Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., praėjus bemaž penkiasdešimčiai metų po autoriaus mirties, ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija. Prie šios knygos C. G. Jungas dirbo 1912–1928 m., kai galutinai atsisveikinusį su Sigmundu Freudu jį užplūdo pasąmonės vaizdų srautas, privertęs atsisakyti ir akademinės karjeros. Savo sapnus, regėjimus ir fantazijas jis pirmiausia fiksavo užrašų knygelėse (vad. „Juodosios knygos“), paskui perrašinėjo komentuodamas (vad. „Juodraščiai“), galiausiai kaligrafiškai perrašė į foliantą raudonos odos viršeliais, iliustruodamas savo paties piešiniais („Raudonoji knyga“). Leidykla „Margi raštai“ rengiasi išleisti „Raudonosios knygos“ tekstinį variantą.

                                                                                                                       VERTĖJA

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Dieviškoji paikybė[1]
Cap. xiv

Aš stoviu aukštame vestibiulyje[2]. Priešais matau žalią uždangą tarp dviejų kolonų. Uždanga tyliai prasiskleidžia. Žvelgiu į neilgą kambarį plikomis sienomis su apvaliu melsvo stiklo langeliu viršuje. Žengiu ant laiptų, vedančių aukštyn į šį kambarį tarp kolonų, ir įeinu. Galinės sienos kairėje ir dešinėje matau duris. Tarsi turėčiau rinktis kairę arba dešinę.
Pasirenku dešinę. Durys atdaros, įeinu: atsiduriu didelės bibliotekos skaitykloje. Tolėliau sėdi nedidukas liesas blyškaus veido vyras, matyt, bibliotekininkas. Atmosfera slegianti – mokslinės ambicijos – mokslininkų pasipūtimas – įžeista mokslininkų savimeilė. Be bibliotekininko daugiau nieko nematyti. Einu prie jo. Jis pakelia akis nuo knygos ir klausia: „Ko pageidaujate?“
Kiek sutrinku, nes nežinau, ko iš tikrųjų noriu; į galvą ateina Tomas Kempietis.
Aš: „Norėčiau Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“.“[3]
Jis pažvelgia į mane kiek nustebęs, tarsi netikėtų, ir pastumia užpildyti užsakymo lapelį. Aš irgi pagalvoju, kad keistoka prašyti kaip tik Tomo Kempiečio.
Aš: „Stebitės, kad prašau Tomo Kempiečio?“
„Na taip, ši knyga retai pageidaujama, ir iš Jūsų tikrai nebūčiau tikėjęsis tokio domesio.“
„Turiu prisipažinti, ir mane ši mintis kiek nustebino, bet neseniai perskaičiau vieną Tomo fragmentą, kuris man padarė nepaprastą įspūdį; kodėl, iš tikrųjų negaliu pasakyti. Jei gerai pamenu, ten kaip tik aptariama Kristaus sekimo problema.“
„Turite specialių teologinių arba filosofinių interesų, ar?..“
„Turbūt norite paklausti – ar ketinu skaityti kontempliacijos tikslais?“
„Na, vargu.“
„Jei skaitau Tomą Kempietį, tai visada veikiau kontempliacijos arba panašiais tikslais, o ne dėl mokslinio domesio.“
„Nejau Jūs toks religingas? Nė nenumaniau.“
„Žinote, kad ypač vertinu mokslą, bet gyvenime tikrai būna akimirkų, kai net ir mokslas palieka mus tuščius ir ligotus. Šiomis akimirkomis tokia knyga, kaip Tomo Kempiečio, man labai svarbi, nes parašyta iš širdies.“
„Vis dėlto labai senamadiška. Juk šiais laikais negalime taip panirti į krikščioniškąją dogmatiką.“
„Su krikščionybe neatsisveikinsime, tiesiog ją atmetę. Regis, joje visko daugiau, nei įžvelgiame.“
„Kas ten gali būti? Tai tiesiog religija.“
„Dėl kokių priežasčių, be to, kokio amžiaus žmonės jos atsižada? Bene dažniausiai studijų metais arba net ir anksčiau. Ar tokio amžiaus žmogus itin kompetentingas? O ar bent kartą nuodugniau pasidomėjote, dėl kokių priežasčių atsižadama pozityvios religijos? Priežastys dažniausiai abejotinos, pavyzdžiui, ta aplinkybė, kad tikėjimo turinys nedera su gamtos mokslu arba filosofija.“
„Mano nuomone, šio prieštaravimo anaiptol nereikia atmesti, nors yra ir geresnių priežasčių. Pavyzdžiui, tai, kad religijoms stinga tikrovės pojūčio, laikau tiesiog žalingu dalyku. Beje, galimybė kontempliuoti, kurią praradome žlugus religijai, dabar jau turi daugybę pakaitalų. Antai Nietzsche parašė kuo tikriausią kontempliacijos knygą[4], ką jau kalbėti apie Faustą.“
„Tam tikra prasme taip. Vis dėlto ypač Nietzsche’s tiesa man atrodo pernelyg nerimastinga ir jaudrinanti, – gera tiems, kuriuos dar reikia išlaisvinti. Todėl jo tiesa ir gera tik tokiems. Tikiuosi neseniai atradęs, kad mums reikia ir tiesos, tinkančios tiems, kuriuos reikia užspeisti į kampą. Šiems galbūt labiau praverstų slegianti, žmogų sumenkinanti ir sudvasinanti tiesa.“
„Betgi palaukite, juk Nietzsche iki kraštutinumo sudvasina žmogų.“
„Galbūt jūsų požiūriu jūs ir teisus, bet aš negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Nietzsche per save patį kalba tiems, kuriems reikėtų daugiau laisvės, bet ne tiems, kurie aršiai susigrūmė su gyvenimu ir kraujuoja, sužeisti tikrovės daiktų.“
„Juk ir tokiems žmonėms Nietzsche suteikia vertingą pranašumo jausmą.“
„Aš to neneigiu. Vis dėlto pažįstu žmonių, kuriems reikia ne pranašumo, o silpnumo.“
„Jūs kalbate paradoksais. Nesuprantu Jūsų. Kažin, ar galima norėti silpnumo.“
„Galbūt geriau mane suprasite, jei „silpnumą“ pakeisiu žodžiu „nuolankumas“, anksčiau gana dažnu, o dabar retai girdimu.“
„Tai irgi skamba labai krikščioniškai.“
„Kaip sakiau, man atrodo, kad krikščionybė kupina dalykų, kuriuos turbūt dar vertėtų išsaugoti. Nietzsche jai – per didelė priešingybė. Tikrovė, deja, kaip ir visa, kas sveika ir ilgai trunka, labiau linkusi į vidurio kelią, kuriuo mes nepagrįstai bjaurimės.“
„Tikrai nežinojau, kad laikotės tokio tarpinio požiūrio.“
„Aš irgi nežinojau – mano požiūris ne visai aiškus man pačiam. Jei ir tarpininkauju, tai išties labai savotiškai.“
Šią akimirką tarnas atneša knygą ir aš atsisveikinu su bibliotekininku.

Tai, kas dieviška, nori gyventi su manimi. Bergždžia priešintis. Paklàusiau savo mąstymo, ir jis prabilo: „Pasirink pavyzdį, kuris parodys tau, kaip išgyventi tai, kas dieviška.“
Mūsų natūralus pavyzdys yra Kristus. Nuo seno paklūstame jo įstatymams, iš pradžių išoriškai, paskui vidujai. Iš pradžių tai žinojome, paskui jau ne. Kovojome prieš Kristų, nuvertėme jį ir tarėmės esą nugalėtojai. O jis pasiliko mumyse ir mus užvaldė.
Geriau būti kaustomam regimų nei neregimų grandinių. Žinoma, galima palikti Kristų, bet jis Tavęs nepalieka. Tavo išsilaisvinimas iš jo tėra iliuzija. Kristus yra kelias. Be abejo, gali nuo jo pabėgti, bet tokiu atveju jau nesi kelyje. Kristaus kelias baigiasi kryžiumi. Todėl esame kartu su juo nukryžiuoti mumyse. Su juo iki mirties laukiame savojo prisikėlimo[5]. Su Kristumi gyvajam nėra prisikėlimo, tai nutiktų nebent po mirties[6].
Jei seku Kristų, jis visada pranašesnis, ir man nepasiekti tikslo kitaip, tik jame pačiame. Tačiau šitaip apleidžiu save ir tą laiką, kuriame ir per kurį esu toks, koks esu. Atsiduriu Kristuje ir jo laike, kuris sukūrė jį tokį ir ne kitokį. Taigi ištrūkstu iš savojo laiko, nors gyvenu jame, ir esu padalytas tarp Kristaus ir savojo, kaip tik šiai dabarčiai priklausančio, gyvenimo. Vis dėlto jei turiu išties suprasti Kristų, būtina suvokti, kad Kristus iš tikrųjų gyveno tik savo paties gyvenimą ir niekuo nesekė. Nemėgdžiojo jokio pavyzdžio[7].
Tad jei išties seku Kristumi, tai neseku nieko, niekuo nemėgdžioju, o einu savo paties keliu, be to, jau ir nesivadinsiu krikščioniu. Iš pradžių stengiausi mėgdžioti Kristų, sekti juo, mat ketinau gyventi nors ir savo gyvenimą, bet paisydamas jo įsakymų. Balsas manyje tam priešinosi, stengėsi priminti, kad ir šis, manasis, laikas turėjo savų pranašų, maištavusių prieš tą naštą, kurią mums užkrovė praeitis. Ir man nepavyko suvienyti Kristaus su šio laiko pranašais. Vienas įsako nešti naštą, kitas – ją nusimesti, vienas reikalauja nuolankumo, kitas – valios[8]. Kaip turėjau išspręsti šį prieštaravimą ir nepadaryti skriaudos vienam arba kitam? Dalykus, kurių negali susieti protu, turbūt įmanoma išgyventi pakaitomis.
Taigi nusprendžiau pereiti prie žemesniojo, įprastinio gyvenimo, savojo gyvenimo, ir pradėti ten, žemai, kur kaip tik buvau.
Kai mąstymas atveda prie neįmanomybės, pats laikas grįžti prie paprasto gyvenimo. Tai, ko neišsprendžia mąstymas, išspręs gyvenimas, o ko niekada neišsprendžia veikla, telieka mąstymui. Jei pakilęs iki aukščiausio ir sunkiausio taško noriu išsilaisvinti ir siekti dar aukščiau, tikrasis kelias eina ne aukštyn, o gelmėn, nes tik kitas manyje išves mane už mano ribų. O pripažinti kitą reiškia nusileisti į priešybę, pereiti nuo rimto prie juokingo, nuo liūdno prie linksmo, nuo gražaus prie bjauraus, nuo tyro prie netyro[9].

Nox secunda[10]
Cap. xv

Išėjęs iš bibliotekos vėl atsiduriu prieškambaryje[11]. Šįsyk žiūriu į duris kairėje. Knygelę turiu įsikišęs kišenėje. Einu prie durų, jos irgi atdaros, už jų erdvi virtuvė su didžiuliu dūmtraukiu virš židinio. Virtuvės viduryje – du ilgi stalai, prie jų – suolai. Ant lentynų pasieniais sukrautos žalvario ir vario keptuvės ir kitokie indai. Prie židinio stovi aukšta stora moteris languota prijuoste – matyt, virėja. Kiek nustebęs pasisveikinu. Ji irgi atrodo suglumusi. Paklausiu: „Ar galėčiau trumpam prisėsti? Už durų šalta, o man reikia kai ko sulaukti.“
„Prašom, sėskitės.“
Ji nušluosto stalą priešais mane. Nežinodamas, ko griebtis, išsitraukiu savąjį Tomą ir pradedu skaityti. Virėja smalsaudama vogčiomis mane stebi. Keletą kartų praeina pro pat mane.
„Atleiskite, ar Jūs ne dvasininkas?“
„Ne, kodėl taip manote?“
„O, taip pamaniau tik dėl to, kad skaitote tokią juodą knygelę. Ir man amžinatilsį mama tokią paliko.“
„Šit kaip, o kokia tai knyga?“
„Ji vadinasi „Kristaus sekimas“. Tai tokia graži knyga. Vakarais dažnai pagal ją meldžiuosi.“
„Tikrai atspėjote, ir aš skaitau „Kristaus sekimą“.“
„Netikiu, juk toks ponas kaip Jūs neskaitytų šios knygelės, jei nebūtų dvasininkas.“
„Kodėl gi ne? Ir man pravartu paskaityti ką nors tinkama.“
„Amžinatilsį mama turėjo ją mirties patale ir prieš mirtį atidavė man.“
Jai kalbant išsiblaškęs sklaidau knygą. Žvilgsnis užkliūva už tokios XIX skyriaus vietos: „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu“[12].
Štai, pamanau, intuityvusis metodas, kurį siūlo Tomas[13]. Atsigręžiu į virėją: „Jūsų mama buvo protinga moteris ir gerai padarė, palikusi Jums šią knygą“.
„Taip, žinoma, sunkią valandą ji jau nesyk mane paguodė, joje visada rasi patarimą.“
Vėl panyru į mintis: pagalvoju, kad kiekvienas galėtų eiti ir savo nosies tiesumu. Tai irgi būtų[14] intuityvus metodas. Vis dėlto toji graži Kristaus įgyvendinta forma tikriausiai ypač vertinga. Turbūt norėčiau mėgdžioti Kristų – nerimas užplūsta mane – kas dabar nutiks? Pasigirsta keistas šnaresys ir švilpesys – staiga virtuvėn triukšmingai įsiveržia tarsi didžiulių paukščių būrys – siautulingas sparnų plakimas – regiu tarsi šešėlius prošal skubančius daugybės žmonių pavidalus ir iš daugiabalsio gaudesio išskiriu žodžius: „Leiskite mums melstis šventykloje.“
„Kur lekiate?“ – sušunku. Barzdotas vyras sutaršytais plaukais ir niūriai žėruojančiomis akimis sustoja ir atsigręžia į mane: „Keliaujame į Jeruzalę melstis prie šventų švenčiausiojo kapo“[15].
„Paimkite ir mane drauge.“
„Tu negali su mumis, turi kūną. O mes – mirusieji.“
„Kas Tu esi?“
„Mano vardas Ezekielis, esu anabaptistas“[16].
„O Tavo bendrakeleiviai?“
„Mano tikėjimo broliai.“
„Kodėl klajojate?“
„Mums nevalia sustoti, mes turime aplankyti visas šventąsias vietas.“
„Kas jus gena?“
„Nežinau. Tačiau, regis, vis dar neturime ramybės, nors ir mirėme išpažinę tikrąjį tikėjimą.“
„Kodėl neturite ramybės, jei mirėte išpažinę tikrąjį tikėjimą?“
„Man visą laiką atrodo, tarsi būtume nederamai baigę gyvenimą.“
„Keista – kodėl gi?“
„Man atrodo, kad pamiršome kažką svarbaus, ką irgi reikėjo išgyventi.“
„Kas tai buvo?“
„Tu tai žinai?“
Tardamas šiuos žodžius, jis godžiai ir kraupiai siekia manęs, jo akyse spindi geidulys.
„Paleisk, demone, Tu neišgyvenai savojo gyvūno“[17].
Virėja siaubo iškreiptu veidu stovi priešais ir laiko mane tvirtai sugriebusi už rankų: „Dėl Dievo meilės, – šaukia, – pagalbos, kas Jums? Ar Jums bloga?“
Apstulbęs žiūriu į ją mėgindamas susigaudyti, kur iš tikrųjų esu. O vidun jau suguža keisti žmonės – tarp jų ir ponas bibliotekininkas – iš pradžių nepaprastai nustebęs, priblokštas, jis paskui klastingai nusišiepia: „Aha, taip ir maniau! Greičiau policiją!“
Nespėjęs atsitokėti, per žmonių minią esu įstumiamas į furgoną. Tebespausdamas rankose Tomo knygelę svarstau: „Ką gi jis pasakytų apie šią naują situaciją?“ Atsiverčiu ir žvilgsnis užkliūva už XIII skyriaus žodžių: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“[18].
Išminčiau Tomai, Tu išties visada turi tinkamą atsakymą! Tikriausiai anas pamišėlis anabaptistas nenutuokė apie tai, antraip būtų įstengęs ramiai baigti gyvenimą. Galėjo ir Ciceroną pasiskaityti: rerum omnium satietas vitae facit satietatem – satietas vitae tempus maturum mortis affert [visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu – pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą] . Akivaizdu, kad šis žinojimas pastūmėjo mane į konfliktą su visuomene: vienas policininkas sėdi iš dešinės, kitas – iš kairės. „Na, – sakau jiems, – dabar leiskite man traukti savais keliais.“ – „Šitai jau žinome“, – nusišypso vienas. „Tik raminkitės“, – griežtai paliepia kitas. Tad veikiausiai važiuojame į beprotnamį. Tai nemenka kaina. Vis dėlto, matyt, reikia nueiti ir šį kelią. Ne toks jau jis neįprastas, juk juo eina tūkstančiai žmonių.
Mes atvykome – dideli vartai, vestibiulis – draugiškai veiklus vyriausiasis sanitaras – o štai ir du ponai daktarai. Vienas jų – ponas profesorius, mažutis storulis.
Pr.: „Kokią knygą čia turite?“
„Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“.“
Pr.: „Vadinasi, religinio kliedesio forma, visiškai aišku, religinė paranoja[20], – matote, mielasis, Kristaus sekimas šiais laikas veda į beprotnamį.“
„Sunku tuo suabejoti, ponas profesoriau.“
Pr.: „Vyriškis pokštauja – matyt, kiek maniakiškas jaudulys. Ar girdite balsus?“
„O kaipgi! Šiandien per virtuvę prašvilpė visas spiečius anabaptistų.“
Pr.: „Taigi, balsus jau turime. Ar jie jus persekioja?“
„O ne, gink Dieve, aš juos prisišaukiu.“
Pr.: „Aha, dar vienas atvejis, aiškiai liudijantis, kad haliucinuojantieji tiesiog trokšta išgirsti balsus. Tai būtina įrašyti į ligos istoriją. Ponas daktare, iškart užrašysite?“
„Ponas profesoriau, leiskite pasakyti vieną pastabą: tai anaiptol nėra liga, veikiau intuityvusis metodas.“
Pr.: „Puiku, šis vyras ir naujadarus vartoja. Matyt, diagnozė gana aiški. Taigi linkiu pasveikti, ir elkitės iš tikrųjų ramiai.“
„Betgi, ponas profesoriau, juk aš apskritai nesergu, jaučiuosi visiškai gerai.“
Pr.: „Matote, mielasis, Jūs dar nesuvokiate savo ligos. Prognozė, žinoma, bloga, geriausiu atveju išgydysime defektą.“
Vyriausiasis sanitaras: „Ar pacientas gali pasilikti knygą?“
Pr.: „Na taip, regis, tai nekenksminga maldaknygė.“
Surašomi mano drabužiai – paskui vonia – dabar esu vedamas į skyrių. Atsiduriu didžiulėje palatoje, turiu gulti lovon. Kaimynas iš kairės nejudėdamas guli suakmenėjusiu veidu, kaimyno iš dešinės smegenys, regis, mažėja apimtimi ir svoriu. Mėgaujuosi visiška ramybe. Beprotybės problema išties gili. Dieviškoji beprotybė – aukštesnioji mumyse srūvančio gyvenimo iracionalybės forma – šiaip ar taip, beprotybė, kurios neįmanoma integruoti į šiuolaikinę visuomenę – bet kaip? O jei visuomenės forma būtų integruota į beprotybę? Čia stoja tamsa ir nematyti jokios pabaigos[21].

Augantis augalas leidžia ūglį dešinėn, o šiam visiškai susiformavus natūralus poreikis augti nesrūva toliau galutinio pumpuro, o pasuka atgal į kamieną, šakelės motiną, tamsoje ir kamiene tiesia sau nepatikimą kelią, kol galiausiai atranda kaip tik reikiamą vietą pasukti į kairę ir ten išleisti naują ūglį. Tačiau naujoji augimo kryptis visiškai priešinga ankstesniajai. Ir vis dėlto šitokiu būdu augalas nuosekliai auga, nepatirdamas perdėtos įtampos ir pusiausvyros trikdžių.
Dešinėje mano mąstymas, kairėje mano jausmai. Įžengiu į savo jausmų erdvę, anksčiau visiškai nepažįstamą, ir su nuostaba matau abiejų kambarių skirtumą. Negaliu užgniaužti juoko – daug kas juokiasi, užuot verkę. Perstojau nuo dešinės ant kairės kojos ir virpu, persmelktas vidinio skausmo. Pernelyg didelis skirtumas tarp šalto ir karšto. Palieku šio pasaulio dvasią, galutinai apgalvojusią Kristų, ir pereinu į kitą džiaugsmingai baugią karalystę, kurioje vėl atrandu Kristų.
„Kristaus sekimas“ nuvedė mane pas patį mokytoją į jo stulbinančią karalystę. Nežinau, ko ten noriu, galiu tik sekti mokytoją, valdantį šią kitą karalystę manyje. Šioje karalystėje veikiantys dėsniai skiriasi nuo mano išminties nurodymų. „Dievo malonė“, kuria dėl rimtų patyrimo priežasčių niekada nesiklioviau savojoje karalystėje, čia yra aukščiausias veikimo dėsnis. Dievo malonė reiškia ypatingą sielos būseną, kurioje su virpuliu, baime ir didžiausia viltimi, kad viskas bus gerai, patikiu save viskam, kas arčiausia manęs.
Jau nebegaliu sakyti, kad reikia pasiekti šį ar aną tikslą, remtis šiuo ar anuo pagrindu, nes jis geras, priešingai, einu apčiuopomis per miglą ir naktį. Neišryškėja joks maršrutas, neatsiskleidžia joks dėsnis, viskas yra grynas ir akivaizdus atsitiktinumas, netgi baisus atsitiktinumas. Tačiau vienas dalykas bauginamai aiškus: nepaisant mano ankstesnio kelio ir visų jo įžvalgų ir tikslų, viskas nuo šiol yra klystkelis. Vis labiau aiškėja: priešingai, nei norėjo mane įtikinti viltis, niekas niekur neveda, viskas tik sugundo.
Ir staiga siaubingai pasibaisėjęs suvoki, kad nusileidai į neaprėpiamybę, netvarką, amžinojo chaoso kvailybę. Jis atūžia tarsi nešamas šniokščiančių audros sparnų, užgriūvančios jūros bangos.
Kiekvieno žmogaus sieloje yra rami vieta, kur viskas savaime suprantama ir lengvai paaiškinama, vieta, į kurią jis mielai pasitraukia nuo gluminančių gyvenimo galimybių, nes ten viskas paprasta, aišku ir turi neabejotiną ribotą tikslą. Apie ką pasaulyje, jei ne apie šią vietą, žmogus galėtų taip įsitikinęs pasakyti: „Tu esi ne kas kita, kaip...“ – ir jis tai pasakė.
Ir kaip tik ši vieta yra glotnus paviršius, kasdienybės siena, ne kas kita, kaip rūpestingai saugoma ir dažnai gludinama pluta virš chaoso paslapties. Pramušus šią kasdieniškiausią iš visų sienų nesuvaldomu srautu įsiveržia chaosas. Chaosas nėra paprastas, tai begalinė įvairovė. Jis nėra beformis, antraip būtų paprastas, jis kupinas figūrų, kurios glumina ir pribloškia savo gausa[22].
Šios figūros – tai mirusieji, ne tik Taviškiai mirusieji, tai yra visi Tavo buvusių pavidalų vaizdai, kuriuos praeityje paliko Tavo tebesitęsiantis gyvenimas, bet ir gausybė žmonijos istorijos mirusiųjų, praeities dvasių eisena, ištisa jūra palyginti su Tavo paties gyvenimo trukmės lašu. Anapus Tavęs, anapus Tavo akies veidrodžio regiu pavojingų šešėlių grūstį, mirusiuosius, godžiai žvelgiančius tuščiomis akiduobėmis, dejuojančius ir besiviliančius per Tave įgyvendinti tai, kas neišspręsta visais laikais ir kas dūsauja juose. Tavo neišmanymas nieko neįrodo. Priglausk ausį prie sienos ir išgirsi jų procesijos šnaresį.
Dabar žinai, kodėl kaip tik į šią vietą sudėjai paprasčiausius ir lengviausiai paaiškinamus dalykus, kodėl liaupsinai šią atvangos vietą kaip saugiausią: kad niekas, o labiausiai Tu pats, neaptiktų ten paslapties. Mat tai vieta, kurioje kankinamai susilieja diena ir naktis. Visa, ką kada nors pašalinai iš savo gyvenimo, ką atmetei ir prakeikei, visa, kas kada nors Tau buvo ir galėjo būti klystkelis, laukia Tavęs už tos sienos, priešais kurią ilsėdamasis sėdi.
Jei skaitytum istorijos knygas, sužinotum apie žmones, kurie norėjo keistų ir neįtikimų dalykų, kurie paspendė sau pinkles ir pakliuvo į kitų vilkduobes, kurie siekė to, kas aukščiausia ir giliausia, ir nespėję buvo likimo nubraukti nuo gyvųjų lentos. Mažai kas iš gyvųjų žino apie juos, ir ši mažuma neįžvelgia juose nieko vertinga, tik kraipo galvą dėl jų paklydimų.
Tu juos išjuoki, o vienas iš jų stovi Tau už nugaros, švogždamas iš pykčio ir nevilties, kad dėl savo bukaprotiškumo juo nesirūpini. Jis neduoda Tau ramybės bemiegėmis naktimis, kartais nustveria Tave ligos patale, kartais sužlugdo Tavo ketinimus. Jis padaro Tave valdingą ir geidulingą, ragina trokšti visko, kas Tau visiškai nenaudinga, nepasitenkinimu sunaikina Tavo sėkmę. Jis lydi Tave kaip Tavo piktoji dvasia, kurios nesi išgelbėjęs.
Ar kada nors girdėjai apie tuos paslaptinguosius, kurie bastėsi neatpažinti tarp valdančiųjų dieną ir kaip sąmokslininkai kėlė neramumus? Apie drąsiausių dalykų sumanytojus, nevengusius jokios piktadarystės savojo Dievo garbei?
Šalia jų pastatyk Kristų, didžiausiąjį iš jų. Jam vieninteliam nepakako sunaikinti pasaulį, todėl jis sunaikino save. Tad jis buvo visų didžiausias, jo nepasiekė šio pasaulio galios. Tačiau aš kalbu apie tuos mirusiuosius, kurie tapo galios laimikiais, kuriuos sunaikino smurtas, o ne jie patys. Jie spiečiais apgyvenę sielos kraštą. Jei juos priimi, jie apninka Tave iliuzijomis ir verčia maištauti prieš tai, kas viešpatauja pasaulyje. Iš giliausių ir aukščiausių dalykų jie išgalvoja pavojingiausius. Tai ne paprastos prigimtys, o taurūs tvirčiausio plieno ašmenys. Jie nenorėjo turėti nieko bendra su mažu žmogaus gyvenimu. Gyveno aukštybėse ir darė tai, kas labiausiai smerktina. Jie pamiršo vieną dalyką – neišgyveno savojo gyvūno.
Gyvūnas nemaištauja prieš savo rūšį. Pažvelk į gyvūnus: kokie jie teisingi, kokie padorūs, kaip paklūsta tradicijai, kokie ištikimi tam kraštui, kuriame gyvena, kaip grįžta prie jiems įprastų takų, kaip augina jauniklius, kartu traukia ieškoti maisto ir vilioja vienas kitą prie šaltinio. Nėra nė vieno, kuris slėptų savo laimikio perteklių ir leistų broliams mirti badu. Nė vieno, kuris norėtų primesti valią savo rūšies atstovams. Nė vieno, kuris manytųsi esąs dramblys, nors yra uodas. Gyvūnas deramai ir tiksliai gyvena savo rūšies gyvenimą – nei jį pranoksta, nei jo nepritenka.
Neišgyvenantis savojo gyvūno turi elgtis su broliu kaip su gyvūnu. Nusižemink ir išgyvenk savąjį gyvūną, kad įstengtum būti teisingas savo broliui. Šitaip Tu išgelbėsi visus tuos mirusiuosius, kurie klaidžioja aplink tykodami peno iš gyvųjų. Ir nė vieno savo darbo nepaversk įstatymu, nes tai būtų galios puikybė[23].
Kai laikui atėjus atversi duris mirusiesiems, Tavo siaubas persiduos ir broliui, nes Tavo veidas bylos apie nelaimę. Todėl pasišalink ir rinkis vienatvę, nes niekas neįstengs Tau patarti, jei grumiesi su mirusiaisiais. Mirusiųjų apsuptas nesišauk pagalbos, antraip nuo Tavęs išlakstys gyvieji, o juk jie – Tavo vienintelis tiltas į dieną. Gyvenk dienos gyvenimą ir nekalbėk apie slėpinius, bet naktį skirk mirusiųjų išgelbėjimui.
Juk tas, kuris paslaugiai atplėšia Tave nuo mirusiųjų, padaro blogiausią paslaugą, mat nulaužia Tavo gyvenimo šaką nuo dievybės medžio. Be to, nusideda, neleisdamas grąžinti to, kas buvo sukurta, o vėliau pasmerkta ir prarasta[24]. „Mat kūrinija, kupina ilgesingo lūkesčio, laukia Dievo sūnų apreiškimo. Juk kūrinija buvo pasmerkta netvarumui – ne savo noru, o ją pasmerkusiojo valia – viliantis, kad ir ją, kūriniją, iš tarnystės trūnumui reikia išvaduoti šlovingai Dievo vaikų laisvei. Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol dūsauja ir kankinasi.“
Kiekvienas laiptelis aukštyn bus ir vieno laiptelio žemyn sugrąžinimas, kad mirusieji būtų išgelbėti laisvėn. Naujovės kūrimas vengia dienos, nes jo esmė slapta, jis parengia kaip tik šios dienos sunaikinimą, vildamasis perkelti ją į naują kūriniją. Naujovės kūrimas neatsiejamas nuo blogio, kurio nevalia skelbti garsiai. Gyvūnas, ieškantis naujų medžioklės plotų, sėlina uostinėdamas neaiškiais takais ir nenori būti netikėtai užkluptas.
Turėk omenyje, kad tai kuriančiojo kančia, kad jame yra blogis, sielos raupsai, skiriantys jį nuo bendražygių. Savo raupsus jis galėtų liaupsinti kaip dorybę ir galbūt išties taip elgtųsi iš dorybingumo. Vis dėlto darytų lygiai kaip Kristus, todėl būtų jo sekėjas. Tačiau tik vienas buvo Kristus ir tik vienas galėjo pažeisti įstatymus kaip Jis. Jo kelyje neįmanoma labiau nusižengti. Atlik tai, kas dera Tau. Sunaikink Kristų savyje, kad ateitum savęsp, o galiausiai ir pas savąjį gyvūną, dorybingą bandoje ir nenorintį pažeisti jos įstatymų. Tepakaks Tau pažeisti įstatymą tuo, kad nemėgdžioji Kristaus, mat šitaip atsiduri per žingsnį iki krikščionybės ir per žingsnį anapus jos. Galėjimu išlaisvino Kristus, negalėjimas išlaisvins Tave.
Ar suskaičiavai mirusiuosius, kuriuos Viešpats teikėsi paaukoti? Ar paklausei, kokia buvo jų nuomonė, dėl kurios jie iškentė mirtį? Ar Tau atsiskleidė jų minties grožis, jų ketinimo tyrumas? „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie kėlė maištą prieš mane, – juos graužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai“[25].
Todėl atgailauk, apsvarstyk, kas paaukota mirčiai dėl krikščionybės, pasidėk priešpriešiais ir prisiversk priimti. Mat mirusiesiems reikia išgelbėjimo. Neatpirktų mirusiųjų minia skaičiumi pranoko gyvus krikščionis, tad metas mums priimti mirusiuosius[26].
Nepulk kupinas įniršio ar ryžto naikinti to, kas radosi. Kuo tai pakeisi? Argi nežinai: jei Tau pavyks sunaikinti tai, kas radosi, bemat savo valią naikinti nukreipsi prieš save patį? Savinaika pražudo kiekvieną, kurio tikslu pasidarė naikinimas. Verčiau gerbk tai, kas radosi, nes pagarba yra palaima.
Paskui atsigręžk į mirusiuosius[27], išklausyk jų skundus ir priimk juos su meile. Nebūk aklas jų atstovas, yra pranašų, galiausiai užmėtančių akmenimis pačius save. O mes ketiname išgelbėti, todėl turime gerbti tai, kas radosi, ir priimti mirusiuosius, nuo seno zujančius ore ir tarsi šikšnosparniai gyvenančius po mūsų stogu. Naujovė iškils ant senienos, ir tai, kas radosi, įgis daugeriopą prasmę. Taigi savo skurdą tame, kas radosi, Tu išgelbėsi ateities turtui.

---

[1] Ranka rašytame „Juodraštyje“: „I-os nakties devintasis nuotykis“.
[2] 1914 m. sausio 14 d.
[3] „Kristaus sekimas“ – religinių pamokymų knyga, pasirodžiusi XV a. pradžioje ir labai išpopuliarėjusi. Jos autorystė tebeginčijama, bet dažniausiai knyga priskiriama Tomui Kempiečiui (apie 1380–1471), Nyderlandų religinės bendruomenės „Bendro gyvenimo broliai“, ryškiausiam „Devotio Moderna“, į kontempliaciją ir vidinį gyvenimą orientuoto judėjimo, atstovui. Aiškia ir paprasta kalba „Kristaus sekimas“ ragina žmones rūpintis ne išoriniais dalykais, o vidiniu dvasiniu gyvenimu, pataria, kaip reikia jį gyventi, ir parodo, kokią paguodą ir galutinį atpildą teikia gyvenimas Kristuje. Pavadinimas kilęs iš pirmosios I skyriaus eilutės: „Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Kristaus gyvenimo“ (Kempietis T. Kristaus sekimas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. – P. 7). Iš tikrųjų Kristaus sekimo tema yra kur kas senesnė. Viduramžiais buvo daug ginčų apie tai, kaip reikėtų jį suvokti (šios sąvokos istoriją žr. Constable G. The ideal of the Imitation of Christ. Three Studies in Medieval Religious and Social Thought. – Cambridge: Cambridge University Press, 1995. – P. 143–248). G. Constable parodo, kad Kristaus sekimo samprata leidžia išskirti du pagrindinius požiūrius: pirma, Kristaus dieviškumo sekimas, kai pabrėžiama sudievinimo doktrina, anot kurios, „Kristus parodė kelią per jį tapti Dievu“ (p. 218); antra, Kristaus žmogiškumo ir kūniškumo sekimas, kai pabrėžiamas jo gyvenimo žemėje sekimas. Kraštutinė pastarojo forma – stigmatikų, individų su Kristaus žaizdomis kūne, tradicija.
[4] „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
[5] Pasak Tomo Kempiečio, „Tik kryžiuje yra sielos išganymas ir amžinojo gyvenimo viltis. Tad jei nori įeiti į amžinąjį gyvenimą, imk savo kryžių ir sek Jėzų. Jis pirma tavęs nešė savo kryžių ir numirė ant kryžiaus dėl tavęs, kad ir tu neštumei savo kryžių ir kad norėtumei numirti ant kryžiaus“ (Kristaus sekimas. – P. 108).
[6] Toliau „Juodraštyje“: „Tačiau žinome, kad senovės žmonės mums kalbėjo vaizdais. Todėl mano mąstymas patarė man imti pavyzdžiu Kristų, ne kad jį mėgdžiočiau, o dėl to, kad jis yra kelias. Jei einu keliu, jo nemėgdžioju. O jei seku Kristų, jis yra mano tikslas, bet ne kelias. Jei jis – mano kelias, aš einu jo tikslo link, kaip atskleidė ankstesnė misterija. Taigi patardamas sekti Kristų mano mąstymas šnekėjo trikdančiai ir dviprasmiškai.“
[7] Toliau „Juodraštyje“: „Šis jo paties kelias vedė jį prie kryžiaus, nes pačios žmonijos kelias veda prie kryžiaus. Ir mano kelias veda prie kryžiaus, bet ne prie Kristaus, o prie manojo kryžiaus, kuris yra aukojimo ir gyvenimo vaizdas. Kadangi tebebuvau apakintas, neatsispyriau didžiulei pagundai mėgdžioti ir žvelgti kitapus Kristaus, tarsi jis būtų mano tikslas, o ne mano kelias.“
[8] Matyt, aliuzija į Arthurą Schopenhauerį ir F. Nietzsche’ę.
[9] Toliau „Juodraštyje“: „Apmąstyk tai. Apmąstęs suprasi nuotykį, kuris mane ištiko kitą naktį.“
[10] Antroji naktis (lot.).
[11] 1914 m. sausio 17 d.
[12] „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu. Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats. Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti“ (Kristaus sekimas. – P. 43).
[13] Vietoj šio sakinio „Juodojoje knygoje 4“: „Na, Henri Bergsonai, pamanau, štai tau – juk čia grynų gryniausias intuityvusis metodas.“ 1914 m. kovo 20 d. Ciuricho psichoanalizės draugijoje Adolfas Kelleris skaitė paskaitą tema „Bergsonas ir libido teorija“. Per paskaitos aptarimą C. G. Jungas pasakė: „Bergsoną čia seniai reikėjo aptarti. Jis pasako viską, ko nepasakėme mes.“ Skaitydamas paskaitą Londone 1914 m. liepos 24 d. C. G. Jungas pareiškė, kad jo „konstruktyvusis metodas“ atitinka H. Bergsono „intuityvųjį metodą“ (On Psychological Understanding // Collected Papers of Analytical Psychology / ed. Constance Long. – London: Ballière, Tindall and Cox, 1917. – P. 399). C. G. Jungas buvo skaitęs H. Bergsono veikalą „L’evolution creatrice“ (Paris: Alcan, 1907). Jis turėjo vokiškąjį 1912 m. laidos vertimą.
[14] Cary’io Bayneso nuoraše: „Bergsono“.
[15] „Juodraštyje“ kalbėtojas apibūdinamas kaip „Kraupusis“.
[16] Biblinis Ezekielis – VI a. pr. Kr. pranašas. C. G. Jungas įžvelgė daug istorinės prasmės savo regėjimuose, tarp kurių buvo ir ketverybių mandala, simbolizuojanti Jahvės humanizaciją ir diferenciaciją. Nors Ezekielio regėjimai dažnai laikomi patologiniais, C. G. Jungas gynė juos kaip normalius, tvirtindamas, kad regėjimai yra natūralūs reiškiniai ir vadinti juos patologiniais galima tik įrodžius liguistus jų aspektus (Antwort auf Hiob (1952) // Gesammelte Werke, 11. – § 665, 667, 686). Anabaptizmas – radikalus XVI a. protestantų Reformacijos judėjimas, mėginęs atkurti ankstyvosios krikščionybės dvasią. Judėjimas kilo apie 1520 m. Ciuriche kaip maištas prieš Huldrycho Zwinglio ir Martino Lutherio nenorą visiškai reformuoti bažnyčią. Anabaptistai atsisakė vaikų krikšto praktikos ir skatino krikštyti suaugusiuosius (pirmieji krikštijimai vyko Colikone, kuris yra netoli Kiusnachto, – čia gyveno C. G. Jungas). Anabaptistai pabrėžė tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu ir kritiškai vertino religines institucijas. Judėjimas buvo žiauriai nuslopintas, tūkstančiai jo narių išžudyti. Žr.: Liechty D. Early Anabaptist Spirituality: Selected Writings. – New York: Paulist Press, 1940.
[17] 1918 m. C. G. Jungas įrodinėjo, kad krikščionybė slopina gyvūniškąjį pradą (Über das Unbewusste // Gesammelte Werke, 10. – § 31). Per 1923 m. seminarą Kornvalio Palzete (Polzeath) jis nuodugniai plėtojo šią temą. 1939 m. tvirtino, jog Kristaus „psichologinė nuodėmė“ buvusi ta, kad jis „neišgyveno savo gyvūniškosios dalies“ (Modern Psychology, 4. – P. 230).
[18] „Kristaus sekimas“, XIII skyriaus pradžia: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Todėl Jobo knygoje rašoma: „Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė?“ Taigi kiekvienas turėtų būti pasiruošęs sutikti bandymus (pagundas), nuolat budėti ir melstis, kad staiga nebūtų užkluptas piktosios dvasios, kuri „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“ (p. 29).
[19] Citata iš Cicerono veikalo „Katonas Vyresnysis apie senatvę“ („Cato Maior de Senectute“). Tai panegirika senatvei. Tolesniame fragmente kursyvu išskirtos C. G. Jungo cituojamos eilutės: „76. Omnino, ut mihi quidem videtur, rerum omnium satietas vitae facit satietatem. Sunt pueritiae studia certa; num igitur ea desiderant adulescentes? Sunt ineuntis adulescentiae: num ea constans iam requirit aetas quae media dicitur? Sunt etiam eius aetatis; ne ea quidem quaeruntur in senectute. Sunt extrema quaedam studia senectutis: ergo, ut superiorum aetatum studia occidunt, sic occidunt etiam senectutis; quod cum evenit, satietas vitae tempus maturum mortis affert.“ [Man apskritai atrodo, kad visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu. Tam tikri siekimai būdingi vaikystei, bet ar tų pačių stokos jauni žmonės? Yra siekimų, būdingų prasidedančiai jaunystei, bet ar jų reikia brandžiajam amžiui, kurį vadiname viduriniuoju? Yra siekimų, būdingų šiam amžiui, kurių net nepasigendame senatvėje, tačiau ir pastarajai būdingi tam tikri paskutiniai siekiai. Vadinasi, kaip praeina ankstesnių amžių, taip praeina ir senatvės siekimai, o kai taip atsitinka, pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą. – Cituojama remiantis: Ciceronas M. T. Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę. – Vilnius: Vyturys, 1998.]
[20] „Juodojoje knygoje 4“: „paranoidinė Dementia praecox forma“.
[21] „Juodraštyje“ šioje vietoje fragmentas, kurio parafrazė tokia: kadangi buvau mąstytojas, mano jausmas buvo žemiausias, seniausias ir menkiausiai išugdytas. Susidūręs su tuo, ko neįmanoma mąstyti mano protui ir kas nepasiekiama mano minties galiai, tegalėjau veržtis pirmyn jėga. Tačiau pernelyg apkrovus vieną pusę, kita pusė nusviro žemyn. Perkrova nėra tas augimas, kurio mums reikia.
[22] Pastaba ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „1919.I.26“. Veikiausiai data nurodo, kada šis skyrius perrašytas.
[23] Per vieną seminarą 1930 m. C. G. Jungas kalbėjo: „Mes esame prietaringi gyvūnų atžvilgiu. Žmonės manęs nesupranta, kai sakau, kad reikėtų susipažinti su savuoju gyvūnu arba supanašėti su juo. Pasak jų, gyvūnai nuolat šokinėja per tvoras, keldami pragarą visame mieste. Tačiau gamtoje gyvūnas yra gero elgesio pilietis. Jis dievobaimingas, labai tiksliai laikosi savo kelio, nedaro nieko ekstravagantiška. Tik žmogus ekstravagantiškas. Tad supanašėję su gyvūnu pasidarysite piliečiais, ypač paklusniais įstatymui, žengsite labai lėtai ir kiek įmanydami būsite nuosaikūs savo kelyje.“
[24] Ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „Rom 8, 19“. Toliau cituojama Rom 8, 19–22.
[25] Iz 66, 24.
[26] Toliau „Juodraštyje“: „Mūsų priešakyje žengė pranašas, pamišęs nuo Dievo artumos. Apakintas jis šėlo pamokslaudamas prieš krikščionybę, bet buvo mirusiųjų, paskyrusių jį savo atstovu ir skambančiu trimitu, gynėjas. Jis kurtinamai šaukė, tad daug kas jį girdėjo, ir jo kalbos galia degino net ir jam prieštaraujantį. Jis skelbė kovą prieš krikščionybę. Ir tai buvo gerai.“
[27] Toliau „Juodraštyje“: „<...>kurių gynėjas esi.“
[28] Toliau „Juodraštyje“: „<...> kaip tas pamišęs pranašas, nežinojęs, kieno reikalą gina, bet tikėjęs, kad kalba savo paties vardu, ir laikęs save pačia valia naikinti.“ Užuomina į F. Nietzsche’ę.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta išgabenti į Šiaurės platybes ir Sibiro tyrus. Poetas, vertėjas, redaktorius Faustas Kirša (1891–1964) pasirinko nežinią ir išvyko į Vokietiją: Liubeke dirbo lietuviškoje gimnazijoje, dalyvavo skautų veikloje, redagavo žurnalą „Laisvės Varpas“, įsitraukė į atkurtos Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje veiklą, buvo išrinktas į valdybą. Išleido poezijos knygą, iliustruotą dailininko Viktoro Petravičiaus, „Tolumos“, kuri buvo premijuota. Nuo 1949 metų gyveno Bostone, dirbo fabrike. Kartu su Stasiu Santvaru, Antanu Gustaičiu, Pranu Lembertu plėtojo lietuvišką veiklą.
F. Kirša, gimęs ir augęs Senadvaryje (Zarasų r.), mokėsi Oriole, Maskvoje, Vilniuje, Berlyne. Baigęs studijas grįžo į Nepriklausomos Lietuvos sostinę – Kauną ir pasinėrė į kultūrinį darbą: redagavo bei bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje, dalyvavo įsteigiant Lietuvos meno kūrėjų draugiją, „Vilkolakio“ teatrą, rašė vaidinimus, buvo administratoriumi; kūrė eilėraščius, vertė lenkų ir rusų klasikus. Išvykęs į Vakarus, puoselėjo viltį greitai grįžti į Tėvynę, tačiau ilgainiui suvokė: „išėjo – negrįžti“. Mirė 1964 m. sausio 5 d. slaugos namuose Bostone.
F. Kiršai rūpėjo draugų, likusių sovietinėje Lietuvoje, likimai. Gavęs iš Juozo Keliuočio (1902–1983) laišką, nudžiugo, kad šis yra sveikas ir gyvas, grįžęs iš tremties. Nepriklausomoje Lietuvoje abu menininkai glaudžiai dirbo kultūrinį literatūrinį darbą, siekė naujumo ir modernumo lietuvių literatūroje.
Žurnalistas, redaktorius, vertėjas J. Keliuotis baigė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Sorbonoje studijavo filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, meną ir sociologiją. Redagavo žurnalą „Pavasaris“, dirbo laikraščio „Rytas“ redakcijoje, redagavo ir leido žurnalą „Ateities spinduliai“. Įsteigė ir išleido literatūrinį almanachą „Granitas“. 1931–1940 m. buvo kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėju ir redaktoriumi. Šis žurnalas atvėrė turtingus Vakarų kultūros klodus: dailę, muziką, literatūrą. F. Kirša skelbė jame savo kūrybos, rašė straipsnius teatro, meno temomis. Žurnalas „Naujoji Romuva“ padarė perversmą anuometinėje lietuvių literatūroje. 1944 m. J. Keliuotis redagavo žurnalą „Kūryba“, vėliau pogrindžio žurnalą „Aušra“. 1945 m. buvo suimtas ir tardytas, ištremtas į Pečioros lagerius. 1947 m. grįžo į Lietuvą, bet 1952-aisiais vėl jį suėmė. Iš Solikamsko lagerių į Lietuvą grįžo 1956-aisiais. Gyveno sunkiomis sąlygomis, tačiau kūrė, vertė, domėjosi moderniuoju menu, susirašinėjo su išeiviais. F. Kirša siekė padėti draugui ir moraliai, ir materialiai.
Praskleidus laiko bėgsme išsaugotus, pageltusius laiškus, iškyla nuoširdus dviejų kūrybingų žmonių bendravimas. Laiškai rašyti nuo 1957 iki 1962 metų. Juose, kaip iš mozaikos gabalėlių, galima sudėlioti autentišką F. Kiršos paveikslą, atsiveria anuomet jį supusi aplinka, rikiuojami istoriniai įvykiai, nusakomi kūrybiniai polėkiai. F. Kirša siekė supažindinti draugą su Amerikos gyvenimo aktualijomis: politika, istorija, religija, kultūra. Aprašė literatūrinę situaciją, apžvelgė amerikiečių, anglų, prancūzų literatūrines naujienas. Laiškuose minimi pasaulinio garso žymūs kūrėjai – Robertas Frostas, T. S. Eliotas, Williamas Faulkneris, W. H. Audenas, Emilė Dickinson, Waltas Whitmanas, Bernardas Shaw, Williamas Blake’as ir kt. Anuomet, sovietinėje Lietuvoje, šie autoriai buvo tabu. Dauguma jų Nobelio literatūros premijos laureatai. F. Kirša siuntė draugui „ne geras“, bet, anot Senekos, – „labai geras“ knygas.
F. Kiršos laiškai, rašyti J. Keliuočiui, gyvai liudija mūsų tautos nueitą skausmingą kelią vardan mūsų Laisvės dienų. „Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose.“

                                                                                Virginija Babonaitė-Paplauskienė

1957 09 16, S. Boston

Mielas Juozai!

Tavo laiškas mane pritrenkė. Džiaugiuos, dėkoju su paguodos ašara. Buvo kurių ne kurių žinių, bet vis nebuvo aišku, kaip gyveni ir verties. Autentiškos žinios – aukso žinios. Tavo vardas čia neužmirštas. Visa plejada, susijusi su Tavo praeities darbais, gyva, įgavo imunitetą dirbti kultūros darbą. Laikas ir erdvės nuotoliai daro įtakos Jums ir mums. Mintys ir formos plaukia ir keičiasi. Jau galima kalbėti apie skirtingus pasaulėvaizdžius čia ir ten. Lietuvos dvasiniame augime. Aš net nežinau, ką Jums rašyti ir apie ką rašyti. Neteisingų įtaigojimų visur perpildyta. Ir nebežinai, ar gera, ar bloga išeis iš rašomųjų žodžių.
Labai ačiū už žinias apie pažįstamus. Darosi šviesiau. O aš išgyvenu nuolatinį skausmą, kad esu išplėštas iš Lietuvos gyvenimo: kas ten vyksta, tik šešėliai sklaidosi. Tikras kraujas savoj žemėj. Užjūrio kraštas laisvas, net per laisvas. Universitetuose yra apie 700 lietuvių studentų. Jų daug išliks, bet daugiau sutaps su geresniu gyvenimu. Yra talentų, šviesių asmenybių. Tik vyraujantis motyvas (tarp literatų) yra jau neminėti lietuviškų sinonimų. Menas menui. Devizas. Dar liūdniau – daugis trokšta išeiti su anglų kalba. Platesnė erdvė, bet aiškesnis paskendimas. Užjūrio lietuviai retėja. Netekome Vinco Krėvės. To Krėvės, susimąsčiusio, naivaus, tikro lietuvio, didelio rašytojo. Liūdna galvoti. Netekome Vaclovo Biržiškos. Prancūzijoj J. Savickio. Pergyvenom. Čia jau nebėra gen. Nagevičiaus[1], gen. Adamkevičiaus[2], prof. Bagdono[3], prof. Špokevičiaus[4], prof. Žilinsko[5]. Daug, daug eina tolyn. Bostone, kur aš seniai gyvenu, randasi Stasys Santvaras (liūdna, šiandien gavau žinių, kad mirė jo sūnus, vėžiu). Koks jo susigraužimas! Dar yra A. Gustaitis, humoristas, Vilniaus radiofono, išleido knygą. Čia yra iš jaunesniųjų poetų Petras Pilka[6]. Čia mūsų prietelių yra Vik. Vizgirda[7], nuolat piešia. Dirbo vitražų įmonei, bet daug dirba ir savo srity. Apsikrovęs savo darbais. Čia, mažai kur rodosi, grafikas Steponavičius[8]. Čia taip pat gyvena Vik. Andriušis[9], Teatro dekoratorius. Čia pažįstamas prof. Ignas Končius[10], dirba lyg ir savo profesijoj, fizikas. Bostone spaustuvininkas Kapočius[11] leidžia Enciklopediją. Joj dirba Juozas Girnius, dabar jau daktaras, filosofijos, egzistencialistas.
Taip, lietuviai daugiausia dirba juodą darbą, kaip aš pats. Po darbo sunku prisiversti svajonėms, ar įtemptam mąstymui.
Aš dar ir tebejaučiu malonumą, kad galiu anglų kalba paskaityti viską, ką noriu. Tas mane nuramina. Ir skaitau. Daugiau domiuosi filosofiniais raštais. Surambėjau subtiliems dalykams.
Iš Lietuvos čia per pažįstamus tenka matyti daug Kauno ar Vilniaus leidinių: poezijos, romanų, mokslo darbų. Aš nebežinau, ką Jūs gautumėte, jei pasiųsti ką.
Aš pasiųsiu savo paskutinę knygą: „Šventieji akmenys“[12]. Man įdomu, kur randasi toji Gulbių gatvė. Pirmą kartą ją girdžiu. Aš pasiųsiu Jums dovanų. Dabar jau siuntinėja. Geriausi mano linkėjimai.
Faustas Kirša

1957 10 02, S. Boston

Mielas Keliuoti!

Aš pasiunčiau Jums laišką. Ar gavai? Aš pasiunčiau Jums paskutinę savo knygą „Šventieji akmenys“. Ar gavai?
Pasiųsiu siuntinėlį. Dabar vėl rašau.
Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose. Dėl to „Šventuosius akmenis“ palydėjau parašte – didaktiniai eilėraščiai (pats nustebsi!). Visi mano prieteliai ir neprieteliai mane puolė už didaktizmą. Jie paėmė šį žodelį kaip gryną pinigą, bet nė vienas nepasakė, kiek ten yra didaktikos ir kokioj formoj ji pateikta. Mane mokė, kas yra didaktika. Girdi, didaktika poezijai netinka. Tuo tarpu mano mintis buvo: poezijos forma pajusti pareigos jausmą. Nesigailiu tai padaręs. Jei kada išleisiu kitą knygą, tai pridėsiu paraštę: pamokų eilėraščiai. Eilėraščių vidus nuo to nepasikeis.
Dabar ir Donelaitį vadina didaktiniu poetu. Amerikos vienas žymiausių poetų Robert Frost – didaktinis. Ši mano knyga gal niekuo nesiskiria nuo mano kitų knygų. Gal tik pakeltas tonas, gal įvairesnė tematika. Be to, aš palinkau į realizmą.
Man lyg ir nebemiela daiktavardžius saldinti epitetais, romantizmo liekanomis. Man patinka žodžius gretinti tokius, kokie jie yra. Didaktizmu (savaip suprastu) norėjau išsiveržti iš poetinių miglų. Kiek tai pasiekta, kitas reikalas. Poeziją, kurią mėgsta jaunimas, ne visuomet vertina sąmoningai subrendęs, ir atvirkščiai. Vienu kurpaliu visų kojoms batų nesiuva. Man jau nebepakeliamas, rusiškai tariant, „нытье“[13]. Taigi šią nuodėmingą knygą pasiunčiau. Jeigu gausi, pasiųsiu daugiau.
Mano žiniomis, iš Lietuvos čia lengviau gaunamos knygos, negu iš čia pasiųstos. Kaip reikalai yra, aš nežinau. Jeigu yra bet kurių sunkumų, tai neverta siųsti.
Čia mes galime Marksą ir Bibliją studijuoti ir apie tai rašyti. Bet pas jus, rodos, kitaip: vienalytis galvojimas, vientisas minties purenimas. Pas mus tebesitęsia įprastas amžinas ieškojimas, o pas jus jau skelbiamų tiesų įgyvendinimas. Skirtingi pasauliai.
Čia mes antžmogių neturime. Patys didieji – su žmogiškom silpnybėm, nes pats žmogus dar nėra suprastas. Visi blaškomės tarp anemijos ir heroizmo. Minties žmonių likimas – šiaudeliu mariose bangas sukelti, nes pasaulio valdovai, kaip žinai, remiasi kitais „dievaženkliais“ – pinigu ir politika.
Prirašiau, gal per daug. Parašyk, gal ko norėtai gauti specifinio: vaistų? Būk sveikas ir tvirtas. Faustas Kirša

1957 12 22, S. Boston

Mielas Juozapai!
Jūsų registruotas laiškas ėjo net visą mėnesį. Aš irgi nerašiau, nes buvo gandų, kad pats esąs beveik miręs. Laukiau žodžio. Pasirodo, ir pats laukei. Na, malonus nesusipratimas.
Kiek mano žinios liečia, pats įžengei į šeštą dešimtį. Sveikinu su visišku subrendimu. Metai nubėgo. Kaip graikų filosofai sako, antrą kartą į bėgančią srovę jau nebegali įžengti. Čia pat jau kitas vanduo, na, ir kitos jėgos, kitos mintys ir kiti užgaidai. Štai šiandien svarstau: Artur Šweitzer[14] (filosofas, teologas, muzikas, Nobelio laureatas), paklaustas, kokie jūsų planai ateičiai, atsakė, kad 83 metų žmogui planai tik šiandienai ir rytdienai. Mano metai taip pat stipriai pašoko į priekį. Ir dideliu greičiu bėga. Aš vis maniau mirti jaunas. Visi lyrikai miršta jauni. Ir metai įtikino, kad aš nesu lyrikas. Ir dabar, pasidaręs fizinio darbo jaučiu, nors knygomis apsikrovęs, išsibraukiau iš dvasinio pasaulio ir tapau tik įrankiu kaip šakutės, stalas ar nubraižytas pakelės medelis.
Pats nemaišyk Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo su Jungtinių Valstybių Amerikoj polėkiais. Tai skirtingi dalykai. Amerika, nors viską, kas gera, nori turėti ir Europos, yra ambicinga. Kultivuoja savo vertybes. Aukštosios sferos stengiasi būti europiškos, bet masė visai kita.
Kas yra J.A.V.? 200 religijų, sektų, religinių spalvų. 48 valstybės su savo konstitucijomis. Federalinė valdžia yra kepurė. Vyrauja abejotinos vertės knygos ir muzikoj kraipomas negriškas džiazas. 60% suaugusių skaito tik Bibliją. Keliuose 60 milijonų automobilių ir kas savaitgalį užsimuša keli šimtai žmonių. 16 milijonų psichinių ligonių. Devizas: sparta ir šypsena. Kiekviena religija turi savo mokyklas, savaip auklėja jaunimą, nes valstybinės mokyklos be religijos. Masonai varo savo vagą. Nori būti paglobstomu – turi prisijungti prie kokios nors kongregacijos.
Apie Vakarų Europos literatūrą aš mažai orientuojuosi. Čia ateina tik sensaciniai reiškiniai. Kontinentai nesusisiekia, tai ir kultūros gyvenimas atskirai maišo savo putrą. Kiek tenka perskaityti apie V. Europą, tai Amerikos literatūra ten daro įtaką – Folkner, Hemingway – Nobelio laureatai. Tuo tarpu vienas Amerikos kritikas pastebėjo – kai skaitai Amerikos literatūrą, tai vis randi arba Dostojevskį, arba Čechovą. Pastarieji visą laiką daro įtakos. Tačiau masės mažųjų rašytojų verčiasi reportažiniais romanais ir seksualinių temų apybraižomis. Tikrų intelektualų mintys ir susirūpinimas vertybėmis, kad amerikietis pajustų savo pašaukimą, neprasiveržia į minią. Tai Amerikos tragedija. Kas kita visokios rūšies spūtnikai, tuoj patraukia visų dėmesį. Reikia neužmiršti, kad visi amerikiečiai turi savo sentimentų į tėvynes, iš kur yra kilę. Gal tik lietuviai, kol neišmoksta angliškai, dar lietuviai, o išmokę jau sakosi – aš amerikietis. Atsiprašau, įsivariau gal į nereikalingus aiškinimus. Mintis taip įsibėgo. Ir tiek.

Aš norėčiau žinoti, kur randasi Miltinis. Girdėjau, kad jis akimis nesveikuoja. Negirdėjau apie Truikį. Nugirdau, kas tai bloga su Rakauskaite[15]. Aš jiems galiu šį tą padėti.
Mano geriausi linkėjimai draugam. Galaunės darbus čia mačiau. Žavėtini.
Nesulaukęs nuo paties žinios, su siuntiniu aš buvau susilaikęs. Dabar pasiunčiau. Naudok kaip išmanai. Negi viską ant pečių susikrausi. Amerikoj birečių niekas nenešioja. Kur jų gauti – nežinau. Gal kur yra. Amerikoj niekas ir lazdų nenešioja, nes visi automobiliais važinėja. Deja, aš neturiu nei namo, nei automobilio, nei žmonos. O pavargęs eisiu prieglaudon karšinčiumi. Čia ir šeimų tėvai paseno ir eina į prieglaudą. Vaikai sukūrę šeimas išskrenda iš lizdo. Beje, dėl smulkesnių daiktelių – į vokelį neįdėjau. Sakoma, kad išsikrato. O kas ten žino kaip.
Bostone dar šilta, o laukiu N. Metų. Sveikinu ir linkiu Laimingų N. Metų.
Faustas Kirša.

P. S. Mane labai nustebino, kad pats pradėjai rūkyti. Be reikalo. Aš jau pradedu atprasti. Šiame krašte baisiai daug rūko ir smarkiai kovoja prieš rūkymą, nes širdžiai nesveika ir vėžys puola. Nuo širdies ir vėžio Amerikoj kasmet miršta apie 1 milijoną žmonių. Ir pats atprask rūkyti, sveikiau. Atsiprašau, kad aš vis skaičius vartoju. Gal tokia nuotaika pagriebė šį laišką berašant.

1958 02 18, S. Boston

Mielas Juozai!
Man labai malonu, kad mano žodžiai ir lauknešėlis pasiekė Jus. Iš to nedaryk jokių jaudinančių išvadų, nes iš mano pusės tai tėra pasveikinimas su N. Metais. O per N. Metus duodamos dovanos. Štai ir viskas. O su dovanom žmogus elgiasi kaip supranta. Valgomus daiktus suvalgo, gėles po kelių dienų išmeta, o pastovesnius daiktus prilaiko prie namų apyvokos.
Pabendrauti mintimis per Atlanto vandenyną visuomet įdomu. Skiria laikas ir plotai, na, ir mintys, ir darbai. Šiek tiek apie Amerikos literatūrą. Pats operuoji kontroversiniais literatūros vardais. T. S. Eliot yra anglų literatūros žmogus, Anglijoj ir gyvena. Jo dramas vienas Amerikos kritikas apibūdino taip: something old, something new, something borrow, something view[16]. Čia jis daugiau žinomas kaip dramaturgas ir eseistas. Amerikos tradicinė, gal ir stipriausia poezijos kryptis yra Whitman poezija. O antologijos sudaro savo skoniu, kas jas sudaro. Nors klasinės formos poezija taip pat turi stiprių atstovų.
Apie lietuvių literatūrą sunku apibrėžti keliais sakiniais. Bendras įspūdis – vieni eina prancūzų, kiti vokiečių pratrintais keliais, tūlas stveriasi Amerikos modernumo. Daug naujų jaunų vardų ateina su užsimojimais: Birutė Pūkelevičiūtė (poezija, romanas), Algirdas Landsbergis (romanas, drama), Škėma (drama). Senieji duoda vieną kitą knygą. Pačių jauniausių taip pat netrūksta. Gausu. Tik skaitytojų tai tikrai trūksta. Ir rašytojai, ir skaitytojai tik idealistai.
Amerikoj pereitais metais išėjo apie 2300 grožinės literatūros veikalų. Tai jūra. Žinoma, didieji vardai plūduriuoja viršuj. O lietuviai davė gal per 10 veikalų. Tikresnis išleidimas – jei leidėjui primokėsi. Jaunųjų tendencija prasiveržti į amerikoniukų erdvę anglų kalba. Dėl to vengiama naudotis lietuviškais vaizdais ir sinonimais. Daug kelių veda į idėjinius tikslus, daug kelių traukia į dolerio vežimą. Žodžiu, virsmas eina. Tas gražu, taip, kaip ir Tavo žemėje. Šiandien visiško sprendimo negalima daryti. Ateities auksinė išmintis mokės viską pasverti. Aišku, viskas, kas duodama, metama į literatūros dirvą.
Labai ačiū už žinias apie mano pažįstamus. Šiek tiek galima apsivalyti nuo gandų. Ačiū už prisiminimą Alėnos (?) [žodis neįskaitomas]. Tik (visai tarp mūsų kalbant) aš neprisimenu, kas tai būtų. Parašyk praeitį. Ar tai susiję su Panevėžio teatru? Du veidus turiu minty. Katras? Aš dar vis nežinau, ar rašant į Lietuvą nebus kam nors pakenkta. Tenka varžytis. Kitas kraštas, kitos taisyklės, kitoki reikalavimai.
Jūsų malonus patarimas man – rašyti ir ką rašyti – labai mielas, jeigu nebūtų slegiantis. Gyvenimas yra našta, o laikas pinigas. Aš visą laiką jaučiuosi kaip geležinkelio stoty, rodos, ateis traukinys ir aš išvažiuosiu. O laikas bėga ir traukinio nėra. O didesniam dalykui reikia žarose degti ir kruvinas puokštes rinkti. Aš jau esu baigtas žmogus. Prislėgtas rūkų, abejonių ir nusiminimo, kaip tas Jūsų šunytis su satelitu erdvėje. Prašei: duodu Juzės Augaitytės[17] adresą: 2014 Brandy.wine st. Philadelphia 30, Pa. Ji dar gerai dainuoja. Gastroliuoja. Mokytojauja. Taigi, ačiū už žinias ir gerus žodžius. Rašyk ir kurk. Kai bus šalčiau, vėl pridengsiu. Geriausi mano linkėjimai draugams. Gyvenk sveikas ir nusikratyk ligų šmėklos. Faustas Kirša.
Dar liūdnų žinių – Chicagoje mirė žinomas leidėjas Jonas Rinkevičius[18], pagyvenęs. Netoli Bostono vargoninikavo Vladas Puškorius[19], Kauno operos solistas ir choristas, bosas, mirė. Tekdavo su juo dažniau susidurti. Buvo mielas žemaitis.

