Ieva Gudmonaitė. SNIEGO SKONIS. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Rašyti apie pirmąją Ievos Gudmonaitės eilėraščių knygą pradedu tokiais paaugliškais „burtais“: ką, paėmusi knygą ir bet kur atvertusi, perskaitysiu. Tai štai:

ir mano namai, palikę
vaidentis tamsioj lygumoj, kur gyvsidabris
nejuoduoja ir net nealpsta dangus nuo tvankumo –
tik namus–raketas išverčia.
mes jau kylam. ten, kur mūsų niekas ne laukia
ir nėra nelygumų. tik pasivaidenančios lygumos
su daugybe smulkių daugiaaukščių
sningant daiktais

(p. 35)

Atsitiktinai atverstas puslapis iš tiesų daug pasako apie visą rinkinį: čia viskas netvaru, o pats eilėraštis fiksuoja gal sapną, gal regėjimą, o gal net jais ir nesidangstančią poetės fantaziją. Tais pačiais 2015 m. debiutines poezijos knygas išleidusios, kritikos pastebėtos Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Rima Juškūnė visiškai kitokios. Aišku, jų poezija skirtinga, tačiau abiejų eilėraščius sieja dėmesys moters kūniškosioms patirtims, visiškas poezijos atvirumas įvairiopiems, kartais labai skaudiems gyvenimo aspektams. O I. Gudmonaitės eilėraštis atsiranda, impresionistiškai keičiasi, dyla tarsi nekasdienėje erdvėje, tikrovė čia toli gražu nėra idiliška, bet jos atsiradimą inspiravęs gyvenimas nutolęs ir sunkiai beatpažįstamas.
Knygos „Sniego skonis“ viršelis rausvas, tik ne infantiliai rožinis, o šiek tiek primenantis tamsiai raudoną, pernokusių vyšnių spalvą, kurią šešėliuoja nelygaus sniego paviršiaus nuotrauka. Joje iš aukštai užfiksuoti sniege išsibarstę, vienas nuo kito nutolę vaikų žaidimų aikštelės objektai. Nieko vaikiška, tiesiog geometrija, objektų išsidėstymas rausvoje gruoblėto sniego plokštumoje. Skyrių pradžioje panaudotose nuotraukose (jos – pačios poetės, o knygą apipavidalino Darius Gudmonas) – blyškios tirpstančio sniego faktūros su neryškiai įspaustomis tai į vieną, tai į kitą pusę nuėjusio paukščio pėdomis. Prieš skyrius nuotraukos kiek „daiktiškesnės“, bet irgi neryškios: pastato fragmentas, susikibusios dviejų žmonių rankos, daugybė mašinų ratų išmuštų balučių gatvėje sniegui ištirpus. Nuotraukose niekas neretušuojama (prie negatyvo prikibęs susiraitęs siūliukas matysis ir nuotraukoje) – toks sumanymas. Knygos apipavidalinimas gražiai dera su poetės eilėraščiais.
Knygos priešlapyje autorė įrašyta dviem vardais: Ieva Gudmonaitė ir (tiesa, ne tokiomis ryškiomis raidėmis) Ishvari Prema. Tai nėra atsitiktinumas. Interviu poetė kalba apie savo krišnaizmą, apie tai, kad jai „atėjimas į šią dvasinę praktiką visiškai natūralus“ (žr.: Ieva Gudmonaitė, „Seniau buvau ypatinga maištininkė“; prieiga per internetą: http://www.kulturpolis.lt/interviu/ieva–gudmonaite–seniau–buvau–ypatinga–maistininke/). Skyrių epigrafai ir epiloginė citata, užrašyti lotyniškąja sanskrito transliteracija, – tai citatos iš „Bhagavad Gitos“ ir Jagadanandos „Prema vivarti“. Bent jau šitoje I. Gudmonaitės knygoje rytietiškosios kultūros ženklai atrodo esantys toks neprivalomas, dekoratyvinis anturažas.
Rinkinyje keturi skyriai: „Namai“, „Pirmasis išėjimas“, „Antrasis išėjimas“, „Pirmas posūkis už pusnies“. Kaip knygos epigrafas pasirinktos eilutės: „kad galėtum patekti į pusnį, / turi dar perbrist namus.“ Dviejų esminių rinkiniui įvaizdžių („sniegas“, „namai“) savybės (stabilumas ir tirpumas) čia sukeistos: įprastai sakytume – „kad patektum į namus, turi perbristi pusnį“.
Namai I. Gudmonaitės eilėraščiuose tik „žaidžiami“, „pasislėpus pusny“ (p. 8), jie sudeginami (p. 14), pasistatomi „iš dulkių“ (p. 32), apleidžiami ir paleidžiami (p. 33), o pirmajame čia cituotame eilėraštyje – „palikę vaidentis tamsioj lygumoj“ (p. 35). Anaiptol ne su sėsliu gyvenimu siejamas „uostas“ tampa namais, į kuriuos sugrįžtama (p. 68), valkatų namai pastatomi „iš šakų, sakų, spyglių“ (p. 68). Tai, kas yra namie, irgi netvirta: viesulas įsiurbia „mano namą / su lėtai besidalijančiais daiktais“ (p. 9). Galbūt svarbiausia šiame pasaulyje yra erdvė: „man paliekant / atstojusius erdvę namus“ (p. 10). Nuolatiniai namų kitimai anaiptol nereiškia, kad „sniegas“, į kurį, „perbridus namus“, pateksi, I. Gudmonaitės poezijoje tapo kokia nors tvirta, kieta substancija. Jokiu būdu: „visą dieną klausiau, / kaip į balas krito sniegas. // paskui, kaip liūčių skalaujamos / lėtai iro pusnys“ (p. 9). „Lėkštę sniego“ galima nusipirkti valgykloje – „tai pats skaniausias maistas“ (p. 37). Akivaizdu, kad visas šios poezijos pasaulis yra byrantis, yrantis, tirpstantis, dūlantis ir išsisklaidantis. Net šaltis apibūdinamas epitetu „yrantis“ (p. 10), o ne natūraliau – „silpstantis“ ar „mažėjantis“. Net labai svarbi I. Gudmonaitės poezijoje šviesa, ir ji pasiduoda bendram šio pasaulio dėsniui – nepastovumui, kitimui: „ant sienų sutrūko šviesa, erdvė įvirto į tuštumą“ (p. 50). Spalvos – nebūtų knygos autorė ne tik poetė, bet ir dailininkė – čia įspūdingos: „kartais liūčių išdraskyto klevo lapo spalvos, o kartais / spindi sidabro žaluma“ (p. 57), „svyra melsvos šešėlių smiltys“ (p. 56) ar „pusšešėliai blankūs“ (p. 52).
Ne vienas I. Gudmonaitės eilėraštis atrodo kaip išplėtotas sapnas ar regėjimas, trapus, tarsi plevenantis erdvėje ar „erdvėse“ ir greit dingstantis. Tokia yra miniatiūra „Iškritimai“, turinti epigrafą iš Rainerio Marios Rilke’s – „žvelk, gimė ir sapnuoja“:

šito laiko nebuvo –
tūkstančiai erdvių rikiavosi ir viena kitą supo.
dūmai, šaltis, saulė ir traukiniai.
paros, pasivaidenančios tarp stočių,
veidrodiniai miestai – – –

( p. 44)

Greta šitokio pusiau kosminio arba bent jau jungiančio kosmines ir žemiškąsias erdves, realius pojūčius ir jų atspindžius eilėraščio esama kūrinių, kuriuos sąlygiškai galėtume pavadinti papasakotomis istorijomis. Eilėraštis „Troleibuse man skaitant poeziją...“ (p. 42) – vienas tokių. Jis prasideda kaip paprasta žemiška istorija: troleibusas, poeziją skaitanti ji, šalia atsisėdęs vienuolis žaliu abitu, tačiau jis atsisėda labai arti ir jo vyriškas kūnas didelis. Toliau viskas keičiasi, patenkame tarsi į rytietišką šventę: „jis lydėjo mane / į spalvotą lyg karuselės butą, kur aukso / blizgučiais spindi dengiančios Dievą užuolaidos, / barška apyrankės ant moterų rankų; // Dievo pavidalas šakojasi ir spindi / erdvėj, išlipa kiaurai sienų.“ Eilėraštis ir baigiamas gal švente, gal erotika, gal šventine erotika: „skriejam lengva srove, // viduj spinduliuoja / du palaimingi veidai.“ Pirmojo skyriaus epigrafe iš „Bhagavad Gitos“ buvo kalbama apie visų „juslių vartų“ užvėrimą ir panirimą į jogą, tiesa, cituota istorija jau iš antrojo rinkinio skyriaus. Panašių, nors mažiau realistiškų istorijų, tarkim, bandant „rudenio getą įtalpinti į raidę“ (metaforos iš eilėraščio „Nesibaigs šis kvartalas, kaip niekad nesibaigia metai“, p. 36), esama ir daugiau. Kai kurios iš jų dramatiškos. Gedėjimas dėl dėdės vladislovo išreikštas pasakojant apie buvimą „kaitros išsiaubtam stadiono laike“, kur viskas trūkčioja, tetos leipsta, dėdės slapta susitaria žaisti krepšinį, byra marškinių sagos. Finalinės „Gedėjimo“ eilutės: „rudenį visa žemė staugdavo / pjaunama“ (p. 23).
O namai vis dyla, nors jie turbūt yra dažniausias ar vienas iš dažniausių šio rinkinio įvaizdžių. Galbūt jie yra tiesiog laimingos patirtys: „nes, kai šokam, / irgi būnam namie / ir tik kartais – paryžiuj, mekoj ar vienoj“ (p. 71). Panašiai Valdas Papievis sakė, kad eiti jam reiškia būti namuose.

daiktai, laikui baigiantis, leidžias
ir daiktai, laikui baigiantis, baigias,
bet kai jų nebėra – lieka laikas,
o jame sūkuriuojančios snaigės

yra daiktai

(p. 74)

Namų–sniego–daiktų ratas, aktualus šio rinkinio eilėraščiams nuo pat pradžios, tarsi užsidarė: daikto pavidalą įgavo snaigės – nepatvariausia materija. O paskutinio rinkinio eilėraščio paskutinės eilutės tarsi sako, kad daug kas – kelionės, kitimai, išėjimai ir sugrįžimai – vyksta tik sąmonėje:

– – – šį kartą negrįšim,
nes niekur neišėjom.

ne taip, kaip paukščiai, nepatyrę rudens.

(p. 75)

Toliau – tik epiloginė citata iš „Bhagavad Gitos“: „Visos materialaus pasaulio planetos – nuo aukščiausios iki žemiausios – tai kančių kraštas, kur kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau atėjusieji į Mano buveinę, o Kunti sūnau, niekada daugiau nebegimsta.“ Aš nežinau, kur mes esam, nežinau, ar atgimsim. Vargu.
Eilėraščių rinkinys „Sniego skonis“ – labai vientisa, net gerokai monotoniškai vientisa knyga. Pati Ievos Gudmonaitės kūrybos pradžia įvairiopa. Ji ir poetė, ir prozininkė, ir tapytoja, ir muzikantė. Neaišku, kaip toliau klostysis jos biografija. Jei joje tebegyvens ir poezija, ji turėtų būti kitokia: plevenančių sapnų, subyrančių vizijų knyga poeto gyvenime gali būti nebent viena – pirmoji.

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Antanas A. Jonynas, Algis Griškevičius. VILNIUS. UPĖ TEKA APAČIOJE. – Vilnius: Kultūros meniu, 2013.

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

2013 m. išėjusi trikalbė (aplanke knygos lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis po 38 p.) dviejų autorių rinktinė „Vilnius. Upė teka apačioje“ yra tik trumpas įvadas į Antano A. Jonyno poeziją ir Algio Griškevičiaus tapybą, tačiau abu menininkai poezijos bei tapybos dialogu pristato daugialypį santykį su Vilniumi ir kiekvienas savitai atskleidžia miesto genius loci (vietos dvasią), kuri taip pat nėra vientisa ir aiškiai užčiuopiama.
A. A. Jonyno ir A. Griškevičiaus dialogas itin monologinis, rodos, menininkai nesiekia susikalbėti, bet jiems svarbu parodyti savitus žvilgsnius į miestą, pateikti skirtingas galimybes miesto dvasiai užčiuopti. A. Griškevičius į miestą atsigręžia suskliaudęs išankstinį žinojimą ir matymą. Tapytojas jungia skirtingas erdves ir motyvus. Kaip jis pats interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ teigia: „Vienam paveikslui galiu pasirinkti Vilniaus motyvus iš visiškai skirtingų miesto dalių. Man svarbiausia – perteikti norimą atmosferą ir nuotaiką, o ne konkretų miesto vaizdą.“
A. Griškevičiaus Vilnius yra ir sugriuvęs, ir nuolat statomas, atstatomas, perstatomas. Jame susipina skirtingi laikai ir erdvės. Tai geriausiai atspindi paveikslas „Restauracija“. Čia pavaizduotos trys skirtingų namų sienos, kurios susijungia į vieną. Kairėje pusėje esantis namas sutvarkytas, turi langus, stogą, jame galima gyventi. Dešinėje pusėje esantis pastatas neturi stogo, langų, bet yra restauruojamas (matyti kopėčios, langų rėmai, palėpės konstrukcijos). Viduriniojo namo – tik siena, tačiau svarbu tai, kad iš šių trijų namų vienintelis langas, pro kurį kas nors matyti, yra kaip tik sugriuvusio namo. Nors paties namo nėra, tačiau svarbu, kad kaip tik likusioje sienoje šviečia vienintelis langas, pro kurį galima matyti dangų. Tai parodo, kad net ir griuvėsiuose esama gyvybės, o griuvėsiai – svarbi Vilniaus dalis. Daugybėje paveikslų galima matyti apgriuvusias sienas, buvusių statinių liekanas.
Dailininko kūriniuose svarbi miesto kaip veikėjo tema. Rinktinėje vos keli paveikslai, kuriuose vaizduojami žmonės: tai vaikai arba senyvo amžiaus asmenys. Jie yra ribinio amžiaus personažai: vienų kelionė tik prasideda, kitų jau artėja prie pabaigos. Taip pat visus žmones sieja savitas kelionės motyvas: traukinys, laiveliai, kosminė raketa, oro balionas. Nors gali pasirodyti, kad miestas pats yra veikėjas ir jam nereikalingi kiti veikiantieji, tačiau, nors ir būdamas vienišas, jis nėra vienas, žmonės mieste egzistuoja – vieni miršta, kiti gimsta, vieni iškeliauja, kiti grįžta. Net ir paveiksluose, kuriuose žmonės nevaizduojami, galima aptikti jų pėdsakų: namų restauracija, žaidimų aikštelės, gatvėse esantys kelio ženklai. Atrodo, Vilnius ne visada susikalba su žmogumi, o žmogus su Vilniumi, tačiau pokalbis nuolatos vyksta. Žmogus ne tik keičia miestą, bet ir saugo jį.
A. Griškevičiaus paveiksluose kartojasi kelių erdvių motyvai: tai kiemas, gatvės (dažniausiai susikertančios), kambarys. Iš tiesų galima matyti, kad miestas yra labai uždaras. Kiemas – tai privati, izoliuota erdvė, neretai jį supa siena, kuri tik dar labiau išryškina uždarumą. Atrodytų, gatvė – tai judėjimo, horizonto nusidriekimo tolyn erdvė, tačiau dailininko tapybos darbuose gatvės dažniausiai susijungia, taip sudarydamos tam tikrą ratą.
Vienas svarbiausių vaizdinių paveiksluose – tai miesto kaip kambario motyvas. Juo ir prasideda, ir baigiasi lietuviškame knygos variante esanti darbų serija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog paveiksle „Žaidimų aikštelė“ matoma atvira lauko erdvė, tačiau vienas svarbiausių akcentų – užmūryto lango danguje motyvas. Tai sukuria uždaro miesto, miesto kaip kambario vaizdinį. Stipriausia koreliacija yra tarp pirmojo ir paskutiniojo paveikslo, kuris taip ir vadinasi – „Kambarinis miestas“. Pirmame paveikslo plane matyti pats miestas, antrame – kambario sienos ir pravertas langas. Tačiau didžiausias skirtumas tarp šio ir pirmojo paveikslo yra tas, kad langas yra ne užmūrytas, bet pravertas. Tai parodo besiveriančio miesto motyvą, o jį sustiprina dešinėje pusėje matoma ištrupėjusi siena bei lubos, o kairėje pusėje siena, susiliejanti su dangumi. Atrodo, kad miestas išsilaisvina iš uždarumo ir tampa atviras pasauliui. Miesto atsivėrimas pasauliui yra ir teigiamas, ir neigiamas dalykas. Viena vertus, miestas turi galimybę atsiverti, nebebūti toks uždaras, įsileisti kitą, tačiau tuo pačiu atvirumas gali būti savasties praradimo priežastimi.
A. Griškevičiaus Vilnius tarsi dėlionė sudėtas iš skirtingų dalių. Tai atskleidžia miesto įvairialypiškumą, nuolatinę kaitą, kuri bando prisiderinti prie miesto sakralumo (itin dažnai galima matyti paveiksluose vaizduojamas bažnyčias), intymumo, uždarumo.
A. A. Jonyno poezija prasideda nuo kiek tolimesnio santykio su vieta. Pirmojo eilėraščio pavadinimas „Prie miesto“ dar neįveda į patį Vilnių, o pats tekstas kalba apie tai, kas yra iki miesto:

nesigirdi kaip varpas bažnyčios
skamba – kibiras žvanga prie durų
nusitrynusios priemiesčio gryčios
vertos senojo meistro graviūrų

(p. 5)

Antrasis eilėraštis jau įveda į patį miestą, tačiau santykis su juo vis dar atrodo nepasiektas. Vilnius pavaizduotas kaip žiaurus ir nutolęs, esantis pats sau. Kaip A. Griškevičiaus paveiksluose miestas pats yra veikėjas, kuriam nereikalingi žmonės, taip pat ir šiame A. A. Jonyno eilėraštyje miestas parodomas kaip esantis pats sau, taip ir liekantis nepažinus bei neatsiveriantis žmogui:

mieste mano mieste paranojinis
tu žiaurus tu vis nuo mūsų tolinies

(p. 7)

Kituose eilėraščiuose ieškoma santykio su Vilniumi ir bandoma pamažu jį prisijaukinti. Iš pradžių miestas dar stebimas iš toli, lyrinio subjekto nėra pačiame mieste: „Ten saulėlydžio vilnys / žėrėdamos supas“ (p. 9). Žodis ten nurodo atstumą, kuris yra tarp miesto ir jį stebinčio žmogaus. Stebėtojas nėra čia, pačiame mieste. Ir vis dėlto eilėraščio pabaigoje matome pokytį – sukuriamas santykis tarp Vilniaus ir subjekto, leidžiantis pastarajam kalbėti nebe iš ten, bet jau iš čia pozicijos:

prisimerkęs vakaras laido
seną ironišką sąmojį
ir į mano veidą
įrašo tavąjį

(p. 9)

Nors, atrodo, santykis jau užsimezga, bet iš tiesų galima matyti, kad lyrinis subjektas dar tik įleidžiamas į miestą (ten pakeičia čia). Vilnius ir toliau vaizduojamas kaip vienišas miestas, kuris kuo labiau kinta, tuo labiau vienišėja. Jis užsidaręs savyje ir niekada iki galo neatsiveria. Visame eilėraščių cikle ryškus ilgesio motyvas, sentimentai prarastam miestui. A. Griškevičiaus tapomas Vilnius sudėliotas iš skirtingų sluoksnių, jame į vieną sujungtos skirtingos erdvės, svarbi ne vieta, bet kuriama atmosfera. A. A. Jonyno poezijoje miesto erdvės atpažįstamos konkrečiau, atmosfera išryškėja ne vien iš nuotaikos, bet ir iš erdvių, kurias poetas renkasi.
Eilėraščiuose galima matyti stebėtoją, kuris fiksuoja miesto esatį, kaitą. Lyrinis subjektas miesto keitimo, naujinimo projektus priima skaudžiai: „Na- / mus, kuriuose gyvenau, žada išgelbėti – jie bus / restauruoti“ (p. 37). Klausimas, ar tikrasis išgelbėjimas yra restauravimas, ar išlaikymas? Atrodo, kad tiems, kurie išgelbėjimą mato kaip restauraciją, rūpi tik Vilniaus „kūnas“, bet jie negalvoja apie miesto vidų, apie jo sielą, genius loci. Svarbiausia tai, kad keičiant išorę, nyksta ir vidus.
Visas eilėraščių ciklas pabaigiamas gana liūdnai – paskutiniame kūrinyje „Tuščių namų bliuzas“ kalbama apie atskirtį tarp miesto ir subjekto. Subjektas praradęs ryšį su miestu, miestas praradęs ryšį su subjektu. Nebėra susikalbėjimo galimybės, tačiau vis dėlto paliekama viltis užpildyti atsivėrusią tuštumą ir atrasti galimybę susikalbėti su miestu: „o taip, tušti mano namai / laukia sugrįžtant tavęs“ (p. 38). Neaišku, ar miestas laukia sugrįžtančio žmogaus, ar žmogus miesto, tačiau svarbus pats noras atrasti ryšį vienam su kitu – žmogui su Vilniumi, Vilniui su žmogumi.
Galima matyti, kad A. Griškevičiaus Vilniaus vaizdai yra sapniški. Jo Vilnius yra siurrealistiškas, paslaptingas, A. A. Jonyno poezijoje daugiau realybės, praeities, sentimentų. Abu autoriai, savitai perteikdami miesto dvasią, parodo, kad nėra vieno Vilniaus, kad kiekvieno akys jį mato kitaip, kiekvienam jis reiškia ką kita. Svarbu suskliausti išankstinį žinojimą ir susikurti autentišką santykį su Vilniumi.
Knygoje „Vilnius. Upė teka apačioje“ Vilnius vaizduojamas kaip daugialypis ir sunku užčiuopti aiškią jo dvasią, tačiau vienas svarbiausių motyvų, kuris kartojasi tiek A. A. Jonyno poezijoje, tiek A. Griškevičiaus paveiksluose, – tai miesto ir žmogaus santykio paieškos, žmogaus bandymas priartėti prie miesto ir patiriamas uždarumas. Žmogui nėra svarbi vien pati gyvenamoji vieta, abstrakti lokacija, bet svarbus miesto vidus bei itin svarbu atrasti santykį su miestu, su jo erdve. Kai šis ryšys nejuntamas, Vilniaus dvasia neatsiveria, lieka matoma tik jo išorė.
Rinktinė, kaip minėta, išleista trimis kalbomis – lietuvių, anglų bei vokiečių, kiekvienai parinkti skirtingi paveikslai. Tai suponuoja mintį, kad miesto niekada taip pat nepamatys vartantys lietuvišką knygelės variantą bei vartantys anglišką arba vokišką, jis niekada taip pat neatsivers jame gyvenantiems ir miesto svečiams. Ši rinktinė nukelia į siurrealistinį, bet kartu sentimentalų miestą, kuris, nors būdamas ganėtinai uždaras, suteikia kiekvienam galimybę suskliaudus kasdienybę užčiuopti jo dvasią bei atrasti savitą santykį su Vilniumi.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Antanas Šileika. PIRKINIAI IŠSIMOKĖTINAI. Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 256 p.

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Kartais atsiranda keistų knygų. Jas vis bandoma uždaryti kokioje nors dėžutėje (juk klasifikacija yra viena svarbiausių sveiko proto operacijų), tačiau akimirkai grįžtelk, jos jau ironiškai dėbso išsisukusios nuo tavo pastangų. Ir vėl reikia krapštyti galvą, kur jas padėjus. „Pirkiniai išsimokėtinai“ viena tokių knygų.
Rašytojas, žurnalistas, kritikas Antanas Šileika 1953 m. gimė Kanadoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Studijavo anglų filologiją Toronto universitete, vėliau keletą metų mokėsi Paryžiuje. Rašo anglų kalba. Galima teigti, kad besimokydamas jis paėmė viską, ką literatūrinė aplinka galėjo pasiūlyti. A. Šileika gal ir nėra genijus romantikų vartota prasme, tačiau pasiekta akivaizdi kūrybinė meistrystė. Šiuo metu rašytojas vadovauja Humber Shool for Writers, tad džiugu, jog, visai kaip senovės meistrai, perduoda savo kūrybines paslaptis. Gaila, kad toli nuo mūsų, bet galime pasidžiaugti, jog lietuvių kalba jau išleistos trys autoriaus knygos: „Bronzinė moteris“ (2009), „Pogrindis“ (2012) ir „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2014), iš kurių galime šio to išmokti.
A. Šileikos atvejis išties keistas. Pats autorius savo knygas priskiria Kanados emigrantų literatūrai, tačiau „Pirkinių išsimokėtinai“ šerdis prisiliečia prie to, kas lietuviška, apie tai nekalbant tiesiogiai. Kaip tik ši nuolatinė dviejų pasaulėvaizdžių – lietuviškojo ir kanadietiškojo, svetimo, bet vis labiau savo, – trintis kuria dramatiškus, tačiau priverčiančius šyptelėti pasakojimus. Visos istorijos sukasi apie vieną dipukųšeimą, skaitytojas nežino, kokios jie tautybės – galbūt lietuviai, o gal lenkai ar ukrainiečiai. A. Šileika kalba apie universalią išeivio situaciją, kurioje atsidūrė daugybė šeimų iš šalių, kurių žemėlapyje po Antrojo pasaulinio karo nebeliko. Net veikėjų vardai negali nurodyti, iš kur jie kilę. Knygos veikėjai archetipiški – užsispyręs Senis, nesugebantis įvaldyti anglų kalbos subtilybių, motina, kilusi iš turtingos inteligentų šeimos, bandanti susitaikyti, jog iš senojo pasaulio nieko nebeliko, ir trys sūnūs – Džeris, Deivas bei pagrandukas Tomas, kuriems Kanada yra vienintelė pažįstama tėvynė.
Istorijų pasakotojas – vidurinėlis sūnus Deivas. Pirmojoje, „Mokomės vaikščioti tiesiai“, jis visai vaikas, t. y. skaitytojas jaučia, kad pasakotoju negalima pasitikėti, jis stebi, bet nelabai supranta, neanalizuoja. Tačiau su kiekviena novele pasakotojas auga, ima pastebėti dalykus, apie kuriuos paprastai tylima. Pasakotojui augant atsiskleidžia ir kiti knygos personažai. Skaitant taip „sukaltą“ knygą atsiranda keistas artimumo jausmas, pradedi pažinti veikėjus, kurie galbūt keisti, kartais erzinantys ir klystantys, bet todėl labai gyvi ir žmogiški. Manau, kad toks rašymo būdas suteikia šiai knygai literatūrinės gelmės, kurios šiaip rašant apie tokius buitinius vaizdelius galėtų pritrūkti.
Žinoma, ne visi veikėjai vienodai įtikinami ir įdomūs. Pasakojimas geriausiai atskleidžia tėvo, pravardžiuojamo Seniu, asmenybę. Vaikas jo bijo, paauglys gėdijasi, nesupranta. Novelėje „Skalūnas“ Deivas susijaudina, kad motina atsidūrė ligoninėje, ir išbėga į savo draugės namus, ten su ja „praktikuojasi“ bučinius. Vakare tėvas ateina pasiimti sūnaus. Eidami namo jie pamato, kaip uragano sukelti vandenys nuneša tiltą. Senis aiškina sūnui, jog reikia eiti per geležinkelio estakadą, nes namuose laukia broliai, kurių negalima palikti vienų. Deivas eina kiek spyriodamasis, nes mieliau būtų pasilikęs. Vaikas mano, kad grįžus namo tėvas jį aprėks. Tačiau namuose Senis nieko nesako, tik manydamas, kad sūnūs jau miega, eidamas į savo kambarį sumurma: „Vos neprišikau į kelnes“ (p. 112).
Ryte sužinome, kad slėnis buvo nuplautas su visais gyventojais.
Visa novelė atsiskleidžia per vieną detalę, repliką, judesį. Atrodytų, lyg kas karštu vandeniu nuplikytų. Sakiniai trumpi, neapkrauti metaforomis.
Skaitytojams patiks labai gyvas vyresniojo brolio Džerio personažas. Didelę dalį knygos stebina šio veikėjo impulsyvumas ir karštakošiškas noras veltis į muštynes vos kam užsiminus apie jo kilmę. Pasakojime randame tokio elgesio motyvaciją – sužinome, kad jis vienintelis iš brolių gimė ne Kanadoje. Daug atskleidžia brolių pokalbiai, kuriuose dažnai užuominomis paminimos skaudžios veikėjų istorijos. Viską galima iškęsti, kol dar galima juoktis. Labiausiai brolių santykiai išryškėja šmaikščiuose dialoguose, pavyzdžiui:

– Blogiausia bus išpažintis.
Džeris valandėlę patylėjo. <...>
– Nebent Almos ir Francinės tėvai privers jas daryti tą patį.
– Ką?
– Eiti išpažinties. Tada būtų gerai.
– Ką turi galvoje?
– Tada visi manys, kad mes jas išdulkinome.

(p. 204)

Kiek užkliuvo jauniausiojo brolio Tomo personažas. Skaitant pagalvoji – aha, suprantu, ką tuo norima pasakyti ir kokiomis priemonėmis tai daroma, tačiau šiam veikėjui trūksta gelmės ir gyvybės.
Į akis krenta, kad knygoje beveik nėra aprašymų – daug veiksmo, dar daugiau dialogų. „Pirkiniuose išsimokėtinai“ žodžiai gali tapti ginklais, kuriais veikėjai vienas kitą stipriai apvanoja, visai kaip moderniose pjesėse. Kad ir toks motinos ir tėvo pašnekesys važiuojant atostogauti:

– Dabar tu daraisi isteriškas.
– Tu niekada rimtai nežiūrėjai į savo santuokos įžadus.
– Ką?
– Turėtum mane gerbti ir paklusti.
– O, liaukis.
– Tai Biblijos žodžiai.
– Tu visada tampi religingas, kai tau tai patogu.
– O tu baisiai lepini tuos vaikus.
– Manai, kad vienintelė tėvo pareiga mojuoti diržu?
– Jie per mažai gavo diržo, todėl ir drasko akis.
Jie išmoko tuščiažodžiauti iš savo tėvo. Tavo žodžiai reiškia ne daugiau negu bezdalų gurgėjimas vonioje.

(p. 184)

Vis dėlto tokie veikėjų kivirčai visai nereiškia, kad aprašoma šeima nedarni. Pykčiai pabaigiami juokingomis frazėmis, sumažinančiomis įtampą ir sugrąžinančiomis ramybę. A. Šileika prisipažino, kad pirmiausia šios istorijos buvo pasakojamos kaip stand-up comedy. Ši stilistika jaučiasi visame kūrinyje. Šeimoje nesutarimų daug: Senis laikosi senamadiškų įpročių ir mėgsta išgerti, visuomet turi būti jo viršus, motina, viena vertus, visuomet nusileidžia, tačiau tuo pačiu metu nori dirbti ir tobulėti, paaugliai sūnūs – ir maištauja, ir bando suprasti savo tapatybę. Kalbėdamasis su Laurynu Katkumi rašytojas sakė, jog ši šeima yra nestabilus darinys, kuris susivienija tik atsiradus grėsmei iš išorės, o apsigynę toliau sėkmingai gali varyti vieni kitus iš proto („Metų verstinės knygos rinkimai: A. Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – lietuvių Kanadoje istorijos“; prieiga per internetą: www.15min.lt, 2016-04).
Patiko, kaip rašytojas išsprendė lietuviškumo problemą: viena vertus, tai universali istorija, tačiau sudėliota iš mažyčių smulkmenų, kaip „Napoleono“ tortas, arba reakcija į sriubos pavadinimą: „Gumbo. Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jei tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell. „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai“ (p. 62). Lietuvos skaitytojas lengvai atpažins, iš kur ši šeima atvykusi. Bet ar atpažins kanadietis? Nežinau, greičiausiai daugeliui skaitytojų tai ir nerūpės. Lietuvos pavadinimas paminimas tik paskutinėje istorijoje, pavadintoje „Tempus Fugit“:

– Žinote, kuo man labiausiai nepatinka tėvynės pavadinimas? – pagaliau paklausė Džeris.
– Kuo?
– Tuo, kaip jis skamba.
– Pavadinimas kaip pavadinimas, – pasakiau.
– Taip, bet anglų kalba jis skamba anachronistiškai.
– Lithuania, – ištariau garsiai.
– Džeris teisus, – pasakė Tomas. – Pavadinimas rėžia ausį. Ir niekas nežino, kur ji yra. Tai viena iš neegzistuojančių šalių.
– Ir tokia liks visada, – pasakė Džeris. – Geležinė uždanga nenukris dar šimtą metų. Mane siutina pats žodžio skambesys. Viskas dėl galūnės. Visų keistų šalių angliški pavadinimai turi panašią juokingą galūnę: Bulgaria, Albania, Estonia, Lusitania.
– Lusitania yra laivo, o ne šalies pavadinimas, – patikslinau.

(p. 248–249)

Pasakojimo kompozicija atitinka turinį: pirmoje novelėje matome šeimą, gyvenančią nebaigto statyti namo rūsyje, nes sienoms ir stogui nebeliko pinigų, statyboms vadovauja Senis. Paskutinėje novelėje namas stovi, tačiau šeimos tėvas miręs, vaikai suaugę. Atrodytų, labai tradiciška schema, dažnai pasitaikanti XX a. pradžios lietuvių literatūroje. Tačiau knyga baigiasi 8-ajame dešimtmetyje, Toronto priemiestyje. Seniui mirus motina nusprendžia parduoti namą ir persikelti į butą, esantį arčiau miesto centro. Taip ir pinasi tradicinė lietuvybė ir vakarietiškas gyvenimo būdas.
„Pirkiniai išsimokėtinai“ pasirodė 1997 m. pavadinimu „Buying on Time“. Knyga buvo nominuota dviem apdovanojimams – Toronto miesto ir Stepheno Leacocko už humorą. Tačiau ji nepamiršta ir dabar – 2015 m. pateko į Canadareads sąrašą, į kurį kiekvienais metais įtraukiama vos penkiolika knygų. Kūrinys susilaukė liaupsių ir Lietuvoje. Ir, atrodo, sutrikdė net rimtus literatūros žinovus – „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos suaugusiųjų knygų penketuką ir į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skelbiamą 2014 m. verstinių knygų penketuką. Žinoma, knygos vertėjas Vitalijus Šarkovas atliko puikų darbą, tačiau retai knyga vienu metu susilaukia pripažinimo tokiose skirtingose vertės kategorijose.
Antano Šileikos knyga egzistuoja tarp: tarp kategorijų, tarp juoko ir asmeninių dramų, tarp nacionalinių literatūrų. Belieka tik viltis, kad ši knyga mūsų skaitytojui suteiks skaitymo malonumo ir be aiškių literatūrinių klasifikacijų.

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

In memoriam

Henrikas Algis Čigriejus

1933 03 06–2016 07 01

Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones ar literatūrines iškylas Henrikas, ko gera, nėra nė užsiminęs. Niekad į tokias nesiveržė. Ne iš klajoklių, ne iš turistų. Va po Lietuvą, jei tik koks literatūros reikalas, – prašom. O mieliausiai šiaurėn – Pasvalio, pamūšių, palatvės, gimtinių Vidugirių, namų, kitiems nebematomų, nebesamų, pusėn. Kam yra tekę su Henriku taip pavažiuoti, prisimins, kaip pro atminties langą – lyg aprasojusį stiklą vaiko ranka atsargiai lytėtų – veriasi Henrikui šio pažiūrėti neišvaizdaus krašto paveikslas, iš kokio menko brūkštelėjimo, iš kokio ūmai prisiminto žodelyčio kaip gyvi atgyja žmonės, su kuriais augta, būta, darbai dirbta, graudžios, bet tvirtos išminties semtasi. Tarkim, kad viskas tau duota gražiai, nors trumpam – kaip putai alučio pirmoko stiklinėj. Užtat nepralėk pro žmogų, kasdienį ar šventadienį, jo nepalabinęs, kiekvieną gyvį matyk, o labiausiai tai paukštį, kad ir karklynų žvirblelį ar kokią apsiašarojusią varną. Tas pilkas paprastų žmonių gyvenimas prie žemės Henrikui ir liko svarbiausia, gerbtina ir tausotina. Niekur iš čia neišlėksi, niekur nenulėksi, nenuskubėsi. Kas iš to, kad bandysi viską susiglėbti. Verčiau sustok, įsižiūrėk, koks baisiai mėlynas dangus birželį ar spalį, – gal ką širdin suimsi, gal ką suprasi.

Kaip danguj, taip ir literatūroj. Kadaise susitinkam, ir Henrikas pradeda man deklamuoti mano eilėraštį. Sako, skaitau dabar tavo knygą, va iki šito perskaičiau. Ilgai dar truks, kol baigsiu. Aš va taip, skaitau kasdien po eilėraštį. Keletą kartų...

Henrikas buvo iš tų dviejų, kurie galėdavo paskambinti dėl vieno žodžio (tiesa, ne kaip Romas Granauskas, ne naktį), kaip tas žodis man atrodytų. Koks tarminis ar tarmėj prigijęs latvizmas, ar net per tuos pačius latvius atklydęs germanizmas, tarkim, koks riktingas, taip ir vartom jį prisiminimų sakiniuose, toli vedančiuose. Rašymas Henrikui buvo dalykas tikras ir teisingas, rimtas. Nė vieno žodelio neturėjo būt atsitiktinio, kad ir gražaus, bet ne savo, nė vienos žodžio formos – atsitiktinai priklydusios. Jei dorai nebeatsimeni, klausk, tikrinkis, lauk, kol pati suskambės. Riktingai.

Ramus ir džiugus yra žmogus, kai jaučiasi susijęs begale tvirčiausių priedermės, dėkingumo, gerumo ryšių su visu kuo, kas tik duota patirti, pažinti, pripažinti sava. Kalbėdavomės tarmiškai. Sušnekdavo, ypač kai pastebėjo mane iš tos kalbos mėginant versti, ir latviškai. Kartais prancūziškai. Mėlynas dangus visiems, visų. Skonėjausi Henriko versta Janio Jaunsudrabinio „Žaliąja knyga“. Jo verstų rusų, serbo Jankos Veselinovičiaus, prisipažinsiu, nesu skaitęs. Užtat Henriko, neskubom viską spėjančio, apsiskaitymas buvo pasiutiškas. Taip pat ir literatūros bei kitų menų išmanymas (be kita ko, daugiau kaip keturių dešimtmečių literatūros, estetikos, kultūros istorijos dėstytojo patirtis). Nors niekados to išmanymo nedemonstruodavo. Kaip ir jokio savo pranašumo. Turėjo nepakartojamą talentą visus savo pranašumus kuo gražiausiai paslėpti. Kitų – išryškinti. Visiškai nuoširdžiai. Taip tobulai šitą meną buvo įvaldęs. Užtat negalėjai ant jo pykti, kai, tarkim, priimti Rašytojų sąjungon rekomenduoja kokį aiškiai ribotų gabumų mėgėją eiliuoti. Ant kito pyktum, ant Henriko – negali. Žinai, kad jį bus nudžiuginusios kokios pora eilučių, tam žmogui išsprūdusių veikiausiai atsitiktinai... (Prisimenu, sėdim vienam vakare, eilėraščius skaito toks smagus kolega, neprastas poetas, eilėraščiai vietom gražiai sublyksi, bet šiaip jau... nelabai gal viešai skaitytini, o Henrikas kad švyti, ir vis man tik bakst – matai, kaip jis rašo, matai? – man šitaip niekad nepasisektų!.. Dieve mano, juk matau, juk girdžiu.)

Ir kiti negalėjo nejausti, koks čia retas žmogus. Kokios išmintingo žmoniškumo savybės jame susitelkusios. Nė iš vieno nesu girdėjęs, kad kas nors ar apie Henriką, ar apie jo kūrybą blogą žodį tartų. Ar kad pastebėtum, jog jam kokios premijos, kokio kito įvertinimo pavydėtų, kaip nors sumenkint bandytų. Tiesa, šitokios neišsišokančios kūrybos vertės supratimas, įsitvirtinimas, viešas pripažinimas paprastai nebūna greitas. Užtat patikimas ir tvirtas. Lietuvos literatūros vertintojų sąmonėn jis smelkėsi lėtai. Dabar jau vis dažniau be jo kūrybos nebeapsieina ir mūsų literatūrą kitomis kalbomis pristatančios antologijos. Nors Henriko taip ir neatsiplėšta nuo gimtojo Lietuvos šiaurės lopinėlio. O ko čia ir plėšytis?.. Žmonės visur verti.

Antakalnio kapinėse, jau po atsisveikinimo kalbų, pamatęs mane fotografuojant kunigėlis paklausė: o šitą žmogų ar nutraukėt? Ir akimis parodė tokį, kaip Henrikas būtų galėjęs meiliai tarti, gyvenimo kiek papešiotą žvirblį. Stovėjo rimtas, stropiai pasiskutęs, panešiotom, bet švariom drapanom. Paskiau man buvo paaiškinta: žmogus čia ypatingas, jis – Henriko Ubagėlis. Henrikas niekad nepraeidavo pro šalį jo (ir panašių) nesušelpęs. Tad žmogus jam kartą nuoširdžiai pasakęs: jei jūs mirsit pirmas, mes visi už jus melsimės, kad keliautumėt tiesiai į dangų ir būtumėt pakeltas į šventuosius, visų mūsų, alkoholikų ir kitų nelaimingų, globėjus. Tokią mažutėlių maldą prie kapo – ar daug kas būsim užpelnę?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių. Pačios populiariausios būna kvailystės. Banalybės – tai tiesos, kurios atitinka gausybę patirčių. Vėlgi – paprastučių, standartinių, elementarių, vadinamųjų „bendražmogiškų“ patyrimų. Kuo elementaresnės, paprastesnės tos patirtys, tuo jos – „bendražmogiškesnės“. Tokių mitinių būtybių – bendražmogių – gyvenimo tiesos. Visų – ir niekieno. Tai tokios neproblemiškos, teisingos, neprieštaringos, aiškios ir suprantamos tiesos, kad jos veikia kaip kokios cheminės medžiagos – visus vienodai. Jos ramina, svaigina, migdo ir įtikina: „yra kaip yra“, „visos jos tokios“, „rytas gudresnis už vakarą“, „kūnas, mestas kampu į horizontą, – nukris“. Tos tiesos sutvarko pasaulį. Supaprastina, paaiškina, sudėlioja viską į vietas.

Paprastumas – patinka, nes nereikalauja pastangų, nekelia įtampos, pateikia atsakymus ir eliminuoja klausimus. Smulkios tiesos padeda suprasti ir susirasti tokius pačius – smulkia-bendra-minčius. Ir tas jausmas, kai staiga pasidaro aišku, toks malonus, nes aiškumas – tai palengvėjimas. Kai iš-si-aiškini, nebereikia klausti, ieškoti – gali apie tai nebegalvoti, galų gale – pasiseka būti laisvu – nuo klausimų ir problemų. Gali ploti, kaip nusileidusiame lėktuve, – nes viena problema liko mažiau. Jau nusileidai. Tik: kai susipaprastini tikrovę – ta abstrakcija, tas aiškumas – atsiranda ne tikrovėje, o galvoje. Tikrovė nesupaprastėja nuo to, kad tu ją schematizuoji, sustruktūrini, hierarchizuoji, sudėlioji į lentynėles ir sutvarkai. Gyvūnai ir augalai, vos surikiuoti ir akimirkai palikti be priežiūros, išsilaksto iš Karlo Linėjaus Didžiosios Sistematikos stalčiukų. Žvaigždės danguje nesurištos virvelėmis ir rikiuojasi į žvaigždynus tik tam, kuris žiūri iš teisingos perspektyvos, iš savo pusrutulio. Natūralios atrankos dėsnis veikia tik šio dėsnio šalininkų galvose. Deterministo įsitikinimas, kad yra determinizmas, pasirodo, irgi yra determinuotas. Sąmokslai nuolat nepasiseka, nes ne visi jo dalyviai sutaria dėl tikslų, ir be to – sąmoksle dalyvauja ne tik sąmokslo dalyviai, bet ir tie, kurie apie sąmokslą nieko nežino ir todėl nesielgia pagal sutartas taisykles ir schemas. „Globalinis atšilimas“ – nebūtinai atšilimas tavo kieme, „šaltasis karas“ – ne toks jau ir šaltas, o „hibridinis“ – gali būti ir automobilis, ir karas, ir pats žodis.

Negana to, gyvenimo supaprastinimas yra šioks toks vargas. Tam, kuris struktūrina, paprastina tikrovę, reikia nuolat stengtis, kad tikrovė atitiktų jo išankstines schemas: reikia ieškoti pavyzdžių, patvirtinančių išankstinius dėsnius, tenka nuolatos pasireguliuoti prisiminimus pagal šlovingos, herojiškos praeities standartus. Iš visų jėgų sprausti tikrovę į schemą, tendenciją, dėsnį – ir žiūrėti, kad ta tikrovė nepaspruktų, neišsisuktų ir nepradėtų gyventi savarankiškai – pagal savo taisykles. Kai sakai, kad „šitaip turi būti“, staiga pamatai, kad niekas nieko niekam neprivalo ir neturi. Gamta ne visuomet žino apie mūsų sugalvotus gamtos dėsnius.
Abstrakcija, paaiškinimas, schema – tampa pagrindiniu racionalizavimo metodu. Kažin, kaip sekasi racionalizuoti – taikant praeities schemas ateities projektams. Kai manai, kad protinga būti protingam, pamiršti, kad visas tavo racionalumas – iš vakar dienos patirties. Rytdienos patirčių turi labai nedaug žmonių – nebent kokie nors meteorologai, astrologai, politikai ir taro kortų būrėjai. Tavo patyrimas – visados vakarykštis, ir todėl šiandien jis jau gali būti pasenęs, neatitinkantis rytdienos tikrovės. Ateitis išsižiojusi reikalauja kitos, naujos patirties. Ateitis valgo dabarties vaikus. Maža to: gana dažnai tenka vadovautis svetimomis patirtimis – pavyzdžiui – fizikų, kosmonautų ir banko analitikų, nes įsigyti asmeninių patirčių visose tikrovėse dažniausiai niekas neturi laiko.
Kitas klausimas, kaip tas schematizavimas padeda išlikti sveikam. Sveikam – nors sergančiam tik savimi. Ar pavyksta nepaskęsti kasdienybėje, nesusipainioti stereotipuose, nepašvinkti prietaruose. Kaip sekasi, vadovaujantis sveiku protu, priimti permainas, susitaikyti su kitomis kultūromis, užsikrėsti naujų idėjų infekcijomis. Ar – atvirkščiai: įgyjamas imunitetas, išmokstama apsisaugoti nuo gyvenimo skersvėjų. Pavyksta ritualizuoti, standartizuoti gyvenimą ir galvą. Išsitreniruojama apsieiti be ironijos ir sarkazmo, įsigudrinama susigyventi su kasdienybe. Priprantama saugotis nuo pavojų ir susidėti saugiklius nuo visko, kas vyksta kitaip, negu buvo. Pasistengiama susikurti dirbtinę, pastovią, saugią tikrovę – imunizuotą, atsparią kitimo baciloms ir neapibrėžtumo virusams.
Du dalykai čia gali padėti nepaskęsti kasdienybės pelkėje: žmonės ir knygos. Gali išgelbėti tik kelionės erdvėje ir laike. Geriant fiktyvios realybės ir žmogiškos tikrovės kokteilius, galima svaigintis ir turėti vilčių – kad gyventi yra smagu ir keista. Knygos ir žmonės yra įkvėpimo šaltinis – padedantis pastebėti save, susidomėti savimi ir pareikalauti iš savęs daugiau. Kelionės pas žmones ir knygas – tarsi bandymai išsiveržti iš eilinės tikrovės, susikurti kitą, paralelinį pasaulį, kuriame aiškiai matytųsi esamos, kasdienės realybės trūkumai: nuobodulys, mechaniškumas, daiktiški santykiai, pasikartojimas – visa tai, kas išreiškiama taisyklėmis, dėsniais, formulėmis ir tendencijomis.
Nuo tos akimirkos, kai apsiginkluoji žodžiais, – pradedi pastebėti ir suprasti pasaulį. Lingvistinėmis objektyvacijomis – žodžiais, kaip instrumentais – tu kiekvieną akimirką interpretuoji, kuri tikrovę, programuojiesi, išsiprogramuoji ir persiprogramuoji. Žodžiai ir knygos padeda susikurti ne tik prasmes, bet ir patį pasaulį. Sugebi pamatyti kitus ir kitaip, pamatyti daugiau, nei matosi. Įsisavindamas žodžius tu ne tik išmoksti kalbą, tu sugebi būti savimi ir suvokti savo tapatybę. Žodžiai tave išmoko sukurti save.
Išmokęs skaityti ir rašyti, staiga aptinki, kad žinoti – negana. Žinoti gali ir gyvūnai. Žodžiai ir knygos padeda tau aptikti ir pajusti supratimo malonumą ir stebuklą. Tau atsiveria metakognityviniai dalykai: išmoksti žinoti, kad žinai, – ir suvokti, jog nežinai. Pradedi numanyti, kad kiti žino. Įsivaizduoji, kad jie žino, jog tu tai žinai. Pradedi ne tik suprasti save, bet ir suprasti, kad tu supranti. Sugebi suprasti kitus. Pajunti, kaip smagu yra suprasti, kad kiti tave supranta. Kaip svarbu yra pasiųsti jiems žinią: kad tu supratai, jog jie tave suprato.
Žinoma, kad atsitinka ir priešingi dalykai. Galima pasilengvinti, pasisaldinti gyvenimą stereotipais, prietarais, išankstinėmis nuostatomis ir standartais. Galima susipainioti savo žodinių išvedžiojimų konstrukcijose, nuvalkiotų sakinių barikadose, pasiklysti asmeninės patirties, paviršinių įspūdžių, mechaniškų įgūdžių labirintuose, apsigyventi pasenusių moralinių principų olose.
Žodžiuose slypi ne tik komunikacinės, deskriptyvinės ar kūrybinės kalbos funkcijos, bet ir klaidinančios kalbos galimybės – galima žongliruoti nepagrįstomis ir specialiai sofistikuotomis argumentacijomis. Beprasmiškai žaisti pavardėmis ir teorijomis. Galima ne tik kurti pasakas, mitus, rašyti eilėraščius ir romanus, bet ir specialiai formuluoti apgaulingus teiginius. Mistifikuoti, ideologizuoti, indoktrinuoti. Skleisti apkalbas, trolinti, sudrėkusiais delnais sėdėti prie kompiuterio ir užsiimti verbaline pornografija. Gąsdinti, terorizuoti, tyčiotis, išsidirbinėti. Tiesiog klaidinti. Svaidytis frazėmis, mojuoti žodžiais lyg kardais, kankinti ir įžeidinėti vieniems kitus – žodžiu. Arba – nemylint – gražiai kalbėti apie meilę ir prisipažinti netikroje meilėje. Meniškai kalbėti apie meną. Ilgai kalbėti, kad kalbėsi trumpai. Kalbėti, kad neturi ko pasakyti, nes nerandi žodžių. Kalbėti apie kalbą. Per vėlai suprasti, kad nesupratai, jog tavęs nesupranta.
Mąstant kulinariniais terminais, visi žmonės yra šiokie tokie žodžių gamintojai – pamokymų virėjai ir patarimų dalintojai, gyvenimo pyragų konditeriai, greitų romanų kepėjai, sonetų kokteilių barmenai ir eilėraščių vintažų meistrai. Nieko tokio, kad atsiranda internetai – tokie savotiški greito žodžių maisto restoranai, kur dažniausiai girtuokliaujama vaizdais. Truputį blogiau, kad nuolat pasirodo knygų pavidalą turintys daiktai. Kuriuos gamino žmonės, mokantys rašyti ir tik todėl – kažkodėl – pasivadinę rašytojais. Aprašinėjantys tikrovę ir save. Žmonės, nekuriantys paralelinių realybių, o atvirkščiai – bandantys savo gaminius įsprausti į tikrovės anklavus, arba iš visų jėgų grūdantys realybę į savo supaprastinimo schemas. Veikėjai, nusirašinėjantys nuo tikrovės, bandantys su ja lenktyniauti. Siekiantys pagaminti tikrovę – tikroviškesnę nei pati tikrovė. Kuriantys antrinę, nuvalkiotą, kažkieno kito jau dėvėtą realybę. Kažką, kas jau buvo ir – todėl, kad buvo, – kas turi teisę būti ir vėl. Kuriantys – kažką iš kažko. Nors kūryba, Dievo pavyzdžiu, yra ne mechaniškas lipdymas iš realios medžiagos, o pasaulio kūrimas iš nieko.
Galima pasvajoti: čia galėtų pagelbėti bibliotekos. Galėtų būti tokios vietos, kur žmonės ateitų pasitikrinti, kas yra knyga. Ten nebūtų ne-knygų. Ten niekas nesiūlytų tokių – knygų pavidalą turinčių – spalvotų, blizgančių, fiziologinius mygtukus spaudančių instrumentų. Moterų knygų ir knygų vyrams. Meilės romanų, kuriuose niekas negyvena, bet myli. Tikro kaimo ir tikro gyvenimo atvaizdų ir pavyzdžių, skiepijančių specialią meilę gamtai. Aiškinančių dvasinį ryšį su gamtiniu pasauliu arba gamtinį ryšį su dvasiomis. Juos visus galima sudėti į internetą. Bibliotekos taptų žodžių lobių saugyklomis, kuriose triūsia žodžių žyniai ir žodžių saugotojai. Tie lobiai būtų atveriami tiems, kurie kvėpuoja ir minta idėjomis, tiems, kurie svaiginasi žodžių ir minčių vynu. Tiems, kurie užsikrėtę žodžių infekcijomis išeina į pasaulį, kupini entuziazmo, nustebimo ir ilgesio: noro pradėti gyventi kitaip. Visai nebūtina, kad, prisivalgę žodžių, įkvėpę naujo gyvenimo vilčių, jie ir patys tuojau pat pultų rašyti. Kitą kartą pakanka suprasti taip nedaug: kad būtina keistis, kad galima pradėti šiandien, kad reikia sugalvoti kažką naujo.
Kad jau laikas liautis ieškoti savęs, kad jau reikia pradėti kurti ir keisti patį save.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr.10 (spalis)

*

Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai,
Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke,
Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai,
Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Herbo, profilio, svorio netenka sena moneta.
Tie, kurių nesutiksi, žaidimą pradės nuo pradžių.
Į bežadę visatą sugrįš, kas yra visata,
Nes lemtis išeikvota, kad siela pavirstų žodžiu.

Neatremsi dievų tvirtarankio Persėjo skydu.
Pasiduoda rega ir beviltiškai grumias klausa,
Ir bangolaužio keterą vėtra apdengia ledu,
Ir ardydama dangų, į lygumas plaukia tamsa.

Argonauto mirtis

Kada jis grįžo, kraštas buvo kitas.
Už yrančios uolos putojo upė,
Pasenusi kaip jis. Po kojom strigo
Dagiai ir kriauklės. Dingo kiparisai.
Slėny, kur andai bastėsi kentaurai,
Plytėjo lėkštas ir mieguistas miestas,
Kur niekas neatsiminė jo laivo.
Šalies gyventojai nuo kūdikystės
Žinojo viena: skausmas ir nelaimė
Į taikų krantą artinas nuo jūros.

Tarp neaukštų bangų blyksėjo žuvys –
Vieninteliai jam likę pašnekovai.
Jis ėmė jau ir pats užmiršti viską.
Ar buvo akmenynai virš Kolchidės,
Ginkluotas pulkas, dygstantis iš dirvos,
Kurią suardė žagrė, pakinkyta
Dviem ugniašnerviais? Sąmonėje nyko
Laukinių kilčių karalaitės veidas –
Šiurkštokos garbanos ir keistos akys.
(Dabar ji būtų jau visai pražilus.)

Tvanki kaitra, dar keliasdešimt žingsnių.
Iškyšulys. Drėgnoki marių dumbliai.
Dvi salos, tartum sukapotas kūnas.
Ji sakė – mes numirštam ir atgimstam,
Bet nenorėjo nieko atgaivinti.
Nebent pati atgimdavo iš ryto,
Kada po nenuilstamų grumtynių
Alsuodavo jo prakaitu ir sėkla –
Tylėdama, padaugindama būtį
Iš laikino, bet amžino nesimo.

Keleivio pėdsakus nuplauna vilnys.
Prie šlaito – lūšnos. Jų kraigus pranoksta
Didžiulio laivo šonkauliai smėlyne.
Akis nelaukė tos architektūros.
Štai patalas, kitoks nekaip anuomet.
Jis gula po laivu, toliau nuo saulės.
Diena prailgo, metas pailsėti.
Kiek vandenų skaptavo šitą kilį!
Ant smilkinio šešėlį bloškia vairas,
Kurio lentas įskėlė Simplegadės.

Sostinės pakraštyje

Saulė žeidžia akiratį, vakaro debesys gaudžia virš kraigo,

paukščiai virš pelkės. Nedidelis ežeras gūžias
dubury po šešėliais. Tolumoj beveidė priemiesčio terpė,

kurios nebuvo anuomet. Varnalėšų lapuose – votys. Graižai
kimba rankovėn. Aplink kleboniją vešlus dilgėlynas,

o senasis kunigas mirė. Ant kalvos apskrita bažnyčios dėžutė,
statyta krašte, kuriame pralaimės keli sukilimai.
Branduolys dangaus kevale, sustyguota rotonda, begarsis

kreipinys. Daug dešimtmečių duoną ir vyną
ragavai kitose šalyse, už tūkstančių mylių. Dabar susitikot

ir esat drauge, nors trumpam. To nebuvo leista tikėtis.
Trūnijančioj užtvaroj kupolo raštą paliečia

kimus kuklių vargonų ūžimas, nuo dumplių mynimo apsunkęs alsavimas,
balsas, kartojąs eiles. Jie rieda tarytum smiltis kriauklėje, dar nevirtus perlu.

Išlikę tiktai atminty, jie gyvens, kol gyvena keli bendralaikiai, kurių nebedaug.

Ne sykį klausei save, ar yra erdvė, kame tie garsai
niekada neišnyksta? Ką gi, netrukus
tu tai sužinosi.

Dukteriai

Mes dukart skyrėmės, ir tu suaugai.
Tau duotos dovanos – pietietės gymis,
Ruda rainelė, blykčiojanti baugiai,
Ir eisena, tamsesnė nei skridimas.
Tuos ženklus palikau ne aš, o kartos,
Kurių matyti mums nebuvo lemta,
Nors jos čia pat – lyg sūkurys prie kranto,
Laja už lango, spindulių žaidimas,
Kankorėžis ties kapinyno vartais.
Mes atsisveikinam kelintas kartas,
Nes visa, kas yra, – išsiskyrimas.

Dvi atkarpos akimirkai sutapo,
Ir plotuose, kurie dabar tuštoki,
Aš irgi būsiu prietema tarp lapų
Ar kontūras, ryškėjąs dulkių šoky.
Ryšys nutrūksta. Oras apsvaigintas,
Šviesi diena – betikslė ir nustėrus.
Dangaus tankynėj prasilenkia sielos,
Ir palikuonių bruožai vėl kitoki.
Įsiklausyk. To laiko labirintuos
Aš būsiu lengvas pėdsakas, įmintas
Kalbon, kurios tik nuotrupas bemoki.

