Inteligentiškas ir išsimokslinęs jaunas poetas paskelbia karą godumo ir baimės valdomai civilizacijai, kurioje žmonės – tarsi lėlės, už virvelių tampomos pinigų. Jis meta darbą reklamos agentūroje, persikelia į vargingą Londono rajoną ir atsideda poezijai, tačiau netrukus pastebi, kad toks jo maištas absurdiškas ir niekam neįdomus...

       Garsusis antiutopijų „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius, 1936 m. uždirbdavęs vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavęs, sumanė parašyti knygą apie panašų į save jaunuolį, sąmoningai atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir viso to „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute.

       „Smulkūs klerkai, pardavėjai, komivojažieriai, draudimo agentai, tramvajų konduktoriai. Ar jie žino, kad tėra lėlės, kurias už virvelių tampo pinigai? Galima lažintis, kad nežino. O jei ir žinotų, ar jiems tai rūpėtų? Jie pernelyg užsiėmę: gimsta, tuokiasi, dauginasi, dir­ba, miršta", – niekina sumaterialėjusį pasaulį pagrindinis knygos herojus Gordonas, bet čia pat pasitaiso ir padaro reveransą žemiausiam socialiniam sluoksniui, kuriam pats priklauso.

       „Mūsų civilizacija remiasi godumu ir baime, bet paprastų žmonių gyvenimuose godumas ir baimė pa­slaptingai pavirsta kažkuo kilnesniu. Aišku, kad viduriniosios kla­sės apačių žmonės ten, už nertinių užuolaidų, su savo vaikais, savo baldais, savo aspidistromis, gyvena pagal pinigų taisykles, bet jie kažkaip įsigudrina išlaikyti padorumą. Neinterpretuoja tų taisyklių vien ciniškai ir savanaudiškai,“ – mąsto Gordonas, palikdamas viltį žlungančiai pinigų civilizacijai.

       Už romaną „Lapok, aspidistra“ George‘as Orwellas gavo 100 svarų atlygį, o to meto kritikai kūrinį pavadino „pačiu pilniausiu komercinės civilizacijos ydų rinkiniu, koks tik kada nors buvo surinktas“.  

       George Orwell. Lapok, aspidistra (ištrauka)      

       Po žeme, po žeme! Žemyn į saugias ir minkštas žemės įsčias, kur neprarandama ir neieškoma darbo, kur neįkyri giminės ir draugai, kur nėra vilčių, baimių, ambicijų, garbės reikalų, pareigų – kur niekam nesi nieko skolingas. Štai kur labiausiai norėtųsi būti.

       Tačiau jis troško ne mirties, ne fizinės mirties. Nuo pat to ryto, kai pabudo policijos kameroje, jo nė akimirkai neapleido keistas potraukis. Maištingas irzlumas, paprastai apimantis po išgertuvių, niekaip nenorėjo praeiti. Toji girta naktis tarsi tapo lūžio tašku jo gyvenime ir stebėtinai staigiai nutempė jį žemyn. Iki tol jis kovojo prieš pinigų kultą, bet iš paskutiniųjų kabinosi į apgailėtinus padorumo likučius. O dabar būtent to padorumo troško atsikratyti. Norėjo smegti žemyn, kuo žemiau, į pasaulį, kur padorumas yra netekęs reikšmės. Nukirsti savigarbos saitus, grimzti gilyn – skęsti, kaip sakė Rosemary. Jo galvoje visa tai buvo susilieję į norą atsidurti po žeme. Jam patiko galvoti apie pražuvusius žmones, žmones iš požemio: valkatas, elgetas, nusikaltėlius, prostitutes. Apie gerąjį pasaulį ten, apačioje, kur jie gyvena savo priplėkusiuose kips ir spikes. Jam patiko galvoti, kad po pinigų pasauliu yra kitas, palaidas popasaulis, kur sėkmė ir nesėkmė neturi jokios prasmės; sakytum, šmėklų karalystė, kur visos šmėklos lygios. Ten jis ir norėjo būti – apačioje, šmėklų karalystėje, žemiau bet kokių ambicijų. Galvodamas apie uždūmavusį pietų Londoną, tas bekraštes lindynių džiungles, kuriose galima ištirpti amžiams, jis pasijusdavo kiek ramiau.

       Darbas, galima sakyti, buvo toks, kokio jis ir norėjo. Bent jau labai panašus į tokį. Čia, Lambethe, žiemą, drumzliose gatvėse, kur migloje dreifuoja išgeltę arbatoholikų veidai, iš tiesų jautiesi nugrimzdęs.Čia nėra jokio sąlyčio su pinigais ir kultūra. Čia nesilanko auštapročiai pirkėjai, su kuriais privalai vaidinti aukštaprotį. Čia niekas nepasmalsaus, kaip mėgsta kiek prakutę žmonės: „Ką jūs, protingas ir išsilavinęs, veikiate tokioje vietoje?“ Čia paprasčiausiai esi lindynių dalis ir, kaip kiti jų gyventojai, atrodai savaime suprantamas. Jaunimas ir nevalyvos pagyvenusios moteriškės, užeinančios į biblioteką, net nepastebi, kad tu išsilavinęs žmogus. Esi tiesiog „vyrukas iš bibliotekos“, vienas iš jųjų.

       Pats darbas, aišku, buvo neapsakomai kvailas. Reikėjo sėdėti ten dešimt valandų per dieną, ketvirtadieniais – šešias, išdavinėti knygas, registruoti jas, imti dvipensius. Tarpuose nebuvo ką veikti, tik skaityti. Nebuvo į ką ir žiūrėti pro langą. Didžiausias dienos įvykis – kai prie laidojimo biuro privažiuodavo katafalkas. Tai šiek tiek domino Gordoną, nes nuo vieno iš arklių luposi dažai ir jo oda palengva darėsi keisto rusvai violetinio atspalvio. Dažniausiai, kai nebūdavo klientų, jis skaitydavo šlamštą geltonais viršeliais iš bibliotekos lentynų. Tokias knygas galima skaityti po vieną per valandą. Ir jam dabar jos tiko. Tai buvo tikra „eskapistinė literatūra“. Dar nėra sugalvota nieko, kas mažiau vargintų protą, negu knygos iš dvipensių bibliotekų; net, tarkime, filmai reikalauja tam tikrų pastangų. Tad kai klientas prašydavo ko nors iš vienos ar kitos kategorijos – „Erotikos“ (vietoje e visada būdavo tariama ja), „Kriminalų“, „Laukinių Vakarų“ ar„Apie meilę“, – Gordon kaipmat duodavo kvalifikuotą patarimą.

       Ponas Cheeseman buvo visai neblogas šeimininkas, tik reikėjo susitaikyti su mintimi, kad alga nedidės iki pat Paskutinio Teismo dienos. Savaime aišku, jis įtarinėjo Gordoną gvelbiant pinigus. Po poros savaičių įvedė naują apskaitos sistemą, leidžiančią patikrinti, kiek per dieną paimta knygų ir kiek gauta pinigų. Tačiau vis tiek baiminosi, kad Gordon gali neregistruoti visų išduodamų knygų, tad mintis, jog Gordon kas dieną nusuka kokius šešis pensus, o gal net visą šilingą, ir toliau nedavė jam ramybės tarytum žirnis po princesės čiužiniu. Vis dėl jis buvo savotiškai, liliputiškai mielas. Vakarais, kai uždaręs knygyną ateidavo į biblioteką paimti dienos įplaukų, valandėlę pasišnekučiuodavo su Gordonu, kikendamas papasakodavo apie labiausiai gyvenime nusisekusias suktybes. Iš tų pokalbių Gordon susilipdė pono Cheesemano praeities vaizdą. Kilęs iš dėvėtų drabužių verslo, kurį galima laikyti tikruoju jo pašaukimu, prieš trejetą metų jis paveldėjo dėdės knygyną. Tuo metu tai buvo siaubinga skylė, net be lentynų, knygos gulėjo ant grindų krūvomis, dulkinos, nesurūšiuotos. Kartais ten užsukdavo knygų kolekcininkai, nes tarp šlamšto pasitaikydavo ir vertingų, bet pagrindinis biznis buvo naudoti trileriai minkštais viršeliais po du pensus už vieną. Tam šiukšlynui ponas Cheeseman iš pradžių vadovavo su didžiausiu pasišlykštėjimu. Knygų jis nekentė ir net nesuvokė, kad iš jų galima daryti pinigus. Tebelaikė dėvėtų drabužių krautuvę, pasodinęs joje patikimą žmogų, ir ketino ten grįžti sulaukęs, kol kas nors duos gerą kainą už knygyną. Bet netrukus suprato, kad knygos irgi nebloga prekė, jei tik teisingai imiesi reikalo. Padaręs šį atradimą, labai greitai išsiugdė stulbinančią knygų perpardavinėtojo uoslę. Per dvejus metus pavertė savo knygyną vienu geriausių Londone tarp tokio dydžio prekiaujančiųjų „retomis“ knygomis. Knyga jam buvo tokia pat prekė kaip dėvėtos kelnės. Pats nebuvo perskaitęs nė vienos ir net nenutuokė, kodėl žmonės jas skaito. Į kolekcininkus, meiliai vartančius retus leidimus, žiūrėjo kaip lytiškai šalta prostitutė į savo klientus. Vis dėlto jam, regis, užtekdavo vien pačiupinėti knygą, kad sužinotų, ar ji vertinga, ar ne. Galvoje laikė didžiausius aukcionų kainų ir pirmųjų leidimų datų klodus, turėjo puikią gero sandėrio nuojautą. Papildyti prekių atsargas labiausiai mėgo supirkdamas ką tik mirusių žmonių, ypač dvasininkų, bibliotekas. Sužinojęs, kad mirė koks Dievo tarnas, ponas Cheeseman lėkdavo ten maitvanagio greičiu. Dvasininkai, aiškino jis Gordonui, labai dažnai palieka geras bibliotekas ir neišmanėles našles. Gyveno virš knygyno, buvo, suprantama, nevedęs ir neturėjo nei pramogų, nei, matyt, draugų. Gordon kartais pagalvodavo: o ką gi ponas Cheeseman veikia vakarais, kai nebūna užsiėmęs našlių įkalbinėjimu? Jis vaizdavosi poną Cheesemaną sėdintį kambaryje, užsirakinusį dviem spynomis, užsidariusį langines ir skaičiuojantį puskronių stulpelius, o banknotų pluoštus kruopščiai slepiantį portsigaruose.

       Ponas Cheeseman terorizavo Gordoną ir nuolat ieškojo priekabių algai sumažinti. Tačiau darė tai ne iš piktos valios. Kartais, vakare atėjęs į biblioteką, jis išsitraukdavo iš kišenės riebaluotą bulvių traškučių maišelį ir ištiesęs pasiūlydavo:

       – Nori blvyčių?

       Maišelį visuomet laikydavo taip smarkiai suspaudęs, kad būdavo neįmanoma išsiimti daugiau negu dvi ar tris bulvytes. Bet šitaip jis rodydavo draugiškumą.

