Kristijonui Donelaičiui – 300

Ne tik „Metai“, bet ir visi kiti išlikę Kristijono Donelaičio tekstai bei žinomi gyvenimo faktai liudija jį buvus įsitikinusiu liuteronu tiek išsilavinimo, tiek ir pasaulėžiūros požiūriu. Karaliaučiaus universitete teologiją K. Donelaitis studijavo Vokietijos ir Prūsijos liuteronų bažnyčiose plintant pietizmui, kurio ženklų galime matyti ir „Metuose“¹. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad pietizmas buvo toks Liuteronų bažnyčios judėjimas, kuris nekvestionavo liuteronų dogmatikos, o tik ugdė glaudžiai su etika susietas bendruomeninio ir individualaus pamaldumo formas. Pietizmas neturėjo užmojų keisti doktrinos, todėl tiek XVI a., tiek XVIII a. pagrindinės liuteronizmo mokymo, pasaulėžiūros tiesos ir vertybės buvo tos pačios. Apaštalo Pauliaus tekstų pagrindu XVI a. protestantizmo tėvų suformuotas ir detaliai išplėtotas pamatinis mokymas apie išganymą ne dėl darbų, o per tikėjimą radikaliai modifikavo ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos socialinį veidą ir etiką. Išganymo idėja buvo išvaduota nuo sandėriškumo ir suvokta kaip grynoji religinė vertybė, dieviškoji tvarka, nepriklausanti nuo žmogaus nuopelnų. Žmogus suvoktas kaip savo pašaukimą vykdantis dieviškasis instrumentas.

Klasikiniu šios srities tyrimu tapusiame veikale „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ Maksas Weberis įrodė, kad protestantizmas, atsisakydamas idėjos apie išganymą kaip užmokestį už atliktus darbus, paradoksaliai paskatino darbo kaip religinės vertybės suvokimą. Darbas, profesija, praktinė veikla buvo asmens išrinktumo žemiškuoju liudijimu: ne varginančia pareiga, bet pašaukimu. Todėl ir „Metų“ herojų padalijimas į viežlybuosius ir nenaudėlius– natūrali ir tradicinė liuteroniškojo pasaulio tvarka, kurioje vieni tobulai vykdo savo pašaukimą, o kiti yra pasmerkti pražūčiai ir „peklai“². „Metai“ liudija tai, kad gamta yra protingas ir tobulas Dievo kūrinys, ir kiekviena kūrėjui ištikima pasaulio esybė vykdo jai paskirtą funkciją. Gamtos metų laikai teikia žmogui įvairias gėrybes, paukščiai ir kiti tvariniai šlovina kūrėją, o žmogus, būdamas sutvertas pagal Dievo paveikslą, bet patyręs prigimtinę nuodėmę, veikla ir darbu liudija savo pašaukimą ir laukia savojo teismo. Jo gyvenimo būdas yra „viežlybumo“ (teisumo) liudijimas arba aplaidus „nedorėliškas“ buvimas. Tačiau liuteronų teologija visuomenės nemoko ir nieko neskatina teisti. Dar pirmasis lietuviškosios Biblijos vertėjas, liuteronų ortodoksijos Mažojoje Lietuvoje įtvirtintojas Jonas Bretkūnas XVI a. sukurtame pamokslų rinkinyje „Postilė“ (1595) teigė, kad krikščionių bendruomenė žemėje niekada nebus ir negali būti ideali (kaip siekė, pavyzdžiui, radikalios protestantų antitrinitorių, anabaptistų bendruomenės), šėtono veikimas pasaulyje yra kasdienis jo darbas, todėl gėris ir blogis žmonių gyvenime egzistuoja kartu ir šalia, o visuomenė yra padalyta į gerus ir į piktus:

Katarai, novacijanai ir anabaptistai, tati esti heretikai arba kleidūnai, pamoksle galėtų tarti, jog žmonės krikščionys visi turėtų geri ir šventi būti, kaip nė vieno pikto, tatai esti vagies, girtuoklės, kekšaujančio arba kitaip griekuosu gyvenančio neturėtų tarp krikščionių būti. Ach Pone Dieve, labai tatai ger’ būtų ir pačiam Dievui didei intiktų, kada nebūtų griešnikų ant svieto. Bet šioje Evangelijoje mūsų Ponas Jėzus Kristus per prilyginimą išroda, iki svieto galo būsiančius gerus bei piktus krikščionystėje³.

K. Donelaitis tebėra tos pačios, pasaulio neišvengiamą pabaigą reflektuojančios tradicinės liuteroniškos pasaulėvokos atstovas: „Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams / Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą“ („Rudenio gėrybės“, 867–868). Teisingo krikščionio pareiga – mokėti atpažinti blogio ženklus ir atsiriboti nuo jų, bet ne juos naikinti ar teisti. Tad K. Donelaitis, pateikdamas ne tik viežlybųjų, bet ir nedorėlių gyvenimo kasdienybės vaizdus, ne teisia, bet moko, rodo ir ragina, primindamas, kad žmogus yra silpnas ir nevisagalis. K. Donelaičio posakis „Kiekviens žioplys tur savo davadą“ („Žiemos rūpesčiai“, 543) reiškia įsitikinimą, kad kiekvienas sutvėrimas turi sau paskirtą lemtį, jo gyvenimą organizuojančią tvarką, kurią išmintinga yra pažinti, suprasti, vykdyti ir nesistengti jos įveikti. Taip kasdienio žmogaus gyvenimo detalės tampa iškalbingomis to „davado“, paskirtosios tvarkos ženklais. K. Donelaičio antropologijoje visi kasdienio gyvenimo aspektai įgauna vertybinį, etinį matmenį: kalba, elgesys, apranga ar net kasdieniai valgymo įpročiai yra teisingo ir neteisaus, viežlybo ir nedoro krikščionio etiketės.

Maisto ir valgymo paradigma

Gilinantis į Europos Apšvietos epochos poetinį kontekstą, K. Donelaičio „Metus“ galima prisiminti tarp tokių XVIII a. Europos kūrinių kaip vokiečių poeto E.Ch. Kleisto „Pavasaris“ („Der Frühling“, 1749), anglo J. Thomsono poema „Metų laikai“ („The Seasons“, 1726–1730), prancūzo J. Saint-Lambert „Metų laikai“ („Les saisons“, 1769). Vis dėlto nė viename iš jų valstiečiai, liaudies kultūra ir gamta nebuvo tapę konstruktyviu meninio pasaulėvaizdžio kūrimo principu. Valstietiškosios kultūros ir gamtos ciklo įamžinimas ir netikėta, išskirtinė poetinė lietuvių kalba, kuriai visai nebūdingas to meto Vakarų literatūroje dominavęs sentimentalumas, estetizacija ir dekoratyvumas, sudaro K. Donelaičio „Metų“ turinio ir formos integralumą. Valstiečiai, kurie XVIII a. Vakarų kultūroje vaizduojami kaip stilizuotos peizažo detalės, „Metuose“ išsiskiria savo socialumu ir sodria tipizuota charakteristika. Europos XVIII a. literatūros kontekste „Metai“ yra unikalūs kaip tik dėl to, kad pamatiniu poemos (keturių epinių giesmių ciklo) poetiniu principu tapo valstietiškoji, žemdirbiškoji gamtos ritmui pavaldi kasdienybė ir jos atributai. „Metai“ yra klasikinė gamtos filosofijos ir protestantiškųjų vertybių poetinė jungtis, atskleista kasdienio valstiečių gyvenimo vaizdais. Vertes ir idėjas reprezentuoja iki tol poetinio dėmesio nevertu laikytas žemdirbio kasdienio gyvenimo ritmas. K. Donelaitis vaizduoja dirbantį ir gamtos ritmui pavaldų žmogų, veikla ir kasdieniu gyvenimu liudijantį savo krikščionišką vertę.

Viena ryškiausių, „Metuose“ daugiausia dėmesio sulaukianti tos vertės liudijimo formų yra maisto ir valgymo paradigma⁴. Valstiečio gyvenime tai itin svarbi paradigma – nes jis yra maisto kūrėjas ir gamintojas, su maisto parūpinimu yra susiję ne tik pagrindiniai jo asmeniniai, bet ir bendruomeniniai žemiškojo pašaukimo įpareigojimai. K. Donelaičio „Metuose“ valgio ir valgymo paradigma yra integrali jo kūryboje atsispindinčios gamtos filosofijos dalis.

„Mandagus“ valgymas ir „neviežlybas“ ėdimas

Vaizduodamas valstiečių gyvenimą K. Donelaitis pateikė daug iškalbingų XVIII a. valstiečių kasdienės aplinkos, susijusios su valgymo paradigma, poetinių liudijimų. Matyti, kad K. Donelaičio laikais valstiečių aplinkoje buvo žinomi du stalo įrankiai: šaukštas ir peilis. Abu jie ne kartą minimi „Metuose“, tai seniausi ir tradiciniai stalo įrankiai civilizacijos istorijoje. Nors šakutė Europos kultūroje atsirado jau viduramžių Italijoje, šis stalo įrankis iki pat XIX–XX a. išliko išskirtinis ir retai naudojamas. Ne tik K. Donelaičio „Metų“ valstiečiai, bet ir didelė dalis miestiečių ir diduomenės XVIII a. dar valgė be šakučių. Mėsa gabaliukais buvo atpjaunama peiliu ir rankomis dedama į burną. K. Donelaitis „Pričkaus svodboje“ didelių mėsos gabalų („stukių“) griebimą rankomis aprašė kaip brutalų ir nemandagų rijimą ir ėdimą:

Štai Enskys tuojaus ištraukęs didelį peilį,

Virtas ir keptas mėsas jau pradeda pjaustyt

Ir ant luobų ar lentelių pameta stukiais;

Nės apsirijęs jau nežino mandagiai elgtis.

O kitsai jau taip be peilio ėda iš rankų,

Kad lašinių taukai per barzdą varva nuo zūbų.

(„Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“, 47–50)⁵

K. Donelaitis užsimena, kad mandagiai pjaustyti („tranšieruoti“) moka ne visi būrai, tinkamiau tai daryti įpratę ponai:

Štai tuojaus Enskys, ištraukęs didelį peilį,

Virtas ir keptas mėsas padalyt pasisiūlė.

Bet, kaip ponai daro, tranšieruot nemokėdams,

Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė

Ir skvarbydams ant torielių sumetė stukiais;

Nės prisirijęs jau nenumanė mandagiai elgtis.

(„Rudenio gėrybės“, 163–168)

Apskritai galima manyti, kad mėsos valgymas tinkamai naudojantis peiliu būrams jau buvo įprastas, bet, kaip nurodo K. Donelaitis, tai dar buvo laikoma ponišku papročiu, todėl į didelį būrį susibūrę, o tuo labiau jau girti („brangvynių prisisiurbę“) būrai pamiršdavo stalo įpročius ir mėsą valgydavo ją dalindami tik rankomis. Tokį mandagaus saiko praradimą K. Donelaitis smerkia:

O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių

Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė,

Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo,

Nės jie mislijo, kad būrs, pas Krizą sėdėdams,

Kloniotis ir poniškai pasielgt neprivalo.

(„Rudenio gėrybės“, 171–175)

„Metų“ epizodas apie etiką prie stalo rodo, kad K. Donelaičio „Metų“ valgymo paradigma gali būti „mandagi“ („valgo“) ir gyvuliška („ėda“), taigi teisinga ir ydinga. Valgymo būdas yra dvejopas, jis gali būti gero, padoraus, krikščioniško ir negatyvaus, ydingo gyvenimo ženklas.

Darbu pelnyti žemdirbio valgiai – jo vertės ženklas

„Metai“ yra kasdienio krikščioniškojo gyvenimo vertes įteisinantis kūrinys. Šiam verčių nusakymui tarnauja visi žmogaus poelgiai ir veiksmai, tarp jų ir maistas, jo ruošimas ir valgymas – vienas iš pagrindinių itin gyvai aprašomų žmogiškojo gyvenimo malonumų:

O po tam abu tiesiog už stalo nukvietęs

Su Ilzbe, savo kukarka, pasenusia boba,

Daug skaniai keptų ir šutytų atnešė valgių:

Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos,

Plaučių ir kepenų, ir blėkų didelį puodą.

Tuos valgius visus, svečiams į bliūdą supiltus,

Krizas su pačia meilingai ragina valgyt.

(„Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“, 40–46)

„Metuose“ mėgaujamasi vardijant daržoves ir grūdines kultūras. Tai pastarnokai, morkos, ropės, repukai (griežčiai, sėtiniai), burokai, rauginti kopūstai (lapienė), pupos, bulvės ir įvairūs grūdų patiekalai, kepiniai ir papločiai. Vertinama įvairių naminių paukščių ir gyvulių mėsa (kiauliena, jautiena, aviena, paukštiena (šutintas gaidys, vištiena, žąsiena, antiena), vidiniai gyvulių organai (plaučiai, kepenys, žarnos, blėkai – iš supjaustytų žarnų ruošiamas troškinys), paruošti fermentuoti gėrimai (alus ir vynas).

Nesunku pastebėti, kad „Metų“ scenos, kuriose aprašomas darbu užauginamo ir pagaminamo maisto ruošimas ir mėgavimasis juo, yra linksmos ir nuotaikingos. Valgymas ir mėgavimasis valgiu yra pagrindinis kasdienio gyvenimo džiaugsmo šaltinis:

„Ak, – tarė, – liksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.

Tikt girdėkit, kad Bendiksas žąsiną pjauja

Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.

Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,

O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,

Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,

Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,

Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų

Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba.“

(„Rudenio gėrybės“, 341–350)

Rūkoma, kepama ir „šutinama“ naminių gyvulių ir paukščių mėsa „Metuose“ vertinama itin pozityviai, jos valgiai dažnai įvardijami kaip „skanūs“, jiems skiriamas išskirtinis dėmesys tarp valgių. Darbu užaugintas maistas – pagrindinis žemdirbio džiaugsmas, juo žmogus apdovanojamas už kasdienį vargą:

Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt,

Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.

Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.

Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;

Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;

Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;

Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;

Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.

Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;

O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,

Kimšk drąsa plaučius, n’atbok, kad plyšdama driksters,

Ir kepenų n’užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;

Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.

(„Rudenio gėrybės“, 376–388)

Užaugintą maistą reikia protingai paskirstyti („O kad čėrauji, reik su razumu čėraut“, RG 395). K. Donelaitis kritikuoja nesaikingumą ir viso išauginto maisto staigų suvalgymą per rudenį, kasdien pernelyg mėgaujantis (kasdien „vėdarą linksmijant“), o pavasario sulaukus valgant „valgius nedarytus“.

Todėl „Metai“ yra ne tik darbu uždirbto maisto pašlovinimas, bet mokymas apie saiko dorybę. K. Donelaitis pažymi, kad toks sotus ir linksmas valgymas ir mėgavimasis savo darbo vaisiais yra nekasdienis uždarbis. Pasakojimą apie sotų pasimėgavimą dažnai keičia mokymas apie kuklaus maitinimosi dorybę:

Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas

Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.

Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį

Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.

(„Rudenio gėrybės“, 364–367)

Gerieji ir blogieji valgiai

Kaip ir valgymo būdas, taip ir visas maistas „Metuose“ yra gero, krikščioniško arba negatyvaus, ydingo, nuo susiklosčiusių papročių atitrūkusio gyvenimo ženklas.

Pozityvias reikšmes „Metuose“ turi tik pačių žmonių pagaminamas, kultivuojamas ar užauginamas maistas: naminių gyvulių mėsa, grūdinės kultūros ir daržovės – tipiški ir tradiciniai kaimo valgiai. Jie reiškia natūralų, padorų, teisingą ir krikščionišką žmogaus gyvenimą, kai maistas užsitarnaujamas darbu. Tokį maistą „Metuose“ valgo lietuviai būrai. K. Donelaitis jų – nuo amžių šią žemę dirbančių vietinių žmonių – gyvenimo būdu matuoja etines ir krikščioniškąsias vertes. Atvykėliai, imigrantai ir ponai siejami su kitokio, neteisingo, nedoro valgio ir valgymo būdo paradigma: ropliais, kirmėlėmis, laukiniais žvėrimis ir paukščiais, tai yra tuo, ką galima „pasiimti“ iš gamtos viso to neauginus, neužsitarnavus, dėl to nesidarbavus, bet tiesiog nušovus, sugavus ar kitaip nugalabijus:

Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

O kitsai, su nagais draskydams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

(„Rudenio gėrybės“, 280–285)

Iš gamtos paimti laukinės prigimties maisto šaltiniai, kuriems užauginti nebuvo įdėta žmogaus darbo, „Metuose“ turi aiškiai neigiamą konotaciją. Toks maistas padoriam, „viežlybam“ žemdirbiui sukelia šleikštulį ir vėmimą:

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

(„Rudenio gėrybės“, 288–289)

Mėgavimasis darbu neužtarnautu, iš gyvosios gamtos (skirtos Dievo pašlovinimui) paimtu maistu „Metuose“ laikomas bedievišku dalyku. Žemdirbiai būrai tuo nesinaudoja (kaip išskirtinis atvejis „Metuose“ aprašytas epizodas apie maistui skirtų varnų šaudymą), neužsitarnautų gamtos gėrybių gviešiasi tik ponai. Todėl ponų maitinimosi būdas, kai „ryjama“ arba į „pilvą košiama“ be darbo, be „Dievo ir dangaus paminėjimo“ („Rudenio gėrybės“, 319), yra smerkiamas ir užtraukiantis nuodėmę ir net grasinimą. Ikrais (kabiar) besimaitinantys ponai perspėjami:

Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?

(„Rudenio gėrybės“, 320–322)

Po nuodėmingos ponų valgymo scenos aprašymo Selmas ištaria savo mintijimą apie laikų ir gadynės pabaigą ir sugedimą: „Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga“ („Rudenio gėrybės“, 327).

Skirtingos vertės „Metuose“ suteikiamos laukiniams bei naminiams gyvūnams ir paukščiams. Laukinė gyvybė neskirta žmogui maitintis, tai Dievą garbinantys jo tvariniai, jų funkcija reprezentacinė, šlovinanti kūrėją. Ypač ryškiai tokią tvarinijos funkciją reprezentuoja „Pavasario linksmybių“ pradžioje aprašomi paukščiai. Žmogui valia naudotis tik savo darbo rezultatais – paties išaugintais naminiais paukščiais ir gyvuliais. Anot K. Donelaičio, tik tokių gyvūnų paskirtis yra utilitarinė – žmogui maitintis. Naminiai paukščiai, kaip užsimena „Metų“ pasakotojas, yra mylimi ir prižiūrimi, bet negarbinami dėl savo balso ar giedojimo (kaip, pavyzdžiui, yra garbinama lakštingala), nes auginami valgymui:

Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo

Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;

Ne! mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.

(„Rudenio gėrybės“, 66–68)

Pabaigai – apie mėšlą

Darbu užtarnautas, o ne iš gamtos savo naudai paimtas maistas yra teisingas, liudijantis krikščioniškojo žemdirbio pašaukimo realizavimą. Kaip tik šiame vertybiniame kontekste pozityvią reikšmę įgauna ne tik malonūs darbo rezultatai (skanus, riebus iš gyvulių ir iš daržo gėrybių paruoštas maistas), bet ir visa, kas susiję su maisto pagaminimu nuolatos dirbant. Aiškiausiai tai liudija neliteratūriniai, žemosios retorikos ženklai – „mėšlas“, „mėžinys“, „šūdas“, kurie poemoje tarnauja ne kaip obsceniška retorika, bet kaip teisingo, savo darbu maistą pelnančio žemdirbio gyvenimo emblemos. K. Donelaitis tai įvardija trumpai ir aiškiai: „iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“:

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,

Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,

Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.

Kam nesisūdęs ir n’užsidaręs nesrebi sriubą;

O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso

Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;

O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.

(„Vasaros darbai“, 267–277)

„Metų“ vertybinėje sistemoje „mėšlas“ ir „pyragai“ priklauso tai pačiai paradigmai, tai yra retorinis apatinis ir viršutinis vertikalės dėmuo. Žmogus, kuris valgo neužtarnautą maistą („be mėšlo pyragų nori pavalgyti“), vertinamas kaip Dievo tvarkos niekintojas, išnaudotojas:

Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams

Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,

Lygiai kad toksai be būrų gal įsiremti

Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.

(„Vasaros darbai“, 278–281)

Taigi valgymas ir maistas „Metuose“ yra K. Donelaičio gamtos filosofijos ir protestantizmo tradicijos suformuotų vertybių kodai – gero (dirbančio ir taip pašaukimą atliekančio) ir ydingo (Dievo kūriniją išnaudojančio) gyvenimo rodikliai. Tvartas ir mėšlas yra teisumo, o kaviar (ikrai) ir rupūžės (austrės) – nedorumo ženklai. Dorai gyvenantis žmogus valgo tik savo darbu uždirbtą maistą. Nedorieji naudojasi savo triūsu neužtarnautais vaisiais ir taip pažeidžia dieviškąją pasaulio tvarką bei krikščioniškąją etiką.

Akcentai

Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“. Tai pluoštas labai gražių kūrinėlių, kuriuose iškelta aikštėn su autoriui būdingu įžvalgumu nemažai aktualių mūsų dabartinės bendrinės kalbos vartojimo problemų. Problemų, ypač būdingų šiuolaikinės lietuvių valdininkijos šnekai. Be to, šiuose jo kūrinėliuose, kaip ir visuose ligi šiol pasirodžiusiuose šios žemaičių literatūrinės žvaigždės raštuose, žėrėte žėri jo gimtosios tarmės perliukai, raiškūs ir vaizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galintys praturtinti mūsų bendrinę kalbą.

Nežinau, ar kas iš dabartinių kalbininkų yra tyrinėjęs R. Granausko kūrinių kalbą, tačiau turbūt nesuklysiu sakydamas, kad ji verta ne tik literatūrologinės, bet ir įvairiapusės lingvistinės analizės. Verta dėl to, kad jo kūriniai yra tikras, neužterštas šaltinis, iš kurio galima semtis gyvų gyviausių naujų kalbinės raiškos priemonių, jomis turtinti dabar tolydžio vis labiau smunkančią, svetimybėmis apaugančią lietuvių bendrinę šnekamąją (mažiau – rašomąją) kalbą. Be to, jo raštuose esama žodžių, nefiksuotų net ir didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ).

Apie R. Granausko kūrinių kalbos grožį, jos gyvumą ir liaudiškumą derėtų rašyti mokslines studijas. Aš čia apsiribosiu tiktai rašytojo keliamomis problemomis (už šį žodį galėčiau būti ir baramas, nes jį dabartiniai politikai bei valdininkai taip yra įsikandę, kad kiša jį ten, kur reikia ir nereikia; šiuo atveju jo pakeisti dalyku, klausimu ar kuriuo nors kitu žodžiu tikslumo sumetimais nelabai tinka). O tos problemos, trumpai tariant, yra tokios: 1) tarmės ir bendrinės kalbos santykis, 2) kalbos meilė ir tautos likimas, 3) skolinių ir naujadarų vartojimas, 4) beletristinės literatūros kalba, 5) televizijos ir valdininkų kalba.

Labai gražiai, su originaliais palyginimais, rašytojas apibūdina tarmės ir bendrinės kalbos santykį, sakydamas, kad „tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno <...>. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti“ (p. 141). Mokykloje esą nieks nedraudžiąs kalbėtis tarmiškai, bet lietuvių kalbos reikią mokytis, kaip rusų ar anglų kalbų. Iš tikrųjų, žemaičių tarmė, o ypač rašytojo gimtoji patarmė (vad. dounininkai), labai skiriasi nuo bendrinės kalbos, paremtos pietvakarių aukštaičių tarme. Todėl jam, kaip ir kitiems žemaičių tarmės atstovams, buvo kietas riešutas mokytis „suvalkiečių“ kalbos. Tačiau jis tą riešutą perkando ir išmoko puikiausiai rašyti bendrine kalba net puikius grožinės literatūros kūrinius, kuriuose žemaitybių tik retkarčiais įsprausdavo dialoguose, o tai yra visiškai pateisinamas dalykas. Pateisinamas dėl to, kad iš konteksto daugelis žemaitybių lengvai suprantamos, plg. leksines žemaitybes, retkarčiais pasitaikančias rašytojo apsakymuose: dažyvės„dažai“ („Pasiutęs negalėjimas niekur gauti dažyvių! Nė juodų – nė baltų!“, p. 24); medpadis„klumpė“, sausledis„plonas ledas“ („<...> po medpadžiais traškėjo sausledžiai <...>“, p. 34); šakumas„tarpkojis“ („Jau dabar šakumas sijoną grobsto!“, p. 96). Tačiau retkarčiais pasitaiko ir tokių žemaitybių, kurios aukštaičiui gali būti nesuprantamos, pvz.: apsibristi„suklupti“ („Tempiamas per slenkstį apsibridau <...>“, p. 129); besmuktis„besotis“ („Rupūžės velnių, kuomet jūs išvažiuosit į Rygą, tokie besmukčiai?“, p. 28); biculas„tabako suktinė“ („Aš dar nė savo biculo nesurūkiau“, p. 96); bukulis (-y˜s?) „grūstuvas“ („Degtukų skrabinimas ir bukulio laižymas <...>“, p. 33); kūlinės„akmenų krūvos“ („<...> veža tuos akmenis ir krauna į ilgiausias kūlines <...>“, p. 9); kušėti„knibždėti“ („Šitokios klaidos kuša gramatikoje ir leksikoje kaip utėlės plaukuose“, p. 155); kūtė„tvartas“ („<...> karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj <...>“, p. 134); pakūgė„šieno sugriebtas volas“ („Jau vakar yra sugrėbtas į pakūges, bereikia sukrauti į kusčius“, p. 95); skreitas„sterblė“ („Moterys <...> skreituose pjausto obuolius“, p. 16). Tiktai trys iš šių žemaitiškų žodžių – kūtė, pakūgė ir skreitas yra užfiksuoti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1993), todėl nežemaičiai kitų čia suminėtų žodžių reikšmės gali nesuvokti ir turėdami norminamojo pobūdžio bendrinės kalbos leksikos šaltinį. Be to, įdomu, kad besmuktis, biculas ir bukulis yra nepatekę ir į LKŽ, taigi yra lietuvių leksikos tyrinėtojams svarbios retenybės.

Antroji, mūsų laikais ypač aktuali problema – lietuvių kalbos meilė ir tautos likimas. R. Granauskas šią problemą paliečia ir istorišku, ir dabarties žvilgsniu. Sakydamas, kad „kalboje gyvena tautos dvasia“ (p. 144), rašytojas užkliudo ir 1794, 1831, 1863 m. sukilimus, ir pokario partizanų kovas, ir lietuvių tautos patriotinio ugdymo svarbą dabartiniu metu. „Tauta, kuri nebenori ginti savo laisvės, jau nebe tauta. Ji tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti“ (ten pat). Tai šventa mintis, kurią, deja, užmiršta ne vienas iš mūsų globalistinės politikos gerbėjų, savo tautinį nihilizmą pridengiančių modernizmo ir kitokiomis skraistėmis.

Su šia politika yra susijusi ir trečioji – skolinių ir naujadarų vartojimo – problema. Rašytojas, nors ir ne visada nuosekliai, laikosi bendrinės kalbos gryninimo principo. Jis, viena vertus, peikia žodžio rūbas vartojimą, o antra vertus, pritaria rašytojui Henrikui Čigriejui, vartojančiam žodį bliūdas. Tačiau jis visiškai pagrįstai aiškina, kad rūbas gajesnis dėl to, kad esąs trumpesnis. Be to, galima dar pridurti, kad šis žodis rašomojoje mūsų kalboje turi labai senas tradicijas: gana dažnai jis buvo vartojamas jau Martyno Mažvydo raštuose. Todėl jis skirtinas prie tokių archajiškų skolintinių veldinių kaip bly˜nas, dėką, dūmą, dūmóti ir pan., kurie grožinėje literatūroje visiškai pateisinami (nederėtų jo smerkti ir šiaip bendrinės kalbos vartosenoje).

Dėl nereikalingų skolinių, tarp jų ir tarptautinio pobūdžio, vartojimo R. Granauskas kaltina prastą gimtosios kalbos mokymą vidurinėse mokyklose, „kiaušingalviškų“ reklamų tekstų autorius. Pavyzdžiui, rašytojas pagrįstai peikia reklamą „Mes visi mylime maistą“, sakydamas, kad „Lietuviai negali „mylėti“ maisto. Niekaip! Gali rusas, jis myli ir moterį, ir Tėvynę, ir uošvės blynus. Net savo guminius batus yra mylinčių. Lietuvis maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“ (p. 153). Taip pat pagrįstai jis peikia nevykusią prieveiksmio pakankamai vartoseną tokiuose posakiuose, kaip pakankamai daug, pakankamai neraštingi, taip pat netaisyklingą naudininką šiai dienai, šiandien dienai. Šiuos visus jis vadina kirminais, jau giliai įsigraužusiais „kone į visų valdininkų, seimūnų ir ministrų galvas“ (p. 155).

Labai piktinasi rašytojas ir dėl netikusių naujadarų kalimo, būdingo ypač televizijoje skelbiamose reklamose. Su pašaipa ir pasibjaurėjimu jis pliekia reklamoje „Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO“ pavartotą priešpienį (jį parašo net didžiosiomis raidėmis): „Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių“ (p. 151). Suvokęs, kad taip galėjusios būti pavadintos krekenos, rašytojas metė kritikos žodį ir Lietuvių kalbos komisijai, krekenas priskyrusiai „prie mirtiniausių kalbos klaidų“ (p. 152). Iš tikrųjų kre˜kenos yra baltiškos kilmės žodis, susijęs su veiksmažodžiu krèkti„krešėti“ ir jo nieku būdu negalima laikyti neteiktinu vartoti.

Peikdamas nevykėlius naujadarus R. Granauskas, žinoma, nebuvo nusistatęs prieš naujų žodžių kūrybą. Jis ir pats yra saikingai jų kūręsis. Pavyzdžiui, p. 168 jis sakosi pats sugalvojęs liežuvmalį. Galima spėti, kad jo padarai yra ir tokie jo apsakymuose bei apysakose randami žodžiai, nefiksuoti LKŽ: medinširdis„kietos širdies“, mūsastis„priklausomybė mums“, nuožmastis„žiaurumas“, užuolaiduotas„su užuolaidomis“, rašytnamis„rašytojų namas“. Tačiau visų jo sukurtų naujadarų analizė yra jau specialių lingvistinių studijų uždavinys.

Apie beletristinės literatūros kalbą R. Granauskas taip pat yra pateikęs įdomių minčių ir užuominų. Jis išgyrė Henriko Čigriejaus apsakymų kalbą už jos turtingumą ir santūrumą, už tai, kad „Čigriejus žino kiekvieno žodžio vertę“ (p. 146). Be to, visai pamatuotai jis pažėrė aštrių kritikos žodžių jauniesiems dabarties poetams, kuriems nebereikią „nei tobulų rimų, nei tobulos poezijos. Visus tenkina pusiau įvaldytas verlibras ir vos ne beprasmiška atsitiktinių žodžių vėmalynė“ (p. 158). Iš tikrųjų, kai kurių mūsų jaunųjų (kartais ir vyresniosios kartos) poetų „eilėraštį“ sudaro vienas nerimuotas, kartais ir beprasmis, sakinys.

Nemažai priekaištų R. Granauskas yra išsakęs ir televizijos bei valdininkų kalbai. Apie televizijos reklamų kalbos prastumą jau buvo šiek tiek užsiminta. Bet apie mūsų valdžios žmonių šnekos nevalyvumą rašytojas yra davęs ypač originalią charakteristiką: „Valdininkai turi savo kalbą, – rašo jis, – kasdieną ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip eiti, važiuoti, skristi, juos turi atstoti vienas vatinis žodis vykti: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais.“ Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?! Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi!“ (p. 166).

Nors šitokia valdininkų kalbos charakteristika yra kiek šaržuota (citatoje paminėti veiksmažodžiai nėra blogi ir valdininkai sąmoningai nėra nusistatę prieš jų vartojimą), tačiau ji rodo valdžios žmonių kalbos (tiksliau būtų sakyti šnekos) skurdumą, jų abejingumą tariamam žodžiui. Be to, prie netinkamo žodžių parinkimo ir jų reikšmių painiojimo prisideda dabar įsikerojęs tiek valdininkų, tiek ir radijo bei televizijos laidų vedėjų pašėlęs šnekėjimo tempas. Informacinėse ir diskusinėse ar net mokslinio pobūdžio laidose jie šneka tokiu tempu kaip krepšinio ar futbolo rungtynių komentatoriai: be pauzių, be deramos intonacijos, skuba kaip akis išdegę.

Gražiai išjuokia R. Granauskas ir valdininkų pomėgį vartoti tarptautinius žodžius ir visokiausius naujadarus. Jo nuomone, toks polinkis atsiradęs dėl to, kad valdininkijai svarbiausias rūpestis esąs noras „ne kaip pasidaryti protingesnei, o kaip tą savo kvailumą paslėpti“ (p. 167). Man rodos, kad čia daugiau turi įtakos noras pasirodyti protingesniems. Antra vertus, negalima prikišti to polinkio, kaip ir jų šnekos skurdumo, visiems valdininkams: esama ir gana taisyklingai šnekančių valdžios žmonių (deja, tik nelabai daug).

Džiaugiantis tuo, kad R. Granauskas, būdamas puikus lietuviškojo žodžio meistras, suskato iškelti aikštėn aktualias mūsų visuomenei kalbos kultūros problemas ir kritiškai pažvelgti į tos kultūros stygių, be to, mesti kritikos akmenėlį ir į kalbininkų daržą (dėl nepakankamo Kalbos inspekcijos darbo), pravartu ir kiek plačiau pašnekėti apie dabartinę kalbos kultūros būklę.

Kaip žinoma, pokario metais, o ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kalbininkų veikla labai suaktyvėjo. Atgaivintas prieškariu buvęs populiarus ir įtakingas bendrinės kalbos žurnalas „Gimtoji kalba“, atkurta Lietuvių kalbos draugija, įsteigta Kalbos inspekcija, išspausdinta daug bendrinės kalbos norminamojo pobūdžio leidinių: knygų bei knygelių apie kalbos kultūros pagrindus, apie administracinės, teisinės ir apskritai profesinės (matematikų, medikų, informatikų, sportininkų) kalbos kultūrą. Nemažą tokių leidinių dalį sudaro aukštosioms mokykloms skirti šios rūšies vadovėliai, kalbos kultūros patarimų, kalbos taisymų knygelės. Netgi mūsų politikams ir visokių oficialiųjų kalbų sakytojams 2000-aisiais Seimo leidykla yra išspausdinusi Jono Šukio parašytą 128 puslapių patarimų knygelę. Mažvydo bibliotekos skaityklose esu radęs apie pusšimtį su kalbos kultūros puoselėjimu susijusių leidinių. Taigi negalima skųstis nei teorinių, nei praktinių kalbos kultūros kėlimo šaltinių stygiumi. Tačiau jų poveikis mūsų visuomenei, neišskiriant netgi elitinės inteligentijos (seimūnų, valdžios bei politikos veikėjų), yra menkas. Ypač šlubuoja nemažos inteligentijos dalies šnekamoji kalba, kuri, deja, neigiamai veikia ir plačiųjų visuomenės sluoksnių kalbinę vartoseną. Todėl liūdesys apima beskaitant R. Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ paskutinės pastraipos sakinį: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį“ (p. 174).

O kad dabar, kaip ir sovietmečiu, dažnas politikas ar valdininkas ne mąsto, bet skaito, sako ne pirmiausia, bet pirmoje eilėje, ne esmė ta, bet esmė tame, ne tiek, bet ant tiek (pvz., skaudu), ne man išsprūdo, bet pas mane išsprūdo (pvz., žodis), ne dėl (ko nors), bet kas liečia (ką nors), ne čia, šiuo atžvilgiu, šiuo aspektu, požiūriu, bet šioje vietoje, tai galima kasdien išgirsti iš radijo ir televizijos laidų.

Mažiau mindomas gimtasis žodis bendrinėje rašomojoje kalboje, nors ir čia esama akį rėžiančių klaidų bei netaisyklingumų. Iš periodinių leidinių ypač knibždėte knibžda visokių nenorminių reiškinių „Laisvajame laikraštyje“, kurio kalba redakcijos netaisoma ir paliekamos net aiškios korektūros klaidos. Už tai šio laikraščio redakciją turėtų bausti Kalbos inspekcija, bet ji tyli lyg žadą užkandusi. Esu dėl to skambinęs laikraščio redaktoriaus pirmajam pavaduotojui, bet šis sakė, kad redakcija neturinti tam reikalui pinigų. Viena vertus, kaip liaudis sako, „jei neturi pinigų – nesiženyk!“, o antra vertus, savo artimam spaudos kioske kiek pavėlavęs jau negaunu šio laikraščio: matyt, jis populiarus (turbūt dėl to, kad jame labai kritikuojama mūsų valdžia) ir neturėtų būti nuostolingas.

Kad mūsų kalbos kultūros leidinių poveikis visuomenei, nepaisant jų gausumo, yra menkas ir kad apskritai gerokai šlubuoja mūsų inteligentijos šnekamoji (kiek mažiau – rašomoji) kalba, be kitų priežasčių, esama ir mūsų kalbininkų kaltės, apie kurią, kaip minėta, keletą šmaikščių žodžių yra pasakęs rašytojas. Apie kai kurias kitas kalbos menkėjimo priežastis daug teisybės yra pasakęs kalbininkas Arnoldas Piročkinas 2014 m. liepos 17 d. „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje paskelbtame straipsnyje „Mėginimas blaiviai vertinti lietuvių kalbos būklę“. Tai Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus likvidavimas, Valstybinės kalbos komisijos nepakankamas dėmesys visuomenės kalbai, tautiškumo menkėjimas, vadinamojo postmodernizmo šalininkų neigiamas požiūris į tradicinius gimtosios kalbos ugdymo principus. Prie šių priežasčių dar norėtųsi pridurti Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų abejingumą gimtosios kalbos kultūrai, kurį akivaizdžiai rodo sulenkinta žymaus Lietuvos teisininko pavardės forma Romeris, vartojama Vilniaus teisės universiteto pavadinime. Dėl tokios formos vartojimo ir būtinumo ją pakeisti arba mokslininko vartota autentiška forma Römeris, arba sulietuvintos tarties Riomeris telefonu esu kreipęsis į minimos ministerijos vadovus ir gavęs atsakymą, kad tai aukštosios mokyklos kompetencijos dalykas, nes ji turinti autonomiją ir teisę savarankiškai spręsti apie savo pavadinimą. Tokios nesuprantamos pažiūros rezultatas – jau kelinti metai šnekamojoje teisės specialistų kalboje dažniausiai tariama universiteto pavadinimo autentiška forma Riomeris, o šiaip eilinio piliečio – klaidinga forma Romeris, ligi šiol besipuikuojanti universiteto pavadinime. Nežinia, kiek metų dar tęsis tokia painiava, bet šis atvejis, kai nesistengiama net vienos raidės (i) įrašyti į aukštosios mokyklos pavadinimą, kad būtų išlaikyta artimiausia originalui lietuviška tartis, yra tipiškas mūsų švietimo ir mokslo vairuotojų nesirūpinimo kalbos kultūros reikalais pavyzdys.

Nors kalbos kultūros leidinių, kaip minėta, išleista daug, bet jų ryškesnės įtakos vartosenai nematyti. Dėl to, man rodos, tam tikrą dalį kaltės turėtų prisiimti ir kalbininkai. Daugiausia dėl to, kad jie mažai parengia populiarių, plačiajai visuomenei lengvai suprantamų didaktinio pobūdžio priemonių. Akivaizdus pavyzdys 2003–2005 m. išleistos penkios (kai kurios ir antruoju ar trečiuoju leidimu pakartotos) „Kalbos patarimų“ knygelės. Jos taip komplikuotai parengtos, ir kalbos patarimai, išskyrus 4 numeriu pažymėtą leksikos (skolinių vartojimui skirtą) knygelę, taip suformuluoti, jog nelituanistui skaitytojui gali ir galva apsisukti. Ypač tai pasakytina apie knygeles, skirtas sintaksės dalykams. Čia ne tik apstu įvairių kvalifikacinių sutrumpinimų, bet ir specialių ženklų ženklelių. Apskritai tos knygelės yra labai akademiškos, ir jeigu jų pagrindu, nesuprastinus svarstomųjų dalykų sandaros, bus išspausdintas naujas, trečiasis knygos „Kalbos praktikos patarimai“ leidimas, tai nehumanitarui, norinčiam suvokti skaitomąjį tekstą, jis bus neparankus. Todėl būtų tikslingiau išleisti platų tik neteiktinų vartoti klaidų žodyną, panašų į Danguolės Mikulėnienės „Kaip nereikia kalbėti“ (1991). Į tokį žodyną turėtų būti sudėtos tik vadinamosios „didžiosios kalbos klaidos“, nors tokios rūšies klaidų išskyrimas yra nei teoriškai, nei praktiškai aiškaus pamato neturintis dalykas. Teoriškai sunku rasti kriterijų, pagal kurį būtų galima tiksliau nustatyti tam tikro kalbinio reiškinio priskyrimą „didžiųjų“ klaidų kategorijai. Pavyzdžiui, kodėl prie tokių nepriskiriamas slavizmas durnas, dažnai vartojamas R. Granausko kūriniuose, nors lietuviškų atitikmenų yra keli: kvailas, kvaišas, paikas ir kt. LKŽ prie to žodžio prirašytas kryželis, žymintis jo neteiktinumą vartoti, o „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ jis visai neįdėtas. Praktiškai kalbamojo tipo klaidų žymėjimas žodyne skaitytojui gali sukelti ir painiavos: jam svarbiausia sužinoti ne tai, kad tam tikras kalbinis reiškinys esąs „didžioji“ ar „mažoji klaida“, bet tai, ar jis vartotinas, ar ne. Šiuo atžvilgiu jam nereikalingos ir tokios pažymos, kaip fam. (= familiarus), knyg. (= knyginis), vert. (= vertinys), vngt. (= vengtinas) ir kai kurios kitos. Tokios pažymos, nors ir ne visos, pateisinamos tik išleistose „Kalbos patarimų“ tipo knygelėse, skirtose pasvarstyti į projektuojamą naująjį „Kalbos praktikos patarimų“ leidimą dėtinus dalykus. Naujasis leidimas turėtų būti kuo paprastesnis, prieinamesnis platesniems mūsų visuomenės sluoksniams.

Grįžtant prie R. Granausko „Trečio gyvenimo“ knieti pasakyti ir vieną kitą kritinę pastabą. Ne vienoje vietoje (p. 22, 157) minimas Kazio Borutos „Tarptautinių žodžių žodynas“. Tokio žodyno jis nėra parašęs, jis buvęs tik vienas iš 1936 m. išleisto „Tarptautinių žodžių žodyno“ sudarytojų. Be jo, tarp sudarytojų dar buvo Pr. Čepėnas ir A. Sirutytė-Čepėnienė (K. Boruta alfabetiškai įrašytas pirmuoju, bet tai nereiškia, kad jis buvęs vienintelis autorius). Tą žodyną redagavo Juozas Žiugžda, o peržiūrėjo profesoriai Vaclovas Biržiška ir Pranas Dovydaitis. Taigi tikslingiausia būtų tą žodyną vadinti „J. Žiugždos redaguotu 1936 m. tarptautinių žodžių žodynu“.

Nors „Trečiame gyvenime“, kaip ir kituose R. Granausko kūriniuose, apstu vaizdingų liaudinių žodžių bei posakių, taisyklingų sintaksinių konstrukcijų, galinčių praturtinti bet kurio skaitytojo ar rašytojo kalbą, tačiau esu pastebėjęs porą neteiktinų vartoti sintaksės negerumų. Tai ne be rusų kalbos įtakos atsiradusi konstrukcija su prielinksniu iš („<...> prasideda vis iš tos pačios raidės!“, p. 20 = ta pačia raide!) ir veikiausiai dėl mūsų politikos veikėjų kalbos perimta ne „vietos“ reikšme vartojama parazitinė konstrukcija šitoj vietoj („Ar tik nebus šitoj vietojįsimaišiusi baimė“, p. 173 = čia, šiuo atveju). Tačiau ir šios konstrukcijos kalbininkų, rodos, nepriskiriamos prie „didžiųjų kalbos klaidų“, o kai kurių – net netaisomos.

Užkliuvo ir dar vienas dalykas. 170 puslapyje rašytojas žemaičių tarmėje suradęs net keturiolika žemaitiškų priegaidžių. Toks hiperboliškas savo gimtosios tarmės raiškos priemonių pagausinimas ir grožinės literatūros kūriniams taikomu licentia poetica motyvu neturėtų būti pateisinamas, nes mažiau išsilavinęs skaitytojas gali ir patikėti tokiomis išmonėmis. Žemaičių tarmėje kalbininkų randamos tik trys priegaidės: tvirtapradė, tvirtagalė ir laužtinė, taigi keturis kartus mažiau (žr.: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 2008, p. 428).

Čia paminėtos pastabos, žinoma, yra tik mažmožiai, nė kiek nestelbiantys R. Granausko naujosios knygos kalbos grožio ir joje esančių aktualių minčių apie dabartinę mūsų kalbos būklę. Užbaigsiu šį rašinį tokiais iš rašytojo širdies gelmių kilusiais „Žodžio paglostymo“ paskutinės pastraipos sakiniais: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas“ (p. 174).

Apie kūrybą ir save

Literatūros tyrinėtoja, vertėja Evelina Gužauskytė dėsto Wellesley koledže, esančiame prie Bostono, straipsnius spausdina JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Vokietijos mokslo žurnaluose. Toronte išleido studiją „Kristobalio Kolumbo išgalvotų pavadinimų prasmė jo laivo žurnaluose (1492–1504): derybų diskursas”.

Su Jonu Meku kalbėjomės jo namuose Bruklino rajone Niujorke per Tėvo dieną, JAV švenčiamą trečiąjį birželio sekmadienį, tad ta proga pasveikinau jį tapus seneliu. Nors susitikimo pradžioje ir pabaigoje šnekėjomės lietuviškai, pats pokalbis vyko anglų kalba, todėl čia pateikiamas vertimas. Dėkoju J. Mekui už šiltą priėmimą ir tokį žmogišką, nuoširdų, nepamirštamą pasidalijimą mintimis apie kūrybą, Lietuvą ir gyvenimo džiaugsmą.

– Pasaulyje yra išsibarstę daugiau kaip milijonas įvairiais keliais iš Lietuvos per praeitą šimtmetį išvykusių tautiečių ir jų palikuonių. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien nuo 1990 m. iš Lietuvos išvyko 615 tūkstančių gyventojų. Prie to skaičiaus reikėtų pridėti dar apie 300–600 tūkstančių lietuvių, kurie, Išeivijos instituto duomenimis, atvyko į JAV 1880–1914 metais. Ką manote apie lietuviškumo sąvoką, taip pat apie ryšius tarp istorinio arba tradicinio lietuviškumo ir postmodernaus, globalaus lietuviškumo? Ar vis dar galime kalbėti apie Lietuvą, suvokiamą teritoriniu požiūriu? Ar galime apskritai kalbėti apie lietuviškumą?

– Žinoma, kad galima kalbėti. Visa tai labai realu ir labai abstraktu. Realioji dalis yra tai, kad Lietuva arba Italija, arba bet kuri kita šalis visų pirma egzistuoja ten, kur ji yra geografiškai. Ir tos šalies medžiaga yra jos žmonės. Ir jos istorija, ir visi jos archyvai, ten esantys. Bet ta medžiaga, tas tautos turinys nėra nesikeičiantis. Jis gali ir atrofuotis, ir turtėti, keistis dėl vidinių ir išorinių įtakų. Lietuviai per šimtmečius keliavo, mokėsi ir grįžo, kaip bitės į avilį, o tada dirbo, statė, nes jie parsivežė su savimi viską geriausia, ką rado Vakaruose, Europoje. Vėliau kiti tautiečiai buvo išvežti į Rytus, į Sibirą, tačiau kai kurie iš jų grįžo ir šį tą iš ten taip pat parsivežė. Kai kurie tų dalykų buvo teigiami, kiti – neigiami. Bet taip atsitinka visose šalyse.

– Tai tokį žmonių judėjimą Jūs vertinate kaip natūralų procesą?

– Natūralu, kad žmogus priima naują kultūrą ir prisitaiko prie pasikeitimų, svetimų šalių ir naujų technologijų. Bet tam tikrą esminę kultūros dalį visose šalyse saugo patys konservatyviausi žmonės, kurie nesutinka prisitaikyti, kurie net negali to padaryti. Yra štai toks paradoksalus dalykas, kuris kartais mus supainioja. Nes mes sakome – „a, ta mintis tokia senamadiška“. Bet abu žmonių tipai labai reikalingi. Ir tie, kurie išskėstomis rankomis priima visus modernius gyvenimo pokyčius, ir tie, kurie kaip įstengdami stengiasi jų atsisakyti ir laikytis senųjų tradicijų. Bet tos senosios tradicijos maitina ir keičia naująsias. Kuo ilgiau gyvenu, tuo darausi vis konservatyvesnis, jei kalbame apie ištakas. Atvirai sakant, viskas daug sudėtingiau. Manau, pati didžiausia pasaulio problema šiandien yra gyventojų perteklius. Žmonija dar neatrado metodų ar sistemų, galinčių apsaugoti ją pačią nuo per spartaus augimo. Kai gyventojų skaičius auga per dideliais tempais, jiems reikia visko vis daugiau. Kad pagamintų visa tai, tautos privalo sunaikinti senąsias tradicijas, ir kalbame ne tik apie sunaikinimą to, kas paviršiuje, bet ir esančio net labai giliai. Naikinama pati žemė, gentys, civilizacijos, tautos… Galima sakyti, kad situacija beviltiška [juokiasi]. Bet Lietuva dar tebeegzistuoja.

– Ar Lietuvoje irgi buvo sunaikintos tradicijos ir kodėl?

– Blogiausias dalykas, kuris įvyko Lietuvoje per mano gyvenimą – tai maždaug 1925-aisiais priimtas sprendimas išskirstyti kaimus į vienkiemius. Kažkas sugalvojo, kad kiekvienas ūkininkas privalo kraustytis ir gyventi ten, kur yra jo žemės sklypas, o kaimus reikia apleisti. Mano kaimas, Semeniškiai, buvo išskirstytas 1928-aisiais. Aš jame praleidau vaikystę ir gerai prisimenu visus jo gyventojus. Kai sunaikino kaimus, sunaikino ir dainas. Atsimenu, kaip šeimos, jų mūsų kaime buvo dvidešimt, susiburdavo kartu ir dainuodavo, bendraudavo. Paskui visi išsiskirstė kas sau ir tik kartais, per laukų darbus, pavyzdžiui, per linarūtę, susiburdavo keturios, penkios, šešios moterys lauke ir imdavo kartu dainuoti. Ir tos dainos sklisdavo per laukus, girdėdavai jas iš tolumos. Niekada nepamiršiu to laukų skambėjimo. Skirtingiems darbams būdavo vis kitos dainos, bet paskui jos išnyko, viskas. Dabar dainuoja tas dainas choruose [juokiasi]. Tai tik vienas pavyzdys. Vėliau kultūrą, santykius tarp žmonių, kraštovaizdžio charakterį, žemdirbio meilę žemei – visa tai sunaikino sovietai. Bet daug kas pradėjo keistis dar prieš sovietus.