Peizažas su Polifemu

Rusvo kalno ertmėj – gilūs urvai, gaudžiančios tuštumos.
Kelią stingdo šalna. Giedras ruduo virpina vandenį.
Nei budrus neregys, mūsų balsus gaudo kraštovaizdis –
Jo įdiržus ausis, nervų mazgai, milžino smegenys.

Nesislėpk nuo lemties, džiaukis diena, druskos prisodrinta
Putų juosta, kuri smėlio grūduos žymi atoslūgį.
Vėjai skabo lapus, šiaušia žoles, ardo laužavietę –
Ji juoduoja toli, gūbrio viršuj, tartum akiduobė.

Daug skaistesnis dangus. Dievo delnai taršo žvaigždėlapį.
Visą naktį šviesu: baltu variu blykčioja lapkritis.
Leonidų griūtis miesto slenksčius daužo skeveldromis,
Jų dvilypėj liepsnoj rieda mirtin skardžiai ir sąsiauriai.

Iš ateities

Prieš akimirką baigės lietus.
Sutema pagilėja virš jūros.
Luotai, kateriai, murzinos burės
manevruoja pas miesto vartus,
ir vanduo netikėtai standus.

Tu pakilsi į skardį greta
vakarėjančio įlankos lanko,
kur žuvėdros balkoną aplanko
ir cementą suvilgo puta,
o velkė prieš metus užsklęsta.

Įsiręžusi girgžda spyna.
Vaiko balsas ataidi nuo plento,
ir privertusi mirktelti lempą
atsiliepia gaudi sirena.
Nežinojau, kad būsi viena,

bet esi. Juozgana sietuva
apkabina vos regimą uostą.
Ką gi, vietoje nesančio skruosto
tau pirštus tesušildo kava.
Sklaidos garas, ir svaigsta galva.

Už namų, kur esi tik viešnia,
ošia kosmosas, kaupiantis mirtį.
Gal trumpam pristabdysiu jo kirtį.
Su apsunkusiais raktais delne
tamsumoj atsiminki mane.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr.10 (spalis)

Nuo Rambyno

Aure – Mažvydo karvės rupšnoja
sultingą žolę pastoriaus pievose.

Pilvai – kaip tos rudos statinės
iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme,
seniai nemelžtos, pertvinkusios.

Mūkia, sustojusios pusračiu –
taip ilgesingai ir graudžiai
kaip laivų sirenos.

Rūkas driekiasi pažeme tartum pienas,
šliaužia Rambyno šlaitais į Bitėnų kapines,
kur sugulę ilsisi lietuvninkai.

*

                        Birutei Baltrušaitytei

Grįžta iš Tilžės jomarko stotingos prūsės,
siuvinėtom aksomo kepuraitėm,
gagena kaip žąsys,
žvanga raštuoti delmonai.
Siaurukas rangos per pievas,
trinksi per tiltus.

Vakarais kitapus Šunijos
to bildėjimo klausos mergaitė
kietai susipynus kasas.

Tas trinksėjimas jai skverbias į širdį
su pasienio ženklais, su žolėm.
Vokiški žodžiai, mūsų istorija
lydės per gruoblėtą gyvenimą,
kol pati, pavirtusi liepa,
pagaliau įsikibs į kietą
protėvių molžemį.

*

Poetas iš Brėmeno
ieško prūsiškų savo šaknų, siekiančių XVII amžių.
Žvalgos siauruko, iš Tilžės atbildančio
per Vilkyškių pievas.

Akimis raiko Rambyno atšlaitę,
kuri kadaise priklausė gentainiui –
pastoriui Gaigalaičiui.

Fotografuoja Bitėnų kapines,
kur ilsis jo tolimos tetos,
apklostytos kvapiom pakalnutėm.

Rodo žalio stiklo buteliuką
su gotiškom raidėm „Tinte“,
rastą Vilkyškiuose prie senelio namų.
Pasakoja, kaip jo tėvas bėgo nuo rusų.

Paskui atsigula į žolę,
glaudžiasi prie žemės
lyg prie čia gyvenusių savųjų.

*

Pelkininkų kaime
žolės iki juosmens,
gumšo ožkų nugaros.

Barzdotas vokietis su kibiru
(atvykęs „iš vandens gaminti degalų“)
skundžiasi – mūsų bankai
neduoda jam paskolos.

Uodų debesys,
celofano balti draiskalai,
ožkos lyg pagal komandą:
nuo mėšlo krūvos –
ant surūdijusio „Audi“ kapoto,
nuo „Audi“ – ant mėšlo krūvos.
Kaip koks pritarimas jo žodžiams.

Iš mėlyno avilio –
gailiai sumekena ožiukas,
lyg nujausdamas galandamą peilį.

*

Atmintinės – vizitėlės –
iš kalėjimų, lagerių, tremties.
Išsiuvinėtos tamsiai rudo satino skiautelės,
albumėliai, telpantys į saują, kutuotos servetėlės
iš palto sukarpyto pamušalo, iš lino marškinių...

Kažkur taigoj, užpustytam barake –
alkana mergaitė geliančiais pirštais atsargiai traukia
vilnonį siūlą iš vienintelės skepetos,
adata iš žuvies ašakos
daigsto savo palinkėjimą.

Raidės nelygios,
kampuose – pilkos našlaitės
nenuleidžia akių –
Neužmiršk manęs.

*

               Algirdui K.

Saulėlydis raudonom akim
pro senos gaisrinės bokšto angas.
Nelemtoji žinia jau atskriejo.
Bičiulis šaltoj ligoninės lovoj
vienišas su savo skausmu.
Melanoma, klastūnė gražiu vardu,
nematomais pirštais gesina gyvybę.
Sibire pažeistas medis traškėdamas griūva.

Iki šiol jaučiausi saugi:
jeigu man kas nors atsitiktų,
jei užgriūtų nelaimė –
pirmiausia būčiau skambinus Tau.

Neviltis plūsteli
lyg vanduo, pralaužęs užtvanką.
Bejėgiškai veju šalin,
suspaudžiu lūpas, sulaikau alsavimą.
Nerimas tarsi negyvas vanduo,
kurio niekas jau man nepavers gyvuoju.

Netikėtai –
pažįstamas balsas su žaismės priegaide:
„Nėra taip, kad kaip nors nebūtų.“

*

Kažkas man atsitiko:
vis labiau gaila laiko:
parduotuvėms, televizoriui,
plepalams, telefonui, laikraščiams
ir net protingoms knygoms.

Bet negaila čiurliam,
kurie krykšdami
ratais laksto virš kiemo.

Negaila strazdui,
po lietaus švilpaujančiam
eglės viršūnėj.
Keliukui,
baltuojančiam prietemoj.

Negaila mintims,
vis užklystančioms
apie nebūtį.

*

Keliukas
pasigauna nuo slenksčio.
Iš lėto vedas į kalną,
vingiuodamas bėga per girią,
vos spėju iš paskos.

Prisigretina
kaži koks samanų senis,
apkibęs voratinkliais.
Ramsčiuojasi gumbuota pušies šaknim.
Akys – vanago vyzdžiais.
Stumteli, kad gluodenos neužminčiau,
ir dingsta –
susilieja lyg žaltys su samana.

Žurnalas „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Romano fragmentas

Skiriu draugams, su kuriais nebuvo
lemta susitikti, – Dogu Bankovui ir
Henriui Parlandui

Dogu Bankovo kuratorius

Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona. Esu girdėjęs, kad jei į Bulgarijos vėliavą, plevėsuojančią virš prezidentūros Sofijoje, pažvelgsi saulėlydžio šviesoje, išvysi lietuvišką trispalvę, mat įkaitusi balkaniška saulė baltą spalvą nudažo geltonai.
Bet dabar man mažiausiai rūpėjo Bulgarija. Mintys apie šią šalį kilo visai atsitiktinai – tik dėl to, kad kavinėje „Kipšas“ vynas buvo bulgariškas. Iš tiesų mane kasdien persekiojo viena įkyri mintis – kaip parašyti disertaciją. Įstojau į VDU Menų fakulteto doktorantūrą, kad įtikčiau savo sužadėtinei menotyrininkei Adrianai. Įtikti įtikau, bet kas iš to. Negalėjau sugalvoti, apie ką rašyti, ką tyrinėti.
Žinoma, pateikdamas dokumentus komisijai įrodinėjau, kad esu prisiekęs modernizmo aukso amžiaus tyrinėtojas ir disertacija būtų apie šį laikotarpį, bet kai atėjo laikas sėsti ir rašyti, supratau, kad tema per daug plati ir abstrakti. Adriana, žinoma, pažėrė milijoną pasiūlymų, užvertė mano rašomąjį stalą meno albumais, o kompiuterio darbalaukį užtvindė PDF failais su įvairiausiais straipsniais.
Bet visa tai atrodė sausa ir neįdomu. Man reikėjo veiksmo, tik ar jį rasi dirbdamas nuobodų mokslininko darbą? Kilstelėjęs bulgariško vyno taurę apsidairiau po kavinę, tarsi joje galėčiau rasti išsigelbėjimą. Bet argi iš kipšo verta tikėtis pagalbos? Jei jis padės, tai tikriausiai tik už parduotą sielą.
Velniai rautų, aš bet kuriam kipšui parduočiau sielą, kad tik parašyčiau disertaciją, kad tik ją rašydamas vietoje kančios patirčiau malonumą.
Metęs šalin tokias mintis, ėmiau stebėti žmones. Mane sudomino prie gretimo staliuko įsitaisęs blondinas ilgais iki pečių plaukais. Žmogus akivaizdžiai įkopęs į šeštą dešimtį, elegantišku geros kokybės švarku, zomšos batais su dviem auksinėmis sagtelėmis, tačiau plaukai senokai nematę šukų, susivėlę kaip bomžo. Ant inteligento su valkatos ševeliūra staliuko stovėjo butelis vyno ir buteliukas mineralinio vandens, gulėjo paskleista šūsnis Velnių muziejaus atvirukų.
Tipas sėdėjo susikūprinęs ir kažką ant jų rašė. Matyt, buvo vienas iš tų, kurie labiau vertina tradicinį epistoliarinį žanrą, o ne elektroninį paštą. Dar ant stalo, šalia tamsiai žalios skrybėlės su kaspinėliu, kokias nešiojo elegantiškieji Holivudo gangsteriai Georgas Raftas ir Džeimsas Kognėjus, gulėjo visiškai vien jos nederantis drobinis krepšelis, išmargintas Bulgarijos vėliavos spalvomis – balta, žalia ir raudona. Supratau, kad šiandien jau neišvengsiu bulgariško leitmotyvo. Tebūnie, kaip skirta likimo, juk ir mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius ilgai gyveno Bulgarijoje ir ją tyrinėjo.
Ir vis tik įdomus sutapimas: kodėl krepšelį su Bulgarijos vėliavos spalvomis pamačiau būtent tada, kai apie ją pagalvojau? Kadangi Bulgarijos vėliavą prisiminiau tik todėl, kad gėriau bulgarišką vyną, nusprendžiau, jog ir šis žmogus turi krepšelį su tos šalies spalvomis tikriausiai tik todėl, kad ten yra buvęs. Juk „Kipšo“ kavinėje nėra jokios magijos ir niekas manęs neužbūrė mąstyti vien tik apie Bulgariją. Matyt, jau esu įkaušęs ir pradedu nusikalbėti. Štai kuo baigiasi kankynė dėl disertacijos!
Ant blondino krepšelio buvo matyti užrašas anglų kalba. Prisimerkiau, net truputėlį persisvėriau per stalą, kad įskaityčiau. Nepažįstamasis atkreipė į mane dėmesį ir kiek suglumo, kad taip verčiuosi per staliuką smalsumo kutenamas. Jis netgi apsižiūrėjo: gal apsipylė, gal išsitepęs...
Pagaliau pavyko perskaityti:
Plovdivo meno galerija
Dogu Bankovo koliažo darbų paroda „Nenušauk padavėjo prieš pietus“
Iš krepšelio kyšojo storos knygos, lyg ir meno albumo, kampas. Ant kėdės pastebėjau pravertą klasikinį natūralios odos lagaminėlį su metaliniais užraktais.
Galiausiai visai užvaldytas smalsumo užkalbinau blondiną – paklausiau apie parodą tokiu keistu pavadinimu. Pasmalsavau ir apie autorių Dogu Bankovą. Žinoma, angliškai, nes abejojau, ar tas žmogus kalbės lietuviškai. Džentelmenas su bomžo ševeliūra man atsakė labai gražia anglų kalba, nors akivaizdžiai ne gimtakalbe, o tartyje galėjai justi skandinavišką akcentą.
Netrukus paaiškėjo, kad blondinas užsiima nežinomų menininkų prikėlimu: renka archyvinę medžiagą, susitinka su giminaičiais, vėliau surengia parodą. Toks iki mirties neišgarsėjusių menininkų kuratorius. O iš kokios šalies, nedrįsau klausti tiesiai šviesiai, kaip tai daro amerikiečiai: „Where are you from?“ Todėl pasidomėjau, kokį nežinomą menininką jis dabar prikelia.
– Jūs nežinosite. Abejoju, ar tai įdomu. Nors jis iš modernizmo aukso amžiaus, bet taip ir likęs meno istorijos paraštėse. Visiškai niekam nežinomas.
Man net akys ant kaktos iššoko. Juk kaip tik to man ir reikia disertacijai! Velniai rautų, ar man sapnuojasi? Tiesiai į dešimtuką!
– Man įdomiau, nei jums gali atrodyti, – atsakiau. – Trečiojo dešimtmečio aukso amžius – mano disertacijos tema. Matot, esu doktorantas Menų fakultete, – paaiškinau. – Tik aš beviltiškas. Niekaip nesugebu net pradėti darbo. Kažkoks košmaras... Temą žinau, laikotarpį žinau, o ką konkrečiai rašyti, nesugalvoju. Visiškas košmaras. Kas gali būti baisiau už disertacijos rašymą! – sušukau iš nevilties.
Nepažįstamasis atidžiai mane nužvelgė, tarsi svarstydamas mano galimybes. Kai iš visos sielos gelmės išpažinau, koks košmaras man ta disertacija, jo veide pasirodė tėviškas rūpestis. Po pauzės jis man atsakė tyliai, lėtai ir globėjiškai:
– Tokiu atveju, jaunasis doktorante, imkite kėdę, įsitaisykite patogiau prie mano staliuko. Aš kaip tik tyrinėju trečiąjį aukso amžiaus dešimtmetį. Bet dirbu labai tikslingai, noriu prikelti iš mirusiųjų vieną menininką. Jis liko meno istorijos puslapių paraštėse, o jo paveikslų kokybė man byloja, kad jo pavardė priklauso pirmiesiems puslapiams. Kalbu apie bulgarų dailininką Dogu Bankovą.
– Bulgarų? Bulgarų Dogu Bankovą? – perklausiau prisėsdamas prie nepažįstamojo staliuko ir prisitraukiau kėdę kuo arčiau pašnekovo, kad tik viską girdėčiau. – Ar tik ne šitą? – bakstelėjau į užrašą ant krepšelio.
– Šitą, žinoma, kad šitą, – patvirtino blyškiaveidis žydromis it ežerai akimis. – Jūs labai pastabus.
Vėl žvilgtelėjau į pavardę ant krepšelio: Dogu Bankovas. Tokio nebuvau girdėjęs, bet maža ko aš nesu girdėjęs. Dabar išgirdau.
Blondinas atsiprašė į „vyrų kambariuką“, o Velnių muziejuje jis gana toli, reikia išeiti iš kavinės rūsio, pasikelti plačiausiais laiptais ir kirsti dar platesnį muziejaus vestibiulį. Aš mikliai išsitraukiau išmanųjį telefoną ir pagūglinau. Aha, Dogu Bankovas egzistavo. Tikrai kažkoks marginalas. Informacija apie jį šykšti. Kiek daugiau netyčia aptikau kažkokiame Norvegijos meno fondo „3,14“ tinklapyje.
Grįžo ilgaplaukis. Nužvelgė savo spalvotąjį drobinį krepšelį, lyg tikrindamas, ar niekas nedingo, ir staiga atsisėdo ne priešais mane, kaip iki tol, o greta. Padėjo ranką man ant peties ir ėmė plepėti it senas draugas. Paaiškėjo dar viena jo keistenybė. Pasirodo, jis ne tik kasdien apsilanko „Kipšo“ kavinėje, bet ir talkina virtuvėje. Jo receptai – iš garsios senosios Paryžiaus kavinės „Raudonasis asiliukas“, prancūziškai „L’Ane Rouge“, taip taip, tos pačios, kurioje tarpukariu Dogu Bankovas valgė, gėrė, rūkė ir kūrė.
– Ką kūrė? – susidomėjau.
– Kaip ką? – nustebo pašnekovas, lyg būčiau paklausęs savaime suprantamo dalyko. – Koliažus.
– Bulgaras kūrė Paryžiuje? – mestelėjau kitą klausimą. – Sakėt, jis bulgaras, bet kūrė Paryžiuje, ar teisingai supratau?
Kuratorius prisimerkė.
– Bankovas – Paryžiaus bulgaras. Jis buvo tarpukario imigrantas, atvykėlis, – atsakė ir pamojo „Kipšo“ barmenui. Kai tas, gracingai sukiodamasis tarp staliukų, atpleveno prie mūsų, paprašė: – Būkite malonus, atneškite svečiui mano firminį patiekalą á la iš „L’Ane Rouge“.
Neilgai trukus „Kipšo“ bernelis grįžo su indu, kuriame dvi nuluptos kriaušės mirko raudonajame vyne. Suskambo nepažįstamojo mobilusis.
Jis išsitraukė iš kelnių kišenės primityviausią mobilųjį telefoną, prisidėjo prie ausies:
– Alio, alio, kuratorius Karlas Vaineris įdėmiai klauso.
Dabar žinojau jo vardą ir pavardę. Kokia galėtų būti jo tautybė? Verčiau įtempsiu ausis. Be abejo, tai nepadės išgirsti, ką sako skambinantysis. Atrodo, Karlas išgirdo kažką itin malonaus. Švytėdamas, tarsi būtų priėmęs Krikštą iš popiežiaus, jis pašnekovui atsakė:
– Labai malonu girdėti, kad Bankovo koliažai jums paliko neišdildomą įspūdį. Man bus didelė garbė šiuos darbus eksponuoti jūsų muziejuje.
Vaineris atsisveikino ir išjungė mobilųjį.
– Na štai, – iš pasitenkinimo jis net trynė rankas, – skambino Velnių muziejaus direktorius, pranešė, kad man suteikia leidimą surengti Dogu Bankovo parodą savo patalpose. Kokia puiki naujiena! Šlovė Velnių muziejui!
Barmenas manieringai nusilenkė, tarsi sakydamas, kad šios šlovės dalelė turėtų tekti ir „Kipšo“ kavinei. Todėl švytėdamas it po Pirmosios komunijos, jis pripildė mūsų taures vyno; tada kraipydamas aptemptų kelnių išryškintus sėdmenis, nuplaukė aptarnauti kitų klientų. Netrukus iš kito kavinės galo ataidėjo iškilmingas jo balsas:
– Šiandien vaišiname patiekalu, pagamintu pagal garsios Paryžiaus kavinės „L’Ane Rouge“ šefės Agnesės Šauneger receptą. Šį patiekalą mėgo Salvadoras Dali. Tik pas mus galite jo paskanauti.
Pasigirdo lankytojų „oho“. Pora senjorų to patiekalo išsyk ir užsisakė. Tada jo paprašė ir kitas staliukas. Kažkas pasiteiravo kainos. O jei kainuos tiek, kiek Dali paveikslas aukcione?
Barmenas išdidžiai atšovė:
– Patiekalas nemokamas. Jį dovanoja ponas Karlas Tomas Vaineris, štai prie šio staliuko.
Karlas atsistojo, visiems nusilenkė:
– Prašome vaišintis. Pagaminau dvidešimt porcijų. Gero apetito!
Kuratorius plačiai nusišypsojo ir vėl atsisėdęs pasakė:
– Susitelkime į nuostabias naujienas. Juk gavau leidimą Bankovo parodai. Ech, na ir sekasi man.
– Kodėl jums taip svarbu? Pamanyk, koliažų paroda... pamanyk, kažkokio bulgaro... Na taip, suprantu, jūs niekam nežinomą menininką paverčiate visiems žinomu. Hmm... gal tai ir svarbu, kai pagalvoji...
Kuratorius išmaukė taurę nenuleisdamas nuo manęs piktų, priekaištingų akių. Neketino man nieko įrodinėti. Juk savaime aišku, kad atlieka šventą misiją. Bet netrukus jis pažvelgė daug šilčiau:
– Kad paroda sulauktų sėkmės, tereikia užkeikimo.
– Užkeikimo? – nustebau.
– Taip, užkeikimo, – linktelėjo vyras, – kad nenutiktų taip, kaip Notingamo galerijoje, – jis staiga užsičiaupė, lyg būtų pasakęs per daug.
Tačiau aš jau užkibau ant smalsumo kabliuko.
– O kas nutiko Notingame?
Vaineris tylėdamas persėdo į ankstesnę vietą priešais mane.
– Tai kas buvo toje Notingamo galerijoje? – neatstojau. – Gal per parodą pasirodė šmėkla?
– Ne, ne šmėkla, – šyptelėjo. – Jei būtų pasirodžiusi šmėkla, būčiau su ja susitaręs. Aš su šmėklom ir vaiduokliais gerai sugyvenu. Viena tokia šmėklytė net pas mane namuose įsikūrė. Jokių problemų. Esame tikri bičiuliai. Miegoti netrukdo. Tiesiog... Kaip čia pasakius?.. – kramtė lūpas Karlas. – Matai, į Dogu Bankovo parodos atidarymą susirinko Notingamo menų fakulteto doktorantai, štai tokie kaip tu. Tie šmikiai apkaltino mane, kad... Velniai rautų! – staiga jis trenkė kumščiu per stalą. – Įsivaizduoji, prieina prie manęs keli studentai ir sako: „Šitie koliažai nepasirašyti. Ar tai tikrai originalai?“ Kvailus kaltinimus pažėrė. Įsivaizduoji? Daugiau nebekelsiu kojos į Notingamą, – jis prisipylė taurę ir vėl kone vienu ypu išmaukė.
– Ir ką jūs į tai? – paklausiau pasilenkęs arčiau. – Ką atkirtot tiems doktorantams?
– Aš? – jis įsmeigė į mane akis. – Aš prieš parodą buvau nemažai vyno išgėręs ir susimoviau... Po velnių! Užuot atsakęs: „Savaime aišku, kad kūriniai originalūs, juk ne parašas įrodo kūrinio autentiškumą“, tėškiau visai ką kita: „O koks skirtumas, originalūs ar ne? Darbai kabo ant sienos, jei jums nerūpi Bankovo menas, galit nešdintis iš parodos. Ekspertai mat atsirado.“ Tie doktorančiokai visai pasiuto: „Vadinasi, tai klastotės? Mes tokio menininko nesame girdėję. Nedelsdamas nukabinkit ir pats drožkit iš čia.“
– O ką jūs?
– Pasakiau „F... you!“ Man iš tiesų dzin, ką jie galvoja, aš tuos darbus pirkau iš Veros Sotnikovos, Amchielio Goldsteino dukterėčios, o Goldsteinas pirko tiesiai iš paties Dogu Bankovo kavinėje „L’Ane Rouge“. Yra išlikęs virtuvės šefės Šauneger dienoraštis, kuriame ji Goldsteiną mini kaip Bankovo mecenatą. O svarbiausia, jame yra nuotrauka, kurioje Bankovas įteikia naują koliažų rinkinį Goldsteinui.
– Oho, o jūs pats tą dienoraštį skaitėt? Nuotrauką matėt?
– Branguti, katinėli mano, aš tą dienoraštį ir tą nuotrauką publikavau garsioje Paryžiaus leidykloje. Aš net turiu Bankovo meno albumą su Agnesės Šauneger receptais! – Karlas vėl pamojo barmenui, kad paimtų tuščią butelį, o tai savaime reiškė, kad reikia atnešti dar vieną pilną.
– Aš prieš daug metų su Šauneger buvau susitikęs Paryžiuje, – tęsė kuratorius pasimėgaudamas, bet jau tyliau. – Visai senutė buvo, o Goldsteinas jau buvo miręs. Paklausiau Agnesės Šauneger, kur dingo Bankovo paveikslai, kuriuos Goldsteinas supirko? Sužinojau, kad paveikslus jis paliko savo dukterėčiai, Kauno rusų žydei Verai Sotnikovai. Šauneger padovanojo man savo dienoraštį. Jame radau Bankovo ir Goldsteino nuotrauką. Tai buvo nepakartojamas vakaras. Ji man pagamino vakarienę taip, kaip ruošdavo jaunystėje „Raudonajame asiliuke“. Tai, kuo jus vaišinu šiandien, esu išmokęs iš pačios Šauneger, – baigė pašnekovas susigraudinęs.
– Ar galėčiau pamatyti tą albumą?
Karlo akyse išvydau pasitenkinimą:
– Kodėl gi ne. Aš visada jį nešiojuosi su savimi nuo tos dienos, kai gavau. Atminki, jei nori būti geras menininko biografas, turi visas panirti į jo pasaulį ir jame gyventi, kaip aktorius kad gyvena įsikūnijęs į personažą. Turi gyventi taip, tarsi tu būtum jis.
Tai pasakęs jis ištraukė iš bulgariškų spalvų krepšelio meno albumą. Tokio dar nebuvau matęs. Net neįsivaizdavau, kad meno albumas gali būti tokio įspūdingo dizaino. Knygos forma priminė senovinį nuotraukų albumą, o viršelis buvo toks minkštas, jog spustelėjus likdavo pirštų įspaudai; be to, viršelis taip blizgėjo auksu, kad akimirką pamaniau, jog rankose laikau masyvią šokolado dėžę, kurią tiktų atplėšti tik Naujųjų metų vidurnaktį prie vieno iš „Raudonojo asiliuko“ staliukų, prie kurio šampaną gurkšnotų Salvadoras Dali su Dogu Bankovu ir Amšieliu Goldsteinu.
– Žiūrėk, kas parašyta ant viršelio. Ir atsiverski tryliktą puslapį, ten rasi nuotraukas, kur Bankovas stovi greta Goldsteino.
Ant dailaus, minkšto, auksu blizgančio viršelio buvo užrašyta:

Agnesė Šauneger & Dogu Bankovas
Nenušauk padavėjo prieš pietus

Atverčiau tą tryliktą puslapį. Ten iš nuotraukos žvelgė džentelmeniškos laikysenos juodaplaukis jaunuolis. Nors fotografuota kavinės viduje, matyt, būta šilto metų laiko, nes Bankovas vilkėjo šviesų kostiumą. Pro prasegtą švarką matyti kostiuminė liemenė su kišeninio laikrodžio grandinėle. Rankose dailininkas laiko atsukęs į objektyvą savo kūrinį. Greta jo stovi solidus, stamboko sudėjimo Goldsteinas aristokratiškai pakelta galva, rankoje jis laiko cilindro formos aukštą juodą skrybėlę, kokią šiandien naudoja tik fokusininkas ištraukti triušiukui.
Žvilgterėjau į komentarą prie nuotraukos. Pasirodo, knyga trikalbė: viskas prancūzų, bulgarų, anglų kalbomis. Pasklaidžiau. Į akis iš karto krito koliažų meistriškumas, autoriaus mintis, spalvų balansas, kruopščiai parinktos laikraščių ir nuotraukų iškarpos, sagelės, plunksnos, reklamų nuoplaišos, net cigarečių pakeliai – viskas iliustravo „Raudonojo asiliuko“ gyvenimą... O greta – Agnesės Šauneger komentarai. Po kiekvienu komentaru – kulinarinis receptas su prierašu: kavinės „L’Ane Rouge“ šefė.
Staiga panūdau sužinoti, ką gali rašyti moteris, kurios pagrindinė pareiga – sukiotis apie puodus. Taip kūrybingai sukiotis, kad Dali norėtų pas ją valgyti. Jau kas kas, o šis menininkas – gurmanas, kulinarinės knygos „Les Diners de Gala“ autorius. Ir Agnesė Šauneger turėtų būti aukščiausios klasės kulinarė.
Karlas prisimerkęs stebėjo mane ir palengva gurkšnojo vyną. Staiga arogantišku tonu rėžė:
– Jei esate kalorijų skaičiavimo maniakas, valgymo malonumą paverčiantis bausme, iškart užverskite šią knygą, nes ji pernelyg gyvai parašyta, ir per daug agresyviai skatina valgyti dėl malonumo. Taip Salvadoras Dali pradeda savo kulinarijos knygą. Ji vadinasi „Les Diners de Gala“, o skyrė ją savo žmonai Galai Dali.
Dabar ir aš šyptelėjau.
– Ne, ne, aš kalorijų neskaičiuoju, valgau dėl malonumo.
Jo mobilusis vėl užgroja.
– Alio, alio, kuratorius Karlas Tomas Vaineris klauso.
Iš pokalbio supratau, kad jam vėl skambina Velnių muziejaus direktorius, mat, jo pasiklausęs, kuratorius atsakė:
– Žinoma, sutinku, nemanau, kad amžiną atilsį Bankovas dėl to supyktų. Gerai, gerai, pritariu šiai minčiai, restauruosiu sudūlėjusius koliažus iki parodos atidarymo. Ar galite pasakyti, kuriuos turite omenyje, nes dauguma yra visai geros būklės?
Karlas skubiai susirado rašiklį ir pasigriebė nuo staliuko baltą servetėlę:
– Taip, diktuokite: „Mėlynasis traukinys“, „Izabelė“, „Meilės salotos“, „Auksinės Bulgarijos varpos“, „Orkestras“. Gerai, dabar, kai paminėjot, sutinku, kad šiuose darbuose iš tiesų kai kurios koliažo dalys yra pasislinkusios ar užkritusios viena ant kitos, originalo balansas pažeistas. Lengvai galėsiu šiuos kūrinius restauruoti.
Pokalbis užsitęsė, jiedu aptarinėjo restauravimo detales. Pradėjęs nuobodžiauti, atsiverčiau Šauneger ir Bankovo meno albumą ir perskaičiau įvadinius virtuvės šefės žodžius:

Goldsteinas manęs prašė parašyti apie menininkus, kurie užeidavo į kavinę. O ką aš žinau? Menininkai, mat! Man jie arba klientai, gebantys įvertinti virtuvės skleidžiamus kvapus, arba niekas. Bankovas iš kvapo galėjo pasakyti, koks gaminamas patiekalas, tai kodėl to negali padaryti kiti? Jo koliažai iliustravo gražiausias „Raudonojo asiliuko“ akimirkas. Jų buvo tiek, kiek danguje žvaigždžių, o Dogu, leiskite man jį vadinti familiariai, pirmuoju vardu, vos spėjo tai įamžinti savo koliažais. Amžinai įnikęs į šį savitą meno žanrą, jis vis ką nors karpydavo iš žurnalų, vis ką nors klijuodavo, prie įžymybių nuotraukų derindavo gatvėje rastas sagas, plunksnas, cigarečių pakelius, vėrinukus. O Goldsteinas, mūsų auksinė piniginė, ateidavo ir supirkdavo, tarytum kempinė, sugerianti visas „Raudonojo asiliuko“ akimirkas. Jis turėjo savo staliuką prie sraigtinių laiptų į antrąjį aukštą, ten, kur šokdavo merginos... Akylai stebėdavo Bankovą, kad tas gink Dieve nesugalvotų kam nors kitam parduoti naujų darbų. Naują kūrinį bemat nupirkdavo. Gavęs pinigus Dogu susimokėdavo už visos savaitės vakarienes ir už su Salvadoru išgertą vyną. O aš visuomet maniau, kad pats didingiausias menas – kulinarija. Šį meną galima godžiai praryti...

Atsiverčiau knygą per vidurį. Radau Šauneger komentarą po Bankovo koliažu „Klubas“ (ant rudo kartono metalinėmis vielutėmis buvo pritvirtintos vyrų galvos, iškirptos iš nuotraukų, o viduryje pūpsojo krūvelė cigarečių):

Bankovas rūkė, o aš nekenčiu rūkymo, mano kavinėje tai buvo uždrausta (tik Goldsteinui buvo leidžiama rūkyti cigarus dėl gardaus kvapo). Bankovas rūkė visur, ir man tai įgriso. Pasakiau tiesiai šviesiai: „Rūkymas – vaikų darbas, jis ne man ir ne tau.“
„Klubo“ rėmai buvo gražūs. Iš pradžių koliažas kabojo mano butuke. Bet Goldsteinas trumpam pasiskolino, neva norįs parodyti kažkokiam meno ekspertui, ir negrąžino. Tada jam uždraudžiau rūkyti cigarus „Raudonajame asiliuke“. „Kai grąžinsi „Klubą“, leisiu rūkyti, o kol kas gali tik valgyti ir gerti.“ Tačiau dėl to įvykio arbatpinigių iš jo auksinės piniginės nesumažėjo. Jis netgi sumokėjo už „dingusį“ koliažą.

Vėl įsistebeilijau į nuotrauką. Dabar studijavau ne Goldsteino ir Bankovo veidus, o tai, kas buvo matyti už jų, – sraigtiniai laiptai į antrąjį aukštą; matyt, ten šokdavo kabaretą, o gal dar ką nors?.. Perverčiau visą albumą – tikėjausi aptikti ką nors pikantiško iš „L’Ane Rouge“ vakarinio gyvenimo. Netrukus radau koliažą „Izabelė“. Pasirodo, Izabelė aptarnaudavo kavinės menininkus. Virtuvės šefė rašė:

Izabelė buvo graži. Ne tik man. Visiems. Paryžiuje tomis dienomis buvo tūkstančiai lengvai prieinamų merginų. Dauguma atrodė nelaimingos, varganos, liguistos, palaužtos likimo. Tik ne Izabelė. Jos klientai buvo aukščiausios klasės. Dogu buvo įsimylėjęs Izabelę, bet iš tolo. Nors ką tai gali reikšti mažoje virtuvėje, į kurią jie abu užsukdavo, – vienas vakarieniaudavo prie vieno stalo galo, kitas prie kito. Nors mažai vienas su kitu kalbėdavosi, Dogu akyse buvo įrašyta: Izabelė ypatinga. Kai jos kūną „išsinuomodavo“ kokia nors auksinė piniginė, Dogu nuleisdavo akis, giliai įkvėpdavo ir prikąsdavo lūpą, bet niekada nieko nesakydavo. Galiausiai net nusišypsodavo Izabelės klientui, linkėdamas maloniai praleisti vakarą su dama. Kartą Izabelė, gniaužoma jau kito vyro glėbyje, taip pažvelgė į Dogu, jog šis suprato, kad ji kitam atiduoda tik kūną, o siela priklauso jam. Po šio susižvalgymo, kurį atsitiktinai pastebėjau nešiodama patiekalus, Dogu Izabelės klientui pasakė: „Ji yra mūsų gražiausia gėlė. Gėlė, kuria visi dalijamės. Todėl kai baigsite ją uostyti ir laistyti, prašau grąžinti tokią, kokią paėmėte.“

Koliažo nuotraukoje Izabelė žvelgė į mane parėmusi smakrą delnu. Tarp jos pirštų lyg ir smilksta cigaretė. Plaukai juodi, perskirti per vidurį, suimti į kasą pakaušyje. Mąslus žvilgsnis nukreiptas į objektyvą. Iš visko buvo matyti, kad tai aukštos klasės prostitutė, veikiau dama pagal iškvietimą, primenanti buvusią Prancūzijos pirmąją ledi – poliglotė, modelis...
Kuratorius Karlas baigė pokalbį, išjungė mobilųjį ir kruopščiai įsidėjo servetėlę su pastabomis į marškinių kišenėlę.
– Bankovo parodoje išvysime darbus iš albumo? Ar kitus? – paklausiau tebegalvodamas apie Izabelę.
– Iš albumo. Bet, jei rasiu daugiau, tai ir kitus eksponuosime. – Vaineris susipylė paskutinius vyno lašus. Tuščią butelį atidavė padavėjui, ką tik atnešusiam pilną.
– Manote, kad jų yra daugiau? – nustebau, nors, geriau pagalvojus, nieko čia nuostabaus. Menininkai juk mėgsta savo darbus slėpti, net sunaikina tuos, kurie jiems pasirodo nepakankamai geri...
– Nuojauta kužda, kad yra daugiau darbų, – patvirtino Vaineris. – Bet ne tik nuojauta. Nuojauta ne iš piršto laužta. Nėra dūmų be ugnies, – maloniai paaiškino jis ir kilstelėjo taurę primindamas, kad norėtų su manimi susidaužti.
– Tai iš kur tie dūmeliai rūksta? – šyptelėjau atsilošdamas ir tuo parodydamas, kad esu pasirengęs išklausyti dar vieną ilgą istoriją.
Vaineris atsakė ne iš karto. Matyt, iš tiesų žinojo apie neatrastus Bankovo kūrinius. Atrodė, kad žino tiek, jog net nežino, nuo ko pradėti. Taip ir buvo:
– Nežinau, nuo ko pradėti... Hmm... Kaip čia tau viską nušvietus? Matai, Bankovo koliažai nėra paprasti koliažai. Aš įsitikinęs, kad jis kūrė juos kaip iliustracijas.
– Kaip iliustracijas?! – apstulbau.
Šį kartą pašnekovas nesimėgavo mano nuostaba, bet toliau svarstė, kaip viską paaiškinti. Matyt, vynas jau veikė ir papasakoti sudėtingą istoriją jam taip pat darėsi nelengva.
– Jei įsižiūrėsi į koliažus ir įsiskaitysi į Šauneger atsiminimus, pamatysi, kaip jie paaiškina konkrečius kūrinius ir kaip tie kūriniai iliustruoja kavinės „L’Ane Rouge“ gyvenimo akimirkas. Maža to, Šauneger dienoraštis baigiasi keista užuomina, kad Bankovas ėmė kurti kitokius koliažus: pasikeitė jo braižas. Tame pačiame puslapyje, nerišliai, bet gana aiškiai paminėta skandalingoji Federiko pjesė.
– Kokio Federiko? Kokia skandalingoji pjesė? – susiraukiau.
– A, aha! Federiku susidomėjai? Na, juo domėjosi pats Salvadoras Dali. Sako, kad jis mylėjo jį...
– Kalbate apie Federiką Garsiją Lorką?
– Bravo! Jūs tikrai šį tą išmanote apie meno istoriją. Taip, kalbame apie jį ir jo skandalingąją pjesę „El Publico“. Tai buvo 1929-ųjų birželio 28-oji. Federikas iš Ispanijos per Paryžių keliavo į Niujorką. Apsistojo labai trumpam, vos kelioms dienoms, spėjo apžiūrėti tik Luvrą, o pakeliui į viešbutį užėjo pavalgyti į „Raudonąjį asiliuką“. To mes nežinotume, jei ne Šauneger dienoraštis. Taip Dogu Bankovas išvydo Federiką pirmą kartą. Gal ir paskutinį. Šauneger dienoraščiai nemini kitų susitikimų.
Vaineris palinko prie manęs ir tyliai pridūrė:
– Šauneger pasakoja, kad Federikas Lorka išsitraukė užrašus ir ėmė rašyti pjesę linksmai besišnekučiuodamas su Bankovu. Ji užfiksavo: „Jiedu taip linksmai bendravo, jog Eduardas Rodi, su kuriuo Federikas keliavo, iškėlė pavydo sceną.“ Štai kodėl atsirado koliažas, kuriame prie baro palinkę du linksmai besijuokiantys vyrai dėvi baltas balerinos sukneles, o trečiasis stovi šalia susiraukęs. Argi tai ne iliustracija?
– Kam tos balerinos suknelės?
– Ak, taip juokingiau. Vyras su balerinos suknele... Nagi, nagi, pats primeski... Vyras su balerinos suknele! Veikiausiai tą vakarą Bankovas buvo stip-riai paveiktas pjesės „El Publico“ turinio ir norėjo iliustruoti tai, ką girdėjo.
– O pjesėje vyrai taip pat vilki kaip balerinos? – pasitikslinau.
– A, tai tamsta tos pjesės nesi skaitęs?
– Neskaičiau, – prisipažinau. – Aš pjeses retai skaitau...
– Pjesėje nėra vyrų su balerinos suknelėmis, bet yra scena, kur du vyrai žaidžia su termometru, – ėmė pasakoti Vaineris pasimėgaudamas. – Vienas vaidina pacientą, o kitas gydytoją. Termometras sulūžta, nes temperatūrą matuoja išeinamojoje. To meto visuomenė pasmerkė Lorką, jiems atrodė nešvankybė, iškrypimas. Visiškai be reikalo.
– Be reikalo? – nustebau. – Manote, jog pjesė, kurioje vyras vyrui matuoja temperatūrą per išeinamąją, yra aukšto lygio?
Karlas dar gardžiau nusijuokė, suplojo delnais ir vėl entuziastingai užsuokė:
– Bėda ta, kad niekas dorai nesupranta, apie ką toji pjesė...
– Atsiprašau? – pertraukiau aš. – Man atrodo, jūs jau girtas. Sakot, žmonės skaito pjesę ir nesupranta, kas joje parašyta? Atsiprašau, bet paprastai, kai žmonės skaito, jie supranta, ką perskaitė!
Karlas toliau kvatojo it parūkęs žolytės:
– Ech, drauge mano mielas, aš negirtas, labai gerai žinau, ką sakau. Žmonės nesupranta todėl, kad „El Publico“ originalas nebuvo baigtas. Pjesė parašyta skubotai, vos per dvi savaites. Tekstas tiesiog bet kaip sumestas, rašyta ranka, rankraštis beveik neįskaitomas, pribraukytas, paraštėse pilna pastabų. Aš pats Lorkos muziejuje mačiau tą rankraštį. Žodžiai vos iššifruojami, raštas smulkus, o puslapiai siaubingai išterlioti rašalu, braukyta subraukyta. Jei negalime pasikliauti originalu, tai kaip galime pasikliauti vertimais? Gerbiamasis, drauge mielas, vertimų apstu, bet nė vienas iš jų nesutampa! Ha!
– Nesutampa vertimai?
Karlas uždėjo savo ranką ant manosios:
– Viename pjesės variante Džuljeta penkiolikos metų mergaitė, o kitame – penkiolikos metų berniukas, jų batelių dydis taip pat skiriasi. Bijau, kad tai ne klaida, nors daug kas tvirtina kitaip. Absurdas. Kaip gali teigti radęs klaidą, jei originalas neįskaitomas?
– Nieko nesuprantu. Bet originalas vis tiek perskaitytas, nes publikuotas ir net išverstas?
Karlas nusikvatojo:
– Reikalas tas, kad mes nežinome, kuo rėmėsi pjesės redaktorius. O fantazijos reikėjo! Pirmasis publikuotas pjesės variantas – tai tik redaktoriaus versija. – O kaipgi autoriaus teisės?
– Nėra! Senaties terminas.
– O giminės? Argi jie į „El Publico“ neturi jokių paveldėjimo teisių?
Karlas jau ciniškai nusikvatojo:
– Neturi, nes patys atsisakė. Jiems ši pjesė tiesiog nešvankybė. Dvidešimto amžiaus pradžioje Ispanijoje bet kas atsisakytų teisių į pjesę, kur Džuljeta yra penkiolikos metų berniukas! Be to, giminės žinojo, kad Lorka ir Dali bumti bumti bum...
Dabar ir aš susimąsčiau. Barmenas įspėjo, kad nori užsidaryti. Likome kavinėje vieni, gal jau galėtų pateikti mums sąskaitą...
Karlas numojo ranka į barmeną. Suprask, išeisime tik baigę kalbėtis. Tada it koks pudelis padėjo smakrą man ant peties ir suamsėjo dar vieną paslaptį:
– Šauneger dienoraštyje užsimenama, kad Dogu Bankovas kaip iliustracijas pjesei sukūrė lygiai šimtą koliažų. Pjesėje yra šimtas puslapių, išeitų, po vieną iliustraciją kiekvienam puslapiui. Tik niekas nežino, kur tie darbai!
Šioje vietoje aš ne juokais suklusau. Pajutęs, jog pokalbis darosi vis įdomesnis, o barmenas vis nekantriau trypčioja aplinkui, pasiūliau toliau šnekėtis lauke, sutemusioje Putvinskio gatvėje po kaštonais.
Pagaliau atsisveikinome su barmenu, išlindome iš rūsio ir atsidūrėme lauke, šviežio oro gūsis išsyk prablaivė. Paklausiau Karlo:
– O kodėl jūs man viską papasakojote?
Atsakymo neišgirdau, nes staiga praūžė visas pulkas šalmuotų ir nešalmuotų, juodom ir raudonom skarom galvas persirišusių baikerių. Jų griaudėjantys „Harley Davidson“ motociklai ne juokais suvirpino Velnių muziejaus stiklus.
Jiems nurūkus pakartojau klausimą, o Karlas pakartojo atsakymą:
– Žmonės neturi kantrybės gilintis į detales. O štai tu mane išklausei. Matau, kad tau įdomu, – Karlas žengė pirmyn mosikuodamas savo lagaminėliu, į kurį sugrūdo Bankovo meno albumą su maišeliu.
Jis pakvietė užeiti į svečius. Mielai sutikau su pasiūlymu, tikėdamasis dar ką nors pikantiško išgirsti apie „Raudonojo asiliuko“ praeitį. Be to, klausydamasis Karlo istorijų, vis prisimindavau savo sužadėtinę Adrianą. Jai, kaip menotyrininkei, visa tai turėtų būti labai įdomu. Telepatija veikia. Sulig šia mintimi supypsėjo mano mobilusis – žinutė nuo sužadėtinės. Greta žinutės ekrane nušvito ir jos nuotrauka: karė stiliumi apkirpti plaukai, karčiukai užkritę ant kaktytės, akinukai nuslydę ant nosytės, gudrus, skvarbus mėlynakės žvilgsnis:

Brangusis, kur pradingai? Ar vėl nuplūduriavai į „Kipšo“ kavinę skandintis bulgariškame vynelyje?
Jei kankiniesi dėl disertacijos, padėsiu... Tik atitolinki tą bulgariško vyno kančios taurę. Tavoji.

Karlas nekreipė dėmesio, kad išsitraukęs telefoną skaitau žinutę. Jis pliurpė toliau. O aš per tą laiką atrašiau:

Brangioji, bulgariškas vynas atvėrė man akis. Dėl disertacijos nebesikankinu. Eureka! Rašysiu apie Dogu Bankovą. Jis kaip tik iš XX a. trečiojo dešimtmečio Paryžiaus. Bendravo su Dali. Jauti jėgą? Tavasis.

Karlas pasakojo toliau, įnirtingai, užsivedęs, vis lagaminėlį kilnojo, ranka mosikavo. Iš Adrianos nedelsiant atkeliavo nauja nerimo pritvinkusi SMS:

Koks Bankovas??? Tokio negirdėjau... Ką apie jį rašysi? Turi būti daug archyvinės medžiagos, kad galėtum rašyti apie marginalą visą disertaciją! Turi būti suformuluota problema, darbo tikslas! Ar žinai darbo tikslą?!

Sekdamas paskui Karlą vingiuotomis naktinio Žaliakalnio gatvelėmis atrašiau:

Tikslas – prikelti užmarštin nuėjusį menininką. Archyvinės medžiagos nors vežimu vežk.

Karlas sustojo:
– Ar baigsi masažuoti tą savo aparatą? Aš tau pasakoju svarbius dalykus, o tu rašinėji niekus! Bendravimo kultūros prašyčiau! Nesvarbu, kad vidurnaktis ir tamsu.
Atsiprašiau kuratoriaus už paauglišką elgesį. Jis tikrai man nebūdingas, bet... tiesiog negalėjau neparašyti Adrianai apie Bankovą. Tik įsibrukęs išmanųjį į kišenę pastebėjau, į kokius Žaliakalnio labirintus patekome. Visos gatvės čia turėjo uogų pavadinimus: Braškių, Aviečių, Vyšnių... Maniau, kad įsuksime į kurį nors Braškių gatvės kiemą, bet pėdinome toliau, iki Benediktinių vienuolyno. Priešais jį stovėjo ištaigingas klasikinis dviejų aukštų namas, paslaptingai apaugęs vijokliais, kurie menkai apšviestoje gatvelėje atrodė dar labiau sukeroję ir visiškai apraizgę namo duris, langus ir stogą.
Stabtelėjome prie kiemo vartelių, kuratorius Karlas be paliovos kalbėjo, įsikarščiavęs mėtė savo idėjų granatas:
– Man reikia padėjėjo. Gal norėtum man padėti? Tau kaip menų doktorantui tai būtų gera praktika, – pasiūlė jis per daug neskubėdamas atidaryti vartelių ir susiieškoti rakto. Tamsoje neįžiūrėjau jo veido.
– O ką turėčiau daryti?
Karlas pagaliau pravėrė vartelius ir jį išsyk apšvietė į judesius reaguojantis šviestuvas.
– Vyksiu į Bulgariją ieškoti Bankovo iliustracijų Lorkos pjesei. Ar padėsi atlikti šį darbą? Kelionės išlaidas padengsiu.
– O gal padengtumėte kelionės išlaidas ir mano sužadėtinei? Ji menotyrininkė. Padeda man su disertacija.
– O koks jos charakteris? – paklausė Karlas.
– Lengvas kaip pūkas.
– Ar jai nepasirodys, kad prikelti Bankovą yra tuščias reikalas?
– Ne, ji labai mėgsta marginalus. Ji yra prisidėjusi prie Henrio Parlando prikėlimo Kaune. Jis irgi buvo nežinomas.
– Tuomet rytoj jus abu kviečiu į kelionių agentūrą Laisvės alėjoje. Kai yra profesionalūs darbuotojai, aš bilietų internetu neperku. Rytoj vidudienį ateikite pas mane į namus, susipažinsime ir nueisime į kelionių agentūrą. Ar gerai?
– Žinoma.
Palinkėjome vienas kitam ramios nakties.
Aš išsikviečiau taksi. Laukdamas pasitikrinau žinutes. Iš Adrianos jau buvo atsakymas:

Oho, ir kaip suradai tokį lobyną? Intriguoji.

Atrašiau:

Tikriausiai jau miegi... Tas lobynas Bulgarijoje. Reikia surasti Bankovo darbus. Ar vyksi su manimi į Bulgariją? Viską apmokės mano naujasis draugas, Bankovo biografas ir kuratorius, toks Karlas Vaineris. Rytoj abu esame pakviesti į kelionių agentūrą, bet iš pradžių pas jį į namus. Jam reikia mudviejų pagalbos. Saldžių sapnų...

Adriana turbūt jau miegojo, nes nieko neatrašė. Bet septintą ryto paskambino su daugybe klausimų: „Į Bulgariją? Kada? Šiandien perkam bilietus? O ką mes ten tiksliai darysime? Rinksime medžiagą tavo disertacijai ar nuotykių ieškosime? Kas tas tipas? Koks jo vardas? Karlas? Kaip susipažinai? Kiek jūs vyno išgėrėt? Iš kur jis atsirado? Ką jis čia veikia?“
Reikėjo labai daug pasakoti. Nesu tikras, kad mano atsakymai įtikino, bet svarbiausia tai, kad Adriana prie Benediktinių vienuolyno atėjo lygiai vidudienį. Aš jos nekantriai laukiau prie Karlo Vainerio namo, o išvydęs pribėgau ir išbučiavau. Ji mane vėl apipylė klausimais. Atsakiau: štai, priešais stovi namas, kuriame gyvena menininkų kuratorius Karlas Vaineris, jo, brangioji, ir klausinėk apie Dogu Bankovą. Adriana nekantraudama pravėrė jo kiemo vartelius.

Prieš išeinant į kelionių agentūrą, Karlas patikrino, ar virtuvėje išjungta viryklė, skrudintuvas, įjungė signalizaciją ir, užrakinęs namo duris, raktą kruopščiai įsidėjo į kelnių kišenę.
Lipdamas kiemo laiptais Karlas staiga sustojo ir griebėsi už kelio.
– Prakeikti laipteliai! – suriko. – Sąnarys, – suvaitojo pasilenkęs. Atsisėdo ant laipto, lėtai ištiesė koją, sulenkė, vėl ištiesė. – O taip geriau, atsigaunu, – atsipūtė.
Uždaręs kiemo vartelius Karlas stabtelėjo, pažvelgė į kitoje gatvelės pusėje esančią bažnyčią ir mostelėjo į vienuolyną.
– Benediktinaitės keliasi penktą ryto, – pasakė. – Jos visada įjungia šviesą kaip tik tuo metu, kai aš išjungiu savąją ir einu miegoti. Jos punktualios, kai keliasi, o aš punktualus, kai guluosi.
– Ar tai tamstos vienintelis kontaktas su vienuolėmis? – nusijuokiau žiūrėdamas į benediktinių langus.
Karlas atsistojo vidury gatvės ir paaiškino:
– Mus sieja regulos ryšys. Motina vyresnioji keliasi pirma ir užtraukia užuolaidas, kad mano nuodėmingos akys ko nepamatytų. Iš pagarbos jai aš išjungiu šviesą minutė iki penktos ryto. Vyresnioji turi šešiasdešimt sekundžių pasižvalgyti po mano kambarį.
Ir Vaineris pademonstravo, kaip jis elgiasi prie lango: sudeda rankas maldai ir linkteli motinai vyresniajai. Ši linkteli jam, persižegnoja, užtraukia užuolaidas ir uždega šviesas. Anot Karlo, toks bendravimas vyksta žiemą, rudenį ir ankstyvą pavasarį, kai penktą ryto tamsu; vasarą, kai jau šviesu, sinchronizuotas šviesos įjungimo ir išjungimo efektas nepastebimas.
Kol kalbėjomės, prasivėrė bažnyčios durys ir į šventorių prigužėjo tėvelių ir mamyčių, vedinų mergaitėmis su vasariškai gėlėtomis suknutėmis. Matyt, čia vyko katechizacija prieš Pirmąją komuniją. Netrukus šventoriuje pasirodė juos išlydinčių vienuolių su gobtuvais pulkelis.
– O kodėl tamsta guliesi paryčiais ir trikdai vienuoles? – paklausė Karlo Adriana. Ji jau tujino jį.
– Kai noriu pasilepinti, miegu net aštuonias valandas, – prisipažino tas. – Tada keliuosi pirmą dienos. O įprastai miegu trumpai, vos šešias valandas, paskui strykt iš lovos lygiai vienuoliktą. Abiem atvejais pusryčiauju antrą dienos, pietauju septintą vakaro, vakarieniauju, kaip ir dera, ne prieš pat miegą, o likus kelioms valandoms iki jo, kokią trečią nakties, juk einu miegoti penktą ryto, kai benediktinėlės keliasi.
– O ką veikiate naktį? Jūs juk kuratorius, ar ne? Ką kuruojate naktį? – vos sulaikydama šypseną mėgino jį iškvosti Adriana.
– Kuratorius, kuratorius... – numykė Karlas, rodydamas kelią. – Šiuo metu dirbu su Dogu Bankovo biografija. Daug niuansų dar nežinau. Šauneger dienoraščiai netvarkingi. Reikia sutikrinti faktus. Dar prisidėjo ir tai, kad Velnių muziejus paprašė restauruoti kelis koliažus.
Kuratorius kiek šlubčiojo, bet pamažu, besišnekučiuodami pasiekėme kelionių agentūrą. Darbuotojos mus pasitiko plačiomis šypsenomis.
– Ponas Vaineri, kaip malonu jus matyti, – neslėpdama asmeninio susižavėjimo pragydo jo amžiaus darbuotoja pusėtinai padoria anglų kalba. – Prašom sėstis. Tai kur keliame sparnus šį kartą? Paryžius ar Sofija?
– Sofija, Sofija. Bet tik todėl, kad Plovdive nėra oro uosto, – atsakė Vaineris prisėsdamas prie staliuko.
Darbuotoja atnešė dar porą kėdžių man su Adriana.
– Tai keliausite trise, šį kartą su palydovais?
– Žinot, mano toks amžius, kad vienam jau nedrąsu keliauti.
– Be abejo, su kompanija smagiau. Tai kokiomis dienomis žiūrėti?
– Kuo greičiau. Gal turite ką nors kitai savaitei?
– Yra skrydžiai į Sofiją per Frankfurtą arba per Varšuvą. Kurį jums pasiūlyti?
– Per Varšuvą, – suskubau atsakyti pirma Karlo. – Frankfurto oro uostas monstriškas. O Varšuvos elegantiškas, salėse Šopeną groja, pianinas stovi, be to, arčiau Vilniaus, – išdėsčiau remdamasis savo doktorantūros kelionių po Europos muziejus patirtimi.
Vaineris neprieštaravo. Jis nieko neturįs prieš Šopeną, tik pridūrė, kad iš Sofijos autobusu turėsime nukakti į Plovdivą. Tai užtruks apie dvi valandas.
Galiausiai suderinome visus persėdimo laikus ir datas, buvo atspausdinti trys bilietai.
– Jūs mokėsite grynais ar kortele? – užklausė darbuotoja artistiškai pakreipusi galvą.
– Kaip visuomet, grynais. Mėgstu tikrus pinigus, originalus, o ne elektroninius skaičiukus, – pareiškė Bankovo kolekcininkas.

