LITERATŪRINĖS SLINKTYS 2016. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2016.

Nuo pastarojo karto, kai rašiau apie „Literatūrines slinktis“, praėjo dveji metai. Per tą laiką iš festivalio pavadinimo dingo „Vilnius“, o skaitymuose kviesta dalyvauti ir kolegų iš Gruzijos bei Latvijos. Šiemetinio almanacho formatas taip pat keitėsi ir tapo tarsi pernai pristatyto tarptautinio projekto „Versopolis“ broliu, nes vietoj didelės apimties knygos išleistos penkios atskiros knygelės. Nors apie tokio pobūdžio leidinius rašyti yra šioks toks užsispyrusios mažumos reikalas, „Literatūrinės slinktys“ vertos dėmesio dėl užmojo: šis festivalis siekia būti svarbiausiu jaunus autorius pristatančiu, o gal netgi ir auditoriją pritraukiančiu įvykiu. Taigi leidinys yra tiesioginis jo reprezentantas.
Norisi paminėti, kad šių metų festivalio kuratoriai Ernestas Noreika ir Mantas Balakauskas, padedami Juozo Žitkausko, rūpinosi prieš šešerius metus kilusios iniciatyvos tęstinumu ir įvaizdžiu, tačiau arba pavargo, arba vis dar nesistengia reikliau apmąstyti festivalio tapatybės. Viešiau negrindžiami kviečiamų autorių ir atskirų jų tekstų atrankos kriterijai, o tai skatina skaitant leidinį juos kvestionuoti. Jei daug kas daroma inertiškai, tiesiog iš poreikio dalyvauti literatūros lauke, t. y. vien siekiant atspindėti padėtį, o ne formuoti, pripildyti turinį, – apima nykus jausmas. Taip vyksta daugelis renginių, o „Literatūrinių slinkčių“ almanachas beveik nebesiskiria nuo moksleivių ar studentų kūrybos konkursų rinkinių – stilingai išleistų, sumuojančių tam tikrą kontekstą, apipinamų kalbomis apie šaunią jaunąją kartą, bet neieškančių savo adresato.
Šįkart „Literatūrinės slinktys“ atkreipia dėmesį sumažėjusiu autorių skaičiumi, jų grupelę sudaro iš kultūrinės spaudos žinomi Greta Ambrazaitė, Dominykas Norkūnas, Dovydas Grajauskas, Laura Švedaitė ir Karolis Klimas. Nors šiems pirmųjų knygų neišleidusiems autoriams buvimas slinktininku ką nors reiškia tik festivalio kontekste, tačiau pranešimas, kad skaitytojas turi reikalą su gimusiu „jaunuoju rašytoju“, leidžia slinkčių dalyviams jaustis esant kūrėjais ne kada nors ateityje, o dabartyje. Kokia jų kūrybinė būsena šiemet?
Poeziją rašančios G. Ambrazaitės tekstai „Literatūrinių slinkčių“ knygelėje primena išmėginimų teritoriją: publikuojami skirtingos stilistikos eilėraščiai, dar ieškoma savo kalbėjimo būdo. Jos subjektas linkęs stiebtis kaip augalas aplinkoje, pilnoje komunikacinio triukšmo, neįvykstančių santykių ir „energetinių prarajų“. Tekstus vienija siekis estetizuoti išgyvenimus, fiksuoti juos kaip vaizdžius įvykius, t. y. eilėraštis sudomina ne tiek dėl patirties ar turinio, o todėl, kad situacijas mėginama paversti poetiškomis, aprašyti jas savitai. Kol kas tai ir yra G. Ambrazaitės tekstų intriga (nes autorė aiškiai tebėra ieškanti), o kartu – silpnybė, kai ornamentas nugali prasmę. Autorė deda pastangas disciplinuotis, stengiasi kiekvieną frazę į eilėraščio erdvę įleisti tikslingai. Kartais tai daroma labiau apmąsčius pasirinktą vaizdiniją („tavo aplinkkeliuos būsiu maža / vandens kolonėlė“, p. 9; ar „Kraujo pelytė“), kartais – manieringai („Miegas“, „Šitiek dūmų“). Galbūt dėl to jos tekstai dar neatrodo pakankamai laisvi, tik perduodantys žinutę, kad tai – jautri, bręstant poezija, ir daryti apie ją išvadas ankstoka.
Labiau pasitikinti atrodo D. Norkūno poezija, ji primena vizionieriškus pranašavimus. Juose ieškoma žodžių sunkiai artikuliuojamiems potyriams, dvasinėms patirtims išreikšti. Stengiamasi pasakyti daug ir iš karto gelmingai, palaikyti įtampą ir kalbėjimo intensyvumą: „seisminėm vibracijom / dūzgia / gelžbetony sustingdytų / patirčių / mikroscheminės sankaupos / pasakodamos apie dirbtinas apvaizdas, / įžiebiamas / nevilties ritualinėj / hermetikoj“ (p. 17). Cituotas pavyzdys rodo didelį užmojį, bet rezultatas – tik komplikuoti psichodeliniai ditirambai. Tai ne ekspresyvi, o ekstaziška, ne konkretizuojanti, o perteklinė kalba, kuriai stinga individualaus turinio. Net ir tuose tekstuose, kuriuose aiškesni naratyviniai kontūrai, pasikliaujama abstrakčiomis simbolių reikšmėmis, kurios lietuvių poezijoje jau daug kartų skaitytos – dykuma, kapavietės, prievartą patyrusio pasaulio vizija, amžinybės akivaizda ir kita. Šalia banaliai atrodančios scenografijos D. Norkūno tekstai reprezentuoja dvasingąjį new-age’ą: trečiąją akį, praamžių šviesą, nušvitimą, kosmoso ūkanas, religijos istorijos faktą, vienu metu teigia ir neigia buvimą. Skirtingų praktikų ir teorijų derinys talpinamas į vientisą srautą, todėl susidaro įspūdis, kad rašydamas atskirus tekstus autorius tęsia vieną ir tą patį monotonišką tekstą, ir šis neturi pulso. Visuma liudija ne intelektualią sąveiką, o tiesiog bet kokią prasmę niveliuojančią sankaupą.
Tokio pobūdžio tekstai parodo, kokia pastarųjų metų poezijoje įtakinga kenčiančio subjekto karvedžio linija. Prisiminkime Sigitą Gedą, pamokiusį giedoti „dangovaizdžiais giedriažvaigždžiais“, ir turėsime silpnų D. Norkūno tekstų pavyzdį – kalbėjimo motyvacijos neparodančią „šerkšnotą begalybės nišą“, žalingą susižavėjimą stereotipais, kurie užgožia galimas savas patirtis.
Viso to minėti nesinori perskaičius D. Grajausko poezijos publikaciją, nes labai jaunas autorius ne tik supranta, kas yra eilėraštis, bet ir geba autentiškai parašyti savo žodį. Nebūčiau tikra, kad tai, kas atrinkta „Literatūrinėms slinktims“, iš tikrųjų atskleidžia jo kūrybą, tačiau bendrame almanacho kontekste ji išsiskiria kokybe ir užtikrintumu. Daugelyje tekstų pasaulis ironiškai stebimas per kalbos prizmę: pasitelkiama komunikacija su nuostatomis, klišėmis, kurios dominuoja literatūroje bei viešajame diskurse, jos – ir kalbėjimo taikiniai, ir medžiaga. Dvasines praktikas, efemeriją keičia racionalus mąstymas, gyvenimas, vykstantis čia ir dabar, nes „1. visada tas pats per tą patį. / 2. niekada negali žinoti. / 3. vis dar“ (p. 8). Tekstai perskaitomi žaismingai ir lengvai, bet tai nereiškia, kad tokia poezija yra primityvesnė, – ironiška yra pati kasdienybė, todėl ji taip ir pateikiama. Tad į tokius dalykus kaip patosas žvelgiama produktyviai, pagal paskirtį: jis pasitelkiamas pačiam patosui išryškinti.
Šiose „Literatūrinėse slinktyse“ skelbiami D. Grajausko tekstai, mano požiūriu, įsiterpia tarp slamerioŽygimanto Kudirkos ir Benedikto Januševičiaus kūrybos (gyvuose skaitymuose tai itin darosi aišku, nes siekiama performatyvumo, raiškos efekto) ir kol kas įdomesni už sustabarėjusiomis idiomomis susižavėjusio Artūro Valionio tekstus, kuriuos šis linkęs tiesiog atlikti, mat D. Grajauskas pasilieka individualią poziciją pirminio šaltinio atžvilgiu. Nors dar nėra aišku, kur link šis autorius pasuks, jis jau yra kolega mūsų intelektualiems kalbos žonglieriams.
Kiek kitokį vaizdą atskleidžia „Literatūrinėse slinktyse“ spausdinami prozininkai. Lakoniškų tekstų ciklus „Sekretai“ ir „Siaubo istorijos“ rašančią L. Švedaitę domina pažeidžiamo žmogaus brendimas nesaugiame ir nesvetingame pasaulyje. Jos epizodiškų dialogų įtikinamumas paremiamas „širdį paralyžiuojančiais tikrais gyvenimo įvykiais“, susietais su globalinėmis problemomis („kai iš jos slapčiausių gelmių pasigirsta kuždesys, pagrindinėje Ačioko miesto gatvėje vienas Tibeto vienuolis apsipila benzinu ir pasidega“, p. 7). Tiek „Sekretuose“, tiek „Siaubo istorijose“ dominuoja vaiko, jaunuolio balsas, taip pat skaitytoją siekiama paveikti gyvenimiškumu – egzistenciniais momentais, savo kūno perpratimu, nemalonia, primetamų gero gyvenimo ir socialinių standartų neatitinkančia realybe.
Tačiau rezultatas neypatingas: iš esmės tai gana sceniški, atsikartojančiomis detalėmis susieti vaizdeliai, rašyti turint ambicijų mokytis iš taupaus ir taikliai kertančio Undinės Radzevičiūtės sakinio. Tačiau jam neprilygsta, nevirsta įvykiu, nes tarsi nereikšminga, ciniška L. Švedaitės intonacija jos tekstuose paranki išreikšti tik tipišką paauglišką veikėjų atsitolinimą, turintį demonstruoti jų kitoniškumą ar individualumą (pavyzdžiui, mergaitė Marija Si ieško ne bet kokios draugės), o vaizduojamos situacijos nei pavieniui, nei žvelgiant į teksto visumą nepasirodo išskirtinės. Taigi tai, kas reprezentuojama kaip neprisitaikymas prie standartų, leidžia atpažinti gana įprastus jauno žmogaus išgyvenimus. Negana to: retuose išsamesniuose aprašymuose L. Švedaitė išsiduoda esanti lyriška ir subtili, todėl perskaičius tekstus jauti falšą, nežinia, ar sąmoningai siektą, todėl mėginimas atsisakyti emocijų, kalbėti šiurkščiai („man žopa“) atrodo tiesiog suvaidintas.
Į almanachą patekusi K. Klimo „Juliana“ jau anksčiau publikuota (2012 m. „Metuose“) ir netgi, kitaip nei kitų autorių tekstai, buvo nominuota Antano Vaičiulaičio premijai. Šiam apsakymui norisi skirti kiek daugiau dėmesio, nes kartais, pernelyg anksti autoriui palei akis mosuojant laurų vainiku, galima jį apakinti ir apsigauti pačiam. „Julianą“ tikrai galima nominuoti už įsisavintą neoromantinę liniją, tačiau, manyčiau, neapdairu to laikyti išskirtinumu. Nors „Juliana“ pateikiama kaip autentiška patirtis (žr. pokalbį „Jaunas Tilto gatvės rašytojas K. Klimas: „Moterys visuomet mane gniuždo“, prieiga per internetą: http://laikas.tv3.lt/lt/info/10566/jaunas-tilto-gatves-rasytojas-k-klimas-moterys-visuomet-mane-gniuzdo) ir turi savaip susiklostantį siužetą, bet justi, kad daug įtakos šiam tekstui rastis turėjo A. Vaičiulaičio „Valentina“, įkvėpusi autorių idėjiniu lygmeniu ir pamokiusi mėgdžioti raiškos priemones. Taigi neturėtų stebinti, kad šiuolaikiniame apsakyme tebeveikia ežeru pasivertęs likimas, gyvenimo pilnatvę suteikia idealizuojamos meilės jausmas, o Karolis (K. Klimas, kaip ir A. Vaičiulaitis, veikėjui suteikia savo, o tekstui – moters vardą) taip pat įsižiūrėjęs ne tiek moteris, kiek pakylėtos mylimosios idėją.
Jau prasidėjus pasakojimui sužinoma, kad kalbama apie pasekmę: atostogaujančio Karolio esminiai išgyvenimai jau prisirpę, todėl tik plėtojami ir ištęsti iki scenos susiaurintoje užmiesčio vasarvietės aplinkoje. Dėl pilnatvės trūkumo Karolis, būdamas su Ana, galvoja apie praeityje mylėtą Juliją, o sutikęs Juliją – apie Aną, ir negali pasirinkti, kuri tą pilnatvės trūkumą kompensuoja, su kuria moterimi reikėtų sieti ateitį. „Julianos“ dramos esmę sudaro „Valentinoje“ pasirodęs tos pačios moters, kurios nepajėgiama mylėti, dvilypumo problema. K. Klimo tekste sąmonės skilimas neįvyksta, jis tiesiog virsta susidomėjimu skirtingomis meilėmis. Šalia remiamasi panašiais į A. Vaičiulaičio „pranašiškais“ gamtos vaizdavimo principais, kurie pateisintų veikėjo blaškymąsi ir artėjimą prie tragiškos baigties bei dėl kurių šalia blausus pasirodo K. Klimo teksto „dvasinis tūris“:

Atsistojęs balkone, bandžiau įžiūrėti ežerą, kurį drumstė didžiuliai lašai, ir man atrodė, kad mano sieloje, kaip ir vandenyje, kažkas susvyravo, ėmė maišytis ir kaip dumbliai kilti iš gelmių į paviršių – mintys apie Juliją sugrįžo ir aš nebegalėjau mėgautis ankstesne ramybe, kuri niekaip netilpo į šį uždarą namą. Su lietumi keldavomės ryte, guldavomės su tuo pačiu iš proto vedančiu barbenimu, kuris, lašas po lašo, kapsėjo į mano kantrybės taurę. Rutina ėmė smaugti ir aš dariausi vis labiau paniuręs, tačiau iš paskutinių jėgų stengiausi to neparodyti.
Žodžiu, dienos papilkėjo, o pilkumas labiau panėšėjo į vakarą, vakaras – į naktį, o naktis – į Juliją. Ėmiau be perstojo ją sapnuoti miglotuose sapnuose, kurie atsikėlus nusileisdavo tarsi rūkas ant akių; atrodė, lyg sapnas, išsiplėšęs iš pasąmonės, veržiasi į tą sielą gniuždančią realybę ir kankina savo išgalvotais vaizdiniais. Stengiausi visa tai sustabdyti, nepasiduoti, bet galiausiai pradėjau mintyse lyginti Juliją su Ana, kurią matavau savotiška prisiminimų liniuote, pats grimzdamas į praeitį. Kas, šnabždėjo ji į ausį, yra? Lietus, atsakydavo už mane Henrikas, kol tylėdamas varvindavausi sau kokio nors gėrimo. Gal turime dar išgerti?

                                                                                                                        (p. 14)

„Juliana“ yra tas atvejis, kai, net ir turint pretenziją atsispirti nuo autentiškų išgyvenimų, jie pateikiami nesavarankiškai. Gamtos aprašymai, kurie turėtų būti išskleidžiami kaip ypatingi veiksniai naratyvui formuoti, realizuojami kone vaičiulaitišku, tik dar labiau išdidintu ir šįkart į pagrindinį veikėją orientuotu finalu (kyla audra, vanduo glemžiasi gyvybes), kuris tampa tik štampu, perimtu iš lietuvių literatūros klasikos. Minėtas santykis su ežeru vyriškajam pradui leido išmokti jaustis gaivališkam, gelmingam, valdančiam. Tiesa, šalia stichijoms paklūstančio herojaus moteris paverčiama ne tiek partnere, kiek naudinga buities dalyve (vyras žvejoja, moteris – ruošia iš trofėjaus vakarienę, kurią jis pagirs) ir / arba idealizuota detale (pavyzdžiui, Anos oda primena bronzą, o A. Vaičiulaičio Valentinos – varį), puošiančia ir pripildančia veikėjo Karolio pasaulį (Juliją galima nutapyti ir rodyti kitiems kaip geriausią savo kūrinį). K. Klimas, susitelkęs į pagrindinį veikėją, apleidžia galimą prasmingų santykių ryšį, o ir patį veikėją parodo jau iš anksto viską turėjusį – mylėjusį ir mylimą, todėl ir jo siekiai atrodo tik kaprizai, kilę iš rutinos, iki likimo prisilietimo ar vienintelio pasirinkimo hiperbolizuojantys bet kokį pokyčio faktą. Skaitytojui pasakojimas fokusuojamas vienpusiškai: tik kiek leidžia Karolio pojūčiai ir akiratis, todėl nepavyksta kalbėti apie atskirus individualizuotus charakterius, jų nepajėgia apmąstyti ir visus išgyvenimus „literatūrinti“ linkusi veikėjo sąmonė.

„Julianoje“ parodomi kaprizai tik pagražinami lėkštu ir primityviai nuskambančiu žodynu: „paties likimo palaiminta meilė“, „graikišku sveikumu trykštanti oda“, „likimas <...> tyliai sveria mūsų sielas ir mėnesienoje šnabžda: „Gyvens...“; „debesys pratrūko, it motinos įsčios, pažerdami ant bespalvių lapų ir išdžiūvusių laukinių gėlių šventą kaip kraujas vandenį“ ir panašiai. Jis tėra tik vienas iš simptomų, kad susiduri su dirbtinu aprašinėjimu, kuris neturi nieko bendro su ironija, originalumu ir yra nusižiūrėtas iš kadaise skaitytų kūrinių. Tad vietoj rimtai priimamos dramos „Literatūrinių slinkčių“ almanache gauname dar kartą publikuotą nelabai išradingą, bet išties komišką melodramą su numanoma pabaiga.
Taigi anksčiau kritikuotas dėl autorių kiekybės, „Literatūrinių slinkčių“ almanachas šiemet papuola į rankas konceptualesnis, dėmesingesnis atrinktiems dalyviams, tačiau be intrigos: nėra negirdėtų vardų, o tarp jų – dar mažiau skelbiama naujų tekstų. Taip, nedidelės apimties leidinėlius malonu laikyti rankose, tačiau toks formatas tik išryškina, kad aiškiai pristigo reiklumo turiniui.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Šių metų balandžio 15 d. vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime buvau pakviesta pasidalyti mintimis apie tai, ar šiandieninė lietuvių literatūra turi ką pasiūlyti pasauliui. Entuziastingai kvietimą priėmusi ir pradėjusi mąstyti, kaip galėčiau atsakyti į šį aktualų klausimą, galų gale suirzau – vienareikšmio atsakymo nebuvo. Tačiau užpuolė įvairiausi kiti klausimai: ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis, pavyzdžiui, mūsų prozos lyriškumas, poezijos kontekstualumas ar panašiai? Jei taip – ar turėtume šias priežastis šalinti atsižvelgdami į pasaulinės rinkos poreikius?
Po kelių dienų vėl grįžusi prie pranešimo supratau, kad mano susierzinimo šaltinis – klausimo formuluotė. Joje konstruojama opozicija tarp lietuvių ir pasaulinės literatūrų, suponuojant, kad mes nedalyvaujame pasaulio literatūros procese ir turime rasti būdą, kaip jame dalyvauti. Nors studijų metais mums, lietuvių filologėms ir filologams, buvo diegiamas įprotis savo kultūrą apsibrėžti panašaus pobūdžio opozicijomis, leidžiančiomis išryškinti mūsų savastį ir išskirtinumą, man visuomet buvo įdomiau apie lietuvių literatūrą mąstyti ne kaip apie atskirą monadą, o kaip apie pasaulinės literatūros dalį – tegul ir periferinę.
Suvokiant lietuvių literatūrą kaip monadą, esminės tampa mūsų išskirtinumo paieškos ir šio išskirtinumo eksploatavimas (klausime suponuojamas „ko nors siūlymas pasauliui“), tarsi egzistuotų kokios nors išimtinai MŪSŲ literatūros vertybės, ypatybės, MŪSŲ prigimtinė kultūra ir panašiai. Tuo tarpu mąstydami apie lietuvių literatūrą kaip pasaulinės literatūros dalį, neišvengiame klausimo, kiek mūsų kultūra, literatūra yra veikiama pasaulinių procesų ir kiek patys šiems procesams darome įtakos, o gal tik savotiškai atliepiame. Be abejo, tokia formuluotė pavojinga, nes galime prieiti prie išvados, jog mūsų savastis iš tiesų nėra visai „mūsų“, tokia gryna, lokali ir autentiška.
Ypač šiandien, t. y. XXI amžiuje, tarp mūsų ir pasaulio aptinkame daugiau sąveikų ir koreliacijų nei ribų ir skirtumų. Nebegyvename už geležinės uždangos, jau nesame getas ar egzotiška buvusios Sovietų Sąjungos dalis. Norime to ar ne, egzistuojame informacinėje visuomenėje ir nesame atskirti net kalba: šiandien ne tik skaitome daug verstinės literatūros, bet daugelis laisvai kalbame bent keliomis užsienio kalbomis, keliaujame, esame atviri pasauliui ir jo įtakoms. O kadangi literatūros, apie mūsų dabarties situaciją kalbančios tik taip, kaip gali literatūra, neatsiesi nuo pasaulyje vykstančių procesų, neabejotinai kinta ir ji.
Kiek mums šiandien svarbi lietuvių literatūros klasika, kiek ji atliepia, formuoja mūsų šiandieninę tapatybę? Gal, perfrazuojant kultūros atminties tyrėją Aleidą Assmann, mūsų klasika tėra apdulkėjęs svarbių, tačiau kultūrinėje apykaitoje aktyviai nebefunkcionuojančių tekstų, pasaulio modelių archyvas, lankomas tik jam pasišventusių tarnų archyvarų? Jauniausieji prozininkai tarp didžiausių autoritetų mini gal kiek pasenusius, tačiau pasaulio, ne lietuvių klasikus. Jiems įkvėpimo šaltiniai – ne Žemaitė, Jonas Biliūnas ar Bronius Radzevičius, o Jackas Kerouacas, Umberto’as Eco’as, Julio’as Cortazaras, Charlesas Bukowskis.
Kontempliatyvią, lyrišką prozą populiarumu lenkia mūsų kontekste palyginti naujas nuotykinio-istorinio romano žanras. Kristinos Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“ – reprezentatyviausi pavyzdžiai, kaip vadinamasis lietuviškasis substratas meistriškai perfiltruojamas per pasirinktų žanrų (istorinio-nuotykinio romano, steampunko) filtrus, tokiu būdu lietuvių kultūros atmintis, istoriniai faktai ir personalijos tampa bet kuriame kontekste lengvai atpažįstamais kultūriniais tipais ir topais.
Jaunosios kartos poetai rašo vis mažiau vadinamosios lyrikos ar tiesiog ornamentuotos poezijos. Vertinamiausių, apdovanojimų pelniusių poetų ir poečių eilėraščiai labiau primena eiles proza, kad ir Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“ ar Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“. Ir visai nesvarbu, ar autorių sąmoningai atsižvelgiama į tai, kad raizgias metaforas, fonikos figūras į svetimas kalbas išversti nelengva, o kartais ir neįmanoma, ar čia jau galime įžvelgti kintančio kultūrinio konteksto ir pasaulėjautos rezultatą.
Vargu ar galime tikėtis toliau lošti išskirtinumo ir nacionalinio autentiškumo korta. Ji neabejotinai galioja sovietų okupacijos periodo literatūrai, kuri perteikia specifines patirtis tremčių ir okupacijų nepatyrusioms šalims. Pavyzdžiui, didelio dėmesio sulaukęs į prancūzų kalbą išverstas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar į vokiečių kalbą išversti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai, kaip teko įsitikinti Lietuvių kultūros instituto organizuotame vertėjų seminare Kėdainiuose, pasauliui įdomūs ne tiek dėl savo meninių ypatybių (nors R. Gavelio romaną prancūzai ir lygina su Franzo Kafkos proza), o visų pirma kaip tekstai, atskleidžiantys traumines, unikalias, kai kurioms to nepatyrusioms šalims net egzotiškas patirtis.
Šiuo atžvilgiu XXI a. pradžia gali būti laikoma riba, prie kurios lietuvių literatūra, jos kritika ir literatūrologija panyra į tapatybės krizę: įpratę galvoti apie mus ir kitus tampame tokio požiūrio įkaitais ir atsiduriame aklavietėje, nes tarsi savaime suprantamos opozicijos nieko nepaaiškina, o greičiau kliudo atsakyti į svarbius klausimus. XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais kritikų pranašautas ir su apokalipse lygintas galutinis lietuvių literatūros supostmodernėjimas neįvyko, tačiau nebegalime grįžti nei prie žemdirbiškų ar prarastojo kaimo temų, nei prie tyliojo modernizmo estetikos. Ir nors akademinių tyrimų centru vis dar laikome XX amžiaus pradžios lietuvių literatūrą, tarptautinių konferencijų patirtis rodo, kad ši lietuvių literatūros dalis pasaulinę akademinę publiką sudominti gali tik atliepdama tam tikras visuotines tendencijas.
Kitas svarbus aspektas – kintantis literatūros vaidmuo ir pasikeitusi rašytojo funkcija mūsų visuomenėje. Sovietų okupacijos metais literatūra buvo vienintelė terpė, kurioje galėjome netiesiogiai, pasitelkę Ezopo kalbą ir kitas priemones, kalbėti visuomeniškai ir politiškai svarbiomis temomis. Mano nuomone, net pats rašymo lietuvių kalba faktas buvo šiokia tokia rezistencija. Bet ar to iš literatūros tikimės ir dabar? Ar tokia literatūra galėtų sudominti kitos kultūrinės terpės XXI a. skaitytoją?
O gal mums tikrai užtenka savęs pačių, savo tradicijų, kultūros? Neseniai teko skaityti poeto Rimvydo Stankevičiaus interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi*, kuris perspėja, kad šiuo metu nebegyvename savo gyvenimo, o darome tai, ką mums diktuoja Europa, – Europos Sąjunga prilyginama Sovietų Sąjungai. Kaip siekiamybę R. Stankevičius pateikia Maironio, kuris savo poezija abejinguose individuose pažadino patriotizmą, pavyzdį. Tai gal mums pasaulio pripažinimo visai nereikia? Gal svarstydami apie tai, ką galėtume ar turėtume pasauliui pasiūlyti, išduodame savo prigimtį ir tautines vertybes?
Pasiūliusi apie tai pasidalyti mintimis Rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams, nesulaukiau beveik jokios reakcijos. Rašytojai mieliau diskutavo klausimu „Ką daryti, kad mūsų knygas pirktų užsienio leidyklos“. Minčių, kaip to pasiekti, būta įvairių. Pavyzdžiui, patarta knygų mugėse lietuvių leidykloms pirkti užsienio produkciją su sąlyga, kad užsienio leidėjai išleis bent vieną lietuvių autorių. Tačiau vienos mūsų leidyklos atstovė teigė, kad į tokius „grasinimus“ jie nekreipia dėmesio: lietuvių rinka per menka žuvis. Kitas svarbus klausimas: kas sprendžia, ką verta versti? Kadangi užsieniečiai mumis menkai domisi, nuskambėjo ir gana utopiška mintis „užsiauginti“ savų vertėjų, kurie verstų mūsų literatūrą į skirtingas kalbas. Išeitų, kad pasaulio pripažinimo, dėmesio ir šlovės dar ir kaip norima.
Deja, dažniausiai ne viską lemia mūsų norai, o užsienio leidyklų atstovai ir vertėjai. Bendravimo su vertėjais patirtis rodo, kad jų pasirinkimui didelę įtaką daro asmeninės pažintys su autoriais arba tiesiog jų pačių literatūrinis skonis. Todėl tai, kas mums patiems atrodo nebeįdomu, kitame kontekste gali pasirodyti nauja ir patrauklu. Vis dėlto didžiausio vertėjų ir užsienio leidyklų dėmesio sulaukia autoriai, kurie noriai dalyvauja tarptautiniuose seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, patys verčia ir panašiai.
Taigi išvados abstrakčios: jei norime funkcionuoti pasaulinėje literatūros rinkoje, turime tapti jos dalimi ir priimti jos žaidimo taisykles, nes esame pernelyg maži ir nereikšmingi, kad galėtume diktuoti savąsias. Be abejo, tam reikia ir šiokio tokio nusižeminimo, ir vadybinių įgūdžių. Pasaulinė rinka į literatūrą žiūri kaip į prekę, o ne kaip į nacionalinių vertybių talpyklą ar savireprezentacijos priemonę. Žinoma, norėtųsi tikėti, kad ir mes sulauksime genijaus, kuris savo talento spinduliais į lietuvių literatūrą atkreips viso pasaulio dėmesį. Tačiau patirtis – iki šiol pasauliui nė vieno tokio genijaus taip ir nepasiūlėme – verčia rimtai suabejoti tokia galimybe. Taip pat ir tuo, kad pasauliui sąlygas kada nors diktuosime mes, ir viskas bus taip, kaip svajojame, – mus vers, pirks, mumis žavėsis, o mums užteks tik būti savimi.

--

* Nekrošius E. Mūsų kaltė tik ta, kad esame (interviu autorius Rimvydas Stankevičius) // Respublika. – 2016. – Kovo 26. Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/musu_kalte_tik_ta_kad_esame/

--

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Susipažinau su Feliksu Vaitiekūnu prieš daugelį daugelį metų. Jei neklystu, mus „Vagos“ leidykloje supažindino Aldona Liobytė.
Mano naujasis pažįstamas visiškai nepanešėjo į meninės literatūros atstovą. Jo galingas stotas, jo tylėjimas ir rūstus žvilgsnis labiau man priminė knygų prekyba ar ekspeditoriaus darbu besiverčiantį žmogų.
Tik jo amžina, legendinė, smarkiai pakreipta į vieną šoną beretė bylojo jį esant susijusį su kokiais nors menais, galbūt net su teatru.
Pastebėjusi, kad esu kiek sumišęs, Aldona Liobytė tarė:
– Susipažinkite: Feliksas Vatiekūnas, nuostabus vertėjas ir redaktorius.
Mes susibičiuliavome, ir nuo to tolimo laiko mūsų draugystė net man išvykus gyventi į Izraelį nenutrūko.
Mirus pirmajam mano kūrybos vertėjui į lietuvių kalbą – išėjus nuostabiam, aristokratiškajam Dominykui Urbui – jį pakeitė Feliksas. Jis ne tik išvertė beveik visą mano prozą ir dramaturgiją, bet ir akivaizdžiai padėjo man ištobulinti šnekamąją lietuvių kalbą, o kūrinius jo atidus redaktoriaus žvilgsnis išvalė nuo klaidų ir klaidelių.
Visko nenupasakosi.
Atsiminimai apie išėjusius anapilin dažnai primena nuvytusias kapinių gėles. Mirties niekam neduota atšaukti. Ji, mirtis, nededa kablelio. Tik tašką. Garbus Felikso amžius – jis beveik sulaukė devyniasdešimtojo gimtadienio – jokia paguoda jo draugams ir artimiesiems. Geri žmonės turėtų gyventi ilgai, gyventi ir gyventi. Tų gerų žmonių pasaulyje vis labiau trūksta.
Man, kaip ir daugeliui Feliksą pažinojusių, sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra. Nebeturiu kam iš užsienio vežti dovanų berečių. Pamenu, kaip atvežiau jam dar iš Vokietijos Demokratinės Respublikos tokį „blyną“ – iš labai geros medžiagos. Bet Feliksas ją išbrokijo – kraštai neįtiko. Jei jėgos leistų ir aš vėl galėčiau atvykti į Lietuvą, turbūt iš papratimo vis viena atvežčiau jam beretę.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė
Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai
Kazys Saja. Radijušas. Telefonas. Du apsakymai
Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties
Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Romano fragmentas
Rimvydas Stankevičius. Norvegų žvejai. Eilėraščiai
Gintaras Bleizgys. Predestinacija. Romano fragmentas
Osip Mandelštam. Eilėraščiai. Vertė Audrius Dzikaras
Elias Canetti. Kai žinoma mirties valanda. Pjesė (Pabaiga). Vertė Alfonsas Tekorius

Literatūros mokslas ir kritika

Augustas Sireikis. Moderniosios heroizmo transformacijos

Vasario 16-osios Respublika

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

Apie kūrybą ir save

Prozos labirintai, poezijos paunksmė ir tarnystė muziejui. Rašytoja Aldona Ruseckaitė atsako į Vidmanto Kiaušo klausimus

Mūsų publikacija

Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė. Vertė Kazys Uscila

Kitu žvilgsniu

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

Recenzijos, anotacijos

Kamilė Šopytė. Poezijos siuvinėjimas kryželiu (G. Kazlauskaitės „Singerstraum“) * Erika Urbelevič. Vadovėlis apie gyvenimą ir negyvenimą Lietuvoje („Kaip išgyventi Lietuvoje? Gyvojo klasiko Juozo Erlicko ir teptuko virtuozo Vytauto Jurkūno vadovėlis“) * Neringa Butnoriūtė. Apgaulingi pokyčiai („Literatūrinės slinktys 2016“)

Kultūros akcentai

Virginija Cibarauskė. Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?
Grigorijus Kanovičius. Feliksui Vaitiekūnui atminti

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys.
Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės. Žiema ją pagrobia, paslepia savo ledo tuneliuose, bet vasara ir vėl išsivaduoja, išplaukia, užtvindo viską nuo žemės iki dangaus, kartu atpalaiduodama, išlaisvindama mūsų gyvybę. Vasarą taip lengva atkristi į vaiko būvį. Nebežinoti, kiek tau metų, nebežiūrėti į veidrodį, lyg vaikystėje sutapti su savuoju kūnu, nebejusti poreikio vertinti jį iš šalies, nes savo kūne vėl jautiesi komfortiškai ir savimi. Jei pati neturėčiau vaikų, per dienas žaisčiau šiaudeliais, pagaliukais ir akmenukais, barstyčiausi smėliuku, braidyčiau Vilnelėje, gainiočiau paukščius. Čia mane ir surastumėt! Esu vos per žingsnį nuo vaiko gyvenimo, virdama sriubą savo vaikams. Gal ir gerai, kad jie mane sulaiko; privalau būti suaugusi ir rimta tam, kad mano vaikai galėtų saugiai žaisti savo vasaros žaidimus.
– Mamyte, o aš būsiu senas? – nei iš šio, nei iš to klausia mažasis Simonas, pagaliuku judindamas trauklapio lapą, po kuriuo nuo jo slepiasi vabalas gaisrininkas.
– Būsi, – atsakau ilgai nemąstydama. Juk vaikams negalima meluoti.
– O tu?
– Ir aš būsiu, – patvirtinu, neatplėšdama akių nuo gandrų šeimynos, kuri suka ratus virš mūsų pievos už garažo. Keista, jauniklių jau nebeatskirsi nuo tėvų, užaugo per trumpą lietuvišką vasarą...
Staiga išgirstu, kad sūnytis verkia. Tupi žolėje susigūžęs, užmiršęs persekiot įdomųjį vabalą. Jį ką tik užgriuvo egzistencinė žinia – mes pasensim, ir kas tada? Sutikęs mano žvilgsnį murma:
– Bet aš nenoriu būt senas...
Ir aš nenoriu, tikrai nenoriu, kad jis pasentų. Kartais veltui mėginu įsivaizduoti, kaip keisis tas minkštutis, pieneliu ir šviežia bandute dar kvepiantis kūnelis. Mano pačios senatvė taip neglumina, atrodo, pamažu susitaikau, bet vaikų... Nuo tokių minčių apima liūdesys. Atsimenu, kaip tėtis mums su sese vis kartodavo: neužaukit, gerai? Kartais atrodo, kad tėčio troškimas mus tikrai užbūrė: abi iki šiol atrodom kaip mergaitės, po akimis ryškėja pirmosios raukšlės, o drabužėlius, batelius sau tebeperkame vaikų skyriuose.
– Mamyte, ir tu nebūk senas... – purto galvą sūnus. Nors yra ketverių, vis dar taip simpatiškai sumaišo žodžių gimines, kad ne visada jį ir pataisom. Man ramiau, kai suvokiu, kiek daug jam dar teks išmokti.
– Supranti, tai atsitiks taip negreitai, kad tarsi beveik ir niekada... – švelninu žinią, bet sūnus jos negirdi.
Noriu jam paaiškinti, kad žmonės sensta, toks dėsnis. Žmogus juk pavargsta gyventi. Taip pavargsta, kad pats pasiprašo pas Dievą (čia stipriai gražinu, kad nenugąsdinčiau vaiko). Jis mus pasiima, kai šita žemė apkarsta taip, kad niekas joje nebedžiugina, nebelaiko. Senatvė ir yra toks būvis – visiškas žemiškojo ryšio sunykimas. Jos metu žmogui palankiu lėtumu apmiršta bambagyslė, siejanti jį su žeme. Senatvės laikas – malonės laikas, kai ruošiesi amžinybei. Atsisluoksniuoji nuo žemiškojo gyvenimo, siūlelis po siūlelio atsiriši. Juk žmogus labiausiai bijo netikėtos mirties, jam viskam reikia laiko. Vaikystėje ir senatvėje gauname daug daug laiko, kurio taip trūksta veikliam vidutinio amžiaus žmogui.
Šią vasarą kaip tik teko laidoti tokį „atsisluoksniavusį“ seneliuką. Artimiau jo nepažinojau, bet dažnai matydavau, kaip lėtai jis eina, atsisėda, atsistoja, dairosi tarsi niekaip nepabusdamas iš miego, nebespėdamas su šiuo pasaulio laiku. Girdėdavau, kaip garsiai, senatviškai plonai kalbasi su savimi ar tais, kuriuos nešiojasi savyje. Beveik dešimt metų stebėjome jo „atsisluoksniavimą“. Kai nepažįsti žmogaus jauno, o ilgą laiką matai tik tokį, imi tapatinti jį su jo senatve. Bet juk ir šitas seneliukas buvo jaunas, spėju – labai išvaizdus vyriškis. Šeimos taip ir nesukūrė. Įdomu kodėl? Beveik dešimt metų regėjome jį tokį: gražiai susenusį, aukštą, su vis tuo pačiu elegantišku medienos spalvos paltu, pasišiaušusį ir išsižiojusį kaip vaikas, jau nebesusigaudantį. Tarsi su pasislinkusia, pusiau iš kūno išėjusia dvasia. Kai karštą birželio sekmadienį bičiulis paskambino ir pranešė, kad mirė Vytelis, priėmiau tai kaip gerą žinią. Tokį gražų vasaros sekmadienį, nugyvenęs ilgą gyvenimą. Buvome paskutiniųjų jo metų liudininkai, už parankės nuvedantys keletą jam tokių sunkių žingsnių iki šv. Komunijos. Tą akimirką, kai išgirdau apie Vytelio mirtį, apėmė džiugesys, net pavydas: kaip jam dabar gerai. Jis jau nuėjo savo žemiškąjį kelią, išvargo vargus, dabar jau išlaisvintas, jo dvasios nebevaržo kūno senatvė, dabar jis pagaliau yra tas, kas yra. O mums čia dar kiek visko bus...
Viena moteriškė, išgirdusi, kad gyvename Olandų gatvėje, pasibaisėjusi sušuko:
– O, nepavydžiu!..
– Kodėl? – nustebau. Nes man patinka mūsų judri, tarp žalių kalvų slystanti gatvė, už kurios prasideda draustinis. O jame ganosi ne tik girtuoklėliai. Žiemą mūsų daugiabučių kiemą aplanko ir viena kita išalkusi stirna su balta širdimi po uodega. Vasarą čia pat Vilnelėje gali gaudyti upėtakius. Gyvenant Olandų gatvėje atrodo, kad Vilnius – miestas miške. Kitokiame ir neįstengčiau gyventi, neišmokčiau, mirčiau iš ilgesio. Olandų gatvė uždaro istorinę Vilniaus širdį, visus tuos magiškus ledynmečio išskaptuotus kalnagūbrius, ant kurių viduramžiais stovėjo Kreivasis miestas – medinių pilių kompleksas, davęs pradžią Vilniui. Kasdien minu jais takelius nuo Olandų iki senamiesčio. Kitaip tariant, vaikštau per pradžių pradžią. Ne važiuoju, bet einu savo kojomis – man tai labai svarbu. Visa esybe jusdama, kad Vilnius yra labiau ore negu ant žemės. Labiau juntamas negu regimas. Ir man neapsakomai patinka gyventi vietoje, kur Vilniaus koncentracija yra tirščiausia. Todėl nuoširdžiai nustebusi klausiau tos moteriškės, kodėl ji man nepavydinti? Nes, tiesą sakant, kartais pati sau pavydžiu.
– Taigi ten tie baisūs laidojimo rūmai!.. – dėbtelėjo ji į mane frekenbokišku žvilgsniu.
A, štai kas... Kiek žmonių, tiek tikrovių. Beje, vietovė aplinkui tuos laidojimo rūmus įspūdinga, apaugusi miškingomis kalvomis, kurios mena rūsčiuosius ledynmečius ir joms turi būti dėkingos už savo deiviškas formas. Ta vieta pilna tokio švelnaus, gyvybingo šiugždesio, ją virpina tūkstantis ir vienas lakštingalos balselis. Kaip mirusieji gali ją pagadinti? Mirusiesiems tiesiog nieko iš čia nebereikia. Tai mums jų reikia, tai mes ne išsyk įstengiame juos paleisti. Mums reikia laiko, kad mirusieji atsisluoksniuotų ir iš mūsų gyvenimo. Gedulas turi būti išgedėtas, jis lyg per širdį perslenkantis ledynas performuoja jos reljefą, užlygina su artimojo mirtimi atsivėrusią bedugnę prarają. Jeigu nuoširdžiai, kantriai ir nuolankiai pereini visas gedulo stacijas, vienu metu staiga atsiveria grožis, kokiu apdovanojami tik daug iškentę: per regimojo pasaulio griaučius kiaurai persišviečianti Dangaus Karalystės šviesa.
Daug arčiau negu „baisieji“ laidojimo rūmai mums yra seniausios Vilniuje Bernardinų kapinės. Mažasis Simonas vis prašosi ten nuvedamas.Vaikštinėjame po mirusiųjų miestelį su senais senais kambariais, pilnais trupančių angelų, kryžių, Dievo Motinos ir Jos Sūnaus. Žalioje medžių prieblandoje pro šakų tarpus tykšta išdykusi vasaros saulė. Čia viską apgaubę seni medžiai. Jie daug regėjo ir daug atsimena, bet yra ramūs, pilni paguodos, patikimi. Su Simonėliu čia esam išmynę savo kelelius. Visada aplankome mažąjį Tadzio, Taduką, mirusį pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Nespėjo vaikas patekti į karų verpetą, gal ir gerai. Simonas jau dvigubai už jį vyresnis. Kokia maloninga yra senų kapinių žemė, šlakstyta peršlakstyta švęstu vandeniu, nuglostyta gedinčių mylinčiųjų, vieta, kurioje tebevyksta slėpiningi gyvųjų ir mirusiųjų pasimatymai. Kaip tokioje žemėje gali vaidentis? Kas pikta gali joje nutikti? Vienas pažįstamas pasakojo, kad jo draugai užsienyje, neradę nakvynės, išsitiesė miegmaišius kapinėse, nes ten saugiausia.
Mane erzina kai kurių žmonių primityvus, tiesiog vulgarus mirties atmetimas. Tai primena chamišką nesisveikinimą su artimiausiu kaimynu. Kadaise turėjau tokį, kuris metų metus prasliūkindavo pro šalį apsimesdamas, kad manęs nepastebi ir negirdi. Kadangi buvau gerai išauklėtas vaikas, kuris su kaimynais sveikinasi, maniau, kad esu kuo nors tą pagyvenusį žmogų supykdžiusi, negera, neverta. Metai bėgo, aš augau, išdrąsėjusi vėl mėgindavau sveikintis. Tačiau nesulaukdavau jokios reakcijos. Pagaliau nusprendžiau, kad jis tiesiog neprigirdi, o pirmas pasisveikinti drovisi, arba apskritai nemato reikalo net linktelėti vaikui. Stipriai įsikaliau į galvą šį išsigalvojimą (arba tiesą), kad nepykčiau ant to keistuolio. Paskui išsikėliau kitur; atsiminiau jį tik dabar, beveik po dvidešimties metų. Kas žino, ar dar gyvas. Iš tiesų, su kaimynais gali sveikintis, gali nesisveikinti, o mirtis vis tiek pas tave ateis. Beje, Olandų gatvėje kaimynai sveikinasi. Su kai kuriais gražiai, neįkyriai bičiuliaujamės, skolinam vieni kitiems druską ir kepimo popierių, dalijamės sodo obuoliais ir agurkais. Ir turbūt ne tik todėl, kad gyvename tarp seniausių kapinių ir laidojimo rūmų. Palaimintą anapusybės šnabždesį apie gyvenimo trapumą galima ignoruoti ir stovint prie kapinių tvoros. Arba – priimti kaip Malonę. Tada ir mirtingąjį kaimyną įstengi pasveikinti galbūt įveikdamas savo drovumą, kurio slaptas pamušalas yra puikybė. Labintis, teirautis, kaip sekasi, kaip sveikatėlė, kaip jo žmonos, vaikų, anūkėlių, šuniuko, katytės, papūgos sveikatėlė? Tokie graudūs, mieli tie pasikalbėjimai ant laiptų, taip lengvai perpučiami skersvėjų, taip greitai laiko nuplukdomi šapeliai. O vis tiek – reikalingi, tegu ir nematomi, vos apčiuopiami, bet šilkiniai siūleliai gyvenimo gobelenui. Štai pernai rugpjūtį vienas vedęs, tylus, iš pažiūros labai vyriškas kaimynas, ne tik tėvas, bet ir senelis, ėmė ir iššoko pro langą nieko saviems nepaaiškinęs, neužrašęs. Grįžę iš kaimo radome ant asfalto mirksinčią žvakelę. Su našle susitinkam, pasišnekam, apsikabinam tuose pačiuose laiptuose. Per tai ir susipažinom – per jos vyro mirtį.
Bet Simonui dar ne laikas apie visa tai galvoti. Jis tik įsišaknija, tik pradeda įsikūnyti. Senatvė ir mirtis jam, tokiam, koks yra dabar, iš tiesų ir neegzistuoja. Turiu išlaisvinti jį nuo šitų per ankstyvų nuojautų, nuimti nuo jo petukų sunkią žinią. Juolab kad vaikas linkęs įsimąstyti, panerti per giliai. Visa laimė, kad įgimtas linksmumas vejasi jį net į tą gylį, mesdamas spindulį į pačią juodžiausią nesuprantamybę.
– Žinai ką, Simonai? – sakau energingai ir taip linksmai, kaip tik moku. – Yra taip – jeigu nenori būti senas, tai ir nebūsi. Gerai?
Jis nuščiūva, mąsto.
– O tu?..
– Ir aš nebūsiu, gerai?
– Gerai...
Keista, bet jaučiuosi taip, lyg iš esmės sakyčiau tiesą.
Žmogus lengvai patiki tuo, kuo nori patikėti. Instinktyviai, vengdamas mirties šešėlių, stato koją ant amžinojo gyvenimo žemės. Ir visai nesvarbu, ketveri jam ar keturiasdešimt. Palaiminti tie mus užgulę žemiški rūpesčiai. Vaikui knieti pagauti po trauklapiu paropojusį vabalą, man štai reikia užbaigti vedamąjį.
Galvoju ir apie tai, kaip netrukus teks vėl atsiplėšti nuo Gaidės žemės, mano senelių žemės, prie kurios kas vasarą priaugu visa kraujotaka. Grįžti į miestą naujam mokslo metų sezonui. Kasmet šis atsiskyrimas prilygsta mažytei mirčiai. Gyvename du gyvenimus: kultūrinį miesto ir natūrinį kaimo. Bet ir tas kaimo gyvenimas yra ne gyvenimas su gyvulių ir derliaus auginimu, bet – vasarojimas, nostalgiškas plevenimas tarp vaikystės ir dabarties, kuri būtų nepilna, jeigu jos nepapildytų atsiminimai. Esu baltarankė rojaus Ieva, kuri nei bijūno, nei bulvės nemoka pasodinti. Neturiu jokio praktinio įsikibimo į žemę, nieko man iš jos nereikia. Ne, reikia – grožėtis, glaustis prie jos motiniško kūno. Važiuoti, eiti, stovėti priešais jos galingas, siūbuojančias lyg pramotės klubai kalvas, regėti tolimus krūmų riedulius, tuos ištisai besibučiuojančius, šokančius, susiliejančius, lipdomus ir perlipdomus kamuolinius debesis, jų akinamai baltą, garuojantį molį, įžengti į kvepiantį, ūžaujantį, siūruojantį lietuvišką mišką, kurio uogų ir grybų man irgi ne taip jau ir reikia. Gaidėje esu persmelkta rojaus vaiko saugumo, pilnatvės, gelmingo įsitikinimo, kad žmogui nereikia kovoti už būvį, nereikia išsiplėšti iš dirvos maisto ir vandens išgyvenimui. Tereikia pasitikėti neregima, bet visame ore nuo dangaus iki žemės juntama Viešpaties globa. Tereikia išsižioti, ir į burną pribyra dangiškos manos. Gaidėje nieko nebegeidžiu (o jos pavadinimas kilo iš gaido – geismo, troškimo, stipraus noro), tik ilgai ilgai būti, kol atsisluoksniuosiu ir ištirpsiu. Čia yra mano poilsis, o įsikibimai – mieste. Šis tekstas taip pat. Tikriausiai gausiu už jį honorarą, tai pirksiu saldainių vaikams. Ir bulvių.
Grįžus į miestą, į jo isteriškus, nesibaigiančius įsikibimus, sapnuoju Gaidės žemę. Jos aukštus iki dangaus kambarius, kuriuose telpa senelio sodintas klevas, kūdra ir ilgos sūpynės pas tris seseris, pas kurias vis ateidavome suptis, o jų rūsti senelė vis liepdavo joms ravėti daržus. Jų senovinėje troboje nebuvo elektros. Sapnuose tvartas su jaučiais, kurie kartą ištrūkę sutrypė mano viščiukus, šieno kaugės draugės Ivuškos klojime, pilnos vabalėlių ir tykaus, kutenančio traškesio, lyg spragsėtų šiauduose tyli pievų ugnis. Sapnuoju senas kapines ant kalnelio aplinkui medinę Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlę. Čia mažai vietos, sausakimša. Daug šlamesio, šiugždesio, gerų atodūsių. Sapne įeinu į sausu medžiu kvepiančią bažnytėlę. Žegnojuosi atsiklaupusi, sunkiomis amžinatilsį močiutės rankomis. Švęsto vandens duobutė po Nukryžiuotojo kojomis išdžiūvusi. Kodėl, klausiu Jo, nepalikote man vandens? Jis tyli, nunarinęs galvą, užsimerkęs, išsikamavęs. Staiga regiu, kaip tuščia duobutė užsipildo vynu, panašiu į kraują. Negi merksiu į jį pirštus? Prieinu prie savo mėgstamo klaupkelio, devynioliktojo amžiaus, su durelėmis ir fundatoriaus lentele: Dionyz Shaukshtel.
Še tau šaukštelis, vaike. Kabink iki dugno.
Ir kabinsiu.

2016 vasara

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūris-rugsėjis)

Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“

1.

       Fred Herzog. Man with Bandage, 1968

įsipjovė skusdamasis
klijavo kruopščiai
iš įtūžio virpančiais pirštais
pleistro kryželį
ir išlėkė kaip stovi
marškinėliais baltais

tuščia mieste
tik juodosios našlės
šildosi ryto saulėje
snaudžia taksistai
juodosios našlės
nulydi jį žvilgsniais
krutina lūpas:

                     – sūnau
                        girdėjom šiąnakt tave
                        niūrūs tavo sapnai
                        duobėti
                        klausėm
                        kaip švilpia
                        tavo plaučiai
                        dunksi širdis
                        žinom
                        gyvenimo turi
                        kiek siekia rankos
                        o mirties –
                        nuo viršugalvio
                        iki padų

jis stovi
nudiegtas

vaiskiam ore

priešais
driekias trys gatvės

ir

mirksi

mirksi

geltona

2.

             Algimantas Kunčius. Verbų sekmadienis prie Aušros vartų, 1968

išaugtais švarkais
nubruožtais batais

pakaušiai gruoblėti
kaip grindinio akmenys

su gėlos vandeniu
akyse
ir trimis kalbomis
burnoje

gniaužia verbeles

– – – – – – – – – –

tiek metų
tiek metų
praėjo

tik variokuose keičiasi
herbai

3.

              Masahisa Fukase. The Solitude of Ravens, 1975/1976

varnų mėnuo
varnų vienatvė

medžiuose tykšta
tamsa

varno nagas
mėnesio nagas
ją pradreskia

kartus
tavo kranksmas
varne

kirsk
kranto ledą

varne

lesk
mano tamsą

išpėduok
ant pamėkliško
sniego

mano krytį

4.

               Jan Bułhak. Vakaro malda, 1900

ant galinių klauptų

maudžiančiam
šalty

ar yra man vietos?

vienam
po skliautais

tavyje, už tavęs
po tavo lukštu

ar yra?

– – – – – – – – –

nors galėčiau
ir nebeklausti

atsakei į viską
mano gyvenimu

*

tik dabar suprantu

kaip nekenčiu
tos pilkumos
koks lipnus ir viliojantis
paprastas gyvenimas
kaip norėsiu tvarkos
ir baisėsiuosi ja
kaip apsėda ramybė
ir veja iš namų vienatvė
kokie įšilę pušų kamienai
už namo, koks rupus
smėlis, koks žalias
pakalnučių gedulas

tik dabar suprantu

2015, lapkričio 13, Paryžius

mūsų šunys
išmoko neloti

loja sirenos
rytuos ir vakaruos

dūžta stiklas
kraują kitądien
užkloja gėlės

vėl ramu

tik naktį
gulim
atmerktom akim
prie artimo savo

klausomės
aštraus
nesiliaujančio

stygos zvimbimo

*

Knygos yra mano
takeliai
ir sodas

prieglobstis ir
ligoninė

į jų sakinius įsikibęs
žvelgiu į žalumą
anapus

         – tankios tavo grotos
            eilute

lukštenu

eilėraščių vaistus

glotnius
it akmenukai
prie Juodosios

betgi ne –
ir aš noriu

noriu būti
vienu iš tų –

su šarvais, hegzametru
kinkytame
vežime

vadeles ir ietį
sugniaužęs

rėkiantis

pašėlusiai lekiantis

į akmenines
mums atsuktas
dievų nugaras

*

              Jurgai

dalinsimės žuvį
miesto bangžuvę
šlapią ir didžią

                    datos namų kaktoje
                    paradiniai
                    suodžiais aprūkę
                    nasrai

rūdim apėjus
pakaušio skarda
klevų judrūs
pelekai

                    prarytas
                    praryta

mudu
su knygom vaikais
kuprinėm ir gertuvėm
pasirinkę

                    šį žvėrį šią daubą
                    šį miestą

kurio skersgatvy
ant šonkaulio arkos
išgremžta:

                    Tu mieszkał
                                       Jonasz

U ir J

išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių

kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį

guli abipus
nemiega
šnopuoja

pasakok
šnibžda
apie pasaulį
medūzas
kas yra elektra
kaip medžiai auga
ir kodėl
popierius baltas

guliu
nemiegu
šnopuoju

žinių
patikimiausias šaltinis
filosofinis akmuo
pasenus
enciklopedija

tėvas
prigadinęs tiek popieriaus
praeities kaulavaisis
apgaubtas
ateities minkštimo

kalbu
į švarias galveles

tikiuosi, kad

tiesą

Didvyrio mirtis

pamiršau visas mitologijas
gardų tavo krūmelio kvapą
tysau skersai grindinio

išduobtas
ietimi

prieš saulę
čiulkinį grūda
muselės

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūris-rugsėjis)

Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis kūrėjos sūnėnas Darius Vilimas. Dramos parašymo data – 2013 m. gegužės 21 d.
Dėkojame už suteiktą galimybę išspausdinti kūrinį.

                                                                                              Redakcija

Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama

VEIKĖJAI

NELĖ        
LEVUTĖ    visos trys pensininkės
AUGUTĖ
VALDEMARAS
VEDĖJAS
AGENTAS
SENUTĖ (Nelės motina)
SLAUGĖ
RAPOLAS
TARDYTOJAS
LEVUTĖS KAIMYNĖ
RAJA

Pirmas paveikslas

Scenoje – bibliotekos rūsys, kuriame į dėžes pakuoja nurašytas knygas. Trys čia dirbančios nejaunos moterys įsikūrusios gana jaukiai. Yra gėlių, stalelis, arbatinis

NELĖ (akiniuota, stora, kalba bosu). Na, mergaitės, dar viena gėlė nuvyto. Žiūrėkite – vakar palikome sveiką, dabar gi... (Skabo sudžiūvusius lapelius, dūsauja) Be saulės.
LEVUTĖ (visa susiraukšlėjusi, perkarusi). Čia nuo dulkių. Tos baisios knygų dulkės... Ėda ir mus. Naktimis aš prabundu nuo dusulio, kaskart galvoju, kad mirštu.
AUGUTĖ. Užtat mus čia ir nugrūdo, kad greičiau nusibaigtume... Kai aš dirbau viršuje, muzikos skyriuje, niekada nepagalvojau, kad atsidursiu čia.
NELĖ. Visos mes dirbom viršuj, salėse, su žmonėm. Na, gerai, kad nors visai neišvaro. Neišgyvenčiau iš pensijos.
AUGUTĖ. Man Rapolas liepia mesti darbą.
NELĖ. Tai mesk.
AUGUTĖ. Negaliu. Jis neįsivaizduoja, kas tada nutiktų. Jis net nežino, kiek kainuoja, pavyzdžiui, grietinė, pienas, varškė, puskojinės, skutimosi kremas.
LEVUTĖ. Žinom mes tokius alfonsus... (Nuoširdžiai) Kam jis tau reikalingas, šitoks ilganosis... Ir vis nesusirašote.

Visos juokiasi. Nelė pakelia dar vieną knygų kaugę

NELĖ (stebisi). Ir kam nurašyti tokias geras knygas... (Varto) „Čiauškutė“. Skaičiau jaunystėje. Knyga apie meilę. Dabar tokių neparašo.
AUGUTĖ. Ir aš „Čiauškutę“ kadaise skaičiau. Duok man ją. Vakare paskaitysiu Rapolui (Įsideda į krepšelį)
LEVUTĖ (kandžiai). Kiek jam metų, tam tavo Rapolui? Ar ne per senas, kad skaitytum prieš naktį pasakas?
AUGUTĖ. Nežinau. Jis man paso nerodė.
NELĖ. Gražiausia.

Įeina Vedėjas, pusamžis žmogus. Jis vilki brangų kostiumą, sustoja patalpos viduryje, saugodamasis, kad neišsiteptų

VEDĖJAS. Na, mielosios, turiu jums staigmeną.
NELĖ (niūriai). Nieko gero nesitikime, tačiau sakykite iš karto.
AUGUTĖ. Iš viršininkų tikimės tik kiaulysčių. Va, kai mums valdžia nusavino pensijas...
VEDĖJAS. Pamirškite, juk jau grąžino. Kiek galima tą patį gromuliuoti! Tai va, turėsite naują darbuotoją.
LEVUTĖ. Naują darbuotoją... Ką jis čia veiks? Čia ir taip nėra kur apsisukti. Čia oro trūksta mums trims, o dar atsiras ketvirtas koks senis...
VEDĖJAS. Kodėl senis? Visai ne senis. Priešingai – žavus jaunuolis.

Visos trys nustebusios susižvalgo.
Vedėjas trina rankas. Nenustygsta

VEDĖJAS. Tačiau yra vienas mažas dalykėlis, kurį privalau atskleisti. Matote, turiu jus įspėti. Čia jūsų rankinės, piniginės, sumuštiniai... Valdemaras čia atliks kaip ir likusią bausmės dalį. Paleistas lygtinai... su apyranke ant kojos.
VISOS. Vadinasi, nusikaltėlis. Jėzus Marija! Dar to nebuvo.
VEDĖJAS. Tik nesijaudinkite. Policijai žinomas kiekvienas jo žingsnis, kiekvienas krustelėjimas. Apyrankė – patikimas dalykas.
NELĖ. Leiskite paklausti, o už ką jis nuteistas?
VEDĖJAS. Tai – paslaptis. Nori nenori, mūsų biblioteka turėjo priimti Valdemarą.
AUGUTĖ. Valdemarą pagal tokią specialią programą.
VEDĖJAS (atidaro duris). Galite įeiti!

Įeina Valdemaras, pliktelėjęs, nuskuręs, suvargęs jaunuolis

VEDĖJAS. Na, pristatau jums naująjį darbuotoją. Parodykite jam viską, jis išnešios dėžes su knygomis. Jums bus lengviau, nereikės tampytis. (Skubiai pasišalina)

Moterys priešiškai apžiūrinėja Valdemarą

NELĖ. Ir kas tau tokį vardą sugalvojo?
VALDEMARAS. Tikriausiai mamytė... arba tėvelis...
AUGUTĖ (mėgdžioja). Mamytė, tėvelis... Turbūt nemažai jie dėl tavęs išliejo ašarų, kai patekai į cypę.
VALDEMARAS. Tėvai žuvo avarijoj, kai buvau pradinėj mokykloj.
LEVUTĖ. Kurioje klasėje?
VALDEMARAS. O čia jau bereikalingas smalsumas.
NELĖ. Nagi, parodyk mums tą...
VALDEMARAS. Ką?
NELĖ. Na tą, apyrankę...

Valdemaras stato koją ant dėžės, atsmaukia klešnę ir visos pamato tą keistą daiktą

LEVUTĖ. Įdomus ir nepigus daikčiukas. (Piktai) Štai kur išeina mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.
AUGUTĖ. Ne pensijas didina, o suteikia komfortiškas sąlygas visokiems...
VALDEMARAS. Nenusiteikęs klausytis moralų. Rodykite, ką turėsiu dirbti.
NELĖ. Va, krauk tas dėžes į karučius, vežk prie angos ir ten perkelk ant konvejerio juostos.
VALDEMARAS. Tik tiek? Gerai.

Visi kurį laiką tylėdami dirba.
Valdemaras su pilnais karučiais pasitraukia tolyn

NELĖ. Pastebėjote, kokia jo siaura, įdubusi krūtinė? TBC – ne kitaip. Ot užtaisė mums vedėjas. Juk čia dabar užkrato židinys. Dauguma kalinių serga TBC.
AUGUTĖ. Taip. Išgeltęs, beveik nepastovi ant kojų. Tikras badmirys. Ir kam mums toks pagalbininkas?
NELĖ. Ša! Jis ateina.

Valdemaras vėl pasikrauna karutį, nuvažiuoja

AUGUTĖ. Kada mes gersim arbatą? (Žiūri į laikrodį) Kaičiu virdulį. (Virdulys ima šniokšti)

Nelė išdėlioja užkandžius, puodelius. Prieina Valdemaras ir klesteli už stalo

NELĖ (pilsto arbatą. Valdemarui). Įsidėmėk, tavo puodelis bus šitas, su kriauše. Žiūrėk, kad nesumaišytum. Su kriauše.
VALDEMARAS. Gerai. (Ima kosėti)

Moterys pasibaisėjusios žiūri į jį

NELĖ. Čia kokia liga tau ar užspringai?
VALDEMARAS (vengdamas atsakymo). Galiu dar vieną riekę?
LEVUTĖ. Imk, imk. O kur tu po darbo eisi? Kur gyveni?
VALDEMARAS. Nakvynės namuose.
NELĖ. Tikriausiai ten baisu?
VALDEMARAS. Mane ten gerbia, nes aš su apyranke... Ypač po to, kai parodžiau, kad moku ją nusiimti...
AUGUTĖ. Mat kaip. Tai tu pažeidinėji taisykles!
VALDEMARAS (ramiai). Kartais. O kas jų nepažeidinėja?

Netikėtai į patalpą įžengia žilas solidus vyriškis – Agentas

AGENTAS. Labutis. Socialinė apklausa. Ar sutinkate atsakyti į keletą klausimų?
NELĖ (ypatingu bosu). Kad jau nusileidote į mūsų požemius, teks bendradarbiauti. Sėskitės.

Agentas sėdasi ant knygų krūvelės, išsiima anketas

AGENTAS. Ši apklausa – ypatinga. Su vardu, pavarde, adresu. Europa nori žinoti, kiek mūsų žmonės turi pianinų, indaplovių, kompiuterių ir t. t.
NELĖ. Gerai, varykit. (Valdemarui) O tu, vaike, eik dirbti.
AGENTAS. Ne, ne. Mane domina viskas. Štai, ir šio vaikino turtas.
VALDEMARAS (šaltai). Nieko neturiu, tik tai, kas ant manęs. Ir dar šitą kišeninį peiliuką. (Išima iš kišenės mažytį peiliuką) Dvylika geležčių. Pats pasigaminau iš dviejų dantų šepetėlių – tai kriaunos, o visa kita teko susirankioti pakampėse.

Agentas susidomėjęs apžiūri peiliuką

AGENTAS. Puikus darbas. Tikrai, neteko matyti nieko panašaus.
NELĖ. O dabar, Valdemarai, eik, eik prie darbo.

Valdemaras nuvažiuoja su karučiais. Agentas valandėlę dar žiūri jam įkandin, paskui atsisuka į moteris
AGENTAS (supratingai). Tai jūs to jaunuolio šefės?
AUGUTĖ. Galima ir taip sakyti. Užkorė mums ant galvos.
AGENTAS. Na, pradedam. Sakykit savo adresus.

Antras paveikslas

Mažas vieno kambario butas buvusiame bendrabutyje. Ant sofos guli Rapolas. Jam ant krūtinės laikraštis. Jis miega, retkarčiais suknarkdamas. Įeina Augutė su pirkiniais. Pirštų galais prisiartina prie sofos, pridengia gulintį pledu, valandėlę su meile žiūri į jį

RAPOLAS (staiga pašoka). Ir vėl! Kiek sykių prašiau į mane miegantį nežiūrėti. Taip galima pavogti žmogaus sielą.
AUGUTĖ. Koks tu jautrus. Na, pažiūrėjau, nes pasiilgau. Kokia ilga šiandien buvo diena. Tiek įvykių. (Krausto pirkinius, kaičia arbatinį) Ar tu ką nors valgei? Vėl nepasišildei sriubos, laukei manęs. Na gerai, sėskimės, aš tau papasakosiu, kas šiandien nutiko darbe...
RAPOLAS. Kas gali nutikti mažame bobų kolektyve?
AUGUTĖ (erzindama). Dabar mes turime vieną vyriškį.
RAPOLAS (godžiai kimšdamas valgį). Vyriškį? Koks kvailys gali eiti dirbti į rūsį už tokį atlyginimą?
AUGUTĖ. Jis – lygtinai paleistas kalinys. Pagal kažkokią programą integruojamas į visuomenę. Taip pateko pas mus.
RAPOLAS. Na, na, žiūrėk, kad nepavogtų nuolatinio bilieto ir tų kelių litelių, kur slepi nuo manęs.
AUGUTĖ. Šito gal nenutiks... Bet ką tu veikei? (Šelmiškai žiūri į lubas)
RAPOLAS (nenorom). Truputį pasivaikščiojau lubomis. Paskui prisnūdau. Žinai, kiek energijos atima tas vaikščiojimas.
AUGUTĖ. Galėjai nors nusiauti batus. (Ant lubų – ryškūs vyriškų batų pėdsakai)
RAPOLAS. Kartais nieko, o šįkart ypač traukė prie lango... Man atrodo, labai sklandžiai nusileisčiau.
AUGUTĖ (persigandusi). Nė nemėgink. Visada galvok apie mane. Ką aš daryčiau, likusi viena? Be tavęs nieko neturiu... (Nesusivaldžiusi priglunda prie Rapolo)
RAPOLAS. Na, na.
AUGUTĖ. Prisimenu, kaip pirmąkart sutikau tave...
RAPOLAS. Velnias mane nešė tą dieną į kapines.
AUGUTĖ (nustebusi). Juk sakei, kad lankei motinos kapą... (Žaismingai) Taigi, laukdama autobuso, prie kapinių vartų pastebėjau žmogų su žemėtu maišeliu... jame kažkas barškėjo...
RAPOLAS. Bėdos prispirtas, visada eidavau į kapines pasirinkti žvakių, mažų dailių vainikų, kalijų, rožių... Na, žinai, visokių daikčiukų, kuriuos galima greitai iškišti... Che, che, che.

Augutė atšlyja nuo Rapolo

RAPOLAS. Juokauju, žinoma. Nors tu juokų nesupranti. (Sunkiai stojasi, eina prie lango)
AUGUTĖ. Moterys darbe klausė manęs, ar mačiau tavo pasą.
RAPOLAS (valandėlę priekaištingai žiūri į Augutę). Pasą? Kam tau mano pasas?
AUGUTĖ. Bet aš net nežinau, kiek tau metų, kur tu gimęs...

Rapolas kiša ranką į vidinę švarko kišenę. Išima pasą, meta jį ant stalo.
Augutė čiumpa jį, tačiau staiga susigėsta

AUGUTĖ (neryžtingai). O vis dėlto...

Staiga pasigirsta skambutis į duris

RAPOLAS. Ką čia velnias neša tokiu metu? (Eina į prieškambarį. Girdėti pokalbis) Kas toks būsi? Valdemaras? Koks Valdemaras?
AUGUTĖ (išsigandusi ir nustebusi). Čia mūsų naujas darbuotojas.

Rapolas leidžia Valdemarui įeiti. Valdemaras ramiai žvalgosi, atrodo nusivylęs

AUGUTĖ. Kaip mane suradai?
VALDEMARAS. Ogi turiu fenomenalią atmintį. Kai tamsta atsakinėjai į agento anketos klausimus, išgirdau ir įsidėmėjau adresą.
RAPOLAS (staiga užlaužia Valdemarui ranką). Na, išgirdai. Ir ko čia atsliūkinai?
VALDEMARAS. Mane išmetė iš nakvynės namų.
AUGUTĖ. Kaip nesmagu!
RAPOLAS (visai suriečia Valdemarą). Ko? Sakyk, ko tau čia reikia?
VALDEMARAS. Pernakvoti. Nors vieną naktį.
RAPOLAS. O šito nenori? (Apspardo Valdemarą ir išmeta jį lauk)

Viskas įvyksta taip greit, kad Augutė nespėja prasižioti

RAPOLAS (ramiai). Vėl kilo noras pavaikščioti lubomis. (Strykteli ir iš tiesų pakimba galva žemyn)
AUGUTĖ (mašinaliai atverčia Rapolo pasą). Kas čia dabar? Pasas tuščias. Pasas tuščias?
RAPOLAS. Ką čia kliedi! Negali būti. (Nušoka ant grindų) Iš tiesų tuščias. Na, mes jį tuoj užpildysime.

Rapolas sėdasi, rašo. Grožėdamasis apžiūri rezultatą. Tiesiog iš oro pagauna fotografiją, įklijuoja. Ima iš dubenėlio virtą kiaušinį, niūniuodamas jį nulupa

AUGUTĖ (persigandusi). Kas čia bus?
RAPOLAS. Durnele, čia bus antspaudas... Negirdėjai? Iš kiaušinio baltymo. (Dar kiek pasistengęs, ištiesia pasą Augutei) Gatavas. Šekit, ponia. Dabar patenkinta?
AUGUTĖ (čiumpa „dokumentą“, skaitinėja). Bet...

