
– O jei neatvažiuos?
– Kad turėtų.
Išeinant Gabrielius neatšokčioja palydėti, žino, kad nieko negaus. Nuo tos dulksnos šlapi kiemo varteliai, šlapias alyvų krūmas. Paulius grįžta tuščia gatvele, jam atrodo, kad ir jo galva pilna tos dulksnos. Nė vienos aiškios minties, kažkokie neryškūs kontūrai, lyg pripaišyta, prikeverzota kažko, o negali gerai įžiūrėti. Susijaukė viskas nuo Čiunkos pasakojimo. Vien Laimos vaizdas ryškesnis: jos veido, plaukų, rankų.
Laima pernai baigė vidurinę. Niekur nestojo, darbo nesusirado, gyvena dviese su močiute, o jos motina – Čiunkos duktė. Paulius tiek ir težino, pats nieko klausinėti nedrįso. Kai tau tik šešiolika metų – iš kur paimsi to drąsumo? Su savo klasės mergaitėmis kitaip. Visos priprastos, visos įprastos, nė viena nėra vyresnė trejais metais, be to, nė viena ir nėra taip patikusi, kad amą atimtų. Stovėjo tada priešais Laimą kaip paskutinis vėpla, pats jausdamas, kad rausta, kad nebežino, kur dėti rankų ir kojų, o iš galvos dingo visi normalūs žodžiai, todėl ir pasakė nei šį, nei tą:
– O kada dar beatvažiuosi?..
Kas šito klausia merginos, prieš tai teištaręs tik „labą dieną“? Laima kiek nustebo, nusijuokė, atversdama galvą, paskui pati paklausė:
– O tau dideliai reikia?..
Kvailas žodis tuo ir negeras, kad netyčia išsprūsta. Tartum jau seniai tylėjo galvoje ir tik laukė progos padaryti gėdą. O dar negeriau, kad paskui niekaip negali tos gėdos užmiršti.
Laima atvažiuodavo pas Čiunką kas dvi, kas trys savaitės. Išplaudavo kambarius ir priemenę, pašluodavo kiemo taką, paskui surinkdavo nešvarius Čiunkos baltinius, marškinius, visokius kitokius plaunamus lupatus ir apmerkdavo tokioj cinkuotoj pusvonėj iš vakaro. Kitą rytą Paulius ateidavo anksčiau, prinešdavo didįjį mūro katilą vandens, paskui Laima pasilenkusi trindavo drabužius į skalbimo lentą, Čiunka tik sėdėdavo prie stalo kaip ponas ir vis taikydavosi papasakoti kokią istoriją iš miestelio gyvenimo, bet jo niekas nesiklausė. Laima – dirbo, o Paulius nenuleisdamas akių žiūrėjo ir laukė, kada ji atsities nuo lentos: išraudusi, susitaršiusiais plaukais, prasisegusia palaidinuke ir – graži gražiausia!..
Viską, ką išgręžusi, Laima sudėdavo į didįjį burnaprausį dubenį, prikraudama jį su kaupu, o Paulius nešdavo palei daržą prie tvenkinio. Ten buvo Čiunkos sukaltas lieptelis, bet viena lenta jau įlūžusi, o kita visai sutrešusi, Laima bijojo lipti. Jau patį pirmąjį kartą drąsiai nusimovė sijoną, įsibrido kone ligi pat kelnaičių ir ėmėsi skalauti. Paulius sėdėjo ant kranto ir žiūrėjo, bijodamas garsiai sušnopuoti. Kokios mintys, kokie vaizdai begalį ateiti į galvą!.. Kokie jausmai atplūsta ir užima kvapą!..
Dabar Paulius jau stovi prie savo namų. Uždeda ranką ant vartelių, norėdamas pastumti, bet nepastumia. Žiūri į prosenelio statytą trobą, lyg pirmąkart matytų: į sienas, langus, stogą... Pajunta, kad iš ten į jį patį žvelgia paslaptis. Kaip jis anksčiau jos nematė? Bet juk negalėjo matyti, – paslaptis nėra matoma, tik jaučiama. Dabar ir jis jaus. Dabar jis jaus kiekvieną kartą, kada tik artinsis prie savo namų.
Virtuvėj Paulius valgo duoną su varškės sūriu. Stačias, lyg kažkur skubėtų. Akys bėgioja sienomis, mūriuku, grindų linoleumu. Ar tuoj pat ir pradės ieškoti? Ne, jis dabar tik svarsto, kokio didumo galėtų būti tie daiktai. Troba didelė, o daiktai mažiukai, kur jie gali būti? Gal sutelpa visi į rieškučias, o gal net į vieną vyrišką saują? Močiutė yra sakiusi, kad jos tėvas buvo stambus ir stiprus vyras, silkių statinaites kilnodavo kaip vieną nieką. Paulius dabar tartum mato: prosenelis ramiai stovi šalia savo Belgo, o baltaraiščiai supuolę krečia jo vežimą, draiko kojomis ant žemės išverstus šiaudus, ir nė vienas nesusipranta pažiūrėti, ką jis laiko apgniaužęs didelėse savo saujose... Jeigu taip, tie maži daikteliai dabar gali būti surišti į audeklo skiautę, sudėti į skardinę dėžutę ar suberti į stiklainį. Jie gali būti po grindimis, sienose, ant aukšto, jie gali būti paslėpti tvartelyje ar užkasti į žemę. Jie nebijo nei drėgmės, nei rūdžių, bijo tiktai ugnies, nes lydosi. Jų gali ieškoti savaitę, mėnesį, metus, jų gali ieškoti visą gyvenimą.
Paulius atsisėda prie stalo ir kaip Čiunka ima barbenti pirštais į stalą. Jam išrasojo kakta, ir širdis plaka pasidunksėdama. Jis dar nežino, kad ne tik žmogus pasigauna paslaptį, – ir paslaptis pasigauna žmogų. Bet sužinos, kai galvos apie ją dieną, kai vartysis lovoje naktį, kai nutils, ką nors sakydamas, pusėje žodžio ar staiga įsistebeilys į vieną daiktą, lyg jį pirmą kartą matytų.
Paulius pasijunta kažkaip negerai. Rodos, reikia tuoj pat kažkur eiti, kažko imtis, bet kad nežinai, nei kur, nei ko. Jeigu turėtų tą mobilųjį telefoną, pasiųstų žinutę Laimai: „Ar sestad atvaz.“ O ji vėl gal atsiųstų: „Ar labai reikia.“ Dabar Paulius drąsiai suspaudytų tris raideles: „Lab.“ Yra dalykų, kurių niekaip nedrįsti pasakyti žodžiais, o parašyti – gali. Tie nepasakyti žodžiai galbūt yra gyvenime patys svarbiausi, nuo jų pasikeičia viskas. Nori to pasikeitimo, tikiesi, o svarbiausias žodis nepasisako, užstringa gerklėje kartu su seilėmis. Paskui grauži save už nedrąsą, už baimę, kad bus nusijuokta į akis. Ir dar – ta gėda. Iš kur ji atsiranda? Juk nemeluotum sakydamas, kad Laima tau graži, kad – pati gražiausia, kad ir galvoji, ir svajoji apie ją, o per pamokas negirdi mokytojo balso ir nematai lentos, nes viską užstoja kas kita: kaip ji eina per kiemą, kaip plauna grindis, kaip pasistiebusi džiauna Čiunkos marškinius kieme ant virvės. O gal ta gėda ateina iš supratimo, kad nesi jai lygus nei amžiumi, nei kuo kitu? Amžiumi kaip amžiumi, bet jeigu turėtum daug pinigų... Drąsiai prieitum ir pasakytum: „Laima, maunam iš čia! Į Antaliją ar į tą... nu, tą salą, kur prie Ispanijos krantų!..“ Ir daugiau nieko nereikėtų sakyti.
Parėjo močiutė. Peržengia slenkstį ir tuoj pat įremia į Paulių akis, nors vienoje rankoje dar tebelaiko krepšį, o kitoje – raktus:
– Pauliau! Ką aš turiu sakyti tavo klasės auklėtojai, kad ir vėl nebuvai mokykloj?
– Nieko nesakyk, lai manęs klausia.
– O ką tu sakysi?
– Nenorėjau.
– Aš nebeturiu jėgų su tavim kariauti! Parašysiu motinai, tegu pasiima tave nuo mano galvos, tegu deda kur nori!
– Ir kur mane dės?..
Močiutė tuoj pat pravirksta, jau tankiai mirkčioja, jau virpa apatinė lūpa. Paulius atsistoja ir išeina į savo kambarį, kad nematytų. Gal nevaikščios iš paskos verkdama ir rankas grąžydama. Paverks, paverks, paskui virs valgyti. Paulius turi grotuvą. Užsideda ausines ir paspaudžia mygtuką. Šitaip geriausia, šitaip tartum visiems pasakai: „Manęs čia nėra.“ Močiutę tai siutina labiausiai, nes nebegali sakyti savo prakalbų apie išsilavinimo reikšmę žmogaus gyvenime.