Kai išėjome iš agentūros, Karlas mus pakvietė pasivaikščioti Laisvės alėja, Vilniaus gatve nužingsniuoti iki Rotušės aikštės ir ten užsukti į jo mėgstamą „Skliautų“ kavinę. Reikėjo atšvęsti išvykimą.
– Ką aš be jūsų daryčiau! Kaip nuostabu, kad keliausite kartu, – prasitarė Karlas įsitaisydamas už staliuko kavinėje. – Galvoju, kaip jus pristatyti Ivanui Baisiajam, kad jis nedrįstų jums į arbatą pilti nuodų?
Adriana žagtelėjo ir užsidengė burną.
– Pristatysiu jus kaip Lietuvos kultūros ministerijos darbuotojus, atvykusius ištirti, kur dingo penki Bankovo darbai, – nusprendė Karlas ir atsivertė meniu.
Padavėja uždegė žvakutę ir pasiteiravo, ar jau išsirinkome patiekalus.
Karlas pasiūlė išgerti vyno ir nieko nevalgyti, nes šį vakarą Velnių muziejaus kavinėje pagal Šauneger receptus jis gaminsiąs vakarienę pačiam muziejaus direktoriui. Mudu su Adriana esame kviečiami.
Padavėja pranyko, netrukus pasirodė su vynu, atsargiai atkimšo ir leido Karlui paskanauti. Jis linktelėjo, tada paėmė Adrianos ranką ir pabučiavo:
– Jūs nuostabi, madam. Būkite „L’Ane Rouge“ kavinės Izabelė, – pasiūlė. Tada paėmė mano ranką, taip pat pabučiavo ir paprašė: – O tu būk „L’Ane Rouge“ kavinės netikėtas svečias, kuris pelno Izabelės palankumą.
– O koks vaidmuo atiteks tamstai? – paklausiau.
– Aš būsiu Amchielis Goldsteinas. Supirksiu Bankovo darbus ir juos įrėminsiu. Juk vargšas Dogu tam neturėjo pinigų. Gelbėjo auksinė piniginė.
Taip fantazuodami butelį vyno sutvarkėme gana greitai, ir ant staliuko atsirado sąskaita.
Iš jos supratome, kad mums įsiūlė butelį už nepadoriai didelę kainą. Neva retenybė, tik keli tokie buteliai likę Europoje. Padavėja apie tai nė neužsiminė. Gal būtume net kamštį nulaižę... Koks įžūlumas! Veikiausiai jau buvo pasklidęs gandas, jog po Kauno kavines šmirinėja užsienietis menų kuratorius ir taškosi pinigais.
Regis, Karlas irgi suprato, kas čia vyksta, mat mokėdamas už vyną, nors ir atsisakė, kad mudu su Adriana prisidėtume, užriaumojo ant padavėjos:
– Gerbiamoji, jei nori išsaugoti savo užpakalį šiame darbe, vaišink mus dar vienu tokiu buteliu už pusę kainos!
Pasirodo, tai buvo barmenės kaltė. Pirma diena darbe, viskas nauja. Ji bemat atėjo, atsiprašė, kaltai šypsodamasi paaiškino sumaišiusi kainas ir vynų etiketes, esą vis dar skaičiuojanti litais, niekaip nepriprantanti prie eurų. Dar nepažįstanti nuolatinių klientų, o bulgarišką vyną supainiojusi su prancūzišku.
– Ar prie vyno pageidausite užkandžių? – paklausė. – Pavyzdžiui, alyvuogių? Jos, beje, be kauliukų.
– Tik todėl, kad iš jūsų rankų, madam, – atsakiau norėdamas sušvelninti padėtį, bet tai supykdė Karlą. Vis tiek pridūriau: – Beje, už antrą butelį pageidautume atsiskaityti ne grynaisiais, o bučiniais.
Vaineris visai įsiuto:
– Jokių bučinių, nebent gautume dar du tokius butelius: vieną už pusę kainos, o kitą už dyką išsinešimui. Taškas.
Dar du tokius gavome. Apsvaigome. Gurkšnodami tikrai gerą vyną net kalbėtis nebenorėjome, vynas kalbėjo mumyse. Atkreipėme dėmesį, kad į kavinės kiemą užsuko turistai blyškia veido oda, bet rudomis akimis. Kas jie? Čekai? Slovėnai? Slovakai? O gal Šiaurės Transilvanijos vengrai? Ten gyvena apie tris milijonus vengrų, kai kurie žydromis akimis ir pošviesiais plaukais. Gal jie atvyko aplankyti Kauno? Bet argi Šiaurės Transilvanijos vengrų kada nors yra buvę Kaune? Su kiekviena nauja taure klausimai liejosi kaip iš gausybės rago.
Pasirodo, tai buvo latviai. Čia tai bent! Nėra buvę, kad lietuvis latvio neatpažintų! Turbūt todėl, kad blondinės latvaitės atsiliko nuo grupės. Joms pasirodžius, pasigirdo nuostabi latviešu kalba.
Netoliese prisėdo ir suomiškai kalbanti grupė. Užsižiūrėjau į senuką ilga žila barzda, kuriam meniu padėjo perskaityti jį lydinti jauna pora.
Saulė it žibintas pakibo tiesiai mums virš galvų. Niekas jos neužstojo, o staliukų po skėčiu nebeliko. Popietė buvo karšta. Pati saulė mus iš čia vijo. Gal į vėsų „Kipšo“ kavinės rūsį? Juolab kad Karlas buvo šį vakarą pažadėjęs direktoriui iškepti fazaną pagal Šauneger receptą. Kadangi direktorius sakė parūpinsiąs daugiau fazanų, ponas Vaineris vakarienei pakvietė ir mus.
Pakeliui pas velnius, žingsniuodami linksmai, kone su dainomis, prasilenkėm su maža mergaite. Ji energingai valėsi rankas. Garsiai suabejojau, ar jos tėvai žino, kur vaikštinėja jų vaikas.
Vaineris šyptelėjo:
– Jei jau valosi rankas, aišku, kad tėvų atsikratė. Das ist klar.
Sutikome ir šunį. Piktą, apšepusį. Jis kad puolė mus! Nusprendėme, kad šis šėtoniškas šuva yra puikus reiškinio „kaip šauksi, taip ir atsilieps“ pavyzdys. Jei į šunį žvelgi šuniškai, tai šis ir puola. Prancūzijoje, pavyzdžiui, šunys kitokie – mandagūs, nes traktuojami kaip žmonės. Šuo prancūzas supranta, kad žmogus geriausias jo draugas, parūpinantis maisto ir namus.
Panašiai šnekučiuodami pasiekėme Putvinskio gatvę. Labai pagarbiai praėjome pro namą Nr. 64; jame 1930-aisiais buvo įkurta Švedijos ir Suomijos ambasada, o joje dirbo Henris Parlandas.
Ėmiau ir padeklamavau mėgstamiausią Parlando eilėraštį, susijusį su velniava:

Kaip, po velnių,
Susigaudyti,
Kur link eiti –
Svarstant vienaip,
Namo,
Svarstant antraip –
Ne namo!
Ir stovi galop
Žmogus kaip įbestas,
Kol už valkatavimą
Suima policija
(Smagumėlis).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr.10 (spalis)

*

įkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų
dar du stiklai ir jau greičiausiai eisim
pro katedrą ir pilį link žirmūnų
kur kažkada du tūkstančiai trečiaisiais

baigiau mokyklą – vakare prisnigo
puraus ir balto – net sunku kalbėti
bet pasakei – mums nebeliko
jau nieko kito – tik pasimylėti

kol kambariai vis dar neturi durų
ir kol nerūpi vasaros prie jūrų
mes viens kitam tarytum paauglystė

kuri plevena drugeliu į ugnį
tave išgelbės nors kitus sužlugdė
tau supūliuos – kitiems neišsivystė

*

tau supūliuos – kitiems neišsivystė
pasiutęs šuns lojimas kraujo putos
ir pylimo kur lengva pasiklysti
ir vokiečių kad lengva nebebūtų

mėginant įsimint tą giedrą veidą
cukruotas avinėlis – tirpsta žodžiai
kad prie egzamino nevykėlį prileido
dabar gyvenk poetiškai nuobodžiai –

kasdien į darbą tuo pačiu keliu
pro sporto klubą tauro kalneliu
nereikia pavydėti laikinumo

dar posūkis – ir visa pasibaigs
ir jeigu kada nors ko prisireiks –
kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą

*

kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą
kol skonio sluoksnis palengva suyra
kol žiedlapis gėlės – tai vienodumas
kuriuo berniukas verčiamas į vyrą

kai vilnele tau šypsos karalienė
vaikų vaikai dalinasi fontaną
o pažadų seniai atsižadėję
iš naujo sau save užsigyvena

ir plėšo vėliavas ir siuvasi suknias
net jeigu visą laiką tas pačias
undinė patepta grimu jaunystės

ir verda bernardinų katiluos
jaunųjų lūpos kad neišsiduos
net jeigu visa tai – dėl išdavystės

*

net jeigu visa tai – dėl išdavystės
kol kiemo katės vaiko balandžius
netilpdamos į vieną fotoblykstę
čia greit prilis ir dar greičiau nudžius

ir prasiskleis juodais gitarų dėklais
užkimę išsitaršę paaugliai
pigiausio vyno – sudaiginti sėkloms
kurias atmintyje pasodinai

kol įsibrovęs purškiamais ant sienos
prie daugiabučio vienas nebe vienas
dar stoviniuoja bet jau greit išnyks

kaimynas palakstyt išleidęs kalę
pakreipęs galvą šypsosi birželis
kol niekas nestebi tol niekas nesupyks

*

kol niekas nestebi tol niekas nesupyks
viešasis vėl atėmęs tavo rytą
paleidžia vėjais – dieve sutaupyk
ir jeigu ne mane tai bent tą kitą

išblėsusį atokvėpį rudens
apkalus cerkvę amžinais pastoliais
gėlių žiedai numirusius prikels
kol kitą rytą tolstant savanoriais

vis dar vaidensis kūnai bučiniai
kad atsispyriau nors nebūtinai –
galų gale – nei nuopelnų nei pelno

ištrūkęs iš nasrų – vis vien nasruos
kvėpavimo kuris išsisluoksniuos
kavos tirščiu ant akmeninio delno

*

kavos tirščiu ant akmeninio delno
atostogauja senstantys turistai
grupelėmis – minkšti pūkuoti švelnūs
kol įsigauna ten kur neišdrįstų

be bilieto leidimo rankos mosto
naivių pirmokių plazdantis būrelis
atvykusių iš ten kur nusibosta
parvykstančių į ten kur nebegali

ilgiau nei dieną valanda minutę
nebegalvoti netgi nebebūti
šventų jonų pavėsis išsklaidys

didžiosios pohuliankos kartų skonį
kada prigludęs prašosi glamonės
šis oro gūsis – dievo tvarinys

*

šis oro gūsis – dievo tvarinys
du metrai po žeme tvanku ir tiršta
garuoja sapnas – nenusikratys
net angelas mirties kuri nemiršta

tik įsismelkia suvisam yra
kaip fizika ir chemija gyvūnų
kaip žodis žodžiui – vienas ir tas pats
tikėjimas kad kūnas virsta kūnu

kurį pakeitusi artėji prie manęs
aksomui dengiant bokštų langines
ir riteris išsiverčia iš balno

bet tau svarbu toli gražu ne tai
šventa kotryna ir balti drambliai
kai du taškus madam prieš miegą pelno

*

kai du taškus madam prieš miegą pelno
nauji namai – pelėkautai ir pelės
aukštoj žolėj ankstyvas apsidergęs
pavasario naujagimis kūnelis

kiekvieną mūsų kalbina vaitoja
atrodo dar šiek tiek ir nebėra
skubėjimo vienintelė greitoji
paklydusi šopeno kiemuose

vis blaškosi tarytumei saliutai
beždžionių triukšmas vieversėliai liūtai
atvėsęs maistas – nugalėtas skonis

ir vėl iš naujo mokomės meluoti
kad bokšto ir karaliaus rokiruotė –
tai pasekmė tai debesys ne žmonės

*

tai pasekmė tai debesys ne žmonės
nubėgęs tušas kunigaikščių gatvės
nemalonus neieškantis malonės
barzdotas susivėlęs prisidegti

mėgina ir mėgindamas supranta
kad nieko kito jau nebeprašytų
jei tik lietus dabar ištiesęs ranką
pakeltų tuos kur pakeliui parkrito

nelyg save išblyškusį nuo vėjo
nuo tų laikų kai nieko nereikėjo
dabar tik trupiniai dar gelia kojas

pakyla dulkės plunksnomis nusėda
kas buvo tas – seniausiai nebegėda
ne laikrodis – pavasaris sustojęs

*

ne laikrodis – pavasaris sustojęs
ir tarpmiestinis ir pro langą matos
porelė nesuvaldanti glamonės
nors imk ir kurk jų liepsną iš citatos

nors imk ir melsk kad tai nepasibaigtų
pirmoji meilė paskutinis dūris
net jeigu ant pilkų mokyklos laiptų
jie nieko kito savyje neturi

tačiau dėl to visai neišgyvena
kol tu dar kartą imituoji meną
plaktuko smūgis – linkstanti vinis

tau sąmonę beviltiškai sudrumsčia
į vieną lovą gulasi kol kumščiai
paplūsta kruvinais rašmenimis

*

paplūsta kruvinais rašmenimis
dangaus burna prarijus stadioną
ir nuo lietaus išsikreipia ašis
ir nuo ašies atkandam keptą duoną

ir susilieja vaizdas sakiniai
praranda rišlią vientisumo masę –
žinojimas kad jau nebežinai
ieškojimas nors jau nebesurasi

pažįstamų veidų nes nebesi
dailia ranka tapytas vandeny –
aplink tave – tik ramunėlės mirtos

akis užspaudžia – krūpčioju gailiuos
daugiau taip niekada – ir traukiniuos
esu blaivus norėčiau būti girtas

*

esu blaivus norėčiau būti girtas
nuo tavo lūpų temstant prasidėti
o jau tada – į duobkasį atvirtęs
stebėčiau kaip įsisuka ruletė

ir kaista rankos šaukiantis liepsnos
kažką įkvėpus o kažką išpūtus
kol metų laikas šviesai atsparus
ir sniegu tirpsta pilkas daugiabutis

maži narveliai tarp kurių blaškais
klaustukais daug dažniau negu taškais
garuoja arbata – vanduo užvirtas

ligom atslūgsta nerimu tąsa
kad nieko kito be tavęs nėra –
pasiekus dugną lengva atsispirti

*

pasiekus dugną lengva atsispirti
rasų liepsnelės blaškosi retėja
kada gyvybė skleidžiasi o mirtį
fiksuoja užrašai susidėvėję

paminklų šaknys geležinis rūkas
dar vilkšunis risnojantis palaukėj
ir grįžtantys ties posūkiu užtrukę
ir laukiantys kol skiedromis išplaukia

kaskart kitoks prisiminimų svoris
kuriam paklusti niekaip nesinori
sunkus šis rytas bet ir vėl nušvis

nusišypsos ir liuoktelės per kliūtį
ir bus ramu – na bent jau tą truputį
į arklio vidų praveriant duris

*

į arklio vidų praveriant duris
vienatvė tampa aiškiu stebuklu
kurioj trumpi pavėsiai išsiris
įsikalbėjus išrišimą jų

dėl to kas buvo ir dėl to kas bus
kai du sapnai pasidalina naktį
kai lietumi atvirstantis lietus
apsaugo nuo užuominų sudegti

įskėlus ugnį tarp dviejų širdžių
plakimo idiotišku ritmu
kulniukams kaukšint kol valdovų rūmų

portretuose atgyja tvariniai
kuriems nedaugžodžiaudamas sakei
įkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų

*

įkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų
tau supūliuos – kitiems neišsivystė
kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą
net jeigu visa tai – dėl išdavystės

kol niekas nestebi tol niekas nesupyks
kavos tirščiu ant akmeninio delno
šis oro gūsis – dievo tvarinys
kai du taškus madam prieš miegą pelno

tai pasekmė tai debesys ne žmonės
ne laikrodis – pavasaris sustojęs
paplūsta kruvinais rašmenimis

esu blaivus norėčiau būti girtas
pasiekus dugną lengva atsispirti
į arklio vidų praveriant duris

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Novelė

Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti – esu Zylutė.
Vis dėlto susukti lizdą man būtina, iš ko – beveik nesvarbu. Va ir šiandien, įskridusi pro duris į naują butą ir pasidėjusi nešulius suprantu, kad lizdą susisuksiu. Dar nežinau iš ko, nežinau, ar lizdas bus tik mano, bet žinau, kad daugiausia mano. Tik aš žinosiu visas jo kertes, plyšius, vietas, kur lizdas gali prairti, ir pačias stipriausias, kur dėsiu galvą ir ramiai miegosiu.
Išėjusi į balkoną, lizdo antkišenį, apžvelgiu savo teritoriją: priešais, beveik prie pat balkono turėklo, auga medis, senas, apdžiūvęs, bet jo lapai vis tiek išsprogo, žaliuoja. Apačioje matau žolės lopinėlį, tokį apskritimą, ir daug alyvų krūmų, jie žydi – ir visas kiemas kvepia.
Vienas krūmas atrodo pavargęs ir nuleipęs, o kai geriau įsižiūriu, pamatau jame žmogų ir išsigandusi neriu į savo lizdą.

Nudažiau sienas, perstumdžiau baldus, iškroviau savo nešulius ir daiktus sudėjau į lentynas. Dabar galėjau pasakyti, kad dar vienas lizdas susuktas. Virtuvėje ant palangės į tuščią margarino indelį pasėjau baziliką.
Kartais, ypač vakarais, kai jau temsta, o lauke atvėsta, mėgstu atsitūpti ant balkono turėklo ir svarstyti, ar mano oro maišai, tie už skridimą atsakingi antrieji plaučiai, jau pasirengę. Nieko nepajuntu.
Taip vakarais betupėdama ant turėklo įsitikinau, kad nuleipusiame alyvų krūme gyvena žmogus, lyg koks kaimynas. Jis dažnai guli ant žolės, ypač dieną, kai upelyje netoli namo išsiskalbia drabužius ir sudžiausto ant krūmų. Spėliojau, gal jis valkata ar keliautojas, slapčia vis spoksodavau pro virtuvės langą. Porą kartų jis mane pastebėjo, bet aš atšokau nuo lango, o jis apsimetė, kad nemato.
Dabar, man besisupant ant balkono turėklo, jis miega atsukęs nugarą, prisiglaudęs prie alyvų. Bet kai turėklas nuo mano supimosi sugirgžda, jis pradeda muistytis.
– Tu mane pažadinai, – sako.
Aš, toliau sūpuodamasi, gūžteliu pečiais.
– O gal ir tu mane?
Jis užsirūko, dūmus pučia į viršų ir aš užuodžiu jo tabako kvapą.
– Gal paskolintum virvę? – netikėtai paklausia.
– Kokią?
– Tą, kur turi balkone. Skalbiniams džiauti.
Kai sutinku, jis įlipa į mano balkoną ir išsidžiausto skalbinius.
Tyliu, nors galvoju, kad geriau virvę būčiau nukabinusi ir numetusi jam – ten, į jo būstą. Tačiau per vėlu – jis jau mano lizdo antkišeny.

Už virvės nuomą gaunu atlygį – loterijos bilietų. Valkata užkiša juos už balkono durų, kai tik atsineša naują krepšį skalbinių. Iš pradžių tai atrodė juokinga, bet galiausiai pradėjau juos klijuoti ant kambario sienos. Tik bilietų daugėja, o vietos – mažėja.
Mano bazilikas, kurį išnešiau į balkoną, išlindo iš žemės – mažas žalias daigelis. Kartą per dieną laistau jį iš kavos puodelio. Valkata, vėl atsinešęs skalbinių, irgi susidomi mano baziliku. Jam patinka žiūrėti į lapelius, uosti jo aitrų kvapą arba pirštu tikrinti, ar žemė pakankamai minkšta tokiam gležnam augalėliui. Galiausiai jis ima rūpintis mano baziliku: purškia vandenį ant lapelių arba sėdi balkone ir kalbasi su juo lyg su vaiku. Man tai buvo juokinga, kol pastebėjau, kad bazilikas pradėjo augti daug greičiau. Valkata tyliai džiaugiasi, o man neramu: juk bazilikas gyvas, kas bus, kai valkata iškeliaus gyventi po kitais balkonais, kai jam atsibos alyvų krūmas, o aš ir bazilikas liksim vieni. Reikės purkšti vandenį ant jo lapelių, reikės su juo kalbėtis, bet aš nemokėsiu – ir bazilikas nudžius. Augalo vis tiek neišmesiu, greičiau jau tupėsiu ant turėklo ir lauksiu, kol mane už sprando pagriebs didesnis paukštis arba prisipildys oro maišai ir išskrisiu.
Bet oro maišai – lyg prakiurę.

Valkatai iškilo grėsmė maždaug po mėnesio, kai grįžo mano tikrieji kaimynai ir pamatė, kad kažkas įsitaisė pievelėje po krūmu. Jie mėgino išvyti valkatą, skundėsi, kad jis teršia aplinką, nors iš tikrųjų jis kartais nupjaudavo žolę ir apgenėdavo krūmus. Vis dėlto būti čia jis neturėjo teisės ir jam reikėjo arba visai išeiti, arba slapstytis nuo kaimynų. Sukau galvą, kaip galėčiau jam padėti, nors durų į savo namus nenorėjau atidaryti – tai būtų buvę per drąsu. Pasiūliau apsigyventi balkone.
Valkata manė, kad jam to nereikia, kad kaimynai susipras ir liausis jį persekioję, tačiau jie nerimo. Galiausiai jis trumpam įsitaisė mano lizdo antkišenyje. Bent jau sakė, kad trumpam, o aš linksėjau galva, nes ilgam ir negalėjo būti – man pačiai teks keisti lizdą.
Ėjo dienos, valkata atsigabeno čiužinį, kėdę, keletą maišų, puodelį kavai ir didelę kuprinę. Atrodė, lyg gyventume drauge, – jis išnešdavo šiukšles, parnešdavo maisto, pasakodavo, ką matė lauke ir kokį šunį laiko kuris kaimynas. Aš niekad neskrisdavau į lauką, saugojau lizdą, o jis, iššokęs per balkoną, rinkdavo naujienas, kurias vakarais aptardavom. Paskui, prieš man išjungiant lempą, susimojuodavom per stiklą ir užmigdavom. Vis mąstydavau, ar jis kaimynas, ar mes jau gyvenam drauge.

Patikrinau loterijos bilietus – nė vieno laimingo. Kai pasakiau apie tai valkatai, jis palinksėjo galva, šyptelėjęs tarstelėjo, kad kitas galbūt bus laimingas, nors jaučiau jo tylų žinojimą, kodėl jie nelaimingi. O aš liūdėjau, bet ne dėl prizo, kurį galėjome gauti.
Bazilikas augo gerai. Kai abu prie jo stovėdavom ir uostydavom lapelius, jis, rodos, palinkdavo tai į vieną, tai į kitą. Bijojau, kad augalas taip ir įpras – kur palinks, ten ras besirūpinantį. Žinojau – galiausiai jam nebereikės lankstytis, aš viena prie jo prieisiu, bet lapeliai pamažu ims trauktis, nes šiluma sklis tik iš vienos pusės.
– Jonas, – nei iš šio, nei iš to sako valkata mums besėdint ant balkono slenksčio – aš atsisukusi į vidų, jis – į lauką.
– Jonas?
– Bazilikas, – paaiškina man, – baziliko vardas bus Jonas.
Jonas margarino indelyje virpa nuo vėjo, o aš svarstau, ar galėčiau nesutikti.
– Nori kitokio vardo? – paklausia.
Kitokio vardo nenoriu, bet tuoj pat stengiuosi užmiršti, kad mano bazilikui vardą išrinko šitas valkata. Noriu pradėti viską nuo pradžių, kaip tada, kai užbėriau sėklą žeme. Noriu, nes darosi baisu ir suskausta krūtinę, o gal oro maišus.
– Jonas, – patvirtinu; elgiuosi drąsiai: – Mano baziliko vardas bus Jonas.
– Mūsų baziliko, – patikslina.
Valkata apkabina mane per pečius. Pūstelėjus vėjui Jono lapeliai suvirpa.

Balkono turėklas vis labiau klibėjo, nežinojau, ar tai gerai, ar blogai. Jei mano oro maišai prisipildytų ir jau galėčiau skristi, gal tai būtų pavojinga, galbūt kojytėmis atsispyrus nuo turėklo jis išlūžtų ir skrydis prasidėtų nesklandžiai. Tačiau oro maišai neveikė: jie prisipildydavo oro, bet ne tiek, kad pakilčiau.
Mano valkata rinko centus. Dažnai dieną išeidavo ir grįždavo su per pusę nupjautu limonado buteliu, pilnu centų. Jis ruošėsi kelionei.
Valkata, žinoma, nepamiršo baziliko. Kaip visada apipurkšdavo lapelius, vakarais mane apkabindavo ir mes sėdėdavom balkone po mano ir jo skalbiniais žiūrėdami į tą gležną žaliuojantį augalėlį.
– Ar žinojai, kad zylutės turi blusų? – neiškentusi paklausiau.
– Tikrai?
– Taip, dėl to ir keičiam lizdus, – gūžtelėjau pečiais.
– Valkatos retai apsaugo nuo blusų, – šyptelėjo.
Nieko neatsakiau. Lauke kilo vėjas ir tvenkėsi lietus. Dvejojau – gal valkatą reikėtų paslėpti po savo stogu ir antklode, bet nepakviečiau, o ir jis nesiveržė. Tik, įdavęs Joną, liepė neštis į vidų.
Jonas užaugo, tapo tvirtu baziliku dideliais lapais ir storu stiebu. Lapelius galėjai skabyti ir jie labai greitai ataugdavo.
Ryte pabudusi dažnai matydavau balutes nuo valkatos pėdų, vedančias iš vonios į balkoną, vėliau ant jų atsirasdavo ir manosios. Kartais valgydavom dviese, atsidarę balkoną, – jis lauke, aš viduje.
Dar jis mėgo kedenti man plunksnas ir ištepti jas aliejum, kad blizgėtų. Kartais patikrindavo, ar neatsirado blusų, kurių taip bijojau. O aš patikrindavau jo galvą, šukuodavau pusilgius plaukus, kartais apkirpdavau, dar lopydavau kelnes.
Ir kai ateidavo vakaras, mes susirangydavom po antklode, net tada, kai nelydavo ir nepūsdavo šaltas vėjas, nes atskirai jau buvo per šalta.
Taip kartą begulint valkatai ant nosies užkrito nuo sienos atlipęs loterijos bilietas. Aš juokiausi, nes lapelio kampas jam įbrėžė nosį, o valkata paėmė jį ir pavartė. Šypsodamas ėmė pasakoti, kokį lizdą galėčiau susukti, jei laimėtume loterijoje. Įtikinėjo, kad tokiam lizde niekada nesiveis blusos, ir jame išgyvenčiau daug žiemų. Arba dar geriau – panorėjusi išskristi, galėčiau pasikeisti balkono turėklą, nes naudotis tokiu surūdijusiu pavojinga. Jis nenori, kad aš susižaločiau.
Padėjusi galvą ant valkatos krūtinės tyliai paklausiu, ką veiktų jis.
– Australija, – greitai atsako vyniodamas bilietą aplink pirštą, – ten visada šilta, mažai lyja ir nereikia pastogės.
– Nes po pastogėm kaupiasi blusos?
Jis neatsako, turbūt užmiega.

Nebeatpažįstu savo lizdo. Tapetai nauji – rožiniai loterijos bilietai su skaičiukais. Visi iki vieno nelaimingi. Dažnai atklijuoju kokį kampą ir tikrinu, ar ten nesirenka įnamiai. O valkata tik perka maistą ir išneša šiukšles. Kai vakarais sėdim ant balkono slenksčio, jis rūkydamas žvelgia į tolį, ir aš spėlioju, ar valkata jau nori keliauti: vis tikrinu balkono kertes ir apžiūriu, ar kuprinė sukrauta, ar ne. Kuprinė visad pustuštė, bet žinau, kad jei jis iškeliaus, aš net nepastebėsiu: tyliai susirinks daiktus ir prieš dingdamas greičiausiai priklijuos dar vieną bilietą man ant sienos.
Galbūt tada jis būtų laimingas.
– Ko liūdi? – klausia.

Atėjo žiema, reikėjo užkamšyti langus. Zylutė puolė prie tų plyšių pirmoji, mat žinojo, kad žiemą parazitai ieško šiltesnės vietelės. Valkata, žinoma, irgi padėjo. Padėjo neprašomas, nė pusės žodžio neištaręs. Baziliką pastatė ant palangės, kad stebėtų juos besidarbuojančius.
Jonas matė, kaip Zylutė suvirpa užėjus didesniam vėjo gūsiui. Ir matė valkatą vis dar prasagstytais marškiniais, lyg jis būtų pasirengęs bet kada atsigulti ant žolės po balkonu. Tik žolės nebebuvo, viską užklojo sniegas.
– Tu nesi zylutė, – galiausiai pasakė valkata, kai jie užkamšė visus langus.
Jai atrodė, kad trūksta oro.
– Nesu?
– Nesi.
Zylutė tikrai buvo žmogus, o Jonas – bazilikas. Tik valkata buvo tikras valkata, žmogus be namų, trumpam priglaustas kito žmogaus.
– Ar tau šalta? – paklausė ji.
– Ne, juk sutvarkėm langus.
– Aš bijau žiemos, – pasakė ji, – žiemą iškeliauja tie, kam reikia šilumos.

Kartą valkata ją užtiko vėl besisupančią ant balkono turėklo. Atrodė, lyg ji norėtų skristi, o jis net nebando sulaikyti.
– Ką darai?
– Ruošiuosi skristi.
Jis juokėsi. Juokėsi, nes Zylutė iš tiesų neturėjo sparnų, tik rankas, kuriomis glostydavo tai jį, tai baziliką. Zylutė neturėjo ir mažų kojyčių, tik tvirtas žmogaus pėdas. Neturėjo plunksnų, tik baltą odą. Ir jai buvo gėda, kad jis tai mato.
– O tu?
– Iškeliauju, – juokėsi jis.
Bet Zylutė nesijuokė, ji nenorėjo tikėti, kad valkata iš tiesų valkata. Besisupdama ant turėklo ji vis spėliojo, kada išsipūs jo pustuštė kuprinė. Tada ji turės apsimesti, kad ir ji nori išskristi. Ir dėl to jai buvo gėda lygiai taip pat, kaip ir dėl to, kad neturi sparnų ir plunksnų.
Kiek padvejojęs, vakare valkata Zylutei padavė loterijos bilietą. Įspėjo, kad tai paskutinis. Zylutė slapčia jį patikrino ir nustebo – bilietas buvo laimingas. Prilipino jį prie sienos ir ilgai tylėjo.
Daugiau niekad nėjo į balkoną, gal dėl to, kad balkono turėklas jau buvo nukritęs – neatlaikė žiemos. Bet žiemą ištvėrė bazilikas, valkata ir Zylutė. Ir jiems bežiūrint į ant sienos priklijuotą laimingąjį bilietą, už kurį jie neatsiėmė prizo, kažkuris paklausė:
– Ar patikrinai?
Niekas neatsakė.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų. Jis studijavo kalbas Harvardo universitete ir dailę Paryžiuje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare sanitarinio korpuso savanoriu, išleido penkis poezijos rinkinius ir dvi rinktines. 1931 m. lankėsi Sovietų Sąjungoje ir nuo tada tapęs ultra dešiniuoju po poros metų išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Eimi“.
E. E. Cummingso poezija novatoriška, kupina žaismo, humoro, sintaksės keistenybių, tipografinės grafikos (o, jei jis būtų turėjęs dar ir kompiuterį!), tačiau nestokojanti ontologinio jautrumo ir net, sakyčiau, savito romantiško jausmingumo. Jo žygiai už norminės kalbos ribų stebėtinai dera su sintakse bei grafika ir bendrai su jomis kuria prasmę. Kaip liudija keli išlikę jo vaikystės eilėraščiai, tam tikra sintaksinė „disleksija“ jam buvo įgimta, tačiau poetas sugebėjo ją paversti meniniu principu.
Pirmąją šio poeto eilėraščių vertimų publikaciją paskelbiau 1985 06 14 „Literatūroje ir mene“, tačiau išvertęs buvau kur kas daugiau. Dabar peržiūrėjęs anuos vertimus siūlau skaitytojams dar pluoštelį šio puikaus poeto kūrybos.

VERTĖJAS

Iš anglų k. vertė KORNELIJUS PLATELIS

*
Pavasaris tartum galbūt ranka
(kuri lenda atsargiai
iš Niekur)dėliojanti
vitriną,į kurią žmonės žiūri(ir kol
žmonės spokso
pakeičianti rūpestingai
nepastebėta pažįstamų ir
nepažįstamų daiktų išsidėstymą)ir

rūpestingai pakeičianti viską
pavasaris tartum galbūt
Ranka vitrinoje
(rūpestingai stumdanti ten
ir atgal Naujus ir
Senus daiktus, kol
žmonės stebi įdėmiai
pakeičianti gal
čia dalelę gėlės, ten colį
oro pridedanti)ir

nieko nelaužanti.

*
tarkim
Gyvenimas – senis su gėlėmis ant galvos.

jauna mirtis sėdi kavinėj
šypsodama, laiko pinigą tarp
smiliaus ir nykščio

(sakau „ar ji pirks gėlių“ tau
ir „Mirtis – jaunas gyvenimas
su veliūrinėm kelnėm
svirduliuoja, augina barzdą“ sakau

tau, kuri tyli. – „Ar matai
gyvenimą? Jis čia ir tenai,
arba anas ar šis
arba niekas ar senis 3 trečdaliais
miegantis ant savo galvos
gėlių, nuolat šaukiantis
niekam kažką apie les
roses les bluets*
                       taip,
                                ar Ji pirks?
Les belles bottes** – ak, paklausyk
‚ pas chères*** “)
ir mano meilė iš lėto atsakė atrodo. Bet aš
atrodo dar čia kažką matau
tai dama, kurios vardas Poto
ji sėdi šalia jaunos mirties, ji liekna;
mėgsta gėles.

*
liūdesį šitą

tol senis gros
savo ryla
kol tau išsprūs

„aš noriu burto“

.Ir tada jis sustoja ir ploną
(šypsodamas) pakelia bur
tų lazdelę ir bar
b,e,n,a

į purviną dėžę:iš ten vaiduokliškas

skystaskaipvėjas glebuskaiplietus
balsas-ne-balsas
kadužraudos

„grieb?ti“

– tada iš(Lė
To)lenda(ir tu
ant lazdelės)toks le
lijų sniego baltu

mo daugiauneiAsmuo;kurs

(erdve nujojęs
iki mažiuko
laimės stalčiuko)kert

A savo kvailusnapu

lemtingai blukų(rausvą o gal
ir gelsvą)menką lapu
ką popieriaus – ir staiga,
kol nusilenkdamas p. Kakadu

prasmę parduoda žvaigždžių

14-ta gatvė iš(nes ašaros mano
pilnos akių)nyksta.          Nes
tik patys tikriausi daiktai

būna tikri nes negali būti tikri

jei esama kokių rojų mano mama (savo pačios dėka) pateks
į vieną jų. Tai nebus našlaičių rojus nei
gležnų pakalnučių rojus o pats
nuostabiausias tamsiai raudonų rožių rojus

mano tėvas (gilus kaip rožė
aukštas kaip rožė)

stovės šalia

(virš jos linguodamas
tyliai)
jo akys kurios iš tikrųjų žiedlapiai regi

nieką poeto veidu kuris iš tikrųjų
gėlė o ne veidas su
rankom
kurs šnabžda
Štai mylimoji mano

                        (staiga saulėkaitoje

jis nusilenks,

ir visas sodas tada nusilenks)

*
tai ne žmogus, jei žmonės bus dievais, o šie turės
būti žmonėm, nors kartais tapti žmonės tegalės
(tokie kaip mes, nes jie nelaimes savo kenčia ;
o, džiaugsmas jų daugiau nei džiaugsmas, toks nedažnas)
šėtonais, jei šėtonai kalba tiesą ; jeigu angelai

dosnia šviesa liepsnoja ištisai,
jis angelas ; ar (nes veikiau atstums pasaulį visą
negu paniekins amžinąją lemtį) gyvulys,
bailys, svajotojas, kvailys ir išdavikas –

poetas buvo toks yra ir toks turbūt išliks

jis pačią siaubo gelmę pereis kad apgintų
gyvybe savo saulės spindulių pilis :
jis nemirtingas džiungles nevilties iškirs
kad jaustų kalno širdį plakančią delne

*
nežinojimas visas rogutėmis į žinojimą skrieja
ir vėl klampoja į nežinojimo kalną : nors ta
žiema netvers amžinai, nes sniegas minkštėja
ir tirpsta;ir jeigu pavasaris žaismą šį sugadins, kas tada ?

visa istorija – vienas ar trys kokie sportai žiemos :
net jeigu būtų penki, vis tiek sakyčiau – visa
istorija per maža, net man neužtenka jos ;
o mums abiem ji tai jau visai per maža.

Nerk (spiegdamas bendrą mitą) į savo kapą
kad gamą išspaustum iki šaižumo dėl kiekvienos
meidžės ar meiblės diko ar deivio be kvapo
rytojus – tai nuolatinis adresas mūsų, jei sužinos

jie, vargu ar suras mus (o jeigu suras,
išsprūsime į dabar : į dar vėlesnius laikus

*
su mylimuoju stok šios žemės pakrašty –

ir kol(didžiulė ji ir dar didesnė nei didžiulė ši
bekraštė)klausiančioji jūra plakasi į žalią sniegą

sakykim negalėjome mylėti mes,brangioji;bet pažvelk

į mudu kaip nei gyvus anei mirusius į tas
(ar tūkstančius širdžių kurios tiktai sapnuoja

ar milijonus protų kurie miega judesy)
smiltis akląsias ant negailestingai maloningo

laiko laiko laiko laiko laiko

– kokie laimingi esam aš ir tu,kurių namai
nelaikiškumas:mes,žemyn keliavę
nuo amžino dabar kalnų kvapniųjų ir

misterijoj gimimo ir mirties išdaigas
krėtę dieną(o gal dar trumpiau)

*
kai teisės šliaužot angys reikalaus
o saulė dėl algos streikuoti bausis
kai rožėm rūpinsis spygliai – dangaus
vaivorykštės bus nuo senatvės draustos

kai strazdas suokti negalės miškuos
jei nepatiks jo čiulbesys pelėdoms
– kai jūros pagal brėžinius banguos
nes jas kitaip grasins sukaustyt ledas

kai girioj beržo ąžuolas prašys
leidimo megzt giles – kalnams gyventi
neduos dėl aukščio slėniai – kai išdrįs
apšaukt balandį kovas diversantu

tada (tikėsime neįtikėtinai
negyvuliška žmonija) tiktai

*
dėkoju Tau Dieve už šitą tviskančią
dieną:žaliai šokinėjančias medžių dvasias
už žydrą dangaus svajonę;už viską
kas tikra yra kas beribė už taip yra kas

(aš miręs buvau bet vėl prisikėliau šiandieną,
tai saulės gimimo diena;tai gimta
dienis mano sparnuotos gyvybės:dar vieno
beribio pasaulio atsiradimo data)

kaip skonio jutimas lytėjimas matymas
klausa ir uoslė kad gali iškilti kartu
iš nieko gelmių – taip mano būtis yra būtinas
neįsivaizduojamas ir abejojamas Tu?

(dabar ausys mano ausų pabudo ir
dabar akys mano akių atsiveria)

*
aš esu maža bažnytėlė (o ne didelė katedra)
toli nuo skubančių miestų skurdo ir prabangos
– todėl nesigraužiu kai dienos trumpėdamos tampa

trumpiausios,
neliūdžiu kai saulė ir lietūs balandį sutveria mums

mano gyvenimas tai pjovėjo sėjėjo gyvenimas ;
mano maldos tai maldos sunkiai triūsiančių žemės
(jų atradimai ir netektys juokas ir verksmas) vaikų
kurių liūdesiai ir linksmybės tai sielvartas mano ir

džiaugsmas

aplink mane banguoja stebuklas nepertraukiamo
gimimo, šlovės, mirties ir prisikėlimo : virš mano
esybės miegančios plaukia liepsnojantys simboliai
vilties, o bundu į kantrybę viršukalnių tobulą

aš esu maža bažnytėlė (toli nuo paklaikusio
pasaulio su jo džiugesiu ir kančiomis) santarvėj su gamta
– nesigraužiu kai naktys ilgėdamos tampa ilgiausios
neliūdžiu kai tyla dainuoti ima pati

žiemą pavasariu, pakeliu menką špilį
į gailestingąjį Tą Kurio tik dabar yra amžinas :
tiesiai stovėdamas Jo buvimo tiesoj nemirtingoj
(nuolankiai šviesą Jo sveikinu ir išdidžiai Jo tamsą)

*
brangioji!nes dainuoti mano kraujas gali
ir šokt(ir iš kiekvieno net mažiausio tavo
padaro kokį nori daugį nuostabų dabar
ir čia)tebus piktoji baimė šeimininkė
visų nėra kurie pavasariauja
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
žemyn garmės jie pro nėrų nėra

žiūriu į spoksau verčia abejonė
tikiu į kaip o džiaugsmą į kodėl
žengiu alsuoju į bandau šlubuoju
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
dar milijardu tūkstančių daugiau
šviesių pasaulių vien abejones
tepasikloję meilėje paskęs

kariaunos(neapykanta pati ir ne
mažiau niekšybės dar)kariaunos gali
didingai amžiais grumtis tarp savęs
ir niekas čia(išskyrus nieką)nelaimės
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
bent pusei šio kada,kas būna toks
gajus kaip niekad,kai į taip jis šoks

bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
(ši tobula viltis tegali jausti
tik neviltį ir kerta iš peties
vešlius minties miškus ir sielos kalnus)
prie pat aukščiausio,žudo mirtinai
kurs mirtį.      Kalvos su upokšniais šoka : o
jų medžiai virsta iš kamienų ir šakų;

-------------------------

* rožės rugiagėlės (pranc.).

** Gražios puokštės (pranc.).

*** nebrangios (pranc.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Danilas Kišas (Данило Киш, 1935, Subotica, Serbija – 1989, Paryžius, Prancūzija) – vienas iškiliausių XX a. serbų rašytojų ir labiausiai verstų Serbijos autorių į užsienio kalbas (lietuviškai galime perskaityti jo novelių). Už literatūrinius veikalus apdovanotas daugeliu tuometinės Jugoslavijos (tarp jų Ivo Andričiaus), ir užsienio šalių literatūrinių premijų: Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos (Bruno Schulz Prize) ir kt. Romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“ parašytas 1976 m., jį sudaro septynios iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusios istorijos; montažo principu pasakojami audringi XX a. pirmosios pusės Rytų Europos įvykiai (politinės apgaulės, išdavystės, žudynės). Romane veikia ir prasimanytos, ir tikros istorinės asmenybės, poetiškumas susipina su esė pradmenimis, groteskas susimaišo su parabole, pasakojimus persunkia tirštas simboliškumas, santūrus, lakoniškas naratyvas, magiškojo realizmo dvasia.
Romanas išverstas į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų. „Boriso Davidovičiaus kapą“ šiemet išleis leidykla „Kitos knygos“.

VERTĖJA

Romano fragmentas

Iš serbų k. vertė LAIMA MASYTĖ

Paršavedė, suryjanti savo vadą

Borislavui Pekičiui

Amžinybės žemė

Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda kaip ir bet kuri žemiška tragedija – nuo gimimo. Apgailėtina pozityvistinė aplinkos ir rasės formulė žmonėms gali būti pritaikyta tiek, kiek ir flamandų tapybai. Taigi pirmas šios dramos veiksmas prasideda Airijoje, „atokiausioje Tulėje, žemėje, plytinčioje anapus žinojimo“, kaip ją vadina vienas iš Dedalo antrininkų; Airijoje, „liūdesio, bado, nevilties ir prievartos žemėje“, kaip ją vadina kitas tyrinėtojas, mažiau linkęs į mitiškumą, labiau – į niūrią žemišką prozą. Bet, regis, ir ano lyrinė meistrystė nedera prie kraštovaizdžio rūstumo: „Tai aukščiausios saulėlydžio kopėčios, Airija yra paskutinė žemė, galinti stebėti, kaip gęsta diena. Naktis jau gaubia Europą, o įžambi saulė dar purpuru vyniojasi aplink fjordus ir siekia labiausiai į vakarus nutolusias dykras. Bet lai susistumia juodi debesys, lai nugarma žvaigždė, ir sala kaip legendoje vėl taps tuo tolimu miglų ir prieblandos apgobtu kraštu, kuris jūreiviams daugelį metų žymėjo pažįstamo pasaulio ribą. O anoje pusėje žioji pralauža; niauri jūra, į kurią kadaise mirusieji pylė amžinybės žemę. Juodos jų valtys, pririštos keistai pavadintų nerijų pakrantėse, byloja apie laikus, kai kelionės būdavusios kažkuo metafiziškos: kvietusios svajoti neieškant krantų, negrįžtant atgal.“

Ekscentrikai

Dublinas yra priglobęs garsiausią visokio plauko ekscentrikų žvėryną visame Vakarų pasaulyje: tauriai nusivylę, agresyvūs bohemos atstovai, profesoriai, vilkintys redingotus, niekam nereikalingos prostitutės, iškilūs girtuokliai, apšepę pranašai, fanatiški revoliucionieriai, ligūsti nacionalistai, pasiutę anarchistai, išsipusčiusios našlės su šukomis ir žibučiais, apsimuturiavę kunigai – visą mielą dienelę ši karnavalinė kohorta maršuoja šen ir ten palei Lifį. Jei patikimų liudijimų neturime, tai Burnikelio tapytas Dublino peizažas leidžia bent nujausti, kokią patirtį Guldas Verskoilas neišvengiamai išsiveš iš salos, patirtį, kuri įsismelkia į sielą lyg iš netoli uosto stūksančio konservų fabriko sklindantis atgrasus žuvies miltų dvokulys, kaitrią vasaros popietę įsiskverbiantis į plaučius.
Pasidavę ūmiai anticipacijai, šią karnavalinę kohortą linkstame regėti ir kaip paskutinį vaizdą iš akimis permestų paveikslų, tą vaizdą išvys mūsų herojus: taurių Airijos ekscentrikų (kuriems tam tikra prasme ir pats priklausė) žvėryną, kaip Lifio krantine ši kirbinė leidžiasi į laivų švartavimosi vietą ir ten pranyksta lyg pragare.

Juoda pelkė

Guldas Verskoilas gimė viename iš tokių prie uosto įsikūrusių priemiesčių, kur klausydavosi laivų ūksmo, to rėžiančio garso, jaunai teisuoliškai širdžiai atskleidžiančio, kad už Dubh-Linno ribų, už tos juodos pelkės, kurioje dvokas ir neteisybė slegia nuožmiau nei kitur, egzistuoja kiti pasauliai, kitos tautos. Matant tėvą, kuris nuo paperkamo muitininko pakilo iki dar skurdesnio (moraline prasme) biurokrato, nuo aistringo Parnelo šalininko – iki pataikūno ir puritono, Guldo Verskoilo širdyje gimė pasibodėjimas tėvyne, pasibodėjimas, kuris iš tiesų tėra viena iš iškreiptos ir mazochistinės meilės tėvynei išraiškų: „Įskilęs samdinės mergos veidrodėlis, paršavedė, suryjanti savo vadą“, – tokią niaurią mintį, apibūdinančią veikiau Airiją, o ne gimdytojus, užrašo devyniolikmetis Verskoilas.
Išvargintas tuščių plepalų slogiose aludėse, kur rezgami netikri sąmokslai, kur netikri dvasininkai, poetai ir išdavikai kurpia pasikėsinimų planus, Guldas Verskoilas užrašų knygutėje užrašo sakinį, ištartą aukšto trumparegio studento, nė neįtariančio, jog šie žodžiai pritrauks tragiškas pasekmes: „Tas, kuriam dar liko bent kruopelė savigarbos, negali pasilikti Airijoje, jis bėga iš šalies, gavusios kažin kokio įniršusio Jupiterio smūgį kumščiu.“
Šie žodžiai užrašyti 1935 metų gegužės 19 dieną.
Tų pačių metų rugpjūtį Guldas Verskoilas įsilaipina į prekybinį laivą „Ringsend“, plaukiantį į Maroką. Tris dienas prastovėjęs Marselyje, laivas išplaukia be vieno įgulos nario, tiksliau sakant, be Verskoilo, radijo telegrafininko vietą užima naujokas. 1936-ųjų vasarį Guldą Verskoilą užtinkame netoli Gvadalacharos, Penkioliktojoje jungtinėje anglų ir amerikiečių brigadoje, pavadintoje legendinio Linkolno vardu. Verskoilui dvidešimt aštuoneri.

Išblukusios fotografijos

Čia netikėtai atsiranda rimtų abejonių dėl dokumentų, nes jie atrodo kaip palimpsestas, patikimumo. Guldo Verskoilo gyvenimas neaiškiai susipina su jaunos ispanų respublikos gyvavimu ir žlugimu. Turime tik dvi nuotraukas: viena su nežinomu kovotoju prie kažkokios šventyklos griuvėsių. Kitoje pusėje Verskoilo ranka užrašyta: „Alcásar. ¡Viva la Republica!“ Aukštą jo kaktą ligi pusės dengia beretė, lūpose šmėžuoja šypsnys, kuriame (šiandienos požiūriu) įmanu išskaityti nugalėtojo triumfą ir pralaimėjusiųjų kartėlį: prieštaringus atšvaitus, lyg raukšlę ant kaktos brėžiančius nepermaldaujamos mirties šešėlį. Grupinė nuotrauka, data: 1936 metų lapkričio 5 diena. Nuotrauka labai blanki. Verskoilas – antroje eilėje, vis dar užsimaukšlinęs šonan pakreiptą beretę. Priešais išsirikiavusį būrį driekiasi kažkoks sukastas laukas, nesunku būtų patikėti, kad atsidūrėme kapinėse. Gal tai garbės sargyba, iššovusi salvę į dangų ar į gyvą mėsą? Guldo Verskoilo veidas rūpestingai slepia šią paslaptį. Viršum išsirikiavusių karių, žydruose dangaus toliuose, sklendžia aeroplanas, jis primena Nukryžiuotąjį.

Atsargūs spėliojimai

Regiu, kaip Verskoilas traukiasi iš Malagos, pėsčias, užsivilkęs odinį paltą, nuplėštą nuo negyvo falangisto (po paltu boluoja tik nuogas liesas kūnas ir sidabrinis kryžius ant odinės virvutės); regiu, kaip jis puola ant durtuvų, nešamas savo paties riksmo lyg angelo naikintojo sparnų; regiu, kaip perrėkia anarchistus, kurie savo juodą vėliavą iškėlė virš plikų Gvadalacharos skardžių ir yra pasiryžę mirti pakylėta ir beprasme mirtimi; regiu, kaip kažkur po vaiskiu dangumi greta kokių nors kapinių Bilbao prieigose jis klausosi paskaitų, per kurias, kaip ir randantis pasauliui, perskiriami mirtis ir gyvenimas, dangus ir žemė, laisvė ir tironija; regiu, kaip netekęs jėgų paleidžia visą šovinių apkabą į orą, taikydamas į lėktuvus, o kitą mirksnį jau krenta, liežiamas liepsnų, užpiltas žemėmis ir šrapneliu; regiu, kaip purto negyvą studento Armano Žofrua, mirusio jam ant rankų kažkur netoli Santandero, kūną; regiu, kaip guli su purvinu tvarsčiu ant galvos improvizuotoje ligoninėje netoli Chichono, klausydamasis sužeistųjų dejonių, tarp kurių pasigirsta kreipimasis į Dievą airiškai; regiu, kaip šnekasi su jauna medicinos sesele, kaip ši migdo jį lyg vaiką, niūniuodama lopšinę jam nepažįstama kalba, kaip, pusiau snausdamas, apkvaišintas morfijaus, dar įžiūri tą seselę, besiropščiančią į lovą pas kažkokį lenką amputuota koja, ir lyg košmare išgirsta liguistą geismingą šnopavimą; regiu, kaip kažkur Katalonijoje jis sėdi suimprovizuotame bataliono štabe prie Morzės aparato ir desperatiškai siunčia pagalbos signalą, o kapinėse greta radijas transliuoja giedrias ir savižudiškas anarchistų dainas; regiu, kaip jį kamuoja konjunktyvitas ir viduriavimas; regiu ir tai, kaip, išsirengęs iki juosmens, jis skutasi prie šulinio su užnuodytu vandeniu.

Antraktas

1937 metų gegužės pabaigoje kažkuriame Barselonos priemiestyje Verskoilas prašosi priimamas pas bataliono vadą. Bataliono vadas, kuriam ką tik sukako keturiasdešimt, panašus į gerai išsilaikiusį senį. Palinkęs prie rašomojo stalo, jis deda savo parašą ant mirties nuosprendžių. Jo padėjėjas, iki smakro užsisagstęs, su blizgančiais auliniais, stovi greta ir kiekvieną parašą nudžiovina spaustuku. Kambaryje trošku. Vadas šluostosi veidą batisto skarute. Tolumoje drioksi ritmiški didelio kalibro granatų sprogimai. Vadas mosteli Verskoilui, kad šis kalbėtų. „Šifruoti pranešimai patenka į priešų rankas“, – taria Verskoilas. „Į kieno?“ – perklausia bataliono vadas kiek abejingai. Airis sudvejoja, įtariai pašnairuoja į vado padėjėją. Tada vadas prabyla Verdeno šnekta: „Pasakyk, sūnau, į kieno rankas?“ Minutėlę airis tyli, paskui prisilenkia prie vado ausies ir kažką sušnabžda. Šis atsikelia, prieina prie Verskoilo ir palydi jį iki durų tapšnodamas per petį, šitaip tapšnojama šauktiniams ir fanatikams. Tai viskas.
<...>

Mechaniniai liūtai

Hommage à André Gide

Kitas

Apie kitą svarbų šios istorijos veikėją, A. L. Čeliustnikovą, patikimiau žinome tik tai, kad jis buvo maždaug keturiasdešimties metų, aukšto ūgio, gunktelėjęs, šviesiaplaukis, pliauškus, pagyrūnas ir mergišius, ir dar visai neseniai dirbo redaktoriumi ukrainiečių laikraštyje „Naujoji aušra“. Šauniai lošė pokerį ir dvidešimt vieną, mokėjo armonika groti polkas ir čiastuškas. Kiti liudijimai apie jį nepaprastai prieštaringi, gal todėl ir nesvarbūs. Bet vis tiek juos pateikiu, nors kai kurie iš jų kelia pagrįstų abejonių: kad per Ispanijos pilietinį karą Čeliustnikovo būta komisaro ir jis išgarsėjęs raitelių pulke kariaudamas prie Barselonos; kad vieną naktį, karščiuodamas nuo maliarijos, permiegojęs su dviem sanitarėmis; kad kažkokį airį, apkaltintą sabotažu, apgaule įviliojęs į krovininį sovietų laivą „Ordžonikidzė“, pasakęs, neva laive reikia pataisyti sugedusį radijo imtuvą; kad (be kita ko) asmeniškai pažinojęs Ordžonikidzę; kad trejus metus buvęs vieno labai žinomo asmens žmonos meilužiu (ir kad kaip tik per tai atsidūręs lageryje); kad Voronežo mėgėjų teatre pastatytame Ostrovskio „Miške“ vaidinęs Arkadijų.
Išvardyti liudijimai, ypač paskutinysis, atsiduoda tam tikra abejone ir netikrumu, o ir vienas paties Čeliustnikovo pasakojimų, susijęs su Erijo, iš pirmo žvilgsnio atrodytų vaizduotės pagimdytas, bet jį verta paminėti. Darau tai čia, nes šio pasakojimo tikrumu sunku suabejoti; visa byloja apie tai, jog kai kurios Čeliustnikovo papasakotos istorijos, nors ir neįtikėtinos, vis dėlto remiasi realiais įvykiais. O patikimiausiu įrodymu mums gali pasitarnauti faktas, kad netrukus pateiksimą pasakojimą tam tikra prasme patvirtino ir pats Eduaras Erijo, šviesus protas (une intelligence rayonnante), kaip teisingai jį apibūdino Daladjė. Tad apie tą kitados įvykusį Čeliustnikovo ir Erijo susitikimą papasakosiu kaip gebu ir moku, išsilaisvinęs iš pasakojimą apsunkinančių dokumentų košmaro, o įtarų ir smalsų skaitytoją nukreipsiu į minėtąją bibliografiją, kur šis ras reikiamų įrodymų. (Gal būtų buvę protingiau imtis kitokios pasakojimo formos: esė arba studijos, kur būčiau galėjęs įprastu būdu suguldyti visus tuos dokumentus. Tačiau stabdo du dalykai: nepridera gyvus, žodinius patikimų žmonių liudijimus pateikti kaip dokumentacijos, antra, neįstengiau atsisakyti malonumo papasakoti istoriją, kuri rašytoją priverčia klaidingai įsivaizduoti, kad jis kuria pasaulį ir, kaip sakoma, keičia jį.)

Telefonas ir revolveris

Tą žvarbią tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtųjų naktį Čeliustnikovas, vietinio laikraščio už kultūrą ir kovą prieš religiją atsakingas bendradarbis užsienyje, nuogas miegojo plačioje aristokratiškoje lovoje šiltame kambaryje ketvirtame aukšte Jegorovkos gatvėje. Jo prašmatnūs aviečių spalvos auliniai stovėjo tvarkingai atremti į lovą, o drabužiai ir baltiniai mėtėsi išsvaidyti po visą kambarį (ūmai apėmusios aistros ženklas) pramaišiui su šilkiniais moteriškais apatiniais. Kambaryje buvo justi šiltas prakaito, degtinės ir vandens iš kolonėlės kvapas.
Čeliustnikovas sapnavo (jei patikėsime jo žodžiais), kad turi išeiti į sceną ir kažką suvaidinti, greičiausiai Arkadijų iš „Miško“, bet niekaip neranda kostiumo. Pakraupęs (sapne) Čeliustnikovas girdi, kaip skamba varpelis, kviečiantis jį į sceną, bet jis stovi it įbestas, tiesą sakant, sėdi, iš nuogių nuogas ir plaukuotas, ir neįstengia pakrutinti nei kojų, nei rankų. Netikėtai, lyg visa tai vyktų scenoje, uždanga atidengiama, pro žėrinčią šoninių reflektorių, kurie jį nušviečia ir laiko prikaustę kryžminiais spinduliais, šviesą įmato žiūrovus, aukštai balkone ir apačioje parteryje, o virš jų galvų – violetinė aureolė. Pirmoje eilėje, dingojasi Čeliustnikovui, jis atpažįsta rajono komiteto narius ir jų būryje aiškiai įžiūri boluojančią draugo M., „Naujosios aušros“ vyriausiojo redaktoriaus, plikę, šis dūsta iš juoko ir mėto pašaipias ir įžeidžiančias užuominas apie jo (Čeliustnikovo) vyriškumą. Varpelis grimavimo kambarėlyje skamba vis atkakliau ir skardžiau, ir Čeliustnikovui atrodo (sapne), kad iš tiesų tai – gaisrininkų varpas, kad veikiausiai bus įsiliepsnojusi uždanga ir tuoj prasidės sumaištis ir panika, o jis liks čia, ant scenos, nuogut nuogutėlis ir nerangus, išstatytas liepsnų malonei. Čeliustnikovui atsidūrus sapno ir tikrovės paribyje, dešinė jo ranka mikliai išsivaduoja iš kerų pinklių ir instinktyviai siekia revolverio, kurį senu geru įpročiu laiko po pagalve. Čeliustnikovas įjungia lempą ant naktinės spintelės ir, tiesdamas ranką, nuverčia degtinės stiklelį. Išsyk suvokia, kad dabar batai svarbesni už naganą, ir žvitriai įsmunka į aulinius, lyg būtų užšokęs ant balno. „Naujosios aušros“ vyriausiojo redaktoriaus žmona muistosi pro miegus, bet, taip pat prižadinta telefono čirškimo, atmerkia gražias šiek tiek pabrinkusias azijietiškas akis. Netrukus telefonas nuščiūva, meilužiams palengvėja. Prasideda įtemptas tarimasis pusbalsiu. Nastasja Fedotjevna M., sutrikusi ir persigandusi, mėgina užsisegti liemenėlę, kurią iš drabužių krūvos išgriebęs jai numetė Čeliustnikovas. Tą minutę telefonas vėl ima čirkšti. „Kelkis“, – liepia Čeliustnikovas, užsikišdamas revolverį už diržo. Nastasja Fedotjevna įremia į jį paklaikusį žvilgsnį. Tuomet Čeliustnikovas prieina prie nusigandusios moters, pakšteli jai tarp putnių krūtų ir taria: „Pakelk ragelį.“ Moteris atsistoja, Čeliustnikovas apgobia ją odiniu paltu kaip tikras kavalierius. Ir išsyk išgirsta jos balsą: „Ką? Čeliustnikovą?“ (Vyras prideda pirštą prie lūpų.) „Neturiu supratimo.“ (Pauzė.) Tada moters ranka nusvyra kartu su rageliu, jame pasigirsta staigus nutrūkusio ryšio signalas, ir ji griūna į fotelį. „Iš rajkomo.“ (Pauzė.) „Sako, kad skubu.“
<...>

Cirkas Dievo namuose

Nors atrodytų, jog ši istorija nukrypsta nuo mūsų pasakojimo (vėliau įsitikinsime, kad šis nuokrypis tėra menamas), šioje vietoje negalime nepaminėti keistokų freskų – jos puošia įvijų laiptų, vedančių į aukštą, iš kur caraičiai ir bajorai bei jų svečiai galėdavo dalyvauti pamaldose neišeidami iš rūmų, sienas. Freskos atrastos po dažų sluoksniu 1843 metais, bet dėl skubos ir smalsumo – atradimų ir klaidų motinos – restauracija buvo atlikta baisiai atsainiai: sena patina apneštiems auksavimui ir drabužiams buvo suteiktas prasisiekėlių bajorų turtingumo ir prašmatnybės tviskesys. Nors šiaip scenos liko neapgadintos: po Bizantijos žydryne – hipodromas ir cirkas, o pirmajame plane, kilmingųjų ložėje, – imperatorius su imperatoriene, apsupti svitos; rūmų arklininkai anapus barjero lūkuriuoja, kada piestu stojančius žirgus galės paleisti į areną; kariai rūsčiais veidais, apsiginklavę ietimis, lydimi būrio pėdsekių varo laukinius žvėris; galinčiai ir aktoriai rodo triukus scenoje po vaiskiu dangumi; raumeningas atletas laiko kartį, kuria vikriai it beždžionė karstosi akrobatas; kirviu apsiginklavęs gladiatorius puola tramdytoją meškos galva.
Konstantino Porfyrogenito knyga, pasakojanti apie Bizantijos imperatoriaus rūmų ceremonijas, skyriuje „Gotikiniai žaidimai“ atskleidžia paskutinės scenos prasmę: „Pramogos, vadinamos Ludus gothicus, Jo Imperatoriškosios Malonybės valia rengiamos aštuntą dieną po Gimimo šventės ir ta proga Jo Imperatoriškosios Malonybės kviestiniai svečiai persirengia gotais, užsimauna visokių laukinių žvėrių kaukes ir galvas.“
Tiek apie senovę.

