2016 m. sausio 28 d. susitinkame taurei vyno ir José Saramago knygos „Praregėjimas“ aptarimui kartu su literatūrologe, vertėja Elžbieta Banyte ir atstovaujamosios demokratijos kritiku Dariumi Pocevičiumi.

José Saramago (1922–2010) – vienas svarbiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio premijos laureatas – groteskiškai pašiepia dabarties gyvenimo principus ir įžvalgiai svarsto būsimas žmonijos gyvenimo formas. „Praregėjimas“ tęsia žymiausio José Saramago romano „Aklumas“ (liet. 2007) temas. Neįvardytame mieste vyksta rinkimai, po kurių paaiškėja, kad dauguma biuletenių – nepažymėti. Valdžia siekia sustabdyti šį pavojingą reiškinį ir izoliuoja miestą paskelbdama jame apsiausties būvį. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės ir inertiškos prigimties apakintą, tačiau tvarkos išsiilgusią visuomenę, kuri staiga „praregi“, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių priežasčių.

Kas būtų, jei visuotinių rinkimų dieną žmonės staiga neitų balsuoti arba atėję imtų masiškai gadinti biuletenius? Taip ir nutinka bevardžiame ateities mieste, kurio gyventojai tuščiais popiergaliais paverčia 83 proc. biuletenių. Valdžia pasibaisėja ir izoliuoja miestą paskelbdama jame karantiną, tačiau palengva sąmoningėja ir kiti šalies gyventojai...

Nobelio premijos laureatas José Saramago ne tik groteskiškai pašiepia pagrindinius demokratijos principus, bet ir įžvalgiai svarsto būsimas bendruomeninio žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės, tvarkos ilgesio ir inertiškos prigimties apakintą visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių priežasčių.

Prieš dešimtmetį pasirodęs „Praregėjimas“ tęsia ankstesniame J. Saramago romane „Aklumas“ paliestas temas.

2016 01 10

Sausio 21 dieną, 18:30, VDA gotikinėje salėje vyks gotikos vakaras su „Maldororo giesmių“ skaitymais. Grafo Lautréamont’o kūrinį skaitys poetas ir vertėjas Dainius Gintalas, gros violončelistas Liutauras Žilaitis.

Grafo Lautréamont’o sukurtos „Maldororo giesmės“ (1869) – tai negailestinga žmonijos kritika, virstanti tamsia, daugiasluoksne ode pykčiui ir blogiui. Ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus į dienos šviesą prikėlė siurrealistai, pagaliau prabilo lietuviškai.

Rašytoją Aloyzą TENDZEGOLSKĮ kalbina Aldona ŽEMAITYTĖ

– Visada su baiminga pagarba žvelgiau į aforizmų kūrėjus, įsivaizduodama, kaip jie kankinasi, ieškodami kuo trumpesnių frazių, kuo taiklesnių žodžių ir kuo gilesnės minties. O kur dar to mažo tekstelio, to eiklaus posakio šlifavimas. Papasakok, mielas Aloyzai, kaip Tu prisijaukinai šitą žanrą. Aforistinis mąstymas tikriausiai užgimsta jau vaikystėje. Kokia buvo Tavo vaikystė, kai supratai, kad varnėnas juokiasi, kutendamas sau pažastis? Ar jau tada manei, kad pasuksi literatūros keliu? Juk mes, vyresnieji, esam žemdirbių padermės.

– Nuo pat vaikystės mačiau save tik literatūros kelyje, anksti pradėjau svaičioti apie gamtą, žaisti sąskambiais ir rimais, dvylikametis ėmiausi rašyti eiliuotas pasakas, nusižiūrėjęs į Salomėją Nėrį, Kornelijų Čiukovskį ir Piotrą Jeršovą, tik nė vienos neužbaigiau. Mama užėjusiems kaimynams rodė mano storus sąsiuvinius, liepdavo man paskaityti savo kūrybos, ir aš skaitydavau, jausdamas, kad malonūs ir mandagūs svečiai mintyse vis dėlto iš manęs šaiposi. Bet mane palaikė mama ir visos pasaulio bibliotekos!
Žemdirbystė buvo išdraskyta, žmonės neturėjo nė arklio, niekas nenorėjo eiti į kolūkį ir dirbti ten, kur brigadininkas pirštu parodė. Maniau, kad literatūroje daugiau laisvės... O paukščiai tada iš tiesų man buvo artimi – ir ne tik varnėnai. Skaitydamas spaudą, pagalvojau: apie pavasarį pirmieji praneša ne vieversiai, bet laikraščiai! Tai iš tiesų pirmieji mano aforizmai. Vaikiškos sparnuotos mintys!

Pirmuosius mano trumpojo žanro bandymus spausdino žurnalai „Šluota“, „Tarybinė moteris“ (šis žurnalas, ėjęs ir lenkų kalba, labiausiai domino mane dėl vertimų). Apsidžiaugiau, kai pluoštą frazių išspausdino „Jaunimo gretų“ žurnalas, o Algimantas Mikuta parašė skatinimo laiškelį.

– Kaip į trumpąjį žanrą žvelgi nuo dabartinių savo, aforizmų meistro, aukštumų? Juk aforizmas glaudžiai susijęs su liaudies posakiais, patarlėmis ir priežodžiais, su filosofija ir humoru, su absurdu ir parabole... Tos sąsajos daro jį išmintingą, įsimenamą, populiarų visuomenėje, kaip populiarūs per šimtmečius išliko senovės graikų ir romėnų filosofų bei rašytojų posakiai. Ką manai apie aforizmo prigimtį?

– Nesu aforizmų teoretikas, tik ilgą laiką – daugiau nei penkiasdešimt metų – galvojau, koks čia yra tas žanras. Taip, mane domino aforizmo prigimtis ir šaknys. Toptelėjo galvon: pasaulio neapibūdinsi dviem trim sakiniais, tik vienu. Ką tai reiškia? O jaunystėje, jau svajodamas apie aforizmų rinkinį, susidūriau ir su kiekybės problema: knygelei nepakanka nė šimto kūrinėlių! O kaip gyvuoti be knygelės?
Bet štai kokybės problema aktuali ir jaunystėje, ir senatvėje. Iš pradžių atrodė, kad aforistikoje nėra jokių dėsnių, jokių taisyklių – tik trumpi pabiri sakiniai. Mano jaunystės metais Lietuvoje aforizmai ir buvo spausdinami pabirai – tik laikraščiuose ir žurnaluose. Daugiau kaip du pokario dešimtmečius mūsų krašte nepasirodė nė vienas aforistas. Maniau, kad jų čia niekada ir nebuvo, kol pats archyvuose atkasiau prieškariu (1929) išleistą Romo Striupo knygelę „Alkanos mintys“, sovietiniais metais, žinoma, laikytą buržuazine. Niekur ji nebuvo netgi minima; tuo metu niekas nė nepagalvojo, kad aforizmai – tai literatūra, laikė juos kažkokiomis filosofijos pabiromis.
Štai keletas R. Striupo aforizmų: „Aš myliu dangų, nes žemės vaitojimais gyvenu...“, „Nebūčiau pasaulis, jei nekurčiau pasaulių“, „Išminčius – dvasios Dievas: jam nėra reikalo garbinti dangų“, „Dainoje gimęs, raudoje nemirsiu: žmogų apkabinęs meilėje sutirpsiu“, „Aš pasišalinsiu, kai pikta nugalėsiu“... Pajutau autoriui pagarbą.
Galvodamas apie savo aforizmus nežinojau, kokios mintys ateis į galvą, tik kartais nudžiugdavau. Man ilgą laiką patiko aforizmai, pagrįsti paprasčiausiu teiginiu: „Asilai pasakėčių neskaito“, „Medaliai apsaugo nuo kulkų“, „Saulė nemato šešėlių“... (Pastarasis pirmaisiais mano studijų metais labai patiko ketvirtakursiui Broniui Radzevičiui, su kuriuo gyvenau viename bendrabučio kambaryje ir kuris skatino mane „tikėti savimi“.) Tokiu šaltu trijų keturių žodžių teiginiu tarsi parodydavau, kas slypi aiškiame gyvenime, kasdieniuose reiškiniuose ir ko nematome, nors nuolatos į tai žiūrime. Autorius į vaizdą nesikiša, jo nė nepaliečia, tik stabteli, ir to pakanka. Jaučiau, kad šitokia aksiomos forma sustiprina minties objektyvumą. Šie aforizmai artimi maksimoms.

– O kas, Tavo nuomone, yra maksima? Apskritai, ar yra kokie skiriamieji ženklai tarp maksimų, aforizmų, sentencijų?

– Dėl to nesutaria net aforistai. Mano nuomone, maksima – tai rimtas arba komiškas moralės principas arba šiaip maksimaliai trumpas aforizmas. (Dabar taip ją apibūdina ir žodynai.) Knygoje „Gyvenimo išminties aforizmai“ Arthuras Schopenhaueris šaipydamasis pateikia riteriškosios garbės maksimą: „Kas mane įžeidžia ar man suduoda, turi mirti...“ Iškart pajuntame dvikovos absurdą. Maksimoms giminingi ir žaismingi gilesnės prasmės posakiai. Pavyzdžiui, mano paauglystės aforizmas: „Nekasi – nekąsi.“ Jis forma primena patarles: „Kur laki, ten lok“, „Kas kas, tas ir les“, tačiau skambumu liaudies kūrybai toli gražu neprilygsta.

Įsiminti padeda sąskambiai, rimai. Bet niekas, žinoma, blauzdos nelaužia rašyti tokius trumpus aforizmus. Čia mes tik kalbame apie trumpojo žanro atomus, pasakyčiau – apie sodrintą uraną.

– Patikslink, ką reiškia ši Tavo mintis? Sodrintas uranas... Gal čia vėl koks nors Tavo aforizmų aukso grūdas?

– Mane nuo vaikystės žavėjo prasmingos žodžių sandūros, kuriose žybteli ugnis. O mūsų laikų žodžiais kalbant, sodrintuoju uranu užtaisyti netgi tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti liaudies posakiai: „Ranka ranką mazgoja“, „Kiekvieno nagai į save riesti“ ar 1932 metais Marijampolėje užrašyta ir sovietiniais metais naujai skambėjusi patarlė: „Auksinis plaktukas ir geležines lubas prakala.“ Šie liaudies posakiai sprogdina kasdienį susitaikymą, egoizmą ir melą. Jie nėra labai dažni, bet kokie paveikūs! Maksimaliai suspaustas dėmesys. To paties gymio yra, pavyzdžiui, ir intelektualūs Vytauto Karaliaus aforizmai: „Idealas ieško idealios aukos“, „Anūkai pasako tiesą, nelaukdami, kol numirs bobutė.“
Sparnuota mintis – pasakyti per maža. Sakinius įsimename todėl, kad jie sodrinti. Potekstėje – uranas. Taip išreikštos mintys verčia suklusti. Aforizmas yra vienas mąstymo šablonų daužymo būdų. Taip pat kritiški, tik ne tokie skaudūs yra liaudies posakiai vos iš dviejų žodžių: „Šaukštai popiet“, „Liežuviu nepasiklosi“, „Nemeluosi – neparduosi“ ir pan.
Gal iš jų mokydamasis žodžių taupumo kadaise užrašiau aforizmus: „Garbingas, bet nedarbingas“, „Nežaiskite su deg...“, „Kartu su valdžia.“ Jų vertės nežinau, miniu juos dėl lakoniškos formos. Sovietiniais metais net porą kartų gatvėje mane prašnekino šiek tiek iš „Šluotos“ redakcijos susitikimų pažįstamas universiteto docentas, aforizmų žanro tyrinėtojas Jonas Bulota, klausdamas: „Ar tai tavo posakis „Švelniava!“?“ (Nelengva buvo autorių įsiminti, nes tada, be Vytauto Karaliaus, jau reiškėsi gal dešimt aforistų.) Ką ir kalbėti, anais laikais ši maksima skambėjo kur kas aktualiau...
Pagal atsiliepimus ir orientavausi nepažįstamoje srityje. (Šia tema literatūrologai ir kritikai tylėjo.) Vytautė Žilinskaitė, 1975 metais pristatydama mano aforizmus „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje (kūrybos puslapyje „Versmė“), linkėjo man išsijoti galybę smėlio, kad surasčiau krislelį tauraus metalo. Ji rašė: „Itin norėčiau patarti autoriui įdėmiau ir patikliau žvelgti į aforizmų prosenelius: patarles ir priežodžius.“ Rodos, mokiausi.

– Taigi, vaizdžiai kalbant, patarlės ir priežodžiai yra nelyginant aforizmų pramotės ir protėviai. Nesistebiu, kad sovietmečiu beveik nebuvo ryškių aforizmų kūrėjų. Sukurti originalius posakius reikėjo ne tik aštraus proto, bet ir drąsos. Juk sovietiniais metais viskas buvo pajungta ideologijai, taigi ir trumpoji mintis turėjo būti melaginga, arba apversta aukštyn kojom.

– Taip, anuomet netgi liaudies patarlės buvo falsifikuojamos. To neištrinsime iš istorijos. Tautosakos padirbiniai mums daugiausia buvo brukami vadovėliuose. Juos, be abejo, anonimiškai laužė iš piršto mūsų rašytojai, žurnalistai – kas gi kitas. Štai „Literatūros chrestomatija“, skirta aštuntai klasei, išleista Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje Kaune 1952 metais. Čia pateikiami tokie posakiai su užrašu „Patarlės ir priežodžiai“: „Kas į kolūkį nuėjo, vargo ir bėdų neregėjo“, „Iš Kremliaus matyti visa Tarybų žemė“, „Kur liaudis valdžią paėmė, ten laisvė ir pergalė“, „Įsileisk buožę į kolūkį, – tai kaip kiaulę į aruodą“...
Tokios „tautosakos“ rinkiniai buvo leidžiami visoje Sovietų Sąjungoje. Tuometinėse respublikose populiari buvo rusiška knygelė „Išmintingi patarėjai“ („Mудрые советчики“). Jos „posakiai“ taip išplito, kad tų laikų folkloro ir aforizmų kolekcininkas A. Čistiakovas, beje, iš viso pasaulio surinkęs penkis šimtus trumpojo žanro knygų (!), buvo priverstas 1980 metais prabilti viešai ir pasišaipyti iš tokių naujųjų „patarlių“, kaip, pavyzdžiui: „Ir traktorius turi savo charakterį.“

– Suprantu, kad Pats daug mokeisi iš patarlių ir priežodžių, nes tai yra neišsemiamas liaudies išminties lobynas. O kaip susipažinai su antikos sentencijomis?

– Sėdėdavau A. Mickevičiaus arba anuometinėje Respublikinėje bibliotekoje ir skaitydavau storus šių posakių tomus – lotynų ir rusų kalbomis. Jie man pasakydavo tai, ko neišgirsdavau iš mokytojų ir dėstytojų. Pavyzdžiui, Plauto sentencija: „Didžiausia tvarka – didžiausias neteisingumas.“ Išsirašydavau į sąsiuvinį ir šnabždėdavau pats sau lotyniškai. Ir dabar prisimenu: „Rara temporum felicitas...“ – „Reti laimingi laikai, kada galima jausti, ką nori, ir kalbėti, ką jauti.“ Tai Tacito aforizmas. Slapčiomis man atrodė, kad šios mintys yra tarsi antitarybinės. Ėmiau jas versti į lietuvių kalbą – spausdino „Nemunas“, „Jaunimo gretos“, „Šluota“.

– Teko skaityti ir girdėti daug patarlių, pagrįstų žodžių žaismu, kalambūrais... Kaip visa tai vertini?

– Nei žodžių žaismas, nei kalambūrai nėra primityvumo ženklai. Kaip čia neprisiminsi Senekos posakio: „Quod licet Jovi, non licet bovi“ – „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.“ Visiems žinoma bėda, kad kalambūrų neįmanoma išversti į kitą kalbą, o mūsų studentai juokaudami šią sentenciją išsivertė taip: „Kas leidžiama buliui, neleidžiama Zabuliui.“ (Henrikas Zabulis – Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros profesorius, vėliau – ministras.) Apie tai rašo Regina Koženiauskienė knygoje „Juridinė retorika“ (2005).

– Ar iš antikinės literatūros mokeisi rašyti ir rišliuosius tekstus: ankstesniais metais humoreskas, dabar – noveles? Tarsi girdėjau ir apie rašomą romaną?

– Man visada rūpėjo žodžio ir sakinio tikslumas, lakoniška formuluotė. Pavyzdžiui, iš Tacito „Istorijos“ ir „Analų“ mokiausi, kaip netikėta aforistiška mintimi užbaigti pasakojimo pastraipą. O rašydamas noveles ir kitų žanrų kūrinius jaučiau Platono įtaką – gal todėl mano pasakojimai stiliumi dažnai primena traktatą.

– Suprantu, kad Tavo stichija – siekti tobulo lakoniškumo. Bet ar dėl to nenukenčia aiškumas? Kartais aforizmai atrodo pernelyg mįslingi ir sunkiai suprantami.

– Visko būna. Ne kiekvienas supranta ir liaudies patarlę „Arklio nugara javai dera“. Nėra formos požiūriu drąsesnio posakio! Sykį prie manęs prieina studentė ir klausia, kaip suprasti aforizmą: „Kieno kojos negražios, tas kiša jas po stalu.“ Pats ilgai svarsčiau: ar kiti skaitytojai jį supras? Vėliau vis dėlto šią mintį tarp kitų išsiunčiau į „Nemuno“ žurnalą. Išspausdino. (Tada ir ten smulkųjį žanrą tvarkė A. Mikuta.) Tai patvirtino, kad mintis nėra per daug paslėpta.
Aforizmui dera tam tikras mįslingumas. Tačiau tas mįslingumas, žinoma, turi būti mažesnis nei mįslėse. Aforizmų kūrėjas ir teoretikas Kvintilianas pirmame mūsų eros amžiuje savo veikale „Oratoriaus rengimas“ rašo, kad „kai kuriems klausytojams tai, ką jie suprato, teikia malonumo, jie jaučia pasitenkinimą savo įžvalgumu ir džiaugiasi taip, tarsi jie būtų ne išgirdę, bet sugalvoję patys“. Panašiai teigė ir Fiodoras Dostojevskis.

– Kaip Tavo aforizmus priimdavo klausytojų auditorija? Juk dar studentas būdamas pradėjai skelbti savo aforizmus viešumoje. Ar nebūdavo baisu?

– Niekas mūsų, jaunųjų aforistų, labai nekritikavo. Salė priimdavo gyvai. Beje, išskyrus vieną atvejį: Vilniaus klubas „Ave, vita!“ surengė susitikimą Mokslų akademijoje, kur mūsų klausėsi profesoriai ir mokslų daktarai bei kandidatai. Skaitydamas pajutau negalią ir kažkokią baimę, nes klausytojai sėdėjo tarsi akmeniniai. Juos truputėlį išjudino tik vienintelis mano aforizmas: „Raginami dirbti, žmonės įpranta neraginami nedirbti“, – jie susižvalgė.
Bet nudžiugau, kai universitete į auditoriją įėjusi akcentologė Adelė Laigonaitė visam mūsų kursui išgyrė mano aforizmus, išspausdintus „Tarybinio studento“ laikraštyje. Kitą didelį džiaugsmą patyriau 1969 metais, kai Juozas Aputis mano, ketvirtakursio studento, mintims skyrė visą „Literatūros ir meno“ puslapį, jo viduryje užrašęs tik vieną žodį „Aforizmai“.

– Vis dėlto kodėl sovietinė aforistika nebuvo brandi?

– Tai labai skaudus klausimas. Aforistika atspindi visos literatūros būklę. Nėra šalies be aforistikos. Bet kai aukštai kabo šviesūs šūkiai, negali būti gilių minčių. Devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, brandžiojo socializmo metais, vienas rusų trumpojo žanro tyrinėtojas apie prancūzų aforizmus rašė: „Jie pasižymi kažkokia slapta energija.“ Bet jeigu tada jo paties šalyje ir buvo tokių aforizmų, jis negalėjo taip apie juos pasakyti. Nevalia buvo išduoti knygose užmaskuotų minčių. Nors mūsų, jaunųjų aforistų, pokalbiuose ir mintyse nuolat slankiojo kartus žodis „nespausdins“, mes visąlaik norėjome paskelbti kuo aštresnį posakį. Studijų metais stebėjausi, kad „Šluota“ išspausdino tokius mano aforizmus: „Tai, kas neišvengiama, paskelbk savo tikslu“, „Šimtai žmonių įrodinėja vienas kitam, kad gyvena laimingai“, „Prieš pasirinkdamas tiesos kelią, pažiūrėk, kur jis veda.“ Nieko čia ypatinga, kitas gal nematė jokio aštrumo, bet aš pagalvodavau: galbūt V. Žilinskaitė atsiliepime apie mane ir turėjo galvoje būtent tokias mintis, teigdama, kad šios „darėsi kas kartą imlesnės“?

– Iš aforizmų knygų įvairovės, iš jų turinio galima spręsti, kad autoriams nelengva kokiu nors principu mintis suskirstyti ir sudaryti rinkinį. Manau, kad per pastaruosius dešimtmečius jau įgijai šiokios tokios patirties.

– Taip, sudaryti aforizmų rinkinį – tikras pragaras. Ne kiekvienas drįsta pasielgti taip paprastai, kaip Jurgis Gimberis, kurio 200 puslapių knygą „Žinios trumpai“ (2013) sudaro du skyriai: „Iš knygos „Dar galima gyvent“ ir „Iš gyvenimo“. Rašytojas viename interviu pasakė, kad jo rinkiniai „sudaryti kaip papuolė“. Nesudėtingas buvo ir kito kauniškio – Alekso Dabulskio, aforizmų rinkinio „Mintys minta mintimis“ (1983) sudarytojo, darbas: knygoje devynių autorių, išrikiuotų abėcėlės tvarka, kūryba. Bet kito kolektyvinio rinkinio sudarytojas elgėsi kitaip – vertėsi per galvą: trylikos aforistų mintis sudėliojo pagal temas, daugelį kartų šen ir ten kaišiodamas tas pačias pavardes... Net pačios temos neaiškios: „Asilo nekausto“, „Dilema – būti ar turėti?“ ir pan. Ir kai kuriuos kitus rinkinius apsunkina gudragalviški, dažniausiai metaforiniai skyrių pavadinimai – na, ką, pavyzdžiui, reiškia: „Lova – nakties laivas“? Meilę?.. Betgi ten rašoma ir apie tėvynės meilę. O skyrius „Erdvu“?
Dabar Lietuvoje ir visame pasaulyje labai dažnai leidžiamos didžiųjų žmonių mintys – ten taip pat iškyla knygos sudarymo problema. Beveik visada jos skirstomos pagal temas – kaip ir patarlių bei priežodžių rinkiniai.
Man labai įdomi pasirodė Marcialio (pirmas mūsų eros amžius) patirtis. Jis išleido savo pirmąją epigramų knygą su plačia įžanga, kurioje dėsto rinkinio sudarymo problemas: kaip išdėlioti tekstą, kad skaitytojas nepavargtų ir kad jam nepabostų skaityti tiek daug trumpų eilėraščių? (Aforistams dar sunkiau!) Ir čia Marcialis pasielgia neįprastai – vienos temos epigramas išskirsto pluoštais ir išmėto visame rinkinyje. Vytautas Karalius stambiausią savo aforizmų rinkinį „Pusantro sparno“ (1984) sudarė žodyno principu: „Melas“, „Meluoti“, „Melagis“, „Memuarai“, „Miegas“, „Mielės“, „Mintis“, „Ministras“... Taip originaliai pasielgti jam leido aforizmų gausa – vargu ar jis kada nors turės pasekėjų. Vėlesni V. Karaliaus aforizmų rinkiniai „Nulis kilpoje“ (1996), „Atsarginis dangus“ (rusų k., 2000), „Sraigių finišas“(vok. k., 2002) ir kiti nebuvo už šį stambesni – ir jie sudaryti tradiciškai. Beje, aš, leisdamas rinkinį „Tūkstantis ir viena mintis“, ypatingo originalumo nesiekiau – mintis sugrupavau antonimų principu: „Gyvenimas ir mirtis“, „Prabanga ir skurdas“ – susidarė trisdešimt aštuoni skyreliai. Bet ne man save vertinti.

– Šįkart kalbėjome tik apie aforizmus, nors rašai ir kitų žanrų kūrinius. Ko labiausiai ilgisi Tavo siela ir širdis šiuo metu, kai jau neseniai atšventei jubiliejų? Gal esi sukūręs tam ilgesiui naują aforizmą?

– Tas jau praėjęs jubiliejus nekelia ir nekėlė man jokių šventiškų minčių. Visą gyvenimą vengiau švenčių, bėgau nuo šurmulio, netgi nelaukiau abiturientų išleistuvių. Tačiau buvau taikingas ir laikiausi Ovidijaus minties: „Gera matau ir pritariu, tačiau einu kitur.“ Niekada nenorėjau eiti su visais – nei džiaugtis, nei liūdėti, nei poilsiauti. O dabar, retkarčiais pagalvodamas apie senatvę ir artėjančią pabaigą, suprantu, kad vis dėlto teks eiti... Bet aš čia nepasakiau nieko nemalonaus – tai tik gimstantis naujas aforizmas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

pagal Gintarą Beresnevičių su Uldžio

Bėrzinio, dar Salio Šemerio ir daugelio kitų

pastabomis, nuorodomis, inkantacijomis

1. Įrašai

HIMNIŠKASIS

Aumens apiriby delčios nykimas
Deltuvos Nalšios Upytės žemėj
ir dar toliau – lig Švento Petro
Kompostelos Lig Kelno katedros ir Šartrų...
Goeterdaemerung – nuo Nibelungų
ligi Martyno Liuterio kovos su velniu
lig Milošų (dviejų) dievoieškos Regėjimų
ištinkančių pagiriomis Gavelį...

– Tai mylimasai kurs naktim sudyla
Aušrinė rožiapirštė Motina rugių – suaugus varpa
nei ašvienių galvos – Kuršo Jumis
Rupūžės gėlė vėlių suolelio priekojy...
Perkirstas pusiau antai jis slenka Grigo Ratų link...

– Ant Keturvėjai su žaliais žaibais
kutena Kauną – jauną raumeningą
atletą – žaisk krepšiasvydį
su Dariumi vartykis debesuos –
rytoj bus karas!
Maras bus Cenzūra – Giltinė GPUzevičiaus
Abi vali!
Ariogaloj toli kas tenai blizga?
Savickio diplomatiškas cilindras

2. Sąrašai Apyrašai

GILGAMEŠO MIRTIS

Rėžės kiek ilgas Žemė sudrebėjo
nuo Antakalnio lig Šventosios uosto
Lykiai pasliki Kas dabar kalbos mūs
įvykins šimtmečius?
Kas mums beprimins:
išdidi tauta Švintanti?

Duodasi krūvom Trinasi aplink Triznija
kad taip nelaiku ir kad apskritai
lyg tai ir ne mūsiškai:
tempiantis teismams Zonoje zaunų
Nors ir nesakytum: skolos

Spirų pabirai laikraščių miškuos
Bakchui ir kitiem šventiem paaukojimai
Tiki skrodimu Rausias Ir gelmės
neapimdami murdosi pliurpaluos tiesaskaldos

Įkalčiai: skvarbi reginti akis ir tokia erdvė
kad jos neapglėbs trenais neapdrėbs
nė etatinis profesoriškas seilėtekis
Guli – ir išgraužk! Nulaužta giesmė
vos pradėjus tūkstantmetį

EZOPO EPAS

Apivarus paleidęs tariamai
ir dėl akių linksmai pašokinėdamas
devynglavlitui tirštą miglą pučia
Epopus upups – toks dievuks iš užpečkio

Kol apie pirkią gimtą neužginta
ir apie žemę kaip koks petracvirka
ar katarinka šokančių ant rinkos
rūbeliais tautiškais kadrilių liaudišką
Tik ašarėlę brauki ir filmuoki
padekoruotą tokią defloruotą
išsalomėjintą po Kremliaus vėliavom –
o juk mylėjom ją nors to ir gėdijomės

Moralai – romams! Romas – monsinjorams!
Archaika – jinai kaip Nojaus arka
Bet gal geriau tiesmukiška murmelė:
Vo mire Marele – papūsk i rūrele!

DIEVAVARDŽIAI FONOGRAFIKOJ

Nugludinta kaip Kalanavičiaus
padirbtos kriaunos peiliui samojedo
kalba manoji – paribio dukra
Ta čiūto rūto tūtela
tito altra ridėlija rado
bruknelė Daukanto ir tratilas Tarulio
– G – l – ž – m – šamanas meisteris iš Uoliojo Lietuvio ložės
leišių lęšius lasiodamas švepluoja...
Nes pradai jungias – prie sklandžios suokos
ulbėjimo su išmonėm vingriom
pasiusk kaip dera
šleivas šimtametis apkurtęs kušlas švogždantis švotra
Samanės nebgeria centurionas Kornelijus
Blaivus Marčėnas dairos nuobodus: – Jų legionas!
Lobauk! Su mumis gaji negęstanti
vaizdynė žodkelė Sigito įpinta ertmėn Sietyno
Granausko liepa Grainio nekirsta...

DIDYSIS MŪŠIS

– Christ ist erstanden! – gieda riteriai
Rikiuotė jų geležinė o mūsų gretos belinkstančios
Ir giesmių mūs neįrašė mūšio fonografas –
šiurkštūs garsai rėžė klasišką ausį...
Tarsi miško audra juos guldėme –
kamienai lūžo ir virto prie Griunfeldo ir prie Tanenbergo
Ir Dievaitis paskutinįkart pusėj mūsų –
jau pakrikštytų bet dar jam slaptomis aukojančių...
Kad laikai dievų ir bočių mūs baigėsi
nežinojome kraują nuo veidų rankom braukdami
O dabar kur karvaidai tie kur mūs vaidilučiai...

ñ Christ ist erstanden – gieda riteriai
Ir magistras Ulrichas dar negirdi:
grįžta Vytauto kavalerija...

UŽGAVĖNĖS

– Senoliai mano už baltų stalų!
...vikšrinis traktorius mauroja palei Riavą...
Ir aš jau neįžvelgiantis ženklų...

Kaip R. Lankausko Pilkoje Šviesoj – cemento dulkės
iš N. Akmenės... Paskaitų konspektai...
smegenyse tik Mara kaukolinė...

Blukiais kaukėm ožiabarzdom
išverstais kailiniais ir posakiais
daraktorių lazdele baidėme Laiko dvėseną...

– Žuvele ant ledo daužiaus
savimp kelio niekaip nerasdamas...
Tuomkart žiežulos raudonai
nuliežia kryžius nuo kalno...

O Perkūnas siunta danguj
spardydamas kaukaspeniais –
latvių šauliai Kanapinio vietoj apgynė Leniną!

– Iškirtom šventas girias
į upelių bridome vandenis –
Lituanica kaip dvasia tur tuojau nusileisti...

Vietoj jos – tumulais
aumens pariby iš samanų
virsta kaukai ir uniforminiai
paskubom iškepti laumiukai

3. Antrašai

Į ATEITĮ NEŽINOMIEMS DIEVAMS

Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –
Kur vydėjimas Romovės kai sustojai aumens paribyje
nedrįsdama įsišaknyti tapus?

Dievai išeina Pro ausis pro burną
Dausioja įsaulin iš gimdančios tamsos
Iš amžių miško į ekranų dykumas...
ir nebelieka kas namie brandėtų
įrūgtų pirsčiotų pukšėtų pakampėm
Po dubeniu budėtų plaktų vėją
kaip vyturai ant baslio pakarti
ar belstųs Paprūsėn ieškoti runų –
tenai raketodromai su graždankom...

SIELAI PAKLYDĖLEI

Kur tu sielyte patylom išsiruošei
Į kokį animula leidies vieškelį
Ir kur dainelės linksmos dingo vagula?
Ten slibinas Vižūnas apačioje Saugokis!

Ar ne geriau mums baltų namuose
Tuos mistiškuose Virzos Straumenyse
kur dvasios protėvių visuos kampuos?
Ledų diena ir baladojas Juodas blandula!

Tu kaip vėlė poetiškai pašauto
kareivio iš radauskiškos tvirtovės
kuri jokių dievų neradus
nedrįsta grįžt

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12

Julija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė apie literatūrą, tremtį, holokaustą, emigranto tapatybę, rašančias moteris autorė. Pirmoji knyga „Tyla yra mirtis: Taharo Djaouto gyvenimas ir darbai“ („Silence is Death: The Life and Work of Tahar Djaout“) pasirodė 2007 metais. Knyga apie Pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ („Epistolophilia: Writing the Life of Ona Šimaitė“) buvo išleista 2012 m. ir 2013 m. pelnė Kanados literatūrinį apdovanojimą, skiriamą už knygą apie holokaustą.

J. Šukys šiuo metu dėsto kūrybinį dokumentinės literatūros rašymą Misūrio universitete.

VERTĖJAS

Iš anglų k. vertė MARIUS BUROKAS

PIRMOJI DALIS

1 skyrius. Moteris parke

2009 metai. Sėdžiu prie savo stalo namie, Monrealyje, ir svajoju. Leidžiu mintims klajoti. Jos nuneša mane per Atlanto vandenyną, į šeštojo dešimtmečio pradžią. Rašydama aš dažnai taip keliauju laiku ir įsivaizduojamomis erdvėmis. Tik taip galiu pamatyti ją – savo draugę bibliotekininkę.
Kitoje gatvės pusėje ant suoliuko sėdi du senyvi žmonės. Vienas jų barzdotas ir su skrybėle. Kitas – švariai nusiskutęs, plika galva, su akiniais storais stiklais. Nepaisydami vasaros lietaus, jie karštai dėl kažko ginčijasi. Vyrus beveik uždengia už suoliuko augantis medis, todėl tik vienas kitas lietaus lašas papteli ant barzdočiaus skrybėlės krašto. Jis prabyla pirmas, šneka ilgai, tarsi sakydamas kalbą, jo balsas garsėja, kol beveik virsta riksmu. Bičiulis klausosi tylomis, nieko nesako, tik retkarčiais krusteli. Tik tuomet, kai draugas nutyla ir sučiaupia lūpas, jis prataria kokį žodį. Iš savo stebėjimo vietos nugirstu nedaug. Vakaro vėjelis nuneša jų balsus šalin, bet, vėjui pakeitus kryptį, mano ausis pasiekia pokalbio nuotrupos: „...čia, Paryžiuje, gyvena viena sena ne žydė... žino, kad Vilniaus gete ji gelbėjo žydų gyvybes... knygos... išsiuntė... stovyklą Prancūzijoje. Nuo tada... žydų pabėgėliai... sena revoliucionierė, ateistė; ji, taip sakant, netiki Dievą.“
Vyriškis be skrybėlės kalba toliau. Jis ramesnis, šneka tvirtu balsu, žvelgdamas į draugą: „Įsivaizduok... sena moteriškė... sėdi čia, klausosi mūsų! ...nieko nesakyk... tik klausykis.“
Man stabteli širdis. Jis tikrai kalba apie ją. Kitos tokios juk nėra. Vėjas man atneša visą paskutinį sakinį: „Ji ne žydė, bet slėpė mūsų šventas knygas.“
Atpažįstu vyriškį be skrybėlės – tai jidiš kalba kuriantis rašytojas, pagarsėjęs ūmiu būdu ir pavydulingumu. Bet jis puikus ir, sprendžiant iš mano dabar stebimos įsivaizduojamos scenos, švelnesnis, nei apie jį kalbama. Kadaise buvo siūlomas Nobelio premijai, bet mirė prieš daugelį metų; dėl savo kūrinių kalbos jis taip ir liko pasmerktas nežiniai.
Noriu pasilikti čia ilgiau, pasiklausyti, kuo baigsis ginčas tarp rašytojo ir jo draugo, bet turiu eiti į susitikimą. Ji kasdien grįžta namo metro ir per parką pareina į savo butą Kurselės gatvėje (Rue de Courcelles). Seku ją jau daug savaičių.
Monso (Monceau) parkas – aštuoniolikto amžiaus stiliaus sodas, užveistas kunigaikščio, kurį nukirsdino per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Per parką teka upeliai, o tvenkinys pilnas ančių ir kitų paukščių, priviliotų pačioje Paryžiaus širdyje įsikūrusio žalumos sklypelio. Tvenkinio krantą vis dar juosia korintinės kolonos. Gluosnių šakos svyra virš vandens. Stebiu, kaip per jų atspindį nuslysta žvilgančios oranžinės žuvies pilvas.
Savaitgaliais Monso parke pilna vaikų. Tėvai sėdi ant suoliukų ir kalbasi. Jie atsineša užkandžių iškyloms. Vieni sukasi su vaikais karuselėmis, kiti ramiai skaito pavėsyje. Tačiau šįvakar parkas beveik tuščias. Lietus liovėsi, visi suoliukai šlapi. Takeliais vaikšto keletas porelių. Moteris duonos trupiniais šeria paukščius ir žuvis. Manoji bibliotekininkė eina lėtai, sustodama pasigrožėti parko skulptūromis. „Dabar tas gražusis parkas atrodo toks ramus, o 1871 metais ten įvyko baisūs šaudymai Paryžiaus komunos dalyvių. Tas parkas man yra ir grožio-poilsio vietovė ir šventovė“ (1958 m. rugpjūčio 29 d., 21 dienoraštis)[1].
Karštomis dienomis ji fontane greta pievelės nusiplauna rankas ir apsišlaksto veidą. Aš laikausi atstumo, stebiu ją kaip kokį gyvūną. Vienoje rankoje ji nešasi duonos kepaliuką, kitoje visuomet laiko rankinę. Šiandien sužinojau, kad Klodas Monė tapė šį parką penkis kartus. Kiekvienas šio miesto sodas, kiekviena gatvė pažymėta ne tik revoliucijos, bet ir meno. Bibliotekininkei patinka vaikščioti gatvėmis, kuriomis žingsniuodavo rašytojai, ir sėdėti tapytojų pamėgtose vietose. Laiškuose ji dažnai rašo, kad Paryžiuje net kukliausiai gyvenančiam žmogui yra prieinamas didis grožis.
Geležinių pinučių vartai tolimojoje parko pusėje – vos už kelių žingsnių nuo jos namų. Einame pro įdomų raudoną fasadą su besikaunančiais drakonais ir pinučiais, o tada nedidele nuokalne nusileidžiame iki 38 numeriu pažymėto namo. Namas pastatytas 1927 metais. Jo įėjimą puošia putlių bijūnų raižiniai. Aš atsilieku ir stebiu, kaip ji pradingsta viduje. Žvangteli uždaromi varteliai. Toliau neinu. Viduje ji šlepsi laiptais, sustoja atgauti kvapo antrojo aukšto laiptų aikštelėje. Vienas iš langelių pačiame viršuje – jos. Aštuntas aukštas. Pirmasis įspūdis apie kambarį buvęs prastas. 1957 metų rugsėjį, praleidusi čia keletą pirmųjų naktų, rašė:
„Blogesnio kambario dar nesu turėjusi per visą gyvenimą. Gyvenu aš, vargšas clochard’as, aristokratų rajone. Iki 6 aukšto b. viskas blizga, švaru, išklota kilimais, kieme gėlės ir fontanas. O 7 ir 8 aukšte – gyvas šiukšlynas. Jei niekad ničnieko nebūčiau girdėjusi ir skaičiusi apie klasių skirtingumą – turtas ir neturtas – tai čia begyvendama būčiau jį pamačiusi ir pajutusi.“
Nuo sienų ir lubų byra tinkas, o norėdama nusiprausti, apsiskalbti ir pasigaminti valgyti, turi ilgais siaurais koridoriais nešiotis vandenį. Ji keikia būsto savininkę už gobšumą ir kietaširdiškumą, bet vis dėlto persikraustymas į naują kambarį turi ir privalumų. Grįžusi iš Izraelio, bibliotekininkė metus dirbo tarnaite už kambarį ir maistą.
(1958 m. rugpjūčio 22 d. ji rašo: „Prancūzų patarlė turi gilią prasmę: jei gimė mergaitė ir žinai, kad ji bus tarnaite, greičiau paskandink ją“ (21 dienoraštis)[2].) Kiekvieną praėjusių metų ketvirtadienį ji praleisdavo skalbdama darbdavių drabužius. Bet daugiau to daryti nebereikės. Varge ar džiaugsme, bet dabar ji gyvens viena. Nors rašydama savo šeimai į Lietuvą ji niekuomet nesiskundžia dėl pinigų ar maisto trūkumo, tačiau dienoraštyje pripažįsta Paryžiuje gyvenanti skurdžiai:

1958 m. balandžio 17
Šiandien išskalbiau už dvi savaiti.
Toks sunkus tas vandens atnešimas, išnešimas, ypatingai kai skalbiu juodus ar margus dalykus. Išploviau galvą, irgi nemaža problema. Išsiviriau sriubos pietums ir vakarienei – bulvės, kruopos, avinėlio liežuvis, svogūnai, petraž. Gardu buvo. Ir gėriau arbatą su šokoladu, atsiųstu iš Vilniaus. Kaip tai jaudina.
Išardžiau megztinį. Ir tam darbui teko skirti 4 val. Gerai turtingiems, jiems nereikia iš seno nieko perdirbinėti. O beturčiai turi daug laiko sugaišti, kad gyventų ne visai apsileidę. Dėl to nukenčia jėgos žmogaus ir mažiau lieka laiko kitiems žmonėms ką nors padaryti ir kultūrai taip pat mažėja laikas.
Dabar rašau mirkydama sopančias kojas. O po jų dar grindis turi išplauti ir pirtin. Toli pirtis ir mažiau negu 2½ v neapsieiti (19 dienoraštis)[3].

Kas vakarą laukiu už vartų, kad pamatyčiau, kuris kambarys yra jos. Laukiu, kol įžiebs šviesą, pravers langą, kol pasirodys siluetas, bet, jai įžengus pro vartus, visiškai pametu jos pėdsakus.
Praslysta ir išslysta. Štai ką ji daro. Senyva šlubuojanti, su akcentu kalbanti ponia – daugeliui apskritai nematoma. Jos veidas nėra kovotojos ar revoliucionierės veidas – galbūt todėl sekėsi ten, kur reikėjo slėptis, maskuotis, būti drąsiai.
Mes žinome, kad 1941–1944 metais ji lankydavosi vokiečių okupuoto Vilniaus žydų gete ir darbo stovyklose, nešė ten įkalintiems žmonėms maisto, drabužių, vaistų, pinigų ir padirbtus dokumentus. Nešiodavo laiškus ir raštelius. Vieną kartą įnešė draugui strichnino ampulę, kuria jis galėtų pasinaudoti, jei liktų vienintelė išeitis – savižudybė. Iš geto išeidavo su laiškais, kuriuos reikėdavo kam nors pristatyti, ir rankraščiais, kuriuos reikėdavo paslėpti. Vieną kartą ji išsmuko kartu su žyde mergaite, kartais išsinešdavo užmigdytus vaikus maiše. Retkarčiais praleisdavo gete visą naktį: tais vakarais, kai lankydavosi gete rengiamuose koncertuose, meno parodose ar spektakliuose, ji miegodavo vienoje lovoje su drauge, operos dainininke. Ji gelbėdavo netekusius vilties, išklausydavo jų baimes ir atsakydavo į laiškus – dažnai tai būdavo paskutiniai tų žmonių parašyti laiškai. Nežinome, kiek gyvybių ji išgelbėjo (nors 1963 m. Argentinos lietuvių laikraštyje rašyta, kad ji išgelbėjo „apie 100 žydų vaikų Vilniuje iš tikros gheto bado mirties“. Ji persirašė tą straipsnį į savo dienoraštį)[4]. Skaičiuoti juos bibliotekininkei būtų buvę neįprasta, o metodiškai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus ir adresus, ji taip apsaugojo ir save, ir kitus. Vietoje tikslios statistikos dabar turime asmeninius pasakojimus, istorijų nuotrupas ir išgyvenusiųjų prisiminimus.
1944 metais gestapas susekė bibliotekininkės veiklą. Jie suėmė moterį ir kankino dvylika dienų, o tada išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ji išgyveno ir po karo persikėlė į Paryžių, kur nereguliariai dirbo bibliotekininke: šį pašaukimą vadino „numylėtąja profesija“[5]. 1966 metais Jad Vašem – oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti – suteikė šiai bibliotekininkei Pasaulio Tautų Teisuolės vardą. Mirė 1970 metais. Ji buvo vardu Ona Šimaitė.
Šimaitės tekstai prabyla man pažįstamu balsu. Ji kalba mano senelės lietuvių kalbos ritmu ir žodynu. Bet, skirtingai nei savo praeitimi gyvenanti močiutė, Šimaitė atrodo stebėtinai šiuolaikiška. Pašaipūs, švelnūs, linksmi, o kartais ir pikti jos laiškai jaudina ir įkvepia sielų giminystės jausmą. Kai juos skaitau, jaučiuosi taip, tarsi ji kalbėtų būtent man, tarsi šie laiškai būtų išsaugoti man, jaučiu įsipareigojusi jai, šiai savo bičiulei iš praėjusio amžiaus. Bet svarbiausia ne tai, ką aš galiu dėl jos padaryti. Laiškuose ir dienoraščiuose Šimaitė atsako į nuo pat paauglystės mane persekiojusius klausimus apie holokaustą Lietuvoje. Kodėl buvo nužudyta tiek daug žmonių? Kodėl mūsų visuomenė taip vengia kalbėti apie vokiečių okupaciją? Arba apie Lietuvos žydų bendruomenę? Šimaitė buvo pirmoji, atvirai man apie tai prabilusi mano vaikystės kalba. Jos laiškai atvėrė langą į laiką ir vietą, kurie iki tol buvo nuo manęs paslėpti (ir tai erzino).
Beveik dešimtmetį aš sekiau popieriniais Šimaitės pėdsakais į Lietuvą, Izraelį ir per Jungtines Valstijas – šalis, kurių archyvuose saugomi jos tekstai. Kai pradėjau šią kelionę, šiuos santykius su vaiduokliu, buvau dar studentė. Pirmąkart Vilniuje atradusi Šimaitės rankraščius, ėmiau mąstyti apie tai, ką reiškia aprašyti gyvenimą moters, kuri, išskyrus jai artimus žmones, kurie žinojo, ką ji nuveikė per trejus metus Lietuvoje, visą savo amžių nugyveno beveik nepastebėta. Gilindamasi į Šimaitės istoriją, ėmiau mąstyti apie pasiaukojimą, kūrybiškumą, moteriškumą, apie tai, ko tikimasi iš moters ir kaip tie lūkesčiai gali pakeisti jos santykį su pačia savimi. Mąsčiau apie tai, kaip ir kodėl moterys viešai ir privačiai rašo savo gyvenimus; apie kasdienį mūsų pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties.

TREČIOJI DALIS

9 skyrius. Getas

Laikotarpis, nutiesęs kelią Šimaitės tremčiai, slaugytojos darbui, chroniškiems skausmams, laiškų rašymui ir dienoraščiams, prasidėjo 1940 m., kai ji atvyko iš Kauno į Vilnių dirbti naujai pakrikštytame Vilniaus universitete, kuriame lietuvių kalba ką tik pakeitė lenkų kalbą kaip oficiali dėstomoji kalba. Ilgai laikytą ginčytinu miestu, Vilnių 1939 m. Sovietų Sąjunga atėmė iš Lenkijos ir dėl strateginių priežasčių grąžino Lietuvai. Šešiems mėnesiams Vilnius atsidūrė savotiškoje skaistykloje – jis buvo oficiali, bet vis dar anaiptol ne faktinė Lietuvos sostinė[6]. Lietuvos piliečiai vyko į atgautą miestą dirbti savivaldybės ir visuomeninėse institucijose, bet netrukus, 1940 m. birželį, Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis, ir Vilnius tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos sostine. Naujasis režimas likvidavo politines partijas, uždarė laikraščius ir pradėjo ideologines švietimo reformas.
Miestas, karo atskirtas nuo kaimynų, tapo nepatikimu daugybės lenkų ir žydų prieglobsčiu. Jie atvykdavo suluošinti bombardavimų ir šalčio, nuėję šimtus žvarbių kilometrų, kad paspruktų iš Vokietijos okupuotos kaimyninės Lenkijos. Jiems buvo įsteigta daugybė nemokamų valgyklų, mokyklų, labdaros organizacijų ir prieglaudų, bet nors ir netrūko svetingumo, utėlėtų, alkanų ir purvinų pabėgėlių nemažėjo.
1941 m. birželio 13–16 d. Raudonoji armija jėga išvežė apie septyniolika tūkstančių žmonių – mokytojų, politikų, kariškių, namų šeimininkių, vaikų – į Sibiro dykras. Įsakymų vykdytojai vadino tremtinius banditais, nacionalistais ir fašistais, bet dauguma jų buvo paprasti žmonės, kalti tik tuo, kad turėjo savo verslą, buvo išsilavinę arba netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Nemaža dalis tremtinių buvo žydai – prekeiviai ir Bundo veikėjai. Jų likimui vėliau bus pavydima, nes žydų tremtiniams galų gale pasisekė labiau nei Lietuvoje likusiems jų tautiečiams. Taigi visų profesijų ir visuomeninių padėčių žmonės – įskaitant mano pačios močiutę iš tėvo pusės, ūkininko dukrą ir trijų vaikų motiną, – buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir krovininius traukinius. Niekam neleido prie jų prisiartinti ir pasiūlyti maisto, pieno ar vandens; į Rytus kelionė truko daugybę savaičių, tad ir sanitarinė būklė buvo apverktina. Kai kurie iš jų atsidūrė amžino įšalo vietovėse, kiti – dirbamose žemėse, knibždančiose kraujasiurbių mašalų. Jie statė kolūkius, o vėliau juose dirbo – kas trejus, o kas ir septyniolika metų.
Trėmimai lemtingai paveikė ne tik artimųjų netekusias šeimas, bet ir tolesnių įvykių eigą. Iki tol Lietuvos žydai santykinai taikiai sugyveno su kaimynais – čia nebuvo tokių pogromų kaip Lenkijoje ar Ukrainoje. Pasak politiko Emanuelio Zingerio, „prieš karą žydai buvo Lietuvos kraštovaizdžio dalis: kur benuvyktum, rasi karvę, valstietį, arklį, žydą ir dviratį“, bet trėmimai nutraukė šį įprastą sambūvį[7]. Dalis lietuvių ėmė kaltinti kaimynus žydus, kad šie sveikino sovietus ir aktyviai dalyvavo trėmimuose. Ignoruoti faktai, kad ištremtųjų procentas tarp žydų buvo didesnis nei tarp etninių lietuvių. Plito antisemitizmas, ypač tarp studentų, o tremtys į Sibirą tapo lemiamu jį pakursčiusiu veiksniu. Kai 1941 m. vasarą Raudonoji armija pasitraukė, nacionalistai patys apsiėmė atlikti kruviną nacių darbą. „Lietūkio“ skerdynės, įvykdytos Kaune dar prieš pasirodant šiame mieste SS atstovams, tapo tarpuvaldžio žiaurumo simboliu[8].
1941 m. birželio 20 d.[9] Sovietų Sąjunga pasiuntė krovininius traukinius savo piliečiams evakuoti, ir iš miesto imta masiškai bėgti. Kitos dienos popietę vokiečiai pradėjo bombarduoti Vilnių. Vokiečių aviacija bent penkiasdešimt kartų taikėsi į Žaliąjį tiltą, bet taip jo ir nesusprogdino, tik sunaikino aplink stovinčius namus. Po ketverto dienų, 1941 m. birželio 24 d., vokiečių kariai įžengė į Vilnių. Vietiniai – nežinomi lietuviai – išžudė daugybę žydų ir bolševizmu įtariamų asmenų masyvios šešiolikto amžiaus Pranciškonų bažnyčios, kurios pilkas fasadas ir raudoni stogai iškilę virš Kėdainių gatvės, kieme.

Buvusį vienuolyną supa vartai ir sienos – kai kurios jau griūvančios ir išpaišytos grafičiais. Jos tęsiasi visą kvartalą į visas keturias puses, ir man atrodo, kad nužingsniuoju keletą kilometrų, kol randu įėjimą. Aš ateinu kaip tik visiems skirstantis iš mišių. Aikštelėje priešais šimtmečių senumo pastatą išrikiuoti automobiliai atrodo esantys ne vietoje. Kaip ir daugybė Vilniaus bažnyčių, ši irgi atrodo aptrupėjusi, tad aš atsargiai peržengiu įgriuvą, iš kurios surinktos raudonos plytos dabar sukrautos kitoje pusėje. Stengdamasis papuošti remontuojamą erdvę artėjančioms Kalėdoms, kažkas vienur ir kitur pristatė vazonų su gėlėmis. Viduje šalta, erdvu ir tamsu.
Paprastai, užėjusi į bažnyčia, uždegu žvakelę savo mirusiam tėvui, bet čia, pirmą kartą gyvenime, negaliu to padaryti. Apglėbiu savo nėščiosios pilvą tarsi bandydama apsaugoti kūdikį nuo šioje vietoje atsiveriančios tiesos. Jie sako, kad Mergelė Marija čia stebuklinga ir turinti gydomųjų galių, bet jei tai tiesa, kaip buvo įmanoma visa tai, kas čia nutiko?
Pirmąją nušovė jauną žydę, įviliotą pro bažnyčios vartus (čia dabar statomi automobiliai). Jai pažadėjo darbą. Paskui – dvidešimt bandžiusių bėgti iš miesto Raudonosios armijos karių. Dienai baigiantis, kiemas jau buvo užverstas vasaros karštyje paliktais lavonais – vėliau atvažiavo gaisrininkai, nuplovė juos vandeniu žarnomis ir išsivežė.
Vos už keleto gatvių, dar vienos bažnyčios šešėlyje, šiame bokštų smailių pilname mieste, savo drėgname kambarėlyje antrajame 13-ojo namo aukšte Savičiaus gatvėje – akmenimis grįstame pigių namų skersgatvyje, kur universitetas apgyvendindavo savo darbuotojus, – blaškėsi nevilties apimta Šimaitė. Čia ji dalijosi kambarį su Marijona Čilvinaite – bendradarbe, o vėliau susirašinėjimo drauge. Moterys pažinojo viena kitą dar gyvendamos prieškariniame Kaune, kartu dirbo. Šiandien šis namas nudažytas tamsaus medaus spalva, viename kampe išpaišytas grafičiais, aukštai ant sienos įtaisyta stebėjimo kamera. Dar tik ketvirta šaltos gruodžio popietės valanda, bet dangus jau temsta ir miestas, regis, slopsta iki šnibždesio. Dvi bibliotekininkės neilgai gyveno kartu. Čilvinaitė išvyko iš miesto į santykinai saugius protėvių namus kaime. Bet jos pirmasis laiškas, pasiekęs Šimaitę po karo, aprašo jų antrojo aukšto būste patirtą Vilniaus bombardavimą:

Kaunas

1957.IX.14 d.

Brangioji Ona,
Išsiskyrėme mes Vilniuje bombų kaukimo, žmonių ašarų, sielvartų ir kitų karo baisenybių tvane. Tuomet rodėsi, kad nebebus kuo džiaugtis, širdis nebeleis juoktis, nebežavės gėlės, menas, grožis, nes viską buvo užtemdęs karo pragaras.
Vis prisimenu Tavo ramybę bombardavimo metu. Kai aš nerimo apimta žadindavau Tave, traukdavau už spintos, sodindavau ant patalynės ir nesitverdavau kaily girdėdama siaubingus lėktuvų balsus – van, van, van..., o Tu, žmonių kančių išvarginta, tuoj užmigdavai ir net imdavai knarkti, už ką aš baisiai pykdavau <...>[10]. Po karo girdėjau, kiek iškentėjai, ir nemaniau, kad išlikai gyva[11].

Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Šimaitė visa galva pasinėrė į rankdarbius ir darbą bibliotekoje. Ji nedrįso lankyti draugų žydų, galvojo, kad šie jos nekenčia. Bet vieną dieną pasirodė jos draugas Geršonas Malakievičius ir įtikino, kad dabar ji reikalinga daug labiau, nei kada nors buvo. Dar prieš įkuriant getus, ji ėmė kuo galėdama padėti žydams: ieškojo vietų saugoti vertingiems daiktams, kuriuos vėliau buvo galima parduoti, rinko pinigus baudoms mokėti, lydėdavo iš kalėjimo paleistus žydus namo, bandė rinkti žinias apie pradingusiuosius ir platino informaciją išgąsdintoje žydų bendruomenėje:

Be kasdienių draugų apsilankymų, buvo būtina dirbti bičiulių ir daugelio kitų pasiuntiniu... Turėjau ieškoti žmonių, kurie man pagelbėtų. Juos rasti buvo sunku... Reikėjo parūpinti maisto, pinigų, nugabenti juos, surinkti ir parduoti likusius daiktus, gauti dokumentus, slėpti žmones ir taip toliau. Kiekvienam iš mūsų pavykdavo atlikti šiuos dalykus, o tai būtų buvę neįmanoma be santykių su kitais, be jų patarimų ir pagalbos[12].

Laiške Steinbergui Šimaitė rašo, kaip 1941 m. rugsėjo 6 d. „žydai kaip nusikaltėliai, grasinant ginklais, buvo suvaryti į getą“[13]. Vilniaus gatvėmis, tęsia ji, iš visų miesto dalių plūdo vyrai ir moterys, jauni ir seni, sveiki ir ligoti (kai kuriuos nešė neštuvais), moterys su kūdikiais ant rankų, ant nugarų, vežimėliuose. Vokiečiai aplink siauras, akmenimis grįstas gatveles pastatė medinę sieną, ir kareiviai, šūkaudami judėti greičiau, vijo siaubo apimtas šeimas į to aptvaro vidų. Keletas nelaimingųjų, nebepajėgdami eiti, metė savo mantą ant žemės, palikdami ją plėšikams.

Mačiau, kaip tą dieną darbininkas ištiesė ranką konvojaus vedamam žydui. Jie suėmė darbininką, nepaisydami jo protestų ir aiškinimų, kad šis žydas yra jo senas draugas, ne kartą jam padėjęs sunkią valandą. Karys lietuvis reikalavo, kad darbininką suimtų, ir jį nugabeno į policijos nuovadą[14].

Žiopliai grūdosi ant visų šaligatvių.
Įkūrus getą, negalėdama aplankyti už jo sienų atsidūrusių draugų, susirūpinusi dėl jų sveikatos ir saugumo, Šimaitė kiekvieną popietę eidavo žiūrėti į getą grįžtančių darbo komandų. Ji pastebėjo Malakievičių, tempiantį tokį sunkų malkų ryšulį, kad net kaklo venos buvo iššokusios. Jis praėjo gana arti, užkliudė ją petimi ir įspraudė į delną keletą laiškų. Laiškai buvo iš žmonių, kuriuos atvarė į getą tuščiomis. Bijodamos, kad vaikai ims badauti, moterys, kurių vyrai pradingo prieš keletą savaičių, prašė maisto arba pinigų. „7 vakaro susitikau su Beločka Lichtenstein. Ji taip pat įspraudė laiškelį man į delną: „Anička, padėk, aš neturiu net vyro. Turiu du mažus vaikus ir senus tėvus“[15].
Praėjus aštuonioms dienoms po geto sienų pastatymo, Šimaitė apsilankė jame pirmą kartą.

10 skyrius. Movšovičius

Kai neklaidžioju Vilniaus gatvėmis, dienas leidžiu universiteto rankraštyne, vartydama tūkstančius laiškų. Aplinkui prie trapių rusiškų knygų ir senų lietuviškų tekstų kūprinasi studentai. Rankraštyne tvanku ir dvelkia prakaitu. Stalai maži, dauguma kištukinių lizdų neveikia, todėl turiu atsargiai žengti tarp kompiuterių laidų, besivyniojančių nuo vieno kompiuterio prie kito. Medžiagos yra daugiau, nei tikėjausi, todėl man reikia labai stengtis, kad spėčiau viską peržiūrėti.
Vilniaus universiteto bibliotekininkės priėmė mane su jaudinančiu švelnumu – moterys čia vadovauja beveik visiems su archyvu susijusiems dalykams. Jos rūpinasi manimi, tos bibliotekininkės, pasiūlo arbatos puodelį ir papriekaištauja, kai, jų manymu, per ilgai užsisėdžiu prie darbo.
Antrą ar trečią darbo bibliotekoje dieną pastebiu prie galinės rankraščių skaityklos sienos prisuktą atminimo lentelę. Joje parašyta:

Elena
Eimaitytė-Kačinskienė
1906–1989
VUB direktoriaus pavaduotoja (1939–1944)

Nufotografuoju lentelę keletą kartų, nors silpnoje šviesoje nuotraukos išeina neryškios. Bet vis dėlto šios nuotraukos – pirmasis mano įrodymas, kad Elena Eimaitytė egzistuoja ir už tekstų ribų. Iki šiol jos pavardę sutikdavau tik Šimaitės tekstuose, todėl lentelė apstulbina ir primena, kad istorija, kurią seku, nėra tik mudviejų su Šimaite paslaptis.
1941 m. Eimaitytei buvo trisdešimt penkeri. Taip pat, kaip Šimaitė ir Čilvinaitė, ji atvyko į Vilnių 1940 m. kartu su darbuotojais vykdyti užduoties – iš naujo perkurti buvusį lenkišką Stepono Batoro universitetą, paversti jį lietuviška įstaiga – Vilniaus universitetu. 1944 m. Eimaitytė išvyko iš Lietuvos į Jungtines Valstijas, ištekėjo už matematiko ir dirbo keliose bibliotekose, įskaitant ir Kongreso. Apie ją sužinojau iš Šimaitės laiško Steinbergui:

Pirmosios geto įkūrimo savaitės viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos vyriausioji sekretorė panelė Eimaitytė paklausė, ar nenorėčiau nueiti į getą kartu su panele Godliauskaite. Aš noriai sutikau. Pati sukau galvą, kaip ten patekti, bet nesugalvojau, kaip galėčiau praeiti pro geto apsaugą ir pamatyti tuos draugus, kurių nevesdavo į miestą dirbti.
Po pusvalandžio panelė Eimaitytė atnešė man oficialų dokumentą, pasirašytą bibliotekos direktoriaus ir adresuotą Žydų reikalų valdybos viršininkui ponui Burakui. Biblioteka prašo jo leisti man, katalogavimo skyriaus vedėjai, ir panelei Godliauskaitei, skaityklos vedėjai, lankytis gete tam, kad surinktume negrąžintas knygas. Pas p. Buraką einu viena. Nieko nė neklausęs, jis duoda man vizą į abu getus rugsėjo 14 d. [16]

Nors ir aptvertas sienomis, getas nebuvo sandarus. Kas dieną pro pagrindinius vartus išeidavo ir įeidavo būriai darbininkų. Kareiviai kratydavo kalinius, ieškodavo ginklų, maisto, dokumentų ar net po drabužiais įnešamų gėlių. Radus maisto, nusikaltusįjį paprastai viešai išplakdavo, bet už ginklus bausdavo mirtimi. Lietuviai per skyles geto sienose pardavinėdavo viščiukus badaujantiems kaliniams, noriai mokantiems išpūstas kainas. Naktimis jaunimas naudojosi Mėsinių (Yatkever) gatvėje esančiais šoniniais vartais, kad paspruktų į miškus ir prisijungtų prie partizanų.
Septyniuose siauruose grįstuose I-ojo geto skersgatviuose gyveno laimingieji, turintys kokių nors naudingų įgūdžių. Už skersgatvių vartų driekėsi kiemai ir sausakimši butai, kirpyklos, kavinės, pirtys, mokyklos, dirbtuvės, labdaros valgyklos ir netgi biblioteka. Gete virė gyvenimas. Būriai vaikų, nerimstančių taip smarkiai susitraukusiame pasaulyje, kalbino kaimynus ir ketino parašyti geto istoriją – apie visus jo kiemus iš eilės.
II-ajame gete kalėjo nekvalifikuoti darbininkai. Jis buvo ne daugiau nei pasmerktųjų mirti pereinamasis punktas ir pragyvavo vos mėnesį. 1941 m. spalį kelias iš II-ojo, arba, kaip jį vadino, Mažojo geto, vedė tiesiai į Panerių (Ponar) duobes.

Peržengusi buvusio geto ribą, apžiūrinėju namus abipus gatvės. Dešinėje, tarp kavinės ir striptizo klubo, įsitaisiusi gėlių parduotuvė, o kairėje, kur kadaise stovėjo daugiau namų, dabar plyti skveras. Medžiuose raudonuoja uogos, žmonės būriuojasi po tris, po keturis, geria iš didelių skardinių. Nugarą man atgręžęs jaunuolis šlapinasi į krūmus, o virš mūsų visų stūkso rausvi Visų Šventųjų bažnyčios bokštai.
Nors vitrinos ir švyti, kai kas šiame mieste vis dar gyvena sunkiai.
Nardydama skersgatviais, užtinku ženklą jidiš kalba, prieškario krautuvės likutį, išpieštą virš tarpuvartės – retą žydų gyvenimo ir jidiš kalbos, klestėjusių šiame mieste, kai jame dar stovėjo puikioji Strašūno biblioteka, pėdsaką. Vokiečiai ją išplėšė ir sunaikino, tūkstančiai vertingų knygų buvo išvežtos į popieriaus fabrikus. Kiemuose, anksčiau buvusiuose geto žaidimų aikštelėmis, turgumis, bendruomenės klubais ir žudynių vietomis, dabar plevėsuoja skalbiniai ir stovi aplūžę garažai.
Ankstų 1941 m. rugsėjo 1 d. rytą vieno Stiklių (Glezer) gatvės namo gyventojai buvo išvaryti iš savo butų į kiemą. Iš dviem eilėmis surikiuotų žmonių namo sargas atėmė raktus. Jie keliom parom buvo uždaryti į kalėjimą, o vėliau susodinti į sunkvežimius ir išvežti į mišką. Sunkvežimiuose likusios moterys ir vaikai girdėjo, kaip šaudomi jų vyrai ir tėvai, o paskui ir visi kiti buvo išlaipinti ir sustatyti laukti mirties prie lavonų pilnų duobių.
Šią istoriją papasakojęs vaikas grįžo iš Panerių gyvas – iš masinės kapavietės jį ištraukė vietinė moteris. Iš pradžių tokiais liudininkais niekas netikėjo – jų pasakojami dalykai buvo pernelyg baisūs net įsivaizduoti. Panašią istoriją papasakojo ir iš Strašūno (Strashun) gatvės 1941 m. rugsėjo 2 d. išvežta mergaitė. Ji buvo sužeista į ranką, o paskui – į koją kulka, kuri prieš tai pervėrė jos motiną. Ja ir dar dviem per skerdynes išlikusiomis mergaitėmis pasirūpino netoli žudynių vietos gyvenančios kaimo moterys.
Moteris šūkteli man iš balkono ir klausia, ar galėtų kuo nors padėti. Kai atsakau, kad tik šiaip dairausi, ji linkteli ir pasako, kad čia dažnai pravažiuoja turistiniai autobusai.
„Žinote, čia anksčiau gyveno žydai.“
„Taip, žinau.“

Prie geto vartų Šimaitė atsirado 1941 m. rugsėjo 14 d. Į getą ji nešė žinutes, paruoštas per dvi bemieges naktis. Kai sargybiniai patikrino dokumentus ir leido įeiti, jai pamojo pusamžis vyriškis ilga tiesia nosimi ir tamsiais, ties kakta retėjančiais plaukais. Jos laukė Jankelis Movšovičius (Yankl Mowszowicz)[17], Vilniaus universiteto botanikos docentas:

Pirmas dalykas, kuris pribloškia peržengus geto slenkstį – siaubinga ankštuma. Tą sekmadienį buvo sunku pereiti gatve. Mes vos prasilenkdavome. Žmonės be tikslo malėsi gatvėse. Bet kai kurie rankose laikė knygas. Man susidarė toks įspūdis, kad atsidūrėme pragariškame beprotnamyje[18].

Movšovičius nusivedė Šimaitę į kambarį. Jame buvo prisigrūdę tiek žmonių, kad jai kilo klausimas, kaip jie miega. Jis paaiškino: įsitaisiusiems ant grindų lengviau, jie gali atsigulti. Kai kurie snaudė sėdėdami ant kėdžių ir sofų, du gulėjo išsitiesę ant stalo, o mažas berniukas – ant vienintelės kambaryje esančios spintelės.

Einame su profesoriumi aplankyti kitų. Visur tas pats. Vyrai ir moterys, jauni ir seni, sveiki ir ligoti, susituokę ir nevedę, išsilavinę ir beraščiai, tikintieji ir ateistai, pačios įvairiausios išvaizdos ir įsitikinimų žmonės – visi kartu. Niekas nė minutei nelieka vienas. Tokioje aplinkoje sunku kalbėtis taip, kaip norėtume. Profesorius Movšovičius nusiveda mus į ligoninę. Čia galime lengviau atsikvėpti. Balti ligoninės chalatai ir tai, kad žmonės čia užimti darbu, veikia kaip raminamieji. Po kelių minučių Godliauskaitė išeina susitikti su draugais...
Į ligoninę įveda kruviną senį. Jis beveik prie mirties. Po akimirkos, nieko dar nesuvokdama, paklausiu: „Kas išdrįso jį taip sumušti, ir kodėl?“ Daktarė Salit atsako: „Ir jums vis dar kyla klausimų?“
Prie ligoninės vartų laukia profesorius Movšovičius ir Godliauskaitė. Ji ašaroja ir paaiškina, kad daugiau nebegali viso to pakelti, nori tučtuojau eiti į Mažąjį getą, pamatyti draugus, perduoti žinutes ir grįžti namo.
Mažajame gete mes abi aplankome savo artimus draugus; ten taip pat ankšta, tokia pati grūstis[19].