Kai atsisuka, kambaryje Rapolo nebėra

Trečias paveikslas

Nelės butas. Jis prikimštas daiktų. Daug didelių vazonų su gėlėmis. Nelė pjausto salotas ir kalbasi telefonu

NELĖ. Neateisi? O aš kaip tik ruošiu veganišką vakarienę. Kam? Žinoma, tau. Aš pati valgysiu bifšteksą su krauju. Juokauju, žinoma, nors tai man būtų sveikiausia... Iš solidarumo valgysiu grūdus ir išgersiu kelis šaukštelius migdolų pieno. (Su viltimi) O gal atidarom raudonojo vyno? Velniop tuos apribojimus. Būkime laisvi ir laimingi. Ką, tu laisvas ir laimingas ir be vyno? Žinau. Bet man baisu. Kiek tu dar trauksi šitaip maitindamasis? Anądien mačiau, kaip kalbėjai televizijos laidoj, tai išsigandau. Atrodei rimtas ligonis. Kaip tu nesupranti, kad tavimi naudojasi – tu nemokamai reklamuoji jų šlykštų maistą. Kepeninė dešra iš žirnių... Tai baisu. Žinoma, tai – tavo asmeninis pasirinkimas, bet manęs, prašau, netrauk į tuos siaubingus kulinarinius išbandymus. Viskas, metu ragelį.

Nelė eina prie lango. Verkia balsu, trūkčioja jos visas stambus kūnas

NELĖ (nusišluosto ašaras). Ot! Suvalgysiu kumpio su garstyčiomis. O paskui – triufelių su romu... (Patogiai sėdasi ant sofos, kur pilna minkštų pagalvėlių)

Pasigirsta skardus skambutis. Nelė neskuba atidaryti, nusišluosto ašarotą veidą, pasitaiso šukuoseną. Duris ima spardyti

NELĖ. Visai išprotėjo. Negali nė minutės palaukti. (Eina atidaryti)

Į kambarį įsiveržia Slaugė. Už jos – kuklutė, smulki žilagalvė Senutė
su chalatu ir šlepetėmis

NELĖ (apsimestinai nudžiugusi). Mama!
SLAUGĖ. Gerai, kad dar atpažįstate savo motiną. Kiek mėnesių jos nelankėte, a? Čia jos daiktai. (Ji pastato didžiulį drabužių prikimštą krepšį) O čia – popieriai. Pasirašykite, kad gavote motiną... Beje, kurgi ji? (Žvalgosi)

Senutė, praslydusi pro Nelę, puola prie kumpio ir valgo, kimšdama į burną abiem rankom

NELĖ (pasibaisėjusi). Jūs jos nemaitinote ten, pensionate?
SLAUGĖ (ramiai). Kurgi ne! JI visus apvalgydavo. O jūs jau geras pusmetis, kaip nemokate už jos išlaikymą. Štai, kai padengsite įsiskolinimą, mes ją vėl priimsime.
NELĖ (susinervinusi). Bet... Kur aš ją dėsiu? Man reikia eiti į darbą.
SLAUGĖ. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Viskas. (Atsisuka į senutę) Tai iki pasimatymo, Kardamavičiene. Pas dukterį jums bus gerai.

Senutė nieko negirdi, kartu su kumpiu kimšdama saldainius.
Slaugė išeina

NELĖ. Mama, užteks, nesveika taip prisikimšti.
SENUTĖ. Pati kaip traktorius, o motinai gaila kąsnelio?
NELĖ (atsidususi). Sėskis patogiai. Išvirsiu arbatos.
SENUTĖ. Kodėl manęs nelankei? Pas visus ateidavo giminės, tu viena mane užmiršai.
NELĖ. Neužmiršau, ne. Turėjau reikalų ir... praradau visus pinigus... Turbūt girdėjai apie banko bankrotą?
SENUTĖ. Girdėjau. Bet pensionato juristas sakė, kad tavo indėlis apdraustas ir bus grąžintas. Aš specialiai domėjausi.
NELĖ (nesmagi). Maža ką sako svetimas žmogus.
SENUTĖ. Tai labai protingas, sumanus, teisingas juristas.
NELĖ. Vis tiek, kaip čia taip galima – be įspėjimo, tik su chalatu ir šlepetėmis išmesti seną žmogų iš pensionato. Ir dar – vėlų vakarą.
SENUTĖ. Aš pati pasiprašiau. Pasakiau – vežkite mane namo, nes iš mano dukters nieko gero nesulauksite, ji bejausmė, kaip traktorius...
NELĖ (įtūžusi meta į motiną servetėlę). Tu, mama, nerenki žodžių, o dar – mokytoja.
SENUTĖ. Fui, nebemėgstu tos profesijos. Pensionate daug senukų mokytojų. Visi susigrūdo. Todėl, kad auklėdami svetimus, savų vaikų nieko gera neišmokė. Nebeliko mums vietos savo namuose... (Apžiūrinėja servetėlę) Kam man ji? (Sugniaužusi meta atgal Nelei ir pataiko į akį)
NELĖ. Mama, atsargiau! Išmuši man akį.
SENUTĖ (juokiasi). Gyvensi su viena. Mūsų pensionate daug vienaakių žmonių.
NELĖ (sarkastiškai). Vienaakių mokytojų?
SENUTĖ. Taip. (Žvalgosi) Kur aš miegosiu? Pirkai naują sofą?
NELĖ. Taigi matai.
SENUTĖ. Man patinka. Tokia minkšta, aksominė.

Pasigirsta skambutis į duris

NELĖ (susinervinusi). Kas čia taip vėlai? Tuoj naktis.
SENUTĖ. Gal tas tavo žirniadešris? Dar bendrauji su juo? Cha, cha.

Nelė atidaro duris. Įeina Valdemaras

NELĖ (apstulbusi). Tu iš kur? (Nustebusi, šaltai) Kokia staigmena!
VALDEMARAS (nepastebėdamas Senutės). Jūs – mano vienintelė viltis (žvalgosi). Matau, vietos daug. Man nors mažą kampelį permiegoti.
NELĖ. Oho, ar ne per daug nori? Kas tu toks, kad man turėtų rūpėti tavo reikalai?
VALDEMARAS (maldaudamas). Patekau į baisią situaciją. Draugeliai... buvę draugeliai suuodė, kad aš nakvynės namuose, ir laukia su peiliais. Senos sąskaitos. Man tik saugiai sulaukti ryto, tada kreipsiuosi į savo šefą.
NELĖ (šaipydamasi). Su peiliais? Įdomu. Kaip kine.
VALDEMARAS. Jums juokinga, o man... (Pamato Senutę) Labas vakaras, ponia.
SENUTĖ. Koks malonus jaunuolis. Tai ne tas tavo žirniadešris.
NELĖ. Mama, jei tu žinotum, kas šis jaunuolis, bėgtum atgal į savo pensionatą... Jis – lygtinai paleistas kalinys. Nešioja sekimo apyrankę. Turbūt žinai, kas tai.
SENUTĖ (susidomėjusi). Tikrai? Visada troškau tokią apyrankę pačiupinėti. (Eina prie Valdemaro)

Valdemaras noriai demonstruoja prietaisą

SENUTĖ. Man visada patiko žmonės, kurie išsiskiria iš minios. Ne bet kam užsegamos tokios apyrankės.
NELĖ (ryžtingai stumteli Valdemarą). Bet kaip tu mane suradai?
VALDEMARAS. Girdėjau, kaip pildėte anketą.
NELĖ. Ir tu galvoji, kad rasi mano namuose prieglaudą? Kad pasislėpsi pas mane nuo tų banditų?
SENUTĖ (ploja delnais, šokinėja). Kaip įdomu. Va čia tai tikras gyvenimas.
NELĖ. Mama, nusiramink. Čia pavojinga situacija... (Pamąsčiusi) Jeigu tik jis nemeluoja. Gal jo kitokie, ypatingi planai... (Apsisprendusi) Nieko tau neišdegs. Prašyčiau išeiti.
SENUTĖ (piktai). Bet čia ir mano namai. Aš norėčiau padėti šiam nelaimingam jaunuoliui.
NELĖ. Mama, jeigu mums visiems nereikėtų išlaikyti va tokių tipų ir mokėti už jų „apyrankes“ po dvidešimt tūkstančių litų per mėnesį, tavęs niekas nebūtų išmetęs iš pensionato... (Gudriai) Valstybė turėtų pinigų tau sutvarkyti dantis.
SENUTĖ. Nemokamai?
NELĖ. Žinoma. Tu nusipelnei teisę kramtyti morkas ir triaukšti obuolius. Tada tau ir viduriai susitvarkytų.
SENUTĖ (nuliūdusi). Gal ir tavo tiesa. Tegul jis išeina. (Ji sėdasi ant sofos ir pasislepia tarp pagalvėlių)

Nelė galingu kūnu išstumia Valdemarą

SENUTĖ (prislėgta, staiga pašoka). Palauk! Aš jam išmesiu pro langą valgyti. Nors tokį mažmožį galiu jam padaryti.

Ji čiumpa nuo stalo lėkštę su užkandžiais, puskepalį duonos ir, pravėrusi langą, išmeta viską lauk, nė nepažiūrėdama į apačią

Ketvirtas paveikslas

Levutės namai. Visa susitaršiusi, įraudusi, pasičiupusi šluotą, gainiojasi po kambarį katę. Stovi paruošta pintinė su dangčiu, skirta gyvūnėlių gabenimui

LEVUTĖ. Na ir velnio gyvulys! Jau visą pusvalandį vaikausi... Draskosi, bjaurybė!

Jai pavyksta užspęsti katę į kampą. Pagaliau įsodina ją į pintinę.
Su palengvėjimu atsipučia

LEVUTĖ (žiūri į laikrodį). Dabar ta vėluoja. Juk buvo sutarta, kad atvyks punktualiai.

Skambutis į duris. Levutė įsileidžia moterį iš gyvūnų globos tarnybos

LEVUTĖ. Tai jūs – Raja? Rodos, taip prisistatėte, kai skambinau telefonu į jūsų kontorą.
RAJA (niūriai). Iškart noriu patikslinti. (Žiūri į popierius) Kvietėte utilizuoti jūsų augintinį?
LEVUTĖ. Taip. Užmigdykite ją... katę. Šeriasi. Visur pilna jos plaukų, nespėju valyti kilimo.
RAJA. Tai kainuos. Turbūt žinote mūsų įkainius?
LEVUTĖ. Žinau ir sutinku sumokėti kiek reikia.
RAJA. Galima, prisėsiu. (Sėda, žiūri į pintinę, netikėtai švelniai) Na, mažute, koks tavo vardas?
LEVUTĖ. Katės vardas Lordė.
RAJA (rašo). Lordė. Gimimo metai? Gimimo vieta? Jos tėvai? Skiepai?
LEVUTĖ (susierzinusi). Kam visa tai? Kas skaitys?
RAJA (šaltai). Kiekvienas gyvas padaras palieka pėdsaką. Jūs galvojate, kad taip paprasta – atimti gyvybę gyvam padarui?
LEVUTĖ. Nesitikėjau, kad čia bus tokia ilga istorija. (Piktai) O jeigu parašysiu, kad katė – rastinukė?
RAJA. Bet tai juk būtų melas. Mūsų įstaiga „Pūkuota uodegėlė“ ne tik žudo, bet ir gelbėja. Būna, kad klientas apsigalvoja ir net naktį atvažiuoja atsiimti gyvūnėlio. Prižadina sargą, nuperka jam butelį ir laimingas grįžta namo su savo augintiniu...
LEVUTĖ. Butelį?
RAJA. „Pūkuota uodegėlė“ jums ištisą mėnesį kasdien skambins ir klaus, ar jūs neapsigalvojote.
LEVUTĖ. Viešpatie, su kuo aš susidėjau! Žinoma, kad neapsigalvosiu.
RAJA. Užtat ir mokestis nemažas, nes katę reikės visą mėnesį maitinti... Ji gyvens gero viešbučio sąlygomis...
LEVUTĖ (ryžtingai). Gerai. Sutinku su visomis jūsų sąlygomis. Katė man įkyrėjo. Imkit ir neškit ją greičiau iš mano akių.
RAJA (skaičiuodama pinigus). O gal dar apsigalvosite?
LEVUTĖ (isteriškai). Ne, ne!

Raja išeina. Levutė su palengvėjimu žvalgosi po kambarį. Nusprendžia išsiurbti kilimą, tačiau vos įjungia dulkių siurblį, pasigirsta skambutis į duris. Levutė įsileidžia Kaimynę, kuri nekviesta sėdasi ant sofos. Kaimynė – jaunyva, graži moteris

KAIMYNĖ. Brangioji, ar galiu tavęs paprašyti išmesti kortas?
LEVUTĖ (piktai). Juk vakar mečiau. Taip dažnai negalima mėginti likimo.
KAIMYNĖ. Vakar metei Taro, o šiandien išmesk paprastom... A? Man nežmoniškai svarbu, ką jos parodys. Žinai, nusimato didžiulės permainos darbe... Tikiuosi, kad padidins atlyginimą.
LEVUTĖ (sarkastiškai). Ką gi, pažiūrėsim, ar taip bus.

Jos rankose atsiranda nučiurusi kaladė. Levutė profesionaliai imasi darbo: duoda perkelti, sumaišo, dėlioja

KAIMYNĖ (persigandusi). Nejaugi viskas taip blogai? Žus mano santaupos, bus apiplėštas butas, prieš akis – ligoninė ir „valdiški namai“. Tai ką? Išeina – kalėjimas. Tik kas anksčiau? Ligoninė ar kalėjimas?
LEVUTĖ (baksnodama į kortas). Viskas labai artimai susiję... Galbūt kalėjime tu pateksi į ligoninę.
KAIMYNĖ. O svečias? Svečias iš tolimos kelionės.
LEVUTĖ. Taip. Kortos rodo svečią, bet gal tai tavo vyras atvažiuos iš Amerikos pradėti skyrybų bylą... (Maišo kortas) Kiek metų jūs jau atskirai gyvenate?
KAIMYNĖ (šniurkščiodama). Penkeri. Jis nekviečia manęs... Nė karto nepakvietė.
LEVUTĖ. Tikriausiai šalia jo jau yra kita. Nenusimink. Svarbiausia tau išsisukti nuo kalėjimo.
KAIMYNĖ. Ai, čia tik kortos. Geriau jomis netikėti. (Žvalgosi) O kur tavo Lordė?
LEVUTĖ (ramiai). Išvežė užmigdyti. Atsibodo ji man. Įkyri, bjauri katė. Naktį kartais įšokdavo į lovą. Fui!
KAIMYNĖ (susijaudinusi). Kodėl man nepasakei? Aš mielai būčiau pasiėmusi. Aš, tiesą pasakius, dažniausiai užeidavau pas tave tik dėl Lordės... Aš turėjau su ja ryšį. Ji visada tarsi guosdavosi man... O aš jai.
LEVUTĖ (rūgščiai). Tai gali ją pasiimti. Nuvažiuok į „Pūkuotą uodegėlę“ ir išsipirk iš sargo už butelį.
KAIMYNĖ (pašoka). Tikrai galiu? Aš taip ir padarysiu. Gerai, einu. Bet, žinok, mudvi su Lorde, ko gero, ateity nebenorėsim tavęs matyti.
LEVUTĖ. Nedidelis nuostolis. Kaip nors išgyvensiu.

Levutė išleidžia Kaimynę ir susiduria su Valdemaru

LEVUTĖ. Tu pas mane?
VALDEMARAS. Mane ištiko bėda. Aš...
LEVUTĖ. Stop. Man neįdomu. Aš turiu savų problemų. Kas beatsitiktų, tavimi rūpinasi valstybė. Tai ji terliojasi su tokiais kaip tu. Man valstybė sumažino pensiją, kad turėtų iš ko tave sočiai šerti.
VALDEMARAS. Aš nežmoniškai alkanas. Nakvynės namai, kur turiu maisto, man užblokuoti... Seni draugeliai nori su manim susidoroti... Prašau, leiskite čia pasilikti. Visą dieną ant kojų ir iš visur mane varo...
LEVUTĖ. Už ką tavęs tyko draugeliai? Tu tikriausiai prasikaltai jiems. Šiaip be priežasties niekas nieko nepersekioja. (Ima žadintuvą, nustato valandas. Žiovauja) Na, pakalbėjom, ir gana. Rytoj anksti į darbą. Eik, eik kur nors. Esi jaunas, kaip nors išsisuksi iš savo bėdos. Tik nevėluok rytoj į darbą.

Valdemaras palūžęs išeina. Levutė klojasi lovą. Atsiklaupusi ima poteriauti. Maldos žodžius taria garsiai, karštai

Penktas paveikslas

Tas pats rūsys, pilnas nurašytų knygų. Rytas. Pirmoji ateina Augutė.
Ji prislėgta, nelaiminga. Apsivelka darbinį chalatą, užsimaukšlina antrankoves, tačiau darbas, atrodo, jai kelia pasidygėjimą. Atsisėda už stalo, sustingusi žiūri į vieną tašką. Įeina Levutė

LEVUTĖ (meta greitą žvilgsnį į bendradarbę). Tik nereikia, gerai? Kam ta rūškana mina! Na, susipykot – susitaikysit. Man kaip tik gera nuotaika... Turbūt Rapolo paprašei parodyti pasą? Seniai reikėjo. Kur tai girdėta – pusmetį gyventi viename kambaryje su nepažįstamu žmogumi iš kapinių!
AUGUTĖ. Nieko tu nesupranti. Et! (Imasi darbo)

Įeina Nelė. Ji užklijuota akimi

LEVUTĖ. Kas gi nutiko?
NELĖ. Atleiskit, pavėlavau. Buvau ambulatorijoje.
LEVUTĖ. Kas gi atsitiko?
NELĖ. Motina grįžo. Išturino ją iš pensionato, kaip nesugyvenamą. Metė į mane kietą iškrakmolintą servetėlę. Sužeidė akį. Turėsiu ką nors sugalvoti. Dabar pusdieniui nusamdžiau slaugytoją, nes vienos palikti negalima. Vakar pro langą ėmė mėtyti maistą.
AUGUTĖ (bespalviu balsu). Gal balandžius lesino?
NELĖ. Nežinau jos tokio elgesio priežasties. Anksčiau taip nesielgė.

Nelė sėdasi už stalo šalia Augutės. Levutė dirba. Nė viena neprasitaria apie Valdemarą. Tačiau visos kažko laukia, nervingai žvilgčiodamos į duris. Staiga įbėga Vedėjas. Jis įgąsdintas, blaškosi

VEDĖJAS. Moterys, turiu blogą žinią. Tas vyrukas, Valdemaras, dingo.
NELĖ. Kaip tai dingo? O apyrankė?
VEDĖJAS. Jis nenakvojo nakvynės namuose. Apyrankė mėtėsi kažkur netoliese. O jo nėra, nėra.
AUGUTĖ. Bet kuo aš čia dėta? Mes jo nepažįstame.
NELĖ. Mes vos jį pakentėme.
VEDĖJAS (skubiai). O šito tai niekam nesakykite. Tegu galvos, kad mes jį apgaubėme dėmesiu...
LEVUTĖ. Kam tai rūpi. Aš iš viso apie jį neturiu ko pasakyti.
VEDĖJAS. Galimas dalykas, kad čia jau važiuoja tardytojas.
NELĖ. Ką mes galime apie jį pasakyti? Ogi nieko, ničnieko.
VEDĖJAS. Ar čia jis nepaliko kokių nors savo daiktų? Na, striukės arba užrašų knygelės...
LEVUTĖ. Kad jis buvo be striukės. Kišenėje jis turėjo tokį mažą kalinių darbo peiliuką.
NELĖ. Taip. Labai dailų, menišką daikčiuką.
VEDĖJAS. Tardytojui neminėkite to. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau.

Vedėjas išeina. Moterys žvilgčioja viena į kitą, tačiau ir dabar neprasitaria apie vakarykščius Valdemaro apsilankymus

AUGUTĖ. Aš visai nenusiteikusi bendrauti su tardytoju. Man atrodo, yra įstatymas, kad galima atsisakyti liudyti.
NELĖ. Tik prieš save. Kaip nemalonu. Man pakils spaudimas... Jaučiu, jau pakilo...
LEVUTĖ. O man įdomu. Mėgstu intelektų dvikovą.
NELĖ. Tu prisiskaičiusi detektyvų. Manau, tai bus tik formali apklausa. Juk mes tik atsitiktiniai praeiviai to Valdemaro kelyje...

Nejučia visos trys prityla, susimąsto. Įeina plikagalvis, nerūpestingai apsirengęs žmogus. Jis, atrodo, netgi niūniuoja kažkokią melodiją. Linksmai sveikinasi, sėdasi ant knygų paketo, ant kelio pasitiesia didelį bloknotą

TARDYTOJAS. Na, kuri nori pasakoti pirmoji? Kitas paprašysiu palaukti už durų.
NELĖ. Bijau, mes niekuo negalėsime jums padėti.
TARDYTOJAS. Pagal apyrankės signalus mes nustatėme, kad vakar dingusysis lankėsi pas kiekvieną iš jūsų.

Nelė net atsisėda

LEVUTĖ (niūriai). Gerai. Pradėkite nuo manęs.

Nelė su Augute nenorom išeina

TARDYTOJAS (jau be šypsenos). Jis prašė pinigų?
LEVUTĖ. Ne, ne. Jis norėjo tik pernakvoti, nes ten, prie nakvynės namų, jo atseit laukė draugeliai suvesti sąskaitų... Aš, žinoma, nepatikėjau. O jei ir būčiau, sutikite, įsileisti nepažįstamą žmogų į butą ir praleisti su juo naktį po vienu stogu... Ne, šito jūs negalite iš manęs reikalauti! Aš iš tiesų maniau – jis jaunas ir kaip nors išsisuks iš tos bėdos. Na, jis ir išėjo.
TARDYTOJAS. Ką jūs vėliau veikėte?
LEVUTĖ. Aš? Nieko, pasiklojau lovą ir užmigau.
TARDYTOJAS. Gerai. Ačiū. Dabar eikite ir atsiųskite kitą.

Levutė išeina. Po kelių minučių įeina Augutė. Atsisėdusi prieš Tardytoją, ji staiga ima raudoti

TARDYTOJAS. Nusiraminkite, tikrai, neverta taip jaudintis. Tik keli klausimai.
AUGUTĖ. Nesitikėjau, kad per tą vaikį sugrius visas mano gyvenimas.
TARDYTOJAS. Ką jūs norite tuo pasakyti?
AUGUTĖ. Nagi visas vakaras buvo toks sujauktas. Ir kodėl paprašiau parodyti tą pasą?
TARDYTOJAS. Jūs paprašėte dingusiojo parodyti pasą?
AUGUTĖ. Ne, Rapolo. Aš turiu... turėjau draugą... Tą vakarą Rapolas išmetė, tiesiog išspyrė Valdemarą lauk... O aš... aš... kažkodėl paprašiau jį parodyti pasą... Matote, kai pusmetį gyveni nežinia su kuo... (Naujas verksmo priepuolis) O jis turbūt įsižeidė ir išėjo.
TARDYTOJAS. Norėčiau ir aš žvilgtelėti į tą dokumentą...

Augutė pasirausia rankinėje ir išima nelemtąjį pasą

TARDYTOJAS (smalsiai sklaido, juokiasi, šiek tiek nusivylęs). Tai – toks atviras falšas, kad net negalima prikibti... Kaip žaidimas, taip sakant, flirto forma... O nuotraukoje – jis? (Gerai įsižiūri) Man rodosi, tai aktorius Dastinas Hofmanas.
AUGUTĖ. Taip, taip. Rapolas daug gražesnis.
TARDYTOJAS. Tikiu. (Pauzė) Tai nieko daugiau neturite pridurti?
AUGUTĖ. Ne, nieko. Kai Valdemarą išspyrė, mes daugiau jo neprisiminėme.
TARDYTOJAS. Ką gi, dėkoju. Atsiųskite man trečiąją liudininkę.

Įeina Nelė

TARDYTOJAS. Kaip jūs susižeidėte? Tikrai užjaučiu. Akis – toks svarbus organas...
NELĖ. Visi organai svarbūs. O akį sužeidė man motina. Žinoma, ji to nenorėjo.
TARDYTOJAS. Pasakokite.
NELĖ. Nieko ypatingo neįvyko. Pirmiausia atvyko ta baisi slaugė iš pensionato. Išmetė mano motiną, nes pamiršau susimokėti už išlaikymą... Su visais daiktais atitempė man vargšę senutę, alkaną, nenupraustą... Tuomet atėjo Valdemaras. Buvau susinervinusi, net dorai neišklausiau jo. Suprantat, ką noriu pasakyti. Nežinau, ko jis atėjo. Gal norėjo apvogti, užmušti... Dabar tokie laikai. Jautiesi saugus tik pats su savimi. Nejaučiu jokios kaltės. Kas aš? Vieniša pensininkė. Net ginklo neturiu. Galbūt jis dar atsiras. Apie tuos tykančius draugelius tikriausiai melavo. Manau, jis paprasčiausiai pabėgo. Kažkaip nerimtai atrodė jo baiminimasis. Vyrelis vis dėlto vėtytas ir mėtytas...
TARDYTOJAS. Gal galėtumėte labiau pagrįsti savo spėjimus?
NELĖ (išsigandusi). Pagrįsti spėjimus? Aš tik šiaip samprotauju. Gal jau baikim? Aš pavargau, man širdis daužosi. Kam visa tai? (Beveik isteriškai) Aš pavargusi, pavargusi. Nieko nenoriu, tik ramybės.
TARDYTOJAS. Gerai. Dėkoju. Viso geriausio.

Jis išeina. Įvirsta Augutė su Levute

LEVUTĖ. Tardytojas vadinasi. Su basutėm, be kojinių, suplyšusiais džinsais...
NELĖ (abejingai). Dabar tokia mada. Užtat matėt, koks brangus žiedas jam ant mažojo piršto?
AUGUTĖ. Vyrui netinka rubino akis.
LEVUTĖ (reikšmingai). Matyt, tokį gavo dovanų.
NELĖ. Na, bet mes visos trys gerokai įklimpom. (Levutei) Ar tu negalėjai man paskambinti ir įspėti dėl Valdemaro?
LEVUTĖ. Kaip supratau, pas mane jis atėjo paskiausiai. Ar tu man paskambinai? (Augutei) O tu?
AUGUTĖ. Dirbsime šiandien ar ne?

Įeina Vedėjas. Jis atrodo oficialus ir nusiraminęs

VEDĖJAS. Atėjo naujas įsakymas. Su senom nurašytom knygom nebesiterliosim. Jas paprasčiausiai deginsim. Jūs perkeliamos į katilinę.
NELĖ (pasipiktinusi). Ne tam aš mokiausi čia ir Maskvoj, kad atsidurčiau pečkurio vietoje.
VEDĖJAS. Labai gerai. Jokios prievartos. Norit – dirbat, o jei ne – skatertju doroga.
NELĖ (įtūžusi). Aš išeinu, rašau pareiškimą, ir tiek mane tematysit.
VEDĖJAS. Labai gerai. (Atsisuka į Levutę su Augute) O judvi? Nesivaržykit – sakykit savo ketinimus.
AUGUTĖ (netvirtai). Katilinėj amžina prieblanda...
LEVUTĖ. Kam atėjo į galvą mintis deginti knygas? Iš principo nesutinku prisidėti prie šito barbariško akto!
VEDĖJAS. Kaip sau norit. (Išeina)

Likusios vienos, moterys staiga ima juoktis. Juokas perpus sumišęs su raudojimu. Tačiau kvatojimas vis dėlto nustelbia verksmą.

P a b a i g a

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūris-rugsėjis)

*

užstrigus laike
ir rytų platumoj
kad čia išgyventum
reikėjo vaizduotės

reikėjo
ilgai nekvėpuoti
kol parko tamsoj
sulaukdavai jos pasirodant

kas buvo toliau
nebeatmeni
rankom ir lūpom
lietei

tai tiek ir išmokai

*

jie buvo kareiviai
nors karo
nebuvo seniai
jie žaidė žaidimą

užimdavo aukštumas
slėnius
vėliau pasiduodavo

ir tu mano meile
kovok
išaštrintais savo ginklais
sušaudyk mane
kad lengviau pasiduočiau

*

atrodo karščiuoju
ir vėl nesulaukėm žiemos
priglustų kaip tvarstis
dabar tik bebaigianti plyšti paklodė

pabarstė iš saujos
kelių pakraščiuos
per vidurį juoda
neduoda užmigti

gulėk ir žiūrėk į lubas
jau seniai pražiūrėtom akim
ne žvaigždės
ten vinys rūdija

kažkas pasitraukia
kažkas nesugrįš
kažkas pasiliks
tarsi vieškelio žvyras

*

kur pasislėpti nuo savęs
bandžiau
užsikodavau antklode galvą
akis katarakta

jaučiausi toks vienišas
vienas toksai
išvaikščiojau girią
ir stotį
bandžiau išvažiuoti

bet visad likau
prirūkytam
tamsiam kambary
be moteries rankų
be ryto glamonių

naktim tik užeidavo ledas
skausmai sąnariuos
– – – mylėjai mane
ar tiktai pasirodė

*

esu tiktai
blyški šviesos dėmė
ant šaligatvio gal
namo sienos

ar ryto sparnuotis
kuris nebegieda
tik ieško kažko
o ko atmintis neišduoda

skaityk mano laiškus
dangaus pakraščiuos
jau plečiasi
naktį išlaistytas vynas

surink po skiautelę
paskui suklijuok
gražiausias giesmes
iš giesmyno

*

vėjas ir smėlis
ištrina pėdsakus
užpusto išgulėtą duobę
smėlynuos

arba atminty

dykuma
kurioje nėra manęs
kur iš giliai
prasimuša žolės kuokštai

lyg būčiau vaiduoklis

lietui
šventinant
mano namus
akmeniui sprogstant

*

viskas nueis užmarštin
tragedijos visos
ir farsai

ant stalo tik popieriaus lapas
blyški plokštuma
ir laiko skeveldros

bandai užrašyti kažką
ką seniai jau užrašė kiti
bandai pasivyti

nutolstančio vakaro žymės
vieta užimta
čia atėjo kiti

ir baigės laukimas

*

1

rūkas
pasikeitusi sąmonės būsena
ir užgesęs degtukas

2
jis turi
žuvėdrų balsus
rūkas nuo jūros

3
nėra
mirusiųjų jūros
mirusiųjų upės

*
prisikelčiau
ir aš iš numirusių
bet jums tai turbūt nepatiktų

sakytumėt
meskit į ugnį
jo kaulai
čia šviečia baltai

lyg varpučio šaknys
keistai mus visus
apsiviję

*

kai keleivis nusiaus
sušlapusius batus
ir po namus pasklis
jo autų kvapas

ta rožė ant kulniuko
rožė be spyglių
gyvenimas ta rožė
bet be lapų

dabar matuok
atstumą pamažu
nuo čia lig ten
kur baigias upė

per sapno dumblą
klimpdamas brendu
o išeitis
tik netikėtas dūris

*

1

buvau tavo vaikas
bet mirus
nieko iš tavęs nepaveldėjau

viskas išnyko
kartu su tavim
visa karalystė

2

kad bent vienas
pašauktų vardu
galbūt atsigręžčiau

atsigręžęs užkeiktas
sustingčiau stulpu
kokios vienišos liūdnos akys

3
atleisk man Viešpatie
moterį grojančią fleita
juodą dėmelę baltų marškinių

iš kur ir į kur einu
niekas nesako
ir niekas nekviečia

4
per kiekvienas savo mirties metines
šviesiaplaukė moteris
skambina arfa

turbūt iš anapus
lyg rankomis liestų
jau bąlančius tavo plaukus

*

užmigo gegutės
eilėraščio šio pakraščiuos
vaikystė sunki
tarsi svetimas lizdas

tik plyšta kokonas
o žodžiai išdžiūsta tyloj
lyg baltos paklodės
įkalbina mus pasiduoti

kai viešbučio lovoj
užmigsi sapnuok
barbenantys pirštai
rugpjūtį išgroja

*

mano Dievas
geresnis žinok
jis bėgančiam leidžia sustoti

įkvėpti šviesos
prisiglausti maldoj
pailsinti skaudančias kojas

mano Dievas geresnis
kai tavo plaukuos
sudygsta skeveldros ir ima žaibuoti

į šovinio tūtą
kai pučia berniukas tamsoj
jis įkapių drobėn mane suvynioja

*

netikėjau kad teismas teisingas
nuteistų mane
mano sūnų nuteisęs kalėjimu

jam nukrenta kojų nagai ir pūliuoja
paširdžiuos
deduosi erškėčių vainiką
pasitraukiu į žodžių dykumą

Dieve mano
turėtum atleisti jaunystės klaidas
mano meilę
ir leistum sugrįžti

*

delčia
susilenkia į pasagą
gaudantiems laimę

žirgai nušuoliuoja
per dangų
į patį saulėtekį

mano rankoj plaktukas
kad tėvą prikalčiau
prie stiebo

kai burės subliūkšta
sinoptikai pažada lietų
ir lyja

devynias paras iš eilės
surūdija
kabliukai rodyklės ir priekaištai

išmirkusiom rankom
kam plaukus lietei
kam šitiek davei mano Dieve

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Romano fragmentas

Ksaveras Andrašiūnas gimė 1901 m. gruodžio 6 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1908–1913 m. mokėsi rusiškoje Panevėžio liaudies mokykloje, 1914–1915 m. – realinėje gimnazijoje.
1919 m. su broliu Stasiu įstojo į Panevėžio atskirojo bataliono raitųjų žvalgų būrį, kur jau tarnavo vyriausiasis brolis Jonas. Kovojo bolševikų ir bermontininkų fronte. Apdovanotas kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.
1923 m. buvo priimtas „tikruoju studentu“ į Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros skyrių, kurį baigė 1927 metais.
1939 m. tapo IV Seimo nariu. 1944 m. suimtas Šešuoliuose, kalintas lageriuose. 1946 m. byla nutraukta. Atmetęs pasiūlymą bendradarbiauti su KGB struktūromis, slapstėsi Kaune, dirbo dažytoju. 1975 m. persikėlė pas dukros šeimą į Vilnių. Mirė 1981 m. rugpjūčio 28 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Prieškariu K. Andrašiūnas literatūrinius rašinius skelbė Izidoriaus Tamošaičio redaguojamame „Vaire“, o humoristinius – Šamarlako slapyvardžiu – Teofilio Tilvyčio redaguojamame „Kuntaplyje“.
Visą sovietmetį rašė „į stalčių“, vildamasis, kad išliks teisingi gyvenimo ir istorijos liudijimai. Pastaraisiais metais K. Andrašiūno dukra vertėja Irena Balčiūnienė parengė spaudai rašytojo autobiografinio romano „Gyvybės gambitas“ rankraštį.
Žurnalui pateiktoje kūrinio ištraukoje skaitytojas supažindinamas su įspūdžiais, kuriuos K. Andrašiūnas kartu su bendražygiais patyrė 1939 m. Buenos Airių šachmatų olimpiadoje, dalyvaudamas kaip Lietuvos komandos kapitonas.

Lietuvių kalbos pamoka

Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João. Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų, moterys-Pergalės. Užsukame į Gazeta redakciją.
Vėliau per sekinantį karštį nukankame į lietuvišką mokyklą. Netikėtai aš – rusiškų ir lenkiškų karcerių įnamis – taip susijaudinu pamatęs mokyklinį suolą, lyg kas dalgiu per širdį būtų pertraukęs. Kokioje kasdieniškoje aplinkoje vyksta dvasios ir kultūros perdavimo stebuklai!
Klasė pilna saulės pluoštuose švytinčių braziliško oro molekulių, o kvepia – lietuviškais meldais, razetomis, bijūnais. Mane pribloškia pastanga išmokyti vaikus viską pasaulyje pavadinti sava kalba, ištarti gražiais savais žodžiais. Kad Saulė būtų Motulė, kad per dangų plauktų Mėnuo Tėvelis. Tada lieka viltis, kad, nukeliavę ilgą kelią, moterimis ir vyrais tapę vaikai tebejaus Tėvynės trauką, tebesiilgės Namų, tebegirdės pasaulį lietuviškai. Ir, dienų galui atėjus, nesijaus vieniši, žvelgdami senai pažįstamai, Giltinei, į akis.
Bet laikas į traukinį. Perone konsulo žmona įteikia gėlių Elenai ir čekei Beatrizei, o konsulas spaudžia man ranką ir sveikina. ELTA paskelbė, kad tapau Lietuvos Seimo nariu, tragiškai žuvus mano pirmtakui, Klemensui Graužiniui¹. Žinia dviprasmė – maloni, bet kraupi. Kaip ir kodėl jis žuvo?
Traukinys lekia. O mes verdame ir garuojame juoduose kostiumuose.

Audra

Po bemiegės nakties daugelis laivo denyje kiaurą dieną nesirodo. Aš irgi, patogiai įsitaisęs krėsle, beveik visą laiką snaudžiu.
Sunkūs, vienas kitą ryjantys debesys slenka pavandeniui. Bangos, apipustydamos putomis, šuosteli net į denį. Permainingos nuotaikos vėjas tai žemais tonais sustunga, tai spigiai įsišvilpiniuoja.
Į pavakarę susipina šviesa ir tamsa, apsiverčia vandenys, o paukščiai virsta žuvimis. Nuo grandinių nutrūksta visų krypčių vėjai, sutrata perkūno papliūpos, dangų suaižo išsišakoję žaibai. Laivą purto mėšlungis, kajučių griaučiai braška, o gultus, regis, laumės sūpuoja. Na štai – pagaliau audra pyktį lieja. Dauguma drąsuolių, bambėjusių, kad pernelyg ramiai plaukiame, blykšta ir menkiausio susižavėjimo neberodo. Matyt, vaizduotės akimis regi baisenybėmis knibždančias gilumas. Staiga užplūsta keistas noras išsimaudyti toje debesų jūroje, tame oro, vandens ir vėjo mišinyje.
– Šventosios Kotrynos įlanka, – aiškina stiuardas. – Pikta moteriškė, visada nepatenkinta.
Ištrūkusioms naikinimo jėgoms suteiktas laikas ribotas. Dieną – rugpjūčio devynioliktąją – vėjas apstoja. Nuo bangų išsulpto dugno dumblo priekrančių vandenys drumstai molini. Įplaukiame, palikę putojančią laivo šliūžę, į La Platos žiočių įlanką. Pamojuojame pajūrio kurortui, paskolinusiam laivui Piriapolio vardą. Horizonte pietų jūrų perlas – Montevidėjas. Panirdamas nosimi, mūsų link skuta uosto buksyras. Įlipa locmanas. Tik jis žino gelmę, tik jis gali pravesti mūsų laivą. Kad taip visiems gyvenimo atvejams po locmaną!

Montevidėjas

Prieplaukoje mus sveikina dešimt lietuvių. Be jokių formalumų lipame į krantą. Pats laisviausias uostas pačioje laisviausioje pasaulio valstybėje – Urugvajuje.
Žingsniuojame gatvėmis. Aikštė. Didžiulė žirgo skulptūra, ant jos – generolas Artigas, Ispanijos kolonijų nepriklausomybės karo didvyris, išdalijęs žemę gaučams, indėnams ir laisviesiems negrams.
Kitas paminklas. Ne, tik pjedestalas. O kur figūra? Sužinome – čia stovėjęs generolas, dar gyvam sau liepęs pastatydinti paminklą. Didis liaudies pyktis išaugęs į didžią revoliuciją už laisvę. Jį nuvertęs kitas generolas, o statulą paskandinęs jūroje. Bet negi griausi tvirtą, platų, brangų pjedestalą? Juk netruks atsirasti herojus. Juo grožėsis ir svetimšaliai, ir vietiniai, mylintys laisvę, įkūnijamą puikiuose paminkluose. Kokios tuščios ir nykios būtų aikštės be pergalingų generolų!
Kad ir kur einame, visur stūkso didvyriai išvaduotojai. Nejučia ima skverbtis mintis: jeigu buvo tiek už laisvę kovojusiųjų, vadinasi, jos pačios niekada nebuvo. Tik neturintis nei pradžios, nei pabaigos miražas, simboliškai įsikūnijęs paminkluose.
Tačiau vidinis cenzorius primena, kad pavojinga daryti apibendrinimus apie svetimas šalis.
Džiugiai priimame kvietimą į Kauno pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą. Ten susipažinsime su lietuvių kolonija. Daugelio klausytojų veidai rodo, kad muzika pasigėrėjimo jiems nekelia. Bet Bacevičius – garsenybė, todėl visi atlieka priedermę. Už salę moka mūsų atstovybė, menininkai honoraro negauna, pinigai už bilietus keliauja į bendruomenės kasą.
Po koncerto esame pristatomi čia gyvenantiems lietuviams.
– Jūs taip pat grajinat? – klausia malonus senukas.
– Taip, grajinamšachmatais.
– Gal ir mums pagrajintumėt? Pasiklausytume.
– Kad instrumentus laive palikom.
– Gaila.
Užkąsti mus nuveda į Ramono saliūną. Prie baro stalo vieni vyrai. Nedraugiškos replikos.
– Dykaduoniai.
– Neturi namie ko veikti, tai šaškėm lošti važiuoja.
– Ne šaškėm, o šachmatais, – pataisau.
Užvalgome, išgeriame po bokalą alaus. Išgirdę, kad esame kviečiami kiton vieton, vyrai net ima siūlyti mums degtinės, o kai atsisakome, apipila užgauliojimais. Gatvėje teiraujuosi, ko jie tokie nepatenkinti.
– Čia socialistai, o einame pas dešiniuosius.
Kitu žvilgsniu į pasaulį žvelgiantieji jau laukė prie vakarienei padengto stalo. Kelios šeimos, profesorius Bacevičius ir iš Argentinos mūsų pasitikti atvažiavęs savaitraščio „Argentinos lietuvių balsas“ redaktorius Pranas Ožinskas. Šnekamės apie muziką, apie šachmatus, apie viską.
Ožinskas, sakydamas kalbą, pabrėžia būtinybę Urugvajaus ir Argentinos lietuviams bendradarbiauti, tiesti vieni kitiems draugišką ranką.
Aš irgi sakau trumpą kalbą apie lietuvius, plaukusius per vandenyną laimės ieškoti, ir jaunuosius mūsų šachmatininkus, taip pat išsirengusius į tolimą kelionę, idant nudžiugintų tautiečius sėkmingu žaidimu. Pasaulio olimpiadoje mums teks sėsti prie stalo su senųjų valstybių atstovais ir parodyti, ką galime.
Prie manęs prieina gale stalo sėdėjęs mandagus ponas. Lyg ir matytas.
– Ksaverai, savo akimis netikiu. Ar čia tu? Tik iš balso pažinau.
Tai susitikimas! Atmintyje iškyla tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų metų mūšis Latvijos laukuose. Mūsų Panevėžio atskirasis batalionas kaunasi su bolševikais. Zvimbia kulkos, o jis ramiai šluostosi skepetaite pensnė, mat rytas ūkanotas... Ir staiga – šimto kelių kryžkelėje – spaudžiame vienas kitam rankas.
Laikas grįžti į laivą. Prieplaukoje mus išlydi gausus būrys – kažin ar ilgam susibroliavusių? – lietuvių.

Buenos Airės

Laivui atitolus nuo kranto, užėjęs į kajutę randu jauną lietuvį, dėl draugystės nutarusį su mumis vykti net į Argentiną.
Tenka rimtai apsvarstyti šį klausimą. Ypač karštai jį gina Raclauskienė.
– Suprask. Juk mes – vienos idėjos žmonės. Turiu jam padėti.
Mane ši idėjinė bendrystė ne itin domina. Neramina galimi nemalonumai. Bet, išklausęs kaltinimų, kad nesu patriotas, pasiduodu. Tautvaišas atsigula ant grindų, o naujakurys – į jo lovą.
Pagaliau rugpjūčio dvidešimt pirmosios rytą – pirmadienį – priplaukiame Buenos Aires, šachmatine tvarka išplanuotą miestą. Užvožiu atvykėliui savo skrybėlę ir nepastebimai atvedu į denį. Įduodu sumuštinių, cigarečių ir sutariame, kad maloni mūsų pažintis baigta, o toliau teks suktis pačiam.
Pirmieji į laivą braunasi fotografai. Prieplaukoje jau įžiūriu išvaizdžią, – juodai vilkinčio, su katiliuku, – konsulo Broniaus Blaveščiūno figūrą. Mes pažįstami nuo Kauno laikų. Iš tolo sveikinamės.
Prasideda formalumai su pasais. Matau, kaip argentiniečių valdininkai klausinėja mūsų naująjį draugą. Atsisveikiname žvilgsniais. Muitinė. Lagaminai apžiūrimi tik dėl akių. Praėję pro sargybinių saugomus vartus, linksmai spaudžiame sutinkančių lietuvių rankas. Pasiuntinybės tarnautojas įteikia laišką nuo Helgos. Tai atsakymas į manąjį, siųstą oro paštu iš Pernambuko. Gera, kad taip greitai galima oru perduoti mintis ir jausmus.
Mus nuveža į Palace viešbutį. Ant fasado elektros lempučių apšviesta didžiulė žirgo galva. Krinta į akis perdėtas tarnautojų dabšnumas, juodi ūseliai, sulaižyti plaukai, veidrodinis batų blizgesys. Gauname kambarius. Apsigyvenu su latviu Friciu Apšenieku.
Restorane komandos sėdi atskirai. Ant stalelių kiekvienos šalies vėliavėlės. Pietūs trunka dvi valandas. Jei taip kasdien, prarasime daug laiko. Turime slaptą planą persikraustyti į pensioną.
Vestibiulyje mūsų laukia du lietuviai. Vienas jų – sporto klubo pirmininkas Šimkus. Jam konsulo pavesta mums padėti. Tuoj pat prašome rasti mums kambarius pensione.

Orientyras

Kitą dieną – rugpjūčio dvidešimt antrąją – mudu su Luckiu Argentinos šachmatų klube įteikiame dovaną – gintarinius šachmatus. Argentiniečių susižavėjimas beribis. Čiupinėja, dėlioja figūras, grožisi. Užsimename, kad mums ramiau būtų gyventi pensione. Sutariame su sporto klubo pirmininku Šimkumi, kad gausime viešbučiui skirtus pinigus ir įsitaisysime ten, kur mums patogiau.
Persikeliame į Vengrijos vokiečio pensioną La Valle 560. Trys kambariai, langai į kiemą, pietūs ir vakarienė – viskas triskart pigiau negu viešbutyje. Pasijuntame kaip namie. Kam mums tas liokajiškas viešbučio blizgesys?
Visų širdžiai ypač mielas tampa Respublikos aikštės obeliskas, sukėlęs karštų diskusijų po to, kai marmurinis jo dangalas ėmė kristi. Jį pastatęs burmistras, nugvelbęs pusę milijono, išrūko į užsienį, ir paminklas, ilgėdamasis miesto tėvo, pravirko apdailos plytomis. Įsiplieskė tropinis ginčų karštis. Vieni reikalavo paminklą sunaikinti. Respublikos prezidentas jį gynė. Mes irgi visa širdimi buvome už tai, kad liktų, nes tarnavo kaip puikus orientyras.
Glaudžiai susimezgė mūsų gyvenimas su šia didžiule aikšte. Smagiai švytuodavome per ją žvalūs ir linksmi po pergalių. Dūlinome pusiaunakčiu, pavargę ir išsekę po pralaimėjimų, apnikti slogios vienatvės ar liūdesio.

Burtai

Rytoj olimpiados atidarymas. Iš vakaro su Luckiu einame į šachmatų klubą, įsikūrusį Avenida de Mayo. Klubas per du aukštus – penktąjį ir šeštąjį. Šimtas dvidešimt tarnautojų. Netylantys telefonų skambučiai. Ausys pripranta prie melodingo, visur skambančio manana– rytoj.
Gauname ženkliukus. Pakraščiu apvestas užrašas baltame fone – Federacion Argentina de Ajedrez. Viduryje – šachmatų žirgo galva, juodame fone aukso raidėmis išrašyta – Torneo de la Naciones Buenos Aires 1939.
Čia pat susipažįstame su vertėju – Konstantinu Norkumi iš „Argentinos lietuvių balso“. Vykstame į viešbutį palikti pensiono adreso, kad persiųstų laiškus. Tenai nemenkas sujudimas. Esame kviečiami į radijo studiją. Mūsų vardu Vaitonis sveikina Argentiną ir – keliais žodžiais – visus tautiečius.
Dieną – komandų kapitonų susitikimas. Prašmatni Politeama teatro fojė. Bet ant stalų nėra peleninių. Nuorūkos metamos ant grindų. Traukiame burtus. Sudaromos keturios grupės. Mes patenkame į stiprią C grupę:

1. Argentina
2. Islandija
3. Danija
4. Lietuva
5. Ekvadoras
6. Airija
7. Olandija

Olimpiados atidarymas

Rugpjūčio dvidešimt trečiosios vakare² Argentinos Respublikos prezidentas Roberto’as Ortizas iškilmingai atidaro olimpiadą. Milžiniškas Politeama teatras³ išpuoštas visų turnyre dalyvaujančių tautų vėliavomis.
Keturių aukštų ložės sausakimšos. Karinio orkestro ir plojimų lydimi, vietas užima prezidentas, ministrai, kardinolas, miesto valdžia. Buenos Airių meras Alexanderis Ruebas sako įžanginę kalbą. Jam ir visai Argentinai dėkoja Tarptautinės šachmatų federacijos pirmininkas ponas Augusto’as de Muro’as. Renginį palaimina kardinolas Santiago’as Copello’as. Akina prožektoriai. Filmuojama. Plojimų protrūkis, kai dvidešimt moterų prieina prie prezidento, ir jis kiekvieną pasveikina. Didžiausio nusistebėjimo ir viešo pasisekimo sulaukia tautiniu kostiumu pasipuošusi Elena Raclauskienė. Kitą dieną apie šį kostiumą rašo visi laikraščiai. Šachmatininkai tvirtina, kad tokio iškilmingo atidarymo dar nebuvo matę.
Mus užkalbina iš Kauno laikų pažįstamas pianistas Bangas. Kviečia vakare į kavinę. Norkus siūlo geriau eiti gerti alaus, bet aš nesutinku. Rytoj turnyras. Jokių svaigalų. Kava – kas kita.
Užsukame į El Gitano kavinę. Vengrų orkestras su pasaulinio garso smuikininku. Kelneriai vilki tautiniais drabužiais. Juntame visų dėmesį. Labiausiai širdį glosto gražuolių žvilgsniai. Bangas paaiškina, kad išdidžios argentinietės niekada viešoje vietoje nežiūri į vyrus, nes tai neoru, be to, pavojinga. Tačiau visi daug skaitė apie olimpiadą ir žiūri į mus ne kaip į vyrus, o kaip į šachmatininkus.
Tokią žinią priimame kaip smūgį žemiau juosmens.

Tautų mūšis

Likus penkioms minutėms iki didžiųjų įvykių pradžios⁴ vos prasibrauname į Politeama teatrą. Einame žaisti tiesiai iš gryno oro, įspūdžių nesujaudinti. Teatras sausakimšas. Staleliai nuo žiūrovų atskirti žalia virve. Tvyro laukimas.
Devinta valanda vakaro. Gongas. Teisėjai paleidžia kontrolinius laikrodžius. Galvų miškas palinksta virš lentų, aibė protų neria į mūšį. Šachmatų figūros atgyja.
Ekvadoras–Lietuva. Juodaplaukės, nedidukės, su juodais ūseliais figūros prieš mūsų šviesbruvius šachmatininkus. Pirmieji ėjimai.
Bet didžiausi publikos telkiniai ten, kur garsūs vardai: Kubai atstovaujantis Capablanca, Prancūzijai – Aliochinas, Palestinai – Czerniakas, Bulgarijai – Tsvetkovas, Estijai – Keresas, Švedijai – Stählbergas.
Žinia, daugiausia žvilgsnių prikaustęs Pietų Amerikos dievaitis – José Raúlis Capablanca. Juste junti, kad jį ir minią jungia viena kraujotaka. Jai reikia garbinamo stabo, jam – ekstaziškai žvelgiančių akių, kad galėtų misti kvaišulio ir nuolankumo syvais. Prieš kitą didenybę – Aliochiną – minia taip pat skiriasi kaip Raudonosios jūros vandenys, nes tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais kaip tik šiame mieste jis nubloškė nuo pasaulio sosto jų dievaitį. Visi godžiai laukia revanšo.
Keresas? Keresas? – klausinėja daugelis ir labai nustemba, išvydę laibą jaunatvišką figūrą. Smalsumą keičia meili šypsena. Daug kartų mačiau, kaip juodų akių smeigtukai smaigyte smaigo įžymųjį Estijos čempioną, apsišarvavusį nebyliu abejingumu. Raudona olando Lodewijko Prinso barzda irgi kelia triukšmingą džiaugsmą ir teikia jam pasitenkinimo.
Lankytojai mūru apjuosę stalelius, prie kurių žaidžia moterys. Degančiomis akimis, neapsakomai smalsiai žiūri išsidabinę argentiniečiai į šachmatininkes, kurių išraudę skruostai išduoda, kaip nelengva būti ryjamoms vyriškų žvilgsnių apsto. Ypač gyva prie vokietaitės Sonjės Graf. Valstybė atėmė jai pilietybę. Gabi šachmatininkė, pasaulio pirmenybėse kovojusi su Vera Menčik, nutarė žūtbūt žaisti turnyre ir pasirinko juodą vėliavą. Įsikandusi papirosą, trumpai apsikirpusi, rėksmingų spalvų bliuze, ji daug kam kelia nuostabą.
O kiek kovos įkarščio ir stulbinamų kombinacijų moterų lentose! Regis, jos pamiršo viską pasaulyje. Prarasta figūra, padėtis grėsminga. Blykšta šviesiaplaukė, o įsiaistrinusi, vien rega virtusi juodbruvė pietietė sviedžia atakon ir juoduosius žirgus, ir karalienę prieš kamputin įvytą baltąjį karalių, kurio žūtis neišvengiama. Tačiau puolimo įkarštyje juodasis žirgas įšoka į rikio liniją ir tampa savojo neapdairumo auka. Dabar jau bąla kubietės veidas. Išsigandusi traukia iš mūšio lauko ir kitą žirgą. Šviesiaplaukė atsikvepia. Jau ramesne ranka stumteli pagalbon bokštą. Bet priešės rikis veja nuo linijos baltųjų karalienę. Dairosi karalienė. Trauktis už pėstininkų nesinori. Priekyje – kraupiai baugi, bet viliojanti tuštuma. Įžūliai atsistoja prieš juodąjį karalių, pasislėpusį už pėstininkų. Vienas ją puola, bet ji nuteškia mažiuką. Vėl iššoka rikis. Apsižvalgo baltoji karalienė. Štai nepavojingas laukelis. Tylutėliai žengia į jį. To tik ir laukė juodasis žirgas. Šuolis, ir įbūgusi karalienė net pamiršta pridengti taip puikiai jai pasitarnavusį rikį. Juodasis žirgas kerštingai jį pribaigia. Veltui antrasis bokštas skuba užimti linijos. Juodasis rikis pralaužia pėstininkų grandinę, ir – o varge! – prie pat baltojo karaliaus šono išdygsta juodoji karalienė. Įsiplieskia baltosios pavydas, užverda kraujas – kaip drįsta pašalietė gretintis prie josios karaliaus. Viską pamiršusi, muša varžovę. Šoniniu smūgiu juodasis rikis atima jai gyvybę, bet... ir pats krenta nuo galingojo bokšto. Tada žirgas mikliu šuoliu muša bokštą, pats atsidurdamas saugioje vietoje. Atsiveria tuštumos. Įtampa dingsta. Karaliai išžygiuoja vienas prieš kitą, burdami išsklaidytą kariuomenę. Kovos įkarštis atslūgsta, priešininkės jau nebepamiršta nuspausti laikrodžio.
Publika dūzgia kaip bitės prieš išskrendant spiečiui.
Vaikščioju nuo vieno mūsiškių staliuko prie kito. Staiga regiu triumfuojančią Luckio šypseną. Priešininkas pasidavė.
– Aš pirmas pasiekiau pergalę! – neįstengia tramdyti džiugesio Luckis.
Ir kitų padėtis gera. Netrukus nuo lentos su pergale pakyla Mikėnas.
Antrame aukšte ant sienos kaba lentos, rodančios figūrų išsidėstymą. Aliochino ir Capablancos padėtis prastoka. Abu kovoja dėl lygiųjų.
Tautvaišas ir Vaitonis taip pat pasiekia pergales. 4:0! Geriau nė svajoti negalėjome! Tik nusiminęs Raclauskienės veidas sako – 0! Guodžiu ją.
Gongas. Pirma valanda nakties. Užrašomos nebaigtos partijos. Pamažu, gerdamiesi į sienas, grindis, lubas, tilsta mūšio aistros kupini garsai: kirsk pėstininku... aktyvink bokštą septintoje gulstinėje... atlik trumpąją rokiruotę... spausk karalių sparne... keiskimės valdovėmis... karaliui patas... nukirto žirgą... žūva rikis... šachas... matas... karalius mirė...

Su sąlyga

Miegame ilgai. Ateina vietiniai lietuviai užprašyti sekmadienį pas juosį svečius. Vis dar nesiorientuojame vietinių organizacijų sanklodoje, ir keista girdėti, kai kviečia praleisti vakarą pas juos su sąlyga, jei neisime pas anuos.
– Kad žmogus vaikščiotų tiesiai, jam reikia ir kairės, ir dešinės kojos. Jokių išankstinių sąlygų nepriimame. Juk ne karo būvis. Kas kvies, pas tuos ir eisime. Mes, šachmatininkai, bendraujame su visais lietuviais.
– Norėjome ypatingai jus pagerbti.
– Puiku, tik be sąlygų.
– Tada privalome pasitarti su valdyba.
– Tarkitės. Ir ateikit vakare pažiūrėti, kaip žaidžiame.
Pervertę laikraščius, einame pasivaikščioti po miestą. Visur jaučiame savo ženkliukų poveikį. Net senjoritos prašo autografų. Gerai, bet tik mainais į jų parašą ant atviruko: A los eximios jugadores de ajedrez, campeones en su lid recuerdo de la Argentina⁵– Aurelija, Margarita Augusta, Chuana Marija, Jolunda...
Antrą vakarą komanda vėl tvirtai renka taškus. Lietuva–Airija 4:0. Nusiminusi tik Raclauskienė. Aliochinas ir Capablanca su savo priešininkais pasiekia tik lygiąsias. Nelengva čempionams.
Baigiame žaisti pirmą valandą nakties. Iki antros užsirašinėjame ėjimus. Mikėnas skundžiasi, kad pjauna alkis.

El Gitano

Iš ryto griaustinis taip pagrumena, kad ilgai traška išklibinti dangaus pamatai.
Užsukame su Vaitoniu į mūsų pamėgtąją El Gitano kavinę. Nuo vengriškų smuikų skruzdės per nugarą bėginėja. Prie gretimo stalelio sėdi prašmatni tamsiaplaukė savin nuskendusiu žvilgsniu. Iš tų, kuriomis gėrimasi. Smuikininkas ilgai groja jai. Melodija net užlūžta. Mudu su Vaitoniu negailime pagyrimų. Matome, kaip gražuolė stengiasi išgirsti mūsų šneką. Į sceną eina pianistas Bangas. Prašome ko nors lietuviško. Išgirdus šį žodį, nepažįstamosios veidas nušvinta keista šypsena. Grįžusiam Bangui pasakojame apie kaimynės elgesį. Jis labai mandagiai kreipiasi į ją:
– Gal teko būti Lietuvoje?
Jinai rusiškai atsako, jog taip. Esanti iš Lietuvos, tik kalbėti nebemokanti. Susipažįstame. Persėdame prie jos stalelio.
Ji – grafo Kosakovskio duktė. Gyvenusi prie Ukmergės, Vaitkuškio dvare.
– Ir aš nuo Ukmergės, – ištariu nepatikliai, o viduje visas virpu.
– Sakykite, – staiga su įstanga, lyg bandydama prisiminti kažką seniai pamiršta, klausia ji, – ar ten, kitame dvare, miške, tebestovi koplyčia – paminklas mano dėdei. Jis dėl meilės žuvo. Kaipgi tas dvaras vadinosi? Ni... Li... nepamenu.
– Lyduokiai.
– Taip, taip, Lyduokiai. Pamilo guvernantę. Tuoktis jiems neleido. Abu rado negyvus miške. – Akis tai niaukia liūdesio šydas, tai vėl jos tyros ir skaisčios.
– Prie to paminklo žiemą medžiodamas ilsiuosi. Mano namai vos už kelių kilometrų. Savo žirgu dažnai apjodinėju apylinkę. Visos istorijos man žinomos. Bet miško ten nebėra. Paminklas stovi laukuose.
– Maldauju, papasakokite daugiau. Noriu prisiminti... kaip sninga. – Gimtinės ilgesys palietė ją atminties burtų lazdele.
Pratrūkstu karštai, užsimiršęs:
– Pilkas dangus nusileidžia. Tyliai, be garso nusklendžia snaigė. Palietusi žemę, ji dingsta. Ore baltų dėmelių vis daugiau. Tankėjančiame sraute dangus ištirpsta. Žemė iš lėto bąla, banguoja ir apmiršta iki pavasario. Vėjas pakelia purų debesį, o jis subyra į žvaigždžių dulkes. Eini be kelio, be takelio per laukus, vis giliau grimzdamas į sniegą, nakties juodumą pašviesinantį...
– Gana. Aš svaigstu...
Nutylu. Šnekasi tik mūsų akys.
Kalbėčiau vien geidžiamąja nuosaka – karštai, užsimiršęs, deja, reikia grįžti pas tebežaidžiančius draugus. Kviečiame ją eiti kartu. Mielai sutinka.
Mikėnas, kaip mandagus kavalierius, padovanoja pergalę. Ir kiti tvirtina, kad ji atnešusi sėkmę. Partijoms pasibaigus, visi kartu einame namo. Ji gyvena prie obelisko. Atsisveikiname. Mano kūnas nužirglioja viena kryptimi, o vaizduotė – kita. Kodėl radau ją čia, kaip tik šioje pasaulio vietoje? Moterį, šypsena galinčią uždegti pragarą. Vaikystę ji praleido Lietuvoje. Tada baleto studija Peterburge. Karas. Revoliucija. Badas. Šokis scenoje, kai sušąla net šypsena. Bėgimas į pietus. Konstantinopolis. Viliojantys honorarai Pietų Amerikoje. Buenos Airės. Laimė šypsosi. Vėl scena. Ir katastrofa. Lūžusi koja. Alinantis laukimas. Nykuma. Nuobodis. Vienatvė.
Vėliau ne kartą susitinkame. Jos nuotaika permaininga it brizas: dieną drėgnas – nuo jūros, naktį karštas – nuo kranto. Ji beprotiškai mane traukia, bet giliausioje gelmėje tūno nuojauta – mūsų keliai išsiskirs.
Kartą užeinu netikėtai, apimtas noro pasakyti, kad sniegas temsta prieš jos veido baltumą. Bet... Pajuntu oro sūkurį prie skubiai užveriamų miegamojo durų, žmogaus kvapą ir garsią tylą. Brenda basa kilimu. Prieblandos šešėliai palinksta virš jos, slėgdami augančiu svoriu. Veidrodyje išvystu dar neatsigavusį nuo vyriškos glamonės veidą. Šiurpu per kūną pereina jausmų banga.
Šoku pro duris. Išpuolu į gatvę. Už nugaros tebegirdžiu meldžiantį, sklidiną nevilties balsą: Nepalik manęs. Bėgu neatsiliepdamas, išdžiūvusia burna, o įkandin skrieja akla neišsipildžiusi svajonė.

Lietuva–Argentina

Mus aplanko grupė jaunimo iš sporto klubo. Skubiai užsakome torto, kavos. Kambaryje linksma ir triukšminga. Lietuviškai jau nebemokanti mergina dainuoja ilgesingą ispanišką dainą. Vėliau, kiekvieną laisvą valandėlę, ją kažkodėl atkakliai stengiasi išmokti Mikėnas.
Paskui visa kompanija palydi mus. Mačas rimtas: Lietuva–Argentina. Glaudžiu mūru argentiniečiai apsupa staliukus. Ateina ir mūsų pasiuntinys Aukštuolis. Norkus įtaiso jį ložėje. Man tenka vaikščioti ir aiškinti padėtį. Turiu nešti liūdną žinią: Luckis pasidavė.
Virš lentos Grau–Mikėnas oras vibruoja. Visi meldžiamės už Mikį. Argentinos čempionas šluostosi prakaito išpiltą veidą. Staiga pastebiu gretimoje ložėje sėdinčias tris jo seseris. Vienos akyse ašaros. Mikėnas užsirašo ėjimą. Grau tik mosteli ranka ir sustabdo laikrodį. Pasiduoda. Minia aikteli ir, garsiai aptarinėdama, pamažu ima skirstytis.
Luckio aimanoms ir rypavimams nėra pabaigos. Norkus šaltai jį ramina:
– Nieko. Svarbiausia – pergalė prie pirmos lentos. Visų mušti negalima. Suges šalių santykiai.
Vaitonis išplėšia lygiąsias. Tautvaišas pasiduoda. Rezultatas: 1,5:2,5 Argentinos naudai. Taip, kaip ir su Olandija.
– Tai gerai, – aiškina Norkus, kai lietuvių pakviesti sėdime restorane ir ragaujame naują patiekalą – picą. – Negalima triuškinti argentiniečių. Dings susidomėjimas olimpiada. Nustos žmonės ėję, ir ištiks bankrotas. Į viską reikia žvelgti iš komercinio taško.
– Aš irgi komersantas, bet kodėl pirma nėjau žirgu, – virkauja Luckis.

Pampos

Automobilis zvimbia idealiai lygia autostrada. Pildosi jaunystės svajonė, kai mintyse keliaudavau geografijos žemėlapių ir nuotykių romanų puslapiais: indėnai, buivolai, raitelis, beribės pampos ir šaltas pietų vėjas – pamperas.
Bet pro automobilio langą viskas kitaip. Vielų aptvarai, beragių karvių bandos. Kraštovaizdį gyvina tik balti nameliai, į tuopas panašūs medžiai ir vėjo malūnų pompos. Karštymečiu vėjo malūnas sukasi ir pumpuoja vandenį į tam skirtus lovius. Karvių niekas nemelžia. Veršeliai žinda, kol patys tampa karvėmis arba buliais. Svarbu tik mėsa. Bandos genamos į skerdyklas, mėsa kraunama į laivus ir siunčiama į Europą.
Kuo toliau, tuo didesni aptvarai. Krašto gilumoje jų visai nėra. Gano raiti piemenys, Pietų Amerikoje vadinami ne kaubojais, o gaučais. Nuosavos žemės sklypai siekia du tris milijonus hektarų. Žemės reformos projektas, nustatantis dvidešimties tūkstančių hektarų ribą, buvo išjuoktas. Sukilo turčiai: gal juos ketinama paleisti elgetomis? Išsišokėlį senatorių paprasčiausiai nupyškino.
Lietingu pavasario laiku pampose suželia virš metro išstimpančios margaspalvės įvairiažolės – ašuotės, miglės, kiškio ašarėlės, – tik čia kitais vardais vadinamos. Karvės tunka, jų mėsa – argentiniečių maisto pagrindas. Dabar žolė nugraužta, sutrypta, kyšo vien dygūs kupstai. Vienodas vaizdas vargina. Užvedu kalbą apie gyvenimo sąlygas.
– Pinigo valdžia itin juntama. Net rinkimai vyksta pasitelkiant pinigus. Sumokama didelė suma rinkimus rengiančiai kontorai, o jos rūpestis – prisamdyti balsuotojų. Norintys balsuoti priešingai sumušami ir išmetami į gatvę. Per kiekvienus rinkimus liejasi kraujas, nes į valdžią beveik visada braunasi žmoniškumo stokojantys žmonės. Kas daugiau sumoka, to daugiau šalininkų atsiduria senate. Patekę į vyriausybę, jie pasiima koncesijas, pasitvirtina palankias sutartis ir taip atgauna rinkimams išleistus pinigus.
– Na, o laisvė?
– Laisvė yra. Žmogaus asmeninis gyvenimas neliečiamas. Pasas nebūtinas. Gyvenk kaip nori. Kalbėk ir rašyk, kas į galvą šauna. Tik Argentinos vėliavos įžeisti nevalia. Dabartinis prezidentas, teisininkas, pradėjo kai kurias reformas, nors į valdžią atėjo per kraują.
Argentina – milžiniškų galimybių ir begalinių kraštutinumų kraštas. Nėra tautos. Vien mišinys, kuriame kitus lenkia ispaniškas pradas. Vis dėlto gyvenimo tempą atnešė vokiečiai, anglai ir amerikiečiai. Nėra negriško arba pietų europietiško tingulio. Troškimas praturtėti – didžiausias pažangos variklis.
Taip, skriejant pro šalį gana proziškam pampų kraštovaizdžiui, sužinojome apie taip pat gana prozišką Argentinos gyventojų laisvę. Ėmė brautis mintis, kad Europoje daugiau mąslios dvasios, o Amerikoje – veržlios materijos. Tik kad toji dvasia kariauti rengiasi...