– O iš kur kilo šita iniciatyva?

– Taip jau buvo padaryta anksčiau Vokietijoje ir Nyderlanduose. Tai kažkas Lietuvoje, tikriausiai Žemdirbystės ministerijoje, maždaug 1926-aisiais, 1927-aisiais metais nusprendė – a, mūsų šalyje būtų daug geriau, jei darytume taip, kaip Nyderlanduose ir Vokietijoje, kur visi žemdirbiai gyvena kiekvienas sau, atskirai savo sodybose, ir jiems daug geriau sekasi. Nežinau, ar geriau, bet jeigu ir geriau, tai kokia kaina?

– Vadinasi, pereita nuo kolektyvinio prie individualesnio gyvenimo būdo.

– Taip, bet matote, tame kaime, kuriame gyveno dvidešimt šeimų, tie devyniasdešimt devyni žmonės, aš juos suskaičiavau [juokiasi], jie visi buvo individualesni negu žmonės šiais laikais, kurie nors ir gyvena atskirai, bet klausosi tų pačių radijo programų ir žiūri tas pačias televizijos laidas. Dabar skirtumai tarp vieno žmogaus ir kito, trečio labai maži. O kaime kiekvienas buvo asmenybė.

– Praeitų metų lapkričio mėnesį Latvija priėmė įstatymą, suteikiantį teisę įgyti dvigubą pilietybę. Ar Jums atrodo, kad dviguba pilietybė reikalinga Lietuvoje?

– Matote, tai yra laikinos problemos ir laikini sprendimai painiu laikotarpiu. Londone dabar gyvena apie du šimtus tūkstančių lietuvių. Jie visi atkeliavo ten per pastaruosius penkiolika–dvidešimt metų. Jei neduosim jiems galimybės turėti Lietuvos pilietybės, jie vis labiau nuo Lietuvos tols. Jei suteiksim jiems tokią galimybę, kai kurie iš jų dažniau keliaus į Lietuvą ir galbūt laikys save labiau lietuviais negu anglais. Manau, kad dviguba pilietybė Lietuvai būtų geras dalykas. Latvijoje problema yra didelis rusų tautybės gyventojų skaičius. Taip kad ten kitos problemos.

– Latvijoje suteikta galimybė susigrąžinti Latvijos pilietybę, jei praradai ją tada, kai priėmei naują pilietybę Europos Sąjungos, EFTA arba NATO valstybėse bei Australijoje, Brazilijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

– Nesu su tuo labai susipažinęs, nežinau, nuo ko ir pradėti.

– Esate tiek daug padaręs, kad pasaulis sužinotų apie Lietuvą. Galbūt tai padarėte netgi nesąmoningai.

– Būtent nesąmoningai. Kitaip ir negaliu. Esu kas esu, kitaip negaliu būti ar elgtis.

– Ar svarbu, kad pasaulyje būtų žinoma daugiau apie mūsų istoriją, kultūrą ir tradicijas?

– Ne, ne, ne. Kam reikia, kad pasaulis apie tai žinotų? Kodėl? Lietuviai turi žinoti apie savo tradicijas. Manau, kad istoriją turi mokyti mokyklose, nuo pat pradinių klasių, ir visi turi išmanyti savo istoriją, taip pat ir pasaulio istoriją. Bet kurioje šalyje yra mokoma istorijos. Tačiau yra tiek daug šalių, kiekvienoje negali išsamiai mokyti apie du šimtus šalių, todėl pasirenka gal kokį dešimt didžiausių šalių ir penkias mažesnes. Pavyzdžiui, žemdirbys Teksase arba darbininkas Detroite ar net Paryžiuje [juokiasi] – kam jam reikia žinot apie Lietuvą? Užtenka to, kad jie žino, jog Lietuva egzistuoja ir turi gerų krepšininkų. Tiek informacijos ir užtenka. Jie žino, kad yra tokia šalis, jie panašūs į mus, žaidžia krepšinį.

– Norėčiau pasidalyti mintimis apie seminarą, skirtą migracijai iš Rytų Europos į JAV, kurį organizavo Kolumbijos universitetas. Be manęs, seminare dalyvauja dar dvidešimt keturi mokslininkai, kurie tyrinėja šiuos klausimus. Jie turbūt galėtų geriausiai žinoti apie Lietuvą už jos ribų. Tačiau visų seminaro dalyvių, išskyrus du (latvių kilmės tyrinėtoją ir mane), specializacija – klausimai, susiję su didesnėmis Rytų ir Centrinės Europos šalimis. Ypač daug dėmesio susilaukia šalys, kuriose kalbama įvairiomis slavų grupės kalbomis (lenkų, ukrainiečių, serbų-kroatų, slovėnų, čekų, slovakų). Taip pat nemažai domimasi Vengrija. Tačiau tik du specialistai šioje grupėje tyrinėja Baltijos valstybes ir jų išeivius pasaulyje. Ir sakyčiau, kad tai reprezentacinis pavyzdys to, kas vyksta mokslo srityje visose JAV.

– Bet man tai atrodo normalu. Sakysim taip. Aš gyvenu štai šitame pastate. Jame yra keturi aukštai. Ten gyvena mano kaimynas, šiame aukšte gyvena du kaimynai, o ten – kitas kaimynas. Aš jų nepažįstu. Ir nenoriu, kad jie mane trukdytų. Taip ir Europa, kaip vienas didelis namas, su skirtingais kambariais ir aukštais. Mes bendraujam su kai kuriais artimiausiais savo kaimynais ir su kitais, kuriuos pasirenkame, bet… Jei kas nors Rumunijoje nežino daug apie Lietuvą, nejausčiau jam jokios neapykantos. Tai normalu.

Aš užaugau savo šalyje, savo kaime. Žinojau aplinkui esančių trisdešimties kaimų pavadinimus ir kur jie yra, bet, prieš išvykdamas iš Lietuvos, buvau apsilankęs tik labai nedaugelyje iš jų, tik keliuose kaimuose, esančiuose netoliese, ir viskas. Aš nekeliavau iš kaimo į kaimą. Mūsų tokia prigimtis, kad esame pririšti prie tos vietos, kur gyvename. Ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – prie to, ką mes valgom, kokia tarme kalbame. Taip ir susidaro tarmės. Taip ir turi būti. Prieš globalizaciją reikėtų kovoti. Kam reikia, kad visi valgytų ir gertų tą patį? Aš vis pabrėžiu: esu regionalistas. Įleidęs labai gilias šaknis į savo mažą kaimelį ir tikiu mažomis bendruomenėmis. Tuo požiūriu esu regionalistas.

– Ar Jūsų regionalizmo sąvoka priešinga nacionalizmo ir nacionalinio identiteto sąvokoms, apie kurias dabar labai daug diskutuoja JAV istorikai, ar jos yra suderinamos?

– Manau, kad suderinamos. Nacionalinis identitetas atsiranda iš tų dešimties, dvidešimties tūkstančių regioninių centrų, ir tada tas nacionalinis identitetas tampa turtingas. Kaip ir JAV, net ir čia mes nustembame, žiūrėdami televizorių, kaip jie kalba Teksaso valstijoje, kokia skirtinga yra jų kalba. O rytinėje JAV pakrantėje yra dar daugiau įvairovės tarp vieno miestelio ir kito. Tačiau čia yra didžiulės teritorijos, kuriose gyventojai palaiko Respublikonų arba Demokratų partijas. Šitie skirtumai yra politinio pobūdžio, bet regioniniai skirtumai, apie kuriuos anksčiau kalbėjau, neturi nieko bendra su politika.

– Be abejo.

– Matote, pati žemė dažnai nulemia, kas joje vešliausiai auga. Taip pat ir klimatas, metų laikai, orų kaita, tai, kaip keičiasi lietus, šaltis ir šiluma… Net mėnulis judėdamas veikia žemę, ir tai, kuriame taške jis atsiduria mėnesio bėgyje, virš kokių vietovių, viskas turi įtakos. Taip regioniniai skirtumai ir atsiranda. Tai normalu.

– Jums jau devyniasdešimt dveji, o projektų ir kūrybinės energijos gali pavydėti bet kas. Šiuo metu rengiate leidinį, kuriame bus paskelbtas Jūsų dienoraščių tęsinys?

– Dabar [išleidus knygą „I Had Nowhere to Go“ (1996), lietuviškai autoriaus papildytą vertimą 2000 m. išleido „Baltos lankos“ pavadinimu „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“, – E. G.] manęs vis klausia, kas atsitiko vėliau, kadangi ten aprašomi įvykiai buvo taip seniai. O vėliau, matote tuos aplankus štai ten [mosteli į lentynas prie lango, prikimštas storų aplankų su susegtais lapais]. Baigiu rengti šį leidinį, tuos rankraščius dabar spausdina kompiuteriu, ir tai bus tęsinys, didžiulis, gal koks tūkstantis puslapių. Jame bus aprašytas laikotarpis nuo 1950-ųjų iki 2000-ųjų, remiantis dienoraščiais, kuriuos rašiau pusę amžiaus.

– Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie projektus, kuriais šiuo metu užsiimate?

– Rengiu dar vieną leidinį, ne tokį masyvų, gal kokių keturių šimtų puslapių, į kurį bus įtraukti visi mano užrašai apie menus, be kino. Tai, ką parašiau apie kino meną, savaitiniai straipsniai laikraštyje „Village Voice“, jau išspausdinti atskirame leidinyje. Dabar Kolumbijos universiteto leidykla planuoja išleisti naują mano užrašų apie kiną leidimą. Tačiau užrašai apie kiną tai tik dalis viso to, ką rašiau, galbūt kokia šeštoji dalis. Taip kad tai dar vienas didžiulis projektas, kurį rengiame. Tad galo nėra.

– Kas sieja visus Jūsų darbus?

– Jie visi dienoraštinio pobūdžio, kaip ir mano parodos. Po mėnesio Latvijos mieste Cėsyje bus atidaryta paroda [pokalbis įvyko birželio mėnesį, prieš parodos atidarymą – E. G.]. Idėja buvo rengėjų, bet tai sutapo su mano domėjimosi sritimi ir su tuo, kuo dabar užsiimu. Visi mano darbai vienaip ar kitaip susiję su dienoraščiais. Štai kas bus rodoma toje parodoje. [Nueina prie plataus stalo, ant kurio sukrautos didžiulės įrėmintos nuotraukos.] Čia tik dalis. Iš viso bus apie du šimtus nuotraukų. Ir išleis albumą. Fotoalbumą. Kuriame bus pavaizduoti įvairūs mano gyvenimo periodai. Nuo pradžios iki dabar. Čia tik dalis. Jos bus didelės. Matote. Štai tokios.

– Noriu paklausti apie Jūsų knygos „I Had Nowhere to Go“angliško varianto pabaigą. Ten naratyvinis balsas sutapatinamas su Odisėjumi, o Lilly – su Odisėjaus žmona Penelope. Noriu paklausti apie grįžimą namo, į Itakę. Jei Odisėjoje grįžimas yra tikras, fizinėje erdvėje…

– …mano knygoje tas grįžimas yra į vaikystę, o ne į tam tikrą geografinę erdvę. Kai Odisėjas grįžta į Itakę, jis grįžta senesnis, bet gyvenimas eina toliau, į priekį, ne atgal. O knygos „I Had Nowhere to Go“ autoriusnori grįžti į pradžią, į vaikystę. Bet tai neįmanoma! Tame ir yra visa esmė. Todėl taip ir pavadinta mano poezijos knyga.

– Jorge’s Luiso Borgeso apsakyme „Babelio biblioteka“ aprašoma begalinė biblioteka, kurioje sutalpintos visos įmanomos 410 puslapių knygos sudarytos iš 25 ženklų: 22 raidžių, kablelio, taško ir tarpo. Ne vienas rašytojas ar filosofas, taip pat Aristotelis, Italas Kalvinas, Davidas Hume’as ir kiti, rašė apie begalines bibliotekas, archyvus. Jūsų kūrinyje „I Had Nowhere to Go“taip pat egzistuoja tam tikras archyvas: minimi rašytojai, poetai, filosofai. Kartais atrodo, kad šis literatūrinis ir filosofinis archyvas naratyviniam balsui yra kone svarbesnis už išgyvenamą realybę. Kokią prasmę Jūsų kūryboje turi archyvo sąvoka?

– Viskas, ką kiekvienas iš mūsų paliekam tiems, kurie ateina po mūsų, yra žmonijos atmintis, žmonijos archyvas ar dirva. Mane likimas išmetė iš Semeniškių į karo metų Vakarų Europą, o vėliau į Naująjį Pasaulį, į Niujorką. Viskas atsitiko be mano valios ar planų. Ir čia, Niujorke, mano gyvenimas tęsėsi toliau be mano planų ar valios. Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo… Ne aš, kaimo vaikas iš nežinomo pasaulio kampelio, padariau taip, kad į mano gyvenimo archyvus įeitų Andy Warholas, Johnas Lennonas, Jackie Kennedy, Salvadoras Dali, Yoko Ono, George’as (Jurgis) Mačiūnas, Allenas Ginsbergas ar Vytautas Landsbergis – ne, tai Moira taip padarė. Aš gyvenu be planų ir leidžiu viskam per mane pereiti. Tai be mano žinios mano gyvenimas pasidarė gana didele praeito šimtmečio antros pusės kultūros dalimi.

– Pasidalykite paslaptimi: iš kur Jūs semiatės tiek energijos ir tiek gyvenimo džiaugsmo?

– Tai jokia paslaptis. Jei tinkamai gyveni gyvenimą... [juokiasi]. Jokios čia paslapties nėra.

– Iš Jūsų darbų, kūrybos susidariau vaizdą, kad esate laimingas žmogus.

– Tai mano paskutinio filmo pavadinimas [juokiasi].

– Tas džiaugsmas gimsta iš jūsų paties?

– Iš žmonių, su kuriais bendrauju, iš to, kaip gyvenu, iš to, ką darau. Ir viskas. Kodėl nebūti laimingam, kodėl nešvęsti gyvenimo? Juk gyvenimas tai šventė, visas gyvenimas yra šventė [juokiasi]. Gyventi ir dirbti iki šimto metų yra normalu. O jeigu tau tik šešiasdešimt ar septyniasdešimt, o tu jau susensti, į pensiją išeini ir šokt jau nebegali – man atrodo, kad tai nenormalu. Dar buvau nevedęs, kai „stuktelėjo“ penkiasdešimt… Mano geriausias gyvenimo mokytojas, be mano tėvų, buvo Vydūnas. Aš juo sekiau nuo vaikystės, tai ačiū jam. Patariu visiems pačioje jaunystėje skaityti Vydūną.

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

– poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies skausmingojo ilgesio ir graudumo–

didysis sukrėtimo momentas, išbloškiantis žmogų –

į kitą pasaulį –

– kaip mirtis arba karas –

Kas tai parašė? Nejaugi Sigitas Geda? Taip, jis. Šitaip prasideda eilėraštis „Atsitokėjimas“. Gal daug kas stebėsis – ar tai tas pats poetas, kuris pynė fantastiškų gėlių girliandas ir žodžių džiungles savo giesmėse-psalmėse, o į senatvę, prabilęs „roplio balsu“, smuktelėjo beveik pornografijos akivaran? O čia... Taip tiesmukai, teziškai deklaruoja žmogmylystę, humanizmą? Remdamasis senos pažinties, ilgametės draugystės teise, drįstu teigti: taip, tai tikrasis Geda, šios eilutės – esmingas ir organiškas poeto credo, o žmogmylystė – pati tikroji jo poezijos paskirtis.

Rašyti apie Sigitą Gedą... Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Bendravome du dzūkai beveik penkiasdešimt metų. Daug ko būta. Norisi pasakyti aibę žodžių, o kartu įsakau sau tylėti apie alkoholį ir vadinamąją „peilio bylą“ – nepatenkinsiu pikantiškumo ištroškusiųjų smalsumo.

Atsiminimai verčiasi vienas per kitą. Kaip juos surikiuoti? Supratęs, kad nuoseklus „naratyvas“ nepavyks, ryžtuosi pasinaudoti paties Sigito pamėgtu metodu – nuotrupom, epizodais, „gyvavaizdžiais“, kaip jis pats pavadino savo trumpučius esė ir tokį naujažodį net į knygų viršelius iškėlė. Dabar tai jau mada – ir ne vien Valentino Sventicko „Guriniai“ ar Leonardo Gutausko „Fragmentai“ tą rodo.

Apie tėviškę, vaikystę pasakotis Sigitas nebuvo greitas. Manau, užrašydavo kur kas daugiau nei pasakydavo.

Valstiečių pirkioje kultūra nebuvo svetima. Sigitas prisimindavo, kaip tėvas, susisodinęs visus vaikus, skaito jiems ką nors iš knygų, pavyzdžiui, Lazdynų Pelėdos „Klajūną“. Sūnus po daugelio metų sužinojo, kad Zigmas Geda knygoje „Dainavos partizanai“ paminėtas kaip miško brolių ryšininkas.

Namuose saldžialiežuvavimo nebuvę. Pasak jo, būtų stebėjęsi, jei kas pasakytų „pasiilgau“ ar panašiai. Beje, ir mano gimtinėje būdavo išsiverčiama be lipšnumų. Gal taip yra daugelyje dzūkų šeimų. Jausmai išreiškiami itin santūriai, net pavaidinant šiurkštų. Per motinos laidotuves Sigitas netgi sudraudė verkšlenantį brolį Antaną.

O tėviškės trauka – galinga. Pasakojo: manau sau – ką sapnuosiu Japonijoj? Ogi sapnavau save einantį į Šadžiūnų pradžios mokyklą. Antanas Andrijauskas, mokęsis Veisiejuose, sakė, kad mokykloje Gedukas nesileisdavo skriaudžiamas.

Jo Pateruose esu buvęs ne kartą. Vieną vasarą sukaitę krovėme šieną, o pailsėję pasivaikščiodami ėjome kokius penkis kilometrus pietų kryptimi, blizgant Snaigyno bangelėms. Sigitas rodė: anoje pusėje ežero – sunykęs Kailinių kaimas. Ne vienas tų kaimų vardas pateko ir į eiles: „Kaimelio mažo vardas Barčiai – gal kitados gyveno bartai?“ Nakvojau ant tvarto šiene.

Sigitas – vardas iš „sezoninių“. Daugiausia jų, kaip ir Gemų – iš vokietmečio. Vyresnių ar žymiai jaunesnių vardai visai kiti.

Kaip kirčiuoti pavardę? Net su pačiu neišsiaiškinome, koks turi būti kilmininkas: kaip „ranka-rankos“ ar kaip „sala-salos“. Gè ar Gẽ? Atsimenu, mokykloje buvo įsigudrinę net vardininką kirčiuoti „Gẽda“.

Apie Lazdijų periodą, „ikipėdinį Gedą“, jau rašiau „Metų“ žurnale (2009, Nr. 12). Lazdijai jaunąjį poetą 1959 metais „paveldėjo“ iš Veisiejų. Susipažinome – gėda dabar ir sakyti – rajono komjaunimo komitete. Rajono literatų vadas buvau, deja, gan konformistiškas, nors jaunuosius, ypač Sigitą, stengiausi kaip mokėdamas globoti. Nepaminėjau aname rašinėlyje tik 1961 metų rajono jaunųjų literatų konkurso, kai vertinimo komisijai vadovavo jaunas kylantis prozininkas iš Vilniaus Juozas Aputis. Sigitas Geda buvo pripažintas pirmuoju, po jo ėjo Jonas Balčius (dabar filosofas) ir Albertas Ivanauskas.

Viktorijos Daujotytės žodžiais, pradedantįjį poetą Gedą „gelbėjo tik gamtos motyvai“. Jis rašė apie išskrendančias raudotojas gerves, vandeny žaibuojančius lydžius, paukštišką pavasario berželį.

Bet – galingos to laikotarpio pagundos! – ir jam prasprūsdavo eilutės apie kolūkines kūlėjas, kurios „sukasi įkaitusios“, ir apie modernius geležinkelius, kurie drebina „atsilikusias“, senstelėjusias pilis, apie iš darbo grįžtančias mašinas, išsproginusias žibintų akis. Negediškai, kaip duoklė epochai, skamba: „Veisiejai, vai Veisiejai, vai Ančia mūs laiminga.“ Dabar tik galvą palinguoju: anokia ten ir buvo ta sovietinė Veisiejų laimė. Nuodėmę lydi nuodėmėlė: savo miestelio pavadinimą jaunasis poetas kirčiuoja ne taip, kaip visi dzūkai.

Kokio lygio „fone“ teko pradėti būsimam laureatui, rodytų tokie pavyzdžiai. Vienas Lazdijų lyrikas rašė: „Pasirausiu širdies gelmėse ekskavatoriaus kaušais plieniniais.“ Kitas: „Elastingai man plečias širdis, mylimoji širdies ertmėje.“ Rekordas priklausytų mano mokytojai E. J., vėliau turėjusiai ar ne trejetą pavardžių: „Aš esu iš Simno, o tu iš Seirijų, bet dalykas glūdi visai ne tame.“

Rajono laikraštį „Raudonasis artojas“ lazdijiškiai vadino kitaip: „Nuluptas artojas“.

Sigitui pirmiausia ačiū, kad galutinai supratau, jog komunizmas yra absoliutus blogis ir daugiau niekad nesuabejojau. O į Vilnių persikėliau dar sirguliuodamas lengva raudonligės forma, turėdamas rausvų idėjinių iliuzijų. Sename dienoraštyje radau įrašą, kaip jau universitete studijuojančiam lituanistui, gerokai intelektualiai prakutusiam jaunam poetui kalu: tik neįsmuk į nihilizmą! Tačiau netrukus vaidmenimis pasikeitėme: šešeriais metais jaunesnis draugas sudaužė provincialo fantomus, jie išdulkėjo. Prie mano „idėjinio perversmo“ prisidėjo dar kelios kurso draugės ir Rimantas Dichavičius, kurio maksimą dažnai kartoju: „Iš visų, kas aš esu, pirmiausia esu lietuvis.“

Vienu metu Sigitas savo dvasios tėvu pavadino antikos filosofą Plotiną. Nežinau, kur ir kaip susipažino su jo teorija. Negaliu įrodyti, kad tai teigė pagrįstai.

Iš mano dienoraščio, 1966 m. kovo 27.

Susitinku jį Basanavičiaus gatvėje, ir mudu keliskart tą gatvę perėjom aukštyn ir žemyn – tiek kalbos buvo šitą nedėlios rytelį. Apie Siniavskio teismą Maskvoje. Apie Sigito poezijos rinkinį. Apie diplominį darbą ir būsimą tarnybą. Užeik, Vladai, – Čiurlionio 1, 61 kambarys. Ten kol kas jaunoji Gedų porelė įsikūrusi.

Kai gyveno dabartiniuose „Metų“ žurnalo „apartamentuose“, svečius vesdavosi pažiūrėti Apvaizdos akies Šv. Jurgio bažnyčios frontone.

Iš mano dienoraščio, 1966 m. liepos 11.

Alfonsas Andriuškevičius grįžo iš kariuomenės ir palaidojo jauną žmoną Gaudą, mirusią po gimdymo. Sėdime prie butelio trise Čiurlionio 1. Draugai žino, kad moku giesmę „Kryžiau šventas“ („Crux fidelis“). Giedu neredaguotą senesnįjį kantičkinį, „mamos“ variantą. „Lenk viršūnę, medi aukštas, atleisk gyslas ištemptas.“ Atsimenu, su kokiu jauduliu Sigitas tai pakartojo.

Skambėjo daug nelinksmų lietuviškų dainų – kambaryje ir gatvėje. Vaikščiojome trise Muziejaus gatve, kur Gaudos gyventa, dainavome: „Užžels tie takeliai...“ Universiteto kieme užvedžiau „Kas bernelio sumislyta“.

Su daina trečią valandą nakties ir stotį pasiekėm, kareivį išlydėjome. Su jaunu poetu (greit jo knygutė pasirodys aplanke) ir pardainavome. Gražiausias pasaulyje lietuviškas dainas.

Jo dainavimai ir giedojimai. Muzikinė klausa, sakyčiau, buvo daugiau nei abejotina. Prisitaikyti šalia jo beveik neįmanoma. Manot, peiksiu? Ne. Vis dėlto ta daina darė didžiulį įspūdį – galinga, nesuvaldoma.

Pas mane į įkurtuves atėjo su Juozu Apučiu. Taip ir matau: stovi abu kambario gilumoje, jau užmynę ant kamščio, ir plėšia: „Žaliojoj lankelėj yr daug grėbėjėlių.“ Beje, Juozo balsas buvo be priekaištų. Jis ypač mėgo visoje Lietuvoje – nuo Lazdijų iki Biržų – žinomą pokario romansą „Aš pasiklausčiau šiauraus vėjelio“.

Įdomus duetas ir su Repšiu. Matyti Petrą dainuojantį – irgi pritrenkiantis vaizdas. „Bitele <...> uždeki žvakelę mirties valandėlėj“. Užsiima veidą, daina jį tiesiog riečia...

Kas dar Sigito repertuare? „Kad aš būtau žinojis“, „Anoj pusėj Dunojėlio“, „O tas Žalgiris“. Mane versdavo giedoti psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, o pats bedieviškai improvizuodavo, perkurdamas tekstą – net žinomų dainų. Bandžiau pripratinti jį prie senoviškojo lietuvių meloso autentikos ir partizanų laikų folkloro.

Iš mano dienoraščio, 1967 m. rugpjūčio 30.

Atostogauju tėviškėje, Ežerėliuose. Benius iš Lazdijų parvežė man juodo rašalo (dienoraščiui) ir – ir! – Sigito Gedos „Strazdą“ su Repšio iliustracijom. Nuotrauka: stovi toks juodas niūrokas su ta savo kepure prie mūro – tas, kurį motina nešdavosi prie ežero, eidama skalbti, o jis ten, dar nemokėdamas šnekėti, prisižiūrėjo visokių paukščių, žuvų ir gyvulių. Simpatiją jaučiu – taigi savas žmogus. Albinai giriu, Beniui giriu. Šilta šilta diena. Nusinešu Vištaraiscin. Po beržukais skaitau. Ne pirmąsyk jau, o veikia vis tiek. Pradžia – kiek literatūriška, ypač kur su Apdaiku susišaukia. Bet toliau – yra vietų, kur visas vidus virpteli. „Jokios saulės. Jokio Dievo. Jokio gyvulio, paukštelio.“ „Guli – nieko nebemato – Strazdo giesmės, giesmės mano.“ Ir – jeigu – jis pats bus represuotas („čto ne iskliučeno“), visi sakys – jis sau ateitį nuspėjo.

Paskaičiau ir mamai – apie ištryptą, apiplėštą Lietuvą. Sako: „Ca gi apie mūs čėsus.“

1970-ieji. Sigitas Geda Respublikinėje bibliotekoje skaito savo „Rudens ir vasaros giesmes“. Greta sėdinti moteriškaitė net pažaliavusi iš pasipiktinimo: „Nusirašys! Bus kaip Saliui Šemeriui!“ Spėju, kad taip į poezijos naujoves reagavo kokia lietuvių kalbos mokytoja.

Man tada tos giesmės atrodė gryno grožio dariniai – kaip šiaurės pašvaistė. Pasakęs tai autoriui, smarkiai nepataikiau. Atšovė: „Keliu ir problemų.“ Jas recenzijoje įžvelgė Kęstutis Nastopka.

Scenelė iš literatūros vakaro Aklųjų bibliotekoje. Dalyvauja Sigitas Geda ir Ričardas Pakalniškis. Viena mergelė, nužvelgusi ilgus poeto plaukus, pabandė bent žodžiais pėštelėti: „Ką manote apie patarlę: „Ilgas plaukas, trumpas protas“?“ Išsigandau – šiaip ne tylenis Sigitas prapliups, ims bartis. O jis be jokio kandumo, ramiai taria: „Plaukai yra žmogaus kūno dalis, vertinga kaip ir kitos. Kam juos skriausti?“ Ir priduria: „Štai mano draugė Aldona Liobytė sako – gal kam nepatinka, kad aš stora, tai negi įsakysite mane apdrožti?!“

Dirbau aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje. Kažkur užtikau, kad vokiečių poetas Magnusas Enzensbergeris yra parašęs eilėraštį „Blindenschrift“ („Aklųjų raštas“). Paprašiau Sigitą išversti. Neatsisakė. Taip „Mūsų žodyje“ atsirado eilėraštis „Aklaraštis“ (poetas spyrėsi, kad pavadinimas būtų būtent toks). Tiesa, su modernistine poezija bene pirmąkart susidūrusios spaustuvininkės skundėsi nieko nesupratusios. Kas čia per digitaliniai pranašai, krintantys iš padangių?

Viešoje auditorijoje, paklaustas apie literatūros kritikus, be užuolankų išrėžė: „Pusė iš jų per daug skaito, o pusė parsidavę.“ Kas turėjo labiau įsižeisti – prisiskaitėliai ar bolševikinio režimo aptarnautojai?

Su bonzomis iš kompartijos CK ir panašių įstaigų nepartinis Geda tiesioginių kontaktų neturėjo. Tiesa, pakikendamas pasakojo, kaip per vieną renginį priėjęs svarbus ideologas Sigizmundas Šimkus paklausė: „Ar galima partijai prisėsti prie poezijos?“ Tą patį Šimkų aš girdėjau kitame susirinkime sakrališku tonu skaitantį pranešimą – rengtą, matyt, ne jo, o Danutės Kadžiulytės. Ką aš girdžiu? „Ir rašytojas velka sunkų Sifizo akmenį.“ Sifizo! Tirtėdamas iš juoko, turėjau po kėde palįsti.

Sigitas pasakojo, kaip po jo poezijos svarstymo (pirtis neklusniajam) Justas Paleckis vyresnysis gyręsis: „Pamokėme vieną jaunąjį.“ Nuo „neidėjiško jaunimo“ jie nenuleisdavo akių. Valdžiai nepatogesni buvo ne tie, kurie eina priešpriešiais, o tie, kurie važiuoja visai kitais bėgiais. Režimą tai pagraužė labiau už tiesiogines disidentystes. Gera poezija nesuderinama su partinių susirinkimų stagnacija.

Bonzos ne visada terliojo rankas patys. Turėjo mažesnių inkvizitorių. 1967 metais Geda su Apučiu buvo priimti į Rašytojų sąjungą, bet palydėti Alfonso Maldonio komentaro: „Tai estetizuojantis jaunimas, kurį dar reikia auklėti.“ Sigito rinkinį užsipuolė Vitas Areška. Girdėjau Aputį sakant: „Pats save cenzūruoji. Žinai, ko Algimantas Baltakis nepraleis.“

Dar viena detaliukė. Rašiau apie senų nuotraukų kolekcionavimą. „Sutikite, tai ne degtukų dėžučių rinkimas“. Viršininkui sudrebėjo kinkos, išbraukė. „Vladai, o jeigu kuris iš jų renka?!“ Jie – tai tie iš CK.

Esu girdėjęs tokią Vytauto P. Bložės nuomonę: „Nežinau, ar Geda yra geriausias poetas, bet tarp kritikų tikrai geriausias.“ Reiklus, chaltūrai negailestingas. Kai Antanas Jonynas vyresnysis savaip gyrė Kosto Kubilinsko kūrybingumą („Jis tiesiog bezda eilėm!“), Geda įgėlė: „Tas ir yra, kad bezda.“

1966 m. rugsėjo 6 d. savo dienoraštyje randu: „...suniekina visus poetus iš eilės. Dėl Vilijos Šulcaitės ir Jono Lapašinsko – tai jau išvis kur juos dėti? Betgi ir Alfonsas Maldonis jau tuščias, ir Justinu Marcinkevičium ar Vincu Mykolaičiu-Putinu jaunimas jau nusivylęs. Na tai ką turime išvis, Sigitai? „Strazdą pirmiausia, Maironį, kelis dabar Amerikoje rašančius.“ Pajuokauju: nedaug kas liktų, jei leistume tau pašienauti!“

Jau nepriklausomybės metais piktinosi: „Dabar ir Antanas Drilinga biblinių temų nusigriebė. Saugiau nuo tokių dalykų buvo, kai drausdavo.“

Grįžtu vėl į Sovietiją. Kartą žurnalistų užstalėje sprendėme, kas geriausias Lietuvos publicistas. Atsiprašau plunksnos brolių – deja, negalėjau nurodyti nė vieno kolegos pavardės. Mano laureatų trejetas buvo „iš kitos operos“: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Edmundas Gedgaudas.

Nebuvo iš atlaidžiųjų. Berniokiškai pasigirdavo: „Mušiau Vytautą Petkevičių ir Egmontą Jansoną!“ Pakeiksnodavo Saulių Macaitį, liudijusį „Velnio nuotakos“ byloje Arūno Žebriūno naudai.

Daug kam mįslė – priešstata su Justinu Marcinkevičium. Gal šioks toks raktelis būtų Sigito žodžiai, kad kompartijos tūzas Antanas Sniečkus prezidiumuose mėgo sėdėti tarp Mokslo ir Meno. Iš dešinės vienas, iš kairės – kitas. „Mokslas“ buvo Jonas Kubilius, o „Menas“ – deja, Justinas Marcinkevičius, liaudies numylėtinis.

Kai 1979 metais Gedos eilės buvo išspausdintos Amerikoje, šiapus geležinės uždangos kilo nemaža audra. Autorių teisės poetą susirado net atostogaujantį Picundoje: ar pats eilėraščių aniems siūlėte?

Į vestuves liudininku Sigitas pakvietė paslaptingai: tokią ir tokią dieną atsinešk pasą. Kartais mane įgaliodavo paimti honorarą. Maniau, vėl tuo pačiu reikalu. Tik Gražina prisipažino: „Ženijamės!“

Na, ką gi – jeigu jau svotas, tai svotas. Pasipuošiau, užsakiau telefonu taksi: nuvešiu jaunuosius į Santuokų rūmus. Atvažiavo toks kledaras furgonėlis. Teko atsisakyti.

Puota buvo kukli. Jaunavedžiai tada buvo dar kampininkai, priglausti Leonido Jacinevičiaus, kurio žmona į įnamius šnairavo.

Šiemet Uršulei patikslinau datą: 1978 m. birželio 15 d.

Eidamas sekretoriauti į „Literatūrą ir meną“ (1978), pažinties su Gedų šeima neafišavau. Redaktoriui Osvaldui Aleksai tai būtų nepatikę. Kaip ir „svotavimo“ faktas.

Tuo metu Geda spaudos buvo lyg ir priimamas, lyg ir ne. Spausdintume, bet išmeskite Dievą ir kitokią mistiką. Autorius sutikdamas išgelbėtų ne vieną publikaciją, bet šitas autorius nė už ką nesutinka. Kaip čia neprisiminsi tų laikų anekdoto. Cenzorius skaitydamas randa: „Pro langą įskrido dievo karvytė.“ Dievas?! Mistika! Šalin! Liko: „...įskrido karvytė.“

Padorieji literatai tikėjosi, kad šiame poste dirbdamas galėsiu jiems pagelbėti, tačiau niekas čia man sprendžiamojo balso nesuteikė. Menkutė pagalba buvo, kad paprašiau Sigitą rašyti poetiškas miniatiūras prie viršelio fotoetiudo. Kelias parašė, bet paskui susigriebė: „Dar kas pamanys, kad tik tatai ir sugebu.“

Sigito motina mirė ketvirtadienį. Rašytojų sąjungos užuojauta vėluos, į numerį nepateks. Pats paskambinau į sąjungą, savavališkai suformulavau tekstelį, pasistengiau, kad užuojauta būtų išspausdinta kaip niekad operatyviai. Šeštadienį poeto bičiuliai ją pamatė, galėjo dalyvauti laidotuvėse.

Iš mano dienoraščio, 1976 m. gegužės 29.

Naujos Sigito eilės keistai jaudina išėjimo-nebūties nuotaikom, rezignacija. Radau ten ir antrininką iš Edgaro Poe, ir Jungo animą – keistą seserį. Nė nepajutau, kaip ėmiau pats eiliuoti. Kaip visada – labiau sekimas nei lengva parodija. Tik animai aš suteikiau kur kas daugiau destrukcijos: „Bežadė, bežodė, trapi ir baukšti silpnumą ir skepsį ji sėja širdy.“ Nutvėrus Poezijos paukštę – kad ir už vienos plunksnelės – būtis darosi prasmingesnė.

Vilniuje buvo rodomas filmas apie baleriną Aną Pavlovą. Papasakojau turinį. Abu su Gražina susidomėjo, panoro nueiti. Bet, Vladai, turėsi pasaugoti Uršulę. Mergaitei tada buvo gal pusantrų metų. Gerai, pabūsiu aukle. Paliko vaiką miegantį. Prigrasė: kai pabus, būtinai nunešk ant puoduko! Ta pabudo ir iškart ėmė baisiausiai rėkti. Ką daryti? Stvėriau besimuistančią ir nešiau, beviltiškai tikėdamasis, kad pavyks įvykdyti įpareigojimą. O ji rėkdama kad paleido čiurkšlę!

Vienu metu Gedai skambinti įniko Aleksys Churginas. Ragelį padėdavo tik po gero pusvalandžio. Filologiniuose pokalbiuose būta ir klastos. Matyt, pašnekovas turėjo tikslą padaryti poetą priimtinesnį režimui, bet padarė tik meškos paslaugą. Genriko Zimano „Komuniste“ atsirado Sigito Gedos „Tarybinių partizanų dainos“. To nepavadinsi šviesiu puslapiu poeto biografijoje. Deja, tuo metu Sigitas prirašė ditirambų ir Churgino eilėraščiams – už „europinę kultūrą“. Vėliau į šį asmenį ir į jo kūrybą, ypač vertimus, žvelgė visai kitaip.

Gimimo dienų plačiai nešvęsdavo. Triukšmingiausias gal buvo 60-metis. Vasario 4-ąją – gėlių jūra Rotušėje. „Tūsas“ Jauniaus 1. Dainavo Bronius Kutavičius.

Eilinės sukaktys būdavo kuklios – vienas kitas svečias. Atsimenu Vytautą Kernagį, Aidą Marčėną, Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą.

Kartą sumaniau dovanoti savo įrašytą magnetofono kasetę. Su kaimynu Vitu Vaitavičium įdainavome partizanų dainų, kurias atsiminėme iš vaikystės. Buvo dar juostoje dzūkų tautosakos, keletas parodijų ir šiaip „balabaikų“, nors Sigitas iš tokios mano rašliavos ir pasišaipydavo.

Po vieno meno žmonių pobūvio Gražina kalbėjo: „Visų naujos žmonos, mums net nepatogu.“

Iš mano rašinio „Taip kūrėsi Sąjūdis“ („Mūsų žodis“, 1990, Nr. 3).

Man pačiam (o ir daugeliui lietuvių) nepaprasto ryškumo žvaigžde spindi Maironio 125-ųjų metinių minėjimas 1987 metų spalio mėnesį. Kaip nonkonformistiškai, be ideologinių reveransų kalbėjo profesorė Vanda Zaborskaitė ir poetas Sigitas Geda! Švytintis jų žodis praskynė kelią ne vienai naujai idėjai, išvarė pašalą iš apšarmojusių sielų.

Neužmirštami 1988-ieji. Jau dvelkė laisve. Artėjo septyniasdešimta Vasario 16-oji. Sovietiniai „organai“ paklaiko. Vilnius pilnas milicijos ir kareivių. Juozas Baltušis ir Šarūnas Marčiulionis valdiškuose mitinguose keikia „buržuazinę“ nepriklausomybę. O mes Gedynėje švenčiame su tortu.

Istorinę birželio 3-iąją Sigitas buvo Vokietijoje. Užtat aš sėdėjau Mokslų akademijos salėje ir svaigau nuo kalbų, viena už kitą drąsesnių. Parvažiavusiam viską smulkiai atpasakojau. Tu, Sigitai, pasiūlytas į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę.

Liepą ir rugpjūtį – didieji mitingai Vingio parke. Įspūdinga Sigito prakalba. Visi ilgai cituodavo jo pasakytą parabolę, kaip pelė gali nugalėti dramblį. Mitingų atmosferą apibūdino pats: „Tartum angelas iš dangaus nusileido.“

Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime (spalio 22–23 d.) Sigitas Geda išrenkamas Sąjūdžio tarybos nariu. Jo populiarumą liudija surinktų balsų skaičius. Delegatas buvau ir aš. Kai pasiskundžiau neturįs nuotraukos, septynmetė Uršulė pasišovė nupiešti „portretą“. Tebesaugau.

Visada prisimenu tų metų Kūčias. Buvau pakviestas pas juos vakarienės, kaip ir daugelį kitų kartų. Sąjūdis paragino tą vakarą devintą valandą languose uždegti žvakutes. Tik Česlovas Juršėnas pareiškė tuo metu demonstratyviai žiūrėsiąs Maskvos televizijos „Vremia“. Viena rusė buvo dar piktesnė: „Daže Gitler do etovo ne dodumalsia!“ Gedų languose žvakutės degė. Išėjau su Uršule į miestą ir gėrėjomės – tiek langų lietuviški!

Ilgai svarsčiau, ar viską rašyti apie 1991 metų gegužę ir birželį. Kas nors sakys: kompromituoji didelį žmogų. Turiu rašyti. Kaip moku, kaip sugebu. Nes laikau tuos mėnesius dramatiškiausiais poeto gyvenime. Pavojai buvo kur kas didesni nei per „peilio bylą“. Mačiau, į kokias pragarmes draugas buvo įsmukęs, atlėgo, kai didžioji krizė vis dėlto praėjo. Rašau pirmiausia tiems, kurie pasidarė atrakciją iš „Gedos hepeningo Jonuose“. Atseit originalus meninis proveržis. Pats buvau priverstas pastaraisiais metais keliose konferencijose tą gerklę gniaužiantį „filmą“ žiūrėti.

To laiko dienoraščio sąsiuvinį pavadinau „Ceitblomas ir Leverkiunas“. Galbūt per daug pretenzinga man lygintis su Thomo Manno „Daktaro Fausto“ veikėju, kuris bandė gelbėti dvasios ligos palaužtą kompozitorių, betgi mano „Leverkiunas“ išties buvo priėjęs labai pavojingą ribą, balansavo ant bedugnės krašto.

Įžanga tokia. Sutikau jį prospekte. Žvelgdamas į televizijos bokštą, parodė: jis bloga lemia! Dar neatrodė keistas – taip bet kas gali pasakyti. Neįtariau, kad toks pervargęs, nusibaigęs.

Į Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Šv. Jonų bažnyčioje nenuėjau. Tą vakarą su kitais Nepriklausomybės aikštės dainininkais budėjau prie piketuotojų vagonėlio Radijo ir Televizijos rūmų pašonėje, o į mus buvo nukreiptas okupantų tanketės vamzdis. Žengi į šalį – pasisuka ir vamzdis. Atbėgo uždususi pana: „Aš iš poezijos vakaro. Geda pamišo. Staugė kaip vilkas!“ Nepatikėsiu, ne.

Neramia širdimi kitą rytą važiavau į Taikos 88. Abu su Gražina sėdi ir visai ramiai peržiūri vakarykštę sceną – vaizdo įrašą iš kažkur jau gavę. Deklamuoti Sigitas pradeda savo įprasta monotonija, paskui staiga ima skiemenuoti, ūkčioti, galiausiai tik žiopčioja. Žiūrovai aplinkui – net ir Bernardas Brazdžionis – pakraupę. Šiurpu ir man. Nepajuntu, kaip pabyra ašaros. „Bl..., Sigitui visai prastai“, – keikteli į šoną ką tik atsiradęs Petras Repšys.

Kad draugo siela klaidžioja didžiausiose tamsybėse, rodė daug kas. Nuolat kalbėjo apie kažkokius „atpotrijimus“ (atkerėjimus). Atpotrijęs darželį Vieciūnuose, iš kurio matyti Liškiavos bažnyčia už Nemuno. Atpotrija turimas medines skulptūrėles – padrasko peiliu, tik apgadindamas meistrų darbus. Skambina man po vidurnakčio, ko niekada nedarydavo: „Dainuoju tavo dainas!“ Giriasi kuriąs gėlių kompozicijas. Mačiau tą „floristo“ stalą – visai ne meniška kažkokia lapų krūva. Iš vielelių narsto rožinius. Kliedi apie nebuvėlius Dainavos kunigaikščius. Ir taip toliau, ir taip toliau – sveiku protu nepaaiškinami veiksmai.

„Užrašyk!“ Pasisodina mane ir pradeda kažką be galo diktuoti. Klusniai imu plunksną, žinodamas, kad tai beprasmė žodienė be jokio ryšio, logorėja. Pasveikęs visa tai išmetė pasibaisėjęs.

Kokia ugnis jį degina? Tarsi visąlaik šoktų į liepsną... „Vladai, pasiekiau ribą!“ – tragiškas skundas. O paskui vėl iš megalomaniškų aukštumų: „Kas kitas lietuvių kalboje tokius dalykus darė?!“ Kaip įmanydamas hipnotizuoju: „Neženk už ribos, neženk!“ O jis: „Poetas turi pereiti visus pragarus!“ Nejaugi Lietuva turės savo Hölderliną? Kažkokia anapusybė taip helderliniškai tempia jį pragarmėn, kad prarandi viltį, jog įstengs sugrįžti. Dieve duok, kad tik pasveiktų, jeigu po to ir neparašys nė eilutės.

Beprotiškiausias jo įnoris tada buvo: „Vladai, tu mus sutuokei, tu ir pertuok!“ Žvilgtelėjau į Gražiną: paklusk, gal jis nurims, gal atsipeikės. Štai tas tragikomiškas „hepeningas“. Abu apsivilko odiniais švarkeliais, kuriais prieš trylika metų vilkėjo Santuokų rūmuose. Pabuvau netikru kunigu. Paėmiau abu už rankų ir tyliai pastovėjome. Sigitas iš tikrųjų giliai atsiduso: „Kaip atlėgo!“

Aprimo, bet dar ilgokai jo protas skendėjo ūkuose. Gražina bandė kalbėtis su tuo metu madingu psichiatru Kaunu, bet tas tik patarė: „Tu žmona, tu žiūrėk.“

Pasveiko be psichiatro. Po kelių mėnesių jau kalbėjo kaip žmogus, jokių šizoidizmų. Šitokio masto liguista būsena, tokio dydžio depresija daugiau nepasikartojo.

Bajorystė – vienas iš jo sukurtų mitų? Kaip ir kilmė iš švedų ar vengrų. Mėgo klausytis švedų tenoro Nikolajaus Geddos įrašų.

Dalyvaudavo bajorų susirinkimuose, netgi tapo vienu to operetiško sambūrio vadovų.

Perpasakodavo istorijas, išgirstas iš draugų. Dalis jų pateko į „gyvavaizdžius“, bet toli gražu ne visos.

Petras Repšys Dailės institute buvęs ne itin drausmingas studentas. „Jaunimo gretų“ žurnalas nusprendė apie jį parašyti feljetoniuką, pasiuntė tuo metu redakcijoje dirbusią Vytautę Žilinskaitę. Rašytoja institute pirmą sutiktą studentą klausia, kur galėtų rasti trečiakursį Repšį. Tas nurodė – eikite ten ir ten, o pats dingo pasipustęs padus. Mat tai buvo pats Petras.

Didžiausiu Sigito liapsusu laikyčiau teiginį, kad Lietuvos Respublikos piliečių chartiją įkūrė KGB. Gal įsižeidė, kad signatarai į jį nesikreipė. Betgi tuo metu Geda „Respublikoje“ skelbė komentarus, kurie, švelniai tariant, „chartizanams“ buvo nepriimtini.

Mano papasakoti trumpi dzūkiški anekdotėliai jo „gyvavaizdžių“ knygose pailgėdavo tris keturis kartus. Nelabai atpažindavau ir papasakotų istorijų. Apipindavo nebūtom detalėm. Fantazijos šuoras? Juokaudavau: kaip per gendantį telefoną.

Ypač išplėtotas epizodas, kaip Č. J. bendrabuty man skolino batus, pirmiau liepęs už savo pinigus juos pataisyti. „Gyvavaizdyje“ figūravau kaip autoriaus „vaikystės draugas“(vaikystėje pažįstami nebuvome). Batus skolinęsis kažkokioms vestuvėms (nieko panašaus). Ten pašokęs (aš niekada nešoku) grąžinau batus, o Č. J. parodė puspadžius: matai, kiek nuplėšei (irgi beletristika).

Patarimų ir patarėjų nemėgo. Turiu galvoje pirmiausia kūrybą. Sumanymais ir planais nesidalijo. Kaip rašė pats? Automatiškai, kaip plunksna veda? Ar apgalvojęs iš anksto? Šita tema nekalbėjo. Parašęs ką kartais norėdavo pasiklausyti skambesio. Gaudavau į rankas lapelį, bet mano skaitymą supeikdavo. O dažniausiai kūrinį išvysdavau tik jau išspausdintą.

Šioks toks autoritetas jam buvau tik renkantis kino filmus. Pažiūrėjęs Federico Fellinio „Džindžer ir Fredą“, sutiko: taip, genialus režisierius puikiai sugeba vienu metu spaudyti skirtingus klavišus. Susidomėjo Pedro Almodóvaro filmais.

Beveik sutapo nuomonės dėl mano visų romanų romanu pripažinto Thomo Manno „Daktaro Fausto“. Bandžiau įpiršti tuos prozininkus, kuriems skyriau „personalinį Nobelį“ – Ernesto Sįbato, Williamą Styrone’ą, Perą Olofą Enquistą. Nelabai pavyko. Tiesa, „Išguito angelo“ turinį viename esė pagal mano žodžius atpasakojo. Nežinau, ar skaitė ką iš Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvarteto“, iš Mario Vargas Llosos, Iris Murdoch.

„Literatūra nemirė!“ – šaukiau jam sužavėtas Johno Irvingo „Maldos už Oveną Minį“ finalinių scenų. Sigitas perskaitė kažkurį kitą šio autoriaus romaną ir nusivylė: vulgarokas. Tačiau „Pasaulį pagal Garpą“ vėliau ne viename rašinyje citavo.