Paulius atsigula aukštielninkas su visais batais, iškišęs juos per lovos kraštą. Jis nėra didelis muzikos mėgėjas, bet kartais ji yra gerai: bumpsi, bumpsi galvoje, kala būgnai į smegenis, kol jas visai atjungia: nei galvoji apie ką, nei matai kokius vaizdus, guli ir žinai tiktai, kad guli: lyg pačiame tikrovės pakrašty, lyg padėtas šalia savęs.
Besąs užmigęs. Išjungė tą muziką, nusiėmė ausines, norėjo sėstis, bet pajuto, kad skauda galvą. Reikia pagulėti dar, gal praeis. Visuomet skauda, kai šitaip užmiegi. Pasiklausė, ar bruzda močiutė virtuvėje. Niekas nebruzda, tylu. Gal išvirė valgyti ir pati atsigulė pailsėti? Šitaip dar geriau, nereikės valgyti kartu. Kai buvo mažas, rodos, ir mylėjo močiutę, ir viską, o dabar gyvena kaip du pažįstami, ir negali nieko sau padaryti, kad būtų kitaip. Kai jis atras tą auksą... Ar visą pasiimti, ar palikti šiek tiek ir jai? Dings iš čia, išvažiuos kartu su Laima, ir niekas net nenumanys, kurioje pusėje jų ieškoti. Paulius guli, klydinėdamas žvilgsniu sienomis, ilgiau neužkliūdamas nė ties vienu daiktu. Šitame kambaryje ar aname? Gal tame, kur miega močiutė? Bjauriausia, kad ieškoti galės tik tada, kai ji bus išėjusi. Toks ieškojimas užims daug laiko. Būtų gerai, kad rastų nors iki pavasario. O juk gali būti ir taip, kad jau antrą ar trečią dieną staiga – opt! – ir suranda, ir jau laiko viską rankose!.. Tai vadinasi laimė. Čiunka yra pasakojęs, kad dar prieš karą vienas žmogus išėjo grybauti, žiūri – vienoje pašlaitėje lapė kasusi urvą, aiškiai matosi šviežias smėlis, o tame smėlyje kažkas geltonai blizga. Pasilenkė, pasiėmė – auksas!.. „O kur dabar tas žmogus?“ – paklausė Paulius. „Išvažiavo į didelį miestą!“ – atsakė Čiunka. Ir Paulius išvažiuos.
– Nu, ar jau ieškojai? – klausia Čiunka, kai šeštadienio rytą Paulius ateina pas jį.
Vėl sėdi toj pačioj vietoj prie stalo, priešais guli batonas, aplaužytas iš abiejų galų, o Bicės pieną yra gėręs iš puslitrinio stiklainio, kad nereikėtų plauti puodelio. Ir Paulius sėdasi į savo vietą:
– Dar ne. Galvojau, nuo ko pradėti. Bet ir pradėti negaliu, kol nesu vienas paliktas.
– Būtų gerai, kad susirgtų ir papultų į ligoninę, – sako Čiunka. – Ir aš atėjęs padėčiau ieškoti.
– Kad nė kosėti nekosi, tik išgeria tabletę, kai būna ant manęs supykusi...
– Jeee... – Čiunka pradeda barbenti pirštais į stalą. Visuomet taip barbena, kai nori ką prisiminti ar ką svarbesnio pasakyti. – Bus čia mudum gaišaties...
Pauliaus ausis pagauna tą „mudum“. Kodėl „mudum“? Paulius vienas ieškos, vienas atras, vienam viskas ir priklausys. Duos Čiunkai vieną pinigėlį. Gal du. Už tai, kad pasakė, kaip pas močiutę atsirado žydų auksas. Ir prosenelis, kuris vežė žydus prie duobės, buvo jo prosenelis, o ne Čiunkos... Reikia užmiršti tą netyčia išsprūdusį žodį.
– Ar šiandien Laima atvažiuos? – klausia.
– Turėtų. Prieš dvi savaites bebuvo atvažiavusi.
Paulius geriau už Čiunką žino, kad prieš dvi, o ne prieš vieną. Dėl to šįryt taip anksti ir atėjo. Apvalus žadintuvas stovi čia pat ant palangės šalia senoviško pirštu sukamo telefono. Žadintuvas rodo devynias, rajoninis autobusas pravažiuoja apie dešimtą. Čiunka atitraukia stalčių, išima kortas:
– Ką grajysim? Tūkstantį ar šešiasdešimt šešis?
„Tūkstantis“ – ilgas žaidimas, viską reikia rašyti ant popieriaus, „šešiasdešimt šeši“ – trumpesnis, bet turi skaičiuoti galvoj kiekvieną kirtį: ir savo, ir priešininko. Varnų nepagaudysi.
– Gal šešiasdešimt šešis... – neryžtingai sako Paulius.
Jau laikrodis rodo pusę dešimtos.
– Kas tau yr? – klausia Čiunka. – Jau galėjai sustoti, akių užteko!..
– Apsirikau skaičiuodamas... jei neatvažiuos, galėsim paskambinti, – ir rodo akimis į juodąjį telefoną ant palangės.
– Kad neturi telefono. Tik Laima turi tą savo mažilėlį, visur su savim tampo, bet aš nežinau numerio.
Čiunka nežino, Paulius nežino, niekas visam pasaulyje nežino, atvažiuos ar neatvažiuos Laima.
– Gal aš eisiu pasitikti? – klausia Paulius.
– Kam? Maža ponia, ateis ir viena... Ar dar grajijam?
– Nebnoriu...
Jau laikrodis rodo dešimtą. Dar penkiolika ar dvidešimt minučių, kol ateis nuo stotelės ligi čia.
– Nedaug bėr to mano daržo, – dabar ir Čiunka žiūri į laikrodį. – Tiktai kopūstai, burokai ir morkos. Trys eželės. Cibules ir česnakus pats nusiroviau. Jeigu neatvažiuos, ryt poryt važiuosiu veizėti, kas atsitiko. Sakau, gal susirgo? Duktė tebėr jauniausia motriška, o nebturi sveikatos nė tam kartui.
Nei Gabrieliaus, nei Bicės sodelyje nesimato, tiktai ta dulksna už lango. Bjauri, nesiliaujanti dulksna, pro ją nieko neįžiūrėsi: nei tvenkinio, nei sulūžusio liepto pakrantėj. Paulius eina į autobusų stotelę. Nieko nėra stotelėj. Kas važiavo – tas atvažiavo, nuo žiūrėjimo į tvarkaraštį ant stulpo daugiau niekas neatvažiuos. Bet po pietų per miestelį važiuoja ir kitas autobusas, tas „klaipėdinis“. Keturiolika trisdešimt penkios. Tik nesilaiko niekas tų „trisdešimt penkių“, kartais pravažiuoja anksčiau, kartais vėliau. Paulius išeis tuojau po dviejų tartum šiaip pasivaikščioti, pasakys močiutei, kad skauda galvą. Tiktai kas eina pasivaikščioti per šitokią dulksną? Tuščia stotelė, tuščia visa aikštė. Kažkieno kudlotas šunelis tupi prie krautuvės durų ir žiūri į Paulių.
Šimtą metų gali nerasti to aukso. Gal nutaikyti progą ir tiesiai šviesiai paklausti močiutės? Ne „kur yra?“, bet kaip nors kitaip? „Ar teisybė, ką miestelyje pasakoja?..“ Gal močiutė užsigins iš paskutiniųjų, o gal papasakos visai kitokią istoriją? Juk gali būti ir taip, kad tada baltaraiščiai kruopščiai iškratė ir vežimą, ir prosenelį, nepalikdami jam nieko? Liko tiktai šiurpi pasaka apie miestelio žydus, išvarytus sušaudyti. Ir pats Čiunka gali būti daug nuo savęs pridėjęs, juk nestovėjo tuo metu šalia ir nieko nematė. Šį rytą Paulius suprato, kaip labai Čiunka nori, kad tas auksas būtų surastas ir pasidalytas. Juk taip ir būtų: Paulius vis tiek negalėtų laikyti jo namuose, neštų pasidėti pas Čiunką. O Čiunka pats jį paslėptų ir... Norėtų – duotų Pauliui kokį pinigėlį, norėtų – ne. Žmogus, kuris ruošiasi savo rankomis pjauti Gabrielių...
Tai dėl tos dulksnos, dėl Laimos neatvažiavimo tokios mintys lenda į galvą. Popiet atvažiuos – ir viskas atrodys kitaip. Lydės Laimą per miestelį į Čiunkos namus, gal jau šiandien pat pradės rauti daržą, Paulius vienas nešios kopūstų galvas į daržinę, Laimai nieko neleis nešti.