       Namas Brewer’s Yard skersgatvyje, piečiau Lambeth Cut, buvo purvina skylė. Gordono kambarėlis pačioje jo pastogėje kainavo aštuonis šilingus per savaitę. Grindis siekiančios įkypos lubos, smailą sūrio išpjovą primenanti erdvė, stoglangis, – iš visų būstų, kur Gordonui teko gyventi, šis buvo panašiausias į priežodžiu tapusią poeto palėpę. Kambarėlyje stovėjo plati, žema, smarkiai įdubusi lova su nudriskusiu skiautiniu užtiesalu ir kas dvi savaites keičiama patalyne, lentinis stalas su ne vienos arbatinių dinastijos paliktomis žymėmis, išklerusi virtuvinė kėdė, skardinis dubuo prausimuisi ir dujų degiklis, įtaisytas židinio aptvare. Nedažytos grindų lentos buvo pajuodusios nuo purvo. Rausvų sienų apmušalų plyšiuose buvo pilna blakių, bet jos snaudė žiemos snauduliu, jei tik neprišildydavai kambario. Klotis lovą reikėjo pačiam. Ponia Meakin, šeimininkė, teoriškai kasdien „tvarkė“ kambarius, bet keturias dienas iš penkių jai būdavo per sunku laipioti laiptais. Beveik visi gyventojai kambariuose virdavosi savo varganą maistą. Normalios viryklės, žinoma, nebuvo, tik tas degiklis. Ir, dviem aukštais žemiau, didelė dvokianti kriauklė, bendra visam namui.

       Gretimame palėpės kambarėlyje gyveno aukšta daili senyva moteris, kuriai galvoje trūko vieno šulo ir kuri dažnai vaikščiodavo murzina, juodu kaip negro veidu. Gordon niekaip negalėjo suprasti, iš kur tie juoduliai, panašūs į anglies dulkes. Vaikai šaukdavo jai įkandin „Juočkė, juočkė!“, kai ji išdidžiai, tarytum tragedijos aktorė žingsniuodavo šaligatviu, kalbėdamasi pati su savim. Aukštu žemiau gyveno moteris su be paliovos bliaunančiu kūdikiu ir jauna pora, kuri nuolat audringai, per visą namą bardavosi ir taip pat audringai taikydavosi. Pirmą aukštą buvo užėmęs dažytojas su žmona ir penkiais vaikais, gyvenantis iš bedarbio pašalpos ir atsitiktinių darbų. Šeimininkė ponia Meakin laikėsi kažkur rūsyje. Gordonui namas patiko. Jis labai skyrėsi nuo ponios Wisbeach namo. Čia nebuvo šykštaus padorumo atmosferos, būdingos viduriniosios klasės apačioms, čia nesijautei nuolat šnipinėjamas ar smerkiamas. Jei tik mokėjai nuomą, galėjai daryti bemaž visiškai viską, ką nori: paršliaužti namo girtas, bet kada vedžiotis moteris, kiaurą dieną drybsoti lovoje. Motušė Meakin niekur nesikišo. Ji buvo amžinai susivėlusi, putli moterėlė su kaimiškos duonos kepalą primenančia figūra. Žmonės kalbėjo, kad jaunystėje ji nevisada vaikščiojo siaurais keliais, ir tikriausiai tai buvo tiesa, nes ji rodė ypatingą prielankumą visiems, kas mūvi kelnes. Tačiau jos širdyje, atrodo, nestigo ir respektabilumo užuomazgų. Tą dieną, kai Gordon čia apsigyveno, jis išgirdo ją pūkščiant laiptais aukštyn, aiškiai su kažkokiu nešuliu. Ji švelniai bakstelėjo į duris keliu – ar ta vieta, kur turėtų būti kelis, – ir jis ją įleido.

       – Nu va, atnešiau, – maloniai sušvokštė ji, abiem rankom apglėbusi nešulį .– Tamystai patiks. Mėgstu, kad nuominykam būtų gražu. Duok padėsiu ant stalo. Va! Dabartės būsit kaip namie.

       Tai buvo aspidistra. Jos vaizdas smilktelėjo Gordonui per širdį. Netgi čia, paskutinėje priebėgoje! Mane suradai, mano prieše? Tik ji buvo silpna, nugeibusi, akivaizdžiai mirštanti.

       Čia jis galėjo būti laimingas, jei žmonės būtų palikę jį ramybėje. Tai buvo vieta, kur galima būti laimingu, palaidai laimingu. Dieną dirbti beprasmį, mechanišką darbą, praslinkauti jį tarsi komoje, grįžus vakare užsikurti židinį (kai turi anglių – krautuvėje jos po šešis pensus už maišelį), įšildyti pridususią palėpę, suvalgyti kąsnelį duonos su margarinu ir juostele rūkytos šoninės, išsivirti ant degiklio arbatos. Po to gulėti suplėkusioje lovoje, iki vidurnakčio skaityti trilerį arba spręsti galvosūkius išGardėsiųžurnalo. Būtent tokio gyvenimo jis ir troško. Visi seni įpročiai išgaravo labai greitai. Dabar jis skutosi ne dažniau kaip tris kartus per savaitę, prausėsi tik tas kūno vietas, kurios matyti. Netoliese buvo gera viešoji pirtis, bet jis išsiruošdavo ten gal kartą per mėnesį. Niekada deramai neklodavo lovos, tiesiog užversdavo atgal antklodę. Niekada neplaudavo tų kelių savo indų, kol jų nepanaudodavo antrą sykį. Židinio aptvare visada gulėjo taukuota keptuvė ir pora lėkščių su priskretusiais kiaušinienės likučiais. Kartą vakare iš vieno plyšio išlindo blakės ir rikiuote po dvi nužygiavo lubomis. Gordon gulėjo lovoje, susidėjęs rankas už galvos, ir smalsiai jas stebėjo. Dėl nieko neapgailestaudamas, kone tyčia jis leido sau tižti. Į pasaulį žiūrėjo iš padilbų, su je m’en fous nuostata. Gyvenimas jį įveikė, bet dar galima jam atsilyginti nusisukus nuo jo. Geriau skęsti, negu kilti. Žemyn, žemyn į šmėklų karalystę, į šešėlių pasaulį, kur neegzistuoja nei gėda, nei pastangos, nei padorumas!

       Skęsti! Kaip lengva tai turėtų būti, nes konkurentų beveik nėra! Tačiau keista, kad skęsti dažnai būna sunkiau, negu kilti. Visada atsiranda kas nors, kas tempia tave į viršų. Juk negyveni visiškai vienas – aplinkui draugai, artimieji, giminės. Regis, visi, ką Gordon pažinojo, rašė jam laiškus – kas iš gailesčio, kas mėgindamas spausti. Parašė teta Angela, parašė dėdė Walter, ne vieną kartą parašė Rosemary, parašė Ravelston, parašė Julia. Netgi Flaxman atsiuntė laiškelį su linkėjimais. Žmona Flaxmanui atleido, ir jis grįžo į Peckhamą, į aspidistrinę palaimą. Dabar Gordonui jau nekentė laiškų, nes jie siejo jį su tuo kitu pasauliu, nuo kurio jis bandė pabėgti.

       Netgi Ravelston perėjo į kitą stovyklą. Tai atsitiko po to, kai jis aplankė Gordoną naujajame būste. Iki to apsilankymo jis neturėjo supratimo, kokioje aplinkoje Gordon gyvena. Taksi sustojus ant kampo, Waterloo kelyje, tarsi iš niekur išniro spiečius skarmaluotų susivėlusių berniūkščių, kurie ėmė stumdytis prie automobilio durelių nelyginant žuvys aplink masalą. Bent trys jų vienu metu įsikibo į rankeną ir atplėšė dureles. Jų vergiškai nuolankūs, viltimi degantys purvini veidai padarė jam klaikų įspūdį. Metęs keletą pensų, jis neatsigręždamas nužingsniavo gatvele. Siauri šaligatviai buvo nusėti šunų išmatomis, ir tai stebino, nes pačių šunų aplinkui nebuvo matyti. Motušė Meakin rūsyje kepė menkę, kurios kvapas lydėjo jį iki pat laiptų viršaus. Gordono kambarėlyje Ravelston prisėdo ant suklypusios kėdės, vos netrinktelėjęs galva į nuožulnias lubas. Židinys nedegė, vienintelę šviesą skleidė keturios žvakės, krūpčiojančios lėkštėje šalia aspidistros. Gordon gulėjo sudriskusioje lovoje, su visais drabužiais, tik be batų. Ravelstonui įėjus, jis, galima sakyti, nė nekrustelėjo. Toliau tysojo ant nugaros, kartais vos pastebimai šypsodamas – tarsi iš kokio pokšto, suprantamo tik jam ir luboms. Kambarys buvo pritvinkęs slogaus salsvo kvapo, būdingo ilgai gyventoms, bet niekada nevalytoms patalpoms. Židinio aptvare gulėjo krūvelė nešvarių indų.

       – Norėtum arbatos? – nė nekrustelėjęs paklausė Gordon.

       – Ne, ne, labai ačiū, – kiek per skubiai atsisakė Ravelston, matęs neplautus parudavusius puodelius, matęs klaikią bendrą kriauklę apačioje.

       Gordon puikiai suprato, kodėl Ravelston atsisakė arbatos. Namo atmosfera smarkiai sukrėtė Ravelstoną. Tas šleikštus pamazgų ir menkės dvoko kokteilis! Jis pažvelgė į aukštielninką Gordoną. Po galais, Gordon juk džentelmenas! Kitu metu jis būtų nuvijęs šalin šią mintį, bet tokioje aplinkoje šventeiviškai apsimetinėti buvo neįmanoma. Jame sukilo visi tie klasiniai instinktai, kurių jis tikėjosi atsikratęs. Koks siaubas, kad protingas, subtilus žmogus gyvena tokioje vietoje! Jam norėjosi paraginti Gordoną iš čia bėgti, susiimti, užsidirbti pinigų ir gyventi kaip džentelmenui. Bet, aišku, nieko panašaus jis nepasakė. Tokių dalykų sakyti negalima. Gordon matė, kas dedasi Ravelstono galvoje. Tai jam buvo netgi šiek tiek juokinga. Jis nejautė Ravelstonui jokio dėkingumo už tai, kad šis užėjo jo aplankyti. Bet ir nesigėdijo savo aplinkos, kaip būtų gėdijęsis kadaise. Kai vėl prabilo, jo balse buvo justi lašelis pašaipios pagiežos.

       – Žinoma, tu manai, kad aš paskutinis kvailys, – kreipėsi jis į lubas.

       – Ne, nemanau. Kodėl turėčiau?

       – Dar ir kaip manai. Manai, kad tik paskutinis kvailys gali tupėti šioje skylėje, užuot susiradęs padorų darbą. Manai, kad turėčiau grįžti į „Naująjį Albioną“.

       – Nė velnio! Net neturėjau tokios minties. Puikiai tave suprantu. Jau esu tau tai sakęs. Manau, kad iš principo tu visiškai teisus.

       – Ir dar manai, kad principai gerai tik tol, kol nepradedi jų laikytis.

       – Ne. Kitas klausimas, kada jų laikytis.

       – Viskas labai paprasta. Aš kariavau prieš pinigus. Štai kur mane tai atvedė.

       Ravelston pasitrynė nosį, tada nejaukiai pasimuistė kėdėje.

       – Argi nematai, kur tu klysti? Tau atrodo, jog galima gyventi sugedusioje visuomenėje pačiam nebūnant sugedusiu. Ko gi tu pasieki atsisakydamas daugiau uždirbti? Tu elgiesi taip, lyg nuo mūsų ekonominės sistemos būtų įmanoma atsiriboti. Tačiau tai neįmanoma. Reikia keisti pačią sistemą, kitaip nepakeisi nieko. Lindėjimas savo urvuose nieko neduoda, jei supranti, ką noriu pasakyti.

       Gordon vienos kojos pėda pamojavo blakėtoms luboms.

       – Taip, sutinku, čia mano urvas.

       – Aš ne tą turėjau galvoje, – skausmingai susiraukė Ravelston.

       – Na, gerai, žiūrim į faktus. Tu manai, kad aš turėčiau ieškoti gero darbo, tiesa?