1958 12 04, S. Boston

Mielas Juozai!
Kaip miela, kad gavau Jūsų laišką. Ilgai nusitęsė laikas. Vasaros darbai ir rūpesčiai nustelbia smulkesnius reikalus. Vasarą aš taip pat alsavau grynu oru ant šilto vandenyno kranto. Žinoma, naudojaus ir vandeniu kaip vonia. O dabar išėjau į pensiją. Gyvenimas darosi kuklesnis. Ir pensininko mintys turi būti jau aprėžtos, smulkios, menkos ir dažnai nebereikalingos. Taigi tokiu bagažu ir gyvenu.
Mano paskutinio laiško, rodos, būsi negavęs. Mat, dabar dažnai krenta lėktuvai. Gal į vandenyną nukrito ir mano laiškas.
Ačiū už Palangos vaizdų pergyvenimą. Miela prisiminti ir vandenis, ir žmones, gintaro gabalėlius ir tuščius kiautelius, gryną baltą smėlį ir vėją su bangomis. Bet visa tai vienai dienai gyventi. O visų gražiausia, tai šalia tos aplinkos, kad dar yra mintis, svajonės ir kūrybiniai polėkiai, kuriuos pats sugebėjai išgauti. Tai džiugina. Paties rašomos tragedijos aš nevadinčiau, man atrodo, nenusisekusiu vardu, aš tarčiau geriau – Vėtra Valionis – abstrakčiau. Žinoma, tai Jūsų gal ypatingas sentimentas, bet būtų plačiau pasakyta. Dabar teko patirti, kad mirė S. Čiurlionienė, amžiną atilsį! Senoji gvardija keliasi į anapus. Pagyveno. Laikas eiti. Aš būdamas Maskvoje aplankiau Dostojevskio muziejų, jo gyventame bute. Atminimas buvo labai kuklus. Knygos, rankraščiai. Ant sienos buvo iškabinta ištrauka iš Lunačiarskio[20] raštų apie Dostojevskį, kur buvo pasakyta, kad jis rašęs apie visokius „мракобесия“[21]. Tikrai malonu, kad tas pasmerkimas jau bus užmirštas, kad visas spausdinamas. Dostojevskis Amerikoje labai populiarus. Ne tik literatūros pasaulyje. Filosofai jį jau įtraukė į naujausią filosofijos srovę – egzistencializmą [F. Kirša rašo – ekzistencializmą]. Ypač jo „Užrašai iš pogrindžio“, susikaupimas žmogaus būčiai aiškinti. Egzistencializmą vieni grindžia ateistiniu, kiti humoristiniu-krikščionišku pagrindu. Nors egzistencializmas turi kelias dešimtis metų senumo, bet dabar, atrodo, randasi filosofavimo centre. Mintis nukrypo į žmogų, kas gi yra tas žmogus, kuris daug ką žino, o nepažįsta pats savęs. Bet vėl skęsta metafizikos erdvėje.
Pasternakas čia populiarus, tik man nesuprantama, ko norima pasiekti. Kiekviena žmogiška tiesa yra tendencinga. Yra absoliuti tiesa, kurios mes nepasieksime. Yra teisėjų tiesa, bet ji paremta įstatymais. Teisėjas ne tiesos ieško, bet įstatymais nustatytos tvarkos, atseit, teisingumo pagal įstatymus. O įstatymas ir netiesą pateisina. Kur čia tiesa, jei, pav., stalas yra vienam daiktas, o kitam tik abstrakcija. Bet yra žmogiškai kūrybinė tiesa, kuria mes pasitikime. Jeigu mes pasitikime žmogiškai kūrybine tiesa, tai turime pasitikėti kūrybine komunistine ar humanistine krikščioniška tiesa. Ar man svarbu, kuri obelis ir koks jos vardas, bet obuoliai skanūs ir aš gardžiuojuosi. Kūrybinę tiesą gali smerkti teisėjai pagal įstatymus, bet ne kūrėjai, menu gyveną. Aš nieko nesmerkčiau, kur yra išminties, meilės ir širdies kūryba. Pasternako aš dar neskaičiau. Teturiu bendrą nuovoką, neturiu nusistatymo.
Tiesa, pavasarį gavau pundą vertingų knygų. Apsidžiaugiau. Leidžiami vertingi veikalai. Pagrindiniai. Pas draugus aš čia pamatau daug kitų Lietuvos leidinių. Negalvok, nesirūpink ką nors man pasiųsti. Ko jau labai įsinorėsiu ir negausiu, paprašysiu. Nesisvaidyk su skatikais.
Gavau taip pat – Vilnius, Kaunas, Trakai – albumus. Labai malonu pasižiūrėti ir prisiminti. Ačiū, jei atsiųsi „Geografiją“, bet pridėk albumą apie Zarasus, mano kraštą, skaičiau, kad išeina ar išėjo.
Man labai keista, kad pats negali padoriai susitvarkyti. Mes girdime apie visokias geroves Lietuvoj, o pats tų gerovių pavėsin negali patekti.
Pats gal prisimeni Pr. Naujokaitį. Per laikraštį jis spausdina savo romaną iš tremties gyvenimo. Veikalas labai silpnas. Šiaip niekuo paties negaliu nustebinti, kas būtų nauja ir stebinančio. Po N. Metų laukiame premijų laimėjimo, konkursų. Tik pasaulis darosi neramus. Pasaulis tapo per siauras žmonėms gyventi. Šį pasaulį reikėtų palikti gyvuliams ir paukščiams veistis, o žmonės turėtų pasiieškoti didesnės planetos, ar net kelių planetų, kiekvienai partijai atskirai. Vienos partijos būtų ir geležinkeliai, ir filosofija. Ir kariuomenės nereikėtų laikyti. Dabar visi laukia N. Metų, tarytum N. Metai duos ką nauja. Laukia dėl įvairumo. Manau, ir pats lauki, irgi dėl įvairumo. Tad priimk ir mano pasveikinimą. Kad nebūtų tuščias pasveikinimas, pasiųsiu siuntinėlį, su N. Metais.
Nors jau pensininkas, bet sveikata man dar tarnauja. Gyvenimą reikia pertvarkyti ir pensininko gyvenimą.
Pačiam sveikatos linkiu, bet negaliu duoti. Geriausio! Faustas Kirša

1959 03 14, S. Boston

Mielas Juozai!
Gavau paties siuntinį – „Geografija“ ir „Zarasai“. Man labai mielos knygos. Nuoširdžiai ačiū. Iš Jūsų laiško matau, kad pats domiesi tik poezija, poezijos veikalais ir autoriais, negi ir pats pradėjai eilėraščius rašyti?
Kai dėl literatūros istorijos, tai čia reikalas yra kiek kitoks, negu pas mus įprasta manyti. Čia daugiau literatūros srovių ir krypčių istorijos. Poezijos antologijos taip pat – katalikų, žydų ir t. t. Mat, čia yra visko per daug, kad vienu užbėgimu galima būtų suimti. Žinoma, įgiję pasaulinį garsą rašytojai visur dažniau maišosi. Be to, ne viskas angliška, kas anglų kalba rašoma; ir kas angliška, dar nėra amerikoniška. Nors daug kur susimaišo. Pav., Eliotas – amerikonas, persikėlė Anglijon ir suanglėjo, o Audenas – anglas, atsikėlė Amerikon ir suamerikonėjo. Juos čia sušukuoja ta pati kalba.
Gerai, aš pačiam po truputį siuntinėsiu ko prašei. Pirmon galvon pasiunčiau labai pigius leidinėlius: 1) Robert Frost – „Poems“; 2) William Faulkner – „Knight’s Sambit“, 6 novelės; 3) William Faulkner – „Sartoro“, apysaka. Robert Frost bus lengva skaityti, bet W. Faulkner – labai sunkus. Faulkner Nobelio laureatas, o Frostą amerikonai vis nori įpiršti į Nobelio laureatus. Šitos knygelės yra pigūs leidinėliai, bet gerai, kai turi įvadus, kas skaitytojui padeda orientuotis.
Norėjau pasiųsti apdraustu siuntiniu, bet paštas apdraustu nepriėmė, tai pasiunčiau paprastu. Jei gausi, pranešk. Anglų kalba turtinga, bet sunki nugalėti. Aš abejoju, ar pats jau gali klasikus laisvai skaityti. Per trumpa laiko. Vaclovas Biržiška sakė: jau šitos šuniškos tai neišmoksiu. Ir mirė neišmokęs.
Amerikoje knygos labai brangios, tik masiniai leidiniai pigūs. Aš tai knygas perku pagal man vertingą turinį. Pačiam galėsiu visokių pasiųsti, tik svarbu, ar gausi.
Tai būk sveikas! Faustas Kirša
P. S. Nekreipk dėmesio į viršelius. Čia pigūs leidiniai ir rimtų raštų turi pusnuoges mergas ant viršelių. Miniai pavilioti. F. K.

1959 07 02, S. Boston

Mielas Juozapai!
Gavau laišką, kad esi gavęs siųstas knygas. Birželio 24 d. pasiunčiau du paketėlius knygų. Viename paketėlyje bus T. S. Eliot– „The Complete Poems and plays“. Jo paskutinis gražus leidinys.
Antrame paketėlyje pridėjau įvairenybių: 1) American Verse. Antologija 2) 4 plays by B. Shaw 3) The portale Blake (Williams Blake greit negalėjau gauti. Tad įdėjau savo turėtąjį. Ten yra platus įvadas ir jo piešiniai. 703 psl. kiek pabraukytas. Atleisk); 4) Six Great Modern plays. Čia rasi ir Tenessee William, kurio norėjai. Yra ir Arthur Miller, gana populiarus. Kai gausi tuos siuntinius – parašyk. Šių knygų pasigardžiavimui užteks ilgesniam laikui.
Mane labai sujaudino žinia – Petras Vaičiūnas mirė. Savo personažų kankinys. Daug rašė ir parašė. Vis tik neliko stiprių dramos pavyzdžių. Atrodo, kažkoks skrupulas jo sielą užgraužė. Iš tiek daug dramų ir pasiliko visos dramos lygios. Jaučiasi dramatiškas paviršius, o gilumos nėra. Tai irgi savotiška tragedija. Gaila, mano karta žengia į anapus. Amerikoje mirė Kvieska[22], autorius romano „Greičiau, musele“. Težengia jaunoji karta. Turi iš ko pasimokyti.
O pats rašyk gilias dramas: dvasioje iškentėtas. Viso ko geriausio! Faustas Kirša

1959 12 15, S. Boston

Mielas Juozapai!
Iš paties laiško supratau, kad rengiesi pastoviai susitvarkyti ir gyventi Vilniuje. Naują butą turėsi. Kai praneši naują adresą, pasiųsiu knygų.
Šiek tiek Amerikos. Čia išeina 20 tūkstančių periodinių leidinių. Kasmet nukrenta apie 600 lėktuvų. Pereitais metais buvo išleista 2000 dramos veikalų, kurių tik kelios dešimtys pateko į sceną, o dar mažiau į kino filmus. Didieji vardai turi pirmenybę. Sezoninės garsiausios knygos pasilaiko gal porą mėnesių vitrinose ir vėliau žūsta, kaip po ledu ašigalyje. Tik išgarsėję sportininkai ir boksininkai nedingsta iš dienraščių puslapių. Mat, jie neša pinigą. Tarp lietuvių visos meno šakos gyvos. Žinoma, kiek leidžia aplinkybės. Kolektyvams sunkiau, bet individualės gana našios. Knygas spausdinti sunkiau, nes nepakanka pirkėjų, kad apsimokėtų. Čia doleris branginamas.
Menams ir jaunimo priauga. Tik jau visur žymu amerikoniškos įtakos. Sunku susikaupti ant objektų, kurie nėra išgyventi. Kompozitoriai, be mažesnių dalykų, turi parašę simfonijų. Banaitis[23] parašė operą. O Chicagos lietuviai net operą laiko. Jau keli pastatymai buvo. Ir nauji dainininkai labai pajėgūs.
Jums žinomi dailininkai nepakeitė savo veido. Dirba kaip dirbę. O jaunieji jau slenka į abstraktizmą. Seniau buvę jauni dailininkai Kaune, čia atnaujino kovą prieš Rukštelę[24]. Rukštelė, padaręs didelę pažangą, nes iš to ir gyvena, paliko realistas ir daugiausia paveikslų parduoda. Kova, žinoma, be prasmės, ir beveik gėdinga. Čia prisiminta ir paties mestas per „Romuvą“ posakis: iš Rukštelės vyno neišsunksi.
Amerikoje prasimušti į aukštesnę garbę be svetimų pečių ir kapitalo beveik neįmanoma. Mat, čia įsigalėjus privatinė enterpriza. Viskas sveriama pinigu, iš dalies ir tam tikra giminyste.
Daug mūsų intelektualų dirba Kongreso bibliotekoj Vašingtone. Ten sąlygos jiems neblogos. Brazdžionis jau baisiai toli nuo Bostono, Los Angeles. Redaguoja mėnesinį paveiksluotą žurnalą. Gerai įsitaisęs. Retai persimetame atvirute.
Puzinas[25] gyvena New Yorke, ne Bostone. Tik vasarą kurorte sutikau.
O aš, kaip rudenį neišskridęs varnėnas, laikausi ant apnuoginto medžio šakos. Jeigu ir čiršku, niekas neklauso, nes vasara baigės. Mūsų senimas, daugiausiai politikai, rašo atsiminimus. Atsiminimai, žinoma, eina pagal partijų linijas: kas, kada, kaip buvo Nepriklausomoj Lietuvoj. Ir pasiginčija. Negi išturėsi nepakreipęs savo artimųjų link.
Taip galima būtų kalbėti ligi begalybės, kaip prie spragsinčio židinio. Bet gana. Ir nežinau, ar pasieks patį šie žodžiai per rudenio audras. Viso geriausio! Su Naujais Metais! Gal jau savame bute išgerk šamchorą! Faustas Kirša

1960 05 10, S. Boston

Mielas Juozai!
Pagaliau. Pagaliau ėmiau į ranką rašto įnagį ir rašau. Ilgai nerašiau. Tarp kita ko, sirginėjau. Turiu aukštą kraują. Taip pat neapykantą raštui. Iš rašto duonos nevalgau. O jei rašai, tik archyvą didini.
Pačiam laikas bėga iš po kojų. Man laikas svetimuos kraštuos jau penkiolika metų kaip slysta iš po kojų, ir vis kaip viena diena. Nublokštas, išblokštas, išblaškytas, nublokštas, parblokštas. Balandžio 20 d. pačiam pasiunčiau du knygų paketėlius.
I paketėlis:
1. Nine plays by Eugene O’Neill
2. Eug. O’Neill. The Iceman Cometh
II paketėlis:
W. H. Auden. Selected poetry
Emily Dickinson. Selected poems
Tennesee William. Cat on a hot tin roof. Drama
Robert E. Spiller[26]. The cycle of American Literature
G. C. Vaillant[27]. The Aztecs of Mexico
Vis laukiau geros nuotaikos parašyti Jums gražų laišką. Nepasisekė. Rašau kaip išpuola. Gyvename tokius laikus, kad negali nei kito guosti, nei pats pasiguosti. Nes vyksta viskas, net politikoj, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Senoji karta skubiai traukiasi iš mūsų, gyvųjų, tarpo. Iš žymesnių, kuriuos mirtis neseniai nusinešė: vyskupas Padolskis[28] (Romoje), Generolas Daukantas (Argentinoje), humanit. Dr. Januškevičius[29] (98 m.!) mirė N. Yorke, prof. Dr. Oželis[30] (Chicago). Daug miršta mažiau žinomų. Dabar dar toks metas, kad skirstomės: tu čia, tu ten. Istorija subers visus į vieną katilą ir visus išlygins pagal virvutę – aukštyn, žemyn. Didžiausia nesąmonė – baimė net informuotis.
Bostone eina Lietuvių Enciklopedija. Jau išėjo 20 t. Tai didelis darbas ir didelė vertė. Knygų pasirodo ne per daugiausia. Ir suprantama. Kas dirba intelektualinį darbą – dirba amerikiečių erdvėj. O darbininkams pakanka dienos žinių.
Jeigu pats gali atsidėti rašyti noveles ir apysakas, tai būk palaimintas. Juk dabar Lietuvoj tokie darbai laiminami. Taip mums nuolat teigia.
Kada sėdu rašyti pačiam laišką, visuomet suabejoju, ką rašyti. Dėl to sunku ir pradėti rašyti.
Jau prasidėjo karštas pavasaris. Gyvenu prie pat jūros. Už kelių namų vanduo ir paplūdimys. Jau varčiausi smėlyje. Stengiuos gydytis pavasariu. Kas gi beliko? Vasarą gal pavažiuosiu toliau.
Paties nuotrauka (Ačiū!) gerai atrodo. Nepasikeitei. Šiame laiške pridedu savo nuotrauką.
Parašyk apie savo laimėjimus ir vargus. Džiaugsmai ir mus palinksmins, o vargus padėsim vargti. Linkėjimai nuo Santvarų. Ten dažnai būnu. Kaip kitur, taip ir čia: kai kurie mūsų intelektualai apsipykę tarp savęs... Visaip būna. Viso geriausio! Koks aš netvarkingas!
Faustas Kirša

1961 02 07

Mielas Juozai!
Pagaliau po metų laiko gavau Tavo laišką. Jau buvau nusivylęs. Galvojau, senus prietelius užmiršai. Negi per Nemuną, per vandenyną reikia susisiekti. Suprantami pavėlavimai.
Tavo laiške tiek daug noro žinoti apie viską, kad reikėtų knygą parašyti. Ką ne ką paliesiu. Visko neapžioti.
Mane sujaudino žinia: mirė Vyt. Steponaitis[31]. Just. Vienožinskis, Kost. Jablonskis[32], Urbšienė[33], – buvo mieli ir labai reikalingi žmonės. Nūn – pelenai...
Pas mus mirtis irgi nesnaudžia – mirė muz. Julius Štarka[34], prof. K. Pakštas[35], dail. Paulius Augius-Augustinavičius[36], adv. Nargelavičius[37], dr. Bruno Kalvaitis[38] – pačiam gerai pažįstami. Matai, mirčių atžvilgiu neatsiliekame. Kai pagyvenę išeina į anapus, lengviau susigyventi. Labai gaila, kai miršta pajėgūs. Juk taip per amžius buvo. Ir mūsų kelias ten.
Amerikoje yra 16 milijonų žmonių virš 65 metų, kurių tarpe ir aš esu. Pensininkas! Aš pats toks. Mažai kuris nekovoja, kaip numesti svorį. Ką pasirinkti valgyti, kad būtų pastovus svoris. Daug svorio – bloga širdžiai. Pagrindinė mirties priežastis – širdies mirtinas smūgis. O Amerikoj kas 2 minutės miršta vienas nuo vėžio. Aš irgi pradedu sirginėti – turiu aukštą kraujo spaudimą. Nuolat daktaras kontroliuoja. Galva nerami. Sunku susikoncentruoti. Sveikai pagalvoju – metas visas vietas užleisti kitiems. Štai draugai Bostone vasario 11 d. rengia viešą minėjimą – mano 70 metų amžiaus! Nenoriu tikėti, kad taip yra. O gal ir tiek.
Neseniai buvau New Yorke. Aplankiau Kazimierą Banaitį. Koks baisus jo likimas. Jis turi sveiką protą ir galvojimą, kaip mes visi. Tik fizinis invalidas. Parkinsono liga (nepagydoma!) jį krato. Rankos taip dreba, kad negali nei fortepijonu skambinti, nei rašyti. Reikia padėti, kad atsistotų ar atsisėstų. Žmogus išgyvena didelę depresiją.
Pačiam apie rūpimus Tau asmenis parašysiu kitą kartą. Specialiu laišku. Prof. Kairiui[39] (dėl gangrenos) nupjovė koją. Kankinas senas žmogus. Tai žiauru.
Amerika išsirinko naują prezidentą Kennedį, jauną, energingą, liberalų žmogų. Visi laukia, kas bus toliau. Amerika literatūroje stengiasi pirmauti. Žinoma – plati dirva ir plačios galimybės. Bet nieko stebuklingo nepasirodo. Juos veikia visuomenės linkimas į sensacijas ir noras viską aiškiai sugromuliuoti. Plinta standartiniai sulipdyti romanai, pakankamai lėkšti satyra, aštrių kombinacijų su seksu drama. Poezijoje kovojama dėl linksnių: emocinė, kuri yra daug silpnesnė, kovoja su intelektualine (Eliot), kuri yra daug stipresnė. Bet tai yra ilgos distancijos lenktynės. Iš tikrųjų – visuomenė ima viską pagal savo skonį, viską gromuliuoja ir guodžiasi tuo, kas jai arčiau prie širdies.
Malonu, kad pats dar esi pajėgus rašyti ir sudoroji apipavidalinti kūrybinius meno ir studijinius veikalus. Kol žmoguje dar yra paslėpta kūrybos kibirkštis, reikia ją apreikšti. Jei ką atspausdinsi, mielai norėčiau matyti. Mano lektūra platoka. Tik aš nieko sistematiškai nesu užsibrėžęs. Vis akumuliuoju dvasinius laidus, o troškimų daug. Ačiū už viską. Būk energingas. Sakoma, tik laimėsi, kiek nekrisi į pesimizmą. Viso gero – Faustas Kirša.

1962 10 01, Boston

Mielas Juozai!
Laukiau Tavo laiško. Ačiū. Gražu, kad dar kruti kūnu, o sveika mintis taip pat neapleidžia. Generacijos keičiasi. Krašte ir užjūriuos auga naujos kartos, mums artimos, bet jau nebe taip suprantamos mums, išeinantiems žmonėms, kaip ir mes nesuprantami ateinantiems.
Istorija žygiuoja pilnu tempu. Mes esame – mes. Jie yra – jie. „Aušros“ ir „Varpo“ laikai, kaip barzdoti mokytojai, užsikorė devynioliktame amžiuje. Dvidešimtas amžius žaidžia savo talentais, kurių vieni priklauso ir mūsų amžiui. Jie eina finalą. Reikia sutikti su likimu. Ateitis nebe mūsų. Mes tik istorija.
Gal pačiam bus įdomu, ką mirtis išdarinėja su užjūrio žmonėmis. Tik ką palaidojom Mykolą Biržišką. Kiek anksčiau Vaclovą. Išėjo kruopštus kultūros artojas. Mirė: prof. K. Pakštas, prof. A. Šapoka (gaila istoriko!), poetas Juozas Tysliava, Dr. Dirmeikis[40], jaunas dramaturgas Ant. Škėma (automobilio katastrofoj), dain. Grigaitienė[41], prof. K. Žalkauskas[42], istorikas Dr. Matuzas[43]. Vis tai pačiam gerai pažįstami. Išėjo – negrįžti. O kiek jaunų ir senų, siauram ratui žinomų, apleido žemės takus. Dažnas jų paliko savo dvasios kraitį Lietuvos žemei. Mes taip pat krisime. Klaidos ir laimėjimai gal paminės vardus.
Truputis Amerikos. Mirė Amerikos literatūros įžymybės: Hemingway, Faulkneris ir Cammings. Faulknerio vardas kyla, Hemingway – krenta. Pastarasis turėjo gražų stilių, bet nieko įžymesnio charakteriais nedavė. Cammings – kraštutinis poetas modernistas paliko ore. Amerikos minties pasaulyje labai platūs laukai. Daugybėje universitetų yra daug filosofijos dėstytojų, kurie vadinas filosofai. Amerikoje, kur reiškiasi 265 religijos, minties plėtros labai įvairios. Vieno jų filosofo teigimu, materializmas ir egzistencializmas tebesivaduoja Hegelio mintimis. Iškilių filosofų su savo sistemomis nesimato. Paraleliai eina tomistinė srovė. Gausu kruopščios medžiagos ir galvojimų, gal įdomių specialistams. Ką ne ką nutvėręs nauja, aš daugiau domiuosi klasikais. Man įdomu, kas man įdomu.
Atleisk, ilgai nerašiau. Atostogos, ruduo, važinėjimai ir sveikata nebe kokia. Turiu aukštą kraujo spaudimą. Neįstengiu ilgiau sėdėti prie stalo, nervai. Ačiū už linkėjimus mano amžiaus sukakčiai. Sveikinu patį su šešiais kryželiais. Pats dar jaunas! Paties nueitą kelią prisimins. Čiurlionio leidinį gavau. Labai ačiū. Paties prašytas knygas, jei negavai, tai gausi. Patvarkiau. Paties jubiliejaus proga pasiunčiau dovanų (taip jau priimta!) paketėlį. Per savo sukaktuves taip pat gavau dovanų. Gal taip reikia.
Savo ir draugų vardu – būk sveikas ir dirbk, kol gali! Faustas Kirša

---

[1] Vladas Nagevičius (1880–1954) – gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.
[2] Edvardas Adamkevičius (1888–1957) – Lietuvos karinis veikėjas, divizijos generolas.
[3] Juozas Bagdonas (1866–1956) – gydytojas, profesorius, publicistas, „aušrininkas“.
[4] Antanas Špokevičius (1900–1961) – dėstytojas, profesorius, karininkas, generalinio štabo pulkininkas leitenantas.
[5] Jurgis Žilinskas (1885–1957) – gydytojas, antropologas, profesorius.
[6] Petras Pilka (1908–1977) – poetas, „Lietuvių enciklopedijos“ parengėjas-linotipininkas.
[7] Viktoras Vizgirda (1904–1994) – dailininkas.
[8] Algirdas Steponavičius (1927–1996) – dailininkas, grafikas, knygų iliustruotojas, rašytojas.
[9] Viktoras Andriušis (1908–1967) – dailininkas, scenografas.
[10] Ignas Končius (1886–1975) – fizikas, etnografas.
[11] Juozas Kapočius (1907–1996) – leidėjas, spaustuvininkas; 1953 m. įsteigė „Lietuvių enciklopedijos“ spaustuvę ir leidyklą Bostone. Išleido „Lietuvių enciklopedijos“ 37 tomus; „Enciklopedija Lituanika“ – išėjo 6 tomai.
[12] F. Kiršos knyga „Šventieji akmenys“, išleista Bostone, 1951 metais.
[13] Inkštimas (rus.).
[14] Albertas Schweitzeris (1887–1965) – vokiečių-prancūzų teologas, muzikologas, vargonininkas, gydytojas. Nobelio taikos premijos laureatas (1952).
[15] Marijona Rakauskaitė (1892–1975) – lietuvių dainininkė, Valstybinio muzikinio teatro operos solistė.
[16] Kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto, kažkas vaizdingo (angl.).
[17] Juzė Augaitytė (1906–1996) – operos solistė, pedagogė.
[18] Jonas Rinkevičius (1887–1958) – leidėjas, visuomenės veikėjas.
[19] Vladas Viktoras Puškorius (1893–1958) – operos solistas, vargonininkas.
[20] Anatolijus Lunačiarskis (1875–1933) – rusų marksistinės filosofijos ideologas, publicistas, kritikas.
[21] Iš rusų kalbos – „tamsybė“, „obskurantizmas“.
[22] Vincas Kvieska (1889–1958) – Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas.
[23] Kazimieras Banaitis (1896–1963) – kompozitorius, pedagogas, dirigentas.
[24] Antanas Rūkštelė (1906–1990) – tapytojas, meno istorikas.
[25] Jonas Puzinas (1905–1978) – istorikas, mokslinės archeologijos pradininkas, profesorius.
[26] Robertas E. Spilleris (1896–1988) – amerikiečių literatūros istorikas.
[27] George’as Clappas Vaillantas (1901–1945) – amerikiečių antropologas.
[28] Vincentas Padolskis (1904–1961) – vyskupas, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras.
[29] Juozas Januškevičius (1862–1960) – mokytojas, filosofijos mokslų daktaras, vertėjas.
[30] Kazys Oželis (1886–1961) – gydytojas, profesorius, pulkininkas leitenantas.
[31] Vytautas Steponaitis (1893–1957) – karo istorikas, redaktorius, pulkininkas leitenantas.
[32] Kostas Jablonskis (1892–1960) – teisininkas, kultūros istorikas.
[33] Marija Mašiotaitė-Urbšienė (1895–1959) – Lietuvos istorikė, bibliografė.
[34] Julius Štarka (1884–1960) – kompozitorius, chormeisteris, pedagogas.
[35] Kazys Pakštas (1893–1960) – geografas, keliautojas, profesionalios geografijos Lietuvoje pradininkas.
[36] Paulius Augius-Augustinavičius (1909–1960) – grafikas, dailininkas.
[37] Nargelavičius – teisininkas, advokatas.
[38] Brunonas Kalvaitis (1902–1964) – teisininkas.
[39] Steponas Kairys (Tumasonis) (1879–1964) – inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.
[40] Bronius Tomas Dirmeikis (1910–1961) – teisininkas, žurnalistas, teisės mokslų daktaras; vienas iš VLIK’o įkūrėjų ir vadovų.
[41] Vlada Grigaitienė (1890–1961) – operos solistė.
[42] Karolis Žalkauskas (1892–1961) – teisininkas, VLIK’o Vykdomosios tarybos pirmininkas.
[43] Matuzas (1899–1960) – žurnalistas, istorikas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Išmokstu skaityti

Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin, patardami (ir teisingai darė!) pačiam pažinti raides.
Tad su pačiais geriausiais ketinimais 1944 metų rugsėjį mama man įdavė penkiasdešimt markių ir išleido į Martyniškių pradžios mokyklos pirmą skyrių. Vajetau, iki šiol aš savo kieme tarp keturkojų draugų buvęs pats stipriausias ir gudriausias dvikojis, staiga pasijutau pakliuvęs į tikrą pragarą. Nesuskaičiuojama galybė vaikų iš plačiųjų laukų vienkiemių šėlo, dūko, spiegė, tiesiog vertėsi per galvas, tad spausdamas prakaituotame delne tas penkiasdešimt markių, stengiausi likti kuo mažiau pastebimas. Staiga toks prastypęs paauglys, per vasarą pajuodusiom ir prieš mokyklą dar ne iki galo nuplautom kojom, prišoko prie manęs ir iš sulopytų kelnių gilios kišenės ištraukęs kovinę granatą atkišo man:
– Še, pirk! – ir, vikriai išlupęs iš mano rankų pinigus, dingo vaikų šurmulynėje.
Taip vietoj pieštuko, sąsiuvinio ir abėcėlės tądien parsinešiau namo granatą.
Po poros savaičių prasidėjo mūšiai, ir mano mokslai baigėsi.
Jau vėliau rudenį pradėjau eiti į Bambalų pradžios mokyklą. Pradėjau, bet iki pačios mokyklos kažkodėl nenueidavau. Dideliame berže įsirengiau patogų būstą ir jame praleisdavau mokslams skirtą laiką. Vietoj raidžių ir skaičių aš puikiausiai išmokau visą vokiečių ir rusų kareivių paliktą ginkluotę. Žinojau granatų pavadinimus, jų kovinę galią, mokėjau jas sprogdinti. (Ypač įsiminė pirmos granatos susprogdinimas.) Savadarbiu minų ieškikliu rasdavau po velėna paslėptas visokių rūšių minas, taip pat ištraukdavau iš prieštankinių sprogdiklius, nors kuriai nors vienai sprogus išminuotojo vietoje būtų likusi tik gili duobė. Gerai susipažinau ir su šautuvais, automatais, netgi užtaisyti minosvaidį ar kulkosvaidį buvo vieni niekai. Tik va, abėcėlė, kaip koks gerai įtvirtintas betoninis priešo dzotas, buvo visai neįveikiama.
Teisybė, kartais tekdavo nueiti ir į mokyklą. Mokytojas dažnai patikrindavo medines arba geležines nuo kulkosvaidžio šovinių kuprines, kuriose teoriškai turėjo būti šiokios tokios mokyklinės priemonės. Praktiškai pas visus vyriškos giminės mokinius ten gulėdavo įvairaus kalibro šoviniai, trotilas, sprogdikliai, minų dėžutės, rusiškos ir vokiškos granatos, o ant viršaus, kaip maskuotę, mokytojas dar rasdavo kokį nušiurusį sąsiuvinį ar rašalo buteliuką. Tik tokio Oliaus kulkosvaidžio dėžutėje mokytojas užtiko grūste prigrūstos įvairios ginkluotės ir jokio sąsiuvinėlio ar bent apgraužto pieštuko. Suklykė perpykęs, trinktelėjo tąja geležine dėže su visom joje esančiom granatom Oliui per galvą ir liepė eiti klauptis mokyklos aikštėje.
Vaikis išklūpojo vieną pamoką, antrą, o trečios viduryje staiga pakilo ir pasileido namų link. Mokytojas su mokiniais puolė iš klasės ir, visokiais balsais alasydami, nusivijo iš paskos.
Maždaug už poros kilometrų Olius pasiekė tėvų žemę, ten drąsiai sustojo, parodė mums visiems liežuvį, užpakalį, tada mokytoją ir vijikus išvadino visokiais vardais, kurių jis žinojo įvairių ir daug.
Man gi negana buvo apkasuose surastos ginkluotės, tai dar pasidariau visai gerai veikiantį pistoletą. Pirmas trofėjus – įkyrėjęs kiemo gaidys.
Nemažai laiko sėdėdavau berže, šiek tiek ir mokykloje, vienoje kišenėje gulėjo pistoletas, kitoje – granata, o medinėje dėžutėje taip pat netrūko ko nors sprogstamo. Jeigu taip netyčia būtų sprogusi kurio nors granata ar kitoks nemenkas įtaisas, iš mūsų mokyklėlės galėjo likti tik smulkiai suaižytų rąstų krūva.
Dabar jau kitą rudenį tėvai liepė eiti į trečią – Šapnagių pradžios mokyklą, kuri buvo gal už šešių kilometrų. Tikrai, labai norėjau išmokti skaityti, tik nors verk, kad ir užsimerkęs galėjau išardyti ir surinkti automatą, surasti ir išimti sprogdiklius iš kokios tik nori minos, mokėjau taikliai šaudyti, bet niekaip, o niekaip neskyriau A nuo B. Tada mokytojo vaidmens ėmėsi brolis. Jis atvirkščiai padeda knygą ir liepia skaityti. Aš ir „skaitau“. Brolis trypia kojomis ir plonu balsu rėkia:
– Žalty, aš tau tyčia knygą atvirkščiai padėjau, tai kaip tada tu ją skaitai?!
Per patį speigmetį, labai žvarbią ir vėjuotą dieną mūsų vaikų būrelis susistumdė ant ledo. Tik vienoje vietoje ledas triokštelėjo ir atsidūriau vandenyje. Kol tuos šešis kilometrus grįžau namo, dar žnaibant rytų vėjui, pavirtau į ledo gabalą. Vakare prie žibalinės lempos žiūriu į knygą ir nepajutau, kad skaitau. Skaitau aiškiai, greitai, neužkliūdamas, lygiai taip, kaip skaitau ir dabar.
Jokių vaikiškų knygelių neturėjau, tad po ranka pakliuvusios mano pirmos perskaitytos knygos buvo Servanteso „Don Kichotas“ ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“...
Pramokęs rašyti ėmiausi knygų rašymo. Kaip tik tuo metu vyko didieji žmonių trėmimai, ir kaimo moterėlės, susibėgusios krūvon, apie tai tik ir kalbėdavosi. Aš tūnau sau tyliai kampe ir viską atmenu žodis žodin, ką jos ištisom valandom šneka. Užėjau vienoje apleistoje latvio sodyboje tokią važtaraščių knygą, kurios antroji lapo pusė buvo tuščia. Gal ne vieną važtaraščių knygą prirašiau tų bobučių pasikalbėjimų, kol vieną kartą pajutau, kad taip mano knygai ir galo nebus. Ir liko knyga neparašyta. Be galo.
Vėliau į rankas pakliuvo knyga apie Lietuvos kunigaikščius. Ten viskas buvo aiškiai išdėstyta, lygiai taip ir parašiau, vietoj kunigaikščių išguldydamas savo katinų gyvenimą, kuriuos labai mėgau.
Neatsimenu, ko pirma pramokau – vaikščioti ar šliuožti slidėmis? Pasirinkdavau tam tyčia kokią nors vėjuotą dieną, kai visi sėdi trobose, ir per pūgą traukdavau Latvijos link. Ten kas antra sodyba stovėjo tuščia, nes šeimininkai pabėgo nuo besiartinančios Raudonosios armijos, o aš kur nors palėpėje rasdavau krūvas latviškų knygų ar laikraščių. Taip iki pat sutemų skaitydavau kas papuola ir pats to nesuprasdamas pramokau latviškai skaityti šiuolaikinėm ir gotiškom raidėm.
Kartą taip beklajodamas susidūriau su vilkų vora. Aš tuoj pasukau slides namų pusėn ir maniau, kad nuo jų pabėgau. Iš tikrųjų vilkai nekreipė į mane jokio dėmesio ir traukė savais Advento takais.
Po to kartu su savimi pasiimdavau pistoletą. Tas pistoletas iššaudavo kapotais gelžgaliais, kai uždegdavau degtuku paraką per tam reikalui paliktą skylutę vamzdžio šone.
Vieną sutemų vakarą, kai šliuožiau atgal iš kelionių po Latviją, žiūriu, link manęs šuoliuoja didelis žvėris. Drebančiom rankom traukiu vis stringantį kišenėje pistoletą, o žvėris artinasi. Susigraibau degtukus – iki manęs vos keli žingsniai, brėžiu – degtukas sudrėkęs, žvėris šoka man ant krūtinės ir ima pacypaudamas laižyti veidą. Tai nutrūkęs nuo grandinės kaimynų šuo, kuris irgi nėrė per pūgą ir pusnis į Latviją ir labai apsidžiaugė sutikęs gerą pažįstamą...
Tuo pačiu pramokau skaityti ir rusiškai, tiesa, dar pagal senosios rašybos taisykles, nes mano tėvas buvo baigęs rusišką triklasę praeito amžiaus pradžioje ir išsaugojo mokyklines knygas.
Labai norėjau tapti keliautoju, poliariniu tyrinėtoju, o lietuviškų knygų apie tokius dalykus nebuvo. Kartą miesto bibliotekoje, tuomet mokiausi Žagarėje, matau tokią knygą... tik rusų kalba. Tai buvo Vladimiro Obručevo „Centrinės Azijos dykynėse“. Per pirmuosius knygos puslapius bridau kaip per miglą, o baigiau lyg būčiau skaitęs lietuviškai.
Žiemą, atšliuožęs slidėmis į Žagarės knygyną, žiūriu ir savo akimis netikiu – vėl to paties Obručevo knyga „Į neištirtus kraštus“. Čiumpu už piniginės, ten knygai trūksta pinigų, verčiu kišenes – dar randu kapeikų, bet vis tiek jų trūksta. Nedaug, bet trūksta. Iki namų apie penkiolika kilometrų, tad kitą kartą atkeliavęs knygos tikrai neberasiu. Ir netyčia užčiuopiu už pamušalo keletą kapeikų, kurių kaip tik reikėjo. Knygą užsikišu po švarku, už diržo, ir tiesiai, nes netoli vakaras, per Latvijos miškus skuodžiu namų link. Vis labiau spaudžia speigas, pusto, ir pirmame miškelyje, atsisėdęs ant virtėlio medžio, traukiu knygą iš po švarko. Maniau tik truputį paskaitysiąs, o kai visiškai sutemo, tai knygos neperskaitytų puslapių liko apmaudžiai nedaug...

Pasiruošimas

Prie mano lovos, ant sienos, kabo didelis žemėlapis, kurį tėvas parsivežė dar iš Pirmojo pasaulinio karo, nes kelionėje nors kiek gelbėjo nuo šalčio... Žemėlapis senoviškas, priklijuotas ant drobės. Šiaurinėje ir rytinėje jo dalyje tarpais tuščia – nei kalnų, nei upių, nieko – ten baltos dėmės. Tėvai jau brėkštant pradeda gyvulių ruošą, ant sienos blykčioja iš kūrenamos krosnies atšvaitai, o aš vis žiūriu ir žiūriu į tas baltas dėmes žemėlapyje. Ten jau matau salas, ledo laukus, kalnus, upes, bekraščius miškus ir, aišku, visa tai atrandu aš, o kas gi kitas? Juk būsiu didelis keliautojas, atradėjas, poliarinių jūrų tyrinėtojas. Tik visa bėda, kad tas laikas slenka taip palengva, ir kol baigsiu tą nelemtą vienuolika klasių, kas nors kitas ims ir atras mano kalnus ir salas. Tad nusprendžiau gerokai nustriukinti (beje, vėliau taip ir atsitiko) savo mokslus ir į Šiaurę išvykti daug anksčiau. Taip pat nutariau, kad keliautojui ir nežinomų žemių atradėjui tikrai nereikia kažkokių chemijų, fizikų ar algebrų, o reikia žinoti visų salų, jūrų, upių, kalnų, pusiasalių, įlankų pavadinimus. Kažkokiu būdu suradau penkiasdešimties keliautojų pavardes. Kaip jie keliavo po Šiaurės jūras, kiek laiko truko jų kelionės ir ką jie atrado. Ir kodėl penkiasdešimt, o ne keturiasdešimt devyni ar penkiasdešimt vienas, dabar ir pats negaliu pasakyti. Apie tokių dviejų keliautojų – Beringo ir Dežniovo – gyvenimą ir keliones žinojau viską, gal jie patys apie save tiek nežinojo... Ir atsitik tu man šitaip, kad septintoje klasėje per geografijos egzaminą (dabar mokiniai knerkia, kad jie neturėtų laikyti egzaminų) ištraukiau bilietą, o ten, – o laimė! – kaip tik reikia papasakoti apie tuos pačius Beringą ir Dežniovą. Dabar aš jiems (egzaminų komisijoje buvo mūsų geografijos mokytoja ir dar du mokytojai – vyrai) smulkiai išdėstysiu visą tų keliautojų gyvenimą, kur, kada, kaip jie plaukiojo, kokie buvo laivų pavadinimai, viską o viską, diena po dienos, savaitė po savaitės iki pačių smulkmenų, ar...
– Apie Beringą ir Dežniovą nereikia pasakoti, – girdžiu geografijos mokytojos balsą, – apie juos aš nedėsčiau...
Kaip tai nereikia, kaip tai nereikia, nors bliauk ir kojom trypk iš apmaudo, tik mokytoja liepia atsakinėti kitą bilieto klausimą ir, neišklausiusi iki galo, parašo penketą. Blogesnio pažymio, kaip man tada atrodė, nesu gavęs...
Iš tų penkiasdešimties keliautojų biografijų žinojau, kad jiems visą laiką trūko pinigų ir gerų šunų. Dėl šunų, tai čia ne bėda. Savo šunį Malių jau „užrašiau“ į laivo, kuriuo aš plauksiu, įgulą. Tai buvo vidutinio didumo šuo, kurio kailyje nerastum sveikos vietos. Jam tas pats – pulti vieną ar kokią kelių dešimčių šunų govėdą. Kartą matau – pilkos, kaimietiškos išvaizdos šunys traukia sau, kai juos užmatė Malius. Kaip iš patrankos paleistas sviedinys Malius trenkėsi į patį šunų būrio vidurį. Įnirtusių šunų kamuolys cypia, urzgia, loja, kaip pūga sukasi vietoje, laksto į šalis sniegas ir kailio skivytai. Kol atbėgau iki pjautynių vietos, tai ant kruvinos nutryptos žemės radau beveik į skutus sudraskytą savo Malių. Ką gi, nunešiau jį į daržinę, paguldžiau ant šiaudų, kitą dieną nutariau palaidoti. Ryt ryte nueinu į daržinę, Malius guli kaip gulėjęs, tik pasilenkiau jo paimti ir matau – viena mano negyvėlio akis pusiau atmerkta (antros jis buvo netekęs anksčiau). Po to Malius tapo dar aršesnis, dabar puldavo nors ir kelių kaimų susivienijusius šunis. Vieno šuns man bus negana, bet dėl to nesijaudinau, ko jau ko, bet pakeliui aš jų prisirinksiu kiek tik reikės.
Šunų bus į valias, o su pinigais tai tikrai striuka. Kelionei į Šiaurę buvau sutaupęs aštuoniolika rublių. Kai ganydavau bandą, tėvas nutarė, kad turiu daug laisvo laiko ir įdarbino dar „antraeilėse pareigose“ – rinkti nuo dirvono akmenis ir ant ežios juos krauti. Čia jau aš pareikalavau už akmenų rinkimą mokėti. Po vieną kapeiką už akmenį. Tėvas kažkodėl lengvai sutiko ir aš su didžiausiu noru ėmiau juos nešioti iš viso lauko. Kai suskaičiavau, išėjo lygiai tūkstantis du šimtai, o tai jau bus dvylika rublių. Tėvas juos dar kartą perskaičiavo, išsitraukė smarkiai apdilusią piniginę ir – aš gi nekantriai trypčiojau vietoje, – sumažinęs perpus „įkainius“ padavė tik šešis rublius.
Jeigu jau nutariau keliauti į Šiaurę, tai turiu būti užsigrūdinęs ir nebijoti šalčio. Tad visų pirma atsisakiau kokio nors šiltesnio apdaro. Tik šliuožti žiemą be megztinio, o vien su švarku niekaip neišėjo. Mama liepė nedurniuoti ir neėsti jos gyvenimo. Nusileidau, bet tik dėl akių. Tą nelemtą, šiltą naminį megztinį, nučiuožęs iki pirmų krūmynų, ten ir palikdavau, o grįždamas vėl pasiimdavau.
O vis dėlto, dienas praleidus sniegynuose, kai grįžti šlapias ir sustiręs, atsiguli ant plataus suolo palei šiltą „šeibantą“, kur po juo garsiai knarkia ir per miegus kovoja su šunimis Malius, o du katinai – vienas ant krūtinės, kitas ant kojų tyliai murkia, ir namuose atrodo visai gera.
Tarpais būdavo truputį liūdna ir baugu, nes ten, tarp ledų, gal teks praleisti metus, o gal ir daugiau, tik nejaugi prisipažinsi, kad bijai? Nė už ką!
Tėvas, kaip ir kiti palatvijo gyventojai, veždavo į Rygą parduoti avinus. Iš to gyveno šeima, o kai kurie už parduotų avinų pinigus dar leisdavo vaikus į mokslus. Nors kartais tas išsilavinimas būdavo parduotų avinų lygio, bet vis tiek tai buvo išsilavinimas, o dažnai ir aukštasis...
Tėvas grįždavo iš Rygos su nemažu kapšu pinigų. Tada, kaip mokytesnio, prašydavo manęs juos suskaičiuoti. Nors jis akylai stebėdavo, tik kažkaip vienas kitas rublis nuslysdavo į mano kišenę.
Jaučiau, kad pinigų yra per mažai, tad nutariau iš vienos pelkutės prie pat Latvijos rubežiaus prišienauti kokį vežimą šieno ir jį parduoti Žagarės turguje. Už vežimą šieno būčiau gavęs gal visus dvidešimt rublių, o su tokia pinigų suma gali keliauti nors į Šiaurės ašigalį. Ta pelkės žolė – vikšris – augo vandenyje, tad pjoviau ir tempiau džiūti į krantą. Buvo žvarbi, apniukusi vasara, nuo braidžiojimo vandenyje pakilo karštis ir kelias dienas gulėjau lovoje, pro langą žiūrėdamas šiaurės pusėn, tarpais manydamas, kad jau esu Šiaurėje iš tikrųjų. Kai pasveikau, tai atsirado kiti sumanymai ir rūpesčiai.
Kartą tėvas liepė susiruošti kelionei į Rygą. Jau iš vakaro papjautus avinus sukišdavo į maišus, kurių kampuose buvo po bulvę, kad laikytųsi virvė. Išeidavo iš maišo lyg ir kokia kuprinė, kur aiškiai matydavosi, kas joje yra. Tada, dar beveik naktį, reikėjo iš geležinkelio stoties eiti per tylinčios Rygos gatves iki tokios rampos, kur kelias valanda laukdavome, kol pasirodys „štampuotojas“ ir paženklins avinus, kad jie tinka rygiečių skrandžiui. Prie paviljono durų, kur pardavinėjome avinus, buvo tokia graži, senoviška lentelė su užrašu: „Vaikams ir šunims įeiti griežtai draudžiama!“
Kartą žiūriu, kaip krantine eina du visai jauni vyrukai. Basomis įsispyrę į nudrengtus sandalus, apšpurusiom plačiom kelnėm ir, o grožybių grožybė, – dryžuotais jūreiviškais marškinėliais ir kepurėm be snapelių, su kaspinais. Štai kaip turi atrodyti jūreiviai, tyrinėtojai, Šiaurės jūrų nugalėtojai, o ne kaip aš, vilkįs namie austo, storo ir kietai suvelto milo „barva“. Jūreiviška kepurė su kaspinėliais – aukščiau visų norų, ką jau čia, bet kartą Žagarėje su mama užėjome į audinių parduotuvę, o ten guli tokia medžiaga, dryžuota, beveik kaip jūreiviškų marškinėlių. Tik tie dryžiai ėjo ne skersai, o išilgai, bet nenorėk, žmogau, neįgyvendinamos svajonės – skersų dryžių.
Ir vieną ankstyvą pavasario dieną, kai mama išardė audimo stakles ir palaisvino didžiąją kamarą, iš Žagarės parvežė „kriaučką“. Ant paties galo, kai apsiuvo visus namiškius, o atrodė, kad to niekada nesulauksiu – štai jie, mėlynais dryžiais išilgai marškiniai, galiu ir aš pasimatuoti. Eik tu sau, koks gražumėlis! Beveik matau save laivo pirmagalyje, kaip atstatęs dryžuotą krūtinę Šiaurės vėjams, skriste skrendu pirmyn į nežinomus kraštus.
Mama sako, kad nusivilkčiau, nenudrengčiau naujų marškinių. Aš ir pats žinau, kad juos reikia saugoti, čia ir sakyti nereikia, o vis tiek, kai trobos lange iš kiemo pusės pamatai save taip šauniai atrodantį, pasidaro saldžiai gera.
...Sekmadienis. Guliu apsivilkęs dryžuotais marškiniais apluoke ant šiltos žolės. Balti debesėliai plaukia, mainosi, vienas kitą pralenkdami. Dabar aš regiu jau ne debesis, o plaukiančius laivus, bures, jūrą, save, žvelgiantį į tolių tolius. Ir čia pamatau prie pat savo veido priešakinę šuns koją. Tai Malius, kuris sustingo vietoje, nejuda, gal mąsto apie Šiaurę? Vargu. Greičiau apie kokį prieš savaitę užkastą kaulą. Dabar aš savo padebesines mintis perjungiu prie paprastesnių – šuns kojos.
Visi žino ir tai yra neginčytinas dalykas, kad šuo žmogui kanda į koją. O ar yra buvę kada nors atvirkščiai? Neteko girdėti, tad dabar yra pats geriausias metas tai išbandyti, tad krimsteliu nieko nenutuokiančiam Maliui į priekinę koją. Šuo nesucypė, nesuurzgė, maniau, kad bandymas praėjo sėkmingai, tik girdžiu, kaip kažkas plyšta. Tai Malius nuo pat apykaklės iki apačios plėšia marškinius per pusę. Kol suvokiau, kas vyksta, iš mano „jūreiviškų“ marškinių išėjo kaip ir dveji...
Mama, susiūdama marškinius, visai nekaltino šuns, o ūdijo mane, jog esąs dar durnesnis už šunį.

Laivo statyba

Pinigų kelionei lyg ir mažoka, bet užteks ir tiek. „Jūreiviški“ marškiniai yra, nors ir susiūti per nugarą, bet kitų tikrai nebus, tad teks dėvėti „mantelį“ (švarką), kad nesimatytų siūlės. Mažiausiai rūpėjo maistas. Kamine kabėjo lašinių paltys, o ant trobos aukšto po skersbalkiu tabalavo pririštas didelis pintas krepšys su dešromis. Turėjau nusipirkęs (pirmosios išlaidos) kompasą ir tokią trikampę liniuotę, kurią aš vadinau ne paprasta liniuote, o vizirine. Tad iš visur, kur tik galėdamas, rinkau aprašymus, kaip su ta vizirine liniuote ir kompasu braižyti žemėlapį. Čia jau aš turėjau neblogą patirtį. Klijais iš bulvių suklijavau daug sąsiuvinio lapų ir ten nubraižiau Viešučių kaimo žemėlapį. Buvo pats pavasario polaidis, tad žemėlapyje mėlyna spalva pažymėjau, kad tai yra jūra, ir ne viena jūra, o visos trys sutilpo Viešučių kaime. Kur nebuvo vandens, ten pažymėjau salas ir kalnus. Jūroms, saloms ir kalnams sugalvojau pavadinimus.
Dabar reikėjo svarbiausio dalyko – laivo, o laivui lentų. Ir kuo skubiau, nes vanduo nuo pievų galėjo nusekti, tai kaip tada aš tą savo laivą nutempsiu iki kanalo. Toliau jau būtų daug lengviau – kanalu iki Dabikinės upelio, Dabikinės upeliu iki Ventos upės, Venta iki Baltijos jūros, paskui vakarinės Norvegijos pakrante iki Ledjūrio.
Gerom, sausom lentom apkalta mūsų daržinė. Tik vėl, nulupus nors kiek tų lentų, pasirodytų skylės sienoje, o tėvas tokią netvarką tuoj pastebėtų. Yra dar viena išeitis – kaimynų daržinė. Kadangi aš iki šiol nepasižymėjau kokiom nors stambiom (smulkių pasitaikydavo) eibėm, tai kaimynas niekadėjo ieškos kur nors toliau, manęs neįtardamas. Dabar reikėjo laukti tam tinkamos progos. Ir greit tokia proga pasitaikė.
...Pirmaisiais kolūkių metais žmonės už darbadienius dar šiek tiek gaudavo. Vėliau vis mažiau ir mažiau, kol ne kolūkis, o kolūkiečiai likdavo skolingi. Tuomet gal kaimiečiai verkė, dejavo ir rankas grąžė? Tai kad ne! Duonos buvo mažai, o samagono – apsčiai, tad gerdavo vyrai ilgai bei išradingai. Kartą mūsų troboje vyrų būrelis nutarė, kad nebesikalbės lietuviškai, o sava, tam tyčia sugalvota kalba. Taip ir padarė. Šnekėjosi tarpusavy, gerdami ir užkąsdami tris dienas iš eilės, puikiai vienas kitą suprasdami.
Pagaliau mama, vieną kartą neapsikentusi, paėmė sunkų buitinį įrankį ir išvijo su dideliu trenksmu baliauninkus lauk iš trobos.
Atvelykis. Virtuvėje vėl šurmuliuoja vyrai: du latviai iš Ukrių ir du lietuviai. Tarp pastarųjų ir kaimynas. Vienas latvis siūlo mano tėvui, o aš ruošiu pamokas kitame kambaryje ir per lentinę sieną girdžiu, ką anie kalba, kad mane leistų į Ukrių mokyklą, nes ten, Latvijoje, esanti geležinė tvarka, o per pamokas esą taip tylu, kad girdėti, kaip musė skrenda.
Kokia geležinė tvarka, kokia čia tyloje skraidanti musė? Mūsų, Žagarės, mokykloje viena klasė (miesčioniukai) su kita (kaimiečiais) pradėdavome pliektis per ilgąją pertrauką ir dar visą kitą pamoką. Tokių muštynių dabar ir amerikoniškame vesterne nepamatysi. Tik šiaip taip suginti į klases, išraudę ir gumbuoti, dar ilgai nenurimdavome, planuodami, kaip kitą kartą lupsime savo priešininkus, o vargšė senutė, rusų kalbos mokytoja, ima nusikaltėliams užrašyti skirtą sąsiuvinį ir klausia didžiausio triukšmadario:
– Beleckai, kaip tavo pavardė?..
...Matau pro plyšį, kad vyrai pačiame smagume, tyliai einu į lauką. Žvaigždėta naktis, ledokšniai traška po kojomis, o aš slenku link kaimyno daržinės. Sausa, eglinė lenta, nors smuiką iš jos daryk, plėšiama cypia taip garsiai, kad nubunda visi aplinkiniai šunys.
Apmiręs laukiu, kada užsidegs lempa ir atsidarys durys, aš jau žiūriu, kurion pusėn reikės dingti, tik palengvėle šunys aprimsta, ir vėl imuosi plėšti kitą lentą. Ši dar balsingesnė, šunys iš naujo sukyla ir jau ne loja, o springsta, cypia ir dejuoja, lyg jiems ką nors skaudėtų.
Lentas sunešiau į mūsų daržinės peludę ir apkapsčiau šiaudgaliais, kad niekas nepastebėtų.
Kadangi tėvai iš paskos nesekiodavo, nes jiems užsiėmimų tikrai netrūko, tad palikdavo mane vieną namų saugoti, ir dar liepdavo atlikti daugybę darbų, kad nebūčiau visai dykas. Aš tuos darbus, kaip koks spartuolis, padarydavau labai greit: kur kliuvo, kur nekliuvo, ir gatava. Tada, prieš tai surinkęs iš visų pašalių senas vinis ir jas ištiesinęs, ėmiausi laivo statybos.
Liūdnokai žvelgiu į savo laivą. Iš mano perskaitytų knygų laivas truputį (ką ten truputį!) turėtų atrodyti kiek kitaip, bet kitokiam neužtektų lentų ir dar daug ko. Kaip nors – nutariau. Vėliau kažkur perskaičiau, kad rusų keliautojai Ochotske (tai Tolimieji Rytai) vien kirviu pastatė du laivus, kad jais nuplauktų iki Aliaskos. Jie taip pat atrodė ne kažkaip, tad vieną pavadino „Kaip nors“, o kitą „Galbūt“. Ir ką, nuplaukė iki tos Aliaskos, nenuskendo.
Kartą, grįžęs iš mokyklos, kažko basčiausi po sodybos pašalius ir štai ką matau: laidaro pačiame viduryje guli skersai nudrėbtas mano laivas, skirtas Šiaurės audringoms jūroms, ledkalniams, atradimams ir nuotykiams, o apie jį grūdasi koks pustuzinis riebių paršų. Jie stumdosi, žvygčioja iš didelio kiauliško malonumo ir lapnoja iki pusės sukišę knysles į dar šiltą jovalą.
Matyt, mama, užtikusi paslėptą mano laivą ir ničnieko nenutuokdama apie laivybą bei keliones į Šiaurę, nutarė, kad toks daiktas visiškai tinka kapoti burokams ir supilti jovalui, kur iškart apie jį sutelpa kiaulių šeimyna.
...Paršai sočiai kriuksi, mažomis akutėmis vis pasižiūri į mane, gal aš jiems atnešiau dar ko nors skanesnio, ir daugiau jiems niekas nerūpi: nei Šiaurės jūros, nei kalnai ar kokios nors salos, kad tik būtų ko paėsti, kol vieną dieną jų nesudėtingą gyvenimą nutrauks jau iš vakaro gerai pagaląstas peilis...

Sugrįžimas

Trumpam poilsiui reikia pasirinkti kuo nepatogiausią vietą: kad po šonais gulėtų kampuotas akmuo, galva remtųsi į spygliuotą krūmą, o kojų negalėtum ištiesti visu ilgumu. Tėvas irgi pietų poilsiui priguldavo sode po obelim ir vienos basos kojos kulną uždėdavo ant kitos nykščio. Kai tik trumpam snūsteli, koja tuoj nuslysta nuo nykščio ir bumbteli ant žemės. Viskas, poilsis baigtas, nes per patį vidurvasarį, dar saulėtą dieną, ilgas miegas tolygu svieto pabaigai.
Aš nespėjau trumpam sumerkti akių, kai išgirdau, kaip visai čia pat barkštelėjo dviratis, ir matau, kaip per griovį link manęs eina toks Evaldas Šteinbergas (Evalds Šteinbergs), buvęs Bambalų kaimo gyventojas.
– Labas, – sako jis nieko neklausinėdamas ir niekuo nesistebėdamas, – o kodėl knygų negrąžinai Ukrių bibliotekai?
Tai žmogaus atmintis, rodos, nieko jis daugiau per tokį ilgą laiką, kai matėmės paskutinį kartą, o tai įvyko prieš šešiasdešimt su viršum metų, ir neveikė, o tik galvojo apie mano negrąžintas knygas. Aš taip pat užmiršau daugybę dalykų, žmonių, įvykių, o tas negrąžintas knygas... irgi pamenu. Tai buvo V. Lacio „Ciems pie jūras“ („Kaimelis prie jūros“) ir F. Kuperio „Mednieks Âdas Zeíe“ („Medžiotojas Odinė Kojinė“).
Išgavęs pažadą, kad knygas tikrai grąžinsiu (dabar jau ir anos bibliotekininkės anūkė būtų suaugusi merga), girgždindamas dviračiu Evaldas Šteinbergas nuvažiavo toliau.
Nors Bambalų kaimas priklausė Lietuvai, bet visi jo gyventojai buvo latviai – lėtaeigiai ir mažakalbiai, kaip tie suomiai, tėvas ir sūnus, kurie mišką kirto. Eina ryte jiedu į mišką, ir sūnus sako tėvui:
– Tėte, žiūrėk, zuikis!
Grįždamas vakare į namus tėvas atsiliepia:
– Taip, zuikis...
...Poilsis baigtas, reikia dirbti. Kai nieko neveiki, tai žiūrint į savo pasodintus medžius ir vaismedžius baisu darosi. Nejaugi tai vieno žmogaus darbas, ir aš pats atrodau lyg ir ne aš, gal čia darbavosi visas būrys nematomų pagalbininkų? Kartą mačiau tokį amerikonišką filmą, kurio pagrindinis veikėjas gyveno tarp miškų ir kalnų, čiurlena upeliai, stovi gražus namas, aplink bėgioja laukiniai žvėrys ir skraido paukščiai. Vieną dieną kilęs didelis gaisras nuodėguliais pavertė mišką, sudegė namas, išdžiūvo upeliai, išsibėgiojo ir išsilekiojo žvėrys bei paukščiai. Ir ką? Žmogus švariai apsirengęs, baltomis kelnėmis vėl sodina mišką. Pastatė kitą, dar gražesnį, namą, pradėjo iš naujo čiurlenti upeliai, grįžo žvėrys ir paukščiai. Pats svarbiausias dalykas – to vyro kelnės kaip buvo, taip ir liko baltutėlės...
Viešučių žemėje vyko kažkas panašaus. Sumaišė melioracija viršų su apačia, kur buvo kairė – atsirado dešinė, srautus, pelkutes užpylė žemėmis, kalniukus pažemino, o lomas paaukštino, trobos, šuliniai, medžiai kaipmat atsidūrė po kietai suplūkta žeme, vienintelį upeliuką sukišo į cementinius vamzdžius. Kad žemė nebeatsigautų, ant jos užpylė ir nenustoja pilti visų įmanomų nuodų numarinti nepageidaujamai laukinei žolei ir lendančiam į saulės šviesą vabalui.
Dabar mano devyni hektarai (kurie stovi skersai gerklės didiesiems ūkininkams ir bendrovėms) keliasi lyg po sunkios ligos, kur išdygusi žemuogė ar atsiradęs kamanių lizdas yra didelis įvykis.
...Tąkart iškeliauti į Šiaurę sutrukdė paršams atiduotas laivas. Vėliau pasirinkome sausumos kelią, nuvedusį mus rytų pusėn, į Altajų, o ten nuotykių ir atradimų patyrėme tiek ir tiek.
Išlipome mažoje Alambajaus geležinkelio stotelėje, Salairo keteroje. Jau antras mėnuo čia spaudžia speigas, nerimsta pūgos, sniego pridribo iki pastogių ir aukščiau, ir kiek dar snigs bei laikysis šalčiai – niekas nežino. Apsidairėme – visur tuščia, tik kur ne kur iš aukštų vėpūtinių rangosi dūmelis, išeitų, kad po sniegu gyvena žmonės. Iš kažkokios pusnies išniro grėsmingos išvaizdos kailiniuotis ir įrėmė šautuvo vamzdį į šonkaulius:
– Stok, šausiu!
Pasirodo, tai buvo tos gyvenvietės sargas, kuris privalėjo kiekvieną įtartiną žmogų sustabdyti ir vesti pas valdžią.
Valdžia su mumis per daug nesicackino – tuoj parašė įsakymą, kad mane skiria girininku, o Juliją – padėjėja į Taigos Sungajaus girininkiją, pagal čionykščius matavimus netoli – gal už šešiasdešimties–septyniasdešimties kilometrų. Kaip ten per kelių metrų aukštumo pusnynus pakliūti – mūsų reikalas. Sibire į kur tik nori yra du keliai – vasaros ir žiemos (žiemkelis). Vėlgi, kelias – tai nereiškia tikro kelio, o tik vietą, kuria galėtum važiuoti, jeigu labai pasistengtum. Privažiavęs upelį ar rėvą, pats turi ten susiręsti tiltelį, nes jeigu jis ten kada nors buvo, tai nesitikėkite jį rasiąs dabar, nes pirmasis važiuotojas jį pasidarė tik sau, vienkartiniam naudojimui...
Vasaros kelias eina per gūbrius, keteras, perėjas, kur sausiau, o žiemkelis upių vagomis ir slėniais bei sogromis (kalnų pelkėmis). Niekas sniego nevalo, o traktoriai ir kita technika jį sumina ir sutrempia, o pavasarį, kai sniegynai nutirpsta ir pasirodo ryškios taigos gėlės, toks žiemkelis iš ledo ir sniego vis dar laikosi ir yra per du–tris metrus pakilęs virš atitirpusios žemės.
Vos išlipome iš rogių, nors ir abejojome, ar ten pataikėme, mus tuoj apsupo klegančių ir rėkiančių moterų būrys, reikalaujantis tuoj pat išbudinti girtus traktorininkus, surasti traktorines roges, nes vienai nėščiai moteriškei jos draugė trenkė per atsikišusį pilvą pliauska, tad kuo skubiau reikia sutrenktąją gabenti į ligoninę.
Kadangi dabar taigos kaimelyje buvo tarpuvaldis, kai senąją valdžią atleido už girtavimą ir naujos nepaskyrė, tai čionykščiai medkirčiai, eiguliai, jų žmonos ir visi likusieji, pasijutę niekieno neprižiūrimi, taip pat užgėrė – „juodai“ ir nepertraukiamai. Būrys rėkaujančių moterų vedė mus nuo vieno traktorininko namo iki kito. Pas kai kuriuos jau prieangyje pajusdavau stiprų spirito garų nuotėkį, su tokiu traktoriaus vairuotoju kalbėtis buvo tas pats, kaip su numirėliu... Laimei, vienoje troboje radome dar ant kojų stovintį traktorininką – jis smarkiai kivirčijosi su žmona, tad šiek tiek apleido gėrimą. Aišku, anot jo, traktoriaus neužvesiąs, nes per tokius speigus užšalo dyzelinis kuras, traktorinės rogės guli po storu sniegu ir yra mirtinai prišalusios prie žemės...
Jau buvo gili naktis, kai traktorius, vilkdamas iš paskos roges ir ant jų į kailinius suvyniotą nėščiąją, lydinčių moterų būrį bei atsargai dvi dyzelinio kuro statines, krypuodamas nuo vieno sniego gūbrio ant kito, pajudėjo į kelią, Tigūno link, kur buvo ligoninė.
Mes stovėjome ir žiūrėjome traktoriui įkandin, kol jo žibintų šviesos pagaliau dingo pūgoje ir bekraštėje kėnių jūroje...
Namuose maniau, kad jau vos ne pirmą dieną iš karto stosiu ant slidžių su šautuvu ant pečių ir ilgu medžiokliniu peiliu prie diržo (pasirūpinau tokiu iš anksto), šliuošiu meškų pėdsakais ir viskas vyks maždaug taip, kaip apie Sibirą rašo (buvę ten prabėgom), o tokios darbo pradžios tikrai nesitikėjau.
Toliau įvykiai klostėsi greitai ir nesustabdomai. Turėjome sunkią ir griozdišką radijo stotį „Niedra-2“, kurią griežtai nustatytu laiku reikėdavo įjungti ir laukti vyresnybės nurodymų. Vieną viduržiemio dieną per pūgą girdžiu traškantį balsą, kad nedelsdami privalome pradėti kėnio aliejaus fabriko statybą. Reikia, tai reikia, tik vyresnybė nepagalvojo, kad fabriko statybos pradžiai praverstų bent keletas kilogramų vinių, nes dabar jas traukėme iš senų lentų. Taip pat – ir koks brėžinukas, kaip tas fabrikas turi atrodyti.
Mums išaiškino, kad raketų kurui reikia kėnių aliejaus, tad šalis jį perka iš Kanados, kur godūs kapitalistai prašo mokėti auksu, taip silpnindami mūsų tėvynės ekonomiką ir kovinę galią. Viskas paprasta ir aišku. Gerai, kad vietiniai senoliai prisiminė, kaip kėnių aliejaus varymu užsiėmė dar prieš karą, ir parodė man didžiulių kubilų šulus, kuriuos žadėjo surinkti ir suveržti lankais. Čia pat mėtėsi surūdiję vamzdžiai. Pasirodo, kėnių aliejaus gamyba – tai tas pat, kas ir samagono varymas. Mano tėvas buvo to dalyko specialistas, o mane gainiodavo atnešti malkų, vandens, pristatydavo žiūrėti, kad samagonas tolygiai tekėtų, tad būsimąją kėnių aliejaus gamybos technologiją perpratau nesunkiai ir be jokių brėžinių.
Sunkiau buvo su kadrais (čia niekas nesakydavo – darbininkais), nes, pasibaigus miško ruošai, jaunesnieji išsivažinėjo į kitas taigas. Liko tik eiguliai, ir dar šlaistėsi po kaimelį toks profesionalus invalidas Strokovas, be paliovos geriantis, kad jo invalidumas niekada nesibaigtų. Antras „kadras“ – paauglys Volodia, jau per senas mokytis ir per jaunas dirbti...
Paskui miškų pramonės ūkio vadovai apie kėnių aliejaus fabriką užmiršo ir liepė statyti taros cechą. Tada dar kažką. O mes savo pagrindinį darbą – daigynus, medelynus, jauno miško sodinimą darėme kuo sąžiningiausiai, kaip sau...
Jau kitoje girininkijoje, prie Mongolijos ir Kinijos sienos, kurios plotas kartu su taiga, kalnais, sniego ir ledo laukais užėmė apie pusantro milijono hektarų, gavome įsakymą (čia jau turėjome telefoną), kad iki 25 mėnesio dienos reikia nubraižyti didelės miškininkų gyvenvietės, beveik miesto, generalinį planą. Įsakymas atėjo penkiomis dienomis pavėlavęs, nors vis tiek būsiu išbartas už susivėlinimą, tad skubiai suklijavau, nes turėjau tikrų popieriaus klijų, daug piešimo sąsiuvinio lapų ir pradėjau braižyti (vaikystės patirtis!) būsimą gyvenvietę. Taip įsitraukiau į darbą ir jis man taip patiko, kad išėjo tikras Kampanelos „Saulės miestas“. Gal po dešimties metų, važiuodamas pro mūsų oranžinį maumedžių namelį, kur kadaise gyvenome, ten nepastebėjau jokios gyvenvietės, tuo labiau miesto. Tik mūsų namelis per tą laiką gerokai papilkėjo ir tarsi tapo gerokai mažesnis.
Kiekviena diena – vis kas nors nauja. Pavyzdžiui, atrandame mumijo, kurio vėliau ieškojo, metę tarnybas, geologai, pulkininkai, mokslų kandidatai, rimtų įstaigų vadovai. Visi norėjo kuo greičiau tapti laisvi ir nepriklausomi. (Kai atėjo toks laikas – ir vėl negerai.)
Kartą, kai lankėmės prie Ak Turos ledynų, kur mūsų girininkijos ribose stovėjo alpinistų stovykla, sutikome tokį jauną vyrioką ir jo gerokai trenktą palydovę. Vyrelis pasigyrė esąs paties kino režisieriaus Tarkovskio padėjėjas. „Čia tai bent, – praradau sveiką nuovoką aš, – paties Tarkovskio!“ Dar vis buvau apdujęs, tad parodžiau jam vieną trumpą kalnų upelį, prasidedantį iš netoliese kabančio ledyno, visą kvepiantį čia augančia auksine šaknimi.
Jojant namo man tas režisieriaus padėjėjas ir jo kvaištelėjusi merga pasirodė kažkokie įtartini. Grįžęs po savaitės radau visą auksinės šaknies upelį išplėštą.
Gyvenome tarp retų, spalvotų akmenų, vaistingų šaknų, matydavome senovines, ranka rašytas knygas, plaukėme arkliais įsikibę į balną per kalnų upes ir slėpėmės nuo pūgų ir speigo prie Krisanichos beloko, visų Kalnų Altajaus meškų „sostinės“.
Mūsų kieme stūksojo dviejų su puse tūkstančio metų skitų „boba“, o darže, kur šiame aukštikalnių krašte pirmieji pradėjome auginti bulves, buvo hunų kapinynai...
...Kartą, nusileidę Ak Turos ledynu su sūnumi Andriumi, trijų su puse metų „vyru“, nuo vienos viršūnės, papėdėje sutikome pigiu švarkeliu vilkintį senioką.
– Kur buvote? – rūpi jam sužinoti.
Parodžiau į viršūnę, kur ką tik švietė saulė, o dabar jau ten pustė.
– O, – apsidžiaugė senukas, – jūs užkopėte į Tronovo viršukalnę! – ir bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. – Greta jos yra Einšteino viršūnė.
Taip susipažinome su garsiu glaciologu – ledynų tyrinėtoju akademiku Tronovu, kuris pirmasis dar 1914 metais įkopė į Beluchą, aukščiausią Sibiro viršūnę.
...Naktis aukštikalnėse. Sėdime prie laužo laukdami, kol užvirs arbata. Staiga raitas ant žirgo į šviesos ratą įjoja altajietis iš telengitų genties, kuris netoliese gano kupranugarius. Jis, pavaišintas arbata, pasakoja apie šiuose kalnuose sutinkamą ak kiži– baltąjį žmogų. Taip čia vadinamas reliktinis hominidas – sniego žmogus.
Mes jautėmės ir buvome vietiniai gyventojai, niekur neskubėjome, nesimaišėme ir nesimakalavome po šį kraštą, o tiesiog gyvenome. Todėl dar ilgai, po dvidešimties metų, Korgono kalnagūbrio bitininkai, nebūdami jokie ekstrasensai, šamanai ar aiškiaregiai, o eiliniai žmonės – midaus gėrėjai – tiksliai žinodavo laiką, kada pas juos pasirodysime ir niekada nesuklysdavo.
...Dabar buvęs pusantro milijono hektarų kraštas susitraukė iki devynių hektarų Viešučiuose. Nuo čia artimiausias ežeras bus už trisdešimties kilometrų, žmonės – už dešimties, o didesnė upė kažkur toli. Kadaise čia būta Dabikinės upelio, tik dabar jis paverstas kanalu. Kaip jį iš tikrųjų reikėtų vadinti, nežinau. Devyni hektarai – nedidelis žemės lopinėlis, ir jo nepadidinsi (pamėgintum), užtat į gylį gali leistis kiek tik nori. Čia radau kaip ir pirmapradę žemę, kokia ji buvo prieš milijonus metų, kai ką tik gimė gyvybė. Dabar kiekvienos žolės, vabalo atsiradimas – didelis įvykis, kurį aprėpti turi ne tik žvilgsniu, bet ir suvokimu. Prieš kokius pusantro šimto metų ant kalniuko būta ąžuolyno, o lomoje – žydėjo liepos, tai tų ir anų vietoje pasodinau mažus ąžuolo ir liepos sodinukus. Kad jaunus medelius reikia prižiūrėti, anokia čia naujiena, bet jeigu kurį laiką nustosi apie juos galvoti, neaplankysi – šie nebenori augti, tampa kažkokie blyškūs, ligoti ir vėl atsigauna, kai esi kartu su jais. Čia kažkokiu būdu išliko iš priešmelioracinių laikų didelis klevas. Jį radau beveik nudžiūvusį, tad nutariau nupjauti malkom, bet klevas ėmė žaliuoti, atsigavo, o dabar išrodo beveik kaip ir anksčiau. Įkalnėje tarp dobilų ir barkūnų vingiuoja mėlynai žydinčių žolynų juosta. Toje vietoje yra miręs upelis, seniau vadintas Srautu. Gal vieną dieną jis atgims, kas žino? Tai jau būtų tikras stebuklas.
Nors žmonių aplinkui nepamatysi, bet taip tik atrodo. Turiu tarp obelų ir slyvų nedidelį namelį su keliais senais baldais, guminius batus, aliumininį katiliuką, kirvį, dalgį, kastuvą, tai – lyg ir visas mano turtas.
Vieną dieną, man čia pat šienaujant, pavagiamas dviratis. Vėl, kai esu trumpam išvykęs, laužiamos namelio durys, daužomi langai, išnešamas kirvis, katiliukas, seni batai, dalgis. Nuo spintelės nudaužomos metalinės rankenėlės. Kokiam nors antropologui ši žemė būtų tikras atradimas. Kam trenktis kur nors į Gvinėjos ar Amazonės džiungles ar metų metais kasinėti kietą žemę prie Rudolfo ežero Afrikoje, kad surastum kokį nors pusžmogio kaulą, kai pasisukinėjęs netoliese be didelio vargo gali užtikti visų „Homo vagium“ primatų būrį...
Rapsai, kviečiai nuolat ir po daug palaistomi pesticidais ir kitais nuodais per patį medunešį, ir bitė, nutūpusi ant apnuodytų žiedų, neberanda kelio namo.
Neras kelio namo ir tie, kurie pardavė savo žemę. Ne taip jau seniai tos žemės buvo į valias ir hektaras tekainavo šimtą devyniasdešimt devynis litus, o dabar jos smarkiai trūksta, nors moderniais plūgais užvertė šaltinius, suarė keliukus į kaimo kapinaites. Keturis šimtus hektarų valdantis ūkininkas vadina save mažažemiu, nes kitas tos žemės turi gerokai daugiau. Žiūrėk, iš vienos ar kitos pusės koks nors ūkininkas ar bendrovė kad ir per sprindį vis grybšteli iš mano būsimo miško siaurą rėželį. Tad man dabar reikia būti čia. Iki galo.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Erika Drungytė. PATRIA. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 120 p.