Paulius stovi prie vartelių ir vėl žiūri į prosenelio namą. Žiūri į langus. O langai ar žiūri atgal į jį? Žiūri kaip ir aną kartą. Vadinasi, nieko nemelavo Čiunka, paslaptis vis dar glūdi viduje už medinių sienų. Jeigu jos ten nebūtų – tie langai taip nežiūrėtų. Kodėl Čiunkos namo nežiūri? Kodėl visų kitų miestelyje? Būti yra tas auksas, niekam neatnešęs nei naudos, nei laimės, jis pats dabar šaukiasi Pauliaus, tiktai kaip išgirsti tą balsą, kaip bent suprasti, iš kur jis sklinda: iš po grindų? iš sienų? iš po pamato akmens?..
Lauko durys užrakintos, močiutė kažkur išėjusi. Paulius pasisukiojo virtuvėje nesuprasdamas, ko dabar norėtų. Atsidaro šaldytuvą, guli kefyro pakelis ir du pomidorai. Kefyrą močiutė visuomet geria prieš miegą, nes jis „labai taiso vidurius“. Prakandęs pomidorą, Paulius nori atidaryti močiutės kambario duris, bet jos užrakintos. Jos visuomet užrakintos, kai močiutė išeina iš namų. Jeigu Paulius tebebūtų mažas – suprantama: gali įėjęs suplėšyti knygą, gali pripaišyti mokinių sąsiuvinius, bet kodėl rakina dabar? Iš įpročio?.. Ir nė vieno karto nėra pamiršusi?.. Paulius nieko nežadėjo ten ieškoti, jis tik pajuto neaiškų norą pasižiūrėti į prosenelio nuotrauką. Priešais močiutės lovą ant sienos kabo net trys nuotraukos: prosenelio, senelio ir močiutės brolio, kuris taip pat jau yra miręs. Prosenelis nusifotografavęs šalia savo Belgo, laiko jį už apynasrio, yra apsivilkęs juodą kostiumą ir užsidėjęs skrybėlę. Matosi, kad vasara: Belgas stovi ant žolės, o toliau auga kažkoks vešlus krūmas. Ar tai ta pati vasara? Paulius ne vieną kartą yra matęs nuotrauką su Belgu, bet niekada neįsižiūrėjo į prosenelio akis. Gal jos dabar ką nors pasakytų?.. Aišku, ne žodžiais, o kažkokiais kitais nesuprantamais būdais. Juk yra telepatija, yra aiškiaregiai, juos rodo per televizorių, tie žiūri į mirusio žmogaus nuotrauką ir pasakoja tokius dalykus, kad šaltis eina per nugarą. Pareis močiutė, atrakins savo kambarį, tada Paulius atsistos priešais prosenelio ir Belgo fotografiją, sukaups visas mintis į vieną mintį, žiūrės ir prašys: „Proseneli, pasakyk! Proseneli, pasakyk!..“ Mintyse irgi galima šaukti.
Paulius nueina į savo kambarį, atsigula aukštielninkas ir iš įpratimo tiesia ranką prie ausinių. Staiga supranta: nuo muzikos jis gali užmigti, nuo to būgnų bumpsėjimo, o jau tik valanda likusi, kai reikės eiti į autobusų stotelę.
Laima neatvažiavo. Nuo pirmadienio Paulius tvarkingai ėjo į mokyklą, žiūrėjo į lentą, ne ką joje matydamas. Į tvenkinį už lango stengėsi nežiūrėti, – akyse tuojau pat iškildavo vasaros vaizdas: pusnuogė Laima, įsibridusi į vandenį, skalauja languotus Čiunkos marškinius... Arba kaip ji smulkiai juokiasi, aukštyn užversdama galvą... Arba... Nedaug Pauliaus atmintyje tebuvo tų „arba“, jiedu nebuvo nei pasilaikę už rankų, nei ilgėliau pasėdėję Čiunkos kieme ant suolelio. Buvo tiktai karšti Pauliaus norai ir svajonės. Kai daug kartų apie ką nors svajoji, ar paskui neatrodo, kad truputį lyg ir buvo?
Paulius nepastebėjo, kada pasibaigė pilkoji dulksna virš miestelio, kada vėjas nudžiovino gatvelių asfaltą. Močiutė pasakė, kad dabar turbūt prasidės antroji bobų vasara. Gali prasidėti, gali neprasidėti, – Pauliui yra svarbesnių dalykų. Šeštadienį iš pat ryto jis vėl atėjo pas Čiunką, abejingai atkišo duonos riekę atšokavusiam Gabrieliui.
Šįryt Čiunka nesėdėjo savo vietoj prie stalo, o klūpėjo priešais mūriuką, kurstė ugnį, virėsi pusryčiams bulvių.
– Ot, gerai, Paulėli, kad atėjai!.. – atsargiai stojasi Čiunka, viena ranka remdamasis į sieną. – Padėsi man burokus nurauti.
Pakelia puodo dangtį, žiūri į vidų, ir vėl uždengia. Eina prie stalo.
– Vakar, kai pasirodė saulė, roviaus tas morkas pats – ir įsitaisiau dygulį į strėnas! Kaip tyčioms!..
Ir morkos, ir dygulys yra kažkaip susiję su Laima. Paulius dar nesusigaudo kaip.
– Tai Laima neatvažiuos? – klausia.
Čiunka lėtai sėdasi ant kėdės, bijodamas savo dygulio. Sako, bet ir nepasako:
– Durna merga... Prapuls, daugiau nieko.
– Kur išvažiavo Laima?
– Sakė – į Vokietiją, o kur nuveš...
– Bet – dėl ko, dėl ko?!.
– Prikalbino kažkokie vyrukai. Ten, matai, bus padavėja, vaikščios tarp stalų, užpakalį kraipydama, o atlyginimas – tūkstančiai!.. tūkstančiai!..
– Prostitutė bus!.. – sustingsta Paulius. O Čiunka lenkiasi artyn per stalą.
– Paulėli, Paulėli... Išbalai kaip drobė!..
Užmiršęs dygulį, Čiunka išskuba į kitą kambarį ir tuojau pat grįžta su buteliu. Pripylęs kiša artyn:
– Čia ant valerijonų, Paulėli, ant valerijonų... Tik orą įtrauk prieš gerdamas.
Paulius įtraukia, bet sunkiai gali nuryti skystį, pusė išsipila ant striukės. Čiunka stovi šalia ir stebi jo veidą, vis paklausinėdamas:
– Ar jau geriau, Paulėli?.. Ar jau geriau?..
– Geriau, – pagaliau sako Paulius. – Tik gerklę išsideginau.
– Praeis gerklė, praeis!.. – džiaugiasi Čiunka. – Jau mislijau, kad ant grindų nuvirsi!
Paulius tyli, jam gėda. Stojasi nuo kėdės:
– Eisiu namo...
– Ar galva nesvaigsta?
– Ne.
Čiunka šį kartą jį palydi iki pat lauko durų. Eina iš paskos, pusbalsiu bumbėdamas:
– Nepasius tie mano burokai... nepasius... nepasius...
Ir žiūri nuo priemenės laiptelių, kol tik Paulius išeina į gatvę. Mato, kad nepamiršo uždaryti vartelių, o gatvele eina nei svyruodamas, nei koks sulinkęs, ir grįžta į trobą. Užeina jauniems šitie dalykai, kai, rodos, griūna pasaulis. Užeina ir praeina, senatvėj sunkiai begali juos ir prisiminti.
Pauliui norisi greičiau pasiekti namus, vos laikosi nebėgęs. Močiutė vėl išėjusi, Paulius ne iš karto pataiko raktą, įpuola į savo kambarį ir krenta ant lovos. Šį kartą – kniūbsčias, nenusivilkęs net striukės. Nori įsikniaubti veidu į pagalvę. Ne į pagalvę – į savo užmerktų akių tamsą ir kad joje neiškiltų Laimos vaizdas. Nei kaip ji juokiasi atlošusi galvą, nei kaip, sukreipusi lūpas, pūsteli aukštyn oro srovelę, nupūsdama į akis lendančią sruogą. Ir nebepasirodys daugiau nei sapne, nei svajonėse. Nebereikia. Daug geriau yra, kai nebereikia.
– Paulėli, Paulėli!.. – girdi jis močiutės balsą. – Ar tu jau ir gulėti pradėjai kaip gyvolis?.. Su viskuo?..
Paulius palengva sėdasi lovoje ir mato, kaip išsigąsta močiutė:
– Ajėzau! Tu visas apsiverkęs! Kas yr?..
Staigus pyktis užplūsta Paulių, raudonas, negeras pyktis, jis šaukia, pakėlęs aukštyn ašarotą veidą:
– Kur tu padėjai žydų auksą?!. Kame laikai paslėpusi?!. – močiutė mirksi apvaliomis akimis, dar nesupranta, kodėl Paulius ant jos rėkia. – Sėdi apžergusi, o telefono negalėjai nupirkti!.. Viskas būtų buvę kitaip!.. Viskas!..
Močiutė kažką pradeda suprasti, bet ne patį svarbiausią. Rodos, net šiek tiek apsidžiaugia:
– Tatai Čiunka tau pasakų pripūtė!..