Alaus darykla

Dabar po savo aukštais skliautais Kijevo Šv. Sofijos soboras yra priglaudęs dalį alaus daryklos „Spartakas“: džiovyklą ir sandėlį. Milžiniškos dvidešimties tonų talpos cisternos, užkeltos ant rąstų pastovų, surikiuotos palei sienas, o sunkios metalinės statinės stovi tarp atramų iki pat apsidės. Džiovykla užima du aukštus, joje nuo langų iki arkadų įrengtos medinės grotos. (Pastovi vienuolikos laipsnių temperatūra labai tinka tarpti gerosioms bakterijoms, paskaninančioms specifinį alaus aromatą.) Pro vieną iš šoninių langų, kurio stiklas išimtas, išlenda aliuminio vamzdžiai, jie sulenkti kaip dūmtraukiai ir jungia džiovyklą su fermentacijos indu, stovinčiu dideliame pirmo aukšto barake maždaug už šimto metrų nuo cerkvės. Laipteliai ir kopėčios jungia grotas, vamzdžius ir cisternas, o parūgę apyniai ir salyklas tarp medinių sienų skleidžia bekraščių stepių kvapsnį palijus. Freskos ir altorius uždengti (remiantis vienu iš neseniai priimtų dekretų) ilgais džiuto kulisais, nuleistais nuo sienų lyg pilkos vėliavos. Toje vietoje, kur kitados stovėjo (tiksliau sakant, ir dabar stovi po pilka užlaida) Skaisčiausioji, „nustebinta netikėto arkangelo pasirodymo“, kabo tautų Tėvo portretas, įsodintas į svarų paauksuotą rėmą: nusipelniusio dailininko akademiko Sokolovo darbas. Pro pūgos gūsius iš minios prasibrauna senukė ir bando pabučiuoti Palaimintojo ranką, begal mužikiškai, liaudiškai. O šis nusišypso senolei ir tėviškai padeda ranką jai ant peties. Kareiviai, darbininkai ir vaikai suglumę stebi šią sceną. Už portreto, ant tos pačios sienos, kur pro džiuto uždangalą matyti drumzli dviejų langų šviesa, – sienlaikraštis ir grafikai. Čeliustnikovas, pagiringas ir apkvaitintas apynių aromato, žiūrinėja gamybos kreivę taip, tarsi purtomas drugio tyrinėtų laužytą savo temperatūros liniją.

Pakartotinė restauracija

I. V. Braginskis, „revoliucijos dalyvis, valstiečio sūnus, bolševikas“, gamybinio cecho vyriausiasis inžinierius, nusiima šalmą, pasikaso pakaušį, apsuka popierių rankose ir gal jau trečią kartą skaito, tyli. O Čeliustnikovas žiūrinėja cerkvės vidų, užverčia galvą į aukštus skliautus, dirsčioja anapus pastolių, mintyse sveria katilus ir cisternas, kažką skaičiuoja krutindamas sausas lūpas. Šie aukšti ištapyti skliautai jam primena mažą medinę jo kaimo cerkvukę, kur kadaise su tėvais eidavo į pamaldas ir klausydavosi popų sniaukrojimo bei parapijiečių giedojimo: tolimas ir netikras prisiminimas, užslopintas jo, naujojo žmogaus su nauja pasaulėžiūra, širdyje. Apie tai, kas tą dieną vyko Šv. Sofijos sobore, turime paties Čeliustnikovo liudijimą: „Ivanas Vasiljevičius, revoliucijos dalyvis, valstiečio sūnus, bolševikas, sugaišino dvi valandas mums brangaus laiko tuščiai tarškėdamas ir įtikinėdamas. Manydamas, kad mėnesinės alaus gamybos normos įvykdymas svarbesnis reikalas už bažnytines misterijas, jis suglamžė Narkomo įsakymą ir sviedė man į veidą. Nors ir jutau, kaip nenumaldomai tirpsta laikas, pamėginau jį paprotinti aiškindamas, jog cerkvę paruošti pamaldoms yra visų bendras reikalas. Galiausiai neįstengęs palaužti jo kietasprandiškumo, nusivedžiau jį į kanceliariją ir akis į akį patikėjau paslaptį neminėdamas svečio vardo. Jo neįtikino nei šis argumentas, nei keli telefoniniai pokalbiai su vadovais, kuriuos suorganizavau iš jo kanceliarijos telefono aparato. Galų gale turėjau išsitraukti paskutinį argumentą: įrėmiau į jį savo naganą. <...> Šimtas dvidešimt kalinių, atvestų iš artimiausio rajoninio kalėjimo, man asmeniškai vadovaujant beveik per keturias valandas atliko pakartotinę cerkvės restauraciją. Vieną džiovyklos dalį atrėmėme į sieną ir užmaskavome džiuto uždanga ir palapinės brezentu, jį permetėme per pastolius, tarsi vyktų tikra rytinės sienos restauracija. Statines ir cisternas ant rąstų nuridenome (tik žmonių rankomis, be jokios technikos) į barako kiemą, kur stovėjo fermentacijos indas... Be penkiolikos keturios įsėdau į mašiną ir tiksliai nustatytu laiku atsidūriau teatro fojė, kur manęs jau laukė Abraomas Romanyčius.“

Barzda ir kamilavka

Čia vėl pateikiame Čeliustnikovo liudijimą: „Draugas Piasnikovas jam (tai yra Abraomui Romanyčiui) buvo viską paaiškinęs ir net, kaip man vėliau pasakė, davė pasirašyti pareiškimą, kuriuo anas įsipareigoja apie viską tylėti, lyg tai būtų valstybinė paslaptis. Poveikis buvo akivaizdus: kai Abraomas Romanyčius klijavo man barzdą, jo rankos virpčiojo. Mantiją su violetine juosta ir kamilavką pasiskolinome iš teatro fondų pasirašytinai, o laiške valdybai nurodėme, kad šių daiktų reikia agitbrigados nariams, kurie kaimuose ir darbo kolektyvuose rengiasi rodyti antireliginio turinio spektaklius. Taigi Abraomas Romanyčius daugiau nieko neklausinėjo ir įniko dirbti; netrukus jo rankos nustojo drebėjusios. Nieko nepasakysi, tai buvo savo amato virtuozas! Jis ne tik iš manęs nulipdė kuo tikriausią protojerėją, bet net savo iniciatyva ir pilvuką pritvirtino. „Kurgi matėte, – tarė jis, – kurgi, pilieti Čeliustnikovai, matėte liesą protojerėją?“ Aš jam pritariau. Kad ir kas vėliau jam nutiko (čia apie tai neketinu kalbėti), teigiu, jog Abraomas Romanyčius šiam reikalui pasitarnavo ne ką mažiau nei aš: jis davė man kelis vertingus patarimus, kurie, nesvarbu, kad jau turėjau sceninės patirties, buvo itin naudingi. „Pilieti Čeliustnikovai, – tarė jis jau visai pamiršęs baimę ir įsijautęs į savo darbą, – nė sekundei nepamirškite: barzda, o jau ypač tokia barzda, laikoma ne galva, o biustu, krūtine. Tad dabar pat, per šį trumpą laiką, turite suderinti galvos ir kūno judesius.“ Davė net kelis nepaprastai vertingus patarimus dėl pačių pamaldų ir giedojimo – patirtis, kurią, be jokių abejonių, įgijo teatre. (O gal ir sinagogoje, velnias jį žino.) „Jei pritrūksite žodžių, pilieti Čeliustnikovai, pradėkite murmėti bosu. Murmėkite kuo daugiau, kad atrodytų, jog širstate ant parapijiečių. Ir vartykite akis, tarsi prakeiktumėte dievą, kuriam tarnaujate, nors ir laikinai. O kalbant apie giedojimą...“ – „Dabar tam nėra laiko, – nukirtau. – Giedosime vėliau, Abraomai Romanyčiau!“

Aviečių spalvos auliniai

Grimavimo kambaryje Čeliustnikovas užtruko kiek ilgiau nei valandą; palyginti trumpai, jei turėsime omenyje jo radikalų pasikeitimą. A. T. Kašalovas, kurį visi vadino tiesiog Alioša, į teatrą jį atvežęs rajkomo vairuotojas, Čeliustnikovui lipant į automobilį pakštelėjo į ranką. „Tam tikra prasme tai buvo generalinė repeticija, – pasakoja Čeliustnikovas, – ji galutinai išlaisvino mane nuo baimės, kurią jutau likęs be Abraomo Romanyčiaus globos ir patarimų. Iš pradžių pamaniau, kad Alioša pokštauja, tačiau beregint įsitikinau, jog žmonių patiklumas neturi ribų: jei būčiau pasirodęs su caro karūna ant galvos, jis, nė kiek neabejoju, būtų puolęs ant kelių į sniegą ir purvą. Prireiks daug laiko ir pastangų, – pridūrė Čeliustnikovas ne be kartėlio ir savimeilės, – kad iš mužikiškos ruso sielos išrautume niūrios praeities ir didelio atsilikimo pėdsakus.“
(Čia iškart pasakykime štai ką: per ilgą tyrimą net žiauriai kankinamas Aleksejus Timofejyčius neprisipažino buvęs apkvailintas. Po šio įvykio praėjus beveik mėnesiui, tyrėjo raštinėje stojęs į akistatą su Čeliustnikovu, jis užsispyrusiai laikėsi savo teiginio, kad iš tiesų tenorėjo iškrėsti pokštą piliečiui Čeliustnikovui. Nors ir buvo visiškai išsekęs ir sulaužytais šonkauliais, jis tikrai įtikinamai gynė savo teiginį: kaipgi jis galėjo patikėti, kad į mašiną sėda protojerėjas, jeigu į teatrą jis atvežė pilietį Čeliustnikovą? Į klausimą: „Ar tiesa, kad tą dieną – 1934 metų lapkričio 21-ąją – menamam bažnyčios atstovui, tai yra draugui Čeliustnikovui, uždavėte klausimą „O kaip pilietis Čeliustnikovas, ar jo reikia laukti?“, Alioša atsakė neigiamai. Į klausimą: „Ar tiesa, kad menamam bažnyčios atstovui, tai yra draugui Čeliustnikovui, pasakėte: „Greitai Kijeve bus lengviau pamatyti šiaurės elnią negu šventiką“, taip pat atsakė neigiamai. Į klausimą: „Ar tiesa, kad kai menamas bažnyčios atstovas, tai yra draugas Čeliustnikovas, pakeistu balsu jo paklausė: „O kam tau, sūnau, šventikai?“, jis, A. T. Kašalovas, atsakęs: „Za dušu pomolitsia grešnuju“ (Už nuodėmingą sielą pasimelsti), kaltinamasis irgi atsakė neigiamai.)
Penkios trisdešimt juodas limuzinas sustojo prie neapšviestų cerkvės durų ir protojerėjas Čeliustnikovas pakėlė mantijos kraštus, staiga žybtelėjo jo blizgūs avietinės spalvos auliniai. „Ar dabar sumeti, durniau,– tarė Čeliustnikovas Aliošai, netekusiam žado ir dėbsančiam tai į jo barzdą, tai į jo aulinius, – ar dabar sumeti?“
<...>

Magiška kortų suktis ratu

Karlui Štaineriui

Traktatas apie azartinius žaidimus

Daugėjant liudijimų apie ledinės salos pragarą, vis dar retai pasitaiko dokumentų, kuriuose aprašytas azartinių žaidimų mechanizmas; čia turiu omenyje ne gyvenimo ir mirties azartą: visa literatūra apie prarastą žemyną, tiesą sakant, yra ne kas kita, o išplėsta Didžiosios loterijos, kurioje laimėjimai retai tepasitaiko, o pralaimėjimai yra dėsnis, metafora. Juk būtų įdomu, jeigu modernių idėjų tyrinėtojai panarpliotų šių dviejų mechanizmų ryšį: kol Didžioji loterija suko savo nenumaldomą ratą lyg koks įkūnytas mitinės ir žiaurios būtybės principas, šios pragariškos karuselės aukos, skatinamos kažkokios platoniškos ir drauge pragariškos imitatio dvasios, mėgdžiojo didį azarto principą: nusikaltėlių gaujos, vadinamos meiliu ir privilegijuotu socialiai priimtinų asmenų vardu, kiauras poliarines naktis lošė iš visko, iš ko tik įmanoma lošti: iš pinigų, iš ausinių kepurių, iš aulinių, iš sriubos porcijos, lusto duonos, gabalėlio cukraus, pašalusių bulvių, iš lopinėlio tatuiruotos odos (savo ar kito), išprievartavimo, dūrio, machorkos, iš gyvenimo.
Tačiau naujosios Atlantidos kalinių kortų ir azartinių žaidimų istorija dar neparašyta. Tad, manau, neprošal bus trumpai išdėstyti (remiantis Taraščenka) kai kuriuos tų šiurpių žaidimų principus; principus, kurie tam tikra prasme susipina su pasakojama istorija. Taraščenka atskleidžia daugybę būdų, kaip lošdavo nusikaltėliai, kuriuos dešimt įkalinimo metų stebėjo įvairiose dugnan nugrimzdusio pasaulio (daugiausia Kolymoje) vietose; iš tų lošimų turbūt mažiausiai keistas tasai, lošiamas su utėlėmis. Žaidimas labai panašus į šiltesniuose kraštuose žaistąjį su musėmis: priešais kiekvieną žaidėją padedamas gabalėlis cukraus ir tyliai rimtyje laukiama, kada musė nutūps ant kurio nors gabalėlio ir šitaip nulems laimėtoją arba pralaimėtoją, priklauso nuo susitarimo. Taip pat žaidžiama ir su utėlėmis, tik čia masalas yra pats žaidėjas, be jokių pagalbinių priemonių, išskyrus savo paties kūno smarvę ir „asmeninę sėkmę“. Jeigu, žinoma, lošiama iš sėkmės. Mat dažnai tam, prie kurio priropoja utėlė, tenka toli gražu ne maloni užduotis perpjauti gerklę laimėtojo paskirtai aukai. Ne mažiau įdomus kalinių žaidimų sąrašas ir ikonografija. Nors jau keturiasdešimt metų nieko keista nusikaltėlių rankose pamatyti ir tikrų kortų kaladę (atimtą ar nupirktą iš laisvų apgyvendintinių), vis dėlto, teigia Taraščenka, užvis mėgstamiausias ir plačiausiai paplitęs buvo lošimas savadarbėmis (ir, be abejo, žymėtomis) kortomis iš keliais sluoksniais suklijuoto laikraštinio popieriaus. Žaidžiami buvo visi azartiniai žaidimai nuo paprasčiausių, tokių kaip dvidešimt vienas, pokeris ir ožys, iki mistiškųjų taro kortų.

Čiortikas

Čiortikas (Velniukas) arba Matuška (Motinėlė) yra tokia simbolinė ir užšifruota kalba, nepaprastai panaši į Marselio taro kortas. Įdomu, jog patyrę kaliniai, turintys didesnį kalėjimo stažą, naudojo tas rankų darbo kortas ir tam, kad susišnekėtų: neretai užuot pasakę žodžiais, pakeldavo tam tikrą kortą, o tada lyg pagal įsakymą blyksteli peilis, trykšteli kraujas. Iš slapto kurio nors galvažudžio, kurio pasitikėjimą pavyko pelnyti, paaiškinimo galima suprasti, kad į viduramžišką tų kortų ikonografiją buvo įsimaišiusi ir kažkokia rytietiška, ir senovinė rusiška simbolika. Paprastai kortų būdavo dvidešimt šešios. „Dar nė karto neturėjau progos, – teigia Taraščenka, – pamatyti visą septyniasdešimt aštuonių kortų kaladę, nors aritmetikos taisyklės aiškiai sako (septyniasdešimt aštuonis dalijant iš trijų ir dviejų), kad tai – tik mažesnis klasikinės taro kortų kombinacijos variantas. Esu įsitikinęs, kad toks supaprastinimas atsirado dėl grynai techninių priežasčių: mažesnę kaladę buvo lengviau padirbti ir paslėpti.“ Kalbant apie kortų spalvą (kartais jos būdavo žymimos tik pirmąja spalvą reiškiančio žodžio raide), jų būta keturių: rožinės, žydros, raudonos, geltonos. Ideografiniai ženklai, dažniausiai pavaizduoti paprasčiausiais kontūrais, tokie: Lazda (įsakymas, komanda, galva; bet ir perskelta kaukolė); Taurė (motina, degtinė, paleistuvystė, susivienijimas); Peilis (laisvė, pederastija, perdurta gerklė); Auksinis (nužudymas, patyčios, karceris). Kiti simboliai ir jų variantai tokie: Kekšė, Karalienė, Karalius, Tėvas, 69, Troika, Valdžia, Pakaruoklis, Bevardis (Mirtis), Viduriai, Velnias (Čiortik, Čiort), Cypė, Žvaigždė, Mėnulis, Saulė, Teismas, Ietis (arba Laivo stiebas). Iš esmės Čiortikas arba Matuška tėra ano antropocentriško žaidimo, pasiekusio mus iš tolimų mitinių viduramžių, sukryžmintų su Azija, laikų variantas: ištobulintų Čiorto kortų žiedas sudaro Laimės ratą ir fanatikui reiškia likimo pirštą. Taraščenka daro išvadą: „Ryšys, europietiškose taro kortose siejantis chiromantijos simbolius ir Zodiako ženklus, neišnyko ir čia: tatuiruotės ant kalinio krūtinės, nugaros ar sėdynės turi tokią pačią reikšmę kaip Zodiako ženklai vakariečiams ir tokiu pačiu principu gali būti susieti su Čiortiku.“ Tercas šį tatuiruočių ir mitinių simbolių ryšį perkelia į metafizinę plotmę: „Tatuiruotė: iš priekio erelis, snapu plėšiantis Prometėjo krūtinę, užpakalyje – šuo, keista poza besikergiantis su kažkokia dama. Dvi medalio pusės. Aversas ir reversas. Šviesa ir tamsa. Tragedija ir komedija. Savo paties didingumo parodija. Sekso ir juoko glaudumas. Sekso ir mirties.“
<...>

Boriso Davidovičiaus kapas

Leonidui Šeikai atminti

Istorija jį išsaugojo Novskio vardu, tai, be abejonės, pseudonimas (tiksliau pasakius: vienas iš pseudonimų). Bet pirmiausia abejonių kelia klausimas: ar istorija iš tikrųjų jį išsaugojo? Granato enciklopediniame žodyne ir jo priede tarp dviejų šimtų keturiasdešimt šešių pripažintų revoliucijos stulpų ir dalyvių biografijų bei autobiografijų jo vardo nėra. Komentuodamas minėtąją enciklopediją, Hoptas atkreipia dėmesį, kad joje išvardyti visi svarbesni revoliucijos veikėjai, ir apgailestauja, jog „kažkaip keistai ir nepaaiškinamai į ją neįtrauktas Podvoiskis“. Bet jis nė neužsimena apie Novskį, kurio vaidmuo revoliucijoje šiaip ar taip svarbesnis nei Podvoiskio. Taigi kažkaip keistai ir nepaaiškinamai tas žmogus, kuris savo politiniams principams suteikė rūsčios moralės prasmę, tas užkietėjęs internacionalistas revoliucijos metraščiuose liko beveidė ir bebalsė asmenybė.
Šiuo tekstu, kad ir fragmentišku, neužbaigtu, pamėginsiu atgaivinti prisiminimus apie keistą ir prieštaringą Novskio asmenybę. Tam tikros spragos, ypač susijusios su svarbiausiu jo gyvenimo tarpsniu, revoliucijos laikotarpiu ir porevoliuciniais metais, gali būti paaiškintos tomis pačiomis priežastimis, kurias nurodo minėtasis komentatorius, kalbėdamas apie kitų veikėjų biografijas: po 1917-ųjų asmeninis Novskio gyvenimas susipina su viešuoju ir tampa „istorijos dalimi“. Kita vertus, kaip teigia Hoptas, turime atsižvelgti į tai, kad šios biografijos parašytos trečiojo dešimtmečio pabaigoje: štai iš kur jų būdingos spragos, diskretiškumas ir skuba. Priešmirtinė skuba, dera pridurti.
Senovės graikai turėjo tokį pagarbos vertą paprotį: tiems, kurie žuvo ugnyje, kuriuos prarijo ugnikalnio krateris, palaidojo lava, tiems, kuriuos sudraskė laukiniai gyvūnai arba surijo rykliai, ar kurių kūną dykumoje ištąsė maitvanagiai, tėviškėje statė vadinamuosius kenotafus– tuščius simbolinius kapus, nes kūnas yra ugnis, vanduo arba žemė, o siela – alfa ir omega, jai reikia pastatyti šventyklą.
<...>
Ketverių metų Novskis jau mokėjo skaityti ir rašyti, kai jam sukako devyneri, tėvas nusivedė jį į kavinę „Saratovas“ netoli žydų turgaus – toje kavinėje, kampe prie stalo šalia porcelianinės spjaudyklės, vertėsi advokato amatu. Čia ateidavo caro armijos kariai, apžėlę ugningai raudonomis barzdomis ir įdubusiomis akimis, taip pat atsivertę žydų prekiautojai iš aplinkinių bakalėjų, ilgais aliejuotais kaptonais ir rusiškais vardais, nederančiais prie jų semitiškos eigasties (trys tūkstančiai metų vergavimo ir ilga pogromų tradicija suformavo getuose įdiegtą eigastį). Mažasis Borisas Davidovičius užrašinėdavo jų skundus, nes jau buvo raštingesnis už tėvą. Vakarais jo motina, sako, progiesmiu skaitydavusi psalmes. Kai Borisui buvo dešimt, vienas senas prievaizdas pasakojo jam apie 1846 metų valstiečių sukilimą: graudžią istoriją, kur rimbas, kardas ir kartuvės atlieka teisybės ir neteisybės vykdytojo vaidmenį. Būdamas trylikos ir paveiktas Solovjovo „Antikristo“, Borisas pabėga iš namų, bet jį grąžina iš kažkokios tolimos stanicos su policijos palyda. Šioje vietoje Novskio biografija netikėtai ir nepaaiškinamai nutrūksta; vėl aptinkame jį turguje, kur po dvi kapeikas pardavinėja tuščius butelius, paskui siūlo kontrabandinį tabaką, degtukus ir citrinas. Yra žinoma, kad tais laikais jo tėvas pateko pražūtingon nihilistų įtakon ir šeima atsidūrė ant prarajos krašto. (Kai kas teigia prie to prisidėjus tuberkuliozę, matyt, buvo įžvelgta ligą turėjus klastingo organiško nihilizmo simptomų.)
Keturiolikmetis Borisas Davidovičius dirba pameistriu mėsinėje, kur skerdžiama košeriškai; po pusantrų metų jį aptinkame plaunantį indus ir šveičiantį samovarus toje pačioje kavinėje, kurioje kitados perrašinėjo skundus; šešiolikos jis dirba Pavlograde, šaudmenų arsenale dėlioja patrankų sviedinius; septyniolikos Rygoje dirba dokininku, vykstant streikams skaito Leonidą Andrejevą ir Šelerį-Michailovą. Tais pačiais metais jį aptinkame dėžių ir pakuočių fabrike „Teodoras Kibelis“, ten jis dirba už penkias kapeikas per dieną.

B. D. Novskio biografijoje trūksta duomenų; trikdo jų chronologija (kurią dar labiau supainioja netikri vardai ir svaiginanti įvykių vietos kaita). 1913-ųjų vasarį Borisą Davidovičių užtinkame Baku, jis dirba lokomotyvo kūriko padėjėju; tų pačių metų rugsėjį jis – vienas iš tapetų fabriko streiko vedlių Ivanovo Voznesenske; spalį – vienas iš gatvės demonstracijų Petrograde organizatorių. Nestinga ir detalių: raitoji policija išvaikė demonstrantus kardais ir juodais odiniais botagais; tai – junkerių rimbų atmaina. Borisui Davidovičiui, tuo metu žinomam pravarde Bedarbis, pavyksta išsprukti per kitas viešnamio duris iš Dolgorukio gatvės; kelis mėnesius jis nakvoja su benamiais remontuojamoje miesto pirtyje, paskui susideda su kažkokia teroristų grupe, organizuojančia užpuolimus su sprogdinimais; nuo 1914-ųjų minėtosios pirties sargo vardu pasivadinusį Novskį randame sukaustytomis kojomis kankinančiame kelyje į Vladimiro miesto centrinį katorginį kalėjimą; sirgdamas ir karščiuodamas, jis pereina kelio etapus nugrimzdęs į kažkokią miglą; nusigavus į Narimą, kur Novskiui nuimami pančiai nuo sulysusių ir nutrintų kojų, jam pasiseka pabėgti prie kranto pririšta žvejo valtele be irklų; bėglys leidosi greita srove žemyn, bet netruko įsitikinti, kad gamtos stichija, kaip ir žmonių stichija, nepaklūsta sapnams ir prakeiksmams: jis buvo sučiuptas už penkių varstų žemupyje, kur jį nubloškė verpetas; kelias valandas bėglys plūduriavo lediniame vandenyje, galbūt suvokdamas išgyvenantis šeimos legendos reprizą: upės pakraščiuose dar laikėsi plonas ledas. Birželį, pasivadinęs Jakovu Mauzeriu, jis vėl nuteisiamas šešerius metus kalėti už slaptos teroristinės draugijos tarp katorgininkų organizavimą; tris mėnesius Tomsko belangėje klausosi vedamųjų į mirtį šūksmų ir atsisveikinimo žodžių; kartuvių šešėlyje skaito Antonijaus Labriolos tekstus apie materialistinę istorijos koncepciją.
<...>
1918-ųjų vasarį Novskį išvystame derliuose Tulos, Tambovo ir Oriolo kraštuose, Volgos pakrantėse, Charkove, iš kur, jam prižiūrint, konvojus gabena į Maskvą konfiskuotus grūdus. Juodais odiniais komisaro drabužiais, švytinčiais auliniais ir odine kepure be rango ženklelio, jis išlydi konvojų laikydamas ranką ant mauzerio, kol paskutinis laivas ištirpsta ūkanotuose toliuose. Kitų metų gegužę jis apsivelka kamufliažinę uniformą ir tampa laisvuoju šauliu Denikino užnugaryje. Siaubingi sprogimai pietvakariniame fronto ruože, sprogimai, įvykstantys nemačiomis ir netikėtai, paliekantys po savęs kraujo klaną, buvo pažymėti Novskio įspaudu, kaip kad rankraštis pažymimas meistro antspaudu. Rugsėjo pabaigoje torpediniu kateriu „Spartakas“, ant kurio denio plaikstosi raudona vėliava, Novskis plaukia į Ravelį žvalgybon; netikėtai kateris susiduria su galinga aštuonių anglų laivų, apginkluotų 25 milimetrų patrankomis, eskadrile; kateris daro posūkį ir vienu nutrūktgalvišku manevru, gobiamas nakties prieblandos, pasiekia Kronštatą. Jeigu patikėsime kapitono Olimskio liudijimu, už šį sėkmingą išsigelbėjimą torpedinio katerio įgula turi būti dėkinga veikiau ne Novskiui, bet moters, Zinaidos Michailovnos Maisner, suktybei: tai ji signalinėmis vėliavėlėmis tarėsi su anglų laivo kapitonu.

To laikotarpio laiškas, rašytas Novskio ranka, yra vienintelis autentiškas liudijimas meilės, kurioje revoliucinė aistra ir ekstazės sklidini pojūčiai susipina slaptingais ir stipriais ryšiais:
„...Vos tik prisėdau ant suolo universiteto kieme, patekau į kalėjimą. Suimtas buvau lygiai trylika kartų. Iš dvylikos metų po pirmo mano suėmimo daugiau nei pusę praleidau katorgoje. Negana to, tris kartus ėjau sunkiu tremties keliu, šis kelias iš manęs atėmė trejus metus. Pasitaikius trumpoms „laisvės“ valandėlėms, lyg kino ekrane stebėjau, kaip pro šalį bėga niūrūs Rusijos kaimai, miestai, žmonės ir įvykiai, o aš visada lėkiau ant žirgo, vežimu, plaukiau laivu. Nėra tokios lovos, kurioje būčiau miegojęs ilgiau nei mėnesį. Ilgais ir kankinamais žiemos vakarais man atsiverdavo rusiškos tikrovės siaubas, kai blausios Vasilijaus salos šviesos vos ne vos spingsi, o Rusijos kaimas iškyla mėnesienoje kažkoks netikras ir apgaulingai gražus. Vienintelė mano aistra buvo tas kankinantis, užsidegėliškas ir mistiškas revoliucionieriaus amatas... Atleiskite, Zina, ir turėkite mane savo širdyje; tai bus tiek pat skausminga, kaip ir turėti akmenį inkstuose.“
Vestuvių ceremonija įvyko tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų gruodžio dvidešimt septintą dieną torpediniame kateryje „Spartakas“, prisišvartavusiame Kronštato prieplaukoje. Liudijimai apie šį įvykį skurdūs ir prieštaringi. Pasak vienų, Zinaida Michailovna buvo mirtinai išbalusi, „tai buvo blyškumas, surišantis mirtį ir grožį“ (Mikulinas), ji labiau priminė anarchistę prieš sušaudymą nei revoliucijos mūzą, per plauką išvengusią mirties. Mikulinas mini baltą vestuvinį vainiką, įpintą į Zinaidos plaukus, tą vienintelį senų laikų ir papročių simbolį, o Olimskis savo prisiminimuose rašo apie baltą šydą, kuris „tarsi vestuvinis vainikas“ gaubė sužeistą Maisner galvą. Tas pats Olimskis, kuris savo prisiminimuose pasirodė esantis objektyvesnis už sentimentalųjį Mikuliną (mat šis nutyli apie Novskį), aprašydamas šią intymią akimirką, pateikia visiškai schematišką politinio komisaro paveikslą: „Gražus, griežto žvilgsnio, apsirengęs vienuoliškai, šią iškilmingą minutę jis veikiau atrodė kaip jaunas vokiečių studentas, kaip nugalėtojas, ištrūkęs iš kokios nors dvikovos, negu kaip politinis komisaras, ką tik grįžęs iš nuožmaus susišaudymo.“ Dėl kitų detalių visi daugiau mažiau sutaria. Taigi laivas buvo greitomis išpuoštas signalinėmis vėliavėlėmis ir apšviestas lempelėmis: raudonomis, žaliomis, mėlynomis, vėl raudonomis. Įgulos nariai, drauge švenčiantys ir vestuves, ir pergalę prieš mirtį, denyje susirenka ką tik nusiskutę ir įraudę, visiškai apsiginklavę lyg prieš apžiūrą. Tačiau kablogramos, generaliniam štabui pranešančios apie operacijos eigą ir laimingą išsigelbėjimą, patraukė artėjančio Karinio jūrų laivyno karininkų su mėlynomis milinėmis, po kuriomis buvo pasivilkę baltas vasarines uniformas, dėmesį. Torpedinis kateris juos pasveikino šūviais ir įgulos narių šūksmais. Uždusęs radijo telegrafininkas ant kapitono tiltelio, kur pasislėpė jaunavedžiai, atnešė neužšifruotas depešas su sveikinimais iš visų Sovietų Sąjungos uostų, nuo Astrachanės iki Enzelio: „Tegyvuoja jaunieji! Tegyvuoja Karinis jūrų laivynas! Valio narsiai „Spartako“ įgulai!“ Kronštato revoliucijos taryba šarvuotu automobiliu nusiunčia devynias dėžes prancūziško šampano, kurį, sako, vakar pagrobę iš anarchistų. Kronštato jūreivių įgulos dūdų orkestro pučiami maršai pakeliamuoju tiltu vinguriuoja į denį. Dėl žemos temperatūros, maždaug trisdešimties laipsnių šalčio, instrumentų leidžiamas garsas skamba keistai, lyg įtrūkęs, tarytum būtų iš ledo. Aplink varinėja variklinės valtys ir patruliuojantys laivai, jie sveikina „Spartako“ įgulą signalais. Rūsčios čekistų troikos, išsitraukusios revolverius, tris kartus lipa į denį, reikalaudamos nutraukti šventę saugumo sumetimais; tris kartus vyrai susikiša revolverius į dėklus, vos paminimas Novskio vardas, ir prisideda prie karininkų choro, šaukiančio: „Karti! Karti!“ Tušti šampano buteliai skrieja nuo denio kaip iššauti 25 mm šoviniai. Brėkštant, kai žiemos ryto rūke saulė sužėri lyg tolimo gaisro liepsna, vienas girtas čekistas naujos dienos gimimą pasveikina salve iš priešlėktuvinio kulkosvaidžio. Jūreiviai tyso po visą denį it negyvi ant kalnų sudaužytų stiklų, tuščių butelių, konfeti ir įšalusių prancūziško šampano, rausvo tarytum kraujas, balučių. (Esame tikri, skaitytojas atpažįsta keverzišką Levo Mikulino, imažisto mokinio, lyriškumą.)
Yra žinoma, kad ši santuoka nutraukta po aštuoniolikos mėnesių ir kad Zinaida Michailovna, pasitaikius progai nelegaliai išvykti į Europą, tapo Sovietų Sąjungos diplomato A. D. Karamazovo palydove. O kalbant apie trumpą santuoką su Novskiu, kai kurie liudijimai byloja apie siaubingas pavydo scenas ir apie aistringus susitaikymus. Tai, kad Novskis, pagautas pavydo priepuolio, talžydavęs Zinaidą Michailovną botagu, kas be ko, gali būti ir pavyduliaujančios – Mikulino – vaizduotės vaisius. Autobiografinėje knygoje „Banga po bangos“ Maisner savo intymius prisiminimus pasakoja probėgšmais: botagas čia pasirodo tik istoriniame ir metaforiniame kontekste kaip rimbas, negailestingai pliekiantis rusų tautos veidą.
(Zinaida Michailovna Maisner mirė nuo maliarinės karštinės 1926 metų rugpjūtį Persijoje. Ji neturėjo nė trisdešimties.)
<...>
Naktį iš sausio 28-osios į 29-ąją iš kameros išvedė žmogų vis dar Novskio pavarde, tačiau dabar tai tebuvo tuščias žmogaus kiautas, pūvanti ir nukankinta mėsos krūva. Užgesusiame Novskio žvilgsnyje kaip vienintelę sielos ir gyvybės kibirkštį galėjai išskaityti apsisprendimą ištverti, paskutinį savo biografijos puslapį parašyti savo valia ir išlikti šviesios sąmonės, kaip kad surašant testamentą. Šią mintį Novskis suformulavo taip: „Pasiekiau brandos amžių, tai kodėl turėčiau susigadinti savo biografiją.“ Veikiausiai suprato, jog ši, nors ir paskutinė, pagunda nėra vien paskutinis lapas autobiografijos, kurią maždaug keturiasdešimt sąmoningo gyvenimo metų rašė savo krauju ir smegenų ląstelėmis, bet visa tai iš tiesų yra jo gyvenimo apibendrinimas, užbaigimas, ant kurio viskas suguldyta, o visa kita (buvo) tik antraeilis traktatas, skaičiavimai, beverčiai prieš galutinę formulę, suteikiančią prasmės tiems antraeiliams veiksmams.
Du kalėjimo prižiūrėtojai, ramstydami iš abiejų šonų, nuvedė Novskį kažkokiais tamsoje skendinčiais laiptais, staigiai smunkančiais gelmėn į tridalį kalėjimo rūsį. Patalpa, į kurią įstūmė Novskį, buvo apšviesta plika palubėj kabančia lempute. Prižiūrėtojai paliko Novskį vieną, neprilaikomas šis ėmė svyruoti. Girdėjo, kaip už nugaros užsitrenkė geležinės durys, bet iš pradžių nieko nesuvokė, tik tą šviesą, sopulingai įsikirtusią sąmonėn. Tada durys vėl atsidarė ir tie patys prižiūrėtojai, šįsyk su priešakyje žingsniuojančiu Fediukinu, įvedė kažkokį jaunuolį ir pastatė jį per metrą nuo Novskio. Šis pamanė, kad vėl bus kokia nors melaginga akistata, viena iš daugelio, ir užsispyrusiai sučiaupė bedantę burną, iki sopulio įsitempęs, kiek galėdamas pakėlė sutinusius vokus norėdamas apžiūrėti jaunuolį. Tikėjosi vėl išvysti kokį nors paliegėlį apdujusiu žvilgsniu (koks buvo Reinholdas), bet su kažkokiu nuojautą primenančiu šiurpuliu pamatė priešais save jaunas ir gyvas akis, sklidinas žmogiškos baimės, grynai žmogiškos. Jaunuolis stovėjo nuogas iki juosmens ir Novskis su nuostaba ir siaubu prieš nežinomybę staiga suvokė, kad ant šio raumeningo kūno nėra nė menkiausios mėlynės, nė mažiausios žaizdos, tamsi sveika oda dar nebuvo pažeista dūlėjimo. Bet labiausiai nustebino ir pašiurpino tas žvilgsnis, kurio reikšmės neįstengė perprasti, tas nežinomas žaidimas, į kurį įtraukė, dabar, kai jau buvo pamanęs, jog viskas pasibaigė geriausiai, kaip tik įmanoma. Ar galėjo bent nujausti, ką jam rengia geniali ir velniška Fediukino intuicija? Fediukinas stovėjo jam už nugaros, nematomas, bet dalyvaujantis, nebylus, sulaikęs kvėpavimą, leido Novskiui pačiam susivokti, pakraupti nuo tos minties, o kai įtarimas, kurį gimdo siaubas, pakuštės, jog tai neįmanoma, išklos jam visą tiesą į akis, tiesą, sunkesnę už išganingą šūvį, kurį galėtų paleisti jam į pakaušį.
Vos tik įtarimas, pagimdytas siaubo, pakuštėjo Novskui „tai neįmanoma“, jis išgirdo Fediukino balsą: „Jeigu Novskis neprisipažins, būsi nušautas!“ Jaunuolio veidą iškreipė klaikas ir jis krito ant kelių priešais Novskį. Šis užsimerkė, bet dėl antrankių negalėjo užsikimšti ausų, kad negirdėtų jaunuolio maldavimų, kurie netikėtai lyg kokiu stebuklingu būdu ėmė griauti tvirtą jo apsisprendimo sieną, urbti jo valią. Jaunuolis maldavo virpančiu, palūžusiu balsu, kad Novskis prisipažintų vardan jo gyvybės. Novskis aiškiai girdėjo prižiūrėtojus užtaisant revolverius. Anapus kietai suspaustų vokų, Novskio širdyje, kai suvokė užplūstant skausmą ir pralaimėjimo nuojautą, drauge sukilo neapykanta, nes turėjo pakankamai laiko apmąstyti ir suprasti, kad Fediukinas jį perkando ir nutarė pargriauti pasinaudodamas tuo, kur slypi Novskio stiprybė: egoizmu, nes jeigu jis (Novskis) priėjo prie išganios ir pavojingos minties apie savo buvimo ir kęsmo bergždumą, tai vis dar yra moralus pasirinkimas; Fediukino intuicijos genijus užčiuopė ir tai, kad toks požiūris reiškia pasirinkimą, kuris neatmeta moralumo, netgi atvirkščiai. Revolveriai, žinoma, buvo su slopintuvais, mat Novskis silpnai užgirdo šūvius. Atsimerkęs pamatė kraujo klane gulintį jaunuolį prakiurdytu kiaušu.

Fediukinas nesišvaisto žodžiais, žino, kad Novskis jį suprato; parodo ženklą prižiūrėtojams išvesti kalinį ir šie paima jį už parankių. Tyrėjas duoda jam dvidešimt keturias valandas pamąstyti gerai saugomoje kameroje, kur vėl galės „mirtiname akmens glėbyje“^*įtvirtinti savo moralinę nuostatą, demoniškai kuštančią jam į ausį, kad jo biografija surašyta ir užbaigta, be menkiausio įtrūkio, tobula nelyginant skulptūra. Kitą naktį, iš sausio 29-osios į 30-ąją, scena pasikartoja: įvijais laiptais prižiūrėtojai nuveda Novskį į kalėjimo rūsius. Novskis kraupdamas nujaučia, kad šis pasikartojimas nėra atsitiktinis, tai – pragariško plano dalis: už kiekvieną jo gyvenimo dieną savo gyvybe sumokės vienas žmogus; jo biografijos tobulumas bus išardytas, jo viso gyvenimo darbas (jo gyvenimas) šiais paskutiniais puslapiais bus sudarkytas.
Fediukino režisūra tobula: mizanscena ta pati kaip ir pereitą naktį, tie patys prižiūrėtojai, tas pats Fediukinas, tas pats rūsys, tas pats apšvietimas, tas pats Novskis: elementai, kurių visiškai pakanka sykį pakartotam įvykiui suteikti tapatybės ir neišvengiamybės reikšmę, kaip kad neišvengiama yra dienų ir naktų kaita; tik šiek tiek kitoks jaunuolis, išrengtas iki juosmens ir tirtantis priešais Novskį (jaunuoliai skiriasi tarpusavy tiek, kiek skiriasi dvi viena po kitos ateinančios dienos, praleidžiamos toje pačioje vienutėje). Rūsio kameroje kuriam laikui įsivyravus tylai, Fediukinas, matyt, vokia, kiek šiandienos išbandymas Novskiui sunkesnis už vakarykštį; šiandien, stovint veidas į veidą su nepažįstamu jaunuoliu, Novskio moralumui nelieka nė krislo vilties, nė prieglobsčio kokios nors išganingos minties, kuri jam pakuštėtų, nepaisant išorinių, aiškių ženklų, rodančių, jog tai neįmanoma: šios nakties pasirodymas, greitas ir veiksmingas, liudijo tokią mintį esant bevertę, pražūtingą. (Rytoj ir poryt, ir po trijų ar dešimties dienų ši mintis taps tik dar beprasmiškesnė, dar neįmanomesnė.)
Novskiui pasidingojo, kad iš kažkur pažįsta tą priešais stovintį jaunuolį. Jo balta oda strazdanota, veidas nesveikai pilkos spalvos, tamsūs vešlūs plaukai ir žvairokos akys; greičiausiai jis nešioja akinius, Novskiui net pasirodė, kad ant jaunuolio nosies įžiūri ką tik nuimtų akinių įspaudus. Mintis, kad tas jaunuolis, tiesą sakant, panašus į jį patį prieš dvidešimt metų, pasirodė beprasmiška ir Novskis panūdo nuginti ją šalin, tačiau neįstengė nepagalvoti, kad kaip tik tas panašumas (jeigu jis tikras ir tyčia sumanytas) ir kelia grėsmę Fediukino tyrimui, jis gali būti palaikytas Fediukino scenarijaus klaida, spraga. Jeigu tas panašumas buvo tyčia parinktas ir yra rūpestingos atrankos vaisius, Fediukinas savo ruožtu irgi turėjo nujausti, kad mintis apie panašumą, tapatumą neišvengiamai leis Novskiui įžvelgti ir esminį skirtumą; panašumas teturi jam nurodyti tai, kad jis žudo į save panašius žmones, žmones, kurių biografija slepia potencialų grūdą būsimos biografijos, nuoseklios, išbaigtos, tuo panašios į jojo, bet nutrauktos pačioje užuomazgoje, sunaikintos dėl jo paties kaltės, taip sakant, pačiose ištakose; užsispyrusiai atsisakydamas bendradarbiauti su tyrėju jis stovės (jau stovi!) kitos jo vardu vykdomų žmogžudysčių virtinės pradžioje.
Novskis junta, kaip jam už nugaros Fediukinas sulaiko kvapą, tyko jo minties, seka apsisprendimą, junta ir nematomą buvimą prižiūrėtojų, stovinčių pakampėse su užtaisytais revolveriais, – jie pasirengę įvykdyti žmogžudystę jo rankomis. Fediukino balsas suskambo ramiai, negrasinamai, lyg skelbtų kokios nors visiškai logiškos operacijos rezultatą: „Isajevičiau, mirsi, jeigu Novskis neprisipažins.“
Novskiui nespėjus nei prasižioti, nei ką nors sugalvoti, nei prisiminti gėdingų savo išdavystės sąlygų, jaunuolis nužvelgė jį savo trumparegėm akim, o paskui prisikišo visai prie pat veido ir šnipštelėjo balsu, nuo kurio Novskis ėmė drebėti: „Borisai Davidovičiau, nepasiduokite šitiems kalės vaikams!“
Bematant nuaidėjo du šūviai, mažne vienu metu, vos girdimi, lyg iššovus kamščiui iš šampano butelio. Novskis neįstengė nepraplėšti kietai suspaustų vokų, tarsi būtų norėjęs įsitikinti savo įvykdytos žmogžudystės tikrumu: prižiūrėtojai ir šį kartą šaudė iš arti, į pakaušį, vamzdžiais, nukreiptais į kaukolę; jaunuolio veidas buvo neatpažįstamai subjaurotas.
Fediukinas išėjo iš rūsio neprataręs nė žodžio, o prižiūrėtojai išvedė Novskį ir įstūmė jį į vienutę, ant akmeninių grindų. Novskis leidžia košmariškas valandas savo kameroje, apsuptas žiurkių.
Kitos dienos vakarą, pasikeitus trečiai sargybai, pasiprašė nuvedamas pas tyrėją.

Versta iš:
Danilo Kiš. GROBNICA ZA BORISA DAVIDOVIČA.
Beograd: Beogradski izdavačko-grafiški zavod, 1985

------------------------

^* Levo Mikulino frazė, kuria šis maždaug 1936-aisiais įamžino savo biografiją; tai metafora, kuri, pasirodo, buvo ne tokia jau atsitiktinė, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: Mikulinas mirė nuo širdies smūgio Suzdalės kalėjimo vienutėje. (Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo pasmaugtas.) (Aut. past.)

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis; jie stipriai sugestijavo lietuvių novelistiką¹. Du pastarieji – J. Savickis, P. Tarulis – modernizmo įtvirtintojai, esmingai keitę meno suvokimą ir santykį su skaitytoju, diegę modernią ekspresionizmo poetiką ir apskritai estetinį kitoniškumą.
O šiandien? Ar gyvybinga, ar aktuali P. Tarulio proza? Antai „Pavasario ižas“ (iš garsiojo rinkinio „Mėlynos kelnės“, 1927), rodos, beveik neprisimenamas.
Tai vienas išradingiausių ano meto mažosios prozos kūrinių. Metaforiškiausia P. Tarulio novelė, pasitelkusi poetų darbo su kalba patirtį, pasiekusi reto tikrumo ir įtaigos. Tiesa, tarp gausių įdomių metaforų esama ir menkiau pavykusių. Bet ne apie tai kalbėsime. P. Tarulio novelių raiškos ypatumai (naracijos dinamika ir ritmika, kinematografiški vaizdai, įmantrūs tropai, o tarp jų ir metaforos...) nesyk aptarinėti, vertinti. Kas kita – „Pavasario ižo“ gelminė semantika. Ji nėra literatūros tyrėjų kaip reikiant išryškinta, atskleista. Šios prozos suvokimui būtinas ypatingas atidumas užuominoms, užkoduotos simbolikos šifravimas, net ir nuovokus papildymas iš šalies. Bet svarbiausia – modernistinio vaizdavimo esminio naujumo pagava. Suvokėjo darbas čia ne iš lengvųjų.
Novelė apie pavasarį. Pavasaris buvo keturvėjininkų topinis motyvas. Bet jų gamtos traktavimas – iš principo kitoks. Modernistai, atmetę išorinį gamtos stebėjimą ir aprašinėjimą, nusigręžę nuo tradicinio gražumo ir dvasingumo, kūrė gamtą ryškindami joje sau patiems svarbias buvimo pasaulyje reikšmes, skaitytoją šokiravo keistumais.
Ir P. Taruliui gamta anaiptol ne fonas, o labai aktyviai veikianti jėga. Siekta iškelti jos poveikį žmogui, fiksuoti jo sąmonėje pažadintas būsenas.
Jau „Pavasario ižo“ uvertiūroje jaučiama ypatinga pavakario prieblanda ir šešėliai, ekspresionistiška prieštarų ir disharmonijos atmosfera. Keistoka žmogaus jausena: „nesuprasi“, „lyg kažkas tave apgavo“, „tyčia...“ Nerimo tonacija ir keliskart perspėjantis „atsargiai“. Bet kartu pavasario trauka laukan – nelyg laimės pažadas.
Į laukus pavakary patraukia ir trys kaimo berniokai – juos vilioja pavasaris, rūpi būsima žūklė, jie nori apžiūrėti vietas, kur statys varžas.
Atsiverianti laukų panorama čia nėra šiaip kaimo peizažas. Novelės erdvė įprasminta mitologiškai kaip archajinio mitinio pasaulio modelio dalis². Tai erdvė su sakralinės topografijos elementais: ežeras, kalnas, upė. Vieta prie vandens mitologiniu požiūriu yra išskirtinė. Ji dar persmelkta senelių pasakojimais, sakmių magika. Ežeras Ašaris, kurio vardas sakmiškas (atsirado iš žmonių ašarų), – baugi chtoniška buveinė, kartais pasiglemžianti ir žmogų. Šalia reali, gyva upelė Valkšna. O kalnas, nors ir neturintis kosmogoninio akto simbolikos, vis tiek sakralizuotas širdyje suskambančiais varpais – savitu sveikinimu atbundančiai gamtos gyvasčiai. Taigi erdvė heterogeniška, harmoningos jos dalių pusiausvyros nėra, bet visuma sutelkta, ji gyva ir turinti bendrą judėjimo kryptį³.
Laukuose atsidūrusių jaunuolių „asmens tamsiose gelmėse“ atgimsta magiška senoji pasaulėvoka ir folkloro vaizdiniai. Sąveika su mitine praeitim, su kraštovaizdžio slaptimi – intuityviai valdanti, nepriklausomai nuo paties žmogaus.
Panoramiškai ir gelmiškai nužymėta erdvė žadina ir platų kūrinio suvokėjo mąstymą: tas išėjimas – tai į nekasdienį erdvų ir slėpiningą pasaulį, į jo valdas.
Erdvinis pasąmoninis suvokimas koreliuoja su cikliškojo metų laiko – ankstyvo pavasario gamtiškumu. Dominuoja šiurkštūs vaizdai: ištižęs sniegas, skysti purvai, kreivi krūmokšniai, kalnas su pernykštėm smilgom „lyg šerno sketera“. Vis pabrėžiamos pernykštės liekanos, kaip ir nejaukumą ryškinantys epitetai – „šiušus“ (tarmybė: nykus), „aštrus“, „šaltas“, „šiurpus“... – toks depoetizuotas pavasaris. Tuo pačiu labai iškeliamos dvi stichinės jėgos: vanduo (jo veržlumas, visaapimantis patvinimas) ir vėjas (jo brutalios akcijos). Tos jėgos nevienareikšmės: vėjas agresyvus, bet ir žaismingas; vanduo, mitologiškai mąstant, ambivalentiškas – šventas, apvalantis, bet ir atstovaujantis velnio, „apačios“ sferai⁴. Itin akcentuojamas stichijų aktyvumas – atkaklus gamtiškas judėjimas, atsinaujinimo energija (aktyvumas juk buvo paties P. Tarulio dvasios polėkis!). Taigi pavasaris rodomas kaip sudėtingas, neramus gamtos prieštarų sandūros ir grumties metas, virsmo stichija, į kurią įtraukiami ir trys kūrinio veikėjai. Kontaktai – nuo išorinio prikibimo („Batai riebiu moliu aplipę“, „Batai klimpsta <...> dirvon“) iki gausėjančių ir vis sudėtingesnių komunikavimo apraiškų. Kaip su aplinka, taip ir su gamta mezgasi ypatingas ryšys. Žmogaus ir gamtos sąveika stimuliuoja pojūčius, reakcijas, būsenas, formuoja komunikavimo ypatumus.
Tai kūno situacijos. Ne tik personažai, ir gamta čia kūniška, kiek antropomorfizuota. Kūnas yra jusliškai suvokiantis ir jautriai atsiliepiantis sava (kūno) kalba. Kūniškasis matmuo, dėmesys juslėms ir jų veiksmingumui (dažniausiai – tai rega, žvilgsnis) vyrauja beveik visose P. Tarulio novelėse. „Pavasario iže“ taip pat akcentuotos personažų akys, jų kitoniškumas, tas leidžia taikliai charakterizuoti trijulės narius; esama ir kiek aktyvesnės žiūros momentų, bet iš esmės šįsyk regos potyriai fiksuojami mažiau. Juslinio suvokimo formų yra ir kitokių – pavyzdžiui, lytėjimas. O tai jau nauja ir įdomu.
Antai šiuolaikiniai kino teoretikai yra rimtai iškėlę lytėjimo paradigmą, rodos, kino menui ne taip labai būdingą, bet būtent lytėjimo jutimas – slaptesnis, komplikuotesnis (suvokia kūnas, bet per odą), tad kūrėjui ir suvokėjui jis įdomesnis nei tiesioginis vizualusis. „Oda – sąveikos bei komunikacijos paviršius“⁵.
P. Tarulio novelėje dėmesys lytėjimui, odai buvo novatoriškas. Oda – savotiškas žmogaus kiautas, nors ir uždengtas drabužiais, bet jautriai reaguojantis į dirgiklius ir pastebimai perteikiantis individo emocijas, būsenas. „Pavasario ižo“ personažai apsirengę kailinukais, bet jusliniai potyriai giliai prasiskverbia, sujaudina ir kitaip paveikia. Oda, kuri turi dengti vidinį pasaulį nuo išorės, tam tikrais atvejais išorės veikiama atsiveria, išduoda slaptus jausmus. Santykis tarp išorės ir vidaus kintantis, kartais jis atvirkštinis – iš vidaus išorėn. „Oda <...> daugiau nei kūno pakuotė – tai semantiškai produktyvūs plotai“⁶.
Susitelkę į sąlyčio, lytėjimo paradigmą, „Pavasario iže“ galime stebėti įvairiopus lytėjimo keliamus pojūčius ir kūno (odos) atsakus – taigi sąlyčio polisemantiškumą.
Tiesioginis fizinis prisilietimas nusakytas nežymiai – tik keliskart užsimintas glostymo judesys, dar „batai moliu aplipę“.
Labiau funkcionuoja netiesioginis, numanomas lytėjimas – kaip tam tikras troškimas. Šiurkščios, šaltos gamtos aplinkoje novelės berniokai ilgisi saulės spindulių, ko nors švelnaus (užuomina: „kaip jaunučiai katinukai prie glostančios mergytės“). Trokštamas, įsivaizduojamas yra žuvų lytėjimas – visos kalbos sukasi apie žuvis ir būsimą žvejybą, kai upės vandenys „atneš lydekų, lynų, kuojų, ešerių ir mažųjų pūgžliukų“. Nusprendžia: „Už trijų dienų žvejosim.“ Nesunku nujausti, kaip jų rankos pasiilgusios lytėti žuvis.
Itin ryškūs yra per akis ir ausis priartėję gamtos garsų ir vaizdų signalai. Tai emociškai stipriai veikiantis, svaiginantis, vis labiau užvaldantis sąlytis, jis smelkiasi vidun, užkrečia nerimu, spartina kraujo pulsavimą: „Jų jaunos gyslos neša kažin kokį naują neramumą. <...> Visos trys širdys smarkiai plakas.“ O ūžiančios, putojančios upelės Valkšnos vaizdas išjudina jaunuolių energijos proveržį – jų žingsniai spartėja, jau bėga pasišokėdami: „Op per ravą! Op! Dar op!“