       – Tai priklauso nuo darbo. Manau, tu elgiesi teisingai neparsiduodamas tai reklamos agentūrai. Kita vertus, man gaila, kad žlugdai save dabartiniame darbe. Juk tu turi gabumų. Privalėtum juos kaip nors panaudoti.

       – Taigi rašau eiles, – nusišiepė Gordon.

       Ravelston sumišęs nutilo. Žinoma, Gordon rašo eiles. Pavyzdžiui, „Londono džiaugsmus“. Ir Ravelston žino, ir Gordon žino, ir abu jie žino, kad kitas žino, jog „Londono džiaugsmai“ taip ir liks nebaigti. Turbūt jau niekada Gordon neparašys nė eilutės, bent jau tol, kol gyvens šioje klaikioje vietoje, dirbs tą beviltišką darbą ir skendės melancholijoje. Su poezija baigta. Tačiau sakyti to dar negalima. Reikia ir toliau palaikyti iliuziją, kad Gordon – klasikinis išdidaus, palėpėje besiglaudžiančio poeto atvejis.

       (1) Apie kips (nakvynės namus) ir spikes (valkatų palatas) žr. George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Kitos knygos, 2007.

       (2) Čia: man nusišikt (pranc.)

       George Orwell. Lapok, aspidistra. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K. Kitos knygos, 2013.

       Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų...

       Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

       Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

       J. Winterson gimė 1959 m. Mančesteryje, buvo įvaikinta evangelikų penkiasdešimtininkų šeimos ir vaikystę praleido Akringtone, Šiaurės Anglijos provincijoje. Religingi įtėviai mergaitę nuo mažens rengė pastorės darbui ir draudė jai skaityti bet kokią literatūrą, išskyrus Bibliją. Nepaisydama draudimo Jeanette ne tik slapta perskaitė daugybę knygų, bet ir savarankiškai pasiruošė mokslams vidurinėje mokykloje.

       Sulaukusi 16-os ji pareiškė, kad yra lesbietė ir paliko nesvetingus namus. Užsidirbdavo gyvenimui dirbdama įvairius juodus darbus, sėkmingai išlaikė mokyklos egzaminus, vėliau įstojo į Oksfordo universitetą ir baigė anglų kalbos bei literatūros studijas. 1983 m. persikėlė į Londoną ir atsidėjo rašytojos darbui. Išleido daugiau nei 20 knygų ir pelnė daugybę literatūrinių premijų.

       Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Įvadas

       Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš. Ji neturėjo pinigų, aš neturėjau pinigų, mes negalėjome sau leisti prabangos atskirai skalbti baltus drabužius, todėl buvome dėkingos už tapusias madingomis spalvotas kelnaites – šių drabužių, glaudžiausiai susijusių su mūsų savigarba, mums nereikėjo mūvėti pilkšvų. Apsileidimas – rašytojo mirtis. Purvas, nepatogumai, alkis, šaltis, traumos ir dramos nereiškia nieko. Man šių dalykų teko gana ir jie tik paskatindavo mane, bet dėl apsileidimo – mažų, drėgnų pilkumos, laipsniškos gėrio ir grožio korozijos, kompromiso, prisitaikymo ir susitaikymo užkaborių –dėl jų gerai dirbti neįmanoma. Kai Kytsą apimdavo depresija, jis apsivilkdavo švarius marškinius. Kai Redklif Hol jautėsi prislėgta, ji užsisakydavo naują šilkinių apatinių iš Džermyn gatvės porą. Baironas, kaip mes visi puikiai žinom, savo didvyrio odą leisdavo palytėti tik minkščiausiam, tyriausiam ir švelniausiam audiniui, o aš esu didelė Bairono gerbėja. Taigi tais laikais, kai neturėjau pinigų, darbo, perspektyvų ir iš apatinių mūsų nuomojamų butų namo aukštų sėlino viskam pasiryžusi apleistis, man atrodė, kad turi būti kažkokia šerdis, talismanas, netgi fetišas, išsaugantis tvarką, kur atrodytų jokios tvarkos nėra – kas vakarą rengtis vakariniais drabužiais džiunglėse, ar iki akinamo blizgesio nusišveisti batus, prieš įbrendant į Galipolio vandenis. Padaryti ką nors didaus ir padaryti tai gerai, reikalauja asmeninių ir keistų ritualų, dažnai juokingų apeigų, nes šie ritualai nuveja sielos apsileidimą, menkystę, tarsi sakančias, kad viskas yra nereikšminga, murkšlina ir dėl nieko neverta stengtis.

       Apelsinus parašiau su 25 svarus kainuojančia biuro rašomąja mašinėle „Goliath“ ir pramoniniu kiekiu korekcinio skysčio. Tada, kaip ir dabar, naudojau perdirbtą popierių: tada vien todėl, kad niekas apie jį nežinojo ir jis buvo pigus pasirinkimas, o dabar todėl, kad taip teisinga daryti, nors ta ypatybė pavertė jį daug brangesniu už savo medžius ryjantį brolį. Jei būčiau leidėja, reikalaučiau, kad visi rankraščiai būtų siunčiami ant perdirbto popieriaus. Kodėl gamta turi mokėti už meną?

       Kodėl menas vietoj gamtos? – šį klausimą, kurdama knygą, užduodavau sau dažniausiai. Londone jaučiausi nelaiminga, nenorėjau dirbti nei reklamos versle, nei bankininkystėj, kaip dauguma mano Oksfordą baigusių bendraamžių, neprisiversdavau likti nė viename darbe, kuriame būdavo bent užsimenama apie rutiną. Tada, kaip ir dabar, laimingiausia jaučiausi lauke, užsiimdama kuo paprasčiausiais kaimiškais darbais. Londone sėkmės nesusilaukiau, o tame mieste, saugant sveikatą, nėra ko pasilikti. Ketinau išvažiuoti, bet pradėjau rašyti Apelsinus. Tai nebuvo atsitiktinumas, eksperimentas ar užgaida, tai buvo it lavina, užplūdus šėlstant audrai. Knyga taip greitai ir užtikrintai atsirado, tarsi jau būtų buvusi parašyta. Kaip šis dalykas užvaldė mane? Suvokiau, kad smulkia ūkininke nebebūsiu.

       Savo struktūra, stiliumi ir turiniu Apelsinai nepanašūs į jokį kitą romaną. Tai man nekėlė rūpesčių, dėl to nesirūpino ir Filipa Briuster, mano leidėja iš naujai įkurtos Pandora Press. Tačiau tokie dalykai rūpėjo jos viršininkams, neįžvelgusiems nei romano privalumų, nei galimos rinkos ir labai nenorėjusiems iššvaistyti pinigų leidžiant jį kietais viršeliais. Todėl jis pasirodė minkštais viršeliais, praslydo nepastebėtas, susilaukė tik paties paviršutiniškiausio recenzentų dėmesio ir buvo imtas pirkti nerimą keliančiu greičiu. Mano karjeros pamatu tapo maži knygynai ir rekomendacijos iš lūpų į lūpas ir kadangi didžiajam verslui ne itin sekasi slopinti paskalas, jam pasisekė sužlugdyti smulkiųjų knygų pardavėjų rinką. Naujam kūriniui tai tikra nelaimė. Parduodantys knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jiems nerūpi ir jiems neįdomūs nežinomi vardai. Energingam redaktoriui sunku išleisti naują rašytoją, nes knygynų palaikymas – esminė sėkmės sąlyga, o tokį palaikymą „prastai parduodamas“ retai pelno. Vienintelis būdas leidėjui yra sukišti daugybę pinigų į reklamą. Naujai kūrybai, ypač tikrai naujai kūrybai, o ne tai pačiai panelei nauja suknele, šis metodas kvepia ekonomine savižudybe. Leidėjas praranda pinigus, rašytoją apima depresija, o knygynų tinklai pasipūtėliškai ir įsitikinę savo teisumu rėžia: „juk sakėm“. Kai Apelsinai laimėjo Vaitbredo premiją 1985-aisiais, knygą perleisti panoro W H Smith.

       Apelsinai– eksperimentinis romanas: tai nėra linijinis pasakojimas. Jame siūloma sudėtinga pasakojimo struktūra užmaskuota kaip paprastas pasakojimas, naudojamos didžiulės žodžių atsargos ir žavi tiesmuka sintaksė. O tai reiškia, kad galima skaityti spirale. Spiralė yra taki ir leidžianti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Į gylį ar į aukštį? Nupieškite keletą susiliejančių spiralių ir jums viskas taps aišku. Spirale besisukantis pasakojimas man tinka kuo puikiausiai, ir toliau jį naudoju ir esu patobulinusi Aistroje ir Vyšnios lytyse. Tikrai nematau prasmės skaityti tiesiomis linijomis. Mes taip negalvojame ir taip negyvename. Mūsų mąstymo procesai panašesnį į labirintą, o ne į greitkelį – kiekvienas posūkis veda prie kito posūkio – nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ir ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kasdien vis kitokios.

       Apelsinai yra grėsmingas romanas. Jis apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę, imitaciją ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė; jis drįsta teigti, kad homoseksualams gyvenimą apsunkina ne jų pačių, o kitų žmonių iškrypimas. Ir dar baisiau: romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad net nelinkę su homoseksualizmu taikstytis žmonės suvokia jam pritariantys. Su romanu susijusi patirtis visada buvo tokia ir ji puikiai pasiteisino televizijoje. Po kiekvienos Apelsinų serijos BBC susilaukdavo daugiau skambučių, nei po bet kurio kito serialo. Jis sukėlė didžiulę polemiką ir, atrodo, žmonės jame pamatė kitą būdą žvelgti į pasaulį. Žinoma, kai kurie jo negalėjo pakęsti, bet, be jokios abejonės, du kartus kine ir popieriuje įsikūniję Apelsinai nugriovė daugiau sienų nei pastatė.

       Apelsinai– guodžianti knyga. Jos veikėja – būtybė, išstumta į gyvenimo pakraštį. Ji kilusi iš skurdžios darbininkų klasės, bet turi susidoroti su didelėmis problemomis, peržengiančiomis klasės, kultūros ar odos spalvos ribas. Kiekvienas, atėjus laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame ir įprastame pasaulyje, kuris gali būti saugus, bet tuo pat metu yra ribotas, ar stumtis į priekį, dažnai už sveiko proto ribų į savo asmeninį pasaulį – nežinomą ir neišbandytą. Apelsinuose tai ne tik individualumo, bet ir lytiškumo paieška. Pažvelgus paviršutiniškai, ta paieška atrodo ypatinga: karštai tikinti šeimyna ir mergaitė, kurios pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, nes ji įsimyli kitą mergaitę. O iš tikrųjų Apelsinai kalba apie jausmus ir akistatas, kurių nė vienas iš mūsų neišvengia. Pirmoji meilė, netektis, sielvartas, pyktis ir visų pirma drąsa – štai tie varikliai, stumiantys pasakojimą per keistus siužeto apribojimus. Proza neįmanoma be jai būdingų dalykų, pagrindo. Ir juos taip pat reikia peržengti. Ji turi įgyti personažų, kuriuos pažįstame ir galime pačiupinėti, svorį, o taip pat per juos turi pakilti į platesnę, universalią erdvę. Šio paradokso dėka kūrinys tampa skaitomas ir ilgalaikis, iš jo neįmanomos įtampos gimsta harmonija.

       Apelsinai guodžia ne siūlomais lengvais atsakymais, o tuo, kad imasi sunkių klausimų. Jei gali kalbėti apie tai, kas tave kankina, gali ir išspręsti problemą. Iš gaunamo pašto žinau, kad Apelsinai suteikė žodžius daugelio žmonių neišsakomai naštai. O kai atrandi savo balsą, tave jau gali išgirsti.

