Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą. Mokėsi Chmelnickio aukštesniojoje muzikos mokykloje (smuiko klasė), vėliau ten dėstė, grojo Černovicko Olgos Kobylianskos teatro orkestre, tarnavo armijoje. 1969–1974 m. mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, Dramaturgijos fakultete (Viktoro Rozovo kurse).

Spaudoje kaip prozininkas debiutavo 1973 m., kūrybą skelbė žurnaluose „Junost'“, „Zna-mia“, „Moskva“. 1974 m. Saratovo akademiniame teatre pastatyta pirmoji jo pjesė „Ilgas kelias namo“. A. Krymo pjesės ir miuziklai vaidinti apie keturiasdešimtyje teatrų Kijeve, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Ukrainoje ir Rusijoje išėjo po keletą jo pjesių, romanų ir apsakymų rinkinių, pagal jo scenarijus sukurti trys kino filmai.

„Pasakojimai apie žydišką laimę“ 2005–2010 m. susilaukė keturių leidimų. Knygą sudaro šeši apsakymai, rašyti dešimt metų. Kūriniuose dera humoras, ironija ir graudulys, atsirandantys iš asmeninių patirčių ir pažįstamų biografijų, taip pat – iš dramatiškos ir absurdiškos kasdienybės šalies, nuo kurios ir patys ne taip seniai atsiskyrėme. Autorius lyg alchemikas filosofinio akmens ieško atsakymo į amžiną klausimą: kas vis dėlto yra ta žydiška laimė.

VERTĖJAS

Kiekvienas miestas turi savo kvailį, bet ne kiekvienas – Borisą Abramovičių. Prieštarausite, nes bet kurio miesto telefonų knygoje įmanoma sukrapštyti kelias dešimtis abonentų, turinčių tokį vardą ir tėvavardį? Nesiginčysiu. Beje, ir Boriso Abramovičiaus miegamajame pūpso telefonas. Na, ir kas? Juk ne dėl to mūsų Borisas Abramovičius – pasaulinio masto garsenybė. Prisiimu atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, bet būtent mūsų nedideliame mieste, nuo sostinės atskirtame šimtais kilometrų duobėtų kelių, ant kurių pristatyta nesuskaičiuojama gausybė kelių milicijos postų, prie kurių naktimis pareigūnai mosikuoja lazdelėmis ir nugręžia sustabdytų vairuotojų pinigines, gyvena devyni šimtai devyniasdešimt devintos prabos įžymybė.

Garsenybe jį padarė ne laikraščiai, ne radijas, ne televizija, garsenybe jis tapo prieš visų: viršininkų, laiko ir penktosios grafos pase – valią. Juokingiausia, kad jo pareigos, tarp mūsų kalbant, nepritrenkiančios: srities filharmonijos direktoriaus pavaduotojas. Neskubėkite ironiškai šypsotis. Verčiau apsvarstykite štai tokį faktą: nuo Boriso Abramovičiaus jubiliejaus praslinko treji metai, tačiau dar ir šiandien bet kuriame miesto turguje galite sužinoti, kaip ir kas ten dėjosi. Su visomis smulkmenomis, neišskiriant nė meniu.

Nuostabiausia, kad miesto valdžia neorganizavo jokių iškilmių, apie jas neraportavo pionieriai rožiniais veidukais, niekas negiedojo „Internacionalo“. Miesto galvos nusprendė tik paskambinti telefonu ir jubiliatui pasakyti vieną kitą privalomą salstelėjusį žodelį, bet... Sužinojusi, kas atvažiuoja išlenkti taurelės už Boriso Abramovičiaus sveikatą, viršininkija vos neišvirto iš koto. Neįmanoma suminėti visų pavardžių, bet faktas: viešbučiuose neužteko liuksų tiems liaudies artistams ir laureatams apgyvendinti, nors, ačiū Dievui, viešbučiai, dėkui Austrijos–Vengrijos monarchijai, mūsų miestui niekada nekėlė jokių rūpesčių. Savo pašonėje beveik pražiopsoję tokį nusipelniusį žmogų, kuris tujinasi su garsiu smuikininku, tujinasi su tokiu smuikininku, kuriam nedalyvaujant Belgijos karalienė net nesėda vakarieniauti, miesto didžiūnai jau ketino griebtis atgailos. Jei būtų taip pasielgę, būtų susimovę dar kartą, mat prisipažinti klydus valdininkams draudžia vadovaujanti marksistinė ideologija: kad jau užimate tokius aukštus postus, tai, mielieji, nebūkite kvailesni už mases. Vietoje atgailos atsakingiausioji miesto galva iš organų pareikalavo atvykėlių sąrašo, sodriai prisiminė kažkieno mamą ir pareiškė, kad jubiliejaus sumaišties priežastis – tvirta šalies vadovybės pozicija dėl krizės Artimuosiuose Rytuose, demaskuojanti tam tikros tautybės asmenų slaptas pastangas organizuoti neva nekaltus susirinkimus, kuriuose nesilaikant dienotvarkės ir be jokios atsakomybės būtų pliurpiama bet kas ir apie bet ką, tik ne apie sionizmo grėsmę, pakibusią virš progresyvios žmonijos.

Kalbėk nekalbėjęs, tačiau artistų rate Borisas Abramovičius buvo legendinis žmogus. Apie jį pasakojama daugybė istorijų – išgalvotų ir tikrų, juokingų ir dar juokingesnių. Pavyzdžiui, apie tai, kaip jis vyko susipažinti su naujuoju kultūros ministru. Suprantama, ministras – kultūringas žmogus, vis dėlto ne prekybai vadovavo, tad iš savo planuotojų-finansininkų žinojo, kas yra geriausios šalies filharmonijos direktorius.

Suprato tas ministras, kad Borisas Abramovičius tėra viso labo pavaduotojas, nes ne partijos narys, ką jau kalbėti apie jo abejotiną tautybę, tačiau neįtarė, kad pagrindinė kliūtis, sutrukdžiusi jam gauti aukštesnį postą, buvo šnekamoji rusų kalba su siaubingu jidiš akcentu. Jidiš, beje, direktoriaus pavaduotojas kalbėjo net su santechniku Kuzmičiumi. Maža to, kad santechnikas ne tik puikiai suprato tarybiniam žmogui nepriimtiną kalbą, dar sugebėdavo ir atsakyti: „Berl, my daf koifen varžtai, todėl kad sit zan katastrof myt šildymas.“ Jūs, taip, jūs, ar priimtumėt į partiją tokį tipą, kuris net Kuzmičiui, garbiam žmogui, triskart sužeistam fronte, medalių turinčiam daugiau negu plaukų ant galvos, padarė tokią bjaurią įtaką?!

Filharmonija, aišku, turėjo tikrą direktorių. Šiam, laimei, užteko proto, kad nepradėtų vadovauti. Savo dienotvarkę direktorius užkišo vaikščiojimais po miesto ir rajono komitetus. Ten jis pūtė miglą, tvenkė debesis ir nemokamai dalijo kontramarkes į deficitinius koncertus. Manote, kad menus tais laikais deficitas buvo aplenkęs? Na, tada paklauskite savo bobučių ir diedukų:ar jie galėjo be blato arba nepermokėję už bilietus spekuliantui patekti į Arkadijaus Raikino bei Davido Oistracho koncertus? Gavot atsakymą? Tai va.

Išvažiavo, vadinasi, Borisas Abramovičius prisistatyti naujajam kultūros ministrui. Kas be ko, kartu pasiėmė ir direktorių. Verta paminėti, kad Borisas Abramovičius buvo impozantiškas vyras, dėvėjo elegantiškai pasiūtus kostiumus, pasirišdavo stilingą peteliškę. Nuo jo visada sklido brangaus užsienietiško odekolono ir gerų papirosų kvapas.

Direktorius gi buvo iš kaimo rajkomiečių. Iš tų maksimalistų, kurie nori kuo mažiau dirbti, bet ieško kuo geriau apmokamo darbo. Ir dar pageidautina – prestižinio. Tokių siekių vedamas jis atsidūrė labai atsakingo asmens kabinete. Ten ir buvo nuspręsta: kam jau kam, o filharmonijai vadovauti jis, be abejo, tinka. Tiesa, instruktažo metu atsakingas asmuo nuo naujai iškepto direktoriaus laikėsi kuo atokiau, primygtinai jam patarinėjo vaikišku muilu kasdien plauti kojas ir būtinai skustis. Dėl kitų dalykų, aiškino svarbaus kabineto šeimininkas, tvirtą paramą gausite iš savo neaiškios įstaigos partinės organizacijos narių. Jei prireiks – ir iš Ivano Ivanovičiaus, kurį kuruoti kultūrą įgaliojo labai rimta organizacija. Tokia rimta, kad garsiai ją įvardyti būtų neatsakinga.

Kultūros ministras Borisą Abramovičių pasitiko priimamajame, apkabino tarsi seną draugą, nusišypsojo, pakvėpino švariai nuskustus skruostus ir mandagiai linktelėjo direktoriui:

– O jūsų vairuotojas, Borisai Abramovičiau, tegul palaukia priimamajame arba nueina į pagalbinių darbuotojų bufetą. Šiandien ten duoda tirpios kavos.

Žinoma, vėliau direktorius tvirtino, kad ministerijoje viskas vyko ne taip, kad ši istorija – tik eilinė Boriso Abramovičiaus šunybė, kad ministras kvietė ir jį, tai yra direktorių, tačiau jis, direktorius, atsisakęs eiti į kabinetą, nes turėjęs daug svarbesnių reikalų už lia lia su kažkokiu ministru, – bet kas dabar pasakys visą tiesą? Sekretorė? Ji seniai išėjo į pensiją.

Daug, tikrai daug istorijų sklandė aplink Borisą Abramovičių, bet visiems labiausiai įsiminė legendiniai jo paties pokštai, krečiami rimtu veidu. Nuo jų aukoms drebėdavo kojos, o stebėtojų pilvukus iš juoko imdavo traukti mėšlungis. Sykį vyresnysis konferansjė Monia Tūzas (tai tikra jo pavardė, ne pseudonimas) neištvėrė:

– Liaukis, Berlai, prisijuokausi vienąsyk!

Lengva pasakyti – „liaukis“! Kur padėti prigimtį, be pokštų ir šunybių negalinčią išgyventi nė dienos? O jei dar „auka“ į situaciją įsikerta lėčiau už medinę taburetę, jei demonstratyviai atkiša surūgusią fizionomiją? Taiką? Palikti ramybėje? Na jau ne! Ne toks žmogus Borisas Abramovičius!

Mylimiausias jo pokštų objektas buvo buhalterė Berta Solomonovna, trečiasis ir paskutinysis žydų tautybės asmuo visoje filharmonijoje. Tiesa, buvo dar bufetininkas Šimonas, nenuslėpsi. Tačiau jis taip įžūliai prekiavo sužiedėjusiais sumuštiniais ir taip nesaikingai skiedė apelsinų sirupą, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti jį žydu. Bet ne apie Šimoną kalbame. Apie vyriausiąją buhalterę.

Berta ir Borisas Abramovičius kartu išdirbo tiek metų, kad net Monia, ketinęs suskaičiuoti, kiek, užsikirto ties skaičiumi – 42. Direktoriaus pavaduotojas labai vertino Bertą, o toji savo šefą tiesiog dievino. Pavyduoliai šnabždėjosi, kad jų bendradarbiavimas ne itin švarus. O kas iš tų kalbų, jei to neįrodė nė viena revizija?

Gastroliuojantys artistai žinojo, kad šiame mieste, be liukso viešbutyje ir ištaigingos gėlių puokštės, po pasirodymo jų dar laukia brangiausias restoranas, o ten – nepakartojama vakarienė žvakių šviesoje, originalūs suvenyraiatminčiai. Ir įspūdingas finalinis akcentas – pusiau legalus kultūrinis žygis į srities prekybos bazę, kur pilna importo... Iš kur, sakykite, prasimanyti pinigų tokiam priėmimui, jei gastroliuojantys artistai atvažiuodavo kiekvieną savaitę, o Boriso Abramovičiaus alga, patys suprantate, tarybinė? Neabejotina, Berta Solomonovna mokėjo daryti pinigus iš oro, tačiau tylėjo. Nelyginant apdulkėjęs grafinas ant jos seifo.

Svarbiausia, buhalterė turėjo vieną cveką, kurį Borisas Abramovičius tiesiog dievino: ji buvo liguistai prietaringa, bijojo juodų kačių, tikėjo pomirtiniu gyvenimu, o kai prieš trejetą metų mirė jos vyras, tai, kaip sakoma, galutinai įsijautė... Kiekvieną rytą, pamačiusi direktoriaus pavaduotoją, ji džiaugsmingai skriedavo jo link:

– Berlai, šiąnakt sapnavau Jašą! Jums linkėjimus perdavė!

– Ačiū! Ir jam nuo manęs perduokit! Kaip jis ten laikosi?

– Ui, apie viską iš eilės!..

Pasiliedavo naujienos iš ano pasaulio.

Kartais Berta būdavo labai liūdna ir ašaringai skųsdavosi savo amžinatilsį vyru:

– Jau trečia naktis Jaša nesisapnuoja. Turbūt įsižeidė. Kaip jūs manote, Berlai, gal reikėtų nueiti į kapines ir su juo išsiaiškinti?

– Aišku, reikėtų, – suprato jos nerimą Borisas Abramovičius. – Nors... tu be reikalo jaudiniesi, Berta. Ko gero, jis ten susitiko savo draugelius ir lošia preferansą. Kol neprasiloš iki trumpikių, nepasirodys.

– Jūs taip manote? – viltingai paklausė Berta.

– Esu tikras! Jaša toks žmogus, kad laiko veltui nešvaistys. Juolab kad prieš mėnesį mirė kortuotojas Boria. Prisimeni jį? Įsivaizduoju, kas ten dabar darosi!..

– Tai jau taip! Ačiū, Berlai. Aš irgi manau, kad kortos kaltos. Per tą preferansą jis nuvarė širdį, bet... nesuprantu aš... iš ko jie lošia? Juk ten, atrodo, nėra pinigų?! – jos balse atsirado mistinio siaubo gaidelės. Borisas Abramovičius filosofiškai atsiduso:

– Pinigai... Jų visur yra, Berta. Kur gali nebūti pinigų?

– Iš tikrųjų, – nesiginčijo daug iškentėjusi moteris. Kaip buhalterė, ji puikiai suprato, kad be pinigų juokingai viskas atrodytų. Netgi ten.

Kartais panašiems žaidimams Borisas Abramovičius nerasdavo nei laiko, nei noro. Ypač koncertų dienomis. Dėl to jį, aišku, galima suprasti... Tarkime, rytoj atvažiuoja Štepselis ir Tarapunka, o administratorius pripirko ne raudonų, bet geltonų gėlių! Maža to, srities komitetas grasina išsiaiškinti, kodėl tokia rimta įstaiga kaip jų, na, srities komitetas, gavo tik dešimt kontramarkių ir net devyniose iš dešimties vietos nurodytos ne pirmoje eilėje?! Be to, artistus reikėjo įtikinti, kad jie per stipriai neužvažiuotų pirmajam miesto asmeniui, nes jis to nepakenčia. Lengva pasakyti – „reikia įtikinti“. Juk Štepselis ir Tarapunka su didžiausiu pasimėgavimu reprizose pažnaibydavo vietinę valdžią taip, kad visose filharmonijose po jų pasirodymo kurį laiką politvalandėlės vykdavo tris kartus per savaitę! Prasidėdavo jos kažkodėl septintą valandą ryte. Žodžiu, rūpesčių – tiek ir tiek! Iš kur semtis jėgų naujienoms apie Jašą, kuris pastaruoju metu taip suįžūlėjo, kad, įsivaizduojate, išdrįso į žmonos sapną ateiti su kažkokia pusiau išsirengusia dama. Rūpesčiai tai rūpesčiai, bet pabandyk išsisukti – ir neduok Dieve! – girdint pašaliniams pasišaipyti iš Bertos idiotiškų fantazijų. Ji seniai pensinio amžiaus ir filharmonijoje išsilaiko tik todėl, kad Borisas Abramovičius domisi Jašos reikalais aname pasaulyje. Žodžiu, vyriausioji buhalterė, pasak poetų, buvo jo kryžius, jo kančia, jo džiaugsmas. Tik ji viena žinojo – kiek, kam, kada ir už ką.

O gyvenimas sukosi savo ratu. Vieni artistai pelnyti duonos kąsnio važiuodavo į Sibirą, kiti, prisiriję nuoskaudų, iš ten sugrįždavo, išeidavo į pensiją seniokai, jų vietą dažniausiai užimdavo tuščiagarbiai kultūros mokyklų auklėtiniai, rečiau – savamoksliai deimančiukai. Išaušdavo ir liūdnų dienų, kai šį pasaulį palikdavo vienas tų, kurių jaunystę mena senutėlė girgždanti koncertų salės scena.

Vieną šiltą dieną kažkaip netikėtai mirė Monia Tūzas. Niekas nenorėjo su tuo susitaikyti, iki šiol visi buvo tikri, kad Monia jaunas kaip mūsų miestas, stiprus kaip tūkstantmečiai ąžuolai, ošiantys parke, amžinas kaip debesys ir žvaigždės! Aiktelėjome iš nuostabos, kai paaiškėjo, kad Moniai aštuoniasdešimt dveji! O jis, šaunuolis, išeidamas nei savęs, nei kitų nekankino... Ramiai užmigo, ir neprabudo. Užuot gailėję Monios, žmonės ėmė gailėtis savęs, nes žinojo: tokios lengvos mirties Dievas jiems neatsiųs. Jis tokias mirtis taupo savo numylėtiniams. Blatas – ir aname pasaulyje blatas.

Puošdamos karstą gėlėmis pagyvenusios kontrolierės slapčia šypsojosi, prisimindamos velionio juokelius ir iki paskutinių dienų neišsekusį dėmesį moteriškajai lyčiai. Joms ir dabar atrodė, kad Monia tuoj atsimerks ir, plekštelėjęs per arčiausiai stovinčios moters nemenką užpakalį, šelmiškai atsidus: „Na, nereikia manęs klaidinti,mergaitės, aš puikiai atsimenu, kad Klava niekada nenešiojo biushalterio, todėl jos akivaizdoje visada vaikščiodavau susijaudinęs.“

Monios mirtis iš Boriso Abramovičiaus gyvenimo atėmė dalį žavesio. Juk tik Monia sau leisdavo familiariai kalbėtis su griežtu direktoriaus pavaduotoju, tik Monia turėjo teisę nepasibeldęs užeiti į jo kabinetą, dribtelti ant kėdės ir užmesti koją ant kojos taip, kad galėtų demonstruoti iš klešnių išlindusias žydros spalvos šilkines apatines kelnes, kurias mūvėdavo net per liepos karščius. Tik Monia – kabinete, kuriame kiti bijojo kvėpuoti! – nuo stalo neatsiklausęs pasiimdavo papirosą ir garsiai priekaištaudavo: „Berlai, ar tu kada nors išeisi į pensiją? Sukėlei neįmanomą krizę – neturiu partnerio vidudienio preferansiukui!“ Direktoriaus pavaduotojas su malonumu toleravo jo pokštus. Ir negalėjo pats sau paaiškinti – kodėl?

Laidotuvių dieną Borisas Abramovičius, kaip visada, atrodė griežtas ir nepažeidžiamas, nors išvakarėse jam teko ne itin maloniai pasiginčyti su direktoriumi, sužinojusiu miesto viršūnėlių nuomonę ir prieštaravusiu, kad konferansjė būtų pašarvotas filharmonijos fojė.

– Jau dvidešimt metų, kaip jis pensininkas! – karščiavosi direktorius. – Neturi jokių titulų ir apskritai niekuo nenusipelnė tėvynei! O mes jį norime pašarvoti tokioje garbingoje vietoje – nelyg... nelyg... nelyg seną bolševiką! Jeigu eiliniam velioniui rodysime tiek pagarbos, tai gyvi kolektyvo nariai praras bet kokį stimulą dirbti!

Borisas Abramovičius nužvelgė direktorių nepakeliamai niūriu žvilgsniu – o tai jam visada puikiai sekėsi, – ir tęsė:

– Vadinasi, taip... Dišymtą jį atveš, a dišymtą thrisdyšymt phradėsime į fojė leisti žmones... Kas pasakys kalbą kolektyvo vahrdu?

– Jūs, jūs! – išsigando direktorius, karštligiškai suvokęs, kad jam ko gero atsirūgs, jei pasakys „kalbą kolektyvo vardu“.

– Aš nimuoku sakyti kalbas, – atsiduso Borisas Abramovičius. – Man thrukdo akcentas, jūs gy žynote!

– Akcentas! Jam trukdo akcentas! Neišmoko normaliai kalbėti! – apimtas traukulių blaškėsi direktorius, iš paskutiniųjų bandydamas maištauti prieš užsispyrusį pavaduotoją. – Ką jūs apskritai mokate?! Sakykite, ką?!

–Aš muoku dihrbti, dhrauge! – galutinai pribaigė direktorių Borisas Abramovičius, atkirtęs tokiu tonu, kokiu, atsitiktinai užtikęs nesušluotų saulėgrąžų lukštų, auklėdavo valytojas.

Taigi laidotuvių dieną švelnus tarsi pūkelis direktorius stovėjo su gedulo juostele ant rankovės ir baikščiai žvilgčiojo į nesibaigiantį srautą pagyvenusių žmonių, kurie panoro atsisveikinti su Monia Tūzu. Tokias minias ligi šiol jis tematydavo dukart per metus. Prie paminklo didžiajam pasaulinio proletariato vadui. Mat pro jį Gegužės pirmąją ir Lapkričio septintąją privalėdavo pražygiuoti šventinė eisena.

Tuo metu Borisas Abramovičius ir Berta, užsidarę kabinete, svarstė, ką daryti dėl gedulingų pietų. Suprantama, Monia Tūzas buvo žydas ir, pagal žydų papročius, jokių parymojimų prie arbatėlės neturėjo būti. Tai – aišku kaip dieną. Kita vertus, Monią mylėjo ukrainai ir lenkai, rusai ir rumunai, ir jiems mažiausiai rūpėjo velionio tautybė. Neabejotina, kad jie norės pasėdėti, prisiminti Monios anekdotus, juokelius, pokštus, išlenkti po stiklą vyno, palinkėti jam „lengvos žemelės“ ir akimirką pamąstyti apie didžiąją neišvengiamybę, neaplenksiančią nė vieno.

Kadangi Monia visą gyvenimą buvo vienišas, o užgyveno tiek, kad liko plikas kaip tilvikas, tai visi rūpesčiai pakibo virš Boriso Abramovičiaus galvos.

– Hraikia du šymtus hrubliovų, ihr ne mažiau, – svarstė direktoriaus pavaduotojas, skęsdamas papiroso dūmuose. – Skambinau į kavinę, ihr jie sakė, kad už du šymtus hrubliovų ihr ketuhri konthramahrkiai į Kobzono koncehrtą padengs stalą ant penkiasdešymt žmonių. Kiek mes tuhrime?

– Dvidešimt davė profsąjunga, šešiasdešimt liko nepanaudota totorių festivalyje... Iš viso aštuoniasdešimt.

Borisas Abramovičius iš piniginės išsitraukė dvi šlamančias dešimtines.

– Dvydešymt. Daugiau netuhriu. Hraikia dahr šymtas hrubliovų. Galvok, Behrta, galvok! Tik apie tuos, kuhr apatiniame seife, – negalvok.

Berta atsivertė bloknotą, suraukė kaktą ir, išrikiavusi skaičius eilutėmis su užšifruotomis nuorodomis, parodė Borisui Abramovičiui.

Jis trejetą minučių studijavo įrašus.

– Gerai sugalvojai. Žodžiu, suliesės kasa už Kobzoną ir už tos, kuri scenoje šokinėja be sijono... kaip ten jos pavardė... pamiršau... pasirodymą. Bet pas ją anšlagas! – ištarė ir pats nustebo. – Turbūt dėl kojų. Kadaise visi į filharmoniją veržėsi dėl Kozlovskio balso, dabar dėl jos... kaip jos... nesvarbu... kojų... Paimk tą šimtinę ir turėsi dvi, grįžę iš kapinių pasėdėsime. Su visais. Ui, Monia, Monia, galėjai bent mane perspėti, kaip kad žmonėse priimta... O tu nieko nesakęs, supranti, brinkt ir numirei. Tiek to, nusileisiu į fojė, pažiūrėsiu, kaip ten kas...

– Berlai! – Bertos akyse įsižiebė pažįstama mistiška beprotybė. – Aš noriu tavęs paklausti. Kada Monia... kada jis bus ten?!

Borisas Abramovičius pasitempė, saldi banga perliejo jo krūtinę ir, įsijausdamas į pokštą, kurį tuoj iškrės Bertočkai, jis užplėšė papirosą. Gudriai primerkęs akis pažvelgė į sieninį kalendorių:

– Šiandien kuri diena?

– Trečiadienis.

– Galvoju, maždaug pirmadienį Monia turėtų pasiekti paskyrimo vietą. Žinai, ten turbūt irgi esama šiokių tokių formalumų, asmens tapatybės patikrinimų, o ir atstumas šį tą reiškia.

– Berlai! – Berta suspaudė lūpas, tarsi bijotų išduoti ypatingą paslaptį.

– Berta, – švelniai atsakė Borisas Abramovičius, – kaip aš tave suprantu, bet apačioje nekantrauja Monia. Jo tokia būsena, kad ilgai mūsų laukti negali. Jis visada buvo jautrus blogam kvapui... Jis tikrai perduos Jašai linkėjimus. Nejaugi manai, kad Monia nesupranta, kaip tau tai svarbu? Nusiramink. Labai tavęs prašau.

– Berlai! – stambios ašaros, vagodamos storą pigios pudros sluoksnį, ritosi per iškorijusį moters veidą. – Jau antrą naktį Jaša atėjęs tyli. Patylėjęs dar pirštu pagraso... kaip koks milicininkas!..

– Turbūt jis tavęs pavydi, – pažvelgęs į laikrodį atsidūsta Borisas Abramovičius. – Ak, tie pavydūs vyrai! Net iš ano pasaulio savo žmonas pasiekia. Nesuprantu, už ką tu tą savimylą kortuotoją taip myli...

Berta nesiklausė. Dvigubas jos pagurklis virpėjo:

– O vakar... o vakar... jis atėjo ir pasakė: „Daugiau manęs nelauk! Išeinu!“ Už ką jis mane palieka? Ką aš tokio padariau?!

– Tai Froidas, – mąsliai ištarė direktoriaus pavaduotojas.

– Kas? Fredas?! Tas mėsininkas?! – susierzino Berta. – Kuo Fredas čia dėtas?

Lengvas jaudulys, kaitinęs krūtinę, netikėtai nudegino šalčiu. Kaip tik tokiomis akimirkomis Borisas Abramovičius pajusdavo, kad jį veikia tas idiotiškas Bertos tikėjimas. Kitaip sau negalėjo paaiškinti, kodėl ir jo asmeninės mintys ima skverbtis į pomirtinį gyvenimą. Tokios akimirkos jį gąsdino ir, nelyg putojantis vandens verpetas skiedrelę, traukė vis gilyn. Laimei, Borisas Abramovičius sugebėdavo laiku iš ten ištrūkti ir susigrąžinti žemę po kojomis. Kaip iš bedugnės. „Na, koks dar gali būti kitas gyvenimas? – jis pyktelėjo pats ant savęs. – Yra tik šis! Galbūt menkas, per daug chaotiškas,lydimas netekčių ir iliuzijų,bet tik šitas!O tas, kitas... Tą sugalvojo žmonės, kad nuramintų save. Sugalvojo kaip dovaną sau... už neišsipildymus, kaip galimybę ištrinti klaidas ir pradėti viską iš naujo! Todėl ta sena kvaiša – juokinga. Paprasčiausiai juokinga su tuo kvailu tikėjimu, kad jos Jašenka, įsitaisęs ant debesėlio, su draugužiais pliekia preferansą ir nekantriai laukia savo antrosios puselės su farširuota žuvim ant močiutės padėklo.“

Borisas Abramovičius pažvelgė į vyriausiąją buhalterę ir pamokančiai prabilo:

– Parašyk, kad tu nekalta, parašyk, kad jis liautųsi juokus krėtęs, paaiškink, kad jis baigia tau ištampyti visus nervus! Dar parašyk, kad ir aš pasipiktinęs jo elgesiu, nes mums ant nosies kabo ketvirčio ataskaitos, o jis tokiu atsakingu metu drįsta ten durnių klijuoti! Parašyk jam, kad Berlas pasakė štai taip: „Jankeli, tavo žmona – auksinė, o tu elgiesi kaip paskutinis šmikis!“ Parašyk, kad Monia jau beveik pusiaukelėje, ir kai jie susitiks, tas jam visą tiesą išklos į akis.

Ašaros išdžiūvo akimirksniu, moteris net šyptelėjo:

– Ui, Berlai, auksinė tavo galva! Tuoj pat jam parašysiu. Bet... kaip?

Borisas Abramovičius tikėjosi tokio klausimo, tad atsakymą buvo parengęs iš anksto:

– Laišką įdėsime į Monios karstą, o jis perduos tavo Jašenkai!

Laidotuvės vyko sklandžiai. Bent jau būdamas gyvas, Monia turbūt niekada nesitikėjo, kad katafalką su jo palaikais lydės keturi prikimšti autobusai ir dešimtys lengvųjų automobilių, o prie kapinių vartų, nelyg garbės sargyboje, sustings minia jau pražilusių jo gerbėjų moterų su gėlėmis rankose. Taip pat susirinko miesto elgetos, visi iki vieno, nors šių pagal oficialią statistiką mūsų šalyje apskritai nebuvo.

Berta sukiojosi palei karstą. Pastebėjęs, kaip rūpestingai ji pataisė pagalvėlę, Borisas Abramovičius suprato: laiškas jau ten. Bertą apėmė toks jaudulys, koks apimtų kiekvieną žmogų, siunčiantį svarbią žinią ir bijantį, kad pakeliui laiškas neprašaptų. „Niekur jis nedings, – mintyse liūdnai šyptelėjo Borisas Abramovičius, žiūrėdamas į didžiules vinis, kuriomis tuoj bus užkaltas karstas. – Aišku, tas laiškas virs dulkėmis ir joks Jaša niekada nesužinos, kas jame parašyta.“ Jo žvilgsnis nevalingai įsmigo į vyriausiąją buhalterę, o galvon toptelėjo netikėta mintis: šita amželį baigianti moteris yra pati laimingiausia iš visų mirtingųjų. Juk ji visiškai nebijo numirti! Bertai mirtis bus džiaugsmo akimirka, dar kartą sujungsianti ją su Jaša. Su tuo vyru, kurį ji mylėjo ištisas keturias dešimtis metų. Ir dabar tebemyli!.. Dieve, už ką tu jam skyrei tokią moterį?!

Kavinės darbuotojai, kaip ir žadėjo, dosniai padengė stalą. Tik štai į gedulingus pietus susirinko ne penkiasdešimt, kaip tikėtasi, o aštuoniasdešimt žmonių. Kavinės direktorius, prisimindamas Monios pasirodymus scenoje, neturėjo jokių pretenzijų. Lyg iš po žemių išdygo trūkstamos kėdės ir dėžė spirituoto vyno „nuo dėkingo žiūrovo“.

Pirmasis tostas, kaip ir dera, buvo su netekties liūdesio gaidele. Kažkas dar pasakė kalbą apie tarybinės estrados didybę bei kuklius jos puoselėtojus. Na, o po trečios taurelės laidotuvių orkestrėlio muzikantai, laikantys save artimais visų mirusių kūrybos žmonių giminaičiais, paaukštinę tonaciją prisiminė Monios reprizas, etiudus, feljetonus. Tada žodžio pareikalavo kažkokie nepažįstamieji ir paaiškėjo, kad labai daug žmonių prisimena neprilygstamąjį konferansjė, net jo juokingą armonikėlę, kuria jis linksmino žiūrovus dar penktojo dešimtmečio viduryje... Net naivių kupletų apie džiazo banditus ir stileivas žmonės neužmiršo. Ir visiems buvo gera. Ir visi apsivalė nuo šio pasaulio purvo bei suprato, kad jo šurmulys – visiškas niekas prieš Didžiąją Tylą, kurios nė vienas neišvengs.

Kai tostai baigėsi ir, užmiršę Monią, gedulingų pietų dalyviai ėmė gvildenti naujausias politines problemas, Borisas Abramovičius linktelėjo Bertai ir jie abu nepastebimai išėjo iš kavinės. Prie durų laukė tarnybinis automobilis.

Tik įžengusi į pavaduotojo kabinetą, Berta patenkinta pareiškė:

– Geros buvo laidotuvės... Žmonių tokia gausybė. Monia turėtų būti patenkintas. Kaip jūs manote, Berlai?

Borisas Abramovičius pabarbeno į lango stiklą ir nelinksmai prabilo:

– Be abejo, Monia patenkintas. Taip... O mus, vadinasi, pirmadienį purtys revizija.

– Kokia revizija? Kas taip sakė? Prieš porą mėnesių...

– Direktorius sakė! – suirzęs atrėžė pavaduotojas. – Turbūt ten, – parodė pirštu į lubas, – yra nepatenkintų, kad mes taip iškilmingai Monią palaidojom. Nusprendė priminti man, kas šituose namuose šeimininkas.

– O kodėl Monios neturėjome žmoniškai palaidoti? – nesuprato Berta. – Gal jie mano, kad aname pasaulyje mus visus pasitiks su srities komiteto duona ir druska?

– Ša! Atsimeni, Monia irgi apie politiką paburnodavo. Numirė nė menkiausiu medaliu neapdovanotas... Tiek to, tegul siunčia tas revizijas-šmikizijas.

– Tiek to! – arogantiškai atkartojo Berta. – Pas mane šuns papą teras!

– Gerai jau gerai, pažiūrėkim popierius dar kartą, patikrinkim, ar visi galai sueina, – Borisas Abramovičius visu svoriu dribtelėjo į krėslą.

Menkas malonumas tos revizijos. Panašu į vaikų žaidimą: „Jei kas nespėjo pasislėpti – aš nekaltas.“ Tik finalas bus liūdnas, jei „nespėjai pasislėpti“. Ne toks, kaip vaikų žaidime. Čia – net jei „gerai pasislėpei“ – nervų karas. Priekabūs revizorių klausimai dėl vieno ar kito popierėlio, dėl kiekvieno skaičiaus... Tokie dalykėliai iki šiol dar niekam nervų sistemos nesustiprino! Bjauriausia, kad buhalterija vos prieš porą mėnesių purtyta... Kai taip greitai paskiria naują patikrinimą, revizoriai jį interpretuoja kaip signalą – „žūtbūt surasti“.

Berta atvėrė didžiulę savo rankinę, pritutintą svarbių popierių ir įvairiausių niekučių. Pasirausė, sutrikusi patraukė pečiais:

– Nejaugi palikau kasoje? Sulakstysiu...

Borisas Abramovičius tarp pageltusių nuo tabako pirštų nervingai sukiojo pieštuką. Bandė prisiminti, ar neapsižioplino dalindamas kontramarkes viešpačiams revizoriams, ar kurio nors neaplenkė jo dėmesys. Ne, jis kaip gyvas tokios kvailystės neiškrės! Vėl užplėšė dūmą. Šiandien jau kokį trisdešimtą papirosą. Nė pusės nespėjo surūkyti, kai išgirdo nevilties apimto žmogaus šūksnį. Tokį – lyg iš po žemių. Įdėmiai įsiklausė. Keista, bet šūksnis pasikartojo, nors filharmonijoje, išskyrus budintįjį prie tarnybinio įėjimo, nebuvo nė gyvos dvasios. Visas kolektyvas linksminosi gedulinguose pietuose, o direktorius, užsidaręs savo kabinete, kurpė ataskaitą organams, kurie skrupulingai domėjosi inteligentijos susibūrimais. Visais, neišskiriant nė laidotuvių.

Borisas Abramovičius, nusprendęs išsiaiškinti, iš kur sklinda tie paslaptingi garsai, išėjo iš kabineto. Tuo momentu, vos nešama savų kojų, iš buhalterijos išklibinkščiavo Berta.

Direktoriaus pavaduotojas nebuvo iš bailiųjų, bet nuo beviltiškų Bertos aimanų ir stiklinio žvilgsnio akimirksniu apmirė jo širdis.

Girdydamas buhalterę vandeniu, Borisas Abramovičius svarstė – kviesti greitukęar luktelėti? Gal ji tik išsigando, susitikusi Jašos fantomą? Tačiau moteris išlemeno:

– Ui, Berlai, pražuvom!.. Ui!.. Aš to neištversiu...

Borisas Abramovičius stengėsi suvaldyti jį apėmusį drebulį, nervingai iš aplamdyto pakelio išsitraukė papirosą, pamaigė jį tarp pageltusių pirštų, o tada, nutaisęs kuo ramesnį balsą, paklausė:

– Ir ką tai galėtų reikšti – mes pražuvom?

Prispaudusi ranką prie gerklės, moteris virpančiu balsu sušnabždėjo:

– Nėra bloknoto!.. To, kur visa mūsų virtuvė... Nėra jo!

Tik neišmanėlis galėjo nesuprasti, kodėl buhalterę taip sukrėtė kažkokio bloknoto dingimas. Mes juk žinome, kad tai buvo ne šiaip bloknotėlis, o smegenų centras, kuriame paslaptingais kableliais, skliausteliais, kryželiais ir skaičiais buvo užšifruota visa slapta buhalterija – į kairę paleisti bilietai, savitarpio paskolėlės, nusavintos kontramarkės ir daugelis kitų dalykėlių, kurie dėl gudrių sprendimų tapdavo legaliais ir suguldavo į oficialias buhalterijos ataskaitas. Tarp realių ir oficialių pajamų susidaręs pinigų skirtumas garantuodavo šiokią tokią finansinę nepriklausomybę nuo socialistinės planinės sistemos gniaužtų ir, kaip pamenate, sudarydavo sąlygas padoriai priimti gastroliuojančius artistus. Vienu žodžiu, bloknote, kurį pasibaigus metams iškilmingai būtų sudeginęs ne kas kitas, o asmeniškai pats Borisas Abramovičius, slypėjo svarbi finansinė informacija. Be jos apie teigiamus artėjančios revizijos rezultatus negalėjo būti jokios kalbos. Be jos teliko vienas protingas pasirinkimas: su atgailos raštu kišenėje keliauti tiesiai pas prokurorą ir maldauti, kad jis atsižvelgtų į nuoširdų prisipažinimą, praeities nuopelnus tarybinei kultūrai ir garbų amžių.

– Tu labai atidžiai ieškojai? – dar bandė griebtis šiaudo Borisas Abramovičius.

– Kodėl turėjau ieškoti? – sušnypštė Berta. – Ir taip žinau, kur jis yra!

– Na, ir kur?.. Ko tyli?! Sakyk!

– Jis... jis pas Monią! – beviltiškai šūktelėjo moteris. – Į jį Jankeliui laišką parašiau... – dar beviltiškiau sušnabždėjo.

Borisas Abramovičius taip ir suglebo krėsle. Eilinis jo pokštas pačiam išlindo per gerklę, nes ta prietaringa kvaiša paskubomis sukurpė visą romaną. Supratusi, kad nespės perrašyti, nes karstą tuoj tuoj užkals ir įkels į katafalką, apimta panikos Berta po Monios pagalvėle pakišo bloknotą su visa neįkainojama buhalterija. Ir visa tai konferansjė privalėjo perduoti prieš trejetą metų mirusiam Jašai!

Ilgai mąstė Borisas Abramovičius. Surūkė penkis papirosus. Berta atsitokėjo po isterijos priepuolio. Šią akimirką juos vienijo tai, kad abu suprato: stebuklo nėra ko tikėtis. Patys pagalvokite, kaip prisiminti visas užšifruotas skaičių ir kablelių kryželių kombinacijas, tarkime, apie gastroles sausį, kai už lango jau birželis? Kaip uždangstyti finansines skyles, jei nepajėgi prisiminti net smulkmenos – „teisingi“ ar „neteisingi“ seife „užšaldyti“ bilietai? Juk kažkoks gudročius sukūrė bloknotus kaip tik tam, kad žmogus užsirašytų, ko nepajėgia atmintyje išsaugoti!

Galų gale Borisas Abramovičius, priglaudęs ranką prie širdies, pasitikrino, ar ji tebeplaka, ir bespalviu balsu konstatavo:

– Berta, aš nežinau, ką daryti... Vienintelė laimė, kad mes jau pagyvenę... Mūsų gali pasigailėti ir laisvę... atimti nelabai ilgam. Straipsnį tu atsimeni?

Bertos lūpos išsiviepė ir sustingo. Ašaros vėl išvagojo veido pudrą.

– Ašaros mums nepadės, – atsiduso Borisas Abramovičius. – Juk žinai, kaip jie sako? Maskva netiki ašaromis.

– Gal... gal... suvaikščiosiu į kapines... – dvejodama pasiūlė Berta.

– Ir atkasi Monią?

– Siaubas! Ką jūs kalbate, Berlai?! Paprasčiausiai aš galvojau... galvojau, – nebaigė minties, nes užspringo ašaromis ir prarado amą.

Borisas Abramovičius buhalterei padavė stiklinę su vandeniu:

– Eisiu truputėlį numigti. Ir tu eik namo, Berta. Nieko nepakeisim. Toks likimas. Pasak mūsų Solomono, viskam ateina galas. Eik, Berta, eik!..

Išeidamas iš filharmonijos jis neatsisveikino su budinčiuoju. Šis iš pradžių nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Kiek pamąstęs nusprendė, kad direktoriaus pavaduotoją bus stipriai nuliūdinusi Monios mirtis, todėl nė truputėlio neįsižeidė.

Vidury nakties miesto kapinių sargą pažadino pagalbos šauksmas. Apsiginklavęs lazda, kartu su ištikimu kiemsargiuku Žulka, sargas pasuko šauksmo link. Ėjo burnodamas ant tokios tarnybos, kuri iš tikrųjų buvo ne tiek tarnyba, kiek kasdienis priekaištas, kad jis, Ivanas Demjanovičius, tapęs kapinių sargu, prasilenkė su tikruoju savo pašaukimu.

Po keleto minučių Ivanas Demjanovičius pasiekė keturioliktąjį kvartalą. Jame laidojo žinomus arba šalia įžymybių įsigeidusius ilsėtis turtingus žmones. Apie pastarųjų nuopelnus liudijo ištaigingi marmuriniai antkapiai, o kai kurių amžinojo poilsio vietą slėgė ištisos skulptūrų kompozicijos.

Ne paslaptis, kad bėgant laikui kapinių sargai išmoksta absoliučiai niekuo nesistebėti. Net pranešimus apie žmogaus skrydį į Mėnulį jie išklauso su lengva panieka, kadangi žino: visi tie didvyriai, išmaišę dangaus platybes, vieną dieną vis vien atsidurs kapinių sargo valdžioje.

Ivanas Demjanovičius suprato, kad žmonės nemėgsta kapinių sargų. Tai jį žeidė. Juk jis nebuvo piktas, kosmonautams, tiesa, – abejingas, užtat užstalėje turėjo saiką. O kad tikėjo vaiduokliais ar kitokiais stebuklais, pasitaikančiais jo darbo teritorijoje, tai čia – asmeninė teisė! Ją garantuoja ir gina šalies įstatymai. Ypač ta dalis, kurioje kalbama apie religinių įsitikinimų laisvę!

Buvo ketvirta valanda. Tvyrojo priešaušrio migla. Ant marmurinių prieš dešimtmetį palaidoto pediatro Dovydovičiaus kapo plokščių gulėjo pusnuogis negyvo jaunuolio kūnas, o jauna, taip pat pusiau išsirengusi asaba, apsikabinusi pediatro biustą, tarsi aikčiojo, tarsi garsiai žagsėjo. Šilto ir šalto matęs kapinių sargas nuo tokio vaizdelio vos neprarado blaivaus proto. Tokių scenų jis dar nebuvo regėjęs!

Vis dėlto Ivanas Demjanovičius susitvardė. Pastebėjęs, kad iš teismo medicininės ekspertizės pastato, stovinčio už kapinių akacijų alėjos, sklinda šviesa, sargas švilptelėjo Žulkai ir jie ryžtingai patraukė į tą pusę.

Po dvidešimties minučių du sanitarai ir kapinių sargas jaunuolio kūną atnešė į pageltusiomis plytelėmis išklotą drėgną patalpą. Čia ant cinkuoto stalo gulėjo dar nenuskustas numirėlis, o šalimais sėdėjo gauruotas sutvėrimas, vilkįs krauju aptaškytą chalatą, ir žiaumojo sumuštinį, užgerdamas jį spiritu tiesiai iš medicininės kolbos. Po kiekvieno gurkšnio jis kažkodėl su švilpesiu išpūsdavo orą.

Dar po pusvalandžio nuo pediatro kapo atneštas negyvas jaunuolis atsitokėjo ir mostelėjo keletą gurkšnių gryno spirito, nežinia kodėl kvepiančio formalinu. Jaunuolis jautė, kaip išgąstis atlėgsta, o girtėjant gyvenimas gražėja. Vis dėlto jis pastebėjo ir neigiamas spirito savybes: galvoje telkėsi absoliučiai kvailos mintys. Apie tolesnį gyvenimą. Ne apie šiaip sau gyvenimą, – apie ateitį be moterų.