Įtaigiausias – daugiajusliškumo poveikis, sinergetiška visų juslių sąveika. Gamta novelės veikėjų išjaučiama visais penkiais pojūčiais: prie įprastesnių regos, klausos prisideda uoslės, skonio, lytėjimo jutimai, o pastarasis – dominuoja. Oda, sugėrusi į ją įsismelkusius garsus, kvapus, vaizdus, skonėjimąsi, yra tarsi pavergta, nugalėta. Apibendrintas sąlyčio juslinis suvokimas čia išreikštas išradingu „išorės“ ir „vidaus“ susipynimo apibūdinimu: „Pavasario vėjas švilpia per jų [trijų jaunuolių] kūnus. Jų kūnai tirpsta, skystėja, per juos pavasaris kaip per sietus dūsauna. Rodos, per juos kiaurai matos“ [pabraukta mano, – D. S.]. „Kiaurai“, t. y. visiškai: kiaurai perpučia, kiaurai matyti, kiaurai atsiveriama. Efektingai nusakyta vidinė būsena. Tas „kiaurai“ – ekspresionistų pamėgtas būdas nuo paviršiaus persismelkti į giluminius klodus, į esmę.
Tačiau intuityvus įsijautimas nebūtinai esti pozityvus. Pavasaris veikia ir kitoniškai. Buvęs trijų vyrukų lyg ir bičiuliškas ryšys, jų jutimų ir dvasios būsenų bendrumas staiga keičiasi. Atsiskiria vienas, kurio viduje kažkas sukunkuliuoja ir sprogsta – „kaip įbrogusiai alaus statinei volė šauna“. Jokio deterministinio motyvavimo, tik tam tikri iracionalūs postūmiai, neaiškus galios protrūkis – ekspresionistiškas vidinis sprogimas. Šio jaunuolio akys šelmiškos (vadinasi, pokštautojas), ir, turbūt užsikrėtęs pavasarinio vėjo savivaliavimu, panūdo išbandyti savo galią tuo pačiu kaip vėjas prikibimo, lindimo į vidų, įžūlaus nesiskaitymo būdu. Nusitaikė į Šimuką, silpnesnįjį. Lytėti, liesti galima ir kalba. Ši sąlyčio ir poveikio forma sudėtingesnė ir aštresnė už neverbalinį komunikavimą su gamta. Tarpasmeninei sąveikai nesvetimas kliaučių ieškojimas, noras skverbtis į kito asmens intymius jausmus, žodžiais įgelti, pasityčioti. Provokacija „Čeverykos“ apie pas Šimuko merginą besilankantį dabitą siuvėją demonstruoja patyčią kaip individo užpuolimą, sykiu kalbančiojo mėgavimąsi savo pranašumu.
Pramanytos istorijėlės vaizdingumas grindžiamas sinekdocha – P. Tarulio mėgstamu tropu: dalis (čia – prašmatnios čeverykos) vietoj visumos (tariamo konkurento). Patyčininko azartiškai plėtojamas „Čeverykų“ pasakojimas sietinas ir su ekspresionistų dailininkų, literatų įdiegta naujove – daikto prakalbinimu. Materialus daiktas, netradiciškai savarankiškas, kūrybiškai sureikšmintas (hiperbolizuotas, animizuotas) ir iškeltas į centrą, intriguoja, kryptingai tarnauja numatomam suvokimui ir emociniam sukrėtimui.
Pašaipūnas – sėkmingas šeškų, žuvų gaudytojas. Žuvų nėra, bet gaudymo įgūdžiai praverčia: „jo auka jau saujoje“. Tačiau kas vienam išdaiga, kitam – atvira žaizda. Jau anksčiau būta užuominos apie Šimuko jausmą merginai, gyvenančiai anapus ežero: „Atplėši – kraujas ištrykš!“
„Čeverykų“ pasakojimu išviešinta ir pajuokta vaikino slaptis, sukrėsta jo vaizduotė, sužadinta frustracija. Į tai jautriai atsiliepia kūnas: „Visas tirpsta. Rankos darosi neramios“, „čeverykos <...> smenga į paširdę“, „kojos nuolat šalin smunka.“ Kad užpultasis priblokštas, destabilizuotas, išduoda oda: ji nebepridengia susijaudinimo. Už nereflektuojantį bernioką turėtų mąstyti skaitytojas, šifruodamas centrinę „Pavasario ižo“ metaforą: kodėl kaip akla žuvelė pakliuvo į varžą, kodėl toks patiklus, išsyk pasiduodantis, kodėl gamta ir neramiausiu virsmo metu pusiausvyrą išlaiko, o žmogus – ne? Reikšminga čia yra žmogaus neatsparumo ir veržlios, visas kliūtis įveikiančios upės antitezė.
Patyčią patyrusio būsena stresinė, elgsena labai nerami (namuose piktai bara niekuo dėtą šunį, nebeturi buitinės orientacijos). Situacija pavojinga, tarsi ribinė. Dar naktį jis bėga išsiaiškinti su savo mergina. Ten patiria naują stresorių: „Ji juokias, – gal pavydi, a?“ ir oda vėl skaudžiai sureaguoja – „Šimukas lig papadžių nukaito.“
Jie kalbasi per lango stiklą (nėra gyvo lietimosi, trūksta su(si)pratimo), pokalbis nepavyksta. Tarpusavio ryšys neatviras, trikdomas nepasitikėjimo: „gal tyčia“, „apgaudinėja?“, „o gal... velniai ją žino?“ Greit ir atsiskiria: „Šimukas lyg slidus daiktas staiga išslydo iš nustebusios mergos akių“ („slidus daiktas“, „išslydo“ – tarsi žuvis?). Neatidus, nesupratingas komunikavimas vaikinui lems žūtį ežere, merginai – neatitaisomos nelaimės smūgį. Bet kūrėjui svarbu ne etinis personažų ir jų veiksmų vertinimas ir anaiptol ne sentimentali užuojauta. Rūpi iki galo tirti sąlyčio – traukos ir atostūmio – reiškinį, aprėpti jo įvairiaaspektiškumą.
Todėl dar atsigręžiama į sąlyčio dalyvę merginą, iškeliami moteriški kūno pojūčiai ir atsakai. Ši moteriškoji pusė novelei suteikia naujų spalvų, papildo požiūrį. Dvipusiškumas svarbus ir „Pavasario ižo“ kompozicijai – komponuota moderniai, chiazmo principu (chiazmą – inversinį kartojimą kaip stilistinę figūrą demonstravo jau „Keturių vėjų“ žurnalas: RUM MUR...). Taigi anksčiau ryškintas sąlytis „iš išorės – į vidų“ tarsi apverčiamas ir atvirkštiniu būdu rodomas jau kaip „iš vidaus – išorėn“. Tai kūno (odos) pojūčių transformacija. Bet ir ankstesnis priekabių sąlytis, ir vėlesnis sąlyčio neužsimezgimas novelėje nušviečiami kaip pražūtingi. Komunikavimo dramą emociškai raiškiai perteikia moters balsas, moters kūnas. Ypač įtaigi šauksmo scena, kupina kylančios įtampos ir afekto, primenanti žymųjį ekspresionizmo pirmtako dailės kūrinį (šauksmas – esmingas ekspresionizmo ypatumas): „pašaukė – – – vėl pašaukė – – – garsiai sukliko – – – šaukė ir bėgo – – – bėgo ir šaukė – – – dar garsiau sukliko – – – jos šauksmas aplink <...> plito – – – veržės tik skaudūs vaitojimai, beprasmiai, vienodi garsai – – –“
Šaukiama į nakties tamsą, į tuštumą. Konvulsyvus ekspresionistinis stilius. Dvi bejėgės būtybės – mergina ir kaukiantis šuo, niekuo negalinčios padėti skęstančiajam. Vienumos ir nevilties situacijoje išryškėja visos juslės, jų susipynimas (mergina įtemptai žiūri ir klausosi, atgaivina „laukinę uoslę“, lieja sūrias ašaras, galop gelbstisi lytėjimu). Bet viskas pavėluota, taip pat ir suaktyvėjęs traukos jausmas, instinktyviai iš pasąmonės gelmių iškilęs primityviausias pirmykštis lytėjimo veiksmas – glaustis prie ko nors, ieškoti artumo: „Merga krito žemėn. Vis ne viena! Žemė ir ji, tai jau – dvi!“ Žemę motiną ji glosto, glebėsčiuoja, liečia lūpomis ir kūnu. Skausmu persmelktas finalinis vaizdas iškelia lytėjimą kaip svarbų, žmogiškai svarbiausią tarp jutimų, sykiu leidžia suvokti jį platesne prasme – kaip primirštą bendrabūvio būtinybę. Toks netikėtas meninis atradimas šioje poetiškoje novelėje.
„Pavasario ižo“ meniniai laimėjimai – originali sąlyčio ir komunikavimo problema, pagilinta žmogaus traktuotė, novatoriška kūno (kaip odos) paradigma, naujų modernistinių prozos galimybių panaudojimas.
Išmoningai pasirinktas žuvų motyvas ir slidumo pojūtis (jis patiriamas vien lytėjimu) yra orientuoti į gelmę, skatina kryptį į gelminius dalykus ir gelminį suvokimą.
Pavasario transgresija, pavasario ižas, pavasarinis precedentas – viskas novelėje turi gilesnę prasmę ir reiškia kai ką gerokai bendresnio.
Bet P. Tarulio proza itin slapukiška, nepateikianti jokio požiūrio nei atviresnio sprendimo. Novelė baigiama klausiamuoju sakiniu. Skuboki suvokėjų ir interpretatorių aiškinimai kartais krypsta visai pro šalį: „akla jaunystės aistra“ (Vygantas Šiukščius)⁷, socialinė problema ir P. Tarulio kairuoliškumas, anot Janinos Žėkaitės⁸.
Manytume kitaip: novelėje atskleistas lytėjimo jautrumas / nejautrumas ir išryškintos atitinkamos pasekmės iškelia prisilietimą kaip išbandymą. Sąlytis su aplinka, su pavasariu, su kitu žmogumi – išbandymų laukas, atvėręs buvimo pasaulyje sudėtingumą ir dramatiškumą, parodęs tarpasmeninės sąveikos tam tikrą paviršutiniškumą ir ydingumą. Skaudus yra vienas kito nesupratimas, o ypač nesiskaitymas su kitu, sąmoningas siekis išjuokti, įžeisti – tas „tyčia“ (pa–tyčia), stigmatizuojantis, net žudantis žmogų. Kas pasakys, kad nėra aktualu?
Atskleisti sunkiai pasiekiamus sielos dalykus, atverti virpančią žmogaus sielą prozininkui tikrai nelengva, bet P. Tarulis rado būdų ir mokėjo jais vykusiai pasinaudoti. Tai aukštojo pilotažo meistrystė, o ji pasiekta ne dabar, ne šiuolaikinės literatūros sąlygomis, bet prieš devyniasdešimt metų.

___________________________________________________

¹ Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 38, 43.

² Kartais manoma, kad P. Tarulis kaip kūrėjas labai nusileidžia eruditui J. Savickiui, šio gebėjimui laisvai ir žaismingai pasiremti Vakarų kultūros ir meno medžiaga. Bet P. Tarulis sėkmingai naudojosi kitokia galimybe sąlygiškai išplėsti ir gilinti vaizdą, aktyvinti skaitytojo asociatyvų mąstymą – tai mitologijos atodangos, kurių esama visuose jo kūriniuose.

³Žr. Mitologijos enciklopedija. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 97, 98.
⁴ Beresnevičius G., Laurinkienė N. Lietuvių religija ir mitologija // Mitologijos enciklopedija. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 263.
⁵ Elsaesser T., Hagener M. Kino teorija: įvadas per juslių prizmę. – Vilnius: Mintis, 2012. – P. 137.
⁶ Ten pat. – P. 144.
⁷Šiukščius V. Likę tekstai. – Vilnius: LLTI, 2008. – P. 109.
⁸Žėkaitė J. Modernizmas lietuvių prozoje. – Vilnius: LLTI, 2002. – P. 84–87.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

MŪSŲ PUBLIKACIJA

Šiuo tekstu tęsiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) publikacijų ciklą „Laiškai iš Ispanijos“. I-asis ir II-asis laiškai publikuoti mūsų žurnalo 2016 m. 8–9 numeryje.

Iš prancūzų k. vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ

Trečias laiškas. Plėšikai

Madridas, 1830 m. lapkritis

Pone,
Štai aš ir vėl Madride, praleidęs keletą mėnesių Andalūzijoje ir skersai išilgai išmaišęs tradicinį plėšikų kraštą, taip ir nesutikęs nė vieno. Man dėl to beveik gėda. Buvau pasirengęs plėšikų atakai, ne tam, kad kaučiausi, bet kad pasišnekėčiau su jais ir mandagiai paklausinėčiau apie jų gyvenimo būdą. Žvelgdamas į savo švarką apsitrynusiomis alkūnėmis ir menką bagažą, aš gailiuosi, kad prasilenkiau su tais ponais. Už malonumą juos pamatyti nebūtų per brangu atsilyginti lengvu kelionės krepšiu.
Nors plėšikų taip ir neišvydau, tačiau visos kalbos sukosi tik apie juos. Pašto vežėjai, smuklininkai jums porina apie nužudytus keleivius, pagrobtas moteris visur, kur tik sustojama pakeisti mulų. Įvykis, apie kurį pasakojama, visuomet nutiko tik vakar, ir tame kelyje, kuriuo jums teks važiuoti. Ispanijos visiškai nepažįstančiam ir neprilygstamu kastilietišku nerūpestingumu, la flemacastellana, dar nespėjusiam užsikrėsti keliauninkui visi šie pasakojimai padaro įspūdį, kad ir koks nepatiklus jis būtų. Sutemsta, ir daug greičiau negu mūsų Šiaurės klimate; čia sambrėška užtrunka tik akimirką; tada pakyla vėjas, ypač ten, kur netoli kalnai, kuris, be abejo, Paryžiuje būtų šiltas, bet čia jums pasirodo šaltas ir nemalonus, palyginus su deginančiu vidurdienio karščiu. Kol velkatės savo apsiaustu, kol užsitraukiate iki pat akių kelionės kepurę, jūs pastebite, kad jūsų palydos vyrai (escopeteros) išima ir atideda į šalį šautuvų užtaisus. Nustebintas šio keisto poelgio, jūs paklausiate to priežasties, ir jus lydintys šaunuoliai nuo diližano viršaus, ant kurio jie užsikorę, atsako, kad drąsos jiems netrūksta, bet jie negali patys vieni atremti visos plėšikų gaujos. „Jeigu mus užpuls, mes tikrai net nebandysime gintis.“
– Tada kuriam galui apsikrauti šiais palydovais ir jų beverčiais šautuvais? – O, jie labai pravartūs susidūrus su rateros, tai yra su plėšikais mėgėjais, kurie nepraleidžia progos ištuštinti keleivių kišenes; paprastai tokių plėšikų pasitaiko ne daugiau kaip du ar trys.
Tada keliautojas ima apgailestauti pasiėmęs per daug pinigų. Pasižiūri, kiek valandų rodo jo Bregė[1] laikrodis, kurį tariasi laikąs rankoje paskutinį kartą. Jis būtų daug laimingesnis žinodamas, kad laikrodis ramiai sau kabo ant židinio Paryžiuje. Paklausia konduktoriaus (mayoral), ar plėšikai atima keleivių drabužius.
– Kartais, pone. Praeitą mėnesį prie Karlotos buvo sulaikytas Sevilijos diližanas, ir į Esichą visi keleiviai atvyko tarsi angeliukai.
– Kaip angeliukai? Ką jūs norite pasakyti?
– Aš noriu pasakyti, kad banditai nuvilko visus jų drabužius ir nepaliko net marškinių.
– Velnias! – sušunka keliautojas, segiodamasis redingotą. Bet pamažu nusiramina ir netgi nusišypso, atkreipęs dėmesį į dailią andalūzietę, bendrakeleivę, kuri pamaldžiai bučiuoja savo nykštį, dūsaudama „Jėzau, Jėzau!“ (Žinoma, kad žmonės, padarę kryžiaus ženklą ir pabučiavę savo nykštį, tuoj pasijunta geriau.)
Jau visai sutemo; bet, laimei, plyname danguje pakilo spindintis mėnulis. Tolumoje pradėjo ryškėti baisi mažiausiai pusės mylios ilgio tarpeklio anga.
– Konduktoriau, ar tai toji vieta, kur jau buvo sustabdytas diližanas?
– Taip, pone, ir vienas keleivis užmuštas. Vežėjau, – tęsia konduktorius, – nešmaukšėk botagu, kad netyčia neatkreiptumei jų dėmesio.
– Kieno? – klausia keleivis.
– Plėšikų, – atsako konduktorius.
– Po velnių! – sušunka keleivis.
– Pone, pažvelkite štai ten, kelio posūkyje... Ar ten ne vyrai? Slepiasi anos didžiulės uolos šešėlyje.
– Taip, ponia; vienas, du, trys... šeši raiti vyrai!
– Oi Jėzau, Jėzau!.. (Persižegnoja ir pabučiuoja nykštį.)
– Konduktoriau, ar tenai matot?
– Taip.
– Vienas toks laiko didelę lazdą, gal – šautuvą?
– Tikrai šautuvą.
– Ar jūs manote, kad jie – geri žmonės (buena gente)? – neramiai klausia jaunoji andalūzietė.
– Kas žino! – atsako konduktorius, gūžtelėdamas pečiais ir sučiaupdamas lūpas.
– Tada tegul Dievas pasigaili mūsų! – ir ji paslepia veidą dvigubai susijaudinusiam keleiviui ant krūtinės.
Karieta skrieja tarsi vėjas: aštuoni tvirti mulai lekia smarkia risčia. Raiteliai sustoja, išsirikiuoja viena linija: tam, kad užtvertų kelią. Ne, jie išsiskiria; trys sustoja kairėje kelio pusėje, trys – dešinėje: vadinasi, jie ketina apsupti karietą iš visų pusių.
Vežėjau, sustabdykite mulus, jeigu ana tie žmonės jums įsakys, neišprovokuokite jų šūvių į mus!
– Būkite ramus, pone, man rūpi labiau negu jums.
Pagaliau karieta jau taip arti, kad visi pastebi plačias skrybėles, turkiškus balnus ir šešis raitelius šviesios spalvos getrais. Jeigu galėtų įžvelgti jų veidus, kokias akis, kokias barzdas, kokius randus pastebėtų! Nebėra abejonės, tai – plėšikai, nes visi turi šautuvus.
Pirmasis plėšikas paliečia savo didelės skrybėlės kraštą ir ištaria rimtu ir švelniu balsu: Vayan Vds. con Dios: keliaukite su Dievu! Šitaip keliautojai pasisveikina, prasilenkdami vieni su kitais. Vayan Vds. con Dios, – sako, savo ruožtu, kiti raiteliai, mandagiai pasitraukdami, kad praleistų karietą, nes jie yra padorūs ūkininkai, užtrukę Esichos turguje, grįžtantys į savo kaimą ir keliaujantys visu pulku, apsiginklavę, nes labai baiminasi plėšikų, apie kuriuos jau sakiau.
Po kelių panašių susitikimų tiesiog visai nustojama tikėti plėšikais. Taip greitai priprantama prie šiek tiek laukinės valstiečių išvaizdos, kad tikruosius plėšikus jūs palaikytumėte nebent senokai nesiskutusiais dorais žemdirbiais. Vienas jaunas anglas, su kuriuo susipažinau Grenadoje, ilgą laiką be jokių nuotykių važinėjo blogiausiais Ispanijos keliais; jis netgi ėmė atkakliai neigti plėšikų egzistavimą. Vieną dieną jį sustabdė du grėslios išvaizdos vyrai, ginkluoti šautuvais. Jis iškart pagalvojo, kad tai du įkaušę valstiečiai, kurie troško pasilinksminti, jį pagąsdinę. Į visus jų reikalavimus atiduoti pinigus jis tik juokėsi ir sakė, kad tiems nepavyks jo apgauti. Kad patikėtų, vienas tikras banditas turėjo šautuvo buože trenkti jam per galvą, ir jis man parodė po trijų mėnesių dar aiškiai matomą randą.
Išskyrus kelis labai retus atvejus, ispanų plėšikai su keleiviais blogai nesielgdavo. Dažnai pasitenkindavo vien ištuštinę jų kišenes[2], neatidarę lagaminų ir net neiškrėtę. Vis dėlto nereikia tuo pasitikėti. Vienas jaunas Madrido dabita vyko į Kadiksą veždamasis du tuzinus dailių marškinių, kuriuos buvo atsisiųsdinęs iš Londono. Plėšikai jį sustabdė netoli nuo Karolinos ir, kai iškratė visus pinigėlius, kuriuos šis turėjo piniginėje, neskaičiuojant žiedų, grandinėlių, meilės suvenyrų, kurių tokiam populiariam jaunuoliui tikrai netrūko, plėšikų vadeiva mandagiai atkreipė jo dėmesį, kad būrio vyrų, priverstų laikytis nuošaliai nuo žmonių gyvenamų vietų, baltiniai jau seniai neskalbti. Jaunojo dabitos marškiniai išskleidžiami, su pasigėrėjimu apžiūrimi, ir kapitonas, taręs: „Tarp vyrų viskas leidžiama“[3], įsimeta kelerius į kuprinę, paskui nusitraukia pajuodusius skarmalus, kuriuos dėvėjo mažiausiai šešias savaites, ir džiūgaudamas apsivelka pačiais dailiausiais batistiniais savo belaisvio marškiniais. Visi kiti plėšikai padarė tą patį, nelaimėlis keliauninkas tiesiog akies mirksniu prarado visą savo garderobą[4] ir paliko su krūva skudurų, kurių nebūtų drįsęs paliesti nė savo lazdos galeliu. Jam teko iškęsti dar ir banditų pajuokas. Kapitonas rimtai pašaipiu tonu, kokį andalūziečiai moka taip gerai nutaisyti, prieš jį paleisdamas pasakė: niekada nepamiršiąs jam ką tik padarytos paslaugos, būtinai grąžinsiąs marškinius, kuriuos anas jam taip maloniai paskolino, o paliktuosius atsiimsiąs, kai tik turėsiąs garbės vėl su juo susitikti.
– Tačiau, – pridūrė jis, – nepamirškite atiduoti šių ponų baltinių išskalbti. Mes juos atsiimsime jums grįžus į Madridą.
Jaunuolis, man papasakojęs šią vagystę, kurios auka tapo, prisipažino, kad verčiau būtų atleidęs plėšikams už pagrobtus marškinius negu už piktas pašaipas.
Ispanijos vyriausybė ne vieną kartą rimtai ėmėsi išvalyti vieškelius nuo vagių, kurie nuo neatmenamų laikų laisvai jais klajoja. Jos pastangos niekada nedavė lemiamų rezultatų. Sutriuškinus vieną gaują, iš karto atsiranda kita. Kartais kokiam generolui, padėjus daugybę pastangų, pavyksta išgyvendinti plėšikus iš savo gubernijos, bet tada jie užplūsta kaimynines provincijas.
Kalnų pridaigstytas šalies paviršius be nutiestų kelių gerokai apsunkina visišką plėšikų išnaikinimą. Ispanijoje, kaip ir Vandėjoje[5], yra daug nuošalių ūkių, aldeas, įsikūrusių bent už kelių mylių nuo didesnės gyvenvietės. Visuose ūkiuose, kaimeliuose įkurdinus garnizonus, banditai būtų iš karto priversti pasiduoti teisingumui, kitaip jie mirtų badu; bet iš kur gauti tiek pinigų, pakankamai kareivių?
Akivaizdu, aldeas savininkai suinteresuoti palaikyti gerus ryšius su plėšikais, kurių kerštas būna baisus. Kita vertus, šie, apsirūpinantys maistu iš valstiečių, juos globoja, gerai atsilygina už reikalingus daiktus, o kartais netgi pasidalija su jais grobiu. Dar reikia pridurti, kad plėšiko amatas paprastai nelaikomas negarbingu. Daugelio žmonių akyse, plėšikauti vieškeliuose – reiškia būti opozicijoje, tai yra priešintis tironiškiems įstatymams. Todėl vyras, teturintis vieną šautuvą, jaučiasi gana drąsus, kad mestų iššūkį vyriausybei, jis – didvyris, kurį kiti vyrai gerbia, o moterys žavisi. Kaip šaunu, išties, sušukti tarsi sename romanse:

A todos los desafio,
Pues ? nadie tengo miedo![6]

Paprastai plėšikas iš pradžių imasi kontrabandos. Muitinės tarnautojai trukdo jo prekybai. Devyniems iš dešimties gyventojų tai yra baisi neteisybė, kad persekiojamas didžiausias kaimo šaunuolis[7], kuris pigiai pasiūlo cigarų, geresnių už parduodamus oficialiai, atgabena moterims šilkų, angliškų prekių ir visus gandus iš dešimties mylių aplinkui. Kai muitininkas nušauna arba atima kontrabandininko arklį, jis sužlugdomas; tada jam tenka keršyti, jis išeina pas plėšikus. Pasiteiravus, kaip gyvena tas gražus vaikinas, sutiktas prieš keletą mėnesių ir buvęs kaimo merginų numylėtiniu, viena moteris atsako:
– Deja, jis buvo priverstas pasitraukti į kalnus. Tai ne jo kaltė, to vargšo vaikino! Jis toks mielas! Tesaugo jį Dievas!
Paprasti žmonės suverčia valdžiai visą atsakomybę už banditų sukeltus neramumus. Vien tik valdžia, sako žmonės, įstumia į neviltį vargšus vyrus, kurie tenori ramiai gyventi ir verstis savo amatu.
Pavyzdinis ispanų plėšikas, vieškelių didvyrio prototipas, Robin Hudas[8], mūsų laikų Rokas Ginaras[9] – tai garsusis Chosė Marija, pramintas el Tempranito, Rytmetiniu. Apie šį vyrą kuo plačiausiai kalbama nuo Madrido iki Sevilijos ir nuo Sevilijos – iki Malagos. Gražus, narsus, galantiškas, kiek tik plėšikas įstengia: toks yra Chosė Marija. Jeigu sustabdo diližaną, išlaipinamoms moterims paduoda ranką ir patogiai jas pasodina pavėsyje, nes kaip tik dieną jis atlieka daugumą savo žygdarbių. Niekada jokio keiksmo, jokio šiurkštaus žodžio, priešingai – beveik pagarbus elgesys ir įgimtas mandagumas, kurio niekada nepamiršta. Maudamas žiedą nuo damos rankos sako: „Ak, ponia, tokiai gražiai rankai papuošalai nereikalingi.“ Ir, traukdamas žiedą nuo piršto, pabučiuoja ranką taip, tarsi bučinys jam turėtų daugiau vertės negu žiedas, anot vienos ispanės damos žodžių[10]. Jis pasisavindavo žiedą tarsi nejučiomis, bet jo pabučiavimas, atvirkščiai, užrukdavo ilgai. Man patvirtino, jog jis visada palieka užtektinai pinigų keleiviams, kad šie pasiektų artimiausią miestą, ir visada išpildo žmogaus prašymą neatimti papuošalo, kuris yra brangus atminimas.
Man atvaizdavo Chosė Mariją kaip aukšto ūgio jauną vyrą, tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties metų, gerai sudėtą, atviro ir linksmo veido, baltais lyg perlai dantimis ir nepaprastai išraiškingomis akimis. Paprastai jis dėvi labai puošnų majo[11] kostiumą. Jo baltiniai visada spindi baltumu, o rankos padarytų garbę elegantiškam paryžiečiui ar londoniečiui.
Tėra kokie penkeri ar šešeri metai, kaip jis plėšikauja. Tėvai buvo jam numatę kunigystę[12], ir Grenados universitete jis studijavo teologiją; tačiau, kaip matysime toliau, jo pašaukimas nebuvo labai stiprus, nes naktį jis įlindo į panelės iš geros šeimos kambarį... Sakoma, meilė pateisina daugelį dalykų, bet čia kalbama apie smurtą, sužeistą tarną, aš taip niekada neišsiaiškinau iki galo šios istorijos. Tėvas sukėlė didelį triukšmą, ir teismo byla buvo užvesta. Chosė Marija buvo priverstas sprukti ir pasitraukti į Gibraltarą. Ten, kadangi jam trūko pinigų, sudarė sandėrį su vienu pirkliu anglu dėl stambios uždraustų kontrabandinių prekių partijos įvežimo. Jį įskundė vienas žmogus, kuriam buvo prasitaręs apie šį sumanymą. Muitininkai sužinojo, kuriuo keliu važiuos, ir surengė jam pasalą. Visi mulai, kuriuos varė, buvo sučiupti, bet jis juos atidavė tik po įnirtingos kovos, per kurią užmušė arba sužeidė kelis muitininkus[13]. Nuo to karto jam neliko kito būdo, kaip tik imti išpirką iš keleivių.
Iki šiol jį nuolat lydėjo sėkmė. Už jo galvą paskirta premija, jo išvaizdos aprašymai iškabinti ant visų miestų vartų su pažadu sumokėti aštuonis tūkstančius realų tam, net ir jo bendrininkui, kuris jį pristatys gyvą ar mirusį[14]. Vis dėlto Chosė Marija nebaudžiamai tęsia savo pavojingą amatą, ir jo teritorija driekiasi nuo Portugalijos pasienio iki Mursijos karalystės. Jo gauja nėra gausi, bet sudaryta iš vyrų, kurių ištikimybė ir ryžtas išbandyti nuo seno. Kartą, jodamas kokio tuzino pasirinktų vyrų priekyje, Gazino ventoje[15] užklupo septyniasdešimt karaliaus savanorių, pasiųstų jo gaudyti, ir visus nuginklavo. Paskui visi matė jį, lėtai grįžtantį į kalnus, pirma savęs besivarantį du mulus, apkrautus septyniomis dešimtimis muškietų, kurias gabenosi kaip trofėjų.
Apie jo sugebėjimą šaudyti pasakojami stebuklai. Jodamas risčia, jis už penkiasdešimties žingsnių pataiko į alyvmedžio kamieną. Kita istorija atskleidžia ir jo vikrumą, ir didžiadvasiškumą.
Toks kapitonas Kastras, drąsus ir veiklus karininkas, anot kalbų, besivaikantis plėšikus ir dėl asmeninio keršto troškulio, ir kad įvykdytų karinę pareigą, išgirdo iš vieno šnipo, kad tokią ir tokią dieną Chosė Marija lankysis nuošalioje aldea, kur turėjo meilužę. Nurodytą dieną Kastras užsėdo ant arklio ir, nenorėdamas sukelti įtarimų dideliu pasiimtų vyrų skaičiumi, išjojo tik su keturiais lankininkais. Nors ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, nuslėpdamas savo žygį, jam nepavyko taip apsisukti, kad Chosė Marija nesužinotų. Tuo metu, kai Kastras, perėjęs gilų tarpeklį, įjojo į slėnį, kur buvo jo priešo meilužės aldea, dvylika raitelių staiga išniro jam iš šono, ir daug arčiau prie tarpeklio negu kapitonas, kuriam tai buvo vienintelė atsitraukimo galimybė. Lankininkai manė jau esą pražuvę. Nuo plėšikų būrio atsiskyrė risčia ant bėro žirgo jojantis raitelis ir staiga sustojo už šimto žingsnių nuo Kastro. „Chosė Marija taip nesučiumpamas, – suriko jis. – Kapitone Kastrai, ką aš jums padariau, kad siekiate mane atiduoti teisingumui? Aš galėčiau jus užmušti, bet drąsūs žmonės pasidarė reti, todėl aš jums dovanoju gyvybę. Štai atminimas, kuris jus išmokys manęs vengti. Į jūsų kepurę!“
Tardamas šiuos žodžius, jis nusitaikė ir vienu šūviu pervėrė aukštos kapitono kepurės viršų. Išsyk apsuko žirgą ir dingo kartu su savo vyrais.
Štai dar vienas jo mandagumo pavyzdys.
Viename Anducharo apylinkių ūkyje buvo švenčiamos vestuvės. Jaunavedžius jau pasveikino jų draugai, ir visi buvo besėdą už stalo po dideliu figmedžiu prie namų durų; visi buvo linksmai nusiteikę, o žydinčių jazminų ir apelsinmedžių žiedų kvapsniai maloniai maišėsi su tirštesniais aromatais iš daugybės garuojančių valgių, nuo kurių linko stalas. Staiga pasirodė raitelis, išniręs iš giraitės per pistoleto šūvį nuo namų. Nepažįstamasis lengvai nušoko ant žemės, pakėlęs ranką pasveikino svečius ir nuvedė savo žirgą į arklidę. Niekas nebuvo laukiamas, bet Ispanijoje kiekvienas praeivis mielai priimamas dalyvauti šventinėje puotoje. Beje, nepažįstamojo drabužiai rodė jį esant svarbų žmogų. Jaunikis tuojau pat nuėjo pakviesti jo pietų.
Kol visi patyliukais svarstė, kas tas nepažįstamasis, Anducharo notaras, dalyvaujantis vestuvėse, išblyško kaip lavonas. Jis bandė pasikelti nuo kėdės, ant kurios sėdėjo šalia jaunosios, bet jam linko keliai, ir jis nepajėgė atsistoti ant kojų. Vienas svečias, jau seniai įtariamas kaip užsiimantis kontrabanda, priėjo prie jaunosios:
– Tai Chosė Marija, – tarė jis, – arba aš labai klystu, arba jis čia atėjo atnešdamas nelaimę (para hacer una muerte[16]). Jis pyksta ant notaro. Bet ką daryti? Padėti jam pasprukti?
– Neįmanoma, Chosė Marija jį tuoj sučiups.
– Sulaikyti banditą?
– Bet jo gauja yra, be abejo, netoliese, be to, prie diržo jis turi pistoletus, o savo durklo niekad nepaleidžia iš rankų.
– Bet, ponas notare, ką gi jūs jam padarėte?
– Ak, visiškai nieko!
Kažkas tyliai sumurmėjo, kad prieš du mėnesius notaras buvo nurodęs savo ūkininkui: jeigu užėjęs Chosė Marija paprašytų atsigerti, šis turėtų į jo vyno taurę įberti aršeniko.
Taip visi kalbėjosi, dar nepradėję valgydi oljos[17], kai pasirodė jaunojo lydimas atvykėlis. Abejonių nebeliko: tai buvo Chosė Marija. Praeidamas jis metė baisų žvilgsnį į notarą, kuris pradėjo drebėti tarsi ištiktas karštinės, paskui Chosė Marija grakščiai pasveikino jaunąją ir paprašė leidimo pašokti jos vestuvėse. Ji tikrai neketino jam atsakyti arba parodyti nepasitenkinimo. Chosė Marija tuojau paėmė kamštinę kėdę, pastūmė ją prie stalo ir įsitaisė šalia jaunosios, tarp jos ir notaro, kuris, atrodo, galėjo nualpti bet kurią minutę.
Pradėjo valgyti. Chosė Marija buvo kupinas dėmesio ir patarnavimų savo kaimynei. Kai patiekė rinktinį vyną, jaunoji, pakėlusi Montiljos vyno taurę (kuris, mano nuomone, geresnis už cheresą), palietė ją lūpomis ir tada pasiūlė plėšikui. Toks mandagumas parodomas prie stalo žmonėms, kurie gerbiami. Tai vadinama una fineza. Nelaimei, šis paprotys nyksta iš geros draugijos, čia, kaip ir kitur, besistengiančios atsikratyti visų tautinių papročių.
Chosė Marija paėmė taurę, karštai padėkojo ir pareiškė jaunajai, kad prašo ją laikyti savo tarnu, ir jis su džiaugsmu padarysiąs viską, ką ji teiktųsi jam įsakyti.
Tada ji visa drebėdama nedrąsiai pasilenkė prie baisiojo kaimyno ausies:
– Suteikite man malonę, – paprašė ji.
– Tūkstantį! – suriko Chosė Marija.
– Pamirškite, aš meldžiu jus, blogus ketinimus, su kuriais galbūt čia atėjote. Pažadėkite, kad iš meilės man jūs dovanosite savo priešams, ir per mano vestuves nekils skandalas.
– Notare, – tarė Chosė Marija, atsisukdamas į drebantį teisininką, – padėkokite poniai; jeigu ne ji, aš būčiau jus nužudęs dar jums nė nesuvirškinus šitų pietų. Nebedrebėkite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.
Ir, pripylęs jam taurę vyno, pasakė su piktoka šypsena:
– Nagi, notare, į mano sveikatą; tai puikus vynas, ir jis neužnuodytas.
Vargšas notaras vos galėjo nuryti gurkšnį.
– Ei, bičiuliai, – sušuko banditas, – linksminkimės (vaya de broma)! Tegyvuoja jaunoji!
Ir vikriai pašokęs nubėgo atsinešti gitaros bei pradėjo improvizuoti posmą jaunavedžių garbei.
Trumpai tariant, per tuos pietus ir prasidėjusius šokius jis pasirodė toks malonus, kad moterys su ašaromis akyse galvojo, jog toks žavingas jaunuolis gal vieną dieną baigs savo gyvenimą kartuvėse. Jis šoko, dainavo, jo visur buvo pilna. Apie vidurnaktį kokių dvylikos metų mergaitė[18], menkai teprisidengusi prastais skarmalais, pribėgo prie Chosė Marijos ir jam šnipštelėjo keletą žodžių čigonų šnekta. Chosė Marija krūptelėjo: jis nubėgo į arklidę ir tuoj pat grįžo vesdamas savo eiklų žirgą. Paskui priėjo prie jaunosios, rankoje laikydamas pavadį:
– Sudie, – ištarė jis, – mano širdies kūdiki (hija de mi ama), aš niekada nepamiršiu akimirkų, kurias praleidau greta jūsų. Tai pačios laimingiausios, kokių aš neturėjau jau daugelį metų. Būkite tokia gera ir priimkite šį niekutį iš bastūno, kuris norėtų turėti lobį ir jums įteikti.
Taip sakydamas jai ištiesė gražų žiedą.
– Chosė Marija, – sušuko jaunoji, – kol šiuose namuose bus duonos, pusė jos priklausys jums.
Plėšikas paspaudė ranką visiems svečiams, taip pat – ir notarui, išbučiavo visas moteris, paskui vikriai liuoktelėjo į balną ir grįžo į kalnus. Tiktai tada notaras lengviau atsikvėpė. Po pusvalandžio atšuoliavo kareivių būrys, bet niekas nebuvo matęs žmogaus, kurio jie ieškojo.
Ispanai, kurie atmintinai moka romansus apie dvylika perų[19], apdainuoja Reno de Montobano[20] žygdarbius, neišvengiamai turi itin domėtis vienu herojumi, kuris tokiame proziškame amžiuje kaip mūsiškis atgaivina riteriškas senovės narsuolių dorybes. Dar vienas motyvas prisideda prie Chosė Marijos populiarumo augimo. Jis nepaprastai dosnus. Jam nieko nereiškia gauti pinigų, ir jis lengvai juos išdalija nelaimingiesiems. Sakoma, kiekvienas į jį kreipęsis vargšas visada gauna didelę auką.
Toks mulų varovas man pasakojo, kaip praradęs mulą – vienintelį savo turtą, buvo pasirengęs stačia galva pulti į Gvadalkivirą, kai kažkoks nepažįstamasis jo žmonai perdavė dėžutę su šešiomis uncijomis aukso. Mulų varovas neabejojo, kad tai Chosė Marijos dovana: kartą jam, kai ant kulnų mynė besivejantys kareiviai, jis buvo nurodęs brastą.
Aš užbaigsiu šį ilgą laišką dar vienu mano herojaus labdarybės atveju.
Vienas neturtingas prekeivis iš Kampiljo de Arenas apylinkių gabeno į miestą acto krovinį. Laikantis vietinio papročio, actas buvo supiltas į ožkenos maišus, o vežimą traukė liesas, nušiuręs asilas, pusgyvis iš bado. Siaurame take nepažįstamas vyras, sprendžiant iš drabužių – medžiotojas, sustabdė acto vežėją ir, apžiūrėjęs asilą, prapliupo juokais.
– Kokį gaišeną tu čia turi, drauguži? – šūktelėjo jis. – Ar dabar – karnavalo metas, kad šitaip jį varai?
Ir juokai nesiliovė.
– Pone, – liūdnai atsiliepė skaudžiai užgautas vežėjas, – kad ir koks bjaurus šis gyvulys, jis man dar uždirba duoną. Juk aš neturtingas ir neturiu pinigų nusipirkti kitam.
– Nejaugi? – sušuko linksmuolis, – tai šitas šlykštus asilas tau neleidžia numirti iš bado? Bet jis nudvės nepraėjus nė savaitei.
– Imk, – tęsė jis, tiesdamas prekeiviui sunkų kapšą, – senasis Erera turi parduoti dailų mulą, už jį prašo tūkstančio penkių šimtų realų: štai jie. Šiandien pat nusipirk tą mulą, ne vėliau, ir nesiderėk. Jeigu rytoj kelyje aš tave sutiksiu su šituo siaubingu asilu, tai – prisiekiu savo, Chosė Marijos, vardu – aš jus abu nusviesiu į prarają.
Asilo savininkas, likęs vienas su kapšu rankoje, manė, kad sapnuoja. Ten buvo lygiai tūkstantis penki šimtai realų. Jis žinojo, ką reiškia Chosė Marijos priesaika, todėl pasiskubino iškeisti realus į puikų mulą.
Kitą naktį Erera buvo staiga pažadintas. Du vyrai su durklu nukreipė jam į veidą blausų žibintą.
– Atiduok pinigus! Nagi, greičiau!
– Ak, mano gerieji ponai, aš namie neturiu nė ketvirtuko.
– Meluoji. Vakar pardavei mulą už tūkstantį penkis šimtus realų vienam žmogui iš Kampiljo.
Jų argumentai buvo tokie neatremiami, kad tūkstantis penki šimtai realų netrukus buvo atiduoti, arba, jei norite, grąžinti.

P. S. Chosė Marija mirė jau prieš keletą metų. 1833 metais karalius Ferdinandas priesaikos jaunajai karalienei Izabelei proga suteikė visuotinę amnestiją, kuria garsusis plėšikas mielai pasinaudojo. Vyriausybė jam net paskyrė dviejų realų per dieną išlaikymą, kad tik gyventų ramiai. Kadangi tokia suma buvo nepakankama žmogui, įgijusiam daug elegantiškų įpročių, jis buvo priverstas priimti postą, kurį jam pasiūlė diližanų administracija. Jis tapo escopetero, ginkluotu palydovu, ir apsiėmė saugoti karietas, kurias anksčiau taip dažnai ištuštindavo. Kurį laiką viskas klojosi gerai: senieji bendrai jo bijojo arba jį aplenkdavo. Bet vieną dieną keli ryžtingesni banditai sustabdė Sevilijos diližaną, nors juo važiavo ir Chosė Marija. Nuo karietos viršaus jis kreipėsi į plėšikus; įtaka, kurią turėjo ankstesniems bendrininkams, buvo tokia didelė, kad jie atrodė nusiteikę pasitraukti be nieko pikto, kai banditų vadas, žinomas Čigono (El Gitano) vardu, pirma buvęs Chosė Marijos leitenantas, iš arti šovė į jį ir užmušė vietoje.

1842 m.

---

[1] Bréguet – garsi prancūzų laikrodininkų, išradėjų ir pramonininkų giminė, iš kurios paminėtini jos pradininkas Abrahamas Louis (1747–1823) ir jo sūnus Louis-Antoine’as (1776–1858), buvęs geras rašytojo tėvo Léonoro draugas (vert. past.).

[2] Panaši detalė randama novelėje „Karmen“: „Beje, keleivių mes neskriausdavome, tik atimdavome iš jų pinigus“. (Mérimée P. Karmen ir kitos novelės. – Vilnius: Žaltvykslė, 1998. – P. 277. Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė) (vert. past.).

[3] Moli?re’o (1622–1673) komedijoje „Sicilietis, arba Dailininko meilė“ sicilietis donas Pedras sako veikėjui Ali: „Aš jūsų nepalydėsiu, juk tarp vyrų tokia laisvė yra leidžiama“ (vert. past.).

[4] Žr. novelę „Karmen“: „Atėmėme iš jų tik pinigus ir laikrodžius, dar ir marškinius, kurių mums labai reikėjo“ (Mérimée P. Karmen ir kitos novelės. – P. 269) (vert. past.).

[5] Vandėja (Vendée) – senovinė provincija Prancūzijos Vakaruose, palei Atlanto vandenyną; dabartinis departamentas (vert. past.).

[6] „Aš juos visus kviečiu į kovą,
      Nes nieko nebijau!“ (leid. past.).
[7] Toks pat sakinys randamas ir antrojo laiško pradžioje (Metai. – 2016. – Nr. 8–9. – P. 143) (vert. past.).

[8] Anglų legendų personažas, vienas Walterio Scotto (1771–1832) romano „Aivenhas“ („Ivanhoe“, 1819) herojų (vert. past.).

[9] Roque?as Guinard?as (tikrasis vardas – Perot Roca Guinarda), garsus katalonų banditas, gyvenęs XVI a. pab.–XVII a. pr., kilęs iš geros šeimos, įsipainiojęs į dviejų giminių tarpusavio nesantaiką. Don Kichotas su juo susidūrė kelyje į Barseloną (Miguel de Cervantes (1547–1616), „Don Kichotas“, II knyga, LX skyrius) (vert. past.).

[10] Greičiausiai rašytojo bičiulės ponios de Montijo (vert. past.).

[11] Tai yra: macho, mačo (vert. past.).

[12] Kunigu turėjęs tapti, bet plėšiku pavirtęs jaunuolis yra pamėgtas P. Mérimée personažas: Džokantas Kastrikonis novelėje „Kolomba“, don Chosė – „Karmen“ (vert. past.).

[13] Šis epizodas išplėtotas novelės „Karmen“ trečioje dalyje: don Chosė pasakoja apie užpuolimą, kuriame žuvo Remendadas (vert. past.).

[14] Man lankantis Sevilijoje vieną rytą ant Trianos vartų iškabinto Chosės Marijos aprašymo apačioje atsirado pieštuku parašyti žodžiai: „Aukščiau paminėtojo parašas: Chosė Marija“ (aut. past.).

[15] Venta – užeiga, smuklė (vert. past.).

[16] Pažodžiui: kad nužudytų žmogų (vert. past.).

[17] Olja – olla: būdinga aprašomo regiono sriuba (leid. past.).

[18] Panašus personažas yra novelėje „Kolomba“: plėšikų pasiuntinė mergytė Kilina (vert. past.).

[19] Karžygio Rolando palydovai, kilmingi riteriai, kartu su juo didvyriškai kovęsi ir žuvę Ronsevalio mūšyje („Rolando giesmė“ („Chanson de Roland“), XI a. pab.) (vert. past.).

[20] „Neištikimo barono“ ciklui priskiriama herojinė poema (chanson de geste) „Reno de Montobanas“ („Renaut de Montauban“, XII a. pab.) (vert. past.).

---

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

APIE KŪRYBĄ IR SAVE

Lionginas Pažūsis – kalbininkas, vertėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Vertimo studijų katedros docentas, keleto mokomųjų knygų ir žodynų autorius arba bendraautoris. Gausūs jo atlikti lietuvių poezijos vertimai į anglų kalbą skelbti Lietuvos, Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos literatūrinėje periodikoje ir rinkiniuose. Į lietuvių kalbą L. Pažūsio išversta anglų poetų kūryba publikuota rinkinyje „Iš klasikinės anglų poezijos“ (1996). Jis redagavo Peterio Tempesto į anglų kalbą išverstą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Kristijono Donelaičio „Metus“. 1997 m. L. Pažūsiui įteiktas „Poezijos pavasario“ prizas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Jis taip pat yra 2011 m. Šv. Jeronimo premijos laureatas.

Ar poezija išverčiama? 

Tiesiai šviesiai – išverčiama ar ne – nepasakyčiau. Ji yra ir išverčiama, ir neišverčiama, jeigu kalbame apskritai apie poeziją. Galima, pavyzdžiui, teigti, kad verlibru parašyta poezija techniškai yra lengviau išverčiama ir ją gali versti net ir vertėjas, neturintis eilėdaros įgūdžių, ar panašiai. Aptardamas konkrečius poezijos kūrinius, konkrečius eilėraščius, aš kaip vertėjas galėčiau pasakyti, kad tas eilėraštis, man atrodo, yra sunkiai išverčiamas arba apskritai neišverčiamas, o šitas, mano akimis žiūrint, yra išverčiamas arba lengvai išverčiamas. Tarkim, Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Vasaris“ prasideda taip: „Apgavikas! / Vasaros vardu žieduotu / Prisidengęs.“ Pagalvokit, kaip į anglų kalbą būtų galima išversti šias eilutes, kad anglakalbiam skaitytojui jos darytų panašų įspūdį. Išverstos į anglų kalbą, jos glumintų skaitytoją, nes angliškas šio mėnesio pavadinimas February yra nesiejamas su vasara. Jeigu pažymėsime žvaigždute šias išverstas eilutes ir išnašoje paaiškinsime, kad lietuvių kalboje šio mėnesio pavadinimas darybiškai siejamas su žodžiu „vasara“, sunyks poetinis eilėraščio įspūdis. Taigi, galiu sakyti, kad, mano akimis žiūrint, šitas konkretus eilėraštis yra neišverčiamas ir aš net nebandysiu jo versti. Ir apskritai yra daug eilėraščių, kuriuos laikau neišverčiamais. Gal kitam vertėjui ar poetui tas pats eilėraštis atrodys išverčiamas ir jis tikrai sugebės gerai tą padaryti. Taigi išverčiamumas yra ir subjektyvus dalykas. Nelygu kas ar kieno akys į tą konkretų poezijos kūrinį žiūri ir jį vertina. Nors, tiesą sakant, geriausius vertimo darbus padarai ne iš galėjimo, o per negalią.

Esate išvertęs nemažai poezijos. Koks tas eilėraščio vertimo procesas?

Vertimo procesas man prasideda tada, kai atsiranda noras, nenumaldomas noras išversti kokį nors konkretų kūrinį. O postūmiai tokiam norui atsirasti gali būti labai įvairūs. Na, tarkim, porąištraukų iš Geoffrey’io Chaucerio „Kenterberio pasakojimų“ aš kadaise išverčiau ne tik todėl, kad jų autorius yra anglų literatūros pradininkas (kaip mums Kristijonas Donelaitis) ir ši poema yra žymiausias jo kūrinys, bet dar ir todėl, kad jos prologe yra pasakojimas apie riterį, kuris „į Lietuvą žygiavo“. Įsivaizduojate, skaitydami anglų autoriaus poemos, pasirodžiusios apie 1400 m., eilutes randame paminėtą Lietuvos vardą (vadinasi, vis dėlto girdėjo anglai kitame Europos krašte tais senais tolimais laikais Lietuvos vardą!). Taigi, aš išverčiau tam riteriui skirtą ištrauką, ir dar vieną apie „žmoną iš Bato“ (Bath, Anglijos vietovardis).Šią dėl kitos priežasties: norėjau, kad lietuviai pamatytų, kad net viduramžiais anglų poezijoje būta ironijos, šmaikštumo. Juk net praėjus keliems amžiams po G. Chaucerio atsiradusi mūsų literatūra ir poezija buvo iš esmės religinio pobūdžio ir labai „rimta“. Arba štai dar vienas pavyzdys. Vieną Williamo Ernesto Henley’io eilėraštį išverčiau tik todėl, kad kadaise skrisdamas lėktuvu Amerikoj (kaip USIA svečias mėnesį keliavau po JAV universitetus su grupe kolegų dėstytojų iš Europos universitetų) susipažinau su simpatišku verslininku. Įsišnekėjus jis sako: „Aš turiu gyvenime vieną eilėraštį, kurio tekstas, išrašytas ant didelio lapo, kabo mano miegamajame. Dabar viso mintinai nepasakysiu, bet duok man savo adresą – aš tau jį atsiųsiu.“ Ir iš tikrųjų, grįžęs į Vilnių po kokių dvidešimties dienų gaunu jo laišką (praplėštą ir patikrintą), o ten tas W. E. Henley’io eilėraštis. Poetas nėra plačiai žinomas, bet kaip tik šis jo kūrinys daugelio anglakalbių yra mėgstamas:

Kada mane naktis užkloja

Ir tamsoje palieka vieną,

Visiems dievams karštai dėkoju

Už savo ištvermingą sielą¹.

Amerikiečių verslininkui šie posmai buvo kaip kelrodis, kaip gyvenimo motto. O manyje tai sužadino didelį norą prakalbinti šitą eilėraštį lietuviškai. Tai štai kaip atsiranda tas noras, didelis noras ką nors išversti. Žinoma, norai susiduria su realybe: yra daug poezijos, kuri mane žavi, bet žinau, kad kaip vertėjas jos neįveiksiu, ji ne mano jėgoms. Gal kas nors kitas imsis ją išversti ir aš tuo vertimu nuoširdžiai džiaugsiuos.

Dažnai pasirinktą versti kūrinį ar jo atskiras eilutes pramokstu mintinai, taigi, tie kalbiniai nušvitimai gali ištikti ir važiuojant troleibusu, ir vasarą sėdint po obelim arba gulint lovoje žiemos rytą, kada prabudęs galvoji apie prasidedančią dieną. Va, va, užkibo ir dabar svarbu nepaleisti: priartėjai prie originalo ir labai sklandžiai, gražiai tau nuskambėjo kažkas lietuviškai. Tada skubi užrašyti, kad nepamirštum. Taip nebūna, kad imi ir staiga išverti visą eilėraštį vienu ypu. Poetai turbūt gali pasigirti didesniu poetiniu įkvėpimu. Marcelijus Martinaitis, pavyzdžiui, yra užsiminęs, kad būna eilėraščių, kurie tarsi patys pasirašo, iš karto, beveik be jokių taisymų. O štai Sigitas Geda savo „Dienoraščiuose“ rašo: „Esu vertęs po 300, 200, 100 poezijos eilučių per dieną.“ Na, o man poezijos vertimas yra darbas, darbas, darbas, žaismingas ir mėgstamas darbas. Apie verčiamą poezijos kūrinį reikia ilgai tupinėti, čiupinėti kiekvieną eilutę iš visų pusių, ir nuo pradžios, ir nuo galo, ir iš vidurio. Paskui dar reikia atskirus fragmentus ilgai šlifuoti. Poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė yra sukūrusi labai gerą, taikliai poezijos vertimą apibūdinantį eilėraštį:

Kalbos pakraščiais kapstaisi suplukęs.

Dar niekas neaišku, kažką tik jauti...

Tarp žodžių blausių sušvytruoja eilutė

Tikroji, vienintelė, nejau?

                                         Ta pati!

Dabar – nepaleisti!

                     Vyniojasi valas,

Tiktai nesužeisti,

                     kad gyvas spindėtų!

Iš lėto, iš lėto,

                        dumblus nusivalęs,

Eilėraštis – štai jis!

                       O tu – niekuo dėtas...

Užgesęs, pailsęs, apimtas tingulio

(O vieną minutę buvai visagalis!)

Dairaisi

        kaip tas,

                   išperėjęs lakštingalą,

Pilkas karklynų žvirblelis... 

O su kokiomis problemomis tenka susidurti verčiant poeziją? 

Aš, pavyzdžiui, verčiu tiktai klasikinę poeziją. Tiek iš anglų į lietuvių, tiek atvirkščiai. Kaip matėt, mano vertimai iš anglų kalbos baigiasi Rudyardu Kiplingu (XIX a. pab.–XX a. pr.). O verčiant klasikinę poeziją, susiduriama ir su formos, ir su turinio problemomis. Aš priklausau tai vertėjų mokyklai, kuri siekia atkurti abiejų lygmenų sąveiką, perteikti visą verčiamo poezijos kūrinio sudėtingumą, išreikšti jo pilnatvę. Savaime suprantama, kad verčiant šiuolaikinę poeziją, kuri paprastai yra siejama su vadinamosiomis laisvosiomis eilėmis, poetinės formos problema atkrenta. Neaktuali ši problema ir „vakarietiškajai“ vertimo mokyklai (pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose), kuri siekia vertimo kalba atkurti tik eilėraščio žodžius, ir poezijos vertimas šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo pažodinio vertimo. Jeigu poetinė forma iš anksto ignoruojama, tai ir vertimo problemų daug mažiau arba, kitaip sakant, jos supaprastėja.  

Kaip Jūs vertinate ištikimybės originalui idėją? 

Ištikimybę labai vertinu, bet štai atmintyje iškyla neretai kartojamas ir banalus poezijos vertimo palyginimas su moterimi. Verstinė poezija, girdi, yra kaip moteris: graži, bet neištikima, arba atvirkščiai – ištikima, bet negraži. Sako, kad ją šitaip yra apibūdinęs Jevgenijus Jevtušenka. Vieni vertėjai, ypač poetai, yra linkę susitelkti į poetinio įspūdžio kūrimą, bet nelabai paiso ištikimybės originalui. Kiti vertėjai ištikimybės vardan aukoja poetinį grožį. Taigi, grožis ir ištikimybė poezijos vertime yra suvokiami kaip priešybės. Tačiau jie yra priešybės tik tada, kai grožis yra nenatūralus, netikras, o ištikimybė reiškiasi pažodiškumu, pažodiniu vertimu.

Kiek svarbios kūrybinės vertėjo ir autoriaus sąsajos, renkantis kūrinius vertimui?

Be abejo, svarbios. Kad imtumeisi versti kokį eilėraštį, jis ir jo autorius turi būti tam tikru mastu savas. Nuo mokyklos ir universiteto laikų esu ugdytas su klasikine poezija, todėl su poetais klasikais ir esu linkęs neakivaizdiniu būdu bendrauti. Pasirinkdamas eilėraščius paprastai ieškai juose ko nors asmeniško, asmeninių postūmių, kad geriau juos suprastum. Pavyzdžiui, Williamo Wordswortho „Daffodils“ („Narcizai“): „I wandered lonely as a cloud“ („Apniukęs debesiu klajojau“) išverčiau tik tada, kai pabuvojau Anglijoje, tame vadinamajame Ežerų krašte (The Lake District), kur gyveno poetas, ir jo akimis galėjau pamatyti neprilygstamą to krašto grožį. Kurgi kitur pamatysi laukuose žydinčius narcizus? Žinoma, vertėjo ir autoriaus sąsajos neretai būna sunkiai apčiuopiamos, bet būtent jomis vertėjas ir prisiriša prie verčiamo kūrinio.

Kodėl, verčiant poeziją, būtina žiūrėti visumos? 

Visuma poezijoje, aišku, yra daug svarbesnė negu prozoje, nes poezijoje, ypač tokio žanro kaip eilėraštis, visuma nėra tokia didelė kaip, pavyzdžiui, romano visuma. Vertėjas, kaip ir poetas rašydamas eilėraštį, jaučia, kad įspūdį skaitytojui, žinoma, darys visuma. Todėl visuma turi būti atkuriama. Bet ji nėra abstrakti, ją sudaro konkrečios detalės. Ir vertėjas, siekdamas perteikti visumą ir negalėdamas perteikti visko, turi pasirinkti esmines detales, kurios ir lems adekvatų visumos įspūdį.

Britų mokslininkas Fransis Jonesas poeziją yra pavadinęs kompromisų menu. Visų lygmenų neįmanoma perteikti, tad į ką vertėtų koncentruotis?

Vertėjas, užsimojęs vertimo kalba atkurti verčiamo poezijos kūrinio formą ir turinį, kelia sau maksimalius uždavinius. Ir formą, ir turinį! Taigi, jam tenka įveikti didžiulius sunkumus. Kiti vertėjai gali sau tuos uždavinius susiaurinti, tą kartelę nuleisti. Kitiems svarbu perteikti metaforas, bet visai nesvarbu atkurti eilėraščio eilėdarą. Jamesas Holmesas skiria tris poezijos formos vertimo būdus: mimetinį, analoginį ir laisvąjį.

Mimetinis, arba kopijuojamasis būdas. Jeigu užsimojama kopijuoti Williamo Shakespeare’o soneto formą, kopijavimas gali būti labai tikslus, stengiamasi išlaikyti net visus vyriškus rimus, nes anglų poezijoje apskritai ir W. Shakespeare’o sonetuose konkrečiai vyrauja vyriški rimai. Tai nelengvas uždavinys. Lietuvių kalboje vyriški rimai yra nudėvėti, gramatiniai, todėl vertėjai leidžia sau bent retsykiais vyriškus rimus keisti moteriškais. Tarsi išnaudoja natūralias lietuvių kalbos galimybes ir todėl vertimas neatrodo toks prastas. Jeigu jie verstųsi tik vyriškais rimais, vertimai būtų prastesni. Neištikimybė šiuo atveju padeda pakelti vertimų vertę, pakelti W. Shakespeare’o sonetų vertę lietuvių skaitytojų akyse. Paradoksas.