Sidabro ir vargo keliai

Daug metų, ieškodami darbo ir laimės, lietuviai plaukė per vandenyną. Vieniši ir nesaugūs klaidžiojo nepažįstamų vietų vargakeliais. Būdami atviri, susipažinome su labai skirtingo likimo ir padėties žmonėmis. Matėme nemažai įsigyvenusių šeimų, svečiavomės jose. Skausmingos pastangos ir alinantis darbas suteikė joms tai, ką dabar turi.
Kartą Elena Raclauskienė atsivedė į pensioną iš krašto gilumos atvykusį brolį. Jis ilgai gyveno atsiskyrėliškai, baidėsi miesto, buvo mažakalbis. Mėgo išlenkti burnelę. Tada liežuvis atsirišdavo, ir taip pamažu sužinojome šio teisybės ieškotojo klajonių istoriją. Nuo vaikystės buvo išmaišęs Rusiją. Vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Visiškai negalėjo pakęsti valdžios, prievartos, smurto. Šaukimo į kariuomenę išvengė. Pasislėpė, nes žmonių žudymo nepripažino. Po revoliucijos grįžo namo vilkėdamas maišu, virve susijuosęs, bet su žmona. Šiai pavyko gauti darbą, o jis išvažiavo į Braziliją. Iš ten – pėsčias į Urugvajų, vėliau į Argentiną. Miestuose gyventi negalėjo – visur savivalė. Išėjo į pampas. Ten naktys erdvios. Guli sau vienas ant žemės. Žvaigždžių spiečiai dūzgia it bitės. Platumos, laisvė. Ir nėra už tave viršesnio.
Šalies gilumoje, per miškus, žmonės pėdina palei geležinkelio bėgius. Tūkstančiai į vieną pusę, tūkstančiai – po vieną arba grupėmis – į kitą. Visi girdėję, kad kažkur galima gauti darbo. Ten ir traukia. Naujokai iš pradžių lazdomis daužo kiekvieną pastebėtą šliužą, roplį, gyvatę. Paskui liaujasi. Visų neištraiškysi. Daugelis miršta nuo įkandimų. Skruzdės, žvėrys, saulė greit viską sutvarko. Lieka tik kaulai, kaukolės.
Priėjus fazendą, pirmiausia turi suploti delnais – pranešti apie save – ir gauti leidimą. Kitaip – kulka be įspėjimo. Toks pampos įstatymas. Padirbėjus ir gavus atlyginimą reikia sugebėti dingti, nes pats šeimininkas arba prižiūrėtojas gali raitas pavyti, nušauti, pinigus pasiimti, ir niekam tai nerūpės. Gyveni paties išsikastoje duobėje, žolėmis užsidengęs stogą. Miegi lipniame purvo patale. Naktį kanda moskitai, per liūtis gali prigerti.
Kartą Pragaru pramintoje vietoje dėl kaitros Raclauskienės brolis savaitę negalėjęs užmigti. Teko virve prisirišus pasinert iki kaklo į upę. Kitą kartą, įkandus nuodingam vorui, mėnesį gulėjęs sutinusia ranka. Dar buvo nuotykis, kai, verdant arbatą, prisliūkino keistas žmogėnas, užvirto ir ėmė kandžioti. Kai vargais negalais išsilaisvinęs nuskubėjo tolyn, sutiktieji ėmė klausinėti, ar nematęs bepročio, užmušusio žmoną, pasmaugusio darbininką ir pabėgusio. Vengdamas nemalonumų, nieko nesakęs, nors labai įtartinai atrodęs kraujas ant kaklo ir rankų. Vos spėjęs užsikaisti miško gilumoje arbatą, kai vėl pamatęs tą beprotį, tik laiku spėjęs nustverti pagalį.
Vėl keliai keleliai. Iš laikraščių sužinojęs apie olimpiadą. Du tūkstančius kilometrų važiavęs ant prekinių traukinių platformų, kaip daugelis. Tuos, kurie nespėdavę prieš miestą iššokti, areštuodavę. Paso jis neturįs. Ką toliau ketinąs veikti? Norėtų grįžti į Lietuvą, bet stinga pinigų bilietui. Ką uždirba, prageria, ir jaučiasi dar nelaimingesnis. Vis dažniau apninka ilgesys. Keliaujant tenka sutikti amžingų klajūnų, ir jie atrodo kaip bepročiai. Nekalbūs, šalinasi žmonių, paklausti, kur eina, nežino, ką atsakyti. Ten – mosteli ranka.
Vis dėlto skurdas, kuriame gyveno, nepalietė sielos. Ji šiaušėsi prieš bet kokią dviveidystę, paklusimą neteisybei.
Prieš mums išvažiuojant buvo labai susirūpinęs, nerimavo, liūdėjo. Bet kartą atėjo patenkintas. Gavo darbo uosto dangoraižio viršutinėje aikštelėje.
– Kai vyksit namo, išlydėt negalėsiu. Bet nuo savo aikštelės ilgai viską matysiu. Jūsų laivas plauks tiesiai per mano širdį. Paskui grįšiu į pampą žvaigždžių skaičiuoti, nakties garsų klausytis... Ten liūdesį išvaiko vėjas, o bėdas nusineša kelias, – ištarė, stropiai bandydamas paslėpti sūrų bastūniško gyvenimo graudulį.

Kairė ir dešinė

Politeama salėje didžiulis pagyvėjimas. Sprendžiamas į finalą pateksiančių komandų likimas. Pirmosios penkiolika žais dėl Hamilton-Russell taurės. Likusios kovos dėl Copa Argentina. Lietuva susiremia su sena priešininke – Islandija. Šiai visada sekdavosi turnyruose nugalėti mus dideliu skirtumu. Šį kartą laimė šypsosi mums. 2,5:1,5.
Komandos nuotaika gera. Atsigavome po pralošimų Argentinai ir Olandijai. Mačą Lietuva–Danija komanda baigė puikiai: 3:1 ir užsitikrino C grupėje antrą vietą.
Tą vakarą buvo atėję daug lietuvių. Partijoms pasibaigus, esame kviečiami į vakarėlį. Trimis mašinomis važiuojame gana toli, pas pačius kairiuosius – komunistus. Bus įdomu. Įėjus į salę šokiai nutrūksta. Mus sodina prie didelio baro stalo, vaišina sumuštiniais, alumi. Susipažįstame. Greta manęs laikraščio „Momentas“⁶ redaktorius. Pradedu be užuolankų.
– Peržiūrėjau kelis paskutinius jūsų laikraščio numerius. Keista, kad ne tik smarkiai puolate valdžios atstovus, bet ir tautiškumą.
– Mes, komunistai, tautybių nepripažįstame.
– Tai grynai teorinis komunizmas, o praktinis, kurį stebime Sovietų Sąjungoje, kitoks. Kuriamos nacionalinės respublikos. Ir kalba, ir tautos papročiai gerbiami. Kaip tautininkas puikiai suprantu ir gerbiu kiekvieno žmogaus meilę tėvynei.
– Pasenęs reikalas. Prieš tautybes reikia kovoti.
– Tai kodėl negyvenate pagal savo skelbiamą tautų susiliejimo idėją – nevedate vietinių argentiniečių, mulačių, indėnių. Jūsų vaikams neberūpės lietuvių kalba, nebedomins Lietuva. Gal prisiminsite ją tik pasaulinės revoliucijos metu.
– Mes negalime liautis kovoję. Tik kovoje mūsų jėga ir tikėjimas.
– Bet ir mūsų maža tauta turi kovoti, kad neprarastų jūsų. Jai brangus kiekvienas asmuo. Tauta ištveria bet kokią valstybinę santvarką, tačiau valstybingumo praradimas jai pragaištingas. Reikia ieškoti valdymo formų, padedančių reikštis ir tautinėms, ir žmogiškoms vertybėms. Pažvelkit į mus, šachmatininkus. Na ir kas, kad mūsų požiūriai į valdymo būdą nesutampa. Mus vienija kalba, papročiai, kultūra. Ir mes draugai. Ar ne tiesa? Juk ir mus kvietėte kaip žmones iš Lietuvos. Tad išgerkime už dar nežuvusią lietuvių tautą.
Redaktorius kiek sumišęs. Pradeda regzti kažką apie klasinius priešus. Patariu jaunajam pašnekovui ramiai apie viską pamąstyti. Juk tauta – motina, kurią gerbi ir myli. O valstybė – namai, į kuriuos sugrįžti. Kartais kaip sūnus atskalūnas.
Tuo metu aplink sėdintys kelia bokalus. Dar didesnis suartėjimas įvyksta suskambus tango melodijai. Šachmatininkai šokdina paneles, nė nepradėję aiškintis klasinių nesutarimų. Ir dar sunkesnio klausimo – kaip komunizmas rado bendrą kalbą su vokiečių nacionalsocializmu.

Guerra

Prieš užmiegant tvyro nežinia iš kur atsliūkinusi nervinga įtampa. Atsigulęs mąstau apie tiltą per Vyslą ir vokiečių lakūną. Per sapną išgirstu sirenos kauksmą – gūdų, nesibaigiantį.
Visi nubundame, išbėgame į koridorių. Kaimynas argentinietis sako:
– Guerra, senor.
Išlenda ir Vengrijos vokietis margu chalatu.
– Krieg im Europa.
Vis dėlto prasidėjo⁷. Baisus karo riksmas nuskamba kaip tyla! Kas dedasi geriausiame iš galimų pasaulių? Ilgai žvelgiame į nakties tamsą, kol – tikriausiai nuo šalčio – imame drebėti. Grįžtame į kambarį.
– Ir mes kasdien simuliavome karą, – murma Luckis. – Nežinia, kas šioje kovoje bus pasaulio čempionas.
Deja, per karą žmonės taip pat miega. Užmigome ir mes šitoje žemės pusėje.
Iš ryto visuose laikraščiuose tik: Guerra, guerra, guerra. Vokiečių kariuomenė įžengė į Lenkiją. Lenkų miestus bombarduoja vokiečių aviacija.
Gatvėse judriau negu paprastai. Prie laikraščių redakcijų stovi policija. Raclauskienė, pirmą kartą pajutusi neapykantą šachmatams, verkia. Per miegą susapnavo, kad lentoje neliko baltųjų figūrų – visos virto juodosiomis...
– Sapnas sapnù nueis, – raminu ją.

Pralaimėjimai

Varžybų salė primena sensacijų redakciją. Visų rankose – laikraščiai, ant stalelių – spaudos šūsnys. Iš lūpų į lūpas perduodamos sunkiai tikėtinos istorijos. Ložėse nebėra gražuolių senjoritų.
Gongas. Žaidimas prasideda – finalinės kovos. Pietų Amerikos komandos ramios. Antrąsyk Lietuva–Argentina. Vienas Mikėnas, lošdamas juodaisiais prieš Grau, pažiūrėti atrodo ramus. Raclauskienė tik stumdo figūras drebančia ranka. Visi kiti irgi labai dirglūs. Man netikėtai atneša telegramą iš Lietuvos: Tuoj pat grįžk – Helga.
Daug kartų perskaitau. Įsidedu į kišenę. Vaikštau po salę, stebiu žaidimą. Luckiui partneris siūlo lygiąsias. Padėtis neaiški.
– Sutik, – patariu.
– Ne, geriau laikysiuos.
Vaitonis tuoj turi laimėti. Ir Mikėnas. Tik Tautvaišo padėtis blogesnė.
– Mes juos sutriuškinsim, – drąsinasi Luckis.
– Gerai būtų ir lygiosios.
Vaitonio padėtis puiki. Jau keli pėstininkai viršaus. Piazzinis išblyškęs, tuoj tuoj pasiduos. Ir staiga! Kažkas nepaaiškinama, tragiška. Vaitonis vietoj mato pasirenka keistą ėjimą. Dar partiją galima išgelbėti – rinktis lygiąsias. Bet vėl klaida, ir sutriuškinimas. Baisiai išblyškęs sėdi, neįstengia pakilti.
– Dabar aš negaliu sutikti su lygiosiomis, – sako Luckis.
Mikėnas virtuoziškai nugali.
– Gerai, tašką jau turim, – sveikinu jį.
Kitos partijos atidedamos. Grįžtame namo. Naktis šalta. Vaitonis nori žudytis.
Prieš miegą analizuojame Luckio partiją. Argentiniečių komandą visą mėnesį prieš olimpiadą treniravo Aliochinas. Jis padės išsiaiškinti nebaigtą partiją ir nurodys argentiniečiui kelią į sėkmę.
Kitą dieną, prasikankinęs tris valandas, Luckis grįžta niūrus. Pralaimėjo. 3:1 Argentinos naudai.
Ypač tragiškai vakarykštę nesėkmę išgyvena Vaitonis. Kalba nesustodamas.
Raclauskienė jį ramina:
– Aš beveik visas partijas pralaimėjau ir jau nebesijaudinu.
Norėdamas atsikratyti įkyrių minčių, išsivedu Vaitonį pasivaikščioti. Užsukame į mūsų pamėgtąją El Gitano. Pasakoju visokias istorijas. Bet jo žvilgsnis abejingas.
Gatvėje šūkauja laikraščių pardavėjai. Visi didieji Lenkijos miestai dega. Kažkas virsta pelenais ir mano širdyje. Lenkų kavalerija kardais atakuoja vokiečių tankus. Dieve, atleidžiu lenkui, ties Giedraičiais kulka išdūrusiam skylę mano, aštuoniolikmečio, kareiviškoje kepurėje⁸. Juk kulkos dabar eina per jų širdis.
Kitą dieną mūsų komanda susiremia su dėmesio centre atsidūrusiais vokiečiais. Daug argentiniečių suplūdo pažiūrėti alemanų.
Žaidimą stebi nemažai lietuvių. Norkus pasakoja, kad vietiniai darbininkai daug pinigų statė už Mikėną. Šiam nugalėjus argentinietį Grau, lietuviai šventė pergalę – ir moralinę, ir materialinę. Kitų žaidėjų pralaimėjimas juos mažai jaudino. Svarbu, kad Argentinos čempionas dukart nugalėtas.
Ilgai kalbuosi su penktuoju, šiandien nežaidžiančiu vokiečių komandos nariu. Jis mane tikina, kad Vokietija gerbs mūsų neutralitetą.
Mikėnas ir Vaitonis baigia lygiosiomis. Luckis irgi gali taip baigti, bet įsileidžia į pavojingas kombinacijas ir įspūdingai pralaimi. Jau kišenėje turėjęs lygiąsias, Tautvaišas taip pat pasiduoda. 3:1 Vokietijos naudai.
Ypač skaudus pralaimėjimas mūsų laukė kitą dieną. Lietuva–Latvija. Mikėnas su Petrovu ir Vaitonis su Apšenieku – lygiosios. Luckis beveik iš karto pralaimi Feiginui. Tautvaišo padėtis gera, bet užsižiopso ir gauna kindermatą. 3:1 Latvijos naudai.
Apgula juodos mintys. Vėl kaukia sirenos. Anglija ir Prancūzija paskelbia karą Vokietijai⁹. Anglų bombonešiai mėto milijonus lapelių virš Vienos, Prahos, Miuncheno, Berlyno. Karo veiksmų žemėlapiai rodo, kaip vokiečių kariuomenė pleištu skrodžia Lenkijos teritoriją, ima Krokuvą, kitus miestus. Lenkai plūsta krauju, gindami Dievo Motinos šventovę – Čenstakavą. Atmintyje išplaukia šachmatininkų globėjos šv. Teresės Avilietės viltingi žodžiai: Savo maldomis mes pastatome Šėtonui mato tinklą.
Tik Norkus keistai abejingas. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą tautos kariauja. Laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ rytoj rengia pobūvį Lietuvos komandos garbei. Ketiname atsisakyti.
– Jokių kalbų. Jau turėjome pasirengimo išlaidų. Iš tolimų apylinkių suvažiuos žmonės. Atsisakydami įžeistumėt visus lietuvius. Gal liksite čia gyventi. Tada nieks jūsų nenorės nė pažinti.
Teiginiai svarūs.

Laisvė

Sekmadienis – rugsėjo trečioji – laisva diena. Salė didelė. Sutinkame daug naujų pažįstamų. Pirmiausia – koncertas. Skambina mūsų pažįstamas Bangas. Šoka ir dainuoja kylanti žvaigždė Paulauskaitė. Smuikuoja Ceitelis – taip pat buvęs Kauno gyventojas.
Ateina mūsų eilė kilti į sceną. Laikraščio redaktorius Ožinskas šiltai visus pristato, bet kai pamini Mikį, nuo plojimų susiūbuoja salės sienos.
Tariu žodį:
– Daug gražių dalykų yra pasaulyje, bet, jaučiu, šiuo metu visomis mintimis, visais jausmais bandome įveikti erdvę, pamatyti gimtojo namo stogą, prie kurio žalia liepa be vėjo siūbuoja... Karo gaisras supa mūsų valstybę. Bet pro šūvius ir bombų sprogimus girdime, kaip tyliai teka mūsų upės, giriose sakalai ulba, lazdyno krūme strazdas rykauja, ąžuole raiba gegužė kukuoja, o gal motulė šaukia... Ne nusiminimas, o džiaugsmas turi gyventi širdyse, nes turime Tėvynę, turime Valstybę... vėl išnirusią iš istorijos tamsybių, ištarusią pasauliui – Aš Esu...
Prie nukrautų stalų prasideda linksmoji dalis.
– Gerai kalbėjote, – iškošia sarkastiškasis Norkus, – tik pradžia nevykusi.
– Kodėl?
– Todėl, kad... jūsų ekscelencija... įgaliotasis ministre... Ne jie šio pobūvio šeimininkai.
– Ten, kur bus Respublikos ministras, man jis visada bus pirmas.
– Pas mus įprasta kitaip.
– Bet taip neturi būti. Negerbdami valstybingumo, negerbiame savo tautos.
– Mes nevertiname tokio valstybingumo, kur nėra laisvės.
– Bet vertinate nepriklausomą Lietuvą?
– Lietuvą, bet ne režimą.
– Ministras čia atstovauja Lietuvai, ne režimui.
– Jis mums ne autoritetas.
– Jūsų valia spręsti, ko jis vertas kaip žmogus, bet kaip kunigas – ne Bažnyčia, taip valdininkas – ne Valstybė. Jie savo elgesiu – nelygu asmuo – gali teikti joms garbę arba užtraukti nešlovę. Tačiau jie tik dulkės. Suvienyti gali galutinis, o ne vienadienis siekimų tikslas. Įžeidinėdami vienas kitą, nebūsite verti pakelti akių į Lietuvos trispalvę, kai ją neš pro šalį.
– Mūsų idealas – laisvė.
– Laisvė – aukščiausias idealas. Bet ji neįsikūnija tuščioje erdvėje ir neatsiejama nuo pareigos. Laisvė be ribų – vėjas laukuose. O kas yra valstybė? Sutramdytas vėjas.
Pastebėjau, kad daugelis išeivių – dažniausiai stiprios asmenybės, kurios nepakluso, nesutiko, nenusilenkė ir rado laimę kitoje žemės pusėje, – kalbėdami apie Lietuvą, kaip medumi tepa, bet laido neapykantos kupinas replikas valstybinei santvarkai. Liguista aistra neapibrėžtam laisvės miražui užvaldžiusi ir laikraščius.
Su daugeliu faktų sutikau ir neabejojau, kad dažniausiai jie teisingi. Juk Valstybei tik dvidešimt metų. Apie mokyklų augimą, kooperaciją, žemės ūkio kilimą vietiniai nė trupučio nenutuokė. Be to, čia, svečioje šalyje, patys nieko bendra nesukūrė. Nėra lietuvių namų, vieningos valdybos – vien neigimas, o šis savo esme bergždžias. Dešimtys besiriejančių organizacijų su savo vadukais – apgailėtinas reginys. Ryškiausi kovotojai prieš valstybinę savanaudystę dažniausiai patys – nepralenkiami savanaudžiai.
Šachmatininkų buvimas ir vienodas elgesys su visais, nuolatos išklausant priekaištų kam pas anuos ėjome, įžiebė vilties kibirkštėlę. Kad ir toli nuo gimtojo krašto, visada rasi brolių ir seserų.

Laivas išplaukia

Lietus pila be pertrūkio. Laikraščių antraštės šaukia apie pavojų Europoje. Rytoj – rugsėjo ketvirtąją – išplaukia mūsų Piriapolis.
Gavau nuo Lietuvos šachmatų federacijos pirmininko ir Seimo sekretoriaus oficialų laišką, pranešantį, kad esu patvirtintas Seimo kandidatu ir, plaukdamas šiuo laivu, tik truputį pavėlavęs spėsiu į sesijos atidarymą. Išvykęs po mėnesio, galbūt prarasčiau mandatą.
Svarstau, kaip pasielgti. Komanda vienbalsiai pataria važiuoti.
Bet juk prasidėjo karas. Jei aš vienas kaip nors parvažiuosiu, kas bus su jais.
Nueinu pasitarti su pasiuntiniu. Jis irgi manąs, kad turiu vykti į Lietuvą. Tada klausiu tiesiai, ar įsipareigoja pasirūpinti komanda, jei karas sutrukdys grįžti. Ne– kategoriškai ne. Neturįs lėšų, o mes – jokių instrukcijų, kur būtų nurodyta, ką privaląs daryti.
– Bet juk tai mūsų valstybės komanda.
– Neturiu instrukcijų.
Nėra bjauresnės būsenos už dvejonių paralyžių.
Kaip nepriklausomybės kovų savanoris su dviem broliais, taip pat savanoriais, gavau žemės – iš grafo Mykolo Stanislovo Kosakovskio rekvizuotą Skačiūnų dvarą. Vyriausiasis brolis pasirinko kario profesionalo kelią. Jis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Antrasis brolis, sužeistas kare, tapo invalidu ir mirė. Likau ūkyje. Dirbau apylinkės, paskui valsčiaus taryboje. Visur tvirtinau: Lietuva – žemės ūkio šalis. Tik pagerinus gyvenimą kaime, sustiprės valstybė. Tam reikia turėti planą ir jausti atsakomybę. Aštriai pasisakydavau prieš administratorių ir valdininkų bukumą. Tapęs Seimo nariu galėčiau daugiau šioje srityje nuveikti.
Bet! Dabar aš Argentinoje, su šachmatininkais. Man patikėti penki jauni žmonės – komanda. Tikrovės pasaulyje jie kiek vaikiški. Galvoje vien šachmatai. O kaipgi kitaip: žaidžiant šachmatais, privalu galvoti tik apie šachmatus. Jais rūpintis įpareigojo valstybė. Negaliu atmesti pareigos, prisidengęs tariamu jos menkumu. Visus kaip sirenų giesmės vilioja menamai didesnės užduotys, aukštesni postai.
Viskas aišku – lieku. Nesvarbu, kad grįžęs netapsiu Kauno kavinių liūtu, o smilksiu kaime.
Nunešęs laiškus į paštą, nueinu į prieplauką pažiūrėti, kaip Piriapolis išplaukia į Europą. O su juo – mintys, viltys, svajonės.

Bombardavimas lapeliais

Kita diena nebloga. Komanda sužaidžia su Prancūzija 2:2. Mikėnas ir Aliochinas baigia lygiosiomis. Visi laikraščiai apie tai rašo. Vėl gausybė mūsų Mikio nuotraukų.
Vėliau triuškiname danus. Sukyla viltys, grįžta pasitikėjimas.
Kino kronikose jau pasirodė Europos įvykių fotomontažai. Kasdien einu žiūrėti, kas dedasi frontuose. Vėjas išnešiojo karo gaisrą po Europą. Viena prieš kitą pasišiaušusios ideologijos protą verčia beprotybe. Kūnai dega, sielos skrenda į tikėjimo arba bedievystės dangų. Pašte nebepriima laiškų Par Avion. Anglų kreiseris Ajaxas skandina vokiečių prekybinius laivus Montevidėjo uoste. Anglų bombonešiai bombarduoja Vokietijos miestus lapeliais.
Girdžiu anekdotą: anglų eskadrilė gauna užduotį išmėtyti lapelius virš Berlyno. Šešios valandos skiriamos skrydžiui ir viena valanda – lapeliams mėtyti. Lygiai po šešių valandų eskadrilė grįžta. Išsikvietęs vadą, Čemberlenas klausia:
– Pasiekėte Berlyną?
– Taip, – išpyškina vadas.
– Instrukcijoje nurodyta, kad užduočiai skirtos septynios valandos.
– Instrukciją įvykdėme tiksliai, bet valandos mėtymams neprireikė, nes lijo, ir niekas nebūtų įskaitęs, kas lapeliuose parašyta. Išmetėme ryšuliais.
– Oh My God!– surinka Čemberlenas. – Juk permirkęs ryšulys galėjo nukristi ant praeivio ir jį priploti.
– Atleiskite, – sustena išsigandęs vadas. – Kitą kartą įsakysiu lapelius mėtyti parašiutais.
– Puikus sumanymas! Pristatysiu jus apdovanojimui.

Boikotas

Tarp olimpinių komandų baisi sumaištis. Anglai jau išplaukė namo¹⁰. Prancūzai, lenkai ir palestiniečiai atsisako žaisti su vokiečiais ir Bohemijos–Moravijos protektoratu. Argentiniečiai karščiuojasi. Atsisako žaisti su palestiniečiais. Olimpiadai gresia žlugimas. Komitetas apimtas siaubo. Sukišti didžiuliai pinigai. Apskaičiuotos pajamos. Valdžia šelpti atsisako.
Reikia pripažinti Olimpinio komiteto gebėjimą rasti išeitį iš susiklosčiusios padėties. Buvo nutarta neįvykusius susitikimus laikyti lygiosiomis.
Mums, deja, tai naudon neina. Nežaidžiantys turi laisvadienių. Išnyksta lygybė. Karštligiškai kovoja tik vokiečiai ir lenkai. Mes dar laimime prieš Čilę ir Palestiną, lygiosiomis sužaidžiame su olandais, brazilais ir čekais.
Prasideda šaltos, lietingos dienos. Gulame trečią, ketvirtą ryto, bet jau smelkiami jausmo, kad miegame ne savo lovose, ne po savo stogu. Laikraščiai ir netikėtos žinios gadina nuotaiką, o čia dar besiilsintys laimingieji.
Anksčiau nepastebėtos smulkmenos išdidėja. Kaimynystėje dar neišaušus ima garsiai giedoti triskart prakeiktas gaidys. Greta esančioje mokykloje rytais taip pratrūksta spiegti vaikai, jog apgailestaujame, kad Argentinoje panaikintos rykštės, nes kiekvienas mielai sutiktumėm pabūti budeliu.
Pensiono šeimininkas skundžiasi. Verslas pašlijo. Daug kas išvažiavo. Boikotas.
Mieste matome, kaip prie vieno restorano durų išsirikiuoja eilė. O gretimo puikaus restorano durys praviros, groja muzika, kelneriai stovi prie tuščių stalelių. Kas yra? – Vokiškas restoranas. Boikotas.
Kasdien laikraščiuose spausdinami juodai įrėminti vokiškų firmų pavadinimai. Kai kino kronikose rodoma lenkų, prancūzų, anglų kariuomenė arba politikai, salė griaudėja nuo plojimų. Vokiečiai įnirtingai nušvilpiami. Tik ekrane pasirodžius Argentinos vėliavai, triukšmas liaujasi.

Smauglys

Mikėnas po septynių ir pusės valandos kovos su danu Jensu Enelvoldsenu priverčia jį pasiduoti. Grįžta septintą vakaro. Iki susirėmimo su Capablanca telieka dvi valandos poilsio. Išsimaudo po šaltu dušu ir sėda prieš Pietų Amerikos dievaitį. Šis, dvi dienas nežaidęs, ateina pailsėjęs, ramus, pasitikintis.
Praėjus valandai, Mikėnas man šnibžda:
– Jis mane smaugte smaugia. Nėra kuo kvėpuoti.
– Nepamiršk, Miki, tu juk didmeistrių siaubas.
Mikėnas mėgina prasiveržti, bet Capablanca kaip smauglys, lėtai judindamas figūras, spaudžia jį, kol pasmaugia. Stebėdamas jį jauti siaubą ir susižavėjimą.
Išblyškęs it kreida Mikėnas tylėdamas išeina į naktį. Kai baigę žaisti visi grįžtame, jis jau miega akmeniniu miegu. Įveiktas ne varžovo, o nuovargio.

Lietuva–Lenkija

Rytiniuose laikraščiuose skaitome: Lietuvoje mobilizacija. Mūsų kariuomenė pasirengusi išvaduoti lenkų užgrobtą sostinę – Vilnių.
Tačiau sovietai sulaužo Nepuolimo sutartį ir ima triuškinti lenkų kariuomenės dalinius¹¹. Pasipila Lenkijos kraujas ir rytuose. Kaip pasielgs lietuviai su istoriniais broliais? Pasinaudos proga, atsiims iš nenaudėlių sostinę? Sujunda sukrunta lietuviškoji kolonija. Atėjo tautos vilčių išsipildymo valanda.
Turbūt pernelyg karingai nusiteikusi ėjo komanda į mūšį su Lenkija ir... 0:4!
Kitą dieną gaunu plūstamą laišką. Tokiu žaidimu mes esą darome gėdą visai tautai ir joks save gerbiantis lietuvis nenorės mums nė rankos paduoti.
Pajuntame, kad daugelis į mus žiūri kaip į lenktynių žirgą. Laimi prizą – še tau daugiau avižų. Patiri nesėkmę – esi vandenvežis kuinas. Kad tu kur nudingtum!
Pakviesti mus į savo vakarą ateina tykus, kuklus vyriškis, atstovaujantis Buenos Airių katalikų bendruomenei. Padūsauja, kad į bažnyčią vaikšto tik senyvi žmonės. Naujieji atvykėliai – bedieviai. Kažkas pagraužė tautos kamieną. Kai, padėkojęs už kvietimą, pažadu, kad visa komanda atvyks į vakarą, senukas nušvinta.
– Tai ačiū tamstoms, o jau sklandė gandas, kad draugyste su kairiaisiais teršiatės.
– Argi draugystė ne puikus dalykas?
Senukas suraukia antakius.
– Vieni su Dievu, kiti – su velniu. Tų, kur su velniu, reikia iš tolo vengti.
Nėra ūpo ginčytis su mielu senuku. Pakoneveikiu velnius, ir jis išeina patenkintas.

Asada

„Argentinos lietuvių balsas“ keturiasdešimt kilometrų už miesto, „Žalioje girioje“ surengia didžiai Norkaus išgirtą asadą. Tai iš kitų išsiskirianti, rūpestingai prižiūrima sodyba: du hektarai sodo, medelynas, namuose vandentiekis. Tik vis stiprėjantis lietus trukdo šventei. Valgome ant žarijų keptą mėsą, užsigerdami raudonu vynu. Šeimininkas tikisi pagyrimų, – jis tikrai jų vertas, – todėl sakau, kad tokį lietuvį nors ant akmenų pasodink, aplink augs žolė.
Kelias sutyžta, ir automobilis įstringa kieme. Labai nenorime įžeisti katalikų draugijos, o pas juos buvome žadėję atvykti šeštą valandą vakaro. Norkus šaiposi iš mūsų ketinimo keliauti pas davatkas, palikus tiek užkandžių ir gėrimų.
Laikausi tvirtai – žodis duotas. Sužinau, kad už trijų kilometrų yra geležinkelio stotis. Mus lydėti pasišauna kelios mergaitės ir asados kepėjas. Nors kiaurai permirkę, žingsniuojame linksmai, dainuodami. Stotyje žmonių judėjimas kaip pavasarinių vandens srautų. Traukinys irgi lekia greitai.
Vėluojame, tačiau mus sutinka labai širdingai. Žmonių daug, vyrauja senimas. Nors krečia šaltis, bet, atlikę pareigą, tikimės, kad už mus bus pasimelsta ir čiaudulys nevirs sloga.
Važiuojant į namus mąstau apie daugybę dievų, išsidalijusių pasaulį po dalelę – upę, medį, kalną, dangų, – ir pagaliau žmogaus prote įsižiebusią begalybės Dievo idėją.

Likti ar grįžti?

Skaitau apie mobilizaciją Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje. Laikraščiai springsta nuo klaikenybių. Šaukiamas komandų kapitonų pasitarimas. Argentinos atstovas mandagiai prašo nurodyti, kaip komandos norėtų grįžti namo. Mes – lietuviai, latviai ir estai – prašome, jeigu Belgija bus įtraukta į karą, nuplukdyti mus į Norvegiją, o tada per Švediją kaip nors parsigausime. Agentas užsirašo maršrutus. Siūlo ramiai žaisti toliau. Viskas bus taip, kaip pageidaujame.
Pensione randu panikuojantį Luckį. Per pietus be paliovos kalena, kad nieku gyvu negrįšiąs, tai beprotybė. Jaudinasi ir Mikėnas. Maždaug rugsėjo pirmą¹² jo žmona turėjo gimdyti. Dabar jau rugsėjo dešimta. Buvo sutarta atsiųsti trumpą telegramą: Sūnus arba Dukra. Visai galvą pametęs, Luckis sako:
– Tikriausiai, Miki, jie nenorėjo tavęs jaudinti. Gal vaikas numirė arba žmona. Bijojo, kad žaidimui nepakenktų.
Prie stalo stoja kapų tyla. Mikėnas paspringsta mėsos kąsniu, gurkšteli vandens ir skubiai išeina.
Pamatęs grėsmingus mūsų žvilgsnius, Luckis sumurma:
– O ko jam grįžti, kai čia taip sekasi?
Žaisti darosi sunkiau. Graužia rūpestis dėl namų. Visa, kas buvo svarbiausia keliaujant į Argentiną, nebetenka prasmės. Vidur įkyrių minčių ir rūpesčių, vidur bemiegių naktų, švytėdami žemišku grožiu, iškyla mintyse paliktieji namai, laukai, sodas. Girdžiu – jie mane šaukia.
Rugsėjo keturioliktą baigiasi terminas, kai turime pareikšti laivininkystės bendrovei, ar plaukiame į Europą. Liekantieji atgaus trečdalį kelionei skirtų pinigų. Viską yra pažadėjusi sutvarkyti Šachmatų federacija. Atvykę į bendrovės kontorą sužinome, kad į juos nė nebuvo kreiptasi. Kyla sąmyšis.
Grįžtu pas saviškius. Tuoj pat turime nuspręsti, kas išvyksta, kas lieka. Visi sutrikę. Neketinu tapti lotoso valgytoju, todėl nieko nelaukdamas ryžtingai pareiškiu, kad grįžtu į Lietuvą, ir iš eilės klausiu kiekvieną, ką darys. Luckis blykšta. Atsigula ant lovos. Mąsto. Tada sako:
– Mane tik mirusį išvešite. Gyvas į pražūtį neisiu. Ką darys jauna mano žmona, jeigu žūsiu?
– O ką darys, jei negrįši?
– Karas vis tiek baigsis, o tada...
Gerai. Toliau Raclauskienė.
– Dar nežinau.
Tautvaišas, tik ką nubudęs ir dar mieguistas, klausia, ką reikės daryti, davus galutinį atsakymą.
– Jeigu nevažiuoji, privalai iki septintos vakaro nueiti ir užpildyti dokumentų blankus. Bus laikoma, kad tie, kurie neateis, išvažiuoja.
– Bet aš kaip tik ketinau eiti į vonią.
– Gana tų pakaruokliškų juokų.
– Tada einu praustis, o paskui – važiuoju.
Grįžtančių jau du.
– Gerai, ir aš su jumis, – staiga pasiryžta Raclauskienė.
Mikėnas ir Vaitonis taip pat nusprendžia grįžti. Luckis atsistoja ir kreipiasi į mane:
– Kas jums davė teisę gabenti žmones į tikrą mirtį?
– Kiekvienas pats sprendžia. Jėga niekas neverčiamas.
– Bet privalėjote išaiškinti, kaip tai pavojinga. Atsakysite už jų gyvybes.
– Sumokėsiu savąja.
Sovietų kariuomenė užėmė Vilnių. Ir Vilnius grįžo Lietuvai. Ne taip, kaip troško lietuviai¹³.
Žaidžiame toliau. Nesėkmių daugėja. Nebėra pirmykščio pasitikėjimo. Dėl viso pikto bandome ieškotis darbo. Atkakliau mokomės ispanų kalbos. Kasdien mus lanko trikdantis nerimas ir gildanti neviltis. Sunkėja ėjimai baltais dienų, juodais naktų langeliais.

FIDE

Prasideda Tarptautinės šachmatų federacijos FIDE kongresas. Posėdžiai nuo vienuoliktos ryto. Man visai nelieka laiko poilsiui. Kasdien žadina skambutis ir Norkaus balsas: Kapitone, mes jau jūsų laukiame. Vyksta ilgi debatai dėl Kubos, kur yra dvi šachmatininkų sąjungos – viena sukurta išskirtinai Capablancai. Abi veržiasi į FIDE. Pietų amerikiečiai karščiuojasi. Jų kalbos primena gražbylingas deklamacijas. Jas į kitas kalbas verčia trys vertėjai. Po tris dienas trukusių komisijų, debatų, replikų ir kalbų nugali FIDE statutas, kuriame aiškiai ir logiškai nurodyta, kad vienai valstybei gali atstovauti tik viena sąjunga.
Ketvirtą dieną pradedamas svarstyti klausimas apie laikiną – kol vyks karas – FIDE būstinės perkėlimą į Argentiną. Aistros nunyra į bedugnes gelmes ir iškyla į beribes aukštumas. Ponas Alexanderis Ruebas, dabartinis prezidentas, nurodo, kad pagal statutą, norint klausimą įtraukti į dienotvarkę, reikia visoms sąjungoms pranešti apie tai prieš tris mėnesius. Tada pasiūloma jį išrinkti FIDE garbės pirmininku, o tikruoju pirmininku – argentinietį poną Augustoÿą de Muroÿą. Teigiamą balsavimą vainikuoja komiška užbaiga. Ponas Ruebas ramiai susikrauna popierius, užsega portfelį, ir, visų žvilgsnių lydimas, nužingsniuoja prie durų.
Tenka klausytis naujų kalbų apie ramų, tačiau blogai išauklėtą olandą.
Vis dėlto susitarti kažkaip pavyksta¹⁴. Uždarant olimpiadą abu pirmininkai jau draugiškai spaudžia nugalėtojams rankas ir šypsosi.

Sudie!

Kojos pačios atneša į El Gitano. Tas pats orkestras groja ugningus čardašus, tas pats smuikininkas verčia įsitempti ir skrieti, bet sėdžiu vienas.
Išeinu paklajoti triukšmingomis gatvėmis. Čia tiek daug visko, ko man jau nebereikia. Skuba įvairiaplaukė minia, grumdosi kitašaliai žmonės. Kurtina įvairiagarsis gaudesys, akina tviskios reklamų ugnys – viskas ryškina tuštumą ir bejėgystę. Protui ir širdžiai svetimame, pro šalį skriejančiame judėjime esu tik bereikšmis taškas, o savo laukų platybėse jausdavausi viešpats. Girdžiu kalbos garsus, bet ausyse – tik bekūnis luobas. Gal už fasadų ir sienų užsiglaudęs miestas nuostabus, gal jam nereikia nei nakties skliauto, nei ryškių žvaigždžių, nei mėnesio, nes per žiburius jo nesimato, bet aš jau dūstu kitų prialsuotame ore, gęstu be auksu dvazgančių rasos karolių. Nyksta buvimo prasmė.
Ir vėl, lyg ant siūlo tempiamas, į El Gitano. Gal ji tenai? Kampe matau laisvą staliuką. Vakarykštis padavėjas tyliai prieina. Užsisakau kavos. Atneša. Mandagi šypsena. Senjorita čia sėdėjo dvi valandas. Senjorita išėjo liūdna.
Ką gi, sudie! Dūžta gyvenimai čia, o prieš akis – akla nežinia.

Žaidynių pabaiga

Žaidynės baigiasi. Iš dvidešimt septynių turnyre dalyvavusių valstybių mūsų komanda užima dvyliktą vietą. Pirma atitenka Vokietijai, antra – pustaškiu atsilikusiai Lenkijai, trečia – Estijai. Rugsėjo devynioliktą įvyksta labai iškilmingas uždarymas ir prizų įteikimas. Aukso medalį bei turnyro komiteto prizą – auksinę sagę su briliantu – už geriausią asmeninį rezultatą gauna Capablanca, išvengęs dvikovų su didžiaisiais žaidėjais. Net kai turnyro pabaigoje Prancūzijos komanda turėjo žaisti su Kuba ir prie pirmos lentos susiremti Aliochinas su Capablanca, šis neatėjo, ir žaidė atsarginis. Beje, ir tas asmeninis rezultatas ne už didžiausią surinktų taškų skaičių, bet už didžiausią laimėjimų procentą. Asmeniniai rezultatai, sužaidus nevienodą partijų skaičių, tokie:

Capablanca     8,5 taško – 11 partijų
Aliochinas        7,5 taško – 10 partijų
Petrovas          9,5 taško – 13 partijų
Keresas          10 taškų – 14 partijų
Mikėnas          6,5 taško – 13 partijų

Moterų turnyre triumfuoja Vera Menčik. Elena Raclauskienė, tikrai didelei jos garbei, – trečia nuo galo.
Imame rengtis kelionei. Nueinu atsisveikinamojo vizito į pasiuntinybę. Komanda tai daryti atsisako. Pasiuntinys ir konsulas taip pat vyksta į Lietuvą. Palinkime vieni kitiems laimingo kelio.
Turiu bilietus nuo Antverpeno iki Kauno, todėl vokiečių pasiuntinybėje tuoj gaunu vizas.
Pinigų likę labai mažai. Luckis labiausiai dėl to mus ir gąsdina. Ką darysime, jei įstrigsime kur nors kelyje. Pensiono šeimininkas mus maitina veltui, nes parūpinu jam gyventojų. Šachmatininkams gyvenimas viešbutyje taip pablogėja, kad dauguma keliasi pas mus. Tarp jų ir estai. Keresui ramybės neduoda gražuolių argentiniečių skambučiai. Kartais net neina prie telefono.
Beveik pusė šachmatininkų – kaip ir mūsų Luckis – lieka Argentinoje. Tarp jų net penki Palestinai atstovaujantys žydai – Moshe Czerniakas, Heinzas Foerderis, Meiras Rauchas, Victoras Winzas, Zelmanas Kleinsteinas; už Vokietiją žaidę austrai – Erichas Eliskasesas, Albertas Beckeris; už Bohemiją-Moraviją – Karelas Skalička, Jiris Pelikánas; už Lenkiją – Mieczysławas Najdorfas¹⁵, Paulino Frydmanas, Franciszekas Sulikas; už Prancūziją – Aristide Gromeris, Paulette Schwartzmann. Pasilieka mūsų kaimynai: Estijos žaidėjas – Ilmaras Raudas ir Latvijos – Movsas Feiginas. Į Vokietiją negrįžta nė vienas jų komandos narys.
Kad užsidirbtų pinigų, Mikėnas dar nuvažiuoja į turnyrą Rosarijo mieste.
Iki išplaukimo likus vienai dienai atskrieja pribloškianti žinia. Argentinos šachmatų federacija nesumokėjo laivininkystės kompanijai už bilietus. Puolame į valdybą, ten mandagus manana: nesijaudinkit, rytoj viskas bus sutvarkyta. Visu tuntu sugarmame pas laivininkystės kompanijos generalinį direktorių. Šis pareiškia užuojautą ir atvirai iškloja, kad Šachmatų federacija juos perspėjusi, jog už šachmatininkus nemokėsianti, ir jie galį imti kitus keleivius. Juk veltui mūsų vežti neketinąs.
Juokai išties menki. Net išskirtine savitvarda apdovanoti žmonės pameta galvas. Skambiname į Šachmatų federaciją. Pasigirsta malonus atsakymas: šiandien sekretorius išvykęs, būsiąs rytoj.
Bet dvyliktą valandą laivas išplaukia!
Man šauna išganinga mintis: juk ne rautams, pobūviams, vizitams čia paskirti mūsų šalių pasiuntiniai ir konsulai. Kiekviena komanda tegul kreipiasi į savuosius, o šie privalės viskuo pasirūpinti. Išsiskirstome, sutarę palaikyti ryšį.
Skambinu į atstovybę. Pasiuntinio nėra. Skambinu į namus. Atsiliepia žmona. Vyras Bolivijos ambasadoje, priėmime, bet pažada jį rasti. Netrukus sulaukiu pasiuntinio skambučio. Trumpai aiškinu padėtį.
– Nepatogu, rautas, užeikite rytoj.
– Jokių rytoj. Laivas išplaukia. Įteikite notas ten pat, raute.
– Nepatogu. Jei čia liksite, galėsite puikiai gyventi.
– Jeigu šiandien nepadarysite demaršo ir liksime čia, jums bus nepatogu susitikti su manim. Darykite, ką mes, komandų kapitonai, nutarėm.
– Pamėginsiu, – atsako nepatenkintu balsu.
Po valandos pasiuntinybės sekretorius praneša, jog parašytas ir šiuo metu įteikinėjamas demaršas Argentinos užsienio reikalų ministrui. Dar po valandos sužinau, kad protestus įteikė jau septyni pasiuntiniai.
Atsisveikinti atėję vietiniai lietuviai nusiveda šachmatininkus į kavinę. Niekas nebeturi vilties išvykti. Aš vienas bandau daužyti galva sieną. Rūkau ir laukiu. Bičiuliai skambina iš kavinės, kviečia prisijungti. Ne, nebenoriu kalbėtis apie Lietuvą, ji ir taip skamba širdyje ežerais, giriomis, dobilų laukais... noriu ją matyti, noriu grįžti... Ak, kodėl išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą?..
Dešimtą vakare skambina konsulas.
– Sveikinu, atrodo, laimėjai. Pats Argentinos prezidentas išsikvietė Šachmatų federacijos pirmininką. Rasta lėšų sumokėti už bilietus.
Dėkoju ir ilgai neišeinu iš tuščio kambario.

Išplaukiame

Atsisveikinti į uostą suplūdo nemažai žmonių. Su mumis atsibučiavęs, Luckis pratrūksta raudoti. Kai sulipame į laivą ir užkaukia sirena, minia surimtėja, nupilksta. Gal į mirtį išlydi? Ima tolti didinga uosto ir miesto panorama. Priešinis vėjas džiovina ašaras. Adios, Argentina!
Turėtume jaustis it kojos neiškėlę iš garsiojo Rio paplūdimio, nes laivas vadinasi Kopakabana. Visais kitais atžvilgiais – tai Piriapolio dvynys. Netgi gauname tą pačią kajutę, ir prie stalo tokias pačias vietas pasirenkame, tik Luckio šalimais nėra. Pirmą vakarą visi tylūs, susimąstę, dvejonių draskomi. Deja, mūsų laivas – ne Argas, visuomet atsakydavęs, kaip pasielgti.
Žinios iš Europos nežada nieko gero. Gauname pasirašyti popierius, kur aiškiai pasakyta, kad, ilgėliau kur nors įstrigus – uoste arba saloje, – laivininkystės kompanija neįsipareigoja keleivių maitinti ir jais rūpintis.
Tačiau laivo sraigtai sukasi, garsusis manana lieka praeityje, tad vis labiau persiimame atkaklumu ir ramybe, mąstome apie tolimus dalykus, žvelgiame į laiko – o gal iliuzijų? – horizontą ir tikime, kad saulė dar kartą patekės. Juk visų klajonių didžiausias noras – sugrįžti.
Iš ryto įplaukiame į Montevidėjo uostą. Olimpiadoje neužėmėme aukštos vietos, todėl niekas iš lietuvių neateina su mumis atsisveikinti.
Išplaukus į jūrą, naktį mus vėl nesvetingai pasitinka šventoji Kotryna. Sujudusios dangaus galybės suvaro vandenyną į mažą plotelį. Bet jaudina ne tai, o dviejų Montevidėjuje įsėdusių belgų jūreivių pasakojimai. Jie tarnavę vokiečių garlaivyje Olinda, kurį nuskandinęs anglų kreiseris Ajaxas. Į jūros gelmes neišėjusius tas pats kreiseris surinkęs ir nuplukdęs į Montevidėją.
Mes, šachmatininkai, labai suartėjame. Daug laiko praleidžiu su estu Johannesu Türnu, kaip dauguma jo tautiečių ramiu, santūriu, mokančiu daug kalbų, kenčiančiu nuo jūros ligos. Jis ilgai sėdi prie radijo aparato, gaudydamas eterio žinias. Kad ir kokios baisios, praneša ramiai, nes jį baugina tik siūbuojantis vandenynas.
Kartais prie mūsų stalelio pasidaro triukšminga. Padedant vertėjaujančiam Türnui, pasakoju anekdotus. Jeigu prisėda Vera Menčik, užtraukiame rusiškas dainas. Tada atsiskleidžia ir Elenos Raclauskienės talentas: ji moka daugybę lietuviškų dainų. Padainuoja ir čekai. Arba anglas Haroldas Woodas ima smuiką, estas Gunnaras Friedemannas sėda prie fortepijono ir abu pagroja bei padainuoja angliškai. Pasiklausyti ateina laivo karininkai ir kapitono padėjėjai.
Daugelis beveik neturi pinigų. Azartiškai lošiamos partijos iš vieno belgiško franko, keliaujančio iš kišenės į kišenę.
Santo uostas vėl palieka pačius bjauriausius prisiminimus. Dvi dienas į laivą kraunama medvilnė ir kava. Pareigūnai spokso kaip apdvakusios varlės ir moka tik vieną žodį – no.
Latvių komandą į krantą išsiveda jų konsulas. Grįžta įsilinksminę po pusiaunakčio. Kitą rytą, jiems papriekaištavęs, išgirstu atsakymą:
– Kodėl mūsų neprašėte?
– Ir jūs mūsų neprašėte, kai į ten plaukėme. Ir ne konsulas, o paprastas mokytojas už jus laidavo.
– Patys kalti, kad nepaprašėte.
Še tau – brolių tauta. Lieka stebėti, kaip lėtai, sulinkę nuo kaulus laužančios naštos, negrai per karštį ir lietų krauna medvilnę.

Vėl Rio

Vėl Rio. Čia laivas stovės dvi dienas. Traukiu į kazino. Ten sėkmingai sulošiu bakara ir turiu už ką pirktis net suvenyrų – padėklą ir lėkščių su drugelių sparnais. Svarbiausia – visi apsirūpiname cigaretėmis, konjaku, romu ir džinu. Gal tai gelbės geriau nei pinigai? Radijo kanalais vedamos derybos su Belgija. Ar liekame čia, ar plaukiam toliau? Pagaliau gauname atsakymą – plaukiam. Turiu galimybę išsiųsti laišką – aklą karvelį – į Lietuvą. Laivo paštininkas iš pradžių jo nepriima. Nėra atgalinio adreso. Apverčiu voką. Susimąstau. Kaip prakalbinti bangą? Užrašau lietuviškai: Vandenyno dugnas. Amžinybė. Paštininkas pavarto, bet įsideda į krepšį.
Jau anksčiau pastebėjau, kad anglų ir prancūzų laivai nudažyti tamsia spalva. Jokių užrašų. Tamsūs milžinai išplaukia į jūrą be vardo, be vėliavos ir sūpuojasi, nepalikdami pėdsakų.
Ak, juodasis laiveli, ar perveši per jūreles, per mareles?
Dieną kitą mus dar lydi žuvėdros, bet sutiktas laivas ir jas pasiima. Padange šliaužia sunkūs gūbriuoti debesys. Kaip neapsakomai ilgas vanduo plaukia į galvą sunkios mintys, o išsprūstančią aimaną nustelbia vėjo kaukimas. Ne kartą po nemiegotos nakties stebiu rytiniame pakraštyje išneriančią saulę. Mano tėvynėje ji leidžiasi į jūrą, o čia iš jūros pateka. Gal praneria dugnu, virš kurio plaukia laivas?

Adresas

Kapitono padėjėjas, sutikęs mane koridoriuje, pasikviečia į kajutę. Jam laisvadienis, todėl visą popietę vaišinamės prancūzišku šampanu. Nors mintimis dalijamės kalbų mišiniu, bendrą šneką vis tiek randame. Anksčiau buvęs didelio laivo kapitonas, bet kažkoks valdininkas apšmeižęs vyresnybei, esą jis girtuoklis. Nors geriąs tik laisvu metu. Be to, nuodėmė tokį puikų daiktą kaip šampanas niekinti. Vandenynas kvėpuoja neramiai, todėl visiškai jam pritariu.
Išsitraukia kelias moterų nuotraukas.
– Čia mano uostų sužadėtinės. Nelyginant kriauklės – priglaudi ir išgirsti jūros ošimą. Jos kiekvienam jūreiviui reikalingos. Bet, matysit, visas suplėšysiu ir jūroje paskandinsiu, kai priplauksime Belgiją. Antverpene turiu žmoną. Penkiolika metų taip gyvename. Ji mane supranta, o aš ją. Susituokęs esu tik su jūra. Jos niekada nesu išdavęs. Plaukti ir plaukti – vienintelis mano troškimas.
Išgėrėme už jūrinius ir pakraštinius vėjus, už sužadėtines, žmonas, už nuolatinį pavojų, dvigubinantį valios jėgą, stiprinantį žmogaus kraujyje slypinčią aistrą jūrai, ir dar daug už ką.
Kas dvi dienos mokomieji aliarmo signalai. Reikia teisingai ir greitai užsirišti gelbėjimosi juostą ir bėgti prie nurodytos valties. Kai išsirikiuojame, jūreiviai patikrina, kaip užrištos juostos, iššaukia visus pavardėmis. Gelbėjimosi valtys pusiau nuleistos. Deniuose nupiešti dideli ratai ir nuspalvinti belgų vėliavos spalvomis, kad matytų lėktuvai. Ant laivo šonų taip pat belgų vėliavos spalvos ir didžiulis užrašas BELGIË. Naktį šį užrašą ir vėliavą laivagalyje apšviečia prožektorius. Visi užpildome blankus su namų adresais, jie per radiją perduodami į Belgiją, o nelaimės atveju keliaus toliau.
Dar turime užrašyti namų adresą ant specialių kortelių ir pritvirtinti prie lagaminų. Sudreba ranka, lyg mirtis per petį žiūrėtų. Skačiūnų žemė suskamba širdyje spiečiais vardų. Palikau ją su tvenkiniais, giraitėmis, dobilų laukais, medaus pilnais aviliais. Išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą.
Prisegęs kortelę su adresu, Tautvaišas sako:
– Dabar galime ramiai plaukti.
Kažin ar mokėsime ramiai nuskęsti. Ir ką ten, dugne, veiksime. Povandenines pievas šienausime? Jūros žvaigždėmis grožėsimės. Patirsime, ar žuvys miega?
Atsisėdu denyje. Du jūreiviai matuoja, pjauna storas lentas, kažką kala. Pamažėle suvokiu, kad jie dirbdinasi plaustą. Turbūt bangos jį ne taip greit apverčia kaip valtį.
Laivas vis keičia kursą. Sužinau, kad artinamės prie Afrikos ir sustosime Kanarų salose. Veikiausiai tai paskendusios Atlantidos viršukalnės, graikų vadintos laimingosiomis, finikiečių – purpurinėmis, Plutarcho – išganingomis.

1939 m. lapkričio 29 d.

-------------------

¹ Klemensas Graužinis (1880–1939) – Nepriklausomybės kovų savanoris, ūkininkas, į IV Seimą išrinktas Ukmergės rinkimų apygardoje, Kurkliuose buvo nutrenktas žaibo.
² Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas – Nepuolimo sutartis – bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai. Paktą pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon pateko Lietuva ir Vakarų Lenkija.
³Politeama teatras nugriautas 1950 m.
⁴ Pirmoji diena – 1939 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis.
⁵ Iškiliems šachmatų žaidėjams, varžybų čempionams Argentinai atminti (isp.).
⁶ Argentinos lietuvių savaitraštis, leistas Buenos Airėse 1936–1943 m. Argentinos valdžios uždraustas.
⁷ 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
⁸ Giedraičių, arba Giedraičių–Širvintų, mūšis vyko 1920 m. lapkričio 17–21 d. Lietuvos kariuomenė kovėsi su Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktine. Kulka, kiaurai perėjusi tik kepurę, praskriejo 1920 m. lapkričio 21 d.
⁹ 1939 m. rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, bet karo veiksmų nepradėjo.
¹⁰ Anglijai paskelbus karą Vokietijai, anglų šachmatininkų komanda pasitraukė iš olimpiados ir dalis žaidėjų Alcantaros laivu parplaukė į tėvynę. Trys jos nariai – Hugh Alexanderis, Stuartas Milneris-Barry’is ir Henry’is Golombekas – tuoj pat nuvyko į Bletchley Park rūmuose kurtą vokiečių dešifravimo būstinę Enigmos. Jeigu Enigmosšifro nebūtų pavykę įveikti, karas būtų užtrukęs ilgiau.
¹¹ Dažnai klaidingai manoma, kad pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva turėjo atitekti Rusijai. Iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą susitarė priskirti Vokietijos interesų zonai, ir tik 1939 m. rugsėjo 28 d. (jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
¹² Sūnus Vladas Algirdas gimė 1939 m. rugpjūčio 29 d.
¹³ Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų Kremliaus šeimininkų, spalio 10 d. Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį. Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė atgavimo kainą ir savo nuomonę išsakė lig šiol nepamirštais žodžiais: Vilnius mūsų, o mes rusų.
¹⁴ Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui FIDE būstinė buvo perkelta į Argentiną. 1939 m. rugsėjo 13 d. Argentinos šachmatų federacijos prezidentas Augusto'as de Muro'as (?–1959) išrenkamas FIDE prezidentu.
¹⁵ Visa Miguelio (Mendelio) Najdorfo lenkiška šeima mirė vokiečių koncentracijos stovykloje. Norėdamas nusiųsti žinią artimiesiems, kad yra gyvas, jis rengė didelius viešus šachmatų simultanus.

-------------------

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūris-rugsėjis)

 *

Bodlero saulė žydinti žaliai
ir blogio gėlės nuo kurių apakę
nakties drugiai į juodą liepsną lekia
ją skrodžia gintariniai spinduliai

*

miega angelas prie bedugnės rugiuose
nematomoji daiktybė jo sapnuose
tarp sparnų žydras kūnas dvasia
angeliškas grožis virtęs palaima šviesia

*

Budos širdies pelenai prie šventosios upės
dieviškas sodas sklidinas meilės gėlių
atgimimo skaista kai prieš Dievą suklupus
savo gimdančią sielą aukoti galiu

*

vibruojantis psichokosminis laukas
išspinduliuoja dvasią lyg auką
kurios dugne nematomas žydi
pažinimo akmuo kaip širdis begalybei

*

atrajojanti Dievo idėją
pro dievažmogį slinko minia
kryžius virto ašim ugnine
stigmų rožės pražydę skaudėjo

*

prasiskleidusios keturios tiesos
Budos kelias per tamsą ir šviesą
į nirvaną vedantis kelias
psichokosminės sielos dalelės

*

žodis būties atspindys
psichokosminėj sąmonės Letoj
kur išnyksta lemtoji riba
tarp žmogaus ir poeto

*

dievišką gelmę mąstai
perkeistas būvio į nieką
kur amžinybė tave
būčiai belaikei palieka

*

už melą bus atseikėta sakau
už meną kaip už melą
ištrėmimu į negyvenamą bevaisę salą
kur angelai juodieji mėšlą mala

*

žinodamas kad prisikels jis mirė
padėjo galvą ant akmens žvaigždėtoj girioj
pro ašaras į dangų jis žiūrėjo
ant kryžiaus gimęs būti sutvėrėju

*

pavertęs vandenį iliuzijų vynu žvaigždėtu
apgirtęs plaukė per ugninę Letą
ant kryžiaus mirus prisikelt panūdo
senesnis už pasaulį ne už Budą

*

dėl beprotybės vargas ir dėl proto
kas išeitį iš labirinto sugalvotų
Dievybės formoj įsikūnijus dvasia
pavirtusi minties energija šviesia

*

būtį perkeitus kančią patyrus
nenusakomo sapno gale
tavo sielos gyvenimas tyras
kaip mintis išminties ovale

*

o dangus išrinktųjų vaizduotėj
žydras sodas kvepėjimas vaisių
angelai su žmogum sužieduoti
Dievo akys antgamtiškai vaiskios

*

aklųjų eisenoj judėjau pro gėles
grožėjausi savim prieš veidrodį ovalo
sėdėjo dvylika prie samanoto stalo
o tryliktasis ganė pragaro sode vėles

*

absurdo kryžkelė žydra likimo rožė
vienuolė medituojanti bekūnį grožį
kaip erdvę tuštumos kuri tave palietus
lyg žemę su dangum sujungę lietūs

*

naktis žydra geltona auksavarsė
dangaus dugne pražydus mėnesiena
tava mintis prieš kosmosą begarsė
keliauja alkana į amžinąją dieną

*

patyręs asanoj dieviškoj pozoj
kūno vienovę metafizinis jogas
tarp dangaus ir žemės sustojęs
skiemenį šventą amžiną mantrą kartoja

*

dievišką kūno vienovę
dvasia suvokti panūdo
minčių orbitomis per psichokosmosą juda
į tai ką nušvitęs įamžino Buda

*

palaiminta tauta kurioje mylimi poetai
kaip akli pranašai žvejojantys Letoj
palaiminta duona pavargėlio stalo
ištremtasis į negyvenamą salą

*

atsiskyrėlio kraujas dykumoje susigėręs
kaip šaltinis oazėj kur nakvodavo žvėrys
gintarinis jo smuikas per naktį raudojo
ir gražioji mirtis dykumoj raudonojoj

*

kvailių namuos kur beprotybė nesilanko
o neišgydoma lemtis nuo išminties apanka
jis gėrė vyną ir prieš veidrodį kalbėjo
su savimi apsvaigęs nuo idėjų

*

minties ugninėj pozoj išminties asanoj
jis medituodamas save išgano
ir džiaugiasi tiesa kuri iš Budos rankų
jam tiesiai į rankas per maldą atitenka

*

žmogus po dykumą klajojantis kentauras
dvipusis blogio gėrio lydinys jo aurą
dievai nuskaistintų tačiau būtis dvilypė
jį nuveda į blogą begalybę

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Romano fragmentas

Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo lietuvių literatūros bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau tęsė filologijos studijas, studijavo anglų kalbą. 2014 m. jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų filologijos krypties daktaro laipsnis. Dirba lektore VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje.
J. Žąsinaitės literatūrologiniai, eseistiniai tekstai, recenzijos publikuoti įvairiuose mokslo, kultūros leidiniuose („Literatūra“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“, „Darbai ir dienos“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir kt.). 2008 m. išleido apysaką „Akmeniniai Avondalio namai“ („Gimtojo žodžio“ leidykla).

Šią naktį vėl viešėjau Sibės pusėje. Pasikvietė į tuos pačius metus, į tą patį vagoną, tik valandą kitą parinko, arčiau apyšvičio. Įsižiūrėjusi supratau, kad ir vagonas buvo kitas – anksčiau sutikdavo keturašiam, šįsyk į dviašį nusivedė.
Mes buvome ne vienos. Į spygliuota viela suveržtą langaskylę linko dvi dešimtys, gal trisdešimt galvų. Anksčiau Sibę matydavau tarp penkių dešimčių. Kaip jai pavyko įsisukti į ramesnę vietą? Golgotos budeliams vokiško vaisvynio pakišo, kadagio dūmuos išrūkytų lašinių, gal aukso, ruginės duonos? Juk nieko nesuspėjo pasiimti. Vien tik į Traklio rinktinę įbruktą iriais ornamentais išdailintą bevertį savo dokumentą.
Ta pati 130-oji psalmė, ta pati ražiena, tas pats vienišas belapis medis. Ir ji – jau sulaukusi ir praradusi dangaus sužadėtinį. Likusi su saldžiuoju kūnu, kol kas neišmestu į pakelės erškėčius. Viltingai spaudžianti morfino buteliuką.
Sako, turėjau būti jos dukra. Po trisdešimties metų. Per patį atšylį. Prieš pavasario lygiadienį. Azuritijoj.
Į korėtą mano pusės rytmetį grąžina kraupi žinia – miršta motina. Sibės tiesa kita – numirė daugiau nei prieš trisdešimt metų. Privalau keltis ir ją apraudot.

1

Iki pavasario lygės, kol mus dar atperka rudenį sudeginto ožio auka, pasižadu iškakt svetur. Ne laimės ar skalsos ieškoti – vaistų bejėgei motinai. Esu tikra, kad rasiu. Sklęsiu lyg į Šventojo Atono kalną, virtusi vyriškos lyties asketu (Atono vienuoliai moterų prie Šventojo kalno jau tūkstančius metų neprileidžia), numaldžiusi tamsiąją savo valios pusę, sumenkusia širdimi, užgniaužusi išankstinį žinojimą, įsitikinimus, nuostatas, leidžianti Apvaizdai mane atpažinti.
Lygiadienių žemėj nesisekė. „Tingėjai deramai apsiuostinėti“, – girdžiu cukrinių patriotų balsus, „per mažai judinaisi“, – vapsi svetimais pinigais besinaudojantis, namus dūmais paleidęs šlapjurgis, „neišsiugdei apsukrumo“, – reziumuoja autoritetingi mokytojai. Tepadeda jiems... skaičiai, kad ir vidudienio Sumos: mylėti nors vieną, gerbti nors du, pagelbėt visiems, nė ašara neišsiduoti.
Ne, tai – ne apmaudas. Tulžies nelieju. Nėra dėl ko, be to, nenaudinga. Seniai supratau, kad pagaiža ne kitus, o mane pačią gaišina. Prisiskaičiau įvairiausių rašliavų, kaip tą neigiamą jėgą transformuoti, deformuoti ar eksterminuoti, net į pykčio tramdymo kursus vaikščiojau, maniau, išvykus prireiks. „Kam tu tokiems niekams pinigus leidi, – stebėjosi ne vienas, – verčiau į anglų kalbos kursus nueitum.“ Nesiginčijau su jais dėl verčių, tik viena sau mintijau, kad, išmokusi nirtulį lyg kokią stimpančią katytę paglostyti, daug daugiau naudos turėsiu, nei žarstydama ir taip pakenčiamai byrančius anglicizmus.
Tiesa, naudą įžvelgiau ir kitose veiklose. Kas vakarą sukdavau ir sukdavau vaizdajuostę su Mandžiūrijos vado laidotuvėmis, nekantriai laukdama dienos, kada lyg Oginskio poloneze atsisveikinsiu su savo tėvija. Nusibodo teisintis ir įrodinėti, kad privalau išvykti, kad neturiu kitos išeities, kad darau tai ne dėl savęs. Pavargau pildyti šimtalapes paraiškas kompensuojamiems vaistams gauti, apkarto su ligota motina stumdytis poliklinikose ir erinijų žvilgsnius smaigstančioms registratorėms kaišioti nuolaidų lapelius. Apkarto kabintis į gyvenimą, kuris lyg šlapias šuva manęs purtėsi.
Galvoje dieną naktį žingsniuoja Mandžiūrijos laidotuvių procesija ir skamba daktarėlių skanduojamos diagnozės: galimybė pasveikti labai menka, auglys piktybinis, ketvirta stadija, garbus amžius. Susitaikykit. Ir tas jų verkšlenimas, neva, įvedus kvotas kompensuojamiems vaistams, jie verčiami išrašinėti pigesnius, beje, turinčius šalutinį poveikį. Tiesa, juos gauna tik kas ketvirtas laimingasis. Mano motina į jų gretas nepateko.
Klausiausi virkaujančių baltaskvernių ir širdingai mūsų visų gailėjausi. Tas gailestis bloškė mane į vaikystę. Į mėnulio pilnaties pritvinkusias naktis, į ramų, nuobodų ir vienišą metą be Sibės, kai bičiuliaudavausi tik su etruskų mergaitės, spaudžiančios prie plokščios krūtinės negyvą paukštį, figūrėle. Iš jos akių kokonų išsiritę drugiai nuvasnodavo įtariai doksančio mėnulio pusėn ir lyg krakmolo lašai sustingdavo vaiskioj dangaus sietuvoj.
Jei galėčiau grįžti į vaikystę, nekeisčiau ten nieko: nei norų, nei minčių, gal tik skaityčiau ne tokias rimtas knygas – be magiškųjų pentagramų ir be teisingų Šventojo Rašto žodžių. Taip pat per jėgą nebesisprausčiau į išaugtas meiles ir ištikimybes.
Gailesčiui atlėgus vėl girdžiu daktarėlių žodžius: „Su-pras-ki-te. Dėl kvotų negalime suteikti būtino gydymo, neturime ko pasiūlyti net perpus jaunesniems pacientams. Geriausiu atveju skirsime vaistų už penkis tūkstančius per mėnesį.“
„Širdingai tamstoms dėkoju!“ – naiviai džiūgavau. Tik kodėl tie tamstos tarsi langus ištvatinę vaikėzai nudūrė akis į auksinėmis žvaigždutėmis spingsintį linoleumą? Veikiai sužinojau: „Efektyviam gydymui per mėnesį reikia vaistų už maždaug penkiasdešimt tūkstančių.“
Nepuoliau žliaubti ir kvakėti, tik spoksojau į slopstančias nelyg operacinės lempos baltaskvernių akis ir viltingai laukiau, kad jos vėl įsižiebs. Jų neonai suspingsėjo, bet neužsidegė. O aš jau graužiausi dėl pernai supleškėjusio mūsų sodo namelio. Dabar jį pardavusios sumokėtume bent už mėnesio gydymą. Ką dar iškišti? Butą? Reikia tėvo sutikimo. Tik kas dabar jį ras? Jau septyneri metai iš jo jokios žinios. Paliko motiną dėl pernelyg užsiteršusio jos energetinio lauko. Dėl to, kad nemokėjo ir nenorėjo stovėti už jo, kad gniuždė jo vyriškumą, kad savo nemoteriškumu kurstė patinišką pagiežą ir agresiją. Dėl to, kad kiekvieną rytą burokine tarka subrazduodavo genialias jo idėjas ir lyg pasiutžolės apstėjantį ryžtą keistis.
Žinoma, ją kaltinau. Nes nė piršto nepajudino, kad jį suprasčiau. Ar pati suprato? Tai – šiandienos klausimas, anuomet jo niekas nekėlė. Užtepdavom visus nutylimus klausimus ant pieniško batono, ir alkulys neerzindavo iki pat vakarienės.
Neoninės daktarėlių akys vėl susminga į mane: „Pabandykit netradicinę mediciną, kartais ji padeda. Ligą reikia prisijaukinti, tuomet ji tampa paklusnesnė.“
Paklusnesnė? Prisimenu kadais iš kaimo parsivežtą šešką, kurį, beje, pavyko prisijaukinti. Po metų jis papjovė mūsų katę ir pabėgo.
Laikas išjungti šviesas, bet neonai negęsta, vis čirksi: „Be abejo, galima išmėginti ir užsienio onkologijos centrus: Lježo ar Pamplonos. Bet ir ten tik mechaniškai truktels gyvenimą, juk jau ketvirta stadija, o už kursą mokėsit ne mažiau kaip po šimtą tūkstančių. Dar yra įvairių organizacijų, paramos fondų. Bandykit kreiptis. Gal padės?“
„Idiotai“, – nepajutau, ar lūpos išraitė tą žodį, ar tik mintyse nuskambėjo. Tarsi kontrolierių iš troleibuso išmesta, į paskaitas vėluojanti studenčiokė bailiai susigūžusi laukiau naujo skaičių akibrokšto.
Teisieji nutilo. Nubaustas zuikis jiems neberūpi. Pilni troleibusai ir autobusai tokių kaip aš, saugančių kišenėse savo vilties bilietėlius.
„Penkiasdešimt tūkstančių mėnesiui, penkiasdešimt...“ – lipdama aptrupėjusiais ligoninės laiptais lyg rožinį sau po nosim kartojau. Tai, matyt, iššūkis, paskata, kad pradėčiau suktis, veikti, kad pagaliau baigčiau tą savo barsukišką žiemą ir pakilčiau sutikt pavasario. Pavasario, kuris sprogsta ne gyvastinga žaluma ir šviežiais kvapais, o neonų spingsėjimu ir citostatikų aromatais. Pavasario su užmirštais lygiadienių tekstais. Turėjau jų ne vieną dešimtį, teliko viena. Pirmasis jos tekstas vadinasi r a u t u v ė. Su nusilupusia, bet numanoma pirmąja K. Skaitau šį ne visai rišlų kalbos–gyvenimo darinį. Tarsi vademecumas jis atveda mane į pradžią. Mano liguistas polinkis į saldumynus subrendo kaip tik čia, ant musių nutupėtų „Karvučių“. Tada jos – dar be popierėlių, nuogutėlės – prisilietė prie gąsliai bundančio libido. Manoji neapykanta viskam, kas ilga, irgi kilo iš čia. Menu ilgas pirmadienio eiles prie forminės, brokuotos duonos, didžgalvių silkių ir smaragdinio „Tarchūno“. Maištaudama prieš tas ištįsusias eiles ėmiau trumpai kirpti nagus, blakstienas, plaukus, tikėjimus, viltis, sijonus, kelnes, laimes, meiles. Pamažu viską taip nutrumpinau, kad liko tik geluonis ir paširdžiuos įstrigusi didžioji K. Už jos užkliuvo keturašiam vagone uždaryta Sibė. Tuomet ir susitikom.