Erikos Drungytės „Patria“ yra netikėta knyga, praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atgavimo. Tokių knygų mes šiandieną nesitikime. Tokios      knygos buvo madingos (nors tai nelabai tinkamas žodis) 10-ajame dešimtmetyje. 1990 ir 1992 metais leistose XX a. lietuvių literatūros chrestomatijose pro    patriažvilgsnis į lietuvių literatūros istorijos reiškinius, pamenu, buvo dominuojantis, natūralus, laukiamas.
Kaip literatūrinė reakcija į įvykius, patriotizmas paprastai atlieka būtinosios ginties, virstančios kultūrine gintimi, judesį. Visos nacionalinės literatūros turi šitų  judesių chronografą. Tai nacionalinės tapatybės šventraštis, nacionalinių poetų užrašomas per kelias kartas. Toli gražu ne kiekvienas tikrai geras lyrikas  gali būti laikomas tokios reikšmės nacionaliniu poetu. Mes, kaip ir kitos tautos, turime poetų, kurie svarsto kitus žmogiškosios egzistencijos lygmenis, ir ta  įvairovė yra literatūros pilnatis (parafrazuojant 1989 m. Bernardo Brazdžionio didžiausiais tiražais išleistos rinktinės „Poezijos pilnatis“ pavadinimą).
Marcelijus Martinaitis yra pamėginęs fiksuoti šituos patriotiškumo judesius savo eseistikos knygoje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ (1992). Skaičiuodamas  tautinio pakilimo bangas nuo Kristijono Donelaičio ir Maironio lietuvių kultūroje ir literatūroje, M. Martinaitis pastebėjo jas vienijantį bruožą: pilietinis  valstybingumo lygmuo buvo dažniau prarandamas nei išlaikomas, todėl susitelkusi etninių reikšmių lauke lietuvių literatūra savo nacionalinę tapatybę  brandino sunkiausių istorinių išbandymų laikais. „Išnykimo šiurpas atvėrė mums pasaulį labiau negu viskas, kas buvo sužinota, išmokta, perskaityta.“ Ir:  „Kai yra reikalas, literatūra atlieka tai, ką demokratinėse šalyse daro politikai, publicistai, istorikai, parlamento grupės. Tiesą sakant, literatūrai ir menui dažnai  teko būti ir vienu, ir kitu, ir trečiu – ir pačiai savimi, ir politika, ir žurnalistika, ir gailestingumo draugija, bausme ir atgaila. <...> Chrestomatiniai poetų gyvenimo  aprašymai kartais primena kankinių istorijas, o laikas dalijamas ne pagal valdžios pasikeitimus, istorinius įvykius, bet pagal laikotarpius, kada pasirodė viena  ar kita knyga, laikraštis, gimė poetas...“ ( p. 14).
Ar dabar, kai pasirodė E. Drungytės poezijos knyga „Patria“, tautos būtis vėl darosi dramatiška? Ar, žvelgdami iš žurnalistinės kritikos perspektyvos, ypač naujų tautų išvarymo, kraustymosi ir etninio barbarizmo įvykių fone, galėtume sakyti, kad kaip tik toks laikas yra dabar? Vertindami ne paviršinį šios knygos siužetą, o jos gelminius turinius sakytume, kad E. Drungytės knyga tokiai nuostatai totaliai priešinasi. Kaip ir M. Martinaičio eseistikos knyga, taip ir „Patria“ turinys grįstas visai ne šios dienos siužetais, nors į juos intuityviai atsiremiama.
„Išnykimo šiurpas“, kurį kaip vieną lietuvių literatūros tautinio ir ypač etninio sąmoningumo bangų išsakė M. Martinaitis, yra vienas iš šios knygos motyvų, tačiau ne vienintelis. Istorijos įvykių, kurių neįmanoma nei atšaukti, nei aplenkti, nei užmiršti, chronologinei tėkmei knygoje priešinamas kitas laikas, kuriam lietuvių literatūroje dėmesio skiriama ne tiek jau daug, – amžina esatis, susiliečianti ir su istorijos įvykiais jų sūkuryje, ir tiesiog su amžinybe be jokių įvykių.
Amžinybės tema, aišku, traukė daugelį lietuvių ir pasaulio poetų. Donaldas Kajokas vienoje savo esė svarstė apie amžinybę, kuri esanti alsavimas be judesio, Sigitas Geda – kaip apie giliausią žmogaus sielos šaltinį, nesudrumsčiamą gelmę, kuri yra poezija, teikianti mums Tikrojo Gyvenimo nuojautą, o Czesławas Miłoszas – apie apokatastazę, sujungiančią šią iš poezijos kylančią nuojautą su apokalipsės išgyvenimu tikrovėje. Nors poezija Cz. Miłoszui prasideda istorijoje, jos siekinys visada esantis už jos, virš jos, už laikų pabaigos. Jei poezija neturi šio aukščiausio matmens, jokia istorija, joks įvykis, jokia tėvynė joje neįgys vertybinio virsmo.
D. Kajoko ir Cz. Miłoszo amžinybės per poeziją ir meną samprata šiandieną galėtų reprezentuoti aukščiausią Rytų Europos poezijos kokybę. Vienam (D. Kajokui) ši amžinybė per poeziją atsivertų iš bet kurio įvykio, iš bet kurios vietos istorijos dabartyje, kitam (Cz. Miłoszui) ji skleistųsi iš laiko pabaigos, iš apokaliptinės perspektyvos. Ir vienas, ir kitas sutelkia tokias poetinės kalbos galias, kurios rodosi arba kaip angelo „sparno galiuko menamo tęsinys“ (D. Kajoko „Dykinėjimai“, 1999), arba iš skausmo ir kančios fizikos į šviesos transcendenciją kylanti tobulai išbaigto laiko akimirka, akimirkos blyksnis, tarpstantis amžinybės dabartyje.
Ir D. Kajoko, ir Cz. Miłoszo požiūriu, į akimirkos patirtį neateinama šiaip sau, nes tik ypatingas sąmoningumas bėgančiam laikui geba suteikti šviesos ir pastovumo matmenis. Įdomu tai, kad toks laiko šviesos matmuo aukščiausios kokybės moteriškoje kūryboje – ar tai būtų lenkė Wisława Szymborska, ar lietuvės Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, – atsiranda ne šiaip sau, atsiveria ne tiesiog to panorėjus. Tačiau kitaip nei vyrų poezijoje, šis amžinos šviesos momentas moterų poetinėje sąmonėje ir poetinėje istoriosofijoje suvokiamas kaip esantis visada ir duotas visiems. Duotas laiko pradžioje, ypatingu prigimties pradžiamoksliu, glūdintis pačiuose gamtos ir gimties pradmenyse.
E. Drungytės knygoje randu visus šio moteriškojo požiūrio ženklus ir, svarstydama juos moteriškosios pasaulio savimonės aspektu, randu jos eilėse pasaulį, besiskleidžiantį iš laikų pradžios, menantį jį žolės lapu, vėjo, žuvų, paukščių, uodų kalba, bičių, laumžirgių, žvirblių, žmonių kūnais. Ikiistoriniai ledynai, keliaujantys per kaulų kalvas eilėraštyje „Himnas žolei“, ir žolė, tūkstančius metų spausta ledynmečio volų, grumiasi tarpusavy lygiai taip pat, kaip baltų gentys grūmėsi su Azijos užkariautojų ordomis, šios galios susikibusios nesiliaujančiame „išnykimo šiurpe“, jos yra virš laiko ir istorijos, – visa tai yra vieno ir to paties moteriškojo požiūrio apraiškos.
Kaip toks požiūris konkrečiai skleidžiasi E. Drungytės poezijoje? Atsakymą rastume kiekviename eilėraštyje, jis kartais išsakytas plačiau, kartais atpažįstamas tik kaip ženklas. Cikle „Luodžio ežero kalbelės“ esama grakščių poetinių miniatiūrų, kurias galima būtų cituoti ištisai, artėjant į vis aiškesnę daiktų ir reiškinių, gyvybės ir laiko pradžią. Kaip pavyzdžiui: „Gamta pilna kalbos / kalba pilna gamtos / Vėjas pilnas vandens / Vanduo pilnas muzikos“ (p. 21). Arba:

Žemėje – smėlis
Smėlyje – molis
Molis glosto rankas
Iš rankų išplaukia žuvys
Molio dūdelėmis grodamos

                                    (p. 22)

Tačiau atsakymas, kurio ieško E. Drungytė, kyla ne iš klausimo apie laiko, istorijos ar amžinybės pradžią, formą, trukmę, apie pradžios ar pabaigos, ir naujos pradžios akimirką (tai vyriškos klausimų apie laiką formos ir būdai), bet klausiama apie laiko, istorijos ir amžinybės kilmę, buvimo ir išsipildymo vietą. Ir visai nesvarbu, kuris istorijos tarpsnis tave ir tavo likimą apibrėžia laiko chronografe, visai nesvarbu, kas tu esi, karys ar karalius, užkariautojas, partizanas ar belaisvis, partizanų motina, sesuo ar mylimoji, mongolų kario pagrobta belaisvė, motina su vaikais, ar motina, praradusi vaiką, svarbu yra tik tai, kurioje vietoje tu pats apibrėži, įasmenini ir sąmoningai įprasmini savo laiką. Tėvynė yra įasmenintas, suvoktas ir gera valia pasauliui atiduotas tavo istorijos laikas:

Nes nėra kitokio pasirinkimo

Arba esi tik sausos žolės gniužulas
Vėjo gainiojamas po laukus nuo rudens iki pavasario
Iki išnešioja į savo lizdus laukų pelės
Išpešioja maži paukštukai ir vanagai
Išsidraiko paskirais žolgaliais po krūmynus ir pelkes
Iki sutręšta patvartėj su mėšlu

Arba tu atsiduodi žemei ir įaugi į ją šaknimi

Susižieduoji su ja neatšaukiama priesaika
Įaugi į jos plaučius
Į jos akis ir jos burną
Ištirpdamas jos kalboje
O tada jau esi
Ir sodas ir miškas
Ir bažnyčia ir sutartinės
Drobė iš mirties į gimimą
Ženklas akmenyje raidė kryžiuje
Tada tu vėliava ir himnas
Kardas ir meilė
Versmė neužankanti baltas
Baltas gyvybės vanduo

                                       („Nes nėra kitokio pasirinkimo. IX“, p. 53)

Jeigu knygos pavadinimą fiksuosime ir kaip kūrybos programą, ne tik kaip pavadinimą, sąvoką „Patria“ turėtume suprasti kaip esminį pasaulėžiūrinį sprendimą: kol nepasirenki, tol ir neturi tėvynės, bet ne todėl, kad galėtum ją rinktis iš tuzino tėvynių, bet todėl, kad ir tos vienintelės gali nepasirinkti. Vienas stipriausių ir programinių knygos eilėraščių, o gal tikriau eilėraščių ciklų, kuris vadinasi „Nes nėra kitokio pasirinkimo“, savo formuluote nėra nei prieštara, nei aporija, nei idėjinė aklavietė, kurią mums siūlo E. Drungytė.
Egzistencializmo klasika mus išmokė suprasti, kad pasirinkimą mes turime visada, net jei ir nesirenkame... E. Drungytė nesiginčija nei su Jeanu Pauliu Sartre’u, nei su Nikolajumi Berdiajevu, o tik įsiterpia į senoką europinę polemiką apie pasirinkimą, teigdama, kad ir tas pasirinkimas, kuris nubrėžtas mums iš anksčiau, iš aukščiau, iš šalies, nubrėžtas tokių veiksnių kaip iš tėvų gauta prigimtis, kaip gimtinės kraštovaizdis, kaip mūsų vaikų gimtis, yra nepasirenkamas todėl, kad nesirinkti savo tėvų (ir todėl jų neišsižadėti), vaikų ir savo gimtinės yra teisinga ir verta vienkartinio gyvenimo, susieto su savo esminėmis esmėmis, su amžinybe per to vienintelio čia ir dabar vienkartiškumą.
Žolės nuolankumas prieš ledyną, kaip jau minėtame eilėraštyje „Himnas žolei“, tai ne nuolankumas iš silpnumo, bet iš atsparumo, iš kantrybės, iš valios gyventi ten, kur į tave atplūsta gyvybės šaltinis, o jei jo nejauti, jei į tave jis dar neatitekėjo, – turi kantriai laukti ar „nirtulingai“ kastis į gylį, nes tik atkakliausia šaknimi kartais galima pasiekti tai, ko nerastume išvaikščioję tūkstančius mylių visomis kryptimis pasaulio paviršiuje. Beje, M. Martinaičio poetų ir kankinių chronologija turi lygiai tokią pačią etninės prigimties idėją. Etninė tautos prigimtis, anot M. Martinaičio, savo gyvybės galia pranoksta bet kokią politinę, valstybinę ideologiją, o šventas tautos chronografas sunkiausiomis tautai akimirkomis gali būti parašytas tik iš tokios gelmės perspektyvos.
Kantrybė gyventi esant mažesniu už žolę, sutikti išnykti slapstantis ir sušaudytam, išliekant istorijoje beveik be vardo ir garbės, arba net ir susilaukiant pasmerkimo bei gėdos, – visa tai kyla ne iš silpnumo, ne bandant susitaikyti su bet kuo, kas tave gali ištikti, bet tai gali būti stipriausias tavo pasirinkimas iš visų galimų, kuriuo tu atliepi savo prigimčiai, gimčiai ir genčiai. Tėvynės ribą, kad ir kaip būtų keista, knygoje „Patria“ brėžia ne tiek tėvas, nors be jo nebūtų nė šito žodžio, bet prigimties, gimties ir genties motina. Tėvynė yra ten, kur tavo tėvas pasirenka tavo motiną, kuri ir yra tėvynė, su visomis jos duotomis, nepasirenkamomis gyvenimo dovanomis.
Kraujo, kančios ir skausmo išbandymai, kurie nubrėžia Cz. Miłoszo apokatastazės ir šviesos akimirkos pradžią, o D. Kajoko poezijoje sužymi valios ir išminties išbūti šioje akimirkoje punktyrą, E. Drungytės knygoje „Patria“ yra neišvengiama bet kokios žolės, bet kurio laumžirgio, žvirblio, žmogaus, jo žmonos ir bet kurio kūno gyvenimo kraštinė. Kraujo ir kaulo riba ženklina gyvenimo pakraščius, mirties zoną, kurios gyvos būtybės niekaip neišvengia, būdamos ar toje, ar kitoje tėvynėje, pasirinkdamos ar vienokią, ar kitokią egzistenciją. Istorinių išbandymų keliamas „išnykimo šiurpas“ pasiekia visus ir visada, bet yra įveikiamas tik ten, kur motinystės galia perkeliama į kultūros ir meno lygmenį. K. Donelaitis ir Maironis, kaip ir M. Martinaitis savo esė, taip ir E. Drungytė poezijos knygoje atlieka šiuos gyvenimo ir kūrybos lemtingo sukabinimo judesius, pradėdami lietuvių tėvynės chronografą. E. Drungytė jį pratęsia moteriškąja versija.
Erikos Drungytės moteriškasis patriotizmas, kliaudamasis savo tylia motinystės patirtimi, eina gilyn – jos etninės tėvynės šaknys siekia baltų proistoriją, ikiistoriją, ikiledynmetį, siekia pačią gyvybės pradžią tėvynės žemėje. Ten, toje patirties gelmėje, gyvenimo branduolio zonoje, visų prigimtinių vertybių pasaulyje, kurio ir dabar negali nei pasirinkti, nei nepasirinkti, glūdi nesiliaujančios, nenutrūkstančios, amžinos esaties šaltinis:

gerai, gerai, sako man auksinė Austėja
nes viskas yra apie susitaikymą
gerai, gerai, nes viskas yra apie meilę
aš sakau auksinei Austėjai
kol mano korio akutėje
paslėptame kiaušinyje
nenutrūkstamai kvepia ir dūzgia
gal: va šitaip ir atrodo toji vidinė ramybė
gal: va šitaip ir atrodo toji vidinė taika

                                                              („Apie bičių pasaulį manyje“, p. 17)

Ne kiekvienoje poezijos knygoje šį šaltinį pavyksta pasiekti, bet „Patria“, regis, jį pasiekė.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Antanas Kalanavičius. DVI SAUJOS LAIKO. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.

Gyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų ypač tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas – nuo mokyklos jaunesnių klasių iki gyvenimo pabaigos rašė poeziją. Tik šioje pasakoje nėra tradicinės užsklandos „ilgai ir laimingai“, veikiau net priešingai: nebaigęs mokslų, bedarbis, sovietinės cenzūros išstumtas iš bet kokio literatūrinio gyvenimo, skurdęs savo gimtojoje Dzūkijoje, senoje tėvo kalvėje patyliukais dirbinęs peilius rago kriaunom, lėtai žiūrėjęs, kaip tie keli žmonės, buvę su juo, po truputį išeina: kas anapilin, o kas iš jo gyvenimo, o pats užgeso 1992 m. būdamas vos keturiasdešimt septynerių, taip ir nesuspėjęs sulaukti nė vienos išleistos savo knygos. Kai jau atgavus Nepriklausomybę Varėnos valdžia norėjo išleisti Sigito Gedos, kaip dzūko, knygą, šis jos atsisakė ir pasiūlė išleisti A. Kalanavičiaus rinktinę ir taip praturtinti krašto kultūrą. Bet valdžia to nepadarė; maža to, kai iš Rašytojų sąjungos skurstančiam A. Kalanavičiui atėjo finansinė parama, paštininkė tai palaikė klaida ir jam perlaidos neįteikė: kas gi siųstų pinigų tokiam keistuoliui? Su kuriančiųjų bendruomene jo ryšiai buvo punktyriški: kaip naujosios rinktinės „Dvi saujos laiko“ įvade rašo poetas Rimvydas Stankevičius, A. Kalanavičius labiau bendravo su knygomis, gamta ir vienatve, o ne su kitais poetais. Prakeiksmas ir palaiminimas viename: labai vienišas buvimas ir savitas poetinis balsas.

Tas „savitumas“ nuolat pabrėžiamas visur, kur tik minimas A. Kalanavičius, bet konkrečiau neapibrėžiamas, tarsi pats žodis būtų pakankamas tekstų vertei, prasmei ir grožiui apibūdinti. Čia gali trukdyti ir biografija – pirmoji poeto eilėraščių rinktinė buvo išleista Juditos Vaičiūnaitės ir buvusios žmonos Perpetuos Dumšienės pastangomis tik 1994 m. – ir mirties faktas: juk apie mirusius gerai arba nieko. Exegi monumentum, tebūnie poetinis palikimas – paminklas, už varį tvirtesnis, bet nepažįstamas, neperskaitytas, nesuprastas. Tiesą sakant, naujoji rinktinė irgi sudaryta akcentuojant biografiją, cenzūros ir laisvo poetinio žodžio priešpriešą. Šią liniją nubrėžia jau R. Stankevičiaus pratarmė: „Nors gyvenime poeto Antano Kalanavičiaus niekada neteko sutikti, visuomet jaučiausi tarsi kaži kuo prasikaltęs, kaži ką skolingas šiam poetui. Numanau, kad panašų jausmą patiria ir kiekvienas šio laiko poetas, turintis galimybę spausdintis, atrandantis sau vietos tiek literatūros, tiek apskritai visuomenėje...“ (p. 6). Knygoje ir brėžiamas biografinius momentus atspindinčios poezijos punktyras: atstūmimas, tėvų mirtis ir laidotuvės, skyrybos. Truputėlį trūksta tų savitųjų, netgi „keistųjų“ eilėraščių, kuriuos randame 1994 m. storame tome, pavyzdžiui, „Paukščiai kaip drožlės“ arba „Laukties slenkstis“. Į rinktinę nugulę tekstai – sudarytojų valios išraiška: neneigiu, kad atrinktieji kūriniai išties labai stiprūs, o atrankos kriterijus irgi aiškus, bet pasigendu tos sunkiasvorės keistokos poetikos, kuri A. Kalanavičių daro visuotinių žmogiškųjų būsenų, o ne tik asmeninės biografijos poetu.
Nepaisant šių asmeninių mano preferencijų, rinktinė iš tikrųjų sėkmingai atveria skaitytojui šio dar per mažai žinomo poeto kūrybos erdvę. Mano galva, didelis poetas yra tas, kuris seniai žinomus dalykus pasako naujai, kitaip, nulauždamas kanoniškas intonacijas ir provokuodamas kasdienį banalų suvokimą. Kaip tik tai daro A. Kalanavičius: jis yra vienas iš nedaugelio, kurie turi savo mėgstamas ir, rodos, jau daugybę kartų išrašytas temas – vienatvę, ilgesį, liūdesį – bet jas geba įpoetinti visai kitaip, vartodamas tik jam būdingus išraiškos būdus. Jo tekstuose daug darybinių, morfologinių stiliaus figūrų. Vienos jų – aiškiai tarminės („pareidinėjai“, „įspėdinėsiu“), o kitos – paties poeto sugalvoti vienkartiniai dariniai. Šie nepaprastai gražūs: jie suteikia kalbai keistumo, atskleidžia daugiau prasmės matmenų, ir kadangi sudaryti nelaužant lietuvių kalbos morfologijos sistemos, skamba ne kaip tuščias žaidimas, o yra svarbus poetikos elementas. Pavyzdžiui, tokie pasakymai kaip „mėnulėjo / prieblandėjo / žebenkštėjo ten takai / slenkstėjo vakaras / rytėjo, vakarėjo“ (p. 39) – neabejotinai nauji lietuvių poezijoje. „Anglėti“ – virsti anglimi, darytis į ją panašiam, vadinasi, „žebenkštėti“ – darytis panašiam į žebenkštį. Mūsų literatūroje lietuvių kalbos morfologijos ir darybos galimybėmis, kurios tikrai didelės, menkai naudojamasi. A. Kalanavičius eina priešinga kryptimi – morfologiją įjungia į bendrą poetinės kalbos sukeistinimo strategiją.
Be to, A. Kalanavičius lietuvių lyrikai nuobodžiai įprastus ir dažnai banalius gamtos įvaizdžius geba komponuoti taip, kad skaitant jo eiles kūnu nueina estezės šiurpuliukai. Žmogus yra gamtoje, o gamta – žmoguje: „Dar žiba ilgesio žiedai, / O ir širdis palaiko / Rankų kraują, / Tai ir save paliki / Ajerų geltonai rytdienai / Ir neįkrisk į mėnesienos / Pagilėjusias akis“ (p. 49). Rodos, pamėgti įvaizdžiai – tipiškai romantiški: kregždės, gulbės, naktis, mėnesiena, tekantis vanduo, kuris dažniausiai reiškia užmarštį ir metų tėkmę. Žmogus ir gamta gyvena tuo pačiu ritmu. Tačiau sykiu žmogus išlaiko ir atstumą nuo žemės: ne be reikalo lyrinis subjektas „paukštėja“, turi „pasparnę“, o vienos dažniausių figūrų tekste – kregždės ir gulbės. Priešingai nei S. Gedos „Strazde“, kur paukščio figūra – būdas parodyti žmogaus pirmapradiškumą, gaivališkumą, A. Kalanavičiaus paukščiai visų pirma siejami su vienatve: „Ak, taip gražiai, / kad stveria / už širdies, / taip baisiai / į mus išsiskyrimo / gulbė skrido“ (p. 51). Paukštis pakilęs nuo žemės, yra kitoks, negu aplinka, neprisitaikęs, jam nepakanka žemės: jis „nelesa nuodėgulio kibirkštaičių <...> ir tiek“ (p. 30). Žinoma, čia žaidžiama romantiniu poeto-paukščio-neprisitaikėlio vaizdiniu, tačiau jis perkuriamas, kalba jį atnaujina ir sykiu parodo kaip amžiną, esminį kultūros elementą. Be to, paukštis ne kartą siejamas su dvasiomis, pamėklėmis. Jis mitologizuotas, jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius panašiai kaip senuosiuose tikėjimuose: „po mirties <...> plunksniškas pamėkliškas švytėjimas“ (p. 107). Paukščio figūrai priešinga gyvatės: paukštis nukreiptas iš gyvybės į mirtį, o gyvatė – atvirkščiai, iš požemių skverbiasi į mūsų pasaulį.
A. Kalanavičius sintaksę ardo, griauna, nepaklūsta jos taisyklėms: šiuo požiūriu jo poeziją nesunku susieti, kaip tai darė šveicarų lituanistas Janas Peteris Locheris, su avangardo poetika. Tad savitumas, kurį sąlyginai galėtume vadinti „kalbiniu vienišumu“, dera su vienatvės, nyksmo, išsiskyrimo temomis, dominuojančiomis rinktinėje. Vienatvė čia – atskirtis nuo kitų žmonių, įvardijama „atokumos“ metafora; mirtis, kai „<...> motinaitė jau neprašo / įvert į adatą siūlaičio – / smėlio žemių / <...> artipilnė jos burna“ (p. 100). Vienatvė taip pat siejama su užmarštimi, tad į tekstą įsilieja nemažiau skaudi atminties tema: vienatvė, mirtis ir užmarštis yra priešingos buvimui kartu, gyvybei ir atminčiai. Ne be reikalo „mirti“ ir „užmiršti“ yra bendrašakniai žodžiai: ši sąsaja archetipinė, ji slypi, kaip sakytų poetas, „prietemos gylėj žalioj“.
Kas be ko, poetinė vienatvė, paukštiškas eilėraščio atotrūkis nuo bendros žemės ir visuotinio šurmulio lemia ir savotišką jo tamsumą, nepaskaitomumą, hermetiką. Tiesa, tai neturi nieko bendro su poeto biografija: iš tikrųjų A. Kalanavičiaus tekstai kalba visiems, jie individualias patirtis perkelia į visuotinės žmogiškosios būklės lygmenį, o tai yra bene svarbiausias rimto meno pasiekimas. Tačiau toks poetinis ėjimas nėra pats lengviausias: gausybė darybinių naujadarų, sintaksės laužymas, ypač tirštas metaforiškumas – beje, nebūdingas daugeliui XX a. 8–9 dešimtmečio poetų – užtamsina kalbą ir neišvengiamai iškreipia tos kalbos supratimą. Bet kaip tik todėl šie tekstai – pati tikriausia poezija: jie reikalauja tylos, ramybės, susikaupimo, tų pačių dalykų, iš kurių yra gimę.
Galima suprasti, kodėl Nepriklausomybės pradžioje Dzūkijos valdžia nefinansavo A. Kalanavičiaus rinktinės: į poeto eilėraščius reikia įsiskaityti atidžiai ir neskubant, reikia jiems atsiverti, gal net apsiverkti. Moderni ir sudėtinga poezija – ne kiekvieno piliečio pomėgiams, ji ir nesiekia įtikti masėms. Rinkinio lyrinis subjektas – vienišas, be galo liūdnas, kenčiantis, daug ką prarandantis – yra dvasios aristokratas: jis nesimurkdo tamsybėse, purve, chaose, o lyg tas paukštis skrenda į šviesą. Skaidrus liūdesys dažnai paveikesnis už kraujuojantį, suplėšyta, šizofrenišką negatyvumą, kurio mūsų poezijoje kartais tikrai per daug. Todėl vertinu šią knygą ir kartu su R. Stankevičiumi džiaugiuosi, kad „literatūrinis poeto A. Kalanavičiaus kelias tęsiasi ir – negana to – iš užmaršties klonių jau baigia išnirti“ (p. 11).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Zita Čepaitė. PAVEIKSLAS. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 336 p.

Rašydama apie Zitos Čepaitės romaną „Moters istorija“ (2003), Solveiga Daugirdaitė teigė: „Čepaitė įsižiūri į politinių bei socialinių ir ekonominių visuomenės pervartų poveikį žmogui labiau nei dvasios plastėjimus.“ Žinoma, sunku būtų neigti, kad ekonominės ir politinės pervartos žmogui kaip socialinei būtybei neturi lemiamos įtakos, tačiau tik būdama dvasinės prigimties žmogaus siela sugeba tas pervartas įvertinti kaip šį tą daugiau nei kaip istorinius akibrokštus ar laikinus socialinio gyvenimo nepatogumus. Pasak Clive’o Stapleso Lewiso, ekonomika ir sociologija merkantilinėje visuomenėje neretai pasitarnauja kaip disciplinos, kurios sėkmingai nukreipia žmogaus dėmesį nuo pačių svarbiausių jo egzistencijos klausimų, kokius skatina apmąstyti, tarkim, filosofija ir poezija. Suprantu ironišką recenzentės požiūrį į „dvasios plastėjimus“, veikiausiai tai suvokiama kaip perdėtas žmogaus sentimentalumas bei ironijos jausmo trūkumas. Tačiau žmogiškojo laiko ir erdvės, jo būties prasmės ir amžinybės sąvokos literatūroje yra centrinės, nejudinamos; visos kitos nuotaikos, emocijos, vertinimai sukasi paribiuose, pakraščiuose, centro periferijose.
Ar šiuo atveju Z. Čepaitės romanas „Paveikslas“ – įcentrintas, išlaikantis vertybinių orientacijų status quo, ar taikantis į gyvenimo reikšmių periferiją? Klausimas kyla todėl, kad kūrinyje kaip centrinė pasakojimo figūra iškyla Stebuklingojo Kristaus paveikslo istorija, – kodėl pasirinktas šis paveikslas, o ne kuris nors kitas? Ką tuo norima pasakyti? Pasidalyti slėpiniais ar atvirkščiai – juos demaskuoti (sovietmečiu buvo populiaru sakyti – разоблачать)?.. Žinant, kad Z. Čepaitė – realistė, o ne mistikė, ieškoti atsakymo į šį klausimą – intriguojantis reikalas.
Romano pasakojimas apima nemažą laiko atkarpą – pirmoji dalis skirta pirmųjų Nepriklausomybės metų aktualijoms, antrojoje veiksmas vyksta jau globalioje Lietuvoje, pagrindinei veikėjai Gemai vis grįžtant mintimis į sovietmetį (tai reikalinga tam, kad būtų išpainiota viena praeities istorija, susijusi su Gemos šeima, na, ir siekiant atskleisti jautrios kaimo paauglės išgyvenimus). Romano intriga lyg ir detektyvinė – ir toji Gemos šeimos istorija, ir Stebuklingojo Kristaus paveikslo klastotė, susijusi su sovietmečio „žvaigždės“, tapytojos Vaivydienės pavarde (tai ji darė šio paveikslo kopiją), ir Gemos mylimojo Huberto žūtis (jis išsiaiškino, kad paveikslas suklastotas, todėl ir buvo nužudytas), ir Gemos sesers Ramunės, meno mecenatės, pasamdyta galerijos vadovė menotyrininkė Marija, susijusi su šešėline prekyba meno dirbiniais...
Tačiau vadinti romaną detektyviniu būtų netikslu, nes jame nėra svarbiausių šio žanro dalykų, – visų pirma, seklio, kuris ne tik kuria atomazgą ir kulminaciją, bet ir figūruoja kūrinyje kaip antrasis autoriaus „aš“ (komisarą Megrė jo kūrėjas Georgesÿas Simenonas yra įvardijęs „žmonių likimų taisytoju“, o Aghatos Christi veikėja mis Marpl vienoje istorijoje apibūdinama kaip Nemezidė). Trūkinėjanti, su šalutinėmis pasakojimo linijomis persipinanti fabula būtų visai pateisinama, jei tos linijos turėtų tikslą, tačiau romane labai daug medžiagos, kuri detektyviniam pasakojimui visai nereikalinga. Kita vertus, jei Z. Čepaitės „Paveikslas“ būtų kriminalinis romanas, kurio žanrinės ypatybės yra kiek kitokios nei detektyvo, jame ieškotume ne tiek psichologinio seklio paveikslo, kiek teatrališko nusikaltimo demonstravimo, piktadarybės egzotikos ir veiksmo neįprastumo (tokie yra, pavyzdžiui, norvego Jo Nesbø kriminaliniai romanai). Tačiau abu šie žanriniai variantai „Paveikslui“ nebūdingi (dėl to kiek apmaudu – norėjosi, kad autorė išsiskleistų naujame amplua).
Toji „detektyvinė intriga“, paminėta anotacijoje, sugalvota, matyt, ne kam kitam, tik pavedžioti skaitytoją už nosies: perskaitęs dalį romano jau puikiausiai nuvoki, kad viskas jame yra „kaip ir visada“. Kitaip tariant, centre yra tai, kas autorei geriausiai pažįstama, išbandyta – moters istorija. O be ko neapsieisi vaizduodamas moters istoriją? Aišku, be moters psichologijos. Skaitant „Paveikslą“, apėmė déjà vu jausmas: Gema – it pirmosios Z. Čepaitės apysakos „Sekmą skausmą“ (1990) veikėjos Elės dvynė. Tokia pat naivi, pilka, tyli, užguita, svyruojanti kaip karklas – kur lenksi, ten nulinks: „<...>kito būdo įrodyti draugystę nei nuolankus atsidavimas Gema nežinojo“ (p. 29); „<...>bemaž liguistas <...> jautrumas“ (p. 45); „<...>gyveno taip, tarsi jos nebūtų“ (p. 67).
Žinoma, tokios pilkos moterys be įsikišimo iš šalies nesuvoktų nei savo tapatybės, nei turėtų saviraiškos poreikį, nei apskritai kuo nors pasižymėtų. Todėl joms sukuriamos jų „antrosios pusės“ – stiprios, aistringos, veiklios, netgi brutalios moterys (Gemos „antroji pusė“ – privilegijuotoje sovietmečio dailininkų šeimoje užaugusi išlepinta ir ištvirkinta gražuolė Vaiva). Taip gimsta toks dvilypis veikėjas – vienas dviejuose. Vieno pilkumas kompensuojamas perdėtu kito ryškumu, netgi rėksmingumu. Todėl vargu ar verta ieškoti charakterių susikirtimo, prieštarų, kurios turėtų neišvengiamai kilti dėl, tarkim, kitokių vertybių ar požiūrio į gyvenimą, pagaliau dėl politinių ar religinių pažiūrų skirtumų. Gemos nuolankumas, dažnai pabrėžiamas romane, labiau kyla iš jos anemiškos prigimties nei iš religingumo, o Vaivos hedonizmas tiek sutirštintas, kad imi juo nebetikėti.
Taip pat neįtikina Huberto ir Gemos meilė – ji atrodo kaip nereikšmingas nuotykis, Hubertui atsitikęs iš nuobodulio, o Gemai – tiesiog iš inercijos. Kai gyveni taip, lyg tavęs nebūtų, koks skirtumas, su kuo tau miegoti. Kita vertus, ko tikėtis iš atsitiktinės pažinties pasaulyje, kuriame, pasak S. Daugirdaitės, „<...> prekė yra viskas: meilė, tėvynė, feminizmas, menas“. Vis dėlto kai kurie romano epizodai yra gana įtikinami. Tarkim, visiškai įtikina Sausio 13-osios įvykių drastiškas vaizdavimas – egoistiškas ir chamiškas specligoninėj siautėjančios Vaivos, slaugančios merdinčią motiną, elgesys, kai ji pasipiktina ten vežamais sužeistaisiais („O čia ne įvykio vieta?! <...> Kad mano mama miršta – niekis!“, p. 10). Z. Čepaitei netrūksta sarkazmo vaizduojant privilegijuotosios kastos gyvenimą, nesvarbu, menininkai tai ar funkcionieriai (įspūdingas epizodas, kur Vaivydienė it koks Saturnas tapydama ryja dažus). Z. Čepaitė – sarkazmo meistrė, to nepaneigsi.
Tačiau sarkazmas – kartus prieskonis. Jis padeda išlikti blaiviam ir negailestingam merkantilinėje tikrovėje, galbūt netgi savotiškai apsaugo asmenį nuo dvasinės erozijos. Tačiau jeigu kalbėtume apie kitokią tikrovę?.. Ar sarkazmas ir čia gali pasitarnauti kaip aštrus skalpelis, atveriantis gilesnius žmogaus egzistencijos klodus?
Labiausiai nustebinęs dalykas šiame romane – stebuklo tema. Galbūt ne veltui pasirinkta vadinamoji detektyvinė intriga su Stebuklingojo Kristaus paveikslo dingimu, atsiradimu, suklastojimu – taip tarsi klausiama apie paties stebuklo kaip kitos realybės tikrumą. Leidžiama numanyti, kad ir šią tikrovę galima suklastoti, galima ją pirkti ir parduoti, o gal net savotiškai nurašyti kaip dėmesio nevertą objektą (Vaivydienė, padariusi Stebuklingojo Kristaus paveikslo kopiją, pareiškia: „Tapybos ten neradau <...>; kaip meno kūrinys tai tuščia vieta, absoliutus nulis“, p. 94). Bet ar galima slėpinį traktuoti kaip „meno kūrinį“ remiantis siaurais empiriniais ar profesionaliais dailėtyros vertinimais? (paveikslas nutapytas pagal šventosios Faustinos Kowalskos regėjimus – čia svarbus žodis pagal, liudijantis, kad paveikslas yra tik mažytis, kuklus didelio slėpinio perdavimas).
Autorė, pasitelkdama savo pamėgtą metodą – sarkazmą, rašo apie Sitkūnų stebuklą (stebuklingą gydomąjį vandenį), apie inspirometrą, kuriuo matuojamas dvasios negatyvumas, apie Rožinio draugiją, stebuklingas dulkes nuo paveikslo, kurios irgi neva gydo, ir panašius reiškinius, tačiau vargu ar jie verti didesnio dėmesio, juk tai tik merkantilinės tikrovės dalis, kitaip tariant, tiesiog verslas, turintis savo reklamą bei tikslus, susijęs su laiko madomis ir tendencijomis.
C. S. Lewisas rašė: „Žodį „stebuklas“ aš vartoju, turėdamas galvoje antgamtinės jėgos įsikišimą į gamtą. Jei be gamtos neegzistuoja daugiau nieko, ką galėtume pavadinti antgamtiniu, negali būti jokių stebuklų“ (C. S. Lewis, „Stebuklai“, 2007). Šiuo požiūriu autorei iškyla sunki užduotis: reikia keisti išbandytą metodą, nes sarkazmas, rašant apie slėpinį, o ne apie „stebuklų“ verslą, kaip metodas paprasčiausiai netinka. Ar autorei pavyko bent kiek priartėti prie to, kas vadinama antgamtės nuojauta?
Tuo tenka suabejoti. Panašu, kad kultūrinių potyrių Rytų Europoje ieškantis britas Hubertas, teigiantis, kad „revoliuciniai judėjimai yra ne tiek ekonominės, kiek religinės prigimties“, kad juos sieja „egzaltuoto tikėjimo ir maištingumo“ ryšys (p. 46), yra tas, kuriam autorė norėtų pritarti. Taigi kaip pasakotojos motto stebuklų bei religijos tema galima suvokti šią citatą: „Varguolius suvienyti pajėgia tik religija, <...> tik tikėjimas, kuriantis rojaus žemėje vaizdinius, pažadina troškulį siekti neįmanomo ir išlaisvina iš devynis kartus matuoti ir vieną kartą kirpti raginančio racionalumo“ (p. 47). Abejoju, kad sveikos nuovokos žmogus patikėtų tokiu teiginiu, nes juk istorija pateikia daug visiškai kitokių varguolių suvienijimo pavyzdžių. O į autorės iškeltą klausimą „Kodėl žmonės staiga ima kažkuo tikėti, kodėl masiškai tampa akli ir kurti bet kam, išskyrus vieną tiesą ir vienatinį tos tiesos skelbėją?“ (p. 95) geriausiai atsakyti galėtų politinių rinkiminių kampanijų organizatoriai.
Mįslingiausia citata liko pabaigai. Štai ji: „Iš tiesų stebuklai egzistuoja, tačiau jie neįvyksta, nes įvykęs stebuklas daugeliui yra nepakeliamai sunki našta“ (p. 179). Kaip tai suprasti? Kaip anekdotą? („Jeigu Dievas yra visagalis, tai tegu sukuria akmenį, kurio pats nepakeltų“.) Regis, kad čia bandoma išsisukti iš situacijos, nes pasakotojos empiriniai tyrimo metodai nepajėgė užfiksuoti jokių stebuklų ir slėpinių (Lenino nykštys, nužudęs Lipmaną – tiesiog atsitiktinumas). Paskutinis sakinys tik patvirtina nuojautą, kad žurnalistinis stebuklų tyrimas neišdegė. „Visa, kas kadaise buvo judru, nenuspėjama, gaivališka, jau spėjo įgauti kryptį ir eigą, pamažu kietėjo, stingo it betonas, supilstytas į iš anksto paruoštas formas. Stebuklams nebeliko vietos“ (p. 331). O kaipgi liks, jeigu jų „Paveiksle“ ir nebuvo?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Vaida Marija Knabikaitė. HOMO FESTIVUS. – Vilnius: Mintis, 2015. – 232 p.

Trijų romanų „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005), „Izidė ir Fortūna“ (2007), „Gulbės sparnu palytėtos“ (2012) autorė Vaida Marija Knabikaitė, pasižyminti itin lakia fantazija, pateikia skaitytojui dar vieną kūrinį, kuriuo lyg išsilaisvina iš sunkių istorinių bei mitologinių temų ir pasuka lengvesnio psichologinio-socialinio žanro, pramoginės prozos keliu. Naujas romanas vadinasi „Homo festivus“ („linksmas žmogus“), jame vaizduojamas lietuvių paauglės gyvenimas, pamatytas ir papasakotas „iš vidaus“.
Romano veiksmas vyksta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kurį pasakotoja vertina iš kelių perspektyvų, ironizuodama stereotipines žmonių elgsenas („Ne ką pakeitė ir neseniai prasidėjęs Atgimimas, tarytum tik kitais dažais privertęs perdažyti mokyklos fasadą“, p. 13), pripažindama neabejotiną istorinio įvykio svarbą, konstatuodama viltingas gyvenimo permainas: „Jį, iki tol nemokytojavusį, į mokyklą atbloškė 1990-ųjų Kovo 11-osios įvykiai. Laisvė kalbėti, dirbti, gyventi, kaip pats supranti ir nori“ (p. 12).
Romane susikerta du istorinio konteksto suformuoti socialinio sąmoningumo tipai – „homo sovieticus“ ir „homo festivus“. Tamsusis Lietuvos periodas, „homo sovieticus“ laikas paliekamas praeičiai, o su Nepriklausomybe atsiveria naujas beribis pasaulis, kuriame gimsta linksmas ir ambicingas „homo festivus“ žmogus. Šiam nieko nėra neįmanoma, jis išalkęs įspūdžių, skęsta svajonėse bei fantazijose ir be jokių suvaržymų ima mėgautis laisve. Tokiomis aplinkybėmis vaizduojamas paslaptingas paauglės Marijos gyvenimas įgyja motyvacijos, jos meniška prigimtis atitinka naujas vertybines orientacijas.
Knygos viršelį puošia prancūzų dailininko postimpresionisto Tolouze’o de Lotrecko (autorės mėgstamiausias XX a. dailininkas) kūrinys su jame pavaizduota „Mulen Ružo“ šokėja Jane Avril.
Iliustracija nėra atsitiktinė. „Mulen Ružas“ – šokio pasaulis, išorinis visuomenės blizgesys, ši bohemiška vieta simbolizuoja svaigulio kultūrą, girtą išsilaisvinimą, asmens ištrūkimą iš moralinių suvaržymų ir bėgimą nuo tikrovės. Viršelis bei pavadinimas nurodo skaitymui svarbius kultūrinius kodus, autorė jais kuria reikšmingas prasmės aliuzijas. Ši vienadienė XX amžiaus pabaigos popkultūra romane atlieka estetinės orientacijos bei esminio kriterijaus funkciją.
Knygoje jungiamos kelios siužetinės linijos, kurios, anot autorės, tampa pagrindiniu kriterijumi vadinant šį kūrinį „romanu romane“. Vienas iš siužetų yra nuotykinio, avantiūrinio pobūdžio, su daugybe kolizijų, jo pasakotoja tampa pirmojo siužeto veikėja Marija. Tai populiaraus šiuolaikinio detektyvo ar meilės romano variantas. Jo tekstas parašytas tarsi lengva ranka, laisva ir atsipalaidavusia sąmone, bet kuriam paaugliui suvokiamu stiliumi. Šiame efemeriškame pasaulyje daug judėjimo ir spalvų, iš skaitytojo nereikalaujama intelektualumo ar intensyvaus mąstymo, personažai veikia impulsyviai, paklusdami įaudrintiems jausmams, geisdami nesibaigiančių „laimės“ potyrių bei linksmybių. Čia stilingai kerštaujama ir atleidžiama, o mistikos motyvai pasakojimui suteikia naujų prasmės orientyrų.
Skaitytojas susitiks su mielais tigrais ir tigriukais (tekste trūksta tik like mygtuko funkcijos), kuriuos nuo mirties ir cirko direktoriaus kankinimų išgelbės Marijos išgalvotas personažas Merė Taiger (dabar juk taip madinga globoti vargšus gyvūnus). Mergaitė Marija – paauglė, kuri, skatinama savo lietuvių kalbos mokytojo ezoteriko, į jo žurnalą „Žvaigždė“ ima rašyti „paveikų grožinį tekstą“. Mokytojas nusprendžia šiek tiek „pakoreguoti“ įprastą mokinių mąstymo būdą: „Literatūros pamokos neturi būti skirtos sovietiniam realizmui. Toji epocha jau atgyveno“ (p. 14) – šiais žodžiais jaunuolių vaizduotei leidžiama ištrūkti iš disciplinuoto mąstymo gniaužtų ir laisvai reikšti savo kūrybingumą. Mokytojo ezoterinė mintis provokuoja Mariją ir motyvuoja gana ekscentriškus veiksmo posūkius: „Kas sako, kad neturi pinigų, nesi milijonierė? Taip yra tik šioje paralelinėje visatoje. Kitur gali būti visai kitaip, kaip ir bet kuriame meno kūrinyje. Štai sakau, kad jų turi. Turi tiek, kiek tik nori. Ką darytum? Apie tai ir rašyk!“ (p. 17). Ir mergaitė Marija susimąsto, prisimena „neseniai patirtą sovietinių Brežnevo laikų skurdą, tuščias parduotuvių lentynas, juodas vienuoliškas mokyklos uniformas“ (p. 17), ji pradeda kurti istorijas, kuriose jokio skurdo nebėra, kur gimsta naujas, visiškai kitokios kultūros personažas Merė Taiger. Taip paprasta mokinė akimirksniu atsiduria savo vaizduotės sukurtame utopiniame pramogų pasaulyje.
Tačiau skaitytojui kyla klausimų, nes populiaraus pasakojimo schemos ir fantasyžanrui būdingi fantazmai verčia jį susimąstyti, ką apskritai toks naratyvas slepia: ar pačios autorės naivumas įsikūnija paauglės Marijos naivume, ar vis dėlto rašytoja ironizuoja naivųjį sąmoningumą, bandydama aprėpti ir su lengva ironija reflektuoti populiariosios kultūros reiškinius...
V. M. Knabikaitės Marija asmeninę utopiją pasiekia vaizduotėje susitapatindama su Mere Taiger, lietuvaite, tapusia garsia pasaulinio lygio dailininke, ir atsiduria demokratiškiausioje pasaulio šalyje – Amerikoje. Pasiekusi savo troškimų Eldoradą ji gauna viską, kas gali patenkinti jos vartotojiškus poreikius ir išpildyti svajones, o šios yra labiau egocentriškos ir materialios nei dvasinės. Taigi siužeto pagrindu tampa paauglės utopinis paskendimas susigalvotos veikėjos gyvenime, ką pati prozininkė „Autoriaus žodyje“ įvardija kaip mistišką mergaitės „gyvenimo suvokimo susidvejinimą“.
Nereikia laukti, kad tas mistiškas „gyvenimo suvokimo susidvejinimas“ reikštų paauglės gyvenimo dvasines permainas, visos jos patirtys lieka instinktyvių suvokimų lygmenyje. Nors skaitytojas turbūt visai nenustebtų, jeigu Merė Taiger dėl naivaus nesąmoningumo ir netikėtų nukrypimų į mistiką staiga patirtų sąmonės nušvitimą ir prisimintų visus savo dvylika gyvenimų... Norisi tikėtis, kad šiuo pramoginiu romanu autorė ironizuoja holivudinės kultūros blizgesį, paviršutiniškus masinio žmogaus jausmus ir nesigilina į jo egzistencines problemas. Vietomis tekste randasi psichologizavimo, bet jis pasireiškia lengvai, silpnai, kaip populiariosios kultūros šalutinis poveikis. Galbūt tokia paauglės patirtimi apibendrintai rodoma, kad šiuolaikinė popkultūra – tai lyg neišsivystęs, nesubrendęs vaikas su nebrandžia psichologija ir primityviais dvasiniais poreikiais. Jei kūrinio sumanymas kaip tik toks, autorė iš tikrųjų rado įdomų būdą atskleisti naujas mūsų gyvenimo tendencijas.
Amžina „linksmojo žmogaus“ šventė aprašyta žaisminga postmodernistinio romano forma, primenančia muilo operos melodramą, patosinę holivudinio kino parodiją: „Aš – ne amerikietis. Aš – irokėzas, – atsakė Džonas, – visas mano vardas – Džonas Baltasis Arklys. Taip buvau pavadintas dėl mano sutramdyto balto mustango. Mano tėvas – indėnas. O motina – baltoji. Jos akys buvo tokios pat mėlynos kaip ir tavo. Mūsų genties žmonės nebijo aukščio. Todėl gerai moku vaikščioti ant lyno“ (p. 33). Be kelių kovos epizodų, knygoje ypač daug vietos skiriama aprangos ir išorinio veikėjų grožio aprašymui. Skaitant visas šias grožybes užplūsta egzistencinės beprasmybės jausmas. Vis dėlto romane esama prasmingų intertekstualių nuorodų, aliuzijų į dešimtojo dešimtmečio popkultūrą. Kas norėtų, atrastų ir kultinių prototipų, pavyzdžiui, pasakotojos Marijos ir jos išgalvotos herojės Merės Taiger meilės objekto dainininko Džono Liono prototipas galėtų būti popmuzikos karalius Michaelas Jacksonas, o Džonas Baltasis Arklys primena holivudinio kino herojus iš Steveno Seagalo filmografijos...
Taigi Merė Taiger laimės šalyje patiria viską, ko kadaise geisdavo eilinės paauglės vaizduotė, o tos vaizduotės turinys gana eklektiškas. Amerikoje ji susidraugauja su indėnu (Džonas Baltasis Arklys), kuris jai padeda gelbėti tigrus; indas vardu Ramčiandra atvyksta į Vilnių mokytis lietuvių kalbos ir gyvena kartu su Mere bei jos tėvais; Merė Taiger bendrauja su budistu, kuris „pradingdavo“ taip pat netikėtai, kaip ir „atsirasdavo“; susiduriama su daugybe kitų įdomių, kartais iracionalių ar siurrealistinių (Merės sapnai) dalykų, tinkančių jauno žmogaus vaizduotei ir pataikaujančių masinio skaitytojo skoniui. „Homo festivus“ – tai savito paauglės pasaulio enciklopedija su nuotykinio romano elementais.
Ką siūlo lietuvių kalbos mokytojas „Homo festivus“ vaikams valstybėje, kuri atgavo Nepriklausomybę ir ištrūko iš Maskvos gniaužtų? Jis siūlo atsikratyti visų įmanomų vidinių suvaržymų ir pasinerti į individualią kūrybą, pradėti gyventi, kurti, skaityti naujai ir iš naujo. Bet ne viskas turi būti užmiršta. Pasivadinęs Tamsybių kunigaikščiu, tarsi būtų lietuvių nacionalinis vadas, jis veda vaikams pamokas Katedros požemiuose ar Gedimino bokšto rūsyje. Paaugliai pasineria į rūsčius Lietuvos viduramžius, o iš ten Marija vedasi juos į šviesią ir linksmą Ameriką, į nuosavą lietuvės rančą, kur ji augina tigrus, taip pat vedasi vaikus į Holivudą, į MTV apdovanojimus ir t. t. Visa ši kelionė į „rojų“ lydima intrigų, „laimingas“ gyvenimas yra be jokių politinių ir socialinių problemų, tik su muilo operai būdingomis meilės tragedijomis. Išorinis blizgesys – būtinas populiariosios kultūros estetinis reikalavimas.
Bet juk ištrūkus iš vieno stereotipų pasaulio patenkama į kitą tokį patį, tik kupiną atvirkščios reikšmės. Ir kyla klausimas, ar Merės Taiger pasaulis ir yra tas pasiektas rojus, ar buvęs „homo sovieticus“ jame laimingas? Šiaip aiškios struktūros romanas tarsi neturi konkrečios pabaigos, vos ne su kiekvienu skyriumi prasideda vis naujos kolizijos bei tomis pačiomis kolizijomis ir baigiasi. Visai tikėtina, kad šitas romanas, rašytas lengvu, paaugliams adaptuotu stiliumi, galėtų džiuginti jį pamėgusius skaitytojus dar antra dalimi, ar net trečia, gal net tapti lietuvių pramoginės literatūros serialu.
„Homo festivus“ galima pavadinti drąsiu autorės poelgiu, „nubloškiant“ eilinės lietuvių postsovietinio laikotarpio paauglės sąmonę (beje, romanas rašytas remiantis asmeniniais autorės autobiografiniais faktais) į utopinius Vakarus, aprašant šį iliuzinį rojų kaip tik tokį, koks jis pateikiamas laisvės išalkusiai Rytų Europai: „Klipe aš stoviu savo rančoje prie stalo <...>. Staiga iš vienos žurnalo nuotraukos iškyla grakšti vyro ranka su briliantine sąsaga rankovėje ir mūsų plaštakos susilieja. Taip paslaptingas nepažįstamasis tarsi įtraukia mane į savo pasaulį, kurio įvykiai rutuliojasi spalvotame žurnale“ (p. 135). Pasakojimas struktūriškai panašus į ratą, kuris sukasi ir pasibaigus romanui, nes jis susilieja su populiariąja kultūra, o jo stereotipiniai personažai šioje terpėje netenka individualybės, juos praryja spalvinga, blizganti malonumų pasaulio erdvė.
Knygos negalima priskirti vaikų literatūrai, kuri turi ugdyti dvasines ir moralines jauno žmogaus vertybes, mokyti juos tikrosios laimės ir apsaugoti nuo iracionalių populiariosios kultūros klystkelių. Jaunimui skirta knyga privalo skatinti ne euforiško vartotojo elgsenas, bet formuoti sąmoningą individualybę, kai asmens kūrybingumas yra ne subjektyvios fantazijos, o visuomeniškai prasmingas kūrybinis veiksmas.
Romanas „Homo festivus“ galėtų būti vertinamas ir kaip pačios autorės intuityvus socialinis bandymas ištrūkti iš masinės kultūros egzistencinės beprasmybės, galų gale tarsi kapituliuojant, pasineriant į jos sukurtą karnavalą, į euforišką festivalį, priimant siūlomas linksmybes bei pramogas ir sutinkant su jos siūloma „laisve“.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Buvo laikas – skundėmės, kad literatūros kritika Lietuvoje – dar „apdirbta ideologiškai“, dar iš „anų“ laikų... Buvo laikas – skundėmės, kad kritikos kritikai jau neberašo, nes kultūros leidiniai neturi lėšų recenzijoms užsakyti... Skundėmės, kad esą praretėjusias jų gretas ėmė „lopyti“ patys rašytojai, tokiu būdu kritikos įvairovės spektrą papildydami itin originaliais recenzijų tipais, kaip antai „recenzija iš pavydo“, „recenzija norint įsiteikti įtakingesniam literatūros pasaulio atstovui“, „recenzija – kaip šaltasis ginklas „cechelių“ ir „chebrų“ kautynėse“, „recenzija, kaip papildomas legalus būdas lig valiai pakalbėti apie save“...

O koks laikas dabar?

Dabar gi – bet koks, bet kaip, bet kokio žmogaus rašytas, net nuoseklių kriterijų ir jokio kultūrinio tikslo neturintis papostringavimas (o dažniausiai – tik aštrialiežuvis pašmaikštavimas) perskaitytos knygos tema vadinamas recenzija, o jos autorius, kad ir kokio būtų išsilavinimo, apsiskaitymo ir literatūros išmanymo – kritiku. O keisčiausia – visiems tinka, niekas nesiskundžia.

Sakau, gal aš išprotėjau? Gal tik man vienam nūdienos „recenzijos“ primena suaugusiems žavius vaikų pasamprotavimus apie gyvenimą, kažkurio radijo eteryje leidžiamus vietoje šaukinių, kaip antai: „Bitės žiemą išskrenda į šaltuosius kraštus“, arba „Gripas manęs nepričiups, nes mano tėtis – policininkas“?.. Gal tik aš vienas, paskaitęs nūdienos autorių recenzijų apie savo knygas, gūžčioju pečiais neatradęs ten nei įžvalgų, nei argumentų, nei ko nors bendro su recenzuojamos knygos turiniu, ar apskritai – kryptingu kalbėjimu apie literatūrą? Gal tik manęs vieno nūdienos kritikų samprotavimai nepajėgia įtikinti, kad teksto autorius recenzuojamą knygą tikrai perskaitė?..

Na, sutinku – nepadoru būtų tuo abejoti, antraip – kam apskritai būtų reikalinga spausdinti recenzijas? Negi tai būtų tik leidyklų pardavimų – tik reklamos, „piaro“ ir marketingo reikalai? Tik šmėstelinti kultūrinės spaudos puslapiuose knygos viršelio nuotrauka su bet kokiu tam tikros apimties tekstu, kurio turinys – nusakomas vienu vieninteliu žodžiu: „pirkite“ arba „nepirkite“?

Jeigu taip, tai kuo čia dėta literatūra? O jeigu ne, tuomet jau tektų liūdnai kalbėti apie „kritikų“ kompetencijos stoką. Taigi – ir apsiskaitymo, ir literatūros mokslo išmanymo, ir elementaraus literatūros kontekstų, literatūros kokybės pojūčio, liaudyje dar vadinamo tiesiog „skoniu“, ir atsakomybės už savo žodžius, liaudyje paprastai vadinamos „baime nusišnekėti“, o svarbiausia – meilės pačiai literatūrai, įsipareigojimo jai ir įdirbio savąja recenzija.

Viso to – nerandu. Neatrandu net elementarių pastangų pasigilinti į recenzuojamą tekstą, pamėginti suprasti, apie ką jis. Paskaičius nūdienos kritikų įžvalgas, atrodo, kad jų į miltus „argumentuotai“ malami poetai tegeba drožti viską tiesioginėmis prasmėmis, apie gilesnes ir subtilesnes semantines bei fonetines jungtis nė nesusimąstydami, o metaforų jų kūrybinių priemonių įvairovėje, kritikų manymu, – nė padujų.

Antai viena „kritikė“ įžvelgė, kad mano eilėraščiuose neretai minima nemiga, tad „liguistas“ lyrinio herojaus būsenas išanalizavo medicininiu aspektu ir recenziją apvainikavo diagnostine išvada, jog manasis lyrinis „aš“ – tikrų tikriausias šizofrenikas. (Poetui Vytautui Stankui, tiesa, kitų „kritikių“, lygiai tokiu pat metodu buvo diagnozuota džiova, poetui Aidui Marčėnui – senatvinė krizė, o poetas Sigitas Parulskis netgi buvo pričiuptas kaip slaptas erotomanas, nes esą jo knygos „Senstančio vyro pagundos“ viršelis akivaizdžiai primenąs vaginą.)

Ką knygos autoriui ir potencialiems jos skaitytojams veikti su tokiomis „įžvalgomis“? Džiūgauti, jei recenzija teigiama, ir virkauti – jei neigiama, nepaisant kas ją giria (peikia) ir dėl kokių priežasčių? Prisipažinsiu atvirai, asmeniškai man visiškai nesvarbu – patiko žmogui mano knyga ar nepatiko, jeigu tas žmogus net neįstengė suprasti, apie ką rašoma.

Be to, negi tikrai šiuolaikiniam kritikui jau reikia pasufleruoti, kad, naudodamas, pavyzdžiui, nemigos vaizdinį savo eilėraštyje, poetas nebūtinai nori tik pasiguosti, jog negali užmigti? Kad kartais taip jau nutinka, jog žodį „nemiga“ poezijoje dera suprasti kaip, pavyzdžiui, individo nepritapimą prie visuotinės būsenos visuomenėje, arba kaip aprašomojo laiko, epochos psichinio bei emocinio registro įvardijimą, arba kaip (net sakyti banalu) užuominą į vienatvę...

Kitas gi garsus nūdienos „kritikas“ kritiką supranta kaip rašytojų vairavimą pagal savąsias užgaidas, tiek tematiniu, tiek žanriniu požiūriu. Be jokių argumentų. Pavyzdžiui, man, perskaitęs eilėraščių publikaciją „Naujojoje Romuvoje“, šis „kritikas“ prikišo, jog rašau pernelyg rimtai. Suprask, tikėjosi, kad publikacija prajuokins, o neprajuokino. Panašiai nuskambėtų priekaištas batų parduotuvės savininkui, kad rūgpieniu neprekiauja. Solidi kritika, ką ir pridursi.

Ar apskritai įmanoma kritiko „komunikacija“ su recenzuojamos knygos autoriumi, jeigu jiedu net ir literatūros privalumus bei trūkumus skirtingu saiku matuoja? Štai viena „kritikė“ mano eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ supeikė už tai, kad atpažino joje ne kaip nors pasikeitusias lietuvių liaudies mitologines sakmes, o tokias pačias, kokias skaitė vaikystėje. „Nejaugi reikia perrašytų versijų, – recenzijoje piktinasi ji, – lyg originalieji tekstai mums nepajėgtų prabilti ar būtų mažiau iškalbingi?“ Na, o ką man daryti, jeigu esu įsitikinęs priešingai: jei jau naudoji savo kūryboje tautosaką – naudok ją atsakingai, neiškraipyk, nepaversk pseudotautosaka. Todėl tai, už ką „kritikės“ esu peikiamas, – laikau ir laikysiu savo kūrinio privalumu. Be to, stebiuosi, kaip, vadinant kūrinį „perrašyta versija“, buvo įmanoma nepastebėti tokių „smulkmenų“, kaip skirtumai tarp prozos ir poezijos, tarp paskirų, trumpučių sakmių ir vientisos, nuoseklų siužetą turinčios pasakos, nepastebėti mano asmeninių siužetinių sprendimų, herojų, turinčių charakterį, vertybių skalę, autentišką kalbėjimo būdą?..

Ir jei tikrai pakanka vien originaliųjų tautosakos tekstų, išeitų, kad ir Maironis „Jūratę ir Kastytį“, ir Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, ir Salomėja Nėris „Eglę – žalčių karalienę“ rašė be reikalo – yra juk originalūs tautosakos tekstai? O kam tada apskritai rašomi istoriniai romanai – yra juk istorijos vadovėliai?.. Kam apskritai literatūrą kurti? Kiekvienam prieš akis yra juk pats originaliausias „tekstas“ – tikrovė.

Beje, mano „Kertinį skiemenį“ ši „kritikė“ vadina net ne knyga, o „leidiniu“, tvirtina esant jį nepavykusį todėl, kad perskaičiusi (?) kūrinį suprato, jog tėvu ten vadinu okupantą (nors iš tiesų tėvu knygoje vadinu tėvą), ką nedvejodama įvardino kaip „akivaizdų kolektyvinį įvaizdį, kuris nuskamba primityviai“; viename asmeniškiausių mano eilėraščių „Spalvos“, kuris deklaruote deklaruoja asmeninį mano santykį su esamuoju laiku – „prekybos centrų epocha“ – ji pasigedo „savito mano požiūrio“ ir teatrado kažkokius „mįslingai apdainuojamus įtrūkius“, o Lietuvos motyvas „Kertiniame skiemenyje“ jai pasirodė šalutinis, mano naudojamas tik „kaip priedanga“.

Kitaip tariant – paviršiumi, kaip smagiu leduku...

Ar šias recenzijas spausdinančių kultūrinių leidinių redaktorių nuomone, tokios „specialistės“ man gali padėti ateityje tobulėti kaip poetui? Kaltindamos mane metaforų stygiumi, o pačios mindamos ant metaforų it trumparegis grybautojas ant baravykų, jų nepastebėdamos?..

Et, kokios dar gali būti perkeltinės prasmės, jei nūdienos kritikės savo pareiga laiko ne pastangą kūrinį suprasti, o pagauti autorių meluojant. Štai, pavyzdžiui, kaip vienai „kritikei“ pavyko sugauti meluojant mane – knygoje „Ryšys su vadaviete“ ji išskaitė tiesos neatitinkantį mano patikinimą, jog esu modernus poetas ir šią savo „įžvalgą“ netruko „įrodyti“ tokia eilėraščio citata: „Mano balsas į Dievo ausį – moderniausio pavyzdžio balsas su taikinį persekiojančia sistema.“ Na, o tada jau „smogė“ žaismingai ir iš viršaus: „Nepavyksta. Žadėtas „moderniausio pavyzdžio balsas“ tiek modernus – kiek žibalinė lempa.“

Šauniai demaskavo, ar ne? Tačiau svarbus čia ne pats šaunumas, o kritiko pasirinktas santykis su poetu, prisiliečiant prie jo kūrybos. Pasirodo, kritikė, vos supratusi, kad nesu modernus, – akimirksniu suprato ir tai, jog pats šito apie save nežinau, todėl mėginu beviltiškai įsitrinti tarp modernistų. Negana to – ji suprato, kad iki jos to ir iš kritikų dar niekas nebuvo pastebėjęs, tad nusprendė, jog smogti autoriui „į kaktą“ šia įžvalga pati tinkamiausia vieta ir pats metas.