Antras būdas yra analoginis. Tarkim, lietuvių poezijoje egzistuoja savitos formos sonetas, ir, versdami W. Shakespeare’o sonetus, mūsų vertėjai renkasi lietuvišką analogą. Yra ir realių pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai Peteris Tempestas ėmėsi į anglų kalbą versti Kristijono Donelaičio „Metus“, iškilo klausimas, ar versti hegzametru. Anglai jau turėjo karčios patirties versdami hegzametrą iš lotynų kalbos ir pajuto, kad anglų kalba kopijuojamas klasikinis hegzametras skamba nenatūraliai. Hegzametras tinka toms kalboms, kuriose galimas eilutės skandavimas. Taigi, P. Tempestas pasirinko ne hegzametrą, ne šešias pėdas, o jambinį pentametrą, būdingą epinėms anglų poemoms (kaip G. Chaucerio „Kenterberio pasakojimai“, kaip Johno Miltono „Prarastasis rojus“ arba Jameso Thomsono „Metų laikus“ („The Seasons“). Žodžiu, K. Donelaičio eilutė sutrumpėjo viena pėda. P. Tempestas sakė: „Man šešių pėdų per daug“, nes angliški žodžiai trumpesni ir visą laiką reikėtų „glaisto“ (kaip kadaise skulptoriui vaško) plyšiams, nelygumams užpildyti. Štai Salomėjos Nėries eilėraštis „Gyvenimo giesmė“ prasideda eilute: „Gyvenimas mano – vėjas palaidas!“ Gy-ve-ni-mas, o angliškai – life. Tik vienas skiemuo, vietoj keturių. Kai verti ir numeti, paaukoji ką nors, tai manai, kad gal ir verta buvo paaukoti, bet šiuo atveju aš turiu pridėti už S. Nėrį. Už S. Nėrį turiu pridėt! Kad eilutė būtų užpildyta. Taigi, po ilgo ginčo su P. Tempestu aš kaip redaktorius galiausiai turėjau nusileisti. Tiesa, paskui jis angliškame „Metų“ leidinyje pridėjo paaiškinimą, kodėl rinkosi kaip tik tokią vertimo formą. Vėl tam tikra neištikimybė originalui, bet, kita vertus, pripažįstama, kad jo vertimas anglakalbiams yra artimesnis, savesnis, sklandžiau skaitomas negu mūsiškio vertėjo Nado Rastenio pažodiškesnis, šešiapėdžiu jambu sueiliuotas K. Donelaičio „Metų“ vertimas. 

Na, ir, žinoma, yra laisvasis vertimas, kada vertėjas gali apskritai nepaisyti originalo formos, o originalo turinį atkurti visiškai laisva, nevaržoma forma, netgi padrikais verlibrais, beveik kaip gryna proza skaitomais tekstais. Šitos nuostatos laikosi kai kurie Jungtinėse Valstijose gyvenantys lietuviai vertėjai, verčiantys lietuvių poeziją į anglų kalbą. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Vyt Bakaičio poezijos vertimų į anglų kalbą knygą „Gyvas atodūsis / Breathing Free“(2001). Joje, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštis „Senelės pasaka“ („Apšerkšniję mūsų žiemos, – / Balta, balta – kur dairais. – / Ilgas pasakas mažiemus / Seka pirkioj vakarais“) išverstas visiškai proziškai: „Mūsų žiemos apšerkšniję, / Balta, balta, kad ir kur pažiūrėsi, / Ilgas pasakas seka mums, pypliukams, / Vakarais svetainėje“ (pažodžiui išvertus iš anglų kalbos). Kai kas, pavyzdžiui, Tomas Venclova, teigia, kad tai „vakarietiška“ poetinio vertimo mokykla, o „rytietiška“ poetinio vertimo mokykla reikalauja ir ištikimybės formai.

Taigi, tokie yra trys poetinės formos vertimo būdai. Ir kiekvienas poezijos vertėjas gali pasirinkti pagal savo išgales ar nusistatymą.

Mano kitas klausimas apie eilėdarą. Tautos dažnai turi skirtingas poetines tradicijas. Ar būtina vertime išlaikyti originalo eilėdarą?

Taip, mano galva, būtina, kiek įmanoma. Ne viskas, žinoma, įmanoma, nes kalbos gali būti labai skirtingos. Pavyzdžiui, japonų poezijai yra būdingos labai savitos poetinės formos. Jau minėjau, kad skurdūs yra mūsų lietuviški vyriškieji rimai, nes jie dažniausiai yra gramatiniai arba galūniniai. Bet, verčiant iš Europos kalbų, reikia kiek įmanoma originalo eilėdarą atkurti arba ieškoti analogo. Taigi, tarkim, verčiant mūsų poeziją į anglų kalbą, vis tik norisi, kad, pavyzdžiui, Maironio eilutė „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis“ (eil. „Nuo Birutės kalno“) neprarastų jai būdingo bangavimo. Kai kuriais atvejais vertėjas gali sąmoningai atsisakyti originalo eilėdaros savitumo ir pasirinkti analoginę poetinę formą. Bet apskritai poezijos vertėjas turi sau kelti aukščiausius reikalavimus. Gal jam ne viskas pavyksta, bet ir forma turi būti kiek įmanoma atkuriama, nes joje slypi savita poetinio kūrinio gyvybė. Poezija yra jausmas, mintis ir muzika.

Dar būtų įdomu sužinoti, kiek svarbu vertime perteikti emocinę eilėraščio atmosferą?

Kadangi poezija yra sujaudinta kalba, jausmus keliantis žodžio menas, tai, be abejo, svarbu. Ir šiuo atveju net ir nelogiškus dalykus poezijoje skaitytojas kartais gali atleisti arba netgi nepastebėti, kad kai kur prasilenkei su logika, bet emociškai skamba, jaudina, nes skaitytojas laukia tokio bendro emocinio įspūdžio. Klausaisi kartais dainų, kurias girdi per radiją ar televiziją, ir, kai įsigilini į tekstą, įskaitant verstinį, pagalvoji, kokie niekai, koks niekingas tekstas, bet kartu su muzika bendram emociniam įspūdžiui jis tinka. Ir gal tai net svarbiau negu koks nors gerai apgalvotas, labai logiškas tekstas. Taigi, teksto emocingumas yra svarbi savybė, kurią reiktų išlaikyti.

Kokia Jūsų nuomonė apie vertimus, kurie atliekami per tarpines kalbas? 

Apskritai vertime, bet kuriam vertime, tarpinė kalba gali būti pasitelkiama tiktai iš didelio reikalo, iš bėdos, kada nėra galimybės versti iš originalo. Šitą nuostatą taikyčiau ir poezijos vertimui, ir vertimui žodžiu. Pavyzdžiui, kada vertėjas sinchroniškai verčia kabinoje ne iš tos kalbos, kuria kalba kalbėtojas, o jau iš tarpinio, t. y. kita kalba perteikiamo, teksto. Tik tokiais atvejais, kai nėra kas verstų iš kokios hindi ar kitos mūsuose retai mokamos kalbos. Svarbiausia priežastis – galimi dideli nuostoliai. Įsivaizduojate, bet kuris vertėjas, net ir versdamas iš originalo, nukrypsta į lankas. O verčiant per tarpinę kalbą tie nukrypimai ne tik bus kartojami, bet atsiras dar ir naujų. Vadinasi,  potencialiai tų nukrypimų gali padvigubėti, atsiranda kopijos kopija. Skaitytojui, neskaičiusiam išversto kūrinio originalo kalba, galbūt ir nelabai svarbu, kad jis buvo verčiamas ne iš originalo, bet vertimų tyrinėtojai tai nesunkiai pastebi ir, remdamiesi konkrečiais nukrypimais nuo originalo, gali įrodyti, iš kokio tarpinės kalbos teksto atsirado aptariamasis vertimas.

Nuo klausimų apie poezijos vertimą pereisime prie konkretesnių apie W. Shakespeare’o sonetų vertimus. Pradėčiau nuo tokio asmeniško klausimo, ar esate pats bandęs versti W. Shakespeare’o sonetus.

Ne, W. Shakespeare’o nebandžiau versti. Šiaip soneto forma man nėra svetima, esu išvertęs vieną kitą  Johno Keatso ir Williamo Wordsworth’o sonetą, dabar bandau Edmundą Spenserį, bet W. Shakespeare’o – ne. Buvo, tiesa, tokių atvejų, kada kolegos vertė anglų ar amerikiečių rašytojų prozos kūrinius, kuriuose buvo ištraukų (kokios trys ar keturios eilutės) iš kai kurių W. Shakespeare’o kūrinių, neišverstų į lietuvių kalbą, tai esu pabandęs ir padėjęs jiems. Žinau ir džiaugiuosi, kad visus W. Shakespeare’o sonetus turim net keturių vertėjų išverstus į lietuvių kalbą. Tik aš manau, kad klasikinės anglakalbės poezijos lobynas toks turtingas, kad vertėjų į lietuvių kalbą dar laukia ir kiti dideli darbai. Kai aš renkuosi ką nors versti, visada pagalvoju, ar verta varžytis su kitu vertėju ir stengtis parodyti, kad aš galiu geriau, gal verčiau imtis to, kas dar neišversta, kad mes visi kartu praturtintume lietuvišką verstinę poeziją. Taip, turime net keturis lietuviškus viso W. Shakespeare’o sonetyno variantus, bet mes juk toli gražu dar nesame išsivertę visų jo kūrinių. Estai turi, net ir latviai turi daugiau negu mes. Kada mes turėsime visus W. Shakespeare’o raštus lietuviškai? Lygiai tas pat su kita poezija. Beje, rengdamas savo pirmąjį rinkinį „Iš klasikinės anglų poezijos“ iš principo rinkausi versti tik tai, kas dar, kiek man žinoma, į lietuvių kalbą niekieno neversta. Tai buvo vienas iš kriterijų, be kitų asmeninių, kuriuos aš minėjau. Tik netyčia pasitaikė, kad, atrodo, J. Keatso sonetą, jau verstą Aleksio Churgino, buvau pražiopsojęs, o jis man labai patiko. Tiesa, neseniai mūzos prikalbino išversti Roberto Louiso Stevensono eiliuotą legendą „Viržių alus“ („The Heather Ale“).Įpusėjus darbui, internete radau S. Gedos vertimą, bet šį kūrinį vis tik baigiau versti nusiteikęs paeksperimentuoti, kaip jis gali lietuviškai skambėti, išverstas nenusižiūrint į rusišką Samuilo Maršako vertimą.

Jau minėjote, kad visą W. Shakespeare’o sonetyną į lietuvių kalbą išvertė keturi vertėjai. Tai buvo Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Aleksys Churginas, Sigitas Geda ir Tautvyda Marcinkevičiūtė. Kurio iš jų darbus labiausiai vertinate?

Sunku daryti apibendrinančias išvadas, turint galvoje visą sonetų ciklą. Vieniems vertėjams geriau pavyko išversti vieną sonetą, kitiems – kitą. O apskritai tai pritarčiau Dovydo Judelevičiaus vertinimui, kad sklandžiausi vertimai į lietuvių kalbą yra A. Churgino. Žinoma, iš jų keturių aš esu geriausiai susipažinęs su jo ir S. Gedos vertimais, S. Gedos vertimų knyga beveik metus gulėjo šalia lovos ir aš ją nuolat įdėmiai skaitinėdavau. Kaip rašoma viename Jūsų su kolegėmis paskelbtame straipsnyje, gaila, kad jis kaip W. Shakespeare’o sonetų vertėjas nepakilo iki savo kaip poeto lygmens, kad būta aplaidumo, skubotumo. Juk daug kur nesilaikoma ir skiemenų skaičiaus eilutėje, ir rimavimo. Turint omeny S. Gedos kaip poezijos vertėjo potenciją, iš jo, matyt, buvo galima tikėtis daug daugiau, negu jis padarė.

Kitą vertus, juk išversti visą ciklą, t. y. visus šimtą penkiasdešimt keturis W. Shakespeare’o sonetus, yra didžiulis, nepaprastos ilgalaikės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Na, negali jų visų iki vieno gerai išversti joks mirtingasis. Vienam vertėjui pavyko vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas sonetas. Kitam pavyko ne tie patys, bet pavyko. Kad visų sonetų vertimai būtų geri, reikia visą gyvenimą juos kaip deimantus šlifuoti, tobulinti, o žmogaus gyvenimas yra trumpas, jis juk negali viso gyvenimo jiems paaukoti. Be abejo, gražu, kad šiandien turim keturis jų lietuviškus variantus, bet pabrėžiu, tenka apgailestauti, kad eikvojame savo ribotas pajėgas, kada dar tiek neišversta ir paties W. Shakespeare’o kūrinių, ir apskritai geros anglų poezijos.

Sonetų vertėjams tenka galynėtis su įvairiais sunkumais (daugiaprasmiškumu, asociatyvia kalba, aristokratizmais). Kaip juos įveikti?

Žinoma, aš čia jokių receptų nepasakysiu. Daugiaprasmiškumas yra labai sunkus dalykas, ypač vadinamieji kalambūrai. Kadaise jais specialiai domėjausi ir netgi apie jų vertimą į lietuvių kalbą straipsnį esu parašęs. Anglų poezijai ir apskritai anglų literatūrai kalambūras yra labai būdingas dalykas, bet tai itin retas dalykas lietuvių poezijoje ir apskritai lietuvių literatūroje. Užtai lietuviams sunkiai sekasi juos versti. Skaitykit mūsų verstinę prozą – daug kur išnašose aiškinama, kad šitas žodis reiškia tą ir tą. Vertėjas dažniausiai renkasi tai, kas jam atrodo svarbiau, bet daugiaprasmiškumą perteikti bene sunkiausia ir įveikti jį labai labai sunku. Jeigu ir pavyksta vienu ar kitu atveju, tai tik tokie atsitiktiniai sutapimai. Man neteko domėtis kaip yra sonetuose, bet kituose W. Shakespeare’o kūriniuose, daugiausia A. Churgino vertimuose, beveik pusė kalambūrų lieka nepaliesti, net nebandyta jų adekvačiai perteikti.

Ar lietuvių vertėjams pavyko perteikti šekspyriškąją ironiją?

Anglų poezijoje, kaip minėjau, ironiją galėjai įžvelgti jau XIV amžiuje, o mūsų poezija – dažniausiai lyrika, mes lyrikai ir melancholikai. Štai apie šitą knygą² gavau atsiliepimą: viena kolegė, kurios dukra ištekėjusi už anglo, savo uošviui prieš Kalėdas padovanojo šią knygą, o jis laiške parašė, kad iš rinkinio susidarė įspūdį apie lietuvių poeziją ir apskritai apie lietuvius, kad jie lyrikai, melancholikai, kad savo gyvenimą ir jausmus sieja su gamta ir metų laikais. O ironijos mūsų poezijoje yra nedaug, todėl, matyt, ir vertėjams sunkiai sekasi tą ironiją perteikti. Iš mūsų ironiškos poezijos atstovų prisimenu nebent Antaną Gustaitį, gyvenusį Bostone (1974 m. teko laimė susipažinti ir gauti dovanų jo „Saulės šermenis“ su autografu), ir mūsų unikalų poetą Vladą Šimkų: „Gražios vasaros pievelės. / Debesėliai sau apvalūs / ant dangaus. <...> Ot gerai karvutei šėmai! / Tik žmoneliams – kaip ir žiemą – / nelabai...“ Kadaise išverčiau šitą jo eilėraštį į anglų kalbą: labai norėjosi parodyti anglakalbiams, kad ir mūsų, lietuvių, poetai kuria ironiškas eiles. 

W. Shakespeare’o sonetai sukurti Renesanso laikotarpiu. Kurios epochos dvasią reikėtų perteikti vertime – autoriaus ar vertėjo?

Yra toks vertimo teoretikas Lawrence’as Venutis – italų kilmės amerikietis. Jo teorinės įžvalgos apie du vertimo polinkius – savinimą(domestication) ir svetiminimą (foreignization) – tinka ir poezijai. Pastaruoju atveju vertėjas siekia parodyti skaitytojui, kad tai yra svetimo autoriaus, kita kalba apie kitos kitakalbės visuomenės žmones ir jų aplinką sukurtas kūrinys ir todėl stengiasi išlaikyti visas teksto svetimybes. Kaip elementarų pavyzdį prisimenu tokią literatūrinę anglų rašytojo pasakėlę vaikams. Jos autorius rašo: girls and boys. Aš kaip vertėjas galiu taip ir išversti – „mergaitės ir berniukai“ (jie visi bijojo vieno tokio keisto kaimo dėdulės), norėdamas skaitytojams pasakyti: „Žiūrėkit, toje kultūroje, iš kurios atėjo ši pasaka, mergaitės minimos pirmiau negu berniukai.“ Bet aš taip pat galiu pamanyti ir kitaip: o ar verta tokia neįprasta žodžių tvarka erzinti skaitytojus? Gal verčiau pakeisiu žodžių tvarką, parašysiu taip, kaip lietuviškai įprasta ir skamba natūraliau: „berniukai ir mergaitės“. Nedidelis skirtumas, bet vertėjas, susidurdamas su kitos kultūros apraiškomis, svyruoja tarp šių dviejų polinkių – savinimo ir svetinimo. 

Be abejo, vertėjas turi kiek įmanoma vertimo kalbos priemonėmis perteikti epochos dvasią. Bet čia kartu iškyla kiti klausimai. Ar galime atkurti lietuvišką Renesanso XVI a. kalbėseną, kai mes XVI a. išspausdinome tik pirmąją lietuvišką knygą, kai tuo metu ir dar kelis šimtmečius po to rodėsi tik religinio turinio knygos. Vadinasi, mes negalime atkurti epochos dvasios tiesiogiai ano laikotarpio kalba. Be to, šiuolaikinis skaitytojas gal jos ir nesuprastų. Todėl mes, vertėjai, elgiamės kaip butaforininkai teatre. Tarkim, teatre vaidina dramą „Mindaugas“, ir kai kurie daiktai turi atrodyti autentiški, tarsi iš tos epochos. Ką daro butaforininkai? Ima naujai padirbtus daiktus ir padengia juos patina, kad jie atrodytų seni. Ir mes taip elgiamės. Kalbant apie W. Shakespeare’o sonetus, S. Gedai kartais pavyksta sukurti lietuviškų naujadarų, kalbos sintaksinių naujybių, kurios skaitytojui gali pasirodyti renesansiškos, atliepiančios Renesanso dvasią. A. Churgino vertimuose gal daugiau nudėvėtų poetizmų. S. Geda, pasitelkdamas savo poetinį išradingumą, stengėsi atnaujinti nuvalkiotą poetizmų žodyną, kuriuo žongliruoja A. Churginas, bet kartais tai daro pernelyg drastiškai, peržengdamas originalo ir saiko ribas.

Kas kiek laiko reikėtų iš naujo versti sonetus?

Šiaip manoma, kad W. Shakespeare’o sonetus ar „Hamletą“ turi išsiversti kiekviena nauja skaitytojų karta. Žinoma, kartos apibrėžtis nelabai aiški. Taip sutapo, kad A. Šešplaukis-Tyruolis ir A. Churginas sonetus išvertė ir paskelbė maždaug praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio viduryje, o T. Marcinke-vičiūtės ir S. Gedos vertimai pasirodė maždaug po penkiasdešimties metų. Vadinasi, naujų vertimų reikėtų laukti vėl bent po pusės amžiaus. Na, o per šį pusšimtį metų poezijos vertėjai galėtų dar daug nuveikti, jų laukia daug geros anglakalbės poezijos, pavyzdžiui, J. Miltono „Prarastasis rojus“.

Vienas W. Shakespeare’o sonetų baigiasi eilutėmis: „So long as men can brea-the or eyes can see, / So long lives this, and this gives life to thee“ („Jos tol gyvybę tavo palaikys, / Kol virpčios lūpos ir regės akis“ – vertė Antanas Danielius). Kol bus žmonija, tol kažkas tais sonetais žavėsis. Kol gyvuos lietuvių kalba, tol išliks tikimybė, kad kas nors jais susižavės ir, norėdamas pasidalyti tuo žavesiu su tautiečiais, ims versti juos į gimtąją lietuvių kalbą.

Rašomo atsiminimų romano ištrauka

Vėl Maskva

„Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais – Stalino mirtimi ir mokyklos baigimu. Mokykla jau buvo pabodusi, joje tvyroję dirbtinumas ir falšas – atgrasūs. Mūsų klasei vadovavo rusakalbė mokytoja Roza Glinterščik, puiki rusų literatūros žinovė, bet jos familiarus bendravimo būdas, lindimas į sielą man buvo nepakenčiami. Nors Rozos (taip ją vadinom) protėviai kilę iš Lietuvos, lietuvių kalba ir mūsų kraštas, atrodo, jai visai nerūpėjo. Ji buvo tikra „kominterno“ atžala. Per išleistuves jai įteiktą laukinių gėlių puokštę (nenorėjom dovanoti banalių išleistuves lydinčių pinavijų) po kuklių iškilmių radom numestą po laiptais – ji mūsų nesuprato. Taigi troškau išsivaduoti iš rutinos, iš tvarkingo gyvenimo būdo gniaužtų, pabėgti nuo tų, kurie visus norėjo sulyginti ir panašiai sušukuoti.
Anuomet mane tikrai jaudino du dalykai – dailė – ypač įvairiausių kraštų senoji – ir muzika. Dažnai lankydavausi Konservatorijos didžiojoje salėje, klausydavausi pianistų ir dainininkų stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų, mačiau visus jų diplominius spektaklius. Kaip dabar regiu rimtą, orią Jadvygos Petraškevičiūtės Tatjaną iš „Eugenijaus Onegino“, apsiavusią baltomis drobinėmis basutėmis „ant platformos“ (tai buvo populiariausias, pigus ir patogus pokario panelių ir ponių apavas), nes geresnių batelių neturėjo, taip pat žaismingą ir koketišką Nechamos Lifšicaitės Roziną „Figaro vedybose“, Vacį Daunorą, dainuojantį liaudies dainas, Edmundą Gedgaudą stojamajame su Šopenu... Laiminga jausdavausi ir Filharmonijos kairiajame balkone, maždaug ties pirmąja eile, iš kur puikiai matydavau ir orkestrą, ir dirigentą. Puikiai pamenu šaltą ir kruopštų Abelį Klenickį, romantišką ir įtaigų Balį Dvarioną. Įprotis stebėti iš viršaus išliko nuo paauglystės, kai su dosniai dalinamom kontramarkėm patekdavom į iš Kauno perkelto Operos ir baleto teatro spektaklius, užimdavom tuščias vietas salėje ir visas operas ir baletus „mokėjom atmintinai“. Pastebėdavom, kuriai iš balerinų nubėgusi triko akis, kurios atiręs pasijonis, nusitrynę, pajuodę ir apspurę puantai. Juk pokariu teatrai skurdo! Žinojom, kuris dainininkas gali „pagauti gaidį“, kuris – nepaiso dirigento, o kuris bijodamas suklysti neatitraukia nuo jo akių... Lėtai gėriau visus įspūdžius ir patirtis, niekur neskubėjau. Kai mečiau muzikos mokyklą (negalėjau lankyti solfedžio, nes ten reikėjo dainuoti ir klysti prie berniukų!), pradėjau daug groti namuose mūsų gražiai skambančiu vokišku pianinu. Greitai išmokdavau kūrinius atmintinai, bet skambindama įveikdavau tik lėtąsias Mocarto ar Bethoveno sonatų dalis... Norėjau net pasiruošt privačiai ir stoti į Konservatoriją. Bet Mama išmintingai atšaldė: „Ar norėtum būti muzikos mokytoja?“ – „Kodėl – mokytoja?“ – „Į solistus tik retas pakyla. O tu dar ir publikos bijai, jaudinies“, – priminė, kaip iš jaudulio per mokyklos koncertą sugrojau tik du Dvariono valsus, o paskelbti buvo trys... Mamos žodžiai mane stipriai paveikė. O važiuoti į Leningradą studijuoti dailės neleido Tėtis gydytojas: „Važiuok kur nori, tik ne į tą drėgną, tamsų miestą – tavo plaučiai ir sąnariai neatlaikys.“ Dailėtyra Maskvoje buvo dėstoma nevykusiai ir mažai kas į ją stojo. Dera pripažinti, kad dailės ir muzikos dalykus aš anuomet išmaniau nepalyginti geriau nei teatrą. Teatras man buvo lyg atsarginis išėjimas.
Taigi – „vėl“ į Maskvą, kur praleidome karo metus, tik šįkart – lietuvių pramintais takais, į Valstybinį teatrinio meno institutą – GITIS’ą, ten dar visai neseniai studijavo būsimasis Kauno dramos teatro žvaigždynas – Kęstutis Genys, Birutė Raubaitė, Regina Varnaitė, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika ir kiti. Instituto dėstytojai labai pamėgo šiuos talentingus, iniciatyvius, draugiškus lietuvių studentus, jų diplominio spektaklio „Figaro vedybos“ (1952) didžiulės nuotraukos daug metų kabėjo instituto fojė...

Rugpjūtis

Pirmajame kelyje stovi traukinys „Vilnius–Maskva“; vyrai su bagažo vežimėliais niūrūs, nes jų paslaugų niekam nereikia; pavakario saulėje pilkuoja dulkini stoties langai, cementinės šiukšlių dėžės su tautiniais tulpių raštais aplipusios spjaudalais. Į vagoną ropščiasi bagažu apsikrovę Lietuvoje atostogavę maskviečiai. Viena išlydinčioji šaukia: „Катя, Катя, помидоры под ботинками, не забудь!¹“ Moteris lange: „Да ладно, спасибо“². Mane lydi Tėvas, brolis Vytautas ir mūsų namų geroji dvasia – Ancė. Mama, vengdama graudžių, jausmingų scenų, pasiliko namuose. Palydovė tuoj visus suleis vidun ir užkais arbatos. Šaižus traukinio švilpukas. Tėvelis ištraukia iš švarko kišenės saldainį ir citriną: kai bus pernelyg linksma, suvalgyk citriną, o kai liūdna – saldainį... Vėjas blaško vagone užkurtų pečiukų dūmus. Įlipu į kupė vagoną Nr. 6, kuriuo paskui daug metų važinėsiu trasa Vilnius–Maskva. Atitraukiu švarias užuolaidėles, padabintas melsvais spausdintais lietuviškais tautiniais raštais. Maniškiai stovi ir žiūri į mane taip, kaip žiūrima tik perone, mojuodami žengia keletą žingsnių kartu su pajudėjusiu traukiniu... Taigi – į Nežinią, į Laisvę!

Maskvoje

Maskvoje Lietuvos atstovybės pusrūsyje veikė kuklus švarus viešbutukas, kuriame apsistodavo komandiruotieji iš Lietuvos; ten, kol ruošiausi ir laikiau stojamuosius, gyvenau ir aš. Kai pabosdavo pjeses skaityti, su malonumu rusų kalba skaitinėdavau Tėvo dovanotą iš tadžikų kalbos išverstą Omaro Chajamo „Rubajatų“ tomelį. (Beje, daug vėliau pasirodęs Lino Brogos vertimas man atrodo kur kas grakštesnis.) Pro pusrūsio langą vakarais krisdavo rugpjūčio saulės spinduliai; melsvais aliejiniais dažais išdažytame kambaryje buvo drėgna ir netoliese kvepėjo bufetėlis, kuriame atvykėliai pusryčiaudavo. Kelių lovų kambaryje apsistodavo vis nauji žmonės. Pamenu, trumpam buvo atvykusi jaunystės grožiu spindinti, linksma ir gyvybinga aktorė Irena Leonavičiūtė. Ji man padėjo atsakyti į kelis stojamųjų programos klausimus. Kartkartėmis pusbalsiu recituodavo mano Chajamą. Susidraugavom. Tuos maskvietiškus epizodėlius ji vėliau dažnai prisimindavo, paskutinį kartą – kai susitikome A. Jakšto gatvėje prieš pat jos mirtį...

Institutas

Institutas buvo įsikūręs viename jaukiame Arbato skersgatvyje, Sobinovo Nr. 4, kuris vedė link Majakovskio teatro. Šiame pastate po revoliucijos 3-iojo dešimtmečio pradžioje buvo įsikūręs GITIS’o (Valstybinio teatro meno instituto) teatras, susijęs su Mejerholdo ir kitų teatro įžymybių veikla. Atrodo, gana kuklus pastatas, „osobniakas“, kokių Maskvoje iki šiol daugybė, XIX a. pabaigoje priklausė kažkokiam pirkliui. Pagrindinis triaukštis namas stovėjo atokiau nuo gatvės, o pagalbiniai pastatai – kiemo gilumoje. Tai buvo tyli, romantiška vieta, nes instituto rūmą nuo gatvės skyrė nedidelis, geležine tvorele aptvertas sodelis, kuriame dar galėjai įžiūrėti buvusius centrinės klombos ir ją juosiančio tako kontūrus. Nei rožių krūmų, nei skiepytų alyvų ar puošnių akacijų, kurios sodininko prižiūrimos tikriausiai augo čia prieš kokius keturiasdešimt metų, jau nebebuvo; kiemelį supo dideli, prastos rūšies topoliai, kokių gausiai prisodinta Maskvoje, ir pavasarį jų pūkai sklandydavo ore, skverbėsi į visus plyšius ir užkaborius. Sodelyje stovėjo keli lenkti apšiurę mediniai suolai, ant kurių susigrūdę per pertraukas mėgdavo ilsėtis studentai. Jie repetuodavo dialogus ar mažas sceneles, mokydavosi tekstus, lavindavo balsus, kartodavo greitakalbes, kaip antai: „Карл у Клары украл коралы. Kлара у Карла украла кларнет“³... Į kiemą užklydusiam prašalaičiui visa tai atrodė keistokai, lyg mums būtų „ne visi namie“...
Kai pirmą kartą atėjau į institutą įteikti dokumentų, pravėrusi sunkias duris patekau į fojė su baltų senoviškų koklių grindimis; iš kairės prie durų už nediduko stalelio sėdėjo skara apsigaubusi stamboka moteris. Netrukus paaiškėjo, kad tai budinti teta Mania su širdutės formos sidabriniais auskarais nutįsusiose ausyse; ant stalelio stovėjo elektrinis „samovaras“, o virš budinčiosios galvos ant aliejiniais dažais nudažytos rusvos sienos – lenta su auditorijų raktais ir dar kažin kokiais daikteliais. Šalia budinčiosios, įsitaisiusios ant taburetės, kabojo cinkuotas vandens bakelis su grandine prirakintu metaliniu puodeliu. Ji rūsčiai paklausė, kur aš einanti, o kai paaiškinau, kad norėčiau įteikti dokumentus, mostelėjo ranka dešinėn, pirmojo aukšto koridoriaus pusėn. Tirštai prirūkytoje kanceliarijoje apsivertusi popieriais sėdėjo pagyvenusi pilka moteris su papirosu kairėje rankoje. Dokumentus priėmė, įregistravo, liepė pasirašyti. Pakėlusi pilkas vandeningas akis įdėmiai mane nužvelgė ir burbtelėjo: „Опять литовцы“⁴ (tuo metu vyresniuose kursuose mokėsi aktorius Audrius Chadaravičius, kritikas Jonas Marcinkevičius ir muzikologas Vytautas Mažeika) ir pridūrė, kad stojamųjų egzaminų tvarkaraštis – fojė ant sienos. Paaiškėjo, kad dalį egzaminų laikysime kitame, kuklesniame korpuse. Anksčiau jame tikriausiai gyventa savininko tarnų, laikytos prekės...

Stojimas į institutą

Stojimas į institutą įsiminė visiems laikams. Konkursas buvo didžiulis. Intelektualūs maskviečiai su žymių artistų pavardėmis (pavyzdžiui, Kniper) išdidžiai vaikštinėjo po GITIS’o kiemelį ir arogantiškai svaidėsi replikomis apie praeito sezono spektaklius, stebindami mus, provincialus, savo žiniomis. Atrodė, kad jie viską žino, visus pažįsta. Tačiau keisčiausia, kad būtent jie po sesijos liko „už borto“. Prisiminusi tą metą, kartais juokiuosi balsu. Pavyzdžiui, kad ir iš gando, esą instituto direktorius pirmenybę teikė visai jauniems, žaliems, pilkiems studentėliams (su tokiais esą lengviau dorotis), arba iš to, kad stojamąją recenziją rašiau ne apie dramos spektaklį, o apie Juliaus Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, kurį buvau neseniai mačiusi. Nežinojau, kad stojant reikės rašyti apie savo respublikos spektaklį; iš matytų dramos spektaklių nė vienas man neatrodė įdomus. Pasirinkau baletą! Rusiškai rašiau be klaidų, todėl buvau neblogai įvertinta. Savo rašinio tiksliai neatsimenu, tik kad stengiausi pabrėžti spektaklio tautinę dvasią ir lyrizmą, atsispindinčius muzikoje bei scenovaizdyje. O lemtingo pokalbio su priėmimo komisijos nariais sėkmę man tikriausiai lėmė atvirumas ir... Čechovas. Buvau mačiusi spektaklių pagal Čechovą (tarp jų – Maskvos dailės teatro „Tris seseris“), skaičiusi jo prozos ir kelias pjeses, o kas svarbiausia, buvau skaičiusi jo įspūdingą susirašinėjimą su žmona Olga Kniper-Čechova. Du tomeliai jų laiškų Mamos knygų spintoje visuomet būdavo po ranka. Paklausta, apie kurį autorių rinkčiausi kalbėti, apie Gorkį ar Čechovą, pasakiau, kad nemėgstu Gorkio (jį siejau su mokykloje peršamu romanu „Motina“) ir renkuosi Čechovą. Pamenu, komisijos nariai susižvalgė, nusijuokė, o vienas jų neslėpdamas ironijos pasakė: „Vargšas Gorkis.“ Paklausta, ką esu skaičiusi Čechovo, paminėjau ir susirašinėjimą. Vienas profesorius susidomėjo, kas man labiausiai įsiminė iš tų laiškų. Atsakiau, kad labiausiai įsiminė tai, jog Olga Kniper nemylėjo Čechovo. Tada jis paklausė: „Имеет ли это отношение к театру?“ – „Да, конечно. Это сложные отношения между людьми. Драма“⁵. Mano atsakymai komisiją tenkino.
Pagrindiniame instituto korpuse į viršų palei sieną kilo gana platūs laiptai, o nuo sienos iš didžiulės freskos į mus „tėvišku žvilgsniu“ žvelgė Josifas Visarionovičius Stalinas, Sovietų šalies generalisimas baltu kiteliu, nusagstytu didvyrio ordinais; jis šypsojosi mergytei, nuo laimingos motinos rankų tiesiančiai jam margą gėlių puokštę, pavasariško dangaus fone šypsojosi ir kiti vadą sveikinančios minios veidai... Buvo pats šeštojo dešimtmečio vidurys, dveji metai po Stalino mirties! Kitą rudenį atvykę mokytis freskos jau neberadome. Nepasidomėjome, nugramdyta ji buvo ar tik uždažyta. Nenustebčiau, jeigu dabar kas nors ją atgaivintų. Štai prieš keletą metų su drauge užsukome į jos alma mater – į Pedagoginį literatūros institutą Mažojoje Pirogovkoje, kuriame mokėsi ne vienas mano pažįstamas. Ten tuščioje pirmojo aukšto rūbinėje prie langų į gatvę ant neaukšto postamento stovėjo Stalino biustas. Nusisukęs nuo šviesos, jis niūriai žiūrėjo į mus, turbūt piktdžiugiškai galvodamas, kad niekas taip ir neišdrįso jo sunaikinti... Paradoksalu: Lenino vardą iš instituto atėmė, o Stalino biusto ištremti nepajėgė...
Vaizduotė kuždėjo, kad minėtieji mūsų instituto laiptai kyla į buvusią dvarelio šokių salę, virtusią instituto mokomuoju teatru. Čia studentai repetuodavo ir vaidindavo savo diplominius spektaklius. Šiame aukšte buvo ir dekanatas, ir išsikerojusia palme papuoštas marksizmo-leninizmo kabinetas, kuriame išmintingasis filosofijos ir estetikos dėstytojas Kirilas Šochinas rūkydavo per paskaitas, gesindamas papirosus į didelį vazoną, visai prie pat egzotiško augalo kamieno... Didžiojoje salėje, skendinčioje juodų perkelinių kulisų tamsoje, po poros metų bus pašarvotas vienas žaviausių dėstytojų, skaitęs mums paskaitas apie senąją Vakarų literatūrą, mėgdavęs cituoti nepadorias scenas iš viduramžių meilės romanų ir Renesanso literatūrinių opusų, profesorius Konstantinas Loksas, atėjęs pas mus iš XIX amžiaus pabaigos. Literatūrologas, prancūzų klasikinės literatūros vertėjas, parašęs romaną apie prieškario literatūrinę bohemą, artimas Boriso Pasternako bičiulis... Pasakota, kad kadaise Paryžiuje buvo išrinktas grožio karalium... O mums – nedidukas, sulinkęs, pražilęs, didžiulėm juodom akim žvelgiantis į mus, tokius žalius ir naivius, iš padilbų; atrodė gana abejingas, netikėjo, kad mums gali būti įdomios jo paskaitos, meilė Floberui, Stendaliui ar Merimė. Bet jo mintys pasiekdavo ir veikė mus ne tiesiogiai, o kitu, intuicijos keliu. Man įsiminė ir toks nedidelis „asmeninio kontakto“ epizodas: pamačiusi profesorių lėtai kopiantį laiptais, pasileidau bėgti į auditoriją, bet man nuo pečių nuslinko šilkinė skarelė, Mamos atvežta iš Lenkijos; trijų prancūzų vėliavos spalvų skarelė buvo išmarginta žodžiais, kurie supo joje pavaizduotą Notre Dame de Paris, Atodūsių tiltą, plaukė Sena. Profesorius Loksas mikliai pasilenkė jos pakelti. Sustojau, laikydama kitą skaros galą, o jis gražiai skaitė tuos žodžius ir šypsojosi lyg kažką prisimindamas. Paskui paklausė: „Вы откуда?“ – „Из Литвы.“ – „Очень приятно. Будем знакомы...“⁶ Po metų belangėje didžiojoje salėje, mažutis ir visiškai vienišas, profesorius Loksas gulėjo karste ant sustumtų ir juoda marška apdengtų stalų. Į jų kojas buvo atremti keli geležiniai vainikai (gyvų gėlių vainikai net Lietuvoje atsirado daug vėliau, o Maskvoje kitokių ir nebūdavo)... Pasieniu sėdėjo keli dėstytojai, užeidavo vienas kitas studentas...
Instituto rūmuose turėjome ir kuklesnę peržiūrų saliukę, ir biblioteką. Dar aukščiau – tikriausiai buvusiuose miegamuosiuose – auditorijas, didesnes ir visai mažutes. (Kurse būdavo ne daugiau penkiolikos studentų.) Kiekvienoje auditorijoje stovėjo fortepijonas arba pianinas. Per pertraukas bandydavom pagroti ir net pašokti. Ypač mėgom užtemdytą auditoriją pirmajame aukšte, kurioje dėstytojas Nikolajus Tarabukinas, Mejerholdo bendražygis, rafinuotas dailės ir sceninio kostiumo žinovas, aistringas architektūros mylėtojas, skaitė dailės istorijos paskaitas, primityviu virpančiu ir užsikertančiu aparatu rodydamas mums per gyvenimą sukauptas nespalvotas skaidres. Anuomet nebuvo geresnės įrangos. Jos netobulumą atstojo mūsų pačių vaizduotė. Pamenu, kaip mane sukrėtė skaidrė su pirmykščio žmogaus, troglaidito, sukurta „skulptūra“. Tai buvo primityvus statinys, sudėtas iš kelių įvairaus dydžio akmenų. Jis priminė plokščią stogą ant kojų arba aukštą dievų stalą. Europoje tas namas, orakulas ar šventykla, vadinamas dolmenu. Komentuodamas skaidrę Tarabukinas atrodė susijaudinęs, išsitraukė nosinę... Dabar pasakyčiau, kad tada išvydome absoliučiai paprastą ir tobulą kūrinį, panašų kad ir į Mindaugo Navako skulptūras... Žavingas, bet visiškai kitaip buvo Vakarų teatro istorijos dėstytojas bei vadovėlių autorius Georgijus Narcesovičius Bojadžijevas. Tikras oratorius, artistas, kerintis mus savo gestais, balso intonacijomis, karštais tamsių akių žvilgsniais, gebėjimu atmintinai skaityti ilgiausias ištraukas iš klasikinės dramaturgijos. Puikiai parengtas, ne vienus metus skaitytas ir tobulintas Šekspyro paskaitų ciklas buvo tikrasis armėno-azerbaidžaniečio Bojadžijevo aistrų teatras! Jau iki mūsų buvo susiklosčiusi tradicija po paskutinės ciklo paskaitos atsistojus paploti profesoriui. Pasitenkinimą jis mokėjo nuslėpti lengvu ironišku gestu – nusilenkdavo lyg graikų aktorius, finalinėje scenoje nusiėmęs kaukę...
Paslapčia, pamokyti mūsų gerbiamų penktakursių, dar lankydavome namuose nuo sovietinės valdžios nukentėjusį buvusį GITIS’o dailės istorijos dėstytoją – konstruktyvistą, kurio pavardės, deja, nepamenu. Jis gyveno gretimame skersgatvyje. Aukštas, liesas, gražiai pražilęs ir su baltais ūseliais, gyvomis akimis, įdėmiai stebinčiomis aplinką ir žmones. Ant didžiulio rašomojo stalo jis išskleidė mums senus savo scenovaizdžių aplankus. Viename buvo neįgyvendintas „Ham-leto“ dekoracijų projektas, kur viskas išspręsta linijomis, įvairių geometrinių formų plokštumomis ir ryškiomis spalvomis. Jis aiškino, kad didžiausią įtampą scenoje išreiškia ovalas. Ovalinis pandusas leidžia komponuoti kai kurias mizanscenas, pavyzdžiui, kaip slapčia stebimas Hamleto ir Ofelijos susitikimas. Jo kalbos padarė didžiulį įspūdį, nes socrealizmo laikais nieko panašaus nei matyti, nei girdėti nebuvo tekę. Galėjome iš jo sužinoti dar daugiau įdomių dalykų, bet kiek trukdė bendrauti varžymasis, poreikis laikytis pagarbaus atstumo nuo vyresnio asmens ir kiti tradicinio auklėjimo pančiai. O vienišas, anksti užgesintas menininkas tikriausiai būtų buvęs laimingas, jeigu jį dažniau būtų lankę jauni žingeidūs žmonės...

Kai įstojau į GITIS’ą, – o tai buvo dveji metai po Stalino mirties ir metai iki įžymiojo partijos suvažiavimo, lėmusio didelius pokyčius vidaus politikoje, – vakarais mėgdavau ateiti į Lietuvos atstovybę paskambinti fortepijonu; atsinešdavau natas – kelis jų sąsiuvinius buvau atsivežusi iš Vilniaus (turėjau ir rudus, prieš karą išleistus Čiurlionio sąsiuvinius su jo faksimilėmis, kuriuos vėliau padovanojau Aldonai Dvarionaitei). Stengiausi neprarasti „formos“. Labiausiai mano „koncertais“ džiaugėsi naktinė budinčioji... Atstovybės aplinka man priminė karo laiką ir tuomet sutiktus žmones; ten dar buvo jauku – atvira saliukė antrajame aukšte, Jurgio Baltrušaičio laikų baldai, fortepijonas ir jaukią šviesą skleidžiantys prašmatnūs šviestuvai. Netrukus ilgametį Lietuvos atstovą Joną Laurinaitį, šiltą žmogų, palaikiusį atstovybėje lietuvišką dvasią (sutikti Naujųjų metų čia susirinkdavo lietuviai studentai iš visos Maskvos, atstovybės paremti, patys susipirkdavo ir gamindavosi maistą ir sėdėdavo už vieno didelio stalo) pakeitė „draugas“ Gabdankas. Tvarka kaipmat pasikeitė: fortepijoną užrakino, studentams pinigų nebeskolindavo, nebevykdavo lietuvių vakarėliai ir niekas čia nebesijautė kaip namuose. Dar po keleto metų, atnaujinant patalpas, senieji baldai iškeliavo į Vilnių ir, ačiū Dievui, rado prieglobstį Chodkevičių rūmuose.

Biblioteka

Tikrą nusiraminimą patirdavau tik instituto bibliotekoje. Ji buvo nedidelė ir jauki. Įsivaizduodavau, kaip prieš kokias keturias dešimtis metų dvarelio savininkai ir jų vaikai čia dar skaitė knygas, rašė dienoraščius ir laiškus, o gretimoje svetainėje, kur dabar marksizmo-leninizmo kabinetas, po pietų gerdavo kvapnią arbatą iš brolių Kuznecovų porcelianinių puodelių. Mano laikais biblioteka tapo priebėga vienišuoliams ir tiems, kurie norėjo daugiau sužinoti. Ją sudarė skaitykla ir pagalbinės patalpos – knygų saugykla ir vedėjos bei bibliografės „kabinetai“ – knygų lentynomis atitverti užkaboriai arčiau langų. Smalsieji studentai galėjo čia lankytis. Bibliotekininkės Lidija ir Nataša buvo mums tarsi gailestingosios seserys – paslaugios, geranoriškos, iš pusės žodžio atspėjančios mūsų kol kas nelabai įmantrius poreikius. Ilgainiui suartėjome. Į biblioteką ateidavome ne tik skaityti, bet ir pasikalbėti, pasitarti. Ten buvo ramu ir saugu. Kvepėjo knygomis ir senais laikraščiais. Medinės panelinės sienos derėjo prie lentynų, iš viršaus į skaitytojus žvelgė pagarbiai išrikiuoti seni Volkovo, Ščepkino, Puškino, Gogolio, Ostrovskio, Močialovo ir kitų teatro šviesulių portretai. Jaukūs buvo seni, geros kokybės faneruoti stalai. Kiekvienas skaitantysis turėjo į stalą įmontuotą lempą su matinio stiklo gaubtu. Kiek čia perskaityta, sužinota, kiek čia būta netikėtų susitikimų su autoriais, kurių iki šiol nepažinojai! Vien jau sidabro amžiaus rusų poezija ko verta! O seni teatro žurnalai, Nikolajaus Jevreinovo knygos apie senąjį teatrą... Didžiulę nuostabą kėlė ir leidiniai apie senuosius teatro teorijos ir praktikos atstovus, jų prisiminimai, straipsniai. Mane žavėjo skomorochų gadynė (kaip taikliai ir talentingai jos dvasią vėliau perteikė Tarkovskis vienoje iš savo genialaus filmo „Andrejus Rubliovas“ dalių!), drąsūs viduramžių gatvės artistai, renesansiniu džiaugsmu trykštanti commedia dell’arte. Prisiminiau, kaip Mama mane dar mokinę pasiėmė su Konservatorijos studentų ekskursija į Kijevą; kaip Šv. Sofijos sobore ant Vladimiro kalnelio, leidžiantis siaurais vidiniais laiptais, ant sienos išvydau melsvai blankias nuostabaus grožio freskas: tarsi slėpdamiesi nuo cerkvėje garbinamų šventųjų, jose šoko vyžoti dūdelėmis grojantys skomorochai. Vėliau stebėjausi: kaip išdrįso menininkas šventykloje pavaizduoti bažnyčios persekiojamus laisvamanius artistus?! Beje, ta freska įdėta į senojo rusų teatro istoriją...
Kai kurie mano skaitiniai buvo labai tolimi socializmo epochos normatyvams ir įsitikinimui, kad tik realistinis teatras vertas dėmesio bei studijų, kad tik Stanislavskio „sistema“ galima pasikliauti, o visa kita – tušti jokių rezultatų nedavę prasimanymai... Intuicija jau tada kuždėjo priešingai, didelį įspūdį paliko Nikolajaus Jevrejinovo senojo teatro formų restauravimo bandymai ir jų analizė, taip pat tikro ramybės drumstėjo kritiko Julijaus Aichenvaldo, vadinamo kritiku-impresionistu, netikėtos prognozės. Viena iš jų, jei neklystu, 1911 metais, skelbė netolimą teatro mirtį. Savaip įdomus, nors ir konservatyvus, atrodė aistringas teatro kritikas Aleksandras Kugelis, senojo įžymybių aktorių teatro gynėjas, aršus mchatiškojo natūralizmo priešas. Jo neapykanta vertė susimąstyti ir kritiškiau į viską žiūrėti. Ir ne tik teatre.
Kai, pagaliau baigus studijas, atvykdavau paviešėti į Maskvą, aplankydavau draugus, žiūrėdavau spektaklius ir parodas (Fernano Ležė, Rokvelo Kento, Roberto Raušenbergo, „Moskva–Pariž“ ir kt.) Pirmiausia traukė aplankyti institutą: nešina lietuvišku varškės sūriu, prie Arbato metro nusipirkdavau iš kaukaziečių puokštelę gėlių (prie metro jie visuomet pardavinėdavo gėles ir pavasarį Kaukaze žydinčių krūmų rausvas šakeles) ir lėkdavau Sobinovo skersgatviu į išsiilgto GITIS’o biblioteką. Einant per sodelį, širdis imdavo virpėti – plūsteldavo aitri prieštaringų prisiminimų banga. Man pasirodžius, visos trys bibliotekininkės sueidavo krūvon, užkaisdavo ant taburetės įtaisytą elektros plytelę ir seną žalią arbatinuką prilituota rankena, o čia ir mano saldainiai, ir sūris, ir dar kas nors iš jų spintutės vaišėms atsirasdavo. Žiūrėdavo jos į mane įdėmiai, švelniai, klausinėdavo apie viską. Visada – apie buvusius gitisiečius, režisierius Čibirą, Jurašą, Gaidį, Tamulevičiūtę, Bučienę, kaip jiems „ten, Lietuvoj“ sekasi. Aptardavo mano išvaizdą ir garderobą. Kartą buvo pasakyta, kad man labiau tikusi trumpo kirpimo šukuosena, o ne tie ilgi „vienuoliški“ plaukai su sklastymu per vidurį... Bet aš jas visas mylėjau. Žinojau, kad sunkiausiu gyvenimo momentu galėčiau į jas kreiptis...
Ryškiausia asmenybė buvo Tatjana Sergejevna Borisova, instituto bibliotekos siela. Pusamžė, nedidelio ūgio, į pilnumą linkusi moteris, ji buvo savaip graži; jos tamsius banguotus plaukus puošė dvi plačios sidabro sruogos, o įdėmios rudai žalsvos akys žiūrėjo iš po tankių blakstienų. Tatjana Sergejevna iš prigimties buvo bibliografė, labiausiai už viską mylinti knygas, teatrą ir jo žmones. Buvusius ir būsimus. Mokėjo penkias – rusų, lenkų, italų, prancūzų ir anglų kalbas, skaitė ir kitomis, turėjo aštrų kritinį protą, sekė visas naujoves, fiksavo ir dėjo į dėžutes; aprašinėjo žurnalus, kaupė medžiagą personalijoms; kol galėjo, lankė spektaklių peržiūras, stebėjo studentų egzaminus-spektaklius. Apie daugelį visuomenės gyvenimo reiškinių turėjo tvirtą nuomonę. Prieš karą artimai pažinojo visus žymiausius teatro žmones, sekė jų tragiškus likimus (Michoelsas, Mejerholdas, Tairovas ir daugybė kitų), jai buvo pažįstama GITIS’o profesūra, kai kurie profesoriai, nukentėję Stalino laikais. Apie kiekvieną žinojo daugybę įdomių dalykų... Retsykiais pokalbis nukrypdavo į senus laikus. Kartą Tatjana Sergejevna papasakojo apie Mejerholdo mirtį ir apie šiurpų jo mylimos žmonos, Zinaidos Raich, nužudymą (vėliau jos mirtis buvo aprašyta žurnale „Teatralnaja žizn’“). Po ilgos pauzės pridūrė paslaptingą istoriją apie juodąją Mejerholdo užrašų knygutę, kurią maestro visuomet turėdavęs su savimi. Kai režisierių suėmė, kabinetas tą pačią valandą buvo užantspauduotas, o knygutė liko kabinete. Po daugelio metų ji buvo pastebėta pas vieną žinomą mūsų laikų Didžiojo operos ir baleto teatro solistą... Kas žino, kaip, kodėl, kokiomis aplinkybėmis relikvija su režisieriaus pastabomis ir mintimis pateko į jo rankas? Tatjana Sergejevna papasakodavo įdomių dalykų apie prieškarį, bet savisaugos sumetimais tos istorijos nepasklido. Ji turėjo savo kampelį prie lango Knygų fonde, kuris buvo įsikūręs saliukėje už skaitytojų aptarnavimo stalo. Čia ji tarpo tarp stalčiukų, dar neaprašytų laikraščių ir neperžiūrėtų žurnalų bei knygų. Virvutėmis surišti senų laikraščių ir žurnalų glėbiai kyšojo iš po stalo ir kėdžių. Dulkių ir seno popieriaus kvapas tiesiog svaigino, o saulė sunkiai skverbėsi pro retai plaunamus aukštus langus. Tarpulangėse buvo prikritę instituto sodelyje augusių topolių pūkų. Medžiai seni, iškeroję, pavasarį tų pūkų daugybė, ir Tatjana Sergejevna sakydavo: „Сорное дерево. Вся Москва от них задыхается“⁷.
Be senos vieniškos kėdės užapvalinta atkalte, prie Tatjanos Sergejevnos rašomojo stalo užkaboryje tilpo dar viena, jau siūbuojanti, atremta į knygų lentyną – lankytojui. Priimdavo mus po vieną, kitas galėdavo pastovėti šalia, jeigu pokalbis be paslapčių, arba palaukti koridoriuje. Pokalbiai su Tatjana Sergejevna visuomet būdavo įdomūs; duodavo daugiau negu kai kurios nykios paskaitos ir skatino savarankiškai mąstyti. Daugiausia su ja bendravo režisieriai ir teatrologai. Aktoriai – rečiau. Mums tekdavo įvairios užduotys, reikėdavo rinktis temas, rašyti darbus, ir ji žinojo, kaip kiekvienam padėti, patarti.
Gyveno Tatjana Sergejevna su neįgaliu vyru Nikiforu Petrovičiumi (klausinėti nebuvo priimta, bet panašu, kad karo metais jo būta fronte) ir rūpinosi juo kaip vaiku; savo palikuonių jie neturėjo, todėl visi globojami studentai jai buvo tarsi vaikai. Kartais pas juos apsilankydavau su baltų pietietiškų gėlyčių, panašių į pakalnutes, puokštele ir keliomis porcijomis plombyro.
Jų didelis šviesus kambarys metro „Aeroport“ rajone palyginus tvarkingame ir tvirtame prieš karą statytame name buvo „komunalkoj“, t. y. bute su keliais kaimynais. Rajonas atrodė gana tvarkingas – mat netoliese buvo partinė mokykla užsieniečiams, o Chruščiovo laikais viename iš namų net įsikūrė nyki „moderni“ kavinė. Svečiuotis pas Borisovus būdavo vienas malonumas – abu gyvi, linksmi, nors vargino visokiausios ligos ir bėdos. Smarkiai šlubuodama, Tatjana Sergejevna surengdavo kuklias vaišes, virdavo arbatos, visuomet turėdavo kokį nors gardumyną. Vasarą jų dideliame balkone augdavo daugybė gėlių, mes sėdėdavome ant sofos prie atvirų balkono durų, gerdavome Ceilono arbatą, kurią jie labiausiai mėgo, ir kvėpdavom balkone žydinčių nasturtų, medetkų ir petunijų dvelksmą; būdavo dar perpjautas per pusę ir dosniai apibertas cukrumi greipfrutas iš šaldytuvo. Jį valgyti reikėdavo šaukšteliu, gvelbiant minkštimą ir saldžias tirštas sultis. Mums kalbantis, Tatjanos Sergejevnos vyras sėdėdavo ant sofos, užsikėlęs abi skaudamas kojas, atrėmęs lazdas, ir klausydavosi mūsų samprotavimų. Retsykiais nusijuokdavo, kai aš pasakodavau apie bendrabutį, įžymiąją Trifonovką, arba apie tai, kokiais būdais be bilietų patekdavom į gastroliuojančių užsienio teatrų spektaklius... Pamenu, į Maskvos dailės teatrą, kai vaidino anglai, kažkas mus vedė rūsiais.
Po kelerių metų jie gavo atskirą butą tolimame rajone. Nikiforas Petrovičius netrukus mirė kankinamas skausmų, ir Tatjana Sergejevna jau beveik niekur nebeišeidavo. Porą kartų, neilgam atvykusi, naujame jų bute buvau net apsistojusi – Tatjana Sergejevna džiaugėsi galimybe pabendrauti „su gyvu žmogumi“. Vakarais laukdavo manęs grįžtant iš teatro, stebėdavo, kaip aš valgau, kaip šaukšteliu gramdau prisirpusį cukruotą greipfrutą, ir godžiai klausinėdavo apie matytą spektaklį, apie aplankytas parodas ir draugus, apie mūsų šeimą. Nors pati buvo vieniša ir į teatrus nebevaikščiojo, kone visus aktorius dar pažinojo ir spektakliai ją domino iki menkiausių smulkmenų: kaip interpretuotas vienas ar kitas personažas, kaip surežisuota kulminacinė scena ir finalas, ką galėčiau pasakyti apie jauno dailininko scenografiją. Kartais nutraukdavo: „Так разве это хорошо?“⁸ Paskui klausinėdavo apie Lietuvą, daugiausia – apie Dalią Tamulevičiūtę (Dalia pas ją yra gyvenusi), kurią labai mylėjo ir iš kurios laiškų niekaip nesulaukdavo. Kai kartą, dar GITIS’e, pasakiau jai, kad ateityje galvoju rašyti darbą apie Ibseną lietuvių scenoje, ji labai nustebo: „Зачем вам это старье? Он скучен и слишком рационален...“⁹ Ir laiškuose yra bandžiusi mane nuo tos temos atgrasyti; jai atrodė, kad reikia dirbti su šiuolaikiniu, gyvu teatru, jame ieškoti užgimstančio naujojo teatro ženklų. Ir aš ją supratau – ji nemėgo literatūrinio, negyvo, „atpasakojamojo“ Ibseno scenoje. Labiau domėjosi Grotovskiu, Bruku, apie kuriuos anuomet pro įvairius plyšius jau skverbėsi žinios į Maskvą – „В столицу мира, сердце родины“¹⁰. Bet aš dar nemačiau to naujo, užgimstančio teatro požymių. Gal tik Olegas Jefremovas su kolegomis „Sovremenike“ bandė užčiuopti tikrąjį savo laiko pulsą, kalbėjo nūdienių rusų dramaturgų lūpomis. Bet ir jis su savo aktoriais kūrė mchatiškosios tradicijos neorealistinį psichologinį, tik atviresnį, tikresnį teatrą, o formos srityje jokių ypatingų naujovių neatvėrė. Atsimenu stulbinantį paradoksą: madingiausias, šiuolaikiškiausias, jaunosios rusų publikos dievinamas anų laikų teatras „Sovremenik“ (vien pavadinimas ką reiškė!) net 1971 metais savo pastogėn negalėjo, o gal nenorėjo priimti Jono Jurašo modernaus „Makbeto“ pastatymo, kuriame vaidino patys „Sovremeniko“ aktoriai. (Jurašas, beje, Lietuvoje jau buvo pastatęs tokius puikius, mūsų teatrinę visuomenę išjudinusius spektaklius kaip Mrožeko „Tango“, Bulgakovo „Moljeras“, Sajos „Mamutų medžioklė“, Glinskio „Grasos namai“.) „Sovremenikas“ nurašė spektaklį dar negimusį, daugumai išplėstinės meno tarybos narių patarus ir pritarus... Tarp balsavusių „prieš“ už įdomų Jurašo darbą buvo Olegas Tabakovas, kiti teatro aktoriai, kai kurie mano buvę dėstytojai... Pakaks paminėti buvusį Stanislavskio vėliavnešį, išmintingą teatrologą profesorių Pavlą Markovą. O apginti spektaklį tvirta žymaus šekspyrologo argumentacija mėgino tiktai profesorius Aleksandras Anikstas ir mūsiškis Dovydas Judelevičius. Tą triuškinantį „aptarimą“ mes, keli liudininkai iš Lietuvos (Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius ir aš) nuodugniai aprašėme „Kultūros baruose“ atgimstant laisvai Lietuvai... Anksčiau tikrai niekas nebūtų išdrįsęs.
Ilgainiui mano maršrutai Maskva–Vilnius–Maskva pasidarė retesni, bet su Tatjana Sergejevna susirašinėjome; laukdavau jos jautrių laiškų, parašytų gražiu, lygiu braižu, tamsiu, inteligentų pamėgtu juosvu rašalu. Kai man buvo labai nelengva (visą 8-ąjį dešimtmetį ir dar ilgiau), kai likau be darbo, ji man parašė, kad būčiau šiek tiek atsargesnė, kad tiki manimi ir kad aš pasieksiu savo. Jos žodžiai mane guodė ir teikė vilties. Įsiminė ir toks pamokymas: „Kai rašote apie scenografiją, pasistenkite pasakyti scenografui ką nors tik nuo savęs“...
Kartą pašto dėžutėje radau grąžintą savo laišką. Ilgai varčiau jį, žiūrėjau į kryžmai perbrauktą Tatjanos Sergejevnos adresą, ir staiga kitoje pusėje ant krašto pamačiau violetiniu rašalu negrabia ranka parašytus du žodžius „Она выбыла“¹¹. Ta pačia ranka voko viduje, ant savo laiško kraštelio (laiškas buvo rašytas ant dviejų J. Vienožinskio atvirukų) radau dar du žodžius – „Редко пишите“¹² ir mirties datą. Supratau, kad tuos kelis žodžius parašė paštininkė, kelis kartus mane mačiusi pas Tatjaną Sergejevną, ją globojusi... Taip ir atsisėdau ant laiptų. Supratau, kad nutrūko dar viena brangi gija.