Vilniuje ieškau kitų botaniko pėdsakų. Iš Kazio Borutos dukters Eglės sužinau, kad Movšovičius išgyveno karą, slėpdamasis viename netoli Vilniaus katedros stovinčiame name. Ji parodo man knygą su jo nuotrauka. Movšovičius dėvi akademiko mantiją, ant skustos galvos – kvadratinė kepuraitė. Nuotrauka daryta Lodzėje, kur penktojo dešimtmečio pabaigoje jis tęsė savo akademinę karjerą. Po karo dauguma miesto lenkų buvo perkelti į buvusias rytines Prūsijos provincijas Šiaurės ir Vakarų Lenkijoje.
Stepono Batoro universitetas ir Lenkų fakultetas persikėlė į Torunę. Lietuvos valstybiniame archyve randu Vilniaus universiteto užvestą Movšovičiaus asmens bylą. Viduje yra dar viena nuotrauka, daryta prieš vokiečių okupaciją, trumpa autobiografija ir gyvenimo aprašymas. Šis vyras, kurio CV išvardinta daugiau nei penkiasdešimt mokslinių straipsnių, baiminosi, kad gete neturės darbo. Šimaitė rašė Steinbergui:

Neturintys darbo neturi ir teisės gyventi. Jis norėtų universitete gauti net prasčiausią darbą. Jam neramu dėl jo rankraščių likimo. Prašo mane surasti ką nors, kas galėtų juos paslėpti. Nori įsigyti nelegalius dokumentus ir nuodų, kad budeliai neturėtų galimybių su juo susidoroti [20].

Laiškuose Šimaitei Movšovičius gyvai aprašo geto gyvenimą, jo taisykles, nuostatus ir vadovus, taip pat pirtis, labdaros valgyklas, sporto aikšteles, mokyklas ir konservatoriją. Jis rašė apie geto teismus (įkalintieji surengė net keletą žmogžudžių teismų ir mažiausiai kartą nuteisė kaltinamąjį mirties bausme), koncertus, spektaklius, parodas. Jis pasakojo apie vakarus, į kuriuos mokslininkai susirinkdavo pasidalyti savo tekstais ir tyrinėjimų rezultatais, pasakojo, kaip noriai snargliuojantys geto vaikai mokosi nešildomose ir laikinose patalpose. Rašė apie literatūrinius debatus, šventes, geto laikraštį, dailidžių dirbtuves ir kitas amatų mokyklas, minėjo, kaip jie atšventė tai, kad iš geto bibliotekos šimtatūkstantąjį kartą paimta knyga. Movšovičius ragino Šimaitę parašyti tekstą „Gete ir už jo sienų“, pabrėždamas, kad ji turi užfiksuoti savo patirtį. Atsakymuose Šimaitė prieštaravo, sakydama neturinti laiko rašyti, kad svarbiau rasti laiko žmonėms, o ne negyviems tekstams.
Po artimos draugės, operos dainininkės Liubos Levitskos (kurios „geto narvelyje“ dažnai pernakvodavo po koncerto ar spektaklio) mirties Šimaitė gavo laišką, kuriame Movšovičius vadina ją šventąja. Šimaitė piktai atrašė esanti ne šventoji, o nusidėjėlė, neatkeršijusi už Levitskos mirtį jos kankintojams. „Kokia draugė stovi ir nieko nedaro, kai žudo jos artimą?“ – pakeverzojo ji drebančia nuo įsiūčio ranka. Bet Movšovičius visados buvo ramus, švelnus, nuginkluodavo atidumu ir susirūpinimu Šimaitės gerove. „Ar viskas gerai, ar sveika, ar turi ko valgyti? – nuolat klausinėdavo jis. – Kaip laikaisi? Kuo galiu tau padėti?“
Dauguma Šimaitės korespondentų norėdavo darbo, maisto, prieglobsčio už geto ribų, padirbtų dokumentų ir nuodų. „Vėliau prisidėjo dar vienas siaubingas noras – pabėgti į mišką pas partizanus, ir ne tam, kad išgyventų, o kovoti, su ginklu rankose nužudyti nors vieną priešą. Net jei nepavyktų pasiekti miško, daugelis norėjo turėti ginklų, kad atėjus laikui galėtų jų griebtis“[21].
Kaskart apsilankiusi gete, Šimaitė gaudavo laiškų; laikui bėgant, jų turinys darėsi vis įvairesnis. Iš pradžių ji sunaikindavo juos: raštelius dėl maisto, pinigų, vaistų; laiškus, kuriuose ji prašoma surasti ir parduoti už geto ribų esančius daiktus; pageidavimus atgabenti medicinos knygų, knygų apie namų statybą ir krosnelių gamybą, apie šildymą ir elektrą. Ji nenorėjo palikti ir muzikos knygų, natų, grožinės literatūros pageidavimų – tų knygų, kurias buvo pernelyg pavojinga laikyti namuose. Vėliau Šimaitė rado keletą gerų slaptaviečių įdomiausiems laiškams. Paskutinė tokia vieta buvo po Vilniaus universiteto bibliotekos laiptais. Ten ji paslėpė du šimtus trisdešimt laiškų: du šimtus iš geto ir trisdešimtį parašytų nuo likvidacijos besislapstančių žmonių.
Sunkiausia jai buvo atsakyti į laiškus apie mirties baimę: „Aš norėčiau tik vieno – visiškai ramiai išmiegoti tik vieną naktį ir būti visiškai užtikrintai, kad niekas manęs šią naktį neateis. Nei manęs, nei kitų“[22]. Šimaitė kartais valandas išsėdėdavo prie tuščio popieriaus lapo, kol pagaliau parašydavo keletą paguodos žodžių.
Atsakymuose ji rašė apie įsipareigojimą laikytis ištvermingai, dirbti, neprarasti vilties. Rašydama šiuos žodžius, giliai širdyje norėjo būti sąžininga ir pasakyti, kad išeities nėra. Užuot taip padariusi, ji primindavo savo korespondentams, kad Sokratas dirbo iki paskutinės akimirkos. Niekas niekada neklausė, kaip, atsidūrusi panašioje padėtyje, pasielgtų ji pati, Steinbergui rašė Šimaitė, ir jautėsi už tai dėkinga.
Nė vienas iš gete rašytų laiškų, kuriuos Šimaitė slėpė bute ar universiteto bibliotekoje, neišliko. Kai 1944 m. ją suėmė, vokiečių kareiviai išnaršė butą, ir visi užrašai, laiškai ir rankraščiai, kuriuos ji ten slėpė, dingo. Kai 1957 m. Šimaitė išsiuntė Čilvinaitę apieškoti bibliotekos, buvo priblokšta, sužinojusi, kad draugė nieko nerado. Apie tų laiškų turinį mes žinome tik iš pačios Šimaitės pasakojimų.
Kodėl ji rizikavo gyvybe, kad padėtų kitiems? Prieš keletą metų aš sėdėjau salėje Jeruzalėje tarp šį klausimą aptarinėjančių istorikų. Bendras sutarimas buvo toks: pinigai. Istorikai tvirtino, kad nežydai padėjo žydams, nes jiems tai buvo pelninga. Ši diskusija mane labai nuliūdino. Niekas iš to, ką perskaičiau apie Šimaitę arba jos popieriuose, neleidžia manyti, kad ji taip elgėsi iš gobšumo, kad ką nors uždirbo iš savo karo metų veiklos. Tiesą sakant, viskas buvo priešingai.
Šimaitė tikėjo, kad pasaulis galėtų būti geresnis ir trupučiuką teisingesnis. Prieš karą ji buvo susijusi su revoliuciniais socialistais, tarpukario Lietuvoje uždrausta partija; tiesa, nors, pasak jos sūnėno, Šimaitė kartais lankydavosi jų slaptuose susibūrimuose, niekada nebuvo jokios partijos narė. Aišku viena: Šimaitė nebuvo bolševikė. Kaip Steinbergas, kaip jos mylimas draugas Malakievičius, kaip ir kiti pabėgėliai iš Rusijos, ji taip pat atsidūrė ne toje revoliucijos pusėje.
Jos dienoraščiai atskleidžia, kad ji ne itin pakentė valdžią ir biurokratiją, smerkė jas spalvingais apibūdinimais, įskaitant ir šį 1958 m. balandžio 2 d. įrašą: „Tebūna prakeikti visų valstybių visi administratyviniai parėdymai. Šekspyras su savo dramomis apie karalius ir susidūrimas su įstaigomis ir jų parėdymais ką tik nori padarys anarchistu, net nereikia skaityti nė vieno anarchistų ideologo darbų“ (19 dienoraštis)[23]. Devyni mėnesiai prieš mirtį ji vėl įrašė dienoraštyje: „Noromis–nenoromis pats gyvenimas moko <...> moko darytis Anarchistu“ (1969 m. balandžio 20 d., 28 dienoraštis)[24]. Šimaitė „darėsi“ (regis, tai buvo nuolatinis procesas) anarchiste ta prasme – kai kas pasakytų, kad tikrąja, – jog visų pirma tikėjo asmenine žmogaus atsakomybe: turi daryti viską, ką gali, kad padėtum silpnesniam, ir, kiek tik įmanoma, turi pats pasirūpinti savimi.
Dauguma jos draugų trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose buvo įkalinti už pogrindinę politinę veiklą ir tekstus, todėl Šimaitė palaikė juos, siųsdama į kalėjimą laiškus ir knygas[25]. Įkalintam poetui Kaziui Jakubėnui ji nusiuntė rusišką Puškino apsakymų tomelį. Padėkos laiške jis prisipažino, kad apsakymai nuobodūs, bet pažadėjo pasinaudoti knyga ir patobulinti rusų kalbos žinias. Jakubėnas laikėsi žodžio – ilgainiui buvo išleista jo verstų Nekrasovo, Lermontovo, Jesenino kūrinių. Nors jis taip ir netapo Puškino gerbėju, bet su Šimaite jiedu greitai susibičiuliavo.

11 skyrius. Laiškai Kaziui Jakubėnui, 1941–1943 m. [26]

21/X [1941, Vilnius]

Mielas, brangus Kazy! Labai seniai gavau nuo Tavęs laišką ir prancūzišką knygą. Už viską ačiū. Seniai nerašiau Tau. Bet niekados nepamiršdavau. Žinau, kad esi gyvas. O parašyti laiškus tikrai nebūdavo kada, nors keldavausi 4 v. rytą ir eidavau gulti 8–9 v. v. Likdavo sekmadieniai. Bet ir jie ne visi priklausydavo man. Dabar, kai ištino kairioji koja ir esu priversta gulėti lovoje, parašysiu visiems draugams laiškus ir paskaitysiu keletą labai norimų knygų. Šiaip nuo karo pradžios iki šiol teperskaičiau iš viso Feuchtwangerio „Žydas Süssas“, „Flavijus Juzas“ ir Werfelio „Musa-Dag“.
Dabar, kada sveikos kojos man labiau reikalingos negu kada nors, ar ne pikta, kad aš priversta gulėti lovoje <...>.
Per tą laiką nežmoniškai daug matyta ir išgyventa. Ir žvėriškas pradas viršija žmonišką žmonėse. 1/IX už 1,500 rl. išėmiau senuką iš kalėjimo. Ir tą dieną belaukiant jo, buvo vedami kalėjiman tūkstančiai žydų. O to niekad nepamiršiu, kol gyva būsiu. Šiandien gavau žinią, kad senuko vėl nebėra. Turbūt jo daugiau niekad nebematysiu[27]. Žūsta vienas po kito mano geriausieji prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalinių dalykų nebeturi, bet kada Damoklo kardas kabo ant jų galvų kas valandą, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi. Jei aš pirmiau juos tik mylėjau, tai aš dabar dievinu ir tas begalines kančias, nes iš tikrųjų juk tik išrinktieji gali taip kentėti. Ir kaip įvairiai įvairūs žmonės tai pergyvena.
Šiaip jokio dvasinio gyvenimo neturiu. Spėju vos susitvarkyti ir apsišvarinti. Gyvenimas dabar yra be galo sunkus visais atžvilgiais. Kalbų visai nesimokau. Su kalbomis gyvenime nuolatos taip atsitinka, kad susidaro tokios sąlygos, kad net prie geriausių norų ir valios nėra galimumo (sic) mokytis. Skaudu dėl prancūzų kalbos. Sekmadieniais lankau simfoninius koncertus. Bet pasidžiaugti iš visos dūšios aš jau nieku nebegaliu. Kiekvienas džiaugsmas yra užnuodytas, o džiaugtis taip norėtųsi.
Ir Vilniuje yra įvestas ghetto. Ir 7/IX per vieną dieną buvo visi suvaryti ir tegalėjo pasiimti tiek su savim, kiek panešė. O 8/IX, nors tai buvo sekmadienis, dienos metu buvo skubiai kalamos tvoros, kad atskirti suvežtus nuo arijų. O vakar jau II ghetto panaikintas, ir kur dingo žmonės, nebežinau.
Žiemos labai bijau, nes bus alkana ir šalta. Ir dabar tik 2 kart į savaitę žmoniškai pavalgau, tai kai gaunu 200 gr. sviesto ir 350 gr. mėsos. O šiaip vien duona ir bulvės. Bet jau trečia diena, kaip ir bulvių niekur nebėra. Žvėriškumas ir apsnūdimas. Kultūrinio gyvenimo beveik jokio.

7/III [1942]

Mielas Kazy! Ką siuntei per Vitą, viską gavau. Labai dėkui. Be galo nudžiugau sulaukusi laiško ir naujų eilėraščių. Jie taip gerai išreiškia mūsų dienų nuotaikas. Rašyk ir daugiau, mielasis Kazy. Labai lauksiu nors kelių atspausdintų eilėraščių vaikams, o vėliau rinkinio.
Vitas, įteikdamas pinigus, sako, kad Tu liepęs sunaudoti tik sau asmeniškai. Nelabai aš tokių dalykų klausau, kai man geroji Bronička tai liepia. Tačiau tavo noras bus išpildytas visu 100%. Nusipirkau muilo ir noriu dantis gydyti. Be Tavo paramos paskutinis dalykas būtų buvęs man visai neįmanomas.
Šiais metais aš gyvenu daug geriau negu praeitais. Nešąlu, nes Jonas aprūpino mane kuru. Baisu ir prisiminti, kaip praeitais metais iki naujų metų šalau. Ir su maistu nėra taip blogai, kaip praeitais metais, kai pasitaikydavo tokių dienų, kai nebūdavo nei duonos, nei bulvės, tekdavo pasitenkinti vien kava su druska. Dabar to nėra. Duonos pagal korteles man užtenka, bulvių nusiperku laisvojo rinko kaina. Nuo šių naujų metų net turiu nuolatos riebalų. Kai vieną riebalą baigiu, kaip iš dangaus iškrinta kiti. Ir tai be jokio prašymo iš mano pusės. Yra žmonių, kurie dar ir šiais laikais galvoja apie kitus.
Bet ko labiausiai trūksta – tai laiko, ir visai nebeturiu jėgų ir sveikatos, o padaryti dar taip daug norisi ir reikia. Norisi nors kiek žmoniškiau gyventi. Turėti ne vien pareigas, o ir laisvo laiko sau. Žinau, kad gyvensiu tik vieną kartą pasaulyje, todėl taip ir norisi sau pagyventi. Kad bent galėčiau išsimiegoti kaip reikiant ir skaityti, skaityti. Ai kaip norisi! Bet kai tenka susidurti su pragariškomis kitų žmonių kančiomis, tada dingsta noras ir pačiai gyventi. Džiaugtis, kaip pirmiau iš visos dūšios, rodos, jau niekad nebemokėsiu. Sunku man betikėti, kad „O praeis laikai pašėlę, o praeis ruduo...“ Rodos, kad bus vis dar ir dar blogiau.
Vienu atžvilgiu aš esu laimingesnė už Tave. Mano <...> ne visad baigėsi nepasisekimu. Būna ir pasisekimų, tačiau kiekvienas jų, net mažiausias, perkamas per daug dideliu išeikvojimu jėgų ir laiko. Kaip tamsią naktį nuskaidrina žvaigždės, taip mūsų laiškais kiekvienas susidūrimas su žmonėmis, turinčiais širdį ir protą, nuskaidrina ir palengvina gyvenimą. O gerų žmonių tikrai esama pasaulyje. Ir be galo drąsių ir kitiems atsidavusių. Šiuo atžvilgiu gyvenimas mane labai lepina. Sutikau tiek daug gerų ir įdomių žmonių. Esu labai dėkinga likimui, kad Tave turiu, Kazeli, savo geriausiųjų draugų tarpe. Aš taip norėčiau, kad Tavo gyvenimas būtų lengvesnis, kad nekentėtų Tavo artimieji žmonės.
Jei ir būtum krikščionis, tai nenorėčiau, kad Tu man rojų linkėtum, kada toks baisus pragaras verda žemėje. Kai bus rojus žemėje, tai bus rojus sieloje ir visur. Ar gali būti kas laimingas, kada kiti taip kenčia?
Pastaruoju metu gyvenimas atima viską, kas man yra taip brangu. Labai seniai kas tai nudžiovė „Vargo dainas“. Surasti jas visos pastangos nuėjo niekais. Man jos taip trūksta. Gal turi atliekamą egzempliorių? O, kad turėtum ir man padovanotum! Turbūt, ne.
Na, būk sveikas. Stipriai bučiuoju. Geriausių linkėjimų prieteliams, ypatingai Mečiui. Kaip Jis gyvena? Antanas ir kiti? Būk toks geras nors retkarčiais porą žodelių parašyti.
Ona

12/IV [1942]

Mielas Kazy! Retai Tu man lepini laiškais, bet kai sulaukiu – tai tikra šventė.
Kas dėl grąžinimo pinigų, tai aš galėčiau kas mėnesį be didelio vargo po 10 Rl grąžinti. Tas manęs visai nepasunkintų. Dar kartą tau labai didelį ačiū už pagalbą, suteiktą man. O, kaip man tada buvo nežmoniškai reikalingi pinigai! Deja, Tu klysti rašydamas, kad nors kartą galėjai man padėti. Tai jau nebe pirmas kartas. Šiuo atžvilgiu pas tave trumpa atmintis...
[trūksta puslapio]
jau skaudūs išgyvenimai. Gal vėliau, kada tai bus ne išgyvenimai, bet tik šiurpūs prisiminimai. Ir kasdien vis kas nors naujo, ir vis labiau žiauresnio.
Man malonu žinoti, kad Tu nekenti bado ir dar rūkymo turi, nors ir esu griežtas rūkymo priešas. Pas mane būna dienų, kad gerai pavalgau, bet daugiau būna dienų, kai tenka pasitenkinti vien duona ir vandeniu. Bet man tai niekas ir dėl to aš galvos nesuku. Sunkiausias dalykas man šaltis ir nešvarumas. Muilo ir už pinigus iki šiol negaliu gauti. Nors už malkas užmokėjau, turiu orderį, bet malkų negaunu, nes žmonės sako, kad dar miške auga. Kokiai savaitei dar turiu malkų. Su visais atsiskaitymais ir mano alga 85 Rl. To užtektų, jei nebūtų būtino reikalo kreiptis į laisvąjį rinką. O čia jau nežinau, kokios sumos reikalingos, kad patenkinčiau būtiniausius reikalus, kaip muilą, malkas. Kas dešimtą dieną nusiperku ir mėsos laisvajame rinke.
Pas mus skubiai ruošiami žydų autorių sąrašai, kurių knygos bus išimtos. Taip pat išimamos visos, be jokios išimties, sovietų knygos ir lietuvių pažangiųjų rašytojų. Deja, niekad žmonės taip neskaitė žydų rašytojų, kaip dabar. Gaila, kad pirmiau to nedarė ir nesusipažino su ta turtinga literatūra. Tam, kas nors kiek pažįsta tą literatūrą, dabar tenka nuolatos davinėti informacijas. Susipažinę stebisi turtinga ir gražia tos tautos literatūra.
Prieš kelias dienas žydams uždrausta gimdyti. Dabar gimę vaikai turi būti nužudyti, o moterys, tapusios nėščiomis, turi padaryti operacijas.
Buvau viename uždarame koncerte[28]. Jei susitiksim kada, Tau papasakosiu. Pasiilgau Tavęs labai. Tačiau apie susitikimą dabar nėra ką nei galvoti. Jei išvažiuotum į kaimą, pranešk man adresą. Būk sveikas. Spaudžiu dešinę.
Ona

26/V [1942]

Mielas, brangus Kazy!
Esu labai, labai Tavęs pasiilgusi. Tačiau, rodos, pasimatyti nėra jokios vilties. Retkarčiais sapne matau. Kažin, ar dar Kaune, ar iškeliavai į provinciją? Ar gavai mano laišką, parašytą prieš Kazio išvažiavimą? O Kazys tai paršo koja, kad neatvežė man rankraščio. Aš Jo prašiau ir Tu Jam priminei, Jis man apie tai sakė. Gal duosi Pranui, kad atvežtų.
Po Kazio grįžimo vis rengiausi tau parašyti, bet taip ir neprisirengiau: arba laiko trūksta, arba esu labai pavargusi.
Parašyk man nors porą žodelių. Aš džiaugiuos, kad Tu taip padarei, kaip Kazys pasakoja.
Dabar iš tikrųjų darbas žmogui nieko neduoda: nei valgio, nei drabužių, nei avalynės. Dirbu aš 8½ val., o teuždirbu iš viso 2 klgr. lašinių. Bet ir jų reikalinga ieškoti kaip kokios paslėptos retenybės ar turto. Kadangi ½ algos atiduodu, belieka vienas klgr. lašinių. Bet tas ½ algos atidavimas dar šiek tiek įprasmina darbą. O darbas dabar nuobodus, neįdomus. Ir nežmoniškai šalta tarnyboje ir namuose. Tačiau namuose kartą į savaitę pakūrenu. Darbą pradedam jau 7 v. ryto. Grįžtu 4 v. iš darbo taip išvargusi, kad nebepajėgiu net laiškų beparašyti: atsigulu ir skaitau. Ir tada pamirštu ir nuovargį, ir alkį, ir viską. Per ištisus 9 mėnesius, galima pasakyti, aš beveik nieko neskaičiau. Dabar skaitau daug, nes tų žmonių reikalais vaikščioju tik tada, kada dirbu iš ryto. Po darbo jau aš nepajėgiu jokiais vaikštinėjimais užsiiminėti. Labai norėčiau vėl pradėt mokytis prancūziškai, nes beveik visiškai pamiršau, bet kadangi gyvenimas labai sunkus ir žiaurus, ne visada galima rasti jėgų susikaupti ir mokytis svetimos kalbos. Kits dalykas, kada skaitai gerą knygą, tada viską pamiršti.
Ir pavasaris šįmet toks šaltas. Tačiau medžiai ir sodai žaliuoja ir tai teikia tiek daug gražaus ir tylaus džiaugsmo. Taip pat ir gėlės žydi, nors ir pavėluotai. Tačiau pavasarinių gėlių nedaug turiu, nors jos šįmet labai brangios. Kaip gerai, kad pasaulyje yra gerų knygų ir gėlių. Šiaip su žmonėmis nesutinku beveik, tik tada, kai yra koks reikalas, nes arba skaitau, arba vaikščioju, arba tarnyboje dirbu. Sekmadieniais dar lankau koncertus.
Kaip tu dabar gyveni, ką manai daryti? Parašyk man.
Drūčiai spaudžiu ranką. Linkiu tiek gero, kiek dabar yra įmanoma. Deja, tas, kas labiausiai rūpi – neparašysiu.
Na, būk sveikas ir ištvermingas.
Ona

8/IX [1942]

Mielas, brangus Kazy! Prieš 2 savaites gavau Tavo laišką ir labai nudžiugau. Dėkui Tau, Kazy, kad nepamiršti manęs. Tiesa, laiškas niūrus, kad niūrios rudens dienos. Tačiau iš kur būti giedresniam laiškui, kai gyvenimas yra toks nežmoniškai sunkus ir žiaurus. Šviesos, knygų ir žmonių, labai įdomių ir gerų, aš esu laimingesnė už Tave. Bet visai neturiu laiko, kad tomis gėrybėmis pasinaudočiau, ypatingai susitikti ir draugiškai pakalbėti su žmonėmis, jei nėra jokio reikalo. To taip norisi. Retai kada tenka šiaip sau iš dūšios pasikalbėti. Be laiko, dabar labai trūksta pinigų, maisto, ypatingai kuro. Maisto ir pinigų trūkumus aš gana lengvai pakeliu. Pats blogiausias – kuro stoka. Tiesiog šiurpas ima, net kai pagalvoji, kad 6 mėnesius – lapkritis–balandis – teks išgyventi nekūrentam kambaryje. Mano kambarys labai šaltas ir rūsiu dabar jau kvepia. Ir dabar šalta miegoti su viena vatine kaldra. Užsikloju dar žieminiu paltu, rudeniniu žaketu, galvą aprišu vilnone skarele ir taip apsiklojus įšilstu, būna gerai ir net gražius sapnus sapnuoju, kad valgau kumpį ir tortą. Nežinau, kodėl dažniausia tie daiktai sapnuojasi, nes ir gerais laikais aš jų ne per dažniausiai valgiau. Vieną kartą, lyg pasakoje, man prisisapnavo kambarys, pilnas dėžučių, kurios buvo padarytos iš biskvitų. Vos norėjau pradėti valgyti ir atsibudau. Iki ryto aš labai įšilstu ir atsibudus 3 ar 3½ v. ryto iki 7 v. ar 6 v. lopaus (tai lyg maldą kasdien privalau daryti), skaitau ir rašau. Gerų knygų turiu labai daug ir iš bibliotekos, ir iš Felnos, ir gaunu gerų naujų latviškų. Kai palyginu su latviškomis knygomis, tai gėda darosi už mūsiškius. Ten išeina ir daug, ir gana gerų latviškų, o ne tokie šlamštai, kaip pas mus. Man gera knyga nepaprastai daug duoda tokiais ypatingai sunkiais laikais. Galvoji, kartais ginčijiesi su perskaitytu autorium, svajoji ir tada pamiršti apie gyvenimo sunkumus. Spaudžia širdį kitų žmonių vargai, kančios ir pažeminimai. O tačiau padėti nėra kaip, nors ir gyvybės nesigailėtum. Aš šąlu (ir tarnyboje visai nekūrena), tačiau kai nueinu ten, kur yra maži vaikai ir nekūrentas kambarys, darosi ne tik pačiai šalta, bet ir visai nekaip ant dūšios. Vilniškis lietuviškas laikraštis duoda patarimus, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tačiau kada nėra malkų, muilo, tai tie patarimai nelabai padės. Aš labai kenčiu nuo to, kad negaliu žmoniškai išsiprausti, išsimaudyti ir išsiskalbti, nes pirčių nėra ir malkos pasakiškai brangios. Pirmiau gaudavom arbatos tarnyboje, dabar nebegaunam. Taip kad kasryt tenka pasitenkinti vien šalta kava ir duona, tik pietums išsiverdu karštos kavos ir bulvių. Valgyt valgau kasdien, nes bulvių turiu. Bet kad išvirčiau bulves ir kavą, reikalinga sukūrenti malkų už 12 rb. Maistas labai vienodas, iš dienos į dieną duona (nors jos kartais ir pritrūksta) ir bulvės. Tik kas dvi savaites būna „balius“, kai gaunu sviesto ir cukraus. Apie mėsą jau pradedu pamiršti, kaip ji atrodo. Eilės didžiausios nuo 4 v. ryto prie mėsinių ir gauna tik labai nedidelį kiekį pirmieji laimingieji (apie 50–60 žmonių kasdien kiekvienoj mėsinėje). Kruopų jau seniai visai nebegaunam. Paskutinį mėnesį jau ir miltų nebegavom.
Dirbu nuo 9 v. ryto iki 7 v. vakaro su pertrauka pietums. Toks darbo sutvarkymas man labai nepatinka. Dar mažiau galima ką nors sau padaryti, negu dirbant iš eilės 8½ v., ir labiau vargina. Grįžus iš darbo, tuoj einu gulti, nes esu labai sušalusi ir pavargusi. O anksti rytą vėl jaučiuosi gerai. Didelį džiaugsmą man teikdavo simfoniniai koncertai, tačiau dėl malkų stokos ir gyvenimo balaganizmo dvi savaites jų visai nebuvo. O, kad nors šiandien įvyktų! Teatre būnu labai retai, nes ir laiko trūksta, ir bilietai nežmoniškai brangūs. Kits dalykas Rygoje. Ten darbo žmogui kainų atžvilgiu teatras yra prieinamas. Buvau Ibseno „Noros“ premjeroje. Patiko. Kazys [Boruta] dirbo repeticijoje su artistais ir susižavėjo teatro darbu. T (sic) aš esu labai patenkinta. Šiaip Kazys visai nervų nebesuvaldo. Gaila į Jį net pasižiūrėti. Tačiau kur rasi kitą tokį žmogų, kaip Oną, kuris būtų Jam labiau atsidavęs ir rūpintųsi Juo. O Jam žmogus reikalingas, Jis pats nemoka tvarkytis. Kazys nunešė ant Onos kapo nepaprastai gražų vainiką. Aš ir buvau tą dieną su viena bendradarbe kapinėse. Niekur taip meniškai padarytų vainikų nesu mačiusi, kaip Vilniuje šįmet.

Verta būtų ištisą monografiją parašyti. 2/IX mes nedirbome. Taigi aplankius Onos kapą, nuėjau į žydų kapines. Ten išvaikščiojau apie 4 v. Paminklai sudaužyti, antkapiai išvartyti arba sudaužyti į šipulius, ant kai kurių antkapių prišiktos didžiausios krūvos, mat išeinamoji žydų kapinėse taip pat sudaužyta, kambariai, kur buvo atliekamos kulto apeigos, taip pat sudaužyti, fotografijos išskustos arba subjaurotos. Žinoma, šį darbą atliko ne viens, ne du ar net 10 žmonių, nes jie to ir norėdami nepajėgtų padaryti, bet[29]...

Perskaičiau Mazalaitės „Karaliaus ugnis“. Kokia miesčioniška knyga ir niekam ji nereikalinga. Kodėl Kruminas jai nieko nepatarė. Gėda už tokią knygą. Geriausių linkėjimų broliui ir [visa kita parašyta laiško paraštėje ir neįskaitoma].

Paskutinis laiškas Kaziui parašytas 1943 m. rugsėjo 10 d., likus beveik aštuoniems mėnesiams ik Šimaitės arešto:

Mielas, gerasis Kazy! Jau 3 savaitės kaip grįžau. Dėkui už praleistą dieną drauge su Tavim. Ją prisiminti labai malonu. Norėjau tau ir anksčiau parašyti, kad to laiko nežmoniškai trūksta. Ilgas tarnybinis darbas ir savo ir nesavo įvairūs reikalai ir reikaliukai visai nuo kojų nuvaro. Per tą trumpą laiką ir vėl teko būti liudininke baisių dalykų. O visa tai palieka tokias sunkias, sunkias nuosėdas dūšioje.
Pradėjau daryti užrašus. Nemaniau, kad tiek daug turiu medžiagos. Vis nauji ir nauji faktai iškyla iš atminties. Tik to laiko taip mažai užrašams ir skaitymui, tarnyba ir begaliniai vaikščiojimai viską suryja. O gyvenimas darosi vis sunkesnis, nes atsiranda vis nauji trūkumai. Tačiau ir tas dar būtų niekis, jei turėčiau kiek daugiau laiko ir jei netektų matyti tokias begalines žmonių kančias.

Nors Šimaitės ir Jakubėno laiškai – vieni intymiausių visoje jos korespondencijoje, aš neturiu jokių įrodymų, kad jiedu buvo mylimieji. Šimaitės sūnėnas patvirtino, jog kai kurie pažįstami tikėjo juos buvus daugiau nei draugais, bet karas ir politinė veikla užkirto kelią romantiškiems santykiams. Jis man taip pat papasakojo, kad ji buvo įsimylėjusi vieną rusų poetą, o kai sukaupė drąsos pagaliau prisipažinti, poetas žiauriai ją atstūmė – parašė atviruką, kuriame pasišaipė iš Onos išvaizdos. Žinoma, po šito ji tapo daug atsargesnė su savo jausmais. Bet Onos laiškai Kaziui kupini meilės, ir aš galiu įsivaizduoti, kad ir jo rašomi atsakymai buvo tokie patys.
Galbūt Kęstutis klysta, manydamas, kad juos tesiejo platoniški santykiai. Ir aš linkusi tikėtis, kad jis klysta.

12 skyrius. Geto sunaikinimas

Vilniaus getą sunaikino greitai ir netikėtai. Niekas nežinojo, ką manyti, kai 1943 m. rugpjūtį prasidėjo masinė geto gyventojų deportacija į Estiją. Daugelis tikėjo, kad taip bus galima pralaukti karą ir išlikti gyviems tol, kol jie pamatys Hitlerio pralaimėjimą. Į Estiją atvykę kaliniai kirto mišką ir patyrė keistą vilties ir tuo pat metu pražūties jausmą. Jie kasdien jautėsi vis labiau ribojami dangaus ir juos supančių bekraščių miškų. Net jūros, kurioje jie kasdien maudėsi – beveik pamirštas begyvenant Vilniaus gete malonumas – buvimas buvo liūdnas ir kartu džiuginantis. Jūra tarsi žymėjo ribas, kur jie galėtų bėgti, jei tik kada nors gautų tokią progą.
Iki karo pabaigos išgyveno vos keletas deportuotųjų. 1944 m. rugsėjo 18 d. Klogos (Klooga) ir Lagedi darbo stovyklų kaliniams, kurių daugumas buvo atvežti iš Vilniaus geto, buvo liepta sukrauti didžiulį laužą, tada atsigulti nuogiems ant rąstų. Vienas po kito jie buvo nušauti į kaklą. Gyvieji buvo guldomi ant nužudytųjų, o vėliau visą šį rentinį sudegino. Kitą rytą ten įžengė Raudonoji armija.
1943 m. rugsėjo 23 d. gestapas panaikino Vilniaus getą ir sušaudė likusius kalinius. Vieninteliai oficialiai Vilniuje likę žydai gyveno dviejose darbo stovyklose už miesto ribų.
Kai 1943 m. rudenį ėmė sklisti gandai apie geto panaikinimą, Šimaitė iš ten slapta išgabeno universiteto studentę Salą Vaksman. Arba išsinešė ją maiše (kaip man Izraelyje pasakojo Vaksman sūnus), arba aprengė ilgu paltu (taip aš skaičiau Vaksman liudijime Jad Vašem memorialui) ir išėjo kartu su ja, garsiai kalbėdamosi lietuviškai[30]. Prie vartų budintys kareiviai pamanė, kad tai Šimaitės kolegė iš bibliotekos ir leido joms išeiti iš geto. Iš pradžių Šimaitė slapstė draugę savo bute Vilniuje, kur Vaksman keletą savaičių sveiko nuo karštinės, o vėliau – universiteto bibliotekos spintoje. Ji ištisus mėnesius praleido ankštoje baldo erdvėje, o naktimis išsitiesdavo miegoti ant stalų. Vieną 1944 m. balandžio naktį Vaksman pamatė du vagys, tikriausiai įsilaužę į biblioteką ieškodami ko nors prakuroms, nes malkos ir anglis tuo metu buvo tikra brangenybė. Biblioteka tapo nebesaugi, todėl Šimaitė įtaisė studentę į „Kailį“ – į darbo stovyklą už geto ribų. Ten kaliniai siuvo šiltus drabužius vokiečių kareiviams.
Po keleto dienų, 1944 m. balandžio 28 d., gestapas suėmė Šimaitę. Arba ją apleido sėkmė, arba (taip manė ji pati) kas nors išdavė. Bet kokiu atveju, valdžia sužinojo, kad ji parūpino vaikui padirbtus dokumentus ir įtaisė į našlaičių namus[31]. Kareiviai suėmė ją, nusiaubė butą. Šimaitės slėpti užrašai, rankraščiai ir spausdinti dokumentai dingo per kratą. Gestapas laikė ją suėmęs dvylika dienų. Tardydami jie buvo pakabinę Šimaitę žemyn galva, mušė, degino kojų padus įkaitinta geležimi. Vokiečiai nuteisė ją mirti, bet universiteto rektorius Mykolas Biržiška sugebėjo surinkti pakankamai pinigų ir išpirkti jos gyvybę.
Vietoje kartuvių Šimaitės laukė įkalinimas Dachau. Išgirdę apie jos likimą, universiteto draugai surinko šiltų drabužių ir pasiuntė vieną bibliotekininkę, kad nuneštų juos į kalėjimą. Bendradarbė rado Šimaitę leisgyvę, sutvarstytais riešais – akivaizdu, kad ji bandė nusižudyti.
Iki 1944 m. gegužės vokiečiai laikė Šimaitę Pravieniškėse esančioje priverstinio darbo stovykloje, už dvidešimt devynių kilometrų nuo Kauno. Apie įkalinimą stovykloje nežinome nieko, išskyrus tai, kad Jakubėnas sugebėjo ten prasmukti su ja pasimatyti. Nebaigtuose prisiminimuose apie jį Šimaitė rašė:

Aš smarkiai išsigandau, kai pamačiau, kad jis peržengė ribą, kurios negalima peržengti be vokiečių leidimo. Už tokį „nusižengimą“ kiekvienas pagautas drąsuolis patekdavo 2 savaitėms į stovyklą darbams – pasityčiojimams iš žmogaus, o kartais net ir smarkiai primušdavo tokius pagautuosius. Laimei, Kazys pagautas nebuvo ir nenukentėjo[32].

Kita stotelė po Pravieniškių buvo Dachau.
Traukinys į Vokietiją išstovėjo Kaune daugybę valandų. Žmonės prieidavo prie Šimaitės vagono, siūlėsi apie jos išvežimą pranešti draugams ir artimiesiems. Bet, kaip aiškino jos sūnėnas, mums Vilniuje begeriant arbatą ir degtinę, Šimaitė išmoko pamiršti vardus ir adresus, vos tik nugabendavo žmones į saugią vietą. Ji taip supainiojo savo atmintį, kad nebegalėjo prisiminti artimųjų Kaune vardų ir adresų. Traukinys išvažiavo, o ji niekam neperdavė jokios žinios.
Manau, kad Dachau Šimaitė praleido apie keturias savaites, nors galiu tik spėti, nes neradau jokių oficialių įrašų. Ona taip retai kalbėjo apie Dachau, kad kai kurie lietuvių žurnalistai manė jos ten iš viso nebuvus. Bet Onos sūnėnas šį spėjimą paneigia, pacituodamas atviruką, kurį Šimaitė išsiuntė savo draugui, vertėjui Vytautui Kauneckui, kai lankėsi Dachau 1960 metais. Trumpas atviruko įrašas nusako jos proto būklę: „Šiandien aš Dachau. Čia aš turėjau atvykti, išsiverkti, niekad taip karštai gyvenime nesimeldžiau, kaip šiandien. <...> Sunku daugiau rašyti. Čia kraują ir ašaras aš vis dar alsuoju“[33].
1960 metų Šimaitės dienoraštis patvirtina, kad tų metų liepą ji iš tikrųjų lankėsi Vokietijoje. 1960 m. spalio 2 d. įraše ji atvirai mini Dachau: „Kiek daug laiko praslinko, o pakalbėti vis negaliu su savim. Buvau ir antrą kartą Vokietijoje, Oberamergau, Dachau, Miunchene. Daug įspūdžių. Daug išgyventa, atkentėta per tą laiką. Dažnai sergu“ (24 dienoraštis). Praėjus keturiems mėnesiams po kelionės į Dachau, vėl užsimena apie ją:

22/XI.1960

Kada laiškuose artimiausiems žmonėms parašiau apie antrąją kelionę. Reikia užfiksuot ir savo atsiminimų knygutėje. <...> Apie Dachau palikau kitam kartui. Bet savo atminimui noriu daug daugiau parašyti negu laiškuose. Šiandien turiu skubėti su kitais rašiniais, ir labai skaudžiais, ypač kai tai liečia Aldutės žaizdas, o savo prisiminimus tenka atidėti kitam laikui. Nėra kitos išeities (24 dienoraštis)[34].

Aš nežinau, ar ji kada nors vėliau grįžo prie Dachau temos. Tokio teksto tarp jos popierių nėra.
Iš Dachau vokiečiai perkėlė Šimaitę į mažą stovyklą Liudelanžo (Ludelange) kaimelyje, okupuotoje Lotaringijoje. Kaimelyje stovėję kariuomenės barakai tarnavo kalėjimu rusams. Kaip ir kodėl ten perkėlė Šimaitę – neaišku. Jos sūnėnas man sakė, kad ją perkėlė, nes ji susirgo. Kitame pasakojime teigiama, kad stovykla buvo sausakimša, todėl vokiečiai perkėlė kalinius ne žydus, tokius kaip Šimaitė, kad atlaisvintų vietos tiems, kurių laukė daug siaubingesnis likimas.

------

[1] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.
[2] Ten pat.
[3] Ten pat.
[4] O. Šimaitė persirašė straipsnį 1964 m. liepos 18 d. ė 25 dienoraštį. Straipsnis „Pagerbta lietuvaitė“ buvo išspausdintas leidinyje „Argentinos lietuvis“ (1963 m. lapkričio 21 d.).
[5] Šimaitė O. Letters From a Librarian: Lost and Found in Vilna / Vertė ir įvadą parašė Julija Šukys. – PMLA. – T. 118 (2003). – P. 313.
[6] Puikų tekstą-pasivaikščiojimą po Vilnių ir jo istoriją rasite Laimono Briedžio knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“.
[7] Karvelis U. Un grand-duché multiculturel 1251–1772. Lituanie juive 1918–1940: Message d’un monde englouti. – Paris: Autrement, 1996. – P. 34.
[8] Šuras (Hiršas) G. Užrašai: Vilniaus geto kronika, 1941–1944. – Vilnius: Era, 1997. – P. 24; Greenbaum M. The Jews of Lithuania: A History of a Remarkable Community 1316–1945. – Jerusalem: Gefen, 1995. – P. 306–307.
[9] Kažin ar autorė teisingai nurodo datą. Karas parsidėjo tik birželio 22 d. paryšiais – vert. past.
[10] Tekstas praleistas ir originale.
[11] Šimaitė O. Korespondencija. Rankraščiai ir mašinraščiai. – Stanfordo universitetas. Hoover archyvas. – Onos Šimaitės kolekcija. – Dėžė 1. – Aplankas 6 (Čilvinaitė) ir aplankas 13 (Kauneckas).
[12] Š u k y s J. „And I burned with shame“: The Testimony of Ona Šimaitė, Righteous Among the Nations. A Letter to Isaac N. Steinberg. Search and Research 10. – Jerusalem: Yad Vashem, 2007. – P. 59–60.
[13] Ten pat. – P. 55.
[14] Ten pat. – P. 56.
[15] Ten pat. – P. 59.
[16] Ten pat. – P. 60.
[17]  Jankelis Movšovičius – Vilniaus krašto floros specialistas, jo daktaro disertacija ir daugybė straipsnių buvo skirti augalams, paplitusiems Paneriuose, vėliau tapusiuose žudynių vieta. Šis botanikas buvo Vilniaus kirpėjo sūnus, jis užaugo Aušros vartų šešėlyje, vaikystėje miegodavo belangiame kambarėlyje. Pradėjus žydus varyti á getus, Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška parūpino Movšovičiui darbo vietą botanikos sode. Vėliau botanikas prisijungė prie geto policijos, o paskui ir prie švarą gete prižiūrėjusios sanitarinės policijos. Praradęs šį darbą, Movšovičius nenukabino nosies – jis ėmė dėstyti geto aukštojoje mokykloje.
[18] Ten pat. – P. 60–61.
[19] Ten pat. – P. 61–62.
[20] Ten pat. – P. 65.
[21] Ten pat.
[22] Stankevičius R. Gyvenusi tautos himno dvasia. – Vilnius: Valstybės žinios, 2004. – P. 54.
[23] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.
[24] Ten pat.
[25] Du iš šių draugų buvo Kazys Boruta ir Kazys Jakubėnas.
[26] Laiškai Kaziui Jakubėnui cituojami iš: Kazio Jakubėno rankraščių fondas. – LNMMB RKRS. – F. 143.
[27] Šimaitė čia tikriausiai užsimena apie Geršoną Malakievičių.
[28] Gete.
[29] Praleista ir originale.
[30] Šimaitė Ona. Pasaulio teisuolių kolekcija, byla 191. Rankraščiai ir mašinraščiai. – Yad Vashem muziejaus archyvas, Jeruzalė.
[31] Mergaitė buvo vardu Alė Berman. Į našlaičių prieglaudą Šimaitė ją atgabeno Aldonos Daujotaitės pavarde. Aldonomis vadino ir abi Šimaitės dukterėčias. O Daujotaitė buvo jos mamos mergautinė pavardė. Dokumentus padirbo pagal Šimaitės dukterėčios Aldonos Stasiulionytės dokumentus. Gestapas suėmė Aldoną tuo pačiu metu, kaip ir Šimaitę, ir tardė ją savaitę.
[32] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.
[33] Š i m a s K . K . Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė. – Vilnius: K. Šimas, 2006. – P. 59.
[34] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

 apokaliptinis

                     Užtat ne-vėžyje nėra vėžių.
                                        Tautvyda Marcinkevičiūtė

akmenėje surinko akmenis
molėtuose išsėmė visą molį
ir druskininkuose baigėsi druska

rūdos nebesuranda rūdiškėse
geležiuose supirko metalus
varėnoje nukniso varį

kalvarijoj nukrapštė kalvas
klaipėdoj nutrynė pėdas
tuo tarpu lygumuose prikasė griovių

iš vabalninko emigravo vabalai
vilkai išvyko iš vilkijos
o tauragėj ragų nemėto taurai

smilgiuose niekšai nušienavo smilgas
karklėnuose kaipmat karklus iškirto
ir vaškuose galutinai ištirpo vaškas

obeliuose žydėt nenori obelys
bezdonyse bezdai nuvyto
dar kelmėj laikos paskutinis kelmas, bet ir tas sutrešęs
gyvatės, lentvary lentas nudžiovė
o elektrėnuose kažkas išjungė šviesą

į ukmergę neužsuka merginos
švenčionyse nevyksta šventės
po švenčių pagiriuos nebūna pagirių
troškūnuos nekamuoja troškulys
šventojoje suvis neliko nieko šventa

nebevilnija mūsų vilnius
ir kaunas nesikauna
nevėžyje, kaip teigiama, nebėr vėžių
resursai, vanasi, išseko

o šiaip jau viskas neblogai:
paskendo miestai miglose
prarijo kaimus rūkas

rašykit, broliai, laiškus
atsiųskit, sesės, siuntinių
ir neminėkite bloguoju

keturvėjiškas ruduo

saulė spindulius į žemę drebia
bet nuo šalčio gūžias žemė
žemė inkščia kreta šiurpsta
traukias žemė kaip kišenė
gūžiasi Berlynas, Londonas, Paryžius
saulė – gelbėt pasiryžus –

                              bloškia žemėn paskutinį argumentą,
paskutinį pluoštą spindulių
ir bemat medžius aplieja auksu

dekoruoti geltonais, raudonais ir rusvaisiais elementais
stypso ąžuolai
                                                     beržai
                                                               klevai
                                                                        ir liepos
                                                          vinkšnos
                                              alksniai
            epušės ir
tuopos
greit nuplyšta puošnūs medžių apdarai, –
šitoksai striptizas miškuose ir parkuos!
nieks negelbsti: spinduliai nei burtai
šaltis žemę kausto, varsto, mausto!!!

/\ — ! — ! — ! — ! — /\
mėnuo knarkia po stalu padaręs gramą
telegrafo vielos nuvyniotos ir priduotos
laikas blaškosi paklaikęs
o plevėsa laiškininkas niekad neatneš man telegramos
prasidėjus plėtrai, bankrutavo telegrafas
susirinkę vėjai keturi paeiliui šokdina vėtrą
šoka jie aistringą tango plaikstos draikos vaikosi po dangų
marakasais jiems lietus akompanuoja
negandų netvėrę skuba emigruoti paukščiai, žmonės ir vorai
kits kitam tik šaukia:
bėgit! slėpkitės!! kudašių neškit!!!
spruko jau profesoriai, grafai, biznieriai
griebias už galvų Čiurlionis, Baranauckis, Strazdas;
ištvermės tautiečiams linki Binkis!
tyliai jam atitaria Salys, Žlabys, Tarulis
o podraug gleverzoja Morkūnas
\/ — ¡ — ¡ — ¡ — ¡ — \/

et, kasdien paprastėja popieriai irgi orai
varnų choras nuožmiai reikalauja:
                                                            „daarrr-ir-daarrr-ir-daarrr,
pakaarrrtot, paskui pakaarrrt!!!“
netrukus miestą surakins kraupi tamsa
o senas žabalas Ruduo įžiebs liktarnas!

neįgalus eilėraštis

                               Eilėraščiai bet kada gali būti pakeisti kitais eilėraščiais.
                                                                             Michael Augustin, „Apie eilėraščius“

šis tekstas neturi galo ir galbūt neturi pradžios
tai tik tekstas ir nieko daugiau

šis tekstas negali išgelbėt pasaulio
tai tik tekstas ir nieko daugiau

šis tekstas neturi tikslo
tai tik tekstas ir nieko daugiau

šis tekstas neturi prasmės
tai tik tekstas ir nieko daugiau

šis tekstas galėtų būt niekieno
tai tik tekstas ir nieko daugiau

šis tekstas neturi širdies, kuri nustotų plakusi
tai tik tekstas, kuris

negali numirt už tėvynę
tai tik tekstas ir ničnieko daugiau

šis tekstas nėra apie meilę
tai tik tekstas ir nieko daugiau

nei apie seksą nei apie mirtinas ligas
čia taip pat nieko nerašoma
šiaip tik tekstas ir nieko daugiau

nieko nepasakyta apie žalingus įpročius:
rūkymą, girtuoklystę, narkotikus

čia nerasite atsakymų į jums rūpimus klausimus,
pvz., ar sutuoktinis jums ištikimas?
kur gauti gerą darbą? kaip prasimanyti daug daug pinigų??

tad – paklausit – kam šitoks tekstas?
toks tekstas ir nieko daugiau

kam toks tekstas, jei nieko neskauda?
kamgi tekstas, jei ir taip viskas aišku?

sunku pasakyti, mat šis tekstas neturi burnos
jis negali prabilti

šis tekstas rankų neturi, tad negali netgi pamoti
šis tekstas neturi ir kojų, tad negali išeiti

vėdarėliai

                   sekant Stasiu Jonausku

vėdarėliai – taikūs, menki padarai, lotyniškai praminti „Oniscidae“
jie nežino, ką reiškia šis žodis ir lotynų kalba jiems nė motais, jie neturi jokio diplomo

nei paso
ir apšauktì tamsuoliais arba pabėgėliais nesuka sau galvos
juolab kad sunku pasakyti, kur baigias vėdarėlio galva ir prasideda kūnas

pernelyg apsišviesti jie vengia, mėgsta prieblandą arba visišką tamsą
jų jausmai paprasti, negudri jų gyvensena, ką reikia žinoti, jie įsimena ar
užsirašo ant nugaros, naudoja nesuprantamus rašmenis, –
todėl niekada neįminsim, ką pasižymi šie melancholiški požemių istorikai

vėdarėliai kadaise paliko šlapią ir plėšrų krabų pasaulį, išsikėlė į sausumą ir tapo

veganais
dabartės gyvuoja tamsybėse, tarp pelėsių ir praeities, minta dulkėmis, puvenom ir

augalais
jeigu paklausit, kaip sekasi, jie atsakys, kad puikiai, nes gamtoje kiekvienam randasi

vietos
reikia tik šiek tiek, tik vos vos paieškoti

niekad neperša savo nuomonės, nesikivirčija dėl šiuolaikinio meno tendencijų
vengia diskutuoti apie rinkos poslinkius ir politiką, nestato žirgų lenktynėse
jie gyvena šimtus milijonų metų ir dar nieko nėra pralaimėję
apskritai akyse nesirodo, nesimaišo niekam po kojomis

už tokį gyvenimo būdą jiems neskiria premijų ir neteikia medalių
juk nepaskelbsi: apdovanotas už tai, kad nieko nepadarė, pagerbtas, nes neužkliuvo ir

nenusipelnė
išsišokėlių niekas nemėgsta, slapukai niekam nekliūva, jais domisi tik ypatingai neviešos

tarnybos
tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena tylūs, pilki vėdarėliai

kabo kabikas, tupi tupikas...

buti butike kabo kabikas
o prie butiko tupi tupikas
eina ėjikas, bėga bėgikas
pučia pūtikas, kuria kūrikas
stumia traukikas, traukia stūmikas
meta metikas, rieda ridikas,
ridikas – dykas, metikui – tikas

sėja sėjikas, kerta kirtikas
renka rinkikas, krauna krovikas
neša nešikas, veža vežikas,
mala malikas, kepa kepikas,
tepikas tepa, graužikas graužia
čiupikas čiumpa, čiupikas – špikas

kas gi nutiko? kas gi nutiko?
skutikas skuodžia, skundikas skundžia
kaukia skalikas, švilpia švilpikas
suriko mužikas, mužikas mikas
kad iš butiko dingo kabikas
nėra kabiko – nebus ir skatiko

lupo lupikas, būrė būrikas
barė barikas kaip baravykas
argi nešikas buvo plėšikas?
negi pūtikas sukčius prašmikęs?
ogi tupikas kabiką nušiko!
taigi tupikas tupnojo tūpavo
tupčiom tupčialiojo kol nutūpėjo
kurgi tupikas tupčius tūputis?
kur tas tupinčius, tupeklis, tupica?

tupikas kabiką, bėgikas ėjiką
užkūrė patraukė ridiką už dyką
sėjikas kirto, krovikas vežė
kepikas malė, tepikas graužė
špiką čiupiką, piką tupiką
lupikas skundė, skalikas skuodė
mužikas kalė, žliumbė ir nyko
mikas ne mikas, pyko nepyko
kad iš butiko dingo kabikas
o be kabiko plikas paliko
senas mužikas, mužikas mikas

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)

Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita (jos vyras Manasas mirė per miežiapjūtę ištiktas saulės smūgio), gelbėdama gimtąją Judėją nuo asirų karvedžio Holoferno apsupties, nusivilkusi našlės drabužius ir išsigražinusi taip, „kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys“, kartu su tarnaite sugebėjo patekti į asirų stovyklą. Pamačiusi Holoferną, ji puolė kniūpsčia, pareikšdama pagarbą, ir kreipėsi į jį sakydama: „Priimk savo vergės žodžius.“ Karvedys neįžvelgė jokios klastos. Apakęs ne tik nuo Juditos grožio, bet ir nuo išminties, tris naktis jai leido laisvai vaikščioti po stovyklą, o kai ji pagaliau pas jį atėjo, „degė geismu“ taip, kad išgėrė pernelyg daug vyno, tiek, „kiek niekados vienu metu nebuvo išgėręs per visą savo gyvenimą“ (Jdt 12, 20). Kai vado sargybiniai delikačiai pasišalino, Judita nuėjo prie lovos šulo Holoferno galvūgalyje, nusiėmė ten kabantį jo kalaviją, pagriebė vyrą už plaukų ir pasimeldė Dievui, prašydama stiprybės įvykdyti savo užmojui. „Tada iš visų jėgų du sykius kirto jam į kaklą ir nukirto jam galvą.“ Judita pademonstravo ne tik fizinę, bet ir dvasinę ištvermę. Ji ne tik sugebėjo dviem kirčiais nuristi stambiam kariui galvą, bet ir neleido, kad šis įvykis kaip nors sudrumstų jos įprastą gyvenimo tėkmę. Nei dramatizuoja, nei baiminasi, „kas dabar bus“. Daro tai, kas yra tikslinga ir ką yra pratusi. Nustūmusi Holoferno kūną nuo lovos, ji pasiėmė lovą dengusį tinklelį kaip žygdarbio prisiminimą. „Paskui nedelsdama išėjo ir padavė Holoferno galvą tarnaitei. Ši įdėjo ją į maisto maišelį. Tada jos abi drauge išėjo pasimelsti, kaip jiedvi buvo pratusios daryti“ (Jdt 13, 8–10).

Juditos istorija įkvėpė ne vieną tapytoją. Paveiksluose išryškėja trys galimi Juditos ir Holoferno santykio variantai. Giorgio Vasari paveiksle „Judita ir Holofernas“ (1554) karvedys dar gyvas, miega nekaltai nelyg vaikas, jis panašus į aukojamą avinėlį. Virš jo galvos pakeltoje Juditos rankoje blyksi kardas. Paveikslo intriga primena Abraomo ir Izaoko santykio variacijas. Tačiau Abraomo peilį sustabdo Viešpaties sprendimas ir tai, kas atrodo jau neatšaukiama, vis dėlto neįvyksta. Izaokas nepaaukojamas, tiesiog paliudijamas Abraomo tikėjimas. Juditos kirčio nestabdo niekas. Tarnaitė – pasyvi, tačiau solidari šio ritualo dalyvė. Kitoje paveikslų grupėje vaizduojama akimirka, kai kardas sminga į Holoferno kūną. Caravaggio paveiksle „Judita, kertanti Holofernui galvą“ (1598–1599) matyti pirmasis Juditos kirtis – kai priešo galva dar laikosi ant pečių. Juditos veidas neišreiškia pasididžiavimo savo misija, tačiau jos pasibjaurėjimas tuo, kas vyksta, nekeičia tolesnės įvykių eigos. Jie neatšaukiami. Francesco Furini paveiksle „Judita ir Holofernas“ (1636) vyro galva po antrojo kirčio krenta ką tik atsiskyrusi nuo kūno. Judita nežiūri į tą pusę, atrodo rami, pakylėta ir iškilni, šviečianti kaip išminties ir dorybės simbolis. Cristofano Allori paveiksle (1613) Judita vaizduojama išgyvenanti triumfo akimirką: ji kaip trofėją laiko nukirstą Holoferno galvą. Kartais Judita priešo galvą laiko labai išdidžiai (Gustavo Klimto paveiksle, 1901), kartais paniekinamai – pamynusi koja lyg gyvatę (Giorgione’s „Judita su Holoferno galva“, 1504). Algio Skačkausko paveiksle „Judita su Holoferno galva“ kraujo spalva pasirėdžiusi Judita vis dėlto apdairiai ištiesusi ranką laiko kiek toliau nuo savęs kraujuojančią Holoferno galvą – kad netyčia nesusiteptų.
Daug painesnė istorija yra pasakojama Mato (Mt 14, 6–12) ir Morkaus evangelijose (Mk 6, 17–29). Panašiu būdu – nukertant galvą – nužudomas krikščionybės pranašas Jonas Krikštytojas. Dėl jo mirties kaltos dvi moterys: Erodo žmona Erodiada ir jos duktė, Erodo podukra, kuri Biblijoje yra tokia nereikšminga, kad net neįvardijama jokiu vardu. Tik vėliau, jau penktajame amžiuje po Kr., ji bus pavadinta Salomėja. Erodiada – buvusi Erodo brolio Pilypo žmona. Jonas Krikštytojas – ne Holofernas. Jis ne priešas, keliantis grėsmę, o pranašas. Jis skelbia krikščionybės tiesas, nemano, kad bet kada galima atsiduoti apėmusiai aistrai, todėl priekaištavo Erodui žodžiais: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona.“ Erodas suėmė Joną Krikštytoją už šiuos pamokslus, laikė įkalinęs, tačiau nužudyti nedrįso, nes žinojo „jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavo“ (Mk 6, 20). Erodiada, priešingai, nekentė Jono dėl tų pačių žodžių ir troško jį nužudyti. Tam pasinaudojo dukterimi. Ši mergaitė (menama Salomėja) Erodo gimimo dienos proga pokylio metu sušoko šokį. Šokis taip patikęs karaliui ir jo svečiams, kad šis pažadėjęs duoti, ko ji panorėsianti. O Salomėja nieko ir nenorėjusi, todėl kvailokai paklaususi motinos, ko jai prašyti. Ši paprotinusi: „Jono Krikštytojo galvos.“ Karalius labai nuliūdęs, bet ištesėjęs pažadą. Salomėja pati galvos nekirtusi. Erodas tam tikslui į kalėjimą pasiuntęs budelį: „Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai“ (Mk 6, 27–28). Už Jono Krikštytojo mirtį tarsi yra atsakinga pasikėlusi į puikybę dviejų brolių žmona Erodiada. Mergaitės (Salomėjos) vaidmuo apskritai neaiškus. Atrodo, ji nesupranta ką daranti. Salomėja – ne Judita, kuri kirto galvą pati, melsdamasi Dievui, aiškiai žinodama, kodėl, ir moraliai tikslingai: siekdama apginti gimtąjį kraštą. Apskritai neaišku, kam Salomėjai reikia tos pranašo galvos. Paprašydama jos, mergaitė išdavė savo tikrąjį tėvą, kurio garbę ir pamintą orumą siekęs apginti Jonas Krikštytojas sakė karaliui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“, nors esi galingesnis, esi valdovas. Kita vertus – ji net nekėlė klausimo, ar tai teisinga, simbiotiniu ryšiu susitapatindama su klastūne motina. Salomėja veikiau turėtų simbolizuoti neatsakingą infantilumą. Jos elgesys kiek bukokas – jame nėra net klastos. Motinos – atgrasus. Siekdama tikslo, norėdama palaužti vyro valią, ji kaip masalą į žaidimą įtraukia savo dukters erotiškumą, siūlo jį ne kam kitam, o savo pačios vyrui karaliui. Aišku viena: susivienijusios skirtingos moters galios – paauglės žavesys ir vyresnės moters klasta – sukuria jėgą, galinčią pakirsti vyrų pasaulio principus: karaliaus valią ir moralinę teisę. Moterų galia šioje Biblijos istorijoje paremta tam tikru vyrišku silpnumu: jų polinkiu susižavėti ir laikytis prisiimto garbės kodekso. Karalius Erodas nuliūdo – jis nenorėjęs nukirsdinti Jono Krikštytojo, bet negalėjo laužyti duoto žodžio. Kodėl ne, jei tai peržengia sveiko proto ribas? Negalėjo paminti karaliaus orumo kodekso. O kokiu moralės kodeksu vadovavosi šios Biblijos moterys?
Tiksliausiai biblinę Salomėjos šokio reikšmę įvertino Gustavas Flaubert’as, 1877-aisiais išleidęs „Tris apysakas“, viena kurių – „Erodiada“ – buvo skirta šiai šventraščio istorijai. G. Flaubert’o apysakoje atskleidžiama Erodiados ir aukštųjų dvasininkų, kurie bijojo Jono Krikštytojo jėgos, kaltė. Salomėja įvardijama vardu ir parodoma kaip jauna mergaitė, kuri net pamiršta Jono Krikštytojo vardą, kai jai reikia paprašyti jo galvos. 1881 metais Jules’is Massenet sukuria operą „Hérodiade“ pagal G. Flaubert’o istoriją.
Biblijoje yra ir kita Salomėja, kuri neturi nieko bendra su šokančia mergaite-viliokle. Ji buvo tarp moterų, lydėjusių Kristų per visą jo egzekucijos laiką. Jurgos Ivanauskaitės romane „Ragana ir lietus“ ši Salomėja, Zabedejaus iš Kafarnaumo žmona, yra epizodinė personažė. Tiesa, ji vis tiek gal net konkuruoja su Marija Magdaliete: „– Tu niekada neturėsi Jėzaus, – kartą pasakė man Salomėja, – nors manai, kad esi iš mūsų visų jam pati artimiausia. Tu niekada jo nepažinsi“[1]. Tačiau J. Ivanauskaitei daug įdomesnė yra kita, šokanti Salomėja, kuri Biblijoje net neturi vardo – kuri pasiekia mus ne tiesiogiai iš Šventojo Rašto, o per Oscaro Wilde’o interpretaciją.
Ši antroji, šokanti Salomėja, raganos motinos parankinė, o tam tikru požiūriu ir pati ragana, pasikėsinusi į moralumą skelbiančio vyro gyvybę, labiau nei Kristų lydėjusi dorovingoji Salomėja sujaudina ne vieno Vakarų menininko vaizduotę. Salomėjos šokis į pasaulinę kultūrą įsiaudžia ir kaip neišdildomas romantinis simbolis. Yra skaičiuojama daugiau ne dvidešimt Salomėjos istorijos ekranizacijų. Ir tai, ko gero, ne visos. Didžiausią įtaką tam turėjo O. Wilde’o pjesė „Salomėja“, inspiruota prancūzų dailininko Gustave’o Moreau tapybos darbų, poetų Heinricho Heine’s bei Stephane’o Mallarme kūrybos. Pjesę buvo ruošiamasi statyti Londone 1882-ųjų sezoną, įtraukiant ir Sarah Bernhardt. Tačiau lordo Chamberlaino cenzūra uždraudė spektaklį, nes Britanijoje tuo metu nebuvo galima biblinių siužetų perkelti į scenos erdvę. O. Wilde’as su artimu draugu lordu Alfredu Douglasu pats išvertė pjesę į prancūzų kalbą ir pirmą sykį ji pasirodė Prancūzijoje 1893-iaisiais, ir tik po metų – 1894-aisiais – angliškai. Premjera įvyko 1896 metų vasario 11 dieną Paryžiuje, kai autorius sėdėjo kalėjime. O. Wilde’as pakeičia biblinę Salomėjos istoriją, padarydamas ją pagrindine veikėja. Erodiados vaidmuo tampa nebesvarbus. Salomėja atskleista kaip apimta aistros Jonui Krikštytojui, o nesulaukusi atsako, paprašo jo galvos, genama perversiškos aistros – siekdama pabučiuoti mirusio pranašo lūpas. O. Wilde’o pjesėje centrinę vietą užima Salomėjos šokis su septyniomis skraistėmis, nors apie šokį Biblijoje pasakytas tik vienas sakinys.
Kai tik Hedwigas Lachmannas išverčia O. Wilde’o pjesę į vokiečių kalbą, kompozitorius Richardas Straussas rašo muziką operai. Pirmą sykį ji buvo pastatyta Drezdene 1905-aisiais. Operoje dvi įsimintinos scenos – Salomėjos šokis su septyniomis skraistėmis, kurias ji vieną po kitos nusimeta, kol lieka nuoga, ir Salomėjos bučinys į nukirstos Jono Krikštytojo galvos lūpas. Galiausiai pasibaisėjęs Erodas įsako ją nužudyti. 2006 metais Vokietijoje dirbantis amerikiečių režisierius Davidas Aldenas sukuria naują O. Wilde’o bei R. Strausso operos variantą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje. Veiksmas vyksta anoniminėje totalitarinėje Rytų Europos valstybėje: dekoracijos akcentas – milžiniška penkiakampė žvaigždė. Salomėjos septynių skraisčių šokį atlieka ne pati Salomėja, o Erodas. Tai nėra jau labai nauja. Britų režisieriaus Keno Russello 1988 metų filme „Paskutinis Salomėjos šokis“ („Salome’s Last Dance“) taip pat kuriama aliuzija į O. Wilde’o homoseksualumą, į veiksmą įtraukiami ir O. Wilde’as su lordu A. Douglasu. Salomėjai sušokus garsųjį šokį su septyniomis skraistėmis, paaiškėja, kad ji yra vyras.