Staiga ėmęs šaukti, Paulius staiga ir nutyla. Dabar tik sėdi ir tankiai alsuoja.
– Paulėli... – sako močiutė labai negarsiai. – Paulėli. Pasikabink striukę, sėskimos prie stalo, aš pati tau papasakosiu.
Kai atsisėda, Paulius negali į ją žiūrėti. Pasukęs galvą, geriau žiūri pro langą: į kiemą, į vartelius, į pilką gatvelės asfaltą už vartelių. Niekas neina gatvele, niekas nevažiuoja.
– Čiunka sakė, kad aš laikau žydų auksą?..
– Sakė.
– O iš kur gavau – nesakė?..
– Sakė.
– Ir daug aš turinti to aukso?..
– Kiek – nesakė, bet nemažai.
– O tu ir ieškojai?..
– Tiktai galvojau, kur galėtų būti.
Močiutė stojasi nuo stalo ir eina į savo kambarį. Paulius nusuka žvilgsnį į kitą pusę – į baltas šaldytuvo dureles ir blizgančią rankeną. Ko nuėjo atsistojusi? Po minutės kitos sugrįžta, sėdasi į savo vietą, pastumia Pauliui languotą nosinę, surištą į mazgelį:
– Atrišk, esu stipriai užveržusi.
Tai, kas ten surišta, mažesnis už patį mazgą. Kai Paulius, padėdamas sau dantimis, atriša, sublizga keturi maži pinigėliai. Mažesni ir už vieną litą. Ar tatai čia ir yra miestelio žydų auksas?.. Kažkas viduje neleidžia Pauliui paimti jų į rankas ir apžiūrėti, tas kažkas – lyg koks šiurpulys, lyg nesuprantama baimė, – bus negerai, jeigu prisiliesi. Pastumia viską atgal močiutei. Iš toliau – geriau.
– Kai rabiną kėlė iš vežimo, tas įspraudė tėvui į ranką mazgelį, – sako močiutė. – Ir viskas.
– Ir nosinė – to rabino?
– Nosinė mano tėvo. Aš tau nesu pasakojusi, bet dabar pasakysiu. Kai tėvas išvažiavo, neturėjo galvoj nė vieno žilo plauko, o kai vakare pargrįžo – buvo baltas kaip obelis!.. Ar tu supranti, kokias baisybes, kokias žmonių kančias turėjo regėti?..
Paulius tyli. Paskui klausia:
– O kas šaudė? Baltaraiščiai ar vokiečiai?
– Šaudė vokiečiai, bet baltaraiščiai prie duobės nuvarė. Paskui patys tris dienas gėrė, tris dienas vėmė.
– Tu geriau nunešk ir įmesk tuos piningus į prūdą. Kai nieks nematys...
– Negaliu aš to padaryti, Paulėli. Anie yra paskutinis tų kankinių atminimas. Mirdama aš tau paliksiu, tu – savo vaikams, tavo vaikai – saviesiems. Ir viską reikės papasakoti: kieno tie piningai, ir kaip čia atsirado...
Močiutė vėl suriša mazgelį. Uždeda ant jo delną ir žiūri į Paulių:
– O dabar pasakyk man, Paulėli... Atradęs ar būtumi ėmęs, ar nebūtumi?
Pauliui norėtųsi ilgai žiūrėti į ką nors už lango. Ne dėl to, kad nežinotų, ką sakyti, o dėl kitko. Nuo to „kitko“ šąla lūpos, sunku jas praverti:
– Būčiau...
VLADAS ZŪBĖ 1940–2014
Nieko panašaus Zūbė nebuvo gyvenime sapnavęs. Netikėjo, kad toks niekas kaip sapnas gali ką nors reikšti. Susapnavai – ir užmiršai, to paties du kartus juk niekuomet ir nesapnuoji. O kad bobos gali juos pusę dienos pasakotis, – tam jos ir bobos, apie ką plepėtų susiėjusios? Niekas nežino, ar jos iš tikrųjų taip sapnuoja, ar pasakodamos čia pat dar ir prikuria, – kuri mandriau bus susapnavusi.
Paauglystėj, jaunystėj ir Zūbė yra nemažai sapnavęs. Paauglystėj kartais skraidydavo, jausdamas neapsakomą kūno lengvumą. Ir net ne skraidydavo, o sklęsdavo kaip gandras: aplink tėvo trobą, virš daržo, virš kiemo, nepakildamas į dideles aukštybes. Bet šitaip gal sklando visi berniukai, kol ateina jaunystės laikas. O jaunystėj – kaip jaunystėj: sapnuodavo pusplikes mergas ir bobas, visas pažįstamas, visas čia pat iš miestelio. Bet niekuomet – visai plikų, gal jaunystės nedrąsumas net sapne neapleisdavo. Ramus, nedrąsus visą gyvenimą buvo. Nei šokiuose į muštynes, nei vėliau į didelius piktumus su kaimynais niekuomet nebuvo įsivėlęs.
Šią naktį Zūbė sapnavo jūrą. Prie jūros vieną kartą ir tebuvo gyvenime. Gal prieš keturiasdešimt metų. Nesimaudė joje, negulėjo ant smėlio, tik pastovėjo ant kopos viršaus, stebėdamasis tokia neužmatomybe. Apačioje kušėjo žmonės, lakstė vaikai, daug galvų ir galvelių kyšojo iš vandens, o toliau buvo tuščia iki pat horizonto, už kurio – galėjai numanyti – dar tolesnės tolybės. Kai akys, klydinėdamos virš tos platybės, visai neranda į ką atsiremti, širdyje ima kilti lyg koks nejaukumas. Zūbė grįžo į miestą, nusipirko ledų ir valgė, sėdėdamas ant žalio suolelio medžio šešėlyje.
Miestelio kolchozas jau buvo tiek prakutęs, kad tais metais nusipirko net mažą latvišką autobusiuką vežioti melžėjoms į ganyklas ar statybininkams į tolimą brigadą. Autobusiukui dar nebuvo paskirtas nei nuolatinis vairuotojas, o raštinės bobos jau išprašė jį ekskursijai į Palangą. Pirmininkas liepė Zūbei:
– Nuvežk į Palangą šiknų pakaitinti. Zyzia jau visą savaitę.
Bet ne to jos ten važiavo. Vos išlipusios iš autobusiuko, visu būriu nuskubėjo į moterų pliažą klausinėtis pas spekuliantes pėdkelnių, papinyčių ir vokiškų tablečių nuo pastojimo. Zūbei nieko kito ir neliko, kaip lipti ant kopos viršaus ir žiūrėti į vandens platybes. Kas yra toj jūroj, kad net vieną kartą pamatęs paskui nebgali užmiršti jos vaizdo visą gyvenimą?
Šios nakties sapne buvo jūra, bet ne ta, kurią matė tada, o visai kitokia, – jūra iš smėlio. Vietoj vandens iki pat horizonto plytėjo neužmatomi smėlynai, vietoj bangelių – tokie nedideli kauburėliai, kupsteliai, lyg per vieną mirksnį visas vanduo būtų virtęs į smiltį ir šitaip amžinai sustingęs. Ir niekur nė vieno gyvo žmogaus, niekur nė gyvos dvasios. Bet Zūbė numanė, kad čia ne kokia dykuma, o mirusi jūra, kad tie neužmatomi kauburėliai – tai žmonių kapeliai. Kokių žmonių? Visų, kurie tik yra gyvenę. Dėl to ir tokia tų kauburėlių daugybė.
Zūbė budo lėtai, kurį laiką net gulėjo tarp sapno ir tikrovės, kol akyse blėso tas gelsvumas, kol nyko iš širdies tuštumos, nykumos jausmas. Dieną visai išnyks, tik reikia keltis ir eiti į lauką, kur jau pilna visokiausios gyvybės. Jau gerokai praaušę.
Sugniaužęs saujoj popiergalį, Zūbė vienmarškinis išėjo į kiemą. Įkvėpė kelis kartus vėsaus oro, pasijuto lyg vandens atsigėręs. Vasara jau buvo persiritusi į kitą pusę, vakarais miestelis kvepėdavo dulkėmis, bet ankstyvieji rytmečiai vėl išaušdavo gaivūs.
Grįždamas iš būdelės Zūbė atsirėmė žvilgsniu į didįjį kiemo akmenį, kažkoks ne toks jam pasirodė. Kai priėjo arčiau, pamatė, kad ant akmens viršaus besąs padėjęs savo kepurę. Vakar pjovė kiemo žolę, nusitraukė ir padėjo, o paskui užmiršo. Dabar Zūbė stovėjo priešais tą akmenį ir žiūrėjo į jį taip, lyg pirmąkart matytų. Mintis, staiga atėjusi į galvą, nustebino jį patį: juk tikrai!.. Kaip jis anksčiau niekada apie tai nepagalvojo?