       Ar Apelsinai autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne, ir taip, žinoma.

       Man teliko pasakyti du dalykus:

       1985 metais Apelsinai buvo išleisti tik Filipos Briuster ir jos naujai įkurtos Pandora Press dėka. Deja, Pandora niekada neturėjo pakankamai savo lėšų, todėl nuolat buvo perkama ir parduodama priklausomai nuo rėmėjų užgaidų. 1990 metais leidykla tapo Ruperto Merdoko nuosavybe. Kaip ironiška, kad Apelsinai per eilę didžiojo verslo klaidų pakliuvo į atsivertusio ir tai viešai paskelbusio multimilijonieriaus rankas. Žinau, kad vis labiau korporacijų užgrobiamame pasaulyje vis sunkiau ir sunkiau priimti etišką sprendimą – ar tai būtų konservuotų pupelių rūšis, ar leidykla, leidžianti tavo knygas. Pasirinkimo ribos neaiškios ir kompromisas dažniausiai neišvengiamas. O aš praktikuoju savas moralės normas ir laikausi jų kaip įmanydama. Nusprendžiau, kad negaliu palikti romano Pandoroje. „Mielas pone Merdokai, prašau, nenusipirkite Vintage.

       Galiausiai noriu pasakyti, kad šis naujas leidimas pasiekė jus su garantija. Apelsinai– mano eksperimentų su stiliumi, struktūra ir kalba pradžia ir esu tyliai sau pasižadėjusi, kad norui nuveikti kažką kita, skirtinga, viršijus jėgas, nustosiu tai dariusi. Kiekvienos rašytojų ir menininkų kartos pareiga – rasti naujų būdų įprastinėms žmogaus būklės aplinkybėms apsakyti. Patiekti drungnus vakarykštės vakarienės likučius lengva, pelninga ir susilaukia populiarumo (kuriam laikui). Bet taip daryti negalima.

       Tomis tolimomis dienomis, kai ant skalbinių virvės it daugybę margų papūgų segiau savo linksmąsias kelnaites, susigalvojau norą. Tradiciškai jų turėtų būti trys, bet aš juk neišgelbėjau nieko kita, tik save. „Suteik man...“ Šlovės? Pinigų? Sėkmės? Ne. Tik sugebėjimą laiku sustoti.

       Jeanette Winterson

       Londonas, 1991-ieji.    

       Jeanette Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2013.

Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 m. sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris, anot agento, šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba, kad būtų išlaisvintos Baltijos respublikos. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji bus švenčiami jau laisvame Pabaltijyje“ (versta iš rusų k.). Iš agentūrinės bylos matyti, kad tėvo buvo neatsargiai pripolitikuota apie daug ką: Kinijos ir TSRS santykius, skurdą ir ginklavimosi varžybas, pragyvenimo lygį JAV. Į valias, kad būtų pasodintas, bet „humaniškoji“ sovietų valdžia pasigailėjo – tik išmetė iš darbo Kulių mokykloje į gatvę ir atėmė teisę dirbti pedagoginį darbą. Prisišnekėjo.

       *

nuo tada, kai pradėjau gyventi atgal

su jaunais vėlei jaunas, tarp senių nesavas

sulėtėję, apsunkę vos sunkėsi vandenio žvilgsniai

nutylėjimų slėniuos kuždėjos ir vangiai dvėsavo

       „Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.

       Itin poetiškas ir subtilus pasakojimas perkelia į 1936-ųjų vasarą – pirmuosius Ispanijos pilietinio karo mėnesius. Diktatoriaus Franco kalėjime dailininkas piešia šventuosius įkalintų respublikonų veidais, o jo bičiulis Danielis nekantriai laukia pasimatymų su mylimąja Marisa. Marisai irgi neabejingas kalėjimo prižiūrėtojas Erbalis priverstas stebėti, kaip jų meilė nuolat stiprėja ir pražysta vis naujomis spalvomis.

       Siužetas įgauna magiško atspalvio, kai Erbalis, „iš gailesčio” pribaigęs nelaimingą dailininką vienu šūviu, išgelbsti jį nuo žiaurių Franco smogikų patyčių. Kameroje rastas dailidės pieštukas, užkištas žudikui už ausies, tampa jo sąžinės kuždesiu ir bando įžiebti bent menkutes žmogiškų jausmų kibirkštis...

       1998 m. romanas apdovanotas Nacionaline Ispanijos literatūros kritikų premija ir Galisijos rašytojų asociacijos premija. 2003 m. Galisijos režisierius Antónas Reixa pagal šį romaną susuko to paties pavadinimo filmą.

       Manueli Rivas „Dailidės pieštukas” (ištrauka)

       Korunjos kalėjimas talpino šimtus įkalintųjų. Regis, čia viskas buvo kur kas geriau organizuota ir atliekama beveik pramoniniu būdu. Netgi naktiniai išgabenimai. Mirtininkų paprastai toli neveždavo, viskas vykdavo pajūry, Žiurkės lauke. Per egzekuciją Herkulio švyturio spinduliai, panašūs į vėjo malūno sparnus, iš sutemų nutverdavo baltus nuteistųjų marškinius. Prie uolėtų krantų jūra – nuo Erminjos kyšulio iki San Amaro – mykė kaip paklaikusi karvė, kuri blaškosi prie langų tvarto su seniai ištuštėjusiomis ėdžiomis. Po kiekvienos papliūpos stodavo tyla – nei šauksmų, nei dejonių. Kol ir vėl lyg monotoniška litanija pasigirsdavo paklaikusios karvės mykimas.

       Tarp naktinių budelių buvo paplitusi ir tokia pramoga, kaip mirties atidėjimas. Kai kada kuris nors iš myriop pasmerktų kalinių išgyvendavo, kai kurio kulka pasigailėdavo. Tačiau tokia sėkmė, tas netyčia padovanotas gyvenimas, aukos gyvenimą paversdavo dar didesne tragedija ir išsigelbėjimo akimirką, ir vėliau. Menkutė ir įnoringa viltis tarsi akmuo ant kelio jam trukdė išsigelbėjimo akimirką gailėtis tų, kurie ėjo, surišti viena virve. O vėliau tas, kuris sugrįžo, akyse parsinešdavo prisiminimą apie patirtą siaubą.

       Kartą pačioje rugsėjo pradžioje jau vakarėjant, kai Erbalis vienas sėdėjo sargo bokštelyje ir stebėjo kormorano skrydį, dailininko balsas jam pakuždėjo: šiąnakt pasistenk įsisiūlyti savanoriu. O Erbalis, nesibaimindamas, kad jį kas nors išgirs, sušuko: atsitrauk! Na, ką tu, Erbali, nejau nori jo išsižadėti? Kaip tik dabar? Atsitrauk, dailininke, kad bent žinotum, kaip jis į mane žiūri. Tarsi į kiekvieną akį bestų po švirkštą. Jis galvoja: kai Marisa ateina su juo pasimatyti, aš specialiai sukiojuosi tarp jų pasiklausyti, apie ką jiedu kalba, ir neleidžiu net piršteliu prisiliesti vienam prie kito. Tas tipas neturi supratimo, kas tai yra įsakymas! Bet juk tu galėtum bent kartais apsimesti neregiu, paprieštaravo dailininkas. Aš taip ir padariau, pats žinai, kad taip ir padariau, netgi leidau jiems susiliesti pirštų galais.

       O apie ką jiedu kalbėjosi? – paklausė Marija da Visitasau. Apie ką jie kalbėjosi, kai susilietė pirštų galais?

       Ten buvo labai triukšminga. Tiek kalinių ir lankytojų, kad rėk nerėkęs, vis tiek vos girdėti. Bet jie kalbėjo tai, ką paprastai sako įsimylėjėliai, tik dar keistesnius dalykus.

       Jis pasakė, kad, išėjęs iš kalėjimo, važiuos į Portą, į Beljao turgų, ir nupirks jai maišelį įvairiaspalvių pupų – na, žinai, kurias mes vadiname laukinėmis medetkomis.

       Ji pasakė: jam padovanos krepšelį valandų ir minučių. Ji pažįsta prekybininką iš Valensos, kuris pardavinėja prarastą laiką.

       Jis pasakė: jiedu turės dukrelę, ir ji rašys eilėraščius.

       Ji pasakė sapnavusi, kad jie, girdi, jau daug metų turi sūnelį, kad jis laivu išplaukė į Ameriką ir tapo smuikininku.

       O aš pamaniau, kad iš tokių profesijų mūsų laikais – ne kažin kokia nauda.

       Tą naktį Erbalis buvo akylas: atėjus išgabenimo laikui, norėjo pasisiūlyti į sušaudymo komandą savanoriu. Ir štai kas įdomiausia. Be jokio ypatingo įspėjimo, tarsi priežastis tam būtų mėnulio fazė, visas kalėjimas žinojo, kada ateis susidorojimo naktis. Erbalis, stovėdamas su kitais šaudytojais prieš daktarą Da Barką, nutaisė visiškai abejingą veidą, sakytum, matydamas pirmą sykį. Bet paskui, nusitaikęs, jis prisiminė savo dėdę medžiotoją ir žvilgsniu daktarui tarė: mielai to nedaryčiau, bičiuli.

       Kankinimų išbandymus perėję areštuotieji, kai Žiurkės lauke juos sustatydavo ant šiukšlių krūvų, stengėsi stovėti tiesiai, tačiau stiprus vėjas nuo jūros juos blaškė lyg skalbinius, iškabintus laivo denyje. Tas, kuris šovė pirmas ir, kaip sakoma, atidarė medžioklės sezoną, palaukė, kol nusisuks švyturio spindulys, ir ateis ilga menkutės tamsos pauzė. O jie šaudė prieš vėją. Regis, nedaug tetrūko, kad šiaurės rytų vėjas numirėlius blokštų tiesiog ant budelių.

       Daktaras Da Barka liko stovėti.

       Išvesk jį, paskubomis sukuždėjo dailininkas, nešaudyk.

       Šitą aš parvešiu atgal! – pasakė Erbalis. Skubiai puolė pirmyn, kaip medžiotojas, laikantis už sparnų dar gyvą balandžiuką.

       Tas, kuris sugrįždavo iš kelionės po mirtį, pereidavo visai į kitą būties lygmenį. Kai kuriems pasimaišydavo protas, ir jie visą kelią atgal be sustojimo kažką kalbėdavo. Šaudytojams toks žmogus tapdavo nematomas ir savotiškai nepažeidžiamas – buvo geriausia tam tikrą laiką jo nepastebėti, kol vėl taps mirtinga būtybe.

       Bet, praėjus vos kelioms dienoms, daktaro Da Barkos atėjo antrą kartą.

       Ei, pabusk, skląsčiai žvanga! – pakėlė aliarmą dailininkas, tampydamas Erbalį už ausies. Na, jau ne, šį kartą nė už ką nesikišiu, gynėsi gvardietis. Gana. Atsikabink nuo manęs. Jeigu jam lemta mirti – tegu pagaliau numiršta. Paklausyk. Tai nejau tu dabar pasišalinsi? Juk niekuo nerizikuoji, pasakė dailininkas. Nejaugi? – kone riktelėjo Erbalis. Aš išprotėsiu, ar tau atrodo to maža. Dabartiniais laikais išprotėti – ne taip jau ir blogai, atrėžė dailininkas.