– Atsigavai, – lyg paklausė, lyg konstatavo Ivanas Demjanovičius, kuris „nepraranda saiko“.

– Ttt-aaip, – jaunuolis pabandė išspausti šypseną.

– O ko atsijungei? – užtraukęs prastos cigaretės dūmą, paklausė gauruotasis. – Gal vaiduoklį susitikai?

– Nepatikėsit, bet... – pasišiaušė jaunuolis, – išeitų, kad taip!

Jo akyse šmėkščiojo išgyvento košmaro likučiai.

– Aš juk pirmą kartą kapinėse, na... pabandžiau, – pašnairavo į sargą. – Na, suprantate, tylu, ramu, niekas netrukdo. Aplinka užgazuoja stipriau už bet kokią pornuchą. Tarsi kutena ir įaudrina organizmą. Tai va... Su ta kvaiša aš neseniai pradėjau... susipažinau. Vos įkalbėjau eiti į kapines. Mano mylimiausia vieta prie daktaro Dovydovičiaus. Gerai sutvarkytas kapas. Marmuro plokštės plačios... Matosi, žmona ir sau vietelę parengė. Apskritai man pas žydus patinka. Jie ir po mirties gerai įsitaiso. Kokybiškas marmuras, švaru, šviežios gėlytės... Komfortas! Ne taip, kaip pas mūsų liurbius. Ar galiu dar gurkšnelį?

– Gurkštelk, – gauruotasis padavė menzūrėlę.

Jaunuolis kažkaip smagiai nurijo gurkšnį ir atsignybo gabalėlį duonos.

– Tai štai, – jau daug linksmiau, matyt, visiškai atsigavęs, tęsė pasakojimą. – Vos vos, per didelį vargą tą kvaišą atsitempiau į kapines. Na, prasidėjo trali vali, sauso vyno butelį padarėm... Tik uždėjau ranką ant jos kojų ir visai šalia išgirdau balsą. Moterišką. Tokį griežtą, tokį dalykišką, nelyg partiniame susirinkime. Na, galvoju, man stogas pavažiavo, bet staiga susigriebiu: nuo ko jis galėjo pavažiuoti? Dviese tepadarėm sausiako butelį. Blaivas, vadinasi, aš! Blaivesnis niekada nebūnu! Na, pakeliu galvą ir savo akimis netikiu: prie gretimo kapo, beje, šviežiai supilto, na, prie to, kur šiandien artistą palaidojo, stovi vaiduoklis. Lyg meldžasi, lyg su numirėliu kalbasi: „Monia, – sako vaiduoklis, – atidžiai klausyk. Kai tik pamatysi Jankelį, tuojau pat paduok jam bloknotą. Tą, kur po tavo pagalvėle. Dar kartą prašau, užmiršk visus savo juokelius ir kuo skubiau susirask Jašą. Jei tu maklinėsi pašaliais, pas mus prasidės revizija! O jau tada Jaša manęs namuose neras. Tada aš atsidursiu kitoje vietoje.“ Visas pokalbis taip ir sukosi: „Monia... Jaša... bloknotas... Monia... Jaša...“ Aš ir... nulinkau!

Sargas pasikasė pakaušį, žvilgsniu paglostė menzūrėlę ir, apgalvodamas kiekvieną žodį, pridėjo:

– Naaaa... mano darbe dar ne tokių dalykų pasitaiko. Žinoma, ten, kur ilsisi Dovydovičius, ramu... O štai šešioliktajame sektoriuje, tiesiai pasakysiu – bordelis! Iš duobių, teko pastebėti, jie išsiropščia trečiadieniais, antrą nakties, akurat tuo metu, kai vandentiekis užsuka vandenį...

Borisas Abramovičius žiūrėjo į paskubomis, bet gana aiškia rašysena išmargintus popieriaus lapus. Jo atmintyje suspindo džiaugsminga atpažinimo šviesa: tiksliai surašyti tie patys skaičiai, tie patys ženkleliai, kurie iškeliavo su Monia... Jis susižavėjęs pažvelgė į Bertą. Jai nereikėjo nei pagyrimų, nei klausimų. Ji pyškino be jokių sustojimų. Kaip automatas:

– Berlai, aš tokia laiminga, tokia laiminga! Ui! Jaša vis dėlto naktį atėjo. Rankose laikė Monios jam perduotą bloknotą! Man liepė prisiminti, ką jis diktuos. O diktavo taip aiškiai, taip tiksliai, tarsi ne sapne. Prabudusi aš ir perrašiau... Įsivaizduojate, Berlai? Dar sako, kad nėra pomirtinio gyvenimo. Idiotai! Daug jie supranta!..

– O... o... kaip jis sužinojo? – baimingai sušnabždėjo Borisas Abramovičius. – Kaip sužinojo apie bloknotą?

Berta koketiškai patraukė pečiais:

– Aš naktį nuėjau į kapines ir Monios labai gražiai paprašiau, kad jis ten nevaliūkautų, o nedelsdamas susirastų Jašą. Berlai, aš tau galiu pasakyti, kad mirtis Moniai išėjo į naudą! Jis dabar daug rimtesnis. Jaša man sakė, kad Monia iškart jį susirado, perdavė bloknotą, paaiškino, ką su juo daryti, ir tik tada nuėjo ieškoti preferanso draugelių.

– Ir... Tu viena nepabijojai naktį į kapines?!

Berta visiškai nesuprato direktoriaus pavaduotojo:

– Ko aš turėjau bijoti? Tai gyvieji krečia niekšybes, o mirusiesiems tas nerūpi. Girdėjau, triukšmavo ten kažkas... Turbūt girtuokliai arba valkatos. Spjaut man į juos! O žinote, Berlai, ką man sakė Jaša? – moteris paraudo lyg mokinukė. – Jis pasakė: „Bertočka, aš labai sunerimęs dėl tavo sklerozės! Saugok save, nes aš tave labai myliu...“ Kaip jūs manote, Berlai, ar galiu juo tikėti?

Paskutinius žodžius ji pasakė tylut tylutėliai ir savo aptrintoje rankinėje ėmė ieškoti nosinaitės.

Borisas Abramovičius nutirpęs žiūrėjo į verkiančią moterį. Jis atkreipė dėmesį, kad sena išblukusi jos palaidinukė suadyta tiek, jog daugiau nėra kur ir nėra ką... Staiga jis suprato, kad visus pinigus Berta išleidžia rūpindamasi vyru. Nuolat neša ant kapo gėles, laikydamasi įprastos tvarkos atiduoda į valyklą jo kostiumą, dalimis grąžina skolą už labai brangų paminklą, panašų į jaukią miegamąją meilės ložę dviem. Jis žiūrėjo į šią moterį su mistiška baime ir pagarba. Svarstė, kam sapnuosis jis, Borisas Abramovičius, kai jį pasišauks Kūrėjas ir, pasisodinęs ant mažo suolelio prie savo kojų, griežtai palieps: „Tai klok visas savo šunybes.“ Nebus kur dingti, teks pasakoti!.. Angelai juoksis iš pokštų, kuriuos jis iškrėtė gyvendamas be pykčio, bet šiek tiek nuodėmingai... Visiems bus jauku ir gera, o jis atsargiai iš dangaus aukštybių žvelgs dabar jau į tokią tolimą žemę.

Galbūt ir jį iš ten kokią naktį išleistų į kieno nors sapną, kad duotų išmintingą patarimą. Arba prisipažintų meilėje. Gaila, bet... Žemėje nebeliko nė vieno žmogaus, kuris jo lauktų sapne. Ir tai buvo pati liūdniausia žinia, užklupusi jį šiame pasaulyje.

Iš rusų k. vertė Viktoras Rudžianskas 

Versta iš:

Анатолий Крым. Рассказы о еврейском счастье.

Одесса: Печатный дом, 2005

Raitelė be galvos

Keturiasdešimt metelių

gyvenau be galvos ir neprireikė

tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt

kokie greiti jie buvo tie mano meteliai

kokiais įstabiais turiniais iškimšti

o palaimintas gyvenimo naratyve

laurasintija ir keturiasdešimt plėšikų

ir visi ant žirgų net miegot nenulipdavom

o sezame kurį pagaliau prijojau atsivėrei

nuo vienintelio mano žvilgio

netekčių išgaląsto užgrūdinto

mano vardas tau buvo burtažodis

kad žinotum kiek mylimųjų

regėjau iškrentant iš balno iki tave prijojau

ir ką man dabar su tavim daryti

visas tas auksas ir perlai

nesutilps ant mažos moterytės balno

neturiu netgi savo namų kuriuose

galėčiau viską sukrauti

tik vardus kritusių mylimųjų kurie užima širdyje nemažai vietos

DALIUS INGRIDA IGNAS VADIMAS

kitų neminėsiu dėl žemės trūkumo

jų kaulai atsikasa vis

barškinasi į langus gūdžiai imituodami dangiškų fleitų balsus

stengiasi įsigauti į plyną mano sapnų žemę

o kokia ji brangi tūkstantis ir viena

skaistyklos diena už vieną kvadratinį metrą

turiu išsapnuoti išpirkti visus kurie krito

anksčiau už mane sezame –

užsiverk

saldus tavo gundymas

subrandintas ir valandos savo išlaukęs

bet tik ne tai kuri be galvos

be trobos

ilgai laukęs sulauk

galvotesnės –

mano galvelė

bijau

neataugs

Pavasario

Vis kažkur eidavome persmelkti

šio pavasario vis būdavome

verčiami kur nors eiti

slėpt diagnozę kaip paslaptį

kurios mums patiems

nepasakė

keistos būsenos

kai matosi tiktai

tai kas

paslėpta

viskas užsifiksuodavo taip keistai

tiktai iš vidaus tarsi išorės

nebeliko tarsi žiūrėtum į

rentgeno nuotraukos gylį

be specialaus pasiruošimo

kaip interpretuoti

šešėlius

žali spinduliai kvaitulingi

mus gaudė visur kur tik ėjome sako

jie pavojingi tik tiems negyvenantiems

nuo jų prasibundama

tą pavasarį visai pražilai prašei

tave atgimdyti žinojau

kad viskas vyksta kiaurai kad

didžiausi dalykai lengvai

pasidaro

gniuždo tik smulkmenų

šukės niekingos lėkštutės

peiliukai visokie

vaikystėje žaidėm ir žaidėm

namus o dabar štai užaugom

žolės slėpsnos putoja ir spjaudos

aukštai iki pjautuvo

fatališkai kvepia

tai viskas ko reikia

be smulkmenų pelenais

išnešiotų ir dulkėmis virstančių

valandų

žali sielų kaulai kryžiuojasi

įsiskiepija tavo į mano

gimdymo skausmas pasiekia

viršukalnę kai nebeskauda

ten gyvybė atsidengia iki

ugninio tūrio ir tvinsta

į mažą žmogelį nežmoniškos

bangos

tai labiau negu skauda

tai reikia

tiesiog atlaikyti

įsišaknijus į mažiausią

plotelį

kurį savyje aptinki

kaip kitą

pro papartiškai išsilenkiančias

sielos įsčias

pro žaliąją adatos arką į šitą

pasaulį

į šitą visiškai pirmąjį

mums

pavasarį

Veidrodžių

Veidrodėli

ar pajėgsi

man papasakot

apie mane

mano kūnas plonytė

vasaros palapinė

vėjyje virpantis audeklas

košiamas saulės jazmino

nužydinčio

kaip visiškas vaikas

esu su juo sutapusi

išsižiojusi žiūriu į viską

pro kūno tinklelį

o ateik

o įplauk į vienišą mano

buveinę

bekūni vasaros ganomas

eilėraštuk

laikinas palengvėjime

kai išsigryninu kai tikrai

esu išsiliejus toli

už savo pačios ribų

o ateik

o atidainuok man mane

išlaisvindamas nuo visko

ką kiti prie manęs prikabino

valandos

kai sutampu su savim

ir nereikia

nereikia veidrodžių

tai valandos

kai tikrai esu

nemirtinga

o ateik

į mano vienišą

peršviestą galvą

šiąnakt

po langais išprotėjo

jazminas - - -

tokią valandą

svetimas

netgi ateitų

Išdavystės

Išduodi mane

šykšti

išeinanti saule

paklūstame dėsniams

giliai paslėpti

buvo vasaros

kaulai

dabar jau tik pūvančios mėsos

atidengia –

aš nepaklusti kadaise mokėjau

paklust

dar tik mokausi

gelia

išdavystė tavoji

šalnos amarai

ant kelio

dėsniai

gniuždantys

pasiglemžiantys visa kas gyva

kas po to lieka

esu aš be savęs

ta grynoji beveik

neįveikiama

žemė

jau nebegelia

išdavystė tavoji

riedėk sau

pasilieku

ir šviesa

užsidaro many

suskambėdama

žinau

tai kartosis dar tūkstančius sykių

tas daigo

kutenimas

tas žolės šūvis

iš kapo kaktos

ugnine mergele

išriedėk pagaliau

ir dairytis per petį

nekviečiam

žiemkenčiuosim žiaurioji

sesuo

prisikelsim

po sniegais

išsapnavę

šviesą

Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Dabar ruošiame naują leidimą. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai.

Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei. Laiškų yra daugybė, tačiau ne visi tinkami knygai. Ir šiuose kai ką kupiūravau, kai ką pridėjau, nedaug, kad pakeitimai negriautų laiškų autentikos. Eilėraščiai, lydintys kiekvieną laišką, versti mano.

Knyga (leidykla „Kitos knygos“) pasirodys jau 2017-ųjų vasario pradžioje.

1.

atsidarius langą, pro jį išėjo rūkalai, o įskrido lapas. keistai susiraukšlėjęs ir panašus į vabzdį. norėjau arba jį mušti, arba glostyti. gerai, jog šalia nebuvo jono biliūno, tas būtų jį neabejotinai nušovęs čingačguko strėle. vabzdžiai sudaro apie devyniasdešimt procentų visų gyvūnų rūšių ir tai geriausias įrodymas, kad nesu vabzdys. veikiausiai aš lapas, o vabzdys – tu, nes tu man ir sudarai devyniasdešimt procentų pasaulio, likusius dešimt palikdama, tarkim, mineralams.

kambarys. dešinėje lordas byronas auksiniuose rėmeliuose, kairėje – jane birkin. sidabriniuose, raudono sidabro (tokio nebūna, tačiau juk žinai mane esant slaptą alchemiką, tad man sidabras gali būti nors ir džinsų spalvos, nors ir senų paltų). šios abi ikonos – toks keistas kontekstinis stereo, užgulantis vidines ausis ir kitus subproduktus ar tai, ką ištvirkę estetai vadina jūros vaisiais.

dabartiniai judesiai mažų mažiausiai nekomfortiški (o komfortą mėgstu). bet rimti dalykai nenuveikiami akimirksniu. tai procesas, bet ne kafkos prasme. matau, jog vystosi teigiamai, neabejotinai pamojuosim jam ranka. farewell, farewell, my native shore, kaip rašė ikona iš dešinės, o ikona iš kairės į tai sudužo, kai jos vyras nuorūka sudegino barą, besifilmuodamas kažkurioje pietinių amerikų.

kažkaip tekdavo pačiam kurtis gyvenimą, nebuvo kas jį atsiųstų skaipu, net nebūdavo nuorūkos, kuri jį sudegintų. ir kūriausi. tas gyvenimas pilnas keisčiausių landų, pro kurias pralindau, net kai kuriose netilpdamas.

norėjau būti laisvas. ir buvau.

norėjau tapti žinomas ir tapau.

norėjau rasti ir radau.

bet svarbiausia – kad lapas, įskridęs pro mano langą, tikrai nevirstų vabzdžiu.

virsti tavimi aš nenoriu.

p. s. vakaro lyrika tau:

Georg Heym

Ana Marija

Nuo pat jūrų, vakaro žydrynės,

Kriauklių tolimų karti daina,

Baltą paukštį bangos purpurinės

Supa, aukšto lizdo link einą.

Tavo burną, liūdesys kur ošia,

Kaip karaliaus arfa kelyje,

Burną, kuri gilią kančią puošia

Nei kapus žydroji lelija,

Duokš man šen. Tebus bučiuotis gera.

O, laukinės meilės burtas tu.

Ir nuo tuopų, virš galvų kur šnera,

Sverdi rudi lapai tau skreitu.

Nieko. Tik miegai, sapnai. Dar semia

Mus šviesios palaimos valanda.

Ji praeina, kai tamson į žemę

Šaukia paukštė vakaro juoda.

Jau ruduo. Žiemos mazgai pilkėja,

Supas horizonte atokiam,

Marios ten, rudens dėmėm apėję,

Tyliai plaukia su šviesa blyškia.

Žvelki, burė tarp šešėlių svirdi,

Slenka toly su naktim aukštyn.

Eikšen. Bučinių kančioj numirti,

Rausvą durklą smeigiančioj širdin.

2.

vėl kažkur išvažiavai visai nakčiai. na ir puiku, eisiu ką nors paskaitysiu, nors ir mendelejevo lentelę.

o pas mus viskas ok. po medžiais stovi amžinus reikalus sprendžiančių vyriškių kuopelės. man jie visi – dadaistai, kalbantys skiemenimis. kartais pro langus lekia rankinukai, o kartais baldai. ruduo dar neskuba į medžius. naktimis priskrenda daugybė plaštakių, gražių, kas be ko. kadais tu mėgdavai nuoga rūkyti balkone, sulaukdavai didžiulio pasisekimo. dabar jau persigalvojai, tad tenka man. ritmas ir formos tokiu atveju kiek kitokios nei zuokoraižių areale. ir gerai.

tačiau čia viskas ok. vaikinai nešasi tuščias bananų dėžes, nežinia kur, nežinia kam. merginos vaikšto girgždėdamos basučių dirželiais. viena jų, įkišus galvą pro audi langą, pabučiavo santechniką. vėjas pamiršo medžius, stovi nebylūs, žiūriu į juos kaip gerasimas į mumu. ką tik praplaukė debesis, toks panašus į karlą marxą, kad norėjau riktelt: karl u klary etc. bet su debesimis kalbėtis sugeba tik aukščiausio meistriškumo samurajai. einu paskaitysiu hagakure, gal pameistriškėsiu, mendelejevo lentelės tam akivaizdžiai nepakaks.

p. s. palieku vakaro lyriką ant baro, grįši – rasi.

Karl Krolow

Meilės eilėraštis

Juodas akmuo vyšnios širdy,

Juodas akmuo vyro širdy:

Taip tu nematoma pleveni ore,

Vėjų rožė plaukuos,

Pleveni šiandieniame cukruje, šviesoje,

Šilumoj, kur džiovina pečius

Ir miegą neramų daro.

Tavo kvėpavimas stoja dar žalias guobų glėby.

Tavo balsas tarpe dviejų skiemenų sustingsta.

Išsilaisvina tarp dviejų tamsių balsių,

Tylėjimo rašmenų.

Ruda peties oda:

          ištiesta pusiaudienio šnabždesiui.

Balta oda šlaunies:

          ištiesta vasaros šnabždesiui.

Man teks atsisakyti jos,

Tu esi užu laiko, kurs nuteka venomis:

Juodas akmuo vyšnios širdy,

Juodas akmuo vyro širdy,

Mano širdy.

Tu esi už saldintos degtinės, aliejaus

          ant mano stalo,

Kurį uždegu.

Kurs man šviečia prieš nekantrumą nakties,

Kvepiančios moterimi, moteriai sukurtos.

Tu esi užu žingsnio, gyvenimą nuo gyvenimo skiriančio.

Kur tu esi?..

3.

mes ne tokie riboti, kad trankytumės į savas ribas ir stebėtumės, ko čia tie keliai ir krumpliai, ir širdys nudaužytos. mes beribiai. mumyse tiek visko daug. manyje tu. tavyje aš. ir abu be ribų, tad neverta jų ieškoti, o jei kas nors atrodo kaip ribos, apribojimai, negalėjimai, stop ženklai, – visa tai tik iliuzijos tomis minutėmis, kai mes silpni. o iš esmės juk ir silpni nesam, tik tuo metu taip prisivaidena.

kalbėjai apie neveiksnumą. žinoma, toks yra blogai, tačiau reikia žinoti, kaip veikti. ne visada kirtis ar žingsnis yra veiksmas. kartais veiksmas yra laukimas. ir laukimas neretai sunkesnis veiksmas, tačiau rezultatyvesnis. veikti staigiai ne visada reiškia veikti optimaliai, kartais geriau pasirinkti laukimą, žinoma, ne vien pasyvų, o tokį, kai žinai, ko ir kada laukti, ir kas iš to bus. bušido kodeksas samurajui pataria laukti ne ilgiau septynių atsikvėpimų.

kita vertus, kai žinai, ko sulauksi, laukti nebeįdomu.

tačiau sakei norinti šio bei to sulaukti ir sulauktus dalykus pačiupinėti nuo laukimo beveik baigiančiu suanglėti delnu.

jei taip nori iš už stiklo stebėti ir sulaukus rezultato sušukti „bingo!“, tai gal geriau stebėk savo palmę vazone. kol ji užaugs, subrandins datules ir galėsi jas nusiraškiusi skaniai suvalgyti. bandomieji laikotarpiai ne man, nes aš nesu tavo firmos darbuotojas. tavo firmoje aš vienintelis dar nespėtas užmūryti langas.

p. s. vakarui vėl else, and nothing else.

Else Lasker-Schüler

Susitaikymas

Žvaigždė didžiulė man į skreitą kris...

Mes budėkime naktį,

Melskimės kalbomis,

Įpjautomis lyg arfos.

Mes susitaikykime su naktim –

Taip gausiai Dievas liejas per kraštus.

Mūsų širdys – vaikai,

Kur ilsėtųsi saldžiaalsiai.

Ir mūs lūpos bučinio trokšta,

Ko tu delsi?

Argi mano širdis nesiliečia su tavąja –

Tavo kraujas vis rausvina man skruostus.

Susitaikykime su naktim,

Kai mes myluojamės – nemirštam.

Žvaigždė didžiulė man į skreitą kris.

4.

Virstu kažkokiu plieno luitu, strėlės atšoka kaip žirniai nuo sienos. Man labai brangu tai, kas buvo tarp mūsų, tačiau šiuo metu to nebėra, atšoko kaip sienos nuo žirnių. Ir tavo mantra „grįšiu ir pažiūrėsiu“ man nepriimtina iš principo. Nepažiūrėsi, jei jau užsimerkei. Nebus į ką. Niekas nestovės šeštą prie pašto, aštuntą prie fontano ar vienuoliktą prie giljotinos en attendant Godot.

Galėsi žiūrėti į mūsų sukurtos civilizacijos griuvėsius ir galvoti, kad gali gyventi bet kur ir su bet kuo. Tik niekur nerasi to „bet kur“ ir to „bet ko“. Nors – ieškok, ieškojimas padeda išgyventi, kiekviena iliuzija yra ne mažiau pravarti nei mačetė Amazonės džiunglėse.

O galvodamas apie laukimą, iš tiesų manau, kad mano paminėtoje pjesėje nepasirodė visai ne Godo. Nepasirodė Vladimiras ir Estragonas.

Spėk kodėl.

p. s. Vakaro lyrikos? Prašom:

Wilhelm Klemm

Magiškas pabėgimas

Buvo vakaras. Didžiulės bokštų gerklės

Tylėjo. Mes atsisveikinom lyg amžiams

Ir išvykom ten, kur buvo apsistojusi naktis,

Ji noko sunkiose juodosiose vynuogėse.

Mes lyg žuvys nėrėm pro mums pastatytus tinklus,

Įveikėm senosios bei naujosios istorijos tunelius,

Mes matėme jaunatvišką Korintą,

Kankinių likimais mes baisėjomės ir pratinomės prie nuodų.

Ant stalo stovėjo stebuklingoji Aladino lempa,

Nušvietus begalinį mąslų laiką,

Oriai mes aplenkdavom blogąsias

Priešiško pasaulio salas.

Ant mūs išdžiūvusių širdžių krito skrydžio pelenai,

Mums buvo neramu, mėginome vaikytis vienas kitą,

Ir po visos nakties kelionės, nežinia kiek mylių,

Iš ryto radom mūsų keturias sunkiąsias sienas.

5.

kai dama jau grįš iš konstantinopolio, tegu teikiasi parašyti nuolankiam jos tarnui, bestovinčiam po balkonu su liutne ir amfibrachių (tarkim, jog tai gėlės) puokšte. merci beaucoup. yra dar toks daiktas telefonas su visokiom sudėtingom technologijom, kartais vadinamom smsʼais. bet ką aš čia aiškinsiu tokiai emancipuotai damai. nerašei, tad numiriau iš bado ir dabar sėdžiu visagalio dešinėje. dar kaip nors pasiaiškink ir paatgailauk. gal kaip nors prisikelsiu iš visagalio dešinės, donskiškai – be pykčio. pasakyk kokių nors: hėzau, taip ilgėjaus, tik apie tave galvojau... strindbergas niekas, palyginus su tavim... naaa, kur fantazija?

dar gali sušukti: hėzau, kaip poetingai tamsta čia reiškiatės! ir tai bus virpulį kelianti tiesa, nes štai ką 1929-aisiais toks j. tumėnas rašė savo nemirtingame veikale „amžius“:

„Poetinga ekzaltacija dažnai esti pražūtinga meilės išgaravimu, o ūkanotumas ir meilei smilkinimas patarnauja jos nugirdymui, kurs patenka pradžioje, bet ilgainiui kvaišta ir paiksta. ˂...˃ Slaptingas vidaus gyvenimas užlietas gilumoje galingos jėgos ir sujaudintas bei išjudintas vėlės šaltiniuose, rita du mylinčiu, nežinomon bedugnėn, kur dūžta, ištyžta ir naikinas girtoj besąmonėj...“

p. s. pridedu dendžio severianino poezą, kadais mano išverstą girtoj besąmonėj.

Igor Severianin

Uvertiūra

Koljė princesei – akordai lyrai,

Žvaigždžių vainikai ir juostų ljė,

O mes, estetai, mes juvelyrai,

Mes juvelyrai tokių koljė.

Koljė princesei – dangaus palaco,

Pašaipa, kaltės, „kremtuos“, „myliu“,

Skausmų grimasos veide pajaco...

Koljė princesei – manų eilių.

Koljė princesei, koljė princesei...

Bet kas princesė, kas žino ją –

Kuriai tie himnai ir mišios liesis?

Mana princesė – mana svaja!

6.

kaip lyja kaune, mašinos skęsta it kolumbo karavelės. gerai, kad negyveni mano slyvoj, būtum šlapia kaip marenostrum. išpučiu į lauką dūmus ir jie išsyk sušlampa. tu žiūri dolce vita, o aš sėdžiu ir pavydžiu. pavydžiu bet kam, kas šalia tavęs. šalia tavęs viskas virsta auksu, duona, vandeniu, muzika, poezija, mirtimi ir prisikėlimu.

mes bendraujam daug. tekstais. tekstai pilasi visais kanalais, kaip šitas lietus. bet niekad mes visko vienas kitam neparašysim, kaip niekad rašytojai neparašys visos literatūros.

kaip kartais gerai lauko neparsinešt į kambarį. kam man kambary tas laukas. o „lauke lyja“ yra graži frazė.

p. s. pradėjau nejausti pipirų skonio. suvalgau šaukštelį ir tas kartumas ateina tik po kelių minučių. laikau rankoj tavo žiebtuvėlį. lyg laikyčiau iš kažkur pas mane atskridusį paukštį.

p. p. s. štai tau vakaro lyrika. tikiuosi, nespėjo sušlapti.

Ivan Goll

Druskos ežeras

Mėnulis lyg žiemos žvėris laižo tavo rankų druską,

Bet violetu putoja tavo plaukai tarsi alyvų krūmas,

Kur ūbauja patyrus pelėdikė.

Štai stovi mums pastatytas ieškotasis svajonių miestas,

Visos jo gatvės juodai baltos.

Eini per blizgų pranašystės sniegą.

Man nutiesti tamsaus proto bėgiai.

Namai išpaišyti kreida danguje,

O jų durys iš lieto švino;

Tik viršuj po frontonais auga geltonos žvakės,

Lyg vinys nesuskaitomiems karstams.

Bet greitai mums pavyksta rasti druskos ežerą.

Čia mūsų tyko ilgasnapiai ledo paukščiai,

Su kuriais aš vis naktį plikom rankom kaunuos,

Kol šilti jų pūkai atitenka mūs guoliui.

7.

kaip gražiai tave nuauksina saulė. tu dabar tikra auksinė jeruzalė – yerushalayim shel zahav. kaip gražiai tave nuauksina mano laukimas. tu dabar kaip mėnulis – sheyn vi di levone. jei mozartas norėtų tave įgarsinti – pristigtų natų. tu aukščiau už natas, spalvas, formas, dydžius, kvapus, vabzdžius ir žvėris. tave man turbūt atsviedė mėnulio kuoka, nes tu panaši į dangų ir, be abejo, į pragarą, nors dėl to nebūčiau toks tikras.

iš tiesų gyvenu ne tik su ta tavęs dalimi, kuri man patinka, bet ir su ta, kuri ne. negalima mėgint filtruoti mylimo žmogaus, galima padėti jam pačiam tapti geresniam, jei matai, kad tam dar esama rezervo. kalambūras primityviausia humoro forma, tačiau šalia žodžio „rezervas“ išsyk prišoka žodis „rezervatas“. mes gyvename mūsų rezervate, mieloji, taigi ir rezervo dar turime – laukinę gamtą, sklidiną romantiškos neapykantos.

dar daug kartų tavęs nekęsiu, nes tai irgi aistros forma. tačiau ši neapykanta veikiausiai irgi bus mikroskopinė mano meilės dalis, pipirai salotose. pipirai savaime labai aštrūs ir vieni nevalgomi, bet salotos be jų nebūtų tokios skanios.

da vinci sakė, kad asmenybė bręsta tiktai tyloje. nesuprantu, kaip tu sugebi bręsti nuolat tarškėdama, lyg laiptais besiritantis puodas. jei nuo šiandienos pradėtume tylėti, prisibręstume iki kararos marmuro.

p. s. čia tau kinų poezijos, mano kadais verstos iš unikalios leopoldo staffo knygos „fletnia chińska“.

Nežinomas autorius, apie 324 m.

Keleivio poema

Kai vėjelis kilnoja tavo šilko rūbus, tu panaši į deivę, apsirengusią debesiu.

Kai eini, šilkmedžio žiedai gardžiuojasi tavo aromatu. Kai nešiesi nuskintą alyvą, ji virpa iš susižavėjimo.

Aukso apyrankės apriečia tavo riešus. Mėlyni akmenys žvilga tavo juostoje. Tavo plaukuose susuko lizdą jaspio paukštis. Tavo skruostų rožės atsispindi didžiuliuose tavojo vėrinio perluose.

Kai žvelgi į mane, aš matau sruvenančią upę Jangdzę.

Kai kalbi su manim, girdžiu vėjo šnabždesį savo tėvynės pušyse.

Kai sutemoj tave sutinka raitelis, galvoja, kad jau ėmė švisti, ir išsyk sustabdo žirgą.

Kai elgeta mato tave, jis pamiršta alkį.

8.

Jei būtum nuolat sakius: nesuklupk į akmenis, dabar jų liko penki. Po kiek laiko suklupčiau į penktą akmenėlį, visai menką, aguonos didumo, tu sakytum: turėjai nesuklupti, nebeturiu laiko nei noro laukti. Nors laukiama būtų to paties žmogaus, kurį kadais pasirinkai, tu nežiūrėtum, kad iš pradžių klupta į kiekvieną akmenį, paskui į kas antrą, galiausiai į kas dešimtą, o tas paskutinis buvo gal už penkiasdešimties kilometrų. Nesvarbu, tu spragtelėjai pirštais penktą kartą, nelaukdama, kol dar suklupsiu už dviejų šimtų kilometrų, o paskui jau niekad. Nors dulkės ant batų labai traukia ten, iš kur jas ir atsinešiau.

Kaip gera būti dvidešimt trejų. Praeis dar kiek laiko ir visi gyvenimo mechanizmai bus kaip ant delno. Matysi, kaip greitai gyvenimo atradimai virsta praradimais, ar atvirkščiai. Nuostabu, kad gyvenam taip trumpai, nes daugiau praradimų nepakeltume, kaip ir daugiau atradimų. Tik tiek, kiek duota.‌

Ir vis tiek juntu tamistai švelnų ir beveik aistringą palankumą, kurio mano protas jaučia neturįs galimybių suvokti, tačiau širdis beveik neturi galimybių priešintis.

p. s. gaudyk, darsyk Friederikė, gražiausia austrų poetė:

Friederike Mayröcker

nuvys lyg žolė

taip pat ir mano ranka ir vyzdys

nuvys lyg žolė – mano koja ir mano plaukai tyliausias mano žodis

nuvys lyg žolė – tavo burna tavo burna

nuvys lyg žolė – tavo žiūrėjimas į mane

nuvys lyg žolė – mano skruostas mano skruostas ir mažoji gėlė

kurią žinai tenai nuvys lyg žolė

nuvys lyg žolė – tavo burna tavo purpurinė burna

nuvys lyg žolė – tačiau naktis tačiau rūkas tačiau tai ko apstu

nuvys lyg žolė nuvys lyg žolė

9.

visą naktį skaičiau. vienas straipsnis kaip tik ir buvo apie laikinai išsivažinėjusių porų bendravimą elektroniniais prietaisais. visi būdai panagrinėti, bet rašoma, kad būtina ir kalbėtis telefonu, nes tokiu būdu mažiausiai meluojama. dar įdomu, jog daug didesnius šansus gyventi kartu turi poros, kurių kalbos kodai panašūs. čia kaip tik apie mus, nes mūsų kalbinės improvizacijos – puikus garantas.

ir dar citata: „Įrodyta, kad kaskart, žmogui gavus trumpąją žinutę iš draugo ar šeimos nario, jį apima džiaugsmas. Štai kodėl mokslininkai pataria siųsti sms bičiuliams ar mylimajai be jokios progos, tiesiog nuotaikai pakelti. Sms pozityviai veikia žmogaus psichinę būseną.“ na? kur?

dabar galvoju apie meilės mechanizmus, galbūt reikės apie tai papasakoti keliuose kituose laiškuose. kad ir kokia stipri būtų meilė, ji neturi virsti stabu ir religija, nes tai blokuoja nepriklausomą mąstymą, o atskirais atvejais net ir mąstymą kaipo tokį, palikdama tik lėkimą begaliniu švytinčiu tuneliu.

juk kadaise nuo to paranojiško lėkimo savo meilės tuneliu taip kaliau galvą į sieną, kad smegenys ištiško. praktiškai visos. paskutiniu metu nieko nenorėdavau veikti, tik sėdėti ir galvoti apie.

meilė man būtina, bet meilės beprotybė telieka romanistams ir markizams.

mes pernelyg aistringi ir ne visada ta aistra reiškia, kad padegti namai laiku ir sėkmingai užges. bet protas lemtingą sekundę vis tiek lieka neišplaukęs rimbaud le bateau ivre, girtu laivu. girti tik mes, proto laivas ir tokiu atveju inkaro nepameta, nors kartais jo inkaras įkaista iki raudonumo ir beveik bato užkulniu įmanomas perkalti į labai aštrų peilį.

p. s. tad štai dar heymo. nesumaišyk su kleistu. kleistas nusišovė, heymas tiesiog nuskendo, bandydamas gelbėti draugą.

Georg Heym

Mylinčių mirtis

Aukštųjų vartų pusėn jūra traukia,

Virš jos auksiniai debesų stulpai,

Skliaute vėli diena jau vos išlaukia,

O jūrų toliai dar svajos ilgai.

„Pamiršk liūdnumą, kurs paliko mus

Vandens žaismėj toliausioj bei dienų

Nuplautą laiką. Kai dainuos skausmus

Ausin tau vėjas, venki jo dainų.

Nustoki verkt. Žemai miruolių draugėj

Jau greit gyvensim, toj šaly šešėlio,

Ir amžinai miegosime išvargę

Slaptuosiuos miestuos demonų bei smėlio.

Tenai vienatvė mums vokus užspaudys.

Mes nieko negirdėsim juos užvėrę.

Tiktai žuvis, kurios pro langus šaudys,

Ir ošiantį koraluos tylų vėją.

Mes viens prie kito liksime prasmegti

Miškuosna dugno, kur šešėliai klūpo.

Tos pačios bangos nešis mus į naktį

Ir svajos gers mums bučinius nuo lūpų.

Mirtis švelni. Kaip nieks ji dosniai duos

Tėvynę mums. Ir švelniai mus išneš

Į tamsų kapą rūbuose savuos,

Kur daugelis miegos, ir tu, ir aš.“

Tuščioj valtelėj marių siela gieda.

Kurtieji vėjai groja viršum tako

Vienatvėn jūros. Okeanas rieda

Tolyn, juodon naktin, kuri apako.

Aukšta banga nešioja kormoraną

Su žalzganų sparnų svaja tamsia.

Po ja miruoliai suka savo ratą,

Lyg blyškios gėlės blanksta gelmėse.

Giliai jie grimzta. Jūra čiaupia burną,

Baltai sublizgus. Sudreba kalnai,

Lyg aro skrydis, kai prieš Zundą spurda

Vakarėj jūroj du žydri sparnai.

10.

dalykas, būdingas daugeliui šiuolaikinio pasaulio gyventojų, ypač intelektualų: nerimas. jis visuotinis ir iš esmės nėra baisus, svarbu su juo susibūti ir perprasti jo mechanizmus. tačiau užuot taip darę, mes „imame pilį šturmu“. nerimas įveikiamas labai paprastai: suintensyvinant emociją, kiek tik galima. ramybė irgi emocija, tik atvirkštinė, galima ją suintensyvinti iki visiškos tylos. tačiau tai irgi laikinas sprendimas, vedantis į vis didesnę priklausomybę, besibaigiančią krizėmis ir paranojomis. jei jau kas paleido mumyse kristi akmenį, tai jis ir kris.

nebūna absoliučios laisvės, ji visada santykinė. man laisvė neišduoti svarbesnė už laisvę išduoti. o visos tos definicijos ir mokymai „kaip gyventi, kaip galvoti, ką daryti“ yra tam, kad pasimatuotume juos kaip drabužius. vieni tinka, kiti ne, tačiau visi geriau būtų likę kaboti vitrinose. be to, drabužiai, juos padėvėjus, įgauna mūsų kūno formas, taip ir tas gyvenimo išmintis savaip transformuojam. vienatvė (esame apie ją kalbėję), jei tai kančia, gali sietis ir su tuo, jog jautiesi pats sau nepakankamas ir tau reikia paramos, palaikymo ir paguodos iš šalies. kartais realios, kartais iliuzinės. jei tau savęs pakanka, vienatvė visada bus tavo draugė. kuo artimesnis žmogus šalia, tuo labiau jis pabrėžia ir paryškina faktą, kad vienatvė yra visagalė ir niekad nesibaigs.

išorė–vidus, amžina priešstata. galėčiau čia daug prirašyti apie viso to teorijas, bet papasakosiu tiesiog apie švarką. nueini ir nusiperki švarką, iš tūkstančio vieną, nes labai tiko ir patiko. kodėl patiko. todėl, kad vidujai tu jau turėjai ir dėvėjai tą švarką, jis jau buvo tavyje, kitaip nebūtum išsirinkus būtent to. išoriniai dalykai tik vejasi vidinius, dažniausiai – pasiveja.

nerišlios mintys šiąnakt, blaškausi. tarsi laisvė būtų absoliuti, tarsi blaškytųsi krintantis akmuo.

p. s. geriau tegu kažkas įžengia.

Stefan George

Laukų dievo liūdesys

Ir taip anos merginos su vainikais

Plaukuos bei rankoj žengiančios iš guobų

Sujauks jausmus ir bus man pražūtingos.

Mačiau iš savo namo pagiry

Žaliuosius bei spalvotuosius laukus

Į švelnų šlaitą kylant. gudobelė

Žemyn ten beria žiedlapių apstumą:

Jos šmėsčiodamos pakele išvydo

Mane. slapčia sušneko ir skubotai

Prajukę dingo neišklausę mano balso.

Neklausę mano fleitos lengvo skundo.

Tiktai kai gėriau iš seklios verdenės

Ji atspindėjo man kaktos raukšles

Bei sruogų smalą. tik tada žinojau

Ką šnypšdamos viena kitai jos šaukė

Kas šaižiai nugrumėjo per uolas.

Dabar man visas džiaugsmas atsisėdus

Prie tvenkinio meškerkotį laikyti

Arba viliojant švelniai liesti pirštais

Per silpną gluosnio fleitą. bet aš noriu

Šį vakarą kai miglos tokios pilkos

Apskųsti Derliaus Viešpačiui kad jis

Nepaaukotų grožio amžinybei.

 LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

                                                                                                           Antanui Vaičiulaičiui

                                                                                                           Paryžius, 1979.9.28

Mielas Tautieti,

dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime^[1].

Jūsų pastangos išvesti Donelaitį į platų pasaulį sveikintinos, aš irgi jį laikau tikru rašytoju. Taip aš jį ir esu pristatęs trumpoje liet[uvių] lit[eratūros] santraukoje „Encyclopedie de la Pleiade: Historie des littératures 2“^[2].

Tačiau priimti Jūsų pasiūlymo, deja, negaliu. Ir ne vien tik dėl laiko stokos. Jau keliolika metų „kovoju“ prieš impresionistinius priėjimus, prieš „įtakų“ ieškojimą palyginamosios literatūros srityje: mano pasirodymą su straipsniu apie Donelaitį mano kolegos ir mokiniai skaitytų „išdavyste“.

Ne tai, kad tokie klausimai man nerūpėtų, bet bandau prie jų kiek kitaip prieiti: štai vienas mano mokinys rašo doktoratą apie Čiurlionį, bet jau struktūralistiniais metodais. Išleidus tokią knygą, įterptą kolekcijoje tarp Kandinskio, Klee ar Malevičiaus, Čiurlioniui, man atrodo, daugiau pasitarnaujama, negu atskirais, truputį propagandistinio pobūdžio po pasaulį išbarstytais straipsniais. Žinoma, visko reikia.

Jūs užsimenate apie knygą lietuviškomis temomis. Gal teko girdėti, kad šiomis dienomis turi pasirodyti Mackaus Fonde mano studijų mitologinėmis temomis rinkinys „Apie dievus ir žmones“^[3]. Nežinau, ką Jūs apie tokius dalykus manote. Mano tikslas – išryškinti šią lietuvių kultūros dimensiją (drauge kovojant prieš visokius pozityvizmusà la Balys^[4] ir iš viso prieš buką religijos supratimą) ir sukelti tai sričiai susižavėjimą. Atrodo, kad pačioje Lietuvoje tai jau duoda rezultatų, ne tik per tautosakininkus, bet ir rašytojų (cf Kukutis, Granauskas [sic]^[5]) ir dailininkų tarpe.

Užtai ir rašiau tas studijas lietuvių kalba, nors jos galėtų turėti ir mokslinės vertės, įvertinant lietuviškąją religiją į indo-europiečių mitologijos sritį. Gal pats versiu į prancūzų k[a]l[bą], bet palankiai žiūrėčiau į knygos pasirodymą angliškai. Manau, kad viena ar kita universitetinė leidykla Amerikoje be sunkumų ją priimtų. Gal tokiu atveju ir Jūsų fondas rastų tikslinga padėti realizuoti vertimą?

Mielai Jus prisimenu ir skaitau senu pažįstamu ypač dėl dažnų Kossu pasakojimų: kaip žinote, jis per visą laiką skaitė vienu iš tikriausiu savo draugų ir, kas man svarbu, „padoriu žmogumi“ – o tokių, deja, maža.

Su pagarbiais ir nuoširdžiais sveikinimais lieku Jūsų Greimas^[6].

XX a. pradžioje gimusių Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) ir Antano Vaičiulaičio (1902‒1992) gyvenimuose galima nubrėžti šiokių tokių paralelių: pagrindinį išsilavinimą įgiję tarpukario Lietuvos gimnazijose^[7], aukštuosius mokslus abu išėjo Kauno Vytauto Didžiojo universitete (A. J. Greimas studijavo teisę, A. Vaičiulaitis – lietuvių ir prancūzų filologiją, pedagogiką, psichologiją), vėliau – Prancūzijos universitetuose: A. J. Greimas gavo psichologijos, fonetikos, prancūzų filologijos ir prancūzų medievistikos studijų sertifikatus, A. Vaičiulaitis tęsė prancūzų literatūros studijas. Tad bendro jų draugo Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio) patarimais „nebūk durnas, nestudijuok literatūros“, „studijuok kalbą, tai bent šio to išmoksi“^[8] pasinaudojo kaip tik A. J. Greimas, kuriam buvo artimas J. Aisčio požiūris, kad „literatūros universitetuose neišmokstama, jinai mylima arba nemylima“^[9]. Nors Grenoblyje juodu mokėsi tuo pat metu^[10], ten artimais draugais netapo; tuo stebėtis neverta – Paryžiaus Sorbonoje ir Grenoblio Collège des humanités lietuvių studentų bendruomenė tarpukariu buvo gausi^[11]. A. J. Greimas tekstus tyrinėjo, A. Vaičiulaitis juos kūrė; sklandžiam jo rašymui turbūt šį tą reiškė ir sekretoriaus darbas pas Joną Jablonskį 1929–1930 m.

