Aldona Gustas. PADOVANOK MAN OBUOLĮ IŠ ANAPUS. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Keista ši autorė, pretendavusi į šiųmetinius „Poezijos pavasario“ laurus. Keista todėl, kad poetė ir dailininkė Aldona Gustas (Gustaitė) lyg ir ne lietuvė, gyvenanti Berlyne, rašanti vokiškai, tačiau kilusi iš savitą charakterį bylojančio Mažosios Lietuvos krašto, ir dar patyrusi per Antrąjį pasaulinį karą gyvenusiųjų likimus. Taigi priklauso senajai priverstinių emigrantų kartai (pavyzdžiui, kaip Lidija Šimkutė), kuriai Lietuva – nostalgiškai onirinis vaikystės prisiminimas. Ši karta jaučiasi laisva ir kosmopolitiška, bet neužmiršusi, kad „rašymo jausmas lietuviškas“ (iš pokalbio su A. Gustas, „Literatūra ir menas“, 2014 02 21, Nr. 3462). Lietuviško rašymo jausmo subtilybių neatskleisime be komparatyvistinių studijų, tad belieka prisiminti Johanną Gottfriedą Herderį, konstatavusį, kad kiekviena tauta kalba taip, kaip mąsto, o mąsto taip, kaip kalba.
A. Gustas vaikystėje kalbėjo tik lietuviškai ir nesuprato vokiečių kalbos, tačiau gyvenant Vokietijoje (su tėvais repatrijavo 1941 m.) ilgainiui lietuvių kalba „išsitrynė iš atminties“. Vis dėlto poetė jaučiasi esanti lietuvė.
Knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“ – ne pirma autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą. A. Gustas kūryba pasižymi lakoniška mąslia forma ir moteriškomis (meilės, erotikos, kūno) temomis. Beje, poetė Vokietijoje yra sudariusi ir išleidusi moterų ir vyrų erotinių eilėraščių antologijas. Jos kūryboje neretai sutinkama motyvų su vaikystės prisiminimais ir lietuviškais įvaizdžiais bei tautinės tapatybės refleksijų.
Naujausią rinkinį pavadintume kiek kitokiu, elegišku. Jeigu tikėtume datomis, tekstai skirti vyrui (Georgui Holmstenui, 1913–2010) ir rašyti trejus metus prieš jo mirtį (2007–2010), nes „Po vyro mirties žodžių šaltinis staiga išseko“ (p. 7). Kita vertus, su datomis esama painiavos, nes rinkinys pristatomas kaip gedėjimo knyga – dedikacija „Anapilin išėjusiam vyrui“, tad skaitytina kaip epitafija. Knyga turi du skyrius – didžiąją dalį sudaro „Kalbos eilėraščiai“, mažesnis skyrelis – „Paieškų eilėraščiai“. Knygos įžangoje vėlgi rašoma, kad pirmieji šių skyrių eilėraščiai atsirado dar 1999 metais. Parašymo data skaitymo recepcijai šiuo atveju svarbi tuo, jog vienaip suvoktume tekstus, rašomus gyvam, ir kitaip – mirusiam adresatui.
Bet kokiu atveju tai dviejų egzistencinių pojūčių (būties ir nebūties, tikrovės ir vaizduotės), dviejų priešingų polių (žemės ir dangaus, moters ir vyro, kūno ir sielos) persiliejimo bei persidengimo („tu už mane kvėpuoji / tarsi numirusiam dar šito / vis reikėtų“, p. 11) naratyvas, kurio pagrindiniai veikėjai – du mylimieji, iš kurių vienas „šiek tiek miręs / ar daugiau nei miręs“ (p. 59). Šių būsenų koreliacija ir kelia intrigą: kokį autorei pavyksta (ar pavyksta) sukurti rašymo braižą bandant prisijaukinti mirtį. Teigtume, jog tai naratyvas, nes trumpi lakoniški dviejų–aštuonių eilučių poetiniai (pa)stebėjimai, kartais primenantys haiku ar aforistinę dienoraštinę mintį, turi besitęsiančią numeraciją ir gali būti traktuojami kaip stambesnis žanras, pavyzdžiui, miniatiūrų poema, carmina minora. Iš paskirų frazių kuriamas ekspresiškas, tačiau vientisas gedinčios (mylinčios) moters pasaulėvaizdis. Metaforos, simboliai minimalūs, pajungti filosofinei refleksijai.
Tokia subtili tema yra rizikinga, galinti tapti pernelyg asmeniška ir sentimentali, tačiau šią riziką autorė pati puikiai suvokė (dar 2014 m. minėto pokalbio metu ji teigė: „Rašant apie tai [apie mirtį, – R. D.], labai lengva tapti sentimentalia. Turėjau labai susiimti ir būti disciplinuota rašydama ir gedėdama dėl vyro mirties, nes viskas tuoj pat gali pavirsti kiču“, tad autentiškas patirtis stengėsi paversti filosofinėmis įžvalgomis, poetiniais afektais ir universaliais apmąstymais, į kuriuos įpinti siužetus pratęsiantys antikos ir Biblijos intertekstai, ypač susiję su mirties ideologemomis (jūra, upė, Leta, rojus, sniegas, sapnas ir kt.).
Mirties tema neišvengiamai kelia gyvenimo prasmės klausimus, tad jų sutiksime ir šioje knygoje („kam visa tai jei mirtis vis tiek / neišvengiamai mus suras“, p. 51). Autorės tikslas – išvystyti mirties naratyvą, rasti būdą, kaip apie ją rašyti, t. y. kaip sąmoningai suvokti mirtį, kai mylimasis tampa neapčiuopiamuoju, kurio kūnas „susuktas į orą“ (p. 219). Eilėraščio subjektė intensyviai išgyvena artumą, glaudų artimojo ryšį, ji kartais bando užmiršti, kad mylimasis iš tikrųjų miręs („tavo mirtį anuliuoti / nemirtingumą sekundes patirti“, p. 81) arba linksta į rezignaciją („yra kaip yra / yra – laike numirei / dar – laike aš tebegyvenu“, p. 57) ir mokosi prisijaukinti bei pažinti naująją savo mylimojo būseną („moku tave mintinai / tik kaip mirusįjį turiu tave išgalvoti“, p. 57; „bučiuoju tavo sielos ranką / tavo mirtis sielai nepakenkė“, p. 73). Bet dažniausiai ji ieško atsakymų, kaip gyvenimą ir mirtį paversti vieniu – neišskiriančia esatimi („turi gi būti kelias kažkoks / kuriame mirusieji ir gyvieji / kaip kraujo giminės“, p. 68). Tas būdas – prisiminimai ir vaizduotė („tavo mirtis / ir mano vaizduotė / susituokė“, 79), leidžianti būti dviese („gyvename tarsi greta“, p. 96).
Vienas svarbiausių egzistencinių matmenų čia yra mylimuosius skiriantis laikas: laikiškoji erdvė priklauso gyviesiems, belaikė – mirusiesiems, tad kiekviena būsena apeliuoja į tam tikrą laiko sąlygą („kai snigs be sniego / mes pasimatysim“, p. 67). Tačiau autorė randa išeitį, kaip išgryninti metafizinį laiką, kaip kalbėti apie šias dvi kategorijas tarsi apie vieną – besubstancis mylimasis tiesiog yra „čia ir niekur kitur“ („aš dangų apieškau tavęs / aš ieškau tavęs visur visatoj / tavęs nė pėdsako / taigi tu čia kurgi kitur“, p. 42).
Kita vertus, nors ir stengiamasi suartinti du priešingus polius, neretai suabejojama, baiminamasi prarastį ryšį („ar dar išvis esi / gyvenime ar mirtyje“, p. 78; „ką tik sužinojau / tavo akys nenusakomose sferose / gyvena asmeninį gyvenimą“, p. 79) ir užsimenama, kad toks buvimas greta – gyvenimo ir mirties įveika – yra tabu, nes peržengia gamtos įstatymus ir yra nuodėmingas (aliuziją į nuodėmę turi ir knygos pavadinimas).
Antrojo skyriaus, lyg besitęsiančio epilogo, tekstuose jaučiamas didesnis teminis atotrūkis („ir žemuogė kovoja dėl teisės gražiai numirti“, p. 214). Knygoje dera pasirinktas tarsi senos spausdinimo mašinėlės šriftas, iliustracijas išpildančios variacijos su G. Holmsteino parašu ir mėlynas viršelis. Paprastai autorės kūryboje (ypač dailės darbuose) vyrauja juoda, balta ir raudona spalvos – tokių rasime ir šioje knygoje: „nuo šiol esi / sniego baltumo juodulio juodumo / raudonume esi meilė“ (p. 162).
Ne visi pavieniai šios knygos įrašai yra meniškai ryškūs, tačiau autorei pavyksta iki paskutinių eilučių išlaikyti įtampą, teigiant vilties imperatyvą, kad mirties būsena taip pat yra laikina.
Taigi šioje knygoje inversiška yra tai, jog kalbėjimas apie mirtį virsta subtiliu kalbėjimu apie gyvenimą ir meilę: „meilė yra / ir anapus mirties / man malonu tai žinoti / po tavo mirimo dienos“ (p. 82). Gedėjimas sublimuojamas į intensyvų meilės išgyvenimą („ak meile ką tu darai iš manęs“, p. 108), į archetipinį dviejų mylimųjų, kurių „net mirtis neišskirs“, topą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

Meksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.

Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė

Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija – dalis daugybės diskursų, kuriuose stengiamasi įkūnyti technologinių procesų greitį ir tuo pat metu spręsti tapatybės krizę. Vis dėlto ši poezija nepasižymi aiškiais estetiniais principais. Bandymai išgauti šiokį tokį stiliaus vientisumą susikerta, taip kuriasi įvairių tendencijų mišinys, kur tai, kas kasdieniška, ir tai, kas konceptualu, tai, kas priskirtina avangardui, ir tai, kas susiję su populiariąja kultūra, susilieja viename eilėraštyje, kad ir kiek būtų teorinių diskusijų apie eksperimentavimo ir rizikos ar klasikinių formų ir kai kurių populiariosios kultūros elementų atgaivinimo relevantiškumą.

Šiame kontekste ypatingasis šiuolaikinis žmogus, naudodamasis informacinių technologijų resursais, sugebėjo susikurti kelias paralelias tapatybes. Jis įeina į virtualaus pasaulio realybę tapęs individu, talpinančiu savyje ištisą bendruomenę, ir kuria ryšius su kitais, tokiais pat nepanašiais į asmens tapatybės kortelės turėtojus. Vienišas šiuolaikinis žmogus dalijasi profiliu to asmens, kuriuo norėtų būti, sutikdamas priimti kitų susikurtuosius, o šie lygiagretūs gyvenimai galiausiai apibrėžia veidą, labiausiai atitinkantį kuklaus piliečio svajones.

Kaip tik dėl to technologijos, o labiausiai – susijusios su informacija, leidžia vartotojui nuolat palaikyti ryšį su jį dominančiomis bendruomenėmis. Turėdami po ranka reikalingus elektroninius prietaisus, kai kurie žmonės gyvena virtualioje visatoje: ten įsimyli, reiškia nuomonę ir ja dalijasi, laisvai kuria tokią asmenybę, kokia norėtų būti. Šios virtualios bendruomenės keičiasi nuosavybe ir paslaugomis anksčiau niekad nematytu greičiu. Kartais internetinės daũgumos viršija bet kokį įsivaizduojamą susitikimą ir netgi gali formuoti nuomones, kurios paveiktų valdžios aparato ar finansų sistemos veiklą. Yra tokių žmonių, kurie sutrauko savo aplinkos socialinius tinklus ir kuria kuo stipresnius ryšius su tais, su kuriais yra siejami virtualios draugystės. Viena tokių sistemų leidžia iš nustatyto simbolių skaičiaus akimirksniu sukurti frazę, kuri bus matoma kitiems vartotojams, taip pat ja bus galima dalytis su įvairiomis virtualiomis bendruomenėmis.

Toks yra naujas būdas ryšiams kurti. Pati industrija dabar priklauso nuo pasaulinės prekybos rinkos bangavimo; joje veikia finansinis spaudimas, galintis akimirksniu sugriauti didelius ekonominius sektorius, tačiau tuo pat metu įmanoma bet kokį produktą pristatyti į bet kurią vietą rekordiniu greičiu. Dirbama žemė augina nematytų rūšių grūdus ir daržoves, kurie bus parduodami tolimose šalyse. Demokratinės sistemos su kiekviena diena vis daugiau priklauso nuo ekonominių imperatyvų, o švietimas ir gydymas tapo nesutarimų dėl socialinės apsaugos pagrindu.

Ką gali padaryti poezija, susidūrusi su neviltimi ir neužtikrintumu? Kam apskritai reikia poetų netikrumo laikais, kai technologiniai procesai neįsivaizduojamu greičiu vejasi vieni kitus, kai žlunga finansų sistemos, o tapatybė virsta daugialype būtimi? Neturėdama vienodų estetinių nuostatų, naujoji poezija bando atspindėti bauginantį šiuolaikinio gyvenimo tapsmą, virsmą susiskaidymu, perdirbimu, abejingumu.

Nuo antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės iki dabar proza ir esė praturtinamos poetiniu skambesiu, tačiau poezija nukenčia nuo prozos įtakos. Verlibro dominavimas susilpnino jos išraišką ir eufoniją, o izosilabikos taikymas tapo netgi silpnumo ženklu. Tiesa, šiuolaikinę mūsų literatūrą domina ne forma. Atkartodama virtualius procesus, poezija tampa tuo literatūros žanru, kuris gali geriausiai dalyvauti naujausių technologijų vyksme, jos lankstumas ir preciziškumas geba lengvai įkūnyti simbolinę visatą, o stiliaus svarumas leidžia keliais žodžiais perteikti didžias reikšmes.

Vienas iš didžiausių poetinio rašymo iššūkių – kurti simbolines ir dvasines vertes, leidžiančias žmogui išsilaisvinti iš konkrečių aplinkybių, naudojantis laikinais elementais – pavargusiais žodžiais. Sukurti prašmatnius vaizduotės rūmus, nepriekaištingos inžinerijos labirintus, saulėtus kvapnių obuolių sodus iš reikšmės atplaišų, kalbos griuvėsių.

Šiuolaikinė poezija yra fragmentiška ir drauge visa apimanti, tokia pati kaip ir žmogaus gyvenama realybė. Kintantis mąstymas atspindi pramonės vystymosi procesus: galėsime pažinti tik visumos dalį, gamykloje sukursime tik nedidelį automobilio sistemos segmentą, tolimoje šalyje bus pagamintas kitas, o dar kitoje jie abu bus sujungti pagal bendrus veikimo dėsnius.

Dvasiniame, o ne formos lygmenyje (tiesa, nepretenduojančiame būti vieninteliu) slypi skirtingi būdai suprasti pasaulį. Reikėtų pridurti, kad šie įvairūs suvokimo keliai neturėtų virsti tiesioginiu atspindžiu, nuotrauka, jų funkcija veikiau yra perteikti dvasines būsenas, ryšius su aplinka, kalba, papročiais.

Ne forma domina dabartinį pasaulį, yra tinkamesnių ir patogesnių metodų išreikšti tai, ką suprantame kaip poeziją: esama tokių neniekintinų kūrybos galimybių kaip vaizdo įrašai, multimedija ar performansas. Tačiau manome, kad poezija iki šiol yra geriausias būdas: itin koncentruotas, tobuliausiai tinkamas tiksliai perteikti didį mąstymą ir tauriausius jausmus.

Šis rašymas iš esmės atskleidžia padriką neišbaigtų objektų diskursyvumą, sugriautas mūsų mintis atminties statiniuose, didžius jausmus, sunaikintus slenkančio laiko ir papročių korozijos, kur kiekvienas žodis tampa viso labo sausomis išspaudomis, kuriose nebesama realybės, ąsočiu, kuriame tik nuosėdos, likusios iš mūsų pilnatvės. Geriame savo kapučiną be kofeino su pienu be laktozės, saldindami jį sacharozės pakaitalu.

Gyvenimo vaizdinys yra fragmentiškas ir drauge visa apimantis. Fragmen-tiškas, nes galime atpažinti tik realybės skiautes, nesuvokiamas dalis didžiulio priežasčių ir pasekmių audinio, lemiančio pasaulio intensyvumą. Visa apimantis, nes iš tokio tarpusavyje nesusijusių įvykių tinklo galima sukurti diskursą apie gyvenimą, o iš šios suskaidytos pasaulio visumos veikiausiai galėtume bent jau iš dalies suprasti savo vaidmenį realiame gyvenime.

Tokios yra ir šiuolaikinės rašymo tendencijos. Vadinamieji dėmesio sutrikimai pirmuosiuose dabartinių vaikų kognityviniuose procesuose byloja apie naują būdą suprasti pasaulį. Smegenys priprato jungti įvairius suvokimo kelius, kelias dialogų, vykstančių tuo pat metu, linijas: sėdėdamas prie kompiuterio žmogus gali palaikyti tris ar keturis nepanašaus emocinio turinio virtualius pokalbius. Vienas jų bus liūdnas, kitas – jaudinantis, trečias – stebinantis. Visuose individas liks itin nuoširdus. Tuo pat metu, kai vyksta šie trys ar keturi pokalbiai, atsiliepiama telefonu, siunčiamos žinutės, skaitomos virtualios dienraščių versijos, atsisiunčiamas priedas su kvietimu į Kuenką Ekvadore, galiausiai, rašomas šis tekstas.

Modernioji poezija eina keliais, kuriuose esama daugialypio mąstymo sąmyšio, skaitmeninio vaizdo perdavimo greičio, amžinos ambivalentiškos jungties su virtualiu pasauliu. Dar nežinome, ar šis kelias teisingas, bet siūlome išbandyti, kviečiame mėginti susieti naują būdą jausti ir mąstyti su tuo, ką rašome. Dabar metas būti nepatenkintiems ir jausti iš naujo, jausti naujai, kitaip, vėl jausti. Mes neįsikibsime vienos formos, veikiau laikysimės mąstymo, kuris atribotų ir atmestų visa, kas svetima. Toks originalus suvokimas tikrai ras geriausią išraiškos būdą.

Žodis nuolaužosžaibiškai nukelia į tęstinumo stokojančią šiuolaikinę poeziją. Žmogus renka realybės fragmentus tam, kad atkurtų, atstatytų savojo nedalomo „aš“ visumą, iš anksto žinodamas, kad šis žūtbūtinis mėginimas sujungti nedideles daleles, idant gautų tapatybę, nebūtinai leis sukurti išbaigtą veidą, kuris įtvirtintų mūsų buvimą.

Šiuolaikinio žmogaus mėginimas savojo nedalomo „aš“ liekanose atrasti tvarką, kuri paaiškintų ir pateisintų jo buvimą, skatina poetinį aktą. Dabar kaip niekada jaučiamės dalininkais, neaprėpiamo laiko dalyviais. Laiko, kuris mus pralenkia ir tik tam tikromis aplinkybėmis pasirodo prieš akis tarsi padrika srovė, o joje matome, būdami įbaugintais liudininkais, kaip griūva, dūžta visos vertybės, kadaise leidusios mus vadinti žmonėmis.

Poetinis rašymas dalyvauja estetikų, kurios dabar pradeda vešėti, raidoje. Jos greitai ras tinkamus būdus sklisti, įtraukdamos ir industrinius procesus, pasaulinės komercijos raidą, paralelų kibernetikos pasaulį su jo virtualiais malonumais, migracijų ir jų metalingvistinių subproduktų triumfą, plastmasinius pinigus ir degraduojantį kapitalizmą, kurie mus paverčia labiau statistiniais vienetais nei tikrais žmonėmis.

Fragmentai kuria paradoksalias impresijas, paveikius oksimoronus. Šie stiliaus resursai galutiniame audinyje išgauna barokinę tekstūrą, kupiną šuolių, nelygumų, asimetrijos, leidžiančių mums, skaitytojams, liudyti šį anksčiau minėtą susiskaidymą kaip absoliučios reikšmės galimybę. Štai taip pasiekiama diskurso tobulumo. Gerbtinos, į baigtinumą neaspiruojančios estetinės pastangos, kurios, remdamosios fragmentais, neįsiliejančiais į diskurso realybę, pasiekia tikslumo, brėždamos apytikrius kontūrus, kuriuos vėliau sujungia ir įtvirtina, ir taip leidžia kalbos duženoms, prasmės netekusiems žodžiams pakilti iš griuvėsių ir kurti naujas reikšmes, naują paveikų išsidėstymą.

Žodis nuolaužos mums kalba ir apie įvairias sunaikintos visumos daleles, apie atliekas, šlamštą, šukes, liekančias iš milžiniško pastato, apie duženų kontinentą, mūsų gyvenimą, šių dienų gyvenimą. Tokiu būdu poezija virsta priemone, leidžiančia sujungti visa, kas kadaise buvo mūsų, idant, sudėdami draugėn tuos kažkada nedalomus elementus, galėtume rasti bent jau numanomą išardytos esaties veidą.

Kokios bus įdomiausios šios naujos poezijos charakteristikos, nežinome, bet tikime, kad jos bus kupinos naujo leksikos greičio, metalingvistinio kalbos tyrimo, įvairių multimodališkų kalbų vartosenos, kiekvieną sykį klampesnio sintaksės dumblo.

Kitose kalbose ir kitose literatūrose vyksta procesai, panašūs į mūsiškius: ginčas tarp kalba paremtos poezijos, kuri pasiekia savo tobulumą ir išsemia kalbos galimybes, ir literatūros, mėginančios vėl pripildyti diskursą reikšmės, nepaliaujamai siekiančios atsakyti į klausimą apie būties prasmę. Laimei, talentingiausių poetų kūryboje šie du keliai geba susilieti, rizika ir nepriekaištinga technika perteikia slapčiausias reikšmes, atspindinčias žmogaus gyvenimo aplinkybes virpančios kasdienybės verpete.

Mąstau visa tai mažoje koplytėlėje Santa Marija Tonantzintloje, Puebloje, Meksike. Čia susirinko indėnai amatininkai, ketindami sukurti rojaus vaizdinį, vadovaudamiesi baroko stilistika. Jie patupdė angelus tarp kukurūzų ir pipirų, moliūgų ir ananasų, perėmė Europos estetinį diskursą ir pritaikė jį savo ypatingam pasaulio supratimui. Galbūt tai ir yra šiuolaikinės poezijos kelias: perimti ir pritaikyti savo naudai globalizuoto gyvenimo tėkmę, kurti prasmę, duoti bent menkiausius, mažus atsakymus į didžiulius klausimus, liudyti mūsų buvimą žemėje.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 10 (spalis)

„Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“
Arba: „Baigiantis gegužei, ji pradėdavo vaikščioti prie upės, vasarą maudydavosi kelis sykius per dieną, rudenį – pėda praskirdavo pirmąjį ledą.“
Skaitymo gurmanai čia pat atspėjo, ką cituoju: žinoma, kad Česlovą, aišku, kad Milošą, suprantama, kad Algio Kalėdos vertimą: tai „Isos slėnis“, o mano abi pasirinktos citatos – apie naratoriaus senelę – apie tą, kuri – tik pamanyk – ar drįstume mes taip – tiesiog gyveno.
Su ja – jeigu leista – tapatinuosi. Noriu ir galiu būti moterimi, kuri kulnu prakerta pirmąjį ar paskutinį ledą. Ir tik.
Aha...
Niekada – gal net nuo kūdikio metų – man nebuvo leista gyventi šiaip sau. Arba gyventi tiesiog. Mudvi arėme, nuo pat mažens arėme – mano sesuo Dainora ir aš.
Muzikos ir šokių pamokos. Daužymas per rankas ir kitas kūno vietas. Amžinoji kaltė: šį tą (absoliučiai viską) pamokose atlikai ne taip.
Susigūžusi, palinkusiais pečiais, kalta be kaltės yra manoji karta. Patekusi į istorijos mėsmalę – o jei romantiškai kalbėsime, tai į malūnus. Esame savaip laimingi: mūsų akivaizdoje nelyg pats sau pasirašė istorijos vadovėlis. Nelyg ir mes dalyvavome, padėjome. Nelyg įvyko ta laimė nelaimė: atpurtę, numetę sovietiją, liksime vadinami sovietų rašytojais, to meto veikėjais, autoriais, dalyviais.
Tiesiog gyventi – štai apie ką svajojau aš vakarykštę dieną. O šiandien? Šią naktį, kai rašau?
Ką tik namuose aptarėme filmą „Meistras ir Tatjana“ – tą filmą, kurio baiminausi.
Kad žinotumėte, kaip ilgai jo vengiau, kaip nenorėjau jo regėti. Kaip jaučiau, kad jis man neleis to, ko senokai užsigeidžiau – gyventi, ir tik.
Vis tiek filmą paregėjau.
Panirome į juostos grožį ir jos netiesą. Melą. Dokumentikos ydas. Nutylėjimus. Fotografijos meistras Vitas Luckus nužudė žmogų – apie jo nužudytąjį, apie auką filme nė žodžio.
Dėkui žmogui, kuris mane, dar jauną, sentimentalią, anais laikais po žudynių sudraudė. Jis man tiesiai sakė: tau gaila jo, tik Luckaus, vien tik jo, nejau?
Dėkui ir kitam, kuris mane dabar nuo tariamo, paties neva pasaulio žymiausio fotografo įtakų, kai filmą pagaliau pamatėme, gelbėjo. Jis tvirtino: Vitas Luckus buvo agresyvus. Piktas žmogus.
O aš, tą filmą žiūrėdama, nelauktai netikėtai atradau save Nidoje, fotomenininkų seminare, atsidūriau skubiai sukurtoje Luckaus parodoje: ant virvių sąvaržėlėmis sukabintos nuotraukos. Ir dabar, šią valandą, einu palei virves ir regiu tas nuotraukas, ir patiriu tai, kas žmonėms nutinka rečiausiai: katarsį.
Man regis, tai buvo 1982 ar vėlesni metai. Tie metai, kai dirbau Fotomeno draugijoje, kai buvau – tik pamanyk – pirmininko Antano Sutkaus asmeninė sekretorė. Mergaitė prie rašomosios mašinėlės. Dar neskaičiusi Milošo, dar negirdėjusi nė vieno žodžio apie Isos slėnį.
Nuolanki ir paranki.

Nemeluoti. Niekada. Nė trupučio. Nė kiek. Štai kaip svajočiau gyventi. Atsikratydama nuo vaikystės man įkaltos manieros: būk mandagi.

Esu. Lieku. Mandagi. Nuolanki. Kai turėčiau surikti. Šaukti. Gal net ir bliauti.
Ar patikėsite? Globos namuose (kuriuose gyvena ir ligoti, ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės) nuostabiai gražios, doros socialinės darbuotojos nustemba: o ką, ar tikrai esą garsinių knygų? Mes jų klausytume – kaip, iš kur gauti?
Kituose globos namuose dar baisiau. Man sako: turime televizorių, jo ekranas didžiausias – ar negana, ko dar? Juk yra ne tik televizorius, bet ir koplytėlė – joje pasimelsime ir nurimsime.
Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš noriu gyventi – ir tik, ir nieko daugiau – koja pramušdama pirmąjį ežero ledą.
Neįmanoma. Kol kas. Dar ne.
Štai tipenu Lietuvos pakraštyje palei klasikinę bažnyčią geltonomis plytelėmis. Plytelės – kaip iš pasakos, kaip tas geltonas pažadų kelias.
Ir ką?
Kiek atokiau, beveik čia pat, globos namai. Nuo bažnyčios iki jų – užkaboriai, užtvaros, vingiai vingeliai, nepatogumai. Atskirtis.
Ne tik nuo bažnyčios. Ir nuo puikiausios miestelio bibliotekos – ji trečiame buvusios mokyklos aukšte. Net bibliotekininkė kopia ilsėdamasi. Jaunesnė nei aš. Kur kas jaunesnė.
Tai mano tuštybė ir mano menkybė. Maniau, kad sukūriau beveik tobulą projektą: „Neregių kūrėjų vakarai Rytų Aukštaitijoje“. Atrodė man: drąsinsiu ir stiprinsiu žmones, turinčius tokią ar anokią negalią.
Pakraščiuose nutinka kitaip. Miestelis paklausyti neregio Alvydo Valentos skaitomos poezijos, operos dainininko Vlado Bagdono (beveik neregys, negalią įveikęs) ateina. Globos namų gyventojai – ne. Kaip ateis, kaip ratukais atvyks – juk sekmadienis, juk socialiniai darbuotojai ilsisi, juk tas nuostabiausias geltonų plytų kelias išklotas tik palei bažnyčią.
Jei kam rūpi architektūra – ir tik ji – tai namų mums visiems, senstantiems, visai pasenusiems, ligotiems, jau pastatyta. Kvapai naujuose namuose kiti – nebėra kraupios anų laikų smarvės, jau ne. Lovos patogios. Yra kur praustis. Maistas gardus.
Tai ko nerimauti, ko?

Kai aną pavasarį lankiau globos namus, džiaugiausi man artimo žmogaus patarimu. Jis sakė: tu pasiimk savo pasakų knygų, bent kelias, jų prireiks.
Ir tikrai.
Tuose, anuose ir kituose namuose pasėjau savo „Vėjų miesto pasakas“, gal kas ir tikrai jas skaito. Kaip paaiškėjo, aistringi pasakų gerbėjai yra vyriškiai, įžengę į aštuntą ar devintą, gal net dešimtą dešimtį.

Myniau ir myniau šį vakarą vieną gatvelę – nuo mūsų namų Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, iki ežero. Nuo ežero iki Atgimimo. Nuo Atgimimo iki ežero.
Kol atsipeikėjau. Tartum kalta šiemet jaučiausi prieš tėvą – savo tėvelį, tik taip jį vadindavau.
Lyg ir paminėjome jo šimtą metų: Lietuvos aklųjų bibliotekoje, žurnale „Krantai“. Mano neregį tėvą – chorvedį, muzikos mokytoją, aklųjų švietėją. Man atrodė: lyg per maža, lyg ne taip, gal reikėtų garsiau, dažniau.
Tėve mano – ne Tavo šimtas metų svarbu. Ne pompastika. Kiek turėsiu jėgų, tiek Lietuvos pakraščiuose, įsikibusi į parankę poetams Alvydui Valentai, Vilijai Dumbliauskienei, operos dainininkui Vladui Bagdonui, skleisiu žinią: neapsakomai stipri neregystės šviesa.

Nežinau kodėl, nežinau kaip, niekada nesuvoksiu už ką – o vis atrandu save tarp liaudies rašytojų, tarp žmonių, kurie balansuoja ties riba: gal jie grafomanai, gal liaudies dainiai, o gal jie – kur kas daugiau ir svarbiau – ne ten patekę, su savo karta nespėję, nepataikę į laiko ritmą ir madą.

Švytuoklė. Jos valia.
Ją patiriu skaitydama liaudies poetų kūrybą. Dar labiau – jų biografijas. Kartą kitą kuo atviriausių pasakojimų esu išklausiusi.
Nejau ką tik jūsų akivaizdoje apsiraudojau, kad mudvi su sese vaikystėje pernelyg kankintos menais?
Kankintos? Taip. Bet mylėtos, į mokslus išleistos.
Mano bendraamžiai (gimę 1957 m.) ar dešimčia metų vyresni, o ir gerokai jaunesni man pasakoja: jie norėjo studijuoti aukštąjį mokslą. Ir galėjo. Būtų galėję, jei ne tėvai – jie draudė, jie žemino, jie niekino savo vaikus, svajojusius baigti aukštąjį mokslą. Tėvai jiems sakė: niekada tokių nebuvo mūsų giminėje ir niekada nebus. Nereikia.
Ko reikia? Amatų mokyklos, galbūt – technikumo. Kad vaikas būtų arčiau namų. Kad dirbtų žemę, kad melžtų karvę, kad skerstų kiaulę, kad...
Švytuoklės nesuvaldysi.
Karta, kuriai draudė studijuoti, kurią žūtbūt rišo prie kaimo, išaugino kitą kartą: ji studijuoja žūtbūt, ji žūtbūt apsigyvena Vilniuje, ji gimdo ir augina vaikus, kurie nebetelpa Vilniaus darželiuose ir mokyklose – o juk reikia, privalu būti ten, tame Vilniuje, žūtbūt.

Manasis Vilnius stulbina mane kiekvieną dieną. Kai tik būnu jame ir kai esu su juo. Patekau į malonų meilės trikampį: Vilnius–Ignalina–aš.
Reikliai apžvelgiu namus Vilniuje, Žirmūnuose. Reikliausiai... Kiek ir ko turiu svarbaus, kas iš tiesų man būtina?
Žinau: po pusmečio – gal po metų – gal po antrų – nuo Vilniaus atsitrauksiu.
Jaučiu: kai viena mano ranka krauna šiukšlių maišan sentimentalias smulkmenas, kita ranka prieštarauja. Prieštarauja kairė.
Savaime aišku: švarinu, tobulinu, raunu ir raviu ne namus, ne butą, ne mylimus Žirmūnus, o savo gyvenimą.
Vilnius, tas išsiplėtęs, išsišakojęs, savo ribas peraugęs ir dar augąs miestas man sumažėjo. Nedrįsčiau sakyti: sumenko. Bet jei tą žodį – „sumenko“ – jau parašiau, tai gal ir taip. Šiek tiek – švelniai, pats sau – lyg ir menksta.
Yra viena vienintelė vieta, kurioje pasijuntu vilniete. Galime tą vietą vadinti kuo įvairiausiai: Šventaragio slėniu, miesto sodu (arba Jaunimo sodu), Bernardinų parku, gal dar kitaip ar anaip.
Ilgainiui dar ne kartą keisis parko takai takeliai. Šiek tiek kitaip (o juk taip pat) suksis tos ar anokios karuselės, skanėstais vilios laikinos kavinės. Vieną medį ten nukirsime, o kitą pasodinsime. Želdinsime rečiausius augalus tik tam, kad šalia jų skverbtųsi tie, kuriems Šventaragyje, palei Vilnią, augti leista ir lemta – jie dygs savaime.
Gamta ten stipresnė už žmogų. Tai vieta, kurios nei sugadinti, nei pernelyg išpuošti neįmanoma. Vilnia ten teka į Nerį, ten patys sau didėja ir slenka, mąžta kalnai, ten nesuvaldomas, nenumaldomas, pats sau gyvenantis – Vilnius.

Retsykiais, labai retai, Neries ir Vilnios santakoje išgirstu: svarbią man dieną, valandą, lyg būčiau prašiusi, skamba Vilniaus varpai.
Ko dar?
Ko bereikia? Jums ir man?
Tik drąsos, tik stiprybės kvailybės – trenkti kulnu į ledą. Šaltą, šalčiausią nykią valandą.
Patirti palaimą. Gyvenu. Ir tik.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

kregždutės

...tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas –
laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų,
neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs
drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant
apie kregždutes, kurios (tik jis to dar nežino)
ir yra vienintelės šito žemyno gyventojos...

nepažįstu tavęs dar

nepažįstu tavęs dar, tiesiog nepažįstu –
nežinau, kur slepi savo plaukus,
kaip svajoji prieš miegą,
kaip žiūri pro langą – ten šmėkšteli
senas, pasviręs balandis, nežinantis
savo gimtadienio nei tavo vardo –

tik – nebalandiškas tavo akis,
tik akis

irgi nematoma

tavo nematomos strazdanos,
blakstienos, oda, viskas
nematoma, plaukų milimetrai,
jie nematomi irgi, niekas
negali matyti tavęs, mylimoji,
tik aš, kai sėdi kelius apkabinus
ir mėgini ištarti mane, ištarti
taip tyliai, jog tai irgi
yra nematoma

gretimam kambary

tu sėdi šalia gretimam kambary –
nepermatoma, besišypsanti – mano
tiek, kad labiau negalėtum ir būti –
tik kur tasai kambarys, kur tos dvi
rankų alpstančios krūtys, kur šnabždesiai
tie į ausį – nekirptų avių prigludimai,
kur šilta nugara, kurioje taip noris
nupiešti nirštančią lapkričio jūrą, mieloji

mėlynas drugelis

mėlynas drugelis nemato atverto lango –
išpieštas ant tavo kojos jis skrenda
artyn, kur diena iš dienos blykšta jis
kaip ant popieriaus laiškui lietas rašalas,
tiškęs ant rankogalio balto šaltame kambary,
ir jau per vėlu tau padėt,
o gal jam, nežinau,
bet tikrai niekas čia nebekaltas

mūsų vieninteliam

noriu likti su sfinksais, su tais, kuriuos
vaizduotė lipdo iš prakaito tavo,
iš drėgnų žemumų, kur derėjo
vanilė ir cinamonas, iš valčių, iš upių
žiotyse išplukdomų sielių, iš ryšulių ir dėžių,
kurie liko tam Kruzui, mūsų vieninteliam

mėnulis, netyčia nusipiešiau

apskritimas pilnas tavęs, tavo jūrų ir upių, tavo kelionių
per nesibaigiančias įlankas, per miglotus ateities slėnius
kur nėra, nebus jokios švintančios saulės zigzagų

kur nėra skalbinių, užrakintuos kiemuos plevėsuojančių,
spindaus rezginio, braižančio langus, manęs, skaitančio
Dantę, nieko nėra arba tai, kas yra, neturi jau vardo

tavo vardas

vardas aptiktas knygoje be viršelių,
vardas pilnas tamsos, prisigėręs
vasaros tvenkinių Užupy, vardas
neatrakinamas, neatsirakinantis,
paslėptas tankmėje, kur proskynose
paparčiai dar mena mudviejų kvapą,
vardas, kuriam ištarti nereikia burnos
nei lūpų, vardas – lengvesnis
už laumžirgį, vardas – alyvinis,
ką tik nuskintas, iškritęs iš rankos

daugiau nieko apie jį pasakyt
negaliu

dar nespėjo iškristi sniegas

mintyse žydrai išdažau tavo vokus, pavargusius laukti ryto,
laukti Kalėdų, kitų nesibaigiančių metų, po kurių,
greičiausiai, vėl eis žiema, kitos žiẽmos visuos
nelankytuos skveruos, kur nepasiekė pirštai
tavo plaukų, kur tuomet dar nespėjo iškristi sniegas

bet jau auštančiam parke

...kita hemisfera, kur tik tu ir tik aš, kur kitas dangus,
atvirkščiai parašytas kitiems, ten, kur aš matomas
tik per tave ir lygiai taip atvirkščiai: tu švieti per mane
ten, kur yra tik dangus – jokio pragaro anei skaistyklų,
net tuomet, jei per klaidą nubustum be rūbų
tamsiam, bet jau auštančiam parke...

prie nepažįstamosios kapo. Rasos

aš sakau – tu nesi tobula, kol sapnuoji
erškėtį, kol sapnuoja susmegusi kaukolė
žemėj tave ir kai aš ateinu pagailėti,
tu sakai – aš esu tobula, nes
sapnuoju susmegusį žemėj erškėtį

vasaris. Kopos Nidoje

žiūriu į užšalusius stagarus, matau, kaip keičiasi vėjas,
kaip artėja šviesa, užlieja – ir sniegas netenka vietos
kaip daiktas, kurį paliko, pamiršo už durų kaip laišką,
kurio adresatas gal mirė, nors niekas tuo tarpu neaišku –
kas tu esi, kas iš tikro – kai staiga pasikeičia vėjas
ir stagaras mirksniui suspėja atsitiest lyg nebūtų iš stiklo

lopšinė neužmiegančiam vaikui

kažkur spurda žuvis, nes jos nepasiekia
žvaigždynai, žiūrėk, ir kita – ten žvynas
su žvynu lėtai susiliečia, o vyrai, seniai
nesiskutę, tuo tarpu ištraukia tinklus
ir iššoka begėdė undinė, kurios vėliau,
kai užaugsi, niekur – net atminty, nebebus

likęs žiemojančioj jūroj

štai toks ir esi – geltonijančių kandžių spalvos,
mėlynijantis, juostantis, brėkštantis,
klausantis vėjo krypties, pasiduodantis
apmaudui, įniršiui, įtūžiui, vis siūruojantis
ledėjančiom jūržolėm – tarsi vándens šie
su tavim jau būtų suaugę, vienišas plūdure,
likęs žiemojančioj jūroj

ieškok

debesų sklastymuos įstrigo mažytė kregždė,
ieškok jos, ieškok, nors praeitų ir šviesmečiai,
dulkėse dingtų visi šio pasaulio daiktai,
ieškok jos, ieškok, nors ir patirtumei,
ką reiškia numirti ir vėl atsibusti,
gulint ant smėlio ir stebint tuos debesis,
kur drąsiai vėl nardo kregždė – ieškok gi

liepos pradžia

žuvėdrų chaosas mažytė sala vidury vandenų
apsispręsk aplinkybės palankios tau tapti
žuvėdra prieštarauji tau reiks tau norėsis
pakilimo takų tu taip staigiai kaip kvaiša
į orą nenori o gaila juk jau lietpaltis plaikstos
vėjas kyla nelyja nelyja dar ne bet antai kaip
tas pustuštis parkas sulaikęs kvėpavimą stebi
mus tik iš tolo dar tik liepos pradžia o neleidžia
tau kilt kažkodėl tos dvi jeigu galvą pakeltum
skliauto viduriu nežinia kur link svirduliuojančios
žvaigždės

šerdelė

šratinuko šerdelė, pablukus, mėlyna, neperskaitoma,
niekam nereikalinga, užkritus po fotelio ranktūriu,
sofa, po etažere,
po ežerais, kirų lizdais, kurių nematė nieks iš gyvųjų

šerdelė tai tu – po savaičių, mėnesių, metų

taburetė

maža, neišvaizdi –
parsinešiau ją iš kiemo –
baltą, suskilusią, be kojelės

– o, kiek žaizdų! –
pasakė užėjęs bičiulis

taip, turėjo daug iškentėti,
nespėjo netgi užaugti –
taip ir liko vaiku –
atstumtu, nereikalingu,
besikrapštančiu nosį

mėnesiena. ant stalo

sidabrinė česnako galva
atmuša šviesą ir kalba,
ir kalba, ir kalba –

kam?

man, tikriausiai,
nes šįryt taip
skaudžiai tamsu

eilėraštis apie meilę

– noriu tau paskaityt eilėraštį
– skutu žuvį dabar

Žurnalas „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Apsakymas

Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų, tarsi paskutinį kartą matydami. Kažkuris rusiškai nusikeikia, kitas grikšteli dantimis, trečias piktai mykia. Kažkuo tarpusavyje jie panašūs, galbūt atsisveikinimo, praradimo jausmu – trejus ar ketverius metus stums be gimtųjų vietų, be artimųjų, po svetimu dangumi. Strazdanius net ašarą slapčia nusibraukia: be abejo, iš kaimo, tą rodo jo laikysena ir nuskalbti milo drabužiai.

Pašaipiai juos stebėjęs kapitonas liepia vaikinams sėstis. Ko jie tokie apniukę? Privalo būti žvalūs, energingi, smagiai nusiteikę: juk važiuoja atlikti garbingos pareigos. Keli iš jų liks Minske, kiti patrauks į Maskvą, į svarbiausią pasaulyje miestą, o iš ten pasklis po plačiąją tėvynę.

Henrikas tikisi likti bent jau europinėje Rusijoje; blogiausia būtų pakliuvus į Vidurinę Aziją, Šiaurę arba Kaukazą. Karštis arba šaltis, kalniečių priešiškumas, žiaurūs papročiai. Girdėjo, kad iš ten kartais negrįžtama.

Vaikinai kelias naktis vartėsi surinkimo punkte ant medinių gultų, tad galiausiai juos suima snūdas. Henrikui akys irgi limpa; jis gręžiojasi ir purto galvą, mėgindamas nuvaikyti miegus, kilnoja pečius, bet niekas nepadeda. Traukinys įlekia į mišką, sumažina greitį, gretimais bėgiais sumirguliuoja prekiniai vagonai, atrodo, kad jiems nebus galo. Henrikas nežinia kaip atsiduria alksnyne, žirglioja durpėta paklote, aplenkdamas akivarus, dairydamasis sausesnės vietos, įsiklausydamas į rudenišką tylą. Ko jis ieško? Vargiai praplėšia akis, už lango tiesios rausvakamienės pušys, daiktais baltuoja smėlio lopai, ant jų gula išstybusios smilgos. Tai ne jo gimtųjų apylinkių alksnynai, drėgnas durpžemis, atsivėręs šaltinis su šaltmėtėmis pakraščiuose. Henrikas vėl grimzta į snaudulį, gilyn, atgal, į praėjusį laiką, minčių iškedentą prisiminimų sluoksnį. Kada tai buvo? Prieš metus ar daugiau? Ne, ne vaikystėje. Pėdos šaltžemyje, kuriomis bandė sekti, išnyko prie patvinusio griovio. Eita kelių vyrų, mūvinčių aulinius batus. Bet negrįžta. Jam būtinai reikia juos surasti, nes nuo to priklauso, su kuo ir kur jis pasuks.

Pernai pavasarį, dar besimokydamas Biržų gimnazijoje, Henrikas gavo šaukimą į karinį komisariatą. Ten patikrino sveikatą ir pasakė, kad niekur nedingtų, nes rudenį bus paimtas į Raudonąją armiją. Nebandyk slėptis Kaune arba Vilniuje, nes vis tiek būsi surastas, pridūrė karininkas, priešiškai jį nužvelgdamas. Ramiai lauk namie. Henrikas buvo priblokštas: porą metų svajojo studijuoti architektūrą Kauno universitete, jau įsivaizdavo esąs studentas. O štai kaip viskas krypsta! Vos gavęs atestatą išdūmė į kaimą už dvidešimties kilometrų nuo Biržų pas tėvo pusbrolį Juozą. Šienavo, kirto rugius, mokėsi arti. Slapta grįžęs į namus sužinojo, kad buvo ieškomas, nes neprisistatė į karinį komisariatą po antrojo šaukimo; jei nepasirodys po trečiojo, bus patupdytas į kalėjimą kaip liaudies priešas. Reikėjo rinktis. Pagalvojus apie Raudonąją armiją Henrikui šiaušėsi plaukai: tarnaus Lietuvos okupantams, vykdys jų įsakymus, gal net paklius į baudžiamąjį būrį, kuris malšins kurios nors tautos pasipriešinimą. Ir jis pasirinko mišką. Bet vis dar delsė, rankiojo žinias apie partizanus, tikėjosi aptikti jų pėdsakus. Jautė, kad dėdė Juozas šį tą žino, bet jam nesako, siūlo rimtai pagalvoti: atgal kelio nebus – ar ne geriau tyliai lindėti nuošalioje sodyboje? Arba išvažiuoti į kurį nors didmiestį, ten bus geriau matyti? Vis dėlto Henrikas ieškojo progos susitikti su žaliukais, bet jam nesisekė, kol galop suprato, kad be dėdės pagalbos neapsieis. Kai viską jam išklojo, Juozas patylėjo, pavartė dideles nudirbtas rankas ir pratarė: „Aš tau nepritariu, bet, jeigu taip rodo tavo karšta galvelė, daryk, kaip išmanai. O ką pasakys tavo tėvai?“ – „Jūs nuvažiuosit į Biržus ir jiems pašnibždėsit, kad aš miške. Juk tai geriau nei kalėjime?“ – „Kažin, kažin... – paabejojo dėdė, bet vis dėlto pridūrė: – Paklausinėsiu kaimynų, gal jie ką nors žinos.“

Po kelių dienų Juozas pasakė: „Nueik prie Velniabalės ir pakukuok. Gal kas atsilieps.“ – „Dabar, rudenį, mėgdžioti gegutę? – ne iš karto suprato Henrikas. – O jei neatsilieps?“ – „Turėsi laukti pavasario, – kreivai šyptelėjo dėdė. – Liepsiu Angelei šio to tau įdėti: juk ir miške reikia pavalgyti ir apsirengti.“

Tą patį vakarą vaikinas nusibeldė prie Velniabalės, esančios už trijų ar keturių kilometrų. Kukavo viename pakraštyje, kitame, bet, įsiklausęs į tylų mišką, girdėjo tik lapus krentant. Jau ir temti pradėjo, Henrikas nusiminė pagalvojęs, kad reikės grįžti atgal arba nakvoti ant kokios nors aukštumėlės. Bet ūmai pakilo nusvirusi eglės šaka ir iš po jos išlindo plačių pečių vyriškis, vilkintis pilką milo puspaltį, ant kaktos užsimaukšlinęs rudą kaimišką kepurę. Rankose laikė automatą. „Ko šūkauji, vaikėze? Nori nelaimę prisikviesti?“ – gana piktai paklausė. Henrikas susigūžė ir žengtelėjo atgal: nesitikėjo, kad bus sutiktas su atstatytu ginklu. „Kas toks esi ir ko ieškai?“ – „Henrikas Kregždė, – atgavęs kvapą ištarė. – Ieškau miško brolių.“ – „Esi kregždė, o kukuoji gegute, – nusišaipė vyras. – Kaip čia atsiradai?“ – „Aš iš Biržų, bet šią vasarą gyvenau pas dėdę Juozą Jocį Kadarų kaime.“ – „Nepažįstu tokio! – atkirto plačiapetis žmogus, bet galėjai įtarti jį gudraujant. – Ginklą turi?“ – „Ne, – papurtė galvą jaunuolis. – Kas jį man duos?“ – „Pakelk rankas ir prieik arčiau.“

Vyriškis užsimetė ant peties automatą ir negrabiai apieškojo Henriką. „O kas maiše?“ – „Kumpis, lašiniai ir duona.“ – „Gerai, – šyptelėjo žmogus. – Susiruošei kariauti?“ – „Turėjau rinktis, – paskubom pasakė Henrikas, – arba mišką, arba Raudonąją armiją.“ – „Girdėtas dalykas. O kiek tau metų?“ – „Pavasarį baigiau gimnaziją ir...“ – „Man gali nepasakoti, viską išklosi vadui, – pertraukė jį vyras. – Vieną gimnazistą jau turim, leitenantas nuspręs, ar mums reikia antro.“

Staiga traukinys ima stoti, Henrikas net kilsteli nuo suolo ir pakirsta iš snūdurio. Kas dabar? Už lango vis dar driekiasi išlakus pušynas. Keli nepatenkinti vaikinai irgi niurna pabudinti iš miego. Traukinys stovi penkias, dešimt minučių. Kapitonas neištveria, įsako niekam nejudėti iš vietos ir eina į kitą vagoną, garvežio link. Netrukus grįžta. „Kelio remontas, – praneša. – Tikriausiai banditai išardė bėgius. Aš juos svoločius...“ – ir spūsteli pistoleto dėklą.

Naujokai pusbalsiu šnekučiuojasi, vienas kitas sprigteli šmaikštesnį žodį; Henrikas sėdi užsimerkęs, bet viską girdi. Mintys dūzgia galvoje, bet jos pernelyg painios, trūkinėja, tad jų neįmanoma sugaudyti. Tai, ką jis snausdamas atkūrė, tik graži pradžia. Vėliau prasidėjo gana rimti dalykai: partizanų leitenanto sprendimas viską sujaukė, supinkliojo. Jeigu Henrikas būtų nujautęs, kas jo laukia, gal būtų pasirinkęs kitą kelią – kol dar nevėlu. Nes paskui...

Vienas iš vaikinų išsitraukia kortų malką, ją išdalija arčiausiai sėdintiems, bet vos tik jie susiruošia lošti, atžingsniuoja kapitonas, ligi tol kantriai žvalgęsis pro langus, ir ištiesia delną.

„Atiduot! – įsakmiai taria. – Raudonojoje armijoje kortas teks pamiršti! Domino, šaškės ir šachmatai – prašom, o kortos – ne!“

Karininkas laukia, kol naujokai sudeda kortas jam į saują, tada vaidindamas pasibjaurėjusį susigrūda jas į kišenę.

Traukinys švilpdamas ir ūkčiodamas pajuda po geros valandos. Tačiau neskuba, nes vėl gali būti išardyti bėgiai. Kai kirs Baltarusijos sieną, bus daug saugiau.

Henrikas vėl nejučiomis panyra į praeitį. Nenorėtų, bet tiesiog negali kitaip. Jis stovėjo prieš aukštą dar gana jauną vyriškį, taisyklingo veido, aukštyn sušukuotais tvarkingai apkirptais plaukais. „Ką čia tokį atvedei, Vėtra?“ – „Radau pamiškėje kukuojantį, – atsakė plačiapetis žmogus. – Prašosi į būrį. Sakosi esąs gimnazistas Henrikas Kregždė.“ – „Buvęs gimnazistas, – paskubėjo patikslinti Henrikas. Jis jau buvo nusimetęs maišą su maistu ir spėjęs pasitempti, nes suprato, kad į jį įdėmiai žvelgia partizanų vadas. – Pasirinkau mišką. Nematau kitos išeities.“

Kol Vėtra jį vedė neįžiūrimais girios takais, sukdamas vingius ir kilpas, tikriausiai norėdamas paklaidinti, šį tą spėjo papasakoti apie leitenantą: esąs griežtas, reikalaująs tiksliai vykdyti įsakymus, būryje karinė tvarka. Dar šįryt Henrikas manė, kad miško broliai apsidžiaugs sulaukę naujo kovotojo, bet dabar, neįžvelgdamas nei savo vedlio, nei partizanų vado veiduose pagyvėjimo, suprato, kad dar visko gali būti.

„Pasakok“, – paragino leitenantas. „Esu iš Biržų, šią vasarą gyvenau Kadarų kaime pas Jocį, – pakartojo vaikinas, ką jau buvo sakęs Vėtrai. – Manęs ieško karinis komisariatas, nori išsiųsti į Raudonąją armiją. Bet aš nenoriu palikti Lietuvos, nenoriu tarnauti okupantams.“

Henriko žodžiai, regis, nepadarė didesnio įspūdžio žaliukų vadui.

„Be abejo, supranti, kad būdamas partizanu bet kada gali žūti“, – tarė jis. Kregždė nebuvo rimtai apie tai galvojęs, tokią mintį paskubomis nustumdavo į šalį, viską įsivaizdavo gana miglotai, daugiausia vadovavosi karštu noru būti partizanu, savo Tėvynės gynėju. Tarsi svarstydamas valandėlę delsė, o tada ryžtingai išpoškino: „Jeigu reikės, žūsiu!“

Leitenantas nepatikliai pakraipė galvą: „Ne kiekvienas buvęs gimnazistas gali būti miško broliu. Tam reikia ne tik ryžtingumo ir kovingo nusiteikimo, bet ir dvasios stiprybės, pasiaukojimo. Gerai, Henrikai. Pernakvok su mumis, o rytoj pasakysiu, ką būsiu nusprendęs.“

Jie paėjo ir įlindo į tankesnį mišką, kur slėpėsi iš eglių šakų sumaniai įrengta palapinė, svetimai akiai beveik nepastebima. Jaunuolis pavaišino vyrus atsineštomis gėrybėmis. Jie valgė godžiai, bet neskubėdami. Henrikas smalsiai dairėsi po vidų, bet nieko ypatingo nepamatė: ginklai tikriausiai paslėpti kur nors giliau, tvarkinga, švaru; vietoj gultų – lentos, ant kurių užmesti storesni drabužiai.

Po vakarienės Kregždė paklausė: „Ar judu tik dviese? O kur kiti?“ – „Tai šen, tai ten, – neapibrėžtai atsakė Vėtra. – Jeigu tapsi žaliuku, susipažinsi ir su kitais.“

Miegojo vaikinas neramiai: neįprasta vieta, kietos lentos, drėgmės ir miško kvapai; pabusdavo nugulėtu šonu arba nutirpusia ranka, girdėdavo pakilusio vėjo šniokštimą eglių šakose, greta įsitaisiusių vyrų alsavimą ir dūsavimą. Susapnavo, kad jau priimtas į partizanų būrį, nudžiugo, ėmė didžiuotis savimi, bet netrukus nuotaika pasikeitė, nes jam pasivaideno, kad gėdingai grįžta namo sujaudrinta sąžine.

Rytą pabudęs Henrikas pamatė, kad palapinėje žaliukų nebėra: jie sėdėjo ant rąstelio prie laužo, kažką virė katiliuke ir negarsiai šnekėjosi – turbūt tarėsi, ką daryti su atvykėliu. Jaunuolis pasisveikino ir prisėdo šalia. Jo akys klausiamai vis nukrypdavo į leitenantą, bet vado veidas buvo neįžvelgiamas. „Gal ir jis dvejoja, nenori prisiimti atsakomybės už mane? – pagalvojo vaikinas. – Tarsi būčiau negebantis apsispręsti vaikėzas...“

Vyrai neskubėdami pavalgė košės su lašinukais, sočiai atsigėrė mėtų arbatos, o kai Vėtra nulingavo prie akivaro plauti indų, leitenantas atsisuko į vaikiną ir trumpai pasakė: „Pasitarėme, ir aš nusprendžiau tau, Henrikai Kregžde, patikėti labai svarbią ir atsakingą užduotį.“ Jaunuolis jau buvo beapsidžiaugiąs, bet jį tuoj pat pribloškė tolesni būrio vado žodžiai: „Dar pabūk pas savo dėdę, kol baigsis šiųmetis ėmimas į kariuomenę, o tada pasiprašyk į Piliakiemio stribus, vadinamuosius liaudies gynėjus.“

Vaikinas ne iš karto patikėjo tuo, ką išgirdo. „Ne, ne! – šūktelėjo ir pašoko iš vietos. – Aš to nedarysiu!“ Leitenanto žvilgsnis buvo sunkus ir suirzęs, tačiau balsas visiškai lygus: „Aš ir sakau, kad tai labai svarbi užduotis. Tu mums labai padėtum.“ – „Bet kodėl aš, o ne kas kitas?“ – skeryčiojo rankas Henrikas. „Tu esi mokytas, supratingas, be abejo, guvaus proto, gebantis laikyti liežuvį už dantų, prireikus galintis apsimesti. Tokio žmogaus mums seniai reikėjo. Turėtum ryžtis.“

„O jeigu aš to nedarysiu?“ – patylėjęs paklausė jaunuolis. „Tavo valia. Tavo sąžinės reikalas. Manysim, kad nebuvai pas mus atėjęs, kad tokio pokalbio nebuvo.“ – „Labiau norėčiau su ginklu rankose kovoti prieš okupantus.“ – „Dar kartą sakau, kad tavo užduotis nė kiek ne menkesnė nei kova su ginklu. Apsispręsk neskubėdamas. Jeigu ryšies eiti į stribus, mes sužinosime ir su tavim susisieksime. Jeigu ne – tai ne.“

Grįžo Vėtra su švariais indais. Partizanai supratingai susižvalgė. „Henrikas pagalvos, – tarė leitenantas. – Palydėsi jį iki palaukės.“ – „Aš ir pats surasiu.“ – „Vargu. Miškai čia klaidūs, o pats sakeisi esąs iš Biržų, nevietinis.“

Vėtra vėl vedė vingiuotais takeliais, kilpojo, gal net šiek tiek grįždavo atgal, kol galiausiai juodu atsidūrė pamiškėje, iš kurios švietė dar neapartas ražienų laukas. Vyriškis stipriai paspaudė Henrikui ranką: „Ačiū už maistą. Gal dar susitiksime.“

Traukinys vėl pradeda mažinti greitį, jau beveik šliaužte šliaužia. Negi vėl išardyti bėgiai? Vaikinai sukiša nosis į langą: ant sankasos stypso du kareiviai su šautuvais, už jų lenta, kurioje parašyta Belarusskaja SSR. Naujokai pagyvėja, dauguma jų turbūt pirmą kartą išvažiuoja iš Lietuvos. Henrikas Kregždė mintyse atsisveikina su Tėvyne. Gal trejiems ar ketveriems metams? Kai grįš, jeigu grįš, čia bus daug kas pasikeitę...

Prasidėjus žiemai Henrikas sušneko su Juozu Jociumi: „Eisiu į Piliakiemį ir prašysiuos į liaudies gynėjus.“ Nieko nesuprasdamas dėdė valandėlę išpūtęs akis žiūrėjo į jį: „Gal tau galvoj pasimaišė? Buvai protingas, mokytas, ne pliuškis, o dabar kas?“ – „Ilgai galvojau, bet supratau, kad kitaip neišeina. Negi amžinai pas jus slapstysiuos? Ateis pavasaris, vėl prasidės ėmimas į kariuomenę; anksčiau ar vėliau mane suras, o už vengimą tarnauti pasodins į kalėjimą.“ – „Ką žmonės pasakys? Kokia gėda visai giminei! Ar tėvai žino?“ – „Aš jiems laišką parašysiu. Jie mane supras.“

Dėdė tris dienas nekalbėjo su Henriku. Vaikinas žinojo, kad nė žodžiu negali prasitarti apie leitenanto užduotį. Be abejo, Jocys jo neišduos, bet reikia pratintis laikytis konspiracijos. Ketvirtą dieną dėdė nedraugiškai sumurmėjo: „Grįžk į namus, žiemą čia tau nėra jokio darbo.“ Jaunuolis padėkojo už pastogę, atsisveikino su visais ir išėjo pėsčias. Bet pasuko ne į Biržus, o į Piliakiemį. Prieš stribų būstinę mindžikavo gal dešimt minučių: širdis baladojosi, prakaitavo delnai, akis užtraukdavo rūkas. Galop pasiryžo. Bet duris šautuvu užtvėrė prie jų stovėjęs sargybinis. „Kur?“ – „Pas vadą.“ – „Įsakyta nieko neleisti!“ – „Turiu reikalą.“ – „Sakyk!“ – „Pasakysiu tik vadui.“ Nepatenkintas sargybinis įrėmė vamzdį Henrikui į nugarą ir koridoriumi nulydėjo iki kabineto. Klepeckas stovėdamas su kažkuo rusiškai kalbėjosi telefonu. Po valandėlės atsisuko. „Žinai, kur slapstosi banditai?“ – be įžangų paklausė. „Nežinau, bet noriu būti liaudies gynėju.“ – „Nagi, nagi, – regis, nustebo stribų vadas. – O ar neturėtum tarnauti šlovingojoje Raudonojoje armijoje?“ – „Komisija mane atleido dėl silpnos sveikatos.“ Klepeckas dar kartą nužvelgė vaikiną. „Neatrodai paliegęs. Lengvos duonos užsimanei?“ – „Noriu kautis už šviesią Lietuvos ateitį!“ – „Žiūrėk tu man! – nusišaipė stribas. – Šaudyti moki?“ – „Nemoku.“ – „Kostia pamokys. Gausi šimtasiūlę, kerzinius batus ir maisto davinį.“ – „O alga?“ – „Alga? – nusijuokė Klepeckas. – Algą gausi po kelių mėnesių, jei dar gyvas būsi.“

Kostia Vorovskis, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos rusas, vilkėjo žieminę sovietų kariuomenės uniformą be skiriamųjų ženklų, nors vadino save seržantu, mat neseniai buvo grįžęs iš armijos. Žvyrduobėse už Piliakiemio jis pamokė Henriką šaudyti iš paprasto karinio šautuvo ir iš automato. „Svarbiausia neatsukti vamzdžio į save“, – pajuokavo. Iš pažiūros atrodė esąs nuoširdus vaikinas, bet Kregždė nebuvo linkęs į greitą draugystę. Jam reikėjo įgyti pasitikėjimą, tapti savu, kad nebūtų stebimas. Nors stribai gal ir nemanė, kad kas nors juos šnipinėtų. Vienam kitam pasisakė tarnavęs pas pasiturintį ūkininką ir jam esą nusibodo lenkti nugarą išnaudotojui: juk dabar Lietuva tarybinė. „Lietuvos senos nebėr, Lietuva jau LTSR“, – pacitavo kailį išvertusio poeto eilėraščio fragmentą.

Jį paskyrė saugoti Mašinų ir traktorių stotį, vadinamą MTS. Buvo nuobodu ir pikta, nes beveik nebendravo su stribais ir negalėjo nieko vertingo sužinoti. Partizanų vadas buvo sakęs, kad susisieks su juo, bet dabar atrodė, kad Henrikas niekam nerūpi. Tad po kelių savaičių išklojo Klepeckui, kad norėtų eiti į žygį kartu su visais. „Argi aš tam įstojau į jūsų eiles, kad nuo ryto iki vakaro maklinėčiau palei MTS vartus?“ – „Nori pauostyti parako? O gal mergos parūpo? Gerai! Rytoj važiuosim į Kučgalį. Prisistatyk devintą ryto į būstinę.“

Kol stoviniavo ir laukė įgulos kareivių, Henrikas spėjo keliais žodžiais persimesti su Kostia Vorovskiu: vietinis Kučgalio gyventojas išsiaiškino, kad Jankūnų sodyboje banditai turi įsirengę bunkerį. Atburzgė dengtas sunkvežimis, kuriame sėdėjo apie dešimt automatais ginkluotų baudėjų. Stribai įsitaisė ant galinių suolų, Henrikas Kregždė nužvelgė arčiau sėdinčiųjų veidus – niūrūs, abejingi, kasdieniški. Argi niekas juose nevirpteli? Juk važiuojame žudyti žmonių. Tik keiksmažodžiai ir šiurkštus juokas?

Po penkiolikos minučių jie jau buvo Kučgalyje. Rudabarzdis stribas Klemensas žinojo, kur gyvena Jankūnai. Sunkvežimis sustojo prie sodybos, stribai ir kareiviai iššoko ant kelio į negilų sniegą. Papulkininkis Krinickis įsakė apsiausti namą su visais trobesiais, riestanosis kareivis Saša pasistatė sodelyje kulkosvaidį ir nukreipė į langus. Klepeckas mostelėjo Henrikui, Kostiai, Klemensui, ir jie kartu su papulkininkiu bei keliais kareiviais įsiveržė į vidų. Troba bildėjo nuo jų sunkių žingsnių, poškėjo durys. Pagyvenęs vyras ir skarele apsimuturiavusi galvą moteris stovėjo viduryje kambario ir iš baimės negalėjo ištarti nė žodžio.

„Kur banditai? Rodyk bunkerį, Jankūnai!“ – riktelėjo Klepeckas.

Įsibrovėliai jau apžiūrėjo kamarą ir gerąjį trobos galą, užsikorė kopėčiomis į pastogę, traukė iš vietos lovas, lindo pakrosnin, bet nieko nerado. „Nėra jokių banditų“, – galop išspaudė šeimininkas. „Meluoji, diede!“ – sušuko Kostia ir grėsmingai žengtelėjo prie Jankūno. Bet jį aplenkė Krinickis; jis tvojo kumščiu į pasmakrę vyrui, o kai šis pargriuvo, kelis kartus spyrė kaustytu auliniu batu: „Ubju, sukin syn!“

„Klemai, vandens!“ – sukomandavo Klepeckas. Stribas pagriebė kibirą ir išpylė vandenį ant grindų. Vanduo greičiausiai gėrėsi per lentų sudūrimą pastalėje. „Čia!“ – šūktelėjo Kostia. Jis čiupo kirvį ir ėmė lupti dangtį. Lentos palengva kilo aukštyn, po jomis atsivėrė tamsi kiaurymė. Kareiviai kišo į ją prožektorius ir švietė. „Pasiduokit, – pasakė stribų vadas, – mesim granatą!“

Po valandėlės iš bunkerio pakeltomis rankomis išlipo du jaunuoliai, ne kažin kiek vyresni už Henriką. Štai kaip viskas baigiasi, pagalvojo Kregždė, o juk jie tikriausiai davė priesaiką geriau mirti, bet nepasiduoti. Galvos nulenktos, susikūprinę, linkstančiomis kojomis. Juos tuoj pat surišo ir nuvarė į sunkvežimį spardydami ir keikdami. Tik dabar Henrikas pamatė, kaip pikta ugnimi žiba stribų akys, tarsi jie medžiotų laukinius žvėris. Nesveikas pagyvėjimas, nekantravimas ir azartas.