       Prie pagrindinių vartų budėję sargybiniai į kalėjimą praleido šaudytojų grupelę, bet Erbalis jų nepažinojo, išskyrus vieną, kuris netgi jį, pratusį prie visko, privertė sudrebėti. Tai buvo kunigas, kurį Erbalis kažkada matė per oficialią ceremoniją keliantį kieliką. Dabar kunigas vilkėjo mėlyna uniforma, už anties užsikišęs pistoletą. Jie naršė koridoriais, užeidinėjo į kameras, rinkdami žmones pagal sąrašą. Ar jau visi? Vieno trūksta, Danielio Da Barkos. Atsakymas – įtemp ta tyla, tarytum šermenų naktį prie karsto. Žiebtuvėlis užkliudė kažkieno siluetą. Dombodanas. Ir Erbalis pasakė: regis, šitas.

       Tuomet pasigirdo ryžtingas šmėklos balsas:

       Ko ieškote?

       Danielio Da Barkos!

       Tai aš, pasiruošęs.

       O ką man dabar daryti? – sutrikęs dvejojo Erbalis.

       Sek paskui juos, žioply, įsakė dailininkas.

       Žinia akimirksniu pasklido po kameras. Daktarą Da Barką išsiveda antrąsyk. Tarsi pasiekus lemties ribą, iš kalėjimo plūstelėjo visi tie nevilties ir įtūžio riksmai, kurie susikaupė per nesibaigiančią 1936-ųjų vasarą. Klykė netgi vamzdžiai, grotos ir sienos. Lavina neapykantos, kuria vienas kitą užkrėtė žmonės ir daiktai.

       Pakeliui į San Amaro pakrantę Erbalis pasakė: šitas – mano. Turiu su juo savų sąskaitų.

       Jis nutempė daktarą ant smėlio ruožo. Parklupdė kumščio smūgiu į pilvą. Čiupo už plaukų: išsižiok, niekše! Pistoleto vamzdis barkštelėjo į dantis. Būtų gerai, kad neišmuštų, šmėstelėjo daktarui. Erbalis sugrūdo vamzdį giliai į burną. Mirties nagas drėkstelėjo per gomurį. Bet paskutinę akimirką Erbalio ranka vis dėlto sudrebėjo.

       Vienu pediku mažiau, pasakė jis.

       Ryte daktarą surado skalbėjos. Jūros vandeniu nuplovė žaizdas. Jas užtiko kareiviai. O šitas iš kur čia? Iš kurgi dar? Iš kalėjimo, kaip ir anie. Ir mostelėjo į negyvus kūnus. Ką jūs su juo darysite? – paklausė moterys. Kaip ką – nuvešim atgal, kitos išeities neturim. Kitaip mums kiaušus nuraus!

       Vargšas! Argi danguje dar yra Dievas?

       Daktaro Da Barkos žaizda pasirodė esanti švari. Kulka perėjo pro kaklą, neužkliudžiusi jokio gyvybiškai svarbaus organo. Jis neteko daug kraujo, pasakė daktaras Solansas, bet jeigu lydės bent menkutė sėkmė, jis išsikrapštys.

       Mergele Švenčiausioji! Galima pagalvoti, kad tai stebuklas, ženklas iš aukščiau! Išeina taip, kad netgi pragare yra savos taisyklės, nusistebėjo kalėjimo kapelionas. Dabar jiems teks palaukti Karo tribunolo. Tada jį ir sušaudys Dievo valia.

       Pokalbis vyko kalėjimo viršininko kabinete. Jis, regis, irgi akivaizdžiai nerimavo: nežinau, kas dedasi ten, dausose, bet viršūnėse – labai nepatenkinti. Sako, tas daktaras Da Barka seniai turėjo gulėti po velėna – vienas pirmųjų, kai tik prasidėjo mūsų Judėjimas. Jie nenori, kad ši byla pasiektų tribunolą. Matote, jis turi dvigubą pilietybę, gali užvirti košė.

       Jis priėjo prie lango. Tolumoje, prie Herkulio švyturio, akmenskaldis plušėjo prie akmeninių kryžių. Jie nori, kad jis pradingtų amžiams, reikia jį bet kokia kaina pašalinti iš žaidimo. Beje, jis turi sužadėtinę – ji tikra karalienė. Nepatikėsite, kokia gražuolė. Žodžiu, šlykštu, kai mirtingieji niekaip nenori numirti.

       Tas žmogus – gyvas, su nebūdingu jam ryžtingumu pasakė daktaras Solansas. Aš daviau gydytojo priesaiką ir pasiryžęs jos laikytis. Dabar jo sveikata – mano rankose.

       Gydant ligoninėje, nuolat budėjo daktaras Solansas. Naktimis užsirakindavo. Kai daktaras Da Barka galėjo kalbėti, jie surado neišsemiamą pokalbių temą: daktaro Novoa Santoso „Bendrąją patologiją“.

       Beje, šventasis tėve, padrąsintas atviro pokalbio tono, pasakė kalėjimo viršininkas, o ką ten pas jus galvoja apie Dombodaną, tą patį, vadinamą Mažium?

       O ką apie jį galima galvoti? – nustebo dvasininkas.

       Jam paskirta mirties bausmė. Nors visi žino, kad jis – paprasčiausias kaimo kvailelis. Tai yra protiškai atsilikęs.

      Manuel Rivas. Dailidės pieštukas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K: Kitos knygos, 2012     

       Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

       Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

       Teisėjų knyga

       Paskutinį kartą įspėju, – trypdama iš pykčio suriko Karalienė. –

       Arba nešdinkis iš čia, arba tau nulėks galva.

       Motina norėjo, kad išsikraustyčiau, ją palaikė pastorius ir didžiuma tikinčiųjų, bent ji taip sakė. Jai nuo manęs bloga, aš atnešiau nedorybę į namus ir velnią į bažnyčią. Šįkart nebuvo kur trauktis. Pakliuvau į bėdą. Pasiėmiau Bibliją, o kalva atrodė vienintelis prieglobstis. Ant kalvos stūksojo akmenų krūva, tinkanti užuovėjai. Mūsų kalytė to niekada taip ir nesuprato: šlapindavosi ant jos ar žaisdavo su manimi slėpynių, bet vis tiek stovėdavo priplojusi ausis ir ašarojančiomis prieš vėją akimis, kol paslėpdavau ją užantyje, kad sušiltume abi. Ji buvo mažytė, beprotiškai drąsi, Lankašyro hilerių veislės, ruda, smailomis juodomis ausimis. Miegojo vokiečių aviganio pintinėje, galbūt tai ir buvo jos bėda. Nenorėjo pasirodyti žinanti, kokio dydžio yra iš tikrųjų, riedavosi su kiekvienu sutiktu šunimi ir taikydavosi grybštelt praeiviams. Kartą bandydama pasiekti didžiulį varveklį įkritau į karjerą ir niekaip negalėjau išlipti, žemė trupėjo po kojų. Rudoji ėmė kiauksėti net springdama, paskui nubėgo ieškoti pagalbos. Dabar štai, abi atsidūrėme prie kitos bedugnės krašto.

       Visa tai, regis, turėjo vienintelę priežastį – aš mylėjau ne tuos žmones. Tinkamus ir gerus visais požiūriais, išskyrus vieną – meilė kitai moteriai yra nuodėmė.

       – Beždžioniauji vyrus, – pasakė pasibjaurėjusi motina.

       Jeigu aš beždžioniauju vyrus, tai ji jau turi priežastį manimi bjaurėtis. Kiek man buvo žinoma, vyrai – kažkas, kas laikoma namuose, ne itin įdomūs, bet nekenksmingi. Niekada nesu jiems pajutusi nė menkiausio jausmo ir, išskyrus tai, kad niekad nesegiu sijono, tarp mūsų nemačiau nieko bendra. Tada prisiminiau garsųjį nutikimą – kartą vienas vyras atėjo į mūsų bažnyčią su mylimuoju. Na, jie laikėsi už rankų.

       – Tas kitas turėtų būti moteris, – pastebėjo motina.

       Tai buvo akivaizdi netiesa. Tuo metu neturėjau jokio supratimo apie lyčių politiką, bet žinojau, kad homoseksualas nuo moters skiriasi labiau nei raganosis. Dabar nuomonę apie lyčių politiką turiu, bet ši ankstyva pastaba vis dar kuo puikiausiai galioja. Esama tam tikrų reikšmės atspalvių, bet vyras yra vyras, kad ir koks jis būtų. Motina nuolat keldavo man rūpesčių, nes ji ir apsišvietusi, ir reakcinga. Ji netikėjo Determinizmu ir neįvykdoma Pareiga, bet manė, kad žmonės, tu taip pat, gali tapti, kuo tik nori. Kiekvienas gali būti išgelbėtas, tačiau tuo pat metu kiekvienam atviras kelias ir į Šėtono nagus – rinktis žmogui. Nors kai kurie bažnyčios nariai atleido man, remdamiesi abejotina prielaida, kad negalėjau atsispirti (jie buvo skaitę Heivloką Elisą* ir žinojo apie Inversijas), motina laikė tai sąmoningu mano veiksmu siekiant parduoti sielą. Iš tiesų pirmiausia tai buvo atsitiktinumas. Jis privertė nuodugniau susimąstyti apie savo instinktus ir kitų požiūrį. Po egzorcizmo seanso bandžiau pakeisti savo pasaulį kitu panašiu, bet negalėjau. Mylėjau Dievą, mylėjau bažnyčią, bet tai darėsi vis sudėtingiau. Viską dar labiau komplikavo tai, kad nė neketinau tapti misioniere.

       – Bet juk tam buvai ugdoma, – aimanavo motina.

       – Taip pat sėkmingai galiu pamokslauti ir namie.

       – Ak, tu ištekėsi ir įsitrauksi į pasaulietišką gyvenimą.

       Ji įsižeidė ir pasipiktino.

       Keisčiausia, kad ir tekėti nė neketinau. Iš pradžių maniau, kad ji bus patenkinta. Painiai mąstė toji mano motina.

       Seras Persevalis, jauniausias Artūro riterių, pagaliau išvyko iš Kameloto. Karalius jį maldavo to nedaryti – žinojo, kad tai nepaprastas žygis. Kai vieną puotos dienų Persevalis aplankė šventąjį Gralį, nuotaika pasikeitė. Jie tapo broliais, juokėsi iš sero Gaveino ir jo žygdarbių žaliojo riterio žemėse, jie buvo narsūs – visi buvo narsūs – ir ištikimi karaliui... Buvo. Apskritasis stalas ir aukštabokštė pilis dabar teliko beveik vien simboliais. O kadaise buvo mėsa ir gėrimais. Tačiau išdavystė Lanseloto ir Borso laukia ateityje kaip lydėjo praeityje. Lanselotas prapuolė, jį iš proto išvedė sudėtingi dalykai. Jis taip pat vis ieško, karalių pasiekia pranešimai – nerišlūs, padriki kaip ir juos atgabenantys vyrai. Salė tuščia. Netrukus pasirodys priešas. O akmuo tebelaiko įkalinęs švytintį kardą, kurio niekas negali ištraukti, nes visi galvoja tik apie akmenį.

       Artūras sėdi ant plačių laiptų pakopos. Apskritasis stalas papuoštas visais esamais augalais, ratu, kaip taikinyje. Netoli centro – saulės laikrodis, o viduryje – spygliuota karūna. Dabar apdulkėjusi, bet juk viskas dulkėmis pavirsta.

       Artūras mąsto apie praėjusius laikus, kiek čia buvo šviesos ir šypsenų.

       Čia buvo moteris, jis prisimena ją. Ak, sere Persevali, ateik ir apsiverski kūliais vėl.