Vėliau šios paralelės nutolsta: kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime juodu reiškėsi skirtingai ir užėmė veikiau konfrontuojančias pozicijas. Savo europietišką tapatybę A. J. Greimas suvokė kaip suskilusią į dvi skirtingas dalis: lietuviškąjį ir prancūziškąjį „aš“ – viena kitą papildančias ir kartu viena kitai prieštaraujančias. Į politiką jis dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių buvo įtrauktas jau labai anksti^[12], ir šioje srityje pagrindiniu tikslu laikė Lietuvos laisvės kovą, kuri vienodai įpareigoja visas partijas. Politinei kairės ar dešinės perskyrai A. J. Greimas buvo linkęs priešpriešinti „aukštesnio laipsnio užsiangažavimą“, t. y. tokią poziciją, kai visai atsisakoma kam nors užsiangažuoti – jis tai vadino „kilniu stiliumi“^[13]. Vis dėlto neskelbtame „Intelektualinės autobiografijos bandyme“^[14] savo politinio mintijimo raidą A. J. Greimas yra apibūdinęs kaip „pastovų ir nuolatinį slydimą iš dešinės į kairę“^[15]. O A. Vaičiulaitis buvo nuoseklus dešiniojo, katalikiškojo lietuvių inteligentijos sparno atstovas – ateitininkas, šatrijietis^[16]. Kaip galima suprasti iš A. J. Greimo laiško, jungiamąja grandimi tarp judviejų kaip tik ir tapo J. Aistis, kuris A. Vaičiulaitį, A. J. Greimo žodžiais tariant, laikė „vienu iš tikriausių savo draugų“, be to, „padoriu žmogumi“, o padorumas – vienas mėgstamiausių ir svarbiausių A. J. Greimo kriterijų vertinant žmones. Padorumą jis pirmiausia sieja su ištikimybe savo paties sąžinei. A. J. Greimui Cossue irgi buvo artimas draugas – kadaise kambariokas Grenoblyje, su kuriuo, kaip matyti iš laiškų, ryšius palaikė dar ilgą laiką po to, kai abudu pateko į priešingas Atlanto puses.

Antrasis pasaulinis karas A. Vaičiulaitį užklupo ne Lietuvoje, bet Vatikane, kur jis darbavosi kaip Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto spaudos atstovas – II kategorijos atašė. 1940 m. nustojus veikti Lietuvos atstovybei prie Kvirinalo, kai jos pastatas perduotas sovietų valdininkams, A. Vaičiulaičio padėtis komplikavosi – jis liko be atlyginimo. Nors gavęs Petro Cvirkos kvietimą svarstė grįžti į Lietuvą^[17], bet iš Amerikos atvykusio kunigo Jono Navicko pasiūlymu išvyko į JAV ir pradėjo dirbti Marianapolio kolegijoje Tomsone, kur ir nugyveno visą likusį gyvenimą. O A. J. Greimas iš Lietuvos pasitraukė tik pačioje karo pabaigoje – 1944 m. Pasak jo paties, tai buvo pasirinkimas, kai pasirinkimo nėra: tiek antinacinė, tiek antisovietinė rezistencinė veikla^[18] A. J. Greimą atvedė į akligatvį^[19], o artėjanti antroji sovietų okupacija grasino tremtimi – būtų sulaukęs tėvų likimo. Pirmieji A. J. Greimo laiškai, parašyti iš Prancūzijos, kurią pasiekė traukdamasis per Vokietiją, liudija šią kelionę buvus ilgą ir labai sunkią. Laiške J. Aisčiui jis pasakoja, kad ji trukusi septynis mėnesius – D. P. (Displaced Persons) stovykloje Vokietijoje^[20] teko įgyti ir naują kroviko profesiją, išmokti apkasų kasimo, pasėdėti kalėjime, patirti reicho tardymus. Nors Prancūzijoje įsitvirtinti nebuvo lengva, A. J. Greimas liko Europoje. Tiesa, minčių kraustytis anapus Atlanto turėjo ir jis. Iš susirašinėjimo su J. Aisčiu ir Jonu Baliu paaiškėja, kad buvo svarstomi darbo pasiūlymai konkrečiuose JAV universitetuose, net aptariamos praktinės kelionės detalės. Bet vietoje Amerikos, vos apsigynęs disertaciją, A. J. Greimas iškeliavo į Afriką – Egipte, Aleksandrijos universitete 1948–1958 m. jis dėstė prancūzų kalbą, o katalikiškoje mergaičių Dievo Motinos mokykloje – prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau dar ketverius metus, prieš visam laikui sugrįždamas į Prancūziją, pakaitom dėstė Turkijoje, Ankaros ir Stambulo universitetuose.

Kaip karo metais rezistencinėje veikloje, taip ir pokariu išeivijoje išliko įtampa tarp liberalizmo idėjoms prijaučiančių ir katalikiškajam sparnui priklausančių lietuvių. VLIK’o veiklos perkėlimas į Vokietiją sukėlė nemažai aistrų, aštrėjo santykiai tarp Jono Deksnio šalininkų (jiems priklausė A. J. Greimas, Jurgis Valiulis-Karolis Drunga ir kiti) ir organizacijos vadovybės. 1948 m. laiške J. Aisčiui VLIK’ą A. J. Greimas vaizdžiai išvadina „plepių komitetu“, prikišdamas jam tai, kad perkeliant veiklą į Berlyną tauta liko be vadų ir be nurodymų^[21]. Jo nuomone, realiems darbams ši organizacija tapo visiškai nebetinkama, nes jokių sprendimų priimti negali: „Tai bendrovė be atsakomybės, negalinti daryti lemtingų sprendimų. Ir dabar jie daugiausia užsiiminėja ateities Lietuvos valdžios klausimais, sudarinėja vyriausybes ir kt.“^[22] O kovos tikslas, A. J. Greimo nuomone, – „kraštui padėti, o ne jį valdyti, pripažinti žūstančio partizano kraujui primatą virš visų kad ir labai didelių polinkių“^[23], – omenyje turima tai, ką randame ir A. J. Greimo kovos draugo K. Drungos užrašuose: asmeninius moralinius įsitikinimus privalu atskirti nuo politinės veiklos^[24]. Todėl A. J. Greimas ir keletas kitų rezistencijos aktyvistų (Jonas Deksnys, Vladas Bakūnas, K. Drunga, Algirdas Vokietaitis ir kiti) įkūrė alternatyvų neformalų sambūrį, kurio tikslas nebuvo kovoti su VLIK’u, bet veikti greta jo, padedant kovojančiam kraštui. Pasak jo, kaip tik šią organizaciją labiausiai ir puolė katalikai: laiške J. Aisčiui A. J. Greimas rašo, kad VLIK’e jie turėjo absoliučią daugumą, „o čia jaučia, kad reikalas ne jų rankose“^[25].

A. Vaičiulaitį A. J. Greimas laiškuose J. Aisčiui mini tarp „šventakuprių“ – su jais nesutarimų, pasirodo, būta ne tik politiniuose, bet ir praktiniuose reikaluose. Viename laiške jis, pavyzdžiui, pasakoja, kad jo artimo draugo Henriko Radausko leidėją Vytautą Saulių šie persekioja kaltindami nebūtomis nuodėmėmis (nepakankamu dievobaimingumu, lakstymu paskui sijonus ir pan.), kitame užsimena, kad nemalonę teko patirti ir jam pačiam – A. J. Greimui kartu su tuo pačiu V. Sauliumi ir Broniu Raila politinių oponentų pastangomis buvo nutrauktas BALF’o (JAV lietuvių įsteigto Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo) pašalpų karo pabėgėliams mokėjimas: „Aš jų Dievo neužkabinėju, o jie prie manęs lenda“^[26]. Išaiškėja, kad nesantarvės šaknų galima ieškoti dar gimnazijos laikuose: laiške J. Aisčiui A. J. Greimas pasakoja savo klasėje turėjęs nemažai draugų, „perbėgusių“ iš „Žiburio“ marijonų gimnazijos, kurioje mokėsi ir A. Vaičiulaitis – ten jiems dėstęs dr. A. Kučas-Kučinskas, kurį A. J. Greimas apibūdina kaip „labai mielo paviršiaus žmogų“, bet „visų penkiolikos vaikinų lygiai nekenčiamą“. Jiems šis mokytojas, A. J. Greimo žodžiais tariant, buvo „prasmingiausias ir geriausiai pavykęs jėzuitizmo ir moralinio teroro įsikūnijimas“^[27].

Apskritai tikėjimą A. J. Greimas pirmiausia sieja su epistemologine problematika – tikėjimu paties pasaulio prasmingumu, tikėjimu tauta. Tikėjimas Dievą A. J. Greimo požiūriu – labai asmeniškas reikalas: „Apie Dievą dabar galima kalbėti: (a) sociologiškai: pagal paskutinius apklausinėjimo davinius, Prancūzijoje daug didesnis procentas žmonių, tikinčių į Velnio negu į Dievo buvimą, (b) asmeniškai: mano draugas, a. a. Michel de Certeau, jėzuitas ir filosofas, užklaustas, ar jis tiki Dievo buvimu, atsakė, kad neatsakysiąs, kadangi tai esąs jo privatiškas reikalas, (c) filosofiškai: Paul Ricoeur, giliai tikintis žmogus ir vienas iš žymiausių šių dienų filosofų – hermeneutų, paskutiniuose savo dešimtyje pasirodžiusių tomų nei karto nėra pavartojęs žodžio „Dievas“^[28], – rašoma tekste, kurį greičiausiai buvo numatęs „Baltų lankų“ kolonėlei „Literatūroje ir mene“ (nuo 1991 m. balandžio A. J. Greimas čia pasisakydavo aktualiais kultūros politikos klausimais ir nuorašą persiuntė laiške Arvydui Šliogeriui).

Žmogaus „padorumą“ A. J. Greimas vertina pagal jo kasdienę, visuomeninę veiklą, o ne pagal ideologinius ar religinius įsitikinimus, atveriančius prarają tarp „mes“ ir „jie“ – „dori žmonės kuria laužus ir karia vedlug^[29] teisybės“^[30]. Laiške A. Šliogeriui save pusiau juokais pavadindamas „aktyviu visų religijų mylėtoju“, A. J. Greimas skeptiškai pasisako apie Lietuvoje praktikuojamas katalikų tikėjimo formas, kai ritualai, jo nuomone, tampa svarbesni už juos praktikuojančiųjų santykį su religija, Dievu, sąžine: „Grįžimas prie religijos, dažnai prie labiausiai atgyventų, „lenkiškų“ jos formų, atpalaiduoja nuo bet kokių sąžinės sąskaitų suvedimo, sodindamas prie bendro stalo ir niekšus, ir pusniekšius, ir padorius žmones“^[31]. A. J. Greimas nori tikėti pasauliu, kaip kažką reiškiančiu, atskleidžiančiu savo prasmę, priešpriešindamas tam principą credo quia absurdum^[32]. 1949 m. publikuotame straipsnyje pažymi, kad „XX-ojo amžiaus dialogas susiveda į tą patį – žmogaus laisvos valios ir predestinacijos ginčą <...>“^[33]. Tai jis įvardija kaip aktualiausią šių laikų problemą.

1979-aisiais, kai A. Vaičiulaitis sėdosi rašyti laiško A. J. Greimui, pokarinės politinės aistros jau seniai buvo atvėsusios. A. J. Greimas tuo metu – pripažintas mokslininkas, vadovauja semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Dėsto École des Hautes études en Sciences Sociales (Aukštųjų socialinių mokslų studijų mokykla). Praėjęs daugiau nei dešimtmetis nuo jį išgarsinusios „Struktūrinės semantikos“ išleidimo, kuri vėliau buvo išversta į trylika užsienio kalbų ir laikoma vienu įtakingiausių veikalų semantikos ir semiologijos moksluose, taip pat ir Paryžiaus semiotikos mokyklos fundamentine studija. A. Vaičiulaičiui tuo metu septyniasdešimt treji, jau išėjęs į pensiją, bet vis dar aktyvus savo lietuviškuosiuose sumanymuose. Laiško pradžia leidžia suprasti, kad A. J. Greimas ir A. Vaičiulaitis pažįstami, tačiau aktyvaus bendravimo nepalaiko.

Vis dėlto „seno pažįstamo“, kaip A. Vaičiulaitį laiške pavadina jo adresatas, statuso nepakanka, kad A. J. Greimas priimtų pasiūlymą parengti straipsnį apie Kristijoną Donelaitį. „Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures“ paskelbtame tekste apie lietuvių literatūrą K. Donelaičio „Metai“ aptariami skyrelyje „Poésie de servage et littérature religieuse“^[34]. Lietuvių klasiko darbą A. J. Greimas įvardija kaip šedevrą – lietuvių nacionalinį epą, teisėtai įsirašantį tuometinės Europos literatūros kontekste greta Jacquesʼo Delilleʼio ir Jameso Thomsono^[35] darbų. Taigi pripažindamas lietuvių literatūros korifėjų „tikru rašytoju“ A. J. Greimas neatsisako rašyti apie patį K. Donelaitį ir jo neišsižada, bet nesutinka rašyti taip, kaip tai įsivaizduotų A. Vaičiulaitis. Tai, kad A. J. Greimas įrašo lietuvių epo autorių greta garsių Europos kūrėjų vardų, neturi nieko bendra su jam nepriimtinų literatūros kritikos mokyklų požiūriu, kai kūrinys ar kūrėjas analizuojami gretinant su kitais tekstais ar autoriais, kokiu nors būdu paveikusiais jo atsiradimą ar mąstymą. „Palyginamosios literatūros“ srityje dirbančių literatūros kritikų ir struktūralizmo, kurio pagrindu formavosi Paryžiaus semiotikos mokykla, prieiga prie teksto radikaliai priešinga. Čia užtenka paminėti, kad struktūralistinis požiūris pirmiausia deklaruoja teksto imanentiškumo principą: semiotikui kiekvienas atskiras tekstas yra savipakankamas tyrimo objektas, apimantis autonomišką reikšmių visetą. Tradicinėje semiotinėje analizėje atmetamas tradicinei literatūrinei analizei būdingas polinkis psichologizuoti, lyginti, kitaip tariant – teksto reikšmės šaltinių ieškoti už paties teksto. Pagrindine „Struktūrinės semantikos“ mintimi laiške A. Šliogeriui A. J. Greimas įvardina tezę, kad „prasmė yra, tik kad nemokam apie ją kalbėti“^[36]. Todėl jam nepriimtinas „įtakų ieškojimas“ – semiotikui tai tiesiog nerelevantiška teksto analizės priemonė. Jo mokslinės veiklos kelias – veikiau „metodo ieškojimas“: pradėjęs nuo semantikos tyrinėjimų, vėliau ėmė domėtis kalbų arba ženklų sistemų konstrukcijos principais ir prasmės kūrimą, jos pagavą aprašė sukurdamas semiotinės analizės pagrindus, leidžiančius pasiūlyti metodologiją, pritaikomą iš esmės visuose socialiniuose moksluose: nuo literatūros tekstų iki fotografijos, architektūros, muzikos, dailės ir kt. Galiausiai jo svarstymų centre atsiduria estetinis, jusliškai patiriamas diskurso matmuo. Jei A. J. Greimas ir būtų rašęs apie K. Donelaitį, tai tik struktūralistiniais metodais. Užuomina apie „impresionistinius priėjimus“ nereiškia, kad suvokiantysis subjektas A. J. Greimo sampratoje atmetamas kaip toks. Tokiam požiūriui jis priešpriešina savąjį – mokslinį, kuris neatmeta, kad kūrinio interpretacijų gali būti keletas, tačiau bet kurios analizės siekiamybė yra metodinis tikslumas, rišlumas, išvalytas nuo tekstui svetimų asmeninių įspūdžių. Tai taikytina ir A. Vaičiulaičio prašymo atveju, kuris greičiausiai susijęs ne su K. Donelaičio teksto analize, bet su jo įrašymu į literatūros kritikos lauką.

Iš cituoto laiško galima suprasti, kad tiek A. Vaičiulaičio pastangas „išvesti Donelaitį į platų pasaulį“, tiek savąją lietuvių mitologijos studiją „Apie dievus ir žmones“ A. J. Greimas laiko pirmiausia tarnyste tautai, savajam kraštui. Savo prievole jis, gyvendamas svetur, laikė kultūrinių ryšių su sovietinėje Lietuvoje likusiais intelektualais puoselėjimą. Vos tik susilpnėjus „geležinei uždangai“ A. J. Greimas ėmė megzti ryšius su tautiečiais Lietuvoje: siuntė jiems naujausias mokslo ir literatūros publikacijas, bandydamas pristatyti pasaulinio konteksto aktualijas, domėjosi Vilniaus aukštųjų mokyklų veikla ir teikė joms konkrečius pasiūlymus, palaikė asmeninį ryšį su krašto lietuviais – pats Lietuvoje skaityti paskaitų lankėsi 1971 ir 1979 m. Vėlyvoji A. J. Greimo epistolika liudija jį atgavus viltį, kad įmanoma mažinti sovietinės Lietuvos kultūrinę asimetriją, kokiu nors būdu įrašyti ją į Vakarų civilizacijos kontekstą: „Čia ir yra Lietuvos kultūrinė problema: kaip padaryti, kad tai, kas vakaruose filosofijos, literatūros ar net mokslo teorijose aktualu, būtų ir lietuvių intelektualų mąstymo locus?“^[37], rašo jis laiške A. Šliogeriui.

Rezistencinė kova išeivijoje dėl Lietuvos laisvės ir reikalavimas „neužsiangažuoti“ politikoje A. J. Greimui ilgainiui įgijo kovos dėl kultūros ir švietimo, kaip svarbiausių lietuvių bendruomenės išlikimo sąlygų, pobūdį. Lietuvių mitologijos studijoms mokslininkas kėlė aiškiai suformuluotą misiją – puoselėti lietuvių tautos bendrystę, sugrąžinti jai pasitikėjimą ir savisaugos jausmą pasaulyje, kurį jis laikė praradusiu ar beprarandančiu bet kokias bendražmogiškas vertybes. Jam tai – „drauge ir šaknų, ir tikėjimo ieškojimas“^[38]. 1976 m. kalbėdamas su Romu Sakadolskiu per „Amerikos radiją“, A. J. Greimas reflektuoja savąjį tautosakos studijų matymą, pabrėždamas, kad „tautosaka – tai yra gal deformuotas, gal jau suprastintas, bet tai yra viso mitologinio pasaulio, viso kultūrinio pasaulio atspindys. Kad išeinant iš tautosakos galima, pavyzdžiui, bandyti atstatyti senovės lietuvišką kultūrą ir senovės lietuvių religiją“^[39]. Čia jis pirmiausia polemizuoja su J. Balio įtaka atliekamoms lietuvių etnografinėms studijoms – neatmesdamas archyvavimo reikšmės A. J. Greimas kritikuoja pernelyg pozityvistinį požiūrį į tautosaką ir pasigenda platesnių kultūrinių interpretacijų bandymų, mokslinių analizės metodų taikymo šioje srityje.

O svarstant apie lietuvių literatūrą susidaro įspūdis, kad A. J. Greimo ir A. Vaičiulaičio „skonis“ tiesiog buvo skirtingas, nors tai ir negali būti ganėtinai rimta priežastis A. J. Greimui nesutikti bendradarbiauti K. Donelaičio projekte. Štai laiške J. Aisčiui jis atskleidžia savo planus pasiūlyti naują, kitokį žvilgsnį į lietuvių literatūros istoriją, kuris, jo teigimu, katalikiškos pakraipos literatams buvęs labai nepriimtinas. A. J. Greimui „kertiniu akmeniu visos pokarinės poezijos“ tampa Kazys Binkis^[40]. Kodėl K. Binkis? Literatūra A. J. Greimui ir vėl neatsiejama nuo tautinių vertybių: „Ne literatūrinę mokyklą sukurti jam rūpi, ne eksperimentus poezijoje daryti, jis kovoja už tautinę kultūrą ir už kultūringą tautą“, – taip jis dar 1942 m. pasisakė Šiaulių teatre surengtame viešame K. Binkio mirties paminėjime^[41]. K. Binkis imponuoja dėl to, kad jam nerūpi „sielos begaliniai kentėjimai dėl nenusisekusio bučkio“, bet „didžioji per visus amžius švietusi poetui lietuviui idėja, aisčių tautos išlikimo idėja“^[42]. Skirtingai nuo politikos, kur A. J. Greimas griežtai reikalavo atskirti asmeninę „moralę“ ir veiksmo reikalaujančią idėją, literatūroje jis rašytojo moralę iškelia kaip būtinybę, kaip atsakomybę už tuos, kuriems rašoma. Ars gratia artis, jo nuomone, veda į fetišizmą; rašytoją jis lygina su batsiuviu: „Amatininkas gamina gerus batus ne dėl pačių batų, o dėl to, kad jis autentiškuose santykiuose su žmonėmis, kurie tuos batus nešios“^[43]. Tik tiek, kad rašytojas prekiauja ne gerai pasiūtais batais. Tai, kas parašyta, vertės ir prasmės tegali turėti tuomet, kai užrašyti žodžiai yra „tikri“: vadinasi, įtikinantys, privalantys perduoti universalias vertes. Rašymas yra etinis aktas, nes „rašymo aktas turi tą paslaptingą galią, kad jis Jono ar Petro silpną falcetą prieš jo paties valią paverčia žmogaus sąžinės balsu“^[44].

Atrodo, kad K. Donelaitis A. Vaičiulaičiui buvo itin svarbi figūra – pavyzdžiui, kai kuriuose šaltiniuose galima rasti liudijimų, kad kaip tik jo iniciatyva Vašingtone atidaryta šeštadieninė lituanistinė mokykla buvo pavadinta K. Donelaičio vardu^[45] (nors pačios mokyklos tinklalapyje nurodoma, kad toks buvęs bendras moksleivių tėvų sprendimas). Mokyklos „dvasia“ atrodo nedaug tepakitusi ir šiais laikais: štai 2016 m. spalio pradžios antraštė mokyklos internetinio puslapio naujienų skiltyje, ko gero, būtų sulaukusi ironiškos A. J. Greimo šypsenos: „Su tautiniais rūbais – į iškilmingas mišias“. Dar 1976 m. vizitas JAV ir Kanadoje A. J. Greimui paliko nevienareikšmišką įspūdį apie Amerikos lietuvių bendruomenę: viena vertus, lietuvių gausa jam leido patirti „grynai lietuvišką atmosferą“^[46]. Bet, kita vertus, kultūrinė jų veikla jam atrodo išlaikoma „per daug tradiciniuose trafaretuose“^[47]– polka su ragučiais savaime nėra nieko bloga, bet dėmesio centrą sutelkus į folklorą prarandamas platesnis kultūrinis akiratis, ryšys su visame pasaulyje išsisklaidžiusia lietuvių bendruomene ir gresia izoliacija „parapijos“ lygmenyje. Pavyzdžiu siūlydamas žydų ar armėnų bendruomenes, A. J. Greimas kalba apie aukštesnio lygmens solidarumą, apimantį mokslinį, profesinį tautiečių bendradarbiavimą, leidžiantį ieškoti naujoviškesnių organizavimosi formų.

Kaip konstatuoja Vytautas Kubilius, „daugelis lietuvių rašytojų, debiutavusių tarpukaryje, taip ir neišėjo iš samanotos lietuviško kaimo gryčios, kuri nuo „Aušros“ laikų tapo visų vertybių centru mūsų kultūrai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas“^[48]. A. J. Greimo gyvenime nostalgija irgi labai reikšminga dimensija, bet kiek kita prasme. Jam – tai erdvė, „kuri lieka tarp hic et nunc, „čia ir dabar“, ir to, kas galėtų būti ir gal nebus, kas galėjo būti ir ko nebuvo, toje įtampoje aš ir įrašau estetinę ir intelektualinę kūrybą“, – prisipažįsta laiške Aleksandrai Kašubienei^[49]. Nostalgija šiuo atveju tampa varomąja jėga, akstinu veikti, mąstyti, galimybe autentiškai patirti dabar, kaip praeities, dabarties ir ateities sampyną.

Tad šiokį tokį skirtumą tarp šių dviejų nostalgijų, ko gero, galima nujausti. Viena jų atsitveria ir įsišaknija prarastojoje lietuviškoje praeityje, o antroji tarpsta dialektiškai santykiaudama su dabartimi ir nuolat mesdama žvilgsnį ateities projektų linkme. Žvelgiant iš tokių skirtingų perspektyvų pačiose įvairiausiose plotmėse, A. J. Greimo ir A. Vaičiulaičio sandoris dėl K. Donelaičio turbūt ir negalėjo įvykti. Iš tuo metu JAV kūrusių lietuvių rašytojų tik vienintelis Algirdas Landsbergis ėmėsi anglų kalbos. Nors A. J. Greimas paskelbė išties daug publicistinių tekstų išeivijos spaudoje, intensyviai gimtąja kalba susirašinėjo su lietuviais, kaip mokslininkas jis ir mąstė, ir rašė prancūziškai. Tai jis vadino „schizofrenišku“ gyvenimu, bet toks jam buvo vienintelis galimas kelias, kaip neužsidaryti praeityje ir savąją Lietuvą projektuoti taip, kad ji lietuviams ir pasauliui reikštų ne tik tai, kas praėję ir prarasta, bet ir tai, kas ji galėtų tapti. Atsakymas A. Vaičiulaičiui diplomatiškas. Prie jo turbūt galima pridurti tai, ką A. J. Greimas formuluoja kitame savo tekste: „Moralas: laiškus reikia mokėti skaityti – ir tai, ką jie sako, o ypač tai, ko jie nepasako“^[50].

Publikacija parengta Lietuvos mokslo tarybos lėšomis pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą, sutarties Nr. LIP-039/2016/LSS-180000-419.

^[1]122 km nuo Paryžiaus esantis miestelis Condé-sur-Huisne (Žemutinės Normandijos regionas). Sodyboje „La Chaussée“ A. J. Greimas gyveno nuo 1974 m.

^[2] Poésie de servage et littérature religieuse // Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures. – T. 2. – Paris: Gallimard, 1956.

^[3]Greimas A. J. Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos. – Chicago: AM & M Publications, 1979.

^[4] Jonas Balys, žinomas lietuvių etnologas, nuo 1948 m. gyvenęs JAV.

^[5]Turimi omenyje Marcelijus Martinaitis („Kukučio baladės“, 1977) ir Romualdas Granauskas (1975 m. išleista jo knyga „Duonos valgytojai“, kurioje buvo apysaka „Jaučio aukojimas“).

^[6]Rankraštis. Antano Vaičiulaičio fondas [GEK-72994]. Nuorašas Jūratės Levinos, tekstą parengė Virginijus Gasiliūnas. A. J. Greimo laiškas A. Vaičiulaičiui – vienas iš daugelio neskelbtų jo tekstų (laiškų, rankraščių, interviu), rengiamų publikavimui dvitomėje studijoje „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“ (sud. Arūnas Sverdiolas). Studija skirta 100-osioms A. J. Greimo gimimo metinėms, kurias minėsime 2017 m. UNESCO paskelbė ateinančius metus A. J. Greimo metais.

^[7]A. Vaičiulaitis – prancūzų kalbos paruošimu garsėjusioje Vilkaviškio „Žiburio“, A. J. Greimas – Rygiškių Jono gimnazijoje, pastarojoje mokėsi ir Jonas Basanavičius, Kazys Girnius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti.

^[8]Greimas A. J.Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 106.

^[9]Ten pat.

^[10] A. Vaičiulaitis – 1936–1938 m., A. J. Greimas – 1936–1939 m.

^[11] 1926 m. Paryžiuje buvo įsteigta lietuvių studentų draugija, veikė ateitininkų kuopa. Grenoblyje kartu su A. J. Greimu studijavo garsūs lietuvių vertėjai Aleksys Churginas, Ramutė Iešmantaitė-Ramunienė, taip pat J. Aistis, Birutė Sirutytė (vėliau Drungienė), Birutė Skučaitė, Ženė Kučinskaitė, Aldona Dirmantaitė ir kiti.

^[12] Studijas Grenoblio universitete sustabdė, nes 1939 m. buvo paimtas į Lietuvos kariuomenę, po metų įsiveržus sovietų armijai, įrašytas į ją. 1941 m. įsiliejo į antisovietinio pasipriešinimo judėjimą – Lietuvių aktyvistų frontą. Birželį tėvai ištremti į Sibirą, kur jo tėvas Julius Greimas nebeišgyveno nė metų. 1942 m. įsijungė į LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) veiklą. 1943 m. Trečiajam reichui dedant pastangas suformuoti vietinius SS legionus, laikraštyje „Laisvės kovotojas“ nuolat skelbė publikacijas, raginančias nepasiduoti vokiečių spaudimui (kaip žinoma, Lietuva ir Lenkija liko vienintelės valstybės, kuriose nebuvo suformuoti vietiniai SS legionai).

 ^[13]Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – P. 303.

^[14] Datuojamas apie 1960 m., rankraštis, VUB RS F245-121.

^[15] Ten pat.

^[16] 1929–1932 m. A. Vaičiulaitis ėjo katalikiškos pakraipos, iki šių dienų gyvuojančio žurnalo „Ateitis“ atsakingojo redaktoriaus pareigas.

^[17]P. Cvirka ir A. Vaičiulaitis iki jam išvykstant į Vatikaną, net ir būdami priešingų politinių pažiūrų, sėkmingai bendradarbiavo 1938–1940 m. „Sakalo“ leidyklos leisto kultūros ir literatūros žurnalo „Dienovidis“ redakcijoje (kartu su B. Brazdžioniu ir J. Šimkumi). 1940 m. P. Cvirka laiške A. Vaičiulaičiui rašo: „Tavo Tėvynėje, kurią Tu palikai prieš didžiuosius įvykius, prasidėjo tikrai pilnas entuziazmo, kūrybingas gyvenimas. <…> Lietuvos tarybinei respublikai reikalingi visi geros valios, gabūs ir norį dirbti žmonės. Mano patarimas vienas: mesk viską ir grįžk. Darbo atsiras. Jeigu tik supranti ir įvertini tuos didžiulius mūsų tėvynėj įvykusius pasikeitimus, jei tik nori dirbti – Tau darbo bus iki kaklo. Jei apsispręsi negalįs kol kas rašyti – galėsi versti klasikus arba redaguoti klasikų leidinius.“ Komentuodamas savo situaciją laiške J. Aisčiui A. Vaičiulaitis rašė: „Nūn pats nežinau, kur dingsiu. Gal Lietuvon grįšiu, gal čia liksiu, kol galėsiu, gal ir už vandenų toli išplauksiu...“ (cit. iš http://www.nromuva.lt/files/2012-3.pdf, žiūrėta 2016 10 19).

 ^[18] Nuo 1941 m. kovo – antisovietinio pasipriešinimo judėjimo LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) dalyvis, nuo 1942 m. įsijungė į LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) veiklą, kurią nuo 1943 m. rudens koordinavo vienybe nepasižymėjęs ir realiais darbais ne itin garsėjęs VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), publikuodavo straipsnius sąjungos laikraštyje „Laisvės kovotojas“.

^[19]„Kas iš to išėjo – pats matai. Vieni patys išsibėgiojom, kitus išgaudys ir išbarstys į keturias pasaulio šalis“ (iš 1945 04 19 nepublikuoto laiško J. Aisčiui, LLTI BR, F100-1263/2).

^[20] Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos D. P. stovyklose buvo apie 200 000 žmonių iš Baltijos šalių. 1948 m. JAV priėmus įstatymą įsileisti 200 000 D. P., į JAV išvyko apie 27 000 lietuvių.

^[21] Nepublikuotas 1948 04 17 d. rankraštis, LLTI BR, F100-1263/16.

^[22] VLIK’as siekė tapti pripažinta Lietuvos vyriausybe egzilyje (plačiau apie tai – Daivos Dapkutės monografijoje „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 48).

^[23] Ten pat.

^[24]VDU ISC KDF.

^[25]LLTI BR, F100-1263/16.

^[26]Ten pat.

^[27] Turimas omenyje Antanas Kučinskas (Kučas)-Gervydas (1900–1988), pats baigęs Rygiškių Jono gimnaziją, studijavęs Nansi ir Grenoblio universitetuose. 1927–1928 m. dirbo Marijampolės marijonų gimnazijos ir mokytojų seminarijos istorijos mokytoju. Išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovykloje, po karo gyveno Lenkijoje ir Prancūzijoje, nuo 1946 m. gyveno ir dėstė JAV. Iš A. J. Greimo laiško J. Aisčiui, LLTI BR, F100-1263/11.

^[28] Nepublikuotas rankraštis (ASl/GC sk. a.).

^[29] Lenkų k. ž. „według“ – „pagal teisybę“.

^[30] Ten pat.

^[31] Literatūra ir menas. – Nr. 2320. – 1991. – Gegužės 18; Akiračiai. – Nr. 5. – 1991. – Gegužė. Prieiga per internetą: http://www.semiotika.lt/greimas/file/repository/148_1991_Liberalines_mintys.pdf [žiūrėta 2016 04 04]. Kitame straipsnyje A. J. Greimas panašiai užsimena: „Visuomenės moralė. Ji, deja, „atgimti“ negali, ir nei pamokslai, nei procesijos jos neatgaivins. Jau vien dėl to, kad 1940 m. palikome Lietuvą – žemės ūkio kraštą, o radome dabar jau miestiečių tautą“ („Sukurti lietuvišką Daniją“, laiškas Vytautui Kavoliui // Metmenys. – Nr. 60. – 1991, prieiga per internetą: http://www.semiotika.lt/greimas/file/repository/148_1991_Liberalines_mintys.pdf [žiūrėta 2016 04 04]).

^[32] Laiškuose S. Žukui, A. Šliogeriui A. J. Greimas cituoja baskų filosofą, novelistą Miguelį de Unamuno’ą: „Tikiu, nes tai absurdiška.“

^[33]Greimas A. J. Laisvė ir užsiangažavimas // Šviesa. – Nr. 7. – 1949. – P. 1–2.

^[34] Poésie de servage et littérature religieuse// Encyclopédie de la pléiade: Histoire des littératures. – T. 2. – P. 1438–1450.

^[35] Jacques’as Delille’is (1738–1813) – prancūzų literatūros klasikas, vadinamas „prancūziškuoju Vergilijumi“. Jamesas Thomsonas (1700–1748) – škotų rašytojas, išgarsėjęs poema „Four seasons“ (1730).

^[36] 1990 08 29 nepublikuotas rankraštis, ASl/GC.

^[37] Iš 1990 04 20 laiško A. Šliogeriui (rankraštis, ASl/GC sk.a.).

^[38]Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – P. 282.

^[39] Laidos įrašas saugomas skaitmeniniame A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro archyve.

^[40] 1947 09 09 nepublikuotas rankraštis, LLTI BR, F-100-1263/7.

^[41] 1947 09 09 nepublikuotas rankraštis, LLTI BR, F-100-1263/7.

^[42] Ten pat.

^[43] Ten pat. – P. 371.

^[44] Ten pat.– P. 373.

^[45]http://suduvis.lt/2016/06/13/antanas-vaiciulaitis-rasytojas-gyvenima-paskyres-lietuvai/[žiūrėta 2016 10 19].

^[46] Iš A. J. Greimo pokalbio su Henriku Žemeliu Kanados lietuvių radijo laidoje „Margutis“ (įrašas saugomas GC/Sk).

^[47] Ten pat.

^[48]Kubilius V. Egzodo literatūra // XX amžiaus literatūra (1996). Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/6371-vytautas-kubilius-egzodo-literatura-1996.html?catid=94%3Abendroji-literatros-kritika [žiūrėta 2016 10 14].

^[49] Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Sudarytoja A. Kašubienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 36.

 ^[50]Greimas A. J. Baltų lankų kolonėlės „Literatūroje ir mene“ // Baltos lankos. – Nr. 30. – 2009. – P. 168.

Mūsų publikacija

Vaikystė – tuomet aš volungę mylėjau^[1]

Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus septyniasdešimtinių metų pusėje aš domėjausi VDR literatūra. Pasaulyje, kur ir knygos virto preke, savitą žavesį skleidė jau vien tai, kad daugelis knygų buvo sunkiai prieinamos. Taigi džiaugiausi vien jau dėl to, kad turėjau abu originalius „Union“ leidyklos eilėraščių rinkinius „Sarmatijos metas“ ir „Šešėlių krašto upės“. Kai 1984-ųjų spalį priėmiau pasiūlymą Vilniaus universitete dėstyti germanistiką, jos tapo man itin svarbios. Tuo metu mes turėjome labai mažai informacijos apie Tarybų Sąjungos okupuotą Lietuvos sostinę ir jokių jos atvaizdų; praėjo labai daug laiko, kol gavau VDR išleistą Vilniaus kelionių vadovą.

Tada prisiminiau turįs abu Bobrowskio tomelius ir pirmą kartą perskaičiau tuomet man sunkiai suprantamus ir iki šiol dar paslapčių kupinus eilėraščius. Jie nusėdo mano galvoje ir anksčiau už visą informaciją ir nuotraukas suformavo manąjį Vilniaus įvaizdį. Vilnius mano gyvenime yra paskutinis miestas, į kurį vedė poezija, Johanneso Bobrowskio poezija. Griuvus geležinei uždangai ir žlugus Tarybų Sąjungai, prieinami tapo visi Europos miestai, atsirado albumų ir kelionių vadovų; o interneto amžiuje turime bet kurios žemės rutulio vietos atvaizdus.

Tačiau apie Vilnių galvoje nešiojausi Johanneso Bobrowskio poezijos vaizdinius, visų pirma knygos „Sarmatijos metas“ eilėraštį „Vilnius“, kuris per visus tuos metus liko su manimi.

Vilnius

„Vilniau, putine tu pribrendęs!“^[2] Pirmąją eilutę labai gerai įsidėmėjau, nes man ji yra didžiausia šio eilėraščio paslaptis, prie kurios dar grįšiu. Svarbiausias eilėraščio kontekstas yra sakmė apie Vilniaus miesto įkūrimą: Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas atkeliavo iš Trakų, tuometinės Lietuvos sostinės, į vietovę, kur į Nerį, Bobrowskio eilėraštyje vadinamą lenkišku vardu Vilija, įteka Vilnelės upė. Ten sapne jis išvydo geležinį vilką ir paklausė vyriausiojo pagonių žynio Lizdeikos, ką šis sapnas galėtų reikšti; tas paaiškino, jog tai esanti užduotis čia įkurti miestą, kuris būsiantis nepaimamas kaip geležinis vilkas.

Eilėraščio įvaizdžiai suskyla į dvi dalis: pirmuosiuose dviejuose posmuose vaizduojamas pirmykštis upių kraštovaizdis palei Njemeną (lenkiškai), Nemuną arba Memelį, kaip jis vadinasi vokiškai, ir palei Nerį. Žvėrys išsigąsta, bet yra integrali dalis šios vienovės, kurią sudaro gamta, Adomas Mickevičius, lenkiškai rašęs Lietuvos poetas, ir tautosaka; dangus yra skarelė, „virpanti / gražiai nuo dainavimo kaimų“. Trečiojo posmo „bet“ žymi kontrastą: dainos yra praeitis, Lizdeika nebedainuoja; o paskutiniame posme figūruoja gamtos, lygumų daina, skausminga ir aitri nuo kraujo. Trakų salos pilis, šiandien gražiai atstatyta maždaug trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusi turistinė atrakcija, tuo metu, kai Bobrowskis rašė šį eilėraštį, buvo „iš pirmykščio mirgėjimo“ iškilę griuvėsiai.

Iš kur ši cezūra, kurią įveikia Lizdeikos figūra ir daina? Vyriausiasis pagonių žynys miega mirtinu miegu, o pabaigoje gamta gieda krauju persisunkusią giesmę savo „skardžiu balsu“. Smurtinis krikštas, apibendrintai pasakysiu, čia prilyginamas vėlesniems smurto veiksmams, visų pirma Lietuvos žydų išžudymui. Vokiečių okupacijos metu nužudyti devyniasdešimt keturi procentai Lietuvos žydų – apie du šimtus tūkstančių žmonių. Bobrowskio Vilniaus eilėraštis kalba ir apie dar vieną smurtinės mirties variantą: „sūnų kraujas“ sugestijuoja karus (nes nacionalsocialistai nesigailėjo ir moterų bei vaikų). Ar tai prieš šimtmečius vykę karai, ar tai abu lenkų ir lietuvių sukilimai prieš carinę Rusiją, kuri 1795-aisiais, po vadinamojo trečiojo padalijimo, įtvirtino savo valdžią Lietuvoje? Ar galima netgi galvoti apie partizanus – prie šio klausimo dar grįšime – pirmaisiais pokario dešimtmečiais kovojusius prieš tarybinę okupaciją? Ar Bobrowskis sąmoningai kalba miglotai, kad suteiktų tokią interpretacijos galimybę, kuri VDR jam būtų smarkiai atsirūgusi? Matome tik tai: čia piešiamas poetiškas Vilniaus vaizdas, kuris išgyveno ir klestėjimo metą, bet ir daug smurtinių mirčių, glūdinčių pagonių vyriausiojo žynio balse. Ir kai paskutinėje eilutėje kalbama apie „raudoną ošimą pušų“, aš tai interpretuoju kaip grėsmingą gamtos ženklą.

O ta pradžia – „Vilniau, putine tu pribrendęs!“, 1984-aisiais pirmą kartą perskaičius eilėraštį, leido naiviai įsivaizduoti miestą, kuriame visur žydi putinai – juos puikiai pažinojau iš vaikystės, kaip vargšų maistą. Vėliau Vilniuje matydamas žydint daugybę augalų, tik ne putinus, pagalvojau, kad šiame eilėraštyje poezija yra teisesnė nei faktinė tikrovė, kaip ir Ingeborgos Bachmann eilėraštis „Bohemija yra prie jūros“ („Böhmen liegt am Meer“) yra teisesnis už geografiją. Paskui perskaičiau straipsnį, kuris šeivamedyje įžiūrėjo mitologines asociacijas. Deja, straipsnio neradau ir negaliu jo čia įtraukti. Bet, galimas daiktas, yra produktyviau pirmąją eilutę – „Vilniau, putine tu pribrendęs!“ – skaityti kitų Bobrowskio eilėraščių kontekste. Pavyzdžiui, „Putinų žydėjimas“ („Holunderblüte“) iš rinkinio „Šešėlių krašto upės“. Čia pasirodo žydų kilmės rusų rašytojas Isaakas Babelis, kalbama apie pogromą ir kraujo pėdsaką; ir apie putiną. Eilėraštis baigiamas sušukimu: „Žmonės, putinas / mirs / nuo jūsų užmaršumo“ („Leute es möchte der Holunder / sterben / an euer Vergeßlichkeit“). Dar aiškiau tą pasako paskutinis posmas eilėraščio „Vardai persekiotiesiems“ iš pomirtinio rinkinio „Vėtros ženklai“:

Galop aš duodu jam

vardą putino,

vardą negirdimo, kurs

nunokęs jau

ir pritvinkęs krauju^[3].

Nunokęs ir pritvinkęs krauju – koks įvaizdis, perteikiantis Vilnių ir jo istoriją, smurtines mirtis jo teritorijoje!

Nežinau, ar Johannesas Bobrowskis nors kartą buvo Vilniuje; man prieinamuose jo raštuose ir tekstuose apie šį miestą nieko neradau. Bet jis parašė ne vieną eilėraštį apie Vilnių. Visi jie netilpo net į mano antologiją „Europa erlesen: Vilnius“, kurioje ketinau papasakoti miesto istoriją per literatūrinius tekstus trylika kalbų. „Vilnius“ ten yra – kartu su lietuviškais, lenkiškais ir baltarusiškais tekstais, perteikiančiais padavimą apie Vilniaus įkūrimą.

Į antologiją taip pat įėjęs eilėraštis iš „Šešėlių krašto upių“ vadinasi „Senas Vilniaus kiemas“ ir vaizduoja vakarinį kraštovaizdį, kuriame vėlgi svarbų vaidmenį vaidina abi miesto upės; o baigiasi eilėraštis primygtinais imperatyvais. „Medinis namas, miškų / gyvenimas ir graži lemtis“ („Holzhaus, der Wälder / Leben und schöne Vergängnis“), taip skamba dvi eilėraščio „Medinis namas virš Vilijos“ („Das Holzhaus über der Wilia“) eilutės; persmelktas biografinių reminiscencijų eilėraštis išsamiai perteikia gyvenimo mediniame name jausmą. Šis eilėraštis pateko į rinkinį „Sarmatijos metas“, kaip ir gamtoje išskleistos meilės eilėraštis „Prie upės“, kurio pradžia man nuolat skamba ausyse: „Tu atėjai / mėnulio taku, nuo Aušros Vartų / leidaisi žemyn, nuo seno / paveikslo šviesos“^[4]. Aušros vartai, Mergelės Marijos paveikslas vieninteliuose išlikusiuose Vilniaus vartuose, yra viena iš tų retų šventovių, kurią garbina ir katalikai, ir stačiatikiai, ir unitai, vadinasi, lietuviai, lenkai, rusai ir baltarusiai. Jų poetės ir poetai apie tai sukūrė daug eilių, ir netgi Gilbertas Keithas Chestertonas savo atsiminimuose užfiksavo apsilankymą šioje vietoje. Bobrowskio eilėraštyje „Prie upės“ „seno / paminklo šviesa“, regis, krenta ant mergaitės, kurią vyriškas šio eilėraščio subjektas visą dieną kvietė ir kurios laukia prie upės, tai yra prie Vilijos / Neries. Upė ir virš jos praskrendantis paukštis tampa iškeliavimo ir nutolimo ženklais, kurių fone mergaitė taria paskutinius eilėraščio žodžius: „Nenueiki.“ Su „paveikslu Vilniaus vartuos“^[5] ir su upe yra susijęs eilėraštis „Mickevičius“, kuriame sudėtingu būdu inkorporuoti Adomo Mickevičiaus biografijos elementai.