„Turi būti dar vienas, karininkas“, – rusiškai tarė Klepeckas. Nežinia kodėl papulkininkis užsimanė, kad į bunkerį nusileistų šeimininkas. Jo įsakymą lietuviškai persakė Kostia. Automatais stumiamas Jankūnas klupinėdamas lipo į rūsį. „Tai aš, Augustai, nešauk“, – murmėjo žmogus. Ten, kur nepasiekia prožektorių šviesos, vyrai kažką negarsiai sušneko. Staiga pasigirdo duslus šūvis. „Nušovė! – dilgtelėjo Henrikui mintis, – už ką?“ Taip turbūt pamanė ir kiti. Bet kaip nustebo pamatę kopiantį iš bunkerio Jankūną, išbalusį it kreida. „Viskas“, – sumykė šeimininkas.

„Patikrinti!“ – šuniškai amtelėjo papulkininkis. Klepeckas nužvelgė stribus. „Tu! – pirštu dūrė į Kregždę. – Pažiūrėsi, ar nemeluoja.“ Kraujas mušė į galvą, rankos nukaro tarsi botagai. Čia, be abejo, išbandymas, suprato vaikinas. Norom nenorom turiu paklusti. O jeigu partizanas tik ir laukia parengęs ginklą? Aš jam nieko nespėsiu pasakyti.

Rudabarzdis Klemensas stumtelėjo Henriką: „Pirmyn, naujoke! Nebūk boba!“ Drebančiomis rankomis ir kojomis jaunuolis lipo į bunkerį. Apačioje įjungė prožektorių, bet šviesos srautas nieko nepagavo. Tik už posūkio pamatė gulintį vyriškį, mūvintį žalsvas karininkiškas galifė kelnes. Pistoletas iškritęs iš rankos, per veidą bliaukia kraujas iš skylutės smilkinyje. Nusišovė, bet nepasidavė! Kregždė kelis kartus peržegnojo partizaną. „Negyvas“, – pasakė į viršų.

Į rūsį sušoko trys kareiviai ir iškėlė žaliuką. Papulkininkis Krinickis prišokęs ėmė spardyti vyrą, bet šis nebereagavo. Jį nutempė į mašiną.

Grįžtant į Piliakiemį įgulos kareiviai buvo abejingi, nes jie turbūt įpratę prie mirties, užtat stribai lalėjo džiaugsmingai aptarinėdami smulkmenas. Žygis nusisekė: nors jie negavo nei valgyti, nei gerti, bet štai vežasi du belaisvius ir lavoną, kurį paguldys aikštėje prieš stribyną ir paskelbs, kad tai jie nušovė dar vieną banditą. Klepeckas plojo delnu Henrikui per petį: „Parodei drąsą, vyruti! Galvojau, pridėsi kelnes. Cha, cha!“ Vaikino viduje kažkas vis dar virpėjo: ne, tai nebuvo baimė, greičiau sąžinės priekaištas, kad padėjo priešams.

Gruodžio pabaigoje, kai nusistovėjo žiemos kelias, stribai suvirto į dvejas roges ir patraukė per kaimus. Žinojo, kad partizanai išlenda iš bunkerių, susispiečia prie Kūčių stalo arba švenčia Kalėdas. O stribams pats darbymetis! Kaimiečiai norom nenorom ir juos turi vaišinti, pastatyti ant stalo butelį, padėti gardesnį kąsnį. Įsismaginę ne taip stropiai ieško banditų. Pasiekė ir Kadarų kaimą, užsuko į Juozo Jocio kiemą. „Sveiki, dėde!“ – iššokęs iš rogių pasisveikino Kregždė. Šeimininkas valandėlę žiūrėjo į jį, o tada lediniu balsu pasakė: „Aš nepažįstu tavęs, mano boba Angelė tavęs nepažįsta ir mano vaikai tavęs nepažįsta! Nedrįsk eiti į mano gryčią!“ Henrikas pasiprašė Klepecko, kad paliktų jį sargyboje kieme. Šis, žinoma, neprieštaravo. Kol stribai valgė ir gėrė, vaikinas ratais sliūkinėjo aplink sodybą. Buvo šalta ir velniškai liūdna, dėdės žodžiai badė paširdžius. Niekam aš nereikalingas, galvojo jaunuolis, visai giminei užtraukiau gėdą, o jei žūčiau, taip ir likčiau skrebu visam laikui.

Tačiau po Naujųjų metų viskas pasikeitė. Vieną rytą, vos švintant, kai Kregždė žingsniavo per miestelį užsimetęs ant peties šautuvą, prie jo prisigretino senyvas vyriškis. „Ar tu Henrikas?“ – „Henrikas, o kas?“ „Kregždė?“ – „Tas pats.“ – „Turiu tau gerą žinią: miško broliai tavęs nepamiršo, leitenantas Stumbras siunčia linkėjimus.“ Tai galėjo būti provokatorius, bet jaunuolis kažkaip iš karto patikėjo, kad seniokas yra siųstas partizanų. Vis dėlto gana atsargiai paklausė: „Ko tam leitenantui reikia iš manęs?“ – „Stumbras pažįsta tave, jūs buvot susitikę miške rudenį. Jei ką svarbaus sužinosi, pasakyk man, anava tas namas su skardiniu stogu. Manim gali pasitikėti: aš esu daktaras Čygas.“

Vyriškis greitai pasuko į šalį, kad niekas neįtartų, jog du nepažįstami žmonės per ilgai kalbasi.

Henrikas atsigavo, vėl pradėjo pasitikėti savimi, domėjosi, kas kur vyksta, ką veikia įgulos kareiviai, kur ketina važiuoti stribai. Galvojo, kad tos žinios naudingos partizanams. Pirmą kartą, kai sutemus užsuko pas Čygą, jo žmona nenorėjo įsileisti į vidų, bet tuo metu pro duris kyštelėjo galvą pats daktaras ir nusivedė į kabinetą. Vėliau vaikinas, neradęs gydytojo, žinias perduodavo jo žmonai. Ko nors labai ypatingo negalėjo sužinoti, tačiau manė, kad ir nuogirdos ar nujautimai praverčia miško broliams.

Pavasariop MTS partorgas Neviera ir frontovikas Fedotovas dažnai prašydavo stribų pagalbos. Važiuodavo į didesnius kaimus, kur erdvesnėje troboje susiburdavo valstiečiai, ir ragindavo juos rašytis į kolchozus. Liaudies gynėjai turėdavo juos saugoti nuo žmonių, kurie ne visada būdavo taikingai nusiteikę. Keletą sykių tokiose iškylose teko dalyvauti ir Henrikui. Kaimiečiai būdavo pikti, susirūpinę, kartais neklausydavo agitatorių ir imdavo šaukti, kad neatiduos kolchozui savo gyvulių ir pastatų. Jeigu ne ginkluoti stribai, gal būtų išgrūdę sovietinės valdžios atstovus.

Sužinojęs, kad bus vykstama į Melaišių kaimą, Kregždė apie tai pranešė daktarui: važiuos dvejos rogės, keturi ar penki stribai ir kolchozų organizatoriai. Jis pats mėgino išvengti šios iškylos, skundėsi pilvo skausmais, apsinuodijimu, bet Klepeckas juo nepatikėjo. Įsitaisė antrųjų rogių viduryje, arčiau pastotės šeimininko, pusamžio vyriškio, kuris piktai murmėjo, kad net sekmadienį nėra ramybės. Stribams jo burbėjimas buvo nė motais.

Važiuojant per resvą miškelį, kur niekas nesitikėjo pavojaus, staiga suterškė automatas. Arkliai pasibaidė, rogės apvirto, vyrai išgriuvo į permirkusį sniegą. „Atsišaudyti!“ – riktelėjo Fedotovas. Jis nusivoliojo į griovį ir ėmė pliekti iš automato PPD. Partizanų pozicijos buvo geresnės, nes juos dengė medžiai, bet jie pradėjo trauktis. Gal jų toks tikslas ir buvo: apšaudyti ir slinkti atgal į mišką?

Rudabarzdis Klemensas sviedžia granatą, Kostia dunksi Henrikui į pašonę: „Tratink, po velnių! Ko lauki?!“ Kregždė iššauna kartą, kitą, bet taikosi kuo aukščiau, beveik į medžių viršūnes. Kostia nulenkia jo šautuvo vamzdį, ir kulka, regis, kliudo bėgantį prisigaužusį partizaną. Šis krinta, valandėlę nejuda, paskui ima šliaužti. Po galais! – grikšteli dantimis Henrikas, turbūt sužeidžiau. Iš drabužių panašus į Vėtrą.

Palengva šūviai nurimo, stribai ir agitatoriai suropojo į krūvą, bet vis dar bijojo atsistoti. Paaiškėjo, kad nušautas Klepecko draugas Ramaldas, vaikiško sudėjimo „gynėjas“. Partorgas Neviera inkštė iš skausmo, keikėsi ir vis dar mosikavo valteriu PPK; jis buvo sužeistas į kairį petį. Fedotovas šūktelėjo pastočių šeimininkams prišliuožti arčiau, stribai įvertė lavoną ir patys sugriuvo į roges. Teko traukti atgal į Piliakiemį, nes partorgui reikėjo daktaro, o Ramaldui jau niekas nebegalėjo padėti.

Henrikas Kregždė jautėsi bjauriai, jį skaudžiai kandžiojo sąžinė: sužeidžiau partizaną, kad ir nenorėdamas, turiu lindėti stribo kailyje, vaidinti jų draugą, kasdien apsimetinėti, o mano žinios miško broliams turbūt nieko vertos. Tris dienas nepasirodė būstinėje, nesikėlė iš lovos, per miegus aimanavo ir šūkavo. Vis dėlto prisivertė nueiti, nors kamavo šleikštulys, kuris pakildavo iki galugerklio.

„Kur buvai prapuolęs? – griežtai užsipuolė Klepeckas. – Ar žinai, kas už tai gali būti?“ – „Apsinuodijau, juk sakiau. Visą laiką tupėjau būdelėje.“ – „Vis tiek turėjai prisistatyti!“ – „Galvojau, kad triedžiantis gynėjas neapgins liaudies.“ Stribų vyresnysis prunkštelėjo ir jau be pykčio tarė: „Geriau prisipažink, kad išsigandai.“ – „Išsigandau, – neprieštaravo Henrikas, – pirmąkart pakliuvau į mūšį.“

Apsimetęs, kad vis dar viduriuoja, Kregždė įslinko į ambulatoriją pas daktarą Čygą. „Kokios žinios iš partizanų?“ – pašnibždomis pasiteiravo. Gydytojas nepatikliai nužvelgė kareiviška striuke vilkintį stribą. „Nežinau, ar galiu tau sakyti.“ – „Sekmadienį vieną iš jų sužeidžiau. Atrodo, Vėtrą.“ – „Taip, Vėtra sužeistas, bet jis tvirtas vyras – išsikapstys.“ – „Perduokite leitenantui, kad labai apgailestauju, kad aš netyčiom, kad mane privertė.“ – „Nesuprantu, kodėl neini į mišką, o trankaisi su skrebais ir baudėjais?“ – „Tokia jau mano užduotis: esu nei pakartas, nei paleistas“, – gaižiai šyptelėjo vaikinas. „Aha, tada suprantama“, – numykė daktaras.

Kregždei palengvėjo, bet daktaro žodžiai sukėlė minčių apie pasitraukimą iš stribų. Su tuo jausmu vaikinas vaikščiojo keletą mėnesių: kartais pasibjaurėjimas išaugdavo, sustiprėdavo, naktį pabudęs Henrikas prisiekdavo, kad mes viską, nebeis į stribyną, bet rytą vėl gokčiodamas kiūtindavo į žalsvą apsilupinėjusį namą. Kai pavykdavo ką nors sužinoti apie stribų arba kareivių planus, nuotaika pasitaisydavo, jis vėl galvodavo esąs reikalingas. Bet, regis, Klepeckas ėmė kažką įtarti: stribams nebepavykdavo užklupti miško brolių, kartais jie patys pakliūdavo į pasalą, rasdavo neseniai apleistus bunkerius, žemėmis užžertas laužavietes.

Vieną vasaros popietę stribų vadas pasikvietė Kostią Vorovskį, Leoną Tirliką ir Henriką. „Valdžia mane ėmė spausti, kad nieko gero neveikiam, tinginiaujam, geriam samagoną ir kirkinam mergas. Turim parodyti, kad ne veltui valdišką duoną ėdam, – pasakė Klepeckas. – Tai va: nužingsniuosit į Galvokų kaimą ir padarysit tvarką.“ – „Man rodos, ten nėra banditų“, – suabejojo Leonas. „Banditų yra visur, – nusišiepė vadas. – Kostiai, kaip labiausiai patyrusiam kovotojui, išaiškinsiu, kur ir ką daryti. O jūs abu laisvi. Ak tiesa, Kregžde, kadangi tu panašiausias į buržuazinį karininką, įžengdamas į kaimą persirengsi štai šitais drabužėliais“, – Klepeckas ištraukė iš spintos sudėvėtą Lietuvos karininko uniformą.

„Kam tas persirenginėjimas, kam tas maskaradas? – nusistebėjo Henrikas. – Manau, kad vadas sugalvojo kokią bjaurią šunybę.“ – „Kas mums rūpi, – nusispjovė ilgas kaip šienkartė Leonas, – ką lieps, tą ir darysim.“ Juodu sėdėjo ant suoliuko prie stribyno ir laukė Kostios Vorovskio su instrukcijomis.

„Teks rimtai pasidarbuoti, – niūriai pasakė stribas, išgoglinęs iš būstinės. – Nesuprantu, kodėl vadas mus pasirinko? Girdi, mes kupini kovinės dvasios ir mokam laikyti prikąstą liežuvį.“ – „Ką reiks daryti?“ – pasiteiravo Henrikas. „Viską sužinosi vietoj“, – murmtelėjo Kostia.

Vakarop jie išžygiavo į Galvokų kaimą; ten turėtų atsirasti jau po vidurnakčio, kai bus visiškai tamsu. „Aplankysime Maknauską“, – prasitarė Vorovskis, kai Kregždė rengėsi karininko uniformą. „Juk jis mūsų žmogus, bildukas? – gūžtelėjo pečiais Leonas Tirlikas. – Kodėl negalėjom dieną pas jį užeiti?“ – „Taigi mes dabar banditai, miško broliai, – krenkštelėjo Kostia. – Ką, nepatinka?“

Henriką nupurtė negera nuojauta: per daug viskas paslaptinga, ar tik nekvepia krauju? Bet jei tas Maknauskas skrebų informatorius? Nebent privilios žaliukus? O kodėl aš turiu vaidinti partizaną? Niekaip galai nesueina...

Kaimas buvo tylus, tik retkarčiais amteldavo koks užsisapnavęs šuo. „Naktį viskas kitaip atrodo, – pusbalsiu pasakė Vorovskis. – Leonai, ar gerai įsidėmėjai Maknausko gryčią?“ – „Nelabai“. – „Po perkūnais, juk buvai kelis kartus!“ – „O tu pats? Gal, sakau, šita?“ Vyrai apšvietė prožektoriais kiemą. „Ne šita, – keiktelėjo Kostia. – Čiagi kryžius stovi!“ – „Aha, nuo šitos turėtų būti trečia“, – atsigodo Tirlikas.

Kai pravėrė vartus, kieme, prie tvarto, ėmė skalyti šuo. „Tu kol kas nesirodyk“, – pasakė Vorovskis Kregždei. Leonas pastukseno krumpliais į galinį langą, kur žinojo miegant šeimininką. „Kas čia?“ – pasigirdo iš vidaus. „Savi. Įsileisk!“ – „Kokio velnio reikia? Negalit dieną ateiti? Nepažįstu jūsų!“ – „Pažįsti: Vorovskis ir Tirlikas.“ Kai Maknauskas atšovė duris, Kostia įrėmė automatą jam į krūtinę. „Rankas aukštyn ir stok prie sienos!“ – „Vyrai, nejuokaukit!“ – išsigando šeimininkas. „Šunsnuki! Susidėjai su banditais!“ – „Nekliedėk!“ – „Neapmausi mūsų! Mes viską žinom!“ – „Skųsiuos Klepeckui!“ – „Klepeckas ir liepė nudėti tave kaip šunį!“ Automato šūviai buvo duslūs. Maknauskas bandė laikytis sienos, bet slydo žemyn ir žnektelėjo ant žemės. „Jėzau Marija, nušovė! – suklykė moteris. – Už ką?“ – „Stauk garsiau, kad visas kaimas girdėtų!“ – sumaurojo Vorovskis. Jis apšvietė Maknauskienę prožektoriumi ir paleido seriją. Moteris kniubo atgal į lovą. Ėmė spiegti du nedideli vaikai, miegoję kitoje lovoje.

„Tavo eilė, Leonai! Nutildyk juos!“ – „Negaliu! Vaikus...“ – užspringo Tirlikas. „Gali! – kraupiai nusijuokė Kostia. – O jei ne...“ – ir atsuko į jį automatą. Pokštelėjo du šūviai, ir berniukai nutilo. „Matai, kaip gali! Viskas! Nešam kudašių!“

Juodu iššoko į kiemą. Henrikas apstulbęs stovėjo po obelimi. „Ką padarėt?!“ Vorovskis vietoj atsakymo tik sukomandavo įtūžusiu balsu: „Išnešk juos laukan ir paguldyk prie šulinio! Supratai?“ Kregždė nepajėgė pajudėti iš vietos. „Girdėjai?! Greičiau, šūdžiau inteligente! Kai pradės rinktis kaimynai, pasakyk, kad taip bus visiems Lietuvos išgamoms, kurie tarnauja okupantams! O mudu, Leonai, pakursim daržinę, kad būtų šviesiau. Ir dingsim. Tegu miško banditas tvarkosi.“

Henrikas lyg marionetė įžengė į trobą. Kraujo kvapas! Pašvietė prožektoriumi. O Dieve! Baisiau, nei įsivaizdavo. Ir vaikai, sugriuvę vienas ant kito. Visa šeima! Nesvarbu, kas jie buvo.

Kojos linko, ir jis vos neparklupo. Atsirėmė į staktą. Grindys ėmė siūbuoti į šonus, prožektorius iškrito iš rankų.

Ir visa tai miško brolių vardu? Niekšai, išgamos, galvažudžiai! Ne, taip nebus!

Kai iššliaužė į kiemą, pamatė, kaip ugnies liežuviai šokinėja daržinės sienojais. Šuo plėšėsi trankydamas grandinę. Kuo greičiau iš kiemo, kad niekas jo nepamatytų. Kad nepagalvotų!

Vis dėlto sutiko du vyrus, atbėgančius su kibirais. „Kas ten darosi? Dega?“ – „Dega“, – sumurmėjo Kregždė. „Tai jūs, žaliukai, padegėt?“ – „Ne, ne, – sušvokštė Henrikas sausa burna. – Skrebai. Jie iššaudė visus ir...“ – „Nemeluok! – riktelėjo gunktelėjęs vyras, jau gana gerai matomas gaisro atšvaituose. – Mes turim akis, ne akli!“

Vaikinas pamatė dar tris vyrus su kibirais, tad prisiglaudė prie liepos kamieno. Gaisrą gal ir užgesins, bet argi tai svarbiausia?

Pagaliau ištrūko iš kaimo. Perlėkė per tiltą ir krito po plačiašake egle. Girdėjo ūkčiojant sėbrus, bet neatsiliepė. Jis skrebas, galvažudys skrebas!

Parsigavęs į namus, į nuomojamą kambarį, griuvo į lovą, bet negalėjo užmigti. Vos pradėdavo snausti, prieš akis suliūliuodavo kraujas ir vis plačiau liedavosi. Ne, jis nebris! Bet nėra kur trauktis. Rikteldavo ir pabusdavo.

Rytą Kregždė nuklypino į būstinę ir metė ant Klepecko stalo maišą su stribo drabužiais. „Gana, nebenoriu daugiau žudyti!“ – „Argi tu žudei?“ – kreivai nusišiepė vadas. „Dalyvavau žudynėse, vadinasi, žudžiau. Aš išstoju iš stribų!“ – „Niekas tavęs nepaleis!“ – „Jūs ne liaudies gynėjai, o žudikai, istrebiteliai! Per savo naivumą suklydau, bet daugiau nė dienos čia nebebūsiu!“ – „Piemuo! Skystakiaušis! Dink iš akių! Ir nemėgink išsižioti! Sulauktum tokio pat galo!“

Tą pačią dieną Henrikas grįžo į Biržus. Tėvai, be abejo, žinojo, kokioj klampynėj jis buvo atsidūręs. Vaikinas jiems nieko nepasakojo, gulėjo lovoje ir nemirksėdamas žiūrėjo priešais save tuščiu žvilgsniu. Toliau nuo visko: nuo skrebų ir partizanų! Jis per silpnas, jis negali šauti į žmogų, nesvarbu, kas tas žmogus būtų. Bjauru, bet jis ne kovotojas! Jis minkštakūnis pašlemėkas!

Po kelių dienų nuėjo į karinį komisariatą ir pareiškė norįs tarnauti sovietinėje armijoje. Bus tarp priešų, bet gal ten nereikės žudyti...

Traukinys, braškėdamas šonkauliais, lekia per laukus ir miškus vis gilyn į Baltarusiją. Vis tolyn ir tolyn nuo Lietuvos, nuo kraujo, ugnies ir neapykantos, nuo beprotybės ir mirtinų grumtynių, kur įsikibę vienas kitam į gerklę dantimis it mitiniai žvėrys tąsosi žmogus su žmogum.

2014

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Gimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus. Kadangi nerašau teorinių traktatų, vienokia ar kitokia kalba vartojama ne kaip teoriniai konstruktai, o tampa savotiška jungtimi, su retomis tikrumo akimirkomis (kartais gana žiauriomis, kad atsirastų ne visiems malonūs tekstai), kurios, būna, nutinka ir sujudina kalbą, kuria mąstau ir kalbu.

*

stropi medicinos studentė
vadovėlį priglaudus prie kelių
savo galvą lyg slyvos kauliuką
panardino į sapno nektarą
kad gertų visa užsimerkusi
kol už lango keičiasi stotys
o vagonais šokčioja šoklūs
atspindžiai jos matytos tikrovės

stop juosta

saulei šuoliuojant stop juosta
salsvas svaigulys prisiartino
(iš jos kvapo staiga supratau
kad reikia mestis į gatvę) –

ir ji metės į gatvę
ir aš mečiausi su ja
ir vieno iš mūsų neliko –

mano siela kodėl pražuvai
palikus stovėti mane
ties geltona-raudona stop juostoj
kur blaškosi vėjas ir saulė?

*

užsivėrus akims kavinėje
ėmė plaukti apakęs vaizdas –
tai beformiai dalykai plaukė
jų netrikdė erdvės sunkumas
nei barzdotas baristos veidas –
plukdė juos į tamsos aklinumą
nepaliaujanti barža ausies

alkoholinis vienetas

ūmai aptikau kad mano jame
skyla alkoholinis vienetas
privalėjau būti laimingas
nes jis buvo džiaugsmingas
ir tarsi niekuo nesirūpino
privalėjau patirti skilimą
bet skubėjau aš žymiai lėčiau
negu gerdamas mano jisai
ir įsiplieskė keistos lenktynės

apie vieną

apniukusiai vėsus oras
man primena kūnus
kurie sutinka viens kitą
ir kalbasi labai tyliai
pritemdytuos kambariuos
kol pats sau vienas einu
nugairinta vėjų puse
link trijų šviesoforo signalų
vieno kurių geltonumas
kažin kaip yra susisaistęs
su geltona spalva

*

kada ėjo per akį akimirka
be kojų ji ėjo ir ėjo
ir tai vis reikėjo pabrėžti
be galo ryškinant tekstą
nes triko ir triko regėjimas
kai ji eidama nežingsniavo
nežingsniavo ir nesvyravo
nes be kūno ji ėjo ir ėjo
ir net neišėjo užčiuopti
kaip vis eina ir eina akimirka
taip ji ėjo kad net nemirksėjo
čia tik aš visą laiką mirksėjau –
pilnos akys ir tuščia to laiko

*

o kad pajėgtų vargšas šunėkas
kad galėtų žinot jis
kas dedas kas vyksta
jo šeimininko galvutėj
(gi dabar net neloja nepyksta)

o prieš juos jau veriasi
užrašas juodu ant balto
viename iš barų
kur juodu sustojo ir ilsisi –
sunaikink savo pyktį ir kerštą–

baro stogą kepina saulė
spragsi lyg malka barmenas
ir nyksta ir lydos jo balsas
viename sakinių

malda

jis niekuo neapsimetė
ir todėl nebuvo visiškai tikras
tuo kuo apsimeta –

tu mane pakylėjai o dieve
ir išmokei meluoti taip
kaip lig tol nemokėjau –

lyg mikliausias kišenvagis
sukaus tarp žmonių
nuo tada kai tave sutikau –

šviesa krito kreivai
skaisčiai švietė
praeivių daiktai –

į tave mintimis dainavau
kai maliausi tarp jų

*

vyras geriantis kavą laikosi švelniai
jis šitaip laiko puodelį
ir šitaip sėdi prie lango
lyg būtų perpratęs laiką
ir pagijęs nuo jo laikiškumo –
jo plaukuota besvorė galva
tai toksai apvalus spindulys
kursai nepaliauja spindėjęs
apie savo prasmės nebuvimą
kad sužaistų prieš jos nuobodumą
paiką lauko lelijų žaidimą

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Romano fragmentas

SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės, iš kurių akiduobių šiurpiai sklido pritemdyti spinduliai.
Ant Himlerio stalo stovėjo indas su per pusę perpjauta ir išpreparuota žydo galva specialiame tirpale. Daktaras Liudvigas Štumpfegeris priėjo prie šio suvenyro. Paėmė į rankas ir atsainiai pateliuškavo tirpalą. Į dvi dalis padalytoje galvoje buvo matyti viskas: burna, gerklos, sinusai, net meistriškai perpjautos smegenys su visais vingiais... Kraupus suvenyras visiškai nestebino Štumpfegerio. Preparuotos galvos seniai buvo madingos tarp esesininkų ir koncentracijos stovyklų prižiūrėtojų. Panašią ant savo darbo stalo laikė ir jis pats. Kartą neva juokais, neva rimtai pabandė parduoti ją daktarui Brantui.
– Eik jau, – atsakė tas, – manai, kad be tavęs nepajėgsiu tokios įsigyti? Gausiu dar ir nemokamai. Ir ne iš ko kito, o iš paties šefo (taip Brantas, žinoma, pavadino Himlerį).
– Pats įspūdingiausias akvariumas pasaulyje, – ironiškai nusišypsojo Štumpfegeris, – nereikia nė ryškiaspalvių žuvyčių, – ir tarsi žaisdamas dar stipriau suteliuškavo preparatą. Bet tuojau pastatė indą į vietą, nes į kambarį įėjo namų šeimininkas.
Himleris vilkėjo chalatą. Jis buvo ką tik pakilęs nuo masažo lovos, kur jo kūną negailestingai išminkė asmeninis masažuotojas. Hainrichas Himleris sirgo paslaptinga kaulų liga, apie kurią niekam nepasakojo. Buvo kalbama, jog kenčia didelius skausmus. „Kažin ar tie kaulai jam nekenkia, – šmėstelėjo Štumpfegeriui, – juk negali žinoti, kokiomis ligomis sirgo tie kaliniai. Šefo sveikatai jie gali būti pavojingi.“
Norėdamas geriau pažinti ir suprasti Hitlerio asmenybę, Hainrichas Himleris pasikvietė savo asmeninį astrologą Kersteną. Vyrų trijulė palinko virš kadaise dar Ericho Jano Hanuseno sudaryto diktatoriaus horoskopo. Vienas Dievas težino, iš kur Himleriui pavyko jį gauti. Juk tai ypač įslaptinta informacija.
Kerstenas jiems aiškino:
– Astrologija – sistema, kiek panaši į hieroglifų raštą. Mokantiems skaityti ji yra prasminga. Nemokantiems tai tik tvarkingai išdėstyti paveiksliukai be jokio sąryšio. Fiurerio gimimo data visiems gerai žinoma – 1889-ieji, balandžio 20-oji diena, pusė septynių žvaigždžių laiku. Pagal seną astrologijos tradiciją valdžios troškimo simbolis yra Jupiterio planeta. Jeigu ji gimimo metu yra aukštai danguje arba ką tik patekėjusi rytuose, toks žmogus gali tapti ne tik despotišku valdovu, bet ir diktatoriumi. Ką regime Hitlerio horoskope? Pačiame dangaus viršuje (viršutinės kulminacijos padėtyje) šviečia Jupiteris. Netoli jo – Mėnulis. Tai labai reikšmingas faktas. Astrologijoje regėjimų, nakties baimių ir neracionalaus prado ženklas yra Mėnulis. O jis viršuje kartu su Jupiteriu. Žiaurumo, despotizmo pranašai – taip pat Marsas, Liūto ir Skorpiono ženklai. Matau ir vadinamuosius nusikaltėliškuosius ženklus – Merkurijus ir Saturnas blogose padėtyse...
– Girdėjai, Liudvigai? – astrologui išėjus, į daktarą familiariai kreipėsi Himleris. – Veikiausiai fiureriui jau nebegalime padėti. Net planetos byloja jo nenaudai. Ypač dabar, kai jį vis dažniau kamuoja naktiniai nervų priepuoliai. Telieka vienas kelias.
– Ir koks gi? – paklausė šefo Štumpfegeris.
– Turime jį pašalinti. Ir, reikia pasakyti, į tave dedu didžiausias viltis. Tu – vienintelis mano žmogus, galintis taip arti prieiti prie Hitlerio. Ką tau reiškia viena nekalta injekcija...
– Ką jūs, šefe. Nė neprašykite. Juk daviau Hipokrato priesaiką. Medikas negali žudyti paciento.
– O eksperimentai koncentracijos stovyklose? Ten tu mano šauniausias karys, Liudvigai. Ir nė karto iš tavęs negirdėjau apie jokias priesaikas.
– Čia kitas dalykas, šefe. Ten aš ne gydytojas, o išradėjas, eksperimentatorius. Darbuojuosi mokslo labui. Ir kaliniai man – ne pacientai.
– Et, neatsikalbinėk. Atlik tą reikalą, ir viską baikim, – suirzo Himleris.
– Deja, šefe, tai neįmanoma. Fiureris niekada su manimi nepasilieka vienas. Šalia visada yra kiti gydytojai. Mudu su Brantu net nuogo jo nesame matę. O Morelis? Jis dažnai lieka su fiureriu vienas, šiam labiausiai patinka, kai injekcijas leidžia Morelis. Patarčiau kreiptis į jį.
– Ką žinai, gal ir tau proga pasitaikys. Pažadėk man, kad...
– Kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso? Bet aš daviau priesaiką ne tik jums. Kiekvienas asmeniškai prisiekėme fiureriui. Kiekvienas kareivis žino, kad priesaika vadui yra svarbiausia. Nesiruošiu jos sulaužyti.
– O tu nesikarščiuok. Viską gerai apmąstyk. Jei pasiseks, paaukštinsiu – pažadu.
Liudvigas neatsakė į paskutinius šefo žodžius. Atsisveikindamas sušuko „Heil Hitler!“ ir išėjo iš kabineto.

Liudvigas Štumpfegeris susitiko su buvusiu savo mokyklos draugu pulkininku grafu Klausu Marija fon Štaufenbergu jo ir jo brolio Bertoldo nuomojamame bute Tristano gatvėje Berlyne. Liudvigas ir Klausas buvo ilgai nesimatę.
1943-iųjų metų sausio 1-ąją Klausas Marija fon Štaufenbergas prieš savo norą buvo išsiųstas į Afriką. Karas dykumoje visai nežadėjo tokios romantikos ir stiprių emocijų, kaip kadaise sėkminga Romelio kampanija. Tad daktaro Liudvigo Štumpfegerio bičiulis ne itin žavėjosi jam patikėta misija. Tų pačių metų balandžio 7-ąją 10-oji tankų divizija pradėjo trauktis iš Biar Zeludžos į Mezuną. Generolas majoras fon Broichas įgaliojo pulkininką grafą fon Štaufenbergą vadovauti atsitraukimui, o pats žadėjo pasirūpinti, kad paskutiniai divizijos kariai kirstų El Hafajos perėją. Nelaimei, Štaufenbergo vadovaujamą transporto karavaną, patekusį į siaurą žemės plotą tarp Sebcheto ir Čabita–Chetačio perėjos, užpuolė priešo lėktuvai. Daugelis kareivių ir karininkų spėjo išsisklaidyti po teritoriją. Vėl visi išsirikiavę kolona pastebėjo, kad vado automobilis suvarpytas kulkų. Grafas fon Štaufenbergas buvo sunkiai sužeistas: gavo smegenų sutrenkimą, neteko kairiosios akies, dešinės rankos plaštakos ir trijų kairės rankos pirštų, ne taip sunkiai, bet buvo sužalota ir koja. Po amputacijos ligonį vargino aukšta temperatūra ir gydytojai kurį laiką baiminosi dėl jo gyvybės.
Daktaras Liudvigas Štumpfegeris maloniai nustebo po šitiekos negandų išvydęs bičiulį linksmą ir, kaip paprastai, nusiteikusį optimistiškai. Jį visada žavėjo įgimtas Klauso fon Štaufenbergo humoro jausmas, gelbstintis net pačiose beviltiškiausiose situacijose, akyse spindintis nežabotas ryžtas ir drąsa. Štai už ką jį taip mylėjo paprasti kareiviai, su kuriais jam pavykdavo rasti bendrą kalbą.
Liudvigas Štumpfegeris, kaip visada, vilkėjo juodą SS oberšturmfiurerio, o pulkininkas fon Štaufenbergas – vermachto uniformą. Ūgiu jis negalėjo lygintis su dviejų metrų milžinu Liudvigu, tačiau taip pat buvo aukštas, dailiai nuaugęs. Jaunųjų karininkų išvaizda puikiai atitiko arijų rasės idealą, kurį fiureris taip dažnai šlovindavo savo uždegančiomis kalbomis. To, deja, negalėjai pasakyti apie patį Trečiojo Reicho vadą.
– Tarnauji fiureriui? Nepavydžiu jam tokio smulkmeniško ir įkyraus daktaro. Tiesą sakant, apie fiurerį ir norėjau pasikalbėti.
– Ak, štai kas, fiureris! – nepatenkintas šūktelėjo Štumpfegeris. – Pats supranti, kokia tai pavojinga tema. Apie jį su niekuo neturėčiau kalbėtis. Bet rėžk, ką esi sumanęs!
– Esi teisus. Tai, ką pasakysiu, iš tiesų labai pavojinga. Prieš Hitlerį rengiamas pasikėsinimas. Įsitraukė daugybė mūsų: kone visi generolai, dalis kariuomenės, planuojama pritraukti ir civilių. Trūksta tik tokio žmogaus kaip tu – karo gydytojo, chirurgo ir pareigūno, dažnai būnančio šalia fiurerio. Būk protingas – prisidėk. Vokietija nepakels griūties, kuri gresia Hitlerio pralaimėjimo atveju. Mes kapituliuojame. Gal dar išvengtume siaubingo Vokietijos pažeminimo, jei nuverstume diktatorių ir imtume derėtis su sąjungininkais.
– Štaufi, sužeidimas tikrai pakenkė tavo protui. Neprisidėsiu prie jokių sąmokslininkų, jei tokie apskritai yra. Aš prisiekiau asmeniškai fiureriui, kaip, beje, ir tu, ir priesaikos nelaužysiu.
– Kiek prisimenu, Liudvigai, kadaise davei tris priesaikas. Pirmąją, kai, būdami vaikai, prisiskaitėm Karlo Majaus ir nutarėm tapti kraujo broliais. Tą amžinos ištikimybės priesaiką tu davei man.
Liudvigas Štumpfegeris pažvelgė į savo dešinės rankos delną. Jį kirto nedidelis lygus randelis – žymė pjūvio, kurį pasidarė peiliuku, kad jo kraujas susilietų su Klauso krauju.
– Sako, ir fiureris vaikystėje skaitė „Vinetu“, – susimąstęs pratarė.
Pats Klausas priesaikos rando jau nebeturėjo – dešinės plaštakos buvo netekęs. Jis tęsė:
– Paskui tu įstojai į šitą organizaciją, – jis parodė į ant diržo žvilgančią kaukolę su sukryžiuotais kaulais, – ir aš ilgam, galbūt net amžiams (tai dar parodys laikas), tavęs netekau. Tu davei priesaiką Hainrichui Himleriui. Paskui prisiekei ir fiureriui. Pats spręsk, kuri priesaika svarbiausia.
– Štaufi, aš jau atsakiau. Tu pamiršai ketvirtąją – Hipokrato priesaiką. Be to, niekam nepavyko nužudyti Hitlerio. Visi pasikėsinimai žlugo. Fiurerio per daug gera intuicija. Ir dar. Atsimink – jei tave nuteis pakarti, virvę greičiausiai laikysiu aš, jei kankins – budelis būsiu irgi aš. Jei turi nors kiek sveiko proto ir sąžinės, pasigailėk!
– Puiku. Man tinka. Gali sau laikyti tą virvę. Viską suprasiu ir už tai dar padėkosiu.
– Visi drąsūs anksčiau laiko, Štaufi, bet ar žinai, koks svilinamos žmogaus odos kvapas, ar įsivaizduoji, kaip ji raitosi, žnyplėmis lupama nuo kūno? Jei šitaip turėsiu daryti, kad viską man pasakytum...
– Neprireiks taip stengtis, Liudvigai. Visas pavardes ir planą pasakysiu dabar. Būk geras, neatstumk tų žmonių. Pažadėk bent jau susitikti su jais.
– Gerai jau. O kas šios beprotiškos akcijos vykdytojas?
– Aš, Liudvigai.
– Beproti! Netikiu savo ausimis! Tu net nusišauti nesugebėtum!
– Tai dar pažiūrėsim, – šyptelėjo pulkininkas fon Štaufenbergas.
– Be to, Štaufi, jei jūs nužudysit Hitlerį, kils rietynės tarp jo parankinių: Gebelso, Geringo, mano šefo Himlerio, Bormano... Galvą guldau, norinčių perimti valdžią bus dar daugiau. Baigsis tuo, kad turėsime naują diktatorių. Karo nutraukti tu nepajėgsi.
– Kodėl? Mes kuriame naują vyriausybę, kuri derėsis su sąjungininkais. Beveik viskas apgalvota ir paruošta. Į būsimojo užsienio reikalų ministro postą išrinkome Gėrdelerį. Generolas Liudvigas fon Bekas – naujasis valstybės vadovas. Perversmui įvykus jis perims iš Hitlerio vairą. Kaip tau žinoma, šis šešiasdešimt ketverių metų vyras drąsus ir kilmingas. Būdamas karininkas, jau dalyvavo aname kare. Nesikrato atsakomybės. Taip pat labai daug padeda ir generolas Olbrichtas, pasiūlęs operacijos, kurią pavadinome „Valkirija“, planą.
– Gerai. Tarkime, jūs visi laikinai išėjote iš proto.
– „Valkirijos“ planą sukūrė vienas ištikimas mūsų bendražygis, generolas Frydrichas Fromas, tiesioginis Olbrichto viršininkas. Juk žinai – generaloberst Fromo nurodymų klauso visos vidinės Vokietijos pajėgos.
– Tiesa, – atsiliepė daktaras Štumpfegeris, – teliko paskutinis žingsnelis iki maršalo. Gal ir jis su jumis?
– Jis – perversmo vadovas. Vienas jų. Kai tapau naujuoju sausumos pajėgų generalinio štabo vadovu, tiesiai į akis jam išklojau, kad nebepasitikiu Hitleriu. Jutau, kad jam tai galiu pasakyti. Ir tikrai, prie mūsų prisidėjo. Sutarėme: vos tik sužinosime apie Hitlerio mirtį, pats Fromas praneš apie „Valkiriją“, ir įsakymas įsigalios.
– Bet, kiek girdėjau, „Valkirija“ – paties Hitlerio ir jo štabo planas, siekiantis atstatyti kare patirtus nuostolius, nuslopinti vidaus neramumus ir kovoti su kitaip manančiais. Patvirtinęs šį planą, fiureris suteikė daugiau įgaliojimų vidaus pajėgoms, tiesiog atrišo joms rankas, jei įvyktų kas nenumatyta. Ar aš klystu?
– Neklysti, Liudvigai! Taip ir yra. Skirtumas tik tas, kad vidaus pajėgos tarnaus mums, o ne fiureriui. Čia ir yra visa sąmokslo esmė. Kai nuvežiau fiureriui „Valkirijos“ dokumentus, nedelsdamas brūkštelėjo parašą ir... tuo pasirašė sau mirties nuosprendį.
– Negaliu patikėti! Buvai ten?!
– Žinoma. Fiureris užkibo ant mūsų meškerės. Juk aš jo mylimiausias karo veteranas. Dar pasakė: „Mano mielas Štaufenbergai, dėl nieko nesirūpink. Fiureris dabar tavo rankos ir akys“. Taip pat dalyvavau vadinamuosiuose kariniuose posėdžiuose ir galiu pasakyti: visi galvoja, kad Hitlerio štabe planuojami tolesni karo veiksmai. Nė velnio! Posėdžių metu girdėjome tik suvaikėjusio fiurerio tiradas apie tai, kad jo mylima Elzaso aviganė Blondi atsisako ėsti salotas, kad šunys – pirmieji padarai žemėje, gyvenę dar beorėje erdvėje, kad oro baliono veikimas prieštarauja bet kokiems gamtos dėsniams, kitaip, nei, pavyzdžiui, dviračio, kad Mėnulis prieš daugelį metų atskilo nuo Žemės... Visko jau nebeprisimenu.
– Manai, kad to nežinau! Tas nesąmones girdžiu kone kas naktį. Hitleris beveik visai nemiega – supainiojo dieną su naktimi. Blogiausia, kad turime sėdėti kartu ir klausytis jo idiotizmų. Nebeprisimenu, kiek naktų nemiegojau, – pasiskundė daktaras Štumpfegeris.
– Matai, Liudvigai! Hitleris seniai nebe tas revoliucionierius ir šaunus liaudies tribūnas, kuriuo kadaise tikėjom. Mums reikia kito vado. Kitaip Vokietijai gresia pražūtis. Nejau jūsų centriniame štabe nėra nė vieno tikro vyro? Nejau visi jo taip bijot? Tu pats vienintele injekcija galėtum padaryti tai, ko...
Daktaras Liudvigas Štumpfegeris pajuto, kaip iš įtampos jam virpa raumenys. Klausas dabar kalbėjo taip, kaip visai neseniai šefas.
– Štaufi, tu nepažįsti Hitlerio, – tepasakė.
– Bičiuli, man nereikia jo pažinti, kad nužudyčiau.
– Patarčiau neskubėti. Kaip Hitlerio štabo pareigūnas neturėčiau tau to sakyti. Bet sakau kaip draugas ir kaip medikas: Hitleriui šioje žemėje nedaug beliko. Jis pats tai supranta. Vis kartoja: „Padėsite man ištverti dar porą trejetą metelių.“ Geringas kartą pasakė: „Hitleris visada atrodė jaunesnis nei yra iš tikrųjų, bet karas jį pasendino mažiausia dešimčia metų.“
– Ak, Liudvigai, nereikia ir Geringo. Argi nematote, kokiu griuvena fiureris tapo!
Bet daktaras Štumpfegeris tęsė toliau:
– Turėkite nors truputį kantrybės, palaukite, kol fiureris mirs natūralia mirtimi. Tada ir perimsi valdžią. Kam rizikuoti savo gyvybe! Štaufi, tokie vyrai kaip tu ateities Vokietijai reikalingi gyvi!
– Taip. Be akies ir beveik be rankų, – ironiškai šyptelėjo Klausas. – Jei jis toliau vadovaus, ateities vyrai ir bus tokie...

Į šefo kabinetą įžengiantį Liudvigą Štumpfegerį pasitiko graudžiai įmantri smuiko melodija, kuri tuoj pat ir nutrūko. Hainrichas Himleris, vienoje rankoje laikydamas smuiką, kitoje – stryką, atsigręžė nuo lango į savo patikėtinį SS oberšturmfiurerį.
Liudvigas Štumpfegeris nevalingai šyptelėjo, tačiau taip nežymiai, kad šefas nepastebėjo. Akimirką daktaras įsivaizdavo tokį groteskišką vaizdą: Himleris įsijautęs griežia smuiku, Geringas tąso didžiulį akordeoną, Hitleris energingai barškina seno pianino klavišais. Šalia klusniai tupi mylima fiurerio kalaitė Blondi ir ne mažiau įsijautusi garsiai kaukia aukštu, pratisu balsu...
– Už ataskaitą ačiū, – laimei, nė nežiūrėdamas į Štumpfegerį (per tą laiką jam kaip tik pavyko užgniaužti šypseną), padėkojo Himleris. – Nuodugniai ją ištyrinėsiu. O kaipgi sekasi mūsų bičiuliui Jozefui Mengelei?
– Puikiai, šefe, – atsakė daktaras Štumpfegeris, – jo paskutinių eksperimentų rezultatai stulbinantys. Nepatikėsite – mes jau turime serumo, kurio suleidus individui į kaklą, jis pirma smarkiai ištinsta, o vėliau sunyksta gerklos. Maža to, daktaras Mengelė įrodė, kad be gerklų žmogus geba ne tik kvėpuoti, bet ir kalbėti. Dabar kaip tik to ir moko daugelį savo tiriamųjų. Patikėkite, rezultatai jaudinantys!
– Išties keista. Maniau, kad be gerklų... – stebėjosi Himleris.
– Ir aš taip maniau, šefe, bet daktaras Mengelė padarė neįmanoma.
– Kaip šaunu. Būtinai jam perduokite, kad be galo džiaugiuosi jo sėkme. Daktaras Mengelė – mums visiems įstabus ir sektinas pavyzdys, – ir visų šalies koncentracijos stovyklų šefas Hainrichas Himleris atsivertė SS oberšturmfiurerio daktaro Štumpfegerio ataskaitą.

Dirbu su daktaru Karlu Gebhardtu, antruoju asistentu Ernestu Fišeriu, taip pat su koncentracijos stovyklos gydytojais Gerhardu Šiedlauskiu, Rudolfu Rozentaliu ir Herta Oberhoizer. Eksperimentų esmė – moterų kojų infekavimas įvairiomis bakterijų kultūromis. Po infekavimo bandome įvairius gydymo būdus: vienas operuojame, kitas gydome medikamentais, pvz., sulfonamidais. Pasitaikančios nesėkmės: nukraujavimas, mirtis nuo užkrato, invalidumas ir kt.
Tuo pat metu pradėjau eksperimentuoti persodindamas raumenis, sausgysles ir kaulus. Moterims duodama narkozė. Tada iš blauzdikaulio paimami kaulo gabalėliai ir persodinami į kitas vietas arba sulaužomi blauzdikauliai vėl sustatomi ir persodinamos sausgyslės. Gautas žinias ketinu susisteminti jau dabar rengiamame veikale „Laisva ir autoplastiška kaulų transplantacija, taikoma galūnių atkūrimo chirurgijoje“.

Hainrichas Himleris valandėlei atsitraukė nuo teksto ir pro apvalius raginius akinius skvarbiomis akimis įdėmiai pažvelgė į Liudvigą. Vėl prabilo familiariai.
– Liudvigai, prisimeni mudviejų pirmą susitikimą, kai tu kaip gydytojas lydėjai olimpiados dalyvius? Juk nuo tada mudu neišskiriami draugai? Besąlygiškai pasitikiu tavim. Ar tebeturi tą raštą, kurį tau išdaviau? Jis liudija mano pasitikėjimą tavimi.
– Žinoma, šefe, tebeturiu, – atsakė Štumpfegeris.
Raštą gerai prisiminė:

SS oberšturmfiureris dr. Liudvigas Štumpfegeris veikia mano liepimu ir turi visus įgaliojimus. Bet kurioje civilinėje ar karinėje vietoje jam turi būti suteikta informacija. Privalu paklusti jo įsakymams.

Vis dėlto Štumpfegeris sukluso. Toks nelauktas šefo draugystės ir jo paties juridinių galių priminimas nieko gera nežadėjo.
– Matai, Liudvigai, girdėjau, kad prieš fiurerį gali būti rezgamas sąmokslas. Vienas vadovų esąs pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas, – tęsė šefas.
– Iš kur tokia informacija? – paklausė Štumpfegeris.
– Lakštingalėlė pačiulbėjo.
– Klausykite, šefe. Tai rimti kaltinimai. Tikiuosi, ta lakštingalėlė turi pavardę?
– Generolas Kanaris sakė.
– A, tai veikiau kanarėlė, – niūriai pajuokavo Štumpfegeris.
– Liudvigai, esi Klauso fon Štaufenbergo mokyklos laikų draugas. Jei tik galėtum suteikti man informacijos...
– Atleiskite, šefe, jūs klystat. Klausas fon Štaufenbergas nėra mano draugas, veikiau senų laikų pažįstamas. Nežinau, kiek laiko nesimatėm, – sumelavo, – mudu išskyrė dvi skirtingos organizacijos: SS ir vermachtas.
– Bet, – nusistebėjo Himleris, – turėtumėt draugauti. Tikriausiai mokėtės toje pačioje klasėje.
– Ką galiu jums atsakyti? Jei drauge su kuo nors sėdi vienoj kalėjimo kameroj, tai dar nereiškia, kad tas žmogus – tavo draugas.
– Labai jau drastiškas pavyzdys, mano Liudvigai, bet suprantu tave. Vadinasi, teigi, kad nieko panašaus negirdėjai?
– Tokia informacija manęs nepasiekė. Jūsų vietoje gerai pagalvočiau, ar verta tikėti visų tų kanarėlių paskalomis?
– Bet juk dūmų be ugnies nebūna, ar ne? Ir ko taip susijaudinai? Gal ir tu su Štaufenbergu?! Nusukai į šoną akis. Ir kvėpavimas padažnėjo. Tik pabandyk nuo manęs ką nors nuslėpti, Liudvigai! Gerai žinai, kuo baigiasi neklusniems karininkams! – šaltai, įtariai ir grėsmingai pro akinių stiklus žybtelėjo tamsios Hainricho Himlerio akys.
Liudvigas Štumpfegeris giliai įkvėpė. Susivaldė. Žūtbūt reikia gelbėti jei ne bičiulio, tai bent savo paties kailį. O Himleris vis nesiliovė:
– Taip ir maniau. Tu kažką slepi, Liudvigai! Laukiu. Pasiaiškink!
Liudvigas Štumpfegeris nuleido galvą ir dar kartą giliai atsiduso:
– Gerai. Pasakysiu jums tiesą, šefe.
Koncentracijos stovyklų šefas susidomėjęs palinko prie pašnekovo. O daktaras Štumpfegeris tęsė:
– Nenorėjau jūsų liūdinti, bet reikėjo pasakyt iš karto. Esu neapsakomai susirūpinęs dėl mūsų brangaus bičiulio Jozefo Mengelės psichinės būklės. Kiek man žinoma, daktaras šiuo metu didžiai kenčia.
– Mengelė?! Bet juk ką tik sakei, kad jam puikiai sekasi! – ko jau ko, o šito išgirsti Himleris nesitikėjo. Smalsumą jo veide pakeitė begalinė nuostaba.
– Deja, net ir puikiai pavykę eksperimentai jo nebedžiugina. Depresija, šefe. Maniakinė depresija, kiek galime spręsti iš ligos eigos. Artimiausi bendražygiai, tarp jų, žinoma, ir aš, baiminasi, kad sau ko nors nepasidarytų.
– Liudvigai, nejau tai tiesa?! Pasakyk, kad netiesa! Juk tai vienas geriausių mano daktarų. Ką be jo daryčiau?! – Himleris desperatiškai griebėsi už galvos.
– Deja, šefe, tiesa. Mes, žinoma, darom, ką galim, bet...
– O priežastis?
– Matote, šefe, vienas eksperimentas vis dėlto nepavyko. Visi žinome, kaip daktarą Mengelę domina dvynių tyrinėjimai. Galima sakyti, jis dėl to beveik pamišęs (žinoma, turiu galvoje vien mokslinį azartą). Kartą man prasitarė, kad gailisi, jog Vokietijoje negimsta Siamo dvynių, ir paprašė tarp belaisvių surasti vyriškos lyties dvynių porą. Vienoje stovykloje kaip tik atsirado du vaikai, tinkantys Mengelės eksperimentui. Stebėjausi, kai daktaras man parodė, ką jiems padarė. Tuos berniukus jis mėgino paversti Siamo dvyniais, o paskui tyrinėti, kaip funkcionuoja toks organizmas. Abiem nuo nugarų buvo pašalinti audiniai, o kūnai susiūti taip, kad tomis vietomis suaugtų. Po operacijos berniukai mokėsi judėti ir vaikščioti. Deja, žaizdos supūliavo, vaikams pakilo karštis. Trumpai tariant, jiems buvo lemta pražūti. Mengelė šitai suvokia kaip vieną didžiausių pralaimėjimų per visą savo karjerą. O dėjo tiek vilčių!
– Ir dėl tokio menkniekio jį kamuoja depresija?! Viską sutvarkysiu. Tuojau pat skambinu Mengelei ir pažadu atsiųsti jam tiek dvynukų, kiek tik atsiras mano stovyklose! Padarysiu viską, kad tik padėčiau ištikimiausiam savo draugui!
– Ne, šefe, tai mano pareiga ir pats prisiekiu jums sąžiningai įvykdyti šią jūsų valią. Juk Mengelė ir mano draugas. Negana to, sektinas pavyzdys. Viską atiduočiau, jei pasiekčiau bent dalelę to, ką yra pasiekęs jis, – negailėjo liaupsių Liudvigas Štumpfegeris, – o kol kas noriu paprašyti niekam nepasakoti to, ką čia išgirdot. Kai paskutinįkart kalbėjau su Mengele, jis pats ir atskleidė man tiesą apie savo būklę. Prašė niekam neišduoti paslapties. Būčiau ir neišdavęs, bet jūs mane privertėt. Jei sužinos, ką padariau, Mengelė man neatleis. Visiems jis rodosi bebaimis didvyris, racionalus šaltakraujis mokslininkas. O čia... Beprasidedanti nervų liga... Juk suprantate. Todėl dabar pats, šefe, nuolankiai prašau neišduoti ir manęs...
– Daktaras Mengelė – didvyris. Aukoja savo sveikatą mūsų visų labui. Tai štai kokią šiurpią tiesą tu slėpei nuo manęs, Štumpfegeri! Kad kiek, būčiau klaidingai išsiaiškinęs tavo akyse atsispindintį rūpestį ir susijaudinimą. Ką gi. Nesibaimink. Neišduosiu tavęs, – patikino Himleris, – tik pažadėk bet kokia kaina grąžinti Mengelei dvasios ramybę ir sveiką protą.
– Jau sakiau. Laikau tai savo pareiga, šefe, ir ją sąžiningai vykdysiu, kiek tik leis mano jėgos.
– Vis dėlto tiesioginis tavo šefas esu aš. Visas paslaptis, kad ir kokios jos būtų, turiu sužinoti pirmasis! Ir pasistenk, Liudvigai, kad daugiau ši situacija nepasikartotų. Tai apie sąmokslą ar pasikėsinimą į Hitlerį tikrai nieko nežinai?
– Deja, šefe, šiuo klausimu negaliu padėt. Žinočiau – pasakyčiau, – patvirtino daktaras Štumpfegeris, – bet nieko panašaus neteko girdėti.
– Velniai rautų! – nebesivaldė įtūžęs Himleris. – Tegu tie nususėliai įsikala sau į galvą – jei kas ir pašalins Hitlerį, tai tik aš ir tik tada, kai pats nuspręsiu! Beje, atėjus tinkamam laikui, ketinu tai padaryti kaip tik tau padedant. Juk neseniai kalbėjom, Liudvigai. Tai pagelbėsi?
– Tikrai taip, šefe. Tik įsakykit.
– Šaunuolis, Liudvigai! Taip jau geriau. Pamažu ateini į protą. O dabar laisvas, – atlaidžiai sumurmėjo Himleris, – mums šiuo metu svarbiausia Mengelė.
Išėjęs į gatvę, Liudvigas Štumpfegeris gerai susisupo į juodą karišką apsiaustą. Šefas vis dėlto suuodė sąmokslą! Buvo tikras – generolas Kanaris čia niekuo dėtas. Himleris turi daug rimtesnių ir pavojingesnių šaltinių. Štumpfegeriui svaigo galva, krėtė šaltis, atrodė, lyg karščiuotų. Negalėjo sau atleisti, kad nesugalvojo ko nors įtikinamiau – fantazija apie Mengelės depresiją atrodė tokia vaikiška ir naivi. Nukreips šefo dėmesį tik kuriam laikui. Be to, ir pavojinga. Hainrichui Himleriui dabar užtektų pakelti telefono ragelį ir paskambinti Mengelei, kaip pažadėjo. Daktaras Mirtis išties be galo nustebtų, sužinojęs apie savo tariamą depresiją. Kas jau kas, o jis šiuo metu tikrai nesielvartavo. Atvirkščiai, pradėjo naują mokslinių bandymų seriją, pavadintą „meilės eksperimentu.“ Jį teko stebėti ir daktarui Štumpfegeriui. Eksperimento tikslas – nustatyti, ar įkalinimo sąlygomis įmanomas natūralus lytinis aktas. Jie atrinko keliasdešimt kalinių, daugiausia sutuoktinių porų. Išrengę nuogai juos palikdavo nedidelėje, bet šiltoje patalpoje, kurioje stovėjo patogi lova. Sutuoktiniai turėdavo apsikabinti, glaustis vienas prie kito. Kiek Štumpfegeriui teko girdėti, eksperimentas tebesitęsė, bet nė viena pora lytinio akto dar neatliko. Matyt, rezultatas bus neigiamas.
Vis dėlto Štumpfegeris ne viską sumelavo šefui. Reikia pripažinti, tas eksperimentas su dvyniais tikrai buvo nevykęs...

<...>
Išsiaiškinti, kas buvo 1944-ųjų liepos 15-osios sąmokslo vykdytojas, prireikė vos kelių valandų. Pasklido gandai, kad pulkininkas fon Štaufenbergas pats stebėjo sprogimą, o vėliau pabėgo kariniu automobiliu, išlaužydamas visus užkardus. Liudvigas kuo mažiausiai tikėjo tokiais plepalais. Koks pasikėsinimo vykdytojas taip elgsis?! O Štaufis nebuvo kvailas.
Kol buvo gaudomi sąmokslo bendrai, Liudvigas Štumpfegeris mintyse vis kartojo:
– Po velnių, Štaufi! Bjaurus šunsnuki! Vis dėlto tu įkliuvai!
Juos nubausti Hitleris patikėjo šaltakraujiškiems Himlerio budeliams. Kai šis paklausė, kokie turį būti kankinimai, vadas atsakė:
– Pasitikiu jumis. Tiesiog gerai atlikite savo darbą.
Daugelis sąmokslininkų buvo pakabinti už smakro ant didelių kablių. Nuogi kūnai, apsipylę krauju, bejėgiškai tabalavo lyg makabriški skerdienos gabalai. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai lėta, skausminga ir kankinanti mirtis, kol aukos iki galo nukraujuos. Daktaras Liudvigas Štumpfegeris buvo vienas tų, kuriuos Himleris paskyrė vadovauti tardymui.
Grafas Klausas fon Štaufenbergas pateko tarp laimingųjų, kuriuos po kankinimų įsakyta sušaudyti. Maištingasis pulkininkas prieš egzekuciją dar spėjo išmesti ranką į viršų ir sušukti: „Tegyvuoja palaimintoji Vokietija!“
Negana to, įsakyta viską filmuoti, o fiureriui skirtą filmuotą medžiagą turėjo peržiūrėti daktaras Štumpfegeris. Kankinimų ir žmogiškosios skerdienos vaizdai nebejaudino atbukusios širdies. Štumpfegeris nuleido akis tik kartą, išvydęs kadrą, kuriame jis palinksta virš sušaudyto pulkininko fon Štaufenbergo kūno ir, pridėjęs du pirštus prie jo kaklo, konstatuoja mirtį. Vienintelė Štaufenbergo akis įžūliai ir priekaištingai žvelgė į buvusį draugą. Gerai, kad Štumpfegeris atsuko kamerai nugarą. Užspaudęs grafo akį, jis sušnibždėjo: „Tegyvuoja palaimintoji Vokietija!“ Toks buvo jo atsisveikinimas su ilgamečiu bičiuliu.
Prabėgus kiek laiko, daktaras tarp dokumentų atrado seną mokyklos atminčių sąsiuvinį. Jame buvo ir Klauso fon Štaufenbergo įrašas, išvedžiotas kruopščiu kaligrafišku šriftu:

Ak, bičiuli, atmink šalmo išlinkį gražų,
Kaip į kovą mus kvietė atgiję jausmai,
Kaip save į didvyrį regėjai panašų,
Kaip aistra gimstant meilę Tėvynei jautei!

Brangiam bičiuliui ir bendražygiui Liudvigui nuo Klauso Marijos fon Štaufenbergo.

Apačioje buvo nupieštas senovės romėnų karys su didele plunksna papuoštu šalmu ir ornamentais iškalinėtais šarvais.
Štaufis jau tada gerai piešė ir eiliavo.
Liudvigas negalėjo atsikratyti jausmo, kad Klausas stovi jam už nugaros ir skaito savo paties kadaise sukurtą moksleivišką posmą. Kurį laiką net bijojo atsigręžti, kad neišnyktų šis mistiškas pojūtis.
Vis dėlto, perskaitęs sąsiuvinį, Liudvigas Štumpfegeris padarė tai, ką ir turėjo padaryti su sentimentalia tik pradėjusių bręsti berniūkščių rašliava, – sudegino.
„Gerai, kad jo pas mane niekas nesurado“, – pagalvojo.
Ir tai viskas, kas liko iš Klauso? Be mėsgalių ir kraujo?..
Žmonės nesidžiaugė pulkininko fon Štaufenbergo egzekucija, nors jo sąmokslui ir nepritarė. Net aukšti pareigūnai gręžė akis ir skubėjo išsiskirstyti. Daktaras Štumpfegeris juto – kažkas čia ne taip. Pirmą kartą negalėjo perprasti minios nuotaikų. Kas dedasi tų žmonių galvose ir širdyse? Nejaugi sąmokslininko Klauso fon Štaufenbergo laikai nepasibaigė? Visai neseniai toji minia atrodė vieninga ir paklusni. Stebėdamas, kaip civiliai ir karininkai plaukia pro šalį lyg didžiulė nuščiuvusi laidotuvių eisena, daktaras Štumpfegeris pirmą kartą pajuto baimę. Kažin kokią mistinę baimę dėl to, ko neįveikė budelių kulkos...
Po egzekucijos atburzgė kariniai sunkvežimiai. Jie turėjo išgabenti lavonus ir sumesti aiškiai matomoje vietoje, kad atgrasytų žmones nuo Tėvynės išdavystės.

Nuožmus karas apėmė visą šalį. Kariavo jau dviem frontais ir baigtis buvo aiški.
Daktaras Štumpfegeris net nespėjo išgirsti sprogimo, o tik išvydo neapsakomai ryškią šviesą ir neteko sąmonės. Atsipeikėjo karo lauko ligoninėje, kamuojamas nežmoniškų skausmų. Lazaretas buvo įsikūręs apleistoje mokykloje. Stengdamasis ignoruoti skausmą, jis apsidairė. Žvilgsnis nuslydo kreida išmarginta klasės lenta. Nustebęs suprato, kad tai jo mokyklos klasė, o gotiškas šriftas lentoje – jo paties užrašytas. Tiesa, vietomis nutrintas drėgna kempine, bet vis tiek puikiausiai atpažįstamas. Jis perskaitė tas Frydricho Šilerio eilutes:

Į rūmus rūstaus Dionizo
Klastingai įsmuko Merosas,
Bet veikiai
Ginkluoti sargai
Jį sulaikė.

Ir klausia tironas:
– Ko tu nakčia
Durklą paslėpęs
Atsėlinai čia?

– Išlaisvint nuo kraugerio šalį!
– Tarnai, nukryžiuot piktavalį!

Toliau raidės nutrintos. O žemiau:

– Man reikia atšvęsti sesers vestuves.
Tau įkaitu draugą paliksiu.
Pasmauk jį,
Jei aš neparvyksiu!

Paskui jį nugabeno į „operacinę“ tos pačios klasės kampe, atskirtą balta, krauju aptaškyta paklode.
– Važiuojam, vyre, – padrąsino Liudvigą karo chirurgas, – tuojau tave sutvarkysim.
Ir ėmė darbuotis instrumentais. Skausmas buvo nežmoniškas, ir Štumpfegeris pratisai suriko. Rėkti buvo gera, malonu, atrodė, jog aplinkui niekas nebeegzistuoja, tik jis ir jo riksmas.
– Nagi, ar nenutilsi, – subarė chirurgas. – Būk vyras. Nieko nepadarysi – baigėsi visi nuskausminamieji.
Liudvigas Štumpfegeris pyktelėjo. Bet sukaupęs valią nutilo tankiai alsuodamas.
– Na, mat, kai nori, tai gali, – truputį paniekinamai ištarė karo chirurgas.
Pagaliau skausmui atlėgus daktaras Štumpfegeris kilstelėjo galvą, norėdamas apžiūrėti savo sužeidimus. Abi jo rankos ir kojos buvo amputuotos, neliko net bigių, prie kurių būtų galima pritvirtinti protezus. Ne pirmo švarumo tvarsčiai permirkę krauju. Liudvigas Štumpfegeris vėl garsiai, nebesivaldydamas suriko.
Atsibudo: išpiltas prakaito ir iš visų jėgų šaukdamas. Laimei, tai tebuvo nakties košmaras!
Iš ryto daktaras Štumpfegeris palindo po karštu dušu ir išgėrė vermuto, bet sunkiai įveikiamas šiurpas jį krėtė visą dieną...

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Tebūnie

...iš didelio debesio
mažas lietus
nes
taip pasakyta
o
iš mažo debesio
turėtų būti
didelis lietus
nors
taip nepasakyta
po
bet kokiu debesimi
būna
saugiau
negu
po lietsargiu
tebūnie
pasakyta...

Tarp debesų ir vėjų

...ar tik nebūsiu
tarpininkas
tarp debesų ir vėjų
arba
tarp vėjų ir debesų
ar tik ne tarpininkas
esu
nes
vėjas tol nenuščiūva
kol nebūnu stovėjęs
arba pabandęs
eiti ir negrįžti
arba gyventi
veidu prieš vėją
nes
debesys
niekada neišnyksta
nenuplaukia
kolei
į juos neatsižiūriu
tai
esu ar nesu
būsiu ar nebūsiu
tarpininkas
ir
kas dėsis
su vėjais
ir su debesiais
kai visai nebebūsiu...

Šventojo Rašto taisymas

...prietemos valandą
būna taip
kaip Rašte pasakyta
t. y.
kaip Danguje
taip ir Žemėje
būtent tada
prieblandų žibintininkas
įžiebia žvaigždes
bet
prieš tai
debesų motė
turi surinkti
savo
baltuosius vaikelius
Debesėlius
suguldyti juos
akiračių lopšyje
ir
paniūniuoti lopšinę
idant
vaikeliai sumigtų
tik po viskam
prasideda tai
kas Rašte pasakyta
kaip Danguje
taip ir Žemėje
amen...

Debesėlių valgymas

...ak
kaip gražiai
kaip vikriai
jie ganėsi
padangės pievose
kokie romūs
buvo nebuvo
tie balti
garbanoti
avinėliai
ak
kaip gera
į juos
buvo nebuvo
žiūrėti
į tuos
žydrą žolę
rupšnojančius gėrelius
tokius laimingus
savimi užsiėmusius
nieko daugiau aplinkui
nereginčius
vien
vasaros atolą
ir
niekas nenujautė
kad
pamažu palengva
nuo akiračio pakraščio
sėlina
baisulinė nelaimė
devyngalvio vilko
pavidalu
ak
net akių
užsidengti nespėjai
idant neregėtum
kaip
tas juodas žvėris
vieną po kito
rankiojo beigi žiaumojo
debesėlius gėrelius
kol
nė vieno neliko
žydrynės įlankoje
arba lankoje
o
ir pačią žydrynę
uždengė
baisulinio debesio
juodulys
ak
neklauskit
kas buvo nebuvo
toliau
kai jau nieko nebuvo...