Salomėja ir raudona mėnulio spalva

Per šiuos O. Wilde’o ir R. Strausso sukurtus Salomėjos įvaizdžius istorija atkeliauja ir į lietuvių literatūrą. Sigitas Parulskis romane „Tamsa ir partneriai“ mini R. Strausso operos motyvus. O J. Ivanauskaitės pjesės pavadinimas „Nežaiskite su mėnuliu“, o ir romanas „Mėnulio vaikai“ sugrąžina prie O. Wilde’o pjesėje sukurtų simbolių. „Mėnulio vaikuose“ pagrindinis herojus Gediminas moka atmintinai ne tik visus Juškos surinktų lietuvių liaudies dainų tomus, bet ir „Salomėjos“ tekstą[2]. O. Wilde’as pjesėje nubrėžia paralelę tarp Salomėjos ir mėnulio kaip simbolio. Prancūzų (la lune) ir anglų kalba (a moon) mėnulis, pasirodo, besąs moteriškos lyties. Literatūros tyrinėtojas Christopheris Nassaras pabrėžia, kad mėnulio simbolis į O. Wilde’o pjesę atkeliavęs sekant pagoniška dievybe Cibele, kuri, kaip ir Salomėja, apsėstai saugojo savo nekaltybę ir jautė malonumą naikindama vyrišką seksualumą. Skirtinguose pjesės epizoduose išryškinamos vis kitos mėnulio spalvos. Salomėja ir Jonas Krikštytojas susitinka prie balto mėnulio, šokis ir galvos nukirtimas vyksta šviečiant raudonam mėnuliui, o pabaigoje jį uždengia juodi debesys. Ankstyvojoje J. Ivanauskaitės novelėje „Raudona suknelė“, publikuotoje rinkinyje „Kaip užsiauginti baimę“, visos trys veikėjos yra aktorės. Visos trys turi vaidinti viename spektaklyje – „Salomėjoje“. Elegija ir Nora atlieka jame Salomėjos vaidmenį, o Gerda – jaunojo Siro. Elegija dingo, Nora randa tik jos paliktą raudoną suknelę. Įsispraudusi į ją supranta, kad niekada iš jos nebeišlįs, kad išnyks joje, kaip kad išnyko Elegija. Raudona spalva, kaip ir raudonoji mėnulio spalva O. Wilde’o pjesėje, čia simbolizuoja grėsmę ir išnykimą.
J. Ivanauskaitės pjesėje „Nežaiskite su mėnuliu“ veiksmas vyksta pilnaties metu. Aktorė Inga, pas kurią apsilanko kiti pjesės veikėjai, tuo metu kartoja jai įsiėdusį „Salomėjos“ tekstą, ruošiasi vaidinti televizijos spektaklyje, nors jaučiasi tam netinkanti. Inga deklamuoja susirinkusiems ištraukas iš O. Wilde’o pjesės: „Kokia puiki mėnesiena. Ji tyra ir šalta. Esu tikra – ji – nepraradusi mergystės. O taip, ji – nekalta. Ji niekada nebuvo susiteršusi. Ji niekuomet nebuvo atsidavusi vyrui kaip kitos deivės“[3]. Svečius krečia šiurpas nuo šių monologų, kažkas sako, kad autorius pasiustų sužinojęs, kad mėnulis lietuvių kalba yra „jis“, o ne „ji“. Tarsi dingsta pagrindinė mėnulio prasmė – simbolizuoti šaltą nekaltą Salomėjos tyrumą. Vienas iš veikėjų, Povilas, su tuo nesutinka, sakydamas, kad atvirkščiai, kaip tik apsidžiaugtų, nes mėgęs labiau „juos“, o ne „jas“. Tai aliuzija į rašytojo homoseksualumą. Inga toliau tapatinasi su mėnuliu (ir, reikia suprasti, – su Salomėja), aiškindama, kad ji negalinti įsivaizduoti, kad mėnulis – tai „ji“. Turėtų būti lyg ir vyras, nes jis veikiąs ją magiškai, užpildąs jos vienatvę. Ji visai abejinga saulei. Ar gali magiškai veikti moteris moterį? Abejotina. Veikėjas Jonas tarsi atstovauja Jono Krikštytojo pozicijai. Tačiau pats ima į rankas kardą. Sakosi, kad jaučiasi nei šiaip, nei taip: „Tarsi kokia Salomėja man būtų galvą nupjovusi [rodo atitinkamą judesį]“[4]. Galiausiai paskutinėje scenoje viena iš atėjusių – Kristina – ima pasakoti, kaip buvo baisu „Salomėjos“ premjeroje, kai Salomėja visą savo tekstą – kas antras žodis: geidžiu, geidžiu, geidžiu, – išrėkė. „O paskutinius žodžius ji išlemeno tokiu abejingu ar pavargusiu balsu, lyg būtų ne gavusi, o viską praradusi. Nors ar įmanoma prarasti daugiau, nei ji pati iš savęs atėmė...“[5] Tada Inga, kuri ruošiasi vaidinti Salomėją pasipuošusi raudona suknele (vėl raudonojo mėnulio simbolika), stojasi ant palangės, toliau deklamuodama O. Wilde’ą: „Ak. Aš pabučiavau tavo lūpas. Ir meilės paslaptis yra didesnė nei mirties paslaptis. Aš pabučiavau tavo lūpas. Aš jaučiu kartų skonį ant savo lūpų. Nejau tai kraujo skonis? Ne... bet galbūt tai meilės skonis?.. Jie sako, kad meilės kartus skonis... Bet tai neturi reikšmės. Kas iš to? Aš pabučiavau tavo lūpas...“ Tada vienas iš svečių priėjęs prie jos suvaidina Erodą: „O Herodas sako: „Užmuškit šitą moterį!“ [Čiumpa nuo stalo kardą, puola prie jos, Inga aikteli ir atbula iškrenta pro langą][6].
Realybė sutampa su išmoktu tekstu. Reprezentacija dingsta. J. Ivanauskaitė tarsi sukuria lietuvišką Antonino Artaud inspiruotą žiaurumo teatro spektaklio versiją. Veikėjas Jonas, tarsi koks Jonas Krikštytojas, moko visus, kad meilės nėra, kad pasaulį valdo visuotiniai žiaurumo dėsniai. Meilė tesanti tik viena iš gausybės žiaurumo formų. Tada įeina nepažįstamasis ir praneša, kad apačioje nelaimė: nusižudė moteris ir vyras. „Bet užvis įdomiausia, kad nuo vyro kūno atskilo galva...“ Jonas replikuoja: „Nors ant padėklo dėk kokiai Salomėjai“[7]. Pjesė parašyta ir pastatyta 1985-aisiais.

Kodėl Judita / Salomėja nenukerta jokiam vyrui galvos?

2012 metais Salomėja grįžta į lietuvių literatūrą. S. Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“ jai skirtas visas skyrius „Salomėja“. Salomėjos vaidmenį atlieka pasakotojo mylimoji žydaitė vardu Judita. Abi biblinės vyrų žudikės tarsi sutampa viename vaidmenyje, bet nė viena jų prieš vyrą nepakelia rankos. Rabinui galvą nukirsdina brutali vyriška karo mašina. Tai toks perversiškas esesininko, pravarde Menininkas, sumanymas. Scenos estetinė bjaurastis išradingumu pranoksta net panašiai sumanytą italų režisierės Lilianos Cavani filmo „Naktinis portjė“ sceną. Šio filmo intriga sukasi apie buvusio koncentracijos stovyklos karininko ir kalinės meilės istoriją ir taip pat įveda Salomėjos šokio motyvą. Salomėjos šokį, imituodama nacių kekšės judesius, šoka lagerio kalinė Lucia (vaidina Charlote Rampling). Vienas iš lagerio karininkų, fotografas Maxas (vaidina Dirkas Bogarde’as), neva liudydamas savo meilę, šokio metu įteikia kalinei dėžę su jai nepatikusio prižiūrėtojo galva. Maxas triumfuoja, jaučiasi irgi esąs tarsi menininkas. Šokėja nėra tuo labai sužavėta, bet aiškesnės emocijos neparodo. Tai ne jos, tai rafinuoto nacio pseudoestetinė perversija. Ji tiktai nuolanki auka. S. Parulskio romane Judita, nors irgi ne žudikė, vis dėlto nėra tokia nuolanki.
Visi S. Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ herojai turi biblinius vardus. Tik vokietis esesininkas vadinamas Menininku. Jis liepia pasakotojui sugalvotam spektakliui atnešti nukirstą rabino galvą, priverčia Juditą šokti Salomėjos šokį tol, kol ji lieka beveik visai nuoga, su vieninteliu perregimu šilko šydu. Jis priverčia ją bučiuoti ant padėklo gulinčią nukirstą rabino galvą, o pasakotoją – fotografuoti, kai jis prievartauja Salomėją – Juditą. Tuo metu kambaryje liejasi R. Strausso operos muzika. Spektaklis iki smulkmenų apmąstytas. Kai galiausiai pasakotojas nebeapsikentęs pasmaugia esesininką, jiedu su Salomėja – Judita sėdi ant grindų šalia lavono ir klausosi muzikos. „Nekenčiu Štrauso. Niekados jo nemėgau, – pagaliau ištarė Judita. – O dabar tiesiog nekenčiu“[8].
Judita nenukerta pasakotojui galvos. Nors ir nėščia, jį palieka, užsikraudama sau neišperkamą kaltę ir klausimą, į kurį neįmanoma atsakyti: „Kuo tu geresnis už iškrypėlį, kuris prievartauja moterį, žiūrėdamas į nukirstą galvą? Lyg būčiau mylėjusis su žiurke, kuri laikinai buvo pasivogusi žmogaus pavidalą. Karas nuplėšia visas kaukes. Nebeieškok manęs, nebenoriu tavęs matyti. Net jei plyštų širdis – nebegaliu“[9]. S. Parulskio romane sukurta Judita nėra infantili ir perversiška Salomėja. Ji tikslinga ir apsisprendusi lyg biblinė Judita ar net Jonas Krikštytojas – niekada neatleis svetimtaučiui melo ir dviveidystės, pagaliau už jos tautai parodytą nors ir netyčinę, bet vis dėlto – esminę nepagarbą.
S. Parulskio romane pasakotojas emigruoja. Svetimame mieste jis aptinka nacionalsocialistų nespėtų išsivežti paveikslų laikiną ekspoziciją. Apžiūrinėja paveikslus ir medituoja: „Štai, mergina su nukirsta galva ant padėklo. Džirolamo Romanino „Salomėja su Jono Krikštytojo galva“, Bernardo Stroci iš Genujos „Salomėja su nukirsta šv. Jono Krikštytojo galva“, jos tokios minkštos, putlios rankos, skruostai įraudę, o mergiškos krūtys suspaustos, bet veržiasi į laisvę, ji savo putliais, švelniais pirštais atsargiai suėmusi nukirstos bjaurios galvos plaukų sruogelę, lyg norėtų įsitikinti, kad ta galva jau nebegyva ir peštelėta už plaukų neberiktels ir nebeatsimerks“[10]. Akivaizdu, kad įvaizdis moters su kalaviju rankose, besikėsinančios į vyro galvą, vis neišeina pasakotojui iš galvos.

Kas nukirto Šarūno Saukos paveikslų moterims galvas?

Dailininkas Šarūnas Sauka tapo daug autoportretų, jie numeruojami. Monikai Saukaitei jų pakanka disertacijai parašyti. Ir tai, kaip žinia, jie ne visi aprėpti. Kodėl tiek daug autoportretų? Panašaus klausimo sulaukusi Meksikos dailininkė Frida Kahlo atsakė: tapau save, nes aš dažniausiai būnu viena.
Likęs vienas Š. Saukos paveikslų herojus eksperimentuoja pats su savimi. Atranda kelis svarbius dalykus. Visų pirma, kad neišvengiamai maivosi ir pats sau atrodo kaip klounas. Antra – likęs vienas, niekada nebūni vienas. Visada su tavimi lieka tavo šešėlis. Trečia – likęs vienas, pajunti savosios egzistencijos pažeidžiamiausią tašką. Š. Saukos genijus, jo paveikslų herojus, jaučia nuolatinę grėsmę prarasti galvą. Ne perkeltine, o tiesiogine to žodžio prasme. Pašaipus paties autoriaus žvilgsnis nukirstoje galvoje, kartais – ir ant padėklo – dažnas Š. Saukos paveikslo motyvas („Autoportretas su slyva“, 1983; „Autoportretas Nr. 2“, „Autoportretas Nr. 4“, 1985).
Š. Saukos paveikslų tapybinis personažas kartais net nelaukia, kol moteris nukirs galvą. Netekęs kantrybės užpuola pats save, arba, tiksliau, savo šešėlį. „Lito gimime“ (1992) susidvejinęs alter ego vienu metu yra ir žudikas, ir gulinti apkapotomis galūnėmis ir susmaigstyta basliais bei stalo koja auka. „Vis įsivaizduoju platų virtuvinį peilį, kuris greitai ir vienodu ritmu doroja mano šoną ir pjauna nuo jo plonytes atraižas, kurios jam taip dirbant atšoka ir beveik susisukdamos lekia šalin“, – išsako savo paties egzistencines jausenas dienoraštyje rašytojas Franzas Kafka[11]. Kitoje vietoje F. Kafka rašo: „Atrodo, kad tinkamiausia vieta įsmeigti peilį yra tarp kaklo ir smakro. Pakeli smakrą ir smeigi į įtemptus raumenis. Tačiau, matyt, tiktai taip atrodo, kad ta vieta tinkamiausia. Tikiesi, kad iš tenai šaus kraujo srovė ir nutrūks sausgyslių ir kremzlių pynė, kaip kepto kalakuto šlaunyje“[12]. Toks sutapimas, kad Š. Saukos paveiksluose viščiukai nupjautomis galvomis yra lygiateisiai vizualiosios erdvės personažai.
Š. Saukos paveikslų genijus jaučia, kaip netvirtai prie jo kūno yra prikabinta galva. Begalvystė – dažnai pasitaikanti ankstyvųjų Š. Saukos personažų lemtis. Galvą gali nukąsti netgi bananas (1995), bet paprastai šios grėsmės šaltinis yra moteris. Biblinė Judita ar Salomėja gali bet kada prisikelti. Carlas Gustavas Jungas prisiminimuose rašo, kad jį visada intrigavo biblinės Salomėjos motyvas. Ne viename Š. Saukos paveiksle matome: Salomėjos čia irgi pasidarbuota. „Autoportrete su slyva“ guli nukirsta paties dailininko alter ego, t. y. šešėlio, galva ant padėklo. „Autoportrete Nr. 2“ matome ir patį protagonistą, tačiau nukirstų galvų padaugėja: ji jau ne tik ant padėklo, bet ir dvi dubliuodamos viena kitą guli ant raudonos draperijos paveikslo apačioje. Paveiksle „Žmogžudystė restorane“ (1999–2000) moterys, prieš sudorodamos vyrą, taip pat nukerta jam galvą. Paveiksle „Mama“ (2012) matome ir patį egzekucijos vyksmą. Dailininko šešėlis klūpo nuolankiai padėjęs galvą ant kaladės. Budelis užsimojęs virtuviniu kirvuku mėsai kapoti, tačiau, skirtingai nuo protagonisto, – jis pats jau be galvos. Egzekuciją stebi viščiukai su nukirstomis ir įstatytomis jų vietoje žmonių galvomis, suklupdyti vyrai vilki senovinėmis eilutėmis. Moterys išsirikiavusios pačiame hierarchijos viršuje, neatrodo, kad egzekucija jas kaip nors jaudintų.
Jeigu ankstyvojoje Š. Saukos kūryboje begalvystė grėsė daugiausia vyrams, vėlyvojoje – santykis apsiverčia: dažniausiai pačios moterys prisistato ne tik be drabužių, bet ir be galvos. Trys begalvės moterys stovi taip, tarsi degintųsi paplūdimyje, ir ramiai sau stebi jūros horizonte tarsi iš Michelangelo Antonionio filmų išnirusį laivą kairėje paveikslo „Netikrumas“ (2013) pusėje. Dešinėje „Netikrumo“ pusėje begalvių moterų daugiau. Jos irgi atsipalaidavusios, tačiau pora jų tarsi retu gyviu susidomi puošniuoju personažu, su į kūną-odą inkrustuotomis brangenybėmis, atkeliavusiu iš kitų Š. Saukos paveikslų. Jis desperatiškai, tarsi gindamasis nuo begalvių moterų apsėdimo, bando įsitverti į kryžių. Tik šiam personažui čia prikabinta paties dailininko Šešėlio galva. Tai vienintelė galva šioje dramatinėje kompozicijoje: kitą vyrą, skrendantį ir atsispyrusį nuo kryžiaus, jau matome be galvos.
Pagal alchemijos tradiciją, sako K. G. Jungas, – galva arba kaukolė – tai protingosios sielos (anima intellectualis) buvimo vieta[13]. Netenki galvos – netenki ir anima intellectualis. Tik neatrodo, kad moteris tai labai jaudintų. Serijoje paveikslų „Kelionė į Romą“ (2013) savo galvas moterys nusiima pačios ir tarsi pabodusias skrybėles atsainiai laiko rankoje. Tos galvos – tai vyrų, o gal ir paties Mefistofelio.

Kodėl moteris vyrui gali kelti mistinę baimę ir pagarbą?

Pakliūti į moterų minią – tai būti jų suvalgytam, sudorotam ir sužiaumotam. Š. Saukos paveiksle „Žmogžudystė restorane“ herojų, kuris išoriškai panašus į paties dailininko alter ego, čiaumoja moterys. Jos godžios ir ėdrios, jų daug. Herojus atvyksta į restoraną pasidabinęs tarsi velionis – juodu laidotuvių kostiumu. Jis sėdi kampe gėlėtoje pievoje ir stebi iš šono, kas su juo vyksta. Mato, kaip yra išrengiamas ir surišamas, paguldomas vietoj kepto paršelio. Kostiumas, atsiskyręs nuo šeimininko, išskrenda padange debesėliu. Kodėl herojaus nevalgo vyrai? Tik moterys? Friedrichas Nietzsche yra pastebėjęs ir aprašęs prigimtinį moters laukiniškumą. „Laimei, neketinu leistis plėšomas, – apmąsto galimas peripetijas F. Nietzsche, – tobula moteriškė jei myli, tai plėšo. Pažįstu šias meilingas mainades. O, koks pavojingas, sėlinantis, besislapstantis mažas plėšrūnas. Ir koks malonus. Maža moteriškė, besišvaistanti kerštu, partrenktų net ir patį likimą“[14]. Š. Saukos paveikslas „Judita / Be pavadinimo“ (1988) tarsi vizualiai pakartoja šią F. Nietzsche’s ištarą. Uždaras kambarys. Moteris – milžinė su kirviu. Galingos moters, beveik pramotės, išgąsdinti vyrai tampa gyvūnais – mažais tarakonais, kad galėtų pasislėpti trobos plyšiuose. Tačiau beveik metafizinis moters žvilgsnis, nukreiptas į amžinybę, liudija: niekas neišgelbės.
„Aš niekad nebuvau suartėjęs su moterimi, – prisipažįsta F. Kafka, – išskyrus tą kartą Cukmantelyje. Paskui dar su šveicare Ryvoje. Pirmoji buvo moteris, o aš tik neprityręs, antroji – vaikas, o aš visiškai sutrikęs“[15]. Nepaisant realiai negausios gyvenimiškai romantinės patirties, merginos F. Kafkai lieka susižavėjimo vertu objektu: „Kas per painiava su merginomis – nepaisant visų galvos skausmų, nemigos, žilo plauko, nevilties. Paskaičiavau: nuo praėjusios vasaros jų buvo ne mažiau kaip šešios. Aš negaliu atsispirti, negaliu susilaikyti neišreiškęs susižavėjimo to vertai ir nemylėti, kol tas susižavėjimas nesibaigia“[16]. S. Parulskio „Nuogų drabužių“ herojus, kaip ir F. Kafka, yra linkęs moterimi žavėtis: „Vyrai moters juk ieško už jos kūno, braunasi pro jį, tikėdamiesi į kažką atsitrenkti, turbūt į vyriškumo esmę, tikėdamiesi įveikti kūniškumą kaip žemės trauką“[17].
Kai kuriuose Š. Saukos paveiksluose, tokiuose kaip „Pabėgimas“ (1990) ar „Lietuvos tūkstantmetis“ (2008–2012), moteris taip pat netikėtai išplaukia trečiuoju dėmeniu ir savo šviesiuoju pavidalu sujungia nesujungiamus antipodus – parimusį genijų rūpintojėlį, pakilusį virš minios, ir apačioje šurmuliuojančią minią.
Kultūros istorija tarsi dekonstruoja ir apverčia populiarią, nors ir netikslią F. Nietzsche’s ištarą, kitaip ją persako užsimindama moteriai: „Eini pas vyrą – nepamiršk pasiimti kirvio.“

---

[1] Ivanauskaitė J. Ragana ir lietus. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 118.

[2] Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 26.
[3] Ivanauskaitė J. Nežaiskite su mėnuliu. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – P. 14.
[4] Ten pat. – P. 15.
[5] Ten pat. – P. 47.
[6] Ten pat. – P. 48.
[7] Ten pat. – P. 50–51.
[8] Parulskis S. Tamsa ir partneriai. – Vilnius: Alma littera, 2012. – P. 214.
[9] Ten pat. – P. 223.
[10] Ten pat. – P. 244.
[11] Kafka F. Dienoraščiai, 1910–1923. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 210.
[12] Ten pat. – P. 382.
[13] Юнг К. Г. Алхимия снов. – Санкт-Петербург: Timothy, 1997. – P. 51.
[14] Nietzsche F. Ecce hommo. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – P. 68.
[15] Kafka F. Dienoraščiai, 1910–1923. – P. 345.

[16] Ten pat. – P. 346.
[17] Parulskis S. Nuogi drabužiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 42.

O, kad Jūs būtumėt čia!
Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose šio nieko nedarymo vaikaus gaudynėse tai eigulio dukrą, tai kitus iš kapinių mane prisišvilpiančius, – nuo mano namų ligi senųjų Lakeno kapinių – keli yriai prieš vėją, o, kad Jūs būtumėt čia, – viską tiesiog parodyčiau:
Katedrą su visais joje palaidotais belgų karaliais ir nuo pastolių nuskridusiu lenkų statybininku, kapinės šalia – ten sėdi vienas iš Rodeno mąstytojų, visas žalias, – juo visus prisivilioju, o tada, – ak, tada užkalbėjusi nuvesčiau prie naujų savo lobių, nepaminėtų oficialiuose kapinių kataloguose, vienas tokių – kapas, kurio antkapio plokštė nudėliota savotiškais atvirukais – granito, marmuro, vario plokštelėmis, jose išgraviruoti našlio laiškai, žinutės mirusiai žmonai. „Štai ruduo, lapų auksas, žėrintis saulėje, o Tavęs čia nėra, ir šviesa ši man į akis – geležim“, arba „Mieloji mano, su gimtadieniu! Jau pora metų, kaip vienas be Tavęs pasitinku pavasarį, bet Tavo švelnų žvilgsnį vis geriu pro vokus užsimerkęs, Tavo – .“
Tas vyras – iš antkapio datų matom – buvo jaunesnis už žmoną penkeriais metais. Jai mirus, jau po savaitės atnešė pirmąjį „atviruką“, ir nešė juos, eiliuotus, datuotus, visus penketą metų, kol susilygino su amžinatilse amžium, tada numirė, šalia atsigulė, po jo mirties datos – jokių atvirukų, vienkryptis kapinių paštas.

Oi, palaukit, tuojau Jums viską paaiškinsiu.
Jums gal arbatos, kol laukiat? Turim juodos, „auksinė beždžionė“, ją siūlyčiau plikyti su hot-masala, tada reiks medaus, cukraus, pieno šliūkį? Ašarą grietinėlės? Žvarbus šitas vasario pavakarys, vėjas, gera diena paskui skrybėles lakstyti. O, kavos, – jos ir parnešiau ką tik, skrybėlę prilaikydama – prie Katedros šitoks vėjas, it nelabieji tave nuo bažnyčios kaskart bandytų nupūsti, – žiemą vasarą ten bloškia plaukus, verčia sijonus į akis, džihabų juodas tamsžales bures išpučia, – bet jau kai po išsišiepusiom sparčiai juoduojančio smiltainio chimerom palendi, kai vitražų rozetė visom varsom pro atviras Lakeno Notre Dame duris šviesos žibučiais tau riešą nužvynuoja, jau galima ranką nuleisti, – kuo arčiau kapinių, tuo labiau tyla vėjas, už skrybėlės kaspino jau nė užkištos plunksnos nebeišpeštų toks vėjas, ramu, – tai kai kapines dešinėj paliekat, į karališkąją braserie irgi neužsukat, virš geležinkelio, pro senąją stotį, Bažnyčios Laukų gatve aukštyn, tada Marie-Christine gatve į dešinę, ir kairėj pamatysit, Van Dael, vitrinoje dubenėliai blizgių kavos pupelių, arbatos lapelių, – iš ten ši kava, kurios Jums sumalti? Marago ar Jubilé? Man šitos dvi rūšys labiausiai patinka, iš abiejų neišsirenku, o kam gi rinktis žmogui šitam vis greičiau prasisukančiam gyvenime iš dviejų saldumų, jei niekas negraso nuo abiejų saldumų iškart?
Šeima ši, Van Daelai, kavą čia skrudina jau šimtą dvidešimt metų, čia pat gyvena, – už prekystalio atviros durys į kambarius – gilumoje matysit krėsle snaudžiantį senąjį Van Daelą (jaunystėje Konge jis matė pragaro prieangį), jaukiai marmės radijas.
O kai vėl ta Bažnyčios Laukų gatve žemyn leisitės, užsukit į „Alepo citadelę“, ten tobuli falafeliai, kai paskutinįkart jų laukiau, iš virtuvės gavau dovanų lėkštę liulančio deserto, o grįžusi namo sužinojau, kad tikrajame Alepe nuo šiandien – pragaro prieangis.
Kaipgi kitaip, jei ne iš tolo, po puslapį prisipratindama, Jums galėčiau papasakoti šitą mano Jums taip norimą papasakoti istoriją, kad nuo norėjimo niežti?
Niežulys ir troškimas, troškulys ir tvanka, šitaip noriu parodyti, ką radau, – apie svaigulį ir tikėjimą, bažnyčią ir laisvę, lėktuvus ir tolimus kraštus, mergaites ir moteris su tų lėktuvų vairalazdėm, bernėkus kavos plantacijose, šimtamečius augintojus, skrudintojus ir maitintojus, apie tėvus ir motinas, apie tai, kaip nukeliaujama nuo Konfucijaus iki Kristaus, bet kelionė šita bus ilga, o, kad Jūs būtumėt čia!

Istorijos, pasakėlės iš Tikro Gyvenimo, – net ir šitą „vedamąjį“ sutikau rašyti dėl vienos dabar jau juokingos:
„Metų“ žurnale dar nebuvau debiutavusi (o teko), taigi sena ši istorija, apie naktį, kai sušalusi parašiau visai neblogą eilėraštį „savininkai visada išvažiuodavo, pamiršę palikt kibirėlį anglių“ – tai buvo meilės eilėraštis, visai ne apie anglis, bet apie meilę tikriausiai neblogai ir rašosi kaip tik tada, kai nei tos meilės, nei anglių?
„Metų“ žurnalai buvo tai, kas filologę studentę mane šildė tą naktį. Juoda tai buvo Naugarduko gatvės naktis, pusrūsyje, kurį prikaitindavo karšto vandens vamzdis, einantis per visą sieną virš lovos, jau kiek laiko užmigt galėjai tik su keliom porom kojinių ir megztiniu, mat šeimininkės sūnus, atsakingas už namo šildymą, užšventė ir išbujojo baubodamas savo lėtais takais, pamiršęs palikt anglių, malkų, – o namas vėso, pusrūsis – tuo smarkiau, kol ėmiaus grūst krosnelės ryklėn visą turimą popierių – pasirodo, gliancai beveik nedega, ne rankraščiai, – cosmopolitanai, panelės laimos ir kitos moterys tik pajuosdavo, smilkteldavo, ir stop, – dūmai, šilti pelenai, žarstekliu bandant išdaužyti sukepusius plytgalin gliancų gabalus. Pasimokiusi ėmiaus trapelapesnės „Metų“ krūvelės. Mano metai degė skaisčia liepsna, viršelius apdairiai buvau sukarpius juostelėm, sudeginau spalį, lapkritį, gruodį, vasarį, visus metus, tada vėl nuo pradžių – aukšta buvo metų stirtelė, užteko užvirinti vandenį vamzdyje, sudeginau viską, prieš tai išsiplėšusi visus „vedamuosius“.
Išplėšiau tada juos visus ligi vieno, nes galvojau – visa kita vis tiek kaip nors man prireikus atsiras – publikuojamos prozos ištraukos, eilėraščiai – sušoks į poezijos ir prozos knygas, o vedamųjų – tada man atrodė – prireiks. Jie mane turėjo vesti!
O dabar, kai po anos nakties daugiau nei dvidešimt metų it kas nuplovęs būtų, – šitas didus vedimo darbas patikėtas man, – norėtųs sakyti kaip visad, – juokai! – bet tai visai ne juokai.

Bet pasakyti tai tikrai nieko vedančio neturiu ir nemoku aš nieko niekur vedžioti, visuomet pati pasiklystu!
Bet papasakot – noriu.
Labai, nes –

Seniai seniai, Šanchajuje gimė berniukas, kurį tėvai vos tik išvystytą paskyrė rimtiems reikalams. Tiems ateities reikalams jie pasamdė geriausius mokytojus, o kai vaikiui su tais nuobodu ėmė darytis, jaunuolį atidavė į spec. diplomatų mokyklą.

Seniai seniai, tuomet dar augimo braškesiuose braškančioje Belgijos karalystėje gimė mergaitė, – tokio žvitraus proto ir tiek nedailaus veidelio, kad net motina lengviau atsikvėpė, kai paaugintą išleido Peterburgan, rusų diduomenės atžalų prancūzų kalbos mokyti.

Tataigi panašaus senumo laikais Tetirvinuose gimė berniukas, kurio tėvas senu prisakymu paaugintiems savo trims sūnums paskirstė: kam žemė, kam mokslai ir kunigystė, o kam žalnierystė, – tad mūsų bernėkui, gražiausias klostes laiškuos sakinių virvelėm kam reikia išklostančiam, kunigystės dalia teko, – bet paskui mes dar daug kartų matysim, kaip tėvų nuskirtas gyvenimas nuo iš aukščiau paskirto likimo kartais net labai smarkiai, ir nebūtinai karčiai, skiriasi.

Ar patikėtumėt, kad vieną dieną, tikriausiai iš dienų štai tokių kaip šiandien, kai šlapias sniegas težina kurpaites ir jau žinai namie kojų pirštelius būsiant nuo drėgmės susiraukšlėjusius, išburkusiai baltus, dabar gi tie šąla iki saldumo, kai šlapdribos neatlaiko tankiausiai suplūkta skrybėlės vilna ir prasisunkusi srovelė nuteka antakiu, kai prieš pasirašant kvitą plunksnakotį trini tarp delnų, kad sustingę pirštai atitirptų ir tvirtai suimtų kotelį, grakščiai baltas riešas kad slysteltų iš po juodo šlapio apsiausto siektelint rašalinės, tokią štai dieną, kai Peterburge sniego pliurzė žemėj, ore ir danguj, jie visi:

belgė Berta šlapiom kurpaitėm, kinas Lu permirkusiu katiliuku ir carinės Rusijos klierikas Kazimieras, ridenantis plunksnos kotelį tarp užtirpusių delnų, – tokią dieną tame mieste susitinka.

„Negali tai būti teisybė!“ – sako mano tėvas, kuriam rašomos knygos gabalą namo parskraidinu per Užgavėnių atostogas.
„Bet tu tik iki pusės teperskaitei! Šitoks trumpas gabaliukas, o tau teisybės vis reikia – aš savo teisybę padarysiu taip, kaip man reiks ir norėsis“, – širsdama suku pelės ratuką, kad tėvas perskaitytų ir pabaigą.
„Keturi broliai galėjo būt! – nepasiduoda tėvas, – ir dukterų būt turėjo!“
„Arba skaityk, ką rodau, arba atiduok kompiuterį, – kur aš juos visus sutalpinsiu, man tiek daug nereikia, aš dar ir kitur krūvas personažų turiu, man reiks ir kinų, ir belgų, iš to Tetirvinų kaimo šįkart pasiimsiu tik vieną brolį, kitus net ir paminėtus paliksiu ramybėj“, – aiškinuos, karščiuojuos, bet jis vis tiek nepatenkintas, tiesos jam mažai.
„Gerai, – staiga spragteliu pirštais nudžiugusi, – dėl tiesos paimsiu tą ketvirtą brolį, bet, žinok, išsiųsiu jį į Ameriką, – oi kaip gerai, jau žinau, ką jis ten veikia.“ Ir greit užsirašau ant rajoninio laikraščio „Darbas“ skiautės.
Dėl tokių pokalbių verta iš Briuselio skristi į Ustukius, tuos, kur šalia Tetirvinų. Tai ir skraidau, kai tik sugebu, tėvelio dvarelin, vyšnių sodelin. Vienus „Metus“ pirkt Vilniuje ir vežti į Ustukius, kitus „Metus“ oro uoste ir skraidintis į Belgiją.

Papasakoju tėvams viską, kas nutiko prieš daugiau nei šimtą metų, kai klausia, kaip gyvenam tam Briusely. Apie aštuoniolika iki dantų ginkluotų kareivių stotyje, apie stotelę prie namų, kurioje automobilio laukė Paryžiaus teroristas, apie ketvirtą saugumo lygį iš keturių, miesto centre kareivių mašinos dengtos maskuojamos spalvos marškom, sėdėti namie, niekur neiti, – nepasakosi, seniai jau praėjo, jei stovi kur apsauga su šautuvais – įpratusi akis nebeužkliūva. Tik pradžioje buvo neramu, išlipi iš metro – šeši ginkluoti apsauginiai, penki plepantys vyrai – c’est la guere, oui, c’est la guere – šeštas budrus, stebintis salę, it akimis siurbianti informaciją lėtai besisukanti kamera, juoda ausinė ausy, susiraitęs laidelis. Tada, pradžioje, tuos „tai karas – o taip, tai karas“ – girdėti buvo baugu, ir sirenos, atrodė, kvykia dažniau ir šaižiau nei įprasta, ir kaip niekad – senyvas vyras, metro vagone man po nosim išsitraukęs Koraną ir garsiai užsimerkęs ėmęs melstis arabiškai, privertė mane savo vaikams sušnypšti tik „einam, na, einam iš čia greičiau“ – žvėriukiška baimė tąkart sėmė mane nuo kulnų aukštyn, o vaikai toliau kvailiojo ir stumdėsi, – nieko gi nenutiko, tai nieko ir pasakot nėr, užtat kas nutiko jau Vilniun atskridus, kai įlipau ne į tą kurį reikia troleibusą, teko keisti planus ir dardėti keliom stotelėm toliau, siūbavau įsikibus turėklo prie pat išlipimo laiptelių, o pusamžis vyras man po nosim laikė išskleidęs kompiuteriu spausdintą popieriaus lakštą, maždaug aštuoniolikto dydžio juodžiausiom raidėm – Pater Noster – visą „Tėve mūsų“ – lotyniškai, kol privažiavau Kudirkos stotelę, spėjau perskaityt dukart.
Šokti iš troleibuso, kaip metro Korano atveju – minties nekilo. Turbūt – štai jie, kultūrų skirtumai. „Tėve mūsų“ – lygu – saugu?
Kieno pasiuntiniai mano kely vis įterpia po vyrą su šventraščiu? Kodėl, kur besukčiau, mane šviesos istorija pasitinka? O, kad Jūs būtumėt, skaitantys ir rašantys, būtumėt ir būtumėt – per ryškiai parke jau pritryškę narcizų, mačiau, kaip šarkos slyvos žiedlapius čerkšdamos renka, per daug kas pavasarį naujų gražių klausimų seniems atsakymams.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

*

Debesie,
Medi,
Upe,
Žolyne.

Nėra
Tokios mirties,
Kuri
Mus išskirtų.

Tu

Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare,
O išvysti
Trumpam sustojusį laiką –
Baltą ir tylų.

Žiūri į liepsnojantį laužą,
Į švytinčią ugnį,
O pamatai
Karštą pulsuojantį laiką,
Apšvietusį sielą tau
Ir prapuolusį.

Žiūri į miško upelį,
Į nekaltą jo vandenį,
O regi
Bėgantį laiką –
Žalią kaip žolę,
Margą kaip sprunkančią angį.

*

Reikia būti vienam
Visą lapkričio vakarą
Po tamsiuoju debesimi.

Reikia nieko nelaukti,
Užmiršti visus dievus
Ir nedoras jų malones.

Neprisiminti mėnulio,
Apšvietusio tokią naktį,
Kuri niekada neišaušo.

Reikia būti vienam
Visą lapkričio vakarą,
Tada ir suprasi,
Kad niekas esi.

Visiškas niekas,
Bet karštas,
Štai nukrenta snaigė
Ant delno
Ir iš karto ištirpsta.

Visiškas niekas,
Toks lengvas,
Kad jį nusineša vėjas
Kaip juodalksnio lapą
Ar ugniažolės sėklą.

Niekas,
O sunkus kaip akmuo,
Kurio nepajudina laikas.
Reikia būti vienam,
Kad suprastum,
Kad esi ir esi.

*

Kapų tyla
Naktimis
Pilna šnabždesių –
Lyg atodūsių.
Paminklų
Akmenys
Sunkūs.

Bet kokia lengva
Čia dieną –
Atskridusio drugio, –
Kokia lengva
Amžinybė.

Niekam nematant

Turėjau Mosėdį,
Trobą,
Šunį ir katiną.
Niekam nematant
Nukirpau jam ūsus.

Kieme po langais
Žydėjo alyvos.
Vėjui pakilus
Jos sušlamėdavo,
O bulvės augo tylėdamos.

Buvo pikta, kad negaliu suprasti:
Laikas yra begalinis,
O senelė jau mirus.

Sutemus,
Kai namuos nebūdavo nieko,
Be reikalo tardavau
Dievo vardą.

Apimdavo baimė.
Visko: tamsos, savęs,
Vos rusenančios lempos.

Mano baimę pajutęs
Tyliai prislinkdavo katinas,
Tas, su nukarpytais ūsais,
Glaustydavos apie kojas,
Pažvelgdavo į mane
Žaliomis akimis
Ir nuramindavo.

*

Ramu. Niekur nė garso.
Nei vėjo šlamėjimo medžiuos,
Nei pėdsakų smėly,
Nei žvaigždės
Rugpjūčio danguj.

Upė tyli ir tamsi.
Ilgai į ją
Pasilenkus žiūriu,
Bet vandeny
Mano veidas
Neatsispindi.

Vadinas,
Dar mirę neprisikėlė.

*

Tas gegutės kukavimas
Žydinčiuos paupio krūmuos
Yra nepamirštamas.

Laikas ateis.
Gegutė nutils,
O tu pasiliksi
Prie to paties horizonto
Kada įbaugintas to laiko,
Kada – nemirtingas,
Bet visada
Pasiilgęs gegutės kukavimo
Žydinčiuos paupio krūmuos.

*

Stovėjau prie upės,
Žiūrėjau:
Vanduo tekėjo
Ton pačion pusėn
Kaip visada.

Klausiausi:
Medžiai šlamėjo,
Paukščiai čiulbėjo
Tą pačią giesmę
Kaip visada.

O laumžirgis
Skraidė virš upės
Tylėdamas.

O papartis
Žiedą sukrovė
Tylėdamas.

Tylėjau ir aš,
Nebesuvokiau,
Ko šiandien daugiau –
Mirties ar
Amžinybės?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones ir jų kraujas sunkėsi į žemę. Ši žemė negalėjo atsiminti, kada taip sočiai buvo girdoma žmonių krauju, čia pat trykštančiu iš sutraiškytų raumenų ir sutrupintų kaulų. Kiekviena diena buvo suplėšoma į skutelius – ją varpė kulkos, draskė sviedinių skeveldros, vikšrais malė tankai, skusdami padangę raudonomis žvaigždėmis nužymėtais sparnais, virpino bombonešiai, jie drebino žemę ir visa, kas yra ant jos, šiurpinančiais sprogimais, palikdami gilius randus žemės kūne. Rusams giltinės šypsena šypsojosi pergalė ir sprogimai nušviesdavo tą grimasą ilgomis nepailstamo švilpesio uodegomis. Kulkosvaidžiai savo kalenimu akivaizdžiai bandė mėgdžioti kažkokius paukščius, kurių mūšio vietoje nebebuvo ir nebegalėjo būti. Jie pasitraukė ten, kur frontas praėjo, kur tvyrojo degėsių ir mirusių žmonių tvaikas.

Mirtis buvo čia pat, ir visi žinojo, kaip atrodo jos veidas. Mirties pavidalas dėvėjo šalmą. Rusams rodėsi, kad tai vokiškas šalmas, o vokiečiams – jog rusiškas. Mirtis kalbėjo, ir visi buvo girdėję jos balsą. Ji keikdavosi. Ir rusams atrodė, kad ji keikiasi vokiškai, o vokiečiams – kad rusiškai.
Mirtis buvo galinga. Ji niekada nepavargdavo. Ji buvo kaip pamišusi nesubrendėlė – darkėsi ir naikino viską, kas pasipainiodavo jos akiplotyje.
Bet vieną sykį ji nebeteko jėgų. Jai prireikė poilsio, nors keleto minučių.
Tai buvo tarp Šventosios ir Liepojos. Kažkur ties Rucava.

Vokiečių kareiviai laikėsi įsitvirtinę kopose. Jiems už nugaros, jūroje, stovėjo laivai, prikrauti dėžių su ginklais. Bombonešių atakos kažkodėl nurimo. Guminės valtys, pilnos dėžių su šoviniais ir vyrų, darniai mojuojančių rankomis, slydo vandeniu kranto link ir atgal. Jie buvo saugiausi – nuo priešo užstojo kopos. Jūra buvo graži ir tas alpus karštos vasaros grožis atrodė begalinis. Jie irklavo žvelgdami pro primerktas blakstienas į tolį, ir jeigu ne karo dantų kalenimas, niekas nebūtų privertęs patikėti, kad mirtis jau žino kiekvieno jų valandą, net akimirką, net kūno padėtį, kaip netrukus kiekvienas iš jų gulės, kada tai atsitiks, – tokia didžiulė ir galinga gyvenimo iliuzija. Bet viskas buvo labai tiksliai apskaičiuota, – mirtis tikslesnė už viską.
Tiems, kurie tekinomis nešiojo dėžes iš valčių į kopas, nebuvo kada apsižvalgyti. Jie matė tik savo smėlėtus batus, kurie prisemdavo vandens, jiems įbridus į jūrą, varvančius rūbus, smėlį ir būrio draugus, pilvais ir krūtinėmis prigludusius prie kopų, kai kuriuos prišliejusius galvas prie kalenančių kulkosvaidžių, šūvių serijų krečiamas nugaras.
Neįtikėtina, tačiau jie dar sugebėjo pajusti kažką panašaus į mažytę laimę, pasitenkinimą, – tas jausmas apimdavo, kai tik jų kojos atsidurdavo vandenyje, paskui – kai brisdavo link valties ir keldavo dėžes su šoviniais. Vandens paviršius, lygus kaip stiklas, blausus kaip sidabras, toks neįtikėtinai švarus, toks apimtas stingulio ir ramybės, kad net laivai, dideli kaip metaliniai plaukiojantys gyvuliai, savo viduriuose slepiantys visai ne šiam pasauliui priklausančią civilizaciją, ne ką tepajėgė iškreipti tikrąjį jo vaizdą. Jūra ramino, tiesiog marino ir hipnotizavo savo nesudrumsčiamos švaros pojūčiu. Kokia švari gali būti priešmirtinė valanda – tikriausiai kažkuriam prabėgo mintis, – turėjo prabėgti, nes realybės suvokimas, kuris budėjo visai čia pat, laikinai užleido vietą vasarvydžio vidudienio burtams, kurie buvo tokie stiprūs... Per daug stiprūs išlikti trokštantiems vyrams.
Kareiviai, kurie gulėjo slėpdamiesi už vėjo nupustytų smėlio keterų, į ateinantį priešą taikėsi pro lengvame vėjelyje linguojančius švelniai sidabrinius, ilgus ir siaurus kaip vikšriai kopų žolės lapus.
Rusai puolė iš miško, nuo plento pusės. Jų buvo daug, jie vis bėgo, bėgo ir bėgo, kaip garstyčių spalvos jūra, besiliejanti iš miško. Jie vis bėgo ir krito, bėgo ir krito...
Priešais kopose įsitvirtinusius vokiečius žemai plytėjo durpingas laukas, visas judantis krutantis nuo žmonių, jūros link bėgančių tvarkingomis eilėmis, kurios sutrūkdavo nuo parkritusių, pakirstų kulkomis, bet tuoj kritusių vietą užimdavo kiti...
Rusai artėjo iš miško, ir jie klojo tą didelį, visiškai plyną lauką savo kūnais, tačiau per juos žengė, ėjo, bėgo vis kiti, kurie krito taip pat, bet kariuomenė, kad ir lėtai, vis dėlto slinko kopų link.
Vokiečiams buvo patogiau, – jiems laukas su judančiais priešų kūnais buvo kaip ant delno.
Bet rusai vis dėlto stūmėsi.
Žengdami per saviškių lavonus, jie vis dėlto stūmėsi.
Ir priartėjo tiek, kad priešo kareiviai iš už kopų turėjo pasirodyti, – pakilti visu ūgiu ir žengti į ataką. Jie turėjo sustabdyti einančius per lauką, užtverti jiems kelią savimi, prasiveržti pro užsispyrusiai, nuožmiai, be atvangos judančių kūnų plotą, – jei to nepadarys, jų laukia mirtis, čia pat ant kopų arba dangiškai sidabrinėje jūroje.
Girdėjosi komanda po komandos. Balsas buvo aukštas, smingantis į saulės perkepintas smegenis, aštrus, dreskiantis.
Vokiečių juosta – vyras prie vyro – nenutrūkstamomis vingiuotomis eilėmis nusidriekė pajūriu žaibiškai. Iš kur jie turi jėgos, kaip jų taip aklai klauso kūno sąnariai?.. Jie judėjo į priekį greičiau negu rusai. Jei būtų buvę kam žvelgti iš aukštai, galėjo atrodyti, kad šiame ilgame, siaurai nusidriekusiame plote palei jūrą viena į kitą juda dvi žaislinės armijos, net jų judesiai buvo kažkuo panašūs, tik vokiečiai atrodė visai kitaip padaryti, lengvesni, beveik sulankstomi, o rusai buvo sunkesni, jų batai daug sunkiau dunksėjo į žemę, jie bėgo labiau susikūprinę, tarsi pavargę.
Karštis buvo baisus. Pajūrio saulė kepino negailėdama šviesos paskutiniams mirštančiųjų žvilgsniams. Kai kurie dar suspėdavo pamatyti begalinį dangų, pro šalį prabėgančiojo sunkius kareiviškus batus, ir paskutinis saulės spindulys amžiams įstrigdavo vyro, o kartais visai dar jaunuolio blakstienose ir žaisdavo jomis taip ir nepasiekęs mirties užverto regėjimo.
Saulė kaitino, jūra blyksėjo čia pat, žemė, slepianti savyje kriaukleles, gintarus, mėlyną riebų sluoksnį jūržemės ir amžinos mūšos prisiminimą, buvo pilna gyvybės, nors fronto linija, kurią dabar sudarė tuščias tarpas tarp dviejų viena į kitą judančių armijų, vis siaurėjo.
Ir čia mirtis pasijuto pritrūkusi jėgų.
Kažkas pasikeitė erdvėje.
Pirmiausia pasikeitė fronto garsai. Atrodė, kad kaitra ir tyla tarsi du didžiuliai sparnai staiga nusileido ir apgaubė viena į kitą besiveržiančias armijas.
Kareiviai nebešaudė. Dabar jie tikrai atrodė kaip gyvi žaislai, užsukti nematomos rankos. Jie jau galėjo įžiūrėti vieni kitų veidus, tą ir darė, nebešaudė. Jų bėgimas virto nuožmiu žingsniu, visu kūnu pasvirus į priekį, kur daugiau nei per ištiestos rankos atstumą vasaros kaitrą skrodė prie šautuvo pritvirtintas durklas.
Jie ėjo, žvelgdami į priešus, ir nuo to, kad jau matė jų žmogiškus bruožus – akis, įkritusius, apšepusius skruostus, ėmė slopti jų įtampa. Tas atskirų veidų išskyrimas iš bendros judančios priešiškos ir mirtinai pavojingos masės kiekvienam kažkur giliai giliai pradėjo kuždėti, kad jie mato žmones, ir daugelio vyrų širdyse suspurdėjo vilties užuomazga. Nesuvokta protu... Nes kareivio protas neturi teisės ieškoti ir suvokti esant viltį priešo veide.
Kažkuris rusų pusėje vėl atsigręžė atgal. Ir jį tuoj pat pakirto politruko kulka.
Iš paskos ėjo tie, kurie turėjo nušauti kiekvieną atsigręžusį, ir tokie buvo šaudomi.
Kažkuris sustojo.
Ir šis buvo nušautas taip pat.
Taip rusų ir vokiečių vyrai ėjo į lemtingą mūšį tą vasarą ir tūkstančiams tai buvo paskutinis mūšis ir paskutinė vasara.

Toliau, Papės link, riaumojo tankai. Kuršių sodybose įsitvirtinusiems vokiečiams palaužti vien kūnų masės neužteko. Kaip galingi metaliniai gyvuliai, uždarę savyje pergalės įkaitus, lėkė riaumodami tankai per kilometrais besitęsiančius žalius nendrynus, kurie jiems pravažiavus pavirsdavo juoda durpinga koše. Vienas jų įklimpo upelyje – dugnas pasirodė nesąs toks smėlėtas. Tankas lėtai grimzdo, sukiodamas vamzdį, trūkčiodamas – matėsi, kad viduje kažkas deda pastangas išvaduoti žvėrį drauge su jame uždarytais įkaitais. Galop atsivėrė liukas ir kyštelėjo kareivis, kuris tuojau suglebo, pakirstas kulkos.
Žemė žliugsėjo, bėgančių kareivių batai žliugsėjo, tankams reikėjo įveikti upelį, jiems reikėjo šiek tiek tvirtesnio dugno.
– Rota, v vodu! Ložys’! – nugriaudėjo balsas.
Dvejoti nebuvo įmanoma – krisi pirma, negu spėsi sudvejoti, – aišku buvo kiekvienam. „Rotą“ atsiuntė pastiprinimui, kareiviai jauni ir čia jiems buvo pirmas mūšio krikštas. Jie suprato viską, – tankas lėkė į juos visu greičiu.
– Ložyyyys’, j...ptvojumat’!
Kareiviai paniro po vandeniu, iš viršaus galėjo atrodyti, kad tai bangelės skalauja sumestas kareiviškas palaidines.
Vienas iš jų, jau vandenyje, pajuto įsakymą, kuris buvo daug galingesnis už „Rota, v vodu! Ložyyyys’!“ Tam įsakymui nebuvo galima nepaklusti. Jis ištiesė ranką į priekį ir srovėje užčiuopė liauną kažkokio medžio, gal karklo, šakelę... Jie jau buvo dviese. Šakelė jam pritarė, ir jis švelniai slystelėjo į priekį tarp nendrių stiebų, ištiesęs rankas, kaip tai buvo išmokęs daryti dar kūdikystėje.
– Dabar, – arba amžinai čia... – švelniai sušnabždėjo jam šakelė, kuri jau amžinybę buvo palikusi už jo. – Dabar, – arba amžinai čia... – ji kuždėjo jam...
O jis slydo, slydo, išsitempęs kaip vėgėlė, vos vingiuodamas stuburu, oro plaučiuose, atrodo, turėjo begalybę, visai nesinorėjo įkvėpti, atvirkščiai, – atrodė, kad jis kvėpuoja visu savimi ir gali tai daryti amžinai, ir tai yra taip paprasta, taip paprasta, tarsi jis būtų nėgė, šamas ar lynas, ar...
Jis atsirėmė rankomis į kažkokia storą šaknį ar kamieną ir suprato, kad upelis daro vingį. Jis irgi pasisuko, ir staiga, visai netikėtai, lengvumo jausmas dingo, – tuojau sprogs plaučiai, – perskrodė baisus išgąstis, – tada bus viskas.
– Jei neįkvėpsi, bus viskas, – vėl sušnabždėjo kažkur pasilikusi šakelė, ir jis žaibiškai iškišo galvą, įkvėpė oro ir vėl dingo po vandeniu.
Dabar jis žinojo, kad aplinkui vien žali nendrių stiebai, jo niekas nemato, tačiau nežinojo, po kiek minučių jie virs durpinga, juoda tankų vikšrų ir kareiviškų batų išmalta pliure.
Laikas ėmė lėkti pasiutusiai greitai, – jam vėl reikėjo įkvėpti.
Jis iškišo galvą. Per jį ūžtelėjo kruvina banga, nusirito tolyn, tankų riaumojimas aiškiai pasislinko už skardžio į kitą upelio pusę.
– Dabar jis kruvinas, – kažkas pasakė be žodžių, bet ne šakelė.
Upelis išgilėjo ir jis plaukė, plaukė, vis įkvėpdamas oro ir dingdamas po vandeniu.
Upelis darė lankus, vingius ir jis plaukė tais lankais ir vingiais, kaip plaukiodavo savo vaikystės upėje Šventojoje, regėjo motiną, sėdinčią pievoje, jis laikė ant sulenktų keliukų molinį dubenėlį kleckienės, girdėjo riedančių sausu vieškeliu ratų dardesį, matė besileidžiančios saulės spindulius pro eglyno šakas, bet vos tik iškišdavo iš vandens galvą įkvėpti oro, visa tai dingdavo neįsivaizduojamon tolybėn ir jis vėl likdavo vienas, vienas prieš tą 1944 metų vasarą su visu jos karščiu, dangaus mėlyne ir mirtimi.

Upelis jį nusivedė, matyt, gana tolokai nuo tos vietos, kur per galvą persirito draugų kraujas, susimaišęs su rudu vandeniu. Atsidūrė gal už kokio kilometro nuo įklimpusio tanko ir, nors tai buvo labai pavojinga vieta pasirodyti gyvam kareiviui, jis, įsikibdamas rankomis į griūvantį, staiga neregėtai išaugusį smėlėtą krantą, prisilaikydamas tankiai suaugusio žilvityno, šiek tiek užsiropštė aukštyn ir, susmukęs pačiame krūmyno viduryje, užmigo beveik kabodamas virš vandens.
Jis nieko nebebijojo. Dabar jį galėjo užeiti politrukas ir nušauti, – jam buvo tas pat, – jis jautėsi atlikęs svarbiausią savo gyvenimo žygį – atsisakęs pakloti gyvybę po riaumojančio tanko vikšrais. Jis suprato tik viena – ir tas, kuris šaukė: „Rota, v vodu ložyyyyyyys’“, ir tie, kurie klusniai gulėsi ant upelio dugno, panerdami veidus, akis į juodą, pilną durpių vandenį, – bepročiai. Ir visi, kurie čia kariauja, kurie eina vienas į kitą matydami vieni kitų veidus, akis, įdubusius skruostus, pasiruošę smeigti vienas kitam į krūtinę durtuvą, kristi ant žemės, ristis, stengtis pribaigti vienas kitą, nepažinodami tų, su kuriais kariauja, nežinodami vardų, kalbos ir apskritai – nieko nežinodami apie pikčiausią savo priešą – žmogų, tokį pat, kaip jis pats, – bepročiai bepročiai bepročiai...
Bet jis – ne beprotis... Neee, jis ne beprotis...

Pabudo nuo šalčio.
Mėnulis, didelis kaip kubiliukas, kuriame motina užminkydavo duoną, švietė danguje, kartais uždengiamas greitai plaukiančių juodų debesų tumulų. Kautynių dvasia pakilo į dangų ir supjudė stichijas. Vėjas, stiprus, kokio jis net neatsiminė, kad toks galėtų būti vasarą, plėšydamas į visas puses stengėsi priplakti žilvičius prie žemės.
Jis pabudo – kiek parų išmiegojo, nenutuokė, – nusišlapino, prisiglaudęs prie smėlingo kranto skardžio, paėjęs prieš srovę atsiklaupė ir gėrė, kol pajuto, kad viduriai pilni vandens. Baigęs gerti prisiminė, jog tai vanduo, kuris tebeteka per sumaitotus kareivių kūnus. Jam pasirodė, kad jie guli juodose durpėse, suploti kaip kartonas, išlaikę savo veido grimasas, tai pasibaisėtinos kančios, tai šmėkliško juoko. Ir kad taip gulės ten per amžius, ten, kur niekam neateis į galvą jų ieškoti, nes tikriausiai neliko nė vieno liudininko.
Jis pradėjo vemti. Skrandis iš visų jėgų stengėsi atsikratyti visko, kas susiję su žmogiena, ir spazmai jį parklupdė ant kelių. Jis vėmė klūpėdamas, keistas kvapas drauge su vėju sukosi aplinkui, ir jis žinojo, kad tai kvapas mirusių žmonių kūnų. Ir kad tuo dabar atsiduos kiekviena pėda žemės, kad ir kur eitų. Bet jis tuojau viską pamiršo, ką buvo suvokęs, jo protas nepanoro prisiminti nieko, kas įvyko šiame lauke tarp Šventosios ir Liepojos.
Jis perplaukė upelį ir nuėjo pirmyn neatsigrįždamas. Jis ėjo nebežinodamas – kur siauriau, kur sekliau, kur kelias, kur turėtų būti Liepojos kelias, kad prie jo, pamiškėje – vakar? užvakar? – buvo matyti apleistos trobos. Jis pamiršo viską, išskyrus savo namus. Ir savo gyvenimą – spalvotą, pilną kvapų, garsų, žodžių, kuriais jo namuose kalbėdavo prieš karą. Jis ėjo į priekį, nors juto, kaip vėjas jį stumia atgal. Naktis buvo stipri kaip gyvenimo instinktas – šviesi, audringa, pilna šešėlių ir auksinių properšų danguje. Vėjas lakstė medžių viršūnėmis ir taip spaudė jas, kad kamienai gulė vos ne ant žemės.
– Audra, – pagalvojo jis ir susilenkęs dar greičiau pasileido ton pusėn, kur jautė už daugybės kilometrų esant namus. Jis stengėsi neužlipti ant gulinčių kareivių, kurių veidai, apšviesti mėnesienos, atrodė tik pavargusių nuo karo ir nukritusių kur papuola, kad perlauktų audrą, žmonių veidai. Tačiau prie vieno pasilenkė. Mėnulis išniro smarkiai lekiančių debesų properšoje ir apšvietė jį, gulintį vyrą, kuris, matyt, nenorėjo mirti įsikniaubęs į žemę ir beveik sugebėjo apsiversti. Jo veidas mėnesienos šviesoje atrodė geltonas, bolavo dantys, tarsi koštų pro juos, koštų kažką labai negero, grėsmingo, baisaus. Ir kadangi nieko aplinkui gyvo nebuvo, persmelkė nuojauta, kad jis mirė neapkęsdamas visos tos pakrantės, žemės, eglaičių, kurios jau matėsi suaugusios tarsi siena, ir jo, – taip pat ir jo, kuris liko gyvas vien todėl, kad kažką pasakė plonytė nežinomo medžio šakelė, kurią jis užčiuopė ranka jau būdamas po vandeniu... Jis pasijuto tarsi kaltas dėl to kareivio mirties, dėl visų jų mirties, per kurių kūnus žengdamas eina namo. Atrodė, kad žuvusysis su kažkuo šnekasi, su gyvu, tikru nakties pasauliu ir kaltina, kažinką kaltina, galbūt ir jį. Suprasti jis nepajėgė, tačiau tikrai juto, kad dabar šiam, kuris mirdamas bandė atsigręžti ir tulžingai išsakyti pasiliekančiam pasauliui visą tiesą į akis, amžinai kalti liks visi, kurie gyvena. Ir kad kažkas priėmė, išgirdo jo kaltinimą.
Jis nuėjo link eglaičių. Mirusiojo veidas stovėjo akyse. Vėjas lyg ir slopo. Jis pradėjo orientuotis, nes jūra liko už nugaros, – jis girdėjo jos audringą ošimą, o priešais – rytuose – lyg ir ėmė švisti dangus. Sprendžiant pagal suaugusius medžius, priekyje turėjo būti miškas. Jis brovėsi pro šakas, šabarkštynus, klupo, tačiau netrukus medžiai pradėjo retėti ir priešais atsivėrė laukymė. Kažkas juodavo joje, kažkas... Ak, tai sodyba. Troba, tvartas, toliau – klojimas, klėtis...
Jis pasuko prie trobos ir keliu pastūmė duris.
Durys girgždėdamos lėtai pradėjo vertis, jis nelaukė, kol atsivers pačios, stumtelėjo ranka ir, tik koja kliudydamas slenkstį, pajuto savo kūną, – kūnas buvo pavargęs, nežmoniškai pavargęs. Jis žengė į priemenę ir ištiesė rankas į numanomas duris, bet priešais pajuto tuštumą, durys paliktos atdaros. Vėl užkliudė slenkstį. Atsidūrė viduje ir pabandė susivokti.
Tamsoje neaiškiai ryškėjo du langai, kairėje ir priešais. Jis susigaudė, kad kampe tarp jų turėtų būti stalas, o greta – suolas. Suolo reikėjo labiausiai. Atrado jį ir atsisėdo, pasirėmęs rankomis galvą. Čia, svetimoje troboje, gyvenimas dar tvyrojo, bet jis buvo kažkoks išblaškytas, kaip kokie išmėtyti drabužiai. Išblaškyto žmogaus gyvenimo jausmas jį apsupo ir tarsi ištraukė iš mirties tvaiko, susiliejusio su šlapios durpingos žemės ir aukštų vandeny augančių žolių kvapu. Jis pirmą kartą per visą tą laiką, kai atsidūrė fronte, susigaudė kas esąs, suvokė savo amžių, kūną, net apytikriai atstumą iki namų, neaiškiai nujautė, kad turi net norų, poreikių, bet visiškai nenumanė ateities.
Ši tamsa ir tas laikas svetimoje troboje, kurią, matyt, traukdamiesi frontui iš kelio, žmonės laikinai apleido, kaip kokia sala, kurioje, deja, negalima užsibūti, vis dėlto davė jam šiek tiek saugumo. Jis turėjo sugalvoti, ką veiks toliau, turėjo galvoti, nuspręsti, apsispręsti ir pamatyti išeitį, o paskui atsargiai ir tyliai slinkti link jos, kaip kokia žuvis prie skylės tinkle. Tačiau aplink žuvį per daug ilgai griaudėjo ir sproginėjo... Jis pajuto, kad negali galvoti, negali mąstyti, nieko negali nuspręsti – jis galėjo tik neaiškiai judėti. Jis galėjo bėgti, kristi ant žemės, šliaužti prisiplojęs prie jos, galų gale, jis galėjo nerti į vandenį, plaukti kaip nėgė, įkvėpti oro ir vėl plaukti, atsidurti kažin kur nepažįstamoje vietoje, prie kurios turėjo akimirksniu prisitaikyti, tačiau visa, kas jam nutiko paskutinėmis paromis, nė kiek nepriklausė nuo jo proto bei minčių, nes minčių tiesiog nebuvo. Ta jo dalis, kurioje gimsta ir bręsta mintys, buvo tiesiog suniokota.
Jis pajuto išgąstį. Pirmą kartą pajuto išgąstį, kad nebegali suvokti, ką daryti toliau. Jame kažkas trūkinėjo, dužo, virpėjo, sproginėjo, jis matė žemę, matė iki kelių savo einančias kojas, nežmoniškai purvinus, apdulkėjusius batus, matė dar kažkieno kojas greta, einančias, bėgančias, girdėjo pavienius šūvių spragtelėjimus, o kartais jie tapdavo panašūs į atitraukiamo jo berniukiškos palaidinės užtrauktuko garsą, girdėjo krentančių kūnų dunkstelėjimą į žemę...
Jis sėdėjo toje verdančioje išgyventų nuotrupų makalynėje visiškai bejėgis, kol neatsirado priešais motinos veidas. Motina stovėjo visai greta. Stalo šone. Ir žiūrėjo į jį. Jis žiūrėjo į ją. Žiūrėjo ilgokai.
Tada motina patraukė pečiais ir su priekaištu apsigręžė išeiti. Jis pajuto tylią motinos nuoskaudą – ko gi neprieini prie manęs, ko nepakyli nuo to suolo, ko sėdi?.. Tada susigriebė, kad pasielgė baisiai nemandagiai – net nepasisveikino – ir puolė jai iš paskos.
Ir atsibudo.
Buvo gana šviesu, bet dar ne visiškai diena.
Jis apsidairė, pamatė duris į kitą kambarį, greitai įšoko ten ir, išvydęs spintą, puolė prie jos.
Atveriamos durys sugirgždėjo ir tai pasakė jam, kad elgiasi nederamai, jis lenda į svetimą spintą vogti. Bet kitos išeities nebuvo. Kad negali niekam pasirodyti su kariškais rūbais, buvo aišku be jokio galvojimo.
Spinta juodavo tuščia, bet stalčiuje... Stalčiuje buvo pasilikę kažkokie marškiniai, apatinės kelnės, dar šis tas... Čia pat ant sienos kabojo vyriškas švarkas, gerokai nutrintas. Čiupo švarką ir ėmė dairytis kelnių. Rado, rado jas jau priemenėje, permestas per kopėčias, matyt, pamestas kaip nebetinkamas dėvėjimui. Apsimovė. Priemenės kampe rado ir nunešiotus batus. Pamatė dar vienas dureles, esančias už kopėčių, šios buvo užkaltos ir vinis užlenkta. Jis atlenkė vinį su šakės nagu ir įėjo į patamsį. Tai buvo kamara, podėlis, ten, pasienyje sumestuose maišuose, dar likę šiek tiek miltų ar grūdų liekanų, mėtėsi moteriški nudėvėti sijonai, kažkoks žieminis drabužis... Ten stovėjo ir sena spinta su lentynomis, kvepėjo žuvimi, bet – jokio kąsnio. Tiek to... Galų gale jis apsirengė visai tinkamai, nors ir paskubomis, ir grįžo į trobą apsidairyti, ar nepamatys ko nors valgomo. Jis nebežinojo, kada valgė paskutinį kartą. Virtuvėje ant didelės krosnies stovėjo puodas, jame – valgio likučiai, seni ir surūgę. Stalo stalčiaus kampe, pasilenkęs ir įkišęs ranką, užčiuopė duonos, kietos, bet vis tiek... Troba arba buvo išvogta, arba tie, kurie čia gyveno, suslėpė viską, kad kareiviai nieko nerastų. Jis sugraibė nuo krosnies degtukus, visus, kiek tik buvo, ir susidėjo į kišenę. Vidinis balsas ragino, kad reikia skubėti. Teisėti šeimininkai grįžta, be abejo, jie grįžta. Vidinis balsas ėmė jam sakyti, ką turi daryti, ir jis klausė to balso. Eidamas per kiemą pajuto baisų troškulį, pasuko prie šulinio ir... Kažkokiu nepaaiškinamu būdu šulinyje ant nuleistos į vandenį virvės tebekabojo pamirštas bidonėlis, uždengtas dangteliu. Karštligiškai ištraukė, atidarė jį ir pamatė paviršiuje nusistojusį gelsvą sluoksnį.
Tai buvo taip arti, taip įprasta, taip... taip sava. Greitai greitai atvinguriavo mažytė mintelė: pirma atsigerk vandens...
Jis atsigėrė vandens iš kibiro ir pajuto, kad vanduo kaip pasaldintas. Jokios užuominos į tą... tą... Kuris teka per vikšrais sutraiškytus jaunų vyrų kūnus. Dabar atmintyje jie liko tiesiog vyrais – vardai tarsi atsiskyrė nuo jų, ir jis pajuto – gerai, gerai taip... Tegul atsiskiria, tegul... Neprisiminsiu. Neprisiminsiu. Nieko nebuvo, viskas gerai. Viskas gerai. Gerai, viskas. Einu... Mama...
Motinos, nueinančios ir jį paliekančios motinos paveikslas sutelkė jo valią, jėgas, nurodė kryptį. Jis pasičiupo bidonėlį, gerai nesuprasdamas, kas jame – pienas ar grietinė, pasikišo po švarku ir, stipriai spausdamas prie savęs metalinį jo šoną, jau norėjo traukti į mišką, kuris buvo visai čia pat, tačiau, tarsi kas būtų pasukęs, – netikėtai greitai, keliais šuoliais perbėgo kiemą nuo šulinio lig daržinės ir pastūmė jos duris. Durys buvo vos praviros, bet sunkios, reikėjo jėgos. Jis duris stūmė viena ranka – bidonėlį antrąja laikė prispaudęs prie šono, suprato, kad bidonėlis jam dabar labai svarbus, gal net svarbiausias.
Durys prasistūmė, ir jis įėjo vidun.
Prieblanda, dar prietema su besiveržiančiais saulės pluoštais pro lentinių sienų plyšius jį sustabdė. Viduje buvo kažkas visai netikėta – labai pažįstama, per daug pažįstama. Tvyrojo seno šieno kvapas... Jis jau žinojo – už sienos – tvartas, ten stovėjo gyvuliai... Tolimas mėšlo priekvapis irgi buvo labai pažįstamas. Jis kelis kartus pamirksėjo, stipriai spausdamas vokus, kad geriau prieblandoje matytų, paskui apsidairė, pakėlė galvą aukštyn, kur turėjo tupėti balandžiai, nardyti iš lizdų kregždės... Ir kažkas jam atsitiko, – jis prispaudė prie savęs bidonėlį dar stipriau, bet nebegalėjo pajudėti iš vietos, – jis pamatė kojas.
Beveik priešais jį ant skersinės sijos kabojo pakartas žmogus.
Jam pasirodė, kad šiek tiek susvyravo daržinės sienos, jo žvilgsnis, kad neapsisuktų galva, savaime nusileido žemyn ir nuvedė jį į daržinės kampą. O ten...
Nežinia, kas buvo ten. Jis suvokė tik, kad mato du žmones – jaunos nuogos moters kruviną, keistai supjaustytą kūną ir seną žmogų, – jis gulėjo ant žemės taip, tarsi iš visų jėgų būtų slinkęsis į moterį, siekdamas apkabinti jos galvą. Galvą jis pasiekė ir apkabino, bet gerklėje jam styrojo įsmeigtas kažkas, ko matėsi tik rankena ar...
Galingas bevardės jėgos šuoras jį išnešė iš daržinės. Jis girdėjo, kaip į žemę dunksi batai, bet nejautė, kad turi kojas, jis jautė, kad turi tik bidonėlį...
Prie pat miško sienos jis jau žinojo viską: pirmųjų linijų kareiviai... Jie, jie praėjo čia, prieš tą upelį su rudu durpėtu vandeniu. Tėvas, tėvas slinkosi prie dukters, norėdamas jai pagelbėti, nes nesuvokė, kas jai atsitiko iš tikrųjų... Jis ir nespėjo suvokti, kad jo dukters jau niekada nebebus... Kareiviai... Gal tie patys, kurie pakluso komandai „rrrota, v vodu ložyyys’“ ir kuriuos tanko vikšrai suniokojo, sutrynė, padarė visiškai neatpažįstamus, pakeitė, pavertė durpių ir kūnų koše...
Iš kiemo į mišką vedė bent keli takeliai, bet instinktas sakė, kad reikia bėgti ten, kur žmonės nevaikšto, viena ranka skinantis pro veidą žeidžiančias šakeles, o kita saugant pieno bidonėlį. Jis taip ir bėgo. Bėgo, kol turėjo jėgų. Bėgo ir bėgo, šakelėms skaudžiai kapojant veidą. Klydo gilyn į mišką, ir kuo toliau, tuo jautėsi saugesnis, tuo labiau atmintyje grimzdo vaizdas su kabančio žmogaus kojomis.
Po kurio laiko stabtelėjo.
Prisėdo ant samanų, atsiremdamas į kažkokį medelį, ir išsitraukė iš kišenės nusičiuptą duoną. Atsidarė bidonėlį. Užsivertė jį ir suprato, kad jame grietinė... Jis gėrė dar skystoką grietinę, o paskui ėmė mirkyti į ją duoną. Duona dar nebuvo virtusi akmeniu, buvo galima įkąsti, ir jis sočiai pavalgė. Jis pabėgo... Jis pabėgo!
Jis pamiršo viską, ką neseniai teko patirti. Jis pamiršo viską...
Valgydamas apžiūrėjo savo apavą, kelnes, švarką – viskas gerai... Nieko, kas labai jau neįprastai atrodytų. Jis turi parsirasti namo, bet eina aiškiai ne ten. Kur jūra? Jūra liko už nugaros... Ošė miškas, čiulbėjo paukščiai, ir jis nebegirdėjo jūros. Bet kad išilgai kranto eina kelias iš Liepojos į Klaipėdą, jis žinojo.
Staiga pakilo ir ėmė brautis per mišką, vis laikydamasis dešinės, vis dešinės...
Taip ėjo ilgai, jis ėjo, o iš jo biro, krito vaizdiniai, nuotrupos, kruvinos rankos, prie žemės prisispaudę nukautųjų pečiai, batai... Jis darėsi vis tuštesnis ir tuštesnis, jis tolo kažkur nuo to, kas neseniai sudarė jo tikrovę, jame vėrėsi kitokia erdvė, horizontai, dangus, bet ir horizontas, ir dangus turėjo žalsvą atspalvį, tiesiog – ganyklos atspalvį. Jis ėjo per ganyklą, gerai pažįstamą, jaukią, čia pat buvo aptvaras, vartai, medinis tiltelis per griovį, už kurio – namai... Bet staiga į tikrovę jį grąžino garsas. Suprato, kad jau kuris laikas kažką girdi... Ne garsą, o sumaištį garsų. Jų buvo daug, labai daug... Tikriausiai išeinu į plentą, pagalvojo jis, ir pasuko dar dešiniau. Miško tankmė liko už nugaros, medžiai retėjo. Jis sustojo, įsiklausė, bet nusprendė, kad jam reikia ton pusėn, iš kur sklinda triukšmas. Galų gale, ten buvo kelias, už kurio – tas baisus laukas, nuklotas kūnais. Toliau – jūra. Jam reikėjo kelio, jis norėjo orientuotis. Eiti bet kur, kur veda kojos, buvo negerai, pavojinga...
Netrukus priešais jį atsivėrė laukymė. Peizažas buvo nykus – pilkai geltona pieva išdegusi nuo karščio, kažkokios aukštos, retos žolės sustingusios styrojo be mažiausio lapelio, tik su rausvais žiedeliais viršūnėse. Kai kur žolė buvo taip suvargusi, kad matėsi smėlėta žemė. Nelabai toli, laukymės pakrašty, buvo trobelė, beveik lūšnelė, negyvenama – jis pajuto iš karto – ir reti, nugeibę medeliai bei keli seni, išsikeroję, susiraičiusiais nuo karščio lapais serbentų krūmai. Tikriausiai kelias čia pat, pagalvojo. Jis atsigėrė iš bidonėlio dar kartą. Grietinė vėlėsi burnoje, buvo sunku nuryti, bet gerdamas už namelio pamatė svirtį, ten buvo šulinys. Jam reikėjo šulinio. Eidamas prie jo apsižvalgė.
Iš trobelytės buvo likusios tik sienos su užkaltais langais.
Jis gėrė kieme iš kiauro, sulankstyto, surūdijusio kibiro, šalta srovė aplaistė kelnes, sušlapino ir atgaivino kojas, jis nusimetė svetimas drapanas, nusiprausė iki pusės ir ant šlapio kūno apsivilko vėl. Pasuko ten, kur įsivaizdavo einant kelią, bet kuo arčiau, tuo labiau stiprėjo tas garsas... Tai buvo kažkoks... alasas, pilnas nuo žemiausių iki gana aukštų, nesuprasi, ar dejonių, ar aimanų, ar išgąsčio šūksnių, kurie trūkinėjo ir maišėsi, – niekada nieko panašaus nebuvo girdėjęs... Jūra buvo čia pat, už medžių. Ten skraidė paukščiai, tai pakildami būriais, tai nusileisdami. Paukščių buvo debesys, tikri debesys. Dangus judėjo nuo juodų verdančių paukščių debesų. Negali būti, kad paukščiai taip... – pravinguriavo mintis. Negali būti, kad čia jie taip rėkia...
Bet tai buvo paukščiai. Jie suskrido lesti kūnų, bet jis to dar nesuprato.
Kelias iš tikrųjų buvo čia pat. Jis dar kartą sustojo ir vėl apsidairė. Toli, dešinėje iš už medžių išniro vežimas su žmogumi. Jis pasileido bėgti artyn, mojuodamas ranka. Jei nebūtų spėjęs užbėgti arkliui už akių, vyras, kuris laikė vadžias, nebūtų sustabdęs, bet jis spėjo. Įkrito į vežimą, ir žmogus suragino arklį. Šalia jo sėdėjo ir berniukas, kokių dvylikos metų. Viena to žmogaus ranka buvo su trimis pirštais.
Žmogus iš pradžių nieko neklausė, o jis nieko nesakė. Sėdėjo vežimo paskuigalyje ir laikė savo bidonėlį. Kai berniukas atsisuko pasižiūrėti, ištiesė jį:
– Imk...
Berniukas žvilgtelėjo į tėvą.
Šis pasuko galvą atgal ir paklausė:
– Kas ten yr?
– Vaikui, – atsakė jis. – Imk... Skanu... Sotus būsi.
– Sakyk ačiū, – liepė tėvas ir vaikas paėmė bidonėlį. – Pažiūrėk, kas ten yr...
– Smetona, – pasakė vaikas, nukėlęs dangtelį.
– Gerai... – linktelėjo tėvas.
Paukščių virš jų galvų atsirado dar daugiau. Jie skrido nuo miško jūros link, maišėsi virš vežimo, virš jų, virš arklio, – tai buvo varnai. Varnai atrodė sunerimę, pikti, skrido greitai, visai neaukštai ir lėkdami krankė keistais, sujaudintais, beveik neatpažįstamais balsais. Jis matė jų prasižiojančius snapus ir girdėjo galingą skubančių sparnų plasnojimą. Sparnai dirbo kaip dumplės.
Žmogus, važnyčiojantis arklį, ištraukė iš kišenės duonos, suvyniotos į popierių, atlaužė ir padavė vaikui.
– Valgyk. Pasidažyk ir valgyk.
Vaikas duonos gabalu pakabino grietinės, jau sutirštėjusios.
– Skanu, – pasakė kramtydamas, – ko tos varnos taip išblūdo.
Tėvas neatsakė nieko.
– Ar toli važiuojate? – paklausė žmogaus.
– O kur tau reik? – neatsisukdamas paklausė ir žmogus.
– Man... Man pakeliui. Turėsiu išlipti ir sukti...
– Eik geriau miškais, pakluonėm... Krūmais... Pats supranti...
Jis nežinojo, ką sakyti toliau. Sėdėjo vežime, kuriame buvo truputis šviežio šieno, ir jam buvo gerai. Varnų aplinkui sukosi vis daugiau. Jos krankčiojo, karkė... Jam jau buvo aišku – tas garsas, kurį girdi jau kuris laikas, tikrai yra paukščių keliamas triukšmas.
– Nenustoj bjaurybės, – mostelėjo žmogus vienai per arti praskrendančiai botagu, – nenustoj. Rys dabar mėnesį, kol surys, – kas juos visus užkas...
– Ką surys? – nepajuto, kaip paklausė.
– Kaip tai ką? Mėsą. Ar nematei? Tiek primušė, kad nebebus kam užkasti. Visas laukas nuklotas, iki pat kopų. Neatsimeni?
Jis žinojo, tiksliau, kažkas esantis jame žinojo, apie ką kalba žmogus, bet niekaip negalėjo suprasti, suvokti, priimti tos realybės, kad šimtai tūkstančių varnų suskrido į puotą lesti... lesti lavonų, kurie ką tik buvo žmonės ir ėjo vieni į kitus, verčiami kažkokių nežmoniškų, kažkokių... ne šio pasaulio ir ne šio gyvenimo taisyklių, ir jos, varnos, dabar rys, les, draskys vienodai ir vienus, ir kitus, ir iš kaulų, kurie po kelių dienų tikriausiai boluos plyname lauke tarp miško ir kopų, niekas niekada nebeatpažins, kas buvo kas. Iš kaulų... Jis tarsi pamatė, kaip tai atrodys. Kaulai – tiesiog kaulai... styrantys šonkauliai, buvusių krūtinių ląstos, blauzdikauliai, pirštai su prikepusiais, pajuodavusiais nuo saulės odos likučiais, kaukolės...
– Matytis, kad iš peklos ištrūkai. Dievas išgelbėjo. Aš irgi vežiojuosi – va, – žmogus nusiėmė kepurę ir parodė prie pamušalo prisiūtą rožinį. – Matytis, iš kur atsiradai. Iš karto supratau, tiktai kaip namo parsirasi... – beveik sau po nosimi pramurmėjo vyras.
Jis tylėjo. Varnos buvo apėmusios jį visą, varnos buvo viskas, kame slėpėsi jo paskutinių dienų patirtis. Viskas, iki upelio. Upelio tuose varnų riksmuose nebuvo, bet iki tol – viskas...
Pavažiavus kokį puskilometrį, kairėje atsivėrė kita laukymė. Laukymėje kaip koks juodas pašautas gyvulys riogsojo vienas kitas tankas... vienas jų buvo pasviręs... Visa pieva judėjo, kilnojosi, bangavo. Kartais ta juoda banga pavirsdavo tarpusavyje besipešančių paukščių pulkais, kurie pakildavo klykdami bei kovodami tarpusavyje ir vėl sukrisdavo kaip kokie nuodėguliai ant draskomo kūno. Laukymė priartėjo beveik prie pat kelio, medeliai čia buvo reti ir nuskurdę, kažkokie belapiai. Ir varnos nesidrovėdamos užėmė visą erdvę virš kelio iki pat miško dešinėje. Kuo toliau, tuo jų gausėjo, jos vartėsi, maišėsi ore net virš plento, virš pat vežimo. Vienas paukštis krito ant kelių berniukui ir išplėšė iš jo rankų duoną. Berniukas suriko ir užsidengė akis, tačiau bidonėlio nepaleido.
– Laikykis, užsidenk galvą, – riktelėjo žmogus berniukui ir supliekė arklį botagu. Arklys muistėsi, kratė sartą makaulę, paskui pliekiamas pradėjo beveik šoliuoti, smarkiai kratydamas vežėčias ir jį paskuigalyje. Berniukas atsitūpė prie tėvo kojų, o jis, vežėčioms dardant per kelio duobutes, pajuto, kaip gelia visą kūną. Iki tol skausmo nebuvo jautęs.
Arklys iš tikrųjų pasibaidė, varnos sukosi čia pat virš vežimo, ir arklys jautė jų sparnų plasnojimą. Jos buvo didelės, vienos pilkos, aksominės, pripampusios, o kitos – matyt, varnai – juodai ir mėlynai blizgantys.
Jis, laikydamasis gale, prisimerkė. Netoli kelio aiškiai matėsi paukščių draskomi kūnai... Kariškos uniformos dar saugojo liemenis, nugaras, žarnas, bet rankų ir galvų nebebuvo. Varnos puotavo.
Arklys nešėsi į priekį kaip pablūdęs. Negirdėtas sparnų plasnojimas prie pat ausų, sumišęs su krankimu, matyt, varė gyvuliui siaubą.
Žmogus, tvirtai įsispyręs kojomis į vežėčių dugną, tempė vadžias į save šaukdamas:
– Tprrruuu, tprrruuu, rupūže... Kur velnias neša?
Pamažu pavyko arklį sustabdyti.
– Žinojau, kad taip bus, ten, Latvijos pusėj, visas kelias toks. Nesu dar taip per varnas važiavęs...
Jis pusiau sėdom, pasukęs galvą į paukščiais nuklotą lauką, galvojo, kad dabar jau viskas – niekas nebetars nei vardo, nei pavardės nė vieno iš čia žuvusių. Tankai jau stovėjo trimis eilėmis, beveik užlipę vienas ant kito. Juoda geležies siena po verdančia paukščių makalyne, negyvos geležies siena. Trys eilės, – pralėkė jam minties nuotrupa, trys eilės... Tai turėjo reikšti, kad tris kartus buvo kartojama tankų ataka. Ir nė vieno žmogaus... Mirtis iššienavo visus iki paskutinio, išskyrus jį, o juodi, karkiantys paukščiai sunaikins visus pėdsakus to, ką jis matė savo akimis ir ko tikriausiai niekas daugiau niekada nepamatys. Viskas viskas viskas... Lavonų laidoti nebėra kam. Ten toliau, prie Liepojos, mūšis tęsiasi, tą liudijo sprogimai, drebinantys orą.
– Jei išgirstume mašiną kokią – šok iš ratų ir bėk į pakraštį – toliau pavažiavęs palauksiu, – netikėtai atsigręžė į jį žmogus.
– Šokti? – perklausė jis mechaniškai, nesuprasdamas kodėl.
Taip, ratuose jis galėtų išbūti mėnesį...
– Jei kariška mašina, tai gali paprašyti dokumentų, kai pamatys. Aš, matai, be pirštų, netinku kariauti. Vaikas va, mažas. O tu – kaip tik. Supras iš karto, kad dezertyras. Karo lauko teismas, pykšt, ir viskas... O jie ir be teismo nušautų...
Jis palinksėjo galva, nors žmogus to ir nematė. Tačiau atrodė, kad supranta tik pakaušio oda, o ne smegenimis... Galva dar nepriėmė nieko. Varnos varnos varnos, jų sparnai, plasnojimas, pasparnių dumplės, garsai – žemi, gerkliniai ir aukštesni... Visa tai užpildė viską, juodi paukščiai apėmė, apspito visą jo gyvenimą, likimą, ateitį, prisiminimus. Vargais negalais, dar pro šmėžuojančius sparnus šmėstelėjo nueinančios motinos siluetas, slėpdamas priekaištą: kodėl tu neskubi pas mane. Skubu, skubu, ar nematai, kur paskubėsi pro tiek varnų, galvoje kažkas už jį atsakė nueinančiai motinai, – skubu, o kur man daugiau skubėti, jei ne pas tave, mama...
Bet skubėti jis neturėjo jėgų. Net ilgėtis nebeturėjo jėgų, netgi trokšti, kad greičiau atsirastų namuose, savo lovoje, kad ant lovos krašto ji prisėstų... Jis tik gulėjo vežime. O kai bus priverstas iš jo išlipti, kai kojos atsidurs ant žemės, jis eis, eis kaip užvesta mašina, eis ton pusėn, kur turėtų būti namai. Jei pasiklys, eis kita kryptimi, kol pataikys tiesiai į savo kiemą. Ak, tiesa, jis turės eiti daugiausia naktimis, pritemus, auštant, vengti kelių... Aišku... Bet jis niekur ir nepajėgs skubėti, ir tam nėra jokio reikalo. Jam tereikia tik eiti, eiti, eiti, matant iš viršaus savo žengiančias kojas. Jam tereikia tik eiti, ir viskas, o kur – jis kažkaip jautė. Ne protu, o savo vidum, krūtine, ten kažkas tarsi tiksėjo, ir kol jis jaučia tą tiksėjimą, žino, kur eiti, nereikia jokių kompasų nei žemėlapių. Tie keli šimtai kilometrų – gal du, gal trys – nieko nereiškia, visiškai mažas atstumas, jokio vargo, jokių jausmų... Jam tereikia tik eiti. Gali nueiti net nevalgęs. Svarbiausia, kad tas žmogus valandėlę jį dar pavėžėtų, kad nereikėtų dar kurį laiką apleisti to vežimo su džiūstančios žolės kvapu... Jis pasinėrė į kvapą, ničnieko negalvodamas apie tai, kad iš tikrųjų gali sutikti karišką mašiną, kurioje sėdės koks majoras ar kapitonas, apsuptas kareivių, kad gali pakelėj būti postas, kuriame tikrinami dokumentai... Jis pasinėrė į šviežio šieno kvapą ir nugrimzdo jame.