Kai vaikščioju po Vilnių, visada atminties pakrašty dingteli šie Bobrowskio eilėraščiai. Šiaip vokiečių kalba nėra daug eilėraščių apie šį miestą; jų yra parašę austrų poetai Gerhardas Fritschas ir H. C. Artmannas. Eidamas prospektu, kuris carų laikais vadinosi Jurgio prospektu, lenkų okupacijos laikais – Mickevičiaus prospektu, tarybinės okupacijos laiku – Stalino, o paskui Lenino prospektu, o po Nepriklausomybės vadinasi Gedimino prospektu, stabteliu prie paminklo, stovinčio tolėliau nuo gatvės ir vaizduojančio moterį su skarele – XX amžiaus pradžios realistinių aplinkos studijų autorę – Žemaitę – kuri būtų galėjusi tapti pasauline rašytoja, jei nebūtų rašiusi vadinamąja „maža“ kalba, ar būtų buvusi laiku išversta. Prie jos paminklo galvoju apie apsakymą „Neturėjo geros motinos“, kurį išverčiau, ir apie prozinį tekstą „Atminimo lapas“, kurį, įsižiūrėjęs į fotografiją, apie Žemaitę parašė Johannesas Bobrowskis. Tikriausiai žinote jį iš romano „Lietuviški fortepijonai“, kur šis tekstas patalpintas naujame kontekste.

Atminimo lapas

Dirbdamas Vilniaus universitete, patyriau nepamirštamą, ypatingą akimirką: mano kolega Christine Steinmetz, atvykusi čia iš Greifsvaldo universiteto, surengė Horsto Seemanno režisuotos Bobrowskio romano „Levino malūnas“ ekranizacijos peržiūrą. Tai buvo akstinas pagaliau perskaityti ir romaną; kai prieš kelis mėnesius pakartotinai jį perskaičiau, naujai išleistą „Wagenbacho“ leidyklos, mane iš naujo sužavėjo savita, sakytinėmis formomis besinaudojanti diskurso technika, kur pasakotojas diskutuoja su savo personažais ir apie juos.

Laikas man palikti Vilnių. Tarybinėje eroje užsieniečiams buvo uždrausta lankytis beveik visoje Lietuvoje, tačiau man vis dėlto pavyko nuvykti į Kauną – su leidimu, su palyda ir be nakvynės. Bobrowskio eilėraštį „Kaunas 1941“ perskaičiau daug vėliau.

Dvejus metus dėstęs Vilniaus universitete, vėl į Lietuvą atvykau tik 1989-ųjų lapkritį ir per Tarybų Lietuvos televiziją išvydau Berlyno sienos griuvimą. Dabar jau galėjau keliauti po visą kraštą, tad užsukau į Raseinius. „Aš esu iš Raseinių“ („Ich bin aus Rasainen“), taip skamba pirmoji Bobrowskio eilėraščio „Žydų prekiautojui A. S.“ („An den jüdischen Händler A. S.“) eilutė. Johannesas Bobrowskis ir žydai – svarbi tema.

Į Tilžę pakliūti, aišku, negalėjau ir 1989-aisiais, bet būtinai norėjau pamatyti šį miestą – miestą, kuriame Bobrowskis gimė, kur vyksta dalies romano „Lietuviški fortepijonai“ ir apsakymo „Rainfarn“ veiksmas. Daug negalvoję lietuviai pasiėmė mane į trumpą iškylą Kaliningrado sritin. Žinoma, romano veiksmo vietų neradau, nes miestas man buvo nepažįstamas, o vokiško žemėlapio neturėjau. Klausinėdamas apie Bobrowskį, būčiau išsidavęs, negalėjau pasirodyti esąs užsienietis; o ir šiaip kas gi tuometinėje Tilžėje būtų galėjęs ką nors papasakoti apie Bobrowskį. Galėjau tik panirti į šio miesto atmosferą – jis buvo tiesiog siaubingai apleistas. Kartą palaikiau žmonių būstą tvartu.

Tik 1999-aisiais vertėjų konferencijos metu įvyko ilgai laukta viešnagė – aš apsilankiau Kuršių nerijoje. Šiame europiniu mastu unikaliame kraštovaizdyje baigiasi Bobrowskio „Senprūsių elegija“ ir daugiausia čia vyksta eilėraščio „Neringos žvejų žmonos“ veiksmas.

2011-aisiais suplanavau lietuvišką dalį kelionės, kuri nuo Vienos per Dancigą (Gdanską) ir Karaliaučių, ir per visą Kuršių neriją, o vėliau palei Nemuną turėjo nuvesti į Kauną ir vėl atgal į Lenkiją. Žvalgydamas maršrutą išsinuomojau automobilį, atvažiavau į Šilutę – senąjį Haidekrugo miestelį, ir šalia Šilutės aptikau dvarą, kuriame gimė Hermannas Sudermannas ir kuriame veikė jam skirtas muziejus. Miniu Sudermanną todėl, kad jo „Lietuviškos istorijos“ pasakojimo technikos požiūriu – lyginant su Bobrowskiu – man pasirodė nuobodžios, daugių daugiausia vertingos kaip specifinės gyvenimo formos dokumentai. Man netgi atrodė, kad Bobrowskis būtų iš jo šaipęsis ar netgi niekinęs, kol Christopho Meckelio reikšmingoje atsiminimų knygoje neperskaičiau, kad Bobrowskis savo prozą patalpino trikampyje tarp Sudermanno, Roberto Walserio ir Isaako Babelio.

Beje, šioje kelionėje aptikau namą, ant kurio parašyta, kad čia gimė vokiečių–lietuvių mokslininkas Vilhelmas Storosta-Vydūnas, kurį sutinkame „Lietuviškuose fortepijonuose“. Name gyvenantys žmonės man papasakojo, kad iš tiesų gimimo vieta nėra visiškai aiški, bet kadangi atvyksta vis daugiau vokiečių ir teiraujasi Vydūno, teko kur nors pakabinti atminimo lentą.

Toliau keliaudamas pasiklydau ir neberadau kelio į vaikystės kaimąVilkyškius / Wilkischken, kur Bobrowskis praleido vaikystę. Tačiau ilgai stovėjau prie Luizos tilto ir liūdnai žiūrėjau į Tilžę kitoje upės pusėje. Ant šio senovinio kelio dabar stovi rusų pasieniečiai, o aš neturėjau Kaliningrado srities vizos. Be to, buvo akivaizdu, kad negalėsiu Tilžėn nuvesti ir turistų grupės, nes mes juk ketinome keliauti per rusišką nerijos dalį, tad dar kartą pereiti sieną būtų buvę brangu, taip pat užimtų daug laiko.

Tačiau svarbiausias šios kelionės išgyvenimas buvo ankstyvos vasaros vakaras prie Nemuno, šalia senojo Rusnės švyturio. Užgesti nenorinti šviesa, pakrantės ugnys ir naktinės paukščių giesmės man buvo tarsi juslinė iniciacija į Bobrowskio panemunių kraštovaizdį, atsispindintį eilėraštyje „Nemunas“. Šis eilėraštis priklauso prie poeto žinomiausių, todėl pasirinkau kitą eilėraštį, kuriame Bobrowskis prikelia savo vaikystę – ir kad žinotumėt, iš kur paėmiau savo esė pavadinimą.

Vaikystė

2011-ųjų rugpjūtį mes leidomės į sumanytą kelionę. Kaliningrade kartą prisiminiau Bobrowskį, bet nieko apie jį nepapasakojau. Tai buvo didelė klaida, nes Karaliaučiuje jis lankė gimnaziją, susiformavo intelektualiniu, muzikiniu ir religiniu požiūriu; čia vyksta jo prozos teksto „Epitafija Pinavui“ veiksmas. Tačiau man buvo didelis įvykis vien tai, kad galėjau apskritai išvysti šį miestą ir įvertinti jo fantastinę rekonstrukciją, ruošiantis 750 metų jubiliejui 2005-aisiais. Man viskas sukosi apie Kantą, apie jo kapą. Tačiau nuo jo būtų buvę visai netoli iki Bobrowskio Senamiesčio gimnazijos; galų gale juk Kantas pasirodo ir „Epitafijoje Pinavui“. Deja, laiko Kaliningrade neužteko, kad apie tai priminčiau.

Nelengva buvo ir Lietuvoje, ant Rambyno / Rombinus kalno. Savo grupei turėjau pasakoti ir apie lietuvių pagonybę, apie dievą Perkūną ir šios šventos vietos reikšmę. Įstengiau tik nurodyti Bobrowskio „Lietuviškus fortepijonus“, vokiečių kalba parašytą romaną, kuriame kaip jokiame kitame glaudžiai susiliečia lietuvių ir vokiečių istorijos. Jame taip pat į šviesą išvedamas pirmasis didis lietuvių rašytojas, Kristijonas Donelaitis, kuris savo epe „Metai“ anksčiau už Klopstocką pasinaudoja antikiniu hegzametru – tačiau ne tam, kad kalbėtų prakilnybes, bet kad stačiokiškumo nesibaiminančia kalba pasakotų apie neturtingų valstiečių gyvenimą.

Operoje, kurią komponuoja romano „Lietuviški fortepijonai“ personažai, ir kurią ketinama pastatyti, Donelaitis tampa tiek vokiškam, tiek lietuviškam nacionalizmui priešpriešinama figūra. Romane taip pat pasirodo Tolminkiemio kaimas, kuriame dirbo evangelikų parapijos kunigas Donelaitis. Šiandien Tolminkiemis atsidūręs Kaliningrado srityje, bet lietuviai vėl turi galimybę ten puoselėti Donelaičio atminimą, visų pirma per kiekvienais metais vykstančio festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymus. Aš gi net ir 300-ųjų Donelaičio gimimo metinių išvakarėse neaplankiau šio kaimo, Bobrowskio minimo eilėraštyje „Tolminkiemio kaimas“.

Galiausiai turiu prisipažinti, kad nemačiau dar kelių Bobrowskio vietų: nebuvau Daube, toje ypatingoje vietovėje kairiajame Nemuno krante, kurį mielai lankydavo tilžiečiai ir kuris davė vardą Bobrowskio eilėraščiui „Daubas“, nebuvau ir Skuode prie Latvijos sienos, kuriame vyksta apsakymo „Lietuviška poringė“ veiksmas. Ši istorija yra svarbi Bobrowskio kūrybos dalis turinio požiūriu, nes čia jis kalba apie carų valdymo patirtį nuo 1795-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo.

Galbūt sumanymas savo požiūrį į Bobrowskį perteikti remiantis vien tam tikromis vietomis nėra pats geriausias, nes kai kurie jo apie Lietuvą kalbantys tekstai nėra susieti su konkrečia vietove, pavyzdžiui, eilėraščiai „Lietuvių šulinys“, „Lietuvių dainos“ arba savo lakoniškumu didelį įspūdį paliekantis apsakymas, vaizduojantis seną lietuvę, kurios sūnus emigravo į Ameriką. Taip pat ir prozinis tekstas „Pelėdikė“, kuris akivaizdžiai parodo, kaip smarkiai Bobrowskiui rūpėjo jo vaikystės kraštovaizdis su jam būdingomis gyvenimo formomis, nors konkreti vieta nenurodyta.

Kad mano priekaištas sau svarbus, tačiau ne visai teisingas, supratau šių metų birželį, kai su Rasa Balčikonyte, gera drauge iš Lietuvos kultūros ministerijos, aplankiau Bobrowskio vaikystės vietas – Vilkyškius ir Mociškes, Jūros ir Mituvos paupius. Važiavome iš Vilniaus pro Kauną palei Nemuną ir panemunės pilis. Dar labiau nei savitas upės kraštovaizdis mane žavėjo tai, kad vėl esu Prūsų Lietuvoje – tame krašte, kuris nepriklausė Lietuvos–Lenkijos Respublikai, taigi nepriklausė ir carinei imperijai, po 1863–1864 metų sukilimo iki 1904-ųjų metų draudusiai spausdinti lietuviškas knygas ir dėstyti mokyklose gimtąja kalba. Čia, Mažojoje Lietuvoje, pasirodė pirmoji lietuviška knyga, 1547-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Liuterio katekizmo vertimas, čia buvo spaustuvės, iš kurių knygnešiai keturiasdešimt metų į Lietuvą kontrabanda gabeno lietuvių literatūrą. Vienoje iš spaustuvių aplankėme įspūdingą muziejų. Vis pagalvoju: tas, kuris nepažįsta šio kraštovaizdžio ir jo istorijos – laisvo lietuvių kalbos ir kultūros vystymosi Prūsijoje iki Bismarcko Kultūrkampfo^[6], Lietuvos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos 1923-iaisiais ir t. t., kuris nežino, koks čia vyko vokiečių ir lietuvių kultūrų persipynimas, kuris nežino, kas buvo Aleksandras Kuršaitis, paskutinis Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininkas (šiai draugijai priklausė ir prancūzų kalbininkas struktūralistas Ferdinandas de Saussure’as), per karą ir tremtį išgelbėjęs savo keturtomio „Lietuvių–vokiečių žodyno“ rankraštį ir saugojęs jį iki paskutinės savo gyvenamosios vietos Bavarijoje, netoli sienos su Tiroliu; praėjus ketvirčiui amžiaus po mirties pirmąjį tomą išleido „Vandenhoeck & Ruprecht“ leidykla Giotingene (esu turbūt vienintelis žmogus Austrijoje, kuris jį turi). Kas viso to nežino, nepažįsta kraštovaizdžio – bet čia kalba eina apie kur kas daugiau nei kraštovaizdį – kuriame užaugo Johannesas Bobrowskis, kaip jis gali suprasti jo didingą romaną „Lietuviški fortepijonai“?

Persmelkti šio kraštovaizdžio, iš muziejaus nuvažiavome į netolimus Bitėnus, ten kapinėse guli Lena Grigolaitytė, kurios pasakojimą apie savo gyvenimą knygoje „Rojaus kelias“ įamžino Ulla Lachauer. Netoli nuo Grigolaitytės palaidotas Vydūnas. Bet labiau nei apie kapus aš galvojau apie Bobrowskio apsakymą „Lipmanų Leiba“, vaizduojantį prefašistinį antisemitizmą, kuris žydui Lipmanui kainuoja gyvybę. Skausmingai atsitiktinė jo mirtis išryškina, koks trapus yra kūnas, kaip lengvai užgęsta gyvybė. Dėl šito atsitiktinumo šiurpas yra skausmingas, nors apie jį jau žinoma. Pavyzdžiui, „Pelių puotoje“ nacistinę Lenkijos okupaciją, kuri žydui kainuos gyvybę, Bobrowskis perteikia vaizduodamas nedidelę Moizės Trumpeterio parduotuvėlę ir joje šokančias peles. Bobrowskio proza užima kvapą; sunku atsiplėšti nuo jos tylių katastrofų.

Bitėnuose vyksta ir romano „Lietuviški fortepijonai“ veiksmas. Antrajame skyriuje skaitome:

„Rytoj faterlandiškoji moterų draugija švenčia savo metinį jubiliejų, Bitėnuose, o lietuviai rytoj švenčia savo Vytautą, ant Rambyno kalno. Tai visai skirtingi dalykai, o tarp abiejų vietų žaliuoja dviejų šimtų metrų pieva, ten žmonės įsikuria pramogauti, ten suvažiuoja vežimais, ten gali ir vaikai pažaisti; per pievą vieni traukia iš smuklės į kalną, kiti atvirkščiai…“

Tačiau tas abipusis kursavimas pirmyn ir atgal pasidaro pavojingas, čia vienas prieš kitą stojasi du panašiai struktūruoti nacionalizmai, ir dėl šios prarajos žlunga Donelaičio opera, žlunga aktualizavimas kunigo ir poeto, kuriam rūpėjo ne tautos, o valdžios santykiai, kaip konstatuoja operos libreto autorius profesorius Fogtas.

Iš Bitėnų mes nukakome į Vilkyškius, tikrąjį mūsų kelionės tikslą. Mat čia yra ne tik evangelikų bažnyčia, kurioje vasaromis vaikystėje lankėsi Bobrowskis, ne tik jau keleri metai jo vardu pavadinta gimnazija, kurios mokytojai mus priėmė, bet ir Bobrowskio muziejus. Vienintelis muziejus. Kaip tik čia iš Berlyno priemiesčio Fridrichshageno buvo perkeltas rašytojo darbo kambarys, čia jį nuo 2013-ųjų galima apžiūrėti. Visur informacinės lentelės, rodomi dokumentai, pavyzdžiui, vestuvių liudijimas. Galvoje netelpa, kad čia, šitame mažame lietuviškame miestelyje su maždaug aštuoniais šimtais gyventojų, pagaliau atsidūriau Bobrowskio darbo kambaryje, su kuriuo mane supažindino Gerhardo Wolfo knyga „Kambario aprašymas“ („Beschreibung eines Zimmers“), matau Bobrowskio knygas ir velvetines kelnes, su kuriomis jis užfiksuotas ne vienoje fotografijoje. O paskui netikėtai atsiduriu prie Bobrowskio klavikordo. „Kai jam prastai sekdavosi, – rašo Christophas Meckelis „Atsiminimuose apie Bobrowskį“, – jis atsisėsdavo prie klavikordo ir nusiramindavo grodamas Haydną ir Buxtehude’ę, draugų buvimas jo netrikdė.“ Galvoju apie Bobrowskio prie klavikordo nuotraukas, jos mane visada jaudino, nes jaučiausi jam ypač artimas dėl jaunystės obsesijos vargonams ir vargonavimui.

O dabar stoviu prie to klavikordo ir galiu jį paliesti. Taip, galite pagroti, atsako į mano klausimą, bet aš išspaudžiu tik keletą garsų – iš gėdos, kad dabar gerai nebegroju, ir todėl, kad šią intymią akimirką negaliu būti vienas. Tačiau išgirstu švelnų, prislopintą instrumento skambesį. Niekada negalvojau, kad taip priartėsiu prie Johanneso Bobrowskio kaip žmogaus.

Esu sujaudintas, kad šiuo muziejumi Bobrowskis grįžo į kraštovaizdį, kuris poetine ir asmenine prasme yra jo kaip joks kitas. Bet tuo pat metu esu pasipiktinęs: negi Berlynas, negi Vokietija abejingai stebėjo, kaip išvežamas vieno svarbiausių XX amžiaus antrosios pusės autorių darbo kambarys, kuriame vyko tiek daug rašytojų susitikimų, kuriame įsikūnijusi literatūros istorija? Ar miestas ir valstybė manė, jog neverta dėti pastangų, kad jis liktų Berlyne? Kas iš Lietuvos, o juo labiau – Vokietijos, aplankys šią nuošalią vietą, beveik nepasiekiamą viešuoju transportu?

Lietuvoje šis miestelis labiausiai žinomas dėl savo pieninės. Sustojame prie jos, aš būtinai noriu nusipirkti „Tilžės“ sūrio. Juk Vilkyškiuose sakoma, kad „Tilžės“ sūris iš tikrųjų buvo sukurtas čia, o tokį pavadinimą gavo tik todėl, kad jį gamino pirmiausia Tilžei. Nusiperku sūrio, kad namo parsivežčiau nors truputį šio kraštovaizdžio skonio. Ir apsidžiaugiu, „Vikipedijoje“ perskaitęs, kad prie šio sūrio išradimo prisidėjo ir emigrantai iš Zalcburgo. Zalcburgiškiai „Lietuviškuose fortepijonuose“ minimi dukart. Vilkyškių viduryje prie kelio stovi paminklas šiems protestantams, išvarytiems Zalcburgo arkivyskupų. Taip viskas susiję šiame mažame miestelyje netoli liūdnos sienos su Kaliningrado sritimi, sienos, perskiriančios per šimtmečius suaugusį kultūrinį regioną: sūris, Bobrowskio romanas ir mano zalcburgietiška tėvynė.

Keliaujame dar toliau, į Mociškes, iš išorės apžiūrime namą, kuriame užaugo Johanna Buddrus ir kuriame Bobrowskis ją vedė. Galime užeiti į namą, kuriame gyveno Bobrowskio teta. Jame dabar gyvenanti moteris iš pradžių nežinojo, į kokį namą įsikėlė. Ji yra Johaneso Bobrovskio gimnazijos matematikos mokytoja ir prisipažįsta mums iš tiesų nelabai artimai bendraujanti su poezija. Kuriam galui dabar šifruoti tai, ką kitas užšifravo, sako ji. Tačiau su Bobrowskiu jos santykis kitoks. Su mokiniais ji darė projektą: fotografiškai dokumentavo išlikusias rašytojo prozos ir poezijos veiksmo vietas Vilkyškių apylinkėse. Kai vakaro sutemose grįždami atgal mes pervažiuojame Jūrą, vėl prisimenu Bobrowskio eilėraštį apie šią upę.

Apie vidurnaktį parsirandame į Vilnių. Tačiau mano kelionė pas Bobrowskį baigsis tik rugsėjo 2-ąją, per penkiasdešimtąsias jo mirties metines, Berlyne; nes į Vilkyškius keliavau būtent dėl mano paties sumanyto Bobrowskio vakaro Berlyno katalikų akademijoje. Pranešimas vertė apmąstyti rašytojo vietas ir kraštovaizdžius. Jo paties santykį žymi įtampa, kurią beveik teziškai parodo pirmojo ir paskutiniojo „Sarmatijos meto“ eilėraščių pavadinimai: „Šauksmas“ („Anruf“) ir „Atsisakymas“ („Absage“). Šauksmas – tai šaukimasis to kraštovaizdžio, kuriame Bobrowskis užaugo ir kuris jam visą gyvenimą rūpėjo (tą ypač intensyviai rodo prozinis tekstas „Pelėdikė“). Bet jau „Šauksmas“ baigiasi atsisakymu, supratimu, kad „Tu tapsi svetimas. Greit“ („Du wirst ein Fremder sein. Bald“). Kita vertus, „Atsisakymas“ yra persmelktas neatšaukiamos sąsajos su šia erdve:  „Ten / aš buvau. Sename laike. / Naujas niekada neprasidėjo“ („Dort / war ich. In alter Zeit. / Neues hat nie begonnen“). Tokia paskutinio eilėraščio posmo pradžia.

Šauksmas išplečia vaikystės kraštovaizdį iki sarmatiškos erdvės: Vilnius ir Novgorodas, tai miestai, kurių šaukiamasi. Rusijon Bobrowskis pateko kaip Vermachto kareivis. Šioje erdvėje vaikystės bei jaunystės patyrimai (ir daugiakultūrio sugyvenimo tradicija) susiję su vokiečių agresija. Bobrowskis ją padarė savo tema, matė ją savo kraštovaizdžiuose: smurto istoriją nuo Vokiečių ordino suplanuotų masinių žudynių – galima kalbėti apie prūsų tautos genocidą – iki Antrojo pasaulinio karo. Kaip tik tai yra Bobrowskio nuopelnas – kad tematizuodamas praeitį nerodė pirštais į kitus, bet kritikavo savo gyvenimą, savo aplinką: kaip vokietis – Vokietiją, kaip krikščionis – krikščionybės smurto istoriją. Pasinaudojant vieno Ingeborgos Bachmann eilėraščio citata, tai galima pavadinti „drąsa draugo akivaizdoje“ („Tapferkeit vor dem Freund“).

Būtent tokia perspektyva šitoje esminėje vietoje, man regis, aptemdo žvilgsnį. Kartą Bobrowskis nusakė savo temą kaip „vokiečiai ir Europos Rytai“; bet jis pražiūri, kad šitie Rytai anaiptol nėra homogeniški ir kad Vokietija čia nebuvo vienintelis agresorius. Juk ne viena Prūsija 1795-aisiais panaikino Lietuvos–Lenkijos valstybę, o pasidalijo ją su Habsburgų monarchija ir carine Rusija; ir asmeninės bei politinės laisvės arba mažumų teisių požiūriu carų valstybėje sąlygos buvo neabejotinai prasčiausios. Kaip gali Bobrowskis istorinėje perspektyvoje visas slavų tautas minėti kartu? – Lenkija nemažai nukentėjo valdoma Rusijos. O po Hitlerio–Stalino pakto Tarybų Sąjunga okupavo tris Baltijos valstybes. Vermachtą čia pasitiko su gėlėmis ir dainomis ne todėl, kad visi buvo fašistai, o todėl, kad jis sustabdė deportacijų į Sibirą traukinius, kurie riedėjo iki pat paskutinės nakties prieš įsiveržimą; ir todėl, kad Vokietija, po Pirmojo pasaulinio suvaidinusi tokį reikšmingą vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei, atrodė paskutinė viltis atstatyti savo valstybingumą. Ar vokiečių kaltės gvildenimas neleido Bobrowskiui realistiškai įvertinti Rusijos vaidmens? Nenuostabu, kad klausimus šia kryptimi kėlė kaip tik lenkų germanistas Karolis Sauerlandas. Mano kertinis klausimas: „Sarmatija“ yra vėlyvosios antikos vardas – ar apskritai buvo prasminga jį aktualizuoti? Kada gi lenkai ir lietuviai, ir rusai gyveno toje pačioje dvasinėje ir kultūrinėje erdvėje? Koks tas bendras vardiklis, jungiantis nepaisant skirtingų istorinių bei politinių patyrimų ir religinių konfesijų?

Šie klausimai kūriniams veda prie klausimų biografijai: kaip tuo metu, kai tūkstančiai žmonių iš vietų ir kraštovaizdžių, kuriuose įsišaknijusi jo literatūra, kentėdami pražuvo Sibiro lageriuose, net nenuteisti teisme, kaip tuo metu antifašistinėse Stalino Tarybų Sąjungos mokyklose Bobrowskis galėjo tapti „komunistu“, kaip ne kartą pareiškė laiškuose? Ar įmanomas dalykas, kad Bobrowskis nieko apie tai nežinojo? Kas jį paskatino VDR angažuotis būtent vokiečių–sovietų draugystei? Bobrowskis paskutinį kartą lankėsi Vilkyškiuose 1944-aisiais per Kalėdas. Ar jis pritarė Tarybų Sąjungos įvykdytai jo tėvynės okupacijai? Ar jis sąmoningai kai kuriuose tekstuose, kaip antai pradžioje cituotame eilėraštyje „Vilnius“, rašė taip neaiškiai, kad būtų galima išskaityti ir šitas patirtis?

Nežinau atsakymo į šiuos klausimus, tačiau Bobrowskio sarmatiška erdvė verčia mane juos kelti. Šioje erdvėje Rusija per paskutinius šimtmečius visada buvo engėjas ir agresorius – ir tokia liko iki šiol, kaip rodo tarptautinę teisę pažeidžianti Krymo okupacija. Vokietija, taip pat Austrija išmoko prisiimti atsakomybę už savo istoriją, o Rusijai tai yra svetima, svetimiau nei bet kada.

Be abejo, tai jau tikrai ne tas laiko horizontas, kuriame kūrė Bobrowskis. Ir jei reikia įrodymo, kad savo literatūroje nagrinėdamas vokiečių kaltės istoriją jis elgėsi teisingai ir reikšmingai, – pakankamas įrodymas yra faktas, kad jo „Senprūsių elegija“ nebuvo išleista Vakarų Vokietijoje. Norėčiau taip pat pabrėžti, kad mano klausimai liečia bendrą „Sarmatiško divano“ koncepciją ir konkrečias Bobrowskio ištaras, bet nekvestionuoja atskirų tekstų vertės.

Nes dėl to nėra jokių abejonių: Johannesas Bobrowskis lieka stiprus ir savitas Rytų Europos kraštovaizdžių ir patyrimų balsas vokiečiakalbėje literatūroje tarp 1945-ųjų ir 1989-ųjų. Niekas negali prilygti jo odžių tradiciją tęsiančiai lyrikai ir sakytinio pasakojimo suformuotam naratyvui, kur pasakotojas diskutuoja su personažais ir įtraukia į diskusiją ir skaitytoją. Mano kelionė pas jį ir su juo dar nesibaigia – ne tik todėl, kad neaplankytos liko kai kurios su rašytoju susijusios vietos, bet ir todėl, kad vis iš naujo skaitysiu jo tekstus. Jis lieka mano vieninteliu sąjungininku prieš vokiečiakalbiuose kraštuose vyraujantį tarsi pateisinamą jo vaikystės kraštovaizdžių, jų istorijos ir literatūros neišmanymą. Laukiu 2017-ųjų, kai Bobrowskis ir Lietuva vėl įžengs į kultūrinio vokiečiakalbių kraštų pasaulio centrą: tų metų balandžio 9-ąją švęsime šimtąjį Johanneso Bobrowskio gimimo jubiliejų, o dar kovą Lietuva bus Leipcigo knygų mugės svečias – koks puikus susitikimas!

^[1] Eilutė iš J. Bobrowskio eilėraščio „Vaikystė“ (čia ir toliau vertėjo pastabos).

^[2]Bronio Savukyno vertimas (Bobrovskis J.Sarmatijos metas. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 14).

^[3] B. Savukyno vertimas (ten pat. – P. 98).

^[4] Sigito Gedos vertimas (ten pat. – P. 16).

^[5] S. Gedos vertimas (ten pat. – P. 69).

^[6] Vokietijos imperijos kanclerio politika, nukreipta prieš religines (katalikai) ir nacionalines mažumas.

Apie kūrybą ir save

– Kokia literatūros kritikos šiandiena Jūsų akimis? Kokia jos būklė?

– Visą pastarąjį dešimtmetį, o gal ir dar anksčiau, kai imta intensyviau reflektuoti literatūros kritikos padėtį, kalbama apie jos krizę. Krizės požymiais nurodoma siena tarp literatūros kritiko ir skaitytojo (Rimantas Kmita), nepakankamas materialinis atlygis, ir su tuo iš dalies susijęs kokybiškų šio žanro tekstų trūkumas kultūrinėje žiniasklaidoje. Ne visi šias aplinkybes laiko kritikos krizės priežastimis, o ir dėl pačios krizės apraiškų abejoja (Giedrė Kazlauskaitė). Aš būčiau linkusi pritarti pastarajai nuomonei. Visą šį laiką kritika buvo, keitėsi, atsinaujino su literatūron atėjusia nauja karta. Kritikos pokyčiai labiausiai susiję su jos, o ir visos literatūros, padėtimi šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje.

– Žiūrint Jūsų, kaip literatūros kritikos tyrėjos, akimis, kritikoje galima daugiau įžvelgti tradicijos ar novacijų? Taikomais požiūriais, pasitelkiamais metodais šiandienė lietuviškoji literatūros kritika prilygsta Europos, pasaulio literatūros kritikos diskursui?

– Kaip minėjau, lietuvių literatūros kritikos padėtis panaši į visos literatūros: būdama humanitarinės kultūros dalimi, ji priversta nuolat įrodinėti savo reikalingumą ir naudingumą pragmatiškai ir vartotojiškai šiuolaikinei visuomenei. Tai yra bendros humanitarinių mokslų problemos šiuolaikiniame pasaulyje, ir situacija Lietuvoje nėra išimtis. Turbūt kaip tik dėl to, kad literatūros kritikai stengiasi būti reikalingi ir pastebimi laisvosios rinkos sąlygomis, ir pas mus atsiranda tokios kritikos kryptys kaip ekologinė, geografinė, ekonominė. Jos dar nėra plačiai paplitusios, dažniau tik žvalgomos akademiniame diskurse (kad ir Irenos Ragaišienės, Vijolės Višomirskytės, Indrės Žakevičienės studija „Ekokritikos akivarai“,2007). Iš esmės šios kritikos kryptys priklausytų bendresniam sociokritikos laukui, kuris šiuo metu Lietuvoje, man rodos, yra dominuojanti literatūros tyrimo prieiga. Ji natūraliai pasižymi tarpdiscipliniškumu, kuris literatūrologines pozicijas sustiprina kontekstine sociologine, istorine, psichologine, ekonomine pozicija. Nepretenduodamos į griežtą metodologiškumą, jos, kaip ir giminingųjų kultūrinių studijų ar naujojo istorizmo kryptys, leidžia tyrėjui rinktis vieną ar kitą aspektą priklausomai nuo jo objekto, turimos medžiagos ar kitų tyrimo eigoje besirandančių galimybių ir aplinkybių.

Kalbant apie literatūros kritiką siaurąja prasme, kitose Europos valstybėse ar JAV jos socialinis ir visuomeninis statusas yra aukštesnis, bent taip rodytų faktas, kad Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar JAV didieji dienraščiai („New York Times“, „The Guardian“, „The Independent“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“ ir kt.) turi kultūrai, menui, knygoms skirtas skiltis, vadinasi, turi ir savo skaitytoją.

– 2002 m. išleistoje Jūsų monografijoje „Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika (1945–2000)“ literatūros kritikos vaidmuo pirmaisiais pokario dešimtmečiais iškalbingai pavadintas aukos ir budelio. Kokias funkcijas steigia, užduotis kelia šiandienos realybė, kuri daugiau mažiau tiksliai nusakytina kaip vartotojų visuomenės būtis? Kritikas šiuolaikiniame pasaulyje – kas?

– Literatūros kritika tapo laisva, nepriklausanti nuo politinių, ideologinių direktyvų. Dabar ji gali vadovautis tik savo kaip žanro imperatyvu: vertinti ir analizuoti savojo laiko literatūrą, padėti skaitytojui susiorientuoti naujų knygų jūroje. Tokią funkciją ji gali atlikti tik tuomet, kai skaitytojas jai deleguoja šią literatūrą reglamentuojančią misiją. Savo galios statusą literatūros lauke kritika turi susikurti savo pačios priemonėmis. Kadangi kritika remiasi subjektyvumu, ypatingos reikšmės turi kritiko autoritetas. Bet šias klasikines kritikos funkcijas keičia, iškreipia, modifikuoja šiuolaikinis jos būvis. Niekas tarsi neabejoja, kad kritikos pagrindinė priedermė skirti pelus nuo grūdų, bet ne visų literatūros lauko dalyvių interesus šis imperatyvas atliepia. Knyga yra tapusi rinkos dalyve, leidėjai, autoriai iš kritikos dabar labiausiai laukia reklaminio momento, kuris paskatintų vartotoją knygą pirkti; rašau vartotoją, ne skaitytoją, nes net bibliotekos dabar išduoda vartotojo bilietą. Nebereikia argumentuoto vertinimo, analizės, nes vartotojui tai gali būti per sudėtinga, per nuobodu ir t. t. Ima dominuoti į smagius reginius (su muzika, aktoriniais skaitymais) gravituojantis knygų pristatymo žanras. Nesakau, kad jis nereikalingas, bet jis neturėtų pakeisti recenzijos. Beje, daugelis kritikos rašinių kultūrinėje spaudoje ir atsiranda pristatymuose pasakytų kalbų pagrindu, tad reiklesnis vertinimas tampa deficitu. Taigi literatūros kritikas dabar neretai yra panašus į reklamos, viešųjų ryšių specialistą. Kitas svarbus momentas, kad literatūros kritika dabar egzistuoja internetinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų epochoje, kai kritiką, savo srities profesionalą, keičia eilinis skaitytojas, besidalijantis savo įspūdžiais apie perskaitytą knygą, matytą filmą ir pan. Jis nori greitai sužinoti, apie ką knyga, o kritikas kalba apie estetinę vertę, struktūrą, formos ypatumus.

– Monografijoje teigiate, kad atgavus nepriklausomybę atsigavo neakademinė kritika, kurios vienas pagrindinių bruožų – eseistinis subjektyvumas, žanrinės formos laisvė. Ar šiandien tos laisvės, subjektyvaus vertinimo nėra per daug? Kritika netapo tiesiog pasisakymu?

– Kritika yra iš esmės subjektyvumu besiremiantis žanras, žinoma, šalia kitų parametrų – analizės, argumentavimo, vertinimo. Šiandienėje kritikoje galėtų būti daugiau kalbama apie recenzijos objektą, o ne apie recenzento būsenas, impresijas ir pan. Užuot rašęs recenziją (analizavęs ir vertinęs knygą), recenzentas pats ima kurti literatūrą. Žinoma, ir nesilaikant žanro taisyklių gali būti parašyta gera, įdomi recenzija, nes kritika taip pat yra kūryba, ir kritiko kūrybiškumas yra esminis faktorius. Taigi viskas priklauso nuo to, kas recenziją rašo, pavyzdžiui, Sigitas Parulskis (vienu metu „Šiaurės Atėnuose“ kuravęs literatūros kritiką ir pats gausiai rašęs recenzijas) gali sau leisti formaliai nesilaikyti jokių taisyklių, kalbėti apie save ar kitką, o knygos vertinimas bus kaip ant delno.

Na, o jei kalbėsime apie kitus mirtinguosius ir tendencijas, tai neseniai iš tiesų buvo labiau linkstama į eseistines improvizacijas bei neįpareigojančias interpretacijas. Tačiau ir interpretacinė kritikos forma savaime nėra bloga; prisiminkime kad ir Rimvydą Šilbajorį, Kęstutį Nastopką ar Viktoriją Daujotytę – jie, pasirinkę vertingus tekstus, tiesiogiai jų nevertina, o, pasiremdami skirtingomis teorinėmis premisomis (atidaus skaitymo, semiotikos, fenomenologijos), meistriškai interpretuoja ar analizuoja, o jų kuriamas prasmės laukas savaime liudija ir kūrinio vertę.

– Kritikos užduotis – ne vertinti, o įvertinti, ar šiandieniuose tekstuose nestokojama įvertinimo, kuriam vėlgi reikia argumentų pagrindo, žinių ir išmanymo bei drąsos tarti žodį, prisiimant atsakomybę už jį, jo poveikį?

– Galbūt ir stokojama, bet tai lemia ne tik kritiko asmenybė, bet ir bendresnės laiko tendencijos – kad ir knygos – rinkos dalyvės – komercinis statusas. Naujoji kritikų karta (Virginija Cibarauskė, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Neringa Butnoriūtė) narsiai ima kritikos vairą į savo rankas, drąsiai reiškia savo nuomonę, nesislapsto už bendrybių ir mandagybių. Nesakau, kad visada galiu sutikti su vienu ar kitu jų vertinimu, kartais įžvelgiu net užmojį pastumti į šoną pripažintus viduriniosios kartos rašytojus, taip gal ruošiant vietą savosios, jaunesnės kartos kūrėjams. Bet tai natūralu, sakoma, kad kritikas geriausiai supranta savo kartos rašytojus. Išvengti tam tikro vienpusiško dominavimo padeda tai, kad literatūros lauką tarpusavio įtampomis kuria įvairių kartų rašytojai ir kritikai. Tik akivaizdu, kad kritika yra jaunų žmonių žanras, vėliau daugelis ataušta, renkasi kitas, mažiau konfliktiškas veiklos sritis – kad ir literatūrologiją. Graži išimtis čia būtų Valdas Kukulas, kuris iki gyvenimo pabaigos visapusiškai domėjosi literatūra, ją analizavo, apie ją rašė – buvo jai tiesiog pasišventęs.

– „Laiko įkaitėje...“ išskyrėte ir plačiau aptarėte penkių kritikų raišką, žymėjusią pokytį, tam tikrą naujumą, kurio laukta ir tikėtasi atgavus nepriklausomybę. Kokius naujumo ženklus pastebite ir galėtumėte išskirti šiandienėje kritikoje?

– Naujoji kritikų karta kaip tik stengiasi keisti literatūros kritikos padėtį, sugrąžinti kritiko profesijai prestižą, atsilaikyti prieš komercializaciją, kovoti su vadinamaisiais kritikos krizės reiškiniais. Jaunieji kritikai turi ambicingus tikslus: norą formuoti ir struktūruoti literatūros procesą, būti literatūros lauke galios pozicijoje, formuoti skaitytojo estetinį skonį (V. Cibarauskė). Tai reikalauja rašančiojo apie literatūrą profesionalumo ir asmenybiškumo, ir akivaizdu, kad šios savybės jaunosios kartos kritikams tebėra vertybės. Jie patys reflektuoja literatūrinio gyvenimo rutiną, komercializaciją, kritiko, kaip literatūrą aptarnaujančios personos, sampratą, ir daro tai ne tik rimtai, bet ir su humoru, (auto)ironija. 2010 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų iniciatyva buvo įsteigtas Kritikų klubas, sambūris, turėjęs stiprinti kritikos refleksyvumą, skatinti poleminę dvasią, palaikyti kritikų bendruomeniškumą. Gaila, kad po kelių seminarų-diskusijų bei viešų pareiškimų dėl kultūrinės žiniasklaidos padėties klubo veikla sustojo.

– Kaip užsiminėte, kritika yra kūryba, autoriaus kūrybiškumas, jo individualumas – asmenybė – ypatingos svarbos dalykas. Pokalbyje jau įvardijote keletą šiandien rašančių kritikų, tačiau žiūrėdama į šiandienos lietuviškosios kritikos lauką, galvodama apie jaunąją kritikų kartą, kokius autorius, asmenybes išskirtumėte kaip individualybes, galėtumėte įvardyti savito balso, savito žodžio literatūros vertintojais? Kokios stilistinės ypatybės juos išskiria?

– Kaip ir anksčiau (prisiminkime kad ir S. Parulskio lietuvių ir verstinių knygų recenzijas „Šiaurės Atėnuose“, Renatos Šerelytės gausiai teberašomus kritikos tekstus, Aido Marčėno, V. Kukulo, Andriaus Jakučiūno literatūros apžvalgas „Literatūroje ir mene“ bei „Nemune“), literatūros kritikoje aktyviai dalyvauja ir patys rašytojai: G. Kazlauskaitė, R. Kmita, Marius Burokas, Vainius Bakas, Nerijus Cibulskas. Jie rašo įdomius kritikos tekstus, ir tai yra svarbiausia, nes nuobodis sunaikina pačią taisyklingiausią recenziją. Kubilišku kritikės temperamentu ir polemine drąsa išsiskiria V. Cibarauskė, iš vadinamųjų akademikų profesionalias, analitiškas, argumentuotas recenzijas rašo Manfredas Žvirgždas; ieškodama jam atitikmens tarp lietuvių kritikos klasikų, minėčiau Alberto Zalatoriaus pavardę. Nors klausiama esu apie jaunosios kartos kritikus, bet noriu paminėti ir vieną kitą aktyviai kritikoje besireiškiantį savo kartos kolegą – tai šiuolaikiniais kritikos klasikais jau vadintini Jūratė Sprindytė ir Marijus Šidlauskas. Jie ne tik visada aiškiai formuluoja savo vertybinę poziciją, bet ir turi savitą, individualų, atpažįstamą stilių.

Galima kalbėti ne tik apie individualias autorių stilistikas, bet ir publikavimo vietų nulemtas skirtingas komunikacines strategijas. Antai G. Kazlauskaitė „Laiške jaunam kritikui“ apie savo literatūros kritikės pradžią (apie 2004 m.) rašė: „Kiek prisimenu, egzistavo ir tam tikra recenzijų stiliaus klasifikacija: į Litmenį rašydavau nuosaikiai, į „Metus“ – akademiškai, į „Š. A.“ – gan akiplėšiškai, laisvai“^[1]. Manau, kad ši klasifikacija tebegalioja. Demokratiškųjų „Šiaurės Atėnų“ nuopelnai literatūros, o ir kitų menų, ypač dailės, kritikai yra nepaneigiami. Čia, galima sakyti, aktyviai reiškėsi poeto, eseisto, dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus kritikos mokykla, čia publikuoti Castor & Polux slapyvardžiu pasirašyti kontroversiškų vertinimų sulaukę kritikos tekstai, čia nuskambėjo Gagenančių žąsų vardu pasirašytos itin kritiškos recenzijos. Tiesa, pastaruoju metu „Šiaurės Atėnų“ kritikos avangardinė maišto dvasia yra kiek nuslūgusi. Bet tebesilaikoma švietėjiškos nuostatos ugdyti jaunuosius literatūros kritikus ir kitaip skatinti kritikos procesus: 2015-ųjų pabaigoje savaitraštis paskelbė apie „Šiaurės Atėnų“ literatūros kritikos seminarą, kurio vedėjais buvo nurodyti S. Parulskis, G. Kazlauskaitė ir R. Kmita.

– Kompozitorius Antanas Kučinskas pokalbyje su Daiva Šabasevičiene ištarė: „<...> muzika kaip bene abstrakčiausias menas nėra suvokiama savaime, ji reikalauja specifinės kompetencijos, išsilavinimo, daugiau pastangų ją perprasti. To neretai trūksta. O šioje tingėjimo kulto epochoje tai ir nepageidaujama“^[2]. Tęsiant kritikos būties šiandienos pasaulyje mąstymą, klaustina, ko, remiantis Jūsų patyrimu, iš kritikos tikisi, laukia, pageidauja šiuolaikinis skaitytojas? Tekstai vis labiau paprastinami, sakiniai trumpinami, kad būtų perskaityti greičiau, suprasti lengviau, kritika tampa (yra tapusi) tik anotacija, reklamos žinute, ar tikrai tik to ir reikia, pakanka?