Gal prieš keturiasdešimt metų į Lietuvos miestelius buvo atėjusi mada rinkti laukuose kuo didesnius akmenis ir traktoriais tempti į kiemą. Moterys apsodindavo aplinkui gėlėmis, paparčiais, kazokiniais kadagiais, lyg lenktyniaudamos tarp savęs, kuri gražiau, kuri išmoningiau sugalvos. Zūbė tada dar tebegyveno su pirmąja žmona, kurios prašomas ir parvilkdino iš toliausiai šį akmenį – didelį, apie pusantro metro aukštumo, ir pastatė pačiame kiemo viduryje. Tik žmona nepasodino gėlių, nes žiemą, nieko nesakiusi, pabėgo nuo jo į Klaipėdą. Kada, kaip, su kuo susiuostė, Zūbė nežinojo, niekuomet ir nenorėjo sužinoti. Pabėgai – ir pabėgai: iš lovos, iš namų, iš gyvenimo. Seniai nesvarbu, gyva tebesi ar jau mirusi.
Antroji motriška irgi nebuvo linkusi nei prie daržų, nei prie gėlynų. Gal dėl to, kad pati buvo miestietė. O gal ir dėl kitko. Ėjo per kiemą, rado numestą daiktą, – nepaims, nepakels, nenuneš į vietą. Guli ant grindų nukritęs šaukštas, – peržergs, lyg nematytų. Nors šiaip nebuvo kokia nevala. Ir savęs žiūrėjo, ir Zūbė nevaikščiojo prakaitais prasmirdęs. Daugiau iš jos ir negalėjai norėti. Gyveno nesusirašę, ir nei tas kiemas, nei tas šaukštas jai čia nepriklausė. Ko turėtų rūpintis tvarka ne savo namuose? Zūbė apsėjo kiemą žole, įtaisė šuliny siurblį, ligi pat didžiojo akmens nutiesė juodą žarną. Per porą vasarų žalias ir tvarkingas jau atrodė kiemas, net akmuo prie to žalumo ėmė pritikti.
Dabar Zūbė ir nepasakytų, kaip jis pradėjo gyventi su ta kita motriška. Ne motriška, o jauna merga. Kiek jai tada buvo? Neturėjo nė dvidešimt penkerių, o Zūbei jau buvo suėję per trisdešimt. Tada jis jau gal antri metai vežiojo kolchozo pirmininką. Po laukus, po brigadas, po fermas – su „uaziku“, o jei kur toliau – į rajoną, į Vilnių – su baltąja pirmininko „Volga“. Pats pirmininkas ir paprašė, kad priimtų „ant kambario“ jauną zootechnikę. Kaip nepriimsi, kad pats pirmininkas prašo? Net dėl nuompinigių nesitarė, kažkaip nepatogu buvo, o ji pati niekada ir neatkišo nė rublio.
Apie dar vieną gyvenimą su motriška Zūbė nebuvo planavęs. Tačiau kiek neplanuotų dalykų nutinka žmogui! Kartais – svarbių svarbiausių!.. Iš pradžių jam net nepatiko ta zootechnikė. Aukšta, plona, be jokių moteriškų minkštumų, bet kai ir mėnesį, ir du, ir tris vaikštai pro tas pačias duris, kai rytais kartu sėdi virtuvėj, laukdamas, kol užvirs tas vienas arbatinis, – geriau įsižiūrėjęs gali pamatyti ne vien tai, kas nepatinka, bet ir kas patinka, o paskui tų patikimų įmatai daugiau kaip nepatikimų.
Ruduo tais metais buvo toks audrotas, kad ne vieną kartą vartė miestelio medžius ir plėšė šiferinius stogus. Kadangi Zūbė nelaikė jokio gyvo vabalo – net šuns, ir to! – tvartelyje buvo įsitaisęs lyg ir dirbtuvėlę, prisitempęs visokiausių skardų ir gelžgalių. Jau turėjo ir priekalą, ir spaustuvus, ir gręžimo stakleles, jam patiko vakarais ten knibinėtis. Ir tą didžiosios audros vakarą kažką ten brūžino su dilde, vis pakeldamas galvą ir pasiklausydamas, ar dar netraška plėšiamas tvartelio stogas, kai staiga dingo elektra. Išėjo į lauką, – visas miestelis buvo akliniausioje tamsoje. Eidamas į trobą, nepamatė savo įnamės lange jokios švieselės, – gal ir ta neturėjo užsidegti žvakigalio, todėl Zūbė nežinojo, grįžusi ji iš fermos ar ne. Apsigraibęs tamsoje savo lovą, nusirengė, sumesdamas viršutinius drabužius čia pat į aslą, ir atsigulė. Nebuvo ko tos audros bijoti, – šalia trobos neaugo joks didelis medis, – nieko vėtra nenulauš ir neužvers ant stogo. Ir, pasiklausydamas vėjo ūžavimų, Zūbė užmigo. O atsibudęs pirmiausia suprato, kad audra jau nurimusi, ryto brėkšma blausuoja už neužtraukto lango, ir čia pat ant pagalvės juoduoja jo įnamės plaukai. Kurį laiką, pasirėmęs ant alkūnės, Zūbė žiūrėjo, žiūrėjo, paskui atsargiai pakišo ranką po antklode.
Jiedu taip ir gyveno, patys nesuprasdami kaip. Miegojo atskirai, tiktai kartu valgydavo įnamės pataisytus pusryčius, kartais – ir vakarienę. Kai ji sau skalbdavosi – išskalbdavo ir jam, o du kartus per savaitę būtinai atšlepsėdavo pas jį į lovą. Ryte atsibudęs, jos jau neberasdavo. Tačiau kiekvieną savaitgalį, pasiėmusi nedidelį krepšį, išvažiuodavo į Mažeikius pas motiną, bet nė karto tame krepšyje nėra nieko parsivežusi.
Zūbei buvo gerai kaip yra, ir jai, matyt, taip pat. Jam patiko vežioti kolchozo pirmininką, patiko knibinėtis savo gelžgalynėje, paprašytas mielai padėdavo kam nors remontuoti mašiną ar traktorių, negėrė, nerūkė, buvo labai įtikęs ir pirmininkui, ir pirmininkienei, kurią kartais vieną pačią vežiodavo ir į Klaipėdą, ir į Vilnių apsipirkti. Miestelio mergos prie jo nelindo, – tik vienam Zūbei atrodė, kad niekas nežino, kaip jis su ta savo įname gyvena. O išgyveno šitaip dvejus metus ir du mėnesius. Tą vienintelį rytą atsibudęs jis pamatė ją šalia savęs lovoje. Dabar, pasirėmusi alkūne, ji žiūrėjo į Zūbę:
– Atsibusk. Noriu pasakyti.
– Ką?
– Aš suvisam išvažiuoju. Išteku.
– Už ko?
– Tu nepažįsti. Iš Mažeikių.
– Dėl ko anksčiau nieko nesakei?
– O dėl ko aš turėjau tau sakytis?
Išlipo iš lovos ir, marguodama trumpais naktiniais, išėjo į savo kambarį. Iš tikrųjų, kodėl turėjo sakytis? Atidirbo dvejus metus pagal paskyrimą – dabar ir išvažiuoja. O kad kiekvieną savaitgalį važinėja ne pas motiną, Zūbė galėjo iš ko nors ir pats suprasti, jeigu tiktai jam būtų labiau rūpėję. Bet kad tokia mintis niekada nė į galvą nešovė! Kaipgi šitaip? Ir vienos lovos – tiesiai į kitą. O pasirodo, šiais laikais taip mergos daro. Gal ne visos, bet daro.
Toje pačioje gatvėje, tik už kelių namų, gyveno ir kitas Vladas Zūbė, jo pusbrolis. Kad atskirtų, miestelyje vieną vadino Pirmininko Zūbe, o pusbrolį – Šventoriniu Zūbe. Tas buvo baisus davatka, kiekvieną rudenį, klebono paprašytas, skubėdavo po šventoriaus medžiais šluoti lapų, o savo kiemo niekas jo nėra matęs šluojant. Tikras sąmėžinis buvo jo kiemas, koją galėjai nusilaužti, o dar tris jau bėgiojančius vaikus turėjo, ko tik jie neprivilkdavo, ko neprimėtydavo ant tako!..
– Neapsistosiu!.. – sakydavo pusbrolis. – Vaikų turi būti daug!..
Tai tas pusbrolis, kai įnamė jau buvo išvažiavusi, ėjo pro šalį, pamatė Zūbę, pasirėmė alkūnėmis ant vartelių ir klausia:
– Ar tu vienkiaušis koks ir esi, kad nuo tavęs bobos bėga?
– Nesu aš vienkiaušis, – ramiai atsakė Zūbė. – Tiktai man tokios pasitaikė. Kaip kurva, taip kurva.
Zūbė liko nei juodai nuliūdęs, nei giliai susikrimtęs. „Kaip atvažiavai, taip ir išvažiavai, nebuvai čia kam nei visas gyvenimas, nei karšta meilė“, – šitaip mintyse tik pasakė jai keletą kartų, ir viskas, nes iš tikrųjų taip ir buvo.