       Mes su Keite savaitei išvykome į Morkamo svečių namus gedintiesiems. Pasitaikė sąstingio metas, todėl galėjo važiuoti, kas nori – gedintys ir ne, nors žiemą jie į tai žvelgdavo labai griežtai. Keitės šeima atostogavo netoliese namelyje ant ratų, tad jautėmės saugiai. Aš apdairiai laikiau visus laiškus užrakinamoje spintelėje šeštadienių darbovietėje, ir, kiek žinau, nė viena iš mūsų jokių įtarimų nekėlė. Bet tą pirmąją atostogų naktį vis dėlto elgėmės neapdairiai. Mintis, kad visą savaitę praleisime dviese, taip mus jaudino, jog pamiršome užsirakinti duris. Ji parvertė mane ant lovos ir ties galvūgaliu ant kilimo pastebėjau ploną šviesos spindulį. Mano sprandas pašiurpo, burna perdžiūvo. Kažkas stovėjo prie durų. Nedrįsome nė krustelti ir po akimirkos šviesa dingo. Susmukau šalia Keitės, suspaudžiau jos ranką ir pažadėjau, kad mes ką nors sugalvosime.

       Ir sugalvojome. Tai buvo pats fantastiškiausias planas per visą mano nuostabią karjerą ir, Keitės požiūriu, suveikė tobulai. Man nebuvo likę nė menkiausios vilties.

       Per pusryčius buvome pakviestos į senos mano motinos draugės, buvusios Paklydusiųjų draugijos iždininkės, kabinetą.

       – Noriu išgirsti tiesą, – tarė ji nežiūrėdama į mus, – ir nemanykit, kad mane apmulkinsite.

       Papasakojau jai, kad mano romanas su Melane taip ir nebuvo pasibaigęs. Kad Melanė man visus tuos mėnesius rašė ir pagaliau, draskoma meilės kančių, išmaldavau Keitės padėti man su ja susitikti.

       – Tai buvo vienintelė vieta, kur, maniau, būsime saugios – pasakiau jai verkdama.

       Ji manimi patikėjo. Norėjo patikėti. Žinojau, kad nedega noru visa tai aiškinti Keitės tėvams, taip pat žinojau, kad trokšta kaip įmanoma labiau įskaudinti mano motiną. O suvertus visą kaltę man taip ir padarytų. Ji liepė man susidėti daiktus ir būti pasiruošus išvykti kitą rytą. Norėjo, kad laiškas pasiektų namus anksčiau nei aš. Keitė liko saugi, tai buvo svarbiausia. Ji užsispyrusi ir pikta kaip aš, bet, skirtingai nei aš, nebūtų atsilaikiusi prieš tamsiąją mūsų bažnyčios pusę. Mačiau, kaip ji spyriojasi, spyriojasi ir verkia. Buvau pasiryžusi neleisti jiems išbandyti su ja visų velniškų apeigų. Melanei tariamai išvykus, likusią dienos dalį turėjau praleisti melsdamasi. Praleidau ją lovoje su Keite.

       – Ką darysi? – paklausė ji, įsikibusi man į parankę, mums kitą rytą vaikštant pakrante.

       Pakrantėje žiopčiojo daugybė smulkių, potvynio išmestų žuvelių. Kai palikau Keitę vieną, ji verkė. Nežinojau, ko tikėtis, tik supratau, kad daugiau to nepakelsiu. Susikišus rankas į kišenes vienoje jų vartaliojau mažą rudą akmenuką.

       Žinoma, namuose buvo iškelta siaubinga scena. Motina sudaužė visas virtuvėlėje buvusias lėkštes.

       – Vakarienės nebus, – pareiškė ji savo vyrui, parėjusiam iš vėlyvosios pamainos. – Nėra iš ko ją valgyti.

       Jis nuėjo į žuvų ir bulvyčių parduotuvėlę ir pavakarieniavo ten.

       – Ak, aš taip apsikvailinau, – griaudėjo ji. – Taip ilgai tave saugojau, leidau laikyti dar daugiau egzaminų, ir kam?

       Ji papurtė mane.

       – Kam?

       Išsprūdau jai iš rankų.

       – Palik mane ramybėje.

       – Tuoj tu būsi palikta ramybėje.

       Ir išėjo į telefono būdelę paskambinti pastoriui.

       Grįžusi liepė gultis į lovą ir man pasirodė, kad reiktų paklusti. Lova buvo siaura. Gulėjau negalėdama atleisti sau, negalėdama atleisti jai. Girdėjau, kaip kas kiek laiko ji šaukiasi Viešpaties, kad atsiųstų ženklą. Žinoma, atvyko pastorius, ji buvo patenkinta, bet manau, norėjo ko nors vaizdingesnio – tarkim, aš ir mano kambarys paskęsta liepsnose, o likusi namo dalis lieka nepaliesta. Apačioje jie ilgai kalbėjosi prislopintais balsais. Man beužsnūstant pasirodė pastorius, jam iš paskos atsekė motina. Jis atsistojo atokiau, saugiu atstumu, tarsi būtų galėjęs nuo manęs užsikrėsti. Pasikišau galvą po pagalve, nes nesugalvojau, ką dar daryti. Pastorius išplėšė pagalvę ir ramiausiai, kaip tik galėjo, paaiškino man, kad aš esanti didžiulio blogio auka. Aiškino, kaip kenčiu ir esu prislėgta apgavusi tikinčiuosius.

       – Piktoji dvasia, – pranešė jis labai lėtai, – sugrįžo septyniskart stipresnė.

       Motina trupučiuką paverkė, paskui vėl supyko. Aš buvau kalta. Iškrypusi. Tarpusavyje jie ėmė ginčytis, ar esu nelaiminga auka, ar pagedusi asmenybė. Kurį laiką klausiausi, nė vienas iš jų manęs neįtikino, be to, septyni prinokę apelsinai ką tik nukrito ant palangės.

       – Vaišinkitės apelsinais, – pasiūliau palaikydama pokalbį.

       Jie įsispitrijo į mane kaip į pamišėlę.

       – Jie ten, – mostelėjau į palangę.

       – Ji kliedi, – tarė motina nepatikliai. (Ji nekentė pamišėlių.)

       – Čia kalba jos šeimininkas, – labai rimtai atsakė pastorius. – Nekreipkite į ją dėmesio, aš perduosiu šią bylą tarybai, man vienam per sudėtinga. Nenuleiskite nuo jos akių, bet tegul lankosi bažnyčioje.

       Mama linktelėjo kūkčiodama ir prikandusi lūpą. Jie paliko mane ramybėje. Ilgai gulėjau stebėdama apelsinus. Jie buvo gražūs, bet man niekuo negalėjo padėti. Norint išsipainioti iš šios padėties reikėjo daugiau nei ženklo.

       Jeanette Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2013.

       Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina”, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!

       Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

       Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo…

       Kai mirtis nusišalina (ištrauka)

       Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su visomis jai dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas. Net dėl automobilių avarijų, tokių dažnų šventinėmis dienomis, kai džiugus neatsakingumas ir alkoholio perviršis meta vienas kitam iššūkį keliuose, kad nuspręstų, ką pirmiausia nugalabyti. Metų pabaiga nepaliko už savęs įprasto ir pragaištingo mirčių šleifo, tarsi senoji dantis iššiepusi atropė būtų nutarusi vienai dienai įkišti savo žirkles į dėklą. Tačiau kraujo būta, ir nemažai. Gaisrininkai, sutrikę, apstulbę, prislėgti, sunkiai valdydami šleikštulį, traukė iš sumaitotų nuolaužų likučių vargšų žmonių kūnus, kurie pagal matematinę susidūrimų logiką turėjo būti garantuotai mirę, bet, nepaisant patirtų sužeidimų ir traumų sunkumo, liko gyvi ir tokie buvo nuvežti į ligonines, veriančiai kaukiant greitųjų sirenoms. Nė vienas iš šių asmenų nenumirs kelyje ir visi paneigs pesimistiškiausias gydytojų prognozes. Šio vargšelio neįmanoma išgydyti, net neverta gaišti laiko jį operuojant, sakė chirurgas operacinės seselei, kai ši taisė jam ant veido kaukę. Tikrai, šis nelaimėlis dar vakar būtų buvęs pasmerktas, bet šiandien, buvo aišku – jis atsisakė mirti. Ir tai, kas vyko čia, vyko visoje šalyje. Iki pat paskutinės metų dienos vidurnakčio dar buvo žmonių, kurie mirė pagal visas taisykles, tiek tokių, kurie suprato reikalo esmę, tai yra kad baigėsi gyvenimas, tiek tokių, kurie guodėsi įvairiais būdais, kuriais ji, ta jau minėtoji reikalo esmė, su didesniu ar mažesniu užmoju ir iškilmingumu mėgsta apsigaubti, kai ateina lemtingoji valanda. Vienas ypač įdomus atvejis, turint minty asmenį, kurį tai palietė, buvo susijęs su labai sena ir visų gerbiama karaliene motina. Gruodžio trisdešimt pirmosios dvidešimt trečią valandą penkiasdešimt devynios minutės nebūtų atsiradę nė vieno naivuolio, kuris už karališkosios ponios gyvybę būtų pastatęs nors nudegusį degtuką. Netekus bet kokios vilties, gydytojams pasidavus nepermaldaujamai akivaizdybei, karališkoji šeima, hierarchine tvarka sustojusi aplink lovą, nuolankiai laukė paskutinio matriarchės atodūsio, galbūt kelių žodelių, paskutinės pamokomos sentencijos kaip moralinio įpareigojimo karalaičiams, savo mylimiems anūkams, galbūt gražios ir taiklios frazės, skirtos visada nedėkingai būsimų kartų pavaldinių atminčiai. O paskui, tarsi laikas būtų sustojęs, nieko neatsitiko. Karalienė motina nei taisėsi, nei prastėjo, tarsi svyravo tarp gyvenimo ir mirties, silpnas jos kūnas balansavo ant būties ribos, kiekvieną akimirką grasindamas nukristi anapusybėn, bet buvo pririštas prie šio gyvenimo plonu siūlu, kurį mirtis, o tai tegalėjo būti ji, nežinia dėl kokios keistos užgaidos vis tebelaikė. Jau perėjome į kitą dieną, kurią, kaip buvo pranešta šio pasakojimo pradžioje, niekas nemirė.