2

„Pakaks pakaks“, – pamišėliškai krūpčioju, saugodama kojas nuo trupančius nasrus iššiepusių ligoninės laiptų. Kol aš čia taip nuoširdžiai rūpinuosi teigiama ir neigiama įvykių įtaka savo gyvenimui, vėžinės ląstelės motinos kūne nepaliauja daugintis, puola dar sveikus audinius, nelyginant žiurkės skęstančiam laive lekia į atokiausius merdinčio organizmo užkaborius, idant, sočiai prisikimšusios ir išsituštinusios pragaištingom metastazėm, galų gale paliktų skenduolį.
Privalau ką nors daryti. Į galvą lenda absurdiškiausios mintys. Girdėjau, kad kišenvagiai per dieną susiveikia apie penkis tūkstančius. Per mėnesį išeitų visai padori sumelė, gal net pavyktų sutaupyti išganingiems gydymo kursams Pamplonoje. O gal imti meile prekiauti? Tik kas manęs, tokios trumpakojės, norės? Be to, parsiduodančioms mergelėms skurdžiai nubyra, bemaž viską rūstaširdžiai sąvadautojai susižeria. Ne, tai ne man. Amoralu? Po galais, nusispjaut man dabar į moralę! Apskritai iš kur ištraukiau šį žodį? Išmušta iš vėžių griebiuosi man pačiai neaiškių sąvokų. O tos prakeiktos vėžinės ląstelės vis dauginasi, tarsi kokie parazitiniai daugialąsčiai, akim neįžvelgiami bestuburiai, šlykščios gastrotrichos, macrodasyidos, chaetonotidos.
Žūtbūt užsimanau ko nors saldaus. Tik šįsyk ne plikų „Karvučių“ – padorių, į sidabrinius popierėlius įsuktų „Vėželių“. Visada bent po du į kiaurą kišenę įsimetu. Vieną sutriauškinu, kitas nukrenta į palankas. Iš ten dabar geidžiamą „Vėželį“ ir išsitraukiu. Išlupu saldųjį kūną. Matinėj „Vėželio“ papilvėj atsispindi nudiręs mano veidas. Koktu. Spriegiu saldėsį pro šalį liumpinančiai seselei po kojom. Jokios reakcijos. Net stiklasparniai drugiai jos kukulainėse nesuplasta.
Ar man nuo to lengviau? Jaučiuosi lyg turguje apspjovusi inteligentą.
Pakaks! Vėl raginu save judintis, savo laiką dar galiu marinuoti, bet motinos jau ne.
Rytoj balandžio dvyliktoji – Kosmonautų diena. Pagal Grigaliaus kalendorių tai jau šimtas antroji metų diena, nuo kurios iki metų galo lieka du šimtai šešiasdešimt trys. Tik kas man iš to? Stoviu lyg Houldenas Kolfildas rugiuose prie bedugnės, susimovusi iš visų dalykų, ir nesumoju, ką toliau daryti. Gal ir mano smegenis kokiu nors stebuklingu būdu atakuoja citostatikai? Girdėjau, kad jie pažeidžia ir sveikąsias ląsteles, todėl beveik visada sukelia sunkių nepageidaujamų reakcijų. Be to, dauguma citostatikų stipriai dirgina audinius ir yra kenksmingi aplinkai. Kas bus, jei mano kūną staiga ims ir suparalyžiuos? Tarsi bandydama pabėgti nuo pragaištingų citostatikų, iš visų jėgų trenkiu ligoninės lauko durimis ir neriu prie troleibusų stotelės. „Viskas gerai, – atsidūstu, – šiandien nenuėjau į darbą, ir nieko neįspėjau.“ Jei šitai galiu atsiminti, vadinasi, nuodai mano smegenų dar nepalietė.
Atvažiuoja troleibusas. Praleidusi kažkur visą laiką skubančias, terbom apsikrovusias pensininkes, įsliuogiu paskui jas į vidų ir įsitveriu prakaituotais delnais nučiupinėto turėklo. Šiandien manęs jau niekas neerzina: nei kojas mindantys ataušėliai, nei tiesiai į veidą pagirių kvapą pučiantys sumitę mergintojai, nei nuožmiai dėbčiojantys, ant savęs ir viso pasaulio nirštantys nelaimėliai. Esu apimta nesvarumo būsenos, kurioje mano kūnas palaimingai ilsisi. Bet mano nesvarumą lyg negilioj baloj dumbliną vandenį staiga ištaško senės cypimas:
– Sėsk, vaikeli, vieta atsilaisvino, dar prisistovėsi.
Abejingai klasteliu. Jeigu nebūtų taip sausakimša, išlipčiau. Neturiu jokio noro su kuo nors pliurpti.
– Ko tu su šitais pensininkais stumdaisi? – nebodama mano rūškanos, jokiai bičiulystei nenuteikiančios fizionomijos, čypia bobulė paukščio jauniklio balseliu. – Kuoptum kaip mano dukrelė į Azuritiją, vargo nematytum. Štai parkako Velykoms perlų dantimis, paauksintuose ratuose, gardžiais pyragais nešina, kalytei kiauksint:

Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,
Kiau, kiau, atsivežė daug pyragų!
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Mėginu neklausyti tos cyplės, bet ausys tarsi atsiskiria nuo kūno ir išdavikiškai gaudo kiekvieną jos žodį. Abejingumas kažkur išgaruoja. Nubunda tautinis charakterio bruožas – pavydas. Mane pradeda erzinti nepažįstamos senės dukters sėkmė. Nirštu, nes žinau, kad našlaitėlės laimė manęs neaplankys. Veikiausiai kaip tingi pamotės duktė būsiu sušniaukšta meškos, o mano nučiulpti kaulai sumesti į kiaule užkinkytą geldą. Grįšiu kalytei kiauksint:

Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,
Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Trumpam net pamirštu motinos kūną atakuojančius vėžinius skėrius. O bobulė visai įdūksta ir jau gerkloja visam troleibusui:
– Nereikia čia kiurksot, nieko gero iš tų mūsų kiaurapilvių nesulauksit!

Lėkit, lėkit, sakalėliai,
Iš tėvų namų.
Lėkit, mieli paukštužėliai,
Iš savų lizdų!..

Epizodas, vertas Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė. Tik gaila, kad nesu senelis ir neturiu plaktuko.
Tarsi kokiame spiritizmo seanse pasigirsta hipnotizuojantis balsas – „Galinė maršruto stotelė“. Nudžiugusi pašoku – vis šioks toks palengvėjimas per kelias nerimo ir skausmo savaites.
– Palauk, dar nepasakiau, kaip toj Azuritijoj darbą rasti, – senės balsas tarsi lediniai budelio pirštai sugniaužia man kaklą ir stumia prie kruvinos bausmės trinkos.
Merdėjančios aukos akimis dėbteliu į senę ir, išrėžusi akmeninį „na“, laukiu, kada ji mane paleis.
– Važiuok į prospektą, išlipk prie Katedros, kiek paėjėjusi, rasi tokią firmelę, kuri renka darbuotojus. Nebijok, ten viskas kaip turi būti, mano dukrelė irgi per juos išvažiavo.
Bobulė atšlyja, dėl visa pikta apsičiupinėju kaklą – rodos, viskas gerai. Išdrįstu jai net padėkoti.

Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja. Kas iš tiesų yra troleibuse sutikta senė? Kas ją ir jos dukrą sieja su Sibe? Galiu ir neatsakyti. Galiu sutepti klausimus į sumuštinį ir užgerti saldinta arbata. Prisiminčiau vaikystės skonį. Dievinu tariamąją nuosaką, ji neįpareigoja veikti. Bet Sibei ji neegzistuoja. Sibė spigina į mane raudonomis akimis ir be jokių modalumų kloja savo istoriją. Net nesiteikia paklausti, ar noriu jos klausyti. Neaiškina, kodėl pasirinko kaip tik mane. Stumia į gyvulinio vagono kampą, liepia žiūrėti į nėriniuotą randą ant jos rusvo pilvo, nuplėštus nagus ir delne įpjautą Dovydo žvaigždę. Prašo, kad šešiakampę paimčiau. Neva ji priklauso kitai. Toji slepiasi lediniame rūsyje.
Lengviausia pasyviai slinkti sapno ar vizijos keliais, priimti jų stenogramas, schemas, mistinį, įprastas linijas keičiantį laiką ir nesiaiškinti jų pranešimo reikšmės. Bet Sibė, pakreipusi tamspilkį veidą, reikalauja išgirsti: gargiančius agonijoj, šaukiančius iš baimės, sprogstančius iš įtūžio. Nesiliaujantį vinių kalimą į duris, langrėmius, smilkinius. Ratų dundėjimą per geležines bėgių sandūras. Gimstančių ir mirštančių inkštimą. Pasakos žodžius: „Zakon – taiga, medved’ – sudja“¹.

3

Niekada netroškau išskristi svetur. Svajojau laimėti milijoną, netikėtai gauti palikimą, gal net sugundyti pakenčiamos išvaizdos turčių, bet niekuomet – apie laimę stebuklų šaly. Apie laimę ir dabar negalvoju, per aštriai juntu citostatikų kvapą.
Privalau išjungti vėžinių ląstelių kadrilį.
Turiu išdrįsti įsėsti į meškos geldą.
Sibė tokiam sprendimui nepritaria. Tarytum gurų ižą kulnu pramuša gyvulių mėšlu apkaukusias vagono grindis ir sustabdo plėšria anakonda vingiuojantį ešeloną. Jaučiu jos įšėlį ir baimę. Trokštu pašokti ir šiaušti kuo toliau – į tolią šalį, kur upės teka. Bet pirmiausia turiu įveikti iš kėnių, maumedžių, pušų suręstą bekraštę taigą ir nedraugingą saulės dievą Ogdy². Atšilus orui jis skrieja aplankyti akmeningosios Tunguskos. Kiekvieną vasarą su vandeningąja myluojas. Sykį iš meilės net virto pragaištingu bolidu. Dūmais paleido nemarią taigą.
Nepaklūstu Sibei. Vos įžengusi į savo daugiabučio laiptinę, neištveriu, apsisuku ir pasileidžiu atgal į stotelę. Šaunu į troleibusą, stumteliu kažkokią barbę ir, nekreipdama dėmesio į jos žvairakiavimus, nekantriai skaičiuoju stoteles iki Katedros.
Atvažiavom. Prasibraunu pro susigrūdusius keleivius, šoku lauk ir kiek kojos neša rūkstu prospektu. Dairydamasi į abi puses, ieškau savo ir motinos išsigelbėjimo pavadinimu „Darbas Azuritijoje“.
Ieškoti tenka ilgiau nei valandą. Pagaliau užeinu atokiame rūsiuke įsikūrusį biurelį geležinėmis durimis ir ant jų mėlynuojančiu užrašu „Atrask Azuritiją“. Įslinkusi vidun, randu dvi maloniai besišypsančias matronas. Akinančios jų perlinių dantų eilės – lyg nuo brangių drabužių nenuplėštos etiketės – išduoda, kad balinimui, protezavimui ir deimantiniams implantams šios dvi per klaidą lygiadienių krašte užstrigusios mediumės banknotų tikrai nestokoja. Prisimenu troleibuse sutiktos bobulės pasakojimą apie dukterį – ji irgi turbūt spingčioja tokiu akį rėžiančiu vypsniu. Kaip ir mano motiną vaistyję baltaskverniai. Kaip ir mano rūpestingasis darbdavys. Tik mudvi su Sibe švypsom išgeltusiais kaltais.
Nelyginant per kokį spiritizmo seansą nekantriai laukiu, kada būsiu suvesta su užsieninėmis sielomis. Tačiau beužsimezgantį ryšį nutraukia neįprastu vidudienio metu pasirodžiusi Sibė. Įkyriai ima kviest savęsp. Nevalioju priešintis, seku jai įdurmu. Šiuokart nusiveda ne į vagoną – į balto aukso rūmus. Tai – Sibės Azuritija. Aplinkui per bevaises žemes plaukia balčiausios akmens druskos lytys. Kad tik nesusigundyčiau užlipt. Ogdy kaipmat pagriebs. Giluminiais gręžiniais nuleis į šiltinę plukdantį Angaros vandenį. Aš, žinoma, sriūbtelėsiu. Nardyti užsičiaupusi niekada nemokėjau. Manding todėl, kad nuo mažystės buvau pratinama lukenti iš avinėlių pėdų.
Užuot kuopusi šalin, stimpinu Sibei įpėdžiui ir audžiu mintį apie vandenis. Tik dabar suvokiu, kodėl svarbiausiu kasmetiniu įvykiu senovės Egipte laikytas Nilo potvynis. Visa turtinga Egipto civilizacija priklausė nuo potvynių, atnešančių naujas derlingo dumblo sąnašas. Senovės egiptiečiai garbino potvynį dievo Chapo pavidalu. Vaizdavo jį atsikišusiu vėdaru ir nukarusiomis krūtimis – gerovės ir gausos simboliais. Ne šiaip sau svarstau apie Egipto potvynius. Neduoda ramybės grisus, į kriokiantį sūkurį traukiantis klausimas: kodėl lygiadienių čiabuviai, užuot meldęsi skandinančioms ekonominėms, politinėms ar kultūrinėms krizėms, verčiau negarbina kokio vietinės reikšmės potvynio? Gal iškaulytų palaimingą sausrą?.. Nors, kita vertus, myliu žmones, kurie neplūkauja susireikšminimo vandenyse. Daug tokių patvinusių nūdien alpčioja: aš be rašymo, be vaidybos, be dainavimo palūžčiau. Arba dar vandeningiau: neįstengčiau egzistuoti, privalėčiau išplaukti Charono valtimi. Mazochistiškas ekshibicionizmas lyg neskęstanti Ofelija plūduriuoja įvairių menų vandenyse.
Iš visų vandenų – sūriųjų, gėlųjų, nuodėmingųjų, moteriškųjų, vyriškųjų, žiauriųjų, melancholiškųjų – mane labiausiai masina lygiadienių vandenys. Ne todėl, kad jie kuo nors išsiskirtų, išskirtinumas jau seniai nebėra vertybė, priešingai – todėl, kad jų universali sudėtis tinka bet kam maudyti. Ne kartą mėginta tuos vandenis tirti (kaip tiriama sąžinė), įspėti juose plaukiojančių mikrobų kilmę. Bet neįpusėjus analizei visi mikrobai žūdavo. Tiesa, su kiekvienu pavasario potvyniu į žuvusiųjų vietą atplaukdavo kiti, dažniausiai iš užjūrio vandenų. Tie naujieji daugindavosi stebėtinu greičiu, tarpdavo skurdžioj augalijoj, lyg saturnai savo vaikus rydavo visus, plaukiančius prieš srovę.
Dar mane džiugina lietaus vandenys. Ypač tie, kurie prikapsi iš lietvamzdžių į cinkuotus kibirus. Nuo vaikystės žaviuosi šiuo procesu. Nesvarbu, ar tai iš beržo į stiklainį varvanti sula, ar iš lašelinės į venas pumpuojama gliukozė. Triumfuoju, matydama vandens bejėgiškumą, jo akivaizdų nuolankumą žmogaus sumeistrautam indui.
Šlapiuojančių savo minčių niekuomet neišsakau, nes jos daug ką supykdytų. Teliktų prisipažinti: man hidromanija. Ir labiau už viską noriu ją išsigydyti. O kadangi bet koks gijimas įmanomas tik prisipažinus, kad sergi, kaip tik nuo to ir pradėčiau. Bėda tik, kad mano vienos pastangos būtų šašo vertos. Mat ši liga užkrečiama, ir serga ja kone visi mane supantys. Serga, bet neprisipažįsta, todėl ir negyja. Kalba vandeniu, galvoja vandeniu, gyvena vandeniu. Hidromanija užkoduota mano gentainių genuose nuo našlaitės Elenytės laikų. Gundo nusikalsti, hidrofiliniai gundymai beveik visuomet sėkmingi. Vandens nusikaltimai nepalieka jokių įkalčių, todėl taip pašėlusiai smagu juos kartot – viską įmanoma nuplauti, priplauti, išplauti. Plauti galima bet kokiu vandeniu: iš čiaupo, mitiniu, sakraliu, sekuliariu, paveldėtu, istoriniu. Niekuomet – tyru. Nūdienos visuomenei tyras vanduo jau tapęs manieringu anachronizmu. Net dangaus prakirstoj eketėj tyrumo nė lašo – nuo reklaminių miltelių dieviškasis mėlis putoja. Išeitis – sąmoningas dehidratavimas. Įgyvendinimo metodai – konformizmo, vujaristinio patriotizmo, perrūgusio altruizmo tvenkinių nusausinimas. Šalutinis poveikis – tyrumo komplekso išsivystymas. Nauda – neaktuali paskendusiai visuomenei.
Dar keli niurktelėjimai, ir būčiau paskendusi. Laimei, baltadantės mediumės laiku mane sugriebia – baltomis, ekskliuzyviniu kremu lepinamomis rankomis ir prancūzišku manikiūru žymėtais nagais.
Vyresnioji baltadantė įsakmiai pasiūlo nusivilkti paltą. Pasijuntu lyg būčiau sodinama į ginekologinę kėdę, net išraustu prisiminusi, kad šį rytą įšokau į vakarykštes kelnaites.
– Jūs tikriausiai dėl darbo Azuritijoje?
– Taip, ar turit, ką pasiūlyti? – lyg turguj ieškodama šviežių agurkų lepteliu.
– Turim, tik reikėtų jūsų gyvenimo aprašymo, dviejų rekomendacijų ir... ir dar turėsit susimokėti negrąžinamą šimtinės mokestį.
– Dviejų rekomendacijų, negrąžinamą?
– Na, bent vieną rekomendaciją ir mokestį.
Nesumoju, iš kur galėčiau gauti ir tą vieną rekomendaciją. Prašyti direktoriaus? Vargu ar pranešusi, kad išvykstu, galiu tikėtis iš jo tokios malonės. Taip ir girdžiu: „Palieki mane ant ledo! Darbų kalnai! Atvyksta partneriai, mirk gyvenk privalau turėti paruoštą medžiagą, o tu man šitaip!“
– O be rekomendacijų neišeitų?
– Ne, užsienyje darbdaviai reikalauja rekomendacijų. Galima juos suprasti, juk kaip nors turi apsidrausti.
– Nuo ko apsidrausti?
– Na, – nesitikėjusi tokio klausimo, mykia ji, – nuo visokiausių nesusipratimų, žinot, juk visko su tais užsieniečiais pasitaiko.
Nežinau ir nenoriu žinoti. Nesigilinu, kokius užsieniečius ji turi galvoje – ten išvykusius mūsų kraštiečius ar tikruosius Azuritijos gyventojus. Žiūriu į tviskančius jos dantis ir vėl matau tą neonų spingsėjimą. Ilgiau čia neištversiu. Griebiu paltą ir, nė neburbtelėjusi „sudie“, spusteliu geležinių durų rankeną. Durys neatsidaro.
– Jos automatiškai užsirakina, taip saugiau, – nesijudindama iš vietos, išraito vyresnioji. – O dėl rekomendacijos galime kai ką pasiūlyti. Sumokat mums penkias šimtines, ir rekomendaciją turit.
– Kaip? – nusistebiu.
– Labai paprastai – palikit šešias šimtines, mes viską sutvarkysim. Nebijokit, mūsų įstaiga legali, viskas oficialu, sumokėjusi pinigus gausite sąskaitėlę.
Aš nebijau. Vidinis balsas, kurio paprastai nevalioju išgirsti, kužda – pasikliauk baltadantėmis. Beje, pastaruoju metu vis susiduriu su baltaspalviais – ligoninėje baltaskverniai daktarai, troleibuse baltagalvė senė, čia baltadantės administratorės, tetrūksta tik į kokią baltąją mešką ar nuodėmklausio albą atsitrenkti.
Vėl apsireiškia Sibė. Rodo man drobių rietimus, lininių siūlų gijas, lašinius, kiaušinius, duonos pagrandėlius. Niekas už šias gėrybes jai rekomendacijų nerašė. Niekas jos krypties Azuritijon nepakeitė. Kodėl man turėtų būti kitaip?
Niekada nemokėjau atsakinėti į tiesius klausimus. Tačiau gebėjau nuo jų išsisukti. Todėl ir dabar nusprendžiu su viskuo sutikti ir baigti šią baltąją karštinę. Išsitraukiu iš rankinės piniginę ir, sučežinusi naujais, vos prieš kelias dienas direktoriaus maloniai išmokėtais banknotais, trinkteliu delnu į stalą:
– Tikiuosi, kad nebus jokių nesusipratimų. Negąsdinu, bet aš ne iš tų, kuriuos lengva nuauti.
– Nebus, – prancūziški nagučiai stveria pinigus ir, skubriai perbėgę jų glotniais paviršiais, tris kartus lyg kokie neišjodinti eržiliukai spirteli į lakuoto stalo paviršių. – Puiku, dar tik atneškit savo gyvenimo aprašymą, o visa kita sutvarkysim.
Lyg vaikomų varnų būriai mano galvoje dar kranksi abejonės. Mintyse paimu akmenį ir, paleidusi į krankles, džiugiai išpyškinu baltadantėms:
– Dar šiandien atvešiu. Iki kelių dirbat?
– Iki šešių, – patenkinta pagaliau vypteli ir jaunesnioji kontoros darbuotoja.
Puolu prie durų. Pamiršusi, kad jos taip paprastai neatsidaro, įnirtingai traukiu rankeną ir nejučia paberiu riebių kipšų. Baltadantės prunkšteli man už nugaros. Įdūkusi grįžteliu:
– Ar jūs galit tų durų nerakinti? Juk prieš man įeinant jos praviros buvo.
– Atleiskit, – susitvardžiusi ramina vyresnioji, – prieš jums ateinant plūste plūdo žmonės, apie duris ir pamiršom. Nemanėme, kad tokia garbi viešnia užsuks.
Lengviausias būdas išmušti žmogų iš vėžių – kalbėti neadekvačius dalykus. Bet dabar nesugalvoju, ką čia tokio neadekvataus suoptelt.
Kaistu laukan. Nespėjusi įkvėpti senamiesčio oro, spriegiu į pustuštį troleibusą ir, tūpčiodama nuo vienos sėdynės ant kitos, vis žvilgčioju į laikrodį ant riešo.
Pristačiusi baltadantėms savo gyvenimo aprašymą, gaunu pažadą, kad, turėdama kelerių metų darbo patirtį ir gerai mokėdama užsienio kalbą, jau po dviejų savaičių būsiu įdarbinta daug žadančiame „svetur“.
Dar tą pačią dieną sulaukiu skambučio, kad galiu ruoštis kelionei. Vietoje adreso gaunu geografines koordinates: 53.3 šiaurės platumos ir 8.9 rytų ilgumos. Manęs lauks nedideliame miestelyje, didelėje kompanijoje.
Viltis triumfuoja. Net susigraudinu. Ne todėl, kad palieku lygiadienių viešpatiją, bet todėl, kad tokiai kaip aš ėmė ir pasisekė. Noriu padaryt ką nors didinga, kilnaus, gal net nulėkti į baltadančių kontorą padėkoti, arba lyg Kafkos Zamza ropoti sienomis. Bet staiga atsimenu sergančią motiną, dėl kurios juk ir stengiuosi, ir kuri dar nieko nežino.
Vėlei išlekiu iš namų, nebežinau kelintą kartą šiandien įšoku į troleibusą ir senamiesčio trinkelėmis išdardu į ligoninę. Čia viskas po senovei – aptrupėję laiptai, nosį riečiantis citostatikų kvapas ir vos girdimas vėžinių ląstelių ciksėjimas.
Atsargiai stumteliu palatos duris ir matau tai, ką noriu matyti, – prie lango stovinčią ligą įveikusią motiną. Palaiminga viltis – jau antrą kartą šiandien triumfuoja!
– Mama, aš išvažiuoju dirbti svetur!
Išgirdusi mano balsą, motina krūpteli. Saugodama savo gležną kūną nuo mirtinų bakterijų, tvirtai susisupsto į pilkai dryžuotą juodą chalatą – prie tokio net mirtis nedrįstų artintis – ir, kaip pridera tokią minutę, giliai atsidūsėja:
– Et, vaikeli, gal ir gerai, kad išvažiuoji, pailsėsi nuo rūpesčių, geresnio gyvenimo paragausi, pasaulio pamatysi.
– Aš ne pasaulio žvalgytis važiuoju, – teškiu, – tavo gydymui pinigų reikia, o mes jų neturim.
– Ką tu, Pelagija! Dėl manęs tai tikrai neverta, mano dienos jau suskaičiuotos, jokie pinigai, jokie už juos nupirkti stebuklingi vaistai man nebepadės, žiūrėk verčiau savęs.
Širstu, kad motina kalba tokias banalybes. Net stipriausia liga neįstengia jos pakeisti. Siuntu dėl to, kad ji pasiduoda, siuntu dėl gydymui jau sukištų pinigų, nirštu ant baltadančių ir žilagalvės senės – ant visų. Atsisėdu ant neonais spingsinčios lovos, įbedu akis į neoninę sieną ir, įkvėpusi neoninio oro, skiemenuoju:
– Turiu važiuoti. Čia laukdamos nieko nesulauksime.
Tarsi pamiršusi bijoti mirtinų bakterijų, motina nusivelka chalatą, pakabina kojūgaly ant lovos rėmo ir atsigulusi ištaria:
– Tu, vaikeli, žiūrėk, kaip tau pačiai geriau.
Savo žodyne ji turi keletą frazių, kurios veikia kaip nuodai. Šita yra jos mėgstamiausioji.
– Rytoj mane paleidžia, – nenutuokdama, kokios mintys zirzauja mano galvoj, motina tęsia savo litaniją. – Padėsiu tau susiruošti. Žinai, gal jau dabar pradėk taisytis, kiek tos savaitės, pamatysi, kad jau ir kelionėn laikas.
Gerbiu savo motiną, bet kartais ji į jokius vartus nepataiko.

4

Palengva slenkantis laikas, regis, bando mano kantrybę. Netveriu noru kuo greičiau baigti kelionėn ruošimosi ir atsisveikinimo spektaklį ir išvažiuoti. Nebepakeliu kaltės, kuri gildo lyg pirmas lapkričio šaltukas. „Ankstoka, – bandau priešintis, – išties per daug anksti šalnoms, juk dar tik gegužė.“ Kažkur skaičiau, kad gegužės mėnesį svetur uždarbiauti išvyksta daugiausia prostitučių. „Kuo jos čia dėtos?“ – nusistebiu savimi. Bet ko čia stebėtis, juk ir jaučiuosi kaip kokia skersmergė, išsitremianti į tolimąją Azuritiją.
Kaltę kursto ir Sibė. Net dieną nebeduoda ramybės. Tempiasi mane į drykstančius stepių laukus, prie neplėštų dirvonų, ten, kur negirdėtas dainas traukia į žagres įsikinkiusios moterys. Sibė klaupiasi ir bučiuoja jų įdiržusias pėdas.
Saulėta šeštadienio popietė, jokio mano išvykimą apraudančio lietaus. Išsikvietusios taksi, burzgiam su motina į oro uostą. Įkyrus taksistas klausinėja, kur išsiruošėm. Trokšdama, kad jis nutiltų, lepteliu, kad skrendam atostogauti, tačiau „varlių keliauninkių“ išvaizda, matyt, jo neįtikina. Kažką sumurmėjęs sau po nosimi, vėl užpila mus klausimais. Dabar atsakinėja motina, atvirai, tarsi kunigui. Taksistas patenkintas, ir už tokį jos nuoširdumą atsilygina pareikšdamas, kad būdamas jaunesnis ir pats dumtų iš šitos įgrisusios lygiadienių žemės.
Šmėsteli Sibės veidas. Šoniniame taksi veidrodėlyje. Pro jį mudvi išeiname. Ji dar ne viską man papasakojo ir parodė.
Druskos virimo cechas. Dešimt dešimties metrų aukščio ir tokio paties skersmens kunkuliuojančių katilų. Virš kiekvieno linguoja permesta lenta. Ant jų, lyg ant ištemptų cirko lynų, balansuodamos didžiulėmis mentėmis, žongliruoja baltaskarės fėjos. Tokiomis pačiomis kaip ir Sibės akimis, tokiais pat virvėmis perrištais kaliošais. Medinėmis mentėmis jos maišo druskos viralą ir atmušinėja į jas svaidomus parazitki, banditki, darmojedki. Nespėti atmušti keiksmai suplasta baltom skarom ir sminga į karštą druskos vonią. Virsta kristalinėmis etruskų figūrėlėmis.
Sibė liepia man užsimerkti. Neskubu, todėl kai ką spėju pamatyti: būrį vienodais skaruliais apsitaisiusių moterų priešais medinę pakylą. Estradą. Ešafotą. Ant jo varomi tų moterų vyrai, nuogut nuogutėliai, vien su pilko brezento auliniais. Ar tai koks matriarchato manifestas? Užsimerksiu, ir pašėls tuos nelaimėlius romyt? Bet šis vaizdinys ne iš Sumatros, Mikronezijos ar Tibeto, net ne iš senovės Egipto – girdėjau, kad ten dar įmanu užeiti amazoniškos valdžios reliktų. Aš stebiu mizansceną iš XX amžiaus Didžiosios Tėvynės kronikų. Užsimerkiu. Moteriško, žmogiško solidarumo vardan.
Panūstu Sibės pusėj ką nors palikti. Tik niekaip neišsirenku ką. Žodžius? Jie per lengvi, Angaros vėjas juos nupūs. Paveikslą. Sudėtą iš lygiadienių krašte pažįstamų ženklų. Panašų į mistiškąjį Čiurlionio „Rex“. Su septyniais skliautais ir septyniom aušrom. Įrėmintą geltonomis lyg vaškas kūdikystės nuotraukomis. Manęs tame koliaže niekas nesuras. Gal tiktai atskiras kūno dalis: plikai nugramdytą pakaušį, vangogiškąją ausį, iš Sibės pasiskolintas rankas – liūdnai sukryžiuotas lyg Pikaso melsvoj drobulėj. Graudžių reminiscencijų dėlionė, juodi simetriją čiaumojantys kvadratai su mano išverstom viltim ir smeigtuku prismeigta širdim.
Sibei ji buvo kelrodis. Kad, pūgai šėlstant, nuo Sajanų rytinės pakriaušės per užgargusią Angarą niūgdama anglių kaupinus maišus į Hadą nenuklystų. Kartą jau buvo netoli. Lengva. Lengvesnė net už orą. Tiek iš jos buvo telikę. Priėjo Acherono upę, geidavo paviešėt kitam krante. Tačiau Charono keltas jos nekėlė – monetos po liežuviu neturėjo. Siūlė Josifo parašą. Nepriėmė. Išsiuntė atgal. Idant grįžtų prie anglių ir savo kūno svorio. Dar metams, keleriems.
Nūnai ji žingsnio nežengia be mano širdies. Apvaikščiota Angara, Baikalas, taiga, asbestiniai Sajanai. Ir bėgiai išardyti kaip pakeista istorija. Pradžia tokia: mudvi gyvenom prie siauro geležinkelio, mirkstančio liepų ežere. Neskaičiavom dylančių dienų, tik bėgių apriestas rasakilas ir ežero vardus. Ant šamotinių plytų džiovindavom žiemai obuolius ir iki šalnų spėjusias užmėlti slyvas. Kas vakarą geležies kelias pjovė mūsų pėdas ir vedė virviniais bėgiais užveržton naktin.
Taip jau nebus, kai aš išskrisiu.
Ar Sibė pasiliks čia? Prie mano motinos? O gal mane lydės? Dangun įleistais bėgiais.
Oro uostas. Užvertusi galvą ieškau ekranuose geografinių koordinačių: 53.3 šiaurės platuma ir 8.9 rytų ilguma. Taip bespoksodama išgirstu motinos balsą. Atsigręžusi matau, kaip ji viena ranka moja man, o kita rodo į ilgiausią, įvairiom spalvom mirgančią išvykstančių gentainių eilę. Pavasariniai žiedai. Laiku, tik ne visai vietoj. Prie šio raibuliuojančio magneto prikimbu ir aš su dviem pilnutėliais lagaminais. Dabar labiausiai trokštu, kad mane nuo jo atplėštų. Deja, nėra kam – motina neturi jėgų, Sibė įsižeidusi pasislėpė, o visi kiti, kaip tas taksistas, mano kelionę tik laimina. Pasak jų, turėčiau džiaugtis, juk svetur eisis kaip sviestu patepta.
Lyg žvelgdama į Malevičiaus Juodąjį kvadratą, regiu naująjį pasaulį – dar pasislėpusį nuo mano neįgudusios akies, abstraktų, bet viltingą ir viliojantį.

5

Lėktuvas Azuritijoje nusileido ankstyvą pavakarę. Prilipusi prie iliuminatoriaus rijau akimis artėjančią žemę tikėdamasi, kad jos žaluma aptaškys mane gyvybės spalva lyg kokią figūrą iš spalvinimo knygelės.
Mano gentainiai, linksmai tarškančios lygiadienių krašto žmogystos, susigraibė nuo slenkančios juostos gėrybių prikimštus savo lagaminus ir iškurnėjo į žaliąją Azuritijos salą. Aš, savų apleista, vis dar stirksojau lūkuriuodama lagamino ir kuo rimčiausiai mintijau apie ką tik su manimi atvykusius naujuosius Azuritijos gyventojus. Ko jie čia visi garma? Užsidirbti? Pavargę nuo melo savo šalyje ieško čia tikrųjų vertybių? O gal simuliuoja tremtį? Gal šitaip aštrina atšipusią tapatybę? Lygumose ji išskysta. Idant vėl sugvilbtų, turi užropoti ant fiordų, ledynų, kalnagūbrių.
Per valandą nusigavusi į Azuritijos sostinės centrinę autobusų stotį, nusiperku bilietą į Sepijos miestelį. Nekantrauju apžiūrėti šalį, kurioje laimę surado ne vienas mano gentainis. Beje, kas trečias lygiadienių šalies moksleivis jau ne kosmonautu ar kokiu žvaigždūnu svajoja tapti, bet Azuritijos gyventoju. Prieš išvykdama tik ir girdėjau: „Pamatysi, kaip ten gerai, visi žmonės smaragdo pilyse gyvena, gatvėmis vien išmaniosios karietos rieda. Pusmetis, ir pati su tokia atbildėsi.“ Tokie drąsinimai mane tik gniuždė. Kažkodėl vis svarsčiau, kaip kitiems pasiteisinsiu, jei pavyks užsidirbti tik menkai brikelei.
Graibstau akimis pro autobuso langą šmėžuojančius, prieblandos jau dangstomus vaizdus, įspūdingas uolas su kelių šimtų metrų aukščio skardžiais, pro rūką be garso kiknojančius kalnus, įnirtingai kažin kur garmančius krioklius, senovines pilis, bažnyčias, nakties pirštų žnaibomus nebylius miestelius. Smaragdo šalis su manimi kalbasi. Nurimstu. Lygiadienių laimintojai tiesą sakė.
Į Sepiją atvykstu apie vidurnaktį. Nedidelis miestelis prie sraunios Gohto upės. Kadaise skaičiau, kad toj upėj milijonai lašišų. Kas žino, gal jos pavirs Jėzaus žuvimis, o aš būsiu pasmerkta gailestingumui?
Ši mintis vėl prišaukia Sibę. Ji spigina į mane gyvomis akimis. Dešiniajame kumštyje spaudžia deimantinę atmintį, kairiajame – apypilnį morfino buteliuką. Kardą ir svarstykles. Nesikviečia savęsp. Leidžia suprasti – dabartės ji mano viešnia.
Turiu parodyt jai naujus namus.
Prie stoties baltas namelis raudonomis durimis ir tokios pat spalvos langinėm. Beveik kaip ant vištos kojos. Duris ašauna malonių, tačiau į jokią dermę nesueinančių veido segmentų moteriškė. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodytų lygiadieniuos, bet čia ji – žingeidumą kurstanti furija.
Išsiblaškiusi delsiu pasisveikinti. Ir kaip čia man pasilabinus: „hello“, „good evening“ ar „good night“³? Nepažįstamoji nuoširdžiai šypteli, aš ulbteliu „hello“. Atsiprašau už tokį vėlyvą atvykimą ir sulaukiu neįtikinančio „no problems“⁴. Formalumai atlikti, belieka prisistatyti, ir būsiu įleista vidun.
Nenoriu prašmatnaus būsto. Varžausi Sibės. Ji mane kvietėsi į gyvulinį vagoną, baraką, ant narų. Lindėjo varvekliais sudygsniuotose lavonų išdriskose, ant jos blakstienų, antakių mizgėjo utėlės. Kartais šiugždeno Traklio rinkinį, kartais susiūtus penklinių lapus. Sykį mačiau, kaip piešė kortas ant sukarpyto angliškais užrašais išmarginto kartono su įspausta data 1946.
Sibė man dažnai rodo vandenis. Visokius – jūrų, upių, ežerų. Sunkius, gurkiančius šešėlius it saldų sirupą. Liūdnų šešėlių pilni Baikalo, Laptevų, Angaros gelmenys. Sibė kas mėnesį juos lanko. Pasivadina ir mane. Noriai keliauju. Patinka jausti, kaip kietai įmigę vandenys mane sapnuoja. Sibė brauko deimantinės atminties šukomis šešėlių plaukus, ilgas žoles ir platininės mėnesienos srūvį.
Bijau, kad naujoji šeimininkė nepultų manęs vaišinti. Menku kąsniu paspringčiau. Turiu palaukt, kol Sibė iš sąšlavų badputrės išsivirs, jos viduriai iš alkio garsiai garga. Kokią istoriją reiks sukurpti, jei ir furija juos išgirs? O ji įdėmiai klausosi. Ir spitrija kažkur kiaurai pro mane. Vyzdžiai lyg nuo Sajano skardžio atšokę anglies lustai – įdumk, ir suplėvos. Jie masina Sibę. Jos žvilgsnis toks, kaip tąsyk, kai iš baltųjų lapių apgružlotų kaulų tolioj šiaurės saloj krovė aukurą. Tie kaulai niekaip draugėj nesilaikė. Kol Barguzino vėjas atpūtė kaulinį skritulį. Sibė užkėlė jį ant žlegančio viršaus. Dailiai, tvirtai įsėdo.
Galiausiai baltojo namelio furija pasako savo vardą. Girdžiu tik sodrią e ir šnypštimą: Ešlin. Išmoksiu pakartoti tik po keleto dienų. Šiąnakt dar nedrįstu. Šnypščiantis vardas toks panašus į kanaaniečių deivės. O dar tie nederantys veido bruožai... Tikriausiai pervargau. Iš džiugesio delnus trinu, kad deiviškoji šeimininkė nepakviečia arbatos. Geidžiu išsimiegoti. Rytoj kuopiu į naują darbą. O dar turiu išvyst savo buveinę į šiaurę kiauksančiais langais. Ir pasikviesti Sibę. Ji prigula ant medžių drožlėm kimšto pakulinio maišo.

6

Antra diena Azuritijoj prasideda oranžinės saulės bičiulišku palabinimu. Jokio lietaus, menkiausio vėjo – vien apelsininis saldumas ir minkštu geltoniu sirpstanti viltis. Spėriai žinguodama kalu sau į selpiančią galvą, kad tai gera lemiantys ženklai. Įtari nuojauta vebžda ką kita.
Mane sutinka vyriškis, vardu Džonas. Apdovanoja trūkčiojančiais vypsniais ir pareiškia labai apgailestaująs, kad mano vieta jau užimta. Sustingstu. Trokštu, kad vėžinės ląstelės, ėdančios mano motiną, atlėktų čia lyg skėriai ir užpultų šį traukulių kamuojamą vyrpalaikį. Tarsi pajutęs pavojų, Džonas staiga virsta geruoju Džinu ir pasiūlo darbą prie dokumentų skaitytuvo. Tiesa, už pusę tiek, kiek gaučiau dirbdama baltadančių pažadėtą darbą. Neturiu kur dėtis, sutinku. Skėriai per vandenyną neatskris.
Malonūs netikėtumai nesibaigia. Išgirdę mano vardą, naujieji darbdaviai vieningai sutaria, kad ištarti jo niekam nepavyks. Azuritų liežuviams jis per daug vinklus. Tad iš Pelagijos esu perkrikštijama Pene. Norėčiau bent užsikosėti, springdama nuo nešvankiausių asociacijų, bet esu didelė bailė ir pernelyg gerai išauklėta, kad išdrįsčiau taip pasielgti. Nuolankiai burbteliu „thank you“ ir, klausydamasi gerojo Džino aiškinimų, kad Penė yra didžiai prasmingas ir azuritų mėgstamas vardas, bandau su juo susitaikyti. Nepavyksta. Neskubėsiu. Svetimybėms prisijaukinti reikia laiko, o aš jo į valias turiu.
Mano darbas – dėti į ūžiantį skaitytuvą mėlynos, žalios ar raudonos spalvos lapus, kompiuterio ekrane atsiradus klausimui „Do you want to save the document?“⁵, spausti „Yes“ ir tai, ką atrajos protingoji mašina, surūšiuoti į atskiras krūveles. Anot Džono, svarbiausia – nesumaišyti popierėlių spalvų. Suraukiu antakius, parodydama, kad suprantu man patikėtų pareigų svarbą, ir dar nesulaukusi, kol gerasis guru baigs apmokymus, kimbu į darbą. Skaitytuvas čiumpa iš mano drebančių rankų mėlynus lapus ir ūkdamas juos gromuluoja. Šypteliu išeinančiam Džonui ir apžiūriu naująją savo darbo vietą: esu įsprausta tarp trijų geltonai dažytų, lubas siekiančių gipskartonių. Siauras tarpas jungia šią vienutę su sale, pilna padrikai sustatytų pilkų stalų. Pakeliu akis – paluby lyg sagaskylės boluoja siauručiai langeliai. Dilga juos atsegti. Kas atsivertų? Vaiski poliarinė naktis? Lygiadienių vaivorykštės spalvom tvieskiantys Šiaurės pašvaistės stulpai? O gal kokia budinti, stebinti, laukianti Azuritijos šviesa? Visai ne abstrakti – sunki, šilta kaip kūnas, kurį galima paliesti. Prie jo prigludusi, jau nebesiečiau savo laiko su daiktų, žmonių, gyvenimo laiku. Girdėčiau vien tik sąskambius.
Nedraugiško smalsumo sugundyta kyšteliu galvą iš savo vienutės. Regiu jau matytus pilkus stalus ir už jų nugara į mane sėdinčius naujuosius bendradarbius. „Žmonės kaip žmonės, – nusiraminu. – Tai tik mano nervinga vaizduotė siautėja.“ Prie to prisidėjo ir Sibė. Po galais, kas ji tokia? Mano krikštamotės, amžiną jai atilsį, įpiršta istorija.
Sučiaumojusi mėlynus popierius, mašina nutyla. Tik dabar išgirstu, kokia spengianti tyla tvyro belangiame biure. Draudžiu sau lyginti, bet... tokia pati, kaip Sibės lediniame kape. Jei ne ūžiantis skaitytuvas ir retkarčiais suskambantys telefonai, pamanytum, kad čia nė gyvos dvasios nėra. Dar sykį kyšteliu galvą, norėdama įsitikinti, kad už stalų sėdi ne lėlės, o gyvi žmonės. Štai nuo vieno stalo pakyla liepsnagalvė žmogysta ir dybina tiesiai į mane. Lyg vėžlys į kiautą įtraukiu galvą, griebiu kitą mėlynų popierių krūvelę ir, sugrūdusi į skaitytuvą, nuspaudžiu raudoną mygtuką. Žmogysta praeina pro šalį, bet po kurio laiko sugrįžta. Burbteli „How are you doing?“⁶, numeta ant grindų pasklidus geltonus lapus ir pėdina atgal. „Kokie visi užsiėmę, – smilkteli, – čia tau ne lygiadieniai, kur ekologiškos arbatėlės gurkšnojimas užima bemaž pusę darbo dienos.“ Aš taip pat deduosi prakaitą liejanti. Mano tarnyba atsakinga: sprendžiu, kokius popierėlius – mėlynus, geltonus ar raudonus – atiduoti kriokiančiai mašinai.
Nėra abejonės, man pasisekė. Galėjau nieko nepešusi dar šiandien dausinti namo. Kas žino, kada kokį darbą rasčiau? Be to, ir baltojo namelio furija manęs vien už gražias akis kambary nelaikys. Atsivežtų pinigų net kelioms dienoms nepakaktų. Turiu džiaugtis, kad viskas taip pasisuko. Tai kas, kad rūšiuodama spalvotus popierius aukštų langelių sagaskylių neįstengiu atsegti? Taip dar stipriau juntu mane priglaudusio rūmo didybę ir iškalbingą rimtį. Jis nemeilikauja, neužkliudo jokių sentimentų, neapsimeta svetinga pastoge. Ne taip, kaip ilgai mudviejų su motina išpirkinėta blokinė dėžutė, kurios niekad net nevadinau namais, nes ji juos tik simuliavo. Iki koktumo banaliai – versdama klaidžioti jos butiškais labirintais, o po ilgų klajonių išvesdama į ilgojo koridoriaus šviesą. Ištisas naktis leisdavo skrabenti kokiai paklydėlei dvasiai. Traukdavo iš atminties nebūtus prisiminimus. Išdėliodavo juos ant fanerinių lentynų, sukaišiodavo į frotinių chalatų kiauras kišenes – iš ten jie dulkėdavo, byrėdavo. Kartais jos ankšta erdvė suspausdavo mane į glėbį, prisiglausdavo kreminės sienos. Išsilaisvindavo svajonės. Paskui ilgai jų nesuvaikydavau. Tačiau blogiausia, kad blokinė dėžutė taikėsi atstoti man motiną. Amžinai laukiančią, siūlančią paguodą, rūpestį, nuolat masinančią grįžti.
Negreitai suvokiau jos subtilią klastą. Juk iš tikrųjų esu benamė. Mano sapnuose nėra nei motinos, nei tėvo, nei namų. Kaip tik todėl Sibė mane ir rado. Mus suvedė bendrystė – nepavaldi erdvei ir laikui. Ir dar kažkas. Galbūt prievarta. Abi jai nuolankiai paklusom. Kiekviena savaip.
Ar Sibė man pritartų? Ji vėl mane kažkur vedasi.
Gaivus Šeštinių rytmetys. Medinė kaimo bažnytėlė, apsupta Jėzaus žengimo dangun laukiančių žmonių. Jų čia daugiau nei dvylika. Pamaitinti Jo Kūnu ir Krauju, kiekvienas grįš į savo namus, prie subrandinto miežinio alaus, su žirniais šutintų riebių kiaulių kojų ir savo rugių lauko. Senu papročiu apeis kiekvieną lauko pakraštį, magišku lanku apries pasėlius, kad koks nelabasis į juos neįpultų. Iš paskos miklins ir iš miesčiuko atriedėjusi Sibė. Smalsi, su visais drauginga, įskaudintuosius greita paguosti mergelė. Mylinti Dievą. Štai ir šiandien, per Kristaus šventę, ji pamaldžiai kelia žalsvas akis aukštyn tarsi norėdama išvysti, kaip Jis įžengia dangun. Kaip ir kasmet, Šeštines pasitinka tyra – žinguoja prie klausyklos susitaikyti su Viešpačiu. Nusilenkusi Kristui, atvirai išpažįsta: kad dieną naktį skaito „mirties dainių“, kad klausosi jo strazdo, šaukiančio iškirstoj girioj, kad šauksmo kviečiama pas girios brolius kelią mina.
Nūnai Jis iš tiesų kyla aukštyn, ir debesis Jį nuo visų paslepia. Jo žemiškoji misija baigta, ją perims apaštalai. Dabar iš savo irštvos išsirango blogis, ir viskas leista: saulę palaidoti girioj nuogoj, užgniaužti priešmirtines motinų raudas, į tyrlaukius išmesti šventąją vaikystę, Šeštinių dieną Charono barža išplukdyti vyrus, moteris, bamblius.
Netrukus Sibė savo aksomine oda pajus, kaip tvoskia nuo žvaigždžių ledinis vėjas. Girdės strazdą šaukiant, erškėtį skambant. Regės į žydrumą ištiestas Elijo rankas. Ir iš artimųjų kūnų lipdomą juodą tylos olą.
Niekuo nebetikės. Nepuls ieškot atsakymų į klausimus kodėl, už ką, kada ir kaip. Tik stebėsis, kad tokią dieną, vos valandai praslinkus po jos išpažinties, į sodžiaus kiemą nusileido šaltakakčiai angelai.
O nuostabai atslūgus, vėl skaitys. Eilėm sudėtą pranašystę.

7

Likus kelioms minutėms iki pirmos valandos, į mano vienutę atbilda mažaūgė moteriškė su smalos juodumo šiaušeriu ir veidu lyg žebenkšties snukutis. Kažką nesuprantama greitakalbe išpyškinusi, ji duria pirštu į žalias duris biuro galinėje sienoje. Kaip vėliau sužinosiu, ji antrojo aukšto darbuotojų, kuriems turiu garbės priklausyti, viršininkė. Jos vardas Midžela. „Dar viena deivė“, – vypteliu. Bet visi ją vadina „Mydžel“. Nesulaukusi mano atsako, devyngerklė Midžela amteli kaip šuo „lunch lunch“⁷. Smagiai linkteliu ir, tarstelėjusi „thank you“, išjungiu kriokiantį skaitytuvą.
Neblogai susikalbėjom. Gal užsienio kalba ne tokia jau ir reikalinga, kaip lygiadienių krašte visi įsitikinę. Azuritijoj, kaip ir laukinėse džiunglėse, – jei pavyks įrodyti, kad esi to paties kraujo, supras ir priims, o jei ne, jokia kalba nepadės.
Žalios durys veda į nedidelę virtuvėlę, vadinamą „canteen“. Tai – geltonojo rūmo aorta, išnešiojanti informaciją po visą rūmo organizmą. Čia spygso du didžiuliai langai ir ant sienų kaba vaikų piešinėliai. Įžengusi išspaudžiu „hello“, nuo spalvotų žurnalų pakyla keturios galvos ir unisonu ulbteli „how are you?“⁸. Gerai, kad tik tiek, nes ir į tą vienintelį „how are you“ neturiu ką atsakyti. Klesteliu prie stalo, pasiekiu iš pinto krepšelio blizgantį žurnalą ir, nedrįsdama per garsiai čežinti, įsmeigiu akis į pirmąjį puslapį. Nieko nauja, viskas kaip pas mus: įvairiausios būtos ir nebūtos nuogirdos apie žvaigždes ir žvaigždutes, visuomenės grietinėlės pokyliai, gyvybiškai svarbūs patarimai – kaip gyventi, kaip rengtis, ką valgyti, kaip mylėtis, kuo būti, kuo nebūti. Nejudindama galvos, pakeliu akis į šalia sėdinčias koleges – visos renčia ilgus mėsainius, užkąsdamos skrudintomis bulvytėmis, užgerdamos dietiniu limonadu. Dvi įdėmiai analizuoja Biharo dietą, kažką žymisi ant baltų, riebalų lašeliais aptaškytų servetėlių.
Perverčiu vieną žurnalą, išsitraukiu kitą. Turinys panašus, tik datos skiriasi. Imu gailėtis, kad neįsimečiau kokios knygos, bent laikas greičiau prabėgtų, ir dėl tų mėsainių taip seilės nevarvinčiau. Įsignybu – pati pradžia, o jau dėl gurgiančio dūblio išskydau.
Prie vaikiškų piešinėlių pastebiu Sibę. Kažin ką skaito, žymi rodykles. Pirmąsyk šypso. Neslėpdama skorbuto išgurintų dantų ir purpurinių dantenų. Nepaisydama mėlynais žiedais ant kaulėtų blauzdų pražydusių trofinių opų. Kad žiedlapiai nenubyrėtų, ji stypčioja pirštų galais. Mėgina įžiūrėti vaiko ranka pieštą pasaką. Su ilgais lyg vieškelis moters plaukais, prilipusiais prie ledo sienos. Kam jie priklauso? Būtina atspėti arba, brėžiant punktyrus, rasti. Užduotis per sunki net Sibei.
Po pietų pertraukos grįžtu į savo vienutę. Vėl rydau godųjį skaitytuvą, tik dabar jau ne mėlynais, o žaliais lapais. Šiokia tokia įvairovė, tik, kaip prigrasė rūpestingasis Džonas, turiu būti labai atidi, kad nesumaišyčiau spalvotų krūvelių, nes... Leido suprasti, kad tada jau nieko gero nesitikėčiau.
Susikaupiu ir tarsi kokius vaistus skirtingomis ligomis sergantiems ligoniams rūšiuoju mėlynus, žalius ir raudonus popiergalius. Bent iš pradžių privalau padaryti gerą įspūdį. Deja, nepavyksta. Baigiantis darbo dienai, į geltonųjų gipskartonių vienutę įtursena devyngerklė Midžela. Kažką neaiškiai vampteli ir sukikenusi įninka raustis mano tvarkingai sudėtose lapų krūvose. Stoviu priešais ją nelyg policininko sugautas vagis ir viliuosi, kad nebus rasta jokių įkalčių mano kaltei įrodyti. Policininkas gal ir nerastų, bet tik ne akyloji Mustela nivalis⁹. Ji griebia iš žalios krūvelės mėlyną popierių ir, mosuodama man po nosimi, sucypčioja „green green green“¹⁰. Pasigirsta ir populiarieji azuritiški fukinimai. Paklusniai, lyg leisdama uždėti antrankius, ištiesiu abi rankas – viena paimu mėlyną popierių, kita žalią, padedu juos į atskiras krūveles ir išspaudžiu nedrąsų „sorry“¹¹. Midžela įsmeigia į mane anglies juodumo vyzdžius ir pratrūksta sunkiai suprantamu azuritiškos provincijos dialektu. Išskyrus savo naująjį vardą, nieko daugiau nesugaudau. Matyt, todėl, kad atšipusiais dantimis krimtau užsienio kalbas ir dorai jų neperkandau. Esu kalta, kad prieš atvykdama čia patingėjau pasimokyti vinklių dialektizmų, kad būdama svetimšalė nerodau deramos pagarbos mane priglaudusiai tautai, kad esu nepataisoma snobė, o gal net...
– Last chance!¹²– lyg nartus šuo išplečia šnerves Midžela.
– Thank you¹³, – išspaudžiu šypseną.
Taip baigiasi mano pirmoji darbo diena svetingoje Azuritijoje.
Grįžtu į baltąją trobelę. Vos spėju įžengti vidun, pripuolusi šeimininkė pareiškia blogai apskaičiavusi užstatą už nuomą – esą turėjau sumokėti dvigubai tiek. Skėsteliu rankomis – tiek pinigų dabar neturiu, o pirmąją algą gausiu tik po savaitės. Tačiau deiviškajai Ešlin tai nerūpi. Nesiteikusi net išklausyti, ji užbilda mediniais laiptais, kažin kam šūkteli ir netrukus nusileidžia drauge su garbaus amžiaus nepažįstamąja.
– This is Lucy¹⁴, – pristato man tą paniurėlę.
Ešlin pareiškia, kad nuo rytojaus mudvi su Liusi dalinsimės vienu kambariu. Dar priduria, kad ji dirba grybų augykloje ir atvyko iš tų pačių, kaip ir aš, prerijų.
– I am not from prairies, I am from Tatra Mountains!¹⁵– kvykteli Liusi.
Tačiau kanaaniečių deivės palikuonė atsainiai mosteli ranka, ji neįžvelgia skirtumo tarp prerijų ir kalnų faunos.
Žvilgteriu į paniurėlę – ką čia veikia jos amžiaus ypata, ir dar viena? Lyg išgirdusi mano mintis, Liusi nusiminusi mosteli ranka ir, netarusi nė žodžio, vėl užbilda laiptais aukštyn.
– Lucy hardly speaks English¹⁶, – skuba paaiškinti Ešlin.
Pasak jos, kalnietė čia apsigyveno vos prieš mėnesį. Atvyko kartu su vyru, bet lentpjūvėj jam nupjovė koją, tad turėjo grįžti į savo šalį. Atvykėliams gydymas Azuritijoje neįkandamas, būtų neišsimokėję. Liusi liko. Tik jai vienai už visą kambarį esą per brangu mokėti.
Panašią istoriją jau kažkur girdėjau. Ne įvykių detales, bet intonaciją, tuos fatališkus obertonus ir virštonius, nuspalvinančius kasdienišką kalbėjimą ypatingais atspalviais. Girdėjau juos Sibės pusėj. Iš bylojimų apie ledo kape užšalusiuosius: „Ješčio odin bandit stal kalekoj“¹⁷; „Eto vragi naroda a tut ich mogila“¹⁸; „Odnim negodejem menše“¹⁹.
Žvelgdama į mano rūškaną veidą, smaguolė Ešlin mirkteli gagato juodumo akim. Vylingai sušnypščia, kad Liusi kambaryje netrukus apsigyvens du vaikinai iš tolimų stepių, tad bus man su kuo į užeigas ištrūkti.
Šitaip, vos per kelias minutes, viena iš Azuritijos deivių spalvingojo internacionalo gyvenimus surūšiuoja nelyg iš skaitytuvo ištrauktus mėlynus, žalius ir raudonus lapus. Beveik nieko nesupainiodama, išskyrus tą nereikšmingą smulkmeną dėl prerijų ir kalnų. Bet tai joks prožingis – gyvi popierėliai patys į jiems priklausančias krūveles suguls.
Štai ko visada bijojau – būti kitų parašytu, nuspalvintu, padaugintu, išdalintu popierėliu. Kiekviena baimė – slaptas lūkestis, o jie, kaip žinia, pildosi.
Taip pat bijau gyventi pagal dienotvarkę, ryškiu magnetu prispaustą prie šaldytuvo. Bijau spalvų, efemeriškų vizijų, bijau vožtis rimtu veidu ant žliugino šaligatvio. Bijau kitų prišildytais ir užkalbėtais ilgais penktadienio pavakariais išgirsti gerąją naujieną. Bijau tampyt kutus flanelinės vaikystės, bijau įplyšusių, vis niekaip nenubėgančia akimi savo kojinių. Bijau, kad pradėsiu rimuoti pusryčius, pietus bei vakarienę ir, užbarsčiusi prėskais prisiminimais, naktovidžiais slapta čioplosiu. Bijau narciziškos senatvės, suvokimo, kad dar prieš tuščiai prašvilptą dešimtmetį mano protas veikė nepalyginti geriau. Bijau veidrodinių erdvių – jose per daug apokaliptinių regėjimų, klonuotų reminiscencijų, padauginto, nukopijuoto mano kūno. Bijau psichologiškai, semantiškai, fiziškai būti suskaidyta į segmentus, semas, logiškas ir alogiškas struktūras. Bijau pati šio skaidymo imtis. Bijau nebetilpti į žodį, kuriame tarpsta ir miršta daiktiškasis mano pasaulis. Bijau iš nuobodulio griebtis begalę kartų išardyto metaforinio būties nėrinio. Bijau pasenti tiek, kad būčiau per sena numirti.
Mano baimės keičia formas. Iš aptakių, moteriškų tampa tiksliomis, proporcingomis norams, galioms ir aplinkybėms. Kartais apsistoja ten, kur manęs nėra, bet kur norėčiau ar turėčiau būti. Blaškosi tarp šiapus ir anapus, vidaus ir išorės. Iš tolo rūpestingai mane uosto. Ne visuomet užpuola.
Nenumanau, ko bijo Sibė. Tačiau žinau, kas jos daugiau nebegąsdina. Padangėj užgargėjusios grįžimo eketės. Stovintis sielos vanduo. Nutraukytos laiko rodyklės. Apgaulė. Skausmas. Kerštas. Išdavystė. Nuodėmė. Tikriausiai meilė ir mirtis. Ramiai pasenusių vaikų oksimoronai.
Sibė visuomet jauna. Gyvų ir mirusių pasauly. Tiesa, be jaunystės požymių.

--------------

¹Įstatymas – taiga, lokys – teisėjas (rus.).
² Evenkų tautos, gyvenančios Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, ugnies dievas. Evenkų pasakojimuose aiškinama, kad garsusis Tunguskos meteorito sprogimas, įvykęs 1908 m. virš didžiulės Rytų Sibiro teritorijos (tarp Lenos ir Akmenuotosios (Podkamenaja) Tunguskos upių), buvo ugnies dievo Ogdy kerštas.
³„Sveiki“, „labą vakarą“, „labanakt“ (angl.).
⁴ Jokių problemų (angl.).
⁵ Ar norite išsaugoti dokumentą? (Angl.)
⁶ Kaip sekasi? (Angl.)
⁷ Pietūs, pietūs (angl.).
⁸ Kaip sekasi? (Angl.)
⁹Žebenkštis (lot.).
¹⁰Žalias, žalias, žalias (angl.).
¹¹ Atsiprašau (angl.).
¹² Paskutinis šansas! (Angl.)
¹³ Dėkoju (angl.).
¹⁴ Tai – Liusi (angl.).
¹⁵ Aš ne iš prerijų, iš Tatrų kalnų! (Angl.)
¹⁶ Liusi beveik nekalba angliškai (angl.).
¹⁷ Dar vienas banditas tapo luošiu (rus.).
¹⁸ Tai – liaudies priešai, o čia jų kapas (rus.).
¹⁹ Vienu niekšu mažiau (rus.).

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Iš bosnių k. vertė Aistė Urbonienė

Sabahudinas Hadžialićius (g. 1960) yra garsus Balkanų šalyse rašytojas ir žurnalistas iš Bosnijos ir Hercegovinos, daugelio poezijos, aforizmų, pjesių, satyrų ir novelių knygų autorius. Jo kūryba išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, knygos išleistos Europoje ir JAV. S. Hadžialićius yra rašytojų sąjungų Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje narys, taip pat Žurnalistų draugijos Bosnijoje ir Hercegovinoje narys, meno ir kultūros žurnalo ,,Diogen“ vyriausiasis redaktorius, nepriklausomų intelektualų „Circle 99“ narys ir POETAS del MUNDO ambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2014 m. S. Hadžialićiaus kūryba įvertinta Libane įsteigta garbinga Naji Naaman kūrybiškumo premija. Lietuvos skaitytojams jo kūryba pristatoma pirmą kartą.

VERTĖJA

Būti

Išdžiūvusios smegenys,
bevertės,
numestos
mano nerimui
papjauti,
iš naujo
apdorotos
prieš
mane.
Prieš
mane.
Prieš
viską,
ką
galvoju.

Bosnija (ir Hercegovina) 2030
(iš Alavinio kareivėlio skaitmeninio dienoraščio)

Jie
nemeluoja,
čia nėra
kam meluoti!
...
Jie
nesislepia,
čia nėra
nuo ko
slėptis!
...
Jie
negyvena,
čia nėra
dėl ko
gyventi!
...
Jie yra
mūsų vizijų,
spėjimų
ir vilčių
Sodoma ir Gomora.
Jau dabar!

*

Bėgi
tiktai
iki kito
atsitrenkimo
į save.
Su tykojančia
dar didesne
neviltim.

*

Beprotiška
stebėti
kaip
į dulkes
pažyra
vienatinės
svajonės.
Sūkuriai
vaiduokliai
iliuzijos
sukuria
jas
iš
naujo.
Ir kaip
man
tuomet
sužinoti
kaip
žaist
šį žaidimą.

Sarajevas tuomet... ir dabar

Rytas
Sarajeve
skęsta rūke,
kaip ir pernai.
Siela mano
pilna laukimo
šį vakarą,
niūrų ir šlapią.
Šalta, birželis.
Vakaras.
Rytas.
Rytoj ir vėl.

Gyvenimas

Kvėpuoti
kartais
net nesinori
nes ji tai daro
už mane.

Bohemiška siela

Mano siela
išvargus klajoja.
Jei užtiksi ją,
atsitrauki.
Akmenį mesk.
Net du.
Niekada neatleisiu,
jeigu pramesi.

Margaritas ante portas

Jos troškimai
nenuilstamai
ieško
manęs.
Bet
jos siela
meldžia
ramybės.
Nepaliesta
vilties.
O viltis
miršta paskutinė.
Laimei!

XXI amžiaus Meistras ir Margarita

Įkaitusi
mano tuštybė
persmelkia
poras.
Visi už borto! –
sušunka
katinas
juodas,
kai geismų tramvajus
galvą nupjauna
nebaigtam personažui.
Gyvenau per trumpai,
kad būčiau
supratęs,
jog
negyvenau!

Būti savimi
Dabar ir čia

Atspindys veidrodyje
pabėga nuo manęs.
Atspindys veidrodyje
išlieka regimas.
Esu čia.
Apgaubtas vilties.

Neišbaigtas Sizifas

Veidrodis
įskilo,
kai pabandžiau
pakeisti savo –
laisvo,
mąslaus ir stebinčio
poeto atvaizdą.
Bandžiau
savo atvaizdu
atitikti
veidrodinį jo
atspindį.
Nesiveržti į priekį!
Nebūt geresnis už kitus!

Likt normalus ir baikštus!
Bespalviu veidu be gelmės!
Veidrodis to neatlaikė.
Likau nuošaly,
kaip tas,
kuris ką tik pabandė
ir
liko ilsėtis.

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Romano fragmentas

Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“ („Der abenteuerliche Simplicissimus Deutsch“, 1669), kurio ištrauka pateikiama lietuvių skaitytojui, yra itin svarbus XVII a. vokiečių rašytinės kultūros paminklas.

H. J. Ch. Grimmelshausenas buvo neįtikėtinai apsiskaitęs žmogus, sugebėjęs savo žinias genialiai įpinti į sąmojingą, įdomią, sodrią Trisdešimties metų karo įvykius atspindinčią istoriją. Šis kūrinys vadintinas romanu tik sąlyginai – „Simplicijaus nuotykiai“ netelpa į siaurus kokio nors vieno žanro rėmus, tai – nuotykių, satyros, šelmių, istorinio romano, socialinės kritikos, kelionių, fantastikos bei visų įmanomų literatūrinių elementų lydinys. Ne veltui iš šio šedevro mokėsi Johannas Wolfgangas von Goethe ir Günteris Grassas, kurdami savo didžiuosius kūrinius.

Tiesa, dar visai neseniai skaičiusiųjų „Simplicijaus nuotykius“ buvo kur kas mažiau, nes barokinė autoriaus kalba ilgainiui tapo sunkiai suprantama netgi vokiečių skaitytojui. Vis dėlto, rašytojo Reinhardo Kaiserio šiuolaikiškai apdorotas, H. J. Ch. Grimmelshauseno romanas tarsi naujai atgimė ir tapo tikru Vokietijos literatūrinio gyvenimo stebuklu.

VERTĖJAS

Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

1 skyrius. Pasakoja apie Simplicijaus valstietišką kilmę ir tokį patį auklėjimą

Dabar (kai manoma, kad artėja pasaulio pabaiga) paprastus žmones, atrodo, bus apėmusi keista liga: vos tik susitaupę ir sukrapštę bent kiek pinigo, jie tuojau prisiperka kvailų naujamadiškų drapanų su daugybe šilkinių kaspinų, o prakutę ir pagarsėję, tuojau užsimano riterių ar senos kilmingos giminės vardų. Bet dažnai iškyla aikštėn, kad jų proseneliai buvo padieniai darbininkai, prekių išvežiotojai ir nešikai, jų pusbroliai – asilų varovai, broliai – tarnai ir budeliai, seserys – kekšės, motinos – sąvadautojos ar net raganos, trumpai tariant, kad visa jų giminė iki pat trisdešimt antros kartos yra tokia pat nešvari ir negarbinga kaip Prahos cukraus virėjų cecho vagys. Ta naujoji šviesuomenė dažnai pati tokia juoda, tarsi būtų gimusi ir užaugusi Gvinėjoje.

Aš nenorėčiau būti lyginamas su tokiais kvailais žmonėmis, nors pats, tiesą sakant, dažnai įsivaizduodavau, kad esu didelio ar bent jau paprasto kilmingo žmogaus vaikas. Nes iš prigimties visuomet buvau linkęs prie poniško darbo, kad tiktai būčiau turėjęs, kaip ir už ką prie jo prieiti. Vis dėlto mano kilmę ir auklėjimą lengvai galima palyginti su kunigaikščio, jeigu neimsim domėn vieno didelio skirtumo.

Ką, ką?

Na, mano tėvonas (Špesarte taip vadinami tėvai) turėjo rūmus, neblogesnius už kitus ir net gražesnius, negu koks nors karalius galėtų pasistatyti savo rankomis. Jie buvo tinkuoti moliu ir dengti ne aižiom čerpėm, šaltu švinu ar raudonu variu, o šiaudais, kurių stiebai brandina kilnius grūdus. O kad parodytų savo aukštą kilmę ir didelius turtus, mano tėvonas liepė apsupti rūmus ne akmenų, kurių pilna pakelėse ar nederlingose vietose iškasama iš žemės, ir juo labiau ne pagal didelių ponų madą niekam vertų, kaipmat padaromų ir išdegamų plytų tvoromis, bet ąžuolais, naudingais, kilniais medžiais, ant kurių auga keptos dešros ir riebūs kumpiai ir kuriems reikia šimto metų, kad išaugtų. Kur tu rasi tokį valdovą, kuris jam šiuo punktu prilygtų?

Viduje visus kambarius, sales ir menes tėvonas tik todėl davė ištisai juodai išdažyti dūmams, kad ta spalva pastoviausia pasaulyje ir kad tokiam paveikslui, iki bus baigtas, reikia daugiau laiko negu gabiam dailininkui jo geriausiems darbams. Apmušalai tenai buvo iš pačios ploniausios žemėje medžiagos, nes tie, kurie mums juos gamino, senų senovėje kaip audėjai drįso varžytis su pačia Minerva. Langus jis tiktai todėl pavedė tvarkyti Niklui Bestikliui, kad žinojo, jog popieriniams nuo kanapių ar linų pasėjimo iki galutinio jų pagaminimo reikia daugiau laiko ir darbo negu geriausiam ir skaidriausiam Murano stiklui. Mat jo luomas vertė manyti, kad viskas, kas sunkiai padaryta, yra ypač vertinga ir dėl to itin brangu, o visi brangūs dalykai kilmingiems labiausiai tinka.

Vietoj pažų, liokajų ir arklininkų jis laikė avis, ožkas ir kiaules, kurios kiekviena, tvarkingai aptaisyta savo natūralia livrėja, man tarnaudavo ganykloje, kol parvarydavau namo. Ginklų ar šarvų menė buvo pilna arklų, kauptukų, kaplių, kastuvų, šienšakių ir mėšlašakių, su tais ginklais jis kasdien mankštinosi. Mat kaupti ir rauti kelmus buvo jo disciplina militaris, kaip senovės romėnams taikos metu. Kinkydamas jaučius praktikavosi komanduoti, arimas atstojo karo žygį, o mėšlo mėžimas – aristokratišką pramogą turnyrą. Tokiu būdu valdė pasaulį, kiek jo galėjo užgriebti, ir su kiekviena pjūtimi gabeno namo gausų grobį.

Visa tai man nieko nereiškia ir aš nė trupučio neriečiu nosies, kad niekas negalėtų iš manęs šaipytis kaip iš naujųjų aristokratų, nes nelaikau savęs viršesniu už tėvoną, kuris tą savo būstą buvo pasistatęs jaukioje vietoje, tai yra Špesarte, kur vilkai sutemus stūgaudami linki vienas kitam labos nakties. Nieko apie mano tėvono giminę, kilmę ir vardą nepasakoju visų pirma dėl to, kad nenoriu labai išsiplėsti ir kad nesiekiu įrodyti savo aristokratiškos kilmės ir patvirtinti jos priesaika. Užteks žinoti, kad gimiau Špesarte.