Gerą ar blogą įprotį turėjau – kiekvieną jo knygą palydėti parodija-sekimu „Pėda į pėdą paskui Sigitą Gedą“. Sėkmingiausios gal būtų „Vilniaus peizažuos, Vilniaus miražuos“, „Antinomijų pynė“, „20 Gedos prisipažinimų Kutavičiui, užrašyti Motiejūno“, „Du poetu“, „Vijonas tarp vijūnų“, „Karalius Mindaugas kolūkietis“. „Tikiuos, kad neprisivėlė grasios parodijuotojų banalybės“, – rašiau autoriui. Tokio rašymo tikslas – „užkardyti“ epigonus. Jų mėgdžiojimai visada bus panašesni į parodiją nei į originalą.

Aš į poetus nepretendavau. Jaunystėje pabandęs eiliuoti (Vincas Giedra šį tą žadėjo), greit perėjau į nerimtą žanrą – parodijas arba net papliauškas. Parodijų savo pavarde, slapyvardžiu Kalnius Baigys ir po kolektyvine Horacijaus Drapako kepure spausdinau „Nemune“ ir „Literatūroje ir mene“. Prastus poetus parodijuoti neįdomu. Nuo mano plunksnos „nukentėjo“ Antanas A. Jonynas, Leonardas Gutauskas, Judita Vaičiūnaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Vladas Braziūnas, Alfonsas Andriuškevičius, Aidas Marčėnas ir, žinoma, „japonas“ Sigitas-san Geda-san. Jonas Strielkūnas pašmaikštavimų apie save į savo „L. M.“ nepraleido.

Sigitas irgi yra bandęs satyros žanrą – dar Lazdijuose. Kaip visi tada – galėjo pasišaipyti tik iš biurokratų. Kartą Vilniuje rodė kandokų epigramų, kur figūravo gana atpažįstamas „Justinėlis“. Laimei, to niekur nepublikavo. Jaunas, naivus studentas būdamas pašlovinęs Fidelį Castro, vėliau „gyvavaizdžiuose“ pats tai išjuokė, pervertė atbulai. Subrendusiam Gedai pasaulis jau negulė „Lenino pėdon“.

„Vėl ta Vėsaitė, vėl ta Lobačiuvienė“, – suaimanuoja poetas Sigitas Geda, nuobodžiaudamas priešais televizorių. Prunkšteli pasiklausęs Kazimieros Prunskienės: „Kovo 8-osios moteris!“ Kasydamasis žiūri abejotinos vertės rusišką laidą „Okna“ („Langai“). Žodžiu, kasdieniškas žmogutis. Tik sporto transliacijas ignoruoja.

O atitinkamoje aplinkoje tas „kasdieniškasis“ darosi neatpažįstamas. Stulbinanti metamorfozė! Minios akivaizdoje virsta pranašu. Jo mintis iškart pakyla į kosmines erdves. Tos mintys gal ir paradoksalios, bet ištartos aiškiai, tiksliai, tvirtai. Iš kiekvieno žodžio sklinda kultūra ir išmintis. To pajusti negali nebent storaodžiai.

2004-ųjų gruodis. Gražina jau mirtinai serga, gęsta kaip žvakelė. Plaučių vėžys ją sugraužė per ketvertą mėnesių. Pastebėjau, kad žmonai sergant Sigitas pernelyg pabrėžia ir savo ligas.

Paskambino: ar ateisi Kūčių? Prisipažinau: kaltas, jau pasižadėjau Ritonei ir Juliui Šalkauskams, nemaniau, kad tokiom sąlygom vakarienę rengsite. Kaip ligonė? Kaip visada. O po pusvalandžio – ta skaudžioji žinia: mirė. Stvėriau taksi, atsidūriau ten. Gulėjo kaip mažytė mumija. Sigitas nesusmukęs – reikalų, rūpesčių tiek daug. Po visokias įstaigas vežiojo Jonas Jackevičius.

Sigitas mane žino kaip įgudusį šermenų giedotoją (sena, kilni lietuviško kaimo tradicija!), bet nesisiūlysiu, nes „gyvavaizdžiuose“ citavo Mykolo Karčiausko žodžius, kad pensininkai veržiasi giedot prie mirusių rašytojų. O jis parvažiavęs taip paprastai sako: „Firma siūlė giedotojų, bet aš atsakiau, kad turiu savų.“ Tada jau drąsiai sukviečiau bendraminčių pulkelį, giedojome itin dvasingai.

Kas galėjo pamanyti, kad taip greit – vos po ketverių metų – teks apgiedoti ir jį patį, sūnui Šarūnui prašant. Repertuarą parinkau auksinį – net šv. Pranciškaus „Saulės giesmę“, kurią ir pats Geda yra vertęs. Paskutinė paslauga draugui. Iki šiol esu nuoširdžiai dėkingas giedojusiems saviškiams – Violetai Jankauskienei, Elvyrai Lapinskienei, Gražinai Cijūnėlytei, Anicetai Žiupsnytei, Adolfui Verseckui, Gintautui Akelaičiui, Evaldui Grigoniui. Kitą rytą prisidėjo dar Laima Paulauskienė ir Giedrius Šmuilaitis – ką tik tapęs tėvu, sulaukęs pirmagimės. Argi ne simboliška: šalia mirties – gimimas.

Kūčių vakarienę Gedynėje esu valgęs ne kartą. Gražina, gamindama patiekalus, labai paisė senųjų tradicijų. Negaliu nepaminėti, kad vos kelioms dienoms praėjus po motinos mirties, nepažeisdama tradicijos, Kūčias parengė ir Uršulė. Atsidusome sėdėdami prie stalo: „Gal Gražina dabar į mus žvelgia iš aukštai?“

Turiu visas Sigitui gyvam esant išleistas knygas – net ir rusiškai – su autografais, išskyrus „Skrynelę dvasioms pagauti.“ O „Mėnulio žiedus“ užsimiršęs užrašė dukart. Galėtų išeiti visai įdomi publikacija.

„Pėdos“ dedikuotos „dzūkui, draugui, išlydėjusiam mane į poezijos kelius“. Celano vertimą užrašė: „Su meile, kuri amžina“. „Jabaniškes“ – tiesiog „Vladui, broliukui“. Baudelaire’o vertime apibendrino: „Mielas Vladai, ką gi čia aš galėčiau Tau užrašyti. Tik tai, ką ir Pats žinai: kad daugelį metų, didesnę gyvenimo dalį mus siejo broliški jausmai. Sigitas, 2005 birželis (per Šv. Antaną).“

Verta buvo draugauti, verta vienas kitam padėti.

Bendrų nuotraukų ne per daugiausia. Vestuvinė, patekusi į Antano Andrijausko rengtą knygą „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas“. Keturiese. Jaunavedžiai – Sigitas su Gražina, du liudininkai – aš ir Živilė Ramoškaitė, dvynė Gražinos sesuo. 1978 m. birželio 15 d.

Kelios nuotraukos, darytos mano giminaičio Raimundo Pilecko, mano tėviškės kieme Ežerėliuose 1982 m. gegužės 16. Užvažiavome iš Veisiejų, mamai juokais sakiau, kad Gražina – Veisiejų taksistė. Pavedžiojau juos savo pamėgtu maršrutu Babrų pusėn. Nuo aukštojo Kukucakalnio grožėjomės Mikyčių kaimo panorama.

2001 m. liepos 6 d. jie mane pasikvietė važiuoti į Kernavę. Pakeliui apžiūrėjome Sudervės, Karvio, Dūkštų bažnyčias. Prisifotografavome. Aparatu daugiausia spragsėjo Uršulė.

Laiškų savo archyvuose radau vos vieną. 1972 m. liepos 21 d. Sigitas iš Paterų rašo: „Vyrai prisilakę su traktoriais ardo tvoras, o jos [moterys – V. M.] tuo metu turi likti seksuališkai neužangažuotos, kaip pasakytų Lietuvos knygnešys Bielinis.“ Knygnešiu čia ironiškai pervardytas nomenklatūros veikėjas, ūdijęs rašytojus, kad šie vengia užsiangažuoti.

Vairuotoju būti taip ir nepasiryžo. Naudojosi vairuotojomis – Gražina ir Virginija (pastarąjį pasirinkimą gal ir nulėmė mašinos turėjimas?).

Prisipažinti neišmanančiu nenorėjo. Mačiau, kaip atsidaręs kapotą tepaluotom rankom kažką krapštė: „Valau žvakes.“

Kai buvo pristatinėjama knyga „Atsisveikinimas su Jabaniškėm“, Gražinos paklausiau, kodėl Sigitas Justiniškes perkrikštijo taip vulgariai, ta tik trūktelėjo pečiais: jo neperkalbėsi.

Seniai rūpėjo paklausti, ką mano apie Jurgį Mačiūną, kurį kai kurie mūsų kultūros veikėjai kelia aukščiau už Čiurlionį. Sigitas numojo ranka: „Fluxus“ – niekai, nesąmonė. Jie kvailioja, ir tiek. O Dali, nepaisant jį supusio komedijinio anturažo, yra didelis menininkas. Malonu, kad mudviejų nuomonės sutapo.

Epigonai, mėgdžiotojai nuolatos jį vijosi, bet nepasivydavo. Kai jie imdavo rašyti „gediškai“, jis jau „medžiojo“ kituose plotuose. Iš Albino Žukausko: „Su kiekvienu rinkiniu Geda vis netikėtas!“ Ėjo priekyje, kiti tik eksploatuodavo jo atradimus, atsilikdami ne vienu žingsniu. Buvo jų tiek ir tiek. Vien po jo japoniškų eksperimentų pasipylė „tankos“, „haiku“, „basio“ – iš paskos tipeno kas tik netingėjo. O Geda jau pasukęs naujais keliais ir pasirodo ten, kur kritikai su savo schemų kilpom visai nesitikėjo.

Su skaitovais jam tikrai nesisekė. Esu matęs tragiškų atvejų. Aktorius neišmano nei ką deklamuoja, nei kaip. Liūdnas vaizdas – tarsi bekojis šoktų. Eilėraštis išnarstomas, išmontuojamas, griaunant ritmą, arba pernelyg jausmingai „interpretuojamas“. Teneįsižeidžia aktorių padermė, jeigu pasakysiu eretišką mintį: mano akimis, blogiausiai deklamuojantis poetas deklamuoja geriau už geriausiai deklamuojantį aktorių. Tiesa, pasitaiko ir poetų – ypač poečių, kurios skaitydamos daro psichologizavimo, inscenizavimo nuodėmę.

Didesnių priekaištų Sigitas neturėjo Virginijai Kochanskytei.

Niekas kitas nemokėjo taip skaityti jo poezijos kaip pats. Monotonija, bet ne anemiška, o iškilminga, didinga, dievaž, turinti magijos. Pabrėžiamas ritmas, išryškėja kiekvienas žodis. Per radiją arba iš plokštelės skambantys jo „20 prisipažinimų“ ilgiems laikams bus akustinis (ir ne tik!) hitų hitas.

Daugiau jau nebus,

Daugiau nieko nebus,

Tiktai šitas kritimas,

Sprogimas, lūžimas

Ir garsas – –

Virš vienintelio mūsų pasaulio.

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Taip baigiamas eilėraštis „Angelas krintantis Palangoje“. Pritrenkiantis apokaliptiškas finalas stulbina daugelyje jo kūrinių. Kaip lemiamas fechtuotojo dūris, kaip paskutinis krepšininko metimas.

Viena iš „7 vasaros giesmių“ baigiasi: „Pelenai, pelenai, pelenai.“ „Giesmė apie Liuciferį“: „<...> mirties kunigaikšti? Ateik!“ Tarsi išsibūrė savo likimą.

„20 prisipažinimų“ ir „20 antinomijų“ cituočiau ištisai. Tai Gedos klasika, kūrybos viršūnė. Kaip ir:

Šitos bitės, kamanės,

Šita amžių galybė,

Virš apgriuvusių kaimų –

Rausva amžinybė.

Tai iš „Strazdo“. O „Pėdose“ rasime: „Būsiu Kalnas, būsiu Vėjas.“ Niekas kitas, tik Geda galėjo taip pasakyti.

„Teisingo žodžio malda“ irgi pranašiška:

Motin švento pamišimo,

duok ugnies ir duok sveikatos,

leisk matyt, ko nieks nemato,

leisk girdėt, ko nieks negirdi,

grįžk, įeik į mano širdį!

Per Gražinos laidotuves man vis vaidenosi eilutės iš „Kurapkų priemiesčio karjeruos“:

Bijodama – trokšti.

To blyksnio prakeikto, šviesos, kuri smogia per vyzdį.

Atmintyje likę ne tiek jau mažai nuotrupų iš jo eilėraščių, ko gero, net nepatekusių į rinkinius. „Tamsią naktį atsimerkia sieloj tūkstančiai pasaulių. Žalias žydi, žydras verkia, o raudonas siaučia, siaučia.“ Ši citata man buvo būtinai reikalinga rašant apie neseniai apakusius asmenis.

Iš jo klajonių po Rusiją. „O Volga gulasi ant pilvo, paskui apsiverčia ant šono – iš pradžių mėlyna ant pilko, paskui ant mėlyno raudona.“ Dar: „Ten nganasanų moterys mažytės – iš po skarų veideliai vos matyti.“ Klausiau, ar tikrai buvo nusibastęs net pas tolimosios Sibiro šiaurės tauteles. Gudriai atsakė: „Tai viršjutiminis patyrimas.“

ik pavasari

mana

dvēsele

apģìērbjas

un iet laukā

cik

reižu

mēģinu

viņu

izjautat

nezin kur

nezin kur

Atpažinote? Tai „Sielos kelionė“ latviškai, išversta Knuto Skujenieko, didelio Sigito bičiulio. Iš pirmo karto šį tekstelį įsiminiau ir padeklamavau autoriui. Jam tai patiko.

Du jo sakiniai apie vertėjo vargus. „Kiek reikėjo rimų verčiant Dantę!“ „O pamėgink išversti „У лукоморья дуб зелёный.“

Gedos vertimų viršukalnė – Narekaci.

Pirmininkaudamas Nacionalinių premijų komisijai, buvo demokratiškas. Tai galiu paliudyti. Sirgo, tad darbuotoja atvažiavo į namus. Jis užpildė anketą, sužymėdamas savo kandidatus, ir neklausinėjo, kaip ir už ką balsavo kiti. Sakė visad taip darąs.

Mačiau, kaip didysis premijų skyrėjas, jau būdamas našlys, darbavosi prie plytelės – virėsi makaronų su vištiena. Nepatingėjo išsivirti ir obuolienės iš savo sodelio Vieciūnuose obuolių. Gavau ir aš stiklainį.

Talkininkaudavau kraustantis iš buto į butą. Išvažiavę atostogauti, įpareigodavo palaistyti gėles. Pateruose irgi teko paprakaituoti sugrėbiant šieną. Vienas kitas darbelis su dalgiu tekdavo ir „vasarvietėje“, Vieciūnuose.

Paskutiniaisiais metais bene svarbiausias patarnavimas buvo pavedžioti šunį, kai pats šeimininkas vos paėjo. Mikui, sakyčiau, būta net per didelės pagarbos. Ir rašinėliuose neretai pasirodydavo „pasikalbėjimai su Miku“.

Kartą, rengdamasis Miką išvesti į lauką, paėmiau virvelę ir pasibjaurėjęs numečiau – apdergta! Sigitas ramiausiai čiupo ir nuplovė.

Paprašė perskaityti Dantės „Pragaro“ vertimo korektūras, patikslinti į Švediją siunčiamų kūrinių sąrašą. Nunešiau jo eilių „Šiaurės Atėnams“.

2008 m. gruodžio 12 d. vakaras. Smagus ką tik parėjau iš Aušros Liutkutės mokinių koncerto. Telefonas. Skambina Juozas Baušys. Seno draugo balsą girdėti visada malonu. Bet šįkart – ne. Televizija pranešusi, kad mirė Sigitas Geda. Negali būti! Gali. Puoliau ieškoti Šarūno telefono. Bet jis mane pralenkė: reikės giedotojų tėvo laidotuvėse, padėsite? Taip, tai mano pareiga, tą sugebu.

Olė Baušienė dar vakar mačiusi jį per televizorių: ėjo su lazdele iš teismo toks liūdnas. Grėsė kalėjimas. Sakė: „Namuose padaryčiau daugiau nei Pravieniškėse.“ Radijo studijoje Valdui Gedgaudui kalbėjo: „Aš susijęs su lietuvių kalba, man Lietuvoje jaukiausia.“

Baigėsi rūpesčiai ir kančios. Mirtis nuplauna visas nuodėmes.

Buvome kiek apsipykę. Jis įsižeidė dėl mano priekaištų už ne visai etiškus jo interviu „Lietuvos rytui“ ir televizijoms (tai nedaro garbės tokių publikacijų inspiruotojams ir organizatoriams). Regis, užpyko ilgam. O paskutinį gyvenimo mėnesį išdiduolis paskambino ir taip gražiai atsiprašė. Atsileidau iškart: nubraukime visas senas sąskaitas, Sigitai. Mirties nuojautos nebuvo. Tik pasisakė jau neturįs šuns. Ketino pastarųjų metų dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“ jau neskelbti. Nežinau, ar sakė tą redakcijai, bet pomirtinė publikacija tęsėsi be galo.

1998 metais „Respublika“ paskelbė gana objektyvius įvairių meno sričių „dešimtukus“. Geriausiu Lietuvos prozininku buvo išrinktas Juozas Aputis, geriausiu kompozitoriumi – Bronius Kutavičius, geriausiu grafiku – Petras Repšys. Kas sieja šias tris pavardes? Tai ilgamečiai Sigito Gedos draugai, ir vienijo juos ne kokia formali lyderystė, o estetinės ir etinės pažiūros. Beje, Geda šiuose „Respublikos“ sąrašuose irgi buvo poetas Nr. 1, pralenkęs Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Vytautą P. Bložę, Juditą Vaičiūnaitę, Aidą Marčėną, Joną Strielkūną, Donaldą Kajoką ir kitus.

Geriausiojo vardo Sigitas nesikratė (pats man tą sąrašą parodė). Kartą – tiesa, neblaivus, pasakė: „Esu atsiųstas poezijai.“ Gal turėjo ir vieną kitą vagnerišką neklystančiojo bruožą. Retkarčiais prabildavo ir su šliogerišku aplombu.

Skaitydamas knygą apie Günterį Grassą apgailestavo, kad pas mus niekas tokių neparašo. Galbūt tikėjosi knygos ir apie save.

Beje, Grasso „Skardinis būgnelis“ įeina į mano visų laikų knygų dešimtuką.

Vėlyvuoju Gedos šedevru laikau „Raitelį ties bastėja“. Eilėraštis suręstas pagal klasikinius eilėdaros principus. Keli posmeliai, o kiek čia stygų užgauta, kiek minties posūkių, paradoksų! „Tai aš. Bet neverkiu aš...“ „Ir kas man sargybiniai tie?“ Geda savo poetinį kelią užbaigė didmeistriškai.

Perskaitęs „Raitelį“, kažkodėl visada prisimenu genialų Turidu ir Santucos duetą iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, kur irgi puikiai suderinti septyni muzikiniai motyvai.

Uršulė man į namus atvežė naujausią – jau pomirtinę – tėvo poezijos rinktinę „Ugniabalsis Niekas“, sudarytą Rimanto Kmitos ir 2013 metais išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Storas mišiolas. Pirmiausia žmogus pasidžiaugi, kad Geda kaip poetas nepraranda aktualumo. Ir nepraras. Tada savaime kyla noras lyginti su paties Sigito sudaryta 2001 metų rinktine „Sokratas kalbasi su vėju“. Poetas tada stropiai atrinkinėjo kūrinius, savo ranka užlygino sovietinių inkvizitorių padarytas žaizdas ir žaizdeles, išmėtė „inkliuzus“.

Rimantas Kmita poeto kūrybos pradžią atspindi gana išsamiai ir chronologiškai: „Pėdos“, „Strazdas“, „Nakties žiedai“, „Ledynas baltas kaukaspenis“, „Delčia rudenė deivė“. Toliau – dėl rinktinės sandaros jau galima smarkiai diskutuoti. Kodėl neproporcingai tiek daug vietos skirta eilėraščiams, kurių datos – 1991 metų gegužė ir birželis? Jau minėjau, koks sunkus tai buvo poetui laikas, tada Geda nebuvo šimtaprocentinis Geda. Kodėl sudarytojui taip patiko „Ąžuolo kultūros“ abrakadabra, kurios niekas nepavadins Gedos sėkme? Ir kitos to meto eilės labai nedisciplinuotos. Kai kurie kritikai bando įrodinėti, kad pradedant „Žalio gintaro vėriniais“ poeto Gedos talentas išvis pasukęs klystkeliais, nors aš su tuo nesutikčiau. Knygoje pasigedau „Dubultų romansero“, „Aramėjiškų kryžių poezijos“, „Sielos kelionės“, „Raitelio ties bastėja“. Sudarytojas atrinko tik dvi iš „Septynių vasarų giesmių“ (mano akimis, publikavimo prašyte prašosi visos vienuolika!).

Beje, ir pats Sigitas „Sokrate“, sakyčiau, palikęs spragų. Dabar jau galima tik spėlioti, kodėl neįtraukė daug ko iš „Pėdų“ (vien kiaulės skerdimas kaip meistriškai ten aprašytas!). Kažkodėl nepateko „Atsitokėjimas“ ir „Angelas krintantis Palangoje“ su apokaliptiška pabaiga.

Ant mano stalo ir dabar guli ar ne šešetas Sigito Gedos knygų. Atėję stebisi: koks čia kultas? Teisinuosi: rašau atsiminimus, daug ką prireikia pasitikslinti. Tai ne visai tiesa. Tas knygas atsiverčiu ir sunkmečiu, ir šiaip be progos. Man būtina bent tokiu būdu su juo pasikalbėti – mintis iškart atkunta. Ne vienas kūrėjas yra prisipažinęs, kad Geda jį pažadino, ne vienas jaunasis sako, kad šis poetas suformavo jo literatūrinį skonį.

Gedynė buvo tas kanalas, per kurį mane pasiekdavo draudžiamoji literatūra. Iš Sigito gavau paskaityti Kazį Bradūną, Birutę Pūkelevičiūtę, Jurgį Blekaitį, Zenoną Ivinskį, net skandalingąją Vladimiro Nabokovo „Lolitą“. Su kokiu įkarščiu skaičiau Nadeždos Mandelštam atsiminimus! Sigito bute pirmą kartą pamačiau Hieronimo Boscho reprodukcijas, iš plokštelių klausiausi Olivier Messiaeno, Toro Takemitsu.

Mano gyvenimą tas bendravimas nušvietė ypatinga šviesa. Žmogus, tiek daug nuveikęs lietuvių poezijoje, visoje mūsų kultūroje, buvo nepaprastai reikšmingas ir man. Dėkoju likimui, kad taip ilgai teko būti šalia jo.

2014 m. rugsėjis

Mūsų publikacija

Amerikietis literatūros kritikas Johnas Schwindtas Šiaurės Rytų šiuolaikinių kalbų asociacijos (NeMLA, JAV) leidžiamame mokslo žurnale „Modern Language Studies“ (1985, Nr. 4) paskelbtame straipsnyje gvildena Martyno Liuterio ir Reformacijos judėjimo poveikį literatūrai ir Viljamo Šekspyro kūrybai. Tyrinėtojas pabrėžia, kad žmogiškosios būklės absurdiškumą nagrinėti pirmieji ėmėsi ne Sorenas Kierkegaardas ir egzistencialistai, o dar XVI amžiuje M. Liuteris, kurio teologija padarė stiprią įtaką to meto visuomenės gyvenimui, taip pat literatūrai.

Ši publikacija skirta Viljamo Šekspyro 450-osioms gimimo metinėms.

Kritinės diskusijos apie absurdą Šekspyro pjesėse visuomet anachronistiškos. Pavyzdžiui, Robertas Hapgoodas teigia, kad „vienas iš būdų Šekspyro požiūriui perteikti – pateikti jį absurdo teatro kontekste“^[1]. Panašiai Anne Paolucci tvirtina, kad Šekspyras „numato“ šiuolaikinių dramaturgų, tokių kaip Camus, Ionesco, Becketas ar Albee, draminius įpročius ir veiksmus^[2]. Kiti Šekspyro kūrybos absurdą gretina su Nietzsche’e, Kierkegaardu ir Berdiajevu, su Camus ir Sartre’u, su Unamuno ir Pirandello, su Jaspersu ir Heideggeriu, su Dostojevskiu ir Melville’iu^[3].

^[1] Hamlet Nearly Absurd: The Dramaturgy of Delay // TDR. – Nr. 9. –1965. – P. 144–45; Baker J. V. Anguish and Certain Existential Anticipations in Hamlet // ForumH. – Nr. 8. – 1970. – P. 33–37.

^[2] Shakespeare and the Genius of the Absurd // CompD. – Nr. 7. – 1973. – P. 231. Paolucci pažymi, kad kaip moralinė ir religinė sàvoka absurdas yra „labai senas ir labai esmingas“, taèiau ji nenagrinėja šios sàvokos ištakų.

^[3]Kaufmann W. From Shakespeare to Existentialism. – Boston: Beacon Press, 1959. – P. 1–20; Sypher W. Hamlet: the Existential Madness // Nation. – Nr. 162. – June 22. – 1946. – P. 750–751; Abel L. Metatheatre. – New York: Hill and Wang, 1963. – P. 58; McFarland Th. Tragic Meanings in Shakespeare. – New York: Random House, 1966; Cooperman S. Shakespeare’s Anti-Hero: Hamlet and the Underground Man // ShakS. – Nr. 1. – 1965. – P. 37–63; Elton W. R. King Lear and the Gods. – San Marino: Huntington Library, 1966. – P. 334.

^[4] Sųren Kierkegaard’s Journals and Papers / Ed. and tr. H. V. Hong ir E. H. Hong. – Bloomington: Indiana University Press, 1975. – P. 64.

^[5] Klasikinis pavyzdys pateikiamas veikale „De carne Christi“: „Non pundit, quia pudentum est… prorsus credible est, quia ineptum est... certum est, quia imposible“ („Dievo Sūnus gimė; kadangi tai gėdinga, aš nesigėdiju; ir Dievo Sūnus mirė; būtent dėl to, kad tai absurdiška, tuo dera tikėti; Jis buvo palaidotas ir prisikėlė; tai tikra, nes neįmanoma“), anglų k. citata iš: Williams B. Tertullian’s Paradox // New Essays in Philosophical Theology/ Ed. Antony Flew and Alasdain MacIntyre. – New York: Macmillan, 1955. – P. 190.  

^[6] Liuterio paradoksai kartais būdavo įsigalėjusiai nuomonei (ortodoksijai) priešingi pareiškimai, kartais iš pažiūros prieštaringi, o kartais vienu metu ir tokie, ir tokie. Įvadà į Renesanso paradoksus žr. Colie R. Paradoxia Epidemica: The Renaissance Tradition of Paradox. – Princeton: Princeton University Press, 1966. Colie deramà dėmesį skiria Erazmo Roterdamieèio „Pagiriamajam žodžiui kvailybei“ (1511), taèiau nenagrinėja, kaip ne mažiau dràsiai Liuteris pasitelkia krikšèioniškà paradoksà.

^[7]Lortz J. The Basic Elements of Luther’s Intellectual Style // Catholic Scholars Dialogue With Luther / Ed. J. Wicks. – Chicago: Loyola University Press, 1970. – P. 29–169. Lortzas p. 14 pažymi, kad „svarbiausias Liuterio kalbinio stiliaus aspektas, žvelgiant iš teologinės perspektyvos, yra prisirišimas prie paradokso“.

^[8] Luther: Early Theological Works / Ed. and. tr. J. Atkinson. – Philadelphia: Westminster Press, 1962. – P. 266–273.

^[9] Ten pat. – P. 276.

^[10] Ten pat.

^[11] Ten pat. – P. 277–278, 291.

^[12]Althaus P. The Theology of Martin Luther / Tr. R. C. Schultz. – Philadelphia: Fortress Press, 1966. – P. 34.

^[13] The Bondage of the Will / Tr. J. I. Packer and O. R. Johnston. – London: Clarke, 1957. – P. 319. Tolesnės nuorodos į šį Liuterio veikalà bus pateikiamos santrumpa P & J.

^[14] Lecture on Isaiah (45, 15) // Luther’s Works / Ed. J. Pelikan and H. J. Lehmann. – Philadelphia: Fortress Press, 1943. – P. 132; toliau žymėsim LW.

^[15]Althaus P. The Theology of Martin Luther. – P. 32; citata iš „Weimarer Ausgabe“, 17 II: 203.

^[16]Į anglų k. vertė Anglijos provincijos tėvai dominikonai (New York: Benziger Bros., 1947–1948).

^[17]Leff G. Medieval Thought: St. Augustine to Ockham. – Chicago: Quadrangle Books, 1958. – P. 258.

^[18]Leff G. Bradwardine and the Pelagians. – Cambridge: the University Press, 1957. – P. 134, 160, 244–45, 254.

^[19]Oberman H. The Harvest of Late Medieval Theology: Gabriel Biel an Late Medieval Nominalism / rev. ed. – Grand Rapids: Eerdmans, 1967. – P. 96–97.

^[20]Althaus P. The Theology of Martin Luther; citata iš „Weimarer Ausgabe“, 16:148.

^[21]Žr.: Kleinhans R. G. Luther and Erasmus, Another Perspective // Church History. – Nr. 39. – 1970. – P. 463–464. Evangelijos pagal Morkų parafrazėje (1523) Erazmas aiškiai tvirtina nuteisinimà tikėjimu. Luko parafrazėje (1524) Erazmas pavartoja frazę sola fide.

^[22] Luther’s Correspondence and Other Contemporary Letters / Tr. and ed. Preserved Smith and C. M. Jones. – Philadelphia: the Lutheran Publication Society, 1913. – P. 196–198.

^[23] Cituota iš: Bainton R. H. Erasmus of Christendom. – New York: Scribners, 1969. – P. 178.

^[24] Erasmus-Luther: Discourse on Free Will / Tr. and ed. E. F. Winter. – New York: Ungar, 1961. – P. 41. Tolesnės nuorodos į Erazmo „Apie valios laisvę“ yra iš šio leidimo.

^[25] Liuteris palaiko „dvigubà predestinacijà“, t. y. pasirinkimà ir atmetimà be priežasties, o Erazmas palaiko „viengubà predestinacijà“, t. y. pasirinkimà be priežasties, bet atmetimà paremtà išankstiniu žinojimu apie nuodėmę. Abi pozicijos yra katalikiškos. Apie dvigubà predestinacijà kalbama Laiško romieèiams 9-ame skyriuje, šios pozicijos laikosi ir šv. Tomas Akvinietis „Teologijos sumoje“. Viengubà predestinacijà patvirtino Treèiasis Valensijos susirinkimas (885); žr.: Denzinger H. J. D. The Sources of Catholic Dogma, 13th ed. / tr. R. J. Deferrari. – St. Louis: Herder, 1957. – L. 322.    

^[26] LW, 36:227.

^[27]Gerrish B. A. Grace and Reason: A Study in the Theology of Luther. – Oxford: the Clarendon Press, 1962). – P. 20.

^[28] Ten pat.

^[29]Althaus P. The Theology of Martin Luther. – P. 59; citata iš „Weimarer Ausgabe“, 27:276.

^[30] Apie Reformacijos poveikį anglų literatūrai žr. Sellim P. R. The Hidden God: Reformation Awe in Renaissance Literature // The Darker Vision of the Renaissance / ed. Robert S. Kinsman. – Berkeley: University of California Press, 1974; Hunter R. G.  – Shakespeare and the Mystery of Gog’s Judgements. – Athens: University of Georgia Press, 1976;Sinfield A. Hamlet’s Special Providence // ShS. – Nr. 33. – 1980. – P. 89–97. Apie liuteronybės poveikį Anglijos Reformacijai, pradedant 4-tuoju XVI a. dešimtmeèiu, žr. Elton G. R. Reform and Renewal: Thomas Cromwell and the Common Weal. – Cambridge: Cambridge University Press, 1973. – P. 35, 58, 61; Bonini C. R. Lutheran Influences in the Early English Reformation: Richard Morison Reexamined // ARG. – Nr. 64. – 1973. – P. 206–223; Yost J. K. A Reappraisal of How Protestantism Spread during the Early English Reformation// ATR. – Nr. 60. – 1978. – P. 437–446.  

^[31]Sinfield A. Hamlet’s Special Providenc. – P. 96; Schwindt J. Hamlet and the Hidden God // Language and Culture (Hiroshima University). – Nr. 2. – 1977. – P. 145–158.  

Iš praeities

Skiriama Teodoro Narbuto 230-osioms gimimo ir 150-osioms mirties metinėms

Dabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–1841^[1]) pirmojo tomo laidai lietuvių kalba pradėjo tokiais žodžiais: „Yra asmenybių, kurių gyvenime atsispindi visuomenės heroizmas, lūkesčiai ir ydos“^[2]. Jau tada ši iš pirmo žvilgsnio gana paprasta mintis man pasirodė labai prasminga. Tokia atrodo ir dabar. Vargu ar būtų galima tiksliau nusakyti veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autoriaus asmenybę – jos žavesį ir kontroversiją. Tačiau kodėl atsitiko taip, kad tiek T. Narbuto, tiek vėlesniais laikais, net irtokiais liberaliais mūsų laikais, ištarus šio istoriko vardą, į pirmą vietą vis dėlto iškildavo (tebeiškyla) jo ydos, o tik paskui – jo lūkesčiai, o dar rečiau – heroizmas? Atsakymas tikriausiai būtų paprastas – T. Narbutas buvo ir tebėra iki galo nepažintas, nesuprastas, o jo kūrybinis palikimas vis dar deramai netirtas, dažniausiai – tiesiog neperskaitytas. O jeigu ir skaityta, tai tik fragmentiškai, tikslingai, ieškant (ir būtinai randant) klaidų ir trūkumų, smulkmeniškai nagrinėjant atskirus istoriko teiginius, faktus, menkai suvokiant kontekstą, neįsigilinant į jo kūrybines dirbtuves, jo kūrybos aplinką, pagaliau ir nesistengiant suvokti intencijų istoriko, rašančio XIX a. pradžioje, rašančio Lietuvoje, maža to – rašančio apie Lietuvą itin savitoje kultūrinėje ir politinėje aplinkoje, pirmą kartą rašančio kažką kita, čia dar niekada taip nerašyta. Kitaip tariant, T. Narbuto tekstai skaityti nepasirengus tokiam darbui. Ir iš dalies tokius skaitytojus ir net tokius tyrėjus galima pateisinti, nes priežastis labai paprasta – nepaisant atskirų straipsnių ir iki šiol vienintelės, dar 1939 m. literato, publicisto Rapolo Mackonio (vel Mackevičiaus) Vilniuje išspausdintos platesnės studijos (nors ir ji vos 44 puslapių)^[3], iki šiol neturime išsamios, solidžios lietuviškos T. Narbuto biografijos. Ir čia dar vertėtų pridurti – ne tik T. Narbuto.

Mano studijų metais istorikai buvo skirstomi (žinoma, juokais) į „perskaičiusius Narbutą“ ir į tuos, kurie taip ir nesugebėjo to padaryti. Pirmųjų buvo vos keletas. Žinoma, jie studijavo tik vadinamąjį didįjį devyniatomį T. Narbuto veikalą „Dzieje narodu litewskiego“. Bet kur dar kitos istorijos knygos, kur poezija, vertimai, šaltinių publikacijos? Kur pagaliau straipsniai periodikoje, kur vis dar mažai tirtas rankraštinis, pirmiausia epistolinis palikimas? Kitaip tariant, matome tikrą gigantiškumą, ne kiekvienam duotą dovaną rašyti taip intensyviai, kad nejučiomis imi abejoti, ar tai apskritai įmanoma per vieną, nors ir netrumpą, gyvenimą. Pasirodo, įmanoma. Maža to – rašyti taip, kad iššauktum kritikos audrą – vargu ar šiuo požiūriu Lietuvos istoriografijoje rasime kitą tokį veikalą.

Šiandien neieškokime T. Narbuto veikalo trūkumų, ydų ar minusų, tik atverskime vieną kitą šio istoriko rankraščio puslapį ir nors trumpam stokime į vieną gretą su pačiu autoriumi, pamėginkime suprasti T. Narbuto poziciją taip, kaip jis pats ją suprato. Bet prieš tai keletas biografijos štrichų.

Biografijos metmenys

T. Narbuto biografams niekada nereikėjo itin vargti, nustatinėjant pagrindinius jo biografijos faktus. Ir dėl visai paprastos priežasties – anuometinis šio istoriko populiarumas visuomenėje (o jis šiandien sunkiai suvokiamas – T. Narbuto darbai buvo vadinami „tautos pasididžiavimu ir paminklu“, „dovana visuomenei“, o jis pats – žmogumi, „išvedusiu iš tamsaus urvo lietuvių tautą“– ir tai tik keletas epitetų) įpareigojo istoriką pačiamparašyti savo oficialią biografiją. Pirmą kartą ši autobiografija paskelbta dar 1856 m., T. Narbuto bičiulio ir korespondento, tuometinio Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos viceprezidento Adomo Honorijaus Kirkoro (Adam Honory Kirkor, 1818–1886) iniciatyva – populiariame Varšuvos leidinyje „Gazeta Warszawska“ („Varšuvos laikraštis“), o po metų, 1857-aisiais, – ir Maksimilijono Fajanso (1827–1890) albume „Wizerunki polskie“ („Lenkijos atvaizdai“)^[4]. Kaip tik šiame leidinyje buvo išspausdintas ir šiandien chrestomatiniu tapęs T. Narbuto atvaizdas. Litografija padaryta pagal nuotrauką – net du kartus šiuo tikslu istorikas buvo specialiai nuvykęs į Vilnių pas dagerotipininką. Du kartus todėl, kad pirmoji nuotrauka Varšuvos leidėjui pasirodžiusi „netiksli“^[5]. Galbūt ir taip, nes iš egodokumentinių šaltinių žinome, kad T. Narbutasbuvo tikras lietuvis ne tik savo širdimi ir svajinga vaizduote, bet ir išore – kresnas, tvirto sudėjimo, patrauklių taisyklingų veido bruožų blondinas žydromis akimis^[6]. Tai gerai atspindi ir kiek ankstesnis ir žaismingesnis T. Narbuto atvaizdas – nuolatinio jo darbų iliustratoriaus Juozapo Ozemblovskio (Józef Oziembùowski vel Oziębùowski, 1805–1878) litografija, atlikta pagal Adolfo Piwarskio (1817–1870) piešinį, šiandien saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete. Litografija daryta apie 1840–1841 m., veikalo„Dzieje narodu litewskiego“ leidėjo Antano Marcinovskio (Antoni Marcinowski, 1781–1855) iniciatyva, kai buvo rengiamasi spausdinti dešimtąjį, paskutinįjį, veikalo tomą. Šis portretas turėjo būti įdėtas greta autoriaus gyvenimo aprašymo. Deja, dešimtasis tomas taip ir nebuvo išleistas, tad liko nepaskelbtas ir minėtas gyvenimo aprašymas. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jo juodraščio fragmentas prieš dešimtį metų rastas tarp T. Narbuto rankraščių.

Kaip jau minėjau, šios pirmosios T. Narbuto biografijos iš dalies palengvino apie istoriko gyvenimą ir kūrybą rašiusių autorių darbą. Tačiau oficiali biografija nėra tikra biografija, vien dėl to, kad ji oficiali. Sudėtingos krašto, kuriame T. Narbutas gyveno ir kūrė, aplinkybės vertė kai ką paryškinti, kai ką – pakoreguoti, o kai ką – ir visai nutylėti. Kitais žodžiais tariant, T. Narbutas, palikdamas ateities kartoms autobiografiją, be to, išspausdindamas ją tokiame garsiame leidinyje, ne tik palengvino, bet ir apsunkino būsimų savo biografų darbą. O jų, vienaip ar kitaip prisilietusių prie istoriko biografijos, ne tiek ir mažai – be jau minėtų R. Mackonio, A. H. Kirkoro (pastarasis, kaip rodo jo rankraštinis palikimas, turėjęs planų atsidėti ir išsamesnei istoriko gyvenimo ir kūrybos analizei), vertėtų prisiminti ir Julianą Bartoszewiczių, Eduardą Volterį, Zenoną Ivinskį, Joną Puziną, Maùgorzatą Sztolzman, Romą Batūrą (ypač – jį), Sigitą Gasparavičienę ir kt.^[7] Buvo cituotas ir V. Berenio pateiktas istoriko gyvenimo ir kūrybos aprašymas^[8]. Ne taip seniai biografinį straipsnelį apie T. Narbutą parašė ir Tomas Venclova^[9]. Žinoma, tai tik spausdinti darbai, daugiausia – periodikoje ir enciklopediniuose leidiniuose. Unikalios rankraštinės medžiagos T. Narbuto biografijai mums paliko ne tik A. H. Kirkoras, bet ir istoriko dukra Teodora Narbutaitė-Mončiunskienė, jo giminaitė, literatė Kamilė Narbutaitė-Jurevičienė, etnografas, archeologas, istorikas Mykolas Brenšteinas.

Kad ir kokie nedidukai, o kartais – tik fragmentiški, vienam kuriam T. Narbuto gyvenimo epizodui skirti būtų minėtų tyrėjų tekstai (vis dar nepralenkiama šiuo požiūriu yra R. Mackonio studija), jie visi vienaip ar kitaip bylojo – T. Narbuto biografija verta plunksnos. Vieniems šių rašinių autoriams imponavo sena, „tikrai lietuviška“ istoriko kilmė – juk Narbutai savo pradžią siejo su Jurgiu Astiku, 1413 m. per Horodlės seimą priėmusiu Trijų ragų (kitaip – Trimitų) herbą, o save kildinusiu net iš paties Krivių Krivaičio Lizdeikos (todėl dažnai, taip pat oficialiuose raštuose, T. Narbutas mėgdavo prie savo pavardės pridėti dar ir antrąją – Astiko, t. y. Teodoras Astikas Narbutas (Teodor Ostik Narbutt). Kitų T. Narbuto biografų susidomėjimą kėlė būsimo istoriko elgsena kariniuose ir politiniuose krašto įvykiuose – Napoleono karuose, 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimuose. Beveik visų T. Narbuto biografų darbuose kaip pikantiška detalė buvo nurodomi (taip pat nemenkai paryškinta ir paties istoriko autobiografijoje) nuopelnai, stiprinant Baltijsko uosto blokadą 1808–1809 m. per Rusijos ir Švedijos karą ir netgi statant žymiąją Bobruisko tvirtovę. Nebuvo galima nepaminėti ir taikos metų – T. Narbuto, tada karo inžinieriaus, darbo prie Nemuno kartu su žymiausiais Prūsijos ir Rusijos hidraulikais 1804–1806 m., indėlio steigiant Druskininkų kurortą (kaip tik T. Narbutas, pats būdamas didelis šių mineralinių šaltinių entuziastas, tuometinį Gardino civilinį gubernatorių Grigorijų Doppelmajerį įtikino tokio naujo šiam kraštui projekto prasmingumu^[10]).Kai kuriuose tekstuose T. Narbutas buvo pristatomas ir kaip itin pažangus dvarininkas, savo Šiaurius (Gardino, nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija, Lydos apskritis, dab. Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas) pavertęs tiems laikams moderniu ūkiu, tikra oaze savo valstiečiams. O ką jau kalbėti apie kitą, vadinamąją intelektualiąją Šiaurių dvaro gyvenimo dalį – T. Narbuto sukauptus lietuviškų senienų rinkinius, taigi muziejų, ir istoriko pasididžiavimą – biblioteką, taip pamėgtą ir jo bičiulių iš Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos. Biblioteką, kurioje, Lilijos Kowkiel skaičiavimu, galėjo būti sukaupta daugiau nei šeši šimtai veikalų – neskaičiuojant rankraščių, numizmatikos kolekcijos ir t. t.^[11] Kitaip tariant, Šiauriai buvo paversti tikra tos provincijos intelektualų sala su savitu gyvenimo modeliu, kuriame buvo galima derinti realų gyvenimą ir kūrybą ir kuris šiandien gali būti įvardytas kaip „gyvenimas pagal Horacijų“^[12]. Taigi dvaras buvo itin spalvingas, savitas dar ir tuo, kad jame prieglobstį rasdavo buvę 1830–1831 m. sukilimo veteranai, vadinamieji rezidentai, apie kurių praeitį buvo kalbama tik puse lūpų, ir net čigonai. Šiai tautai, „kaip abejingai gyvenimo patogumams, niekinančiai turto kaupimą, nemėgstančiai gyventi vienoje vietoje, savo nepriklausomybę ir tautiškumą vertinančiai labiau už visus pasaulio turtus“, T. Narbutas jautė ypatingą simpatiją, tai rodo ir vienas įdomiausių istoriko kūrinių – 1830 m. (sic!) būsimo veikalo „Dzieje narodu litewskiego“leidėjo A. Marcinovskio spaustuvėje išspausdinta knyga „Rys historyczny ludu cygañskiego“ („Čigonų tautos istorinė apybraiža“)^[13]. Kaip pikantiška T. Narbuto gyvenimo dalis buvo nurodomas ir dalyvavimas šubravcų bei masonų draugijų veikloje – atskiro straipsnio tema tapo ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma masonų simbolika papuošta stiklinė su išgraviruotu įrašu „Teodor Narbutt“ ir metais – 1817^[14]. Domėtasi ir istoriko šeima. Su žmona Kristina Sadauskaite-Narbutiene (Krystyna z Sadowskich Narbuttowa, 1803–1899) T. Narbutas susilaukė net vienuolikos vaikų, iš kurių trys mirė ankstyvoje vaikystėje. Įdomi ir tiems laikams ypač sensacinga detalė – Narbutų santuoka buvo oficialiai įteisinta, t. y. pora susituokė parapinėje Nočios bažnyčioje tik 1840 m., kai jau augo penki vaikai (pirmagimis Liudvikas gimė 1832-aisiais ir iki tėvų vedybų augo ne kaip Narbutas, bet kaip Sadovskis). Šiaip ar taip, K. Narbutienė, ne tik legendinio Liudviko, bet ir dar trijų savo vaikų-sukilėlių – Boleslovo, Pranciškaus ir T. Narbuto numylėtinės (tai sako net vardas) Teodoros motina – viena įspūdingiausių mūsų XIX šimtmečio moterų. Net ir būdama tremtyje, Penzos gubernijoje, iš visų jėgų mėgino kovoti dėl konfiskuotos savo vyro bibliotekos susigrąžinimo. Paskutiniuosius metus praleido Šiauriuose. Mirė 1899 m., pergyvenusi savo vyrą trisdešimt penkerius metus. Palaidota Šiaurių kapinaitėse. Šeimos tradicija sako, kad nuolat kartodavo: „Sūnūs – tai mano garbė! Dukterys keičia pavardes“^[15].

Taigi beveik visi bent kiek išsamesnę T. Narbuto biografiją rašę autoriai laikėsi istoriko autobiografijos padiktuotos dėstymo sekos, o ji tokia: kilmė, mokslo metai, karo tarnyba, o nuo 1812 m. – jau visai kitas –namų, literatūrinis gyvenimas, kai, istoriko sūnaus Liudviko žodžiais, „luošumo apsunkintas, metė nedėkingą inžinieriaus amatą ir pasišventė gimtojo krašto literatūrai“^[16]. Iš tikrųjų 1812 m. balandžio 12 d., jau išsitarnavęs inžinerijos kapitono laipsnį, gavęs ne vieną apdovanojimą, bet jau patyręs didelių išgyvenimų, sužeidimų ir traumų – pirmą kartą mūšyje prie Austerlico (dabar – Slavkovas Čekijos Respublikoje), kai buvo perdurtas durtuvu, antrą kartą – prie Tilžės, kai buvo peršauta kairioji ranka, trečią kartą – 1809 m. mūšyje prie Abo (dabar – Turku Suomijos Respublikoje), Rusijos ir Švedijos karo metu, kai gavo smarkią galvos kontūziją, dėl ko labai sutriko klausa, ir ketvirtąjį, – 1810–1811 m., jau savame krašte, Bobruiske, kai, statydamas tvirtovę, kaip rašė sūnus L. Narbutas, „po pelkes braidydamas, sušalo ir susirgo nervine karštine, dėl ko visiškai prarado klausą“^[17]. Taigi šis jaunas dvidešimt aštuonerių metų, bet negalios kamuojamas vyras visam laikui atsisveikina su įtemptu – ir fiziškai, ir moraliai, tačiau kupinu nuotykių, kelionių ir pavojų savo gyvenimo tarpsniu ir tarytum pradeda jį iš naujo. Kitaip tariant, remiantis paties T. Narbuto autobiografijoje nurodyta įvykių seka, tik nuo 1812 m. mes jau galime kalbėti apie literato ir istoriko T. Narbuto atsiradimą – iki tol jis tebuvęs karys, karo inžinierius, kuriam... istorija tarsi nerūpėjusi. Taigi šis atsidėjimas literatūrai, mūsų krašto praeities tyrimams, kilęs tarytum iš nevilties, buvęs tarytum padiktuotas naujos T. Narbuto būsenos, kurios neatskiriamas dėmuo nuo šiol bus jį gaubianti tyla. Skaitant veikalą „Dzieje narodu litewskiego“ niekada negalima pamiršti šios aplinkybės – tai istorija, parašyta visiškoje tyloje. Bet paradoksas – kiek triukšmo ji sukėlė...