       Popietė buvo jau gerokai pasistūmėjusi, kai ėmė sklisti gandas, kad nuo naujųjų metų pradžios, o tiksliau nuo sausio pirmosios vidurnakčio, visoje šalyje nebuvo užregistruotas nė vienas mirties atvejis. Buvo galima galvoti, kad gandas kilo iš nepaprasto karalienės motinos atkaklumo kabintis į tą trupinėlį gyvenimo, kuris jai dar likęs, tuo labiau kad ir rūmų spaudos tarnyba, kaip įprasta, išplatinusi medicinos pranešimą, ne tik patvirtino, kad bendra karališkosios ligonės būklė per naktį pastebimai pagerėjo, bet ir, rūpestingai parinkusi žodžius, davė suprasti, kad jos didenybė galinti visiškai pasitaisyti. Gandą, visiškai natūralu, galėjo paleisti ir laidotuvių agentūra, Atrodo, pirmą metų dieną niekas nenusiteikęs mirti, arba ligoninė, Tas tipas iš dvidešimt septintos neapsisprendžia, kur jam, arba oficialus kelių policijos atstovas, Tikra mistika, kad, įvykus tiek nelaimingų atsitikimų keliuose, nėra nė vieno žuvusio, nors tam, kad sudrausmintų kitus. Gandas, kurio pirminis šaltinis niekad nebuvo nustatytas, nors, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kas įvyks paskui, tai buvo nelabai ir svarbu, netruko pasiekti laikraščius, radiją ir televiziją ir privertė tuoj pat suklusti direktorių, jų padėjėjų ir vyriausiųjų redaktorių ausis, juk tai žmonės, ne tik sugebantys iš tolo užuosti didžiuosius pasaulio istorijos įvykius, bet ir įgudę dar juos išpūsti, kai tik reikia. Per kelias minutes gatvėse jau buvo dešimtys reporterių, visiems sutiktiesiems uždavinėjančių klausimus, o įkaitusiose redakcijose tokiu pačiu tiriamuoju įdūkiu suvirpo telefonai. Skambinta į ligonines, į raudonąjį kryžių, į morgą, laidotuvių agentūras, visokias policijas, išskyrus, žinoma, slaptąją, bet atsakymai skambėjo vienodai glaustai: Mirusių nėra. Labiau pasisekė vienai jaunai televizijos reporterei, kuriai praeivis, žvelgdamas tai į ją, tai į kamerą, paporino paties patirtą atvejį, kuris buvo tiksli jau papasakoto epizodo su karaliene motina kopija. Buvo prieš pat vidurnaktį, sakė jis, kai mano senelis, kuris atrodė bemirštąs, prieš nuskambant paskutiniam bokšto laikrodžio dūžiui staiga atsimerkė, tarsi būtų pasigailėjęs dėl žingsnio, kurį ruošėsi žengti, ir nemirė. Reporterė taip susijaudino tai išgirdusi, kad nepaisydama protestų nei maldavimų, O ponia, atsiprašau, negaliu, turiu eiti į vaistinę, senelis laukia vaistų, įstūmė tą vyrą į redakcijos automobilį, Važiuojam, važiuojam su manimi, jūsų seneliui jau nereikia vaistų, šaukė ji, ir tuoj pat liepė vykti į televizijos studiją, kur tuo metu viskas buvo ką tik pabaigta ruošti debatams trijų paranormalių reiškinių specialistų, tiksliau, dviejų gerbiamų žiniuonių ir vienos garsios aiškiaregės, skubiai sukviestų paanalizuoti ir išsakyti savo nuomonę apie tai, ką kai kurie aštrialiežuviai, kuriems nėra nieko švento, jau ėmė vadinti mirties streiku. Minėtoji žurnalistė padarė didžiulę klaidą, nes savo informacijos šaltinio žodžius interpretavo taip, tarsi mirštantysis tikrąja to žodžio prasme būtų pasigailėjęs žingsnio, kurį ruošėsi žengti, tai yra mirti, nusibaigti, pakratyti kojas, ir nusprendęs atsitraukti per žingsnį atgal. O juk žodžiai, kuriuos laimingasis anūkas iš tikrųjų ištarė, Tarsi būtų pasigailėjęs, visiškai skyrėsi nuo tiesmuko Pasigailėjo. Šioks toks sintaksės išmanymas ir geresnis susipažinimas su lanksčiomis veiksmažodžių kaitymo subtilybėmis būtų padėjęs išvengti ir šio nesusipratimo, ir vėliau vargšei merginai, išraudusiai iš gėdos ir pažeminimo, kliuvusios pylos, kurią jai teko atsiimti iš tiesioginio viršininko. Tačiau nei ji, nei jis negalėjo įsivaizduoti, kad šią frazę, nuskambėjusią tiesioginiame eteryje ir pakartotą įraše naktinėje žinių laidoje, lygiai klaidingai supras milijonai žmonių, ir tai artimiausioje ateityje turės gluminančių padarinių, o tai reiškia, kad susikurs sąjūdis piliečių, tvirtai įsitikinusių, kad paprastu valios veiksmu įmanoma įveikti mirtį, taigi dėl nepelnyto daugybės žmonių išnykimo kaltas tik smerktinas praeities kartų valios silpnumas. Bet tuo reikalai nepasibaigė. Kai žmonės, nė kiek dėl to nesistengdami, ir toliau nemirė, kitas populiarus masinis sąjūdis, apdovanotas ambicingesne ateities vizija, paskelbė, kad nuo laikų pradžios didžiausia žmonijos svajonė, laimingas mėgavimasis amžinu gyvenimu čia, žemėje, tapo visiems bendru labu, kaip kad saulė, kuri pateka kasdien, ir oras, kuriuo kvėpuojame. Nors abu sąjūdžiai varžėsi, taip sakant, dėl to paties rinkėjų kontingento, vienu klausimu jie sugebėjo sutarti: garbės prezidentu paskyrė, kadangi jis pagarsėjo kaip pirmeivis, narsųjį veteraną, kuris švenčiausią akimirką metė iššūkį mirčiai ir ją nugalėjo. Kiek žinoma, nebuvo teikiama didelė reikšmė faktui, kad senelis yra giliai paniręs į komą ir išeiti iš jos, pagal visus ženklus, nežada.

       José Saramago. Kai mirtis nusišalina. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2012.

Retsykiais ji paklusdavo

Retsykiais ji paklusdavo prievartai, gašliam vyro išradingumui, užsilikusiam nuo siautulingų jaunystės laikų. Bet tik retsykiais, kai pilkos kasdienybės monotonija įsigrauždavo į visą jos esybę, ir tie aistringi, kone nežemiški judesiai pažadindavo joje nuo urvo laikų moters lemtį nulėmusią laukinę laisvę, taip ryškiai išreikštą uosto mergelių meilėje, be dvejonių atsiduodančioje reikliam ir grubiam jūreivių glėbiui. Tik retsykiais. Be to, tai buvo labai seniai, berods XX amžiaus vidury…

       *

apie lietų dulkėse

ir

magdalietės ašaras

kūno dykumą

kurią pereiti

reiks viso gyvenimo

apie baimę išeiti

liekantys ašaroja

bet ašaros

nepasotina kūno

apie tai kad viskas

atgyja kad šįryt

giliam alyvų krūme

kur miega paukščiai

kur virpanti

mano sąmonė –

nenuraminamas

dangaus sparnuotis

ir lietus

ir visa

kas nematoma

       *

metai praslinko

šešėlis

ilgesnis

ir f. g. lorcos alyvos

vis puresniais žiedais

ir lakštingalos grimzta

į žiedus gilyn ir kaimynė

trisdešimt penkerių

skarele apsirišusi galvą

po chemoterapijos Dieve

aš žinau kaip ji bijo

kaip kvepia kaip trankos

lakštingalos

kaip dega ir nyra

į tamsą

alyvų žiedai

ant skardžio

negyvenamo –

vanagai

ir laukiniai šunys

gyvenantys šituos tarpekliuos

auginantys jauniklius – –

nesibaigianti

gyvybės mozaika laukiniai

krūmynai

ir angelai

kurie elnei atneša žolės

ir žaidžia

su vakar gimusiu vilkiuku

kas išmokys mane gyventi

kas praplėšia uždangą

kas saugo

mano amžiną sielą jauniklę

ir suskaičiuoja

kiekvieną plauką

kas išplėšia

mane iš nebūties

kodėl kalbu

kodėl pradžioje

buvo Žodis

ką sako šio tarpeklio

kvapnieji žiedynai

kodėl paukštis

nutūpė dabar prie manęs ir spokso

ir vėjo gūsis

kas nematomas

slepias tam gūsyje

ko nematau kai žiūriu

kai dienos eina

ir teška laikas

įsikibęs į nykstantį

mano kūną

kas yra mano kūnas

kas aš esu

kur tas sodas yra mano Dieve

kuriame galėjom kalbėtis

gal Tu kaip tik dabar stovi

prie vartų

prie sielos durų gal šiandien

du cherubinai

su švytruojančiais ugnies kalavijais

ateis nukirsti manęs

gal jau grįžtu

o gal tik ramini

pasivertęs vidudieniu ir žiedynais

kaip prasiveržti pro pojūčių

ir mąstymo sieną

kaip neužmiršti

to ką matau

ką atidengi

vieną sekundę

viskas sustoja

ir atsiveria ir

jau viską žinau

bet kita sekundė

vėl viską nuneša

Viešpatie kaip man gyvent

tarp apreiškimo ir kasdienybės

ir nejaugi

gadinsiu viską mėgindamas

užrašyti mėgindamas

rasti formą ir išvadas

sekundė yra amžinybė

visas kitas būvis netikras

kai laiko nėra tai viskas

yra amžinai bet ši upė

nuneša visas mano mėsas

visą tamsą aklumą visa

kas genda išnyksta esu

lyg katana įsmeigtas

srauniausiam kalnų vandeny

kad išsigaląsčiau

kad išsigryninčiau

kokiam mūšiui

kokiam kirčiui

ruoši mane

esu

pasirengęs nesižvalgyti

jeigu tik įsakysi

jeigu bent liepsi bet laikas

sugrįžta į mano kūną

ir trupa pasiryžimas

Dieve kaip nepamiršt

koks buvau prieš vieną sekundę

o gal tiksliau – tiktai vieną sekundę

vieną

iš trisdešimt septynerių

metų savo menkumo

Dieve prašau atsakyk

vieną sekundę ar amžinybę

ir

kodėl šiandien leidai man pamatyt

kas esu

       *

žengiant

į purpurinį saulėlydį

mano gyvybė ir tolių

toliai ir tyrai

sunkūs

ir skaudūs yra

pirmieji žingsniai

ir tirpsta

riaumodama

mano juodoji pusė Viešpatie:

laikas baigias visi

pasitraukė ir nieko

nėra čia iš matomų

tik

mano kūnas

kurs bijo – –

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12

Romano ištrauka

(I)

Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“ Kareiviai rūkė. Godžiai traukė iš tolo dvokiančias suktines. Veidais atsisukę į caro laikais statytą stoties mūrinuką, nugaromis – į traukinį. Jie lyg buvo čia, bet lyg ir nebuvo, prie tų žmonių, suvarytų į vagonus ir uždarytų. Užplombuotų. Jau parengtų kelionei.

       Kur

kur tavo plaukai mylimasis

kur tavo plaukai kur tavo akys

kur buvo tavo akys

kai įsimylėjai mane kur tavo

                                     akys

Apsakymas

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

– ...visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas, o mes – maži šūdukai, kurie sūkuriuoja pasroviui žemyn, kartais kuris nors nuskęsta akivare, kitas išplaukia į paviršių – kvailystės, nė šūdo ten iš šūdų, srautų ir kukulių, ji nėra jokia upė ir mes nesam kukuliai, supranti, tai tik visokių pernelyg romantiškai nusiteikusių tipų išdaigos, juk aš, pats žinai, esu racionalus žmogus ir jau vien todėl puikiai suvokiu, kad istorijos atsietai nuo mūsų nėra, – tai, ką aš galvoju apie istoriją, ir yra istorija, ar supranti? – sakykim, aš aprašau kokį nors iki šiol niekam nežinomą įvykį – kas atsitiks? – na taip, teisingai, tada tai virs istorija, bet su sąlyga, jei šį mano aprašymą ims cituoti kiti istorikai, rašytojai paminės savo romanuose, jei pateks į vadovėlius, politikai Saeimos tribūnoje juo remsis – ir taip toliau, tada mat galima bus sakyti, kad istorija yra įvykusi, nors iš tikrųjų yra tik išsiveržusi iš mano sąmonės – supranti, dulka toks niekam nereikalingas popierius archyve – ir nesakyk, kad aš perdedu, nė velnio neperdedu – nors ir pats esu istorikas, pasakysiu tau aiškiai ir atvirai, ko čia slėpti: tas popierius niekam nereikalingas, net mums, istorikams, ne, pupų žievės, niekas daugiau – jis dulka tame archyve, aš jį ištraukiu lauk, aprašau skersai išilgai ir tik tada jis tampa tuo, ką mes vadiname istorija, bet to popieriaus ar pergamento vietoj lygiai taip pat galėjo būti ir koks kitas, ir istorija tada taip pat būtų kitokia – supranti, aš turiu savo istoriją, lygiai taip pat tu turi savo istoriją, ir smulkmena, kad mūsų istorijos nesusikerta nė viename taške; atsimink, kai buvai mažas, skaitei tokią knygutę apie Robiną Hudą iš serijos „Pasakojimai apie istoriją“, tikriausiai buvo kažkoks rusų autorius – tu dabar nieko nesakai, aš ir taip žinau, kad ta knyga tau patiko ir, žinoma, iki šiol likusi atmintyje, ten, pameni, buvo Robinas Hudas, tėvas Tukas, Gajus Gisbornas ir ko tik ten nebuvo, bet, supranti, tas tavo Robinas Hudas su manuoju Robinu Hudu – ir, turėk galvoje, manęs jokiu būdu negalima laikyti viduramžių Anglijos istorijos specialistu, apie šį laikotarpį neturiu net diletantiško supratimo – taigi tavo Robinas Hudas su manuoju neturi nieko bendro, dar ne tik nebuvo jokio Robino Hudo ir tėvo Tuko, bet čia ir yra tas kabliukas, kad šita istorija priklauso tau, ir ji yra tokia pat teisinga, kaip manoji, tau tas Robinas Hudas yra reali persona, man – išgalvota, ne, žinai, istorija nėra jokia upė, net ne šūdų srautas, ne, vyruti, mintyse, viskas tiktai mintyse, mes visi tiktai mintyse kuriame istoriją, kitur jos išvis nėra, nei srautas, nei akivarai, nei šydas per akivarą...