Jis uodė mėšlą. Mėšlo kvapas buvo toks savas, toks artimas, beveik raminantis, bet toks netikėtas, kad pabudo. Mėšlo kvapas, sumišęs su šieno, žolelių, sėklelių nuobirų kvapu. Sumišęs su gyvulių prakaito kvapu...
Atsimerkė. Viršum jo buvo daržinės gegnės. Plasnojo balandis, šaudė paukščiukai. Prie gegnės prilipęs kregždės lizdas.
Dešinėje – praviros durys į tvartą, pro jas matėsi gardas, stulpas, ėdžių kampas... Pro tas duris ir skverbėsi tas jį pažadinęs kvapas. O kairėje – šienas... Tai, ką jis traukė šnervėmis į plaučius, buvo gyvenimo kvapas. Jo vaikystės, jaunystės, jo namų, darbų, pavasarinio mėšlavežio kvapas...
Ant jo margavo užmestas užtiesalas nuo vežimo sėdynės. Senas, nučiuręs, bet, dvigubai sulenktas, šildė.
– Kam tu jį parsivežei? Iš kur ištraukei? – visai čia pat klausė piktas moteriškas balsas, čia pat, už daržinės durų, – jau galvojau, kad nebeparvažiuosit – ar keliai užtverti, ar kokia nelaimė, – ką gali žinoti? O čia dar parsigrūdot su tuo... Jėzusmarija, kaip tu proto neturi...
– Sustabdė pakely, kaip nestosi? Manau – velnias žino, ką jis kišenėj turi, gal granatą kokią? Supratau, kad pabėgęs. Bet kai pamačiau, kad lietuvis, pasigailėjau. Biški pavažiavom Liepojos keliu, o paskui sukau į šunkelius. Varnų ten – pulkų pulkai, arklys net pasibaidė... Kai pamačiau, kaip tos varnos lavonus drasko... Gerai, kad jis ištrūko...
– Mama, jis geras, jis man smetonos davė, – įsiterpė vaikas, – būtų blogas – būtų vienas valgęs...
– Ar niekas nematė? – vėl paklausė moteriškė.
– Nesutikau nieko... Pagalvojau – o jei mūsiškis taip – klajoja dabar kur po kokią Rusiją ar Lenkiją... Vežiau. Ką padarysi... Pamaniau, gal nors tam pasiseks...
– Nuje, išgelbėsi... Įduos kas – kaipmat sušaudys... Matai, kokie galvažudžiai eina. Ką tik sužinojau, Piparienė pasakė, – Permikių Mikelį nušovė...
– O jėzusmarija... – suriko vyras. – O jėzusmarija, – dabar, kai išvažiavęs buvau?..
– Ja... Tą pačią naktį... Mes pajutom, lyg kas būtų pasakęs – bėkit... Ir išbėgom su vaikais, gūnias išsitempėm, susivyniojom, krūmuose pernakvojom... Girdėjom, kaip eina rubavodami. Šaudė, rėkavo... Girti... Tą naktį prieš frontą...
– Mama, mama, va ta smetona, kur anas man davė, – pasigirdo vaiko balsas.
– Smetona... su visu bankeliu. Tas irgi rubavojo, nemanykit, – iš kur jau ta smetona?
– Anas lietuvis, sakiau gi. Nepanašus į galvažudį, greičiau gal kiek pasimaišęs... Ar pavargęs labai... Vaikas dar... Matai, kiek ilgai miega... Vargšas...
Balsai nutolo, užsivėrė trobos durys.
Jis suprato, kad reikėtų atsikelti, bet jėgų nebuvo. Jis norėjo užmigti vėl ir pramiegoti kokią savaitę. Tegul tik kas užmeta to šieno glėbį ant viršaus, kad galėtų įsirausti. Tegu apdergia tie balandžiai, tegu tas mėšlas aplinkui... Dėl to sumišusio su šienu mėšlo kvapo ir buvo taip migdančiai saugu.
Kai jis pabudo vėl, vaikas stovėjo prie pat vežimo krašto ir žiūrėjo jį. Arklys iškinkytas, o ant gūnios nuo vežimo sėdynės dar užmestas ir maišas.
Jis taip pat žiūrėjo į vaiką. Joks sakinys į galvą neatėjo.
– Ko žiūri? – paklausė vaiko po valandėlės.
Tas apsisuko ir išbėgo iš daržinės.
Jis atsisėdo, nuleido kojas pro dišlių, norėjo šlapintis. Per kiemą artėjo vyras.
– Numigai? Nežadinau... Dvi paras išmiegojai. Jei nori, gali įsirausti į šieną, lipk ant nampusės, susivyniok į gūnią ir įsirausk. Nesušalsi. Nusimyžk čia, kampe prie nampusės, neik į kiemą, kad kas iš tolo nepamatytų. Valgyti atnešiu čia. Ar iš toli esi? Ne mūsiškis, matau, – ne kuršis, ne žemaitis... – vyras norėjo padaryti kažką gera, ir jis tą pajuto.
– Nuo Raseinių, – nežinia kodėl, bet pamelavo.
– Netoli. Pareisi greitai. Tik neik stambesniais keliais, postai gali būti... Sušaudys iš karto. Stebuklas, kad ištrūkai... Mūsų vaiko tikriausiai nebėr. Sūnaus... Jokios žinios negavom... Galvoju – gal kaip belaisvį laiko... Gal galvą padėjęs, tik mes nežinom...
Vyras kalbėjo lėtai, rūkydamas, bet jis pajuto, kad tas nori kam nors pasipasakoti, pasisakyti, kad jis irgi... irgi nukentėjęs... Tripiršte ranka nubraukė pasirodžiusią ašarą. Bet žodžių kalbėti apie karą, į kurį papuolė ir to neblogo žmogaus sūnus, jis neturėjo. Galvoje kažkas judėjo labai lėtai, mintys vyniojosi vos vos, jis galėjo kalbėti tik pačiais paprasčiausiais žodžiais ir apie pačius būtiniausius dalykus.
– Aš eisiu, – pasakė jis, – dėkui...
– Neik dabar. Dar šviesu... Geriau, kad nieks nematytų, iš kur išėjai. Kiek iškariavai? Jaunas atrodai...
– Prieš mėnesį paėmė... Neseniai. Tiesiai į frontą... Stovėjom prie namų pradžioj... Paskui patraukė čia, – kažkaip jis dar atrado jėgų žmogui paaiškinti.
– Baisus katilas... Kruvinas katilas... O jėsusmarija, – žmogus susiėmė rankomis už galvos, – visus išguldė prie Liepojos, o jėzusmarija, dar dabar tebesišaudo...
– O mūsų visą dalį – į upelį, ir paklojo tankui po vikšrais.... Rrrrota, ložyyys’... Aš spėjau nuplaukti... Kai galvą iškišau – kruvina banga tik perėjo, – pasakė jis abejingu balsu, – atrodo, kad nieko nenušoviau...
Ir pajuto, kad pasakė viską ir dabar galėtų net kalbėtis.
– O jėzusmarija... – vyras tik išvertė akis ir įsistebeilijo į jį, tarsi norėdamas teisingai suprasti, ką išgirdo, paskui išsižiojo, bet tik mostelėjo ranka ir išėjo iš daržinės.

Jis sėdėjo stribyno kieme atremtas į tvorą ir negalėjo suprasti, kaip čia atsidūrė. Ką jis čia daro?
Nelabai suprato, ir kas per vieta, koks čia patvorys. Įtempęs galvą bandė susivokti, prisiminti, kas įvyko, ir kažkokie vaizdiniai, nuotrupos tarsi pradėjo šiugždėti. Drumzlinos nuotrupos... išlindo šuo su iššieptu snukiu, ant kelių suklupdyti tėvas su motina... Kada tai buvo, ką jis prisimena?
Kažkokie žmonės, ginkluoti... Aulinis batas prie pat veido... Kas ten ką šneka... Ne, jis negalėjo išskirti žodžių, nepajėgė suprasti, apie ką kalbama, tik juto, kad negerai, kad viskas nepažįstama... Viskas vyko pirmą kartą, jis nežinojo, kuo gali baigtis, tik juto, kad kažkas bus... Kažkas bus, ko dar nėra buvę. Bet mirtis juokėsi plaikstydamasi virš trobos stogo, virš kiemo, šulinio... Jis juto tą plaikstymąsi, bet nežinojo, kad tai mirtis. Jis juto nerimą – viduriuose, krūtinėje, galvoje... Bet mirtis čia tik žaidė... jai tai buvo tik trumpas pasismaginimas...
Jis sėdėjo patvoryje lyg būtų prikimštas pjuvenų ir prisiminė girdėjęs tą juoką – negarsų, švelnų, intymų... Tarsi... Tarsi kažkas dviese, erdvėje, ar jame pačiame... Daugiau protas nesugebėjo įvertinti. Nespėjo įvertinti. Nes prie jo priartėjo žingsniai iš už nugaros, pačiupo už rankų, užlaužė ir ėmė vilkti lauk pro duris, per slenkstį... Mirtis net aiktelėjo iš pasitenkinimo. Ji žaidė kaip nesveikas paauglys, kiek pamišęs, savy nugrimzdęs paauglys. Ir tas jos aiktelėjimas buvo švelnus...
Kažką suriko tėvas. Jis nebematė tėvo, nes jo paties galva jau buvo priemenės pusėje, bet pajuto anapus durų grumtynes. Paskui smūgį...
– Nešaukit, – riktelėjo motina pagauto paukščio balsu...
Jį, atremtą į tvorą, keliems mirksniams apleido nerimas, pamanė, jog sapnuoja. Sapnuoju, viskas gerai. Sapnuoju, pagalvojo tada, – tikriausiai sapnuoju, ir pabandė pabusti...
Bet ne. Jį tikrai vilko per kiemą ir tikrai numetė kažkur netoli tvarto. Kažkas surišo rankas. Skaudžiai susuko per riešus, gal viela... Jis tada bijojo smūgio ir buvo užsimerkęs, atrodė, jei atsimerks – būtinai gaus baisų smūgį į galvą, bet kai tas, kuris surišo rankas, pasitraukė, jis atsimerkė ir prieš pat akis pamatė mašinos ratą...

Buvo karšta ir baisiai norėjosi gerti. Jis sėdėjo patvory pačioje saulėje, kuri kepino negailestingai. Bet nieko neskaudėjo. Tik negalėjo pasijudinti, tarsi būtų įgrūstas į milžinišką vilnonį kamuolį, ir jokio smūgio nebebijojo... Jam atrodė, kad jis guminis arba pripildytas pjuvenų. Ir todėl negalėjo pasukti galvos, kad apsidairytų.
Kur jis sėdi, kas jį čia pasodino?
Pro sudaužytų akių plyšelius matė savo kojas ir greta – dar kažkieno. Jis buvo basas, o to, kurs greta, apautos branavykais... Jo kelnės buvo kruvinos, o ant kojų – sukrešėjęs kraujas. Jis buvo ne vienas, – pajuto, kad iš kitos pusės – irgi – kažkas yra... Ten sunkiai dūsavo ir švogždė. Bet jam buvo saugu žiūrėti pro plyšelius, atrodė, kad jis pasislėpęs savy.
Kaip jis čia atsidūrė? Vėl rausėsi galvoje, pats naršė po savo kaukolę, ieškodamas vaizdinių, dėdamas nuotrupą prie nuotrupos, lūženą prie lūženos. Susiklijavo veidas. Raudoni sulipę plaukai, strazdanos... Veidas pasilenkė prie jo ir kažką beveik pašnibždom šnekėjo...
– Čia tau už seserį... Nebelakstys į pasimatymus. Manei, kad nieks nežino, ką jūs ten darot... – išgirdo.
Jam į atmintį per pjuvenas išplaukė balsai ir žingsniai priemenėje, vyrai su šautuvais iš trobos ėjo į lauką.
Šūvio nebuvo, vadinasi, tėvas su motina gyvi, – perėjo per jį banga... Raudonas strazdanotas veidas smuko kuo toliau ir pasislėpė avietėse. Jis, gulėdamas ant žemės už nugaros surištomis atlaužtomis rankomis, pro mašinos tekinius matė jį, paauglį kaimyną, jos, jos brolį. Išstypusį, amžinai varvančia nosimi... Tada, gulint ant ištryptos žemės prie tos mašinos, jam buvo aišku tik tiek, kad jis, tas vaikiščias, jos brolis, viską žino, kažkaip sužinojo... Ir per jį, dėl jo čia tie vyrai... Dėl jo viskas... Skundikas, – tada susidėliojo galvoje toks žodis...
Daugiau raustis kaukolėje trukdė karštis... Esantysis šalia, kurio veido jis negalėjo pamatyti, švogždė vis smarkiau... Jis dar kartą įtempė atmintį ir vėl pabandė susivokti kur esąs. Užtinusių akių plyšiais stengėsi įžvelgti kuo toliau, kas ten už to kiemo... Viskas pasikeitę... Juk jis tiek laiko pratūnojo toje prietemoje tarp sienojų, į kurią patekti buvo galima tik pastūmus šėpą ir kur buvo jam geriausia... Jis prisiminė... Staiga jis prisiminė vandenį ir nendres. Jis plaukė, trūko oro... Oro... Jis iškišo galvą virš vandens ir per jį perėjo kruvina banga... Jis prisiminė mėnesienos apšviestus kūnus ir jis ėjo per juos... Paskui jis sėlino per krūmus pamiškėm, paskui bėgo, paskui vėl sėlino... Gulėjo drėgnoje žolėje ir rasa jį atgaivino, ir jis vėl ėjo... Nevalgęs, basas, nes svetimi batai pradėjo trinti kojas. Jam buvo geriau padais jausti žemę, lengviau... Paskui... Paskui jis iš naminės vilnos ir iš išardytų senų megztinių mezgė kojines. Beveik patamsyje, kad veltui nevalgytų duonos, kad motina turėtų ką parduoti, – norėjo prisidėti kuo nors... Šimtus kojinių... Motina glostydavo jo galvą, apkabinusi priglausdavo valandėlei ir atsargiai pro plyšį sienoje išslinkdavo su išvalgytu moliniu dubeniu. O paskui užstumiamos šėpos garsas...
Jis prisiminė... Mokytojas, sėdintis ant jo gulto, tarp kelių šautuvas...
Visai netoli, už tvoros, augo kiečiai ir viena kiečio šaka pralindusi pro tvorą siūbavo netoli veido – jis pajuto iš kvapo. Kaip būtų gerai, kad ta šakelė atsidurtų burnoje, tarp dantų, – jis pajuto, kaip baisiai trokšta to kiečio kartumo, tarsi tas kartumas nuneštų viską, kas su juo atsitiko, išvaduotų, išgelbėtų... Svarbiausia – kad ji atsidurtų burnoje... Bet, pabandęs pasukti galvą link jos, suprato, kad nieko nebus...

Buvo baisiai karšta...
Galų gale jis atpažino sodybą. Vaistininko – jį su pačia išvežė dar prieš karą ir daugiau niekas nieko apie jį negirdėjo... Taip, vaistininko... Nelabai toli ir jo namai, motina, tėvas. Pala... Kur jie? Jie klūpojo... Kažkas, apsirengęs šinieliumi, laikė nukreipęs į juos šautuvą... Tapo nepakeliama... Atminties plokštė skaudžiai dūrė į smilkinį ir pažiro akinančios šukės... Pro duris išėjo keli svirduliuojantys vyrai ir susėdo trobos pasienyje ant suolo, kur buvo šešėlis. Nepažino iš tolo nė vieno jų... Vyrai susėdo, garsiai šnekėjo, iš butelio gėrė samagoną... Stribai, – lėtai atšlubavo mintis.

Buvo baisiai karšta.
Atvažiavo mašina ir sustojo už vartų. Išlipo žmogus su uniforma ir pasuko į kiemą. Kareivis su šautuvu rankose liko stovėti prie mašinos. Geriantieji pasitempė.
Žmogus kažką pasišnekėjo su vyrais, apsidairė ir per kiemą pasuko prie jo. Prie jų, kurių kojas jis šiek tiek beveik šoniniu regėjimu dar pajėgė matyti.
– Šeši... Ką čia darot su tais? Kodėl jie čia?
– Sklepe vietos nebėra... – išsitempęs atsakė vienas iš vyrų, – dieną nelikviduosi. Nešaudysi...
– Sakai, dieną? – vyras su uniforma pakėlė akis į dangų, prisimerkęs žvilgtelėjo į saulę. – O kitaip nemokat? – griežtai paklausė.
Jis užsimerkė. Pajuto, kad jo ir to vyro žvilgsniai neturėtų susitikti. Negali... Pajuto, kad tas vyras nepakenčia, kai į jį žiūri kitokie nei jis pats. O jis buvo kitoks, labai kitoks, tad užsimerkė...
– Artistai, – tęsė žmogus su uniforma, – čia liaudies priešai, o jūs vaidinimą pasidarėt... Ir dar žiūrovų pasisodinot. Marš nedelsiant, – kažkam sukomandavo.
– Eik tu, tu moki geriausiai, – pasakė vienas iš gurkšnojusių kitam...
Pasigirdo žingsniai. Paskui kietas smūgis... Kažkas lyg trekštelėjo. Smūgis buvo skirtas pirmajam iš sėdinčių prie tvoros. Pirmajam nuo namo. Du kiti smūgiai – dusliau, minkštesni... Ketvirtas... Švogždžiantysis, kuris greta buvo taip pasviręs, kad beveik rėmėsi į jo petį, nutilo, ir jis pajuto, jog remiasi ir jį slegia jau suglebusio žmogaus kūno svoris. Jis vėl atsimerkė. Vyras su uniforma jau stovėjo prie geriančių, prasižergęs, susidėjęs rankas už nugaros ir kažką šnekėjo. Anie vyrai klausėsi. Kareivis stovėjo nejudėdamas. Jo veidas buvo platus, plokščias, akys įkypos, nosis priplota. Tas, kuris ką tik gurkšnojo šešėlyje prie trobos, dabar su šautuvu stovėjo beveik priešais jį ir susilenkęs, susigriebęs už paširdžių žiaukčiojo. Stribą supykino, ir jis nusivėmė, čia pat, pasisukęs į šoną, paskui nusišluostė burną rankove, abiem rankom pakėlė šautuvą ir užsimojo buože...
Smūgis buvo minkštas, ir jis pagalvojo – kaip gerai, kad esu tuose siūluose... Daugybė margų kojinių raštų lėtai slinko per jo galvą ir jis buvo patenkintas. Raštai raštai raštai... Jie mainėsi, keitėsi, vieni virsdavo kitais, išsklisdavo ir vėl susieidavo į darnius ornamentus... Nieko čia baisaus... Gerti nebesinorėjo, kažkas šiltas sruvo per veidą ir jis malšino troškulį tais lašais, laižė liežuviu, buvo sūroka, bet gerai... Balsai ant suolo nutolo ir išnyko, bet po kurio laiko grįžo vėl, tapo šaižūs. Tie vyrai jau buvo girti... Jis atsimerkęs pamatė ir tą, su uniforma, sėdintį drauge su tais ant suolo...
Jam buvo nelabai patogu dabar, nes smūgis pakreipė stuburą ir svorio centrui išlaikyti reikėjo pastangų. Nenorėjo nugriūti. Be to, surištomis rankomis griūti į šoną dar blogiau. Jis pasimuistė ir šį kartą muistytis sekėsi visai gerai. Iš dešinės kažkas irgi pradėjo judėti.
Gyvi, – perėjo per galvą... Gyvi... Neblogai... Nieko tokio... Kaip vis dėlto nėra paprasta – nužudyti žmogų. Jis atsiminė rūsį, kur gulėjo ant žemės visas sudaužytas, sutraiškytais tarp durų pirštais. Prieblanda, ir jų buvo keletas... Atsiminė, ir kas buvo prieš tai... Tada skaudėjo baisiai.
Nėra paprasta nužudyti žmogų, – tarsi apsidžiaugė kažkas jame, kad jie, tie budeliai, to nežino...
– Žiūrėk, juda! – riktelėjo vienas. – Juda juda!.. Žiūrėk...
– Geraaai, dabar bus garantuotai... – apgirtęs balsas pilnas entuziazmo, kaip vaiko. – Garantuotai... Ne ne, nebijok, viršininke, patronų nereiks, nieks ir negirdės. Kai sutems, sutvarkysim visai.
– Gerai, slieke, dabar jau tu užbaik, – kažkuris pasakė girtu balsu, – tau patinka...
– Mokykis mušti priešus. Pasiųsim tave į mokyklą. Su ginklu vaikščiosi... – paragino vyras su uniforma.
– Išgerk, – vienas ištiesė stiklinę entuziastui, – ir sutvarkyk tą patvorį... Švariai.

Pavadintasis slieku buvo baisai matytas... Jis žiūrėjo pro savo plyšelius, tarsi žvelgtų iš slėptuvės, – baisiai matytas... Negali būti! Tai ir buvo tas paauglys... Jis negalėjo gerai pasijudinti, bet nustebti, pasirodo, galėjo. Tai, ką atpažino, buvo nelaukta. Neįmanomai nelaukta... Tas, tas su strazdanomis, dabar gėrė samagoną drauge su stribais, jos brolis...
Jis viską suprato, pasijuto tarsi žinąs pasaulio paslaptį... Išdavikas – juokingas vaikiščias, kuris trynė mokyklos suolą, bet taip ir neišmoko laisvai skaityti... Tas jos nenusisekęs raudonplaukis broliukas, Ryžas...
Netrukus svirduliuojantis Ryžas dingo stribyne, o kai grįžo į kiemą, pasuko tiesiai į patvorį, kur, kaip nevykusiai sumestos didelės, sumaitotos lėlės, sėdėjo jie. Stribai žiūrėjo. Tas jauniklio uolumas patiko visiems, nes jie galėjo toliau gerti su viršininku iš miestelio...
– Jis moka... – kažkuris ištarė, spjaudamas sau tarp kojų.
Ryžas priartėjo, ir jis pamatė, kad vienoje rankoje nešasi kirvį, o kitoje... Kita kažką grabinėjo kišenėje...
– Ne, taip nebus... – sumurmėjo Ryžas, pasilenkęs prie pirmojo. – Turi sėdėti tiesiai. Kaip sakei, mokytojau, – sėdėkite tiesiai, kad galvos geriau dirbtų?.. Na – tai sėdėkime tiesiai... – paėmė vyrą už pečių, atrėmė į tvorą, pagrabinėjęs kišenėje išsitraukė kažkokį daikčiuką, paskui ta pačia ranka pagrabinėjo kruviną sėdinčiojo galvą ir užsimojo kirviu.
– Pataikiau, – suriko atsisukęs į vyrus trobos pasienyje.
Stribai sėdėjo ir žiūrėjo, bet nebegėrė. Vienas užsirūkė, ir jis pajuto tabako kvapą...
Priėjo prie antro.
– Tas jau gatavas, bet vis tiek... – ir vėl – viena ranka pagrabinėjo kruviną galvą, o kita užsimojo kirviu.
Tą patį padarė ir su tuo, kuris jau nebešvogždė. Atrodė įgudęs, nes gerai žinojo, kur žmogaus galvoje muomenėlis.
– O dabar – tau... Sesutė nesužinos, nebijok... Ir vinį gerą gausim, ne kokį degtuką...
Jį ištiesino, atrėmė į tvorą, spustelėjo pečius, ir jam pasirodė, kad taip galėtų sėdėti amžinai.
Bjauriausia buvo, kai Ryžas grabinėjo jo pakaušį, ieškodamas, kur sueina kaukolės siūlės, kad vinis įsikaltų su mažiausiu pasipriešinimu. Jis savo plyšelių nebeužmerkė ir matė, kad vinis didelė. Išsigąsti jis nebegalėjo, nes išgąstis – žmogaus apsauga, pasipriešinimas, raginimas slėptis, bėgti... Ne... Jame niekas nenorėjo niekur bėgti nei slėptis. Jis tuojau atsidurs durpėtame vandeny tarp meldų ir slys, slys drauge su vandeniu... Jam pasiseks. Bet jis nebespėjo ten atsidurti.
Smūgis buvo tikslus, bet minkštas. Jis juto, kaip geležis praskyrė smegenų audinius ir smegenys ją priėmė be jokio pasipriešinimo. Neskaudėjo nė kiek, tarsi kirvis būtų pūkinis. Ne ne, visai neskaudėjo. Jis atsikėlė – lėtai ir lengvai, tarsi šokdamas, – atsikėlė ir išsitiesė. Jo rankos, kojos, pasirodo, visada buvo laisvos – kaip jis to nežinojo... Ir jis galėjo eiti! Visai lengvai...
Kol vaikigalis atliko tą patį šeštajam, jis jau ėjo per kiemą. Ne ėjo, o plaukė! Visai naujas, nepažįstamas ėjimo būdas! Kodėl niekas to nežino? Priekyje buvo beržynas, toliau – kalniukas, dar toliau – kelias link miško, o ten... Ten jo namai. Ir pats nesuprato, kaip lengvai atsidūrė namuose. Atrodė – pagalvoji ir atsiduri... Kažkoks nepatirtas judėjimo būdas, apie kurį jis nežinojo...
Namuose... Namuose nieko nebuvo ir jį apėmė nerimas. Jie buvo ištuštėję – kažko ten trūko. Jo šėpa, kurią patraukus atsiverdavo įėjimas į slėptuvę, gulėjo nuversta ant šono... Jis išties sunerimo. Ant grindų mėtėsi daiktai... Jis vis vaikščiojo, dairėsi po tuščius namus ir galų gale ryžosi, – tiek to, reikia eiti pas ją... Nesvarbu, kad visi jos namiškiai pamatys jį ir supras, kur ji prapuldavo, vis tiek reikia eiti ten ir pasiklausti, kas atsitiko. Kur jo motina, tėvas... Kažkas čia įvyko, ir jis niekaip nesuprato kas.
Ir jis turi pasikalbėti su ja... Jis nedelsdamas turi pasikalbėti su ja. Sprendimas buvo toks staigus, neatšaukiamas, instinktyvus. Jis akimirksniu atsidūrė jos namuose, tai buvo taip arti, visai greta, čia pat, už daržo. Matyt, tas troškimas jį tiesiog nunešė. Jis drąsiai įėjo pro duris, nors ir kieme, ir prie durų taip pat stovėjo ginkluoti žmonės. Ne, ne tie, kur ten... Visai kiti, kitokie... Čia buvo baisiau nei ten... Jis pajuto siaubą. Ir tie, ir anie vyrai žiaurūs, bet šitie buvo dar ir kerštingi. Jie čia atėjo keršyti. Keršto jėga ir ryžtas buvo didžiuliai. Jį persmelkė baimė. Jos namuose vyko nesuprantami ir nenusakomi dalykai.
Vaikai buvo uždaryti kamaroje. Jos tėvas išbalęs stovėjo gale stalo, maldaujamai ištiesęs tirtančias rankas ir negalėjo pratarti žodžio, tik drebėjo smakras, iš baimės kaleno dantys, o visas kūnas trūkčiojo kaip drugio krečiamas. Motina klūpojo paklaikusi, o vienas vyras geležiniu balsu kalbėjo:
– Tylos! Kad nebūtų nė garso... Nors vienas garsas – galas visiems. Užauginai, tėvai, išperą, – kalbantysis jautėsi kaip teisėjas, kalbėjo aiškiai tardamas žodžius, su pauzėmis, be emocijų. – Mes vis svarstėm – kodėl, vos tik apsilankom tame kaime, – tuojau stribai pasiunta. Manėm, lietuvaitė auga, o užauginai kruviną gyvatę.
Vyras nutilo, tarsi lauktų teisinimosi.
– Negali būti... Vyrai, negali būti... Mano duktė niekada... Niekada...
– Ir mes pasitikėjom... Bet nusprendėm pastatyti sargybą prie stribyno... Pažiūrėti, kas ateis sutemus. Žiūrim – mūsų lietuvaitė lekia. Tekina, uždususi... Net nepalaukė, kol saulė nusileis. Tai va... Atvedėm, tėvai... Ką dabar darysi? Sakysi, kad nežinojai? Dabar, tėvai, atsakys visi. Visus...
– Vyrai, negali būti... Dukra, kur bėgai, ko bėgai, kas tave nešė ten? Sakyk, noriu žinoti teisybę, – nesavu balsu maldavo tėvas, – dukrele, netikiu, sakyk teisybę, pulk į kojas...
– Kalbėk! Kojos nebepadės. Atlik išpažintį tėvui, ką ir kada išdavei...

Ji stovėjo drebėdama surištomis iš nugaros rankomis, perplėšta suknele, murzinu veidu nuo žemių ir ašarų. Bandė kažką sakyti, bet jis nutraukė:
– Aš, aš čia kaltas, mane ten... mane ten tardė. Ji sužinojo, kad aš ten, ir bėgo pas mane. Mes... Mes pasižadėję vienas kitam.... Išdavė Ryžas. Jos brolis... Ir mokytojas ten, stribyne. Jau viskas, nebėra jo. Ryžas sukalė visiems po vinį. Į galvą. Kirviu po vinį į galvą!.. Aš parėjau. Aš kaltas...
Bet niekas net neatsigręžė į jį ir jo negirdėjo. Jis su siaubu suprato, kad negirdi...
– Aš, aš kaltas, ji bėgo ieškoti manęs!.. – jis puolė prie vyro, kuris, akivaizdu, buvo pats vyriausias, – mokytojas mane žino, pažįsta... Mus irgi Ryžas išdavė, jos brolis. Jis dabar geria samagoną ten, su stribais.
Jis rėkė, staugė ir daužė vyriausiajam kumščiais į krūtinę. Šis irgi neišgirdo, tik ji, murzina ir visa drebanti, pasuko galvą į jį ir įsmeigė akis į tuštumą.

Tai tęsėsi begalybę.

Jis vėl atsidūrė stribyne, tampė jos brolį už atlapų, už plaukų:
– Grįžk, prisipažink, pasakyk... Ten baisu... Ji nekalta. Už tave atkeršys jai... Bėk namo, prisipažink...
Bet tas tik nusibraukdavo nuo veido tarsi kokį voratinklį ir sėdėjo panarinęs galvą ant suolo galo. Jam buvo bloga, pergėrė. Vyras su uniforma išvažiavo. Tie, kiti, tampė lavonus iš patvorio ir vilko kažkur per kiemą. Keista, bet pasirodė, kad kūnų vėl šeši...
Galų gale jos brolis atsistojo, nusvirduliavo iki suaugusių už tvoros kiečių ir, sugrūdęs pirštus į gerklę, žiaukčiojo, kol išsivėmė. Paskui stovėjo linguodamas, įsikibęs į vartų stulpą, visai nereaguodamas į jo maldavimą bėgti namo. Po kiek laiko, tarsi kažką išgirdęs, pasilenkė prie nugriuvusio dviračio. Vargais negalais jį pakėlė, bandė sėstis, bet nuvirto ir liko tįsoti...
Jis vėl atsidūrė pas ją. Jau suprato, kad niekas jo negirdi. Jau suprato, beveik suprato, kas nutiko. Bet... Tai galėjo būti panašu ir į sapną. Gilintis ir bandyti susivokti nebuvo kada.
Jis blaškėsi nuo vieno prie kito ir daužė juos kumščiais, bet niekas nieko nejuto... Ką daryti? Jis apkabino ją, susmukusią ant plataus medinio suolo su atlošu, apkabino ir taip pabandė apsaugoti nuo pavojaus, kurį jautė, bet viso baisumo dar gerai nesuprato.
Motina meldėsi, ir jos niekas netildė, vaikai, uždaryti kamaroje, verkė, ir visų balsai liejosi į bendrą garsą, kuris darėsi tirštas, lipo prie sienų, badė, dilgino, raižė pačią esybę... Jis laikė ją apkabinęs, sušalusią, visą drebančią. Jis nei ji nežinojo, kas laukia, bet jiems abiem nebebuvo svarbu. Jos kūnas pamažu rimo, atsileido, ji atsidūsėjo, užsimerkė, ir ten, anapus regėjimo, jie buvo drauge. Vienas kitą matydami ir glausdamiesi vienas prie kito.
Tėvas virtuvėje bandė kalbėtis su vyrais, vis prašė išsiaiškinti teisybę. Ant stalo buvo ir samagono, ir lašinių... Bet jie negėrė. Klausė nenuleisdami nuo tėvo akių. Tėvas kalbėjo ir apie jį, bet ką galėjo paaiškinti, jei tik dabar sužinojo, kad ji... Na, kad ji... Kad jie... na, buvo pasižadėję... Ji buvo spėjusi pasisakyti...
Tėvas kalbėjo ilgai, šluostė nykščiu ašaras, ir vienu metu jam pasirodė, kad pavojus nutolo, kad vyrai patikėjo, kad nebebus baisiausio, kad jie visi pasiliks gyvi... gyvens... Gyvens toliau... Kažkas įvyks ir viskas baigsis laimingai.
Bet prabilo vienas, su dideliu randu per visą skruostą, kuris visą laiką tylėjo.
– Vade, palyginkim faktus... Negalim užsimerkti prieš faktą. Nuostolių turim, o nėra jokių įrodymų, kad išduodavo kas nors kitas. O kad stribai sužinodavo, kur mes buvom, – faktas. Neužsimerkim, vade... Tegul tėvas išperka kaltę...
Randuotasis kalbėjo, ir jis prisiminė... Prisiminė tą ankstyvą miglotą rytą, kai randuotasis su kitu išėjo pernakvoję ant šieno jų daržinėj. Prisiminė miglą ir dviejų vyrų siluetus, tolstančius per pūdymą miško link. Jis matė pro savo plyšį sienoje, kaip randuotasis paleido šūvį į nugarą jaunesniam, einančiam priekyje, ir tas sukniubo prie pamiškės...
Jis atsiminė, jis atpažino, jis niekada to neužmirš, bet dabar nieko nebuvo svarbiau, nei glūdėti apsikabinus vienas kitą. Troboje dar šnekėjosi, aiškinosi, verkė, keikėsi – jiems abiem visko buvo per daug. Visko buvo per daug, viskas buvo netiesa, viskas turėjo būti ne taip...
Iš jo glėbio ją atėmė tėvas.
– Einam, dukrele... einam... – pajuto jis, kaip ją tempia už rankos.
– Kur? – paklausė ji tarsi nubudusi ir pakėlė į tėvą murziną, ašarom nutekėjusį veidą.
– Einam... Einam į sodą, pavaikščiosim, obelys žydi...
Tėvas buvo sumenkęs ir sumažėjęs... Jam kalbant balsas nebedrebėjo, o buvo švelnus, tarsi kalbėtų su kūdikiu. Motina meldėsi klūpodama prieš didelį varinį kryžių su spinduliais apie Nukryžiuotojo galvą. Nukryžiuotasis kabojo palubėje virš etažerės su keliomis knygomis, kadaise jis buvo parvežtas iš Amerikos, gelsvas, tvirtas, atrodė amžinas, kaip pati kančia.
Ji padavė tėvui ranką, atsikėlė nuo suolo ir puolė tėvui ant kaklo, – toks švelnus jis nebuvęs jai niekada. Kaip gerai – jis netiki, kad ji išdavikė... Ji prisiglaudė prie tėvo, nes tai paskutinė tokia netikėta užuovėja, išsigelbėjimas, stebuklas...
– Einam, dukrele, einam... Saulelė jau teka...
Saulė? Teka? Jis nesuprato, kur dingo vakaras, naktis, – jam ta kaita nebeturėjo reikšmės.
Tėvas jau vedėsi dukrą pro duris, paskui per priemenę į gonkas, paskui per kiemą, takeliu per sodą... Vyrai ėjo iš paskos. Jis slinko drauge, nieko nebesakydamas, nes jau suprato, jog nebegali būti išgirstas. Viskas krypo kažkokion nenumanomon pusėn, kažkas būtinai turėjo įvykti, kažkoks stebuklas...
Obelys apgaubė savo vainikus švelniai rožiniu debesiu ir skleidė nuostabų aromatą. Žolė medžių tarpueiliuose buvo pilna auksinių pienių žiedų... Jie, tėvas su dukteria, ėjo per drėgną žolę, jie ėjo taip lėtai ir taip švelniai. Tai vienas, tai kitas vyras brūkšteldavo per akis...
Po senos obels šakomis kabojo sūpuoklės, kurias tėvas padarė, kai ji buvo dar mažytė. Tai buvo jos sūpuoklės, o paskui suposi kiti, mažesni vaikai... bet tai buvo jos sūpuoklės, tėvo dovana pirmagimei.
Tėvas, vesdamasis ją, pasuko prie jų.
– Sėsk, dukrele, pasupsiu tave taip, kaip supdavau mažytę... – jo balsas buvo toks švelnus...
Vyrai sustojo atokiau.
Ji atsisėdo, pažvelgė jam į akis ir ištiesusi ranką paglostė švarko rankovę...
Sūpuoklės lingavo ritmingai, lengvai ir švelniai... Ant mergaitės kelių nukrito keli baigiantys peržydėti obels žiedai. Ji nesuprato, kas darosi, tiek visko daug ir netikėto nutiko, bet tai, kas vyko dabar, buvo taip palaiminga... Tai buvo tėvo meilė iš pačios gyvenimo širdies, ir ji paniro į ją, o jis, stovėdamas sūpuoklių šone, supo abiem rankomis ir jo žandikauliai rakinosi vis tvirčiau, kol veidas tapo tarsi medinis.
Paskui jis užėjo jai už nugaros. Paskui jis pastūmė sūpuokles į priekį paliesdamas jos pečius...
Paskui vieną ranką staiga įkišo į kišenę...
Paskui, grįžtant sūpuoklėms, ore švystelėjo pantis ir apsivijo jos kaklą. Grįžtančios sūpuoklės atsitrenkė į jo kelius, ji čiupo sau už gerklės, bet nutvėrė tik tėvo rankas. Jos kūnas nuslydo ant žemės ir voliojosi, dukra plėšė tėvo rankas su pančiu sau nuo kaklo, bet tėvas tvirtai prispaudė jos galvą prie sūpuoklių sėdynės ir veržė pantį iš visų jėgų. Baisus garsas sklido iš jo širdies pro sukąstus dantis. Jis ir ji dabar taip gelbėjo visus likusius.
Vyrai laukė. Keli nusisuko, bet tas, su randu, įsmeigė akis į trūkčiojantį liauną paauglišką kūnelį, priėjo arčiau, atrėmė šautuvą į avilį ir užsirūkė. Tėvas paleido dukrą, puolė prie šautuvo, bandė nukreipti į save, bet vyrai užlaužė rankas.
Ji gulėjo susmukusi ant žemės ir niekas dabar į ją nebežiūrėjo. Iš trobos klykdama išpuolė motina.
– Tėvai, tu išpirkai kaltę, – pasakė randuotasis.
– Laisvė reikalauja aukų, – liūdnai pritarė vadas, – greitai, vyrai... Dabar visas kaimas sukils. Pirmyn...

Jis sėdėjo ant geležinkelio pylimo ir kažko laukė. Jis dar nežinojo, kur tėvas su motina, bet kažkokia jėga jį vis nešė prie geležinkelio, tarsi jie turėtų ten atsirasti... Buvo vasara, kvepėjo laukai, ore sklandė labai švelnūs, iš toli atskriejantys garsai, kurie žmonėms primena jų kasdienius darbus, gyvenimą, jiems suvokiamą laiką, kurie jiems kalba, kalba ir kalba...
Laikas jam egzistavo, bet jis buvo visai kitoks, dienos ir nakties ciklas nebuvo toks ritmiškas kaip kadaise – diena ir naktis kartais mažai kuo skirdavosi.
Kažkoks nerimas, jaudulys apėmė jį ir jis nukreipė žvilgsnį į bėgius, kurie ėmė keistai virpėti, skambėti, net neaiškiai švytėjo... Iš ten, iš miesto pusės, artėjo griausminga pabaisa su raudona penkiakampe žvaigžde priekyje. Prie garvežio buvo prikabinta daugybė vagonų su užkaltais langais, kur pro vieną kitą plyšį matėsi žmonių veidai, akys... Raudona žvaigždė ant juodo garvežio snukio antspaudavo visą mirties išmonę, jos naujausią atradimą. Kai nutilo patrankos, ji surado kitą pasiliksminimo būdą. Dabar ji plaikstėsi virš garvežio dūmų kaip kokia ugnies karalienė. Ji pati sau niūniavo, pati šoko taikydama į beprotišką taktą, o klaikiai raudona tepaluota žvaigždė jai tiko kaip rožė prie iškilmingo rūbo. Jis matė mirtį ir besikeičiantį jos veidą, dabar jis matė ją itin aiškiai, o jos žaidimus perprato jau anksčiau. Bet dabar ne ji buvo svarbiausia. Jis suprato, kad ten, viduje, viename iš tų vagonų, yra ir jo tėvas su motina. Jie buvo tos pamišusios pabaisos valdžioje – štai kas buvo svarbiausia... Jis turėjo būti su jais, ir būtų juos susiradęs, bet...
Bet staiga pajuto, kad jis nebe vienas... Tai buvo taip netikėta...
Ji, jo mergaitė, jo mylimoji... Ji greta, visai greta ir prisiglaudė prie jo – jie juk pasižadėję vienas kitam... Ji vėl verkė ir drebėjo, trūkčiojo ir vis stipriau glaudėsi prie jo. Jai reikėjo pagalbos, užuovėjos, meilės... Ir jis suprato dar kai ką – tos pabaisos viduriuose yra ir jos tėvas... Ir jos motina, su mažaisiais vaikais. Jie irgi yra pabaisos valdžioje... Ir ji taip pat jų ieško... Ir taip pat žino, kad niekuo jiems nebepadės.
Traukinys prapūškavo pro juos ir kažkodėl ties posūkiu ėmė lėtinti tempą...
Mirtis sumišo juos pamačiusi. Ji negalėjo suprasti, kaip gali atsirasti tokių, kurie jai nepaklūsta ir išlieka gyvi, kad ir kas jiems nutiktų. Ne, ji to negalėjo leisti.
Ji nušoko nuo garvežio ir pasileido ieškoti naujo žaidimo, nes jautė, kad čia, šioje vietoje, jos sužaista netobulai...

Visai netoli, viename sode, po sena obelimi kadaise pakabintose sūpuoklėse sėdėjo strazdanotas raudonplaukis. Virš jo galvos suposi iš naujos virvės surišta kilpa. Jis atsistodavo, pasimatuodavo į kilpą įkišdamas galvą ir vėl ištraukdavo. Jis verkė girtomis ašaromis...
Jis norėjo... Norėjo išnykti. Jis labai norėjo, nes kenčia. Viskas įvyko ne taip, kaip jis buvo sugalvojęs, ir jam nieko šiame gyvenime nebeliko, tik mirtis, bet mirti jis nesugebėjo... Mirtis nustebo dar kartą – šis žmogus irgi žaidžia. Jis bando mėgdžioti ją. Jis bijo!
Mirtis nuščiuvo – negi už mirtį stipresnė gyvenimo baimė? Argi jau mirties nebereikia? Argi jau kas nors moka apsieiti be jos?
Bet ji dar nebuvo pavargusi.
Ji galvojo – padėti jam ar ne.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