Debesim pasirėmęs

...pasiremk manimi
ir eik
aš esu
tau ilgai tarnavusi
gugė
pasiremk manimi
ir stovėk
aš esu
tavo kiemo tvora
arba vartas
aš esu
debesis
piligrimas
Dainavijos danguj
pasiremk manimi
ir gyvenk
jeigu žemė slys
iš po kojų...

Laiškas ant debesies

...parašysiu laišką
Tau
ant balto debesies
pasidažęs gervės sparną
į dangaus mėlynę
gal
pavasariniai vėjai
jį
nuneš tenai
kur būsi
kur esi
kur
ant vėjų tų
pagairėje stovėjai
laukeinesulaukei
plevėsuojančio poeto
nei tie vėjai
tie pavasariniai
be dalios
jis
nebegrįžta atgalios
nes yra
be laiko
ir
be vietos...

Debesų stebyklos

...nemanyk
jog
debesys nenutuokia
kad yra stebimi
viena kita vėjavaikė debesėlė
net
pasimaivo prieš tuos
kurie
lydi ją akimis
glosto
glamonėja
kolei
vėjas ją nuveja
toliau
nuo grieko
nuo
gundytojo akių
tai
va kam ir kodėl
reikalingos
debesų stebyklos
ir tu
patyręs debesų stebėtojas
jų
tiek kiek reikia
turi...

Grįžimas

...kas yra
kas
tau turėjo atsitikti
kad
panirai mintimis
debesijon
nustojai rūpintis
žemės reikalais
ak
negi taip yra
kaip sakai
ne žemė
o debesija
tavo gimtoji vieta
esi įsitikinęs
rimtai
jog kažkada
mažu vaikeliu
nuo debesies
ant žemės nukritai
tad
belieka ryžtis
kai tas debesis atplauks
belieka ryžtis
atgal
į gimtąjį debesį
grįžti...

2016, gegužė–rugsėjis

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis) 

Esė

 Pusryčių išmintis yra paprasta:

Valgyk sūrį, gerk kavos

Ir nepyzdink Lietuvos.

Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė...

Nesuprantu aš kai katrų literatūros žinovų: sako, kad aš ir lietuviškai mokąs, ir lenkiškai, kiek jidiš, net gudiškai baltarusiškai krievu valoda, ką labiau, ką nelabiau, bet niekas neatkreipia dėmesio, kad moku (giriuosi) totoriškai: achlamonas– niekdaris, rimša– rašto žinovas, bunčiukussuprantantis – tai tokie kariniai ženklai, vėliavos; vyr. achlamonas– vyr. niekdaris, bet yra ir achlamonkė– tai moteris; manatkės– turtas, pinigai, šmutkės (manat – pinigas, iš, turbūt, monetos, nes buvo Minerva Moneta tokia Romoje), jau neimant domėn tokių įdomių bei reikalingų žodžių kaip kutak (falas) ir dželach (la puta). Čia reikia atsiriboti nuo pachabščinos, toliau rašyti švelniai ir su patosu.

Pasakojama, kad profesorius Juozas Balčikonis paklausė totorės, kaip vadinasi tas dalykas, ką jis rankoje laiko, tai jinai atsakė:

– Giulė.

Iš čia lietuvių kalbos norminė „gėlė“. Žiedas, kvietkeli mano brangiausias...

Pratęsiu savo mįslį jauną apie pusryčių išmintį. Vienas paršiuko ne niam niam, nelabai niam net veršiuko užpakalinio fasado, nes gaila veršiuko, bee, kad ir aš vaikystėj su broliais niekaip veršiuko kotletėlių nevalgėm, suaugę suvalgė ir pasakė:

– Tai durni vaikai. Tiesiog pasileidę.

Kitas kumeliuko ne niam niam, arklienos (pamenu, rodos, prie Malenkovo, o gal prie Bulganino, į Čižiūnų parduotuvę atvežė dešros, parūkytos, tai niekas nei pirko, nei valgė: pagal kvapą nustatė, kad arklienos. Teko atgal į miestą išvežti, kiba miestelėnai ką supranta), o vištytę tai visi niam niam.

Brolis, pabuvojęs Kolumbijoje:

– Turi ten jie ką niam niam, panašiai valgo kaip ir pas mus, tik prieskonių daugiau, fasoliukų gal daugiau, gerai ten auga, visokių spalvų. Vištienos daug... Gerai jiems: nėra jokių sezonų, metų laikų kaitos, nei jiems kailinių, nei vailokų. Amžina vasara.

Kaip Naisiuos.

Kęstą kolumbiečiai sutiko kaip savą žmogų, nors atvažiavo likbezo programoje (neraštingumo likvidavimo). Na na, pedagogika jų normali, mokyklos neblogos, vaikai šaukia:

– Kęstutis, welcome! – „Kasparavičius“ jiems ištarti pernelyg keblu. – Bienvenido!

Jis pasakė:

– Žinai, Ramūnai, aš nustebau, plojo kaip kokiam Maik Džeksonui. Tame Medelyne, vienoj mokykloj. Gal kokie trys šimtai moksleivių susibūrė.

Aš:

– Taip tau ir reikia.

Tai štai kokie tie žėvo. „Llevo“ ispaniškai tariasi „ljevo“, o lotamerikoniškai – „žėvo“. Žėvo– tai latino americanos. Ir lietuviai Lotynų Amerikos – irgi žėvo. JAV – lūganai (ir latviai taipogi), Australijoje – aboridžynai.

Dažnas valgis Lotynų Amerikoje – moros y christianos– maurai ir krikščionys. Juodos pupelės ir balti ryžiai. Labai daug valgo moliūgų.

Žinoma ir grande masse visokių bananų, apelsinų mandarinų, karbulach.

Šviežut šviežutėlių.

Lietuvoje gyvena triūsia vienas mano bičiulis (ne socialdemokratas, tie gal jau ir pamiršo, kad jie bičiuliai), tai jis sudeda į lentyną savo pakelės karčiamėlėje viską, ką turi gero – tiesiai iš lysvės, iš sodo. Ką tik turi geriausio, pvz., slyvas „Skorospelaja“, o slyvos jo tikrai geros – glotnios lygutėlės. Skanios. Bet ne. Klientai: „Daj užpernykščių apelsinų iš Maroko.“

Jis ir šviežiai pas fermerį pirktą paršiuką šašlykui iščirškina, visos erkės iš devynių parapijų Aukštadvariop suropoja, ką tos erkės, ne tokios jos baisios, va, kaimynės katinėlis, iš miško parėjęs, voverę vaikęs, kniaukia, tai kaimynė, paėmusi ščipsus, katinaitį kaipmat nuo jų išvaduoja. Įkąstas vietas spiritu patrina, etanoliu, ba nuo odekolono felis domesticus pasibjaurėdamas vaiposi. Ekologija, tamsta. Bet iš tikro: erkės į svylančios mėsos kvapą pasispardydamos traukia, turėkit omeny, turistaujantys su iešmais. Kaimynas savo karčiamėlėj tai turi prieš erkes paslaptingą priemonę, Kanadoj užpatentuotą.

Todėl, kad taip reikia. Varge mano, senos pakalenijos žmogus esmi. Atsimenu, Stalinui dar nenusibaigus (skončalsia!) atsikeldavom kokią 4 h ryto... kol tetos duonkepę užkuria, gyvulius aplaksto, vyrai su „fanaru“ aina kluonan kulc, vaikai po trobą šmaižioja ir moterim trukdo, moterys malkų vandens atsineša, vilkus tolyn nubaido, kad skrebų nesuėstų, va, jau ir snieduonė, vaikams morkinių blynukų prikepta (tarkuotų), kol karšti skanūs saldūs, jei nevalgysi, matai, kaip Sargis pauslany meiliai į juos dėbčioja, tyl tyliai pasistūgčiodamas...

Miežiniai taipogi neblogi, kol karšti, paskui sudedami puodukin, užpilama grietinės, sviesto, bus minkšti kaip varlės, seniai su džiaugsmu suvalgys.

Pareina vyrai kūlę ir pavalgo karšto, toliau eina kulc, jau be „fanaro“.

Bobutė:

– Aik, Jonai, kuznion pakalėc.

Jisai:

– Kad jiej nesulauktų kad aš jiem už dyka dirbtau!

Jo kuznia buvo sukolchozinta.

Bobutė:

– Aik, Jonai, aik, Mikonis darbadienių išrašys, – kikena.

Dziedukas į tokią nesąmonę net nesiteikia atsakyti ir išeina su Sargiu miškan, žvėrių pėdsakų paskaityt, ar sodelin kiškiam kilpų pastatyt, ba kiškių tadu labai daug buvo ir visi kenksmingi. Sodui, vadinasi, ir žmogui.

– Ar matei, Ramūniukai, kiškį? Nu ir koks gi jis? Kap veršis didumo ir su ragais?

Vasarą rudenį su Sargiu pagrybauja, moterys kelmučių su bulbėm išverda večerei.

– Vis daugiau parnešiau, nei kolchozi būtau uždirbįs. Kad jūs apsišiktumėt, tokia valdžia!

Prieg mano dzieduko kalvės gulėjo kalnas Kaukazas gelažų, suvežtų iš viso Sajūzo „na golodajuščuju Litvu“. Dziedukas tokį lobį jau seniai apspjovė, vos užmetęs patyrusią akį.

– Daj, Bože, godno, što mne ne progodno.

Ir nikomu. Nebent badaujantiems lietuviams, labai darbštiems, katrie ir iš šūdo girą moka išspaust.

Jisai ir bobutė neblogai rusiškai mokėjo, todring tapo kotiruojama kaimo proletarų šeimyna, bet mokėjo rusiškai ir pasiųsti ten, kur nelabai norisi. Kultūringai, žinoma, tarkim, Sibiran... Žodžiais, senelis buvo baigęs prie caro Aukštadvario šešiaklasę mokyklą, aišku, rusišką.

Viskas tiko ant stalo: ir šaldyti šermukšniai, ir šaldyti giriniai obuoliukai (miškiniai, tsss, vaikai!), obuoluciai, kurių nemažai šąla an aukšto, ogi skrebas jau kamaroj robždinas ant kopėčių!

– Ten, mauči, kavoliene, miškiniai.

Kavolienė geriau žino: tenai ne miškiniai, o lašiniai, ir jie skirti jai ir jos šeimai, o ne skrebui ir jo lachudrai, tad atkakliai lupa liže ir ne tik per šikną, nors velnią ten atspėsi, kur skrebo galva, kur šikna... kol skrebas atsisako savo nepamatuotų gobšių užmačių.

Bet geriau pakalbėkim apiej tuos dzūkų senovinius skanėstus gardilus:

– O bulvių babka ant kopūstlapių ar krieno lapų, oo! O grikinė babka, o kakorai, o švilpikai!!!

...

Pamenu, kadu tai studijų metais, kai visi pasivalgę (tai žemaitizmas) Juozo mamytės darycinio (neišduok, Juozai, recepto, ba tai labai skanu i sudėtinga paruošti!) buvo sotūs ir laimingi, Juozas Šikšnelis, many pasivedęs ant kokio kalnelio, rodė ir sakė:

– Žiūrėk, Ramūniukai, kap gražu: Raigardo slėnys, šilai, antai tolumoj dūmelis kyla – tai gudai samagoną varo.

2014 rudens paskutinėm dienom Vilniuj, Dzūkų gatvės Šklapliernoj

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis) 

Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai. Pirmasis poezijos rinkinys „Press Release“ („Pranešimas spaudai“) ir romanas vaikams „Cloudland“ („Debesų šalis“) sulaukė įvairių apdovanojimų. L. Gorton kūryba gausiai publikuojama žurnaluose ir antologijose. Jos antras poezijos rinkinys „Hotel Hyperion“ („Hiperiono viešbutis“) išėjo 2013 m., pirmas romanas suaugusiems „The Life of Houses“ („Namų gyvenimas“) – 2015 m.

VERTĖJA

Iš anglų k. vertė LIDIJA ŠIMKUTĖ

Abstrakčios tapybos žmogiškumas

Dienai Georgetti

I

Popietės lietus ant lango

tušti, nuraminti šviesos kambariai – namo idėja,

visad šmėkščiojusi tavo gyvenime,

lyg sakydama – tai dabarties mašina,

kuri patirtį paverčia svajone.

Šis tuščias namas –

II

Lietaus garsas nepanašus į garsą,

veikiau pokštas, kuris paverčia įvaizdžiais

pažįstamas vietas.

Dėžės pilnos tavo turto. Dabar,

kambarys po kambario, visa tai paverti

atminties architektūra

III

Netekties begalybė uždaryta

savo rėmuose, lyg modernisto namas: baldai,

tinkantys kambariui. Viskas apgalvota, viskas

atsiminta, lyg būtum kieno nors kito

name, daiktų kolekcininkas, tarsi

kieno nors kito sapne

IV

Nes kolekcininkas laisvas

ir veidrodžiai atgręžti rodo,

ką reiškia būti apsėstam. Kambariai, kuriuos galėdavai

pereiti aklai, langai, nuspalvinti lietaus šviesos.

Tai namas, kuriame tyla grįžta į tave.

Šis tuščias namas.

Sapnai ir daiktai

po Titaniko daiktų parodos

I

Kantriai, bilietas po bilieto, minkštažingsnė minia

žengia į parodos laivo korpusą, pusiau išplaukusį

iš fojė sienos, lyg žengdama į kieno kito sapną –

interjeras, belangis, kur stiklo dėžės,

kiekviena su sava šviesa, sergsti mažas relikvijas –

vėžlio kiauto šukas, dramblio kaulo rankinį veidrodėlį,

karolius iš segtuko dydžio perlų.

Jie galėtų būti mano – daiktai, pabėgę

iš mano metų metais pasikartojančių sapnų.

Visai nenukentėję, – daiktai, iškelti iš vietos,

kuri panėši ne į vietą – veikiau į pačią atmintį –

II

Kur jūra,

prieš save pasišiaušusi begarsėj audroj,

kopia laiptai.

Jų geležinių lapų ritinys dabar auga subtilesnėm girliandom,

tai maža jūros

alkio mašina, bemintanti geležimi, kuria šiuos painius

lapų vainikus,

lyg ateities savigrauža bandytų tave aplenkti,

laiptinė sugrįžta – vingis po vingio

į sapną.

III

Kitam kambary pagal užsakymą jie pastatė laiptinę.

Kopija, atkurta iš nuotraukos,

ji niekur neveda – nebent į įvaizdžių namus,

kur niekas neprarasta. Laikrodis be mechanizmo

puošia pirmo aukšto aikštelę, rodyklės sustojusios tą

akimirką, kai pasipylė istorija. Daiktams atleidžiame

todėl, kad jie mūsų nuosavybė, – šie laiptai ne lipimui,

ties pirmu laipteliu ištempta minkštai nuausta virvė. –

IV

Man išeinant lyja –

ilgas lietus, dūžtantis ant šaligatvio,

lengvai dūžta į savo paviršių

kaip sapnas, sukaupęs blizgesį, be simbolių.

Viršuj renkas debesys ir griauna įsivaizduotus miestus,

sulėtinti istoriniai epai pritildytu garsu,

niekam negrojantys.

Versta iš:

Lisa Gorton. Hotel Hyperion.

Giramondo Publishing Company, 2013

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis) 

Hanna Krall– žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko.

Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“ („Zdążyć przed Panem Bogiem“, 1977), kurią parašė remdamasi pokalbiu su Marku Edelmanu, paskutiniu dar gyvu Varšuvos geto sukilimo vadu.

H. Krall domina ne tik holokausto temos, bet ir komplikuoti lenkų, įpintų į sudėtingą istorijos ir politikos tinklą, likimai, praeities įtakos asmenybei problema ir žmogaus slaptų minčių kraitis.

Daugybė autorės knygų – reportažų, apsakymų rinkinių, romanų – yra išverstos į užsienio kalbas, ji yra pelniusi nemažai svarbių literatūrinių premijų.

„Širdžių karalius vėl suka arklius“ („Król kier znów na wylocie“, 2006) – tai puikus, lakoniškas, meistriškai supintas – galima būtų ironiškai sakyti – nuotykių – romanas, savaip perpasakojantis Antrojo pasaulinio karo istoriją.

VERTĖJA

Romano fragmentas

Iš lenkų k. vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

Batraiščiai

Perka batraiščius vyriškiems batams.

Įsigydama tokį banalų pirkinį dar tiki, kad myli Jureką Švarcvaldą. Visi tuo tiki, o jau labiausiai ponai Švarcvaldai. Jurekas nėra negražus, ir nenuobodus. Ir ne beturtis. Pasiskolina iš jo batus, nes bomba sugriovė namą Ogrodovos gatvėje ir neįmanoma nusigauti nei į namus, nei prie spintos.

Su skolintais batais šlepsi pas Basę Maliniak, savo bičiulę. Trumpam, kad tuos naujus batraiščius susivarstytų.

Pas Basę – jaunas vyriškis. Stovi prie krosnies abiem delnais atsirėmęs į šiltus koklius. Aukštas, lieknas, tiesiais, auksiniais plaukais. Jo rankos ant koklių irgi auksinio atspalvio. Sėsdamasis plačiai praskečia kelius ir nuleidžia plaštakas – truputį atsainiai, tarsi išsiblaškęs. Jos, dar gražesnės, bejėgiškai nusvyra. Pasirodo, jis turi du vardus, Ješejachu Volf, Basė jį vadina Šajeku. Batraiščių vėrimas užsitęsia. Po valandos Šajekas sako: tavo akys – kaip rabino dukters. Po dviejų valandų priduria: dvejojančio rabino. Basė ją palydi iki durų ir su neapykanta sušnabžda: dabar turėčiau tave pasmaugti.

Sužadėtuvės

Ateina po keleto dienų. Atneša blogą žinią – apie Adeką, Halės Borenštain brolį (su Hale sėdėjo viename suole iki brandos egzaminų). Adekas mirė vidurių šiltine. Ją tai labai nustebins: vidurių šiltine? Mirštama nuo skarlatinos arba nuo plaučių uždegimo. Dabar bus mirštama kitaip, sako Šajekas, pradėkim pratintis.

Eina pas Halę. Yra Adeko draugų. Geria arbatą. Basė Maliniak, užpykusi ant abiejų, nesikalba. Iš įvairiausių spalvotų siūlų galiukų mezga linksmą megztinį. Kalbasi apie vidurių šiltinę. Sakoma, kad ji – nuo utėlių. O nuo žmogaus? Ne, regis, tik nuo utėlių. Halė juokiasi iš savo tėvo: jis nori pasistatyti slėptuvę ir joje pasislėpti nuo utėlių ir nuo karo. Halė jam aiškina, kad karas ilgai neužsitęs, bet tėvas jau kaupia atsargas slėptuvei. Paskui jie kalbasi apie meilę. Sako: žinot ką? Galvojau, kad myliu Jureką Švarcvaldą, bet klydau. Jie pradeda svarstyti: privalo jam apie tai pasakyti ar ne. Pagaliau nusprendžia, kad tai būtų pernelyg žiauru. Susižieduok su kitu, jai pataria, o Šajekas pasisiūlo: labai prašom, esu tavo paslaugoms. Jam išėjus Basė Maliniak, narstydama virbalais, tarsteli: jis sakė rimtai. Ir ji teisi.

Pensionas „Paskata“

Važiuoja priemiestiniu traukiniu. Ji atveria langą, oras pavasariškas, šiltas. Traukinys pralekia pro Juzefovą. Rodo jam šalia bėgių lekiantį kelią, kasmet tokiu laiku juo dardėdavo vežimas. Jis pasukdavo štai už tų medžių ir sustodavo prie namo su veranda – iš traukinio jo nematyti. Tarnaitė iš vežimo iškeldavo krepšius su patalyne, vasariniais drabužiais, puodais, kibirais, šepečiais... Atsinešdavo vandens iš šulinio ir plaudavo grindis. Priešais dešinį namo sparną krepšius krovė ponų Švarcvaldų tarnaitė, o priešais kairįjį – kapitonienės Kazimieros Šubert, kurią visi vadino Liliuse. Netoliese yra smėlėta miško laukymė, o joje auga senas ąžuolas... Ne, ką tu, nematyti to ąžuolo... Visas būdavo gilėmis aplipęs... Baigiantis vasarai ir vėl kieman įsukdavo vežimai, visada tie patys, vėl būdavo kraunami krepšiai su patalyne, puodais, šepečiais...

Ji nesiliauna kalbėjusi, žodžiais slopina nerimą, gėdą ir smalsumą. Išlipa Otvocke, traukinys toliau nevažiuoja. Iš gretimo vagono išgriūva berniūkščiai. Turbūt harceriai, nes tariasi rimtai, – konspiracinis šnabždesys – išsirikiuojam, kompasai, šiaurės rytai, rikiuotės gale – išsiviepęs strazdanius. Visi dingsta jiems iš akių miške už bėgių.

Įkaitusiomis pušimis kvepiančiame pensiono „Paskata“ kambaryje jis puikiai žino, ką reikia daryti su tokia, kuri bijo ir gėdijasi, ir geidžia, ir yra smalsi. Grįžta po pietų. Prisėda po medžiais, ji padeda galvą jam ant kelių. Girdi negarsią keliolikos balsų traukiamą dainą: oi ly, oi lia, oi ly, oi lia, oi ly, gyvenkim, kol jauni..., traukinio kaimynai irgi grįžta namo. Strazdanius ir vėl bindzena pačiame gale, nedainuoja, gal neturi balso. Pamato juos. Žiūrėkit, rėkia, žiūrėkit, žydukai mylisi. Paskui kikendamas apsisuka ir vejasi draugus. Tu juk šviesiaplaukis, šnabžda neatmerkdama akių, o jie pažino... Jis užmeta jai ant pečių megztinį. Nepastebėjo, kad jis buvo nuslydęs ir ant palaidinės rankovės švietė raištis su mėlyna žvaigžde.

Ženklas

Tuokiasi. Vilki žydra, lengvo violetinio atspalvio suknele. Medžiagą motina seniai buvo nusipirkusi, norėjo ką nors pasisiūti sūnaus gimtadienio proga, šventiniams šeimos pietums. Tai pervanche spalva, pasiutusiai madinga, nes ponia Simpson ją mėgo. Tuokdamasi su Edvardu VIII, o gal tik per pačią vestuvinę puotą, vilkėjo violetiškai žydrais rūbais. Motina nieko nepasisiuvo, nes vos dvejų metų sulaukęs sūnus mirė plaučių uždegimu. Motina pradėjo vilkėti juodai. Pasakė, kad gedulo neatsisakys iki gyvenimo pabaigos.

Ačiū Jurekui Švarcvaldui (stebėtinai greitai jis susitaikė su jos pasitraukimu ir taip pat vedė; Polė Švarcvald buvo simpatiška ir protinga, ir, nors turėjo šiek tiek ilgoką nosį, visai graži), ačiū Jurekui, medicinos studentui, gauna darbą ligoninėje. Slaugo sergančius vidurių šiltine. Girdo juos vandeniu su valerijonais, masažuoja pragulas, taiso pagalves. Pirmą kartą gyvenime mato palaikus (į kapines jie vežami mediniais rankiniais vežimėliais; iš abiejų pusių dideli ratai ir keturi laikikliai nešikams). Jos akyse dar niekas nemirė, o ji labai norėtų pamatyti kieno nors mirtį. Jai nesvarbu, ką pamatys išeinantysis – šviesą, tamsą, angelą ar Dievą. Jai įdomu, ką ji pati pamatys baigiantis kito gyvenimui. Sielą? Ženklą? Jeigu ženklą, tai reikės jį perskaityti. Atsisėda prie jaunos, labai gražios, nors ir sunkiai sergančios, merginos. Budi visą naktį, brėkštant girdi tylų atsidūsėjimą. Ligonės krūtinės ląsta pakyla – ir nenusileidžia. Susikaupusi pasilenkia prie jos. Mato tylios rimties kupiną veidą, sielos nepastebi. Merginą perkelia ant juodo medinio vežimėlio.

Nusiriša prijuostę, eina namo. Pasakoja vyrui, kaip atrodo mirtis: sielos nėra, ženklo nėra. Mes esame, priduria pasiguosdama, bet vyras sako, kad ir tai kaskart mažiau įtikėtina.

Optimizmo šaltiniai

Dirba ir naktimis, privačiuose namuose. Tai pasiturintys žmonės, švari patalynė, savas gydytojas ir deramos laidotuvės. Jie turi ir atskirą kapavietę. Jeigu kas neturi pinigų kapavietei ir laidotuvėms, palaikai išnešami į gatvę. Juos reikia apkloti laikraščiais, o šiuos prislėgti plytomis arba akmenimis. Nuo vėjo.

Laikraščiuose-drobulėse apstu naujienų.

Kas yra žydas (tas, kurio trys seneliai – žydai).

Ant kurios rankos reikia nešioti raištį su žvaigžde (būtinai ant dešinės).

Kokius raiščius privalo nešioti skudurų ir atliekų rinkėjai (būtinai rožinius, lig šiol buvusieji – žali raiščiai – negalioja).

Ką galima gauti už kovo korteles (pusę kilogramo raugintų kopūstų ir šimtą gramų burokų), ką balandį (vieną degtukų dėžutę su 48 degtukais), ką gruodį (vieną kiaušinį su antspaudu ant smaigalio).

Ką galima pasidaryti iš duonos likučių (pamirkyti vandenyje, užvirti, pertrinti per kiaurasamtį, šią sriubą pagardinti sacharinu).

Kokį sachariną galima vartoti Velykų išvakarėse (laikantis rabinato prisakymų – tik prieš šventes ištirpdytų ir perkoštų kristaliukų pavidalu).

Kur gydytojas Korčakas seks pasakas (Silezijos gatvėje, Našlaičių namuose).

Kokį nusikaltimą įvykdė Mošekas Goldfederis (iš pro šalį praeinančios moters atėmė duonos kepaliuką ir pradėjo bėgti, bėgdamas valgė; pristatytas į tvarkos palaikymo postą, atsiprašė nukentėjusiosios ir pasižadėjo pasitaisyti).

Kur suadyti drabužius (tik Kelero dirbtuvėse, jis šiam darbui samdo neregėtai pedantiškas senmerges).

Kur užsakyti laidotuvių katafalką (tik „Amžinybės“ draugijoje; kaip tik jie, pirmieji Varšuvoje, įsitaisė katafalkus ant dviračių-vežimėlių; nepaprastai praktiški, vienu metu juose galima sutalpinti keturis karstus!).

Iš kur atsiranda žydų optimizmas (iš fakto, kad jie panašūs į Dievą – amžinosios būties ir gerumo šaltinį).

Jos šeimoje iki šiol niekas nemirė. Tėvas pusę savo didžiulio mūrinio namo iškeitė į visą veršiuko odą. Motina odos gabalėlius keičia į svogūnus ir duoną.

Spyna

Turi pasiskolinti truputėlį pinigų. Eina pas Halę (su kuria viename suole net iki brandos egzaminų...). Penkiasdešimt? – stebisi ponas Borenštainas. Kam tau penkiasdešimt zlotų? Sargybai, aiškina. Žandaras pasižiūrės į kitą pusę, o aš išeisiu iš geto. Tai kainuoja penkiasdešimt zlotų. Tu nori išeiti? – stebisi Halė. Su savo plaukais? Ji – šviesi blondinė, jos nosis riesta, bet ji žada pasilikti slėptuvėje iki karo pabaigos. Rodo vandens čiaupą, maišus su kruopomis ir vaistų atsargas.

Puiki slėptuvė – pritaria Halei, tai ar duosite, pone, man tuos pinigus? Gauna dešimt zlotų, prižada grąžinti po karo. Keturiasdešimt pasiskolina iš pono Rygiero, Halinkos tėvo, tos, kuri mokykloje sėdėjo už Halės, ir lekia pas vyrą.

Vyras dirba daugiabučio namo palėpėje įrengtame cechelyje. Lipdama aukštyn girdi sunkvežimių variklius. Viršuje stovi vyriškis ir ant cecho durų kabina spyną. Jo rankos dreba, ne iš pirmo karto pataiko įkišti raktą į spyną. Kur Šajekas? – klausia vyriškio. Ten, rodo į uždarytas duris (ranka, kuria rodo, irgi dreba) ir lekia laiptais žemyn. Šajekai, šnabžda spynai, negaliu pas tave ateiti. Sunkvežimių varikliai baubia vis garsiau. Šajekai! Bando nuplėšti spyną, paskui trenkia į ją kumščiu iš visų jėgų, aš negaliu čia stovėti! Kieme kažkas šaukia: žydai, išeikite! – ir pasigirsta kojų trepsėjimas. Žino, kas tuojau bus: pradės ieškoti butuose aukštas po aukšto. Suras mane, aiškina spynai. Suras ir nuves į aikštę. Girdi vaiko verksmą, keli šūviai, ir svetimas virpantis balsas: gelbėk mane! Šajekai, gelbėk! Išgirdusi „Šajekai“, supranta, kad tai jos pačios balsas. Tai aš šaukiu, truputį išsigandau, bet jau esu rami, negaliu čia stovėti, nes mane nušaus, negaliu stovėti, nušaus čia pat, jis atidarys duris ir ką, ir pamatys mane nušautą, aš negaliu... Visa tai sako balsu, leisdamasi laiptais žemyn. Priešais namą būriuojasi žmonės. Žydų policija ir esesininkai formuoja rikiuotę. Vienas iš policininkų yra Jurekas Gajeras, už kurio neseniai ištekėjo Basė Maliniak. Jis pastebi ją. Bejėgiškai skėsteli rankom. Tai turi reikšti – niekuo negaliu tau padėti, pati matai – ir veda ją į rikiuotę. Eina visi. Gatvėse nė gyvos dvasios. Slenka pro medinius, plačiai atvertus vartus ir ligoninės pastatus... Ateina į aikštę. Galvoja: esu aikštėje. Tai yra ta Umschlagplatz^* ir aš jau esu joje. Tuojau atvažiuos mūsų paimti vagonai... Dieve švenčiausias – atvažiuos vagonai – kaip jis išgyvens be manęs?

Kairysis pusrutulis

Kažkas sulėtintu tempu suka filmo juostą ir pritildo garsą, todėl žmonės lėčiau juda ir tyliau kalba. Arba visai tyli, sėdi ant savo ryšulių ir siūbuoja – pirmyn atgal, pirmyn atgal. Arba patys sau šnabžda, tikriausiai meldžiasi. Nurimo, liovėsi kuitęsi, ir liovėsi bėgę. Laukia. Tiek jiems ir teliko jėgų – laukti.

Ji negali laukti. (Apsuptis tikriausiai baigėsi, vyriškis atrakino spyną, ir ceche uždaryti žmonės išėjo į laiptinę. Ar tu esi Šajekas? – paklausė vyras. Čia buvo tavo žmona... Šajekas lekia į gatvę, Iza, šaukia, Izolda, o Jurekas Gajeras jam kartoja – Izoldos nėra, ji nuėjo į Umschlagplatz... Nešauk, juk sakau tau, kad Izoldos nebėra.)

Dairosi. Prie sienos stovi statinė. Plika akim matyti, kad mažoka, bet ji vis tiek bando į ją įlįsti. Nugriūna kartu su statine. Ligoninė uždaryta, vis dėlto sustoja prie durų. Stovi. Slenka valandos. Pro langą iš šiltinės skyriaus ją mato gydytojas. Tai mūsų seselė, sako policininkui. Gali įeiti, atsigula į tuščią lovą. Galvoja – ligonių nesuims, bet kažkas įeina į palatą ir sako, kad išveš pacientus. Keliasi. Plauna grindis, valytojų nesuims, galvoja, bet kažkas įeina į palatą... Velkasi baltą chalatą, seselių nesuims... Žydas policininkas išrikiuoja visus darbuotojus, eina prie kiekvieno ir pakiša kepurę. Žmonės į ją meta žiedus, grandinėles, laikrodžius... Ji išsiima sidabrinę pudrinę, vyro sužadėtuvių dovaną. Atidaro, nuvalo pudrą nuo veidrodėlio, pasižiūri į save ir įmeta į kepurę. Policininkas paima pudrinę ir be žodžių grąžina, sidabras jo nedomina. Išeina iš ligoninės. Aikštė jau tuščia, gatvėmis prakiūtina vienas kitas žmogus. Vėjas žarsto popierius, ridinėja pamestus puodus, tranko atvirus langus, kažkur netoliese žvengia arklys, gatvės viduryje guli apvožtas dubuo, baltas, juodomis dėmėmis nusagstytas – ten, kur nudužęs emalis, – kažkas norėjo jį įsinešti į vagoną, bet buvo nepatogu.

Perspėja tėvus, kad gete neliks nė dienos ilgiau. Teisingai, pritaria tėvas, pasakysiu tau, labai teisingai, ir dešiniosios rankos pirštais – nykščiu ir smiliumi, parodo lengvą judesiuką. Ji pažįsta šį gestą, taip tėvas pabrėžia savo sprendimų svarbą. Neisi mirti kaip nuolanki avelė, sako tėvas rimtu, kietu balsu ir vėl pakelia dešinę ranką. Jis negalvoja, kaip eis mirti. Jis nesirengia mirti. Ji galvoja apie įprastą tėvo gestą. Komanda jam ateina iš kairiojo smegenų pusrutulio, atsakingo už kalbą ir dešiniųjų galūnių judesius. Žino iš medicinos seselių kursų, bet ar žino žmonės arijų pusėje? Ar skiria pusrutulių darbą nuo žydų gestikuliacijos? Gerai, kad iš čia išeini, užtikrina tėvas ir stipriai apkabinęs priglaudžia. Dabar jo rankos ant jos nugaros. Todėl ji neprivalo svarstyti, ką pagalvos žmonės, nenutuokiantys apie smegenų veiklą.

Kitą dieną iš pat ryto vyras ją palydi iki sargybos.

Paduoda žandarui iš ponų Rygiero ir Borenštaino gautus banknotus ir ramiu, lėtu žingsniu išeina iš geto.

Fotelis. Rozmari

Atėjus tam tikram laikui – maždaug ketvirčiui amžiaus po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) – pradės vaizduotis senatvę.

Įsitaisys fotelyje (už lango augs citrinos, alyvmedžiai ir migdolų medžiai).

Pasiims knygą, vieną iš daugelio tų, kurias kadaise pasižadėjo perskaityti.

Pasižiūrės filmą, vieną iš daugelio tų, kuriuos...

Uždės plokštelę...

Ilgai vaikščios Karmelio kalnu. Galbūt nusileis žemyn, prie jūros, nusiaus batelius, pėdomis pajus šlapią smėlį, daug šiltesnį už smėlį prie Sopoto, bet ir daug šiurkštesnį...

Vakare ateis kuri nors anūkė. Papasakos, kaip sekėsi darbe. Kas naujo mokykloje. Kaip jos sužadėtinis. Galvojau, kad myliu jį, paslapčiom prisipažins, bet turbūt klydau.

Pamėgins papasakoti anūkei pusės amžiaus senumo istoriją (nes ir ką gi daugiau), nepaprastą istoriją, taigi prie jos kelių klūpinti anūkė klausysis užėmusi kvapą. Pabaigoje primerkusi akis sušnabždės – paskui jau nebuvo nieko. Visai kaip Rozmari, prieškariniame amerikiečių filme, pagal Frimlio operetę, kur pagrindinius vaidmenis atliko Žanetė Makdonald ir Nelsonas Edis. Rozmari, jau susenusi, bet dar vis graži, sėdėjo fotelyje, pasakojo istoriją, o filmas rodė visą jos gyvenimą. Tik tiek, kad Makdonald akių neprimerkė. Taip darė Vivjena Li, vaidinusi ledi Hamilton jau visai kitame filme, bet nieko tokio. Knygoje, kurią kas nors apie ją parašys, galima būtų mąsliai prisimerkus paskutinėje pastraipoje pakartoti – paskui jau nebuvo nieko.

Fotelis. Užsienio kalbų mokytojas

O kokia kalba pasakos? Lenkiškai? Anūkės nemokės šios kalbos. Ji neišmoks hebrajų, tai gal angliškai? Mokėsi visus tris mėnesius. Buvo abejinga, mokytojas taikė genialų metodą – jau per pirmą pamoką skaitė jiems Oskarą Vaildą. Mokytoją pasamdė Jureko motina, tris kartus per savaitę ateidavo į ponų Švarcvaldų namus. High above the city, on a tall collumn, stood the statue of the Happy Prince... – taip prasidėjo užsienio kalbų mokytojo mėgstama pasaka – „Laimingasis princas“.

Mokytojas buvo senbernis, truputį nedrąsus ir labai mandagus. Sėsdamas pietauti visiems nusilenkdavo ir sakė „skanaus“, o atsikeldamas nuo stalo vėl lankstėsi ir tardavo – „maloniai dėkoju“. Pietus jam patiekdavo ponia Švarcvald barteriu už pamokas.

Buvo imli ir darbšti (kruopščiai braižė sąsiuvinius ir į atitinkamus stulpelius rašė netaisyklingus veiksmažodžius – to be – was – been, to eat – ate – eaten), ir, be abejonės, būtų išmokusi anglų kalbą, jeigu mokytojas nebūtų pasikoręs. Laikraštyje pasirodė žinutė apie vidutinio amžiaus vyro savižudybę, bet pavardės nebuvo, taigi neaišku, ar tikrai kalbama apie mokytoją. Rubrikoje „Nelaimingi atsitikimai“ dažnai būdavo spausdinama panašaus pobūdžio informacija, o rubrikoje „Pirmoji pagalba“ buvo rašomi gydytojo patarimai. Pasikorimo atveju rekomenduojama nupjovus virvę tuojau pat atlikti dirbtinį kvėpavimą. Deja, genialus mokytojas nebuvo tuojau pat išvaduotas iš virvės ir jam neatliktas dirbtinis kvėpavimas, todėl Izolda R. mokės pasakyti high above the city, on a tall collumn... ir prie jos kelių klūpinčiai anūkei nepapasakos savo gyvenimo.

Rankinė

...paduoda žandarui banknotus ir ramiu, lėtu žingsniu išeina iš geto.

Nešasi rankinę (motina ją nupirko Herso salone prieš pat brandos egzaminus) ir nedidelį paplūdimio maišelį su naktiniais marškiniais, dantų šepetėliu ir mėgstamą vonios apsiaustą, kuris gali būti nešiojamas ir kaip chalatas.

Beldžia į duris. Ant slenksčio pasirodo kapitonienė Kazimiera Šubert, vadinama Liliuse, vasarnamio Juzefove kaimynė. Jau apsirengusi, kasa suraityta ir susegta ant pakaušio, rankoje cigaretė. Nesistebi. Nė kiek neišsigąsta. Įeik, sako, ir paskubom ant durų užkabina grandinėlę. Ir neverk, prašau, neverk, mums nevalia verkti. Sako – mums. Žmogui, kuris užrakintai spynai klykia „gelbėk“. Kuris bando pasislėpti pernelyg mažoje statinėje. Lenkų karininko žmona (vyras yra oflage^**, sudedamajame stale guli ginklas, o sofoje – pogrindžio laikraštėliai) sako MUMS.

Liaujasi verkusi. Suvalgo pusryčius. Jaučiasi vis geriau. Jaučiasi esanti geresnio, estetiško, arijų pasaulio dalelė.

Pažįstamas kirpėjas nudažo jai plaukus. Iš pradžių pašviesina perhidroliu, o paskui užtepa spalvą, pelenų blondinės. Žiūri į ją susižavėjęs: taip ir nešiok, o ne kaip kitos žydaitės – geltonos kaip šiaudai.

Ji neturi nieko bendra su kitų žydaičių šiaudais. Ji tampa blondine, didele blondine, nes ilgos, stambokos kojos dar labiau ją išdidina. Patenkinta savimi grįžta pas Liliusę Šubert.

Virtuvėje prie stalo sėdi svečiai – namo prižiūrėtojas ir berniukas, jo sūnus. Vyksta istorijos pamoka, berniukas pasakoja apie Vladislovą Jogailą, kuris kovojo, nugalėjo ir mirė... Kur numirė? – klausia Liliusė, Garduke numirė, labai gerai, prie Vorsklos, rytoj surasime žemėlapyje, o kas toliau buvo? Berniukas nežino, kas toliau, taigi ji atsiprašo, pasisveikina su svečiais, pasideda rankinę. Ant stalo pasideda, didelės blondinės gestas. Maryne, nutraukia pamoką Liliusė, nuimk, pasidėjai kaip kokia žydukė. Greitai pasiima rankinę, vėl atsiprašo ir garsiai su visais juokiasi. Svečiai atsisveikina, o Liliusė aiškina, kad tai buvo gudrus ėjimas: taip reikėjo išsklaidyti prižiūrėtojo įtarimus, jeigu jis tokių turėjo. Supranta Liliusės gudravimą, bet pradeda apžiūrinėti rankinę. Padeda ją ant grindų. Ir kaip? Žydiškai stovi? Padeda ant kanapos. Ant taburetės. Ant kėdės. Nes jeigu žydiškai, tai kur rankinės žydiškumas? Odoje? Ji minkšta, kavos su pienu spalvos. Lakas, tiesą sakant, jau suskilinėjęs ir keliose vietose aptrupėjęs, bet pačioje odoje nieko įtartino negali pastebėti. Gal rankenėlėje? Lengvai išsilenkusi, šilkine pyne apipinta, truputėlį jau susitepusi, bet juk tikriausiai ne pynė svarbiausia. Ir ne pamušalas, nes juk jis nematomas, taip pat šilkinis, šen bei ten įplyšęs nuo manikiūro priemonių. Dar kartą: ant grindų, ant taburetės, ant stalo... Žydiškai stovi?

Balsas

Krasinskių aikštėje, anksčiau buvusiame teatro sandėlyje (ten buvo laikomos dekoracijos ir nereikalingi kostiumai) išduodami leidimai į getą. Prisistato vokiečių valdininkui: Marija Pavlicka. Buvusi žydų tarnaitė, paliko pas juos savo daiktus, privalo atsiimti, nes nieko neturi. Įrodydama, kad nieko neturi, pakelia palaidinę. Po ja neturi nieko. Vokietis žiūri kilstelėjęs akinius. Civilis, nejaunas, visai pražilęs, bet iš jo ausų kyšo kuokštai rusvų plaukų. Išvydusi tuos kuokštus pasijunta truputį drąsiau, nes tokius pačius turėjo vienas pažįstamas gydytojas (atvažiuodavo iš Vilniaus į Juzefovą pas anūkus). Rūpinosi ja vaikystėje, kai ji sirgo bronchitu. Stetoskopo neatsiveždavo, pridėdavo ausį prie krūtinės ląstos. Oddychat’, oddychat’, kartojo savo juokingu paribio akcentu, o iš jo ausų styrantys plaukai taip kuteno, kad motina turėjo raminti jos kikenimą.

Vokietis su Vilniaus gydytojo kuokštais ausyse nuleidžia akinius ir pedantiškai kaligrafuoja: Marija Pavlicka. Gavusi leidimą įeina į getą (įėjimas iš teatro dekoracijų sandėlio) ir iš karto ją sustabdo žandaras. Jam nepatinka jos leidimas, apsuka ir išvaro į arijų pusę. Tai šitaip? Parodo civiliui perpus perplėštą lapelį. Tik tiek vertas jūsų popiergalis?

Pati nustemba išgirdusi savo balsą. Kalba greitai, spigiai, vienu įkvėpimu... Ne be nuostabos atpažįsta rudosios Vandutės, prižiūrėtojos iš Ogrodovos, dukros balsą. Buvo pas jas tada, kai dukra grįžo iš vestuvių ir iš karto puolė valgyti. Ar vestuvėse nieko nedavė? – nustebo prižiūrėtoja. Davė, bet neprivertė, šūdmaliai, pasiskundė mergina ir pradėjo kvatotis. Kartais ji mėgdžiodavo tos merginos juoką ir balsą – aukštą, spigų, savim pasitikintį. Jis labai tinka didelei blondinei, galvoja dabar su pasitenkinimu ir ant vokiečio stalo deda sunaikintą leidimą. Vokietis ir vėl pakartoja anksčiau regėtą veiksmą – pakelia akinius. Be žodžio suklijuoja popierių ir iš naujo užantspauduoja. Šį kartą ją įleidžia.

Dokumentą atiduoda motinai. Jos abi išeina iš geto. Motina pro sargybą, su jos leidimu. Ji – per senojo vokiečio biurą. Nieko jos neklausia, žino, kad jos dokumentai tvarkingi.

Seserys

Važiuoja traukiniu. Ji madingai susišukavusi, su apie galvą apjuostais, ant vielos užsuktais plaukais (tai vadinama voleliu), motina juoda suknele su savo tyliu kasdieniu liūdesiu. (Tai geras tylėjimas, iš anų laikų, kai – dažniausiai valgant desertą – galvą parėmusi rankomis ji klausydavosi ilgų savo vyro tiradų. Jis porindavo apie politiką arba gyvenimą, arba apie meilę, arba apie šypsenas, ypač moterų. Tai buvo jo mėgstamiausia tema. Be ruletės, kurią žaidė Sopote. Kaip išlošiama ruletėje ir kaip šypsosi moterys. Ogi šypsosi dvejopai – sutikdamos arba skatindamos. Kai matau sutikimą, negaliu atsitraukti, aiškino girdamasis savo žmonai, dukrai ir jaunai guvernantei. Motina nesijuokė – nei skatindama, nei sutikdama. Greičiau tai buvo grimasa, verksminga grimasa nulinkusiuose lūpų kampučiuose.)

Atsargiai dairosi. Ar bendrakeleiviai supranta, kad jos motinos liūdesys ir juodumas išlikęs nuo anų paprastų laikų? Kad raukšlės lūpų kampučiuose – tai ne geto skausmas, o apgaudinėjamos žmonos kartėlis? Kad gedulą nešioja gedėdama sūnaus, mirusio ne iš alkio, ne prekiniame vagone, o paprasčiausiai nuo plaučių uždegimo? Trumpai tariant – ar trečios klasės sausakimšos kupė keleiviai tikrai žino, kad jos motinos gedulas ir liūdesys yra geras, nežydiškas liūdesys ir saugus, nežydiškas gedulas?

Važiuoja pas Šajeko šeimą – pas dvi jo seseris ir Šimusį, seserėną. Pas juos palieka motiną, bet tai nėra geras sumanymas. Seserys išsigandusios. Stukačius stotyje atėmė iš jų žiedą ir jos nėra tikros, ar nesuuodė jų adreso. Grįšiu ir pasiimsiu tave, pažada motinai, kai tik rasiu butą. Seserys prašo, kad ji rūpintųsi jų broliu. Ir tėvais, reikalauja Helė. Ir broliu. Ir Halina, jų jauniausiąja. Ir tėvais. Kodėl aš? – galvoja grįždama traukinyje. Nevalingai pasitaiso ant volelio susuktus plaukus – dažyti, priešingai negu Helės, kurios tokie tikri, tikrų tikriausiai šviesūs. Kodėl – kas? – klausia konduktorius. Susivokia, kad „kodėl aš?“ pasakė garsiai. Šypsosi konduktoriui, kodėl – nieko, visiškai nieko.

Ponas Bolekas

Jurekui Švarcvaldui sekasi sutikti padorius žmones. Negana, kad pažįsta daktarą, operuojantį žydus (Jurekui prailgino apipjaustytą apyvarpę, o jo žmonai sutrumpino nosį; paskui greitai žuvo vykdant viešą egzekuciją miesto centre), tai dar paskui susipažįsta su ponu Boleku. Ponas Bolekas vaikšto į getą. Dieną – visiškai legaliai, su statybine įmone, ardyti sugriautų namų. Naktį – kanalais, nelegaliai, savo reikalais.

Jurekas aiškina jai, kur turi nueiti ir kiek kartų pasibelsti į duris. Poną Boleką randa pusrūsyje. Tai dailidės dirbtuvės, pilna drožlių, pjuvenų, oblių, pjūklų, ant lentų krūvos sėdi vyrai. Ne visai blaivūs, sulysę, gysloti, su praretėjusiais dantimis, atsisagstę marškinius.

Sako, kas ją atsiuntė.

Ir ką? – klausia ponas Bolekas.

Sako, kad gete yra jos vyras.

Ir ką?

Ir reikia jį išvesti. Per postą jau neįmanoma, bet galėtų kanalais, su ponu Boleku...

Su manim, mieloji? – ponas Bolekas atlaidžiai šypsosi. Juk pirmiausia reikia jį surasti, o mes nuo darbo vietos nenutolstame. Ten nėra saugu, mieloji. Ten vyksta baisūs dalykai. Kas atves pas mus tavo vyrą?

Aš, sako ji. Eisiu kartu su jumis ir jį atvesiu.

Ponas Bolekas liaujasi šypsojęsis. Jau nevadina jos „mieloji“, pasitaiso marškinius ir pakyla nuo lentų.

Eisite kanalais, ponia?

Kur turiu ateiti? – klausia ji.

Prašymas

Laukia prie landos į kanalą. Temsta, ponas Bolekas nesirodo. Pradeda kaukti sirenos, bus antskrydis. Netoli yra įgulos bažnyčia. Pastumia duris, tamsoje žengia keletą žingsnių. Šoninėje navoje su knyga rankose stovi kunigas. O aš sau brevijorių kalbu... šypsosi jai. Iš geto girdisi pavieniai šūviai, visai netoli jo tvora. Kas ten vyksta, Dieve brangus, šnabžda kunigas ir pasuka galvą į šūvių pusę. Ten yra mano vyras, šnabžda ji. Kunigas padeda ranką jai ant peties. Pasimelsiu, sako, ką gi aš daugiau galiu? Ir bejėgiškai mosteli kita ranka, ta, su brevijoriumi (tuo šiek tiek primena Jureką Gajerą prieš einant jai į Umschlagplatz: „Niekuo negaliu tau padėti, pati matai“). Gal metriką, kunigas galėtų, sufleruoja. Vieną krikšto metriką jaunam vyrui... Kunigas tyli. O butas? Kunigas kažką svarsto. Prašom ateiti kitą kartą... sako ir staiga jį užpuola sunkus karkiantis kosulys. Geriausia būtų du butai, ji priduria paskubom, perrėkdama kosulį, bet kunigas springsta, užsidengia burną nosine ir eina į zakristiją.

Ateina po kelių dienų. Mintyse bando aiškinti, kodėl dviejų butų. Vieno žmonėms, negalintiems pasirodyti gatvėje dėl prastos išvaizdos ir žydiško akcento, kito – padoriai atrodantiems žmonėms, taisyklingai kalbantiems lenkiškai. Tas antras, ketina pridurti, nebūtų labai pavojingas.

Klausia kunigo: lieknas, nejaunas, dažnai kosėjo...

Paulinskis... numano vienuolė. Kunigas Pranciškus. Guli Volskos gatvėje, džiovos skyriuje.

Nusiperka Kiercelake^*** citriną ir eina į ligoninę.

Kunigas snūduriuoja.

Stebi jį. Jau nesuorganizuos butų, liūdnai galvoja. Nei gerai, nei blogai atrodantiems žmonėms.

Tai tu... Kunigas atmerkia akis ir žiūri į ją. Pasimelsi už mane?

Už kunigą? Aš?

Tu, vaikeli. Nepamirši, tiesa?

Pasilenkia prie gulinčiojo.

Aš nesu, kunige, jūsų Dievo vaikas. Aš nesikreipiu į tą Dievą. Ir tas Dievas man nėra teisingas. Nei mano tėvams. Nei mano vyrui...

Sako kaskart garsiau tuo savo nauju, aukštu, priekabiu balsu. Seselė ją tildo. Iš ligoninės išeina jau rami: kunigas rektorius paprašė. Jeigu jau pats rektorius jos paprašė, tai reiškia, kad šis tas šiame pasaulyje priklauso ir nuo jos. Bent jau malda.

Aplanko jį dar kelis kartus. Atneša iš ponų Šubertų bibliotekos knygą „Naujoji šventovė“. Kažkoks norvegas joje pataria Dievo ieškoti gamtoje – toje turtingiausioje knygoje. Jai patinka šis patarimas. Sėdėdama ant ligoninės lovos skaito kunigui garsiai: apie žalias pievas, išsiuvinėtas geltonais ir rožiniais gėlių peltakiais, apie kalvų bangas, žydrus fiordus, laukus su žaliomis paklodėmis, keliaujančius paukščius ir paslaptingą gamtovaizdžio dvasios virpesį. Kunigui, deja, nerūpi nei paukščiai, nei laukai, nei fiordai. Kunigas miršta.

Siuvėjai

Kiekvieną dieną ateina prie landos į kanalą, pagaliau pasirodo pono Boleko žmonės. Sutemsta. Pakelia dangtį ir greitai sulenda į kanalą. Jie turi ilgą virvę, ja kiekvienas apsijuosia per liemenį. Nuotėkos siekia iki blauzdų. Dvokia. Eina susilenkę perpus, nešasi prikimštus maišus. Liečia priešais ją nutįsusią virvę, seka žibintuvėlio šviesą. Tai trunka neilgai. Iššliaužia į gatvę, jau gete. Laukia namų griuvėsiuose, rytą sueina žydai, tylintys, apžėlę, purvini. Prineša paltų, patalynės, rankšluosčių, porceliano, sidabrinių stalo įrankių. Pono Boleko žmonės iš savo krepšių traukia svogūnus, česnakus, duoną, aliejaus butelius ir atiduoda žydams. Kai kuriems įteikia lenkiškus dokumentus. O adresas? – klausia barzdotas vyras. Ar adresą man duosite? Nors kelioms dienoms... Su jūsų išvaizda? – stebisi pono Boleko darbuotojas, žmogau! – ir žydas supratingai linkčioja galva. Į tuščius maišus pono Boleko žmonės krauna žydų atneštus daiktus. Paslepia viską griuvėsiuose ir imasi darbo.

Netoli jų buvusio buto yra dirbtuvės, siuvėjai siuva vokiečiams uniformas. Klausia vyro. Matė jį Milos gatvėje, visai neseniai. Klausia apie kaimynus. Rygieris? Ar kas matė Rygierius? Nebėra jų... Siuvėjas, žinantis apie Rygierius, nepakelia galvos nuo siuvimo mašinos. Nieko nebėra, visi nuėjo į vagonus. Švarcvaldas? Tėvas ar sūnus? Tėvas. Nebėra jo. Švarcvaldienė išgėrė nuodų, o jis nuėjo į vagoną. Dar spėjo kažkokiam pažįstamam atiduoti raktus. Kokius raktus? Siuvėjai nežino, gal nuo kokios slėptuvės? Gal joje ką nors užrakino? Borenštainas? Ar matėte Borenštainus? Dukrą turėjo... Slėptuvę turėjo... Siuvėjai ramūs ir dalykiški. Nebėra, sako. Ir kas iš tos slėptuvės... Nuostabus? Ir kas iš to? Nebėra, ar nesuprantate? – ir palinksta prie darbo. Jau supranta. Anų nebėra, bet šitie dar yra. Gal išliks. Gal jau daugiau nebus vagonų? Galbūt, Dievas duos, liks čia visiems laikams.

Tėvas

Eina į Milos gatvę. Vis greičiau, vis labiau nekantraudama, kol net pasileidžia bėgte. Gatvėje esantys žmonės irgi pradeda bėgti. Ne norėdami pamatyti jos vyrą, o tiesiog galvodami, kad reikia. Įpuola pro vartus, žmonės paskui ją. Sustoja – ir žmonės sustoja. Bėgau pas vyrą, aiškina. Žiūri į ją išsižioję, paskui išsivaikšto.

Vyro veidas užsimiegojęs, nebesuvokiantis, kas vyksta. Glosto jo plaukus, jie jau nėra auksiniai. Ar visi esate? – pasitikrina. Vyras papurto galvą: tėvo nėra. Nuėjo pas juos... Pats nuėjo, kai pareikalavo specialistų...

Pagaliau ima suprasti: tai jos tėvas pats nuėjo.

Norėjau jį sulaikyti, sako vyras, bet jis pareiškė, kad pats jiems išaiškins.

Ką išaiškins?

Kad kaip chemikas, mokantis vokiečių kalbą, Heidelbergo absolventas...

Bet ką išaiškins?

Kad kaip chemikas... Prašiau jo, kartoja vyras.

(Jo akys buvo gražios, rudos, protingos.)

Juos nuvedė į Umschlagplatz, sako vyras. Atrodo, vieni pirmųjų įsėdo į vagonus... tie specialistai... Mokantys vokiečių kalbą...

(Viena jo akis buvo ruda, kitą prarado ieškodamas spalvos. Jam rūpėjo spalva, kurios nėra vaivorykštėje, su nauju bangos ilgiu. Vaivorykštės spalvos viena nuo kitos skiriasi bangų ilgiu, aiškino, o kiekvieną ilgį atitinka gyvųjų būtybių spinduliavimas. Labai mėgo aiškinti. Tai buvo jo aistra. Apie spalvas. Apie šypsenas. Apie ruletę... Jau buvo visai arti savo atradimo, bet viską sugadino prasidėjęs karas. Metė vaivorykštę ir užsiėmė kitais reikalais. Pradėjo nuo nuomos nemokančių nuomininkų, nusprendė su jais labai rimtai pasikalbėti. Žinote, pone, aiškino, vyras visų pirma privalo pasirūpinti, kad jo vaikai turėtų stogą virš galvos, iš to galima atpažinti tikrą vyrą. Gerai sakote, pone Furmanai, sutikdavo nuomininkas, ar galėtumėte paskolinti man mano vaikų pastogei? Tėvas paskolino. Nuomininkas užmokėjo. Tėvas išrašė kvitą. Motina jam patarė daugiau neužsiimti rimtais reikalais ir tėvas išvažiavo į Sopotą. Iš ten siuntė juokingus atvirlaiškius; kitoje jų pusėje tvirtino, kad ieško naujo būdo, kaip išlošti prie ruletės stalo.)

Ji nepyksta ant vyro, kad šis leido tėvui išeiti.

Nesistebi, kad taip ramiai apie tai pasakoja. Kaip siuvėjai dirbtuvėse: nebėra jo, ką padarysi, bet mes esame...

Vakare eina pas poną Boleką.

Prieš nusileisdama į kanalą klaupiasi ant plytgalių. Paprašyk jos... šnabžda. Ko jos? – klausia vyras. Kieno ir ko prašyti? Atsiklaupk ir paprašyk... Paima Dievo Motinos medalikėlį, Liliusės Šubert dovaną (dabar turi gerą globėją, tvirtino Liliusė, kabindama medalikėlį jai ant kaklo). Kad nieko blogo mums nenutiktų... Norėtų dar pridurti – šiandien ir iki karo pabaigos, bet susigriebia, neturėtų reikalauti pernelyg daug. Padėk mums, sako garsiai. Būk tokia gera ir padėk. Ar prisiminsi?

Viešbutis „Terminus“

Visai neblogai: nuomoja kambarį miestelyje, jo pavadinimas Vesola; atsiveža motiną; susidraugauja su kaimyne. Moteris turi neįgalią dukrą, su ja leidžia dienas priemiestiniame traukinyje. Dukra dainuoja, motina į drobinį maišelį renka pinigus. Merginos kaklas plonas ir ilgas, galvytė maža, į šoną palenkta, o dainuoja Bramso lopšinę lenkiškai: rytoj vėl, Dievui leidus, atsikelsi linksmas ir sveikas... Jos balsas aukštas, vibruojantis, nenusakomai skaidrus.

Per teatro dekoracijų sandėlį iš geto išsineša šiek tiek patalynės, užriša ryšulį ir įsėdusi į rikšą važiuoja į traukinių stotį.

Svientokžyskos ir Novego Sviata sankryžoje stovi policininkas. Įdėmiai ją nužvelgia. Mosteli ranka, ir rikša stabteli prie šaligatvio. Policininkas įsėda, kažką sako vairuotojui... Pasuka į Chmielnąją... Sustoja prie viešbučio „Terminus“. Policininkas liepia jai eiti vidun. Registratūroje pasiima raktus, kambaryje nuovokiai šypsosi – žydaitė, ar ne? Nusirenk.

Nusirengia.

Policininkas atsisega diržą su pistoleto dėklu, nusivelka uniformą. Stumteli ją prie lovos. Garsiai šnopuoja, ilgai, atsiduoda cigaretėmis ir prakaitu. Galvoja: pinigų pareikalaus? Nuveš į komisariatą? Paklaus adreso? Policininkas sustingsta. Galvoja: važiuos į Vesolą? Ras motiną? Policininkas atsistoja. Rengiasi. Prieš veidrodį šukuojasi ūsus ir plaukus. Sako: renkis. Eik. Lipk į rikšą. Matai, kokia tu laiminga? Pataikei ant padoraus žmogaus... Atiduoda pagarbą ir patraukia į Novego Sviata pusę. Vairuotojas klausia: į stotį?

Traukinyje sutinka kaimynes. Mergina dainuoja – rytoj vėl, Dievui leidus... Į jų drobinį maišelį įmeta visus penkis zlotus. Iš džiaugsmo: nepareikalavo, nenuvežė, nepaklausė...

Pradeda gailėtis, kad nieko jo nepaprašė. Kad ir buto. Jeigu jau jūs esate padorus žmogus, tai gal galite man suorganizuoti... O gal net du butus. Vieną prastai atrodantiems žmonėms, negalintiems gatvėje pasirodyti, kitą...

Prausdamasi ir keisdamasi apatinius drabužius su apgailestavimu galvoja, kad praleido puikią progą: pataikė ant padoraus žmogaus ir nieko jo nepaprašė.

Teisingumas

Vyras važiuoja seserų atsivežti. Grįžta vienas, seserys nunuodijo Šymusį ir pačios nusižudė.Vyras norėjo sužinoti, kur jų kapas, bet jį iškasęs ir seseris palaidojęs žmogus irgi miręs.

Tai Helė, sako vyrui. Helė, be jokios abejonės. Ji gavo ciano. Pasakė... Kaip reikia sakyti tokius dalykus? Nebūkime? Nėra prasmės? O gal nieko nesakoma, tik išgeri baltų miltelių... O Šymusis, šešiametis Tusės sūnus? Kuri iš jų pasakė: nuryk, būk gerutis.

Tokia graži buvo, ta Helė. Tokia blondinė, o nenorėjo išsigelbėti. O ji, nusidažiusi, su akimis, kurias policininkas atpažįsta važiuojančioje rikšoje, ji privalo visus gelbėti? Ar tai teisinga? – klausia vyro. Pasakyk man, ar tai teisinga? Bet vyras prašo, kad nekalbėtų priekaištaudama apie jo seseris.

Fotelis. Šis tas kvailo

Įsivaizduojama senatvė netaps tikrove.

Knygų neperskaitys, nes praras regėjimą. Plokštelės nepasileis, nes turės klausos problemų. Neis pasivaikščioti, nes juosmens slanksteliai užspaus nugarkaulio nervus...

Anūkė, galerijos savininkė, galėtų ateiti ir papasakoti jai apie šiuolaikinį meną.

Antra anūkė, kultūros istorikė, galėtų papasakoti apie pasaulio kultūras.

Trečia anūkė bus armijoje.

Kadangi nemoka hebrajų kalbos, niekada nesužinos, koks tas šiuolaikinis menas ir kas nutiks pasaulio kultūroms. Gavusi leidimą aplankys ją anūkė kariūnė. Nusimaus batus, pasidės šautuvą, atsisės ant sofos ir iš karto užmigs. Užklos anūkę apklotu ir lenkiškai pasakys: miegok, vaikeli. Atsibudusi anūkė kruopščiai pasidažys ir lėks į pasimatymą su labai dailiu vaikinu, nors jis ir turi didelį auskarą smakre. Mielai paklaustų, ar tai netrukdo jiems bučiuojantis, bet ir vėl pamirš, kaip hebrajiškai auskaras. (Apklotas, kuriuo apklos anūkę, bus lengvas, minkštas, šiltas, be to, – spalvotais langais, visai toks pat, kaip anas. Mėgins apie jį papasakoti, bet nesugebės. Anas teikė ramybės ir saugumo jausmą, o koks gali būti saugumas Izraelio armijoje?)

Atsisės fotelyje.

Pradės galvoti. Tai vienintelis dalykas, kam dar yra tinkama. Galvodama supras, kad vėl kažką kvailo padarė. Pavyzdžiui. Kaip galėjo jo tėvus ir seserį apgyvendinti kartu su kitais žydais? Butas buvo geras, pas dorą našlę, tik tiek, kad reikėjo juo dalytis su jaunais sutuoktiniais. Abu turėjo geras kenkortas, neblogos išvaizdos, bet vyras buvo apipjaustytas. Reikėjo rasti butą su neapipjaustytu žydu. Bet ir neapipjaustytas būtų pakliuvęs (pavyzdžiui – būtų sutikęs gatvėje pažįstamą). Reikėjo vengti butų su bet kokias žydais. Jeigu būtų policininko rikšoje paprašiusi buto be žydų... Bet juk ir taip būtų žuvę. (Būtų nusileidę į rūsį Varšuvos sukilimo metu ir žuvę nuo bombos.) Ką gi, pasiguos, kitą kartą būsiu protingesnė. Ką aš čia vapu, susizgribs, koks dar kitas kartas?

Našlė

Vyro tėvai sėdi ant grindų visą dieną, į tualetą ropoja keturiomis. Padorioji našlė neleidžia jiems vaikščioti po butą – ir ji teisi: iš priešais esančių langų viskas matyti. Tėvai atrodo siaubingai. Siaubingai kalba. Reikia juos gerai paslėpti ir gerai mokėti už riziką.

Vyras dirba pas poną Boleką. Jis jau ne Šajekas ir ne Volfas, jo vardas – Vladekas. Dieną eina į getą ir į vežimus krauna plytas, naktį kanalais grįžta žydiškų, griuvėsiuose paslėptų daiktų. Parduoda juos nuolatiniams pirkėjams, perka žydams maistą, likutį atiduoda našlei. Ji kilniaširdė moteris, neišveja nuomininkų net ir tada, kai vyras neuždirba nei naktį, nei dieną: gete prasideda sukilimas. Žiūri visi į liepsnas. Į juodus, virš mūrų kylančius dūmus. Klausosi šūvių. Mėgina atspėti, kur šaudoma, kur gaisras ir kur link bėga žmonės. (Spės pabėgti, ar žus liepsnose?) Pasitaiko, kad gatvėje arba tramvajaus stotelėje kažkas juos užkalbina. Kai sako liūdnai: „Jėzus Marija, kokia nelaimė“ arba ką nors panašaus, juos apima baimė. Kodėl jiems tai sako, Dieve Švenčiausias, kodėl jiems? Nieko neatsako, greitai pasišalina, nori būti kuo toliau nuo užjaučiančių ir liūdnų. O kai kas nors sako: „Oho, žydukai čirška“, jie yra ramūs, jie laikomi saviškiais. Neskuba, stovi sau, ką gi, čirška, tai čirška.

Gegužės viduryje sukilimas išblėsta. Pono Boleko žmonės grįžta į darbą. Pats laikas, našlė pradeda nerimauti.

Pažįstamas

Vyras kanalais išveda savo bičiulės tėvus. Neblogai atrodo, ji didelė ir stora, jis ūsuotas, galima juos priimti į namus. (Tai žydų namas, Marianskos gatvėje, ir jo sargas simpatiškas, pasitikėjimo vertas – ponas Mateušas. Butą suorganizavo Liliusė. Jis buvo vagišių nusiaubtas, bet įsidėjo langus, pasistatė geležinę krosnelę su kaminu ir jau kaip namie.)

Gerai būtų, jeigu bičiulės tėvai elgtųsi protingai; butas visai šalia laiptų ir kaimynai girdi bet kokį triukšmą. Deja. Jie neprotingi. Verda vandenį, tarškina krosnelės ringes, privalės išsikelti.

Vyras rado jiems naują vietą, eina trise, pagyvenusi pora ir vyras.