Dabar, kai jau aišku, koks prašmatnus buvo mano tėvono ūkis, kiekvienas protingas žmogus supras, kad mano auklėjimas buvo toks pat ir panašus – ir kas taip mano, tas neklysta. Mat dešimties metų jau buvau perpratęs minėtas kilmingas savo tėvono pratybas, o kaip mokinys visiškai galėjau varžytis su Amfisteidu, apie kurį Suidas sako, kad suskaičiuoti jis mokėjo tik iki penkių. Galbūt mano tėvonas jautėsi esąs aukščiau tokių dalykų ir laikėsi šių dienų papročio, kai prakilnūs ponai paprastai nešvaisto laiko studijoms ar, kaip jie sako, mokykliniams niekams, nes samdo žmones, kurie vietoj jų tepasi pirštus rašalu. Beje, aš buvau puikus muzikantas ir gebėjau dūdmaišiu pagroti daug puikių ilgesingų dainų. Kai dėl teologijos, tai niekas manęs neįtikins, kad visame krikščioniškame pasaulyje tuomet buvo dar bent vienas mano amžiaus vaikas, kuris būtų galėjęs su manimi lygiuotis, nes aš nieko nežinojau apie Dievą ir žmones, dangų ir pragarą, angelus ir velnius ir neskyriau gėrio nuo blogio. Tad galima nesunkiai įsivaizduoti, kad gyvenau su tokia pat teologija kaip mūsų pirmieji protėviai rojuje, kurie dėl savo nekaltumo nežinojo, kas yra liga, mirties patalas ir mirtis, o juo labiau apie prisikėlimą. O, pasakiškas gyvenime (galima sakyti, ir asiliškas), kai galima nesirūpinti medicina! Lygiai taip pat galima įsivaizduoti mano patirtį teisės ir visų kitų pasaulio menų ir mokslų srityse. Taip, mano nežinojimas buvo toks tobulas ir nepriekaištingas, kad net negalėjau suprasti, jog nieko nežinau. Ir aš darsyk kartoju: o, pasakiškas gyvenime, tada man duotas! Tačiau tėvonas nenorėjo, kad aš ilgai mėgaučiausi tokia laime, ir manė, kad man, kaip aukštos kilmės asmeniui, dera atitinkamai kilmingai gyventi ir elgtis, todėl pradėjo mane mokyti aukštesnių dalykų ir skirti sunkesnes užduotis.

2 skyrius. Aprašo pirmą Simplicijaus tarnybos pakopą, taip pat šlovina piemenis ir duoda puikų pamokymą

Jis suteikė man aukščiausią titulą, ne tik savo dvare, bet ir visame pasaulyje, tai yra padarė piemeniu. Pirmiausia patikėjo kiaules, paskui ožkas ir galop visą avių bandą, kurią turėjau sergėti, ganyti ir ginti nuo vilko, ir ne kuo nors kitu, o dūdmaišiu, nuo kurio garso, kaip rašo Strabonas, avys ir ėriukai Arabijoje tunka.

Tuomet aš, matyt, buvau panašus į Dovydą, tiktai jis vietoj dūdmaišio turėjo arfą – nebloga pradžia man ir geras ženklas, kad ilgainiui, jeigu šypsosis laimė, vieną dieną galiu išgarsėti visame pasaulyje. Mat nuo pat pasaulio pradžios aukšti asmenys dažnai buvo piemenys, kaip skaitome Šventajame Rašte apie Abelį, Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir jo sūnus ir net patį Mozę, kuris iki tol, kol tapo šešių šimtų tūkstančių izraelitų vadu ir įstatymų skelbėju, rašoma, ganė savo uošvio avis. Jei kas nors man sakys, kad tai buvo šventi, Dievui atsidavę žmonės, o ne kokie nors Špesarto kaimų vaikigaliai, kurie nieko nežino apie Dievą, aš su tuo sutiksiu. Bet argi mano tuolaikė nežinia dėl to kalta? Panašių atvejų kaip Dievo išrinktojoje tautoje buvo ir tarp senovės pagonių. Kilmingos romėnų giminės, be abejo, todėl vadinosi Babuličiais, Statilijais, Pomponijais, Vitulijais, Vitelijais, Anijais ir Kaprijais, kad prekiavo tokiais gyvuliais, o galbūt ir vaikščiojo paskui jų uodegas. Romulas ir Remas taip pat buvo piemenys. Spartakas, taip gąsdinęs ir šiurpinęs visą Romos valdžią, buvo piemuo. Ką, ką? Piemenys, kaip rodo Lukiano „Pokalbis su Elena“, buvo Paris, karaliaus Priamo sūnus, ir Anchisas, Trojos kunigaikščio Ėnėjo tėvas. Ir gražuolis Endimionas, kurio geidė nekaltoji Luna, buvo piemuo, taip pat rūstusis Polifemas, o ir patys dievai, kaip sakė Kornutas, nesigėdino šios profesijos: Apolonas ganė Tesalijos karaliaus Admeto karves. Merkurijus ir jo sūnus Dafnis, taip pat Panas ir Protėjas buvo puikūs piemenys, – dėl to kvaili poetai juos ir šiandien laiko piemenų globėjais. Meša, Moabo karalius, buvo piemuo, kaip rašoma Antroje Karalių knygoje. Kyras, galingasis persų karalius, ne tik užaugo Mitridato, piemens, globojamas, bet ir pats ganė. Piemuo buvo Gigesas, o paskui dėl savo žiedo tapo karaliumi. Izmailas Sofi, persų karalius, jaunystėje taip pat ganė galvijus, tad Filonas Judėjas iš Aleksandrijos, rašydamas apie Mozės gyvenimą, matyt, neklysta, kai sako, kad piemenystė yra ruošimasis valdyti ir jo pradžia, nes kaip kovingos ir karingos sielos iš pradžių yra ugdomos ir žadinamos medžiojant, taip tas, kurios rengiamos valdyti, iš pradžių reikėtų išmokyti meilingo, švelnaus piemens darbo. Visa tai mano tėvonas, matyt, puikiai suprato, ir net šią valandą man tai teikia nemažų vilčių, kad manęs laukia puiki ateitis.

Tačiau, grįžtant prie mano bandos, reikia pasakyti, kad apie vilką aš nusituokiau tiek pat mažai, kaip ir apie savo nežinojimą. Dėl to tėvonas nesiliovė mane mokęs. Jis sakė:

– Vaiki, būk atidus. Neduok avims plačiai pasklisti ir nesiliauk pūtęs dūdmaišio, kad neateitų vilkas ir nepridarytų bėdų, tai toks keturkojis nenauda ir vagis, kuris ėda žmones ir gyvulius. O jei neklausysi, aš tau šonus išlyginsiu.

Ir aš taip pat maloniai paklausiau:

– Tėvonėl, pasakyk man, kaip tas vilkas atrodo! Aš dar niekad jo nemačiau!

– Ak tu, avine netašytas, – atsakė jis, – koks kvailas buvai, toks ir liksi visą gyvenimą. Man galva neišneša, kas iš tavęs bus. Šitoks drimelis išaugai, o dar nežinai, kas per nenauda yra vilkas, tas keturkojis vagis.

Paskui davė dar daugiau pamokymų, o galop supyko ir nuėjo sau burbėdamas, nes jam atrodė, kad mano kvaila galva nesupranta jo subtilių kalbų.

3 skyrius. Pasakoja apie ištikimo dūdmaišio užuojautą

Nuo tada su savo dūdmaišiu kėliau tokį erzelį, kad nuo jo darže galėjo išdvėsti varlės, ir jaučiausi daugmaž saugus nuo vilko, kuris man neišėjo iš galvos. O kad prisiminiau savo momos (momomis Špesarte ir Fogelberge vadinamos motinos) žodžius, kuri vis sakė bijanti, kad nuo mano dainavimo gali užversti kojas vištos, ėmiau ir dainuoti, kad vilkai dar labiau bijotų, ir plėšiau dainą, kurią buvau išmokęs iš momos...

Man plyšaujant tą dainą mane ir mano avis staiga apsupo būrys kirasyrų, kurie buvo pasiklydę tankiame miške, o paskui pagal mano muziką ir piemeniškas komandas vėl radę kelią.

„Oho, – pagalvojau aš. – Kokie keisti padarai. Tai štai kokie tie keturkojai nenaudos ir vagys, apie kuriuos kalbėjo mano tėvonas.“ Mat iš pradžių (lygiai kaip kadaise Amerikos gyventojai, pamatę ispanų kavaleriją) arklius ir žmones palaikiau vienu gyvuliu ir pamaniau, kad čia turi būti vilkai. Todėl norėjau tuos baisius kentaurus išgąsdinti ir nuvaryti. Bet vos tiktai spėjau tuo tikslu pripūsti dūdmaišį, vienas jų nutvėrė mane už pakarpos ir taip smarkiai sviedė ant vieno jų pasigrobto iš valstiečio arklio, kad persiverčiau per jį ir kitoje pusėje nukritau ant savo mielo dūdmaišio, kuris ėmė taip gailiai ūbauti, lyg būtų šaukęsis viso pasaulio gailesčio. Tačiau tai nieko nepadėjo; nors jis iki pat paskutinio atodūsio virkavo dėl mano nelaimės, aš vėl turėjau užsikabaroti ant arklio, kad ir ką vargšas giedojo ar pasakojo. Labiausiai mane širdino tai, kad tie raiteliai aiškino, jog aš krisdamas savo dūdmaišį užgavau ir jis dėl to taip nežmoniškai klykia.

Ir ta kumelė tolygia risčia, lyg būtų viso pasaulio judėjimo priežastis, gabeno mane iki mano tėvono ūkio. Tuo metu į galvą lindo keistos mintys, mat dėl to, kad sėdėjau ant padaro, kokio dar niekada nebuvau matęs, įsivaizdavau, kad ir pats virsiu tokiu geležiniu bernu. O kad nepavirtau, pamaniau, jog tie nematyti svečiai čia atsirado tik tam, kad padėtų man parvaryti namo avis, juolab kad jie nė vienos nesuėdė ir visas jas ramiai gražiai tiesiu taikymu ginė į mano tėvono ūkį. Tad vis dairiausi, ar jis ir moma neišbėgs mūsų pasitikti ir gražiai pasveikinti. Bet veltui. Jis ir moma, kartu su mūsų Urzele, vienintele mano tėvono dukra, nelaukė šių neprašytų svečių ir buvo pasprukę pro užpakalines duris.

4 skyrius. Simplicijaus rezidencija užgrobiama, išplėšiama ir nusiaubiama, kariai joje daro, ką išmano

Aš visai netrokštu taikų skaitytoją paskui tuos raitelius atvesti į savo tėvono ūkį ir namą (nes tenai jo lauks visokių gana šiurpių dalykų), tačiau to reikalauja mano istorija, kurią noriu papasakoti maloniems palikuonims, kad žinotų, kokie žiaurūs dalykai kartais dėjosi tame mūsų vokiškame kare, ir visų pirma savo paties pavyzdžiu paliudyti, kad visas tas blogis buvo mums į naudą, dažnai reikalingas ir pasiųstas maloninga Aukščiausiojo valia. Kadangi, mielas skaitytojau, kas būtų man pasakęs, kad danguje yra Dievas, jeigu kareiviai nebūtų suniokoję mano tėvono namo ir per tai neprivertę manęs nueiti pas žmones, iš kurių paskui tiek daug patyriau? Anksčiau aš nieko daugiau nežinojau ir negalėjau nieko daugiau įsivaizduoti, kaip tik, kad mano tėvonas, moma, aš ir kiti šeimynykščiai esame žemėje vieni, nes nepažinojau daugiau nė vieno žmogaus ir nemačiau jokio kito žmogiško būsto, kaip tik tą, kuriame visąlaik leidau dienas. O paskui sužinojau, kaip žmonės ateina į šį pasaulį ir turi iš jo išeiti. Aš tik atrodžiau kaip žmogus ir vadinausi krikščioniu, o šiaip buvau tiktai gyvulys! Tačiau Aukščiausiasis gailestingomis akimis žvelgė į mano nekaltybę ir norėjo, kad aš pažinčiau ir jį, ir save. Ir nors turėjo tam tūkstančius visokių būdų, matyt, panoro pasirinkti tokį, kad mano tėvonas ir moma būtų nubausti, kaip pavyzdys kitiems, už tai, kad mane taip nerūpestingai auklėjo.

Raiteliai pirmiausia nuvedė savo arklius į tvartą. Paskui kiekvienas ėmėsi to, kas jiems buvo privalu, ir viskas, ką jie darė, virto naikinimu ir pražūtimi. Kai kurie, tiesa, ėmė skersti, virti ir kepti, lyg ruoštų linksmą pasibuvimą. Tačiau kiti name viską nuo viršaus iki apačios krėtė. Net gera vieta neliko neišnaršyta, tarsi joje būtų buvusi paslėpta Kolchidės aukso vilna. Kiti rišo į didelius pundulius medžiagas, drabužius ir visokius namų rykus, tarsi būtų norėję juos gabenti į sendaikčių turgų. O ko neketino imti, tą daužė, laužė. Keli kardais smaigstė šieną ir šiaudus, tarsi būtų dar negana nusmeigę avių ir kiaulių. Kiti pylė iš patalų plunksnas ir vietoj jų kimšo lašinius, vytintą mėsą ir visokius daiktus, tarsi ant jų paskui būtų buvę patogiau miegoti. Kiti daužė krosnis ir langus, tarsi būtų norėję paskelbti amžiną vasarą. Kojomis lygino vario ir alavo indus ir sumaitotus dėjo į krūvą. Degino lovas, stalus ir suolus, nors kieme gulėjo daugybė sausų malkų. Sudaužė visus puodus ir dubenis, tarsi kepsnį jiems būtų labiau patikę valgyti nuo smaigo, tarsi pas mus būtų ketinę vaišintis tiktai tą vieną kartą.

Gėda sakyti, bet mūsų merga tvarte buvo taip pamaloninta, kad paskui negalėjo iš jo išeiti. Berną surištą paguldė ant žemės, atidarė jam pagaliu marmūzę ir supylė į gerklę visą kibirą srutų, kurias vadino švedišku gėrimu. Ir taip privertė dalį jų nuvesti į kaimą, kur sugavo daugiau žmonių ir gyvulių ir visus atvarė į mūsų kiemą, tarp jų mano tėvoną, momą ir mūsų Urzelę.

Paskui ėmėsi nusukinėti nuo pistoletų titnagus ir vietoj jų įsukinėti vyrų pirštus ir taip vargšus kankinti, lyg ruošdamiesi deginti raganas, o vieną sugautą valstietį įgrūdo į krosnį ir pakūrė po juo ugnį, nors jis dar nieko nebuvo prisipažinęs. Kitam aprišo galvą virve ir taip ėmė ją sukti pagaliu, kad jam iš burnos, nosies ir ausų pasipylė kraujas. Trumpai tariant, kiekvienas turėjo savo būdą, kaip kankinti valstiečius, ir kiekvienas jų sulaukė vis kitokios kančios.

Tiktai mano tėvonui, kaip man tada atrodė, labai pasisekė, nes jis juokdamasis prisipažino, ką kiti buvo priversti pasakyti kentėdami ir gailiai dejuodami. Tokios garbės, aišku, sulaukė todėl, kad buvo šeimininkas. Jie pasodino jį prie ugnies, surišo rankas ir kojas taip, kad negalėtų pajudinti, ir ištrynė padus šlapia druska, o mūsų senoji ožka ją vis laižė ir, matyt, taip jį kuteno, kad jis vos nesprogo iš juoko. Jis kvatojosi taip linksmai, jog ir aš, kad palaikyčiau jam kompaniją ar kad man daugiau niekas neatėjo į galvą, iš širdies jam pritariau. Šitaip kvatodamasis jis pripažino savo kaltę ir pasakė, kur paslėptas lobis su daug daugiau aukso, perlų ir papuošalų, negu buvo galima tikėtis rasti pas valstietį.

Apie sugautas žmonas, dukras ir tarnaites nieko tikro negaliu pasakyti, nes kareiviai man neleido žiūrėti, ką su jomis daro. Tik žinau, kad jos visose mūsų namo kertėse baisingai klykė, ir manau, kad mano momai ir Urzelei teko ta pati dalia kaip ir kitoms. Vidur tos velniavos aš sukau smaigą su mėsa ir padėjau per pietus pagirdyti arklius, per tai pakliuvau į tvartą ir pamačiau mūsų tarnaitę. Ji buvo taip keistai visa sutaršyta, kad aš ją vos pažinau. Ir ji silpnu balsu pasakė:

– Tu, vaiki, bėk, kitaip raiteliai tave išsives, bandyk nuo jų pasprukti, nes matai, kas čia darosi...

Daugiau nieko neįstengė pasakyti.

5 skyrius. Kaip Simplicijus deda į kojas ir kaip jį išgąsdina supuvę medžiai

Tada aš supratau, kokioje nelaboje padėtyje esu atsidūręs, ir ėmiau sukti galvą, kaip man gudriau pasprukti. Ir kur? Su tokiu menku protu neįstengiau nieko gero sumesti. Tačiau pavakare vis dėlto pavyko pabėgti į mišką. O dabar kur? Mat mišką ir kelius žinojau tiek pat, kiek kelią ledjūriu pro Novaja Zemliaį Kiniją. Mane gaubė tamsi kaip derva naktis ir saugojo nuo pavojų, tačiau tamsiam mano protui ji nebuvo pakankamai tamsi, todėl nulindau į tankius krūmus, kur girdėjau ir kankinamų žmonių klyksmus, ir lakštingalų čiulbesį. Tie paukštukai nieko nežinojo apie valstiečius, kurie kartais taip pat vadinami laisvais paukščiais. Jie neužjautė jų ir nesiliovė dėl jų bėdų labai švelniai čiulbėję. Todėl nesukdamas sau galvos atsiguliau ir ramiai užsnūdau.

Kai paskui rytuose sutvisko rytmečio žvaigždė, pamačiau liepsnų apimtą tėvono namą, kurio niekas negesino. Aš išlindau iš slėptuvės tikėdamasis sutikti ką nors iš tėvono žmonių, tačiau mane tuojau pastebėjo penki raiteliai ir ėmė rėkti:

– Eikš čionai, vaiki, jei ne, tegu mane velniai, padarysiu, kad tau garas iš koserės parūks!

O aš stovėjau kaip mietą prarijęs ir išsižiojęs, nes nežinojau, ko tie raiteliai nori ir ko jiems iš manęs reikia. Ir kai aš taip į juos žiūrėjau lyg ožys į naujus vartus, o jie negalėjo pas mane per pelkę ateiti ir, aišku, dėl to labai siuto, vienas ėmė ir pykštelėjo iš šautuvo į mane. Staigus blyksnis ir netikėtas sprogimas, kuris daugsyk sustiprintas aido atrodė dar baisesnis, mane taip labai išgąsdino, mat nieko panašaus nebuvau nei girdėjęs, nei matęs, kad aš kaipmat kritau ant žemės ir sustingau iš baimės. Raiteliai nujojo savo keliu ir paliko mane gulėti, aišku, manydami, kad esu negyvas, ir aš visą dieną neišdrįsau atsistoti ir išgulėjau iki vakaro.

Tiktai užėjus nakčiai atsikėliau ir ėjau per mišką, kol priekyje pamačiau šviečiant supuvusį medį, kuris mane vėl išgąsdino. Tuojau apsigręžiau ir ėjau tol, kol vėl pamačiau tokį medį ir puoliau į kitą pusę. Taip laksčiau visą naktį šen ir ten, nuo vieno supuvusio medžio prie kito. Galop sulaukiau pagalbos iš maloningos dienos, paliepusios medžiams jos akivaizdoje manęs netrikdyti. Tačiau man to toli gražu neužteko, nes širdis buvo pilna baimės ir išgąsčio, kojos pilnos nuovargio, tuščias skrandis pilnas alkio, burna pilna troškulio, galva pilna kvailų pramanų, o akis merkė miegas. Bet aš vis tiek ėjau toliau, tik nežinojau kur, ir kuo ilgiau ėjau, tuo giliau lindau į mišką ir tolau nuo žmonių.

Tuomet patyriau ir pajutau – tačiau pats to nesuvokdamas – kas yra nesupratimas ir nežinojimas. Neprotingas žvėris manimi dėtas būtų greičiau sumetęs, ką jam daryti, kad liktų gyvas. O man užteko proto tik tam, kad vėl užėjus nakčiai įsiropščiau į medžio drevę ir tenai apsinakvočiau.

6 skyrius. Trumpas ir toks dievobaimingas, kad Simplicijus dėl to netenka sąmonės

Vos tiktai patogiai įsitaisiau nakčiai, išgirdau balsą:

– O didžiule meile mums, nedėkingiems žmonėms! Ak mano vienintele paguoda! Mano viltie, mano turte, mano Dieve! – ir panašių žodžių, kurių negalėjau nei įsiminti, nei suprasti.

Tokios kalbos mano padėtyje atsidūrusį krikščionį turėjo pradžiuginti, paguosti ir pralinksminti. Tačiau, o naivume ir nežinojime! Man jie buvo tuščias garsas ir visiškai nesuprantama kalba, kurios aš ne tiktai kad nesuvokiau, ji mane gąsdino savo keistumu. Bet išgirdęs, kad alkis ir troškulys to, kuris taip kalbėjo, bus numalšinti, mano paties nepakenčiamas alkis patarė ir man sėsti prie jo stalo.

Taigi sukaupiau drąsą, išlipau iš drevėto medžio ir ėmiau artintis prie to balso. Tada išvydau aukštą vyrą ilgais tamsiais žvilgančiais plaukais, krentančiais jam ant pečių. Jis buvo su susivėlusia šveicariška barzda. Jo veidas atrodė gelsvai blyškus, tačiau išties malonus, o vilkėjo ilgą durtinį su tūkstančiu įvairių lopų, daug kur užsiūtų vienas ant kito. Kaklą ir liemenį kaip šventasis Vilhelmas buvo apsivyniojęs sunkia geležine grandine ir, mano akimis žiūrint, atrodė toks bjaurus ir baisus, kad ėmiau drebėti kaip perlytas šuo. Dar labiau mane gąsdino maždaug šešių pėdų aukščio krucifiksas, kurį jis spaudė prie krūtinės. Ir neišmanydamas, kas tai galėtų būti, aš galvojau tik viena: „Tas senis, matyt, vilkas, apie kurį mano tėvonas andai pasakojo.“

Persigandęs čiupau dūdmaišį, vienintelį savo turtą, išgelbėtą nuo raitelių, ir ėmiau jį pūsti, maigyti ir iš visų jėgų laidyti gerklę, kad išsigelbėčiau.

Atsiskyrėlį ši staigi tokioje atokioje vietoje neįprasta muzika gerokai nustebino. Jis, aišku, pamanė, kad jį, kaip šventąjį Antaną, aplankė šėtono šmėkla, norėdama sugundyti ir atitraukti nuo maldų. Bet vos tiktai atsitokėjęs ėmė šaipytis, vadinti mane savo gundytoju drevėje, į kurią buvau vėl įlindęs. Jis taip įsidrąsino, kad ėmė artintis prie manęs, kad išjuoktų kaip žmonių giminės priešą.

– Cha, – kalbėjo jis, – tai tu esi tas, kuris be Dievo žinios gundo šventuosius...

Aš daugiau nieko nesupratau, nes kai jis visai prisiartino, mane suėmė toks siaubas ir baimė, kad praradau visas jusles ir kritau be sąmonės.

7 skyrius. Simplicijus maloniai pavaišinamas skurdžiame būste

Kaip vėl atgavau amą, nežinau, – atsimenu tik tiek: senis, kai atsibudau, laikė mano galvą sau ant kelių ir buvo atsegęs striukės apykaklę. Atsikvošėjęs ir pamatęs taip arti atsiskyrėlį, ėmiau taip baisiai plyšauti, lyg jis būtų ketinęs išplėšti man iš krūtinės širdį. Bet jis pasakė:

– Nutilk, sūnau. Aš tau nieko nepadarysiu. Nusiramink.

Ir kuo labiau mane ramino ir glostė, tuo garsiau aš šaukiau:

– Ak, tu mane suėsi! Tu mane suėsi! Tu esi vilkas ir nori mane suėsti.

– Ką tu, sūnau, – kalbėjo jis, – nusiramink. Aš tavęs nesuėsiu.

Ilgai taip spyriojausi ir klykiau, kol pagaliau sutikau užeiti į jo būstą. Jame šeimininkavo skurdas, alkis buvo virėjas, o tiekėjas – nepriteklius. Bet mano skrandis buvo pamalonintas daržovėmis ir gurkšniu vandens, o sudrumstą sielą draugiškas senio elgesys išblaivė ir grąžino į vėžes. Todėl lengvai leidausi sugundomas saldaus miego ir daviau prigimčiai tai, ko ji reikalavo. Atsiskyrėlis pastebėjo, ko man labiausiai reikia, ir užleido savo pirkią, nes joje galėjo išsitiesti tik vienas žmogus. Apie vidurnaktį aš pabudau ir išgirdau dainą, kurią vėliau ir pats išmokau...

Atsiskyrėliui dainuojant man išties atrodė, kad lakštingala, pelėda ir aidas jam pritaria, ir jei būčiau kada nors girdėjęs rytmečio žvaigždę arba jos melodiją gebėjęs perduoti dūdmaišiu, būčiau išlindęs iš jo pirkios, kad pridėčiau savo trigrašį, nes man ta melodija labai patiko. Bet aš vėl užmigau ir pabudau tik tada, kai diena buvo jau seniai išaušusi. Prieš mane stovėjo atsiskyrėlis ir kalbėjo:

– Kelkis, mažiau. Aš tave pavalgydinsiu ir tada parodysiu kelią per mišką, kad tu dar prieš naktį grįžtum į artimiausią kaimą pas žmones.

Aš paklausiau:

– O kas yra tie žmonės ir kaimas?

Jis nustebo:

– Nejau tu nesi buvęs jokiame kaime ir nežinai, kas yra žmonės?

– Ne, – atsakiau, – aš dar niekad nebuvau ir nežinau, kas yra žmonės.

– O Viešpatie, – sušuko atsiskyrėlis, – ar tu kvailas ar protingas?

– Ne, – pakartojau, – esu savo momos ir savo tėvono vaikas, o ne Kvailas ir ne Protingas.

Atsiskyrėlis nusistebėjo, dūsaudamas persižegnojo ir tarė:

– Na gerai, mielas vaike! Atrodo, kad Dievo valia turėsiu tave kai ko pamokyti.

Paskui mūsų klausimai ir atsakymai ėjo tokia tvarka, kaip pateikti kitame skyriuje.

8 skyrius. Kaip Simplicijus oriai kalbėdamas parodo, kas esąs

Atsiskyrėlis: Kuo tu vardu?

Simplicijus: Vaikis.

Atsiskyrėlis: Pats matau, kad ne mergaitė. Bet kaip tave vadino tavo tėvas ir motina?

Simplicijus: Aš neturiu nei tėvo, nei motinos.

Atsiskyrėlis: O kas tada tau davė šiuos marškinius?

Simplicijus: Ogi mano moma.

Atsiskyrėlis: O kaip tavo moma tave vadina?

Simplicijus: Ji mane vadina vaikiu... dar šelmiu, asilu netašytu ir bjaurybe.

Atsiskyrėlis: O kas buvo tavo motinos vyras?

Simplicijus: Niekas.

Atsiskyrėlis: O su kuo tavo moma naktį miegojo?

Simplicijus: Su mano tėvonu.

Atsiskyrėlis: O kaip tėvonas tave vadino?

Simplicijus: Ir jis mane vadino vaikiu.

Atsiskyrėlis: O kuo vardu buvo tavo tėvonas?

Simplicijus: Tėvonas.

Atsiskyrėlis: O kaip jį vadino tavo moma?

Simplicijus: Tėvonu... arba šeimininku.

Atsiskyrėlis: O kitaip niekad nevadino?

Simplicijus: Kaipgi, vadino.

Atsiskyrėlis: O kaip?

Simplicijus: Akižara, storžieviu, prisiputusia kiaule ir visaip kitaip, kai bardavosi.

Atsiskyrėlis: Ar tu iš tiesų toks visiškas duokas, kad nežinai nei savo tėvų, nei savo paties vardo?

Simplicijus: Betgi tu jų irgi nežinai.

Atsiskyrėlis: Ar tu moki melstis?

Simplicijus: Man nereikia belstis. Aš visada pareinu namo laiku.

Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, klausiu, ar moki „Tėve mūsų“?

Simplicijus: Kaipgi, moku.

Atsiskyrėlis: Tai pasakyk.

Simplicijus: Mielas mūsų tėve, kuris esi danguje, pašventintas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, tavo valia bus dangus žemėje, atleisk mus nuo skolų, kaip mes atleidžiame savo skolininkams, nevesk mūsų į pagundą, o išgelbėk nuo karalystės, jėgos ir šlovės, amen.

Atsiskyrėlis: Nejau tu niekad nebuvai bažnyčioje?

Simplicijus: Tėvonas visada važnyčioja, man dar neduoda.

Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, kas laiko vadžias.

Simplicijus: Tėvonas, pas mus visada jo valdžia.

Atsiskyrėlis: Dieve, padėk man. Nejau tu nieko nežinai apie mūsų Viešpatį?

Simplicijus: Kaipgi, žinau. Jis visuomet stovėjo šalia mūsų kambario durų, ant altorėlio. Mano moma jį parsivežė iš kermošiaus ir tenai prilipino.

Atsiskyrėlis: O, gerasis Dieve! Tik dabar suprantu, kokią didelę malonę ir palaimą Tu teiki tam, kuriam duodi save pažinti, ir koks menkas žmogus, kuris to negauna. O, Viešpatie, padaryk, kad aš taip gerbčiau Tavo šventą vardą, kad galėčiau atsilyginti Tau už Tavo didelę malonę, kurią man suteikei. Klausyk, Simplicijau (nes kitaip tavęs negaliu pavadinti), kai kalbi „Tėve mūsų“, turi taip sakyti: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie pas mus Tavo karalystė, tebus Tavo valia – tiek danguje, tiek žemėje. Duok mums kasdienės duonos šiandien ir...“

Simplicijus: Ir sūrio, ar ne?

Atsiskyrėlis: Ak, mielas vaike, tylėk ir mokykis, nes tau to labiau reikia negu sūrio. Tu toks netašytas, kaip sakė tavo moma. Tokiems vaikams kaip tu nedera nutraukti vyresnio žmogaus, kai jis kalba. Jie turi tylėti, klausytis ir mokytis. Jeigu aš žinočiau, kur gyvena tavo tėvai, tuojau pat tave pas juos nuvesčiau ir pasakyčiau, kaip reikia auklėti vaikus.

Simplicijus: Aš nežinau, kur man dėtis. Mūsų namas sudegė, o mano moma pabėgo ir paskui vėl grįžo, su Urzele, tėvonas irgi, o merga susirgo ir gulėjo tvarte.

Atsiskyrėlis: O kas padegė tvartą?

Simplicijus: Tokie geležiniai vyrai, jie sėdėjo ant gyvulių, didumo kaip jaučiai, tik be ragų. Tie vyrai išbadė avis, karves ir kiaules. Paskui aš pabėgau, ir tada sudegė namas.

Atsiskyrėlis: O kur tada buvo tavo tėvas?

Simplicijus: Jį tie geležiniai vyrai surišo, ir mūsų senoji ožka ėmė jam laižyti padus, ir tėvonas labai juokėsi ir atidavė tiems geležiniams daug sidabrinių pinigų, didelių ir mažų, taip pat gražių geltonų ir šiaip visokių gražių blizgančių daikčiukų, ir gražių siūlų su baltais karoliukais.

Atsiskyrėlis: Kada tai buvo?

Simplicijus: Kai aš ganiau avis. Jie norėjo ir mano dūdmaišį atimti.

Atsiskyrėlis: O kada tu ganei avis?

Simplicijus: Ei, gal tu neklausai, ką aš sakau? Kai pasirodė tie geležiniai vyrai! Paskui mūsų merga pasakė, kad bėgčiau, antraip kareiviai mane išsives. Ji taip kalbėjo apie tuos geležinius vyrus. Tada aš pabėgau ir atsidūriau čia.

Atsiskyrėlis: O dabar kur eisi?

Simplicijus: Nežinau. Noriu likti pas tave.

Atsiskyrėlis: Laikyti tave čia ne į naudą nei tau, nei man. Pavalgyk, ir tada vėl nuvesiu tave pas žmones.

Simplicijus: Bet pirma pasakyk, kas per daiktas tie žmonės.

Atsiskyrėlis: Tokie pat padarai kaip aš ir tu. Tavo tėvonas, tavo moma ir jūsų merga yra žmonės, kai sueina į krūvą.

Simplicijus: Mat kaip?

Atsiskyrėlis: O dabar eik ir pavalgyk.

Tokia tad buvo ta mūsų šneka, tuo metu atsiskyrėlis vis spigino į mane akis sunkiai dūsaudamas. Nežinau, ar taip darė dėl to, kad mane labai užjautė dėl tokio mano nežinojimo ir kvailumo, ar dėl tos priežasties, kurią aš sužinojau tiktai po daugelio metų.

Versta iš:

Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen.

Der Abenteuerliche Simplicissimus Deutch.

Frankfurt am Main: Eichborn Verlag, 2009

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

jau išlukštentos

žodžių ankštys

Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo, daiktavardėjimo stebuklą¹:

Graižtvingam šuliny
kur upėms ūkanėdavo
srautai
gelmėti
vakarėjo
rytėjo ugnis
žiburėjo mėnesiena
rūtėjo
lieptėjo
debesėjo
žaibėjo
spindulėjo
amalėjo
žolėjo
devynžiedėjo
svajonėjo
rievėjo ten vanduo
sidabrėjo
žiogėjo man akys
žalesy
papartėjo
tekėjo
vieškelėjo
žvaigždėjo
mėnulėjo
prieblandėjo
žebenkštėjo ten takai
slenkstėjo vakaras
rytėjo, vakarėjo²

Ne mažiau originali poeto sintaksė, jei ją suprasime ne kaip žodžių tvarką sakinyje, bet kaip bendrąjį diskurso junglumo principą – valentingumą.
Semiotikoje valentingumo terminu apibūdinami protoaktantų santykiai naratyviniame lygmenyje dar prieš išsiskiriant vertės ieškančiam subjektui ir vertės objektui. Tai vertės paunksnės nuojauta, kuri apgaubia vertę lyg kokonas dar prieš jai pasirodant. Mutatis mutandis valentingumo sampratą galima bandyti pritaikyti reikšminių elementų santykiams ir nenaratyviniuose diskursuose.
Iš poeto rankraščių sudarytoje A. Kalanavičiaus poezijos rinktinėje atskirą skyrių sudaro „Progiesmiai“. Daugiausia tai vienastrofės vienos–devynių eilučių miniatiūros, primenančios japonų utas. Perpetua Dumšienė poeto juodraščiuose, suskliaudusi „baigtinius gabaliukus“, kurie jai atrodė „gražiai išsikristalizavę“³, sudarė savarankiškus „fragmentus“. Kai kurie jų savo poetika artimi progiesmiams.
Žodis „progiesmiai“ (vartojama tik daugiskaita) yra A. Kalanavičiaus poetinis naujadaras, žymintis proveržį iš nuožulnios kasdienybės į viliojančią anapusybę:

Proverksmių įkalnėj,
proverksmių nuokalnėj,
progiesmių pačioj
viršūnėj

(p. 571)

Progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana

(p. 514)

Progiesmių akimirka priešpriešinama nudėvėtam daugiažodžiavimui ir beviltiškam keiksnojimui:

Brolyt,
kalbėkim šiaip arba
anaip, vis vien sunkoka
progiesmiais gyvent
tarp auksadančių,
o prokeiksmiais kad
ir ne išeitis

(p. 562)

Progiesmiais (vartodami šį žodį vienaskaita) galėtume vadinti ir atskirus tam tikro pobūdžio eilėraščius. Kompozicinį jų principą Bronius Kašelionis yra apibūdinęs kaip „muzikinio pavidalo tapsmą vidinėje klausoje“: „Savaime daiktai nekuria prasmių, bet, atspindėdami vieni kitus, dvelkteli baime, tarsi tie daiktai būtų palikti vienų vieni“⁴.
Pats poetas daiktų nepakankamumą apibendrino penkiaeiliu, kurį Petras Repšys įrašė jo atminimo medalyje:

Ir paukštis dar
ne viskas,
ir akmuo,
o sauja žemių
viskas

(p. 570)

Semantiškai savarankiškus progiesmių vaizdinius dažnai jungia erdvės vertikalė, suglaudžianti makrokosmosą ir mikrokosmosą:

Vieversingas baltas
spindulys jau
nusileis į kraują

(p. 520)

Epitetas „baltas“ čia atstoja tiesiogiai neįvardytą saulę. Kai saulę pakeičia žvaigždės, baltumas virsta sidabru:

Į naktį sužvaigždėjo
vieversių giesmės
grūdeliai sidabriniai

(p. 521)

Erdvių tarpininko vaidmenį atlieka įvairios figūros. Greta vieversio, gulbės ir vanago šmėsteli kandis, kurios sidabras susiejamas su neišsipildžiusiomis viltimis ir neviltimis (p. 543).
Laiko slinkties pusiaukelę žymi į žvaigždes žvelgiantis eržilas:

Kai eržilas žvaigždes
tik po pusiaunakčio
naktigonėj užsižiūrėjo –
                    akimirksniu
jau vilko iltiniai sėdėjo
jo gerklėj

(p. 559)

Saulės peršviesta moteris lyginama su žemutinei erdvei priklausančia žuvimi:

Tarp manęs ir
krintančios saulės
yra moteris ir
jos pirštai, jos
kūnas vaiskus
tarsi stinta žuvelė

(p. 565)

Augaliniai erdvės ir laiko mediatoriai yra mėlynžiedis linas, „vienu kraštu prišalęs / prie apledėjusio pusiaužiemių akmens“ (p. 562), ievmedžio pajuodusi šaknis, siunčianti šviesą žiedams (p. 521), „rugių šaknis, / trumpa kaip / vasaros naktis“ (p. 527). Tamsą metonimiškai susiejus su kiaunėmis, o geltoną mėnulio pilnatį – su kiaušinio tryniu, netikėtoje vaizdų sandūroje randasi nebūtas poetinis pasaulis:

Tamsos kiaunės išgerdinėjo
trynius pilnaties

(p. 542)

Progiesmiuose įvairiais jutiminiais pavidalais reiškiasi visos keturios gamtos stichijos, prisitraukdamos viena kitą. Semantiškai aktyviausios yra ugnies ir vandens figūros.
Greta vyraujančios kosminės ugnies (saulė, žvaigždės, spindulys, žaibai) pasirodo įvairūs žemiški jos variantai. Dažniausiai jie siejami su gyvybės apraiškomis:

Aš atmintį žarsčiau –
reikėjo man giesmės
lyg ir žvaigždynų,
oi tokios, kad
užnegyvėjęs kraujas
pabūtų mirksnį
su kibirkštėle
                  dangaus

(p. 438)

Žiūrėjau
prieblandoj į
ugnį šokančią,
kad prisiminčiau saulės
spindulingųjų sparnų
vasnojimą

(p. 561)

Kamanės, kaitrios
tarsi ąžuolo žarijos

(p. 520)

Kitokia yra sudegusio laiko arba deginančio skausmo ugnis:

Jau perdegė erškėtrožių
                                 žiedai
Apvyto jau erškėtrožių
                                 liepsna

(p. 545)

Skausmo ajeras auga
ir auga aukštyn
ir gilyn, skausmo debesys
renkas žaibuodami,
ašakotos skausmo
lydekos kaip žaibas,
skausmo liepsna
laižo mano krūtinės
                   krūtinkaulio
gyvas mėsas

(p. 531)

Vandens figūra taip pat dvivertiška. Nykstančiam laikui priešinasi gyvastingas vanduo:

Ir gausi tiek,
kiek vanagas išsinešė
vandens nuo akmenų
rasotų,
gal vienas lašas ėmus,
gal pusantro

(p. 558)

Tačiau ryški ir mirtina vandens tėkmė:

Ir laikas mus išretins,
spengianti šalis,
balso nebuvimas,
rasų viendieni
vandenie

(p. 531)

Grėsmingas esti užtvenktas vanduo:

Aš užlaikytas
nelyginant jau
             nuplėšta šaka
šiekštų seklumoj,
ir čiulbanti srovė
mane
aplenks

(p. 566)

Ir liūdesys –
sakytumei lange
įrėminta gėlė,
ir duotas laikinai
stovįs vanduo
jos galvai vystančiai

(p. 538)

Žemei priskiriama negyvybės vertė:

Kad nebūtų piktumo –
ir ugnį, o ir žmogų
apgesina žemių
saujom

(p. 547)

Virš molduobės akmenėjanti kriaušaitė stingdo gyvybės pulsą (p. 571).
Oras siejamas su pasaulio transformacijomis, kurios gali būti ir viltingos („Vėjo sumelsva / strėlė“ – p. 515), ir pragaištingos:

Paukščių vėjas
tai paukščių
balso vėjas
nulenkė mane
žemyn

(p. 567)

Loginis žodžių išlukštenimas išryškina reikšminę progiesmių struktūrą, bet ar tai paaiškina skaitytojo patiriamą estetinį įspūdį?
Žodžio „pro-giesmiai“ semantikoje atpažįstame pertrūkio semą. Tai leistų jų estetiką sieti su Algirdo Juliaus Greimo esteze: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“⁵.
A. J. Greimas esminiais estetinės pagavos elementais laiko lūžį kasdienybės izotopijoje, subjekto sukrėtimą, juslinį subjekto ir objekto ryšį, išgyvenimo unikalumą ir „būsimos absoliučios konjunkcijos viltį“⁶. Pateiktoje analizėje poetinių vaizdų jutimiškumas akivaizdus. Progiesmių paveikumas daugeliu atvejų aiškintinas būtent išgyvenimo unikalumu ir intensyvumu („subjekto sukrėtimas“). Nors pakylėtoje A. Kalanavičiaus poezijoje kasdienybės izotopija nėra itin ryški, ji pasirodo kaip kontrastas kūrybos šventadieniui:

Išgražintą
taurų šventadienį
atidavinėjau kam
papuola, šiokiadienį
žemėtą visgi sau pasilaikiau

(p. 468)

Vakaro spindėjimą apibūdina šuo, kratantis iš savo kailio geltoną smėlį (p. 548), laiko tėkmę – „aštriausiuoju parudusiu peiliu nuskainioti gėlių koteliai“ (p. 539). Kalkėmis balinami medžiai pažadina baltos nebūties regėjimą:

Žiūriu, kaip
kalkėm balina
medžius,
jūs išdegtu ir
mano kauleliu
nubalinkite
pakelės verbas,
kad net iš tolo
šviestų tėviškėj
užcementuoti
                  ąžuolai

(p. 523)

Net ir tada, kai kasdienybė neperžengiama, ji leidžia nuspėti anapus jos slypinčią „kitokios prasmės galimybę“⁷:

Moteris karvaitei
saujom druskos
sūdė pavieškelės
geltonąjį barkūną,
grindelės skambčiojo
nelyginant nušokusios
nuo paukščių liežuvėlio

(p. 534)

Bene ryškiausias A. J. Greimo aptartos estezės ir A. Kalanavičiaus progiesmių skirtumas yra tas, kad pastaruosiuose „žmogaus ir pasaulio akimirksninis susiliejimas“⁸ taip ir neįvyksta. Būties apraiškų įvairovę gaubia tuštuma:

Ir dūzgė
tavasai alsavimas
tuščiam ąsoty

(p. 525)

Erdvu kaip nebūty

(p. 569)

Dangaus ir žemės riba neišnyksta. Baltas debesų paukštis atsišvyti smėlynuos juodu šešėliu (p. 522). Saulės spalva atsiejama nuo šiaudų geltonumo:

Pravažiuodamas prašalaitis
užklausė, kieno tie šiaudai –
mūsų mūsų visi tie šiaudai,
tiktai saulės šiaudinė
spalva jau ne mūsų

(p. 544)

Ir vis dėlto progiesmių autorius nepaliauja priešinęsis nebūčiai:

Tik duok man žiupsnį
laiko ir mano dilgėlių kapotom
sausgyslėm atoilsį, ir iš
savęs išspausiu progiesmius –
                          aš pragysdinėjimus,
kad net apstulbęs svetimtautis

susivokęs išstvarstys tarsi
vėjas
klevlapį

(p. 430)

-----------------

¹ Geda S. Poetas: gyvenimas ir progiesmiai // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 148.
² Kalanavičius A. Ne akmenys guli. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 526. Ir toliau cituojant eilėraščius skliausteliuose nurodomi šios knygos puslapiai.
³ Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 112.
⁴ Kašelionis B. Progiesmių perluotojas, žodžių alchemikas, ir gyvenimo, ir poezijos vienišius // Dumšienė P. Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. – P. 178, 180.
⁵ Greimas A. J. Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 6.
⁶ Ten pat. – P. 23.
⁷ Ten pat. – P. 72.
⁸ Ten pat. – P. 32.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Antanui Vaičiulaičiui – 110

Šiais metais minime rašytojo, vertėjo, redaktoriaus, profesoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) 110-ąsias gimimo metines. Svariai sukakčiai paminėti buvo išleistos jo kelionių apybraižų ir vaizdų knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“¹ ir „Italijos vaizdai“². Pirmos šių knygų laidos jau yra tapusios bibliofilinėmis retenybėmis.
A. Vaičiulaičio literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė Nepriklausomoje Lietuvoje – jis pasižymėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių pasakotojas, o lyrinis romanas „Valentina“ (1936) ligi šiol laikomas vienu gražiausių lietuviškų meilės romanų. Į kūrybos pasaulį A. Vaičiulaitis įžengė dar besimokydamas gimnazijoje. 1925 metais „Krivulės“ žurnale atspausdino pirmą eilėraštį, tačiau debiutavo apsakymų rinkiniu vaikams „Vakaras sargo namelyje“, išleistu 1932 m. Kaune. 1936 m. išėjo jo apysaka „Mūsų mažoji sesuo“. Dar prieškaryje poetas, literatūros kritikas Bronius Krivickas teigė: „Ryškiausios stiliaus savybės yra nepaprastas vaizdingumas ir išdailinimas. <...> Vaičiulaitis visus sakinius, visus posakius dailina taip rūpestingai ir atsargiai, kaip patyręs deimantų šlifuotojas. Todėl jo stilius spindi, iš jo trykšta tyra jėga, kuri verčia stebėtis tuo darnumu ir visišku kūrinio išbaigimu“³.
A. Vaičiulaičio kūrybinis palikimas gausus, iš reikšmingiausių kūrinių minėtini: apsakymų rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėje“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), apysakos „Kur bakūžė samanota“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986). Kartu su Juozu Ambrazevičiumi ir Jonu Griniumi parengė vadovėlį „Visuotinės literatūros istorija“ (II d., išleistas Kaune 1932 m.). Jo, kaip kritiko, pasirašinėjusio Aug. Raginio slapyvardžiu, straipsniai ir knygų recenzijos išleistos atskira knyga – „Knygos ir žmonės“ (1992). Pamilęs prancūzų kalbą dar gimnazijos suole, itin vertino ir žavėjosi Charles’iu Baudelaire’u, Pauliu Valéry, Pauliu Claudeliu. Vėliau it magnetas traukė Oskaro Milašiaus kūryba, vertė jo kūrinius, išleido atskiromis knygomis. A. Vaičiulaitis paliko neišdildomus pėdsakus ir redaguojant „Studentų žodį“, „Ameriką“, „Ateitį“, „Aidus“. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo telegramų agentūroje ELTA Kaune, o JAV – dvidešimt penkerius metus informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“, Lietuvių skyriuje Niujorke, o vėliau Vašingtone. A. Vaičiulaitis mirė Amerikoje 1992 m. Žmonos Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės rūpesčiu 1999 m. palaidotas šalia savo tėvų Vilkaviškio kapinėse.

„Ten mano tylieji namai...“

Didžiųjų Šelvių vienkiemyje, kuriame gimė rašytojas, ir dabar randami jo gyvenimo pėdsakai, juntamas jo gyvojo žodžio alsavimas. Atšiaurūs istorinių negandų vėjai nenupūtė gimtinės nuo žemės paviršiaus. Per sovietmetį rašytojo seserys Ona ir Elena laukė brolio sugrįžtant, tvarkė ir prižiūrėjo namus. Šiame vienkiemyje viskas beveik autentiškai ir išlikę. Erdviame kieme stovi svirnas, kuriame, kaip ir anuomet, „šimtas kregždžių suka lizdus“, vidury kiemo gilus šulinys, sklidinas tyro gaivinančio vandens. Karo audros beveik nepalietė ir gimtojo namo. Išsaugotas A. Vaičiulaičio kambarys: stalas, už kurio parašė ne vieną novelę, užbaigė romaną „Valentina“, apysaką „Mūsų mažoji sesuo“, parengė O. Milašiaus kūrybos vertimus. Visą gimtosios tėviškės sakralią erdvę didingomis šakomis gaubia trijų šimtų metų senumo ąžuolas. A. Vaičiulaitis vaikystės dienomis, prisikišęs užantin saldžiųjų kriaušių, mėgdavo įsliuogti medžio kamienu į pačią viršūnę ir, patogiai įsitaisęs, skaitė, svajojo apie tolimus tolius – nepažintus kraštus. Galima teigti, kad tai ir buvo pirmosios rašytojo pasaulio pažinimo „kelionės“. Vėliau iš gimtųjų namų iškeliauta į „Žiburio“ gimnaziją, studijuota Valstybės universitete Kaune. Svajonės viena po kitos pradėjo pildytis – gavęs stipendiją, išvyko tęsti studijų į Grenoblį. Vėliau – kelionės į Vokietiją, Lenkiją, Suomiją. Naujų pasaulių atradimo ir pažinimo aistra tapo jo gyvenimo ir kūrybos varomąja jėga. Grįžęs iš kelionių po Europą dirbo informacinėje agentūroje ELTA. Anuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paskyrė jį į diplomatinės tarnybos atstovybę prie Šventojo Sosto Vatikane. 1940 m. pradžioje, atsisveikinęs su savo brangiais žmonėmis, namais, artimais bendradarbiais, ištikimu draugu – ąžuolu, išvyko į Italiją. Ši darbinė kelionė rašytojo biografijoje ženklina likiminį lūžį. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Vaičiulaitis liko be pragyvenimo šaltinio Italijoje, tad, negalėdamas grįžti tėvynėn, pasirinko „žodžio ir minties laisvę“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip prasidėjo rašytojo gyvenimo kelionė kitame žemyne.

„Kūrėjas visados turi keistis“

A. Vaičiulaitis anksti suvokė rašytojo misiją: „Tikras kūrėjas visados turi keistis, ieškoti naujo pasaulio ir naujų, dar negirdėtų giesmių, kurios turėtų būti gražesnės ir prasmingesnės. <...> Žiūrėjimas į save ir ėjimas iš savo vidaus galių į kūrybos lakštus duoda tai, kad rašantysis yra natūralesnis ir dainuoja tartum kokia gamtos būtybė. <...> Natūralus balsas, širdies giesmė visados buvo ir bus didžiosios poezijos pagrindas, paremtas dar ir vaizduote, ir jausmo gilumu bei kūrybinės minties pakilumu“⁴. Keliaudamas rašytojas atrasdavo naujus pasaulius – tai buvo ne tik kiti kraštai ir miestai, bet muziejai, meno kūriniai, klasikinės muzikos koncertai, o visų svarbiausia – žmonės, ateidavę ir praturtindavę jo gyvenimą naujomis spalvomis. Daug išminties ir profesionalaus patyrimo A. Vaičiulaitis įgavo iš kalbininko Jono Jablonskio, kuriam sekretoriavo studijų metais. Kaune gyveno šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios, marijonų name, viename bute su Stasiu Santvaru, J. Ambrazevičiumi (vėliau – Brazaičiu). Su pastaruoju siejo ypatingas dvasinis ryšys, vienijo bendri pomėgiai, kelionių aistra. Įsigijęs automobilį, J. Ambrazevičius leisdavosi į tolimesnes keliones, pasikviesdamas kartu ir A. Vaičiulaitį. „Viena jų buvo mūsų trijų – Juozo, Skrupskelio ir mano, – 1935 metų vasarą per demarkacijos liniją ties Vieviu į Vilnių, o iš ten – Lenkijon į Varšuvą, Krokuvą ir Čenstakavą. Vilniuj lankėm Rasų kapus, matėm lietuvių gimnazijos direktorių rašytoją M. Šikšnį, kun. K. Čibirą, lipom į Gedimino kalną, žiūrėjom nuostabių bažnyčių. <...> Antra kelionė, jau tik mudviejų, buvo Suomijon. Tarp kitų, ten mus priėmė švietimo ministeris, su kuriuo Juozas padarė keletą pasikalbėjimų „XX amžiui“. <...> Mano knygoj „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ yra keletas įspūdžių iš kelionių. Jei ne Juozas, paėmęs mane į tas keliones, tų įspūdžių iš Krokuvos ir Suomijos ten nebūtų“⁵, – rašė A. Vaičiulaitis.
A. Vaičiulaitis itin vertino kuriančius žmones, mėgo su jais bendrauti: „Kaune buvau lyg gidu, daugiau ar mažiau, tokiems rašytojams kaip Jules Romains, Marc Chadonne (jį su Pr. Dielininkaičiu vežėm per Ukmergę ir Širvintus prie demarkacijos linijos, kur perdavėm lenkams), Kaune šnektelėjom su Buninu ir jį nulydėjau į teatrą, kur jis skaitė savo kūrybą. Atsimenu, buvo tokia graži sekmadienio popietė – iš tada atsilankiusių prancūzų rašytojų dar ir dabar susirašinėju su vienu – tai Luc Estang. Taip pat teko susitikti ir pabendrauti su estų ir latvių rašytojais, tokiais kaip Tuglas ir Metsanurk“⁶.
Neišdildomus pėdsakus rašytojo sąmonėje paliko studijų metai Prancūzijoje: „Jau kuris laikas gyvenau Paryžiuje, buvau prisiklausęs Sorbonos paskaitų, pasivaikščiojęs po muziejus ir regėjęs būrelį rašytojų. Štai ir dabar akyse stovi aukštokas vyras viename knygyne ir pasirašinėja savo naujausią romaną. Tai Jacques de Lacretelle, gan greit iškilęs į Prancūzų Akademijos narius ir juos visus pergyvenęs. Kitur užsukęs, tu rasi garsėjantį jų rašytoją Braziliac, kurį po karo prancūzai sušaudė už fašizmą. O su italu Lionello Fiumi, gyvenančiu netoliese nuo Pergalės arkos, net susibičiuliavom. <...> Truputį tikau į jo planą: vieną dalyką iš savo rinkinio jis versdino į daugybę kalbų, ir aš jam išdėjau lietuvių kalbon. Pasirodė „Naujoj Romuvoj“, turėtų būti ir tam daugiakalbiam leidiny, kur jis ruošė. Savo ruožtu išvertė „Auksinę kurpelę“ ir išspausdino viename Genujos žurnale. <...> Nereikėjo vaikščioti po Saint Michel bulvarą, kad pataikytum ant raštų žmogaus. Truputį puškuodamas, nes jau buvo senyvas, į mano kambarį Politechnikos gatvės viešbutyje septintan aukštan atkopdavo poetas Louis Mercier prancūzų kalbos pamokai. <...> Kai išverčiau savo „Auksinę kurpelę“, Louis Mercier man ją apgenėjo“⁷.
Ne tik L. Mercier pridėjo ranką prie A. Vaičiulaičio pasakos „Auksinė kurpelė“. Pataisęs ir patobulinęs vertimą į prancūzų kalbą, diplomatas, poetas O. Milašius stilizavo šį kūrinį⁸. Iš pirmo žvilgsnio nedrąsus studentas A. Vaičiulaitis J. Girniaus paragintas keletą kartų buvo apsilankęs pas O. Milašių. Tie apsilankymai nebuvo atsitiktiniai, nes anuomet „Naujojoje Romuvoje“ jau buvo skelbiamas poemos „Miguel Maniara“ A. Vaičiulaičio vertimas. „Buvo reikalų šį tą išsiaiškinti ir įdomumas išvysti vyrą, kuris savo sielą poezijoje atvėrė tokia gelme, totaliniu atvirumu ir mosto platumu – ligi pačios žaizdos iš mūsų būties“⁹, – rašė A. Vaičiulaitis. Jam ištartus O. Milašiaus žodžius brangino iki gyvenimo pabaigos: „Jeigu žūtų visos pasaulio knygos, tai aš norėčiau tik vieną išsaugoti – Bibliją. Joje glūdi visos kitos pasaulio knygos“, – pasakė jis apsilankymo metu. <...> O vis tiek turiu iš Milašiaus rankų brangų atminimą. Mano išverstą ir Louis Mercier padailintą „Auksinę kurpelę“¹⁰.
A. Vaičiulaitis dalyvavo Prancūzų–lietuvių draugijos susirinkimuose, gilinosi į prancūzų literatūrą, skaitė pasaulinės literatūros klasikų kūrinius. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su P. Claudeliu, kurį aplankė namuose prie Eliziejaus laukų ir gavo iš jo autografą. A. Vaičiulaitis domėjosi Prancūzijoje leidžiama literatūrine spauda: „Nouvelles litteraives“, „Yggdrasill“. Pastarojo laikraščio redaktoriaus pakalbintas parengė šiam leidiniui straipsnį apie lietuvių literatūrą ir išvertė į prancūzų kalbą Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščių.
Studijuodamas Prancūzijoje A. Vaičiulaitis keliavo ir į kitus kraštus, juolab kad O. Milašius drąsindavo, patardamas ir rekomenduodamas, kur nuvykti ir ką pamatyti, su kuo susitikti. A. Vaičiulaitis lankėsi amžinajame mieste – Romoje, Florencijoje rado žmogų, kilusį iš Lietuvos, žymų menotyrininką – Bernardą Berensoną: „Septyniasdešimt su viršum metų mokslininkas gyvena tarp daugybės knygų – tokios didžiulės bibliotekos nesu matęs nė pas vieną žmogų“¹¹. Florencija jį pakeri – „tai mano miestas“. A. Vaičiulaitis susitikinėja ir bendrauja su rašytoju, filosofu Giovanniu Papiniu.
„Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio paragintas A. Vaičiulaitis siuntė savo kelionių apybraižas į Lietuvą, taip susikaupė nemažas jų pluoštas. Ilgainiui, pataisęs ir papildęs naujais įspūdžiais, išleido kelionių apybraižų knygą: „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“. Joje buvo paskelbta šešiolika tekstų. Knygoje nubrėžtas jo kelionių maršrutas – aplanko Suomiją, Vokietiją, Lenkiją, pamato Berlyną, Briuselį, Antverpeną, Paryžių. Jis mėgaujasi įstabiais gamtovaizdžiais, gilinasi į Europos kultūrą – lanko teatrus, muziejus, koncertus. Įnikęs į bukinistų turtus ieško literatūrinių perlų. A. Vaičiulaitis siekė susipažinti ir pabendrauti su žymiausiais pasaulio žmonėmis, kurie tapo jo mokytojais ir patarėjais. Jam magėjo prisiliesti prie įstabių žmonių „pasaulio gelmių“, perprasti jų kūrybos paslaptis. Knygoje „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ išryškinti autoriaus vertybiniai kriterijai atskleidžia jo esminius pasaulio žiūros taškus ir pasaulėvaizdžio spalvas.