Stebiuosi, kaip ji, vos artėjanti prie paskiro autoriaus kūrybos lauko, gali a priori būti įsitikinusi, jog žino ir apie to autoriaus kūrybos kontekstus išmano daugiau už patį autorių? Kaip nūdienos kritikams pasakyti, kad mano nemodernumas – visuotinai žinoma ir visai manęs nesukritikuojanti tiesa, kad jau po pirmosios knygos buvau vadinamas „atklydėliu iš romantizmo epochos“ ir, atvirai tariant, modernizmo viršukalnės manęs niekada ir neviliojo? Juk jeigu būtų sekusi kontekstus, jeigu būtų žinojusi, kad mano poezijos nemodernumas man žinomas, be abejo, būtų susimąsčiusi ties išsirinkta citata ir pagalvojusi: „Jeigu jis, žinodamas, kad yra nemodernus, vis tiek kalba apie „moderniausio pavyzdžio balsą“, tai galbūt jis čia turi omeny visai ne savo poeziją, o maldos kiblumą ir atkaklumą šitaip metaforiškai palygina su kovine taikinį persekiojančia raketa, liaudyje dar vadinama „stingeriu“?..

Betgi ne – pasaulis ir žinios apie jį, suprantama, prasideda tik dauge su „kritikės“ atsiradimu, todėl jokios pamatinės žinios imantis apie ką nors samprotauti – nereikalingos. Argi ne tą patį reiškia šios „kritikės“ teiginys, tvirtinantis, kad poetui Aivarui Veikniui nesiseka rimuoti, nepateikiant nė vieno pavyzdžio, nė vieno argumento (nes jų – nėra)? Nejaugi tokie teiginiai – tik šiaip sau? Dėl skambumo? Be atsakomybės?..

Na, arba ko vertas jos pasiūlymas poetui Gintarui Bleizgiui mokytis iš poeto Vytauto Kazielos? Negi save kritiku vadinantis žmogus tikrai neįstengia atskirti, kad šie du poetai – ne tik skirtingo sukirpimo, ne tik skirtingų judėjimo krypčių, bet ir visiškai skirtingų „svorio“ kategorijų?

Deja, kritikus kritikuoti mūsuose nėra tradicijos, todėl eiliniam kultūrinės spaudos portalų lankytojui neretai atrodo, kad sukritikuotieji autoriai, matyt, tyli pabrukę uodegas, nes, suprantama, pelnytai „gavo į skūrą“ ir neturi kuo apsiginti prieš „taiklius“ ir „neatremiamus“ recenzento argumentus.

Atrodytų – patys recenzuojamieji dėl tokio manymo ir kalti – kodėl gi nesigina? Bet kur? „Meilės pašte“? Komentarų dykrose?.. Tiesiog pamėginkit įsivaizduoti, kaip apgailėtinai (tiek orumo, tiek laiko ir energijos švaistymo prasme) iš šalies atrodytų toks sukritikuotojo elgesys? Argi patys nešyptelėtumėte pro ūsą: „Tik patvirtino pralaimėjęs...“

Todėl, žinodami, kad po teismus, reikalaudami atsakyti ar bent jau pagrįsti savuosius žodžius, „skalpuojamieji“ rašytojai jų tikrai netąsys, nūdienos kritikai stengiasi kūrinio analizės seklumą ir įžvalgų skurdą savosiose recenzijose kompensuoti (ir skaitytojo simpatijas pelnyti?) pabrėžtinai nepagarbiu, pašaipiu tonu, kurį renkasi kalbėdami apie recenzuojamą kūrinį ir jo autorių, apkaišydami tekstą menkinančiais deminutyvais, kandžiais epitetais, juokingais išplėstiniais palyginimais ir nepatenkinamais pažymiais, rašomais tokiems autoriams ir kūriniams, kuriuos iš tiesų perkrimsti, švelniai tariant, ne jų jėgoms.

Panašiai atrodytų, jei aš recenzijoje „triuškinčiau“ Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją, prikišdamas jai banalumą, intrigos stoką ir kulminaciją, neatitinkančią laiko dvasios bei mokslinio metodo, kuriuo aš remiuosi, kanonų. Na, tai kas, kad nieko neišmanau apie fiziką, bet jau pats faktas, kad negailestingai kritikuoju tokio kalibro autoriaus darbą, akivaizdžiai įrodo, kad esu didesnis net ir už jį.

Argi ne ta pačia logika vadovaujasi nūdienos kritikai, leidžiantys sau, rašydami apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybą, vartoti tokius žodžius kaip „nesugeba“, su atlaidžia šypsena pavadinti jį „kvaileliu“, atskleisti skaitytojams „tiesą“, kad tai, ką šioje knygoje poetas rašo – rašo tik todėl, kad yra išsisėmęs ir tiesiog daugiau neturi apie ką rašyti?.. Ar tai nereiškia, jog šitaip „kritikuojamas“ jau ne paskiras autorius, o kvestionuojama visų lig šiolei besireiškusių literatūros tyrinėtojų, vertintojų bei šalies kultūros institucijų kompetencija? Esą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais mūsuose tampa paprasčiausių gabumų (netgi ne talento) stokojantys žmonės?..

Neįsivaizduoju, kas galėtų būti tikslinis tokių „kritinių“ straipsnių adresatas, kam jie gali teikti naudos? Literatūros skaitytojams? Sunkiai tikėtina. Rašytojams? Bent jau man – tikrai ne. Moksleiviams? Mokslininkams? Lietuvių literatūros raidai? Net klausti juokinga...

Na, bet kol patys nūdienos „kritikai“ vidinį motyvą šiai misijai turi, o kultūros leidinių redaktoriai vis dar mano, jog geriau bet kas ir bet kaip negu nieko – tegu rašo. Galų gale – ir šis mano rašinys juk skirtas visai ne jiems. Juo noriu kreiptis į Lietuvos rašytojus, tikruosius literatūros kritikus, literatūros mokslininkus bei į visus lietuvių literatūrai, jos raidai ir likimui neabejingus žmones, klausdamas jų, ar iš tiesų literatūros kritikos situacija Lietuvoje tik man vienam kelia liūdną šypseną? Jei tokių kaip aš esama ir daugiau – prašau nepalikti tokių „kritikos“ opusų be atsako ir be pelnyto įvertinimo. Taip pat šiuo rašiniu kreipiuosi ir į visas šalies kultūros leidinių redakcijas, prašydamas jas inicijuoti savosiose erdvėse nuolatinę rubriką „Kritikos kritika“, kur recenzuotieji turėtų orią galimybę apsiginti, o bet kuris, turįs argumentuotų priekaištų kritikos tekstų kokybei, – juos išsakyti. Metas pagaliau suprasti, kad ginti pelnytą literatūros (net ir savo pačių kūrinių) garbę – nėra gėda. Gėda tylėti – drovėtis arba tingėti atsikirsti. Juk jei to nepadarysim – bus kas jų „įžvalgas“ ateity cituos kaip nenuginčijamą tiesą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Turinys Nr. 3

   Agnė Žagrakalytė. Troškimai

   Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

   Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta. Romano ištraukos

   Alis Balbierius. Eilėraščiai

   Astrida Petraitytė. Iš profesorių gyvenimo. Apsakymas

   Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

   Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

   Łukasz Jarosz. Eilėraščiai. Vertė Tadas Žvirinskis

   Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs. Vertė Jurgis Banevičius

Įžvalgos

   Naglis Kardelis. Priartėję Artimieji Rytai ir Europos tapatybės išbandymas

Kitu žvilgsniu

   Botho Strauß. Paskutinis vokietis. Vertė Artūras Judžentis

Apie kūrybą ir save

   Aistra skaityti, drąsa nerašyti. Literatas Laimantas Jonušys atsako
   į Romo Daugirdo klausimus

Mūsų publikacija

   Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“. Vertė Austėja Merkevičiūtė

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

   „Autentiškos žinios – aukso žinios“. Fausto Kiršos laiškai
   Juozui Keliuočiui

Kūrybos paraštėse

   Vytautas Almanis. Kelionė į Šiaurę

Recenzijos, anotacijos

   Audinga Peluritytė. Balto gyvybės vandens tėvynė (E. Drungytės „Patria“) * Elžbieta Banytė. Atokuma su gulbėm ir kregždėm (A. Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“) * Renata Šerelytė.            Suklastotas stebuklas (Z. Čepaitės „Paveikslas“) * Ivona Cymbalistenko. Efemeriškos laisvės kryptis (V. M. Knabikaitės „Homo festivus“)

Kultūros akcentai

   Rimvydas Stankevičius. Kritika, neatlaikanti kritikos

  Žurnalas „Metai“ – lemtingai atspėtas praplaukiančio debesies vardas

Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas, „Maištingo Czesławo Miłoszo autoportreto“ – klasika tapusios pokalbių knygos – autorius, Jogailos universiteto polonistikos autoritetas. Gyva kultūros legenda. Esame jau senokai pažįstami, būta ne vieno pokalbio ar pasivaikščiojimo įvairiose topografijose – Paryžiuje, Madride, Krokuvos apylinkėse, bet labiausiai mudviem yra įsiminęs klaidžiojimas Žemutiniame Pavilnyje, kai 2010-ųjų pavasarį ieškojome lenkų prozininko Tadeuszo Konwickio vaikystės namo – o mums mobiliuoju telefonu iš Varšuvos kelio nuorodas diktavo pats rašytojas. Primygtinai skatinamas, pagaliau įpratau kreiptis į profesorių antruoju asmeniu ir šnekamąja vardo forma – „tu, Olekai“. Šiltas žvilgsnis, žemiškas paprastumas. Vis dėlto prieš kiekvieną susitikimą smelkia nerimas – apie ką šįkart jis pasuks pokalbį, apie kokius kūrinius, ar būsiu vertas, pakankamai apsiskaitęs pašnekovas. „Labai nemėgstu perdėto susireikšminimo, – kartą man prasitarė, – nes gerai pažinojau keletą žmonių, Nobelio laureatų, kurie iš tiesų šį tą reiškė. Išoriniam reikšmingumui jie paprastai abejingi, tačiau būnant šalia greitai paaiškėja, kad yra neprilygstami mąstymo turiniu.“
Šį sykį prie kavinės staliuko kalbamės apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų parodą Krokuvoje – ką tik ją apžiūrėjome, dalijamės šiuolaikinės prozos lektūrų įspūdžiais („būtinai perskaityk Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ – romano meno įvykis, lenkų literatūroje tokio seniai nebuvo“). Paskui kalba pakrypsta akademinio gyvenimo link – kas naujo girdėti mūsų katedrose. „Žinai, – sako A. Fiutas, – aš vis svarstau, kada per mano gyvenimą buvo geriausias laikas literatūros studijoms. Polonistikai, lituanistikai, apskritai humanistikai. Ar sutiktum, kad keletą pirmųjų metų, gal dešimtmetį po komunizmo žlugimo?“ – „Turbūt sutikčiau“, – atsiliepiu. „Matai, tada savaime išsiveržė labai daug intelektualinės energijos, kuri anksčiau buvo užgniaužta, nuslopinta. Žmonės drąsiai formulavo vizijas, kartais net kiek beprotiškas, bet siekė mąstyti savitai, konceptualiai, vienijosi dideliems darbams. Ir nematė tam ypatingų kliūčių, nes humanistikai dar nebuvo taip agresyviai, kaip dabar, primetama kapitalistinio pelno, rinkos logika, kuri jai iš prigimties svetima. Humanistinės studijos natūraliai vyksta pagal kultūros, o ne pagal rinkos logiką. Kita vertus, buvo labai sumažėjusi mokslo ir visų kitų sferų biurokratizacija. Seni biurokratiniai mechanizmai suiro, bet naujų valstybė dar nebuvo spėjusi prigaminti. Paskui, maždaug po dešimties metų, humanitarų kūrybinę veiklą pradėta sprausti į naujas biurokratines schemas.“ – „Tas pats ir pas mus, bet kaip manai, kur tai veda?“ – klausiu. Profesoriaus kakta įsitempia: „Man ta situacija atrodo grėsmingai. Juk turiu draugų įvairiuose Europos universitetuose, Prancūzijoje, Italijoje. Visur tas pats: biurokratizacija, vis absurdiškesni reglamentai, humanitarinių studijų siaurinimas ir taikymasis prie rinkos, akademinių bendruomenių susiskaldymas, katedrų ir profesūrų silpimas, užsiiminėjimas trumpalaikiais projektais, pseudomokslu. Deja, tai europinė tendencija. Labai blogas ženklas. Nes ten, kur silpsta humanistika, stiprėja barbarybė.“
Po mūsų pokalbio išeinu pasivaikščioti į Krokuvos Plantus – mylimą XIX a. parką, žiedu juosiantį senamiestį su universitetu. Labai atšilę, šviesu, žemės drėgmė garuoja saulėje, nors kol kas tik žiemos pabaiga, bet visa oro chemija liudija, kad tai pirmoji pavasarį įteisinanti diena. Ties Collegium Novum– centriniu universiteto pastatu su ereliais ir vyčiais – kaip visada zuja studentai ir dėstytojai; kaip visada mane čia apima nevalingas jaudulys, tremor involuntarius, atsiminus šiuose rūmuose laikytus egzaminus ir kitokius išbandymus. Mat susiklostė taip, kad Krokuvos universitetą galiu pavadinti savo antrąja alma mater. Atsidūriau čia dar anais, anot A. Fiuto, didelių ir šiek tiek beprotiškų humanistikos vizijų metais. Vienas žymus klasikinės filologijos profesorius ir keli jo bendraminčiai nusprendė atgaivinti buvusios Abiejų Tautų Respublikos studentų ugdymą antikinių vertybių pagrindu. Jiems pavyko sukurti tarptautinę mokyklą, kurioje pagal senąją laisvųjų menų sistemą turėjo kartu lavintis būsimieji Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai, filosofai, literatai, menotyrininkai. Susirinkus keistokai studentų bendrijai – lyg blyškiems ūgliams iš posovietinio grunto – profesoriai užsidegę aiškino, kad dabar turime ypatingą galimybę atstatyti savo valstybių dvasinę sąjungą kaip respublica litteraria, kad tam būtina gilintis į Ciceroną ir mokytis lotynų, graikų, o kartu ir savo regiono kalbų. Niekam per daug nerūpėjo, kaip stipendiatams suderinti mokslus čia ir savo pagrindiniuose universitetuose – Vilniuje, Kijeve ar Minske. Formalumai sprendėsi tarsi savaime, studentai laisvai išvykdavo namo išsilaikyti savųjų specialybės egzaminų, o paskui vėl ramiai prisijungdavo. Studijų programa vertė galvą suktis ratu: nuo klasikinės poetikos iki Vidurio Europos baroko architektūros. Sklandė kalbos, kad mūsų paskubom zulinama lenkų kalba pagal profesorių sumanymą – tik laikina šios akademijos dėstymo priemonė. Netrukus visi norom nenorom turėsime pereiti į lotynų. Tuo tarpu mūsų pragyvenimo standartai tebebuvo posovietiškai vargani, o stipendijos ypač skystos – jų vos užtekdavo pietums pigioje valgykloje, kurios grikių košėje pasitaikydavo rasti išvirusių tarakonų. Pagundos nuklysti nuo dvasinės respublikos programos – itin didelės (sodrią grupę mūsų mokykloje sudarė ukrainietės humanitarės). Vakarais skurdžiame bendrabutyje tarp LDK tautų įsiplieksdavo principiniai ginčai: dėl Piłsudskio ir Banderos, dėl Vilniaus ir Lvovo, dėlchocholų ir maskolių, dėl stačiatikių ir unitų. Pamenu, kad buvau bendrabučio unitų (gal tiksliau uničių) pusėje ir kelis kartus iš solidarumo netgi lankiausi jų sekmadienio mišiose. O visą Lenkiją tais metais tebekrėtė privataus verslo darymo karštligė, jos pakelės mirgėte mirgėjo nuo mažų įmonėlių ir krautuvėlių iškabų, autobusų bagažinės tebebuvo iki viršaus prigrūstos languotų turgaus krepšių (pas mus vadintų gariūniniais). Tačiau kaip tik tuo metu lenkų miestuose jau dygo pirmieji stambūs vokiečių supermarketai, ir mes vis dar važiuodavome į juos pasidairyti kaip į parodas, pirmąkart pauostyti vartojimo kokaino, nes visoje mūsų senojoje LDK tokių didelių prekybos centrų – kas dabar galėtų tuo patikėti! – dar nebuvo.
Ir vis dėlto toje neįprastoje virsmo laikų akademijoje, turėjusioje tiek daug pokomunistinės maišaties, tačiau kilniai lotyniškai pavadintoje Artes Liberales, buvo galima pajusti ir suvokti keletą esminių tikslų. Ji siekė perkurti, patobulinti nuniokotos, kultūriškai kolonizuotos Rytų Europos tikrovę ir sutvirtinti jos jaunų žmonių tapatybę. Humanistinis lavinimas joje buvo aiškiai suvokiamas kaip būdas tai tikrovei keisti, kaip kelias šioje erdvėje atsikurti aukštesnei civilizacijai. Iš diskusijų apie daugiataučio paveldo reikšmę ir nacionalinius konfliktus ryškėjo bendras idealas – Respublika, iš gilių antikinių šaknų ir iš vietinio XVI ar XIX amžiaus turinti atgimti kaip taiki ir tolerantiška šio regiono sankloda. Neįtikėtino užmojo, gal net utopiškai plačios studijos rėmėsi tam tikra aukštesne strategija: sukurti plačiai išsilavinusių humanitarų kartą taikiai ir demokratiškai keleto labai artimų valstybių ateičiai. Kartu visus šiuos užmojus lydėjo didelė veikimo laisvė ir pasitikėjimas ieškojimais, net ir toli nuklystančiais nuo tiesioginių disciplinų ar paskaitų programos. Į visumą tokias studijas jungė ne formali, reglamentuota tvarka, bet tai, kuo buvo kliaujamasi tarsi savaime – visų drauge kuriamas humanitarinis etosas. Tikrai ne viskas šioje laboratorijoje pasisekė, nežinau vėlesnių jos veiklos peripetijų, tačiau kai ką naujo išauginti jai išties pavyko. Mano kambario draugas, ukrainietis Vasilis joje taip užsikrėtė bibliofilija, aistra Abiejų Tautų Respublikos knygos istorijai, kad antikvariatuose išleisdavo paskutinius stipendijos zlotus (tada tekdavo šelpti jį duona ir druska iš savo maisto spintelės); prieš keletą metų jis tapo Lvovo universiteto bibliotekos direktoriumi, kiek teko girdėti, gerokai pertvarkiusiu jos veiklą. Kitas bendramokslis, postmodernus, ironiškas baltarusių poetas ir bardas Andrejus užsidegė Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo ir kitų senosios Respublikos palikuonių vertimo idėja (pamenu, kaip diskutavome apie pirmųjų „Pono Tado“ eilučių skambesį lietuvių ir gudų kalba); neseniai už juos buvo apdovanotas prestižine tarptautine premija. Man pačiam šioje mokykloje ėmė ryškėti mintis, kad būtų svarbu tirti ir lyginti kelių istorinės Lietuvos tautų – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, rusų – XX a. kurtą literatūrą, tik tam reikia išmokti trūkstamas kalbas, ypač jidiš.
Galvodamas apie savo studijų patirtį pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, galėčiau išvardinti daug tokių židinių, kuriuose derėdavo, o gal net ir sutapdavo vizija ir atmosfera, idėja ir veiksmas, reikšmingi tikslai ir ieškojimų laisvė. Atviros Lietuvos fondas, vadovautas Česlovo Kudabos bei Irenos Veisaitės – aukštojo, kultūrinio liberalizmo sala, iš kurios sklido daugelis Lietuvos mentalitetą pradėjusių keisti, nors ekonomiškai sunkiai pasveriamų iniciatyvų. Už labai didelę, anuomet – tiesiog kosminę stipendiją judaikos studijoms Oksfordo universitete šiam fondui turėjau pateikti tik paprastutę vieno puslapio ataskaitą. Šiandien nebe sumos, o ataskaitos dydis atrodo tarsi faktas iš kosmoso. Netipiški Vilniaus universiteto humanistikos centrai – A. J. Greimo semiotikos studijų, Lyčių studijų, Orientalistikos studijų, Kultūrinių bendrijų studijų – kurį laiką pripildę centrinius VU rūmus naujomis idėjomis ir kaitos energija, o paskui iš jų išprašyti, išsklaidyti po įvairius pašalius ir nusilpninti abejingo administravimo mechanizmų. Lietuvių literatūros katedra su Viktorija Daujotyte, Donatu Sauka ir Marcelijumi Martinaičiu – solidari ir sokratiška bendruomenė, jungiama intelektualinės draugystės, meilės jaunam, kūrybingam žmogui ir tikėjimo poezijos galia. Jeigu reikėtų pasakyti, kas man buvo pati literatūros studijų esmė, pats branduolys – tai maži seminarai prie šios katedros stalo su keliais ambicingais bendraminčiais ir aukštą, bet demokratišką toną kuriančiu autoritetu.
A. Fiutas teisus: tokie laisvųjų menų židiniai iš tiesų klestėjo maždaug pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, paskui prasidėjo jų nyksmas, o kai kada ir agonija. Iš laiko distancijos tai jau aiškiai matyti. Pats buvau vieno tokio židinio lėtų pakasynų liudininku. Kultūrinių bendrijų studijų centras, Vilniaus universitete telkęs litvakų, baltarusių, Lietuvos lenkų, totorių, karaimų, sentikių, romų tyrimus, 2003 m. geso grimzdamas į universiteto valdžios abejingumo ir biurokratinių rietenų liūną. Galėjęs būti unikalus europiniu mastu ir toks šiandien reikalingas politiškai, jis tiesiog užduso, neradus jam vietos sugriežtintoje, „efektyvesnėje“ studijų valdymo sistemoje. Per vieną bataliją dėl šio centro likimo pirmą kartą buvau su keiksmais aprėktas ten, kur mažiausiai tikėjausi, – savo universitete. Dar labiau pojūčiais, ne analitiniu protu suvokiau, kad kažkas čia lūžta. Idėjų pirmenybę ir palankumą joms pakeičia Valdymas. Savos visuomenės tobulinimo, kultūrinio švietimo tikslus pakeičia Buhalterija. Demokratišką diskusiją pakeičia sprendimo Jėga. Kuri pasiteisina tuo, kad veikia ne dėl kokių nors vertybių, o dėl vietinės ir globalios ekonominės Būtinybės.
Praėjus keliolikai metų, nepaisant viso oficialiai skelbiamo mokslo ir kultūros politikos liberalizmo, kūrybingiems humanitarams judesio laisvės yra akivaizdžiai mažiau. Finansinės galimybės, tarptautinis atvirumas, ūkinė institucijų gerovė yra kur kas didesni – to neužginčysi. Nebešąlame apšiurusiose auditorijose – kone visur šiuolaikiškas remontas ir multimedijos. Tačiau bet kuri savita, netipiška, kultūrinio tobulėjimo siekiu pagrįsta idėja susiduria su gigantiškai išaugusiu ir vis toliau tebeaugančiu valdymo Aparatu. Valdymo, kuris veikia tik dėl savęs paties, todėl vis labiau primena Franzo Kafkos teismo kanceliariją. Studijų logiką, gelmę ir laisvę jis paverčia tokiais painiais krepšelių, krūvių ir kreditų skaičiavimais, kad juose dingsta bet kokia literatūros, filosofijos ar istorijos pažinimo kryptis. Tikrų mokslinių atradimų, kuriems reikia ilgo ir kantraus darbo, vertę – kuo greitesniu straipsnių produkavimu vardan produkcijos. Skirtos nežinia kam, gal tik pačiai statistikai, nes geriausia straipsnius skelbti užsienio duomenų bazėse, kokiame nors Singapūre veikiančiame serveryje, kur jų formalius rodiklius nuskaitys automatinė programa, o ne mintis – sava intelektualinė bendrija. Humanitarų darbus visuomenei – mokykloms, regionams, kultūrinei spaudai – šis valdymas laiko niekiniu pomėgiu, nes neįmanoma apskaičiuoti jo duodamo pelno ir tarptautinio prestižo. Lituanistikos prioritetą – gražia įstatyme įrašyta metafora. O aukščiau bet kokio akademinio autoriteto jis iškelia anoniminį ekspertą. Šiandien vienai humanitaro knygai jau tapo įprasta būti „ekspertuojamai“ keturis ar penkis kartus! Deja, kaip tenka įsitikinti, tokių ekspertizių gausa ir ekspertų falangų tankis yra atvirkščiai proporcingas jų išvadų intelektualumui ir tono padorumui. Kaip, beje, ir diskusijų lygiui pačioje humanitarų bendruomenėje.
Neseniai lietuviškai išleistoje žymiojoje studijoje apie nacių nusikaltimų priežastis „Eichmannas Jeruzalėje“ filosofė Hannah Arendt teigia, kad jų barbarybė nemenka dalimi kilo iš anoniminio biurokratinio mechanizmo, kuriame atskiras žmogus galėjo nemąstyti, veikti kaip funkcionierius, stropus ir pedantiškas aparato sraigtelis. Aukštasis nacių valdininkas, holokausto logistikos organizatorius Adolfas Eichmannas, anot jos, išsiskyrė mąstymo banalumu, vaizduotės ir motyvų trūkumu: „Tiesmukai kalbant, jis paprasčiausiai niekada nesuvokė to, ką darė.“ Europos tradicija puikiai žino, koks pavojingas yra plyšys tarp minties ir veiksmingo valdymo, ir kaip nesunkiai civilizuota tvarka pereina į barbarybę. Tai demono gundomas Johanno Wolfgango Goethe’s Faustas, versdamas Evangeliją, pakeičia pirmąją frazę „Pradžioje buvo Žodis“ į teiginį „Iš pradžių buvo Veiksmas“ – ir prieina iki naikinimo. Laisvųjų menų, humanistikos dvasia šiandien vis labiau atrodo tremtinė studijų koncernais virstančiuose universitetuose, metodikas svarstančiuose komitetuose ir projektus valdančiose ekspertų tarybose. Atrodo, kad ji dabar labiausiai telkiasi neformaliuose sambūriuose, alternatyviuose bendraminčių tinkluose, neprivalomuose seminaruose, oficialios akademinės veiklos salose ir užutėkiuose. Naujus standartus dauginantis valstybės Aparatas jai iš esmės abejingas, patenkintas savimi, o dažnai net ir pagiežingai priešiškas. Tačiau gali būti, kad jo paties ateitis ir moralinis veidas labai priklausys nuo laisvųjų menų likimo.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014). Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam laikui buvau pasilikęs (Gražina Martinaitienė sutiko), parašiau apie juos straipsnį („Metai“, 2015, Nr. 2, p. 86–100).
Dabar siūlau skaitytojams pluoštelį nespausdintų M. Martinaičio eilėraščių, aptiktų tuose jo rankraščiuose ir sąsiuviniuose, kuriuos galėjau pavartyti. Greta visai nematytų tekstų čia bus skelbtų eilėraščių kitokių versijų. Man jos buvo įdomios ir atrodė vertingos. Yra manančių, kad turi teisę gyventi tik paskutinė autoriaus aprobuota redakcija. Ne visada, nebūtinai. Paskaitykite. Patirsite, ką skaitytojas kritikas patyrė ir ką siūlo patirti Jums.
Komentaruose (išnašose) puslapiai nurodomi iš minėtos knygos „Nenoriu nieko neveikti“.
                                                                                                                                               Valentinas Sventickas

Mano diena

Rytais
žadina
saulės spinduliu
švelniai liesdama veidą.

Po to su ja užsidarau
nuo vėjų, lietaus, darganų –
ir būnam kartu iki vakaro –
tik dviese.
Ji man netrukdo veikti, galvoti,
skaityti,
nieko neklausinėja,
su ja galiu tylėt,
jokių priekaištų,
ypač kai esu vienui vienas.
Vakarais ją išleidžiu
link saulėlydžio,
ji nutolsta: saulėlydin
miškų viršūnėmis.
Užsirakinu duris,
ir galvoju –
kaip rytoj vėl sugrįš
sušalusi,
snieguota,
per darganą
į mano kambarį
ištikimiausioji
diena.

Eilėraščio „Mano diena“ (p. 71) rankraštinė versija. Kita pabaigos redakcija: per darganą, / vėją, / sniegus – / mano ištikimiausioji, / tiek metų, / vis manęs nepalikus, / diena.

Lauko pelė rudenį

Rudenį, kai ražienose prasideda badas,
Namelyje vakarais pasirodo pelė.

Pasistiepus, lyg melsdamasi,
Abiem priekinėm kojom
Suspaudusi laiko trupinį,
Skubiai kramto.

Žiūriu ir bijau pajudėt,
Kad neišgąsdinčiau.

Žinau,
Ją reikėtų užmušt –
Per rankos atstumą
Yra tinkamas įnagis.

Pasitikėjimas?
Netikėtas artumas?
Juk badmečiu
Ir aš panašiai valgydavau,
Abiem rankom laikydamas duoną.

Eilėraščio „Pelytė mano knygų lentynoje“ (p. 59) viena iš versijų. Surinkta kompiuteriu. V strofos paraštėje pieštuku – kitokia jos redakcija: Bet ranka nepakyla – / netikėtas artumas.

*

Ėjom taku per rugius,
jie kvepėjo, kaip tu.
Juk pabučiavimas
taip pat kvepia
žydinčiais rugiais,
labai trumpai.

Trumpai,
labai trumpai,
kaip ir rugiai (žydintys)
nebuvai mano.

Eilėraščio „Rugiuose“ (p. 95) viena iš rankraštinių versijų.

Didžioji pertrauka

Švilpauja vėjas už lango –
lyg tuščioj kaukolėj.
Vis labiau paklūstu metams.
Neturiu ką palyginti su dangum, su kalnais,
su moterimis.

Ten, nematomoj pusėj,
esu vis daugiau.

Sugrįžimas iš gyvenimo

Vis sugrįžtu prie ugnies
iš savo gyvenimo

Sapnuos skaitau knygas
kurios guli lentynose neatverstos

Dabar moterys vis perdažomos
kaip automobiliai

Mano žodynas (už lango) turi
Daiktus medžius gėles

Nė vieno žodžio nebuvo vaikystėj
kuris neturėtų
daiktų

Mano žodžiai pasiilgo daiktų
kuriuos palikau sudeginau užmiršau

Tekstas, rastas tarp eilėraščio „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (p. 127) rankraščių. Spausdinant čia atsisakyta skyrybos ženklų, nes jų tebuvo vienas kitas, atsitiktinis.

Kūryba

Spardyti save,
nutrenkti ant žemės,
gyvent po mirties
kur nors – (prie ežero)
knygose.

Parašyta pieštuku eilėraščio „Auksinis ruduo“ (p. 51)
vieno iš rankraščių paraštėje.

*

Savo sode aptvėriau
žodyną: nasturtos, bijūnai.

Todėl, kad sukasiau žemę,
padariau lysves, apsodinau.
Augalų artumas ėmė veikt prigimtį –
dabar negaliu jų palikti.

Stebiuosi jų gudrumu
patikti, vilioti žiedais,
o rudenį kelti liūdesį –
panašiai kaip eiliuotos elegijos
rudenį kartu mes nusigyvenam.

Niekada negalėsiu žengt patiestu kilimu. –
Prisistatė paklydęs šuva.
Verte veria akim mano gyvastį
ir saugo, kad iš čia neišeičiau.

Esu nusavintas augalų.
Per juos man atsiskleidė,
kas manyje šalinasi viešumo, priesaikų
ir kas duodama atimant.

Šio eilėraščio mašinraštyje yra pirmoji strofa, su juo tartum niekaip nesusijusi: Niekad nebūsiu Japonijos imperatoriumi. / Niekada ant peties netupės kakadu. / Niekad nebūsiu tasai, / kam įėjus stojas teisėjai. Ji nubraukta. Cituojama dėl to, kad panašių dalykų M. Martinaičio rankraščiuose neteko matyti.

K. B. Autobiografija

Įsijungiu Afriką, karą,
nušautus. Ministrą.
Prezidentas pasakoja.
Vis dėlto užtenka –
žudynės labai užsitęsė.
          O dabar labanakt –
Einu miegot.

Visą dieną praleidau bibliotekoje.
Nusirašinėti tą, ką pasakė... karaliai,
buvo uždrausta.
Miškai, ežerai, bokštai, sienos
kažką pranešė.
Jie mus stebi.
Mus stebi paveikslai, todėl
mes susitinkam muziejuose,
bandom nuslėpt
prieš meną savo
niekšybes.

Greta užrašyti tekstai:
I
Operatoriai / labai ilgai užtęsė / žudynes Bagdade –
juk jau laikas miegot. / Rytoj reikės anksti keltis.

II
K. B. Komentuoja TV / kaip jie ten rodo, kaip pjausto /
gerkles – o seniai jau reikėtų miegot

Po jubiliejaus

Svečiai jau išėjo. Taurė
pusiau nugerta, lyg kažkas turėtų sugrįžti.
Dūmai dar kvepia šiltais,
vos nutrūkusiais pokalbiais.

Pagaliau –
labiau lieku vienas,
priklausomas nuo receptų,
nuo nemigos
labiau nei nuo valdžios,
vis mažiau ateities.

Labiau myliu paukščius,
žvėrelius,
draugauju su šunimis ir vaikais –
su jais esu vis labiau laisvas.

Mažiau išgeriu,
nesekioju paskui moteris,
dažniau užmiegu su knyga,
prispaudęs prie šono.
Atsibudęs galvoju:
ką turėčiau sakyti per išpažintį?

Rytą
juoda strazdo giesmė –
lyg iš duobės, iš požemių, kambary,
iš kurio kada nors pats neišeisiu.

Prieblandoj
liečiu daiktus,
kurie tolsta
ir tolsta.

Eilėraščio „Po jubiliejaus“ (p. 121) mašinraštinė versija su taisymais ir įrašais ranka (žr. p. 120). Svarbesni iš jų: prie I strofos: Smilksta palikta cigaretė / lyg nebaigtas pokalbis; prie IV strofos: Neturėčiau, ką / jau pasakyt / senam kunigui – / tik abu patylėtume.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

1. Sniegas

Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.
Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.
Namai toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti. Rasti kitus buvo gyvybiškai būtina, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Buvo alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį.
Aplink nebuvo nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji uodė orą, pritvinkusį agresijos.
Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Kaip ir jos gyvenimas.
Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti vilkui tiesiai į akis, iš alsavimo ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis.
Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Moteris matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma.
Moteris nuo žemės pakėlė didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka, iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui.
Snigo vis labiau.

2. Vanduo

Selija atidarė duris ir iškart prisidengė akis nuo akinančios saulės. Pusę piršto dengė sidabrinis gyvatės formos žiedas. Sidabro Selija turėjo, jos vyras, Gondas, sidabro parveždavo daug. Ir stiklo karoliukų, spalvotų. Selija pas vietinius meistrus galėjo užsisakyti vėrinių, segių ar apyrankių kada tik užsimaniusi. Ir užsisakydavo, tegu visi mato, kad jai nieko netrūksta. Tegu visi taip galvoja.
Selija pasitaisė apsiaustą. Lapės kailis smuko, Selija piktai perdūrė jį žalvariniu smeigtuku ir prisegė prie šiurkštaus vilnonio audinio. Negerai badyti kailį, bet kas jai, išmes vargšams ir pasiims naują. Jos vyras Gondas visada turi pilnus vežimus kailių, surinktų iš vietinių medžiotojų ir paruoštų išvežti. Selija neklaususi gali pasirinkti kurį nori, Gondas niekada nepyksta. Gondas geras, Gondas ją saugo, Gondas moka susitarti su dievais, Gondas visada pas ją grįžta, Gondas yra gražus vyras ilgais šiaudų spalvos viršugalvyje surištais plaukais, mėlynakis, o jo veidą kerta didžiulis randas, Gondas sako, kad pakeliui į Kornuntą užpuolė burgundai, bandė viską atimti, bet Gondas ir jo žmonės neleido, baisiai lijo ir žaibavo, Gondas net pats nežino, ar jo veidą perskėlė žaibas, ar burgundo kalavijas. Iš tos kelionės Gondas negrįžo ilgai, Gondas sako, kad sužeidimai ilgai negijo. Gondas geras, Gondas jai parvežė didžiulę sidabrinę apyrankę.
Kirnis atnešė dar malkų, Selija norėjo sakyti, kad gana, viduje karšta, bet Kirniui nepasakysi, Kirnis senas, kūreno krosnį dar jos tėvų name, Selija pasiėmė Kirnį eidama gyventi su Gondu. Visi matė, kad Kirnis per senas dirbti, bet Kirniui to nepasakysi, jis daro ką nori, tyliai eina, senas karys, nors jau seniai nebepakelia kardo, tik tris pagalius krosniai pakurti, šerno pakabučio nuo kaklo nenusiima nors tu ką, lyg jam ir čia, prie krosnies, reikėtų Deivės Motinos apsaugos, kaip kaunantis su kokiais germanais.
Tik pamačiusi kraują Selija suprato, kad persidūrė pirštą. Nulaižė raudoną lašą nenuleisdama akių nuo kiemo, norėdama įsitikinti, kad niekas nepasikeitė. Saulė kilo vis aukščiau. Selija giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius sniegą ir šaltį. Pirštai stiro, Selija pasitaisė lapeną. Reikėtų uždaryti duris, karštis iš vidaus ir dilginantis šaltis maišėsi, sukosi apie Seliją ratais, Selijai nepatinka, kai gyvenimas toks, kai jo negali suvaldyti, kai jos vyras, Gondas, geras, bet parsivežė kitą moterį.
Parsivežė grįždamas perkirstu veidu. Ilgai nebuvęs, sakė, kad randą paliko burgundai, ir Selija tikėjo, kuo jai daugiau tikėti?
Gabendamas prekes į Kornuntą, Gondas prikraudavo pilnus vežimus kailio, medaus, gintarų. Parsiveždavo sidabro, vario, alavo ir cinko, Selija nežinojo, kas tai yra, nuėjo pažiūrėti, bet nieko gero nepamatė, gabalai, ir tiek. Parsivarydavo ir vyrų, jaunų, bet pavargusių nuo ilgo ėjimo pėsčiomis, jei kokie bandydavo pulti, viską atimti, Gondas ir jo žmonės likusius gyvus sugaudydavo, pririšdavo prie vežimo, arba parduodavo, kiti pasitarnaudavo per aukojimus.
Parveždavo vyrų, o dabar – moterį.
Kirnis prasigrūdo pro Seliją, jau visai aklas, lėtai nuėjo kiemu, jis nebuvo toje kelionėje, nepasiklausi.
Tai net ne moteris, dar visai vaikas. Keliavo paskutiniame vežime, Selija pati matė, kaip ji išlipo. Lengvai iššoko, juk dar vaikas. Ji, Selija, taip nestrykteltų, ne jos amžiui ir ne jos padėčiai. Selija sugniaužė kumštį, nagai įsmigo į delną. Ji taip neiššoktų. Nebe. Dar kiečiau suspaudė delnus. Kai atgniaužė, ant delno liko keturi rausvi lankelio formos įspaudai, neišnyko kelias valandas, anksčiau išnykdavo tuoj, dabar nebe.
O ta moteris, tas vaikas, dairėsi aplinkui, stovėjo įsikibusi į vežimą, lyg pasileidusi nugriūtų. Gal ir tikrai nugriūtų, tiek važiavo, matyt, neišlipdama, tikriausiai niekas neišleido. Atrodė išsigandusi ir pasiruošusi gintis. Pagauto vilkiuko žvilgsnis. Ir gerai, tegu bijo, o ji, Selija, nebijos, ko, jai, Selijai, bijoti?
Vyrai krovė daiktus, į jas nekreipė dėmesio. Apsimesdama, kad apžiūrinėja krovinius, Selija ėjo vis arčiau prie paskutinio vežimo. Nenorėjo, bet ėjo. Nenugalėsi priešo jo nepažinęs. Vyrai rėkavo viens kitam, prisirinko daugiau pagalbininkų, Gondas turėjo daug vyrų, kariai galėjo eiti pas savo moteris ir vaikus, surikiuoti pasieniuose ietis ir skydus, jie savo darbą jau padarė, saugiai parlydėjo krovinius ir patį Gondą.
Gondas geras vyras, parvežė Selijai didelę sidabrinę apyrankę, ties viduriu siaurą, bet storėjančią į galus, atnešė ir užmovė, net ranka linko. Selija palietė randą, Gondas loštelėjo. Niekada neatsitraukdavo, o dabar atšlijo. Selija pabandė dar kartą, bet Gondas apsisuko ir nuėjo. Vyrai krovė daiktus į didžiules krūvas, žinojo, kad vėliau grįš savo dalies, Gondas geras, visiems atlygins teisingai, ir tiems, kurie keliavo, ir tiems, kurie buvo likę čia.
Moteris, dar vaikas, buvo ne tokia kaip mūsiškiai. Plaukai ne šiaudiniai, o ryškiai rudi, banguoti, akys, ir tos rudos, šviesios ir skaidrios.
– Čia Glesum, – pasakė Gondas.
Selija krūptelėjo, nepajuto, kaip jis priėjo, krūptelėjo nuo vardo, tokio dar nebuvo girdėjusi, nebuvo mačiusi tokių plaukų, tokių akių, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnio.
– Ji nebylė, niekas nėra girdėjęs jos balso, gali nieko neklausti, – paaiškino Gondas.
– Pati matau, – atsakė Selija.
– Ji gyvens su mumis, – pasakė Gondas. – Pastatysiu jai kiemo gale namą, ji gyvens su mumis.
– Pati matau, – pakartojo Selija.
Geriau jau ji su mumis negyventų, pagalvojo, geriau ji negyventų išvis, pagalvojo.
Besimuistydamas vienas arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nebuvęs, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys.
Glesum stovėjo įsikibusi vežimo, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu grįžo įprastas gyvenimas.

3. Kraujas

Selija lenkė pirštus, skaičiavo dienas. Jų tikrai buvo per daug, mėnesinių kraujas nesirodė, Selija suprato, kad įvyko tai, kas neturėjo įvykti. Ji jau augino sūnų, Bentį, Gondo sūnų, kuriam daugiau nei dešimt žiemų, sūnų, kuris nutirpus šiam sniegui, kai diena susilygins su naktimi, bus pakankamai suaugęs tapti kariu ir vienu iš vadų, kaip tėvas.
Selija didžiavosi sūnumi, kuris gimė pirmąją žiemą, vos ji pradėjo gyventi su Gondu. Bentis buvo visas jos gyvenimas, daugiau gyvenimų ji neturėjo. Dabar laukėsi dar kartą, kraujas nesirodė, nors Selija bandė jį iššaukti. Dienos ėjo, vakarai vijo rytus, Selija turėjo skubėti, nes kai vaikas pradeda judėti, jį ištraukti per vėlu.
Selija pabeldė į duris, sena moteris, vos pavilkdama vilkų apgraužtą, randuotą, skaudžią, nors ir seniai sugijusią koją, atidarė. Pakvietė eiti į vidų, troba buvo maža, kiek vienam žmogui reikia, tuo labiau senai bobai vilkų sužalota koja.
Visi pasieniai margavo nukaišyti žolėmis, dvokė tepalai. Viduje nebuvo oro, troškus džiovintų augalų ir verdamų su kažkokiom vaistažolėm kiaulės taukų tvaikas smelkėsi į Selijos širdį. Pasidarė bloga, žemė susvyravo, viskas ėmė suktis, augalai atgijo, sudžiūvę žiedai skleidėsi, šakos tįso ir vijosi apie Selijos kojas.
Kai atsimerkė, Selija gulėjo ant purvinos aslos, pridengta nutriušusiu kailiu. Sena boba laikė jai kažką aitraus prie veido, Selija pasuko galvą, kad negraužtų akių. Dar apakins, šita boba, vilko apgraužta koja, viską gali. Ji gali net vasarą vandenį paversti ledu, vien primetusi į jį kažkokių žolių. Ji gali paruošti mirusiųjų kūnus taip, kad jie sulauktų laidojimo laiko. Ji gali pagydyti karių žaizdas, tepa jas visokia bjaurastimi, kad net vyrai nuo smarvės vemia, bet žaizdos užsitraukia. Gali sudėti lūžusius kaulus, liepia kietai sutvarstytam gulėti trisdešimt naktų, o kartais ir du kartus po trisdešimt, paskui vėl žmogus lyg naujai gimęs, tai boba gali padaryti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Gali sumažinti kosulį, gali nuraminti karštį, gali skausmą pakeisti ramybe, gali mirusį paversti gyvu, o gyvą – mirusiu.
Ji pati išsigydė vilko sužalotą koją, nors vaikai sukibę parnešė ją iš miško jau negyvą, ištekėjusiu krauju, parnešta atsigavo, pasakė, kuriuo tepalu tepti, vaikai tepė, tepė daug, ji pati taip liepė, tepė vemdami nuo smarvės ir išdraskytų mėsų. Dar liepė ištepus aprišti lininiais vyturais, buvo tokių prisidariusi, nežinojo, kad sau, ji viską darė kitiems, gyveno kitiems, o va, ir pačiai prireikė. Vaikai apvyniojo, aprišo, boba užmigo, vaikai išsilakstė ir viską pamiršo. Vilkai puldinėjo dažnai, apgrauždavo senas bobas, jei jos nuklysdavo per toli nuo namų. Jei jos nemirdavo, stengėsi gydyti, bet retai pavykdavo, jos atitekdavo Deivei Motinai ir nugarmėdavo užmarštin. Vaikai retai gailėjo senų bobų, jie labiau mėgo gyvenimą nei mirtį.
Pamiršo vaikai ir šitą bobą, bet kai vieną dieną kažkuris prisiminė ir nubėgo pažiūrėti, boba buvo sveikut sveikutėlė, tik dar senesnė ir vilko randuotą koją. Bet ir vėl slankiojo po miškus ir pievas, rankiojo augalus, nes kas kitas jai prirankios?
Selija verkė, pati nežinodama ko. Žmonės sako, kad šitos bobos troboje visi verkia. Vieni dėl mirusių, kiti – dėl gyvųjų, nes visų žaizdos vienodos, nėra ko lyginti.
Boba paglostė Selijai galvą, ir viskas nurimo, skausmas dingo, baimė dingo, blogumas, ir tas dingo.
– Ko, Selija, atėjai? – paklausė boba. – Tavo vaikeliui viskas gerai, ir tau gerai, gali rami eiti namo, tau nieko nereikia, tu viską turi.
– Aš viską turiu, – sutiko Selija.
– O atėjai, lyg tau kažko trūktų...
Selija suprato, kad boba viską žino. Žino, kad jai nereikia to vaiko. Selija pyko, ko ji tiesiog neduoda viralo ir neišsiunčia jos lauk.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
Selija tik nusijuokė, skaidriu skardžiu juoku.
– Selija, aš tau neruošiu to viralo net už visą sidabrą, kurį tu turi ir kurio tavo vyras Gondas tau dar parveš.
Selija vėl nusijuokė. Dar nebuvo girdėjusi, kad sidabras nesuminkštintų širdies ir proto, nenumalšintų dievų baimės.
– Selija, tu turi viską, aš – tik vilkų apgraužtą koją. Bet man daugiau nieko nereikia, – ramiai pasakė boba.
Nėra žmogaus, kuriam ko nors nereikėtų, pagalvojo Selija. Ir tau, boba, ko nors trūksta.
– Pasakysiu Gondui, jis tave išmes į mišką, nebeturėsi žmonių, nebebus kam smirdančių tepalų virti, niekam tavęs nebereiks, galėsi gydyti vilkus, kurie tave apgraužė, – pagrasino Selija.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
– Mano vyras Gondas stiprus ir turtingas. Aš galiu daryti viską, ką noriu.
Boba susigūžė. Ji galėjo viską, bet Selija buvo ne jos jėgoms. Selija neturėjo nei širdies, nei proto, Selija buvo tokia, kuriai net geriausi bobos tepalai negalėjo padėti.
Vilkdama koją, boba nušliaužė į pasienį, paėmė gerą pundą džiovintos durnažolės, dar porą šakelių vienos žolės, porą kitos, saują sėklelių, ir virė. Nemaišydama, tokio viralo maišyti nereikia.
Kai baigė, supylė viralą į mažesnę puodynėlę, gražią, neseniai nulipdytą, supylė su visomis žolėmis, nusilenkė Deivei Motinai, atleisk, mes ne visada galime rinktis, ir atidavė puodynėlę Selijai. Liepė dar palaikyti keletą dienų, tada pamažėle gerti.
Kraujas pasirodė, ir vėl grįžo įprastas gyvenimas.
Likusio viralo Selija neišpylė, pasidėjo kitam kartui.

4. Rūkas

Kirnis vėl ėjo su glėbiu sausų malkų, kurias pats parnešė, sukapojo ir sukrovė tokias rietuves, kad užteks visoms žiemoms, kurios dar liko. Ko tu, Kirni, senas kary, tampaisi su malkomis, kiek tau kartų sakyta, kad savo jau padarei, tarnavai vadui kiek išgalėjai, tavo skydas ir ietys laukia, kol atguls į kapą kartu su tavim. Ką tu gali senam seniui pasakyti, kuris senas senis klauso?
Kirnis vėl ėjo su glėbiu malkų, brovėsi tarpdury pro Seliją, ant vienos kojos – prabangus odinis batas, žemiau kelio užveržtas dirželiu su blizgančia sagtimi, net skambaliukai ant jo pakabinti, tyliai skimbčiojo dzin dzin Kirniui lėtai kilnojant senas kojas, prabangus odinis batas, kurį Kirnis nuavė nuo germano kojos, prieš tai pervėręs krūtinę ilga, gerai padaryta ietimi. Kirnis sako, kad buvo ir kitas batas, to paties germano, toks pat gražus, toks pat odinis, su dirželiu ir pakabukais, kad ateidavę net kitų gyvenviečių žmonės tokio nematyto grožio pažiūrėti, tik nelabai kas tiki, nes kita Kirnio koja visą laiką apsukta kailiu, ar žiema, ar vasara, Kirniui nei šalta, nei karšta, o pakabučiai vis skimbčioja dzin dzin.
Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
– Tikrai sudegė, – antrindavo visi senesni, kurie dar atsiminė.
Kadaise, kai Gondas nemokėjo vaikščioti, tik stojosi, Gondo tėvas gavo žinią, gal gerą, gal blogą, tik Deivei Motinai žinoti. Julijanas, Romos imperatoriaus Nerono gladiatorių kautynių rengėjas, atsiuntė pasiuntinius į Baltijos pajūrį parvežti gintaro. Būrys raitelių, keli prekybininkai, dar daugybė vyrų gintarui krauti jau savaitę keliavo po pajūrį, į pinigus mainė visą gintarą, kurį pajūrio žmonės rado. Sako, jie iki mūsų jojo keturiasdešimt dienų be sustojimo, atvyko pikti, išsekę, bet jų žirgai prunkštė ir kasė žemę, žvilgėdami saulėje; raiteliai, stoję ant mūsų žemių, nuleido skydus ir kalavijus, kokių čia niekas dar nebuvo matęs, o jų pirkliai laukė atkaklūs, taikūs, žinantys, ko nori.
Gondo tėvas, patyręs karys ir vyriausias genties vadas, gavo tokią žinią, reikėjo spręsti, ką daryti. Kuo skubiausiai Šventoje Giraitėje sušauktas genčių vyrų pasitarimas, vyrai kalbėjosi, tarėsi su Deive Motina, ir neliko nieko kito, kaip patiems vykti į pajūrį ir žiūrėti ten. Rūkus išsklaidyti gali tik būdamas toje vietoje.
Kirnis pasitaisė batų dirželius, ėmė skydą ir ietį su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant jis galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti. Kirnis buvo antras stipriausias genties vyras po Gondo tėvo, apsukrus ir patyręs; nors netrūko ir kitų vyrų, Kirnis visada ėjo šalia vado ir grūmėsi nė kiek ne blogiau.
– Ne, Kirni, turi pasilikti čia, – pasakė Gondo tėvas.
Kirnis mirksėjo prieš saulę, gaudė orą, nežinojo, ką sakyti.
– Dabar, Kirni, kai aš turiu sūnų, Gondą, tavo darbas yra būti ten, kur bus jis, ir saugoti.
Kirnis mirksėjo saulėje, gaudė orą, nežinojo, ar tai garbė, ar nuopuolis, bet vadui nepaprieštarausi.
Nepraėjo nė diena, kai Gondo tėvas surinko stipriausius vyrus ir aštriausias ietis, juk nežinai, ar tie atvykėliai kariai ir prekijai nori gero ar blogo, o eis per mūsų žemes, nežinai, ar taikiai, ar plėšdami ir žudydami. Vos ryto ūkanoms sklaidantis kas sėdo ant arklių, kas bėgte, palikę vaikus ir moteris, saugomus Kirnio su keliais patikėtiniais, iškeliavo į pajūrį. Ėmė darytis neramu. Kirnis, senas karys, žinojo, ką tai reiškia.
Keistas dundesys artėjo, Kirnis suprato, kad tai ne perkūnija ar kiti gamtos griausmai. Žirgai, kanopos, beldžiančios į žemę. Jų žemę. Kirniui, senam drąsiam kariui, stingo širdis. Iš garso suprato, kokios nelygios bus jėgos. Prakeikti langobardai, germanų padermė, nežinia, kurie tiksliai, gal gotonai, lugijai ar burgundai, žiaurūs ir gobšūs, jiems kad tik kuo daugiau prisiplėšt, Kirnis buvo matęs jų nusiaubtas gyvenvietes, nors jų pačių nė vieno nei kada regėjo, nei nukovė.
Kirnis žinojo, kad neužteks jo ir tų kelių vyrų, žinojo, kad langobardų apsauginės aštrių kuolų tvoros nesustabdys. Reikėjo kuo skubiau bėgti, lįsti į žemines, kurias turėjo išsikasę grūdams laikyti ir gerai iš išorės apdėjo mėšlu, gal tie bjaurybės neras.
Gondas. Turiu būti ten, kur jis, ir saugoti. Kirnis kaip pasiutęs čiupo Gondą, pasikišo po pažastimi ir lėkt, ietis vienoj rankoj, skydas kitoj, motina klykdama iš paskos, gal ir nesuprasdama, kas apsėdo Kirnį, ko jis dumia su jos vaiku, jos gyvenimu, ji neturėjo jokio kito, o klyksmo pažadinti žmonės, seniai ir moterys su vaikais, pasileido bėgt iš paskos. Dabar jau visi girdėjo dundesį, visų širdis stingdė ta pati baimė, kojos trypė javus, kurių, nežinia, ar dar jiems reiks.
Klykė tik motina, juk atimtas jos vaikas, kiti bėgo tylėdami, pasilaikydami paskutinį klyksmą atsisveikinimui, kai langobardų ietys smigs į nugaras ar kalavijai pervers širdis.

5. Midus

Kirnis lėkė pirmas, Gondas miegojo po pažasčia, motina klykė, jei kas neštųsi jūsų vaiką, ir jūs klyktumėt, pamišėlis Kirnis, motina gailėjosi, kad nepasičiupo peilio, durtų jam į nugarą pavijusi, dundesys artėjo, o batų skambaliukai vis dzin dzin.
Motina arklių negirdėjo, tik miegančio vaiko kvėpavimą, dar toks mažas, net nešamas nepabudo, o jau nešamas, jau reikia slėpti. Motina verkė, verkė be ašarų, vakarėjo, pakilo vėjas, medžiai ošė, kas jiems.
Kirnis prie žeminės pasidėjo ginklus ir vaiką, rankomis ėmė draskyti mėšlo luobą, motina pasičiupo Gondą ir sukosi lėkt atgal, pamatė atbėgančius kitus, ir tik dabar suprato, kas vyksta. Dundesys jau buvo visai arti, vakarėjo, nelabai ką begalėjai įžiūrėti, Kirnis sukišo žmones į žeminę, kiek tilpo, pirmiausia motiną su Gondu, kiti prasikasė kitas žemines, sulindo, vyrai jas vėl užtaisė mėšlu. Pasiliko ir stipresnės moterys, pasidalijo peilius ir ietis, su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti.
Visi bėgte atgal į gyvenvietę, kad nebūtų prie žeminių, jei koks vaikas pradės verkti ar seniai neiškentę ims dejuoti. Apsauginė kuolų tvora jau degė, degs ir visi namai, pagalvojo Kirnis, sausa, temsta, nieko neužgesinsi. Arklių prunkštimas ir godžius nasrus iššiepę, kalavijais mojuojantys langobardai. Kirnis neturėjo savo moters, savo vaikų, tarnaudamas Gondo tėvui nerado laiko apie tai pagalvoti, ir gerai, nes reikia ginti jo vaiką.
Jau degė arčiausiai tvoros buvę namai, pleškėjo kuo puikiausiai, mediniai, gražiai apdrėbti moliu. Dūmai, riksmas, metalas į metalą, tylūs mirštančiųjų sveikinimai Deivei Motinai.
Kirnis suspaudė ant kaklo kabančią šerno figūrėlę, apsaugok mane, apsaugok Gondą, ir smeigė. Daug kartų, kur tik buvo tarpas šarvuose, iškėlęs ietį aukštyn, užpuolikai krito nuo arklių, Kirnis, visas kruvinas, nežinia, ar tai jų, ar jo kraujas, paskui apsižiūrės, dabar tik smeigė ir smeigė. Kirnis, senas karys, tiek mūšių turėjęs, bet niekada nejautė tokio įsiūčio, žinojo, kad jei ne jis, nėra kam, telikę keli vyrai ir moterys, jų vis mažėjo, Kirnis matė, kaip priešai šliaužioja po jų namus ir ima kas geriausia. Kirnis smeigė ir smeigė, kraujo ir neapykantos kvapas, stipresnis nei juodžiausi dūmai.
Jis nebėgs, bet ir nemirs, dabar negali, reikia būti ten, kur bus Gondas, ir saugoti. Viskas aptilo, nes nebeliko gyvųjų, tik Kirnis ir atėjūnai, jie garsiai juokėsi, rodė vieni kitiems ką radę, skambino dabar jau ne kardais, o sidabru. Kirnis stovėjo prisispaudęs prie kraštinio namo sienos, tvirtai įsikibęs ieties, jei koks bjaurybė prieitų per arti. Vieno bato nebebuvo, matyt, atsileido dirželis, viskas degė, Kirnio plaukai nusvilo, ugnis artėjo, Kirnis atsigulė ant žolės ir ėmė tyliai šliaužti miško link. Užpuolikai sėdo ant arklių ir rėkalodami išnyko tamsoje.
Taip baigėsi narsiausias Kirnio mūšis, bet paskutinis. Sudegė didžioji dalis namų, o Kirnio nesudegė, ten ir parsinešė Gondą, ten juos atsekė ir motina. Visi buvo išsigandę ir tylūs, lyg amą praradę dairėsi nakties tamsoje, bet ką įžiūrėsi? Ryte, kai likę gyvi puolė tvarkyti svilėsių, rankiojo išmėtytus daiktus, susigaudė kelis pabėgusius langobardų arklius, Gondas žengė pirmuosius tvirtus žingsnius, Kirnis atrėmė skydą ir ietį į sieną didžiajame savo trobos kambaryje ir paliko laukti jo mirties. Po to karto Kirnis nutilo, nieko nesakė net klausiamas, net kai grįžo Gondo tėvas, nieko neaiškino, tik padavė Gondą tylėdamas, apžvelgė išdegintą gyvenvietę, kairiąją koją jau buvo apsiraišiojęs kailiu, tik įprastai skimbčiojo dešiniojo bato skambalėliai.
Namus vėl atstatė, vėl prisikaupė sidabrų, vėl grįžo įprastas gyvenimas, tik Kirnis ėmėsi nešioti malkas ir nieko nėjo jam padaryti. Sėdėjo savo troboj, kol šilta, arba eidavo į mišką, o užėjus šalčiams darė ką reikia, kad Gondui nebūtų šalta. O kartais tiesiog praverdavo duris, pažiūrėdavo į Gondą ir ėjo namo, niekam nieko nesakęs, ramus traukė orą, uodė, ar viskas gerai, kartais pasukęs galvą klausė, ar tai ne arkliai, svetimi arkliai, savus pažino, nebėjo į žygius su Gondo tėvu net kviečiamas, bet ir savo moters neįsitaisė, ar savo vaikų, niekas nesuprato, ką jis darys toliau, ar kur eis, niekas jo nebematė nei linksmo, nei liūdno, visi jį užmiršo ir paliko ramybėje vaikščioti tik Deivei Motinai žinomais keliais.
Kai kokie vaikai, ar moterys, geromis dienomis neturėdami ką veikti, užsimanydavo ką paerzinti, klausdavo:
– Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
Protui sudegti reikia tiek nedaug.

Tąkart imperatoriaus Nerono kariai apkeliavo Baltijos pajūrio prekybos kelius ir krantą ir parsivežė į Romą tokią gausybę gintaro, kad juo išpuošė gladiatorių kautynių podiumą, nuo žvėrių saugančio tinklo mazgus, arenoje vietoj smėlio gintaro papylė, dar ir laidojimo neštuvams bei kitiems reikmenims jo užteko. Parsivežė ir mažų gabaliukų, ir didelių, sveriančių daugiau nei vos gimęs kūdikis.
Aisčių vadai juos priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, sėkmingai išmainė gintarą į gausybę sidabro, monetų, kitų turtų, kuris patiko ir vyrams, ir moterims. Priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, juk kartą sėkmingai gavę ko nori, atvažiuos ir vėl.

6. Ašaros

Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Deivės Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus dalykus, ne vyrų galioms šnekėti, tartis su gamta.
Tirpstant sniegui ir dienoms ilgėjant moterys imdavo nerimastingai dairytis, vis laukė, kada, tiksliai nė viena nežinojo, tik senoji boba vilkų apgraužta koja, ji ir sukviesdavo visas staiga, pasakydavo, kad jau, ir visos: jaunos ir senos, stiprios ir ligonės, jei tik paėjo, turtingos ir net vergės, prietemai artinantis išsipindavo kasas, žolių nuovirais plovėsi plaukus, kad kaip reikiant vakaro žaroje spindėtų, gobėsi gražiausiais nuometais, pametusios vaikus ir vyrus lėkdavo į liepų kalną, linksmos ir uždususios, visos lėkė, jaunos ir senos lyg jaunos, nejusdamos nei skausmo, nei kaulų traškesio, nei kasdienio nerimo, nei jokių baimių, nes gyva esi, kol gali įkopti į moterų kalną, jei ne, tai dėl ko gyventi?
Reikėjo sulaukti tinkamo meto, kai diena susilygina su naktimi, tik sena boba tai žinojo, tam ruošėsi, virė gėralus visoms ir šunvyšnių tepalą senėms, jau buvo iš ko, liaunos pavasarinės žolelės su visa savo stiprybe sumestos į puodą, šaltinio vanduo ir senės burtai traukė jų esmę, tik senės rankose augalai darėsi tokie, o šiaip žaliavo be naudos, ir kitos senės daug apie žoles žinojo, žavėtojos, galėjo pagydyti ir apžavėti, jei nepatiks, bet tik sena boba vilkų apgraužta koja mokėjo kalbėtis su Deive Motina, prašyti jos malonės ir leidimų, klausti ko įsigeidusi, tik ji žinojo žvaigždes ir matė, kada diena jau užtektinai ilga švęsti ir prašyti.
Senė griežtai saugojo savo paslaptis, o kas bus, kai mirs? Nurimkite, nieko nebijokite, sena boba vilkų apgraužta koja jūsų taip nepaliks, ji geriau už jus žino, kada mirs, ir tikrai neišeis kurios iš jūsų savo paslapčių nepamokiusi. Nieks nežinojo, kuri tai bus, visos norėjo, tikėjosi ir laukė, bet ne jums rinktis, senė parinks, kuri tinkamiausia, Deivė Motina parinks, jums liks vykdyti jos valią.
O kol kas visos ramiai šoko ratelius, pynė pirmuosius vainikus, dar tokius mažučius iš trumpų žolelių, vos išlindusių, dėjosi ant galvų sau ir viena kitai, taškėsi šviežiais vandenimis, nė viena nežiūrėjo, kas draugė ar kurios nekentė, buvo tokios, kokios būna tik kai be vyrų, dainas dainavo, ir liūdnas, ir linksmiausias, kuriai ateidavo eilė, kuri nors senė pirma užvesdavo, kitos tik pritarė, kūrė laužus, prašė kuri ko, ko trūko širdžiai ar namams, prašė derliaus gražiai užaugti, kviečių, miežių ir avižų, dar kiek rugių ir sorų, vaikų nepalikti alkanų, prašė žvėrių ir ligų jų nepulti, prašė sėkmės savo vyrams karyboje, prašė sidabrų ir kitų gražiausių dalykų, prašė vaikų, kurios neturėjo, prašė poilsio tos, kurioms vaikų jau buvo gana. Prašė ir prašė, tokia ta diena, tokia šventė, kai Deivė Motina klauso kiekvienos, mato kiekvieną ašarą, kai gali ją trukdyti net ir menkiausiais įnoriais. Taip sakė sena boba vilkų apgraužta koja, o kas už ją geriau žino?
Gėrė suruoštus viralus, buvo gerai paskirta, kuris kuriai, boba neleido supainiot. Ir Selija gėrė, jai davė raudono skysčio pravalymui, nes tokios net Deivė Motina neklausys, o Selijai kas, ji žinojo, ko nori, ir gaudavo. Gėrė ir Glesum, čia užkopusi ne savo noru, kitos pro šalį bėgdamos atsitempė išsigandusią, stovėjo sustingusi, matyt, bijojo, kad ją paaukos, bet ne, kvaišele, ne tokia čia šventė, čia tokių aukų nereikia, užtenka bobos smilkalų, sulipdytų iš gintaro dulkių, uždegtų nuošaliau nuo šokėjų, po šakočiausia liepa, kad svaigintų Deivę Motiną ir minkštintų jos širdį, kad jų, paprastų moterėlių, neskriaustų. Davė ir Glesum atskiro viralo, kad nurimtų, ilgai dar čia bus, kaip ištvers viską, vargšelė, kad sutvirtėtų, būtų pasiruošusi, daug dar jos laukia. Paglostė sena boba vilkų apgraužta koja Glesum plaukus, mano vaikeli, už ką tau tiek, viskas aptils, bus gerai, išgyvensi. Ir tikrai Glesum rimo, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnį keitė sodri tykuma.
Gėrė ir kitos, kol sena boba užvedė atsisveikinimo šokį, patį gražiausią, sukosi visos susikibusios už rankų didžiausiam rate, lankstėsi pirmyn atgal apimtos siautulio, nebežinodamos, kas jos tokios, sustiprėjusios savo moteriškumu, tapusios vieniu, nedaloma Moterimi, kurios paramos prireiks bet kokiems vargams iškilus. Dainai nutilus visos lėkė namo, tokios dar apsvaigusios, tokios laimingos, liko tik kelios seniausios priešakyje su sena boba vilkų apgraužta koja.
Tos, kurioms buvo leista likti, pačios žinojo, sėdosi po sena liepa, smilkalai jau sudegę, tepėsi pažastis ir kirkšnis šunvyšnių tepalu, murmėjo kaži ką sau po nosimi, senė vilkų apgraužta koja vedė pirmoji, kilo visos ir skrido susitikti su kitų genčių senosiomis, pasiversdamos juodvarniais ar juodais debesimis, leidosi į liepas, klegėjo, tik per tai sužinodamos tikrąją Deivės Motinos valią, kuri šiemet žadėjo ir to, ir ano, ir geriau, ir blogiau, gyvenimas nebus toks, kokio norite, bet pakenčiamas, bus kaip visada.