Gatvėje pamato pažįstamą, žydą iš Lodzės. Pažįstamas irgi juos mato. Draugiškai jiems šypsosi, jie atsako tokia pat šypsena ir keliauja toliau.

Ateina į butą. Po valandos kažkas beldžiasi į duris. Žiūri pro akelę: pažįstamas iš Lodzės.

Atidaro, šalia pažįstamo – policininkai. Visus nuveža į komisariatą, vyrą paleidžia, tėvus nuveža į kripo^****.

Kitą dieną vyras nubudęs sako, kad reikia tiems žmonėms padėti. Apipjaustytas. Su padirbta kenkorta. Su nusidažiusia žmona. Su tėvais po palangėmis. Su paslėptais žydų daiktais – ruošiasi eiti į vokiečių kriminalinę policiją. Užstoja jam kelią. Šaukia: ko tu ten eini? Dėl ko? Tu privalai gyventi, o ne jie! Jis ją nustumia ranka. Nieko nepeša, visa laimė, kad vokiečiai nepatikrina, kas jo kelnėse.

Po poros savaičių ateina raštelis iš stovyklos. Jame du žodžiai: „Gelbėkite mus.“ Ateina telegrama nuo bičiulės. Joje keturi žodžiai: „Gelbėkite, kur atsiųsti pinigų?“ Jei būčiau ji, pati sėsčiau į traukinį ir pati važiuočiau gelbėti, sako vyrui, bet vyras gerai supranta bičiulę. Nenori prarasti savo vietos – dirba tarnaite vokiečių namuose. Nori ramiai sulaukti karo pabaigos. Vyras teisus. Bičiulė sulauks karo pabaigos. Tėvai, savo sielvartu, savo šauksmu išdrįsę statyti į pavojų jos vyro gyvybę – žus stovykloje.

Fotelis. Problema

Jai reikėjo pasakyti: pirmiausia eik su juo, su žmona – vėliau. Arba atvirkščiai, pirmiau su žmona, pažįstamas iš Lodzės tikriausiai nebūtų jos pažinęs. Jį – taip, su juo kadaise turėjo bendrų verslo reikalų. Ne, vis dėlto reikėjo pirmiau su juo. Jis būtų įkliuvęs, o žmona išlikusi. Ir tikriausiai būtų įkliuvusi, tik vėliau... Įdomu, ar pažįstamas iš Lodzės išgyveno karą? Aišku, gelbėjo save ir savo artimuosius, kiekvienas žydų skundikas ką nors gelbėjo. Tik yra problema – kokia gelbėjimo kaina. Bet kai reikia gelbėti, tai ar galvojama apie šitą problemą?

Nekaltoji

Kanalais išeina dar viena vyro pažįstama. Nakvoja pono Boleko landynėje, ji turi eiti jos anksti rytą.

Dėl pažįstamos nebus problemų: stora kasa, pilkos akys, šviesi oda ir maža strazdanota nosis. Keliauja namų link. Už pirmo kampo stovi policininkas. Apmeta jas skvarbiu žvilgsniu, stveria merginą už kasos ir tempia į tarpuvartę. Mergina jį stumia, policininkas ją priremia prie sienos ir atseginėja palaidinę. Pone, įsikiša savo nežydišku balsu, kuo save laikote? Žydus gaudyk, o ne padorius žmones! Taip? – policininkas atšlyja nuo krūtų. Tai turiu eiti į landynę? Landynėje yra kanalžmogiai, ponas Bolekas ir jos vyras... Užsičiaupk, sako gana šiurkščiai merginai, bet ši nenori užsičiaupti. Priešingai, virkauja dar garsiau: prašom mane paleisti, esu mergaitė, nekalta esu... Padėtis darosi pavojinga. Žmonės eina į darbą, gali išgirsti, gali susidomėti... Nes kas gi čia švintant tarpuvartėje šaukia: „Esu nekalta“? Ir ką taip atvirai policininkas drįstų tarpuvartėje glamžyti? Gali kilti rimtų nemalonumų, bet – laimei – nekaltybė numalšina policininko norus. Jis griebia ją, o ji jau žino, ką daryti. Nevirkauja, nesiplėšo. Pažįstama diskretiškai nusisuka. Policininkas užsisega kelnes. Eina abi namo.

Megztinis

Basė ir Jurekas Gajerai išvažiuoja iš Lenkijos.

Vokiečiai paskelbė, kad žydai – kitų šalių piliečiai – gali išvykti, ir žmonės juodojoje rinkoje perka užsienio pasus. Basė ir Jurekas nusiperka Hondūro dokumentus ir apsistoja Dlugos gatvėje esančiame „Lenkijos viešbutyje“.

Nori atsisveikinti su Base Gajer.

Nes pas ją pamatė blondiną bejėgiškomis rankomis.

Nes tai Basės bute jis tarė: atrodai kaip rabino dukra. O ji atsakė: mano tėvas – chemikas ir ieško vaivorykštėje nesamos spalvos. Tai beveik tas pats, nusišypsojo blondinas, ir taip prasidėjo meilė.

Nori pasikalbėti prieš kelionę ir pasilieka pas Gajerus visai nakčiai. Šnekasi apie Hondūrą, kad ten kalbama ispaniškai ir kad reikės išmokti šitą kalbą. Kad ispanų kalba ne tokia jau sunki. Kad megztinis, kurį Basė numezgė gete iš spalvotų vilnos likučių, pravers jai kelionėje. (Basė aiškina raštą – kokios akys vienoje ir kitoje pusėje – rodo mazgų pilną išvirkščią pusę ir tamsiai rožinį pamušalą.)

Penktą ryto vokiečiai apsupa „Lenkijos viešbutį“. Visus nuveža į Paviaką ir padalija į dvi grupes – žydų ir lenkų. Ji parodo Marijos Pavlickos kenkortą ir lieka su atsisveikinti atėjusiais lenkais. Basė ir Jurekas stoja žydų pusėje ir rodo Hondūro pasus. Vokiečiai išveda žydus. Lenkai lieka kalėjime. Paviake praleidžia du mėnesius.

Malda

Vienutės yra abiejose koridoriaus pusėse. Vienoje vienutėje sėdi žydės. Kasdien, eidama į tualetą, pažvelgia į jas pro akelę. Vieną rytą pamato savo vyro motiną. Moteris sėdi šonu, veidą parėmusi sulysusia, susiraukšlėjusia ranka. Vakare veidą atsukusi į duris, lyg žiūrėtų tiesiai į ją.

Atsitraukia išsigandusi.

Grįžta į vienutę.

Klausia prieš dieną suimtos moters, ką su ja kartu atvežė.

Keletą žmonių.

O jauną vyrą? Blondinas, tiesiais plaukais, aukštas...

Taip, atvežė blondiną.

O brunetą su barzda... Ką aš kalbu, be barzdos, daug vyresnį...

Taip, buvo brunetas.

Ir mergina? Dažytais, geltonais plaukais?

Ne, merginos nebuvo.

Viskas aišku: sugavo vyrą ir jo tėvus, seseriai pavyko pasprukti. Jai norisi šaukti: klausykit, mano vyrą suėmė! Aš neturiu dėl ko gyventi! Bet šauksmas neturėtų prasmės, vienutės moterys negali jai padėti, iš jų net ir plaukų segtukus atėmė. Žiūri į jas su pavydu. Jos į Paviaką pateko dėl svarbių patriotinių reikalų. Mokė vaikus Lenkijos istorijos arba buvo ryšininkės, arba spausdino atsišaukimus... Ar tai jos kaltė, kad ji neturi jokių kitų reikalų, išskyrus vyrą?

Ateina laikas pasivaikščioti po kiemą.

Slenka viena paskui kitą prižiūrėtojos akylai stebimos. Po akimirkos ant laiptų atsiranda kažkokios moterys. Penkios moterys. Žydžių vienutė. Žino – visi žino – žydžių vienutė eina į geto griuvėsius. Žydžių vienutę veda sušaudyti.

Mato savo vyro motiną.

Lenkės eina kvadratinio kiemo pakraščiu ir pasuka į kairę, žydės eina veidais į jų pusę.

Pradeda bijoti.

Motina ją pažins.

Motina ją išduos – žvilgsniu, gestu... Gal nusišypsos? Gal užkalbins?

Pradeda melstis. Kaip visada – Dievo Motinai Liliusės Šubert medalikėlyje. Tegul ji nežiūri į šitą pusę... Tegul ji greičiau praeina pro mane... Prakaituoja, šlapia iš baimės, mėgina paspartinti žingsnį, mėgina sulėtinti... Žydžių celė vis dar eina per kiemą, jos vyro motina eina mirti, ji maldauja, kad greičiau.

Žydės išeina iš kiemo.

Lenkės suka ratus tylėdamos, viena paskui kitą.

Pasigirsta šūviai.

Skaičiuoja iki penkių.

Galvoja: greitai bus sušaudytas mano vyras.

Grįžta į vienutę.

Kitą dieną gauna žinią iš vyro.

Pasirodo – kitą jauną, liekną blondiną atvežė į Paviaką.

Versta iš:

Hanna Krall. KRÓL KIER ZNÓW NA WYLOCIE.

Warszawa: Swiat Ksiązki, 2006

_____________________________________________________________________

^*Umschlagplatz (vok.) – vieta, iš kur žydai buvo gabenami į naikinimo stovyklas (vert. past.).

^**Oflag (vok.) – karo belaisvių karininkų stovykla (Offizierslager für kriegsgefangene Offiziere) (vert. past.).

^*** Didžiausias prieškario Varšuvos turgus, pavadintas Jozefo Kercellio, nekilnojamojo turto savininko, vardu (vert. past.).

^**** Kriminalinė policija (vert. past.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių literatūros diskursą ir remiasi tik labai tradiciniais autoriais (Kristijonu Donelaičiu, Žemaite ir keliais kitais), jo kūrybos tyrinėtojams kartais sunku remtis estetiniais literatūros vertinimo kriterijais, kurių pagrindas – kūrinio meninės vertės klausimas. Eksperimentinių J. Meko sapnų užrašų recepcijos Lietuvoje beveik nėra.
XXI a. antrojo dešimtmečio Lietuvoje jau ne vienus metus prieinami Vakarų pasaulio meno procesus fiksavę diskursai. Analizuojant J. Meko literatūrą ir kiną, svarbus ir specifinis kūrybos lietuviškumas: daugelis jo kūrinių yra paveikti Lietuvos kaimo tradicijų – rodo autoriaus ryšį su gimtaisiais Seme-niškiais.
J. Meko kino recepcija Lietuvoje kelia dar daugiau problemų: dėl sovietmečio suvaržymų Lietuvoje nevyko daugelis XX amžiaus antrosios pusės Vakaruose vyravusių meno procesų, dažniausiai standartiškai kartojama, kad J. Mekas – Amerikos kino avangardo „krikštatėvis“, vengiama gilesnės analizės. Vis dėlto ir Vakarų šalyse J. Meko kinas dažniausiai apibūdinamas gana vienpusiškai: siaurai nagrinėjamas tik kaip dienoraštinė kūryba, kurios daugelis idėjų lieka už analizės objekto ribų, arba kaip bendrojo Vakarų kino istorijos diskurso dalis, kurios specifiškumas ir individualumas yra svarbus tik Amerikos kino avangardo kontekste. Viena iš esminių priežasčių, dėl kurių J. Meko kinas Lietuvoje dažnai vertinamas skeptiškai, yra žinių stoka – Lietuvoje prieinami tik keliolika pačių svarbiausių jo filmų (iš viso filmografijoje – daugiau nei šešiasdešimt kūrinių). Retrospektyvinės jų transliacijos per Lietuvos nacionalinį televizijos kanalą negali užpildyti gilesnio analitinio žvilgsnio spragų. Dar didesnė problema yra ta, jog su J. Meko kinu susiję tekstai (recenzijos, autoriaus užrašai ir kt.) iki šiol nėra susisteminti, todėl prieinami tik asmeniniame autoriaus archyve, kurį jis saugo savo namuose Niujorke, ir Antologijos filmų archyve, kuris yra vis dar gana uždara institucija, neturinti viešo dokumentų katalogo: teisinamasi, jog medžiagos yra itin gausu, todėl nespėjama jos kataloguoti ir apdoroti.
Šio straipsnio tikslas – remiantis fenomenologine metodologija, išanalizuoti J. Meko kūrybos autobiografiškumą, kuriam būdingos filotopinės žiūros ypatybės. Filotopinė žiūra, jos pagrindai kyla iš egzistencinės fenomenologijos filosofinių pažiūrų sistemos: fenomenologiją su filotopija sieja būties samprata, antlaikiškumo idėja, vietiškumo traktuotė, dėmesys verbalinei kalbai, atvaizdo definicija, todėl, analizuojant ir J. Meko literatūrinę, ir kino kūrybą, taikoma fenomenologinė tyrimo metodologija.
J. Meko filmai, būdami prieinami tarptautinei publikai, įvairių autorių nagrinėti kaip amerikietiškojo kino avangardo istorinės pradžios, susiformavimo ir raidos dokumentai. Bene svarbiausias veikalas, kuriame aprėpiama beveik visa J. Meko filmografija iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, – Davido E. Jameso sudarytas fundamentalus straipsnių rinkinys „Išlaisvinti kiną: Jonas Mekas ir Niujorko pogrindis“¹. Šioje knygoje publikuojamus straipsnius galima grupuoti pagal tai, į kokius kūrybinius bei socialinius veiklos aspektus autoriai gilinasi: analizuojami J. Meko kino kritikos tekstai, atskleidžiama jo dienoraštinių filmų specifika, J. Meko įsitvirtinimo Niujorko pogrindiniame kultūriniame gyvenime istoriniai kontekstai, jo poezija anglų kalba.
Literatūrinė J. Meko kūryba sistemiškai tyrinėta nedaug. Yra tik keli tyrimai, kuriuose plačiau analizuojami literatūros tekstų kultūrologiniai ir recepcijos klausimai. J. Meko literatūrinės ir kino kūrybos filotopinė žiūra, remiantis fenomenologine metodologija, iki šiol nenagrinėta. Straipsnių autoriai konstatuoja, kad J. Meko literatūrinę kūrybą dėl įvairių priežasčių apibūdinti ir apibrėžti yra problemiška. Dauguma tekstų apie J. Meko knygas yra eseistinių recenzijų pobūdžio, dažniausiai gana paviršutiniškai atskleidžia vos vieną ar kelis aptariamo kūrinio bruožus.
Eilėraščių rinkinys „Dienų raštai“ pirmąkart išsamiau nagrinėjamas literatūrologės Ritos Tūtlytės straipsnyje „Jonas Mekas: „pasaulio, kuriuo galėčiau džiaugtis“ apologija“. Taip pat analizuojama ir J. Meko proza. R. Tūtlytė išsamiai ir detaliai nagrinėja „gyvenimo filosofijos“ įtaką jo kūriniams, apibendrindama, jog J. Mekas, veikiamas Vakarų „gyvenimo filosofijos“ autorių minčių ir įtakos, sukūrė originalius tekstus, kuriuose pateikia savitą gyvenimo ir kūrybos sampratą: „Nevienareikšmis J. Meko santykis su filosofija: jis neseka jokia filosofine sistema, idėjų neplėtoja, pamažu susiklosto netgi kiek parodijinis jo santykis ir su filosofija, ir su rimtumu. Įmanu atpažinti J. Meką kaip gyvenimo filosofą, kuriam būdingas nesisaistymas su sistemine filosofija, maištas prieš akademiškumą, „žinojimą“, nuolatinis klausimų apie save ir savo gyvenimą kėlimas iš savosios patirties“². Šis teiginys – vienas universaliausių J. Meko kūrybinės visumos apibūdinimų.

Tyrimo teorinės prieigos

„Filotopija – tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas, o filotopai – tai žmonės, turėję arba turintys tam tikros vietos, kurią aš vadinu vietove šiapus horizonto, arba meilės lauku, egzistencinę patirtį, <...> šią vietą ir vietovę – nes vietovė yra daiktiškai artikuliuota ir daiktiškai individualizuota vieta – mes vadinome ir vadiname tėvyne, gimtine arba tėviške“³. Arvydas Šliogeris literatūros ir literatūros filosofijos atžvilgiu laikosi skeptiškai kritinės nuomonės: „Tiek literatūra, tiek ir literatūrinė filosofija sukuria transcendento iliuziją, fiksuoja anapus-ilgesį, todėl geriausiu atveju (kai atsisakoma grubaus fotografizmo ir reportažo) aprašinėja iliuzijos ir ilgesio, taigi – nepakankamumo, emocines struktūras“⁴. Vis dėlto vėlyvuosiuose darbuose A. Šliogeris pateisina fotografinį mylimos vietos fiksavimą, pavadindamas šį veiksmą ir jo esmę „fotosofija“: „Fotoaparatas (labai reikėtų pirmapradžio lietuviško žodžio) yra antimitinė, antikalbinė mašina, netgi antimašina, „pagoniško“ skepsio dėžutė, paties daikto galimybės pripažinimas, tyroji pasaulio akis, juslinių duočių apoteozė“⁵. Taigi filotopinė literatūra artima fotografijai, nes literatūros kūrinių autorius į mylimą vietą žiūri ne kaip į vietą anapus, o kaip į vietą šiapus horizonto. Autorius ne primeta daiktams kalbą, o myli individualią vietą, nepaisydamas teksto adresato, kuriam ta vieta jau bus anapus.
„Filotopinis kinas“ yra toks kinas, kurio tikslas yra, neprimetant savo vidujybės, fiksuoti išorinę, anapus objektyvo esančią tikrovę, suvokiant ją kaip Kitą, filmuojančiam subjektui⁶ tarpininkaujant tarp vizualiojo komercinio Amerikos, neorealistinio Europos kino diskursų ir vizualiai nebylaus daikto, kol filmuojantysis save decentruoja kaip nereikšmingą subjektą žiūrovo ir kine užfiksuotų daiktų akistatoje. Filotopinė kino autobiografija – tai filmuojančiojo pasakojimas ne apie save, bet apie chronologinės tvarkos neišlaikančius susitikimus su Kitu – žmogumi ar daiktu.
Tyrimui svarbus struktūralistinis Roland’o Barthes’o „atvaizdo“ apibrėžimas. Pasak teoretiko, „atvaizdą“ galima apibrėžti paradigminiu ir sintagminiu požiūriais: „Viena vertus, atvaizdas yra paradigminė konotacijų kondensacija; <...> kita vertus, atvaizdas – tai sintagminė seka denotacijos lygmenyje“⁷. Mums svarbesnė yra atvaizdo kaip sintagminės sekos samprata, nes filotopiniame kine, kurio šaknys glūdi Europos kino neorealizme, dominuoja denotacijos, o ne konotacijos tikslai.
„Filotopijos“ terminą pirmą kartą lietuvių filosofijoje 1990 metais pavartojo A. Šliogeris savo veikale „Būtis ir pasaulis“. Pasak autoriaus, „filotopija“ – „tai naujadaras, <...> sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „mylėti“ ir „vieta“⁸. Tiesiogiai remdamasis termino etimologija, A. Šliogeris formuluoja filotopijos – meilės vietai šiapus horizonto apmąstymo – apibrėžimą⁹.

Filosofijos tyrinėtoja Jūratė Baranova, pristatydama ir aiškindama „filotopijos“ sąvoką, akcentuoja A. Šliogeriui svarbaus daiktiškumo imanenciją: daiktiškąjį santykį su tikrove patiriantis žmogus už daikto neieško transcendencijos: „Sokratas pastūmėjo Platoną žengti anapus – pasitikėti labiau transcendencija nei imanencija. A. Šliogeris daro atvirkštinį ėjimą – veda mus atgal į prarastą imanencijos rojų“¹⁰. Knygoje „Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos“ jos autorė ignoruoja filotopo transcendenciją daikto link – neužsidarymą vidujybėje. Be to, J. Baranova atkreipia dėmesį, kad „A. Šliogeris yra nuolatos rašantis ir mąstantis „tarp“ filosofijos ir literatūros autorius“¹¹. J. Baranova, remdamasi A. Šliogerio veikalu „Niekis ir Esmas“, apibendrina, jog A. Šliogerio filotopija kyla ne vien iš meilės vietai ir daiktams joje, o ir iš meilės kalbai – neįmanoma mylėti daiktų, nemylint kalbos, tik sutaikius šias dvi priešybes meilė vietai gali būti apmąstyta¹². Veikale „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris arba neigia kalbos svarbą, arba – tai itin svarbu – prabyla apie „išsivadavusią“ ir daiktus globojančią kalbą: „Kalba turi susinaikinti kaip „diskursas“ ir tik tada ji atsiveria kaip kalba“¹³.
Filosofijos istorikė Irena Gaidamavičienė, remdamasi A. Šliogerio veikalu „Konservatoriaus išpažintys“, filotopinį mąstymą apibūdina kaip priešingą ilgaamžei Vakarų metafizinės filosofijos istorijai¹⁴. Nemetafizinio santykio su daiktu problematikos analizę I. Gaidamavičienė papildo paradoksaliu teiginiu, jog „kiekviename daikte pirmiausia yra užkoduota tam tikra dvasinė energija. Daiktas yra žmogaus kūrinys“¹⁵. Tokia filotopijos interpretacija prieštarauja daikto kaip transcendencijos nereikalaujančios tikrovės sampratai (pasak A. Šliogerio) ir uždaro filotopą į tai, ko jis, anot filosofo, labiausiai vengia – tik-žmogiškumą.
Filosofijos tyrinėtoja Agnieška Juzefovič teigia, kad A. Šliogerio filotopija – tai „meilė gimtajam kraštui, „vietovei šiapus horizonto“, plačiau pažvelgus – tiesiog kaip būtis“¹⁶. A. Juzefovič tapatina A. Šliogerio filotopiją su būtimi, nes mąstymas sutampa su būtimi, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip suprantama būtis. Autorė itin akcentuoja, jog A. Šliogeris pragmatiškąjį, vartojimo, mokslinį santykį su daiktu keičia tokiu santykiu, kuriame daiktas yra būties fenomenas¹⁷.
Ir A. Juzefovič, ir estetikos tyrinėtojas Antanas Andrijauskas tvirtina, kad A. Šliogerio filotopija yra ne mokslinė teorija, metodologija, o žiūra: „Tikroji filosofija A. Šliogeriui ne mokslas, o pasaulėžiūros, didžiai asmeninės būtiškosios patirties išraiška. Filosofija jam yra mąstymas, nukreiptas į būties atvirumo vietą, kurioje įvyksta būties atsivėrimas mirtingajam“¹⁸. A. Juzefovič apibendrina priežastis, kodėl A. Šliogerio filotopinė žiūra nėra mokslinė teorija ir metodologija: jo veikalų interpretacijos yra prieštaringos; daugelis jo knygų polemizuoja tarpusavyje; pagrindinės sąvokos neturi fiksuotų apibrėžimų¹⁹. Prieštaringi A. Šliogerio teiginiai ir sąvokų turinys – tai oksimoronai, kurie dažniausiai yra būdingi autentiškai žiūrai, bet ne sisteminei teorijai ar metodologijai. Pasak A. Andrijausko, A. Šliogeriui kaip filosofui uždara loginė ar filosofinė sistema nepadeda ieškoti egzistencinės tiesos²⁰. Filotopijos kaip ne mokslinio, o žiūros, filosofavimo statusą įtvirtina A. Šliogerio požiūris į filosofijos istoriją ir jos tyrinėjimus: jis tvirtina, kad filosofijos tyrimą, „grindžiamą istoristine filosofijos samprata, galėtume pavadinti moksliniu arba tiriamuoju. Tyrinėjimo tikslai gali būti įvairūs: paaiškinti, ką mąstė vienas ar kitas praeities filosofas, atskleisti vienos ar kitos filosofijos atsiradimo priežastis, nulėmusias kalbinę išraišką ar problematiką, ieškoti vieno filosofo įtakos kitam, lyginti įvairiose epochose ar civilizacijose egzistavusias filosofines sistemas ir t. t. Laikydamasis šio požiūrio, į kokią nors filosofiją tyrinėtojas žvelgia kaip į negyvą praeities faktą, nebeturintį jokios svarbos dabarčiai“²¹.
Apibrėžiant „filotopinę būtį“, svarbu tai, kad, prieštaraudamas A. Juzefovič, kuri tapatina A. Šliogerio filotopiją ir būtį, A. Andrijauskas filotopijos pagrindu vadina ne mąstymo ir būties tapatybę, o „iš Kierkegaard’o ir Hegelio polemikos išsirutuliojusį būties ir pažinimo nepriklausomybės principą“²². Pasak A. Andrijausko, komentuojančio A. Šliogerio filotopinės būties sampratą, pažinimas Vakarų filosofijos tradicijoje pirmiausia orientavosi ne į būtį kaip konkretybės apmąstymą, o į būties kategoriją, „tarsi būtį“²³. Taigi filotopinė būtis yra priešinga tradiciniam Vakarų filosofijoje pažinimui.
A. Šliogerio „filotopinės būties kaip santykio su daiktu ir vieta“ apibrėžimas yra susijęs su Jeano Baudrillard’o plėtota simuliakro ir simuliacijos teorija, pagal kurią vieta šiuolaikiniame pasaulyje yra simuliakras, neturintis substancijos, nežymintis konkretybės, nesusijęs su referencija: „Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma– jis gimdo ją ir <...> šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai žemėlapio. Tikrovės, o ne žemėlapio liekanos išnyra šen bei ten dykumoje, kurią palieka po savęs ne imperija, o mes“²⁴, o filotopinė būtis – tai žmogaus, vietos ir daikto substancialumas.
Kita vertus, knygoje „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris kelia klausimus: kas slypi už daikto – iš ko randasi būtis? Kas slypi daikto būtyje? „Tačiau kas gi yra tas prasmės minimumas, glūdintis būties fenomene? Forma? Eidas? Tamsa? Tyla?“²⁵ Filotopijos riba brėžiama ten, kur lieka neaišku, kodėl daiktas nenurodo į dar vieną tarsi-būties variantą, kodėl daiktas yra tikresnis nei dar vienas simuliakras, kas slypi ir ar slypi daikte. Vienas iš galimų atsakymo variantų, apie kuriuos kalba A. Šliogeris, yra tas, kad daikte slypi tyla: iškėlus klausimą, filotopui lieka klausytis tylos²⁶. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris veikale „Būtis ir laikas“ tvirtina, jog daiktas kaip būties fenomenas yra čia-būties būdas: „Visos čia-būties būties struktūros, o kartu ir fenomenas, atsakantis į šį „kas?“ klausimą, yra jos būties būdai“²⁷. M. Heideggeris, kaip ir A. Šliogeris, tvirtina, jog būtis yra baigtinė, kad už jos slypi mirtis²⁸, A. Šliogeriui „vienintelis mirtingasis yra žmogus“ – daiktai tik nyksta, tačiau nemiršta²⁹. A. Šliogerio filotopinė būtis baigiasi ten, kur prasideda Niekis – anapus juslinės vietovės šiapus horizonto: „<...> horizontas, regimas filotopiškai, <...> mano žvilgsnį pritvirtina prie štai šito daikto tiesioginės atverties“³⁰. Niekis filotopo žiūroje apibrėžia tai, ką tradicinė metafizinė Vakarų filosofija vadino „Būtimi“ ir „Dievu“ – kalbą, formą, santykį ir transcendenciją. Metafizinėje filosofijoje Būtis pasiekiama kalbant ir už daikto grynuoju santykiu ieškant abstraktaus dieviškumo, pirmapradės formos, absoliutaus kūrėjo, vienio. Pagal filotopijos žiūrą visa tai – Niekio ir mirties apibūdinimai³¹. Filotopo santykis su tikrove yra daiktiškasis, substancialia kalba (ši suprantama kaip substanciją turinti kūryba – pavyzdžiui, poezija) siekiama globoti daiktus, jų netranscenduojant ir kūryba priešinantis daiktų vartojimo santykiui, Niekiui ir nebūčiai: „Nuo vartojimo prasideda elementari žmogaus kaip gamtinės ir kaip socialinės būtybės egzistencija, kuri, atsirėmusi į pirmapradį vartojimo pagrindą, toliau gali kilti į žmogiškojo būvio aukštumas – politiką, religiją, mokslą, meną ir metafiziką“³². Šis teiginys, išsakytas knygoje „Niekis ir Esmas“, prieštaringas, nes vėlesniuose veikaluose A. Šliogeris visą tradicinę politiką, religiją, mokslą ir metafiziką vadina Niekio pavidalais. „Niekis begalinis, todėl ir jo vardų, sutampančių su nesąmonės – jei kam patinka, pasąmonės – vardais, virtinė nusidriekia į begalybę, neįkandamą jokiam kompiuteriui“³³. Radikali išvada: filotopija baigiasi ten, kur Niekis yra tik-žmogiškumas; filotopinė būtis prasideda arba tęsiasi tik ten, kur dar neprasidėjo arba jau baigėsi tik-žmogus – ten, kur jis jau yra laisvas nuo pragmatinio, religinio ir pažintinio santykio³⁴. Instrumentiniai, sakraliniai ir gnostiniai tik-žmogaus interesai žymi filotopijos kaip žiūros ribas.

„Esmo“ sąvoka A. Šliogerio žiūroje traktuojama kaip „įvykis“: „Trans-cendencijos įvykyje Niekis nebesiveržia į Esmą <...>. Esmas beesmis; Esmas neturi būties, nors pasirodo kaip Niekio antipodas <...>. Esmo žaibą kaip transcendencijos įvykį galima pavadinti betarpiškumo įvykiu, Niekio Sūnų atvedančiu į galutinį tašką, už kurio kelio nebėra, nes neįmanoma Transcendencija anapus Transcendencijos“³⁵. Taigi „Esmas“ – tai akcidentinė Niekio įveika, kuri su filotopija susijusi kaip pastarosios veikimas per įvykį, judesį, kad mirtingas žmogus apribotų save būtimi šiapus juslinio horizonto: „Horizontas – tai šaknys, kurias daiktas įleidžia į Esmo humusą“³⁶. „Esmo“ ir „Niekio“ kaip baigtinumo sąvokų santykis A. Šliogerio žiūroje – tai problema, kurią jis prieštaringai sprendžia daugelyje savo veikalų, vienur teigdamas, jog anapus juslinio horizonto – anoniminis Niekis, – o kitur tvirtindamas, jog mirtingą žmogų ištinka „Esmo žaibas“ – įvykis, kuris steigia filotopiją kaip apsiribojimą būtimi šiapus ir saiką.
Aiškindamas filotopinės būties antlaikiškumą ir anterdviškumą, A. Šliogeris remiasi daugeliu M. Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ išdėstytų teiginių. Ilgaamžėje Vakarų metafizikoje būtis yra amžinybės laikas, kuris niekaip nekonkretinamas. M. Heideggeris teigia, jog Rene Descartes’as, kalbėdamas apie „būtį“, iš tiesų praleidžia „būties“ klausimą: „<...> per šią istoriją prieš akis iškyla tam tikros išskirtinės būties sferos ir nuo šiol pirminiu būdu kreipia problematiką (Descartes’o ego cogito, subjektas, aš, protas, dvasia, asmuo), šios lieka neapklaustos dėl buvimo ir savo būties struktūros“³⁷. M. Heideggeriui laikas yra neatskiriamas nuo būties, kuri ir kyla iš laiko, nebūdama nei metafora, nei vaizduotės kūrinys. Būtyje M. Heideggeriui jau nėra įprasto metafizinio objektyvumo, kurį postulavo R. Descartes’as ir pozityvistai: „Perimdamas Descartes’o ontologinę poziciją Kantas praleidžia esminį dalyką: čiabūties ontologiją“³⁸. Vokiečių filosofas teigia, kad būtis yra egzistencijos įvykiai ir faktai, tiesiogiai patiriami kaip tos egzistencijos pagrindas. Tuo remiantis, „Būtyje ir laike“ formuluojamas vienas iš veikalo tikslų: „<...> reikia pirmapradiškai eksplikuoti laiką kaip horizontą, buvimą suprantant remiantis laikiškumu – kaip būtį suprantančios čiabūties buvimą“³⁹. Būties laikiškumas vokiečių filosofui nėra tai, ką reikėtų analizuoti, – jį reikia tiesiogiai patirti. M. Heideggeris, polemizuodamas su Friedrichu Nietzsche’e, būtį tapatina su laiku, o ne su žmogaus valia. Vietiškumą M. Heideggeris aiškina teigdamas, kad būties vieta yra konkreti vieta, „čia“ ir „dabar“ – Dasein kaip būtis pasaulyje: „Čiabūties visybės egzistencialiai-ontologinė sąranga pagrįsta laikiškumu“⁴⁰. Būčiai būtinas žmogus, kuris vienintelis iš gyvų būtybių gali susitikti su pasauliu. Kita vertus, žmogus nėra būties priežastis. Žmogus atsakingas už pasaulį, tačiau tą atsakomybę gyvendamas praranda, jos kratosi, atitolsta nuo būties: yra neautentiškas ir patiria nuopuolį, kuris neišvengiamas gyvenant pasaulyje tarp Kitų⁴¹. Ir vietiškumą M. Heideggeris radikaliai atriboja nuo ankstesnių R. Descartes’o ir kitų klasikinių filosofų apmąstytų geometrinių charakteristikų, teigdamas, jog būtis yra konkrečiame laike patiriamas konkretaus daikto substancialumas: „Būties idėja, iš kurios kilęs tos „res extensa“ ontologinis apibūdinimas, yra substancialumas“⁴².
A. Šliogeris, interpretuodamas M. Heideggerio apibrėžiamą būties „laikiškumą“ ir „vietiškumą“, yra dar labiau netradicinis mąstytojas, tęsiantis pirmtako idėjas, jas diskutuojantis ir tolinantis nuo tradicinės metafizikos. A. Šliogeriui, kaip ir M. Heideggeriui, filotopinė būtis kyla ne iš abstraktaus laikiškumo, o iš konkretaus ir substancialaus santykio su konkrečia vieta: „<...> juslinė transcendencija įsirėžia į antlaikiškumą ir anterdviškumą ir kartu lieka pririšta prie akivaizdžių daiktų. Juk vietovė ir vieta irgi neerdviška“⁴³. Tradicinį metafizinį simbolizmą ir vaizduotės įtaką aiškinant būties problemą A. Šliogeris keičia teiginiu, jog žmogus nieko neprimeta vietai ir laikui, kuriame yra, jis tiesiog žiūri į daiktus, jų, skirtingai nei M. Heideggeris, jau nesumuoja žodžiu „pasaulis“ ir dėl to, kad šis žodis prieštarautų vietiškajai ir laikiškajai konkretybei: „Individo atžvilgiu pati pasaulio idėja yra grynoji ideologema. Ši idėja ne tik kad neturi daiktiškojo atitikmens, ne tik kad negali tapti galimos patirties objektu – juolab negali tapti egzistencinės patirties objektu, – bet ji nėra net sąvoka, t. y. apskritai neturi jokios racionalios prasmės“⁴⁴. Kaip ir M. Heideggeris, A. Šliogeris tiesioginį filotopinį konkrečios vietos ir laiko daiktiškąjį patyrimą kelia aukščiau nei pažinimą. Abiem mąstytojams svarbus ne pažinimo santykis, o patirtis „čia“ ir „dabar“.
Veikale „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris, prieštaraudamas ir M. Heideggeriui, apibendrina savo poziciją dėl būties antlaikiškumo ir antvietiškumo: „<...> būtis yra laike ir erdvėje anapus laiko ir erdvės“⁴⁵. Vietiškumas ir laikiškumas – tai irgi abstrakčiojo mąstymo kategorijos, nes daiktinėje filotopinėje konkretybėje vietiškumo ir laikiškumo apskritai nėra, jis kitų filosofų tik mąstomas, tačiau nepatiriamas, nes visa yra „čia“ ir „dabar“. Pasak A. Šliogerio, vietiškumas ir laikiškumas yra Niekis, grynojo loginio arba metafizinio santykio savastis: „Erdvėlaikis yra Niekio vardas“⁴⁶. Taigi filotopinės būties antlaikiškumas ir anterdviškumas pagrįstas prieštaravimu metafizinės filosofijos teigiamam laiko ir erdvės objektyvumui ir Edmundo Husserlio bei M. Heideggerio įtvirtintam laikiškumo ir vietiškumo subjektyvumui.
Filotopinis antlaikiškumas – viena pagrindinių A. Šliogerio sąvokų, steigiančių kritiką istorijos atžvilgiu. Ten, kur prasideda istorija, jos pasakojimas, chronologija, laiko slinktis, erdvėlaikis, driekiasi filotopinės žiūros riba. Filotopas niekada netampa, nes žmogus ir žmogiškumas, būdami „Niekio vardais“, negali tapti – Niekis nekuria tapsmo. Klasikinės istorijos subjektas, pasak Georgo Friedricho Hegelio, nuolatos tampa, nes „pažinimas, mokymasis, mokslas, net veikla siekia vienintelio dalyko – ištraukti iš savęs išorėn tai, kas yra viduje, kas yra savaime, ir tapti objektu pačiam sau“⁴⁷. Subjektas tampa objektu, kad būtų prieinamas galios santykiams. Filotopui svetimas tik-žmogiškasis susirūpinimas savimi, moksliniai, techniniai tikslai. Jis supranta, jog tai, kas žmoguje yra „savaime“, yra Niekis, priešingas būčiai – žmoguje savaime nieko nėra. Filotopas visada renkasi tarp pragmatinio ir daiktiškojo santykio ir visada pasirenka pastarąjį.
Prancūzų filosofas Francois Lyotard’as skiria dvi žinojimo rūšis: pozityvistinę (jai tapsmas reikalingas tam, kad žinojimas būtų valdomas ir pritaikomas; ši žinojimo rūšis yra artima dialektinei G. F. Hegelio filosofijai) ir kritinę (šiuo atveju žinojimo atsisakęs filotopas netampa objektyvizuotu sistemos įrankiu). „Kyla pagunda skirti dvi žinojimo rūšis. Viena – pozityvistinė, kai žinojimas lengvai pritaikomas technikoms, susijusioms su žmogumi ir materija, ir tampa nepamainomu sistemos produktyvumo varikliu. Kita – kritinė, refleksyvi arba hermeneutinė rūšis, kai žinojimas, tiesiogiai ar netiesiogiai tirdamas vertes ir tikslus, priešinasi bet kokiam „pasisavinimui“⁴⁸.
Filotopinė autobiografija – tai oksimoroninė sąvoka, nes žodis „autobiografija“ reiškia nuoseklų, chronologinį, priežastinį asmens pasakojimą apie savo gyvenimą, o „filotopijos“ sąvoka neigia autobiografijos ypatybes – filotopui gyvenimas kaip priežastinių įvykių seka, laiko slinktis, erdvės kaita neturi jokios prasmės, nes nurodo ne į būtį, o į grynąjį santykį, arba Niekį. Filotopui autobiografijos autorius – mirtį teigiantis asmuo.
Tradicinėje literatūrologijoje autobiografija vadinami rašytiniai tekstai, kurių autorius retrospektyviai žvelgia į savo praeities gyvenimo įvykius ir iš jų konstruoja vientisą savo asmens koncepciją, siekdamas ja įtikinti skaitytoją, jog tie įvykiai iš tiesų buvo realūs ir literatūros tekste rodomi būtent tokie, kokie buvo tikrovėje. Literatūrologė Gitana Vanagaitė cituoja Jerome’o Lejeune’o straipsnį „Autobiografinė sutartis“: autobiografija – tai „retrospektyvus pasakojimas proza, parašytas realaus asmens apie jo paties egzistenciją, koncentruojant dėmesį į individualų gyvenimą, ypač asmenybės istoriją“⁴⁹. Autobiografijos teoretikai pažymi, kad autobiografijos autorius yra įtikinėjamas kalbinio diskurso – ankstesnių arba savo laiko kultūros ir literatūros tekstų savo autobiografiją pasakoti tam tikru būdu. Savo ruožtu autobiografijos autorius, siekdamas teksto patikimumo, įtikinėja skaitytoją, kad aprašyti įvykiai yra tikri. Iki Renesanso literatūrinės autobiografijos tekstai būdavo labiau susiję su autoriaus gyvenamojo konteksto aprašymu ir vaizdavimu. Nuo Renesanso, išnykus griežtai žanrų hierarchijai, išaugus susidomėjimui privačiu žmogaus gyvenimu, jo individualybe ir vaikyste, autobiografijų tekstai tapo labiau nukreipti į paties jų autoriaus gyvenimo įvykių ir jų interpretacijų aprašymus⁵⁰. Taigi tradicinė autobiografija irgi yra ambivalentiška: viena vertus, autoriai siekia pasakojimo apie save objektyvumo; kita vertus, vis stiprėja dėmesys savo asmeniui, o ne istoriniam, kultūriniam, socialiniam ar politiniam kontekstui. Vis dėlto ir viena, ir kita tendencija rodo, kad autobiografijos žanras tradiciškai nėra priskirtinas filotopinei literatūrai.
Filotopui tradicinė autobiografija yra beprasmis žanras, nes apeliuoja į retrospekciją – filotopui, esančiam „čia“ ir „dabar“, rašyti apie tai, kas buvo „ten“ ir „tada“, yra neprasminga: „Kalbos demono kerštas hominidui – kalba iškart, ištarus pirmąjį žodį, lemtingąjį Fiat!, atima iš manęs gyvąją dabartį, dabarties gyvastį, vadinasi, ir gyvybę apskritai“⁵¹. Nepriimtinas filotopui ir savo asmens koncepcijos konstravimas – žmogus yra nesuvedamas į žodinį pasakojimą, kuriam būtų būdingas vientisumas ir priežastingumo dėsniai individualaus žmogaus gyvenime. Filotopas kaip žmogus yra ne konstruojamas ar formuojamas, o autentiškai patiriantis pirmiausia ne pats save, o daiktus – ne vien tai, kas žmogiška⁵². Filotopas atsisako diskurso įtakos ir pats neįtikinėja skaitytojų – jo visiškai nedomina praeities įvykių tikrumas ir siekis tą tikrumą įrodyti skaitytojui.
Filotopas kaip unikali individualybė randasi iš dėmesio Kitam. Iki romantizmo rašyti autobiografiniai tekstai filotopui artimesni todėl, kad juose dar būdavo peržengiamas siauras žmogaus susirūpinimas pačiu savimi, savo problemomis, rūpesčiais ir tuo, koks jis atrodo kitiems, – jam svarbiau tai, kokie yra kiti: „Romantizmas paskatino žanrų hierarchijos žlugimą, atkreipė dėmesį į subjektyvumą, išaukštino individualią prigimtį“⁵³.
Vis dėlto viena iš filotopo autobiografijos galimybių – tai jo kūriniai, kurti įvairiais gyvenimo laikotarpiais, turintys daiktinį pavidalą, todėl peržengiantys žmogiškumo ir virsmo negyva praeitimi ribas. Filotopo autobiografija – tai ne nuoseklus kalbinis pasakojimas, o kūrinių (knygų ar užrašų pavidalu) rinkinys, kuriame užfiksuota būtis „čia“ ir „dabar“. Filotopinę autobiografiją gali turėti tik tas autorius, kuris visą gyvenimą ar bent didžiąją jo dalį kūrė filotopinę literatūrą. Jei autorius savo kalbiniuose tekstuose teigė Niekį, mirtį, metafizinę būties horizonto transcendenciją, filotopinė autobiografija kaip substancialių tekstų rinkinys yra neįmanoma.
Kita filotopo autobiografijos galimybė – sapnų užrašymas, kuris padeda sapnuojančiajam ir užrašančiajam (tai – vienas ir tas pats asmuo) į dabarties akimirką grąžinti užmirštą praeitį. A. Šliogeris teigia, kad žmogaus pasąmonė, kurioje ir glūdi sapnų medžiaga, yra Niekis: „Niekis atsiveria „pasąmonei“, kuri savaime yra būtent Niekis“⁵⁴. Filotopui praeities išgyvenimai nėra svarbūs, nes jis siekia maksimalaus sąmoningumo, todėl sapnų užrašymas – vienas iš būdų neleisti praeities įvykių turiniui glūdėti giliai pasąmonėje ir juos prisiminti. Tai, kas užmiršta ir glūdi pasąmonėje, yra asmeninė istorija, kuri, pasak A. Šliogerio, yra tik kapinynas, trukdantis būti mylint⁵⁵. Sapnų autobiografijos tikslas yra praeitį paversti dabartimi ir išsivaduoti nuo giliai žmogaus psichikoje tūnančio Niekio, kuris yra mirtis. Žmogų numarina jo negyvi ir neatsimenami įvykiai.

Filotopinė autobiografija, užrašyti sapnai, suartėja su psichoanalizės tikslu, tačiau yra kardinaliai priešinga jam: „Psichoanalizė galiausiai tiria sąmonę, o ne pasąmonę, nes, išsireiškus labai tiksliai, pasąmonės nėra“⁵⁶. A. Šliogeris radikaliai tvirtina, kad pasąmonė, būdama Niekis, yra griaunamoji jėga, kurią psichoanalizė ir sapno užrašymas perveda į sąmonę, todėl griauna ir naikina būtį. Pasąmonė yra tai, kas anapus filotopinės būties horizonto, todėl negali būti tiriama⁵⁷. Taigi sapnas ir jo užrašymas – tai Niekio, griovimo, naikinimo, mirties įsiveržimas į sąmonę, būtį, gyvybę. Sapnų autobiografija yra negatyvioji asmens žmogiškumo kaip Niekio istorija, kuria užrašoma ne filotopinė būtis, o mirtis. Filotopo užrašyti sapnai kaip autobiografija padeda praeitį paversti dabartimi, tačiau kartu sukelia sąmoningos filotopinės būties ir pasąmoningo Niekio sandūrą, pasibaigiančią kalbiniu tekstu. Vis dėlto šis, būdamas jau substancialus, pretenduoja į daikto, taigi – būties fenomeno statusą, todėl Niekis gali būti įveikiamas. Jei sapnai tik prisimenami, tačiau jiems nesuteikiamas substancinis pavidalas, nugali Niekis ir mirtis. Be to, svarbu atskirti tikslų sapnų užrašymą ir sapnų žodines interpretacijas: filotopui nerūpi tai, į ką nurodo susapnuoti įvykiai – jam pakanka sapno fabulos, kurią jis traktuoja kaip būtį „čia“ ir „dabar“. Interpretuojantysis visada pasiduoda sapno kaip nesąmoningo retrospekcijos akto valdžiai, o fiksuojantis sapnus filotopas neieško praeities įvykių, kuriuos slepia susapnuoti žmonės, įvykiai, vietos. Sapnas filotopui yra pati sau pakankama tikrovė. Tai – pagrindinis filotopo ir psichoanalitiko skirtumas.
Vakarų kino teorijoje autobiografiniu kinu tradiciškai pirmiausia buvo vadinamos literatūros kūrinių ekranizacijos. Kino teoretikas Davidas Lavery’is teigia, kad ilgą laiką autonominis, nuo literatūros nepriklausomas, autobiografinis kinas buvo neįmanomas ir sunkiai suprantamas. Tie režisieriai ar filmininkai, kurie autobiografinius filmus filmuoja nesiremdami jokia literatūra, visada atsiduria kino autobiografijos žanro paribiuose. Autobiografinis kinas radosi tada, kai grožinę, fikcija besiremiančią literatūrą ištiko krizė. Kinas tapo įtikinamesniu literatūros kūrinio pakaitu⁵⁸.
Filotopui žodžių vertimas atvaizdais tam, kad būtų papasakota asmeninė istorija, yra neprasmingas. Kino atvaizdą filotopas pirmiausia traktuoja kaip substancialumo galimybę: tradicinis literatūrinės biografijos autorius skaitytojui niekaip negali pasirodyti kūnišku pavidalu, vienintelis apčiuopiamas daiktas tokiam skaitytojui yra knyga. Filotopinio autobiografinio kino atveju vyksta priešingas procesas: filmo kaip juostos žiūrovas dažniausiai neturi galimybės paliesti, tačiau ekrane mato substancialų asmenį, kuris užfiksuotas įvairiose situacijose. Filotopinė kino autobiografija konstruoja asmens vientisumo, raidos, asmeninės istorijos koncepciją tik montažu. Kuo jis atsitiktinesnis, nenulemtas siekio papasakoti nuoseklią siužetinę istoriją, tuo jis filotopiškesnis.

Autobiografijos kine galimybė sietina ir su reprezentacijos problema – žiūrovas akivaizdžiai mato J. Lejeune’o apibrėžtą „autobiografinę sutartį“: tai, kad filmas autobiografinis, patvirtina pats filmuojantysis, nuolat pasirodydamas kadre. Vis dėlto filotopiniam kinui būdinga tai, kad filmuojantysis pasakojimą apie savo praeitį labiau suvokia ne kaip asmeninę, tik-žmogiškąją istoriją, bet tai, ką matė ir sutiko patirdamas daiktiškąjį santykį su aplinka. Savo praeitį, kurios filotopas niekaip negali apmąstyti ir juo labiau išreikšti, filotopinio autobiografinio kino filmuojantysis vertina kaip prasmingą patirtį, kai buvo įmanoma orientuotis į Kitą: žmogų, daiktą, gamtą. Filotopinės autobiografijos filmuojantysis niekada nefilmuoja tam, kad išreikštų geidžiamą savo tapatybę, kurios iš tiesų nėra, bet ją potencialiai būtų galima konstruoti. Filotopui tai nepriimtina. Jis nefilmuoja ir tam, kad pažintų tikrovę ir, montuodamas savo autobiografiją, atskleistų pažintinį turinį ir supažindintų su savo gyvenimu publiką. Filotopui rūpi akimirka, kai būta daikto akivaizdoje, su juo mezgant ne vartojimo santykį ar tuščiai spoksant, o visu savimi atsiveriant naujai patirčiai. Taigi, viena vertus, filotopo autobiografija yra maksimaliai patikima ir tampanti retrospektyvi montažo metu, bet, kita vertus, atsisakant montažo siužetiškumo, nuorodų į konkrečius įvykius, ji nėra autobiografija kanonine reikšme: įvykių seka joje nereikšminga, nes svarbiausios būtent tos akimirkos, kai fiziškai nieko nevyksta, tik patiriama tai, ką Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“ vadino esteze – akimirkos blyksnius, kai kasdienybės daiktai ir aplinka pamatomi netikėtoje šviesoje ir suprantant, kad būtent iš kasdienybės tamsos pertrūkių-blyksnių, regimybės randasi daiktai ir žmonės⁵⁹. Filotopinė kino autobiografija prasminga tik kaip tokių pertrūkių fiksavimas, kurio metu išnyksta bet koks santykio su būsima filmo auditorija projektavimas, negalvojama apie to, kas fiksuojama, istorinį patikimumą ir, pagaliau, net apie patį filmą. A. Šliogeris teigia, kad tokių patirčių, kai kasdienybė, mechaninė nebūtis atsiveria kaip būties daiktai, mirtingo žmogaus gyvenime tėra minutės ar valandos: „Patirtys. Žmogaus gyvenime jų nedaug. Viena, dvi, trys, ir viskas. Ir to visai pakanka. Jei išvydai bulvę, debesį virš javų lauko, kalvos liniją, Vermeerio mergaitę, skaitančią laišką, jeigu iš tikrųjų išvydai, pamatei, praregėjai ir netekai žado, to pakanka visam gyvenimui; ir visai kūrybai“⁶⁰. Tokia autobiografija – tai ne nuoseklių įvykių ir kontekstų atpasakojimas atvaizdais, o to nuoseklumo pertrūkiai, primenantys labiau sapną nei įprastinę, pažintinio santykio reguliuojamą tikrovę, kurioje žmogus lieka tik-žmogumi, neįveikia savo uždarumo, egoizmo ir narcisizmo. Filotopas autobiografas neturi iliuzijų dėl savo socialinio, politinio, kultūrinio, meninio statuso, nes yra patyręs beprasmybę – filotopo kine užfiksuoti daiktai randasi iš beprasmybės, tamsos, tuštumos, Niekio įveikos.

Užrašyti sapnai knygoje „Mano naktys“

Iki J. Meko knygos „Mano naktys“ sapnai lietuvių literatūroje dažniausiai buvo vaizduojami metaforiškai – kaip tikresnė nei būdravimas būsena, kurios metu pasakojime įvyksta lemtingų įvykių ar apsisprendimų (Vydūno, Žemaitės, Šatrijos Raganos ir kitų prozininkų kūriniuose). J. Mekui knygoje „Mano naktys“ svarbesnė ne tikrumo / dirbtinumo, o sapno įvykių praeities (taigi Niekio) ir sapnavimo situacijos kaip dabarties (filotopinio buvimo „čia“ ir „dabar“) antinomija. Sapnas kaip filotopinio išsivadavimo nuo praeities priemonė lietuvių literatūroje iki J. Meko nebuvo užrašomas.
2007 m. Lietuvoje išleista J. Meko sapnų užrašų knyga „Mano naktys“ pirmiausia buvo parašyta anglų kalba. Po lietuviškojo leidimo „Mano naktys“ netrukus išverstos į prancūzų bei italų kalbas. Šiame „naktiraštyje“ J. Mekas fiksuoja savo 1978–1979 metų sapnus. Kaip pats teigia vaizdiniame atvirlaiškyje, siųstame tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatoriams ir svečiams bei leidyklos „Baltos lankos“ vadovui Sauliui Žukui, atsiminti ir užrašyti sapnus pradžioje nebuvo lengva. Prie savo lovos J. Mekas tuomet laikė popieriaus lapą ir pieštuką, kad, pabudęs po sapno, iškart galėtų pasižymėti kelis žodžius, kurie dieną primintų sapno turinį. Po kelių savaičių prisiminti sapnus darėsi vis lengviau. Pasak J. Meko, 1979 metų gegužę registruoti sapnus jam tiesiog nusibodo, ir jis liovėsi tai daręs.
Sapnas pagal klasikinę ir postmoderniąją psichoanalizę yra visada susijęs su praeityje žmogaus išgyventais įvykiais, jausmais. Paprastai sapnai parodo įvykius, kurie sapnuojančiajam kelia kančią⁶¹. Taigi sapnas – tai būdas prisiminti, o tada ir pamiršti trauminę praeitį.
J. Mekas kaip sapnuojantysis ir užrašantysis sapno patirtis nesiekia savo sapnų analizuoti, aiškinti, ieškoti jų reikšmių. Reikšmių paieška jį paverstų psichoanalitiku. Sapnuose J. Mekas dažniausiai prisimena jam vis dar svarbią buvimo priverstinio darbo stovykloje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praeitį. Ne kartą sapne pasirodo jam sunkaus laikotarpio – pokario – Vokietija, ypač šios šalies miestas Hamburgas, per kurį teko keliauti broliams Jonui ir Adolfui Mekams: „<...> man reikėjo kiek pailsėti tai numečiau savo drabužius į kertę ir norėjau gulti į savo seną karinę DP lovą nes aš buvau labai pavargęs po kelionės bet Adolfas sako reikia stumtis toliau“⁶². Pokaris kaip kančios laikas knygoje dažnai susiejamas su J. Meko tėvais ir broliais. Jie yra bene dažniausiai knygoje figūruojantys veikėjai. Karas ir pokaris J. Meko praeityje yra daugiausia kančios sukėlę įvykiai, kuriuos jis kaip įmanydamas siekia kuo tiksliau prisiminti net tada, kai šis psichinis turinys yra jau pasąmonėje – tik ištraukus šią patirtį į sąmonę, įmanoma būti laisvam nuo praeities. Net rašydamas dienoraščius J. Mekas neišvengė psichologinio išstūmimo, kančios išgyvenimų pasitraukimo į pasąmonę – užmaršties ir Niekio. Suprasdamas, kad galės būti filotopiškai laisvas „čia“ ir „dabar“ tik tuomet, kai praeitis nekankins, J. Mekas užrašo sapnus ir įveikia pasąmonę ir Niekį kaip mirtį. Praeities, kuri glūdėjo sapnuose, užrašymas – tai kraštutinė literatūrinės autobiografijos galimybė, reiškianti bet kokių savo asmens koncepcijos konstravimo tikslų atsisakymą, maksimalų patikimumą, dėl kurio net nesirūpinama, ir sapno virsmą filotopiniu daiktu – knyga.
Ir vizualiuose, ir daugiau žodiniuose sapnuose J. Mekas, užrašydamas naktinę patirtį, nesileidžia į jos interpretavimą. Knygos pradžioje užrašantysis sapnus pripažįsta sapnuose neturįs savimonės ir savivokos, kuri būtų svarbi psichologiniam nagrinėjimui. Sunkiais momentais sapnuose J. Mekas save regi tarytum iš šalies, lyg kitą žmogų. Dar košmariškesniuose sapnuose asmuo pripažįsta esąs miręs. Kaip atsvara šiems sunkiems pačiam sapnuojančiajam sapnams esama ne vieno fragmento, kur J. Mekas jau žvelgia į save iš distancijos ir taip suvokia esąs gyvas žmogus. Dažniausiai išsivaduoti iš sunkių konfliktinių sapno situacijų sapnuojančiajam padeda skridimo potyris, priešinamas toms scenoms, kuriose sapnuojantysis atsiduria uždarose erdvėse, suvaržytas, lyg įkalintas. Šiose scenose juntamos pastangos išsiveržti iš uždarų erdvių: „<...> tai aš pradėjau skristi bet tada savo kairėj pamačiau šviesą tai žinojau jie bandys mane sustabdyti bet aš turėjau atlikt savo misiją nes tai buvo susiję su mano likimu tai aš pasikėliau į orą ir tuoj kai jie pastebėjo į kurią pusę skrendu jie pradėjo pulti bet aš skridau toliau visom savo jėgom“⁶³. Sapnuojantysis dažnai junta kančią nuolat keliaudamas, keisdamas erdves – tai dar kartą patvirtina, kad erdvėlaikis yra grynojo santykio, Niekio ženklas.
J. Meko sapnai dažnai turi daug bendra su socialine užrašančiojo sapnus gyvenimo plotme – tokie naktiraščio įvykiai dažniausiai yra susiję su bendravimo aktualijomis ir kartoja, tiesa, kiek kitaip, praėjusios dienos socialinę patirtį, kurios viena iš esminių skirčių driekiasi tarp sapnuojančiojo ir minios, su kuria susidurta dieną. Atsiskyrimas nuo beveidės, Niekio nešėjos minios vyksta sapnuose. Labai dažna J. Meko sapnų situacija, kurioje sapnuojantysis įsijaučia į kitą asmenį, kuris taip pat sapnuoja, tada pabunda sapnuojamąjį sapnuojantis, o vėliau ir pats sapnuojantysis. Ši sapno „hierarchija“ leidžia įsitikinti, jog ne vien sąmonės, bet ir pasąmonės lygmenyje žmogus nėra tapatus pats sau, todėl išnyksta galimybė kalbėti apie tapatybę, kuri būtų tradicinės literatūrinės autobiografijos pagrindas.
Taigi J. Meko knyga „Mano naktys“ yra radikalus rašančiojo bandymas išsivaduoti nuo praeities, kuri dažniausiai yra priešinga filotopinei būčiai – J. Mekas siekia nesapnuodamas filotopiškai būti dabartyje. Sapno užrašymas – tai dar vienas žingsnis filotopinio santykio su daiktais ir kitais žmonėmis link. Užrašytus sapnus galima traktuoti kaip bandymą pasakoti netradicinę savo autobiografiją – tekstus apie savo praeitį, – ir siekį nuo tos praeities išsivaduoti.

Kūrybinė autobiografija eilėraščių rinkinyje „Dienų raštai“

J. Meko poezijos rinkinį „Dienų raštai“, išleistą Lietuvoje 1998 metais, sudaro į ankstesnius poeto rinkinius nesudėti eilėraščiai. Šioje knygoje eilėraščiai negrupuojami pagal temas, motyvus ir problemas. Tekstai surikiuoti chronologine tvarka, J. Mekas tarytum pasakoja vientisą savo biografiją. Knygos kreipimesi į skaitytojus autorius ragina žiūrėti į joje publikuojamus eilėraščius kaip į „kelionę per gyvenimą“, pagal juos galima nustatyti J. Meko poetikos raidą. Nagrinėjant šios knygos eilėraščius, ryškėja tokios šios poezijos tendencijos ir kryptys: nuo kanoninės Vakarų filosofinės lyrikos ir jos mąstymo išsižadėjimo iki orientacijos į daiktą ir Kitą bei subjekto decentracijos užuomazgų. Šios poezijos dominantės J. Meko „Dienų raštų“ tekstuose nuolat persipina ir nesudaro tvarkingos, priežastiniais ryšiais pagrįstos, sistemos: daug lemia tos dienos, kai eilėraštis parašytas ir įtrauktas į rinkinį, nuotaikos ir situacijos „čia“ ir „dabar“ aplinkybės. Eilėraštyje „Medžių šakose“ skleidžiasi akimirkos unikalumas: „Medžių šakose / paukšteliai gieda. / Stoviu ir klausaus, / ir ašaros rieda. // Niekad nemačiau aš / tokių medžio lapų. / Niekad negirdėjau / tokių paukščių giedant“⁶⁴.
J. Mekas „Dienų raštais“ dar kartą teigia, kad Vakarų modernybės krizės akivaizdoje civilizacijos į priežastinę, raidos principais pagrįstą istoriją įsprausti jau neįmanoma; kaip ir visos civilizacijos, taip ir pavienio žmogaus gyvenimo istorija neturi nei priežasčių, nei tikslų. Įmanomas tik pasakojimas, kuriame svarbus atsitiktinumas, įvykių ir aplinkybių sampynos. Joms nebūdingas naratyvumas, įvykiai ir daiktai kaleidoskopiškai keičia vieni kitus: „Langai – sienos – // a, vijokliai, / draugai... // Va, žolelė, / sutrupinta, / pilka“⁶⁵.
Jau pirmuosiuose knygos eilėraščiuose J. Mekas prabyla ne tik apie Vakarų modernybės, bet ir (prisimindamas savo poezijos rinkinį „Pavieniai žodžiai“) Vakarų filosofijos krizę, kurią atskleidžia knygos skyriuje „Kierkegaard’ui“: „Šaukiu, ir balsas vėl atgal atšoka, / ir vienas tik kalbuosi su savim, / bandydamas atspėt, ką šimtmečiai išmokė / ir vėl užudengė naktim“⁶⁶. Klasikinis kanoninis mąstymas priėjo pertrūkį: laikas atsiverti šios akimirkos patyrimui jutimais ir prisiminimais, kurie netampa pagrindu kalbėti apie vertybes ar idėjas.
„Dienų raštais“ J. Mekas dar kartą patvirtina seną savo įsitikinimą: būtis kaip tyla ir prasmė slypi daiktuose, kurie neretai yra gamtoje. „Dienų raštų“ pirmųjų skyrių kalbantysis, primindamas „Semeniškių idiles“ ir būdamas filotopas, atskleidžia savo santykį su gamta: čia nėra nei vartojimo (jis būtų artimas tik-žmogiškajam interesui), nei izoliacijos nuo aplinkos (tai reikštų negebėjimą įveikti savo egoizmą) – kuriamas gamtos ir žmogaus paralelizmas, padedantis žmogui įveikti savo ribotumą. „Dienų raštuose“ žmogus savo pojūčiais patiria daiktiškąjį santykį su žeme: „Aš – alksnio lapas, / girtas saule, žalia / trapuma, jaunas aš, // kol ruduo mane numes / rudom saujom, vėjas / nuraus lapus nuo manęs, / ir, įsibėgėjęs, / pūs per šlapius laukus“⁶⁷. „Dienų raštuose“, kaip ir „Semeniškių idilėse“ bei ypač „Gėlių kalbėjime“, svarbiau ne tai, kas pasakoma apie gamtą, o jos suvokimas pojūčiais. J. Mekui gamta yra ne plati, panoraminė, o (tai artima ir „Semeniškių idilėms“) būties sankaupa, mazgas, kuriame ir įvyksta eilėraščiai. Kalbantysis orientuojasi į aplinką, atmeta utilitarinį interesą, yra gamtoje, už kurią atsako.
Nors poezijos rinkiniu J. Mekas savotiškai pasakoja savo autobiografiją, jis svarbus tik kaip patiriantysis gamtą (knygoje yra daugybė eilėraščių, kuriuose kalbantysis net neužsimena apie save – tiesiog stebi aplinką ir ją fiksuoja), kalbantysis decentruojasi ir patiria santykį su daiktais, kurie yra ne-žmogiški: „Ir triūsia / ir juda ir dirba / visa gamta, // ir skruzdėlė / ir bitė ruda“⁶⁸. Autorius „Dienų raštais“ primena, jog jis nėra nei egoistas, nei narcizas – jis visas orientuojasi į Kitą. Žinoma, su daiktais nesiekiama susilieti, ištirpti juose – tai būtų Rytų poezijos pamokos, – išlaikomas toks atstumas, kuris leidžia kalba kaip diskursyviu daiktų sužmoginimu ir sukalbinimu tik globoti daiktus. „Dienų raštai“ dar kartą atskleidžia, kad J. Mekui rūpi ne analizuoti, jausti, galvoti, valdyti, o tik globoti kalba. Rinkinyje kaip kūrybinėje autobiografijoje susitinka visi jo poezijos kontekstai: nuo senovės graikų filosofijos iki postmoderniosios amerikiečių poezijos, kuri yra performatyvi ir deklamuojama tik balsu. Tarp šių dviejų diskurso įtakų įsiterpia gausus J. Meko kaip daiktiškosios poezijos skaitytojo patyrimas.
„Dienų raštai“ nėra tradicinis pasakojimas apie savo asmeninę kūrybinę praeitį: tai yra pati praeitis, o ne tekstas apie ją. J. Mekas dar kartą nutrina savo poezijos ir tikrovės ribas. Apie tikrovę nereikia pasakoti, nes ji gyva tekstais. Po „Dienų raštų“ lietuvių kalba J. Mekas parašė ir išleido tik vieną poezijos rinkinį – „Žodžiai ir raidės“, kurio filotopinės ypatybės dar tik mezgėsi „Dienų raštuose“. Prieš daugiau nei dvidešimt metų išleistame rinkinyje dar nėra eilėraščių-hieroglifų, tačiau jau gana aiškiai pastebimas siekis mažinti atstumą tarp kalbančiojo, teksto ir skaitytojo: „Dienų raštai“ baigiami poetiniais laiškais draugams, kurie yra ne teksto adresatai, o lygiaverčiai jo dalyviai.
„Dienų raštų“ eilėraščiai leidžia teigti, kad J. Meko praeityje glūdi individualumo pradai, neigiantys siaurą susirūpinimą savimi, nes eilėraštis – tai ne grynojo santykio idėjos raiška be daiktinio pavidalo, o substancialus daiktas, įkūnijamas rašančiojo ir popieriaus lapo, kuriame eilėraštis užrašytas ar išspausdintas. Kai subjektas decentruojasi, tokia praeitis visada yra dabartis, svarbi individo, kaip tarpininko tarp diskurso ir J. Meko aplinkos daiktų, terpė. J. Mekui, išleidusiam poezijos knygą „Dienų raštai“, ir skaitytojui visi poeto praeities kūriniai yra ne retrospekcinė autobiografija, o visas laikas kaip dabartis, įveikianti mirtį.
Ir poezijos rinkinyje „Dienų raštai“, ir eksperimentinės sapnų užrašų prozos knygoje „Mano naktys“ J. Mekas sugriauna tradicinę pasakojimo apie savo praeitį tvarką, atmesdamas siekį dirbtinai konstruoti savo tapatybę, nukrypti nuo faktinės tiesos, ją pakreipti asmens koncepcijai reikalinga linkme. J. Meko tekstai apie save yra maksimaliai patikimi, nes juose nėra retrospekcijos – būnama dabartyje konkrečioje vietoje, kuri yra filotopiškai mylima. Savo praeitį J. Mekas paverčia daiktiška, kai pasakodamas apie save naudoja praeities daiktus: eilėraščius, sakinius, kurie užrašyti popieriuje, todėl turi substanciją. Dirbdamas su šiais daiktais – sudarydamas iš eilėraščių poezijos rinkinį – autorius nepasiduoda saviinterpretacijai. Kategoriškai ir radikaliai atsisakoma kreipti dėmesį į save ir susireikšminti: J. Meko autobiografija – tai filotopinio buvimo mylimoje vietoje su daiktais ir žmonėmis patirtys, kurios nesutalpinamos į siužeto, diskurso ir galios tvarką. Eilėraščiai jam yra būdas prisiminti, labai įtemptai bandant išvengti nostalgijos. Kadangi J. Meko gyvenimas yra nuolatinė filotopinė dabartis, praeitį verčiant dabartimi, sentimentaliai ilgėtis praeities nelieka jokios priežasties. Dabarties momentas knygoje „Mano naktys“ talpina visą praeitį, todėl išvengia mirtį nešančios užmaršties ir pasiekia nuolatinį sąmoningumą ir atsakomybę už vietas, daiktus ir žmones.