„Buona sera“

Paskirtas į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane, 1940-ųjų pradžioje A. Vaičiulaitis išvyko į Italiją. Ši šalis nuo seno garsėja sukauptais lobiais, įstabios architektūros pastatais, daugelis miestų tapo muziejais po atviru dangumi. Jis svajojo susipažinti su šioje šalyje saugomais neįkainojamais turtais, prisiliesti prie senosios kultūros ištakų ir mintyse jau buvo sudėliojęs kelionių planus. Džiaugsmingas kelionių nuotaikas apkartino istorinių įvykių eiga. Didieji pasaulio valdovai susikirto dėl teritorijų ir jų valdymo zonų. Taikaus ir ramaus būdo A. Vaičiulaitis nemėgo ginčų ir nesutarimų, maža to – šalinosi politikos, nepritarė brutaliems karo veiksmams, tačiau nuo šių įvykių negalėjo atsiriboti. Laiške Jonui Aisčiui į Prancūziją rašė, kad didelė dalis muziejų Italijoje saugumo sumetimais uždaryti, o kai kurie miestuose esantys paminklai aklinai „užkonservuoti“ – paslėpti. Tačiau rašytojas turėjo galimybę apsilankyti romėnų ir graikų senosios kultūros dvasia persmelktuose miestuose ir miesteliuose, patirti ne vieną įkvepiantį susitikimą su kita kultūra, kitužmogumi. Paniręs į dvasinę kelionę, atramos ir stiprybės sėmėsi gilindamasis į amžinąsias vertybes, į praeities istorinius įvykius. Kiekviena jo aplankyta ir aprašyta vieta atskleidžia dalelę Italijos žemės magijos, neįkainojamo pasaulinio masto paveldo. A. Vaičiulaičio ne kartą aplankytas filosofas, rašytojas G. Papinis knygoje „Laiškai žmonėms“ rašė: „Iš medžiaginių katastrofų nieko kito negalima tikėtis, kaip atsigavimo ir dvasios atsikvėpimo pasaulyje“, išskirtinį vaidmenį teikė rašytojams, nes tik jie gali sukurti tokius harmoningus jausmų, išgyvenimų ir minčių kūrinius, kurie bus priešpastatyti gyvenimo chaosui. G. Papinis ragino: „Atsipeikėkite būti tuo, kuo nori Dievas, kad būtute: iš kasdieniškos rietenos išvaduotojais, tyliųjų širdžių patikėtiniais, aiškiųjų paslapčių aiškintojais, pranašais, kurie savo tikrosios tėvynės siekiantį žmogų palaiko“¹². A. Vaičiulaičio knyga „Italijos vaizdai“ ir buvo skirta palaikyti sovietų priespaudoje likusius artimus žmones.
Atvykęs į Ameriką užbaigė savo vaizdų knygą ir Kazio Bradūno priprašytas nusiuntė į Vokietiją. Čia stovyklos sąlygomis ji buvo išleista 1949 metais. Lietuvių rašytojų draugija Jungtinėse Amerikos Valstijose 1951 m. premijavo rašytoją garbinga pirmąja premija. Literatūros kritikai „Italijos vaizdus“, kaip ir knygą „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“, priskyrė kelionių apybraižų literatūros žanrui. Tačiau antroji knyga gerokai perauga šio žanro ribas.
Knygos pavadinimas „Italijos vaizdai“ nusako jos esmę: autorius glaudė fragmentą prie fragmento, dėliojo vaizdą prie vaizdo, tapydamas mozaikinį jį sužavėjusios šalies paveikslą. Rašytojas išlaiko vientisumą ir kūrinių išbaigtumą, piešdamas vaizdus įvardija konkrečią erdvę, veiksmo laiką. Dažniausiai veiksmas vyksta dabartyje, tačiau autorius sėkmingai nukelia mus į istorinę praeitį ir ja remdamasis fragmentiškai nubrėžia ateities viziją. A. Vaičiulaitis kelionėse panirdavo į savo jausminį pasaulį, bendravo su sutiktais žmonėmis, lietėsi prie gamtos ir žmogaus rankomis sukurtų stebuklų. Susitelkęs ieškojo harmonijos objektų, pasireiškiančių aplinkoje daugybe formų. Vidinis autoriaus pasaulis koreliavo su meile sau ir artimui, ilgesiu tėvynei ir Italijos grožiu. Reflektuodamas aplinką siekė įamžinti harmoningą pasaulį ir matytus vaizdus piešiniu, fotografija, žodžiu.
A. Vaičiulaičio kelionių potyriai giliai sugulė širdyje, vėliau, juos gaivindamas, rašytojas supynė tai į devyniolika reto grožio impresionistinių vaizdų. Kiekvieno kūrinio fabula paprasta: įžanga, kulminacija ir švelni atomazga. Autorius nuosekliai atlieka naratoriaus vaidmenį ir, kreipdamasis į kitą, referuoja įvykius, tačiau kartais tampa pasyviu stebėtoju ir liudininku. Naratyvas atskleidžia subjektyvų, fiksuojančio aplinką keliautojo savaip matomą vaizdinį – ar tai būtų kitos kultūros apraiška, ar kitožmogaus pasaulis. Pagrindinė pasakotojo formulė išlieka: Aš ir Kitas; Aš ir Kitokia kultūra. Senosios istorijos balsai, pasiekdami kito sielą, transformuojami išgryninant kalbančiojo santykį su patekusia akiratin aplinka. Autorius subtiliai sintetina jausenas – lyriškumą, pažinimo geismą, paprastą smalsumą. Jo keliautojas-naratorius domisi kultūra plačiąja prasme ir tai atpasakoja skaitytojui. Rašytojas panardina skaitytoją į sukurto pasaulio vaizdinį, kuriame pinasi tai, kas matyta, patirta ir išgirsta, ir tai, kas ranka palytima bei širdimi nujaučiama. A. Vaičiulaitis puikus stilistas, lietuvių kalbos žinovas: „Aš esu kaimietis, o kaimiečiai turi žodžio tikslumą.“ Jis rašė paprastu stiliumi, atspindinčiu jo nuoseklų mąstymą. Lengvu, banguojančiu ritmu liejasi vienas paskui kitą sakiniai, atverdami įkvėptus nuostabios gamtos bei lakios vaizduotės nutapytus paveikslus. Vienur sakinys trumpas ir konkretus, tarsi pauzė apmąstymams, kitur – gerokai ilgesnis, su daugybe šalutinių sakinių. Vienas esminių autoriaus naudojamų literatūros technikos elementų – pakartojimas. Taiklūs ir vaizdingi žodžiai suteikia kūriniui sodrumo. Autorius naudoja tikslius daiktavardžius, tačiau didžiausią žavesį pasakojimui teikia veiksmažodžiai, jie dominuoja, suteikdami kūriniui judrumo, plastiškumo, skaidrumo. Čia randame ir retai naudojamus veiksmažodžius – kruopščiant, treplenant, vasnojant ir kt.
Kelionių vaizduose atsiveria senosios kultūros, meno, literatūros istoriją puikiai išmanantis eruditas. Aprašinėdamas miestus pasakotojas pasitelkia mitus, legendas, biblinius motyvus, enciklopedines žinias, viską perpindamas vaizduotės žaismu. Pasitelkdamas magiškojo realizmo dėsnius, derina gaivališkus fantastinius elementus su realistine įvykių seka. Detalės, simboliai, kodai, tropai atlieka svarbų vaidmenį konstruojant vaizdinius. Pasitelkiamos gausios poetinės priemonės. Su impresionizmo tradicija A. Vaičiulaitį siejo gamtos reiškinių metaforizacija – taip autorius perteikia kūrinio nuotaiką, savo keliautojo ar naratoriaus psichologiją. Skaitydamas jo tekstus junti, kad menas autoriui tapo Aukščiausiojo duotybe. Alfonsas Nyka-Niliūnas teigė: „Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą“¹³.
Vykdamas į konkretų miestą keliautojas turi tikslą pamatyti vieną ar kitą jį dominantį objektą, įsiklausyti į miesto gyvenimą, pajusti jo pulsą, nuspėti miesto diskursą. Kelionių aprašymas įgauna monumentalų pagrindą: gilinamasi į praeities kultūrinį klodą, nubrėžiama vertybinė skalė, iškeliama meno galia. Fokusuodamas žiūros tašką į jam imponuojančius objektus, A. Vaičiulaitis pasitelkia regėjimą, lytėjimą, klausą, uoslę. Autorius numano tai, kas vyko prieš daugelį amžių, ir tik probėgšmais užfiksuoja dabartį, kasdienybės buitį. Krikščioniškame A. Vaičiulaičio pasaulėvaizdyje glaudžiasi antikinės kultūros paveldas. Laiške savo artimam draugui A. Nykai-Niliūnui rašė: „Mielas Nyka, aš gailiuosi, kad neturėjau lotynų kultūros, – mums tą kalbą nutraukė nuo ketvirtos klasės, padarė „realistais“. O be to, nuo ankstyvų dienų mano mėgstamąja knyga pasidarė „Odisėja“. Šiuo šonu aš esu „graikas“, o paskui man gal artimiausias italų renesansas. Taip man ir buvo likęs atokiau lotynų žodžio menas. Skaitydamas „Georgikas“, radau, kad Vergilijus apdainavo ir Paestumo rožes. Pagalvojau: aha, mudu abu vaikščiojom toj pačioj vietoj“¹⁴.
A. Vaičiulaitis buvo užsibrėžęs aplankyti jam beveik nežinomus miestelius ir susirasti dominusius jį objektus. Kelionės tęsėsi per Terraciną, Carpinettą, Paestumą, Ravellą iki Postumijos. Vyko į ypatingo grožio kultūrinį paveldą saugančius miestus Neapolį, Amalfį, Sorentą, Milaną, Florenciją, Kaprio salą. Jautė išskirtinį norą aplankyti Pompėją ir priglusti prie senosios didingos praeities. Nemažai literatūrinių tekstų skirta senosios kultūros židiniui – Romai. Gėrėdamasis įstabiais jos vaizdais klajoja ne tik dienos metu, bet ir po naktinį miestą. Autorius bando užčiuopti, įžvelgti, įspėti jo diskursą. Aplankomi Villa Borghese, Pincio aikštė, Celimontanos vartai, forumai, Koliziejus, Vatikano muziejai, Senosios kapinės ir kiti objektai.
Nuvykęs į nuošalesnę Italijos vietą, sėdėdamas ant uolos, žvelgdamas į šėlstančią jūrą, įsiklausydamas į amžių tylą rašytojas kontempliuoja. Jo aplankytų miestų dvasia atliepia savo esybe ir mintyse iškyla elegantiška impresija. Autorius aplanko iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį Carpinetto miestelį, keliauja jo siauromis gatvėmis į jį dominantį paprastą namą, kuriame gimė didingas popiežius Leonas XIII, kilęs iš grafų Peccių giminės. Susižavi jo namuose sukaupta biblioteka, kurioje yra retų knygų, „net iš anų gadynių – kada buvo ranka nurašinėjama“¹⁵.
A. Vaičiulaitį domina mistiniai elementai. Neapolyje yra daug šventųjų, vienas jų, nukankintas ir dabar globojantis miestą – Gennaro. Jo kraujas kaip relikvija saugomas katedroje ir tris kartus per metus įvyksta stebuklas – kraujas suskystėja. Kiek ilgai tenka laukti to stebuklo, tokie bus ir metai. Autorius lengvai ir žaismingai aprašo miesto nuotaiką, jo dvasią, piešia žmonių kasdienybę. Jie „čirškina plačius kaip skrybėlė blynus“¹⁶, kortuoja, žaidžia kauliukais, dieną ir naktį šurmuliuoja kaip bičių avilys. Jo žvilgsnis pagauna apdriskusį, bet laimingą, stumiantį dviratį berniuką – linksmą, nerūpestingą, visa gerkle „rėkiantį „Santą Lucią“.
Kiekviena rašytojo aplankyta vieta turi savo paslaptį, savo traukos ženklus. Senovės kultūroje jis išryškina intelektinį, dvasinį ir estetinį procesą. Autorius užfiksuoja konkretų tautos ar genties gyvenimo būdą, pabrėždamas jų intelektą ir meninės veiklos procesus. Ypatingas jausminis klodas atsiveria apsilankius Pompėjoje. Tai patys žinomiausi žmonijos istorijoje griuvėsiai. „Tirštas trisdešimties žmonių lizdas buvo užverstas akmenimis ir Vezuvijaus pelenais, po kuriais buvo palaidoti du tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų“¹⁷. A. Vaičiulaitis vaikštinėja po atkastą teritoriją mąstydamas, kad „palaidotas ištisas pasaulis ir ištisa senovės kultūra“¹⁸.
Vykdamas už Palermo į mažą Paestumo stotį nori aplankyti čia esančias senovės graikų šventyklas. Eidamas paprastomis gatvėmis jaučiasi tartum eitų savo tėviškės laukais – dūzgia bitės, čirškia žvirbliai, gieda gaidžiai, mūkia karvės. Pasiekęs tikslą gėrisi Neptūno, Poseidono šventyklomis. „Sustojau ant tų šventų akmenų. Nuo seniai ilgėjausi šių tobulų kolonų – nuo tų dienų, kai pirmą sykį atverčiau „Odisėjos“ lapus. Ne kartą jų balsai šaukė mane“¹⁹. Matyti vaizdai tampa įkvėpimo šaltiniu: „Aš girdžiu balsą – didų ir gražų, šviesos, kūrybos ilgesio ir amžių rimties pilną“²⁰.
Tapybiškai aprašytas žvejų ir turistų mėgstamas senas uostas Amalfis. Čia Bizantijos laikais buvo „ūžiantis prekybos miestelis“, tačiau dabar autoriaus įvardijamas kaip tylos ir ramybės oazė. Rašytojas primena, kad „garbė ir turtai praeina, lieka saulė ir jūra“²¹. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas niekuo neišsiskiriantis miestelis, tačiau ypatingą trauką sukelia jame esanti Smaragdų grota – vienas iš gamtos šedevrų. Lipdamas į laivelį „Ijolana“ A. Vaičiulaitis prisimena paliktą Lietuvoje savo „mažąją seserį“ – dukterėčią Ijoliūtę. „Stalaktitų kremzlės ir vandens lašai suformavo įstabaus grožio kūrinius – čia ir Pizzos bokštas, ir Napoleonas su savo garsia kepure“²². Žvelgiant į tuos stebuklus tyliai ataidi muzikos garsai.
Iš Amalfio autorius perkelia mus į Ravello miestelį, kuris yra „arčiau dangaus nei žemės“. Aplink uolos, o žemai liūliuoja jūra. Aprašo kuklią savo išore katedrą, lyg atklydusią iš kokio Lietuvos bažnytkaimio, tačiau įspūdingai gražiai išpuoštą viduje. Išėjęs iš jos patenka į kerinčią gamtos magiją: „Tokioje gamtoje atsiveria legendų vartai, ateina riteris Parcivalis ir Tauriausioji neša šventą Gralio auką“²³. Skaitytojas sužino, kad šioje aplinkoje ilsėjosi ir kūrė Richardas Wagneris, čia jis klausėsi įstabiųjų Klingzoro sodų muzikos ir parašė „Parcivalį“.
Pabudęs anksti ryte Kapucinų viešbutyje, kuris įsikūręs buvusiame vienuolyne, virš Amalfio miestelio, A. Vaičiulaitis keliauja toliau į Sorentą, stebėdamas aplinką. Užburianti gamta padiktuoja poeto Percy’io Bysshe’o Shelley’io eiles: „Sorento lyguma – amžino pavasario ir amžinai žaliuojančių sodų žemė“; „Sorentas – dainų, muzikos ir paveikslų išgarsintas miestas“²⁴. Sutiktas italas jam papasakoja apie Kaprio salą, poetą Torquato’ą Tasso’ą ir nuveda į jo namą, kurio autentiškas išlikęs tik vienas kambarys. Užėjęs į medinių daiktų dirbtuvėlę, A. Vaičiulaitis vaikiškai nustemba pamatęs muzikinę dėžutę. Apima begalinis noras nupirkti ir parnešti ją dovanų dukterėčiai: „Sugrįžti į Sorentą – paimti tą dėžę, nešti ją per švelnų citrinų kvepėjimą, kol prieisiu prie tėviškės vartų ir prie tavęs mažos, kurios anksti netekau“²⁵.
Plaukdamas į Kaprio salą rašytojas gėrisi mėlyna jūra ir mėlynu dangum. Tai „pasakų ir ilgesio sala – Isola di Capri, kurios pakraščiuose susėdusios sirenos dainavo praplaukiančiam Odisėjui“. Užkopęs į kalną aplanko Castiglionės pilies griuvėsius ir apirusio mūro sienoje įrašo Maironio žodžius, skirtus Lietuvai, stovinčiai ant bedugnės krašto: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“²⁶. Aplanko imperatoriaus Tiberijaus vilos griuvėsius, grotas, San Mikelės vilą.
Milanas garsus senovinėje vienuolyno reflektorijoje Leonardo da Vincio nutapytu paveikslu „Paskutinė vakarienė“, žilą senovę menančia architektūra, muziejais, akvariumu. Šiame Italijos vaizde A. Vaičiulaitis nekalba apie įmantrius kultūros objektus, bet panardina mus į žmogaus vidinio pasaulio vingius. Su ką tik sutiktu nepažįstamu žmogumi iš Lugano jis nutaria aplankyti garsiąsias miesto kapines. Eidami link jų stebi beveik visoje Italijoje įprastus vaizdus – parkuose, gatvėse ant suoliukų žaidžiami įvairūs žaidimai. Juodu susidomi žaidimu lentelėmis, užsimezga intriga. Lošimo esmė – atspėti lentelę su baltu ženklu ir laimėti penkiasdešimt ar šimtą lyrų. Smalsuoliai stebi veiksmą, tačiau netrukus pradedama sukčiauti. Įžūlus bandymas į tą nesąžiningą žaidimą įtraukti ir A. Vaičiulaitį nepavyksta. Suktybės nuodėmė jam svetima ir jis nueina savo keliu mąstydamas: „Nemėgstu lengvos laimės“²⁷.
Keliautojas važiuoja traukiniu į Postumijos grotas, kurios yra dabartinės Slovėnijos teritorijoje. Pro traukinio langą žvelgia į tas vietas, kur vyko Didysis karas. Čia „nuo Goricijos iki Monfalkonės siautė pats šiurpiausias karo pragaras“²⁸. Skaudi praeitis pinasi su dabarties nuotaikomis: „<...> ir vėl – didesnis pasaulio pamišimas.“ Liūdesio mintys skrieja į gimtąją žemę. Nuvykęs į požeminę karalystę gėrisi „kantrios gamtos tūkstančių metų sukrautu palikimu“. Lašeliui kapsint po lašelį išsistatė fantastiškos pilys, bokštai, siluetai, įgavę žmonių ir gyvulių bruožus. Upė Piuka išgraužė stebuklingas olas, skliautus, kuriems neprilygsta žmogaus rankomis sukurti stebuklai. Čia šioje erdvėje taikingais laikais skambėdavo muzika, vykdavo šokiai. Pats kompozitorius Pietro’as Mascagnis dirigavo koncertui, kurio klausėsi ir Italijos karalius. Čia pačios gamtos sukurtos įstabios menės – Eliziejaus laukų, Pragaro ir Rojaus, Grabo ir aibė kitokių pavadinimų. Palikęs tą stebuklingą šalį grįžta į realybę: „<...> žvarbus vėjas, smarkus lietus – ir juoda, pagiežos ir kraujo pritvinkusi žemė: josios šiurpūs ir grasiną aidai užgožia ir užmarštin laidoja požeminę burtų ir pasakų karalystę“²⁹.
A. Vaičiulaitis keliavo po Italiją, tačiau Lietuvos viziją išsaugojo kaip lygiavertę lankomų architektūros, dailės, istorinių vietų fone. Rašytojo vaizduose nėra tiesiogiai sielvartaujama, nėra spalvingai aprašomų XX amžiaus audringų istorinių pervartų, tačiau akylesnis skaitytojas beveik kiekviename tekste perskaito subtiliai įpintą jautrią liūdesio giją. Iškristalizavęs tėvynės ilgesio mintį, tęsia ją kaip leitmotyvą per visą knygą. Laivo vardas primena paliktą dukterėčią; bitelės dūzgia, čirena vyturėlis – širdies paukštelis, gieda gaidžiai, avelės rupšnoja žolę, baltuoja dobiliukai. Viskas kaip tėviškėje. Pamatęs Sorente stebuklingą dėžutę, nori ją nešti dovanų savo brangiam kūdikiui. Kažkur tolimoje saloje lieka išrašyti Maironio žodžiai... „Gyvenimą tremtyje lydi mintis apie tėvynę, iš kurios žmogus jaučiasi išvarytas, o kartu ir mintis apie sugrįžimą net tuomet, kai sugrįžti visiškai neįmanoma. Tėvynė nepamirštama“³⁰, – rašė Hansas Georgas Gadameris.
Kiekviename aplankytame mieste rašytojas išryškina tik jam vienam atsiveriančias charakteringas linijas ir formas. Naujai pamatytas objektas yra vertinamas rafinuoto intelektualo, meno žinovo akimis. Trokšdamas pamatyti du jam svarbius paveikslus, A. Vaičiulaitis išvyksta į Florenciją. Vaizde „Dvi „Paskutinės vakarienės“ tyrinėjami skirtingų dailininkų – Ghirlandaio ir Andrea del Castagno paveikslai. Keliautojas stebi pirmą šedevrą – Visų Šventųjų bažnyčioje. Jis žavisi dailininko darbu: „Daiktai nutapyti su dideliu tikslumu ir meistriškumu. Sėdi Kristus ir apaštalai. Visi sutrikę, išskyrus Judą. Jis išdavikas, kurio išperos šiandien pardavinėja ne tik Kristų, bet ir Tėvynę, artimuosius, brolius ir mažus kūdikius“³¹. Keliautojas lygina anuos du ir Leonardo da Vincio Milane matytą paveikslą.
Rašytojo plunksna juda lengvai, ritmiškais, muzikaliais sakiniais aprašydama amžinojo miesto Romos kultūrinę atmintį, Vatikano muziejuose sukauptus pasaulinius šedevrus, nutapo įmantrią miestų architektūrą. Miestai nupiešti realiai – gatvė gatvėn, rūmai prie rūmų, kiemai su sodais, upė, tiltai, parkai, apgriuvusios pilys. Iškyla didingi forumai, Koliziejus, Šv. Petro bazilika, didinga Šv. Pauliaus katedra, tapybiškos aikštės su šimtmečiais trykštančiais įstabiais fontanais. Rašytojo širdyje ataidi ten girdėta muzika, perskaityti literatūros kūriniai. Tokias keliones, kuriose susilieja vidinis ir išorinis pasauliai, galime pavadinti intelektualinėmis.
Rašytojas žavi ir subtiliu humoru, lengva ironija. Vaizde „Neatšaukiamų sprendimų valanda“ A. Vaičiulaitis šaržuoja Benito Mussolinio paveikslą. Birželio 10 d. Romoje, pakviestas vieno pažįstamo, jis atėjo į Venecijos aikštę – čia turėjo kalbėti B. Mussolinis, žmonių vadinamas duče. „Didybės pilnu, ryžtingu veidu, mažas ir aptukęs, stovėjo ten naujosios Italijos statytojas, ties savo gyvenimo ir visos italų tautos lemtingiausiu momentu“³². A. Vaičiulaitis fotoaparatu užfiksavo šią akimirką, tačiau nuotraukoje tas imperijos valdovas tapo tik mažu baltu tašku. Autorius liūdnai konstatuoja: „Ir žmonių likimas dažnai esti kaip tas baltas taškas: metams einant ne vieno didybė ir garbė mainosi, mažėja ir nyksta, kad ją sunku ir bepažinti“³³.
A. Vaičiulaičio jautri menui siela atliepdavo muzikai. Ne kartą savo tekstuose mini kompozitorių, dirigentą maestro P. Mascagnį. 1940 m. vasarą Roma jau „gyveno karo potvyny“, tačiau buvo duonos, mėsos, netrūko vynuogių, kriaušių ir kitų vaisių. „Romėnai ir pramogų nepamiršo.“ Pincio aikštėje ar Konstantino bazilikos griuvėsiuose vykdavo koncertai. Atmintyje giliai įsirėžė vienas iš jų: „Kaip gražu pačiam kompozitoriui savo kūrinius diriguoti: savo mieliausius kūdikius jis pasauliui išveda tokius, kokius pats svajojo, kokius savo slaptose mintyse išaugino, savo giliųjų naktų sapnuose išsapnavo. Jis tuos savo širdies vaikus žmonėms gali pristatyti švarius, skaisčius, nesuterštus, lygiai tokius, kokie jam pasivaideno jie pirmą kartą, kūrybos įkvėpimo dievų kibirkšties valandą“³⁴.
Knygoje „Italijos vaizdai“ yra tekstų, kuriuose, iš pirmo žvilgsnio, nerandi sumegztos intrigos, plėtojamo veiksmo, tačiau giliau panirus į kūrinį juste junti, kad tai profesionalaus „deimantų šlifuotojo“ sukurtas reginys. Tokiems tekstams tinka A. Nykos-Niliūno žodžiai: „Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauna viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti“³⁵.
A. Vaičiulaitis mėgavosi žmogiškosios egzistencijos stebuklais – saulėtekiais, saulėlydžiais, kalnais, jūra, augmenija ir gyvūnija, muzika, architektūra, tapyba, literatūra. Visa tai jam kėlė vaikišką nuostabą. Emocionaliai išgyveno tas vertybes, kurios suteikia prasmę gyvenimui. Kiekvienas jo „Italijos vaizdų“ tekstas nušviestas ypatinga šviesa, pulsuojančia praeities kultūros ženklais, bibliniais simboliais.
Kūrinys „Saulėleidis nuo Pincio“ parašytas impresionistine gaida. „<...> saulė artėja prie žemės – tenai, anapus Monte Mario kalvų, už Vatikano galingų kaip pilis mūrų, už didingai savo kupolą keliančios Švento Petro bazilikos.“ Renkasi žmonės – pažvelgti į gamtos stebuklą, „<...> kaip ima gausti cezarių ir kankinių miesto varpai, kaip tas gaudimas susibėga į vieną didžią vakarinę maldą, kurios aptilę klausosi kūdikiai ir kurios balsas susilieja su Tiberio vilnių ošimu ir su lieknų pinijų siūravimu“³⁶. Nieko nenutinka, tik saulė, palaimingai spinduliais apgaubdama šventą žemę, leidžiasi vakarop. A. Vaičiulaitis nugrimzta į savo vidinį pasaulį – vaikystės prisiminimus.
Rašytojas buvo susipažinęs su pasaulinės literatūros klasika, tyrinėjo kūrėjų gyvenimus. Vaizde „Ant vandens išrašytas vardas“ pasakoja apie du poetus – P. B. Shelly’į ir Johną Keatsą. Ispanų aikštėje aplanko jų muziejų. Eidamas ramiomis Aventino gatvėmis nusileidžia prie Kajaus Cestijaus piramidės, prie senovinių Romos vartų ir kapinių, o tenai nusilenkia poetų atminimui. Kapinėse ant gulsčio marmuro lotynų kalba iškalti žodiai: „Širdžių širdis“ – čia ilsisi poeto P. B. Shelley’io pelenai. Netoliese kitas kapas – „Metai po metų eina čia lėtas laikas, ir jis neišardo nei šios tylos, nei šio susitelkimo, nei tos žodžio galybės, kurią į poezijos lapus sudėjo šisai ištikimas grožio šauklys ir kilnus tarnas.“ Ant marmuro iškalta lyra – ir jokio vardo. Tik pažymėta: palaidotas „jaunas anglų poetas, kuris mirties patale <...> troško, kad šie žodžiai būtų iškalti ant jo kapo akmens – „Čia guli tasai, kurio vardas buvo išrašytas ant vandens“. „Tolimas susimąstymas neša mane – gal į tas grožio sritis, kur didieji poetai vaikščioja, gal į tą nuošalumą, kada jautiesi vienų vienas pačiame pasaulio krašte ir mąstai, kol Meilė ir Garbė į nežinią nugrimzta“³⁷.
Naktinės Romos žavesys atskleistas tekste „Žaismingi Celimontanos vartai“. Keliautojas vaikšto po Plazza del Popolo, po Koliziejų: „<...> pasiliko šios naktų vienatvės žavesys ir susimąstęs, tolimas mėnulio blizgėjimas ant šių sienų.“ Ėjo link Villa Celimontana, kurios vartai užbūrė kerinčiu grožiu. Jau buvo atimta prie Kvirinalo buvusi pasiuntinybė – skausmingas jausmas. „Man pasivaidena, lyg per žmones ir dienas aš neščiau paslaptį: niekieno nežinomą ir neregėtą kerėjimą, kurio tu nei parodyti, nei apsakyti negali, bet kuris yra tikras vienos nakties žydėjime ir atminime“³⁸.
„Italijos vaizduose“ paskutinis tekstas „Buona sera“ apvainikuoja knygą. Jame iškeltas viltingas tikėjimas prisikėlimu. Baigiantis darbo dienai autorius išeina atsisveikinti su į miegus grimztančia Roma. Jis išeina atsisveikinti ir su Europa, nes netrukus išvyks į laisvą Amerikos šalį. Su liūdesiu žvelgia į besiganančių, ramiai rupšnojančių žolę avelių kaimenę. Vidinis balsas ir vėl panardina į tėvynės ilgesio melodiją: „Toli nuo Tavęs visi tie, kurie tave kasdien atsimena. Ant tų, kuriuos mylėjai, kurie tau brangiausi, užgulė juodas didžiulės katastrofos debesis...“ Tačiau kelyje sutiktos dvi „kretančios senutės“ ir jų nuoširdus pasisveikinimas „Buona sera“ grąžina prisikėlimo viltį. „Mane mušė tokia smarki džiaugsmo, graudumo ir nustebimo vilnis, kad net ašara ištryško akyse. <...> kaip kokia laiminga žinia sakanti, kad užu geležinio, kruvino ir savanaudiško žmogaus yra kitas žmogus, kuris kiekvieną praeivį laiko artimu ir linki jam gero“³⁹.
A. Vaičiulaičio vaizduose humaniškumas ir dvasingumas priešpastatomas gyvenimo brutaliam chaosui. Susitelkęs rašė apie tai, kas teikia vilties ir išlaisvina iš niūrios kasdienybės, kas pakylėja žmogų bent vienu laipteliu pasaulio harmonijos link. Jam magėjo paprastu nuoširdžiu, paguodžiančiu, padrąsinančiu žodžiu „palytėti žmonių širdis“. Rašytojas XX amžiaus istorinėje situacijoje atranda spindulį ir skina jam kelią į žmogaus sielą. Gamtos stichijos, smurto padariniai negali užgožti žmogaus ištartų kupinų tikėjimo ir vilties žodžių – „Buona sera“.
A. Vaičiulaičio abi kelionių knygos „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“ ir „Italijos vaizdai“, parašytos XX a. pirmojoje pusėje, yra graži dovana skaitytojams.

----------------------------------------

¹ Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937 (II-oji papildyta laida: Vilnius: Bonus Animus leidykla, 2014).
² Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – Stutgartas: Verlag „LUX“, 1949 (II-oji papildyta laida: Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015).
³ Krivickas B. Keletas Vaičiulaičio stiliaus bruožų // Ateitis. – Nr. 10. – 1937.
⁴ Vaičiulaitis A. Literatūrai stabilizuojantis // Židinys. – Nr. 5–6. – 1939. – P. 589.
⁵ Vaičiulaitis A. Iš atsiminimų apie J. Brazaitį-Ambrazevičių [čia ir toliau cituojamos ištraukos iš A. Vaičiulaičio atsiminimų, laiškų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, toliau – MLLM].
⁶ Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Zalatoriui. Bethesda, 1987 11 20. – MLLM.
⁷ Vaičiulaitis A. Du apsilankymai pas poetą Milašių. 1990 08 21. – MLLM.
⁸ Ten pat.
⁹ Ten pat.
¹⁰ Ten pat.
¹¹ Vaičiulaitis A. Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1937. – P. 66.
¹² Papini G. Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms / Vertė dr. Petras Mačiulis. – Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1948. – P. 120.
¹³ Nyka-Niliūnas A. Antano Vaičiulaičio Italijos vaizdai // Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 221.
¹⁴ Vaičiulaitis A. Iš laiško A. Nykai-Niliūnui. Bethesda, 1984 birželio 11. – MLLM.
¹⁵ Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai / Parengė V. Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2015. – P. 23.
¹⁶ Ten pat. – P. 26.
¹⁷ Ten pat. – P. 28.
¹⁸ Ten pat.
¹⁹ Ten pat. – P. 33.
²⁰ Ten pat. – P. 34.
²¹ Ten pat. – P. 37.
²² Ten pat. – P. 39.
²³ Ten pat. – P. 43.
²⁴ Ten pat. – P. 47.
²⁵ Ten pat. – P. 48.
²⁶ Ten pat. – P. 49.
²⁷ Ten pat. – P. 56.
²⁸ Ten pat. – P. 58.
²⁹ Ten pat. – P. 61.
³⁰ Gadameris H. G. Istorija. Menas. Kalba. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 53.
³¹ Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 63.
³² Ten pat. – P. 68.
³³ Ten pat. – P. 69.
³⁴ Ten pat. – P. 71.
³⁵ Nyka-Niliūnas A. Dienoraščių fragmentai. – Čikaga: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1998.
³⁶ Vaičiulaitis A. Italijos vaizdai. – P. 73.
³⁷ Ten pat. – P. 81.
³⁸ Ten pat. – P. 84.
³⁹ Ten pat. – P. 88.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

APIE KŪRYBĄ IR SAVE

Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų (kol kas dar neišverstų iš anglų kalbos), įvairių straipsnių kultūrinėje spaudoje ir šmaikščių interviu didžiuosiuose portaluose. Ta proga, kad daug keliaujantis rašytojas, kūrinius pasirašantis Gint Aro slapyvardžiu, vėl lankėsi Lietuvoje, sutarėme šį interviu.

– 2009-aisiais išleidote savo pirmąjį romaną „Surandant Mėnulį cukruje“ („Finding the Moon in Sugar“), pasakojantį apie amerikiečių vaikinuką, kuris seka paskui meilužę į Lietuvą. Neseniai išėjo antrasis Jūsų romanas, pavadinimu „Fuga“ („Fugue“), – pagrindinio veikėjo, gyvenančio Čikagoje ir apkaltinto motinos nužudymu, šaknys iš Lietuvos. Kaip sekasi Jūsų knygoms, ar atradote savo skaitytojus?

– Būtų šaunu, jei daugiau žmonių skaitytų mano knygas – būčiau turtingesnis (juokiasi). Bet reikia turėti kantrybės, dažniau duoti interviu, rengti skaitymo vakarus. Pirmąjį romaną išleidau pats, nors „Fuga“ anksčiau parašyta, nes leidyklos knygą atmetė, argumentuodamos, kad mano vardas nežinomas ir dar neturiu savo skaitytojų auditorijos. Taigi išleidau „Surandant Mėnulį cukruje“, strategiškai apgalvojęs, kuriems skaitytojams ta tema būtų aktuali – lietuviams, taip pat koledžo Čikagoje studentams. Man pasisekė, nes pardaviau devynis šimtus egzempliorių – kadangi pats leidau, sakyčiau, visai nemaži skaičiai. Kartą Čikagos bare skaičiau ištraukas iš „Surandant Mėnulį cukruje“: viduje sėdėjo gal aštuoni žmonės, trys girti ir vienas, atsitiktinai užėjęs, leidyklos savininkas – po vakaro jis paklausė, ar turiu ką nors daugiau, o aš kaip tik ir turėjau dešimt metų niekam nerodytą romaną „Fuga“. Nusiunčiau jam rankraštį, o jis man po dviejų savaičių – sutartį.

– Ar yra Čikagoje kokia nors gildija, kuri rūpintųsi rašytojų reikalais?

– Yra Amerikoj autorių gildija – iš esmės kaip profsąjunga. Na, o Čikagoje tarpsta tokios neoficialios bendruomenės – jeigu pažįsti du rašytojus, netrukus susipažinsi ir su visais kitais. Aišku, tos bendruomenės nėra mažos – mieste yra gal dešimt leidyklų, įvairių knygynų. Dažnai vyksta skaitymai, organizuojama knygų mugė, taip pat penkiuose Čikagos universitetuose yra kūrybinio rašymo fakultetai.

– Pats taip pat esate mokęsis kūrybinio rašymo?

– Taip, Niujorke, Kolumbijos universitete.

– Lietuvoje į kūrybinio rašymo mokymąsi vis dar žiūrima kreivokai...

– Rašymas yra toks pat menas kaip, pavyzdžiui, dailė – juk reikia išmanyti techniką, istoriją, skirtingas tapybos mokyklas! O rašytojas kažkodėl vis tiek turi vienas sėdėti prie voratinklių ir žvakės. Suprantu, kodėl žmonės taip mitologiškai mąsto Lietuvoje apie rašytojų profesiją, tačiau reikia suprasti, kad rašymas yra menas. Ir labai senas menas: žodžius mes sukūrėme anksčiau už dažus ir tikrai yra daug ko pasimokyti iš skirtingų tautų literatūros tradicijų bei dabartinių kūrinių, kurių pats, sėdėdamas prie rašomojo stalo, galbūt neatrastum. Esu baigęs anglų filologijos studijas ir galiu pasakyti, kad didelis skirtumas tarp filologijos ir kūrybinio rašymo mokslų. Žinoma, senais laikais rašytojai kurdavo bendruomenes ir pramokę, patyrę kūrėjai priimdavo jaunesnius kaip pameistrius. Visi rašytojai turėjo kokį nors mokytoją – retai jis būdavo tiesiog filologas.
Mokantis rašyti kyla įvairūs klausimai, pavyzdžiui, kokiais būdais galėtum išreikšti norimą mintį. Juk tapytojui, šokėjui, smuikininkui, studijuojantiems savo specialybę, tai normalūs klausimai – o štai rašytojas turi sėdėti vienas užsidaręs ir rašyti! Bet manau, kad toks senovinis požiūris ilgainiui pasikeis. Anglijoje šie kūrybinio rašymo procesai jau prasidėjo.

– Savo mintims išreikšti pasirinkote ilgąją prozą. Ar esate bandęs arba žadate pabandyti kitus žanrus?

– Na, poezijos nerašysiu, nes nemoku (paskutinį kartą eilėraščius kūriau būdamas paauglys). Šiuo metu esu pradėjęs rašyti eseistiką apie kultūrinius skirtumus. Matote, užaugau labai įdomiame Čikagos rajone, kuris, kai ten gyveni, atrodo visiškai normalus. Esu apkeliavęs gal trisdešimt kraštų, dėstęs Kuboje, dirbęs Kanados šiaurėje, Austrijoje, nemažai laiko praleidau Lietuvoje. Tad kai sudedu tą patirtį ir pasižiūriu atitolusiu žvilgsniu į vaikystės rajoną, jis pasirodo net labai keistas. Tokio rajono kitur pasaulyje nėra – ten gyveno įvairių tautų karo pabėgėliai bei įvairūs migrantai: lietuviai, lenkai, italai, meksikiečiai ir kiti, turintys savo požiūrį į gyvenimą. Nemažai jų traumuoti. Įdomu būtų parašyti sociologinį darbą, nes kyla ne tik filosofiniai klausimai, mąstant apie tą vietą, bet ir sociologiniai, apie miesto ir pabėgimo reikšmę – ar tai nėra įbridimas į tą pačią sriubą, tik kitame krašte?

– O tos skirtingos tautos, gyvendamos tame pačiame rajone, nesipykdavo?

– Visi eidavo į tas pačias parduotuves, triūsdavo tuose pačiuose darbuose, važiuodavo tais pačiais autobusais... Gyvendavo kartais viename sklype ukrainiečiai, už tvoros – lietuviai, o už garažo – meksikiečiai, ir visi dalydavosi daržovėmis vasarą. Kartais ir susipykdavo, jeigu kieno nors katinas į svetimą daržą įšokdavo, bet taip, kaip ir visi kaimynai.

– Nacionalizmo tuose kaimynų daržuose nebuvo?

– Nacionalizmo buvo, bet ne tokio standartinio požiūrio, kuris būtų visa ko centras, – nacionalizmai maišėsi ir sugyveno. Kai buvau vaikas, galvojau, kad mano tėvų požiūris yra visa ko centras, bet paskui supratau, kad tai iliuzija. Sisero miestelyje, kuriame augau, stovi Šv. Antano bažnyčia, ten buvau klapčiuku ir kartu su broliu gerdavom iš kunigų pavogtą vyną. Mūsų miestelyje gyveno įdomūs žmonės – tarkime, buvo toks žmogelis, kurio šeima po karo dingo, taigi išsitrynė visa giminės istorija – o jis grojo vargonais ir nekalbėjo, gniauždamas savyje traumas. Daug ten gyvenusių žmonių buvo sutrikę ir pasiklydę.

– Kaip skyrėsi artimųjų kurtas Lietuvos vaizdas ir pirmą kartą matoma 1992-ųjų Lietuva?

– Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių! Atmintyje turėjau ne tiek žinias apie kraštą, kiek nieko bendra su tikrove neturintį grožinį kūrinį. Nuo mažens mačiau paveiksliukus, kuriuose visi valgo grybukus po lazdynu, apsivilkę tautiniais rūbais. Lietuviai geltonplaukiai ir žydraakiai, upė neužteršta, visi protingi, jokio skurdo ir nusikaltėlių. O tada, 1992-aisiais, nusileidi Vilniaus oro uoste, pamatai pilkas sienas ir galvoji: „Va, čia tai prikalbėjo.“ Tiesiog traumuoti, praradę tėvynę žmonės save saugo nostalgija. O kai tą tėvynę šitaip idealizuoja, trauma tampa dar gilesnė – žmonės tiki, kad prarado ne tik tėvų žemę, bet rojų. Man tikrai vis kalbėdavo, kad Lietuvoje nėra nusikaltėlių. Kai grįžau namo po pirmojo apsilankymo Lietuvoje, kilo įvairios mintys, ėmiau daug klausinėti. Pavyzdžiui, gyveno Čikagoje toks barmenas – paskutinis alkoholikas, storžievis ir nešvankus, kuriam priklausė baras Market Parke. Jis Smetonos laikais dirbo policininku – taigi buvo Kauno mentas. Kaip šitai suprasti?

– O nebuvo baisu pirmą kartą lankantis Lietuvoje?

– Kodėl baisu? Aš gi Čikagoje gimęs (juokiasi). Nebuvo.

– Pamenu, skaitydama Laimės Vincės atsiminimų knygą „Lenino galva ant padėklo“, susidariau įspūdį, kad Amerikos lietuvei posovietinė Lietuva kėlė nuostabą savo pilkais pastatais, piktais žmonėmis, skurdu ir tuščiomis parduotuvėmis.

– Na, mačiau, kad parduotuvėje pieno trūko. Arba kad bendrabutyje, radusi svetima kompotą ant stalo, tetutė paėmė ir, susipylus jį į savo butelį, išėjo – jai trūko kompoto. Bet man visai nebuvo baisu, tik smalsu. Ypač kad „tiesa“ apie tėvynę, sekama Amerikoje, pasibaigė kažkur ties 1939–1945 metų riba – tą supratau per pirmąjį pusvalandį. Apsilankęs Lietuvoje pajutau skirtumą tarp tos lietuvių kalbos, kurią vartojau Sisero mieste, nustojusios vystytis maždaug po Antrojo pasaulinio, ir tos, kuria kalbėjo žmonės Lietuvoje. Išgirdau daug nežinomų žodžių, o lietuviai, girdėdami kalbant mane, sunkiai tvardė juoką.
Kalbant apie žmonių rūstumą – puikiai supratau, kad yra skirtumas tarp viešos ir privačios erdvės ir jeigu žmogus, laukdamas troleibuso, nesijuokia, nereiškia, kad ir namuose sėdi susiraukęs. Man tai buvo akivaizdu, nes pats gyvenau ne bendrabutyje, o pas žmones. Kartais nutikdavo absurdiškų situacijų: jeigu matydavai, kad susirikiavę žmonės kažko laukia, vadinasi, reikia ir tau stot į eilę ir gal kas nors vėliau pašnabždės, ko mes ten laukiam. Kartą stovėjau eilėje su tuo žmogumi, pas kurį gyvenau, Lazdynuose. Laukėm, nežinodami, ką parduoda, o paaiškėjo, kad parduodami moteriški batai. Ir pardavinėjo juos ne parduotuvėje, o tiesiai iš savo buto. Tad, viena vertus, labai keista, kita vertus, o kodėl ne? Kodėl gi negalima iš savo vonios alaus pardavinėti?
Tokie dalykai atrodo keisti, jei į skirtumus žiūri galvodamas, kad tavo realybė yra normali. Bet jei žinai, kad tu nesi visatos centras, – atsiveria pasaulis ir viskas tampa priimtina. Tarkim, tais laikais nueini į parduotuvę ir paprašai tetulės, kad tau atpjautų pusę kilogramo duonos, o tetulė pyksta, kam tu tos duonos prašai. Jeigu priėjęs pyksi ant tos moters, nenorinčios parduoti duonos, bus keista ir pilka, viskas atrodys ne taip, kaip turi būti. Juk ji sėdi darbe ir nenori atpjauti duonos. Amerikoje, jeigu tetutė sėdėtų ir neatpjautų duonos, parduotuvė tiesiog užsidarytų, o čia – ne. Tai ko gi jai nepykti? Ji atviresnis žmogus, besielgiantis taip, kaip tuo metu jaučiasi. Tad tokia ironiškai skambanti laisvė.

– Mortono koledže Čikagoje dėstote anglų kalbą. Kokios patirtys ir pastebėjimai iš ten?

– Tas koledžas daugeliui studentų yra paskutinė viltis – įgiję vidurinį išsilavinimą jie vis dar prastai skaito arba nemoka matematikos. Ateina dvidešimt dvejų metų nemokantis skaityti jaunuolis ir sako, kad nori būti inžinieriumi. Tuomet parodau jam pirmo kurso knygą, kuri nukris nuo lentynos ir užmuš, bet studentas vis tiek privalės išmokti ją perskaityti. Kai kuriems pavyksta persilaužti, o kai kurie nepakyla iki reikiamo lygio – labai įdomu juos stebėti. Koledže yra visi visuomenės sluoksniai: viename pastate matai tuos žmones, kurie viską valdo, ir tuos, kurie bando prasimušti iš bedugnės. Ir nors tarp jų tik keli ar keliolika metrų fizine prasme – vis tiek plyti nepasiekiamas tūkstančių kilometrų atstumas.
Šiaip pas mus, Ilinojaus valstijoje, ypač Sisere, žiauri korupcija. Tie patys žmonės, valdantys miestelį, valdo ir koledžą. Galima ateiti ir pasakyti jiems į akis: „Jūs visi esate melagiai.“ Tada jie padėkos už komentarą, parašys ataskaitoje, kad Karolis Gintaras Žukauskas keturioliktą valandą, tokią ir tokią dieną pasakė, kad mes visi esame melagiai. Ir viskas tuo baigsis. Nors šiaip darbas man patinka, įsidarbinau ten, kai Amerikoje buvo sudėtinga rasti akademinį darbą.

– Kiek laiko ten dėstote?

– Trylika metų. Jeigu rasčiau kitą darbą, mano nauja knyga būtų apie koledžą – ten tiek absurdo, lyg iš Monty Pythono pjesės. Tiesiog norisi balsu juoktis valandą, kai įsigilini į vykstančius dalykus. Esu tikras, kad mano kūrinys apie koledžą pakiltų į žvaigždes.

– Knygų personažus taip pat imate iš ten?

– Romane „Surandant Mėnulį cukruje“ veikėjo prototipas yra vienas mano studentas – jei ne jis, būčiau nesugalvojęs tokio personažo. Pasiskolinau studento kalbos sintaksę, mąstyseną, požiūrį į smulkmenas, ironijos nejautimą.
Kai tik pradėjau dėstyti, tiesą sakant, išsigandau. Pamatęs savo studentų rašto darbus, nežinojau, kaip prie jų prieiti ir ką sakyti. Bet supratau, kad reikia tiesiog pabandyti juos ko nors išmokyti.

– Kultūrinėje spaudoje buvo pasirodęs Jūsų tekstas apie „Suokalbį“ – dažnai lankydavotės rašytojų kavinėje?

– Buvau gal šešis kartus gyvenime, bet ten apsilankęs supratau, kad esu namuose, gyvendamas Vilniuje turbūt būčiau ėjęs kas savaitę. Tokio baro niekur gyvenime nesu matęs – „Suokalbyje“ žmogus pasijusdavo laisvas: jei norėdavo, šokdavo ant stalo, židinio, užsinorėjęs galėdavo ištraukti tau iš burnos cigaretę arba išgerti nesaugomą bokalą, ir niekas ant jo dėl to nepykdavo. Ir jokio teatro – tie žmonės iš tiesų tokie buvo. Pavyzdžiui, kartą „Suokalbyje“ vienas senukas man pasakojo, kad namuose turi roges, kurios priklausė šventajam Kazimierui. Sakė laukiantis žiemos, kai galės jomis pasivažinėti, – tai pasakojo šaltai, be ironijos. Išklausiau ir paskui parašiau apie tai. Kai užsidarė baras, skaudėjo širdį, dabar Vilniuje tokia duobė. Kur dingo visi baro lankytojai?

– Metė gerti, išmirė arba surimtėjo.

– Viskas turi baigtį. Dar man patinka Užupis, bet einu ten ne dėl to, kad ieškau bohemos, o dėl to, kad tokios žavios vietos kaip šitas rajonas niekur kitur pasaulyje nerasi. Eidavau į „Suokalbį“ ne dėl rašytojų, o dėl įdomių, netipinių žmonių – tarp varnų ieškojau baltų varnų.

– O Čikagoje rašytojų kavinių yra?

– Yra, bet jų laikas jau praėjęs. Dabar kuriasi naujos vietos, o problema ta, kad žmonės eina į meną ne kaip į savo pašaukimą, bet kaip į kelią, kuris pašalina juos iš visuomenės. Tuomet tie, iškritusieji iš visuomenės, pradeda labai save vertinti, kaip nestandartinius, įdomius. O iš esmės tai tokia pat komercija, kaip ir kitur. Hipsterių rajonai panašūs tiek Čikagoj, tiek Niujorke, tiek Vilniuje, nes juose gyvena kūrėjai su tuo pačiu požiūriu į meną. Tarp jų kartais yra vienas kitas menininkas, neturintis kur kitur prisijungti ir gyvenantis toje pačioje bendruomenėje. Pats rašau ne dėl to, kad noriu atsijungti nuo visuomenės, o dėl to, jog esu pasmerktas – mano smegenyse savaime siaučia kūriniai. Rašau ne dėl to, kad ieškočiau rašytojų kavinės.

– Ar sekate kultūrinę spaudą čia ir už Atlanto?

– Mano sūnui dabar ketveri – iki jam gimstant skaitydavau daugiau kultūrinės spaudos, tiek lietuviškos, tiek amerikietiškos. Negaliu sakyti, kad esu skaitantis daug šiuolaikinių lietuvių rašytojų ir juos išmanau. Į rankas pakliūva tų rašytojų knygos, su kuriais susipažįstu arba kas nors jas perduoda, parodo. Esu susipažinęs ir kalbėjęs su Sigitu Parulskiu, Čikagoje ant savo darbo stalo turiu jo romaną „Tamsa ir partneriai“ – kai grįšiu, skaitysiu. Prieš dvejus metus dalyvavau „Vasaros literatūros seminaruose“, ten susipažinau su Mariumi Buroku, Giedre Kazlauskaite... Jeigu prašytumėte įvardyti įdomiausią Lietuvos rašytoją, sakyčiau, kad tai Juozas Erlickas. Esu pakankamai arti Lietuvos, tad suprantu jo kuriamą absurdą, tačiau jis neišverčiamas ir amerikiečiai Erlicko nepagautų.

– Lietuvoje šiuo metu kultūrinė spauda išgyvena ne pačius geriausius laikus finansiškai, kokia padėtis pas jus?

– Pas mus nėra Kultūros ministerijos, na, yra labdara, kuri remia meną, bet tikrai nėra taip, kad kažkas galvoja, jog būtinai reikia išlaikyti kultūrą. Kultūra pasirodo tuomet, kai kas nors tuo užsiima, tarkime, gali pabandyti išleisti romaną per agentą ir stengtis patekti į didelę leidyklą, bet tai, mano nuomone, neapsimoka, nes jeigu tu neparduosi to romano, į tave žiūrės kaip į nuostolį. Man labiau patinka prasidėti su tomis leidyklomis, kurios leidžia knygas ne dėl pelno. Mano leidėjas turi kitą darbą, todėl gali leisti jam įdomius dalykus negalvodamas, ar atsipirks. Bet tokia leidyba negaus pašalpos iš valdžios.
Kultūra išsilaikė per šimtmečius, nes kažkam visa tai rūpėjo. Galbūt pranyks vienas žurnalas, bet jeigu bus redakcijos darbuotojai, kuriems tai teberūpi, pasirodys kas nors nauja. Na, o jeigu nepasirodys, vadinasi, kultūra nusmukusi į bedugnę ir čia gyvena silpnapročiai. Bet aš tuo netikiu.

– Kadangi esu iš mažos šalies, vis apima kompleksai dėl skaitytojų auditorijos. Kartais atrodo, kad ji kasmet mažėja.

– Esu organizavęs savo knygos pristatymą, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus, arba, kitąkart, atėjo penki rašytojai, kiekvienas atsivedė po draugą, visi prisigėrė ir nenupirko nė vieno egzemplioriaus. Būna, kad kas nors nusiperka tavo knygą, kai susipažįsta asmeniškai. Nemažai mano knygų buvo nupirkta Vakarų Europoje – ten, kur žmonės turi skaitymui laiko ir pinigų. Tam, kuris kiekvieną dieną priverstas galvoti, kaip prasimaitinti, poezijos skaityti neįsiūlysi – jam pirmiausia rūpi pagrindiniai išgyvenimo dalykai. Tad jeigu krenta kultūros lygis, mažėja skaitytojų, reikėtų žiūrėti į platesnius visuomeninius kontekstus, kodėl trūksta žmonių, galinčių skirti laiko menui? Gal dėl to, kad kyla skurdo rodikliai.

– Ankstesniuose interviu daug kalbėjote apie kosmopolitizmą. O ką Jums reiškia sąvoka „patriotiškumas“?

– Geras klausimas. Manau, kad atskirti save nuo kitų žmonių bet kokiu būdu yra pavojinga. Ir yra labai mažas skirtumas tarp žmogaus, kuris didžiuojasi savo kultūra, ir žmogaus, kuris žemina kitą. Kur tas skirtumas ir kaip jį suprasti?
Pagalvojus, kyla tokia mintis, kad patriotas yra žmogus, kuris myli savo kultūrą. O kaip sužinome apie kieno nors meilę – tas kas nors mus myli, rūpinasi, stengiasi suprasti ir gerbti mūsų norus bei poreikius. Tarkime, Stasys myli Marytę, – jo meilė turėtų būti akivaizdi ir kiti nuo tos meilės neturėtų kentėti. Būtų nemalonu, jeigu Stasys užsimautų treningus, „Golden State Warriors“ maikę, išgertų tris litrus alaus, pusę litro degtinės ir tada eitų į gatvę daužyti kaimynų langų ir rėkti: „Myliu Marytę!“
Patriotas neturėtų savo patriotiškumo skelbti: juk aišku, kodėl jaunas žmogus savanoriškai stoja į kariuomenę. Taip pat patriotiška mokyti vaikus skaityti, gydyti sergančius, auginti maistą tautiečiams, platinti išradimus, lengvinančius gyvenimą. Mylintis savo žemę taip pat neteršia gamtos, nemėto tuščių butelių ir saugo jos gerovę.
Išgirdus teiginį „aš didelis patriotas“, kyla klausimas, kaipgi tas patriotizmas išreiškiamas – vien tai, kad sergi už Lietuvos krepšinio rinktinę? Aš irgi sergu ir turiu Lietuvos pilietybę. Koks tai patriotizmas, jeigu bijoma svetimų kultūrinių, socialinių jėgų, kurios neva graso sunaikinti tapatybę? Toks patriotizmas baigiasi tada, kai susiduriama su ekonominiais dalykais. Juk patriotai vis tiek nešioja itališkus batus, rengiasi kiniškais drabužiais ir geria kolą – nes kaip tuos dalykus pakeisti savais? Jų nėra, gyvename globalizacijos pasaulyje. Galų gale, net ir krepšinis, už kurį sergama, yra svetimo krašto išradimas. Taigi tokiems patriotams aš bijočiau patikėti ginklą, nebent kas nors stovėtų šalia ir sakytų, kur šauti. Amerikoje, beje, tokių patriotų taip pat daug: jie mielai vaikščiotų su ginklu prie Meksikos sienos ir šaudytų į žmones, besiveržiančius į jų šalį dirbti už tris dolerius per valandą skerdykloje.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

MŪSŲ PUBLIKACIJA

Iš prancūzų k. vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ

Prosperas Mérimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, kurio vertingiausia kūrybinio palikimo dalimi laikoma novelistika („Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“, „Tamango“ ir kt.). Taip pat P. Mérimée parašė pjesių bei kelionių įspūdžių knygų.
Lietuvoje šis rašytojas turbūt labiausiai žinomas kaip autorius, parašęs novelę „Lokys“ („Lokis“, 1869), kurios veiksmas vyksta Žemaitijoje. Lietuvių k. yra išleisti novelių rinkiniai „Kolomba“ (1947), „Karmen ir kitos novelės“ (1996), „Karmen. Lokis“ (2004).
Šį sykį lietuvių skaitytojui siūlome susipažinti su P. Mérimée laiškais, kuriuos jis rašė iš Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L’Artiste“ direktoriams.

Pirmas laiškas. Bulių kautynės

Madridas, 1830 m. spalio 25 diena

Pone,
Ispanijoje bulių kautynės dar labai populiarios; tačiau tarp ispanų aukštuomenės mažai yra tokių, kurie nejaučia savotiškos gėdos pripažinti šių tikrai žiaurių reginių pomėgį; todėl jie suranda rimtų priežasčių jį pateisinti. Pirmiausia, tai – nacionalinė šventė. Vien tik epitetas nacionalinė būtų pakankamas, nes vietinis patriotizmas Ispanijoje toks pat stiprus kaip Prancūzijoje. Be to, anot jų, romėnai buvo dar didesni barbarai už mus, kadangi rengė vyrų kautynes su kitais vyrais. Taip pat, priduria ekonomistai, šis paprotys naudingas žemės ūkiui, nes aukšta kovinių jaučių kaina skatina ūkininkus auginti gausias bandas. Reikia žinoti, kad ne kiekvienas jautis nusipelno garbės pulti žmones ir arklius, ir kad iš dvidešimties atsiranda vos vienas pakankamai aršus, kad pasirodytų cirke; devyniolika likusių panaudojami žemės ūkyje¹. Vienintelis argumentas, kurio nedrįstama pateikti, tačiau būtų savaime suprantamas, yra tas, kad šis – žiaurus ar ne – spektaklis yra toks įdomus, pagaulus, sukelia tokias galingas emocijas, kad ištvėrus pirmo karto įspūdį, nebeįmanoma jo atsisakyti. Užsieniečiai, kurie pirmą kartą ateina į areną su tam tikru pasibjaurėjimu ir vien tam, kad sąžiningai išpildytų keliautojo priedermes, taigi, užsieniečiai netrukus pamėgsta bulių kautynes ne mažiau nei patys ispanai. Žmonių gėdai tenka pripažinti, kad karas su visais jo baisumais turi nepaprasto žavesio, ypač tiems, kurie jį stebi iš saugios priedangos².
Šventasis Augustinas pasakoja, kad jaunystėje nepaprastai šlykštėjosi gladiatorių kautynėmis, kurių niekada nebuvo matęs. Vieno draugo įkalbėtas jį palydėti į tas pompastiškas skerdynes, jis sau prisiekė per visą vaidinimą sėdėti užsimerkus. Iš pradžių jam neblogai pavyko laikytis pažado, ir jis stengėsi galvoti apie ką kita; bet išgirdęs, kaip sustaugė minia kritus garsiam gladiatoriui, jis atsimerkė; atvėrė akis ir nebeįstengė užsimerkti. Nuo to momento iki pat savo atsivertimo jis buvo vienas aistringiausių cirko kautynių mėgėjų³.
Pacitavus tokį didį šventąjį, nedrąsu kalbėti apie save; jūs juk žinote, kad man nebūdingi antropofago polinkiai. Pirmą kartą, kai įžengiau į Madrido areną, aš baiminausi, kad neištversiu taip gausiai ten liejamo kraujo vaizdo; ypač baiminausi, kad dėl savo jautrumo, kuriuo nepasitikėjau, netapčiau juokingas prisiekusių mėgėjų, man pasiūliusių vietą savo ložėje, akyse. Nutiko priešingai. Išbėgo pirmas jautis, buvo nukautas; aš nebegalvojau išeiti. Dvi valandos pralėkė be jokios pertraukos, ir aš dar nesijaučiau pavargęs. Jokia pasaulio tragedija nebuvo taip manęs patraukusi. Per viešnagę Ispanijoje aš nepraleidau nė vienų kautynių ir raudonuodamas prisipažįstu, kad man labiau patinka mirtinos kautynės, negu tos, kai buliai su užmauta ant ragų apsauga tik erzinami. Toks pat skirtumas, kaip tarp žūtbūtinės kovos ir turnyro su bukomis ietimis. Vis dėlto abi kautynių rūšys labai panašios, tiktai antruoju atveju žmonėms nėra beveik jokio pavojaus.
Kautynių išvakarės jau dvelkia švente. Siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų, jaučiai į arenos tvartą (encierro) atvedami naktį; numatytos kautynių dienos išvakarėse jie ganosi pievoje (el arroyo) netoli nuo Madrido. Eiti pasižiūrėti jaučių, kurie dažnai atvedami iš labai toli, – tai smagus pasivaikščiojimas. Daugybė karietų, raitelių ir pėsčiųjų suplūsta į arroyo. Šia proga nemažai jaunuolių apsivelka Andalūzijos mačo⁴ kostiumu ir puikuojasi tokiu puošnumu ir prabanga, kokių nepamatysi mūsų paprastoje kasdienėje aprangoje. Beje, tas pasivaikščiojimas nėra visiškai saugus, jaučiai palaidi, ne visada lengvai paklūsta piemenims, išvengti ragų smūgių – pačių smalsuolių reikalas.
Cirkai (plazas) stovi beveik visuose dideliuose Ispanijos miestuose. Tie statiniai labai paprastai, galima sakyti – primityviai įrengti. Daugiausia tai tiesiog lentiniai barakai, ir Rondos⁵ amfiteatras minimas tarsi koks stebuklas, nes pastatytas vien tik iš akmens. Jis pats gražiausias Ispanijoje, panašiai kaip Vestfalijoje pati puikiausia Tunder-ten-tronko⁶ pilis, nes su įstatytomis durimis ir langais. Bet argi svarbi teatro dekoracija, jeigu spektaklis nuostabus?
Madrido cirkas sutalpina maždaug septynis tūkstančius žiūrovų, kurie pro daugybę durų be sumaišties patenka į vidų ir išeina į lauką. Sėdima ant medinių arba akmeninių suolų⁷, ložėse arba ant kėdžių. Vienintelė Jo didenybės ložė gana elegantiškai papuošta.
Areną juosia maždaug šešių pėdų aukščio tvirtas lentinis aptvaras. Abipus jo per dvi pėdas nuo žemės cirką supa medinis paaukštinimas, tarsi koks laiptelis arba atrama, kuri persekiojamam toreadorui leidžia lengvai peršokti per barjerą. Siauras koridorius jį skiria nuo žiūrovų eilių, taip pat aukštai iškeltų, kurias dar apsaugo dviguba virvė, ištempta ant stiprių kuoliukų. Toks atsargumas pritaikytas vos prieš keletą metų. Tada jautis ne tik peršoko per barjerą, – šitaip dažnai nutinka, bet ir pasileido link žiūrovų eilių, užmušė arba sužalojo nemažai smalsuolių.
Į areną išeina ketveri vartai. Vieni veda į jautidę (toril), kiti atsiveria į skerdyklą (matadero), kur jaučiai paskerdžiami ir jiems nudiriama oda. Likę dveji vartai skirti šios tragedijos veikėjams žmonėms.
Prieš pat kautynių pradžią toreadorai susirenka šalia cirko esančioje salėje. Visai greta yra arklidės. Tolėliau įrengta ligoninė. Netoliese lūkuriuoja chirurgas ir kunigas, pasirengę suteikti paslaugas sužeistiesiems.
Laukiamąją salę puošia tapytas madonos paveikslas, priešais kurį dega kelios žvakės; ant grindų stovi stalas ir krosnelė su degančiomis anglimis. Kiekvienas toreras įėjęs pirmiausia priešais atvaizdą nusiima skrybėlę, greitosiomis sumurma maldelę, iš kišenės išsitraukia cigarą, užsidega nuo krosnelės ir rūko, šnekučiuodamas su draugais ir kautynių mėgėjais, kurie užsuka su jais padiskutuoti apie kovai skirtų jaučių savybes.
Tuo pat metu vidiniame kieme raiteliai, kurie rungsis ant arklių, ruošiasi kautynėms bandydami savo žirgus. Šiam tikslui jie pavaro šuoliais link sienos, į kurią tarsi kuolelį įsmeigia ilgą kartį; prisilaikydami šios atramos, jie pratina žirgus greitai apsisukti kuo arčiau sienos. Netrukus jūs įsitikinsite, kad šios pratybos labai pravarčios. Arenoje naudojami arkliai yra nurašyti kuinai, nupirkti už nedidelę kainą. Prieš įžengiant į areną, jiems užrišamos akys, o ausys prikišamos šlapių pakulų, baiminantis, kad juos išgąsdins minios riksmai ir jaučių vaizdas.
Cirko atmosfera nepaprastai gyva. Dar iki kautynių arena pilna žmonių, o suolai ir ložės panėši į netvarkingą galvų jūrą. Vietos dviejų rūšių: pavėsio pusėje brangesnės ir patogesnės, bet saulėtoje pusėje visada pilnos entuziastingų mėgėjų. Moterų gerokai mažiau negu vyrų, ir dauguma jų – grizetės (manolas). Vis dėlto ložėse pamatysi elegantiškų tualetų, bet retai jaunų moterų. Naujausi prancūzų ir ispanų romanai sugadino ispanus ir atėmė pagarbą jų seniesiems papročiams. Aš nemanau, kad kunigams būtų uždrausta dalyvauti šiuose reginiuose, tačiau esu matęs tik vieną sutanotą kunigą. Man sakė, kad daugelis jų ateina persirengę.
Kautynių tvarkytojui alguasilų majorui, lydimam dviejų Krispeno⁸ kostiumais vilkinčių padėjėjų, davus signalą, jie visi trys raitomis kartu su kavaleristų kuopa atlaisvina areną ir siaurą tarpą, ją skiriantį nuo žmonių suolų. Kai tvarkytojai su kavaleristais pasitraukia, su notaro ir kelių alguasilų palyda į aikštės vidurį išėjęs šauklys perskaito įsakymą, draudžiantį mėtyti daiktus į areną, riksmais arba ženklais trikdyti besikaunančius ir pan. Vos jam pasirodžius, iškilmingai prabilus: „Mūsų viešpaties karaliaus, tesaugo jį Dievas, vardu...“, iš visų pusių pasigirsta šauksmai ir švilpimai ir trunka tol, kol perskaitomas įsakymas, kurio, beje, niekas nesilaiko. Vien tik cirke liaudis perima valdovo teises ir gali sakyti bei daryti tai, ką nori⁹.
Yra dvi pagrindinės torerų klasės: pikadorai (picadors), kurie kaunasi raiti, apsiginklavę ietimi, ir pėstieji padėjėjai čulai (chulos), kurie erzina bulius, mojuodami ryškiaspalvėmis vėliavomis. Padėjėjai skiriasi į banderiljerus (banderilleros) ir matadorus (matadors), apie kuriuos dar papasakosiu. Visi dėvi andalūzietiškus kostiumus, panašiai kaip Figaras „Sevilijos kirpėjuje“¹⁰, bet vietoje trumpų kelnių ir šilkinių kojinių pikadorai mūvi storas odines kelnes, aptaisytas medžiu ir geležimi, kad apsaugotų blauzdas ir šlaunis nuo ragų smūgių. Jie vaikšto išsižergę tarsi kompasai, o jeigu pargriūna, nebegali atsikelti be kitų pagalbos. Pikadorų balnai labai aukšti, turkiškos formos, su geležinėmis, klumpes primenančiomis kilpomis, kurios visiškai uždengia pėdas. Savo kuinus jie ragina pentinais su smailiais dviejų sprindžių ilgio galais. Jų ietys storos, labai tvirtos, užsibaigiančios itin aštria geležine viršūne; tačiau siekiant pratęsti reginio malonumą, toji viršūnė apsukta virve, kuri leidžia geležiai tik maždaug per sprindį įsmigti į jaučio kūną.
Vienas raitas alguasilas atkiša skrybėlę, į kurią kautynių tvarkytojas įmeta raktą. Tuo raktu niekas neatrakinama; vis dėlto alguasilas jį perduoda jaučių tvarto durininkui ir išsyk pasileidžia šuoliais tolyn, lydimas minios aliojimų, jos riksmų, kad jautis jau arenoje ir lekia jam iš paskos. Toks pokštas pasikartoja per visas kautynes.
Per tą laiką pikadorai užėmė savo vietas. Paprastai arenoje būna du raiteliai; kiti du ar trys laukia už arenos, pasiruošę anuos pakeisti nelaimingų atsitikimų, kaip mirtis, sunkūs lūžiai ir t. t., atvejais. Koks pustuzinis pėsčiųjų čulų pasiskirstę po aikštę, gana arti vienas kito, kad suskubtų į pagalbą.
Savo narve iš anksto tyčia suerzintas jautis (dūriais ir azoto rūgšties įtrynimais) jau įsiutęs. Paprastai jis vienu ypu atsiduria arenos viduryje ir staiga sustoja, apstulbintas išgirsto triukšmo ir žiūrovų eilių vaizdo. Jam ant sprando įbestas nedidukas kabliukas su pririštu kaspinu. Jo spalva nurodo, iš kokios bandos (vacada) atvestas jautis, bet patyręs mėgėjas vien iš jaučio išvaizdos nustato, iš kurios jis provincijos ir kokiai priklauso veislei.
Čulai pribėga arčiau, mojuoja savo skaisčiai raudonais apsiaustais ir stengiasi atvilioti jautį link vieno kurio pikadoro. Jeigu jautis įnirtęs, puola jį išsyk. Pikadoras, tvirtai laikydamas arklį, prie šono prispaudęs ietį, atsistoja tiesiai prieš jautį; gaudo akimirką, kai gyvulys, atstatęs ragus, nuleidžia galvą, kad smogtų jam į pakaušį, bet ne į kitą vietą¹¹; sutelkęs į smūgį visas savo kūno jėgas, taip pasuka arklį į kairę, kad jautis nesustodamas veržliai pralekia pro šalį jo neužkliudęs. Tada subėgę pėsti padėjėjai apsupa jautį, palikdami pikadorui laiko atsitraukti; bet dažnai gyvulys puikiai įsidėmi tą, kuris jį sužeidė: staigiai apsisukęs, vienu ypu pasiveja arklį, smeigia ragus jam į pilvą ir pargriauna kartu su raiteliu. Padėjėjai negaišdami atskuba į pagalbą; vieni kelia raitelį, kiti nukreipia jaučio dėmesį, užmetę apsiaustus jam ant ragų, patraukia link savęs ir skuodžia tolyn nuo jo link barjero, kurį peršoka neįtikėtinai lengvai. Ispaniški jaučiai tokie pat greiti kaip arkliai, ir jeigu čulas atsidurtų gerokai toli nuo barjero, jam pasprukti būtų sunku. Todėl raiteliai, kurių gyvybė visada priklauso nuo pėsčių padėjėjų miklumo, daugiausia laikosi aikštės pakraščiuose; jeigu jie išsirikiuoja viduryje, tai suvokiama kaip nepaprastas narsumas.
Pašokęs ant kojų, pikadoras iškart strykteli ant arklio, jeigu tik šis dar gali pakilti. Visai nesvarbu, kad iš vargšo gyvulio trykšte trykšta kraujas, jo viduriai velkasi žeme, o kojos linksta; kol arklys gali paeiti, tol privalo nesitraukti nuo jaučio. Jeigu nutrenktas nebepasikelia, pikadoras palieka aikštę ir tuojau pat grįžta ant naujo arklio.
Aš minėjau, kad ieties smūgiai nebent lengvai sužeidžia ir tiktai suerzina jautį. Vis dėlto susidūrimai su arkliu ir raiteliu, paties jaučio pastangos, ypač – apsisukimai, kojomis staiga įsibedus į žemę, jį gana greitai nuvargina. Dažnai pasitaiko, kad dėl skaudžių ieties dūrių gyvulys nebetenka veržlumo ir nebedrįsta pulti arklių, tada, kalbant jaučių kautynių žargonu, jis atsisako pasirodyti. Per tą laiką ištvermingas jautis jau bus pražudęs keturis ar penkis arklius. Tada pikadorai pasitraukia atsipūsti, ir duodamas signalas svaidyti banderiles (banderillas).
Tai yra maždaug pustrečios pėdos ilgio lazdelės, apsuktos popieriaus juostomis, užsibaigiančios smailia rantyta viršūne, kad įstrigusi neišsprūstų iš žaizdos. Čulai abiejose rankose laiko po vieną tokią smeigeną. Patikimiausias būdas jas įsmeigti, tai atsargiai prislinkti jaučiui iš užpakalio, paskui jį sukurstyti garsiai trinktelėjus lazdas vieną į kitą. Jautis iš netikėtumo atsisuka ir iškart puola priešą. Tą akimirką, kai jau visai arti, kai palenkia smūgiui galvą, žmogus vienu ypu beda smeigenas iš abiejų kaklo pusių, ir jis turi tai padaryti per vieną akimirksnį, atsidūręs visai prieš pat jautį ir kone tarp jo ragų; paskui čulas metasi į šalį, praleidžia jautį ir peršokęs barjerą pasijunta saugus. Išsiblaškymas, neryžtingumo ar išgąsčio akimirka, – to užtektų jį pražudyti. Vis dėlto žinovai banderiljero pareigas laiko mažiausiai pavojingomis iš visų. Jeigu, nelaimei, smeigdamas banderiles jis parkrinta, nereikia nė mėginti atsikelti; guli nejudėdamas ten, kur parpuolė. Jautis retai puola gulintį, ne dėl gailestingumo, bet dėl to, kad verždamasis į priekį užsimerkia ir peršoka žmogų jo nė nepastebėjęs. Nors kartais sustoja, pauosto žmogų, tarsi tam, kad suprastų, jog tas miręs; paskui, atsitraukęs kelis žingsnius, nuleidžia galvą, kad pakeltų jį ant ragų; tuo tarpu banderiljero draugai glaudžiai apsupę atitraukia gyvulio dėmesį, ir jautis yra priverstas eiti tolyn nuo tariamo ligonio.
Kai jautis pasirodė bailus, tai yra vangiai pasitiko keturis – tai privalomas skaičius – ieties smūgius, aukščiausi teisėjai žiūrovai riksmais jį pasmerkia tam tikrai kankynei, kuri yra vienu metu bausmė ir būdas sužadinti jo pyktį. Iš visų pusių pasigirsta šauksmas fuego! fuego! (ugnies! ugnies!). Tokiu atveju vietoje įprastinių ginklų čulams išdalijamos banderilės, kurių kotai apvynioti degia medžiaga. Prie banderilės smaigalio pritvirtintas uždegtas pinties gabalėlis. Į kūną įsmigusi ietis nustumia pintį prie dagčio; medžiaga užsidega; liepsna veikiai lyžteli odą ir priverčia jautį strikinėti bei šokinėti, kas be galo linksmina publiką. Tai išties nepaprastas reginys – matyti tą iš įsiūčio apsiputojusį didžiulį gyvulį, purtantį degančias banderiles ir besiblaškantį tarp dūmų ir ugnies. Priešingai negu ponai poetai, aš turiu pasakyti, kad iš visų mano matytų gyvulių nė vieno žvilgsnis nėra toks bereikšmis kaip jaučio. Reikėtų patikslinti, kad išraiška nė kiek nepasikeičia; beveik visais atvejais jo akyse atsispindi bukas ir brutalus įniršis. Jautis retai baubimu parodo skausmą; žaizdos jį siutina arba kelia siaubą; tačiau neatrodo, jeigu galima taip pasakyti, kad jis susimąsto apie savo likimą; niekada nepamatysi ašarų kaip elnio akyse. Jautis sukelia gailestį tik tada, kai pademonstruoja išskirtinę drąsą¹².
Į jaučio sprandą įsmigus trims ar keturioms banderilių poroms, ateina laikas padaryti jam galą. Pasigirsta būgnų dundenimas; vienas iš anksto paskirtas pagalbininkas tuojau pat atsiskiria nuo savo draugų grupės; tai matadoras. Apsivilkęs puošniu, auksu ir šilku siuvinėtu kostiumu, jis laiko rankoje ilgą špagą ir skaisčiai raudoną skraistę, pritvirtintą prie lazdos, kad būtų patogu ja manipuliuoti. Toji skraistė vadinama muleta. Jis prisiartina prie prezidento ložės ir, žemai nusilenkęs, paprašo leidimo pribaigti jautį. Dažniausiai toks formalumas pasitaiko tik vieną kartą per visas kautynes. Savaime suprantama, prezidentas galvos linktelėjimu duoda sutikimą. Tada matadoras surinka Viva!, apsisuka vietoje, sviedžia skrybėlę ant žemės ir eina pasitikti jaučio.
Kaip dvikovoje, taip ir šiose kautynėse egzistuoja taisyklės: jas pažeisti būtų taip pat niekšinga, kaip iš pasalų nužudyti priešininką. Pavyzdžiui, matadoras privalo nusitaikyti tik į tą vietą, kur sprandas susijungia su nugara, ispanų vadinamą kryžiumi. Smūgis turi būti nukreiptas iš viršaus į apačią; niekada iš apačios. Verčiau tūkstantį kartų netekti gyvybės, negu kirsti jaučiui iš apačios, iš šono arba iš užpakalio. Špaga, kuria naudojasi matadorai, ilga, tvirta, išgaląstais abiem kraštais; trumputė rankena užbaigiama rutuliu, kuris apgniaužiamas delnu. Norint pasinaudoti tokia špaga, reikia didelės patirties ir išskirtinio miklumo.
Be to, kad taisyklingai nužudytumei jautį, turi giliai pažinti jo charakterį. Nuo tokio išmanymo priklauso ne tik matadoro šlovė, bet ir gyvybė. Žinoma, jaučiai, kaip ir žmonės, pasižymi pačiais įvairiausiais charakteriais; vis dėlto galima jaučius suskirstyti į dvi aiškias grupes – šviesiuosius ir tamsiuosius. Čia aš vartoju cirko žargoną. Šviesieji puola atvirai; tamsieji, priešingai, yra klastingi ir stengiasi užklupti žmogų iš pasalų. Pastarieji ypač pavojingi.
Prieš taikydamasis kirsti jaučiui špagos smūgį, matadoras kurstydamas išskleidžia priešais jį muletą ir atidžiai stebi, ar tas puls išsyk, vos tik pastebėjęs, o gal judės iš lėto, kad užimtų poziciją, ir šoks pirmyn tuo momentu, kai jo priešininkas, vengdamas susidūrimo, atsiras per arti. Neretai matyti, kaip jautis grėsmingai muisto galvą, kasa kanopomis žemę nejudėdamas iš vietos arba netgi lėtai stumiasi atgal, kad patrauktų žmogų į aikštės vidurį, kur šis nebegalės jo išvengti. Dar kiti, užuot puolę tiesiai, artinasi iš šono, lėtai ir apsimestinai nuilsę; bet vos tik atsidūrę reikiamame nuotolyje, metasi pirmyn tarsi strėlė.
Tam, kuris nors kiek nusimano apie bulių kautynes, tai yra įdomus reginys – stebėti matadoro ir buliaus artinimąsi vienas prie kito; jie, tarsi du patyrę generolai, regis, stengiasi atspėti vienas kito ketinimus ir kas akimirką keičia savo manevrus. Galvos kryptelėjimas, šnairas žvilgsnis, suglaustos ausys, – įgudusiam matadorui tai yra akivaizdūs jo priešo pasirengimų ženklai. Pagaliau nekantraujantis bulius pasileidžia link raudonos skraistės, kuria matadoras tyčia prisidengė. Buliaus jėga tokia, kad sudavęs ragais nuverstų sieną, bet žmogus nepastebimu kūno judesiu išvengia smūgio; jis išnyksta tarsi užburtas, jaučiui palikdamas tik lengvą audinį, kurį tas įsiutęs užkabina ragais. Per savo smarkumą bulius palieka priešininką toli užpakalyje; tada staigiai sustoja ir sustingsta, ir staigios ir nirtulingos reakcijos jį taip nualsina, kad ilgiau taikoma ši taktika jį neišvengiamai pražudytų. Romeras¹³, garsus kautynių žinovas, yra pasakęs, kad geras matadoras turi nužudyti aštuonis jaučius septyniais špagos kirčiais. Aštuntasis krinta negyvas iš nuovargio ir įsiūčio. Po kelių bandymų, jau pažinęs savo priešininko charakterį, matadoras pasirengia suduoti lemiamą smūgį. Tvirtai įsirėmęs kojomis į žemę, tinkamu atstumu atsistoja tiesiai prieš gyvulį ir sustingęs laukia. Dešinė ranka su špaga pakelta iki galvos; į priekį ištiesta kairioji laiko muletą, kuri, beveik nuleista ant žemės, priverčia jautį palenkti sprandą. Būtent šiuo momentu matadoras jam suduoda mirtiną smūgį iš visos savo rankos jėgos, dar padvigubintos jo kūno svorio ir paties jaučio veržlumo. Trijų pėdų ilgumo špaga dažnai sulenda iki pat rankenos; ir, jeigu kirtis gerai pavyko, žmogui nebėra ko baimintis. Jautis netikėtai sustoja; kraujo beveik nėra, galva pakelta; sudreba kojos ir staiga jis pargriūva visu savo svoriu. Visos žiūrovų eilės išsyk pratrūksta kurtinančiu Viva!; pakyla nosinaičių miškas; machų skrybėlaitės skrieja į areną, ir didvyris nugalėtojas siunčia bučinius į visas puses.
Sakoma, kad anksčiau užtekdavo vieno staigaus nusitaikymo; betgi viskas išsigimsta, ir dabar retai kada jautis parkrinta po pirmojo smūgio. Tačiau jeigu bulius mirtinai sužeistas, matadoras smūgio nebekartoja; kartu su pagalbininkais mojuodamas skraiste priverčia jį sukti ratus aplink areną, kad greičiau nualsintų. Vos tik parkritusį kuris nors čulas pribaigia, sudavęs durklu į sprandą; gyvulys nugaišta išsyk.
Buvo pastebėta, kad beveik visi buliai arenoje turi kokią nors vietą, į kurią visada sugrįžta. Ją vadina querencia. Paprastai tai yra vartai, per kuriuos jie pateko į aikštelę.
Dažnai jautis lėtais žingsniais pereina per areną, išsinešdamas kakle įsmigusią lemtingąją špagą, kurios tik rankena kyšo virš menčių, nekreipdamas dėmesio į čulų skraistes, kuriomis anie jį gena. Jis tetrokšta ramiai nusibaigti. Pasiekęs įprastą vietą, suklumpa ant kojų, atsigula, ištiesia galvą ir tyliai išleidžia kvapą, nebent durklo kirtis pagreitina jo galą.
Jeigu bulius nenori pulti, matadoras bėga prie jo, ir vos tiktai gyvulys nuleidžia galvą, smeigia savo špagą (estocada de volapie); bet jeigu jautis stovi kaip įbestas arba traukiasi tolyn, tai, norint jį nudurti, reikia imtis itin žiaurios priemonės. Vienas vyras, apsiginklavęs ilga kartimi, užsibaigiančia išgaląsta geležine pusmėnulio (media luna) formos viršūne, jam klastingai perrėžia užpakalinių kojų pakinklius, o pargriuvusį iš karto pribaigia durklu. Šis vienintelis kautynių epizodas sukelia žiūrovų pasibjaurėjimą. Tai savotiškas nužudymas. Laimei, retai tenka šito griebtis.
Fanfaros paskelbia jaučio baigtį. Tuojau trys pakinkyti mulai smarkia risčia įvažiuoja į areną; ant buliaus ragų pritvirtinamos virvės, užneriamas kablys, ir mulai šuoliais jį išvelka iš aikštės. Per porą minučių arklių ir jaučio kūnai dingsta iš arenos.
Kiekvienos kautynės trunka maždaug dvidešimt minučių, ir paprastai per vieną popietę užmušami aštuoni jaučiai. Jeigu pramoga nebuvo labai įspūdinga, kautynių prezidentas žiūrovų prašymu suteikia vienas arba dvejas papildomas kautynes.
Jūs matote, kad torero amatas gana pavojingas. Visoje Ispanijoje per metus paprastai jų žūsta du arba trys. Nedaugelis sulaukia vyresnio amžiaus. Jeigu nežūsta arenoje, tai dėl daugelio sužeidimų yra priversti šios veiklos atsisakyti. Garsusis Pepė Iljas¹⁴ per savo gyvenimą gavo dvidešimt šešis ragų kirčius; paskutinis kartas jį pražudė. Gana didelis atlyginimas nėra vienintelis šių vyrų akstinas imtis tokios pavojingos profesijos. Šlovė, gausūs plojimai paakina juos nepaisyti mirties. Be galo saldu triumfuoti penkių ar šešių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Todėl dažnokai aukštos kilmės mėgėjai nusprendžia siekti profesionalų torerų pavojų ir garbės. Sevilijoje man teko matyti vieną markizą ir vieną grafą, viešai pasirodžiusius kaip matadorai per bulių kautynes.
Tiesa ir tai, kad publika tikrai nėra atlaidi torerams. Mažiausias susvyravimas pasmerkiamas riksmais ir švilpimais. Žiauriausi prakeiksmai pasigirsta iš visų pusių; kartais žiūrovų valia – ir tai pati baisiausia jų paniekos apraiška – alguasilas prisiartina prie toreadoro ir, pagrasinęs įkalinimo bausme, įsako nedelsiant atakuoti jautį.
Kartą aktorius Majikesas¹⁵, matydamas matadoro neryžtingumą šalia paties tamsiausio iš visų jaučių, pasipiktinęs jį apipylė patyčiomis. „Pone Majikesai, – atsiliepė matadoras, – pats matote, čia jums ne teatrinė apgaulė.“
Audringi plojimai ir troškimas pasiekti arba išsaugoti šlovę verčia toreadorus išpūsti pavojus, kurie ir taip jų tyko. Pepas Iljas, o po jo – Romeras, pasitikdavo jautį su geležiniais antkojais. Šių vyrų šaltakraujiškumas baisiausio pavojaus akivaizdoje kažkoks stebuklingas. Neseniai vienas pikadoras, vardu Chuanas Sevilja¹⁶, buvo pargriautas ant žemės, o jo arkliui pilvą perrėžė andalūziškas jautis, nepaprastai stiprus ir greitas. Šis bulius, užuot leidęsis čulų nuviliojamas, įniršęs užsipuolė pikadorą, jį mindžiojo ir daugybę kartų trenkė ragais į kojas; bet pamatęs, kad odinės geležimi aptaisytos kelnės jas gerai saugo, atsitraukė atgal ir nukorė žemyn galvą, taikydamasis ragais persmeigti žmogui krūtinę. Tada Sevilja, iš paskutinių jėgų pakilęs ant kojų, viena ranka sugriebė jautį už ausies; galva įsirėmęs į siautėjančio gyvulio snukį, kitos rankos pirštus sugrūdo jam į šnerves. Veltui jautis stumdė, trypė kojomis, svaidė ant žemės, žmogus vis tiek jo nepaleido. Visi užgniaužę kvapą stebėjo šią nelygią kovą. Tai buvo drąsuolio agonija; visi kone troško, kad ji greičiau pasibaigtų; niekas nepajėgė nei šaukti, nei kvėpuoti, nei nukreipti akių nuo siaubingo reginio; jis truko beveik dvi minutes. Pagaliau jautis, žmogaus įveiktas žūtbūtinėje kovoje, jį palikęs užsipuolė čulus. Visi tikėjosi, kad Sevilja bus išneštas iš arenos. Jį pakėlė; vos tik atsistojęs ant kojų, jis čiupo skraistę ir norėjo bėgti prie jaučio, nepaisydamas sunkaus apavo ir griozdiškos kojų apsaugos. Teko išplėšti skraistę jam iš rankų, priešingu atveju jis būtų iškart žuvęs. Jam atvedė arklį; putodamas pykčiu jis šoko į balną ir nukreipė į jautį aikštės viduryje. Abiejų narsiųjų priešininkų susidūrimas buvo toks smarkus, kad arklys ir jautis suklupo. Ak, kad jūs būtumėt girdėję šauksmus Viva!, svaigte apsvaigusios minios džiūgavimą tokios drąsos ir tokios sėkmės akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, būtumėt pavydėję Seviljos likimo! Madride šis vyras tapo nemirtingas...