Lenkų rašytojas, literatūros tyrinėtojas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius gimė 1935 m. Varšuvoje. Filologijos profesorius, septyniolikos poezijos knygų (už rinkinį „Saulėlydis Milanuveke“ („Zachód słońca w Milanówku“) 2002 m. apdovanotas prestižiškiausia Lenkijoje Nikės literatūros premija), dviejų romanų, dešimties pjesių ir trylikos esė knygų autorius. Trumpų Šventojo Rašto studijų ciklas „Pro veidrodį“ („Przez Zwierciadło“, 2003) – vienas savičiausių pastarojo meto lenkų religinės eseistikos kūrinių.

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

Amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris atsako į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus. Interviu išspausdintas 1956 m. „The Paris Review“, Nr. 12

Williamas Faulkneris gimė 1897 metais Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje, kur jo tėvas dirbo traukinio palydovu rašytojo prosenelio, romano „Baltoji Memfio rožė“ autoriaus, pulkininko Williamo Falknerio (be „u“) pastangomis nutiestame geležinkelyje. Netrukus šeima persikraustė į už trisdešimt penkių mylių esantį Oksfordą, kur jaunasis Faulkneris, nors ir ryte rijo knygas, nesurinko pakankamai balų, kad gautų vietinės vidurinės mokyklos baigimo atestatą. 1918 m. įstojo į Kanados karališkojo oro laivyno lakūnų kursus. Kiek ilgiau nei metus studijavo Misisipės valstijos universitete, vėliau dirbo universiteto pašto skyriaus viršininku, kol galiausiai buvo atleistas už tai, kad darbo metu skaitydavo knygas.

Pabaiga. Pradžia 2012 m., Nr. 10, Nr. 11

Pirtis

Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus...

Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas. Kitaip liksi be jokių teisių, būsi užguitas ir kentėsi visą tarnybos laiką. Čia – kiekvienas už save. Armijoje žmogus yra nuogas kaip žvėris, visa jo turėta vertė lieka kažkur toli, civilizuotame pasaulyje, už dalinio ribos. Tik civiliai gali džiaugtis tokia egzistencijos prabanga – būti žmonėmis tiesiog šiaip, be jokios kovos.

Antano Kalanavičiaus pavardę pirmą kartą išgirdau iš Valdo Kukulo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje. Jis klausė „jaunųjų literatų“, ar kas tokį poetą žino? Niekas toj auditorijoj nežinojo. „O buvo, – lyg atsiduso V. Kukulas, – vienas garsiausių savo kartos poetų.“ Neabejoju, – V. Kukului rūpėjo ne tik ar ne tiek konkretaus rašytojo likimas, kiek sunkiai paaiškinami, sudėtingi literatūros, visuomenės gyvenimo ir asmens psichologijos mechanizmai, suformuojantys herojus ir autsaiderius, vienus jaunystėj nutildantys, kitus paskatinantys aktyviai dalyvauti viešajame literatūros gyvenime, trečius – rašyti sau. Iš pastarųjų pomirtinio pripažinimo sulaukia mažuma, bet tarp jų pasitaiko šiandien klasikais laikomų rašytojų (žinomiausias pavyzdys būtų XIX a. amerikiečių poetė Emily Dickinson). A. Kalanavičiaus atvejis turėtų būti irgi toks, bet kol kas dar nėra: jo kūrybai atsidurti literatūros kanone trukdo tyrimų stygius, nėra ir ištikimų (dar geriau – ir įtakingų literatūros pasaulyje) skaitytojų būrio, kurį išsiugdo rašytojas tuo atveju, jeigu jo ar jos literatūrinė karjera (senamadiškai sakytume – likimas) klostosi sklandžiai.

Romas Daugirdas. Saulės dėmių medžiotojai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

„Lyrika“, o ne, kaip jau buvo tapę įprasta, „eilėraščiai“ parašyta dvyliktosios Romo Daugirdo knygos „Saulės dėmių medžiotojai“ paantraštėje. Anotacijoje teigiama, kad knyga „pirmą kartą įgijo lyrikos žymą“. Ko gero, tai ir yra svarbiausia šios knygos charakteristika, jei lyrizmą suvokiame kaip poetinę orientaciją į eilėraščio subjekto išgyvenimus, jo vidinį pasaulį. Ankstesniosioms R. Daugirdo knygoms buvo būdingas griežtas ir konkretybėmis prisodrintas kalbėjimas, todėl toks posūkis kelia nustebimą, susidomėjimą ir, žinoma, įtarumą. Ką naujo gali pasiūlyti šis „jaunųjų trenerio“ reputaciją turįs poetas?

Romualdas Lankauskas. Vidurnakčio laikrodis. – Vilnius: Romualdas Lankauskas, 2012. – 120 p.

Sunku šiandien susigaudyti leidyklų leidžiamų memuarų (kuriuose dažnai apgailestaujama, kad „daugiau to nebus“), autobiografijų, banalių meilės romanų, detektyvų ir vadinamųjų „perkamiausių“ knygų gausybėje. Bent kiek išprusęs skaitytojas tik gerai paieškojęs randa jo dvasinius, intelektinius poreikius tenkinančią knygą, kad ir pasirausęs nupigintų leidinių lentynoje, kur neseniai radau Alfonso Andriuškevičiaus verstą dešimties anglakalbių poetų rinkinį (šalia pateikti ir originalo tekstai) ir nusipirkau už 99 ct. Žvilgsnį patraukė į šią lentyną dar nespėjęs patekti, neseniai pasirodęs, paties autoriaus dailės kūriniu (o ne kompiuterine grafika) apipavidalintas Romualdo Lankausko romanas „Vidurnakčio laikrodis“. Kaip galima spręsti iš pavadinimo ir romano epigrafo – Senekos postulato „Niekas nėra mūsų, išskyrus laiką“, – tai kūrinys apie laiką, juolab kad kiekvieno skyriaus pradžioje tiksliai nurodomas veiksmo laikas ne tik valandomis, bet ir minutėmis. Jis prasideda šaltą žiemos rytą 9 val. 15 min. ir baigiasi kitos dienos „jau gan vėlyvą rytą“. Taigi veiksmas ribojamas siaurais laiko rėmais, tačiau juose talpinami keli laiko lygmenys, apimantys ne tiek laikrodžio rodomą abstraktų, kiek subjektyviai išgyvenamą, individualiai patiriamą laiką: dabartį, praeitį ir daugiau potekstėje apčiuopiamą geresnės ateities viltį. Negausūs romano veikėjai – rašytojas Arimantas Jankus, dailininkas Benediktas Sirtautas ir buvęs muzikantas Kabaila – atspindi dramatišką menininko padėtį mūsų nūdienėje visuomenėje, jo vienatvę, bejėgiškumą kovojant su komerciniu požiūriu į meno kūrinį, estetinių ir moralinių vertybių nuosmukį. Nepaisant to, kad Jankaus rankraščius atmeta leidyklos, jis vis tiek kas rytą sėdasi prie rašomojo stalo ir sunkiai grumiasi su žodžiais, „be paliovos galvodamas apie tinkamiausius ir tiksliausius, kad kūrinio tekstas tobulėtų...“ Jis prisimena Gustave’ą Flaubert’ą, nepailstantį žodžio darbininką, įsitikinusį, kad yra tik vienas būdvardis daikto ar žmogaus savybei įvardyti, tik vienas veiksmažodis veiksmui apibrėžti, ir jų atkakliai ieškojusį. Sirtauto kūrinių nepriima žinomos dailės galerijos, žiniasklaidos garsinamos parodos, ten viešpatauja „savi“. Jo paveikslai kabo ant „Mėlynosios papūgos“ kavinės sienų, kurios savininkė ponia Rozalija kartais leidžia surengti parodą. Kai kada jo paveikslus sėkmingai parduoda ponas Stanislovas, kuris dailininką ir randa ryte negyvą, sukniubusį prie molberto. Kabaila neatsilaiko prieš nenumaldomą konkurenciją tiek muzikoje, tiek ir versle. Bankrutavęs jis turi gyventi sodo namelyje su geležine krosnele, kurios teikiamos šilumos, deja, nepakanka, tad turi šildytis alkoholiu. Jį nuolat persekioja valkataujantys paaugliai, reikalauja iš jo duoklės, o atsisakius ją duoti „pargriauna ir ima spardyti kur pakliuvo, nors dažniausiai į galvą, kurią jis nesėkmingai, taip beviltiškai bando užsidengti rankomis, o jie vis spardo ir spardo, kol Kabaila apsipila kraujais, kol daugiau neberėkia, ir tada išplėšia iš jo striukės kišenės seną sučiurusią piniginę su dvidešimčia litų (tai tiek, kiek Kabailai buvo likę)“.

Loreta Jakonytė. Karvės kuolas Pilies gatvėje: Renatos Šerelytės kūrybos studija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – 188 p.

Loretos Jakonytės studija „Karvės kuolas Pilies gatvėje“, skirta Renatos Šerelytės kūrybai, pradėjo naują Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamą seriją In brevi– mažųjų mokslo monografijų apie šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjus. Kompaktiškas ir patogus knygos formatas, intriguojantis pavadinimas patraukia skaitytojo dėmesį. Nors knyga pavadinta „studija“, tačiau ir knygos visuma, ir formalūs dalykai dėl monografinio akademiškumo nekelia abejonių (pateikiama santrauka anglų kalba, asmenvardžių rodyklė).

Filadelfija – pirmoji pastovesnė mūsų vieta Amerikoje. Su žmona Stela ir dukrele Margarita gyvenau vidumiestyje, vasaros metu dažniausiai pasmerkto drėgnai tvankai, ypač naktimis. Tiksliai neatsimenu, liepos ar rugpjūčio mėn., 1951 m. pas mane iš Niujorko trumpam atvažiavo Jonas ir Adolfas Mekai padėvėtu folksvagenu. Vairavo jų draugas, kurio vardo neatsimenu. Žvalūs, linksmi, kupini neeilinių kultūrinių idėjų naujoje aplinkoje. Buvo tuomet pasišovę nufilmuoti Filadelfijoje įsikūrusių lietuvių gyvenimo akimirkas, žinoma, pirmiausia čia gyvenantį lietuvių literatūros klasiką Vincą Krėvę. Žinojo rašytojo adresą. Turėjo miesto planą. Reikėjo tik sutarti laiką telefonu.