Autobiografijos galimybės filmuose „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“, „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“

Filmą „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ J. Mekas sumontavo 2000 metais iš atvaizdų, kuriuos filmavo nuo pat savo atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas, kai nusipirko pirmąją vaizdo kamerą, iki montavimo. Ši kino juosta svarbi kaip J. Meko filotopinis estezinis pasakojimas apie save.
Laukiamą nuoseklumą, chronologiją, asmens koncepciją J. Mekui keičia atvaizdus nuolat pertraukiantys tamsos akimirkos ir blyksniai – rodoma nuolatinė filotopinė gyvenimo ir mirties sandūra, būsena prieš miegą, kai dar nemiegama, bet jau nebūnama sąmoningu. Estezė kaip juslinė būsena, kurioje filotopiškai balansuojama tarp prasmingos būties ir Niekio, nebūties, yra pirmiausia susijusi su rega. Filme „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ apie gyvenimą ir mirtį nėra svarstoma mąstant, gyvenimo ir mirties sandūra patiriama tiesiogiai – gyvybė randasi iš tamsos, mirties įveikos. Kaip ir kiekvieno filotopo, taip ir J. Meko visa autobiografija – tai nuolatinė kova dėl gyvybės. Šis filmas – konkretus, jutimams prieinamas estezės pavyzdys. A. J. Greimas teigia: „Regimybė kaip galėjimas būti – ar galimybė būti (galbūt?) – yra vos ne vos pakeliama“⁶⁹. J. Mekas įveikia mirties trauką.
Atvaizdai, kuriuose užfiksuoti susitikimai su draugais, šventės, daiktai, J. Meko filme kuria ritmą, primenantį kasdienybę, jos tolydumą, tačiau blyksniai ir tamsa pertraukia beveik chronologinį autobiografinį pasakojimą – J. Mekas parodo, kad vientisas, tvarkingas, siužetinis autobiografijos pasakojimas yra dirbtinis ir neturi prasmės, nes filme „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ svarbesnis yra ne tolydumas, o pertrūkiai. Kasdienybė ir daiktinė tikrovė yra labai trapi ir įmanoma tik dėl momentų, kurie artimi religiniam nušvitimui.
Savo gyvenimą J. Mekas rodo kaip estezės momentų patyrimą – būtent tada filotopiškai įsitvirtinama „čia“ ir „dabar“, išvengiama retrospekcijos. Gyvenimo įvykiai, kurie rodomi filme, byloja ne apie laiko eigą, o apie to laiko sustabdymą. Filotopinė kino autobiografija J. Mekui kaip filotopui – tai galimybė praeitį patirti kaip visada aktualią dabartį. Kiekvienas filmo atvaizdas susijęs ne su kitais atvaizdais, o parodo, kad momentas yra nepakartojamas: kūrėjas šiame filme filotopiškai sujungia praeitį ir dabartį. Dabartyje telpa visa praeitis. Kadangi kiekvienas filmo fragmentas yra beveik savarankiškas, tarp fragmentų išnyksta ryšiai, kurie leistų analizuoti J. Meko gyvenimą, lyginant vieną periodą su kitu, pastebint panašumus ir kontrastus.
Filmas „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ yra daiktiškoji autobiografija, nes jame nėra jokios abstraktybės, viskas, kas nufilmuota, bei pats filmuojantysis yra substancialūs: J. Mekas nesiekia perteikti savo gyvenimo idėjų, nes svarbesnis yra filotopinis regimasis tikrovės patyrimas.
Nuo 1970 iki 1999 metų filmuotus autobiografinius atvaizdus J. Mekas 2000 metais sumontavo filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“. Šis pasakojimas apie save iš tiesų yra vizualusis filotopinis tekstas apie matytus daiktus ir sutiktus žmones. Filme nėra nė vienos surežisuotos scenos, kurios filmavimo intencija būtų dokumentinio kino pasakojimas. Vaizdinė plotmė ir verbalinis komentaras už kadro beveik nesusiję: J. Mekas aiškiai pareiškia, kad filmuodamas atvaizdus buvo filotopiškai „čia“ ir „dabar“, o montuodamas jau nėra tose vietose, kurias filmavo: balsas už kadro trumpai apibūdina montažo metu supančią buitinę tikrovę, santykius su darbo kambario daiktais ir artimais žmonėmis, kurie svarbūs ir filme, tačiau komentuojantysis nesieja filmo atvaizdų su montavimo situacija.
Filmo pradžioje J. Mekas teigia, kad buvo sumanęs sumontuoti chronologinį autobiografinį pasakojimą, tačiau netrukus to atsisakė: tikrovė pernelyg nesuprantama, netvarkinga, nedėsninga ir nekonceptuali, kad tilptų į chronologinę schemą. Šios tikrovės charakteristikos taikomos ir montuojant filmą: atvaizdų, komentarų ir muzikinio fono seka yra atsitiktinė, J. Mekas paragina neieškoti filme siužeto principais pagrįstos tvarkos. Filmo „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“ neveikia jokios literatūrinės ar vizualiosios autobiografinių pasakojimų tradicijos.
Remiantis J. Lejeune’o autobiografinės sutarties apibrėžimu, J. Meko autobiografija yra maksimaliai patikima, dėl filotopinio kino specifikos išvengianti retrospekcijos ir įtvirtinanti minėtą sutartį. Formalusis autobiografinės sutarties ženklas yra nuolat kadre pasirodantis filmuojantysis: žiūrovas mato substancialų asmenį, kuris paradoksaliai, save fiksuodamas, išvengia orientacijos į save. Tikriausi gyvenimo momentai, pasak J. Meko, buvo tie, kada pavyko trumpam pamiršti apie save, siaurą susirūpinimą savo interesais ir filotopiškai peržengti savo ribas – pasiekti transcendenciją. Poetas šiame filme nekonstruoja geidžiamos savo tapatybės, nes filotopiškai atsisako kreipti dėmesį į save. Su filmuojamais daiktais ir žmonėmis autorius mezga ne geismo ar vartojimo santykį, o daiktiškąją patirtį, kurios būta ne tiek ir daug. J. Mekas teigia, kad pretenduojantys į absoliutumą momentai yra patiriami, kai atsiveriama meilei vietai, daiktui ir žmogui. Apie gyvenimo pradžią ir pabaigą gyvendamas žmogus iš tiesų nieko nežino, visos žinios apie tai tėra racionalistiniai teiginiai, kurie autentiško žmogaus neveikia. J. Meko autobiografija filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“ yra filotopinė vietų, daiktų ir žmonių, kuriuos jis patyrė, biografija. Buvimą tose mylimose vietose su mylimais daiktais ir žmonėmis J. Mekas vadina rojumi šioje žemėje, o ne anapus – filotopiškai atsisakoma bet kokių metafizinių idėjų ir teorijų. Poeto patirties neveikia netikrumas dėl ateities (kadangi apie ją nieko nežinoma, tai nereikia dėl jos ir jaudintis). J. Mekui, rodančiam savo praeitį, joje nėra jokio skausmo ar traumos, jo autobiografija yra tokia, kurioje beveik niekas nevyksta, sumontuota savotiška „ramybės autobiografija“. Savo santykį su filmo žiūrovu autorius įvardija kaip filotopinį dalijimąsi šia ramybe ir taika. Tokios būsenos, pasak J. Meko, visada patiriamos vaikystėje, o vėliau užmirštamos – randasi kaltė. J. Mekas teigia, kad savo gyvenime dėl nieko nėra kaltas, nieko nesigaili ir nenorėtų keisti savo praeities. Atmintis filme veikia be vertinimo ir taisyklių, pasiduodama savaiminei minčių ir jausmų sekai, kurios nėra poreikio kaip nors kontroliuoti. Taigi J. Mekas filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“, pasakodamas savo autobiografiją, grožį traktuoja kaip tikriausią, filotopiškiausią, nedirbtinę, todėl patikimą ir nesumeluotą patirtį.
Ir poezijos rinkinyje „Dienų raštai“, ir eksperimentinės prozos knygoje „Mano naktys“, ir autobiografiniuose filmuose J. Mekas sugriauna tradicinę pasakojimo apie savo praeitį tvarką, atmesdamas siekį dirbtinai konstruoti savo tapatybę, nukrypti nuo faktinės tiesos, ją pakreipti asmens koncepcijai reikalinga linkme. Jo tekstai apie save yra maksimaliai patikimi, nes juose nėra retrospekcijos – būnama dabartyje konkrečioje vietoje, kuri yra filotopiškai mylima. Savo praeitį J. Mekas literatūroje ir kine paverčia daiktiška, pasakojimui apie save naudodamas praeities daiktus: eilėraščius, sakinius, vaizdus, kurie užrašyti popieriuje arba nufilmuoti kino juostoje, todėl turi substanciją. Dirbdamas su šiais daiktais – iš eilėraščių sudarydamas poezijos rinkinį arba iš atvaizdų montuodamas filmą – J. Mekas nepasiduoda saviinterpretacijai. Kategoriškai ir radikaliai atsisakoma kreipti dėmesį į save ir susireikšminti: tad autobiografija – tai filotopinio buvimo mylimoje vietoje su daiktais ir žmonėmis patirtys, kurios nesutalpinamos į siužeto, diskurso ir galios tvarką. Eilėraščiai ir kino atvaizdai kūrėjui yra būdas prisiminti, bandant išvengti nostalgijos. Kadangi J. Meko gyvenimas yra nuolatinė filotopinė dabartis be praeities traumų ir skausmo, sentimentaliai ilgėtis praeities nelieka jokios priežasties. Dabarties momentas knygoje „Mano naktys“ ir autobiografiniuose filmuose talpina visą praeitį, todėl išvengiama mirtį nešančios užmaršties, pasiekiamas nuolatinis sąmoningumas ir atsakomybė už vietas, daiktus, žmones.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

______________________________________________________________________________

¹ James D. E. To Free the Cinema: Jonas Mekas and New York Underground. – New York, 1992.

² Tūtlytė R. Jonas Mekas: „pasaulio, kuriuo galėčiau džiaugtis“ apologija // Colloquia. – 2013. – Nr. 31. – P. 74.

³Šliogeris A. Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – Vilnius: Margi raštai, 2006. – P. 9–10.

⁴ Ten pat. – P. 443.

⁵Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 204.

⁶ Kadangi J. Mekas nėra tradicinis kino operatorius, vartojamas „filmuojančio subjekto“ terminas. Toliau tekste vartojamas sutrumpintas terminas „filmuojantysis“.

⁷ Barthes R. The Rhetoric of the Image. – 1964. – P. 162.

⁸Šliogeris A. Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – P. 9.

⁹ Ten pat. – P. 9–10.

¹⁰ Baranova J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 98.

¹¹ Ten pat. – P. 97.

¹² Ten pat. – P. 94.

¹³Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 200.

¹⁴ Gaidamavičienė I. Homo Creator: sąmonė ir būtis. – Vilnius: Technika, 1997. – P. 163.

¹⁵ Ten pat. – P. 183.

¹⁶ Juzefovič A. Arvydo Šliogerio fenomenas šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje // Filosofija. Sociologija. – 2009. – T. 20. – P. 66.

¹⁷ Ten pat. – P. 66–67; Šliogeris A. Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – P. 453.

¹⁸ Andrijauskas A. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai–Vakarai–Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. – P. 558.

¹⁹ Juzefovič A. Arvydo Šliogerio fenomenas šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje. – P. 68.

²⁰ Andrijauskas A. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai. – P. 559.

²¹Šliogeris A. Transcendencijos tyla. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 190.

²² Andrijauskas A. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai. – P. 557.

²³ Ten pat.

²⁴ Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 7.

²⁵Šliogeris A. Bulvės metafizika. – P. 75.

²⁶ Ten pat. – P. 74–75.

²⁷ Heidegger M. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 63.

²⁸ Heidegger M. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: VGTU leidykla Technika, 2014. – P. 209.

²⁹Šliogeris A. Bulvės metafizika. – P. 208.

³⁰Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – T. 1, 2. – Vilnius: Apostrofa, 2005. – P. 416.

³¹Šliogeris A. Bulvės metafizika. – P. 224.

³²Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – P. 62.

³³ Ten pat. – P. 410.

³⁴ Ten pat. – P. 346, 424.

³⁵ Ten pat. – P. 464.

³⁶ Ten pat. – P. 416.

³⁷ Heidegger M. Būtis ir pasaulis. – P. 18.

³⁸ Ten pat. – P. 20.

³⁹ Ten pat. – P. 15.

⁴⁰ Ten pat. – P. 355.

⁴¹ Ten pat. – P. 145–148.

⁴² Ten pat. – P. 77.

⁴³Šliogeris A. Bulvės metafizika. – P. 141.

⁴⁴ Ten pat. – P. 105.

⁴⁵ Ten pat. – P. 55.

⁴⁶ Ten pat.

⁴⁷ Hegel G. W. F. Filosofijos istorijos paskaitos. – T. 1. – Vilnius: Alma littera, 1999. – P. 91.

⁴⁸ Lyotard F. Postmodernus būvis. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 39.

⁴⁹ Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008. – P. 27–28.

⁵⁰ Ten pat. – P. 14–16.

⁵¹Šliogeris A. Bulvės metafizika. – P. 221.

52 Ten pat. – P. 29.

⁵³ Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 15.

⁵⁴Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – P. 193.

⁵⁵Šliogeris A. Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai. – P. 139.

⁵⁶Šliogeris A. Niekis ir Esmas. – P. 194.

⁵⁷ Ten pat.

⁵⁸ Lavery D. Film’s Le Pacte Autobiographique. – 1991.

⁵⁹ Greimas A. J. Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 13.

⁶⁰Šliogeris A. Bulvės metafizika. – P. 11.

⁶¹ Milašiūnas R. Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 44.

⁶² Mekas J. Mano naktys. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. – P. 95.

⁶³ Ten pat. – P. 71.

⁶⁴ Mekas J. Dienų raštai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 238.

⁶⁵ Ten pat. – P. 249.

⁶⁶ Ten pat.

⁶⁷ Ten pat. – P. 263.

⁶⁸ Ten pat. – P. 191.

⁶⁹ Greimas A. J. Apie netobulumą. – P. 13.

IŠ ARČIAU

Apie Hannos Krall kūrybą

Iš lenkų k. vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas, pro kurį prasišviečia objektyviai egzistuojančio pasaulio struktūra, o rašytojo-kūrėjo pasaulis atrodo subjektyvus iki kraštutinumo. Tačiau jeigu pažvelgsime įdėmiau, tai pasirodys, kad viskas nėra jau taip akivaizdu.
Prieš keletą metų konferencijoje Drohobyče, kalbėdamas apie Bruno Schulzo – žydų kilmės lenkų rašytojo, vieno iš sapniškiausių ir labiausiai „fantazuojančių“ XX amžiaus kūrėjų – veikalus, minėjau ir Hannos Krall kūrybą. Vis dėlto konferencijos dalyviai turėjo pripažinti, kad B. Schulzo ir H. Krall darbai puikiai vieni kitus papildo: B. Schulzo pasauliui, Michało Paweło Markowskio žodžiais tariant, „nuolatos gresia katastrofa, griūtis, regresas“1, o H. Krall vaizduoja pasaulį po katastrofos, jau sugriuvusį, regreso būsenos (kaip įsitikinsime – taip pat ir epistomologine prasme).
Svarbu, kad abu juos ištinka – lieku prie M. P. Markowskio formuluočių – „hermeneutinis pralaimėjimas“: „Pasaulio ir asmeninės psichikos skaitymas yra pagrindinė egzistencinė Schulzo subjekto (veikėjo) situacija, subjekto besistengiančio – anot paties Schulzo – išskaityti kokią nors prasmę iš prieš jo akis (tikrovė) ir jame pačiame (nesąmoningumas) atsiveriančio teksto. Dažniausiai – veltui“².
Panašiai ir su H. Krall kūryba. Štai pavyzdys iš 2011 metais pasirodžiusios „Baltosios Marijos“. Viena iš pagrindinių šios knygos sąvokų yra „nepateikto kaltinimo“ sąvoka, Krzysztofo Piesiewicziaus ištarta aptarinėjant filmo „Dekalogas VIII“ scenarijų. „Nepateiktas kaltinimas“ – tai savotiška vidinė stigma, nešiojama žmogaus, kuris tam tikru laiku neatlaikė etinio likimo iššūkio (nesutiko „melagingai paliudyti“, kad maža žydų mergytė gautų katalikų krikšto metriką). Tačiau H. Krall mėgina mums pasakyti, kad „nepateiktas kaltinimas“ nuginkluoja ne tiek potencialius kaltuosius, kiek kaltintojus. Juk čia kalbama ne apie tai, kad negalima nubausti žmogaus, neturint pakankamų jo kaltės įrodymų. Čia esmė tai, kad apskritai negalima jo vienareikšmiškai, konkrečiai apkaltinti. Tarsi truktų užtektinai aštrių aksiologinių priemonių, tarsi mūsų vertinimo sistema būtų nepakankamai talpi ar per mažai iškelta jos vertė. O jeigu ko nors negalima apkaltinti, tai negalima jo ir ginti. Ir tada pasirodo, kad ir etikos sferoje yra neįmanomas „prasmės skaitymas“. <...>
Trumpai galima reziumuoti, kad tokių rašytojų kaip B. Schulco, Stanis?awo Witkacy’io ar netgi Witoldo Gombrowicziaus kūryboje prasmės atrofiją aptinkame dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o H. Krall kūryboje – ji yra karo rezultatas. Niekada nepatenkintą poreikį apžvelgti savo gyvenimą kaip vieną nedalomą visumą, suteikti tai visumai prasmę, jaučia, tarkim, knygos apie ištrūkimą iš mirties nagų „Širdžių karalius vėl suka arklius“³ pagrindinė veikėja.
Toliau nagrinėdami H. Krall kūrybą, galime pastebėti, kad kai kurie jos mėginimai rekonstruoti pasaulį pasitelkus reportažą yra panašūs į grožinės literatūros autorių naudotus metodus, net ir tada, kai ji pateikia metafizinę pasaulio viziją. Kalbama visų pirma apie savotiškus tos prozos „labirintus“, matomus kaip tik „Baltojoje Marijoje“, kurioje pasakotoja keliauja po katastrofos išlikusių griuvėsių labirintais – per pokario Lenkijos tikrovę. Anksčiau – kaip žydų vaikas, o šiandien – kaip viena iš jos pačios pasakojimų herojų – ji keliavo per ekstremalių, mirtinų pavojų labirintą, pavojų, kurių pasisekė išvengti laimingai susiklosčius aplinkybėms ir padėjus žmonėms.
Stabtelėkime trumpam prie to labirinto, kuriuo nukeliavo „Baltosios Marijos“ herojė, nes tai autobiografiškiausia H. Krall knyga. Žinoma, joje ji labai diskretiškai kalba apie autobiografiškumą: „Tą mažylę pažinojau gana gerai“, – rašo autorė apie veikėją, kurios prototipas – ji pati⁴. Smalsesni skaitytojai susiras ankstesnę, prieš keturiasdešimt metų pirmuoju asmeniu parašytą H. Krall knygą apie jos kelionę per okupacijos metus „Lošimas iš mano gyvenimo“. Joje rašo: „Daug kartų bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo. Negaliu. Neprisimenu visų veidų ir pavardžių. Buvau vaikas. Tačiau atsimenu, kad kiekvienoje situacijoje, net ir tada, kai atrodė, jog nėra išeities, nėra jokio išsigelbėjimo, – visada atsirasdavo kas nors, kas paduodavo ranką. Kaip tik šitaip, pažodžiui: paduodavo ranką ir nuvesdavo į kitą, mažiau pavojingą nei kitos, vietą“⁵. Šio tikroviško liudijimo herojai vėliau pateko į knygos „Baltoji Marija“ puslapius. Bet ir tada pasakojimas liko trūkčiojantis, fragmentinis, kupinas abejonių ir pauzių. Nes tokia žmogaus atmintis: nevientisa, kupina tik ryškiausių vaizdų ir epizodų.
„Baltoji Marija“ – tai iš naujo papasakota mažos, per karo baisybes išlikusios mergaitės istorija, ir kartu savotiška atminties mechanizmo analizė, atskleidžianti individualios ir – galbūt – bendros atminties savybes. Kad tai pavyktų, autorė bando pažvelgti į save pačią – vaiką – ir kelia klausimus, kurie būtų nelogiški grynai autobiografiniame pasakojime.
Labai svarbu, kad H. Krall sugeba sukurti hipotetines situacijas, parodyti galimą, bet ne būtinai buvusią tikrovę, kitaip tariant – kurti alternatyvią fikciją. (Beje, nesunku ją pastebėti, nes autorė visada daugiau ar mažiau aiškiai perspėja skaitytoją <...>, pvz., tokiais žodžiais: „Taip galėjo viskas vykti. O galėjo nutikti ir visiškai kitaip“⁶.)
Toks meistriškas H. Krall buvusio pasaulio reiškinių charakterizavimas, regis, turėtų būti būdingas grožinei literatūrai. Tačiau „Širdžių karaliuje“ (kuris anaiptol ne fikcija paremtas) herojė po karo parengė kelis savo žydų senelių „mirties variantus“ (tiksliau: itin smalsiems parengė kelis pasakojimus, kaip mirė ar žuvo jos „lenkai“ seneliai).
Tačiau H. Krall knygų literatūrinę vertę nulemia jos rašymo meistriškumas, tekstų stilius, savotiška reportažinio pasakojimo „pakylėta vertė“, kurią suteikia, pavadinkim, „formų kūrimo aktai“⁷. Kalbama apie autorės polinkį tvarkyti pasaulį, pasitelkus dvilypę opoziciją, kuri, vis dėlto, privalo ne supaprastinti tą pasaulį, o parodyti jo sudėtingumą⁸. Taip pat apie autorės sugebėjimą panaudoti ironiją pačiu taikliausiu ir kilniausiu būdu⁹. Tarkim „Išskirtinai ilgos linijos“ herojės, Franciszkos Arnsztajnowos, pasaulis yra priklausomas vien nuo jos artimųjų, kurie per gana trumpą laiką išnyksta iš jos gyvenimo: miršta vyras, sūnus, ant jo kapo nusižudo būsimoji marti. Franciszką lankantis Józefas Czechowiczius „anksčiau pradėdavo pokalbį nuo mandagių klausimų – jie buvo lengvi, todėl ji atspėdavo iš lūpų judesių [Arnsztajnowa buvo kurčia – B. W.]. Kaip laikosi ponas daktaras? Klausė apie vyrą. Paskui [kai vyras mirė] – kaip laikosi jūsų kapitonas? Klausė apie sūnų. Paskui [kai sūnus mirė] – kaip laikosi marti? Klausė apie buvusią sužadėtinę. Paskui [kai sužadėtinė nusižudė] – kaip laikomės?“¹⁰<...>
Panaši „redukcija“, tik jau kur kas platesnio pobūdžio, vyksta H. Krall aprašinėjant Liublino žydų genocidą. Vokiečių ištremti iš savo gyvenamųjų vietų jie „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, šeimos nuotraukas, šabo žvakides, pašto ženklų albumus, talitus aksominiuose arba šilkiniuose maišeliuose, mylimiausius žaislus, dubenį su šen bei ten atskilusiu emaliu, skrybėlės dėžę <...>“ ir t. t., ir pan., – šis ištremtų žydų su savimi gabenamo turto sąrašas užima beveik pusę puslapio. Greitai žydai buvo suvaryti į getą – „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, albumus, talitus, mezuzas...“ – šį kartą nešamų daiktų sąrašas baigiamas daugtaškiu. Paskui daugumą jų nuvedė į didžiąją sinagogą: „nešėsi: kuprines, žvakides, patalynę...“ – daugtaškis atsiranda dar anksčiau, sąrašas dar labiau sutrumpėja. Pagaliau jie buvo suvaryti prie vagonų, stovinčių šalia skerdyklos – tai bus jų paskutinė kelionė į mirties vietą. Eidami jie „nešėsi...“ Tas daugtaškis dabar vietoj visų išvardytų daiktų – autorės noras pasakyti, kad tai, ką jie dar galėjo su savimi neštis, jau neturi jokios reikšmės¹¹.
Taigi taip atsiskleidžia dar vienas H. Krall prozos stiliaus bruožas – pasikartojimų ritmika. <...> „Baltojoje Marijoje“, pvz., žodžiu „paskui“ prasideda net septyni iš eilės einantys sakiniai – atrodytų, kad juo norima sukelti griežtos chronologinės tvarkos įspūdį, o iš tikrųjų jis sukelia vidinį chaosą ir nerimą¹². Ir kaip tik to autorė siekia. <...>
Dabar laikas pakalbėti apie dažnai „postmodernistiniuose“ svarstymuose aptarinėjamą „fragmentiškumą“. Ar jis būdingas H. Krall? Knyga „Rožinės stručio plunksnos“, pasirodžiusi dar prieš „Baltąją Mariją“, yra sudaryta iš autorei skirtų pasakojimų, laiškų, daugelio žmonių pasisakymų. Jie visi kartu atsiveria prieš skaitytojo akis kaip įdomus socialinis ir mentalinis šiuolaikinio pasaulio peizažas. Šios konstrukcijos pradžia – 1960-ieji, kai gimė adresatės-klausytojos dukra, o pabaiga – ir tai svarbu – 2009-ieji, kai jos JAV gyvenantis anūkas svarsto, kokį tolesnį gyvenimo kelią pasirinkti.
Taigi kalbame apie apvalų pusšimtį, sutalpinantį pokarinio pasaulio vaizdą – visiškai pasikeitusio, Antrojo pasaulinio karo sudarkyto, nuolatos kintančio pasaulio, nors nuo karo praeina vis daugiau laiko. Šis vaizdas išnyra iš tarpusavyje nesusijusių, skirtingų pasakojimų, aprašymų, nuomonių – bet tai ne tiek „fragmentiškumas“ įprastine prasme, tarkim, taikoma romantizmui, o greičiau postmoderni „fragmento poetika“, kurią pasitelkusi H. Krall stengiasi – paradoksaliai – įveikti tą posmodernizmą vertybių srityje.
Pasaulis po masinių žudynių sunkiai pasiduoda mėginimams jį sutvarkyti (tą atspindi dauguma holokausto temą gvildenančių knygų), bet įmanoma jį dinamiškai aprašyti – tada iškyla ganėtinai įvairus ir daugiaplanis vaizdas. Ir kas jį sudaro? Kaip jį piešia H. Krall, pasitelkusi savo artimųjų, pažįstamų, pokalbio dalyvių, herojų epizodinius pasakojimus ir poelgius? Visų pirma – žydų tautos išnaikinimas, bet jis H. Krall suvokiamas ne kaip globalinio, masinio masto reiškinys, o kaip nesuskaitomų individualių tragedijų visuma. Taip pat ir lenkų dvarų sunaikinimas. Taip pat – vokiečių ištrėmimas (arba exodus) iš pokario Lenkijos šiaurės ir vakarų žemių. Ir dar – komunistinės utopijos suvedžioti protai. Šiame vaizdavime yra darbininkas ir inteligentas, partinis biurokratas ir antikomunistas. Yra kartų santykiai, senatvė ir patiklios jaunystės drąsiai laužoma išeinančiųjų nostalgija.
Vienas iš sėkmingai H. Krall skaitytojų vaizduotę veikiančių elementų, be jokios abejonės, yra jos neeilinis dėmesys žodžiui: geriems reportažo meistrams būdingas gebėjimas vartoti santraukas (iliustruojančias arba paaiškinančias įvykių mechanizmus) H. Krall kūryboje perauga į polinkį pasitelkti metaforą, tiksliau – pastebėti ir įvardyti situacijas, kurios iš esmės yra metaforinio ar netgi simbolinio pobūdžio. Žinoma, metafora yra santrauka (sąvokų „trumpas sujungimas“), bet jos daugiaprasmingumas priverčia skaitytoją ją interpretuoti.
Štai pavyzdys. Ar žmogus iš esmės yra dulkė, menkas pūkelis, nieko nereiškiantis laiko ir erdvės didybės akivaizdoje? Virš iš miesto vedamų trijų tūkstančių žydų kolonos pakilo vėjas (nors „rytą buvo ramu“): „Nešėsi patalynę. Vokiečiai ieškojo aukso ir pjaustė pagalves, patalus. Aukso nebuvo, tik plunksnos išsibarstė, vėjas jas nutvėrė. Pakilo debesis. Virš žmonių nuplaukė, paskui pasūkuriavo, kažkur išsisklaidė, turbūt po dangų“¹³. Negaliu atsispirti įspūdžiui, kad tai poetinės Wis?awos Szymborskos plunksnos vertas paveikslas – beje, debesų motyvas Nobelio premijos laureatei buvo ypač būdingas. <...>
Grįžkime prie straipsnio pradžioje gvildentos temos. Ar iš tikrųjų fakto ir grožinės literatūros veikalai remiasi kraštutiniu prieštaringu santykio autorius–pasaulis suvokimu? Juk jau ketvirtį amžiaus tokioms asmenybėms kaip reporteriai Ryszardas Kapuścińskis ar H. Krall rašymas tapo saviraiškos būdu lygiai taip pat, kaip ir grožinės literatūros autoriams. Menininkai, kaip žinia, save išreiškia – nors ir ne visada sėkmingai – stengdamiesi atrasti ir įvardyti pasaulį valdančias taisykles, nors jų dėmesys gali būti sukoncentruotas į priešingus šio pasaulio ašigalius. Tas autoekspresijos poreikis tampa svarbus taip pat ir reporterio veiklos motyvacijai. Šiuo požiūriu reportažas gali būti beveik toks „asmeniškas“, kaip ir „neribojamos“ vaizduotės kūrinys. Tokios asmeniškos yra naujausios H. Krall knygos. Neprarasdamos reportažo reikšmės, jos išreiškia ir pačią autorę, jos turtingą ir komplikuotą vidų.

---

Hannos Krall romano fragmentą „Širdžių karalius ir vėl suka arklius“ galima paskaityti čia.

________________________________________________________________________________________

¹ Markowski M. P. Polska literatura nowoczesna. Leśmian, Schulz, Witkacy. – Kraków: Universitas, 2007. – P. 252.

² Ten pat. – P. 195.

³ Krall H. Król kier znów na wylocie. – Warszawa: Świat Książki, 2006.

⁴ Krall H. Biała Maria. – Warszawa: Świat Książki, 2011. – P. 10.

⁵ Bartoszewski W., Lewinówna Z. Ten jest z ojczyzny mojej. Polacy z pomocą Żydom 1939–1945. – Warszawa: Świat Książki, 2007. – P. 297.

⁶ Krall H. Wyjątkowo długa linia. – Kraków, 2005. – P. 92.

⁷ Plg. Bauer Z. Paradoksy prawdy. Pisarskie wybory Ryszarda Kapuścińskiego // Życie jest z przenikania. Szkice o twórczości Ryszarda Kapuścińskiego. – Warszawa: PIW, 2008. – P. 34–36.

⁸„Man atrodo, kad reportažinis žiūrėjimo būdas leidžia aiškiau pastebėti ne tik žmogų, bet ir Dievą. Vis dažniau galvoju, kad Jis yra geriausias skaitytojas“, – Monika C. knygoje „Różowe strusie pióra“ (Warszawa: Świat Książki, 2009. – P. 187).

⁹ H. Krall, panašiai kaip ir B. Schulzui, ironija privalo tarnauti kaip filosofinės distancijos išraiška, o ne kaip ciniškos pajuokos įrankis (Piotro Milatti’o formuluotė knygoje „Słownik Schulzowski“, sudarytoje W. Boleckio, J. Jarzębskio, S. Rośko; Gdańsk, 2003. – P. 157).

¹⁰ Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 54.

¹¹ Ten pat. – P. 70–75.

¹² Krall H. Biała Maria. – P. 49.

¹³ Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 81.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

APIE KŪRYBĄ IR SAVE

– Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco. Kaip manai, ar tai – Tavo pliusas (sukaupei daugiau patirties), ar minusas (vyresniame amžiuje objektyviai neišvengiama fantazijos erozija)?

– Niekada dėl to nesukau galvos, nors puikiai žinau, kokią įtaką daro amžius. Skaitydamas knygą kartais pasidomiu, kiek metų buvo autoriui, kai ją parašė. Tačiau tai nėra lengva, nes vieni, kaip Robertas Musilis ar Marcelis Proustas, savo garsiuosius romanus rašė visą gyvenimą, kiti daro ilgas pertraukas, tad nepastudijavęs jų biografijų nelabai ką ir pasakysi. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus autorių tekstai dažniausiai būna solidūs, išpuoselėti, nedaugiasluoksniai. O jaunimas stengiasi ieškoti neįprastų išraiškos formų, atrasti tai, ko iki jų niekas nebuvo užčiuopęs. Jiems labai svarbu išsiskirti, šokiruoti skaitytoją, maištauti visur ir visada. Būtent jauni rašytojai, neįsipaišantys į bendrą rikiuotę, ir yra visokių srovių, judėjimų ir kitų literatūrinių naujovių autoriai, kartais savo atradimus išpuoselėjantys iki sielas stingdančio blizgesio.
Poezijoje tie ieškojimai atvedė prie to, kad apie formą apskritai sudėtinga kalbėti. Kartais viskas taip sukonstruota, suvelta, kad eilėraštis labiau primena atsitiktinai sumestų žodžių kratinį nei meno kūrinį. Ir tuo nereikia stebėtis – poezija visada greičiau nei proza atsiliepdavo į pokyčius visuomenėje, net juos aplenkdavo. Nelabai suklysiu sakydamas, kad tai, kas nūnai vyksta visuomenėje, puikiai atsispindi poezijoje. O gal atvirkščiai?
Prozoje tam tikras santūrumas išliko, bet ir čia, kaip visais laikais, rašytojai stengiasi išsiveržti iš standartinio rašymo gniaužtų, stebinti skaitytojus vaizdinga ir įmantria kalba, stulbinančiais siužetais arba gebėjimu prisikasti iki tokių sielos subtilybių, kokios sunkiai prieinamos net patyrusiems psichoterapeutams.
Kaip tik čia ir dera užsiminti apie patirties ir vaizduotės vaidmenį. Suprantama, jauniems rašytojams ieškoti ir maištauti yra lengviau, galų gale tokia jaunystės priedermė. Jų neslegia gyvenimo patirtis, stereotipai, autoritetai, literatūrinės srovės ir visa kita, kuo visada šiek tiek supančioti vyresnieji. Jaunieji pasikliauja intuicija, vaizduote ar net fantazija, jų minties polėkiui nėra ribų, nėra sukaustymų ar kokių nors kitokių suvaržymų. Be viso kito – didžiulės ambicijos, kurios gerokai pranoksta galimybes. Tai dažnai ir pakiša koją. Griebdamiesi sudėtingų temų dėl menkos gyvenimo patirties tiesiog nesugeba jų aprėpti, išrašyti tai, ką intuityviai jaučia ir kas, ko gero, yra esmingiausia. Tada ilgai ir monotoniškai rašoma apie nereikšmingus dalykus, stengiantis suteikti jiems kažkokią magišką, giliai paslėptą prasmę. Taip keliolikos puslapių negailima aprašant, kaip kokia bobutė ruošiasi eiti pasivaikščioti arba kaip herojus baloje sušlapo kojas, o ne tai, kaip ir dėl ko jis valtele perplaukė jūrą.
Prasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.
Patirtis yra didžiulis pliusas, tik kad ji retai būna įdomi kitiems, todėl remtis ja reikia saikingai. Įspūdžių aprašinėjimas ar prisiminimų atgaivinimas popieriuje nėra tai, ką galima vadinti menine literatūra. Tai panašiau į epistolinį žanrą ar tikslų kokių nors nutikimų atpasakojimą. Ten nėra vietos vaizduotei, vien nuogi faktai, detalus įvykių perteikimas. Tokių knygų dabar pilnos knygynų lentynos ir tai daugiausia tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai apie patirtas netektis, nuoskaudas, neteisybę. Tiesa, yra ir išimčių. Balys Sruoga, baisią nacių koncentracijos stovyklos kalinio patirtį įkinkęs į vaizduotės, ironijos ir sarkazmo vežimą, parašė lietuvių literatūros šedevrą „Dievų miškas“.
Ko gero, tai ir yra geriausias atsakymas apie patyrimo ir vaizduotės santykį literatūroje – jie lyg broliai dvyniai, kurie gali gyventi atskirai, bet geriausiai jaučiasi dviese.
Klausdamas, aišku, neatsitiktinai paminėjai du absoliučiai skirtingus rašytojus: Žemaitę ir Umberto’ą Eco. Tam tikru požiūriu juos galime vertinti kaip priešingus polius. Žemaitė rašyti pradėjo įžengusi į šeštą dešimtį, U. Eco savo pirmąjį romaną parašė beveik penkiasdešimties. Taigi, abu su galingu patirties užtaisu, bet visiškai vienas į kitą nepanašūs. Žemaitė siužetų ir personažų turėjo per akis. Ji puikiai pažino to meto lietuvišką kaimą, jo buitį, žmones ir visa tai be jokio gailesčio išdėjo ant popieriaus. U. Eco, atvirkščiai, viską reikėjo „išspausti iš savęs“. Būdamas semiotikos profesorius, savo tekstuose taip giliai „kasė“ link prasmės, kad daugelyje vietų be specialaus išsilavinimo ar net paaiškinimų neįmanoma suprasti, apie ką kalbama. Stengdamasis išsivaduoti iš tradicinių raiškos kanonų, jis vargiai galėjo remtis jutimine patirtimi – viskas išprotauta, išvilkta iš giliausių mąstymo podėlių ir, lyg moters plaukų kasa, supinta su tūkstantmete žmonijos patirtimi.
Abu jie įrodo, kad rašyti galima pradėti ir vyresniame amžiuje, kad patirtis ir vaizduotė tik papildo vienas kitą, tada tekstas būna daug gilesnis, grakštesnis ir patrauklesnis.
Pats kaip prozininkas debiutavau vėlokai, t. y. vėlai išleidau pirmą romaną, tačiau rašyti pradėjau anksti. Jaunystėje, tarnaudamas sovietiniame kariniame laivyne, trejus metus plaukiojau povandeniniais laivais. Vadinamieji autonominiai reisai trukdavo pusmetį ir ilgiau. Po vandeniu tylu, ramu, tik labai karšta. Budėdamas naktimis, kai visa įgula miega, iš neturėjimo ką veikti pradėjau į storą „kontorinę knygą“ rašyti apsakymus. Prirašiau, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimt tris, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Mano kūryba buvo konfiskuota ir kažkur išsiųsta aiškintis, kas ten prirašyta, o patį kaip reikiant iškvotė. Tos „knygos“, nors prašiau ją grąžinti, daugiau nebemačiau. Sovietiniams politiniams vadams net kažką nesuprantama kalba rašantis jūreivėlis buvo potencialus išdavikas. Gal manė, kad užsirašinėju kokias nors paslaptis, kurias paskui perduosiu gausiems sovietinės valstybės priešams. Apskritai jie rašančių nemėgo, mylėjo skaitančius Lenino raštus ir partijos suvažiavimų medžiagą. Bet tokių buvo nedaug.
Dar ir dabar prisimenu tuos laikus ir beveik viską, kas vėliau buvo. O tas vietas, kurias primiršau, prifarširuoju tokiais vaizduotės vaisiais, kad ilgainiui net pats pradedu tikėti, kad viskas taip ir buvo.

– Mokeisi viename kurse (psichologijos specialybė) su dabar žinomais rašytojais Sauliumi Tomu Kondrotu ir Liutauru Degėsiu. Ar mėginai suvirškinti jų stilistiką, formuodamas būsimą kūrybinį braižą? Apskritai kokie autoriai (nebūtinai lietuvių) labiausiai krito į širdį ir, be abejo, viena ar kita forma išsilydė Tavo kūrybos katile?

– Tai buvo trečioji Vilniaus universiteto psichologų laida, beje, labai vykusi, davusi Lietuvai žinomų psichoterapeutų, profesorių, rašytojų, visuomenės veikėjų.
S. T. Kondrotas ir L. Degėsys į universitetą įstojo jau pasižymėję moksleivių spaudoje, abu perspektyvūs – vienas prozininkas, kitas poetas. Anuomet ką nors atspausdinti, kad ir tame pačiame „Moksleivyje“, buvo neįtikėtina sėkmė. Abu jie ten buvo rašę, netgi kažkokius konkursus laimėję. Ta „literatūrinė patirtis“ juos ir išskyrė iš mūsų kurso, darė savotiška vizitine kortele. Tiesa, ir kiti bendrakursiai buvo ne „nuo plūgo“, tad susiformavo visiškai padori kompanija, kuriai užteko laiko ne tik studijoms, bet ir tam, kas jas daro neužmirštamas. O ir dėstė mums neeilinės asmenybės: prof. Alfonsas Gučas, Albinas Bagdonas, Romanas Plečkaitis, Bronius Genzelis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Arvydas Šliogeris, Antanas Danielius, Kristina Rickevičiūtė... Aplinkui nuolat sukinėjosi tuo metu jau garsūs poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, pradedantys rašytojai Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas, Ričardas Gavelis, Antanas A. Jonynas. Pastarasis taip pritapo prie mūsų kurso, jog kai kurie dėstytojai manė, kad jis taip pat studijuoja psichologiją. Trumpai kalbant, aplinka buvo persisunkusi psichologija, filosofija ir literatūra. Visi buvome jauni, nepripažinome autoritetų, žavėjomės draudžiamais dalykais, gerdavome pigų vyną (brangaus tada nebuvo), mylėjome moteris ir pasaulis atrodė visai neblogas.
Pirmoji S. T. Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ pasirodė 1977 metais, kai jau buvome baigę studijas. Be abejo, tai buvo kažkas neįprasta, negirdėta, draskė susigulėjusį požiūrį ne tik į literatūrą, bet ir į gyvenimą. Lyg akys atsivėrė, išsiplėtė pasaulis, atsidarė erdvės, kurias buvo galima užpildyti neįprastais, nestandartiniais žodžiais, vaizdiniais, įvykiais, šokiruojančiais poelgiais, įdomiais žmonėmis, nesikamuojančiais dėl darbo normų vykdymo, buities sunkumų, nesidžiaugiančiais kokio nors komunistų suvažiavimo nutarimais. Tačiau tai nebuvo fantastika, tai buvo gyvenimas, kurį gyvenome patys to nežinodami.
Kartelės jis nenuleido ir vėlesniuose savo kūriniuose. „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, be abejo, darė įtaką ne tik rašantiems, bet ir apskritai plėtė supratimą apie literatūrą, jos vaidmenį žmonių sąmonei. Beveik tuo pat metu pasirodę Gabrielio García Márquezo romanų vertimai į lietuvių kalbą tik sustiprino, įtvirtino tą realiai pojūčiais suvokiamo pasaulio magiškumą.
L. Degėsys debiutavo, rodos, 1967 metais ir iki šiol išliko produktyvus ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei filosofas. Gausaus jo žodyno su stipriu ironijos prieskoniu sunku buvo nepastebėti tiek kasdieniame bendravime, tiek tada dar retai spausdinamuose jo eilėraščiuose. Eruditas, visada elegantiškas, bet kartu ir kandus, apie save jis skleidė kažkokią keistą melancholiją, jausmą, kad netrukus atsitiks kažkas nepaprasta. Tas jo nesąmoningai reflektuojamas būties tąsumas labai ryškiai matyti ir kūryboje. Nors pirmąją knygą „Žalias paukštis“ išleido tik 1984 metais, vėliau jo bibliografija pildėsi vis ryškesniais, brandesniais poetiniais tekstais. „Iš niekur“, „Miego gėlės“, „Rugsėjo žvaigždė“ – tai poezijos knygos, leidžiančios jį vertinti kaip vieną savičiausių ir skaitomiausių Lietuvos poetų, pagal kurio eiles kuriamos dainos. Baugus, bet kartu ir žavintis, per melancholijos ūką vos apčiuopiamas artėjančios netekties jausmas – nuolatinis jo eilėraščių keleivis – užkrečia skaitytoją, įvelia į keistą laiko tėkmę, kur rūkuose skęsta mūsų sielos, kur pasaulis toks keistas ir baugiai trapus.
Sunku pasakyti, kiek S. T. Kondroto ar L. Degėsio yra mano knygose. Be abejo, yra, nes tai, kas tave veikė jaunystėje, išlieka visą likusį gyvenimą vienaip ar kitaip, dažnai to net nesuvokiant, veikia jausmus, emocijas, raiškos būdus, elgesį apskritai. Gal dėl to, kai šiandien kartais perskaitinėju jų kūrinius, prisimenu anuos laikus, kada lengvas melancholijos šešėlis gaubė mūsų gyvenimą, o pasaulis neturėjo ribų.
Neturiu savo skaitytų knygų autorių reitingo, negaliu pasakyti, kas yra tas „pats pačiausias“, nepamainomas ir nepakartojamas. Tačiau kai pagalvoju, ką gero ir reikšmingo esu perskaitęs, nevalingai iš atminties išplaukia kelios ne tik literatūriniame pasaulyje garsios pavardės: Antonas Čechovas, G. García Már-quezas, Mario Vargas Llosa, Friedrichas Nietzsche, Trumanas Capote, Kurtas Vonnegutas, Ernestas Hemingway’us, J. D. Salingeris, Berickas Travenas, Erichas Maria Remarque’as, Jaroslavas Hašekas...
Dabar, kai tai parašiau, toptelėjo mintis – kokią vieną knygą pasiimčiau į negyvenamą salą? Vis dėlto tai būtų G. García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.

– Dar iki debiuto išleidai keletą publicistikos knygų. Dalis spausdintų opusų galėtų pretenduoti į meninės apybraižos statusą. Deja, šis žanras (sovietmečiu Rašytojų sąjungoje net buvo tokia sekcija) po Atgimimo tarsi numirė. Tiesa, dabar kartais maskuojasi esė apdarais (niekas nežino, kas tai yra). Ar publicistinė mankšta Tau padėjo, pasukus į prozą, ar pančiojo kojas žurnalistiniais stereotipais (dalis rašytojų yra prakeikę žurnalistinį jungą)?

– Gerą dešimtmetį rašiau publicistiką į įvairius Lietuvos leidinius. Vėliau nedidelę jų dalį sudėjau į dvi knygas. Neslėpsiu, tai buvo daugiau dėl rinkimų į Seimą, tad tie publicistiniai rinkiniai ramesnėje aplinkoje būtų tapę gerokai brandesni ir solidesni.
Tačiau rašyti publicistiką man patiko. Gal kad buvo toks laikotarpis, kai gyvenimo realijos „lipo prie popieriaus“, gal dėl to, kad jaučiau užsidegimą kelti į viešumą visą tuometinę absurdo filosofiją, norėjosi paironizuoti, paeksperimentuoti. Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, vis tik į galvą skverbiasi supratimas, kad vakarais „džiūvau“ prie rašomojo stalo dėl to, kad už tą rašymą gerai mokėjo. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pusmetį neturėdamas darbo visai gerai gyvenau vien iš rašymo. Kai kurie mano publicistiniai rašiniai tikrai buvo vykę. Mėgau užkabinti ne tik aštrią temą, bet ir parinkti jai originalų, dažnai su stipriu ironijos ir sarkazmo prieskoniu vaizdavimo būdą. Taip pamažu kaupėsi patirtis, faktai, istorijos, kurių dalį vėliau galėjau perkelti į romanus.
Publicistika dar gyva, bet spauda ja taip perkrauta, kad visa tai tapo paprastu kasdieniu ir neįpareigojančiu skaitalu. Vieni rašo, kiti paskaito, tuo viskas ir baigiasi! Jokios reakcijos, tik tinklalapiuose pagiežingajai tautos daliai, lyg šunims išėdų, pažeriama abejotinos vertės informacija tulžiai išlieti. Ir tai neblogai, vis šiokia tokia psichoterapijos priemonė, palengvinanti darbą psichiatrams.
Taigi publicistika ar meninė apybraiža niekur nedingo, paprasčiausiai ji prarado savo pirmapradę paskirtį ir merdėja. Kaip parodijos, feljetonai, apsakymai, novelės... Ko gero, dėl to ir atsirado viską apibendrinantis žanras, pavadintas „esė“. Beje, už esė yra skiriama net Nacionalinė premija ir žemesnio rango laurai. Ko gero, tai yra natūralus, paties gyvenimo diktuojamas literatūros raidos procesas.
Žinau, kad yra rašytojų, keikiančių savo žurnalistinę praeitį. Dažniausiai taip yra dėl to, kad rašydamas periodikai esi stipriai įsipareigojęs. Juk nenusiųsi straipsnio redaktoriui penktadienį, kai jis turėjo būti įdėtas į ketvirtadienio numerį. Štai tas jungas, būtinybė pateikti užbaigtą produktą nustatytą dieną, nustatytą valandą labiausiai ir veikia nervus. Juk kartais rankos nekyla rašyti, nėra ūpo, spaudžia kiti reikalai, pagaliau ligos. O tu trūks plyš privalai! Be abejo, tai juodoji rašymo spaudai pusė.
Tačiau yra ir šviesioji. Visų pirma, labai drausmina, nes nori nenori verčia sėsti prie rašomojo stalo, o tai rašančiajam nėra toks paprastas dalykas. Be to, ši publicistinė mankšta išmoko parinkti tinkamus žodžius, taupiai reikšti mintis, nenukrypti nuo temos, nenuvažiuoti į lankas, o svarbiausia – matyti gyvenimą daugiaprasmį ir daugiasluoksnį. To niekada nepajusi užsidaręs tarp keturių sienų ir nuo ryto iki vėlumos ant popieriaus ar kompiuterio ekrane dėliodamas žodžius. Man tai visada buvo svarbiau už prievartinę žurnalistinę priedermę, taip nemaloniai nuteikiančią daugelį rašytojų.
Kaip tai veikia rašymo stilių – atskiras klausimas. Tačiau prisiminkime istoriją, juk daug žymių ir mažiau žymių rašytojų bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. E. Hemingway’us, G. García Márquezas, Francois Mauriacas, M. V. Llosa, Rudyardas Kiplingas, Gilbertas Chestertonas, Ray’us Bradbury’is, daugybė kitų, taip pat lietuvių rašytojai (Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Vytautas Rubavičius, L. Degėsys, Vytautas Račickas etc.) yra rašę arba net iki šiol rašo spaudai. Aišku, tai paveikė jų stilių, reikėjo priprasti kitaip vertinti gyvenimą, atsikratyti daugybės žurnalistinių klišių, tačiau vienareikšmiškai teigti, kad jei jie nebūtų ragavę publicisto duonos, jų kūryba būtų buvusi geresnė, nedrįsčiau.

– Tavo pirmas romanas „Po saule keičiasi tik laikas“ neretai pavadinamas erotiniu. Manau, po R. Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“ erotikos fronte kuo nors nustebinti nelengva. Jei Tavo romaną pavadinčiau kokteiliu, kiek jo skonį (o gal svaigulį) lemia erotika? Ir apskritai – kuo ji Tau svarbi?

– „Po saule keičiasi tik laikas“ nėra erotinis romanas. Tai istorijos, įvykiai, nutikimai, realiai vykę ir daugiau ar mažiau žinomi. Kai kurių veikėjų vardai ir pavardės šiek tiek transformuotos, kitų – originalios. Erotikos ten yra, tačiau ji tik priemonė žmonių vitališkumui atskleisti, parodyti, kokią didelę galią ji turi žmonių gyvenimui, kaip gali būti visa ko kūrėja ir tuo pat metu negailestinga griovėja. Žmogų valdo daugybė jėgų, su vienomis jis nesunkiai susitvarko, kitoms įveikti reikalinga titaniška valia, nors dažniausiai ir ji yra bejėgė. Galvoje turiu erotiką, t. y. tą žmonių gyvenimo sluoksnį, kuris lietuvių literatūroje iki šiol yra ir „terra incognita“, ir „tabula rasa“ kartu paėmus. O juk erotika yra lyg konstanta, kuri nuo amžių amžinųjų nekito, taip užtikrindama žmonijos išlikimą, populiacijos atstatymą po karų, marų, genocidų ir gamtinių katastrofų. Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei staiga vyrai nustotų domėtis moterimis, o jos – vyrais. Tačiau ta gamtos sukurta ir jos po devyniais užraktais saugoma paslaptis, kad ir kaip keista, visiškai nedomina lietuvių rašytojų. Maža to, jei kas nors kur nors kiek aiškiau apie tai pradeda kalbėti, tokį išsišokėlį tuojau pat pradeda nirtulingai atakuoti visas Lietuvos davatkynas, iki šiol šventai tikintis nekaltu prasidėjimu.
Iki dabar negaliu suprasti, kodėl lietuvių skaitytojai taip neigiamai reaguoja perskaitę kiek atviresnę erotinę sceną. Štai skaito apie žiauriausias ir kruviniausias žudynes, kraujo upes, ištaškytas žmogaus smegenis, ant medžių pakibusias žarnas, protu nesuvokiamą žiaurumą, ir nieko – nei pyksta, nei širsta ar kaip nors kitaip rašytojo pusėn žaibus svaido. Tačiau užtenka atversti puslapį, kur kiek atviriau aprašoma tai, kas labai žmogiška, natūralu, dėl ko ne žūsta, bet gimsta vaikai, žiūrėk, ir paleidžia gerklę: „Ką jis čia visokį brudą rašo, kaip taip galima, kur žiūri leidėjai!“
Dėl to ir esame tokia negausi tauta, nes niekaip neišsivaduojame iš apsimestinio dorovingumo, paradinio santūrumo, vaidilučių sindromo ir provincialaus davatkiškumo. Suprantama, tam reikia laiko ir... saiko. Jei literatūra bus pritvinkusi vien erotika ir dar prifarširuota markizo de Sade’o plunksnos vertų scenų, vargu ar bus pozityvu. Bet vėl prisiminkime istoriją. Juk niekas nesmerkia japonų literatūros klasiko Yasunario Kawabatos, italų rašytojo Alberto Moravios, prancūzo Guy de Maupassant’o už tai, kad jų visos kūrybos leitmotyvas buvo seksas, arba Gustave’o Flaubert’o už jo romaną „Jausmų ugdymas“. Erotiką ir seksą, kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį, atvirai ir be didelių skrupulų eksploatuoja ir šiuolaikiniai pasaulinio garso rašytojai, tokie kaip G. García Márquezas, Johnas Irvingas, Michelis Houellebecq’as, o kraujomaišos scenų netrūksta ir skandinavų detektyvinėje literatūroje.
Tai, kas yra mano romanuose, – jokia naujovė ar išradimas, o tik bandymas vaizduoti gyvenimą nuplėšiant nuo herojų sterilaus dorovingumo kaukes, priminti, kad po saule turi keistis ne tik laikas, bet ir mes, mūsų santykis su savimi ir aplinka. Tai yra labai svarbu, nes jei žmonės net giliausią savianalizės akimirką neišgali sau prisipažinti esą tokie, kokie yra, vargu ar iš tokios visuomenės galima tikėtis natūralumo, atvirumo, jautrumo ir kitų savybių, apibūdinančių ją kaip dvasiškai sveiką ir emociškai stabilią.
Tai pastebėjau dar tada, kai dirbau psichoneurologiniame dispanseryje ir šeiminių santykių kabinete. Tada visus psichinius ir nervinius negalavimus gydydavo vaistais. Kalbantis su ligoniais, ypač su moterimis, pastebėjau, kad jų depresija, nemiga, galvos skausmai, nusivylimas gyvenimu dažnai neturi nieko bendra su somatiniais negalavimais. Kur kas didesnę įtaką daro nenusisekęs asmeninis ar šeiminis gyvenimas, nulemtas nevykusios seksualinės patirties. Tai ir susigalvoti neįtikėtini seksualiniai tabu, anorgazmija, lytinių santykių baimė, dalinė ar visiška impotencija, nemylimas vyras arba žmona, užslėptų norų ir geismų nepatenkinimas... Buvo keista sužinoti, kad net silpnas natūralus prakaito kvapas intymų gyvenimą gali paversti pragaru, tad ką sakyti apie kitus bala žino kokiose pasąmonės gelmėse nugramzdintus, bet kartais į paviršių išropojančius demonus. Ir tai buvo beprotiškai įdomu, formavo požiūrį į žmones, į visuomenę, pagaliau į visą gyvenimą.
Apie ką ir kaip rašyti, autorius pasirenka pats. R. Gavelio romanuose sekso pakanka, tačiau nemanau, kad ten viskas pasakyta. Tai tas pats, kas teigti, kad nebereikia rašyti apie meilę, nes apie ją jau viskas išsakyta. Erotikos nevengė ir Jurga Ivanauskaitė, Vytenis Rožukas, sovietmečiu prasprūdo Jono Mačiu-kevičiaus „Bučiuoju Žalį“. Ko gero, tai ir viskas. Atrodo, lietuvių rašytojams kur kas maloniau aprašinėti, kaip už gimtojo sodžiaus leidžiasi saulė arba kaip darbininkas kieme kala vaikams dėžę smėliui, nei pasigilinti į didžiausią žmonijos paslaptį – kodėl mus taip traukia vieną prie kito, kodėl dėl tos nelemtos erotikos žmonės pameta galvas, griauna savo ir kitų gyvenimus, daro didžiausias kvailystes, kodėl ji taip suriša žmones, kad aplinkinis pasaulis jiems nustoja egzistuoti?
Ir iš tiesų – kodėl?

– Esi kilęs iš Šiaurės rytų Lietuvos, kur nėra didesnių miestų. Tavo pirmojo romano uostamiestis (aišku, Klaipėda) keistai primena provincijos miestelį. Ar sąmoningai redukavai Klaipėdą, ar taip išėjo nevalingai – per daug į kraują įsigėrė vaikystės ir paauglystės įspūdžiai?

– Biržai yra mano tėviškė. Iš ten ir tėvas, motina nuo Molėtų. Tad aukštaitiškumas – gana laisvas, linksmas ir neskausmingas santykis su gyvenimu – mano kraujyje nuo vaikystės. Senstant daugumai žmonių vaikystės ir jaunystės prisiminimai atrodo svarbesni, malonesni, teisingesni. Paradoksas, bet taip ir yra! Visa kita, kas vyksta po jaunystės, yra lyg prasto romano skaitymas įsivaizduojant, kad skaitai šedevrą. Vaikystė ir jaunystė nemeluoja. Todėl suprantama, kad prie jos nesąmoningai traukia, nors ji buvo skurdi, valgis prastas, kambaryje greitai atvėsdavo krosnis, turėjai vienerias kelnes, batus apsiaudavai tik rudeniui atėjus, o mokykla buvo už penkių kilometrų.
Atrodo, kaip visas tas nepriteklius ir vargas gali traukti, žadinti gražius prisiminimus, juk vėliau gyvenime buvo kur kas malonesnių dalykų nei klampojimas per purvynus į mokyklą, rankomis prilaikant smunkančias kelnes. Tačiau traukia, gal dėl beprotiško vaikystės vitališkumo, noro viską pažinti ir išbandyti, gal todėl, kad žinojai, jog tave tikrai myli, o namuose visada laukia. Subrendęs viso to netenki, suvoki, kad esi kitoks, nei buvai vakar, ir jau niekada toks nebebūsi. Dabar pats stebiesi nežabotu savo vaikų smalsumu, neramiai lauki jų grįžtančių namo. Kasdienybė graužia viską, vis daugiau laiko reikia skirti pinigams, daiktams, rūpintis karjera. Žiūrėk, neseniai buvai eilinis, o va – jau vedėjas, narys ar net deputatas. Deja, tai tavo viduje jau nieko nebekeičia, viskas, kas buvo geriausia, praėjo, dabar beliko peštis dėl idėjų, koncepcijų, postų, gadinti sau ir kitiems sveikatą... Ilgainiui visa tai taip įtraukia, kad bet koks sielos virptelėjimas tampa švente, kuria, deja, džiaugtis jau nebemoki.
Štai dėl ko toks pasąmoningas sugrįžimas į vaikystės vietas yra atgaiva, savotiškas atsipalaidavimas, bet kartu ir graudus priminimas, žinant, kad tai niekada nebepasikartos. Tik parašęs romaną supratau, kad miestas, kuriame gyvena mano herojai, yra lyg G. García Márquezo Mokondas. Miestas, kurio nėra, nebuvo ir niekada nebus, nes tai kartu yra mano vaikystės Biržai, su mokyklos draugais ir neužmirštamais kaimynais, taip pat ir jaunystės Vilnius, pripildytas paslaptingų potyrių, meilės ir erotikos, pagaliau Klaipėda, kur pradėjau savo materialiąją gyvenimo dalį, iš paskutiniųjų stengdamasis neišbarstyti to, ką pavyko atsinešti iš vaikystės ir jaunystės.
Prisiminimai veikia, jaudina, bet kartu ir įpareigoja. Baigęs rašyti romaną pasijutau lyg atidavęs duoklę miestams, kurie kūrė mane, kur iki šiol jų gatvėse ir soduose ilsisi mano prisiminimai, kurių iš atminties neištrins jokia kita patirtis.

– Tavo trečioji knyga „Plepalai, arba Gyvenimo keistenybės“ rodo polinkį trumpoms įžvalgoms. Mano galva, čia Tu savotiškai inventorizuoji metafizinius segmentus, kurie ir sudaro Tavo abiejų romanų užslėptą (nematomą) bazę. Tarsi pademonstruoji skaitytojui savo mąstymo virtuvę. Ar sutinki su tokiu vertinimu? Tik neatsakyk vienu žodžiu ir pamėgink painterpretuoti šių tekstų galbūt papildomas prasmes.

– Kartais parašai daugiau, nei pats galvoji parašęs. Ir nenuostabu, juk net materialūs dalykai yra daugiaprasmiai, tad ką kalbėti, kai patenki į moralinių ar etinių santykių lauką. Štai čia, priklausomai nuo skaitytojo patirties bei nusiteikimo, ir išlenda tai, apie ką rašydamas neturėjai supratimo. Kad ir ta pati erotika. Vienas skaitydamas be jos daugiau nieko ir nenori, jam kuo daugiau atviro intymumo, sekso, tuo gražiau. Kitiems svarbu, ką tuo norėta pasakyti, kaip tai veikia herojų likimus, kaip padeda atskleisti kūrinio prasmę. Todėl nenuostabu, kad įdėmesni skaitytojai atranda, jog tos erotinės scenos skirtos ne šokiruoti, o parodyti, koks žmogus vienišas ir silpnas, koks trapus jo pasaulis ir kokia didelė mirties baimė. Būtent mirties baimė, nes seksą ir mirtį jungia nepertraukiami saitai, lygiai tokie, kokie sieja gimimą ir mirtį.
Jei skaitydami romaną seksą suprantame tiesiogiai, o tuos „mažmožius“ praleidžiame, tai bet kokį rašinį, kur yra šiek tiek intymumo, galime drąsiai vertinti kaip erotinį. Čia ir išlenda tų mažmožių, arba smulkmenų, svarba. Ar nekeista, kad mes lengvai susitariame dėl esminių, pamatinių dalykų, o dėl smulkmenų pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Jos ir yra tie akmenėliai, kurie apverčia didelių ir teisingų prasmių prikrautą vežimą. Todėl santykis su smulkmenomis, požiūris į jas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, daro mus laimingus arba niurzgančius.
Rašydamas „Vienišų moterų meilę“ stengiausi apeiti esmines žmogaus būties problemas, galvojau apsiriboti paprasta žmonių santykių analize, pats sau išsiaiškinti, ką gyvenime lemia tai, kas įvyksta ne laiku, ne vietoje ir ne tarp tų žmonių, kaip likimas suvelia ir komplikuoja tikrai gerų žmonių gyvenimą vien dėl to, kad jų santykiai su esminiais dalykais buvo pernelyg liberalūs, dėl ko atsitiktiniai dalykai ir smulkmenos ilgainiui jiems pavirto neišsprendžiamomis problemomis. „Vienišų moterų meilė“ yra romanas apie smulkmenas, iš kurių glėbio veikėjai pradžioje išsivaduoti nenori, o paskui, kad ir kaip stengiasi, nebegali. Smulkmenos lyg upė, pradžioje rami, vėliau vis sraunesnė, kol galų gale pasiglemžia juos ir pasiutišku greičiu neša per gyvenimą, nepalikdama jokių šansų išbristi į krantą.
Rašydamas tą romaną, netikėtai pats sau pradėjau užsirašinėti visokias smulkmenas ir mažmožius, sukeltus minčių, dėliojant knygos herojų likimus. Buvo įdomu! Kas yra kaltės našta, kodėl kankindamiesi dėl jos vis dėlto nenustojame kartoti tų pačių klaidų? Kodėl fiziškai traukia prie tų žmonių, prie kurių liestis moralės normos griežtai draudžia? Jei vienatvė tokia liūdna, kodėl ji taip masina žmones? Koks laimės ir saiko ryšys, kodėl žmonės, siekdami laimės, tą saiką praranda?..
Tokio rašymo smagumas yra bandyti sugretinti, palyginti, išteisinti arba pasmerkti tai, ką mes kasdien darome, dėl ko retai susimąstome, kas mums atrodo a priori aišku ir nesvarstytina. Tačiau taip nėra, žmonės, nors ir labai stengiasi, anot F. Nietsche’s, „pusę gyvenimo nugyvena nuosmukyje“, ir net nenujausdami bando tą „nuosmukį“ pateisinti tiek prieš kitus, tiek patys sau. Tą natūralią, iš prigimties plaukiančią „žmogiškąją nedorą“ stengiamasi maskuoti arba net paversti dora. Toks elgesys yra apkabinėjamas visokiais simboliais, papročiais, tradicijomis, ritualais, apauginamas įstatymais, apkarstomas daiktais, galiausiai filosofiškai įprasminamas.
Sakyčiau, bandymai įlįsti į gyvenimo užkulisius ir yra tai, ką pats pavadinai „užslėpta romanų baze“, o „Plepalai“ atsirado iš noro tą gyvenimo metafiziką išgryninti, pačiam sau ir kitiems padaryti aiškesnę ir paprastesnę. Surinkau visus užrašus, sumaišiau, kaip kortuotojai maišo kortas, ir padariau kažką panašaus į gyvenimą – sujauktą, sulankstytą, nesušukuotą, kada nežinai, kas bus rytoj, po mėnesio, po metų, kada apskritai nesupranti, dėl ko gyveni.

– Ar gali nors puse lūpų prasitarti apie būsimą knygą? Atleisk, kad laužau nerašytą rašytojų nuostatą.

– Pernai parašiau „Kitokių žmonių miestą“, todėl dabar suku galvą, kuo užsiimti. Mąsčiau apie politinį romaną, bet po keliolikos puslapių supratau, kad dar ankstoka, daug konkrečių dalykų nepalieka vietos vaizduotei. Tada griebiausi istorijų iš klaipėdietiško gyvenimo. Lyg ir nieko, tačiau įstrigau maždaug ties penkiasdešimtu puslapiu ir užmečiau. Atėjo vasara, prasidėjo darbai sodyboje, suvažiavo anūkai... Trumpai sakant, prastam šokėjui ir „tie dalykai“ trukdo. Dabar laukiu rudens – ateis ramesnis metas, ką nors sugalvosiu.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

ATSIMINIMAI. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI

Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale.
Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais.
Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.
Rengiant ištrauką spaudai, kalba ir rašyba taisyta minimaliai, keletas laužtiniais skliaustais žymėtų teksto vietų liudija sunkiau iššifruojamas ir autorinių teisių paveldėtojos rekomenduotas praleisti dienoraščio vietas.