„Šen bei ten galėjai išvysti rudeniškai žvilgančią bei lipnią, naujai nudažytą mėlyną pašto dėžę. Gatvės šiame kvartale buvo tylios, o, tiesą sakant, tai visai nederėjo sostinės gatvėms. Jis stengėsi prisiminti jų pavadinimus, vaistines, policijos nuovadų vietas. Jam nepatiko, kad čia taip erdvu, taip daug žole apaugusių skverų, pušų ir beržų, statomų namų, daržų, dykviečių. Visa tai pernelyg priminė provinciją. <...> Apskritai tik vienas neabejotinas požymis bylojo, jog jis vaikšto po sostinę: kai kurie praeiviai buvo tikrai nuostabiai apsirengę!“ – taip Vladimiro Nabokovo romane „Karalius, dama, valetas“ jaučiasi iš provincijos į Berlyną atvykęs jaunuolis Francas. Panašiai galėjo jaustis ir romano autorius: iš jo memuarų galima išskaityti, kad 1922–1937 metais, Berlyno laikotarpiu, jis neužmezgė jokių artimesnių ryšių nė su vienu vokiečiu.
Keistu būdu panašūs vaizdai sostinėje supa ir mane. Pro užpakalines duris, skirtas išėjimui, prieš metus patekusi į Vilnių, radau žole apaugusius skverus, apšnerkštus kiemus su pūvančiais skudurais, rūgstančiomis ir pelyjančiomis slyvomis, sutrešusių sandėliukų ir tinklinių tvorų supamus daržus. Ant sumestų pūvančių skudurų gretimame apleistame kieme išdygusi poniabudė, savo švelniu dvėselienos kvapu viliojanti muses, manęs nebenustebino, tik savotiškai pažymėjo išskirtinį Vilniaus paradoksalumą. Taške už trylikos minučių pėsčiomis nuo Aušros vartų.
Čia, už trylikos minučių, pro langą žvelgiu į Anos ir Vasilijaus sodą, sandėliukus ir garažus, į rudeniškai atlapotą šiltnamį su pageltusiomis agurkų virkščiomis, į išvirtusius burokėlių lapus, naujai susodintus braškių daigus, apskurusius juodųjų serbentų krūmus. Šią vasarą pievelėje po kaukazine slyva nebeliko „Volkswagen Golf“ griaučių, kurie, kaimyno Tadeko tvirtinimu, čia išstovėjo gal kokius tris penkmečius. Tokiu būdu Anos brolis esą kovojo už savo teritoriją bendrame sklype.
Kai vieną gražią dieną senukas vokiškas automobilis buvo užkurtas ir išvarytas iš kiemo, pradžiugau. Švaresnis vaizdas pro langą ir pokytis nuteikė maloniai. Galų gale su sesers šeima po vienu stogu gyvenęs Anos brolis nusileido, tad, kaip maniau, daugiau švaros reiškia ir daugiau taikos mano gyvenimo pašonėje. Dar po mėnesio ši įsivaizduojama taika įgijo platesnę, jei tik ne kosminę, perspektyvą. Sužinojau, kad plaučių vėžiu apsirgęs automobilio savininkas buvo išsiųstas į erdvesnius visatos sklypus. Paaiškėjo, kad didžioji taikdarė ir švarintoja ar (ap)valytoja šiame kieme buvo mirtis. Toji pati, kuri šią vasarą su savimi išsivedė mano kaimynę ir buvusią mano buto savininkę Genutę, didžią mezgėją ir detektyvinių romanų skaitytoją, taip pat ir mano katiną Pliusą, į kurio baltumą taip gražu buvo žiūrėti pro tą patį langą.
Kelis šimtus Genutės nunertų įvairiaspalvių megztinių, tvarkingai sulankstytų ir suguldytų jos spintose ir sekcijose, ketinu pakilnoti savo sapnuose. Šie vogte pasivagia viską, kas gyvenime juos kėsinasi pranokti.
Tai, kad atsidūriau Vilniuje, įeidama čia pro užpakalines duris, skirtas išeiti, aiškiai pranoko mano sapną, kuriame man buvo apreikšta, kad gimiau ir mirsiu mažame šalies miestelyje.
Užpakalinių durų, arba išėjimo, sindromas būdingas daugeliui mano gyvenimo posūkių. Panašiu būdu patekau į universitetą, žurnalistiką, vėliau ir į literatūrą: ne iš aistros ar ambicijos, be aukojimo literatūros dievams, be konjunktūrinių ritualų. Studijų metais neturėjau nė menkiausio noro likti Vilniuje. Gyvenimo sostinėje prasmė man visiškai nebuvo suprantama. Galima sakyti, netgi nenorėjau to suprasti – tarytum bijodama, kad koks nors supratimas, nauja „tiesa“ išmuš iš po kojų tam tikrą pamatą, kurį buvau sau pasiklojusi. Prie išėjimui skirtų durų mane atplukdydavo tam tikra nuo manęs nepriklausanti tėkmė, o į kitų sukurtas ir puoselėjamas teritorijas įversdavo kažkieno kito sukelta banga.
2014-ųjų rudenį į Vilnių mane įvertė provinciją užliejusi nedarbo ir emigracijos sukelta kultūrinės ir politinės entropijos banga. Ji sukilo ir nuplovė sapno danguje nuskambėjusį pažadą. Šitaip aš iš renovuojamo ir švarėjančio bei tuštėjančio miestuko Lietuvos šiaurėje atsidūriau tarp rusų lietuviškomis pavardėmis, rusiškai kalbančių lenkų, supuvusių slyvų, po kiemą pribarstytų žieminių kepurių.
Pro kitą langą matau, kaip gatve srovena kaimynės kasdien paliejamos paplavos ir šunų šlapimas. Už kampo prie mėlynai dažytos vandens kolonėlės sutinku moteris ir vyrus, plaunančius čia puodus ar skalaujančius skalbinius. Dar už septynių minučių kelio prasideda neasfaltuota Panevėžio gatvės atkarpa. Pavasarį čia pasišienavau dilgėlių, o vasaros pabaigoje apleistame miškelyje nelegaliai pakasiau viruso nukautą savo katiną.
Visos šios aplinkybės ir kova su entropija, gelbstint slyvas, esmingai išryškino mano, viduriniosios klasės egzemplioriaus, savybes, aprašytas Ericho Frommo. Taupumas ir racionalumas, rausiant apleistą valdiško sodo kampą, verdant slyvienes iš akyse tęžtančių slyvų, kurios niekam, išskyrus mane, nerūpi, buvo ne kas kita, kaip tam tikro klasinio įdago įrodymas. Susitaikymą ir gal net mėgavimąsi aplink mane tvyrančiu destruktyvumu priskiriu tam tikram viduriniosios klasės žemutiniam sluoksniui būdingam priešiškumui, kuris, anot E. Frommo, yra viena iš jėgų, padedančių užauginti fiurerius ir (arba) neurozes. Sakykime, aš, jei leisite, pasirinkau neurozę, kad ir su mąstytojo suformuluota užuovėja. Jos pagrindas įvardijamas skirtingai, nei mano daugelis teisę į neurotikų gydymą turinčių psichoterapeutų ir psichiatrų, kuriems esama visuomenės struktūra atrodo savaime suprantama, o prie jos neprisitaikantis žmogus – ligonis. E. Frommui neurotikas yra žmogus, kuris nepasidavė kovoje už savo asmenybę ir kuris, priešingai nei įsitikinę licencijuoti psichiatrai, ne toks suluošintas, kaip vadinamasis normalus, kurio individualumas paaukotas stereotipiniam sveikumui.
Įvairiopa sveikata ir normalumas tikrai nebuvo dalykai, kurie mane sietų su Vilniumi. Ir tuo pat metu vargo, varganumo liudijimas buvo tai, kas brėždavo mano tapatumo kontūrus ir paradoksaliu būdu suteikdavo man gyvybės, sveikatos ir tam tikrą postūmį. Dar sykį tai supratau visai neseniai, gatvėje, netoli tos vietos, kur išsenka mano kaimynės (vardu jos nevadinu todėl, kad ji nesuteikė man progos jos vardo sužinoti; iš kitos kaimynės gavau žinią, kad toji neįvardijamoji lengviau susišneka su vaiduokliais nei su realiais žmonėmis) paplavų srovelė. Paplavų srovelės galutiniame taške mudu stovėjome su kaimynu Tadeku, rusiškai su savo žmona lenke kalbančiu lenku. Čia mudu aptarinėjome jo sutinusias, smulkiomis mėlynomis kraujagyslėmis išraizgytas kojas. Tadekas man aiškino ir galiausiai įtikino, kad kojos yra silpnoji jo giminės vieta ir kad jos pradėjo tinti beveik tuo pačiu metu, kai jį surakino skrandžio skausmas ir kai jis, mano kaimynas, nutarė atsirakinti nuo degtinės ir alaus.
Tadeko blauzdas mačiau tik tiek, kiek jų nedengė storos pilkos treninginės kelnės, labai panašios į tas, į kurias po darbo mėgstu įsmukti ir aš. Pokalbis apie varganas kojas ir prieš Tadeką sukilusį skrandį pamažu virto pasakojimu apie atlyginimą nustojusį mokėti darbdavį, apie laiptais aukštyn kibirais nešiojamą betoną ir apie tai, kad dabar, ėmus maištauti kojoms, jas tenka apauti ne saugiais auliniais, bet nesaugiomis guminėmis šlepetėmis, o atlyginimo nemokantis darbdavys su tuo lengvai taikstosi. Na, ir aš, aktyvi viso gatvės veiksmo dalyvė, staiga pajutau, kaip visas šis kūno veiklos, darbo santykių ir kaimyniško pokalbio jovalas, virtęs vientisu tekstu, pamažu mane atgaivina. Sugrąžina mane prie įprasto „vargano gyvenimo“ struktūros, kuria tikiu ir kuri buvo nuolatiniu mano tikėjimu, keičiantis mano santykiui su Dievu, kintant mano religinių išgyvenimų intensyvumui, stiprėjant ir vėliau nykstant mano tikėjimui, kad šio pasaulio kūrėjas yra geras ir kad sostinė man apreikšta tam, kad čia atrasčiau viską, ką man mano tautiečiai sukūrė geriausia.
Per gyvenimą teko išbarstyti, o paskui surinkti ir vėl išsaugoti ir kitas neblėstančias individualaus tikėjimo tiesas. Viena tokių yra ta, kad viskas, ko žmogui iš tikrųjų reikia, yra švelnus, šiltas, į jį patį panašus gyvūnas, žiūrintis nuolankiomis akimis ir neaiškinantis, ką ir kaip šiame gyvenime reikėtų daryti. Tikriausiai todėl pirmoji mano vaikystės svajonė – ar greičiau planas – buvo užsidirbti pinigų ir nusipirkti boloninį šuniuką, kitaip sakant, bičiulį, kuris dovanotų šilumą, švelnumą, draugystę, dargi grožį, tuo pat metu džiaugdamasis tavo valdžia. Ši idėja gimė Panevėžyje, vėliau ne sykį buvo patvirtinta įvairiose gyvenamosiose vietose, tačiau galiausiai jos teisumas paaiškėjo atsikrausčius į Vilnių. Seniai buvau bemačiusi tiek žmonių su šunimis už pavadėlių ir tiek languose įrėmintų kačių. Galiausiai nė kiek nenustebau sykį pakeliui į darbą išgirdusi du pusamžius vyriškius svarstant, kas geriau – auginti vaiką ar šunį. Ir nors skubėdama jų strateginės diskusijos išvadą palikau šalikelėje, beveik neabejoju, kad visi pliusai buvo sudėti šuns naudai.
Kuo čia, sakysite, dėtas Vilnius? Ogi tuo, kad šunų ir kačių svarba žmogaus gyvenime čia atsiskleidžia akivaizdžiai ir galutinai. Netgi tiems, kurie sakosi nenorį prieš nieką gyvenime žemintis ir lankstytis, bet neburbėdami ir nesiraukydami lenkiasi prie savo keturkojo draugo ekskrementų. Ir tebūnie palaimintas geras šių keturkojų augintinių virškinimas. Nes netgi priešui nelinkėčiau lenktis prie konsistencijos, kurią praėjusį antradienį, saulėtą, bemaž šventišką pavakarę mano akyse paleido anglų buldogas. Jau nebežiūrėjau, ką prie šios tyrelės M. K. Čiurlionio gatvėje veikia dvikojė šio keturkojo draugužė. Nežiūrėjau, bet tikrai ne dėl to, kad būčiau tokio lankstymosi prie šunų paliktų pėdsakų priešininkė – juk pačiai tenka panašiai tupinėti prie katino tualeto. Tiesiog meilės scenelė su buldogu buvo labai jau intymi, o aš gerbiu šį intymumą ir paprastai palieku jį privačiam gyvenimui net tada, kai jam tenka pasirodyti viešai.
Tačiau svarbiausia, ką noriu pasakyti, yra paikas mane į Vilnių atsivijęs nuomonių ar nuotaikų šleifas, kad Vilniuje manęs laukia kažkas geresnio, pradedant neapibrėžta meile gyviems padarams ir baigiant pakylėjančiu jausmu miestui, architektūrai, kažin kokiai aukštesnei kultūrai, tauresniems santykiams ar didesnėms galimybėms. Kai apsigyvenau Vilniuje, kai kam rūpėjo atvirai pasakyti, kad tai – jos ar jo svajonių miestas ir kad man pavydi šio ypatingo gėrio. Ogi dar kai kas tiesiog atvirai pareiškė, kad dabar jau būsiu ten, kur man ir vieta. Tarsi gyvenimo gėrį ar kokybę lemtų tam tikros miesto savybės, o ne tos dvi mielos, nuolankios akys, tasai švelnus kailis ir šiluma, dėl kurių mums visiškai nesunku lankstytis prieš tai, kas šaligatviui kokybės, reikia manyti, neprideda.
Turbūt ir mirdama nesuprasiu, kodėl gyventi su šunimi ir kate geriau Vilniuje nei Mažeikiuose ar Ežerėje[1].
Apskritai Vilnių gerbiu ir dėl to, kad čia (akcentuočiau žodį „čia“) turiu namus, kur mane grįžtančią namo pasitinka katinas Pliusas. Kad pro atviras duris birželio savaitgaliais galiu girdėti, kaip jį čeksėdama gąsdina sodinė devynbalsė. Ir kad pro tas duris į kambarį su visais kiaušinėliais savo viduriuose įzvimbia didelė šūdmusė: ji man primena vaikystę, kurią dabar manausi sapnuojanti atviromis akimis. Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės varpai, kurių garsas šiam svaiginančiam turiniui suteikia pridėtinės vertės. Cerkvės varpai mane atjaunina, kaip ir viskas, ką girdi naujai, pirmą kartą, kas suteikia pojūtį, kad dar yra ką šiame gyvenime patirti.
Į Vilnių kadaise, baigusi vidurinę, atvykau visai ne dėl to, kad tai buvo mano svajonių ar ateities miestas. Žinojau, kad jis toks yra ne vienam, tačiau nuo mažų dienų esu nepatikli viduriniosios klasės atstovė. Kuo miesto mokytojos ar profesoriaus gyvenimas geresnis už kaimo melžėjos gyvenimą? Mokytojų ir profesorių garbė man atrodė ne daugiau patikimesnė nei tykus gyvenimas vienkiemyje, su šunimis, katėmis, karvėmis, avimis, kiaulėmis ir vištomis, vasaros kaitroje zvimbiant šūdmusėms, o žiemą pokšint tvoroms ar raudonuojant sniegenoms. Ar dabar manau kitaip? Jei atvirai, man nepavyko smarkiai pasikeisti, kad ir kaip būtų gėda tai prisipažinti. Per gyvenimą suvokiau tik viena: dažniausiai visiškai neapsimoka būti atviram ir drumsti saugumą, kurį manosi susikūrę visokių hierarchijų puoselėtojai bei ribų nustatinėtojai. Trumpai apie tai sau sakau: kam lodyti šunis. Jau geriau rasti tykesnių laisvės (ar eskapizmo) būdų.
Juk kuo puikiausiai pamenu, kaip įsiuto rusų kalbos ir literatūros mokytoja, kai būdama keturiolikos rašinėlyje apie savo būsimą profesiją parašiau, kad noriu būti melžėja. Jai pasirodė, kad juokiuosi iš jos ir užduoties. O juk nė nemaniau juoktis.
Nežinia kodėl kai kurie žmonės romias gyvulio akis iškeičia į žmogaus akis, o lankstymąsi prie naminio gyvūno išmatų – į blizginamus puodus, klozetus, džiūstančių skalbinių girliandas. Arba – vietoje saulėto žolės lopinėlio pasirenka rašomąjį stalą, kompiuterio ekraną, ir tai vadina savo svajonių miestu.
Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių vaikšto, skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi savo svajonę savo svajonių mieste.
Pro langą matau nuožulnią gatvę, panašią į ilgą kiemą, kuris baigiasi už posūkio. Matau vilniečius. Stebiu, kaip dešinėn jie kopia į kalną, ir tam reikia daugiau jėgų, nei keliaujant į geležinkelio pusę. Savo nuomonę apie Vilnių jie išsako be žodžių, tačiau skirtingai. Tiems, kurie leidžiasi žemyn, Vilnius yra lengvesnis nei tiems, kurie kopia aukštyn.
Kadangi man kasdien tenka laipioti aukštyn ir žemyn, mano santykis su Vilniumi panašus į magnetinės rodyklės virpėjimą. Kada nors tai virs tikru kūno drebuliu, neabejoju.
Vilnius – miestas, kuriame studentiškais metais man labiausiai patikdavo vaikščioti gatvėmis ir žvalgytis į pirmųjų aukštų langus. Senamiesty dar galėjai matyti vatą, nublukusias dirbtines gėles ir stiklines su kruopomis tarpulangiuose. Įsivaizduodavau viduje vykstantį ramų gyvenimą, kuris man rodėsi panašus į kaimo vienkiemio gyvenimą. Kažkas mezga kojines ir kažkam ant kelių tupi katė. Kažkas klausosi radijo, o kažkas volioja rankose varškėčių tešlos rutuliuką, kurį paplojęs įspaus duobelę sviestui. Tokie varškėtukai su duobelėmis buvo rimta priežastis itin rimtai vertinti savo močiutės Kotrynos Šernienės kulinarinius gebėjimus, o kartu ir visą kulinariją. Vienu mano gyvenimo laikotarpiu namai be tokių štai varškėtukų buvo ne namai. O kas man Vilnius, jei čia nėra kam arba nėra kur pasigaminti varškėtukų su pilnomis sviesto duobutėmis?
Žurnalistikos fakulteto dėstytoja anuomet, tiesa, irgi bandė mane paprotinti, kai susiruošiau pereiti į neakivaizdinį skyrių ir grįžti į Panevėžį. Esą visos perspektyvos manęs laukiančios Vilniuje. Galbūt likčiau dirbti fakultete. Ar dirbant fakultete namai tampa jaukesni, katinai ir šunys – mielesni? Ar knygos, kurias skaitai Vilniuje ir Panevėžyje, kuo nors skiriasi? Be ypatingo noro į Vilnių atvykau, be graudulio ar skausmo išvykau, be didesnės euforijos atsikrausčiau. Namai kraustėsi, keliavo pirmyn ir atgal su manimi. Ir pasitvirtino tai, ką vienas universiteto dėstytojas man, panūdusiai išeiti į neakivaizdinį, pasakė: nuo savęs nepabėgsi.
Vasarą kitoje namo pusėje esančiame kieme, apleistų sandėliukų ir tankiai suaugusių medžių bei krūmų paunksnėje vaikai įsikūrė „namus“. Parsitempė nuo šiukšlių konteinerių išmestą stiklinį staliuką, įvairių baldų nuolaužų ir kitokių daiktų – sudėliojo savo gyvenimo svajonės dėlionę. Argi mes ne namus kadaise žaisdavome? Ar ne iš po klėtimi surasto šiukšlyno kadaise traukiau prieškarinius vaistų buteliukus? Ar ne prie lauko tualeto, virš šiukšlyno, numojusios ranka į smarvę, anomis dienomis kartu su drauge Roma buvome įsikūrusios savo „kambarius“? O kas mums atstojo mylimas akis, švelnų gyvūną, vaiką? Vasaros metu Palangoje mūsų vaikai buvo sraigės, mūsų gyvenimas su šiais vaikais, trukęs vos trejetą dienų, įsirašė mano gyvenimo knygoje tarsi amžinybė. Iki šiol stebiuosi, kaip mums kaime leido žaisti su paaugusiais viščiukais, kuriuos vystydavome tarsi kūdikius ir nešiodavomės tokius po kiemą. Ką mums anomis dienomis galėjo reikšti Vilnius?
Iki šiol nežinau, ką Vilnius reiškia mano dukterims. Vyresnioji, baigusi studijas, čia ir liko, šiuo metu dirba tarptautinėje korporacijoje, su savo viršininkais kalbasi ir susirašinėja angliškai, susitinka Rygoje ir Stokholme. Per visą laiką, kai tik išėjo iš studentų bendrabučio, keliavo iš vieno nuomojamo kambario į kitą, dažniausiai senamiestyje, pastaruoju metu su katinu. Katinas serga nepagydoma imunine liga, šeria jį prednizolonu. Kai liga suėdė katino sąnarius, teko juos sutvirtinti, kažką kažkaip prisiūti, tam prireikė dviejų operacijų.
Vyresniosios meilė gyvūnams išryškėjo ne kur kitur, o kaip tik Vilniuje. Galbūt ją įkvėpė gatvių asfaltą šlifuojantys švelnūs keturkojai ir katinai languose, o gal prabudo motinystės instinktas.
Mano mažoji Vilnių atrado ir prarado paauglystėje. Mokydamasi vidurinėje įsitaisė čia draugų ir aistrų. Šioms pasibaigus, Vilnių iškeitė į Londoną. Šis jai atrodė įdomesnis, bent jau iki tol, kol nepasimalė po Paryžių, Dubajų, Prahą ir kitus miestus. Nežinau, kas jos gyvenime jai atstoja nuolankias akis ir švelnų kailį. Vienas kitas vaikinas? Svajonių akys ir svajonių kailiai?
Pro savo langą matau į kairę besileidžiančią gatvę ir ten pat gyvatvorę, plastikinėmis lentelėmis aptaisytą namą, didelį akmenį. Pūsteli vėjas, ir gyvatvorės lapeliai atgyja. Panašių vaizdų – kiek tik nori – galėčiau rasti Ukmergėje, Biržuose, Mažeikiuose. Apie kokį Vilnių jūs man kalbate?
Užvakar keliavome link Rasų, Liepkalnio gatvės, paskui kopėme į kalną. Pasiraškiau erškėtrožių žiedų, pasirinkau geltonžiedžių lipikų ir net plaušabudžių, kurias vėliau išmečiau: angelai mane nukreipė internetan, kuris tikriausiai norėjo, kad dar pagyventume.
Be šunų ir katinų, Vilniuje man labai patinka skaityti knygas. Kai skaitau, nesu nei Vilniuje, nei Mažeikiuose, nei kur nors pakeliui. Kai skaitau, manęs apskritai nelabai yra. Arba kai mankštinuosi, o jei tiksliau, kai mane mankština vienoje iš stačiatikių vienuolyno celių, kuriose įsikūrusi mano poliklinika, tiksliau, Krikščionių medicinos centras. Vilniaus Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės šventoriuje. Pakeliui į buvusias vienuolyno patalpas šventoriumi einu pro atvirą pašiūrę su pastogėje sukrautomis lentomis, vaikų smėlio dėžę, džiūstančius drabužius, gėlyną, kuriame mačiau sirpstančias žemuoges. Galiausiai pasilinguojame su obelimi, kuri šiemet vienuolyno pievelėje pribarstė žalių obuoliukų. Tada paskambinu poliklinikos skambučiu, man atšaunamos durys. Mokinukę primenanti administratorė Svetlana pasiūlo prisėsti. Tūpteliu priešais registratūros kampą dešinėje ir lentynas su stačiatikių religine lektūra kairėje. Vis ruošiuosi pavartyti stačiatikių metropolito komandos Maskvoje leidžiamą metraštį. Tačiau galiausiai esu pakviečiama į celę, kur kilnoju rankas, kojas ir tampau žalią arba mėlyną guminę juostą. Paskui šviesiaplaukė raumeninga kineziterapeutė man dar pamasažuoja nugarą. Mokina, ką turėčiau daryti gelbėdamasi nuo savo profesinės ligos, bičiulės osteochondrozės.
Svetlana labiau draugiškai nei pagarbiai pasitinka ir palydi visus. Ilgiau pasėdėjus galima išgirsti naudingų žinių apie kosmetiką. Personalo pokalbiai neatrodo labai vienuoliški, tačiau draugiškumas minčių apie seserijos variacijas sukelia. Jei tik čia neužsuka koks vyrukas su lazda. Nežinau, ar išgirdę frazę „su lazda“ įsivaizduojate nužievintą pagalį, tačiau senuko lazda būtent tokia. Mačiau, kaip ta pačia lazda jis žvejojo šiukšlių konteineryje. Ta pačia pasiramsčiuodamas keliauja ir į vieno ikso „Maximą“ Pelesos gatvėje. Nedidelio ūgio, tamsiai rudomis skvarbiomis žvejo akimis.
Sykį viena kačių veisėja paaiškino mano katino meilumo priežastį. Esą jis meilinasi, lipa ant kelių, glaudžiasi prie veido ir krūtinės, glaustosi ir minko mane tik todėl, kad per trumpai žindytas, per anksti atitrauktas nuo motinos. Jeigu pritaikyčiau šią logiką sau, turėčiau sakyti, kad mano požiūrį į gyvenimo atramas, miestus, būstą ir kitus dalykus lėmė kokia nors vaikystėje patirta stoka. Tai, kad visur įžvelgiu visų žmonių veržimąsi prie ko nors gyvo, švelnaus, su dviem atidžiomis akimis, galėtų reikšti, kad kaip tik to man vaikystėje trūko labiausiai. Bet kodėl tada mane taip masino pro svetimus langus gatvėn srūvanti šviesa, kažkieno nučiupinėtų daiktų šiluma, man svetimų žmonių užimtos būsto erdvės? Argi reikštų, kad ir šiuos dalykus išgyvenau nepakankamai? Galbūt lemiamos įtakos turėjo tai, kad iki trejų metų augau pas senelius kitame mieste, kad motina mane aplankydavo tik savaitgaliais, o nuo trejų metų mano erdvė suskilo į mažo butuko Panevėžyje ir vaikų darželio kambarius?
Vis dėlto reikia pasakyti, kad savo požiūrį į būstą ir jo aplinką keičiau panašiai, kaip kai kas keičia politines pažiūras ar religinius įsitikinimus. Niekas man neįrodys, kad ši požiūrių kaita atitiko brendimo procesą ir kad dabartinis mano santykis yra brandesnis nei tada, kai man buvo dvidešimt.
Man, dvidešimtmetei, atrodė, kad labiausiai mane tenkintų švari, šilta ir nedidelė erdvė, kurios neslegia nei žmonės, nei daiktai. Didysis vyksmas vyko mano pačios viduje, jis mane pripildė tarsi rūgstantis gėrimas, kuris veržiasi lauk, ir to man visiškai užteko. Bet koks išorinės erdvės apkrovimas atrodė visiškai nereikalingas apsunkinimas. Su slaptu malonumu pati sau viena džiaugiausi, kad man tiek nedaug reikia. Rytą ant bendrabučio radiatorių radusi sausus iš vakaro padžiautus savo skalbinius imdavau manyti, kad vieno apatinių ir viršutinių drabužių pakaitalo man netgi per daug.
Tomis dienomis Vilnius man buvo švari, tuščia studentų bendrabučio kambario erdvė. Kad dar labiau išnaudočiau šį man Vilniaus suteiktą turtą, savaitgaliais, kai mano kambariokės išsiverždavo pas jų išsiilgusius tėvus, likdavau bendrabutyje – mėgaudavausi bendryste su labiausiai mane suprantančiu ir toleruojančiu žmogumi – savimi pačia. Su savimi aptarinėdavau perskaitytas knygas ar miežinės košės skonį. Mano aplinkoje nebuvo nė vieno, kuris suprastų, kokia yra skani košė, net jei ji paskaninama vien tik druska.
Vilnius man prilygo vienuoliškai vienutei, laisvoms rankoms ir kojoms, kūno lengvumui, kurį suteikia didelė bulvė, košė arba duona su svogūnu. Svogūno galvutę susitrindavau su aliejumi ir trupučiu druskos.
Kartais pasvajodavau, kad man užtektų japoniškos plastikinės dėžės-futliaro, skirto studentui ar keliauninkui. Ar šis bendrabučio-viešbučio variantas buvo eksperimentinis ir mane tiesiog apgavo? Tai, kad nuolat neišsimiegodavau, o tą trumpą laiką išmiegojau tarsi užmušta, man reiškė, kad kokybiškam miegui reikia lygiai tiek pat nedaug erdvės, kaip ir gyvenimui. Sapnų kokybė dėl to, kaip man rodėsi, nė kiek nesuprastėja. Todėl prabangios lovos, maniau, tėra tam tikras kultūrinis iškrypimas. Žmogus – savipakankama būtybė, jei tik jis pajėgia save gerbti ir įvertinti, kiek kainuoja prabangūs miegamieji ir salonai. Čia, Vilniuje, galėjau tai įrodyti pati sau bei savo kailiu.
Bandau atsiminti – o tai dabar nebėra paprasta – ar tik ne ta savipakankamumo idėja mane sulaikė nuo siekio bendrabutyje apsigyventi su kurso drauge, kuri man buvo įdomi ir draugiška, su kuria buvo apie ką kalbėtis ir su kuria buvo miela ilgiausias valandas gerti arbatą ir laižyti iš namų parsivežtą uogienę. Atsitiktinai su manimi antrame kurse apgyvendintas trečio kurso bibliotekininkes pasirinkau ir kitais mokslo metais. Tai, kad su jomis nebuvo privalu kalbėtis iš esmės ir kad slapčiausi mano svarstymai joms būdavo nepasiekiami, saugūs, man atrodė didelis privalumas gyvenant kartu. Gal, jei būčiau buvusi vaikinas, būčiau panašiai pasirinkusi neišsilavinusią, paprastutę, visais atžvilgiais sveiką žmoną, o aistrą, šventinius santykius – irgi saugumo sumetimais – būčiau linkusi palikti už šeimos ribų? Už bendrabučio kambario buities ribų pasilikau sau susitikimus su savo geriausia kurso drauge. Gali būti, kad netgi jai liko mįsle, kodėl nepajudinau nė piršto, kad apsigyvenčiau kartu, o vietoje to padovanojau per vasarą numegztas šlepetes. Geriausiu atveju šitai buvo priskirta mano pasyvumui. Iš tiesų visiškai sąmoningai ir aktyviai pasirinkau tas dvi bibliotekininkes, trokšdama ir vėl, kaip ir praėjusiais metais, likti laisva, nepriklausoma trečiąja, kuriai nereikia nei labai didelio draugiškumo, nei dėmesio. Galbūt iš slapto dėkingumo, kad nebuvau atmesta, noriai ir be eilės kuopdavau mūsų bendrą kambarį. „Būsi gera žmona“, – frazė, kuria jos mane bandydavo įvertinti ir kuri man, žinančiai tikrąją savo darbštumo ar valyvumo priežastį, atrodė juokingai nestilinga. Ji visiškai nederėjo prie džiaugsmingos mano vienatvės savaitgaliais su knyga rankose naktimis ir nuo įprasto režimo laisvo, kone gyvuliško miego valandų valandas dieną.
Ar ne dėl šios bemaž aršios, vienkiemiškos mano vienatvės, gyvuliškos laisvės mano geriausia kurso draugė rausdavo, kai jai kirpdavau kairės rankos nagus? Galbūt šis mano nenuolankumas, distancija jai neatrodė labai jaukūs ar tinkami tokiam intymiam, draugiškam veiksmui. Galbūt todėl ji, jei tik galėdavo, prašydavosi, kad kairę ranką jai apkirptų Vilniuje gyvenantis brolis.
Anuomet raudonas, socialistinis Vilnius dėl panašių dalykų neraudo. Jis gebėjo aprėpti ir suderinti vienatvės patosą ir nagų karpymo intymumą, švarias apytuščio studentų bendrabučio erdves ir vilnonėmis skaromis apklotas mergaičių lovas kambaryje, kuriame gyveno mano geriausia kurso draugė. (Mane, pamenu, labiausiai erzino ne vilnonės skaros, o kad viena iš jų buvo per trumpa ir iš po jos abiejuose lovos galuose šviesdavo draugės patalynė. Man tai atrodydavo negražu ir netgi nešvaru. Ar ne ši per trumpa skara buvo galutinis argumentas, padėjęs apsispręsti gyventi ne su viena įdomiausių mano gyvenime merginų, o su bibliotekininkėmis? Tai, kad abi jos man tada nebuvo labai įdomios, dovanojo neįkainojamą ramybę ir laisvę.)
Mano taikingumas ir ramybė, tiesa, buvo apgaulingi. Kai viena jų vėliau man parašė laišką, kuriame prisipažino mane visada labai vertinusi ir visada žinojusi, kad sunkią valandą kreiptųsi būtent į mane, buvo šios nekaltos, nesąmoningos ir neplanuotos apgaulės pasekmė. Dabar nežinau, ar turėčiau dėl to graužtis. Laiško gavimo dieną mano ramybės ir tvarkos siekis tebebuvo hipertrofuotas: kartu su Sąjūdžiu mane užklupo Dievo klausimas, o su juo ir dieviškos tvarkos teisingumas. Į savo kambariokės pasidejavimą, kad mirė kitos kambariokės mažoji sesutė, atsakiau, kad tokia buvo Dievo valia. Be to, leidau sau priminti, kad mergytė buvo nesantuokinis vaikas ir augdama būtų išgyvenusi savo motinos nuodėmę bei tėvo nebuvimą. Tad Dievui galbūt mieliau buvo pasiimti ją kaip savo angelėlį ir šitaip ją išgelbėti.
Nenuostabu, kad mano buvusi kambariokė man nebeparašė. Galbūt to ir siekta. Žinau tik tiek, kad po kelerių metų bet kuris dejuojantis žmogus būtų sulaukęs iš manęs bent jau žodinės paguodos. Ar tai reiškia, kad mano kambario draugė man parašė per anksti?
Kad ir kaip ten būtų, tai tik patvirtina, kad Vilnius buvo apgaulių ir saviapgaulių vieta laikais, kai dar nebuvome įpratę apgaudinėti ir tikėjome, kad mūsų gyvenimo pakeleiviai – ne iš tų, kurie apgauna.
Beje, susitikusi save anuometinę būtinai paklausčiau kai kurių dalykų, kurie dabar man visiškai nesuprantami. Pavyzdžiui, kaip vienuoliškos studentiškos celės askezė ir švara man derėjo su anuomet dievintų teatrų scenomis ir ta pompastiška pasipuošusių žiūrovų minia? Kas dar, be mados ir inercijos, vydavo mus viduržiemį nuo ketvirtos ryto stovėti prie teatro kasų, kad gautume bilietą į trokštamą spektaklį? Kokiuose sąmonės ar pasąmonės užkaboriuose tuo metu tūnodavo mano savipakankamumo, būsto-futliaro ir askezės idėjos? Kokiu būdu šalia būtinų, lengvų, ant pečių nenešiojamų, nematerialių dalykų tilpdavo didžiulės, kilimais išklotos teatrų erdvės, šviesos žaismė scenoje? Kokia galia išgalvotas veiksmas traukdavo ašarą ir netgi persikeldavo į sapnus? Tikiu, kad visa tai lėmė Vilniui būdingas užkrečiamas nenuoseklumas. Žvelgiant į šių dienų Vilnių, galima įsitikinti, kaip nuosekliai jis, nenuoseklumas, perduodamas iš kartos į kartą. Ir kaip nuosekliai aš ir vėl apsigyvenau jame, rasdama čia anų dienų neutralumą, diktuojamą dėmesio ir aistros stokos. Nenustebčiau, jei mirusi sulaukčiau iš šio miesto laišką su prisipažinimu, kad buvau vertinama ir kad ne vienas mano skaitytojas sunkią valandą atsiremia į ką nors, į ką, būdama gyva, atsiremdavau aš.
Žurnalistikos studijos buvo viena iš galimybių apsibrėžti. Nedaug trūko, kad tuo pačiu apibrėžtumu man būtų tapusi matematika ar psichologija. Vilnius priėmė mane su mano neapibrėžtumu ir savipakankamumo iliuzija. Tokiems kaip aš čia buvo vietos. Būdama savimi, čia galėjau jaustis taip, tarsi būčiau natūrali atitinkamos savasties schemos paveldėtoja. Per stojamųjų egzaminų pokalbį niekas nenustebo išgirdęs, kad žurnalistiką pasirinkau kaip vieną iš sistemų, kuri niekuo ne blogesnė už kitas. Tai, kad žurnalistikos sistemiškumas kai kam iš šios profesijos atstovų atrodo mažiausiai sistemiškas, tėra ne dviejų skirtingų daiktų savyje, o skirtingų požiūrių klausimas. Anais laikais, juolab akademiniame lygyje, viskas būdavo pateikiama sistemiškai, nors ir nebūtinai privalėjai to paisyti. Į trečio kurso pabaigą saugumą teikusios ribos man jau buvo nusibodusios. Sutikite, jauna, netyčia nėščia tapusi moteris pačiu natūraliausiu, kūnišku būdu patiria savo pačios neapibrėžtumą, jei tik ne sisteminę krizę.
Dabar sistemiškumo man suteikia M. K. Čiurlionio gatvės atkarpa. Ji yra mano kasdienių kelionių pirmyn ir atgal trajektorijos dalis. Esu viena iš šaligatvio šlifuotojų, pėdindama nuo Šv. Konstantino ir Michailo cerkvės iki posūkio į Z. Sierakausko gatvę. Keliaudama pirmyn nušlifuoju šiek tiek daugiau, nes ryte mano kuprinė sunkesnė. Nešuosi pietus, kurių dažna dalis – sandarus indelis su sriuba. Mano bendradarbės kartais replikuoja: „Ir netingi gi tu“, tačiau gali būti, kad toks mano elgesys joms atrodo laiko švaistymas. Jos dažniausiai nusiunčia kurią vieną su sąrašiuku į „Maximą“ parnešti salotų indeliuose ir dar ko nors. Kitos užsipliko dribsnių iš spintelės. Mano simpatijos šių pusėje, mat esu intravertiškai protestantiškos dvasios ir sovietmečio askezės vaisius. Gyvenant Panevėžio daugiabutyje mums kartu su mama tai buvo miestiška askezė. Praktikavome maisto gamybą iš esmės be atliekų. Suskaičiuoti virtinukai ir varškėčiai, duonos plutele sudažytas padažas lėkštėse, o jei labai skanus ir jei mato tik artimieji, tai atsiprašius – ir išlaižytas. Viską, kas lėkštėje, suvalgyti mus mokė auklėtojos Gražina ir Irena Panevėžio vaikų darželyje „Žilvitis“. Ar pajėgi esu atpažinti visas savo aistros askezei dedamąsias? Kas lėmė, kad visą gyvenimą traukė ne prabanga, gausa, o minimalizmas, gebėjimas kažką sukurti iš nieko, panaudojant ne pagal pirminę, ne pagal tiesioginę, o pagal išvestinę, kartais ir sukurtą paskirtį? Valgio ruošimas ir valgymas man mieliausi tada, kai jie panašūs į apsivalymą. Suvartoji ir lieki tuščiomis rankomis, laisvas, bemaž nepasunkėjęs, sueikvojęs tik nedidelę dalį to, ką užgyvenai dirbdamas, t. y. darydamas tai, kas buvo priešinga laisvei, dykinėjimui. Arba svajingam buvimui, aistrinančiam mąstymui, kurie, regis, buvo duodami dykai ir kurie išliko viena maloniausių veiklų, daugelio siejamų su neveikimu, tinginyste.
Ką turiu galvoje, ne iki galo atsakingai įvardydama kaip intravertiškai protestantišką dvasią? Iš tiesų mano seneliai Jokūbas ir Kotryna Šernai buvo Biržų krašto žmonės, augo evangelikų reformatų ūkininkų šeimose. Jie buvo taip pat pirmoji nuo žagrės atskilusi karta, vėliau mokytojavusi to paties rajono palatvės kaimų mokyklose, ten pat gimdžiusi ir auginusi savo vaikus. Mano mama – vėlyvas mano keturiasdešimtmetės bobutės vaikas, antroji duktė. Pagrandukas, gimęs 1940-aisiais. Augintas baimės, slapukavimų, politinių perversmų ir nepriteklių metais. Protestantiškas santūrumas, saikingumas, įprotis sąžinės ataskaitas pateikinėti sau, o jei ir Dievui, tai be tarpininkų, bei tokius pat įpročius puoselėję kaimynai galėjo būti aplinkybės, kodėl mano seneliai nebuvo ištremti iš tėviškės sovietmečiu. Dar viena iš priežasčių – karo metu subombarduoti ir sudegę namai, kartu su jais – bent kiek prašmatnesni mokytojų baldai, indai ir rakandai, taip pat ir namų biblioteka. Šie pliki protestantai mokytojai po karo tiko sovietinei sistemai, liko ir toliau mokytojauti kaimo mokyklose. Iš juokingai mažų mokytojų algelių, prisidurdami iš menko ūkelio, jie užaugino dvi dukteris. Žinodama jų būdą, įsivaizduoju, kad jų dvasia reiškėsi tik pro sukąstus dantis. Taip tęsėsi ir vėliau, jiems tapus sovietiniais pensininkais. Abu kartu gaudavo šimtą rublių per mėnesį, kurių dalis nubyrėdavo ir man, kol, iki sulaukusi trejų, augau jų namuose Biržuose: seneliai įstengė sutaupyti tik pusei namo su nedideliu sklypeliu, o ir tai man atrodo beveik stebuklas. Lygiai kaip žiediniai kopūstai, šparaginės pupelės, braškės, agrastai, vyšnios ir kitos sodo ir daržo gėrybės, kurios vasaromis buvo mano džiaugsmas vaikystės metais. Ir dar atskiras kambarys ant aukšto su sena, žaliu veliūru aptraukta kanapa. Iki šiol prisimenu savo gimtadienius: braškės, miniatiūrinis biskvitinis arba vaflinis tortukas iš parduotuvės, limonadas, saulė ir juokas. Neįsivaizdavau, kad gali būti kas nors prašmatniau.
Mano tėvo charakterį, kurį irgi atkartoju tarsi apsitrynusi ir kažkieno papildomai perpiešta kopija, geriausiai iliustruotų jo tėvų sodybėlė nelabai toli Vabalninko. Sukiužusi prosenelių statyta trobelė mažulyčiais langeliais, balkiu paremtos seklyčios lubos, įmirkstančios per liūtis, dubenėliai ant grindų su į juos kapsinčiu lietumi. Šviežios bulvės, rūgpienis, kiaušinienė su lašinukais – amžinieji vasaros pietų patiekalai, lenkę mane prie pastovumo ir monotonijos. Tunelį primenantis rasotas takas per vasarojų iki tetos ar antros eilės pusseserės Augutės sodybos, žliugsintys sandalai po viešnagių – tai, kas iki šiol patvirtina, kad gamtos pasipriešinimas yra švelnus, draugiškas net vaikui, o jos nepatogumas veikiau senių išgalvotas. Betgi buvo ir įspūdingų formų smetoniniai vaistų buteliukai už daržinės ar klėties, anuomet reiškę aistringų mergaitiškų žaidimų galimybę, o dabar – žmogaus kūno silpnumą, turėjusį savo miestiškų ramsčių ir atokiausiuose, prakaituotuose vienkiemiuose.
Mano senelių iš tėvo pusės planus pasistatyti naują namą sugriovė karas. Naujam gyvenimui paruoštus ir jo nesulaukusius statybinių medžiagų likučius dar teko matyti savo akimis. Jie buvo atsakymas į mano klausimą, kodėl senelių trobelės langai tokie maži ir kodėl lyja seklyčioje.
Būdama vaikas, neklausinėjau apie Vilnių ar didžiuosius pasaulio miestus. Jų mano gyvenime tiesiog nebuvo. O kai atsirado, didesnio įspūdžio nepadarė. Kelionė su klase į Operos ir baleto teatrą? Prisimenu ne Vilnių, ne operą, o prievolę pasipuošti, nejaukumą dėl susiglamžiusio sijono, nepatogumą dėl paaugliškos meilės be žymesnio atsako. Tvankią autobuso galiorką, kurioje kažkam buvo duota daugiau nei man, vaidinusiai, kad visko duota pakankamai. Slepiamas meilės alkis ir nuovargis dėl privalomos aktorystės naštos šiame primestame gyvenimo spektaklyje. Rasotų vasarojų, vasaros ir nevaržomos, laisvos vienumos, perspektyvų su pamiškėmis bei horizontų ilgesys.
Kelionė su mokyklos choro grupe į Dainų šventę? Vilnius ir vėl reiškė saulės, lietaus ir masinio veiksmo režisierių auklėjamų ištroškusių žmonių masę, muštruojančius pedagogų balsus, kažkurios Vilniaus mokyklos sporto salę, skirtą moksleivių iš provincijos nakvynei. Įkaitusį asfaltą, kurį teko pajusti basomis, iki kraujo nutrintų kojų padais, su pigiomis, nepatogiomis basutėmis rankose. Nekryptingo paaugliško geismo pritvinkusį kūną, dengiamą mamos jaunystės suknelės. Viena iš šios krepdešino suknelės mėlynų gėlių buvo ne žiedas, o iš mamos jaunų dienų paveldėta rašalo dėmė. Pamenu savo nelabai tvirtą tikėjimą, kad kitiems tai atrodys gėlė, ir nesunaikinamą savo pačios prakaito dvoką. Anais laikais dezodorantas buvo laikomas prabanga, o toli nuo namų, be dušų ir prausiklių, kūnas tapo tuo, kuo ir turėjo pavirsti. Ak, Vilnius buvo toks nepatogus, gerokai blogesnis nei provincijos miestelis ar kaimas, kur, siaučiamas erdvių ir vėjų, atokiai nuo žmonių, galėjai būti švarus net ir būdamas prakaituotas, ar šventas netgi geisdamas kažko, kas buvo vien tik vaizduotės ar sapno vaisius!
Stojamųjų dienos universiteto studentų bendrabutyje? Dvokiantys čiužiniai ir susmukusios pagalvės, įdubusios metalinės lovos, išklaipyti langų rėmai, suspardytos durys išklibusiomis spynomis, prišnerkštos virtuvės užsikimšusiomis plautuvėmis? Trečiakursiai istorikai, ištroškę vakarykščių moksleivių dėmesio ir jų keptos duonos su česnaku? Stojančiųjų bruzdesyje ryškėjanti konkurencija, kova dėl vietos, besitęsianti iki šių dienų? Kažkieno primesta prievolė būti geresniam nei kas nors kitas ir drovumas, suvokus, kad iš tiesų toks gali būti ir tampi, bet tik ką nors išstumdamas? Didesnis miestas, regis, tegalėjo reikšti didesnį stumdymąsi, o viso to atsisakant grėsė atskirtis ir badas.
Stojamieji, į kuriuos atvažiavau su plona, o galbūt plonesne nei kitų pinigine, buvo alkstančio Vilniaus patvirtinimas. Vieną vakarą likome be maisto, parduotuvės buvo per toli ir turėjo greitai užsidaryti, restoranai neatitiko mūsų kišenės galimybių. Laisvė čia buvo dar labiau susijusi su pinigais nei kaime. Netgi stojamieji prilygo didžiajai medžioklei, kuri reiškė, kad vienas grįš su grobiu ir apsirūpins maistu, o kitas liks be nieko, privalės medžioti mažesniuose plotuose, kur grobis mažesnis. Ar tiems, kuriuos tėvai išlaisvino nuo skurdo bei finansinių rūpesčių, Vilnius atrodė mielesnis ir laisvesnis? Ar laisvai eikvodami tėvų pinigus ar kitus išteklius – pastogę, maistą – jie tarėsi esą laisvi ir džiaugėsi laisvės pojūčiu?
Neįstojusieji provincijos vaikai turėjo grįžti namo pralaimėję, turėjo ieškotis darbo arba užsitempti kareiviškus batus. Vilnius anaiptol nebuvo gailestingas nei pernelyg svetingas. Toks, kuriame galėjo gimti didieji ilgesiai ir poezija. Mažutėlius priglaudžiantis Dievas čia buvo neprieinamas. Jis kažkur slapstėsi. Buvo per sunku jį atrasti neturint įgūdžių.
Likau vaidinti sovietiniame Vilniaus spektaklyje. Nežinia, ar man pasisekė. Nedaug turėjau medžiotojui reikalingų savybių. Teisybę pasakius, vienintelis dalykas, kurį gebėjau panaudoti savo kovai už būvį, buvo medžioklės trukdymas, negrabiai grojant savadarbe dūdele ir baidant žvėris tolyn nuo šautuvų. Pamačiusi, kad plotai bendrabutyje buvo suteikti kolūkių pirmininkų ir kitų provincijos turtuolių vaikams, o ne man, vien iš medicinos sesers pajamų auginamam žmogui, surašiau ilgiausią laišką fakulteto valdžiai. Be išsamių argumentų, buvo pridėtas ir mano sukurtas šeimos biudžeto buhalterinės apskaitos modelis, kuriame išlaidos viršijo pajamas. Į tokį bjaurų mano dūdelės birbesį tuojau pat sureaguota. Vietelė sudvisusiame bendrabutyje „Kamčiatkoje“ man buvo skirta netrukus ir šituo įrodyta, kad savadarbis nešaudantis pyškalas vis dėlto yra šioks toks medžioklės įrankis. Paradoksaliu būdu tai tapo papildomu argumentu, norint pakartotinai patikėti žodžio galia. Pirmąją man skirtą pastogę (ir sykiu Vilnių) savo gyvenime pelniau liežuviu.
Visa tai pasakoju – pirmiausia sau – tam, kad dar sykį pasikartočiau ir fiksuočiau, kad Vilnius yra sudėtingas daiktas savyje, atiduotas į sunkiai prognozuojamų interpretatorių rankas, tiksliau – šių liežuviams, be to, dažniausiai neurotiškiems ar net maniakiškiems polinkiams. Mano pasipriešinimas tradiciniams Vilniaus apibrėžimams, istoriniams skerspjūviams ir įvairialypei šio miesto poezijai iš esmės yra ne mažiau įvairialypis nei patsai Vilnius. Pirma, į Vilnių mane tiesiog įstūmė. Man buvo įrodinėjama, kad tai vienintelis mano gyvenimo kelias ir kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Visi, kurie mokėsi Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje, turėjo siekti Vilniaus arba mažų mažiausiai Kauno, humanitarinių polinkių turintiems abiturientams mokslai sostinėje buvo pirmasis pasirinkimas. Mokydamasi devintoje klasėje to dar nesupratau. Rašinėlyje apie savo svajonių profesiją parašiau – kaip jau minėjau – kad noriu būti karvių melžėja ir gyventi kaime. Rusų kalbos ir literatūros mokytojos įtūžis, kai prieš klasę skaičiau savo rašinėlį, man buvo ir netikėtas, ir pamokantis. Pasirodo, geros moksleivės svajonė gyventi harmoningą gyvenimą gamtos ir gyvulėlių prieglobstyje yra įžeidimas visai solidžiai pedagogų kompanijai, kurių darbo rodiklis – abiturientų, įstojusių į aukštąsias mokyklas, skaičius. Anais laikais Vilnius ir jį pasiekusieji buvo jų triūso kokybės įvertinimas. Jį natūraliai lydėjo daugelio tėvų lūkesčiai ir linkėjimas savo vaikui visko, kas geriausia. Vilnius daugeliui tėvų buvo jų tėviškos aukos įprasminimas. Sostinės magnetas, sutraukiantis geriausiųjų srautą, buvo tarytum vidinės geležies – atsparumo, tvirtumo, kietumo ir kitų savybių – įvertinimas. Slapčia bodėjausi visu tuo kaip viena iš daugelio prievolių. Kaip galėjau matyti kokią nors laisvę? Geriausiu atveju galėjau ją susikurti ir atrasti kaip man tinkamiausią nišą. Gali būti, kad ir atradau, netgi ilgalaikę.
Apšnerkšti universiteto bendrabučiai, studentiški gardeliai su būtiniausiais daiktais galiausiai tapo man užmiesčio platybių, kaimo vienkiemius supančių erdvių paralele. Vienintelis mano reikalavimas ar lūkestis tebuvo, kad šių daiktų nebūtų per daug, o supantys žmonės iš manęs nereikalautų irgi per daug, būtų tylūs. Jų paviršutiniškumas man galėjo būti naudingas tarsi foninis triukšmas, prie kurio ilgainiui pripranti. Progai pasitaikius jį galima palikti be mažiausio sąžinės graužimo.
Kaimo tylos išsipildymas mane aplankydavo savaitgaliais, kai likdavau bendrabučio kambaryje viena, kai pas savo tėvus išvažiuodavo ne tik kambariokės, bet ir artimiausia mano kurso draugė. Savo laisvę atrasdavau rinkdamasi vienumą bendrabutyje ar kurioje nors bibliotekoje. Tai, kad negrįžtu pas mamą, man reiškė, kad išlieku laisva nuo maisto pertekliaus, nuo pusiau atvirų kalbų su mama, kurių trapios briaunos mane žeisdavo.
Šis skausmingas balansavimas visuose pašnekesiuose, vaduojantis iš neutralaus mandagumo, peržengiant takto ribas ir kartu nenoras įskaudinti, atjauta visiems, kuriems skauda, tebėra svarbiausia mano bendravimo savybė. Atradusi kalbos ir kalbėjimo galias, skubėjau jomis pasinaudoti. Ribų peržengimas rašant buvo tam tikra išeitis, estetinės distancijos kūrimas, vaduojantis iš nebylumo ir tuo pat metu išsaugant tylą. Pirmieji mano tekstai buvo tarpinė būtis tarp dienoraščių ir laiškų nepažįstamiesiems, kurie netikėtai pasirodytų panašūs į mane ir taptų mano neapibrėžtos bendruomenės nariais. Jiems turėtų būti pažįstamas šis kankinantis balansavimas tarp drąsios nuogybės (ji anuomet man prilygo tiesai) ir noro, kad ši nuogybė nieko neįžeistų. Jie turėjo būti iš tų, kuriems meilė ar prieraišumas Vilniui turėtų meilės kančiai ir neišsipildymui prieskonį, kančios priedangų ir prieglobsčių pavidalus. Tai buvo viešajai kalbai svetimas ir ideologinių normų neatitinkantis rezistencijos būdas anuomet, ir lygiai toks pat jis yra ir dabar, šaunuolius piliečius, sėkmės vaikus, visą ekonomiką, taip pat ir kultūrą palaikančius vartotojus visuotinai šlovinančiais laikais. Argi tai nepatvirtina, kad visų visuomenių autsaideriai išaugę iš tos pačios šaknies ir turi daug bendra? Argi tai nėra klasikinė pamoka apie tai, kad dalis žmonių neturėtų savęs graužti dėl to, kad neranda vėliavų, kurios jiems taptų mielos? Argi tai nereiškia, kad kiekviena laisvės vėliava tėra šiek tiek kitokios nelaisvės ženklas, ir nieko daugiau?
Jau anais laikais Vilnius tapo man vienuolynu, kuriame savaitgaliais man atitekdavo viena iš celių, laisvės skaityti, mąstyti ir rašyti vieta. Į laisvę kviečiantys Sąjūdžio – ir pirmiausia Vilniaus – mitingai, regis, įpareigojo mane naujiems vaidmenims, kuriems neturėjau talento. Visuotinis entuziazmas man neatrodė bjaurus ar nederamas. Veikiau bjaurus ir nederamas atrodė mano negabumas įsitraukti ir patirti džiaugsmingą virpulį nešamai visuotinio pakilimo bangos. Slėpiau jį, ir tai buvo mano asmeninė nelaisvė, skambant laisvės arfoms ir fanfaroms.
Po kokio dvidešimtmečio vieną darbo dieną Vilniaus centre pasijutau uniformuotų vadybininkų su tipiniais kostiumėliais, baltais marškiniais ir vienas į kitą panašiais sakvojažėliais apsiaustyje. Tai buvo nauja Vilniaus kariuomenė, tęsianti savąjį laisvės žygį. Jau buvau išmokusi, kad jis man svetimas, ir tai nebebuvo man naujiena – veikiau patvirtinimas.
Kai atvykau į Vilnių, mano gyvenime įvyko nemenkų pasikeitimų. Apibendrindama juos buvau priversta sau prisipažinti, kad Vilniuje dar labiau priartėjau prie žemės. Ši išvada privertė mane suabejoti, ar tikrai Vilnius ir buvo tas tikrasis pokyčių veiksnys ir paskata. Abejoti paviršutiniškai nustatytais priežasties ir pasekmės ryšiais buvau išmokusi ir įgudusi ne Vilniuje. Ar šią abejonę dar galima taikyti čia? Žinau tik, kad pradėjusi gyventi šalies sostinėje:
1. Daugiau vaikščioju pėsčiomis. Tai darau iš dalies dėl kaimiško racionalumo: šeši kilometrai su trupučiu per dieną yra labai sveikas ir švelnus fizinis krūvis. Be to, šitokiu būdu man pavyksta sumažinti transporto išlaidas ir daugiau kaip valandą pabūti meditatyvioje vienumoje. Kelionė pėsčiomis Vilniaus gatvėmis man yra laikas, kai esu mažiausiai trikdoma ir – būsiu atvira – jaučiuosi laimingiausia. Šią iš esmės kasdienę kelionę padeda puoselėti tai, kad susisiekimas viešuoju transportu nuo namų iki darbo nėra labai patogus: privalomi persėdimai ir neracionalūs lakstymai iš troleibuso į troleibusą skirtingose stotelėse.
2. Nustojau vairuoti automobilį. Šis pokytis iš dalies susijęs su pirmuoju. Automobilį nustojau vairuoti dar ir todėl, kad nėra kur jo pastatyti mieste, taip pat ir prie namų, kur branginu nedideles kiemo erdves.
3. Pirmą sykį gyvenime turiu savo pačios užsiveistą nedidelį daržą prie pat namų ir vasarą kas rytą galiu pasiskinti žalumynų.
4. Pirmą sykį gyvenime naudoju vandenį iš lauko kolonėlės – daržui laistyti.
5. Rečiau vaikštau į prekybos centrą ar parduotuvę. Brangindama laiką vieną dieną tiesiog priėmiau sprendimą apsipirkinėti internetinėje parduotuvėje. Šitaip sutaupau laiko ir sumažinu savo sąlytį su daiktais, kuris neišvengiamai stiprėdavo lankantis prekybos centre.
6. Suvokiau, kad atstumas nuo Naujininkuose įsikūrusios Dzūkų bibliotekos iki Seimo, Valdovų rūmų, „Akropolio“ ar išsičiustijusio uniformuoto vadybininko Gedimino prospekte yra didesnis nei nuo Vilniaus iki Mažeikių. Dzūkų biblioteka iki dabar gyvena be interneto, skaitmeninio katalogo, žiemą šildosi elektra. Nenustebčiau, jei vieną dieną paaiškės, kad bibliotekos kieme esančiu lauko tualetu naudojasi ir bibliotekininkės.
7. Vilniaus centre lankausi ne ką dažniau nei tada, kai gyvenau Latvijos pasienyje.
8. Vėl pradėjau gyventi viename bute su vyru ir dažnai juokiuosi iš visiškų niekų kaip vaikystėje. Įtariu, kad tai didžiąja dalimi susiję su aplinkybe, kurią paminėsiu kitame punkte.
9. Viskas, kas man pastaruoju metu nutinka, atrodo tarytum sapne – kur kas labiau tarsi sapne nei kada nors anksčiau. Ūmai pasikeitus gyvenimo aplinkai, praeitis nuskendo užmarštyje, buvusios aistros atrodo paikos ir nerealios – atrodo taip stipriai, kad imu manyti, jog taip ir yra. Praeitis dabar man atrodo tokia pat nepažini ir neapčiuopiama, kaip ir dabartis.
10. Mano kasdienis buvimas kur kas labiau primena plūduriavimą ir sklendimą nei įsitvirtinimą. Imu manyti, kad Vidmantė J., kadaise po Rašytojų sąjungos skliautais spaudusi mane dėl kažin kokių miglotų lenkiškų pavardžių rašybos dalykų, visiškai teisingai įvardijo, kad neturiu šaknų ir su tuo susijęs mano abejingumas šiai pavardžių rašybos aktualijai. Iš tiesų neturiu šaknų, kaip ir daugelis šio pasaulio gyvių bei negyvų daiktų, įskaitant paukščius ir akmenis. Rimtai įtariu, kad tokių bešaknių negyvų ir gyvų būtybių pasaulyje yra gerokai daugiau nei tų, kurios turi šaknis. Šis įtarimas veikia mane išganingai, dėl jo jaučiuosi ne tokia vieniša – kur kas mažiau vieniša nei tada, kai maniau, kad tokias šaknis turiu.
Maloniausios akimirkos Vilniuje, kai keliauju pirmyn ir atgal Adutiškio, A. Jaroševičiaus, Sodų, V. Šopeno, Šaltinių, Algirdo, Mindaugo, M. K. Čiurlionio gatvėmis. Šis kelias pirmyn ir atgal yra stabiliausia, ką čia išgyvenu, jis prilygsta taškui, nors visa aplinkui pajungta kažin kokiam keistam dalelių judėjimo dėsniui, šurmuliui, poriniam bėgimui ir pasilakstymui po vieną. Pro mėlynaskarę cerkvės angelę-sargę su šluota, pro Mindaugo „Maximos“ kaulytojus, pro amžinose Šaltinių gatvės balose rūgstančius liepų žiedus, pro paunksnėje išstypusias piliarožes, kurios iš pradžių tokios panašios į moliūgus. Augalai šiame mieste išliko man įdomūs, o gal net įdomesni nei anksčiau. Vilniaus augalams, kurie atlaikė žmonių ir technikos spaudimą, juntu ypatingą pagarbą. Iš M. K. Čiurlionio gatvės gyvatvorės galvą iškišusi katžolė mane kone sujaudino, o už tvoros Algirdo gatvėje žydrai pražydusi cikorija galutinai sutaikė su šiuo miestu: atėjo laikas ir man būti panašiai kaip tai cikorijai. Būti ir kiek galima nepaisyti spaudimo ir viso kito. Nepaisyti ant padų prilipusio šunų mėšlo, nepaisyti pusplikių juokingų lakstytojų. Jų liesi kūnai, asfalto fone švytuojanti jų melsvai balkšva oda, įsitempusios nugaros ir galūnės, sėdėjimo ir mąstymo sugadintos laikysenos juokingai panašios į mano paliegusias, sustingusias, pasikartojančių miesto vaizdų bei miesto ritmo nususintas mintis. Bėgioja jie taip pat nuobodžiai, kaip ir mano mintys, ir šis nuobodulio vardiklis mus suvienodina, susaisto, sutaiko bei pritaiko prie miesto.
Visi mes: einantys pirmyn atgal ir bėgantys – panašūs į dresuotus cirko šunelius, šokinėjančius ant užpakalinių kojų. Šokinėjame prieš miestą, stengdamiesi palaikyti savo kūnų judrumą, priešindamiesi sąstingiui, įrodinėdami savo gyvybingumą sau ir aplinkai. Natūralių kaimiečio poreikių ir darbų diktuojamus judesius pakeitėme nuobodžiais, ritmiškais kojų ir rankų mojavimais, trepsėjimais, alkūnių smūgiais į orą. Mūsų lakstymas primena masturbaciją, o liejamas prakaitas yra bevaisis. Ir galbūt aš čia esu atsidūrusi tam, kad išsaugočiau tam tikrą gėdos, kurią sukelia ne pagal paskirtį atliekamas veiksmas, likutį. Vis dar turėtume gėdytis to, ką čia, mieste, darome, nes tai vis dar yra šiek tiek juokinga. Gėdinga ir juokinga tai, nes vis dar esu aš, kuri šito gėdijasi ir drovisi.
Vilniaus autobusų stotis yra vartai į atskirą Naujininkų respubliką, kurioje jaučiuosi kalbinės mažumos atstovė. Ant tilto virš geležinkelio kartu su vėju mane kiaurai perpučia rusų ir lenkų kalbos, o kartais ir romų. Mano kaimynai Tadekas ir Lilė yra lenkai, kurie ne tik kalbasi, bet ir barasi bei keikiasi rusiškai. Sykį, prie Lilės gimtadienio torto, kurį jai padovanojome, juokais paklausiau, ar ir lovoje jie kalbasi rusiškai. Anot Tadeko, kartais tenka ir lenkiškai. Pro atviras buto duris sekmadieniais kartu su cerkvės varpais neretai girdžiu šeimyninį garo nuleidimą, paskatintą rusiškais keiksmažodžiais. Atvirai į akis jie nesikeikia. Dažniau šypsosi ir vienas su kitu elgiasi labai švelniai. Tadekas linksmina mane savo puikiaisiais priežodžiais „polnostju“, „v tom to i delo“ ir „ja serjozno govoriu“. Važinėja pas seserį į Keną, kurioje ir užaugo. Vasarą kokius tris kartus kieme kepė šašlykus, prie laužo susibūrė kartu su dvidešimt trejų metų dukra ir septyniolikmečiu sūnumi. Dažnai skolinasi alui arba kelionei po eurą ar du, kuriuos visada atiduoda. Mėgstamiausias alus „Šnekorių“, sykį juo pavaišino ir mus.
Esame apsikeitę šaltienomis ir naminiais pyragais.
Lilė ir Tadekas buvo pirmieji mūsų kaimynai, su kuriais užmezgėme ryšį. Savo vaidmenį čia atliko Lilės kosulys. Jį įveikti pasiūliau savo vaistažolėmis, ir už kelių dienų porelė prisistatė pas mus. Vaistažolėmis pastarąjį pusmetį šelpiau kokius tris kartus – tai Tadeką, tai Lilę. Visą pavasarį Tadekas po kiemą vaikščiojo berankoviais marškinėliais ir pilkomis medvilninėmis treninginėmis kelnėmis, basnirčia įsispyręs į plastikines kiniškas papliauškas. Per pačius pirmuosius susitikimus teko sužinoti apie platininius Tadeko klubų sąnarius ir tai, kad, būdamas vaikas ir paauglys, dirbo bažnyčioje šv. Mišių patarnautoju. Dvejais metais už jį vyresnė Lilė esą nutraukė jo religinę karjerą prieš kunigų valią.
Pavasarį Tadekas su Lile pjovė malkas, ruošėsi žiemai. Malkų jie pasirūpina tiesiog prie šiukšlių konteinerio. Kieme Tadekas visą žiemą laikė įvairių baldų nuolaužas. Kai neturėjo darbo, vilkdavo namo visokius išmestus elektrinius prietaisus, iš jų mėsinėjo viską, kas iš metalo, lydė varį savo krosnyje, leido pabaisiškus juodus dūmus. Vieną vėlyvą žiemos vakarą kaimynai pastebėjo iš Tadeko kamino kylančias žiežirbas, atvyko ugniagesiai, liejo vandenį, o paskui išrašė baudą už nesutvarkytą dūmtraukį.
Man patinka pakeliui į daržą pasilenkti po pigiais savo kaimynų skalbiniais. Jie man tiksi apie paprasto, neišrankaus gyvenimo galimybę. Lilei ir Tadekui paraginus, kartais nusiskinu vieną kitą jų gražgarsčių lapelį. Greičiau iš solidarumo, kad neprapultų, nes šias žoles jų šeimoje valgo tik Lilė. Mane įkvepia jų raustantys pomidorai, serbentų krūmeliai jų medinio namo pasienyje ir jauni avietynai patvoryje. Dėl to pusdienį rausiausi po statybinių atliekų krūvą ir garšvas, ruošiau sau nedidelį daržą. Iš pradžių mąsčiau apie tai, kad sveika judėti, paskui pradėjo lįsti mintys apie mitybos grandinę, kurioje vieni žmonės minta dar ir savo prakaitu, o kiti minta iš to, ką tie prakaituotieji sukuria. Ketvirtą ir penktą žemės darbų valandą jau nebemąsčiau nieko.
Ana ir Vasilijus yra mūsų kaimynai už tvoros. Sentikių pora, iš kurios labiausiai pažįstame Aną. Per tvorą pasikalbame apie daržą, kaitrą, kaimynystę, prezidentės nutolimą nuo paprasto, prakaitą liejančio žmogaus. Tiksliau, kalba Ana, o aš išsakau keletą pritariamųjų žodžių ar sakinių. Vasilijus yra rusas su Vanagėlio pavarde, kurios per sutuoktuves Ana nepanoro. Esą tai netikra pavardė: senelis, kadaise slapstydamasis nuo kariuomenės, susikūrė sau naujus dokumentus. Ar tai padėjo, Anos nebepaklausiau, nes kur kas tikslingiau to klausti tikriausiai Vasilijų.
Tebūnie palaimintas tvoros tinklelis, pro kurį matau graikinį riešutmedį, vyšnią, obelį, kaukazietišką slyvą, serbentų krūmus, veją su kate viduryje ir Anos daržo lopinėlius. Tai matau pro vieną iš keturių buto langų ir tai yra mano Vilnius. Su Anos padovanotais rabarbarų stiebais ir juodaisiais serbentais. Halės turguje jie neįtikėtinai brangūs. Tai paskatino mane pamąstyti apie neracionaliai išnaudotą garšvomis apėjusi patvorį. Serbentų krūmai pagyvintų apleistą kampelį tarp sandėliukų ir transformatorinės mergaičių kolonijos (dabar – socializacijos centro) papėdėje.
Kraštovaizdis čia gražiai kalvotas. Kai laistau savo daržo lysvę, vanduo bėga žemyn. Pradarę buto duris, dviem laipteliais nusileidžiame žemyn. Mūsų sandėliukų stogas su mūsų katinu ant krašto yra viename lygyje su žvyruotu mūsų kiemo pagrindu. Į savo daržą patenku atkėlusi tvoros tinklelį ir nušokusi nuo betoninio jos pamato. Nežinia kodėl šie laipiojimai ir šokinėjimai mane linksmina.
Žaibiškai pasaulio miestais ir kaimais pralekiantys turistai geriausiu atveju prasklaido odą padirginančius bemaž statiškus paveikslėlius. Tik bent kiek ilgiau pagyvenęs vienoje vietoje gali pajusti pokyčius, kitaip sakant, gyvybę. Turizmo pramonės greitosios produkcijos vartojimas tėra verslo ir vartojimo kultūros plėtros produktas.
Turizmo pramonė užtikrina tariamai prasmingą perteklinių pinigų perpumpavimą ar susiurbimą. Tai kišenių ir nuo prasmės tuštumos apsunkusio gyvenimo palengvinimas tam tikrai daliai oficialios ideologijos bei ekonomikos aukų. Religinių rudimentų mankšta tiems, kurie įtikėjo, kad nepaprastai svarbu bent kartą per metus pakeisti aplinką ir ten, naujoje erdvėje, pamatyti ką nors nauja. Savotiška auka ideologinei konstrukcijai, kurią sugalvojo kažkas kitas ir kuri tapo Dievą pakeitusiu stabo implantu. Sunkų visų metų triūsą įprasmina ir pateisina privaloma atostogų puota.
Turistinių kelionių pramonės rinkodarininkai nutyli, kad vienas didžiausių džiaugsmų žmogui yra pasikartojimo, ritmo suvokimas kaip kažkas sava, jauku ir saugu bei atpažinimo džiaugsmas. Štai kodėl daugumai vaikų patinka nuolat klausytis tų pačių pasakojimų ar žiūrėti vis tuos pačius filmukus bei atpažinti tuos pačius personažus animaciniuose serialuose. Blizgančios akys, jaukių emocijų saldybė, kai tave kas nors patikimas saugiai vedžioja už rankos įsivaizduojamu žinomų pasakų parku. Vėl, vėl, kol galų gale kuris nors „vėl“ degraduoja į bevardį, jokių emocijų nebesukeliantį daugtaškį: iš pasakų irgi išaugama, o per ankštas ar nudėvėtas pasakas turi keisti kitos.
Pernelyg didelis pramoninio turizmo kelionių greitis iš tiesų panašus į žaibiškai perverstą knygą, albumą, kai dėmesys koncentruojamas į sklaidymo judesį, jo tikslumą, o ne į tai, kas yra knygoje. Tai tarsi vairavimas dideliu greičiu judriomis eismo juostomis, kai netgi nepastebi kai kurių kelio ženklų, o vėliau negali pasakyti, ką matei šalikelėje.
Pernelyg mažas greitis ir įpročio, rutinos atbukintas žvilgsnis sugadina prasmingos komunikacijos galimybę panašiai kaip ir per didelis greitis bei per didelė informacijos gausa. Ilgiau gyvendamas vienoje vietoje nustoji domėtis aplinka, tavęs nebejaudina nedideli jos pokyčiai, panyri į save ar nukreipi žvilgsnį kitur. Tai įvyksta suveikus prigimtiniam gyvulio racionalumui. Gyvulys iš pradžių tikrina ir bando aplinką, naudoja atsargumo priemones, o ilgainiui, nepastebėdamas esminių pokyčių ir nebejausdamas poreikio tikrinti, daugelį veiksmų atlieka automatiškai. Šitaip jis tausoja energiją nešvaistydamas jėgų. Žmogus-gyvulys elgiasi labai panašiai, nors dažnai tai atsisuka prieš jį patį. Įprastinis darbas jam kelia nuobodulį ar net šleikštulį, sutuoktinis darosi vis labiau panašus į sudėvėtą drabužį, seną, pažįstamą daiktą, kurio nebepastebi ar netgi norėtum atsikratyti kaip nebūtino – nesąmoningai, vien iš intuityvaus, gyvuliško racionalumo paskatų.
Vilnius, kaip patirties objektas, gali būti iš tų, pro kurį prašvilpiama kaip pro statišką spalvotą paveikslėlį (kaip atskira patirties variacija čia galėtų būti egocentriškas atsiminimas apie save patį Vilniuje, viena iš dabartinės mobiliuoju telefonu žaibiškai pagaminamų skaitmeninių asmenukių). Lygiai taip pat Vilnius gali būti iš tų darinių, prie kurių pernelyg priprantama ir imama nuobodžiauti netgi ne dėl to, kad čia niekas nesikeičia, o dėl to, kad iš jo nieko nebesitikima, todėl pokyčiai tampa nebepastebimi.
Pažintis su Vilniumi, turint laiko pastebėti ir nustebti, užkūrus ir kurstant tyrinėjimo bei atradimų aistrą, panaši į įsimylėjėlio būseną. Tokiam įsimylėjėliui talkina tas pats gyvuliškas tyrinėjimo mechanizmas, kurį aistrina pirmykštė nerimo ir nesaugumo jausena bei suinteresuotas medžiotojo smalsumas. Kas galėtų pasakyti, kiek tai trunka ir kada šio naujo mechanizmo detalės praranda aštrumą, blizgesį, judesio sklandumą ir efektyvumą?
Pirmomis sugrąžinto ar sugrįžusio gyvenimo Vilniuje dienomis mane nustebino šalia geležinkelio, pėsčiųjų tilto papėdėje, įsitvirtinęs ąžuolas. Žiemą čia mane dažnai pasitikdavo gailiai ir gudriai kniaukianti katė. Matydavau šalia laiptų indelius su sausu ir kitokiu ėdalu, vandeniu. Maisto ar dėmesio ji kaulydavo dažniausiai tik iš buko įpročio. Vėliau mane pradžiugino ąžuolo ūksmėje stūksantis nuo ankstyvųjų sovietmečio laikų nebeveikiantis fontanas. Vasaros pradžioje nuo jo ėmė žliaugti šviesi žliūgių žaluma, ir vieną dieną mane ištiko lingvistinio ar etimologinio atradimo džiaugsmas. Tik čia, Vilniuje, kuriame buvau jo įsimylėjėlė, pagaliau supratau, kodėl ši sultinga piktžolė kadaise buvo pavadinta žliūge. Kai žliaugianti žaluma pagelto ir sušliuko, patyriau šiek tiek silpnesnį fonetinio-etimologinio atradimo linksmumą.
Ar koks nors šakninis miestietis, keleto vilniečių kartų palikuonis, galėtų tapti panašia augalijos, fonetikos, gyvuliško instinkto ar šio pradinės erotinės meilės jausmo cheminės-literatūrinės reakcijos vieta? Iš tiesų šis klausimas yra ir atsakymas kiekvienam, kuris klaustų, ar esame tik kieno nors kito variacijos, sumestinis biologinių ir socialinių dėmenų paveldas, ar vis dėlto nešiojamės kartu su savimi tam tikrą suvestinio individualumo naštą, ir dėl to apie savo savijautą Vilniuje verta – jei apskritai verta – rašyti lygiai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios yra rašęs kas nors kitas.
Įsimylėjėliui kai kurie mylimojo bruožai atsiskleidžia pokyčių ar tapsmo pavidalais. Emocijų šaltinis iš tiesų yra pats įsimylėjėlis, o dar tiksliau – banaliai standartinis erotinis mechanizmas, verčiantis įsimylėjėlį būti atidžiam ir aistrintis nuo bet kurio – seno ar naujo – mylimojo bruožo. Kai kurie šie bruožai yra informacija medžiotojui, kai kurie – aukai, visi jie padeda orientuotis ir vienu metu jaudina ambivalentišką įsimylėjėlį.
Panašiai nutinka miestą stebinčiam naujokui gyventojui. Kada ši būsena baigiasi? Po devynių mėnesių nėštumo naujais įspūdžiais esu vis dar nėščia. Man patinka nešiotis su savimi svarbių atradimų kolekciją. Narciziškai suvokiu, kad visi šie atradimai yra įvairių individualiai surinktų elementų reakcijos produktai. Per šiuos devynis mėnesius atradau, kad:
1. Tamsaus gymio vyriškis moka kalbėtis su savo dukra, geba atsukti veidą jos pusėn, ir kartais su ja kalbasi, o dukra jo nebijo, klauso, ką jis sako. Prieš tai daugybę kartų mačiau niūrų, liūdesio persmelktą vyriškio veidą: galbūt jam buvo gėda ir nejauku eiti savo dukters kryptimi. Gal kokių šešerių metų mergaitė eidavo dažniausiai per keletą žingsnių priekyje tėvo, ar už jo, ir tėvo buvimas, regis, ją domino mažiau nei metalinių tvorų virbai. Abu jie buvo kažin kokio pasmerktumo iliustracija, tuo pačiu metu atvaizduojanti ir miesto žmogaus būvį. Tačiau septintą mėnesį, vis skaisčiau šviečiant pavasario saulei, padėtis pasirodė ne tokia beviltiška.
2. Ant pirštų galų spyruokliuojantis belūpis jaunuolis aukštai pakeltu kuodu turi merginą, su kuria kartu perka maistą ir, matyt, drauge ruošia vakarienes ar vakarėlius. Ilgą laiką, gal ištisą pusmetį, atrodė, kad visas šio jaunuolio rūpestis yra atrodyti aukštesniam, tuo pat metu sukuriant lengvai gyvenančio, visais atžvilgiais lengvai ir laisvai besijaučiančio, savimi patenkinto žmogaus, kurio nevalia nepastebėti, įspūdį. Toks savimi nepatenkintas, nuolat save tobulinantis ir besistengiantis atrodyti patenkintas jaunas vyras man atrodė toks užsiėmęs savimi, kad mergina ar vakarienės ruošimas būtų atrodę neestetišku tokios būties pertekliumi. Galbūt tokiu ir tapo, ypač po to, kai jaunuolis pasislėpė po veidrodiniais saulės akiniais.
3. Liepa palei geležinkelio perėją iš tiesų yra tuopa. Rudenį, didžiausią dėmesį kreipdama į ąžuolą, iš nukritusių lapų spėjau, kad tai yra liepa. Buvo malonu galvoti, kad čia, vienoje užterščiausių Viniaus vietų, auga medis, siejamas su vaistiniu poveikiu. Buvo savaip malonu išgyventi nuo dulkių apsunkusius liepžiedžius ir lipnius liepų lapus, aplipusius juodu jų išskiriamo skysčio ir dulkių mišiniu. Pavasarį pasklidus pūkams, o vėliau ir iš lapų paaiškėjo tvirtesnė ir švaresnė medžio prigimtis.
4. Baltai tinkuotas „ministrų kalėjimo“ pastatas Gudų gatvėje iš tiesų yra daugiabutis. Kai tai sužinojau, tapo šiek tiek gaila ir šiek tiek pavydu. Gaila, nes kalėjimas šiai gatvei suteikė įvairovės ir saugumo, nes, tikėtina, kalėjimo aplinka stebima atidžiau. „Ministrų kalėjimo“ ledkalnis mano namų pašonėje žybsėjo kaip dailus paradoksas apie vidinius galios mechanizmo nesklandumus: galingieji imasi galios priemonių prieš galinguosius, šitaip pademonstruodami patį galios mechanizmo pavojų. Ledkalnis, nuvainikuojantis galinguosius, energingiausius, turinčius puikų emocinį intelektą, gebėjusius gyventi sėkmingai, linkusius į moralinius kompromisus, kurie jiems buvo greičiausiai netgi malonūs, panašūs į žaidimus ar medžioklę.
5. Mano panosėje po baltomis marškomis vyksta statybos. Virš šimtamečio daugiabučio ketvirtojo aukšto statomas dar vienas, kuris dar labiau užstos beprotiško traukinių ir lėktuvų judėjimo garsus. Balti plastikiniai uždangalai plakasi vėjyje, jų aidas mano kieme toks, kad atrodo, tarsi šnarėtų visiškai kitoje pusėje, tarsi mano kieme skraidytų didžiuliai aitvarai.
6. Tarp sentikių ir pravoslavų kapinių auga rykštenės ir sukatžolės. Pastarųjų prisirinkau pirmą sykį gyvenime. Laužiau jų medėjančius žydinčius stiebus palei pat besilinksminančius, poravimosi amžiaus dėsniams atsidavusius jaunuolius. Stebėtina, kad jie man nepasakė nė pusės žodžio. Galbūt buvau panaši į dvasią, ir nė vienas iš jų nenorėjo išsiduoti, kad jam vaidenasi.
7. Kapinių teritorijoje netoli konteinerių surinkti pievagrybiai pasirodė mirtinai nuodingos Patujaro plaušabudės. Muskarino jose yra pusantro šimto kartų daugiau nei kai kuriuose kituose nuodinguose grybuose. Parsinešusi namo pasitikrinau internete. Suveikė vidinis saugiklis. Nespėjau išsigąsti. Ačiū Dievui?
8. Šešiolika metų kieme išstovėjęs belangis „Volkswagenas“ gali užsivesti iš karto ir išriedėti taip greitai, kad tu net nespėji pajusti pagarbos vokiškai technikai ar džiaugsmo, kad pagaliau išgabeno šį nedailų paminklą, išvalė vaizdą pro langą, gyvasis paveikslas su darže triūsinėjančia Ana tapo natūralesnis.
9. Naujininkų žaliuosiuose ploteliuose šienaujama, ir garšvomis apėjusios statybinių atliekų kapinės šalia mūsų sandėliukų nėra išimtis. Šis faktas paskatino mane atkreipti dėmesį į tai, kas yra po garšvomis, ir nukasti plytgalius, stiklo, geležies, plastiko, tinko, betono ir asfalto nuolaužas vienoje garšvyno pusėje. Nukasinėdama patyriau nušvitimą dėl savo padėties mitybos grandinėje. Gamta mane šaukia misti savo pačios prakaitu, kai daugybė žmonių minta kitų prakaitu ir nesuka dėl to galvos. Kitąmet tame plotelyje ką nors pasėsiu, o garšvyno pakraščiuose dar šį rudenį pasodinsiu serbentų krūmelių. Ar didieji šliužai jų nenuės?
10. Vos trylika minučių nuo Aušros vartų gali sėkmingai gyvuoti šienaujamos statybinių atliekų kapinės, didieji šliužai, ridikėliai, salotos, krapai, gražgarstės, pupos, špinokai, katžolės, petražolės, kalendros, melisos ir pipirmėtės. Į šį nelegalų daržą palydi ir iš jo parlydi nuosavas katinas. Vieną vakarą gali pajusti netoliese kepant šašlykus ar netgi čirškinant briedieną, tiksliau, netoli Kenos automobilio suvažinėto briedžiuko mėsą. Ar tikrai jį suvažinėjo?
11. Egzistuoja atokus Vilnius, po kurį už šimtą litų pavedžioja ir pakalba spektaklio „Remote Vilnius“ kūrėjai. „Remote“ čia akivaizdžiai pasirinktas dėl ezoterikos, tarsi užkarda tiems, kurie ieško kažko suprantamo ir mėgsta patekti į spektaklius skaidriai, turėdami aiškią informaciją apie siužetą, pamatę vaizdus iš spektaklio, perskaitę suprantamas recenzijas. „Remote Vilnius“ apie atokų ir nelabai patogų miestą bei nelabai patogų miestietiškumą pasakojama į ausį, tiksliau, į abi ausis – per ausines, kaip ir dera marginalinei informacijai. Nepatogiam tekstui – ne vieta skambėti scenoje priešais stiprų publikos, nusiteikusios kam nors skaidriai vidutiniškam, frontą. Kuris iš mūsų pirmas apsirgs vėžiu ir sės į invalido vežimėlį? Štai klausimas, nuskambėjęs ausyse per spektaklį, senos, bemaž butaforinės ligoninės šventoriaus užribyje. Ką nuo ko atskiria ligoninės tvora? Šis klausimas irgi paliekamas atviras. Ir šis atvirumas toks pat nepatogus, kaip ir kitos atvirybės.