– Šiuolaikinis skaitytojas yra labai įvairus: skirtingo amžiaus, išsilavinimo, interesų... Galima kalbėti tik apie vieną ar kitą tendenciją; suprantu, ką klausdama turite omenyje, ir turbūt turėčiau atsakyti, kad nepakanka, nes Lietuvos dienraščiuose nėra nei literatūrai, nei jos kritikai skirtos skilties ar ko nors panašaus. Tiesa, „Respublikoje“ būna pokalbių su kūrėjais, atsiliepimų apie naujas knygas, bet tai labiausiai turbūt dėl ten dirbančio poeto Rimvydo Stankevičiaus iniciatyvos ir pastangų. Internetinėje žiniasklaidoje, žinoma, pasitaiko vienas kitas skaitytojo atsiliepimas apie knygą ar kartais išimties tvarka perspausdinta recenzija, bet tik tiek. Turbūt leidėjai mano, kad didžiajai jų skaitytojų daliai literatūrai skirtas puslapis ar koks nors savaitinis priedas būtų neįdomūs ir neskaitomi.

Kultūrinėje žiniasklaidoje (nors ir nepakankamai finansuojamoje) literatūros kritika (bent kol kas) turi neblogas pozicijas, ir tik nuo pačių kritikų priklauso, kiek jie sugebės jas išnaudoti. O kritikos gyvybingumą rodančių ženklų (autorių ir tekstų) yra nemažai, tad labai dramatizuoti gal nėra reikalo. Štai jau antrą dešimtmetį leidžiamas tik recenzijoms skirtas žurnalas „Knygų aidai“ (per metus pasirodo keturi numeriai). Gaila, kad šis įdomus žurnalas nėra plačiai žinomas; 2009 m. konferencijoje, skirtoje kultūrinei žiniasklaidai, R. Kmita sakė, kad „Knygų aidai“ yra sunkiausiai gaunamas žurnalas iš visos kultūrinės spaudos. Deja, tą patį galima pakartoti ir 2016-aisiais. Šiaip ar taip, recenzijos žanras yra dar pakankamai gyvybingas, bet labai trūksta apžvalginių, literatūros procesą reflektuojančių straipsnių. Iš dalies tai kompensuoja tradiciškai pavasariniame „Metų“ numeryje publikuojamos metų knygų apžvalgos, ar teminiai žurnalo rengiami pokalbiai (minėtinos čia Regimanto Tamošaičio pastangos) – kad ir apie popliteratūrą, esė, novelę, literatūros lūžį ir kt.

– Teikdama minėtą monografiją habilitacijos procedūrai, pažymėjote: kritika literatūrologų dėmesio objektu tampa retai; o šiandien, prabėgus septyneriems metams nuo Jūsų habilitacijos, kaip žiūrima į literatūros kritiką? Kiek dėmesio ir iš literatūrologų, ir iš literatūros žmonių– rašytojų, skaitytojų bendruomenės – ji sulaukia?

– Manau, kad pastaraisiais metais literatūros kritika dėmesio sulaukia gerokai daugiau: svarbiausia, patys literatūros kritikai, ypač jaunosios kartos, ne tik aktyviau reflektuoja kritikos situaciją, bet ir imasi veiksmų, kad padėtis gerėtų. Be laisvųjų kritikų, savo indėlį įneša ir kartais jaunųjų per dantį patraukiami akademikai: štai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsteigė kasmetinę Vytauto Kubiliaus premiją kritikams už dviejų pastarųjų metų darbus, analizuojančius literatūros procesą. Premija teikiama nuo 2012 metų, jos laureatais yra tapę poetas, eseistas, kritikas Valdas Kukulas, asmeninio tinklaraščio autorius Virginijus Gasiliūnas, socialusis egzistencialistas Marijus Šidlauskas, nesocialusis estetas Laimantas Jonušys. Geras ženklas, kad kasmetiniame geriausios knygos rinkimų scenarijuje atsirado ir knygų penketuko recenzijų konkursas. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius 2012 metais įsteigė Poezijos kritikos premiją – jos laureatais yra tapę jau minėti N. Butnoriūtė, V. Bakas, N. Cibulskas, G. Bernotienė. Šiuolaikiniams literatūros ir jos kritikos funkcionavimo ypatumams („Literatūra. Reklama. Vertė“) buvo skirtas rugpjūčio pabaigoje Biržuose vykęs šiemetis tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Šį lapkritį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyks V. Kubiliaus ir R. Šilbajorio 90-tosioms gimimo metinėms skirta konferencija, kur bus aptariamos ir šiuolaikinės kritikos problemos. Literatūros kritikos kursas yra dėstomas universitetuose, rašomi bakalauro ir magistro darbai, ginamos disertacijos.

– „Matyt, natūraliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokėti parašyti eilėraštį, bet ir išreikšti savo egzistencines patirtis, susivokti savo gyvenime, ieškoti atsakymo į iškilusius žmogiškosios būties klausimus. Prieinama tam tikra riba, kai pradeda jaustis prasmės stygius, peržiūrimos vertybės, imama suvokti save esant mirtingą“^[3], – taip rašėte apie Mariaus Buroko knygą „Išmokau nebūti“(2011). Jūsų kaip literatūros pasaulio žmogaus pajauta, kokia šiandien lietuvių literatūra – kas reiškiama ir išreiškiama kaip?

– Lietuvių literatūra šiandien yra įvairi ir įdomi. Pati dažniau rašau apie poezijos ir eseistikos knygas. Šiuolaikinėje poezijoje man patinka platus stilistinis diapazonas, poetinio kalbėjimo modelių įvairovė. Labai gerai girdimas moterų poečių balsas. Iš esmės visa poezija (o gal ir proza) kalba apie tą patį, tik labai įvairiai, išlaikydama formos distanciją. Yra Antano A. Jonyno poezijos forma, yra A. Andriuškevičiaus, Donaldo Kajoko, A. Marčėno, Eugenijaus Ališankos, Vlado Braziūno, R. Stankevičiaus, G. Kazlauskaitės... – visų, paminėtų ir nepaminėtų, kiekvieno kitaip vienkartinė poezijos forma. Poezijos skaitymas reikalauja pastangų, tai labai kondensuotas menas, bet už tai gauni tokią grįžtamąją vertę, kuri kompensuoja viską.

Dabartinė lietuvių proza taip pat ne vienatonė: skaitytojai, linkę gilintis į egzistencinius būties klausimus, nebus nuvilti Valdo Papievio, Danutės Kalinauskaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės psichologizmo, pasiilgę humoro, ironijos distancijos – Giedros Radvilavičiūtės, S. Parulskio, A. Andriuškevičiaus, Rolando Rastausko tekstų. Jei ką ir prozoje, nelyg poezijoje, pirmiausia traukia teksto poetika, prasmių minklės, tie, manau, su malonumu skaitys A. Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Kęstučio Navako romanus.

Jei traukia epinis pasaulio vaizdas – istorinis ar mūsų dienų – gali rinktis Kristinos Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės, Alvydo Šlepiko kūrinius. O kur dar suvešėjusi populiarioji kelionių, atsiminimų literatūra, Andriaus Tapino su užmoju lietuvių literatūroje pradėtas stimpanko (steampunk) žanras…

– Jaroslavas Melnikas „Paryžiaus dienoraštyje“ ištarė: „O štai didelį knygyną, kur knygos, tegul jau ir pabuvusios kieno nors rankose, būtų parduodamos po 1–4 litus, – tokį dalyką vargu ar Lietuvoje rasite. Nusipirkau daugybę vertingų filosofinių, psichologinių, istorinių ir kitokių knygų už tokią kainą. Dauguma knygų atrodo kaip naujos: prancūzai moka jas saugoti“^[4]. Norėčiau paklausti: knyga ne kaip materija, bet kūrybos tekstas, šiandien Lietuvoje – vertybė?

– Manau, taip, nors negaliu remtis kokiomis nors apklausomis ar kitais objektyviais duomenimis. Tiesiog remiuosi savo pačios patyrimais. Vilniuje (turbūt ir kitur) yra prigijusios mažosios bibliotekėlės (žmonės jas vadina ir lesyklėlėmis, namukais): kad jos veikiančios, galiu paliudyti savo rajone Šeškinėje, prie buvusio fontano, įrengtos lesyklėlės pavyzdžiu: praeinu pro ją kasdien ir matau prie jos sustojančius ir knygas žiūrinėjančius žmones. Knygos keičiasi, vadinasi, žmonės ne tik pasiima patikusią knygą, bet ir palieka savo. Taip pat bibliotekose atsirado skyreliai, kur irgi galima knygą palikti ar pasiimti. Be to, naudotą knygą dabar pigiai galima įsigyti ir internetu – yra specialių svetainių.

Kitas įspūdis iš toliau: neseniai pasirodė prastai parengta kraštotyrinio pobūdžio knyga apie mano gimtąjį kaimą ir jo apylinkes. Kaip sujudo žmonės, visi tapo kritikais: vienas net nuvažiavo pas knygos autorę, kad nurodytų jos padarytas klaidas. Buvo surengtas ir viešas knygos aptarimas. Kaimynės, pasakojusios man apie tą susitikimą, išvada tokia: geriau visai nesiimti tokio darbo, nei jį padaryti bet kaip.

Įtariu, kad klausdama turėjote omenyje kiek kitus dalykus, bet dabar mane labiau veikia netikėti, keisti gyvenimo patyrimai; neseniai supratau, kodėl nebegaliu žiūrėti kad ir televizijoje snobo kine rodomų filmų. Net „Didis grožis“, kritikų įtrauktas į XXI a. geriausių filmų šimtuką, man pasirodė narciziškas, banalus, elementarius dalykus pristatantis kaip atradimus, kaip ypatingą, sunkiai prieitą išmintį.

– Gera literatūra – ne prabangos prekė, tai orios, inteligentiškos, intelektualios asmenybės gyvenimo kultūros dalis. Kaip Jums atrodo, ką ir kaip skaitome šiandien? Vis tik dėmesį pelno vienadieniai bestseleriai, o grožinė literatūra – meno kūriniai– dažnai lieka paribyje, užribyje.

– Taip, turbūt neabejotina tiesa, kad poezija yra mažiau skaitoma, ir kaip kartais apstulbsti, ir nudžiungi, kai susiduri su tokios tiesos išimtimi: antai poliklinikoje, ieškodama paliktos knygos, tokių paieškų rezultatyvumu suabejojusiai sesutei (esą čia praeina tiek žmonių) paaiškinau: tai poezijos knyga, normalūs žmonės tokių neskaito; ir kaip sutrikau, kai kita sesutė čia pat atitarė: o aš labai mėgstu poeziją, ir manau, esu normalus žmogus. Taigi statistinės tiesos sau, o žmonių įvairovė ir nenuspėjamumas sau. Kiekvienas gali rasti sau tinkamą knygą – svarbu, kad apskritai ieško. Įdomus pokalbis apie knygas kartą užsimezgė ir kirpykloje, kai prieš Vilniaus knygų mugę, turėdama kilnių švietėjiškų tikslų, pabandžiau supažindinti kirpėją su lietuvių prozos naujienomis. Mano reklamuojamos knygos (pasakojau siužetus) jai įspūdžio nepadarė, užtat išklausiau smagų Harukio Murakamio pašlovinimą. Skaitomiausios, manau, yra (auto)biografinės, memuarinės knygos, įvairūs istoriniai pasakojimai. Aš pati mėgstu detektyvus, tik, deja, to laisvo laiko...

– Baigiant pokalbį pasidalykite tokiu fenomenu kaip skaitymo malonumas... Koks jausmas? Kas jį žadina? Koks naujausias Jūsų patyrimas?

– Baigiasi vasara, o ant mano stalo tebekaraliauja knygos-darbo objektai. Visa laimė, kad darbo santykis greitai virsta skaitymo malonumu. Šiuo metu sudarinėju A. A. Jonyno poezijos rinktinę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamai „Gyvosios poezijos“ serijai, kurioje, be knygos, būna ir kompaktinė plokštelė su įrašytais pačių autorių (ar aktorių) skaitymais. A. A. Jonyno poezijos, manau, pristatinėti nereikia, jo lyrikos tylus, prislopintas melodingumas, intonacinis savitumas, įgarsintas autoriaus balsu, įgauna naujų, papildomų estetinės įtaigos galių. Prisimenu, studijų metais mes kaip mantrą kartojom jo eilėraščių eilutes: „Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu / tamsios uogos kerus išsklaidys o naktis...“ ar „Vėlų vakarą prie jūros man kalbėjo salomėja, / vėlų vakarą man liūdna vėlų vakarą ant vėjo...“ Dabar netikėtai iššoka kito ritmo ir kitokios nuotaikos poetinės frazės: „tuoj radijas traškėdamas praneš / nereikalingą tačiau tikslų laiką / ir miestas dar tuštesnis negu aš / neveikia vaistinė neveikia ir nereikia“; „gyvenimas pilnas tikrovės / kaip kibiras šiekštų ir srutų...“ Poezijos skaitymas labai intymus dalykas, tad pabūsiu tiesiog skaitytoja ir daugiau nekomentuosiu, tik pridursiu, kad gera poezija duoda tiek, kiek pajėgi pasiimti. Ant stalo dar Edgaro Allano Poe „Poezija“, Eugenijaus Ališankos naujausia poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, Jūsų, Elvina, esė „Aš ir tu – tas pats žmogus“. Na, ir iš prozos turiu privilegiją skaityti Juliano Barneso knygą „Gyvenimo lygmenys“. „Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas“, – rašoma ant pirmojo knygos viršelio šalia autoriaus pavardės. Nurodyta, kad ši reklaminė frazė yra iš britų dienraščio „The Times“. Ant ketvirtojo knygos viršelio dar trys giriančios knygą citatos iš „The Gardian“, „The Independent“, „The Spectator“. Štai akivaizdus pavyzdys, kokio dėmesio knygos sulaukia britų medijose. Mano šios knygos skaitymo įspūdžiai tuos pakilius vertinimus ne visai atitinka: pirmąsias dvi dalis skaičiau prisiversdama, su trečiąja buvo lengviau; beje, ant viršelių esantys pagyrimai remiasi būtent trečiąja, (auto)biografine dalimi.

^[1]Kazlauskaitė G. Laiškas jaunajam kritikui // Šiaurės Atėnai. – 2015. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2015/12/15/laiskas–jaunam–kritikui/.

^[2]Šabasevičienė D., Vasinauskaitė R. Muzika kaip teatras. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015. – P. 145.

^[3]Baliutytė-Riliškienė E. Apie žaizdas ir žaidimus. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012–01–01–elena–baliutyte–apie–zaizdas–ir–zaidimus/74642 [žiūrėta 2016–03–08].

^[4]Melnikas J. Paryžiaus dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – P. 112.

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.

 Tęsinys. Pradžia 2016 m., Nr. 11

Gruodžio 1. Penktadienis

Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti. Šilinis laimingas, o aš mąstau: kaip vis dėlto šitaip pasidaro? Žmogus serga, vaistai jam gyvybiškai reikalingi, o jų nėra – kodėl nėra? Juk jeigu negaminama pas mus, šalyje, tai kodėl neparsigabenama iš kitur? Visame pasaulyje juk šitaip daroma. O pas mus ne. Ir ne tik neimportuojama, bet draudžiama net patiems parsivežti (grįžtant iš turistinių kelionių), arba gauti iš draugų užsienyje paštu. Viskas konfiskuojama, atimama, sunaudojama „aukštesnių instancijų“ reikalams.

Susilaukėm!

Parašiau ilgą laišką Ievai Mizarienei į Niujorką. Sudarinėjau sąrašus žmonių, kuriuos sveikinsiu su Naujaisiais metais. Jų bus virš 400.

Iš „Vagos“ žinia: „Juzos“ svarstymas nukeltas į pirmadienį...

Gruodžio 2. Šeštadienis

Nelabai darbingas, bet mieste jau buvau. Pasivaikščiojau, ieškojau vokų Naujiems metams. Jų yra, bet kokie? Gražūs vokai su gatavai įdėta, irgi gražia, atvirute kaštuoja... 2 rubliai 20 kapeikų. Tai bent! Yra ir „pigesnių“, po rublį aštuoniasdešimt! Įdomu, ar daugeliui įkandami tokie vokai?

Skaitinėjau „Pergalės“ 10 ir 11 numeriuose L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“. Vyras aiškiai gabus, gal net talentingas. Tema nūdienė. Bėda čia viena: nemyli autorius žmonių. Iš čia ir nešvankybės nesibaigiančios. Apie tėvą rašo taip: „Tėvas tylėjo kaip apspardytas šuo.“ Paragavęs gėrimėlio, vyr. herojus, pagal profesiją rašytojas, konstatuoja: „Šūdas!“ Ir taip toliau. Neilgas amželis tokio kūrinio.

Gruodžio 3. Sekmadienis

Nedarbinga diena. Niekai.

Vis dar laukiu, kuo baigsis reikalai su „Vaga“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Priėjo vyreliai iki to, kad siūlo, girdi, dabar išleiskim, kaip galima, o vėliau gal bus galima išleisti ir pilnai, reikia tiktai kantrybės. Atsakiau, kad vardan tos kantrybės prašau atidėti rankraštį ir laukti geresnių laikų. Man juk vis tiek, ar kūrinys išeis iš spaudos dabar, ar po mano mirties, galiu palaukti, neteršdamas savo vardo melu. Atsakymas: „Gali tekti labai ilgai laukti.“ Tuo pokalbis baigėsi. Bailiai jie, štai kur šuo pakastas.

Šiandien mano redaktorės Donatos Linčiuvienės gimimo diena. Pasiunčiau sveikinimo telegramą.

Gruodžio 4. Pirmadienis

Paskambino mašininkė Jakštytė, pranešė: baigė perrašyti „Istorijų kupiškėniškų“ II-ją papkę. Žentas Antanas parvežė man tekstą. Sumokėjau 61 rublį. Ne žentui – Jakštytei. Gerai dabar uždirba mašininkės.

Skambinau Stepšiui į „Vagą“, teiravausi galutinio atsakymo dėl „Sakmės apie Juzą“. Atsakė: gal rytoj...

Pasiunčiau telegramą į Kupiškį. Buvau kviestas dalyvauti LKP ir Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje 60-čio minėjime. Padėkojau, atsisakiau dėl ligos, pasveikinau visus dalyvius.

Parašiau charakteristiką Stasei Surkevičienei. Jau 55 metai šitai šauniai moteriškei. Prašau skirti jai personalinę pensiją. Gal ir gaus. Juk dabar pensijų skyrimo komisijos pirmininke nebedirba Leokadija Diržinskaitė. Toji braukdavo visiems...

Gruodžio 5. Antradienis

Šiandien – stalininės Konstitucijos diena. Konstitucija jau kita, o kalendoriuje dar atžymėta toji diena raudona spalva... Juokas vienas.

Skambinau Vilniaus II-osios ligoninės gydytojui Sodeikai, paprašiau pasidomėti mano pusseserės Aldonos Baltušytės gydymu: jai tenai išpjovė polipus, o priežiūra – menka. Matyt, nesusiprato laiku paduoti kyšį. Nelabai turi ir iš ko. Sodeika pranešė: viskas gerai, operacija pavyko, tuoj išrašoma.

Paskambinau Stepšiui į „Vagą“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Išgirdau seną giesmelę: reikia dar... būtina dar... Pats nepasijutau, kaip įtūžau, pranešiau, kad tuoj pat einu į Taupomąją kasą, pervedu atgal gautąjį avansą, o „Juzos“ rankraštį prašau nedelsiant sugrąžinti man, panaikinus sutartį dėl jo išleidimo. Ir ką gi? Nepraėjo nė poros valandų, kaip buvo paskambinta iš „Vagos“, pranešta: rankraštis visų reikiamų asmenų jau pasirašytas, jeigu autorius sutinka, šiandien pat išsiųsime į Kauną spaustuvėn... Sutikimą daviau, o širdis verda, nerandu sau vietos. Be apmaudo negaliu galvoti apie visą šį reikalą. Ir be apmaudo negaliu prisiminti, kad leidausi išvedamas iš kantrybės, pasidaviau emocijoms, kalbėjau pakeltu tonu ir pasakiau, kad man ne septyneri, o septyniasdešimt metų, ir kad nėra ko man aiškinti, kokiais motyvais buvo tremiami žmonės iš Lietuvos – masiškai tremiami, kad jokie motyvai šito nepateisina, ir prašau man neįrodinėti neįrodomų dalykų!.. Nereikėjo šitaip. Pagaliau, juk tai... per daug garbės tiems vyreliams!

Iš to apmaudo leidau sau net išgerti taurelę konjako.

Su dėkingumu pamąsčiau apie Moniką: daug konfliktų mes turėjome, dažnai ji buvo man neteisi, kartais nuožmi, o štai šiose nelemtose grumtynėse dėl „Sakmės apie Juzą“, nežiūrint visos rizikos iš mano pusės užsitraukti didelių nemalonumų iš „aukštesnių instancijų“, ji, Monika, nė akimirkos nedvejodama, stojo šalia manęs, pilnai pritarė. Pajutau, kad net didžiuojasi mano nepalenkiamumu. Tai gerai. Tai – svarbiausia šeimyniniame gyvenime: reikiamą momentą pajusti šalia savęs žmogų.

Ruošiau toliau Naujametinius sveikinimus. Vis dėlto, labai daug jų...

Gruodžio 6. Trečiadienis

Judu po truputį. Sveikata aiškiai gerėja, bet į darbą kibti nesiskubinu. Žinau, ką tai reikštų...

Apvažiavome su anūku Roku daugelį parduotuvių, ieškojome jam žieminio palto, sau – kostiuminės medžiagos. Nusipirkome abu po naujas šliures, viso kito – nėra. Yra, žinoma, bet tokios kokybės, nors raudok!

Ruošiau Naujametinius sveikinimus Amerikon ir kitus užsienin. Juos reikia jau išsiųsti, kitaip – pavėluosi.

Turėjau dalyvauti tėvų susirinkime Roko mokykloje. Nenuėjau. Niekam nereikalingi šitie tėvų susirinkimai. Dažniausiai juose ateina koks nors vietinės tarybos deputatas ir pradeda savo ataskaitą, ką jis padarė, ko nepadarė, ir kiek laimėjimų naujų pasiekta Komunistų partijos vadovavimo dėka, o ko dar nepasiekta, tai todėl, kad išgyvename didelio augimo sunkumus, tie sunkumai, žinoma, laikini, praeinantys... Ir t. t. Seniai girdėta giesmelė! Tie „laikini“ sunkumai visada tie patys, ir jie tęsiasi jau 62 metus, galo nematyti, ir jo nebus, kol šalį valdys viena partija diktatoriškais pagrindais. Ko gi tad turėčiau eiti į tokius „tėvų susirinkimus“? Senų giesmių klausyti?

Ruošiau Naujametinius sveikinimus.

Gruodžio 7. Ketvirtadienis

Vis dar nedarbingas protine prasme. Šiandien „uždaro“ mano biuletenį – ligos lapą.

Kino filmuotojų grupė nusivežė mane už Vilniaus, į gamtos prieglobstį, čia filmavo. Sumanymas toks: filmo pradžioje einu aš, o man iš paskos seka visa filmo grupė, o filmo užbaigoje – eina visa filmo grupė, o aš seku iš paskos, toli atsilikęs, pavargęs. Gal ir nieko...

Gruodžio 8. Penktadienis

Žiūrėjau ruošiamo filmo apie mane išryškintus kadrus. Gana keista savijauta, žiūrint į save ekrane, kažkoks nesmagumas širdy, tarytum išsirenginėtum visiems ant akių. Yra labai gerų, beje, kadrų. Svarbiausias mano rūpestis su šituo filmu ne aš pats, ne manęs parodymas, o ar bus įdomu žiūrovams, ar bus naudinga jiems, ypač jaunimui? Žiūrėsim, žiūrėsim... Kai ką teks dar pafilmuoti. Šituos kadrus parikiuoti, duoti tekstą.

Vakare nuvykome į teatrą, buvo filmuojama Monika, besilenkianti žiūrovams po „Vyšnių sodo“ spektaklio, o paskui – grimavimosi kambaryje – čia tai jau kartu su manim. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Filmavimui baigiantis – liūdna žinia: mirė spec. ligoninėje puikus žmogus, generolas majoras Alfonsas Randakevičius. Puikus jis buvo visokeriopai, mylėjo žmones, per tai susilaukė nemažai nesmagumų atsakinguose postuose, buvo jautrus, švelnus. Mirtis jo aiškiai pirmalaikė, gimęs buvo 1919 metais, taigi nė 60 pilnų metų nesulaukė. Trečias infarktas. Mirtis, beje, gana romantiška. Pastaruoju metu dirbo respublikos teisingumo ministro pareigose, karštai pamilo Operos solistę Elvyrą Kornejevą. Jo žmona, įsiutusi, pasiskundė aukštose sferose. Buvo jis nušalintas nuo ministro pareigų, gaudavo pensiją. Dažnai susitikdavau jį netoli mūsų vaikštinėjant, perkant „Sigutės“ parduotuvėje produktus. Šie pergyvenimai, kaip atrodo, ir bus privedę prie letalinės baigties. Nebėra žmogaus. Ką gi laimėjo žmona? Tačiau moterys kartais tampa žvėrimis: jeigu ne man, tai geriau niekam! Ir nesusimąsto nė viena. Neteisinu tokios meilės vedusio žmogaus, bet jeigu atėjo meilė – kur dėsis žmogus? Tūkstančiai pavyzdžių rodo, kad prieš šį jausmą neatsilaiko niekas. Toks buvo rusų poetas Tiutčevas, tokių buvo tūkstančiai. Gaila Alfonso Randakevičiaus.

Prisiminiau ta proga ir savo dvilypį gyvenimą. Juk myliu Dalią iki šiol, išrauti iš širdies negaliu. Skirtumas tiktai tas, kad paliko ji mane, ketveri metai nebeturime nieko bendro, nebent tik pamatymas iš tolo, pasikeitimas pora žodžių. Taigi!

Iš užsienio žinia: mirė buvusi Izraelio premjerė Golda Meyr, sulaukusi 80 metų. Įdomi tai moteris: vyriškos valios, neįtikėtinai stipraus proto, sionistė iki plaukų šaknų, neprilygstamo gabumo valstybinė mąstytoja, diplomatė. Užsienio radijas plačiai komentuoja jos mirtį, gyvenimą. <...>

Paskambino Lilė Binkytė, prašė užsukti pas ją, pasikalbėti. Draugauja jinai su dail. Lagausku. Lyg ir sugyventiniai jie abu. Lagauskas tebekalba jai apie mano pasisakymą Dailės institute, Grafikos katedroje. Jam itin patikę. Dabar norėtų dar „pabendrauti“, pasakiau, kad mielai, bet tiktai po sekmadienio, kai paguldysiu Moniką į ligoninę, turėsiu laisvesnio laiko.

Gruodžio 10. Sekmadienis

Vakar nieko svarbesnio nenuveikiau, tik apsisprendžiau: nuo pirmadienio kiekvieną pirmadienį laikysiuos iškrovos dietos. Pats laikas duoti organizmui vieną dieną per savaitę poilsio nuo visų bifšteksų, kotletų ir kitokio gero, sunkiai virškinamo. Kai kas dabar laikosi vadinamos angliškos dietos, kai per savaitę numetama po keliolika kilogramų svorio. Tegu laikosi. Beprotybė tokie staigūs svorio numetimai!

Užsitęsiant tarpusavio konfliktams, ne kartą mąsčiau: gal man skirtis su Monika? Gyvenčiau ramiau, galėčiau daugiau parašyti, negraužtų manęs niekas už kiekvieną mažmožį... Dabar, kai reikia jau rytoj guldyti Moniką į ligoninę, matau aiškiai: vėlu svajoti apie skyrybas, naujo gyvenimo pradžią. Kokia čia tau pradžia, kai nubaiginėji septintą dešimtį? Kas žiūrės mane, pasiligojusį žmogų, seną, taigi nemielą niekam? Žinau: Monika irgi nežiūrės. Bet jeigu šitaip, velniams tada tas visas triukšmas, kuris neišvengiamai kyla kiekvienų skyrybų atveju, velniam tas miesčionių pasiskonėjimas, nesibaigiantys pliauškalai?! Nieko nereikia. Tegu gyvenimas eina, kaip ėjęs. Lieka tik paieškoti būdų sumažinti konfliktus, aplyginti aštriuosius jų kampus. Nieko daugiau. Nieko daugiau...

Ilgai kalbėjausi telefonu su J. Paleckiu. Pasakiau: kiekvieno mūsų pareiga laiku parašyti testamentą, nurodyti jame viską, kam ką palieki, ką skiri rūpintis paliekamais rankraščiais, pomirtinio raštų leidimo reikalais ir t. t. Štai ir Ieva Simonaitytė. Tiek tomų prirašė, o testamentą patingėjo. Dabar sesuo iš Kanados rašo grasinamus laiškus, reikalauja palikimo, vėlgi visokie „giminės“ lenda iš visų patvorių, kiekvienas skelbiasi turįs teisę į kažkokią palikimo dalį, prasidės teismai... O kam to visko.

„Pašiurpo man oda besiklausant, – atsakė J. Paleckis, – bet esi teisus. Laikas ir man pagalvoti apie tai.“

Gerai, kad pašiurpo. Mažiau bėdų turės tie, kas pasilieka po mūsų mirties.

Iš D. Dundulytės laiškas. Siunčiau jai knygų, tarp jų įdėjau ir Dekarto „Rinktinę“, prašiau, jeigu galės, perduoti Daliai, kuri, kiek žinau, tos knygos neturi, o jai būtina turėti, juoba domisi filosofija, ją dėsto Institute. Pasiunčiau, o pats nerimavau: priims Dalia ar nepriims? D. D. laiške skaitau: „Daliai perdaviau – dėkoja.“ Tai gerai. Ir gerai. Šviesu ant dūšios. Gyvensime toliau. Kas kito lieka?

Gruodžio 11. Pirmadienis

Paguldžiau Moniką į ligoninę. Išvyko liūdna, smarkiai sunerimusi dėl sveikatos, begalvojanti vien apie mirtį.

Įteikiau „Parduotų vasarų“ abu tomelius brolio Leonardo sūnui – irgi Leonardui, dirbančiam Pakruojyje.

Skambino notarė Girnienė. Vis dėl to nelemto I. Simonaitytės palikimo. Triukšmauja rašytojos sesuo iš Kanados, reikalauja knygų, rankraščių. Rytoj sušauksime komisijos posėdį.

Nuotaika – blogesnės nė būti negali.

Gruodžio 12. Antradienis

Iš pat ryto filmavo mane namuose. Gana ilgai ir gana varginančiai. Pastačiau konjako su kava.

Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Jos gydytojas Žukas, pasivedėjęs mane į šalį, pasakė, kad Monika – labai sunkus ligonis, ypač galvos kraujo indų prasme: nepaduoda širdis kraujo, vyksta sutrikimai. Ypač pavojinga jai jaudintis, nes tai gresia letaline baigtim. Tikriausiai teks operuoti kraujo arterijas kaklo srityje. Operacija gana sudėtinga. Apskritai, padėtis labai rimta.

Pati Monika irgi gerokai nusiminusi. Kalba apie laidotuves: kur ir kaip ją palaidoti. Žinoma, subariau rūsčiai. Kiek aprimo. O nervuojasi ji dėl kiekvieno mažmožio. Ypač ją jaudina Roko šiurkštumas, o dar labiau – dukters Dagnės elgesys su ja. Pastaroji savo laiku pareikalavo iš Monikos pinigų... automašinai pirkti. Aš uždraudžiau duoti. Ne iš gailesčio ar sunkumų, o kad nerimtas tai reikalas: nei vairuoti ji moka, nei garažo turi, be to, ir mašiną perka seną, sudėvėtą, matyt, apsukrių spekuliantų jai brukamą. Tai nuo to laiko nebekalba su mumis Dagnė, nebesisveikina. Aplankė Moniką, bet buvo šalta, šiurkšti, ramiausiai išklausė jos nuogąstavimus dėl galimos mirties ir išėjo net neatsisveikinusi, rankos nepadavusi. Monikai pradėjus apie tai kalbėti, maniau, kad tuoj įvyks priepuolis. Šitaip kartais mūsų auginti ir viskuo aprūpinti vaikai atsimoka savo tėvams!

Gruodžio 13. Trečiadienis

Vykau su broliu Leonardu, jo mašina, į Molėtus. Vis to namo statybos reikalais. Fundamentai išlieti, o statyba dar nejuda į priekį, dar tik medžiagą baigiama suvežti iš Balninkų kolūkio. Išgėrėm kolūkio valdyboje, paskui Utenoje, pas pirmininką Babelį, kurs dirba Molėtų rajone, o gyvena Utenoje. Gerai gyvena pirmininkas. Namą pasistatęs mūrinį tokio ploto, kad vietos valdžia neleido jam įsirengti antrojo aukšto: ploto per daug keturių žmonių šeimai, jau dabar virš 100 kv. metrų. Įsiruošęs ir gana erdvų rūsį. Sako, čia bus suomiška pirtis. Gerai gyvena. Žmona dirba prekyboje, tvarko batus. Gerai gyvena. Vėlų vakarą tesugrįžome su Leonardu.

Gruodžio 14. Ketvirtadienis

Vėl filmavimas namie. Varginantis tai reikalas.

Aplankiau Moniką. Kiek smagesnė. Pasirodo, išmatavimų automatika rodo žymiai geresnius duomenis, negu jie, daktarai, patyrė klinikiniu būdu. Gal nė operacijos daryti nereikės. Leidžia jai eufiliną. Nervai labai įtempti. Kad tiktai kiek, tuoj ašaros akyse. Vargas, ir gana. Visiškai negali ramiau kalbėti apie Roką ir Dagnę. O tiems – nusispjaut.

Gruodžio 15. Penktadienis

Visiškai nedarbinga diena. Guli gero žmogaus Gudaičio romano rankraštis, girdėjau, smarkiai laukia mano nuomonės, o aš nepaslenku skaityti. Kas bus?

Gruodžio 16. Šeštadienis

Visiškai nedarbinga diena. Negera ant dūšios. Daug kas neramina. Gal nemokėjau gyventi, su žmonėmis elgtis, vaikais arba Roku, kad jie šitaip su Monika ir su manim. Mes, žinoma, nervingi senatvišku nervingumu, bet galima juk būti atlaidesniems, ar ne? Šiaip ar taip, mes nugyvenome gana ilgą ir ne tokį jau lengvą gyvenimą, gal ir pavargome, išsekome, reikalingi kažkokios šilumos, dėmesio. Juk net ir tuo atveju, jeigu nesame mylimi, taigi vis tiek remiame, palaikome, dažnai tiesiog šelpiame save nuskriausdami, rūpinamės, negi net dėkingumo nebėra žmonių širdy, net priklausomumo jausmo? Dagnė – tikras banditas, žiaurumo neregėto. O Monika vis myli ją, kankinasi, niekam neleidžia blogesnio žodžio pasakyti apie ją, sudrausti, bent subarti. Ne, negera ant dūšios. Iš visų artimųjų tik mano duktė Violeta išliko žmoniška. Taip jau yra.

Nei iš šio, nei iš to paskambino iš Maskvos kino režisierius Faincimeris, prieš 25 metus pastatęs meninį filmą „Aušra prie Nemuno“ pagal mano ir E. Gabrilovičiaus scenarijų. Keista. Kur jis buvo tuos 25 metus? Dabar kalba, tarytum tik vakare išsiskyrėm: gal ką turiu parašęs jam statyti, ar greit atvyksiu į Maskvą, ir taip toliau!.. Nujaučiu, turi jis kažkokių tikslų, prašys ko nors. O špygos ar nenorėtų?..

Aplankiau Moniką. Labai gerai pasikalbėjome. Atrodo, lyg ir geriau pradedame suprasti vienas kitą.

Ruošiau vokus Naujametiniams sveikinimams, kada parašysiu pačius sveikinimus – dievas žino. Marudnas tai reikalas. Ypač dabar, įvedus tuos prakeiktus pašto skyrių indeksus, kai reikia ranka išvedinėti skaitlines nurodytuose punktyruose. Tegu bala!

Gruodžio 17. Sekmadienis

Iš ryto lankiau Moniką ligoninėje. Niekas kitas jos nelanko, tiktai aš. Liūdi ji dėl šito, o ką darysi? Vakare irgi lankymas, bet nebenuėjau, iš anksto taręs, kad nebūsiu. Nė viena jos draugė neaplankė jos nė karto. Visos užimtos, bėga skuba su nesibaigiančiais reikalais.

Gruodžio 18. Pirmadienis

Visiškai nedarbinga diena. Taisiau tiktai Naujametinius vokus, nieko daugiau.

Pyška šalčiai, pašoksta veik iki 25, o Roką apvilkti neturiu kuo. Kur beieškojom žieminio rūbo, niekur nieko nėra. Tai paskambinau į Prekybos ministeriją – pačią ministeriją! – paprašiau. Pasakė: paskambinkite trečiadienį, poryt. Skam-binsiu.

Šiandien ligonių nelankymo diena, bet nuėjau. Pasėdėjome abu prie rentgeno kabineto durų, pasikalbėjome. Monika žymiai smagesnė, tai gerai.

O daugiau – nieko.

Gruodžio 19. Antradienis

Iš ryto filmavomės abu su Justinu Marcinkevičium, vaikščiodami po įvairias Vilniaus vietas. Pašalome gerokai, net virš 20 laipsnių, bet viskas išėjo labai gerai.

Vakare Kino studijoje kartu su seserim Maryte žiūrėjome jau nutrauktus filmo kadrus, kuriuose esu su ja. Kadrai labai geri. Marytė patenkinta, nebereikalauja „išimti vaizdus, kur yra ji“. Tai gerai.

Brežnevas apsidovanojo pats save aukso žvaigžde ir Lenino ordinu – trečias čionai jam Socialistinio Darbo Didvyrio vardas. Šalis privesta prie bado ribos, visur didžiausia betvarkė, o jam – didvyrio trečias vardas! Teisingai tarė kadaise Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – vienas žingsnis. Pasaulio radijas plačiai komentuoja šį „apdovanojimą“. Daugelis aštriai šaiposi.

Juo toliau, juo mažiau besuprantu, kas dabar vyksta. Iš plėšinių sugrįžo mūsų respublikos vairuotojai-šoferiai, dirbę tenai. Pasakojo: kilometrinių ilgių krūvos kviečių guli po atviru dangum, dega, nyksta, milijonai paukščių juo ryja... Tai bent! Vis labiau prieinu išvados, kad ne duonos problemos išsprendimas nulėmė plėšinių ataką. Valdžia tiesiog pamatė, kad liaudyje bręsta masiškas nepasitenkinimas, surado kur liaudžiai išlieti apmaudą, nukreipė į plėšinius, nieko daugiau čia nė būti nebuvo. Juoba jeigu būtų buvę kitaip, nepūdytų dabar tuos milijonus tonų išauginto, suvalyto ir iškulto javo, tuo pat metu pirkdami duonelę už šimtus milijonų aukso rublių užsienyje!

Vakar įvyko rašytojų partinis susirinkimas, vis ta pačia plėšinių tema. Mat, parašė Generalinis, reikia apsvarstyti. Susirinkimas buvo daugiau negu juokingas, niekas nekalbėjo rimtai.

Tos pačios dienos vakarą paskambino man tūlas pilietis iš partinių organų, girdi, iš „centro“ duota komanda: skubiai paruošti „įžymių respublikos žmonių“ liaupsinimus į centrinę spaudą Generalinio knygos „Plėšiniai“ adresu. Pasisakiau: sergu, negaliu dirbti protinio darbo. (Juo labiau bepročių darbo!)

Gruodžio 21. Ketvirtadienis

Susiskambinau su Prekybos ministerija. Pavyko. Universalinėje parduotuvėje išskyrė Rokui kailinius, bulgariškus, neapmuštus. Tokie kailiniai dabar labai madingi. Praeitais metais jie kaštavo 130 rublių, dabar sumokėjau 290. Aiškiai per daug, o ką darysi? Rokas ir taip jau peršalęs kelintą dieną.

Turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume, bet buvau iš anksto susitaręs susitikti su studentais, studentų miestelyje, už Antakalnio, tai nuo rašytojų išsisukau.

Susitikimas su studentais išėjo gana neblogai. Atidžiai klausėsi, uždavinėjo klausimų.

Skambinau į Literatūros fondą, paprašiau parūpinti eglaitę. Dabar ir šituo reikalu būtina ieškoti protekcijos.

Gruodžio 22. Penktadienis

Rašau tą dienoraštį, o kam rašau – nė pats nežinau. Nieko čia įdomaus, nieko gyvybiškai reikalingo. Įprotis, matyt, nieko kito nėra. Dešimtus metus rašau, pradėjęs po mano šešiasdešimtmečio jubiliejaus, tai gal gana? Kai atžymėsiu 70-ąją sukaktį, gal jau ir baigti. Tomai stori prirašyti visokių niekų...

Šiandien vėl negera, nedarbinga diena.

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!

Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta.

Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Vis smagesnė ji. Žada ją išleisti iš ligoninės Naujų metų išvakarėse. Tai gerai.

Gruodžio 23. Šeštadienis

Šiandien daug kur kūčiojama. Buvau kviestas ir aš, atsisakiau. Bene laikas jau laikytis šiokių tokių principų: sykį nesi tikintis, tai ko šlaistytis tarp tikinčiųjų? Jie taigi nė vienas nešlyja materialistinės pasaulėžvalgos kryptimi!..

Rašiau Naujametinius sveikinimus. Net įskaudo ranka.

Vakare aplankiau Moniką. Buvo ir Milda, atnešė šližikų, giros, dar kažko. Monika patenkinta.

Gruodžio 24. Sekmadienis

Visą dieną sugaišau su Naujametiniais sveikinimais. Tegu juos bala, kaip įkyru!

Iš ryto aplankiau Moniką. Radau vėl nebelinksmą. Matyt, jos pasiligojimas iš tikrųjų rimtas. Kas bus?

Gruodžio 27. Trečiadienis

Šiandien paleido Moniką iš ligoninės. Parsivežiau su taksi, taip ir neprisišaukęs nei žento Antano, nei brolio Leonardo.

Sugrįžo Monika sverdinėdama. Nusilpusi iki neįtikėtinumo.

Nelinksma naujiena: mirė gerklės vėžiu Tarybų Sąjungos Didvyris Vaclovas Bernotėnas (1917–1978). Prisiminiau pirmąjį susitikimą su juo. Buvo tai, berods, 1943 metais. Atvyko jis iš fronto, tik ką gavęs aukščiausią apdovanojimą – Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Buvau skaitęs, kad jis, sunkiai sužeistas mūšyje, buvo paliktas besitraukiančios nuo vokiečių karinės dalies, liko visiškai vienas, atgavęs sąmonę šliaužė kelias dienas iki savojo dalinio, už tai ir buvo atžymėtas. Paklausiau jį: už ką esi apdovanotas? Atsakė: bene žinau? Paliko vieną, tai šliaužiau, negi lauksiu, kad vokiečiai surastų, pribaigtų? Štai ir viskas. Šitaip pasikalbėjome. Tada padėjau jam pasiruošti kalbai per radiją į vokiečių okupuotą Lietuvą. Atvirai pasakius, mažai jam pagalbos ir tereikėjo. Buvo raštingas, baigęs Šiaulių gimnaziją, studijavęs teisę Kauno universitete. Be to, turėjo ir literatūrinių gabumų. Per radiją kalbėjo labai karštai, nuoširdžiai, giliai susijaudinęs.

O pats buvo nediduko ūgio (žemiau vidutinio), laibas, liesas, pailgos nosies, gerų akių. Labai nuoširdus. Pasisakė, kad jį čia apdovanoję visokiom kortelėm maistui ir gėrimams gauti, limitinę knygelę davę, o jis pinigų nė rublio neturįs, tai kam jam tos knygelės?! Vėliau šį klausimą išsprendėm teigiamai. Padėjo, kaip ir visur kitur, draugas A. Sniečkus.

Pokario metais artimai draugavo su Jonu Marcinkevičium, rašytoju, stipriai išgeriančiu, ne kartą „paremdamas“ jį. Buvo mielas kaip žmogus, dirbo įvairų darbą, dažniausiai – kultūros baruose. Pastaraisiais metais retai besutikdavau jį. Sirgo. Prieš metus su viršum nebegalėjo nė kalbėti dėl to prakeikto vėžio.

Gaila gero žmogaus. Buvo jis tikrai geras.

Gruodžio 28. Ketvirtadienis

Vis dar rašau Naujametinius sveikinimus. Įgriso. Ypač vokai, ant kurių reikia išvedinėti pagal punktyrus pašto skyrių indeksus. Darbas katorginis ir niekam nereikalingas, visame civilizuotame pasaulyje seniai išspręstas, užmirštas.

Atidaryta paroda, skirta Justo Paleckio artėjančiam aštuoniasdešimtmečiui (1979 01 22). Paroda gana skurdi, nė šimtąja dalim neatspindi Justo Paleckio gyvenimo ir jo darbų. Negerai nuteikė ir tas faktas, kad į atidarymą neatėjo nė vienas oficialus asmuo. Nemyli valdžia Paleckio. O tai vis to persmirdusio sionistinio rasisto Zimano ir jo pastumdėlio Šumausko darbeliais. Kad jie kur abu kur nugarmėtų, Lietuvos nebesmardinę! Tarp kitų tariau žodį ir aš, nors šitai nebuvo programoje numatyta.