1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.

Spalio 1. Sekmadienis
Abu su Monika vykome į motinos Mironienės paskutinio poilsio vietą Žvė-ryno kapinėse. Patvarkėme kapą, pastovėjome.
Atsakinėjau į laiškus: Dundulytei, Zulonui, dar kai kam.
Vakare visi trys – Monika, Rokas, aš – žiūrėjome televizijoj prancūzų filmus su Fernandeliu. Nelabai kas.
Jaučiu, kad tuoj prasidės pokelioninė krizė, jėgų demobilizacija. Reikia atlaikyti.
Iš naujo mąsčiau apie savo „Juzą“. Ne, nereikia įžiebinėti žvakes Vėlinių naktį, kaip buvau manęs anksčiau. Juza beveik puslaukinis, kalendorių mažai teseka, dienų neatrenka, tai ir nereikia. Nereikia ir jo sodybos parduoti meno žmogui, kaip buvau besugalvojąs. Monika teisi: tai būtų kūrinio nupiginimas tariamomis aktualijomis. Ir Adomo sapno perdirbinėti nereikia, ir Juzos pomirtinių įvykių sodyboje. Tegu viskas lieka kaip buvę. Kaip mano parašyta, liedinte išliedinta.

Spalio 2. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje. Prasti reikalai. „Sakmė apie Juzą“ neperrašyta nė per pusę, niekas iš atsakingųjų neskaitė naujosios redakcijos. Kaip danguj, taip ir ant žemės. Kantrybės, kantrybės, drauge rašytojau!
Šiandien mirė kadaise labai garsi pianistė Nadežda Dukstulskaitė. Gimusi ji buvo 1912 metais. Buržuazijos valdomoje Lietuvoje spauda plačiai rašė apie ją, kaip apie neįtikėtiną gamtos stebuklą, rečiausio talento muzikę. Laikraščiai buvo pilni jos nuotraukų. Grįžęs iš evakuacijos, 1944 metais, priėmiau ją dirbti respublikiniame radijo komitete koncertmeisterės pareigoms. Gavo respublikos nusipelniusios artistės vardą. Ji tikrai buvo gabi, pasakyčiau, talentinga. Tačiau metai, praleisti geto vokiečių okupacijos metais, artimųjų netekimas, išgyvenimai palaužė ją. Ėmė silpti kaip muzikė. Pasitraukdamas iš radijo komiteto pirmininko pareigų, palikau ją dar dirbančią, vėliau, girdėjau, išėjo į pensiją. Ir štai nebėra gero talentingo žmogaus. Turėjo vyrą, išsiskyrė, tai pašarvota Olandų gatvėje, Buitinio gyventojų aptarnavimo šermeninėje. Taigi.
Susiskambinau su Zulonu Kupiškyje. Spalio 7 dieną jis rodo „Vestuves“ Šaukėnuose, kviečia atvykti filmuotis. O mes negalim: filmavimo aparatas remonte, nežinia kada bus sutvarkytas.
Skambinau į Rašytojų sąjungą A. Pociui dėl Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti (esu jos pirmininkas). Susitarėm: rytoj susitiksim Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje, pasitarsime.
Negaliu pamiršti pūdomų kviečių krūvos Saratovo srityje. Siaubas! Ir nenoromis vagiasi į galvą mintis: bene tyčia šitaip daroma, specialiai pūdomi kviečiai, kad galima būtų išmesti milijardus aukso rublių imperialistams už jų kviečius, duonelę? Žinau: absurdiška tai mintis. O iš tikrųjų?

Spalio 3. Antradienis
Užsienio radijas jau kelintą dieną apgailestauja naujojo Romos popiežiaus Povilo Jono I-jo mirtį. Mirtis labai netikėta: vos rugpjūčio mėnesį išrinktas popiežium, jau mirė!
Buvau vėl „Vagoje“, aptariau su dailininke Laima Pučkoriūte „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai patiko spalva: ruda. Geriau įsižiūrėjęs, nusileidau – tegu būna viena knyga mano leidiniuose ir ruda, tokios dar neturėjau. Paprašiau, kad Juzai pridėtų ūsus. Pasakiau: rašydamas „Sakmę“, visą laiką turėjau prieš akis aktorių Jaruševičių Stanislovo vaidmenyje filme „Virto ąžuolai“, kažką panašaus norėčiau matyti ir viršelyje. Parodžiau ir šito aktoriaus nuotraukas dailininkei, žinoma, atsiprašęs, kad rodau jai, meno kūrėjai. Susitarėm gražiai: padarys.
Iš Kauno atvyko Švanys. Pasakojo: partinį papeikimą jam paliko, nors LKP Kauno m. komiteto partinės kontrolės komisija siūlė panaikinti kaipo nepagrįstą. Prašė padėti surašyti jam apeliaciją LKP CK Partinės kontrolės komitetui. Pažadėjau, nors jėgų neturiu. Ir laiko stokoju: reikia redaguoti knygą apie kupiškėnų vestuves.
Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje dalyvavau svarstant Ievos Simonaitytės įamžinimo klausimą. Šalia kitų priemonių pasiūliau jos gimtinėje, Vanaguose, įruošti kokią nors atžymą, o tai negerai išeina: Klaipėdoje, Prieku-lėje, Vilniuje bus jos pavadinimo gatvės, vidurinė mokykla, biblioteka, o Vana-gams – nieko. Pasiūlymui pritarta.
Pasinaudodamas proga, dar kartą paprašiau neorganizuoti jokių iškilmingų mano jubiliejaus minėjimų. Padariau šitai todėl, kad posėdžio dienotvarkėje numatytas šis klausimas.
Parėjau namo visiškai bejėgis. Pilnas jėgų atsipalaidavimas po kelionės. Ką daryti?
Vakare paskambino filmo grupės administratorė Diana Matuzevičienė, tarėmės dėl išvykų filmuotis. Numatyta šitaip: spalio 9 d. į Rygą, filmuojame, nakvojame, kitą dieną grįžtame. Spalio 13 d. į Kauną, filmuojame Mažąją Darbininkų gatvę, miestą, „Raidės“ spaustuvę, nakvojame, kitą dieną vykstame į Kelmę filmuoti „Senovės kupiškėnų vestuvių“ – jų spektaklis įvyks tenai naujuose Kel-mės kultūros rūmuose. Sako, labai gražūs pastatyti.
Skauda širdį, kad visa medžiaga, filmuota anksčiau Rygoje, išėjo į broką: filmavimo aparatas – šlamštas.
Sukviečiau rytdienos posėdžiui Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti [narius]. Rinksimės 16-tą valandą, rašytojos namuose. Komisijos nariai: J. Lankutis, M. Sluckis, A. Pocius, Banionis, Glemža. Pirmą kartą susiduriu su tokiu darbu, neišmanau jo. Na, pasitarsiu su išmanančiais, žiūrėsiu.
Skambino iš ligoninės prof. Vasinauskas, nori pasikalbėti, bet neleidžia jo lankyti, prašo palaukti: paskambins dar kartą.

Spalio 4. Trečiadienis
Iš ryto turėjau ruošti Švanio apeliaciją. Nėra jėgų. Visiška apatija. Už langų pila lietus.
Prieš kelias dienas baigiau skaityti Edmondos Šarl-Ru romaną „Užmiršti Palermą“. Daug pažintinės medžiagos: apie Paganinį, Italijos, Amerikos gyvenimą. Kaip literatūros kūrinys – gana padrikas, išmėtytas.
Išsiunčiau P. Zulonui į Kupiškį žurnalo „Mūsų kalba“ 3 numerį, taipogi naujai pertvarkyto žurnalo „Litva literatūrnaja“ 1-jį, išėjusį prieš kelias savaites.
Skaitinėjau Torntono Vaidlerio romaną „Aštuntoji diena“. Kol kas įdomu. Labai prastas J. Subatavičiaus vertimas iš anglų kalbos. Neturime dar mes tikrai gerų vertėjų Vakarų literatūrai.
Pokavau savo „Druską“ (rusų kalba) išsiuntimui į Beketovką.
16 valandą susirinkome Ievos Simonaitytės bute kaip jos palikimo komisija, kuriai pirmininkauti tenka man. Atvyko visi komisijos nariai: Kultūros ministerijos atstovas Glemža, Literatūros ir meno archyvo direktorius Banionis, aktoriaus Banionio sūnus, rašytojas Mykolas Sluckis, rašytojas, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius A. Pocius. Negalėjo atvykti Kalbos ir literatūros instituto atstovas J. Lankutis. Prieš posėdį paprašiau visus pagerbti tylos minute Ievos Simonaitytės atminimą. Visi atsistojo. Posėdyje dalyvavo ir Ievos Simonaitytės globėja, slaugiusi ir aptarnavusi rašytoją pastaruosius dešimtį metų, Domutė (pavardės neišklausiau). Nutarėme, kad inventorizaciją vykdys Literatūros ir meno archyvas drauge su Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos skyriumi. Paskelbsime laikraščiuose kreipimąsi į visus, kas pažinojo rašytoją, turi jos laiškų ar kokių dokumentų, kad atsiųstų mums. Nelabai tikiu šito skelbimo pasisekimu, bet reikia. Išsiskirstėm. Prieš tai, beje, apžiūrėjome visą butą, nuėmę plombas, kurias vėliau uždėjo jau Banionis. Patikrinome rašytojos taupomąsias knygutes. Jų buvo dvi. Vienoje – 28 tūkstančiai rublių su kaupeliu, kitoje – virš 2 000 rublių. Tai viskas, ką šiuo metu radome. Ne milijonierės būta Ievos Simonaitytės. Oi, ne.
Sugrįžau namo kažko labai prislėgta nuotaika. Pirmą kartą susiduriu su tokiomis pareigomis...
Kai buvome vieni du su Domute, papasakojo ji man, kaip mirė rašytoja. Visą tą dieną, rugpjūčio 27-tą, sekmadienį, jautėsi labai gerai, juokavo, ragino Domutę užrašinėti, ką ji padiktuos, o diktuoti ruošėsi keletą kūrinėlių vaikams. Pati Simonaitytė rašyti jau mažai begalėjo: pirštai sukumpę, nesulenkiami. Labai pagyrė Domutės pagamintus pietus. „Eik dabar, pailsėk, ir aš prigulsiu“, – pasakė jai. Tačiau netrukus pašaukė Domutę vėl, pasakė, kad labai skauda dešinę ranką ir kažko itin neramu. Domutė iškvietė gydytoją, tas labai greit atvyko, suleido vaistus, skausmą nuramino, išvyko. Ieva Simonaitytė, aprimusi, liepė Domutei vėl eiti ilsėtis, tačiau pastarajai nespėjus atsigulti, pradėjo šaukti: „Domute, Domute!..“ Tai atbėgus, spaudė krūtinę ir skundėsi, kad labai skauda širdį, spaudžia visą krūtinę, trūksta oro. „Atidaryk visus langus!“ – paprašė. Domutė skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Toji atvyko greičiau nei per 10 minučių. Mėgino palengvinti vaistais, tas nieko nepadėjo, tada išgabeno ją į ligoninę. Domutė vyko kartu. Ieva Simonaitytė buvo jau be sąmonės. Ir mirė ji nakčia, sąmonės nebeatgavusi...

Spalio 5. Ketvirtadienis
Jaučiuosi kaip sudaužytas. Nieko konkretaus nedirbu.
Surašiau apeliacinį pareiškimą Juozui Švaniui į LKP CK dėl jam skirtos partinės bausmės. Daug jėgų pareikalavo. Nusibodo man tas Švanys – galo nėra.
Poetas Antanas Drilinga atsiuntė nuorašą ataskaitinio pranešimo, paruošto rašytojų pirminės partinės organizacijos ataskaitiniam-rinkiminiam susirinkimui, kuris įvyks spalio 6 dieną. Turiu susipažinti, pateikti pastabas. Perskaičiau, apstulbau: viskam nuolaidžiaujama. Aptariant prozos reikalus, įtraukta į aptariamųjų skaičių net M. Meškauskienės atsiminimų knyga „Ateities viltys“, kuri „turi literatūrinės vertės“. Rimtai kalbama apie tokią chaltūrą, kaip Kiauleikio tariamas romanas „Gervazijus“, taip pat brolių Dirgėlų pasibaisėtinas rašinys „Pogodalis“. Na, na!.. Pagiriamas net J. Avyžiaus tikrai nepavykęs romanas „Chameleono spalvos“, kuris esą „turi teigiamos, gal net gydančios reikšmės kai kurių negerovių atžvilgiu“. Kurgi eiti toliau?..
Ateinančią savaitę bus sušauktas partorganizacijos biuro posėdis aptarti šį pranešimą. Nieko nesakysiu. Nėra prasmės. Vien naujų priešų įsigyčiau.
Vėlų vakarą atvyko iš Kauno V. Valiušaitis. Pasakojo, kaip toliau fabrikuojama jam baudžiamoji byla. Liudininkais iškviesti du nauji asmenys, abu V. Valiušaičio demaskuoti kaip valstybinio turto grobstytojai. Aiškiai matyti, kad Kauno prokuratūra neturi pakaltinamos medžiagos, tai imasi tiesiog nusikalstamų veiksmų.
Kalbėjau telefonu su Zulonu Kupiškyje. Keičiasi mūsų susitikimo su „Senovės kupiškėnų vestuvėmis“ planai. Kelmėje numatytas jų spektaklis spalio 14-tą neįvyks, kadangi į tą dieną atkeltas Kelmės kultūros naujųjų rūmų atidarymas, turėjęs įvykti spalio 7-tą. Nukeliamas dėl laukų darbų, į kuriuos mobilizuoti visi rajono žmonės. Taigi tą dieną, spalio 14-tą, įvyks tasai spektaklis Ukmergėje. Na ką gi, važiuosime į Ukmergę, filmuosimės ten!
Kalbėjau telefonu su mano dokumentinio filmo rež. Šiliniu. Pirmadienį, spalio 9-tą, vyksime į Rygą pakartotinam filmavimui, kadangi ano filmavimo medžiagą sugadino sugedęs filmavimo aparatas. Pasidejavo, kad negali gauti Rygoje viešbučio mums apsistoti. Tuoj paskambinau Dobrovolskiui, paprašiau padėti. Pažadėjo rytoj pamėginti išspręsti šį klausimą. Esu tikras, kad išspręs teigiamai. Jis juk veikia per Latvijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą!

Spalio 6. Penktadienis
Pamiršau įrašyti, kad vakar Monika žiūrėjo Panevėžio teatro, nūnai gastroliuojančio Vilniuje, spektaklį „Revizorius“. Parėjusi keikėsi labai rūsčiai. O kas kaltas? Seniai yra žinoma, kad Panevėžio teatras <...> yra pats prasčiausias respublikoje. Ko gi tad eiti žiūrėti tokio, atsiprašant, teatro spektaklius. Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėtume apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis.
Teatro meno reikalai respublikoje apskritai šiuo metu liūdni. Teatro pasaulyje, kaip ir visose dabartinio gyvenimo srityse, reikalavimai sumažinti iki minimumo ir žemiau bet kokio minimumo. Akademinis teatras – Akademinis! – stato beviltiškiausio grafomano Skliutausko ir žurnalisto Jackevičiaus pjesę! Ir stato ne kas kitas, o TSRS liaudies artistas H. Vancevičius. Kur dar eiti toliau? Kai kas iš sąžiningesnių teatro darbuotojų – Ragauskaitė, Tamulevičiūtė, Gai-dys – dar kaujasi dėl meno, tačiau jų pastangos vis nuožmiau gniuždomos. Atėjo pilkiausių vidutinybių ir negabuolių era.
Žiūrėjau dailininkės L. Pučkoriūtės „pataisytą“ „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai kas, bet priėmiau, sutikau. Nieko geresnio negalima nei tikėtis, nei laukti. Visi tingi dirbti.
Gavau vet. vaistinėje vaistų katinui nuo blusų, bet kas juos panaudos? Pats aš nesiimu. Reikia ištepti katiną ir neleisti jam laižytis 20 minučių, tada išmaudyti, o koks velnias nulaikys katiną nuo laižymosi? Tik jau ne aš. Tegu Rokas.

Spalio 7. Šeštadienis
Tuščia diena. Laukiau atvykstant Valiušaičio, norėjau įteikti jam nuorašą mano pakartotino laiško „Kauno tiesai“, deja, neatvyko.
Baigiau ruošti ir perrašiau trim egz. J. Švanio pareiškimą Lietuvos KP CK Partinės kontrolės komisijai dėl jam skirtos bausmės nuėmimo. Rytoj Švanys atvyks iš Kauno, atsiims.
Kalbėjausi su savo redaktore D. Linčiuviene. Skundžiasi sveikata. Kažkas panašaus į virusinį nervų uždegimą. Tegu padeda jai dievas ar likimas nugalėti šitą žiaurią ligą!
Dagnė atvedė į namus Jurgį. Maloniai pabendravome visi.
Vakare kiek nuliūdino Rokas. Vėl tie jo „užsikirtimai“. Teko riktelėti. Paskui graužiausi: velniam man šito reikia? Kaip vis dėlto nesaugo Rokas nei mano nervų, nei nuotaikos kūrybiniam darbui!

Spalio 8. Sekmadienis
Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Puvimas visapusiškas...
Vakar vakare klausėmės per televiziją „šventinio“ koncerto, skirto Konsti-tucijos dienai. Nieko sausesnio, oficialesnio neteko dar matyti. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau užnuodijo ateičiai.
Rytoj vykstame į Rygą: taisyti broko, kuris atsirado tarybinės gamybos technikos dėka – technikos, stovinčios žemiausioje pakopoje, gaminančios vien broką.

Spalio 9. Pirmadienis
Anksti rytą išvykome į Rygą. Važiavome visa grupė – 8 žmonės, įskaitant vairuotoją. Per Ukmergę, Panevėžį, pro Pasvalį, Bauskę. Nuvykome per penkias valandas (su pertrauka Panevėžyje, įsipilti benzino).
Rygoje apsigyvenome „Rygos“ viešbutyje, statytame dėdės Džo laikais, nūnai jau nusenusiame, nušiurpusiame. Gavau atskirą kambarėlį, „deputatinį“, be kilimo, be dušo...
Vakare aplankė mane draugiški latviai iš Kino propagandos biuro. Pasėdėjome, išgėrėme.

Spalio 10. Antradienis
Vykome apsižvalgyti filmavimo vietose. Vėl aplankėme Riekstų ielą, filmavo mane ties vieta, kur stovėjo mano gimtasis namas, nūnai tik nuodėguliai ir pelenai iš jo belikę. Ir ąžuolas aukštas. Meta giles. Pasirinkau jų kiek tiek. Jeigu gyvas būsiu, namą pastatant Molėtų rajone sulauksiu, tai pasodinsiu palangėje: tegu stovi.
Nuvykome ir į archyvą. Čia buvo surastos bažnytinių įrašų knygos. Vienoje jų išlikęs įrašas apie mano tėvų Marijos Baltušytės Juozo d. ir Juzėno Karolio Rapolo s. sutuoktuves. Jos įvyko 1902 metų sausio 20 dieną Rygos Rymo katalikų bažnyčioje. Sutuokė kunigas-vikaras Petras Silovičius. Užsakai buvo skelbti sausio 6 ir 13 dienomis. Liudininkais buvo Augustinas Juzėnas ir Juozas Zlat-kus. Kas tasai Zlatkus – neturiu žinių, o Augustinas Juzėnas – mano tėvo brolis, jaunesnysis. Mažas būdamas ir ganydamas Šlapjašilyje, prie Svėdasų, girdėjau Rozaliją Valuntienę, tėvo seserį, pasakojant, kad Augustinas išėjo į karą (Pirmąjį pasaulinį) ir nebesugrįžo. Kur jis žuvo ar kitaip dingo – jokių žinių negauta. Kiek pamenu, Rozalija vis dar laukė sugrįžtant, labai norėjo pamatyti. Nesulaukė, atgulė gimtųjų Svėdasų kapeliuose. Dabar jau ir Juozas Valuntas tenai ilsisi, ir jų duktė Emilija Valuntaitė-Jokūbonienė...
Knygose suradau ir sesers Marytės krikšto įrašą. Pakrikštyta ji buvo 1907 metų kovo 25 dieną Švento Alberto bažnyčioje. Krikštijo kunigas-vikaras Štempselėjus. Kūmais buvo motinos brolis Antanas Baltušis ir Marijona Šumskytė. Abu seniai mirę.
Radau įrašą ir apie brolio Leonardo krikštą toje pačioje bažnyčioje (Šv. Alberto), 1914 metų gegužės 25 dieną. Krikštijo kunigas Fabulovas. Kūmais buvo Benediktas Kostečka ir Anelė Kostuchovskaja.
Nerašysiu čionai, kad vėl susijaudinau gerokai.

Spalio 11. Trečiadienis
Iš ryto filmavome tramvajų, kelionę juo į Ilgicienos priemiestį. Užfiksavome ir tiltus per Dauguvą, ir Riekstų ielą, kurioj gimiau. Įkalbėjau kelis žodžius apie namą, apie latvių pažadą prišriubuoti mano garbei Memorialinę lentą, kai tik atliksiu tą nedidelį formalumą – numirsiu. Pasirinkau gilių to ąžuolo, po kuriuo gimiau. Man atrodė, lyg ir pamenu jį, tada dar labai jauną. O gal tik pasirodė...
Filmavome ir Šv. Alberto bažnyčią. Jos klebonas, smagus, mielas seniokas, pakvietė „puodukui kavos“. Kandom ungurį, reto gardumo sūrį, gėrėm, žinoma, ir kavą. Ir dar kai ko kito... Ant klebono stalo – žurnalas „Pari matč“. Jame daug nuotraukų iš neseniai mirusio popiežiau Povilo Jono pirmojo gyvenimo, išrinkimo kardinolų konklavoje ir mirties vaizdų. Įdomu. Ir čia pat kelios nuotraukos iš žinomo amerikiečių kino aktoriaus Gary Granto gyvenimo: maudosi, sėdi savo bute. Jam – 75 metai. Gerai menu šį aktorių iš savo jaunystės metais matytų filmų. Stiprus buvo. Klebonas kalbėjo, kad šių metų lapkričio 20 dieną sukanka 75 metai nuo Šv. Alberto bažnyčios pašventinimo. Bus didelės iškilmės. Kvietė atvykti ir mane, kaipo „krikštasūnį“. Pasakojo ta proga, kaip buvo šventinta toji bažnyčia. Laukė arkivyskupo, bet klebonas Silovičius, buvęs „disidentas“, taip įpykęs ant valdžios, kad pašventinęs bažnyčią pats: „Jokių arkivyskupų!“ – surikęs. Paskui viskas taip ir liko. Ir stovi ligi šiol.
O ką? O gal ir nuvažiuosiu į iškilmes.
Užsukome į turgų. Pirkome strimelių. Jų Rygoje pilna. Ir net keista, kad niekad negauname jų Lietuvoje. O juk jas gaudo ir rūko ne už jūrų marių, o pačioje Klaipėdoje! Pirkome ir bulvių lazdelių, nuostabaus skonio, gražiai įpakuotas į celofaninius maišiukus, tinkamas vartoti prie kavos, alaus, arbatos. Paaiškėjo, kad šitas „lazdeles“ gamina vienas kolūkių, esančių netoli Rygos. Jos pirmininkas (pavardės tiksliai neįsiminiau), neišsemiamos iniciatyvos žmogus, vysto statybas, net mokslo tyrimo laboratorijas yra įtaisęs, laiko mokslininkus, griežtai atrinkęs talentingiausius. Šešis kartus buvęs šalintas iš Komunistų partijos, apdovanotas keturiais Lenino ordinais. Jo populiarumas žmonių tarpe – begalinis, o valdžios nemėgstamas: draudžiama apie jį rašyti, jį filmuoti, apskritai reklamuoti: „kad kiti nepasektų jo pavyzdžiu!“ Tai suprantama. Jokioje šalyje ir prie jokios kitos santvarkos nebuvo taip bijoma talentų, kaip nūnai mūsuose.
Oras be galo gražus. Saulė ir saulė. Kelias žvilga. Bauskėje ieškojome garsiųjų saldainių „Karvutė“. Neradome. Panevėžyje sustojome pietauti. Mieste iš karto, gatvėje, mane atpažino eilė žmonių, restorane – taip pat. Apmaudu!
Vėlų vakarą sugrįžome į Vilnių. Moniką radau gerokai susirūpinusią: laukė manęs iš pat ryto, kepė viščiuką, o aš sugrįžau bene 22 valandą... Ji – teisi.

Spalio 12. Ketvirtadienis
Ilsėjausi veik visą dieną. Nuovargį vis dėlto jaučiu, nors nuotaika ir apskritai savijauta – dieve duok.
Atsakiau į „Jaunimo gretų“ du klausimus, kaipo vienas iš respublikos „populiariausiųjų dešimtuko“. Kvailoki tie klausimai, tai ir atsakiau jiems į toną.
Iš Rašytojų sąjungos vėl reikalavimas fotonuotraukos. Pasirodo, Lvovo universiteto leidykla ruošia spaudai „spravočniką“ „Rašytojai – TSRS ir sąjunginių respublikų literatūrinių premijų laureatai“. Nurodoma, kad tai būsianti „pirmoji šalyje tokio pobūdžio knyga“. Kam ji reikalinga, ką duos skaitytojams? Juo labiau literatūros mokslui? Šito nežino niekas, o leidinys išeis 1979 metais. Popieriaus, vadinasi, turim pakankamai, galim žarstyti.
Atėjo laikraščio „Litgazeta“ naujas 41 numeris. Įdėta grupinė nuotrauka, po ja parašas: „Draugystės ryšiai tarp Armėnijos ir Rusijos literatų amžiais stiprėjo iš metų į metus. Bet ypatingai sustiprėjo jie tarybinėje epochoje. Nuotraukoje: Nikolajus Tichonovas ir Vilis Lacis drauge su Avetiku Isakianu ir Dereniku Demirčianu, lankydami istorinį paminklą – Zvartnoc šventyklą“. Nebekalbant apie tai, ką bendro turi Vilis Lacis su Armėnijos ir Rusijos literatų draugyste, krinta į akis, kad vietoje Vilio Lacio nuotraukos čia įdėta visai kito latvių rašytojo, o būtent Fricio Rokpelnio!
Tai nebe pirmas toks atvejis. Rusų rašytojai Verai Panovai mirus, ta pati „Litgazeta“ įdėjo jai skirtą nekrologą, o prie jo.... latvių rašytojos Anos Saksės nuotrauką! Ir neatitaisė šitos klaidos. Kaipgi, tarybinė spauda juk neklysta!
Gavau kvietimą į rašytojų partinį-ataskaitinį, kuris įvyks spalio 16-tą, pirmadienį, ir kitą kvietimą į Taikos gynimo komiteto Prezidiumo posėdį, kuris įvyks spalio 17-tą, antradienį. Ir dar: spalio 19-tą „Vagos“ leidykla šaukia Redakcinės tarybos posėdį. Turėsiu dalyvauti.
Posėdžiai, posėdžiai...

Spalio 13. Penktadienis
Vykome į Kauną. Filmavome prie Mažosios Darbininkų gatvės 56 namo, kuriame gyvenau 1929–1937 metais drauge su tėvais. Namas tebėra, nupirktas privataus savininko. Tas apsiuvo jį lentomis, perdarė vidų. Mus pamatęs, apsigando: negi ruošiatės nugriauti? Išgirdęs, kad ne, nesiruošiame, pralinksmėjo: „Gal buteliuką?“ Kai atsisakėm, dar labiau pralinksmėjo. Pasisakė, buvęs kolūkietis, susitaupęs senatvei, dabar anūkams reikia gyventi Kaune, mokytis, tai ir nupirkęs šitą namą: „Jobtvoju matj, tiek kapitalo įdėjau, o kiek dar reikės!“ O buvusios arklidės, kurioje turėjau įsirengęs savo „rašytojinį“ kabinetą, jau nebėra, stovi mūrinukas garažas, be mašinos. Nufilmavome viską, įkalbėjau šiek tiek prisiminimų. Atslinko žmonių, vaikšto aplink, stebi, rodo, kad atpažino mane... Naujiena man!
Filmavome ir Kęstučio gatvėje, kur anksčiau buvo „Raidės“ spaustuvė. Namui pristatyta du nauji aukštai, buvusio mašinų skyriaus patalpose įrengti platūs laiptai. Tiktai popieriaus sandėlio raudonas mūras kieme išlikęs, koks buvo. Ir sargo Labučio butas, nūnai paverstas „Katiline“.
Filmavome ir Istorinio muziejaus sodelį. Pataikėm kaip tik V. Kuprevičiui grojant varpais. Žmonių daug, klausosi. Daugiausia turistai iš Rusijos. Šitai nesunku atspėti iš drabužių ir laikysenos. Moterys storais paltais, o kojas apsiavusios... šliurėmis. Taip patogiau kojoms. Klausėsi atidžiai, o kol Kuprevičius nulipo, koncertą baigęs, nė vieno jų nebeliko: atėjo 15-ta valanda, atsidarė parduotuvės po pietų pertraukos, nebe varpų muzika galvoj žmoneliams iš Rusijos!
Laimingai sugrįžome namo.

Spalio 14. Šeštadienis
Atsakinėjau į laiškus. Vartinėjau nuotraukas, atrinkinėjau filmui ir Lvovui. Permąsčiau iš naujo „Juzos“ kai kuriuos epizodus. Ne, nenoriu nieko keisti. Nebenoriu.
Pokalbis telefonu su redaktore D. Linčiuviene. Kaip visuomet, labai malonus. Taipogi su „Vagos“ vyr. redaktorium K. Ambrasu.
Išvykstame į Ukmergę.
Ukmergėje įvyko „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidinimas Kultūros rūmų salėje. Vėl pamačiau mielus ir brangius man žmones: Jugulienę, Ragauską, Mickevičių, Zuloną... Žiūrovų – sausakimšai, net man vietos nebelikę. Po vaidinimo buvau pakviestas į sceną, paskui prie stalo su alum ir kaimiška duona. Viskas nufilmuota dokumentiniam apie mano malonybę. Norėjo priklijuoti man ir ūsus, įsukti į vaidinimo dalyvių tarpą – atsigyniau. Tegu kiekvienas dirba savo darbą. Vėlų vakarą, faktiškai naktį, sugrįžome namo.

Spalio 15. Sekmadienis
Po vakarykščios – nedarbinga diena.

Spalio 16. Pirmadienis
Neramina „Sakmės apie Juzą“ likimas. Negera tyla „Vagoje“. Gal tai ir atsitiktinis dalykas, o neramu, ir gana. Gal nereikėjo taip skubėti man su šita knyga, leisti jai geriau išsigulėti? Skubos darbą – velniai renka, kaip sakė liaudies išmintis. Nors, atvirai pasakius, koks čia be skubėjimas? Juk rašau šitą savo „Juzą“, su didelėmis pertraukomis, bene šešetą metų, buvau labai ilgam numetęs, dabar vėl „pakėliau“ iš juodraštyno. Dievas bežino, kaip reikėtų iš tikrųjų...
Rūpi ir „Druskos“ III-sis pūdas. Labai jau nusitolino jo išbaigimas, faktiškai parašymas. Beveik nieko dar nepadaryta. O juk laikas bėga, bėga, bėga, greit paukšterės man 70, kada besuspėsiu?
Pasiunčiau sveikinimo telegramą kupiškėnui, Ministrų Tarybos reikalų valdytojo pavaduotojui Stasiui Janilioniui: jam – 50 metų. Pirmasis jubiliejus. Taip ir telegramoje įrašiau. Geras vyras, visada padeda man išvykose transportu, paremia kitais būdais. Tebūnie jis sveikas, stiprus.
Įvyko rašytojų partinis-ataskaitinis susirinkimas. Įdomus buvo tiek, kad LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas S. Šimkus, po ilgų stenėjimų, prasitarė dėl J. Apučio knygos „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“, už kurią buvo skirta respublikinė literatūros premija, o paskui respublikos vyriausybės nuimta. Šimkus dabar mėgino teisinti šį negirdėtą poelgį tuo, kad J. Aputis, girdi, šiuo metu „Pergalės“ žurnalo 6 numeryje paskelbė apysaką „Prieš lapų kritimą“, kuri nepriimtina, idėjiškai neteisinga. Aiškinimas absurdiškas: premiją mes skyrėme ne už apysaką, o už knygą, ir jeigu apysaka kam nepriimtina, tai būkite malonūs kritikuoti būtent apysaką, o ne bausti autorių visai už kitą kūrinį! Įsidėmėtina, kad iš S. Šimkaus kalbos aiškiai buvo jaučiama, jog ten, viršūnėse, pasimetę po savo šito poelgio: girdi, jeigu autorius peržiūrės tą apysaką „Prieš lapų kritimą“, jeigu sutiks paredaguoti, tai Respublikinių premijų komitetas galės iš naujo persvarstyti premijos skyrimą J. Apučiui už knygą „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“. Tai bent!.. Kai nebeliko Antano Sniečkaus, tai ir eina dabar absurdas po absurdo.
Mane vėl išrinko į partinį biurą. Labai nenorėjau, bet nusileidau. Pabūsiu dar vienerius metus, tada gana.

Spalio 17. Antradienis
Iš Rygos žinia – geras mano bičiulis Janovičius, palydėjęs mane Rygoje namo, buvo užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Pačiame Rygos centre. Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. Ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalistinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. Tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose.
Taikos gynimo komitete Prezidiumo posėdis. Dalyvavau, pasisakiau, nors velniai mane griebtų, jeigu suprantu, kam visa tai reikalinga, tie visi pliauškalai apie mūsų šalies taikingą politiką, apie mūsų pastangas sukurti tokį pasaulį, kuriame... nebebūtų karų. Kada nebebus karų? Kai Tarybų Sąjunga užgrobs visą pasaulį, ar ką? Ačiū už tokią taiką!..

Spalio 18. Trečiadienis
Buvau „Interjurkolegijoje“, pas Valinskienę. Pasirodo, Ievos Simonaitytės sesuo parašė iš Kanados laišką, reikalauja rašytojos palikimo, pagal įstatymus priklausančio jai. Įstatymas įstatymu, o buvo šita sesuo, Marija Šiliauskienė, svetimiausias žmogus rašytojai, jokių ryšių su ja nepalaikė, pati rašytoja ne kartą yra išsitarusi, kad nenori nieko girdėti apie ją. Įdomu, kad Lietuvoj nestinga žmonių, gana aktyviai informuojančių šitą Mariją Šiliauskienę apie visus reikalus. Vienas tokių – V. Uždavinys, kadaise buvęs Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas. Ko jam?
Išsiaiškinome su Valinskiene, ką toliau daryti. Ji parašys tai seseriai į Kanadą, paaiškins viską. Valinskienės žodžiais, pagal įstatymus jai priklauso palikimas, tame tarpe ir Ievos Simonaitytės namas Priekulėje, kuriame mes, rašytojai, norime įsteigti rašytojos memorialinį muziejų. Žiūrėsim. Reikės, beje, kreiptis į notarą, kad tas dalyvautų prie turto inventorizacijos. Pasirodo, be notaro toji inventorizacija neturės juridinės galios.
Šiandien pat ir apmečiau raštą vyriausiajai notarei Stasei Piekšienei, prieš tai susitaręs su ja. Nusiųsime Rašytojų sąjungos valdybos vardu.
Vakar netikėtai pašoko man temperatūra: 38,6. Atrodo, gripas. Taip bent pasakė daktarė, kurią išsikviečiau.
Šiandien turėjau dalyvauti „Vagos“ redakcinės tarybos posėdyje. Pranešiau: sergu, negaliu.
Ir iš tikrųjų sergu. Temperatūra nekrinta, nors jokių skausmų nejaučiu niekur. Velniai kur jį griebtų, tą gripą, ateina, rupūžė, kai šitiek darbo ant pečių!
Jau kuris laikas redagavau „Istorijas kupiškėniškas“, dabar teko nutraukti: svaigsta galva. O laikas bėga, bėga, bėga...

Spalio 19. Ketvirtadienis
Temperatūra nukrito, podraug nukrito ir jėgos, vos velku kojas. Vis dėlto sėdau redaguoti „Istorijas kupiškėniškas“ – nebėra laiko gaišti. Daktarė užtiko bedirbantį, smarkiai barė, grasino visos Lietuvos vardu. Tai bent! Šitoks svarbus šašas tapau, cha!..
Skaitinėjau „Novyj mir“ žurnale Valentino Katajevo gana savotiškai surašytus atsiminimus „Deimantinis mano vainikas“. Yra daug įdomių, pasakyčiau, svarbių detalių iš gana įžymių rusų tarybinių rašytojų gyvenimo: Majakovskis, Jeseninas, Oleša, Ilfas ir Petrovas... Vis dėlto rašinys lėkštokas. Na, reikia perskaityti iki galo, tada spręsti.

Spalio 20. Penktadienis
Šiandien Mykolui Sluckiui – 50 metų. Pasvyravęs, pasiunčiau sveikinimo telegramą. Jis manęs niekad nesveikino, tai aš jį.
Gauta žinia: Paalksnėje jau pradėti mūsų namo pamatai. Pagaliau! Po šitiek barnių, prašymų, reikalavimų, nuo kovo mėnesio iki šiol, pagaliau pradėti pamatai. Dabar prasidės bėdos su sienomis. Duok dieve dar sulaukti man stogo, nors labai abejoju...
Užsienio radijas plačiai komentuoja Trockio žudiko mirtį (pavardės šito žudiko neįsiminiau, prastai ir girdėjau). Mirė jis Meksikoje. Pasak užsienio radijo, buvo vienas žudikų, Stalino pasiųstų nugalabyti Trockį. Meksikoje už šį nužudymą buvo jis nuteistas 20 metų kalėti, bausmę atliko, sugrįžo į Tarybų Sąjungą, čia jam buvęs suteiktas... Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (!). Kurį laiką pagyvenęs Tarybų Sąjungoje, vėl išvykęs į Meksiką, o dabar miręs. Kiek čia yra tiesos, dievas žino. Propaganda lieka propaganda, iš kieno pusės bebūtų skleidžiama. Bet jeigu tai tiesa, tai dar vienas neįtikėtino Stalino žiaurumo, pasakyčiau, išsigimėliško sadizmo paliudijimas.
Prisiminiau ta proga, kad vis labiau jaučiamos pastangos reabilituoti šį kruviniausią visoje žmonijos istorijoje tautų budelį. Paleista į apyvartą ir atkakliai skiepijama mintis, kad Stalino kulto laikais represuotų milijonų tarpe nebuvo... nekaltų žmonių, visi represuotieji buvę kuo nors nusikaltę valstybei ir partijai. Šio tvirtinimo absurdiškumas, tuo pat metu ir nuožmumas, stulbinantys. Net ir pažvelgus iš to taško: jeigu nebuvo nekaltai represuotų, tai kaip galėjo būti milijonai reabilituotų žmonių, kuriems sugrąžintos teisės, mokama pensija? Kur logika? Bet, matyt, politikoje nekotiruojama tokia sąvoka kaip logika. Ir elementariausias padorumas, beje. Ir visa tai rodo, kad artėja naujų represijų, susidorojimų, žudynių era.
Vis dėlto, tikiuosi, tokia era nebeateis. Kiti laikai dabar, kitokia žmonių sąmonė – išblaivėjusi nuo realios gyvenimo tikrovės, nesuderinamai besiskiriančios nuo visų viešai skelbiamų teorijų, tiksliau tariant, nuo nesibaigiančių pliauškalų apie „laimėjimus“. Žmonės, kiek patyriau, nebetiki ne tiktai šitais pliauškalais, bet ir komunistinėmis idėjomis, jų sąmonėje susiformavęs įsitikinimas, kad socializmas tai ne kas kita, o vargas, skurdas, beteisiškumas, nuolatinis nerimas dėl pastoviai gresiančių represijų, persekiojimų visiškai nežinant už ką.
Taip yra. Ir nuo šito fakto niekur nepasidėsi.
Daug, labai daug dėl to tenka susimąstyti.

Spalio 21. Šeštadienis
Išrinktas naujas popiežius, buvęs Krokuvos arkivyskupas-kardinolas Voitila, lenkas. Užsienio radijas itin plačiai komentuoja šį faktą. Sveikinimus jam nusiuntė Lenkijos visa valdžia su Gereku priešakyje. Nusiuntė ir mūsiškiai. Įsivaizduoju, kaip šį įvykį švenčia lenkai. Komentarai, beje, vyksta jau kelios dienos. Popiežius pasirinko sau vardą: Povilas Jonas II-sis. Reikia laukti įdomių įvykių ryšium su šituo išrinkimu, visų pirma – Lenkijoje, atsimenant, kad tasai Voitila buvo Lenkijoje gerokas disidentas. Turės rūpestėlio Gerekas.
Šiandien ir rytoj turėjau dalyvauti Anykščių rajono II-joje Žemiečių šventėje. Gripas sukliudė. Pranešiau į Anykščius jau užvakar: negaliu, deja, negaliu. Atšvęs, neprapuls ir be manęs.
Baigiau skaityti V. Katajevo „Deimantinį mano vainiką“. Kyla labai visokių minčių. Nelabai kokia asmenybė, pasirodo, tasai Katajevas. Gana lengva širdim šneka apie Stalino represuotus ir išžudytus rašytojus: Babelį, Anos Achmatovos vyrą poetą Gumiliovą, kitus... Rašydamas apie Zoščenką, kalba, kad bendravo su juo, guodė, o pats tuo metu nenujautė, kad, girdi, ir jo laukia panašus likimas. Šventvagiška šitaip kalbėti. Zoščenką užėdė negyvai Stalinas Ždanovo rankomis, tuo tarpu Katajevas vos vos tebuvo pabartas, jo raštai buvo leidžiami.
Prisiminiau ta proga daugelį memuaristų. Gal jokiame kitame žanre taip neatsiskleidžia autorius, kaip šitame. Tiesiog išsinuogina kiekvienas, pasirodo, koks buvo ir yra iš tikrųjų. Šita prasme vertas didelės pagarbos Ilja Erenburgas. Irgi žydas, tačiau savo žmogiškos vertės nepraradęs, už trupinį aukso nepardavęs sąžinės, apie kulto laikus rašė iš širdies, pasakė tiek tiesos, kad ėmė jį pulti visokie Jermilovai, o po mirties net nuotraukos nepridėjo prie nekrologo (panašiai kaip garsiąjam smuikininkui Davidui Oistrachui, atsikeršydami, kam rėmė jis A. Solženicyną). Ir nors daugelyje vietų I. Erenburgo knygoje „Metai, žmonės, gyvenimas“ jauti, kad ne viskas pasakyta, tačiau vis dėlto pasakyta tiek, kiek nebuvo pasakęs niekas kitas (turiu galvoj memuarus, A. Solženicyno šitai neliečia).
Užverčiau paskutinį V. Katajevo rašinio puslapį, apmaudu pasidarė ant dūšios. Visada apmaudu, kai susiduri su menkysta.

Spalio 22. Sekmadienis
Užsienio radijas plačiai komentuoja Anastaso Mikojano mirtį, pateikia nekrologus, aptaria jo asmenybę, nurodo, kad tai paskutinis Stalino ilgametis „soratnikas“, išlikęs nesunaikintas, net garbingai išėjęs į pensiją ir garbingai laidojamas, dalyvaujant garbingų garbingiausiam „generaliniam“. Tai iš tikrųjų bene vienintelis atvejis, kai aukščiausio lygio partiniai ir tarybiniai vadovai nesunaikinami arba neišvejami iš postų. Užsienio komentatoriai teigia, kad Mikojanas su gaižia pašaipa žiūrėjo į tuos savo „soratnikus“, kurie tikėjo greitu kapitalizmo žlugimu, jis matė socialistinės santvarkos betvarkę, neorganizuotumą, iki absurdiškumo prieinančius prieštaravimus, dėjo pastangas, kiek tai buvo įmanoma, taisyti reikalus.
Šiandien užsienio radijas perdavė popiežiaus Jono Povilo II-jo „įsostinimo“ iškilmes. Popiežius kreipėsi į tikinčiuosius net trylika kalbų, o jų tarpe ir... lietuviškai! Įsivaizduoju, kiek tai suteikė džiaugsmo Lietuvos tikintiesiems.
Ir tai nieko nuostabaus. Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami... ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama... Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi.
Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje.
Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos.

Spalio 23. Pirmadienis
Sveikata lyg ir geresnė. Temperatūra nukrito. Pasveiksiu, velnias negriebs savo vaiko.
Kelis kartus mėginau imti į nagą „Istorijas kupiškėniškas“. Reikia dirbti, paruošti leidinį lapkričio mėnesį. Reikia.

Spalio 24. Antradienis
Kiek parako ištekau, redagavau „Istorijas kupiškėniškas“. Nedaug tepadariau, o vis šis tas.
Turėjau dalyvauti Draugijos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis Prezidiumo posėdyje. Prezidiumo narys aš esu, o sveikatos nėra. Pranešiau: negaliu.
Visą dieną traukia ir traukia pagulėti, patįsoti. Negeras tai ženklas.
Parašiau laišką Kupiškio rajono Vykd. komiteto pirmininkui Vaičeliūnui, paprašiau padėti pagaliau susiremontuoti krosnį vienai seniausių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyvei Baltrūnienei, kuri laukia šito remonto jau ketvirti metai, o jai jau toli virš 80-ties. Tų žmonių žiaurumas! Ko nebijo, tam nieko ir nedaro.

Spalio 25. Trečiadienis
Redagavau „Istorijas“. Šiek tiek pasivariau. Vis dar nesurandame abu su Zulonu tinkamo pavadinimo knygai.
Apmečiau laišką notarui, kad dalyvautų Ievos Simonaitytės palikimo-turto inventorizacijoje, nes priešingu atveju mūsiškė inventorizacija neturės juridinės galios. Pradedu jau iš tikrųjų rūstauti ant Ievos Simonaitytės: tiek metų išgyveno, šitiek knygų prirašė, o testamento taip ir nesumetė. Dabar krapštykis dėl šito jos žioplumo (ar maivymosi). Pagalvojau ta proga, kad reikėtų kokia nors proga pakalbėti rašytojams dėl testamentų surašymo. Amžinos istorijos: Til-vytis, Guzevičius, dabar Simonaitytė... Manau, tai visų pirma nekultūringumo požymis.
Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Patikrino, pasakė: viskas neblogai. Ir čia pat išrašė nukreipimus patikrinti sveikatą iš naujo, visų pirma – pas urologą. Kokių velnių man pas urologą?! Pratęsė biuletenį iki lapkričio 1 dienos.
Buvau knygyne, išlupau Justino Marcinkevičiaus naują eilėraščių rinkinį „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Didelis talentas. Užtat ir valdžios nemėgiamas, dantis sukandus tepripažįstamas. Vieną jo knygos egz. pasiųsiu Danguolei Dundulytei, vėžininkei, į Kauną. Tebūnie jai nors tiek paguodos.
Rokas užsispyręs prašo naujo stereopatefono, žino ir jo markę „Vega-106“. O pats mokosi dvejetais. Neskubėsiu pirkti, tegu pirma sutvarko dvejetus.
Pastaruoju metu nemažai vargo su juo: užsispyręs, tingus, nerūpestingas, su Monika itin grubus, tyli, nekalba. Nelabai susigaudau, kaip tvarkytis su juo. Negi snukį daužysi? Vėlu, ir apskritai – ne tas metodas. Žiūrėsiu.
Monika išvyko į Kauną, suvaidino ten Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“, sugrįžo vėlyvą naktį. Bent tiek jai paguodos.
Atėjo keletas laiškų. Nėra noro ir nėra parako tuoj pat atsakinėti. Tegu paguli bent porą dienų, neprapuls.

Spalio 26. Ketvirtadienis
Užbaigiau „Istorijų kupiškėniškų“ 1-ją papkę, kaip P. Zulono sudėta. Pavargau, bet patenkintas. Ieškojau mašininkės, o jų dabar itin sunku gauti: deficitinė prekė, jeigu taip galima išsireikšti. Lupa visos po 30 kapeikų už puslapį ir dar maivosi, branginasi. Kainos kyla viskam, tai ir jos naudojasi tuo. Na, o mums, literatūros darbininkams, honorarai ar pakilo bent per kapeiką? Negirdėti nė iš tolo.
Su Roku tikra bėda. Blogai mokytis pradėjo vidurinėje, dar blogiau lanko muzikos pamokas Dvariono vardo muzikos mokykloje. Tenykščiai mokytojai tvirtina: gabus, galėtų būti labai geras gitaristas, net duoną iš to valgyti, o mokykloje buvo šiais metais, rudenį, tik vienoje pamokoje. Girdėti, kalbama apie jo pašalinimą iš mokyklos. Kas toliau?

Spalio 27. Penktadienis
Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę. Darbas sekėsi.
Vaistinėje gavau, pagal išimtinę tvarką bei receptą, kinietiško ženšenio trauktinės, gersiu po 20 lašų du kartus dienoje, o dar daniškų vitaminų ampulėse, gersiu ir tuos.
Nuotaika pakili. Kai tik baigsiu „Istorijas kupiškėniškas“, imsiuos „Druskos“ III-jo pūdo. Nebėra laiko svyruoti, aimanuoti, pergyventi visokius absurdus, kasdien sutinkamus mūsų gyvenime.

Spalio 28. Šeštadienis
Redagavau „Istorijas“.
Vis dėlto jėgų dar nėra. Nuėjau pasižiūrėti prancūzų–Vakarų Vokietijos–rumunų gaminto filmo „Piratai“. Visiškai nepatiko. Matėme jaunystėje šita tema filmų amerikoniškų bei kitokių – stipriai būdavo sukalami, įtampa būdavo, aštrūs vaidmenys, dabar viskas blyšku, pilka, prikimšta „pedagoginių“ svarstymų. Niekai.
Vakare pasiėmiau N. Gogolio „Revizorių“. Nauja laida rusų kalba. Genialu. Stipriai jaudina, vietomis pribloškia. Ir ateina į galvą mintis: jeigu pakeisti veikėjų vardus bei aprangą, tai juk viskas atitinka mūsų dienų gyvenimą: melas, kyšiai, sukčiavimai, pataikūniškumas, karjerizmas... Tiesiog šiuolaikinio Kauno vaizdas! Ir ne vien Kauno. Manau, nesuklystant galima pasakyti, kad žmonių moralė šiandien nepalyginamai žemiau yra smukusi už Gogolio aprašytuosius.
Ir dar mintis: kiek mačiau visokiausių „Revizoriaus“ pastatymų, nė vienas neatitiko Gogolio kūriniui. Visur karikatūrinama, ligi absurdiškumo, o čia juk realistiškiausias veikalas, giliai atveriantis tiek ano meto žmones, tiek visą gyvenimo atmosferą. Ką gi čia karikatūrinti? Čia tik verkti reikia, kad gyvenimas nė truputėlio nepažengė į priekį, o vien pariedėjo atgal, nuo carizmo, per Spalį, į fašizmą. Deja, taip.

Spalio 29. Sekmadienis
Visą dieną ir visą vakarą – prie „Istorijų“. Gerokai pasivariau.
Jėgų daugėja. Bene bus ženšenio čia poveikis? Stiprus vaistelis, gaivinantis.

Spalio 30. Pirmadienis
Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę (ar aplanką?). Neblogai sekėsi. Atrodo, netrukus užbaigsiu. Jaučiu, kad trečioji, paskutinioji papkė bus pati sunkiausia. Na ką gi, dieve man padėk.
Šią papkę atiduosiu tūlai Ritai iš „Tėviškės“ draugijos. Žada perrašyti. O ko man daugiau?
Vakare – rašytojų partinis. Buvo atvykęs kaimo statybos ministras Bagdonas, gyvenąs viename name su manim. Pasakojo įvairiausius dalykus apie statybas kaime, jų rūpesčius, kurių tiek ir tiek. Aiškiai nesako, o aišku, kad pirmoji bėda: nėra šeimininko. Niekas nieko nesusigaudo. Respublikos statyba suskaldyta į kelias instancijas: Statybos ministerija, Kaimo statybos ministerija, Tarpkolūkinės statybos valdybos susivienijimas... Meška galvą nutrūktų. Alytuje jau seniai pastatytas standartinių namų fabrikas, įdėta į jį ar ne 80 milijonų, o žmonės, kolūkiečiai, šitų namų nenori pirkti: brangu ir nepraktiška, vieno namo kaina nuo 16 iki 24 tūkstančių rublių, o per sienas varva, temperatūra nesilaiko, viskas kaip matai išklimba... Kainų sumažinti negalima, nes fabrikas įklimpęs į skolas, privalo grąžinti valstybei paskolą, už kurią įsikūrė, tai... turi išlupti pinigus iš žmonių. Gera logika! Ir „sąžininga“!.. Buvo pateikta ministrui ir keletas klausimų. Kaip mokėjo, taip atsakė. Visumoje pokalbis buvo įdomus.

Spalio 31. Antradienis
Užbaigiau „Istorijų“ II-ją papkę, įteikiau rankraščius Ritai „Tėviškės“ draugijoje. Pirmoji papkė – pas „Pergalės“ žurnalo mašininkę Jakštytę (neseniai nusižudė jos vyras, jaunas literatas Vidas Marcinkevičius, liko su trim vaikais, vargas).
Skambinau Nijolei Laurelienei, pasveikinau su gimtadieniu, smarkiai susijaudino, kad atsiminiau ją. Kaip neatsiminsi, jeigu savo metu (1961 m.) buvau šiurpiai susižavėjęs ja, net Monikos patarimo klausiau, ką daryti. Taigi...
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui dėl namo statybos. Fundamentus išliejo, o sienų niekas nepradeda. Padejavo, kad nėra laiko, reikia ruošti gyvulius žiemojimui, prašė paskambinti lapkričio 9, faktiškai ne paskambinti, o tiesiog atvažiuoti, ir gana. Tada imsis darbo „ant rimtųjų“. Netikiu, kaip nebetikiu dabar niekam, o važiuoti reikia.
Atvyko sesuo Marytė iš Anykščių. Gerai pasikalbėjome.
Pavartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Bene pati sunkiausia ir bus ji. Zulonienės ir paties Zulono autobiografijos, surašytos prasčiau už kitus. Jaučiu: Povilas Zulonas stengėsi iš paskutiniųjų, o tokiu atveju dažniausiai darbas nenusiseka. Na, ką galėsiu – padarysiu, o ko ne, tai ir ne.

Lapkričio 1. Trečiadienis
Matyt, iš tikrųjų aš ieškau, anot kupiškėnų, danguj skylių: viskas man atrodo blogai, prastai, menkai. Štai ir dabar. Oficialiai pranešta, kad šeštadienis, lapkričio 4 d., bus darbo diena, o po to – Spalio šventės ištisas keturias dienas: sekmadienis, pirmadienis, antradienis ir trečiadienis. Nei be šioba, nei be toba. Jau ir taip menkai tedirba mūsų žmonės, ištvirkinti to neorganizuotumo, koks įsigalėjęs „aukštybėse“, simuliuoja kiekviename žingsnyje, gamina broką neišvengiamai, o čia dar – keturios dienos iš eilės švenčių! Prasigers galutinai...
Planuoju išvyką į Priekulę Ievos Simonaitytės namo patvarkymo reikalais, tad kalbinu rašytojos palikimo tvarkymo komisijos narius vykti visiems. Pasirodo, M. Sluckis negali, J. Lankutis taip pat negali. Pastarasis pasakojo tik ką sugrįžęs iš Picundos, kur leido atostogas. Tai tenai demonstruota buvo mūsų filmas „Virto ąžuolai“ (rusiškam pavadinime „Ąžuolo lapų vainikas“) ir susilaukė didelio žiūrovų pritarimo, daugelis priėję, sveikinę tenai buvusius lietuvius. Tarp šitų buvęs ir dramaturgas Aleksandras Šteinas. Smagi žinia, atvirai pasakius. Beje, nieko kito nė nelaukiau. Juoba filmas tikrai geras, nusisekęs kaip reikiant. Ne veltui Lietuvoje jį taip puolė <...> kinošnikų mafija.

Lapkričio 2. Ketvirtadienis
Vartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Kažkaip neįsismaginu imtis darbo. Pavarčiau, padėjau. Surašiau ir išsiuntinėjau Spalinius sveikinimus respublikos kai kuriems vadovams. Keista situacija: seniai norėjau nutraukti šitų oficialių asmenų sveikinimą įvairiomis progomis, kurį pradėjau dar būdamas J. Paleckio pavaduotoju ir kuris dabar eina iš inercijos. Laikas būtų spręsti, o nesiryžtu. Niekai.
Savo metu perskaičiau K. Ambraso atsiminimus apie dail. Krasauską „Per-galės“ žurnale, parašiau jam draugišką laiškutį, tai gavau dabar atsakymą, labai jautrų, draugišką. Ta proga net pasveikino mane su „Sakmės apie Juzą“ sėkme. Vadinasi, knyga tikrai priimta išleisti, ko gero, pasirodys dar iki mano jubiliejaus. Na, neblogai būtų.

Lapkričio 3. Penktadienis
8 val. ryto išvykome į Priekulę. Važiavome „Latvijos“ autobusėliu, vyko A. Pocius, Banionis, Glemža, Simonaitytės buvusi globėja Domutė ir aš.
Priekulėje mus pasitiko miesto vykd. kom. pirmininkė Janina Petrikienė ir sekretorė Irena Andriuliūnienė. Abi gerokai sumišusios. Paruošė ir gerus pietus restorane, privaišino. Apžiūrėjom Ievos Simonaitytės namą. Labai tvirtai sumūrytas, gelžbetonio fundamentais, su garažu apačioj, stikline veranda per visą namo galą, didele lodžija, įeinama iš salkos. Viskas tvirta, kai sakoma, gruntauna. Net tvoros aplink namą ir skveriuką. Ir... nejauku. Šalta kažkaip. Susitarėm dėl inventorizacijos. Vietos gyventojai patenkinti, kad čia bus įkurtas memorialinis rašytojos muziejus. Žinia, tokiam miesteliukui tai reikšmingas daiktas.
Filmo apie mane kūrėjai irgi buvo drauge. Filmavo Priekulėj, o paskui ir Palangoje, į kurią nuvykome atsiskyrę nuo Simonaitytės komisijos draugų.
Palangoje geras mano bičiulis Feliksas Užpelkis su žmona Gvida labai draugiškai sutiko mus su Šiliniu, ir... tuoj užtaisė man susitikimą su skaitytojais klube „Kai jums virš 30“. Įdomu buvo, smagu, tik baigėsi nelabai kaip: patekome į naktinį barą, užtrukome, mažai liko laiko miegui, poilsiui.

Lapkričio 4. Šeštadienis
Pusryčiavome „Pajūrio“ viešbučio kavinėje. Išvykome į Klaipėdą, pas dailininkę Milašiūtę, pasimojusią piešti mano „Parduotų vasarų“ temomis. Rodė porą darbelių. Vienas tikrai geras: pamestos Jono klumpės, kabo sermėga, o pro langelį (kamaros) švyti spindulys. Man labai patiko. Piemenėlio paveikslas mažiau. Pasakiau, kad reikėtų piešti rūstesnį: mes buvome išnaudojami, smarkiau skriaudžiami, niekinami, bet mes buvome – mes. Išdidūs, gerokai padykę, padaužiški tiesiog, ir dažniausiai – smagūs, pilni pokštų, prasimanymų su pramogomis, ne visuomet maloniom šeimininkams. Dailininkė susimąstė, sutiko.
Gyvena ji su vyru ir šešiolikmečiu sūnum vieno kambario bute. Yra virtuvėlė mikroskopinė, tualetas, vonia. Visi trys dailininkai. Vyras daro gauruotus kilimus, panašius į Valantinaitės. Sūnus piešia miniatiūras, ruošiasi parodai. Pati Milašiūtė piešia virtuvėje, kitur vietos nėra. Sakosi, buvusi pas Klaipėdos pirmininką Žalį buto padidinimo reikalu, tas nieko konkretaus neprižadėjęs. Pasakiau jai: galvosim. Ko gero, parašysiu Žaliui laišką tuo reikalu, tegu paieško būdų padėti. Kiek visokių spekuliantų užkėtę erdviausius butus, o čia, kaip bekalbėsi, meno žmonės!..
Buvome pavaišinti pieno likeriu. Išvykom namo.
Pakeliui, Viduklėje, valgėm dvigubas porcijas koldūnų.
Vėlų vakarą pasiekėm namus.
Namie radau paštą. „Tiesoje“ atspausdinti klaikūs E. Mieželaičio eilėraščiai: „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“. Chaltūra – kitaip nepavadinsi. Lieka tik stebėtis, kad tokia „kūryba“ spausdinama LKP CK organe „Tiesoje“.
Štai vienas daugelio posmų:

Kam man tų chrizantemų, pani?
Jų baltų kaip sūris žiedų
Kremu nabašnikus peni.
O aš dar kvėpuoju už du.

Viena supratau: neturi draugų Mieželaitis, niekas jam ir nepasako teisybės į akis. Šitaip ir smunka žmogus.

Lapkričio 5. Sekmadienis
Tebejaučiu nuovargį po kelionės. Traukia pagulėti. O čia dar oras toks: lyja, žliaugia, šilta...
Skaitinėjau „Inostranoj literatūroj“ Rene-Viktoro Pijo romaną (pabaigą) „Demaskuotojas“. Silpnas, ištęstas. Daug kur pabrėžtinai šneka, jog turėjęs daug bendro su Grechemu Grinu, Pirl Bak, kitomis įžymybėmis. Vadinasi, pats yra menkysta.
Iš Veliuonos pranešė, kad Leonidos Matusevičienės pagerbimo ir vaidinimo vakaras įvyks lapkričio 11 dieną. Pamanykit, įvykis! Pasiunčiau sveikinimo telegramą, šito užteks per akis.
Vakare nuėjau į „Vingį“, žiūrėjau rumunų filmą „Namas vidurnaktį“. Įdo-miai sumanyta, bet paskui ima gudrauti, viskas nublunka. Niekai.
Kalbėjau telefonu su kino rež. G. Lukšu. Pranešė, kad pakėlęs klausimą dėl mano novelės „Valiusiai reikia Alekso“ ekranizacijos. Novelė prieš porą metų nupirkta Kino studijos, guli, nejuda. Studijos vadovybė pažadėjusi tuoj po švenčių duoti tikslų atsakymą. Dabar Lukšas kalbina mane bendradarbiauti, rašant scenarijų pagal šią novelę. Pasakiau atvirai: netraukia širdis bendradarbiauti su šita parazitų ir dykaduonių mafija, susisukusia sau lizdą Lietuvos kino studijoje, bet, jeigu tikrai reikia, galiu šiek tiek prisidėti, žinoma, neatsitraukdamas nuo pagrindinių savo darbų – „Druskos“, „Istorijų kupiškėniškų“ ir kitų. Žiūrėsim, kas iš to viso bus. Asmeniškai esu tikras, kad Lukšo pasiūlymas bus atmestas. Užtenka to, kad yra ten mano vardas, nuo kurio visa toji mafija stačiai lipa ant sienų. Nieko kito laukti netenka. Šį nujautimą patvirtina ir tas faktas, kad Kino studijos žmonės, išgirdę Lukšo pasiūlymą, tiesiai klausinėjo jį: „Ar nesibijai, po šitokio kūrybinio pralaimėjimo, kokį patyrei su filmu „Virto ąžuolai“?“ Tai šit kokia ten atmosfera.
Vakare – aštrus konfliktas su Roku ir Monika. Perkūnai juos žino, ko siunta. Išlepinau, išpaikinau, matyt.

Lapkričio 6. Pirmadienis
Atvyko iš Leningrado sena mūsų bičiulė Lidija Moisejevna, puiki moteris, beje, mergina. Monikai bus daug paguodos, gal nebe taip nervuosis dėl kiekvieno nieko.
Iš Kupiškio skambino Zulonas. Dramatiška padėtis jo šeimynoje. Žmona Stanislava tiek įsisiautėjo, kad nebežino, ką bedaranti, imasi visokiausių provokacijų. Manau, kalčiausias čionai pats Zulonas: per daug jis geras, dėmesingas, išlepino, išpaikino, pasitikėdamas moterų gimine, o šito juk negalima, moteris reikia laikyti tvirtai gniaužtuose, juoba priešingu atveju pasiunta, ištvirksta, pačios nebesižino, ko joms reikia. <...>
Suprantu: nelabai pažangios šitos mano mintys. O iš kur paimti kitokių? Kiek prisiskaičiau, prisiklausiau paskaitų visokiausių apie abiejų žmonijos lyčių lygybę, o kur toji lygybė, kai fiziologiniai skirtumai vaidina šitokį vaidmenį žmonių tarpusavio santykiuose? Pasakos! Spekuliatyviniai tarškalai, nieko daugiau. Kiek žinau šeimų, beveik visur tas pats vaizdas: vyras „laimingas“, žmona – pati „nelaimingiausia“. O kur laimingi abu? Nėra tokių šeimų. Bent jau man nepavyko aptikti.
Iš Kauno atvyko V. Valiušaitis. Pasakojo vis įdomesnius įvykius. Ilgus mėnesius jam fabrikuota Kauno prokuratūros byla, kaip atrodo, nutraukiama. Nuimtas areštas nuo turto, sugrąžinti daiktai, automašina. Tai ir viskas? Iš viso to triukšmo, grasinimų, tardymų, vežiojimų po Vilniaus kalėjimą?! Negaliu atsistebėti, ir negaliu nesipiktinti. Į ką pavirto kai kurie partiniai vadovai, konkrečiai – Kauno miesto partinės galvos Mikučiauskas ir Guiga?! Įdomiausia (ir liūdniausia), kad šituos supuvėlius ir gobšuolius remia juk LKP CK kai kurie gana atsakingi darbuotojai. Tai kurgi surasti teisybę? Kur kreiptis, pas ką ieškoti? Siaubas!

Lapkričio 7. Antradienis
Diena saulėta, užtat patogu pravesti šventinį paradą, ir jis vyksta pilnu tempu. Stebėjau televizoriuje, nors ir gavau leidimą pastovėti paradinėje tribūnoje. Seniai tokiu leidimu nebesinaudoju. Ir dažnai net keista, kad kadaise naudojausi, stovėjau, plojau praeinančioms kolonoms, o visų keisčiausia, kad tikėjau tokiu iškilmių būtinumu, prasmingumu, net šventine jų atmosfera. Kaip toli dabar praeityje tie dalykai!
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Yra gerų gabalų, tik neramina paties P. Zulono autobiografija: labai ištęsta, veik 200 puslapių, daug šalutinių istorijėlių, kurios šiaip įdomios, bet mūsiškės knygos profilį neatitinka. Rašysiu jam laišką: gal sutiks trumpinti iki reikiamo lygio, kondensuoti, nes priešingu atveju – bėda tikra.
Monika su savo viešnia iš Leningrado žiūrėjo rusų teatre kažkokį spektaklį. Laisvesnis išpuolė man vakaras. Ir ramesnis.
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, priminiau, kad ketvirtadienį turime susitikti Paalksnėje. Paprašė atidėti penktadieniui. Na ką gi...
Vėl skambino duktė Rita. Vieni nemalonumai man iš jos. Juk ir suprantu, kad susižalojusi autoavarijoje, nervinga, ligota, tačiau tos jos pretenzijos naudotis spec. ligonine, kur jai nepriklauso, tie reikalavimai, žūtbūt, priregistruoti, kitaip tarus, išmaldauti jai tokią malonę, pradeda jau gerokai įkyrėti man. Po kiekvieno pokalbio su ja, Rita, bet kuria tema – pagadinta man nuotaika pusei dienos, negaliu imtis rankraščių.

Lapkričio 8. Trečiadienis
Visiškai subjurusi nuotaika, nedarbinga diena.

Lapkričio 9. Ketvirtadienis
Padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Parašiau jam laišką, išdėsčiau viską. Reikia palaukti, ką atsakys šis puikus vyras.