Prieš pat Naujuosius metus Zūbė vežė pirmininką į Vilnių. Netoli Raseinių pirmininkas ir paklausė:
– Vladai, o tu su savo žmona ar esi oficialiai išsiskyręs?
– Kaip tas išein – oficialiai?
– Per teismą.
– Kaip aš išsiskirsiu, pirmininke? Kur ana dabar yr, kur plaujoja po svietą?..
– Ir kiek jau metų?
– Septyni.
– Dar geriau. Teismas paskelbs kaip nežinia kur esančią. Ar norėtum?
– Norėčiau, pirmininke!..
– Padarysim.
Pavasarį Zūbė vėl buvo kavalierius, tiktai jau gerokai praretėjusiu viršugalviu. O tada pristojo pirmininkienė, kuri buvo dar ir partinės sekretorė:
– Stok į partiją, Vladai.
– Nežinau... Lai pirmininkas pasako.
Pirmininkas pasakė tą patį:
– Esi tvarkingas, darbštus žmogus, į bažnyčią nelakstai kaip tas tavo pusbrolis, ko tau nestoti?
– Kad nežinau, pirmininke...
– Kai įstosi, valdyba tau paskirs moskvičių. Galėsi ne tik mane, bet ir pats save vežioti. O dabar kaip išeina? Visos premijos – melžėjoms, traktorininkams, kombainininkams, o geriems vairuotojams – niekada nieko?.. Ar stosi, Vladai?
– Stosiu, pirmininke.
Graži buvo mašinėlė, tamsiai mėlyna, bet ne spalva buvo Zūbei svarbiausia. Parsivaręs iš bazės, pastatė ją ant kiemo žolės tarp trobos ir didžiojo akmens, pats sėdėjo ant prieangio laiptelių ir žiūrėjo į blizgančius ratlankius. Daugybė rūpesčių vienu metu užgulė Zūbę. Teisingai sako: neturėjo boba vargo – nusipirko paršelį. Pirmų pirmiausia reikėjo garažo, – pro siauras duris neįvarysi mašinėlės į tuščią tvartą, bet ir nelaikysi tokio daikto kieme, vasarą kepinamo saulės, o žiemą storai apsnigto. Reikės prašyti pirmininko lentų, reikės bent keliolikos šiferio lapų, o ką iš kaimynų kviesies į talką, kad padėtų tą garažą sukalti?.. Žvyro reikės ne vienos savivartės, antraip mašinėlės ratai veikiai vien išmals kiemą.
Kai Zūbė pakėlė galvą, – pusbrolis vėl bestovįs gatvėje už vartelių, tiktai šį kartą ne užsikvempęs ant jų, o įsisprendęs rankomis į šonus:
– Ak, vot tatai už kiek pardavei velniui dūšią!..
– Bladi!.. – stojosi Zūbė. – Aš tau vieną kartą taip prignybsiu liežuvį, kad tu visą gyvenimą ožiu bliausi!..
Pusbrolis nelaukė, kol Zūbė prieis arčiau. Prispaudęs alkūnes prie šonų, pusriščia nutapsėjo šalin. Zūbė grįžo atgal, vėl sėdosi ant laiptelių, norėdamas toliau galvoti, bet pajuto, kad kažkas toks – kaip kirminas – įsimetė į buvusius malonius rūpesčius ir dabar kruta, juda ten, maišydamas mintis. Zūbė nuėjo prie šulinio, pasisėmė šalto vandens ir atsigėrė. Ar jis prašė tos mašinėlės? Ar rankas pirmininkui bučiavo?.. Kitą kartą už tokius žodžius kad dės pusbroliui į snukį!
Kai ir kiemas jau buvo pažvyruotas, ir garažas sukaltas, o su talkininkais atsakančiai ir išgerta, ir užkąsta, pavargęs Zūbė vakare atsigulė į lovą ir tuoj pat vos joje neatsisėdo: o juk jis neturi kur važiuoti!.. Kur tu važiuosi, kur tu nuvažiuosi, kad neturi kur!.. Gyventų su motriška, ta tuoj pat sugalvotų: važiuojam šen, važiuojam ten, važiuojam į uošviją giminėms pasirodyti. Nejaugi prie mašinėlės reikės ieškotis dar ir motriškos? Gal jau ne. Pirmosios dvi pačios atsirado – pačios ir dingo. O dabar, kai yra mašinėlė, ta trečioji gali prilipti kaip pikis. Reikės žiūrėti, kad vėl kokia neatsirastų lovoje auštant.
Zūbė buvo patenkintas tokiu savo gyvenimu. Alkanas nevaikščiojo, suskretęs – taip pat. Miestelyje atidarė skalbinių priėmimo punktą. Čia pat nieko neskalbė, veždavo į rajoną, bet po savaitės nueini ir atsiimi viską, – išskalbtą, išlygintą, į storą popierių suvyniotą ir kryžmai špagatu perrištą. O šiokius tokius mažesnius daiktus – marškinius, triusikus, nosines – gali ir pats, miltelių įsibėręs, šiltam vandeny apmurdyti. Švaros būtinai turi žiūrėtis, – mašinoj šalia tavęs sėdi ne tik pats pirmininkas, bet kartais ir daug aukštesni ponai. O kai veždavo pirmininką į Vilnių, turėdavo ne tik apsivilkti gerąjį kostiumą, bet ir kaklaraištį pasirišti. Bet po kelių kartų išsiprašė, kad nereikėtų:
– Pirmininke, aš padarysiu avariją! Per pečius veržia, po kaklu smaugia!..
Pirmininkas leido vilkėti trumpą dukslią striukę, bet kaklaraištis ir balti marškiniai vis tiek turį būti:
– Iki Vilniaus važiuok mazgą atleidęs, bet mieste vėl būk tvarkingas!
Zūbė suprato: apie pirmininką visi sprendžia iš jo vairuotojo. Todėl stengėsi įtikti.
Kiti miestelio vyrai galėjo tik pavydėti Zūbei tokio lengvo gyvenimo. Bet kad žmogus gyveni ne vieną gyvenimą, o mažiausiai du. Vieną – tarp kitų žmonių, antrą – vienas pats. To tavo antrojo niekas nemato, ir pats niekam nenori rodyti, bet tai jis įrėžia raukšles į kaktą, tai jis pelenais pabarsto smilkinius. „Ačiū Dievui, – vos nepasakydavo Zūbė, – tegu tik visi taip gyvena“, bet staigiai atsimindavo, kad yra partinis ir taip sakyti jam nedera. Bet taip sakyti galėjo tik apie savo pirmąjį gyvenimą, o apie antrąjį niekada nebūtų taip sakęs. Tas antrasis nesidavė apgalvojamas, bet jis buvo, aiškiausiai buvo, jis prisistatydavo per paskutines mintis prieš pat užmingant, per pirmuosius vaizdus vos tik prabudus, per nei šiokias, nei tokias mintis einant, valgant, vairuojant, kai pats nustembi: „Ar iš velnio uodegos tokie niekai man ir lenda į galvą!..“ Bet tai nebuvo niekai, tai niekam nėra niekai, jie ir yra tas tikrasis gyvenimas, o ne mašinos vairavimas, marškinių skalbimasis ar šaltibarščių srėbimas miestelio valgykloj. Ir visą laiką Zūbė jautė, kad kažko nėra, kažko trūksta, bet negali suprasti ko. Nei pačiupinėjamo, nei nusiperkamo ar paties pasidaromo kaip ta žoliapjovė, kurią jis pasidirbo, prie žemo rėmo pritaisęs motociklo „Minsk“ variklį. Birbia kaip pasiutusi, bet pjauna!.. O čia niekas nebirbia, čia panašu į vos girdimą nykų gaudimą, kai net nežinai, kur gaudžia: galvoj ar krūtinėj. Paskui pradedi jaustis kaltas, kam tau taip yra, nes kitiems gal nė iš tolo taip nebūna. Todėl sekmadieniais Zūbė sėsdavo į savo moskvičių ir važiuodavo. Trisdešimt, penkiasdešimt kilometrų važiuodavo, pasėdėdavo po medžiu ar prie vandens, tada grįždavo atgal. Neturėjo jis kur važiuoti, todėl ne kartą yra šmėstelėjusi mintis, ar neparduoti tos savo mašinėlės, bet visada persigalvodavo. Versk taip, versk kitaip, bet ji yra pirmininko dovana už gerą vežiojimą, o dovanų niekas neparduoda.
Tą vasarą, karštą dieną, Zūbė kuitėsi savo gelžgalynėje, ligi galo atidaręs tvartelio duris. Girdėjo, kad gatve ateina dvi moterys, garsiai kalbėdamos.
– Paveizėk, Brone! – pasakė viena. – Iš karto matyti, kad čia našlys gyvena!..