Negaliu suprasti mūsų respublikos vadovų, šitokio jų elgesio su Justu Paleckiu. Tiesiog nebegražu. Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias? Ne, negaliu suprasti!

Vakare abu su Monika buvome Specligoninės darbuotojų kolektyve. Jinai paskaitė M. Gorkio „Nunča“, aš – tariau kelis žodžius, pasveikinau su Naujais metais, padėkojau už rūpesčius mus begydant. Po mūsų pasirodė „Galvės“ kolektyvas – kaimo kapela, – vadovaujamas komp. Gaižausko. Labai gražiai pasirodė, šauniai.

Po visko – vakarienė. Anksti išėjome, kadangi Monika pasijuto gana prastai. Dar neatsigavusi ji kaip reikiant.

Ir užvakar, ir vakar, ir šiandien pilni laikraščiai pranešimų apie iškėlimus kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą, visų pirma, žinoma, generalinio sekretoriaus. Komedija tikra. Visi kandidatai numatyti „iš aukščiau“, visi „kėlimo“ scenarijai surašyti iš anksto, belieka suvaidinti, šitai ir daroma, inscenizuojant rimtus veidus, net entuziazmą veiduose. Žinau aš tą entuziazmą!

Parduotuvės jau nusiaubtos. Kaip pašluota. Sako, prieš šventes kažką „išmes“.

Baldų parduotuvėje beveik metai nematyti jokių baldų, išskyrus sudedamąsias „raskladuškas“. Žmonės atvirai kalba, kad baldai pabrangs dvigubai, gal ir trigubai. Labai galimas daiktas, juoba dabar brangsta viskas tiesiog šuoliais. Rublio vertė beveik lygi ligireforminiam. Kas toliau?

Užvakar buvo 3 laipsniai šilumos, šiandien... virš 20 šalčio. Siaučia pūga, gatvės užverstos sniegu. Gal iš tikrųjų sulauksime žiemos kaip reikiant. Seniai bebuvo.

Gruodžio 29. Penktadienis

Turėjau vykti į Priekulę, baigti tvarkyti Ievos Simonaitytės palikimą. Deja, nusiųsti žmonės iš Kauno literatūros muziejaus nespėjo atlikti visų darbų. Tenka nukelti po Naujų metų.

Rašiau Naujametinius sveikinimus. Eina į pabaigą.

Nakčia Monikai pasidarė bloga. Norėjau šaukti greitąją pagalbą. Pasitarėm, lauksim ryto.

Gruodžio 30. Šeštadienis

Iškviečiau Monikai gydytoją. Pripažino spazminį kraujo indų priepuolį, davė vaistų, suramino. Monikai kiek geriau. Prasikankino ji ligi ryto. Nemiegojau ir aš.

Baigiau visus Naujametinius sveikinimus. Tegu juos bala!

Pradėjau skaityto Romo Gudaičio romaną (rankraštis) „Liūdnos garnio laidotuvės“. Pagauna, žiūrėsiu, kas toliau.

Gruodžio 31. Sekmadienis

Puošėm abu su Monika eglaitę.

Nieko pozityvaus nedirbau. Visi darbai darbeliai laukia.

Skaičiau Romo Gudaičio „Liūdnas garnio laidotuves“. Vis labiau pagauna. Romano pirmoji novelė (novelių romanas) nukelia į tolimą praeitį, kai Rudvalių giminės prosenelis atsikėlė nežinia iš kur į Lietuvą, kirto girią, rovė kelmus, kūrėsi. Vėliau, antrojoj novelėj, iš karto aprašomi Rudvalis Karalius drauge su kitais gimtojo savo Menčtrakio ūkininkais, pasitraukę į Vokietiją paskui bėgančius hitlerinės armijos likučius. Baimė, nerimas, pasimetimas, vargas... Karaliaus vedami, ūkininkai sugrįžta į Lietuvą. O čia jau Tarybinė armija, naujas gyvenimas kuriasi... Viskas parašyta išmaningo žmogaus ranka, su nemažu talentu, gera kalba, vaizdingai. Žiūrėsiu, kas toliau.

Vakare Rokas išėjo pasitikti Naujų metų pas draugus. Likome visiškai vieni du su Monika.

Abu ir sutikome Naujus metus. Prie eglutės ir spalvoto televizoriaus. Palinkėjome vienas kitam daug gero. Daug ką atvirai pasakėme vienas kitam.

Taip ir užbaigėm šiuos metus.

Ką mums atneš nauji?

1979 m.

Štai ir vėl pradedu iš naujo savo dienoraštinius užrašus. Nemanau, kad jie kada nors ir kam nors būtų įdomūs ar kokiam nors reikalui naudingi, kažką papildantys ar padedantys spręsti kokius nors klausimus. Užrašinėju, laiko nutrūkęs, sau pačiam, nors vargu ar kada nors teks man perskaityti visus šituos užrašus. Tenka apsiriboti ir tuo, kad išsakau kai kurias savo mintis, išgyvenimus, tuo palengvindamas sau jų naštą, kartais gana stipriai slegiančią pečius, negalint išsakyti visko, arba išliet kūriniuose raštu.

Taigi nulydėjau senuosius 1978 metus. Pralėkė jie man gana greitai. Juo ilgiau gyvenu, daugiau metų sukaupiu, juo greičiau laikas bėga, švilpte švilpia. Nespėjai apsidairyti, ką nors doro suveikti, žiūrėk, pralėkė visi terminai, griaudžia naujos dienos, gula nauji rūpesčiai. Taigi pralėkė. Gana įvairūs buvo, spalvingi, nemažai visokių išgyvenimų atnešė, keliones visokias į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, Rygą, o taip pat dar kartesnį nusivylimą mūsų šalies šiuolaikiniu gyvenimu. Nesutampa jis su tuo, apie ką svajojome jaunystėje, kokio laukėm ir tikėjomės. Tikėjomės, žinoma, iš naivumo, jaunatviško nepatyrimo, manydami, kad žmonės yra tobuli, išbaigti gamtos kūriniai, plius – visą laiką siekiantys dar didesnio tobulumo, kad jie myli ir gerbia vienas kitą, stengiasi padėti vienas kitam, kad tarybinė santvarka bus iš tikrųjų laisvės, žmonių lygybės ir brolybės santvarka, kad ji atneš laimės dienas kiekvienam geros valios žmogui, saugos jo žmogiškąjį orumą, gins jo teises. Nieko nebeliko iš šitų svajonių. Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena galingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonos vėliavos ir marksistiniais šūkiais. Kruvinojo Stalino žiaurumai, palietę milijonus paprastų žmonių, neištaisomi iki galo, o pastaruoju metu net teisinami, dangstant melo ir klastos skelbimu, esą, represuoti buvo tiktai tarybinės santvarkos priešai, nekalti žmonės nenukentėjo. Šita dingstimi nutrauktas jau senokai bet koks nekaltai represuotų žmonių reabilitavimo darbas, palikta viskas taip, kiek buvo padaryta dar N. Chruščiovui vadovaujant. Valstybės saugumo organai vėl įgauna nežabotą valią, ima siautėti, persekioja kiekvieną, manantį kitaip, negu oficialiai nustatyta, diskredituoja išpažįstančius religiją, tikinčius dievą, besilaikančius Romos katalikų bažnyčios kanonų, nors TSRS Konstitucijoje, tiek senojoje, tiek ir naujojoje, įrašyta juodu ant balto, kad kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis turi teisę į pilną sąžinės, žodžio, įsitikinimų laisvę. Melu jau persunktas visas gyvenimas, nuo viršaus ligi apačios, kiekvienoje detalėje ir kiekviename žingsnyje...

Štai kodėl visiškai nelinksmai laukiu ir savo 70-čio. Jau praeitų metų balandžio mėnesį įteikiau Rašytojų sąjungos Valdybai pareiškimą, kad jokių iškilmingų minėjimų man neruoštų, niekuo neatžymėtų. Nūnai girdžiu balsus pašaipingus, girdi, koketuoja Baltušis, visa širdim trokšta atžymėjimų, o tiktai nori pasiderėti, ir t. t. Net į galvą neateina tiems žmoneliams, kad mūsų laikais būti atžymėtu yra gėdos dėmė kiekvienam doram žmogui, kad patys tie iškilmingi minėjimai tai ne kas kita, kaip melagingas pabrėžinėjimas, štai, girdi, kaip tarybų valdžia gerbia įžymius žmones, kūrybinius darbuotojus. Šaltis purto nuo vienos tos minties!

O labiau už viską slegia tas prakeiktas mūsų bejėgiškumas, supratimas, kad nėra jokios išeities, kad kiekvienas mūsų taip įsuktas į prakeiktu gudrumu sugalvotą verpetą, jog turi suktis jame be mažiausios vilties sulaukti kada nors kitokio gyvenimo, kitokių sąlygų. Kitą kartą tiesiog nustembi, palyginęs šiuolaikinio mūsų gyvenimo sandarą bei tvarką su jėzuitų ordinu. Fašizmo ir jėzuitizmo konglomeratas tikras, dangstomas labai skambiomis tariamai marksistinėmis frazėmis.

Sunku šiandien pasakyti, kaip pasisuktų reikalai su Komunistų partijos naryste, narių gausumu, jeigu staiga būtų leista laisvai, be represijų ir keršto baimės palikti jos eiles. Manau, nė trečdalio narių neliktų, o pasilikusį trečdalį sudarytų vien karjeristai, prisitaikėliai, žmonės be sąžinės ir žmogiškojo orumo, susivilioję sočiu gyvenimu, privilegijomis ir t. t. Šitaip būtų, tikriausiai, o ne kitaip.

Kokia gi iš to viso išvada?

Išvados nėra. Tokios išvados, kokią galėtum pasidaryti sau verta garbingo vardo. Lieka tik prisitaikyti ir tylėti, ir šitaip nubaigti amželį. Nieko daugiau. Juoba ką bedarytum, kaip besijaudintum – nieko nei pakeisi, nei pagerinsi, nei naujesniu keliu pasuksi.

Perskaičiau, ką parašęs, nelinksmai susimąsčiau: kuo gi pasitinku Naujuosius metus?

Liūdna. Slogu. Gėda gyventi.

Sausio 1. Pirmadienis

Skaičiau rankraštyje Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Smagiai nustebintas. Stipru. Nuoširdu. Žada gerą kūrinį iš pirmųjų pokario metų, klasinės kovo respublikos kaime. Žiūrėsiu, kas toliau.

Šiaip – nieko įsidėmėtino. Rokas sugrįžo iš Naujųjų metų sutikimo 8 val. ryto. Pirmą kartą sutiko su draugais, ne su mumis. Smagus, linksmas. Gerai. Jau laikas ir jam būti savarankišku. Džiaugiuosi jo sveikata, augimu, mokslu. Va tiktai kartais grubokas būna, Monikos negerbia, kartais, atrodo, tiesiog nekenčia. Na, niekis, praeis, juk septyniolikti jam. Tokių metų jaunas žmogus nelabai tesusigaudo savo jausmuose.

Sausio 2. Antradienis

Baigiau skaityti Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Tiesiog sukrėstas vaizdavimo jėgos ir tos didelės, kažkokios autoriaus vidinės tiesos, su kuria parašyta knyga. Vietomis iškeliami tokie dalykai, kaip tarybinių organų siautėjimas, plėšikavimai, teroras, sauvalė, kurie vargu ar bus praleisti pro cenzūrą. Tačiau ir šitos vietos tiek teisingos ir su tokia jaudinančia širdgėla parašytos, kad jų užginčyti negalima. Visa bėda, kad niekas mūsuose nesiginčys, įsakys išbraukti, ir visa kalba. Juk šitaip dabar visuomet būna. Ne atsitiktinis gi faktas, kad net Ievos Simonaitytės paskutiniame romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“, priešingai autorės valiai, buvo išimtas ištisas skyrius. Autorei tiesiog buvo pastatyta sąlyga: arba tą skyrių išimsite, arba romanas neišeis iš spaudos. Simonaitytė nusileido. Įdomu ir tas, kad romano vertėjas Virgilijus Čepaitis tą skyrių sugrąžino į knygą ir rusų kalba romanas išėjo taip, kaip Simonaitytės parašytas, ir niekam Maskvoje neužkliuvo. Būna ir šitaip. Kartais mes patys draskomės daugiau, negu iš mūsų reikalauja visagalinti Maskva.

Susiskambinau su autorium. Rytoj jis ateis.

Paskambino V. Kazakevičius, prisispyręs prašė parašyti straipsnį leidiniui „Lietuva šiandien“. Nemitęs sutikau. Darbas neskubus, ligi kovo mėn.

Sausio 3. Trečiadienis

Paruošiau ataskaitą apie Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti nudirbtą darbą. Įteikiau A. Maldoniui. Dėkojo.

Ilgai kalbėjausi su Romu Gudaičiu dėl jo romano „Liūdnos garnio laidotuvės“. Jaudinosi žmogus, buvo stipriai patenkintas mano gera nuomone apie jo romaną. O nuomonė tikrai gera. Tik patariau peržiūrėti kai kurias savo pozicijas. Visų pirma – dėl oficialiųjų pareigūnų. Romane jie visi rodomi gana prastoje šviesoje: melagiai, veidmainiai, karjeristai... Tačiau ne visi gi tokie buvo. Pažinojau tos kategorijos žmonių tarpe ir tokių, kurie šventai tikėjo partijos politikos kaime teisingumu, kovojo už ją, daugelis žuvo. Reikėtų tad objektyviau. Antra – labai sutirštintos spalvos apskritai. Gaunasi niūrus įspūdis. Reikėtų pašvelninti, vaizduoti įvykius ir žmones spalvomis ne vien juoda–balta, bet paieškoti jautresnių niuansų. R. Gudaitis sutiko, pasisakė dabar kaip tik šitaip ir tobulinąs kūrinį, ypač pabrėždamas partijos vadovaujamą vaidmenį ano meto gyvenime. Tai teisinga. Koks tas vaidmuo bebūtų buvęs, o jo nepažymėjus – knyga vargu ar pamatytų dienos šviesą.

Pats R. Gudaitis – malonus žmogus. Baigęs aukštąjį mokslą, sulaukęs jau 36 metų. „Liūdnos garnio laidotuvės“ – pirmas jo kūrinys. Dirba Kino studijoje scenarinio skyriaus redaktorium, nori kuo skubiau bėgti iš tų pareigų ir tos prarūgusios atmosferos, kuria persunktas visas Kino studijos gyvenimas, veikla. Pritariau jam. Atsisveikinome gana draugiškai.

Manau, šiam romanui pasirodžius, daugelis vadinamųjų nūdienos mūsų literatūros korifėjų pasijus nelabai patogioje padėtyje: daugelį jų toli perspjaus R. Gudaitis su savo pirmuoju romanu.

Kalbėjau su rež. Šiliniu. Montuoja jie filmą dokumentinį „Filme – Juozas Baltušis“, daug bėdų visokių turi, negauna montažo stalų, nėra sąlygų užbaigti darbą, nors šitai turėjo būti padaryta jau seniai. Nieko čia, žinoma, naujo.

Sausio 6. Šeštadienis

Bėga dienos, nieko naujo. Dantis sukandęs taisinėju Povilo Zulono autobiografiją, skirtą knygai „Istorijos kupiškėniškos“. Ištęsta nežmoniškai, padrika, galų nesugaudau, darbo marios. Net neįtariau, kad šitaip darbo teks varyti. Apmaudu.

Išvyko žmonės iš Lit. muziejaus į Priekulę vykdyti inventorizacijos darbą Ievos Simonaitytės bute. Šąla visi jau kelintą dieną. Namo krosnys apleistos, kaminuose kuosų gūžtos, o lauke – 30 laipsnių šalčio. Įsijungė jie visas elektrines krosneles, kokias rado rašytojos name, bet tai ne išgelbėjimas. Kalena dantimis, o dirba...

Šiandien senam mano pažįstamam Vladimirui Markovui 70 metų. Kvietė atvykti, padalyvauti. Pasiunčiau telegramą. Užteks ir to.

Žiūrėjome abu su Monika televizijos filmą „Bajorų gūžta“. Gero rašytojo būta, to Turgenevo. Net televizija nepajėgia sugadinti jo kūrinių!

Išėjo „Druskos“ II-jo tomo II-ji laida. Apipavidalinimas visiškai kaip pirmojo tomo antrosios laidos. Paėmiau pusantro šimto egz. iš bazės, dabar nežinau, kur dėti. Namie vietos nėra, gal parduosiu už savikainą, teraunie velniai.

Sausio 7. Sekmadienis

Skaitinėjau tūlos moksleivės dešimtokės Rūtos Klišytės rankraštį-apysaką. Vietomis neblogai, visumoje gerokai dar žalia. Jai – 18 metelių. Ko norėti?

„Jaunimo gretų“ redakcijoje susitikau su grupe jaunuolių, redakcijos iniciatyva sukviestų pobūviui iš įvairių respublikos miestų. Tai palūžėliai, nusiminėliai, kandidatai į savižudžius. Redakcija bando sugrąžinti jiems optimizmą, meilę gyvenimui, normalizuoti jų požiūrį į viską. Abejoju, ar kas doro iš to išeis. Dabar nusiminėlių – ne vien jaunimo tarpe. Gyvenimas toks, kad kas tiktai doras, tas ir nusiminęs, juoba negali susitaikyti su tikrove, melu, sukčiavimais, išbujojusiu miesčioniškumu. Ką čia padės tokie pobūviai redakcijoje? Kaip mokėjau, pakalbėjau jaunimui. Atrodo, buvo patenkinti.

Sausio 9. Antradienis

Baigiau skaityti R. Klišytės apysaką, parašiau ilgoką laišką su pastabomis, pasiūliau: jeigu norės pakalbėti plačiau – susitarsim. Reikia padėti mergaitei. Aiškiai gabi.

Kalbėjau su Skaruliu, išsiaiškinau, kad mano duktė Rita dar gali naudotis spec. klinikos paslaugomis.

Šiandien aktorei Vaičiūnienei – 80 metų. Monika buvo sveikinti, sugrįžo smagi.

Vakare svečiavosi pas mus prof. M. Krištopaitis su žmona. Buvo ir Čekuolienė Milda. Įdomiai pabendravome.

Sausio 12. Penktadienis

Vakar Linui Valbasiui sukako 70 metų. Pasirašiau ta proga Rašytojų sąjungos sveikinimo adrese. Atskiros telegramos nesiunčiau. Pakaks ir to parašo iš mano pusės, nedidelė čia vieta.

Vakare susitikau su Kauno kunigų seminarijos kolektyvu – klierikais ir dėstytojais. Buvo labai įdomu, savotiška. Įsižiūrėjau į jaunučius klierikus: aukšti, grakštūs, veidai skaistūs, akyse jokio fanatizmo. Aiškiai matyti, kad kunigija dabar keičia ne tiktai taktiką tikinčiųjų atžvilgiu, bet ir savo dvasinio gyvenimo. Daug skaito, mąsto, svarsto. Šitai matyti iš klausimų, kuriuos gavau. Mąsto žmonės.

Netikintis aš, o tačiau susimąsčiau dėl daugelio dalykų. Kažin ar taip jau teisinga mūsų pažiūra į religiją, žmonių tikėjimo reikalus. Dievą oficialiai atšaukėm, o jo vieton lygiaverčio dalyko nepateikėm, žmonių dvasiniu gyvenimu nepasirūpinom. O tas dvasinis gyvenimas taigi vyksta, norim mes šito ar nenorim. Štai ir skuba žmonės į bažnyčią, kur jau viena toji išpažinties paslaptis ir atsigavimas dvasinis po išpažinties niekais paverčia visus mūsų partinius ir komjaunuoliškus tauškalus iš tribūnų. Tokie tad reikalai.

Ir visiškai be reikalo, man atrodo, dabar taikomos visokiausios represijos tikintiesiems, pradedant bažnyčių uždarinėjimu, jų turto išgrobimu ir baigiant draudimu mokyti vaikus tikėjimo katekizmo. Niekai visa tai. Nuo šitų priemonių žmonėse vien rūstybė ir noras priešintis stiprėja. Šitai liudija, kad bažnyčios dabar taip perpildytos pamaldų metu, kaip niekad anksčiau. Manau, jog daugelis eina į ten būtent iš protesto jausmo, o ne religinių įsitikinimų.

Tokie reikalai.

Sausio 14. Sekmadienis

Anksti rytą išvykau drauge su notare Janina Girniene į Priekulę pasirašyti inventorizacijos aktų. Stipriai snigo, kelias klampus, tik nelabai šalta. Vykome šešias valandas, trumpai sustoję Raseiniuose pas Girnienės seserį, dirbančią Raseiniuose teisėja. Mašiną davė gerasis mano bičiulis Ministrų Taryboje St. Janilionis, tai gera mašina ir labai geras vairuotojas. Priekulėje užgaišome neilgai, aktai buvo jau sustatyti. Pasirašėme, padėkojome žmonėms, o turtą pavedėm saugoti Priekulės vykdomojo komiteto sekretorei Irenai Andriuliūnienei. Dabar dar teks čionai atsiųsti įvertintojus, kad nustatytų turto kainą.

Grįždami sustojome Raseiniuose, valgėm pietus ir gėrėm konjaką. Buvo įdomu. Vėlų vakarą pasiekėm Vilnių. Įdomi toji notarė Janina Girnienė. Kelionėje išsikalbėjome. Viską supranta, žino, bet moka patylėti, aiškiai pasidariusi išvadą, kad niekas nuo jos kalbų nei pasikeis, nei pagerės. Gyvena Karoliniškėse su vyru ir dukterim dviejų kambarėlių bute, telefono namie neturi.

Sausio 15. Pirmadienis

Nieko ypatingo. Šiokios tokios pagirios. Kiek padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“.

Vakare – Teofilio Tilvyčio 75-ųjų gimimo metinių minėjimas. Parodė dokumentinį filmą apie poetą, gana neblogą. Buvo pasisakymų: K. Korsakas, kiti. Kalbėjau ir aš. Be kita ko, pasakiau, jog iki šiol negaliu sau atleisti, kad buvau nedėmesingas poetui, kas jį ypatingai riejo ir ėdė, diskriminavo ir ignoravo. Nepasakiau, kas, tačiau klausytojai, berods, suprato, kad turėjau galvoje vis tą patį sionistinį persmirdėlį Zimaną ir Mieželaitį, keršijusį T. Tilvyčiui už kritines pastabas. Po koncertinės dalies išėjau.

Jaučiuosi peršalęs.

Sausio 17. Trečiadienis

Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti T. Tilvyčio sukakties minėjime Literatūros muziejuje. Mušiau telegramą: peršalęs, negaliu, sveikinu visus minėjimo dalyvius, dėkoju visiems.

Gana man tų važinėjimų.

Sausio 18. Ketvirtadienis

Nedarbinga diena. Keista savijauta: nei temperatūros, nei jėgų. Negi jau visai senatvė?

Kino studijoje žiūrėjau dokumentinio „Filme – Juozas Baltušis“ medžiagą. Drauge su seserim Maryte. Ji buvo stačiai priblokšta. Sakėsi, atsidūrusi visai jai nepažįstamame pasaulyje, kur viskas „aukščiau“ visų jos rūpesčių rūpestėlių. Abu komentavome medžiagą, ir abu buvome nufilmuoti bekomentuojant. Medžiaga filmui tikrai gera, deja, filmas „apkirptas“, paliko jam tik 30 minučių, nors buvo kalbėta apie 50. Nieko nepadarysi. Šitai nujaučiau jau iš anksto. Ir kai ką daugiau: žinojau, kad Kino studijoje esu nuožmiai nekenčiamas, ypač iš Juškio pusės, to smulkaus žmogelio, atsisėdusio, tiksliau, pasodinto, į Kinematografijos komiteto pirmininko kėdę. Apie kino meną neišmano nieko, darbe nesusigaudo, nieko neveikia, tik įsismagino organizuoti kino festivalius po rajonus ir miestus. Buvo jis diplomatas, girdėjau, tuoj vėl grįš į diplomatiją. Dieve jam padėk...

Vakare filmo medžiagą žiūrėjo Kino studijos direktorius J. Gricius, dokumentikos vyr. redaktorius P. Pukys, dar kažkas. Darė priekaištų. Filmas, girdi, labai liūdnas, nors Baltušis – linksmiausias žmogus respublikoje. Iš ko jie susidarė tokią absurdišką nuomonę – vienas dievas težino. Juokinga klausytis. Užkliuvo ir tėvo kapas, kur pasisakiau svajojąs būti palaidotas, ir dar daug kas. Trūksta jaunimo, nėra mano bendravimo su juo ir t. t. Beliko tik laukti, kad pasiūlys įkišti man į filmą L. Brežnevo „Plėšinius“ arba „Mažąją žemę“, kaip dabar kaišioja šituos rašinius visur, net į Naujametinį „Žiburėlį“. Atkirtau smarkiai, pasakiau, kad joks linksmuolis nesu, o dėl liūdnumo – visas gyvenimas dabar liūdnas, nieko doro laukti nebetenka. Taip išsiskyrėm, nieko konkretaus nesutarę.

Sausio 19. Penktadienis

Buvau pas Ministrų Tarybos pavaduotoją K. Kairį, įteikiau pareiškimus du: V. Čepaičio dėl išskyrimo jam „Žiguli“ su furgonu ir dėl mano buto pakeitimo – prašiau išskirti keturių kambarių, vietoj dabar turimo trijų su puse kambario. Reikia: Rokas užaugo, knygų padaugėjo, daiktų priviso. Va, tiktai gaila palikti Donelaičio gatvę: labai čia ramu, gera, vaizdas pro langą...

Vakare – Kino studijos montažinėje: įkalbėjau keletą komentarų į vaizdus. Atrodo, bus gerai.

Sausio 21. Sekmadienis

Išsiunčiau sveikinimą Justui Paleckiui: rytoj jam – 80 metų. Gražus jubiliejus, nieko nepasakysi.

Pasiunčiau sveikinimo telegramą ir Rūtai Staliliūnaitei: jos gimimo diena, o kuri – patylėsim.

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nelabai sėkmingai.

Atėjo fotografas Kunčius, daug traukė mane vieną ir kartu su Monika. Tai vis ryšium su artėjančiu jubiliejum. Labai padorus vyras. Iš visų fotografų tik jį vieną nutariau prisileisti. Kitus visus vysiu šalin.

Sausio 22. Pirmadienis

Šiandien gimė jauniausia mano anūkė Simona. Pasveikinau. Jai jau ketveri metai.

O daugiau nieko gero šiandien.

Sausio 23. Antradienis

Buvome abu su Monika Respubl. bibliotekoje, kur vyko Justo Paleckio 80-ųjų metinių minėjimas. Žmonių perpildyta salė. Pirmininkavo K. Korsakas. Pasisakiau ir aš.

Gana keistai atrodo Justo Paleckio jubiliejaus atžymėjimas. Valdžia nusišalino nuo iškilmių. Vakar jie susirinko Prezidiume, įteikė Paleckiui ordiną, nusifotografavo visi, šios dienos laikraščiuose įdėjo tą nuotrauką, ir tuo užbaigė viską.

Vakar, beje, pas J. Paleckį buvo taip vadinama „atvirų durų“ diena. Daug sveikintojų aplankė, atnešė gėlių. Buvo ir Monika su savo teatro atstovais.

Aš nenuėjau. Nereikia.

Sausio 24. Trečiadienis

Anksti rytą vykau į Molėtus, vežiausi degtinės, alaus, kumpio ir lašinių namo statybos meistrams „patepti“. Sienų dar neradau, bet rąstai jau vietoje, tuoj pasirodys pirmieji vainikai. Statybininkai – keturi vyrai su brigadininku Šeikiu priešaky – įsitaisė būsimo namo rūsyje, kūrena geležinę krosnį. Susitarėm dėl atlyginimo už darbą: sienos, langai, durys, stogas, grindys bus padarytos už 1800 rublių. Už medžiagas su kolūkiu teks atsiskaityti atskirai. Žiūrėsim. Lyg ir tikiu, kad namas bus. Gerai išgėrėm Sakalų name, daug padėjo tvarkyti Sakalienė. Vėlų vakar sugrįžom į Vilnių.

Sausio 26. Penktadienis

Vakar ir šiandien padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Labai daug norėta žmogaus pasakyti, o neišveža. Darbo labai daug. Pradedu net gailėtis, kam pasiėmiau šitą reikalą. Būčiau per tą laiką savo naują knygą parašęs.

„Kultūros barų“ redakcija parinko seriją nuotraukų iš mūsų kelionės į Volgogradą, Saratovą, Beketovką, paprašė mane pakomentuoti jubiliejiniam žurnalo atžymėjimui mano 70-čio. Padariau, ką išmaniau, o kaip išėjo – dievas žino. Tegu.

Iš Kino studijos smagi žinia: „Filme – Juozas Baltušis“ priimtas. Reikės, beje, dar kai kurių patvarkymų. Priimtas principe.

Sausio 28. Sekmadienis

Vakar ir šiandien – visiška apatija. Visi darbai krinta iš rankų. Kas gi čia dar per velnias?

Labai aštrus konfliktas su Monika. Keliasdešimtas jau? Geriausia būtų mums išsiskyrus, taigi vėlu, praleisti visi terminai. Vien ant juoko pakeltumėm save žmonių akyse. Į žmones, žinoma, man nusispjaut, bet kad ir pačiam – nei šis, nei tas.

Įdomu, ar yra pasaulyje laimingų šeimų? Norėčiau pamatyti.

Sausio 29. Pirmadienis

Monikai nelaimė: kūrė dujinės plytos orkaitę ir nepasitikrino, ar nėra joje prisitvenkę dujų, tai įvyko sprogimas, nuplikino jai veidą, rankas, antakius, blakstienas, išdegino kuokštus plaukų. Skubiai iškviečiau chirurgą, tas suteikė pirmąją pagalbą. Atrodo, viskas susitaisys, rimtesnių bėdų nebus.

„Žinijos“ centriniame lektoriume turėjau abonementinį susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais. Atrodo, praėjo gerai.

Susitikimui baigiantis, prie durų jau laukė su mašina rež. R. Šilinis. Vykome į Kino studiją, darėme mano įkalbėjimo įrašus filmui „Filme – Juozas Baltušis“. Filme diktorinio teksto nėra, viską vežu aš pats. Žiūrėsim, kas čia doro išeis.

Sausio 30. Antradienis

Sužinojau nesmagų dalyką: Vytautas Sirijos Gira per televiziją ir daug kur kitur paskutiniais žodžiais dergia Ameriką. Mat, pabuvojo joje tris mėnesius, tai dabar išsijuosė. Stebiuosi šituo piliečiu. Geras rašytojas, o – nei šis, nei tas. Virš 60-ties metų sulaukęs, stojo į TSKP. Ko jam tenai prireikė? Dabar, va, juodina Ameriką. Vardan ko? Kokią karjerą jis ruošiasi dar padaryti? Ir tai po mano knygos „Tėvų ir brolių takais“, kuriai pritarė dešimtys tūkstančių žmonių respublikoje. Turėtų bent proto pasisaugoti! Ė, kiekvieno valia…

Išrūpinau kelialapius birželio mėnesiui į Palangą mielajai mano draugei Olgai su vyru. Parašiau jai laišką.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Susitikome su respublikos lengvosios pramonės ministru K. Ramanausku. Išgirdau gana įdomių dalykų apie nesibaigiančias betvarkes su gamybinės žaliavos tiekimu, inertiškumu įdiegiant naujus batų bei kitų audinių modelius, kai reikia praeiti daugybę instancijų, per tai atsiliekant nuo pasaulinių madų, maždaug 10–15 metų. Įdomu ir tai, kad Lietuva neturi teisės savarankiškai spręsti net menkiausių gamybos klausimų bei problemų: viską diktuoja Maskva. Iš Lietuvos atimta net teisė pasigaminti... kurpalius batams siūti! Tai bent „nepriklausomybė“ broliškų respublikų šeimoje!.. Iš viso susitikimo pasidariau aiškią išvadą: jokio pagerėjimo lengvojoje pramonėje nėra ir laukti netenka – viskas lieka po senovei.

Parašiau rekomendaciją poetui Panavui stoti į Rašytojų sąjungą. Tegu stoja, ar gaila?

Sausio 31. Trečiadienis

Vėl apatija nenugalima.

Kelias valandas sugaišau rašytojos Ievos Simonaitytės bute, kur atėjo specialistai įkainoti knygų vertę. Darbo čia jiems – kelioms dienoms. Tegu kainoja.

Mėginau pavaryti Povilo Zulono autobiografiją iš „Istorijų kupiškėniškų“. Sunkiai sekasi. Apatija prakeikta.

Vasario 1. Ketvirtadienis

Apatija. O dar pagadino nuotaiką „Literaturnaja gazeta“. Įdėta joje A. Vaksbergo teisminė apybraiža „Pavasario vandenys“. Rašo, kad Vladimiro srities Kolčuginsko rajono tarybiniame ūkyje „Bolševik“ visi girtauja, karvių fermų neprižiūri, badu padvėsė 16 karvių, kitos sunykusios, nebegali pasikelti, paskui atvežę grybeliu apkrėstus šiaudus iš po sniego, apnuodijo karves, krito dar 219 karvių, daugelis jų buvo telingos. Nė kiek ne geresnė padėtis gretimame kolūkyje „Krasnaja zvezda“, kuriame vis per tą nesibaigiantį girtavimą 1977 metais badu padvėsė 495 avys, o 1978 metais – 478. Be to, 121 avis „dingo be žinios“, tai yra jas tiesiog išvogė ir suvalgė kolūkiečiai. Įdomiausia, kad, kaip rašo autorius, buvo sudaryta baudžiamoji byla, tačiau nė vienas nenubaustas daugiau negu lygtinai. Taigi viskas lieka po senovei.

Ilgai mąsčiau, nerasdamas sau vietos. Kur ir kada buvo ar būtų galimi tokie reiškiniai, prie kokios santvarkos ir kokiai partijai vadovaujant žmonės galėtų šitaip sužvėrėti? Ir neradau atsakymo.

O juk pats priklausau Komunistų partijai...

Iš Olgos atėjo laiškas, prasilenkęs su manuoju. Jautriai rašo moteris. Aiškiai myli mane, užmiršti negali. Parašysiu ir aš jai. Gerai parašysiu.

Vasario 2. Penktadienis

„Žinijos“ lektoriume atsiėmiau honorarą už susitikimą. Nemažai: 45 rubliai. Sumokėjau už butą, elektrą ir ryšių paslaugas iš tų pinigų 38 rublius su kapeikomis. Tvarka.

Vakare vėl Kino studijoje. Perrašinėjome kai kuriuos mano įkalbėjimus: intonacija ne ta, pasakė rež. Šilinis.

Pats jis sunerimęs dėl galimų priekaištų filmui. Jam duota suprasti, kad reikėjo filme „pagarbinti“ partiją, būtinai parodyti, kad aš buvau Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Nusijuokiau iš to viso. Mano buvimas tuo pavaduotoju – grynas blefas: išdirbau aštuonerius metus, negaudamas nei kapeikos algos, viskas baigėsi tuo, kad paskyrė man personalinę pensiją „sąjunginės reikšmės“ viso labo... 140 rublių, iki šiol nesuteikiant mažiausių lengvatų buitinio apsirūpinimo srityje, nors tuo pat metu nepalyginamai žemesnes pareigas ėjusieji gyvena sau pridainuodami, visko per akis apsirūpinę. Man aprūpinimo specialaus, žinoma, nereikia, tiesiog gėda jį gauti, kai tūkstančiai žmonių grumdosi nesibaigiančiose eilėse parduotuvėse, tačiau tvarka turi būti visur. Šitų pareigų rodymo filme kategoriškai atsisakiau, tegu verčiau nė filmas neišeina į ekranus, man kas!

Vasario 3. Šeštadienis

Apatija nepraeina. Nieko dirbti negaliu.

Iš dyko buvimo pamėginau suskaičiuoti savo knygų bendrą tiražą, ir pats nustebau: pasirodo, mano knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų, uzbekų, lenkų kalbomis bendras tiražas jau prašoko pusantro milijono, o tiksliai – 1.525.800 egz. Neblogai, ką?

Įdedu šį apskaičiavimą į šitų užrašų papkę. Tegu guli. Tegu.

Vasario 4. Sekmadienis

Vakar vakare abu su Monika žiūrėjome prancūzų filmą „Korsikietiška vendeta“. Tai vadinamos „juodosios komedijos“ kategorijos filmukas: daug lavonų, o žiūrovai visą laiką juokiasi. Ne veltui tasai durnius kino „kritikas“ Saulius Macaitis taip išpeikė šį filmą. Jau seniai žinomas dalykas: jeigu Macaitis filmą peikia, vadinasi, filmas labai geras.

Šiandien ruošiau J. Švanio pareiškimo drg. P. Griškevičiui tekstą. Sunkiai sekėsi, bet padariau.

Iš brolio Leonardo sužinojau naujieną: pasirodo, mano surašytas V. Valiušaičio pareiškimas televizijos laidai „Žmogus, visuomenė, įstatymas“ padarė sukrečiantį įspūdį. Rež. Gruodžiui pavesta ruoštis filmuoti keturių dalių baudžiamąją bylą, kuri bus iškelta ir nagrinėjama Aukščiausiajame teisme. Įdomu, kaipgi pasielgs Aukšč. teismas su Kauno partiniais vadovais Mikučiausku ir Guiga? Juk tai jų globos dėka vyko tie neregėto masto grobstymai respublikos degalinėse, jie gynė nuo atsakomybės visus tuos vagis ir grobstytojus! Bijau, kad jie bus „išvairuoti“. Varnas varnui akies nekirs. Lieka tad laukti bylos, iš jos pamatysime rezultatus: yra dar teisybė pasaulyje, ar jau viskas supuvo kiaurai?

Vasario 5. Pirmadienis

Šiandien Juozui Jurginiui 70 metų. Pasiunčiau ta proga sveikinimo telegramą ilgą, savo ir Monikos vardu.

Atvyko J. Švanys iš Kauno. Peržiūrėjome mano paruoštą jo pareiškimo į LKP CK tekstą, aptarėm detales. Dabar turėsiu rašyti viską iš naujo, pabaigtinai. Giliai įskausmintas šitas žmogus, vėl ir vėl šneka, kad buvo jis komjaunuolis pogrindyje, septyniolikos metelių išėjo savanoriu į frontą, dalyvavo mūšiuose, buvo sunkiai sužeistas, karo metais stojo į partiją, po karo dirbo partinį ir administracinį darbą, visur susilaukdamas teigiamo įvertinimo, o dabar staiga... apšauktas nesąžiningu, vos ne vagim, sukčium, grobstytojų globėju ir t. t. Jis teisus. Dabar atėjo puvimo laikai. Toks kyšininkas, sukčius ir moralinis perpuvėlis, kaip A. Guiga, jau kelintą kartą perrenkamas LKP Kauno m. Požėlos RK pirmuoju sekretorium, dorojasi su visais, kas tiktai kliudo jam imti kyšius, užkerta kelią sukčiavimams, arba tiesiog nepatinka jam asmeniškai. Ir štai jau dveji metai nėra būdų sudrausti jį. Remia aukščiau stovintys partiniai draugai... Kiek toli šitaip eisim?

Laiškas iš Povilo Zulono. Rašo šitaip: „Dabar kiek iš Kupiškio padangės jaunimo gyvenimo. Sausio vidurys, Kupiškio prekybos mokyklos šaltas koridorius. Kampe stovi tos mokyklos auklėtinė Balnevičiūtė su apkapotais plaukais, supiltais žibalu, sumuštu veidu taip, kad akių nebesimato, iš burnos teka kraujas, būdama visiškai nuoga, judina šlaunis, neiškęsdama skausmo tarpkojyje nuo batuoto smūgio į lyties organus. Dar buvo ieškoma virbalo, norint jį sukišti į tarpukojį, bet nerado.

– Rūkyk! – kišdama degančią cigaretę į burną, sako septyniolikmetė Gražytė, Kupiškio V. Rekašiaus v. dešimtokė.

– Aš nerūkau... – pralemeno sumuštoji.

– Jeigu nemoki, tai išmokysiu, – pakėlė balsą Gražytė ir įbruko degančią cigaretę baudžiamajai į burną.

Ši klusniai prasižiojo, priėmė cigaretę, papsi sutinusiom lūpom, rūko, o aplink dvylika dailiosios lyties jaunučių atstovių prunkštauja, juokiasi iš nuogalės, nemokančios rūkyti, tyčiojasi. Nuogalės nugara išmarginta degančios cigaretės išdeginimais.

Gražytės padėjėja šešiolikmetė Mikulytė, V. Rekašiaus dešimtokė. Yra asistentė, vaikų darželio skalbėja, mergužėlė puskapio sulaukusi, parūpino gėrimų „užbaigtuvėms“.

Vienas užmanymas nepasisekė: uždegti žibalu supiltus plaukus, mat plaukai nenoriai dega nuo žibalo. Pasimetė.

Šias „naujienas“ papasakojo Gražytė Aklųjų draugijos Kupiškyje pirmininkui Vytautui Bekevičiui, iš kurio paprašė 15 kap. „dėl limonado“, pridėdama: „Manęs į kalėjimą nesodins, aš nebe viena...“, o jos kalboje veik pasididžiavimas, o nusiminimo nė lašelio.

Taip buvo „nubausta“ Balnevičiūtė „už pletkus ir konkurenciją prie kareivių“, – taip dabar aiškina tardytojui šios didvyrės.

Ruošiamas teismas, gali būti ir netikslumų, bet darosi baisu, kai aplinkui taip viskas ramu. Man atrodo, kad niekas nė nesiruošia kaltinti m-los vadovybės, komj. organizacijos, partinės organizacijos, kurių baisus žemažiūriškumas gimdo ar prileidžia „visuomenę“ – besimokantį jaunimą iki tokios gėdos.

Lauksim teismo proceso, kuriuo pasmerksim patys save.“

Tai šitaip rašo žmogus, kuriuo netenka abejoti.

Stipriai susimąsčiau.

Kur mes atėjome, panaikinę, tiksliau, atšaukę religiją, kitas „supuvusios buržuazinės moralės“ normas?

Prisiminiau ta proga, kaip Klaipėdos Donelaičio vardo mokyklos dešimtokės savo kankinimais ligi beprotybės privedė vieną savo klasės draugę, keršydamos už tai, kad toji... išsaugojo nekaltybę.

Prisiminiau ir kaip praeitą antradienį, sausio 30-tą, pabuvojau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkime Rašytojų sąjungos rūmuose. Sėdi kažkokie nušliurpėliai, veik visi įsigėrę, visi iki vieno rūko, krato pelenus ant parketo. Už stalo sėdi prozininkas Kondrotas, skaito savo apsakymą rūkydamas, retkarčiais užsigerdamas mineralinio iš bonkos, nors čia pat stovi bokalai, krato pelenus ant parketo... Iš vidurio salės pakilo „poetė“ M. Kudarauskaitė, nunešė Kondrotui peleninę...

Tai šitaip. Po Donelaičio, Maironio, Salomėjos Nėries – šitaip.

Pakilau, išėjau.

Kur iš tikrųjų mes einam? Ir kur atėjome, dangstydamiesi „pažangiausiomis“ pasaulyje marksizmo idėjomis, šūkaudami lozungus apie „tarybinio žmogaus moralę“?

Yra apie ką pamąstyti.

Vasario 6. Antradienis

Kino studijoje žiūrėjo mūsų filmą „Filme – Juozas Baltušis“ pats Kinematografijos reikalų valstybinio komiteto pirmininkas Juškys, po seanso – svarstymas. Pirmas sakinys, kurį išgirdau po seanso iš Juškio: „Per visą filmą taip ir nesuradote vietos ištarti žodį „tarybinis“!“ Toliau dar gražiau, tiesiog priekaištai, kad aš vengiu atvirai pasisakyti už tarybinę santvarką, Komunistų partijos politiką. Bandžiau išaiškinti šitam siaurakakčiui, kad visas filmas kalba už tarybinę santvarką ir komunistų partijos politiką: jame rodomas žmogus, tarybinės santvarkos dėka iš paprasto darbininko mažaraščio išaugęs į rašytoją! Šito, pasirodo, mažai. Reikia visą laiką linksniuoti visiems žinomas elementarias tiesas, kad tarybinė santvarka pranašesnė už kapitalistinę. Juškys pareikalavo išmesti iš filmo „tą elgetą“, kurios vienas tik pasirodymas gali nuteikti žiūrovus tarybinės santvarkos nenaudai. Paaiškinau šitam tarybinės santvarkos „saugotojui“, kad čia jokia elgeta, o normali dabartinės Beketovkos gyventoja – „mešočnikė“, keliaujanti su krepšiais po keturiasdešimt kilometrų, kad galėtų apsirūpinti maistu, ir kad šitaip dabar atrodo visos Beketovkos moterys. „Jeigu ir yra tokios, tai mes negalime šito rodyti iš ekrano!“ – toks buvo A. Juškio atsakymas. Filmo režisierius R. Šilinis įtūžo, pakėlė balsą, kad filmo stiliaus jis negadins ir nesidarkys įgrisusių trafaretų pavyzdžiu. Šiaip taip susitarėm, kad mes „pažiūrėsim“. Likę vieni laboratorijoje-montažinėj, „uždėjome“ ant Volgogrado kadrų mano įkalbėtą tekstą: „Karo metai... Sunaikinti miestai, mūšių laukai, ir žmonės – paprasti eiliniai darbo žmonės – didvyriai. Toli tada buvo Lietuva...“ Atsargai paskutinį sakinį įrašėm dar ir taip: „Toli tada buvo Tarybų Lietuva...“

Vėlų vakarą sugrįžau, giliai susimąstęs.