Lapkričio 10. Penktadienis
Vykome su Monika į Molėtus žiūrėti, kas padaryta mūsų namo statyboje. Buvo žadėta išlieti fundamentą, pradėti ręsti sienas. Radome fundamentus suchaltūrintus, išlietus lygiai su žeme aukščio, vieno skersinio grindų apskritai trūksta, o Molėtų kolūkinės statybos valdybos atstovas spaudžia iš paskutiniųjų: apmokėkite sąskaitą – 1 404 rubliai! Atsisakiau. Vyko sunkios derybos. Vorėnų kolūkio pirmininkas Babelis pagaliau prisiėmė statybas sau. Valdyba atveš trūkstamą betoną pamatams, jį baigs lieti kolūkio statybininkų brigada, žinoma, man apmokant jai už darbą. Tai šitaip. Kas žingsnis, tai vagis, sukčius, apgavikas. Įdūkęs sugrįžau namo. Iki ko nusmuko žmonių moralė!
Jeigu aš taip rašyčiau, kaip jie man namą stato, tai mano knygų niekas neskaitytų.

Lapkričio 11. Šeštadienis
Pagal išankstinį susitarimą, vykau į Dailės instituto Grafikos katedrą. Pasakojau apie Petrą Cvirką (ryšium su artėjančiu jo 70 metų gimimo jubiliejum). Klausėsi profesūra ir studentai. Pastarieji paprašė leidimo piešti mane. Žinoma, „leidau“. Visi piešė. Labai gražus jaunimas. Tuo pat metu dokumentinio filmo apie mane statytojai paprašė juos leisti nufilmuoti viską. Buvo filmuojama. Po dviejų valandų darbo – kava. Įdomus pokalbis su profesūra. Gerokai nustebino prof. Vytautas Jurkūnas: giria viską, kas dabar vyksta, teisina visus absurdus. Girdi, kiek metų Lietuva buvo krikštijama, o dabar gyvename prie socializmo vos 62 metus... Vargšai studentai, kuriems dėsto šis sustingėlis!
Vakare žiūrėjau filmo vaidinimą-miuziklą „Svečiuose pas Onutę“ su miela mano širdžiai Ona Valiukevičiūte, tepadeda jai dievas. Nelabai graži, o talentinga, šarminga, labai betarpiška.
Šiandien turėjome abu su Monika atsiimti naujuosius pasus. Monika neturėjo laiko, o mano pasas, pasirodo, negatavas. Kilo klausimas: kaip rašyti – Juzė-nas ar Juozėnas? Susitarėm: Juozėnas. Lyg tai turėtų kokios reikšmės, einant man į gyvenimo pabaigą!

Lapkričio 13. Pirmadienis
Abu su Monika vykome į Pakruojį, buvome labai šiltai sutikti knygos mylėtojų, ypač LKP RK sekretorės Onos Galiauskaitės. Retai kur šitaip sutinkami žmonės. Kalbėjomės su skaitytojais, iš pat ryto su Pakruojo vidurinės mokyklos mokytojais ir moksleiviais, vėliau su Linkuvos vid. mok. žmonėmis, vakare – Pakruojyje, Kul-tūros namuose su visuomene. Visur žmonių – sausakimšai, dėmesys pats aukščiausias, marios gėlių, įdomūs klausimai, į kuriuos bandėme ir atsakyti deramai.
Pirmą kartą išvykoje su manim dalyvavo Monika. Turėjo didelį pasisekimą. Liko gana patenkinta.
Dalyvavo ir brolis Leonardas, paskaitęs savo feljetoną. Irgi susilaukė plojimų.
Po visko – iškilminga vakarienė. Baigėsi tiek vėlai, kad nesiryžome važiuoti, nakvojome puikiame naujame Pakruojo viešbutyje.

Lapkričio 14. Antradienis
Aplankėme brolio Leonardo sūnų, irgi Leonardą, su žmona Regina. Gyvena Pakruojyje, dirba rajono Tarpkolūkinės statybos valdyboje vyr. inžinierium, turi butą ir vaiką. Pusryčiavome, išsikalbėjome. Kaip ir visur, statybininkai čia dirba klaikiai, vagia, spekuliuoja deficitinėmis statybos medžiagomis...
Po pusryčių sugrįžome namo.
Sužinojome: vakar padaryta kepenų operacija mano dukters Violetos uošvei Julijai Pulikienei. Stipriai abejojama, ar bepasveiks. Serga kepenų ciroze. Jau penkti metai. O ši liga neduoda žmogui ilgiau gyventi kaip penkerius metus. Bent iki šiol taip. Stipriai gaila, nes moteris šauni. Ir dar jauna, vos 54 metų.
Skambinau Gražinai Rukšėnaitei, buvusiai Žalakevičienei. Labai prislėgta: sunkiai serga duktė, penkto kurso studentė medikė. Mokėsi ir dabar guli ligoninėje Kaune. Įtariamas vėžys.
Skambinau rašytojui Juozui Paukšteliui. Guli ligoninėje, pablogėjusia širdim. Eina jau aštuoniasdešimtuosius metus. Kartu guli ir jo žmona Bronė.

Lapkričio 15. Trečiadienis
Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teigimus! Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? Utenoje juk stovi paminklas Jeronimui Uborevičiui, tai ar ne jį sušaudė Stalinas? Absurdas ir nieko daugiau šitaip teigti! Nieko nebrauksiu iš „Sakmės apie Juzą“, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!
Šiandien – Alberto vardadienis. Pasveikinau ta proga Anykščių kleboną Albertą Talačką, o jis – mane. Abu mes Albertai. Vakare žiūrėjau naują Lietuvos kino studijos gamintą filmą pagal Centrinės televizijos užsakymą: „Nebūsiu gangsteris, brangioji!“ Režisavo tūlas Puipa. Pagal O’Henri noveles. Dar vienas Lietuvos kino studijos kūrybinis pralaimėjimas. Ir labai didelis!

Lapkričio 16. Ketvirtadienis
Nieko nedirbau, tai yra nerašiau. Nuotaika subjaurinta „Vagos“ išminčių.
Vakare – prozininkų susirinkimas Rašytojų sąjungoje. Gana kovingas, aštrus. Aputis tiesiai pareiškė: „Daugelis kritikų aptarinėja, net liaupsina naująjį Alf. Bieliausko romaną „Tada, kai lijo“, ir nė vienas nepasako aiškiai, kad romanas visiškai nepaskaitomas!“
Kalbėjau ir aš. Apie prozininkų jaunųjų nereiklumą sau. Pavyzdį paėmiau brolius Dirgėlas. Tinginiai.

Lapkričio 17. Penktadienis
Prieš kelias dienas neatsargiai prasipjoviau sprandą, tai šiandien teko eiti pas chirurgą. Aprišo, vaistais ištepė. Gerai.
Po pietų – Šalčininkuose. Kadaise labai sulenkintas rajonas nūnai lietuvėja gana sparčiai. Nemažai rusų, baltarusių. Į susitikimą su manim prisirinko pilna kino teatro „Šalčia“ salė. Daug įdomių bei prasmingų klausimų. Po visko – vakarienė. Deja...

Lapkričio 18. Šeštadienis
Visą dieną nieko nedirbau. Nėra nuotaikos vis dėl tų kvailų „Vagos“ priekabių prie „Sakmės apie Juzą“. Tiesiog gėda prisipažinti, kaip stipriai paveikė mane. O juk neturėtų. Juk privalau saugoti nervus svarbesniems dalykams.
Vakare – Vilniaus 7-oje vid. mokykloje. Įdomu, kad į ją pakvietė ne kas kitas, o komunalinio ūkio ministras J. Šerys. Pasirodo, jo duktė tenai praeina mokytojos praktiką. Susitikimas praėjo gana įdomiai, turiningai. Džiugina jaunų žmonių domėjimasis literatūra. Po visko... vakarienė. Deja, deja...

Lapkričio 19. Sekmadienis
Parašiau laišką Dundulytei. Iš nuobodumo parašiau. Niekam kitam šiuo metu netinku.
Po pietų itin sunkus konfliktas su Monika. Jeigu tikėti jos žodžiais, esu paskutinis iš paskutiniųjų, tiesiog banditas. Neaišku viena: jeigu aš jau toks, tai ko laikosi manęs, nesiskiria? O juk reikės šitai padaryti. Anksčiau ar vėliau. Labai jau brangiai kaštuoja man jos „užsisukimai“...

Lapkričio 21. Antradienis
Vargais negalais prikalbinau Moniką kreiptis pas neuropatologą Žiūką. Tas pareikalavo nedelsiant gultis pas jį į ligoninę, pats laikas dabar esąs. Toji atsisakė. Norinti suvaidinti dar kelis spektaklius. Ir nėjo, negulė. Ir vieta ligoninėje dingo, dabar bus galima tiktai gruodžio 11, bet ar tikrai bus galima? Kai šitiek žmonių serga dabar gripu, tai ką žinai...
Vakare – Respublikinėje bibliotekoje. Buvo paminėtas Juliaus Būtėno septyniasdešimtmetis. Gana blankiai viskas ėjo tame minėjime. Vis dėlto labai neryški asmenybė tas Būtėnėlis.

Lapkričio 22. Trečiadienis
Abu su Monika vykome į Molėtus, pravedėme du susitikimus su skaitytojais ir žiūrovais: Aluntoje ir pačiuose Molėtuose, naujuose kultūros namuose, kurių sienos jau gerokai byra ir lupasi. Viskas praėjo lyg ir gerai. Skaitė ir Leonardas savo feljetoną.

Lapkričio 23. Ketvirtadienis
Visiškai nedarbinga diena ir labai nekokia savijauta. Pats nesuprantu, iš kur toji apatija, neišpasakytas nuovargis.
Paskambino „Vagos“ Originalinės literatūros skyriaus vedėjas Stepšys, pranešė, kad leidyklos vyr. redaktoriaus K. Ambraso nuomone „Sakmė apie Juzą“ tokio pavidalo, kokio yra dabar, negali būti išleista: reikia būtinai pašalinti teigimą, kad nukentėjo nieku nekalti žmonės, konkrečiai – vienas sakmės personažų Jončys, mažažemis, doriausias žmogus. Nesutikau kategoriškai su tokiu reikalavimu. Pasiūliau rankraštį atidėti, pažadėdamas tokiu atveju sugrąžinti avansą, kurį leidykla pasiskubino man pervesti. Atsakė: apie tai negali būti nė kalbos, knyga privalo pasirodyti, ji jau išreklamuota, skaitytojai teiraujasi ir t. t. Pasiūliau atsiklausti „aukštesnių instancijų“, aš gi nieko netaisysiu ir nešvelninsiu.
Šis pokalbis atėmė man nervų daugiau, negu pats „Sakmės“ parašymas.

Lapkričio 26. Sekmadienis
Dvi dienas nerašiau, negalėjau pakelti galvos. Lapkričio 24, penktadienį, vos pakėlus galvą nuo pagalvės, ėmė viskas suktis akyse. Supratau: galvos kraujagyslių spazmai. Monika iškvietė gydytoją, tas liepė skubiai gultis į ligoninę, o man atsisakius – davė stiprių vaistų, liepė gulėti, ne tik nieko neveikti, bet ir knygų neskaityti. Tai ir gulėjau užvakar, vakar, šiandien...
Vakare atėjo žinia: ligoninėje mirė miela ir gera Julija Pulikienė. Stipriai suspaudė man širdį gailestis.

Lapkričio 27. Pirmadienis
Nieko negaliu dirbti, svaigsta galva, nuotaika – daugiau negu prasta. Kiek šitai tęsis?
Gulomis paskambinau Stepšiui: kaip reikalai su mano „Juza“? Atsakė: dar nieko aiškaus.
Telefonu tvarkiau velionės Pulikienės vainiko reikalus. Šiandien pavakare ją gabens į Anykščius, ten bus pašarvota, vėliau palaidota. Padėjo man Literatūros fondo direktorius Pajarskas. Vainiką atgabeno tiesiai į namus.
Vakare paskambino „Vagos“ vyr. redaktorius K. Ambrasas, kalbino nesiginčyti dėl „Juzos“ kai kurių momentų, girdi, išbraukus kai kurias vietas, niekas nenukentės, net knygos siužetas, kadangi knyga „ima“ Juzą iš vidaus, o čia – išoriniai reiškiniai... Keistuolis! Lyg tai žmogaus vidus gali formuotis be išorinių reiškinių, gyvenimo faktų?! Apskritai keistokas šitas Kazimieras Ambrasas. Amžinai žaidžia dvigubą žaidimą. Visur šnekama tarp rašytojų, kad jis niekad neskaito rankraščių. Jis neginčija šito. Vėliau staiga pasirodo, kad skaitė, susipažino, žino ir savo nuomonę seniai turi. Kam reikalinga ši vaidyba? Ką ji duoda leidyklos darbui, jos autoriams? Susidaro man įspūdis, kad tasai žmogus tiesiog iš prigimties negali nieko daryti tiesiai, atvirai, vis užuolankom, vis užuominom. Tikrai keistas pilietis.

Lapkričio 28. Antradienis
Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Jau šešiolika metų jai. Mergina. Mokosi 10-oje klasėje. Gerai mokosi. Apskritai gera mergaitė. Monika jos kažkodėl nekenčia, aštriai saugo nuo Roko. O kodėl? Nė pati nežino. Pasakiau jai šitai. Stipriai įsižeidė.
Pasveikinau Akvilią. Telefonu ir raštu. Su mažyčiu priedu.
Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, kad statybininkų brigada negali pajudinti iš Balninkų kolūkio teritorijos mano nupirkto seno namo sienų, skirtų naujojo namo statybai. Tuo reikalu susitariau su Balninkų kol. pirmininku Smalsiu. Tas geras vyras išskyrė vikšrinį traktorių privežti išardytoms sienoms prie plento. Kai užsiminiau apie atlyginimą, nusijuokė: rašykit naują knygą, tai bus geriausias atlyginimas mums visiems!..
O namie – vėl aštriausias konfliktas su Monika. Rėkia, šaukia. Negi negali palaukti, bent kol šiek tiek sustiprės man sveikata? Juk privalau laikytis ramybės, kitaip – įvyks insultas. Nieko nenori žinoti...

Lapkričio 29. Trečiadienis
Šiandien Anykščiuose laidoja Juliją Pulikienę. Padiktavau ta proga telefonu užuojautos telegramą. Ką gi galiu daugiau: Dievas mato, tikrai norėjau dalyvauti laidotuvėse.
Paskambinau į „Žiniją“, atšaukiau savo paskaitą gruodžio 4 d. Negaliu, nėra jėgų.
Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! O štai pranešta man iš „Vagos“, kad šiandien turėjo būti dar kartą svarstoma „Sakmė apie Juzą“, suderinant ją su „aukštomis instancijomis“. Ir vėl atidėta: kažkam neprisiskambinta, nesusirenka žmonės, niekas nenori kišti pirštų, vėl viskas atidėta... Kūrybos laisvė! Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms instancijoms“. Niekam nieko nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau.
Konfliktas namuose tęsiasi. Nepataiso šitai man nei nuotaikos, nei sveikatos. Niekai, ir gana.
Skambinau „Pergalės“ redakcijoje dirbančiai mašininkei Jakštytei, teiravausi, kada perrašys „Istorijų kupiškėniškų“ antrąją papkę. Išsiderėjo iki pirmadienio.

Lapkričio 30. Ketvirtadienis
Iš pat ryto vykau pas gydytoją Šeškevičienę. Patikrino sveikatą, pasakė: geriau. Daug geriau viskas. Tai ir gerai, kad geriau.
Mieste atkakliai plinta gandai, kad knygos vėl pabrangs. Šimtu procentų. Įdomu, kad, taip brangstant knygoms, niekam nė į galvą neateina, kad privalu pakelti autoriams honorarą.
Atėjo laiškas iš Ukmergės. Rašo mokytoja Urbonienė, bandanti jėgas poezijoje. Kadaise išspausdino eilėraštį Ukmergės laikraštyje, skirtą man, tiesiog taip ir pavadinusi: „Juozui Baltušiui“. Laiškas jautrus. Nebejauna tai moteris. Kai sustiprėsiu, parašysiu jai, padėkosiu.
Iš Kupiškio gavau žinią: saviveiklininkės Baltrūnienės krosnis jau remontuojama.
Sugrįžo iš laidotuvių duktė Violeta su savo vyru. Pasakojo, kad našliu likęs Vladas Pulikas jau kelintą kartą skaito mano novelę „Ko nepasakė Laukys“. Skaito ir verkia balsu...
Iš „Vagos“ pranešė: „Sakmė apie Juzą“ svarstoma.

(Bus daugiau)

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

AKIRATIS

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, kultūros ir visuomenės kritikas, Vilniaus universiteto profesorius Donatas Sauka (1929–2015) šį rudenį minėtų 87-ąjį gimtadienį.
Dalijamės unikaliu tekstu – asmeniniame profesoriaus archyve saugoto intelektualinės autobiografijos rankraščio fragmentu. Jame skvarbiai ir su dideliu rūpesčiu žvelgiama į paskutinįjį XX a. dešimtmetį, kai atkūrus Nepriklausomybę kyla nauji iššūkiai ir pirmi nusivylimai. Atsitiesti įmanoma tik atlikus „esminę savo sąmonės reviziją“ ir pagal išgales jungiantis į valstybės kūrimo projektus.
Tekstas parengtas pagal rankraštį, neredaguotas. Laužtiniais skliausteliais žymimi originale palikti tušti tarpai žodžiui ar frazei įrašyti. Iš minimų faktų matyti, kad rašyta apie 2003 m.

Mūsų valstybei ir mūsų tautai prieš akis perspektyva – gyventi dabartyje kaip nuolatinėje kaitoje. Pastaraisiais metais įtvirtinti abipusiškai įpareigojantys saitai su tarptautine bendrija tokiai perspektyvai lemia pakankamai konkretų, ekonomiškai ir teisiškai įpareigojantį turinį.
Gyventi nuolatinėje kaitoje? Tautai, per pusšimtį metų išgyvenusiai dvi okupacijas ir dukart iš pamatų griovusiai socialinę-ekonominę visuomeninę sistemą? Neužsitikrinus minimalaus stabilumo, leidžiančio suvokti save normalioje sociumo terpėje, pretenduoti į aktyvią poziciją globalinių permainų erdvėje.
Neturint elementarių demokratinių bendravimo įgūdžių.
Ištrūkus iš rutiniškos senojo kaimo santarvės ir dar nepagrindus laisvu susitarimu kitokio, individo savarankiškumą ginančio, lygiateisiškų santykių kodekso. Demokratiją linksniuojant ir keistu įnoriu neprisimenant, kad nuo anglų laisvių bulės ir nuo islandų stortingo yra praėję tūkstantis metų.
Šiuolaikinė vakarietiška konstitucinė demokratija laikosi politinio teisingumo koncepcija, taikoma visuomenės pamatinei struktūrai – politinėms, socialinėms ir ekonominėms institucijoms. O pagrindinė jos idėja – kad visuomenė – tai sąžininga, ilgalaikė, iš kartos į kartą perduodama bendradarbiavimo Sistema, – remiasi šimtmečius puoselėjama politine tradicija¹.
Ilgalaikė, iš kartos į kartą perduodama bendradarbiavimo sistema? Kai tuo tarpu prieš trylika metų, einant į Nepriklausomybę, kuriamos politinės ir administracinės struktūros anuometiniams žurnalistams atrodė studentiški eksperimentai, ir tiek. Dabar tie praėję keliolika metų gali tam tikra prasme prilygti nuosekliai iš kartos į kartą perduodamo lygiateisiško bendradarbiavimo įgytai patirčiai?
Nuolatinei kraštutinei kaitos įtampai reikalingi giluminiai tautos socialiniai ir moraliniai ištekliai. Iš kur jie mūsų krašte? Su neapibrėžiamai menku aristokratijos, didžiosios turtų kaupėjos, įnašu į krašto kultūrą? Su naujųjų amžių istorijos formuotojos buržuazijos tokiu neapčiuopiamai blankiu vaidmeniu?
Įnoringa likimo logika vidurinioji klasė pas mus ėmė ryškiau formuotis, kristalizuotis socializmo eksperimento epochoje, įvykdžius chruščiovines permainas agrarinėje politikoje. Socializmo eksperimento voliuntaristiškoji esmė, akivaizdžiai atsiskleidusi postalininiu penkiasdešimtmečiu, leido materialiai įsitvirtinti ir įgyti realų visuomeninį svorį plačiam miesto ir kaimo gyventojų sluoksniui, anaiptol – visiškai neadekvatų jų darbu sukuriamam produktui. Vakaruose kuriama gyvenimo pažanga labiausiai buvo dėkinga protestantinei darbo etikai, kaip įrodinėjo Maxas Weberis. Vargu ar kada bus atgaline data ištirta, kaip didino santaupas naujoji vidurinioji klasė anuometinėje Lietuvoje, kokiu procentu jos atitiko realiai atliktą darbą ir jo kokybę.
Vis dėlto kiekvieno tais laikais gyvenusio asmeninė patirtis patvirtins, kad pagrindinis absoliučios šito sluoksnio daugumos pragyvenimo šaltinis – bent iki pat gorbačiovinių rinkos atgaivinimo pastangų – buvo ne praktinėje veikloje, gamyboje, versle parodyta iniciatyva ir energija, o grobstymo, „išnešimo“ antimoralė. Išmoningoms pilaitėms statyti kurortavietėse, kolektyviniuose soduose nueidavo visas kapitalas, sutaupytas nuo masinių standartinių daugiabučių su visa jų eksploatacijos miražine ateities perspektyva. Parazituojanti vidurinioji klasė – neabejotinas istorinis nonsensas.
Pridurkime ideologinį apdorojimą, jau išstūmusį tradicinės moralės pamokas. Naujoji inteligentija, artimai susijusi su viduriniąja klase, auklėta prisitaikymo, principinio pasaulėžiūrinio indiferentizmo, moralinio dviveidiškumo dvasia. Aukštesnių dvasinių siekimų turinti inteligentijos dalis, potencialiai galinti atlikti moralinio katalizatoriaus vaidmenį, visus šitos sistemos gyvavimo dešimtmečius – neišskiriant nė politinio „atodrėkio“ pertraukų ir net, atvirkščiai, kaip tik šitų atodrėkių absorbavimo [...] ledynmečio [...], turėjo išgyventi skaudžią asmenybės sudvejinimo dramą, jausdama prarają tarp ideologinės manipuliacijos argumentų, kurie turėjo sudaryti įsitikinimų pagrindą, ir realios tikrovės.
Ir vis dėlto sparti krašto urbanizacija, iš pagrindų pakeitusi sėslią ir inertišką daugumos piliečių gyvenseną, atvėrusi erdvę ypač techninei ir mokslinei veiklai, sukultūrinusi – visų pirma, materialine prasme – buitį, o kartu laidavusi, apskritai lėmusi intensyvią kultūrinių interesų plėtrą, daugiau mažiau parengė dirvą permainų laikų psichologijai.
Ūkiniai, moksliniai, kultūriniai priklausomybės ir atskaitomybės ryšiai su Sąjungos metropolijomis plėtė akiratį, iš dalies skatino vietinę iniciatyvą, o – ypač, matyt, svarbu – bent kai kuriose srityse kurstė nacionalinio rungtyniavimo ambicijas.
Tautinis sąmoningumas kilo ir gilėjo, tapo svarbiu konsoliduojančiu veiksniu, nors elitas, nomenklatūra, nepaliaujamai kovodama, o gal dažniau tik simuliuodama šitą kovą su „buržuaziniu nacionalizmu“, vis dėlto, ko gero, uždėjo šitai „nacionalistinei“ naujajai ideologijai tartiufiško grimo. Prisitaikymo prie režimo teikiami patogumai nustelbė pasipriešinimo, nuoseklaus kritiškumo, iššūkio drąsą. Chruščiovo metų karta, turėjusi ir disidentinio parako, ir atramą konformistiškai nusiteikusiame administraciniame-ūkiniame sluoksnyje, prarado savo istorinę progą ir išsibergždė nykiais sąstingio dešimtmečiais.
„Dainuojamoji revoliucija“ – buvo jau pernelyg pernešiotas vaisius. Aistringiausieji socializmo ir okupacijos priešininkai baigė kalėti savo terminus, „Kronika“ negalėjo turėti didesnės įtakos materialine gerove ir vakarietiškomis madomis susirūpinusioms plačiosioms masėms. Tad radikalusis sparnas [...] pervartose nesugebėjo apskritai parodyti jokios pozityvios energijos. Į aikštę išsiliejusių minių entuziazmą lydėjo tiek [...] simbolių griovimas, tiek ir vis didesnį mastą įgaunantis savanaudiškų paskatų kurstomas visuomeninio turto grobstymas ar legalizuotas jo privatizavimas, labai dažnai kriminalinio elemento kontroliuojamas.
Vyko epochinis lūžis, o kur jo apčiuopiamas pėdsakas visuomenės sąmonėje? Tiek anais aštuoniasdešimtaisiais ir vėlesniais, tiek ir dabar, po trylikos metų, – kur jis įbrėžtas?
Laisvės herojai nepasirodė tokio masto asmenybės, kurie vykstančias permainas sugebėtų išgyventi ir išreikšti kaip sukrečiančiai gilias moralines dilemas. Idealų pervertinimo dramas. Apie tokią galimybę net nesusimąstyta. Įžymus rašytojas, prisipažinęs bendradarbiavęs su KGB, buvo spaudoje droviai, su atsiprašymais paklausinėtas – tartum sudėjęs nepaprastą auką visuomenės sąžinės praskaidrinimui. Jaunystės paklydimai, susidėjusios aplinkybės, tik šiukštu, nepagalvokite, kad tai – išdavystė. O valstybinės mašinos sraigteliu paverstam eiliniam inteligentui, – kaip jam išsikapstyti iš praeities purvo ir atsitiesti. Kur tas įkvepiantis dvasinės pergalės prieš istorinį monstrą pavyzdys? Plataus sluoksnio moralinis apsivalymas. Išdavystės tema!
Su kokiomis moralinėmis problemomis susiduria ir kaip pagelbėti jas spręsti pedagogams, žurnalistams, kultūros darbuotojams, aptarnavusiems vadinamąjį ideologinį frontą, – tai atrodė kaip grynai asmeninis kiekvieno reikalas.
Pagaliau šitą [...] sąžinės tyrimo bylą visiškai sukompromitavo KGB agentus žvejojantis „Voratinklis“, tapęs susidorojimo su politiniais oponentais įnagiu.

Sąjūdžio deleguoti Lietuvos deputatai gorbačiovinės TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijose atrodė kaip tikros demokratijos akiplėšiškai drąsūs šaukliai. Negausus jų būrelis prieš įtariai, nepritariančiai murmančią deputatų jūrą gavo progą viešai, oriai atskleisti tuos nepriklausomo mąstymo argumentus, kurie jau senokai su sunkiai slepiamu apmaudu buvo toleruojami „vakarietiškame“ Pabaltyjyje, skinančiame kelią avangardiniam menui. Bet, žinoma, anomis 1989-ųjų dienomis Sąjūdžio deputatams nė nerūpėjo viešai pasigarsinti praeities nuopelnais, jie siūlė apmatus ateities projektams. Nuščiuvo mūsiškių deputatų balsai, skardėję aukštose Suvažiavimų rūmų paskliautėse. Deputatai tapo politikais, veikėjais. Politikams buvo labai nelengva suderinti savo gretas dėl kiekvieno asmenybės ryškaus individualumo. Tačiau tas ryškumas, matyt, juos ir suvienodino. Praslinkus vos keliolikai metų, staiga vienu balsu imama dejuoti dėl lyderių stokos visose partijose. O kai pretendentai į lyderius 2002-ųjų gruodį išsirikiavo eilutėje į prezidento kėdę, buvo ir ko susigėsti: deja, graudžiai komiškas vaizdelis.
Asmenybė – ? Tas, kuris suvokia ir prisiima atsakomybę už didžiąsias laiko pervartas. Ne dalinę, o tikrai visą atsakomybę. Tačiau juk ne dažnas bus buvęs tokios atsakomybės slegiamas.

Dmitrijus Volkogonovas, generolas ir aukščiausią filosofijos mokslinį laipsnį įgijęs partinis ideologas, sėdėjo kartu su visais anuometinio suvažiavimo [...]. Jo publicistinė ir memuarinė knyga, išleista lietuviškai (1999)², atskleidžia įsitikinimų laužymo dramą, kurios išviešinimas kirtosi su karininko munduro garbe, ir, dar labiau, su aukštosios kastos įpareigojančia solidarumo etika. Jis nusako praregėjimą ir komunizmo chimerų nuvainikavimą, etapas po etapo: pirmiausia po XX suvažiavimo atsisveikina su savo ortodoksinio marksisto, net stalinisto, dogmatine mąstysena – apie tai liudijo veikalas „Stalinas“ (1989, nors parašytas gerokai anksčiau), vėliau, dar vis leninietis, išspausdina knygą „Trockis“ (1992), pagaliau, jau po Andropovo mirties, galutinai prarado „tikėjimą, kad sistema pati išsigydys“, ir – pacituokime jį patį: „Nuo 1990 metų aš, kaip teisingai apie mane rašė maršalas S. Achromejevas [prisimename jo [...] principingumą iki pat savižudybės po nepavykusio pučo – D. S.] – antikomunistas.“
Šitai vyriškai išpažinčiai įvertinti reikia įsivaizduoti nepajudinamą, nepramušamą retrogradiškos aplinkos sieną, į kurią kiekvieną kartą atsitrenkdavo labai jau vienišas tiesos ieškotojo žodis. Prisimena jis 1994 metais vykusią mokslinę konferenciją „1917 metų spalis. Didžiojo eksperimento rezultatai“. Tarp kitų kalbėjęs P. Volobujevas, anot D. Volkogonovo, „blaiviausiai mąstantis Rusijos akademijos akademikas“. „Bet, Dieve mano, ką jis kalbėjo: apie bolševizmo kilnumą, apie spalio, grynai liaudies revoliuciją, apie tai, kad bolševikai nenorėjo prievartos?! Akademikas kalbėjo kaip antras Ziuganovas... Net šiurpas krėtė – nejau atsivėrę archyvai, faktai, straipsniai, liudijimai apie tą laikotarpį nieko nereiškia?!“ Visą gyvenimą rašęs apie spalio revoliuciją iš apologetiškų pozicijų, dabar toks mokslininkas gynęs ne tiesą, o savo praeitį, viso savo gyvenimo veiklą.
D. Volkogonovas apsisprendimu parodė neįprastą, neįmanomą – herojinį dvasios tvirtumą, nes, pasirinkdamas tiesą, jis iš anksto sąmoningai atsisakė dividendų: „Aš nebėgsiu iš demokratinės, neorganizuotos, daugeliu atveju nuosmukio (iš kur Rusijoje gali būti brandi demokratija?), net vagiliautojų stovyklos...“
Šalia tokio masto asmenybės, kaip maskvietis generolas, buvęs tarybinės Armijos ir laivyno vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, matyti, koks skirtingas yra lietuvių establišmento elgesys: jo atstovai paneigė pačią pasirinkimo teisę, iš principo atsisakė persvarstyti epochinį socializmo eksperimentą kaip savo likimiškai asmeninę problemą.
Be abejo, svarbus buvo ideologinis kontekstas, vien už tiesiog socializmo idėjų asmenybinį svarstymą grėsęs ostrakizmu. Mūsiškas nacionalizmas sovietinės imperijos tikro (ar tariamo) žlugimo metais nebūtų galėjęs pripažinti asmens laisvės principo kaip viršesnio principo.
Ir vis dėlto sunku net patikėti: net ir praėjus dešimtmečiui nuo skaudžiai aštrių sąjūdietiškų laikų, taip ir [...] apmąstymų apie visą prabėgusį sąmoningą gyvenimą, kopimą į viršūnę, naują pasaulio pamatymą, lokalinių ir globalinių mastelių palyginimą. Jie palieka apie save tik blankų prisiminimą, nes jie – nuošalės žmonės. Keistų atsitiktinumų – argi! – išsviesti į patį sovietinio meno avangardą, priklausę mokslo ar net politikos elitui, kursavę po Europos, Amerikos universitetus, kaip pažangiausios šalies garbingi emisarai, kūrę savo šalyje mokslo įstaigas, dešimtmečius joms vadovavę, išauginę ne vieną kartą savo mokinių, turėję kadaise mases savo talento gerbėjų ir t. t., tylomis, be žado paliko didžiąją sceną. Nejaučiama nei moralinio, nei juolab intelektualinio poreikio susivokti, koks tai buvo laikas visuomenės ir individo gyvenime. Kada iš penkių tomų memuarų net puse lūpų neišsako savos asmeninės, anuometinės nei šiuolaikinės, nuomonės apie Prahos pavasarį ir o! [...] droviai prisipažįstama tik apie kažkokią blykstelėjusią blausią simpatiją eurokomunizmui, o visa daugiatomė fabula audžiama iš asmeninių nuoskaudų ir tokių pat asmeninių žygdarbių, – ką gi, tokį ir turime tipinį autoportretą intelektualo, nematančio toliau savo nosies.
Šitam lūžio laikui išskirtinis, bet kartu kažkiek ir tipiškas yra poeto, individualisto, maištininko – net ir socializmo sąlygomis! – dangaus keršto šaukiantis balsas, kada vietoj tikėtosios – už nuopelnus laisvei – šlovės jis turėjo tenkintis nuo valdžios stalo nubyrančiais, kaip eiliniams mirtingiesiems, – trupiniais. Visi laisvės iškovojimai nublanksta prieš nuoskaudas didžio žmogaus, išduoto artimiausios aplinkos, savo bičiulių, pralenkusių jį šitų trupinių dalybose. Iš herojiškai romantinio parnasinio aukščio žvalgėsi aplinkui save Eduardas Mieželaitis, savo „Dienoraščio“ paskutinių metų puslapiuose. Juodai graužiamas mizantropijos: „Ir dar kartą: užteks moralizuoti, nes žmogus taip žemai smuko, degradavo, tas dvikojis gyvulys, jog jokie pamokslai, jokie žodžiai jau nebepadės... O kas jam gali padėti? Lazda.
Juk aš jį [M. – D. S.] atvedžiau į literatūrą – jeigu ne aš, literatūroje jo nebūtų nė kvapo <...>. O dabar? Menkystos, vienos menkystos beliko gyvenime – menki žmogeliukai, gnomiukai, nykštukai, kuriems rūpi tik jų pačių maži reikaliukai“³. „Likau kaip ir buvau visados, vienas kaip pirštas, mane supa vakuumas, tuštuma, vienatvė. Visi buvę vadinamieji kolegos ar plunksnos draugai išvertė kailį, išdavė ir mane, ir žmogiškus idealus (kurių, matyt, jie ir neturėjo!) ir pasuko karjeros keliu. Vakar du paskutiniai kūlverstukai įvykdė išdavystę“⁴.
Kada poetas užsimena apie idealus, Sistema jam su tais aukštais idealais nesipjauna. Ne taip, kaip D. Volkogonovui, sistema neatrodo jam kaip išsityčiojimas iš šitų idealų.
Dienoraštis atidengia ne viešąją, o daugiau giliai slepiamąją, intymiąją biografijos pusę. Juolab poeto dienoraštis. Ir dar poeto, kurį ne vietinis, o tarptautinis ekspertas – Endrė Bojtaras iškilniai pakrikštijo genijum. Nesutaikomas genijaus ir minios konfliktas, viršūnių ir apačių apsivertimo sąlygomis, natūralu, gavo makabriškai niūrią išraišką.
Bet viešai ir taip išsamiai savaitraštyje numeris po numerio skelbiamas genijaus, didžiojo mizantropo įkyriai nykaus turinio dienoraštis – be palydimojo komentaro – savaime turėjo kultūrinio manifesto prasmę. Tai įspėjimas, protestas dėl neišnaudojamų ir neįvertinamų žmogaus kūrybinių galių, talento paniekinimo.
Ateities istorikas turės stebėtis, šitame pervartų laike neužfiksuodamas pasaulėžiūrinės krizės apraiškų. Liberalizmo ideologija, skleidžiama išeivijos šviesuolių, be jokio pasipriešinimo laidojo bevertį socializmo idėjų lobį absoliučios daugumos inteligentijos sąmonėje. Nepriklausomieji protai, bandę stoti visuomenės priekyje, nesijautė slegiami praeities naštos. Jie neslėpė, nerado savyje užslėptos rėžimo traumos – tiesioginės ar netiesioginės. Jų biografijose nesirado metų kaupu užverstų skausmingų paslapčių, kurių atidengimas verstų ir į save patį pažiūrėti kitomis akimis – kaip į auką, ne rėžimo ramstį – ir taip pradėti esminę savo sąmonės reviziją.

Didžioji dalis rusų disidentinių inteligentų, išsiaiškinę, kaip 1937-aisiais buvo susidorota su jų tėvais, galėjo pateikti asmenines sąskaitas režimui. D. Volkogonovas buvo vienas iš jų. Demokratijos gynėjai Lietuvoje, nesusidurdami su realiu vietinių ortodoksų leniniečių pasipriešinimu, nejautė nė būtinybės ieškoti savo šaknyse pėdsakų, vedančių į Vorkutą ar Laptevo jūrą. Dešimtmečiai, jų pačių atiduoti rėžimui įtvirtinti, gal ir atrodė absurdiški, bet savo kaltę šitame absurde buvo galima pripažinti tik labai jau netiesioginę. Esmingesnė jų veiklos turiniui ir prasmei tebuvo marginalinė padėtis visuomenėje. Šita padėtis ribojo realios asmeninės atsakomybės už asmeninį ir viešąjį gyvenimą svorį.
Laisvė radikaliai nepakeitė mąstančios asmenybės padėties, nesuteikė jai išskirtinių teisių. Vienintelė jos prerogatyva buvo laisvai reikšti savo nuomonę ir valią. Taip, įtvirtinant savo dvasinę nepriklausomybę, pirmiausia pasiskubinta deklaruoti opozicijos valdžiai nuostatą. Filosofai, kurie tarėsi ir iki tolei nuosekliausiai plėtę minties laisvės erdvę, buvo pirmieji opozicionieriai. Rūsčiais akibrokštais, ironiška replika: patriotai-idiotai – oficialiąsias nuostatas, kuriomis rėmėsi naujoji šalies konstitucinė santvarka, griovė Arvydas Šliogeris. Rolandas Pavilionis paskelbė stambų publicistikos tomą su antrašte „Prieš absurdą“ (2000)⁵: aš prieš valdininkų, ypač aukščiausių pareigūnų, rodomą abejingumą mokslui ir švietimui.
Skaitydami šitas daugiausia šalies politikų cechui adresuotas invektyvas, atkreipiame dėmesį į visiškai neatsitiktinai sutapatinamą aną, socialistinę visuomeninę sanklodą ir mūsų kuriamąją – primityviai demokratinę. Filosofą nuolat kamuoja vienas ir tas pats didysis žmogaus tobulinimo rūpestis. Ir toks pat nesikeičiantis jo susierzinimo objektas – atsakingųjų darbuotojų luomas, sėdintis prezidiumuose ir kabinetuose, o neatsakantis už nieką – „visuose to vairavimo lygiuose“. Su piktu įkarščiu apie šį luomą rašyta dar 1987 m. straipsnyje.
Ne su mažesne, su dar didesne aistra šis luomas ne šiaip jau puolamas, o kalamas ir prie kryžiaus – „prisitaikėliai ir fariziejai“, „sąvadautojai ir prievartautojai!“ – ir paskutiniuose, po dvylikos metų rašytuose rašiniuose, kviečiančiuose šituos [...] sutvirtinti pilietine akcija, kad būtų – visų pirma – nutrauktas gėdingas sandoris su „Williamsu“, akivaizdžiai planuojama pasmerkti ir NATO.
Didžiumą knygos publicistikos sudaro dienos aktualijos, proginiai pasamprotavimai, prakalbos, atsakymai į žurnalistų klausimus. Tad beveik nustembame radę įvardytas problemas, kurios griūte užgriūva mokslo įstaigas, kaip, žinoma, ir bet kurią kitą viešą instituciją peržengiant istorinių permainų slenkstį. Kalboje, 1992 m. pasakytoje Europos rektorių konferencijoje Romoje, nuskambėjo toks realios padėties Lietuvoje įvertinimas: „Perėjimas į kitą negu anksčiau ekonominių ir visuomeninių santykių sistemą lėmė tai, kad Universitetas pateko į ypatingą, nestandartinę padėtį, kuriai būdingas labai didelis socialinis nestabilumas ir persitvarkymas, orientuojantis į būsimas sąlygas. <...> Prisitaikyti prie to, ko dar nėra, – ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, – t. y. prie naujų socialinių, kultūrinių santykių per jų kūrimo procesą, – labai sunkus uždavinys ir iššūkis Universitetui“⁶.
Jeigu kalbėtume apie intelektualinio turinio veikalą, prie šito slenksčio turėtume ir suklupti. „Prisitaikyti prie to, ko dar nėra“ – ar realioje tikrovėje tai apskritai įmanomas dalykas? Galimybė persiorientuoti į kapitalizmą iš socializmo, kuris su dogmatišku atkaklumu dėjosi esąs aukštesnė už kapitalizmą ekonominė farmacija, – [kokie] tokio persiorientavimo trumpalaikiai, o gal ilgalaikiai ūkiniai nuostoliai bei psichologinės moralinės komplikacijos, sugrįžtant į peraugtos ideologinės sąmonės būklę. Kokie tie demokratijos subrandinami reikalavimai ir įpareigojimai Universitetui, jeigu piliečiai pusę šimtmečio ir sapnuoti nedrįso apie savo konstitucines teises?
Fundamentalių persitvarkymų pagrindinė našta griūva ant administravimo, valdymo aparato. Labai konkretus ir į neaprėpiamai tolimą perspektyvą krypstantis daugialypis klausimas: ar jis atitinka savo funkcijas? Su po jo einančiu papildomu galvosūkiu: jeigu jis netinka, iš kur ištrauksime kitus, geresnius, biurokratus? Valdininkų absurdo karalystė nusipelno, žinoma, tik pamfletinio tono. Akademinės bendruomenės vardu pasišaipoma iš konkrečių personalijų, žinomų seimūnų, pagaliau ir aukščiausio šalies Pareigūno⁷.
„Universitetas“ iš šitos knygos puslapių visada skamba išdidžiai. Turtingesnė spalvų paletė – greta sarkazmo pabarstant ir sąmojo žiupsnį – panaudota aukščiausio šalies Pareigūno portrete. Prezidento Valdo Adamkaus veiklą vertinant nurodytos ne silpnosios, bet – su atlaidžiu šypsniu – ir stipriosios pusės:
„a) gebėjimas sudaryti „viršpartinio“ Prezidento, neįkliuvusio į partijų intrigas, vaizdą;
b) krepšinio terminais kalbant, surinkti visus įmanomus taškus vien iš žiūrovų nemėgstamos Seimos daugumos ir jos kapitono akivaizdžių pražangų, pačiam retai kada pataikant į krepšį;
c) sugebėjimas sudaryti skriaudžiamo, vietinių nedorėlių apsupto, ir dėl to tautos mylimo, paskutinę paguodą ir viltį teikiančio Prezidento įvaizdį: jį dar sustiprina nevietinė, nesuteršta kilmė ir elegantiška laikysena“⁸.
Su valdininkų tamsuoliškumu nesitaikstantis Universitetas iš knygos puslapių skamba išdidžiai. Nuo amžių įsikūrusi jame DVASIOS LAISVĖ ir LAISVĖS DVASIA⁹. Lietuvos aukštosios mokyklos apskritai, tai – „minties, dvasios laisvės namai, savotiškos laisvės salos dar labai nelaisvoje, susipriešinusioje visuomenėje“¹⁰.
Kaip, negi be jokio apsivalymo, įsitikinimų revizijos pastangų šitas laisvės fenomenas užvaldė profesūros ir studentų protus, įkvėpė dvasią? – bent kiek paaiškinančių užuominų nepateikiama. Vilniaus universiteto pagarsinimas raudonumu laikoma stačiai nesąmone. Nors vieno kito jo prorektoriaus odiozinė pavardė ilgam išliks visų jo auklėtinių, o, ko gero, ir visų vilniečių apskritai, atmintyje. O visų lituanistinių katedrų teismas Mokslo Taryboje už ideologinius prasižengimus pačiose Atgimimo išvakarėse taip pat, matyt, kažkoks sapnas, ne realybė.

Universitetų intelektinės plėtros galimybės didžia dalimi nulemtos vidurinių mokyklų lygio. Joms tad ir rodomas pakankamai reiklus dėmesys. Veikiausiai manant, kad nebūta ko ir jose per daug ieškoti raudonumo ženklų, – švietimo reformatoriams labiausiai prikišama kaip visiškai susikompromitavusi tautinės mokyklos idėja.
Dėl šitos idėjos pedagogų ir filosofų ginčijamasi iki pat šiol. Deja, dažnai rimčiau nė nepasidomėjus reformatorių švietimiečių apsispręstomis nuostatomis. Nors vargu ar kas drįstų suabejoti idėjos iškentėta būtinybe ir jos išsakymo drąsa dar anais priklausomybės metais Maskvoje sąjunginės pedagogikos autoritetų forume¹¹. Ne vien patriotiniam, bet ir plačiau – apskritai humanitariniam auklėjimui principingai svarbus buvo posūkis į moksleivio artimąją aplinką, kurioje kaip tik ir užsimezga asmenybės brendimas, o bendriausiųjų pasaulėžiūrinio auklėjimo principų, tarp jų ir internacionalinio, kurio kaip ir ateistinio, įgyvendinimo kontrolė buvo bene didžiausias mokytojų baubas, nukėlimas į tolesnę moksleivio brandos pakopą.
Būtų tiesiog stebuklas sužinoti, kad tarybinė mokykla nebuvo kiaurai indoktrinuota, kad kryptingas manipuliavimas moksleivių sąmone neauklėjo jų orveliško pavyzdžio automatais. Minėtasis programų svarstymas Maskvoje ir buvo pirmasis bandymas įveikti orveliškąjį bastioną.
Su tolesne reformatoriškos idėjos plėtote R. Pavilionis buvo supažindintas Ministerijos švietimo kolegijos posėdyje 1992 10 23, svarstant „Lietuvos švietimo koncepcijos“ projektą. Projektą jis griežtai ir tikriausiai pamatuotai kritikavo dėl to, kad nusakant principinius koncepcijos motyvus – intelektualios, laisvos asmenybės ugdymą – išsiverčiama senomis, girdėtomis deklaracijomis, o kokiais metodais, kokiais būdais, kaip keisdami mokymo dalykus ar jų struktūras, mokymo programas tai galėtume padaryti – koncepcijoje visiškai neatsispindi¹².
Ar nusipelnė bent kokio dėmesio po dvejų metų galutinai parengtas bendrojo lavinimo mokyklų „Bendrųjų programų“ projektas¹³, galėtume tik spėlioti. Veikiausiai projektas buvo bent pasklaidytas. Stambus 555 psl. programų veikalas, kurį rengė keturiasdešimt penki profesoriai, mokslų daktarai bei švietimo praktikai ir kuriam pasiūlymus teikė keturiasdešimt devyni asmenys (ačiū rengėjams, tarp siūlytojų paminėtas ir šių eilučių autorius!) – tikrai ne greito pavartymo objektas. Juolab kad įžangos žodyje Ugdymo turinio departamento prof. Vanda Zaborskaitė įtaigiai primena: „Šios programos svarstytinos kaip visuma, neišimant atskiro dalyko programos iš konteksto, nes tik visuma leidžia įžvelgti dalykų sąveiką ir integravimosi galimybes.“
Iš veikalo turinio matome, kad „Bendrųjų programų“ dalyje didžiausias dėmesys skirtas doriniam ugdymui (p. 78–171; kadangi prie jų jau pats prisidėjau, mano įsitikinimu, tai iš tiesų solidžiai parengti skyriai) ir visuomenės pagrindams (p. 272–292). Referuoti veikalo turinį, išryškinti pagrindines idėjas ir jų sąveikos logiką – nėra čia galimybės nei reikalo. Tačiau bent apytikriai įsivaizduoti veikalo struktūrą įmanoma kad ir iš „Turinio“. Dėstomų dalykų sąveikos ryšius išryškina apibendrinimas: „Integruojančios programos“ su poskyriais (padalomis): „Dorinis ugdymas“, „Pilietiškumo ugdymas“, „Vieningasis kalbos ugdymas“, „Bendrosios mokslinės kultūros ugdymas“, „Etninė kultūra“, „Ekologinis ugdymas“ ir kt. Atskiro skyriaus patriotiniam ugdymui, tegu bus priminta, kaip matome, nėra, nenuostabu, kad siauresnio akiračio veikėjai, neįsiskaitę į visumą, ne kartą šokęsi už tai taršyti programų projektą.
R. Pavilionio sureaguota į šį mokyklinių programų projektą po trejų metų. Sureaguota taip pat griežtai neigiamai, kaip ir 1992-aisiais. Į „Veido“ korespondentės klausimą: „Šiuo metu blogesnė būklė yra aukštojo ar vidurinio mokslo?“ – atsakymas griežtai ne vidurinio mokslo naudai. Ar švietimo reforma dėl to kalta, tiesiai nepasakyta, bet jos vaisiai atrodo aiškiai apgailėtini: Mokyklas paliko geresni ir aktyvesni, kita – maža dalis – buvo prisitaikėliai, kurie greitai perėmė naujas idėjas, bet buvo menki specialistai. Giedojo apie tautinę mokyklą, nesuprasdami esmės, apie ką kalba.
Nesuprato, kad pasaulis yra kitoks, kad šiandien mokyklose turime ugdyti europiečius, o ne patriotus siaurąja prasme. Kai šiandien ministerijos valdininkai vėl gieda tą pačią giesmę, o mokytojai keikia juos iš visų pusių, tai rodo, kad švietimo valdymo institucijose – didelė bėda. Per septynerius metus neatsirado nei žmonių, nei vieningo požiūrio, koks turėtų būti Lietuvos švietimas nepaisant visų akademinių laipsnių“¹⁴.

Ta pati negatyvi nuomonė pakartota ir vėliau, po metų: „Nepavykę eksperimentai su „tautine mokykla...“¹⁵
Taigi, į ką mokykloje dedamos didelės pastangos – tai tiktai eksperimentai, ir dar nevykę. Matyt, anų laikų vidurinė mokykla nebuvo nė kiek paraudonavusi, kaip ir nepriklausoma dvasia spindintis Vilniaus universitetas. Ir mokymo sistema nebuvo pagrįsta vieno vienintelio teisingo mąstymo įtvirtinimu, nepripažįstant abejonių, prieštaravimų, skirtingų požiūrių derinimo? Retoriniai klausimai: tiktai kažin kodėl iki šiol moksleivių aktyvumas, protų guvumas – vis dar sunkiai aptinkama retenybė mokyklose, ir neprasimanoma būdų, kaip vangumą, dvasinę negalią įveikti.

Ką ir šnekėt, elegancijos nepervirš: apie švietimo aukštesnįjį luomą, jų vadovus dera kalbėti tik pakylėtu tonu: „<...> aukštasis visuomet turėjo didesnį imunitetą vien todėl, kad visų aukštųjų mokyklų rektoriai buvo žmonės, turėję nemažą kitų žmonių pasitikėjimą. Dauguma jų buvo labiau europietiškos orientacijos...“¹⁶ O su kokiomis problemomis susiduria žemesnysis luomas – dievai jų nematė. Nors šiaip jau bendrą nuomonę apie jo menkas kvalifikacijas ir prastą darbą turime susidarę.
Nesunku įsivaizduoti, kiek keblumų, nesusipratimų turėdavo kilti derinant rektorių konferencijos požiūrius į jų kontaktų riboje kylančius klausimus, kad ir į reikalavimus vidurinių mokyklų baigiamiesiems egzaminams. [...] pradedant nuo partijų įgeidžiu neatsakingai pasiimamo ministro posto, duodančio direktyvinę galią beveik atsitiktiniam žmogui, be jokių reformatoriškų ambicijų.
Švietimo reformos idėja, palaikoma, visų pirma, visuomeninio entuziazmo, tolesniame praktinio realizavimo etape reikalavo beveik neįmanomos kvalifikacijų puokštės – patirties, šiuolaikinio profesinio akiračio ir dar entuziazmo. Ir dar tos puokštės pakankamai didelio tiražo. O kai reforma buksuoja, kas uždraus filosofuoti: ar vertėjo apskritai šito reikalo stvertis?
Veikalo „Prieš absurdą“ autoriui nėra problemų, prie kurių jis norėtų stabtelėti ir kurias kviestų skaitytojus kartu su juo pasvarstyti. Autoriui filosofui rūpi iškilesnio mosto pareigos: tiktai žarsto malones, dalija garbės ženklus arba, kitu atveju, – neįtikusius kala prie gėdos stulpo.
Svetimas jam anksčiau aptartasis orus generolo D. Volkogonovo apsikentimas tragiškai nebrandžia posovietinės visuomenės demokratija, nerūpi svertai, kaip ją taisyti. Į kuo aukštesnius valdžios postus taikantiems mūsų visuomenės šulams – veikalo autorius – vienas iš jų, – derėtų priminti, kad vykdant demokratinius pertvarkymus ne tiek svarbu, kas konkrečias valdžios pareigas prisiimtų, bet kad apskritai kiekvienas prie šitų pertvarkų pagal išgales prisidėtų.
Iš D. Volkogonovo knygoje cituojamų užrašų matome, kaip, nors neprisiėmęs siūlomų aukštų valdžios įgaliojimų, uoliai vykdė Prezidento tarybos nario pareigas. Vykdė jas be jokio pasitenkinimo, atvirkščiai, su liūdesiu, nes į tarybos narių pasiūlymus, patarimus Borisas Jelcinas mažai atsižvelgdavęs ir per ketverius metus evoliucionavęs į blogąją pusę. Analitiniu įžvalgumu, pagrįstu geopolitiniais, ūkiniais, socialiniai parametrais, strateginiu planavimu, pateikiamieji patarimai dažnai aktualiausiais klausimais, pavyzdžiui, kaip išlaikyti Rusijoje reformų kursą¹⁷– mums, provincinio akipločio žmonėms, turi atrodyti kaip fundamentalaus masto sprendimai.
Na, bet ir smarkiai sumažinus mastelį...
Daugelio Atgimimo metų veikėjų išleistuose atsiminimuose kiek rastume nesavanaudiško tarnavimo visuomenei pavyzdžių? Taip, D. Kuolys turėtų ką pasakyti, tiktai jisai atsiminimų, ko gero, dar nesirengia rašyti...

Parengė SAULĖ MATULEVIČIENĖ

_______________________________________________________________

¹ Rawls J. Politinis liberalizmas. – Vilnius: Eugrimas, 2002. – P. 69.

² Volkogonovas D. Skausmingas praregėjimas. – Vilnius: Algarvė, 1999. – P. 279.

³ Mieželaitis E. Dvasinė alergija // Šiaurės Atėnai. – 1999. – Spalio 16.

⁴ Mieželaitis E. Dvasinė alergija // Šiaurės Atėnai. – 1999. – Lapkričio 13.

⁵ Pavilionis R. Prieš absurdą. – 1 kn.: straipsniai, kalbos, pokalbiai apie universiteto ir gyvenimo filosofiją. – Vilnius: Kultūra, 2000. – P. 606.

⁶ Ten pat. – P. 105.

⁷ Ten pat. – P. 526–527.

⁸ Ten pat. – P. 526.

⁹ Ten pat. – P. 192.

¹⁰ Ten pat. – P. 159.

¹¹ 1988 m. žiemą Meilė Lukšienė Lietuvos švietimo reformą pristatė Maskvoje, sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime (red. past.).

¹² Pavilionis R. Prieš absurdą. – P. 112.

¹³ Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos: projektai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogikos institutas / Sudarė ir redagavo Meilė Lukšienė, Žibartas Jackūnas, Darius Kuolys. – Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras, 1994. – P. 559.

¹⁴ Pavilionis R. Prieš absurdą. – P. 393–394.

¹⁵ Ten pat. – P. 470.

¹⁶ Ten pat. – P. 333.

¹⁷ Volkogonovas D. Skausmingas praregėjimas. – P. 235–236.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

TARP ESTETIKOS IR POLITIKOS. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Vakarus pasitraukė daug lietuvių rašytojų, ypač jaunų. Tai labai suprantama: per vienus sovietinės okupacijos metus jie aiškiai patyrė, kad kūrybos laisvės nebus ne tik nė už rublį, bet ir už kapeiką.
Ir iš tikrųjų stalininė diktatūra buvo nepaprastas, unikalus reiškinys: skiriant didelį dėmesį kultūrai, faktiškai prieš kultūrą buvo vykdomas valstybinis teroras visu frontu. Praktinė išdava, supaprastinta iki nuogos esmės, yra tokia: buvo skatinama rašyti blogą literatūrą ir draudžiama publikuoti gerą. Jeigu ir galima kalbėti apie kultūros griuvėsius mūsų istorijoje, tai tik taikant šią sąvoką būtent stalininiam laikotarpiui – praktiškai visam dešimtmečiui po karo. Kaip šioje knygoje teigia Elena Baliutytė, „pirmuoju pokario dešimtmečiu jis [politinis kontekstas – L. J.] buvo visagalis <...>. Literatūros lauko autonomija tuo metu buvo, galima sakyti, artima nuliui“ (p. 262). Donata Mitaitė (straipsnyje apie Juozo Macevičiaus kūrybą ir idėjinę laikyseną) primena, kad „pokario įšalo fone, užbraukus didelę dalį poezijos tradicijos, kiekviena menkiausia žmogiška intonacija atrodė taip daug žadanti, tarsi tik nuo jos visa lietuvių poezija ir prasidėtų“ (p. 169).
Prasidėjus politiniam-kultūriniam atlydžiui, žmogiška intonacija literatūroje nebebuvo retenybė, ir kaip tik šiuo požiūriu padėtis smarkiai pasikeitė, nors ir ne iš esmės, nes išliko ir cenzūra, ir draudžiamos temos, ir ideologiniai reikalavimai. Išliko (nors ilgainiui blėso) ir ta dabarties požiūriu keista, iš viršaus diegiama kolektyvizmo dvasia: „tarybiniai“ rašytojai buvo tarsi telkiami į vieną kolektyvą, kuris savo menišku žodžiu turėjo vieningai siekti pažangių idealų įgyvendinimo, todėl šio kolektyvo (Rašytojų sąjungos) vadovybė pabardavo jaunuosius, kurie, užuot skyrę visas pastangas šiam tikslui, „veltui“ leido laiką „Neringos“ kavinėje, o „prasikaltusieji“ kartais dėl to viešai atgailaudavo (apie tai rašo Rimantas Kmita p. 202).
Tada didžioji dalis sovietmečio lietuvių literatūros skleidėsi tarp prisitaikymo ir laviravimo, nors pastarajai laikysenai, matyt, iš dalies galima priskirti ir nusišalinimo modelį, kuriam buvo būdinga reikštis nuošaly nuo visos ideologijos ir politikos – kaip tik šioje plotmėje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo sukurta itin gero lygio poezijos (į ją prievaizdai žiūrėjo atlaidžiau), taip pat prozos, pavyzdžiui, Sauliaus Tomo Kondroto. Šis aspektas knygos straipsniuose prasišviečia, bet detaliau negvildenamas, ir tai suprantama, tad gal be reikalo vienoje recenzijoje buvo apgailestaujama, jog čia per mažai nagrinėjamas estetinis aspektas, nes juk pasirinkta tematika, nusakyta pavadinime, suponuoja orientaciją į estetikos ir politikos (suprantamos plačiąja prasme) sandūrą.
Šiuo požiūriu įdomu prisiminti, kad prasidėjus Atgimimui ir vėliau visuomenėje būta nuotaikų, jog ir dabar literatūrą reikia kurti vieninga idėjine kryptimi, tik jau tautiškai lietuviška; reiškėsi gaji nuostata (laisvuose kraštuose sunkiai įsivaizduojama), kad rašytojas ką nors „privalo duoti“ (visuomenei, tautai). Kaip pabrėžė Aušra Jurgutienė, „lietuvių literatūros istorijoje radikalusis marksistinis ir radikalusis nacionalistinis literatūros praeities vertinimai stebėtinai sutapo ir palaikė vienas kitą“ (p. 475).
Postalininiais dešimtmečiais literatūros prievaizdų ir cenzorių galia nebebuvo absoliuti, rašytojams radosi galimybių manevruoti ir laviruoti, literatūrinis laukas pasidarė margesnis, sudėtingesnis, todėl iš dabarties taško nėra paprasta vertinti kai kurių rašytojų laikyseną. Ypač žvelgiant į pirmąjį postalininį dešimtmetį ne visai lengva nuspręsti, kada ištartas laisvesnis žodis buvo rašytojo nuopelnas, o kada jis atsirado dėl iš viršaus nuleistos direktyvos. Nes ideologinė sistema „po Stalino mirties ieškojo naujų krypčių“ (p. 212), kartais net gana drąsiai: kalbama, kad Nikita Chruščiovas asmeniškai leido publikuoti Aleksandro Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ kaip įrankį savo kovoje su valdžios sluoksniuose užsilikusiais stalinistais.
Sudėtinga vertinti ir tuos atvejus, kai sukaupus tam tikrą idėjinį kultūrinį kapitalą ir įgijus oficialų statusą galima sau leisti reikšti tautinius idealus kiek platesnėje erdvėje, negu leidžiama kitiems (R. Kmitos nagrinėjamas Justino Marcinkevičiaus atvejis). O štai moterys aukšto oficialaus statuso apskritai nepasiekė. Pasak Solveigos Daugirdaitės, moterys „sudarė menką procentą kūrybinių sąjungų narių ir neužėmė vadovaujančių pozicijų net ir vėlesniais dešimtmečiais, kai jų skaičius pamažu augo“ (p. 81). O R. Kmita, minėdamas Ramutę Skučaitę ir Janiną Degutytę, daro prielaidą, kad „į literatūros biurokratiją nesiveržusios, o gal prie jos neprileistos moterys galėjo rašyti be principinių kompromisų“ (p. 218). Tai vis tiek nebuvo lengvas kelias, nes cenzūros sistema veikė įnoringai ir ne visada nuspėjamai, antai prie Aldonos Puišytės tekstų kabinėtasi net ir 1985 m., reikalaujant „suaktualinti politiniu atžvilgiu“, pridėlioti būdvardžių „tarybinis“ (p. 223).
Kiek įvairių santykio ir žaidimo su oficialiąja ideologija niuansų galėjo turėti kūryba, parodoma ne viename šio tomo tekste, ir tai gvildenti galima įdomiai, kaip, pavyzdžiui, D. Satkauskytės straipsnyje, nagrinėjančiame Vlado Šimkaus eilėraščius, turinčius socrealistinės retorikos elementų. Nuo 1960-ųjų metų, kiek atsileidus ideologinės priežiūros ir cenzūros gniaužtams, į poeziją prasismelkdavo kurioziškų nuslydimų nuo normos, dažnai neakivaizdžių, nors, pavyzdžiui, sunku suprasti, kaip buvo praleistas Sigito Gedos eilėraštis „Lietuvos atsiradimas“ su visa trispalvės gama (jis gvildenamas Pauliaus Jevsejevo straipsnyje apie ezopinę kalbą).
D. Satkauskytė knygoje teigia, kad V. Šimkaus eilėraščių įvaizdžiai (pavyzdžiui, geležis) yra iš ankstesnio socialistinio realizmo tarpsnio, jau lyg ir anachronistiniai – šešiasdešimtiniais metais suklestėjo kosmoso retorika, tad vienu iš archetipinių idėjinių kūrinių – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje – tapo Eduardo Mieželaičio „Žmogus“. Šio ciklo eilėraščių poetika turi sąsajų su Vladimiro Majakovskio brutalia plakatine sovietinio laikotarpio kūryba. Apie tai aptardama „Žmogų“ užsimena Elena Baliutytė, pasitelkdama ir kitas paraleles, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ fragmentą. Pasak jos, netrukus po „Žmogaus“ pasirodymo E. Mieželaitis buvo lyginamas ir su Waltu Whitmanu, ir su Friedrichu Nietzsche’e (jeigu teigiamai, tai keista, nes, kiek prisimenu, sovietmečiu F. Nietzsche buvo laikomas buržuazinės kultūros degradacijos pavyzdžiu). Straipsnio autorė „Žmogų“ apibūdina taikliai: „Šie eilėraščiai kuria statišką, anatominį žmogaus paveikslą – išoriškai tobulą, pavyzdinį, bet stokojantį individualios kibirkšties, savarankiškos veiksmo energijos“ (p. 273). Kaip tik to nestokoja W. Whitmano žmogus, taip pat didis ir plačiai užsimojęs.
Įdomu, kad kiek vėliau Sovietų Sąjungoje pripažinimo sulaukė visai kitokį žmogų – paskendusį buityje, besiblaškantį, netobulą – vaizduojanti lietuvių literatūra. Tai buvo vidinio monologo romanas, šioje knygoje apžvelgiamas Jūratės Sprindytės. Nors socialistinio realizmo reikalavimas sovietmečiu oficialiai niekada neišnyko, bet paskutiniais dešimtmečiais į jį neretai buvo žiūrima pro pirštus; iš Vakarų autorių (kurie, aišku, nebūdavo pakankamai „sąmoningi“) reikalauta bent jau kritinio realizmo, bet to realizmo ribos išsiplėtė į prancūzų komunisto Roger (sk. Rožė) Garaudy postuluotą „realizmą be krantų“, kurį čia trumpai aptaria literatūrologė. Pamenu, kaip sovietmečiu rusų literatūros kritikai ragino „atkovoti Faulknerį realizmui“; čia J. Sprindytė atkreipia dėmesį į tokį paradoksą, kad vienas ryškiausių modernizmo kūrinių „Triukšmas ir įniršis“ (beje, rusiškai publikuotas 1970 m.) Sovietų Sąjungoje buvo tempiamas ant realistinio kurpalio, mat čia „parodytas aristokratų luomo nusigyvenimas ir degradacija, tik, deja, nenutiesta jokia ateities perspektyva“ (p. 404).
Neabejotinai veikiant Vakarų literatūros įtakai Lietuvoje pasirodė vidinio monologo romanai, kurių ryškiausi buvo Mykolo Sluckio „Adomo obuolys“ ir Alfonso Bieliausko „Kauno romanas“; bet jie negalėjo likti, tariant paties M. Sluckio žodžiais, „sociališkai neapibrėžti“ (p. 408), pridursime – apibrėžti reikėjo neperžengiant nustatytų reikalavimų ribų. Bet svarbus yra pats faktas, kad rašytojui leista skverbtis į asmeninių išgyvenimų sritį (visiškai užgintą Stalino laikais), todėl galima suabejoti kai kuriomis straipsnio autorės išvadomis: „Natūralu, kad buvo skatinama kaip tik tokia literatūros linkmė, kuri atspindėjo užsidarymą buities ir privataus gyvenimo kiaute“ (p. 407).
Vargu ar ji labai buvo skatinama – raginimas rašytojams imtis socialiai reikšmingų temų niekada netilo, o ir Lenino premija buvo skirta ne M. Sluckiui, o Jonui Avyžiui, kaip tik labiau išryškinusiam socialinę savo romanų plotmę, o tie jo romanai (pavyzdžiui, visuomenėje nemažai ažiotažo ir smalsulio kėlęs labai socialus „Chameleono spalvos“) nepasižymėjo įdomiais literatūriniais atradimais. Galbūt kai kuriais atžvilgiais Maskva sąmoningai teikė šiek tiek daugiau kūrybinės laisvės Baltijos šalims ir paafišuodavo tatai užsienyje, nes čia reikėjo, pasak Tasijos Oral, „vykdyti prijaukintos Europos misiją“ (p. 51). Be to, privatus žmogaus gyvenimas, psichologiniai niuansai buvo reikšmingi daugumoje geriausių pasaulio literatūros kūrinių, ypač XX amžiuje, o ir gyvenime tikrasis totalitarizmas stengėsi slopinti privačią sferą, sukolektyvinti žmogų, tad ir George’o Orwello romane „1984-ieji“ herojaus svajonė yra ne socialinė ar politinė veikla, o teisė į privatų gyvenimą su visais jo dideliais ir mažais džiaugsmais.
Kitas dalykas, kad, kreipdamiesi į žmogaus sąmonės vidų, minėtieji mūsų prozininkai toli gražu nesukūrė tokio lygio kūrinių kaip į šią sritį gilinęsi W. Faulkneris, Virginia Woolf, Jamesas Joyce’as ir daug kitų; o lietuvių literatūroje intymaus subtilumo ir literatūrinių aukštumų sovietmečiu pasiekta poezijoje. Bet čia jau yra mano minėtasis nusišalinimo modelis, pateisinamai liekantis už šių tyrimų sferos.
O apie socialinės plotmės ribas vidinio monologo romanuose J. Sprindytės teisingai pasakyta: „<...> nebuvo socialinio sąmoningumo, o jo ir negalėjo būti – nes žinota iš anksto, kaip kepti tortą pagal reglamentuotą receptūrą“ (p. 417). Negalėjo būti ir dėl to, kad rašytojams buvo leista (tai net buvo skatinama) kritikuoti sistemoje „pasitaikančias negeroves“, bet pačios sistemos kritika buvo griežtai draudžiama. Svarbiausių dalykų apie visuomenę, Lietuvos padėtį ir esamą santvarką rašytojas niekaip negalėjo viešai pasakyti. Viską, ką norėjo, apie tai pasakė Ričardas Gavelis savo pirmuosiuose romanuose (kaip paaiškina juos gvildenanti Jūratė Čerškutė, parašyti jie dar tikruoju sovietmečiu), bet paviešino tik 1989 metais, kai jau turėjome tikrą žodžio ir kūrybos laisvę. Jeigu būtų pabandęs paviešinti, tarkime, trejais metais anksčiau, ši jo kūryba valdiškuose namuose būtų pelniusi įvertinimą „aršiai antitarybinė“ – su iš to kylančiais padariniais.
Knyga „Tarp estetikos ir politikos“ vertinga tuo, kad aprėpia daug įvairių aspektų (jų neįmanoma aprėpti šioje recenzijoje), pavyzdžiui, T. Oral straipsnyje į lietuvių literatūros padėtį pažvelgiama bendrame Sovietų Sąjungos kontekste (nors išsamiau palyginti padėtį, tarkime, bent trijose Baltijos šalyse reikėtų atskiro darbo ir kalbų mokėjimo). P. Jevsejevas imasi gana išsamiai nagrinėti Ezopo kalbos (daug metų nuolat minimos, bet mažai analizuojamos) tris skirtingus pavyzdžius ir beveik įtikina, kad ši priemonė kartais galėjo būti pasitelkta ir priešingam tikslui, nei visada įsivaizdavome, – ne tik laisvoms mintims prastumti, bet ir sovietinei ideologijai skleisti (pasitelkiant lietuvių tautosakos motyvus – p. 293–299).
Reikia pasakyti, kad ši knyga apie kontroversišką mūsų literatūros etapą yra reikšminga šiai dienai ir ateičiai.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Dainius Dirgėla. RE:PLIKOS / STEBĖTO JO UŽRAŠAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.