--

[1] Nedidelis Latvijos miestelis netoli Lietuvos sienos.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)

*

naktis
yra deimantas
iškasu jį vakaro rankomis
tyliai šlifuoju nematomais judesiais
iki tylos lapo briaunos
iki samurajiško viksvos aštrumo
prie nuogos lunatikės kojų
iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo
iki pirmosios rausvos ryto strėlės
į rasotą atrastą žolę

*

teptuko sapnas liečia drobę,
dažų vaivorykštę, beformes formas,
į tūrio tūrį skverbias, vainikuoja
beribiškumą plokštumos – kvadratą
netaisyklingai tobulą... ir baigias
teptuko sapnas, ir išnyksta drobė
kaip ir pasaulis, nykstantis aplinkui,
tik vakar susikūręs ir pradėtas
pažinti bei suvokti, ir – mylėti,
kaip paukščio pėdsakas danguj be pėdsako,
kaip traukinys Magritte’o, lekiantis be bėgių,
kur horizontuos rūko girios auga
ir niekio giesmę gieda apie Nieką...

Vilniaus ruduo

lietus ant antkapių ir bomžų
ruduo gilėja tartum sietuva
prie bernardinų glaudžiasi praeivis
vidurnaktis tartum sala

į rudenį įplaukus – vėlinės
artėja tarsi krantas nepuošnus
iš ten kur niekas nesivėlina
kur tyluma tavernų ir jausmus

nunešęs vėjas žaidžia vėlėm
lyg lapų kortom – nežinai
ar lapuos vėlės – ar iš vėjo
šešėliai jų kaip ir tasai kurs ėjo
prie bernardinų naktį – valkata –
bičiulis – sutvėrėjas – lietaus
virš antkapių ir laikinų prasmių

*

temsta: pūga
tūkstančiais nematomų pirštų
žiedžia šlapią sniego marmurą

vėjas greitėja
iš kosminių nakties vargonų vamzdžių
staugia lyg girtuoklis tuščiame erdvės butely
murma lyg sniego avelė lūžta lyg japono nupiešta pušies šaka

temstant sutemsta: mėgaujuos
vaizdais kuriuos matau nematydamas
vidunaktį išeinu į saulėtą žiemos rytą
pasaulį po saule – užpildytą
tūkstančiais pūgos skulptūrų
reljefų faktūromis ir rašmenimis kuriuos
pūga rašė dar tada kai buvom beraščiai
ir kai dar nebuvom

*

nežinau
ar sapnas ar tikrovė
regėjau: vienaakiai
paukščiai neskrido
tik vaikščiojo žeme
tarp medžių ir
gatvių namų plokštumų
didelėm laukinėm
pilnom gerumo
šiltos šviesos akimis
aš pradėjau tikėt
kad pirmieji ciklopai
buvo ne žmonės
o paukščiai
dideli kaip išmirę moa
šiek tiek nerangūs
ir tik vėliau – prie graikų
stojo dvikojų besparnių
ciklopų era

Rekonstrukcija: snaigių peiliukai

glamonių paukščiai aptūpdavo tavo kūną
(laikas augo lyg žolė pavasario pievose)
susipynę siūbuojantys medžių sargai
atverdavo girių rūmus o vėjas – o vėjas
nešė kelio į save – į tave – į mus – dainą
(laikas dar augo lyg žolė vasaros pievose)
krito byrėjo bučiniai lyg geltoni lapai
ruduo žvyrkelių botagais čaižė horizontus
(laikas nustojo augti brandino rudenio sėklas)
bučinių medžiai išbarstė lapų smaragdą
mūsų baltas kelias per žalias lygumas
staiga išsišakojo kaip dvigubas gyvatės liežuvis
(pirmosios snaigės krito lyg balti
deimanto aštrumo skutimosi peiliukai)

Rekonstrukcija: dvidešimtosios vasaros užkalbėjimas

iš senos nušiurusios
užrašų knygelės su senais naiviais eilėraščiais
išnyra svaigi dvidešimtmečio vasara
lyg povas lyg rojaus paukštis
lyg feniksas pasmerktas
vis atgimti atminties planetoje
kur amžina vasara lietė
žmonių ir medžių veidus
baltomis debesų rankomis
barstė lyg saulėgrąžų žiedlapius
geltonas ir giedančias dienas
(meile rinkdavom jas lyg obuolius
rudenėjant senam pažinimo sode)
kraujo raudonis ir upių mėlis
lėkė mano – tavo – mūsų – gyslomis
per neįvardintą pasaulio Vienį
prie sovietų – bet taip toli nuo sovietų
toli nuo kapitalizmo – dvidešimtosios
vasaros draustinyje kurio ribas
žinojom tik dviese

Apie valandas

valandos yra kaip gėlės
ciferblatų galvos vėjy
nebanalios šitos gėlės
net tada kada banalūs
įvykiai ar mintys tavo
ar buitis prismaugus būtį
ar tiesiog depresijos minutė
ar nusivylimo juodas šydas
krenta ant prasmių raidyno...

valandos yra kaip gėlės
žydi sau ir tau jos duotos
jei regėsi ta rega tikrąja
jei kaip dovaną priimsi
ciferblatų galvas vėjy
net tada kai jie rūdija
net tada kai jie išbyra
sėklom į pasaulio vėjus
valandos yra kaip gėlės
motinos meilužės sesės
dieviškas be dievo jų žydėjimas
ir toli tas paskutinis ciferblatas

Klimato atšilimas

jau kloja sniegas baltą sielą
ant šlapio purvo.
                          Sniegas
šiam Europos užkampy vaikų svajonė.
Joks tikras senis šaltis neateis purvynais,
užstrigs ant žvyrkelio jo eiklios rogės;
praplėš šalikelės erškėtis rūbo skverną
ir baigsis gruodis taip, kaip baigės
daugybė gruodžių – nieko naujo –
ištirpsta sniegas – baltą sielą
sapnuoja vaikas – palmės sėklą
į šiaurę neša žydras brizas

Liepos trisdešimtoji

I
brangakmenis yra vienišas.
paukštis yra aukščiau už dangų.
pasaulis šiandien neturi
nei pradžios, nei pabaigos.

žolės yra žalesnės už atmintį.

II
stalas sode raudonai dažytas
vasaros lietui lyjant. Sraigė
kopia aukštyn po sausros,
žolės nusigeria dangaus vandeniu,
stipresniu už degtinę.
                                   Žydi
liepos trisdešimtoji it rožė.
Žolės ir žmonės žengs
rugpjūčio vieškeliu link Žolinių.

                                       2015

*

Sausros demonai
degančių vėjų lūpom

dykroj be dūmų
užsiliepsnoja ir sudega
paskutinis saulėgrąžos geltonis

toli nuo Van Gogo
toli nuo musonų
virš Himalajų

Koanas sau pačiam

kada ieškojau kelio – praradau
kai nieko neieškojau – kelias vedė

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

– Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo į Algimantą – šiandien pradėjo pratintis tarti savo buvusio dėstytojo vardą, juk elektroniniuose laiškeliuose kreipinys „mielas Algimantai“ nebūtinai reiškė familiarumą; šiaip ar taip, kreiptis „profesoriau“ neturėjo kada įprast, – jos laikais Algimantas Opulskis buvo docentas.
Jubiliatas profesorius – kažin ar džiaugsmingai švenčiąs: sulaukęs 65-erių vakar, penktadienį, buvo iškilmingai pagerbtas universitete, kartu ir išleistas į pensiją – jos atsakymo, regis, laukė kiek nerimastingai. Visai draugijai jis ką tik buvo apskelbęs, kad patiki juos dviejų sportiškų vyrukų, dar studentiško amžiaus sūnų globai, pats liksiąs jų laukti čia. Vakar vakare, per šventinę – „švedišką“ – vakarienę universiteto kavinėje, priėjęs prie jų trijulės – Gerda šnekučiavo su savo bendrakurse, dabar profesoriaus Opulskio kolege Vilma bei jos vyru, – entuziastingai, nors ir prislopinęs balsą (matyt, ne kiekvieno ausis tą žinią turėjo išgirsti) užkvietė rytojui į savo namus netoli Žaliųjų ežerų – ten piknikausiąs artimiausių draugų, giminaičių, o ir buvusių studentų (viliūkiškai šyptelta) būrelis; pribūti reikia iki vienuoliktos, tam metui jis pats prikeps vaflių, na, tų širdelių tikroje ketaus vaflinėje ant tikros ugnies, „lančui“ tiek ir tegaus, gi svečiai neturi apsunkti – kadangi gegužės pabaiga tokia kaitri ir šeštadienis žadamas saulėtas, visi kiek paturistaus – patrauksią trejetą kilometrų gražiu miško taku iki nuošalios ir jaukios ežero įlomėlės, ten – kas norės pliuškensis, kas nenorės – pasiirstys, viena valtis priklauso jiems, kita kaimynai leidžia naudotis... O jau ketvirtą prasidėsiąs tikrasis piknikas – ant žarijų kepti viščiukai ir dar kažkas, čia jau jo žmonos Vandos karalija... Vilma apgailestaudama atsisakė – pažadėję savaitgalį praleisti pas Vyto, jos vyro, mamą, profesorius visai pritariamai linktelėjo, bet Gerdai prisakė: būtinai! Tarsi pajuokavo: išbrauksiąs iš draugų, jei tokia proga savo kursinių darbų – juk netgi diplominio! – vadovo neaplankysianti... Ji mielai sutiko, nebuvo joks nuostolis, kad teks atsisakyti sutartų pietų pusbrolio šeimoje. Profesorius atsitraukė nuo jų, duodamas ženklą, kad kalba nebaigta, tuoj grįžo su pagyvenusiu stotingu vyriškiu – svainis su žmona važiuosią tik dviese, galėtų ir ją, Gerdą, paimti, turbūt iš savojo Berlyno ne mašina atkakusi... Taip ir buvo sutarta, kad dešimtą ji lauks pilkos „Audi“ Kalvarijų turgaus stotelėje.

– Ne, matyt, neprisijungsiu prie iškylautojų, mielai padėsiu poniai Vandai pasiruošt... – Gerda atsiliepė kiek sutrikusi, išsižadėjusi pasiirstymo valtele paskutinę akimirką – susivokusi, kad Algimantas jos to prašo.
– Na, Vanda turi talkininkę, – profesorius džiaugsmingai subruzdo. – Aš kaip tik norėjau ištaikyt ramų pusvalanduką su tavim pasikalbėti – daugiau sužinoti apie darbus... (Ji nejučia pašaipiai šyptelėjo – iš savųjų darbų: ką savo studentiškų istorijos tyrimų vadovui galėtų įdomaus papasakoti apie darbą bibliotekoje? Jis, matyt, tuoj susivokė, kad pageidavimas šiek tiek absurdiškas.) Na, tiesiog apie tavo gyvenimą... Kaip tau ten, Vokietijoj... Tik išlydėsiu iškylautojus, Gerdut, gerai?
Ji linktelėjo, ir Algimantas nuskubėjo susakyti paskutiniųjų priesakų sūnums, šios iškylos vedliams, atsimojuoti su nemenku iškylautojų, jaunų ir jau gana solidžių, būreliu. Ten garsiai – vis šmaikštaudama pokštaudama, iš laimingos būties pilnatvės pasikrykštaudama, brukdama jaunesniesiems piknikautojams mineralinio butelius ir kraiteles su užkandžiais, – sukiojosi ir ponia Vanda, apvalios jos kūno formos tryško gaivalingu džiugesiu. „Seksbomba“, – galvoje ataidėjo Vilmos pašaipa, bet pati pajuto šiltą prielankumą: taip, senstantis profesorius turėtų namuose jaustis komfortiškai, šios fiziškai apčiuopiamos šilumos apgaubtas.
Gerdai nebuvo gaila likti, juk ir pačiai norėjosi to pokalbio – su mylimu dėstytoju; po studijų su juo ir nebuvo susiėjusi va taip, privačiai – per tą ketvirtį amžiaus, būdama Lietuvoje, ji porąkart nuėjo į profesoriaus organizuotas konferencijas – specialiai, pasilabint, bet tie kelių minučių jųdviejų pasikalbėjimai, per kavos pertraukėlę atsitraukus nuo šurmulio, tebuvo tarsi aklių bandymas pirštais užčiuopti kadaise matytą veidą... Malonaus ir įsakmaus kvietimo dalyvauti jo penkiasdešimtmečio šventėje – tuokart oficialiojoje dalyje buvo pristatyta neseniai į profesorius įšventinto Algimanto Opulskio monografija, o neoficialioji dalis turėjo įvykti čia, privačioje, neseniai įsitaisytoje užmiesčio valdoje, – ji turėjo atsisakyti dėl Giunteriui tuo metu paskirtos operacijos, nelabai sudėtingos – iš tulžies pūslės šalinti akmenys, bet vis dėlto... Kaip tik po to penkiasdešimtmečio jų – buvusios studentės ir buvusio jos darbų vadovo, – ryšys, galima sakyti, atsinaujino ir sustiprėjo: elektroniniai laiškeliai, kartkartėmis telefoniniai pasikalbėjimai... Toji virtuali draugystė rutuliojosi jau susiklosčiusioje jų „socialinėje konstantoje“: Algimantas buvo dviejų berniukų tėvas, dailios, ekspresyvios, kūningos (matyt, ir seksualios) gerokai jaunesnės žmonos vyras, jau profesorius, katedros vedėjas, taigi – daug pasiekęs ir laimingas. O Gerda jam irgi tik savo „pozityviąsias“ nuostatas ištransliuodavo: tikrai smagiai jautėsi Berlyne, vyras buvo ne tik puikus draugas, jos kultūrinio azarto partneris, bet ir stiprus finansinis užnugaris: iš solidžios bankininko algos Giunteris ir atsargai galėjo atsidėti, ir erdvų jų butą išlaikyti, o ir jai „nenumatytoms išlaidoms“ vis išskirdavo sumelę; o tų nenumatytų, jai visai smagių išlaidų nutikdavo dažnokai – gi vis ką nors apnakvindindavo iš Lietuvos, ne tik giminaičius, draugus, bet ir – dažniausiai bičiulei nuo studijų laikų, irgi į docentes jau iškopusiai Vilmai rekomendavus – kokį studenčioką, doktorantą ar šiaip jauną žmogų... Giunteris, entuziastingai palaikantis jai kompaniją į klasikos koncertus, operas ar parodas, nuo tų lietuviškųjų svečių linkdavo atsiriboti neatidėliotinais darbais, bankui ruošiamomis ataskaitomis ir taip toliau, bet jos globėjiškumui išsakoma pašaipėlė būdavo šilta ir prielanki. Vyras visai nebuvo į kampą įsispraudęs užsidarėlis – juk ir šeimyninių švenčių, ir susiėjimų su bičiuliais buvo į valias: nesyk prie didžiojo šventinio stalo jiedu sėsdavo kartu su jo sesers Johanos šeima, bent porąkart metuose iš Miuncheno atkakdavo jo dukra Marion su saviškiais, abi Giunterio artimiausiosios vis nepamiršdavo ir jų pakviesti; juk aplankydavo ir jo kolegos, vienas kitas jaunystės moksladraugis, o dar naminio muzikavimo fanai!.. Gerda tikrai neketino Algimantui dūsauti dėl savo „gedulo metų“, juk tie jau praeitis: ji pastojo ir persileido antraisiais santuokos (ir gyvenimo Berlyne) metais, ir – pati save tuo guodė – po to ją ištikusi depresija buvo natūrali reakcija į dukrytės, to kelių mėnesių embrionėlio, netektį ir žinią – daugiau niekada... Bet juk ji atsitiesė, tikrai net metams nepraėjus atsitiesė, netgi dar džiaugsmingiau, godžiau ėmė mėgautis kiekviena gyvenimo Berlyne akimirka. Tarsi savaime atkrito grįžimo į mokslinius istorijos barus planai – kaip beprasmė tuštybė dabar regėjosi svajos apie aspirantūrą, disertaciją, apie įsitvirtinimą universitete – tame pačiame, kur, Johanai patarpininkavus, gavo vietelę bibliotekoje... O juk ji iškilo, tikrai iškilo – iš požemio fondų iškilo į šviesią ir erdvią studentų skaityklą, ir jai tas labai tiko: judrus, socialus darbas.
Ir Algimantas nesidalijo su ja šeimyninio gyvenimo priešistore – tik vis dėkingu žodžiu įvertindavo savo Vandutės pasiaukojimą: ji atsisakė darbo, pasišventė vaikams, namams – ir šis namas užmiesty nebūtų iškilęs, jei žmona nebūtų ėmusis iniciatyvos, vadovavusi, organizavusi; taigi visi buities rūpesčiai ant jos pečių... Šiokią tokią Opulskių šeimyninės idilės uvertiūrą Gerda buvo išgirdusi iš Vilmos dar prieš jiedviem su Algimantu atnaujinant bendrystę. Gal prieš dvidešimt, o gal ir kiek daugiau metų viešėdama Vilniuje – o viena atvykusi ji apsistodavo pas Vilmą – ir išklausė dar šviežią pikantišką naujieną: senbernį jų dėstytoją, docentą Opulskį, suvystė tokia paukštytė Vanda, universiteto buhalteriukė, vos pradėjusi dirbti... Vilma buvusi pačios pradžių pradžios liudininke: kaip tik pietavusi su savo katedros vedėju universiteto valgykloje, kai staiga su padėklu prie jų stalo privairavusi juodaplaukė, iš rūbelio besiveržiančių formų gražuolė, visa švytinti – Vilma iškart nesumojusi, kas tokia, pamaniusi – artima Algimanto pažįstama... Bet tuoj paaiškėję, kad žaviosios, sirpia jaunatve trykštančios damos nepažįstąs ir jis, bet tai nesukliudę panelei Vandai džiugiai čiauškėti, priminti, kad jie tikrai finansų skyriuje buvo susidūrę, ji forminusi jo sąskaitas po komandiruotės Krokuvon... Algimantas, išmuštas iš vėžių, kone pamiršo ir valgyti, tad Vilma, pietus užbaigusi, paliko juodu toliau aiškintis pažinties – jai buvę akivaizdu, kad Algimantas sutrikęs, dar neapsisprendžiąs – vyti tą įkyruolę šalin, ar pasinerti į jos kerus... Vis dėlto, kaip paaiškėjo – pasirinkęs antrąjį variantą: Vilma vis pamatydavo juodu kokiame kampelyje atskirai tai pietaujant, tai kavą geriant... O netrukus visas katedros kolektyvas, ne vienas ir fakulteto bei administracijos, žinoma, ir buhalterijos, atstovas buvę pakviesti į Algimanto Opulskio ir jo žavios išrinktosios Vandos („jaunesnė net už mus“, kaip įvertino Vilma) sutuoktuves. Taip, ko gero, prieš dvidešimt vienus metus tai nutikę, kaip tik po jos „gedulo metų“.
– Vandule, ar judvi vienos susidorosit? – tolstant iškylautojų klegesiui ataidėjo Algimanto klausimas. – Norėčiau su Gerdute ramiai pasikalbėt – juk tiek metų nemačiau savo studentės... Gal Vokietijos mokslo naujienomis pasidalins...
Gerdos šįkart nenustebino tas „mokslo naujienų“ absurdas, juk reikėjo rimtesnio alibi nei tiesiog noras prisiminti būtuosius, seniai nugrimzdusius laikus.
Ponia Vanda ir jos, matyt, samdyta talkininkė pikniko parengimui laiko turėjo į valias, tad geraširdiškai mostelėjo – jubiliatui tikrai nėra ko darbais šiandien užsiimti, o ji tuoj atnešianti kavos ir sausainėlių (juk užteko akimirksnio, kad nepažįstamoji profesoriaus viešnia kibiu žvilgsniu būtų įvertinta, Gerda net išvydo savo atvaizdą šioje juodaplaukėje, visokiais tikrai moteriai privalomais triukais išryškintoje, nudailintoje galvutėje: bespalvė. Ar bent pilka – su savo pilko šilko kostiumėliu, blukiais, žilomis gijomis išmargintais plaukais ir net pamiršusi po gardžiųjų vaflių vėl pasidažyti lūpas).
Algimantas pakvietė viešnią kabinetan, jiedu susėdo į fotelius, spėjo tik tylomis šypsodamiesi vienas kitą įdėmiai nužvelgti, kai įbrazdėjo su padėklu ponia Vanda, Gerda mielai priėmė iš jos rankų, putlių, žieduotų, ryškiai raudonais nagais, puodelį kavos. Ir Algimantas dėkingai linksėjo čiauškančiai žmonai; netrukus jie liko vienudu. Vėl tylomis žvelgdami vienas į kitą, abu, matyt, jautė giliai virpčiojant tąjį jų bendros praeities mazgelį ar – opelę, gal jau senokai nustojusią mausti, bet va, vėl sukirbintą... Negalėjo taip, pradrėksdami nugyventų – kiekvieno sau – metų sluoksnius, iškart imtis skalpelio, reikėjo pamažu, apsukui.
– Ir kaip tu, Gerda, sugalvojai Vokietijoj įsikurt? Gal planavai ten doktorantūrą? Juk... juk studijų metais kalbėjai... kalbėjom?..
Ji linktelėjo, gurkštelėjo kavos. Algimantas tikrai galėjo nebeprisiminti, kaip po studijų – tuo sumaištingu laiku, jie juk baigė devyniasdešimt pirmaisiais – rutuliojosi jos profesiniai planai... Net kreivai šyptelėjo – savosioms jaunystės ambicijoms.
– Po studijų iškart gavau lektorės vietą Kaune... Tą patį rudenį kaip vizituojanti profesorė pusmečiui iš Humbolto universiteto atvyko Johana... Johana Baumbach... Mes artimai susidraugavome, nors ji buvo... ir tebėra, – susijuokė Gerda: tarsi būtų pamiršusi, kad anas gyvenimas tebesitęsia, – kone dvidešimčia metų už mane vyresnė. Na taip, pirmiausia aš ir pasiprašiau konsultacijos – kokios galimybės doktorantūrai Berlyno ar kokiame kitame Vokietijos universitete, aš juk vokiečiakalbė. Teorinių galimybių buvo, sutarėme bendromis jėgomis domėtis, o tada... Tada tapome tiesiog draugėmis, dažnai kartu leisdavome laisvalaikį, pasivažinėjome ir po Lietuvą... Ji vis bendras keliones funduodavo, mano krūvis universitete nebuvo didelis, algelė visai striuka... O... Kalėdoms pas ją atvyko šeima – vyras, sūnus ir dukra, tuomet gimnazistai, dar brolis... Giunteris... Su bene dešimties dukrele Marion... Žinojau, kad prieš porą metų Johanos brolis išsiskyrė, Marion gyveno su motina Bavarijoje, tėvas ją kasmet pasiimdavo į kokią kelionę... Lietuvoj jie tuokart praleido savaitę – Giunteris turėjo pristatyt Marion prieš pat Naujus, „zum Silvesterabend“, į Miuncheną, kur visai neseniai buvo, taip sakant, nutekėjusi jo buvusi žmona – gal metus pagyvenusi gimtajame miestely, tėvų namuos...
– Taigi taip ir sutikai savo išrinktąjį... – Algimantas stengėsi, kad jo balsas nuskambėtų nerūpestingai.
Gerda linktelėjo, bet tuoj ir papurtė galvą.
– Ne, tuokart trumpai susitikom, nelabai ir pabendravom – buvau pakviesta pas Johaną Kalėdų pietums... Nors jau buvom susidraugavusios, bet jaučiausi kiek nejaukiai, tokia pašalinė, įsiveržusi į šeimos sueigą, tad neužtrukau, taip sakant – pavalgiau ir išėjau, – susijuokė Gerda (juk tikrai virptelėjo širdy ta šiek tiek gėdinga anų dienų bepinigė). – O jie visi kitądien išvažiavo į Vilnių... Be to... – ji sukrizeno. – Be to, Giunterį a priori nurašiau kaip neįdomų – finansininkas, kažkoks banko šulas... Juk ta sfera taip toli nuo mano interesų, nuo... pačios mano prigimties... Net neturėdama pinigų niekada nemokėjau skaičiuoti kapeikų, centų...
– Vis dėlto tas bankininkas, matyt, pasirodė ne toks sausuolis esąs... Hm, mudu abu likimas suvedė su finansininkais, – sukrizeno profesorius.
– Taigi... Kai Johana pavasarį – kovą ar balandį? – jau baiginėjo savo darbą Kaune, prisakė ilgai nelaukiant, gegužę, atvažiuoti pas ją nors kelioms dienoms – bus proga pačiai nueiti į universitetą, pasiteirauti dėl doktorantūros.
– O ji pati negalėjo imtis tau vadovauti?
– Na, ji XX amžiaus specialistė – Pirmasis pasaulinis, Versalio sutartis jos arkliukas... Iš XVI amžiaus man peršokti nelabai būtų pavykę, – šyptelėjo ji savųjų darbų apie kunigaikščius Radvilas vadovui.
Juodu patylėjo, tarsi pasiduodami svaigiam praeities rūkeliui, iš XVI amžiaus, Radvilų, lietuviškosios Reformacijos staiga dvelktelėjusiam... Žiūrėjo dabar vienas į kitą, prikandę graudžias, bet ir suokalbiškas šypsenėles – juk akyse atsispindėjo mirguliuojantis, virpantis jų buvimas kartu: dėstytojas, konsultuojantis kursinį pas jį rašančią studentę... Ji pirmoji nusipurtė tą miražą.
– Tikrai gegužės pabaigoje... va, kaip dabar, – susijuokė, – nuvažiavau savaitei pas Johaną į Berlyną, na, universitete man tiems mokslo metams nieko negalėjo pažadėt, siūlė megzt asmeninius kontaktus su tos srities profesoriais... Tąkart nespėjau, maniau, rudenį atvažiuosiu specialiai paieškoms... Bet... Regis, antrą mano viešnagės vakarą ėjom į operą, „Lohengriną“ – Johana su vyru, jos brolis Giunteris ir aš... Jau per pirmą pertrauką likau priblokšta – Giunteris gvildeno pastatymą, atlikimą, arijas nelyg koks profesionalas muzikologas... Aš žiopčiojau, linksėjau, man buvo tiesiog gražu, nieko daugiau neišmaniau, o še tau – bankininkas... Na, vėliau sužinojau, kad jis pats puikiai smuiku griežia, kartais su draugais muzikuoja namie. Susigėdau – ir dėl savo neišmanymo, ir puikybės, mat vaizdavausi, kad čia aš, na dar Johana, ta dvasingoji, kultūringoji, meną išmanančioji... Taigi – taip Giunteris mane ir nupirko, – šypsodamasi reziumavo Gerda, šypsojosi atvirai, džiugiai – juk vyras išties jos nė karto nenuvylė.
Algimantas myktelėjo, ne iškart pasiryžo paklausti, vis dėlto išpyškino:
– Bet jis gerokai už tave vyresnis, jei jau toji Johana...
– Na, jis ne dvidešimt metų vyresnis, – susijuokė ji. – Keturiolika.
– O... o tau dabar? – profesorius paklausė tarsi savęs, regis, mėgindamas suskaičiuoti.
– Man keturiasdešimt devyneri. Už jus aš jaunesnė šešiolika metų, – ši frazė išlėkė netikėtai, tarsi seniai spręstos ir išspręstos užduoties atsakymas.
Juodu smagiai susijuokė, bet iškart susidrovėję suko žvilgsnius šonan. Profesorius dar burbtelėjo irgi senos užduoties atsakymą:
– Vanda už mane beveik aštuoniolika jaunesnė.
Gerda paskubėjo smagiu čiauškėjimu išsiveržti iš stojusio nejaukumo.
– O kitąmet – ir man teks jubiliejų švęst. Na, metas nebus tinkamas piknikams – balandžio keturioliktoji, teks viduj būti, bet esam numatę tokią užmiesčio užeigą – su poilsio kambariais, kur ir pernakvot galima, ir šiaip prigult pailsus... Su Giunteriu sutariau – šįkart sukviesiu didesnį man brangių žmonių būrį... Šiaip per gimtadienius nenorėdavau jokių baliukų, smagiausia būdavo, jei tam vakarui vyras pakviesdavo į koncertą. Na, bus koncertėlis ir per tą jubiliejų – įsiterps tarp valgymų, gėrimų ir sveikinimų, – sukrizeno ji, bet tuoj surimtėjo ir, jau žvelgdama į vis dar sumišusį profesoriaus veidą, kone įsakmiai ištarė: – Algimantai, labai norėčiau, kad dalyvautumėt. Kviečiu abu su ponia Vanda. Tikrai nereikės atvažiuoti tik tam vienam vakarui – pabūtumėt Berlyne kokią savaitę. Jei pas mus norėtų ilgėliau pasilikti Marion su vaikais, o dar ir Vilmai su vyru esu pažadėjusi nakvynę, jus mielai priimtų Johana – esu tikra, jos butas irgi nemažas. Du istorikai profesoriai turėtumėt apie ką padiskutuot...
– Tai Giunterio dukra Miunchene gyvena? – tarsi nenugirdęs jau besijuokiant užbaigto kvietimo, Algimantas pasiteiravo kažkokiu prislopusiu balsu, matyt, griebdamasis pirmos po ranka pasitaikiusios temos, kad nereikėtų liesti skaudulio.
Gerda linktelėjo, patylėjo, ji klausimą priėmė rimtai, kaupėsi atsakymui.
– Taip. Dar prieš Giunteriui atvykstant toms Kalėdoms į Kauną iš Johanos išgirdau jos brolio skyrybų istoriją. Juodu su Christele buvę graži šeima – keletą metų. Bet netrukus... Kaip tik tada, taip sutapo – kai dukrytė pradėjo lankyt mokyklą, jo žmona ėmė be galo ilgėtis savo gimtosios Bavarijos... Berlynas jai niekad nepatikęs, bet, matyt, keletą metų dar veikė ta įsimylėjimo romantika, šeimyninio gyvenimo laimė. Bet... bet juk tos rožinės spalvos neišvengiamai išsisklaido, lieka – jei kitų prasmių gyvenimas neprisipildo – rutina... Aš taip įsivaizduoju anuometinę Christelės būseną, – paskubėjo paaiškinti. – Štai man Berlynas yra kone kasdienė šventė, net viena ten gyvendama, bent jau kol turiu jėgų lakstyt, nenuobodžiaučiau. Bet Giunterio žmonai tai buvo pilkas, svetimas miestas – ji ilgėjosi gimtosios Bavarijos spalvų, kalnų, savo artimųjų, net savosios šnektos, ne tos nususintos vokiečių (Giunteris yra sakęs, kad taip ji kartą su kartėliu išsitarusi)... Gal porą trejetą metų ji taip kankinosi, tada Giunteriui iškėlė ultimatumą – jie turi keltis į Bavariją. Nebūtinai į jos gimtą nedidelį miestelį, gali – dėl jo darbo – į Miuncheną, tai būsiąs jos kompromisas... Giunteris nesutiko. Aš jį suprantu. Žinau – Berlyną jis sutiktų iškeist tik į Šiaurės Vokietiją. Iškart po mudviejų vestuvių jam teko tarnybos reikalais važiuoti į Hamburgą, pasiėmė ir mane... O, kaip švytėjo jo veidas mums vaikštinėjant po miestą, jam aiškinant, va čia Rotušė, čia Švento Petro katedra... – didžiavosi, tarsi tai būtų jo valdos. Kartkartėm jam reikia ten nuvažiuoti, ir visada tai būna šventė. Giunteris, nors ir laisvamanis, bet – iš liuteroniškos šeimos, galima sakyt – grynas protestantas. Pareigingas, atsakingas, sausokas, mažakalbis – taip, gali labai logiškai ir išsamiai, net užsidegęs gvildent kokią temą, bet apie šį bei tą nepliurps, geriau nepravers burnos kone visą dieną – kartais savaitgaliais taip nutinka: įkniumba į knygą, ir tiek... – ji susijuokė. – Man tinka, aš irgi galiu būti tylomis ir jaustis laiminga – esam kartu. Nes žinau, kad ir tylėdamas Giunteris yra su manim. Bet gal Christelei taip netiko. – Gerda smagiai susijuokė, tarsi kokį gyvenimo pokštą išsakydama. – Ji visai ne vokiškai ekspresyvi, garsiai besijuokianti, garsiai kalbanti... Sportiškai stamboka – tokia kaulėta, bet labai daili, tikra Gretchen... Christelė neilgai užsibuvo tėvų namuose: persikvalifikavo į gides, persikėlė į Miuncheną, kartu su naujuoju vyru įkūrė turistinę firmelę, ir pati po pasaulį pasivažinėja, ir turčius iš viso svieto su Oktoberfestu ir kitom bavariškom tradicijom pažindina. Tik... jau keleri metai Christelės vyras – per savo aistrą slidinėjimui – sėdi ratukuos... Na, nuolatinės priežiūros nereikalauja, tad ji toliau energingai plėtoja šeimyninį verslą – dabar ir Marion įsitraukė...
– Bendraujat? Su ta buvusiąja? – profesorius, atrodo, rimtai susidomėjo.
Ji truktelėjo pečiais.
– Tikrai nei esam, nei vaidinam drauges. Bet susitikt juk tenka – vis susidurdavom, kol dar Marion buvo vaikas – tai pasiimdavom atostogėlėms, tai perduodavom po jų... Gal keletą metų Christelės nematėm, juk panelė Marion pati – norėdavo – atvažiuodavo pas tėvą, nenorėdavo – neatvažiuodavo, bet paskui, kai ištekėjo... Per tas vestuves Miunchene turėjau progos stebėtis ir žavėtis, kokia ta mano vyro buvusioji smagi, daininga, mokanti kitus uždegt... Na, o dabar irgi vis kartkartėm tenka sudalyvaut Marion šeimos šventėj – tai vaikų krikštynos, tai gimtadieniai...
Gerda patylėjo, tada, regis, nusprendė turinti galutinai išteisinti vyrą:
– Giunteris negalėjo, tikrai negalėjo apsigyvent Bavarijoj...
Ji nebegvildeno visų jo buvusiosios pasidygėjimo Berlynu peripetijų – išsakė tik Giunterio patvirtintąsias. Nors buvo girdėjusi ir Johanos versiją – profesinių ambicijų ar iliuzijų sudužimas buvusi pagrindinė Christelės nusivylimo priežastis: pasirinkusi žurnalistikos studijoms būtent Berlyną, ji – daili, energinga, komunikabili ir visas kitas elitinei žurnalistikai savybes turinti – vaizdavosi (taip bent įtarė Johana) save aristokratiško gyvenimo kronikininke, madų šou, kino ir kitokių festivalių apžvalgininke, gal net TV pokalbių vedėja, o tapo viso labo kažkokio profsąjungų laikraštėlio redaktore – tas darbo nykulys padarė ir gyvenimą nemielą, vienintelis ar bent lengviausias išsigelbėjimas buvo – grįžimas į gimtinę, į saviškių glėbį, kur profesines ambicijas galima kompensuoti pirmapradžiu gyvenimo džiaugsmu, gamtos spalvomis... Ir naujomis galimybėmis...
Ji turėjo laiko tylomis narplioti energingosios Christelės pogiunterinį laikotarpį – Algimantas sėdėjo paniręs į savo svajas, tuoj paaiškėjo: į anuos, jų bendrus laikus...
– Na, bet ir pavedžiojai tu mane už nosies, – staiga ištarė sausu, kone griežtu balsu, priekaištingą žvilgsnį įsmeigdamas.
– Jūs klystat, – Gerda ištarė tyliai.
– Na jau! – profesorius žaibiškai sureagavo įsižeidusiojo, vėl apgavystę įtariančiojo purkštelėjimu.
Po žvilgsnių dvikovos jis klojo senų laikų skeveldras, akivaizdžius jos nusikalstamos veiklos įrodymus.
– Gi ne šiaip kaip eilinė studentė, priversta pas kažką rašyt kursinius darbus, ateidavai konsultuotis – per tą valandą, dvi, kartais net tris bibliotekos kamputy – bibliotekoj dažniausiai susitikdavom, atsimeni? (ji linktelėjo) – ir rausdavai, ir baldavai, balsas virpėdavo, o akys... Gaila, negaliu tau dabar parodyt lyg veidrody tos naivios... žavios savo tyrumu... studenčiokės žvilgsnių... Juk – pastebeilijusi į grindis staiga pakeldavai galvą, įbesdavai į mane žvilgsnį, tokį...
– Paimk mane? – tarsi nusišaipė Gerda, bet balsas, matyt, ataidėjus aniems laikams, virptelėjo.
Algimantas truktelėjo pečiais, Gerda pajuto, kad jo susierzinimą ir pyktį gožia skausmas, pati susigėdo tos savo bravūros. Jau svajingo ilgesio traukiama niro į anas dienas.
– Bet ir jūs... dėstytojau... – negi man tik vaidenos? – visas lyg nutirpęs sėdėdavot per tas konsultacijas... Juk būdavo: po keletą minučių – ir jums jos turėjo atrodyt amžinybė, saldi amžinybė – prasėdėdavom žodžio nepratardami, tarsi užhipnotizuoti, vienas kito užhipnotizuoti... – nejučia ji perėjo – grįžo – prie „jūs“.
Profesorius linktelėjo, skausmingu, tarsi pralaimėjimą pripažįstančiu balsu pritarė:
– Taip, jau buvau įtikėjęs, kad tai tikras, abipusis jausmas... Kad galiausiai... Kad galiausiai sutikau žmogų, su kuriuo, taip sakant,– ir džiaugsme, ir varge, iki amžiaus galo. – Susijuokė, šaipydamasis iš savųjų iliuzijų. – Juk buvau išrankus, matyt, egoistiškai išrankus... Ne viena studentė ir iki tavęs akutėmis šaudė...
– Aš nešaudžiau, – dabar jau paniurusi atkirto Gerda.
– Ne ne, aš ir sakau, kad viskas buvo kitaip...
– Mane tas labai jaudino, traukė – na, taip, matyt, ir kitas studentes – kai skaitydavot paskaitas, vesdavot seminarus – tarsi nuo kokio bokšto ar kalno, ne ne, jokios puikybės, tik – buvimas už situacijos... Atsiskyrėlio išminčiaus žvilgsnis į nevalingai akiratin patekusią niekingą sumaištį...
– Taip, iš dalies taip... Juk atsilaikiau iki gilios senbernystės vien knygų ir istorinių vaizdinių pasaulyje, – profesorius vėl susijuokė, kartėlis tarsi išsivadėjo, dabar jis niro į praeities ūkanas. – O kai tu antrame – juk antrame? (ji linktelėjo) kurse pasiprašei pas mane rašyt kursinį, gal dar ne tuokart, kai aplink zujo, šurmuliavo kiti, bet jau per pirmąją konsultaciją, vos susėdom – tuokart juk auditorijoj, tuščioj? (ji linktelėjo) pajutau tarsi elektros išlydį tarp mūsų įvykus (ji linktelėjo)... Patikėjau, kuo toliau, tuo labiau tikėjau... – profesoriaus balsas virptelėjo, padūmavusios akys nežinia ką regėjo. Staiga įsmeigė į ją skausmingą klausiantį žvilgsnį: – Bet kodėl? Kodėl sumanei iš manęs pasityčiot? Iš bet kurios to galėjau tikėtis – tik ne iš tavęs...
– Jūs klystat, – tyliai pakartojo ji.
– Cha! – profesoriaus nuoskauda, regis, jau veržėsi teisumo triumfu. – Gal ir pamiršai, bet aš puikiai atsimenu: lyg vakar būtum stovėjus – kupina arogancijos, iš savo aukštybių žvelgianti į mane, apie pirštą apsuktą vargšą dėstytojėlį, savo kursinių, savo diplominio vadovą, taip... klūpantį prieš tave ant kelių...
Gerda šyptelėjo, tada atsiliepė tyliu, tarsi nuvargusiu balsu:
– Atsiprašau. Nupiešėt vaizdelį kaip iš kokio filmo. Bet... Aš atsimenu.
– Atsimeni, kaip atėjai pas mane literatūros... tarsi savo diplominiam?
Ji linktelėjo:
– Taip. Jūs pats pasiūlėt, kad kai kurias svarbias, iš užsienio parsisiųsdintas knygas galit man paskolint.
Dabar linktelėjo jis. Gerda kažko sutrikusi, vis pamykdama tęsė:
– Mes... na, bibliotekoj, tame savo kampely kalbėjomės savaitės vidury... gal trečiadienis, gal ketvirtadienis buvo... Jūs pasiūlėt – penktadienį, neturit tądien paskaitų, jokių užsiėmimų, žadat visą dieną dirbt namuose... – tad... galiu priešpiet atvažiuot, na... pasakėt ir savo adresą Žirmūnuose...
– Pasirodo, ir tu prisimeni... savo triumfo valandą, – su kartėliu nusišaipė profesorius, dabar jau smalsiai žvelgdamas į viešnią.
– Aš... aš paklausiau: ar negalima po savaitgalio – pirmadienį ar antradienį...
– Na? – paragino jis.
– Neatsimenat? – ji tarsi įsižeidė dėl tokio nedėmesingumo. – Jūs supykot, išpyškinot: jei man labiau rūpi savaitgalio linksmybės, tai diplomui kaip „popierėliui“ pakaksią tiek knygų, kiek čia, bibliotekoj, yra...
– Hm, – numykė jis, matyt, stebėdamasis, kad tas ryškus, ketvirtį amžiaus atmintyje išlaikytas vaizdas, pasirodo, kai kurių detalių yra netekęs. – Matai, buvau ir pamiršęs, kad jau tada nutarei tą įsimylėjusį senbernį pašokdint pagal savo dūdelę.
– Jūs klystat.
Profesorius žiojosi piktai šūktelt, kad nustotų tarsi papūga kartoti tą kvailą savo „jūs klystat“, bet skausminga, tarsi prasikaltusio, tarsi nuskriausto vaiko išraiška jos veide sutrikdė.
Gerda dabar žvelgė pro jį ir, matyt, pro sieną kažkur į tolį.
– Aš atėjau. Penktadienį... vienuoliktą valandą, kaip buvom sutarę (jis linktelėjo)... Jūsų kambary – vieno kambario butely – visa siena buvo knygų lentynos...
– Hmm... – tarsi pritarė, tarsi nusistebėjo tuo liudijimu jis.
– Jūs... jūs buvot padengęs stalelį... ant jo – pora puodelių ir lėkštė su pyragaičiais...
– Bet ir tavo atmintis... – vėl nusistebėjo profesorius.
– Jūs pasakėt: „Gal pirma pažiūrėkim, ar išrankiai Radvilos Juodojo gerbėjai kas nors tiks iš mano bibliotekos...“ Ir... ir, – ji staiga įsmeigė į jį kone kaltinantį žvilgsnį. – Jūs parodėt – iš pradžių tik mostelėjot ranka – į apatinę lentyną, visai prie žemės... Jūs visas man tinkamas knygas sudėjot į apatinę lentyną! Specialiai, prieš man ateinant! – rėžė ji.
Profesorius žioptelėjo, akimirksnį stebeilijo į Gerdą, tada linktelėjo, grįžo prie priekaištingos nuoskaudos.
– Taip, aš... Aš priėmiau tave kaip likimą. Bet... Matyt, senbernystė mano prigimty užkoduota... Nežinojau kaip, nedrįsau... Maniau: reikia situacijos... Taip, maniau, kad viskas bus paprasčiau – ne tik man paprasčiau, juk ir tave laikiau drovuole – jei netyčia susilies rankos... Juk taip nutikdavo, juk suvirpėdavai ir tu, ir aš, kai mūsų pirštai vos susiliesdavo... Tad vaizdavaus, – profesorius jau aiškiai šaipėsi iš būtojo savo naivumo, – kakta prisilies kaktos, veidas veido, sielos ir kūno virpulys blokš mus vieną kitam į glėbį... Tad ir atsiklaupiau prie tos lentynos, laukdamas – ir tu atsiklaupsi ar pritūpsi, gal pusiausvyrą prarasi, aš tave apglėbsiu...
– Ir tada pargriūsim mes viens kito glėbyje ant kilimo... – kone pasityčiodama ištarė ji.
– Nebūtinai ant kilimo turėjom pargriūt... – jis atsišaukė tyliai, tarsi sau, paskui garsiau, priekaištingiau, skausmingiau. – Svarbu, kad būtų ne tik pirštų galiukai susilietę – juk išsigandę tarsi atšokdavom viens nuo kito, kai taip nutikdavo per konsultacijas... Delnas turėjo sulipti su delnu ir nebepaleist...
– Delnas sulipti su delnu galėjo ir knygas iš viršutinės lentynos imant...
Jis tarsi neišgirdo, vėl užsiplieskė pažeminimo nuoskauda.
– O tu! Stovėjai tokia – net dar labiau išsitiesusi, puikybės ir paniekos kupina, žvelgei iš aukšto, kaip aš, ant kelių šlitinėdamas, tau knygas vieną po kitos traukiu, tiesiu, toks pažemintas, gėdos prakaito išpiltas!..
– O kai atsistojot – jūs buvot kupinas arogancijos, kerštingos puikybės... Jūs man skolinat tas tris knygas, prašom nebraukyt... Konsultacija po savaitės bibliotekoj, turiu būt pasiruošus, nes man galėsit skirti tik pusvalandį... Nebepasiūlėt nei kavos, nei pyragaičių... Ir visos konsultacijos toliau taip ir vyko – striuką pusvalandį, dalykiškai, jums niekinamo tono ir didybės pozos neprarandant...
– Taigi, – atitarė jis, gi viską buvo pasakęs. Bet sutriko nuo jos desperatiško šūktelėjimo:
– Na, kodėl, kodėl jums reikėjo tas knygas perkelt!
Profesorius žvelgė į Gerdą tarsi žmogus, kuris staiga susivokia, kad dėlioja šachmatų partiją, o juk žaidžia šaškėmis...
Ji vyptelėjo – liūdnai, bet jau spėjusi susitaikyti su seniai suvokta netektimi. Liūdnai ir pasakė:
– Prašiau nukelt po savaitgalio... Žinojau, jaučiau, kad tai bus lemtingas mūsų susitikimas. Tikrai galįs – susipynus rankoms ir veidui prisilietus prie veido – ne vien platoniškai užsibaigt. Tik man... man buvo tos dienos... moteriškos... Ir kai pamačiau: jūs specialiai perkėlėt knygas į pažemę, kad ne tik mūsų rankos susiliestų, bet ir neišlaikę pusiausvyros pargriūtume ant kilimo...
Dar buvo kažką besakanti, bet žvilgtelėjo į profesorių – jo veidas buvo net nublyškęs – ir išgąstingai nutilo.
Algimantas patylėjo, skruostai vėl raustelėjo, bet visas lyg sustabarėjęs pakilo nuo fotelio, lukterėjo kaip mandagus džentelmenas, kol atsistos ir ji. Gerda suvokė vizitą pasibaigus, pasuko link durų, šeimininkas paslaugiai jas atidarė, išleido ją pirma, juodu tylomis nusileido laipteliais, tylomis pasuko link vejos, kur ir staleliai buvo sustatyti, ir ant žemės odinių pagalvėlių primėtyta, o visai pakrašty greta mamos, jau čirškinančios pirmąją porciją lauko krosnelėje, sukiojosi vyresnysis profesoriaus sūnus.
– Jau grįžai? – šaltu, kone smerkiančiu tokią savivalę tonu pasiteiravo Algimantas.
Už sūnų pasiaiškino Vanda, sučiauškėjo šiltai, burkuojančiai, tarsi globdama, tildydama ir ramindama tuos du savo pasišiaušėlius – gi ir vyrukui, regis, magėjo piktai atsikirsti.
– Edvardėlis juk turi į oro uostą važiuot to savo draugo iš Švedijos pasitikt – abu ir parvažiuos, tik jau bus vakaras. Tegu vaikas dabar užvalgo, va, baigiu jam viščiuką kept... O visus svečius Arvydas po valandos turi parvest, tai jau su Birute tuoj pradėsim baliui kepsnius ruošt. Alguti, kaip manai, ar tortą irgi lauke valgysim, ar į vidų eisim? Jei lauke, tai lėkšteles būtų gerai čia pat turėt...
Algimantas žvelgė prieš save, Gerda paskubėjo nemandagiai įsiterpti, pamaniusi, kad profesorius net nesiruošia atsakyti, gal net negirdėjo nei aiškinimo, nei klausimo.
– O, ar Edvardas jau ruošiasi važiuoti? Kaip būtų gerai, jei ir mane paimtų!
Po šeimininkės nuostabos ir protesto šūksnių apgailestaudama aiškino pasikeitusią situaciją: buvo seniai pasižadėjusi šiandien pietauti pusbrolio šeimoje, paskutiniu momentu atsisakiusi, tarėsi, kad ryt, sekmadienį, ateis, bet – gavusi žinutę, kad ryt pusbrolio žmona, gydytoja, turinti pavaduoti, šiaip jai turėjo būti laisva diena, bet kažkas nutiko kolegei, tai brolienės nebūsią visą dieną, o neišeina neaplankyti – ji yra ir jų dukrelės krikštamotė...
Gerda bėrė žodžius, kol susivokė, kad Vanda į ją žvelgia suapvalėjusiomis iš nuostabos akimis. Jai nutilus tepasakė: „Tai ir jūs užvalgykit“, bet Gerda atsidievagojo mėsos beveik nevalganti, o ir šiaip soti, pasisakė eisianti vidun pasiimti rankinės ir švarkelio – apsisukusi pamatė, kad profesorius dingęs, gal tortui lėkštelių nuėjęs...
Po kelių minučių ji įsėdo šalia jaunojo Opulskiuko – vargu ar bendrakeleive studenčiokas apsidžiaugė, bet mandagiai klausinėjo, kaip jai patinka Berlynas, ir pasakojos, kaip pagal „Erasmus“ programą pusmetį mokėsi Stokholme, o va dabar jį lankys tų dienų draugas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

nepradėtas

pasižiūrėkim kas liko
po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje

eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį
nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija
žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

kiek žemiau kita išspauda
kodėl mes išnaudojame pačius dosniausius
matyt nepatiko daugiskaitos forma
ir apskritai kaip ji atsirado sociopato
vaizduotėje juk turėjau omeny kurčiąją siuzaną
užpirkusią vyno visai mano šutvei po vakaro

dar vieną eilutę išbraukė reikli redaktorė
girdi pernelyg deklaratyvi
iš kur ta meilė nemylimiems
o gaila iš tiesų nežinau iš kur ta meilė
norėjau pasiųst užklausimą
gal žinotų tas
kuris apsimeta skaitantis ne eilėraštį

kaip tuščias soneto butelys
čia viskas aišku čia iš pagyvenusių
vyrų žaidimų
suka ratu kuris kurį pabučiuos
neprisimenu kaip atsirado be jokio konteksto
gal tą pagirių rytą po vakaro

o šitos gaila
neabejotinai geriausia eilutė
pagardintų kiekvieną tekstą
lėtai mirti vos didesniu greičiu nei gyventi
kodėl ji nukrito dar nepagaunu

gal suprasčiau dėl paskutinės
klimato pokyčiai grėsmingesni negu mano gyvenimo
neturėjau ką pasakyti
žiūrėjau pro langą į kylančią vėtrą
panirau į bendrybes

ne kaži kas bet biguzas

iš kursyvinių raidžių bus

puikų receptą gavau
ilgakojė ulrika iš undinėlės miesto
anądien pasidalijo
žmogaus protas taip sukonstruotas
kad tarp visko atranda ryšį

Ieškant basilisko

tiesiai eik kokį trečdalį gyvenimo
stovės ten toks miestas
iš tolo užuosi
jam tiek metų kad daro po savimi
laidoja po pamatais

rūsiuose agurkai ir bulvės nuo praeito karo
aklose akyse blyškūs daigai
stiklainiai išsproginėję
žiurkių dinastijos
senesnės už bažnyčias

gyvena ir keli parfumeriai
atsidarę parduotuves bokšto papėdėje
prasivėrę langus vasarą
varo iš proto sugužėjusius mugėn
kaimiečius

o dar ta broga ir anglies smalkės
iš kaminėlių
salsvas dūmas iš karčemos
tai tik rankų darbo tabakas dar ne žolės laikai

tiesiai eik kokį trečdalį gyvenimo
paskubėk nes ilgiau užgaišęs
būsi per senas tam miestui
kol dar su rilke ir trakliu už parankių
prie stalo su alaus bokalu

kol dar naktį matos daugiau nei dieną
net jeigu nežiūri po kojom
į kryželius smūtkelius prie kelio
į moters kojas švytuojančias priešais
fosforines kompaso rodykles kurios varo iš proto
rodo šiauriau visada šiauriau

kur turėtų dilgsėti keliarodė žvaigždė

kur žiauresnis klimatas
šąlančios moterys miegančiosios gražuolės
už kiekvieno tamsaus lango
tame mieste kur turi suspėti

tiesiai eik
kol prieisi šakotą kaip ąžuolas sankryžą
patikliam žvilgsniui mirksinčią šviesoforais
iš tiesų dykumą viliojančią miražais
didelę smėlio pustomą aikštę
prie baltos katedros
čia ir ištiks tave pirmasis pasimatymas

toliau negaliu padėti
čia tau ne bildungsroman ar bildungsgeschichte
nežadu būti senamadiškai korektiškas
toliau ieškok pats

arba kaip tadeuszas
tamsiame šiltame
grublėtomis sienomis
gilyn nusidriekiančiame
rūsyje
turėdamas omeny vestibulum vaginae

arba pasuk vilnelės link
pro nusilupusius užupio fasadus
link bastėjos
prieisi ten urvą kaulus aplinkui moterų vyrų
šunų kačių netyčia į miestą atklydusių
stirnų ir ožkų šimtmečiais tvyrančią
smarvę

net jeigu ten jų nėra
urvo stirnos smarvės
jeigu net nėra to miesto jis visai nebūtinas
vis tiek turėk po ranka kišeninį žibintuvėlį
dujinį balionėlį mažą veidrodį
privalomą turisto komplektą
kai leisies į savo tamsiąją veido pusę
ieškoti basilisko

mados namai

ta kepurė
tėvo sulankstyta iš laikraščio
kurią užsimaukšlindavo
ant progresuojančios plikės
dažydamas kreida lubas
rankoje teptukas
kepurė su snapeliu septintojo dešimtmečio
dizainas aukštoji mada
beveik yvas sen loranas

žengia kilimo podiumu
nuklotu laikraščiais
užsilipa ant taburetės ir tapo
baltą kvadratą
beveik kazimiras malevičius

tas tėvas
sulankstytas iš kaulų ir odos
jaunas gražus manekenas
įspūdingu šnobliu

tas laikraštis pilnas
septintojo dešimtmečio žinių
tos sulankstytos tiesos
rezoliucijos aukštyn kojomis
blyškios kreidos dėmės ant politinio biuro
veidų
pasaulinio perversmo citatos

tie namai
namai neišeinantys iš mados
pilni gyventojų
vieni tik pradeda karjerą
kitų galiojimo laikas eina į pabaigą
susilanksto išsilanksto
namai kvepiantys kreida klijais
skersvėju pro grindų plyšius

kraustaus iš jų ligi šiol
išsivežiau madų katalogus
žiurkes tiesas ir skersą vėją

tik ta kepurė
tėvo sulankstyta iš laikraščio
niekur nerandu
matyt suėjo prakurom
ta kepurė
sulankstyta iš pelenų

būtų kaip tik mano pražilusiai galvai

kava su stirna

                       jei nesiveržia iš tavęs
                       nepaisant nieko,
                       nedaryk to
                                         Charles Bukowski

geriu kavą su stirna

dešimtą valandą ryto
stirna negeria kavos
stirna pusryčiauja kartu su manimi
atokiai alyvų kalno papėdėje
kai susitinka mūsų žvilgsniai
atstumas tampa laiku
du atsitiktiniai įsimylėjėliai
vienas pasiryžęs bet kurią akimirką
nutraukti santykius
jo netenkina status quo
kitas seniai nebetiki meile
iš pirmo žvilgsnio
du baikštūs žvėrys dvi planetos
kurios suartėja tik eilėraštyje
kurios sukas aplinkui
nematomą juodąją skylę
iš kur žinau
iš netiesioginių meilės įrodymų
iš protuberantų kurie išsiveržia
nepaisant nieko
iš ašarų dilgsėjimo paširdžiuos
baimės gyvuliškos baimės
žmogiškos laimės
geriu kavą su stirna
šalia geria bukowskis
su juo kavos neišgersi
su juo tik baltoji iki baltųjų naktų
pragaras skirtas vienišiams
čia jis apie meilę kuri veržias
nepaisant nieko
nepaisant alzheimerio ar vėžio
skaitau apie meilę rašau apie stirną
geriu kavą
vis mažėja atstumas
tarp skaitomų ir rašomų knygų
jau parašiau eliotą ir rimbaud
dabar girtuoklių eilė
vis mažėja skirtumas
tarp meilės ir atsitiktinio eilėraščio
jeigu nesiveržia iš tavęs
nepaisant nieko
nedaryk to
per vėlu charli
mokytis nebūti
per vėlu

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Kiaulės galva

I. Iš dangaus krentantys žmonės

Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą, du kartus degusi, tačiau iki galo taip ir nesupleškėjusi. Ją supa apsamanojusių paminklų ir kryžių jūra, kurioje šiuo metu nematyti nė vienos gyvos valties. Kapines juosianti tvora nauja, baigta vos prieš savaitę. Šiaurinė tvoros dalis kapines jungia su vaikų darželiu, tačiau mažoji Kamilė darželio nelanko. Šiuo metu ji sėdi parke ant suoliuko ir laižo skaniausius pasaulyje karamelinius ledus. Šalia sėdi jos tėtis Gražvydas. Nuostabi diena, galvoja Gražvydas, stebėdamas kelis krepšinio aikštelėje lakstančius nevykėlius, kurie niekaip negali pataikyti į krepšį. Už krepšinio aikštelės baltuoja šiltnamiai. Šiltnamių viduje tvanku – ten noksta pomidorai ir agurkai. Gražvydas užsimerkia ir nusižiovauja – jį šiek tiek migdo.
– Tėveli, – staiga išgirsta penkiametės dukros balsą, – kodėl žmonės krenta iš dangaus?
– Kokie žmonės?
– Nežinau. Tiesiog žmonės.
– Ir ką jie daro, kai nukrenta?
– Nieko. Atsikelia ir nueina.
– Dažnai juos matai?
– Kartais.
Dar šiek tiek pasėdėję abu grįžta namo. Vakare, patogiai įsitaisęs lovoje, Gražvydas bando skaityti, bet niekaip nesiseka susikaupti. Po dešimties minučių numeta knygą. Atsikelia. Basas nušlepsi į balkoną. Rūkydamas užverčia galvą aukštyn – gal ir jis pamatys iš dangaus krentančius žmones, apie kuriuos šiandien užsiminė dukra. Deja, jam jau seniai ne penkeri. Bėgant metams visi gyvieji tampa akli kaip kurmiai.
Apie antrą valandą nakties Gražvydas užmiega. Ryte jis neprisimins, ką sapnavo.

II. Sapnas

– – – siauras koridorius, kuriuo jis žengia, nuo grindų iki pat lubų išklotas mažomis baltomis plytelėmis. Žengia neskubėdamas, atsargiai, šiek tiek baimindamasis nežinios, kuri jo neišvengiamai laukia koridoriaus gale. Vieną akimirką jau nori suktis ir bėgti atgal, tačiau kažkas švelniai baksteli į nugarą.
Staiga priešais pamato geležines duris. Grieždamos dantimis ir gailiai dejuodamos durys plačiai atsiveria. Nagi, paragina balsas, prieš penkiolika minučių liepęs jam eiti baltomis plytelėmis. Antrą kartą raginti nereikia.
Nedideliame taisyklingo kvadrato formos kambaryje daug tamsiau nei koridoriuje. Vis dėlto šviesos pakanka, kad vos įžengęs viduryje pamatytų antikvarinę kėdę aukštu, išsirietusiu atlošu. Sėskis, sako balsas. Atsisėdęs įsistebeilija į pilkšvą ir tuščią, švitrinį popierių primenančią sieną. Kas toliau? – paslapčia klausia savęs. Staiga siena, į kurią spokso, ima skaidrėti, kol galiausiai tampa perregima lyg kokios juvelyrinės parduotuvės vitrinų stiklai.
Anapus sienos vienas, du, trys, keturi... penki vyrai. Jų amžius sunkiai nusakomas – lyg ir gerokai vyresni už sėdintį ant kėdės, tačiau drauge ir gerokai už jį jaunesni. Keturi iš jų prie apskrito stalo pliekia kortomis. Visi jie – daugkartiniai durniai, nes lošia jau kokią šimtąją ar tūkstantąją partiją.
– Paaiškinkit štai ką, – naują temą užveda daugiausia kartų dalijęs vyras, – jeigu man taip nesiseka kortose, tai kodėl ir meilėje sėkmė nuo manęs vis nusigręžia? Antai vakar prie parduotuvės sutikau Agniešką. Žinote gi, kad einu dėl jos iš proto. Tai va, sutinku, siūlausi panešti krepšį, teiraujuosi, gal nueikim šįvakar į šokius?Mielai, nusišypso, tik nelabai gerai jaučiuosi, kažkaip silpna, akys dega, grįšiu ir iš karto krisiu į lovą. Ką gi, sakau, sveik. O vakare užsuku į kultūrnamį, ir ką ten matau? Ogi Agniešką, meiliai besiglaustančią kito glėby...
– Pasiruošęs išgirsti tiesą? – kumšteli į petį kaimynas.
– Nu?
– Nes tu debilas, štai ir visa tiesa...
– Ha, ha, – nusižvengia kiti du.
– Pats du debilas, – piktai nusispjauna nelaimingas įsimylėjėlis. Jo delnuose – pusė kortų kaladės.
– Gerai jau, nepyk. Tiesiog Agnieška tau per gera. Kitą sykį pakviesk Stasę. Ta tai tikrai neatsisakys.
– Ha, ha, – vėl nusižvengia kiti du. Jie žino, kad Stasė stora ir negraži.
– Eik tu žinai kur...
Vyrai kalbasi rusiškai. Trys iš keturių rūko, paeiliui iš savo juodų kaip mago cilindras plaučių išpūsdami kokį gyvūną: antai vos spėja ore išsisklaidyti gagenanti antis, tuoj pasirodo ilgaausis zuikis, kurį dusliai amsėdamas nusiveja medžioklinis šuo. Netrukus paskui juos nuseka kupranugaris, liūtas, dvi šoklios kengūros... Žodžiu, visa Nojaus arka...
Tada vienas iš lošėjų išpučia negyvą kiaulės galvą. Nuošalyje tupėjęs penktasis vyras tuoj šoka iš vietos ir ją pasičiumpa. Pasidėjęs ant plokščio akmens, pradeda įnirtingai kapoti kirvuku, kurį mikliai išsitraukė iš po švarko skverno. Bus daug gardžios šaltienos, čepsi lūpomis kapotojas.
Rinkis vieną iš penkių, liepia balsas.
Kad būtų kiek aiškiau, reikia paminėti, kad sėdintis ant kėdės – joks liudytojas, o tie penki anapus – jokie įtariamieji. Tai greičiau kartuves primenantis žaidimas nei tiriamo sunkaus nusikaltimo dalis. Ir jeigu sėdintysis teisingai pasirinks, gaus apdovanojimą. Kita vertus, net jeigu pasirinks ir neteisingai, vis tiek gaus...
Ir jis pasirenka.
O tuomet grindys prasiveria, ir jį su visa kėde praryja juodoji skylė. Krenta sekundę, valandą, savaitę, amžinybę... Kai jau atrodo, kad tuoj ištikš smulkiausiomis dalelytėmis, staiga pašoka iš lovos ir, giliai įkvėpęs violetinės brėkštančio ryto miglos, pradeda rėkti lyg kūdikis. Kitame kambaryje mieganti Kamilė pasimuisto, tačiau nepabunda.