Vasario 7. Trečiadienis

Nuotaika – daugiau negu prasta. Bet koks darbas krinta iš rankų, o to darbo – marios. Visiškai sustojo „Istorijų kupiškėniškų“ ruošimas. Kas gi bus?

Anksti rytą nuskubėjau į kliniką, pas stomatologą Stogevičių: mat, išklibo du priešakiniai dantys, grasino iškristi su visu dirbtinių dantų įtaisymu. Tai sutvarkė, privirino iš naujo, bet liepė skubėti remontuoti protezus „ant rimtųjų“, kad iki mano jubiliejaus nepamesčiau visai. Nusijuokiau, išėjau. Ne tokių praradimų turėjau gyvenime, o čia – du dirbtiniai dantys!

Vakare skambino R. Šilinis, pranešė, kad Juškys vėl žiūrėjo „Filme – Juozas Baltušis“, buvo labai nepatenkintas teksto uždėjimu ant Volgogrado vaizdų. Tada jam parodę su nauju įrašu, kur pasakyta, kad „Toli tada buvo Tarybų Lietuva“, ir Juškys tiesiog atgimė: „O, dabar tai filmas, tai filmas! Tiesiog šedev-

ras! Ačiū, ačiū, draugai!“ Leido pagaminti kopiją, kurią jis turės dar parodyti LKP Centro Komitete: ten bus ištartas galutinis sprendimas – leisti filmą ar neleisti.

Tai bent. Tai bent!

Šitokiems žmonėms, bailiams ir apsidraudėliams pavesta nūnai vadovauti mūsų nacionalinės tarybinės kinematografijos barui. Ar bereikia stebėtis, kad į kiną dabar suplaukė patys atsitiktiniausi žmonės, chaltūrininkai ir grafomanai, išmokę kiekviename žingsnyje šūkčioti apie tarybinės santvarkos pranašumą prieš kapitalistinės, apie generalinio Brežnevo genialumą, Komunistų partijos neklystamumą ir t. t. Lengva duonelė dabar tokiems: nei kūrybos, nei pastangų, tik šūktelėjai, ir tau jau byra „pripažinimas“, pinigėliai... O kad menas rauda, nuo to nusispjaut.

Šiandien Rašytojų klube V. Kazakevičius, pabuvojęs tris su puse mėnesio JAV, daro pranešimą apie Ameriką ir jo susitikimus su vietos lietuviais. Norėjau eiti, bet susiniekinau: nieko naujo jis nepasakys, verčiau pasėdėti namie, patausoti nervus.

Vasario 8. Ketvirtadienis

Tuščia, nedarbinga diena. Prasta savijauta. Purto šaltis, nors temperatūros neturiu.

Pabaigiau – pagaliau! – ruošti J. Švanio pareiškimą LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Nieko dora iš to nesitikiu, bet reikia. Negaliu, neturiu teisės nutylėti apie Kauno partinių vadovų, Mikučiausko ir Guigos, siautėjimus, savanaudiškumą, susidorojimus su sąžiningais žmonėmis, visų pirma – su principiniais komunistais.

Rašytojos Ievos Simonaitytės bute jau baigtas knygų įkainavimas. Skambinau notarei J. Girnienei, susitarėm: rytoj 10-tą valandą nuvyksime į vietą pasirašyti aktų.

Vakare žiūrėjau „Vingio“ kino teatre italų meninį filmą „Misteris Robinzonas“. Nusivyliau visiškai. Blefas, nieko daugiau. Tiesiog keista, kad italai gali pastatyti ir išleisti į pasaulį šitokią chaltūrą.

Vasario 9. Penktadienis

Iš ryto – Ievos Simonaitytės bute. Atvyko notarė Janina Girnienė, įvertintojai. Sutikrinome rašytojos knygų įkainojimus. Lieka dar įvertinti baldus, suvenyrus, bet tai jau lengvesnis reikalas.

Podraug iškilo rašytojos išlaikytinės Domutės Rimaitienės klausimas. Rašytojos sesuo Šilauskienė užsispyrusi nepripažįsta jos Simonaitytės išlaikytine, o laiko tarnaite, nori atsiskaityti su ja už išdirbtus 10 metų, ir tuo apsiriboti. Tuo tarpu Rimaitienė buvo ne tarnaitė, o rašytojos šeimos narys, globojo Simonaitytę, prižiūrėjo dieną ir naktį. Būtent kaip šeimos narys ji priregistruota ir spec. klinikoje bei ligoninėje, taip ir jai išduotuose pažymėjimuose įrašyta „šeimos narys“, gi namų ruošos bei valgių gaminimo darbams buvo samdoma atskira moteris, ateinanti iš savo namų, dabar galinti tai paliudyti. Atrodo, aišku: kaip šeimos narys, Rimaitienė paveldi rašytojos namų apyvokos daiktus ir pusę viso palikimo, taip pat ir pusę honoraro už ateityje išleistinus rašytojos raštus. Stebina mane mūsiškės „Injurkolegijos“ įgaliotinės Lietuvai pozicija: aiškiai bijo, saugosi, kad tiktai nesupyktų rašytojos sesuo, gyvenanti Kanadoje, nes, girdi, galima susilaukti nemalonumų bei nesusipratimų. Na, žiūrėsime. Netrukus atvyks iš Kanados toji Šilauskienė, kuri niekad savo sesers Ievos Simonaitytės nei žiūrėjo, nei globojo, tik dabar atsiminė, kai pakvipo pinigais. Žiūrėsim.

Negera žinia iš Maskvos: mirė Nikolajus Tichonovas, rašytojas, poetas, TSRS Taiko gynimo komiteto pirmininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Gaila vyro, nors ir pagyveno jis, turėjo bene 83 metus (gimęs 1896 metų lapkričio 22 d. Peterburge). Buvo didelis lietuvių literatūros bičiulis, pats asmeniškai išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ į rusų kalbą, daugelį kitų mūsų poetų kūrinių. Artimai draugavo su Antanu Venclova. Stipriai padėdavo mums, lietuvių rašytojams, susigaudyti literatūrinėse painiavose, veik prieš ketvirtį šimtmečio apgynė Justiną Marcinkevičių nuo persmirdėlio G. Zimano puolimų. Žodžiu sakant, brangus mums žmogus. Tikrai gaila.

Šiandien vakare turėjau nuvykti į Irenos Jasiūnaitės autorinį koncertą, deja, nesiryžau: labai jau prislėgta nuotaika. Tiek jau to.

Vasario 10. Šeštadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nusibodo jau gerokai, bet reikia, niekur nepasidėsi.

Šiandien – aktoriui H. Kurauskui 50 metų. Pasiunčiau sveikinimo telegramą. Vakare abu su Monika žiūrėjome spektaklį, Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ su H. Kurausku Mažvydo vaidmenyje. Įspūdis pritrenkiantis tiek paties veikalo, tiek ir Kurausko vaidybos. Didis rašytojas tas Justinas Marcinkevičius, ir didi laimė, kad sulaukėme jo mūsų literatūroje, teatre.

Po visų sveikinimų – banketas „Tauro“ kavinėje. Labai jaukus. Net Monika įsilinksmino. Namo grįžome 4 val. ryto. Gerai!

Vasario 11. Sekmadienis

Nelengvos pagirios, nedarbinga diena. Vis dėlto reikėtų atsargiau su šnapseliu, greit įsisiūbuoju.

Neramina Roko elgesys, laikysena. Pasidarė grubus, atžarus, užsidaręs, vos ne kolioja mus su Monika, o dirbti pritingi, keturis dvejetus parnešė, ir tai iš lietuvių, rusų kalbų, iš matematikos. Juo toliau, juo sunkiau surasti bendrą kalbą su juo. Spėju, jog šitai amžiaus lūžis. Kažką panašaus išdarinėjau ir aš jo metų būdamas, net dabar dar gėda prisiminti. Matyt, tai gyvenimo dėsnis.

Vasario 12. Pirmadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Daugiausia vargo sudarė man Povilo Zulono autobiografija. Tiesiog stebiuosi: visų dalyvių autobiografijas (pagal jų pasakojimus) surašė visai žmoniškai, o kai tik priėjo prie savo – pametė galvą.

Parduotuvėse staiga sumažėjo mėsos produktų. Žmonėse iš karto pajutau nerimą, susirūpinimą. Produktų, žinoma, negalėjo nesumažėti. Juk pusbadžiu gyvena Rusijos Federacijos ištisos sritys, kaipgi neatsilieps mums! Tačiau negera ant dūšios. Negera todėl, kad gyvenimas neina į priekį, o smunka žemyn ir žemyn, reikalai visur blogėja: su maistu, drabužiais, avalyne, baldais, viskuo. Kai pagalvoji, juk visame pasaulyje vyksta pakilimas, Federalinėje Vokietijoje, net ir Demokratinėje, mūsiškių apiplėštoj ir toliau plėšiamoje Vokietijoje, gyvenimas keleriopai lengvesnis, sotesnis. Yra ko susimąstyti.

Padidėjo šalčiai. Vėl viskas iš naujo.

Iš Maskvos eina žinios, kad ten šalčiai pridarė milijoninių nuostolių: šimtai namų apgedo, susprogus šildymo vamzdžiams, nutrūko dujų tiekimas, namų apšildymas, iš daugelio namų gyventojai iškelti, nes namai jau avariniame stovyje, vaikai sugabenti į darželius ir lopšelius, tenai maitinami, užlaikomi... Tiesiog nesitiki, nors visko gali būti. Veltui žmonės nekalbės.

Vasario 13. Antradienis

Padirbėjau prie „Istorijų“. Nebemyliu šito darbo: įgriso. O baigti būtina: prisiėmiau gi pats.

Iš „Vagos“ leidyklos gera naujiena – Glavlitas praleido „Sakmę apie Juzą“. Laužinys jau spaustuvėje. Ko gero, išeis dar kovo mėnesio bėgyje. Gerai!

Kino studijoje abu su Monika žiūrėjome „Filme – Juozas Baltušis“. Gerokai esu nusivylęs: daug brangių man kadrų išimta dėl vietos stokos. Ypač apmaudu, kad „iškrito“ Justinas Marcinkevičius, mano susitikimas su Dailės instituto studentais – grafikais, daug ko kita. Vis tas metražas! Žadėjo gi „duoti“ 50 minučių, davė – 30.

Rašytojų sąjungos valdybos pirm. pavaduotojas V. Bubnys pasikvietė mane, pranešė, kad buvo „skambutis“ dėl mano 70-čio minėjimo, prašė mano sutikimo. Pasakiau, kad nenoriu nieko, jokių minėjimų ir jokių atžymėjimų man nereikia, ir nusileidžiu suspausta širdim, prieš savo asmenišką požiūrį ir valią, paklusdamas tiems, „iš aukščiau“. Palinksmėjęs V. Bubnys pranešė, kad minėjimas numatyta pravesti Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, taigi aukščiausiu lygiu. Apie viską, beje, dar bus su manim kalbama.

Išėjau prislėgtas.

Vasario 14. Trečiadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Viena besvajoju: kaip greičiau užbaigti jas, eiti prie tikro darbo – „Druskos“ arba „Trečios marčios“ romano. Įgriso.

Kino studijoje dar kartą žiūrėjau „Filme – Juozas Baltušis“. Ir vėl išėjau su nuosėdomis širdyje. Nereikėjo man prasidėti su tuo. Apskritai: kuo toliau nuo mūsiškio kino, jo darbuotojų!

Vakare abu su Monika buvome Meno darbuotojų rūmuose, klausėmės Dotnuvos žemės ūkio tyrimo instituto direktoriaus Būdvyčio pasisakymo. Kalbėjo aštriai, tiesiai, pasakydamas daug ką iš to, apie ką viešai vengiama kalbėti. Atsiveria labai liūdnas Tarybų Sąjungos žemės ūkio vaizdas, ypač Rusijos. Viskas užleista, nesužiūrėta, derliai apverktini, net lyginant su Lietuva, Latvija, Estija. Ką gi bekalbėti apie užsienio šalis, sakysim, Ameriką! Keista, kad ir Ukrainoje reikalai apverktinoje padėtyje: į centrinį tiekimą ji duoda tiktai 18 % savo produkcijos, kai tuo tarpu Lietuva – 50 %. Lietuvoje jau dabar numelioruota beveik du milijonai ha žemės, tuo tarpu visoje Rusijos Federacijoje – vos vienas milijonas... Visur panašūs palyginimai.

Daug minčių sukėlė Būdvytis.

Vasario 15. Ketvirtadienis

Gera žinia: iš Rygos gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą, išleistą latvių kalba. Tiražas – 30 000 egz. Apiforminimas nelabai koks, bet ką gi padarysi, lieka džiaugtis.

Ir negera žinia: mirė gydytojas Vladas Šimkūnas. Nieko ypatinga jis nenuveikė, tik labai mylėjo literatūrą, grožį, daug bendravo su žmonėmis, buvo labai draugiškas, tuo pat metu ir naivokas, nelabai plataus požiūrio. Gaila žmogaus.

Skambinau į Priekulę dėl Simonaitytės knygų įkainavimo: atvyks iš Resp. bibliotekos darbuotojas Urbonas, tai tegu padeda, duris atrakina rašytojos namo.

Vasario 17. Šeštadienis

Vakar staiga dingo produktai iš parduotuvių, šiandien dar labiau. Minios nematytų žmonių užplūdo Vilniaus parduotuves, viską griebia iš pagrindų, neša, tempia, į mašinas krauna. Visa mašinų stovėjimo aikštelė prie „Sigutės“ parduotuvės užtvindyta transportu, neišskiriant nė sunkvežimių bei autobusų. Sausai iššlavė visą cukrų, druską, aliejų, kruopas, miltus, makaronus, degtukus...

Štai ką reiškia karo baimė! Juk būtent praeitą naktį užsienio radijas pranešė, kad Kinija užpuolusi Vietnamą, įsiveržusi su kariuomene į jos teritoriją, vyksta mūšiai. O Vietnamas su Tarybų Sąjunga turi sudaręs draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį, taigi žmonės, matyt, nutarė, kad pastaroji tuoj atskubės Vietnamui į pagalbą, prasidės suirutė ir, žinoma, badas. Šitaip.

Pasaulyje iš tikrųjų neramu. Visoj eilėj Žemės kampų žiebiasi karo židiniai, žvanga ginklai, Irane sukilimas, Izraelis su Egiptu niekaip neįmano susitarti, Rodezijoje vyksta mūšiai...

Neramų metą gyvename.

Netikėtai paskambino Vytautas Kubilius – hum. mokslų daktaras, lit. kritikas. Perskaitė „Sakmės apie Juzą“ laužinį, dabar ėmė taip girti, kad šilta man pasidarė nugaroje. Tokio aukšto įvertinimo tikrai nesitikėjau. Juo nuostabiau, kad pats V. Kubilius visuomet ir visur stato literatūrai aukščiausius reikalavimus, nepripažįsta kompromisų, tuo užsitraukdamas daug nemalonių iš visokių bieliauskų ir mieželaičių... Tikrai netikėtas skambutis.

„Moksleivio“ redakcija atsiuntė lyg ir anketą. Pabandžiau surašyti atsakymus, nebaigiau...

Vasario 18. Sekmadienis

Niūri nuotaika, nors nežinia dėl ko.

Baigiau surašyti atsakymus į „Moksleivio“ redakcijos anketą.

Vasario 19. Pirmadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Einu į pabaigą.

Netikėtas laiškas iš tūlos Rimos Pučkytės, Pasvalio rajono Pumpėnų vidurinės mokyklos vienuoliktokės. Tokio liūdno laiško dar nebuvau gavęs iš niekur. Rašo, viskuo nusivylusi, nekenčianti savęs mirtinai, nepajėgianti mylėti žmonių, jokiomis pastangomis negalinti apsispręsti, kuo būti toliau – niekur netraukia širdis, nepajėgianti suprasti žmonių egzistavimo prasmės ir t. t. Parašiau jai kelis žodžius. Gal ir padės jai. Beje, pati prašė būtinai parašyti jai, patarti, padėti. Žiūrėsiu, kas bus toliau.

Parduotuvėse vis tas pats pasimetimas, visko grobimas, gabenimas. Lentynos, prekystaliai – kaip pašluoti, pardavėjos tik dūsauja, sakosi, produktų gaunančios ne mažiau negu anksčiau, net daugiau, o kodėl vyksta tokie dalykai – negalinčios suprasti. Įdomu, kad pirkėjų minias sudaro žmonės beveik visi kalbantys tik rusų kalba, anksčiau niekad čionai nematyti.

Po pietų įvyko rašytojų partinis susirinkimas, atviras. P. Bražėnas padarė pranešimą apie nūdienę prozą, lyg ir praeitų metų prozos apžvalgą. Prozos susilaukta gana gausiai, vien romanų šeši, o apsakymų rinkinių – netoli dešimties. Rūpestį kelia prozos kokybė: silpna, pilka, be ryškesnių charakterių, aštresnių problemų. Diskusijose pasisakė draugai – A. Sprindis, Bukelienė, Bučys, kai kurie kiti patvirtino tuos teiginius, kaltino literatūros kritiką ir pačius prozininkus dėl sumažintų reikalavimų. Pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie J. Avyžiaus romaną „Chameleono spalvos“, L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“, kai kuriuos kitus literatūros faktus. Lieka dabar man laukti rūstybės iš paliestųjų pusės. Ir tegu. Nesibijau. Nė vieno.

Vasario 20. Antradienis

Visiškai prie pabaigos „Istorijos kupiškėniškos“. Kaip atrodo, paskutinių dviejų knygos skyrių – „Atgarsiai spaudoje apie „Senovines kupiškėnų vestuves“ ir „Atgarsiai užsienyje“ – teks atsisakyti. Ne tas knygos profilis. Ne toji būtų ir leidykla. Ko gero, supyks Povilas Zulonas už tuos išmetimus, o ką darysi, niekur nepasidėsi, taip reikia.

Sesuo Marytė krito gatvėje aukštielninka, smarkiai susitrenkė galvą, neteko daug kraujo, chirurgai susiuvo prakirtimus. Liepia gulėti nejudant, nes gali būti smegenų sutrenkimas, o ji – neklauso, eina, dirba. Tik vėliau atgulė.

Parduotuvėse vis dar kamšatis, panika. Nėra sviesto, taukų, aliejaus, cukraus, degtukų. Kulinarijos skyriuje dar šio to matyti, tai griebia žmonės kaip pašėlę...

Vasario 21. Trečiadienis

Padirbėjau prie „Istorijų“. Tuoj baigsiu. Gal net rytoj.

15 val. posėdis pas Šepetį, CK. Sušaukė P. Cvirkos minėjimo komisiją, ar komitetą. Aptarėme detales. Pasirodo, turėsiu kalbėti respublikiniame minėjime. Prieš tai, išvakarėse, teks važiuoti rajoniniam minėjimui į Jurbarką. Ką gi...

16 val. posėdis Rašytojų sąjungos Valdybos. Svarstėme rašytojų bendradarbiavimą radijuje ir televizijoje. Gana įdomiai, tik nelabai konkrečiai kalbėjome. Rezultatų, matyt, nebus nei teigiamų, nei neigiamų. Kaip paprastai iš tokių susitikimų, pokalbių.

Priėmėm į Rašytojų sąjungos narius keturis žmones: poetus Almį Grybauską ir P. Panavą, vertėją O. Doveikienę, literatūros kritiką J. Linkevičių. Priimti jie buvo vienbalsiai, negavę nė vienas nė vieno balso prieš.

Posėdžiui pasibaigus, naujieji nariai suruošė mums kavutę. Užtrukome gana ilgai. Įkaušome.

Išėjo iš spaudos bibliografinis žodynas „Tarybų Lietuvos rašytojai“ rusų kalba. Tiražas – 8000 egz. Vieną pasiunčiau Daliai. Gal jai sunkiau bus gauti, tegu turi.

Vasario 22. Ketvirtadienis

Valio, valio! Baigiau „Istorijas kupiškėniškas“. Tai bent darbelį nugrioviau sau nuo pečių! Lieka dar parašyti įvadą. Ne įvadą, tiktai įvadėlį, kiek galima poetiškesnį, kokių 4–5 puslapių, ir viskas. Viskas. Kol mašininkė perrašys likusį tekstą, aš gal ir sukalsiu.

Skambino V. Kazakevičius, priminė apie būtinumą parašyti „apmąstymus“ leidiniui „Lietuva šiandien“. Nelabai traukia mane tie „apmąstymai“, bet teks rašyti. Gal ne taip jau daug laiko paims. Vis aršiau jaučiu „Trečios marčios“ šauksmą: nori ji gimti ir kaip galima greičiau. Atkakli!

O dar juk reikia pasirašyti kalbelę P. Cvirkos minėjimui. Reikia ir straipsnį „Tiesai“ apie Joną Biliūną...

Ateityje pasisaugosiu apsiimti tokių darbų.

Vasario 23. Penktadienis

Iš ryto – radijuje. Įrašė į magnetofono juostą mano atsiminimų pasakojimą (apie Petrą Cvirką). Ta proga suruošė visiškai netikėtą interviu, skirtą jau mano artėjančiam jubiliejui. Atsakiau į klausimus kaip mokėdamas, paprašiau: kas netiks, iškirpkite.

Beje, ryšium su artėjančiu jubiliejum vis dažnėja skambučiai iš redakcijų. Gana įkyrūs. Kratausi kaip išmanydamas. Nekenčiu viso šito triukšmo. Žmonių galvose, matyt, ne visų visi namie. Iš Kinematografijos komiteto skambina, ir gana įkyriai: girdi, Gargžduose ruošiamas kino festivalis, tai turiu būtinai, būtinai, būtinai dalyvauti. O ko man? Kad dokumentinis filmas susuktas apie mane?! Tegu jie pasikaria visi, kam atrodo, kad literatūros darbininkas gali bėgioti po visokius festivalius!

Skambino vertėjas V. Čepaitis, pranešė: „Litva literaturnaja“ prašo parašyti trumpą žodį-įvadėlį prie ištraukos iš „Sakmės apie Juzą“, kuri bus spausdinama kovo mėn. numeryje. Nusikeikiau, o parašyti teks. Kitaip neatsiginsi.

Vasario 24. Šeštadienis

„Literatūroje ir mene“, pirmame puslapyje, J. Paukštelio nuotrauka. Ryšium su artėjančiu jo 80-ties metų jubiliejum. Atpažinau, kad toji nuotrauka O. Pajedaitės daryta mano namuose. Man minint savo gimimo 65-tą gimtadienį, J. Paukštelis su žmona aplankė, pasveikino, o Pajedaitė ir užfiksavo.

Ilgai kalbėjau telefonu su J. Paukšteliu. Labai nuoširdžiai. Gyvena jis dabar gana uždarą gyvenimą, niekur nebesilanko, nevažinėja. Pasidejavo, kad labai mažai kas bepaskambina, pakalbina. Sužinojau ir smagią naujieną: pagaliau išleidžiamas jo memuarų tomas, gana stambus, ilgai marinuotas, lamdytas paties vyriausiojo „Vagos“ redaktoriaus K. Ambraso, kuris visuomet narsiai lamdo tuos autorius, iš kurių pusės jam negresia joks pavojus. Kaip ten bebūtų, o svarbiausia, kad išeina knyga.

Vasario 25. Sekmadienis

Beveik beprasmiškai praleista, nedarbinga diena. Kaip daugelis, beje, pastaruoju metu. Kažkas su mano sveikatyte...

Žiūrėjau televizijos žurnalą „Versmės“. Parodė Juozą Paukštelį. Labai gražiai paskaitė jis savo kūrybos ištrauką, o nuo pasisakymo susilaikė. Nė vieno žodžio apie savo kaip rašytojo darbą, apie literatūrą apskritai. Keistoka. Gal tai iš atsargumo?

Vakare, neapsikentęs, nuėjau į italų filmą „Blefas“. Gana smagi kriminalinė juosta, gausybė nuotykių. Linksmai pasijuokėme abu su Monika, nesigailėdami nuėję.

Vasario 26. Pirmadienis

Ir šiandien tuščia, nedarbinga diena. Niekai.

Paskambinau Lietkoopsąjungos valdybos pirmininkui K. Jankauskui, teiravausi dėl „dublionkos“ sau arba Monikai. Buvo pažadėjęs parūpinti, nes pardavime niekur nėra, gauna šituos bulgariškus kailinius lengvai tik mūsų „raudonieji bajorai“. Pasakė K. Jankauskas, kad vyriškų nėra, o tik moteriškos, reikia nuvažiuoti jų į Trakus, ten pasakyta parduoti mums. Susitarėm: vyksime rytoj.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Lankėsi jame respublikos maisto pramonės ministras Dulskas. Įdomių dalykų pasakojo apie maisto gamybą, gyventojų aprūpinimą duona, mėsa, kitais produktais. Nieko gero nepranašavo ateičiai. Sužinojome, beje, kad degtinės respublikoje išperkama, maždaug, virš dešimties litrų vien degtinės ir daugiau kaip 20 litrų visokių trauktinių bei vyno kiekvienam gyventojui. Sužinojome taip pat, kad degtinės gamybinė savikaina valstybei kaštuoja 49–52 kapeikas. Neblogas biznis! Litras degtinės parduodamas, vidutiniškai, už 9 rublius, tai kiek procentų pelno išeina valstybei? Ne veltui seniai jau tvirtinama, kad visas Tarybų Sąjungos biudžetas remiasi alkoholinių gėrimų pagrindu.

Vasario 27. Antradienis

Netikusi savijauta. Bene būsiu peršalęs. Žiema šiais metais nei šiokia, nei tokia: pyškina šaltis, staiga atšyla iki trijų, keturių, penkių laipsnių, ir vėl šaltis. Daugybė žmonių Vilniuje serga keistu bronchitu, gydytojai sako, virusiniu, iki šiol Lietuvoje nežinomu.

Važiavome su Monika į Trakus. Lietkoopsąjungos rajoninėje bazėje gavome Monikai „dublionką“, gana gražią, šviesios spalvos, Monikai labai tinkančią. Džiaugiuosi dėl jos. Sumokėjome 250 rublių.

Vasario 28. Trečiadienis

Atsiėmiau iš mašininkių „Istorijų kupiškėniškų“ perrašytus tekstus. Sumokėjau vėl krūvą rublių. Dabar liko parašyti tik įvadą, ir darbas bus baigtas. O įvado rašyti negaliu: savijauta be galo prasta. Ir gana keista: temperatūros nėra, niekas neskauda, o jėgų nė už kapeiką, ir prakaitas pila, kad šlapias visas esmi. Kas gi toliau?

ParengėAntanas Šimkus

Svarstymai

Šiemet bemaž visa lenkų visuomenė mini kultinio rašytojo, vieno iš keturių savo Nobelio premijos laureatų Henryko Sienkiewicziaus dvigubą jubiliejų: gimimo 170–ąsias ir mirties 100-ąsias metines (o galbūt derėtų rašyti kita, ne tradicine chronologine eile, o pagal pačių jubiliejinių datų svorį – „mirties ir gimimo“?!). Toji proga kelia nemažai platesnių refleksijų, neišsitenkančių ritualinėje minėjimo erdvėje, besiveržiančių į plotus, kurie paprastai priskiriami literatūrinei mitologijai ir istoriosofijai. Ir ne vien todėl, kad rašytojas buvo kilęs iš LDK apsigyvenusių totorių giminės, kad jo kūriniuose (ypač „Kryžiuočiuose“, 1900) gausu prieštaringai vertintinų istorinių lietuviškų realijų ar kad jis pasirašinėjo slapyvardžiu „Litwos“ ir šeiminiais saitais buvo susijęs su mūsų šalimi. Podraug H. Sienkiewiczius pasaulyje labiausiai vertinamas už Nerono laikų romaną „Quo vadis“ (1896), kuris tapo itin populiarus, autoriui gavus Nobelio premiją, net kelis kartus ekranizuotas italų, amerikiečių ir lenkų režisierių (paskutinį kartą 2001 m. Jerzy’io Kawalerowicziaus). Taip pat, be abejo, negalima užmiršti, kad jis dar yra ir chrestomatinių novelių kūrėjas, realistinių romanų autorius ir anuomet pagarsėjęs eseistas. Vis dėlto aukštas šio, labai produktyvaus ir daugiašakio, kūrėjo statusas lenkų visuomenėje formavosi ir iškilo ne vien ant patriotizmo, didžialenkiškumo pamatų, todėl į H. Sienkiewicziaus kūrybą šiuosyk norėtųsi pažvelgti ne tik jau įprastu rakursu.  

Lenkijos Seimas ir Senatas, iškilmingai skelbdamas 2016 metus Sienkie-wicziaus metais, dekrete įrašė: „Tai pirmasis lenkas, pagerbtas Nobelio literatūrine premija už kūrybos visumą ir – kaip tada pasakyta – retai sutinkamą genijų, kuris savyje įkūnijo Tautos dvasią. Jo istoriniai romanai stiprino ištisas lenkų kartas tautinės priespaudos laikais. <...> Sienkiewicziaus veikla ir nepaliaujama kova dėl nepriklausomos valstybės suvaidino nepaprastai didžiulį vaidmenį atgaunant Lenkijai laisvę. Sienkiewicziaus paliktas paveldas tebūnie patriotinio ugdymo pagrindas visoms jaunoms lenkų kartoms, nes, kaip apie Jį rašė Stanisławas Cat-Mackiewiczius: „Mes visi iš jo.“

Pacitavau šias iš pažiūros sausokas, bet drauge labai emocingas ir pompastiškas eilutes, kadangi jos padeda adekvačiau suvokti Lenkijoje kone įpareigojantį požiūrį į šį rašytoją, taip pat atspindi ir tos kūrybos „kultinį“ statusą lenkų visuomenėje. Mažne hipnotizuojamai H. Sienkiewicziaus knygų veikiamos nuo pat XIX amžiaus pabaigos buvo išugdytos ištisos generacijos, perėjusios karčiomis pergalėmis, siaubingomis kančiomis ir netektimis paženklintą viltingą ir sielvartingą šimtmetį. Nė kiek neperdedant galima būtų tvirtinti, kad tai yra vienas iš tų retų ir iškalbingų atvejų, kai literatūra tampa gyvenimo veiksniu. Šimtai tūkstančių jaunuolių dėjo galvas, kaudamiesi su bolševikais prie Vislos, puldami su žirgais ant hitlerininkų tankų, išdidžiai žiūrėdami mirčiai į akis Katynės miškuose ir Varšuvos sukilimo griuvėsiuose. Be mažiausių išlygų jausdami nekvestionuojamą pareigą tėvynei, šios aukos grožį ir sakralumą, nes tai jiems taip imperatyviai įdiegė romantizmo literatūra ir, be abejo, H. Sienkie-wiczius. Kitaip pasakius, jo sukurti archetipiniai herojai su vertybiniais kriterijais, primenančiais krikščioniškus riterystės priesakus, išreiškiantys pilietines visos bendruomenės nuostatas. Šie modeliniai elgsenos pavyzdžiai daugumai jaunuolių tapo savotiškomis socialinėmis matricomis, kurias bręstanti asmenybė ilgainiui suvokia kaip savo esybės pamatus.  

Tad kokiais ornamentais H. Sienkiewicziaus kūriniai atsispaudė lenkų literatūrinėje sąmonėje, kuo lenkams imponavo jo herojai, ir kokie rašytojo pėdsakai palikti lietuvių kultūroje ir literatūroje?

Jau daugiau kaip šimtmetį bene populiariausia įvairaus amžiaus lenkų skaitytojų knyga yra vadinamoji „Trilogija“; ją sudaro romanai „Ugnimi ir kalaviju“ – „Ogniem i mieczem“ (1884); „Tvanas“ – „Potop“ (1886); „Ponas Volodi-jovskis“ – „Pan Wołodyjowski“ (1887–1888). Tai savotiška daugelio žanrų ir įvairių meninių konvencijų sintezė, atliepianti itin platų adresato lūkesčių horizontą. Joje susilieja plačios istoriografinės kronikos ir dinamiškos batalinės scenos, nuožmios dvikovos ir kupinos nuotykių, grobimų ir vadavimų meilės intrigos, humoristinės intermedijos, sąmokslas, klasta, išdavystė ir pasiaukojami žygdarbiai. Romanų fabulos dažniausiai rutuliojamos plačioje XVII amžiaus panoramoje, it mokslo populiarinimo veikalas prisodrintoje gausių istorinių įvykių. Nuolatinius Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) karus su Ukrainos kazokais, švedais ir turkais autorius šiame veikale be išlygų vertina iš pabrėžtinai tautinių (netgi šovinistinių) pozicijų, visur į priekį iškeldamas Lenkijos Karalystės interesus. Kitokią laikyseną ir kitų tautų siekinius jis laiko nusikalstamu separatizmu bei išdavyste. Iškalbingiausias pavyzdys – itin neigiamai traktuojami kunigaikščių Radvilų mėginimai tartis su Švedija ir siekti didesnio LDK savarankiškumo.

Centriniai visų trijų romanų herojai – Janas Skšetuskis (Skrzetuski), Michalas Volodijovskis (Wołodijowski), Onufras Zagloba, Lionginas Podbipienta (Podbipięta) – dalyvauja visuose svarbiausiuose mūšiuose, neretai savo asmeniniais žygdarbiais ar kariniu sumanumu ir gudrybėmis nusverdami visą jų baigtį. Jie gana skirtingi savo charakteriais, pomėgiais ir temperamentu, netgi išvaizda: pirmas – vyriškumo įsikūnijimas, kilnus riteris, antras – nedidukas, vikrus fechtavimo meistras, trečias – storas, gudrus Bakcho garbintojas, ketvirtas – geraširdis stipruolis milžinas. Tačiau visi jie pasišventėliai patriotai, visur ir visada pasiryžę tarnauti Dievui, Karaliui ir Tėvynei. Pagal šiuos bajoriškos garbės kriterijus grupuojami bei vertinami ir kiti „Trilogijos“ personažai, pasirodantys epizodiškai ar užimantys ilgėlesnes fabulos atkarpas, ir, kas svarbu, tie istoriniai asmenys, kurių vaidmuo tikrovėje buvo itin prieštaringas. Kaip tik dėl tokio istorijos interpretavimo (arba iškraipymo), faktų pritempimo prie išankstinių schemų H. Sienkiewiczius buvo kritiškai vertinamas ir net pašiepiamas kai kurių amžininkų (pavyzdžiui, Bolesławo Pruso) bei vėlesnių žymių rašytojų (Witoldo Gombrowicziaus, Czesławo Miłoszo...). Gausiuose literatūros istorikų veikaluose šie romanai apibūdinami kaip kūriniai, atliekantys svarbią tautinę misiją, – jie skirti ugdyti priespaudos slegiamų tautiečių patriotizmą ir „sutvirtinti jų širdis“ („ku pokrzepieniu serc“). Kita vertus, pabrėžiamas sumaniai plėtojamas ir giliai adresatą paveikiantis „Trilogijos“ naratyvas, kartu nurodomas jos aiškus literatūriškumas. Iš tiesų, ne viename epizode, ypač aprašant mūšių scenas ir meilės nuotykius, prasikiša iš kitų kūrinių pažįstami vaizdavimo trafaretai – autorius nevengė hagiografinių schemų, gausiai naudojo nuotykinių intrigų matricą, tarsi sinkretiškai sujungdamas Walterio Scotto ir Alexandre’o Dumas suformuotus istorinio romano modelius.

H. Sienkiewicziaus romanuose vaizduojami meilės ir aistrų sūkuriai, bajorų ir šlėktų puotos, šventės, kivirčai ir dvikovos neretai vyksta įvairiose Lietuvos vietose: tarp dažniausiai minimų – Panevėžio ir Radviliškio rajonų vietovės, Vadaktai, Bistrampolis, Mitriūnai, Pociūnėliai, Gasčiūnai, Valmančiai. Tai populiarioji, kičinį vaizdinį primenanti Lietuva, kurios autentiškumą gali paliudyti nebent emblemos – autentiški lietuviški (tiesa, sulenkinti) pavadinimai^[1]. Lietuviais vadinami romanų herojai taip pat nėra individualizuoti, veikiau sumodeliuoti pagal nusižiūrėtus ar lenkų kultūroje įtvirtintus stereotipus. Daugelis svarbių „Trilogijos“ personažų yra kilę iš Žemaitijos ar bajoriškų Liaudos salų, Kėdainių apylinkių – kaip Kmicicas ir jo mylimoji Olenka bei vienas iš spalvingiausių kūrinio personažų, milžiniško ūgio žemaitis Lionginas Podbipienta (šį vardą turbūt derėtų versti Lionginas Kulnų Kapotojas).

Šis galiūnas nešiojasi prisisegęs ilgiausią dviašmenį kardą Zervikapturą (išvertus: Sprandkertys arba Kiaušiapjovis), paveldėtą iš protėvių dar nuo Žalgirio mūšio laikų. Tuo kardu, kurį šiaip paprastas vyras vos pakelti galėjo, lietuvių milžinas, geraširdis patiklus naivuolis (rašytojas tarsi suliejo Cervanteso Don Kichoto ir A. Dumas Porto bruožus) kapodavo priešų galvas nelyginant rugių kirtėjas varpas. Lionginas buvo davęs skaistybės įžadus, kad jis, užkietėjęs senbernis, galėsiąs vesti ir vedybinio gyvenimo malonumus patirti tik tada, kai vienu kirčiu nukirs tris galvas – kaip kadaise jo protoplastas. Šis priesakas tapo papildomu narsos stimulu, o kartu – bendražygių pokštų ir pašaipų objektu. Tačiau „Trilogijos“ autorius Lionginą vaizduoja ne pašaipiai, o su švelniu humoru, į komiško veikėjo, storulio ir girtuoklio Zaglobos lūpas vis įdėdamas šmaikščius epitetus apie Podbipientą, esą jis yra bočvinka, turįs dvarelį Mysikišek, sąmojų suprantąs tik po netrumpos valandėlės, mat juoko prasmė turinti keliauti ilgu kūnu, kol prieinanti iki jo galvos.

Atlikęs daug kilnių darbų, Lionginas įžadus įvykdo, nukerta iškart tris galvas, bet, deja, žūva. Narsiojo lietuvio mirties sceną autorius vaizduoja tarytum stilizuodamas pagal folklorinio primityvizmo poetiką: iš milžiniško galiūno, nukirsdinusio begalę bjaurių priešo galvų, išplasnoja vaiski, skaisti sielelė ir – kaip tiesiog pasigėrėdamas rašo autorius, – „sklendžia dausosna, tiesiai į rojų“. Ji esą to nusipelniusi, mat didžiavyris lietuvis dorai ir ištikimai tarnavęs Dievui, Karaliui ir Tėvynei.

Lionginas – abejonių nekeliantis, kanonizuotas, sacrum ir profanum pradus įkūnijantis personažas, iš mokyklos lektūrų ir kūrinio ekranizacijų tapęs labai populiarus visuose gyventojų sluoksniuose. Lyginant, pavyzdžiui, su Adomo Mickevičiaus herojais lietuviais (Gražina, Konradu Valenrodu, „Pono Tado“ veikėjais), šis „Trilogijos“ personažas primena juos savo patriotiškumu ir narsa, tačiau drauge yra visai kitoks, suformuotas naujos literatūrinės konvencijos, leidžiančios maišyti aukštąjį ir žemąjį stilius. Kita vertus, kaip pabrėžė vienas autoritetingiausių H. Sienkiewicziaus kūrybos žinovų Tadeuszas Bujnickis, jo romanuose „pavaizduotas lietuvio stereotipas yra traktuotinas visų pirma kaip lietuvis-lenkas, kuris vartoja lenkų kalbą ir yra bajoras („szlachcic“). Etninis lietuvis valstietis, pasirodantis tik paraštėse, ir yra žemaitis, malantis girnomis Bilevičiams [vieni iš „Trilogijos“ veikėjų] priklausančiuose Vadakuose“^[2].

Apskritai „Trilogijoje“ kuriamas Lietuvos vaizdas neturi kokių nors įsimintino savitumo žymių, išskyrus tradiciškai dažnai minimas neįžengiamas girias. Šiuo požiūriu jis mažai tesiskiria nuo kitų romanuose aprašytų vietovių, netgi nusileidžia įspūdingais potėpiais sukurtiems Ukrainos gamtovaizdžiams. H. Sienkiewicziaus „Trilogija“ vargu bau turiningai išplečia arba reikšmingiau papildo Lietuvos vaizdavimo paradigmą, veikiau ją supaprastina ir subanalina – tiek dėl nuotykių romanams būdingų fabulos stereotipų, tiek dėl tendencingai peršamos nuomonės apie lenkų riterių, didikų ir pačios karalystės sakralizuotus pranašumus.

Vaizduodamas platesnius, grupinius portretus, autorius siekia pateikti bendrąsias vertinamąsias charakteristikas, nevengdamas aiškiai perdėtų, hiperbolizuotų apibendrinimų. Tai ypač būdinga „Kryžiuočiams“, kur kone į padanges iškeliami narsūs lenkų riteriai Jurandas iš Spychovo, Mačko iš Bogdanco (Maćko z Bogdańca), Zbyško (Zbyszko), neturintys nė menkiausio juodulio, tik įkūnijantys visas dorybes. Tuo tarpu kryžiuočiai iš esmės yra godūs veidmainiai, apgavikai ir sadistiški kankintojai. Sekdamas lenkų kronikininkais (visų pirma lietuviams ypač nepalankiu Janu Długoszu), H. Sienkiewiczius pavaizdavo iškreiptai traktuojamą Žalgirio mūšį, kuriame pergalę nulėmusi lenkų narsa, o lietuviai (išskyrus Jogailą ir dar vieną kitą personažą) iš esmės tapomi nepalankiomis spalvomis. Antai ir visa Lietuvos kariuomenė parodoma kaip necivilizuotų pagonių, rusinų ir totorių minia: „Eiti pas juos pavieniams žmonėms buvo pavojinga, tie laukiniai buvo nepaprastai nuožmūs. Tuoj už jų stovėjo ne ką mažiau laukiniai būriai besarabų su ragais ant galvų. <...> Už serbų buvo išsidėstę nelaimingieji žemaičiai. <...> Riterius, įjojančius į lietuvių stovyklą, sukrėtė šiurpus vaizdas. Kartuvėse, sukaltose iš apskritų rąstų, kabėjo dviejų žmonių lavonai. <...> Lietuviai labai žiauriai kariauja ir nesigaili net bažnyčių. Ir štai kai atvedė tuos nelaminguosius (o jie buvo žymūs žmonės, bet, sako, išniekino švenčiausią sakramentą), kunigaikštį pagavo toks įtūžimas, jog baisu buvo žiūrėti, ir jis liepė jiems pasikarti. Vargšeliai patys turėjo pasistatyti kartuves, ir patys pasikorė, ir dar vienas antrą ragino: „Greičiau...“^[3]

Taip pat dera priminti, kad pagal romaną „Kryžiuočiai“ buvo sukurtas ir pas mus rodytas įspūdingas filmas, kuris susilaukė gana kritiškų lietuvių istorikų reakcijų.

Vis dėlto šio rašytojo recepcijos, ypač vertimų, istorija Lietuvoje palyginti turtinga ir ilga, nors ir turi aiškių specifinių ypatumų, daugiausia yra susitelkusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Novelė „Duonos ieškotojai“ („Za chlebem“) pasirodė jau 1886 m., „Aušroje“, „Būk palaiminta“ („Bądź błagosławiona“) – 1895 m. „Varpe“ (beje, vertė Juozas Tumas-Vaižgantas), nemaža kitų trumpesnių prozos kūrinėlių publikuota kituose leidiniuose. Gana anksti išėjo ir stambieji kūriniai, pavyzdžiui, „Tvanas“ – 1900 m., „Kryžiuočiai“ – 1902 m., „Quo vadis“ – 1904 ir 1905 m. Lietuviškai paskelbta ir daugiau H. Sienkiewicziaus romanų („Be dogmos“, „Dykumose ir giriose“) bei apsakymų, kuriuos vertė būrys vertėjų, kaip, pavyzdžiui, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Juozas Sužiedėlis, Aldona Liobytė, Tadas Černiauskas, Vytautas Visockas ir kt. Tačiau, kaip atrodo, šis autorius Lietuvoje neturi didelių galimybių pasiekti nemažo populiarumo netgi tarp skaitytojų, mėgstančių istorinę nuotykių literatūrą, galbūt labiau žinovams imponuoja krikščionybės apyaušrį poetizuojantis „Quo vadis“ (beje, 1991 m. išleistas „Pasaulinės literatūros serijoje“ daugiatūkstantiniu tiražu).

Ką liudija, parodo H. Sienkiewicziaus jubiliejiniai metai? Turbūt jie turėtų būti įdomūs kaip fenomenalus kaimyninės literatūros atvejis, ne toks jau tolimas ir svetimas. Juo labiau kad šį autorių sunku priskirti prie rašytojų, kūrusių nuolatos aktualius aukšto meninio lygio literatūrinius tekstus, kurie peržengia savo epochos ribas. Jis labiausiai aukštinamas ir vertinamas, drįsčiau teigti, ne už kūrinių estezę, o už kitus dalykus. Tad netgi, atrodytų, neblogai ir iš arčiau pažinodamas mūsų kaimynų literatūrines hierarchijas, vis dėlto dar kartą su tam tikra nuostaba įsitikinu jų prieraišumu bei ištikimybe tautinėms tradicijoms, taip pat idealioms praeities būtims, vis atgimstančioms su savo terapine jėga ir gyvybingumu. Įsitikinu tuo su nuostaba, o gal ir keisto pavydo kruopelyte, mat šiais vertybių sumaišties ir reliatyvizmo laikais, kai kone viskas traktuojama skeptiškai, be galo sunku patikėti kokiomis nors literatūros ir apskritai artefaktų inspiruojančiomis galiomis.