Prisipažinsiu, paėmusi į rankas Dainiaus Dirgėlos „Re:plikas / Stebėto jo užrašus“ paslapčia džiaugiausi. Pagaliau dar vienas bandymas į prasmės kūrimo žaismę įtraukti ir knygos apipavidalinimą, iki tol šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste, ko gero, geriausiai atsispindįs Artūro Valionio knygose. Tiesa, džiaugtis tenka neilgai.
Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gerai – dvi knygos, pateikiamos tarsi vienin sulietos priešybės (tą turėtų implikuoti ir viršelių dichotomija, grįsta klasikine juodos ir baltos spalvų takoskyra, ir knygų perskyrimas juodu dvilapiu rinkinio viduryje). Remiantis pasirinktu leidinio maketu, galima manyti, kad skaitytojas turėtų susidurti su dviem eilėraščių rinkiniais – skirtingais, tačiau siejamais bendrų leitmotyvų. Dizainas estetiškas, pateikimas kone nepriekaištingas, regis, viskas kaip reikia. Didžiosios problemos pradeda rodytis liovusis žaisti su šia knyga-objektu ir pradėjus skaityti eilėraščius.
Perskaičius knygą peršasi išvada, kad vis dėlto su struktūra ir rinkinių sudarymo motyvacija nesusitvarkoma. Lieka neaišku, „apie ką“ yra kiekviena knyga, kodėl reikėjo jas atskirti. Ieškoti jungčių (tiek įvaizdžių, tiek metaforikos, tiek formos ar, galiausiai, prasmės lygmenyje) bei atsakymų į skaitant kylančius klausimus sekasi sunkiai. Pavyzdžiui: „Re:plikose“ padrikai pasirodo tai vienas, tai kitas eilėraštis, dedikuotas ar „nusirašytas“ nuo Donaldo Kajoko (p. 45 ir p. 76 šis poetas minimas tiesiogiai, o p. 41 esančiame tekste juntama aiški jo poetikos įtaka), bet tai ir visas leitmotyvas, paskui staiga pabyra keletas haiku. Galbūt būtų galima manyti, neva „Re:plikose“ ieškoma kokio nors ryšio su asmeniniu kanonu, mėginama kurti dialogą su poetui svarbiais autoriais (tai, ką naujausioje savo poezijos knygoje be atvangos daro Rimvydas Stankevičius), tačiau, tarkime, Sigitas Parulskis minimas ir čia, ir „Stebėto jo užrašuose“. Jei knygos dizainas implikuoja, kad skaitytojas susiduria su dviem mikrokosmosais, tampa neaišku, kodėl reikia jį versti stumtis per itin panašius eilėraščius, kurie visi svyruoja maždaug toje pačioje prasminėje kreivėje: Dievas–mirtis–meilė–rašymas (kitaip sakant, kone amžinojoje poetinėje eros ir thanatosįtampoje), netgi emocinė skalė išlieka ganėtinai monotoniška.
Kitas stebinantis dalykas – tokioje „postmodernioje“ knygoje tarpstančios banalybės. Eilėraščiai savo komunikuojamomis žinutėmis labai nenutolsta nuo to, ką turėtų žadėti knygų pavadinimai: abi sudaro vienokios ar kitokios pastabos, retoriniai klausimai ir atsakymai, pasižaidimai, saviti užrašai, apmąstymai. Kitaip tariant – tai tokie „paraštiniai“ tekstai, apie kurių pobūdį atvirauja ir lyrinis subjektas (kn. „Stebėto jo užrašai“, eil. „Stebėto jo užrašai“, p. 80). Tiesa, su medžiaga, gauta stebint, dirbama nedaug: dažniausiai ji spontaniškai pateikiama skaitytojui, menkai tešlifuojama, todėl dažnai panėši į užrašų knygelėse aptinkamus fragmentiškus pastebėjimus. Esama temų, kurios sulaukia daugiausia dėmesio poeto kūryboje. D. Dirgėla kažkodėl mėgsta tai šen, tai ten kyštelėti kokią nors alkoholinę patirtį – „sėdim rūkom virtuvėje geriam“ („Stebėto jo užrašai“, p. 20), „labai mėgdavome išgerti / įsigijome alibi dviračiai / <...> / grįždavome po daugiadienių“ („Stebėto jo užrašai“, p. 34), „degantis skystis 27 valandas non stop“ („Stebėto jo užrašai“, p. 42) ir t. t.
Vis rasdama nuvalkiotus motyvus, prisimenu šių metų „Poezijos pavasario“ konferenciją apie rašymą kaip savidestrukciją, kai vienas vedėjų staiga nei iš šio, nei iš to pasisakė apie alkoholines patirtis, tarsi šios savaime suprantamu tiesioginiu ryšiu būtų susietos su poezija – čia iškyla kažkoks senstelėjęs bodleriškas „poezijos ir vyno“ mentalitetas, regis, giliai įsišaknijęs ir rašytojų atsiminimuose, kuriuose vis it Atlantida iškyla legendinis „Suokalbis“. Ko gero, šie migloti prisiminimai vis dar kviečia poetus nostalgiškai rašyti apie buitinius gėraliojimus kaip apie kažką tokio, kas savaime tampa poezija. Čia kyla klausimas: ar D. Dirgėlai, gana brandžiam poetui, tikrai reikia griebtis motyvų, kurie būtų „savaime poetiški“, kad jo eilėraščiams suteiktų „poetiškumo“?
Jei nepaisytume nešlifuotų „buitizmų“, kurie vienaip ar kitaip vis dėlto atsiremia į prasminę stebėjimo / savistabos ašį, vienareikšmiškai baisiausi yra eilėraščiai, kuriuose bandoma kalbėti apie moterį. Taip ir lieka neaišku, iš kur D. Dirgėla semiasi įvaizdžius: nubanalintos, raudonomis lūpomis, stringais aptemptais pasturgaliais, su cigarete dantyse, žodžiu, abejotino turinio filmo, kuriam jau veikiausiai keliasdešimt metų, viliokės keliauja iš eilėraščio į eilėraštį. Štai „Stebėto jo užrašų“ tekste apie kairiarankę moterį (p. 31) netrūksta nieko: čia ir raudonas vynas, ir tamsiai raudonas saulėlydis, moteris skutasi plaukus, dažosi lūpas, paišosi akis, „paima pimpalą kairiąja ranka / jai labiau patinka tavo kairysis kiaušiukas“). To pačio rinkinio p. 37 esančiame eilėraštyje lyrinis subjektas pypsi moteriai „katės eisena“, o p. 66 atsiranda dzūkų priežodžio vertas vaizdinys „šviesią naktį raškau tave nuogą / kaip sultingą prisirpusią uogą“. Tiesa, nenurungiamai baisiausias yra „Eilėraštis moteriškiems žurnalams“: čia ir „muilini kušį“, ir „apžioji sėdmenimis stringų juostelę“, „jautiesi prinokusi pilna sultingų syvų / žydinti drėgnom atsivėrusiom lūpom“ („Stebėto jo užrašai“, p. 53–54) ir kitos „subtilybės“, iš kurių būtų galima surengti ištisą klišių derliaus šventę. Regis, moterų esama įvairių, laikai keičiasi, bet lyrinis subjektas laikosi įsikibęs tetos iš praėjusio šimtmečio erotinio diskurso. Čia gali kilti mintis, kad recenzentė leidžiasi svaiginama romantiškos moters vizijos, ir vienintelis jai priimtinas įvaizdis yra vaidilutės, šokančios aplink aukurą. Vis dėlto šiurkštus seksualumas ir visiškas atvirumas irgi turi būti apgalvoti bei skoningi. Netikite? Susiraskite Nicanoro Parros eilėraštį „Mujeres“ (liet. „Moterys“).
Veikiausiai visi šie įvaizdžiai yra poetinės strategijos dalis. Susidaro įspūdis, kad mėginama moderninti rašomą tekstą: čia tau, žmogau, ir drėgnas tarpukojis („viskas tik žodžiai: / <...> / kartais akys sudrėksta / kartais pūtė drėgna nuo jų“ („Stebėto jo užrašai“, p. 25), ir „i want to fuck you“ (nes anglicizmai jau savaime šiuolaikiška). Išvada viena: neskanu. Vulgarybės ir banalybės šiuolaikinio žmogaus nebešokiruoja, kultūriniam diskursui persisotinus nuo tokių „inovacijų“ jos tampa tiesiog nuobodžios, kaip nuobodi darosi ir poezija, kur „tikro gyvenimo“ užrašinėjimas (kūrybinė strategija, sėkmingai naudojama vieno lietuvių poeto kūryboje ir nesėkmingai mėginama atkartoti kitų) tampa vieninteliu būdu rašyti.
Nesusitvarko D. Dirgėla ne tik su teksto turiniu bei įvaizdžiais – tenka pripažinti, kad tai subjektyvus kriterijus – bet ir su pačia teksto forma. Labai mėgstama paįmantrauti, pasižaisti, taikant tokius beveik dadaistinius / futuristinius / „concrete poetry“ būdingus žingsnius kaip sąmoningas teksto perkrovimas pasikartojimais, žodžių samplaikomis: „pyktinepykti / kartais būnu piktas / pykitnepykit / priežastis man pms“ („Re:plikos“, p. 51), kartais tuo remiama visa teksto sandara: „svajoti tikėti tikėtis / žadėti bandyti apžioti / kramtyti praryti imti / dusti springti žagsėti / netekti žado“ („Stebėto jo užrašai“, p. 47). Vis dėlto D. Dirgėlos eksperimentavimai lieka „pakibę ore“ ir nelabai aišku, kam visa tai daroma, ir ar tekstas iš tiesų praturtinamas (priešingai nei Benedikto Januševičiaus atveju, kuris tokio pobūdžio poeziją, regis, gana neblogai įvaldęs).
Skaitau Dainiaus Dirgėlos knygą ir klijuoju lipnius lapukus: geltoni prie tekstų, prie kurių norėsis grįžti, mėlyni prie tų, kurie sukelia atmetimo reakciją. Peržiūrėjusi randu lygiai keturis geltonus lapelius: štai „Re:plikose“ p. 34 poetas puikiai sužaidžia ir ritmika, ir stipriomis paskutinėmis eilutėmis: „vis labiau / nežinau kaip ten bus / ir kas mane nugalės / gelmė ar dangus“, gana taiklūs ir tekstai „Lėtas laikas“ („Re:plikos“, p. 39) bei „Kitam kambary“ („Stebėto jo užrašai“, p. 33), net ir eilėraštyje, kurio fragmentas jau cituotas kalbant apie alkoholines patirtis, esama vykusios pabaigos: „pramerkęs akis pamatai / užgesęs vabalas guli tau ant krūtinės” („Stebėto jo užrašai“, p. 43). Šiuose eilėraščiuose prasiveržia individualus kalbėjimas, neuždusintas žodžių pertekliaus, aprašinėjimo, beletristikos. Išvada: poetas gali. Bet kažkodėl nenori.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Kęstutis Navakas. VYNO KOPIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Šiame perskyrime išmoningajam Skaitytojui¹ bus papasakota apie Kauno Žaliakalnio knygių Kęstutį grafą de Navaką², kuris, nuodėmingos literatūros prisiskaitęs ir tokių pat gėrimų apsvaigintas, užuot ėmęsis idalgo ieties ir išėjęs svieto lyginti, pasirinko paukščio skrydžio ilgumo plunksną, tiek nelaimių žmonijai atnešusią, ir, sekdamas niekam tikusiais pavyzdžiais, pats parašė dar vieną mažai kami reikalingą, bet didžiai ydingą Romaną kitų protams kankinti ir mergeles iš žydinčių pavėsių vilioti, idant galėtų kultūros ir subkultūros smūgių išlankstytoje vaizduotėje jas garbinti, bučiuoti jų išlinkimus, tarpelius ir properšas, gelsvai blankioje savo irštvoje atlikinėti keisčiausius akrobatinius triukus ir dėlioti kelių kūnų arabeskas, tuo sukeldamas numanomą pasipiktinimą ir suteikdamas mums, o ypač Seimo ir vietinių seimelių nariams, progą pamąstyti apie teisingo įstatymo įvedimą visokiems raštams ir raštininkams drausminti. Čia, žinoma, mes kiek juokaujame (šviesaus proto ribose), nes kritiko iš pašaukimo reikalas³ ir pareiga ne tik tūlą išsišokėlį tramdyti ir kelią klystančiai avelei rodyti, bet ir pasidžiaugti neeiliniu epizodu iš literatūrinės kasdienos ir paskatinti kiekvieną susipratusį tautietį sekti grafo de Navako pavyzdžiu ir turtinti gimtąją rašliavą prisikėlusiųjų vizijomis.
Pradėjęs, tarkim, kaip aš, nuo Romano turinio, kurio nėra, Skaitytojas sužinos, jog grafo de Navako Knygoje daug panašaus trumpumo skyrių, silpnesnių ir stipresnių (kitaip juk nebūna), o perskaitęs pirmuosius, vadovaudamasis gero skonio sprendimais, nesunkiai nuspės, kad iš kiekvieno galima užduoti po disertaciją doktorantui. Galėtų, kaip mums atrodo, ir pats Autorius, profilaktiškai pramankštindamas protą bei atmintį, sudaryti nemenką kryžiažodį, kurį reikėtų pasitelkus savo skaitymą ir matymą, savo patyrimu ir kitų patarimais vadovaujantis, dedukcijos bei indukcijos metodu pildyti knygų ir filmų citatomis, pavadinimais, autorių, dailininkų, kompozitorių pavardėmis, personažų vardais etc. Iš kryžiažodžių, autoriaus sudarytų, išeitų dar viena knyga, nemažiau įdomi už pirmąją – tai būtų „Vyno kopiją“ palydintysis raštas – sprendinio gairės. Jos drūčiai nudžiugintų literatūros kritikus ir eilinius Skaitytojus, kurie giliau ir teisingiau perprastų sumaniai užkoduotą Autoriaus bylą, prašyte besiprašančią išnašos ties kiekvienu sakiniu ar bent pastraipa. Taigi pasakysiu: turime į prozos laukus ant bebaimio Rosinanto ristele įjojusį ir sutrikusiems vietinio romano demiurgams po kojomis pirštinę sviedusį Poetą, patį grafą de Navaką, su špaga ir ūsais, retkarčiais – juoda skrybėle, valiūkiškai pridengiančia jo aristokratiškus bruožus, ir jo lakios fantazijos pagimdytą kūdikį – tikrą testamentą, savo reikšme ir pobūdžiu gyvensiantį mūsiškėj literatūroj kaip įrodymas.
Kad įjojusysis vis tik Poeta, sumanusis Skaitytojas jaus kiekvienam sakiny, dažnai pasibaigiančiame Johno Cage’o pauze, o dar išmoningesnis ims pusbalsiu svarstyti, ar tikrai vien poezija neišverčiama „ant kito liežuvio“ – mat daug čia paslėpto kalbėjimo, taiklių epitetų, metaforų ir nelauktų sugretinimų, semantiniu tankiu sningančių aforizmų bei nestandartinių aliuzijų, šiaip jau būdingų dailiosioms eilėms, bet lygiai puošiančių ir prozinę gražbylystę.
Mielas Skaitytojas, gal kiek suklaidintas bohemiškų Poetos fotografijų virtualiose erdvėse, savo nuostabai ir džiaugsmui Autoriaus sieloje ras visko, kas būdinga kilnių siekių žmogui: gražiai subrendusį protą, nuoširdų pasišventimą menui, tobulam ir nemirtingam, daug kreatyvių minčių, kurias verta užsirašyti ar bent pasibraukti, o knygos viduje – atvirą ir nesuktą istoriją apie savo Autorių radusį personažą – gero būdo poną K., kuris, jei norite, ir bus pats Kęstutis, žmogus su savybėmis⁴, tuo daugiareikšmiu vardu nukreipiantis mūsų įžvalgą į du Kafkos K., Kukutį ar kokį Kauno Kripštuką, mėgusį, kaip visi žinome, skaityti pasakas. Taigi, kaipgi sekasi Kauno Bukowskiui galynėtis su mūsų tautinėje literatūroje taip sunkiai kanono formas įgavusiu žanru? Mūsų šviežia nuomone, kurią, spėju, kantrusis Skaitytojas nekantrauja sužinoti, romanas sukaltas be didelių išsikalinėjimų, gegnės gerai laiko stogą, langai mato toli, dūmai rūksta ir nieko netrūksta. O jei ko ir pasiges seklio Kalio kompleksą turintis Skaitytojas, ypač vienos kitos graikiškos ar lotyniškos frazės, rodančios šio žanro istorinę gelmę, liaudies dainos posmo, lenkų klausimo ar nuoseklesnės „love story“, jei manys, jog Autoriaus sąmojis bergždžias ar per riebus, jei dar įžvelgs kokių trūkumų ar trūkumėlių, lai įsiūčio pagautas nesviedžia Knygos tamsian kampan pelių karalijon ir, atsidavę ydingam papratimui, teneskuba Autoriaus be atodairos koliot ir sūdyt. Aš šioje vietoje kiek padelsčiau, bent kol atvės įkarštis, o jei ir toliaus kaltinčiau, tai tik protą ir jausmus pasiglemžusį meną ir Poetos inkstus, per greitai ar pernelyg ilgai valančius kraują.
Paliksime trūkumų klausimą kol kas kaboti, o patys suskubsime pavardyti šio veikalo teigiamąsias savybes, nes mums visų pirma ūmu pranešti, kad Autorius šia nesudėtinga K. istorija pademonstruoja, jog ir šioj gadynėj yra įmanomas romanas be politinio, istorinio ar vadinamojo metafizinio užtaiso, kas kiek neįprasta mūsų kolektyvinei vaidentuvei, kurią, tiesa, Marius I., šaunusis idalgas⁵ nuo ežerais garsių Molėtų, yra kiek praskalavęs sūraus jūros vandens ir saldaus humoro kokteiliu.
Griebę reikalą už esmės ir stačia galva nėrę į siužetą, jame išvysime, jog likimo nasrams atiduotas veikėjas K. nubudo iš paleolitinio miego savo knygų spintoje tą patį rytą, kaip ir skambalo pakirstas Liudas Vasaris, miręs Kukutis, Haroldas Blumas ar beldimo į duris prižadintas Jozefas K., kad ir jam prasidėtų vienos dienos odisėja, arba procesas, tirštas nenuspėjamų posūkių bei nelogiškų atsitikimų, kaip kad būna visiems panašaus plauko personažams, prologe sudarantiems tradicinę tokiems atvejams sutartį ir, be absoliučios dovanos, gavusiems kartais susimaterializuojantį persekiotoją, čia įvardytą kaip grafas Pti, filmininką iš pašaukimo, šiurkštų iš prigimties, įkyrų lyg Frederico Fellinio dirigentas, su savo kamera įžūliai lendantį net į privačias sekso scenas, kuriose aistros apimti kūnai liepsnoja kaip Dali žirafos, palaimingai siūbuojančios Giesmių giesmės ritmu⁶. Taigi tą rašytojo, arba jo didenybės Likimo, kurie šiuo atveju sutampa, padovanotą dieną, tą pačią valandą, kai bedugnėn krito ir visam pasauly pagarsėjo Alisa, mūsų K. nusileido, tiesa, ne taip giliai, tik trisdešimt devyniais laipteliais nuo Žaliojo kalno į mažojo Paryžiaus Alėją, kur prasidėjo dviguba jo egzistencija. Jį, vargšą, apspito ir ėmė valgyti vitrinos, o atsisėdus laukti merginos nuo baro, erzinti įvairios būtybės iš Asfelio laukų, japoniškų filmų ar gimusios iš korektūros klaidos. Bet gyventi įdomu, nes čia vis užklysta ir įvairūs aukštos prabos personažai, įsidėmėti ankstesniame gyvenime, su kuriais neskubėdamas, jausdamas savo kaunietišką vertę, K. bendrauja⁷, kol jie deromantizuojasi, išsifokusuoja ir išnyksta, užleisdami vietą kitiems, dažnai, mielas Skaitytojau, pažįstamiems ir Tau, nes yra tie, kurie sapnuojasi „tūkstančiams žmonių, paukščių ir grybų“⁸. Tiesa, mūsų laikų K. taip nuobodžiai (visą padovanotą dieną) nesėdi tik Alėjoje ar medyje, bet sugeba būti iškart penkiose pasaulio vietose ir keliose laiko sanklodose⁹, netgi keisti lytį, tad, kaip gerai suprantate, jo išvidinis gyvenimas neįtikėtinai intensyvus: jis ne tik nuolat keliauja „to the next wishkey bar“¹⁰, bet ir nematoma Hamelno fleita traukia savęsp įvairių menų herojus, pavienius ar kuopinius (muškietininkus ar „Metallica“ in corpore), su savo tiesomis, valios galia ir plačiai žinomu turiniu, tam, kad prikeltų juos dar vienam fantasmagoriškam šokiui mūsų akyse, o Pats homo ludens kvėpavimu sudėliotų žaidžiame klases tipo Romaną, skaitomą ir cituojamą nuo bet kurios vietos.
Kai kurie Knygos skyriai sudėlioti kaip lietuviško vakaro dramos. Čia kalbasi mažiausiai du balsai. Pateiksime Skaitytojui konkretų tokio rašymo pavyzdį iš personalinės patirties. Štai šiuo metu kritiko viduriuose dėl „Vyno kopijos“ nuolat ginčijasi vidinio Prokuratoriaus ir vidinio Jėzaus balsai. Prokuratorius skelbia kaltinimą: „Visą meilės liniją atstoja viena sekso scena!“; kaltinamojo balsas atitaria: „Ji – pati giliausia lietuvių literatūroje!“; Prokuratorius: „Herojaus likimas manęs nesukrečia!“; kaltinamasis: „Čia – ne tragedija, ji jau anachronizmas; herojus visai nesiekia būti Poor Yorick, tik moko mus pasidžiaugti gyvenimu!“; Prokuratorius: „Autorius neperteikė laisvės metaforos taip stipriai, kaip filmo „Telma ir Luiza“ režisierius!“; kaltinamasis: „Autorius laisvės idėją mums priminė, paplatino ir pagilino intelektu, kurio akivaizdžiai trūko Telmai ir Luizai!“; Prokuratorius: „Tame filme, kurio nelaikyčiau šedevru, Bradas Pittas pasiima aiškiai per didelį honorarą už vieną naktį!“; kaltinamasis: „Tai tik nuoroda, jog mūsų Autorius norėtų panašaus!“ ir t. t. ir pan. – išmanusis Skaitytojas savo sveika nuožiūra lengvai pratęs šį nesudėtingą duelį.
Romanas daugiasluoksnis. Štai viename archeologiniame sluoksnyje aptiksime antikinių ar viduramžiškų vardų, o kitame – blaivią Šviečiamosios epochos tradiciją. Stabtelėję ties ja, sužinosime daug gyvenimiškai naudingų dalykų ir rasime praktiškų patarimų, surankiotų išminties knygose ar išlesiotų mokslo filmuose: kokį šunį patogiausia laikyti ir kaip jį vedžioti; kiek vidutiniškai sveria debesys; kad pabėgti nuo savęs ir kankinančios nūdienos galima ne tik tampant Raiteliu be galvos, bet lengviau ir be skausmo – tiesiog uždarius loptopą; kad moters „makštyje esama daugybės naudingų bakterijų, tų pačių, kaip ir jogurte“¹¹; jei Ida Idelson nebūtų laiku emigravusi iš Minsko – pasaulis neturėtų Marcello Mastroiannio; kad geriau neskaityti paauglystės knygų ir nežiūrėti jaunystėje atmintin įsirėžusių filmų; kad patartina nerakinti durų nakčiai, nes dingsta potenciali stebuklo galimybė. Nevardysiu šios užsirašytinos sekos toliaus, nenorėdamas numušti pakilusio intereso.
Be visų kitų privalumų, Romanas daro ir gydomąjį poveikį, kame juntame gyvai pulsuojančią didaktinės literatūros tradiciją, puoselėtą dar didžių žemaičių. Autorius be perspėjimo griauna mūsų vidines užtvaras, išvaiko baimių šmėklas, vaduoja iš klaidžių abejonių ir gražiai viską išaiškina, nepalikdamas vietos alinančiai neapykantai, savo Žodžiu lyg balzamu skaidrina sumišimo chaosą ir vaduoja iš gūdžios vienatvės, tūlą paskatindamas, užuot laikius savo dvasinius lobius po stora spyna, leisti pasaulėn pasižmonėt ir sugrįžti, kai jie panorės, atgal į jaukią našios betvarkės stiliumi dekoruotą kūrybos būtovę. Tuomi grafas de Navakas yra veik daktaras Kudirka, gydęs mūsų sielas savo nervų ir sveikatos sąskaita. Kaipo meno žmogus, grafas de Navakas, džiaugsmais ir žaizdomis užgyventą vidinį turinį išdėdamas švieson į dantiraščiais išskaptuotą Knygą, ne tik atsisveikina su personaline praeitimi¹², bet ir atlieka estetinį charakirį, kuriam ne kiekvienas idalgas ryžtųsi, bijodamas išduoti savo stabus, viešos pajuokos ir patyčių. Tačiau yra ir racionalioji šios aukos pusė: atsikratęs Romano, galės imtis kito, kurį jis, kaip kiekvienas ar kiekviena, nešiojamės savy, kuris visada rašomas, tik ne visuomet užrašomas.
Gal kiek ir per toli būsime nuėję, aukštindami Grafo nuveiktą darbą, bet suma sumarum – Knyga priskirtina exegi monumentum kategorijai. Skaitytojas čia ras daug nemąstytų minčių, laisvą ir nepriklausomą kuriančios vaizduotės žaismą ir meistriškai įvaldytą naracijos atliktį; knyginė išmintis čia pranoksta knyginę beprotybę (daug kas įžvelgs jų harmoniją); mūsų klausa nepriekaištingas ir Romano garso takelis – atitinkantis Autoriaus kartos skonį, juo dera pasilinksminti prie tinkamomis vaišėmis nukrauto stalo. Svarbiausias Knygos privalumas išprususiam Skaitytojui ir svariausias pateikto torto ingredientas, mūsų kuklia nuomone, yra sąmojis, niekur negirdėtas, originalus: šį pro visus įtrūkius besiskverbiantį sirupą gurmaniškasis Skaitytojas galės laižyti lyg koks lokys alkoholio prilašintą medų. Taipogi tikimės, jog Skaitytojas nepaliaus stebėtis, kaip lengvai Jis, grynakraujis radikalinių modernistų veislės atstovas, suka intertekstų šarmankę, mus linksmindamas, svaigindamas ir klaidindamas, o mes vis atsiduodame senelio Barthes’o įvardytam deficitiniam malonumui.
Artėdamas prie Romano pabaigos, Skaitytojas galbūt pradės regėti plačiau, kaip kad aš dabar regiu: regės, kaip vienas iš mūsų, tik ką baigęs skaitymą ir, nevalingai įsisvajojęs, savo daržely pypkę papsėdamas ir viena akimi stebėdamas, kaip ilgai neišnyksta dangun pučiami dūmai, ims vakarienę ruošiančiai žmonai porinti, kad va, girdi, argi jau taip prasta ta mūs literatūra: turim savo Marcelį Proustą – kalbu apie Šatrijos Raganą; savo Stendhalį – nagi, atspėk, pačiut? Žinoma¹³!.. Savo Isabellę Aljendę – kalbu apie Kristiną Sabaliauskaitę; ir štai – patį Joyce’ą, gal dar su Oscaru Wildu, Marku Twainu, Margareth Duras, Henry’iu Milleriu ir kitais padaužomis, trumpai tariant, trisdešimt tris viename, kaip sakoma, autorius, kurių vardu matuojama kiekvienos save gerbiančios tautos literatūra! O žmona, rankas į figūrą ryškinančią prijuostę besišluostydama ir išmintingai šypsodama, tartų „tigis, tigis“, garsiai cituodama žinomą tekstą, – „dar Sarbievijų, Donelaitį, dar Škėmą pridurk...“, ir, primindama dažnam išpuikėliui, jog lietuvių proza prasideda su moterimis, paragintų keltis iš žaliojo foteliuko, taipgi patogaus knygas skaityti, nes vakarienė smagiai garuojanti ir dera gerbti moterišką triūsą. Tada, išjudinęs Sančo Pansos kūną, jis, geras mano prietelius, draugas ir senjoras, pakiltų, vis dar giliai susimąstęs, „sukiodamas ant piršto tam tyč iš švarko išlindusį siūlą“¹⁴ ir guldydamas Knygą garbingiausion lentynon, niūniuodamas gaudeamus igitur, pagalvotų, ne, ne apie save ar dailiąją lytį, netgi ne apie tautinės literatūros klausimus, bet apie kitą kolegą Skaitytoją, visą jų būrį, kuris, lygiai kaip jis, prasibrovęs pro vingiuotų samprotavimų džiungles bei renesansinės vaizduotės humorą ir
su palengvėjimu ar širdies sope (nelygu, kas ir kam) užvertęs Romano paskutinį puslapį, pajus ore plevenantį Poetos sielą užvaldžiusį premijų ir pripažinimų geismą, linkėdamas išsipildymų, dar labiau pamylės europinę kultūrą ir šį nuodėmingąjį pasaulį, dar labiau rekomenduos Romaną veidaknygėje, tuomi didindamas Knygos „l?ikus“, tiražus, honorarus ir skubos tvarka siųsdamas pamylėtąjį Autorių į šlageriuose apdainuotus Kauno barus, diskotekas bei vynotekas ir amžina juodojo Stikso šviesa spindintį sąžiningai užsitarnautą pomirtinį nemirtingumą.

__________________________________________________________________________________

¹ Garbingą titulą „Skaitytojas“, kaip ir kai kuriuos kitus su juo susijusius bendrinius vardus, čia visai sąmoningai rašome didžiąja raide, nes skaitantys gerus romanus netrukus bus įrašyti į Raudonąją knygą.
² Garbingas „grafo“ titulas mūsų aptariamam autoriui bendru sutarimu buvo suteiktas vieną gražų rudens vakarą senų žmonių padavimais garsiame krašte.
³ Nors ir nedrįstame savintis tokio vardo, vis dėlto manome, kad kritikas iš pašaukimo = pro-kuroras + advokatas.
⁴ Smulkesnį Alter Ego aprašą Skaitytojas ras Navako 1:155.
⁵ Idalgais, kaip Skaitytojas spėjo suprasti, čia vadinami tikintys plunksnos pergale prieš kūną; savo ruožtu atgaivinę šį titulą, siūlytume grąžinti ir jį lydėjusį įstatymą – atleisti idalgus nuo visų mokesčių.
⁶ Jeigu kas pagalvos, kad „Giesmių giesmė“ yra šnapso rūšis, tai per daug nesuklys (Navako 1:106).
⁷ Tiesa, to bendravimo nepastebi ne tik mergina iš baro, matanti tik su valgiaraščiu besikalbantį Poetą, bet ir praeiviai, kurie „eina kaip ėję, čiauška savus vienskiemenius sakinius...“, Navako 1:180.
⁸„Pagalvotos mintys turi savybę akimirksniu materializuotis“, – Navako 1:149.
⁹ Navako 1:35.
¹⁰„Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu“, – Navako 1:168.
¹¹ Navako 1:102.
¹² Navako 1:193.
¹³ Mat pačiutė alkūnės judesiu parodo tai, kas reiškia Vincą Mykolaitį-Putiną.
¹⁴ Navako 1:32.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

KULTŪROS AKCENTAI

Kone visi menininkai įsitikinę esą nepakankamai arba netinkamai suprasti. Nujaučiu, kad menka garbė būti jiems priskirtam, bet jei jau rašau apie save, matyt, tai tiesa. Šis straipsnis yra apie mano tapybą. Formaliu pretekstu jam tapo praėjusių metų gruodį surengta paroda¹, tačiau aptariami klausimai būdingi ne tik šiam etapui, tad naudojuosi proga aptarti bendresnes savo kūrybos prielaidas, santykius su teorine veikla, kurią pelnytai ar nepelnytai sureikšminu. Kaip netrukus suprasite, šis straipsnis yra pelnytai vėluojanti minėtos parodos dalis. Tapyba cukrumi, saldumo estetika ir kitos kategorijos yra savo reikmėms sukurti įrankiai, apibūdinantys pasirinktas menines priemones, tačiau jų prasmė nebūtinai sutampa su įprastu šių terminų turiniu.

Man ketveri ar penkeri metai, keli kambariai, kuriuose gyvename, pasieniais prikrauti pačių įvairiausių knygų. Matau save vartantį senų reprodukcijų albumus, ryjantį akimis grafines muziejinių darbų kopijas, apipintas neperskaitomais užrašais. Mane supa senų knygų dulkių, suplėkusio popieriaus, spaustuvinių dažų ir nenusakomos paslapties kvapas. Bet labiausiai – begale atvaizdų atsiveriantis meno pasaulis. Daugybė puslapių – ir kone kiekviename langas į kitą pasaulį. Pasaulį, kuris galų gale įviliojo į savo spąstus. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, mano gilus susižavėjimas, atmintis ir sentimentai tam tikrai ikonografijai daug kartų keitė savo pavidalus, kol galų gale virto savo priešingybe – neutraliais žinios siuntimo instrumentais, tapybinės kalbos figūromis, nieko bendra, išskyrus kiautą, nebeturinčiomis su savo šaknimis. Ką savo paveiksluose rodau žiūrovui? Ištikimybę tam tikrai pseudorenesansinei ikonografijai? Neblėstantį susižavėjimą medijų industrijos išpopuliarintomis muziejinių garsenybių klišėmis? Pritarimą konkretiems manieros ar stilizacijos šablonams, siejamiems su saldumo estetika? Ar priešingai: demonstruoju nuotolį minėtiems dalykams ir tuo nuotoliu grindžiamą saldumo² galios apmąstymą? Vaizduojama ikonografija anaiptol netapati žiniai, kurią siunčiu žiūrovui; jos inspiruojamas asociacijų laukas yra žavūs spąstai, kuriuos rezgu pasakodamas apie savo vaikystę, – ir kuriame palieku suklaidinęs. Iš tiesų žiūrovui pateiktus paveikslus mielai pavadinčiau tekstu, teoriniu konstruktu, supriešintu su jį įkūnijančiu ženklu – tapybine forma.
Jau supratote: pasakoju apie save ir savo vaikystę ne tam, kad atsiverčiau, bet kad parodyčiau tokios atverties negalimumą. Arba iškreiptumą. Arba ribas, kurių žiūrovui peržengti neleista. Kas geriau už autorių žino, jog visi prisiminimai tėra gailestingai užmerktos akys tam, ko rodyti nenorima? Ir atrinkti fragmentai, tinkami „reprezentacijai“? Ak tos žavios mažos autobiografijos, įvairiomis nuotrupomis menininkų švaistomos į kairę ir dešinę – ar tai ne būdas pageidaujama poza ir tinkamu apšvietimu pademonstruoti save kitiems? Ir tuo pačiu už tos pozos pasislėpti?
Kokiomis prielaidomis grindžiama komunikacija? Tikėjimu, kad tariami žodžiai yra tiesa. Sunku ar net neįmanoma susikalbėti, jei tiesa laikomi žodžiai yra melas. Kita vertus, melas nėra absoliutus komunikavimo barjeras. Jei apriori skelbiama, kad tariami žodžiai yra melas, – ar jie tebeturi galią apgauti ir nuvesti klystkeliais? O gal jie siūlo ilgesnį, bet ir įdomesnį kelią, kuris reikalauja pirmiausia atriboti bei atmesti, o tik tada ieškoti naujų kelrodžių? Būtent tokiais, melagingais, atmetimo reikalaujančiais žodžiais yra mano siūloma tapyba; ir būtent toks atmetimo gestas slepia pirmą tikrą kelio užuominą. Šie žodžiai yra melas? Puiku, štai ir pirmoji apie juos pasakyta tiesa.

Štai taip paprastai. Papasakoti istoriją ir, kai visi ja patikės, prisipažinti, kad visa tai išgalvota. Sutrikdyti žiūrovą, supainioti pasakojimo gijas, pasiųsti priešingus signalus – kam? Kad galėčiau išmušti žiūrovą iš vėžių, atimti iš jo pasitikėjimą savo žvilgsniu ir jame tarpstančia menine forma. Neakivaizdžiai pareikalauti žvelgti į formą jos nematant. Tad kaip aš turiu žiūrėti, kad pamatyčiau tuštumą ten, kur yra forma? Ir svarbiausia – kodėl? Kokia tai tapyba, į kurią žiūrima tam, kad jos nematytum? Tik uždavęs šiuos klausimus žiūrovas atveria kelią kitam žingsniui. Kokiam? Prieš atsakydami prisiminkime XX amžiaus istoriją. O ji byloja: siekiant pakeisti interpretuojantį žvilgsnį, pirmiausia buvo keičiama tapybinė forma. Visas klasikinis modernizmas kone išsemiamas šia paprasta formule. Tuometis tapytojas nieko daugiau ir neveikė, tik siūlė vis naujesnę formą bei instrukciją, kaip į ją žiūrėti. Gal verta pasielgti atvirkščiai, gal pabandyti keisti žvilgsnį, o ne tapybinę kalbą? Gal, pažvelgus kitomis akimis, forma gebės tarti visiškai naujus žodžius, kitaip tariant, gal ta pati forma taps kita forma? Receptas ne toks ir sudėtingas: saldi forma siūloma kaip spąstai, kaip gausiu įdirbiu pridengtas nebylumas, kuris reikalauja naujo žvilgsnio, idant ta forma atgautų kalbos dovaną.
Gal konceptualūs užtapybiniai veiksmai gali veikti tapybos rėmuose, naudoti tapybos priemones? Anoks čia paradoksas, precedentų būta. Taigi tikslas įvardytas: puoselėti tradicinę³ tapybą, bet versti ją byloti remiantis jai nebūdinga kalba ir logika. Plėtoti tapybinę formą – ir deklaruoti jos neigimą, pasakoti istoriją tapybos kalba – ir pripažinti, kad ši istorija tėra spąstai, kaip, beje, ir ją pasakojanti kalba. Pasitelkti saldumą siekiant jį demaskuoti – ir to paties judesio ritmu jį reabilituoti, paverčiant instrumentu su saldumu nesusijusiems turiniams reikšti.
Kuo primygtiniau išnaudojama saldi stilistika, atitinkanti daugumos skonio poreikius, tuo aršiau peršama ją išverčianti ir jos žodžius perkoduojanti logika. Logika, kuri sako raiškiai artikuliuodama žodžius: kisti turi ne forma ar ikonografija, bet jų gebėjimas siųsti žinią žiūrovui. Ir, svarbiausia, kisti turi tos žinios turinys. Motyvo ir manieros saldumas nėra žiūrovui siunčiama žinia, tai tik kaukė, instrumentas, privalantis kelti įtarimą ir nukreipti dėmesį į tikrąjį pranešimo turinį. Iš tiesų, siūlau ne taip ir daug: vietoj abejotino estetinio potyrio ne mažiau abejotiną šarados sprendimo malonumą.

Ką mums pasakytų tapyba, it šizofrenikas vieną rytą aptikusi, kad jos vidinis pasaulis totaliai išsisėmė? Gal kad nuo šiol ji pajėgi siųsti tik vieną žinią – jog jokios autoportretinės gelmės nebėra, o gal niekada ir nebuvo? Paskiromis kryptimis tapyba senokai atsisveikino su tapatumu autoriui, atsiribojo nuo įvairių psichologizmo apraiškų, tačiau vis dar pasitiki formos galia komunikuoti. Suprantama, ši galia kvestionuojama, bet nepašalinama – menas bet kuriuo atveju yra dialogo siekianti kalba. Minima ne meno galia siųsti žinią, bet kintančios šios galios prielaidos. Kuo ypatingi pereinamieji laikotarpiai? Būtent tada atmetamos vienos meninio komunikavimo prielaidos ir jų vieton siūlomos kitos. Deja, žiūrovo akis visada atsilieka nuo menininko pasiūlos. Argi keista, kad toks žiūrovas pastebi tik komunikacijos sunykimą, bet ne atnaujinimą? Kalbu, žinoma, apie pažengusį žiūrovą, kuris iš principo pajėgus tokį pokytį patirti. Deja, daugumai tai per sudėtinga užduotis, ir jie meną vartoja tuo pačiu režimu, nepastebėdami, kad dvasinio peno pakuotėje pateiktas placebas.
Nėra nieko šiuolaikiškesnio už tradicinę formą – kontekstas taip pakito, taip toli pasistūmėjo ir fragmentavosi užtapybinėmis veiklomis, kad net tradiciškiausia tapyba tarsi ligonis po sunkaus insulto tegali iš naujo mokytis kalbėti, mokytis siųsti signalus, kurie gali nebeturėti nieko bendra su stiliaus ar formos estetika. Kokiomis svarbiausiomis prielaidomis grindžiamas toks naujos kalbos įvaldymas? Žiūrovui siunčiamos žinios ir meninės formos / ikonografijos supriešinimu. Pasirinkti motyvai ir stilistika tėra žavus rūbas, kuris, demonstruodamas savo žavesį, siekia parodyti, jog siunčiama žinia su jomis nebesusijusi, jog tai tik spąstai – ir nuorodos į antrą dugną, kurį dar reikia surasti. Ne abejotinos vertės stilistinė kokybė, pabrėžtinai pateikianti save būtent abejotinos kokybės pavidalais, bet bandymai suprasti, kodėl šie pavidalai pasirinkti komunikacijai, kokią žinią jie siunčia, vadinasi, ir kokį antrą dugną atveria, yra tikrasis interpretavimo svorio centras.
Tikiuosi būti suprastas klaidingai: tapybinė forma nori nenori kalba jai įprasta tradicine kalba, šimtus metų puoselėtas kolektyvinis žvilgsnis tai garantuoja. Tačiau jei jos žodžiai yra apgaulė, dėmesį nukreipiantis manevras – ar staiga įgytu poreikiu apgaudinėti ji nenurodo į kai ką, ką slėpdama neišvengiamai traukia į dienos šviesą? Ar tapyba greta jai įprastos kalbos ir ją atitinkančio turinio neprodukuoja naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalėjo ir, svarbiausia, nenorėjo nė pagalvoti?
Raktas į tapybinės formos perskaitymą visada paslėptas pačioje formoje – ar ne tokia pamatine prielaida grindžiamas modernizmo įkvėptas tapybinės kalbos suvokimas? Ar ne ši prielaida inspiruoja specifinę žiūrą, ieškančią atsakymų formos ir ikonografijos labirintuose? Patyręs skaitytojas atspės kitą autoriaus žingsnį: prielaidų įvardijimas dažniausia tėra įžanga į jų atmetimą. Taigi, kodėl to rakto neperkėlus iš potėpių lauko į spausdinto teksto teritoriją? Užbėkime už akių kitam protingo skaitytojo klausimui. Ar tai formos redukcija į verbalinį konceptualizmą? Ne, tai nėra atlikimą ištrinantis ir užklojantis „grynasis sumanymas“. Supriešintas, atribotas – taip, bet ne ištrinantis ar kitaip paneigiantis tapybinę formą. Tapyba išlieka, tačiau greta iškyla jo didenybė žodis, priskiriantis sau ne papildomas, bet pirmaeiles komunikacines galias. Tai tereiškia vieną paprastą dalyką – be verbalinės pastangos tokia tapyba neperskaitoma, ji tarsi įminimo reikalaujanti mįslė, kuri negali būti įminta, jei vadovaujamasi tik jos teikiamomis užuominomis. Normalus tapytojas, jei tik tokių yra, turėtų pasibaisėti tokia tapybos išdavyste – atsiprašau, kolegos, bet, kaip minėjau, aš ne toks. Turiu omenyje, ne visai normalus. Tapytojams sakau, kad esu teoretikas, teoretikams, kad esu tapytojas, o pats bėgte į palėpę – ir nieko daugiau sakyti nereikia.

Pereinami laikotarpiai neabejotinai žavūs. Kai kas sakė, kad kaip tik jų metu tragedija atsikartoja kaip farsas. Klasikinio modernizmo propaguota idiosinkrazija atstovauja tragedijos dvasiai; dvasiai, kuri tikėjo autoriaus ir jį įtarpinančios formos sukeičiamumu. Meninė forma neišvengiamai buvo nuoširdi, kalbėjo apie autorių netgi tai, ko jis pats apie save nežinojo. Farsas išskyrė autorių ir jo sukurtą formą bei pasiūlė naują, kartojimu grįstą kalbą. Farso dvasia – gebėjimas dubliuoti, atsiriboti ir nauju lygiu pakartoti tai, kas jau buvo sakyta. Tai sužydėjusi parodija, kuri nebūtinai turi būti komiška. Tiesą sakant, parodija dažniausiai nieko bendra su komizmu neturi. Parodija yra kartotė, kurios metu generuojamos pridėtinės prasmės, išnaudojančios pirminį kartotės objekto turinį. Parodija yra moteris, ji apsimeta esanti kita, bet visada palieka užuominą, klausiančią: ar ne puikiai aš vaidinu? Nežinau, ar pavyko, bet kaip tik tokia vingiuota logika bandau organizuoti savo tapybinę iškalbą.
Kuo grindžiama tapyba cukrumi? Atotrūkiu tarp vizualinės formos ir tiesiogiai jos diktuojamos informacijos. Ne tinkamos formos suradimas užtikrina kelią į žiūrovo suvokimą, bet gebėjimas nauju būdu suvokti juos saistantį ryšį. Ryšį, kuris problemina formos ir per ją spinduliuojamos informacijos tapatumą. Tiksliau – netapatumą. Ryšį, kuris reikalauja atmesti įprastus žiūros režimus ir juos grindžiančias prielaidas. Kuris į tapybinę formą atsisako žvelgti kaip į privilegijuotą informacijos šaltinį. Suprantama, tai pasiekti nelengva, ypač lietuviškos tapybos kontekste, kuriame tapybinis aktyvumas tęsia pirmiausia klasikinio modernizmo tradiciją⁴, o konceptualūs veiksmai sietini su užtapybinėmis, multivizualiomis, skaitmenines technologijas išnaudojančiomis veiklomis. Tarsi savaime suprantama į tapybą žvelgti kaip į tradicinės formalios estetikos lauką, o peržengus jo ribas – naudoti kitą žiūros režimą, kuris suspenduoja ar bent apriboja modernizmo kūrinijos atsklaidas palaikantį žvilgsnį.
Reikia pridurti, kad būtent todėl klasikinio modernizmo tradicijų tąsa šiandieną tampa problemiška. Ji susiformavo gana vienalytės meninės ideologijos lauke ir funkcionavo⁵ paklusdama įvairovę ir priešpriešas vienijančiai metakalbai. Postmodernios ideologijos skėtis atmetė tokios kalbos metastatusą ir įtvirtino kitomis prielaidomis grįstų kalbų lygiateisiškumą. Ar vienijančio centro netektis kokybiškai paveikė modernizmo tąsą, ar tai tik kiekybinis pokytis į susiaurintą tradicijos vagą?
Postmoderni ideologija meninės formos ir su ja siejamos informacijos netapatumą realizavo pirmiausia atsiribodama nuo estetinių formos aspektų, o radikalesniais bandymais – ir nuo meninės formos kaip tokios, suartėdama su lauku, kurio objektai nepretendavo į „nesuinteresuotos“ estetinės formos statusą, nors galėjo jį įgyti per autoriaus pasirinkimo gestą. Vėliau įsitvirtino aparatinių ir skaitmeninių technologijų atvertos taktikos. Paprastai interpretatoriai tokius bandymus siejo su konceptualumo įsigalėjimu, subordinuojančiu estetinius formalius aspektus idėjai bei ribojančiu estetinės vertės autonomiją. O kodėl nepabandžius išnaudoti konceptualumo privalumų, bet tiesiogiai jų nepriešinti formos estetikai? Gal nereikia atsisakyti formos ir su ja siejamos estetikos, bet siūlyti ją suvokti remiantis kitomis prielaidomis⁶? Gal galima demonstruoti ištikimybę estetinėms vertybėms – bet atlikti tai nauju lygiu, kuris toms vertybėms suteiktų ne tradicinę funkciją ir remtųsi ne tradiciniu žvilgsniu į formą?

Klasikinis modernizmas išsaugojo ankstesnės tapybos paslaptį. Tiksliau, išsaugojo reikalavimą tapybos formoje greta tiesiogiai regimų dalykų vizualizuoti neregimybę. Būtent ją siūlau vadinti paslaptimi. Didžiųjų darbais vadiname tokią tapybą, kuri nežinia kaip gebėjo parodyti mums paslaptį: rodos, ta pati ikonografija, ir koloritas, ir kompozicija panašūs, bet jų visuma vienu atveju skamba, o kitu – ne. Vienu atveju matome ir juntame tam tikrą vizualios formos efektą / perteklių, kuriam net vardo neturime, kitu atveju – jo nematome ir nepatiriame, liekame vaizduojamo motyvo rėmuose. Abstrakcionizmo propaguotojus ši paslaptis tiesiog apsėdo – jie atmetė bet kokią atpažįstamą regimybę vardan tos, kurią dar tik teks pažinti ir parodyti žiūrovui. Graži svajonė: nurengti daiktus, vizualizuoti neregimybę. Kokia ji – nežinau, todėl renkuosi negatyvaus apibrėžimo kelią. Paslaptis – terminas ne blogesnis už kitus. Kodėl apie tai kalbu? Klasikinio modernizmo formos galia nėra savaiminė, žymia dalimi ji grindžiama kaip tik paslapties išvedimu į paveikslo sceną. Koketuodamas su modernistinės tapybos formomis neišvengiamai susiduriu su jų iššaukiama paslapties galia. Kaip su ja elgtis? Siekdamas ištuštinti formos galią pirmiausia turiu atriboti ją nuo paslapties? Ar neturiu niekuo rūpintis, nes šis atribojimas vyksta savaime minėtą formą falsifikuojant? Įdomi dilema. Visada maniau, kad mėgdžiojimas, slaptas ar atviras, užkerta kelius paslapčiai pasirodyti – būtent tai skiria originalą nuo kopijos. Tačiau tikrovė pasirodė kiek sudėtingesnė. Rodos, apeinu visus akivarus, kur paslaptis gali slėptis, bet atsisuku – o ji jau sėlina įkandin. Ir kai tapomas portretas pradeda sekti mane akimis, žinau, kad pasukau ne tuo keliu. Nelengva suvaldyti improvizacijos dvasią net mėgdžiojant ar kopijuojant, tiesiog nelengva savęs atsisakyti formoje. Bet stengtis reikia. Būti „prastu“, ir tą dviprasmį prastumą paversti konceptualios kokybės vėliava – ne taip paprasta.

Kuo tampa tapytojas? Teoretiku, kuris tapybą traktuoja kaip teorinę veiklą, žavų, bet toli gražu ne svarbiausią kreipinio į žiūrovą elementą. Teoretiku, kuris tapybą kultivuoja kaip save neigiančią pastangą ir tiki neigimu įpučiąs jai naują gyvybę. Tapyba nemirė ir, deja, mirti negali – visada yra tik šventė ir sunkios pagirios kitą rytą, kartais virstančios lengvu insultu ar kitais nesusikalbėjimo ekscesais. Kuo iš tiesų šiandieną esame turtingi? Ar ne savo žodžių tuštumo patirtimi, ar ne savo kalbomis apie nesusikalbėjimą? Peržengus natūralią nuostabą ir šiokį tokį apmaudą, kad nelabai kam esi įdomus ir reikalingas, – įveikus šį eilinį menininko brandos barjerą, pradeda lankyti keistai raminantis gaubiančios tuštumos jausmas. Šiltas ir nuoširdus susikalbėjimas su žiūrovu tėra iliuzija, reikalinga, matyt, nes nuolat palaikoma, bet iš tiesų tapyboje mes kalbame su savimi ir sau. Tebūnie tapyba – universali kalba, kurią bent kai kurie gali išmokti suprasti. Man tapyba yra vieno žmogaus kalba. Ne dialogas, bet nekantraujanti išnykti monologo chimera, per kurią it kameros akutę leidžiame žvilgtelėti į save. Taip, autorius gali paimti žiūrovą už rankos, nuvesti keletą žingsnių paveikslo gilumon – bet ne daugiau. Tikras jų pokalbis mezgasi ne formos, bet teksto labirintuose. Nesakau, kad tapyba negali kalbėti; ji gali, bet ne tiesiogiai, o pasitelkdama tarpininką. Vieno žmogaus kalbai, kuri, tiesą sakant, ir kalba vadintis neturėtų, būtinas vertimas. Vertėju tegali būti autorius – juk tik jis tą kalbą supranta.
Kuo ypatinga tokia kalba? Atskiri jos žodžiai ir net žodžių junginiai turi atitikmenis bendros kalbos sistemoje, tačiau juos jungiantys ryšiai nutraukti ir perkoduoti remiantis kita logika. Atsisakius anologijų – mano tapyba išnaudoja akiai įprastus ir atpažįstamus ikonografinius motyvus, „saldžią“ stilistiką, balansuojančią tarp individualios manieros ir paslėptų citatų. Tai ir yra melas, siūlantis akligatvį, – minėtus motyvus sieti atpažįstamu prasminiu kontekstu. Gal tie motyvai ir atpažįstami, tačiau juos saistanti logika perkoduota ir grindžiama pirmiausia neigimo santykiu. Šiuo atveju tapyba yra perteklinis trynimo gestas, rodantis trynimui atrinktus motyvus. Štai kodėl tariamas atpažįstamumas yra spąstai, galų gale reikalaujantys tapybą interpretuoti, nesiremiant nei stilistiniais ypatumais, nei pasirinkta ikonografija.
Todėl pirmiausia aš teoretikas, o tik paskui tapytojas. Tai netrukdo mėgautis nei pastozine daugiasluoksne maniera, neleidžiančia atspėti, koks bus galutinis motyvo pavidalas, nei susikaupimo ir tikslumo reikalaujančiu portretavimu, kuris grindžiamas išankstiniu rezultato žinojimu. Neatmetama nei tapybinė forma, nei jai atlikti būtini gebėjimai. Tiesiog komunikacinės galios centras iš drobės perkeliamas į žodį. Būti teoretiku, vadinasi, tapybą paversti priedu ir iliustracija verbaliniam teoretizavimui. Verbalinė interpretacija nėra tapybinį veiksmą papildanti pastanga; atvirkščiai, tapybinė forma yra paveikslėlis teksto paraštėse, savaip žavus, bet jokiu būdu ne svarbiausias puslapio elementas.
Neskubu raminti tradicinės tapybos gerbėjų. Perskaityti iki šios vietos jiems turėjo nepakakti kantrybės. O jei pakako, vis tiek nėra ko jaudintis, tai tik mano regėjimo ydos, akių valktis, neleidžiantis džiaugtis kitų saviraiškos nuoširdumu. Menininkų gebėjimas tirštinti spalvas, viena kita isterinė gaida ir amžinai alkanas ego– tai būtini profesinio portreto elementai. Vienintelė audra, kurią sukelia menininkas, yra audra stiklinėje, ir vienintelis, rizikuojantis joje prigerti, yra jis pats.

Pavydžiu kolegoms, tikintiems tapybinės kalbos nuoširdumu, tikintiems poreikiu ieškoti unikalios formos, tikintiems galimybe tokia forma tarti ypatingus, kitaip neištariamus žodžius. Aš, deja, nebetikiu, ir man tai nepatinka. Dar labiau man nepatinka tai, kuo tikiu: kad tapyba yra senas, greitai dūstantis, bet labai patyręs aktorius, gebantis puikiai žaisti vaidybinėmis kaukėmis ir jį stebinčių žiūrovų reakcijomis. Net per pertrauką, išbėgęs sutraukti cigaretės, tramdydamas įsisenėjusį kosulį, jis dėvi momentui tinkamą kaukę. Gal iš tiesų aktorius anapus kaukės tėra iliuzija, vaidmenis apjungianti vieta, gebėjimas tuos vaidmenis keisti ir derinti?
Man nepatinka, kad galiu tikėti tik aktoryste, bet pati aktorystė – patinka. Kas kitas tobulu nuoširdumu gebėtų slėpti manipuliaciją, atvirumu – antrą dugną, empatija – poreikį raustis svetimos sielos skuduruose? Deja, aktoriaus dvilypumas ne yda ir net ne psichopatija. Tai kiek neįprastas kūrybinės strategijos tipas. Kūryba kaip apgavystė, kūryba kaip melas. Ir kuo tobulesnis melas, kuo profesionalesnė apgavystė, tuo kokybiškesnė kūryba. Bet tai, žinoma, ne viskas. Kas yra aktorius? Žmogus, kuris mokosi būti savimi virsdamas kitais, o būdamas kitais geba likti savimi. Žmogus, visada padalytas tarp vaidmens ir jį atliekančio, bet netapataus Kito. O gal gali būti aktorius, už kurio vaidmens neslypi joks tikras žmogus? Kadaise tikėjome, kad konkretus vaidmuo ypatingas, nes iš vidaus jį nušviečia pasislėpęs aktorius. Tada jų skirtis tebuvo iliuzija. Šiandieną manome kitaip – aktorius yra tas, kuris gyvena savo vaidmenyse ir kurį tie vaidmenys saugiai slepia nuo pašalinio žvilgsnio. Aktoriaus kaip atskirybės nėra, jo vietoje – tik dar vienas vaidmuo, skirtas smalsiam žvilgsniui, tykančiam prie grimo kambario durų. Ar tikrai? Ar aktorius yra sudvigubinta ir į vaidmenis pratęsta savastis, ar vaidmenyse ištirpintas ir save galutinai išsėmęs asmuo? Renkuosi antrą variantą, jame daugiau paslėptos istorijos, be to, esu matęs Holy motors. Kone šimtmetį tapyba buvo kaip tik toks aktorius, įtarpintose formose tobulai vaizduojantis nuoširdumą; aktorius, vertęs tikėti formos ir jos autoriaus tapatumu. Tapyba buvo apsinuoginimas, išorybės formose sukietėjusi vidujybė, autoportretas, idiosinkrazija. Nūnai šis tikėjimas išblėso. Minėtame tapatume atsirado įtrūkis, kur ten, visas plyšys – tapytojo ir jo formos kalbos išsiskyrė. Be abejo, jos gali būti tapačios, tokia galimybė nepašalinta. Nauja tai, kad šios kalbos gali būti netapačios, kad aktoriaus ir jo vaidmens disonansai gali tapti nauju pasakojimo herojumi. Būtent apie šį „plyšio herojų“, vykusiai ar nevykusiai, ir bandau pasakoti.

Iš tiesų nėra nieko šiuolaikiškesnio už tradicinę tapybinę formą. Meninės kultūros kontekstas taip radikaliai pakito, kad pati tradiciškiausia tapyba buvo priversta megzti naujo tipo kontaktus su žiūrovu. Tokiame kontekste jai teko pasitelkti naujus komunikacinius kodus, išmokti siųsti signalus, neturinčius nieko bendra su stiliaus / formos estetika. Visi tapytojai yra girdėję: pasaulis pasikeitė, todėl turi keistis ir tapybinė kalba. Pasakyčiau kitaip: keistis turi ne tapybos kalba, mes sotūs formos pokyčiais, keistis turi siunčiama žinia ir ją skaitantis žvilgsnis.
Tapybos kalba nebegali būti nuoširdi – kaip tik tada, kai ji kalba nuoširdžiai, jos žodžiai virsta kažkuo kitu, dengiasi neperžvelgiamu luobu ir krinta žemėn, praradę gebėjimą skrieti į širdį, ausį ar kitas tam skirtas kūno angas. Kreipinys į žiūrovą turi būti nenuoširdus ir tai išduodantis, nes tik tokiu, netiesioginiu ir gana vingiuotu keliu įmanoma užmegzti pokalbį su naujuoju žiūrovu. Apie ką pasakoja tapyba cukrumi? Apie formą, praradusią tikėjimą savimi ir būtent netektyje ieškančią naujo galios šaltinio. Formą, apsimetančią tradicine ir taip komentuojančią toli pažengusį kontekstą, kuris nebetiki tą formą grindusiomis prielaidomis.
Turbūt supratote, apie ką aš. Labai norėčiau būti nuoširdus, šiuo požiūriu, deja, esu tradicionalistas, – bet tik labai praeitį mylintis idealistas patikės, kad tai įmanoma. Menas kaip melas, kaip nuoširdumą išsėmusi apgaulė, kuri nuoširdumu maskuoja žinią apie nuoširdumo ribas, toks menas jau pusę amžiaus ieško naujų iškalbos kelių. Meluoju ne slėpdamas tiesą,⁷ meluoju siekdamas nors kokiu būdu ją išsakyti. Tikslo požiūriu aš tradicionalistas, bet akivaizdu, pasirinkta taktika su tradicija turi mažai ką bendra. Sakote, tai žavus ir intelektualus cinizmas, savasties neįgalumą slepianti ir dauginanti pozicija? Priimsiu tai kaip komplimentą.
Taigi, kalbėjome apie tapybą cukrumi, kurios kalba nekomunikatyvi be verbalinio lauko, apie žodį, perėmusį iš tapybinės formos komunikacines funkcijas. Tapyba buvo susieta su apgaule ir akligatviu, žodžiui savo ruožtu priskirtos galios tą akligatvį įveikti. Bet ar paaiškinome, kur jos turi vesti? Tapyboje buvo atrastas antras dugnas, kurį atverti pašauktas žodis. Bet ar nekilo įspūdis, jog žodinė atvertis savo ruožtu įsteigė naują antrą dugną, niekais paverčiantį ankstesnes vertimo pastangas? Reikalaujama žvelgti į tapybą, bet regėti joje tik formomis įrėmintą tuštumą arba tiesiog – tuštumą. Ar tikrai įmanoma įveikti tradicinės žiūros inerciją ir atskirti formą nuo jos siunčiamos žinios? Ar tai nenužudytų tapybos, kurios formos tebūtų marška, kurią būtina nuplėšti? Ir kam žodžiui iliustracija, jei tai, ką jis nori ištarti, a priori yra žodžio teritorijoje? Argi jis neišsiverstų be tų kraigalionių? Gal pradėti naują spiralės vingį ir pasakyti, kad žodis tebuvo aplinkkelis, galų gale atvedęs atgal į išeities tašką, tapybinę formą, kuriai vėl grąžinama karūna? Bet jau kito žvilgsnio ir kitokio suvokimo perspektyvoje? O galime ir nepradėti. Pamenate puikų nelietuvišką anekdotą? „Ak, koks jūs melagis! Sakote, kad važiuojate į Vilnių, ir norite, jog manyčiau, kad važiuojate į Kauną. O jūs iš tiesų važiuojate į Vilnių. Ak, koks jūs melagis!“

_________________________________________________________________________________________

¹ Individuali S. Mostauskio tapybos paroda „Tapyba cukrumi ir kitos istorijos“, Kauno pilis, 2015 11 06–12 06.
² Saldumo kategorija traktuojama plačiai, neskiriant stiliaus ar pasirinktos ikonografijos. Ji siejama labiau su poveikiu nei su objektyviomis kūrinio savybėmis. Gimininga, bet netapati saloninio stiliaus kategorijai. Svarbiausias kriterijus yra ne kokybinis, bet kiekybinis – patikti daugumai. Šiuo požiūriu visiems pažįstami muziejiniai darbai yra saldumo etalonas, tačiau greta jų gali atsirasti estetiškai menkaverčiai, bet populiarūs šiuolaikiniai kūriniai.
³Šiuo atveju tradicijos terminas pirmiausia aprėpia klasikinio modernizmo ideologinėmis prielaidomis grįstą tapybą.
⁴ Tąsa, be abejo, nereiškia formalios kartotės. Formaliu požiūriu tapybiniai veiksmai fragmentuojasi ir reiškiasi begale formų, tačiau paklūsta tam pačiam reikalavimui – kurti meninę formą kaip esminį informacinį ekraną, pagrįstą tik jam būdingomis komunikacinėmis savybėmis.
⁵ Modernistinę inovacijos ir ankstesnio etapo įveikos ideologiją pakeitė pliuralistinis tolerancijos ir koegzistavimo reikalavimas. Viena vertus, modernistinės vertybės ir jomis grįstos praktikos tarsi palaikomos; kita vertus, jos palaikomos visai kitu santykiu: ne kaip vienvaldės, bet kaip pasirenkama alternatyva. Ši aplinkybė iš esmės keičia modernistinės tradicijos statusą, nors formaliais ikonografiniais požymiais ši tradicija išliko savimi.
⁶Žinoma, tam tikru požiūriu tai tokios estetikos atsisakymas. Tačiau jis neakivaizdus, negalutinis ir būtent todėl reikalauja naujo santykio. Toks santykis grindžiamas kūrybos ir suvokimo prielaidų supriešinimu. Tapybinė forma kuriama laikantis tradicinių estetinių vertybių, tačiau jos suvokimas nebeparemtas autonomiškų, iš tos formos išaugančių savybių interpretacija.
⁷ Tiesa šiuo atveju atstovauja bet kokiems menine kalba išsakomiems turiniams.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)