III. Apdovanojimas

Laiptais sunkiai lipa tėvas. Paklaikęs nuo girtumo. Antrame ir ketvirtame laiptinės aukštuose tamsu kaip šiknoj. Tėvas keikiasi, bet nepasiduoda – štai jis jau žengia per slenkstį...
Motinai nespėjus nė prasižioti, iš visų jėgų vožia jai dideliu, pajuodusiu kumščiu, o tada iš po lovos susigrabalioja kirvuką ir šaukdamas įleisk, skatina, nes vis tiek įeisiu ir užmušiu! pradeda kapoti galinio kambario duris: vienas, antras, trečias smūgis. Kitoje durų pusėje ant plikų grindų sėdi dešimtmetis Gražvydas. Jo liesos kojos įremtos į lovos kraštą, o duris prilaikanti nugara virpa nuo žliumbimo ir smūgių.
Tėvas toliau nerimsta. Gali būti, kad jis blefuoja, tačiau Gražvydėliui vis tiek žiauriai baisu – jis matė, kaip prieš gerą mėnesį balkone tėvas kapojo kruviną kiaulės galvą.

Kur dingo Jėzus?

Pirmadienio vakaras. Marekas drybso fotelyje ir žiūri televizorių. Jis laukia žinių, per kurias, pasak Mareko motinos, turi rodyti kaimynę Marytę. Sekmadienį Marytę apvogė, ir visi laiptinėje tai žino. Šiandien iš ryto, kol Marekas plušo lentpjūvėje, atvažiavo žmonės iš televizijos. Jie nufilmavo ne tik Marytę, bet ir Mareko motiną Galiną, kuri dabar stovi prie puodo ir šildo sūnui sriubą.
– Pakviesk, kai prasidės! – šaukia Mareko motina iš virtuvės.
– Okey! – atsiliepia šis ir ant nedidelio stiklinio staliuko užsikelia pavargusias kojas.
Per televizorių eina reklama.

Jis prikišo galvą arčiau veidrodžio, šiek tiek prisimerkė, aplaižė viršutinę lūpą, burnoje pajuto kraujo skonį, sunkiai nurijo seiles. Nebuvo panašus į save: plaukai keistai sulipę, išblukę, akys kažkokios negyvos, kiek žemiau dešinio smilkinio – maždaug pusės centimetro pločio randas, slystantis žemyn ir pradingstantis už marškinių apykaklės. Pabandė prisiminti, kur jį gavo: staugianti minia, tamsi, šlapimu ir išmatomis dvokianti vienutė, kareiviai. Taip, kareiviai jį spardė, tačiau šitokį randą galėjo palikti nebent peilio geležtė ar kalavijo ašmenys. Tačiau kareiviai jo nepjaustė. Nei prieš, nei po. Perbraukė randą pirštu, tačiau nieko nepajuto.
– Dieve, – atsiduso.
– Dieve, – atsiduso atspindys veidrodyje.
Dar kiek pastovėjo, o tada apsigręžė ir lėtai nuėjo virtuvėn. Atsidarė šaldytuvą. Pauostė ten gulėjusį gabalą kaimiškos dešros. Burnon susigrūdo riekę balto sūrio. Godžiai kramtydamas žvilgtelėjo pro langą: gana stiprus vėjas draskė ant virvių padžiautus skalbinius, krepšinio aikštelėje lakstė keli mažvaikiai. Po minutės pradėjo lyti, ir tie besikeikiantys mažvaikiai kažkur dingo. Žolėje šalia aikštelės liko pamirštas kamuolys...

Jį spardė penkiese ar šešiese, o jis raičiojosi smėlyje ir plačiais lyg skydai delnais dangstė galvą.
– Še tau, išsigimėli, še tau, asilo mėšle, – šaukė kareiviai, – še tau, še tau, še tau!..
Paskui kareivių balsai nutolo, o akyse tapo juoda, juoda.
Atsipeikėjo mašinoje, tačiau niekaip negalėjo pajudėti. Surišo? Sulaužė stuburą? Mašinos priekyje sėdėjo du vyrai ir klausėsi radijo. Ne kareiviai. Jie ir įnešė jį pro duris, pastatė svetainės kampe. Tai buvo užpernai, o šiuo metu...

Šiuo metu buto šeimininkė Marytė išėjusi, todėl jis gali laisviau atsikvėpti. Marytė labai daug šneka, per dieną ji pritauškia tokių nesąmonių, kad vemti verčia. Geriau jau televizorius, kuris Marytės namuose irgi burzgia praktiškai nuolatos. Jei atvirai, jam patinka ši stebuklinga dėžė, kuriai neegzistuoja jokie atstumai ir kuri parodo vaizdus iš pačių tolimiausių pasaulio užkampių. Sykį net rodė jo gimtinę, kurios, tiesa, nepažino. O jeigu ir būtų pažinęs, kas iš to? Nuvykti ten ir pradėti pamokslauti, kaip reikia ir kaip negalima gyventi? Ačiū, kitados jau prisipamokslavo – buvo apkaltintas neapykantos kurstymu, suimtas, uždarytas vienutėje.
Kai jį spardė, nejuto nei skausmo, nei baimės. Raičiojosi nuo prakaito ir kraujo drėgname smėlyje ir galvojo tik apie tai, kaip nuo smūgių apsaugoti galvą. Paskui viskas aptemo...
Per dvejus metus Marytė pripasakojo siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, kad kitados jį nukryžiavo, o paskui jis prisikėlė. Tačiau žmogus negali prisikelti. Ypač prikaltas prie kryžiaus. Tokiems varnos iškapoja akis ir išlesa kepenis. Žmogus be akių ir kepenų tikrai negali prisikelti ir kaip niekur nieko gyventi toliau. Apie tai persimesdavo žodeliu ir su dėde Juozapu. Gamindavo aplinkinių užsakytus stalus ir kėdes, o dirbdami kartais pasikalbėdavo. Gali, tarkim, iš delno išsitraukti pašiną, obliuodamas lentą sakydavo dėdė, bet prisikelti iš mirusiųjų – jokiu būdu. Beje, kad Marytė nusišneka, jis įsitikino patikrinęs savo delnus ir pėdas. Jeigu būtų kabėjęs ant kryžiaus, delnuose ir pėdose matytųsi kiaurymių randai, tačiau jų ten nebuvo, tik niekaip neatsiplaunantis, sukrešėjęs kraujas. Tai kraujas nuo kareivių spardymo. Jie spardė ir iš jo tyčiojosi, o jis tik dangstė galvą.
Paskui viskas aptemo...

Marytė bažnyčioje. Bažnyčion ji eina kiekvieną mielą sekmadienį, o kai grįžta, su dvigubu užsidegimu pradeda taukšti visokius niekus. Sykį, jai pasakojant eilinę nesąmonę, jis netyčia nusičiaudėjo. Marytė neteko amo, o po akimirkos krito ant kelių ir puolė žegnotis. Paskui susikvietė pusę kaimynų ir rodė į jį kaip į kokį stebuklą, o šie gūžčiodami pečiais spoksojo. Jam nepatinka žmonės, kurie spokso. Tai prišaukia nelaimes.
Naktimis, kai Marytė, godžiai nurijusi kelias tabletes, ima garsiai knarkti (net miegodama nenutyla), jis vaikšto po svetainę: pirmyn atgal, pirmyn atgal. Kartais, atsirakinęs duris atsarginiu raktu, kurį prieš pusantrų metų nugvelbė iš komplekto, išeina į kiemą. Grįžta beveik paryčiais. Atsistoja kambario kampe ir užmiega. Visada miega tik stovėdamas. Taip jam patogiau.

– Mam, ateik, jau prasidėjo! – šūkteli Marekas ir nuo staliuko nukelia kojas.
Po minutės tarpduryje pasirodo motina, jos rankose garuoja didelis dubuo.
Po pusvalandžio kriminalistai praneša, kad sekmadienį apvogta šešiasdešimt penkerių miestelio gyventoja Marytė Gliaudelienė. Keisčiausia šioje istorijoje, pasak kriminalistų, kad nei buto langai, nei durys nebuvo išlaužtos, o dar keisčiau, kad jokie vertingi daiktai iš buto nedingo, šeimininkė pasigedo tik pusantro metro aukščio medinės Jėzaus skulptūros, kelių mirusio vyro drabužių ir gabalo dešros, kurį šeštadienį nusipirko turguje. Marytės kaimynai pasakoja, kad jokių įsilaužimo garsų negirdėjo. Tiesa, priešais gyvenanti Galina Sinkevič staiga prisimena, kad lipdama laiptais sutiko apačion besileidžiantį įtartiną vyriškį, kurio plaštakos buvo kruvinos. Galina lenkė, jos akcentas siaubingas.

Žvelgdamas pro langą Jėzus mąstė, kad daugiau šitaip neištvers, kad laikas apleisti šiuos namus ir pradėti naują gyvenimą. Pasiknaisiojęs po senus mirusio Marytės vyro drabužius, laikomus sandėliuke, Jėzus susirado labiausiai jam tinkančius. Atsarginiu raktu atsirakinęs duris žengė į laiptinę ir vėl jas užrakino. Pradėjo leistis laiptais. Antrame aukšte prasilenkė su viršun lipančia moterimi.
– Laba diena.
– Laba diena.
Lauke pliaupė kaip iš kibiro, tačiau Jėzui tai buvo nė motais. Rankovėje jis slėpė gabalą kaimiškos dešros.

Gabrielius mina namo

Tavo vardas – kaip angelo, kuris tyliai įskrenda pro pravirą langą ir prisėda ant mergelės Marijos lovos krašto. To angelo sparnai skaistesni už skaisčiausią liepsną, o akys – du neįtikėtino dydžio ir skaidrumo deimantai, kuriais jis kiaurai skrodžia iš baimės virpančią pusnuogę Mariją.
– Nebijok, – ramina angelas, – aš tavęs nenuskriausiu. Pasirodžiau tau tik tam, kad praneščiau svarbią žinią.
Nors gili naktis, kambaryje šviesu kaip giedrą pavasario dieną.
– Kokią žinią? – be žodžių klausia Marija.
Angelas pasislenka arčiau nekaltos mergelės, o tada sako:
– Netrukus tu pagimdysi Dievo sūnų, kuris išganys visą pasaulį.
– Aš nenoriu Dievo sūnaus, – pradeda kūkčioti Marija, – aš apskritai dar nepasiruošusi turėti vaikų, tegul Išganytoją pagimdo kuri nors kita.
– Dievas pasirinko tave, – sukužda angelas ir delnu švelniai perbraukia per juodus, melisa kvepiančius jos plaukus, vešliomis garbanomis krentančius ant pagalvės.
– O dabar miegok, – sako jis, ir kambarį vėl paskandina akla tamsa, lygiai po devynių mėnesių pasauliui išspjausianti kelrodę žvaigždę, kurią vėliau keli kareiviai negailestingai prikals prie kryžiaus.

Tu visai ne angelas, Gabrieliau, o tavo žmona – ne Marija. Šiąnakt jūs pasimylėjote, o maždaug po pusvalandžio atsukote vienas kitam jaunas nugaras ir kietai užmigote. Visada šitaip užmiegate, tačiau tai nieko nereiškia: po septynerių bendro gyvenimo metų tu vis dar beprotiškai myli savo žmoną. Na tai kas, kad kartais svajoji pasidulkinti su Margarita, kuri dabar stovi kitoje šlifavimo staklių pusėje ir gaudo iš jų išlendančias parketlentes. Na tai kas, kad kartais, mylėdamasis su žmona, slapta pagalvoji apie Margaritą.
Taip, Margarita graži, tačiau jos grožis skirtas ne meilei. Lentpjūvėje labai nyku, ir prieš mėnesį pasirodžiusi Margarita bent šiek tiek prasklaido šią į kūną besismelkiančią nykumą.
– Perspėk, jei pradės deginti. Pakeisim popierių, – sakai jai.
Jau visą savaitę esate porininkai: tu leidi, o ji gaudo. Likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos, tu išpūsi stakles, ji šiek tiek pašluos aplinkui, o tada nuaidės skambutis, ir jūs draugiškai plepėdami patrauksite link persirengimo kambarių.
Ji žengs šiek tiek priekyje tavęs, ir tu slapčia grožėsies jos užpakaliuku. Margaritos užpakaliukas riestas ir stangrus. Mielai per jį pliaukšteltum, tačiau tai, kaip minėjau, nieko, ničnieko nereiškia.

Po darbo keliais žodžiais persimeti su sargu Genadijum, kuris trypčioja prie vandens rezervuaro ir rūko.
– Tai nusipirkai dviratį? – klausia sargas.
– Aha, nusipirkau.
– Nu neblogas, neblogas.
– Vokiškas. O ir kaina visai pusėtina.
Tavo plaštakos kietos ir šiurkščios. Jos tvirtai įsikibusios vairo rankenų. Tolumoje šviečia pirmieji miestelio žibintai. Lentpjūvė, kurioje dirbi jau ketverius metus, – šiek tiek už miestelio. Tau patinka dirbti vakarinėje pamainoje, tai daug geriau nei keltis penktą valandą ryto, o paskui pusę dienos stovėti prie staklių ir žiovauti. Tu mini dviratį, o gaivus vėjas taršo plaukus, pilnus skiedrų. Dešine dar tvirčiau suspaudęs vairą, kaire iš kelnių kišenės išsitrauki telefoną. Po vienuolikos dešimt. Skambini žmonai, tačiau žmonos telefonas užimtas.

Pralenki pirmuosius daugiabučius ir neseniai į naują vietą perkeltą paštą. Priekyje – vienintelis miestelio šviesoforas, kuris, tau kertant sankryžą, mirksi geltona šviesa.
Staiga krūtinę užlieja sunkiai nusakomo skausmo banga, o akyse aptemsta. Tai trunka vos vieną akimirką, ir tu kaip niekur nieko nuvažiuoji toliau. Tikriausiai pervargau, pagalvoji. Šiandien po pietų užsikimšo vamzdžiai, ir tau drauge su Kieša ir Mareku kaip reikiant teko paprakaituoti. Tuo metu tavo seksualioji porininkė flirtavo su Rička. Matei, kaip žiba jo akys. Jei Margarita būtų tavo žmona, duotum Ričkai į dūdą.
Tačiau tavo žmona daug geresnė už Margaritą. Savo žmonai niekada neleistum dirbti lentpjūvėje.
Važiuodamas vėl jai pasuki, bet vis dar užimta.

Priekinio prožektoriaus skleidžiama šviesa lenda po dviračio ratais. Priekyje: parduotuvė, policijos komisariatas, vaikų darželis. Nors darbo valandos seniai pasibaigusios, antrame darželio aukšte dega šviesa. Velniai ten žino, gal kokia užsisvajojusi valytoja plauna direktorės kabineto grindis.
Už šito darželio – daugiabutis, kuriame gyveni: antra laiptinė, penktas aukštas, šarvuotos durys dešinėje.
Tačiau kaip tu nustembi, Gabrieliau, kai vietoje dešimtu numeriu pažymėto Sodų gatvės namo staiga pamatai medžiais apaugusį parką. Sustoji, nulipi nuo dviračio. Priekinis prožektorius užgęsta. Tamsoje spindi ratų atšvaitai. Sutrikęs dairaisi aplinkui: štai parduotuvė, štai vaikų darželis, kiek tolėliau – autobusų stotelė. O namo nėra. Vietoje daugiabučio vėjyje šlama aukšti klevai storomis šakomis, po kuriomis glaudžiasi keli suoliukai. Vėl skambini žmonai, bet telefonas vis dar užimtas. Su kuo ji taip vėlai plepa?

Ant vieno iš suoliukų sėdi du vyrai. Jie rūko papirosus ir geria pigų vyną. Pasak jų, jokios Sodų gatvės šiame miestelyje nėra ir niekada nebuvo. O štai suoliukas, ant kurio jie smagiai leidžia laiką, čia jau daugiau nei du tūkstančiai metų.
– Kažką painioji, – sako į a. a. tėvą panašus vyras su uodegėle.
– Gurkštelk, – puspilnį butelį atkiša kitas.
– Tavo vardas kaip angelo, tačiau tas angelas jau seniai ne angelas, jis išdavė savo Dievą ir dabar dega pragare, – ironiškai šypsosi pirmasis.
– Netrukus ji pagimdys berniuką, kuris išganys pasaulį, – paslaptingai taria antrasis ir numetęs papiroso nuorūką užmina ją kulnu.
– Bet ji nenori to berniuko, – bando prieštarauti a. a. tėvas.
– Nuo jos norų tai visiškai nepriklauso.
– O dabar miegok, miegok, mieeegoook, – abu staiga uždainuoja, ir jų balsai vis labiau panašėja į greitosios sirenų kaukimą.

Tu nesupranti, kas vyksta, Gabrieliau, ir tau baisu. Velniškai baisu. Tie pamišėliai sėdi ant suoliuko, geria pigų vyną ir dainuoja. Tu paleidi dviratį, ir dviratis kaip kokioje sulėtintoje kino juostoje virsta ant šono. Nuo smūgio vienas pedalas nulūžta, abu ratai sulinksta pusiau, o priekinis žibintas išsitaško į šipulius, kurie kelių metrų spinduliu pažyra į visas puses. Šiaip taip kišenėje sugrabaliojęs telefoną vėl skambini žmonai. Atsiliepk, maldauji – – –
– Klausau? – kitame gale pasigirsta moteriškas balsas.
– Agnė?
– Taip.
– Agnė Kavaliauskienė – Gabrieliaus Kavaliausko žmona?
– Taip, kas nutiko?
– Jūsų vyrą sankryžoje prie pašto partrenkė automobilis. Deja, nuo daugybinių sužalojimų pakeliui į ligoninę jis mirė.
Aukštai danguje spindi šaltos, viskam abejingos žvaigždės.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Łukaszas Jaroszas (g. 1978) – lenkų poetas, muzikantas. Daugelio Lenkijos nacionalinių poezijos konkursų nugalėtojas. Jo debiutinė eilėraščių knyga „Soma“ (2006) laimėjo W. Gombrowicziaus jaunųjų autorių konkursą. 2015 m. dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Eilėraščiai išversti į kroatų, anglų, italų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Gyvena Żurados kaime šalia Olkuszo. Dirba vietos mokykloje lenkų kalbos mokytoju.

                                                                                                                                                                           VERTĖJAS

Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis

Senasis tikėjimas

Plazdėjo vainikų juostos, kažkas sukuždėjo,
kad žmogus nenusisekė Dievui. Vairuodamas
vėl pamiršau apie sielą, sapne juoktasi
iš manęs. Iš to, kaip pjaunu duoną, laikau peilį.

Pabudęs ilgai gulėjau atmerktomis akimis,
kad apsiprasčiau su tamsa. Nuskambėjo pirmieji varpai.
Siautulingai, kvailai ir išdidžiai. Dievui nenusisekė mirtis.

Sugrįžimas

Atvykau čia keletui dienų.
Tik po keleto dienų tampu savas.
Anas štai rūgsta purvinuose pataluose,
šitas gi vis kišasi monetas į burną,
spaudo pagalbos iškvietimo skambutį.

Jei kalbėtume apie mirtį, visi čia debiutuojame;
prisimerkėlis šaukia: „Noriu karste gulėti
ant pilvo!“ Vaikio mergina išeidama
vonioje iš visų jėgų negrabiai šveičiasi rankas.
Koridoriuje, toje pačioje perspektyvoje – žvaigždė
ir luošys su chalatu. Šlepsi ramus, mintimis nutolęs.
Sumuštas savo paties vaikų.

Pasirodymas*

Paskutinė nužudyta šio rudens musė. Cigaretė
suklijuota seilėmis. Išėjau, nutviekstas rampos šviesų,
nesantis, netikras. Pusiau miręs,
nes ne visada gyvenu savo gyvenimą.
O juk kadaise jis glaudėsi prie manęs.

Glaudėsi, man besikraustant
iš tėvų namų, degant senai sofai,
blykčiojant veidrodėliui sudaužytame peizaže.
Už ligoninės širmos pirmąkart laikant
dar bevardę dviejų dienų amžiaus dukrelę,
saugantis, kad jos netyčia nepaleisčiau iš rankų,
vedant už parankės tėvą pro operacinę,
laikant delne jo aštrią alkūnę.

-------------

* Autorius teigia pats nežinąs, ką konkrečiai reiškia jo eilėraščio pavadinimas „Przekład“. Artimiausia vertimo reikšmė yra „vertimas“, tačiau autoriaus ir vertėjo susitarimu panaudotas vertimo variantas yra „pasirodymas“.

Trys karaliai

Sūpynės, vaikų darželio karuselė,
per tyli užmigti naktis. Nuogi maumedžiai,
virš jų kaip girnos įsuktas dangus,
malantis tamsą, gyvųjų ir mirusiųjų kaulus.

Žemiau – šventi miegančios dukros plaukai,
Šventa seilė, tįstanti iš šventų jos lūpų. Šventi žlugimas, skurdas,
pompastika ir tyla. Joje girdžiu, kaip žmona
užlipa laiptais. Norėdama patekti į namus
suka raktą, krapštosi prie spynos,
nenumanydama, kad durys yra atrakintos.

Nematomas

Virš miško nekyla saulė, šviečia man einant
šalia ganyklos, kur supuvo mediniai stulpeliai.
Paukštis neperbraukė vaizdo, praskrido virš
peties, nebodamas mano nuomonės. Laužas
liepsnoja, nemirga po obelimi, ant kurios
kabo tuščia lesykla, jos turinį išlesė zylės.
Dievas žiūri, bet iš kur? Iš už debesies, medžio,
iš po akmens? Akimi voverės, prabėgančios
prieš dviratį, akimi kaimyno,
apšildančio cisternos variklį.

O dabar pažvelk į tai iš viršaus. Iš dar aukščiau.

Begalinis pasakojimas

Pasauli mažutėlis. Slėgė mane
storas sniegas, ore žuvo paukštis,
paikai klausiau Dievo, kas bus toliau,
baugino atkakliai plakanti mano širdis.

Pasauli mažutėlis. Bėgau sapnuose. Miegojau
šalia nusižudžiusio žmogaus.
Grįžau autobusu, už lango nyko snieguoti kalnai.
Užmigau, užsiklojęs „panterka“*.

Pasauli mažutėlis. Gąsdino mano paties kvėpavimas,
klausiau, kas dar gali atsitikti. Budino nauji
keleiviai. Kažkas atsisėdo už manęs, išsidrėbė
ant sėdynės, ir jutau jo kietą kelį, įremtą į nugarą.

-------------

* Kareiviška striukė.

Versta iš:
Łukasz Jarosz. KARDONIA I FABER.
Wroclaw: Biuro literackie, 2015

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 3 (kovas)

Svenas Kuzminas (g. 1985) – latvių rašytojas, menininkas ir aktorius. Studijavo Latvijos menų akademijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Mančesterio municipaliniame universitete. Dabar gyvenimą leidžia rašydamas prozą ir dokumentinius tekstus „Rīgas Laiks“ ir „Satori“ žurnalams. S. Kuzminas užsiima ne tik literatūra, savo sukurtam nepriklausomam teatro projektui „Nerten“ (veikiančiam nuo 2004 m.) jis rašo ir vaidina trumpus etiudus. Jo kūrinių buvo versta į anglų, rusų, o dabar ir į lietuvių kalbas.

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino restorane ir žiūrint pro langą, jam buvo aišku, kad tai ne tik vienintelis teisingas, bet ir vienintelis įmanomas pasirinkimas. Vaizdas į ornamentuotą Braitono molą Džeimsui sukeldavo malonų virpulį, ir jis prisimindavo retus vaikystės susitikimus su mama – pasivaikščiojimus pakrante, menkių filė ir bulves su actu, akmenėlių mėtymą, laterna magicažiūrėjimą už dešimt pensų, kur mažoje metalinėje dėžutėje ant ekrano švytėjo kažkokie groteskiški lėlių atvaizdai. Londone praleisti metai šiuos prisiminimus buvo jau praskiedę, bet dabar, sugrįžtant į mažą, drėgną kurortinį miestą, jie staiga atgavo ryškumą visai kaip per sureguliuotą fotoaparato objektyvą.
Priėjo padavėjas ir išdėliojo prieš Džeimsą maisto lėkštes ir gėrimų stiklus. Džeimsas padėkojo, išsitraukė iš kišenės telefoną ir pradėjo fotografuoti savo pietus, tačiau tada aparatas suvibravo ir vaizdo ieškiklį ekrane pakeitė užrašas: „Įeinantis skambutis: Sara“.
Džeimsas pakėlė telefoną prie ausies.
– Čiau, katinėli. Aš kaip tik atėjau pavalgyti, – pasakė jis, – kas naujo tavo pilve?
– Spardosi užsispyrėlė. Bus tokia pat atkakli kaip tu. Bet paklausyk, turiu ūkišką klausimą, – pasakė žmona.
– Na?
– Kam skirtas tas didelis mygtukas virtuvėje prie sienos?
– Koks mygtukas?
– Tas, kuris tarp indaplovės ir šaldytuvo.
– Ką? Ten nėra jokio mygtuko.
– Yra. Tiesiai prie rankšluosčių pakabos.
– Ne, zuikuti, tai neįmanoma, – atsakė Džeimsas, būdamas visiškai tikras savo atsakymu. Jokio mygtuko ten nebuvo ir negalėjo būti – statybų metu jis projektą išstudijavo skersai išilgai ir tikriausiai net pažadintas vidury nakties galėtų išvardyti kiekvieną savo naujojo namo užraktą, mygtuką ir valdymo skydelį.
– Kad aš tau sakau, ten yra didelis, raudonas plastmasinis mygtukas, – spyrėsi Sara.
– Nežinau, mieloji, apie kokį mygtuką tu kalbi.
Žmona ėmė nekantrauti.
– Džeimsai, prašau, nekvailiok. Ten yra mygtukas, ir aš noriu žinoti, kam jis skirtas. Kažkas susiję su virtuvės įranga? Su boileriu?
Džeimsas nežinojo, ką atsakyti. Absoliučiai jokiu būdu negalėjo būti žmonos teisybė.
– Kur tu esi? – paklausė jis vildamasis išspręsti šį nesusipratimą.
– Virtuvėje, – atsakė Sara, – žiūriu į raudonąjį mygtuką.
Džeimsas žiūrėjo į molą ir stengėsi suprasti, apie kurį mygtuką galėtų būti kalbama. Tuo metu Sara garsiai kvėpavo į ragelį, laukdama atsakymo. Džeimsas žinojo, kad žmonos tylėjimas reiškia nepasitenkinimą.
– Gerai, – atsakė jis, – parvažiuosiu namo ir pažiūrėsiu.
– Vadinasi, tu sakai, kad jo geriau nespausti, taip? – pusiau paklausė, pusiau konstatavo žmona.
– Taip, mieloji. Geriau nespausk.
Jis dar kartą žvilgtelėjo pro langą į šviesą virš molo vartų bokštelių ir stengėsi galvoti apie Braitono prisiminimus, norėdamas, kad, išskyrus porą miglotų pasivaikščiojimo kadrų ir luošų lėlių laterna magica metalo dėžėje, iš jų būtų likę kas nors daugiau.

Parvažiavęs namo, Džeimsas pabučiavo Sarą ir nudrožė tiesiai į virtuvę. Prie rankšluosčių pakabos ant šviežiai dažytos sienos styrojo didelis, beveik komiškas plastmasinis mygtukas, kurio dydis liudijo, kad jis numatytas ne švelniam paspaudimui, bet rimtam smūgiui kumščiu. Džeimsas suraukė kaktą, žengė žingsnį atgal ir rūpestingai jį ištyrinėjo.
– Tai labai juokinga, – pasakė jis po ilgos pauzės, – neprisimenu, kad čia be standartinės virtuvės įrangos būtų dar kokie nors prietaisai.
– Galbūt tu nebuvai, kai jį įtaisė?
– Ne, – pasakė Džeimsas, rūpestingai apgalvodamas kiekvieną žodį, – kai priėmiau darbą ir sumokėjau darbininkams, čia nebuvo jokio mygtuko.
– Galbūt jis susijęs su signalizacija? – Sara nesėkmingai bandė užsikabinti už racionalaus paaiškinimo.
– Ne, pirma, ten visi laidai yra išorėje, antra, namuose yra tiktai vienas valdymo skydelis, kurį tau vakar rodžiau.
– Vadinasi, tu nori pasakyti, kad nežinai, kam skirtas šis mygtukas?
– Neturiu nė mažiausio supratimo, – atsakė Džeimsas, nenoromis pripažindamas pralaimėjimą.
Žmona atrodė susirūpinusi.
– Nesijaudink, zuikuti, ryt iš pat ryto paskambinsiu darbininkams ir viską išsiaiškinsiu, – ramino Džeimsas ir padavė Sarai stiklą vandens.
– Tai kaip tu nori, kad reaguočiau? Kažkokie įtartini tipai iš Rytų Europos ar kažkur – suprask teisingai, saulele, aš neturiu nieko prieš atvykusius darbininkus – įrengia mūsų namuose kažkokį mygtuką, kuris atrodo kaip iš filmo apie daktarą Streindžlavą, mes neturime nė mažiausio supratimo, kam jis skirtas, o tu sakai, kad aš nesijaudinčiau? O jeigu tai kas nors pavojingo? Aš mačiau, kaip tas vyresnysis darbininkas šaipėsi, kai tu jo paklausei apie sveikatos ir saugumo sertifikatą, Džeimsai! Aš mačiau. O jei mūsų namas dabar išlekia į orą ir kartu su mumis ir kaimynai? Aš nenoriu, kad jie išlėktų į orą, Džeimsai. Jie malonūs žmonės.
– Tuo labiau geriau nieko neliesti ir išeiti pakvėpuoti grynu oru, – pasakė Džeimsas, apkabindamas žmoną per liemenį, išvedė ją iš virtuvės ir pakeliui išjungė šviesą.

Kitą dieną Džeimsas bandė skambinti statybininkams, bet jie neatsiliepė, todėl jis susiieškojo statybinės kompanijos vizitinę kortelę – ant jos buvo parašyta, kad firma „Zbignevas ir sūnūs“ statybos ir renovacijos versle jau nuo 2004 metų. Vidaus darbus Džeimso naujojoje virtuvėje atliko du „Zbignevas ir sūnūs“ darbininkai, abu su geltonais marškinėliais po ryškiai oranžiniais kombinezonais. Vienas jų buvo senas, išstypęs lenkas, niekad nenusiimdavęs megztos kepurės, ir kuris žilstelėjusia barzda bei užraitytais ūsais priminė sodo nykštuką. Kitas – jaunas vaikinas su negražiai sutinusia mėlyne po kairiąja akimi. Senąjį vyrą vadino Kšištofu, ir jis gana gerai kalbėjo angliškai. Vyrukas buvo iš Lietuvos. Esant Džeimsui jis visada tylėjo, jo varde buvo pernelyg daug priebalsių, kad Džeimsas bandytų jį įsidėmėti.
Džeimsas surado vizitinėje kortelėje nurodytą adresą Londono žemėlapyje, atsiduso ir nuėjo į mašiną. Bet Zbignevo biure, kuris buvo senoje automobilių plovykloje, jam šiurkščiai atkirto: No refunds! ir pasakė neužsiimą elektronika, ir net jei labai norėtų, jokių mygtukų įrengti negali. Senojo Kšištofo ir vaikino su mėlyne po akimi vietoje nebuvo.
Sugrįžęs į savo naująjį biurą, Džeimsas negalėjo nusiraminti. Dar prieš porą valandų buvo įsitikinęs, kad tai kvailas nesusipratimas. Dabar jis pradėjo svarstyti tikimybę, kad yra truputį persidirbęs. Statyti namą, perkelti kelių milijonų svarų sterlingų vertės įmonę iš Londono į provinciją, taip pat rūpintis žmonos ir būsimo vaiko gerove – suprantama, visa tai ardė nervus. Vėliau, pietaudamas restorane, Džeimsas vos neužspringo upėtakiu, prisiminęs, kad priimdamas darbą buvo nufotografavęs naująją virtuvę. Jis atstūmė lėkštę, padėjo telefoną ant stalo ir pradėjo vartyti nesuskaičiuojamus kasdienius kadrus. Telefono atmintyje rado tris fotografijas iš naujosios, dar neapgyventos virtuvės su chromuotais gartraukiais ir natūralaus marmuro lentynomis. Bet visuose trijuose kadruose tarp šaldytuvo ir indaplovės, tiesiai priešais vietą, kurioje buvo ar nebuvo raudonas mygtukas, šypsodamasis stovėjo Kšištofas su į viršų pakeltu nykščiu.

Į namus Džeimsas parsirado apie vidurnaktį. Jis buvo pervargęs. Sara tebesėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į raudonąjį mygtuką.
– Kodėl nemiegi? – paklausė jis, pabučiavęs žmoną į skruostą.
– Na? – su viltimi ištarė ji, ignoruodama klausimą. – Išsiaiškinai?
– Jie ten visi trenkti, – atsakė Džeimsas, numetė švarką ant kėdės atlošo ir išsiėmė iš šaldytuvo alaus.
– Ką tai reiškia – trenkti? Kas tai per mygtukas, ir kam jis skirtas?
– Yra tiktai vienas būdas tai išsiaiškinti, – pasakė jis ir prisilietė prie mygtuko pirštais. Sara pašoko nuo kėdės ir sučiupo Džeimsą už rankos.
– Neliesk manęs, – pakėlė jis balsą, ištraukė ranką ir pastūmė šalin žmoną. Sara prarado pusiausvyrą ir atsitrenkė į kėdę, tačiau kažkaip sugebėjo atsistoti tarp Džeimso ir mygtuko. Jos žvilgsnis buvo gręžiantis ir – Džeimso įsitikinimu – tamsus. Ji stovėjo, sunkiai kvėpavo ir nemirksėdama žiūrėjo į vyrą.
– Užmušk mane, jei nori, bet neturi absoliučiai jokios teisės kelti pavojų savo dukrai, – pasakė ji ir uždėjo delną ant apvalaus pilvo.
Džeimsas atsitraukė.
– Atleisk, – pasakė jis, nustebintas savo aštrios reakcijos. – Atleisk, mieloji. Atleisk, atleisk, atleisk. Nežinau, kas man užėjo. Ne, žinau, tai stresas! Aš žinau, dėl visko kaltas stresas.
– Tai daugiau niekada nepasikartos. Supratai? – pasakė Sara, pabrėždama kiekvieną skiemenį. Tai pašiurpino Džeimsą.
– Supratau. – Džeimsas nudelbė žvilgsnį.
Kitą dieną jis prieš mygtuką užstūmė mikrobangų krosnelę, nupirko Sarai krištolo auskarus ir ištrynė iš telefono atminties Zbignevo numerį.

II

Kai Sarai rūpesčiai dėl savijautos staiga užgožė visa kita, atsirado daugiau laiko negu reikėjo. Dabar ji skaitė žurnalus, klausėsi Mocarto ir užsiėmė naujo namo interjeru, mėgaudamasi visiška dizainerio laisve ir, atrodytų, neribotu biudžetu. Ir savo pilvą Sara kartais įsivaizduodavo skerspjūvyje kaip mažą, apvalų vaikų kambarį su rožiniais tapetais. Vienintelė vieta, kurią Džeimsas kategoriškai uždraudė keisti, – tai siena, ant kurios raudonavo mygtukas. „Saugumas yra prioritetas“, – mėgo sakyti. jis Jis įprato kiekvieną vakarą nustatytu laiku nueiti iki mygtuko ir įsitikinti, kad čia viskas gerai. Tačiau po kurio laiko Sara pastebėjo, kad Džeimsas prastai miega. Miegodamas jis vartėsi, kuitėsi, prakaitavo, veidą iškreipdavo negražios grimasos. Rytais Džeimsas būdavo neišsimiegojęs ir išsiblaškęs. Vakarais, parėjęs iš darbo, jis nugriūdavo ant sofos prieš televizorių, dažnai jo net neįjungdamas. Nors nuo vaikystės Džeimsas buvo mokytas, kad skųstis savijauta galima tiktai medikams, vieną vakarą jis suinkštė:
– Aš taip nebegaliu, man juk kartais reikia ir išsimiegoti.
Sara atsisėdo greta ir pasakė:
– Pailsėk, Džeimsai. Nueik pas psichoterapeutą. Pažįstu vieną profesorių Čelsyje, jis anksčiau labai padėjo mano seseriai, kai ji...
– Ne, ne, viskas gerai, – nutraukė Džeimsas, – aš paprasčiausiai per daug jaudinuosi dėl savo mielųjų damų, – ir pabučiavo Saros pilvą. O Sara tai su džiaugsmu priėmė. Bet tada vieną naktį ją pažadino vyro riksmas. Džeimsas sėdėjo lovoje ir plačiai atvertomis akimis spoksojo į miegamojo duris.
– Kas atsitiko, mielasis? – paklausė Sara.
– Mačiau baisų sapną, kuris visai lyg ir nebuvo sapnas. Įsivaizduoji – atsibundu čia, lovoje, šalia tavęs, ir prisimenu, kad prieš miegą nepatikrinau mygtuko! Nuėjau iki virtuvės durų ir matau, kad už jų žiba raudona šviesa. Atidarau duris ir suprantu, kad ji sklinda iš mygtuko, – ryškiai raudona – ir apšviečia visą virtuvę. Aš pamaniau, kad galbūt ji įsijungė savaime ir dabar turiu ją išjungti, kad jums su mažąja neatsitiktų nieko bloga, bet tada galvoju – o jeigu tai spąstai, jei mygtukas žiba, kad mane apgautų ir priverstų jį paspausti? Ilgai galvojau, ką daryti, bet tada kažkas įeina pro duris. Toks aukštas, plonas vyras su barzda ir kreiva nosimi. Jo veidas – protiškai atsilikusio žmogaus, ir jis suduoda man rodymo lazdele. Pažiūriu pro langą ir matau – ten stovi milžiniškas vaikas, viena jo akis – virtuvės lango dydžio. Jis žiūri į mūsų virtuvę ir juokiasi, o tamsa spinduliuoja šaltį, ir kuo šalčiau daros, tuo juodesnis mano vidus. O jūs miegate viršuje ir net nenujaučiate, kad su jumis vyksta lygiai tas pat. O mažoji auga, supranti? Ji auga ir auga, ir tuoj užaugs didesnė už tave, paskui didesnė už šį namą ir didesnė už Braitoną. Sakau tam milžiniškam vaikui – mes juk viską galime išspręsti, aš turiu pinigų! Bet jis tiktai juokiasi.
– Galbūt paatostogauk? – pasiūlė Sara, nes nieko geresnio sugalvoti negalėjo.
Nuo to laiko Džeimsas tikrindavo mygtuką daug dažniau. Iš pradžių jis atlikdavo vieną papildomą patikrinimą lygiai trečią nakties. Be jo jis negalėdavo užmigti. Dar po savaitės suprato, kad mygtuką norom nenorom reikia patikrinti ir vidury dienos. Nors Sara pasakė galinti tai padaryti pati, nes šiaip ar taip ištisomis dienomis sėdinti namuose, bet ši mintis Džeimsą sujaudino dar labiau. Dabar jam kiekvieną dieną tekdavo nutraukti darbą ir beveik dvi valandas praleisti kelyje nuo biuro iki namų ir atgal. Kai jau artėjo aštuntasis Saros nėštumo mėnuo ir gydytojas pranešė, kad mažylė galbūt įsiverš į pasaulį truputį anksčiau, Džeimsą apėmė panika. Jis surado nepaprastai brangią seifų kompaniją, kuri daugiausia aptarnaudavo privačius bankus, ir liepė ant mygtuko įrengti smūgiams atsparią metalinę dėžę su raktu priešakyje. Į Saros klausimą, kur bus saugomas seifo raktas, Džeimsas atsakė, kad vienintelį raktą pasaulyje turės jis. Kai ant virtuvės sienos pasirodė nedidelė metalinė konstrukcija, Džeimsas pasidarė truputį ramesnis – įvėrė į raktą kaproninį siūlą ir pasikabino ant kaklo. Dabar jis nebevažinėjo namo dienos viduryje ir naktimis atsibusdavo retai, tačiau kiekvieną vakarą vis trumpam atidarydavo seifą, kad patikrintų, jog mygtukas nekelia pavojaus. Savo stebėjimus jis užrašinėjo į languotą sąsiuvinį, kurį saugojo ant naktinio stalelio greta žadintuvo.

III

Vieną vakarą Džeimsas pasakė Sarai:
– Gaila, kad ant molo nebėra laterna magica. Kitaip mažąją būtinai ten nuvesčiau.
– Kokios laterna magica?
– Na, kaip kokios? Tos, kuri mūsų vaikystėje stovėjo ant molo ir kainavo dešimt pensų.
– Ar tu įsitikinęs, kad kažko nepainioji? – paklausė Sara. Nereikia nė pridurti, kad Džeimso elgesys ją truputį jaudino.
– Dievulėliau, juk gimei ir augai Braitone. Ar tikrai neprisimeni laterna magica išilgai molo? Ten galėjai prieiti, įmesti dešimties pensų monetą, pridėti akį prie langelio ir žiūrėti erdvinius paveikslus.
Sara labai gerai prisiminė Braitono molą. Nieko panašaus ten niekada nėra buvę.
– Ir ką rodė tuose „erdviniuose paveiksluose“? – nuolaidžiai paklausė.
– Na, matai, niekaip negaliu prisiminti, – susimąstęs nutęsė Džeimsas, – kažkokias nykštukines lėles.
Sara suprato, jog reikia kažką skubiai daryti, kad Džeimsas neišeitų iš proto.
– Aš pagalvojau, – pasakė ji, – mes juk iki šiol nesame kaip reikiant susipažinę su savo naujaisiais kaimynais.
– Kuriais kaimynais? – išsiblaškęs tarstelėjo jis, žiūrinėdamas telefone laterna magica paveikslėlius.
– Su Keivų pora. Esame kelis kartus pasisveikinę, bet iki šiol nepakvietėme jų vakarienės. Tai gana nemandagu iš mūsų pusės.
Džeimsas neatsakė, nes ieškoti prasmingo kontrargumento buvo pernelyg sudėtinga. Vakarienę organizuoti jis patikėjo žmonai. Sara mielai ėmėsi iniciatyvos, pasamdė dvi kambarines, virėją ir padavėją, taip pat įgijo naują kašmyro suknelę sau ir šilkinį kaklaraištį Džeimsui.
Kito penktadienio vakarą prie paradinių durų suskambėjo skambutis. Džeimsas ir Sara atidarė duris. Prieš juos didingai ir nejudėdami kaip senoje fotografijoje stovėjo Keivai – žmona efektinga violetine suknele, vyras trijų dalių kostiumu, ilgais, juodais, atgal sulaižytais plaukais, berniukai dvyniai vienodomis rombinėmis liemenėmis. Jie pasisveikino, prisistatė, ir visi patraukė į svetainę. Pakeliui Džeimsas užėjo į virtuvę, kad įsitikintų, jog aptarnaujantis personalas nebandė atrakinti seifo.

Prie vakarienės stalo Sara ir kaimynė Siuzi greitai rado bendrą kalbą. O Siuzi vyras Nikas sėdėjo nuleidęs galvą ir atrodė užimtas savomis mintimis. Ne tiek susidomėjimo, kiek nuobodulio paskatintas Džeimsas prisėdo greta.
– Galbūt, kol damos geria vyną, mes galime paišdykauti gurkšteldami ko nors stipresnio? – pasiūlė jis ir parodė Nikui į Lagavulino butelį.
– Kodėl gi ne, – atsakė Nikas.
Džeimsas sau ir kaimynui įpylė viskio. Jie susidaužė.
– O ką tu veiki kasdien, jei ne paslaptis? – pasiteiravo Džeimsas.
– Daugiausia muzikuoju ir rašau, – atsakė Nikas, sukdamas aštriai kvepiantį gėrimą taurėje.
– Oho! Argi taip galima uždirbti?
– Kažkaip verčiamės, – tarstelėjo Keivas ir išgėrė.
Džeimsas pasakė, kad nieko nesupranta apie muziką ir užsiima investicijomis bei vertybiniais popieriais, bet iš Keivo žvilgsnio suprato, kad tai jo ypatingai nedomina.

Po deserto Džeimsas ir Nikas nepastebimai persikėlė į vidinį kiemą. Jie sėdėjo po giedru, žvaigždėmis apibarstytu dangumi, gėrė viskį ir rūkė cigarus.
– Pažiūrėk aukštyn, – pasakė Džeimsas, jau gerokai įgėręs, – pažiūrėk į tą grožį, seni!
– Taip, Braitone yra ypatingos Braitono žvaigždės, – pritarė Nikas.
– O aš visada norėjau tapti fotografu, – susimąstęs pasakė Džeimsas. – Tai būtų taip puiku – klajoti aplink ir ieškoti geriausių kampų, iš kurių žiūrėtum į gyvenimą.
– Tai kodėl pradėjai užsiiminėti vertybiniais popieriais, o ne teisingais kampais?
– Nežinau. Tikriausiai neužteko laiko, reikėjo studijuoti, paskui dirbti, ir gražiems paveikslėliams nebeliko laiko.
– Ar kada nors pagalvojai, kad „nėra laiko“ iš tikrųjų yra tiktai saugesnis būdas pasakyti „bijau mirties“? – paklausė Nikas, dūmindamas cigarą.
– Ne, kodėl taip turėčiau galvoti?
– Nes tai logiška. Pagalvok pats. Jeigu tie dalykai, ką darei vakar arba prieš trisdešimt metų, yra tai, ką vadini prisiminimais, o tai, kas yra tavo laiko pabaigoje, – mirtimi, išeina, kad tu su visais savo mokslais, neišsipildžiusia fotografo karjera, negimusiais vaikais ir sėkmingai nupirktomis akcijomis bet kuriame gyvenimo taške esi tarp prisiminimų ir mirties, – aiškino Nikas, bato smaigaliu braižydamas žolėje nematomas figūras, – o tai, ko bijai, nėra laiko trūkumas, Džeimsai. Tai yra mirtis. Laiko trūkumas yra tiktai atsikalbinėjimas.
– Galbūt tu teisus, bet tai man netrukdo gyventi šiandien, – pasakė Džeimsas, kiekvieną žodį ištardamas lėtai ir atsargiai, nes liežuvis jau truputį pynėsi.
– Tau reikia pabandyti sukurti ką nors pačiam.
– Aš tai jau darau. Šitas namas pats nepasistatė. Mano verslas neatsirado pats savaime. Ir mano duktė – atleisk, bet manau, kad visa tai esu sukūręs daugiau ar mažiau savo jėgomis. Visuomet stengiausi pakeisti pasaulį, Nikai. Padaryti jį geresnį.
– Vaizduoti D-vą, tu nori pasakyti?
– Ne visai. Paprasčiausiai būti geresniu žmogumi.
– Bet nereikia stengtis, – paprieštaravo Nikas, – nereikia vaidinti. Kai kuriu savo pasaulį, esu beveik kaip D-vas. Aš kuriu visus žmones su jų likimais, viltimis ir baimėmis ir save taip pat sugalvoju iš naujo. Viskas atsiranda iš mano žodžių. Ir viskas, ką sukuriu, būna kartu su galimybe būti skubiai sunaikinta. Lyg ant mano stalo greta rašomosios mašinėlės būtų didelis raudonas mygtukas, kurį paspaudus įvyktų sprogimas ir viskas pražūtų. Čik – ir baigta. Viskas, ką aš kada nors esu sukūręs, sunaikinta.
Džeimsas sustingo. Nikas pakratė tuščią viskio butelį virš galvos.
– Šūdina padėtis, kaimyne, mes nebeturime ko gerti, – lengvabūdiškai pasakė jis, stengdamasis pakeisti temą, bet Džeimsas nesiklausė. Jis sugriebė Niką už apykaklės.
– Iš kur žinai apie mygtuką? Prisipažink, – rėkė jis, nekreipdamas dėmesio į akivaizdų kaimyno suglumimą. – Tu man jį pakišai, taip? Tu tai padarei? Aš juk žinau!
– Nusiramink, seni, tai buvo metafora, – teisinosi Nikas. – Aš nesuprantu, apie ką kalbi!
– Ak tai nežinai, taip? Ir šito tu taip pat nežinai?
Jis užsimojo, kad skeltų Nikui į akį, bet nepataikė. Nikas pastūmė Džeimsą, ir jie griuvo į žolę, pešdamiesi kaip du moksleiviai regbio aikštėje.
– Aš tave užmušiu, maita, – rėkė Džeimsas, – prisipažink, ką tavo mygtukas daro?
Nikas buvo įkaitęs. Jis laikė Džeimso rankas, neleisdamas jų pajudinti, ir rėkė jam: – Tu nežinai, kas yra D-vo pyktis! Tu net nenujauti! Pažiūrėk į save veidrodyje, niekingas kretine! Pažiūrėk į save veidrodyje! – Ir taip būtų tęsęsi dar ilgai, jei kieme nebūtų atsiradusi Niko žmona Siuzi, kurią pamatę vyrai tuojau paleido vienas kitą ir kukliai nudelbė žvilgsnius į žolę. Tolesnės vakaro dalies Džeimsas beveik neprisiminė.

Kai Džeimsas prabudo, buvo dar tamsu. Jis įsirito į chalatą ir stengėsi sutelkti dėmesį į kiaurai gręžiančias pagirias, kad nereikėtų galvoti apie gėdingą vaizdą su Keivu ir raudonuoju mygtuku, tačiau mintys visą laiką grįždavo prie vieno klausimo – iš kur kaimynas tai galėjo žinoti? Ištirpinęs vandens stikle alkaselterio tabletę, jis nusivilko iki kabineto, įjungė kompiuterį ir nusipirko kelis Niko albumus. Įsitaisęs odiniame fotelyje, jis ant skaudančios galvos užsidėjo ausines ir paleido muziką. Kelias dainas atpažino kaip kadaise viena ausimi girdėtas, tačiau didesnioji dalis jam buvo svetima. Jose Nikas su giliu ir velnišku įsijautimu apdainavo savo pasaulio didvyrius, ir kiekviename iš jų Džeimsas stengėsi atpažinti save ir Sarą, tačiau tarp apgailėtinų šio prievartos pasaulio žmonių nebuvo galima rasti nieko panašaus. Išklausęs iš eilės du albumus, Džeimsas nusileido iki virtuvės, ilgai žiūrėjo į seifą, tada pasiėmė iš šaldytuvo alaus ir patraukė atgal į kabinetą. Jis išklausė dar pusantro tuzino dainų, kurių vaizdai darėsi vis tamsesni, tariamai lyrinėse melodijose staiga ir lygioje vietoje susipindavo draskantys, čirpiantys disonansai, o tada vėl nurimdavo. Džeimsas jautėsi lyg irklinėje valtyje, kuri per audrą netikėtai nuplaukė pernelyg toli į atvirą jūrą. Dainų personažai gimė skurde, augo vienatvėje ir mirė kaip musės, kas akimirką stengdamiesi pasislėpti vienas už kito su beveik banaliomis meilės frazėmis. Visa tai buvo baisu ir skausminga. Tai buvo pasaulis, kurį Džeimsas norėjo pakeisti.
Sara ir maža mergaitė jos pilve vis dar miegojo. Džeimsas atrakino seifą ant kaklo kabančiu raktu. Žvilgantis plastmasinis mygtukas vis dar buvo savo vietoje. Džeimsas prisilietė prie jo pirštais ir lengvai spustelėjo. Nieko neįvyko. Mygtukas įslydo giliau į lizdą, bet nespragtelėjo. Džeimsas luktelėjo. Paskui užsimerkė, sukando dantis, iškvėpė pro nosį, užsimojo ir kumščiu įvarė mygtuką į sieną iki galo. Skruostais ritosi karštos ašaros. Prisiminė vaizdą iš laterna magica. Jis buvo nereikšmingas, beveik absurdiškas – viena lėlė, barzdotas vyrukas su kreiva nosimi, barė kitą, mažesnę lėlę, kam prastai mokosi, ir daužė jai rodomąja lazdele per galvą. Mažoji lėlė lakstė aplinkui, demonstratyviai nusitvėrusi už galvos. Paskui didžioji lėlė parodė į lentą ir klausiamai pasisuko į mažosios pusę. Bet ši tiktai skėtriojo rankomis. Už tai vėl gavo rodomąja lazdele per galvą. Visa tai pasikartojo tris kartus, kol senoji lėlė netyčia pataikė jaunajai į ausį, iškart atsirado didelė mėlynė. Tada automatas spragtelėjo, prarijo dešimties pensų monetą giliau į mechanizmą, ir džiaugsmai baigėsi.
Džeimsas pravėrė akis. Už lango lyg tarp kitko kažkas saliutavo.

Versta iš:
Latvju Teksti, 2015, Nr. 1 (25)

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 3 (kovas)

Literatas Laimantas JONUŠYS atsako į Romo DAUGIRDO klausimus

– Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti kokį nors bendrą jūsų kūrybos vardiklį. Vis dėlto pabandysiu – man atrodo, tai – kiek kosmopolitinis kūrybos pobūdis. Ar sutinki? O jei taip, kokios priežastys – išorinės ir giluminės.

– Su šia garbinga rašytojų draugija negaliu lygintis, bet, kaip ir visi jie, aš gimiau ne Druskininkuose. Ten gyvendamas nė vieno iš jų nepažinojau, – tai nenuostabu: Druskininkuose gyvenau tik iki baigdamas vidurinę mokyklą, o jie visi už mane vyresni, – bet apie juos, aišku, žinojau. Atsimenu, kad V. P. Bložė buvo laikomas ekscentrišku keistuoliu, o juk tokiais tradicinė aplinka nepuola žavėtis...

Bet Druskininkuose aplinka nebuvo visai tradicinė, bent Lietuvos kontekste. Man ten gyvenant miestas sparčiai augo – daugiausia atsikraustant lietuviams iš įvairių vietų, ir šiuo požiūriu buvo panašus į Vilnių: gyventojų sudėtis pokario dešimtmečiais iš esmės atsinaujino ir sulietuvėjo, galima sakyti, miestas buvo lietuvių kolonizuotas arba rekolonizuotas, tiesa, buvo ir nemažai vietinių dzūkų, ten gyvenančių nuo seno. Tad tam tikra ribota prasme aplinka buvo kosmopolitinė, ypač turint galvoje kiaurus metus poilsiaujančius ir besigydančius žmones iš „plačiosios tėvynės“. Mano literatūrinei savimonei ta aplinka įtakos, bent jau tiesioginės, neturėjo.

– Formaliai dažniausiai esi pristatomas kaip vertėjas, kritikas, eseistas (būtent šia tvarka). Tačiau aš Tave drįsčiau pavadinti „literatu“ gerąja šio žodžio prasme (ne žmogus, vaikštantis aplink literatūrą). Mūsų šaly neabejotini Tavo nuopelnai formuojant literatūros atrankos principus, padedant susigaudyti skaitytojams begalinėje literatūros jūroje, neįkyriai pateikiant vertinimo kriterijus ir t. t.

Gal galėtum išvardyti bent apytikriai tuos kertinius akmenis, kurie formavo Tavo literatūros pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą.

– Tai įdomus klausimas, bent man būna įdomu sužinoti, kaip šiuo požiūriu formavosi kokie nors, pavadinkim, literatai. Savaime aišku, pirmasis sąlytis su literatūra buvo įprastinės vaikams skirtos knygos (tiesiog viskas – nuo „Auksinio lyno vaišių“ iki „Stebuklingųjų Nilso kelionių“) ir klasikinė lietuvių literatūra, dėstyta mokykloje. Pastarosios realizmui kilo natūralus pasipriešinimas, tad pirmieji gaivesni gūsiai buvo Igno Šeiniaus ir Jurgio Savickio proza, Jono Meko poezija (mokykloje tai nedėstyta, bet sovietmečiu išleista).

O kai iš dalies dar mokyklos laikotarpiu, bet daugiau studijų universitete pradžioje, per savus šaltinius atsivėrė didysis modernizmas – Williamas Faulkneris, Marcelis Proustas, Jamesas Joyce’as, Virginia Woolf, – tai mane apsvaigino visam gyvenimui. Reikia turėti omeny, kad sovietinėje kultūrinėje aplinkoje keliais dešimtmečiais anksčiau parašyta literatūra atrodė esmingai naujoviškesnė ir modernesnė negu tai, ką tuo metu rašė dauguma mūsų prozininkų. Kiek vėliau, bet dar tebestudijuodamas universitete, atradau rašytojus, kuriuos galima vadinti ankstyvojo postmodernizmo klasikais (nors visos tos klasifikacijos galiausiai nėra labai svarbios): Samuelį Beckettą, Lawrence’ą Durrellą, Johną Barthą ir kitus. Literatūrinio realizmo atmetimo reakcija buvo stipri, nors tepraslinko dar keletas metų, kai mano pasaulėjautai ir pasaulėžvalgai prisigerino tam tikras realizmas, pavyzdžiui, Grahamo Greene’o ir net iš dalies Charleso Dickenso, nors įėjo visai pro kitas duris negu atvertas mokykloje ir tradicinėje interpretacijoje.
Aistringas domėjimasis literatūra iš pat pradžių buvo susijęs su nuovoka, kad literatūra teikia didesnį ir prasmingesnį malonumą, negu įprasta manyti bei aiškinti mokykloje ir kitur. Teigiant, kad literatūros svarbiausia misija yra byloti dideles tiesas apie žmogų ir visuomenę, literatūra nuvertinama, nes matoma kaip priemonė, o ne kaip tikslas. Apie tai yra kalbėję daug kas, bet čia pacituosiu filosofą Juozą Girnių: „Meno esmė yra ne faktinių tikrovės sąryšių susekimas, bet savitos tikrovės sukūrimas.“

– Viena pažįstama kategoriška panelė visus menininkus skirstė į kūrėjus (rašytojai, kompozitoriai, dailininkai) ir atlikėjus (muzikantai, vokalistai, aktoriai), pastaruosius lyg ir prižemindama. Kadangi interpretacija seniai prilyginama menui ir kūrybai, vadinasi, ir visi vertėjai be išlygų yra menininkai ir kūrėjai. Bet plačioji opinija lyg ir pagaili vertėjams šio statuso. Arba aiškiai jaučiamas nenoras jį pripažinti. Kur čia šuo pakastas? Psichologijoje, prietaruose ar dar kur nors?

– Nenorėčiau su tuo ginčytis. Kūrėjai mano sąmonėje iš tikrųjų turi aukštesnį statusą. Kita vertus, rašytojams sunku – jie labai jautrūs, į vertinimus reaguoja dirgliai, tad reikia užjausti.
Kiek rimčiau kalbėdamas sakyčiau, kad tik reflektuojama (t. y. komentuojama, vertinama, analizuojama) literatūra tampa kultūros dalimi. Yra daug gerų pavyzdžių, kad literatūros kūrinių interpretavimas pats savaime yra įdomus ir patrauklus literatūrinis reiškinys, nors čia daugiausia nusipelnė patys rašytojai, pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis, Milanas Kundera (jo vos ne visa grožinė kūryba išversta į lietuvių kalbą, bet itin įspūdinga eseistika apie literatūrą – ne).
Kūrybos ir interpretacijos įtampą labai įspūdingai yra apmąstęs George’as Steineris, kurio knygą „Tikrosios esatys“ esu išvertęs.

– Esi minėjęs, kad dėl ilgo lietuvių kalbos užsikonservavimo, kuris nulėmė jos agrarinį pobūdį (XIX amžiaus vidury lietuvių inteligentai laiškuose dažnai bendravo lenkiškai, nes trūko bendresnio turinio lietuviškų žodžių), iškyla specifinių problemų verčiant iš anglų kalbos. Tuo užsiimi daugiau nei trisdešimt metų. Kas pasikeitė per tą laiką? Ar galima teigti, kad vertėjai ir, aišku, rašytojai gerokai pramankštino mūsų kalbą?

– Be abejo, pramankštino ir praturtino – ne tik rašytojai, bet ir filosofai (Antanas Maceina, Arvydas Šliogeris). Vertėjų vaidmuo irgi didelis – rodos, Petras Dirgėla yra šiuo atžvilgiu įvertinęs Valdo Petrausko indėlį.
Kalbų žodingumas įvairiose srityse skiriasi. Neseniai angliškai skaičiau įdomią recenziją apie knygą, kurioje aptariamas prieblandos įvaizdis literatūroje ir dailėje. Ten buvo pasakyta, kad angliškas žodis twilight turi labai mažai sinonimų. Lietuviškame sinonimų žodyne rasime gausią prietemos sinonimiką. Atsimenu, kadaise vienoje iš pirmų Valdo Papievio knygų radau „apyžlėją“. O, pavyzdžiui, anglų kalba turi krūvą žodžio „keistas“ sinonimų su subtiliais reikšmės skirtumais.
Apie tokius skirtumus galima daug kalbėti. Štai, pavyzdžiui, tame pačiame sinonimų žodyne visa gausybė „kalbėti“ ir „eiti“ sinonimų, bet dauguma jų – menkinamojo atspalvio. Kas tai yra? Gal baudžiauninkų tradicija? Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad ištisus šimtmečius aristokratija ar šiaip išsilavinę sluoksniai lietuviškai nekalbėjo, todėl kai kurie kalbos aspektai turi spragų.

– Jei neklystu, Romualdas Granauskas kritikus yra pavadinęs „duoneliautojais“. Potekstė aiški: bandymas įkąsti šio žanro atstovams. Gal čia kaltas dalies kritikų narcisizmas, noras pasipuikuoti kokia nors užsienietiška teorija ir į ją per jėgą įsprausti vargšo rašytojo kūrybą? Ar garsios menininkų deklaracijos apie niekinę kritikos reikšmę?
Kas Tave pastūmėjo į šią veiklą? Juk nuveikei čia nemažai. Tai patvirtina ir 2015 metais Tau suteikta Vytauto Kubiliaus premija už „geranorišką kritiką“. Gal vis dėlto tartum pagiriamąjį žodį kritikai, neužmiršdamas ir dabartinės jos situacijos Lietuvoje.

– Mane į literatūros kritiką pastūmėjo labai paprastas impulsas – malonumas skaityti (kaip dabar sakoma) ir iš jo kylantis noras ką nors apie tai pasakyti.
Sovietmečiu iš lietuvių kritikų man labiausiai įsiminė Algimantas Bučys – gal todėl, kad turėjo platų akiratį, apimantį ir užsienio literatūrą. Vytautas Kubilius šiuo atžvilgiu irgi buvo nepėsčias. Apskritai apie naujesnę užsienio literatūrą sovietmečiu informacijos trūko, ją teko rankiotis iš įvairiausių šaltinių, ir tai buvo įdomus, nemažai įspūdingų atradimų teikiantis užsiėmimas. Ir iki šiol nuolat skaitau (dabar jau daug lengviau prieinamas) knygų recenzijas – angliškai, lietuviškai ir kitomis kalbomis.
Mūsų kritikos padėtis savotiška – keistų dalykų joje pasitaiko, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ keletą metų buvo skelbiama provokuojanti, chuliganiška kritika – savotiškai įdomus reiškinys. Recenzijų parašoma per mažai, bet pasitaiko kurioziškų poslinkių: nerasite tokio kritiko, kuris apsiimtų kas mėnesį parašyti bent po vieną knygos recenziją, bet kas savaitę aprašyti keletą knygų – prašom, tai įmanoma.
Jau gal nereikia kartoti, kad recenzijai parašyti reikia įdėti daug darbo, o užmokestis menkas. Bet gražu, kad pastaraisiais metais atsirado jaunos kartos žmonių, rašančių apie knygas ir patraukliai, ir su išmanymu.

– Nors dalį Tavo eseistikos pavadinčiau subjektyvia, dienoraštine proza, Pats tarsi užkerti sau kelią šia kryptimi, teigdamas, kad jau niekada neparašysi romano – daugelio prozininkų svajonės. Kodėl?

– Romano – ne, bet beletrizuotos eseistikos ir apsakymėlių esu parašęs; tie tekstai pasirodo retai. Viena pirmųjų publikacijų buvo šiame žurnale, kai jis dar vadinosi „Pergalė“ (1989). Tiek daug prisiskaičius geros literatūros, pačiam ko nors daugiau imtis reikėtų turėti tokios drąsos, kokios man trūksta.

– Dabar esi profesionalus vertėjas, geriantis tekstų ir minčių kokteilius savo kambario tyloje. Bet devynerius metus dirbai Užsienio literatūros knygyne, devynerius – „Šiaurės Atėnuose“ ir trejus – „Laisvosios Europos radijuje“. Ką Tau, kaip asmenybei, davė šios socializacijos pamokos? O gal atėmė?

– Visus darbus prisimenu labai maloniai, visur buvo puikus kolektyvas – galiu pasidžiaugti, kad dėl šito man sekėsi visada, nors visais atvejais darbo pobūdis buvo skirtingas. Apie darbą knygyne esu pats parašęs (labai trumpai), daugiau papasakojęs Rimantui Kmitai į mikrofoną (tai publikuota), bet, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai buvo išskirtinis dalykas, o ir tada toks knygynas buvo vienintelis Lietuvoje, tad dar šį tą papasakosiu kitur. Darbas „Šiaurės Atėnuose“ buvo didelio entuziazmo metas – sukūrėme naują laikraštį, susibūrė įdomių žmonių draugija, pritraukėme gabių autorių. Tai buvo ne vien darbo, bet ir tam tikro bendrabūvio, kartais bohemiško, patirtis.
„Laisvosios Europos“ radijo per trukdymo ūžesius klausydavausi dar sovietmečiu ir tada neįsivaizdavau, kad kada nors ten dirbsiu. Viskas buvo gerai – darbo ir gyvenimo sąlygos, įdomūs ir draugiški bendradarbiai (Kęstutis Girnius buvo idealus viršininkas – reiklus tiek, kiek iš tikrųjų reikia, be kruopelės oficialumo ar biurokratizmo), nuostabus miestas Praha (pusantro mėnesio dar spėjau padirbėti ir senojoje būstinėje Miunchene). Beje, nors ten dirbau visu etatu, tai buvo laikotarpis, kai turėjau daugiausia laisvo laiko (tiesa, tada neverčiau knygų). Kita vertus, niekada nenorėjau galutinai emigruoti iš Lietuvos net ir į tokias komforto sąlygas.

– Neretai esi apšaukiamas Vakarų vertybių apologetu su nemenka negatyvo doze. Kadangi sergu ta pačia liga, mane labiau domina, kodėl Vakaruose (ypač akademiniuose sluoksniuose) toks gajus kairuoliškumas? Tarsi ir nebūtų karčių istorijos pamokų?

– Taip, būnu apšaukiamas, ir nieko baisaus, nes, kaip parodė ilgaamžė, bet taip pat ir pastarųjų metų geopolitinė patirtis, Rytų vertybių apologetai netoli nuvažiavo. Žmogų traukia ten, kur geriau, tad ne veltui emigrantai – ir iš trečiojo pasaulio, ir iš Lietuvos – plūsta į Vakarus. Ten geriau ne tik dėl to, kad turtingiau, bet ir geresnė buitinė kultūra, mažesnis nusikalstamumas ir t. t.
Kita vertus, ten tikrai nėra rojus – yra visokių trūkumų, blogybių. Iš dalies todėl tarp Vakarų intelektualų toks gajus kairuoliškumas. Šis klausimas manęs nepaliauja dominti ir stebinti. Su šiuo reiškiniu koja kojon žengia veidmainystė ir dvilypė moralė. Štai per 1968 metų prancūzų maištus nemažai šiaip jau lyg ir ne idiotų garbino Mao Dzedongą, o juk jo režimas jau tada buvo tiesiogiai pražudęs daugiau žmonių negu Hitlerio valdžia. Apskritai sunku įsivaizduoti, kaip tokį Jeaną Paulį Sartre’ą kas nors galėjo vadinti Prancūzijos sąžine.
Manau, kad tas kairuoliškumas kyla iš intelektualų jaučiamos kritiškumo pareigos ir hipertrofuoto socialinio (t. p. ekologinio ir kitokio) jautrumo. Tokias užuomazgas, o kartais ir vaisius, jau galime matyti ir šiandienėje Lietuvoje. Tačiau kuriozas tas, kad tiek daug aimanų dėl socialinės neteisybės kyla Skandinavijos šalyse, kur apskritai panaikintas skurdas (tokį jautrumą galime matyti, pavyzdžiui, skaitydami dabar pasaulyje madingus kai kurių Skandinavų autorių detektyvus). Dėl tokio jautrumo realūs trūkumai išpučiami į tikrovės visumą užgožiančius burbulus ir sistema demonizuojama.

– Tau nesvetimos ir geopolitinės įžvalgos. Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuva tvarkosi pati. Ir nepaisant stipraus nukraujavimo (emigracija), vis dėlto perspektyvos yra neblogos. Tačiau ir vėl – kaip ne kartą – vis realesnė tampa išorinė grėsmė. Kartais girdžiu samprotaujant: jeigu jie mus palies, tai ir patys stipriai nukentės... Gal ir nukentės, tik mūsų nebeliks. Kokį Tu matai ateities scenarijų?