Trifonovka

Taip vadinome bendrabučius netoli Rygos geležinkelio stoties, kuriuose, kiek pamenu, gyveno įvairius menus studijuojantys studentai. Prisiminti tą vietą verta dėl įvairių dalykų. Palei stotį driekėsi gana platus asfaltuotas takas, abipus jo rikiavosi vienuolika vieno ar dviejų aukštų XX amžiaus pradžioje skubomis pastatytų korpusų karo pabėgėliams. Suklypusiuose, byrančiuose namuose nebuvo jokių patogumų, išskyrus praustuvus su senais geležiniais čiaupais, iš kurių tekėjo ledinis vanduo, ir retai valomą „kolektyvinį“ tualetą. Pirmojo aukšto langai buvo su grotomis. Iš tolo atrodė panašu į konclagerį, trūko tik stebėjimo bokštelių. Korpusus skyrė laukiniai krūmokšniai, toks šabakštynas aplink surūdijusias senas cisternas kerojo iki pat Rygos stoties. Netoliese buvo turgelis su kioskais, jame kaukaziečiai prekiavo savo gėrybėmis. Bet mes ten nevaikščiojom. Kaukaziečius, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, prekiavo ir pilstomu jaunu vynu, lankydavo mūsų bendrabučio vyrija. O aš vis svarstydavau, kur jie ten laksto su kiekvienam kambariui skirtais aliumininiais, niekada nevalomais virduliais. Vynas virdulyje niekam įtarimo nesukeldavo, be to, ir pilstyti patogu... Bendrabutyje prie laukujų durų stovėjo apdriskusi juodu kolenkoru aptraukta sofa, o virš jos kabėjo skelbimų lenta su skyreliais laiškams. Ant sofos nuolat sėdėdavo „budintis“ studentas, badaujančiųjų atstovas, ir stebėdavo, kada ir kam paštininkas atneš piniginę perlaidą. Ją nučiupęs, skubėdavo įteikti adresatui, siūlydavosi palydėti į paštą ir čia pat prašydavo paskolint kokius du rublius, arba bent jau pavaišinti...
Kai kurie kambariai buvo labai dideli. Juose dažniausiai gyveno „studijų“ vyrai. Jeigu kuris nors ką nors ir skalbdavo, tai džiovinti galėdavo tik kambaryje, jokių specialių patalpų ten nebuvo. Šiandien jau sunku įsivaizduoti tokį gyvenimą... Bendrabučio gyventojai daugiausia atrodydavo pusiau išsimiegoję, pusiau nusiprausę, apsivilkę skurdžiai – kas ką išmano. Būsimoji Tagankos teatro ir kino įžymybė, aktorius Valerijus Zolotuchinas atvyko iš Sibiro apsivilkęs nutrintu sportiniu treningu ir, kol negavo bendrabučio, nakvojo instituto sodelyje ant suolo... Dar spalvingesni ir absurdiškesni atrodė kai kurie studentai iš Azijos, dėvėję ryškius tautinius drabužius.

Iš varganų bendrabutiečių išsiskyrė vienas Maskvos dailės teatro teatrinės studijos lankytojas, gyvenantis gretimame, rodos, dvylikos lovų vyrų kambaryje, Leonidas Davydovas-Subbočius. Atvyko studijuoti iš Karaliaučiaus, ten pašte dirbo jo mama. Ar tik nebus jo protėviai susiję su mūsų kraštu? Aukštokas, inteligentiškas ir net elegantiškas. Vienas retų mūsų kambario lankytojų, kurie beldėsi į duris (mat kiti ėjo tiesiai, nesivargindami). Vaikščiojo gražiai nuleidęs rankas, lėtai, susimąstęs. Mėgdavo šį tą užsirašinėti į mažutes knygutes, kurias nešiojosi su savimi. Pats skaniai juodavosi iš to, ką tą dieną pastebėjo ir išgirdo tramvajuje, studijoje ar gatvėje. Skaitydavo tuos užrašus lyg trumpas noveliukes po kelis kartus, ieškodavo tinkamiausios intonacijos, stebėdavo, kaip mes reaguojam, ir pats kvatodavo net užvertęs galvą. (Vėliau su žmona, estrados artiste, jis sukūrė estrados teatrą, kuriame skambėdavo jo satyriniai tekstai.) Mes, naivios mergiotės, buvom jo pirmoji publika. Leonidas buvo šiek tiek vyresnis, brandesnis. Mūsų kambaryje nė vienai specialiai nesimpatizavo, bet savaip mus visas mylėjo ir auklėjo. Gal gailėjo, kad gyvenam lyg aklos, nuolankiai taikomės prie tos bjaurios aplinkos. Ilgainiui mudu artimiau susidraugavom – jis domėjosi Lietuva, klausinėjo apie mano namus, tėvus, apie Vilnių. Juokaudavo: „Apsiveskim ar ką? Tu ten, Vilniuje, turi fortepijoną, muzikuosim...“ – „Ne, tik pianiną.“ – „Nesvarbu. Tegu bus pianinas.“ – „Gerai. O ką veiksim?“ – „Sugal-vosim ką nors...“ Jau kas kas, o jis galėjo bet ką sugalvoti. Net kostiumą sau pasisiuvo! Kai kartą paklausiau, iš kur turi tokį gražų kanapėtą minkšto tvido švarką, prisipažino pats pasisiuvęs, kaip ir savo elegantiškus marškinius su vos pakelta apykakle. „Pats?! Kaip?“ – „Viena mano pažįstama turi siuvamąją...“ Supratau, kad taip norėjo turėti tuos drabužius, jog susitaupė pinigų, nusipirko medžiagų (aišku, komiso parduotuvėj, nes paprastose nieko panašaus nebuvo) ir išmoko kirpti, siūti...
Vieną vasarą Leonidui pasiūlė nusifilmuoti filme pagal Rozovą. Būdamas tokios inteligentiškos išvaizdos, jis, žinoma, gavo svarbų, bet neigiamo herojaus vaidmenį, o už jį – nemažą honorarą. Dabar jau galėjo išsikraustyti iš bendrabučio. Kambarį išsinuomojo jaukioje Ivano Kačalovo (!) gatvėje netoli Sadovoje kolco, pagrindinio Maskvos žiedo, ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Jo drąsus, staigus apsisprendimas man padarė didelį įspūdį. Supratau, kad nereikia visada lygiuotis į kitus, kad kiekvienas, jeigu labai nori, gali tapti kitoks. Su Leonidu bendraudama išėjau tikrą laisvės ir orumo mokyklą. Po metų ir aš gyvenau jau ne bendrabutyje, o toliau nuo tos žmogų žeminančios aplinkos.

„Nacmenai“

Šį žodį pirmą kartą išgirdau institute. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia nacionalines mažumas, bet visuomet vartojamas su panieka. Mane jis šokiravo ir žeidė. Va tau tautų draugystė, ta „дружба навечно“¹³ ir kiti gražūs lozungai! Į instituto sodelį pailsėti „nacmenai“ per pertraukas neidavo. Laikėsi kartu ir „baltiesiems“ po kojomis nesipainiodavo. Tuo metu buvo kaip tik surinktos kazachų, moldavų, tadžikų, kabardinų studijos. Kaip jas sudarydavo, papasakojo mus globoję teatrologai penktakursiai, tą patvirtino ir mūsų kambariokės tadžikės. Atvažiuoja vietinės Kultūros ministerijos komisija į internatą, kuriame gyvena ir mokosi daugiavaikių tadžikų šeimų atžalos. Išrikiuoja visus abiturientus ir išsirenka reikalingą mergaičių ir berniukų skaičių „pagal grožį“. Tikrai tadžikai yra gražūs – išlakūs, liauni, lankstūs... Taip ir atvykdavo į Maskvą mokytis ir gyventi pusbadžiu iš menkutės stipendijos. Stebėjomės sužinoję, kad iš moldavų, tadžikų ir kitų sovietinių Azijos respublikų dar trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo atimtas raštas ir įvesta „graždanka“, t. y. rusiškas raidynas, kuriuo neįmanoma perteikti gimtosios kalbos skambesio... Ir tik mūsų laikais tadžikams buvo grąžinta persiška abėcėlė, o moldavams – rumuniški rašmenys... Vis dėlto dera pripažinti, kad baigęs institutą ne vienas kursas savo respublikoje tapo naujo teatro pamatu. O mūsų kurso turkmėnas, buvęs kalnų piemuo Aširas – kuklus ir darbštus bernelis, grįžęs į Turkmėniją, atrodo, tapo net kultūros ministru.

Komendantė Klava

Komendantė Klava, vieniša „kritinio“ amžiaus moteris – įspūdingų formų, bet blyškaus plokščio veido dažyta blondinė, – bendrabutyje turėjo savo kambarėlį. Jis buvo mūsų ilgo koridoriaus priešingame gale, už posūkio į prausyklas, priešais didžiuosius vyrų kambarius. Nedidukas, pailgas, be lango, durys, ginantis nuo drėgmės, dažniausiai būdavo atviros. Jame stovėjo nemaža geležinė lova su nikeliuotais „bumbulais“ galuose. Po ja – senas lagaminas ir visokios dėžės. Lova būdavo užklojama balta kapa, kokių galėjai rasti kiekvienoje parduotuvėje, o pagalvių stirta galvūgalyje – tiuline mezginiuota „nakidka“ (užtiesalu). Iš visko galėjai matyti, kad lovai teikiama didelė reikšmė. Vėliau mus pasiekė gandai, kad komendantė godi meilės, ir ją lanko kone visi kazachų studijos gyventojai – nedidukai, nekalbūs, ne patys šauniausi vyrai. Užtai suprantama, kodėl ji nekentė mūsų, iš Tbilisio ar nuo Baltijos krantų atvykusių panelių. Mes bendravome su „baltaisiais“ vyrais, kurie į ją nekreipė jokio dėmesio. Manęs ji dar neapkentė už tai, kad matydavo tėvų atsiunčiamas perlaidas ir kad eidama prie viryklės užsirišdavau mūsų šeimininkės Ancės pasiūtą dailią prijuostę. Klavai tai tikriausiai atrodė „buržujiška“. Ji glaudžiai bendravo su instituto vadovybe; greitai supratom, kad informuoja direkciją apie Trifonovkos gyventojų elgesį – ką kuris veikia, kada grįžta, ar girtuokliauja, ar mylisi. Ar mylisi tarpusavyje vyrai; jeigu taip, į bendrabutį kaipmat atlekia milicijos mašina su komjaunimo komiteto ar direkcijos atstovu...

Mūsų kambarys

Pirmojo aukšto kambaryje stovėjo penkios geležinės lovos, rūbų spinta ir pailgas, klijuote apdengtas valgomasis stalas kambario viduryje. Langas buvo nedidelis, su grotomis. Prie stalo valgydavom, skaitydavom, priimdavom svečius, ateinančius pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais, išgyvenimais.
Virš mano lovos kojūgalio ant storų vielų kabėjo atitrūkęs didžiulis lubų tinko luitas. Atvykęs manęs aplankyti Tėvas pasižiūrėjo į jį ir pasakė: „Tik nedėk galvos į tą pusę.“ Ar ne juokinga?

Kambaryje gyvenome penkiese. Ania iš Tbilisio, žavus ukrainiečio ir gruzinės mišinys – blondinė plonais juodais antakiais ir žalsvom spindulingom akim, protinga, graži ir jausminga; ji studijavo aktoriniame fakultete; mes iš karto susidraugavom, toji draugystė tęsiasi iki šiol. Studijų metais sutapo mūsų požiūriai, poreikiai, viena kita pasitikėjom. Mane žavėjo Anios pasakojimai apie Tbilisį ir spalvingas jo senamiesčio kiemų bendruomenes, kurias gerokai vėliau už Pirosmanį užfiksavo talentingasis Paradžanovas ir kiti gruzinų kinematografo talentai. Niekad nepamiršiu Anios gaunamų siuntinių su aštriąja adžika ir kažkokiomis keistomis marinuotomis žolėmis ir, man regis, tokiu valgiu „lobio“. Prie mūsų skurdoko, beveik nesikeičiančio meniu, kurį dažniausiai sudarydavo bulgariškų pupelių tomatuose arba balandėlių vynuogių lapuose pašildyti konservai ir šviežias batonas, Anios gėrybės buvo egzotiška puota. Kartais man iš Lietuvos atsiunčiami kiaušiniai, rūkytos dešros rinkelė ar sūris negalėjo prilygti gruziniškiems skanėstams... Anios gyvenimas klostysis permainingai: pelnytai mylima dėstytojų, visuomet apsupta kurso vyrų, ji dar studijų pabaigoje skubotai, lyg ir nemylėdama, ištekės už vieno blankaus kursioko, vidutinių gabumų aktoriaus. Vėliau taps teatro „Na Maloj Bronnoj“ aktore, net vaidins Mašą Anatolijaus Efroso režisuojamose „Trijose seseryse“. Išsiskirs su provincijoje dirbančiu vyru ir dar kartą ištekės, vėl leisdamasi į kompromisą, už dvidešimčia metų vyresnio, dalyvavusio kare labai jau tarybinio poeto Michailo Lukonino. Gyvens su juo erdviame bute Naujajame Arbate, turės baltų baldų miegamąjį, naudosis užmiesčio vila ir kitomis Rašytojų sąjungos privilegijomis; santykiai su dukra bus sudėtingi, abiem kankinantys, panašūs į Treplevo su Arkadina... Ir jos pačios likimas panašus į Čechovo herojų...
O mano kursiokė Natalija, tikra intelektualė iš Saratovo, aistringa teatro mylėtoja, buvo negraži, su atsikišusia smaila nosim blyškiame veide, nesimpatiška ir šiurpiai netvarkinga. Kartą ištraukusi iš spintos savo juodą „išeiginę“ vilnonę suknelę, niekaip negalėjau apsivilkti. Tik po keleto bandymų supratau, kad ji buvo „įimta“, susiaurinta! Paslapčiom paimti svetimą drabužį galėjo tik Nataša... Jos likimo nežinau, nes, kai po pirmųjų metų mūsų kursą gerokai perkratė ir išskirstė, ji buvo pirmoji auka. Grįžo į Saratovą ir, tikėkimės, ten sėkmingai baigė mokslus. Keisčiausia buvo tai, jog išvykdama dėžėje po savo lova paliko keletą teatrologui labai vertingų knygų. Kai kurias aš pasiėmiau. Tarp jų – Aleksejaus Dživelegovo ir Georgijaus Bojadžijevo (abu mūsų instituto šviesios atminties profesoriai) užsienio teatro istorijos, dvi Stefano Mokulskio knygos, mažytė poetiška teatrą įsimylėjusio Nikolajaus Kogano istorija (1934) su secesiniu amžiaus pradžios viršeliu. Tokią pačią jau buvau įsigijusi Herceno gatvės bukinistų knygynėlyje, prigrūstame nuostabiausių meno knygų. Ten radau ir kelis neblogai išsilaikiusius senųjų japonų dailininkų albumus su plona bambuko lazdele pervertais žaliais drobiniais aplankais...
Mūsų tadžikės, Maja ir Sodžida, buvo ramios, netgi drovios ir taikios mergaitės. Tadžikų kurse buvo daug gražių merginų ir vaikinukų, atrinktų aktoriaus meno studijoms. Keletą metų nesilankę namuose ir nematę artimųjų, jie jautėsi tarsi ištremti. Maja sakė, kad net jeigu ir būtų gavusi galimybę aplankyti namus, ja pasinaudoti negalėtų. Ankstyvoje vaikystėje ją buvo pažadėta ištekinti už kartu augusio berniuko, o šis jai buvo nemalonus ir net bjaurus, nes sirgo tiems kraštams būdinga liga – trachoma... Už tai, kad išvyko studijuoti aktorystės, – o tai Tadžikijoje prilygsta baisiausiam ištvirkavimui – vyras turėjo teisę ją net nužudyti... Bet aistros virė ir pas mus. Vienas berniukas iš tadžikų kurso pamilo mūsų Sodžidą ir dažnai stovėdavo už lango, įsikibęs grotų ir „hipnotizuodamas“ ją, sėdinčią ant lovos, karštu azijietišku žvilgsniu. O ji vis prašydavo mūsų laikyti duris užrakintas. Neprisileido jo. Kas pasakys, kuo visa tai baigėsi? Nusileidusios nuo atšiaurių ir didingų Pamyro kalnų, Maja ir Sodžida priblokštos naujo, neįprasto gyvenimo, iš pradžių, kaip ir visa tadžikų studija, gyveno susigūžusios, tylios. Keliskart per savaitę jos išsivirdavo didžiulį puodą daržovių sriubos su daug pomidorų, pipirų, svogūnų, kartais – ryžių; užtaisydavo ją bjauriu, į lajų panašiu sovietiniu margarinu; geltonų riebalų lašai plaukiodavo raudonos sriubos paviršiumi; išvirusios sriubą, dažnai kviesdavo pasivaišinti, tekdavo nuryti vieną kitą šaukštą... Tokį maistą, užkąsdamos batonu, jos valgydavo rytą ir vakarą, o didįjį puodą laikydavo po geležine lova. Kartais nusipirkdavo ir mažytį gabalėlį sviesto, bet naudodavo jį tik išsiplovusios galvas plaukams sutepti – mat juodi lygūs plaukai būtinai turėjo žvilgėti. Juos supindavo į dvi ilgas kasas. „У таджички две косички, у узбечки – двадцать пять“¹⁴. Vieninteliai Majos ir Sodžidos drabužiai – tautinės ryškiai raštuotos suknelės, palaikiai bateliai ir vienodi žieminiai paltai su avikailio apykaklėm, kokius paprastai dėvėdavo vaikų namų auklėtiniai... Jų apsirengimą vainikuodavo keturkampės aksominės tiubeteikos, kurias dėdavo ant galvų žiemą vasarą. Per didelius šalčius kartais ant viršaus užsirišdavo vilnonę skarą.
Vakarais mūsų tadžikės mėgdavo groti būgnais. Būgnai buvo dideli, plokšti; kad geriau skambėtų, jų oda turėjo būti visiškai sausa, todėl juos džiovindavo virš dujų viryklės koridoriuje, meistriškai sukdamos ratus virš ugnies. (Vieni prie tų viryklių valgį šildydavosi, o jos, tikriausiai pusalkanės, – būgnus...) Paskui susėsdavo ant lovų, tiesiom nugarom, rytietiškai pasikišusios po savim kojas, ir sausais tamsiais pirštais papildydamos viena kitą mušė skirtingus ritmus. Ne paslaptis, kad tadžikus, kaip afganus ar iraniečius, sieja ypatingas bendruomeniškumo jausmas, todėl ir groti jie mėgsta drauge. Bet jų kurso berniukai į mūsų kambarį ateiti varžydavosi. Pradžioje mane tie būgnų garsai vargindavo, bet paskui įpratau skaityti ir mokytis skambant tėvynės ilgesio kupiniems ir tarsi grėsmę pranašaujantiems dūžiams...
Mažai kas „nacmenų“ studentus artimiau pažinojo, beveik niekas su jais nebendraudavo. Bet kai po keleto mokslo metų tadžikai didžiojoje instituto salėje parodė savo diplominį spektaklį – „Karalius Elnias“ pagal Karlą Gocį – visi buvo sužavėti ir nustebinti jų žaismingumo, organiškos plastikos ir žavesio. Spektaklio stilius buvo artimas iš persų kilusiam jų liaudiškajam teatrui, kuriame vaidino mascharabozai, aikštės teatro komikai. Beje, ilgainiui, globojami kurso vadovų, tadžikai atsigavo, jų veidai šviesėjo, jie nebeatrodė panašūs į užspeistus žvėrelius. Visomis prasmėmis mokslai jiems išėjo į naudą. Tik neaišku, kaip jiems pavyko įsitvirtinti savo tėvynėje, kaip ten buvo priimti... Tiesa, viena tadžikų kurso mergaitė buvo kitokia. Dar studijuodama ji tapo blondine, ėmė balinti veidą, ryškiai dažytis, iš kažin ko pasiskolino padėvėtus rudosios lapės kailinius ir jau niekada nesivilko tautinių drabužių. Kartą žiemą, išeidama iš Revoliucijos aikštės metro, pamačiau ją stovinčią iššaukiančia poza tradicinėje prostitučių zonoje su tais pačiais prasegtais kailiniais... Kai į ją pažvelgiau, sumišo ir staigiai nusisuko neatsakiusi į pasveikinimą...

Spalio revoliucijos metinės

Iš padriko ir ne itin malonaus 1955-ųjų rudens pamenu Lužnikuose organizuojamą grandiozinį koncertą, skirtą „didžiojo Spalio“ metinėms. Į generalinę repeticiją stadione suvarė daugybę studentų, kartu ir mus, liepė visiems persirengti įvairių sovietinių tautų nacionaliniais kostiumais. Taip pasipuošę, turėjom įeiti į areną su popierinėmis gėlėmis rankose, skanduodami žodžius, kurie buvo mašinėle atspausdinti ant mums išdalintų lapelių. Stadiono rūbinėje man padavė ne pirmo šviežumo moldavės kostiumą ir liepė rengtis. Apsivilkusi jį jaučiausi lyg manekenas, bijojau savęs, nenorėjau tokia niekam rodytis ir nieko „nudavinėti“. Neištvėrusi nusivilkau. Paprašiau, kad duotų lietuvišką kostiumą, bet rūbininkė man šiurkščiai atrėžė: „Какая тебе разница?! Буду я ей искать!“¹⁵– ir nusigręžė. Apsidairiau, pasakiau, kad reikia į tualetą, ir išėjau į miestą. Ilgai ėjau ir ėjau kur akys veda, neatsisukdama, nepažįstamom gatvėm, kad išvėdinčiau iš savęs visą pažeminimo bjaurastį, tautų draugystės falšą ir daugybės persirengiančiųjų prakaito smarvę. Kad pavargčiau ir viską užmirščiau. Į bendrabutį grįžau tik vakare.

Tais metais kaip tik mūsų institutui teko „garbė“ dalyvauti Spalio revoliucijos demonstracijoje. Žvarbaus ryto patamsiuose paskubomis apsivilkę ir ankstyvuoju tramvajum nukakę į GITIS’ą, būriavomės kieme; tvarkdarių niuksinami išsirikiavome eilėmis, pasukome į Gerceno gatvę ir nužygiavome žemyn, o ten, Raudonosios aikštės prieigose, ilgai laukėme savo eilės įsiterpti į studentų kolonas (erdvioje aikštėje kolonos žygiavo keletu eilių), demonstruojančias meilę komunistų partijai ir valdžiai. Pasibaigus paradui, visi kas sau (dar buvom mažai pažįstami) lėkėm namo, į savo niūrų bendrabutį; o atsigėrę arbatos ir šio bei to užkrimtę, griuvom į lovas miegoti. Tai tau ir šventė. Tiesa, vakarop, kai visi išsimiegojo, bendrabutis šen bei ten ėmė šurmuliuoti, vyresnieji, matyt, bandė „aplaistyti“ progą. Kieme, pritariant būgnams, savo tautinius šokius pradėjo šokti tadžikai, apsivilkę margaspalviais drabužiais ir siuvinėtom tiubeteikom ant galvų. Bet daugiau niekas neįsijungė, ir jų entuziazmas netrukus išblėso. O kitą dieną nemalonus tipas iš gretimo kambario, Volodia, panūdo su mumis nusifotografuoti prie įėjimo į bendrabutį, prie tų apsilupinėjusių durų, su spyruokle, kad durys pačios su trenksmu užsidarinėtų. Tas nuotraukas, su Volodia ir mūsų penketuku – Ania Antonenko, Natalija Sviščiova, Maja, Sodžida bei savimi, suplėšiau ir sumečiau sode į židinį. Būna momentų, kai viskas, kas nutiko praeityje, atrodo kvaila, bjauru ar tiesiog nesvarbu. Šiandien galiu tik apgailestauti taip padariusi.

Restoranas

Tasai Volodia, tipiškas Rusijos provincialas, mudvi su Nataša įvėlė į bjaurią istoriją. Kartą vakare atėjo pas mane pasiskolinti pinigų. Paskolinau, ir jis išėjo. Bet netrukus grįžo ir pakvietė mus su Nataša į restoraną atšvęsti jo gimtadienio. (Restoranai man buvo menkai pažįstami, tik kartą Vilniuje esu buvusi senojoje „Palangoje“ su vienu man asistuojančiu dailininku, dar – su Tėvais Palangos „Jūroje“.) Keturiese su Volodios kambarioku Lionia nuvažiavome į centrą ir prestižinėje Roždestvenkojės gatvėje netoli Didžiojo teatro patekom į priešrevoliucinį moderno stiliaus menininkų pamėgtą „Savojos“ restoraną. Jo egzotišką pavadinimą pateisino prieškarinis interjeras su fontanu centre, išvešėję pietų augalai, intymus apšvietimas ir kamerinis jaukumas. Pajutau, kad įsėdom ne į savo roges... Volodia užsakė degtinės ir kažkokios užkandos. Paskui dar. Mažiukas smulkutis Lionia, pirmą kartą patekęs į restoraną, laikėsi puikiai. Tarp mūsų, beveik nepažįstamų, vis lengviau mezgėsi pokalbis, bet mačiau, kad Volodia greitai girtėja. Kai orus oficiantas atnešė sąskaitą, paaiškėjo, kad solenizantui trūksta pinigų, tad sukrapštėm iki kapeikos viską, ką turėjom. Bet ir to nepakako. Buvo gėda. Volodia pasakė: „Aš kaip užstatą paliksiu savo pasą“, bet oficiantas paniekinamai mestelėjo: „Kam man tas jūsų pasas?“ ir nuėjo aiškintis; vis dėlto pasą paėmė ir netrukus mus paleido. Kol per pūgą pėsti nusikasėm iki bendrabučio, nes transportui nebeliko pinigų, buvo gili naktis. Ilgai beldėmės į bendrabučio duris; atidarė pikta susivėlusi komendantė: „Вы нарушаете порядок! Я вам покажу шляться по ночам!“¹⁶ O mes, laimingi, kad pagaliau atsidūrėme po stogu, sugriuvom į vyrų kambarį papasakot savo nuotykių. Kai kas jau miegojo, tad šviesos nejungėm. Komendantė Klava du kartus įkišo pro duris galvą, o mes juokėmės, gėrėm stiklainyje užplikytą arbatą ir net neįsivaizdavom, kas mūsų laukia. Rytą nuėję į paskaitas sužinojom, kad komendantė parašė skundą („докладная“), kuriame mus kaltino viskuo, ką tik jos nesveika vaizduotė galėjo sukurti. O į skundus anuomet reaguota, žmonės rašydavo laiškus vadams, skųsdavo kaimynus, žmonos – neištikimus vyrus... Tikėdamos, kad partija padės juos susigrąžinti. Žmonės bijodavo iškristi iš bendro konteksto, tarsi nepriklausė patys sau.
Komjaunimo komitetas mūsų nuotykius pavadino „аморальное дело“ („amoralus reikalas“) ir po vieną iškvietė mus su Nataša aiškintis. (Volodia ir mažasis Leonidas mokėsi Maskvos dailės teatro studijoje.) Nežinau, ką kalbėjo Nataša, bet aš smulkiai papasakojau viską. Niūrūs posėdžiautojai man padėkojo už atvirumą ir paleido. Patikėjo. Bet dekanė Helga Ivanovna Gluchariova (dėsčiusi XX a. Vakarų teatrą) ėmė persekioti mus ir visą mūsų kursą; prie ano įvykio prisidėjo ir dar vienas. O atsitiko štai kas. Mūsų kurse buvo du pianinu grojantys – aš ir Nikita. Jis man ir sako: „Tu ir savaitės neištvertum nepriėjusi prie kliapo.“ O aš jam sakau: „Tai tu neištvertum.“ Viso kurso akivaizdoje susilažinom iš šampano butelio. Kai vienas iš mūsų sulaužė įžadą, buvo nupirkta šampano ir per didžiąją pertrauką mes, trylika žmonių, jį išgėrėm. Butelis tebestovėjo ant stalo, kai durys atsidarė ir įėjęs kalmukas pareiškė, kad jiems čia bus paskaita. Nikita sutrikęs griebė butelį, atidarė pianino dangtį ir paslėpė jį viduje. Nepraėjus nė porai valandų mūsų kursą iškvietė į dekanatą – Helga Ivanovna jau buvo išklausiusi skundikus iš kabardinų studijos... Kažkuris mūsiškis per pertrauką matė vieną jų bėgantį į dekanatą su tuo buteliu rankoje... Bet aš juos suprantu: jie mūsų nekentė, laikė, kad esam pasipūtę, nedraugiški (ta atskirtis tarp mūsų iš tikrųjų buvo didžiulė). Persekiojimo rezultatai atsivėrė per pavasario sesiją: dekanė reikalavo rašyti mums neigiamus pažymius, kai kuriuose egzaminuose pati dalyvavo, kad galėtų paskui pašalinti iš instituto „по профнепригодности“ (kaip netinkamus). Dekanė įsitaisydavo prie dėstytojo ir pati koreguodavo egzamino eigą. Dvejetą penkiabalėje sistemoje gavau iš senojo rusų teatro istorijos (kaip tik šį profesoriaus Asejevo įdomiai dėstomą dalyką mėgau ir neblogai mokėjau) ir iš mokyklinio lygio literatūros teorijos. Kai atėjau atsakinėti, Helga Ivanovna manęs paklausė: „Вы „Комсомольскую правду“ сегодня читали?“ – „Нет. Газет я не читаю. Особенно утром перед экзаменом.“ – „Как вы смеете так говорить?! Вы же комсомолка!“¹⁷ Senukas dėstytojas, kuklus žmogelis, sutriko, o dekanė, man atsakius į klausimą, pasakė: „Это недостаточные знания. И вообще...“¹⁸ Ko buvo galima tikėtis po tokio pokalbio? Po visų šitų istorijų ir akivaizdaus persekiojimo per egzaminus nuėjau į komjaunimo komitetą ir paprašiau atiduoti mano komjaunimo bilietą. Pasakiau, kad Lietuvoje man pasiūlyta dirbti „Komjaunimo tiesos“ neetatine korespondente. Turiu priregistruoti bilietą ten. Labai nustebau, kad man jį atidavė! Nuo to laiko mano komjaunimo bilietas perbrauktas kryžium guli stalčiuje.
Ne viskas buvo taip niūru, kaip gali pasirodyti iš mano pasakojimo. Mūsų kursas buvo įspūdingas, margesnis už genį, visi atrodėm labai skirtingi ir originalūs: vokiečiai Verneris ir Liana, kazachas Andašas, turkmėnas Aširas, maskviečiai Ina, Nataša ir Nikita, lenkė Bjanka, latvis Edmundas, rumunė Lėna, Eduardas iš Rusijos provincijos, Nataša iš Saratovo ir aš. Daugelis aistringai kuo nors domėjomės. Vokiečiai kaupė medžiagą apie Reinhardtą ir Brechtą, santūrusis Eduardas kliedėjo operete, maskvietė Nataša – baletu, Ina kaupė žinias apie senojo rusų teatro aktorius, Edmundas ieškojo atspirties latvių teatre...

_______________________________

¹ Katia, Katia, pomidorai guli po bateliais, nepamiršk! (Rus.)

² Gerai jau, ačiū (rus.).

³ Karlas iš Klaros pavogė koralus, Klara iš Karlo pavogė klarnetą (rus.).

⁴ Ir vėl lietuviai (rus.).

⁵ Ar tai susiję su teatru? – Taip, žinoma. Tai sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai. Drama. (Rus.)

⁶ Jūs iš kur? – Iš Lietuvos. – Labai malonu. Būkime pažįstami... (Rus.)

⁷Šiukšlintojas. Visa Maskva nuo jų dūsta (rus.).

⁸ Bet argi tai gerai? (Rus.)

⁹ Kam jums ta seniena? Nuobodus tas Ibsenas, pernelyg racionalus... (Rus.)

¹⁰Į pasaulio sostinę, į tėvynės širdį (rus.).

¹¹ Ji iškeliavo (rus.).

¹² Retai rašote (rus.).

¹³ Amžinoji draugystė (rus.).

¹⁴ Tadžikė turi dvi kaseles, o uzbekė – dvidešimt penkias (rus.).

¹⁵ Koks tau skirtumas? Ieškosiu aš jai mat! (Rus.)

¹⁶ Jūs laužote tvarką! Aš jums parodysiu, kaip šlaistytis naktimis! (Rus.)

¹⁷ Jūs „Komjaunimo tiesą“ šiandien skaitėte? – Ne. Laikraščių aš neskaitau. Ypač ryte prieš egzaminą. – Kaip jūs drįstate taip kalbėti?! Juk jūs komjaunuolė! (Rus.)

¹⁸Žinios nepakankamos. Ir apskritai... (Rus.)

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Rūta Mataitytė. JOS VARDAS MAGIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 252 p.

Lietuvių literatūros lauko pokyčiai jau negrįžtami. Procesas, ekonomikos terminais tariant, smarkiai diversifikavosi – atsirado labai įvairių ir kitokių knygų pasiūla, greta žinomų prozos meistrų vis daugėja naujų vardų, kurie atkreipia dėmesį neįprasta tematika, Rytų, Pietų ar Šiaurės egzotika, noriai laukiami leidyklų. Populiariosios literatūros mastas daug kam ima asocijuotis su invazinių augalų epidemija. Lubinai ir Sosnovskio barščiai siaubia vis didesnius organiškai įsišaknijusių augalų plotus taip pat ir kultūroje, kurios ekosistema irgi pažeidžiama kaip ir gamtos. Vis dėlto tikiu, kad šiandienos literatūra tebėra save reguliuojanti sistema, todėl verta pastebėti ir išskirti kiekvieną kokybišką bandymą išsiveržti iš stereotipų.
Norvegijoje nuo 1996 m. gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė jau išleido keturis romanus: „Svajonė apie sniegą“, „Laiškai“ (abu 2013), „Gunda“ (2015) ir šį brandžiausią, ketvirtą, persmelktą šiaurietiškos magijos. Baigusi lituanistikos ir norvegų kalbos, vėliau architektūros ir dizaino studijas, galiausiai tapo norvegų–lietuvių kalbų vertėja, dirbančia specifinėse vietose (įdarbinimo biuruose, ligoninėse, kalėjimuose, teismuose, krizių centruose) – ribinių situacijų patyrimas, įvairių dokumentų ir raštų vertimas teikia kūrybai gausybę unikalios medžiagos. Lietuvių literatūros kontekste pirmiausia turbūt regėtume R. Mataitytę kaip emigrantinę rašytoją, bet pati ji nenorėtų savęs tokia laikyti. Į emigraciją išvykusi pagal profesiją – geras norvegų kalbos įvaldymas – o ne iš materialistinių paskatų, įveikė būseną „tarp“, susikūrė naują tapatybę. Ji tiesiog rašo realistinę psichologinę prozą, kiti dalykai – šalutiniai.
Ir paskutinis romanas beveik neturi emigrantinių motyvų, išskyrus tai, kad pagrindinio veikėjo žmona Lina – lietuvaitė, dailininkė, o praėjus gerokam tarpsniui nuo jos mirties vyras išdrįsta vertėjai duoti ir pats norvegiškai perskaityti jos lietuviškai rašytą trumpą dienoraštį. Jiems abiem tai antroji santuoka – ir laiminga dėl ryšio gilumo, ir tragiška dėl netekčių. Kūrinys lokalizuotas Norvegijoje: penkiasdešimt trejų gydytojas Kenis Ravnas dirba prestižinėje Oslo ligoninėje. Palaidojęs nepagydomai sergančius sūnelį ir Liną, buvusią savo pacientę (kuriai buvo ne tik kūno gydytojas), bet neatsikratęs kaltės, kad nespėjo sukurti gelbstinčių vaistų, visiškai pasiaukoja netekties traumą
išgyvenančiai penkiametei dukrai Magijai. Mums įprastas šablonas, kad literatūros kūrinio centre atsidurtų stiprus motinos–vaiko ryšys, o čia jis apverčiamas – išskirtinis dėmesys telkiamas į tėvo–vaiko santykius ir išsamiai plėtojama tėvystės tema. Magijai jau dvylika, keturiolika, septyniolika... Mergaitė iš mamos paveldėjo sunkią virškinamojo trakto ligą, kuri pasireiškia stipriais skausmais ir alergija daugeliui produktų, ji turi laikytis griežto mitybos bei gydymosi režimo, ir tėvas taip pat atsižada visko, ko negalima dukrai. Tai pasakytina ne tik apie maistą. Jo įpročiai formuojasi pagal dukros poreikius, visiškai apribojant asmeninę laisvę, prarandant dalį savarankiškumo ir gal net tapatybės. Šeimos bičiuliai neslepia ir nuostabos, ir priekaišto gaidelių: „pasiaukoji iki paskutinio trupinio“ (p. 113). Magiją reikia saugoti nuo alergenų ir negeranoriškų klasės draugų, nuo nenuovokių mokytojų, virėjų, felčerių, vėliau – jaunųjų gerbėjų, ir jos pačios sielvarto, brendimo nuosprūdžių. Tėvas besąlygiškai atsidavęs dukrai, net artimesnis jo saitas su kita moterimi beveik neįmanomas (epizodiškai bendraujama tik su Tone, kuri taip pat netekusi dukters). Toks suvaržytas būvis priverčia suvokti laikinumo akistatą, suintensyvina dabartį ir išmoko „išgyventi akimirkos gylį“ (p. 73), nekeikti likimo, visus išbandymus laikyti neišvengiamais ir užgrūdinančiais. Romano visuma remiasi nuostata, kad buvimo esencija – suvaldytoje kančioje.
Apie norvegų literatūrą teturint paviršutinišką supratimą, sunku spręsti, ar skandinaviškoji tradicija rašytojai turėjo daug įtakos. Taip, esama tikros šiaurės dvasios peizažuose ir personažų specifinio tvirtumo:

Nuolat apsitūloję kailiais arba pusės centimetro storio veltais megztiniais, viduje jie saugojo ypatingą šilumą, tiek kūno, tiek sielos, tačiau priversti juos atverti savo širdį nebuvo lengva – atrodė jie baiminasi sušalti vos apnuoginę savo esybę.

                                                                             (p. 187)

Magija auga kaip laukinukė, net lyginama su ypatingomis retos rūšies meškomis.
Užtat lietuviškosios literatūrinės gijos pasakojimo audinyje akivaizdžios: biliūniškas trapumas, vaičiulaitiška pasaulio harmonijos pajauta, Lauros Sintijos Černiauskaitės santykių subtilumas, Vandos Juknaitės empatija už normos ribų esantiems – visa tai greičiausiai nesąmoningai rašytojos susikrautas kraitis (apie jos literatūrines simpatijas nieko nežinau). Įspūdingiausi romane, be abejo, yra šiaurietiško būvio vaizdai, mat, gavęs mokslinio tyrimo projekto pasiūlymą, tėvas su dukra ir keturiais lagaminais užgyventos buities iš Oslo išsikrausto į patį šiauriausią Europos tašką, Norvegijos valdą Arkties vandenyne – Svalbardą, kur pusę metų karaliauja tamsa, kelis mėnesius – baltosios naktys ir baltosios meškos (už gyvenvietės ribos visiems privalu nešiotis šautuvus). Tėvas su dukra galvoja, kad laikinai, metams kitiems, kol baigsis projektas, bet Magija taip susigyvena su šalčiu, sniegu ir atšiaurumu, kad nori tapti šunų kinkinio vadeliotoja ir likti Svalbarde, nors dėl neeilinių gabumų galėtų siekti bet kokios intelektualinės karjeros. Gydytojas Kenis už savo inovacinius medicinos tyrimus gauna Šiaurės šalių tarybos premiją, o Magija neišgyvena apdraskyta meškos ir neatlaikiusi alerginio šoko nuo nemokšos suleistų vaistų.
Romanas kompoziciškai neįmantrus, bet pasakojimas gana darniai rieda pirmyn, atidengdamas vis naujus praeities sluoksnius, o pradžią ir pabaigą sugniauždamas žiedine kompozicija – sunkiai įsisąmoninama dukters netektis ir garbinga tarptautinė premija, kuri tik didina tuštumą, nors vainikuoja prasmingą dešimtmečių darbą. R. Mataitytė geba santūriai vaizduoti ribines būsenas: sielvartą, ligos grėsmę, įtampą, gyvybei kybant ant plauko, mirties neišvengiamybę – o čia taip lengva perspausti ir patekti į grynąjį popsą, kuriam paprastai būdinga sutirštinta nelaimių griūtis (Kenį nuolat lydi praradimai ir nepagydomos artimųjų ligos, gydytojo kasdienė akistata su pacientų mirtimi, Linos pirmosios šeimos žūtis autokatastrofoje ir t. t.). Iš perdėto katastrofizmo spąstų vaduojamasi vaizduojant ne pačias nelaimes, o jų sukeltas prieštaringas vidinės savijautos būsenas. Šiaurietiško stoicizmo persmelktoje R. Mataitytės kūryboje svarbus paprastas žmogiškumo dėmuo, žmogaus viršenybė prieš stiklines kolbas. Lietuviškas Linos dienoraštis atskleidžia, koks konfliktiškas buvo poros bendravimas, nepaisant stiprios abipusės meilės. Tai atgaivina pasakojimą, kuris ima buksuoti apie knygos vidurį, kai Kenis su Magija parvyksta iš Svalbardo į Oslą vasaros atostogų. Šurmulingos Oslo gatvės, pasisėdėjimai bare su gitara ir kokteiliais, neįpareigojantys pokalbiai ima dvelkti ta miestiško stiliaus rutina, kurios apstu šiuolaikiniuose romanuose. Vienos silpnesnių R. Mataitytės knygos vietų yra dialogai, pernelyg nekondensuoti, žodingi romane, kur taip aukštinama tyla ir susikaupimas, įsigilinimas į save ir supratimas be žodžių (pavyzdžiui, lyg nukopijuotas iš empirinės kasdienybės ištęstas pokalbis p. 160–162, o situacijai perprasti užtektų vos kelių frazių). Kai kur romano eigą be reikalo ištęsia pernelyg nuodugnus psichologinių reakcijų detalizavimas, pojūčių atomistika. Rašytojai geriau sekasi autorinis pasakojimas, o nuo populiariosios literatūros standartų tolina lėtas veiksmas, kamerinė aplinka, ypatinga atida žmonių santykiams ir vidinėms būsenoms, psichologinis niuansuotumas, nebanalūs peizažinio fono štrichai, grakščiõs lengvumo harmonijos styguojamas sakinys, nepaisant dramatiško išgyvenimų turinio.
Skaitant romaną vis kirbėjo klausimas, kaip susiklostė toks idealaus tėvo vaizdinys. Neatmestina, kad moteris rašytoja projektuoja į vyrišką esybę savo pačios – motinos, moters – mentalitetą. Išoriškai tai beveik nepastebima, net pirmųjų dvylikametės dukters mėnesinių akivaizdoje vyro sutrikimas pavaizduotas visiškai įtikinamai. Tik giluminis pasiaukojimo lygmuo kiek stebina, nes tokio masto atsižadėjimas, globa, supratimas genetiškai nebūdingi vyrams. Bet gal tai dar vienas lietuvių vyrų elgsenos suformuotas stereotipas, kurį koreguoja norvegiškoji tikrovė? Taip pat šiokia tokia didaktika dvelkia gedėjimo puslapiai, nelyg mokantys, kaip išgyventi netektis, o paauglių vaikų tėvams ši knyga gali tapti kone edukaciniu vadovėliu. Nors visas romanas teigte teigia, kad stipri dvasia nugali materiją, vis dėlto egzistuoja vienas originalus motyvas apie tai, kaip materija gydo dvasią, – tai fiziniai išbandymai speigu, vėjais, drėgme, alkiu, deguonies stygiumi, t. y. gamtos stichijos sukelti kraštutiniai pojūčiai, kai fizinio skausmo krūvis padeda iškęsti dvasinį, jį tiesiog anuliuodami. Gydo esminis sąlytis su gamta, maudymasis fiorduose, sniego apsuptis, organiškas natūralumo jausmas – mergaitė nekenčia batų, basomis laksto net per sniegą (šis Magijos basumo ritualas, įžiebiantis fizinį skausmą, pagelbsti ir Tonei, netekusiai savo dukters).

Kamerinis psichologinis romanas ties kai kuriais puslapiais priverčia nustebti.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

IŠ PRAEITIES

Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta, ypač pastaroji. Nes kalbėjimo apie literatūrą (ir ne tik) erdve buvo pasirinktas Šalčios ir Merkio kraštas. Žinoma, ši vieta pirmiausia įpareigotų pasakoti apie Jašiūnus, nes šis dvaras labiau negu kuris nors kitas yra „vertas“ intelektinės salos, o jo šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis – provincijos intelektualo įvardo. XIX a. istoriografiją tiriančiam mokslininkui apie tai nekalbėti tiesiog „negalima“, tiesiog „nepadoru“. Tad Jašiūnai šiame pasakojime tikrai bus. Tačiau kadangi kiekvienas istorikas nori šiokio tokio iššūkio ir nuolat kovoja su užmarštimi – ypač, jeigu yra užmiršta nepelnytai, norėsiu priminti ne tik Jašiūnus, bet ir dar du šio regiono – šio Lietuvos intelektinio aukso trikampio – dvarus – Šiaurius ir Juršiškes, dar dvi labai svarbias XIX a. Lietuvos geografines ir biografines erdves. Manau, kad Šiaurių – istoriko, „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“)¹ autoriaus, Teodoro Narbuto dvaro, kuris tik atsitiktinai atsidūrė anapus dabartinės Lietuvos ribų ir šiandien jo adresas ne Lietuvos Respublika, Vilniaus apskritis, Šalčininkų rajonas, Nočios seniūnija, o Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas, vardas daugeliui yra žinomas arba bent jau girdėtas. Priešingai nei Juršiškių – kito Lietuvos istoriko – Justino Narbuto – dvaro, taip pat dabartiniame Šalčininkų rajone, Dainavos seniūnijoje. Ir toks menkas žinojimas apie Šiaurius arba nežinojimas apie Juršiškes yra visai pateisinamas, nes šiandien tai – dvarai miražai. Priešingai nei puikius ir dar labiau nei anksčiau apčiuopiamus Jašiūnus, Šiaurių ir Juršiškių dvarų sodybas dabar mena tik vienas kitas parko ar namo pamato fragmentas. Tačiau istoriko profesija daro stebuklus. Remdamiesi archyviniais šaltiniais – kad ir mintyse – galime dar „pasivaikščioti“ po šių dvarų laukus ir sodus, užsukti į šiems dvarams priklausiusius kaimelius, pasižvalgyti ir po ūkinius pastatus, ir po gyvenamuosius namus. Galime „pasivaikščioti“ ir po ponų namo kambarius, net „pamatyti“ ten stovėjusias komodas, sofas ir vadinamąsias kontorkas – tokius specialius rašymui skirtus stalelius su daugybe stalčiukų; galime žvilgtelėti į ten kabėjusius veidrodžius, paveikslus ir laikrodžius; netgi galime „atversti“ svetainėje stovėjusio fortepijono dangtį. Maža to, galime praverti ten stovėjusių ąžuolinių ir uosinių knygų spintų – o jos šiuose dvareliuose tikrai stovėjo – duris. Tų spintų turinys – o jose būta ne tik senų knygų, bet ir senų rankraščių – mums ypač rūpi. Iš čia ir dvaro kaip archyvo metafora. Nes visuose šiuose trijuose dvaruose buvo rašoma Lietuvos istorija. Tai svarbiausias jungiamasis šių trijų dvarų – šių trijų archyvų – dėmuo.
Taigi istorijos, Lietuvos istorijos, rašymo dvare momentas labai svarbus. Gal net pats svarbiausias. Bet iš pradžių šiek tiek teorijos ir šiek tiek faktų. Kitaip tariant, kokiame kontekste galima kalbėti apie šiuos tris dvarus? Pirmiausia tai labai specifiniai dvarai, išskirtinės intelektinės salos, kuriose gyveno intelektinius pomėgius puoselėjantis „dvarininkas kūrėjas“. „Žemės turėjimo“ veiksnys čia taip pat labai svarbus. Nes bežemė, daugiausia miestuose nusėdusi bajorijos dalis, ilgainiui tapusi profesine inteligentija, – tai visai kita socialinė grupė. Dvaro, žemės ir rūpesčio toje žemėje įsigyvenusiais valstietėliais veiksnys – taip pat labai reikšmingas. Nes tai kūryba ne tik provincijoje, bet ir labai specifinėje erdvėje, kurią, sekdami gražiu grafo Eustachijaus Tiškevičiaus įvardu, galime vadinti namykščiu gyvenimu (orig.: „domowe pożycie“)². Taigi visai kita vieta, negu ta, kur, pavyzdžiui, savo Lietuvos istoriją, o tiksliau – savo istorijas – rašė mūsų Simonas Daukantas ar dauguma vadinamųjų istorijos profesionalų, pirmiausia Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesūra. Ši rašymo – Lietuvos istorijos rašymo – dvare apčiuoptis labai svarbi. „Kūrėjas ir bajoras žemvaldys“ – dažnai tai buvo ir psichologinė dvarininko-literato problema. Nes gebančių derinti ir viena, ir kita būta ne tiek daug.
Kaip pati priėjau prie minties, kad svarbu ne tik tekstas, bet ir vieta, kurioje jis rašomas? Viskas prasidėjo nuo šios daugybę kartų prieš tai skaitytos ir vieną dieną tarsi iš naujo perskaitytos vienos T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ antrojo tomo citatos:

Pro langą mano namuko [paryškinta mano, – R. G.], kur rašau šias eilutes, kasdien žvelgiu į prie Rodūnės stūksantį pylimą, esantį tiesiai vos per mylią, sudarantį didingą tolimos tvirtovės vaizdą; įsižiūrėdamas į šį retą praeities paminklą, kasdien jaučiu savo širdyje gimstančius jausmus, skatinančius jį ištirti, ir kasdien matau neįveikiamas kliūtis šiam sumanymui įgyvendinti. Kuo labiau gilinuosi į mano gimtosios žemės senovės pažinimą, tuo labiau ji traukiasi į praėjusių amžių gelmes ir tarsi stengiasi dingti iš mano akiračio³.

Taigi vieną dieną, skaitant šias eilutes, man labai rimtai parūpo ne tiek toji amžina visų laikų istorikų psichologinė kančia, bet tas namuko langas. Ką T. Narbutas matė per tą langelį? Ar tik tą istorinį pylimą? Kas apskritai vyko anapus to langelio? Koks gyvenimas ten virė? Ir ką, per tą langelį pažvelgus iš kitos jo pusės, buvo galima pamatyti istoriko namų viduje? Staiga supratau, koks svarbus toje kūryboje, tame istorijos rašyme, buvo pačių Šiaurių, to T. Narbuto žodžiais tariant, užkampio (orig.: „mój zakątek“), to kaimelio (orig.: „moja wioseczka“; „moja własna wiosczyzna“), dėmuo. Kad ignoruodama dvaro, kuriame buvo rašomas veikalas „Dzieje narodu litewskiego“, aplinką, ignoravau ir tos istorijos rašymo kontekstą.
Nuo šios paprastos suvokties priėjau ir prie svarbesnio dalyko – kad tokių intelektinių dvarų, tokių intelektinių salų provincijoje buvo ir daugiau. Kad šių dvarų šeimininkai gyveno pagal tam tikrą modelį, kurį apibūdino kaip „gyvenimą pagal Horacijų“. Kad visur idealizavo šį Romos poetą ir į jį orientavosi – ne tik skaitė ir vertė jo darbus, bet ir „išpažino“ horacišką gyvenimo būdą. Kad, kaip ir kadaise Horacijus savo garsiojoje buveinėje prie Tiburo, mėgavosi tikra žmogiška laime paženklintu gyvenimu nuošalėje. Maža to – tame gyvenime visada labai svarbią vietą užėmė kūryba, nors greta buvo nuolatinės buities problemos. Kad kartais, kaip ir Horacijus, šių dvarų ir dvarelių gyventojai skųsdavosi vienatve, tačiau jeigu tekdavo išvykti iš namų, jų labai ilgėjosi. Nes dvaras buvo ta vieta, į kurią visada galėjo sugrįžti – nes dvaras bajorui visada buvo ir atsitraukimo galimybė. Kaip ir Horacijus iš savo dvarelio prie Tiburo, taip ir šių dvarų bei dvarelių šeimininkai nuolat sekė, kas vyksta ten, už privačios jų erdvės, blaškydamiesi tarp lojalumo valdžiai ir opozicijos. Kitaip tariant, dvaras buvo vieta, kurioje galėjo derinti realų gyvenimą ir kūrybą. Taigi horaciškas motto– „Beatus ille...“, kaip ir dar garsesnis – „Carpe diem...“, skelbiantis „nuovargį miestu“, kviečiantis nusišalinti nuo įtempto gyvenimo, nuo intrigų, raginantis susikurti dvasinės ramybės oazę toli nuo miesto šurmulio, buvo giliai įsišaknijęs ir Lietuvoje. Kad nors tokios gyvensenos apraiškų apstu ir „kaimyniniame“, XVIII a., tačiau XIX a. pirmojoje pusėje įvyksta naujas ir labai stiprus horacianos proveržis.
Žinoma, pasikeitus politiniam būviui atsiranda ir naujų akcentų – dvaras virsta ir tautos savasties buveine. Todėl labai svarbus tampa horaciškas „protingos meilės“ tėvynei mokymas. Kitaip tariant, ir naujoje situacijoje Romos poetas moko, kaip reikia gyventi. Tuo galima aiškinti ir „Horacijaus sindromą“ to meto Lietuvoje, t. y. tiesiog stulbinantį šio poeto kūrybos vertimų, taigi ir interpretacijų, skaičių⁴. Augo ir horaciško gyvenimo būdo sekėjų gretos. Ši tuomečio XIX a. pirmosios pusės intelektinio sluoksnio, ypač „provincijos intelektualų“, Lietuvos kilminių bajorų žemvaldžių, t. y. intelektinius pomėgius puoselėjusių „dvarininkų kūrėjų“, atida Horacijui – gebėjimas skaityti ir jo poezijos raidę, ir dvasią – daugiau nei įspūdingas. Po 1830–1831 m. sukilimo Horacijaus populiarumas – turiu galvoje ir naujus jo kūrybos vertimus – pasiekia apogėjų. Kritiniais šalies gyvenimo momentais šis Romos poetas visada tapdavo skaitomiausiu ir labiausiai interpretuojamu autoriumi. Ypač suaktualinti pilietiniai ir patriotiniai Horacijaus kūrybos akcentai⁵. Iš čia ir ypatinga šių dvaro literatų atida savo krašto istorijai. Ne tik istorijai apskritai, bet ir Lietuvos istorijos rašymui konkrečiai.