1842 m. birželis

P. S. Deja, ką aš neseniai sužinojau! Fransiskas Sevilja¹⁷ praėjusiais metais mirė. Jis mirė ne cirke, kur turėjo žūti, bet nuo kepenų ligos. Iškeliavo amžinybėn Karavančelyje, šalia gražiųjų medžių, kurie man labai patinka¹⁸, toli nuo publikos, dėl kurios jis tiek kartų rizikavo savo gyvybe.
Madride aš jį dar kartą išvydau 1840 metais, tokį pat šaunų, nesuvaldomą kaip anuo laiku, kai parašiau laišką, kurį jūs ką tik perskaitėte. Aš dar daugybę kartų mačiau jį partrenktą ant arenos po nebegyvu arkliu; mačiau, kaip sulaužė ne vieną ietį ir susigrūmė su baisiausiais Gavirijos jaučiais. „Jeigu Fransiskas Sevilja turėtų ragus, – kalbėjo žmonės cirke, – neatsirastų nė vieno toreadoro, kuris išdrįstų stoti prieš jį.“ Dažnos pergalės jam įkvėpė negirdėtos drąsos. Atsidūręs priešais jautį, jis pasipiktindavo, kad gyvulys jo nebijo. „Ak, tu manęs nepažįsti?“ – įsiutęs surikdavo jaučiui. Išties, jis greitai parodydavo, su kuo anas turi reikalą.
Bičiuliai man suteikė malonumą papietauti kartu su Sevilja; jis valgė ir gėrė lyg koks Homero aprašytas herojus ir buvo pats linksmiausias pašnekovas, kokį tik įmanoma sutikti. Jo andalūziškos manieros, smagi nuotaika ir vaizdingų posakių prikimšta neliteratūrinė kalba darė šį milžiną, kurį, regis, gamta sutvėrė tam, kad viską naikintų, ypač patrauklų.
Viena ispanė dama, pabėgusi iš Madrido nuo jame įsisiautusios choleros, keliavo į Barseloną tuo pačiu diližanu kaip ir Sevilja, vykęs į tame mieste gerokai anksčiau paskelbtas bulių kautynes. Per visą kelionę nė trupučio nenuslopo Seviljos mandagumas, galantiškumas, paslaugumas. Atvažiavus į Barseloną, sveikatos tarnyba, buka kaip visos tokios tarnybos, paskyrė keleiviams praleisti dešimt dienų karantine, išskyrus Sevilją, kurio atvykimo taip nekantriai laukta, jog sanitariniai įstatymai jam nebuvo pritaikyti; bet kilnusis pikadoras pasipiktinęs atmetė jam palankią išimtį. „Jeigu ši ponia ir mano bendrakeleiviai nebus paleisti, – tvirtai tarė jis, – aš nesmeigsiu!“
Tarp baimės užsikrėsti ir prarasti įspūdingas kautynes rinktis neteko. Tarnyba nusileido ir gerai padarė; nes, jeigu būtų užsispyrusi, žmonės būtų sudeginę ligoninę su visais karantinininkais.
Sumokėjęs pagyrimų ir apgailestavimų Seviljos atminimui duoklę, turiu papasakoti apie kitą garsenybę, kuri šiandien karaliauja arenoje, neturėdama sau lygių. Prancūzai taip mažai žino, kas vyksta Ispanijoje, jog, ko gero, šioje Pirėnų kalnų pusėje tebėra žmonių, negirdėjusių Monteso¹⁹ vardo. Nacionalinėje, kaip dabar vadinama, arenoje Montesas kiekvieną pirmadienį demonstruoja tai, kas buvo teisingai paskleista arba primeluota apie garsiuosius klasikinius matadorus – Pepę Ilją ir Pablą²⁰ Romerą. Drąsa, grakštumas, šaltakraujiškumas, nuostabus miklumas, – jie visu tuo pasižymi. Jo buvimas įkvepia dvasią, pakylėja cirko veikėjus ir žiūrovus. Nėra blogų jaučių, baikščių padėjėjų; kiekvienas pranoksta save. Abejotinos narsos toreadorai Monteso vedami tampa didvyriais, nes žino, kad kartu su juo nė vienam negresia pavojus. Vieno Monteso judesio užtenka nukreipti patį pasiučiausią jautį tą akimirką, kai jis taikosi perdurti parblokštą pikadorą. Toje aikštėje, kur kovėsi Montesas, niekas niekada neregėjo medios lunos. Šviesieji, tamsieji, – jam geri visokie jaučiai; jis užburia juos, perkeičia, užmuša, kada nori ir kaip jam patinka. Jis – vienintelis matadoras, kurį aš mačiau gallear el toro, tai yra atsukusį įnirtusiam gyvuliui nugarą, kai jautis metasi ant jo. Kartais, buliaus persekiojamas, užsimetęs skraistę ant pečių, pasileidžia per areną; apsiputojęs gyvulys vejasi negalėdamas pasiekti, ir vis dėlto atsiduria taip arti prie Monteso, kad kiekvieną kartą ragu užkliudo jo apsiausto apačią. Monteso įkvepiamas pasitikėjimas toks didelis, kad žiūrovai net nesusimąsto apie pavojų, jie tiesiog nesiliauja gėrėjęsi.
Kalbama, kad Montesas nelabai palankus dabartinei šalies tvarkai. Žmonės sako, kad jis buvo tarp savanorių rojalistų, ir esąs cangrejo, atbulas kaip vėžys, tai yra – nuosaikus. Tikrieji patriotai dėl to apgailestauja, bet ir jie negali nepritarti visuotiniam žavėjimuisi. Aš mačiau descalzos (sankiulotus, prasčiokus), entuziastingai metančius jam savo skrybėles ir maldaujančius nors akimirką užsidėti jas ant galvos; tai toksai šešiolikto amžiaus paprotys. Brantome’as²¹ yra parašęs: „Aš pažįstu nemažai bajorų, kurie, prieš pradėdami dėvėti šilkinių kojinių porą, iš pradžių prašo savo damų ir meilužių jas apsimauti ir nešioti bent savaitę ar dešimt dienų; paskui jie jas dėvi su didžiausia pagarba ir dvasios bei kūno pasitenkinimu.“
Monteso elgesys labai orus. Jis gyvena dorai ir rūpinasi šeima, kurios gerovę sukūrė savo talentu. Kai kurie jam pavydintys toreadorai nemėgsta jo aristokratiškų manierų. Atsimenu, kad jis atsisakė papietauti kartu su mumis, nes mes pakvietėme Sevilją. Per tuos pietus Sevilja su jam būdingu nuoširdumu išklojo savo nuomonę apie Montesą. Esą, būdamas ne arenoje, jis dėvi fraką, nevaikšto į kabaretą ir yra pernelyg mandagus.
Sevilja yra bulių kautynių Marijus²², Montesas – jų Cezaris.

Antras laiškas. Mirties bausmė

Valensija, 1830 m. lapkričio 15 d.

Pone,
Aprašęs bulių kautynes, aš tiesiog privalau, sekdamas nuostabia lėlių teatro taisykle „kuo toliau, tuo geriau“²³, jums papasakoti apie mirties bausmę. Tai, ką pamačiau, smulkiai aprašysiu, jei tik turėsite drąsos perskaityti.
Pirmiausia turiu jums paaiškinti, kodėl aš dalyvavau egzekucijoje. Svetimame krašte privalai kuo daugiau pamatyti ir visada baiminiesi, kad dėl trumpalaikės tingumo ar nuovargio akimirkos nepraleistumei pro akis įdomios papročių detalės. Taigi mane sudomino nelaimingojo, kurį pakorė, istorija, aš panorau pamatyti jo veidą; pagaliau, troškau išbandyti savo nervus.
Štai mano pakaruoklio istorija. (Aš pamiršau pasiteirauti jo vardo.) Tai buvo valstietis iš Valensijos apylinkių, gerbiamas ir vertinamas dėl drąsaus ir ryžtingo charakterio, didžiausias savo kaimo šaunuolis. Geriausias šokėjas, toliausiai nusviedžiantis lazdą, mokantis daugiausia senovinių romansų. Ne kliautininkas, bet visi žinojo, kad gali supykti dėl menko nieko. Kai jis su muškieta ant peties lydėdavo keleivius, joks plėšikas nebūtų išdrįsęs pastoti jiems kelio, net jeigu jų krepšiai būtų prikimšti pinigų. Vienas smagumas buvo regėti, kaip tas šelmis, užsimetęs ant pečių aksominį švarką, atsainia laikysena, lanksčiu žingsniu traukia keliais. Vienu žodžiu, majo²⁴ pačia tikriausia žodžio reikšme. Mačo – tai ir žemesniųjų klasių dendis, ir vyras, ypač opus garbės klausimais.
Kastiliečiai turi Valensijos gyventojus pašiepiančią patarlę, kuri, mano galva, visiškai neteisinga. Štai ji: „Valensijoje mėsa – tai žolė; žolė – tai vanduo. Vyrai – tai moterys, o moterys – niekam tikusios.“ Aš jus užtikrinu, kad Valensijos virtuvė puiki, o moterys ten itin išvaizdžios ir šviesesnio gymio negu bet kur kitur Ispanijos karalystėje. Jūs išgirsite, kokie yra to krašto vyrai.
Vyko bulių kautynės. Vaikinas norėjo jas pamatyti, bet savo kišenėje neturėjo nė realo. Tikėjosi, kad vienas draugas, savanoris rojalistas, tądien budėjęs sargyboje, įleis į vidų. Savanoris jį šiurkščiai atstūmė buožės smūgiu į pilvą. Vaikis pasitraukė tolyn; bet tie, kurie pastebėjo staiga išblyškusį jo veidą, atkreipė dėmesį į nirtulingai sugniaužtus kumščius, išpūstas nosies šnerves ir jo akių išraišką, tie žmonės suprato, kad neilgai trukus nutiks nelaimė.
Po kokių dviejų savaičių šiurkštusis savanoris su patrulių būriu buvo pasiųstas gaudyti kontrabandininkų. Nakvynės sustojo nuošalioje užeigoje (venta). Naktį pasigirdo jį šaukiantis balsas: „Atidarykite, tai nuo jūsų žmonos.“ Pusiau apsirengęs savanoris nulipo žemyn. Vos tik atidarė duris, kai paleistas muškietos šūvis pradegino marškinius, ir kulkų kruša susmigo į krūtinę. Žudikas dingo. Kas šovė? Niekas to nė nenumanė. Be abejonės, žudikas – tikrai ne mūsų mačo, nes atsiras bent tuzinas pamaldžių ir karaliui ištikimų moterų, kurios bučiuodamos nykštį savo šventojo vardu prisieks, kad matė tą vaikiną vienam ar kitam kaime, tiksliai tuo laiku, kai buvo įvykdytas nusikaltimas.
Vaikis nesislėpdamas vaikštinėjo ramus ir patenkintas kaip žmogus, ką tik nusikratęs įkyraus rūpesčio. Šitaip vakare po dvikovos, per kurią kokiam nors akiplėšai sutrupinama ranka, pasirodoma Paryžiaus Tortonio kavinėje²⁵. Atkreipkite dėmesį, kad šiame krašte žmogžudystė yra vargšų sąskaitų suvedimas, po kurio paprastai lieka du negyvėliai, daug rimtesnis už mūsų dvikovą, kai aukštos kilmės vyrai dažniau nubrozdina, negu užmuša vienas kitą.
Viskas ėjosi gerai, kol toksai perdėtai uolus alguasilas (anot vienų, dėl to, kad neseniai buvo gavęs šias pareigas; anot kitų, kad buvo įsimylėjęs moterį, kuriai labiau patiko mūsų šaunuolis) nusprendė sulaikyti tą mielą vaikiną. Kol jis tik grasino, jo varžovas juokėsi; bet kai pagaliau susirengė nutverti už pakarpos, anas jį pavaišino jaučio liežuviu. Šiame krašte taip vadinamas smūgis peiliu. Ar teisėta gintis leido šitokiu būdu atlaisvinti alguasilo vietą?
Ispanijoje alguasilai labai gerbiami, beveik taip pat, kaip Anglijoje konstebliai. Alguasilui padaryta žala nusipelno kartuvių. Todėl vaikis buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą ir nuteistas po ilgai užtrukusio bylos nagrinėjimo, nes čia teisingumas vykdomas dar lėčiau negu pas mus.
Parodęs lašelį geros valios, jūs, kaip ir aš, sutiksite, kad tas vaikinas nenusipelnė savo dalios, kad jis buvo nelaimingai susiklosčiusios lemties auka, ir kad teisėjai, per daug nenusikalsdami savo sąžinei, galėjo jį palikti gyvą toje visuomenėje, kurios pažiba jis buvo (advokato žodžiais). Bet teisėjai nė trupučio neatsižvelgė į šiuos poetiškus ir pakylėtus svarstymus; jie vienu balsu pasmerkė jį mirti.
Vieną vakarą, atsitiktinai eidamas per turgaus aikštę, išvydau darbininkus, deglų šviesoje iš sijų renčiančius statinį, daugmaž tokios formos kaip ?. Juos apsupę kareiviai varė smalsuolius tolyn. Štai dėl kokios priežasties. Kartuvių statymas (nes tai tikrai buvo kartuvės) yra prievolė; šiam darbui rekvizuoti darbininkai negali atsisakyti, nebūdami apkaltinti nepaklusnumu. Vyresnybė pasirūpino savotiška kompensacija, kad jie tą darbą, žmonių akyse laikomą mažai garbingu, padarytų beveik paslapčia. Dėl to pasitelkiami kareiviai, kurie nuveja besigrūdančius žmones; vyrai dirba naktį, kad nebūtų įmanoma jų atpažinti, ir kad rytą nebūtų išvadinti kartuvių meistrais.
Valensijos kalėjimas įrengtas sename gotikiniame bokšte. Jo architektūra gana daili, ypač – į upę atkreiptas fasadas. Bokštas stovi viename miesto gale ir tarnauja kaip vartai. Jie vadinami la Puerta de los Serranos. Nuo viršutinės aikštelės atsiveria Gvadalaviaro upė, penki per ją nutiesti tiltai, Valensijos pasivaikščiojimo takai ir graži ją supanti gamta. Liūdnokas malonumas regėti laukus, kai esi uždarytas tarp keturių sienų, bet vis tiek – tai malonumas, ir reikia padėkoti kalėjimo sargui, kuris leidžia sulaikytiesiems užkopti į tą aikštelę. Kaliniai įvertina patį menkiausią malonumą.
Kaip tik iš šito kalėjimo turėjo išeiti nuteistasis ir, užkeltas ant asilo, tankiausiai gyvenamomis miesto gatvėmis keliauti į turgaus aikštę, kur atsisveikins su šiuo pasauliu.
Kartu su vienu bičiuliu ispanu, kuris mielai pasisiūlė mane palydėti, aš iš anksto atėjau prie la Puerta de los Serranos. Tikėjausi išvysti nuo pat ryto susirinkusią didelę minią, bet apsirikau. Amatininkai ramiai triūsė savo krautuvėlėse, daržoves pardavę valstiečiai keliavo atgalios į kaimus; niekas nerodė, kad vyks kažkas nepaprasto, tiktai prie kalėjimo durų buvo išsirikiavę koks tuzinas dragūnų. Menkas Valensijos gyventojų domėjimasis mirties bausmėmis negali būti paaiškintas, mano nuomone, jų perdėtu jautrumu. Taip pat nesu tikras, ar turiu pritarti savo palydovui, kad jie tiek persisotinę panašiais reginiais, jog liovėsi jais domėtis. Galbūt tokį abejingumą lemia darbščiųjų Valensijos žmonių įpročiai. Meilė darbui ir naudos troškimas juos išskiria ne tik iš kitų Ispanijos gyventojų, bet ir iš Europos tautų.
Vienuoliktą valandą kalėjimo durys atsidarė. Tuojau pat pasirodė gana gausi pranciškonų procesija. Jos priekyje vienas atgailotojas nešė didžiulį krucifiksą, su dviem klapčiukais iš šonų, laikančiais po storą lazdą su viršuje pritvirtintais žibintais. Natūralaus dydžio kryžius buvo padarytas iš kartono, nudažyto su nepakartojamu imitatoriaus talentu. Ispanai, kurie siekia religiją paversti siaubu, puikiai pavaizduoja savo kankinių žaizdas, sumušimus, patirtų kančių pėdsakus. Ant to kryžiaus, turėjusio priminti kančią, nepagailėjo kraujo, pūlių, pritvinkusių vočių. Tai buvo labiausiai atstumiantis kūno atvaizdas, kokį galėtumei pamatyti. Tos baisios figūros nešikas sustojo prie vartų. Kareiviai kiek suglaudė gretas; už jų susitelkė koks šimtas smalsuolių, gana arti, kad nieko nepraleistų iš to, kas bus padaryta ir pasakyta; tada lydimas nuodėmklausio pasirodė nuteistasis.
Aš niekada nepamiršiu to žmogaus veido. Jis buvo labai aukštas ir labai liesas ir atrodė turįs apie trisdešimtį metų. Kakta aukšta, plaukai tankūs, juodi kaip anglis ir tiesūs lyg šeriai. Žėrėjo didelės, bet giliai įsodintos akys. Jis buvo basas, vilkėjo ilgą juodą sutaną, ant kurios širdies vietoje buvo išsiūtas raudonos ir mėlynos spalvų kryžius. Tai mirštančius palydinčiųjų brolijos ženklas. Pečius ir krūtinę dengė klostyta apykaklė. Šviesi virvė, ryškiai išsiskirianti ant juodo sutanos audinio, kelis kartus apjuosė kūną ir sudėtinga mazgų sistema prilaikė jo alkūnes ir tarsi maldai sudėtas rankas. Jis laikė rankose nedidelį kryželį ir Mergelės Marijos paveikslėlį. Jo nuodėmklausys buvo storas, žemas, kresnas, raudonveidis, atrodė geraširdis, bet kaip žmogus, seniai besiverčiantis šiuo amatu ir daug visko matęs.
Paskui nuteistąjį ėjo vyras, menkas ir gležnas, blyškaus, švelnaus ir drovaus veido. Jis dėvėjo tamsų švarką, juodas trumpas kelnes ir kojines. Aš jį būčiau palaikęs notaru arba netinkamai apsirengusiu alguasilu, jeigu ant galvos nebūtų turėjęs pilkos plačiakraštės skrybėlės, kokias užsideda pikadorai per bulių kautynes. Išvydęs krucifiksą, jis pagarbiai nukėlė skrybėlę, ir tada ant jos aš pastebėjau mažą ženklelį iš dramblio kaulo, pritvirtintą tarsi kokarda. Tai buvo teismo vykdytojas.
Nuteistasis, kuris eidamas pro duris buvo priverstas pasilenkti, iškišo galvą, tada išsitiesė visu ūgiu, plačiai išsprogino akis, apmetė minią greitu žvilgsniu ir giliai atsiduso. Man pasirodė, kad jis su malonumu įkvėpė oro, kaip buvęs ilgai uždarytas ankštoje ir troškioje vienutėje. Jo išvaizda buvo keista. Tai buvo ne baimė, bet nerimas. Jis atrodė susitaikęs. Nei arogancijos, nei perdėtos drąsos. Pagalvojau, kad panašiomis aplinkybėmis ir aš pats norėčiau taip tvirtai laikytis.
Nuodėmklausys jam paliepė atsiklaupti prieš kryžių; jis pakluso ir pabučiavo to atstumiančio atvaizdo kojas. Tuo momentu visi dalyviai atrodė susijaudinę, ir stojo mirtina tyla. Tai pajutęs kunigas pakėlė rankas, jas išlaisvindamas iš ilgų rankovių, kurios būtų varžiusios jo oratoriškus gestus, ir tvirtu bei skambiu balsu, tačiau monotoniška, lygiais tarpais pasikartojančia intonacija, pradėjo kalbą, kurią greičiausiai buvo sakęs ne kartą. Aiškiai tarė kiekvieną žodį, jo tartis buvo švari, ir jis kalbėjo taisyklinga kastiliečių kalba, kurią pasmerktasis, ko gero, nelabai suprato. Jis pradėdavo kiekvieną sakinį spiegiančiu ir iki falceto pakylančiu tonu, bet užbaigdavo žemu ir dusliu balsu.
Iš esmės, štai ką pasakė nuteistajam, kurį vadino savo broliu: „Jūs tikrai nusipelnėte mirties; skiriant kartuvių bausmę netgi parodytas gailestingumas, nes jūsų nusikaltimai didžiuliai.“ Čia jis trumpai išvardijo jo padarytus nusikaltimus, bet ilgai kalbėjo apie nutolimą nuo Dievo, kuriame jo penitentas praleido savo jaunystę, ir tai vienintelė priežastis, jį įstūmusi į pražūtį. Paskui, vis labiau įsikarščiuodamas: „Bet ką gi reiškia jūsų laukianti vertai nusipelnyta bausmė, palyginus su neįsivaizduojamomis kančiomis, kurias dieviškasis Išganytojas ištvėrė dėl jūsų? Pažvelkite į šį kraują, ir šias žaizdas ir t. t.“ Pasitelkus baisiąją stovylą, kurią jau minėjau, labai išsamiai buvo apsakytos visos kančios. Baigiamoji dalis skambėjo geriau negu įžanga. Jis kalbėjo, nors kiek per ilgai, kad Dievo gailestingumas beribis, ir kad nuoširdi atgaila gali numalšinti jo teisėtą pyktį.
Nuteistasis atsistojo, pažvelgė į kunigą neprielankiu žvilgsniu ir tarė jam: „Tėve, būtų užtekę pasakyti, kad manęs laukia šlovė; judėkime“²⁶.
Pamokslininkas grįžo į kalėjimą, nepaprastai patenkintas savo prakalba. Abu pranciškonai užėmė jo vietą šalia nuteistojo, nuo kurio turėjo pasitraukti tik pačią paskutinę minutę.
Pirmiausia jį paguldė ant patiesalo, kurį budelis šiek tiek patraukė į savo pusę, bet nesmarkiai, tarsi pagal nebylų mirtininko ir egzekutoriaus susitarimą. Tai simbolinis ritualas, kad būtų pažodžiui įvykdyta ištarmė, kuri skelbia: „Pakartas, pirma sumaišius su purvais.“
Tai atlikus, nelaimingasis buvo užsodintas ant asilo, kurį budelis laikė už pavadžio. Jam iš šonų žengė abu pranciškonai, priekyje – dvi ilgos to paties ordino vienuolių ir pasauliečių, priklausančių desamparados²⁷ brolijai, gretos. Netrūko nei vėliavų, nei kryžių. Paskui asilą su nuteistuoju sekė notaras ir du alguasilai juodais prancūziškos mados drabužiais, kelnėmis iki kelių ir šilkinėmis kojinėmis, su špaga prie šono ir apžergę prastus, labai nevykusiai pažabotus kuinus. Eiseną užbaigė nedidelis kavalerijos būrys. Procesijai lėtai slenkant pirmyn, vienuoliai dusliais balsais giedojo litanijas, o apsiaustais apsigobę vyrai sukiojosi aplink eiseną, tiesdami žiūrovams sidabrinius padėklus ir prašydami paaukoti vargšui nelaimingajam (por el pobre). Už šiuos pinigus atlaikomos mišios už jo sielos išganymą; kiekvienam geram katalikui, kurio laukia kartuvės, tikra paguoda matyti, kaip sunkios monetos gana greitai pripildo padėklus. Aukoja visi. Aš pats, būdamas bedievis, pagarbiai atidaviau savo auką.
Man išties patinka katalikiškos ceremonijos, ir net norėčiau jomis patikėti. Tokiu atveju kaip šis, jos daro žmonėms nepalyginti didesnį įspūdį negu mūsų vežimai, žandarai ir ta skurdžių menkystų eisena, kuri Prancūzijoje palydi nuteistuosius mirti. Kryžiai ir procesijos man ypač patinka dar ir dėl to, kad jos be galo palengvina paskutines pasmerktojo akimirkas. Šis niūrus iškilmingumas pirmiausia paglosto jo savimeilę – tą jausmą, kuris mumyse miršta paskutinis. Taip pat vienuoliai, kuriuos didžiai gerbia nuo pat vaikystės, ir kurie už jį meldžiasi, giesmės, vyrų, renkančių aukas jo mišioms, šūksniai, – visa tai turi jį apkurtinti, išblaškyti, atitraukti nuo minčių apie laukiančią bausmę. Pasuka galvą į dešinę – ten pranciškonas jam kalba apie begalinį Dievo gailestingumą. Kairėje pusėje kitas pranciškonas yra pasiruošęs įtikinti galingu monsinjoro šventojo Pranciškaus užtarimu. „Jis eina į bausmės vietą lyg koks bailys, tarp dviejų saugančių ir palydinčių karininkų. Neturi nė minutėlės ramybės“, – sušuks filosofas. Tuo geriau. Ištisinis jį supantis bruzdesys neleidžia pasinerti į mintis, kurios dar labiau kankintų.
Tada aš supratau, kodėl vienuoliai, ir ypač – elgetaujančių ordinų, prastuomenei turi tokią įtaką. Jie yra vargšų parama ir paguoda nuo pat jų gimimo iki mirties, net jeigu tai nepatinka netolerantiškiems liberalams. Pavyzdžiui, kokia baisi ši jų tarnystė: ištisas tris dienas palaikyti žmogų, kuriam įvykdys mirties bausmę! Manau, kad jeigu mane ištiktų nelaimė būti pakartam, man patiktų galimybė pasišnekučiuoti su dviem pranciškonais.
Kelias, kuriuo ėjo procesija, buvo labai vingiuotas, prieš pasiekiant plačiausias gatves. Kartu su savo vedliu aš pasukau tiesesniu keliu, norėdamas pralenkti nuteistąjį. Pastebėjau, kad nuo išleidimo iš kalėjimo iki atėjimo į gatvę, kur vėl jį pamačiau, pasmerktojo kūnas gerokai palinko žemyn. Jis pamažėle vis smuko, galva karojo ant krūtinės, lyg būtų palaikoma vien kaklo odos. Tačiau jo veide aš neįžiūrėjau baimės išraiškos. Žvilgsnis buvo įbestas į rankose laikomą paveikslėlį, ir akis pasukdavo tiktai į abu pranciškonus, kurių, regis, atidžiai klausėsi.
Aš būčiau turėjęs verčiau pasitraukti; tačiau mane įkalbėjo pasukti į miesto aikštę, užeiti pas vieną pirklį, iš kurio namų balkono galėčiau netrukdomai stebėti mirties bausmę arba užsidaryti kambaryje, kad išvengčiau to reginio. Taigi aš nuėjau.
Aikštė buvo apypilnė. Vaisių ir daržovių pardavėjai net nepasijudino iš savo vietų. Visur galėjai nesunkiai praeiti. Kartuvės su Aragono herbu viršuje stovėjo priešais dailų mauriško stiliaus pastatą – Šilko biržą (La Lonja de Seda²⁸). Turgaus aikštė gana ilga; jos pakraščiuose išsirikiavę namai maži, bet su daugybe aukštų, ir kiekviena langų eilė turi savo geležinį balkoną. Iš toli, sakytum, dideli narvai. Didžioji balkonų dalis buvo be žiūrovų.
Tame balkone, kur buvo man skirta vieta, aš radau dvi jaunutes šešiolikos aštuoniolikos metų paneles, patogiai įsitaisiusias ant kėdžių ir kuo nerūpestingiausiai mosuojančias vėduoklėmis. Abi labai gražios, ir iš jų švarutėlių juodo šilko suknelių, atlasinių kurpaičių ir nėriniais puoštų mantijų aš nusprendžiau, kad jos turėjo būti kokio nors turtingo miestiečio dukterys. Mano nuomonė pasitvirtino, nes jos suprato ir kalbėjo taisyklinga ispanų kalba, nors tarp savęs bendravo Valensijos dialektu.
Viename aikštės kampe buvo pastatyta koplytėlė. Savanoriai rojalistai ir reguliariosios kariuomenės vyrai plačiu kvadratu apjuosė tą koplyčią ir netoli nuo jos stūksančias kartuves.
Kareiviai praskyrė savo gretas, kad praleistų procesiją, nuteistasis buvo nukeltas nuo asilo ir nuvestas prie mano jums paminėto altoriaus. Vienuoliai jį apsupo; jis atsiklaupė, nuolat bučiavo altoriaus pakopas. Aš nežinau, kas buvo jam sakoma. Tuo metu budelis patikrino savo virvę, kopėčias ir, baigęs apžiūrą, prisiartino prie vis dar sukniubusio pasmerktojo, uždėjo ranką jam ant peties ir, kaip reikalauja paprotys, ištarė: „Broli, laikas.“
Visi vienuoliai, išskyrus vieną, pasitraukė, ir, jei galima taip pasakyti, auka atiteko budeliui. Vesdamas prie kopėčių (ar, greičiau, prie iš lentų sukaltų laiptų) budelis stengėsi savo didele skrybėle uždengti jam akis, paslėpti stovinčias kartuves; bet pasmerktasis muistydamasis, sakytum, stengėsi nustumti skrybėlę, norėdamas pademonstruoti, kad jam užtenka drąsos pažvelgti į savo kankinimo įrankį.
Skambino vidurdienį, kai budelis užkopė fatališkais laiptais, tempdamas paskui save pasmerktąjį, kuriam, vedamam atbulomis, lipti buvo sunku. Laiptai platūs, su atrama tik vienoje pusėje. Vienuolis laikėsi atramos, budelis ir pasmerktasis kabarojosi kita puse. Pranciškonas be perstojo kalbėjo ir tankiai gestikuliavo. Man sakė, kad, užlipus į viršų, vienuolis liepė jam sukalbėti Credo, kol egzekutorius nepaprastai mikliai užnėrė virvę ant mirtininko kaklo. Paskui vienuolis garsiai suriko: „Broliai, palydėkite savo maldomis vargšo nusidėjėlio sielą.“ Greta savęs išgirdau švelniu balseliu jaudinamai ištartą: Amen! Pasukau galvą ir pamačiau, kaip viena gražioji valensijietė kiek raustelėjusiais skruostais greitais judesiais mosavo vėduokle. Ji be galo susikaupusi žiūrėjo į kartuves. Aš nukreipiau akis į tą pusę: vienuolis lipo laiptais žemyn, pakaruoklis kabojo ore, ir budelis spaudė jo pečius, o padėjėjas traukė jį už kojų.
P. S. Aš nežinau, ar jūsų patriotizmas neįsižeis dėl mano ispaniško šališkumo. Kadangi kalbame apie mirties bausmę, pasakysiu, kad man labiau patinka ne mūsiškės, bet ispaniškos egzekucijos; jų katorga man atrodo daug geresnė už tą, į kurią mes kasmet pasiunčiame maždaug dvylika šimtų niekšų. Atkreipkite dėmesį, kad aš nekalbu apie Afrikos presidios²⁹, kurių nesu matęs. Tolede, Sevilijoje, Grenadoje, Kadikse sutikau tikrai nemažai katorgininkų (presidiarios), kurie man nepasirodė baisiai nelaimingi. Jų darbas buvo tiesti arba taisyti kelius. Vilkėjo gana skurdžiai, bet jų fizionomijose neryškėjo toji juoda neviltis, kokią mačiau mūsiškių katorgininkų veiduose. Iš didelių puodų jie valgė puchero³⁰, tokią pačią, kaip juos saugantys kareiviai, o paskui pavėsyje surūkydavo po cigarą. Bet man ypač patiko, kad žmonės, ne taip, kaip Prancūzijoje, čia jų neatstumia. Priežastis paprasta. Prancūzijoje kiekvienas, kuris atsidūrė katorgoje, yra ką nors pavogęs, arba dar blogiau; Ispanijoje, priešingai, skirtingu laiku garbingiausi žmonės buvo nuteisti katorgoje praleisti visą gyvenimą, nes jų pažiūros nesutapo su valdžios pažiūromis. Nors tokių politinių aukų skaičius itin mažas, tačiau to pakanka pakeisti nuomonę apie visus katorgininkus. Verčiau padoriai elgtis su niekšu, negu neparodyti pagarbos kilniam žmogui. Todėl jiems pasiūloma ugnies prisidegti cigarą, jie vadinami draugais, bičiuliais. Prižiūrėtojai jiems neleidžia pajusti, kad yra kitokios rūšies žmonės.
Jeigu šis laiškas jums nebus baisiai ilgas, aš papasakosiu apie vieną visai neseniai įvykusį susitikimą, kuris atskleis, koks yra ispanų elgesys su presidiarios.
Vykdamas iš Grenados į Baileną, kelyje susigretinau su aukštu vyru, žengiančiu tvirtu karišku žingsniu. Jam iš paskos bėgo nedidukas spanielis. Jo drabužiai buvo keisto kirpimo ir skyrėsi nuo mano anksčiau sutiktų valstiečių aprangos. Nors aš jojau ristele, jis nėmaž neatsiliko ir užmezgė kalbą su manimi. Netrukus mudu įsišnekome. Mano vedlys kreipėsi į jį „pone“, „jūsų malonybe“ (Usted). Jie kalbėjo apie vieną Grenados gyventoją, presidio viršininką, kurį abu pažinojo. Atėjus pietų metui, sustojome prie vienų namų, kur gavome vyno. Vyras su šunimi ištraukė iš krepšio ir man pasiūlė gabalą sūdytos menkės. Aš jį pakviečiau su savo žuvimi prisidėti prie mano pietų, ir mes visi trys skaniai pavalgėme. Turiu jums prisipažinti, kad gėrėme tiesiai iš butelio, kadangi per visą mylią aplinkui neradome nė vienos stiklinės. Aš paklausiau, kodėl jis apsisunkino, paėmęs į kelionę tokį jauną šunį. Jis atsakė, kad keliauja tik dėl šito šuns, ir viršininkas jį išleido į Chajeną, kad nuvestų spanielį vienam jo draugui. Matydamas jį be uniformos ir išgirdęs minint viršininką, tariau: „Tai jūs esat prižiūrėtojas?“ – „Ne, presidiario“. Aš kiek nustebau. „Kaip jūs to nesupratote iš jo drabužių?“ – manęs paklausė vedlys.
Beje, šio vyro, padoraus mulų varovo, manieros nė truputėlio nepasikeitė. Pirmiausia paduodavo butelį man, kaip caballero, paskui pasiūlydavo katorgininkui ir pats gerdavo po jo; pagaliau, su juo buvo nepriekaištingai mandagus, kaip paprastai ispanai elgiasi vienas su kitu.
– Kaip jūs patekote į katorgą? – paklausiau savo bendrakeleivio.
– Ak, pone, per nelaimę. Aš atsidūriau greta kelių žuvusių žmonių. (Fué por una desgracia. Me hallé en unas muertes.)
– Po velnių, kaip tai?
– Štai kaip viskas nutiko. Aš dirbau prižiūrėtoju. Kartu su dvidešimčia savo draugų lydėjau presidiarios konvojų iš Valensijos. Kelyje bendrininkai norėjo juos išvaduoti, ir kaliniai tuo pačiu metu sukėlė maištą. Mūsų kapitonas atsidūrė gana keblioje padėtyje. Jeigu kaliniai būtų paleisti, jis taptų atsakingas už visą netvarką, kurią jie sukeltų. Kapitonas apsisprendė ir mums suriko: „Ugnis į kalinius!“ Mes iššovėme ir paguldėme kokius penkiolika, tada atstūmėme jų bendrus. Tai įvyko anos žinomos Konstitucijos laikais. Kai prancūzai grįžo ir ją panaikino31, mus, prižiūrėtojus, patraukė teisman, nes tarp žuvusiųjų presidiarios buvo keletas ponų (caballeros) rojalistų, kuriuos konstitucininkai buvo čia įkišę. Kapitonas jau miręs, todėl pyktį išliejo ant mūsų. Bausmės laikas netrukus baigsis, ir kadangi dėl gero elgesio viršininkas manimi pasitiki, tai siunčia mane į Chajeną perduoti laišką ir šunį presidio vadui.
Mano vedlys buvo rojalistas, ir akivaizdu, kad katorgininkas – Konstitucijos šalininkas; vis dėlto jiedu kuo geriausiai sutarė. Kai mes vėl leidomės į kelią, spanielis taip nuilso, kad katorgininkas turėjo užsikelti jį ant nugaros, susupęs į savo švarką. Pokalbis su šiuo vyru man teikė didelį smagumą; tuo tarpu dėl cigarų, kuriais jį vaišinau, ir kartu su manimi pasidalytų pietų jis taip prisirišo prie manęs, kad norėjo eiti kartu iki pat Baileno.
– Kelias nėra saugus, – pasakė jis, – Chajenoje aš gausiu šautuvą, ir net jeigu susidurtume su pustuziniu plėšikų, jie iš mūsų nepaimtų nė nosinės.
– Bet, – atsiliepiau aš, – jeigu negrįšite į presidio, rizikuojate susilaukti bausmės laiko padidinimo, gal net visais metais?
– Na ir kas! Ar tai svarbu? O be to, jūs išduosite raštišką patvirtinimą, kad jus palydėjau. Man būtų tikrai neramu, jeigu leisčiau jums vienam eiti šituo keliu...
Aš būčiau neprieštaravęs, kad palydėtų, jeigu jis nebūtų susikivirčijęs su mano vedliu. Štai dėl ko. Maždaug aštuonias ispaniškas mylias žygiavęs greta mūsų risnojančių arklių, jis pareiškė, kad suspėtų ir tada, kai šie imtų šuoliuoti, tegu tik leidžia kelias. Mano vedlys iš jo pasijuokė. Mūsų arkliai nebuvo visiški kuinai; prieš akis plytėjo ketvirčio mylios lyguma, o katorgininkas ant nugaros nešė šunį. Jis priėmė iššūkį. Mes pasileidome šuoliais, bet tas velnio katorgininkas tikrai turėjo prižiūrėtojo kojas, ir mūsų arkliai neįstengė jo pralenkti. Jų savininko savimeilė niekaip nepajėgė atleisti presidiario už tokį įžeidimą. Vedlys liovėsi su juo kalbėti ir neatlyžo iki pat Kampijo de Arenas; ten mums atvykus katorgininkas su ispanams būdingu delikatumu suprato, kad jo buvimas nepageidaujamas, ir pasitraukė.

-----------------------

¹ Sulaukę dvejų metų, kautynėms atrinkti jautukai gyvena visiškoje laisvėje iki pat pasirodymo arenoje. Nė vienas nėra panaudojamas žemės ūkio darbams (vert. past.).
²Žr. romėnų poeto Lukrecijaus (apie 97–55 pr. Kr.) didaktinės poemos „Apie daiktų prigimtį“ („De rerum natura“) II knygos 1–4 eil.:
„Miela, kai siautėja vėjai po jūros didžiosios platybę,
kito žmogaus neapsakomą vargą stebėti nuo kranto;
ir ne todėl, kad smagu kitą matant į bėdą patekus,
o tik dėl to, kad jaustis toli nuo bėdos yra miela.“
(Lukrecijus. Apie daiktų prigimtį. 6 knygos. – Vilnius: Mintis, 1964. Lotyniško teksto redakcija ir vertimas Merkelio Račkausko.) (Vert. past.)
³Šis epizodas susijęs ne su šventuoju Augustinu (354–430), bet su jo draugu Alipijumi: „Mat nors jis vengė ir bjaurėjosi tokiais dalykais, kai kurie jo draugai ir bendramoksliai, kai, sykį jiems grįžtant po pusryčių, buvo tai pakeliui, nuvedė jį į amfiteatrą tų žiaurių ir nelaimingų žaidimų dieną, o jis smarkiai atsisakinėjo ir spyrėsi, <...>. <...> Jaunikaitis, užvėręs akių duris, uždraudė sielai leistis į tokias blogybes. Kad jis būtų ir ausis užsikimšęs! Mat kažkas kovos metu įvyko. Visi žiūrovai pakėlė didžiausią triukšmą. Tarytum būtų kas jį smarkiai stumtelėjęs – smalsumo paveiktas, jisai, <...>, atsimerkė – <...>. Žiūrėjo, rėkė, įkaito, išsinešė iš ten su savim beprotystę, kuri turės jį kurstyti dar čion lankytis ne tik su tais, kurie jį įtraukė, bet ir be jų, pats dar kitus traukdamas“ (Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. – Marijampolė: Ardor, 2001. – P. 140–141. Iš lotynų k. vertė kun. Mykolas Vaitkus). (Vert. past.)
⁴ Prastuomenės dabita (aut. past.).
⁵ Rondos amfiteatras buvo pastatytas XVIII a. pabaigoje seniausio Andalūzijos kilmingųjų ordino, Real Maestranza, lėšomis. XIX a. pradžioje kaip tik čia nustatytos bulių kautynių taisyklės (vert. past.).
⁶Žr. Voltaire’o (Fran?ois Marie Arouet, 1694–1778) filosofinės apysakos „Kandidas, arba Optimizmas“ pirmo skyriaus pradžią: „Ponas baronas buvo vienas galingiausių Vestfalijos senjorų, nes jo pilis buvo su durimis ir langais, <...>“ (Volteras. Zadigas, arba Likimas. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 90. Iš prancūzų k. vertė Juozas Keliuotis). (Vert. past.)
⁷ Nuo 1842 metų visi suolai akmeniniai (aut. past.).
⁸ Krispenas – commedia dell’ arte personažas, suktas ir pagyrūniškas tarnas; Alaino René Lesage’o (1668–1747) komedijos „Krispenas, savo šeimininko varžovas“ (1707) ir Jeano-Fran?ois Regnard’o (1655–1709) komedijos „Testamento paveldėtojas“ (1708) svarbiausias personažas. Tradicinį Krispeno kostiumą sudarė trumpas juodas apsiaustėlis su gobtuvu, juoda skrybėlė, balta klostyta apykaklė, minkštos odos ilgaauliai, buivolo odos diržas ir ilga rapyra (vert. past.).
⁹ Po Konstitucijos atkūrimo (1842) mūsų viešpaties karaliaus įsakymas nebeskaitomas (aut. past.).
¹⁰ Pierre’o Augustino Carono de Beaumarchais (1732–1799) komedijos, sukurtos 1775 m., svarbiausias veikėjas. Galbūt P. Mérimée turėjo omenyje Wolfgango Amadeaus Mozarto operą tuo pačiu pavadinimu (vert. past.).
¹¹ Kartą mačiau, kaip vienas ant žemės nusviestas pikadoras būtų žuvęs, jeigu draugas nebūtų jo atpalaidavęs nuo pavadžių ir, trenkęs ietimi per snukį, privertęs jautį atsitraukti. Šiomis aplinkybėmis tai buvo atleistina. Tačiau išgirdau nepatenkintus prisiekusių mėgėjų balsus: „Kokia gėda! Ietimi per snukį! Reikėtų šitą vyrą išvyti iš arenos!“ (aut. past.).
¹² Kartais, ir tik iškilmingomis progomis, banderilės kotas apsukamas ilgu šilkiniu tinklu, kurio viduje gyvi paukščiukai. Banderilės viršūnė įsmigdama perkerta tinklo mazgą, ir paukščiai, ilgai plakęsi jaučio ausyse, galiausiai išsilaisvina (aut. past.).
¹³ Rondoje gimęs ir miręs Pedro’as Romero’as (1754–1839) vadovavo Sevilijos bulių kautynių mokyklai. Ispanų dailininkas Francisco’as de Goya (1746–1828) pažinojo ne tik jį, bet ir jo brolį Jose, taip pat toreadorą, nutapė jų portretus. Viename oforte vaizduojamas jautį užmušantis P. Romero’as (vert. past.).
¹⁴ Pepe Illo (tikrasis vardas – Jose Delgado y Guerra) iš pradžių mokėsi batsiuvio amato. Tapęs toreadoru, sukūrė Sevilijos mokyklai būdingą grakštų kautynių stilių. Žuvo Madride 1801 metais, turėdamas maždaug keturiasdešimt septynerius metus. Viename oforte F. de Goya pavaizdavo jo mirtį (vert. past.).
¹⁵ Aktorius Ma?quezas (Mayquezas) minimas dviejuose straipsniuose apie ispanų tetarą, paskelbtuose „Le Globe“ žurnale 1824 m. lapkričio 13 ir 16 d. Abu straipsniai anoniminiai, bet jų autorystė priskiriama P. Mérimée (vert. past.).
¹⁶ Garsus pikadoras Juanas Sevilla (apie 1809–1841). Prancūzų rašytojas Théophile’is Gautier (1811–1872) jį mini savo „Kelionėje į Ispaniją“ („Voyage en Espagne“, 1843) (vert. past.).
¹⁷ Autoriaus klaida: turi būti Chuanas (vert. past.).
¹⁸ Karavančelis (Caravanchel) – vietovė už 6 km į pietvakarius nuo Madrido, ten grafienė de Montijio turėjo vasaros rezidenciją. Čia buvojo P. Mérimée (vert. past.).
¹⁹ Francisco’as Paquiro’as (1805–1851), vadinamas Montesu. Jam nemažai vietos skirta T. Gautier „Kelionėje į Ispaniją“. Sakoma, kad jis įteisino dabar visiems žinomą matadoro kostiumą; Montesas laikomas šiuolaikinių bulių kautynių pradininku (vert. past.).
²⁰ Rašytojo klaida: turi būti – Pedrą (vert. past.).
²¹ Pierre’as de Bourdeilles’is de Brant?me’as (1538–1614) pagarsėjo savo memuarais, kurių viena dalis – „Galantiškų damų gyvenimai“ („Vies des dames galantes“) (išleisti 1665 m.) (vert. past.).
²² Gajus Marijus (156–86 pr. Kr.) – valstietiškos kilmės Romos karvedys, kariuomenės reorganizatorius, septynis kartus išrinktas senato konsulu (vert. past.).
²³ Lėlininkas Jeanas-Baptiste’as Nicolet (1728–1796) mokėdavo tokiais nepaprastais triukais nustebinti žiūrovus, kad atsirado posakis: „Kuo toliau, tuo geriau, kaip pas Nicolet“ (vert. past.).
²⁴ P. Mérimée rašyba; turėtų būti: macho (vert. past.).
²⁵Ši garsi Paryžiaus Italų bulvare veikusi kavinė minima ir novelėje „Etruskų vaza“ (1830): čia aptariama dvikova, kurioje žuvo pagrindinis veikėjas Sen-Kleras. Rašytojas taip pat galėjo turėti omenyje savo paties dvikovą su savo meilužės Émilie vyru Félixu Lacoste’u, kai buvo sužeistas į kairę ranką (vert. past.).
²⁶ Tokį sakinį ištaria į kankinimus vedamas Polijektas, Pierre’o Corneille’io (1606–1684) tragedijos herojus („Polyeucte“, V veiksmas, III scena; 1642) (vert. past.).
²⁷ Apleistųjų brolija. 1667 m. šalia Valensijos katedros įrengta koplyčia, skirta Apleistųjų Dievo Motinai (vert. past.).
²⁸ Turi būti: la Lonja de la Seda. Pastatas iš tiesų yra vėlyvosios gotikos stiliaus (vert. past.).
²⁹ Katorgų vietos (vert. past.).
³⁰ Virta mėsa su daržovėmis (vert. past.).
³¹ Ispanijoje konstitucinė santvarka įsigaliojo 1812 m. Veronos kongresas, prasidėjęs 1822 m., pavedė prancūzams paremti stipriai susvyravusią karaliaus Ferdinando VII valdžią. Konstitucija panaikinta 1823 m. (vert. past.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