– Manau, kad vis dėlto mūsų nepalies – bent artimiausioje ateityje. O kaip bus vėliau, tegali pasakyti tie, kuriuos Dievas apdovanojo pranašystės dovana. O šiaip net ir apie artimiausią ateitį, kad ir šiuos metus, drąsiai galiu prognozuoti vieną dalyką: pasaulyje bus nenumatytų, netikėtų įvykių. Bet jau būsime užmiršę, ką pranašautojai skelbė kitaip.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos

Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas, įvardijantis Rytus kaip saulės tekėjimo krypties žymimą pasaulio šalį, ir net lietuviškas žodis Rytai, erdvinę pasaulio šalies ir saulės tekėjimo krypties kategoriją susiejantis su laiko kategorija – ryto metu, kai po tamsios nakties suspindusi šviesa kartu su ryto rasos gaivumu atneša kiekvienai naujai pradžiai būdingo būties šviežumo pojūtį ir dar nepatirto nuotykio nuojautą.
Rytai atrodo tolimi ne dėl to, kad jie tolimi geografiškai, ir net ne todėl, kad juos – seniausių pasaulio civilizacijų lopšį – siejame su praėjusio laiko toliais. Ne – Rytus vaizduojamės kaip tolimus, nes jie mums regisi neišmatuojamai nutolę nuo mūsų kasdienybės, jos pilkumo ir prėskumo, nuo kasdienės egzistencinės rutinos, monotoniškai mus pasitinkančios kiekvieną mielą rytą, nors kasryt norėtume išvysti tokią saulę, kuri, anot Herakleito, kiekvieną dieną pateka vis nauja. Žodis Rytai mums skamba magiškai, nes jis mūsų pasąmonei kužda apie geresnę – dar neatrastą ar galbūt jau prarastą – gyvenimo kelionės kryptį, kurią derėtų ir vėl aptikti, o aptikus išdrįsti šia kryptimi keliauti. Rytų kryptis mums rodosi nepasiekiamai tolima dar ir dėl to, kad, pasiduodami vangiai kasdienės rutinos menkystei, paprasčiausiai nedrįstame patikėti, jog egzistencinį nuotykį žadantis būties šviežumas, kurį kasryt atneštų vis nauja – ne tik naujai patekanti – saulė, galbūt yra tiesiog ranka pasiekiamas.
Kol to nesuvokiame ar nedrįstame tuo patikėti, žodis Rytai mums dvelkia tolima egzotika, kurios pajautoje susilieja iš Arabijos dykumų sklindantys kavos ir miros aromatai, nuo Gango krantų kylančių smilkalų kvapsniai, užburiantys rãgų garsai ir į transą nardinantis Tibeto vienuolių giedamų mantrų šaižumas, baltas sakurų žiedlapių švelnumas ir žėrintis Himalajų viršukalnių šaltis.
Visos Rytų šalys mums atrodo labai tolimos ir, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, vaizduotėje iškyla kaip vienodaiarbeveik vienodai tolimos– svajonėse atrandamos ten, kur virš be galo tolimo – neįmanoma pasiekti – horizonto kyla saulė. Nors tokios konkretesnės geografinės sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai, Vidurio Rytai ir panašios, leidžia tiksliau nurodyti vieną ar kitą geografinį regioną, tarkime, kurią nors Rytų Azijos šalį ar vadinamojo arabų pasaulio valstybę, minėtos sąvokos mūsų vaizduotei, visus Rytų kraštus linkusiai suvokti kaip labai tolimus, nedaro nei įspūdžio, nei įtakos: net Japonija, tiek vakariečių, tiek pačių jos gyventojų vadinama tekančios (lyg medis iš šaknų „dygstančios“) saulės šalimi ir pačiu savo pavadinimu geriausiai atstovaujanti Oriento– saulės kilimo krypties – sąvokai, taigi, sakytume, etaloninė ir archetipinė Rytų šalis, mums neatrodo egzotiškesnė ar civilizaciniu požiūriu tolimesnė už šalis, priklausančias regionui, kuris vaizduotę kaitina Didžiojo Sfinkso ir Gizos piramidžių paslaptimi bei aistringu ir magiškai fantastiniu „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų polėkiu. Tokios vakarietišką civilizacijos modelį ir gyvenimo būdą perėmusios Tolimųjų Rytų šalys, kaip Japonija ir Pietų Korėja, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, aiškiai juntamos kaip kultūriniu požiūriu net akivaizdžiai priartėjusios prie mūsų – ir neretai atrodo lyg kokie Vakarų civilizacijos forpostai Rytuose, o štai arabų mentalitetas mums dažnai regisi toks svetimas ir nesuvokiamas, kad ir pačias arabų šalis savo pačių nubraižytame mentalinės geografijos žemėlapyje lokalizuojame gerokai toliau nuo savęs pačių nei tolimąją Japoniją, Taivanį ar Singapūrą.
Kalbant apie Rytus, tokie geografinį nuotolį apibūdinantys (ar esą privalantys apibūdinti) nusakymai, kaip „Tolimieji“, „Artimieji“ ar „Vidurio“, civilizaciniu, kultūriniu ir mentalinės geografijos požiūriais reiškia labai nedaug, o kartais nereiškia absoliučiai nieko – nebent paties nusakytojo akiračio siaurumą, perspektyvos sąlygiškumą, pagaliau arbitraliai įsigalėjusios konvencijos aklumą. Geriausias pavyzdys – sinoniminis (ar beveik sinoniminis) sąvokų Artimieji Rytai (angl. the Near East) ir Vidurio Rytai (angl. the Middle East) vartojimas: abiem terminais įvardijamas tas pats regionas – arabų pasaulio šalys, ypač esančios Azijoje (Arabijos pusiasalyje, prie Persų įlankos, Tarpupyje ir Levante), prie jų dažnai prijungiant dvi islamo kultūros įtaką patyrusias nearabiškas šalis – Iraną bei (kiek rečiau) Turkiją, taip pat visas ar kai kurias arabiškai kalbančias Šiaurės Afrikos šalis (ypač Egiptą). Vieno ar kito termino pasirinkimas priklauso nuo kultūrinės tradicijos ir termino vartojimo konteksto: pavyzdžiui, daugelyje kontinentinės Europos šalių ir Rusijoje vartojamas terminas Artimieji Rytai, o anglakalbiuose kraštuose (ypač politikos ir politikos mokslo kontekstuose) – terminas Vidurio Rytai. Tiesa, verta atkreipti dėmesį į tai, kad terminas the Near East vartotas senesnėje (antai devynioliktojo šimtmečio) anglakalbėje literatūroje, o šiais laikais britai ir amerikiečiai minėtą terminą vartoja kai kuriuose labiau specializuotuose – ypač archeologijos ir senovės istorijos tyrimų – kontekstuose.
Beje, nesunku pastebėti, kad skirtingus to paties regiono – arabų pasaulio – nuotolio nuo tam tikro atskaitos taško nusakymus bent iš dalies galėjo lemti ir geografinė perspektyva: žvelgiant iš Europos, arabų pasaulis atrodo esąs visiškai šalia, tiesiog senojo žemyno pašonėje ar prieangyje, taigi iš tiesų arti, o žvelgiant iš Amerikos, pati Europa jau galėtų būti vadinama Artimaisiais Rytais (nors, be abejo, ji taip niekada amerikiečių nevadinama); savo ruožtu arabų pasaulio šalys amerikiečiams jau neatrodo esančios „arti“ – jos lokalizuojamos Vidurio Rytuose. Būtent politinė Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka, Artimųjų Rytų svarba šiai galingiausiai pasaulio valstybei ir Amerikos suformuotas labai įtakingas politinis, politologinis ir kitoks panašaus pobūdžio amerikietiškas akademinis diskursas, regis, ir nulėmė termino Vidurio Rytaiįsigalėjimą, ypač amerikiečių ir britų žiniasklaidoje bei mažiau specializuotoje anglosaksiškoje akademinėje literatūroje.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, mentalinės geografijos, kuriai svarbūs ne geografiniai nuotoliai, o civilizacinius ir kultūrinius skirtumus nusakantys neregimi atstumai, požiūriu, tokios labai sąlygiškos, nuo perspektyvos bei konteksto pernelyg priklausomos ir, remiantis įsigalėjusia tradicija, konvenciškai vartojamos sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai ir Vidurio Rytai, nėra nei tikslios, nei iškalbingos, o kartais atsiskleidžia net kaip klaidinančios.
Rytai – ne tik tekančios saulės, bet ir viliojančių tolių kryptis, gundanti keliautoją ir tyrėją tobulo nuotykio pažadu, svaiginančiomis erdvėmis minčiai ir kūnui, nenumaldomai traukiančiu, bet, jo siekiant, vis į tolius atsitraukiančiu horizontu. Kadangi šie mano pasvarstymai skirti ne Rytams apskritai, o Artimiesiems Rytams, jų civilizacinio bei dvasinio artimumo mums, europiečiams ir lietuviams, klausimui, po šių įvadinių pastabų pamėginkime apmąstyti minėto regiono tolimumo ir artimumo Europai dialektiką.

Artimieji Rytai – artimi ar tolimi?

Tarp Rytų kraštų lietuviams dvasiškai artimiausios Japonija ir Indija. Ypač Indija, kurią dažnas lietuvis, įkvėptas aušrininkų, dar ir dabar neretai įsivaizduoja kaip savo protėvynę ar antrąją tėvynę – pasakišką Rytų šalį, iš kurios mes, lietuviai, kadaise iškeliavome ir po ilgų klajonių atkakome prie Nemuno krantų. Svarstymus apie išskirtinę lietuvių kalbos giminystę su sanskritu galime laikyti tauria, lietuvio dvasią kilninančia, bet kalbos mokslo neparemta mistifikacija. Pati šios dviejų seseriškų kalbų – ir tautų – giminystės diskusija, prasidėjusi devynioliktajame šimtmetyje ir nenutilusi iki mūsų dienų, tik paliudija, kad Indija – lietuviams svarbiausia ir dvasiškai artimiausia Rytų šalis.
Nors tokios apklausos niekas nėra daręs, labai tikėtina, kad bene visuotiniu lietuvių intelektualų sutarimu Japonija būtų pripažinta kaip antroji pagal dvasinį artimumą Lietuvai Rytų valstybė: emocinis jautrumas, lyriškumas, pagarba gamtai, subtilus estetinis jausmas ir gabumai poezijai – tai dvasinę dviejų tautų giminystę iš tiesų ar tariamai liudijantys bruožai, kartais pagrįstai, o neretai ir be pagrindo priskiriami išskirtinai tik lietuvių ir japonų tautoms. Šintoizmo – gamtą sakralizuojančios tautinės japonų religijos – tipologinio bei dvasinio artimumo senajam pagoniškajam lietuvių tikėjimui klausimas buvo ne kartą svarstomas akademiniuose Lietuvos sluoksniuose. Net nepriklausomai nuo tokių teorinių diskusijų rezultatų, pats jų buvimas ir gyvybingumas rodo išskirtinį lietuvių dėmesį japonų kultūros fenomenui.
Tiek tolimiausia Rytų šalis Japonija, tiek Indija, kuri, žvelgiant iš Lietuvos, taip pat yra tikrai toli, lietuvių, o kartais ir kitų europiečių suvokiamos kaip dvasiniu požiūriu gerokai artimesnės už Artimųjų Rytų kraštus – vadinamąjį arabų pasaulį su jo papročių keistenybėmis, religinių ir politinių pažiūrų radikalumu ar net fanatizmu, mistinėmis bei magiškomis folkloro bei senosios poezijos galiomis, iki šiol gyvais bei kasdienybėje ryškiai juntamais kultūriniais seniausių žmonijos istorijoje civilizacijų atgarsiais. „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai ne tik šiame regione sukurtų pasakų rinkinio, vėliau niekada nepralenkto magiška galia jungti tikrovės ir vaizduotės pasaulius, pavadinimas, bet ir, sakytume, kodinis viso šio kultūrinio arealo įvardijimas: priešingai nei Japonija, kurią minties žvilgsniu regime kartu su tekančios saulės, brėkštančio ryto ir šviesios dienos vaizdiniais, civilizacinis Artimųjų Rytų regionas mums atrodo tamsus kaip naktis – ir ne kaip viena, o kaip tūkstantis ir viena naktis. Kai kuriose civilizacijų tipologijose arabų (ir islamo, kurio šaknys arabiškos) civilizacija apibūdinama kaip magiškoji, ir šis konkrečios pamatinės esmės ar pagrindinio civilizaciją nusakančio bruožo priskyrimas ištisam kultūriniam ir mentaliniam arealui nėra visiškai nepagrįstas, nepaisant to, jog politinio korektiškumo principu besivadovaujančioje postmodernioje epochoje nėra priimta kalbėti apie kolektyvinį (juolab ištisiems geografiniams regionams priskirtiną) mentalumą ir, įvardijant pamatinius bei esą nekintamus kultūrų bruožus, operuoti esencialistinėmis sąvokomis.
Artimieji Rytai – tai tarsi Europos prieangis, visos Azijos vartai į Europą. Geografijos požiūriu Artimieji Rytai yra iš tiesų arti Europos, bet geografinis šio regiono artumas net nėra svarbiausias dalykas: nepaisant europiečiams nesuvokiamos, neperprantamos ir tamsios kaip naktis civilizacinės Artimųjų Rytų „esmės“ (be abejo, ją priskiriant neesencialistiškai – lanksčiai, plastiškai, su išlygomis) – „esmės“, verčiančios suvokti Artimuosius Rytus veikiau kaip tolimus nei artimus, net (mentalinės geografijos požiūriu) tolimesnius už Tolimiesiems Rytams priklausančius kraštus, atidesnis žvilgsnis į istorinę Artimųjų Rytų bei pačios Europos raidą, taip pat daugybės abu šiuos regionus siejančių civilizacinių sąsajų apmąstymas verčia grįžti prie intuicijos, paliudytos pačiame Artimųjų Rytų pavadinime, pripažįstant, kad Artimieji Rytai – nepaisant mūsų intuityvaus noro sieti juos su tuo, kas tamsu, mistiška, magiška, fantastiška ir egzotiška – yra mums, europiečiams, iš tiesų istoriškai ir kultūriškai artimi.
Nors šiuolaikinės Europos kultūrą galima apibūdinti kaip moderniųjų Europos tautų sukurtų nacionalinių kultūrų visumą, naujaisiais laikais susiformavusios nacionalinės kultūros neatsirado tuščioje vietoje: jos iškilo ant bendro mentalinio ir vertybinio europinės kultūros pamato – sakytume, išaugo iš bendros šaknies ir atsišakojo nuo to paties kamieno. Visuotinai pripažįstama, kad šį europinės kultūros – ypač aukštosios – pamatą laiko du stulpai – antikinė (graikų bei romėnų) ir judeokrikščioniškoji (senovės žydų bei krikščionių) kultūra. Dar lakoniškiau sakant, Europos aukštosios kultūros pamatai – ir pačios Europos pamatai – yra graikiški ir krikščioniški (arba – graikiški ir žydiški).
Mūsų iškilios tautietės profesorės Marijos Gimbutienės didelėmis pastangomis mėginta rekonstruoti Senosios Europos kultūra yra, deja, beveik visiškai prarasta ir pažįstama tik hipotetiškai. Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, ši neolitinė kultūra – jei ji apskritai egzistavo kaip vientisas kultūrinis darinys – neturi tęstinumo moderniosios Europos kultūroje. Senojo kultūrinio Šiaurės Europos tautų (germanų, keltų, baltų, slavų) paveldo reliktų yra likę tų tautų folklore ir mituose – šie reliktai stilizuotu, neretai netinkamai interpretuotu bei vulgariai modifikuotu pavidalu aptinkami šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje, bet, be labai retų išimčių, nėra tapę savastinga moderniosios Europos aukštosios kultūros dalimi. Šiaurietiškų (germaniškų, keltiškų, slaviškų, baltiškų ir kitokių) alternatyvų antikinei ir judeokrikščioniškajai kultūrai, kaip Europos aukštosios kultūros pamatui, paieškos arba atsiskleidė kaip apskritai nesėkmingos, arba buvo atvedusios senąjį žemyną prie kultūrinio bei demografinio susinaikinimo slenksčio – grąžinusios Europą į barbarybės laikus. Antai iš pirmo žvilgsnio įspūdingas mėginimas statyti Europą ant alternatyvaus – jei ne graikiškosios, tai bent judeokrikščioniškosios kultūros atžvilgiu – germaniškosios kultūros pagrindo, prasidėjęs aukštajai kultūrai atstovavusių didingų Richardo Wagnerio operų projektu, palyginti greitai buvo gėdingai palaidotas Trečiojo reicho griuvėsiuose.
Tad jei pripažįstame, kad Europa – ypač jos aukštoji kultūra – yra pastatyta ant graikų ir žydų suręsto kultūrinio bei vertybinio pamato, civilizacinis Europos ryšys su Artimaisiais Rytais tampa visiškai akivaizdus.
Senovės Izraelis, išrinktosios tautos žemė, kurioje susiformavo dvi didžiosios religinės tradicijos – judaizmas ir krikščionybė, kaip ir šiuolaikinė Izraelio valstybė, geografiniu požiūriu yra integrali Artimųjų Rytų regiono dalis, nors kultūriškai (visų pirma mentaliteto ir išpažįstamų vertybių atžvilgiu) priklauso veikiau Vakarams. Šių dienų Izraelis, europietiškiausia ir vakarietiškiausia Artimųjų Rytų valstybė, gali būti laikomas kultūriniu bei politiniu Europos ir Vakarų pasaulio forpostu Artimuosiuose Rytuose (panašiai kaip Japonija – vakarietiškiausia Rytų Azijos šalis – politiniu ir kariniu, o iš dalies ir kultūriniu atžvilgiu laikytina Vakarų forpostu Tolimuosiuose Rytuose). Dabartinė Izraelio valstybė yra europietiška ir vakarietiška tik dėl to, kad pačiai Europai Izraelis anksčiau padėjo tapti krikščioniškai.
Apie akivaizdžius senovės žydų nuopelnus Europai kalbėti nėra jokio reikalo – apie tai gerokai iškalbingiau byloja Šventojo Rašto išmintis ir daugelio iš mūsų kasdien patiriamas asmeninis santykis su transcendentine Izraelio Dievo tikrove. Be abejo, tai ne tik Izraelio dovana Europai, bet ir Abraomo, Izaoko bei Jokūbo Dievo dovana pačiai išrinktajai tautai. Absoliučiai įpareigojančio asmeninio santykio su Dievu ir kitu žmogumi idėja, žmogiškosios egzistencijos rimtumo bei nelygstamos jos vertės samprata, pagaliau socialinio teisingumo, aistringai skelbto jau senųjų žydų pranašų, nuostata, radusi puikią dirvą europiečių sąmonėje, yra tik keletas pamatinių akcentų, kuriais būtų galima nusakyti žydų indėlį į Europos kultūrą ir civilizacinę tapatybę.
Savo ruožtu senovės Graikija – kitas kultūrinio Europos pamato šulas – geografiškai yra visiškai netoli Artimųjų Rytų ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – geografinėje paties Europos žemyno periferijoje. Nors senovės Graikijos indėlis į Europos ir pasaulio kultūrą yra neabejotinai itin savitas, kai kuriais atžvilgiais akivaizdžiai unikalus, neįmanomas redukuoti į svetimas kultūrines įtakas (ypač turint omenyje graikų pasiekimus filosofijoje, literatūroje, moksluose ir menuose), archajiniu ir ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiais graikų kultūra gavo labai ryškų kultūrinį impulsą iš Artimųjų Rytų. Šio regiono įtakas įžvelgiame senovės graikų mituose, archajiniame graikų epe ir lyrikoje, ikisokratinėje filosofijoje. Jonijos filosofai ikisokratikai, beje, gyveno ir kūrė graikų miestuose, klestėjusiuose vakarinėje Anatolijos pakrantėje, taigi dabartinės Turkijos, tam tikra prasme priklausančios Artimiesiems Rytams, teritorijoje. Kultūrines Artimųjų Rytų įtakas regime ir senojoje, ypač sakralinėje, graikų architektūroje (pakanka prisiminti vien dviejų pagrindinių – dorėninio ir jonėninio – graikų šventyklų orderių atitinkamai egiptietiškos ir asiriškos kilmės teorijas, nors jos ir gana hipotetinės), archajinio laikotarpio skulptūroje bei ankstyvojo klasikinio laikotarpio keramikoje (kaip pavyzdį galime pateikti Korinte kurtą vadinamojo orientalinio, arba orientalizuojančiojo, puošybinio stiliaus keraminius dirbinius).
Net patį alfabetinį raštą senovės graikai perėmė iš finikiečių, Artimųjų Rytų tautos, vėliau jį kiek patobulinę ir pritaikę graikų kalbos garsynui. Herodoto, Platono, Plutarcho ir kitų graikų autorių tekstuose paliudytas itin pagarbus helenų požiūris į senovės egiptiečius ir senovės Egipto kultūrą – šios itin senos civilizacijos, su tam tikromis išlygomis taip pat priskirtinos kultūriniam Artimųjų Rytų regionui, kūrėjus graikai laikė savo mokytojais įvairiose mokslo ir meno srityse. O štai helenistinio laikotarpio graikų pasiekimai astronomijoje būtų net neįsivaizduojami be Babilonijos žvaigždininkų darbų (ypač astronominių lentelių su ilgalaikių empirinių stebėjimų duomenimis) įtakos.
Tiesa, visi šie rytietiškų įtakų paliudijimai negali paneigti akivaizdaus fakto, kad kai kuriose srityse graikų pasiekimai yra unikalūs, neturintys precedentų kitose kultūrose. Filosofija, graikiškojo pavyzdžio demokratija, klasikinio laikotarpio mene suformuotas klasikinis grožio etalonas, autorinis stilius literatūroje ir precedento neturinti žanrinė bei turiningoji grožinės literatūros įvairovė, aksiominis dedukcinis metodas matematikoje, leidžiantis surasti bei tiksliai formuluoti bendrojo pavidalo universaliai galiojančius teoremų įrodymus, ir daugybė kitų senovės graikų pasiekimų negali būti paaiškinti svetimomis kultūrinėmis įtakomis.
Žydų ir graikų indėlis į Europos kultūrą yra, be jokios abejonės, svariausias, bet europinės civilizacijos ištakų dera ieškoti dar senesniuose ir gilesniuose kultūriniuose kloduose – Šumere, Babilone, senovės Egipte. Bet kokia kultūrinės tradicijos perdava, juo labiau bet koks išradingas, naujoves generuojantis tradicijos kultivavimas, be kurio neįmanoma jokia aukšto lygio civilizacija, neįsivaizduojami be rašto ir rašytinio teksto. Pati daugiau ar mažiau vakarietiškai suprantamo rašto idėja gimė Artimuosiuose Rytuose, Šumere, iš kurio paplito į kitas šio regiono šalis, o vėliau – ir į Europą. Įdomu tai, kad Europoje iki šių dienų vartojamos alfabetinio rašto atmainos kildinamos iš vakarų semitų alfabetinio rašto, o šis – per tarpinę paprastesnės, persiškosios, dantiraščio formos stadiją – iš sudėtingesnio babilonietiškojo dantiraščio, kuris savo ruožtu kilęs iš dar sudėtingesnio senojo šumeriškojo dantiraščio. Turint galvoje, kad mūsų vartojamas lotyniškasis alfabetas kilęs iš graikiškojo, o savo ruožtu graikiškasis – iš finikietiškosios alfabetinio vakarų semitų rašto atmainos, ir taip toliau iki pat mesopotamiškojo dantiraščio prototipo – seniausio ir komplikuočiausio (net ir dabar, šumerologijos mokslui pasiekus didelių aukštumų, nelengvai skaitomo) dantiraštinio šumerų rašto, vartoto Uruko laikotarpiu, nesunku suvokti, kad mūsų kasdien vartojami alfabetiniai rašmenys net tiesiogine – genetinės kilmės – prasme yra tolimi Šumere sukurto rašto ainiai. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad Šumere atsirado pirmosios pasaulyje bibliotekos ir mokyklos, dalykinė ir grožinė literatūra su daugybe žanrų, turinio ir formos požiūriu nusileidžianti tik antikinei – graikų bei romėnų – literatūrai, o vėliau Akade (Babilone ir Asirijoje) – pirmieji didelės apimties grožiniai tekstai, tokie kaip „Gilgamešo epas“ ir epas „Enuma eliš“ („Kai viršuje...“), neatrodytų keista, jei tam tikru atžvilgiu save pačius, europiečius ir apskritai vakariečius, pavadintume civilizacinės ir kultūrinės Mesopotamijos tradicijos tęsėjais, nesvarbu, tiesioginiais ar netiesioginiais.
Artimųjų Rytų tautos – ne tik senosios, bet ir dabartinės – yra rašto, teksto ir literatūros pačia plačiausia prasme tautos, ir kaip tik jos išmokė Europą bei Vakarus, kokia svarbi kultūros ir civilizacijos pažangai kantriai kaupiama, akumuliuojama ir iš kartos į kartą perduodama tradicija. Vakarų pasiekimus įvairiuose moksluose ir menuose derėtų sieti ne tik su asmens laisvės, demokratijos, kritinio mąstymo vertybėmis, europiečių perimtomis iš senovės graikų, bei iš senovės žydų gauta transcendentinio – radikaliai anapusinio, visagalio, visažinio, jokiomis žemiškomis gėrybėmis nepaperkamo – ir sykiu žmogų besąlygiškai mylinčio Dievo idėja, bet ir su iš seniausių Artimųjų Rytų kultūrų paveldėtu įsitikinimu, kad paskiro žmogaus tobulėjimui ir visos žmonijos pažangai gyvybiškai svarbią kultūrinę tradiciją įmanoma – ir būtina – saugoti, kaupti, gausinti ir naujomis inovacijomis transformuoti, pasitelkiant raštą, rašytinius tekstus ir įvairiausios paskirties bei žanrinių formų literatūrą, kitaip tariant, iš esmės neišsenkamus grafinių ir kitokios prigimties ženklų bei simbolių išteklius. Palyginti su kiek vėlesne senovės graikų literatūros tradicija, senoji Mesopotamijos ir Egipto literatūra turėjo beveik visus grožinei literatūrai būtinus atributus, išskyrus aiškiai išreikštą ir pačių kūrėjų suvokiamą kaip sąmoningai siektiną autorinį stilių. Tiesiogines Europos literatūros ištakas, be abejo, atrandame senovės Graikijoje, bet gerokai senesnio netiesioginio jos šaltinio dera ieškoti Šumere, Babilone ir senovės Egipte.
Akivaizdu, kad mūsų, europiečių ir vakariečių, kaip savito civilizacinio braižo atstovų ir puoselėtojų, nebūtų buvę ne tik be to, ką paveldėjome iš senovės graikų ir žydų, kuriems privalome būti labiausiai dėkingi už savo europietiškumą, bet ir be šumerų, babiloniečių, asirų, senovės egiptiečių, persų, finikiečių, o vėliau dar ir arabų padarytų įskiepių į Europos kultūros medžio kamieną ir šakas. Jau minėjau, kad Artimuosius Rytus dabar dažniausiai įsivaizduojame kaip arabų pasaulį ir svarbiausią islamo religijos bei kultūros židinį. Arabų mentalitetas ir islamo fenomenas europiečiams neretai atrodo visiškai tamsūs ir neperprantami, keliantys panieką arba – priešingai – pagarbią baimę ir siaubą. Europiečiai retai susimąsto apie tai, kiek daug arabų pasaulis davė Europos kultūrai, ypač viduramžiais. Paradoksalu, bet didžiausi arabų, kuriuos dažnas europietis paniekinamai vadina klajokliais ir beduinais (išvertus iš arabų kalbos – „dykuminiais“), nuopelnai yra ne šiaip Europos kultūrai, o būtent aukštajai kultūrai – filosofijai, matematikai, astronomijai, chemijai, medicinai. Ne tik viduramžių Europoje vartotoje lotynų kalboje, bet ir moderniosiose senojo žemyno kalbose yra daugybė skolinių iš klasikinės arabų kalbos – tiek tikrinių, tiek bendrinių žodžių. Ypač įspūdingi arabų nuopelnai astronomijai – turiu galvoje ne tik konkrečius pasiekimus šiame moksle ir tokius iš arabų kalbos atėjusius bei europinėse kalbose prigijusius žodžius, kaip zenitas, nadyras, azimutas ir kitus: beveik visi žvaigždžių, turinčių tikrinius vardus, pavadinimai yra arabiški, išskyrus negausias graikiškais, lotyniškais, persiškais ir iš kai kurių kitų kalbų atėjusiais tikriniais vardais pavadintų žvaigždžių išimtis. Prisiminkite tai, kai kitą kartą giedrą žvaigždėtą naktį pakelsite akis į dangų.
Išskirtinį arabų gebėjimą abstrakčiai mąstyti rodo jų matematikos pasiekimai, ypač algebros (pats šis žodis – arabiškos kilmės), taip pat labai iškalbingas faktas, kad visų islamą priėmusių ar islamo kultūros įtaką patyrusių tautų kalbose ištisais semantiniais sluoksniais perimti arabizmai formuoja labai gausų abstraktųjį leksikos klodą – filosofijos, teisės, politikos, literatūros, vaizduojamojo meno, architektūros, matematikos, medicinos ir kitų mokslų terminų masyvą. Galėtume net pasakyti, kad tokių nesemitiškos kilmės šiuolaikinių tautų, kaip iraniečiai, turkai, pakistaniečiai, indoneziečiai, iš dalies net hindi kalba kalbantys indai, jau nekalbant apie daugybę kitų mano nepaminėtų islamo įtaką patyrusių tautų, santykis su aukštąja kultūra yra medijuotas arabų kalbos – nesvarbu, kad ir kokia kalba kalbėtų, visų šių tautų atstovai mąsto „arabiškai“, panašiai kaip mes, europiečiai, mėgindami prisiliesti prie aukštosios kultūros sričių, mąstome – ir nepajėgiame nemąstyti – „graikiškai“ bei „lotyniškai“.
Ikiislaminio laikotarpio Persijos kultūros įtaka Europai taip pat labai didelė, nors ir rečiau pastebima bei svarstoma. Zoroastrizme atsiradusi radikalios gėrio ir blogio skirties samprata buvo labai svarbi ne tik pirmą kartą žmonijos istorijoje formuojantis dieviškosios transcendencijos, paskutiniojo teismo, atpildo už gerus bei blogus darbus, anapusybėje teisiamos angeliškos (ar demoniškos) prigimties iškūnytos sielos vaizdiniams, bet ir įsisąmoninant neatšaukiamas metafizines šioje žemėje padaryto etinio pasirinkimo pasekmes, amžinai įtvirtinamas anapusybėje. Senovės persai europiečius išmokė, kad gėris ir blogis nėra reliatyvios sąvokos, visada priklausančios tik nuo konteksto. Mąstyti priešingai – kažin kokioje „anapus gėrio ir blogio“ esančios hipotetinės etikos teritorijoje (kaip dar ne taip seniai mus bandė mokyti velionis Friedrichas Nietzsche) – reikštų mąstyti necivilizuotai, taip, kaip dažniausiai įpratę mąstyti Šiaurės kraštų barbarai. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia akivaizdžias zoroastrizmo, visų pirma etinių ir eschatologinių jo nuostatų, įtakas ne tik judaizmui ir krikščionybei, bet ir besiformuojančiai senovės graikų filosofijai.
Senovės Egiptas, neretai vadinamas nekrofiliškai orientuota civilizacija, toli gražu nebuvo, kaip dažnai teigiama, mirties baimės ir nemirtingumo idėjų liguistai veikiama kultūra. Svarbiausias senovės egiptiečių siekis – amžinasis gyvenimas įprastu fiziniu pavidalu. Tai lėmė monumentaliosios architektūros (piramidžių, didingų šventyklų), milžiniškų požeminių kapų, efektyvių mirusio žmogaus kūno balzamavimo technikų, sudėtingų kulto vaizdinių bei ritualų atsiradimą. Egiptiečiai be galo mylėjo žemiškąjį gyvenimą ir desperatiškai geidė jį pratęsti amžinybėje – šį aistringą jų troškimą mes neretai klaidingai interpretuojame kaip nekrofilinę obsesiją, orientaciją į visokius su mirtimi susijusius dalykus.
Be daugelio konkrečių Egiptui priskiriamų civilizacijos atradimų, Europą pasiekusių per senovės graikus, vertėtų paminėti specifiškai egiptietišką monumentalaus paminklo sau ir savo darbams idėją, kuri, kaip parodė vėlesnė istorija, europiečių buvo suvokta kaip labai svarbi ir gundanti. Tai piramidės pačia bendriausia ir abstrakčiausia prasme – piramidės, kaip amžino paminklo sau ir savo darbams, idėja – be jos nebūtų buvęs parašytas nei Horacijaus eilėraštis „Exegi monumentum“, nei šį kiek pamėgdžiojantis atitinkamas Aleksandro Puškino eilėraštis. Piramidės idėja – tai didingo, patį kūrėją pranokstančio viso gyvenimo darbo, kurį įvertins ateities kartos, ir šio kūrybinio žygdarbio suteikiamo abstraktaus nemirtingumo idėja. Kaip rodo senojo žemyno istorija, europiečiai visais laikais mėgo statyti tokius paminklus, nesvarbu, iš akmens ar kokios kitos fizinės ar dvasinės medžiagos. Net pati nuolat didelėmis pastangomis – dažniausiai nelabai sėkmingai – „statomos“ Europos (lyg kažin kokios abstrakčios universalių ir amžinų europinių vertybių bei idealų „piramidės“) idėja šiek tiek – galbūt kiek ironiškai – primena kruvinu darbu pastatytas Egipto faraonų piramides.
Senovės graikai, o vėliau ir kiti europiečiai, medituodami prie faraonų Egipto griuvėsių, ne tik pamažu išsiugdė istorinę savimonę bei melancholišką viską naikinančio laiko refleksiją, bet ir pasigavo tobulo bei amžino paminklo, kurio esą bijo net laikas, idėją. Vadinamoji egiptomanija, būdinga senovės graikams ir dabartiniams europiečiams, tėra tik atskiras žavėjimosi didingais dalykais ir rūpinimosi istoriniu bei kultūriniu paveldu – iš fizinių bei dvasinių akmenų pastatytomis įvairiausios prigimties „piramidėmis“ – atvejis. Europos ir jos kultūros nebūtų be prakilnaus ir kartais kiek obsesiško europiečių geismo nuveikti ką nors nelygstamai reikšminga ir taip įsiamžinti – akmenyje ar dvasioje.
Iš Egipto į Europą atkeliavo ir pati įvairiausių pavidalų didybės – didingumo bei didingo prakilnumo tiek fizine, tiek dvasine prasme – samprata. Kad ši idėja europiečiams nepaprastai svarbi, iškalbingai paliudija Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonija – bene didingiausias europinės muzikos kūrinys ir neformalus Europos Sąjungos himnas. Europa ne tik neįsivaizduojama be didybės ir to, kas didinga, – Europa save pačią suvokia ir atvirai įvardija kaip didingiausią pasaulyje politinį ir civilizacinį projektą.
Deja – arba dėkui Dievui – apie Artimųjų Rytų artimumą ar tolimumą mums, europiečiams, turime progą susimąstyti ne tik kreipdamiesi į senovės istorijos analus, bet ir patys būdami ištikti visiškai nelaukto, radikaliai naujo šiuolaikinės istorijos posūkio, apreiškiančio tai, kas šią valandą ir šią akimirką nevaldomu gaivalu veržiasi į geografinę ir mentalinę Europos erdvę, tai, ką – nelygu požiūris – galėtume įvardyti kaip baugią grėsmę arba, priešingai, priimti kaip egzistencinę dovaną ir neformalaus europinės tapatybės apmąstymo galimybę.

Karalaitės Europos mitas, pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir europinės tapatybės išbandymas

Visi pateiktieji pavyzdžiai ir argumentai rodo, kad Artimieji Rytai – tai europinės ir apskritai Vakarų civilizacijos lopšys. Pabrėžiu – ne kokios nors abstrakčios hipotetinės Rytų civilizacijos (tokia apskritai neegzistuoja), o būtent Vakarų civilizacijos lopšys. Senosios Artimųjų Rytų kultūros, antikinė (graikų bei romėnų) kultūra, trijų abraomiškųjų monoteistinių religijų pagrindu susiformavusios kultūros (senovės žydų, krikščioniškoji bei islamiškoji) ir modernioji Europos kultūra (kartu su jos projekcijomis Amerikos žemyne) sudaro kultūriškai konsoliduotą ir palyginti – nepaisant įvairių prieštaravimų – vieningą civilizacinį masyvą, kurį, kaip atskirą civilizacinį vienetą, galima priešpastatyti, pavyzdžiui, dviem tokiems pat milžiniškiems civilizaciniams arealams, kaip Indijos civilizacija ir Kinijos civilizacija.
Tačiau tarp Europos ir Artimųjų Rytų egzistuoja ir nemažas mano jau anksčiau minėtas mentalinis nuotolis. Mentalinės geografijos erdvėje Artimuosius Rytus suvokiame kaip esančius toliau, nei jie yra įprastos geografijos požiūriu. Šio regiono jau nesuvokiame kaip savosios civilizacijos lopšio visų pirma dėl radikaliai pasikeitusio mūsų, europiečių, požiūrio į tradiciją ir tradicinės kultūros vertę. Europiečiai, savosios civilizacijos rūmą pastatę ant galingos tradicijos, siekiančios Šumerą, pamatų, šį faktą, regis, visiškai pamiršo arba linkę jį ignoruoti. Neverta minėti visiems žinomų dalykų apie tai, kad judeokrikščioniškasis europinės tapatybės dėmuo daugumos europiečių jau nėra suvokiamas kaip svarbus: galime pagrįstai kalbėti apie aukščiausių institucijų lygmeniu skatinamą Europos nukrikščionėjimą, net atsisakymą pripažinti krikščionybės svarbą europinės kultūros raidai ir moderniajai Europos tapatybei, taip pat apie kone endeminį europiečių antisemitizmą. Senovės Graikijos ir Romos civilizacinis paveldas europiečių akyse taip pat pamažu praranda aktualumą ir prestižą. Šią tendenciją regime net filosofijos – esmingai graikiško kultūrinio projekto– srityje: daugeliui dabartinės Europos filosofų didžiausi filosofiniai autoritetai yra ne senovės graikų, o šiuolaikiniai prancūzų ar amerikiečių mąstytojai, atvirai maištaujantys prieš senovės graikams būdingą metafizinį mąstymą ir metafizinio pavyzdžio filosofiją, neretai kaltinamą dėl įvairių šiuolaikinio pasaulio blogybių.
Deja, antikinė kultūra nėra labai vertinama net savo tėvynėje – šiuolaikinėje Graikijoje, kurios tapatybė veikiau bizantiška, o ir pati šių dienų Graikija visais požiūriais primena veikiau kurią nors Artimųjų Rytų šalį nei klestinčią Europos valstybę. Kadaise, antikos laikais, buvusi geografinėje senojo žemyno periferijoje ir tuo pat metu mentalinės Europos erdvės centre, dabar Graikija yra visomis prasmėmis Europos paribio, o kartais ir užribio, šalis. Beje, tai blogas simptomas ne tik pačiai Graikijai, bet ir visai Europai: kai Europoje pradeda stigti Graikijos, o Graikijoje – Europos, galime kalbėti apie beprasidedantį civilizacinio Europos pagrindo eižėjimą.
Dar įdomiau modernioji Europa „grumiasi“ su tradiciniais Artimaisiais Rytais Šventojoje žemėje – šiuolaikinėje Izraelio valstybėje: jos sostinė Tel Avivas yra lyg koks geografiškai įkūnytas sekuliaraus europietiškumo, persodinto į Artimuosius Rytus, pavyzdys, o Jeruzalė – kultūrinė Tel Avivo priešingybė – atstovauja senajai religinei žydų tradicijai ir, sakytume, visai konservatyviajai Artimųjų Rytų civilizacinei tapatybei (juk Jeruzalė – ne tik žydų, bet ir krikščionių bei musulmonų šventasis miestas).
Modernybės ir tradicionalizmo konfliktas – esminė civilizacinė tiek pačios Europos, tiek Artimųjų Rytų – Vakarų civilizacijos lopšio – problema. Perdėtas žavėjimasis įvairiausios prigimties naujovėmis, ypač naujosiomis technologijomis ir naujais politinės bei ekonominės tvarkos modeliais, yra skiriamasis šiuolaikinės Europos ir visos Vakarų civilizacijos bruožas, radikaliai supriešinantis Vakarus ne tik su kitais savąją tradiciją labiau gerbiančiais civilizaciniais masyvais, bet ir su pačios Vakarų civilizacijos lopšiu – Artimaisiais Rytais. Radikalūs islamiškieji judėjimai, kaip grybai po lietaus dygstantys šiame regione, bent iš dalies vertintini kaip desperatiškas ir, be abejo, neadekvatus atsakas į tradicinėms Artimųjų Rytų visuomenėms Vakarų civilizacijos metamus iššūkius. Tol, kol europiečiai – ir visi vakariečiai – nesuvoks tradicijos svarbos Artimųjų Rytų gyventojams, šis regionas, esantis pačiame Europos prieangyje, visada ir išliks mentaline prasme tolimas.
Inovacijas ir ginčus dėl novatoriškumo prioritetų mėgstantiems europiečiams atrodo, kad viskas privalo prasidėti nuo jų pačių – kad jie patys visada yra pajėgūs ir net privalo nuolat inicijuoti kokį nors naują kultūrinį ar civilizacinį („europinį“) projektą, kuris paneigs – nes privalo paneigti – bet kokį ankstesnį projektą, o visa, kas sukurta anksčiau arba kitų, jau savaime yra mažiau vertinga. Net tiesioginiai europiečių mokytojai – senovės graikai – labai stokojo istorinės savimonės, nesuvokė ir nesugebėjo įvertinti skirtingo laiko bei erdvės nulemtų civilizacinių skirtumų: antai graikų istorijos „tėvas“ Herodotas, maždaug keturių šimtų metų tarpą, skaičiuojamą nuo jo paties gyvenamojo meto, nurodęs kaip istorinės graikų savimonės (siekiančios Homero laikus) horizontą, gerokai senesnę istorinę tradiciją turinčių tautų, antai senovės egiptiečių, kultūrą suvokė neišvengdamas ydingų kultūrinių stereotipų ir anachroniškų analogijų su savojo meto graikų kultūra. Jau senovės graikams būdingas bent dalinis aklumas nebendramatiškų istorinių, geografinių ir kultūrinių fenomenų įvairovei ir perdėtas žavėjimasis kultūrinėmis inovacijomis, sakytume, graikiškoji kultūrinė neomanija, vėliau buvo nuosekliai – ir su kaupu – paveldėti visų europiečių kaip bendroji graikiškojo kultūrinio modelio su visais jo privalumais bei trūkumais matrica.
Artimuosiuose Rytuose matome visiškai priešingą vaizdą: skaitant net pačius seniausius Šumero, Babilono ir senovės Egipto tekstus, susidaro įspūdis, kad jų gyventojai savo šalis visada suvokė kaip turinčias nepaprastai seną, mitinius laikus siekiančią ir itin turtingą istoriją. Mesopotamijos gyventojams atrodė, kad jų gyvenamos teritorijos ištisai nusėtos be galo senomis „tvano kalvomis“ – po smėlio ir molio klodais palaidotais prieštvaninių miestų griuvėsiais, o literatūroje nuolat minimi prieštvaniniai išminčiai, apkallu, esą bendravę su pačiais dievais. Garsusis asirų valdovas Ašurbanipalas didžiavosi tuo, kad yra surinkęs didelę senųjų dantiraštinių tekstų, parašytų jau seniai nevartojamomis dantiraščio versijomis, kolekciją – šiuos tekstus, anot savo mokytumu besididžiavusio valdovo, gebėjo perskaityti ne tik profesionalūs rašto ir senųjų tekstų žinovai, bet ir jis pats. Kaip tik Artimuosiuose Rytuose gimė nuostata, beje, visiškai svetima europiečių – ypač senovės graikų – intuicijoms, kad bet kokia verta dėmesio išmintis negali būti pasiekta asmeninėmis paskiro, net ir labai intelektualaus, žmogaus pastangomis, o privalo siekti itin seną (prieštvaninį ar net apskritai dievišką) archetipinės išminties šaltinį. Taip Artimuosiuose Rytuose susiformavo požiūris, kad visos šiame regione egzistavusios tautos ir kultūros buvo vienos kitų mokytojos, bendros civilizacinės tradicijos, kultūrinės patirties ir bendro archetipinio išminties paveldo perėmėjos bei perdavėjos kitoms tautoms ir kultūroms.
Artimųjų Rytų kultūros savosios egzistencijos orientyrus visada matė danguje – nekintamose žvaigždynų, atstovavusių viskam, kas dieviška, konfigūracijose. Klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimą leidžiant smėlio pustomose dykumose ir pusdykumėse, kuriose matyti tik viską naikinančio laiko pėdsakai, pastovumo ženklų tekdavo ieškoti ne žemėje, o žvaigždėtame nakties danguje. Artimųjų Rytų tautos – nakties ir giedro žvaigždėto nakties dangaus tautos, šviesulių žėrėjime ieškojusios dievų ar vienintelio Dievo palankumo bei malonės ženklų, tautos, pasitikėjusios ne tik savo pačių jėgomis, bet ir žmogaus galias viršijančia dieviškųjų pagalbininkų globa. Tai tautos, kurios, skirtingai nei senieji europiečiai, nebuvo linkusios pernelyg prisirišti prie savosios žemės ir jos ciklų.
Europos tautos, ypač gyvenusios šiaurėje, miškų ir derlingos žemės zonoje, priešingai, savo būtį siejo su agrariniais ciklinio laiko ritmais, žvilgsnius dažniau kreipdamos į motiną žemę nei į ūkanotą dangų. Strėlinio (tiesinio) laiko, į žmogaus egzistenciją atnešančio radikalių naujovių, idėja, be jokios abejonės, gimė Artimuosiuose Rytuose. Esminis pasaulėžiūrinis Artimųjų Rytų nomado ir sėslaus senosios Europos valstiečio (o vėliau – ir apskritai europiečio) skirtumas tas, kad tiek nekintančius egzistencijos pastovumo ženklus, tiek radikalios egzistencinės inovacijos galimybę Artimųjų Rytų gyventojas įžvelgdavo danguje arba su dangumi siejamoje dieviškosios transcendencijos srityje, anapus įprastos – kasdienės fizinės – savo egzistencijos, o senosios Europos gyventojas bet kokį pastovumą siejo su žeme, jos derlingumo ciklais, inovacijų – dažniausiai tik žemiškų, imanentinių – galimybę regėdamas ne potencialiame bendravime su antgamtiniais – dangiškais ir dieviškais – globėjais, o vien pasikliovime fizinėmis ir dvasinėmis savo paties jėgomis. Europietis, įpratęs dėsningai, pagal ciklinio laiko ritmus, gauti žemiškų dovanų iš motinos žemės – dovanų, iš dalies užsidirbtų žemdirbišku savo paties triūsu, nebuvo linkęs tikėtis to, ką galėtume pavadinti radikalia – absoliučiai nepelnyta – dovana, kurios mirtingasis, remiantis Artimųjų Rytų tekstais, galįs sulaukti iš dangaus ar jo atstovaujamos transcendencijos srities, kitaip tariant, iš dievų ar Dievo. Kai kuriuose seniausiuose šumeriškuose tekstuose (antai istorijoje apie herojų Adapą, keliaujantį dangun pasiaiškinti dievui Anui už vieną nedorą savo poelgį) yra kalbama apie tai, jog dievai, atjausdami žmones, yra linkę jiems teikti nepelnytų dovanų, bet patys žmonės, nepasitikėdami dievais ar pačias jų teikiamas dovanas laikydami nepelnytomis, iš kvailumo yra linkę jas atmesti. Tokios istorijos, nors sukonstruotos kontrafaktiškai, slepia aiškų moralą – kalba apie būtinybę išmokti priimti radikalią – visiškai nepelnytą– dovaną. Šie tekstai liudija labai savitą, europiečiams nebūdingą, dovanų teikimo, priėmimo ir apskritai svetingumo kultūrą, būdingą Artimųjų Rytų tautoms.
Panašios mitinės istorijos atgarsį, beje, regime ir epinėje senovės graikų literatūroje – deivei Demetrai skirtame vadinamajame homeriniame (ne paties Homero sukurtame!) himne, kuriame pasakojama, kaip mirtinga moterimi pasivertusiai ir karališkos kilmės kūdikio aukle tapusiai deivei buvo sukliudyta jos globotą vaiką paversti nemirtingu – deivei sutrukdžiusi pati kūdikio motina, iš kvailumo ir dėl nepasitikėjimo kitais įtarusi, kad auklė (kurios dieviško statuso motina neatpažinusi) turinti kėslų pražudyti jos atžalą. Labai tikėtina, kad minėtame homeriniame himne paliudytas mitinis žmonių nepriimtos dievų dovanos – nepriimtos dėl nepasitikėjimo ir iš kvailumo – motyvas graikų buvo perimtas iš kurio nors senesnio mitinio Artimųjų Rytų šaltinio.
Ką panašios istorijos liudija apie mūsų, europiečių, būklę? Ar tik ne tai, kad mes, dėdami viltis tik į savo pačių jėgas bei išradingumą ir viską įpratę uždirbti kruvinu savo darbu, nepajėgiame ne tik dovanoti savęs ar to, kas sava, kam nors kitam – Dievui ar žmogui, bet ir priimti dovanų iš kito, nesvarbu, ar jis būtų Dievas, ar žmogus, bei paties kito – Dievo ar žmogaus – nemokame laikyti dovana sau?
Visiems gerai žinomas graikų mitas pasakoja apie finikiečių karaliaus Agenoro (pagal retesnę, tačiau paties Homero minimą, versiją – Agenoro sūnaus Foiniko, taip pat finikiečių karaliaus) dukterį karalaitę Europą, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso pagrobtą ir atplukdytą į Graikiją. Ši istorija gerokai gilesnė ir įdomesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: mums, šiuolaikiniams europiečiams, ji kalba apie tai, kad Europa – tiek pats senojo žemyno vardas, tiek, sakytume, pati civilizacinė jo esmė – yra atsiradę ne pačiame Europos žemyne, o atkeliavę iš svetur – iš Finikijos, Artimųjų Rytų. Iškilus prancūzų filosofas ir kultūros tyrinėtojas Rémi Brague’as, remdamasis jau ne senųjų mitų analize, o racionaliais filosofiniais argumentais, yra iškėlęs įdomią hipotezę apie ekscentrinę Europos tapatybę. Hipotezės esmė ta, kad tikroji dvasinė Europos savastis atrandama už geografinių pačios Europos ribų, o kultūrinė ir politinė europiečių stiprybė – tai daugelio kitų kultūrų atstovams nebūdingas gebėjimas pažvelgti į save pačius kito akimis.
Dabar, dešimtims ir šimtams tūkstančių politinių bei ekonominių pabėgėlių plūstant į Europą (beje, dažniausiai į tą pačią šalį – Graikiją – ir būtent tais pačiais Viduržemio jūros vandenimis, kuriais, anot graikų mito, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso buvo atplukdyta karalaitė Europa), ekscentrinei senojo žemyno tapatybei kyla rimtas išbandymas – mes, europiečiai, kaip tik dabar pradedame laikyti rimtą atjautos, gailestingumo, civilizuotumo ir paprasčiausio padorumo egzaminą. Privalome suvokti, kad pas mus, į Europą, plūsta ne kokie nors mums svetimi anoniminiai žmonės, o ainiai tų, kurių dėka – prieš kelis tūkstantmečius – mes patys iš miškuose gyvenusių Šiaurės barbarų ilgainiui pavirtome europiečiais. Europinės civilizacijos ištakų atžvilgiu mes patys esame Artimųjų Rytų gyventojai, nors mums galbūt ir gėda tai pripažinti, kaip kad daugeliui, regis, yra gėda pritarti mokslo įrodytai tiesai, kad šiuolaikinio žmogaus, kaip biologinės rūšies, afrikietiškos kilmės požiūriu, mes visi esame afrikiečiai. Savo ruožtu tie, kurie bėga pas mus, vadintini europiečiais ne mažiau už mus pačius – ir ne mažiau už aną Finikijos karaliaus dukterį Europą, savo vardą dovanojusią visam senajam žemynui.
Vakarų civilizacija – tai nepelnyta Artimųjų Rytų dovana mums, europiečiams, kurią prieš tūkstančius metų mums padovanojo protėviai tų, kurie dabar patys, bėgdami nuo žiauraus likimo, bando ateiti pas mus, atnešdami mums save pačius kaip dovaną. Ar priimsime šią dovaną – o gal suvoksime ją tik kaip grėsmę, kaip Europos savasčiai nuodingą slaptą priešiškų jėgų užmačią – sakytume, civilizacinį Trojos arklį? Ar pajėgsime pažvelgti į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų tiesiog kaip į žmones, panašius į mus pačius, o kartu – pažvelgti į save pačius kito – pabėgėlių – akimis?
Ar matydami, kaip, plaukdamos į Europą, viena po kitos skęsta trapios pabėgėlių valtelės, ne tik seniausios pasaulyje Artimųjų Rytų civilizacijos laivo, bet ir pačios Europos laivelio vis dar nepajėgiame regėti – nors tikrai derėtų – kaip braškančio per visas siūles ir jau semiančio vandenį?..
Privalome suvokti, kad skęsta ne tik jie – skęstame ir mes. Visų pirma – mes. Gerokai labiau už juos.
Artimieji Rytai ir vėl lemtingai priartėjo prie mūsų. Idant išlaikytume europinės tapatybės egzaminą, iškelkime sau užduotį bent retkarčiais mintimis grįžti prie Vakarų civilizacijos ištakų, į Artimuosius Rytus, prie Tigro ir Eufrato krantų, į konkrečią geografinę erdvę, mentalinį landšaftą ir mitinį rojaus sodą, iš kurio, kaip teigiama Senajame Testamente, buvo išvaryti Adomas ir Ieva.
Tai leis mums suvokti, kad šioje žemėje mes visi esame pabėgėliai, o tremties vargus privalome pakelti kartu, būdami vieni kitiems gailestingi.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

Botho Straußas (g. 1944) – vokiečių prozininkas, eseistas ir dramaturgas. Jo pjesės vienos dažniausiai statomų Vokietijoje. Skaitytojams siūloma esė (vok. „Der letzte Deutsche“) buvo paskelbta 2015 m. spalio 2 d. žurnalo „Der Spiegel“ 41 numeryje.

                                                                                                                      VERTĖJAS

Iš vokiečių k. vertė Artūras Judžentis

„Kartais man atrodo, kad tik su proseneliais dar esu tarp vokiečių. Taip, jaučiuosi, tarsi būčiau paskutinis vokietis. Toks, kuris kaip atsiskyręs Heisterbacho vienuolis[1] arba kaip dezertyras, kuris, prabėgus šešiasdešimčiai metų po karo, palieka savo slėptuvę ir grįžta į kraštą, o tas – jo karčiai nuostabai – vis dar vadinasi Vokietija. Manau, kad esu paskutinis vokietis. Valkata, šventuose griuvėsiuose besirausiantis miesto, kaimo ir dvasios elgeta. Benamis.“
Cituodamas iš savo knygos „Bejėgiai“[2], autorius neslepia, kad kaip šį paskutinįjį suvokia pats save. Nereikia perdėti norint vis kur nors būti paskutiniuoju, tačiau vieta man atrodė neužimta ir nepaleido mintis būti tęsėju pasaulėjautos ir pasaulėvokos, kuri nuo romantizmo laikų sukūrė savitą vokiečių literatūrą. Leisti vėl išgyventi ką nors panašaus reiškė man gyventi. Aš svečiavausi pas daugelį kūrėjų dvasių, aš dangsčiausi. Kaip padėką palikau kelias smulkmenėles, menką atlygį, kurio vėliau nebuvo paisoma, kaip visada didelėse šventėse.
Ir ko tik nerasi mano romanuose! Ne tik iš gyvenimo tirščių, bet ir iš dvasios balsų. Dažnai tokių, kurie visai nebuvo laikomi romanistais – Franzo Blei’aus[3], Hugo Ballo[4], Leopoldo Zieglerio[5], Rudolfo Kassnerio[6], Konrado Weißo[7] – tai tik keli mano mėgstamiausieji, mažiau žinomi, nepelnytai pamiršti.
Turiu omeny senąjį meilės romaną, būtent – jis turėjo su ja romaną... Nes aš turbūt turėjau romaną su vienu ar kitu balsu... Turiu omenyje stiprią meilę ir prieraišumą, kurie sieja šias dvasias...
Mieliau norėčiau gyventi išmirštančioje tautoje negu tokioje, kuri daugiausia dėl ekonominių-demografinių spekuliacijų maišoma su svetimomis tautomis, atjauninama, daroma gyvastinga.
Dar visai neseniai buvo kairiąją kritikavusių intelektualų, kurie priešinosi ekonomikos hegemonijai mūsų gyvenime. Per trumpą laiką jų dvasios giminaičiai patys tapo vadovaujančiais dabarties ekonomistais – Piketty’is[8], Stiglitzas[9], Krugmanas[10] – ir po kairiųjų vėliava įgyvendina naują ekonomikos hegemoniją, tik išoriškai socialiai orientuotą, tačiau ir ji neturi nė kibirkštėlės dvasios, vien tik gamybos ir pinigų politiką.
Paskutinis vokietis, kurio jausmai ir mintys įsišakniję dvasiniame herojiniame pasakojime nuo Hamanno[11] iki Jüngerio[12], nuo Jakobo Böhme’s[13] iki Nietzsche’s[14], nuo Klopstocko[15] iki Celano[16]. Kas šių dalykų neturi, kaip daugelis vietinių vokiečių, socialvokiečių (kurie yra ne mažiau atkirsti nuo šaknų negu milijonai bešaknių, dabar prie jų prisidedančių), tas nežino, kas yra gėla dėl kultūros. Aš esu kultūros perteikimo subjektas ir be jos manęs būti negali. Ji, be kita ko, gyvuoja anapus kunigaikštystės, nacijos, imperijos kūrimo, pasaulinio karo ir konclagerio, joje nėra nieko įsigėrę ar įdiegta iš šių dalykų, joje nėra nei gėrio, nei blogio, kad jį paskleistum. O sudergti galima beveik viską.
Paskutinis vokietis galbūt jau trečią kartą savo gyvenime skaito Conradą Ferdinandą Meyerį[17] arba „Užburtą kalną“[18]. Jis ilgisi vokiečių poetų kalbos. „Poezijos užduotis – tautos kalbą atskleisti išbaigtais vartojimo pavyzdžiais“ (Paulis Valéry[19]).
Mums atimta teisė prieštarauti. Prieš vis labiau valdžios trokštančio politinio-moralinio konformizmo apraiškas. Šiandien atrodo, kad parlamentinės partijos savo vertybių laikosi vien gėjų vedybų klausimu. Su kiekvienu libertariniu patarimu, su kiekvienu politinio korektiškumo nurodymu tarsi nustatomos elgesio taisyklės, kuriomis dauguma atvykėlių vadovautis gali tik tuo atveju, jeigu atsisako savo tikėjimo bei papročių ir taip dar labiau atsiskiria nuo savo šaknų. Laisvės, leidimų ir saugumo performulavimas slepia žodžiais neišreikštą įspėjimą, kad svečias elgtųsi sekuliarizuotai, kitaip jis turės mažai galimybių tapti integruotu šio krašto piliečiu.
Netikintieji (ne vien Šventųjų karių požiūriu), priešingai, nuolatos daro viską, kad būtų pasmerkti. Jie atsisako bet kokios gynybos. Tarsi juos gintų slaptas troškimas greit išvysti viso Ancien Régime racionaliojo proto, švietimo ir emancipacijos žlugimą.
Pritarimas ir svetingumas rodosi taip forsuojami, kad net patiems naiviausiems turi kristi į akis nutylima, eufemizuojama baimė, kažkas magiškai neišvengiama.
Na kas gi gali vokiečiams atsitikti geriau, kaip tapti stipria mažuma savam krašte?
Dažnai tautą susivokti priverčia tik netolerantiškas svetimųjų viešpatavimas. Tik tada iš tiesų prireikia tapatybės.
Dešiniųjų paklydimas: tarsi dar būtų vokiečių ir vokiškumo už paviršutiniškiausių socialinių apibrėžčių. Dar niekas nepanoro gelbėti anos tradicijos erdvės nuo Herderio[20] iki Musilio[21].
Kad valstybės nyksta, byra, pasidarė nebeįtikima: tai suvokti trukdo tam tikros rūšies pasaulio stacionaraus būvio kultūros globalumo prasme samprata; ji leidžia pagrįsti dvilypę nykimo kaip įvairovės didėjimo, netekties kaip praturtėjimo sampratą ir perprasminimą. Áukšta ir žẽma niveliuojama iki kintamo vidurkio, nedidelio svyravimo.
Laikaisi, kabiniesi svarbiausio, ką turi: tai Henry’io Jameso apsakymo, tai Kubricko filmo, pagaliau, senojo Heideggerio teksto.
„Daugiau niekada nebeturėsiu tokių draugų!“
Esi išstumiamas jau nebe avangardistinių pasekėjų, o iš esmės nemeniško kitoniškumo, islamistų, medijastų, internautų, susižavėjusiųjų pačiais savimi.
O tai, kas yra palikimas, taps pamoka, galbūt svarbiausia, kurią mums suteiks islamo išpažinėjai.
Taigi vokiečių rašytojui, jeigu jis yra vokietybės rašytojas, nelieka nieko kito, kaip iš naujo ieškotis Tėvynės: pirma – pasitraukti į estetinį paveldą, antra – iškęsti savo nušalinimą. Palmyra[22] ir čia. Ilgą laiką jis bus priverstas kalbėti neapibrėžtai, kaip heteroglotas[23], viena kalbėti, o kita mąstyti. Iškęsti nesuderinama, kol ims gelti sąmonę.
Būti tautos idealiojo būvio sergėtoju ir puoselėtoju – tvirtai tuo tikėk ir tapsi vertas pajuokos!
Religija yra stipriojo baimė. Tačiau kas pakels baimę kaip dvasios discipliną ir moralinę stiprybę?
Pasak vienos malonios žaliųjų atstovės, hidžabas esąs moters religinių įsitikinimų išraiška. Tiksliau neįmanoma žodžiais išreikšti jos supratingo nesupratimo. Į emancipacijos kalbą būtina išversti ir ritualinį paklusnumą.
Tokiose teokratinėse islamo šalyse kaip Iranas nedaugelis (išminčiai) moko daugumą, mases. Mūsuose masės ir medijos lemia politikų lygmenį, kurie yra daugeliu atžvilgių neišsilavinę, dar ir todėl, kad priklausomybė partijai priverstinai reguliuoja mąstymą ir iš praeities gelmių neįsileidžia beveik nieko, peržengiančio demokratijos ribas.
Matyt, kiekviena revoliucija naikina save iki išsigimimo. Islamizmas galėtų praryti islamą.
Bèslanas – tik vienas prisiminimas. Šiaurės Osetija, 2004-ieji. Vaikų paėmimas įkaitais. Vieta, kur buvo iškreipta viskas, kas kadaise reiškė kovą, karą, plėšimą. Nuo tada tenka kaltis žodžius naujiems reiškiniams, tokiems kaip asimetrinis karas, žlugusi valstybė [angl. failed state], ką nors neutralizuoti ir panašiai pavadinti, – o jie jau rytojaus dieną išsilydo naujame žaizdre.

Tai, kas rašoma laikraščiuose, amžininkus vis labiau išmuša iš vėžių. Skaitau apie vienos giliai tikinčios moters nulinčiavimą. Ji esą išjuokusi prekybą devocionalijomis kaip islamišką prietarą ir ją neteisingai apkaltino Korano sudeginimu. Jaunų vyrų užpulta ji buvo vidury gatvės sumušta ir mirtinai užspardyta. Aplinkui stovi minia ir išmaniaisiais filmuoja žiaurybę. Čia vienas, čia kitas nutraukia filmavimą, eina prie aukos ir spiria jai į veidą.
Kaip turėčiau tai pakelti?
Kitame puslapyje aprašytas dešiniųjų radikalų gaujos, visoje šalyje rengiančios pabėgėlių prieglaudų padegimus, persekiojimas.
Visa tai skaitai apimtas gryno siaubo – to suvokti šaltu protu neįmanoma. Bent jau dar ne iki galo medializuotam žmogui.
Asasinų, tokios XII a. Sirijos izmailitų sektos, mirties būriai perėjo į kitą pusę. Dabar tai kiti, radikalieji sunitai ir jų „Islamo valstybė“. Jų kova niekaip nesuvienija jų priešų. O mūsų dienomis nėra ko tikėtis, kad teroras bus išvarytas, kaip kadaise mongolų antplūdžio metu.
Reikėtų ištirti, kaip mus veikia pavojaus nuojauta, kaip ji lėtai, bet nenumaldomai keičia mūsų kalbėjimo būdą, pomėgius ir įpročius.
Kaip žinoma, šiizmas taip pat turi ar turėjo kvietistinę, mistinę kryptį ir jai priešingą išorinę, jėga paremtą. Universali vidujybės: išoriškumo kova persunkia kiekvieną gyvybės formą.
Susirūpinimą kelia tai, kad tarp kraštą užplūdusių svetimųjų daug yra tokių, kurie savo svetimumą išlaiko ir išsaugo ilgam. Ir priešingai: veikiau siras taip gerai išmoks vokiškai, kad vieną dieną atras sau Achimo von Arnimo „Karūnos sergėtojus“[24], nei išsilavinęs vokietis pasidomės, kas buvo Efraimas Siras[25]. Galų gale tai yra asmeninio žingeidumo klausimas, nes įprastos mokymo programos taip toli nesiekia. Galima spėti, kad žingeidumo atžvilgiu siras yra pranašesnis.
Tačiau kaip išvengti karo, jeigu jis mus pasieks? Galų gale, ne tik laisvė, bet ir kova už ją yra mums didelė vertybė. Tačiau, kaip paprastai, pirmieji žodžio griebiasi pacifistai ir aiškina: „Vokietijos kasdien vis mažiau. Tai, mano nuomone, puiku.“
Žemiausia šioje niekšų kalboje yra tas politizuotas šaltakraujiškumas, su kuriuo šiai išsikeltai užduočiai pritariama, kuri paverčiama veiklos programa. Dėl bešaknių antplūdžio galų gale žlugs Tauta ir išnyks jos literatūra. Tas, kuris ją myli ir negali be jos gyventi, dėl to nukreips savo viltis tik į vėl atsigaunančią, atsikuriančią „pogrindžio Vokietiją“.
Radikalų neapykanta labiausiai krypsta į pabėgėlius. Ji visų pirma yra instinktyvus atsakas į tą tuštumos pojūtį, kurio „politika“, kaip šiandien sakoma, tikisi iš gyventojų. Atsakingieji, kurie neįžvelgia galo. Kurie išsisukinėja apgaulingais raminimais. Silpnadvasiai.

---

[1] Heisterbacho cistersų vienuolyno, įkurto 1192 m., griuvėsiai stūkso netoli Bonos, tik kitame Reino krante. Gretimame Kenigsvinterio (Königswinter) kaime XIX a. antroje pusėje gyvenęs poetas Wolfgangas Mülleris (1816–1873) sukūrė plačiai pasklidusias eiles „Heisterbacho vienuolis“, kuriose gerai žinomą sakmę susiejo su šiuo vienuolynu.
[2] „Die Unbeholfenen“ – 2007 m. Miunchene išėjusi Botho Straußo novelė.
[3] Franzas Blei’us (1871–1942) – austrų redaktorius, rašytojas, vertėjas ir literatūros kritikas. Be kitų veikalų, parašęs „Didįjį vokiečių literatūros bestiariumą“ („Das große Bestiarium der deutschen Literatur“, 1920).
[4] Hugo Ballas (1886–1927) – vokiečių poetas, dramaturgas, eseistas ir žurnalistas. Vienas iš dadaizmo pradininkų.
[5] Leopoldas Ziegleris (1881–1958) – vokiečių filosofas, nagrinėjęs kultūros, religijos ir kt. temas.
[6] Rudolfas Kassneris (1873–1959) – austrų rašytojas, eseistas, vertėjas ir kultūros filosofas.
[7] Konradas Weißas (1880–1940) – vokiečių katalikiškos pasaulėžiūros poetas.
[8] Thomas Piketty’is (g. 1971) – prancūzų ekonomistas, pagarsėjęs pajamų nelygybės priežasčių ir pasekmių tyrimais.
[9] Josephas Stiglitzas (g. 1943) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja ekonominius perėjimo iš socializmo į kapitalizmą procesus.
[10] Paulas Robinas Krugmanas (g. 1953) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja mokesčių politiką, pajamų paskirstymą, makroekonomiką ir ekonominę geografiją.
[11] Johannas Georgas Hamannas (1730–1788) – vokiečių filosofas ir rašytojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio ideologas.
[12] Ernstas Jüngeris (1895–1998) – vokiečių rašytojas, karininkas, karo teoretikas. Pagarsėjo karo dienoraščiais, esė, fantastiniais romanais ir apsakymais.
[13] Jakobas Böhme (1575–1624) – vokiečių mistikas, filosofas ir katalikų teosofas.
[14] Friedrichas Nietzsche (1844–1900) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas iš „gyvenimo filosofijos“ pagrindėjų.
[15] Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803) – vokiečių poetas. Laikomas svarbiu sentimentalizmo atstovu.
[16] Paulis Celanas (1920–1970) – austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiškai rašiusių kūrėjų.
[17] Conradas Ferdinandas Meyeris (1825–1898) – šveicarų realizmo poetas, novelistas ir romanistas. Laikomas vienu žymiausių vokiškai rašiusių Šveicarijos XIX a. kūrėjų.
[18] „Der Zauberberg“ (1924), Thomo Manno romanas.
[19] Paulis Valéry (1871–1945) – prancūzų poetas, eseistas ir filosofas.
[20] Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803) – vienas įtakingiausių vokiečių Apšvietos epochos rašytojų ir mąstytojų.
[21] Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas ir teatro kritikas.
[22] Palmyra – antikinis miestas Sirijoje, kurį 2015 m. užėmė ir susprogdino „Islamo valstybė“.
[23] Heteroglosija (rus. raznorechie) – Michailo Bachtino straipsnyje „Slovo v romane“ (1934) įvestas terminas, pavadinantis skirtingą veikėjų, pasakotojo kalbėjimo būdą, išreiškiantį romano autoriaus ketinimus.
[24] „Die Kronenwächter“ – Achimo von Arnimo (1781–1831) – vieno svarbiausių Heidelbergo romantizmo atstovų, istorinis mistinis romanas.
[25] Šv. Efraimas Siras (apie 306–373) – sirų kalba kūręs krikščionių teologas, Bažnyčios mokytojas, poetas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)