Iš tikrųjų viskas ne taip jau ir paprasta. Pirmasis šia iš pirmo žvilgsnio tokia logiška T. Narbuto gyvenimo schema suabejojo R. Mackonis, atkreipęs dėmesį į 1838 m. rašytą T. Narbuto pratarmę devintajam veikalo „Dzieje narodu litewskiego“tomui, kuriame autorius, be kita ko, prasitaria, kad medžiagą šiam veikalui pradėjęs rinkti jau prieš trisdešimt metų, t. y. aritmetiškai skaičiuojant – ne 1812-aisiais, bet jau 1808-aisiais! Taigi „išeitų, kad Narbutas, dar būdamas rusų kariuomenėje, jau turėjo sumanymą rašyti Lietuvos istoriją, jei jau tuo tikslu rinkęs medžiagą“^[18]. Šiandien šis faktas pasitvirtino ir net su kaupu. T. Narbutas jau anksčiau minėtoje dešimtojo, taip ir neišspausdinto, tomo pratarmėje ketino daug ką paaiškinti – tada, 1842-aisiais, galėjo būti dar gerokai iškalbingesnis – ne taip, kaip po 1851-ųjų, po sūnaus Liudviko, tada Vilniaus gimnazijos mokinio, apkaltinto suorganizavus slaptą antivalstybinę draugiją „Erelis ir kryžius“, bylos ir nuosprendžio. Sūnus buvo išplaktas rykštėmis mokinių ir tėvų akivaizdoje ir atiduotas į kareivius, į Kaukazą, prieš tai atėmus bajorystę. Taigi po sūnaus suėmimo, kai ir T. Narbutas buvo tardytas ir atiduotas policijos priežiūrai, vargu ar būtų buvę protinga viešai skelbti, kad tarnaudamas Rusijos armijoje savo laisvalaikį skyrė lietuvių tautos istorijos tyrimams? Taip tikriausiai ir atsirado toji apmaudi spraga 1856 ir 1857 m. skelbtuose jo gyvenimo aprašymuose. Spraga, suklaidinusi ne vieną. Bet štai tos garsiosios pratarmės fragmentas – rankraštis, dabar saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS):

Nors iš pradžių kaip savo profesiją pasirinkau matematikos mokslus, o ypač – civilinė ir karinė architektūra buvo mano pagrindinis dalykas, vis dėlto nuo pat jaunystės metų domėjausi istorija, ypač mėgau savo tėvynės istoriją. Labiausiai patiko Strijkovskis, kuris buvo neatskiriamas mano bičiulis nuo 1798 metų, t. y. pradedant trečiąja Vilniaus apskrities mokyklos klase. Nes ar tai universitete, kai savo protą lavinau prie matematinių formulių, ar su skriestuvu rankoje, kai gilinausi į Gucevičiaus [t. y. į architekto Lauryno Gucevičiaus (Wawrzyniec Gucewicz, 1753–1798), – R. G.] mokyklą, ar kaip karinis inžinierius tarnaudamas Monarchui stovyklose, priešo apsuptose tvirtovėse, užblokuotuose uostuose arba karo laivuose, kai dalyvavau jūros kampanijose – visur tėvynės istorijos tyrimai buvo mano numylėtas objektas.

Tada, kai laisvesnėmis nuo karinių darbų valandomis galėdavau daugiau laiko skirti tam, kad pažinčiau istoriko profesiją, vadovaudamasis sistema, kurią man nurodė šv[iesaus] at[minimo] profesorius Tomas Husaževskis [t. y. Vilniaus universiteto visuotinės istorijos profesorius T. Husaževskis (Tomasz Hussarszewski, 1732–1807), – R. G.], gilinau savo istorines žinias, skaitydamas užsienio veikalus ir pradėjau rinkti medžiagą Lietuvos istorijai. 1809 metai buvo tos epochos pradžia [kursyvas mano – R. G.]^[19].

Šiame nedideliame apimtimi tekste sudėta labai daug svarbių akcentų. Bet pats reikšmingiausias paskutinysis: „1809 metai buvo tos epochos pradžia.“ Taigi 1808–1809 m., Rusijos ir Švedijos karas, paprastai vadinamas tiesiog Suomijos karu, pasibaigęs Suomijos ir Alandų salų aneksija, viena sudėtingiausių XIX a. karinių kampanijų, tik kiek nublankusi Napoleono karų fone. Karas, pasižymėjęs ne tik nuožmiais mūšiais – tiek sausumoje, tiek ir jūroje, bet ir aršiu partizaniniu pasipriešinimu. Žymioji Baltijsko (dabar – Paldiskis, Estijos Respublika) gynyba ir admirolo Piotro Chanykovo vadovaujamos rusų flotilės nesėkmė – laivo „Vsevolodas“ žūtis, baterijų statymas Mažojoje Rogo saloje (dabar – Mažojo Pakrio sala Estijos Respublikoje), minėtas mūšis prie Abo ir karo kulminacija – garsusis Rusijos armijos žygis į Alandų salas, per ledinę Botnijos įlanką. Ir jaunas inžinerijos puskarininkis šiame kare, maža to – iš krašto, kuris dar visai neseniai buvo užkariautas taip, kaip dabar užkariaujama Suomija. Taigi ne tik aštrus mirties pojūtis, bet ir ne ką silpnesnis moralinis aspektas – juk žygiuota užkariautojų gretose. Dviprasmiška padėtis, vidiniai prieštaravimai, ypatingas karo žiaurumas šiuos dvejus T. Narbuto jaunystės metus daro vienais ryškiausių jo biografijoje. Kaip jau vėliau rašė istoriko duktė T. Narbutaitė-Mončiunskienė, kaip tik iš Suomijos T. Narbutas išsinešė mirties jausmo pojūtį^[20].

Bet šiandien palikime nuošalyje militarines šio T. Narbuto biografijos epizodo detales, juolab kad jas pavyko rekonstruoti beveik padieniui, pasitelkus Centrinio valstybinio Rusijos karinio laivyno archyvo Sankt Peterburge medžiagą. Šiandien pasvarstykime apie tuose archyviniuose dokumentuose nefiksuotą inžinerijos puskarininkio laisvalaikį. O jo irgi būta – net ir tokiame nuožmiame kare, ypač vėliau, kai atsirado galimybė atgauti jėgas po jau anksčiau minėto sužeidimo Abo mūšio lauke. Atrodytų, mirties artumas turėjo kelti tik vieną tada realų troškimą – išlikti. Tačiau niekas negalėjo atvėsinti T. Narbuto aistros istorijai. O ir kario-istoriko derinys buvo visiškai įmanomas. Pirmą kartą T. Narbutas turėjo progos tuo įsitikinti kartu su prūsų ir rusų hidraulikos specialistais dirbdamas prie Nemuno – pasitelkęs visas galimas priemones, išnaudodamas kiekvieną laisvą valandą, kasinėjo piliakalnius, užrašinėjo panemunių gyventojų papročius, mokėsi jų kalbos, rinko senienas^[21]. Taigi į Skandinavijos kraštus T. Narbutą likimas nubloškė tada, kai jau buvo susiformavęs ne tik pomėgis istorijai, bet galbūt – net ir tikslas parašyti Lietuvos istoriją. Maža to, kaip skaitėme minėtos pratarmės fragmente, iš tų kraštų T. Narbutas parsivežė pirmą apčiuopiamą medžiagą būsimajam savo veikalui.

Žinoma, kad vadinamosios Suomijos kampanijos metu T. Narbutas lankėsi ir Helsigforse (dabar – Helsinkis, Suomijos Respublika), Sveaborgo tvirtovėje (dabar – Suomelina, ten pat), Fredrikshame (dabar – Hamina, ten pat), Revelyje, t. y. Taline, Pernu (abu dabartinėje Estijos Respublikoje). Bet itin daug įspūdžių patirta Abo mieste – svarbiausiame tuometiniame Suomijos mokslo ir kultūros centre, kuris, kaip ir Vilnius, iki pat XIX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos pirmiausia asociavosi su universitetu. Šiandien būtų galima tik spėlioti apie T. Narbuto, Rusijos armijos inžinerijos paporučiko, kontaktus su šia mokslo įstaiga, su jos profesūra, atvirai deklaravusia antirusiškas pažiūras, – jeigu ne vienas trumpas T. Narbuto laiškas, išlikęs tarp gausios istoriko Joachimo Lelevelio (Joachim Lelewel, 1786–1861) korespondencijos, iš kurio turinio galima spręsti, kad Abe būsimasis istorikas turėjo ne vieną susitikimą su tenykščiais literatais ir parsivežė ne vieną jų veikalą – kad grįžęs namo juos „perduotų žmonėms, tiriantiems Europos šiaurės tautų pradus“^[22]. Taigi T. Narbutas ne tik ieškojo, bet ir užmezgė kontaktus su tenykščiais intelektualais. Antrasis miestas, kuriame būsimasis istorikas atsidūrė Suomijos kampanijos metu ir kuris jį ypač domino kaip literatą, buvo Estijos sostinė Revelis. Kaip galima spręsti iš paties T. Narbuto užuominų, šiame mieste gyveno 1808 m. pabaigoje–1809 m. pradžioje, t. y. jau po įvykių Mažojoje Rogo saloje. Kaip ir Abe, Revelyje T. Narbutas užmezgė asmeninių kontaktų. Pati įspūdingiausia pažintis – su tada Revelyje viešėjusiu itin populiariu rašytoju, istoriku ir diplomatu Augustu von Kotzebue (1761–1819). Kaip tik iš jo T. Narbutas sužinojo apie žymaus viduramžių teologo, filologo ir bažnyčios veikėjo Petro d’Ailli (Petrus ab Alliaco, 1350–1429) rankraštį, kurio teksto fragmentus (juos T. Narbutas nusirašė Revelyje) vėliau naudojo ir savo didžiajame veikale, ypač – pirmajame jo tome. Tikriausiai A. von Kotzebue pristatė T. Narbutą ir savo aplinkos žmonėms, taip pat kolekcininkams, antikvarinių knygynų savininkams. Paties istoriko teigimu, kaip tik Revelyje jis įsigijo ir kitą, šiandien itin prieštaringai vertinamą^[23] (panašiai – kaip kadaise T. Narbuto paskelbtąją Aleksandro Bychovco kroniką) rankraštį – vadinamąją J. F. R. kroniką.

Skandinaviškasis T. Narbuto gyvenimo epizodas išryškintas neatsitiktinai – jis rodo, kiek dar daug reikia įdėti pastangų, norint susidaryti tikresnį, taigi irobjektyvesnį, vaizdą apie T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“genezę. O netikėtumai, tikri atradimai, laukia atidžiau pažvelgus ir į kitus šio istoriko gyvenimo momentus, į jo pradžių pradžią, t. y. į jo mokslo metus, aplinką prestižiškiausioje tada krašto vidurinio mokslo įstaigoje – Vilniaus apskrities, kitaip – akademinėje, mokykloje, į kurią, taigi ir į Vilnių, T. Narbutas atvyko 1796 m., būdamas vienuolikos metų, ir visą šešerių metų mokslo kursą išėjo vos per trejus metus ir tik labai gerais pažymiais. Netikėtumai laukia atidžiau pažvelgus ir į jo santykį su pijoriškąja ideologija. Neužmirškime, kad garsusis pijoras, 1769 m. Vilniuje išleisto vadovėlio „Logika“ autorius Kazimieras Narbutas (Kazimierz Narbutt, 1738–1807) buvo T. Narbuto giminaitis, „senelis“, kaip kad pats istorikas jį vadindavo, nors iš tikrųjų K. Narbutas buvo jo senelio Ignacijaus Narbuto brolis. Studijas Vilniaus universiteto (tada – Lietuvos vyriausiosios mokyklos) Fizikos mokslų kolegijoje T. Narbutas pradėjo 1799 m., taigi būdamas vos penkiolikos metų amžiaus. Daug svarbių žinių duoda ir vadinamasis kontekstas – pažintis su tada universitete dėstytais kursais, ypač – su mėgstamiausio T. Narbuto profesoriaus – ekskunigo, 1794 m. sukilimo dalyvio, puikaus pedagogo, puikaus oratoriaus, o po L. Gucevičiaus mirties Architektūros katedros vadovo, bet permainingos sėkmės architekto-praktiko Mykolo Šulco (Michaù Szulc, 1769–1812) paskaitų konspektais, tarp jų ir architectura militaris, arba paprasčiau tariant – karo inžinerija^[24]. Jau vėliau T. Narbutas taip apibūdins universitete pasirinktą savo studijų dalyką: „Tai labai platus, sunkus, reikalaujantis daug darbo ir pats pavojingiausias iš visų mokslų“^[25].

Žodžiuose platus, sunkus, reikalaujantis daug darbo ir pats pavojingiausias ir slypi T. Narbuto pasirinkimo esmė. M. Šulco dėstomame architectura militaris kurse buvo viskas, ko reikėjo XVIII a. švietimo tradicijos auklėtam, itin gabiam jaunuoliui. Ši karo mokslo sritis atitiko universalius T. Narbuto gebėjimus, maža to – sudarė galimybę išmėginti jėgas mūšio lauke. Ne veltui M. Šulcas karinės architektūros paskaitose tiek daug dėmesio skyrė ir iš pirmo žvilgsnio antraeiliams dalykams – karo inžinieriaus fiziniam pasirengimui, moralei, erudicijai ir net išvaizdai. Kitaip tariant, mokė ne tik statyti tiltus, baterijas ir fortifikacijas. Profesorius stengėsi savo mokiniams perduoti pagrindinį Apšvietos epochos principą – ugdė universalumą ir žingeidumą mokslui. Negana to – žadino meilę krašto istorijai, savo architektūros paskaitas sąmoningai puošdamas ilgomis Motiejaus Strijkovskio ir Martyno Belskio kronikų citatomis.

Bet grįžkime prie svarbiausio T. Narbuto biografijos fakto, jo vizitinės kortelės – veikalo „Dzieje narodu litewskiego“.

Dėl sumanymo rašyti veikalą „Dzieje narodu litewskiego“

„Aš nerašau lietuvių tautos istorijos...“ – tokia iš pirmo žvilgsnio šokiruojančia deklaracija T. Narbutas pradėjo laišką garsiam to meto istorikui profesoriui Ignacijui Onacevičiui (Ignacy Onacewicz vel O‘Nacewicz, 1780 ar 1781–1845)^[26]. Laiško originalas neišliko, o iš juodraštinio varianto negalime jo tiksliai datuoti. Ir vis dėlto laiško turinys leidžia nors apytiksliai tą laiką nustatyti – tai turėtų būti metai po veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ pirmojo tomo, t. y. „Mitologia litewska“ („Lietuvių mitologija“), pasirodymo, 1836-ieji arba 1837-ųjų pradžia:

Aš nerašau lietuvių tautos istorijos, nes neįstengčiau susidoroti su tokiu darbu; be kita ko, ir pats Livijus nesugebėtų jos parašyti – tokia ji šiandien, kai nuosmukį patyrė dalykai, galėję palaikyti jos šaunumą, yra neapdorota, tokius išbarstytus ir išblaškytus turi šaltinius. Mano uždavinys, kaip galima spręsti iš knygos „Mitologia litewska“, yra atskleisti praeities įvykių esmę, pradedant tautos kilmės ab ovo [paryškinta T. Narbuto, – R. G.] iki pat tų laikų, kai ji 1569 metais, valdant Žygimantui Augustui, susijungė su Lenkija. Taigi šis įrodinėjimų, įvykių spėliojimų ir jų pagrindimo, sumanymų, pastabų ir šaltiniuose išskaidytų faktų rinkinys, kuris sudarys penkis arba šešis tomus, negali būti vadinamas istorija [orig.: „historia“, – R. G.], o tik veikalais [orig.: „dzieje“, – R. G.], t. y. turi turėti kuklesnį pavadinimą^[27].

Taigi T. Narbutas labai aiškiai atribojo tai, kas šiandien mūsų ausiai skamba visiškai identiškai. Simonas Daukantas „Didžiajame lenkų–lietuvių kalbų žodyne“ žodį „dzieje“ į lietuvių kalbą vertė žodžiu „weikaùaj“, „księga dziejów“ – „kniga wejkaùū“, tuo tarpu žodis „dziejopis“ lietuviškai reikštų „weikaùuraszytojas“ ir t. t.^[28] Savo ruožtu žodžius „dziejopis“, „dziejopisarz“, „dziejopisca“ prilygino žodžiui „latopisca“, „latopisiec“, t. y. „meturaszitojas“, metraštininkas. Taigi, laikantis anuometinės terminijos, T. Narbuto veikalas „Dzieje narodu litewskiego“ į lietuvių kalbą turėtų būti verčiamas ne „Lietuvių tautos istorija“, bet „Lietuvių tautos veikalai“. Maža to, iš laiško turinio aišku, kad T. Narbutas sąmoningai vengė tada jau visuotinai priimto žodžio „historia“ (prisiminkime kad ir gerokai anksčiau pasirodžiusį septyniatomį garsiojo Adomo Naruševičiaus (Adam Naruszewicz, 1733–1796) veikalą „Historia narodu polskiego“, t. y. „Lenkų tautos istorija“), taigi tarytum nepretendavo į moksliškumą, suvokdamas save tik kaip įvykių aprašinėtoją, savotišką metraštininką, „meturaszitoją“, bet ne istoriką – net anuometiniu įsivaizdavimu. Ir čia vertėtų atkreipti dėmesį į istoriko Vytenio Almonaičio įžvalgą, kad savo struktūra ir dėstymo eiga T. Narbuto veikalas labai jau primenąs viduramžių kroniką^[29]. Taigi bent iš pradžių uždavinys buvęs labai kuklus. Suvokdamas, kad jo veikalas nebus tobulas ir nekritikuotinas, o tikmedžiaga būsimiems tyrėjams, jau cituotame laiške I. Onacevičiui rašė: „Jame Šiaurės Europos tyrinėtojas sau ras labai didelę paslaugą. O kitas Lietuvos istorikas [orig.: „dziejopis“, – R. G.] (jeigu tik Dievas tokiu apdovanos mūsų tautą) turės nueiti lengvesnį kelią; mūsų tautietis visada čia atras puikių mūsų protėvių darbų, aiškiai ir teisingai išdėstytų. Toks yra mano ketinimas, o kaip jis pavyko – įvertins palikuonys“^[30].

Tačiau kad ir koks kuklus būtų buvęs T. Narbuto sumanymas, jo įgyvendinimui reikėjo daug fizinių ir moralinių jėgų – šis darbas, kaip netrukus paaiškėjo, sudėtingumu nė kiek nenusileido karo inžinieriaus profesijai. Tame pačiame laiške T. Narbutas taip rašė:

Jau trisdešimt metų, kai jaučiu norą dirbti šį darbą; tarnavau inžinieriumi Rusijos armijoje ir, daug keliaudamas, versdamas ir rausdamas žemę (ne vieną kartą – ir savo gimtąją), ieškojau praeities pėdsakų. Rinkau knygas, jas nurašinėjau, rausiausi privačiuose ir viešuose archyvuose – kur tik galėjau, išmokau skaityti senus rusiškus, vokiškus, lotyniškus rankraščius, išmokau kalbas ir lietuvių kalbos dialektus [pasak istoriko dukters T. Narbutaitės-Mončiunskienės, jos tėvas mokėjo net devynias kalbas, „taip pat ir olandų, tokią madingą jo jaunystėje“^[31], – R. G.], pririnkau įvairių ištraukų, užrašų, taip pat sulaukiau pagalbos iš tų tautiečių, kurie turėjo krašto senovės paminklų^[32].

Taigi jau 1825–1827 m. T. Narbutas turėjo sukaupęs pakankamą kiekį šaltinių, kuriais remdamasis galėjo ryžtis rekonstruoti seniausią Lietuvos istoriją. O ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui priimti.Bene geriausiai šią atmosferą apibūdina 1829 m. leidinyje „Dziennik Warszawski“ („Varšuvos dienraštis“) išspausdintas Dionizo Poškos rašinys „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“^[33]. Straipsnis rašytas metai prieš autoriaus mirtį, todėl jį galima vadinti literatūriniu testamentu. Rašinio pavadinimas tarsi rodo, kad D. Poškai pirmiausia rūpėjo duoti nurodymus ir patarimus tiems, kurie imsis rašyti Lietuvos istoriją. Tačiau iš turinio aiškėja, kad problema didesnė – autoriui labiausiai rūpėjo, kas rašys tą istoriją. Nes atėjo laikas, kad ją parašytų pats lietuvis, ne rusas, ne vokietis ir ne lenkas, nes „senieji autoriai, iš eilės vienas kitu sekdami ir iš kits kito nusirašinėdami lietuvių pagoniškas gimines ne iš įsitikinimų ar religinių principų, bet dėl prietarų, vos teikėsi laikyti žmonėmis ar to vardo vertais“^[34]. Todėl, anot D. Poškos, lietuvių tautos istoriją gali parašyti „tik kuris nors civilis pilietis“, nes tik jis turi galimybę objektyviai pavaizduoti praeitį.

Sunku pasakyti, ar D. Poška turėjo omenyje kokį nors konkretų asmenį. Galbūt ir taip. Jam puikiai buvo žinomas anuometinis intelektinis Lietuvos elitas, ypač tie, kurie domėjosi krašto praeitimi. Tačiau šio asmens neįvardijo. Ir nors vargu ar būtume teisūs, jeigu šį D. Poškos testamentą pavadintume programiniu dokumentu, turėjusiu ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, šis straipsnis rodo bendrą lygį, bendrą nuotaiką, gimstantį norą rašyti patiems ir taip išvengti klaidų, kurias sąmoningai ar nesąmoningai darė kiti. Likimas susiklostė taip, kad tuo rašytoju, tuo „civiliu piliečiu“ tapo T. Narbutas.

Idėjos įkūnijimas

Tokiam sumanymui įgyvendinti reikėjo rasti ir leidėją. O juo tapo žinomas Vilniaus literatas, redaktorius ir spaustuvės savininkas, vienas ryškiausių to meto intelektualų, anksčiau ne kartą minėtas A. Marcinovskis. Kaip tik jam reikėtų priskirti dalį T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“šlovės. Tiesa, šios idėjos A. Marcinovskiui nepavyko iki galo įgyvendinti – nebuvo išspausdintas paskutinysis, dešimtasis, tomas. Ši aplinkybė aptemdė autoriaus ir leidėjo santykius. Nors šiokių tokių nesklandumų būta ir anksčiau. Štai pirmasis veikalo tomas buvo išspausdintas 1835 m., o antrasis pasirodė tik 1837-aisiais. Taigi rankraštis leidėjo laukė net dvejus metus – pratarmė parašyta dar 1835 m. gegužę. Vis dėlto pirmųjų tomų populiarumas 1837 m. paskatino A. Marcinovskį sudaryti ir oficialią autorinę sutartį. 1838 m., kaip galima spręsti iš ketvirtajame veikalo„Dzieje narodu litewskiego“tome išspausdinto prenumeratorių sąrašo bei mūsų dienas pasiekusių prenumeratorių kortelių, buvo paskelbta ir vieša visų tomų prenumerata^[35].

Nuo 1837 m. knygų leidimas akivaizdžiai paspartėjo: po metų buvo išspausdinti trečiasis ir ketvirtasis, 1839-aisiais – penktasis ir šeštasis, 1840-aisiais – septintasis ir aštuntasis tomai, o 1841-aisiais – paskutinysis, devintasis. 1839 m., t. y. pasirodžius pirmosioms šešioms knygoms, T. Narbuto kūrinys įteiktas ir imperatoriui Nikolajui I, už ką istorikas, kaip tada įprasta, buvo apdovanotas asmenine monarcho dovana – žiedu su briliantu^[36].O1841 m., kai jau buvo išspausdinti vis devyni tomai, išskirtinį dėmesį T. Narbutui parodė ir Vilniaus vyskupas Andriejus Benediktas Klongevičius (Jędrzej Benedykt Kùągiewicz, 1767–1841), aplinkraščiu kreipdamasis į vyskupijos dvasininkus ir primygtinai rekomenduodamas įsigyti T. Narbuto veikalą. Ne tik įsigyti, bet ir „jį skaityti ir mąstyti bei liaudžiai, kuriai kunigai esą vedliai jų krikščioniškajame gyvenime, pasakoti: kas prieš tai dėjosi šiame žemės kampelyje, kuriame dabar gyvename, kas ir kokiomis pastangomis sodino tą Kristaus vynuogyną ir jau gerai išpuoselėtą perleido mums kaip pačią brangiausią nuosavybę“^[37]. Toks vyskupo, vieno šviesiausių savo laikotarpio asmenybių, be kita ko, pirmojo valstiečių kilmės Vilniaus vyskupo, kreipimasis istoriką sujaudino net labiau nei monarcho dovana.

Taigi nuo 1837 m. T. Narbutas galėjo toliau tęsti pradėtą darbą, jau turėdamas pagrįstą viltį, kad jo veikalas bus išspausdintas. Ne tik išspausdintas, bet ir perkamas – A. Marcinovskis pasirūpino ir jo reklama. Išliko puikus šios leidėjo akcijos pavyzdys, vadinamasis pranešimas apie T. Narbuto veikalą, rašytas, kai jau buvo išleisti beveik visi, t. y. aštuoni, tomai^[38]. Kaip rodo šis reklaminis tekstas, A. Marcinovskis nėra vien komersantas, kuriam svarbu tik įsiūlyti savo prekę, bet asmuo, literatas, puikiai supratęs tokio veikalo – „Dzieje narodu litewskiego“ – reikšmę. Leidėją kaip žmogų ir kaip pilietį žavėjo istoriko biografija, bylojanti apie atsidavimą ir rezignaciją – nepaisydamas tarnyboje prarastos sveikatos, T. Narbutas „nemanė, kad ganėtinai atidavė skolą visuomenei“^[39]. Tad žymusis Vilniaus leidėjas, maža to, pats literatas, T. Narbuto veikalą vadina „dovana visuomenei“, sakydamas, kad pirmą kartą Lietuvos istorijos medžiaga pagaliau sujungta „į vieną visišką ir tvarkingą visumą“, kuri stebina jau vien savo apimtimi^[40]. A. Marcinovskis taip samprotavo: „Laukiant, kol pasirodys bešališka mokslingo išminčiaus nuomonė, galima pagrįstai, stebintis tokia ištverme, užtikrintai pasakyti: amžių amžiais buvo laukiama tokio veikalo ir amžių amžiais jis gyvuos. Taip, tiesa: tol, kol gyvieji turės poreikį pažinti pasaulio istoriją, o jų palikuonys – mokslą, tol Narbuto veikalas bus mokslinių diskusijų objektas, bus visų luomųpiliečių pramoga, medžiagos istorikui lobynas, paminklų bei įrodymų, kurie buvo išgelbėti nuo pražūties, rinkinys [čia ir toliau kursyvas mano, – R. G.], o Lietuvos gyventojams, beveik bet kuriame jos kampelyje, kad ir kaip jis ten vadintųsi, bus įdomybė,žadinanti smalsumą, akstinas, kuris verčia mąstytiir patikrinti ten aprašomus įvykius; ne vienam iš mūsų – mielasbuvusios šlovės ir reikšmingumo priminimas“^[41].

Vargu ar galima tiksliau nusakyti T. Narbuto kūrinio esmę. Šie žodžiai rodo, kaip šį veikalą turėtume vertinti ir šiandien. Kitaip tariant, turime išmokti jį skaityti.

Tarp mokslo ir meno

T. Narbuto tekstai – tai ne tik vadinamoji grynoji istorija, ne tik faktų rinkinys. Pagaliau ne tik to meto istorinės savimonės atspindys. Tai ir rašytojo plunksnos potėpiai, galimybė prisiliesti prie mūsų senosios romantinės literatūros. T. Narbuto ir jo amžininkų epocha iki minimumo suniveliavo ribą tarp to, ką šiandien vadiname grožinės literatūros kūriniu, ir to, ką suvokiame kaip istorijos darbą. Epocha, kuri pagimdė istorinę literatūrą ir poetinę istoriją. Todėl ir istorikai, ir literatai naudojo beveik tuos pačius darbo metodus. „Romantinė literatūra vėliau susiformavo, – rašė viena nepanorėjusi savo vardo skelbti T. Narbuto amžininkė, – tais laikais, kai dėl netikėtai mus užklupusių nelaimių jausmai buvo pažeisti, valia prislėgta, o nuovoka atimta. Visa tai davė pagrindą skausmingam širdies gyvenimui, širdies, kuri troško išsilieti ir išsiliejo Romantizmo tėkmėje. Apverkti žiaurų likimą, apdainuoti ankstesnę šlovę, gyventi mielų prisiminimų ir vaizdinių pasaulyje, priešpastatyti juos skausmingai realybei – sugniuždytiems protams būtinai to reikėjo“^[42].

Panašiai galima traktuoti ir T. Narbuto norą rašyti – tai buvo ir jo paties poreikis, ne tik pilietinis užsakymas ir anaiptol ne tik materialinę naudą teikiantis darbas. T. Narbuto veikale rasime skrupulingai surinktus istorijos faktus, rasime bandymus juos vertinti ir apjungti į vieningą visumą. Rasime daugybę autorių ir jų darbų citatų – visa, ko jau ir tada buvo reikalaujama iš profesionaliosios istorijos. Tačiau pamatysime ir tai, kas netrukus, įsigalėjus pozityvizmui, bus visai užmiršta, tiksliau, atmesta kaip nereikalinga, netgi žalinga – tam tikra istorinio teksto personifikacija, istorijos suasmeninimas, istorijos įvykių „perkošimas“ per savo smegenis, savo sampratą, nebijant parodyti savo jausmų, savo klaidų, nežinojimo ir netgi savo silpnumo. „Žmonės visados ir visur tie patys žmonės...“ – šią frazę T. Narbutas nuolat kartodavo arba taikydamas ją sau, arba aprašomoms istorinėms asmenybėms. Tai bene įdomiausios kiekvieno „Dzieje narodu litewskiego“tomo vietos – ten, kur plunksna tarsi ima nebeklausyti autoriaus ir nukrypsta nuo skrupulingo praeities įvykių dėstymo. Daugumą šių „nukrypimų“ galima aiškinti vidine įtampa ir dvasinėmis kūrybinio žmogaus kančiomis – visi istorikai jas išgyvena, tačiau ne visi išdrįsta viešai apie tai prabilti. T. Narbutas išdrįso. Galbūt kaip tik šis blogai suvoktas viešas silpnumo demonstravimas tik sužadino norą jį kritikuoti?

Bet pažiūrėkime, ką apie savo problemas rašė pats T. Narbutas. Pradėjus rekonstruoti Lietuvos praeitį, rašant tomą po tomo, nuolat stiprėjo prieštaravimai, susiję su vieno tyrėjo jėgas pranokstančiu darbu. Štai regis banalus, bet ir nuoširdus „ekskursas į nuošalę“: „Pro langą mano namuko, kur rašau šias eilutes, kasdien žvelgiu į prie Rodūnės stūksantį pylimą, esantį tiesiai vos per mylią, sudarantį didingą tolimos tvirtovės vaizdą; įsižiūrėdamas į šį retą praeities paminklą, kasdien jaučiu savo širdyje gimstančius jausmus, skatinančius godulį jį ištirti, ir kasdien matau neįveikiamas kliūtis šiam sumanymui įgyvendinti. Kuo labiau gilinuosi į mano gimtosios žemės senovės pažinimą, tuo labiau ji traukiasi į praėjusių amžių gelmes ir tarsi stengiasi dingti iš mano akiračio“^[43].

Vargu ar T. Narbutas turėjo omenyje kokias nors fizines kliūtis. Negalėjimas ištirti to paminklo – tai negalėjimas susilieti su jo praeitimi, seniausia istorija, negalėjimas jos pilnai rekonstruoti. „Nes aš pats, – rašė istorikas šeštojo tomo pratarmėje, – save lyginu su berniuku, kuris, atėjęs prie jūros, pakrantėje užliejusios kitados galingo miesto griuvėsius, rado mozaikinio paveikslo daleles, suskaldytas, išbarstytas ar vandens paglemžtas. Sužavėtas kūrinio grožio, pradėjo rinkti skeveldras ir dėlioti jas pagal senąją simetriją. Sudėliojo iš tikrųjų tik kontūrus ir daug detalių atskleidė, tačiau mato, kiek dar daug stinga. Tad neturėdamas kuo užpildyti tuštumų, žvelgia į nepermatomą vandens plynę, skeveldras pasiglemžusią, laukia tos akimirkos, kada jūra išmes akmenėlį, priklausantį šiai mozaikai; laukia laukia ir galiausiai pats paskęsta šioje amžių naikos bedugnėje“^[44].

Ši dilema, šis prieštaravimas, šis bejėgiškumas, šis suvokimas, kad visa tai, ką rašo, tėra tik nepilnas vaizdas, pusiau tiesos sakymas, kulminaciją pasiekė aštuntajame antrojo tomo priede, pavadintame „Herodoto žinios apie Azovo jūros pakrantes ir jų gyventojus iki budinų“^[45]. Šio istoriko aprašymų patikimumo klausimą T. Narbutas išplėtojo iki praeities rekonstravimo problemos apskritai. Jis rašė: „Herodoto aprašymuose yra nemažai neaiškių vietų, ir taip bus ilgai, kol tinkamai panagrinėsime juos dabartinių ir praėjusių laikų dvasia. Tai ir yra tikslas, kurio mes dar siekiame ir nuo kurio vis labiau tolsime, kol liausimės praėjusio pasaulio dalykus atkakliai ir su išankstine nuostata matuoti mūsų šiandienos masteliais“^[46]. T. Narbuto įsitikinimu, senųjų laikų rašytojų kritika, remdamasi vien dabarties principais, veda į aklavietę. „Tačiau turime pripažinti, – sakė jis, – jog mūsų šiandien rašyta istorija nebūtinai atitinka griežtą labai seniai praėjusių laikų istorijos tiesą <...>. Taigi naujų laikų gabumams nebūdingas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, žmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į praeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai ribotą žvilgsnį, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos įžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų išmatuoti, nei geriau pažinti“^[47].

Jau 1835 m. pirmojo tomo pratarmėje T. Narbutas deklaravo, kad savo, kaip praeities tyrėjo, uždavinį jis įgyvendins tik tada, kai sugebės parodyti ne tik labai didelį tautos istorijos senoviškumą, bet ir pateikti jį skaitytojui ano laiko dvasia: „Daugybė to paveikslo detalių yra dingę, – rašė istorikas, – bet išliko visuma, išsamesnė už visus šiaurės tautų mitus“^[48]. Šiosvisumos, šios tolimos praeities dvasios ieškojimas ir tapo pagrindiniu T. Narbuto uždaviniu.

Pabaigos žodis

T. Narbuto paieškos Lietuvos istorijos tyrimų srityje buvo daug sudėtingesnės, negu galima būtų manyti, detaliau jų nepažinus. Nors istorikas gerai išmanė savo profesijos paslaptis, puikiai valdė plunksną, visada stengėsi pabrėžti, kad jo veikale piešiamas lietuvių tautos istorijos vaizdas – tai tik jo individualussuvokimas. Kad tai tik T. Narbuto parašyta lietuvių tautos istorija, parašyta XIX a. 4-ajame dešimtmetyje, t. y. parašyta su tos istorijos autoriaus pasaulio suvokimu ir kritikos metodu, pagaliau su jo nuostatomis ir ydomis, su visomis padarytomis, o galbūt ir nepadarytomis klaidomis.

1989 m. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje (kaip tik čia 1864 m. lapkritį vilniečiai galėjo paskutinį kartą atsisveikinti su veikalo „Dzieje narodu litewskiego“autoriumi), taigi prieš 25 metus, vakare, skirtame 205-osioms T. Narbuto gimimo metinėms, istorikas Egidijus Aleksandravičius pasakė frazę, giliai įsirėžusią ten susirinkusiųjų atmintin – kad neabejojąs, jog ateis laikas, kai tai, ką šiandien vadiname didžiausiomis T. Narbuto „klaidomis“, didžiausiais jo veikalo „trūkumais“, kada nors taps mums didžiausia vertybe, didžiausiu jo darbo privalumu. Ir tikrai, šiandien jau vis daugiau sakančių, kad kaip tik T. Narbuto veikale – šiame klasikiniame pavyzdyje „kaip nereikia rašyti istorijos“ – pirmą kartą buvo pateikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos interpretacija iš lietuvių pozicijų. Kad šio istoriko pasiūlyta Lietuvos istorijos vizija buvo atmesta, o tiksliau – ignoruota dėl priežasčių, kurias šiandien galėtume įvardyti kaip nemokslines – veikalas prieštaravo ne tik oficialiai rusiškai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos interpretacijai, bet ir tradicinei lenkų istorikų traktuotei, kuriai nepatiko šio istoriko separatizmas^[49]. Maža to, yra akcentuojančių ypatingą T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ svarbą aušrininkams ir kitiems lietuvių naciją kūrusiems nacionalinio judėjimo veikėjams^[50]. Kitaip tariant, šiandien vis daugėja sakančių, kad istoriją galima rašyti ir taip, kaip ją rašė Teodoras Narbutas. Nes, žvelgiant plačiau, kiekvienas iš mūsų rašome savo istoriją.

2009–2014

^[1] Pirmieji trys veikalo tomai pasirodė pavadinimu „Dzieje starýytne narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos senovės istorija“), taèiau šiame straipsnyje bus naudojamas tik bendras viso veikalo pavadinimas, t. y. „Dzieje narodu litewskiego“.

^[2] B e r e n i s V . Teodoras Narbutas ir jo „Lietuvių tautos istorija“ // N a r b u t a s T . Lietuvių tautos istorija / Vertė R. Jasas. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 5. Antra pataisyta šios knygos laida pasirodė 1998 m. Toliau cituojama iš antrosios šio tomo laidos.

^[3]Žr.: M a c k o n i s R.Teodoras Narbutas. – Vilnius: Ruch, 1939.

^[4]Jan ze Sliwina [K i r k o r A . H .]. [Wszystkie oúwiecone kraje Europy...] // Gazeta Warszawska. – 1854. – Nr. 42. – P. 4; Wizerunki polskie, rysowaù z natury i litografowaù M. Fajans. – Warszawa, nakùadem autora, w Drukarni rzàdowej przy Kom. Rzàd. Sprawiedliwoúci, 1857. – P. 10.

^[5] Plaèiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R . Pirmosios Teodoro Narbuto biografijos // Lituanistika. – 1993. – Nr. 2(14). – P. 5.

^[6]Žr.: Jurewiczowa z Narbuttów K. Wspomnienie o Dziejopisie Litwy Teodorze Narbucie. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA). – F. 1135. – Ap. 11. – B. 4. – L. 103v.

^[7] B a r t o s z e w i c z J . Teodor Narbutt // Tygodnik Illustrowany. – 1860. – T. 1. – Nr. 26. – P. 221–222;Вольтер Э.Нарбут, Феодор Ефимович (Mateusz Teodor Narbutt) // Русский Биографический Словарь.– T. 11. – С.-Петербург: Типография Главного Упраления Уделов, 1914. – P. 61–65; P u z i n a s J . T . Norbutas mūsų prosenovės tyrinėtojas // Naujoji Romuva. – 1936. – Nr. 7. – P. 149–152; I [ v i n s k i s ]   Z . , P [ u z i n a s] J . Teodoras [Narbutas] // Lietuvių enciklopedija. – T. 19 (Mintis – Naronowie). – Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1959. – P. 532–535; B a t ū r a R. Teodoras Narbutas // Mokslas ir gyvenimas. – 1964. – Nr. 9. – P. 15–16, 33; B a t ū r a R. Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas // Ten pat. – 1988. – Nr. 3. – P. 26–28; S t o l z m a n M . , Narbutt (Ostyk-Narbutt) Teodor Mateusz (1784–1864) // Polski Sùownik Biograficzny. – T. 22(3).  – Wrocùaw, Warszawa, Kraków, Gdañsk: Zakùad Narodowy imienia Ossoliñskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1977. – P. 537–539; G a s p a r a v i è i e n ė S. Teodoro Narbuto šeima // Tarybinė moteris. – 1989. – Nr. 2. – P. 17, 20 ir kt.

^[8]Žr. 3 išnašà.

^[9] V e n c l o v a T . Teodoras Narbutas // V e n c l o v a T . Vilniaus vardai. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006. – P. 127–128.

^[10]Žr.: G r i š k a i t ė R . Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir skaitytojai // Metai. – 1994. – Nr. 5. – P. 98–120; G r i š k a i t ė R. Carlas von Schmithas ir Druskininkų kurorto pradžia // Lietuvos istorijos metraštis. – 2004. – D. 1. – P. 78–79.

^[11] K o w k i e l L . Prywatne księgozbiory na Grodzieñszczyênie w pierwszej poùowie XIX wieku. – Kraków: Wydawnictwo Naukowe Akademii Pedagogicznej, 2005. – P. 178.

^[12] Plaèiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Lietuvos provincijos intelektualų grupės formavimasis ir raida (XIX a. pradžia–XIX a. 7 dešimtmetis): bendrieji tyrimo aspektai // Lietuvos istorijos metraštis. – 2013. – D. 1. – P. 25–56.

^[13] N a r b u t t T . Rys historyczny ludu cygañskiego. – Wilno, nakùadem i drukiem A. Marcinowskiego, 1830. – P. 112–113.

^[14]Žr.: K l i m a v i è i u s R . Masonų taurės mįslė // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr. 7. – P. 38. Taip pat žr. B ū è y s Ž.. Masonai Lietuvoje: XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia = Freemasonry i Lithuania: End of 18th – Beginning of 19th Century. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009. – P. 150. – Nr. 45.

^[15] Plaèiau apie tai žr. G r i š k a i t ė   R . Teodoro duktė, Liudviko sesuo // Metai. – 1993. – Nr. 6. – P. 96–98; taip pat žr. N a r b u t a i t ė-M o n è i u n s k i e n ė T. Prisiminimai // Ten pat – P. 99–113.

^[16] N a r b u t t   L . Wyciàg Autobijografij Ojca mojego Teodora Narbutta (pisaùem w Szawrach, 1850 roku 20 kwietnia). – LVIA. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 9. – L. 8.

^[17] Ten pat.

^[18] M a c k o n i s R . Teodoras Narbutas. – P. 34.

^[19] Dzieje narodu litewskiego przez Teodora Narbutta. Tom dziesiàty. Częúã 1-sza. Dodatki, poprawy, odmiany, autorowie i dzieùa przytoczone, tudzieý i regestr ukùadowy, z rycinà, Wilno, nakùadem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1842. – LMAVB RS. – F. 18. – B. 206/2/7. – L. 888r–888v.

^[20]Žr.: G r i š k a i t ė R . Istorinės savimonės ištakų ieškant: Teodoras Narbutas 1808–1809 metų Rusijos–Švedijos kare // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – T. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 164.

^[21] Plaèiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R . Nemunas kaip XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos šaltinis // Metmenys. – Nr. 78 (2000) – P. 91–105.

^[22] G r i š k a i t ė R. Istorinės savimonės ištakų ieškant: Teodoras Narbutas 1808–1809 metų Rusijos–Švedijos kare. – P. 162.

^[23]Žr.: D u b o n i sA . Rivijaus kronikos byla // Lituanistica. – 1997. – Nr. 4(32). – P. 3–12.

^[24] Plaèiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R . Teodoras Narbutas ir pijorų edukacinė sistema // Naujasis Židinys–Aidai. – 1995. – Nr. 6. – P. 454–469.

^[25] Ten pat. – P. 468–469.

^[26] Cit. pagal: G r i š k a i t ė R . Apie „Lietuvių mitologijos“ genezę // N a r b u t a s T . Lietuvių tautos istorija. – T. 1. – P. 48.

^[27] Ten pat.

^[28]Žr.: Simono Daukanto raštai: Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas. – T. 1 (A–M) / Parengė G. Subaèius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – P. 175, 330.

^[29] A l m o n a i t i s V . Mintys penktàjį „Lietuvių tautos istorijos“ tomà užvertus // Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 5. – Vilnius: Mintis, 2001. – P. 7.

^[30] Cit. pagal: G r i š k a i t ė R . Apie „Lietuvių mitologijos“ genezę. – P. 49.

^[31] N a r b u t a i t ė - M o n è i u n s k i e n ė T . Prisiminimai. – P. 101.

^[32] Cit. pagal: G r i š k a i t ė R . Apie „Lietuvių mitologijos“ genezę. – P. 49–50.

^[33]Ýmudzin D. P. Kilka sùów przedwstępnych do kogobàdê majàcego zamiar pisaã dzieje Litwy i Ýmudzi // Dziennik Warszawski. – 1829. – Nr. 44. – P. 17–19 (straipsnio vertimas į lietuvių kalbà spausdintas: Poška D. Raštai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 258–261.

^[34] Ten pat. – P. 259.

^[35] Plaèiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R . Leidėjai ir skaitytojai // Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 4. – Vilnius: Mintis, 1997. – P. 25–31.

^[36] Ten pat. – P. 17–24.

^[37] K ù à g i e w i c z J . B . Caùemu úwieckiemu i zakonnemu duchowieñstwu diecezji naszej wileñskiej. – LMAVB RS. – F. 17. – B. 244/9. – L. 294r.

^[38] M a r c i n o w s k i A .Уведомление. История литовского народа. Соч[инение] Феодора Нарбутта = Uwiadomienie. Dzieje narodu litewskiego prez Teodora Narbutta. – LMAVB RS. – F. 17. – B. 244/1. – L. 324r–325r.

^[39] Cit. iš: G r i š k a i t ė R. Leidėjai ir skaitytojai. – P. 54.

^[40] Ten pat.

^[41] Ten pat. – P. 54–55.

^[42]T...a. Korrespondencja literacka: List siostrzenicy do wuja // Rubon. – 1843. – T. 3. – P. 243–344.

^[43] N a r b u t a s T. Lietuvių tautos istorija. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 271.

^[44] N a r b u t t T . Przemowa // N a r b u t t T . Dzieje narodu litewskiego. – T. 6: Panowanie Witolda w wieku piętnastym. – Wilno, nakladem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1939. – P. 9–10.

^[45] N a r b u t a s T . Lietuvių tautos istorija. – T. 2. – P. 377–387.

^[46] Ten pat. – P. 378.

^[47] Ten pat. – P. 379.

^[48] N a r b u t a s T . Pratarmė // N a r b u t a s T. Lietuvių tautos istorija. – T. 2. – P. 80.

^[49] B ù a c h o w s k a K . Wiele historii jednego pañstwa: obraz dziejów Wielkiego Księstwa Litewskiego do 1569 roku w ujęciu historyków polskich, rosyjskiech, ukraiñskich, litewskich i biaùoruskich w XIX wieku. – Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2009. – P. 12, 90–91, 114–115 ir kt.

^[50] G r i š k a i t ė R . Auszra ir Teodoras Narbutas // Archivum Lithuanicum. – T. 15. – 2013. – P. 191–270.

Recenzijos, anotacijos

Debesis ant žolės: lietuvių novelės antologija, 1994–2014. – Vilnius: Lie­tuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 352 p.

Su apsakymu (novele) lietuviai sieja profesionaliosios prozos pradžią XIX a. viduryje, o XX a. šis žanras pasiekė meninės brandos ir buvo laikomas lietuvių prozos favoritu beveik visą šimtą metų. Sovietmečiu novelė buvo sąžiningesnė, mažiau konjunktūriška už romaną, nors novelistikos „guru“ Albertas Zalatorius anuomet lietuvių novelę ir vadino literatūros podukra. Koks jos statusas šiandien? Knyga „Debesis ant žolės“ apibendrina dvidešimt pastarųjų literatūros metų, tad gal ką nors sako apie tai, koks formuojasi XXI a. novelistikos kanonas?

Antologija savaime jau yra kanoninis rinkinys. Prisiminkime keletą ankstesnių tokio pobūdžio knygų, reprezentuojančių mažąjį žanrą: A. Zalatoriaus sudarytos „Už saulę gražesnis“ (1978), „Žalias laiko vingis“ (1981), „Večno zelionyj klion“ (rusų k., 1983), egzodo antologija „Trys psichiatrai pienių lauke“ (1995); Violetos Kelertienės parengta „Come into My Time“ (JAV, 1992), Loretos Mačianskaitės „Sielos rūke“ (prancūzų k., 2003), Solveigos Daugirdaitės „Auksiniai lietuvių apsakymai“ (latvių k., 2011) ir bene paskutinė Almanto Samalavičiaus sudaryta „The Dedalus Book of Lithuanian Literature“ (anglų k., 2013). Daugelis šių antologijų pristato noveles (šalia jų ir kitus prozos tekstus), pasirodžiusias per ilgą literatūros istorijos tarpsnį. Visoms paminėtoms knygoms būdinga tai, kad jose esančios novelės atrinktos ir į knygas sudėtos vieno sudarytojo valia. 

„Debesis ant žolės“ susiklostė kitaip, iš kas dveji metai premijuojamų „Metų“ žurnalo novelių, išspausdintų nuo 1994-ųjų. Premija pavadinta prozos meistro Antano Vaičiulaičio vardu ir mecenuojama jo šeimos. Žinoma, šis novelistikos vaizdas nepilnas (rinkinys aprėpia tik vieno žurnalo publikacijas, apeina novelių knygas), bet vis dėlto reprezentatyvus. Koks kitas leidinys paskelbia apie keturiasdešimt novelių kasmet? (iš viso komisija bus peržvelgusi per devynis šimtus mažojo žanro kūrinių). Antologijoje spausdinami ir du didesnės apimties kūriniai (Rimanto Šavelio „Tamarikso žydėjimas“ ir Petro Dirgėlos „Arklių šventėj“), bet jie turi novelišką puantą – netikėtą pabaigą. Šiaip ar taip, novelių imtis didelė, o kiekybė turi rodyti tendencijas.

Aptariamos antologijos pratarmę „Metų novelė: dešimt ir Vaičiulaitis“ parašė Vytautas Martinkus, ryšių tarp trijų seserų Danutės, Joanos ir Aldonos Vaičiulaityčių ir Lietuvos palaikytojas, viso šio reikalo spiritus movens. Pratarmėje viskas suminėta – premijos gimimo istorija, jos krikštatėviai, fundatoriai, darbo tęsėjai, įvertinta novelistikos būklė ir premijos reikšmė.

Novelės žanras yra gana kanoniškas, stamantrus, gerokai formalizuotas. Ugnė Karvelis yra išsitarusi apie Julio Cortázarą: jis rašė apsakymus, kaip višta deda kiaušinius. Ji turėjo galvoje, kad rašė greitai (o romanus – ilgai), bet man šis palyginimas svarbus kaip tobulos struktūros įvaizdis: mažas, gražus ovalas, keli skirtingi sluoksniai, gyvybės paslaptis. J. Cortázaras (beje, 2014 m. šventėme jo šimtmetį) teigė: šį žanrą sieju su fatališkumu ir neišvengiamumu, mažoji forma visada yra savotiškas blykstelėjimas.