7. Pienas

Gondas, vėl prisikrovęs pilnus vežimus visokiausio gėrio, pirmiausia gintaro, didelių gabalų ir mažesnių, neapdirbtų, paskui, kiek dar tilpo, gerų kailių, po žiemos ruošėsi į Kornuntą, gal net į Romos imperijos Akvilėją, dar reikėjo nuspręsti.
Gondas vėl sušaukė stipriausius gretimų, to paties vardo, to paties kraujo genčių vyrus į Šventąją Girią, svarbią protėvių pranašavimais ir sena baime. Vieta nuošali, niekas netrukdo, ir dievai čia arčiausia. Žinoma, į Akvilėją vežti pelningiau, ten gintarą tiesiai superka, vėliau apdirba. Kornunte pinigų gausi daug mažiau, tarpininkai romėnai nori savo dalios. Į Akvilėją jau kartą vežė gintarą, tai pardavę visko tokias daugybes gavo, kad atgal grįžtant vos vežimai nelūžo, greta pinigų ir stiklo indų vario, alavo ir cinko parvežė, vietiniams meistrams užteko keleriems metams, juos sumaišę tiek žalvarinių apyrankių, segių, kabučių ir kitų papuošalų pridarė, kad net nešioti tiek žmonių nebuvo, moterys ir vyrai galėjo juos keisti kas dieną ir puoštis vis naujais.
Selijai tada meistrai padarė gražiausią krūtinės juostą, kaip tik buvo kituose kraštuose išmokę, ir nuo savęs daug pridūrė, nes mokėjo ne blogiau – iš šonų du smeigtukai kiaurarašte apskrita galvute, vieną reikėdavo įsisegti į kairiąją, kitą – į dešiniąją krūtinės pusę. Prie galvučių buvo pritaisyti tokie lyg pakabukai, kaip pusė apskritimo, irgi gražiai iškalti kiauraraščiu. Kiekvieno plokščiojoje pusėje – po penkis ratukus, nuo jų ėjo ilgos, mažų ratukų grandinėlės, penkios, skirtingų ilgių, kad dengė visą krūtinę. Selija dėjosi juostą, kai buvo geros nuotaikos, ar tiesiog kai norėjo parodyti, kieno čia, gentyje, viršenybė.
Selija stovėjo už medžio ir klausėsi. Žinojo, kad negalima, ir kas? Parsivežti kitą moterį irgi nebuvo galima, o kas klausė? Kad ir kiek save ramino, Selijai šiurpo kūnas. Medžiai ošė, piktai kažkaip, dar ta pelėda, u-ū lyg apkerėta. Ko negali patylėti? Ir gąsdina, ir klausytis trukdo. Kaip tyčia ir vyrai aptilo, vis kalbėjosi, bet patyliukais, Selija nelabai ką suprato.
Darosi vis blogiau, sakė Gondas, germanai suuodė prekeivius, visi: lugijai, burgundai, markomanai, kvadai – taip ir taikėsi užpulti vežimus, vyrus išpjauti ar paimti belaisviais, o gintarus sau, lyg niekur nieko, lyg patys būtų surinkę. Markomanai ir kvadai veržėsi į Romos imperiją, nuėjo kariaudami iki pačios Akvilėjos. Pakely jau galėjai sutikti ne tik palaidų germanų plėšikų, bet ir rimtų, gerai ginkluotų karių armijų, o gintaro ir maisto, kurio atsargų visada vežėsi, reikėjo visiems. Iš tokios kelionės gali ne tik turtų neparsivežti, bet ir pats negrįžti. Reikės sukti labiau į rytus, sakė Gondas, eiti labiau per kalnus, bus ilgiau, tikrai koks penkiasdešimt dienų į vieną pusę, bet toks gyvenimas, dažnai neduoda iš ko rinktis.
Aptarta, nutarta, geriamieji ragai paruošti, midaus pripilti susitarimams užtvirtinti.

Selija verkė, to dar betrūko – netekt vyro, Bentis dar per mažas. Kažkokie gyviai sukosi apie kojas, miškas blizgėjo nuo žvėrių akių, Selija lėkė namo bėgte, kiek galėdama greičiau, uždusus.
Kai Gondas grįžo ryte, pavargęs, bet aprimęs, Selijai tepasakė, kad po kelių dienų ims geriausius vyrus ir iškeliaus. Selija verkė, prašė niekur nebeiti, ir taip visko užtenka, dar daugiau nei užtenka.
– Koks aš vadas, jei man nereikia daugiau? – paklausė Gondas.
Kad ir Selija išmoktų norėti, Gondas jai leido eiti prie vežimų, kuriuos dėl visa ko net čia pasikeisdami saugojo kariai, ir imti, kiek įsigeis. Gondas buvo teisus, juk vadas, be proto geriausiu netapsi. Pirmiausia Selija griebė didžiausius gabalus, bet juk tokių po kaklu nepasikabinsi, o skaldyti gaila, sakė Gondas. Ko gaila Gondui, gaila ir jai. Tokia žmonos pareiga.
Gal reikės Gondui nesant vėl eiti pas seną bobą vilkų apgraužta koja, gal pataisys vėl ko Glesum, kad išeitų tyliai, ramiai ir be skausmo? Bet vėliau, dabar gintarai.
O tada Selija pamatė tai, ko reikėjo. Nedidelis, baltas lyg pienas gintaro gabaliukas gulėjo pačiame dugne, gerai, kad giliau pakrapštė. Selija tvirtai suspaudė jį rankoje, lašelį, tokį pilną gyvenimo, pienuką, per kraštą ėjo rudas lyg sukrešusio kraujo brūkšnelis. Selija eis pas meistrus, nestos į eilę, jai nereikia, kitoms reiks laukti, eis ir prašys daryti kabulį, pritaisyti grandelių, kad visada galėtų nešioti ant kaklo, kaip ženklą, tegu žmonės ir dievai mato, kieno čia valdžia.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Degantys miškai

Miklusis graikas, pasivogęs ugnį,
ne pirmą kartą pleškina miškus.
Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm,
išsiveda į nežinią vaikus.

Per patį vidurį nukandęs anekdotą,
komediantas šoka nuo uolos
į vandenyną šaltą ir putotą,
nuo žemės gaisro slepiasi pursluos.

Liepsnosvaidis, poeto sukonstruotas,
ne vien tik širdis degina, bet ir kitus
gyvybės organus, ištirpęs protas
lėtai per kaulus teka į batus.

Nuo debesėlio žiūrint viskas žiauriai
yra gražu, užkurta tobulai.
Iš pelenų pakyla dinozaurai,
na, feniksai, o gal ir angelai.

Tolstu nuo žmonių

Tolstu nuo žmonių,
bet nejaučiu baimės,
lyg eičiau iš lėto
link augalų.
Fontanai užako,
čiulbėjimas baigės,
paparčių pasauly
vėsu ir tylu.

Prastai juos pažįstu –
nutolstančius žmones,
tačiau augalų
nepažįstu visai.
Raminamas vėjo
dainos ar dejonės,
artėju prie žemės,
kur gęsta balsai.

Kad žmonės bent būtų
pabandę surikti,
vilioję sugrįžti
dosniais pažadais...
Atbėga erškėtis
manęs pasitikti,
pašviesdamas taką
viltingais žiedais.

Gegužio ankstų rytą

Gegužio ankstų rytą
po žydinčiais kaštonais
tupėjo valkatėlė,
įkniubęs į kelius,
ir šėrė labdaringa
vaikų paspirta duona
sutūpusius prie kojų
melsvuosius karvelius.

Kokios bereikia laimės,
kokios bereikia šventės,
kai rytas toks žieduotas
ir kupinas vilties.
Iš daugiaaukščio namo
išpuolė dvi studentės
ir kirtusios kvartalą
nuskuodė link stoties.

Ūmai kažkoks šunytis
tarpduryje sulojo,
pro langus radijukai
padūko skelbt žinias.
Karveliai išsigando,
pakilę išlakiojo,
pradėjo busti žmonės
ir budint mašinas.

Žmogelis po kaštonais
šiek tiek dar pasibuvo,
ieškojo, kol surado
kišenėse smulkių,
tada kaip tie karveliai
pakilo ir pražuvo,
šunyčiams ir mašinoms
išnyko iš akių.

*

Kada mirtis atėjo,
varteliai negirgždėjo,
gaidelis negiedojo
ir net šuva nelojo.

Nė vienas negirdėjo,
kaip ji vidun įėjo,
nematė, kur pražuvo,
iš ryto žiūri – buvo...

Dukra pareina iš pirties

Motušė krauna dukrai kraitį,
kačiukas miega vežime.
Kiekvieną naują raganaitę
senieji maišo su žeme.

Kad negraži, bala nematė,
bet juk tyliausia tarp tylių,
ne žiežula ir ne gyvatė
su dvišakiu liežuvėliu.

Ant kalno sukasi malūnas,
dukra pareina iš pirties,
tamsoj garuoja baltas kūnas,
pelėda tupi ant peties.

*

Ne kažin ką poetai man begali pasakyti:
lemena, kad gyvenimas gražus.
Prie durų stovi – vienas su gėlyte,
o kitas basas, šitas nepražus.

Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu,
kas nužydėjo, tas nebepražys.
Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia
klajot po jūras vargšė geležis.

Išvyksta traukiniai, gamtoj išmiršta rūšys,
ne nykstančios, o tos, kurių gausu.
Man iš po kojų rudeninis gūsis
pagriebęs lapą neša virš visų.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Gimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje.
Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.

Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų.

Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti. Jo nereikia pasitikti. Madam Koko nupurto skėtį ir lipa į autobusą. Turiu pasitraukti. Šonu, kaip liokajus. Mano petyje lieka duobutė nuo jos nykščio.
Tikėjausi atrasti visišką ramybę ir tvarką, tarsi koks nukaršęs anglų džentelmenas, grįžtantis į tuščią užmiesčio dvarą. Viskas turėjo būti taip, kaip kadaise ir palikau, tik be jos. O gal ir ne, gal ko nors nebūsiu paskaičiavęs?
Čiaudulys pargena mane į vietą. Alergija išmetamosioms dujoms ir tarpinėms stotelėms. Į autobusą susirenka visos politinės ir ekonominės klasės ir ima laukti, kol vairuotojas sugrauš obuolį. Jaunuolis, kurio nereikia pasitikti, atsisėda šalia. Jis čia ir sėdėjo nuo pat pradžių, nuo tada, kai atsargiai pasiteiravo, ar galima. Galima. Viskas dabar galima. Gale bruzda baltarusiai, nes nesupranta, ką reiškia „stovėsim neaišku kokiuose laukuose, prie smailiastogės stoties su keleriom medinėm sūpynėm ir tualetu, stovėsim dešimt minučių“. Sunku būtų nepritarti jų bruzdėjimui. Vairuotojas peiliuku atsipjauna skiltelę, įsideda ją į burną. Ją sukramto visas autobusas. Peiliukas gražus, lenktinis, raudonom kriaunom. Madam Koko išsidriekia per dvi vietas. Vandeniu užgeriu mikroelementų tabletę. Laukia dar ilgas kelias.
Kodėl su ja neatsisveikinau? Buvau užsiėmęs? Rūpėjo skaičiai. Buvau blaškomas? Ne. Ir dabar tebesu susikaupęs, nors nėra prasmės. Be to, ji gyva, o apie skaičius, tuo labiau apie pinigus, visiškai nėra prasmės galvoti. Nors vis tiek galvoju.
Į besileidžiančios saulės pusę lekiame didžiuliu greičiu. Sėdėdami per du metrus nuo žemės. Tik tai mus ir vienija: noras sėdėti per du metrus nuo žemės ir lėkti į Vakarus. Į nežinią. Kondicionierius pučia man į kaktą. Jaunuolio galva žaidžia žaidimą: kiek nusvirs man ant peties ir kaip greitai atsitokėjusi atsities. Ant jo rankos – auksinis laikrodis. Auksinis, nes aukso spalvos. Pastaruoju metu pastebiu laikrodžius. Įvairius, ne tik auksinius. Norėdamas sužinoti, kiek valandų, dažniausiai pakreipiu galvą. Taip susitaupo daug laiko, vengiant bereikalingo aiškinimosi, ypač jeigu iškyla kalbos barjeras. Tarsi laikas ir auksiniai laikrodžiai ką keistų. Šalto oro srovę nukreipiu į jaunuolio galvą.
Kada paskutinį kartą buvau grįžęs? Stiklo atspindy nesimato žilų plaukų. Matau tik veido kontūrus, susiliejančius su pievomis, laukais ir karvėmis. Į vieną veidą telpa viskas, visos karvės ir visos pievos. Susemiu visą kelią. Tame kelyje matau ir Madam Koko siluetą, ji atsidaro maisto dėžutę. Kaip netrukus sužinos autobusas – tai rūkyta dešra ir rauginti agurkėliai. Baltarusiai prityla ir bando užmigti, nors nėra tikri, ar supras galutinę stotelę. Jų galutinės stotelės aš nežinau, negaliu jiems padėti. Aš pats nežinau, ką rasiu. Aš nieko nežinau.
Autobuso šnerves pripildo jaukus aromatas. Tas mūsų dosnumas. Ko jau ko, bet kvapų negaila. Autobusas pamažu nugrimzta į nirvaną. Išskyrus Madam Koko. Jos žandikauliai kaip Tibeto būgneliai. Tram tram tram. Tram tram tram. Stengiuosi nespurdėti ir nesimuistyti. Noriu būti gera atrama jaunuolio galvai.
Nežinojau, ką rasiu. Ramybė ir tvarka tebuvo burtažodžiai, kuriuos kartojau visą kelią. Kol neužsnūdau.
Apsimiegojusi galva pakyla nuo mano peties. Ar jau atvažiavom? Visi sukrunta pamatę fabrikų kaminus. Jau. Baltarusiai pradeda rengtis ir nustebę šūkčioti. Nustebę dėl fabrikų ar kad jau atvažiavo, nesužinosiu. Vieno fabriko kaminas aptrupėjęs. Jaunuolis žvilgteli į auksinį laikrodį. Pakreipiu galvą ir aš. Madam Koko pagaliau nirvanoje. Jau vėliau – kai visi seniaĩ bus pakėlę nusėdėtus užpakalius ir išėję į jūrinį klimatą – ją pažadins vairuotojas. Tikėtina, kad taip ir bus. Vienas kitam negailime liūdnų šypsenų, tarsi būtume atvykę į nežinią. O juk čia tik miestas prie uosto. Užsimetęs kuprinę išlipu ir einu prie pagrindinės gatvės. Žinau, kad manęs niekas nepasitiks. Kaip ir to jaunuolio su auksiniu laikrodžiu. Piko metas, o gatvėse beveik nėra automobilių. Nieko nėra.
Kai įžengiau pro duris, ant slenksčio pamačiau auksinį dešimtuką, ant palangių – nelaistytas gėles. (Vėliau radau dar du auksinius dešimtukus, gali būti, kad juos kas specialiai ten padėjo.) Tu sėdėjai krėsle, kampe. Galva nusvirusi ir apdulkėjusi. Kambarį persitvarkiau taip, kaip man patogu: džiovintas vaistažoles perdėjau ant palangės, o valgomąjį stalą atsitempiau į kampą. Atidariau langus, juos taip ir palikau. Žaidimų aikštelėje kirkinosi šunys ir vaikai (naktimis tenai riaumodavo girtuokliai). Apie jūrą primindavo klykaujantys kirai, jų gailus balsas gąsdino labiau nei girtuoklių riaumojimas. Svetimus garsus priimti nebuvo sunku. Sunkiau buvo priprasti prie gyvų gėlių, kurios tiesė į mane lapus ir žiedus tarsi norėdamos apglėbti ir nebepaleisti. Jų buvo tiek daug, kiekvienam kampe. Neatrodė, kad esu vienas. (Nesuprask manęs neteisingai.) Vos apsitvarkęs, skubėjau jas palaistyti. Dėl viso pikto.
Prieš sėsdamas už stalo iš bato iškratau akmenuką, nešiausi jį visą kelią nuo Didžiosios Sankryžos. Akmenukai ten įkrenta į batus ir pradeda spausti. Jį prisiminiau tik nusiavęs. Pastebėjau, kad atmintis veikia kaip bloko grandinė, viskas joje lieka, tik kai kas būna užspausta. Būtina išlaisvinti, iškratyti.
O tada dar reikėjo pasidaryti kavos, kurios atsivežiau, nes daugiau nėra būdų susikaupti. Nes daugiau nėra būdų suprasti, kaip viskas bus. Kava, kaip ir atsitiktinis pritūpimas, pagerina širdies ritmą. Pagerina, vadinasi, paspartina, bet neaišku, ar tai gerai. Grafikus ir kreives išskleidžiu ant stalo. Perbraukiu pirštais nematomas dulkes. Viskas liko tik popieriuje, kaip galiausiai ir turėjo būti. Sustingti laike.
Daugiau niekas neturi blaškyti dėmesio. Net ir tokie menki pastebėjimai, kad nuo vandens čia troškina. Vanduo turėtų būti visur vienodas. Gal čia kažką į jį deda ar pašalina? Nesvarbu. Atsisėdu į tave nugara. (Nesuprask manęs...) Kalendoriuje atversta gegužė. Kalendorius, kaip ir visa kita čia, – kiniškas. Sunku nepastebėti tų vazelių ir plastikinių gėlių. Toks galėtų būti Madam Koko buduaras. Madam Koko, be abejo, mėgsta vazeles. Tos vazelės, kalendoriai ir plastikinės gėlės atkeliauja didžiuliais konteineriais. Juos pasitinka girgždantys kranai, panašūs į mamutų kaulus. Jie čiumpa konteinerius it batonėlius, o Madam Koko stovi su raudonu šalmu ir mosuoja rankomis, rodydama, kur iškrauti. Didžiulis žalias konteineris kyla nuo laivo, gręžiasi šonu, jį prilaikantys trosai girgžda, aukštai jis toks nedidelis ir lengvas. Madam Koko, raudonas taškelis, mosikuoja rankomis, rodo... Netikėtai suima nepaaiškinamas drebulys. Gurgteli pilvas.
Anglų džentelmenas grįžta į senus namus. Randa gėles, kičą, tave. Randa bate akmenuką. Auksinių ant slenksčio. Gėlių... O tada...
O tada uosto kranų girgždėjimą pradeda stelbti pilvas. Kuo toliau, tuo smarkiau. Labai praverstų dešra ir agurkėliai. Šaldytuve tik uogienės ir kažkokie maro spalvos konservai. Nieko valgomo nėra ir spintelėse. Vien vaistažolės, sudėtos į dėžutes nuo juodosios arbatos iš Indijos. Ant palangės guli susuktas parduotuvės maišelis. Šalia alijošiaus.
Geriausi batai yra be akmenukų. Ir tie, kuriems nereikia šaukšto. Ar šakutės. (Ir čia staiga prisimenu Čapliną, kuriam reikėjo šakutės.) Raktai su Eifelio bokštu vos telpa į džinsų kišenę. Tai bus mano raktai kurį laiką. Ir mano Eifelio bokštas. Eifelio bokšto formos kreivė – tai euforija, paskui desperacija. Meškų ir bulių kautynės.
Lauke vis dar šilta, įtartinai ramu. Rudens medžių fone kaimynė lėtai dulkina kilimą. Taip lėtai, kad norėtųsi padėti pagreitinti procesą. Matyt, toks yra dulkių greitis kosminėje tyloje ir šiame mieste. Ji nužvelgia mane, tarsi būčiau prašalaitis, tarsi koks meteoritas, nukritęs ne ten, kur reikia, nors esam bendravę, ji tikrai turėtų mane atsiminti. Esam bendravę. Linkteliu.
Kad kas nors čia būtų pasikeitę, išskyrus tai, kad sumažėję žmonių. Ir tie patys daugiausia seni arba dar nenumirę nuo gėrimo. Vaikų girdėti tik balsai. Gal jie įrašyti? Takelis veda palei apsilaupiusius daugiabučius, namų numeriai kybo šonu primindami svetimus laikrodžius. Šaligatvių nėra arba jie sutrūkę ir priaugę žolių. Tokį šį miestą ir prisimenu. Nuolatinė senatvė. Kai lieka tik vidinis gyvenimas. Laukimas prie lango.
Tai vienur, tai kitur iš aukštos žolės mane stebi akys. Naują džiunglių gyventoją. Mažoje krautuvėlėje nusiperku daržovių, duonos ir tris upėtakius, kad užtektų kelioms dienoms. Kaip be žuvies pajūryje. O jos yra, vis dar. Štai kodėl tiek daug iš žolės stebinčių akių. Tau paimu „skysčio“ (mes ir dabar tai vadiname skysčiu), nors nežinau, ar prireiks.
Nebuvo panašu, kad be kaimynės ir džiunglių gyventojų daugiau ką nors sutiksiu. Tuščioje gatvėje stypsantis tipas priminė pasaulio pabaigos skelbėją, matytą kažkuriame pasaulio krašte. Anas laikė užrašą, kad pasaulis eina į pabaigą. Šis – didžiulio formato nuotrauką, su moters profiliu prie kažkokios vitrinos. Matosi lygiai pusė moters. Ji žengia į gatvę, o gal nežengia, tik stovi ant slenksčio. Stovi ir žiūri į gatvę. Nespalvota nuotrauka. Graži nespalvota moteris. Ketinau prieiti ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau apie to tipo kojas rangėsi kažkoks gyvis, panašus į šešką. Apsidairiau, žmonių aplinkui nebuvo. Tik prie namų.
– Kodėl jūs nekariaujat? – ji stovėjo prie laiptinės ir laukė manęs.
– Aš nekariauju, – prisipažinau. Aš daug ko nedarau. Karas – tik vienas iš tokių dalykų. Panašu, kad ji mane prisiminė. Susuktas kilimas gulėjo šalia. Išdulkintas lėtuoju būdu.
– Visi kariauja, – nepasidavė ji.
– Atvažiavau ne tam, – atkakliai laikiausi savo. – Turiu kai ką sutvarkyti. O dabar nusipirkau žuvies, štai. Beje, gal kartais žinot, kas tas veikėjas, laikantis didelę nuotrauką ar plakatą? Aplinkui nė gyvos dvasios, o jis sau stovi. Nespėjau įsižiūrėti, pamačiau kažkokį gyvūną.
– O mums tai patinka, – burbtelėjo kaimynė.
Taip su ja atkūriau kontaktą. Tiksliau, ji su manim. Pamiršau paklausti vardo, bet gal ji pati primins. Taip jau su tais vardais. Daug ką teks jaukintis. Ne tik tas akis žolėje. Ne tik tave.
Įžengęs į šiuos namus, turėjau iš karto tave įjungti, bet delsiau, norėjau apsiprasti. Norėjau, kad klausimų apie karą daugiau niekam nekiltų. Dėl to iš karto atsiribojau nuo visų informacijos priemonių. Paslėpiau radiją, susukau interneto laidą. Galėjau ramiai galvoti apie pinigus. Apie auksinius dešimtukus ant slenksčio, apie auksinius laikrodžius. Apie sustingusius grafikus ant stalo, su Eifelio kreivėmis, Bolingerio juostomis ir Ičimoku debesimis. Galvoti apie visa tai kaip apie pasibaigusį žaidimą žiūrint pro langą į bepradedančias dengtis auksu medžių viršūnes. Jokių naujienų. Jokio informacijos triukšmo. Biržos indeksą nuo šiol atstos namai, kranai ir fabrikų kaminai. Ir Eifelio bokštas su raktu. O radiją – iki išnaktų už lango besigirdintys klyksmai, šūksmai bei lojimas. Ir kirai. Tai, kas paprastai būna taikos metu.
Tave įjungiau tik trečios dienos pavakary. Patikrinau skysčius, jungtis, apvaliau dulkes. Tavo pirmieji žodžiai buvo: „O. O kur mama?“ Truputį buvo pikta, kad tu ją vadinai mama, o ne, pavyzdžiui, ponia Elena. Ji tau nebuvo mama. Ji tau nebuvo mama. Tada tavo veidą nutvieskė šviesa, kuri turėjo reikšti šypseną. „O. Sveikas, Lino. Malonu tave matyti. Atrodai nepasenęs. Gal arbatos?“ Tavo mandagybių rinkinį iš pradžių ketinau pakeisti kuo nors kitu, gal tiesos sakymu ar naujausiomis žiniomis, bet tuo metu man kaip tik reikėjo šalia ko nors paslaugaus ir mandagaus, su dvidešimties procentų humoro jausmu. To, kuris supratingai tyli, o klausia tik apie kavą, ne karą. To, kuris pasisuka šonu arba nusisuka į sieną. „Žinoma, Enrike. Žolelių. Tik nenunuodyk.“ Enrike. Ji tave pavadino pagal serialo herojų, turtingą ir gražų. Tuo metu tu prilygai šešiolikos metų jaunuoliui, Enrike.
Pasaulio pabaigos veikėjas – PPV (kaip aš jį mintyse pavadinau) tebestovėjo toje pačioje vietoje. Dabar jis laikė iškėlęs paveikslą su natiurmortu. Šeškas snaudė prie kojų, todėl galėjau prieiti arčiau. PPV žvilgtelėjo į mane ir užmerkė akis.
– Olandų tapyba, septynioliktas amžius, – sušvokštė.
– Mat kaip, – gūžtelėjau, – nieko sau moliūgas ir ta išsirangiusi citrinos žievelė.
Jis suraukė nosį ir nusisuko, lyg tikėdamasis kitokios reakcijos. „Ooo, ta tamsa, gaubianti lėkštę! Egzistencinė tuštuma. Šiurpą keliantys kontrastai, – sušukau mintyse. – Ooo, pasaulio nukvakimas, keistuoliai su senais olandais, pasmirdęs šeškas.“ Kai ėjau namo, nusipirkęs kavos ir bananų, pastebėjau kai kuriuose balkonuose ir languose didžiulio formato paveikslus ir kilimus. Jie kabojo lyg laukdami įvertinimo. Jie šaukė man: „Žiūrėk! Štai! Štai tas vidinis gyvenimas, kurio tu ieškai šiame mieste.“ – „OK“, – linktelėjau balkonams ir langams. Man kaip tik kažko trūko. Kažko trūko, kad neatrodytų tuščia. Seni olandai dera prie senų balkonų.
Vakare pasigirdo tylus beldimas. Pritykinęs prie durų pro akutę pamačiau kaimynę, rankose ji kažką laikė.
– Niučis, – ištarė, kai atidariau duris.
– Kas? – toptelėjo, kad tai pasisveikinimas, panašus į buenos noches.
– To šeško vardas. Niučis, – moteris rankose laikė lėkšę blynų. – Pagalvojau, kad jūs alkanas arba nelabai turite laiko maistui gaminti.
– Malonu, nors visai nesitikėjau. Bėdos nėra, įsijungiau Enrikę, jis vikriai sukasi virtuvėje.
– A, Enrikė. Jūsų mamai jis labai padėdavo. Kaip ir mano Antonijas, kol nesugedo.
Kaimynė taisėsi prijuostę ir visai nesiruošė išeiti. Ji akylai nužiūrinėjo naująją buto tvarką, tarsi norėdama ką nors svarbaus pasakyti.
– Tai jau prisėskit. Enrike – arbatos. Tik nenunuo...
– Maniau, jūs pas ją arba kariaujat. Atrodot sveikas, nepijokaujat.
Ji atsisėdo ant sofos ir pažvelgė į popierius ant stalo.
– Sveikas tai sveikas, bet – va, turiu visokių darbelių, nenoriu visko palikti taip, kaip... Be to, be to... nekariauju, vis dar, – skėstelėjau rankom. Nenorėjau per daug veltis į aiškinimus, nes žinojau, kad tai tik dar labiau komplikuos padėtį.
– Vyrai paliko savo moteris ir išėjo, – tarė ji. – Išvyko į Pietus, ginti civilizacijos. Jie jautė pareigą. O moterys išvyko į Vakarus. Dirbti ir vaikų daryti. Jos irgi jautė pareigą. Kol kas dar niekas negrįžo. Tuščia dabar pas mus. O jūs... Valgykit blynų.
Aš irgi jaučiau pareigą, norėjau jai atsakyti, grįžti. Bet ką čia su ja diskutuosi. Dabar ji mane įpareigojo valgyti jos keptus blynus. Ant blynų kaugės pūpsojo braškė. Traukiau blynus po vieną iš apačios, kad braškė nenukristų. Priėjęs galantiškai ant stalo pastatei puodelius ir ispaniškai palinkėjai gardžios arbatos. Tada nuėjai į kambario kampą ir sustingai.
– Kas tas žmogus su šešku? Kam jis visa tai demonstruoja? Tuos paveikslus, nuotraukas, – paklausiau pilna burna.
– Mes jį mylim. Jį ir Niučį. Jis mums tiek visko prirodo, jis toks aktyvus. Vienintelis nenudegradavęs. Nesuprantu, ko čia stebėtis. Žmogus rodo meną.
– Jūs visi vienas kitam rodot meną. Tik kas jį...
– Valgykit blynų. Jūsų mama tai buvo šauni moteris. Gaila, kad išvyko. Ji nuolat valydavo laiptinę, prižiūrėjo gėles. Darbšti moteris, nesiskundė gyvenimu. Maniau, kad ir jūs kartu...
– Ji juk nekariauja.
– Žinau...
– Esu jums spyną sutaisęs, pamenat? Kai negalėjot išeiti iš buto? Rėkėt balkone, – vėl sukau į šalį.
– A, tai jūs? Maniau, kad tai buvo jūsų brolis. Pamenu, kaipgi... Įsidėjau dar vieną spyną. Nesaugu dabar. Gera šeima buvot.
– Buvom?!
– Išsivažinėjot.
– Aš grįžau.
– Jūs nekariaujat. Nejaučiat... Et, man metas.
Ji atsistojo, pasitaisė prijuostę ir dar kartą apžvelgė mano tvarką.
– Jos gėlės, – mostelėjo ranka.
– Taip, aš jas laistau.
– Aš galiu... Enrikė gali palaistyti. Jis ir į parduotuvę nueis. Jūs turit užsiimti rimtesniais reikalais.
Ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris reiškė: „Imkit haubicą, ar kaip dabar tai vadinasi, ir eikit į karą.“ Prie durų sustojo, pauostė pirštus.
– Jums čia bus sunku. Jūsų čia niekam nereikia.
– Atnešiu lėkštę.
Norėjau paklausti, kodėl sugedo Antonijas, ir pasisiūlyti jį pataisyti. Tik nežinojau, ar jai reikia jo. Gal reikėtų išvalyti laiptinę? Išdulkinti kilimą? Netikėtai užsimaniau būti taikos balandžiu ir praskristi pro jos langus, švelniai brūkštelti juos sparnais. O gal ji spendžia spąstus balandžiams?
Prieš miegą tavęs paprašiau, kad man ką nors pašoktum. Ką nors, ko dar nebuvai šokęs. Klykaujant kirams, šūkaujant girtuokliams ir į langus trankantis vakarų vėjui tu šokai kažkokį, galbūt japonišką šokį, lėtai sukdamasis, keldamas į viršų rankas, sukiodamas galvą. Iš tavęs sklido tyli muzika. Tavo kojos truputį kliuvo už kilimo, bet tai suteikė šokiui sunkiai paaiškinamo grakštumo.
– Gražiai šoki, Enrike.
– Šokdavau jai.
– Garantuotai moki čia čia čia ir rumbą. O gal net pasadoblį.
Tu iškilmingai nusilenkei ir žengtelėjai atgal.
– Enrike?
– Taip, Lino.
– Ar tu jautiesi reikalingas?
– Aš tau reikalingas, nes įjungei mane. Kai būsiu nereikalingas, išjungsi, ar ne?
– Taip, Enrike.
Virš lovos kabantis raudonas, iš ryžių popieriaus pagamintas lempos gaubtas suposi nuo pavėluotai atsklidusių šokio bangų. Paskui, kai tu užgesinai šviesas ir prisijungei krautis, pradėjau galvoti apie tai, ko iš tiesų aš čia atvažiavau. Ir kodėl manęs čia niekam nereikės. Ir kodėl grafikai liko tik popieriuje. Ir kodėl... Lempos gaubtas suposi iki paryčių.
Niekas taip nepadeda ryte, kaip vaistažolių arbata, kava ir mikroelementų miksas – taikiausia energijos bomba.
– Nėra už ką, – tarei, nusirišęs prijuostę.
Sėdėjau ant lovos išskleidęs žemėlapį, kurį radau šalia, ant spintelės. Tai buvo paprastas miesto žemėlapis, kuriuos dalina turizmo informacijos centruose. Jame raudonu pieštuku buvo apvestos keturios skirtinguose žemėlapio kampuose esančios žalios teritorijos. Žalių teritorijų miestas turėjo itin mažai, gyvenamieji kvartalai buvo apsupti industrinių rajonų, iš vienos pusės fabrikų, iš kitos – uosto. Miestas buvo apžiotas krokodilo nasrų. Vienas iš tų žalių taškelių buvo kapinės. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu ten nuvykti. Savo noru. Aplankyti jo kapo. To, kurį pažinojau tik iš nuotraukų, kuriose jis mane laikė ant rankų. Vienoje iš jų buvau su motociklininko šalmu, kitoje – su didžiuliais saulės akiniais. Dabar jau kurį laiką jis laikė nedidelį juodą marmuro akmenį. Jį būčiau galėjęs atpažinti iš toli. Tačiau tam reikėjo dviračio.
Tavęs dar nebuvo. O jeigu ir būtum buvęs, vargu ar būtum galėjęs suprasti, ką reiškia žvelgti į ją pilnomis išgąsčio akimis su keliais dydžiais didesniu šalmu ant galvos. Žvelgti į tetą Eleną, žiūrinčią pro objektyvo akį į mane, pasiruošusį klykti iš siaubo. Su motociklininko šalmu. Ar žinai, kas yra šalmas?
Slenku ištiesęs rankas tarsi zombis. Rūsy tamsu dar nuo tų laikų, kai vaikystėje apgraibom ieškodamas kaimynų mergaitės nusiritau nuo laiptų. Kas buvo po jos suknele, visam laikui liko paslaptis. Rankos šį kartą užčiuopia jungiklį. Koridoriaus gale zvimbdama įsižiebia balzgana lempa. Betoninės sienos skleidė šilumą, bet ta šiluma galėjo būti jauki tik žiurkėms, jų pėdsakų čia nemažai. Laimei, pirmųjų, metalinių durų raktas spynoje nesisuko. Vadinasi, ji užakusi. Negi čia, už tų užakusių durų, tikėjausi surasti dviratį? Viskas, kas dar likę gero, – balkonuose. Galbūt kada nors ateities archeologai turės ką veikti kasinėdami rūsius. Jie ras dviračių, dvikojų ar keturkojų griaučių, įmirkusių čiužinių, stiklainių, pilnų melsvos ir žalsvos spalvų gėrybių, ir iš jų galės iššifruoti visą genetinę kultūrinę informaciją. „Tai buvo aukso amžius, – sakys archeologai ir atsidus, – su tam tikromis išimtimis.“ Laimei, mano misija čia baigėsi neprasidėjusi. Palieku aukso amžių tiems, kam jis bus įdomus.
Miestas per ilgas apeiti. O balkonai per aukštai. Liko nuomos punktai. Žinojau vieną dailės krautuvėlę, kurioje nuomodavo ir taisydavo dviračius. Eidamas iki jos languose suskaičiavau šešis paveikslus (ekspresionistai, marinistai), keturias nuotraukas (šeimos) ir penkiolika kilimų (tradicinių raštų, su tigrais). PPV niekur nesimatė. Visko gali būti, kad jis tuo metu tapė natiurmortą arba su savo šešku kur nors graužė vaisius iš sidabrinės lėkštės. Visko gali būti.
Krautuvėlės durys buvo atidarytos. Įėjęs garsiai pasisveikinau, tačiau niekas neatėjo pasitikti. Iš kažkur skambėjo muzika. Je ne veux pas travailler... Prie sienos stovėjo atremti du dviračiai, vienas iš jų atrodė važiuojantis, nes buvo su ratais. Je ne veux pas déjeuner... Uždėjęs rankas ant rankenų, išgirdau balsą:
– Tai – hibridas, dvidešimt šešių pavarų, – barzdotas senis rankose laikė paveikslo rėmą.
– Man reikia dviračio, – pasakiau. – Porai dienų.
– Dviračiai čia du. Vienas iš jų lenktyninis, tas be ratų. Beje, čia prasideda ir baigiasi įrėminimas: paveikslai, nuotraukos, diplomai. Visos paslaugos, – priėjęs barzdočius ištiesė man rėmelį. – Palaikykit.
– Man reikia tik dviračio, – pakartojau. – Grąžinsiu.
Barzdočius paspaudė sveikojo dviračio padangas, kilstelėjęs jį, pasuko priekinį ratą ir spustelėjo stabdžius. Tą patį atliko su galiniu ratu.
– Tai mano paties dviratis, radau prieš trejus metus. Nebenuomojame. Pats suprantate, pinigai utiutiu. Galėčiau paskolinti iki rytojaus, bet turite išsirinkti rėmelį.
– Kad man nereikia... – atsakiau. Staiga prisiminiau šešką ir jo šeimininką. – Bet aš nežinau matmenų.
– Su matmenimis grįšit rytoj. Imkit, kad jau reikia. Imkit dviratį.
Padėkojau ir išmyniau į šiaurinę miesto dalį. Dviratis buvo neįtikėtinai lengvas ir manevringas, gailėjausi teturįs tik vieną dieną, o reikėjo aplankyti ne tik kapines. Su tokiu dviračiu.
Pagrindinėje miesto gatvėje, apstatytoje naujais daugiaaukščiais, trūko žmonių ir automobilių, trūko gyvybės. O gal jos ir netrūko. Gal miestui ir buvo lemta nuolat būti tuščiam. Suorganizuoti didžiules, kosminio masto statybas ir ištuštėti. Pasistatyti stiklo rūmų, prekybos centrų, daugiabučių, ledo arenų, paminklų. O tada, lyg susitarus, vieną pavasario dieną visiems nusileisti iš savo stiklo rūmų ir pranykti. Nes ką daugiau beveikti amžinos senatvės mieste? Ne, grūmoja kaimynė, viskas daug sudėtingiau: vieni išvyko į Pietus, kiti – į Vakarus. Jie jautė pareigą.
O tada ėmė ir užako rūsiai. Su dviračiais ir konservais.
Pavažiavus už tilto buvo matyti skulptūrų parkas, kuris iš tolo rodėsi tamsus, bet nebūtum galėjęs pasakyti, kad tuščias. Nes parkai tušti nebūna, net kai juose nėra žmonių. Akmeninės skulptūros, suskilusios, daugelis iš jų apaugusios samanomis, buvo panašios į žmones. Kai kurios ir buvo milžiniškos žmonių figūros, rymančios liepų šešėlyje, talžomos jų žemai nusvirusių šakų. Jos nebėgo iš savo stiklo rūmų, nes tokių neturėjo. Numyniau prie savo mėgstamiausios, vaizduojančios vyrą, moterį ir vaiką. Trijulė stovėjo išdidžiai, tarsi pasiruošę žengti į šviesų rytojų, nors tas rytojus buvo jau gerokai patamsinęs jų veidus. Užrašų nebesimatė, visi jie buvo apaugę žole. Susmego prieš eidami.
Kiek toliau – kalnelis. Sunku patikėti, kad tai tas pats kalnelis, juk tada buvo kalnas. Juk tada buvo kalnas, nuo kurio tiek čiuožinėta. Kalnas su mistiška aura: jį visą buvo apsivijusios medžių šakos. Kadaise tai stebino, o dabar sudomino po šakomis įtaisytos durys. Jos juodavo praviros. Durys kalne. Privažiavęs arčiau už medžio pamačiau palinkusią figūrą. Mėlyna juosta aplink galvą išdavė, kad ji buvo taviškė. Nesujudėjo, kai priėjau arčiau ir krenkštelėjau. Kostelėjau dar du kartus. Tada paliečiau petį. Ji nesujudėjo. Būčiau galėjęs ir toliau krenkščioti, bet galiausiai įjungiau. Ji pakėlė galvą, sužybsėjo akimis, tada tarė prislopintu balsu:
– Aš – Olia.
– Kaip seniai tu čia, Olia?
– Jie paliko... negaliu pasaky-ti.
– Kas už tų durų?
Olia sugergždė ir nutilo. Tada vėl įsijungė. Sužybsėjo akimis.
– Atsiprašau, turėjau persikrauti. Skystis?
– Neturiu skysčio, – atsakiau. – To, kurio reikia. Kas už tų durų, Olia?
– Elektros skydinė. Jie – kitur.
– Kas kitur? Tavo šeimininkai?
– Jie, visi. Kitur, kitos durys.
Iš to, kaip ji kalbėjo, panašu, kad čia išbuvo ganėtinai ilgai. Palikta ir peršalusi, ar kaip tai pavadinti. Palikta kaip senas dviratis. Anksčiau už tai būtų grėsęs kalėjimas, bet dabar nebuvo kam atsakyti. Vaikystėje tu išbėgdavai ir žiūrėdavai į medžius, žiūrėdavai ir mokydavaisi sustingti. Nors tau šito mokytis ir nereikėjo. Be to, medžiai turėjo lapus, kurie buvo gyvi. Jie virpėjo, sukinėjosi vėjyje ir be vėjo, žaidė su saulės spinduliais. Pažaidę nukrisdavo, rudenį. Lapų pamėgdžioti tau nepavykdavo. Bet užtai tu mokėjai persikrauti. Visada gali persikrauti.
Prisiminiau turįs žemėlapį, su pažymėtais plotais. Išskleidžiau jį ant žemės. Skulptūrų parkas neliestas, tačiau, be kapinių, dar buvo apibrauktas stadionas ir pelkynai miesto rytinėje dalyje.
– Ar čia, kur pažymėti plotai? – parodžiau žemėlapį Oliai. Ji žybtelėjo akimis.
– Nežinau.
Olia atrodė sutrikusi. Žemėlapio kampe užrašiau adresą ir išplėšęs jai padaviau.
– Jeigu niekas čia nepasirodys po dienos, jeigu aš nepasirodysiu, jeigu pradės lyti, eik tuo adresu, rasi Enrikę.
– Jis bus šeimininkas?
– Jis bus draugas.
Pagalvojau, kad kaimynė gali jos neįleisti laikydama užrėmusi duris ir žybsėdama akimis. Visai kaip Olia. Tada ji turėtų bandyti patekti gerumu. Arba gudrumu. Taip, kaip ir mes.
Kuo mūsų mažiau, tuo mes aršesni. Bet kitaip ir būti negali. Toks yra mūsų vidinis pasaulis. Tokia yra mūsų gynyba.
Leidžiantis saulei, oras po truputį vėso, bet vis dar buvo šilta. Šilta ne tik man ir Oliai, šilta ir akmeninėms skulptūroms. Pro trijulę pravažiavau jiems už nugaros. Jie tebestovėjo, visi trys, nors pasirodė, kad truputį pajudėjo į priekį. Liepų šakos stumtelėjo, ne kitaip. Į šviesų rytojų.
Tada, kai baigiasi asfaltuotas kelias, būtinai prasideda žvyrkelis, tiesiog, kad viskas neatrodytų pernelyg lygu. Mano gyvenimas buvo žvyrkelis, kartais pereinantis į miško taką, prikritusį pušų spyglių su viena kita žemuoge. Bet dabar jis vedė į kapines.
Prie pat kapinių ant nedidelės kalvos stovėjo medinė koplyčia, apsodinta tujomis. Medinė ir sena, nes pastatyta, matyt, dar tada, kai dar niekas nebuvo atvykęs į kapines. Nes jų nebuvo. Dabar ji švietė šviežia geltona spalva. Atrodė kaip nauja. Ir ne tik spalva būtų atkreipusi dėmesį. Privažiavęs arčiau pastebėjau prakastą įėjimą su durimis po koplyčia. Iš žemių krūvų buvo aišku, kad iškasta neseniai. Iškasta visai neseniai. O dar balsai. Jeigu ne balsai, indų tarškėjimas, būčiau nuvažiavęs toliau. Jeigu ne raugintų kopūstų ir mėsos kvapas. Sulėtinau greitį ir įsiklausiau. Apeigos? O gal paaiškinimas paprastesnis: palaidoję vieną savo narį, žmonės praalko. Ir sulindo po žeme pavalgyti. Kopūstų ir mėsos. „Viskas daug paprasčiau“, – liudijo prie durų sudėti skėčiai ir tušti vandens buteliai.
Durys pasidavė sunkiai. Lyg būtų šarvuotos, lyg turėtų saugoti ką nors ar nuo ko nors. Laiptai vedė į apačią, gilyn, laimei, ten jau buvo šviesa, nereikėjo eiti ištiesus rankas tarsi zombiui. Pro arkas pasimatė stalai, už tų stalų sėdėjo žmonės ir valgė. Nes vakarienės metas, nes palaidojo artimą savo. Stebėjau juos iš toliau, iš tamsos, nesiryždamas prieiti. Čia iš tikrųjų man nebuvo ką daryti, nes taip tiesiog prisigretinti būtų buvę nesolidu. Vieni sėdėjo už ilgų stalų, kiti stovėjo eilėje prie maisto, jauni žmonės. Tiek daug jaunimo. Ir... Madam Koko siluetas. Lyg niekur nieko. Ką ji čia veikia? Iškrovusi konteinerius su vazelėmis ir gėlėmis. Su kalendoriais.
Iš kampo atsklido derinamos gitaros garsai. Pro arkas pamačiau pažįstamą muzikantą. Grįžęs iš emigracijos? Sveikas ir gyvas? Nieko apie tai nebuvau girdėjęs. Kas čia atsitiko ir ką jie čia veikia? Siena už manęs buvo skliautuota ir šalta, štai ten išėjimas. Staiga pasijutau tebesąs autobuse. Važiuojantis su visa ta publika. Su visomis politinėmis ir ekonominėmis klasėmis. Tada dar kartą įsižiūrėjau į valgytojus. Prie stalų sėdėjo baltarusiai ir srėbė kopūstienę. O visai šalia jų sėdėjo...
Į durų pusę pasukau lyg sulėtintame filme, lyg sapne. Lyg mane kas laikytų už skverno, o kojos būtų įklimpusios pelkėje arba meduje. Kaip sapne. O tada su visu sapnišku svoriu įsiręžiau į duris. Turėjau iš čia ištrūkti. Tas žalias megztinis, tas iki kaulų pažįstamas...
Tai galėjo būti tik jos megztinis.
Nežinau, ar kada nors suprasi, bet kartais man sunku suvokti savo erdvę ir laiką. Tarsi staiga, atidaręs duris, pradėčiau gyventi kitoje dimensijoje. Su visais tais žmonėmis, kuriuos kadaise pažinojau, kuriuos buvau matęs. Su ja, su mama. Netgi su Madam Koko. Ten, kur laikas ir erdvė nebeegzistuoja. Tame rūsyje – visi mano sutikti žmonės, visi mano žmonės. Ar gali patikėti? Toks laikas ir erdvė man nesuprantami. Visas miestas ir jo gyventojai kaip viena didelė apgaulė. Tai jau nebe mano žvyrkelis, bet tu gal to nesuprasi. Aš taip pat nesuprantu, ką reiškia būti išjungtam, o ką reiškia būti įjungtam. Ką reiškia persikrauti.
Kapines galima pravažiuoti ir nesustojant. Guodžiantis tuo, kad tų žmonių vis tiek nepažinojai. Nepažinojai ir tėvo.
Sustojęs už kelių kilometrų nuo kapinių paguldžiau dviratį ir šalia išsitiesiau pats. Negi ten buvo ji? Sakė vykstanti į Vakarus pas draugę, toliau nuo karo grėsmės. Negi ir ji melavo? O kaimynė? Nebežinojau, kuo pasitikėti. Aplinkui buvo tylu, nesigirdėjo net paukščių balsų. Atsistojęs išskleidžiau žemėlapį. Jis turėjo mane grąžinti į dabartį, nors toje dabartyje tuščia. Tuščia nuo melų. Tuščias miestas. Bailių miestas.
Pelkynai tą vakarą turėjo būti paskutinė lankytina vieta, nes irgi apibrėžti žemėlapyje. O ji bet ko niekada nežymėdavo.
Tie pelkynai buvo aptverti aukšta tvora, už kurios, panašu, vyko statybos. Krūmokšniai ir medžiai iškirsti, aplinkui tik plynės ir daugybė provėžų. Vienos iš tų kosminių statybų. Riedėdamas palei tvorą, privažiavau vartus, prie kurių stovėjo sargybinis. Nieko nesakydamas jis stumtelėjo vartus, kurie girgždėdami atsivėrė. Žiūrėjau laukdamas, kol kas nors pro juos išvažiuos. Nieko. Sargybinis mostelėjo:
– Važiuokite!
Už manęs daugiau nieko nebuvo, jis kvietė mane.
– Važiuokite, ko laukiate?
Pamatęs mano sumišimą, paklausė:
– Jūs į slėptuvę?
– Nežinau.
– Greičiau galvokit, nes rytoj užsidarys. Rytoj vakare.
– Aš nežinau, – sumurmėjau, lipdamas ant dviračio.
Aš daug ko nežinojau šiame mieste. Nežinojau jo taisyklių, papročių. Jis dabar man turėjo būti svetimas. Meluojantis miestas. Bet netiesa, kad manęs niekas nelaukė. Man ką tik buvo atverti vartai. Prašalaičiui.
Į krautuvėlę kaip galima tyliau įridenau dviratį. Barzdočiaus nebuvo. Tačiau eidamas pro duris pamačiau rėmelį, ant kurio kabojo raštelis „Turite paimti“. Rėmelis buvo vidutinio dydžio, kvepėjo šviežiu laku ir neatrodė sunkus, todėl paėmiau, jei kartais sutikčiau PPV, ar ką nors kitą, kam jo galėtų prireikti. PPV stovėjo ten, kur ir visada, tačiau neturėjo jokio paveikslo, šalia nesimatė šeško. Ant jo galvos pūpsojo piltuvas, rankoje jis laikė grąžtą.
– Pabėgo, – priėjęs išgirdau šniurkščiojimą. – Pabėgo žaltys.
– Šeškas?
– Niučis, – linktelėjo.
Jis atrodė sutrikęs ir man truputį jo pagailo.
– Štai, – ištiesiau rėmelį. – Kitiems šedevrams. Gal tilps koks olandas.
Jis stovėjo nuleidęs galvą, ant kurios pūpsojo piltuvas, ir verkė. Kas toji moteris nespalvotoje nuotraukoje? Kas ji, toji nespalvota moteris? Kodėl olandai? Kodėl ir kam jis rodė paveikslus ir nuotraukas? PPV vis purtė galvą, negalėdamas patikėti, kad nebėra jo Niučio. „Gal jūs jį netyčia pragręžėt?“ – kirbėjo klausimas. Niekada nesužinosiu.
Niekada nesužinosiu, kodėl griuvo biržos, ką mačiau po koplyčia ir kas nutiko šeškui. Nesužinosiu, ir kas prie buto durų padėjo buteliuką, kurio grįžęs vos nepaspyriau. Ant jo iš vienos pusės buvo užrašyta „Jodas“, o iš kitos – „jodas“. Jame baltavo tabletės. Daugiau prie durų nebuvo nieko.
Nieko daugiau nesužinosiu.
Žinau, kad manęs neieškojai. Skirtingai, nei Olia savųjų. Dėl to tavęs ir neišjungiau prieš išeidamas. Neužrakinau durų. Eifelio bokštą su raktais palikau ant stalo. Kaip ir Eifelio grafikus. Skystį. Išėjau ten, kur manęs laukė, kur man buvo atvėrę vartus. Nežinau, ar ji atėjo, ta Olia. Būtų įdomu jus kartu pamatyti. Kaip jūs tai darot. Net jeigu ir neatėjo, nuobodu neturėjo būti. Juk galėjai šokti tango kaimynei, su kaimyne. O paskui abu, atsistoję iš skirtingų pusių, galėjot dulkinti kilimą. Ir stebėti, kaip lėtai kyla dulkės. Atomai. Atominės dulkės. Tarsi kokiam kosmose.
O ji, įsivaizduoji, pasakė, vieni – į Vakarus, kiti – į Pietus. Tiesiog taip, palikę savo dangoraižius ir kavines. Visi, net mama. Vėliau net šeškas, ir tas neišlaikė. Visi, anot jos, išsivažinėjo. Ar gali patikėti?
Dėl visa ko – paklausk jos apie duris. Kai šoksit tango ar dulkinsit kilimą. Lyg tarp kitko, kai pilsi jai arbatos. Parodyk žemėlapį. Užsimink apie duris.
Prieš pakylant dulkėms.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

tiesės

paukščiai skrendantys tiesiai
nerodo krypties,

paskui juos sekdamas
atsiduri niekur,

o ten iš už durų
vėjo plunksnos plevena – –
žydintys tavo plaukai – –
laukai raudonuojančių smilgų,

tik jų prisikimšęs
                          pilną pagalvę
gali dar apčiuopti
laikiną kryptį

išteptą vėju,

kryptį svarbiausio sapno,

kuriame
             mano kūno būdoj,

prie kraujagyslių grandinės
pririštas šuo
                   drasko paukščius,
nugraužia sapno kateterius,
kraterius užkasa kojom – –
juose tiktai veidas

ir dažniausiai pramerkiu akis
neišaušus,

jos pilnos karščiuojančios žemės,
jos pilnos kruvinų traiškanų,

lyg būtų tave iš manęs

išpešioję

neišverčiama

akys užkaltos, arba jų net nebuvę – –

vis tiek neįmanoma išversti vaizdo
į tau suvokiamą kalbą,
išversti lengviau yra kailį,

ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę,
vėją į kibirkščiuojančias lūpas,

dilgėlės geluonį į tavo vardo
pirmąją raidę ant paraudusios odos,

lemputę išversti į kitą šviesos kalbą,
kad akių nebadytų šviesos adatėlės,

žvaigždes išversti į mum suvokiamą
mirties šviesą, ar puodelį arbatos,

išversti knygas, lietų išversti į sniegą,
į nieką dievą išversti

ir čia tik šviesa išversta
į man suvokiamą tamsą,

kurioje vis dar klaidžioju
negalėdamas išsiversti savęs – –
negalėdamas be savęs išsiversti

(čia paukščiai nekyla, jie krenta į dangų
lyg mestų kas akmenį į išverstą jūrą)

ir viduj toks sunkumas
tiktai akmenys akmenys

varnos snapais pro pravirą burną
juos meta į vidų

lyg iš troškulio
lyg dėl to, kad taip liepta,

mėgindamos atimti paskutinį
gyvybės vandenį,

kuris jau tapęs mirties vandeniu – –
jame tik sunkūs neįskaitomi akmenys,

kurių neišeina išversti

iš savęs

*

viskas tėra neįvykęs žaidimas
išpuvusioj tikrovės skylėj – –

drėgmės uždusintuose
žemės stalčiukuose

slepiame

surūdijusių akiduobių tuštumas,

pro kai kurias prasikala
užverktų žvilgsnių medžiai – –

nieko nėra tobuliau už gamtą,
iš jos reikia mokytis – –

tuo visiškai netikiu
matydamas, kaip išsprogsta

šakų venos dangaus kaktoje,
kaip vėjas jomis ima plūsti,
kai medžių raketės
įnirtingai taikosi

ir neatmuša
nė vieno

lekiančio

paukščio

aštrumai

mes aštrūs
šioj žydinčioj peilių giraitėj,

išgaląstais paukščių veidais

įsismelkiam medžiams
į žaliuojančias smegenis,

apsigyvenam apleistose sielų
prieglaudose

seniai nedarinėjamom durim,

(langinių antkapiai užtvenkę šviesą)

tik kaulai čia darinėjami,
darinėjamos burnos atšipusiais
žodžių stikliukais,

kūnai tamsos įpjauti nukraujuoja
šešėliams ant rankų,

peiliai darinėja nakties žvėrį
šioj žydinčioj peilių giraitėj,

iki mirties darinėju save – –
vis labiau ir labiau praverdamas
išgaląsta durų rankena,

kol pavyksta
                    save užtrenkti

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

2014-ųjų fragmentas

Vėl balandis

Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau Teodorai, sninga...“ O popiet Tavo ir šito – šiais metais tik mano sumeluoto – balandžio sniego garbei Šventų Jonų bažnyčioje meluosiu net eilėmis: jums prisimeluosiu / kvailom eilėm ir paukščiais neprotingais. Čia prisimeluosiu gali suprasti ir kaip prisisapnuosiu.

Šiame mano gyvenime Marcelijus Martinaitis – pirmasis poetas, kurį pamačiau ne veidrodyje, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt šeštaisiais ar penktaisiais (į susitikimą su poetu nusitempę bičiuliai patikino, jog tai, ką girdžiu, – ir yra poezija). Tikras poetas. Kitas poetas. Bet ne mažiau mylimas. Ne mažiau nebūtinas.

Po Marcelijaus Martinaičio paminėjimo Šventų Jonų bažnyčioje su Liudviku kopiame Pilies gatve. Matome (su kuo gi dar tai pamatysi?) – ogi priešais beeiną Petras su Vyšniausku. Įsižiūrime geriau (su kuo gi dar taip įsižiūrėsi?) – o juk ten Petras su Repšiu! Na štai – galų gale! – tikra balandžio pirmoji, paukščių, melagių poetų ir kvailių – mūsų, Liudvikai, vis dar mūsų! – diena.

Man tai niekada nerūpėjo. Apskritai neprotinga domėtis merginomis, kurių didžiausias privalumas – jaunystė. Bet štai ir vėl pagaunu save, puolusį šitaip žemai, – regis, sulaukiau to juokingo amžiaus, kai pro akį rėžiančią jaunystę kitka nelengva įžvelgti.
Pjesė. Gal vienuoliai, gal kaliniai, o geriausia – ir tai, ir tai: neįvardintas Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, santykiai su Dievu, dievais, Lietuva, pasauliu, savimi, vienas kitu, partija, žmonija, laisvės ir konformizmo pamokos, tuštybės ir tuštumos, neišvengiamumas ankštoje lietuvių literatūros celėje per amžius graužtis kartu, to be or not to be... Štai kur konfliktas, štai kur Mocartas ir Saljeris, štai kur Godo belaukiant!

Būtų gražu, bet tingiu. Pasiūlyčiau Mindaugui N., bet nežinau, ar patemps, gal dar stokoja gyvenimų patirčių...

Vakar Liudvikas paklausė, ar dar gyvas Vytautas P. Bložė. Keista, bet gyvas. Gal taip ir Dievas? Man – keista, tau – gyvas... O jei mums, Liudvikai, pasiseks, ar bus kam paklausti, ar dar gyvi? Kažkodėl abejoju. Bet nenusiminkime – mums nepasiseks.

Apie literatūrą, poeziją šiame gyvenimo tarpsnyje rimčiau pasišneku gal tik su poetu R. Mes tai darome retai ir kažkokiu iškreiptu – vis labiau ir labiau oraliniu – būdu. Žodžiu, rimčiau nė neginame savo idėjų, nelabai jų ir beturime (ypač – aš), dažniausiai sutariame, sutinkame su vienas kito nuomonėmis, nesimušame – esame senoki, ypač aš, rimtoki, ypač jis.

Sulaukiau netikėto pasiūlymo – šiaip sau, prie vyno, iš mandagumo, bet vis tiek malonu... S. P. dėsto Dailės akademijoje, tai ar aš nenorėčiau padėstytojauti universitete... Tai jau ne, esu patologinis tinginys, nieko neišmanau, o tingint dalintis savo neišmanymu padoru, pateisinama tik rašant ir tik poeziją (nes tik ji kuria tave labiau, nei tu ją). Negana to – pats nebaigęs jokios aukštosios, tad dėstyti niekas man nė neleistų.
Tad lieka tik atsidusti, prisiminus, kaip viename Holivudo produkte Kevino Speisio vaidinamas herojus sako Roberto Frymeno vaidinamam herojui: „Tau reikėtų dėstyti. Sulaukę tavo amžiaus normalų lytinį gyvenimą gyvena tik dėstytojai.“

Ką suvokti privalėčiau, bet niekada nesuvoksiu, aš, tu, jis, ji, arba, pavyzdžiui, prezidentė, prieš rinkimus apsilankiusi net Marcelijaus Martinaičio pagerbimo popietėje Šv. Jonų bažnyčioje?
Poezija, tikra poezija, pavyzdžiui, tokia, kokią kūrė Marcelijus Martinaitis, yra kregždžių seilės, kuriomis ir laikosi mūsų valstybė; ir toji, iš žodžio ir pauzės gimusi valstybė tuojau subyrės, vos tik tikros, gyvos, nenaudingos, niekam nereikalingos poezijos nebeliks.

RS suvažiavimas, ambicingi kvailiai, padidėjusi bepročių koncentracija, nuostabūs žmonės, visi, net patys jauniausieji – stipriai pagyvenę, kai pasižiūriu, kai palyginu su savijauta ir įsivaizdavimais – net ir tie trisdešimtpenkiamečiai–keturiasdešimtmečiai jaunieji, kur ten, net ir mudu, šeštąją Marytę baigiantis pergyventi Alvydai Š. Ką beveiksi, eime <...>.
Čia net Kukulo nebesutiksi!

Ant tėvo ir būsimo savo antkapio mama iškalusi senovinio mano eilėraštuko fragmentą: kapų tyloj ir angelo šešėly, ties riba, už kurios tik tylėjimas, mes būsim daugiau negu žodžiai... Regis, taip, ar panašiai.
Viliūtė neprakalba, serga. Visas peršalimo ligų komplektas, tarp jų ir pirmą sykį gyvenime mano girdimas faringitas. Mėginu tą faringitą, perduodamas, ką šnabždėdama man transliuoja Viliūtė, ištarti telefonu ir močiutei.
– Labai jau mandra ta Viliūtė, – konstatuoja močiutė, – visai kaip įrašas ant tavo tėvo kapo. Nepaaiškinus nesuprasi.

Tik išmokęs mirti, regis, pramoksti ir gyventi; o tam jau nebelieka laiko... Gal čia ir tūno gyvenimo prasmė? Abejoju... Nors – čia ji taip pat.

Perskaičiau Reino Raudo romaną. Penki su puse troleibuso. Tokiu romanu net laiko neužmuši. O štai kandį – užmušiau!

Užmuštas laikas vaidenasi.

Didelės tuštumos laukia,
kad savim tiltą nutiesčiau per jas
savojon nežinomybėn.
Didelės, didelės tuštumos, pilnos
mažų tuštumėlių, pilnų
kunkuliuojančių kasdienybių.

Ypač literatūros mokytojai turėtų suvokti, kad tikroji poezija – gyva ir (net dėvėdama kostiumėlį ketureilį) laisva; bet – svarbiausia! – neprivaloma.

„Metuose“ metų niurzglys Romualdas Granauskas gražiai, nes taikliai rašo, jog tarmė – apatiniai, o štai bendrinė kalba – it koks kostiumėlis... Esu toli gražu ne pirmos kartos miestietis, tarmės neturiu, tad, pasirodo, nedėviu apatinių. Gal ir norėčiau tų apatinių – nes kostiumėlis ankštokas ir trina. Bet gal iš tų trinčių ir tos mano rašybos? O gal, mergaitės, lietpaltis? O po lietpalčiu – nuoguma, dvasingumas?

Viskas čia atbulai. Jaunas pasaulis, kurį paliksiu, labai skirsis nuo seno pasaulio, kurį radau. Tai ko sielotis, nieko nauja po saule?

Dvidešimt keturi pirmųjų knygų rankraščiai... Skaičiau užvakar, vakar, šiandien ligi pietų. Ir dabar, atsivertus „Metus“, kokie vis dėlto meistriški, pasirodo, Mykolo Karčiausko, toli, labai toli gražu ne pačio pirmiausio poeto, eilėraščiai, kurie kitomis, normaliomis aplinkybėmis mažų mažiausiai supykintų.

Dar keli įmanomi, bet nebūtini poezijos apibūdinimai: poezija – didžiausia laisvė griežčiausiu režimu; poezija – aukščiausia laisvės (visų pirma – kalbos laisvės) įtampa; poezija – kalbos pranajama: teisingu ir giliu poezijos alsavimu kalba išsivalo užterštus plaučius (ir smegenis).
Gytis Norvilas su savo eilėraščiais per televiziją. Užsimerkiu ir įsiklausau. Kad šie eilėraščiai iš išplėstinių vaizdelių, esė, poetinių traktatų, ironiškųjų pastabų taptų poezija, tikra poezija, kad vežtų, stinga (prisiminus Josifo Brodskio poet – sredstvo peredviženija jazyka) labai nedaug: vienos vienatinės (dieviškosios?) pavaros. Kuri ten gal net ir yra – tereikia spustelti.

Bendrinkim. Kaip šitame gyvenime jaučiuosi? Esu, nes aidžiu, aidžiu, nes esu? Taip ir jaučiuosi.

Gedas parašė, kad prieš šimtmetį mokyklos stadione lakstė ne su Ainiumi, o su Kristijonu, vyresnėliu, Ainis dar tik ruošėsi Žemėn... Na, jei jau ruošėsi, tai tėvelis – bent jau mintyse – bėgiojo su abiem, ne itin klysta ta mano, besiruošiančio po žeme, atmintis.

Bažnyčia, kaip žinome, yra Dievo namai... Na taip, Dievas ten kartais apsilanko, esu jį pajutęs net ir bažnyčioje. Bet šiaip jau Dievas mėgsta keliauti... Dažniausiai – lėktuvais. Ypač – besileidžiančiais. O visų labiausiai – besileidžiančiais avariniu būdu. Štai šiuose tikrai pilna Dievo visais įmanomais ir neįmanomais pavidalais (Dievui nieko neįmanoma nėra), pavidalais akimirksniu praregėjusių agnostikų, meldžiančiųsi ateistų...

Gal gražiausius mano eilėraščius parašė mano vidinis cenzorius – po darbo, laisvai, galutinai jį užknisus neišprususiam, pro tą neišprusimą prasipūtusiam vidiniam, beviltiškai vidutiniam, vidinio cenzoriaus egzistavimą neigiančiam poetui? Haiku:
ak, pražydusios
vyšnios... jūs laikiniausios
čia, kur žydima.

Televizoriuje ir vėl V. B. Suokia, lakštingalėlis, barzdą iškėlęs. Pastaruoju metu gal nėra tokios savaitės, kad ten jo nerasčiau. Vos tik koks valstybinis, visuomeninis renginys – žiū, jau ir V. B. pakviestas pasisakyti, pasideklamuoti. Regis, beveik pasidarė valstybinis poetas, godotinas visuomenininkas. Kieno gi ten vietą taikosi juo užimti? Ar tik ne Justino Marcinkevičiaus? Per mažas kamštukas užkimšti tokiai didelei skylei oro netenkančioje valstybėje.

Manyje viskas kreiva. Kreivos kojos. Kreivos rankos. Kreiva nosis. Kreivokos pažiūros. Pimpalas. Mintys. Net plikė, pasirodo, kreiva. Gyvenimas? Gyvenimas, sakykime, vingiuotas, net vinguriuotas. Tiesiausia – poezija. Bet ji – ne visai mano. Mano, tikrai mano – joje pasitaikantys kreivumai.
Bet poezija pirmoji ir tiesina mano kreivą gyvenimą. Haiku:
suokia lakštutė...
tolsta nutolsta galas
šito pasaulio.

Prabudus, bet dar neatsimerkus, haiku:
griuvėsiai... vaza
cementinė, sklidina
sniego iš sapno.

Nors, kalbant viešpataujančios ekonomikos terminais, poezijos akcijos beviltiškai nuvertėjo, savųjų neparduočiau už jokius pinigus. Jos man brangios, kaip prisiminimas, mano (ir pasaulio – mano pasaulio) jaunystė. Be to, beveik tikiu, kad kada nors ir sukvailėjęs pasaulis atsimerks, kad vėl išvystų, suvoktų, išgyventų ir kaip artefaktą įvertintų šią jau beveik pilnaties mėnesieną, mano užrašų knygelę užgulusią.

Stotys, stotelės... Vienoje jų sutinku Henriką Čigriejų – vėjuose išsidraikiusia žile, paltu, nejučia priminusiu Sirvydo skvernus iš Česlovo Milošo eilėraščio. Tik ką besigrožėjusiam šiais metais tokiu ankstyvu evangeliniu pavasariu žmogui (t. y. man), nutviekstas staiga pro debesį iššokusios saulės, tas visom evangelijom, visiems apokrifams atliepiantis poetas pasirodė panašus į pagyvenusį angelą. Sutikus šį žmogų, man visada (pabrėžiu – visada!) nušvinta erdvė ir laikas (tai ne kokia sumauta metafora, tai faktas).
Apsišypsome. Staiga Henrikas stveriasi už stotelės kampo – šoka spaudimas...
– Kas negero nutiko? – klausiu.
– Toks žmogelis suerzino, oi kaip suerzino... – juokiasi.
Patariu sveikatos dėlei išmokti supykti. Matau, kad neišmoks, net nelabai nutuokia, apie ką aš čia. Štai kur jis, išskirtinis, tūnojo, štai kur slapstėsi tas didysis džiaugsmas likti nesuprastam!

Štai jis, pirmasis šį pavasarį mano sutiktas baltas drugelis, paprasčiausias kopūstinukas. Saulėkaitoje tingus didelis katinas lėtai nuseka jį, mano dar tingesnis žvilgsnis juodu – dar lėčiau. Tai galėtų tapti eilėraštuku, bet netaps.

Treniruojuosi sau, žinote, sporto klube. Minu treniruoklį, mano mėgstamiausią, nes tokį mynė ir animacinis Houmeris Simpsonas, kai vienoje serijoje treniravosi su storuoju Toniu, mafijozu, na, tiesiog ritmingai makaluoju rankomis ir kojomis, tai, tikriausiai, kiek primena šiaurietišką ėjimą vietoje. Makaluojuos, makaluojuos, ausyse linksminasi Ianas Duryÿis („Sex & drugs & rockÿnÿroll“), tik staiga, metęs periferinį žvilgsnį dešinėn, matau, kad tą patį daro ir žvaigždė (sąlyginai) Bunkė, pudruotais žandukais bei judėti kiek kliudančiomis blakstienomis; pažvelgiu kairėn – o ten pūškuoja žvaigždė (sąlyginai) Zvonkė, dar jaunesnė, dar gražesnė, dar dirbtinesnė barbutė! Tuoj pasijuntu naujos popgrupės nariu, imuosi ir vadybininko rūpesčių. Jaučiu, kad mums, mergaitės, stinga dar vieno dainininko. Kas, be manęs, iš „Wilniaus Cailių“ neblėstančiu vidiniu sceniniu grožiu dar tiktų į mūsų kvartetą? Žinoma – Liudvikėlis! O scenoje mes dainuotume tik visi keturi mindami tokius treniruoklius...
Juokas juokais, bet abipus manęs prakaituojančios vargšės žvaigždės priminė man vieną istoriją. Nepamenu, iš kur tada tėvynėn skridau, gal iš Paryžiaus, gal iš Romos, o gal iš Vienos... Iš Europos – Europon... Lėktuve į krėslus prieš mane atsisėdo dvi visai simpatingos lietuvaitės. Porą valandų, kol skridome, jos intensyviai ruošėsi Lietuvai, t. y. maliavojo viena kitai veidus, valandą – viena, valandą – kita, tai darė su tokia aistra, džiaugsmu ir profesionalumu, kad man tas jųjų bendravimas pasirodė įdomesnis už didžiumą per gyvenimą regėtų spektaklių. Tik štai Vilniuje iš lėktuvo išlipo ne simpatingos panos, o pora primityvių pabaisų, toč v točžvaigždė Zvonkė ir žvaigždė Bunkė.