Ir nuėjo toliau nesustodamos. Kiek palaukęs, Zūbė pats išėjo į gatvę pažiūrėti savo kiemo. Iš kur jums matosi, durnės!.. Kiemas tvarkingas, takai nušluoti, žolė nupjauta, šulinio stogelis žaliai nudažytas, tik vandens laistymo žarna nesuringuota, o palikta taip, kaip laistė. Ar iš to matosi, kad ant virvės netintaluoja visokie jūsų bobiški lupatai? Tvarkinga šeimininkė tokių vidury kiemo ir nedžiauna. Zūbė grįžo į savo gelžgalyną, taip ir nesupratęs, iš ko jos nusprendė, kad čia našlio kiemas. Kažkas jį giliai užgavo. Ne pats žodis „našlys“, o kažkas kitas. Vakare Zūbė apie tai ir galvojo.
Ar jis našlys, ar ne našlys? Ne, jis – tik išsiskyręs žmogus. Kaip tada pirmininkas sakė? Oficialiai. Zootechnikė nesiskaito, su ja niekuomet nebuvo susirašęs ir nežadėjo susirašyti. Ji tik pati ateidavo į lovą, ir tiek. Rodos, antradieniais ir ketvirtadieniais. Bet juk ir ne jaunas kavalierius? Ne. Bet ar čia taip svarbu? Mažame miestelyje – svarbu: vedęs – nevedęs, turi vaikų – neturi, geria – negeria, – reikia, kad visiems būtų kaip ant kaktos parašyta. Toks miestelio gyvenimas, tokį visi ir gyvena. Niekas aukštai neiššoka, niekas per daug žemai nenukrenta. Visi palengva sensta, viskas eina lėtyn ir liūdnyn. Jau pusamžės moterys pradeda ligotis, vis dažniau, vis toliau važiuoja pas daktarus. Jaunimo mažėja. Dažnai pirmininkas, sėdėdamas šalia mašinoj, negirdi, ką jam sakai. Pirmininko rūpesčiai persiduoda ir Zūbei, bet nieko kitaip čia neišgalvosi. Yra kaip yra. Gali tik nujausti, kaip kažkokia neišvengiamybė, lyg debesis, slenka artyn virš miestelio.
Pats Zūbė niekuo rimčiau dar nebuvo sirgęs. Kad gerklę paskaudėjo, kad sprandą supūtė, – nesiskaito. Sako, vairuotojams į senatvę apie save primena stuburas. Sekmadienių rytais, kai ilgiau galėdavo pasirąžyti lovoje, girdėdavo, kaip tas stuburas sutrata, bet sveikai sutrata, net maloniai, be jokių ten skaudėjimų. Tokiais rytais Zūbė aiškiausiai ir pajusdavo, kaip jam dar reikia moters. Lai būna ir apysenė, ir visai negraži, bet kad būtų. Tokiomis geismo valandomis viena kokia akyse ir iškildavo: tai kasininkė iš raštinės, tai mokytoja, bet dažniausiai – miestelio kirpėja. Neaukšta, šviesi, mitri, lyg sulipdyta iš penkių minkštų spurgų: galva, dvi krūtys ir dar dvi spurgos greta ten, kur užpakaliukas. Su pirmosiomis dviem moterimis buvo tik keliais žodžiais persimetęs, pažinojo daugiau iš matymo, o kirpėjai, sėdėdamas kėdėje, kartais įgnybdavo į šoną. Ji nei supykdavo, nei kvailai sukrizendavo, ramiai pasakydavo, kad įkirps į ausį. Tie rytmetinių pasirąžymų vaizdai Zūbei neatrodė keisti. „Visi vyrai pasvajoja, – sakydavo pats sau. – Ne tik pasvajoja, bet ir... Jei tik pasitaiko proga.“ Jis žinojo visas pirmininko meilužes, vos ne po vieną kiekvienoj brigadoj, bet dėl to jo niekada nesmerkė. Dėl nieko jo nesmerkė. Žinojo ir pirmininkienė, kaip nežinos, bet jeigu nori būti pirmininkiene, turi apsimesti, kad nežinai. Kas moka tylėti – tas toli važiuoja, taip jau yra šiais laikais. Bet juk visais laikais taip buvo ir ateinančiais taip bus. Viena moteris negali būti visas vyro gyvenimas.
Keisčiau Zūbei pasirodė, kai jis savo rytmetinėse svajonėse pradėjo matyti pusbrolio žmoną. Net supyko pats ant savęs: „Ar velnias iš peklos man ir kiša ją į akis!.. Suvargusi, pražilusi, penkių vaikų numyžta!..“ Dabar jau nebebuvo tų penkių vaikų, visi išsivažinėję, o ir jiedu su pusbroliu jau artėjo prie penkiasdešimties, tik Zūbė – dar vyras kaip vyras, o pusbrolis – kelių ligų susuktas, yra prašęs Zūbės net iš Vilniaus vaistų parvežti. Griuvo kolchozai, partiniai plėšė bilietus ir mušėsi į krūtinę. Zūbė savo bilietą apvyniojo permatoma plėvele, suveržė gumelėmis ir padėjo į saugią vietą. Niekada nereikia šikuliuoti, negali ilgai tęstis toks bardakas, vis tiek kas nors turės ateiti ir padaryti tvarką. Pirmininkas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti bent didžiąją karvių fermą ir daržininkystę, gal ir būtų išlaikęs, bet vakare atsigulė – ryte jau ir neatsibudo. Gražios buvo laidotuvės, ir paminklas gražus pastatytas, bet tai ir viskas, kas liko iš didžiausio septynių brigadų kolchozo. Žmonės nebežinojo, kaip toliau gyventi, graibstėsi kas už ko, darbo nebebuvo, paskutinis jaunimas išsivažinėjo, apmirė miestelis, atsigulė aukštielninkas ir susidėjo ant krūtinės rankas. Atgis – neatgis, atsigaus – neatsigaus, – niekas negalėjo pasakyti.
Paskutiniaisiais kolchozų metais pirmininkas buvo išrūpinęs daržininkystei mažą vokišką traktoriuką, labai tinkantį nestambiems darbams: komposto krūvai perstumdyti, agurkų, pomidorų dėžėms iš šiltnamio išvežti. Jis tik atrodė kaip žaislinis, bet daiktas tikrai buvo geras, gaila, kad metus tetarnavo. Sulaužė, sudirbo nemokėdami, ilgai raudonavo paliktas ir užmirštas prie šiltnamių galo. Zūbė ir paprašė pirmininko:
– Pirmininke, ar galiu pasiimti?
– Imk, tiktai kur dėsi?
– Daržą arsiu.
– Prie jo plūgo nėra.
– Aš pasidirbsiu.
Dabar, užėjus tokiems laikams, tas „vokytėlis“ ir Zūbei, ir pusei miestelio atstojo arklį. Geriau už arklį, nereikėjo pašaru rūpintis. O mėlynasis moskvičius jau seniai buvo išleidęs dvasią, pašiūrėj vietoj jo raudonavo „vokytėlis“. Su juo Zūbė galėjo ne tik suarti žmogui daržą, bet ir ežias sutaisyti.
Pavasarį atėjo pusbrolio žmona:
– Ar negalėtumei ir mums?..
Zūbė atidžiai ją nužiūrėjo. Visai ne kokia ten sunykusi ir nusigalavusi, figūra kaip trisdešimties, tiktai, žinoma, jau pražilusi, bet ir pražilusi taip gražiai: sruogomis, sruogomis, kitos dabar tyčia taip dažosi.
– O kur tavasis?
– Į ligoninę paguldžiau.
Jeigu būtų prašęs pusbrolis, Zūbė būtų žinojęs, ką atsakyti:
– O liežuviu ar negali susiarti?
Nuo to laiko ji dar dažniau pradėjo rodytis Zūbės sekmadienių svajonėse. Bet ne taip, kaip kitos. Lyg norėtų kažką pasakyti, lyg ką, yra net priekaištingai lingavusi galvą, žiūrėjusi ilgu žvilgsniu, tik Zūbė negalėjo suprasti dėl ko. Jai pasirodžius, iškart nuslūgdavo geismas, kuris ir taip jau bebuvo nedažnas. Zūbė gulėdavo, ištiesęs rankas palei šonus, ir spėliodavo: „Ar čia tikrai buvo Zūbienė? Gal kažkas kitas, ja prisimetęs, rodo jam ženklą, kurio jis negali suprasti?.. Bet nesąmonė! Ir pirmininkas sapnais netikėjo, ir kiti protingi vyrai netiki. O gal tiki, tik nesipasakoja? Kur čia ne!..“ Bet kodėl paskui lieka viduje toks tuštumas, lyg koks maudimas, ir nepraeina nei vandens išgėrus, nei po kiemą pavaikščiojus?..