Kanoniniai žanrai šiandien nėra labai populiarūs, nes jiems reikia įvaldyto meistriškumo. Novelė – transformacijai nelabai paklūstanti struktūra, kaip ir sonetas, bet turbūt ne todėl „Debesies ant žolės“ kūriniuose regiu daugiau buvusio kanono patvirtinimo, o ne atnaujinimo ženklų. Priežastys kelios: „Metai“ – solidus, rimtas žurnalas, rašytojai avangardinių tekstų jam nelabai teikia; renkant laureatą paisoma A. Vaičiulaičio kūrybos auros, jo estetikos ir pasaulėjautos standartų; laureatai yra žinomi prozininkai, iš devynių šimtų paskelbtų novelių kokių nors pritrenkiančių atradimų nepasitaikė. Visi premijuotieji su A. Vaičiulaičio kūrybos dvasia turi sąsajų ir tą pabrėžia savo laureatų kalbose; pusę knygos sudaro grožiniai tekstai, o kitą dalį – juos lydinčios kalbos (kurias galime vadinti esė). Kai kurios neišvengiamai ženklintos – kai Vilkaviškyje šalia A. Vaičiulaičio palaidojami jo žmonos Joanos palaikai (2003) ar kai švenčiamas A. Vaičiulaičio šimtmetis (2006). Buvo smalsu, ar tos kalbos sako kažką kita nei novelės? Ieškojau konkrečių rašytojų kūrybinių programų, bet daugiausia radau Žodžio pagarbinimą ir šiltus, įžvalgius reveransus A. Vaičiulaičio kūrybos dvasiai. Programiškiausi esė – Romualdo Granausko „Rakto ieškojimas“, Danutės Kalinauskaitės „Kauleliai, peilis, susmulkėjimai“, Renatos Šerelytės „Liepos atminty“, Valdo Papievio „Šį mūsų nerimo pavasarį“. Jauniausia laureatė Laura Sintija Černiauskaitė saitus su A. Vaičiulaičiu užčiuopia per savo močiutę, „valentinišką“ jos jaunystės pasaulėjautą. Bitė Vilimaitė stebėtinai neegocentriškoje kalboje nesvarsto literatūros prasmės, o varijuoja A. Vaičiulaičio sakinius, sugestyviai siedama jo apaštalus su globos būtinumu visai Lietuvai ir jos silpniesiems. Jos esė antraštėje „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?“ yra klaustukas, ir paskutinė frazė, kad apaštalai „nėra nepermaldaujami“ (p. 290), teikia vilties, kuri A. Vaičiulaičio akivaizdoje atrodo būtina.

Antologija dar kartą paliudija, kad lietuviai yra stiprūs poetinės prozos rašytojai. Pačiu kalbos skambėjimu ypač buria Juozas Aputis, P. Dirgėla, V. Papievis, R. Šerelytė. P. Dirgėlos novelę „Arklių šventėj“ persmelkia XIX a. lietuvių poezijos posmai ir semantiškai bei struktūriškai svarbus muzikinis leitmotyvas „Meilė supynė / mirtis išpynė / kasas, kasas, kasas“. R. Šerelytės poetinė proza novelėje „Vėjų vėduoklė“ skleidžiasi spalvų palete (kūrinio pastraipas autorė vadina spalvomis), vieną suskaidžiau kaip eilėraštį:

T a m s u s a k s o m a s

uždengia mano akis kas vakarą,

taip nusileidžia scenos uždanga po

spektaklio,

užgęsta šviesos,

išsivaikščioja publika,

surenkamas rekvizitas,

o tai, kas lieka,

yra sapnas.

(p. 158)

Lietuvių novelistai moka kurti nuotaiką, per efektingą detalę siekti apibendrinimo, o juokauti sekasi tik R. Šaveliui; ir nors R. Granausko novelėje „Su peteliške ant lūpų“ skaitome, kad autoironija „yra pats geriausias dalykas sunkiais gyvenimo atvejais“ (p. 19), nei jo, nei kitų autorių tekstai to nepatvirtina, jų novelės labai labai rimtos. Daugiau kaip prieš šimtą metų Antonas Čechovas ir Jamesas Joyce’as pradėjo kasdienybės vivisekciją, tylų psichologizavimą. Lietuvių novelei kaip tik ir liko artimas toks pasakojimo tipas – be kvapą gniaužiančių siužeto viražų, be stiprios intrigos ar ypatingų magiškų objektų, be intelektualinių šaradų. Dominuoja kamerinis stebėjimas, tikslus, taiklus fiksavimas, per kasdienybės mažmožius atskleidžiamos rutinos patirtys. D. Kalinauskaitės novelė „Namo“ – socialinio mūsų būvio transkripcija, mažas modelis: čia konkretizuojamas permainingas postsovietinis, posocialistinis gyvenimas su visais emigrantų vargais ir džiaugsmais bei pasilikusių verslumo talentais ar išmestų iš darbo vyrų neurozėmis. Dauguma antologijos novelių apibendrina pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio realijas, naujųjų laikų tikrovė kaip moters dalios išraiška labiausiai atsispindi L. S. Černiauskaitės novelėje „Nekaltutis“.

J. Cortázaro nuomone, kritikų užduotis yra pamatyti tai, ko nemato patys autoriai, įvardyti tam tikras konstantas, pasikartojimus, manijas ir fobijas. Šios antologijos „manija ir fobija“ neabejotinai yra mirtis (kaip pagrindinis siužeto dėmuo vyraujanti aštuonių rašytojų tekstuose ir gal tik poroje nešmėžuojanti), nedraugams duodanti progos samprotauti, kokie tie lietuviai niūrūs, nes novelėse, be tiesioginio mirties fakto, dar yra beviltiški ligoniai, kapinių lankymas, laidotuvių prisiminimai ar artimas grėsmės alsavimas, galintis pasibaigti mirtinu kirčiu. Vido Morkūno novelė vadinasi tiesiog „Mirtis“, J. Apučio – „Pro memoria“. Pratarmėje V. Martinkus irgi pastebi „pernelyg dažną memento mori“, bet juk „geriau prisiminti, nei užmiršti“ (p. 11). O gal tiksliau būtų sakyti, kad pagrindinis veikėjas ar motyvas visur ne tiek mirtis, kiek Atsisveikinimas? Su tėvais, seneliais, namais, jaunyste, senąja sankloda, ne tik agrarine, bet ir sovietine.

Grįžimo judesys pilnas negatyvo (D. Kalinauskaitė: „<...> sunku pareiti namo, kai gėlių lysvės kūpso kaip apsnigti kapų kauburėliai“; R. Šavelis: „<...> bet manęs čia niekas nebeatpažįsta“). Socialinis fonas novelėse ryškus, senajai kartai netiesmukai jaučiami sentimentai – ji ori, morali, kieta, vertybiška (atsiriboja nuo geriančių vaikų ir anūkų), bet yra bejėgė dėl senatvės ir dėl nebeįmanomų savųjų vertybių, tad tiesiog išmiršta – nusenęs poetas Ažukalnis (P. Dirgėlos kūrinyje istoriškai tolimi 1874-ieji), seneliai (B. Vilimaitės, V. Morkūno), išeina tėvų karta (R. Granausko, R. Šavelio, D. Kalinauskaitės), miršta pats rašytojas (R. Šavelio personažas) arba galvoja apie savižudybę (V. Papievio tema). Tradicinio kirpimo rašytojas pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu prarado prasmę – apie tai visa R. Šavelio novelė „Tamarikso žydėjimas“, pasibaigianti simboliniu gestu. Jo personažas tūkstančio puslapių opusą švysteli į upę ir naktį tyliai numiršta.

Prozininkų garbei reikia pasakyti, kad visose novelėse mirties vizualizavimui surandama originalių sprendimų: ji Juodoji dama, kuri atrakina visas duris, tampa lyg nematoma rašytojo bičiule, jai net stalas padengiamas (R. Šavelis); įspūdingai vaizduoja sielų persikraustymą į kitą pasaulį, ego ištirpimą P. Dirgėla „Arklių šventėj“; R. Granausko balta peteliškė ant mirusio tėvo lūpų jau seniai tapo topine metafora; V. Morkūnas slepia mirtį kaip kokią žebenkštį dėžėje tvarte, o ji dirba savo lemtingus darbus.

Novelėse esama mįslingumo ir metafizinio būties matmens. Dabartinės populiariosios literatūros skubrus bėgimas paviršiais atmeta giliąsias, meditacines sąmonės galias, kurios rinkinio novelėse skleidžiamos klasiškai, klasikiškai. Išmintingai sako L. S. Černiauskaitė: „Kad patirtum gyvenimą kaip grožį, turi dėti pastangas. Kaip kančią jį patiri savaime“ (p. 319) – iš grožio ir kančios įtampos kyla rašymas. Regima novelistų pagarba likimo slėpiniams. Paskutinis laureatas V. Papievis, premijuotas už egzistencinę problematiką, už turtingą nugludintą stilių, už netikėtą pasakotojo žiūros taško kaitą, už mįslingumą (kritikai ir skaitytojai nepaliauja klausinėję, kiekgi personažų nuskendo jo novelėje „Jūra, arba Savižudybės prevencija“), apibendrina ankstesnių laureatų žodžio pagarbinimą, jų geismą „prisikviesti žodį“, „pažadinti žodį“, „įsipareigoti žodžiui“, „paglostyti žodį“ ir nuo savęs dar priduria – „apginti žodį“ (nes jo esė „Šį mūsų nerimo pavasarį“ radosi Ukrainos įvykių įkarštyje).

D. Kalinauskaitė pripažįsta, kad rašyti reiktų kitaip, „nes pasaulis – kitoks nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Nepasakysiu jokios naujienos – be vertikalių centrų, autoritetų“ (p. 278). Novelės šioje antologijoje su vertikalėmis: būtis / mirtis, su centrais – namai, tėviškė, kalba; su autoritetais – A. Vaičiulaitis ir jo vertikalė dangus / žemė, todėl ir „debesis ant žolės“.

Perskaičius antologiją matyti, kad ir R. Granausko novelė „Su peteliške ant lūpų“, ir jo laureato kalba „Rakto ieškojimas“ (rašyta vos trečiaisiais nepriklausomybės metais) lyderiauja apibendrinimo jėga: „Galbūt pats žinojimas, kad tikrosios literatūros durys tik vieną kartą teatsidaro ir užsidaro, ir yra tas raktas“ (p. 56).

Antologija „Debesis ant žolės“ liudija, kad kanonas patvirtinamas ir įtvirtinamas, palaikomas stabiliai, sodriai, vertybiškai, meniškai. O kanono atsinaujinimas sietinas su ateinančiu dvidešimtmečiu?

Recenzijos, anotacijos

Aušra Kaziliūnaitė. Mėnulis yra tabletė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 116 p.

Žodis „šokiruoti“ yra tapęs baisus kaip Ebolos virusas. Iš karo lauko aprašymų jis patylomis peršliaužė į gyvenimo būdo laidas, stiliaus patarimus, kasdienius gandus ir buitinius pašnekesius, o dabar parazituoja ir literatūrologijos lauke: apie bet ką, kas teoriškai turėtų priversti tik kilstelėti antakius, sakoma „šokiruojantis“ arba, dar geriau, „drastiškas“.

Na, o dabar pasistenkite prisiminti – ar jus dar kas šokiravo po to, kai jums sukako aštuoniolika? Nelabai? Matyt, kad ne, ir tai natūralu: informacijos srautai dabar tokie, kad sąmonė pusiau letargišką abejingumą užsideda it neperšaunamą liemenę – savisaugai. Todėl nebepakanka pamatyti raudonos „Delfio“ paantraštės arba žodžio „šūdas“ poezijoje – nuobodu, matyta, galvoje ciniškai žybteli: tik tiek, daugiau nesugebat? Paviršutiniškus triukus jau esame įpratę perfiltruoti kaip arbatžoles per sietelį. Kad šiuolaikinį žmogų tikrai šokiruotų ar bent nustebintų, kad priverstų bent kiek įskilti vis storesnę abejingumo liemenę, reikia kažko daugiau.

Aušra Kaziliūnaitė šį kažką yra užčiuopusi ar bent jau užmačiusi jo uodegytę, šmėkštelinčią it Triušio iš „Alisos Stebuklų šalyje“ ar psichodelinės Janis Joplin dainos. Naujame poezijos rinkinyje „Mėnulis yra tabletė“ tai įgauna skirtingus pavidalus: pirmajame tekste minima, kad tai „nebuvo rimtas žvėris / toks geltonas / ir perintis // gal kėkštas“ („Jau seniai neskaičiau eilėraščio“, p. 15). Šitas padaras, aiškiai tarpinis tarp epigrafo liūto („Grįžau namo ir radau liūtą svetainėje / Išlėkiau ant gaisrinių kopėčių šaukdamas Liūtas! Liūtas!“) ir per visą rinkinį migruojančių balandžių, varnų, lakštingalų bei kitokių sparnuočių, nurodomas abejonę reiškiančiu „gal“ ir neiginiu „nerimtas“. Jis žymi kažką, esantį už kalbos, tūnantį tarp knygų ar už teksto – tą patį kažką, priverčiantį pasijusti nejaukiai, grasinantį pažeisti abejingos sąmonės savisaugą.

Nejaukos knygoje apstu: čia tirštas rūkas („Gyvenu gerai“, p. 25), pūliuojančios sienos („Apie pokalbius (arba laiškas Don Kichotui)“, p. 29), kiaušiniai po oda („Šiltieji kraštai“, p. 57), išlupinėtos akys („Gal apie baltas gal apie akis“, p. 68), pūvantys angelai („Angelais aptaškyta prijuostė“, p. 81), neoninė tuštuma („Iš neoninių iškabų pastatytas miestas“, p. 111), mirtis, skausmas, deformuoti, kenčiantys kūnai, lavonai, dykuma ir taip toliau. Vieni savaime šie įvaizdžiai gali pasirodyti kaip grynos beskonybės, paaugliška poezija, kurią ironizavo Antanas Škėma „Baltoje drobulėje“ – pirmajame Garšvos eilėraštyje mėnulio šviesoje suposi pakaruokliai. Tačiau A. Kaziliūnaitė į šią šūdų avangardo grupę patenka nebent dėl leksikos ar paviršinių formos dalykų – tekstų gilumoje nėra jokios sumaišties, čia žodžiai svarūs. Srautas nesuvaldomas tik viename kitame tekste, pavyzdžiui:

kaip persų katytė

tikrų tikriausias

plaukų fabrikas

produkcijos direktorius ir vyriausias

vadybininkas

laižanti save viešai ir dažnai be gėdos

ar kitų šūdų <...>

(„Aukso vilna, kailis, obuolys ir mes“,

(p. 34)

A. Kaziliūnaitei itin tinka minimalizmas – ilgesni tekstai atrodo „plepantys“, ne tokie tikslūs, prašaunantys pro centrą. Žinoma, išlaikyti tą patį intensyvumą sunkiau ilgame tekste nei trumpame. O kaip tik tai ir vyksta – skaitytojas nuolat apkumščiuojamas antipoetiškais avangardiniais įvaizdžiais, beveik kiekvienas reikšminis žodis stipriau ar silpniau smogia išlavinta profesionalo ranka. Susidaro įspūdis, kad trumpuose tekstuose smūgiai nenuvargsta ir lieka taiklūs iki finalinio paskutinių eilučių „kablio“, bet didesnės apimties eilėraščiuose kartais mojuojama kumščiais nieko neužkliudant.

Metaforos „kumščiai“, „neperšaunama liemenė“, nesąmoningai įlindusios į mano tekstą, liudija A. Kaziliūnaitės poezijos socialumą, aktyvumą. Sutinku, kad socialiai angažuota, politiškai aktyvi laikysena lietuvių poezijoje reikšminga ir įdomi – panašu, kad išpažintys apie skaudulius, užvaldžiusios poezijos knygų lentynas, pradeda išsisemti. Estetiški metareferentiški tekstai, iš pradžių buvę įdomūs, dabar jau irgi darosi dar viena lėkštybe, nes nerandama naujų, įdomesnių raiškos priemonių. Jei jau turinys identiškas, norėtųsi formos, kuri priverstų sumirksėti – „o, geras“. Lietuvių poezija, kaip rašė Virginija Cibarauskė, darosi bekūnė ir dėl to nuobodi. A. Kaziliūnaitės tekstams bekūniškumas negresia – juose metareferencija pažaidžiama, bet neužsižaidžiama iki galvos svaigimo. Lyrinis subjektas yra atpažįstamas, apčiuopiamas; kad ir kaip autorius postmodernios filosofijos kontekste būtų laikomas mirusiu, A. Kaziliūnaitė yra gyva, pulsuojanti ir skaitoma. Autorės elektroninis paštas knygos atlanke pateiktas neatsitiktinai – akivaizdu, kad siekiama komunikacijos su skaitytoju. Ir tai nėra postmodernus komunikacinis ryšys TEKSTAS <–> SKAITYTOJAS, kur autoriaus figūra niveliuojama iki „teksto strategijos“ vaidmens arba apskritai išgujama. Rinkinyje „Mėnulis yra tabletė“ veikia kitoks komunikacijos modelis: autoriaus figūra keliauja tekstu nenukraujavusi iki intelektualinės abstrakcijos, pradėdama savo kelionę autorės dosjė ir minėtu elektroninio pašto adresu atvarte ir baigdama nuotrauka galiniame viršelyje.

Kaip suderinti individualumą ir visuotinumą – vienas didžiųjų poezijos klausimų. Kai per daug individualių patirčių, kritikuojame, kad nuobodu, kad išsisėmę – poezija nėra proza ir čia neužtenka gero „siužeto“, o nesubtilus biografiškumas balansuoja ant poetinio narcicizmo ribos. Kita vertus, kai per daug socialumo, įtariai svarstome, kuo toks menas skiriasi nuo politinės reklamos ar lozungų. Tiesą sakant, toks klausimas kyla skaitant ir A. Kaziliūnaitės poeziją. Visi tekstai neabejotinai socialūs – juose aiškiai ir nesitaikstant kalbama, ne, veikiau rėkiama apie bjaurų ir individualumą trypiantį pasaulį. Ne be reikalo šią recenziją pradėjau nuo „Delfio“ – kaip tik apie tai, apie iliuzijomis ir paviršutiniškumu maitinamą pasaulį kalbama „Kriminalinės kronikos lopšinėje“, „Gyvenu gerai“ ir kituose eilėraščiuose. Pavojinga ši poezija, nes kalba apie idėjas, o jas galvoje lengviau pasėti metaforomis nei tiesioginiais plakatiniais šūksniais ir isteriška lengvai atpažįstama propaganda. Liepiamoji nuosaka didžiosiomis raidėmis „PERLAUŽK“ (p. 43) yra vienas viso rinkinio raktažodžių. Tekstai bando perlaužti kasdienę banalybę, išorines socialines normas, politinį korektiškumą, neteisybę ir, žinoma, pačią kalbą – jiems smalsu, kas gi vyksta už signifikanto, yra ten kažkas ar ne? Skaitytojas, į kurį tiesiogiai kreipiamasi, irgi raginamas užsiimti kasdienybės dekonstrukcija, perlaužti kasdienybės tabletę ir pažiūrėti, kas tai – nuodas, vaistas, raminamieji, narkotikai? Čia girdėti postmodernistų (ir ne tik) filosofų aidai, todėl A. Kaziliūnaitės tekstams, kad ir kokie nesudėtingi jie atrodytų, reikalingas didelis kritinis sąmoningumas ir supratimas, ant ko pastatyta akivaizdžiai politinei kairei priskirtina ideologinė tekstų sistema. Kai kuriuose iš jų socialumas įpoetintas labai gražiai ir įdomiai, o kai kuriuose atrodo kiek plakatinis, ypač minėtame „Aukso vilna, kailis, obuolys ir mes“. Būtent ta daugiskaita „mes“, nusileidžianti lyg iš manifesto, arba šmėkštelintis „tu“ naikina atstumą tarp lyrinio subjekto ir skaitytojo ir jie tampa tos pačios „komandos“ nariais.

Asmeniški, net intymūs tekstai man pasirodė šiek tiek įdomesni. Žvilgsnis į save nereiškia, kad užsižaidžiama savimi ir nieko nebepasakoma kitiems; knygoje bandoma savas patirtis pateikti kaip pasaulio reiškinių mozaikos daleles. Kartais lyrinio subjekto (šiuo atveju ir autorės) figūra tampa kiek per ryški, varžanti, tačiau „manifestiniai“ „daugiskaitiniai“ eilėraščiai palaiko reikiamą balansą. Subjekto laikysena antilyriška: svarbu ne vidiniai išgyvenimai, o intensyvus susidūrimas su išoriniu pasauliu, siekis jam nepasiduoti, netapti miegančiu berniuku iš „Kriminalinės kronikos lopšinės“ (p. 58). Lyrinio subjekto būsenai apibūdinti tinka žodis „mąstymas“ – nors Rodenas ir nesukūrė mąstytojos skulptūros (p. 105), vietoj jo šią užduotį įvykdė A. Kaziliūnaitė. Tik šiame rinkinyje ryškėjantis subjektas (ar, teisingiau, subjektė) aiškiai yra kintanti, gyva, kartais net rėksminga – nieko bendro su sustingusiu akmeniu. Tai – mąstytoja, kuriai svarbi šiuolaikinė estetika, filosofija (ypač kontinentinė tradicija) ir politika, kuri yra neabejotinai sukibusi su pirmaisiais dviem reiškiniais. Subjektei nepatinka klišės ir kanonai: dėl to ir balansavimas ant ribos tarp poetinio-politinio manifesto ir itin asmeniško tapsmo, avangardinė poetika, „mirusio autoriaus“ paneigimas. Subjektė yra aktyvi ir veržli, ji priešinasi tradiciniam moters kaip pasyviojo ir neracionalaus, nefilosofiško prado suvokimui („Kodėl Rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros“).

Žinoma, plaukti prieš srovę niekada nėra lengva – lyrinė subjektė yra nuolat tampanti, kintanti kartu su tekstais: „jūs galėtumėt sukurti mane / aš galėčiau sukurti jus“ („Apie pokalbius (arba laiškas Don Kichotui)“, p. 28). Bandymas atsilaikyti prieš banalų pasaulį, išsaugoti savo individualybę ir paskirybę nesustabarėjant – nelengva užduotis: pasaulis turi dantis, kuriais bando perkąsti jam nepatogius. Tarp trikampių dantų įstrigę kiek baisoki, deformuoti angelai pavaizduoti ir ant viršelio. Ši kenčiančio neprisitaikėlio, nesuprasto kovotojo už gėrį pozicija yra suformuota romantizmo epochoje ir savaime nestebina. Tačiau A. Kaziliūnaitės poezijoje neprisitaikoma ne dėl ryškaus individualizmo ir menininko savotiškumų, o kaip tik dėl to, kad prisitaikyti atsisakoma, kad į pasaulį žvelgiama be rožinių akinių, kritiškai ir socialiai.

Perskaičius šią knygą, geriau nepasidarys: neverta jos imti į rankas, jei mene ieškoma nusiraminimo, terapijos ar tradicinio pūkuoto grožio. Neverta jos skaityti ir grynojo estetizmo adeptams – „menas dėl meno“ čia negalioja. Kas nemėgsta avangardo, perskaitęs tikriausiai nepamėgs, gal net dar labiau nusipurtys. Tačiau tie, kurie nepasitiki medijų simuliakrais, kuriems nesvetimas noras perlaužti klišes ir banalybes, kurie yra atidūs kalbai ir žodžiui, kuriuos traukia avangardas ir kuriems menas ir socialumas nėra priešybės, turėtų slapta ar atvirai mėgautis nejaukiai kritiška Aušros Kaziliūnaitės poezija. Toks menas domina ne visus, ir vargu ar aš pati skaitysiu „Mėnulis yra tabletė“ dar kartą; nepaisant to, knygoje gyvena lietuviškojo avangardo dvasia – agresyvi, bet ir susimąsčiusi.

Recenzijos, anotacijos

Giedrė Kazlauskaitė. Meninos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 104 p.

Neretai tenka girdėti: šiandienė poezija degraduoja, literatūros lauke tvyro nuobodulys. Tačiau nuobodulys skatina ir iššūkius, verčia ieškoti naujų kūrybos žaidimų. Jis paskatina paimti į rankas ir Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knygą „Meninos“ – mažus iššūkius nuobodulio kasdienybei.

Be 2009 m. drauge su Juliumi Sasnausku išleistos knygos „Postilės“, G. Kazlauskaitė yra apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorė. Naujausias eilėraščių rinkinys sukėlė dvejopą įspūdį: tarp poetų, literatūros kritikų ir skaitytojų be didesnių ginčų sutarta – tai įdomu ir verta skaityti knyga. Tačiau ji susilaukė palyginti mažai recenzijų.

Literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė svarsto: „<…> G. Kazlauskaitės rinkinys stiprus. Tinkamas analizuoti per paskaitas, pritaikyti įvairias literatūros mokslo teorijas, ne tik psichoanalitinę, leidžiančią atpažinti šiuose eilėraščiuose paskiras susiskaidžiusios asmenybės dalis – vaikiškąją (infantės), paklūstančiąją (meninų) ir represuojančią galią (karalių, žvelgiančių iš į rinkinio intertekstus įtraukto D. Velásquezo veidrodžio), atstovaujančią visuomenei, nuo kurios taip stengiamasi atsiriboti neigiant ją narciziškai hermetiškais eilėraščiais. Ir tas hermetiškumas sukrečia“ („Literatūra ir menas“, 2014 07 18). Tad kaip paaiškintume šį „Meninų“ nutylėjimo faktą?

G. Kazlauskaitės poezija išsiskiria savitu ir subtiliu kultūrinio konteksto, švelnios autoironijos, buitinių detalių ir intymios intonacijos deriniu: „Mergaitė balta suknele Europos aikštėj / bėgioja aplink tuos antkapius, ant kurių architektai / turėjo užrašyt Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9, / bet paliko vietos grafičiams ir sąmonės riedlentėms. / Stebiu ją iš terasos, aukštai, nors šalta, ir vėjas / kedena jos plaukus, piktokai vartydamas mano lakštus, / lyg norėtų sumerkti Eratos rūbus į atšalusią sriubą“ (p. 9). Šie tekstai yra naratyvūs, pasakojantys, atsiduriantys greta „beveik ne-poezijos ribos“. Rinkinyje veriasi pasaulis, įsikūręs kultūros – ir aukštosios, ir populiariosios – sferoje. Eilėraščiai gracingai rafinuoti, juose viena kitą dengia daugybė kontekstinių gijų, neretai ateinančių iš daugelį amžių apimančios Europos kultūros. Todėl eilėraščius nėra lengva „perskaityti“, neretas tampa intelektualiniu žaidimu, iššūkiu skaitytojo išsilavinimui, jo kultūrinio išprusimo patikrinimu.

Daugelis eilėraščių kreipia žvilgsnį į patį rašymo procesą, į kūrinio genezę („Mane įkvepia gyvi žmonės, pašnekesiai, jausmai. Meno kūrinius ir kitą kultūros produkciją vartoju kvėpavimui, ne įkvėpimui“, – iš autorės pokalbio „Bernardinų.lt“ portale, 2014 11 05). Pagrindinė „Meninų“ mintis – tai autoriaus tapatybės klausimas. Ši tapatybė lipdoma iš daugybės detalių, tikrovės nuolaužų, patirties siūlų. „Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja“, – rašoma anotacijoje. „Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet CV jų nuotrupų yra (nebaigta Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos Vilniaus dailės akademijoje).“ Tai ir yra šio rinkinio raktas: „Meninų“ tekstuose viskas susiję, tvirtai surišta ir sumegzta, kiekviena eilėraščio detalė yra būtina ir nevienareikšmė, galima tik bendroje skirtingų patirčių pynėje.

Taigi susidūrus su tokiais daugiasluoksniais tekstais darosi sunku kalbėti konstruktyviai ir susilaikyti nuo aptakių formuluočių, tinkančių beveik kiekvienai knygai. Reikia esminių apibrėžimų, o dėl ypatingo „Meninų“ kontekstualumo juos suformuluoti nėra paprasta. Veikiausiai tai ir yra tikroji tylos, gaubiančios „Meninas“, priežastis.

Dėmesio vertas rinkinio pavadinimas. Meninomis buvo vadinamos Ispanijos ar Portugalijos rūmų freilinos, lydėdavusios karališkąją šeimą, patarnaudavusios jų vaikams (infantams ir infantėms). Tačiau meninos mane, kaip ir daugumą bent kiek su meno istorija susipažinusių skaitytojų, visų pirma kreipia į Diego Velázquezo paveikslą „Las Meninas“ (1656). Reta šio pavadinimo interpretavimo išimtis – Viktorija Daujotytė: „Ką reiškia pats pavadinimas, negalėčiau tiksliai pasakyti. Praverstų kokia užuomina. Paliudijimų apie knygos kontekstus pateikta, gal netikėtesnis šis: „Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ („Literatūra ir menas“, 2014 11 07). Su visa pagarba profesorei, tai yra gražus neperskaitymo pavyzdys. Iš tikrųjų manyčiau, kad šio pavadinimo iššifravimo kodas kaip tik yra garsusis D. Velázquezo paveikslas, o ne istorinės meninos ir jų vaidmuo rūmuose.

Tas nežinomas žodis, lyg nuo „menas“,

lyg reiškiantis freilinas, lyg mergaites portugališkai;

o infantė tai jokiu būdu ne paprasčiausia princesė –

veikiau nuo žodžio „infantili“, kuriuo

tiek buvo plojama,

kad be paniekos susitapatinta.

(„Meninos“, p. 47)

Paveiksle trinama riba tarp tikrovės ir iliuzijos, kuriamas ypatingas ryšys tarp žiūrėtojo ir sukomponuotų figūrų, čia vaizduojamas Alcazaro kambarys Madride karaliaus Filipo IV valdymo metu. Dvariškių, meninų, sargybinių, liliputų ir šuns apsupta infantė Margareta Teresa žvelgia į D. Velázquezo tapomą paveikslą. Pats dailininkas ir jo drobė yra visai greta infantės, tapytojas žiūri į erdvę už paveikslo ribų, į mus, jo suvokėjus. Tad iškyla klausimas: kas yra paveikslo žiūrovas: mes ar kūrinio autorius, D. Velázquezas? Panašus žaidimas žaidžiamas ir G. Kazlauskaitės knygoje: ar nesame paties teksto skaitomi, jo įklampinami? Fikcija nuolat perpinama su tikrovės medžiaga, tiek su autobiografine, tiek su naujausiais dabarties įvykiais: įtampa Ukrainos Maidane, techniniais šiandienos laimėjimais. Skaitydami knygą esame nuolat gluminami fikcijos ir „tikrovės“ įtampų.

Kaip ir D. Velázquezo paveiksle, G. Kazlauskaitės tekstuose nuolat žaidžiama su atspindžio, žvilgsnio (savo ir svetimo) motyvais, nukreiptumu į vidujybę, žvilgsniu į save patį:

Jeigu būčiau gimusi Senovės Graikijoje

gal dirbčiau puodų žiedėja

interpretuočiau akis, atgręžtas į pačią save.

(„Gyvenimo tikslas“, p. 87)

Gali mintinai (ir be veidrodžio)

nupiešti autoportretą, bet tebus

muliažas iš moterų pliažo.

(„Moterų pliažas“, p. 63)

„Meninų“ tekstuose ryškus kultūros perdirbimas: iš įvairių kūrinių, laikotarpių, stilių perimti fragmentai, įvairialypiai praeities (tiek autobiografinės praeities, tiek daugelio tūkstantmečių žmonijos praeities) ženklai transformuojami, imituojami ir suplakami, jiems G. Kazlauskaitės tekstuose suteikiamos naujos prasmės, jie ir patys savaime tampa prasmingi. Naujuose kontekstuose šie ženklai egzistuoja atlikdami praeities atspindžių vaidmenį. Jų deriniai yra neutralus mėgdžiojimas, neturintis nei slapto parodijos motyvo, nei satyrinio impulso, nei pajuokos pamušalo:

Sumegzti visus siūlus, ne vien raudonus,

suvalgyti visą maistą, ne vien sugedusį,

toks, matyt, esti Minotauro ieškojimas.

(„Tangrama iš suplėšyto rankraščio“, p. 25)

Arkikatedrą globojo tik Dzeusas, o mus –

Paladė Atėnė.

Neturėjome jo antikinė skulptūros,

pelėdų, primenančių Harį Poterį,

neteisingai nubaustos Medūzos,

karo vežimų. <...>

Ji įplaukė didžiuliu laivu, priešakį puošė

Atėnės galva, o visuotinio sapno metu

abėcėlė sudiktuota mums buvo:

išmesti negalima, ko neturi.

(„Laikraščio mitas“, p. 23–24)

Kaip atsiranda kūrinys, kokie yra jo estetiniai pamatai? Skaitant Giedrės Kazlauskaitės eilėraščius vis labiau skverbiasi mintis: kiekvienas kūrinys yra ir sąskaitų su tikrove, su kultūriniais klodais, su kitais tekstais suvedinėjimas. Be abejo, kiekvienas eilėraštis yra savaip subtilus ir rafinuotas. Šiame rinkinyje itin rafinuotas, tačiau peršantis tą pačią išvadą: vienintelė poezijos tema yra pati poezija, poezijos genezė. Pradžioje buvo žodis. Pradžioje buvo tekstas.

 Recenzijos, anotacijos

Jurgita Jasponytė. Šaltupė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 120 p.

2014 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios poezijos knygos konkurso nugalėtoja Jurgita Jasponytė iki šiol tyliai ir negausiai publikavo eilėraščius ir per daug nesiafišavo kaip poetė. Keliuose interviu ir knygos „Šaltupė“ ketvirtame viršelyje nurodo save kaip motiną. Šis pasirinkimas, gyvenimo būdas organiškai papildo eilėraščių stilistiką: nuoseklus, nešokiruojantis kalbėjimas, apgaubtas jaukaus švelnumo.

Pirmojoje knygoje publikuojami tekstai iš maždaug dešimties metų laikotarpio, tačiau būtų sudėtinga išryškinti stilistikos kitimą, eilėraščio kristalizaciją, kadangi dauguma jų – miniatiūros-vaizdiniai.

Knyga pradedama mįslingais motyvais: „Už vakarų / už vartų // naminiai gyviai / mokosi medžiot / ir vieną kartą miršta // skaičiavau // bet neužteko pirštų“ („Už vakarų...“, p. 9). Užkalbėjimo stilistika svarbi daugelyje J. Jasponytės tekstų, tačiau visa tokia kalba nukreipta gėrio pusėn – veikia kaip baltoji magija. Eilėraščio take nuolat iškyla mistiški ir pasakiški motyvai, žadinantys skaitytojo vaizduotę. Tai vaizdiškai paveiki poezija, gana gryna ir apvalyta nuo verbalinio pertekliaus. Žinoma, gryninant tekstus nuo žodžių yra ir pavojų – kurti eilėraštį kaip minties griaučius, neužpildant jų vaizdinguoju turiniu. J. Jasponytė rašo lyg pasistiebusi ant pirštų galiukų – labai jautriai ir švelniai, tarsi bijodama pažeisti trapų eilėraštį. Kartu tai labai asmeniška, į subjekto savastį nukreipta poezija, kuri galios semiasi iš individualių vaikystės atsiminimų, taip pat ir iš bendresnės kultūrinės gyvasties. Gausu įvardžių, nurodančių asmeniškumą: man, mano, aš, kurie leidžia eilėraščiams išsaugoti estetinę autonomiją ir nekuria kokių nors asmeninių ar socialinių santykių.

Vienas svarbiausių šios knygos klodų – folkloro motyvai: ne vien tradiciniai baltiški, bet ir ateinantys iš mums gana egzotiškos Pietų Amerikos kultūros. Knygos viduryje sustiprėjantys tautosakiniai motyvai atskleidžia ir kitokį vertybių lauką. Žmogiškojo buvimo grožis ir gyvenimo prasmė suvokiami netradiciškai: „iš sienų / tėvas / trauko vinis // o kai prakiūra / žemiausi dangūs / tėvas špakliuoja / visas skyles // tarsi nieko neveiktų“ („Trikinkė valtis...“, p. 53). Apokaliptinės nuojautos neatrodo baugiai, archetipinis tėvo įvaizdis sušvelnina situacijos baugumą. Nojaus arkos statymą primenantis sienų lopymas – lyg raminantis mostas. Tai ne tik rami, bet ir nuraminanti poezija, artėjanti prie meditacinio apsivalymo, tačiau jos stilistika neperima tokiai poezijai būdingo įkyraus simbolių kartojimosi, klaidinančio vaizdinių užšifravimo. J. Jasponytė kalba pusbalsiu, nebandydama nieko provokuoti ar skelbti išganingos minties. Kartu šis prislopintas balsas atrodo neužtikrintas, nepasitikintis savimi, o juk kuriantysis turėtų tikėti tuo, ką daro, ramiai, bet valingai brėžti savo kelią.

Subtilūs debiutinės J. Jasponytės knygos motyvai, impresionistiškai skaidriai, pasteliškais atspalviais dėliojami jausmo potėpiai liudija jautraus ir pažeidžiamo, asmeniško pasaulio viziją. Kartu poetė linksta į abstraktų kalbėjimą, kuris jauniems autoriams sunkiau paklūsta dėl paprasčiausio dalyko – įgūdžių ir patyrimo stokos. Kalbėti labai taupiai ir dar abstrakcijomis – aukštasis poetinio teksto kūrimo pilotažas, kur laimėjimais gali pasigirti ne kiekvienas autorius. Pirmosios knygos konkurso laimėtoja pasirenka sudėtingą kelią – įveikti emocinio ir intelektualinio banalumo ribą, bet išlikti abstraktoko eilėraščio lygmenyje. Dar sunkesnė užduotis, kai abstrakcijomis kuriamos ne miniatiūros, o emocinis savasties paveikslas. Čia autorė tarsi užkliūva pati už savęs:

Man apsiaustas prie odos priauga

man baisu pasidaro žinoti

kad esu dar kita –

vidinė dar didesnė

gilesnė beprotė

ir atrodo, kad vis gilėju

kaip kažkas pasakytų –

senstu

kitas sluoksnis

po klostėmis lieka

sąmonės srauto pamušalas

(„Sąmonės iškarpos“, p. 39)

Šiame eilėraštyje J. Jasponytė paspendžia sau atvirus spąstus: kalbėjimas, nors ir vizualiai grynas, prasmės požiūriu yra perteklinis ir sutirštintas. Panašus įspūdis kyla skaitant labai jaunų autorių tekstus, kai asmeninė patirtis sureikšminama iki visuotinybės, kai asmeninis skausmas tampa kone trečiojo pasaulinio karo eufemizmu. Mintyse „išvertus“ autorės eilėraščio ištrauką, galvoje lieka nedaug, gilesnės prasmės neatsiveria, o pabaigos įvaizdis išspaudžia nelauktą šypsnį: „pakeliui atmintis sumedžioja / tą kiškį – / jo kailinukais liuoksėjo / sušalę // vidiniai lenktyniniai vėjai“ (p. 40). Poezijai patinka šifrai ir visokie užrakinti kambariai, tačiau, atvėrus juos, turi atsidaryti ir daugiau slaptų durų ar požeminių tunelių, kad juose pirminis eilėraščio suvokimas įgytų naujų semantinių matmenų. Tačiau tokio kreipiančio į gelmes patyrimo skaitant J. Jasponytės knygą dažnai pritrūksta.

Autorė taip pat neatsispiria ir įmantravimo pinklėms, kurdama asociacijų tinklą, kuris skaitytojui sunkiai iššifruojamas: „Mano medį / šią žiemą apleido / sniegas, sniegenos / samanijantis laikas / medin tyliai sutūpę / sapnovaizdžiai / reguliuoja imtuvą / ir maitinantį laiką“ („Simbiozė“, p. 25). Knygos autorė tarsi mėto pėdas, skaitytojui nepalikdama jokių nuorodų, lyg prasitardama, kad jos tekstai iš tikrųjų yra tinkantys tik jai pačiai.

„Nusižliumbusios / plastmasinės / be galvos / viršutinio kiaušo / akimis per vielutę / anglių ir pjuvenų aukšto / lėlės / irgi raudonkepuraitės / drėgnus rūbelius pūdo / ar džiausto / aptraukia / mėlyno pelėsio / gipiūru / kad negaliu / atplėšt akių / ir nosies / nuo prišalusio / stiklo / kai grįžta / kabyklon / į mėlyną / vaikišką spintą / su raudonu balionu / mamos / iš darbo parsineštas / lauko kvapas // kurį / kada nors/ persiūs / man nešioti // su tom pačiom / giliom žaliom sagom“ („Medžiaginis, arba lėlės“, p. 32–33) – šis eilėraštis, kaip ir dar keletas knygoje pasikartojančių motyvų, primena talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės kurtą pasaulį, kuriame taip pat skverbtasi į kitų kultūrų, daugiausia Rytų, pradmenis, irgi susitelkta į vaikystės patirtis. N. Miliauskaitės poetiką taip pat sudarė skaidrus ir tyras suvokimas, pagarba supančiam pasauliui, tačiau jos eilėraščiai atveria papildomą prasmę, nutraukia šydą nuo akių, o ne palieka ore kybančias užuominas, kaip tai atsitinka skaitant J. Jasponytės „Šaltupę“. „Uršulės S. portretas“ – debiutinė N. Miliauskaitės knyga jos kūrybos kontekste dažnai laikoma pačia gryniausia, nesutepta įtakų ir kultūrų konceptualizmo – joje ir atsiskleidžia grynasis savasties kalbėjimas. Nors abiem autorėms būdingas asketiškas žodis, N. Miliauskaitės poezijoje kalbos švarumas natūralesnis, joje daugiau vientisumo, o J. Jasponytės kūryboje dažnas žodžių išdėliojimas po vieną eilutėje primena norą atitverti juos vieną nuo kito, lyg jie neturėtų nieko bendra. Nors „Šaltupės“ autorė kalba taupiai, kalbos paprastumas veikiau imituojamas, ji perdėtai sterili, todėl primena „apvogtą“, išnuogintą tekstą, kuriam skaidymai ar neužtikrintas kalbėjimas daugiau atima nei suteikia.

Skaitant knygą turėtų susidaryti vienoks ar kitoks autoriaus vaizdinys – kuo jis ypatingas, kuo skiriasi nuo kitų. J. Jasponytės savitumas – kalbėjimas pašnibždomis, šiek tiek neužtikrintai. O į save nukreiptas kalbėjimas dažnai skaitytojui palieka žabangų – neiššifruojamų motyvų, įmantravimo.

Kaip minėta, folklorinių detalių gausa rinkinyje taip pat yra kitoniškesnis autorės kūrybinis sprendimas, kaip ir egzotiškų kultūrų, pavyzdžiui, indėnų, priartinimas. Kartu gana įdomus atrodo šioje knygoje nuosekliai dėliojamas švenčių ciklas, tiksliau, baltiškų švenčių interpretavimas. Šventiniai ritualai apgaubti mistikos ir ganėtinai primygtinai romantizuojami. Tačiau interpretuojant kultūrinį paveldą asmeniška patirtis gali suklaidinti ir užgožti santykį su ta kultūra: „apgraibom / veda parveda nuveda / paukščių taku – / šviesos koridorium / senelius / kaip vaikus / ir antai / motinos brolį“ („Ilgės. Takas“, p. 74). Į šį taką suimta daug: kultūrinis ir asmeninis patyrimas, kurie ganėtinai švelniai sujungiami. Tačiau kituose tekstuose išsiveržia J. Jasponytei būdingas „aš“, „man“: „rytinė pievos pusė / mano valties takas dausose / tris ežerus sutvėrus sėlių upei / kur laikinai galiu nutūpti // o mano valtis / talpina šeimą // nesvarbu // kiek iš jos išeina“ („Vėlinis“, p. 75). Geocentrinė nuostata atveria kažką ne iki galo artikuliuoto, kas skaitančiajai sąmonei nėra patiriama kaip dabar vykstantis estetinis išgyvenimas. Rodos, kad autorei dar sudėtinga tiesti aukštųjų prasmių tiltus, ji tik nutuokia, kaip teka upė, nes tai jaučia tiesiogiai, bet poetiškai perduoti tokį patyrimą ne visada pavyksta.

N. Miliauskaitė kadaise atgaivino požemių, mirusiųjų karalienės Persefonės mitą, J. Jasponytė – Žalčio močios, kuri siejasi su Eglės žalčių karalienės teogonijos mitu, įvaizdį. „Šaltupė“ prasmingai užbaigiama šiuo motyvu, leidžiant suvokti autorę kaip tautosakinio palikimo permąstytoją. Kurti savo asmeninį mitą nesudėtinga, o gilintis į kultūrinį pradą – išmintinga. Debiutuojanti autorė parodo daug pagarbos tradicijai, tiesa, dažnai juntama net baugi baimė. Kalbėjimas pusbalsiu kuria ramybės įspūdį, J. Jasponytė tai užpildo aptakiais vaizdiniais, lengvais potėpiais. Folkloriškumo motyvą knygoje stiprina ir įskaitoma užkalbėjimo stilistika, bet vėlgi lyg baltoji ragana ji galias nukreipia į grožio kūrybą. Tiesa, tas grožis yra kiek netradiciškas.

Apskritai atrodo, kad J. Jasponytė kitaip regi pasaulį, bet nesiūlo jo taip pamatyti skaitytojui, lyg jos jausenų būtų neįmanoma parteikti, todėl nuolatos sklandoma būsenoje tarp. Regima erdvė lyg beformė, kuriama kassyk iš naujo prisiminimo būdu, atkartojant asmeninę patirtį. Prislopintas kalbėjimas neleidžia tvirtai sustyguoti teksto, jis išbarstomas, dažnai yra be stuburo. Nors vidinė ritmika kartais sustato eilėraštį, kitais atvejais jis nėra pajėgus būti savarankišku vienetu. Noras valyti eilėraštį nuo balasto – sveikintinas, tačiau dažnu atveju jis pasidaro sterilus, lyg perplautas, o kalbėjimą pašnibždomis kartais nutraukia tyla. „Šaltupė“ negali būti nei karštos srovės, nei Arkties ledas, ji sugeria kultūrų prasmes, atplukdo ir neša su savimi asmenišką potyrį. Taigi Jurgitos Jasponytės debiutas, nors ir perpučiamas kitų vėjų, yra gana gaivus.

Tėvynės varpai

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis

Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.

Kristijonas Donelaitis, „Metai“, VD, 94–95

Iš tikrųjų žmogaus amžius nėra trumpintelis, jis toks beprotiškai ilgas, kad primena sapną. Bet tas sapnas trunka akimirką, šitą tiesą sužinai prabusdamas. Visgi iki prabudimo – ilgas laikas, be to, neaišku, koks tas prabudimas yra. Tik juodi medžiai pasislenka prie mūsų, tik šviesūs sapnai vaikšto aplinkui.

Sunku prisiminti, kas buvau vakar, dar sunkiau – koks buvau prieš metus, o sunkiausia prisiminti vaikystę, jaunystę. Kažkokie mitiniai laikai, kur aš buvau visai ne aš, tai tokie laikai, kurių nepajėgiu protu suvokti, kuriuos galiu tik įsivaizduoti, susapnuoti, pajusti kaip tolimą kvapą. Ir susapnavęs šitą švytintį pradžios laiką įtikiu rojumi. Jis tikrai buvo, ir jis, reikia tikėti, dar bus – jo šviesa artėja į mane, jis įtraukia mane kaip koks amžinojo laiko verpetas...

Ir gera, ir baugu tai nujausti, nes metų rate grįžtama į didžiausio intymumo laikus.

Ir buvo žolelių žydėjimo amžius, ir bus jų kritimas, o tau bus duota patirti ir viena, ir kita: ir žydėjimo džiaugsmą, ir kritimo susitaikymą, tą prasmingą pabaigos išmintį, kai daraisi geras visiems be išimties ir jau nebeturi priešų, nes visi jie sukasi su tavimi vieno laiko verpete.

Mūsų gyvenime krintančių žolelių amžius bus pats intymiausias, nes jo sulaukęs daliniesi su artimu žmogumi ne tik lova, kurioje buvai pradėtas ir kurioje nekaltai pradėjai kitus, pradėjai juos tiesiog iš džiaugsmo ar kvailumo, šio amžiaus sulaukęs daliniesi ne tik savo jausmais ir mintimis, kurių jau nebereikia slėpti, daliniesi viskuo – trupiniais nuo kuklaus stalo, taupiais paguodos žodžiais, daliniesi vaistų receptais, buteliukais, sauskelnėmis...

Gerumas amžiaus pabaigoje yra taupus, bet tikras, nes ir tavo buvimas tuomet yra pats tikriausias. Eini sau neskubėdamas atodūsių tiltais ir viską viską supranti.

O dalintis reikia, nes amžiaus pabaigoje nebežinai pertekliaus, ir tau pradeda visko nebeužtekti. Mitiniais pradžios laikais dosniai dalindavaisi su visais savo sapno bendrais vyno taure, apipildavai mylimą žmogų tikrais ir netikrais perlais, apgaubdavai jį prabangiais nėriniais, apglėbdavai minkštutėliais kailiais, apiberdavai karštais bučiniais – rojuje visko buvo per akis. Ir jausmo, ir geismo, ir pinigų, o tas rojaus laikas buvo amžinas. Jis ir yra amžinas, tik tavęs jame jau nebėra, tave iš jo jau išstūmė kiti, ir visa, kas buvo tavo, pasisavino tie, iš kažkur vis atsirandantys – jauni, pranašūs, įžūlus. Jie taip pat yra nemirtingi, koks visada buvai ir tu. Juk ir dabar esi nemirtingas, tik tavo pavargęs protas to nebesuvokia. Tik tavo akys aptemusios mato žemės purviną ratą.

Iš tikrųjų viskas aplinkui žydi, bet jau be tavęs, nes tavo mintis yra taupi, nepajėgi fantazijoms. Amžiaus pabaigoje žmogus nustoja svajoti, jis yra skaičiuojantis žmogus.

Skaičiuoti amžiaus pabaigoje sunku, bet būtina. Antai tu stovi kaip koks nematomas šešėlis prie duonos lentynų ir skaičiuoji savo centus. Žiūri į varškės pakelį ir svarstai, kiek jame būtų trupinių, kaip tu juos pasidalintum su mylimu žmogumi. Šaukštelis tau, šaukštelis man. Ir dar cukraus trupinėlis, nes buvimas dviese yra saldus. Be to artimo žmogaus, su kuriuo gali viską dalintis, tavo gyvenimas būtų nesuvokiama tuštuma ir juoda bedugnė, joje nebūtų laiko ir šviesos. Tavo žvilgsnis nerastų ten į ką atsiremti.

Perki varškės pakelį, kuris tikrai nesuges ir nebus išmestas į šiukšlių konteinerius – o, kad kas galėtų iš jų sugrąžinti visus tavo gyvenimo turtus! – ir pėstute kūprini namo, bandydamas prisiminti, kurioje pusėje tie tavo namai, kurioje šio pasaulio vietoje yra tavo lova ir tavo žmogus, su kuriuo daliniesi visą savo gyvenimą, nepalikdamas jame sau jokio atskiro kampelio.

Pats intymiausias laikotarpis prieš rojų – galėjimas visiškai nesigėdyti, galėjimas dalintis net sauskelnėmis. Taip nenumaldomai keičiasi žmogiškoji galia ir valia.

Pirmiausia tas prabangos daiktas – dorai užgyventos tavo sauskelnės – įteikiamas mylimam žmogui, o mylimas žmogus, sušildęs jas savo kūnu ir padžiovinęs ant drungno senatviško radiatoriaus, grąžina jį tau, ir tu išeini į pasaulį ieškoti duonos ir varškės, apsigaubęs savo žmogaus šiluma, kvėpdamas į save tą slėpiningą jo kvapą, kuris tave traukė nuo pat vaikystės, kuris ir ištraukė tave iš rojaus.