<...> šitas žydinčiomis sakuromis padabintas Didysis penktadienis gal ir didelis, bet trumpas. Haiku:
sieloje tyra –
ten, šaltoj mėnesienoj
žiedlapiai byra.
*
šį mirksnį visur
nemirtinga, alpdami
žiedlapiai sninga.

Numirė Gabrielis Garsija Markesas, mirguliuojantis niūrios paauglystės rašytojas, formavęs ir mano pasaulėvoką (bet ne pasaulėžiūrą), sakinį (sakinio galimybes). Vis dėlto nė vienas kitas pastaruoju metu miręs didis rašytojas, kaip šis magas, nebuvo taip masiškai apgiedotas, todėl patylėsiu <...>.

Velykos pas Mindaugus. Rūkytą šamą suvalgėme, vietoj kiaušinių ridename anekdotus. Kyla nedidukė diskusija apie ribą, skiriančią subtilų ir vulgarų anekdotą. Mindaugas, ketindamas pailiustruoti savo teiginius, papasakoja tikrai subtilų, tiktai vulgarų, tikrai gerą, be to, lietuvišką anekdotą apie žemaičius, pamatinį, vienatinį, kurį moka Viliūtė, tą, „...pareis, vis tiek reikės per...ti“.
– Tai kas čia juokinga? – gina savo pozicijas mama.
– O kai aš pasakojau, tai juokėtės, Egle... – primena Viliūtė.
– Juokiausi ne iš anekdoto, o iš tavęs... Buvo juokinga patirti, kaip tokia brandi, subtili ir protinga moteris pasakoja tokį kvailą ir vulgarų anekdotą.

Užvakar, jau sutemus, su Une ir Jurgiu grįžtant nuo žydinčių sakurų, besišnekant apie meilę, teatrą ir kt., susigundžiau papasakoti ypač vulgarų anekdotą iš ilgai trunkančio trumpo Romeo ir Džiuljetos gyvenimo, iš Dainiaus Razausko paauglystės klasikinio repertuaro, jo aukso fondo, žodžiu, siaubingai šlykštų...
– Barbarai, barbarai... – ėmė dusti britė.
O Jurgis pasakė:
– Ir aš tau papasakosiu vieną, bet ne dabar, o prieš tau išskrendant – kad manęs mažiau pasiilgtum...
Standartinės gražuolės, standartiniai eilėraštukai, standartinis gyvenimėlis standartinės nebūties link... Standartai pakenčiami tik džiaze ir tik iš pagarbos mirštančiai tradicijai...

Paklaustas, ar esu patriotas, atsakau – taip, tikiuosi, kad tai, ką jaučiu savo vargšei tėvynei, įmanoma pavadinti patriotizmu. Bet šis patriotizmas – mano asmeninis, tad lai niekas nekiša prie jo nagų, ypač tie patriotai, kuriems surimuoti su idiotais net nereikia gilesnės poetinės klausos. Pakanka pusėtinos, Šliogerio.

Paklaustas, ar esu religingas, atsakau – taip, manau, kad ne tokie jau reti nušvitimai, susidūrus su nedaug kam pastebimais stebuklais, niekučiais visokiais, neįmanomi be gilaus ir rimto (mano atveju labiau – linksmo) religinio jausmo. Bet tai mano sąmonės (sielos, jei norite) reikalai mano kūne, tame socialiniame būste, tai mano asmeninis religingumas, ir tegul prie jo nekiša nagų jokia konfesija, jokių bažnyčių (net šios, Poezijos bažnyčios) fanatikai, kurių net rimuoti nekyla.

Paklaustas, ar renkuosi kokią nors ideologiją, atsakau – taip, bet tai mano asmeninė ideologija, kurios centrinis bruožas – likti kritiškam visoms ideologijoms, ypač šiai, manajai.

Kartą einu sau Briuseliu, stebiu, ieškau nors vienos gražios merginos, ir staiga – žiū! – beateinanti! Prieina artėliau – ogi Jurga!
Prieš kelias dienas su Viliūte vaikštinėjame Vilniuje tarp žydinčių sakurų – puiki atmosfera, harmoninga erdvė, nusisekęs laikas...
– Tai ar čia blogiau nei tavo Briuselyje? – teiraujuosi.
– Geriau! – atsako, – Briuselyje tik dvi sakuros.
– Aha, vadinasi, kiek mieste tuo metu gražių moterų, tiek jame ir sakurų...

Krašto apsaugos ministras kalba apie informacinį karą, pabrėždamas, kad priešas visų pirma puolė Lietuvos istoriją. „Mes turime kuo didžiuotis, turime Valdovų rūmus“, – sako tas partijos apsaugos ministras.

Gyvenime esu sutikęs kelis tikrai gilius žmones; ir vieną – į tave panašią bedugnę.

Pučkoriuose Viliūtė mūsų su Une neklauso ir keliauja savais keliais, ne palei Vilnią... Po penketo minučių vėl susieiname. Konstatuoju:
– Pasirodo, kad tu ne vien kelių gaidelė, bet ir kalnų ožkelė.
– Jokiais kalnais aš nesikarsčiau... – atkerta imperatorienė.

Donaldo eilės „Metuose“. Vis dar ir pačiam autoriui netikėti – todėl ir poezija! – piešinukai.
Donaldas Kajokas man vis dar autoritetas, nei didesnis, nei mažesnis, lygiai toks pat, koks buvo prieš trisdešimt metų. Be to, vienas iš trijų autorių, kurių eilėraščių periodikoje tebelaukiu kaip paauglystėje...
Na taip, tikrai autoritetas, kad ir išsidavęs su ta savo proza, nors ir ten – kokius gražiai provincialius peizažus bei natiurmortus tapo jo į poeziją pamirkyta kurčio asilo plunksna!

Proza, šiaip ar taip, kuriama žmogui, žmonėms, galų gale – žmonijai, na, bent jau sau, supratingam, na, o poezija tiesiog kuriama. Jei jau visai teisingai – poezija įsikuria. Kartais net prozoje, toje, kur žmonėms.

Kalbasi kurčnebylės merginos... Norėčiau su tokia aistra, tokia ekspresija skaityti eiles. Be to – rašyti eiles kurčnebyliams: atkreipiant dėmesį ne tiek į žodžio, kiek į gesto muziką.

Šiąnakt naktinės personos taip įsisiautėjo, kad iš nemigos sukroviau:
vėl mėnesiui vienodai šviečia
kad alpstant sąmonei pernakt
lakštutės mazochistės kviečia
paplakt paplakt paplakt paplakt

net nežinau ar mazochistės
greičiau sadistės nes manau
namo sugrįžusios turistės
užkimo taip kad joms chošnau.

Didžiausias tavo privalumas ir didžiausias tavo trūkumas – tas pats: esi lietuvis... Tai ne tavo kaltė, ne tavo nuopelnas, ne tavo nacionalizmas. Tai – kad ir koks keistas būtum – tave stebintiems pasauliams pati didžiausia keistenybė. Keistenybė – štai ji, tvirčiausia tavo nacionalinio identiteto šaknis!

Mano didžiulė puikybė reikalauja daug vietos, tad renkuosi vienatvę.

– Kas dabar Unė? Budistė? – klausinėja Viliūtė.
– Rudenį visam gyvenimui buvo budistė, dabar – nežinau.

Tragiškus Dievo sumanymus šiek tiek gelbsti tik humoras. Tą turėtų atminti visi jogai ir suvisiausi jobai. Haiku:
laikas neturi
prasmės, ji per sunki jam
dabar ir dabar.

Gretą Garbo, Alą Demidovą, Emiliją Pliaterytę įsimylėjusi Viliūtė, Viliūtę primenantis Deividas Buvis... – štai jos, mano svajonių merginos, naujų pasaulis nebepagimdo.

Eidamas pro konteinerius pajutau su žydėjimo kvapais sumišusį šiukšlių ir dvėselienos kvapą – iš vaikystės, iš vasaros, iš atostogų, iš Antakalnio užkaborių... Dar pajutau, kad šiame su atmintimi sumegztame kvape tūno mano menka, bet stiprybė. Haiku:
tau apraudoti
šį pasaulį skirta – tu
juokies, juokies juo...

Viliūtė vėl davė kraujo. Taip ji supranta patriotizmą, o aš suprantu ją. Tai rimta, tai daug rimčiau nei tie patriotiški pliurpalai, nei ta abstrakti meilė. Be kraujo.

Deja, deja, poezijai skaniausia poeto degradacija; ir ji – toji poezija – vis alkana, vis nepasotinama!

Vėl gegužė

Su močiute sėdime prie buožgalviais verdančio tvenkinio, apgobti žydinčių ievų kvapų ir mums kukuoja gegutė. Metus? Mėnesius? Savaites?.. Vis svarbesnes ir svarbesnes akimirkas... Haiku:
žydintys kaimai,
trumps ir jūsų buvimas
čia, amžinybėj.

Henriko Čigriejaus eilėraštukai labai stiprūs periodikoje, trumpose publikacijose, po vieną ar nedideliais partizaniniais būriais – skamba, net zvimbia. Knygose, deja, taip nenutinka – daugyje jie vieni kitus užliūliuoja, užgraužia... Tikri lietuvaičiai – jei tik šie mokėtų šypsotis taip, kaip eilėraščiais H. Č.

Viešpatie laike, rimtų įrankių daug turi
statyboms irgi griautynėms – galgi galėjau ir aš
tapti vienas iš jų? Kodėl tad jaučiuos vis,
it būčiau užmirštas, pamestas žaislas iš mudviejų
senos kūdikystės, barškutis, barškantis dabar ir dabar,
kojele, nulaužta dar tada, kai, barškindamas manimi,
žaisdamas mokeisi kurti pasaulius?

„Sidabrinės gervės“, kino apdovanojimai, dar vienas A. Š. ir Co produktas kvailių ir idiotų pasauliams. Tik – jei būčiau paauglys, jaunuolis, ar vertinčiau tuos apdovanojimus rimtai, laikyčiau už tikrą pinigą? Tikriausiai – taip. Tas ir liūdniausia...

Viliūtė stebi „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus. Ir Lilė, kaip suprantu. Nes, pasišnekėjusi su Lile telefonu, Viliūtė sako:
– Lilė serga už Kristupą Sabolių, kaip scenaristą.
– Tai puiku, – murmu.
– Aš jai pritariu...
– Tai dar nuostabiau.
– Bet tu juk Kristupo Saboliaus nemėgsti!
– Būta ko... Aš nemėgstu ir Prancūzijos. Nė nenumanau, kuo ta miela Prancūzija dėta. Kažko juk reikia nemėgti, ypač to, ką masiškai garbina kiti. Nemėgčiau Italijos, bet nedrįstu. O Kristupas Sabolius lai laimi. Jam skirta laimėti, deja. Tad nieko tikrai verto, ko gero, nesulauksime. Tokie jau tie nugalėtojai...

Kartais man rodosi, kad į aktorinį sąmoningai ar pasąmoningai priimami jaunuoliai, panašūs į visokias žvaigždes. Žiū, tas – Deniras, anas – Alpačinas, o kitas – net koks Tabakovas... Bet čia, kaip sakoma, dviejų krypčių eismas. Štai tas šešiasdešimtmetis jaunuolis Pirsas Brosnanas žurnale „Žmonės“ – kaip iš akies trauktas mano vaikystės Regimantas Adomaitis.

Apie ką svajoju? Po galais, vis apie tą patį – tikrą tikros poezijos knygą, kurią galbūt kada nors (galų gale) parašysiu. Apie ką mąstau? Apie tą patį... Liga, kurios net mirtis neišgydys.

Mintyse pamėginau sudaryti gražiausių užsienio poezijos vertimų į lietuvių kalbą antologiją ir – sic! – nebesutilpau tose mintyse į keturis, o gal net visus penkis tomus! Ne tokie jau prasti reikalai šiuose iš pažiūros apleistuose baruose.

Jei gyvenimas rutuliosis, ne, risis normaliai ir ne mane mama laidos, o aš ją, štai tada tai jau tikrai jausiu siaubingiausią liūdesį dėl šio mano nesugebėjimo išsiduoti, kiek daug meilės ir, deja, gailesčio, kuris gal labiausiai ir kliudo meilę parodyti, jai jaučiu. Ir nieko, ničnieko nedarau, kad šitai pakeisčiau.
Motinos ir sūnaus santykiuose, tose mudviejų trintyse tas sūnus ir ta motina, tokie skirtingi, nes tokie vienas į kitą panašūs, naudojasi amortizatoriumi, kurio funkcijas atlieka veik niekuo dėta Viliūtė. Tad gal su Motinos diena turėčiau sveikinti ją, o ji tuos sveikinimus (patobulinusi) perduotų mano mamytei?
Ir vis dėlto netekęs mamos tikriausiai liūdėčiau labiau, nei liūdėjau (niekam to nerodydamas, vis pajuokaudamas, vis pasišaipydamas, žodžiu, gindamasis) mirus tėvui.
Dar numanau, kad jei man tektų mirti anksčiau, mano mama jaustų tą patį, ką jausčiau aš, gal net baisiau... Tad dar pagyvenkim, mamyte, išeikim kartu, patikrinkim, ką jaus mūsų netobulumų nukamuota Viliūtė...

Bepletkindami su Viliūte netyčia sudėliojom tokį beveik anekdotą, beveik žydišką:
– Tai jis apipjaustytas?
– Nemanau. Greičiau apkramtytas.
Stankevičius sako, kad Radvilavičiūtė sakiusi, kad Navakas genijus. Nykuma kubu. Net jei Navakas tikrai genijus. Net jei ir Radvilavičiūtė sakiusi. Ir net jei Stankevičius.

Nuobodu... Skaitinėju Daniilą Charmsą. Dar nuobodžiau...
Ir kas gi darė įspūdį paauglystėje, prieš labai gerus tris dešimtmečius? Uždrausto vaisiaus skonis, dėsninga gyvenimo absurdo tiesa, didelio vaiko matymas? Pirmas kartas, pasaulis beveik mano – to mano – akimis... Numirė man, kai tapo viešas, visų (kaip ir daugelis maniškių– nelabai dora, bet taip jau yra...).
O kas dabar? Na taip, visų pirma – tas, pasirodo, seniai neegzistuojantis aš, mano naivioji, Charmsu susižavėjusi paauglystė. Ir dar Unė, kuriai mūsų vargšas Daniilas patinka čia, dabar ir per amžių amžius...

Vakar vyko Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“ pristatymas RS, buvau – drauge su Rimvydu St. ir Ainiumi St. – vienas iš dalyvių, kalbėtojų, kažkoks Aidas, kažkoks Ma... Susirinko sklidina salė, žmonės netilpo pro duris, pilna jaunų ir ambicingų poetų, kurių niekada, pristatydamas kokią savo knygelę, nesulaukčiau, visokio jaunimo, kita vertus, atėjo net mano mama...
Prišnekėjau (prisišnekėjau), kaip visada, pačiam netikėtų nesąmonių, užmiršau pasakyti, ką pasakyti ruošiausi, paskui visą naktį blogai jaučiausi, graužiausi, o šiaip ne taip užmigęs sapnavau puskošmarius, žodžiu, kaip visada...
Vis dėlto niekad anksčiau dar nesu taip aiškiai pajutęs, kad toji tikrovė, visi tie darbai jau nebe mano, ne man, kad metas į pensiją. Išeisiu laukais, miškais ir kloniais, palikęs M. N. laurų vainiką. Tegul dabar jis verda tą prėską dienos sriubą.

O ko, be kita, ko nepasakyta, nepasakiau? Žinoma, visų pirma, apie atmintį, laiką, tą ketvirtąjį matmenį, be kurio poezija neturi prasmės, kad poetas yra didis jo kuriamos poezijos atmintimi, apie, pavyzdžiui, antiką menantį Tomą Venclovą, Juditos Vaičiūnaitės Renesansą ar Sigito Gedos ledynmetį; kad menu (įsivaizduoju, kad...) visas vaikystes, kurios tokios reikšmingos, jog gyvenimai gal ir skirti vien tam, kad tas reikšmes suvoktum...

O ko būčiau ir taip nesakęs, bet ką prieš vakarėlį skaitinėdamas „Mo“ svarsčiau? Visi Mindaugo eilėraščiai, taip sakant, lygyje, bet štai tokių, kurie prilygtų mano atmintį puošiantiems, o andai ir stebinusiems, pavyzdžiui, intertekstualiesiems Sigito Parulskio „Subjektyvi kronika“ (kontekstas – Bložės verstas Vallejoÿas, t. y. Bložė), Gintaro Grajausko „Gajaus Publijaus Domiciano, imperatoriaus Romulo Augusto biografo ir slaptojo patarėjo, laiškas amžininkams ir palikuonims“ (kontekstas – Bložės verstas Kavafis, t. y. Bložė), arba Rimvydo Stankevičiaus „Gurguolė“ (vargšą kontekstą etikos sumetimais nutylėkime), kuriuos nedvejodamas galėčiau įvardinti aukštąja poezija (aukštąja mada?) – pasigedau.

Žiū, kas gi ten tūno žodyje pasigedau: pa/si– Parulskis, Sigitas, si/gedau– Sigitas Geda. Taip, pasigedau, vis pasigendu, gendu.

Albertas Einšteinas, sakydamas, kad begalinė yra tik visata ir kvailybė, dėl visatos galėjo ir klysti.

Šiandien rodosi, kad lygiai tiek pat beprasmiška gyventi, kaip ir nusižudyti. Vis dėlto nusižudęs paženklinčiau vaikus siaubingu tėvo savižudybės ženklu (dar, regis, toks egoistas nesu), nebaigčiau skaityti „Gulago istorijos“ ir nebesulaukčiau rugpjūčio. O juk norėčiau... Ką gi, gyventi beprasmišką, niekam nereikalingą gyvenimą turbūt vis dar šiek tiek prasmingiau. O dar ta savižudžio pareiga: veik kas naktį vaidentis! Tingėčiau juk.

Sapne, spagečių vesterne, savo draugeliui, kurį vaidina Gitenis, sakau: „Štai ji – tikra žvaigždė. O mes – kas? Vaikinas, kuris nori būti blogas, bet yra geras, ir vaikinas, kuris norėtų būti geras, bet yra blogas...“ O dar Lilė, kurią tame sapne, tame spagečių vesterne aptariame, prieš kelias dienas manė, kad sapnuojama vaizdais, o ir aš jai beveik pritariau – sapne, kaip ir kine, tekstas nėra svarbiausia, svarbiausia – vaizdas. Liūties, per kurią jojame.

Buvau balsuoti, iš anksto. Ir iš anksto pasijutau pilietis. Beje, puikus jausmas!

Štai jums ir sapnai... Popietę ties Rotuše sutinku Gitenį, kuris sako, kad atiduoda man dviratį, kurį turėčiau pas jį užsukęs atsiimti. „Tai gal ne dviratį, gal arklį?“ – norėčiau paklausti, bet tingis... Paklausiu kitame gyvenime, kitame sapne.

Geriausias lietuvių filmas, be abejonės, yra Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“. Ir joks Alvydas Šlepikas tenedrįsta iš mano galvos jo perkelti į ekranus!

Į pranašus nepanašus,
nepanašumais pranašus.

Tiesiog susapnavau. Tiesiog įdomu, kaip mieganti kalba dirba su sąmone ir mieganti sąmonė – su kalba.

Gal ir teisingas Rimvydo S. sakralus požiūris į poeziją, gal be jo nieko tikrai vertinga, tikrai tikra nė nesukursi, rašinėsi geriausiu atveju visokius madingus niekučius. Vis dėlto taip žiūrėti į poeziją nemoku, man reikia neakivaizdaus paakinimo kokio nors kito poeto. Iš lietuvių poetų mano gyvenime juo dažniausiai dirbo Tomas Venclova, kartais – Sigitas Geda, porą sykių – Vytautas Bložė, po kartą – Judita Vaičiūnaitė ir Henrikas Nagys. Na, kadaise jau lyginausi su netikinčiu kunigu... Bet štai su šypsena pažvelgiu į įtikėjusį Rimvydą S., ne mažiau įtikėjusį Gintarą B. – tuos mūsų poezijos karo kapelionus. Ir nusivalkiojusi šventa poezija akimirksniui grįžta.
Žmonės, vartojantys tokias sąvokas kaip dvigubi standartai, yra sąmoningos ar nesąmoningos liliputinistų ideologinės propagandos aukos, užkrėsti tos propagandos kuriamos naujakalbės, sąmoningi ar nesąmoningi zombiai; o ištarus dvigubi standartai ar panašią nesąmonę, įjungiami jų sąmonės, pasąmonės bei savimonės valdymo mechanizmai. Pastebėjau, kad frazė dvigubi standartai ištariama vienoda veido išraiška.

Vienintelis būdas nepralaimėti karo yra nekariauti (žiauriausiai – laiko perspektyvoje – pralaimi tie, kurie manosi esą nugalėtojai). Kito būdo, regėdamas ilgaamžę žmonijos kvailybės istoriją, nepastebėjau. O ir manęs, stebėtojo, dėkui Dievui, kol kas niekas nepastebėjo.

Kandidatas į prezidentus, tikrasis pirmojo rinkimų turo nugalėtojas Naglis Puteikis – D. Kuolio ir V. Rubavičiaus projektas.
Nė viename kito kandidato štabe nėra tiek pažįstamų, netgi bičiulių. Kandidatas tris (dvi minėtų intelektualų ir vieną savo) vinis („tai ilgo maratono pradžia“; „šalin partijų sąrašus“; „esu europinio tipo politikas“) Lietuvos karstan kala tiksliai (ar taikliai?) ir teisingai (ar tiesiai?).
Tiesą sakant (su visom simpatijom Naglio Puteikio ryžtui ir įsivaizdavimams), prie besirimuojančios su Putinu pavardės (a nie po puti li?) suklusti labiausiai ir skatina tas vis transliuojamas ir transliuojamas europinio tipo politikas, oksimoronų, psichologijos ir psichologių mėgėjui vis primenantis, kad, pavyzdžiui, neapsirikdami totalitarizmą bei diktatūras visų pirma atrasime kokiose nors liaudies demokratinėse respublikose.

Mano kvailas rinkimines įžvalgas vainikuoja ir visą tą sukilėlių reikaliuką gražiausiai simbolizuoja per televizijos reportažą iš kandidato štabo gal minutę rodomas liūdnas, it pagirių bliuzas, veiksmas: prieš kelias dienas kandidatų į prezidentus teledebatuose smagiai nosį krapštęsis „Wilniaus Cailių“ bosistas iš stiklinio ąsočio su kažkokių vaisių likučiais mėgina taurėn įsipilti vandens, vis bergždžiai, vandens tame ąsotyje nebėra, visas vanduo seniai išgertas ir jam, nors pasikark, nebeliko... Bet vis tiek mėgina. Mėgina ir mėgina.

Žemaičiams nuo Lietuvos atsijungti būtų geriausia kokią gegužės dvyliktąją, kai gamta pati nubrėžia geopolitines ribas: ten, anapus (ar šiapus?) Dubysos, kur jau vasara, ten, kur dievai žino kur strimgalviais lekiam – Lietuva. Čia, šiapus (ar anapus?) Dubysos, kur dar pavasaris, čia, kur užsispyrusiai vėluojama – Žemaitija.
Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu: žemaičių gamta, kaip, pasirodo, ir žemaičių kalba – už lietuvių gamtą bei kalbą šiek tiek jaunesnė.

Poetas Gintaras B. prieš kelis mėnesius publikavo esė, kurioje, be kita ko, kalba apie savo naujausios poezijos knygos pristatymą Rašytojų klube gegužės mėnesį, projektuoja, kaip stovės vienui vienas prieš visą pasaulį, viso pasaulio publiką, vienas, ir niekas jam nepagelbės, nepadės, jo bičiuliai poetai visokie (Stankevičius, Razauskas, Marčėnas...) stovės ne greta jo, o sėdės salėje su visa sužavėta publika.
– Neikim, sugriaukim tą jo matymą... – juokais sakau Rimvydui; bet juk eisim, ir pasaulis, deja, bus toks, kokį ir sukūrė Gitaras B. Panašus, bet ne tas.

Šiandien, vežamas Sigito Parulskio prospektu, pirmą kartą ten pamatau šunį Faustą ir jo šeimininką Sigitą.
– Diedukai... – atsidūsėja Viliūtė.
– Tiesiog stamboki... – nepritariu. Ir tampa šviesiai graudu dėl to sušikto reliatyvizmo.

Voras, kurį auginu, kaip ir jo augintojas – menkas, per žiemą, kaip ir to voro augintojo literatūrinė kūryba, neužaugo. Kita vertus – kur dar toliau, stambiau? Negi dabar čia tapsime Faustais?

– Ar nebaisu senti? – klausia teleprovokatorė teležvaigždės. Ir teležvaigždė, suprantama, atsako, kad ne, nebaisu. Ir meluoja tik iš dalies. Nes senti nėra labai malonu. Bet jei bijai senti, vadinasi, paprasčiausiai bijai gyventi. O teležvaigždė gyventi nebijo – tai jos gražiausias, tikras, ne dirbtinis, ne silikoninis spinduliukas. Tik štai apie gyvenimą teležvaigždė net nesusimąsto. Dar neturi kuo, neimplantuota.

Dvidešimt keturi poezijos rankraščiai pirmosios knygos konkursui, svoris – dešimties kilogramų link. Žodžių kiekio ir poezijos santykis kaip aukso rūdos ir aukso... Šiandien išrinksim vieną rankraštį knygai išleisti, manau, jis bus Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“. Tikra, trapu, nemokšiška, gyva, galų gale... Ne tiek poezija, kiek gyvenimas. Kurio taip paprastai žodžiais neapsakysi. Labiau – pauzėmis ir alsavimu. Tai gali būti graži pradžia. Arba graži pabaiga. Bet graži. Mielai redaguočiau.
Žodžiu, liga vardu poezija įsisenėjusi, reikia gydyti, „Šaltupę“ privalu išleisti vien jau psichikos sveikatos, dvasios higienos sumetimais.

Poetas Gintaras B. poezijos vakarėlyje gauna klausimą „Jaunystėje mėgote greitas mašinas ir gražias merginas, o dabar?“ Balsu perskaito ir – retoriškai? – klausia:
– Gal aš neteisingai perskaičiau?
Čia apie tai, kaip ištartas vietoje ir laiku klausimas (šiuo atveju – ne anoniminio klausėjo, o paties G. B.) tampa atsakymu. Toliau ką nors aiškindamas, plėtodamas – ką nesusiturėjęs poetas ir daro – tik tolsi ir nuo tiesos, ir nuo gyvenimo, ir – mūsų atveju visų svarbiausia! – nuo poezijos...

Svetimais, pasiskolintais iš kokio nors šiandien paklausaus filosofo, madingais, gerai suteptais dviračiais nuvažiuosi, žinoma, ir toliau, ir saugiau. Bet savais, kad ir nevažiuojančiais, kad ir niekam tikusiais, niekam nereikalingais, gali bent jau pasidžiaugti. Mat visi tikri tavo dviračiai – nors ir vogti, bet iš vaikystės!
Tik ką Pilies gatvės apačioje prasilenkiau su Toniu Levinu, gal geriausiu pasaulyje progresyvaus roko bosistu. Regis, Vilnius jam tinka, jaučiu – ne be pagrindo. Kaip, tikiuosi, ir man.
Tik ką vėl pajutau visu Vilniaus kailiu: visi čia mes svečiai, o tai ir reiškia – vilniečiai. Tai žinodami, taip ir gyvenkime. Kitaip čia gyventi nepadoru.

Keistai sutapo, kad keistuoliai, kurie vis dar pasiteirauja, ką dabar skaitau (ir kuriems atsakydamas vis dažniau turiu pagalvoti), bei keli mano draugai yra tie patys žmonės.

Tik viliuosi, kad visoje šioje menkojoje eseistikoje kukli mano menkystė puikesnė už mano bekraštės puikybės menkumą.

Taip, švytuoklė virš visų švytuoja... Taip, mano paauglystės poetas Nr. 6 Algimantas Mikuta yra vienas iš dviejų nusikalstamai neįvertintų. Taip, dar – tylusis Stasys Jonauskas iš spalių. Taip, kokios nors garbstomos Nacionalinės vertas labiau nei daugelis ją gavusių, gaunančių ir – ypač! – gausiančių.

Puikiai reflektuoju savo infantiliškumą (ir pats infantilizmas, ir jo refleksija – vienas didžiausių šio mano gyvenimo džiaugsmų), tad esu infantilas kvadratu, o infantilas kvadratu – jau nebe infantilas, jau turbūt poetas.

Vibruoja visi, kas netingi. Ir tik Dievas, tasai, anot gnostikų, Nesantysis, žinau, niekur ir niekaip nejuda.
Poezija, vibracijos (visa tai kiek natūraliau nuskamba gal tik iš vienatinio Donaldo Kajoko lūpų)... Suprantu, kad retsykiais ir budinčiai sąmonei reikia poilsio, užsimiršimo, saviapgaulės, galų gale – satisfakcijos... Tik štai mudu neapsigaukime, nepainiokime dievų tylos su, kaip kadai ištarė Alis Balbierius, ne paskutinių p...dų visatoje vibratoriais ir jų galimybėmis.

Mudviejų su Viliūte ir muzikiniai skoniai sutampa: abiem patinka gera muzika; smulkmena, tiesa, tačiau Viliūtei patinka kiek kita gera muzika nei man.

Poezijos pavasario atidarymo vakare poetas R. S. skaito iš būsimosios knygos. Eilėraščiai su Maironiu, Martinaičiu, Mačerniu...
Jau rašiau, kad naujausioje poeto R. S. poezijos knygoje bus keturi ciklai, skirti mirusiems lietuvių poetams, kurių pavardės prasideda skiemeniu ma, tarp jų – ir man. Neįsižeidžiu, nors įsižeisti greitas poetas R. S. turbūt įsižeistų. Jam (jo pasąmonei) rodosi, kad jau galėčiau būti ir miręs.
Tasai rimtas skiemuo „ma“... Dar ir dėl jo poeto R. S. pasąmonė nepriima „Mo“, poeto M. N. knygos vardo!

Poezijos pavasario atidarymo vakare M. N. skaito įtaigiau, nei rašo, o rašo – įtaigiai, karvėmis. Net baisu, kad karvės nepavirstų „Karvutėmis“ (saldainiais – tiems, kas nesupranta).
Poezijos pavasario atidarymo vakare – J. E.: geras šaukštas subtilaus, itin vertingo humoro statinėje prigimtinio populizmo dervos.

Vaikystė, kai pro miglas suvokiau, kas esu. Kartais vis dar vaikystė!

Aivaras Veiknys – poetas. Eilėraščiu besikabinantis į gyvenimą – beviltiškai ir viltingai, dorai ir nepadoriai. Poetas iki paukščio kaulų tuštumų, poetas labiau, nei poetui derėtų. Todėl kartais nedera. Gražiai, it koks taperio pianinas.
Aistringai išgroti net klasikines dermes, kurių karštligiškai ieškoma ir, kaip paukštukas liudija, vis dažniau randama: tiek asmeninėje biografijoje, tiek dar asmeniškesnėje, nors kartais vis dar į kitas panašioje, bet jau iš vienatinio, nepakartojamo gyvenimo išsiskleidžiančioje poezijoje. Poezijoje, kurioje savo darbą dirba kalba – o tai (visų eiles rašančiųjų dėmesiui: tik tai) reiškia, kad kalbame apie tikrą poetą.
Taip, sugroti dermes ne itin derančiu instrumentu – štai kur melodija, verčianti suklusti, pajausti. Susimąstyti ir apie muzikanto galimybes, ir apie poezijos perspektyvas.

Aivaras Veiknys ir Mindaugas Nastaravičius – naujausioji (ar jau paskutinė?) priešybių vienybė lietuvių poezijoje, vienas kito – ir mūsų rimčiausio dėmesio – verti dydžiai, draugiškos opozicijos.

Per Poezijos pavasarį nusprendžiau važiuoti į Kauną – noriu šių metų Poezijos pavasario laureatui Kęstučiui (mano, anot A. Š., šešėliui) išreikšti savo ironišką (atsižvelgiant į minėtą A. Š. įžvalgą, dar labiau – autoironišką) meilę.

Nepulk smerkti, žmogau. Žmogus, pareiškiantis, kad niekada nemeluoja – nebūtinai melagis; jis gali būti ir paprasčiausias idiotas.

Janina Riškutė, Valentinas Sventickas, Jurgita Jasponytė, Jurgis Marčėnas, Alvydas Šlepikas, Mindaugas Nastaravičius... Netgi mama!.. Netvarka, mano telefono vėliausiuose ryšiuose Viliūtė nustumta net į aštuntą poziciją. Skambinu tik tam, kad nedovanotiną klaidą atitaisyčiau. Smagiai apsipykstame, maloniai apsižodžiuojame. Na štai, Viliūtė ir vėl savo vietoje, vėl pirmoji! Dabar paskambinsiu mamai. O tada, apsipykus, apsižodžiavus, – ir vėl Viliūtei. Toliau lai jau jos pačios viena kitai skambinėja, skundžiasi manimi.

Skambina Edmondas K. Ar tik ne vienintelis iš tos linksmos ir laisvos keleriais metais vyresnių kompanijos be skrupulų sulaukęs šešiasdešimtmečio? Ir kalba teisingai: kiek išgėręs atsiduriu tarsi septyniasdešimtuosiuose, vis skambinu žmonėms, kurių nebėra...
Staiga pasijuntu, lyg būčiau sulaukęs skambučio iš anapus, arba – į anapus. Jokio skirtumo. Nes tai ir apie mane... Kad taptų dar aiškiau: nesančiojo skambutis nesančiajam...
– Buvo užsukęs Šlepikas, nusipirko Lenono „Imagine“, – sako Darius, muzikos pardavėjas.
Atliepiu:
– Puikus muzikinis skonis, ką čia ir pridursi...
Nebent: visai smagu savyje atpažinti tą subtilųjį, tą vos humoro vos jausmą... humoro, kurį gal tik Alvydas tesupras...

Alvydas išgėrė ir baisisi, kaip jam reikės mus, t. y. savo draugus, t. y. Andriušą, Herkutį ir mane, laidoti. Ir guodžiasi, latentinis egoistas, kad gal jau jis kris pirmasis. Ibį į akį!

Ar bijau mirties? Aš apie ją negalvoju. Tai ji nuolat galvoja apie mane. Kuo? Šiąnakt, turiu pripažinti, tikrai mano galva, dievai žino ko nerimaujančiu manimi.

Mirštama dėl meilės – pertekliaus arba stokos. Dar niekas, netgi sepuku ritualą atlikęs Mišima, nenumirė dėl mirties.

Mirtis, tik mirtis yra gyvenimo, akimirkų, nemirtingumo, arba gyvenimo akimirkų nemirtingumo (kuris, kaip ir mirtis, yra taip pat tik majos prajovai), variklis. Haiku:
gyvenkim ilgai,
čia, dabar, ligi mirties
apsivėmimo.

Bet galėtų būti ir apsigavimo, apsirikimo, apsigimimo, atsivertimo, atsivėrimo, atsilenkimo etc., etc., etc. Bet vis tiek gyvenkim ilgai...

Vartau Poezijos pavasario programėlę. Kai kurie renginiai pavadinti, štampuoti iš poezijų pasiskolintomis metaforomis: ir plunksna sugauna žodžius; šalis mana – širdis mana; poetas prasideda žemėj; arba kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir, sielą nešdami, pastebime, kad iš kontekstų kaip žuvys iš vandenų išplėštos metaforos čia pat dvesia, genda ir, atleiskite, dvokia.

Kaip vis dėlto toli aš nuo poezijos! Poezijos – kaip ją žmonės supranta. Ir kodėl vis dar turiu tuos keliolika skaitytojų? Matyt, kad ir mano vargšai skaitytojai toli nuo žmonių poezijos, na ne, gal – nuo poezijos žmonėms, visų tų senų bei naujų komunikacijų, susikalbėjimų, sąmoningų bei pasąmoningų poetinių nuolaidų, svajonių girdėtis, įvairiaplunksnių enterteinmentų...
O taip, visi kartu mes tik naujieji kontekstai Norvido tolin, tolin...

Jaunasis poetas, jaunoji poetė... Jaunoji, jaunasis. Lyg kokios tuoktuvės – su poezija, su kalba, talentu, galų gale – pašaukimu. O kas tada, toliau, šiapus? Šlykšti poetinė buitis, visokios neištikimybės? Nebūtinai, nebūtinai...
Idant tapčiau tavo giraitės sargu, ateinu tavęs nužudyti?

Per radiją Lino B., pažaliavusio komjaunuolio, politinė reklama. Maždaug: išsiųskite mane į Briuselį, kad Lietuva taptų ekologiškesnė...

Tai, kas pavadinama Dievu, vieniems – patogus dalykėlis atsivėrusioms tuštumoms užkaišyti, kitiems – tarp jų dažnokai ir man – tokia tuštuma, kad norisi staugti, kad nieks negirdėtų, tilindžiuoti varpeliais, eilėraštukais.

Svečiuodamasis pas Gitenį, prie Antakalnio stalo prisimenu, kaip prieš kelias dienas, sėdint mūsų terasoje Rasose, aplink žaibuojant ir griaudžiant, Vytukas B. ištarė: „Esu projektų valdovas. Visi mano projektai pavyksta. Nelis.“ Ir nelijo. Tiksliau – lijo visur, tik ne virš mūsų terasos...
Dar prisiminiau kaip prieš gerą dešimtmetį mano brolis Mindaugėlis, šokdamas savo indėniškus šokius, nesunkiai prišaukdavo lietų, kurio jau niekas nebesitikėdavo.
– Reikėtų juodu suvesti, surengti varžybas, išsiaiškinti, kuris nugalės, – sako Lena E.
– Tai priklausys nuo oro, kuris nugalės.

Jei esi geras patarėjas, turi įtaką, tai – proto bei padorumo ribose – ir valdai. Štai Virginija B. yra prezidentės patarėja – išmintinga, dora. Bet šeimoje, regis, ji ne tokia griežta ir gudri, čia ryškiai vyrauja jos vyras, projektų valdytojas Vytautas B., kurį valdyti galios turi gal tik jųdviejų kalytė Indė. Tai kas valdo Lietuvą? Kalytė Indė – simpatinga, protinga, nedidele galvele...

Prisipylę pilną baką degalų, su Viliūte pastebime, kad pasunkėjome vos viena balerina.

Ties Raseiniais per radiją, Poezijos pavasariui skirtuose „Literatūros akiračiuose“ išgirstu kalbantį Vladą Šimkų. Pasirodo, Vlado balso nebeprisimenu, labiau – pro akinį kiek primerktą akį. Regis, buities būtyje jis kalbėdavo labai nedaug, dabar net dingojas, kad apskritai nekalbėdavo (kartais – niurnėdavo, taip). O štai ką sako – menu. Maždaug: poetų yra tik dvi rūšys – tie, kurių tekstai kokiam Poezijos pavasario almanachui labai reikalingi, bet juos labai sunku gauti, išprašyti; ir kiti poetai – tie, kurių labai sunku atsikratyti, išprašyti...
Pridurčiau: valdanti dauguma, per amžius.

Išmintingesnis idiotas mintija augališkai lėtai, tačiau ir katiniškai staigiai; ir, kai pasiseka, taikliai nepataikydamas (šiame gyvenime nuo Osipo Mandelštamo tikriausiai jau niekur nebepabėgsiu).

Esu šunų ar kačių žmogus? Su visa pagarba šunims, vis dėlto – kačių. O štai katinams – beveik abejingas. Net kalės man mielesnės nei katinai, tiesa – su visa pagarba tiems katinams...

Netikėk moterimis. Ypač tomis, kurioms pasisekė tave įsitempti į lovą. Ir netikėk vyrais, ypač – savimi. Ypačiausiai – šiuo, patariančiu netikėti.

Nuotaika – puiki: jaučiuosi taip, lyg būtų įmanoma sudėlioti neįmanomą eilėraštuką. Geidaučiau tą iliuziją šiek tiek pratęsti, tad nė nemėginsiu ko nors dėlioti. Lai dar pagaudžia, lai dar paguodžia!

Gaudė, gaudė ir prigaudė pilną formą. Daugiau nebetelpa, mažiau – nebeįmanoma. Kad ir kaip ten būtų, siektina (ir, suprantama – niekada nepasiektina), kad ir verlibras susidėliotų taip, kad, išmetus, pridėjus ar pakeitus kokį žodelį netinkamu, eilėraštukas subyrėtų, sugriūtų – dar žiauriau nei silabotonikoje. Laisvė, kai ją iš tiesų suvoki, – yra griežtas dalykas, laisvos eilės turėtų būti dar griežtesnės.

– Suvalgysiu, suvalgysiu...
Kęstutis reikalauja, kad parašyčiau, ką valgau, kaip gaminu... Leis mat tokią knygą, vėl, suprantama, šedevrą. Visi dideli rašytojai, teigia, ten dalyvaus, pasakosis, kviečia į kompaniją ir mane. Tik kad aš, Kęstuti, be tavęs ir savęs didelių nepažįstu. O ir aš, kad ir didis, bet greta tavęs – it koks nedidukas Kajokas. Nedaug valgau, negaminu.
– Parašyk, – vis tiek sako Kęstutis, – ką kokią dieną valgei, bus įdomu.
Na gerai, šiandien, Viliūtės užmirštas ir nepavėžėtas, miegojau ligi pusės vienuoliktos, valgiau artišoką, nemokėjau nusilupti. Atsibudęs išgėriau pintą vandens. Gaminti reikia taip: iš vakaro paimi pintos tūrio bokalą, iš čiaupo prisileidi šalto vandens, iš ryto – išgeri. Skanaus.
Pusę dviejų atvažiavo Aivaras V., penketą valandų dirbome su jo knygos rankraščiu, išgėrėme porą puodelių kavos. Gaminti reikia šitaip: paimi maltos kavos, įdedi pagal skonį (kvailiausia ir gražiausia frazė kulinarijoje, nes iš kur man žinoti skonį, patiekalą gaminant pirmąkart gyvenime?), pavyzdžiui, Kauno jėzuitų gimnazijoje dovanotan indigo spalvos puodelin, pagal skonįįkrauni cukraus, užpili verdančiu vandeniu (geriau, jei vanduo ne visai verdantis, o plius 97,5 laipsnio pagal Celsijų). Sau dar būčiau įsipylęs pienelio, bet neturėjau.
Vakarop nutariau poetui parodyti Rasų kapines. Pakeliui susitikome Viliūtę, kuri mums pro automobilio langą padavė po vieną iš valstybės švietimo sistemos nugvelbtą kibiną, po vieną pomidorą, penkis bananus. Vaikščiojom kapinių takeliais ir valgėme, tą gerą mintyse dalindamiesi su Čiurlioniu, Basanavičiumi bei Pilsudskio širdimi. Žodžiu, mielas Kęstuti, niekuo nesu ypatingas, valgau tai, ką valgo Aivaras V., Mikalojus Konstantinas Č., Jonas B. ar Pilsudskio š... Tai gal jų ir pasiklausk, ką ir kaip, gal jie turės daugiau laiko nesąmonėms.
Mane labiau domintų ne tai, ką mes valgome, o tai, kas valgo mus. Ne, ne vilkai ir liūtai, ne slibinai, ne raganos, ne leviatanai, net ne utėlės su kirminais. Gyvenimas. Arba tu jį suvalgai, arba jis suvalgo tave, trečio varianto nėra. O kad veiksmas abipusis – tik dar viena, net kulinarinės poezijos neverta, iliuzija.
– Suvalgysiu, suvalgysiu...

Živilė P., darbo gražuolė: aš esu nekalta! ir mano vyras nėra kaltas! Tikra sagrada familia. Bet liaudies teatro lygyje vaidina gerai, tekstą išmokusi. Konstantinas Stanislavskis nepatikėtų, bet teisėsauga patikės.

Pats didžiausias skurdas dažniausiai dangstomas milijonus kainuojančiais niekniekiais, didžiausias turtas – nieko, išskyrus tau dovanotą ir teisingai, kaip auką, suvoktą gyvenimą, nekainuoja.

Išeidama viešumon, rašytoja Lena E. užsivelka literatūrinių nuopelnų uniformą, įsisega pasaulinių įvertinimų medalius – tiek tikrus, tiek klastotes.
Aš gi atvirkščiai – stengiuosi išlįsti kiek įmanoma nuogesnis. Visi – šokiruoti, aš – pasislėpęs, saugiai pridengtas atviravimų ir nuogumų.

Ak tie susikuklinusios puikybės drambliai! Kvaila skųstis, kad niekas manęs nesupranta, kai iš savo puikybės kaulo bokšto niekam nieko nė netransliuoju.

Kvailiai! Jiems vis dar atrodo, kad kvailumą įmanoma įveikti apšvieta. Po šitiek amžių! Nedaug kas gali būti kraupiau už apšviestą, išryškintą, išryškėjusį, žiniomis įtikėjusį kvailumą, visą tą mūsų žinių visuomenę.

Eilėraštukas gali būti ir nuobodus, it niekuo nebetikinčio kunigo pamokslas, bet – būtinai! – su šypsena pro vitražus.

Taip jau teisingai sutapo, kad su Juliumi K. atkakome į Kauną pasveikinti liūdnojo vaizdo Kęstutį N., gavusį Poezijos pavasario laureato vardą. Po dvidešimties metų, kai laureatu tapau aš. Čia ne tiek savigyra, kiek aliuzija į Aleksandrą Diuma, po dvidešimties metų.
Mus, tais pačiais metais debiutavusius, Rolandas R. yra pavadinęs trimis muškietininkais. Na taip, Atas, Portas, Aramis, panašu, aš nuo kokių šešerių, kai pradėjau muškietininko karjerą, visada buvau Atas, grafas de la Feras, Kęstutis N. su savo pelerina ir polinkiu į nenusakomų polėkių maldas damoms, manyčiau, panašiausias į Aramį, Juliui K. tenka prie jo stoto ir šiek tiek avantiūristinio gyvenimo džiaugsmo derantis Portas.
O jei šiandien tokia lyginamąja akimi kas nors mus nužvelgtų – ką gi tam kam nors primintume? Tas Kęstutis, tas Julius, tas Aidas? Marksas, Engelsas, Leninas...

Šnekučiuodamiesi su Donaldu K., akimirkai užgriebiame ir mano kūrybos perspektyvas...
– Kad ir kaip ten būtų, vis tiek bus blogai, – sakau.
– Esi, kaip visada, labai kuklus ir savikritiškas, – lengvai ironizuoja Donaldas.
Taip, esu kuklus it Bernardas Brazdžionis. Tačiau tame stojiškame savo atodūsyje jokio kuklumo, jokios savikritikos neįžvelgčiau, tiesiog – kas man blogai, kam nors kitam (tam, kurį pasisekė apgauti) – nuostabu, genialu, nepakartojama. O štai savęs ir kitų grafomanų neapgausi.

Arnas:
– Svarstau, kuo futbolininkai skiriasi nuo poetų... Žmona aptikusi, kad žiūriu futbolą, sako: „Vėl tavo durneliai žaidžia“, o sutikusi mieste mano bičiulius poetus – „vėl tavo durnelius mačiau“.
Na jau, Arnai. Paprasta. Tiek futbolininkai, tiek poetai tavo žmonai tiesiog primena tave. Futbolą žaisk kaip lyrikas, eiles rašyk kaip puolėjas. Drąsiai. Ir ten, ir ten aš laikau vartus. Tik nemuškite!

Rože, tave nuskins
šiapus anapus tujos.
Miege, kas prisimins
ilgiau, nei tu juos.

Kas tas gyvenimas? Vienas (tikėkimės, kad gilus) įkvėpimas ir vienas (tikėkimės, kad greitas) iškvėpimas. Taip ir mokaisi teisingai kvėpuoti.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Oksana Lucyšyna (g. 1974) – ukrainiečių poetė ir prozininkė. Gimtajame Užhorode baigė anglų filologijos studijas, o Pietų Floridos universitete (JAV) – prancūzų literatūros ir lyčių studijų magistrantūrą. Gyvena Tampoje (Florida, JAV), dėsto universitete. Išleido tris poezijos rinkinius: „Suvokta naktis“ („Усвідомлена ніч“, 1997), „Orfėjas Didysis“ („Орфей Великий“, 2000), „Klausausi Amerikos giesmės“ („Я слухаю пісню Америки“, 2010), novelių rinkinį „Neraustant“ („Не червоніючи“, 2007), romanus „Saulė taip retai leidžiasi“ („Сонце так рідко заходит“, 2007), „Meilės gyvenimas“ („Любовне життя“, 2015).

VERTĖJAS

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

*

klausausi amerikos giesmės
jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo
jos tylių plentų
jos smailiabokštės pietų gotikos
jos negyvėlių kūnus aplipusių musių
jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros

klausausi amerikos giesmės
visų jos religinių fanatikų
ir kovos su fanatizmu fanatikų
vienišiaus vilko chomskio
ir dar milijonų vienišų vilkų
išeinančių į medžioklę

klausausi amerikos giesmės
visų jos darbininkų ir mafijozų
jos holivudo aktorių
girdžiu kaip gieda tą giesmę
bankininkai ir suimtieji
ir amžiais nevalgę studentai

ir tas orkestrėlis griežiantis tiesiog autobuse
naktiniame greihaunde taršančiame purvą
matau kaip sušvinta stygos
po pirštais muzikantų
žinančių viską apie mane
apie mane ir mano pačios amerikos giesmę

nei griaustinio nei žaibo

jūs juoksitės bet amerika – doleris
pats artimiausias sako – susirask darbą
jei nori vasarą pagyventi mano name
visa tai ne todėl kad jis neturi pinigų
bet todėl kad turi
ir rūpinasi ramybe bei nepriklausomumu

o džonis įsitaisė gyvatę
ne, ne meilužę, tikrą
perka jai šaldytus peliukus
ir deda nuotraukas feisbuke
kad visos jo pažįstamos mergaitės
cypčiotų komentaruose – leisk pažiūrėti į tavo smaugliuką

pavasarį atėnuose dažnai griaudžia
bet aš nebijau nei griaustinio nei žaibo
nebijau nei gyvačių
nei vyrų
bijau tik to gerklės spazmo
bijau pravirkti

džonis

irgi mat apokalipsė
gyveno kartą pasaulyje vienas vyras
gana vienišas ir galbūt nelaimingas
bet kol pati to nesužinosi
tarsi ir neskauda

laikė troboje gyvatę ir peliukų
kad būtų kuo šerti gyvatę
o dar žaislinių kabrioletų kolekciją
ir ištiso pulko moterų telefono numerius
bet juk neuždrausi

vargšas berniukas, mažylis džonis
žaidžia plastmasės ir kūno kubeliais
baisu taip pažvelgus iš išorės
o iš vidaus – reikia labai mylėti
taip labai kad ne kiekvienas tau leis

nesvarumas

kitose planetose ten kur būna nesvarumas
gyvensime dar amžiniau nei iki šiol
dar ilgiau nei iki šiol
dar laikiniau

baisu pagalvoti kiek atiduočiau
už vieną tavo ašarą
na gerai, už dvi; už dešimt
bet neturiu jokių turtų, kad atiduočiau

tegu mane teisia
tegu mane teisia didis teismas
visi kurių ašaras regėjau
visi kurių ašaras turiu

metafizika

džonis paliko ir nėra kuo pasiguosti
nėra kuo visame pasaulyje
nei mintimis nei mostais
nei joga

nėra tokių žodžių ir tokio glėbio
nėra nei knygų nei draugų
nieko nėra nieko
ten kur džonis mane paliko

tai didis darbas
kai esi paliktas
ir nežinai kur eiti
ir kodėl

kalbama kad tai metafizika
tegu taip ir bus
bet kad tik būtų šiek tiek geresnė
kad tik būtų kokia nors geresnė metafizika

pralaimėsiu tą mūšį

pralaimiu tą mūšį
su liūdnu universiteto miesteliu
su studentais kuriems esu abejinga
ir jie tai jaučia
su niekaip nesusiklostančia karjera
su džoniu iš kurio juokiasi visi mano draugai

išsilaksto mintys ir popieriai
aš vis dar normaliai atrodau
jei moteris avi aukštakulnius
ir dėvi daugmaž padorų sijoną
tai ir mulkins liaudį dar ne dieną ne dvi
nors ir ne amžinai

gyvenimas tęsiasi atkaklus lyg nelaimingas atsitikimas
kasdien į karą ir vis lengviau darosi
svajoti apie tuos laikus kai įvaldysi
levitavimo meną
juk turi dar nutikti kas nors gražaus
vieną iš tų dienų turi nutikti kas nors gražaus

traukinys

džonis sako – nueikim kur nors
ne, atsakau, tas traukinys jau išvažiavo
tai paklausk, sako džonis, traukinio
o apie ką jo klausti, atsikertu aš
mašina kaip mašina

na, sako džonis, tada paklausk
mašinisto
kur važiuoja tas traukinys ir kur kita stotelė
aišku, kur – lvove
arba kijeve
aš nepratus sustoti kur nors kitur

tai ką, sako taksi vairuotojas, atvažiavom
dar vienas išminčius – net nesupranta, kur aš
ir kur mane atvežė
ir kodėl šalia nėra džonio
ir kad traukinys jau išvažiavo

mirusieji

džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros
joks džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros
nešioju juos ant pečių
todėl mano tokia spyruokliuojanti eisena
tokie plieniniai raumenys
juk kas prilygs sunkumų kilnotojui

jei tik įstengčiau juos nusimesti
aš taip bėgčiau – ką ten vargšas kauštelėjęs džonis
prarūkytais plaučiais
pats lance’as armstrongas nepavytų dviračiu
greičiausias automobilis nieko nepeštų
net melsvutis kabrioletas

aš taip bėgčiau kad žemės rutulio būtų per maža
kaip tam pasakos vyrui
kuriam tekdavo susipančioti kojas
būčiau apdovanota olimpinėse žaidynėse
kur nors amerikos atėnuose
arba galbūt atlantoje

miega džonis šiltoje lovoje
miega, sapnuoja naują stebuklą – pavyzdžiui
kad kita jo mergina bus fizikos nobelio laureatė
miega amerika tik aš nesumerkiu akių
skaičiuoju savo mirusiuosius
išmanančius slėpiningą pagreičio mokslą

Versta iš:
Оксана Луцишина. Я СЛУХАЮ ПІСНЮ АМЕРИКИ.
Львів: Видавництво Старого Лева, 2010

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Dailiausia moteris mieste

Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu – gyvatišku ir ugningu, – ir idealiai prie šio derančiomis akimis. Nenustygstanti grakštutėlė liepsna. Tarytum dvasia, įsprausta į žmogiškąjį pavidalą, kuris vargiai beišgali ją išlaikyti. Turėjo juodus, ilgus, švelnius lyg šilkas plaukus, kurie nuolat plaikstėsi ir šėldavo lygiai kaip ir visas jos kūnas. Jos nuotaika būdavo arba nepaprastai pakili, arba suvis prislėgta. Jokia tarpinė būsena Kesei neegzistavo. Buvo sakančių, kad ji kvanktelėjus. Taip teigė nuobodylos. Nuobodylos Kesės niekada nepajėgė suprasti. Šiaip ar taip, vyriškiams ji atrodė tikrų tikriausia sekso mašina, ir klausimas, kvanktelėjusi ji ar ne, jiems menkai terūpėjo. Kesė su jais šokdavo, flirtuodavo ir bučiuodavosi, bet (išskyrus vieną ar porą atvejų) atėjus laikui griūti į lovą kažin kokiu būdu įsigudrindavo išsprukti ir to išvengti.
Seserys kaltino ją, kad piktnaudžiauja savo grožiu, kad visai nemąsto, bet iš tiesų Kesė turėjo ir galvą ant pečių, ir puikią sielą: ji ir piešė, ir šoko, ir dainavo, ir lipdė iš molio, ir jei kam nors paskausdavo kūną ar dvasią, nuoširdžiai susisielodavo. Tiesiog ši mergina mąstė visiškai kitaip, absoliučiai nepraktiškai. Seserys jai pavydėjo, nes matė, kaip ja žavisi vyriškiai, ir pyko ant jos, kad visiškai neišnaudoja savo kerų taip, kaip galėtų. Su neišvaizdžiais vyrais ji visada elgdavos kuo maloniausiai, o štai vadinamieji gražuoliukai jai kėlė pasibjaurėjimą: „Neturi jie nei valios, nei smarkumo. Neturi kuo daugiau kliautis, kaip tik savo nedidukais tobulos formos ausų lezgeliais ir taisyklingom šnervėm... Galvoj jiems vien išorė ir jokio vidinio pasaulio...“ Jos būdas darė ją panašią į beprotę, ir nenuostabu, kad rasdavosi žmonių, kurie ją tokia ir laikė.
Kesės tėvas prasigėrė ir mirė, o motina metusi dukreles pabėgo. Seserims neliko nieko kita, kaip tik vykti pas giminaičius, kurie netrukus įtaisė jas į vienuolyną. Gyvenimas vienuolyne nebuvo rožėm klotas, o ypač Kesei. Visos mergaitės Kesei pavydėjo, ir su dauguma jų kildavo net peštynės. Po dvejų tokių peštynių kairė jos ranka liko nusėta gausybe skustuvu padarytų žaizdų. Be to, randą užsidirbo ir ant kairio skruosto, tačiau, užuot nustelbęs jos grožį, šis, regis, tik dar labiau jį išryškino.
Susipažinau su Kese viename iš barų vakariniame miesto gale kelios dienos po to, kai ją paleido iš vienuolyno. Kadangi buvo jauniausia iš seserų, išsilaisvino vėliausiai. Ji tiesiog priėjo ir atsisėdo greta. Buvau, ko gero, bjauriausiai atrodantis vyriškis visam mieste, ir kaip tik tai šiuo atveju, matyt, ir suveikė.
– Išgersi? – paklausiau.
– Aišku, kodėl gi ne?
Nemanau, kad tą vakarą mūsų pokalbis būtų buvęs kuo nors ypatingas, ypatinga buvo veikiau Kesės kuriama atmosfera. Ji mane pasirinko, ir tiek. Jokio spaudimo. Gėrimas jai patiko, išmaukė jo išties nemažai. Į pilnametę neatrodė panaši, bet kažin kodėl ją vis tiek aptarnavo. Galbūt turėjo padirbtą tapatybės kortelę, nežinau. Šiaip ar taip, kas kartą, kai tik ji sugrįždavo iš tualeto ir atsisėsdavo greta, mane apimdavo šioks toks pasididžiavimas. Ji buvo ne tik dailiausia mieste, bet ir apskritai viena dailiausių moterų, kurias man gyvenime pasitaikė matyti. Apkabinau ją per liemenį ir kartelį pabučiavau.
– Manai, aš graži? – paklausė ji.
– Žinoma, bet ne tik tai... Turi šį tą daugiau ne vien tik nuostabią išvaizdą...
– Žmonės mane nuolat kaltina už tai, kad aš graži. Manai, esu iš tiesų graži?
– Graži – ne tas žodis, vargu ar juo bent iš tolo galima nusakyt tavo nuostabią išvaizdą.
Kesė suskato raustis rankinuke. Maniau, kad ten ieško nosinaitės. Bet ji ištraukė ilgą skrybėlaitės smeigtuką. Man nespėjus nė mirktelėti, persivėrė juo nosį, įkypai, tiesiai virš šnervių. Tai buvo siaubinga, siaubinga ir šlykštu.
Kesė pažvelgė į mane ir nusijuokė:
– Na, vis dar manai, kad aš dailutė? Ką, žmogau, dabar pasakysi?
Ištraukiau smeigtuką ir prispaudžiau nosinaitę prie kraujuojančios nosies. Šį jos išsišokimą spėjo pastebėti dar keletas žmonių, įskaitant ir barmeną. Jis tuojau priėjo prie mūsų.
– Klausyk, – pasakė Kesei, – padaryk taip dar kartą, ir išsyk lėksi lauk. Mums čia šito tavo teatro reikia mažiausiai.
– Eik velniop! – atkirto ji.
– Verčiau jau pasistenk, kad ji tokių nesąmonių daugiau nekrėstų, – perspėjo mane barmenas.
– Daugiau ji taip nedarys, – užtikrinau jį.
– Bet tai mano nosis, – nenusileido Kesė, – galiu su ja daryti ką tik noriu.
– Ne, – tariau aš, – mane tai skaudina.
– Nori pasakyt, tau skauda, kai aš susivarau į nosį smeigtuką?
– Taip, skauda. Aš rimtai.
– Gerai jau, daugiau to nedarys. Gali būt ramus.
Ji mane pabučiavo, pabučiavo šypsodamasi ir prie nosies spausdama nosinaitę. Barui užsidarius patraukėm pas mane. Turėjau šiek tiek alaus, tad atsisėdom ir įsikalbėjom. Kaip tik tada ir supratau, koks malonus ir rūpestingas ji žmogus. Atskleidė šias savo ypatybes pati to nė neįtardama. Tačiau tuo pat metu nuolat vis balansavo ir ant padūkimo, nenuoseklumo ribos. Tikra šizikė. Daili ir dvasinga šizikė. Galbūt vieną gražią dieną kas nors, – koks nors vyras, – ją pražudys visam laikui. Tikiuosi, tai būsiu ne aš.
Mes griuvom į lovą ir, kai išjungiau šviesą, Kesė paklausė:
– Kada norėtum? Dabar ar ryte?
– Ryte, – atsakiau ir atgręžiau jai nugarą.
Iš ryto atsikėliau ir padariau du puodelius kavos, vieną jų atnešiau jai į lovą.
Kesė nusijuokė.
– Tu pirmas mano sutiktas vyras, kuris panoro tai atidėti iki rytojaus.
– Viskas gerai, – tariau, – matyt, bus protingiausia, jei mes to apskritai nedarysim.
– Na jau ne, pala. O aš kaip tik norėčiau. Tik iš pradžių leisk truputį atsigaivint.
Ji nuėjo į vonią. Kai netrukus grįžo, atrodė nuostabi: žėrinčiais ilgais juodais plaukais, žėrinčiomis akimis ir lūpomis, žėrinčia visa savo esybe... Jos nuogumas buvo visiškai neprovokuojantis, Kesė jį rodė taip, lyg šis būtų paprasčiausias geras, naudingas daiktas. Nieko netarusi ji palindo po antklode.
– Nagi, mielasis.
Šmurkštelėjau į lovą ir aš.
Bučiavosi ji nesivaržydama, bet sykiu nė kiek neskubėjo. Perbėgau pirštais per jos kūną, paglosčiau plaukus. Įsitaisiau ant viršaus. Viduje buvo karšta ir siaura. Ėmiau judintis pirmyn ir atgal, tačiau pamažu, mėgindamas ištęsti visa tai kiek įmanoma ilgiau. Ji žvelgė man tiesiai į akis.
– Kuo tu vardu? – paklausiau.
– O koks, po velnių, skirtumas? – klausimu į klausimą atitarė ji.
Nusijuokęs tęsiau toliau. Galiausiai ji apsirengė, nuvežiau ją atgal į tą patį barą. Vis dėlto niekaip nepajėgiau išmesti jos iš galvos. Tuo metu niekur nedirbau, todėl miegojau iki antros popiet, tada išsikrapščiau iš lovos ir perverčiau laikraštį. Kai ji pasirodė nešina didžiuliu alokazijos lapu, sėdėjau vonioj.
– Žinojau, kad tave čia užtiksiu, – tarė ji, – todėl atnešiau šį tą, kuo galėsi pridengti savo draugužį, nuogaliau.
Švystelėjo alokazijos lapą man tiesiai į vonią.
– Iš kur galėjai žinot, kad būsiu vonioj?
– Žinojau, ir tiek.
Kone kasdien Kesė grįždavo kaip tik tada, kai aš turkšdavausi vonioj. Pasirodydavo skirtingu metu, bet prašaudavo retai. Kaskart būdavo su alokazijos lapu. Vėliau mes mylėdavomės.
Kartą ar porą ji man skambino naktį, ir aš turėjau eiti palikti užstatą, kad ją išleistų iš kalėjimo, į kurį patupdydavo už girtavimą ir peštynes.
– Tai kalės vaikai, negaliu! – teisinos ji. – Nuperka tau kelias taures išgerti, ir mano, kad tai suteikia jiems teisę lįsti tau į kelnaites.
– Jei jau leidies vaišinama, būk pasirengus ir nemalonumams.
– Maniau, jiems esu įdomi aš, o ne tik mano kūnas.
– Man įdomi ir tu, ir tavo kūnas. Nors vargu ar dauguma vyrų, žvelgdami į tave, sugebėtų pamatyt šį tą daugiau, o ne tik kūną.
Išvykau pusei metų iš miesto, basčiausi tai šen, tai ten, bet galiausiai grįžau. Kesės nebuvau pamiršęs nė akimirkai, bet mes apsipykom ir pajutau, kad man vienaip ar kitaip vis tiek reikia vyniot iš čia meškeres. Grįžęs jos rasti nebesitikėjau, bet pakako tam bare pasėdėti vos pusvalandį, ir ji įžengė pro duris. Kaipmat įsitaisė greta.
– Tai ką, niekšeli, kaip matau, grįžai.
Užsakiau jai išgert. Tada nužvelgiau ją. Vilkėjo uždarą, kūną iki pat smakro dengiančią suknelę. Dar niekada nebuvau matęs jos šitaip apsitaisiusios. Abiejuose paakiuose turėjo įsivėrusi po smeigtuką su stikline galvute. Tik šios stiklinės galvutės ir tesimatė, o smeigtukai slėpėsi suvaryti giliai į veidą.
– Velniai griebtų, vis bandai sumaut savo grožį, ar ne?
– Ne, kvailiuk, tiesiog dabar mane tai veža.
– Tau galvoj negerai.
– Pasiilgau, – atitarė ji.
– Turi bičą?
– Ne, neturiu. Neturiu nieko, tik tave. Nors neseniai pradėjau parsidavinėt. Imu po dešimt baksų. Bet tau bus nemokamai.
– Išsitrauk tuos smeigtukus.
– Ne, jie mane veža.
– Man skaudu į juos žiūrėti.
– Tikrai?
– Taip, po velnių, tikrai.
Kesė iš lėto išsivėrė smeigtukus ir įsimetė į rankinę.
– Kodėl taip nerimsti dėl savo grožio? – paklausiau. – Kodėl su juo tiesiog nesusitaikai?
– Nes žmonės mano, kad tik jį ir turiu. Bet grožis – bergždžias daiktas, jis greit pradings. Nė neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė, kad atrodai taip atstumiančiai: juk jei imi patikti žmonėms, iškart akivaizdu, kad tai ne dėl išvaizdos.
– Tvarkelė, – tariau. – Esu tikras laimės kūdikis.
– Visai nenorėjau pasakyti, kad esi negražus. Tiesiog žmonėms atrodo, kad esi negražus. O iš tiesų tavo veidas nepaprastai žavus.
– Ačiū.
Išgėrėm dar.
– Kuo užsiimi? – paklausė.
– Niekuo. Niekaip niekur neįsitvirtinu. Kažkodėl viskas atrodo nesvarbu.
– Visai kaip ir aš. Jei būtum moteris, galėtum pradėt parsidavinėti.
– Nemanau, kad norėčiau megzt artimas pažintis su šitokia galybe nepažįstamų. Tai sekina.
– Tu teisus. Tai sekina. Viskas sekina.
Mes išėjom drauge. Gatvėse žmonės ir toliau nuo jos niekaip nepajėgdavo atitraukti akių. Kesė vis dar buvo nepaprastai daili moteris, galbūt net dailesnė nei apskritai kada nors.
Nusigavom pas mane, atkimšau vyno butelį, įsišnekėjom. Kalbėtis su Kese visad buvo nepaprastai lengva. Kurį laiką šnekėjo ji, o aš klausiausi, paskui prabilau aš. Pašnekesys tekėjo be jokių įtampų ar pastangų. Atrodė, drauge dalijamės paslaptimis. Susidūrusi su vykusia paslaptimi, Kesė prapliupdavo kvatotis tuo ypatingu juoku – taip, kaip ji viena temoka. Lyg džiaugsmas lietųsi per liepsnas. Kalbėdamiesi mes bučiavomės ir kaskart prisiglausdavom vis tvirčiau. Galų gale abudu gerokai įkaitom ir nutarėm smukt į lovą. Štai tada Kesė ir nusivilko savo uždarą, iki pat smakro kūną dengusią suknelę, ir aš jį pamačiau – tą bjaurų rantytą randą išilgai jos kaklo. Jis buvo ilgas ir storas.
– Velniai tave rautų, moterie! – šūktelėjau nuo lovos. – Velniai tave rautų, ką čia pasidarei?
– Kažkurią naktį mėginau persipjaut gerklę nudaužtu buteliu. Ką, daugiau tau nebepatinku, viskas? Jau nebegraži?
Parverčiau ją į lovą ir pabučiavau. Ji stumtelėjo mane į šoną ir nusijuokė:
– Pasitaiko vyrų, kurie pakloja dešimt baksų, o kai nusirengiu ir jie pamato tą randą, daugiau manęs nebenori. Jų dešimtines pasilaikau. Negaliu, kaip juokinga.
– Kurgi ne, – tariau, – tuoj sprogsiu iš juoko... Kese, kale tu, myliu tave... Nustok save žalot, esi pati gyviausia moteris, kokią tik esu kada nors sutikęs.
Darkart pasibučiavom. Kesė tylėdama verkė. Jutau jos ašaras. Ilgi juodi jos plaukai tįso už manęs lyg mirties vėliava. Tada atsidavėm palaimai – išsikvietėm į pagalbą lėtą, niūrią ir nuostabią meilę.
Ryte, kai praplėšiau akis, Kesė buvo jau atsikėlusi ir ruošė pusryčius. Atrodė visai rami ir laiminga. Niūniavo kažin kokią melodiją. Tįsojau lovoj ir mėgavausi jos laime. Galiausiai ji priėjo ir papurtė mane už peties:
– Kelkis, niekšeli! Suvilgyk šaltu vandeniu marmūzę ir pimpį ir pirmyn į puotą!
Tądien nuvežiau ją prie vandenyno. Buvo eilinė darbo diena, vasara dar neprasidėjusi, todėl aplink karaliavo nuostabi tuštuma. Dalis paplūdimio valkatėlių susisukę į skudurus snaudė pievoje kiek tolėliau, kiti spietėsi prie akmeninių suoliukų, kur visu būriu dalijosi vienu vieninteliu butelaičiu. Padangėj suko ratus kvaili, bet sykiu ir suglumę kirai. Į aštuntą ar devintą dešimtį įžengusios senutės taip pat sėdėjo ant suoliukų ir aptarinėjo nekilnojamojo turto pardavimo reikalus – šį buvo paveldėjusios iš jau kadų kadai gyvenimo tempo ir kovos dėl išlikimo neatlaikiusių sutuoktinių. Nepaisant viso to, ore tvyrojo ramybė – mes pasivaikščiojom, pagulinėjom ant pievelės, beveik nesišnekėjom. Tiesiog buvo gera kartu. Nupirkau porą sumuštinių, šiek tiek bulvyčių ir atsigerti. Įsitaisę ant smėlio pavalgėm. Tada apkabinau Kesę ir mes maždaug valandą pasnaudėm. Pasirodo, tai netgi geriau negu mylėtis. Pasidavėm mus nunešančiai srovei be jokios įtampos. Atsibudę parvažiavom namo ir aš pagaminau pietus. Po pietų pasiūliau Kesei apsigyventi kartu. Ji ilgam susimąstė, tada galiausiai pažvelgė į mane ir lėtai ištarė „ne“. Nuvežiau ją atgal į barą, nupirkau išgerti ir išėjau. Kitą dieną fabrike įsidarbinau pakuotoju ir likusią savaitės dalį turėjau dirbt. Pernelyg nusikaldavau, kad po darbo kur nors eičiau, bet penktadienio vakarą vis dėlto nusibeldžiau į tą barą vakariniam miesto gale. Atsisėdęs ėmiau laukti Kesės. Praėjo valandų valandos. Kai jau buvau kaip reikiant prisisprogęs, barmenas pasakė:
– Užjaučiu dėl merginos.
– O kas jai? – paklausiau.
– Atsiprašau. Tai tu dar nežinai?
– Ne.
– Ji nusižudė. Vakar palaidojo.
– Palaidojo? – perklausiau. Atrodė, kad bet kurią akimirką ji įeis pro duris. Nejau jos nebėra?
– Seserys ją palaidojo.
– Sakei nusižudė? Kaip?
– Persirėžė sau gerklę.
– Aišku. Įpilk dar išgert.
Gėriau, kol baras užsidarė. Kesė. Dailiausia iš penkių seserų, dailiausia miesto moteris. Vargais negalais parvairavau namo, visą laiką mąsčiau, kad, užuot tyliai susitaikęs su jos „ne“, tąkart turėjau priversti ją pasilikti su manim. Juk viskas tiesiog bylote bylojo, kad ir jai to norisi. Pasielgiau atsainiai, buvau per daug tingus ir per daug abejingas. Nusipelniau mirties: ir savo, ir jos. Aš tikras šunsnukis. Nors, geriau pagalvojus, šunys čia niekuo dėti – kam juos kaltint. Atsistojau, susiradau butelį vyno ir trūktelėjau tiesiai iš kaklelio. Kesė, gražiausia mergina visam mieste, mirė būdama vos dvidešimties.
Gatvėj kažkuris iš vairuotojų nuspaudė mašinos signalą. Garsas nuaidėjo šaižiai ir įkyriai. Atitraukiau nuo lūpų butelį ir užkriokiau:
– PO VELNIŲ, TU, ŠLIUNDROS ATAUGA, RAMINKIS!
Naktis neišvengiamai tęsėsi, nieko negalėjau padaryti.