Ir kuo Zūbienė kitokesnė už kitas, kad turi šitaip rodytis? Tiesą sakant, kitokesnė. Nė viena miestelyje neišaugino penkių vaikų. Vyriausiasis mokosi Telšių kunigų seminarijoj, – kas iš jaunimo eis tau dabar į kunigus? Ir tas pražilimas kitoks nei tų, kurios šiaip ne taip išstenėjo po vieną vaiką, daugiausia – po du. Penki vaikai – penkios sruogos... Ar penkios? Tikrai suskaičiuos, jei sutiks gatvėj be skarelės, – kartais dar eina į krautuvę plika galva kaip dvidešimtmetė. Bet ne į tą pusę nusigalvojo Zūbė, visai ne į tą. O į kurią pusę galvosi, jei nežinai, kuri yra ta svarbioji? Nors imk ir paklausk kokios senės, ką toks sapnas galėtų reikšti? Tik kad čia joks sapnas! Čia tik žilos moters pasirodymas akyse, kūnui galutinai budinantis iš miego. Bet kažkokia reikšmė turėtų būti, juk visur yra reikšmė, tik kad mes to nesuprantam. Arba nenorim suprasti. O jei kas negero?.. O jei taip ir atsitiks, kaip buvau supratęs?..
Viskas pasibaigė ir pasikeitė po to, kai Zūbė su savo „vokytėliu“ suarė pusbrolio daržą, kai paskui abu su Zūbiene sėdėjo virtuvėj ir ilgai kalbėjosi. Zūbė tada paklausė: „Ar didelis vargas išauginti penkis vaikus?“
Ji nuoširdžiausiai jam pasakojosi, kaip kurį gimdė, kaip mažilėlius vedžiojo į bažnyčią, mokė mylėti Dievą, kaip paskui rūpinosi, kad gerai mokytųsi, kaip visą laiką bijojo, kad neužaugintų blogais žmonėmis. Zūbė nebuvo matęs taip švytinčio moters veido ir tokių laimingų akių, o jame pačiame kažkas darėsi, gilių giliausiai. Įvaręs „vokytėlį“ į pašiūrę, padėjo galvą ant šilto kapoto. Nenyko iš akių pusbrolienės veidas, o iš atminties – jos pasakyti žodžiai: „Dirbau, bėgau, rūpinaus visą gyvenimą, bet dabar žinau, kad nesu sausa šaka ir tarp žmonių galiu būti galvą iškėlusi.“ Apie ką ji pasakė tą „sausa šaka“? Apie save ar apie Zūbę? Gal apie save, bet Zūbė prisitaikė sau ir niekaip negalėjo užmiršti.
Daugiau jokios moterys nebesirodė Zūbei sekmadienių rytais. Nei tos trys, nei pusbrolienė. Gulėdavo aukštielninkas, sukdamas galvą, kuo galėtų užsiimti per visą ilgą dieną. Viskas, ką sugalvodavo, atrodė ir nebūtina, ir nereikalinga, viskas lengvai atidedama kitam kartui. Bet kitas kartas atnešdavo ne dienos darbus ir rūpesčius, o ir vėl mintis apie save patį. Ko jam imtis, Zūbė būtų sugalvojęs, bet negalėjo sugalvoti kam. Tas „kam“ besąs sunkesnis ir už akmenį, nuo jo Zūbei nusvirdavo rankos. „Juk negaliu visą laiką sėdėti prie lango ir žiūrėti į savo kiemą!..“ Bet sėdėdavo ir žiūrėdavo. Kad ne tas bjaurus pusbrolis, Zūbė būtų nuėjęs ir pats pasisiūlęs prie darbo. Tai vargšei vienai pačiai visi darbai ant galvos. Bet nebuvo kaip. Tiek metų išbuvus piktuoju, pusbrolis pamanys, kad Zūbė pirmas lenda gerintis.
...Yra trumpas laikas, lyg kokia nenubrėžta riba, kai žmogus nežinai: dar naktis ar jau diena. Būtų diena, bet nėra šešėlių, būtų naktis, bet jau aiškiai viskas matyti. Atlikęs ką norėjo, Zūbė užkabino būdelės duris ir pirmiausia pažiūrėjo aukštyn ir į kairę. Saulė dar nebuvo apšvietusi miestelio bažnyčios bokštų, vadinasi, tikroji diena dar neprasidėjo... Seni bijo nakties, bet juk yra ir dienų, nė kiek ne geresnių už naktį, – negali per daug džiaugtis išaušusiu rytu.
Kiemo vidury dunksojo didysis akmuo, Zūbė ir pasuko prie jo. Kai sustojo priešais, buvo su tuo akmeniu lygus. Apėjo, apžiūrėjo jį iš visų pusių, bet ne taip, kaip kitais kartais. Akmuo tik iš gatvės pusės tebuvo gražus, gumburiuotas, duburiuotas, lyg ant jo būtų užmestas avino kailis, kita pusė buvo plokščia ir lygi, – tai šitaip, matyt, kažkada jį perskėlė žaibas. Tą kitą pusę Zūbė dabar ir tyrinėjo, braukinėjo delnu aukštyn žemyn, į kairę ir dešinę. Tinkamas jam pasirodė akmuo, nebus čia labai daug vargo. Bet akmuo plokščiojoj pusėj buvo dar ir sluoksniuotas kaip koks mėlynių pyragas. Pilką plokštumą kirto dvi melsvos juostos platumo per du pirštus, viena – aukščiau ir įkypiau, kita skersai per vidurį. Ne visai per patį vidurį, šiek tiek žemiau, būtų gerai, jei kirstų bent penkiolika centimetrų aukščiau, tada tik būtų pats vidurys, bet turi taikytis prie to, kaip yra, o ne prie to, kaip turėtų būti.
Zūbė niekada nesiimdavo darbo, prieš tai jo gerai neapgalvojęs. Nematai galo – negraibykis nė aplink pradžią. Šitaip jis ne tik pats sau, bet ir kitiems vyrams pasakydavo. Ir pirmininkas panašiai sakydavo, tokią patarlę turėjo: „Kiekvieną darbą pradeda galva, rankos tik pabaigia.“
Šio to užvalgęs pusryčiams, Zūbė išėjo į miestelio kapines. Pasiėmė ir popieriaus, ir pieštuką. Daug gražių ir naujoviškų antkapių buvo pastatę žmonės. Didžiausias ir gražiausias buvo pirmininko, bet ir kiti neatrodė prasti. Tiesą sakant, Zūbė žiūrėjo ne į pačius antkapius, o į raides antkapiuose: tiesios ar gulsčios, kaip ranka rašytos ar kaip spausdinte spausdintos. Ar giliai iškalti grioveliai, ar lygūs griovelių kraštai. Matyt, yra kokie mechanizmai toms raidėms kalti, rankomis taip nepadarysi. O gal ir padarysi, viskas priklauso ne tik nuo kalėjo, bet ir nuo akmens kietumo, nuo to, kaip pasiduos kalamas. Zūbė nebuvo akmens kalęs, tik numanė, kad taip turėtų būti. Bet viskas duosis matyt. Juk jam nereikia antkapio gražumo, pats jo akmuo yra gražus. Visas sunkumas – tas užrašas. Lenkdamas pirštą prie piršto, Zūbė suskaičiavo: dešimt raidžių ir aštuoni skaitmenys. Dar trumpas brūkšnelis tarp skaitmenų. Raidės kalamos vienoj eilutėj, skaitmenys – kitoj. Bet Zūbei taip neišeis. Melsvoji akmens juosta nėra tokia plati, kad taip išeitų, teks visą užrašą talpinti į vieną eilę. Bet tada keistai atrodys. Tegu atrodo. Svarbu, kad jau bus iškalta. Paskutinis didelis rūpestis nukris Zūbei nuo galvos. Ne nukris, o pats savo rankomis Zūbė bus jį nustūmęs. Bet ar nebaugins tas užrašas, kai reikės kasdien pro jį vaikščioti? Kas savo rankomis padaryta, tas negali bauginti. O kiti jo nematys, juk plokščioji akmens pusė atsukta ne į gatvę. Bus kiemas kaip kiemas, akmuo kaip akmuo, tik dabar jau su iškaltu nematomu užrašu. Visą gyvenimą svarbu, ką apie tave galvoja kiti, bet ateina laikas, kai užvis svarbiau, ką tu pats apie save galvoji. O jeigu ir pamatys, pagūžčios, pagūžčios pečiais, ir tiek.
[Nebaigta]
Šiuos apsakymus redakcijai perdavė R. Granausko žmona Genutė Dovydaitytė su tokiu prierašu:
„Paskutinis antrojo apsakymo sakinys rašytas 2014 04 16, tą rytą jautėsi labai blogai, neįstengė išsėdėti prie stalo, teko mesti darbą jo beveik nepradėjus. Vakare jau buvo ligoninės reanimacijos skyriuje.
Grįžo tik gegužės pabaigoj. Sakė, kad per tą laiką apsakymas nutolo, nepavyksta susikaupti ir susigrąžinti užbaigimui. O rudenį, vėl ligoninėje, truputį pagerėjus savijautai vieną dieną prasitarė, kad galvoje pagaliau tas apsakymas užbaigtas. Jei pavyks užrašyti, bus dar apie porą rankraščio puslapių. (Diktuoti tekstą visada kategoriškai atsisakydavo.) Bet, deja, tai jau buvo paskutinės savaitės.“
![]()
![]()