Ir tai jau ne žydinčių žolelių kvapas, kurio apsiuostęs svaigai laiko pradžioje, o tavo kūno gyvastis, kaip ypatinga buvimo malonė, kurioje esi tikras ir kurioje save daliniesi su artimu žmogumi, kuris tik vienas tave gali pakęsti toje trumpintelio amžiaus pabaigoje.

Dabar prasmingo gyvybę kuriančio veiksmo nebėra, dabar gyvenimas plevena kaip kvapas, kaip geismo šilta gelmė, kuri visada su tavimi. Giliai įkvėpęs savo kūno kvapą pajauti aną labai tolimą žolelių žydėjimą ir supranti, kad laiko nebėra, kad viskas jau yra susigėrę tavyje ir ten išliks per amžius.

Tas geismo kvapas kyla iš to paties verpeto, viskas jame sukasi, ir viskas kartojasi. Nes tokia jau mano ir tavo valia – būti kartu didžiausio intymumo gelmėje.

Post scriptum: išmintingas skaitytojas supras, kad čia rašau ne apie save – man ir mums, savaime suprantama, niekas negresia.

Regimantas Tamošaitis 

Lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą. Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. 2014-ųjų metų premija skirta Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui už „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.

Spausdiname laureato žodį, pasakytą premijos įteikimo proga.

Apie basą kritiką

Gerbiami Vytauto Kubiliaus premijos steigėjai ir teikėjai, garbūs šių rūmų svečiai ir šeimininkai, mieli literatūros ir jos kritikos bičiuliai!

Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas ima ir atneša vienintelę kritikų premiją, kuri reiškia, kad tavo parazitavimas jau peržengė kuklaus padorumo ribą ir iš privataus gyvenimo fakto tampa viešumos ir žiniasklaidos gyvenimo faktu (padėtį dar sunkina tai, kad mano atveju tasai privatus gyvenimas paprastai naktinis)?

Belieka skaitytis su faktu, kad stoviu čia, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto salėje ir urbi et orbi sakau: manasis literatūros institutas buvo ir liko Vytautas Kubilius. Šią tiesą prie mano sąmonės neatšaukiamai prikalė 2004-ųjų vasario 17-oji, kai mirtis pasigrobė jį vidury baltos dienos ir, galima sakyti, iš tos pačios vietos, kur esame dabar – pasigrobė beskubantį su glėbiu gėlių į Institutą, į savo antruosius namus, kuriuose plušėta penkiasdešimt metų ir iš kurių iškeliauta į amžinuosius namus. Jis išėjo pasilikdamas, tad neabejokime, kam turėtų priklausyti visos šia proga teikiamos gėlės.

Iš visų V. Kubiliaus pamokų ypač įsidėmėjau vieną – nečiupinėti literatūros lediniais pirštais. Neužmiršiu ir vieno epizodo, parodančio, kaip ši asmeninė metodologija veikė praktiškai. 1986-ųjų pavasaris, Klaipėdoje vyksta konferencija „Regioniškumas literatūroje“. V. Kubiliaus pranešimas, kaip paprastai, trimis galvomis pranoksta visų likusiųjų gražbyliavimus. Po konferencijos važiuojame į Ievos Simonaitytės namą-muziejų Priekulėje. Mūsų govėda didžiulė, o ant batų užsimaunamų šlepečių užtenka tik trečdaliui. Likę du trečdaliai žirgliojame ir be šlepečių – juk ne padais seikėjame meilę klasikei. Ir štai šalia savo storapadžių matau dvi kukliai boluojančias kojinaites, tikriau, dvi baltomis kojinaitėmis aptemptas pėdas, o paskui kildamas žvilgsniu aukštyn išvystu ir monografijos „Ievos Simonaitytės kūryba“ autoriaus akinius. Taip ir išbasinėjo visą ekskursijos laiką, o batus susivarstė, žinoma, paskutinis. Šitaip aš susidūriau su basų kojų kultūra, kuri ir liks artimiausia mano natūrai.

Užsklandai – pastebėjimas iš natūros. Kai sužinojau, kad Institutas pradėjo leisti seriją „Ars critica“, mano nepatiklusis aš sureagavo truputį siurrealistiškai ir čia pat surimavo: ars critica – kars kritiką, nes juk tą parazitą visada rasis už ką pakarti, o dėl šventos ramybės gal ir aparti. Šiandieną, priimdamas šią mane ištikusią premiją, atminties ekrane aš vėl regiu boluojančias V. Kubiliaus pėdas, jo guvią figūrą, nenustygstančią paminklinėje pozoje, jaučiu pro akinių stiklus blyksinčias kipšiškas kibirkštėles ir tarsi girdžiu jo nerimtai rimtus pamintijimus – kritikas nepristigs duonos tol, kol bus, kas jį kars ir bars. Nes jis, žaltys, ir kariamas pripranta. Jau, atrodo, baigtas kriukis, pakartas ir apartas, o jis vis tiek kažkokiu mistiniu būdu randasi kaip grybai ir gaunasi kaip žolė. Todėl kritikas arė ir ars. Nesidairydamas per petį ir geriausia basas, padais jusdamas Lietuvos literatūrinį dirvožemį. Vaizdelis, tiesa, agrokultūrinis, netinkamas ekraniniam formatui, užtat viltingai meniškas. Juk jei ars kritika – bus ir ars critica.

Marijus Šidlauskas

„Tai jūs man sakote, kas yra Salomėja. Tai iš jūsų suprantu, kas ji buvo“, – tą lapkričio 17-osios vakarą žvelgdama ir į perpildytą Rašytojų klubo salę, ir į fojė besibūriuojančius ištikimuosius Salomėjos Nėries talento gerbėjus kreipėsi literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė. „Nuo 1974 metų, – tęsė ji, – prisimenu visus jubiliejinius šios poetės gimtadienius: 1974-aisiais, 1984-aisiais, 1994-aisiais, 2004-aisiais, nes pati juose dalyvaudavau. Atsimenu, kaip Salomėją Nėrį skaitė Monika Mironaitė, Laimonas Noreika, Rūta Staliliūnaitė... Štai dabar – Birutė Mar.“ Toliau įžanginiame žodyje profesorė pabrėžė, kad S. Nėris iki šiol tebėra didžiausia lietuvių tautos lyrikė, o ir pačiai poetei buvo svarbu „savo galią žinoti“.

„Ar ji kaip politikė neišdavė tėvynės?.. Bet ar išvis ji buvo politikė?“ – tarsi retoriškai klausė profesorė, matyt, atliepdama į beveik ketvirtį amžiaus visuomeninėje ir kultūrinėje erdvėje besiplaikstančius kaltinimus šiai lyrikei. Dar kartą galima patvirtinti, kad apskritai toks klausimas yra klaidinantis, kad tai tiesiog manipuliacijos... Tarsi liesdamasi prie to, kas jautriausia, aktualiausia reabilituojant poetę, pabrėžiant jos lyrišką prigimtį, literatūrologė priminė svarbiausius eilėraščio „Lietuvai“ (pirmoji publikacija – 1944-aisiais pavadinimu „Tėvynei“) motyvus: ir kario pokalbio su tėvyne, ir Lietuvos lyg našlaitės įvaizdį, teigdama, kad šiame eilėraštyje tėra „plazdanti gryna dvasios energija“: „Man gaila tik tavęs vienos / Įsigalvojusios, liūdnos – / Akim tyliųjų ežerų... / Tavęs man begaliniai gaila <...>.“

Čia pat buvo akcentuota ir ypatinga Salomėjos prigimtis („ypatingos prigimtys girdi pačius dramatiškiausius klodus“, – teigė kalbėjusioji), ir poetės to meto Europos pulso pajauta eilėraštyje „Heroica“, ir tos pajautos atošauka šį rugsėjį, praėjus septyniasdešimt penkeriems metams nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, kirbint mintims apie sąsajas su dramatiškais Ukrainos įvykiais: „Ne ruduo. – Karo debesys renkas / Ant Europos galvos. / Tu pridėk savo magišką ranką / Prie širdies man gyvos <...>.“

Profesorė V. Daujotytė taip pat prisipažino tikinti, kad „poetės slaptis, paslaptis turi būti sutelkta į sąsiuvinį, kuris galbūt kažkur yra“. „Žinau, kad jis turėjo būti: tokios intensyvios sąmonės žmogus nepasilieka be pieštuko ir lapo... Žinau ir tai, jog tas paslaptingasis sąsiuvinis jau nieko nepakeistų, jis negali būti svarbesnis už tą, persiūtą žaliais siūlais [čia kalbama apie rinkinio „Prie didelio kelio“, išleisto tik praėjus penkiasdešimčiai metų nuo poetės mirties, mašinraštį– O. B.], tik gal galėtume jame surasti papildomų liudijimų“, – pabrėžė profesorė patikindama, jog minėtąjį mašinraštį, saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, matyt, perdavęs Vincas Mykolaitis-Putinas, o lyg to paliudijimas prie poetės karsto jo ištarti žodžiai: „Ji nešasi į kapą ne tik savo laimėjimus, bet ir neįspėtą savo sielos paslaptį.“

Tą vakarą Rašytojų klube buvo parodytas ir monospektaklis „Poetė“. „Jį sukūrėme prieš dešimt metų – Salomėjos Nėries šimtmečiui“, – glaustai pristatė šį spektaklį scenarijaus autorė ir atlikėja aktorė B. Mar, prisiminė jo kūrimo subtilybes: „poetės teismo“ formą paskatino pasirinkti tada, 2004-aisiais, minint poetės šimtmetį, „Šiaurės Atėnuose“ perskaitytas teiginys, kad S. Nėris gal ir buvo gera poetė, tačiau kaip žmogui jai reikia skirti mirties bausmę. „Šis spektaklis – tai kartu ir galimybė prabilti apie nūdienos kūrėją ir visuomenės požiūrį į jį“, – teigė aktorė.

B. Mar lūpomis (spektaklio režisierė – Regina Garuolytė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, dailininkė – Jolanta Rimkutė, judesio autorė – Birutė Banevičiūtė) tarsi prabilo pati poetė: ir dienoraščio ištraukomis (nuo pirmųjų keturiolikmetės įrašų jame), ir savo lyrika (iki paskutiniojo rinkinio „Prie didelio kelio“, kuris yra savitas jos paskutinės valios paliudijimas) lyg bandydama stabtelėti ties reikšmingiausiais savo gyvenimo bei kūrybos epizodais (ir netikėtais posūkiais!) ir atremti įvairius kaltinimus, kritikos proveržius, patvirtindama arba paneigdama ir ginančiųjų, ir puolančiųjų argumentus.

Ir šis vakaras, ir spektaklis – dar vienas puikus mėginimas ne tik prisiminti, pagerbti, bet ir „reabilituoti Poetę, kuriai kūryba ir buvo tikrasis ir laimingasis gyvenimas“.

Alytuje lapkričio 20–21 d. nuvilnijo šeštieji „Imbiero vakarai“, paženklinę dešimtmetį nuo šių respublikinių prozos skaitymų Jurgio Kunčino atminimui pradžios ir, pasak renginio literatūrinės konsultantės, knygų redaktorės Palmiros Mikėnaitės – svarumu drąsiai lipantys ant kulnų tokiems literatūriniams festivaliams kaip Poezijos pavasaris ir Poetinis Druskininkų ruduo.

Įsidėmėkime – tarp paminėtųjų tai vienintelė prozai skirta literatūrinė šventė, kurią organizuoja patys bibliotekininkai, darni ir profesionali Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos komanda, vadovaujama Giedrės Bulgakovienės.

Visų septynių renginių maratonas, tilpęs į vos dviejų dienų programą, nestokojo vis besikeičiančios gausios publikos palaikymo.Jau tradiciškai į skaitymus atvyko literatūriniam elitui priklausantys dalyviai bei viešojoje erdvėje kol kas mažiau šmėžuojantys neabejotini talentai. Šįkart konkursinėje „Imbiero vakarų“ programoje dalyvavo Gintaras Bleizgys, Jurgis Gimberis, Ieva Gudmonaitė, Andrius Jakučiūnas, Julius Keleras, Rolandas Rastauskas, Danutė Kalinauskaitė, Vidas Morkūnas, Paulina Pukytė, Juozas Šikšnelis, Mikalojus Vilutis.

Alytietiškųšaknų turinčio festivalio globėjo Antano A. Jonyno vadovaujama komisija – literatūrologas, knygų redaktorius ir blogeris, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštyno vedėjas Virginijus Gasiliūnas, J. Kunčino viešosios bibliotekos direktorė ir festivalio „variklis“ G. Bulgakovienė, „Alytaus naujienų“ žurnalistas ir vienas iš salono „Balta varna“ steigėjų Jurgis Kochanskas, pedagogė, Alytaus miesto savivaldybės tarybos narė Silvija Peštenienė – nusprendė: Jurgio Kunčino premijos, įteikiamos Alytaus miesto vardu, laureatas – prozininkas Vidas Morkūnas – už apsakymą „Stebuklingas šaukštas“; salono „Balta varna“ premija skirta apsakymo žanro virtuozei Danutei Kalinauskaitei – už apsakymą „Žmogus pilnas skersvėjų“; Publikos premija – dailininkui, skaitytojų pamiltų dviejų knygų autoriui Mikalojui Vilučiui, įvardytam festivalio atradimu bei neabejotinu pirmojo skaitymų vakaro favoritu – už tekstus „Naktiniai regėjimai“ bei „Ecce homo. Pokalbis su žarnomis“; premija už geriausią naktinių skaitymų tekstą (bei alytiškio dailininko Benjamino Jenčiaus dovanota akvarelė) – penktųjų „Imbiero vakarų“ Publikos premijos laureatui, poetui, dramaturgui, eseistui Rolandui Rastauskui – už esė „Ryga“.

Su 2014 m. „Imbiero vakarų“ laureatų tekstais netrukus galėsite susipažinti jau rengiamame spaudai Dzūkijos kultūros almanache „Dainava“. O visų skaitymo dalyvių tekstai publikuojami „Imbiero vakarų – 2014“ interneto svetainėje: http://www.baltavarna.lt/imbieras_2014/index.htm.

Itin jaukią naktinių skaitymų nuotaiką kūrė Alvydo Augustino Jegelevičiaus fortepijoninės improvizacijos ir linksmos, visus dalyvius į bendrą simbolinės užeigėlės „Užėjau pas draugą“ šėlionę įtraukusios „kunčinukių“ sugalvotos atrakcijos – su ašutais iš margo J. Kunčino gyvenimo ir kūrybos švarko, išskirtinai skania „Imbierine neeiline“ ir vėl, jau irgi tradiciškai, pačių bibliotekininkų keptais imbieriniais sausainėliais bei kitais naminiais skanėstais.

Antrąją festivalio dieną J. Kunčino „shortus“ ir „Tūlos“ ištraukas puikiai skaitė V. Gasiliūnas. Atskiru renginiu buvo paminėti ir neseniai anapilin iškeliavę iškilūs prozininkai Bitė Vilimaitė ir Romualdas Granauskas. Literatūrologas Regimantas Tamošaitis kalbėjo apie jų kūrybos išskirtinumą, o kūrinių ištraukas skaitė bibliotekos darbuotoja Leokadija Sušinskaitė. Įvyko ir Alvydo Šlepiko, praėjusių „Imbiero vakarų“ J. Kunčino premijos laureato, autorinis kūrybos pristatymas.

Didelio festivalio svečių ir publikos susidomėjimo sulaukė bibliotekininkų „namų darbai“. Pirmasis iš jų – virtuali biblioteka „Gyvenimo stebėtojo užrašai pagal Jurgį Kunčiną“. Tai neabejotinai unikalus projektas, kuriuo iš bibliotekų archyvuose saugomų periodikos leidinių (nuo pat 1966 m.(!)) viešam naudojimui bet kur Lietuvoje ir pasaulyje pateikta daugiau kaip tūkstantis du šimtai J. Kunčino ar su jo vardu susijusių publikacijų, jo vardu pavadintai Alytaus viešajai bibliotekai dovanotų rankraščių faksimilių. Jaudinanti akimirka – M. Vilutis atsivežė ir padovanojo bibliotekai pluoštą niekur nepublikuotų J. Kunčino eilėraščių, ranka rašytų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Netrukus juos taip pat išvysime J. Kunčino tekstų virtualioje bibliotekoje.

Bendrai nuotraukai šio festivalio dalyviai jau galėjo išsirikiuoti ties į J. Kunčino gimtąjį miestą iš namų Vilniuje atkeliavusios sienos fragmento – su paties rašytojo preciziškai išdėliotais autentiškais savo gyvenimo ženklais. Tai Rasos Kunčinienės dovana bibliotekai, o nemenkų gabaritų ir svorio „objekto“ transportavimo ir įrėminimo išlaidas padengė patys alytiškiai – privatūs asmenys. Jau įsitikinta, kad tai ne tik naujas istorinę reikšmę turintis memorialinės J. Kunčino ekspozicijos bibliotekoje „objektas“, prie kurio smagu nusifotografuoti, bet ir labai atraktyvus būdas J. Kunčino asmenybe ir kūryba sudominti moksleivius.

Gražus festivalio finalo akcentas, priviliojęs daug jaunimo – Domanto Razausko gyvo garso koncertas.

Jau nepavadinsi netikėtumu, kad „Imbiero vakarų“ svečiai išsiskirstė kupini kuo puikiausių įspūdžių dėl festivalio organizavimo kokybės ir alytiškės publikos dėmesingumo. „Noriu padėkoti už tas nuostabias dienas, tiksliau, gal reikėtų sakyti vakarus (Imbiero), už šilumą ir svetingumą. Laimėjimą labai branginsiu. Buvau maloniai apstulbintas bibliotekos lygio. Tikrai turite kuo didžiuotis“, – padėkos laiške organizatoriams parašė 2014 m. Jurgio Kunčino premijos laureatas V. Morkūnas.

Europos Sąjungos literatūros premijos. 2014 metų ES literatūros premija skirta latvių rašytojui Janiui Juonevui už romaną „Jelgava 94“. Pernai šis kūrinys Latvijoje pelnė Literatūros metų premiją (nominacija „Geriausias debiutas“), susilaukė net keturių leidimų. Knygos vertimu ir leidimu jau susidomėjo per dvidešimt Europos šalių leidėjų.

Šį garbingą apdovanojimą pelnė dar dvylika jaunųjų Europos autorių: Ben Blushi (Albanija), Milen Ruskov (Bulgarija), Jan Němec (Čekija), Makis Tsitas (Graikija), Oddný Eir (Islandija), Armin Öhri (Lichtenšteinas), Pierre J. Mejlak (Malta), Ognjen Spahić (Juodkalnija), Marente de Moor (Nyderlandai), Uglješa Šajtinac (Serbija), Birgül Oğuz (Turkija), Evie Wyld (Jungtinė Karalystė). Kiekvienam laureatui skirta po 5000 eurų. ES literatūros premija teikiama nuo 2009 m. Laureatų sąraše yra dvi lietuvių autorės: Laura Sintija Černiauskaitė už knygą „Kvėpavimas į marmurą“ (2009) ir Giedra Radvilavičiūtė už esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2012). Jauniems kūrėjams skatinti ES kultūros programos „Kūrybiška Europa“ 2014–2020 m. biudžetas sieks 1,46 mlrd. eurų, bus finansuojamas puspenkto tūkstančio knygų vertimas.

Latvijos kultūros kanonas. Iki Latvijos nepriklausomybės šimtmečio (2018) kultūros darbuotojai nutarė praplėsti Latvijos kultūros kanoną naujomis kultūros vertybėmis. Vienas iš galimų sumanymų – „Auksinis kanonas“, kuriame būtų išgrynintas iškilių kultūros vertybių sąrašas.

Latvijos kultūros kanonas buvo sukurtas 2008 metais, pasirėmus Danijoje sudarytu nacionalinių vertybių sąrašu. Į kanoną įtrauktos septynios kultūros sritys. Literatūros vertybių sąraše kol kas keturiolika pozicijų: E. Adamsono, V. Belševicos, U. Bėrzinio, R. Blaumanio, A. Čako, R. Ezeros, J. Jaunsudrabinio, brolių Kaudzyčių, K. Miulenbacho, J. Puoruko, Rainio, K. Skalbės, O. Vaciečio, I. Zieduonio kūriniai.

„Prozos skaitymai 2014“. Šiame devynioliktajame literatūros festivalyje Latvijoje dalyvavo per pusšimtį šalies ir užsienio rašytojų. Pagrindinės premijos skirtos Paului Bankovskiui už apsakymą „Kur dingo šeimininkas?“, Svenui Kuzminui („Zbignevas ir sūnūs“) ir Nilui Saksui („Berniukas, kuriam skaudėjo pilvas“).

Literatūros žurnalas „Latvju Teksti“ įteikė specialius apdovanojimus Marai Zalytei, Inetai Meimanei ir Ingai Vituolai. O alternatyvi vertinimo komisija atrinko savus geriausius įvairių nominacijų rašytojus.

Ojaro Vaciečio premija. Dvyliktą kartą įteikta Ojaro Vaciečio literatūrinė premija už poeziją. 2014 metų laureate tapo jauna poetė Ana Dzintarė už debiutinį poezijos rinkinį „Einu svetima gatve“. Konkurse dalyvavo penkiolika poezijos rinkinių.

Mėgstamiausia latvių knyga. Pernai Latvijos televizija vykdė projektą „Didysis skaitymas“. Metų pradžioje buvo sudarytas mėgstamiausių knygų šimtukas, rugsėjį jų liko dvidešimt viena.

Apie keturiasdešimt tūkstančių Latvijos skaitytojų mėgstamiausia knyga pasirinko Karlio Skalbės pasaką „Katinėlio malūnas“, parašytą 1913 m. Pagerbiant „Katinėlio malūną“, jam bus kuriama skulptūra. Populiariausių knygų penketuke – Vladimiro Kaijako romanų ciklas „Likimo kirtėjai“, Imanto Zieduonio „Epifanijos“, Aleksandro Gryno „Sielų pūga“ ir E. M. Remarque’o „Trys draugai“. Devyniasdešimt trečioje vietoje liko į latvių kalbą išverstas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“.

Parengė Arvydas Valionis

„Intelektualioj švedų viešuomenėj miręs Augustas Strindbergas yra tarsi paršas prancūzų virtuvėj: ten suvartojama viskas, išskyrus žviegimą“, – teigia prozininkas Janas Myrdalis.

Apie A. Strindbergą ir jo kūrybą iš tiesų prirašyta daug straipsnių ir knygų. Švedai jau yra išleidę dvi solidžias, klasika tapusias šio kūrėjo biografijas. Tai kritiko, rašytojo Olofo Lagercrantzo „Augustas Strindbergas“ (1979) ir literatūros istoriko Gunnaro Brandellio keturtomis veikalas „Strindbergas – rašytojo gyvenimas“ (1983–1989).

Rodos, šitiek pakaktų. Tačiau švedai linkę manyti, kad A. Strindbergas, kaip rašytojas, menininkas ir kaip asmenybė, yra tarsi neišsenkantis šaltinis. Prieš trejetą metų, minint šio rašytojo mirties šimtmetį, pasirodė dar viena stora A. Strindbergo biografija. Tai menotyrininko Görano Söderströmo knyga „Strindbergas – gyvenimas“. G. Söderströmas laikomas puikiu rašytojo žinovu, jis parašė knygą „Strindbergas ir vaizduojamasis menas“ (1972), Stokholme įkūrė A. Strindbergo muziejų ir dvidešimt aštuonerius metus jam vadovavo. Šiam autoriui dar pavyko pasikalbėti su žmonėmis, pažinojusiais rašytoją.

Minėtoje biografijoje G. Söderströmą domina ne A. Strindbergo darytos nuotraukos ar tapyti paveikslai, jų kompozicija, spalvų dermė ar mistinis pasaulio suvokimas, o pati asmenybė, kurią autorius mėgina perprasti remdamasis šio kūrėjo rašytais arba gautais laiškais, kita archyvine medžiaga. A. Strindbergo gyvenimas perteiktas chronologiškai: vaikystė, šeima, literatūrinis kelias, vedybos, draugai ir priešai, tėvynės meilė ir nusivylimas, gyvenimas užsienyje, sugrįžimas ir mirtis Mėlynajame bokšte.

G. Söderströmo nuomone, rašytojas buvo drovus, bijojo šunų, bijojo patekti į kalėjimą, tačiau jo plunksna buvo pati drąsiausia to meto Švedijoje. Žmonėms, ypač darbininkams, patiko A. Strindbergo kūriniai, tačiau daugelis kolegų juo ne tik bodėjosi, bet ir neapkentė, o jo kūrybą vadino amoralia. Romane „Juodosios vėliavos“ A. Strindbergas pavaizdavo savo draugus ir priešus – rašytojus, kritikus, žurnalistus. To meto pedagogė, rašytoja ir moterų gynėja Ellen Key leidėjui Karlui Ottui Bonnieriui rašė: „Kas nušaus Strindbergą? Tą kriminalinį kvailį būtina nutildyti!“

„Man jis – tiesiog didis kūrėjas, jis stveria kas tik pakliūva, kaip Ciklonas sugriebia ir įsuka žmones, daiktus, namus... Aš netikiu, kad jis būtų kam nors sąmoningai kerštavęs. Tai, ką jis rašė, yra kūryba, būdas priešintis tamsai“, – rašė dailininkas Richardas Berghas savo kolegai Carlui Larssonui prabėgus pusmečiui po rašytojo mirties. Panašiai jį vertino ir anksčiau paminėtas O. Lagercrantzas. Jo nuomone, A. Strindbergą ištikusi „inferno krizė“ tėra paties rašytojo inscenizacija, sutirštintomis spalvomis dramatiškai perteiktas kūrybinių galių susilpnėjimas, noras atkreipti į save dėmesį ir susigrąžinti kūrybinę energiją. Kūryba buvo mėginimas pabėgti nuo jį apnikusio chaoso, išsivaduoti iš tramdomųjų kasdienybės marškinių. A. Strindbergas gyveno tarsi paralelinėje tikrovėje, kur fantazijos atrodo realios, bet jis puikiai skyrė „vidinę, ezoterinę tikrovę nuo išorinės, egzoterinės, nėra įrodymo, kad jis būtų praradęs gyvenimo kontrolę“.

G. Söderströmas mano, kad „inferno krizė“ nebuvo rašytojo išsigalvojimas, tokią krizę jis išgyveno iš tikrųjų. Tuo metu rašytoją slėgė depresija, gniuždė pinigų stygius, skyrybos, kamavo rankų egzema – nuo chemikalų, nes jis eksperimentavo gamindamas auksą. G. Söderströmo nuomone, A. Strindbergas buvo egocentriška ir isteriška asmenybė, reikalaujanti sau dėmesio. Ginčo metu jis taip įsiaudrindavo, kad kartais nuo to susirgdavo, jam buvo svarbūs klausytojai, net ir įsivaizduojami.

A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo, vos tik kur nors pasirodydavo. Jo idealas buvo tvirta šeima ir daug vaikų, tačiau vedė net trejetą kartų, ir vis modernią, dirbančią, anaiptol ne šeimyninę moterį. Jis leisdavosi moterų suvedžiojamas, jos jį pasirinkdavo. Peras Olovas Enquistas pjesėje apie A. Strindbergą „Tribadų naktis“ rašė: „Jūsų sieloje tūno daili moteriškaitė, pone Strindbergai.“ Visi jo būstai buvo savotiški „lėlių namai“. Beje, Henriko Ibseno kūryba A. Strindbergui buvo įkvėpimo šaltinis. Net liaudiškais motyvais parašytoje pjesėje pasakoje „Laimingojo Perso kelionė“, kuri A. Strindbergui pelnė literatūrinį pripažinimą, įžvelgiama „Pero Giunto“ įtaka.

Parengė Zita Mažeikaitė

LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Jubiliejinių metų didaktika

ALGIMANTAS MIKUTA. Eilėraščiai

BIRUTĖ JONUŠKAITĖ. Maranta. Romano fragmentas

ALGIMANTAS BALTAKIS. Gimtadienio posmai

RENATA ŠERELYTĖ. Teisėjas ir Raudonoji Mirtis. Vabalų kambarys. Novelės

RIMAS UŽGIRIS. Vieno pasaulio skeveldros. Vertė Marius Burokas

JOSE EMILIO PACHECO. Mūšis dykumoje. Apysaka. Vertė Bronius Dovydaitis

Literatūros mokslas ir kritika

VALENTINAS SVENTICKAS. Rankraščiai kaip rankdarbiai

Akcentai

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ. Romualdas Granauskas – mokytojams

Apie kūrybą ir save

Reikia negailėti savo eilėraščių. Poetas Aivaras VEIKNYS atsako į Sauliaus VASILIAUSKO klausimus

Iš praeities

ALGIRDAS GRIGARAVIČIUS. Jonas Basanavičius prie lietuviško meno ištakų Vilniuje

Akiratis

BARBARA TORUNCZYK. Perskilęs Giedroycas. Vertė Kazys Uscila

Recenzijos, anotacijos

DOVILĖ KUZMINSKAITĖ. Belaukiant Spangio (J. Kalinausko „Ar Spangis ateis“) * NERIJUS BRAZAUSKAS. Sibiro kartos atmintis (E. Gudonytės „Karta nuo Sibiro“) * INGA MILČIŪTĖ. Susigūžusios vaikystės liudijimai (A. Veiknio „Paukštuko liudijimai“) * ELENA BALIUTYTĖ. Kas tas Rapolas Mackonis? (A. Lapinskienės „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“)

Tėvynės varpai

EUGENIJUS IGNATAVIČIUS. In memoriam. Nebijojęs būti savimi (Juozapas Girdzijauskas)

KĘSTUTIS NASTOPKA. In memoriam. Šiapus nebūties (Alfonsas Nyka-Niliūnas)

JŪRATĖ SPRINDYTĖ. In memoriam. Išminčius po laikrodžiu (Jonas Mikelinskas)

Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio, ar išeisime Kovo 11-ąją į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės jubiliejaus? O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su maisto daviniu? Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei visoje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumas, baimė, įtarumas, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerbūvio vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.

Mistikai pasakytų, kad stovime prie armagedono ribos ir paguodos bei atsakymų į visus klausimus turėtume ieškoti pas Tą, kurio vardo nereikia minėti be reikalo, ar pranašysčių knygose, kuriose pusmėnuliai krenta, ačiū Jam, kol kas dar ne ant mūsų galvų.

Siaubingi ir į neviltį varantys yra šiandienos globaliniai kontekstai ir susikurti nepatikimi išgyvenimo modeliai, pasitikint ginklo galia ar dėde Semu iš prerijų. Ne paprastam žmogeliui suvokti ir išgliaudyti dabarties algoritmų logiką.

Dar studijų laikais, ruošdamasis psichologijos egzaminui, įsikaliau sau galvon iš kažkokio vadovėlio vieną gerą patarimą. Kai problema atrodo milžiniška, nepakrutinama, per sudėtinga ir vienu veiksmu neišsprendžiama, reikia pasistengti ją išardyti, išskaidyti į mažiausius segmentus ir imtis tvarkytis su kiekvienu jų atskirai. Anokia čia naujiena, žinant pasaką apie tėvo pamokymą sūnui, kaip perlaužti šluotražį. Taigi iš tų globalinių neišsprendžiamų aukštybių nusileiskim į savo provincijos kiemą, kur pažįstami „rakandai", su kuriais žinojo kaip elgtis tėvai ir protėviai, kai tas iš amžių ataidintis žinojimas paprastam žmogui suteikė išminties ir pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Per kartų kartas ritos karai, marai, rekrūtai, rašto draudimai, tremtys ir negandos, bet žmogus išgyveno, nes ir beviltiškiausioje padėtyje kažkas jam pakuždėdavo išgyvenimo paslaptį. Sveika nuojauta pasakydavo, pas ką saujoj raktas spindi.

Į akis krenta keli egzistenciškai svarbūs dalykai, kuriuos per ketvirtį amžiaus – nesuprasi, netyčia ar iš blogos valios – mūsų politinis elitas neapdairiai nurašė į nereikšmingus nuostolius ir po laiko skėsčioja rankomis, neberasdami, kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunų galvų guldyti. Su žiburiu reikia ieškoti. Ir priežastis paprasta. Gal kai kam ir netikėta. Kalbu apie į paraštę nustumtą kultūrą ir kultūros žmogų, švietimą ir mokytoją. Šiandien ir vienų, ir kitų reikėtų ieškoti katakombose. Ir tikrai ne savo laisva valia jie tenai atsidūrė.

Prieš tą patį ketvirtį amžiaus Atgimimo pradžioje visuomenė į aikštes išėjo kur kas vieningesnė, nei to galėtume tikėtis šiandien, jei ištiktų kur kas didesnės grėsmės ir negandos, į kurias nepakaks atsakyti dainuojant susikibus už rankų. Paradoksas, bet tuomet mūsų stiprybės šaltiniu buvo kaip tik iš totalitarinės sistemos paveldėtas kolektyvinės sąmonės archetipas „mes". Būdami kartu ir panašūs mes jautėmės stiprūs.

Tūkstančių ir šimtų tūkstančių statistika anuomet buvo iškalbingesnė už kokio nors vieno išmintingo žmogaus perspėjimus ir nuogąstavimus apie Kelionės pavojus, tykančius ne kažkur už šalikelės krūmynų, o pačiame žmoguje, kuris, pats nebūdamas laisvas, tos laisvės negali sukurti ir bendruomenei. Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad atsakomybės kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą ir istorinę patirtį.

Ir labai logiška, kad šioje kūrybos artelėje į avansceną išėjo kultūros, meno žmogus, rašytojas-žodininkas. Rašytojas geriau nei bet kas kitas jautė laiko pulsą ir buvo arčiausiai pavargusio, skriaudžiamo žmogaus, kuris juo pasitikėjo ir pašauktas galėjo alkanas eiti nors į patį pasaulio kraštą. Paskui Justiną Marcinkevičių, Bernardą Brazdžionį, Joną Strielkūną, Marcelijų Martinaitį, Albertą Zalatorių, Juozą Aputį, Joną Avyžių, Vaidotą Daunį, Jurgį Kunčiną, Henriką Nagį, Sigitą Gedą, Eleną Bukelienę, Bronį Savukyną, Romualdą Granauską, Joną Mikelinską ir daugelį kitų tuomet dar gyvų rašytojų. Jų atsakingu, pilietišku žodžiu mažutėlis pasitikėjo labiau nei politikais, žadėjusiais po metų kitų aukso kalnus, pasivyti švedijas ir suomijas. Buvo į ką atsiremti. „Nukraujuota pasiutusiai", – pasakytų Juozas Aputis, jei nebūtų tame sąraše.

Prieš bene dvidešimt septynerius metus kultūros mėnraštis „Sietynas" mėgino klausti šviesiausių Lietuvos žmonių, kaip jie įsivaizduoja tėvynės ateitį. Buvo toks pilnas optimizmo laikas, tad ir tikėtasi viltingų, optimizmu niuansuotų atsakymų. Tačiau toli gražu ne visi šviesuoliai tą mūsų ateitį rožiniais pustoniais tapė. Štai Vytautas Kavolis su nuogąstavimu kalbėjo apie būtinybę atkurti laisvų atsakingų piliečių bendruomenę, kuri kokybiškai turėtų vaduotis iš sovietinio kolektyvizmo lukštų. Jis 1988 m. rašė: „Lietuvos likimo trajektorija priklausys nuo pačių lietuvių. Ar lietuviai sugebės atsikratyti bet kokių homogenizuojančių kompleksų, leisdami kiekvienam būti, kas jis ar ji yra, sukurdami bendrąją atmosferą, kurioje ne tik skirtinga individualybė (ir tautybė) bus gerbiama, bet ir visokie (kad ir laikini ar daliniai) perėjimai iš „sekuliarinės" į „religinę" orientacijų sferą, ir atvirkščiai, bus priimami natūraliai, nesijaudinant, negrobiant žmonių į vieno ar kito monopolio valdas.

Svarbiausia, kas 1988 metais Lietuvoje vyko – tai moralinio charakterio formavimasis ar rekonstrukcija, drąsos ir savarankiško protavimo atgavimas, autentiško solidarumo stiprėjimas. Visa tai padaro šį laikotarpį vienu iš neprilygstamųjų momentų lietuvių istorijoje."

Kokioje šviesoje šiandien pasiūlyčiau žiūrėti į sociologijos ir kultūrologijos profesoriaus ketvirčio amžiaus senumo įžvalgas ir nuogąstavimus? Ar tinkamai buvo nueitos jo pasiūlytos „sąmoningumo trajektorijos"? Deja.

Štai vienas iškalbingas faktas, nutikęs metų sandūroje, liudijantis, ties kokia pragarme esame atsidūrę. Lietuvą, nepraradusią jautrumo (o tokios ne kažin kiek belikę), belaukiančią ėdžiose gimstančio kūdikėlio Jėzaus, sukrėtė ir apakino įvykis – sužvėrėjusių lietuvių jaunuolių iš „gerų" šeimų gauja gatvėje žiauriai užmušė laisvą menininką, pacifistą Tomą Dobrovolskį.

Iš paauglystės plūsteli gausybė aitrių asociacijų – Harper Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko" ar Eltono Johno roko klasika tapusi daina „Don't Shoot Me I'm Only the Piano Player" (nenušauk manęs – aš tik pianistas) – kūriniai, formavę mūsų kartos moralinę tapatybę, kūriniai, kurių tikrai neskaitė ir negirdėjo liumpenizuoti dabartiniai savi žmogžudžiai, pasišovę atpažinti ir naikinti kitokį. Neapykantos ir karo retorika mūsų akyse virsta kūnu.
Nuščiuvęs stebėjau keistas reakcijas žiniasklaidoje: žurnalistų bendruomenės, politologų, publicistų ir politinių apžvalgininkų vengimą aiškintis, gilintis, kas vis dėlto yra nutikę su mūsų visuomene, iš kur kyla nepakantumas, nemeilė ir agresija kitokiam, kitaip besišypsančiam laisvam žmogui. Išsisukinėjama, neva problema yra tik kaltųjų išsiaiškinimas, kas sudavė menininkui mirtiną smūgį, o kas mažiau prisidėjo. Tegul tiria teisėsaugininkai, juk vyksta ikiteisminis tyrimas. Atseit nekliudykime jiems.

Ir tuo pat metu labai neįtaigiai atrodo tas parodomasis perdėtas dėmesys ir uolumas, mėginant narstyti tragišką Paryžiaus trilerį, svaičiojant apie demokratiją ir civilizacijų konfliktą, kai didžioji dauguma viešumoje besireiškiančių komentatorių vargu ar turėjo rankose Koraną ir Bibliją. Apie tai, kas vyksta toli, galima postringauti be saiko, piktintis, turėti savo nuomonę apie žodžio laisvę ir musulmoniškojo radikalizmo bei terorizmo grėsmę. Stebimasi, kaip tai nutinka Prancūzijoje, Anglijoje ar JAV, kad pačių užsiauginti ir adaptuoti piliečiai iš pasalų griebiasi smurto prieš juos išauginusias ir priglobusias bendruomenes. O ar ne lygiai tą patį fenomeną turime čia, savo panosėje? Ar ne laisva, nepriklausoma Lietuva užsiaugino smurtautojus prieš laisvą Lietuvos kultūrą kuriantį žmogų? Labai negražus faktas, ir nei žiniasklaidai, nei politikams, nei jiems patarnaujantiems žurnalistams ir publicistams, nei visai švietimo ir ugdymo sistemai to įvykio labai nesinori matyti ir interpretuoti. Tai tik pridurmu rodo, kad valstybė nebeturi vertybėmis grįstos politikos. Nepriklausomybė dabar suvokiama kaip dujų laivas ar elektros kabelis su Švedija. Lygia greta propagandiniai ir politiniai diskursai iš viešo mūsų gyvenimo baigia išstumti laisvą mintijimą, kultūrą ir jautrumą. Kultūros žmogus, rašytojas, menininkas politikui atrodo nebepatikimas, pavojingas, nes savo dvasia laisvas. Nežinia ko iš tokio gali tikėtis, jei ims ir išeis kalbėti tiesioginiame TV ar radijo eteryje.

Pamenu vieną savo interviu su Justinu Marcinkevičiumi – prieš Frankfurto knygų mugę. Buvau nuėjęs pas jį į Mildos gatvę. Kalbėjomės apie literatūrą, rašytojo vaidmenį. Nieko kažko naujo, nelaukto nepasakė, ir kai pasišnekėjimą baigėm, kai diktofonas jau buvo išjungtas, kalba pasisuko apie asmenines nutylėtas jo patirtis, apie Sąjūdį, jo pasitraukimą iš viešosios politikos. „Et, Liudvikai, kad tu žinotum, kiek ten purvo ir nešvaros", – su neslepiamu kartėliu atsisveikindamas tepasakė poetas.

Tai kas gi šiandien kuria tokią atmosferą valstybėje, kurioje kupinas jėgų ir idėjų mūsų jaunuolis kraunasi lagaminą ir perkasi lėktuvo bilietą į vieną pusę? Milijonai išmesti ir toliau metami į orą, kuriant tuščiavidures sugrįžimo programas, kai tuo pat metu švietimui ir kultūrai metų metais siūloma čiulpti leteną. Ne vien skurdas ir ekonominiai nepritekliai varo lauk iš tėvynės ištisą kūrybingą ir energingą kartą. Yra ir skurdesnių valstybių, bet iš jų nebėga šimtais tūkstančių kaip iš skęstančio laivo.

Tarpukario Lietuvoje buvo suvokta, kad valstybės pamatas yra švietimas ir kultūros kūryba. Per dvidešimtį metų įvyko tikras stebuklas – pavyko išsiugdyti ir subrandinti atsakingą ir kūrybingą europinio lygio inteligentijos generaciją. Jei būtų pasimokyta iš istorijos, tokią kartą šiandien turėtume matyti. Vien krepšiniu ir cepelinais gyvas ir įdomus pasauliui ir sau ilgai nebūsi.

O kas gi kaltas, jei ne mes patys, pasidavę sirenų kerinčių melodijų hipnozei? Ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas, įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras", „Lietuva – drąsi šalis", „mes – Europos centras"? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe. Vėl tarytum iš sovietinių miglų išnyra tas kolektyvinis beveidis „mes". Po ketvirčio letargo amžiaus prasikrapštom iš akių traiškanas, apsižvalgom ir ką darysim? Gal imsim ieškoti kaltų, pirštais baksnoti, bet ar nuo to palengvės, pasidarys gyventi geriau ir šviesiau, kai surasim konkrečius kaltininkus, nuteisim ir nubausim?

Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra ir žlunga. Kitos net neturi liūdnos prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.

Laikas daryti sunkias ir skausmingas išvadas.

2015 01 26

Teisybė

Tai gęsta, tai užsidega šviesa,
tai leidžiasi, tai kyla pienės pūkas.
Teisybė neatsiskleidžia visa,
nušvinta tik nedidelis kraštukas.

Tačiau ir jo pagauti negali,
sugriebti it skraiduolio šito.
Teisybė per lengva ir per baili,
kad jos po pievas vėjas neblaškytų.

Vis blyksteli, vadinasi, yra,
matyt, tikrai negali jos nebūti.
Pūkelis skraido... Žaibo elektra
sudegintų, jei degtų bent minutę.

Daugybė teatrų

Daugybė teatrų. O kur dar mėgėjai.
Brangenybės netikros, netikri ir vardai.
Į paauksintus krėslus susėdę plebėjai
komanduoja, lyg būtų tikrieji vadai.

Daugybė teatrų. Mechanizmai ir žmonės,
įsijautę į vaidmenis, staugia gūdžiai,
po prožektorių ūkanas sklando dejonės,
šaižiai gieda kapelos ir kastruoti gaidžiai.

Giesmes permuša gongas, ima virkaut violos,
ir, sakytum, atkeltos iš graviūrų Dorė
avanscenoje kryžiumi guli vienuolės,
bet tatai jau kitam – senesniam teatre.

Dabartiniuose šoka kaip moka, kvailioja,
įtikėjusius murdo veidais į srutas.
Pažanga tik tokia, kad galvų nekapoja,
nesišlaksto krauju, nors ir drasko žaizdas.

Kai balsai ir emocijos perkopia ribą,
realybė atšoka it duonos pluta.
Kas tada ne teatras? Kas tada ne vaidyba?
Gal tik kūdikio ašara, senio lazda...

Kas tada ne artistas? Ir ko neviliotų
galimybė užburt, sužavėti kitus?
Popierinėj giraitėj žvėrys kalba eiliuotai,
iš dangaus laistytuvo lyja žydras lietus.

Silkė

Risnojo kaip šuva, nes nemokėjo eiti,
plumpsėjo kerzo batais per Dvarelį,
jį Teresėlė kirpdavo plikai,
nė vieno žodžio neištardavo lig galo,
tik pirmą skiemenį, toliau būbū bėbė,
klykte išklykdavo vien – silkė, silkė!

Su tuo žodžiu, pavirtusiu į vardą, aplėkdavo Dvarelį,
pranešdamas, kad savo rankomis
jis ką tik išrideno bačką silkių,
iš Klaipėdos atidardėjusią. O kartais dvi.

Mat krautuvininkas nenorėjo teptis rankų
su varvančiom bačkom, taip pat ir šoferiukas,
o Silkė dirbo su džiaugsmu bet ką –
tiktai prileisk, tik patapšnok per galvą.

Dvarelio žmonės šaipėsi, kad Teresėlė
per karą sugyveno jį su tanku,
nes lindo slėptis po anuo nuo kareivukų,
jos vaikis buvo geležinis,
nė vienas benkartas jam neprilygo stiprumu.

Jis noriai leisdavosi kinkomas
į ilgąjį špitolninkų vežimą,
pats užsimaudavo sunkius pavalkus
ir mus risčia tampydavo miestelio gatvėm,
džiaugsmingai krykštaujant visiems
iš vaikiškos palaimos
ir netgi žvygaujant už jį.

O mūsų žirgas klykė – silkė, silkė!

Nors ką ten silkė –
jas išpirkdavo bemat,
o ir atveždavo retai.

Reality

L. e. direktoriaus pareigas norėjo prisiglausti,
bet šviesiaplaukė jį atstūmė,
matyt, įtarusi klastotę.

Tada tasai pievelėje prie upės
ištaisė grandiozinį pikniką
su gyva muzika
ir farširuota žuvimi.

Net du kartus praskrido lėktuvėlis,
pabarstė mėgstamų gėlių,
putojo mėgstamas šampanas,
grojo Klarkas, –
klasta negali būt tokia brangi.

Paskui visi puotautojai išlakstė
japoniškom ir vokiškom mašinom.

Tas mersedesas, kuriame važiavo l. e. p. direktorius
su prisiglaudusia
kažką niūniuojančia panaite
prie Kauno rėžėsi į tilto atramą.

Nustačiusi mašinos greitį,
policija nerado kuo stebėtis.

Stebėjosi tik tuo,
kad žuvusioji vėl vardu Diana.

*

Kažkaip pakriko darniai bėgę metai,
drąsa su baime ėmė keistis vietom.
Jei būtum jaunas, seni Mahometai,
kur nors kitur energiją išlietum.

Mes iš tikrųjų laukėm sukrėtimo,
apvalančio, papurtančio truputį,
tačiau ne tokio. Pranašas užkimo,
bylodamas, kad taip ir turi būti.

Apakintos ugnies sukliko minios,
supurtytos srovės, iškart nuščiuvo,
nutrūko darbas, išsislapstė dvynės,
lėktuvai nusileido kur pakliuvo.

Gatviniai paukščiai sulėkė į trobas,
apsiblausė tiek vakaras, tiek rytas.
Stoty ant žemės šimtametis Jobas
pavargęs miega iš visur išvytas.

O traukiniai su antklodėm ir kruopom
dar, ačiū Dievui, pralekia pro šalį.
Nors tiek gerai, kad patys susilopom
kiekvienas savo sukrėstą protelį.

Eksponatas

Lyg iškabintas šaukštu
iš apstingusio gyvenimo
ir stalo vidury
padėtas apžiūrėti.

12 Dar ne inkliuzas,
bet nutraukytom šaknelėm,
mažakraujis.

To terpės gabalo,
telpančio į šaukštą,
išsilaikyti esmei,
neišsklisti į šalis
yra per maža.

O ir žinovų,
gebančių įvertint
gyvą daiktą
iš skeleto,
užustalėj
tik vienas kitas.

Ievos senelis

Kalbėdavo tiktai apie dantis,
man, paaugliui, kartodavo,
kad karo metais
ne kartą slėpėsi grafų koplyčioje.
– Radau ten kaukolę,
matyt, kokios grafaitės,
jos dantys buvo perlamutriniai, –
kaip iš vitrinos.

Įsiminiau visiems laikams – kaip iš vitrinos...

Dantų tema, suprantama, plati –
į ją patenka šunys ir arkliai,
dantingos bobos, ponai ir čigonai,
plėšrūnai, akmenų graužikai.

Laikydamas už skverno sprunkantį kaimyną,
prašydavo: pasigailėk dantų, –
kas tik pasineša juos rauti dėl gražumo,
paleidžia į pasaulį minkštkiaušius,
laižytojus visų galų,
visokias siurbėles, šliužus,
kurie temoka vytis apie kaklą
ir smaugti pamažu.

Sakyk, ar tu bent vieną urvą išrausei,
ar dantyse parsinešei bent vieną žiurkę?

Ar tavo iltys tinka gintis nuo plėšikų?

Tik naktį dantys ginklas,
o rytmečiais jie ksilofonas
aušros melodijoms išgauti.

Ievos senelis buvo be dantų.

Vasaros skeveldros

Menka paguoda – vasaros skeveldros,
išsklidusios plačiai ir be tvarkos,
viena įstrigusi į nunešiotą švarką,
kita pakibusi ant ąžuolo šakos.

Nuo tų skivytų akys neberaibsta,
nešoka ir nedygčioja širdis.
Kaskart giliau į rudeninį raistą
mus stumia vis ilgėjanti naktis.

Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

*

Negailestingas protas atjautos neturi,
užtat yra teisingas ir guvus.
Ar mes paliegę, ar sveiki, nežiūri –
vienodai drebia į akis purvus.

Todėl ir vengiame negailestingo proto
ir glaudžiamės prie pasakos saldžios.
Kas mums, našlaičiams, lopšines dainuotų,
jeigu nebūtų meno ir valdžios?..

Į vakarėlį Maestro irštvoje nuėjai iš smalsumo. Dūmai, daug alkoholio, šūksniai, muzika. Kažkas trepsi, kažkas verandoje tenkina savo aistras, daili mergina šoka ant stalo jau tik su stringais. Publika spiegia, kaukia, dūžta stiklai, trinksi durys.