Gyvenimas Teksaso kekšyne

Kai išlipau iš autobuso tam Teksaso mieste, buvo šalta, o dar užkietėję viduriai, et, kas ten juos supaisys, bet kambarys pasitaikė visai nemažas, švarus, tik penki baksai per savaitę, ir dar su židiniu. Vos nusimečiau drabužius, į vidų kaipmat įsirovė senstelėjęs juočkis ir iškart puolė knaisioti židinį ilgu žarstekliu. Malkų židiny nebuvo nė vienos, todėl niekaip neįkirtau, kokį velnią jis daro. Galiausiai atsigręžė į mane, nusitvėrė už tarpkojo ir iškošė kažkokius neaiškius garsus: isssssss, isssssss! Pamaniau, na ką, turbūt vargšiukui susišvietė, kad aš koks nors pedryla, bet kadangi toks nesu, tai niekuo negaliu padėt. Pyk nepykęs, bet toks jau tas pasaulis, taip jau jis suręstas. Seniokas su žarstekliu keliskart dar apėjo mane ratu, o tada išsinešdino.
Įsiropščiau į lovą. Nuo ilgo kratymosi autobusais man visada užkietėja viduriai ir atsiranda nemiga, nors ta dažnai ir šiaip kamuoja be jokių aiškių priežasčių.
Žodžiu, juočkis su žarstekliu išsinešdino, aš išsitiesiau lovoj ir pamaniau, ką gi, galbūt po gerų poros dienų ir pavyks išsišikti.
Staiga durys atsilapojo vėl, į vidų įsiveržė kažkokia baisiausiai guvi būtybė – moteriškaitė – ir puolusi ant kelių kad ims šveisti grindis. Šveičia sau grindis, o jos subinė tik lingu, lingu, lingu.
– Gal kartais reikia dailios merginos? – klausia ji.
– Ne. Velniškai nusikaliau. Ką tik iš autobuso. Tenoriu išsimiegot.
– Po dailaus užpakaliuko miegosis tik geriau. Kainuotų irgi tik penkis baksus.
– Ne, per daug nusikalęs.
– Bet mergina tikrai puiki ir sveikut sveikutėlė.
– Kur ji?
– Tau prieš nosį.
Ji atsistojo ir įrėmė į mane akis.
– Atleisk, bet aš tikrai pervargęs.
– Tik du baksai.
– Ne, nepyk.
Ji išėjo. Po kelių minučių už sienos išgirdau vyriškio balsą:
– Nori pasakyt, jo neįkalbėjai? Davėm jam geriausią savo kambarį vos už penkis baksus, ir tu nori pasakyt, kad nesugebėjai jo sudomint savo šikine?
– Brunai, aš mėginau! Dėl Dievo, garbės žodis, Brunai, aš tikrai mėginau!
– Suskretus kalė!
Iškart supratau, kas tai per garsas. Ne šiaip antausis. Geri suteneriai veido paprastai nežaloja. Gali užvožt į skruostą arba į kaklą, bet akių ir burnos nė už ką nelies. Matyt, tokių kumelaičių Brunas turėjo visą kaimenę. Smūgis buvo aiškiai kumščiu į galvą. Ji šūktelėjo ir nugara trenkėsi į sieną, o brolytis Brunas čia pat rėžė jai ir dar kartą. Šitaip merginai vis šokčiojant nuo kumščių prie sienos ir spiegiant, aš pasirąžiau lovoje ir pamaniau: ką gi, kartais gyvenimas iš tiesų tampa įdomus, bet aš vis tiek neturiu nė menkiausio noro viso šito klausytis. Jei tik būčiau žinojęs, kuo viskas baigsis, būčiau davęs jai progą šiek tiek uždirbti.
Tada užmigau.
Ryte atsikėliau, apsirengiau. Na, suprantama, kad apsirengiau. O štai išsišikti vis tiek dar niekaip nepajėgiau. Išėjau į gatvę ir ėmiau ieškoti fotoateljė. Įžengiau į pirmą pasitaikiusią.
– Taip, pone. Pageidausite nusifotografuoti?
Tai buvo išvaizdi rusvaplaukė, ji man šypsojos.
– Su tokiu snukiu kaip mano vargu ar verta fotografuotis. Ieškau Glorijos Vestheven.
– Aš ir esu Glorija Vestheven, – tarė ji ir užsimetusi koją ant kojos timptelėjo sijoną aukštėliau. Tik pamanykit, o aš dar maniau, kad prieš patekdamas į rojų iš pradžių dar privalai numirti.
– Kurių galų jums šitas maskaradas? – paklausiau. – Jūs ne Glorija Vestheven. Su Glorija Vestheven susipažinau autobuse iš Los Andželo.
– O ką gi jau tokio ji turi?
– Na, girdėjau, kad jos motinai priklauso fotoateljė. Noriu ją susirasti. Autobuse šis tas nutiko.
– Norite pasakyti, kad tame autobuse neįvyko nieko ypatingo?
– Susipažinau su ja. Kai ji išlipo, jos akys buvo pilnos ašarų. Nuvažiavau iki pat Naujojo Orleano, bet ten įsėdau į atgalinį autobusą. Iki tol dar nė viena moteris dėl manęs nėra taip raudojusi.
– Galbūt ji verkė dėl kokių nors kitų priežasčių.
– Iš pradžių taip ir pamaniau, bet tada visi kiti keleiviai puolė man priekaištaut.
– Ir vienintelis dalykas, kurį apie ją žinot, kad jos motinai priklauso fotoateljė?
– Taip, žinau tik tiek.
– Gerai, štai ką jums pasakysiu. Pažįstu pagrindinio šio miesto laikraščio redaktorių.
– Kažkodėl manęs tai visai nestebina, – tariau žvelgdamas į jos kojas.
– Taigi, užrašykit man savo vardą ir adresą, kur esat apsistojęs. Paskambinsiu jam ir papasakosiu šitą istoriją, tik truputėlį ją pagražinsiu. Būsit susipažinę lėktuve, aišku? Meilė dangaus žydrynėj. Jūs išsiskyrėt ir dabar jos ilgitės, aišku? Atskridot tiesiai iš Naujojo Orleano jos ieškoti, bet vienintelis dalykas, ką apie ją žinot, kad jos motinai priklauso fotoateljė. Supratot? Ryt ryte visa tai bus aprašyta M... K... skiltyje. Tinka?
– Tinka, – tariau. Dar kartelį žvilgtelėjau jai į kojas ir išėjau. Ji tuo metu jau suko telefono diskelį. Nieko sau: antras ar trečias pagal dydį Teksaso miestas, ir jis visas man po kojom. Patraukiau į artimiausią barą...
Turint omeny, koks buvo paros metas, liaudies čia knibždėjo daugiau negu pakankamai. Įsitaisiau ant vienintelės neužimtos kėdės. Nors, tiesą sakant, ne, prie to dičkio buvo likusios dvi laisvos kėdės – po vieną jam iš kiekvienos pusės. Vyrukas maždaug dvidešimt penkerių metų amžiaus, šešios pėdos ir keturi coliai, svoris – mažiausiai du šimtai septyniasdešimt svarų. Atsisėdau ant vienos iš tų kėdžių ir užsisakiau alaus. Ištuštinęs bokalą, užsisakiau dar.
– Pagaliau bent vienas žmogus normaliai geria, – tarė dičkis. – Nes šitie visi parazitai paprastai užsisako bokalą, o tada išsidrebia ir valandų valandas jį niurko. Man patinka, kaip tu tvarkais, pašalieti. Kuo užsiimi, iš kur esi?
– Niekuo neužsiimu, o esu iš Kalifornijos.
– Gal jau turi ką nors numatęs?
– Ne, nieko. Tiesiog makaluojuos tai ten, tai šen, ir tiek.
Iki pusės nugėriau antrą bokalą.
– Patinki man, pašalieti, – tarė dičkis. – Todėl tau išduosiu paslaptį. Tik pasakysiu ją labai tyliai, nes nors aš ir pakankamai stambus, bet, bijau, mūsų dviejų čia vis tiek būtų tiesiog per mažai.
– Pirmyn, – paraginau ištuštinęs antrą bokalą.
Dičkis palinko man prie ausies ir sušnabždėjo:
– Teksasiečiai – susmirdėliai.
Apsižvalgiau ir nežymiai linktelėjau, suprask: „Aha, tikrai.“
Jo kumštis dar tebešvilpė ore, o aš jau tįsojau po vienu iš stalų, kuriuos vakarais aptarnauja padavėja. Išropojau iš po jo, persibraukiau burną nosine, permečiau akimis visus tuos iš manęs žvengiančius snukius, ir išėjau lauk...

Grįžęs prie viešbučio niekaip negalėjau patekti į vidų. Po durimis gulėjo laikraštis, o pačios durys buvo pravertos vos šiek tiek.
– Ei, įleiskit mane, – riktelėjau.
– Kas toks? – paklausė vyrukas, kuris viską čia tvarkė.
– Aš iš šimtas antro kambario. Susimokėjau už visą savaitę. Pavardė Bukovskis.
– Ar tik tu kartais ne su auliniais?
– Su auliniais? Kokiais dar auliniais?
– Reindžerių auliniais.
– Reindžerių? Kokių dar reindžerių?
– Gerai jau, užeik, – tarė jis.

Nepraėjus nė dešimčiai minučių jau gulėjau savo lovoj iš visų pusių gaubiamas tų nėrinių. Aplink visą lovą – o ji buvo tikrai nemaža ir dar su stogeliu – kybojo nertos užuolaidėlės. Užtraukiau jas ir išsidrėbiau vėpsodamas į šias mane supančias užuolaidas. Jaučiaus pakankamai keistai, bet, pamaniau, reikalai klostosi taip šlykščiai, kad ši jausena – anaiptol dar ne blogiausias dalykas. Tarsi to būtų maža, staiga spynoje trakštelėjo raktas ir durys atsidarė. Šįkart tai buvo neaukšta išpampus juodukė maloniu veidu ir neįtikėtinai didele šikna.
Ir štai ši stambi maloni juodukė atitraukia mano nertas lovos užuolaidėles ir sako:
– Laikas keisti paklodę, saldainiuk.
– Bet kad tik vos vakar čia įsikrausčiau.
– Saldainiuk, patalus mes čia keičiam kada priklauso, o ne kai tu pasakysi. Todėl nešk lauk iš čia tą savo mažą rausvą subiniuką ir leisk man dirbt savo darbą.
– Aha, – tariau ir iššokau iš lovos nuogut nuogutėlis. Regis, šitai jai nepadarė visiškai jokio įspūdžio.
– Gavai puikią didelę lovą, saldainiuk, – pareiškė ji. – Tau kliuvo geriausias šio viešbučio kambarys su geriausia lova.
– Va tai tau, kaip pasisekė.
Ji išskleidė atsineštą paklodę ir darkart visu gražumu pademonstravo milžinišką savo užpakalį. Pademonstravo, o tada atsigręžė ir tarė:
– Na va, saldainiuk, patalynė pakeista. Gal dar ko nors?
– Neprošal dar būtų dvylika ar penkiolika kvortų alaus.
– Atnešiu. Tik duok pinigų.
Įteikiau jai šlamančių ir pamaniau, na ką, nematysiu daugiau nei šių savo pinigėlių, nei alaus. Vėl užtraukiau tas nertas užuolaidas ir nusprendžiau, kad geriausia bus šią netektį atmiešti miegu. Bet stambioji juočkė kambarinė vis dėlto neapmovė – netrukus grįžo. Gavau atitraukt nėrinius. Atsisėdom ant lovos krašto ir gurkšnodami alų įsišnekėjom.
– Papasakok apie save, – paprašiau.
Juočkė nusijuokė, o tada papasakojo. Nereikia nė sakyt, kad jos gyvenimėlis tikrai nebuvo rožėm klotas. Nežinau, kiek laiko mes maukėm tą alų. Galiausiai ji įsirangė į lovą ir pamalonino mane taip, kaip tik reta kuri tesugeba...

Kitą rytą atsikėlęs išėjau į gatvę ir nusipirkau laikraštį. Garsiojo vietos žurnalisto skiltyje radau tai, ko ir tikėjaus. Paminėta net mano pavardė. Čarlzas Bukovskis – rašytojas, žurnalistas, keliautojas. Mudu susipažinom skrydžio metu, žavioji panelė ir aš. Ji pasiliko Teksase, o aš persėdau skristi į Naująjį Orleaną – turėjau įvykdyti gautą darbinį pavedimą. Bet netrukus parskridau atgal – toji žavi panelytė niekaip nėjo man iš galvos. Tik žinau apie ją vos vieną vienintelį dalyką – jos motinai priklauso fotoateljė.
Grįžau į viešbutį, susimedžiojau butelį viskio ir penkias ar šešias kvortas alaus ir galų gale išsišikau – valio, kaip palengvėjo! Ko gero, tam reikiamos įtakos bus padaręs straipsnis.
Vėl įsitaisiau tarp nėriniuotų lovos užuolaidėlių. Tada suskambo telefonas. Komutatorinė linija. Priėjau ir pakėliau ragelį.
– Ponas Bukovski, jums skambina laikraščio... redaktorius. Ar sujungti?
– Taip, taip, – pasakiau, – klausau.
– Ar kalbu su Čarlzu Bukovskiu?
– Taip, tai aš.
– Ir kaip įsigudrinote apsistoti šitokioj skylėj?
– Ką turit galvoj? Čia visai mieli žmonės.
– Tai bjauriausias viešnamis visam mieste. Štai jau penkiolika metų kovoju, kad jį užrauktų. Kaip jūs ten atsidūrėt?
– Buvo šalta. Užsukau į pirmą pasitaikiusią vietą. Atvažiavau autobusu, buvo šalta.
– Atskridot lėktuvu. Nepamiršot?
– Nepamiršau.
– Gerai. Gavau jums tos damos adresą. Pasakyti?
– Pasakykit, jei manot, kad verta. Bet jei taip nemanot, tai tiek to.
– Noriu, noriu, man tik niekaip galva neišneša, kaip galite gyventi toj skylėj.
– Gerai, tvarkelė, esat didžiausio šio miesto laikraščio redaktorius, mudu dabar kalbamės telefonu, o aš apsistojęs kažkokiam vietiniam viešnamy. Klausykit, bala nematė. Ta mergina verkė, ar kažkas tokio... Tiesiog mane tai paveikė. Bet galiu sėsti į artimiausią autobusą ir mėžtis lauk iš šito miesto.
– Palaukit!
– Ko palaukti?
– Pasakysiu jos adresą. Ji perskaitė straipsnį. Suprato, kas parašyta tarp eilučių. Ji man skambino. Nori su jumis susitikti. Nesakiau jai, kur apsistojot. Mes, teksasiečiai, esam žmonės svetingi.
– Tai jau taip, vakar vienam jūsiškiam bare tuo visiškai įsitikinau.
– Tai jūs dar ir geriat?
– Ir ne šiaip geriu, aš tikras girtuoklis.
– Hm, kažkaip suabejojau, ar man duoti jums tą adresą.
– Tai ir šiknon tada visą šitą sumautą reikalą, – tariau ir padėjau ragelį.

Telefonas suskambo vėl.
– Ponas Bukovski, jums skambina laikraščio... redaktorius.
– Sujunkit.
– Klausykit, ponas Bukovski, mus reikia šitos istorijos tęsinio. Tuo domisi daugybė skaitytojų.
– Tai tegu jūsų skiltininkas ko nors prifantazuoja.
– Ar nesupyktumėte, jei pasiteiraučiau, kuo dirbate?
– Aš nedirbu.
– Tai tik keliaujate autobusais ir virkdote jaunas paneles?
– O ką? Toli gražu ne kiekvienas taip sugebėtų.
– Klausykit, vis dėlto surizikuosiu. Pasakysiu jos adresą. Aplankykit ją, pasišnekėkit.
– Jei kas nors čia kuo ir rizikuoja, tai nebent tik aš.
Jis padiktavo man jos adresą.
– Gal paaiškinti, kaip iki ten nusigauti?
– Tiek to, nereikia. Jei sugebėjau rast kekšyną, kaip nors rasiu ir jos namus.
– Prisipažinsiu, nekeliat jūs man didelio pasitikėjimo, – atsiduso jis.
– Nebijokit, pranešiu, jei paaiškės, kad ji karšta pupulė.
Po šių žodžių padėjau ragelį...

Tai buvo nedidelis rudas namas. Duris atidarė kažkokia pagyvenus matrona.
– Ieškau Čarlzo Bukovskio, – tariau. – Tai yra, atsiprašau, ieškau merginos vardu Glorija Vestheven.
– Aš jos mama, – pasakė ji. – Tai jūs ir būsite tas vaikinas iš lėktuvo?
– Tas vaikinas iš autobuso.
– Glorija perskaitė straipsnį. Išsyk suprato, kad tai jūs.
– Puiku. Ir ką dabar daryti?
– Ak, taip, prašau į vidų.
Užėjau į vidų.
– Glorija! – šūktelėjo pagyvenusi moteris.
Glorija pasirodė. Kol kas atrodė visai nieko. Viena tų geležinės sveikatos Teksaso rusvaplaukių.
– Užeikit, užeikit, – pakvietė ji. – Mama, gal malonėsi?..
Ji nusivedė mane į savo kambarį, bet duris paliko atviras. Abu atsisėdom, įsitaisėm pakankamai toli vienas nuo kito.
– Kuo gyvenime užsiimat? – paklausė.
– Esu rašytojas.
– Ak, kaip miela! O kas spausdina jūsų kūrybą?
– Kol kas niekas.
– Tai tam tikra prasme vis dėlto nesat tikras rašytojas.
– Jūs teisi. Negana to, dar ir apsistojau viešnamy.
– Ką?
– Sakiau: jūs teisi, nesu tikras rašytojas.
– Ne, aš ne apie tai. Ką jūs sakėt po to?
– Kad apsistojau viešnamy.
– Ir dažnai apsistojat viešnamiuose?
– Ne.
– O kodėl jūs ne kariuomenėj?
– Nepaėmė dėl psichikos.
– Turbūt juokaujat.
– Laimei, ne, nejuokauju.
– Nenorite kariauti?
– Ne.
– Bet jie subombardavo Perl Harborą.
– Girdėjau.
– Nenorite kautis su Adolfu Hitleriu?
– Nelabai. Verčiau jau lai tuo užsiima kiti.
– Jūs bailys.
– Taip, bailys. Ir reikalas ne tas, kad baisiai nenorėčiau žudyti žmonių, tiesiog negalėčiau pakęst, jei reikėtų miegoti barakuose su krūva aplink knarkiančių žmogėnų ir keltis pagal kokio nors puspročio stačiu pimpiu komandą. Ir visų tų šiurkščių gelsvai žalių skudurų negalėčiau nešioti. Matot, mano oda labai jautri.
– Džiugu, kad bent jau šitokiu jautrumu pasižymit.
– Ir man džiugu, o dar džiugiau, kad tie žali skudurai graužia ne mano odą.
– Gal jums derėtų rašyt savo oda.
– Gal jums derėtų rašyt savo pize.
– Jūs chamas. Ir dar bailys. Kas nors juk privalo sulaikyti fašistų ordas. Esu susižadėjus su JAV laivyno leitenantu, ir jei jis dabar čia būtų, ne juokais įkrėstų jums į kailį.
– Ko gero. Bėda tik, kad po viso to pasidaryčiau dar didesnis chamas.
– Bet bent jau išmoktumėt damos akivaizdoje elgtis kaip džentelmenas.
– Gal. O jei nudėčiau Musolinį, ar galėčiau vadintis džentelmenu?
– Žinoma.
– Tuomet dabar pat einu ir užsirašau į kariuomenę.
– Jie jus išbrokavo. Pamenat?
– Pamenu.
Kurį laiką sėdėjom tylėdami. Galiausiai tylą nutraukiau:
– Klausykit, ar nesupyksit, jei šio to jūsų paklausiu?
– Klauskit, – paragino ji.
– Kodėl norėjote, kad iš autobuso išlipčiau kartu su jumis? Ir kodėl pravirkot, kai to nepadariau?
– Viskas dėl jūsų veido. Suprantat, atrodote šiek tiek atgrasus.
– Taip, žinau.
– Na, jūsų veidas ne tik atgrasus, jame yra ir kažkas tragiška. Tiesiog buvo sunku išsiskirti su šiuo sielvartu. Pajutau gailestį, dėl to pravirkau. Kažin, iš kur tas jūsų veido tragiškumas?
– Jėzaumarija, – tariau, tada atsistojau ir išėjau.
Parpėdinau pėsčias iki pat kekšyno. Prie durų stypsantis vyrukas mane jau pažinojo.
– Ei, čempione, kodėl ištinus lūpa?
– Kilo šioks toks ginčas dėl Teksaso.
– Dėl Teksaso? Ir buvai už ar prieš Teksasą?
– Savaime aišku, kad už.
– Matau, čempione, po truputį įgauni proto.
– Jo, žinau.
Užlipau laiptais į viršų, pakėliau ragelį ir paprašiau sujungti su laikraščio redaktorium.
– Sveiki, bičiuli, Bukovskis trukdo.
– Na tai ką, ar pavyko susitikti su dama?
– Pavyko.
– Ir kaip viskas klostės?
– Puikiai. Tiesiog nuostabiai. Grietinėlę graibsčiau turbūt visą valandą. Taip ir perduokit tam savo skiltininkui.
Padėjau ragelį.
Nusileidau į apačią, išėjau į lauką, susiradau tą patį barą. Niekas nepasikeitė. Dičkis kiurksojo ten, kur ir anąkart, jam iš abiejų pusių stovėjo po laisvą kėdę. Atsisėdau ir užsisakiau porą alaus. Pirmą ištuštinau vienu užsivertimu. Tada nugėriau pusę kito.
– Prisimenu tave, – tarė dičkis. – Kas ten tau tokio nutiko?
– Oda. Jautri.
– Prisimeni mane? – paklausė jis.
– Prisimenu.
– Maniau, daugiau čia niekada jau nepasirodysi.
– Pasirodžiau. Galim vėl pažaist tą žaidimą.
– Mes čia Teksase žaidimų nežaidžiam, pašalieti.
– Tikrai?
– Tai vis dar manai, kad teksasiečiai – susmirdėliai?
– Kai kurie iš jų – taip.
Vėl atsidūriau po stalu. Išlindau iš po jo, atsistojau ir išėjau. Grįžau į kekšyną.
Kitą dieną laikraštyje perskaičiau, kad romantiška istorija žlugo, o aš išskridau į Naująjį Orleaną. Susikroviau daiktus ir nupėdinau į autobusų stotį. Nusigavau į Naująjį Orleaną, susiradau normalų kambarį ir dykinėjau toliau. To laikraščio iškarpas saugojau porą savaičių, paskui išmečiau. O ką, jūs būtumėt neišmetę?

Versta iš:
Charles Bukowski. THE MOST BEAUTIFUL WOMAN IN TOWN & OTHER STORIES.
San Francisco: City Lights Books, 2001

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Rašytojui X

didelis liūdnas žmogus
užmirštas ir negyvenamas
tolsta į aukštus namus
ir pasilieka tik menamas

žodžiai dar atneša jį

tartum vitražuose lūžta
dulkės šviesos spinduly
užpildo barokinę tuštumą[1].

Kad šis eilėraštis dedikuotas Eduardui Mieželaičiui, jo autorius Aidas Marčėnas įvardijo poeto knygos „Laida“ (1992) recenzijoje „Ar yra Marse gyvybė?“ Eilėraščio sukūrimo metu E. Mieželaitis dar buvo gyvas ir kūrybingas: po „Laidos“ išėjo net penkios knygos: „Consonetai Helenai“ (1994), „Saulės vėjas“ (1995), „Mitai“ (1996), iš kurių dvi, „Mažoji lyra“ (1999) ir „Nereikalingas žmogus“ (2003), pasirodė jau po mirties. Ir vis tiek šis gražus A. Marčėno eilėraštis, man rodos, tiksliai įvardijo ir paties E. Mieželaičio savijautą, ir naujojo laiko santykį su jo kūryba. Vis dėlto poetas nesidavė lengvai užmirštamas: antai tuometiniai jaunieji, dabar tapę klasikais, suokalbiaudami būdavo ima ir prisimena E. Mieželaičio fenomeną: svarsto, ar įmanoma iš jo kūrybos daugiatomių sudaryti gerą poezijos rinktinę. Ir čia pat susiduria su paradoksu: viena vertus, neabejoja, kad pavyktų, kita vertus, supranta, kad tai prasilenktų su pačia jo kūrybos esme. „O man Mieželaitis įdomus būtent visu tuo nesuvaldomu srautu – lyg kokia audėja stachanovietė dirbtų šešiais šimtais šešiasdešimt šešiomis staklėmis. Ir stebuklas, kad išeina – šiokie ar tokie, bet vis dėlto meno kūriniai“[2], – rašė A. Marčėnas. Panašiai manė ir Sigitas Geda, ir Rimvydas Šilbajoris, ir Jonas Aistis.
Bet šiuokart ne tiek apie E. Mieželaičio kūrybą, o apie jo tolstantį gyvenimą – jo paties ir kitų akimis. Tarp dabar gausiai leidžiamų įvairių žanrų knygų apie sovietmetį turbūt nerasime tokios, kurios pavardžių rodyklėje nebūtų Mieželaičio. Taigi tolstantis poetas dar yra gerai matomas. Prisimintina ir beveik prieš dešimtmetį išleista prisiminimų apie E. Mieželaitį knyga „Post scriptum“ (2008).
Šiame straipsnyje man labiausiai rūpi paties poeto atliktas gyvenimo balansas paskutinėje jo autobiografijoje – knygoje „Nereikalingas žmogus“. Ji bus savotiškas atskaitos taškas, grįžtant ir į sovietmečiu poeto rašytus autobiografinius tekstus, publikuotus knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ bei jo eseistikoje. Lyginimo tikslas – ne demaskuoti nesutapimus, ne atrasti skirtingus tų ar kitų prisiminimų variantus. Tai aš vertinu kaip natūralią, objektyvią bet kokių skirtingu laiku rašytų memuarų ypatybę. Juolab kad žinome, jog poetas nebuvo iš tų, kurie, atgavus nepriklausomybę, keitė savo įsitikinimus. Taigi kokių nors sensacingų biografijos perrašymų „Nereikalingame žmoguje“ nei rasta, nei ieškota. Tik buvo įdomu, ją skaitant, sovietinėse autobiografijose atrasti „baltų dėmių“, t. y. nutylėtų dėl ideologinių aplinkybių dalykų (karo metų Rusijoje tikrąją patirtį, pokariu vykusį triuškinimą – ir kaip poeto, ir kaip nomenklatūros veikėjo), kurie, kaip rodo „Nereikalingas žmogus“, poetui visą gyvenimą buvo gyvi ir skausmingi. Kitas įdomus dalykas, pastebimas lyginant E. Mieželaičio sovietmečio autobiografijas – ne tik su statuso tvirtėjimu besikeičiantis poeto pasakojimas, bet ir kintanti ano meto atmosfera: laisvėjimas ir naujos ribos.
E. Mieželaitis (1919–1997) yra mano tėvų kartos, kuriai teko ištverti kelis gyvenimo lūžius: gimusi beveik kartu su Lietuvos nepriklausomybe, vos sulaukusi pilnametystės, patyrė valstybės praradimą, Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą, antrąją sovietų okupaciją, tremtis, pokario kovų tragizmą, galiausiai jai buvo lemta išgyventi nepriklausomybės atgavimo emocijas ir mirti vėl savoje valstybėje. „Lietuvoje gimiau ir užaugau, Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybe ji turėtų išlikti ir ateityje“[3], – rašė savo testamente 1993 m. lapkričio 9 d. E. Mieželaitis. Jis buvo publikuotas minėtoje autobiografinių akcentų knygoje „Nereikalingas žmogus“, kurią poetas parašė per mėnesį (1997 02 04–03 04).
Jau pavadinimas rodo, kaip poetas tuomet jautėsi. Priežastys suprantamos: jis nebuvo tarp tų, kurie palaikė Sąjūdžio idėjas, bet jis nebuvo ir prieš savos valstybės galimybę, tik abejojo, ar ji gali būti realizuota. Remdamasis savo netrumpo gyvenimo patirtimi, jis nebetikėjo žmonių idealistiniais siekiais, ilgainiui virstančiais karjerizmu, pragmatizmu, biurokratizmu. Be to, romantiškai išgrynintas socialistinės santvarkos deklaruotas humanizmas, socialinės lygybės idėja jam buvo priimtinesnė (pasak poeto, ją sukompromitavo nomenklatūriniai biurokratai – apie tai jis rašė ir sovietmečiu) nei laisvos konkurencinės rinkos ekonomika ir vartotojų visuomenė. E. Mieželaičio apsisprendimas likti senose pozicijose buvo nesuprantamas net kai kuriems buvusiems nomenklatūriniams bendražygiams, operatyviai persiorientavusiems Sąjūdžio pusėn[4]. Be minėtų aplinkybių, tokią laikyseną galėję lemti ir tai, kad E. Mieželaitis galbūt laikė esant negarbinga taip staiga keisti savo, buvusio nomenklatūros asmens, poziciją? O gal tiesiog norėjo susivokti naujoje situacijoje? E. Mieželaičio vaikai sako, kad tėvas laukęs pakvietimo į steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą[5]. Už tylėjimą visuotinės euforijos metu vieni poetą pasmerkė (tiesa, ne tokiais drastiškais būdais kaip Juozą Baltušį, bet smerkiančių laiškų, anoniminių skambučių būta ne vieno), kiti laikė tokią poeto laikyseną garbinga. Šiaip ar taip, šis naujos visuomeninės santvarkos lūžis E. Mieželaičiui buvo sunkus ir moraliai, ir materialiai. Prie poetą apėmusių depresyvių nuošalės būsenų prisidėjo amžius, paūmėjusios ligos, žmonos mirtis, socialinis netikrumas, kūrybos publikavimo pauzė, tikros ar tariamos izoliacijos pojūtis. „Būčiau verčiau negimęs“, – taip prasideda jo autobiografinė esė „Nereikalingas žmogus“[6]. Tokia nuotaika akivaizdi ir „Metuose“ (1999, Nr. 10) bei „Šiaurės Atėnuose“ (1999 10 09–12 04) po mirties paskelbtuose jo dienoraščio fragmentuose. „Nereikalingas žmogus“ rašytas žinant, kad gyvenimo pabaiga jau čia pat (parašęs autobiografinius fragmentus mirė po dviejų mėnesių), kad nebėra jokių su istoriniu laiku susijusių išskaičiavimų. Liko tiesiog noras pasakyti „visą teisybę“, pateikti gyvenimui sąskaitą dėl buvusių neteisybių.
Akivaizdu, kad nors slėgė depresyvios būsenos, E. Mieželaitis išliko kūrybingas iki pabaigos. Knygos tekstą jis parašė per mėnesį. Net ir turint galvoje, kad daugelis epizodų jau buvo poeto aprašyti ankstesnėse autobiografijose ir eseistikoje, vis tiek tai rodo jį išlaikius gebėjimą intensyviai dirbti, atkurti ir iš naujo išgyventi sunkiausius ir pakiliausius savo gyvenimo epizodus. Šį tekstą E. Mieželaitis parašė jau šeštaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai jo gyvenimas, nors būta visko, jau, atrodo, stabilizavosi: po žmonos Stasės mirties 1992 m. poetas vėl vedė; jo naujoji žmona Elena, akių gydytoja, rūpinosi poeto buitimi, suprato jo kūrybines ambicijas, mėgo ir vertino vyro kūrybą. Jai poetas dedikavo meilės lyrikos rinkinį „Consonetai Helenai“ (1994). 1995 m. pardavęs gimtąjį namelį Kaune, poetas tapo ramesnis ir dėl savo finansinės padėties. Iš dienoraščių akivaizdu, kad nepriklausomybės pradžioje E. Mieželaitis turėjo ypač skrupulingai skaičiuoti pinigus, o tai anksčiau plačiai gyvenusį poetą, natūralu, gerokai slėgė. Bet, bankrutavus komerciniam bankui, E. Mieželaitis ne tiek sielvartavo dėl prapuolusio indėlio, kiek dėl to, kad niekais nuėjo banko pažadas finansuoti jo knygos „Mažoji lyra“ leidimą. Skaitant „Nereikalingą žmogų“ aišku, kad nors ideologinės E. Mieželaičio nuostatos liko iš esmės nepakitusios, bet sovietmečio vertinimas yra kitoks, kai kuriais atvejais esmingai kritiškas. Nemanau, kad poetas „praregėjo“ tik nepriklausomoje Lietuvoje: tiesiog dabar jis galėjo, nebijodamas pasekmių, išsakyti savo tikrąją nuomonę. Ankstesnė nutylėjimų strategija tampa aiški, kai „Nereikalingo žmogaus“ pasakojimą palygini su keturiais jo autobiografijų variantais, publikuotais sovietmečiu knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1957, 1967, 1977, 1989).

Atminties variacijos: E. Mieželaičio autobiografiniai tekstai

Sovietmečiu publikuoti keturi autobiografijų variantai yra susiję ir su vienokia ar kitokia istorinio-kultūrinio laiko konjunktūra, ir su tuometine rašančiojo padėtimi literatūros lauke, santykiu su galios struktūromis. Sovietmečiu „autorius“ buvo labai gyvas, ir jo biografija vertinta kaip labai svarbi. Anuomet visi žinojo „tarybinio žmogaus“ biografijos ideologinių lūkesčių modelį: darbininkiška (arba bent vargingųjų valstiečių) kilmė, sunkus kelias į mokslą, „sąmonėjimas“, t. y. kairėjimas, nelegali antivalstybinė veikla, artinusi sovietinę santvarką. Glavlito cenzūra reikalavo, kad tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijų rinkiniuose šio modelio būtų paisoma, kad aiškiai būtų deklaruotas teigiamas rašytojo santykis su sovietine ideologija ir santvarka. Visos tos knygos buvo skirtos Spalio revoliucijos (bolševikinio perversmo 1917 m.) sukaktims: pirmoji – keturiasdešimtmečiui, paskutinė – septyniasdešimtmečiui. Autobiografijų autoriai turėjo save pristatyti taip, kad nesikirstų su šių datų sovietine dvasia[7]. Šie reikalavimai galiojo visiems keturiems autobiografijų leidimams, pradedant 1957, baigiant 1989 metais[8]. Leidyklai keblumų kildavo turbūt ne dėl E. Mieželaičio autobiografinių tekstų: jis buvo gerai išmokęs pokario pamokas, be to, jo biografijos faktai natūraliai atitiko pavyzdinį modelį: gimė 1919 m., anuometiniais terminais, „buržuazinėje“ Lietuvoje, darbininkų šeimoje. Visuose autobiografijos variantuose pabrėžta, kad dalyvavo pogrindinėje veikloje (1935 m. įstojo į komjaunimą, skaitė ir platino nelegalią literatūrą). Sovietų Sąjungos okupacija užklupo E. Mieželaitį pradėjusį teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Deja, jos truko neilgai: 1940 m., po pavasario sesijos iš Vilniaus grįžęs į Kauną, jis buvo paskirtas laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktoriumi. Dar besimokydamas Kauno III-iojoje gimnazijoje, E. Mieželaitis jaunimo spaudoje reiškėsi kaip socialiai angažuotas romantinių aspiracijų poetas. Okupacinė valdžia aktyvų, veiklų kairiųjų pažiūrų jaunuolį mobilizavo savo reikmėms. Iš romantinių fantazijų pasaulio jaunasis poetas buvo grąžintas į realybę: dienomis ir naktimis taisė ir perrašinėjo prasta lietuvių kalba parašytus informacinius straipsnelius, skaitė korektūrą (laikraščio idėjiniai, turinio dalykai buvę komisaro Kušelio žinioje). Prasidėjus karui, E. Mieželaitis kartu su kitais aktyvistais chaotiškai traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą, atsidūrė Penzos srityje, dirbo Nikolsko stiklo fabrike, kol 1942 m. buvo iškviestas į Maskvą, tapo LLKJS CK instruktoriumi, lietuviškųjų radijo laidų bendradarbiu, fronto korespondentu. Maskvoje jis išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Lyrika“ (1943), įstojo į Komunistų partiją (1943) – galima sakyti, pavyzdinis tarybinio žmogaus gyvenimas, kol jo nesukomplikavo pokaris.
1944 m. su okupacine sovietų armija grįžęs į Lietuvą, E. Mieželaitis neberado savo šeimos: motina mirusi, sesuo pasitraukusi į Vakarus, tėvas miręs dar 1939-aisiais. Viešumoje aukštas pareigas einąs darbuotojas, veiklus visuomenininkas, poetas, o vienumoje – dramatiškus potyrius degtine slopinąs jaunas žmogus. Ypač po to, kai, apkaltinus nacionalizmu, buvo atleistas iš LLKJS CK sekretoriaus pareigų, o garsiajame Visuotiniame rašytojų susirinkime (1946 10 01–02) LKP (b) sekretoriaus Kazio Preikšo šiurkščiai sukritikuotas už rinkinio „Tėviškės vėjas“ (1946) nacionalizmą, grasinant, kad, nepadaręs išvadų, žūsiąs kaip kūrybinė jėga[9]. Šie faktai jau chruščiovinio atlydžio metu rašytose E. Mieželaičio autobiografijose beveik išnyksta. Pirmojoje (1957), kad ir užsiminęs apie kritikuotąjį rinkinį „Tėviškės vėjas“, buvo diplomatiškas: „Bet dabar vieno ilgesio buvo per maža. Kraštas buvo išlaisvintas. Prasidėjo didelis darbas. Skubiai reikėjo tame darbe užimti savo vietą“[10]. Turbūt veikė nerašyta atlydžio meto taisyklė: pasmerkus Stalino kultą, nebeminėti to laiko neteisybių. E. Mieželaitis autobiografijoje rašo, kad kelio į skaitytoją ieškojo pasitelkęs tautosakinę stilistiką. Vėliau „amžiaus patoso pagautas, parašiau „Brolišką poemą“ (p. 330), – reziumavo poetas pokarinio dešimtmečio kūrybą. Užtat „Nereikalingame žmoguje“ apie anuos pokario įvykius, palikusius poetui traumą visam gyvenimui, rašoma plačiai – ir apie naktinį svarstymą su Antanu Sniečkumi ir atstovais iš Maskvos VLKJS CK, pasibaigusį jo atleidimu iš LLKJS CK sekretorių, ir apie Visuotinį rašytojų susirinkimą, žmonių trėmimo epizodą, kai, pasak autoriaus versijos, J. Baltušio, Rašytojų sąjungos partorgo, buvo įtrauktas į pagalbininkų Lietuvos žmonių trėmimo vykdytojams sąrašus. Nuvykęs į paskirtą vietą (Užpalius) ir supratęs savo misiją, atsisakė joje dalyvauti („Kas man, Pranai[11], truktelėjau aš pečiais, jeigu tu nori, gali vežti žmones, aš savo tautos nevežiau ir niekados nevešiu“, p. 91)[12].
Dramatizmu ir atvirumu „Nereikalingame žmoguje“ išsiskiria ir prisiminimai apie karo pradžią, traukimąsi, balansavimą ant mirties slenksčio Minske (buvo palaikyti vokiečių desantininkais), Maskvoje, kurią pamatęs buvo ištiktas šoko: gatvėse ir buvusiose valdžios įstaigose šurmuliavo girta, panikos apimta, kerštinga minia; Raudonojoje aikštėje ji šaukė mirties žydams ir komunistams. Po keleto dienų bastymosi, memuaristo žodžiais, po išprotėjusią Maskvą jis peršalęs, susirgęs, „temperatūra pakilo iki tos, kuri buvo ore – iki 400 – ir komisaras kažkokiu būdu mane užbogino ant traukinio platformos, gabenančios į užfrontę kažkokį metalo laužą, aš užmerkiau akis ir numiriau“ (p. 54). Paskui buvo Penzos sritis, darbas Nikolsko stiklo fabrike – laikas, kai senutė rusė, priglaudusi savo troboje liesą kaip šakalį bernioką, stiprino jį, kaip motina vaikystėje, ožkos pienu.
Be herojinio patoso „Nereikalingame žmoguje“ prisimenama ir 1943 m. vasaros komandiruotė į frontą, kur Kursko lanke vokiečiai buvo perėję į kontrpuolimą. Rašytojų vadovo Kosto Korsako sprendimas vietoje atsisakiusio vykti į nestabilų frontą Petro Cvirkos pasiųsti Joną Marcinkevičių ir jį, pradedantį poetą, komentuojamas ironiškai: esą jų mirtis literatūrai nebūtų buvęs didelis praradimas (p. 56). E. Mieželaitis „Nereikalingame žmoguje“ abejoja dėl tuometinio „juodo laikraštininko darbo“ prasmės: „O prisiminus tada fronto priešakinėje linijoje rinktą medžiagą lėkštiems laikraštiniams reportažams, dabar daug ką tektų permąstyti iš naujo“ (p. 64). Į karo patirtį žvelgdamas iš tolo E. Mieželaitis viską matė obektyviau, bendriau – kaip egzistencinį absurdą: karas – tai skerdynės, ir žmogus jame tik patrankų mėsa ir vienoje, ir kitoje kariaujančioje pusėje. „Kai mūsų herojai įsiveržė į vokiečių žemę, jie darė tą patį, kaip ir vokiečiai rusų žemėje, o gal net ir daugiau. Štai ir viskas – paprasčiausios skerdynės“ (p. 71). Poskyrį apie karo metus E. Mieželaitis baigė ironiškai aprašydamas „herojiškosios komandiruotės finalą“, kai Lietuviškosios divizijos vadovybės baliuje J. Marcinkevičius vos išvengė kulkos, priminęs vadų kaltę dėl kelių tūkstančių tautiečių, žuvusių 1943 m. žiemą per kautynes prie Aleksejevkos, ir pasiūlęs tostą už jų atminimą (p. 73).
Bene sunkiausias laikotarpis E. Mieželaičio biografijoje – minėtas pirmasis pokario dešimtmetis. Autobiografijose nutylėjęs anuomet patirtą pažeminimą[13], poetas prie tos situacijos vis grįždavo sovietmečiu leistose eseistikos knygose (pradedant „Lyriniais etiudais“ (1964), baigiant „Mūza ir upėtakiu“ (1984). Jonas Lankutis vienoje vidinėje recenzijoje net papriekaištavo autoriui, kad tai jau atrodo kaip mojavimas kumščiais po mūšio. „Nereikalingame žmoguje“ apie visa tai skaitant dar kartą (tik dabar su pavardėmis, poetui atvirai formuluojant), imi galvoti, kad jį vertė grįžti kirbėjusi, bet anksčiau neišsakyta (dėl cenzūros, dėl savisaugos instinkto) mintis, jog revoliucijos idealistų vietą (save priskyrė prie jų) užėmė karjeristai, gero gyvenimo mėgėjai, melagiai, vagys, plėšikai... „Nereikalingame žmoguje“ stalininio laiko kritika atrodo kaip esminė viso sovietmečio kritika. Pasak E. Mieželaičio, išsigimimas partijoje ir valstybėje prasidėjęs dar prieš karą. „<...> visi tie molotovai, ždanovai, berijos, dekanozovai, malenkovai ir sunaikino revoliucijos tikslą, rusiškas tos kompanijos šovinizmas, didžiavalstybinis aspektas vėl tapo valstybinės politikos linija, kurią pasaulis pajuto ypač po laimėto karo – šovinistinės aspiracijos nustelbė viską, palikdamos šalia valstybinio kapitalizmo, kuris buvo vadinamas socializmu, kuklų socialinį atspalvį. <...> plėtėsi ne naujo tipo istorinis darinys, o seno raugo rusiškas monstras su visom būdingom jam baudžiavinėmis savybėmis“ (p. 81).
Kitaip „Nereikalingame žmoguje“ prisimenami ir tarpukario Lietuvoje gyventi vaikystės ir jaunystės metai. Sovietmečiu rašydamas apie savo kilmę iš „liaudies įsčių“, E. Mieželaitis, ypač 1957-ųjų tekste, pabrėždavo skurdą, vargą, nepriteklius; tėvas buvo pristatomas kaip revoliucingas, maištingas, sąmoningas kovotojas prieš socialinę nelygybę, revoliucines pamokas išėjęs Rusijoje Pirmajame pasauliniame kare. Ir sovietmečio autobiografijose, ir autobiografiniuose kūrybos cikluose tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis, racionalus, nenuolankus, Dievą neigiantis žmogus; motina – visiška priešingybė: emocionali, jautri, nuolanki, giliai tikinti. „Nereikalingame žmoguje“ tėvo paveiksle kitos detalės: „Auklėjamas namie buvau savotiškai: mano motina buvo uoli tikinti katalikė, tėvas nebuvo ateistas, greičiau gal indiferentas, bet niekada nėra nė žodžio pasakęs religijos nenaudai“ (p. 37). Ir tėvo revoliucingumas gerokai „ataušintas“: prisimindamas darbininko Antano Kranausko laidotuves, taip komentavo jo laikyseną: atėjo ne mitinguoti, o laidoti kaimyno: „Tėvas stovėjo šalia suakmenėjęs kaip statula – jis nebuvo naujokas – jaunystėje dalyvavo penktųjų metų revoliucijoje, daužė carinės priespaudos pamatus, sėdėjo už tai Maskvos Butyrkų kalėjime, dalyvavo kareivių sukilimuose rusų pilietiniame kare, tačiau, nusivylęs socialdemokratiniu ekstremizmu arba bolševizmu, grįžo su šeima į gimtąją Lietuvą, politika daugiau nebesidomėjo, nors prenumeravo pažangią spaudą. Manau, nemėgo jis tų demonstracijų ir mitingų, kurių prisižiūrėjo per akis, tačiau į kaimyno laidotuves vis dėlto atėjo ir dar atsivedė mane“ (p. 30).
Nors „Nereikalingo žmogaus“ leitmotyvu yra tapusi frazė „geriau būčiau negimęs“, bet pasakojimas apie vaikystės ir jaunystės nepriklausomą Lietuvą čia yra kur kas šviesesnis: akcentuojama ne socialinė nelygybė, o didžiuojantis rašoma apie auksines rankas turėjusį tėvą, kuris iš savo kvalifikuoto darbininko atlyginimo sugebėjo Kaune nusipirkti nedidelį žemės sklypą, pasistatyti namelį, išlaikyti šeimą ir į gimnaziją leisti vaikus.
Autobiografija, nors ir apie praeitį, fiksuoja iš esmės ir rašymo laiką – dabartį. Nuo jos priklauso, kas ir kaip prisimenama, kaip daromas montažas.
Pirmoji publikuota E. Mieželaičio autobiografija pasirodė 1957-aisiais, atlydžio metais, ji gal „autobiografiškiausia“: siužetas remiasi chronologija: nuo vaikystės iki rašymo laiko. Čia labiausiai jaučiamas tarybinio žmogaus biografijos modelis. Rašoma, kas jam tinka, ir nutylima, kas netinka: pavyzdžiui, nė vienoje autobiografijoje E. Mieželaitis nemini fakto, kad karo pabaigoje sesuo Marija su vyru pasitraukė į Vakarus. Vaikystės paveikslo pirmame plane socialinės nelygybės vaizdai: pasaulis vaizduojamas kaip kontrastų vieta. Kareiviškių kaimo valstiečiai ir šalia esančio barono dvaras, dilgėlės ir varnalėšos prieš rožes (būsimo poeto estetinis jausmas rinkosi rožes: rimuojama „rožės“ ir „grožis“), pilkas žvirblis prieš povą; tėvas naginėtas, su kareiviška miline, sujuosta kanapiniu diržu, eina dirbti į dvaro malūną. Sesuo gano svetimųjų žąsis; pilki žemės grumstai prieš puošnią barono bričką... „Ne poetas, o poeto biografija savo ranka rašo lyrinio herojaus istoriją“ (p. 321), – patikslina deklaruotą romantinį kūrybos ir širdies tandemą E. Mieželaitis. Iš vaikystės nutikimų, pasikartojančių ir kituose autobiografiniuose tekstuose, minimas krytis nuo kumeliuko, tapęs vėlesnės gyvenimo patirties metafora. E. Mieželaičiui tai pretekstas užsiminti ir apie pokariu sukritikuotąjį eilėraštį „Kumelė“ bei žaismingai pereiti prie Pegaso motyvo.
Nemaža vietos autobiografijoje skirta ir kūrybinio kelio refleksijai, estetinių pažiūrų formavimuisi, kūrybinės pasaulėžiūros komentavimui. Iš santykio su poezijos tradicija, gamtos traktavimo, poezijos sampratos akivaizdu, kad šią autobiografiją rašė dar tradicinis neoromantinis lyrikas, rinktinės „Mano lakštingala“ (1956) autorius. Noras rašyti siejamas su skausmu, kūryba – su žygio, aukos vizija. Gamta čia savarankiška vertybė ir jaukus prieglobstis žmogui, paisančiam jos dėsnių. Vėliau, įsigalint socrealistinio modernizmo mentalitetui, tai bus sfera, kurią reikia nugalėti, perkeisti, palenkti ir instrumentiškai pajungti savo reikmėms – socrealizmo doktrinoje žmogus yra viską lemiantis pasaulio šeimininkas. Bet kol kas vaikystės socialinių kontrastų įtampas neutralizuoja harmonija su gamtos pasauliu: rašydamas apie gimtųjų vietų svarbiausius ženklus – Kruojos upę Kareiviškiuose ir Nemuną Kaune, baltakartį berželį ir lakštingalą – kuria idealųjį Arkadijos peizažą: „Čia aš pradėjau suprasti, kad žmogus pasaulyje gyvena ne vienas, jog ši žemė, saulė ir mėnulis, visi medžiai, paukščiai ir žvėreliai – tai mano geri draugai. Aš neprivaląs jų skriausti“ (p. 324). Poetas tokias nuostatas susiejo ir su kūryba: „Mano santykiai su gamtos pasauliu visada buvo jautrūs ir nuoširdūs. Gal dėl to tiek daug vietos mano kūryboje iki šiol užima gamta“ (p. 324). Ir dabar apie E. Mieželaitį ne vienas skaitytojas atsiliepia kaip apie turėjusį gamtos lyriko talentą.
Su Kaunu, kur persikėlė šeima, kai būsimam poetui buvo penkeri, autobiografijoje atsiranda miesto motyvas. Bet ir čia dominuoja tas pats gamtos pasaulis: Nemuno pakrantės, žuvys, uogos, paukščiai. Gyvenamoji vieta (Šančių pakrašty negrįsta, dulkina Kranto gatvelė) anuomet buvo dar ne tikras miestas – priemiestis, turintis ir kaimo, ir miesto bruožų. Socialinį, proletarinį momentą (fabrikų kaminai, smuklė, degtinė) autobiografijoje sutelkė tėvo motyvas: „Nešioju ir aš savo gyslose paveldėtus tuos alkoholio ir liūdesio nuodus, su kuriais ilgai, sunkiai ir atkakliai man teko gyvenime grumtis“ (p. 325). Miesto aktyvinantis, revoliucinis poveikis išsakomas deklaratyviai: „Šiame darbininkų priemiestyje man į kraują pamažu pradėjo sunktis didžiosios socializmo idėjos“ (p. 326). Savo visuomeninę veiklą iki 1940 m. („steigiau įvairius slaptus ir neslaptus ratelius, leidau laikraščius, platinau uždraustą literatūrą“, p. 328) E. Mieželaitis įvardijo kaip romantišką santykį su tikrove, su jaunatvišku noru veikti, keisti pasaulį. Po 1940-ųjų apie darbą laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ taip rašo: „Darbas laikraščio redakcijoje man labai padėjo iš aukštesnių padangių nusileisti į šią realiąją žemę“ (p. 328). Karas irgi apibūdinamas kaip dar „viena rūsti realybės pamoka“. Ši romantinio-realistinio santykio su tikrove priešprieša, viena vertus, yra socrealistiškai paranki ir saugi, kita vertus, diplomatiškai fiksuojanti nusivylimą, susidūrus su kitokia nei tikėtasi realybe.
Stalininį pokario laiką bei tris jo metu pasirodžiusias knygas – „Pakilusi žemė“ (1951); „Dainų išausiu margą raštą“ (1952); „Broliška poema“ (1954) – autobiografijoje E. Mieželaitis prašoko tik keliomis užuominomis. Apie tai, kad penkerius metus rašė tik vaikams, nes jo kūryba suaugusiesiems buvo nespausdinama, autobiografijose neužsimenama. Turbūt poetas posūkį į vaikų literatūrą traktavo kaip pažeminimą[14].
Pirmoje autobiografijoje nutylėjęs dramatiškus pokario metus, E. Mieželaitis daugiausia dėmesio skyrė esamajam rašymo laikui, t. y. rinktinei „Mano lakštingala“ (1956). Komentuodamas jos pavadinimą, kuris tarsi netinkąs „atomo amžiui“, rado jam kitą logiką: tai „daina taikiai žemei, savo kukliam lizdui, savo šeimai“ (p. 331). Šioje rinktinėje E. Mieželaičio poezija tęsia Salomėjos Nėries lyrikos tradiciją. Lietuvos gamta, intymus kaimiškas peizažas yra pagrindinis lyrinio subjekto išgyvenimų objektas, kurį ilgesys, poetui karo pradžioje pasitraukus iš Lietuvos, itin išdidino ir sureikšmino. Lyrinės poezijos privalumus E. Mieželaitis paremia ne tik romantiniais jos pačios argumentais, bet ir skaitytojo poreikiais. Esą jį auklėti (ir estetine, ir etine prasme) reikia gera poezija. O liaudis, sukūrusi tokius šedevrus, kaip dainą „Žemė kėlė žolę“, to nusipelno. Liaudies poezijos pavyzdžius poetas priešino neigiamai jo vertinamiems natūralizmui, fotografiniam realizmui – savo kūrybinę poziciją jau tuo metu jis apibūdino kaip sintetinančią.
Šioje autobiografijoje rado atgarsį naujos patirtys, susijusios su, galima sakyti, antruoju poeto „išėjimu iš namų“ – šį kartą ne į Rytus, o į Vakarų Europą. Tokį žingsnį lydėjo viltinga atlydžio atmosfera, jau persmelkusi naujausius, iš kelionių įspūdžių besiradusius eilėraščius, sudarysiančius knygą „Svetimi akmenys“ (1957). Autobiografijoje poetas rašo apie broliškus jausmus kitų kraštų žmonėms, apie pasaulio suartėjimo tendenciją, nors nemaža, jo žodžiais, diplomatų melo ir tobulėjančių naikinimo priemonių. „Myliu viską, ką naujo ir gražaus sukūrė žmogaus siela, protas ir darbščios rankos.<...> Ak, kaip norėjosi kelionės metu lengvą, grakštų ir šviesų skandinavišką mūrelį, pakėlus ant delno, pernešti per Baltiją į savo krantą. O puikūs Paryžiaus bulvarai! Ir kabantis kilometrinis vokiečių tiltas, kuriuo lyg kulka šauna ekspresas!“ (p. 332). Vakarų pasaulis keliaujančiam poetui atrodė priartėjęs, tapęs sektinu pavyzdžiu. Glorifikuodamas pasaulio pavasarį – revoliucinį jo atsijauninimą – E. Mieželaitis akcentavo mokslo pasiekimų nulemtą dinamišką laiko ritmą, pokyčius, optimistinį žvilgsnį į ateitį. Galima sakyti, kad iš šių turistinių kelionių E. Mieželaitis grįžo pajutęs modernistinį pasaulio laiką, atradęs naujus meno orientyrus, supratęs naujos poetikos būtinybę. Jo kūryboje prasidėjo naujas etapas, kurį galima įvardyti kaip socialistinį modernizmą, po kelerių metų įpilietintą ir suideologintą knygoje „Žmogus“.
Po dešimtmečio išleistame kitame autobiografijų rinkinyje „Tarybų Lietuvos rašytojai“[15] esantis E. Mieželaičio tekstas rašytas jau pasirodžius plačiai nuskambėjusiai jo knygai „Žmogus“ (rusų k. 1961, lietuvių k. 1962) ir už ją gavus aukščiausią Sovietų Sąjungoje įvertinimą – Lenino premiją (1962). Ši aplinkybė autobiografijos tekste svarbi, ji lemia pasitikinčio savimi, išlaisvėjusio autoriaus toną. „Aš jau nesu toks vaikas, kad be tėvo negalėčiau žingsnio žengti. Ir neturiu jokių bedalio našlaičio kompleksų. Aš žvelgiu į ateitį“, – deklaruoja savo poziciją E. Mieželaitis (p. 363).
Jis mėgo buitinėms situacijoms suteikti bendresnę metaforinę prasmę: ankstesniame tekste tai buvo trejų metų kaubojaus nepavykęs pasijodinėjimas kumeliuku, šiame – dešimtmečiui sūnui tėvo pasiūdintas per didelis kostiumas. Tėvas paaiškino, kad jis išaugimui: nesvarbu, kad dabar jis atrodąs per didelis, ateis laikas, kai bus kaip tik. Šią situaciją E. Mieželaitis pritaiko kūrybos sferai, teigdamas, kad poetas turi šiek tiek pralenkti laiką: rašyti „išaugimui“. Būtinumą poetui išlaikyti šiokį tokį savarankiškumą nuo istorinio laiko E. Mieželaitis formuluoja atsargiai, iš pradžių pavadindamas jį savo geriausiu draugu, bet vėliau deklaruodamas: „Ir vargas poetui, jeigu, kirpdamas mūzos išaustą audeklą, jis nepaliko nė centimetro „išaugimui“... Vargas tokiam poetui! Laikas atėjo, pabuvo ir nuėjo savo keliu... O poetas? O poetas turi eiti savo keliu“ (p. 361). Kaip tik laiką, t. y. jam atstovaujančių ideologų, kritikų, leidėjų lūkesčius, E. Mieželaitis ir kaltina, kad rašomi vienadieniai kūriniai (tokiu pavadino ir savo anksčiau kritikos išgirtą „Brolišką poemą“). Patikimesniu orientyru nei laikas poetas įvardijo „pasaulinės poezijos klasikinį palikimą“, kuris, pasak jo, beveik nejaučia ardomosios laiko galios. „Kiekvienas poetas iškyla pasaulyje didžiojo poezijos palikimo dėka. Jis yra savo tėvo sūnus.“ Toliau metaforinis tėvo–sūnaus motyvas įgauna ir biblinį matmenį. E. Mieželaitis nesutinka su bibline žmogaus-dulkės traktuote, priešindamas jai kitokią teologinę poziciją: „Aš žinau: tėvas man paliko teisę dalyvauti šio nebaigto pasaulio tolimesnėje kūryboje. Man palikta atsakomybė už savo pasaulio likimą...“ (p. 364).
Šioje autobiografijoje atsirado svarbus E. Mieželaičiui Prometėjo motyvas, kuris metaforiškai įvardijo mokslo, naujųjų technologijų svarbą: kultūra čia priešinama su gamta, pirmenybę atiduodant kultūrai: „Viskas subordinuojama vienam tikslui – atkovoti žmogų iš gamtos vergijos. Faktiškai toliau tęsiamas Prometėjo žygis“ (p. 364). Tai rodo modernistinį laiko mentalitetą, kurį E. Mieželaitis entuziastingai palaikė. Poeto vietą jis matė tiksliųjų mokslų orbitoje, akcentavo būtinybę kūryboje eksperimentuoti, stiprinti analitinį poetinio žodžio pradą. „Šiuolaikinė poezija – struktūrinė poezija. Kartu su mokslu ji skverbiasi į pačią gyvybės esmę. <...> Ir nieko nuostabaus, kad šiandien poezija panaudoja tą patį analitinį eksperimentinį pažinimo metodą kaip ir mokslas“ (p. 365). Šiame tekste beveik nebėra biografijos detalių, tik savo poezijos principų, santykio su laiko meninėmis konvencijomis ir poeto vietos šiuolaikiniame pasaulyje nusakymas. Įspūdis, kuris randasi skaitant šį poeto autobiografijos variantą: jį rašo žmogus, kuris jaučiasi esąs padėties šeimininkas, kuris žino, kad eina priekyje ir kviečia paskui save kitus; jis turi tikslą ir žino kryptį – novatoriškumą, eksperimentą, ieškojimą. Visa nukreipta į ateitį, į perspektyvą. Tai tekstas, kurį galima pavadinti intelektualine autobiografija. Po tekstu nurodyta parašymo vieta ir laikas: „Budapeštas, 1966“.
Kitokią situaciją fiksuoja trečiasis autobiografijos tekstas[16], pasirodęs 1977 m.: jis rašytas jau orientuojantis ne į ateitį, o žiūrint atgal į praėjusį „Žmogaus“ laiką. E. Mieželaitis čia iš naujo įvertino, ką tuomet buvo atradęs: „Žmogus“ padėjęs pamatus visai tolesnei jo kūrybai, suformulavęs programinius principus, iš kurių svarbiausias – humanizmas. Visa tai poetas tebelaiko aktualiomis vertybėmis ir savo poziciją deklaruoja su jam būdinga patetine retorika[17]. Bet aišku, kad visa tai jau praėjusi diena: šešiose „Žmogaus“ eseistinio „antikomentaro“ knygose apie tai poeto ne kartą buvo rašyta. Ir pačiam E. Mieželaičiui visa tai jau praeitis: „Stovėjome humanistinio atsinaujinimo ir savotiško meno renesanso išvakarėse ir laukėme naujo žmogaus gimimo. Dabar šis ginčas ypatingos reikšmės man nebeturi: šaukštai jau po pietų, aistros atvėso ir ginčas išseko“ (p. 72). Nuoskaudos intonacija rodo, kad poetas jaučiasi susvetimėjęs su savuoju laiku, atsidūręs pasyve, kad jis žino, kaip dabar sakome, nebesąs literatūros lauko centre. Iš to bendrojo nepasitenkinimo autobiografijoje imasi priekaištai literatūros kritikai, kuri esą nepaaiškino skaitytojui jo naujosios kūrybos esmės, nes ir pati jos nesupratusi. „Nieko nėra sunkiau, kaip komentuoti savo paties kūrybą. Bet jeigu to nepadaro kritika, tenka šio nedėkingo darbo imtis pačiam“ (p. 72). Šiame autobiografijos variante autorius yra užėmęs gynybinę poziciją.
Paskutinė sovietmečiu rašyta E. Mieželaičio autobiografija[18] publikuota 1989-aisiais, kai jam suėjo 70 metų. Kūryba jau išleista „Rinktinėmis“, „Kūrinių serija“ ir „Raštais“, o tai, pasak poeto, ir yra tikriausia kūrėjo autobiografija. Dėl to suabejojo savo rašomo autobiografinio teksto prasmingumu: jei skaitytojas neskaito, niekas nepadės. Apie kūrybą jau tarsi neturi ko pasakyti, tad kaip ir pirmojoje autobiografijoje imasi pasakoti ir komentuoti gyvenimo faktus – nuo vaikystės iki „Žmogaus“. Gana skeptiškai poetas čia vertina gimimo laiko reikšmę, nes tai nuo paties žmogaus nepriklauso: „Visa gyvybė – taigi ir žmogaus gimimas ir jo mirtis – priklauso paslaptingam Didžiosios Gamtos Mechanizmui“ (p. 213). Gimimo laiko atsitiktinumui E. Mieželaitis tarsi priešina gimimo vietą, kurią „iš anksto numato pats Likimas“ (p. 213). Galėtume paklausti, kuo „Didžiosios Gamtos Mechanizmas“ skiriasi nuo „Likimo“? Galiausiai teigia, kad ne tik laikas, bet ir gimimo vieta atsitiktinė ir jis atsitiktinis (dar viena burna, papildžiusi keturis milijardus nepasotinamų burnų). Vis dėlto gimimo vieta, nors ir atsitiktinė, bet svarbi: visuose autobiografijų variantuose ji įvardyta Pakruojės Arkadija ir aprašyta antikos mitologiniais vaizdiniais (Kruoja atiteka iš Helikono šaltiniuotos papėdės, Kruojos pakrančių krūmuose lakštuoja užsimaskavusios Helikono mūzos ir pan.). Malūnas, kur dirbo tėvas, plačiai aprašytas 1957-ųjų autobiografijoje, šį kartą svarbus ne kaip socialinių santykių rodiklis, o kaip metaforinė galimybė kalbėti apie savo gyvenimo donkichotizmą. Vėlesnė gyvenamoji vieta poeto įvardyta kaip „laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas“. Mažąją Kruoją keičia didysis Nemunas, žaidimus su draugais – neaiškus ilgesys, kurį žadino žiemos peizažai ir su kuriuo siejama noro kurti pradžia. Rašoma apie tai mieželaitiškai, barokiškų poetizmų stiliumi: „Prakrapštau lange liaunu pirštuku tankų baltų šerkšno chrizantemų kerą ir įsmeigiu akių strėliukes į būrį raudongurklių sniegenų, kurios baltame sniego patiesale žaižaruoja tarsi striksinčios šaltkalvio tėvo suvirinimo aparato liepsnelės. <...> Raudongurklės sniegenos baltame kaip angelo sąžinė sniege bene ir bus visų gražiausias vaikystės prisiminimas, išlikęs mano atminty“ (p. 215).
Lyginant skirtingu laiku rašytus autobiografinius E. Mieželaičio tekstus, akivaizdu, kad juose vis daugiau praeities, kuri aprašoma su nostalgija, pabrėžiant pozityvius momentus. Jaunystės laikas gyvenant „laikinojoje sostinėje“ 70-ties metų sulaukusiam E. Mieželaičiui atrodo kaip patys gražiausi gyvenimo metai. Ir vėlesni išbandymai 1940-aisiais, paskui karo metai Rusijoje nubraukiami tos pačios jaunatvės, kuriai niekas nei baisu, nei sunku, sąskaita. Sovietmetis pristatomas kaip jaunų avangardistų, romantikų, revoliucionierių, norinčių, kad išaugtų nauja moderni Lietuva, laikas. Rašoma „mes“ vardu, kuris lygus daugiskaitiniam „aš“. Į rašymo dabartį trumpam grįžtama tik tam, kad būtų išsakytas nusivylimas ja: „Kokie mes tada buvome romantikai! Širdį kartais suspaudžia, prisiminus tuos jaunystės entuziazmo metus, kurie vartotojiškos psichologijos simptomų akivaizdoje dabar atrodo panašūs į čiurlioniškų vizijų įkvėptą sapną“ (p. 216).
Atlikdamas 50-ties metų kūrybinio kelio apžvalgą, E. Mieželaitis jo centru tradiciškai laiko „Žmogų“: pirmasis etapas iki jo ir antrasis – po jo. Pirmojo rezultatai įvertinti kaip ne itin dideli (kaip išlygą poetas mini dvidešimtmečio jaunuolio parašytą romaną, kuris tebesąs stalčiuje), o antrojo, kuriam priskiriamas ir „Žmogus“, balansas daug svaresnis. Bet į detalesnes kūrybos charakteristikas poetas nesileidžia, primindamas, kad apie tai ne kartą kalbėta. Akivaizdu, kad E. Mieželaitis jaučiasi nuo anų 7-ojo dešimtmečio šlovės aktualijų gerokai nutolęs, kad tai jau istorija: „Pagaliau garbė, laurai, pjedestalai – tai tokie efemeriški vaizdeliai, kurių amžius labai neilgas. Ir neverta dėl to per daug nei grumtis, nei sielotis“ (p. 218).
Apžvelgėme specialiai kolektyviniams autobiografijų rinkiniams sovietmečiu rašytus E. Mieželaičio tekstus. Autobiografija – koncentruotas, specifinis žanras ir jam buvo keliami itin konkretūs ideologiniai reikalavimai. Laisviau ir plačiau E. Mieželaitis apie save rašė eseistinėse knygose, kurias jis pavadino „Žmogaus“ „antikomentaru“[19]; jas iš esmės galima traktuoti kaip išplėstinį autobiografijos variantą. Eseistikos knygose poetas grįžo prie jam atrodžiusių svarbiausių gyvenimo ir kūrybos epizodų: vaikystės, gimnazijos, karo metų... Pirmoji iš šių knygų, „Lyriniai etiudai“ (1964), yra ir sumanyta kaip fragmentiški memuarai ar autobiografija. Įžangoje E. Mieželaitis rašo, kad tokios knygos atsiradimą lėmė skaitytojas: esą gaunąs daug laiškų, kuriuose prašoma papasakoti apie save ir savo kūrybą[20]. Knygą sudaro penki skyriai, atitinką penkias laiko atkarpas: apie pirmąją rašoma remiantis motinos ir tėvo pasakojimais, apipintais savomis interpretacijomis ir komentarais. Piešdamas tėvo ir motinos paveikslus E. Mieželaitis pirmą kartą leidžiasi į gilesnę šeimos genealogiją: „Mano tėvas, kilęs iš vakarinės krašto dalies, atsinešė paveldėtą iš senelio Jurgio, kaimo dailidės, staliaus, dievdirbio ir smagaus išdaigininko, darbštų ir tvirtą būdą, aiškų, blaivų ir logišką protą, praktišką realų požiūrį į gyvenimą. Jis visada man kažkuo priminė „Metų“ poemos veikėjus. / Motina – priešingai, kilusi iš rytinės krašto dalies, ji buvo jautri, švelni, geros baranauskiškai lyriškos širdies, kraičio atsinešusi visą dainų, pasakų ir padavimų skrynią“ (p. 16). Čia pirmą kartą plačiau rašo ir apie savo seserį Mariją Mieželaitytę-Šalkauskienę, karui baigiantis su vyru pasitraukusią į Vakarus, apsigyvenusią Čikagoje. Ji buvo vyresnė už brolį. E. Mieželaitis prisimena, kad, vaikystėje jam susirgus, sesuo labai rūpestingai jį slaugiusi, ir nuo to laiko juos siejo stiprus vidinis ryšys. Tėvui 1939 m. mirus, Marija brolį materialiai rėmė ir jam išvykus studijuoti į Vilnių. „Lyriniuose etiuduose“ cituojamas jos laiško iš Amerikos fragmentas: „(...tu kaltini mane, kad neišsaugojau tavo rankraščių... bet tau sunku įsivaizduoti, ką mudvi su motina išgyvenome, kai tu išvažiavai ... Vieną dieną į namus įsiveržė būrys ginkluotų, baltais raiščiais persirišusių vyrų... jie stumdė motiną... išstūmė pro duris į kiemą... išvertė visą butą... tavęs ieškojo... Ligota motina neišlaikė... atgulė į lovą... po kelių mėnesių ji mirė... Aš ją palaidojau kapinių pakraštyje... Tau parodys jos kapą... pasodink gėlių... O kada tu pradėjai kalbėti per radiją į okupuotą kraštą, atėjo manęs paimti – norėjo išvežti darbams... Aš palikau namus... apsigyvenau su savo būsimu vyru... ištekėjau... Pasitraukdama armija mus išvarė apkasų kasti... Paskui varė vis toliau į vakarus... Aš dabar esu gailestingoji sesuo privačioje ligoninėje... Vyras dirba kontoroje... Galą su galu suduriame, bet labai pasiilgome namų, artimųjų, savosios žemės... (Iš sesers laiško)“ (p. 227). Po šios laiško citatos – daugiaprasmis lakoniškas įrašas: „Radijas pranešė: / – Mirė... Stalinas...“ Atlydžio metu lankydamasis JAV (1960) E. Mieželaitis turbūt buvo susitikęs su seserimi. Trečioje eseistikos ciklo knygoje „Horizontai“ (1970) yra eilėraštis „Žvaigždėm šią naktį lyja...“, dedikuotas „M. M.“, kuriame atkurta atsisveikinimo Čikagoje su seserimi situacija: „(Stovime vienas antro liūdną pagavę / Žvilgsnį... Gal paskutinį jau kartą?) Ave, / Maria! Ave, / Maria! / Ave!“ Atkūrus nepriklausomybę E. Mieželaičio vaikai Aurimas ir Daina lankė tetą Amerikoje.
Apie asmeninį privatų gyvenimą E. Mieželaičio autobiografijose pagal to meto etiketą nerašoma. Apie žmoną Stasę, vaikus Aurimą ir Dainą eseistikos knygose šiek tiek esama. Daugiau rašyta apie gyventas vietas: daugiausia – apie Kranto gatvę Kaune, kur 10 numeriu pažymėtame namelyje užaugo, ir T. Kosciuškos 13A–1 Vilniuje, prie Petro ir Povilo bažnyčios: šią Arkadijos idilija pavadintą gyvenamąją vietą (kiemelyje augo liepos, obelys, slyvos, eglė; kaimynai: varnėnai, kregždės ir Barokas) įamžino knygoje „Antakalnio barokas“. Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rašo, kad troleibusų stotelę prie E. Mieželaičio durų jie, jauni literatai, pavadinę tada poetišku vienos jo knygos vardu: „Žvaigždžių papėdė“... (p. 157). Literatas Vilius Baltrėnas, tuomet studentas, gyvenęs netoli E. Mieželaičio namų, kolektyvinėje atsiminimų knygoje „Lituanistai“ rašo: „Ir dabar su šiltu jausmu pravažiuoju pro tuos simpatiškus dviaukščius tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Čiurlionio menų gimnazijos. Pro langą prie troleibusų stotelės nuolat matydavome poetą Eduardą Mieželaitį, su didoku, puošniai languotu lagaminu – išsiruošusį, matyt, vėl į užsienio kelionę. Gyveno tuose pačiuose išmoningai sublokuotuose namuose, bute per du aukštus“[22]. „Antakalnio baroke“ esama lakoniško įrašo: „Baroko pašonėje, ant kalno, kapinaitės, kur po viena augalota pušimi amžiams užmigusi mano pirmoji dukrytė“ (p. 45). Eseistikos knygoje „Naktiniai drugiai“ poetas rašo apie vakarinius ir naktinius pasivaikščiojimus su draugais (dažniausiai su Kaziu Maruku ir Alfonsu Bieliausku) po miestą (maršrutas ėjo Antakalnio gatve iki Valakampių tilto, tada per Žirmūnus atgalios iki namų). A. Bieliauskas savo prisiminimuose[23] daug rašo apie šiuos pasivaikščiojimus ir apie pokalbius, tiksliau – E. Mieželaičio monologus apie poeziją, rašytojus, estetiką, meną... Jie esą ir buvę tie naktiniai drugiai. Draugai skirstydavosi į namus, o E. Mieželaičio langas būdavo šviesus iki ryto – jis rašydavo dažniausiai naktį, kai viskas nurimdavo, šalia pasistatęs kavinuką stiprios juodos kavos, pasidėjęs pypkę[24].
Prieš persikeldamas į Antakalnį, poetas dar gyveno Užupyje (Užupio g. 42–2), o 1973 m. persikraustė į butą Žvėryne (Adomo Mickevičiaus g. 32–24), kur, pragyvenęs daugiau nei du dešimtmečius (1973–1997), E. Mieželaitis ir mirė.