AKIRATIS

Sausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacté stoleti: Memoarova mozaika v piti dilech“ (Praha, 2005) („Mano dvidešimtasis amžius: penkių dalių atsiminimų mozaika“). Profesorius lietuvių ir čekų literatūrinių santykių istorijoje yra tokia ryški asmenybė, kad, perskaičius šią knygą, kilo noras, pasinaudojus ir kitais darbais, supažindinti mūsų visuomenę, bent labai bendrais bruožais, su jo gyvenimu, literatūrine veikla, kurios lituanistinę dalį reikėtų branginti kiekvienam apie literatūrą nusimanančiam lietuviui.
Dokumentais patvirtinamus lietuvių ir čekų tautų santykius galima skaičiuoti nuo 1009 m. tragiškai pasibaigusios Prahos kanauninko Brunono Kverfurtiečio (apie 974–1009) misijos. Po jo žūties kelis amžius plėtojosi kariniai, politiniai ir diplomatiniai kontaktai. 1579 m. įkūrus Vilniaus universitetą, tarp Čekijos ir Lietuvos užsimezgė ir mokslo ryšiai. Tik čekų poetui Františekui Ladislavui Čelakovskiui (Čelakovsky) 1825 m. rinkinyje „Slavų liaudies dainos“ paskelbus tris lietuvių liaudies dainų vertimus, o 1827 m. atskira knyga išleidus Liudviko Rėzos rinkinio „Dainos, oder litauische Volkslieder“ septyniasdešimt keturių dainų čekiškus vertimus, prasidėjo ir literatūrinis bendravimas. Šimtą metų jis ribojosi beveik išimtinai čekų dėmesiu lietuvių liaudies dainoms¹ ir, išplitus istorinei lyginamajai kalbotyrai, taip pat lietuvių kalbai. Net ir po 1918 m., kai svetimųjų jungo nusikratė Čekoslovakija ir Lietuva, kai tarp abiejų valstybių nusistovėjo glaudūs ekonominiai, diplomatiniai ir kultūriniai kontaktai, vertimų į čekų kalbą neatsirado.
Pirmieji lietuvių rašytojų kūrinių vertimai Čekijoje pasirodė tik nuo 1950 m., kai Prahoje leidykla „Melentrich“ išleido Petro Cvirkos romaną „Žemė maitintoja“ su pridėtais šešiais apsakymais. Kūrinių vertėjas – J. Medvė. Kad būtų ir vėliau ką vertęs iš lietuvių kalbos, duomenų neturime.
Ilgainiui lietuvių literatūros vertimų į čekų kalbą ėmė gausėti. Atsirado pajėgių vertėjų, geriau ar blogiau mokančių lietuviškai. „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ pirmas tomas nurodo, kad 1940–1983 m. Čekijoje išėjo trisdešimt devynios knygos, verstos iš lietuvių kalbos. Pradinė data gerokai paankstinta: atkelkime ją į minėtus 1950-uosius. Jeigu taip, tai per trisdešimt trejus metus čekai gavo tiek lietuviškos literatūros knygų.
Lemiamą impulsą tokiam vertimų antplūdžiui davė Tarybų Sąjungą valdžiusios komunistų partijos suinteresuotumas demonstruoti šalyje gyvenančių tautų kultūros laimėjimus – tikrus ir tariamus. Tarp tų laimėjimų svarbi vieta priklausė kryptingai skatinamoms įvairioms meno sritims, taigi ir literatūrai. Kita vertus, ir čekai, ieškodami atvangos nuo socialistinio realizmo metodu rašomos didžiosios rusų tautos standartinės literatūros, ėmė atidžiau dairytis į Baltijos tautų (latvių, lietuvių ir estų) literatūras, ar neras jose patrauklesnių kūrinių, ypač klasikinės literatūros fonduose. Tačiau kartais tokius knygų leidėjų bandymus sustabdydavo Čekoslovakijos komunistų partijos organai. Apie tai yra užsiminęs savo atsiminimuose ir R. Parolekas.
Apie R. Paroleką ir jo lituanistinius darbus lietuvių spaudoje jau nemažai rašyta, bet dar kartą nepagailėkime vietos svarbiausiems jo gyvenimo įvykiams. Kaip rodo atsiminimų knyga, tai nepaprastai įdomus žmogus. Jis gimė 1920 m. gruodžio 1 d. Prahoje, čeko Františeko Paroleko ir latvės Dagmar Salminšovos (latviškai – Salmiņa, čekiškai – Salminšova, o ištekėjus – Parolkova) šeimoje. Tėvai susipažino ir susituokė tolimajame Sibiro mieste Irkutske. Jis, karininkas štabskapitonas, priklausė Čekų korpuso (legiono) daliniui, o mama atsidūrė šiame mieste pasitraukusi iš Rygos nuo artėjančios kaizerinės Vokietijos armijos. Čekų korpuso daliniai, kelerius metus palei Sibiro geležinkelį kovoję su bolševikais, pagaliau buvo grąžinti į Čekiją. Jaunavedžiai apsigyveno Prahoje. Čia metų pabaigoje gimė Radegastas, po dvejų metų – antrasis sūnus, o dar po poros metų – dukrelė. Tačiau šeimos idilė truko labai trumpai. 1926 m. džiova pakirto tėvą, o 1929 m. po nesėkmingos aklosios žarnos operacijos vaikučius paliko ir motina.
Našlaičius priglobė tėvo bičiulis legionierius, taip pat štabskapitonas Otokaras Vanekas (Vanek) su žmona Emilija. Abu globėjai rūpinosi trimis vaikučiais kaip tikri tėvai. Radegastas, baigęs pradžios mokslus, buvo leidžiamas į Prahos privačią realinę gimnaziją „Atheneum“, kurią baigė jau hitlerinės Vokietijos 1939 m. kovo 15 d. okupuotoje Čekijoje, pavadintoje Čekijos ir Moravijos protektoratu. Stoti į aukštąją mokyklą nebuvo jokios vilties, nes 1939 m. pabaigoje okupantai uždarė visas Čekijos aukštąsias mokyklas. Tad jaunuolis, kad vokiečiai neišgabentų į Vokietiją darbams, vieną vasarą buvo įsitaisęs netoli Prahos epileptikų vaikų slaugytoju. Paskui metus mokėsi vidurinį mokslą teikusioje Prekybos akademijoje. Iki 1945 m. pavasario turėjo tarnybėlę lakų fabrike. Kadangi įmonė gamino karo reikmėms tinkamą produkciją, R. Parolekui negrėsė vokiečių „arbeitsamto“, darbo jėgos organizavimo įstaigos, „mobilizacija“. Čia jis prisidėjo prie pogrindinės organizacijos. 1944–1945 m. ji pavedė jam redaguoti nelegalų antihitlerinį laikraštį „Literarni dopis“ („Literatūrinis laiškas“). 1945 m., prieš pat karo pabaigą, kaip laikraščio priedas išėjo jo eilėraščių rinkinys „1940–1945 m. karo dienoraštis“.
Sąjungininkų aviacijai subombardavus lakų fabriką, R. Parolekas liko be darbo, bet „arbeitsamtas“ jau nebuvo pavojingas. Netrukus, gegužės pradžioje, Prahoje įvyko sukilimas, ir vokiečių mieste neliko. Sukilėliai tikėjosi, kad ją užims netoli buvusios amerikiečių pajėgos, tačiau sąjungininkai geranoriškai leido į miestą įžengti Raudonosios armijos I, II ir IV Ukrainos frontams. Netrukus į sostinę grįžo emigracijoje veikusi Čekoslovakijos vyriausybė ir prezidentas Eduardas Benešas (Beneš). Prasidėjo Čekoslovakijos įstaigų atkūrimas.
Jau gegužės pabaigoje R. Parolekas išvyksta į Šiaurės Čekiją, į srities centrą Ūstį prie Labės (Usti nad Labem), kur buvo kuriamas miesto teatras. Vylėsi čia galėsiąs dirbti teatre ir kartu studijuoti Prahos universitete. Iš pradžių viskas klojosi sklandžiai, bet kilo nesutarimų tarp miesto vadovybės ir Kultūros ministerijos. Nesutarimai baigėsi tuo, kad teatro kolektyvas likvidavosi, o R. Parolekas gruodžio pabaigoje liko be darbo. Tada jau dvidešimt penkerių metų sulaukęs jaunuolis ryžosi stoti į universiteto Filosofijos fakultetą ir kaip nors, kad ir kęsdamas nepriteklius (globėjai jau buvo mirę), eiti aukštuosius mokslus. Pagrindiniu studijų dalyku pasirinko klasikinę rusų literatūrą. Po beveik dvejų metų studijų Prahoje, 1947 m. spalio 1 d., jis išsiunčiamas į Leningrado universitetą studijuoti tos pačios specialybės. Po ketverių metų čia gauna diplomą.
Abiejuose universitetuose R. Parolekui dėstė daug žymių humanitarų profesorių. Tarp gausybės disciplinų jam prof. Borisas Larinas Leningrade skaitė ir baltų kalbų bei literatūrų kursą. Iš jo atsiminimuose sakosi gavęs Michailo Petersono knygą „Lietuvių kalba“, bet tai galėjo būti jau po studijų. Ši knyga, tikru pavadinimu „Lietuvių kalbos apybraiža“ („Očerk litovskogo jazyka“), yra išėjusi 1955 m. Šiaip ar taip, buvo sudomintas baltistika. Norėjo apsilankyti Rygoje ir Vilniuje, bet dėl tuo metu galiojusio režimo negavo leidimo. Dar labiau atsidėti latvių ir lietuvių literatūroms jį galėjo paskatinti 1956 m. vasarą Prahą aplankęs latvių kalbininkas ir folkloristas Artūras Uozuolas (Arturs Ozols), Rygos universiteto Filologijos fakulteto dekanas. Šis, grįžęs namo, atsiuntė R. Parolekui kelis šimtus knygų. Prireikė penkerių metų, kol, išstudijavęs gautąją literatūrą, ryžosi šį tą versti iš latvių kalbos².
Latvių ir lietuvių kalboms bei literatūroms atsidėti nebuvo paprasta: trūko laisvesnio laiko. Nuo 1952 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Karolio universiteto Filosofijos fakulteto Rusistikos katedroje. Būdamas stropus dėstytojas, skaitomų rusų klasikinės (XIX a.) literatūros kursų paskaitoms turėjo skirti nemaža jėgų. Tuo metu rašė daug savo specialybės straipsnių ir studijų. Pagaliau apgynė dvi disertacijas: 1960 m. filologijos mokslų kandidato (tolygu dabartiniam mokslų daktarui), 1964 m. – mokslų daktaro (dabar jis vadinamas habilituotu mokslų daktaru). Tais pačiais metais Čekoslovakijos prezidentas R. Parolekui suteikė pedagoginį profesoriaus vardą. Be šios pedagoginės ir mokslinės veiklos, jaunasis mokslininkas aktyviai reiškėsi ir kaip visuomenininkas. Tad nenuostabu, kad latvių literatūrai skirti darbai pradėjo nuosekliai rodytis tik nuo 1965-ųjų. Lituanistikos debiutas įvyko tik 1969 m. Nenustebkite: kvalifikuotas rusų literatūros specialistas tais metais du rašinukus skyrė tada Prahoje vykusiai lietuvių grafikos parodai. O su žmona Olga Parolkova paskelbė norvegų kalbininko Ch. S. Stango „Baltų kalbų lyginamosios gramatikos“ recenziją.
Tačiau po lituanistinio debiuto R. Parolekas neskubėjo bristi į lietuvių literatūros džiungles: atsidėjęs studijavo jos duomenis. Antai vienoje knygutėje, kur surašyti iki 1980 m. jo turėti (reikia manyti, ir perskaityti) lietuvių literatūros dalykai, randama pastabų apie dvidešimt keturis lietuvių autorius ir dešimt rinkinių³.
1980 m. pasirodė pirmieji R. Paroleko vertimai iš lietuvių kalbos. Atskiromis knygutėmis išėjo jo versta pasaka „Jak kohoutek pansky zamek zboril“ („Kaip gaidelis pono dvarą sugriovė“) ir 1981 m. Eduardo Mieželaičio poemėlė vaikams „Jak se stal Kostas hudebnikem“ (liet. „Kastantas-muzikantas“). Žurnale „Svetova literatura“ jis kartu su Voitechu Jestržabu (Vojtech Jestrab) paskelbė penkių lietuvių poetų (Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio ir Marcelijaus Martinaičio) keturiolikos eilėraščių vertimus (1980, Nr. 5, p. 30–38).
1981–1991 m. publikuoti darbai suregistruoti mūsų anksčiau nurodytoje M. Jehličkos ir St. Citos knygoje „Radegast Parolek“. Sąrašas atskleidžia jau brandaus mokslininko didžiai vertingą indėlį į čekų lituanistiką. Iš šio laikotarpio darbų bene svariausiais reikėtų laikyti dvi knygas, išėjusias 1982 metais. Viena jų – studija „Srovnovaci dejiny baltickych literatur. Od nejstaršich dob po současnost“ (Praha: Univerzita Karlova, 1982) („Lyginamoji baltų literatūrų istorija. Nuo seniausių laikų iki dabarties“). Antroji – dešimties lietuvių poetų eilėraščių vertimų rinkinys „Slunce v jantaru“ (Praha: Československy spisovatel, 1982) („Saulė gintare“). V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Maldonio ir M. Martinaičio eilėraščius vertė R. Parolekas. Janinos Degutytės, Antano Miškinio, E. Mieželaičio, Vlado Šimkaus ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių vertėjai – Michailas Černykas (Michail Černik), Liudekas Kubišta (Ludek Kubišta), Jaroslavas Kabyčekas (Jaroslav Kabiček), Karelas Sysas (Karl Sys) ir Jiržis Žačekas (Jiri Žaček). Tačiau kolegoms, nemokantiems lietuvių kalbos, jis parūpino pažodinius vertimus. R. Parolekas taip pat yra šio rinkinio įvadinio straipsnio ir visų poetų trumpų biografijų autorius. Po šešerių metų išėjo Baltijos trijų tautų poečių eilėraščių rinkinys – „Nadherné stromy lasky. Z milostné poezie baltickych basnirek“ (Praha: Lidové nakladatelstvi, 1988) („Žavingi meilės medžiai. Iš Baltijos šalių poečių meilės poezijos“). Rinkinio antrajame skyriuje, pavadintame „Prie Nemuno krantų“, pateikiama Onės Baliukonytės, Birutės Baltrušaitytės ir Gražinos Cieškaitės meilės lyrikos pavyzdžių. Šio rinkinio sudarytoju tituluojamas R. Parolekas. Jo vaidmuo ir šiuo kartu panašus į rinkinio „Saulė gintare“ dalyvio vaidmenį.
Spausdintų darbų bibliografijos toli gražu neatskleidžia visos veiklos, kurią atliko šis čekų literatūrologas per tuos dešimtmečius įvairiuose literatūros baruose. Antai mūsų nurodytame 1992 m. bibliografiniame leidinyje yra nedidelė pastaba, kad liko nesužymėta bene trys šimtai pozicijų, išspausdintų per tą dešimtmetį apie Baltijos tautų literatūras Čekoslovakijos mokslų akademijos leistose enciklopedijose. Tikriausiai nemaža jų dalis skirta ir lietuvių literatūros dalykams. O kur dar visokie atsiliepimai ir rekomendacijos leidykloms dėl lietuviškų knygų leidimo. Tad galima spėti, kad gal nė viena žymesnė lietuvių literatūros knyga, išleista Čekijoje, nebuvo palydėta be R. Paroleko šiokio ar tokio įvertinimo ir pritarimo.
1992 m. išleista M. Jehličkos ir St. Citos bibliografija „Radegast Parolek“ kartu buvo lyg ir signalas, kad netrukus, po metų kitų, reikės atsisveikinti su universitetu. Per tuos septyniasdešimt dvejus gyvenimo metus jam teko patirti visą virtinę šalies tragedijų. 1939–1945 m. išgyveno kruviną hitlerinės Vokietijos okupaciją. 1948 m. pirmojoje pusėje patyrė, kaip komunistai, uzurpavę valdžią, Čekoslovakiją pavertė Tarybų Sąjungos satelite. Po dvidešimties metų, išryškėjus „socializmo kūrimo“ teorinei ir praktinei krizei, gyventojų masei ryžtingai reikalaujant atsisakyti „kariniam komunizmui“ būdingų valdymo principų, sąžiningoji valdančiosios komunistų partijos dalis išrinko naują vadovybę su Aleksandru Dubčeku priešakyje. Tarybų Sąjungos vadovai, pajutę pavojų, kad iš jų rankų slysta strategiškai ypač svarbi Vidurio Europos šalis, 1968 m. rugpjūčio viduryje įvykdė antrąją Čekoslovakijos okupaciją. Šaliai vadovauti skyrė savo patikėtinį Gustavą Husaką, kuris ėmė beatodairiškai persekioti A. Dubčeko reformų šalininkus. Dėl tų persekiojimų šalyje tvyrojusią slogią atmosferą vaizdžiai parodė atsiminimuose R. Parolekas, pats patyręs tam tikrų sunkumų.
Tačiau atkaklusis čekas, įveikdamas visokias priekabes ir apribojimus, atkakliai dirbo toliau. Jo darbo masto nepajėgiame šiame straipsnyje apžvelgti: praverstų nemaža studija. Čia reikėtų tik priminti, kad jo iniciatyva ir pastangomis Prahos Karolio universitete prie Filosofijos fakulteto buvo įkurtas Baltistikos kabinetas, imti skaityti studentams Pabaltijo kalbų ir literatūrų kursai. Taip pat jam ryžtingai darbuojantis rusų, latvių, lietuvių, estų ir kitų mažųjų tautų literatūrų baruose, 1989 m. pabaigoje įvyko vadinamoji „aksominė revoliucija“, nuvertusi G. Husako režimą. 1991 m. gegužę Čekoslovakiją paliko okupacinė sovietų armija. Tačiau po metų neliko nė bendros dviejų giminiškų, labai artimų tautų valstybės. 1992 m. liepos 7 d. paskelbiama Slovakijos Respublikos nepriklausomybė. Prasidėjo atskiros Čekijos valstybės etapas.
Kai skaitai minėtus R. Paroleko atsiminimus „Mano dvidešimtasis amžius“, nepasakysi, kad tas naujasis Čekijos tarpsnis būtų jį labai džiuginęs. Penkiasdešimt metų trukusi režimų prievarta atsiliepė tautos moralei, ir mokslininkas atsiminimuose su didžiausiu ilgesiu vis mini prezidentą Tomašą Gariką Masaryką (Tomaš Garrique Masaryk) ir jo prezidentavimo laikus. Prie visko prisidėjo ir dar viena skaudi aplinkybė. Baigiantis XX amžiaus metams, R. Parolekui ėmė trikti sveikata: sparčiai silpo akys. Ko tik nebuvo daryta, bet to silpimo nepavyko sustabdyti, ir 2000 m. profesorius turėjo pasitraukti iš universiteto. Tačiau mokslinė veikla nenutrūko. Ją tęsti padėjo šeima ir talkininkai, ypač vienas pasiaukojantis bičiulis, kuris stropiai šifravo ankančio mokslininko beveik neįskaitomus rašinius. Tarp jų mums ypač svarbūs tuo laiku parengti leidiniai.
Pirmiausia iš eilės paminėkime jo knygą „Litevska literatura: Vyvoj a tvurči osobnosti“ (Praha: Bohemika, 1996) („Lietuvių literatūra: raida ir kūrybinės asmenybės“). Tai išsami mūsų literatūros apybraiža. Išsivadavus iš totalitarinio režimo varžtų, R. Parolekui atsivėrė galimybės parodyti visą lietuvių literatūrą, nenutylint nė komunistų partijos smerkiamųjų ir į literatūros istorijos tyrinėjimus neįleidžiamų autorių. Profesorius bene pirmą kartą pristatė čekams Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Faustą Kiršą ir visą JAV susibūrusią „žemininkų“ plejadą.
1998 m. išėjo R. Paroleko sudaryta latvių ir lietuvių liaudies dainų vertimų antologija – „V krugu krasy: Mala enciklopedie z lotyšské a litevské lidové poezie“ (Praha: Bohemika). Knygos pavadinimas verčiamas „Grožio rate“. Čia pateikiami keturiasdešimt septynių lietuvių liaudies dainų ir raudų vertimai. Iš jų trylikos dainų vertimai paimti iš mirusio Jaroslavo Kabyčeko palikimo, o dešimt raudų išvertė Dagmar Vaniova (Vanova). Likę vertimai priklauso R. Parolekui. Labai vertingas jo įvadinis straipsnis „Lotyšska a litevska lidova poezie. Jeji svéraz a poetika“ („Latvių ir lietuvių liaudies poezija. Jos savitumas ir poetika“). Čekų skaitytojus tikriausiai turėjo stebinti straipsnyje nurodyta dviejų Baltijos tautų liaudies dainų gausa: „Baltų liaudies dainų turtingumas iš tiesų nepaprastas, – rašo autorius. – Tuo metu, kai visų slavų užrašytų liaudies dainų bendras skaičius – kelios dešimtys tūkstančių, o iš jų čekų ir moravų – vos keli tūkstančiai, tai Lietuvoje užrašyta apie septynis šimtus tūkstančių dainų, o Latvijoje gerokai per milijoną. Jeigu pridėsime prie to kitus folkloro žanrus, taip pat muzikos ir vaizduojamojo liaudies meno turtingą paveldą, galėsime neperdėdami sakyti, kad mažos baltų tautos iš tiesų yra tikros didvalstybės“ (p. 7).
Įdomios R. Paroleko mintys apie skirtingą lietuvių ir latvių liaudies dainų poetiką. Lietuviškosios dėl ilgaamžių artimų kontaktų su slavų tautomis (baltarusiais ir lenkais), skirtingai nuo latviškųjų, turinčios kad ir ne visada ryškų lyrinį siužetą ir esančios iš kelių strofų, jų kompozicijai būdingas paralelizmo principas. Autorius ypač pabrėžia melodijos reikšmę lietuvių dainoms: „Lietuvių liaudies dainose, išraiškos požiūriu labai paprastose ir santūriose, dažnai svarbi melodija, kartais netgi labiau negu latviškosiose dainose. Lietuviškosios dainos visada dainuojamos, ir melodija jose nesyk kompensuoja tai, kas nepasakyta emocionaliai žodžiais <...>. Latviškosios dainos, skirtingai nuo lietuviškųjų, dažnai tik ypatingu būdu recituojamos, ir melodija čia neturi tokios lemiamos reikšmės“ (p. 12). Nežinia, ar mūsų folkloristai yra susipažinę su šiuo rašiniu. Mano supratimu, jį vertėtų išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti kokiame leidinyje.
Išleidęs antologiją „Grožio rate“, R. Parolekas ėmėsi rašyti atsiminimų knygą „Mano dvidešimtasis amžius“. Ji buvo išleista ne įprastiniu spaudos būdu, bet kompaktiniu disku, turinčiu 2005 m. datą. Šiame darbe yra daug reikšmingos medžiagos, nušviečiančios žymiojo čekų literatūrologo santykius su baltų literatūromis ir jų kūrėjais.
Tačiau kol kas peršokime prie vėlesnės knygos – „Zlaty fond baltskych literatur“ (Praha: Univerzita Karlova v Praze, 2008). Lietuviškai antraštę verstume „Baltijos literatūrų aukso fondas“. Leidinys nėra vieninga tiriamoji studija. Čia sudėti anksčiau skelbti ar specialiai tam parašyti straipsniai apie lietuvių, latvių ir estų literatūras, poezijos vertimai ir paties R. Paroleko originalūs eilėraščiai, išreiškiantys meilę toms trims tautoms.
Knygos įvadiniame straipsnyje „Naše literarnevedna a prekladatelska baltistika (Bilanse a vyhledy)“ – „Mūsų literatūros mokslo ir verstinė baltistika (balansas ir perspektyvos)“ pateikiama daug įdomių ir lietuviams minčių apie vis labiau stiprėjantį čekų domėjimąsi šiomis literatūromis, bendravimą su jų kūrėjais, kalbininkais ir kitais kultūros žmonėmis. Trečiojoje knygos dalyje sudėti rašiniai ir eilėraščiai, susiję su lietuviška tematika („Čast litevska“, p. 101–138). Joje du autoriaus eilėraščiai, po vieną V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio ir M. Martinaičio eilėraščio vertimą ir penki straipsniai.
Antroji dalis skirta latvių literatūrai.
Pirmasis straipsnis „K typologii literatur narodniho obrozeni ve stredni a vychodni Evrope“ („Dėl tautinio atgimimo literatūrų Vidurio ir Rytų Europoje tipologijos“) nagrinėjamų problemų pobūdžiu visiškai tiktų pirmajai, bendrajai knygos daliai. Lietuvių tautos istorija ir literatūra glaudžiai gretinamos su kitomis analogiško likimo tautomis.
Šis autoriaus požiūris labai ryškus tokioje straipsnio ištraukoje: „Lietuvos sąlygų palyginimas su Latvijos ir Estijos sąlygomis kiek primena skirtumus tarp čekų ir slovakų kultūrinio bei visuomeninio konteksto. Lenkų šlėktos ir lenkų dvasininkijos, kuri šalį sukatalikino, priespauda ir carinės administracijos savivalė – viskuo primena atšiaurų režimą Vengrijoje. Lietuvių liaudis buvo taip pat beginklė kaip slovakų liaudis, o daugeliu atvejų ir taip pat atsilikusi. O kadangi čia nebuvo lietuviškų mokyklų, tai negalėjo būti nė svarbiausių literatūrinio atgijimo veikėjų – mokytojų. Todėl atgimimo [lietuvių – A. P.] rašytojais dažnai tapdavo patriotiškai mąstantys smulkieji kaimo dvasininkai, jeigu būdavo lietuvių kilmės, kaip, pavyzdžiui, Donelaitis Prūsų Lietuvoje arba Strazdas, Baranauskas, Maironis Didžiojoje Lietuvoje. Kartais taip pat smulkieji bajorai (Poška, Stanevičius, Klementas ir kt.). Slovakijoje, kur ypač XIX a. antrojoje pusėje mokyklos buvo suvengrintos, susidarė panaši būklė. Priešingai buvo Čekijoje, kur, kaip ir liuteroniškuose Pabaltijo kraštuose, vokiečių ponija ir dvasininkija paliko žemąsias mokyklas pavergtos tautos rankose ir tenkinosi tik jų priežiūra, todėl atgimimo literatūros pagrindinį kontingentą sudarė pasiaukojantys mokytojai“ (p. 103).
Kas didelėje monografijoje analizuos lietuvių tautinio atgimimo literatūrą, tas tikriausiai R. Paroleko schemą papildys naujais bruožais, kai ką patikslins, bet reikia branginti jo pagrindinę idėją – ieškoti bendrybių kitų tautų literatūrų raidoje ir tas bendrybes sieti su artimomis socialinėmis sąlygomis. Lietuvių tautinis judėjimas nebuvo išskirtinis reiškinys XIX amžiaus Europoje.
Straipsnyje gana plačiai ir pakiliai aptariama Kristijono Donelaičio reikšmė lietuvių literatūros raidai. Ji ypač suspindi, kaip R. Parolekui įprasta, visos Europos literatūriniame kontekste. Galime džiaugtis štai tokiu mūsų poeto įvertinimu: „Kaip lietuvių poezijos pagrindėjas, Donelaitis iš esmės pradėjo genialiai“ (p. 108). Mūsų filologai, rodos, taip pasakyti lyg ir nedrįso. Net ir įžvalgusis kalbininkas Aleksas Girdenis, 1993 m. paskelbęs K. Donelaičio „Metų“ hegzametro tyrinėjimą ir padaręs nuostabią išvadą, kad „toninio ir metrinio principo sintezė – didžiausias Donelaičio atradimas, įkvėpęs hegzametrui naują gyvybę“⁴, susilaikė nuo tokio įvertinimo, kokį padarė čekas.
Keturiuose straipsniuose R. Parolekas apibūdina Balio Sruogos knygą „Dievų miškas“ („Sruogos ironiškoji tragedija“), Kazį Borutą („Poetinės prozos meistras“), artimą kolegę, Vilniaus universiteto Rusų literatūros katedros profesorę Eleną Červinskienę („Prisiminimai apie Eleną Červinskienę ir kitus lietuvių bičiulius“) ir vilniečius rašytojus – A. Baltakį, A. Maldonį, Kostą Korsaką bei prof. Donatą Sauką. Ketvirtasis straipsnis „Dosnus talentas“ – tai pakilus E. Mieželaičio kūrybinis portretas.
R. Parolekas šio poeto asmeniui ir kūrybai yra skyręs išimtinai daug dėmesio. Štai šiame straipsnyje dėmesingas Lietuvos draugas neeilinės lietuvių literatūros asmenybės kūrybos šerdimi laiko žmogaus suvokimą. „Mieželaičio žmogaus koncepcija, – sako profesorius, – kuri yra jo kūrybos raktas ir kuria vadovavomės mūsų rinkinyje, iš tikrųjų grandiozinė – aprėpia žmogaus istoriją ir dabartį, planetą ir kosmosą, mokslą ir meną, amžių legendą ir pranašišką ateities viziją. Mieželaitis – ne pirmasis poetas, kuris užsimojo į panašią universaliąją pasaulio ir žmogaus meninę enciklopediją. Čekijoje su panašiu ketinimu susidūrė Vrchlickis, Zejeris ir Macharas, Rusijoje, pavyzdžiui, Briusovas, bet, rodosi, kad Mieželaitis šiame lauke pasiekė pačių įspūdingiausių laimėjimų – ne tik todėl, kad jo pasaulėžvalga modernesnė, bet svarbiausia dėl savo nepaprastai gyvybingo talento, kuris nenumaldomai saugo nuo bet kokio kultūrinio-istorinio iliustratyviškumo. Jo koncepcija pakeri savo visapusiškumu, erudicija ir kūrybiniu nuoseklumu“ (p. 125–126).
Toks E. Mieželaičio kūrybos entuziastiškas įvertinimas mūsų visuomenei ir literatūros tyrėjams bus, ko gero, labai labai netikėtas. Atkūrus 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę, E. Mieželaitis, skirtingai nuo Just. Marcinkevičiaus, atsidūrė kažkokioje tylos zonoje. Niekas jo įžūliai nepuola, nesmerkia, bet nedaug kas jo gausią ir nepaprastai įvairią kūrybą nagrinėja.
Versiją, kad mūsų „patriotai“ būtų tokie džentelmeniški ir krikščioniški, jog apie mirusį kalbėtų atlaidžiai ir supratingai arba visai nekalbėtų (apie mirusius tik gerai arba nieko), reikia atmesti. Tad lieka antroji versija: šio poeto kūryba jiems neverta dėmesio. Jo gausius raštus atiduokime į makulatūrą! Tik kodėl kvalifikuotas čekų literatūrologas, gerai pažįstantis rusų, latvių, estų ir kitų tautų klasiką, toje makulatūroje randa žavių dalykų?
Tą R. Paroleko žavėjimąsi E. Mieželaičio asmenybe ir kūryba galima parodyti labai ilga citata iš atsiminimų knygos „Mano dvidešimtasis amžius“:
„Devintajame dešimtmetyje aš labai suartėjau su poetu Eduardu Mieželaičiu, superžvaigžde poetiniame Lietuvos danguje ir po stalinizmo žlugimo lietuvių visuomeninio ir kultūrinio atgimimo novatoriumi, kurio garsas toli peržengė jo mažos tėvynės ribas. Ir geriausi rusų poetai laikė sau garbe būti jo vertėjais, o kuriems ne kuriems jis pagaliau darė įtaką. Buvo dažnai verčiamas ir užsienyje: pas mus ypač Jaroslavas Kabyčekas, padedamas mano ir Gajos, nes Kabyčekas pats lietuviškai neskaitė. Išsiplėtojus „atlydžiui“, Mieželaičiui pagaliau teko kelios valstybinės premijos, nes jis veiksmingai kreipė kelias lietuvių poezijos ir vaizduojamojo meno kartas (pavyzdžiui, S. Krasausko ir rusų tapytojo Neizvestno kūrybą). Jis buvo neįsivaizduojamai išsilavinęs kūrėjas, kuris gerai orientavosi pasaulio ir lietuvių kultūros istorijoje, taip pat keliose meno srityse ir filosofijoje. Dievino M. K. Čiurlionį, apie kurį parašė gal geriausią esė šalia prof. V. Landsbergio, žinomo lietuvių politiko ir muzikologo.
Savo „atgimimo“ įsitikinimams liko ištikimas ir nelemtaisiais brežneviniais laikais ir entuziastiškai sveikino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nors kurie ne kurie sektantiški kritikai jam priekaištauja, kad savo jaunystėje buvęs komjaunuolis, o paskui ir partijos narys, bet jais taip pat buvo daug kitų iškilių kūrėjų ir humanistų, pavyzdžiui, mūsų Vančura, Seifertas ir kiti, Lenkijoje Česlovas Milošas, pagaliau ir Solženicynas kurį laiką per Antrąjį pasaulinį karą buvo partijos narys, kol tapo disidentu ir Gulago kaliniu. Ir visi savo tolesniu gyvenimu bei kūryba paskui nemaža pasitarnavo savo liaudies laisvei, manytina, palyginti daugiau negu didžioji dalis tų, kurie neišgyveno anų laikų ir neturi apie tai jokios aiškios nuovokos.
Mieželaitis buvo metais vyresnis už mane, gimęs 1919 m. Jau stalinizmo laikais turėjo konfliktų su partijos viršūne ir oficialiąja kritika – kurį laiką reikėjo pasitraukti į vaikų literatūrą. Vieną iš jo „vaikiškų“ poemų „Kastantas-muzikantas“ („Jak se stal Kastantis hudebnikem“) išverčiau į čekų kalbą. Ji vienu metu išėjo Prahoje ir Vilniuje leidyklos „Zahranični literatura“ rūpesčiu (suredagavo ją mano bičiulis Voita Jestržabas (Vojta Jestrab), taip pat „nukentėjusysis“). Mieželaičio žavių esė apie kultūrą ir literatūrą knygą „Kontrapunktas“ bendrai išvertė V. Gaja ir J. Kabyčekas (Praha, 1975). Joje mano įvadinis straipsnis apie Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą. Knygoje, ypač jos pirmojoje dalyje, apstu ryškiai autobiografinių eilėraščių. Čia idealiai susipina modernizmas su folkloriškumu, o knygos antroji dalis – tai iš tikrųjų Mieželaičio estetinis ir kūrybinis išpažinimas, išreikštas poetinių esė forma. Trečioji ir gražiausioji knygos dalis „Čiurlionio pasaulis“ – kaip žinome – įsikišus Husako cenzūrai iš vertimo pašalinta.
Per Gorbačiovo „atlydį“, žinomą pasaulyje daugiau „pertvarkos“ (perestroika) pavadinimu, pasisekė į leidyklos „Česky spisovatel“ leidybinį planą (vėl Šandos nuopelnas) įtraukti išsamesnį rinkinį iš Mieželaičio viso gyvenimo kūrybos. Jis išėjo 1986 m. pavadinimu „Ikaruv stin“ („Ikaro šešėlis“). Šis leidybinis žygis buvo gerokai pavėluotas, nes daugelyje šalių Mieželaičio patrauklioji lyrika buvo seniai išleista reprezentatyviais leidiniais. Pas mus tai padaryta tik ilgai po to, kai išėjo vieno iš plonųjų Mieželaičio ankstyvųjų kūrinių Svobodos vertimas („Človek“ – „Žmogus“). Iš tikrųjų buvo jau pats laikas. Leidykla mums paskyrė tik 6000 eilučių. Mudu su bičiuliu Jaroslavu Kabyčeku prie jo dirbome dvejus metus. Didžioji vertimo dalis ir teksto atranka gulė ant manęs. Reikėjo perskaityti dvylika Mieželaičio tomų (per 10 000 puslapių!), kurie tuo metu jau buvo išleisti, ir dar du kitus tomus, kurie papildomai pasirodė, – jo žavi nuostabi knyga „Mūza ir upėtakis“ (Vilnius, 1984) su ekologiškai svarbia potekste bei jo filosofiškos nuotaikos lakoniškos ir, deja, nebaigtos „Gnomos“. Mieželaitis taip pat visada į kiekvieną savo eilėraščių rinkinį įdėdavo kažką nauja – iki pat nepaprastai produktyvaus gyvenimo paskutinių metų.
Jis pats – kaip aš jį asmeniškai pažinau – buvo tobulas vyriškumo pavyzdys, išnašus, stiprus, aukštas, tipiškas baltas, net septyniasdešimties atrodęs jaunatviškas, visada elegantiškas ir besišypsantis. Mėgo gamtą, buvo aistringas žvejys ir turėjo sporto pomėgių, todėl ir knyga žvejišku pavadinimu manęs nė kiek nenustebino. Pats prisipažino turįs savo pomėgių ir kvietė mane į jūros kurortus Palangoje, Kuršių nerijoje pažvejoti. Atvykęs į Prahą, apsistojo mano bute, kur pasimėgaudamas apžiūrėjo mano lietuvišką ir latvišką biblioteką (per 3000 tomų) ir prie jos pridėjo kaip dovaną savo ką tik išėjusią knygą su dedikacija. Susimąstęs apžvelgė mano tėvo paveikslus, jo didelį autoportretą. „O kas toji jauna graži moteris su kūdikėliu glėbyje?“ – pasiteiravo. „Tai mano latvė motina, o tas mažylis jos glėbyje – tai aš, dar žinduklis“, – atsakiau. „Jūs, Radegastai, iš tikrųjų taip pat baltas, lietuvis ar latvis – tai nėra labai svarbu, pagaliau Kuršas, iš kur jūsų motina, kaip sakote, tiesiog ribojasi su Lietuva.“
Pavakare mes su Mieželaičiu ir jo žavia žmona, bent mums taip pristatė, – užsukome pavakarieniauti į jaukų restoraniuką prie Karolio tilto, priešais įėjimą į netolimą Klementiną, kur jis mus su Kabyčeku pakvietė. Pokalbis buvo nepaprastai nuoširdus ir nelietė vien literatūrinių bei jo kūrybos vertimo į čekų kalbą problemų. Su meile ir gailesiu prisiminė dideles viltis ir laukimą „atlydžio“ metais žlugus stalinizmui, kai ir lietuvių kultūra netikėtai atsigavo, – be kita ko, tai ir Mieželaičio nuopelnas. „Tuokart pabandėme kažkokį mūsų „socializmą žmogišku veidu“ (žiūrėk mano knygas „Žmogus“ ir „Kardiograma“), dešimčia metų anksčiau negu pas jus Prahos pavasarį. Gaila, kad neišdegė, todėl tiek simpatizavome jums ir jūsų Dubčekui. Ir invaziją į Čekoslovakiją, ir paskui Prahos pavasario nuslopinimą laikėme taip pat savo pralaimėjimu. Brežnevo laikais mes tik vegetavome, nepasidavėme – jau išsiugdėme tam tikrą imunitetą ir vien laukėme valandos. Ir ji, rodos, ateina“ – taip atvirai bylojo Mieželaitis intymioje restoranėlio atmosferoje.
Pokalbis vyko daugiausia tarp manęs ir Mieželaičio, valandėlėm peršokant į lietuvių kalbą, ypač kai šnekon įsiterpdavo jo ponia. Kabyčekas daugiausia tik dėmesingai klausėsi. Ekspromtu prabilti svetima kalba jam buvo sunku. Vis dėlto ir jis rusiškai iškėlė svarbų klausimą, kuris kliudė ir Mieželaičio gyvenimą: kas dėjosi Lietuvoje stalinizmo metais ir kokių būta didelių aukų, kurias Lietuva turėjo paaukoti. „Nesmagu man prisiminti, – sausai atsakė Eduardas. – Aukų buvo šimtai tūkstančių, nužudytų, deportuotų, pabėgusių į emigraciją. O po karo dar naujų – per nepaskelbtą pilietinį karą, apie kurį Europa neturėjo supratimo. Gali būti, kad praradome kone milijoną žmonių, kurių mums dabar šalyje trūksta, ypač gerokos dalies inteligentijos...“
Paskui Mieželaitis mums prisipažino, kad, atėjus į valdžią Gorbačiovui, jis, kaip Aukščiausiosios Tarybos atstovas, buvęs įjungtas į komisiją, tiriančią stalinizmo nusikaltimus Lietuvoje, ir sužinojęs daug įdomių ir tragiškų smulkmenų, kurios buvo nuo liaudies slepiamos, o ir šiandien mažai kas apie jas žino. Pavyzdžiui, kaip minėtos komisijos narys turėjęs galimybę pažvelgti į kai kuriuos dokumentus Maskvoje, net politbiuro protokolus, kurie lietė Lietuvą po jos aneksijos į Tarybų Sąjungą. Pagal tokį vieną protokolą, vidaus reikalų ministras ir NKVD viršininkas, liūdnai išgarsėjęs budelis Berija siūlė lietuvių skaičių sumažinti perpus. Stalinas, kuris esą turėjęs įprotį visada oponuoti savo bendrams ir kaip „išmintingiausias“ visada privalėjęs tarti paskutinį žodį, Berijai nepritaręs ir pareiškęs: „Pagal paskutinius rinkimus, kurie Lietuvoje įvyko po prijungimo ir kuriuos mes jau kontroliavome, prieš mus drįso balsuoti tik dešimt procentų – ir to apytikriai tuo tarpu turėtų užtekti.“ Taip mano bičiulis Mieželaitis aiškino Stalino sprendimą pagal protokolą, kurį kadaise turėjo progos matyti, ir pridūrė: „Bet ir tai baisus skaičius, apie tris ar keturis šimtus tūkstančių žmonių. Sąrašai buvo iš anksto sudaryti, ir, panašiai kaip Latvijoje, šitie iš anksto pasmerkti žmonės buvo suimti ir išvežti staigiai ir masiškai naktį, ir tik mažai kam pavyko ištrūkti.“ Apytikriai tokia dvasia atsivėrė Mieželaitis, o aš ir Kabyčekas neturėjome jokios priežasties juo netikėti. Išgyvenusių tai amžininkų ir paskui išspausdinusių savo memuarus prisiminimai ir paliudijimai šiaip ar taip patvirtina.
O paskui, kai jis išvyko iš Prahos (aplankė taip pat Karlovi Varus) ir grįžo į tėvynę, net iki staigios nelauktos Mieželaičio mirties susirašinėjome“ (skyrelis „Česka rusistika a baltistika po invazi“).
Tegul ši ištrauka neapgauna skaitytojų: R. Paroleko nebūta tokio naivaus ar neatidaus, kad nebūtų matęs ir silpnųjų E. Mieželaičio kūrybos vietų. Tame pačiame skyriuje yra įdomi vietelė: „Turiu pripažinti, kad ir bičiulis Kabyčekas nuveikė šaunų darbą, galutinis rezultatas buvo dauguma atvejų iš tikrųjų įspūdingas. Kartais man rodėsi, kad Mieželaičio eilėraščiai, išversti čekiškai, skamba netgi geriau negu originalas, kad iš jų dingo paskutinės liekanos tam tikro retoriškumo, dėl kurio nukentėjo kurie ne kurie jo eilėraščiai, pavyzdžiui, tie, kurie skirti čekams ir Karlovi Varams.“ Tačiau atsitiktinės nesėkmės, kurių neišvengia nė vienas kūrėjas, R. Parolekui neužtemdė E. Mieželaičio išskirtinių kūrybinių laimėjimų.
Profesoriaus R. Paroleko rašinių apie lietuvių literatūrą skaičius toks didelis, kad jų visų neįmanoma apžvelgti. Iš jų lietuvių literatūrologams ir visuomenei tiktų šio to pasimokyti – visų pirma, branginti savo kūrėjus ir jų kūrinius. Neskubėkime jų „nurašyti“! Jeigu būtų mano valia, pasirūpinčiau, kad į lietuvių kalbą būtų išversti ir išleisti tie knygos „Moje dvacaté stoleti“ tekstai, kuriuose kalbama apie Lietuvos žmones ir lietuvių kultūrą, literatūrą, meną. Taip pat praverstų mums knygos puslapiai, kur pavaizduotas sudėtingas Čekijos gyvenimas po 1939 metų, kai šalis prarado nepriklausomybę. Kiek daug bendrybių mažųjų tautų likime!

-------------------------------------------

¹Žr.: Piročkinas A. Lietuvių liaudies dainos Čekijoje // Literatūra. – 1981. – T. 23. – Sąs. 1. – P. 43–57.
²Štol P. Objevitel lotyšskich a litevskich pokladu // Jehlička M., Cita St. Radegast Parolek. Bibliograficky soupis publikovanych praci. – Praha, 1992. – P. 15.
³ Syllaba T., Krepinska M. Radegast Parolek: Bibliograficky soupis publikovanych praci. – Praha, 1981. – P. 26.
⁴ Girdenis A. Kalbotyros darbai. III tomas: 1988–2000. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. – P. 105.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Esė

Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai, kad istorikas mums „visai nieko“. Suprask: simpatiškas ir netgi beveik gražus. Jis atitiko kažin kokią normą, kurios nebūtume galėjusios paaiškinti.

Dabar galvoju: didelė, kampuota miestiečio galva ant neaukšto, kresno kaimiečio kūno – visam šiam deriniui teko kantriai dirbti nelengvą vidinį derinamąjį darbą, gali būti, pačią svarbiausią šio žmogaus veiklą.

Anuomet mes, paauglės, aptarėme ir tai, ko mūsų istorikui trūksta iki pilno grožio. Tereikėtų timptelėti kūną į viršų tarsi guminį. Mums, fizkultūrinės rikiuotės pirmagalio mergužėlėms, jis atrodė žemokas. Buvo bemaž mūsų ūgio ar netgi šiek tiek žemesnis.

Mintyse jį tarytum lėlę aprengdavome madingu megztiniu ir nutrintais džinsais, kurie tuo metu buvo beveik vyriškos galios ženklas. Aprengdavome jį, regis, nė nespėjusios nurengti. Bent jau man niekada nekildavo mintis įsivaizduoti, kas yra po jo kostiumu. Drąsiausios ano meto paaugliško amžiaus merginų erotinės mintys siekdavo meilaus žvilgsnio, žodžio ar geriausiu atveju meilės laiškelio. Pamenu, kad susapnuotas bučinys degino lūpas visai ne perkeltine prasme. Būtų ne taip jau lengva pavadinti jį maloniu.

Garsiai su kitais žmonėmis aptardami kurio nors pažįstamo asmens išvaizdą, dažniausiai nepasakome, kas mums svarbiausia. Kietai sučiauptomis lūpomis arba dirbtine šypsena veide patys vieni išgyvename jaudulį, asociacijas, tai, ko nemokame išsakyti. Panašiais atvejais mus dažniausiai palaiko sunkiai išsakoma nuojauta, kad yra dalykų, apie kuriuos žmonės verčiau nutyli. Kai kurie mūsų, skaitydami knygas, galbūt išgyveno ribą, skiriančią mūsų pašnekesius palaikančius tekstus nuo literatūros personažų nešamos kitokio kalbėjimo naštos. Prozos, bet ypač poezijos herojai yra tikri galiūnai, kurie pakelia nepalyginti daugiau – ir tie, kurie kalba, ir kiti, apie kuriuos pasakojama. Kadangi šįsyk esu literatūros teksto kūrėja, o čia minimas istorikas jau tapęs personažu, mudu galime pakelti daugiau. Dėl to pasakysiu, kas mane iš tiesų jaudindavo anais mokyklos laikais.

Pradėkime nuo viršaus – istoriko ševeliūros. Galbūt tik mano akys fiksavo jo nepaslankų viršugalvio verpetą, kuris dažnai, atrodo, priešindavosi šukoms bei simetrijai. Styrantys suplėkusių šiaudų spalvos plaukų kuokštai išduodavo mokytoją esant mirtinga, silpna būtybe. Ją, kaip ir mus, priveikia miegas, ji, kaip ir mes, nepajėgia suvaldyti savo kūno bei išvaizdos. Svarbu buvo ir tai, kad ji, kaip ir aš, turi tokius nepaklusnius, tiesius kaip šiaudai plaukus. Taigi istorikas, žvelgiant į jo šukuoseną, buvo man giminiškas gyvūnas. Negana to, jutau jam gailestį ir atjautą. Juk turėti tokius tiesius plaukus man, paauglei, kai dažniausiai norisi to, ko neturi, atrodė tikra pragaištis. Jie visiškai netiko kuriant tais laikais madingą šukuoseną. Tad tiesūs istoriko plaukai man reiškė mus jungiančią vienodą dalią.

Ne kitaip jausdavausi stebėdama plačias jo plaštakas: tvirti trumpi pirštai trumpais, greičiausiai nukramtytais nagais. Su gelsvomis cigarečių paliktomis dėmelėmis atitinkamose pirštų vietose. Tai buvo tokie patys nagai, kokius matydavau namuose. Nagų kramtymo įpročiu besididžiuojantis mano tėvas, pamenu, grožėdavosi savo dantų poveikiu nagams: natūraliai išgauta nagų forma jam atrodė tobula. Visa, kas priminė tėvą, buvo tam tikro psichologinio despotizmo ir uždarumo, atsiribojimo ženklas. Po tėvų skyrybų gyvenome dviese su mama, tačiau nieko nebuvau pamiršusi. Amžinybę trunkančių tėvo sėdėjimų žaliame krėsle su knyga ar laikraščiu rankose, nagų kramtymo, ant staliuko sukeltų kojų. Apgirtęs su ašaromis akyse pasakodavo apie kažkur Rusijoje paliktą savo pusiau lietuvį Kaziuką, su kuriuo jiedu būtų galėję eiti kartu žvejoti ir šiaip dirbti visokius vyriškus darbus. Iš tiesų tai buvo literato gebėjimų turinčio tėvo nerašyta knyga. Jos turinyje atspindėjo kūrybiškas nepasitenkinimas esama padėtimi. Ši popieriuje niekada neįsikūnijusi knyga parazitavo ant mūsų visų šeiminės laimės kaip ir gilėjantis tėvo alkoholizmas. Anuomet, savo pirmūniško gyvenimo laikais, turėjau slaptą tikėjimą, kad galiu pakeisti tėvą arba gerumu, arba protestuodama. Tai buvo instinktyvi vienpusė vaiko meilė, kažin koks nevaldomas, bemaž gyvuliškas kraujo šauksmas. Ir jis nejučia ataidėdavo žvilgsniu tyrinėjant mokytojo rankas.

Tą patį būčiau galėjusi pasakyti apie istoriko akis ir akinius. Optika kartais iškrečia ne ką mažiau suktų pokštų nei sapnai. Pro storus trumparegio akinių lęšius jo akys atrodė mažos, tikriausiai gerokai mažesnės, nei buvo iš tikrųjų.

Gerai pasvėrus, mažesnės akys turi tam tikrų privalumų, ir už tai kartais reikėtų dėkoti pigiems trumparegių akiniams. Tai buvo kaip tik toks atvejis. Pro storus stiklus jo akys galėjo atrodyti ne tokios liūdnos, žinoma, jeigu jos iš tiesų buvo liūdnos. Gali būti ir taip, kad jos netgi neatrodė liūdnos ar netgi tokios nebuvo, ir kad liūdnumas yra tiesiog vaizduotės išdaiga, ypač jei toji vaizduotė priklauso trumparegei paauglei. Trumparegystė šiuo atveju tai būtybei gali būti tarytum slaptas gedulas, kuris užmeta liūdną skraistę ant visų jos regimų vaizdų, – visiškai nesvarbu, ar šie vaizdai liūdni, ar linksmi, ar tai tiesiog vaizdai, kurie savaime nėra nei tokie, nei anokie, o kokiais nors tampa tik tada, kai juos papildo žiūrinčiojo vaizduotė.

Mano istorijos mokytojo akys pro storus trumparegio akinius atrodė mažytės, šiek tiek liūdnos ir dėl to ne tokios pavojingos. Kampuoti akinių rėmai puikiai atkartojo kampuoto veido kontūrą. Gremėzdiški, tamsūs – tokius rėmus veidas nešė tarytum savąjį kryžių, dėl to jis, veidas, visada turėjo ką veikti. Buvo nuolat užimtas. Iš dalies dėl to jam buvo sunku turėti įtakos pamokoje dalyvaujantiems mokiniams, juo labiau – nedalyvaujantiems.

Pro storus trumparegiui skirtus stiklus į mus žiūrinčios apgailėtinai mažos akys man keldavo užuojautą, gailestį bei tokį pat giminišką jausmą, kaip ir plaukai. Jau turėjau akinius, kuriuos labai nenoromis užsidėdavau, kai tekdavo žiūrėti, kas užrašoma lentoje. Kadangi per istorijos pamokas į lentą spoksoti arba nereikėdavo, arba nebuvo būtina, dėkle gulintys akiniai saugodavo mano giminystės trumparegiams paslaptį. O mažos istoriko akys, tiksliau, jų vaizdas, nuvilnydavo toli į mano praeitį, į kadaise mano adresu išsakytą požiūrį apie mano akis. Užteko to, kad sykį bobutė iš mamos pusės, man girdint, labai išraiškingai papasakojo, kaip mano bobutė iš tėvo pusės, pirmą sykį mane pamačiusi, prasitarė, kad mano akys – labai mažos. Belieka pridurti, kad mažaakių pakako abiejose giminaičių stovyklose. Bobutė iš motinos pusės, kaip ir galima nujausti, buvo mažaakė, tačiau kita senelė, kaip irgi nesunku numanyti, – didžiaakė. Tačiau apie abudu senelius – tėvo ir mamos tėčius – turėčiau pasakyti priešingai. Tad aš mažas akis galėjau paveldėti tiek iš tėvo, tiek iš bobutės. Vis dėlto suvokimą, kad mažos akys yra kažkas, kas atveria burnas anaiptol ne pagyrimui, ne džiaugsmui, paveldėjau iš dviejų tarpusavyje giminystės ryšiais nesusijusių savo giminės moterų. Tad mažos istoriko akys ir mus slapta siejanti trumparegystė man buvo dar vienas pagrįstas mūsų giminystės liudijimas, kuris savo ruožtu kėlė dviprasmiškų jausmų.

Ar man patiko būti mažaake? Žinoma, ne. O gal patiko nešioti akinius? Iš dalies. Trumparegystė, kaip ir antroji kraujo grupė, buvo liudijimas, kad esu, savo tėvo pykčiui, jo vaikas. Tai jis mane, moteriškos lyties būtybę, pasidirbo, nors ir norėjo sūnaus. Taigi, pats kaltas, tačiau gali būti, kad kada nors manimi didžiuosis labiau, nei kuris nors kitas vyras didžiuojasi savo sūnumi. Tiesą sakant, pro tėvo lūpas prasprūstanti panieka ar rodomas abejingumas savo vaikui dėl to, kad jis nėra vyriškos lyties, man iš dalies tapo akstinu entuziastingiau, nei to imdavosi kiti mano vienmečiai, domėtis lyčių skirtumais. Su didžiausiu smalsumu stebėjau berniukus: kaip jie atrodo, elgiasi, ką jie mėgsta ir ko nekenčia. Tai buvo kita kokybė, kuriai kitoniškumo priskirdavau netgi daugiau, nei jo buvo iš tiesų. Berniukus gaubė mano pačios susigalvota paslaptis. Galima sakyti, kad šitaip aktyviai jais domėdamasi pamažu įsimylėjau juos visus, nes juk sakoma, kad kuo daugiau kam nors skiri laiko, tą ir pamilsti.

Istorikas, niekam daugiau, išskyrus mane, to nežinant, man buvo vakarykštis berniukas nepaklusniais plaukais ir nedidelėmis akytėmis. Tvirto sudėjimo, tačiau mažesnis už kitus. Galbūt istorija, kurią jis kadaise pasirinko, papildomų, metaforiškų šaknų pavidalu turėjo kompensuoti jo ūgį? Istoriko protas galėjo tapti vyriškos galios papildymu. Šiaip ar taip, istorijos mokslas jam tikrai teikė svorio, nors ir visiškai ne dėl to, kad šį svorį jis perduodavo mums. Buvo kaip tik priešingai.

Būdama trumparegė (nors to vis nenorėdama pripažinti) bei ilgėdamasi kaime pralėkusių vasarų, jutau giminystę šiam mokinių nesuvaldančiam istorijos mokytojui. Išgyvenau tai netgi su bundančiu motinišku švelnumu ir gailesčiu, pati tuo stebėdamasi, prieš savo valią linkdama prie nelinksmų būtybių. Juk tik nelinksmosioms galėjau būti reikalinga, nes tik tokioms kažko trūko, ir tas kažkas netyčia galėjau būti aš arba tai, ką galėjau duoti. Juolab tokioms, kaip šis striukulis vyrulis, pažymėtas pavarde, besibaigiančia ypatingu, liūdesį ir mažumą ar menkumą paryškinančiu dviejų skiemenų dariniu „-nulis“.

Šis mažulis neabejotinai buvo vertas ypatingos globos.

Istoriją jis mums dėstė taip, tarsi ko drovėtųsi. Kalbėdavo tyliai, neįtaigiai – tarsi pagrindinis jo uždavinys būtų kuo mažiau mums įkalti į galvas. Dažnai vietoje pasakojimo tiesiog liepdavo čia pat, klasėje, perskaityti vadovėlio tekstą ir netgi pasiūlydavo iš jo dar tą pačią pamoką užsidirbti pažymį. Buvau viena iš tų trumpos atminties atstovių, kurios šiuo pasiūlymu susigundydavo. Tai buvo puiki proga užsitikrinti trimestre penketą – aukščiausią tuometinės penkiabalės sistemos pažymį. Jį papildydavo kontrolinių, per kuriuos būdavo galima naudotis vadovėliais, pažymiai. Nebuvo nieko lengviau, nei rasti atsakymą vadovėlyje. Reikia pasakyti, kad daugelio mano klasės draugų istorinė sąmonė buvo tokia menka, kad jiems tekdavo leisti nusirašyti iš vadovėlio atsakymus arba bent jau pirštu parodyti vietą, iš kurios nusirašoma.

Nesuvaldomi paaugliai: priremti prie sienos, apie savo akiniuotą istorijos mokytoją jie nebūtų pasakę blogo žodžio. Žinoma, nė vienas jų nebuvo pakankamai subrendęs, kad būtų galėjęs pasakyti, ką jautė be žodžių: tiesiog privalu tokį savimi užsiėmusį mokytoją vienokiu ar kitokiu būdu išvaduoti iš jo pedagoginės prievolės, nes juk tai įrašyta visoje jo povyzoje, įskaitant ir kostiumą, kurio švarko rankovės ir kelnių klešnės atrodo juokingai plačios, striukos ir juokingai liūdnos. Lygiai kaip ir trumpi, stori žemdirbio pirštai, kurie čia, istorijos kabinete, atrodė tarytum įkalinti.

Visais atvejais istoriko balsą girdėdavome retai. Garsiausiai jis prakalbėdavo tada, kai bandydavo mus pritildyti. Galbūt jam buvo gėda mums pasakoti apie tai, kas anuomet, sovietmečiu, buvo pernelyg išvirkščias istorijos atspindys? Galėjo būti, kad puikiai matė mūsų nepasirengimą iš esmės susidomėti istorijos mokslu ar praeityje nutikusiais įvykiais. Nenuostabu, jei anuometinėmis aplinkybėmis būtų jautęsis bejėgis. Tačiau jo menkos pastangos ar nepajėgumas suvaldyti mokinius bei tinkamai išdėstyti pamokos medžiagą nepaprastai atitiko daugelio mūsų įsitikinimą, kad istorija mums visiškai nereikalinga. Dėl to jautėmės savotiški bendrininkai: mūsų keliamas triukšmas pamokos metu padėjo istorikui išsisukti nuo istorijos arba nuo tokios istorijos, kuri jam neatrodė garbingas reikalas.

Šiandien, tiesa, kelčiau klausimą, kaip šis akiniuotas jaunuolis tapo istoriku? Ko jis tikėjosi iš šio mokslo anuomet? Galbūt jį užkabino kieno nors užmesti istorinės romantikos kabliukai? Ar tai buvo jo entuziastingų mokytojų užmesta meškerė? O galbūt jis bodėjosi ne istorija, o vien tik jos pedagogika, kitaip sakant, ta istorijos karikatūra, kuri buvo pateikiama iki istorijos mokslo nesubrendusiems paaugliams?

Istorijos pamoka mums būdavo laikas, kai galėdavome atlikti nepadarytus namų darbus. Per šią pamoką mano algebros ar geometrijos sąsiuviniai tapdavo itin populiarūs. Jie keliaudavo iš rankų į rankas ir – stebėtina – niekada neprapuldavo. Kiekvienas, kuris gaudavo sąsiuvinį su mano atliktais namų darbais, prisiimdavo atsakomybę jo neprapuldyti ir netgi nesuglamžyti. Tvarkingai į mano rankas grįžęs sąsiuvinis buvo tarsi kreditas, užtikrinantis, kad kitą kartą manieji namų darbai ir vėl taps dar keleto, o neretai ir visų namų darbais. Mat nusirašiusieji duodavo nusirašyti kitiems.

Šios nusirašinėjimo bangos fizinį ir dvasinį sklandumą užtikrindavo mūsų istorikas. Nepasitaikė, kad kada nors toji namų darbų apytaka būtų sutrikusi.

Ką tuo metu jis veikdavo? Galbūt ką nors skaitydavo, nieko aplinkui nepastebėdamas, kaip ir mano tėvas? Arba, kaip ir šis, vaikščiodavo pirmyn ir atgal, mintimis vis labiau toldamas nuo realybės. Prisimenu tik tai, kad man šiame visuotinio nusirašinėjimo darbymetyje nelabai būdavo ką veikti. Negana to, istoriko nusišalinimas nuo pedagoginių užduočių teikė tam tikro įkvėpimo: norėjosi palaikyti šią mokytojo poziciją. Juk mokytojas mus mokė niekinti pamoką, niekinti istoriją ar net ir visą regimą pedagoginę struktūrą – klasės inventorių, būtinybę sėdėti savo vietose ir panašiai.

Būtent tai, mano manymu, paskatino mane vienam iš kvailiausių, sunkiai paaiškinamų poelgių. Šiandien galbūt galėčiau galvoti, kad elgiausi kaip vaikas ar jaunas žvėrelis, tiesiog žaisdama slėpynes. Dar nepamiršau jaudinančio lengvos baimės ir lengvo džiaugsmo mišinio keliamo kutulio slapstantis, siekiant tapti nematoma.

Per istorijos pamoką jausdavomės, tiesą sakant, mokytojui beveik nematomi. Galėjome veikti ką panorėję, jei tik gebėjome tai padaryti ne per garsiai. Tikriausiai buvome išsėmę visas istorijos pamokos galimybes, ir vieną dieną kuri nors iš mūsų pasakė: „Nieko neatsitiktų, net jeigu tupėtume po suolu.“

Manau, kad tokios paikos kalbos galėjo kilti arba itin plepioje burnoje, arba nuslysti nuo liežuvio tai, kuri per istorijos pamokas iš tiesų neturėdavo kuo užsiimti. Kita vertus, tokį didelį solidarumą su pamokos tvarką griaunančiu ir mokinius tai daryti pasyviai kurstančiu mokytoju galėjo jausti tik toji, kuri jautė jam neišsakomą giminystę.

Tad vieną gražią dieną, dar pamokai neprasidėjus, užbarikadavau iš šono suolą kuprinėmis ir atsitūpiau po juo (ak, tupinčio sijonuoto padaro padėtis tokia dviprasmiška!). Mano galvą iš dalies dengė mokyklinio suolo stalo dangtis, iš dalies – bičiulės kuprinė. O štai mano protą nuo pat pirmųjų pamokos minučių ėmė spausti abejonės.

Buvau tikra, kad šios mano abejonės labai giminiškos mūsų istoriką varginančioms dvejonėms. Jas, reikia pasakyti, išduodavo, pavyzdžiui, kad ir pakeliamas balsas. Mokyklinės istorijos ir pedagogikos griūtis istorijos pamokų metu privalėjo neperžengti ribų. Mūsų kuoduotasis akiniuotasis kampuotasis istorikas buvo priverstas nori nenori balansuoti, svarstydamas, koks triukšmo lygis ar mokinių šėlsmo intensyvumas dar atitinka visiems nepavojingą normą, o kurie jau peržengia ribas. Belieka tik spėlioti, kokią įtampą išgyvendavo ir ar turėjo dvejonių dėl savo pašaukimo ir sąžinės. Žvelgiant į jo mažas, storų akinių slepiamas liūdnas akis, buvo galima kai ką įžiūrėti. Nelyginant savinieką, o gal sutrikimą, netvirtumą, nesaugumą. Tarsi jis nepatogiai ir nelabai gražiai tupėtų po suolu per kokią nors pamoką ir abejotų šio tupėjimo prasme bei gėriu.

Panašiai po suolu istorijos kabinete jaučiausi ir aš. Įsivaizduokite keturiolikmetę su prakaito primirkusia tamsia mokykline uniforma. Šis drabužis, per brangus, kad turėtų savo pamainą, be to, plisuotu, drėgmei neatspariu sijonu, nebuvo skirtas dažnai skalbti. Kaip dabar pamenu šleikštulio bei pažeminimo jausmus dėl uniformos skleidžiamo prakaito kvapo – o juk net primityvios priemonės nuo prakaitavimo tais laikais buvo deficitas. Ne mažesnį pažeminimą jausdavau mėgindama kompromiso būdu praskalbti bent pažastų vietas: tekdavo pasistengti, kad neišmuilinčiau ir nesušlapinčiau plisuoto sijono. Nuo dažno trynimo uniforminės suknelės pažastys priminė veltinį – tai, kas tik dar labiau skatino prakaitavimą. Be to, išplauti šito veltinio praktiškai nebuvo įmanoma. Tad paauglystės laikotarpį prisimenu kaip nuolatinės nešvaros būseną.

Tupėdama po suolu išgyvenau keleriopą įtampą: netilpau nustatytose taisyklėse, neišsitekau savo suriestame kūne ir uniforminėje suknelėje. Mano sumanymas protestuoti tampant nematoma, arba beveik nematoma, darėsi per ankštas. Pylė prakaitas vien pagalvojus, kaip tokia susirietusi po suolu atrodau mokytojui, jei jis vis dėlto mane mato. Betgi mato ar nemato? Klausimas neturėjo atsakymo, ir dėl to buvo tarytum per ankštas, betikslis, kaip ir visas mano veiksmas. Kas, jei mokytojas vis dėlto ne tyčia nesitvarko su mokiniais, bet tiesiog nesugeba to padaryti ir dėl to jaučiasi nevykėlis? Jeigu taip, tai mano veiksmas – joks solidarumo žygis, o tik dar vienas laiptelis vargšo istoriko pažeminimo duobėje. Ir štai iki šito nusiritau aš, prakaituota, trumparegė, šiaudaplaukė, geriausia klasės matematikė ir literatė? Bet galbūt kaip tik dėl to, kad buvau kažkuo išskirtinė, palyginus su kitais, nutariau pažeminti save, pabandyti geriau įsilieti į paprasčiausių algebros uždavinėlių, elementarių rašinėlių laisva tema negebančių įveikti moksladraugių būrį? Ar tai reiškia, kad nepajėgiu būti savimi? Kodėl pasidaviau bandos jausmui ir kodėl pasirinkau tokią neefektyvią įsiliejimo į bandą priemonę?

Tad iš kurgi kilo tasai mano, klasės pirmūnės, sprendimas pratupėti istorijos pamoką po suolu? Kur buvo šių negudrių slėpynių siūlo galas? Šiandien šio keisto nutikimo priežastį patogiausia būtų nurašyti sapnui ar vaikiškam nesąmoningumui, o galbūt paaugliškam maištui, kurį sukelia besiformuojantis merginos polinkis globoti, nesuvokiamas motinystės instinktas ar net sublimuotas erotinis impulsas. Po suolu tupinti keturiolikmetė, nesibodinti suriesti savo beveik subrendusį, į ankštą, trumpą mokyklinę uniformą įspraustą merginos kūną. Pelenė, pasislėpusi pačiame puotos įkarštyje.

Ar kur nors dar naudojami šie gremėzdiški, presuotų medienos drožlių plokštėmis iš visų pusių apšarvuoti mokykliniai suolai? Ir su kuo geriausia lyginti tą nervingą drebulį, beprasmybės jausmą ir nejaukumą, kurį paauglė per istorijos pamoką patyrė po suolu? Ar pirmūnei tai reiškė gerbtiną paauglės pasirinkimą laužyti suaugusiųjų, pedagogų nustatytas taisykles, tokiu būdu tampant savai tarp bendraamžių?

Tupėdama po suolu atrodžiau sau vis labiau panašesnė į vargšą istoriką. Juk jo pamokos buvo betikslės ir beformės, kaip ir mano beprasmis tupėjimas.

Keturiasdešimt penkios pamokos minutės po suolu regėjosi kaip visa amžinybė. Keletą sykių jau buvau belendanti lauk iš savo slėptuvės. Sulaikė vien užsispyrimas, įprotis ištverti iki galo – panašiai kartais tekdavo daryti nuobodžius namų darbus. Beformės pamokos akivaizdoje mano tupėjimas privalėjo įgyti bent minimalią formą – prasidėjęs turėjo baigtis kartu su pamoka, kaip ir buvo suplanuota. Negražiai susirietusi mokinė tarsi šventasis Kryžiaus Jonas savo dvasinės nakties tamsoje privalėjo ištverti dvejonę iki skambučio aušros. Žinoma, ji ištvėrė.

Atsigręžusi atgal įsivaizduoju, kad mokytojas -nulis sunkiai išgyveno ne tik savo nesugebėjimą suvaldyti klasę ar merginoms gailestį keliančią išvaizdą, bet ir vidinį nejaukumą, kurį turėjo patirti kiekvienas sąžiningas 1978–1979-ųjų sovietmečio istorijos mokytojas. Pusinės tiesos, kurias privalu iškvaksėti pagal programą ir nomenklatūros skleidžiamą ideologiją. Nusispjaunant į tai, kad 1978-ieji, kaip kad skelbia pasaulio ekonomikos ir finansų apžvalgininkai, buvo metai, kai pasaulinė gyvenimo kokybė pasiekė aukščiausią tašką. Po to, deja, situacija pradeda blogėti. Negana to – kasmet vis labiau. Bent jau taip ekonomistai apibūdina laiką po 1978-ųjų.

Ano meto keturiolikmetė Lietuvos TSR moksleivė nė neįtarė, kad pasaulis ir, regis, ji pati, išgyvena didžiausio klestėjimo laikotarpį. Po suolu buvo galima nebyliai ištupėti visą savo besiformuojančią meilę, kūniškumą ir literatūros tekstus, moteriškumą ir protestuojančios, besislapstančios, žeminančios ar nusižeminusios būtybės pavidalą.

Istorijos pamoka to meto mokytojui ir moksleivei greičiausiai buvo kai kas tokio, dėl ko vertėjo tiesiog nesusitikti, apsimesti nesančiu arba nepastebinčiu. Veiksmas, kuriame geriausia nedalyvauti. Šiandien beveik neabejoju, kad anų dienų melo fone nepastebėti po suolu tupinčios ir save pažeminusios bei kažką pažeminti panūdusios mokinės buvo pati geriausia išeitis.

Išlindusi iš savo slėptuvės, deja, nesijaučiau jokia didvyrė.

Pasibaigus pamokai išgyvenau savo poelgio absurdiškumą. Ūmai atsivėrė prasmės vakuumas. Nebuvo įtikinamo, nekintamo teksto, kuriuo būčiau galėjusi paaiškinti, kas ir kodėl padaryta. Galbūt tai buvo keli vienas kito menkumą, nepajėgumą atskleidžiantys tekstai? O gal tebuvo nervingą paauglę apsiautęs jos pačios prakaito debesis, lygiai toks pat nesuvaldomas, kaip ir istorikui -nuliui tekusi paauglių klasė?

Tokios istorijos pamokos buvo tikrąja prasme amoralios, tvirkinančios dar labiau nei nepadorūs paveikslėliai. Nesuvaldyti paaugliai, ne pagal paskirtį naudojamas pamokos laikas ir kiti ištekliai, savo pareigų nevykdantis ir keistas fantazijas kurstantis mokytojas, nesuvokiami pavyzdingos moksleivės veiksmai, idiotiškos slėpynės... Šiandien visa tai gali priminti proto pakrikimą. Demoralizuojantį beprotnamį, bevardį, keistą, išsigimusį padarą, meldžiantį sau atleidimo ir... regis, įvardijimo, vardo, sugrįžimo į žodį, paslėptą pačiame šios struktūros branduolyje...

Tekstai kuria gyvenimus, padeda juos sutvarkyti, suteikia kryptį ir prasmę, nesvarbu, ar tai būtų maloni būtis, ar tik kelionė nešant sunkią naštą.

Indų rašytojo Rohintono Mistryÿio romane „Trapi pusiausvyra“ personažas ponas Valmykas, mėgėjas pasakoti savo gyvenimo istorijas, tvirtina, kad tai daryti būtina: „Tai nepaprastai svarbu, nes padeda prisiminti, kas esi. Paskui gali eiti pirmyn, nebijodamas, kad prarasi save šiame permainingame pasaulyje.“ Vėliau priduria: „Turbūt esu iš tiesų palaimintas, nes man pasisekė papasakoti visą savo gyvenimo istoriją du kartus.“

Bet ar neturėjo šis istorijos pamokos veiksmas panašumo į visą istorijos veiksmą ar į atskirus istorijos įvykius? Ir ar ši esė nėra patvirtinimas, kad nebylaus veiksmo nuogybę pridengti galima tik tekstu, literatūra?

Veiksmo bejėgiškumą, sunkiai įvardijamą poelgio ir pozos nedailumą greičiausiai patvirtintų tai, kad vos tik išlindusi iš pasuolės suvokiau, kad kitas geriausias veiksmas būtų kuo greičiau visa tai užmiršti ir pasistengti, kad tai užmirštų visi, kurie apie tai kokiu nors būdu sužinojo. Elgtis taip, tarsi visa tai būtų taip ir neišlindę iš sovietmečio mokyklos istorijos kabineto pasuolės. Likę šešėlyje amžiams.

Teko suprasti, kad pasuolėje, teisingiau – vien mano viduje – vykęs veiksmas nėra ir niekada nebus laikomas žygdarbiu. Vienintelė tokių veiksmų vieta tegali būti tekstas. Tik tekste panašius dalykus galima pateikti kaip tam tikrus užbaigtus, nors ir nefunkcionalius, bet tarytum dekoratyvius daiktus, kaip tai ir darė daugybė rašančiųjų iki manęs ir kaip tai bus daroma po manęs.

Bet ar tai nėra tolygu tupėjimui po suolu, bandant ištverti iki galo, vien dėl formos? Ar tekstas nėra tiesiog vienas iš būdų įsilieti į nesuvokiamą bandą, negana to – neperprantamą, neaiškios prasmės gyvenimo srautą?

Vis dėlto keistu būdu vieną dieną iš ten, iš praeities ar istorijos, išplaukia kažkas, kas prašosi aprengiamas naujais žodiniais pavidalais, apvelkamas kažkuo, kas gimė kitoje istorijos epochoje, ką užaugino kitos istorijos. Pagimdai kažką, ir gali netgi tarti, kad visus tuos tris su puse dešimtmečio buvai nėščia keistu, savo žmogiško pavidalo taip ir neįgavusiu istorijos tekstu. Galbūt tai tampa viena iš paskatų apskritai ką nors rašyti, kuriant aplink save įvairiausių pavidalų šešėlius.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Sigitas Parulskis. BE TEISĖS SUGRĮŽTI. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Svarstymus apie Sigito Parulskio eilėraščių rinktinę „Be teisės sugrįžti“ norėtųsi pradėti nuo jos išvaizdos. Nedidelė, neišsiskiriančių spalvų knyga su viršelyje įspaustu autoriaus vardu ir pavarde ir tarsi sunkoku, pranašingu pavadinimu ne iš karto patraukia akį. Tačiau knygyno darbuotoja, kurios paprašiau šios knygos, paliepė kolegei atnešti „tą Parulskį su raudonu tašku“. Ir iš tikrųjų, knygos šone, ant baltų lapų, raudonuoja įspaustas tarytum kruvinas piršto atspaudas. Peržiūrėjau kelis knygų egzempliorius – visi atspaudai skirtingi, bet visi beveik toje pačioje vietoje, ten, kur skaitytojas prisiliečia versdamas knygos lapus. Keista ir netikėta, šiek tiek nemalonu. Kruvina piršto žymė, lyg autoriaus parašas ant kiekvienos knygos, tarytum liudija nepaaiškinamą nusikaltimą. Vartydamas knygą būtinai padėsi pirštą ir prisiliesi prie jos, nenoromis tapdamas nusikaltimo liudininku ar bendrininku. Piršto atspaude užkoduota informacija apie tai, kas esame, jis mus išskiria iš kitų, taip, kaip S. Parulskio knyga išskiriama knygyne, – jos ieško ne pagal autoriaus vardą ar pavadinimą, o pagal „raudonąjį tašką“, kurį knygyno darbuotojoms, suprantama, buvo nejauku vadinti kruvina piršto žyme (įsivaizduokite pirkėjų reakciją). Taip pirštais intymiai susilietę su S. Parulskiu atsiverčiame jo knygą ir skaitome.
Rinktinėje spausdinami eilėraščiai iš ankstesnių S. Parulskio rinkinių „Iš ilgesio visa tai“ (1990), „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepult sint“ (1998), „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009) ir rinktinės „Marmurinis šuo“ (2004), taip pat randame ir keletą naujų tekstų. Nors kūryba – iš skirtingų autoriaus gyvenimo tarpsnių, nesunku atsekti S. Parulskio mėgstamas Dievo, šeimos, kraujo, karo, erotikos, mitologijos temas. Tikėjimą praradęs žmogus gyvena tamsiame, neaiškių kontūrų, grėsmingų nuojautų pasaulyje. Šioje tamsoje klaidžiojančiam asmeniui tarsi regėjimai iškyla įvairūs vaizdiniai iš praeities, dabarties, nesamų laikų. S. Parulskio lyrinis subjektas – ištremtasis, neturintis galutinio ėjimo tikslo, be teisės sugrįžti ar likti vienoje vietoje, todėl jis eina į priekį vis prisimindamas žmones, įvykius, jį kankina praeities ir ateities dvasios, kurių negali paleisti, kurios yra tapusios jo dalimi. Ši eilėraščių rinktinė – gyvenimo kūrybos kelias, todėl peržvelkime, su kuo susitinka jame S. Parulskio eilėraščių žmogus.
Jo kelyje dažnas Dievas, kartais susipindamas su tėvo pavidalu, kartais net persikeldamas į jį patį, bet beveik visada nepagaunamas, iki galo nepasirodantis, pavyduliaujantis ir kerštingas. Periferiniame S. Parulskio kuriamame pasaulyje Dievas ir žmogus tarsi netyčia prasilenkia, o kartais net ir stengiasi prasilenkti, tarp jų visuomet atsiranda kokia nors kliūtis: „Dievas anapus tinklų / mojavo anapus paveikslų, anapus duobės <...>“ (p. 54). Dievo ir žmogaus santykiai nėra vertikalūs, atrodo, kad S. Parulskio eilėraščiuose Dievas yra čia pat, toje pačioje horizontalėje su žmogumi, todėl nevaizduojamas kaip aukštesnė nežemiška būtybė. Dievas veikiau pasirodo kaip dvasia, mažesnis ir menkesnis, nei galėtume pamanyti, viename eilėraštyje jis net pavadinamas „trupinių dievu“ (p. 127). Klaidžiojančiam tamsoje S. Parulskio žmogui kyla įtarimas, kad jis yra klaidinamas: „<...> nežinomo Dievo tamsa / kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama / kartais švelniai, džiaugsmingai šūktelint / tokių šūksnių aš beveik negirdėjau“ (p. 89).
Kartais S. Parulskio eilėraščių veikėjas nebejaučia Dievo artumo ir jį persmelkia nuojauta, kad galbūt Dievo nėra iš viso. Eilėraščių žmogus ima erzinti savo kūrėją, garsiai neigti jo buvimą, bet kartais atrodo, kad kaip tik taip jis tikisi gauti patvirtinimą, jog šios abejonės – nepagrįstos. Erzindamas Dievą S. Parulskio veikėjas tarsi laukia atsako apie jo egzistavimą, veiksmo, užuominos: „išjungiau dangaus ekraną / nebežiūrėsiu / <...> Šventosios Dvasios kompanija / mus išduoda / juokingai, apgailėtinai, sadistiškai / ir vėl juokingai // nebežiūrėsiu / tegul dabar jis / žiūri į mane ir sprogsta / iš pavydo“ (p. 139). Eilėraštyje „Rojus“ (p. 174) Dievas iš pavydo yra „sprogdinamas“ dar kitaip – jis pavydžiai pro rojaus vartus stebi Ievą ir Adomą. Dievas tampa nepagaunamu šešėliu ir kartais ima atrodyti, kad „Jo nėra, bet Jį primena zylės ir dvokiantys dūmai“ (p. 80). Dievas pasitraukia, ir žmogui daug artimesnis tampa Jėzus su savo kančia.
Pavyduliaujantis, kerštingas Dievas teturi labai mažai šventumo, ir žmogus yra priverstas jo ieškoti kitur. Iškreiptame pasaulyje šventumas ima vaidentis kaip artimiausių žmonių savybė: „pripjovėme pilną / pašiūrę, atėjo mama, šventa ona / iš dangaus nusileido, sakė / paimsiu pagalį kokį, prakurom / šventas antanai, imk ir ne vieną / matai, kiek jau pripjovėm, matau / juokėsi motina, juokėsi dėdė / juokėsi šventas tėvas“ (p. 43). Kartais eilėraščiuose žmogus net pats ima tapatintis su Dievu, pripažindamas, bet kartu ir neapkęsdamas dieviškojo prado savyje: „tu esi išrinktasis, tu esi mylimiausias mano / sūnus / pateptasis, sakiau gležnam / buroko daigeliui raudona kojele / be gailesčio raudamas kitus / užstojančius saulę“ (p. 83). Tačiau Dievas ir žmogus vaizduojami lyg būtų „surišti“ tarpusavyje, vienas negali egzistuoti be kito, nors ir nuoširdumo jų santykiuose nėra. Atrodo, tarsi Dievas ir žmogus būtų pavargę nuo kits kito ir atsiveria netikėtas, gąsdinantis, tulžingas suvokimas, kad „Dievas netiki manimi / netiki mano kančia“ (p. 120).
Tamsoje klaidžiojančiam žmogui yra siunčiami praeities regėjimai, prisiminimai iš vaikystės. Eilėraščių ciklas „Pradžios mito nuolaužos“ – virtinė padrikų vaizdinių, tarsi prisimenamų iš dabartinio žmogaus – „visažinio pasakotojo“ pozicijos. Jie dabartiniam eilėraščių personažui pasirodo kaip pranašiški ženklai, kurie anksčiau buvo nesuprasti arba į juos nebuvo atkreipta dėmesio: „pradinės klasės mokytoja / buvo į kažką panaši – / negraži / kai mes kaktomis / daužėme klasės langus / sakydavo / saugokit galvas / prireiks dar / <...> o mokytoja / lyg klausydavo / kaip miestelio pakraščiu / skrodžia ilgi sąstatai / link prūsų / kai mes paaugom / ji puolė / po prekiniu / traukiniu“ (p. 11). Prisiminimuose dažnai pasirodo tėvas, tačiau sūnaus ir tėvo santykiai yra kažkuo neraminantys. Galbūt dėl to, kad jie „apverčiami“ – ne sūnus eina prie tėvo, o tėvas palaidūnas grįžta pas sūnų: „išėjęs su minia sugrįši vienas / pro kartuves, pro uždarytus teismo rūmus / kaip tėvas palaidūnas su atgaila – pas sūnų“ (p. 65). Einama dar toliau – eilėraštyje „Dantų genezė“ tarsi atkartojamas Sovijaus mitas, kuriame sūnus laidodamas tėvą įkelia jį į medį, ir teksto autorius vėl „apverčia“ šiuos santykius. Eilėraštyje tėvas užima laidojančio vietą ir įkelia sūnų į medį: „Augo išaugo medis / medinis, o ant to medžio / motina sėdi // Skynė nuskynė motiną / tėvas, įkėlė į medį / gražų mane“ (p. 31).
Tėvo paveikslas labai dažnai susilieja su Dievo paveikslu, bet šis palyginimas, susiliejimas – dažniausiai neigiamas, kaip kad Dievas nėra gerasis personažas eilėraščiuose, taip tėvas lyginamas su Dievu neigiama prasme: „<...> girdi, švenčiausia mergele / Marija, Dievas negirdi ir tėvas / negirdi į jo didelę ausį, jo mėlstančią / ausį įsisuka vėjas <...>“ (p. 133). Lyginant tėvą su Dievu, sūnus lyginamas su Jėzumi Kristumi. Santykiai tarp Dievo ir Kristaus, taip pat, kaip tarp eilėraščio tėvo ir sūnaus, yra nelengvi, pritvinkę pykčio, kaltinimo, kartais aprašomi groteskiškais vaizdais: „Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo / girtas namo / ir mušdavo sūnų sunkia / sidabro taure / per nuolankiai nuleistą galvą“ (p. 142). Eilėraštyje „Veido matavimas“ išsitrina paralelės tarp Dievo, tėvo, sūnaus ir S. Parulskiui savitai dėliojant žodžius nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris. Visi trys susilieja į viena tarsi sudarydami monstrišką Šventąją Trejybę: „mano Dievo veidas jaunas / dailus mano / tėvo veidas senas / bjaurus mano / <...> mano Dievas neturi / veido mano / tėvas turi veidą mano / aš neturiu“ (p. 69).
Tėvo ir sūnaus santykius įdomiai iliustruoja du rinktinės eilėraščiai – „Dangaus durys dažytos“ (p. 25) ir „Prisimenant dangaus duris ir elementarųjį kalvinizmą“ (p. 146). Pirmajame aprašoma tėvo statoma lauko išvietė: „tėvas, ak tėvas sumanė statyt / tualetą, kad būtų patogu / <...> tėvas, ak tėvas pastatė namelį / kvepiančios lentos, durys dažytos / darbą padaręs šypsosi tėvas / svietui margajam ant kelių tupiu“ (p. 25). Antrajame eilėraštyje į tėvo vietą jam mirus stoja sūnus ir jis ten pat stato išvietę. Gali pasirodyti keista, kad tėvas prisimenamas ir jo atminimas pagerbiamas tokiu būdu. Kyla įtarimas, kad S. Parulskis ironizuoja, tačiau perskaičius antrąjį eilėraštį viskas atrodo tinkama: „>medžio centre< nusipirkau naujų / lentų, kvepiančių eglės vidiniu pasauliu / sukaliau naują dangtį virš / duobės lauko išvietėj // <...> štai lyg ir neliko tėvo – jo kaltas lentas / sugraužė laikas ir trandys // <...> vis dėlto kažkas liko, nes jeigu šventumas yra / turiu galvoje, jeigu šioje žemėje yra nors / lašas sumauto šventumo / tai tik darbas, sujungiantis žmones“ (p. 146). Sūnus randa būdą „prieiti“ prie tėvo, taikiai atsistoti jo vieton – darbas sujungia abi kartas.
S. Parulskio kuriamame pasaulyje klaidžiojanti, vieniša žmogaus siela neranda ramybės. Tamsoje išnyra vis nauji vaizdiniai, aklai atsitrenkiama į įvairius prisiminimus. Tačiau atrodo, kad vienintelio susitikimo bijoma ir stengiamasi išvengti labiausiai – susitikimo su pačiu savimi: „ji, kodėl ji kiekvieną vakarą / gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti / veidą, o man / o kaipgi aš / ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti / pradėt kiekvieną dieną iš pradžių / kur po velnių, kur / su kuo nuvalyti tai, kas esu“ (p. 136). Žmogui tampa lengviau susitapatinti su kuo nors kitu, tapti gamtos dalimi, žaliu alksnio lapu – taip atrodo įmanoma iškęsti savo buvimą. Tarp kai kurių groteskiškų, vulgarių eilėraščių iškyla ir nustebina keli – tyri, įdomūs ir gražūs. Eilėraštyje „Kažkas pratinas mudu matyti kartu“ lyrinis subjektas tampa gamtos dalimi: „vakare, prie mazgojamos kojos prilipęs žalias / alksnio lapas / nejaučiau jo, visą dieną buvau su juo / susiliejęs, tarsi jis ir aš niekuo / vienas nuo kito nebesiskirtume, tarsi kažkas / pratintųsi mudu matyti ir jausti drauge“ (p. 156). Eilėraštyje „Vyšnaitė“ (p. 84) žmogus liūdi dėl pagraužto jauno medelio, eilėraštyje „Pelytės atminimui“ (p. 97) gedima katino turbūt sumedžiotos pelės. Šios smulkmenos, iškylančios šiaip jau tamsiame eilėraščių fone, yra galbūt nuoširdžiausios rašytojo akimirkos rinktinėje.
Poetą galima būtų kritikuoti už kartais prasprūstantį norą būti cituojamam (pavyzdžiui, „Traktate apie ilgesį“ tarsi bandoma paaiškinti, susisteminti, kas yra poetas, poezija, idealai), už grubumą ir groteską, bet toks jau Sigito Parulskio amplua. Kartais skaitant eilėraščius nepavykdavo nusikratyti neaiškaus jausmo, kad kai kas jau kažkur girdėta, matyta, jausta, kartais trikdė dramatiški antonimai eilėraščių pabaigose, pavyzdžiui, „išdžiūvus pasaulio tyla // mes kuriame riksmą“ (p. 56), „pilnam pasauliui tuščia gyvo žmogaus“ (p. 64), „kitame tavo akies / krante, kuris pasibaigia / nesibaigianti“ (p. 96). Tačiau autoriaus talento niekaip nenuginčysi – viskas išjausta, apgalvota – nuo knygos viršelio iki paskutinių eilėraščio eilučių.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)