Kaip niekad jautiesi svetima. Sėdi prieblandoje, geri vyną, tyli apsupta įvairiausio amžiaus, įvairiausių profesijų žmonių. Aplink liulanti, banguojanti, gliti, karštai alsuojanti masė. Ne kūnai, o kūnynas, kaip pelkė, kaip spurdančių žuvų pilnas tinklas, tik tos žuvys atsiduoda ne vandens žolėmis, ne gelmių dumblu, o salsvu, su visa moteriškų ir vyriškų kvepalų gama sumišusiu prakaitu.

Žvelgi ir klausaisi abejingai, net jau nesvarstydama, ką čia veiki ir kuo visa tai baigsis. Širdies gilumoje turbūt norėtum išsilaisvinti iš savo kiauto. Gal norėtum kaip kad ta mergina užlipti ant stalo ir lėtai išsirengti, pagal Koeną arba Ginsburą, bet žinai – niekados nepajudėsi iš savo kampo.

Norėtum kaip anoji moteris su didele iškirpte nugaroje apsivyti šlaunimis liemenį kad ir štai šio vyriškio, kuris dabar tau glosto pečius, prisitraukti jį taip arti, kad neišsprūstų, kad įsisiurbtų į tave, kad imtumėt banguoti už Maestro molberto ritmingai ir gašliai, taip, kad akimirką viską pamirštum, jausdama tik vieną vienintelį troškimą – pasiekti finišą, saldų kūną išlaisvinantį finišą. Bent kūną. Bet to vyriškio drėgnas delnas, nesvarbu, iš susijaudinimo ar dėl jo prigimtinių fizinių savybių, kelia tik pasišlykštėjimą, o ne geismą.

Anas vyras žilstelėjusiais smilkiniais tau primena tėvą ir gal todėl mielai įsitaisytum jo glėbyje, paprašytum, kad apkabintų visą visutėlę, stipriai, saugiai, ir tada sakytum jam, kad norėtum būti mažu vabaliuku, gal net utėle ar blusa, kuri gyventų jo gyvaplaukiuose ant krūtinės, kur būtų nuolatos šilta, jauku ir gera ir girdėtųsi tik mylimos širdies plakimas...

Bet tas žilstelėjęs vyriškis kaip tik kiša ranką daug už jį jaunesnei studentei tarp kojų, viena ranka laiko taurę, o kita glosto merginos šlaunį vis aukščiau ir aukščiau, smiliumi jau liesdamas tai, kas ją priverčia dar labiau prasiskėsti, bet tai jam visai netrukdo varinėti kalbų apie postmodernistinio meno privalumus.

Juokingiausia, kad juos dėsto griežtai argumentuodamas priešais sėdinčiam seniokui storo stiklo akiniais, pro kuriuos spitrijasi ano didelės, apvalios akys į merginos tarpkojį, ir iš šalies neįmanoma suvokti, ar žilstelėjusysis tenkina savo lytinius poreikius, ar meninius, ar leidžia pasitenkinti garbaus amžiaus profesoriui, kurio drebančios rankelės vargu ar jau šitaip sugebėtų praskėsti jaunas šlauneles, bet jo širdis vis tiek dar geidžia tų saldžiųjų pojūčių ir akys godžiai ryja besikilnojančią merginos krūtinę ir lįste lenda kartu su pašnekovo ranka gilyn ir gilyn į tarpkojį.

Užsimerki. Kraujas, o gal vynas muša į smegenis: Lyg komuniją priimk viagrą, / Spindesys toks nuodėmės saldus. / Impotento varge, meilės verge, / Palydėk nutolstančius gandrus. / Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios. / Ir sudie, giedojęs vytury. / Tik ruduo tarsi šunytis inkščia, / Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris. Velniai žino, kieno ir iš kur šios eilutės. Tapydama prisiklausai radijo, vakarais prisiskaitai kažkokių nuotrupų vartydama knygas... Kad ir kaip įtemptum atmintį, neatseksi.

Staiga sunkus ir didelis kūnas žnegteli šalia. Iš gerų kvepalų atpažįsti: Maestro. Jis pasilenkia prie tavo ausies:

– Maranta. Sakei, jų būna įvairių rūšių. Rudai dėmėtais lapais, šviesiai žaliais lapais rožinėmis gyslelėmis, su lapais, kurių apačia vyno raudonumo... Tai išgerk, ilgakase, išgerk, – skaudžiai timpteli tave už plaukų. – Sakei, marantai būdingas bruožas – kad dieną jos lapai gražiai išsiskleidžia, o temstant užsilenkia viršun į vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsitiesti visu gražumu.

– Sakiau, nes pati mačiau.

– Maranta, tu esi mano maranta, įkaitusi – vyno raudonumo, nuliūdusi – užsiveri kaip ankštis, jeigu jėga norėsi ją atverti – išbyrės visos pupelės ir liks tuščia, niekam nereikalinga. Marantai reikia šviesos, šilumos, kad pati atsivertų visu gražumu. Argi ne taip?

– Ko prikibai? Eik savo svečių linksminti.

– Maranta, mano liūdnoji, tu esi mano brangiausias svečias. Bėda tik, kad esi čia, o iš tikrųjų tavęs nėra. Matau, užsisklendus, devyniais užraktais užsirakinusi, bijai save išleisti, bijai pasirodyti. Ko tu bijai? Kad vėl būsi įskaudinta? Kas tave įskaudino? Vaikystėje? Paauglystėje? O gal tik prieš metus, kitus? Tas – iš Paryžiaus? O gal Pijus? Kur jis, beje, kodėl neatėjo?

– Aš jo neganau.

– Pamanykit, aš jo neganau... Šypsaisi ne iki galo, juokiesi puse lūpų, klausaisi tik viena ausim arba tik žodžių viršūnėlėmis perbėgi, nes tau visai nerūpi jų turinys. Tavo klausa, rega, tavo pojūčiai pilni visai kito turinio – to, einančio iš vidaus, tave slegiančio, kaustančio, supančiojusio, surakinusio turinio, kuris neleidžia išsiveržti, apsinuoginti, išsisakyti, pasigerti, pasidulkinti štai kaip jie, o rytoj viską pamiršus vėl gyventi kaip niekur nieko. Ne nuoskaudas reikia rankioti, o malonumus, mieloji, kiekvienos dienos malonumus. Mes esam šiame pasaulyje tam, kad džiaugtumės ir džiugintume kitus. Jei tau bus malonu, aš galiu užlipti ant stalo šalia anos nuogos mergos ir visiems pasakyti, kad jau seniai su niekuo nesidulkinau ir nesidulkinsiu. Nori? Ir dar pridursiu, kad man – prostatos vėžys, kad esu nupirdęs senis, bet vis dar bandau vaidinti vakarėlių liūtą, todėl veduosi vieną po kitos čia esančias moteris į savo vienišo senio lovą ir tenkinu jas liežuviu ne todėl, kad, kaip jos mano, esu dieviškas jų tarnas, tobulas meilužis, o todėl, kad kitaip – neįstengiu. Ar nori šito? Ar būsi patenkinta?

– Atstok nuo manęs, tada būsiu patenkinta!

– Kurgi ne! O gal man sukarpyti gabalais savo baltąjį kostiumą, iš kurio tu ne kartą šaipeisi, ir išeiti į miestą su viena ilgesne, kita trumpesne kelnių klešne, užsivožus ant galvos ne skrybėlę, o naktipuodį ar kiaurasamtį? Galiu šitaip pasipuošęs nuvažiuoti į didžiausią prekybos centrą arba į parodų rūmus, jeigu tik tau tai patiks, jeigu tik suskils tavo stiklinis gaubtas, subyrės į dulkeles ir imsi kvatotis pilna burna, ir išsinersi iš apsauginių žvynų, iškilsi kaip undinėlė, nebijodama pasirodyti ne tik su savo išskirtine kasa, bet ir su žvynuota uodega, nes visi mes turim uodegų, patikėk, visi! Tai šen, tai ten slepiame savų žvynų lopinėlį, bet dėl jo neverta sėdėti kiekvienoje draugijoje susigūžusiai, sutrikusiai, tarsi jau būtum sugauta kieno nors tinklais, tarsi jau kas nors iš tavęs reikalautų išpildyti tris norus. Apsidairyk! – jis grubiai suėmė tavo veidą delnais ir ėmė sukioti į vieną, į kitą pusę. – Niekas nieko iš tavęs nereikalauja, bent jau čia, šiuose namuose, tarp dažų tūtelių ir paveikslų, kur oras persisunkęs terpentinu ir laisve, kur alkoholio išlaistyta daugiau nei vandens, kur buvo surūkyta kalnai cigarečių, į pypkes sukimšta maišai tabako. Ar matai?!

– Matau, matau, paleisk, juk skauda!

– Džiaugiuosi, kad bent fizinį skausmą jauti. Matai, jie čia ateina pabūti tokie, kokius juos Dievas sukūrė, su karpom ant nosių ir grybelio suėstais nagais, su pleiskanotomis žandenomis ir visai susiraukšlėjusiomis mašnelėmis. Praradę meiles, vaikus, iššvaistę turtus ir savo talentus. Mes čia mylim vienas kitą ne už grožį, ne už šmaikštų žodį, ne už akių žydrumą. Mylim savo luošą žmogiškumą su visais jo trūkumais. Bent tokį vakarą kaip šis. Taip visada buvo šiuose namuose. Todėl tiek norinčių patekti į mano vakarėlius. O ne todėl, kad čia susirenka snobai arba mergelės, kurioms reikia protekcijų akademijoje. Atsipeikėk, atsimerk ir pažiūrėk: štai čia, kaip žinai, visa mano pypkių kolekcija, aš jų neslepiu, nors ne viena tūkstančius kainuoja, ir per šimtus vakarėlių, kokie čia būdavo, niekas niekada nė vienos nepalietė manęs neatsiklausęs. Šitie žmonės neturi blogų kėslų. Jie žino: kiekviena pypkė turi savo istoriją, kiekviena skirta vis kitam dienos laikui, vis kitai savaitės dienai, kitai šventei, kitos moters vizitui, ir man visai negėda tau dabar pasakyti, kad štai šitą, pirmąją, mėgstu labiausiai, su ja elgiuosi labai švelniai ne vien todėl, kad ji jau tokia pat sena kaip ir aš, bet todėl, kad ją nusipirkau tavo kraštuose, tą vasarą, kai buvau su viena tokia pasiutusia kaimo merga... Ir sąmoningai visada ją prisikimšdavau, kai žinodavau, kad ateisi. Tik ją, o ne kitą.

– ??????

– Dar labiau susigūžei? Ir ko, velniai rautų? Ko tu gūžies? Ar tau savų nuodėmių negana, ko tu rankioji iš pakampių svetimas? Negi manai galinti išlukštenti kitų žvynus, kai savų nesugebi nusiplėšti?

Viešpatie, iš kur Maestro žinojo apie žvynus? Juk net ir tu dar buvai jų nemačiusi, tada dar tik rengeisi skristi pas Saulę. Dabar matai: keisto vaškinio blizgesio „žvynai“, dengiantys sesės dešinįjį petį ir ranką iki alkūnės, žvynine tapusi prie kaulo prikepusi oda, tarsi tas kaulas būtų sučiulpęs visus raumenis ir išlindęs per odą suragėjusiais mažais, besilukštenančiais žiedeliais...

Baugus, ne žmogaus, o tarsi žuvies šiurkštumas, bet jis tau nekelia pasibjaurėjimo, nes dygliuotas ešeriukų nugarėles lietei dar nemokėdama vaikščioti, vaikeis juos dar gyvus dubenyje, kurį motina padėdavo ant grindų, kad galėtum atsidžiaugti jų rausvų pelekų mirgėjimu.

Buvai nuolatos penima mažais, kruopščiai peržiūrėtais baltos jų mėsos gumulėliais, rijai skaniai kvepiančios žuvienės gurkšnelius, gaudei šnervėmis tą visus namus persmelkiantį poliaukos kvapą.

Visi Rekrūto vaikai, kaip kokie ežeriniai tarp žuvų kiauras dienas nardę, žuvimi penėti, gal net ir po vandeniu pradėti, o jau ypač judvi su sese, jūržolių moterys, labiausiai pasiilgdavot žvynais aplipusių tėvo kailinukų, jo storų, žiemos žūklei skirtų veltinių, motinos burbuliavimo, kad skusdama ešerius susibado rankas, tarsi jau kitų žuvų ežere ir nebūtų, ir tos visas ligas gydančios, iš lėkštės kylančio karšto, kvapnaus garo gijos, kuri suvienydavo visą šeimą tarsi koks šamano išburtas dūmelis, pripildydama trobą tylios, visus saugiai apglėbiančios meilės.

Saulės ranką žvynai surijo visą visutėlaitę. Ir dešinįjį šoną, ir dešinę šlaunį. Nelietė tik krūties, lopinėlio aplink bambą ir trikampėlio tarp kojų. Kai žvynai jau buvo nukeliavę blauzda iki čiurnos ir persikėlė į kairiąją kūno pusę, supratom, kad sesei liko visai nedaug. Jie greitai sučiulps ne tik visus jungiamuosius audinius, raumenis, nervus, bet užspaus plaučius ir širdį.

Ji mirė su švariu, bet visiškai sunykusiu kairiuoju klubu ir visai gražiai išlikusia koja: pusiau moteris, pusiau undinė. Viltė, tarp dangoraižių, ant grindinio užaugęs, mirties neregėjęs vaikas, ramiai linktelėjo galva, kai pasakiau:

– Nereikėtų tokio kūno atiduoti į svetimas rankas. Nuprausime ir aprengsime ją pačios.

Rimtas žmogus, pastaruosius mėnesius Saulę matęs tik iš tolo, su naktiniais marškiniais arba užklotą, sėdėjo pakraupęs už kambario, kuriame ją rengėme, durų ir pusbalsiu dejavo:

– Jūs ne kaip žmonės, jūs vis kitaip, čiagi ne koks Lenkijos ar Lietuvos užkampis, čia šitaip negalima, dar baudą sumokėsim... Ir dar jos nori gedulingus pietus kieme suruošti – beprotės, visiškos beprotės...

Galų gale neiškentė Almutis:

– Tėvai, už-si-čiaupk!

Palaidojome Saulę su alyvų spalvos suknele ir pirštinaitėmis. Kaip kad ji norėjo. Kaip kad prašė, apžiūrinėdama savo deformuotus pirštus. Aukšta, gofruota apykaklaitė dengė subjaurotą kaklą.

Velionės išgabenti atvykę Turner-Poter vyrukai buvo gerokai nustebę, bet paskui, matyt, net ir apsidžiaugė, kad dalį darbo mes už juos padarėme ir dabar reikės tik šiek tiek grimo bei atitinkamos temperatūros, o suma už laidotuves bus paimta ta pati kaip visada. Velionės kauleliai net ir per suknelę styrojo, taigi nebuvo ko baimintis, o neįprastai šviesus, mirusiems visai nebūdingas veidas, įrėmintas garbanų, net ir be grimo tiko ne tik laidojimo namams, bet ir kokiam holivudiniam filmui apie gražuolę vampyrę.

Apie tai pašnabždomis kalbėdamiesi, atsargiai įkėlė ją į plastiko maišą, o su juo – į savo furgoną ir išsivežė. Prieš tai, žinoma, įdėmiai nužvelgę palydinčiuosius. Jei būtum šyptelėjusi, gal būtų pamatę tavo kruopščiai slepiamas iltis.

Žiūri į sesės duotą vizitinę, atsimeni nurodymą, kad ta įstaiga visai šalia buvusios lietuvių bažnyčios, juk tu žinai, eidavom anuomet, kai pas mus gyvenai, bet anuomet, tą vieną vasarą po vidurinės, kurią sesė tau skyrė kaip dovaną už puikiai išlaikytus egzaminus, eidavot visur kartu, o dabar tu turi surasti viena. Privalai atkurti sesės prisakymą važiuoti pro Dover court parką, Kipling, Bloor arba 427 greitkeliu ir tada bus Callege. Juk prisimeni Little Italy, ten dažnai apsipirkdavome... Taip, bet dabar ne prekių ieškosi, o namų, kurie sesei buvo labai svarbūs.

Ji taip sakė, tačiau nepaaiškino, ką ten veikdavo.

– Tik nueik, būtinai nueik ir pranešk, tie žmooooooonės mane gelbėjo šitiek meeeeeetų, jie turi žinoooooti, – vienu atsikvėpimu išdainuoja sesė.

Tu irgi turi žinoti, kodėl sesė ten lankėsi dažniau nei bažnyčioje ar prie jos esančiame lietuvių bankelyje. Bažnyčią, tiesą sakant, nugriovė ir pastatė naują buvusios katalikių seselių mokyklos vietoje, prie greitkelio, kur paprastai važiuojama automobiliu, bet tyčia neprašei Eduardo, kad duotų raktelius. Slenki miesto transportu, nes nori būti valandai kitai nematoma, negirdima, išsirengusi neva išrinkti, kur sesei paskutinį kartą viešai atgulti: Bloor Chaptel ar Dundas Chaptel.

Iš tikrųjų ir vieni, ir kiti laidojimo namai (nes jokių koplyčių ten nėra) priklauso tai pačiai Turner-Poter, kurią visada pasirenka lietuviai, nes firmos savininkas buvo dosnus ir lietuvių slaugos namams paaukojo nemažą sumelę. Žinoma, ne šiaip sau, o tam, kad ten savo paskutiniuosius metus ramiai ir patogiai leistų jo motina.

Tau atrodo, kad sesei dabar jau bet kur bus patogu, ir koks skirtumas, arčiau ar toliau nuo namų, nuo lietuvių bendruomenės centro, slaugos namų, iš kurių, kas pajėgs, tas atvažiuos ir dvi ar tris stoteles, o kam jau liko telaukti, kaip sesei, kad išneš, visai nerūpi, kaip toli yra kapinės.

Į jas suveža iš visos valstijos, ir ne vien katalikus, ne vien tokias Kristaus pasekėjas kaip sesė, praėjusią tūkstančius kartų visas kryžiaus stotis ir nepraradusią nei Merlinos Monro šypsenos, nei savo balso švelnumo.

Apie jį tau pasakos nuo malonių prisiminimų tai prisimerkdama, tai klapsėdama priklijuotomis, ilgomis kaip voro kojos blakstienomis, ant daugybės pagalvių ir pagalvėlių įsitaisiusi tos įstaigos vadovė, maždaug pusantro šimto kilogramų sverianti juodaodė, viena ranka ilguose putliuose pirštuose grakščiai laikydama smilkstančią ploną cigaretę, o kita kas kiek laiko pakišdama neklusnią garbaną po čigoniškai apie galvą apjuostu ir virš kairės ausies surištu spalvingu šaliu.

Nusibraukdama nuo riestos nosies prakaito lašelius, pasitaisydama milžiniškas krūtis prilaikančią liemenėlę, ji nesiliovė dūsavus:

– Sally, Sally, she was an angel... Mes būtinai ateisime. Visi palydėsime. Tokios mūsų tradicijos. Ji daug sielų išgelbėjo ir tu į ją panaši, jeigu kada prireiks pagalbos, žinoma, aš tau nelinkiu, kad susirgtum, bet, sakau, jeigu reikės – ateik, priimsim be bandomojo laikotarpio. Vėliau tau parodysiu, kaip mes čia puikiai įsikūrę, ir viskas – geradarių dėka, toks mūsų principas – paslauga už paslaugą...

Ir ji, pakvietusi tave pritūpti šalia, ant kilimais išklotų grindų, neprašoma ėmė pasakoti, kad daugelis neištveria, pabėga po dienos ar savaitės, nes juk negali rinktis, graži ir aukštas, plona ir liesas:

– Koks tuo metu yra, su tokiu ir eini, širdele, ir neklausi, kiek jam liko gyventi, nes kiekvieno ligą žinau tik aš. Kai Sally pirmą kartą atėjo, maniau, kad ji apsimetinėja, negalėjau patikėti jos diagnoze, maniau, kad yra nevisprotė, nes nuėjo švytėdama su tokiu – vien griaučiai, skrandžio vėžio suėstas, – ir išėjo švytėdama, žemės kojomis nesiekdama. Taip ji visus tuos dvidešimt dvejus metus vienus plaukti mokė, kitiems pėdas masažavo, į radono vonias palydėdavo, tretiems leido savo garbanas šukuoti...

– Kiek, kiek metų? Tai negi ji atvažiavo jau?..

– Gal tau vandens? Ne, turbūt geriau... Ei, Chosė, atnešk mums vyno!

Purpurinei užuolaidai prasiskleidus, prie juodaodės ant žemo staliuko nusileido sidabrinis padėklas ir dvi taurės. Jų turinys gražiai derėjo su priklijuotais neregėto ilgio nagais, spindinčiais virš padėklo kraštelio. Nuo jų tavo žvilgsnis kilo aukštyn grubokais pirštais, stambiu riešu, atsitrenkė į šilkinio chalatėlio rankogalį ir tada jau kilstelėjai akis aukštyn, netgi labai aukštai, nes prieš tave stovinti žmogysta buvo bene dviejų metrų su trupučiu: ryškialūpė vanilinės garbanotos blondinės šypsena kabėjo virš rytietiškais raštais išmarginto mėlyno drabužio kaip koks musulmoniškas mėnulio pjautuvas, o šokoladinės akys rėkte rėkė apie visuose kūno lopinėliuose dygstančius juodų juodžiausius plaukus, plaukelius, gyvaplaukius, kurie vis dėlto nebuvo idealiai nuskusti nuo Chosė blauzdų, kuriomis, išmatavusi visą „gražuolės“ stotą, jau leidaisi žemyn, iki rožinių pūkuotų šlepečių...

– Sally mirė, o čia jos sesuo, pasakyk ir kitiems, eisim palydėti, kas galės...

– O my Goood, o my Goood, o my Good!– Chosė sucypė isterišku balseliu ir, užsidengęs veidą delnais, išsvirduliavo atgal už užuolaidos.

– Jis labai jautrus... labai geros širdies, jiedu puikiai tiko su Sally. Nedaug ir jam teliko, gal pusė metų, gal šiek tiek ilgiau ar trumpiau...

– Kaip sesuo jus surado?

– Kaip ir visi. Mes nesireklamuojam. Matei mūsų iškabą? „Spe salvi facti sumus – esame išgelbėti viltimi.“ O kur viltis, ten ir meilė, o kur meilė – kiekvienas yra laukiamas svečias.

Svečias į namus – Dievas į namus. Taip kalbėdavo tėvas, traukdamas iš spintutės buteliuką, kai tik kas nors peržengdavo slenkstį.

Vieną kartą iš anapus ežero valtimi atsiyręs smailialiežuvis Julius jį „pataisė“:

– O žinai, kaip lenkai sako? Svečias į namus – žmona nėščia.

– Nu, irgi neblogai, – nusikvatojo tėvas. – Vis tiek į namus, o ne iš namų... ir dar šitoks turtas! Už ačiū!

Kvatojo tik vyrai.

Tau buvo keista, kad motina nesijuokia, ir nors neša į stalą užkandos – lašinių, duonos ir svogūno – bet deda kažkaip nemandagiai, garsiai terkštelėdama lėkštes, beveik numesdama prie jų šakutes ir peilius.

Tiek jau tu, snargliukė, suvokei – netiko motinai vyrų kalbos, kaip kad dabar netiko susirinkusiai giminei staiga šarvojimo salėje pasirodęs naujas lankytojų būrys: pirmoji, kaip ir dera, įliūliavo juoda šilko suknia ir sniegenos pilvelio raudonumo trigubom eilėm nukarusių karolių vėriniu pasipuošus „Spe salvi“ vadovė. Šį kartą galvą susijuosus raudonu šaliu taip, tarsi tai būtų tiurbanas.

Šalia jos – kaip iš juodalksnio sukaltos plačios statinaitės, – slinko rožiniais aukštakulniais pakaukšėdamas, apsimovęs juodas timpas, trumpu rožiniu sijonėliu sudžiūvusį užpakaliuką aptempęs ir milžiniškas krūtis užsirioglinęs dvimetrinis Chosė – geltonos garbanos krito ant auksu pasiuvinėtos baltos palaidinės, ant rankos tabalavosi mažutė, auksinių žvynelių rankinė, o ausyse – kumščio didumo apvalūs, tuščiaviduriai auskarai.

Už jų ėjo kiek ramesnių tonų mėgėjai, įvairaus amžiaus, įvairių rasių, visai plikomis galvomis ir su perukais, baisiai perkarę arba priešingai – net paeiti nevaliojantys dėl savo liguisto storumo, todėl buvo kitų vežami rateliuose. Visi ramūs, besišypsantys, gal net pernelyg smagiai nusiteikę, tarsi būtų šventai įsitikinę, kad žygiuoja podiumu – vienas už kitą gražesnis, kiekvienas itin įmantriu drabužiu apsivilkęs, demonstruojantis pasauliui pačias naujausias madas, Kūrėjo išmonę ir originalumą.

Sėdintys salėje liovėsi kvėpavę, iš savo vietos ėmė keltis rimtasžmogus, bet tu spustelėjai jo šlaunį – sėdėk, ir jis leptelėjo atgalios ant suolo, niekaip neįstengdamas supadorinti iš netikėtumo ir nuostabos išsiviepusio veido, dar bandė kažką sakyti, tačiau liežuvis jo neklausė.

Margaspalvis būrelis jau apstojo karstą, kažką šnabždėjosi, kumščiojosi, keitėsi vietomis. Įtampa tarp sėdinčiųjų augo, vis garsiau krutėjo ir Saulės, ir Eduardo giminaičių ir bičiulių lūpos, linko galva prie galvos, čiūžčiojo užpakaliai tai kairėn, tai dešinėn, ėmė spragsėti nevalingai segiojamų rankinių magnetukai.

Viltė dairėsi it pašauta stirnaitė, nesuvokianti, kur link bėgti, ką daryti, o Almutis priešingai, nuleidęs galvą, žvilgčiodamas iš padilbų, nuoširdžiausiai kikeno, laukė šio nenumatyto cirko finalo.

Tu irgi nenutuokei, kuo visa tai baigsis, ar tik nereikės stotis ir aiškinti, kad Vilties reikia visiems, ne tik Saulei jos reikėjo, ir visai nesvarbu, kaip, kur ir su kuo jos einam ieškoti, juk ar ne šitaip pasakytų ir kunigas, kuris jau jau turėtų pasirodyti, bet kažkodėl neateina, gal įstrigo spūstyse.

Gal tau prieiti prie Chosė ir paprašyti, kad jau vestų savo būrelį sėstis, kad neužstotų visai giminei Saulės, nes juk giminė piktinasi, ji nežino, kad Saulė priklausė ne tik jai, bet visiems čia susirinkusiems, ir net nesusirinkusiems, visiems, ir ten – už Atlanto paliktiems, ir Taduliui, ir Rūkui, ir netgi baltagalviui, baltablakstieniui Angelui. Saulė neskirstė žmonių pagal kojų, gyvenimo ar blakstienų ilgį, pagal jų kalbos, sijonėlių ar veido gražumą, kaip kad neskirsto mirtis, kuriai nusispjaut į giminystės ryšius ar odos spalvą.

Pradėjo nerimauti šitokio vaizdo niekada gyvenime neregėjusios „Solidarumo“ laikais geresnio gyvenimo ieškoti išvykusios ir lietuvaičių žmonomis tapusios kraštietės, ėmė stotis ir garbaus amžiaus ponios, pokario lietuvių emigrantų-senbernių atsikviestos iš tavosios Dzūkijos kaimų (nes juk iš Sovietų Lietuvos negalėjo nuotakų parsigabenti) tam, kad būtų geromis namų šeimininkėmis, jų palikuonių gimdytojomis ir tik retkarčiais pargrįžtų į gimtinę kaip tikros damos su šviesiais krempleno kostiumėliais ir dailiomis skrybėlaitėmis, su dideliais lagaminais dovanų ir stebintų namiškius didmiesčio manieromis, kurių ir dabar, mirties akivaizdoje, nesidrovėjo pademonstruoti, nes juk jos, daugiau kaip pusę amžiaus čia nugyvenusios, žino, kas dera, o kas ne viešoje vietoje, ypač ten, kur susirenka tautiečiai. Jos visos, jaunesnės ir vyresnės, buvo šios bendruomenės druska, kuri vis dar teikė jai stiprybės, jos vis dar giedojo „atsivežtines“ gražiąsias savo krašto giesmes, džiugindamos ne vien kunigų širdis, teikdamos vilties, kad jas giedos ir jų vaikai, ir vaikaičiai. Ir iš tikrųjų, jų atžalos, o retkarčiais ir tų atžalų atžalos, nors tarpusavyje ir kalbėjosi angliškai, bet lankė šeštadienines lietuviškas mokyklas, šoko lietuviškus tautinius šokius, ir bent jau per Vasario 16-ąją traukė lietuviškas dainas.

Šios moterys rengė labdaros akcijas, rinko, skirstė, pakavo geros valios žmonių suneštus nereikalingus drabužius ir siuntė vargšams į gimtinę, jos organizavo muges ir surinktus pinigėlius aukojo tiems, kurie, jų nuomone, tuo metu labiausiai stokojo. Tarp vyresniųjų ponių netrūko ir tokių, kurios nepraleisdavo progos prieiti prie naujo bažnyčioje pasirodžiusio žmogaus ir be didelių ceremonijų paklausti: tavęs neteko matyti, iš kur tu? Kuo vardu? Kur apsistojai? Jų dėka naujokas iš karto pasijusdavo esąs ne vienišas. O dažnai po mišių būdavo paiimamas už parankės: einam, pavaišinsiu cepelinais, supažindinsiu su mūsų parapijiečiais.

Stojaisi ir tu, naujoji atvykėlė, nė kiek nebijanti susigadinti savo reputacijos bendruomenės akyse, nes buvai jau ne kartą vaišinta cepelinais ir kavute, svečiavaisi daugybės šių puikių šeimų namuose ir vasarnamiuose, negalėdama atsistebėti tuo nenuilstančiu troškimu išlikti, išsilaikyti iki grabo lentos su savo kalba, savo dainom, praeitim ir nusistovėjusia tvarka. Nelabai tau rūpėjo kartais iš kai kurių Saulės „bičiulių“ išgirstos užuominos, kad tavo reputacija ėjo iš tam tikrų lūpų į lūpas per Atlantą, vis labiau sujaukta, apseilėta, telefono laiduose ir skaipuose niurkyta, iš ausies į ausį sugrūsta, mat ji buvo nederanti prie padorių rimtožmogaus namų, kaip ir mintis į juos kviesti gedulingų pietų, o ne į salę prie parapijos bažnyčios. Ar verta apie piktus žmones galvoti, jeigu gerų, anot Tadulio, čia buvo iki valios?

Stojaisi ryžtingai ir jau turėjai eiti tetulytėms priešprieša, bet sustingai vos kelis žingsnius žengusi, nes stambioji juodaodė, visą „Spe salvi“ būrį išrikiavusi abiejose karsto pusėse, pati atsistojo jo kojūgalyje ir užtraukė žemu, vos ne Leonardo Koeno balsu Hallelujah... Užtraukė taip, kad sulinko ne tik tavo, bet ir tetulyčių kojos, ir jos tūpė, nutūpė atgalios, amo netekusios, prasižiojusios, juodų rankinių ir baltų nosinaičių įsitvėrusios, iki galo ir nesuvokiančios, kas atsitiko, kad nuo karsto ėmė plūsti tokia šiluma ir stiprybė, jog teliko užsimerkti, kaip kad dainuoja užsimerkęs Koenas, kurį vargu bau jos buvo girdėjusios ar mačiusios, bet jo giesmė vis tiek jas užliejo palaimos banga ir pradėjo virpėti visos giminės lūpos. Tik dabar jau ne iš pasipiktinimo, o iš gerumo, tokio lengvo ir šviesaus, koks būna tik Velykų rytą arba pagimdžius kūdikį, gerumo, kuris priverčia net ir visiškos klausos neturinčius kartoti su visa margaspalve „Spe salvi“ bendruomene paskui neįtikėtinai storu,juodu, kaip pasakytų motina, prarūkytu, bet nenusakomai melodingu balsu traukiančią juodaodę: Hallelujah, Hallelujah, Hallelujah, Hallelujah...

– Sek paskui mane, – sako Broliukas, švysčiodamas mažu žibintuvėliu. Stengiesi žengti pėda pėdon, bet vis atsilieki, lyg ant akių būtų užrištas juodas kandžių sukapotas raištis – pro mažytes skylutes prasiskverbia tolima šviesa, kurią protas perša vadinti žvaigždėmis. Brisdama gilyn į svetimą erdvę tik jas ir atpažįsti – tokios ryškios būna juodžiausią naktį, kai visiškai tas pats, ar eisi atmerktom, ar užmerktom akim, kelią randa tik kojos, apčiuopiančios akmenis, pakelės kupstus ar staiga išnirusį krūmą. Akių bejėgystę dar labiau padidina klausa: kažkur visai po kojomis šniokščia vanduo, jauti jo gaivalingą kritimą iš taip aukštai, kad nugarą lyžteli nuo šaltos srovės kylanti vėsa, pirmais baimės virpuliukais perspėjanti apie šalia tykantį pavojų, jei imsi ir nuklysi į šalį, pamesi blausios akelės nušviestus žemės lopinėlius, kviečiančius atkartoti saugius, dar šiltus kito žmogaus žingsnius.

Sustoji norėdama įsitikinti, ar tai tikrai vandens simfonija. O gal juodoji naktis groja pavargusiose smegenyse visais vaikystėje girdėtais instrumentais? Gal tai ji apvynioja šnerves labiau už mylimojo kvėpavimą jaudinančiais vandenų gelmės kvapais, gal ji, ta lapkritinė, gličioji, gervių balsų kaip smeigtukų į panages prisagstyta, atvedė tave dar kartą prie Rūko tėvų namų, kuriuose jau daugybę metų niekas negyvena, nes senieji jų šeimininkai išmirė, o paveldėtojai atvažiuoja nebent vasarą ir trumpam.

Taip tau pasakojo šios sodybos kaimynas Julius, dar sugebantis vos ne kasdien nutursenti iki savo laukų ribos, nušlepsėti liepteliu į kitą upeliuko pusę, pasižvalgyti, ar kaimyno daiktai savo vietose, ar kokie chuliganai neišplėšė spynų, neišgriovė durų, neišdaužė langų, ar neteks jaustis kaltam prieš vienuolį Broliuką, kuris vis dėlto nenori niekam parduoti tėvų gūžtos, atvažiavęs aplopo skylėtą stogą, išpjauna išsikerojusius brūzgynus, sutaiso supuvusias tvoras, vis bando gyvasties nepaleisti iš kiemo, per jėgą ją sugrąžina į išvėdintus namo kambarius, į voratinkliais apraizgytas palėpes, priverčia lįsti per kaminą ir skelbti visam kaimui malonią žinią: Dailidės Broliukas grįžo.

Ir lekia tada bedantė Juliaus moteriškė su duonos puskepaliu ir lašinių bryzeliu, o jeigu turi – ir karštos sriubos į kaniukęįsipylusi ar kokio rauginto pieno. Lekia per draugiškai gurgenančią upelę, o iš kito kaimo krašto atskuba Nevulienė ir Sendienė – visoms rūpi išsipasakoti ankstokai mirusios jų prietelkos vaikui, – ne šiaip sau kokiam, kaip visų kitų, o pasišventusiam, basomis po sodybą vaikštinėjančiam. Išberti ne tik viso kaimo naujienas, bet ir savus sopulius, savo vaikų ir vyrų sopulius, vaikaičių sėkmes ar nesėkmes.

Klausosi Broliukas, kantriai klausosi moteriškių, tarsi jis vienas vienintelis būtų visoje apylinkėje Dievo pateptasis. Tarsi moterys kiekvieną sekmadienį uoliai nelankytų bažnyčios ir neaukotų jos reikmėms, negirdėtų savo klebono mokymų, barimų ir joms skirtų atgailų. Tarsi tik šitas rudakis, gražiai pražilęs (visos numanė, nuo ko ir kada) vyriškis galėtų joms suteikti išrišimą ir palaiminimą iki kito karto, iki kitos dienos, kuri gal po pusmečio, o gal po metų bus ir vėl pažymėta iš Dailidės kamino kylančiu dūmu.

Tu tokią dieną nebuvai prie Dailidės namų. Nusiyrei prie jų Tadulio valtimi per tirštą lapkričio vėsą, kai nuo valties dugne supuvusių lapų kilo aitrūs mirties kvapai ir juodą ežero gelumbę kartais perdrėksdavo tik gailus dar užsilikusių ančių kryktelėjimas. Jos tau buvo nė motais, tu stengeisi išgirsti nors kokį garsą iš Žuvėdrų salos, įprastą jų klyksmą, nuraminantį, kad viskas kaip visada, tačiau ji skendėjo tyli rūkuose kaip pajuodęs grybas, prie kurio neužteko drąsos prisiirti.

Gal net tyčia darei didesnį lanką, kad jis greičiau išnyktų, kad neprisitrauktų tais gličiais čiuptuvais, kurie kankino tave kiekvieną naktį po sesers išėjimo, kurie siurbė tavo gyvastį, tavo miegą, tavo sapnus, tempė nuo tavęs antklodę ir pamėkliškai kvatojosi paryčiais virš sustirusio, į kamuoliuką susirietusio kūno.

Tau reikėjo pasiekti kitą krantą, Rūko krantą. Žengti pirmus žingsnius, kurių vengei jau kelis mėnesius, palikusi aną kontinentą ir rimto žmogaus namus. Palikusi klaikiai vienatvei liūdnas Viltės akis ir pusrūsyje tūnantį Almutį.

Šimtus kartų stovėjai ant kalvos ir žvelgei anapus ežero, net Tadulis ėmė klausinėti, kodėl šalti rudens vėjai vis gena tave iš trobos? Ko ieškai tarp jo žirgų? Ko glaustaisi prie jų šiltą orą išpučiančių šnervių? Kodėl negrįžti į miestą, kodėl nieko netapai, kodėl niekam nerodai iš ten parsigabentų drobių? Kam didini ir taip jau pritvinkusį sopulį? Juk visi jos ilgimės, visi, ne tu viena...

– Tik tu viena gali jam nunešti mano raštelį, paskutinį kartą, daugiau neprašysiu, jis tau viską papasakos, ko aš nepasakiau, – sesė švelniai nuleido ant patalo, šalia tavo rankos, ne taip, kaip vaikystėje, ne kaip žiedą dalindama, ne giliai į delniuką įspausdama, ir ne raštelį, ne sulamdytą languoto popieriaus gniužuliuką, o baltutėlaitį voką su įspausta rūtele kairiame jo kampelyje.

Nuleido taip, tarsi pati būtų nutūpusi, paukščio plunksna pavirtusi. Tau pačiai reikėjo spręsti, ar pakelsi ją, ar nuneši, nuskraidinsi, nuplukdysi per juodą vandenų ertmę į tuščius namus, ar surasi išėjusįjį, ar užteks drąsos paklausti Juliaus, iš kur atvažiuoja jų visų laukiamas Broliukas?

Julius tavęs nepažino, net ir nelabai domėjosi, kurio tu kaimyno dukra ar vaikaitė, argi maža tokių aplinkui, o Broliukas tik vienas, vienas ne tik visame kaime, bet ir visoje apylinkėje kito tokio švento žmogaus nerasi, taigi ir nežinia, kaip čia dabar išeitų, ar blogai, ar gerai, kad jį kažkokia merga paliko, pragaro ratus berniokas praėjo, jau beveik iš proto buvo išsikraustęs, bet matai, dabar kokia laimė visiems, kai atvažiuoja, tai kaip koks alijošiaus lapas ant žaizdų – ir senų, ir jaunų veidai nušvinta, o, atrodo, paprastas vaikas buvo, kaip ir visų, bet argi žinosi, kas kam skirta?

Tu grįžai iš Amerikos, ko gero, šios pagrindinės priežasties genama: tau įsakyta nunešti baltą raudonu kaspinėliu kryžmai perjuostą voką žmogui, kurio adresą nusirašei nuo Juliaus ištraukto iš šėpukės stalčiuko lapo, nusirašei ir telefono numerį, bet nepamiršai, kad tik labai svarbiu reikalu galima Broliuką trukdyti. Julius irgi niekada šiaip sau iš dyko buvimo neskambina. Nebent vėjas Dailidės stogo gabalą nukelia ar šulinio dangtį kokie nors nedorėliai sukapoję įmeta vandenin.

Ilgai svarstei – skambinti ar važiuoti, o jei nuvažiuosi, tai ką pasakysi, – žmogui, kurio atsimeni tik akis ir balsą ir jo ėriukėlių vilnos švelnumą, kaip surasi jį tarp daugybės kitų su rudomis Nazariečio „suknelėmis“, kaip paaiškinsi savo reikalą žmonėms, kurie negali turėti raudonais kaspinėliais surištų paslapčių?

Kaip išsaugosi savo sesę, paukščio plunksnelę, nuo svetimų vyriškų pirštų, nuo smalsių prisilietimų, nuo pašalinių akių?

Tavo dienų dienom didėjantį nerimą išsklaidė… autoatsakiklis, prašantis broliams palikti žinutę. Malonus vyriškas balsas (tikrai ne Broliuko) staigiai sugrąžino tave į XXI amžiaus tikrovę ir privertė atsisėsti prie kompiuterio, kuriame nesunkiai atradai vienuolyno istoriją ir jo kasdienio gyvenimo abėcėlę. Dabar tu žinojai, kada reikia skambinti, kada atsilieps ne įrašas, o vienas tų, kurie avėjo sandalus.

Broliukas neklausė, nei kas tu, nei iš kur tokia atsiradai, nurodė valandą, mašinos markę ir numerius, įsisodino miestelio centre, vežė nekalbėdamas, nieko neaiškindamas, tarsi tu būtum ne Saulės sesuo, o moteris, puikiai išmananti, su kuo ir kur važiuoja, ko ji turėtų tikėtis po ilgos kelionės per miškus juodą lapkričio vakarą, kuris dar tamsesnis ir niūresnis išsiskleidė tau išlipus iš mašinos, nes:

– Toliau kelias nepravažiuojamas, reikia eiti takeliu, sek paskui mane, – žiburiukas nuo Broliuko sandalų (vos spėji pamatyti, kad jis vis dėlto ne basomis, o su kojinėmis) nušoka ant sumintos žolės, ir šlept švyst, šlept švyst keliaujate tarp pušų, o gal eglių šniokštimo, tik jau tikrai ne juodalksnių ir ne liepų.

Žinai, kad šitaip rudenį dejuoja tik spygliuočiai, aukšti, išlakūs medžiai, kurių šakomis kaip šviežiai surištomis šluotomis vėjas brauko per orą, lietų, rūkus, valo dangų, ruošia jį violetiniam žiemos speigui, valo sielas, sukdamas šiukšlių sūkurius, keldamas taip aukštai, kad atrodo, paspringsim, uždusim, nesugebėsim jų atsikratyti iki saulės grįžimo, bet negi apie tai pasakosi priekyje einančiam žmogui.

Kol kas stengiesi iš visų jėgų išlaikyti ramybę, ištverti ošimą, kol jis nepradeda gausti duetu:

– Ar mes dabar einame skardžiu? Apačioje šniokščia upė?

– Taip, čia upių sandūra, – Broliukas mosteli į gaudžiančią tamsą ir pasuka kairėliau, ir vėl šlept švyst, šlept švyst, jauti, kaip peršlampa zomšiniai bateliai, ima juose čiužinėti pėdos, bet nieko nesakai. Seki įsitempusi iš paskos, bijai, bet nežinai ko, ar slystelėt ir nugarmėti nuo skardžio, ar šitokio patiklaus savo ėjimo paskui visai nepažįstamą žmogų, kuris jau gerą pusvalandį veda dievai žino per kokį mišką, nes net nepaklausei, kokia čia vietovė, kur jis tave atsivežė, ką ketina daryti.

Ir pati savęs nesupranti, kodėl jam neatidavei voko iš karto, ten, miestelio aikštėje, kai susitikote.

Viešpatie, kažkokia beprotybė, kiek galima šitaip eiti, kiek gali klupinėti, slidinėti, tvertis už žolių, šakų ar oro, kad tik neiškristum iš ritmo, kad tik neatsiliktum, dar keli žingsniai ir nusisuksi sprandą arba išsinarinsi koją, arba iš baimės prarasi sąmonę, dar keli žingsniai ir... pastūmęs sunkias duris Broliukas įlenda tarsi į staiga atsivėrusį urvą, iš kurio kaip iš mirties nasrų pliūpteli geliantis šaltis.

Įslenki iš paskos jau nebevaldydama drebulio, iš visų jėgų spausdama glėbyje rankinę, su užrašų knygelėje gulinčiu baltuoju sesės voku, bet dabar apie jį negalvoji. Dabar mintys lekia ir stingsta vos užsimezgusios: tik draiskalai, voratinklių atplaišos, kuriuose sesės kasa ir Tadulio arkliai, ir motinos graudūs atodūsiai, baltas ežero spindėjimas ir penki ešeriukai ant karklo vytelės, ašakos, daug ašakų, nepasprink, vaikeli, tėvo balsas, tas, kurio aidą nusinešdavai į sapnus, su visomis „Graudžių verksmų“ melodijomis, su aukštais smuikės tonais, nes tie giedojimai nors ir gražūs, bet baisiai ilgi.

Ilgesni už vaikui skirtą dieną, už jo ištvermingą rymojimą prie žibalinės lempos, bet čia net ir jos nėra, tik tas mažas kišeninis žibintuvėlis: švieselė karpo tamsą, šokinėja po akmenines grindis, pinasi tarp Broliuko kojų, nučaižo kaip tylus žaibas dar vienas duris ir įneria į platesnę patalpą, nuslysta per žemo medinio suoliuko kojas, per supamąją kėdę ir malkų krūvą, kol sustoja ant jų padėta ir nurimusi apšviečia atvirą židinio angą.

Į ją vyriškis nuleidžia tamsoje spragtelėjusį degtuką ir pritūpęs laukia, kol pirmieji liepsnos liežuvėliai pradeda bėginėti nuo popieriaus gniužuliukų ant smulkiai suskaldytų sausų pakurų, apšviesdami vis didesnį ir didesnį plotą, išryškindami visą patalpą.

Dabar matai, kad tai yra paprasčiausias rūsys, kokį ir tavo tėvas buvo susilipdęs burokams, bulvėms ir visoms kitoms gėrybėms laikyti, tik tėvas rausėsi giliai į žemę, į šaltą cementinio ovalo skliautu užvožiantį požemį reikėdavo leistis stačiais laiptais, o šis buvo išraustas skardyje, taigi vis tiek po žeme, kaip koks karstas, be langų, su vienintele anga, kuri ką tik sunkiai užsivėrė tau už nugaros.

– Įsitaisyk arčiau ugnies, greitai bus šilta, – Broliukas parodo supamąją kėdę, bet tu pasirenki oda aptrauktą suoliuką.

Tokį mėgdavo tėvas, pasistatydavo jį netoli krosnies, nugarą atsukdavo į jos dureles ir skaitydavo laikraščius arba vydavo pančius, piktindamas motiną, kad riogso vidury trobos, bet jis iki mirties nekeitė šio įpročio ir neaiškino, kodėl šitaip elgiasi. Gal kad ta vieta troboje buvo šviesesnė nei kitos, o gal todėl, kad ant krosnies paprastai įsitaisydavo Lionė su Verute ar sušlapusias, pavargusias kojas pakišdavo po mituku dėdė Kazys ir tėvas nenorėjo užimti „jų vietos“.

Juk anie bėdžiai ir taip jau likimo buvo nuskriausti, o neburnojo, nesiskundė, tik vis stengėsi, vis nešė kaip pelytės po šapelį ne iš trobos, o į trobą, tai kokį audimo rietimą, tai vaikui naujai pasiūtas kelnes, švarkelį ar dar avide atsiduodančias ką tik numegztas kojines, tai inkabindavo ant liepos sūplaukes, kad mažukam būtų kur supcis, rideno į namus nukastas bulves ar sveikas, gražiai išaugintas kopūstų galvas, kurias jo Dominyka užraugusi laikydavo štai tokiame skliautuotame rūsyje, tik be židinio, be dailių akmeninių grindų, supamosios kėdės, be gilumoje stūksančio nudžiūvusio medžio – drabužių kabyklos – ir medinio stalo, su vynuogių kekėmis, sūrio gabalėliais ir... vyno buteliu.

Broliukas nusivilko striukę, pakabino ją ant vienos nudžiūvėlio šakos, klausiamai pažvelgė į tave, bet tu papurtei galvą. Šaltis dar nesitraukė, dar lekavo kaip gauruotas šuva prie pat kojų, pūtė drėgme ir puviniu atsiduodančius gūsius iš kiekvienos kertės.

Šaltis ginė mintį po minties, kad tau po žeme negali būti jauku, net ir įsiliepsnojus židiniui tu nesušilsi, nes esi erdvės moteris, sugebanti išsinerti iš kailinių, apsiaustų, iš visų įmanomų kiautų tik regėdama plačius horizontus, tolybes, kuriose visada riba tarp žemės ir dangaus neįžiūrima, bet kiekvieną kartą kitaip įsivaizduojama, kitomis spalvomis nutapoma, kitokius gyvenimus kurianti.

O ką sukursi šiame aklinai iš akmenų sukrautame „bunkeryje“? Pro kokį plyšelį sugausi nors vieną saulės spindulį? Durys storų lentų, su tvirtais geležies apkaustais. Ir ne vienos, juk už jų – dar siauras tunelis ir tik tada gali išgirsti į laisvę išlydintį antrųjų girgždesį.

Susigūži, palto skvernais apdangstai kelius, apkabini ant jų pasidėtą rankinę. Tupi ant žemojo suoliuko kaip naktyje sugauta pelėdžiukė, niekaip negalinti nuslėpti pašiurpusių plunksnelių, nesutinkanti lesti tau pakištų vynuogių nei įmerkti snapo į taurę raudonojo vyno, bet ir negalinti pakilti, nes po sparnais slepi baltą sesės voką vis labiau abejodama, ar iš viso atiduosi jį šiam numirėliškai ramiam žmogui, Broliukui, kuris, regis, nieko bendra neturi su tavo paveiksluose įamžintomis Rūko akimis ir balta ledo paklode tarp dviejų ežero krantų.

– Labai seniai nebuvau jūsų krante, turbūt viskas pasikeitę, nauji namai boluoja, nauji stogai...

– Kaimynų. Mūsiškių nesimato iš jūsų kiemo, tik Tadulio arkliai slankioja paežere... kaip visada, – pasakoji tai, ką visai neseniai regėjai pro belapes medžių šakas.

– Girdėjau, tapyti moki... Ar savam krašte parodų nedarai?

– Buvo kelios... Šiais metais daug nutapiau paveikslų, bet nežinau, ką su jais daryti...

– Kodėl?