E. Mieželaičio gyvenimas kitų akimis

E. Mieželaičio Užupis paprastai minimas teatralų memuaristikoje[25], pasakojant apie trumpai trukusį poeto meilės romaną su garsiąja aktore Monika Mironaite[26], kuri su savo vyru J. Baltušiu gyveno šalimais. Bet susimylėjo jie Kijeve, per meno ir literatūros dienas 1954 m. Kai kas mano, kad tas jausmų trikampis visam laikui sugadino E. Mieželaičio santykius su J. Baltušiu. Amžininkų liudijimu, E. Mieželaitį globojo ne viena mūza, bet, atrodo, niekada jos nekėlė pavojaus šeimai[27]. Ir čia gal vieta parašyti keletą žodžių apie poeto žmoną Stasę – daugelio prisiminimuose ne tik gražią, bet ir išmintingą moterį, valingą asmenybę. Susipažino jie sunkiu laiku: tik ką baigęsis karas, Vilnius griuvėsiuose, nėra elektros, trūksta maisto... Turbūt tokių buitinių išbandymų neišlaikė iš Maskvos parsivežta pirmoji E. Mieželaičio žmona Lialia Markina[28]. Iš Maskvos menininkų elito šeimos (pasak A. Bieliausko, motina garsi kino režisierė) kilusi mergina turbūt išsigando provincijos nepatogumų ir neilgai trukus grįžo į Maskvą.
Tuo metu E. Mieželaitį užgriuvo ir anksčiau minėti tarnybiniai ir kūrybiniai nemalonumai, galėję baigtis net tremtimi, bet, E. Mieželaičio manymu, A. Sniečkaus iniciatyva buvo paliktas partijoje ir paskirtas „Jaunimo gretų“ redaktoriumi. Tuo depresyvios bohemos laiku E. Mieželaitis susipažino su Stase Šiupšinskaite, jauna pradinių klasių mokytoja. „Nereikalingame žmoguje“ E. Mieželaitis prisimena, kad jų santuoką pagreitinęs minėtasis 1946-ųjų metų Visuotinis rašytojų susirinkimas. Išėjęs iš salės pamatė už kolonos verkiančią savo merginą Stasę. „Kostas[29] sakė, prašneko ji gražia savo suvalkietiška tarme, kad dabar tave išveš. Gal ir išveš, patraukiau pečiais, nežinau. Jeigu tave išveš, ryžtingai apsisprendė mano puiki suvalkietė, su tavim kartu važiuosiu ir aš. Sutinku, pasakiau aš, bet kol dar neišvežė, turim nueiti į metrikacijos biurą ir užsiregistruoti“ (p. 89).
Po dviejų dienų, spalio 4-ąją įvyko vestuvės. Tuometinę buitį, gyvenimo sąlygas geriausiai parodo poeto prisimenama vestuvių šventė: „Vakare į vestuvių balių atėjo mano fronto bičiulis, puikus prozininkas Jonas Marcinkevičius su žmona Maryte; elektros tada nebuvo, žvakių taip pat neturėjom, todėl virtuvėje užkūrėm plytą, atsidarėm dureles, į mus sruvo maloni šilima, šilima mus kaitino ir iš vidaus, užkandai buvo visas kepalas duonos, nebrangios tais laikais silkės, kažkokios daržovės, neatsimenu kas dar <...>. Gavau puikią, rūpestingą, su valingu suvalkietišku charakteriu žmoną – jaunutę mokytoją Stasę Šiupšinskaitę, kuri man gyvenime ir kūryboje daug padėjo ir kuriai aš paskyriau nemažą pluoštą kūrybos; ji iki mirties buvo man labai gera ištikima draugė ir mano nuoširdi padėjėja; per anksti po Černobylio avarijos ją atsiėmė mirtis“ (p. 89). S. Mieželaitienė mirė 1992 m. kraujo vėžiu.
Aleksandra Kubilinskienė, S. Mieželaitienės ir visos šeimos draugė, pasakoja[30] ją buvus tvirto charakterio, ambicingą, kūrybingą moterį. Ištekėjusi ji nedirbo mokytojos darbo – vyras norėjo, kad rūpintųsi namais. Bet ji nebuvo tipiška namų šeimininkė: nemėgo virtuvės darbų, juos patikėjo tarnaitei; augino vaikus, rūpinosi vyro buities ir kūrybos reikalais: buvo jo, galima sakyti, sekretorė, pirmoji kūrinių klausytoja. Pati rašė dienoraštį, apie kurį vyras sužinojęs tik po jos mirties. Buvo graži, elegantiška moteris, mėgo puoštis, turėjo gerą skonį. A. Kubilinskienės žodžiais, E. Mieželaitis buvo gana pavydus vyras, kartais, S. Mieželaitienei su drauge užsibuvus kavinėje, keldavo scenas, kartą ir pati buvus iškviesta paliudyti, kad buvo su Stase. Mėgo žmonėtis, puikiai šoko; ne kartą lydėjo vyrą jo kelionėse: A. Bieliauskas prisimena, kaip ji laiminga šūkčiojo Katedros aikštėje maskviškių svečių draugijoje: „Ja byla Pary!.. Ja byla Pary!..“[31]
Ir namuose svetingai priimdavo vyro kolegas iš Maskvos – jų laiškai E. Mieželaičiui paprastai baigiasi prašymu perduoti sveikinimus žmonai, teiraujamasi apie vaikus. Mieželaičiai pinigų nestokojo ir suvalkietiškai jų neskaičiavo: vyro prašymu Stasė pirko dovanas į Rašytojų sąjungą atvykstantiems svečiams, rengė priėmimus namuose, „Stasės salone“, A. Bieliausko žodžiais. Taip buvo E. Mieželaičiui pasiekus sąjunginį pripažinimą, bet ir pokario laikais jos namų durys buvo atviros vyro draugams, jauniesiems rašytojams. Juozas Macevičius viename laiške, adresuotame S. Mieželaitienei[32], rašo, kad yra jai dėkingas ir už duonos kąsnį, ir už žmogišką supratimą, paramą. A. Bieliauskas, kurį laiką buvęs vienu artimiausių E. Mieželaičio draugų, ne kartą savo prisiminimuose mini S. Mieželaitienę – priklausomai nuo to, kaip klostėsi jo santykiai su E. Mieželaičiu, kito ir S. Mieželaitienės vertinimas: nuo energingos, rūpestingos, kantrios iki valdingos, budrios ir gudrios. O poeto žmonai iš tiesų reikėjo ir kantrybės, ir gudrumo, ir diplomatijos. E. Mieželaitis, kaip jis pats autobiografijoje rašė, iš tėvo buvo paveldėjęs polinkį į alkoholį, su kuriuo grūmėsi visą gyvenimą. Valdžios malonės ir nemalonės, dvilypis balansavimas tarp viešos ir privačios laikysenos, kūrybos įtampos poetą skatino atsipalaiduoti, užsimiršti su „velnio lašais“. Vieša paslaptis, kad sovietmečiu ne vieno rašytojo žmona, prasidėjus vyro daugiadienėms, kreipdavosi pagalbos į medikus[33]. A. Bieliauskas yra aprašęs vieną tokį atvejį Maskvoje: nuvykęs ten tarnybos reikalais ir apsistojęs viešbutyje, atrado ten E. Mieželaitį, pasak budinčiosios, jau kelinta diena neišeinantį iš kambario: durys atlapos, draugai maskviečiai, jos žodžiais, brodiagos, mėgstantys būti vaišinami, eina būriais, ir nežinia, kuo čia visa baigsis. A. Bieliauskas paskambino į Vilnių S. Mieželaitienei, ir kitą rytą ji jau žvaliai žengė viešbučio koridoriumi vyro kambario link. Budinčioji lengviau atsiduso: kai tik atvažiuoja Benjaminovičiaus žmona, viskas susitvarko[34].
1981 metais, pradėjęs 7-ąją dešimtį ir minėdamas santuokos 35-metį, E. Mieželaitis parašė trijų eilėraščių ciklą „Trys dedikacijos žmonai“, kuriame dėkoja, kad ji narsiai pakėlė jiedviem tekusius išbandymus: pokario nepriteklius, alkoholį, visuomeninės padėties sūpuokles.

Vidudienis, o visos žvaigždės žiba!
Ir kur! Tarytum valkatos – griovy.
Tu nevadink šių žodžių nei kūryba
Ir nei vaidyba – mes visi savi.

Tu tas žvaigždes ryte iš griovio sėmei,
Kai girtas aš voliojausi jame, –
Dėliojai mano būsimai poemai
Jas kaip žodžius, pakvipusius žeme.
<...>
Prirink tų mėlynų žvaigždžių iš griovio,
Suverk žibuoklių pynę – kaip seniau. –
Aš girtas – vos ant kojų bepastoviu,
Tačiau Pegaso aš nepraganiau!

Šis ciklas kartu su kitais, skirtais anūkei Ugnei ir sau pačiam, septintame „Raštų“ tome („Nikė“, 1985) sudaro skyrių „Namų židinys“. Autobiografinis motyvas E. Mieželaičio poezijoje ir anksčiau buvo dažnas: „Lyriniuose etiuduose“ jis buvo eiliuotai sukūręs „Šeimos portretus“ (motinos, tėvo, sesers), vaikiškų piešinių maniera – ne vieną savo portretą ir šaržą; vieną rinkinį pavadinęs „Autoportretu“ (1962), o ir „Žmogų“ galima įsivaizduoti kaip apibendrintą paties poeto „Aš“. Aštuntajame dešimtmeyje, kai avangardinius E. Mieželaičio užmojus keitė meditacinė, autorefleksinė linkmė, autobiografizmas išliko svarbiu teminiu motyvu (ciklai „Curriculum vitae“, „Gėlių tautos aborigenai“). Pasakotojas darėsi vis įdomesnis pats sau, jau nesitenkindamas „vaikiškais piešiniais“, o rimtai ar žaismingai apmąstydamas savo gyvenimą, patirtį, kūrybos prasmę. „<...> Studijavau, beje, aš teisę, / Todėl juridiškai teisme / Aš bylinėjausi šią baisią / Akimirką ir su žeme. // Ir neištirpo trapūs vaško / Sparnai, kuriais žvaigždes kliudžiau. / Neišdaviau žvaigždžių ir, aišku, / Šios lyros aš nepražudžiau“[35]. E. Mieželaitis yra vadinamas „įcentriniu poetu“ (Rimvydas Šilbajoris), kai pretekstu rastis poezijai tampa į poeto akiratį pakliuvę pasaulio reiškiniai: tai gali būti gamtos grožis, meno kūriniai, civilizacijos pasiekimai ir pan. Dabar tokiu pretekstu kūrybai ima darytis ir savo gyvenimas, būsenos, apmąstymai.
Pradėjęs leisti savo „Kūrinių seriją“ (10 t., 1974–1981), o po jos ir „Raštus“ (8 t., 1982–1985), E. Mieželaitis naujus eilėraščius skelbė ne atskiromis knygomis, o publikavo kultūrinėje spaudoje ir dėjo į rengiamus tomus. Dėl to atrodė, kad tasai dešimtmetis poeto kūrybinėje biografijoje yra tuštokas, bet iš tiesų taip nėra – tiesiog „Raštuose“ nauji kūriniai ištirpo tarp senesnių tekstų. „Raštai“ nėra geras būdas naujiems kūriniams – o jų būta įdomių, pasiekti skaitytoją.
Be „traukiny, lėktuve, viešbuty“ rašytų kelionių įspūdžių eilėraščių, vis daugiau radosi poetinių tekstų, įkvėptų Lietuvos gamtos. Ir minėtame „Raštų“ septintame tome „Namų židinį“ papildo „Santakos nesantaikų“ ciklas, kiti „bloknotiniai“ eilėraščiai. Jie yra smagiai autoironiški, žaismingi, gyvi dėl juntamo kūrybos džiaugsmo kibirkšties, išradingos metaforikos. Ši E. Mieželaičio vėlyvosios sovietinės kūrybos fazė yra esmingai susijusi su Santakos kaimu Švenčionių rajone, kur jis turėjo nusipirkęs sodybą. Čia su šeima nuo 1974 m. leisdavo vasaras. Sovietmečiu menininkai išimties tvarka turėjo teisę įsigyti vasarnamius. Sodyba yra labai gražioje vietoje – Žeimenos ir Lakajos upių santakoje, šalia Labanoro giria.
Pasisekė ir su kaimynais: sodybą pirko iš Lenkijoje gyvenančio poeto Henriko Šilkinio pusbrolio Vincento. Šalia buvo Henriko tėvo Ignaciaus Šilkinio namai; su juo ir su jo sūnumi, kuris vasaromis čia taip pat atvažiuodavo, labai gerai sutarė: šnekučiuodamiesi apie poeziją ir kitus pasaulio reikalus praleisdavo ne vieną valandą. Abu poetai vienas kitam yra dedikavę eilėraščių. Vasaros ritualus pas Mieželaičius ir pas Šilkinius savo atsiminimuose labai gyvai yra aprašęs taip pat Labanoro girios gyventojas, argirdiškis poetas Albinas Bernotas atsiminimų apie E. Mieželaitį knygoje „Post scriptum“ (2008). Nuošaliame dviejų kiemų Santakos kaimelyje E. Mieželaitis atitrūkdavo nuo valdiškų reikalų, pasinerdavo į civilizacijos mažai paliestą gamtos pasaulį. Čia jo laukė visai kitokie užsiėmimai: pradedant kiemo darbais (kapojo malkas, kasė lysves, pjovė žolę, dažė tvoras), baigiant meškeriojimu, grybavimu, pasivaikščiojimu po apylinkes, visur lydint „rusvam kaip rudens miškų liepsna seteriui“. O ir svečių, nors nemažas atstumas nuo Vilniaus, netrūkdavę, nes E. Mieželaitis juos mokėjo, pasak A. Bernoto, bajoriškai priimti ir užimti. E. Mieželaitis čia buvęs kitoks nei Vilniuje: paprastas, draugiškas, jaukus. Alfonsas Žvilius, E. Mieželaičio „Kūrinių serijos“, „Raštų“, rinktinės „Mano lyra“ (1979) dailininkas, prisimena, kad buvo labai nustebintas, kai poetas nuvalytus grybus tiesiog dėjo į keptuvę prieš tai jų visai neapviręs – taip paruošti grybai buvę labai skanūs ir aromatingi, ypač dar užtvirtinti „stipresniu padažu“[36].
Be visų šių malonių užsiėmimų, E. Mieželaičiui Santakoje ir gerai rašėsi. Visur eidavo su bloknotu ir pieštuku, atėjus į galvą frazei, minčiai, idėjai čia pat sėsdavosi ir užsirašydavo. Santakos erdvė ir būsenos įamžintos ne viename E. Mieželaičio eilėraščių cikle. Į vieną vietą skyriuje „Santakos dienoraštis“ jie surinkti šeštoje „Kūrinių serijos“ knygoje „Tekstai“ (1977). Ketvirtajame „Raštų“ tome („Pantomima“, 1983) nauji eilėraščiai taip pat iš Santakos įspūdžių (ciklai „Santakos elegijos“, „O režisierius laikas“, „Kaimo senis“, „Rudeninė lyra“, „Metų laikai“). Skyriumi „Santakos mozaika“ prasideda eseistinės prozos knyga „Mūza ir upėtakis“ (1984). Apskritai Santakoje E. Mieželaitis per vasarą parašydavo didžiumą metų tekstų, kuriuos rudenį grįžęs į Vilnių galutinai sutvarkydavo, suredaguodavo ir atiduodavo leidybai[37].

Aš gyvenu dabar draustiny
Tarp kiškių, briedžių ir vilkų.
Gyvenimą kaip įprastinį
Žabų pundelį sau velku.

Jaučiuosi čia vilkų ir briedžių
Kompanijoje maloniau,
Negu poetų ir poečių,
Kurių malonę praganiau[38].

Iš paskutiniais metais rašytų E. Mieželaičio dienoraščių lieka labai vienišo, visų pamiršto, nuvertinto poeto vaizdas. Poetas taip jautėsi, bet nebūtinai taip ir buvo. Kaip rodo ir dienoraščio kai kurie įrašai, ir literatūros žmonių prisiminimai (Valentino Sventicko, Leono Peleckio-Kaktavičiaus, Algimanto Baltakio, Mykolo Sluckio...), poetas buvo kviečiamas dalyvauti ir „Poezijos pavasario“ almanache, festivalio renginiuose, buvo prašomas eilėraščių „Varpų“ almanachui, esama publikacijų ir kituose kultūros leidiniuose. Buvo recenzuojamos jo naujos knygos: A. Marčėnas, Audinga Peluritytė rašė apie „Laidą“, Sigitas Parulskis ir Kęstutis Navakas – apie „Consonetus Helenai“, Benediktas Januševičius – apie rinkinį „Saulės vėjas“. Recenzijos nebuvo panegirinės, bet dalykiškos ir korektiškos. Janina Riškutė „Laidos“ proga „Literatūroje ir mene“ publikavo pokalbį su poetu. Kūrybai E. Mieželaitis tebeturėjo energijos bei valios: štai kad ir toks dienoraščio įrašas: „Vakar pradėjau, o šįryt atsikėlęs apie pusę šešių ryto baigiau rašyti dar vieną eilėraštį ciklui „Baltas perversmas“. 95.12.29. Rytas.“[39]
Pavyzdžių būtų ir daugiau; pagaliau „Nereikalingas žmogus“ parašytas vienu atsikvėpimu, per mėnesį! O ir kiti dienoraščio įrašai – nors minoriški, bet kiek juose gyvo domėjimosi tuo, kas vyksta valstybėje, ekonomikoje, kultūroje, literatūroje. Nesvarbu, kad poeto vertinimai ir komentarai dažnai kritiški. Kaip paskutinį argumentą, kad E. Mieželaitis iki pabaigos buvo ne savo „autoportreto šešėlis“, kaip rašė „Laidos“ cikle „Autoportreto anatomija“, o dvasios tapatumą išlaikęs originalas, papasakosiu iš Deimantės Kukulienės išgirstą istoriją: vieną dieną paskambina Valdui [Kukului] E. Mieželaitis ir pakviečia užeiti pas jį į svečius: žmona Elena darbe, vienam nusibodę, nori pasikalbėti. Tokie dviejų poetų pasikalbėjimai kadaise buvę ne retenybė, ir Valdas, pasiėmęs pokalbiui būtiną atributiką, išėjo. Dialogas (o gal kaip „Naktinių drugių“ laikais monologas?) aiškiai buvo produktyvus, ir E. Mieželaitis jo tęsiniui ištraukė šį tą iš savo atsargų. Po kurio laiko Valdas susigriebė, kad monologo žanrą perėmęs jis, o poetas ant sofos nepatogiai kryptelėjęs sėdėdamas ramiai miega. Kaip atsakingas žmogus, Valdas apie viską pagalvojo: kad klasikas nenukristų, pats jį ištiesė ant kilimo ir tvarkingai išėjo namo. Grįžusiai E. Mieželaitienei, pamačiusiai vyrą ant grindų, vos širdis nesustojo: pamanė, kad jam nutikusi nelaimė, infarktas ar dar maža kas. Ką E. Mieželaitienė vėliau telefonu temperamentingai sakė Valdui, istorija nutyli.

--

[1] Marčėnas A. Angelas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 144.
[2] Marčėnas A. Būtieji kartiniai: apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 46.
[3] Mieželaitis E. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 127.
[4] Šepetys L. Negeri užrašai: 1955–1990. – Vilnius: Žuvėdra, 2014. – P. 366–367.
[5] „Ar reikalinga kam nors dar mano lyra?“: Nijolės Storyk pokalbis su Mieželaičio vaikais: Aurimu Mieželaičiu ir Daina Mieželaityte bei antrąja poeto žmona Elena Mieželaitiene // Ekstra. – 2002. – Nr. 35. – P. 23.
[6] Mieželaitis E. Nereikalingas žmogus: akcentai. – P. 18. Toliau leidinį cituojant puslapis nurodomas tekste.
[7] Antai LTSR RS plenumo diskusijų stenogramoje (Lietuvių literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 1. – B. 342. – L. 5) užfiksuota, kad 1957 m. autobiografijų rinkinys iš pradžių pro cenzūrą nepraėjo, nes rašytojai vengė akcentuoti savo ideologines pažiūras. Žr.: Šulcė S. Už Rašytojų sąjungos susirinkimų durų: rašytojų elgsena sovietmečiu 1953–1964 m. // Naujasis židinys–Aidai. – 2015. – Nr. 4. – P. 44.
[8] Jonas Juškaitis apie savo dalyvavimą paskutiniame sovietmečiu leistame autobiografijų rinkinyje prisimena: „1987 metų knygai buvo išsiuntinėti raštai – rašyti apie savo gyvenimus Spalio revoliucijos septyniasdešimtmečio dvasia: dėl tos dvasios ir knyga dvejus metus vėlavo... <...> Buvau iškviestas į leidyklą, redaktorė pasisodino prieš skyriaus vedėją A. Mickienę ir pradėjo darbą su autoriumi, nes, kaip sužinojau, mano autobiografija „konfrontuoja su visa knyga.“ Žr.: Juškaitis J. Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje // Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 94.
[9] Kad pokario metais E. Mieželaičiui visai realiai buvo iškilęs klausimas išlikti ar neišlikti, rodo kad ir toks fragmentas iš J. Baltušio, LTSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriaus, ataskaitinio pranešimo (1950 m. lapkričio 29 d.): „Liūdniausia padėtis yra su komunistu E. Mieželaičiu. Drg. Mieželaitis jau ne kartą buvo kritikuojamas už nesibaigiantį girtuokliavimą, už nenorą dirbti kūrybinį darbą, už apsileidimą pareigų pildyme. Ir drg. Mieželaitis žadėjo ne kartą ištaisyti savo klaidas. Tačiau viskas tęsiasi po senovei. Mieželaitis smunka tiesiog žemyn. Jo girtavimai ir skandalai viešose vietose pasidarė beveik kasdieniniu reiškiniu. Jis ignoruoja bet kokią drausmę, nepildo savo, kaip komunisto, prievolių. <...> Surenkant partinius mokesčius, iš Mieželaičio tenka plėšte išplėšti, kadangi jis tiesiog atsisako mokėti, aiškindamasis neturįs pinigų. Negana to, būdamas girtame stovyje, o tai atsitinka pastoviai, Mieželaitis pliauškia visokius niekus, šmeižia ir niekina partinius draugus, nusirita net iki antitarybinių pliauškalų. Atrodo, atėjo laikas baigti su tokiais reiškiniais“ (Rašytojas pokario metais: dokumentų rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 267).
[10] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 329. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[11] Pranas Oleka – 1944–1947 m. LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1947–1950 m. LTSR MT pirmininko pavaduotojas.
[12] Tomas Venclova savo kelionės dienoraščiuose mini, kad keliaudamas po Japoniją traukinyje šnekučiavosi su Vasilijum Aksionovu apie Lietuvą; šis pasakojo, esą „išgėręs Mieželaitis verkdavęs, kad „ruskiai išvežė ketvirtadalį tautos“ (Venclova T. Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 25).
[13] 1946 m. E. Mieželaitis ir už poeziją (rinkinys „Tėviškės vėjas“ (1946), ir už LLKJS CK sekretoriaus veiklą (organizavo respublikoje jaunųjų ūkininkų ratelius) buvo apšauktas nacionalistu, atleistas iš pareigų, nespausdinamas ir viešai neminimas – jo žodžiais, tapo kolektyviniu „ir kt.“
[14] E. Mieželaitis tuo metu yra parašęs gerų kūrinių vaikams. Antai poema „Zuikis Puikis“ (1949) sulaukė ne vieno leidimo; dabar skaitytojai kartais ją priskiria vaikų literatūros klasikui Vytei Nemunėliui (Bernardui Brazdžioniui). Pagal šią poemą kompozitorius Sigitas Mickis sukūrė kamerinę operą vaikams „Zuikis Puikis“ (jos premjera LNOBT įvyko 2015 03 14). Beje, neilgą laiką E. Mieželaitis dirbo Grožinės literatūros leidykloje Vaikų literatūros skyriaus redaktoriumi; jį 1949 m. pakeitė Aldona Liobytė. Pokariu aplinkybių priverstas išbandyti rašymą vaikams E. Mieželaitis šios kūrybinės patirties nepamiršo ir vėliau. Kartu su kartojamomis senų kūrinių laidomis skelbė ir naujus tekstus – pasaką „Neringa“ (1968), „Dainos dienoraštį“ (1973), „Žaliąją polikliniką: tris rožes mergaitei Ugnei“ (1989) ir kt.
[15] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1967. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[16] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1977. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[17] Toks pat „Žmogaus“ traktavimas išlikęs ir „Nereikalingame žmoguje“.
[18] Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos: L–Ž. – Vilnius: Vaga, 1989. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[19] Jį sudaro šešios eseistikos knygos: „Lyriniai etiudai“ (1964), „Naktiniai drugiai“ (1966), „Montažai“ (1969), „Horizontai“ (1970), „Antakalnio barokas“ (1971), „Iliuzijos bokštas“ (1973). Šias knygas E. Mieželaitis apibūdino kaip hibridinį žanrą, kaip metraščius, kitur dar – kaip individualų epą.
[20] Tokių laiškų po „Žmogaus“ rusų kalba pasirodymo, kaip rodo poeto archyvo duomenys, jis gaudavo iš visos Sovietų Sąjungos.
[21] Kalbama apie pasitraukimą į Sovietų Sąjungą karui prasidėjus.
[22] Lituanistai: 1957–1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014. – P. 25.
[23] Bieliauskas A. Molinis kalnas. – Vilnius: Pradai, 1999. – P. 404–416.
[24] A. Bieliausko žodžiais, jų turėjo ar ne septynias; labiausiai mėgo su Mefistofelio atvaizdu.
[25] Pranas Treinys knygoje „Atsisveikinus su teatru“ (1998) cituoja M. Mironaitę: „Poeto meilė mane užklupo staiga kaip taifūnas ir truko tik šešias savaites“ (p. 354–355).
[26] M. Mironaitės įrašas dienoraštyje apie tai, kad galėjo būti rimta: „Kas mane asmeniškai sujaudintų? Kada buvo toks stovis. / Ne tas, ne tas – ieškau praeity asmens. Ir staiga – Kijevas – pradžia, galėjusi pakeisti visą mano buitį ir sielą“ (Jakševičiūtė D. Monikos Mironaitės gyvenimo romanas. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 114). Turbūt apie tai 1976 m. data pažymėtas E. Mieželaičio 15 eilėraščių ciklas „Pavėluoti sonetai“: „Ar tu atsimeni šventos Onos bažnyčią? / Tu žydro angelo žingsniu ėjai gatve. / Aš, jaunas ateistas, tyčia ar netyčia / Atsiklaupiau. Tačiau pirmiausia – prieš tave“ (Mieželaitis E. Raštai: Pantomima. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 606).
[27] Vito Areškos prisiminimų knygoje „Kumelė Emilja“ (2007) skaitome: „Rašydamas mokiniams knygelę, norėjau į ją įdėti ką nors įdomaus iš poeto asmeninio gyvenimo, įdėti kokią nors meilės istoriją. – Kai skaitote mano knygas, – kalbėjo poetas, – ten ir surandate visus meilės nuotykius. Arba bent užuominas į juos“ (p. 319).
[28] Apie tai, kaip Maskvoje buvo švenčiamos E. Mieželaičio vestuvės, „Naujojoje Romuvoje“ (1997, Nr. 3) rašė Vanda Žemaitytė.
[29] Turbūt Kostas Kubilinskas.
[30] Iš autorės pokalbio su Aleksandra Kubilinskiene (2013 10 22).
[31] Bieliauskas A. Molinis kalnas. – P. 423.
[32] „Miela Stase, / Aš Tau noriu iš visos širdies padėkoti šiandien už viską – už duonos kąsnį studentavimo metais, už tą jaukumą ir meilę, kuri supo mano pirmuosius poezijos žingsnius mūsų nuostabiajame Užupyje. Aš visada stebėjaus Tavo širdies platumu, nors Tu iš priešingos man Lietuvos dalies, apie kurią ne visada galvojama taip. / Linksmų Tau švenčių, mūsų geras Žmogau ir bičiuli. / Tavo Juozas (Tuo metu, kai Edzka eina posėdžiauti į Kremlių...)“ [1967. – F. 27. – Ap. 2. – B. 394. – L. 21]
[33] Kostas Korsakas laiške iš Maskvos (1954 12 15), kur dalyvavo SSRS Rašytojų sąjungos suvažiavime, savo žmonai, rašytojai Halinai Korsakienei rašė: „Dabar pora pletkų. Mieželaitis su mumis į suvažiavimą neatvyko: serga savąja liga, gal atvyks vėliau, bet padėtis, atrodo, rimta, nes jau turėjo įsikišti gydytojas. Aplamai ir pikta, ir liūdna, ir gaila talentingo žmogaus“ (Literatūra ir kalba. – XXII (1995). – P. 327).
[34] Bieliauskas A. Pažink savo artimą: abipus Rubikono, IV. – Vilnius: Pradai, 2001. – P. 271–273.
[35] Mieželaitis E. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 144.
[36] Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 324.
[37] Rengdamas spaudai ketvirtąjį „Raštų“ tomą E. Mieželaitis redaktorei Stasei Budrytei rašė: „Aš štai palieku Jums į šį (4-tą) tomą dar nedidelį ciklą „Metų laikai“, kurį iš senesnių ir tik ką parašytų eilėraščių pavyko suklijuoti rudeninėje Santakoje (Dieve mano, kaip ten gerai rašosi – kaip gera ten gyventi!)“ (S. Budrytės asmeninis archyvas).
[38] Mieželaitis E. Raštai. – T. 4. – P. 304.
[39] Mieželaitis E. Dienos akcentai // Metai. – 1999. – Nr. 10. – P. 113.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)

Rašytoją Vladą KALVAITĮ kalbina Birutė JONUŠKAITĖ

– Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą?

– Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą buvau nustebintas ir nudžiugintas: prieš dvi dienas baigėsi Sovietų Sąjungoje įvairiems netikšoms ir pašlemėkams taikomas gyvenamosios vietos apribojimo terminas. Jau šis tas: mat kategoriškai atsisakęs bendradarbiauti su tais, kurie mane įkalino ir ištrėmė, gavau verdiktą: apie kūrybinį kelią ir knygas, draugas Kalvaiti, gali nė nesvajoti. Bet tai tik pusė bėdos. Švietimo ministerijos Kadrų skyriaus viršininkas, išgirdęs, kur išduotas diplomas, ilgai rūkė, pūsdamas „Kazbeko“ dūmus pro pravirą orlaidę. „Rusų kalbos mokytojai reikalingi Trakuose ir Vilkaviškyje. Pasakykite, kad aš neprieštarausiu.“ Trakų švietimo skyriaus vedėjas, pavartęs diplomą, kirto tiesiai šviesiai: „Mes jūsų paslaugų atsisakysime.“ Į Vilkaviškį nebevažiavau.
Padėjo įsitvirtinti anksčiau iš Sibiro grįžusių draugų giminaičiai – trejus metus dirbau auklėtoju Veliučionių specialiojoje profesinėje technikos mokykloje. Gavau butą. Senas partietis įsiuto. Brūkštelėjo tiesiai į saugumą: „Butai pas mus dalijami liaudies priešams.“ Atvažiavo patikrinti. Kaip pirštu į akį. Teko keltis kitur. Į provinciją. Baigęs trijų mėnesių durpyninkystės kursus, tapau durpių gamybos meistru ir baro viršininku Tytuvėnų durpyne. Vėliau dirbau Tytuvėnų žemės ūkio technikume, Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje ir laisvalaikiu vis rašinėjau. O kai ką dėjau ir į stalčių...

– Jūs labai šiltai prisimenate gimtąjį Radviliškį: „Čia – namai, kupini sekmadienio, senelės rūbų klosčių kvapų. Tėvo – batsiuvio – artelės šurmulio, knygų skaitymo vakarų. Juose dalyvavo tėvo draugas Aleksas Puzanauskas – vėliau Šiaulių teatro režisierius, Stasys Paska, vėliau – Vilniaus operos ir baleto teatro solistas.“ Ar galite papasakoti daugiau apie savo tėvų namus ir juose skaitytas knygas (kokias?), apie senelę, kuriai romane skirti neparašyti laiškai – ypatingai šviesūs ir jaudinantys. Esate minėjęs, kad Jums nuo vaikystės patiko satyra ir kad tikriausiai savo humoro jausmą paveldėjote iš tėvo. O kokia buvo Jūsų bajoraitė mama? Juk, šiaip ar taip, esate mėlyno kraujo. Ar ne iš jos paveldėjote tą išskirtinę ne tik vidinę, bet ir išorinę eleganciją?

– Batsiuvių artelės šurmulys neužmirštamas. Laukujos durys beveik neužsidarydavo. Tai sugrįžęs į gimtuosius Aukštelkus (už septynių kilometrų į šiaurę nuo Radviliškio) su glėbiais naujienų iš laikinosios sostinės įgriūva visai Lietuvai plačiai žinomas tenisininkas Vilius Variakojis (1937 ir 1939 m. buvo Lietuvos krepšinio rinktinės atsarginis žaidėjas, o vokietmečiu žaidė Šiaulių „Šarūno“ komandoje), tai su nunešiotais pusbačiais užsuka Romanas Marijošius (jo tėvas Radviliškio gimnazijos muzikos mokytojas), tuokart dar žalias Kauno konservatorijos studenčiokas, ir Jonas Marcinkevičius, labai savas, artimas žmogus, dirbęs geležinkelio priežiūros brigadoje.
Artelės sielos dvi: tėvas ir jo draugas Aleksiukas-Puziniukas. Kai tėvo nuotaika būdavo gera, užtraukdavo savo mylimą dainą:

Ar tu pyk,
ar tu kauk,
žemės duota
man nedaug.
Bet užtat arklys –
Dievo dovana:
striukos kojos,
ilgas kaklas,
ant abiejų
akių aklas,
nieko nemato
ir nesibaido.
Jeigu kam prireiks
jomarkan važiuot,
prašom pasakyt,
nepasididžiuot –
kelias bus smagus,
velniškai smagus.
Pavažiavę Šiaulių pusėn,
savo bažnytėlėj būsim
per pat mišparus,
per pat mišparus...

Aleksiukas-Puziniukas kaip ir šeimos narys. Jei per ilgai užsibūdavo, nakvodavo pas mus. Iš prigimties jis artistas, o ir skaitovas nepralenkiamas. Balsas skambus, dikcija aiški, lietuvių kalba švari, be tarmiškų nukrypimų. Kai skaitė „Dėdės Tomo trobelę“, suvokęs, koks sunkus, be jokių prošvaisčių juodaodžių gyvenimas, nejučia paleidau dūdas. Senelė ištraukė mane iš kampo, kur sėdėjau prisidengęs lango užuolaida, išsinešė ir sėdėjo prie lovelės, kol užmigau. Prisimenu, Puziniukas minutėlei pritilo, apgailestaudamas, kad neteko vieno klausytojo. Kai skaitė J. Marcinkevičiaus „Sukaustytus latrus“, buvau metais vyresnis ir supratau, kad kalinių gyvenimas – ne pyragai. Artelėje buvo svarstomos ir ateities problemos. Nuoširdžiai stebėjausi, kodėl beveik visi nori būti artistais, siūlė tai vieną, tai kitą veikalą, kuris labiau galėtų sujaudinti žiūrovą, bet ta nelaboji pasaulinė krizė mostelėjo nedoru sparnu ir artelė per vieną vasarą nusikapanojo. Visi kurpaliai, batsiuvio įrankiai buvo sukrauti į dėžes ir drauge su įdubusiomis kėdutėmis atsidūrė malkinėje. Prie sienos atsirado mano lovelė be kratinių pavažų, o pro atitrauktas užuolaidas smagiai plūstelėjo saulės spinduliai.
Kai šalia geležinkelio iškilo Šaulių rūmai, ta pati Puziniuko kompanija iki vokietmečio suvaidino spektaklius: „Prabočių šešėliai“, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, „Geležinis trejetas“ (apie lietuvių kovas su lenkais Augustavo girioje), „Genovaitę“ ir „Atžalyną“ (kartu su gimnazistais).
Taigi tėvas ne tik kalbus, bet ir aštrialiežuvis. Anekdotai, blevyzgėlės, dviprasmiškos mįslės – jo kūrinėliai.
Šeimoje – geležinė tvarka. Mama pamaldi ir rimta. Jos reikalavimai kategoriški: sekmadieniais – į votyvą, gegužę ir spalį – į vakarines pamaldas, prieš didžiąsias šventes – išpažinties ir komunijos.
Tėvas griežtas, bet teisingas. Prasikaltai – būsi nubaustas. Malkų supjaustysi ir suskaldysi dvigubai. Vienas nušluosi šaligatvį ir bruką iki gatvės vidurio... Visi jo įsakymai nepikti, ištarti su slapta šypsena. Rytą atsikėlęs rasdavau gatvę nušluotą. Neklausdavau kas. Žinojau – arba mama, arba senelė. Labai nemėgdavo, kai iš krepšinio aikštelės grįždavau, kaip jis sakydavo, „po vištatupio“. Kartą prasitarė, argi aš nesuprantu, kaip jaudinasi mama, o ir jis pats sėdi lyg ant adatų. Laikai neramūs. Susigėdęs paaiškinau: vyrų krepšinio kamuolys sukiužęs, pilvotas, o mano – tvirtas apvalutis. Užsižaidė vyrai... Nieko nepasakė, o beveik po savaitės pirštu dūrė į naujai pasiūtą krepšinio kamuolį: „Nunešk vyrams... Kamerą patys nusipirks.“ Žinojau, kaip sunku krepšinio kamuoliui atrinkti odą. Ne visur ji vienodo storio. Kartais viena išpjova gali sugadinti visą darbą. O kiek reikia pastangų, jėgų ir užsispyrimo, norint jį išversti. „Greičiau pasiūsi penkias poras aulinių batų nei vieną kamuolį...“
O mėlyno kraujo – irgi ne prūdai. Vienas kitas decilitras, o elegancijos dar mažiau. Kas paaiškins – su kuo ji valgoma? Be abejo, aš nusidavęs į tėvą – žemiškas, mužikiškas. Tai savianalizės pasekmė.

– Dar gyvendamas ne Lietuvoje pradėjote kurti epigramas. Esate sakęs, kad rusų kalba jų parašėte apie tris šimtus. Ar visas išsaugojote iki šių dienų? Ar jau visos išverstos į lietuvių kalbą, kur nors išspausdintos? Kaip sekėsi versti paties parašytus kūrinius?

– Buvau prirašęs apsčiai. Spausdino Irkutsko ir Krasnojarsko sričių dienraščiai. Net honorarą mokėjo. O kadangi knyga kainavo apie rublį, žiūrėk, dešimt knygų ir nusiperki. Išsaugojau ne visas epigramas. Kažkur keli segtuvai dulksta... Įsidrąsinau sykį vieną kūrinėlį pasiųsti į „Krokodilą“. Galiu pasigirti – atspausdino.
Už honorarą nusipirkau Iljos Erenburgo devyntomį, sukėlusį daug prieštaringų vertinimų. Keletą epigramų išverčiau „Šluotai“ į 1966 metų paskutinį numerį.

– „Satyrikas? Lyrikas? Prozininkas? Reikėtų mane sukapoti dalelėmis. Nežinau, ko būtų daugiausia. Nežinau. Visad apgailestausiu, kad dar nesukūriau tokio kūrinio, kurį pavadinčiau tobulu. Tobulybė yra neaprėpiama. Ji – nepasiekiama“, – taip kalbėjote 2010 metais. Šiandien Jus pažįstame visų pirma kaip novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autorių. Ši knyga pateko į 2012 metų Geriausių knygų suaugusiems penketuką, taigi beveik „tobula“. Ar Jūs pats ja esate taip labai patenkintas, kaip kad skaitytojai? Ar ją parašius šiek tiek palengvėjo iš lagerio atsinešta kupra? Ar tikrai, kaip teigia knygos recenzentai, šis „išsipasakojimas“ leido Jums įgyti nuskausminančią distanciją, atvėrė erdvę realisto ir satyriko žvilgsniui? Juk esate sakęs, kad „kiekvienos parašytos knygos nebemėgstu. Ypač jei joje yra man intymesnių dalykų. Juos skaitytojas vertina. O aš graužiuosi“.

– Jūs pasakėte – „beveik tobula“. O iki normalaus tobulumo tiek, kiek iki Sirijaus žvaigždyno. Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim – kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai – pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis. Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti? Kodėl negęsta noras vis ką nors statyti ir karštligiškai ieškai lentų, tinkančių durų varčioms? Kodėl brendi purvinomis gatvėmis? Dumblo vis daugiau, vandens daugiau, o tu nemoki plaukti... reikia žengti dar vieną paskutinį žingsnį ir tu jau nugarmėsi gylyn. Ir prieš tave ūmai atsiranda šluotelė pernykščių žolių. Čiumpi už jų ir jauti – kyli į viršų. O ten kažkur laužas... Ir žinai, kas sėdi prie to laužo. Kodėl ir atmintis negali nurimti? Deja, nuskausminamoji distancija tik fikcija.

– Vytautas Rubavičius, recenzuodamas Jūsų romaną, rašė: „Skaitydamas tokią literatūrą ypač aiškiai pajunti, kad atmintis visada veikia sykiu su kūrybine vaizduote, kad atmintis ir vaizduotė yra du tos pačios misterijos aspektai. Be jų – jokios paveikios literatūros, jokio paveikaus išgyvenimų išsakymo. Bendrais žodžiais niekaip neperteiksi nei skausmo, nei nevilties, nei patirtos prievartos, nei apreiškimo šviesos. Faktai fakteliai taip pat turi tam tikrą reikšmę – juos lygindami būsimi tyrinėtojai gali aptikti įvairių reikšmingų istorinių smulkmenų, tačiau tik literatūra, atminties literatūra pajėgi mus, skaitytojus, įtraukti į šiurpaus egzistencinio išgyvenimo properšą, šitaip plėsdama mūsų asmeninės ir istorinės savivokos patirtį bei akiplotį, taip pat tvirtindama mūsų žmogiškosios bendrystės saitus.“ Taigi, mielas Vladai, kad Jūsų gyvenimas vertas romano, Jūs jau įrodėte. Be asmeninės patirties Intos gulage „Sustiprinto režimo barako“ turbūt neįmanoma būtų parašyti. Nes tai „gyvenimo patikrinta ir užgrūdinta ištarmė“. Tačiau man vis tiek maga sužinoti, koks šiame romane tikrovės ir fantazijos santykis, ar visi herojai turi prototipus, ar visa, ką rašote, regėjote savo akimis, ar, pavyzdžiui, kai ką girdėjote iš kitų kalinių, kai ką prikūrėte pats.

– Beveik visi herojai turi prototipus. Sovietinis lageris – įvairiausių „herojų“ galerija. Pasirink pats, kas tau arčiau širdies. Ar vagį žmogžudį, kuriam kam nors „išleisti dvasią“ „dva raza pliunut’“ (du kartus nusispjauti), arba kokį nors „dvasną“, kuris jau nebesupranta, kas jis yra ir dėl ko gyvena. Mes juos vadinome „pingvinais“. Jie Borios ir jo jaučio Sevos kontingentas. Įmeta su apatiniais rūbais į iš žalių ir dar kvepiančių lentų sukaltą dėžę (neva grabą) ir neskubėdami pagarbiai praveža pro visą zoną, primindami, kad visų laukia panašus likimas. Visi – matyti, regėti, su kai kuriais bendrauta, kalbėta. Iš kai kurių – neryškių – kartais padarai vieną – kampuotesnį.

– Dar paklausiu ir apie novelę „Kandidatas į... Ginesą“ iš rinkinio „Stiklinė aguonų“. Labai smagu, kai vyras rašytojas taip taikliai pasakoja apie vyrus – „ne šios žemės piliečius“, kokių mūsų gildijoje tikrai netrūksta. Valentinas Sventickas yra pasakęs, kad daugeliui rašytojų (ypač emigrantų) ganėtinai pasisekė – jie turėję nepaprastai geras žmonas... Jos buvo ir vaikų augintojos, ir duoną uždirbdavo, ir namus remontuodavo, ir savo vyrų kūrybos vadyba užsiimdavo. Taigi ar Laurutis turi prototipą? Kaipgi Jūsų žmonai, vaikų gydytojai, sekėsi gyventi su nuolatos „rašinėjančiu“, į knygas įnikusiu vyru?

– Be abejo, ir Laurutis turėjo savo prototipą. Su juo kartu dirbau. Tai darbų mokytojas. Labai mėgo medį. Nuostabus žmogus. Į savo sandėliuką prisinešė iš girios kelmų, šakų, lentgalių atsivežė iš lentpjūvės, net žieves ir tošeles susirinko. Kiekvienas mokinys gaudavo skirtingą užduotį. Žurnalą palikdavo mokytojų kambaryje. Grįžęs iš atminties surašydavo visiems pažymius. Pavaduotoja įžiūrėjo „aferą“. Gavęs pastabą, kitą dieną į mokytojų kambarį įėjo su didžiuliu pusmaišiu. Lauručio rankos drebėjo, kakta rasojo.
– Atleiskit! Paprašysiu man padėti, pagelbėti. Štai čia 5b klasės berniukų darbai. Jūs atsiverskite žurnalą, o aš iš maišo trauksiu dirbinius, skelbsiu mokinio pavardę ir pažymį. Jei suklysiu, bent sykį, parašysiu pareiškimą... išeiti iš darbo.
Ant stalo suguldė vaikų išskaptuotus įvairaus dydžio šaukštus, kelias dėžutes, ant kurių dangtelių galima buvo atpažinti Žemaitę, Maironį, Vaižgantą, Kudirką, Basanavičių. Laurutis nepadarė nė vienos klaidos...
O V. Sventickas teisus. Mano žmona nepaprasta. Keletą novelių esu parašęs pagal jos papasakotas istorijas. Tokia yra novelė „Sugrįžimas“, atspausdinta knygoje „Balandis ir bandonija“. Kitos dar stalčiuose. Anais laikais mes prenumeruodavome daug leidinių, be kurių gyventi tiesiog neįmanoma. Laiškanešys atnešdavo „Literaturnaja gazeta“, „Knižnoje obozrenije“, „Roman-gazeta“, žurnalus „Oktiabr’“, „Novyj mir“ – kažkuriame buvo spausdinami naujausi užsienio rašytojų kūriniai... Ir dar visas glėbys lietuviškų leidinių.
Žmona turėjo daugiau laiko negu aš. Ji man patardavo, ką skaityti verta ir ko ne. Mūsų skoniai sutapdavo.

– Jūs esate minėjęs, kad „Sustiprinto režimo baraką“ rašėte dvidešimt metų. Kaip visa tai vyko? Ar turėjote išsaugojęs kokius nors užrašus iš lagerio laikų?

– Jokių užrašų iš lagerio neatsivežiau. Žinios iš penktojo olpo (ypatingojo lagerio punkto) vienareikšmės: atims kiekvieną mažiausią popieriuką. O jei pradėsi šiauštis – tavo išvykimas „į laisvę“ bus atidėtas neribotam laikui. Dažniausiai, ypač pabaltijiečiai, nerizikuodavo.
Romaną pradėjau rašyti 1989 metais Lampėdžiuose, kur ilsėjomės su žmona po jos pirmos operacijos. Pirmiausia pradėjau rašyti vaizdus iš „buro“. Supratau, kad tai gali būti nuobodu skaitytojams. Ir tada atsirado „Neparašyti laiškai senelei“, kuriuos sukišau į tekstą „atsipūtimui“. Kita vertus, mėgstu rašyti kelis kūrinius iškart. Kai su vieno kūrinio herojais susipyksti, imi nebesutarti, griebiesi kito. Viskas priklauso nuo tavo nuotaikos, nuo aplinkos ir žmonių, kurie tave supa.

– Kaip manote, kas žmogui padeda išlikti ekstremaliomis sąlygomis, kai jam į nugarą nuolatos alsuoja baimė? Baimė mirti iš bado. Baimė būti užmuštam. Humoras? Žvilgsnis iš šalies į save? Kiti, šalia esantys, gerumo nepraradę žmonės, tokie kaip kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kaip Efendijevas? Gebėjimas greitai ir taikliai įvertinti situaciją? O gal tik atsitiktinumas? Jūs esate sakęs, kad kiekvieno patirtis net ir lageryje yra individuali. Tai gal formulė labai paprasta: jeigu likimo bus skirta – išgyvensi, nesvarbu, koks esi, kokie tavo charakterio bruožai, kokie įsitikinimai, o jeigu skirta mirti – niekas nepadės.

– Kas neleido praskysti? Gal Dievas padėjo. Gal likimas. Gal mano paties nuostatos, pasaulėžiūra. Manau, yra daug elementų, žmogų veikiančių iš visų pusių. Kai išlaipino 1948-ųjų gruodžio 25-ąją, Intoje buvo 44 laipsniai šalčio. Plonos kojinės privirusios prie batų. Griuvinėdami, vienas kitą keldami, ragindami dar turėjome eiti apie dešimt kilometrų. Atsiliekančius šaudė. Mirusius metė į griovius. Tai tik nedidelis epizodas, kuris irgi formuoja tavo žvilgsnį į pasaulį. Sutikau įvairiausių žmonių, mačiau kraupiausių dalykų.
Lageryje plazdeno viena visiems kaliniams žinoma frazė, apibūdinanti tokių darbo stovyklų kūrimo turinį ir esmę: „Nuo dienos davinio nemirsi, bet mergaičių nepamylėsi.“ Kažkur „viršuje“ buvo paskaičiuota, kiek reikia duonytės ir košytės, kad kalinys ne tik nepakratytų kojų, bet dar ir dirbtų. Kad kęstų nuolatinį alkį, bet turėtų ir šiek tiek vilties. Baimės būti užmuštam patyrė nedaug kas. Buvusių recidyvistų neliko. Juos perkėlė į kitus lagerius, čia liko visi nuteisti pagal 58 straipsnį (58.10 – agitacija prieš sovietų valdžią; 58.11 – grupinis pasipriešinimas (be ginklo); 58.8 – ginkluotas pasipriešinimas). O politiniai kaliniai – šviesus kontingentas – inteligentai: studentai, gydytojai, mokytojai, dailininkai, rašytojai... Mums išgyventi padėjo azerbaidžaniečiai – Efendijevas, Azizovas, Aivazovas, buvę Kaspijos jūros naftininkai. Jie visi buvo mėtomi po lagerius nuo 1937 metų. Žmonos pakeitė gyvenamąsias vietas, todėl jie dažnai gaudavo siuntinius. Į valgyklą neidavo. Vadinasi, likdavo didžiausi obeliskai pietinės ir vakarinės košės bei žuvies, kurios jie irgi nemėgo. O savaitgaliais – Kazimiero Vasiliausko verdama košė, tikra dovana išbadėjusiems, prie nugaros pridžiūvusiems pilvams. Ypač jaunimui, kuris pateko į lagerį dar nesubrendęs. Pavyzdžiui, atvažiavęs svėriau trisdešimt aštuonis kilogramus, išvažiavau prisiauginęs dvidešimt. Dešimčia centimetrų ūgtelėjau, nuo metro šešiasdešimt aštuonių iki metro septyniasdešimt aštuonių. Tokio „tėtušio“ užmiršti neįmanoma.

– Viename interviu esate sakęs: „Viską nulemia tavo pasaulėžiūra. Ir tu negali nuo jos pabėgti. Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas. Ir man pasirinkti nebuvo sunku. Vokiečių laikais jis platino laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad esam už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Ir kai aš įstojau į pogrindinę „Trispalvės“ organizaciją, priklausiusią Kęstučio junginiui – viskas man buvo aišku.“ Ar šiandien Jums irgi viskas aišku Lietuvoje? Tiek daug paaukojote, tai ar dabar jaučiatės ramus, ar kas nors Jus pykdo, erzina? Kaip ten Jūsų dabartinės „haliucinacijos“? Ar vis dar Jus kankina?

– Norėčiau paaiškinti žodžius „viskas buvo aišku“. Mūsų „Trispalvės“ organizacija (aštuonios merginos ir penki vaikinai) priklausė Kęstučio junginiui. Dar vaikštant Radviliškio gatvėmis buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini nepriekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, kad pasirinkai tikrąjį kelią. O apie haliucinacijas aš jau rašiau. Jos kankina iki šiol. Bet būna velniškai smagu, kai prabudęs matai ne grotas, o įstrigusią eglės viršūnėje saulę.

– „Už tėvynę – 5 metai lagerio, 4 tremties. Mūsų šeimoje 11 patyrusių tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjusių 16 metų, tremtyje išbuvusių 84 metus, 1 nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas (kapas nežinomas), 5 jau mirę. Žinau, šiandien atlikčiau tą patį“, – esate sakęs. Iš šalies žiūrint – Jūsų šeima išskirtinė, ir tai, kiek suprantu, nulėmė, anot Pedro Almodovaro, „geras“ auklėjimas. Kaip manote, ar to „gero“ auklėjimo dar yra likę Lietuvoje, šeimose, mokykloje, visuomeninėse organizacijose? Ar tikite šių dienų Lietuvos piliečiais, savo dukros karta, savo anūkės? Ką jaunimas turėtų būtinai perskaityti?

– Tas „geras“ auklėjimas sutriko. Susirgom, gal tiksliau – mus pakirto bjauriausia dvidešimt pirmojo šimtmečio infekcinė liga – lagamininė nuotaika (čemodannoje nastrojenije). Mes jau nebeišsivaikštome, mes jau nebeišvažiuojame, mes išskrendame ir nebegrįžtame...
Ką jaunimas turėtų skaityti? Ne tik skaityti, bet daug ką išmokti mintinai, kad ir poetės Erikos Drungytės eilėraščių knygą „Patria“.

– Pakomentuokite šiuolaikinių realijų fone tokią savo frazę: „Nė vienam, kiek žinau tremtinių ir kalinių, nekilo mintis baigti gyvenimą savižudybe.“ Kaip čia atsitiko, kad dabar esam tauta, pirmaujanti Europoje pagal savižudybių skaičių? Ir kas yra žmogaus gyvenimas? Ko jis vertas?

– Savižudybę skatina neviltis, o tremtiniai ir kaliniai vilties nebuvo praradę. Net tas sovietinis penkiasdešimtmetis lietuvio neįveikė. Mes – žemdirbiai, mes mylime žemę. Ji iš mūsų buvo atimta.
Mūsų vadai neturėjo patirties valdyti valstybę. Todėl ir ėjome keliu pusiau akli. O silpnesnioji tautos dalis, nematydama nieko pozityvaus, o tik girdėdama nykius pažadus, – palūžo. Sunku apie tai skaityti! Juk gyvenimas vienas. Antrojo nebus. Pabūti, pagyventi šitoje žaliojoje planetoje Dievo dovana! Tik ar visi tai suprantame. Daug kas ją norėtų nusavinti...
Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Man atrodo, kad kaip yra, taip ir turi būti. Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimų kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi. Nesijausčiau saugus. Man atrodo, kad žmogus turi atjausti kitą. Bet dabar nėra atjautos. Lageryje atsidūrę žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus.

– Kiek Jus pažįstu, esate labai linksmas, visada geros nuotaikos žmogus. O sakote žurnalistams visai kitokius dalykus: „Esu prietaringas. Neleidžiu sau džiūgauti. Nes džiaugsmas tuojau pat persipina su sielvartu. Neplanuoju, nes mano suplanuotus dalykus kažkas visad sugriauna... Nemėgstu švenčių.“ Tai kaip čia yra: vienoks Kalvaitis viešumoje, o visai kitoks – savo kambarėlyje, Tytuvėnuose, žvelgdamas į Varlynę? Aš žinau, kad tuos namus kūrėte ir medžius sodinote kartu su žmona Leonora, kuri iškeliavo anapilin 1991 metais...

– Mes buvome labai artimi. Iš pusės žodžio suprasdavome kits kitą. Dargi iš žvilgsnio žinodavome, kas negerai. Į Baltijos kelią važiavome kartu. Ten ji, kažkur palei Pasvalį, švelniai paleido mano dešinę ranką ir tarė: „Čia turi stovėti mano tėvas, tavo uošvis.“ Ir nusišypsojo. (Jos tėvas 1951 m. buvo sušaudytas Tuskulėnuose, kaip tėvynės išdavikas.) Per Sausio įvykius mes buvome prie Seimo ir televizijos bokšto. Gyvenome pas draugus, greta Seimo rūmų. Rusinome laužus, dalijomės sumuštiniais, kava. Mane sukrėtė viena jos frazė: „Čia, pirmose gretose, turėtume stovėti mes, visos ir visi iš onkologinės Santariškių klinikos.“
Atsakymui neradau žodžių...

– „Stilius – tai kvapas. Gero apsakymo kvapą jauti. Ir tą kvapą sukurti yra autoriaus užduotis. Niekada negali pamiršti, kad skaitytojas tą kvapą norės pajausti... Taupyti žodį ir talpinti prasmę – štai tikroji užduotis“, – tai Jūsų žodžiai. Kaip manote, kas iš šiuolaikinių Lietuvos rašytojų rašo taip, kad iš karto užuodi jo kūrybos „kvapą“? Kokie užsienio rašytojai Jus keri tais savo „kvapais“?

– Užmirškime Ivano Krylovo pasakėčią, bet skaitant „Marantą“ tą kvapą jauti. Ypač jis gyvas dzūkiškuose intarpuose. Tai atgaiva sielai. Pridursiu: gera knyga – ne vien jos kvapas. Lietuvių kalba ypatinga tuo, jog greta sustačius tinkamus žodžius ji suskamba kūriniuose negirdėtomis simfonijomis.
Be galo artimas Valdas Papievis. Jo „Odilė“. Žavi Šarūno Barto filmai. Mano manymu, geriausią praeitų metų novelę išspausdino „Metai“ lapkritį – Alvydo Šlepiko „Violončelę“. Koks žodžių taupumas kuriant vaizdingą peizažą. Kiek nuostabios poezijos ir kokios artimos žmogiškai prigimčiai mistinės įžvalgos!
Mėgstu Lotynų Amerikos novelistus. Sena meilė – Jackas Londonas ir Guy de Maupassantÿas. Tačiau O. Henryÿio „Paskutinis lapas“ – kol kas neprilygstamas.

– Jūsų tėvo sumeistrauta komoda ir knygų lentynos apkabinėtos lapeliais su daugybe įvairiausių retų, Jums patinkančių žodžių. Taigi čia iš Jūsų repertuaro: nedrėžėkite (drėžėti – nenoromis duoti) atsakinėdamas į klausimus. Prašyčiau išeidinti (visus išvaryti) užklydėlius ir, kai spoksosite į galvotainius (debesis, panašius į galvą), negalvoti apie dienugalį (gyvenimo pabaigą), o imtis darbo pagal savo gamą (prigimtį) ir suskelti ne tik man atsakymus, bet dar ir kokią novelę apie, pavyzdžiui, dergsmą (šmeižtą), kurios herojė – devynvyrė (pasileidusi moteris). O iš tikrųjų norėčiau, kad tokių „skanių“ žodžių būtų kuo daugiau Jūsų knygose, ir tikiuosi, kad toje, kurią dabar rašote, žvelgdamas į savo uošvio portretą, bus apsčiai. O gal galėtumėtė plačiau papasakoti, kokia tai bus istorija?

– Rinkti lietuviškus žodžius ne mano išmislas. Jis pasiskolintas iš jaunojo J. Londono, kai leidėjų paakintas užsirašinėdavo sinonimus ant lapelių, kurie sukabinti ant virvučių nuolat lindo į akis. Aš juos prismeigiu prie lentynų...
Istorija, jei ji bus (jai reikia daug laiko ir jėgų!), – iš mūsų šeimos gyvenimo. Uošvio pokalbis, pašnekesys, pasiguodimas ar dar kaip kitaip su žentu, o jie vienas kito nėra matę. Uošviui devyniasdešimt ketveri metai, žentui – keturiasdešimt septyneri. Visas ilgas tarpas po uošvio mirties iki šių dienų. Uošvis – kaip minėjau – sušaudytas Tuskulėnuose 1951-aisiais. Iki šiol dar nenustatyta vieta kur žuvo, bet kolumbariume niša palikta.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)