Juršiškės

Bet grįžkime prie minėtosios dvarų triados. Pirmasis čia – dar „neatmenamais laikais“ (orig.: „од неизвестных времен“) – kaip tik tokią formuluotę skaitome to meto šaltiniuose – įkurtas šešių šimtų dešimtinių (viena dešimtinė – 1,0925 ha) dydžio Juršiškių (lenk. „Jurszyszki“, rus. „Юршишки“) dvaras su vienu to paties pavadinimo palivarku ir vienu to paties pavadinimo kaimu; dvaras, kaip rodo 1846–1849 m. sudarytas statistinis jo aprašymas, buvo įsikūręs už šešiasdešimt trijų varstų nuo gubernijos centro Vilniaus (vienas varstas – 1066 metrai), už keturiasdešimt dviejų varstų nuo apskrities centro Lydos ir už aštuonių varstų nuo Eišiškių. Nuo Juršiškių iki Šalčios upės reikėdavo keliauti dešimt, o iki pašto kelio, vedančio iš Lydos į Vilnių, – net dvidešimt aštuonis varstus. Dvaras, kuriame 1846 m. gyveno šešiasdešimt aštuonios baudžiavinių valstiečių sielos (orig.: „68 душ тяготных“). Šie trisdešimt devyni vyrai ir dvidešimt devynios moterys lažo per savaitę eidavo po tris, o gvoltų, arba pavarymų, – po šešias dienas. Ir dar naktiniai budėjimai ir kitokie darbai – pagal poreikį, esant blogam orui ir švenčių dienomis. Žinoma, taisė kelius ir ėjo į rekrutus. Už nedidelius prasižengimus būdavo įspėjami žodžiu, o kartais baudžiami ir fizinėmis bausmėmis – „kad kitiems būtų pamoka“ (orig.: „примерным наказанием“). Dvare gyveno ir septyni dvariškiai tarnai – keturi vyrai ir trys moterys⁶.
Daugiau nei pusė dvaro teritorijos buvo apaugusi mišku, taigi tiesiog idealios sąlygos bene kasdienei dvarininko pramogai – medžioklei, ir, žinoma, pagrindinis dvaro pelnas – iš prekybos mediena. Ariamosios žemės plotas Juršiškėse buvo labai nedidelis – vos penktadalis visos dvaro teritorijos. Žemdirbystė – paprasta, grūdinė, sistema – trilaukė. Žemė buvo apdirbama paprastu dviejų jaučių traukiamu arklu ir vieno arklio tempiamomis akėčiomis⁷. Tiek dvaro, tiek valstiečių žemės driekėsi žemumoje, todėl dirva buvo tinkama sėti kviečiams, miežiams, avižoms. Augintos ir kanapės, linai, žirniai, pupos, kopūstai, svogūnai ir bulvės. Paprastos veislės raguočių ūkyje – trisdešimt, darbinių arklių – šeši, avių – dvylika. Būta ir spirito varyklos, tačiau ši naudota tik vidinėms reikmėms. Dvare užauginami produktai būdavo parduodami Vilniuje, Eišiškėse arba tiesiog vietoje. Valstiečiams taip pat buvo leidžiama realizuoti savo derlių – Eišiškėse, Valkininkuose ir net Vilniuje. Ponų namas – medinis, vienaukštis, įvertintas tūkstančiu sidabrinių rublių. Savo ruožtu ūkiniai pastatai – svirnas, tvartai, kluonas, arklidės, vištidė – devyniais šimtais trisdešimt penkiais sidabriniais rubliais⁸.
Taigi įprasta nedidelio to meto Lietuvos dvaro statistika. Tačiau tik ūkinė ir demografinė statistika. Už viso to dar buvo ir plika akimi nematomas intelektinis Juršiškių dvaro gyvenimas. Nes tai ir dvaras-archyvas; dvaras, kuriame buvo kaupiami ne tik grūdai bado atvejui (o jis Juršiškėse paprastai svečiuodavosi kas treji metai), bet ir daugiau nei vertingi istoriniai dokumentai; dvaras, kuriame buvo rašoma ir Lietuvos istorija. Juršiškių šeimininkas – 1773 ar 1776 m. gimęs ir 1845-aisiais su šiuo pasauliu atsisveikinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos auklėtinis, 1794 m. sukilimo dalyvis, senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės pulkininkas – Justinas Narbutas (Justyn Narbutt, 1773/1776–1845). Juršiškių dvarininko – kaip ir jo buveinės – biografija tyrinėta dar menkai, tačiau šiandien jau galima tvirtai teigti, kad pradžią Juršiškių rinkiniams davė J. Narbuto tėvas Juozapas Mikalojus Narbutas (Józef Mikołaj Narbutt, ?–~1810). Šis Lydos stalininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų vėliavininkas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius buvo linkęs ir į kūrybinį darbą – tai akivaizdžiausiai rodo tiek rankraščiuose palikti vertingi memuariniai kūriniai, tiek faktas, kad savo lėšomis Vilniuje išleido ir visas tris savo antrosios žmonos, literatės Onos Grozmanaitės-Narbu-tienės (Anna z Grozmanich Narbuttowa, ?–po 1797) verstas knygas; gana skandalingos reputacijos moters, apie kurią amžininkai sakė, kad vienodai aistringai mylėjo ir vyrus, ir literatūrą.
Šiaip ar taip, Juozapo Mikalojaus sūnus ir Juršiškių paveldėtojas J. Narbutas Lietuvos istoriografijoje žinomas dėl dviejų savo kūrinių, – ir abu jie rašyti Juršiškėse, – 1820 m. Gardine išleistos knygelės „Krotki rys pierwiastków narodu litewskiego“ („Trumpa lietuvių tautos pradų apžvalga“)⁹ ir 1842-aisiais Vilniuje, taigi jau pačiame gyvenimo saulėlydyje, išspausdintos knygos „Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce“ („Lietuvių tautos vidaus istorija Lenkijos karalių Jono Sobieskio ir Augusto II valdymo laikais“)¹⁰. Pirmosios J. Narbuto publikacijos amžininkai tarytum ir nepastebėjo – miniatiūrinis, vos 56 puslapių in quarto, Gardine spausdintas, dargi tikriausiai labai menku tiražu, veikalėlis tarsi ištirpo laike, o štai antroji knyga, savo apimtimi daugiau nei dvigubai didesnė už pirmąją, sulaukė tiems laikams tikrai nepaprastai didelio atgarsio (tarp kitų – ir paties Juozapo Ignoto Kraševskio recenzijos) ir net antros laidos. Bet mums šiandien vienodai brangūs abu šie kadaise Juršiškėse rašyti kūriniai. Pirmasis – tiek dėl antraštiniame lape nurodytos mūsų istoriografijai ypač ankstyvos jo laidos datos – priminsiu, kad tai 1820-ieji, tiek dėl jos pavadinime ypač ryškių žodžių – „narodu litewskiego“ („lietuvių tautos“). Antrasis – dėl ne ką mažiau svarbių akcentų ir ištarmių. Nors šį kartą J. Narbutas rašė ne apie visos lietuvių tautos, bet tik apie vienos jos giminės, tiksliau – vieno jos atstovo – etmono Jono Kazimiero Sapiegos (Kazimierz vel Jan Kazimierz Sapieha, ~1637/~1642– 1720) potyrius, o ir pasakojimo laikas – vos devyneri metai, 1693–1702-ieji, tačiau kad ir kokia menka būtų buvusi knygos chronologinė aprėptis, epochos dvasia buvo perteikta daugiau nei gerai. Ir dar tas J. Narbuto moralas, raudona gija einantis per visą knygą – klasta ir neapykanta griauna valstybę. Kitaip tariant, istorikas kalba apie pragaištingas politinių intrigų pasekmes krašto gyvenimui. Todėl kunigaikščiai Sapiegos J. Narbuto knygoje – tarsi kokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mohikanai, mėginantys pasipriešinti valstybę beužvaldančiam chaosui. Taigi iš politinio Lietuvos gyvenimo eliminuoti Sapiegos tarsi užbaigia dar savarankišku gyvenimu alsuojančią Lietuvos istoriją: „Šiuo laikotarpiu sustabdau savo plunksną aprašinėdamas tą Lietuvos istoriją, nes kitose epochose jau matau kaimyninių kraštų įtakas, prie kurių nedrįstu prisiliesti“¹¹. Jau tada, 1843-iaisiais, Simonas Daukantas šią J. Narbuto knygą įvertino kaip istoriografinį iššūkį, kaip pirmą istorinį veikalą, kurio autorius išdrįso peržengti lenkų istorikų nubrėžtą Lietuvos istorijos ribą, t. y. rašyti apie Lietuvos valstybę ir po 1569-ųjų¹².
Šiaip ar taip, žvelgiant į J. Narbuto kūrybą iš daugiau nei pusantro šimto metų atstumo, akivaizdu, kad ir tada, ir dabar buvo ir yra svarbu ne šių knygelių kokybė – nes šiuo požiūriu būta ten visko, bet jų mintis: pirmojoje buvo taip ryškiai nužymėta atskira lietuvių tautos istorija, maža to, tautos, turinčios savo ideologiją, t. y. mitologiją, o antroji rodė politinio Lietuvos savitumo žymes – net ir tada, kai dauguma to meto istorikų jų jau nematė. Arba tiesiog nenorėjo matyti. Tarp jų – ir Juršiškių kaimynas ir giminaitis Teodoras Narbutas. Prisiminkime chrestomatiniais tapusius jo žodžius: „Rašydamas priėjau prie epochos, kurioje Tauta neteko savarankiškumo [orig: „samoistność Narodu ustała“, – R. G.]. Todėl nuo šiol turiu ją perduoti Lenkijos istorijos rašytojams – kad rašytų jos tęsinį. Mirė Žygimantas Augustas, paskutinis suverenus Lietuvos kunigaikštis ir paskutinis Jogailaitis <...>, ir aš savo plunksną laužau ant jo kapo“¹³. Kitaip tariant, Juršiškių dvaro savininkas pulkininkas Narbutas surėmė kardus su Šiaurių dvaro savininku kapitonu Narbutu. Senosios Lietuvos kariuomenės karininkas – su Rusijos imperijos karininku.
Smagu stebėti tokias intelektines dvikovas. Juolab kad šios istoriografinės diskusijos užuomazgos – ne Vilniuje ar Gardine, bet iš pirmo žvilgsnio „eiliniuose“ dvareliuose. Žinoma, „eiliniuose“ tik tada, jeigu į jų istoriją žvelgsime tik per jų inventorius.

Šiauriai

Bet keliaukime į kitą dvarą – Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt vel Ostyk-Narbutt, 1784–1864) Šiaurius (lenk. „Szawry“; rus. „Шавры“). Nes ir tada judėjimas tarp Juršiškių ir Šiaurių (atstumas būtų kokie dvidešimt septyni šiandieniniai kilometrai) buvo nuolatinis – ne tik kaimyninis, juolab giminiškas – T. Narbuto tėvas Joakimas Narbutas ir Justinas Narbutas buvo antros eilės pusbroliai, bet ir kiek labiau „pakylėtas“. Nes vienkinke brikele iš Šiaurių į Juršiškes knyga po knygos atkeliavo ir visi devyni T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomai. O savo ruožtu iš Juršiškių į Šiaurius – ne tik J. Narbuto, bet po jo mirties – ir šio istoriko dukters bei Juršiškių paveldėtojos literatės Kamilės Narbutaitės-Jurevičienės (Kamilla z Narbuttów Jurewiczowa, ~1814/1815–1881) rašytos knygos. Ir ne tik knygos. Iš Juršiškių į Šiaurius keliaudavo ir neįkainojami šio dvaro archyvo egzemplioriai – nemaža pagalba tada Lietuvos istorijos šaltinių leidyba susirūpinusiam T. Narbutui. Visą šį sakralų judėjimą fiksuoja to meto epistolika.
Nes Šiauriai – kaip ir Jašiūnai – tada buvo ypatinga vieta intelektines aspiracijas puoselėjusiai visuomenės daliai – tiek vyrams, tiek moterims. Tada Šiaurius norėjo aplankyti visi lietuviškų senienų mėgėjai – kad savo akimis pamatytų vietą, kur buvo parašytas garsusis daugiatomis veikalas, vadintas ne tik „mokslinių diskusijų objektu“, „visų luomų piliečių pramoga“, „medžiagos istorikui lobynu“, „paminklų ir įrodymų, kurie buvo išgelbėti nuo pražūties, rinkiniu“, „įdomybe, žadinančia smalsumą“, „akstinu, kuris verčia mąstyti ir patikrinti ten aprašomus įvykius“, bet ir – o tai svarbiausia, – „mielu buvusios šlovės ir reikšmingumo priminimu“¹⁴. Šiauriuose buvo parašytos ir kitos T. Narbuto istorijos knygos, parengti istorijos šaltinių rinkiniai. Čia svarstyta ir ūkio klausimais – kad ir apie linų bei kanapių auginimą, čia verstas Horacijus, Miguelis de Cervantesas ir Jeanas Jacques’as Rousseau. Čia kurta ir originali šio dvaro savininko poezija. Iš čia plaukė ir gigantiška mokslinė korespondencija. Kitaip tariant, visa, kas buvo parašyta T. Narbuto, buvo parašyta Šiauriuose. Be abejo, svarbiausia vieta šiame dvare-archyve, jo šerdis ar net širdis buvo biblioteka ir vadinamasis muziejus – lietuviškų senienų rinkinys; biblioteka, kurioje buvo sukaupta daugiau nei aštuonių šimtų pavadinimų veikalų. O kur dar numizmatikos kolekcija ir daugybė rankraščių? Nežinau kito tokio XIX a. pirmosios pusės intelektualo, kurio knygų rinkiniai būtų tiek kartų aprašyti. Šių rinkinių turinį fiksavo tiek pats T. Narbutas (šiandien turime net kelis tokius sąrašus), tiek jo bičiuliai ir gerbėjai (pavyzdžiui, Vladislovas Sirokomlė); aprašė ir to meto imperiniai valdininkai – šie jau kaip sekvestruoto, taigi valstybės laikinai perimto, turto dalį. Beje, biblioteka, priešingai nei kitas dvaro turtas, ilgainiui buvo ne tik sekvestruota, bet ir konfiskuota. Ir tai taip pat sako apie jos svorį ir svarbą. Todėl net ir Michailo Muravjovo į Šiaurius pasiųsti valdininkai tada jau velionio T. Narbuto rinkinius surašinėjo su kažkokia sakralia pagarba. Ir todėl šių uolių vyrų dėka šiandien žinome, kad įstabioji Šiaurių kolekcija buvo saugoma gražiose uosinėse, pjaustinėtomis beveik metro aukščio karūnomis puoštose, talpiose, beveik penkių metrų aukščio ir dviejų metrų pločio knygų spintose stiklinėmis durimis¹⁵.
T. Narbutas buvo ir dvarininkas, aštuonių šimtų šešiasdešimties dešimtinių dydžio ūkio su trimis valstiečių kaimais, tai yra kiek didesnio už Juršiškes, šeimininkas. Su tomis pačiomis kaip ir Juršiškių dvaro pono problemomis. Tik jas dėl įstabaus T. Narbuto epistolinio palikimo galima pajausti dar stipriau. Maža to, ši gausi korespondencija rodo, kad intelektines aspiracijas puoselėjusiam dvarininkui – kad ir koks buvo išsilavinęs, kad ir kaip gerai išmanė gamtos dėsnius, kad ir koks smalsus buvo ūkio naujovėms, derinti kūrybą ir buitį buvo ne tik kad sunku, bet ir labai sunku. Badas, mokesčiai ir rekrutai. Artimųjų ir kaimynų mirtys, pinigų stygius, gaisrai, nuolatinės grumtynės su gamta – žemumoje, nemiškingoje teritorijoje įsikūrusį dvarą alino jeigu ne sausra, tai baisios liūtys. O tai reiškė tik viena – kad nebus duonos. „Mano vargšams valstietėliams badas garantuotas“, – 1840 m. spalio pabaigoje rašė savo bičiuliui ir gydytojui Anicetui Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Regnier, 1804–1877). „Taigi reikia pradėti kaupti grūdų atsargas, o parduoti nėra ką“¹⁶. 1843 m. balandį per Šv. Jurgio atlaidus pats vyko į Vilnių, į mugę, kad žydams bukinistams įsiūlytų nors kelis savo veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ egzempliorius: „<...> kad nors kiek kišenę užlopyčiau, nes kažko labai skylėta“, – prisipažino bičiuliui kitame laiške¹⁷.
Ir čia pat – rašymas, kūryba, intelektiniai žaidimai. Todėl T. Narbuto epistolikoje – didžiuliai kontrastai ir minčių raizginiai. Čia sakinys apie mirtį ir badą, o kitas – apie tai, kad reikėtų įsigyti tik ką išėjusius pirmuosius J. I. Kraševskio veikalo „Wilno od początków jego do roku 1750“ („Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“, t. 1–4, Vilnius, 1840–1842) tomus. Čia apie garsųjį Alberto Vijūko-Kojalavičiaus herbyną ir Gedimino skeptrą, o čia – apie sočiąją grafo Rumfordo sriubą, kurią virs badaujantiems Šiaurių valstiečiams. Arba štai toks nuolatinę psichologinę įtampą iliustruojantis, tiesiog fantasmagorinis laiško tam pačiam A. Renjė fragmentas: „Mažojo Turskio nebuvo kam išgydyti. Kozlovskis jį garstyčių trauklapiais ir dėlėmis pribaigė. Jeigu per poną Parčevskį pavyktų susisiekti su kunigu Bobrovskiu, reikėtų pasiteirauti, ar turi egzempliorių Mykolo Lietuvio traktato, kurį jis pats Romoje nusipirko, kai pasimirė kažkoks kardinolas. Man Onacevičius apie tai pranešė“¹⁸.
Kartais – tikra neviltis ir štai tokios ištarmės: „O Dieve! Kaip čia nyku tame kaime! Jeigu ne knygos ir senųjų amžių dieviškieji ir žmogiškieji reikalai, numirčiau iš nuobodulio šiais pasigailėjimo vertais laikais!“¹⁹ Bet ir vėl sukasi gyvenimo ratas, nuotaikos keičiasi – sulig gamta. Kai labiau šviečia saulė, kai valstietėlių nekamuoja badas, kai gali versti pamėgtąjį Horacijų, kaimas ir vėl atrodo gražus. Tada „labai tinka“ kad ir šis, bene idiliškiausias veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ puslapiuose perskaitytas Šiaurių vaizdelis – T. Narbutas savo tarnams lietuviams (orig.: „służącym moim Litwinom“) skaito lietuviškai Ksavero Bogušo išverstą Ovidijaus „Metamorfozių“ fragmentą²⁰... Tokiame dvare kaip Juršiškės ir Šiauriai gyventa ne tik labai arti gamtos, bet ir labai arti vienas kito.

Jašiūnai

Apie paskutinį šio intelektinio trikampio tašką – Mykolo Balinskio (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) Jašiūnus (lenk. „Jaszuny“; rus. „Яшуны“) – galima kalbėti įvairiai: kaip apie Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Sniadeckio (Jan Śniadecki, 1756–1830) mauzoliejų, taigi kaip apie vadinamąjį universitetinį dvarą; galime jame ieškoti – ir tikrai rasime – šubravcų ir laisvųjų mūrininkų pėdsakų. Galime pasakoti apie įspūdingus šių rūmų svečius. Galime prisiminti intelektualias čia gyvenusias arba čia viešėjusias moteris²¹. Čia – kad ir kaip atrodytų neįtikėtina – galime kalbėti net apie Antaną Baranauską. Nes kaip tik šių rūmų šeimininkui turime būti dėkingi už Karolinos Praniauskaitės eilėraščio „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“) publikaciją; eilėraštį, žymintį A. Baranausko ir K. Praniauskaitės poetinio dialogo pradžią, o galbūt – ir A. Baranausko – „Anykščių šilelio“ autoriaus, ir A. Baranausko – vyskupo pradžią. Kaip tik Jašiūnų dvaro bibliotekoje buvo saugomas šio unikalaus eilėraščio autografas, ir tai kone pats paslaptingiausias ir magiškiausias šio dvaro istorijos faktas²².
Tačiau kad ir kaip prisimintume šio dvaro istoriją, visada pirmiausia tai bus istoriko rezidencija – dvaras-archyvas. Taigi toks pat kaip Juršiškės ir Šiauriai. Dvaras, kuriame buvo rašyti arba parašyti tokie veikalai, be kurių šiandien neįsivaizduojame Lietuvos istoriografijos. Nes čia dirbta ir prie pirmosios Vilniaus istorijai skirtos knygos²³, ir prie didžiosios dvitomės Vilniaus miesto monografijos²⁴. Čia kaupta ir tvarkyta medžiaga populiariausiai M. Balinskio knygai – „Pamiętniki o królowej Barbarze, żonie Zygmunta Augusta“ („Atsiminimai apie karalienę Barborą, Žygimanto Augusto žmoną“)²⁵. Čia parašytas ir paskutinis M. Balinskio veikalas – apie senąjį Vilniaus universitetą²⁶. Čia pagaliau vyko aštrios istoriografinės ir literatūrinės diskusijos – tikros intelektinės dvikovos, kurių atspindys – rašinių ciklas „Listy z nad brzegów Krożenty“ („Laiškai nuo Kražantės krantų“)²⁷. Nors, iš tikrųjų, teisingiau būtų – „Listy z nad brzegów Merecza“ („Laiškai nuo Merkio krantų“). Bet M. Balinskis buvo dar ir šubravcas, tai yra nenaudėlis, taigi tokius „geografinius“ pokštus mėgo, net ir labai. Šiaip ar taip, anonimiškai skelbtame satyrinių laiškų forma rašytame kūrinyje (iš viso 1856–1860 m. M. Balinskis parašė dvidešimt vieną laišką, iš kurių jam gyvam esant publikuota aštuoniolika) piešiama plati to meto Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo panorama. Daug dėmesio šioje pagal šubravcų literatūros tradiciją rašytoje publicistikoje teikiama ir grožinei literatūrai, ypač poezijai.
Žinoma, Jašiūnai – tai ir vėl dvaras su puikia biblioteka ir dar puikesniais rankraščių rinkiniais, taigi ir vėl vieta, kur buvo galima derinti dvarininko rūpesčius ir kūrybą, pasak M. Balinskio, – „tą kasdienę pramogą su knyga ir plunksna“ (orig.: „całodzienna książką lub piórem zabawa“)²⁸. Žinoma, kaip ir Juršiškėse ar Šiauriuose, aplinka kūrybiniam darbui ne visada buvo draugiška: baimė dėl artimųjų sveikatos, ūkiniai rūpesčiai, pinigų stygius ir vis didėjančios skolos. „Šiandien nieko neturiu ir esu visiškai nuogas. Ką dar daugiau galiu bepridurti?“ – guodėsi M. Balinskis laiške seseriai Rožei²⁹. Tiesa, ateis ir daugiau nei ženkli žmonos Sofijos Sniadeckytės-Balinskienės dėdės Jono Sniadeckio dotacija – dvarą papuoš puikūs rūmai – įstabus architekto Karolio Podčašinskio kūrinys. Taip Jašiūnai tarsi bus pakylėti į aukštesnį, aristokratišką, lygmenį, nors šiandien galime atsargiai klausti: ar aistringas senienų mėgėjas M. Balinskis nebūtų buvęs laimingesnis aname, sename, dar kontušiniais laikais alsuojančiame mediniame rūmelyje? Tokiame, kuriame buvo sukurta dauguma mūsų XIX a. pirmosios pusės literatūros – tiek grožinės, tiek istorinės? Tačiau kalbant apie Jašiūnus visi tie klausimai galop atsiduria tarsi antrame plane – visada svarbiausias bus pats kūrybos šiame dvare faktas. Nes šio dvaro šeimininkas, visa galva pasinėręs į rašymą, t. y. į sunkią „vienatvės profesiją“ (tai taip pat M. Balinskio įvardas), tikėjo – kaip ir dauguma tada – kad kaimo nuošalėje, o ne miesto šurmulyje ir gimsta visi žmonijai naudingi sumanymai.

Post scriptum

Žinoma, šis pasakojimas apie šį istorinį trikampį – tai tik mano sukurta istorijos interpretacija, tik mano eskizuota istorija apie tris dvarus ir apie tris juose gyvenusius istorikus. Šie trys ambicingi kūrėjai, labai kritiškai vertinę vienas kito darbus, turėję savas istorijos vizijas, savus praeities rekonstravimo ir istorijos rašymo metodus ir jų tvirtai laikęsi, vis dėlto turėjo ir daug panašumų. Visi trys buvo senosios Vilniaus alma mater auklėtiniai. Ir visi trys – ne tik istorikai siaurąja šio žodžio prasme, bet ir visuomeninės būtybės – aktyviai dalyvavo politiniuose šio krašto įvykiuose, kitaip tariant, savo rankose laikė ne tik plunksnas. Įdomus net ir tas faktas, kad likimas lėmė, jog visi trys mirė ne savo numylėtuose dvaruose-archyvuose, bet istoriniame Vilniuje; kaip ir tas faktas, kad visi trys buvo pašarvoti universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje, kas rodė ir sąsajas su laisvųjų mūrininkų pasauliu. Galbūt iš čia ir plaukė esminė šiuos tris vyrus vienijusi mintis – kad pasikeitus politiniam būviui pirmiausia reikia įistorinti ne savo giminę, ne savo lizdą, bet – savo kraštą.

____________________________________________

¹ N a r b u t t T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 1–9. – Wilno: nakładem i drukiem A[ntoniego] Marcinowskiego, 1835, 1837–1841. Pirmieji trys veikalo tomai pasirodė pavadinimu „Dzieje starżytne narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos senovės istorija“), tačiau šiame straipsnyje bus vartojamas tik bendras viso veikalo pavadinimas, t. y. „Dzieje narodu litewskiego“. Į lietuvių kalbą išversti penki šio veikalo tomai. Čia ir toliau pirmenybė bus atiduota lietuviškai laidai.

²Žr. [T y s z k i e w i c z E.]. Obrazy domowego pożycia na Litwie: Pan Choroszcza. – Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1842; [T y s z k i e w i c z E.]. Obrazy domowego pożycia na Litwie: Druga Żona. – Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1844 ir kt.

³ N a r b u t a s T. Lietuvių tautos istorija. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 271.

⁴ Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. „Horacijaus sindromas“ XIX amžiaus pradžios Lietuvoje: meilė literatūrai ar giliai suvoktas patriotizmas // Literatūra. – Nr. 44 (1): XVIII–XIX a. lietuvių literatūra. – 2002. – P. 50–69.

⁵ Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Lietuvos provincijos intelektualų grupės formavimasis ir raida (XIX a. pradžia–XIX a. 7 dešimtmetis): bendrieji tyrimo aspektai // Lietuvos istorijos metraštis. – 2013. – T. 1. – P. 43–54.

⁶ Statistinis Juršiškių dvaro aprašymas. 1846–1849 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA). – F. 394. – Ap. 4. – B. 757. – L. 1r–1v.

⁷ Ten pat. – L. 10v–11r.

⁸ Ten pat. – L. 2r–5v.

⁹ N a r b u t t J. Krótki rys pierwiastków narodu litewskiego, z różnych dawnych autorów zebrany. – Grodno: u Zymela Szrifft-Gissera, 1820.

¹⁰ N a r b u t t J. Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego, z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce, wyciąg z różnych notacjów i manuskryptów. – T. 1–2. – Wilno: w Drukarni A[braama] Dworca, 1842 (antra laida – ten pat, 1843).

¹¹ Ten pat. – P. 97.

¹² Simono Daukanto raštai: laiškai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas / Parengė R. Griškaitė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 366, 377 (1843 m. birželio 29 d. S. Daukanto laiškas iš Sankt Peterburgo T. Narbutui į Šiaurius).

¹³ N a r b u t t T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 9: Panowania Zygmuntów. – Wilno: nakładem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1841. – P. 492.

¹⁴ Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Teodoras Narbutas, arba Apie tai, „kaip nereikia rašyti istorijos“ // Metai. – 2014. – Nr. 12. – P. 133–134.

¹⁵ Byla apie T. Narbuto Šiaurių dvaro valdymą. 1863–1874 // LVIA. – F. 525. – Ap. 15. – B. 587. – L. 146r–146v.

¹⁶ Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie // Kronika Rodzinna. – 1888. – Nr. 9. – P. 265 (1840 m. spalio 20 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

¹⁷ Ten pat. – Nr. 11. – P. 334 (1843 m. balandžio 21 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

¹⁸ Ten pat. – Nr. 10. – P. 295 (1840 m. lapkričio 24 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

¹⁹ Ten pat. – Nr. 14. – P. 426 (1846 m. sausio 20 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

²⁰ N a r b u t a s T. Lietuvių tautos istorija. – T. 1. 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius: Mintis, 1998. – P. 450. – 30 išnaša.

²¹ Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Intelektinė Jašiūnų dvaro istorija: Balinskiai ir Sniadeckiai // Jašiūnų dvaras – kultūros židinys / Sudarytoja Aurelija Arlauskienė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – P. 12–85.

²² Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R., A n d r i u k o n i s T. „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“). Eilėraščio istorija // Archivum Lithuanicum. – T. 15. – 2013. – P. 141–183.

²³ B a l i ń s k i M. Opisanie statystyczne miasta Wilna. – Wilno: Józef Zawadzki własnym nakładem, 1835.

²⁴ B a l i ń s k i M. Historya miasta Wilna. – T. 1–2. – Wilno: drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1836.

²⁵ B a l i ń s k i M. Pamiętniki o królowej Barbarze, żonie Zygmunta Augusta. – T. 1–2. – Warszawa: nakład i druk J. Glücksberga, księgarza szkól publicznych w Królest[wie] Polskiem, 1837, 1840.

²⁶ B a l i ń s k i M. Dawna Akademia Wileńska, próba jej historyi od założenia w roku 1579 do ostatecznego jej przekształcenia w roku 1803, roku 1579 do ostatecznego jej przekształcenia w roku 1803. – Petersburg: nakładem i drukiem Jozafata Ohryzki, 1862.

²⁷ B a l i ń s k i M. Listy znad brzegów Krożenty (I–XI, XIII–XIX) // Gazeta Warszawska. – 1856–1860. Plačiau apie tai žr. N a r u n i e c R. Michał Baliński jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. – Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 1995. – P. 155–200; G r i š k a i t ė R. Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos? – Vilnius: Eugrimas, 2005.

²⁸ 1816 m. kovo 3 d. M. Balinskio laiškas iš Vilniaus R. Balinskytei-Kostrovickienei [adresatės gyvenamoji vieta nenurodyta]. – LVIA. – F. 1135. – Ap. 20. – B. 392. – L. 26r–26v.

²⁹ 1826 m. kovo 27 d. M. Balinskio laiškas iš Jašiūnų R. Balinskytei-Kostrovickienei į Punžonis. – Ten pat. – L. 14r.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Valdas Papievis. ODILĖ, ARBA ORO UOSTŲ VIENATVĖ. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.

Naujausias Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ turi nemaža atsikartojimų, kurie, galima sakyti, jau tapę šio kūrėjo braižu, savotišku firminiu ženklu. Prisimindama „Vienos vasaros emigrantus“ (2003), konstatuoju: ir vėl – Paryžius. Ir vėl – gausi egzistencializmo aktualizacija. Ir vėl – nardymas po neįtikėtinu pagreičiu srūvančio laiko užutėkius. Ir vėl – šmėstelintis klošarystės motyvas. Ir vėl – protagonistas, išsiskiriantis amžinosios vienatvės, atskirties, o drauge lemtingosios, būtinosios bendrystės su kitu ir pasauliu derme. O vis dėlto – įdomu. Aktualu. Daugiasluoksniška. Galvoju, kodėl nepabosta klajoti po V. Papievio Paryžių? Rodos, menkiausi užkaboriai jau išlandžioti, išvaikščiotos ir atskleistos stilistinių gatvelių vingrybės. Kur slypi V. Papievio romanų patrauklumas? Man regis – jau įvardytame daugiasluoksniškume, darniai supintų romano motyvų ir prasmių polifonijoje. V. Papievis savotiškai įgyvendina Michailo Bachtino įvardytą daugiabalsio pasakojimo koncepciją – romano protagonisto sąmonėje neišvengiamai skamba nedeklaratyvus nujaučiamas Odilės, jos draugų ir viso Paryžiaus balsas bei intertekstualus – Marcelio Prousto romanų ir Odilės apsakymo apie Aną Mariją – pobalsis. Pasakotojas tiek suauga su gyvenamuoju pasauliu, jo daiktais, žmonėmis, kad nejučia prabyla kaip visa tai apjungianti vientisa sąmonė. Įdomu tai, kad „Odilės“ autoriui pavyksta sukurti kone paradoksalų protagonistą – viena vertus, deklaruojamas kito ir gyvenamojo pasaulio pažinimo negalimumas, amžinoji „vienišiaus savyje“ būtis, tuštuma, plytinti to vienišiaus sieloje, pabrėžiant esamojo chronotopo uždarumą ir šaltį – vienintelį atlyginimą ir vienintelį trofėjų pažinimo alkstančiam žmogui: „Dabar galvoju, jog dideli kambariai, po kuriuos klydinėdavau, ir vakarai, kai nelyg piligrimas savosios Kompostelos ieškodavau, mane turbūt dar labiau nei Odilės palatos šaltas baltumas ir sterilumas stūmė į prigimtinės apleisties tuštumą, manyje ir visuose mumyse plytinčią, – šuo, kurio kauksmą iš kosmoso paribių sapnuose kartais išgirsdavau, tikriausiai aš pats ir buvau“ (p. 104).

„Odilės“ pasakotojas, kaip ir ankstesniųjų V. Papievio romanų protagonistai, yra labai atviras ir, netgi teigčiau, – savikritiškas žmogiškosios būties dėsniams. Jis atvirai įvardija visus – tiek kasdienius, buitinius, tiek metafizinius, dvasinius egzistavimo sunkulius – tai ir ligos, ir senatvė, besikėsinanti į žmogiškojo orumo likučius, ir negebėjimas visiškai pažinti savęs, kito ir pasaulio daiktų: „Tik vėliau paaiškės, kad aš apie Odilę žinojau, bet oi, kaip ne viską, o atsakymai, kuriuos maniausi radęs kartais galvodamas apie ją, neretai būdavo tik pramanai, tariami slėpinių įminimai, dažniausiai patys lengviausi“ (p. 25). Tačiau nors ir esama viso to prigimtinio nepažinimo ir kančios, romano pasakotojas renkasi gyvenimą, ir gyvenimą su visais kvapais, poskoniais ir spalvingumu. Ir nors pripažįsta prigimtinį chronotopo uždarumą, šis „vienišius savyje“ suauga su aplinka ir žmonėmis – daiktai sau ir daiktai savaime jam reikalingi kaip oras. Taip įgyvendinamas „papieviškasis“ paradoksas – „Odilės“ protagonistas – vienišius, kuriam gyvybiškai reikalingas kitas ir gyvenamasis pasaulis: „Nuo cinko stogų, koklinių kaminėlių, antenų – vaizdo, lango naktyje skleidžiamo, akis atsukęs į šituos baldus, kuriuos aną vakarą pirmą kartą išvydau, dabar klausiu savęs: ar galėjau numanyti tada, kad su jais taip susigyvensiu, jog atrodys – šiame kambarėlyje nuo seniausių laikų esu įsikūręs? Lygiai taip negalėsiu prisiminti, kaip susipažinau su Odile, – dingosis, ją visada pažinojau“ (p. 15).

Romane ryški organiška buities ir būties pusiausvyra – į kasdienybės detales darniai įsiterpia svarbiausi protagonisto keliami būties klausimai. „Odilės“ kvintesencija sukasi apie egzistencinius matmenis ir kelia pamatinius klausimus: kaip išgyventi šiame nepažiniame, ligos, mirties ir „oro uostų vienatvės“ paženklintame pasaulyje? Kaip oriai priimti savo ribotumą? Kaip oriai senti? „Odilės“ protagonistas parodo, kaip išgyventi būnant A. Camus absurdo žmogumi ir šiuolaikiniu Sizifu, o kartu – paprastu žmogumi, būtimi-sau.

Dabar norėčiau trumpai palukštenti kelis polifoniško romano sluoksnius. Štai atveri paviršinį „Odilės“ sluoksnį – o ten poetišku stiliumi papasakota vieno Paryžiaus kvartalo gyventojų kasdienybė – čia einama į svečius, geriamas aperityvas, rengiamos vakarienės, gomuriui palepinti Liojikas atrėžia veršiuko kepenėlių, čia bendraujama, tapoma, rašoma, žaidžiama, nuotykiaujama, kepurnėjamasi po prarasto ir naujai aktualizuoto laiko sūkurius. Šis romano sluoksnis neįkyriai informatyvus – tekstas alsuoja autentiškumu, detalės tikslios, įsimintinos. Pasakojama elegantiškai, lengvai ir subtiliai.

Kapstai gilesnį „Odilės“ posluoksnį, o ten – romanas apie pabaigą. Devyniasdešimtmetė Odilė ir jos draugė Koletė, Sebastianas, ponia Furnjė, niekam ne paslaptis, jau neilgai klaidžios menamais ar tikrais Paryžiaus labirintais. Dvi prancūzės ir jų senyvi bičiuliai mėgina oriai atsisveikinti su gyvenamuoju pasauliu ir kiekvienas savaip išnaudoti jiems duoto laiko klodus. Odilei reikšminga tampa bičiulystė su nuomininku romano pasakotoju – vyriškis įsileidžiamas į kasdienį moters gyvenimą kaip dera prancūzei damai – neatskleidžiant visų užgyventų paslapčių. Kita vertus, draugystė – nuoširdi, paskaninta prancūziškų delikatesų, ilgų pasivaikščiojimų ir nekaltų valiūkiškų nuotykių – tokių kaip važiavimas linksmuoju autobusu. Regis, nuomininko padedama, Odilė mėgina išragauti likusio gyvenimo džiaugsmus – oriai ir neskubriai – keliaudama, mąstydama ir stebėdama mylimą Paryžių aikštėje ant suoliuko, bičiuliaudamasi, bendraudama su vaikais ir anūkais. Nors romano protagonistas vieną akimirką įvardija: „Kad ir kaip būtų, iš šio kiemo aš ir pats kuo greičiau noriu išsprukti: jame kaip niekur kitur mane nutvilko mintis, kad ir visas Odilės gyvenimas neišsipildymo ženklu paženklintas: tikėjosi tikriausiai daugiau“ (p. 113), tačiau, regis, prigimtinis Odilės orumas ir žavesys neleidžia ir neskatina skaitytojo jos gailėtis ar apgailestauti dėl galimo neišsipildymo – greičiau sukelia simpatiją ir švelnų liūdesį, girdint vis retėjančius veikėjos širdies dūžius. Romane sudaromas įspūdis, kad suabejojęs Odilės gyvenimo išsipildymu, pilnumu, protagonistas įvairiomis priemonėmis siekia nors pabaigoje tą gyvenimą įprasminti, pakylėti. Tai liudija ne tik artima bičiulystė ir bendros išvykos, bet ir intertekstualus romano momentas – protagonisto atpasakojamas Odilės apsakymo apie Aną Mariją siužetas. Šiuo intertekstualiu motyvu „Odilėje“ aktualizuojama ne tik gyvenimo prasmės, bet ir slinkties, tęstinumo sklaida ir svarba, kartu išsaugomas Odilės atminimas, jos gyvenimo įprasminimas, užtikrinamas pastovus laiko sruvimas amžinatvę primenančiu ratu. Apskritai romane labai svarbus yra menas – tai ir terapija, ir būdas išlikti, ir galimos egzistencijos prasmės pagava.

Kiek kitaip Aš įprasminimą, tvarumą mėgina užsitikrinti artimiausia Odilės bičiulė Koletė, kuri daug atviriau nardo prarasto laiko užutėkiuose, – pasakotojo padedama vis iš naujo, atidžiai stebėdama ir fiksuodama, peržiūri gausią praeities įvykius liudijančią vaizdajuosčių krūvą. Kamera ir žmogaus akis romane susitinka retrospekcijai ir introspekcijai – paliudyti ir atkurti prarasto laiko klodus, taip šiek tiek modifikuojant „prustiškuosius metodus“. Nardydama po praeities vandenis, inkorporuodama būtą į esamą, Koletė skanaudamasi ragauja savąjį madlenos pyragaitį. O protagonistas gauna progą pasvarstyti apie senatvę. Jo požiūris išsakomas be nereikalingo sentimentalumo ar gailių parypavimų. Autorius subtiliai, bet iš esmės atskleidžia autentišką romano herojų senatvės veidą. Senatvė „Odilėje“ – sudėtinga, klampi, bet ir ori.

Tačiau svarbiausias romano sluoksnis, man regis, yra egzistencializmo persunktas, neskubrumu alsuojantis „vienišiaus savyje“ būties etiudas. Šiame sluoksnyje Paryžius nebepretenduoja į pagrindinius veikėjus – tai tik palankus, lėtąjį buvimą laiminantis chronotopas. V. Papievio egzistencializmas modernus – čia nešnara baltos drobulės, nors užuominų apie psichinę sveikatą romane ir esama. Mažiau savigailos ir melodramos. Ramiai – visi mes persodinti augalai, prasčiau ar geriau suvešėję, visi – vienos vasaros emigrantai. Protagonistas dalijasi asmeniniu–globaliu egzistencializmu, štai kaip, pavyzdžiui, kalbama apie gyvenimo prasmes ir esmes: „<...> pamanydavau, kad štai šis stingulys, ramybė, šis susiliejimas su niekuo ir paskendimas jame veikiausiai bus uostas, į kurį mes visi, iš jo pašaukti, tos pačios jėgos esame atgal nešami – nežinia kam šimtus, tūkstančius metų kartojamo eksperimento aukos, grįžtame namo nelyginant jūreiviai, mus čia pasiuntusiojo viltis vėl apgavę, jokių prasmės akiračių neatvėrę – kaip neatvėrė niekas prieš mus, kaip neatvers niekas po mūsų. Ir ar nebus, kartais klausdavau pats savęs, vienintelė išeitis ir geriausias sprendimas – įsiklausius į prigimtį ir susitaikius su savo ribota galia, pasitraukti iš neįmanomų laimėti lenktynių trasos ir ramiai plaukti, džiaugiantis ir mėgaujantis pačiu plaukimu – lėtu, tyliu, truputį skaudžiu?“ (p. 87–88).

Tokių filosofavimų romane yra ir daugiau, kaip ir „Vienos vasaros emigrantuose“, ypatingas vaidmuo tenka pasakotojo dialogui su savimi, kitu, pasauliu, daiktais. Tiesa, „Odilėje“ šis dialogas kiek mažiau intensyvus, į egzistencialistinį dialogo matmenį vis labiau pinantis veikėjos Odilės istorijai. Vis dėlto minėtojo dialogo galimybių–negalimybių tema V. Papieviui išlieka aktuali. Štai kaip protagonistas mąsto apie daiktus: „Smilkteli mintis, kad kaip tik tuomet kambariai ir daiktai, patys sau, su savim palikti, į savo tikrąją būtį sugrįš – nei judesių, nei garsų nedrumsčiamą nebylų stingulį, iš prigimties jiems būdingą ir išsiilgtą“ (p. 55); santykį su kitu: „Kas be ko, norime to ar nenorime, visų mūsų gyvenimai tuo pačiu metu keliomis orbitomis sukasi: kad ir kiek į Odilės pasaulį būčiau įtrauktas, man dingojosi, kad jis visada per žingsnį nuo manęs lieka“ (p. 127); būties pilnatvę: „Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi, todėl nedarai nieko kita, tik nežinia nuo ko drebančiom rankom smilkai, vis smilkai tuos kasdienybės kišenėje sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius degtukus, kuriuos mintyse keiki, prakeiki: sielos jie nenudegins, iš neatsargumo nebent pirštus nusisvilinsi“ (p. 187); kelia egzistencinius klausimus: „Bet kodėl, kodėl visa taip sutvarkyta, kodėl energijai be skrupulų savaime keliai nusitiesia, o jautrumas, ilgesys, nerimas – visa tai, ką geriausiai išreiškia menai ir kas iš tikrųjų pasaulio sielą maitina, lieka šalikelėse?“ (p. 130); apmąsto laiko takumą: „O aš galvoju apie praėjusį, esamą, būsimą laiką, apie tai, kaip keistai jo klodai sluoksniuojasi, o aš savęs klausiu, kodėl kartais atminties laikas ir vilčių laikas mums daugiau sveria nei ši valanda, tarsi eitum keliu, kurio viename gale – praeitis, o kitame – ateitis, bet to kelio po kojom nejustum, nelyg dabartis būtų nesugaunama, išskydusi į nesvarumą, ir tai, kas buvo ar bus, būtų tvariau už tai, kas yra“ (p. 156).

V. Papievio egzistencializmas – gyvas, organiškai išryškėjantis kasdienybės fone, keliantis daug klausimų – išgaunamas pasitelkus retrospekcijos, introspekcijos ir empirikos metodus, nardant po praėjusį laiką, dabartį, knaisiojantis savyje, mėginant apčiuopti kitą ir pasaulį. Protagonistas jautriai išgyvena egzistencijos trapumą, labilumą, fiksuoja asmens kaip „vienišiaus savyje“ statusą, tačiau kartu, kaip jau minėta, teigia dialogiškumo su Aš, kitu ir pasauliu būtinybę. „Odilė“ – tai susitaikymo romanas: susitaikoma su ribotumu, nesaugumu, egzistencijos trapumu, marumu, su sunkia gyvenimo pabaiga, Aš, kito ir pasaulio visiško pažinumo negalimumu. „Odilėje“ visa tai matoma, išgyvenama, išliūdima, tačiau, nepaisant to, – dialogas, santykis, kūryba yra varomoji ir būtinoji būties ašis. Čia veikėjai mokosi susigyventi su pasauliu tokiu, koks jis yra, ir priimti jį oriai.

Reziumuodami pasakytume, kad individualiu stiliumi parašytame Valdo Papievio romane filosofija organiškai dera su poezija, juo liudijama pati gyvenimo kvintesencija. Didžiausiu romano privalumu laikyčiau jau aptartą subtilų polifoniškumą. Pabuvoti Odilės gyvenimo laike – verta.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Benediktas Januševičius. ŽODŽIAI. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.

Pradėti rašyti apie Benedikto Januševičiaus tekstus remiantis pirmu patirtu įspūdžiu atrodo natūralu. Dažnam šie tekstai atrodo lengvi, sukelia juoką ar bent šypsnį. Tai vienas iš vis dar nedaugelio lietuvių poetų, kuriuos pastaruoju metu atpažįstame ar siejame su kūrybos skaitymu balsu. Mąstant apie B. Januševičiaus poeziją susiformavo nuostata ją laikyti eksperimentine (anksčiau rašyti ir vizualiniai eilėraščiai, autorius prisidėjo ir prie poezijos slemo judėjimo Lietuvoje). Toks požiūris ne visada parankus, bet adekvatus. Mat šie tekstai yra atviri – jie tarytum kviečia pokalbio, gali būti įvairiai perskaityti ir suvokti. Žodžiai jungia vaizdą ir garsą, dažniausiai yra patogūs skaityti balsu. Eilėraščiu siekiama publikos simpatijų, jis leidžia nejučia kaitalioti adresato vaidmenis: žiū, tu esi skaitytojas, žiū, jau – klausytojas arba žiūrovas.
Be viešų skaitymų, B. Januševičiaus knygos dar lieka kaip literatūrinis faktas. Kaip tik tokia yra ir „Žodžiai“. Knyga ir spausdintiniu pavidalu leidžia įsitikinti – tai yra poezija. Kad ir nelydima autoriaus balso, ji pakankamai solidi, tvirta. B. Januševičiaus knygos komponuojamos savotiškai, senamadiškai: kiekvienas eilėraštis kruopščiai surenkamas rašomąja mašinėle (naujoji knyga „Žodžiai“), užrašomas ranka („Kiškis kiškiškai kiškena“, 2008), kai kurių prasmę lemia individualus vizualinis išdėstymas (rinkinys „0+6: eilėraščiai-daiktai“, 2006).
B. Januševičiaus tekstams pritiko konkrečiosios poezijos atstovų titulas. Jo bibliografijoje jau aštuntoji knyga tęsia šią kryptį, šiuo požiūriu yra gerai subalansuota. „Žodžius“ galima laikyti ir edukacine priemone, supažindinančia su aiškiai nurodytomis artimų užsienio kūrėjų stilistinėmis manieromis (vokiečių ekspresionizmu, futurizmu), knygoje saikingai aktualizuojamas santykis su lietuviškuoju tarpukario avangardu ir su šiuolaikiniais literatūros procesais. Šalia viso to išlieka atpažįstamas plepaus eksperimentuotojo įvaizdis, šiek tiek teisinantis ir lūkesčius, kad, tarkime, bus rašoma taip, tarsi šaudoma iš skiemenų, deminutyvų, tezių ir kartojamų žodžių patrankos. Tokiu universalumu, mano požiūriu, B. Januševičiaus tekstai pranoksta Arvydo Valionio palengva senkantį žaidimą kalba ir, pavyzdžiui, į teatrališką daugiabalsiškumą orientuotą slemerio Žygimanto Kudirkos-Mesijaus kūrybą. Beje, galima sutikti, kad jo tekstai gali atrodyti monotoniški, kai kuriuos iš jų tikrai mielai norėtųsi vadinti tiesiog gerais konkrečiosios poezijos žanro pavyzdžiais („Traukinių istorijos“). Tačiau taip rašančių Lietuvoje nedaug, o ilgiau nei dešimt metų kokybiškai išlaikyti stilių yra privalumas.
B. Januševičiaus tekstuose išlieka aiškus deklaravimas, kad nėra temų ar priemonių, kurios poezijai būtų „tinkamos“ arba „netinkamos“. Apskritai tenka pastebėti, kad vertinant savitesnį kūrėją kažkodėl pirmiausia iškyla būtent tokia abejonė: ką galima laikyti poezija, o ko – ne? (pavyzdžiui, galima svarstyti, kad Mindaugo Nastaravičiaus poezija – tai tik proziškai papasakoti agrariniai juokeliai, ar kad Aušra Kaziliūnaitė savo eiliavimais mėgina nebrandžiai šokiruoti). B. Januševičiaus tekstai gali būti kaltinami trauka formalizmui, beprasme, nors ir smagia, verbaline ekvilibristika. Su tuo būtų sunku sutikti, nes jo poezijos šerdį sudaro klasikinis lyriko rūpestis – per poeziją mėginti atpažinti kasdienybę ir literatūros lauką. Metodas aiškiai išsakytas jau knygos pavadinime – tai kalba, žodžiai. Kalba turi daug „žmogiškų“ savybių: taip pat kaupia atmintį, kartais atskleidžia labai keistą logiką, galiausiai ji kinta. Manau, B. Januševičius tai yra gerai perpratęs. Skaitant jo tekstus galima pastebėti kokybinę slinktį nuo pasitikėjimo garsu prie konceptualaus mąstymo, kuriame tolygiai telpa ir filosofinis, ir lingvistinis lygmuo.
Naujosios knygos savitumas reiškiasi minėtu gebėjimu užmegzti santykį su adresatu, galbūt kalbančiojo dialogą su savimi. Išmokto žodžio galia apibrėžti pasaulį yra socialinis veiksmas, tai ne tik pirmoji teksto išjudinimo galimybė („šnektelėkime“, „šiandien nelengva kalbėt apie laisvę“, „apie laiką norėčiau ką nors pasakyti“), ji yra procesas, kuris turi pradžią ir pabaigą. Šia linkme B. Januševičiaus tekstai nutolę nuo poezijai įprastai priskiriamų papildomus simbolių ir prasmių antstatus siūlančių situacijų. Tačiau jų neignoruoja, nes kalba savaime juos numato, o retoriaus tikslas paskatinti patikėti, kad tokių antstatų esama. Pokalbio tema visada yra konkrečiai „apie kažką“ („Žodžiai“, „Apie laisvę“, „Apie simbolius“), tačiau paaiškėja, kad dėmesio objektas dažniausiai bekūnis (ar iš tikrųjų galima apibrėžti laisvę?), tik ironiškai manipuliatyvus. B. Januševičiaus poezija yra efektingiausia, kai remiasi tautai ar individui svarbių simbolikos ir vertybinių krypčių kvestionavimu, kai lingvistiškai ramsto įsigalėjusius stereotipus ir prietarus („apvogė jūsų butą? / na matot. vis dėlto nepadegė“, p. 36) ar apskritai atkreipia dėmesį į kalboje nebepastebimai įaugusią metaforiką (vietoje „laikas eina“ po stalą ima vaikštinėti laikrodis). Todėl „Žodžiai“ išlieka ir aktualijų fone, ir kalbą leidžia pamatyti kaip problemą. Būtų sunku nuspręsti, ką galėtume sakyti apie B. Januševičiaus tekstus, jeigu jie atitrūktų nuo minėtų ypatybių.
Tiek kalba yra neatsiejama nuo mąstymo, neabejotinai yra galios formuotoja, tiek kalbėtojas (o ypač „tautos dainiai“) gali linkti imtis tokios iniciatyvos. B. Januševičiaus subjektas taip pat priklauso tribūnų žmonėms: „Žodžiuose“ jis transformuojasi į bičiulišką patarėją (suprask, vis tiek įtakingą – jam rūpi didūs ir kartu kiekvienam aktualūs dalykai), bendrauja kasdieniškai, užtikrintai, žaismingai ir sukasi apie kasdienybę. Kartais jis yra nepastebimas, o kartais drastiškai kišasi į reikalus, tačiau visuomet yra smalsus ir aktyvus kalbos vartotojas, kuris priklauso nūdienai. Jo jėga – retorika, pakartojimai ir daugiareikšmiškumas. Nuolat kartojama kokia nors tezė prisileidžia ir pačias banaliausias reikšmes („laisvė – tai nukirstas medis, dar truputį gyvas“, p. 16), nekaltas klausimas išauga į deklaratyvų liepimą, įkalbinėjimą, teigimą, kurie sudaro teksto karkasą. Tačiau visažinystė žodžių sraute atrodo paviršutiniška, pernelyg akivaizdi, subanalėjusi, todėl atskleidžia susiformavusią beprasmybę ir perteklių: „žodžiai nutriušę tarytum tiesa“ (p. 77).
Mėginimas įtikinti pasaulio prasmingumu „Žodžiuose“ turi ir filosofinį lygmenį. Jis ima atsiverti tada, kai po sekinančio tauškimo atsirandanti grynoji žodžio prasmė išviešina tuštumą ir viskas atrodo iki absurdo juokinga (ypač jei vienos ar kitos frazės išmoktos iš literatūros). Dalies tekstų pabaigose atsikartojanti abejonė apverčia hierarchiją ir kalbantįjį paverčia menkesniu už verbalinį triukšmą. Tad užuot lyg asmeninis guru užtikrintai teikęs kalbėjimo instrukcijas, kalbėtojo balsas išduoda savo ribotumą.
B. Januševičiaus subjektas neturi aiškios tapatybės, pirmojoje knygos dalyje jis aiškiai priklauso nuo kolektyvinės atminties, o antrojoje – mėgina likti nepriklausomas. Bet kokiu atveju iš kalbos kaip galios įrankio, net ir labai kasdieniškų ideologijų, su kuriomis kalbėtojas susiduria, negalima suformuluoti galutinio atsakymo apie pasaulį. Kaskart pažymimas komplikacijos momentas: vienos aiškios tiesos vis dar nėra. Iš pradžių skaitantįjį linksminusi satyrinė eilėraščio gaida taip pat pasirodo esanti kiek slogi, nes demonstratyvus optimizmas neapsaugo nuo skepsio ir nieko neišsprendžia: „ar aš laisvas? – klausiu savęs / ar galėčiau būt laisvas? – abejoju / ar aš suimtas? – dar ne“ (p. 19); „tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena / tylūs, pilki vėdarėliai“ (p. 74); „visi jie aplenkė mane, nes pats šiandieną esu sutrikęs“ (p. 77). Nežinia, neįžeidi dvejonė nustumia galimą vertinimą, o pastabus, savimi pasitikėjęs B. Januševičiaus kalbėtojas vis labiau suvokiamas kaip sutrikęs dabarties atstovas. Jis sutrikęs, nes tik atrodo, kad kažką žino ir tikslingai komponuoja savo žinojimą, bet iš tikrųjų jis tik įtemptai mąsto. Kas tuomet tekste lieka? Lieka ne išvados ar kokios nors išeitys, bet tie patys pradiniai klausimai, kaip jau sakyta, – iš pat pradžių smagiai nuskambantys žodžiai, kurie išliks patys savaime, nes jie tvirtai susieti su kultūra ir yra konvencionalūs. Todėl šią knygą galima pavadinti prasminga poezija apie prasmės paiešką poezijoje ir kalboje apskritai.
Poetui, pasirinkusiam kasdienybę tirti kalbos priemonėmis, tenka dekonstruoti, persvarstyti tai, kas jau yra duota vienokiais ar kitokiais tekstais. Juk tas šaltinis neišsemiamas: nuolat stebimi įvairioms kalbėjimo kultūroms būdingi „mirštančios“ kalbos artefaktai (įvairūs sustabarėję junginiai, žiniasklaidos populiarinamos klišės, konceptualiosios metaforos), kalbos „gyvastį“ nuolat įrodinėjanti grožinė literatūra, dažnu atveju – lietuvių poezija, kuri ją atnaujina, kuria simbolius, atskirą reiškinį pripildo reikšmės (B. Januševičius epigrafu renkasi kitų autorių eilutes, kartais jų maniera rašo tekstą, jį perkuria; turbūt gražiausias „Vėdarėliai“ pagal Stasį Jonauską). Poetas ne grubiai ardo nusistovėjusias struktūras ir kuria neregėtas, o, veikdamas pagal esamas gramatikos ir grožinės literatūros taisykles, ryžtasi kurti savo alternatyvą. Rašydamas apie žodžius, B. Januševičius taip pat kvestionuoja ir literatūrą, tačiau apie ją tiesiogiai neprabyla arba vengia ją aprašančio žodžio kaip galutinės tiesos. Jo poezijoje pajėgiausia kalbėti apie pasaulį ne tiek svarstant apie ateitį, kiek provokatyviai (juk sakoma „jeigu būčiau nykštukas“, p. 52), klausimą ar tariamąją nuosaką pritaikyti kaip labilią teksto būseną. Taigi iš esmės B. Januševičius rodo ne vien ribotumą, bet ir laisvę. O ką su ja veikti („priimti už pinigą“, susimąstyti, juoktis) – skaitytojo atsakomybė.
Bent jau šioje B. Januševičiaus knygoje pavienis žodis rečiau išardomas (tokiu atveju jo paskirtis demonstratyvi), dažnesni iki absurdiškos arba kaip tik smagios ir veiksmingos alogikos modeliuojami jų junginiai. Savo kūryboje perėjęs įvairius etapus – nuo žodžio skaidymo, naujadarų kūrimo, – dabar B. Januševičius daugiau dėmesio skiria vidiniams kalbos ryšiams, joje esamoms reikšmėms praplėsti, o tai gerokai pranoksta kalbos kaip aprašymo, palyginimo, tik imitavimo funkciją. Leksikos ir darybinėmis taisyklėmis, avangardistų metodais pagrįsti junginiai yra simpatiški, išlaiko šiokį tokį nesvarumą ir netikėtumą, spontaniką, kuri skaitytoją veda nuo eilutės prie eilutės. Todėl skaitant „Žodžius“ atrodo, kad kalba žaismingai pratęsia tikrovę, o tekstas yra įvykis, kuriame nuolat kas nors nutinka. Tad nereikia nei susapnuoti, nei kitaip motyvuoti keistumo, kad ištartum – „žuvy lėkštėje tirpsta žuvis drebučiai“ (p. 23). Lieka įspūdis, kad B. Januševičiaus pasirinkti kalbėjimo būdai nei pasenę, nei primityvūs. Ratas apsisuka ir žodžiui vis dar reikia vaizduotės: jis duoda daugybę suvokimų apie pasaulį, provokuoja ieškoti juos vienijančių vaizdinių ir juos pažinti.
Taigi „Žodžiai“ vienija įvairią B. Januševičiaus kūrybinę patirtį ir sukuria jai papildomą kokybę. Jam pavyksta suderinti gelmę ir parašyti įvairų, lengvai skaitomą tekstą, kurį supras ne tik poezijos ekspertas. Formos bei turiniai čia suradę vienas kitą ir, pasitaiko, egzistenciškai trūkčioja. Ką dar pasakyti? Turbūt nebent konstatuoti: Benediktas Januševičius rašo gerą konkrečiąją poeziją.

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)