– Juose visas Saulės gyvenimas. Saulės, mano ir... abu ežero krantai.

Broliukas pakyla nuo supamosios kėdės, įmeta vieną, antrą, trečią pliauską į smagiai pleškančią ugnį. Karštis pliūpteli iš masyviais akmenimis įrėmintų židinio nasrų, apsiveja tau apie kojas, kyla blauzdomis aukštyn, priverčia nusimauti pirštines ir prasisegti paltą, ištiesinti nugarą ir dar kartą atidžiai įsižiūrėti į čia pat ant vieno kelio priešais liepsną priklaupusį vyriškį, į jo pašėlusiai tapybišką profilį.

Jį, ko gero, norėtų nukopijuoti net ir pats Maestro, apvedžioti viso kūno kontūrus su mažu nuogo sprando lopinėliu tarp akinamai juodų plaukų ir pečius pridengusios kapucės. Siuvant abitą,pamatuoji brolio apimtį ir pridedi antrątiek. Jei medžiaga pusantro metro pločio, abitui pasiūti vidutiniškai reikia šešių metrų, o pats sudėtingiausias darbas yra sumodeliuoti kapucę. Kad gobtuvas būtų stangrus, dedami trys sluoksniai džinsinio audinio ir kas trys centimetrai nusiuvamos siūlės, – atsimeni vienuolių drabužius modeliuojančios moters žodžius. Tos, kuri kantriai aiškino tau kiekvienos klostės paslaptis, prašalaičiui nematomos kišenės rankovėje būtinumą, nes ir kur broliukai turėtų įsidėti nosinę, aliejų ir kitus reikmenis, kur įsikištų rašiklį, jeigu nebūtų dar vienos mažos kišenėlės priekyje?

Žvelgi į pranciškonišką strėnas juosiančią virvę su trimis mazgais, reiškiančiais tris simbolius: turto neturėjimą (o šitas rūsys – turtas ar ne turtas? Tavo ar ne tavo, Broliuk?), klusnumą (ar pranešei savo vyresniajam, kur ir ko išvažiavai?), skaistybę...

Dabar ir tu norėtum iš naujo, jau ne pagal siuvėjos pasakojimus, o palietusi žmogaus kūno šilumos, židinio ugnies šilumos prisigėrusį drabužį nutapyti dar kartą rudo audinio (vilna su lavsanu) atspalvius, sunkų jo kritimą nuo pečių, ant akmeninių grindų sugulusias klostes, nubrėžti klūpančiojo įsitempusių raumenų linijas, išriestos kairiosios pėdos kreivę ir išsišovusį dešinįjį kelį, atrasti ir aną, šešėlyje likusią veido pusę, tą, kurios visai neprisimeni iš kelionių per ežerą.

Tada dar nieko nenutuokei apie vyrų dailumą, jų raumenis, jų muskulatūrą, dar nebuvai nieko girdėjusi apie kompoziciją ir proporcingąjį Leonardo žmogų, apie žmogaus kūno skrodimus ir anatominius piešinius.

Dar nežinojai, kad Habitus non facit monachum (abitas nepadaro vienuoliu).

Tuomet tau kur kas svarbesnė buvo ne vidinė akis, o tos dvi rudosios, matomos, tie langai, pro kuriuos žvelgė į mažą mergytę sesės Rūkas, žvelgė siela, o ne žmogus ir pirmuose tavo piešiniuose.

Tik dabar supratai, kodėl Saulė tada nemokėjo skaityti tavo teplionių. Tada ji mylėjo puikiai sudėtą, tobulų proporcijų vyrą, o sielos ilgėjosi visą likusį gyvenimą.

– Turbūt ką nors svarbaus turi man pasakyti. Juk pirmą kartą susitinkam po dvidešimt dvejų metų, trijų mėnesių ir penkių dienų, – Broliukas pasuko galvą ir pažvelgė iš apačios: du tamsūs tuneliai atsivėrė visai čia pat ugnies nurausvintame veide.

Du tuneliai, kurių gale anuomet visada regėdavai švelnią šviesą. Tą, kurios taip geidė išeinanti sesė. Turbūt jos troškimas buvo pasotintas, nes tikėjimo galia yra pati stipriausia, ne veltui ji gali kalnus kilnoti.

Tačiau šį kartą tu neregėjai šviesos. Ji buvo užmūryta didesniais akmenimis nei tie, aplinkui tave, sukaustyti sienose. Ji pavirto juodų ratilų bedugne, traukiančia tarsi lava, siurbte siurbiančia, žadančia visas tamsybių paslaptis, visa, kas slypi mažoje neprinokusioje aguonos galvutėje, kas pasotina kiekvienos ląstelės troškimą pajusti tik dievams prieinamas erdves, kas akimirkai užgesina gyvulišką žmogaus aistrą, kas... kas tu esi?

Tobulas Dievo kūrinys? Atsiskyrėlio urve tūnantis Broliukas?

Betgi raštelį, paskutinį sesės raštelį, aš atnešiau Rūkui...

– Tu pernelyg į ją panaši, – Broliukas atsistoja, įsipila vyno, gurkšteli.

Tavo taurė veik nepaliesta, negalėtum nuryti net ir dievų nektaro. Dega gomuriu slystančios seilės, dega šnervėse oras, dega gyslose kraujas, regis, dega ir akys, kurių negali atitraukti nuo židinio.

Pakura plati, joje galėtum laisvai atsigulti, gražiu puslankiu apkabinti viduryje liepsnojančių malkų piramidę, priglusti nugara prie dar neįkaitusios galinės akmenų sienos, ant kurios... plazda sutūpusios tavo mintys, skrenda, suplazda, dingsta, vėl plazda, oranžinės, baltos, rusvos, taškeliais, šlakeliais nusagstytos, su juodais dryželiais, juodais nėrinėliais apraizgytos, skrenda iš vieno židinio kampo į kitą, skrenda, plazda, blaškosi, suvirpa, suplasnoja ir... dingsta...

– Dega, juk čia drugeliai dega! – pašoki, tarsi sviltų ne jų, o tavo sparnai, niekaip nesuvokdama, kada ir kodėl tas plazdėjimas atsirado. Juk rūsiai tinkami driežams ir varlėms, bet ne drugeliams!

Niekada tėvų rūsyje nebuvo drugelių, nebent kokia paklydėlė kregždė įnerdavo ir blaškydavos, kol surasdavo kelią į lauką, nebent apsunkusi musė atlėkdavo, ketindama padėti kiaušinėlius ant didžiuliame lovyje susūdytos mėsos, bet tuojau pat būdavo duodama motinos komanda visai šeimynai išvyti nedorėlę, vaikytis tol, kol bus užbaladota, kol rūsyje vėl įsiviešpataus agurkų, kopūstų raugo ir pūvančių burokų kvapo pritvinkusi tyla.

Tik ne šitokia, ne degančių sparnelių tyla. Ak, jie net nesuspragsi kaip šaltos ugnelės.

O gal tai visai ne drugiai?

Gal iš tikrųjų tai degančios tavo mintys?

Lapkričio akimirkos, kurias, nutvėrusi ilgesnę pliauską, mėgini išgelbėti, atbaidyti bent jau tas, dar lipančias išorinėmis židinio sienelėmis...

– Dilgėlinukai. Šiaip jau pramiega iki pavasario, bet šiluma juos išbudino. Nesuturėsi. Vis tiek skris į šviesą.

Drugiai stebėjo mus pro langą. Mus, sėdinčius už stalo, – prisimeni kažkokią eilėraščio atplaišą.

Bet čia nėra langų, – matai juos plazdančius ne tik ant židinio akmeninių atbrailų, matai ant sienų šalia židinio, kertėse prie lubų, dar tik ketinančius pakilti nuo sunkaus akmeninio skliauto, prie grindų, netgi per malkas ropojančius, vis ta pačia kryptimi, suskliaustais arba vos vos atsivėrusiais sparneliais, apsnūdusius, apgirtusius, nesuvokiančius, kodėl reikia nubusti ir kaip elgtis nubudus, ir kodėl šiluma tokia kaitri, kai imi prie jos artėti, kodėl reikia skristi virš liepsnos, blaškytis po tą pačią ryškiausiai apšviestą židinio vidinę sienelę, lipti aukštyn, aukštyn ir kristi, aukštyn ir kristi, kristi vos ne į žarijas kartą, kitą, trečią, kol nebepakyli, kol margos tavo plačiai išskleistų sparnų spalvos tampa viena ryškia – ugnine.

Acinešė tų kuodukų vylnos ir šasc in ugnį...– staiga per sąmonę perlekia motinos? Lionės? Verutės? skaitomos pasakos žodžiai, pavirsdami kaip ir visos kitos mintys į ugnį puolančiais drugeliais.

– Raštelį atvežiau. Paskutinį, – ištrauki iš rankinės baltą kryžmai raudonu kaspinėliu perjuostą voką ir paduodi abito rankogaliuose plaštakas paslėpusiam žmogui.

Akimirką stovit vienas prieš kitą: tavo akių lygyje virpantis jo Adomo obuolys, o virš kaktos vos vos juntamas kvėpavimo dvelksmas, – ne vyro, ne Broliuko, ne rūsyje tūnančio vienišiaus, o ėriukėlių vilnos švelnumu ir tėvo kepama duona persmelktos vaikystės.

– Drugelių? Drugelių čia nėra. Juk žiema ant nosies, kokie čia gali būti drugeliai? Nebent kokia pelytė ar žiurkė po gultais lizdą susisuko, – Tadulis brauko nuo pajuodusių balkių voratinklius.

Jų daug, daugiau nei metų, per kuriuos pirtis nebuvo kūrenama, daugiau nei plaukų Saulės kasoje, kurią ji čia mirkydavo ajerų nuovire, kai dar gyvenimas tekėjo savo vaga. Kai Tadulis nebuvo nutilęs, o tu nežinojai, kaip gelia mažas pėdutes po šaltais patalais nekūrenamam trobos gale, liesam vaiko kūneliui per daug plačioje lovoje.

Kai dar netgi nebuvo tos kraupios gruodžio nakties, kuri sutrikdė prieškalėdinę namų rimtį, sujaukė nusistovėjusį visų darbų ritmą, išgąsdino užmaišytą duoną kubile ir motinos ilgai minkytą mielinę tešlą, išrikiuotą trijuose dubenyse, nes duonai iškepus pats tas pašauti pyragus, – mielines bandas ir skaniuosius vyniotinius su aguonomis. Kalėdoms.

Tą kartą jie turbūt nebuvo skanūs, netirpo burnoje, o tik lipo prie dantų ir dantenų kaip rudens molis prie guminių batų, baisiai apsunkindamas kiekvieną lietum permerktą dieną. Tada permirkusios buvo pagalvės, permirkusios nuo ašarų, ir verkiančių buvo daugiau, nei tu manei, nes iš kur vaikui žinoti, kad ir pyktis pasibaigia ašaromis, kad gali verkti ir ta, kuri baudžia, ne tik nubaustoji, ta, kuri kerta ir kerta vadelėmis per krūpčiojančius pečius, o paskui, kai jau niekas nemato, kiekvieną kirtį iškaukia kaip šuva, įsikniaubusi į priplėkusias mergautinių pagalvių plunksnas.

– Ir tu niekada po to, kai išvažiavau studijuoti, nebuvai čia atėjęs? – atidarai pasmukusias, šleivai ant vyrių besilaikančias žemas dureles, įkiši galvą į pelėsiais tvoskiančią tamsą, vos galėdama įžiūrėti gultus.

– Nebuvo reikalo, – Tadulis nukerta kaip botagu.

Kažin ar tu jį prakalbinsi, ar kada nors pramuši jo kiautą, bet vis tiek mėgini. Žinai, kad po juo vien tik saldusis serumas, užslėptas, užspaustas, užkonservuotas kaip kokiame prieškariniame motinos iš vokiečių gautame stiklainyje, kurio sandarumu ji visada labiausiai pasitikėjo, nes vokecai karan ėjo cik su labai gerais daiktais, ir jau jeigu koks nors atiteko bet kuriam prie pasienio gyvenančiam žmogeliui, tai paskui tarnavo jam sąžiningai visą likusį gyvenimą, nesvarbu, butelis, stiklainis, siuvamoji Zinger mašina ar pieno centrifuga– liko kaip gerųjų, o ne blogųjų okupantų savybių įrodymas.

Liko nuomonė apie tą tautą, kuri buvo pernelyg turtinga, pernelyg išlepinta, kad laimėtų karą su laukiniais, nei šalčio, nei bado nebijančiais raudonaisiais, kurie, anot tėvo, plūdo kaip skėriai, kaip tarakonai, patys save traiškydami, viską pakeliui sumaitodami, surydami, sugriaudami.

– Bet vis dėlto lig šiol nenugriovei... – dairaisi jau viduje, kai šiek tiek apsipratusios akys regi pažįstamus akmenis, stipriai apjuostus metaliniais lankais, ir bet kaip sulipdytą pakurą, su kreivomis, bet masyviomis durelėmis. Ar tik irgi ne vokiškos? Juk kai įkaisdavo, mėgindavai perskaityti ant jų esantį užrašą, bet jis buvo ilgas ir baisiai keistas, ir niekas iš namiškių negalėjo tau paaiškinti, kodėl šitie drugeliai nesusideda į jokį tau žinomą žodį.

Regi ant sienos vis dar kabantį samtį ir už baisiai surūdijusios bačkos kampe užsiglaudusią rėčkutę ir... Dieve mano, kubiliuką, kuriame patupdydavo tave motina visam vakarui, kol visos Rekrūto dukros išsiperdavo.

Argi gali būti kas nors geresnio vandens vaikui už vandenį? Už tą, kurio žiemą nėra, kuris po ledu, kurio ilgiesi kiekvieną dieną, skaičiuoji pirmadienius ir antradienius, susipainioji ir vėl skaičiuoji, ir klausinėji visų iš eilės, kada bus šeštadienis, kada bus pirties diena, kai bus daug ir ilgai vandens.

Laistys jį tau ant galvos visos seserys, vadins varliuke, medūza, vandens grybu, bet tu nepyksi, kad tik leistų kuo ilgiau taškytis kubile, įkvėpti ir iškvėpti salsvą, beržų, ąžuolų ir kartais – kadagių – vantomis pagardintą drėgmę, kad teptų tavo kaulėtus petukus tėvo paruošta medaus ir žiedadulkių saldyme, kad girdėtum, kaip jos aikčioja, kaip jos plaka viena kitą, kaip gulinėja, laistosi aplipusios tamsiais lapeliais lyg kokiomis didelėmis strazdanomis.

Kartais tau jos būdavo panašios į margas kates, o gal į jaunas telyčaites: putlios, juokingos, galvas sumerkusios į rėčkas, į kubilus, į geldas, ištraukiančios jas su šlapiais ilgais plaukais lyg jūržolėmis, vėduojančios juos dešinėn kairėn, dešinėn kairėn, kad pradžiūtų, kad nesuragėtų, kol parbėgs iki trobos, kol sulįs po patalais, kol Saulė prišildys savo glėbį, į kurį tave, susuktą į viršinę, įkiš namo parnešusi motina: Imk, aprišk galvų, o tai išmirko iki smagenų.

Ką reiškia išmirkti iki smagenų,nelabai suvokei, bet sesės neklausei, tik klusniai leidaisi apmuturiuojama minkštute perkeluko skarele su violetinėmis gėlytėmis, apaunama šiurkščiomis, Verutės raudonomis eglutėmis išmargintomis vilnonėmis kojinėmis ir kaip kokia vėl į kokoną sugrįžusi lėliukė laukei savo puodelio kakavos.

Po pirties motina tau virdavo šitą patį skaniausią pasaulyje gėrimą, apie kurį kasdien net pasvajoti nedrįsdavai, nes kakava stovėjo aukščiausioje spintelės lentynoje, šalia gvazdikėlių, kardamono, vanilinio cukraus, lauro lapų ir mažyčių pailgų kaip tavo pirščiukai buteliukų su įvairiais aromatais.

Jų lašeliai, jų šaukšteliai buvo kruopščiai skaičiuojami prieš Kalėdas ir Velykas, kai šalia mielinių bandų motina imdavosi kepti daug įmantresnius pyragus. Jų receptų mintinai ji nemokėjo ir vis vartydavo seną, sutrintą sąsiuvinį (irgi turbūt vokiečių palikimas) rusvais kietais viršeliais, su plonytėmis mėlynomis linijomis, kuriose buvo išsirikiavę užrašai apie pačius skaniausius kepinius, namuose valgomus tik per svarbiausias šventes arba gaminamus ypatingoms progoms: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, į kurias motiną išsiveždavo nepažįstami žmonės ir sugrąžindavo ją tik po poros dienų su visokiausių skanėstų likučiais.

– Gerai, kad kokie vaikėzai nepakūrė, – sakai pati sau, nes Tadulis, regis, tavęs negirdi: neša laukan visus rakandus, apžiūrinėja pakėlęs prieš šviesą, ar dar kam nors tinkami, ar visai nesukiužo, nesuskeldėjo, ar dar laikysis juose vanduo, ar geriau sukrauti iš jų laužą ir sudeginti kartu su visais prisiminimais, supleškinti saldžiąsias jaunystės dienas, kad niekas, ničniekas neprimintų jų skonio, kad neverstų gręžiotis atgalios.

Geriau, kad nebadytų akių ant sienos kabanti ragožė, kuria tą vieną vienintelį kartą trynė Saulei nugarą, o ji prašė dar ir dar, Taduli, aukščiau, žemiau, kairę mentę, dešinę, ir murkė iš malonumo, ir kvatojo sakydama, kad tekės tik už to vyro, kuris mokės taip nugarą kasyti kaip jos broliukas, kaip jos mylimiausias.

Ji prašė išperti su mėtų nuoviru: ir vėl šnypštė akmenys, o Tadulis braukė vanta per jos sėdmenis, per raudonai nukasytą nugarą, mirkė vantas karštam vandenyje ir kratė kvapnius lašelius, bet jai buvo vis negana, dabar išvanok mane kadagine, noriu, kad kraujas nubustų, ir vėl Tadulis pylė vandenį ant akmenų, vėl visu jo kūnu tekėjo prakaitas.

Jis dirbo iš peties, kitaip niekada nemokėjo, tik sąžiningai, tik iš visos dūšios, tuo labiau kad ne tėvo, ne brolių, o Saulės buvo prašomas.

Tos, kuri pirmoji atvėrė jam moteriškųjų tamsybių saldumą. Nors buvo vos šešiolikos sulaukusi, bet atbėgdavo žiemos naktimis tarsi lapė paskui save užšluodama pėdas, atbėgdavo į jo slėptuves šiene tokia įraudusi, įsiliepsnojusi, kad stverdavo ją kaip degtuką, gesindavo kaip įmanydamas, nemokšiškai, negrabiai, paskubom, tarsi bijodamas, kad ji nesupleškintų tėvo kluono su visais dar neiškultais javais, kad neužsidegtų smalingos, pajuodusios sijos.

Jis bijodavo ir čia, šitoje atokiai, už kalnelio nuo namų užsislėpusioje pirtelėje, kuri jiems tapdavo prieglobsčiu vasarą, tomis trumpiausiomis tamsos valandomis, kai galų gale Verutė, nuaudusi paskucinį metrį kartu su Lione įveikdavo visas rožančiaus dalis ir senatvinę nemigą, o motina leisdavo savo vidiniam laikrodžiui dar neskelbti ryto, kai Saulė, regis, varžėsi su savo bendravarde, norėdama užtekėti pirma – pilnut pilnutėlė šilumos ir meilės, spinduliuojanti kiekviena savo jau sočia ląstele, pasirengusi šviesti skaisčiu veidu visą dieną, džiuginti kiekvieno akį kaip ką tik atsivėręs žiedas.

Niekas, niekas, išskyrus Tadulį, nežinojo, iš kur Rekrūto dukros toks švytintis augimas, iš kur dainos ant lūpų ir banguojanti eigastis, iš kur ji semia kiekvienam gerą žodį, delnų švelnumą, kantrybę tiems, kurie pyksta ir burnoja, ir kas ji pati, be jokių paaugliškų durnysčių, be jokio irzlumo?

Iš kur atsiradusi tarp kitų, paprastų vaikų, vaikų kaip ir visų vaikai, lyg būtų kito sukirpimo, kito lizdo, tarsi joje sutilptų viskas kartu: plaukiantys rugiai ir sprogstantys akinamai ryškūs pušų ūgliukai, ir svaiginantis ievų šėlsmas, ir nenusakomas ką tik gimusio kūdikio kvapas, ir grakšti geidulio kupina katė, ir per Žolines į parapiją atvykstanti viena vienintelė iš šio krašto kilusi vienuolė, angelišku balsu išgiedanti iškilmingas atlaidų psalmes...

Su įtarimu stebėjo ją moterys, laižėsi vyrai išsižioję, apsiseilioję. O Tadulis tik akies krašteliu, tik kaip tolima šešėlio atplaiša vis kur nors netoliese, vis taip, kad sesė būtų regėjimo lauke, kad viena namo nuo autobuso stotelės neitų, kad parlydėjusieji iš mokyklinių vakarėlių atsisveikintų ties liepomis ir greičiau neštų kudašių. Jeigu kuris užsibūdavo, tai Tadulis kaipmat dirbtinai žiovaudamas pasirodydavo kieme ir lyg tarp kitko priėjęs tarstelėdavo: Ar jauti, Sauluže, kaip šienas kvepia?

Šieno kvapas jai buvo svarbesnis už bet kurio parlydėjusio šnabždesius, degančias akis ar karštus delnus. Šieno kvapą jie kol kas gėrė tik su Taduliu, kur tik įmanydami, pirties pastogėje, paežerės brūzgynuose Tadulio iš žolių kuokštų ir karklų suręstame namelyje, pačiose šieno kupetose atokiausiuose Rekrūto laukuose ten, kur tik traukinys ūkavo, kur per kilometrą nesimatė nė vienos sodybos, tik ramiai ganėsi karvės, laidė veršiukai. Kur buvo nebaisus lietus, nes žaginius Kazys su Jurgiu mokėjo taip sukrauti, kad įlindus į jų vidų šienas iš tikrųjų apglėbdavo ne tik savo magiškuoju kvapu, bet ir visais vasaros žolynais šnabždančia palaima.

Jie nevengė ir rugių rikių, nors jose buvo kur kas mažiau romantikos, nes ražienos badė šlaunis ir sėdmenis, o į storąją Saulės kasą pristrigdavo akuotų ir paskui jie ilgai ir kantriai turėdavo juos rankioti, kvatodami, suprakaitavę, subraižytomis rankomis, bet laimingi.

Dievulėliau, koks laimingas buvo tą naktį, tą paskutinį kartą Tadulis, kai po šešerių alkanų metų, po pragariško nuošalaus buvimo šalia savo Saulužės, kuri vieną vakarą išplaukė į Žuvėdrų salą ir daugiau pas jį nebegrįžo, jis vėl buvo taip arti, buvo pirtyje su pilnakrūte, švelnioje žvakės šviesoje gulinčia moterimi.

Ji visai nesigėdydama savo nuogumo prašė ant nugaros užpilti mėtų nuoviro, paskui ajerų nuoviro, o paskui prisitraukė prie savęs, beržų lapeliais aplipusios, žeme ir medžiais, ežeru ir dumbliais, pavasario gaivalu kvepiančios, ir leido įsikniaubti į plaukus kaip į samanas, kaip į dobilieną, kaip į vėją, kuris plazda jo mylimo Sarčio karčiuose, lekiant zovada per laukus, ir sukelia tokį sąmyšį galvoje, kad nebeatskiri žirgo raumenų pulsavimo nuo savojo, žirgo žvengimo nuo savojo balso, nes viskas tampa įtemptu, sąmonę nenusakomu pojūčiu užliejančiu šuoliavimu, kai, regis, ir raitelis, ir žirgas atitrūksta nuo žemės ir lieka tik skrydis į ten, kur niekada nesibaigia platūs horizontai, kur neegzistuoja jokie dėsniai, nei draudimai, nei nuodėmė, nei kaltės jausmas, tik baltas sielos bangavimas, tik ritmingas alsavimas, dvigubas alsavimas, tik stygos ir – strykas, tik aukščiausia smuikės gaida.

– Taduli, o kur tu tada buvai? Kur praleidai tas Kalėdas? Atsimeni, kai tau sugrįžus tėvas sudaužė savo smuikę... – bijai sakyti, kai motina išplakė Saulę, nes žinai, kad ir šiandien jis jaučia tuos kirčius skaudžiau, nei juos jautė sesė, su viskuo seniai susitaikiusi, visiems atleidusi, viską tau išpasakojusi ramiai, be jokios pagiežos, kaip kokį seniai skaitytą romaną apie nesutramdomos prigimties moterį.

Gaila tik, kad ne viską galinti prisiminti, nes kai kurie puslapiai jai buvo neprieinami, juos rašė Tadulis, o Tadulis niekam nieko nepasakoja, bet tu vis tiek bandai jį prakalbinti, nes tau reikia žinoti.

Jeigu jau privalai saugoti motinos įduotą lobį, tai nori turėti jį visą, visą su visomis smulkmenomis, visomis spalvomis ir atspalviais.

– Negi tu atsimeni, juk snargliukė buvai... Atsimeni tėvo smuikę? – Tadulis liaunasi ražu trynęs gultus, atgalia ranka nusišluosto kaktą ir žiūri netikėdamas.

– Atsimenu. Labai norėjau eiti kartu su motina jūsų ieškoti, nes nerimavau, kodėl Saulė negrįžta, bijojau, kad be jos nerasiu dovanų po egle, ir iš viso, labai troškau, kad viskas vyktų greičiau. Juk buvo Kūčių vakaras, o jos nėra, ir tavęs nėra, ir visi suirzę, ir kažkodėl jūsų parsivesti išsiruošė motina, o ne tėvas, lyg ką nujausdama. Kai priėjom prie pirties, nuvedė mane tolėliau už jos kampo, liepė pastovėti po egle, palaukti. Laukiau, buvo baisu vienai tamsoje, bet laukiau. Tik išgirdusi motinos klyksmą, puoliau prie durų ir pamačiau, kaip ji kerta ir šaukia: Užmušu, užmušu tavi, pasilaidėla... Tada nieko nesupratau, nebuvau girdėjusi tokių žodžių. Liko tik siaubas, apie kurį visą gyvenimą bijojau prasitarti. Sužinojau iš Saulės. Prieš iškeliaudama, tarsi kokį albumą, ji pervertė kartu su manimi daug savo gyvenimo puslapių. Ir dėl pirties – čia ne mano kaprizas, o vienas paskutinių Saulės prašymų. Žinai, kai dangoraižių papėdėje gyvenimą praleidusi mirštanti moteris sako – paprašyk Tadulio, tegul suremontuoja pirtį, tegul išmoko Angelą ir seserų, brolių vaikus vantas susirišti, nes kokie gi užaugs vyrai, jeigu išsiperti nemokės, iš kurgi bus panelių skaistumas, jeigu oda neprisigers kadaginių garų... pradedi nebesuvokti, ar iš viso ji kada nors buvo išvažiavusi iš savo kiemo...

– Tai ji tau ir apie pirtį, ir apie mūsų... – Tadulis nusisuka negalėdamas ištverti gėlos, o gal gėdos, gal nuoskaudos, gal to jam nesuprantamo atvirumo, kuris anksčiau ar vėliau atverčia ir pačias slapčiausias kortas. – Buvau pas dėdę Petrą, kurgi daugiau... Gėrėm abu, tris dienas gėrėm, verkėm ir dainavom, kai tik imdavau blaivėti ir sugrįždavo skausmas, dėdė ištraukdavo naują butelį. Paskui gal savaitę baisiai sirgau, pagiriojausi, ir nuo to laiko, kaip žinai, niekas nė vieno stikliuko nėra man įsiūlęs...

Atsimeni, gėrė ir tėvas. Paslapčiomis, bet tu viską matei. Tuojau po Kalėdų, kurios tau visai nebuvo panašios į įprastą šventę (motinos prigrasinta, niekam nieko nesakei, nepasakojai, kodėl tėvų nuotaikos kaip per šermenis, net Lionei neprasitarei, ką pirtyje matei), Saulę motina išsiuntė pas dėdę Juozą, prie Galadusio – iš ten neva arčiau jai važinėti darban į ligoninę.

Visi likusieji laukė dingusio Tadulio. Tėvas naktimis ramino raudančią motiną, o dienomis išeidavo pas arklius ir šukuodavo juos, kalbėdavosi su jais, glostydavo, o tu kartais tupėdavai ant šalinės užsislėpusi ir stebėdavai jį, traukiantį iš užančio metalinę kareivišką plėčkutę, ryjantį, kaip tau tada atrodė, tą bjaurų dėdės Petro pamėgtą skystimą mažais gurkšneliais, tarsi per prievartą, be jokio malonumo, ryjantį ir kosėjantį, šnarpščiantį nosimi, šluostantį ašaras.

Vieną vakarą tėvas nukėlė nuo spintos seniai pamirštą savo smuikę, ėmė krapštinėti stygas, sukinėjo, derino, braukė stryku – iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau ir garsiau, griežė tau visai nepažįstamas melodijas, neprimenančias nei per vestuves, nei miestelio kultūros namuose girdėtų, nei bažnytinių giesmių, nei „Graudžių verksmų“. Jos buvo ir saldžios kaip pirmos pavasarinės žemuogės, ir pritvinkusios skausmo, kaip užpūliavęs, pašino pervertas didysis kojos pirštas.

Klauseisi jų įsitaisiusi šalia Lionės ant krosnies, glostei Murkio žvilgantį kailį ir stebėjai, kaip pamažu šviesėja motinos veidas, kaip ritmingiau ir lengviau pradeda alsuoti Verutė prie savo staklių, kaip giliau atsidūsta šlapius autkojus prie krosnies durelių džiaustantis Kazys ir, regis, viskas pamažu grįžta į savo vėžes, tereikia, kad atsivertų durys ir pro jas įžengęs Tadulis pasakytų ramiu gaspadoriaus balsu: Nagi, šeimyna, eisim pažiūrėti, kas pasaulyje dedas. Ir įjungtų televizorių, kuris po Kalėdų stovėjo kaip koks juodas griozdas svetainės kampe ir niekas nė karto nebuvo prie jo priėjęs, net tau pasakutės motina neleido žiūrėti, piktai burbtelėdama, kad ji nenorinti kišti nagų prie Tado daikto.

Tėvas turbūt iš viso pamiršo, kad dar esama ir pasaulio už jo namų, už jo kiemo, už jo nevilties. Tėvo nedrįsai prašyti, kad leistų įsijungti, anot Lionės, kalbančią dėžę, net ir tada, kai jis nieko neveikė, tik stovėjo ir žiūrėjo pro langą į ežerą, į ten, kur, numanė, turėjo būti sūnus, kur iškeliavo visai ne savo noru Saulukė ir iš kur vis tiek turėtų abu sugrįžti.

O kol kas jis griežė. Turbūt nepajėgė daug gerti, niekada nesijautė esąs vyras iš tų, kurie gali statinėmis maukti, o griežti galėjo valandų valandas. Ir šį kartą motina jo netramdė. Namų sienojai, katės ir šuva, varnelė Rožukė kaip ir žmonės, greitai įprato prie aukštų tėvo smuikės garsų, atrodė, kad be jų būtų pernelyg tylu, ypač tokiomis baltai užklotomis naktimis, kai tik mėnesiena ridenasi per kietą sniego plutą, kai nučiuožia ja tik koks nors išdykėlis zuikelis ar trakšteli maži lakšteliai po giliau įsmukusia lapės letenėle.

Vieną tokią naktį, o gal greičiau vėlyvą vakarą, kieme sugirgždėjo sniegas, iš džiaugsmo ėmė viauksėti šuva ir ūmai sunerimusi Verutės varnelė nukrypavo lovagaliu prie lango, karktelėjo kartą, kitą, o tada ir tamsoje besimeldžianti jos šeimininkė įtempė ausis.

Artėjo tas, kurio visi laukė, kuriam kelią į namus išgriežė sena smuikė.

Ne kartą jis jau buvo priėjęs, ne kartą jos klausėsi, uostė salsvą savų namų dūmų kvapą, inkštė iš skausmo ar iš graudumo, bet kieman eiti vis dar negalėjo – apsisukdavo ir vėl, kaip koks skalikų genamas žvėris, lėkdavo be kvapo per ežerą atgal pas dėdę Petrą.

Dabar vis dėlto sutrepsėjo ant laiptų, ilgai valėsi prie veltinių prilipusį sniegą, ilgai grabaliojo duris. O tėvas virkdė smuikę vis garsiau, vis aukštesniais tonais, motina, adydama tavo kojines, sunerimusi sekė stryką, perkreiptą tėvo veidą ir patyliukais kartojo: purpuras, vienas purpuras, ar cik iš proto neskrausto.

Tada atsivėrė durys ir jose pasirodė Tadulis. Galvotrūkčiais nėrei nuo mūriuko, išgąsdindama staiga nuo kelių numestą Murkį, ir puolei prie ištiestų brolio rankų. Nutvėręs iškėlė kaip plunksnelę, – kaip niekas kitas šiuose namuose, – apsuko ir priglaudė – tai buvo jauno, stipraus vyro glėbys, kuriame, rodės, taip saugu ir gera, kad net geriau nei Saulės apkabintai.

Tėvas atsisuko, atsistojo, ilgai žiūrėjo į savo pirmagimį, ilgai tyrinėjo jo sukritusį, pajuodusį veidą, paraudusias akis, paskui iš visų jėgų trenkė smuikęį savo žemą suoliuką. Tai, kas iš jos liko, pažėrė atgalia koja po krosnim ir tyliai tarė iš nuostabos prasižiojusiai motinai:

– Jau vėlu, einam ilsėtis. Eikit ir jūs, vaikai. O rytoj važiuosim Saulės parsivežti.

Šį kartą motina neprieštaravo. Gal jautėsi kalta? Nes juk ji tada pasiūlė Taduliui nueiti Saulės parsivesti. Kieno lūpomis nelabasis (o gal Dievas?) pakišo mintį, kad ta, jau į vėstančią pirtį sugalvojusi dar nulėkti mergiotė (grįžusi iš darbo pavakario autobusu, nes taip jau yra šituose Dievo ir valdžios užmirštuose kaimuose, kad autobusai iš Seinų į Suvalkus nori važiuoja, nori nevažiuoja, o kam jau čia norisi dažnai važinėti speiguotą Kūčių dieną?) viena bijos sugrįžti, dar ko nors nepadarys taip, kaip reikia, paliks per daug žarijų pakuroje ir, neduok Dieve, supleškės pirtelė, arba kokį kubilą su vandeniu pamirš lauke sušalti, nuaik, Taduli, sutvarkyk viskų ir parsivesk, cik pasiskubykit, ba graitai raikės prie stalo sėscis.

Jau eglutė papuošta, ir kalėdaičiai ant šieno suguldyti, ir baigia virti lazankos, ir mielinės bandos Kalėdoms beveik iškepusios.

Brido klusnusis Tadulis nesumodamas, kaip ims ir atvers duris, ir ką pamatys, ir labai troško, kad Saulė dar nebūtų išleidusi visų garų į paežerę, dar nesusivyniojusi plaukų kartu su rankšluosčiu į aukštą sultonišką kupetą ant galvos, dar nepasirengusi išeiti, ir kartu bijojo to geidžiamo reginio, tos nežinomybės, kuri slypėjo už vos iš tolo įžiūrimo blausaus pirties langelio. Prie jo priėjęs prikišo nosį, bet nieko neįstengė pamatyti, todėl ryžosi atsargiai praverti duris: prieangyje ant suoliuko tamsoje kūpsojo tik Saulės drabužiai, ant vinies užčiuopė jos kailinukus, užkliuvo už bet kaip numestų batų ir... tarsi jis nebūtų sau pavaldus, tarsi ne savais pirštais pradėjo atsiseginėti striukę, mautis megztinį, marškinius, sagstytis kelnes...

Jie neskaičiavo, kiek kartų šnypštė akmenys, kiek malkų Tadulis sumetė į pakurą, kiek varnų nubudo eglių viršūnėse nuo Saulės klyksmo, kai ji šokdavo į iškirstą eketę ir deganti lėkdavo atgalios per geliantį sniegą kaip per žarijas, kad vėl abu apsivytų kaip apyniai vienas apie kitą. Dabar jie jau nebuvo medų paslapčiomis lyžčiojantys paaugliukai, dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas, kai įmanomos visų melodijų vingrybės ir spalvos, kai gali mėgautis ne tik savo stygų, bet ir kito virpėjimu, ratilais, sklindančiais pro pirtelės plyšius, per ežerą, per pusnynus, per kaimą, kažkur iki horizonto ribos ir už jo, iki kosminių ūkų...

Bet šituos virpesius perkirto paklaikęs motinos balsas:

– Sodoma Gomora! Sodoma Gomora!– ji stovėjo tarpduryje su aukštai iškelta liktarna, su ant pečių nusmukusia skarele... – O aš mislijau, kas ty jiem daros, kad tep ilgai negrįžta... Nu palauk, tu gyvuly neraliuotas!

Bet Tadulis nelaukė. Pakniopstom sustvėrė drabužius ir dingo naktyje.

Neatsimena, kaip įšoko į kelnes, veltinius, kokiais keliais ir per kiek laiko atlėkė į dėdės Petro namus. Jis iš viso nelabai ką suvokė tą naktį, nors vėliau šimtus kartų persvarstė savo elgesį, bet nerado nė mažiausio pasiteisinimo, tik gėdą, nepakeliamą gėdą dėl savo nuolankumo, dėl vaikiškos baimės? kaltės jausmo? dėl to, kas jį ginė kuo toliau nuo pirties ir joje likusios Saulės, kas neleido vyriškai suimti motinos už pečių ir pasakyti, kad ji eitų iš kur atėjusi, kad nieko nebepakeis, kad jis ŽINO, žino jos paslaptį, ir ji neturi teisės teisti ir barti.

Kraujas yra kraujas, neperpilsi, nepraskiesi, motin, nesuturėsi jokiais prakeiksmais jo apytakos rato. Kraujo neužčiaupsi delnu, motin, kaip užčiaupei tėvą visam gyvenimui. Kraujas šaukia, jo balsas galingas, nesuturės jo nei pirties sienos, nei ežeras jį nuskandins, nes mūsų giminei geisti, gundyti, gimdyti yra gyventi. Nemanyk, kad tas ramus Saulės sėdėjimas ant gultų reiškė jos atgailą ar nuolankumą.

Kraujas liko toks pat ir tada, kai motina, pasišviesdama liktarna, tarp visokių pirties prieangyje ant sienų sukabintų rakandų surado senas vadeles, apsivyniojo jų galą apie didelę savo plaštaką, tvarkingai atokiau pasistatė žiburį ir, sugrįžusi prie plaukus besišluostančios, vis dar nieko į motinos burnojimus neatsakančios dukros, kirto iš visų jėgų jai per nugarą, paskui per sėdmenis, vėl per nugarą, per sėdmenis, strėnas, dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą... Kol tarpduryje suspigo vaikiškas balselis: Nemuškit, nemuškit jos!!!

– Skepetų sudėk kampais paskliundum, ale nerišk kap sanos bobos, cik užmesk kampukus an krūcinės... – motina aiškina, kaip turėsiu ją papuošti paskutinei kelionei. Tuos jos prisakymus esu girdėjusi daugybę kartų, bet vis tiek įdėmiai klausausi, o paskui paraginta einu prie spintos, atidarau ją ir linkčioju galva į motinos žodžių taktą:

– Rožančukas, Marijos abrozdukas, kamašai, pančakos, apacinukas, maitkutių nepamirškit užmauc, ir grabi nenoru pliku subini gulėc, tadu šliobukė, nu ir toj baltais šilkucais atausta prūsinukė. Gerai da būtų kokia graži, baltai apmegzta nosinukė, paimk iš šėpukės – ty da yra tokių kelios, Verutės paliktos, šilkuco...

Visa tai ji pasiruošė dar tada, kai pati sugebėjo nuvažiuoti į miestą, išsirinkti medžiagą, nueiti pas galuežerėje gyvenančią siuvėją, aptarti suknelės fasonų ir pasisiūti taip, kad tiktų bet kuriuo atveju – net jeigu vidurai ir būtų iškelci, tai vis ciek klostukės gražai turėtų sukrisc. Gražiai turėtų vykti ir pačios šermenys, nes, regis, Dievas ją bus išklausęs, šį kartą jau tikrai pasiims per lelijų žydėjimą.

– Ar papoterauji kasdzien, kap prašau, kad mani šitų vasarų Dzievas pasišauktų? – buvo jos vienintelis kiekvienos dienos klausimas. Visi kiti tavo pasakojimai, kas vyksta sodyboje, jai nerūpėjo.

Ir apskritai su gyvaisiais ji vis mažiau turėjo reikalų. Jau giaužukas numegztas, gali daryc pentukį– kreipėsi turbūt į Verutę ar Lionę, tiesdama neregimą kojinę ir virbalus, o tu tik linktelėjai galva – gerai, dabar jau aš užbaigsiu – nors gyvenime nebuvai numezgusi nė vienos kojinės ir ne kartą susilaukdavai pašaipių žodžių iš kitų seserų, kad buvai ir likai baltarankė, Saulės numylėtinė, net megzti neišmokusi, o ką jau kalbėt apie audimą. Visą gyvenimą vaikščiojai amerikoniškomdrapanom aprengta.

Dabar tu turėjai „atlikti“ visus darbus, kokių tik motina paprašydavo, ir nesvarbu, antrą valandą nakties ar apie pietus liepdavo tau: imk bučų, aisim pažuvauc, tu klusniai eidavai jo ieškoti, o sugrįžusi išgirsdavai, kad jau lapūkai žydzi, pac čėsas – aik, prirink beržo bumbuorukų– bus vaistam, ir nesvarbu, kad lapūkai jau buvo nužydėję prieš gerus tris mėnesius, eidavai tarsi kokia Sigutė našlaitėlė ieškoti beržo bumbuorukų, ir kai grįždavai su vienu iš motinos buteliukų, jai jau nereikėjo jokio antpilo, ji tau aiškino, ką buvo girdėjusi iš vokecų, kad prie viščienos cinka morkvienė...

Kartais šį šešėlių teatrą nutraukdavo Tadulis. Jį motina beveik visada atpažindavo ir susigraudinusi kartodavo:

– Tadulis, mano vaikucis, mano pamačnykas...

– Mama, o kas čia, ar pažįstat? – Tadulis mėgino į motinos atmintį sugrąžinti ir manąjį, ir savo žmonos veidus. Mes stovėjome abi ir laukėme.

– Mažum kokios daktarkos, ale kiba gyvulių, ba be baltų kalatų...

Ar ji patikėdavo Tadulio aiškinimais ir pasakojimais?

– Tu matai... Gali būc... Mažum ir pamiršau...

Trumpais atsidūsėjimais ji nei neigė, nei patvirtino iš sūnaus lūpų išgirstus žodžius ir, regis, jai visai nesvarbu buvo, kas prieina prie lovos, ką sako, ką aiškina, ko klausinėja.

Po akimirkos ji jau galėjo lyg niekur nieko paraginti:

– Jurgi, paduok Vienuoliui šiečkos su užbėralu.

Arba:

– Kazy, kiaulinyki yra pacukų, pastacyk sląstukus arba trucyznos prikišk po pamuravonėm, ba ty pylna plyšų...

Pasaulis, kuriame stovėjo jos senoji vedybinė lova, švietė pro langą jos kiemo lopinys ir palinkdavo vis tie patys tavo, marčios, Tadulio ar kitų vaikų veidai, jau seniai jai buvo neįdomus.

Ji telaukė lelijų žydėjimo.

Jau net Saulės nebelaukė, – vis labiau buvai tikra, kad ji žino, kad jai nieko nereikia klausinėti, nes kartais jos šnabždesiai yra skirti ne kam kitam, o pirmagimei, esančiai taip arti, kaip ir visi kiti, iškeliavusieji į Anapus.

Tačiau jos jėgos seko, ji liovėsi prieštaravusi, kai ėmėte mauti jai sauskelnes, tik kartais sudejuodavo pervystoma, ir neįmanoma buvo suprasti, ar jai skausmingas buvo kiekvienas prisilietimas, kiekvienas pavertimas ant vieno ar kito šono, ar tik dejavo dėl savo bejėgystės, kuri jai buvo kokti, kaip ir penėjimas šaukšteliu, nes ji vis dažniau užčiaupdavo kietai lūpas ir nusukdavo galvą į šalį: nenoru, nekiškit, užteks.

Vis dažniau ji išeidavo iš savo lovos vaikystės takais su tau visai nepažįstamais žmonėmis, kuriuos ji šaukdavo vardais, jie buvo tokie pat vaikai kaip ir ji, ir jų ilgai nereikėjo įtikinėti, kad tam kvajinuki, už rėlių, būna daug grybų, nes jie visi jau buvo kitame kadre – tai vaikėsi po kiemą salazanių, tai varžėsi tarpusavyje, kurio kraitelėje daugiau yra uogų, tai irstėsi luotuku po Galadusį...

Kartais motina skundė savo motinai kažkurį brolį, kuris tribūnkšterė in aketį ir parėjo šlapias, o kartais bijojo pramigti rarotas ir čiupdama tave už rankos prašydavo: Verut, cik prikelk ir mani, nepalik namie kap anųdzien... Nepaliksim, pažadėdavai savu, ne Verutės balsu, kaip kad ir ramiai sutikdavai su jos nuostaba, kad nesusvietni dalykai dedas an dangaus: žūrėk, visų gyvenimų matiau vienų mėnulį, o dabar devyni kabo. Iš kur jiej ca acirado?

– Močiute, ten žvaigždės, o mėnulis vienas! – mėgino ją įtikinti Angelas, bet jai tai buvo tik kvailo vaikpalaikio pasakos, nes:

– Kap buvo vienas, tai vienų ir matiau, o kap dabar yra devyni, tai devyni!

– Betgi visi mes matom vieną! – nepasidavė Angelas. – Galiu čia atsivesti visą savo klasę, visą mokyklą, kokį šimtą žmonių, ir visi pasakys, kad mėnulis yra vienas!

– Tu man ir tūkstancį acivesk, o jei aš matau devynis, tai devyni ir yra!

Vediesi Angelą į kitą kambarį, prašai, kad nesiginčytų, nevargintų močiutės, kalbi apie senų žmonių regėjimus, apie pasaulį, kuriame ne tik devyni mėnuliai šviečia, bet ir ramiai sau gali gyventi visi, seniai mirę močiutės broliai ir seserys, jaunystės draugės ir kavalieriai, ir netgi gali linksmai kanopomis caksėti per jau nesamą Seinų miestelio grindinį jos turėtas arklys Vienuolis.

Angelas klausosi ramiai, Angelui patinka ne tik vadovėliuose užrašytos istorijos apie senovės Egiptą, faraonus ir imperatorius, keliautojus ir atradėjus, bet ir tos, kurias dar taip neseniai jam, būdama geros nuotaikos, pasakodavo ta pati močiutė. Po savo Kostelio mirties buvo tarsi perėmusi šiuose namuose „pasakorės“ vaidmenį ir tuo, žinoma, ne kartą tave nustebinusi, nes juk nebuvo tėvo durnų šnektų apie vaiduoklius, senuosius dvarus ir jų ponus gerbėja.

Sugrįžusi prie ligonės lovos radai ją nurimusią, jau turbūt pamiršusią tuos devynis mėnulius ir ginčą su anūku. Staiga ji prabilo visą gyvenimą jai būdingu griežtu tonu:

– Kur tu usidugninai? Kiek aš galiu laukc?! Da imsiu ir numirsiu nepasakius.

– Ką, mama, norėjot pasakyti? – palinkai nustebusi.

– Atnešk Saulės kasų ir padėk prie visų pakavonių.

– Saulės kasą?

– Nu Saulės, Saulės... – motina buvo nepatenkinta tavo mykimu. – Jos šėpukėj visadu gulėjo padėta, o šėpukė an aukšto užnešta, aš niekam nelaidau prie jos lysc...

– Aš... aš ją išsivežiau ... aš iš jos paveikslą diplominiui padariau... – mikčiojai tarsi baisiai prasikaltęs vaikas, tarsi būtų ji tave sučiupusi keliaujančią per ežerą pas Rūką su Saulės rašteliu...

– Pone Dzieve, kiba tau protas pasmaišė?! Svecimus plaukus su savim tampycis! Vaike, turėk viskam mierų! Toj kasa turi išaic su manim sykiu, aš jų turu Saulei aduoc, in grabų, sakau tau, in grabų turi jų indėc su visu tuom savo paveikslu!!!– ji išrėkė, užspringo pati savo žodžiais, ėmė riestis kaip atsisėsti besistengiantis kūdikis, pradėjo gaudyti orą ir, iš paskutiniųjų išskiemenavusi už-kie-cy-ta šir-dzis ne-a-ci-lai-dza, sudribo ant pagalvės, – lūpų kampeliuose pasirodė putos...

Tu stovėjai, lyg būtų užkiecytas ne tik tavo protas, bet ir kūnas. Nė pirštelio negalėjai pajudinti.

Stovėjai nejudėdama ir tada, kai ji ėmė gargaliuoti, vėl šaukė, ėmė blaškytis, mosavo rankomis tarsi nuo ko nors gindamasi, bandė sėstis, vėl krito ant pagalvių, dejavo...

Stovėjai, kol subėgo namiškiai, puolė laikyti motiną už rankų, už kojų, kad nesusižeistų, mėgino gaivinti, sugirdyti vaistų, kvietė greitąją.

Kitą dieną iškeliavai parsivežti „Kasa užveržto sapno“.

Motina, Tadulio liudijimu, akimirkai buvo atsigavus, bet turbūt tik tam, kad pasakytų:

– Kokias ca braverijas darot? Uždekit grabnyčių ir duokit man ramiai numirc.

O gal ji to ir nesakė, gal Taduliui tik taip pasirodė, juk ne kartą buvo prigrasinusi leisti jai iškeliauti, kaip ir Kosteliui, iš savo namų, o ne iš kokių nors vaistais prismirdusių ligoninių, kur nei kryžalio, nei grabnyčios.

Parėjai iš traukinių stoties pėsčiomis, paveikslu nešina, gavai pylos nuo Tadulio, kam dingai niekam nieko nesakiusi, kodėl nepaskambinai, bet neturėjai jėgų aiškintis – buvai kelias paras beveik nieko nevalgiusi, – negalėjai nė kąsnio nuryti. Dabar jautei, kad, motinos žodžiais tariant, mėto in šonus kap gyrtų, todėl tik nuslinkai į savo kambarį ir kritai į lovą.

Dabar jau, motin, viskas: ir diplomas, ir kryžalis, ir grabnyčia, ir Saulės kasa... jau, regis, viskas atlikta...