^[1]Apie H. Sienkiewicziaus „Trilogijos“ lietuvišką topografiją žr.: Bajor A. Tam, gdzie rzeki Lauda, Szoja i Niewiaża // Magazyn Wileński. – 1994. – Nr. 21. – P. 9–15.

^[2]Bujnicki T. W Wielkim Księstwie Litewskim i w Wilnie. – Warszawa, 2010. – P. 115.

^[3]Senkevičius H. Kryžiuočiai. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 348–349.

Kitu žvilgsniu

Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska. Jos straipsnis „Grajausko dažnis“ išspausdintas šioje knygoje kaip įvadas.

VERTĖJAS

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

У всего есть предел: в том числе, у печали.

Взгляд застревает в окне, точно лист – в ограде.

Можно налить воды. Позвенеть ключами.

Одиночество есть человек в квадрате.

                                          И. Бродский, «К Урании»

Viskas turi ribas: ir liūdesys taip pat.

Žvilgsnis įstringa lange, lyg tvoroje lapas.

Gali prisipilti vandens. Pabrazginti raktais.

Vienatvė – tai žmogus kvadrate įspraustas.

                                 Josifas Brodskis, „Uranijai“

Geroje poezijoje esti daug nesuprantamų dalykų. Vienas iš geros poezijos slėpinių – tarsi viena iš radijo bangų paslapčių: kas tai yra? Arba kitaip tariant: kada tai yra? Gintaras Grajauskas, garsus ar jau net žymus lietuvių poetas, man, jo poezijos skaitytojai ir vertėjai, yra tapačios prigimties magnetinis reiškinys. Jis – ne siųstuvas (nors kažkur tarp jo eilių esama ir tokių žodžių: „aš, / 66-ųjų metų laidos portatyvinis / radijo imtuvėlis“). Jis – dážninė esamybė to, kas skleidžiasi kaip kalba, muzika, gestas, kas egzistuoja čia ir dabar– bet tuo pačiu be galo tolimoje ateityje. Skleidžiasi tiems, kurie egzistuoja dabar ir kadaise, kurie pajėgia skaityti, klausytis ir suprasti. Žemųjų dažnių apaštalas.

Neįmanoma rašyti be tam tikros vidinės medžiagos – ar bent jau tiesiog be išteklių. Be tikėjimo tų išteklių neišsenkamumu. Be tikėjimo, kad jie nėra beprasmiai. Be pasipriešinimo ir be rezonanso.

Neįmanoma rašyti be neįmanomybės. Grajausko poezija – tai neįmanomybės poezija. Ypač – neįmanomos vienatvės poezija. Štai kodėl kyla jausmas, kad ta poezija randasi iš sáulių ir žaibų – lygiai kaip radijo bangos. „Bandė ne kartą: / baisiai pražiodavo burną / įtempdavo balso stygas / nelyg lanką // ir sssviesdavo / žodį ne žodį: švokštimą / geriausiu atveju sužeisto / gyvulio riksmą.“

Visa tai – tiesa, tačiau iš tiesų viskas ne taip.

Grajausko stilius keistas ir įstabus, nepanašus į nieką, svarbiausia jo ypatybė – kasdieniškumas ir įprastumas. Mėginu prisiminti šiuolaikinius poetus, kad aptikčiau kokių nors analogijų. Tačiau iš tiesų mąstau apie Andrejų Platonovą.

Yra toks 1921 metais Platonovo parašytas apsakymas „Žvaigždėtoje dykumoje“ su epigrafu – paties Platonovo eilėraščio eilutėmis: „Po žvaigždėta dykuma tylus / Klajūno pasirinktas kelias“ – Michailo Lermontovo eilėraščio „Išeinu vienas aš į kelią...“ parafraze. Šis Platonovo apsakymas prasideda žodžiais: „Dieną, naktį ir visą amžinybę plaukia ir plaukia debesys virš žemės. Namie, po dirbtuvės stogu, visur, kur nesimato dangaus, mes žinome, kad yra debesys. Jei dangus platus, dykas, ir kaitroje tvyro saulė, debesys slenka mūsų širdyje. Jų šnaresys – lyg tyli amžina muzika, vis genanti viltį. Nežinia kas geriau: ar tas ilgesingas šlamėjimas, ar džiaugsmas dykroje, kai nebėra ko trokšti. Tų debesų šnaresys tylus, lyg alsavimas, tarsi neišdainuota, nesudėta daina, kurios žodžius paslapčia moki. Debesys, žvaigždės ir saulė slenka viena kryptimi. Toje beprotiškoje, trumpalaikėje nenuilstamybėje, tame bėgime į begalę yra ilgesys, yra neįmanomybė, ir nuo jos plyšta siela. <...> Visata <...> nėra išsprogdintas kalnas mūsų kelyje“ (pastarajame sakinyje Platonovas cituoja Chlebnikovą: „...klajūnas išsprogdintų tą kalnų grandinę...“). Apsakymo „Žvaigždėtoje dykumoje“ leitmotyvas – mano suvokimu – yra veidrodiškumas, atsispindėjimas (visa ko viskame), jam būdingas sudėtingas refrenų ritmas. Labai panašiai skaitau Grajausko poeziją.

Aš nelyginu Grajausko ir Platonovo. Grajausko poezijos kitoks stilius nei Platonovo prozos, bet skaitydama Grajauską nuolat susiduriu su „pseudoplatonovinėmis“ citatomis, paradoksaliomis – ir tuo pačiu ypač kasdieniškomis: „tuščia / vien kirai / lesantys vėmalus“, „užsigaubti galvą palto skvernu, / būti, bet baugu dėl galvos / dėl palto baugu ir dėl skverno.“

Šių eilučių žodžiai stebėtinai sąveikauja net ne su turiniu, bet su esme, jie trupa, lyg cukraus gabaliukai, o paskui ištirpsta tikrovėje, tarytum šiek tiek gelsvoje, nes vos šilstelėjusioje ir todėl net mažumėlę klampioje arbatoje.

Dar viena Grajausko poezijos ypatybė – ji, kaip ir Platonovo proza, vaizduoja tam tikrą sąmonės ekstremalumą ir kalbos kančias; tai, kas paprasta, joje sukeistinama, kas nepaprasta – subanalinama (eilėraštis „Žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau...“, eilėraštis „Neeilėraštis“ ir pan.), o prijaukinta raudona mazda – gal porakanopis miesto gyvūnas, gal nekalta auka, o gal gera kiekvieno Grajausko skaitytojo pažįstama.

Šiame taške klausimas „kas tai yra?“, užduodamas Grajausko poezijai, įgyja dar kelias visai naujas prasmes. Juk šių eilėraščių skaitytojas – net ne liudininkas, o bendrininkas. Grajauskas neabejotinai dalyvauja kuriant kultūrą – bet konkrečiuose tekstuose jis „nukelia“ ją arba „išsluoksniuoja“. Skaitytojas, hermeneutinės procedūros dalyvis, įžengia į šiuos eilėraščius net nesusimąstydamas apie elgesio su tekstu taisykles: jis tiesiog žiūri į veidrodį. Grajausko eilėraščiuose jis įgyja savo istoriją – skaitytojo istoriją. Atspindimojo. Į kvadratą įsprausto ir kvadratu pakelto skaitytojo. Jis – taip dažnai nutinka stebint reginį – patenkintas, bet ir apgautas. Grajauskas – estetas ir intelektualas – puikiai išmano emocijų istoriją, reginių istoriją ir istoriją apskritai. „...Aš nešoku“ – sako jo eilėraščio personažas, o toliau: „begalė Dievo / sutvėrimų nešoka, karkvabaliai, / rupūžės pamatinės, vėžliai, šimtakojai, / begemotas su leviatanu, netgi katinas, ir tas / o geriausi šokėjai yra tokie maži / balti šuniukai, galgi pudeliai... pastato ant / įkaitinto skardos lakšto, / ir šoka, o kur bedingsi, šitaip / gal ir tu išmoktum, tankiai minti / kojelėm apsvilusiom / liūdnas šuniukų gyvenimas...“ – ir jo skaitytojui noromis nenoromis tenka išmokti suprasti, kuo pojūtis skiriasi nuo emocijos, o emocija – nuo išgyvenimo. Grajauskas, dirbdamas su prasmėmis, tarsi ir neverčia skaitytojo atlikti perskyros pastangos, bet jei esi Grajausko skaitytojas, ta pastanga neišvengiama. Taip sukuriamas įrankynas – sąmoningai, būtent šitam skaitymui: taškai, brūkšniai, blyksniai ir afektai – trumpi ir ilgalaikiškesni; Grajauskas ir provokuoja kalbą, ir provokuoja ta pačia kalba – kartais nepastebimai. Tačiau net tie nematomi mėginimai labai juntami.

Dar vienas svarbus dalykas. „Nuogas prieš veidrodį“ (ir „nuogas veidrodyje“, o kaipgi) – tai anaiptol ne savęs išstatymas apžiūrai. Tai – veikiau būdas kurti metaforas, kurių, atrodytų, Grajausko poezijoje beveik nėra. Tačiau iš tiesų ten daugybė įvairių metaforų „vienu dažniu“. Nes „nuogas prieš veidrodį“ – tai kartu ir tas, ir ne tas, kuris sako: „Spoksodamas į naktį pro autobuso langą, mačiau: kažkas pakelėj subolavo“, ir kuris išvydo savo atvaizdą, bet kartu ir atvaizdą „Vyro, kuris laukė“, „Žmogaus su puse arbūzo“, „Triumfatoriaus“, „Budėtojo“, eilėraščių „Aklas pasimatymas“, „Tai jis“, „Kodėl anąkart vienas sau kvatojausi lyg išprotėjęs“ personažų ir eilėraščio „Žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau...“ herojaus. Tam tikru požiūriu tai – labai „jaunos metaforos“, lygiai kaip visa tai yra „jaunų emocijų“ poezija, priešingai nei „senuose stiliuose“ gyvenusios „senosios metaforos“ (nušviestas debesis, Dante's aprašomas kaip brangakmenis, ir net kūnas, Andrejaus Platonovo nusakomas kaip mašina) bei „senos emocijos“ (tokios kaip meilė ir pyktis). Grajausko poezija – ne apie meilę ir pyktį, ji – apie vienatvę („Beprotis // stovi tribūnoje / už parankės su savo vienatve / pasakoja žmonėms / apie žmonių meilę“).

Žinoma, Grajauskas toli gražu ne pirmasis poezijoje leidžiasi į atvaizdų žaidimą, bet jis tai daro – literatūros požiūriu – netikėtai ir, surizikuosiu teigti, naujai. Ypač naujai tuo požiūriu, kad jo eilėraščiuose atvaizdai egzistuoja ne akimirkoje, bet laike, svyravimų ritme, veikiami bangų jėgos. Taigi Grajauskas neprivalo inscenizuoti egzistencinės ir antjausminės, antpatyriminės vienatvės – jis tiesiog rodo ją, atskleidžia iš neregimybės, tarsi radijo balsus iš radijo bangų, pasitelkdamas įrankyną, kurio ukrainiečių poezijoje dar beveik nėra. Savo ruožtu skaitytojas – pats – nėra joks veikėjas (actor) ir net ne aktorius, jis pats esti gyvoje nepaliaujamo svyravimo srovėje, nes Grajauskas tiesiog įstumia skaitytoją į „eilėraščio įvykį“, pastato jį čia pat už personažo – priešais veidrodžio arba lango kvadratą ar priešais popieriaus lapą, ir toks gudrus yra Grajausko triukas, toks jo ypatingas būdas išsisukti: skaitytojas pasirodo esąs lyg ir už personažo, bet tuo pačiu ir akis į akį su juo, ir akis į akį su visais, kurie esti viename dažnyje su juo; jis ima „gaudyti“ tuos, kurie „gaudo“ jį, ir net toli už teksto ribų, ir net toli ateityje.

Šis tiesioginio Grajausko poezijos suvokimo efektas darosi dar labiau stulbinantis tuo, kad „internetas yra Niekur“, ir tas Niekur – begaliniame esamajame laike – yra negrįžtamai totalus.

Ne mažiau totalus bejėgiškumas prieš atvaizdą: savo kūnu priešais veidrodžio, lango kvadratą ar popieriaus lapą galima manipuliuoti, atstumą galima keisti, galima net nusisukti, kad nieko nematytum, bet veidrodyje vis viena būsi tu. Tas bejėgiškumo keliamas nerimas – ne personažo ir ne autoriaus, o būtent (ir vien tiktai) skaitytojo, ir nors tai – tik raidėmis popieriuje arba monitoriaus ar planšetės ekrane parašyta „aš tik puldinėju ir strykčioju / ir mosikuoju rankomis / aš tik bandau išsisukti / nuo to baisaus daikto / skriejančio man į galvą“ – Grajausko skaitytojas stovi akis į akį su šiais žodžiais ir supranta: „skrieja – man – į galvą“, taigi Grajausko skaitytojui už nugaros stovi „Žolės pjovėjo“ ir „Matricos“ žiūrovas, nes Grajausko skaitytojas jau seniai suvokia save kaip save tūkstančiuose atspindžių, mato save – tarytum net užsikirsdamas – kaip matytų lazdą dviem galais. („<...> Lazda turi du galus. / Iš kurios pusės bežiūrėtum, / visai aiškiai matosi – galas. / Jei lėtai slinksi žvilgsniu per lazdą, / pamatysi, kaip galas artėja. / Jei greitai – pamatysi, kuo / galas baigiasi. / Yra lazda, o už lazdos yra visa kita: / tai, kas nėra lazda. / Visa kita visai nesirūpina, / yra ta lazda ar nėra. / Kas yra? Vis dar / galų nesuvedi? / Tai taip ir spoksosi dabar, / kluika tu vienas? / Va tuoj gausi lazda per dantis, / ir visi durnumai praeis.“)

Su lazda, kurios neimi į rankas, kurią tik apžiūrinėji, – nota bene– koreliuoja kūnas savo nuogumu ir vienatve. Staiga pasirodo, kad ši lazda – dar vienas raktas. Raktas, kurį Grajauskas tyčia padėjo gana matomoje vietoje; šis raktas atskleidžia jo poezijos santykį su dvidešimto amžiaus pradžios Europos avangardu – joje nėra psichologiškai determinuotų poelgių, „charakterių“, „tipų“, net nėra tiesiog personažų, kurie vis dėlto pasižymėtų refleksija ir motyvacija. Tada paaiškėja, kad Grajausko eilėraščiai monologiški ne pagal „stiliaus formulę“, bet struktūros požiūriu; žiūrėjimo į save veidrodyje „tekstas“ dar nuo tų laikų, kai buvo rašomas „Doriano Grėjaus portretas“, yra vidinio monologo atitikmuo – ir savaime yra alogiškas. Taigi žiūrėjimas į save veidrodyje, kai kalbame apie Grajausko poeziją, – tai ypatinga afekto teritorija, ir Grajausko atveju ji itin įdomi tuo, kad tokio afekto asociatyvumas (kadangi jo metaforos ir emocijos yra „naujos“) irgi visiškai „naujas“. Grajauskas-intelektualas konstruoja labai sudėtingus ir be galo aktualius „sąmonės srautus“ (išdrįsiu, rizikuodama, pasitelkti šiuos du žodžius, tik įspraustus į didžiules kabutes), naudodamasis žiniomis iš „tada-ir-dabar“ (iš Freudo ir iš Lacano): apie suskilusį Aš, apie Eroto ir Tanato trauką, „apie šiuolaikinę pasaulio poeziją, labai / įdomu, apie popieriaus gaminimą namuose, / apie sonatos formą, fugą ir kontrapunktą... apie Antoniną Arto ir jo Žiaurųjį / teatrą...“, kartu jis šaiposi iš to – bet šaiposi mirtinai rimtai, o Grajauskui šaipantis, ir pasaulis, ir eilėraštis, ir atspindys veidrodyje – viskas suskyla į fragmentus. Tai šen, tai ten Grajausko eilėraščiuose sumaišomas, sukeičiamas, suliejamas viršus ir apačia (kaip eilėraštyje „Nuogas prieš veidrodį II“), ir lygiai taip pat, kaip kartais jo poezijoje niveliuojama „nuogo prieš veidrodį“ ir „nuogo veidrodyje“ priešstata, taip ir Viršaus bei Apačios antinomija ima reikšti ne pačią save (tai yra neatsiejamą Viršaus ir Apačios priešingybę), bet – tiktai – svyravimų amplitudę.

Tai itin vertinga ir svarbu, nors ta vertė ir svarba nėra akivaizdi. „Senosios poetikos“ ribose toks maišymas, sukeitimas, suliejimas ir niveliavimas buvo neišbaigtumo požymis, ir tai nebūtų buvęs palankus autoriui liudijimas. Bet Grajausko „naujosios poetikos“ ribose visa tai yra pamatiniai dalykai, ir tik dėl menamo neišbaigtumo knyga „Žemųjų dažnių apaštalas“ įgyja galimybę egzistuoti kaip kūnas, iš esmės – kaip kūnų kūnas.

Eilėraščiams šios poetikos paradigmoje, be įprastų „epochos triukšmų“ („pokalbiai apie nuoširdumą“, dailusis skaitymas „išraiškingu balsu, intonaciškai teisingai“, nokia skambučių melodijos), būdingi ir jų pačių „triukšmai“ (kaip visiškai pilnakraujo drakono „harum harum“). Tie „triukšmai“, kaip ir „triukšmai apskritai“, – neatsiejamas elektromagnetinių reiškinių gyvenimo elementas, nes kiekvienas „triukšmas“ – tai tik kita banga, kuriai pagauti tu nenustatytas: kito, o kartais ir visiškai skirtingo dažnio.

Ir dar šis tas pabaigai. Nedidelėms literatūros tradicijoms, kaip ukrainiečių, lenkų ir lietuvių, ypač šiandien, reikalingi savotiški „konsenso“ poetai. Grajauskas tam tikru požiūriu yra toks pat konsenso poetas, kaip ir mūsiškis Serhijus Žadanas, kaip lenkų Marcinas Świetlickis. „Konsenso“ poetas – tai poetas iš viršutinės lentynos, bet kartu jis yra ir poetas paaugliams. Superherojus – ir tuo pačiu „nuogas veidrodyje“, tas triumfatorius, apie kurį kalbama to paties pavadinimo Grajausko eilėraštyje. Triumfatoriui būdingas „pašaipus ir liūdnas žinojimas“, kad jo neprigausi, jis žino tiesą: gyventi – tai „kristi ir keltis, kristi ir keltis“ ir dėkoti, o tai – tokie paprasti dalykai, kad prireikia drąsos apie juos kalbėti. Kiekvieną sykį iš naujo. „Kristi ir keltis, kristi ir keltis“, ir kalbėti – vėl ir vėl.

Kartais tam prisireikia būti apaštalu. Žemųjų dažnių apaštalu.

Versta iš:

Гінтарас Граяускас. Апостол низьких частот.Тернополь: Крок, 2016

Recenzijos, anotacijos

Mindaugas Jonas Urbonas. Dvasių urna. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.

Pirmosios knygos dažnai būna nedrąsios, naivokos, nepretenduojančios į skaitomiausių knygų dešimtukus ar knygynų vitrinas. Skaitydamas debiutus ir matydamas taisytinas vietas, klišes ar autoritetų mėgdžiojimą, dažnas atlaidžiai šypsosi – juk tai pirmoji knyga, reikia jaunąjį kūrėją palaikyti, nesukritikuoti, kad šiam nedingtų noras rašyti, draugiškai priimti į literatų bendriją ir, švelniai pabaksnojus į teksto trūkumus, skatinti tobulėti. Viso to (beveik) neprireiks kalbant apie Mindaugo Jono Urbono novelių rinkinį „Dvasių urna“, šiemet laimėjusį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą, kaip ir nereikėjo kalbant apie 2014 m. konkurso laimėtoją Tomą Vaisetą. Rašytojų sąjungos leidykla vėl džiugina tvirtu geros prozos rinkiniu. Gal tam įtakos turi ir debiutanto amžius – M. J. Urbonas skaičiuoja dvidešimt aštuntuosius metus, o anksčiau debiutavęs T. Vaiseta buvo dvejais metais vyresnis. Taigi iš pirmųjų naivių paaugliškų tekstų jau išaugta, jie nugulė stalčiuose, kultūriniuose žurnaluose arba, kaip kad rašo M. J. Urbonas ketvirtajame knygos viršelyje, „kažkur prašapo“.

Recenziją pradėjus pagiriamuoju žodžiu, reikia pabrėžti, kad kone kiekviename rinkinyje, nesvarbu – prozos ar poezijos, būna stiprių ir silpnesnių tekstų. Taip yra ir M. J. Urbono knygoje. Silpniausios čia yra novelės „Mamos rankinė“ ir „Pamiršti išnykusios jūros krantai“, ant ribos balansuoja „Undinė“. Tačiau visa pranoksta trys stiprios, brandžios ir, be jokios abejonės, prikaustančios novelės „Kuždesiai anapus fotografijos“, „Siekiant mėnulio“ ir „Vilkas“. Tačiau prieš pasineriant į tai, kas knygoje gerai, reikia ir truputį pakritikuoti. Kaip ir dažnoje debiutinėje knygoje, vis dėlto neišvengta klišių, nors jų nėra daug. Galima pabaksnoti į konkrečias vietas: „jautė kaip voras, į kurio tinklą įkliuvo muselė“ (p. 6), „tėvas šypsosi ir nusivilkęs švarką apgaubia tave lyg paukštis sparnu jauniklį“ (p. 20), „kažkur pasaulyje pirmą kartą pakyla ir, išskleidęs užaugusius sparnus, skrenda jau nieko nebijodamas paukštis“ (p. 28), „vaizduotė plečiasi lyg ant baltos medžiagos nutiškęs kraujo lašas“ (p. 57), „guli priveiktas velnio lašų“ (p. 57), „praskrenda vėjuoti kirai, jie primena nepavytą laisvę“ (p. 110). Į akis krenta ir gremėzdiški žodžiai, lėtoje teksto tėkmėje riogsantys kaip į mažą upelį išmestos padangos: „depresijos pūlinys“ (p. 6), „liežuvių buldozeriais sustumtas žodžių sąvartynas“ (p. 26), „Tai tarsi satisfakcija, tarsi manifestas prieš visus, kurie turėjo tėvą“ (p. 27). Klausimų kelia ir keisti palyginimai ar ne visai pagal reikšmę vartojami žodžiai: „Jo plaukai riebaluoti ir kvepia pagalvėmis“ (p. 19), „mama murkdo tėvo drabužius į celofaninius maišus“ (p. 21), „alkūnių sparnelius aptraukia šašų rožės“ (p. 34), „šaukšteliu ėmė kaišti tyrę“ (p. 122). Tačiau tai tik lengvai ištaisomos smulkmenos.

Vertindama noveles pagal stiprumą, sąmoningai nepaminėjau pirmosios ir paskutiniosios („Pasjansas“ ir „Dvasių urna“), nes be kitų tekstų jos tiesiog nefunkcionuotų. Tai prologas ir epilogas: pirmajame trys šmėklos – Jurga Ivanauskaitė, Virdžinija Vulf ir Frida Kalo – eina per seną, ištuštėjusį kaimą, mėto chrizantemas ir kalbasi apie mirtį, negailestingai šienaujančią prasigėrusio kaimo gyventojus. Kaimo ir mirties temos varijuojamos visoje knygoje. Epiloginėje novelėje jau minėtos šmėklos ir visi knygos veikėjai nerimsta seno namo palėpėje, primenančioje skaistyklą. Ir prologas, ir epilogas labai teatrališki, turi pjesėms būdingų bruožų. Tekstus lengva ranka pavyktų išskaidyti į dialogus ir remarkas, o tada perkelti į sceną. Tačiau tarp šių pradžios ir pabaigos tekstų esančios kitos šešios novelės su pjesėmis nebeturi nieko bendro. Tai techniškai puikūs, žanrą atitinkantys tekstai su intriga, ryškiais veikėjų paveikslais, taikliomis pabaigomis ir tiesiai į dešimtuką pataikančiais paskutiniais sakiniais. Tikriausiai dėl stiprių novelių pabaigų vos šimto trisdešimt šešių puslapių knygos nepavyks perskaityti vienu prisėdimu – kiekvienas tekstas reikalauja ne tik atidos, lėto skaitymo (šiuo požiūriu kyla asociacijos su Juozo Apučio ar Broniaus Radzevičiaus kūriniais), taip pat reikia pauzės susivokti, apmąstyti tai, kas ką tik perskaityta.

J. Aputis ir B. Radzevičius čia paminėti ne atsitiktinai. Jų ir Romualdo Granausko, tiek ir taip rašiusių apie kaimą, nepranoks niekas, bet ši tema, kaip matome, nedingsta ir iš jaunųjų prozininkų tekstų. Ir negali sakyti, kad jaunieji varžytųsi su jau minėtais lietuvių literatūros grandais. Šiandienį kaimą jaunimas mato nors labai panašų, bet vis dėlto visai kitomis akimis – čia norisi paminėti ne tik M. J. Urboną, bet ir jaunąjį prozininką Vytautą Varanių, kurio pirmojoje knygoje pjaunama karvė ir tėvo paveikslas turbūt įsiminė ne vienam skaitytojui. M. J. Urbono novelių pagrindiniams veikėjams – berniukams arba paaugliams – kaimas pirmiausia yra vieta, kur gyvena ir miršta seneliai, kur lieka jų dvasios. Vaikų ryšys su seneliais labai stiprus, rodos, stipresnis nei su tėvais. Tai bene ryškiausia novelėje „Undinė“: anūkas su senele šaltą žiemos naktį, kai visame kaime dingsta elektra, guli po patalais vienoje lovoje, klausosi, kaip pūga trankosi į langą ir drasko ant jo prikaltą plėvelę, kalbasi apie Paryžių, į kurį, abu žino, kartu jau nebenuvažiuos. Staiga berniukas paklausia: „Ar labai bijai mirti?“, o senelė ramiai prisipažįsta: „Bijau“ (p. 117). Tarp klausimo ir atsakymo įsiterpia taiklus pastebėjimas: „Tikriausiai reikia pusės sekundės nuspręsti, ar galima pameluoti vaikui. Ir kiek daugiau laiko, kad meluotum sau“ (p. 117). Senelė pasirenka būti atvira, tokia atvira, kad be užuolankų prisipažįsta nežinanti, ar eis tiesiai į dangų, ir mananti, kad senelis tikriausiai eis pragaran.

Kalbant apie Lietuvos kaimą, nuo mirties neatskiriamas ir tikėjimas. Ši tema ryškiausia novelėje „Kuždesiai anapus fotografijos“, kurioje nerimstanti prosenelės dvasia (jokiu būdu ne vaiduoklis!) vaikšto po palėpę, kažko ieškodama. Novelėje pasakojama prosenelės Domicelės gyvenimo istorija prikausto, paliečiamos XX a. vidurio kaimo realijos: slapti abortai, nacių užėjimas, fanatiškas pamaldumas, stiklainyje paslėpti turtai. Kaimo gyvenimas puikiai atsispindi ir kitoje novelėje „Vilkas“: smurtaujantis ir geriantis vyras, kūdikio mirtis, po kurios šis tiesiog ištrinamas iš dabarties ir atminties, lyg niekada ir nebūtų egzistavęs, girti grasinimai pasikarti, išdavystė ir atšalusi sutuoktinių lova, kurią perskyrė „sielvarto upė“ (nutrūkusiems vyro ir žmonos santykiams pasirinkta įdomi metafora). Pastebima, kaip laikas keičia gyvenimo pobūdį, bet įpročiai lieka tie patys: „Rytą apeidavo žemes ir vis rasdavo kokį nors darbą, nors nebelaikė jokių gyvulių. Kaip ir visi senoliai, kruopščiai kaupė visokiausią šlamštą <...>. Sūnus, atvažiavęs iš gretimo kaimo, susiimdavo už galvos, kai pamatydavo, kad visi kampai nukrauti ir nuramstyti nereikalingais rakandais, bet tik pabandyk ką nors išmesti seno vilko akivaizdoje, šis tuoj ims urgzti ir staugti, kad negalima“ (p. 93).

Senėjimo aprašymas, apimantis ne vieną „Vilko“ puslapį, sudarytas iš smulkių, bet svarbių detalių, sukuriančių ryškų psichologinį portretą – individualų, bet kartu ir universalų. Tai ilga, lėta nužmogėjimo istorija – kaip iš šeimos tirono vyras tampa šlapimo nelaikančiu, erdvėje ir laike nebesiorientuojančiu kūnu su atmintyje įstrigusiais praeities vaizdiniais. Panaši situacija ir „Undinėje“ – po insulto ligoninėje gulinti bejėgė senelė nebėra tas žmogus, su kuriuo berniukas naktį siaučiant pūgai kalbėjosi apie mirtį. Senatvė M. J. Urbono novelėse tikrai nėra graži, bet nepaneigsi – realistiška. Jis gaudo tas akimirkas, kai peržengiama buvimo žmogumi riba, kai iš artimo ir pažįstamo senelio asmuo tampa tik kūnu – senstančiu, merdinčiu, nebeatpažįstamu.

M. J. Urbonas labai atidus detalėms. Pirmiausia tai paskutinėje novelėje įvardijamos dvasiųurnos: „Atitolinu atminties krantą ir dvasios sugrįžta į savo urnas – batus, švarkus, fotografijas, dienoraščių įrašus“ (p. 131). Tačiau ne mažiau įsimintinos ir kitos, atrodo, mažos, bet labai iškalbingos smulkmenos, pavyzdžiui, palėpės dangtis, kurį vaikas kelia ne rankomis, o stumia galva, duonos riekė su sviestu ir cukrumi, kurią berniukas atneša alkanam draugui, alkoholikės savigarba, kurią gindama ji liepia kaimynei nešerti jos vaiko. Pastarieji du pavyzdžiai – iš trečios stipriosios novelės „Siekiant mėnulio“. Jos centre – jau ne seneliai, o du kaimo vaikai iš skirtingų visuomenės sluoksnių: pasakotojas gyvena pavyzdingoje šeimoje, kuri vakarus leidžia prie televizoriaus, mama sūnų vakarais kviečia eiti namo, o draugo Dainiaus tėvai jo visai nepasigenda ir ne tik nuolat geria, bet tėvas dar ir negailestingai tyčiojasi – kiškių spiras miške pavadina riešutais ir ragina sūnų jas valgyti ir draugus vaišinti. Psichologinis Dainiaus portretas piešiamas pasakotojo akimis, detalėmis, kurias jis pastebi, rodoma ir draugo charakterio kaita: iš už išlikimą kovojančio vaiko, kuris svajodavo apie mėnulį, bastydavosi lauke iki vėlumos ir stovėdavo už draugo, jaukiai gulinčio lovoje, lango, bijodamas eiti namo, kur nežinia ką ras, vaiko, kuris, kaip ir visi kiti vaikai, turėjo potencialą būti kuo tik panorės, po penkerių metų telieka paauglys per muštynes išmuštais dantimis, apsivogęs, traukiantis dūmą prie parduotuvės. Reakcija į tokias Dainiaus permainas pasakotojo pateikiama metaforiškai, prisimenant mėnulį, apie kurį tiek kalbėta vaikystėje: „Staiga pajuntu, kaip mūsų planetos, iki šiol buvusios vienos žvaigždės traukos lauke, ima tolti. Taip nutolo per tas kelias susitikimo akimirkas, kad net nežinau, ar kada buvo artimos. Tikriausiai tai ir yra susvetimėjimas“ (p. 63). Mirtis ir šioje novelėje visada stovi netoliese: vaikai laipioja po ąžuolą, po kuriuo mirusio vyro žmona puoselėja gėlyną, randa pasikorusią Dainiaus motiną („Ji mums nei šypsosi, nei ant mūsų pyksta, tik užsmaugta lėtai sukasi ir atrodo kaip maišas“ (p. 61), kaip galima nujausti, miršta čia ir Dainius.

„Ir mirtis nebus nugalėta“, – perfrazuodamas Dylaną Tomasą rašė Algimantas Mackus, šiai minčiai „nurimusio vandens balsu“ antrina ir M. J. Urbono novelės „Undinė“ senelė: „Visi kada nors mirsime“ (p. 117). Baimę ir vaikui („<...> pirmasis pokalbis apie mirtį prieš užmiegant, kai jokios pasakos taip neįbaugina kaip tas aiškus septynmečio suvokimas, kad viską vieną dieną prarasim ir mirsim“ (p. 118), ir suaugusiajam kelia pati mirtis, bet ne mirusieji. Santykis su jais įvardijamas prologe „Pasjansas“: „Mirusieji paprasčiausiai dirba mirusiųjų darbą, ateina į sapnus, leidžia prisiminti žiūrint senas fotografijas“ (p. 5).

Ant visų knygos puslapių tarsi uždėtas spaudas memento mori. „Dvasių urnos“ primena, kad prosenelių gyventa lygiai taip pat, kaip gyvenama dabar, o šios istorijos tampa pavyzdžiais šimtams kitų pasakojimų, slypinčių šimtuose kitų urnų. M. J. Urbonas atidaro savo dvasių urną ir kartu kviečia skaitytoją žvilgtelėti į savąją. Juk pravėrus bet kurio seno namo palėpę, atsivertus kiekvieną seną fotoalbumą, prakalba mirusiųjų daiktai. „Pavasariop tarp senų fotografijų aptinki prosenelės atvaizdą. Jūsų žvilgsniai prasilenkia daugiau nei 60 metų. Žiūri ir galvoji, kad ji, kai spragtelėjo fotoaparatas, pagaudamas atvaizdą, net įtarti negalėjo, jog į ją žiūrės proanūkis, o jos pačios jau nebebus“ (p. 37), – taip prasidėti gali kiekvieno mūsų, atvėrusio savo giminės dvasiųurną, istorija. Tik tikrai ne kiekvienas sugebėtume tą istoriją papasakoti taip jautriai ir su tokiu dėmesiu detalėms, kaip tai daro Mindaugas Jonas Urbonas.

 Recenzijos, anotacijos

Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

2012 m. rinkiniu „Povų ežeras“ debiutavusio Ernesto Noreikos antroji knyga „Andalūzijos šuo“ nenustebino. Greičiau atvirkščiai, patvirtino savotišką tendenciją: pirmosios knygos neretai būna drąsesnės, autentiškesnės, labiau eksperimentinės nei antrosios. Šios linkusios demonstruoti pernelyg aiškų, kad galėtum nepastebėti, norą įsilieti į vyraujančią arba poetui ar poetei asmeniškai imponuojančią literatūrinę srovę. Kitaip tariant, antrosiose knygose dažniausiai pradedama mėgdžioti vadinamuosius poetinius tėvus arba įtakingesnius draugus. Tai patvirtina teiginį, kad tapimas poetu (ar poete) – ne tik talento, bet ir socializacijos, apimančios taip pat ir dėl noro pritapti kylantį poreikį imituoti svetimus poetinius dialektus, rezultatas. Šia prasme E. Noreikos atvejis gali būti vadinamas tipišku: gana ekstravagantiškais, nors ne visuomet suvaldytais asociatyvine logika grindžiamais eilėraščiais debiutavęs poetas antrojoje knygoje įsilieja į apokaliptinių vizijų kamuojamų kentėtojų būrį.

Rinkinio tekstus vienija vadinamoji, perfrazuojant knygos redaktorių Kęstutį Navaką, „egzistencinė problematika“. Esmingieji šios problematikos aspektai – amžina ir visa apimanti kančia, kuriai perteikti pasitelkiama visų pirma Rimvydui Stankevičiui artima vaizdinija. Simptominiai apokaliptinio E. Noreikos poetinio pasaulio elementai: „rankos apėjusios / išvirkščiais pūslių krateriais“ (p. 5); „nuskendę sielos aukščiai“ (p. 9); „apleistos sielų prieglaudos“ (p. 23); „išpuvusi tikrovės skylė“ (p. 26); „čia gelsvi apkasai, pabandyk atsigult, nesulauksi net ryto“ (p. 46); „vis išeit negaliu, užsitrenkus šarvojimo salėms“ (p. 57); „pūvantys sapnai“ (p. 71); „prapjovęs vidų / išsipurtau / leisgyvius nakties drugius / kasnakt“ (p. 82); „šis apniukęs dangus / virš manęs nebenori prašvisti“ (p. 89) ir t. t.

Rinkinyje „Andalūzijos šuo“ iš esmės rašomas vienas ir tas pats nerimo, desperacijos eilėraštis, dėliojamas iš tradicinių šiai temai šiandieninėje lietuvių poezijoje artikuliuoti naudojamų vaizdinių. Dėl šios priežasties rinkinys itin monotoniškas – visiška priešingybė Luiso Bunjuelio ir Salvadoro Dali 1928 m. sukurtam ir savo alogiškumu, nenuspėjamumu vis dar savotiškai šokiruojančiam filmui, į kurį tarsi pirštu baksnodamas nurodo rinkinio pavadinimas. Jei L. Bunjuelio ir S. Dali kūrinys – vis dar avangardas, tai E. Noreikos tekstai šiuo požiūriu – vyraujančių tendencijų sutirštinimas. Savaime tai nėra nei privalumas, nei itin didelis trūkumas, tačiau pavadinimo keliamas lūkestis ir tai, ką skaitytojas gauna, menkai susiję.

Daug adekvačiau E. Noreikos kalbantįjį ir jo savijautą nesvetingame, priešiškame pasaulyje reprezentuoja siuntančio, staugiančio, įsiliepsnojusio šuns vaizdinys:

dantų spragsėjimas

mėginant kaulus sukramtyti

ir staugsmas deginantis – –

vienatvės staugsmas

                                                             (p. 5)

<...> mano kūno būdoj

prie kraujagyslių grandinės

pririštas šuo

          drasko paukščius

                                                          (p. 12)

E. Noreikos desperatiškai besidraskantis šuo artimesnis ne, tarkime, siurrealizmo klasiko Paulio Éluard’o „šiltam šuniui“, kuris „visas atsidavęs balsui, judesiams. Savo šeimininko“ (P. Éluard, „Šuo I“, vertė Juozas Mečkauskas-Meškela, Šiaurės Atėnai, 2005-02-12), o lietuviškajam kontekstui, pavyzdžiui, Sigito Parulskio poezijoje staugiančiam šuniui-kančios apraudotojui – „kaukia apžlibęs / šuo, atpažinęs jo kojas žaizdotas“ (S. Parulskis, „Tėvo laikas“, kn.: „Marmurinis šuo“, 2004). Gyvuliškumas E. Noreikos poezijoje nereiškia pasąmoninių gaivalų išlaisvinimo, autentiško buvimo galimybės. Tai greičiau patetiškas ir kartu ironiškas savo menkumo, neįgalumo apraudojimas. Tačiau kai S. Parulskio patetiškai ironiška laikysena ir jai adekvati poetika motyvuojama eilėraščiuose nurodant į autobiografinę patirtį (trauminė tarnavimo sovietinėje armijoje tema), sociokultūrinį kontekstą (tėviškės, o su ja kartu ir patriarchalinio pasaulėvaizdžio, kuriam alternatyvų neturima, irimas), tai E. Noreikos atveju „šuns ugnies kailiu“ vaizdinys tėra metafora, poetizmas, fantazmas, apvalytas nuo bet kokių gyvenimiškos patirties apnašų.

Kita vertus, tai nėra ir grynoji, nuo bet kokių kontekstų, etinių ir estetinių apribojimų išsilaisvinusi poezija – naujausi E. Noreikos eilėraščiai kaip tik itin giliai įsišakniję į šiandienės lietuvių poezijos dirvonus. Tradiciška, kad vadinamoji egzistencinė problematika, skausmingas dramatizmas grindžiami amžinąja kūno ir dvasios dualizmo situacija, kuri ir tampa pretekstu kančiai. Kaip ir minėtų S. Parulskio, R. Stankevičiaus subjektai, E. Noreikos kalbantysis, nors veržiasi aukštyn, yra įkalintas, apakintas, neįgalus: „liepsnojantis šuo“ pririštas „kūno būdoj“ (p. 12); „medis pavirto lentom kūno dėžei“ (p. 19); „<...> regis, / kad jau nepatempsi / savo pūvančio kūno lėktuvo / dangum“ (p. 47). Arba kūnas prilyginamas R. Stankevičiaus poezijoje itin dažnai aptinkamai beprotnamio palatai, kurioje subjektas įkalintas:

mano kūno palatoje vėjai,

                          jų žingsniai sterilūs,

plastikinių maišelių sandalais per

                                          grindinį slysta,

mėnesienai už lango rūdijant,

                                     ligoniams nutilus

          pasirodau atkąstas savęs lyg

                          šlykščiausias žmogysta

                                                          (p. 53)

Išsiveržimą iš „kūno būdos“ galėtų suteikti sapnas, vizija: „iš pradurtų akių / ištrykšta sapno miglos / mėsos krantus užtrenkęs, miegant išeinu“ (p. 80). Tačiau regėjimai, vizijos tokie pat košmariški, kaip ir tai, ką subjektas patiria iki vadinamojo „išėjimo“. Šiuo požiūriu absoliučiu apokaliptinių klišių rinkiniu pavadinčiau eilėraščių ciklą „Geležinių erškėčių kraštas“ (p. 33–39). Tais atvejais, kai subjektas bando savo savijautą aiškinti(s), įvardyti kančios šaltinį, neapsieinama be ironijos, kylančios iš kentėjimo intensyvumo ir priežasčių menkumo, abstraktumo:

tik kažkokie kaulai lenda iš žemės,

kruvinos rankos iš atminties,

mirtinos egzekucijų nuodėmės

už nevaikiškai nusuktas galvas

saulės zuikučiams,

neberandu dienos šviesos

stiklinėje lango dėžutėje

                                                          (p. 88)

Nors rinkinys, tarsi kino juosta, formaliai suskaidytas dalimis, rodomas vienas ir tas pats filmas. Taip pat ir paskiri eilėraščiai – ypač metriniai ir verlibras – neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai vaizdinių sankaupos, pynės, iš kurių jei pašalintum vieną ar kelias gijas, niekas nepasikeistų. Kai kuriais atvejais, kaip kad eilėraštyje „ugnies gimdymas“ (p. 22), gelbsti efektinga frazė – „užsikrėtus ugnim pagimdyk man tris degančias gulbes“. Frazės epicentru tampa simbolio statusą turintis gulbės vaizdinys, aktualizuojantis platų literatūrinį kontekstą nuo Charles’io Baudelaire’o ir Stephane’o Mallarmé iki Henriko Radausko.

Nors E. Noreikos poetinė vaizdinija tradicinė, sudaryta iš tokių elementų kaip paukštis, durys, medis, dangus, siela, kūnas, smėlis, akys ir pan., konvencionalumas tarsi pridengiamas vadinamaisiais subjaurinančiais epitetais, pavyzdžiui, „susikūprinę dangūs“ (p. 9), „pūvantys sapnai“ (p. 71). Kitas pavyzdys – kaip minėta, simbolio statusą poezijoje turintis paukščio vaizdinys transformuojamas: E. Noreikos poezijoje pasirodo „metalinis paukštis / girgždančiu mechanizmu“ (p. 16). Tiesa, tai, kad šis paukštis „atlipęs nuo dangaus magneto // sparnais drėgmės pakąstais“, ir vėl aktualizuoja tradicinį lietuvių poetinį pasaulėvaizdį. Tarkim, gali būti atpažįstamas kaip Vinco Mykolaičio-Putino aukštai kylančių margų sakalų inversija.

Neretai taikli, aštri metafora, pavyzdžiui, „veidų duobės“, iš kurios išauginama originali poetinė situacija („eidamas, žek, neįkrisk, / nes sunku iš žmogaus išropoti“, p. 76), užgesinama ją aplipdant monotoniška kančios vaizdinija – „degančia tamsa“, „spąstų lovose migdomom žiurkėm“ ir pan. Labiausiai pavykę rinkinyje yra būtent trumpieji eilėraščiai-vaizdeliai, tokie kaip „lesyklėlė“ (p. 21), „šąla“ (p. 43), „šalta“ (p. 45). Taip pat ir minėti paskirų tekstų fragmentai – išplėstinės metaforos, fiksuojančios specifines būties absurdo situacijas. Reprezentatyvus pavyzdys – eilėraščio „0“ antroji dalis – nauju, deautomatizuotu žvilgsniu pamatyti be prasmės ir tikslo vėjyje besiblaškantys medžiai – gamtos, kartu ir pasaulio prasmingumo ironiškas, bet jau ne patetiškas, o žaismingas įrodymas:

nieko nėra tobuliau už gamtą,

iš jos reikia mokytis – – –

tuo visiškai netikiu

matydamas, kaip išsprogsta

šakų venos dangaus kaktoje

kaip vėjas jomis ima plūsti,

kai medžių raketės

įnirtingai taikosi

ir neatmuša

nė vieno

lekiančio

paukščio

                                                     (p. 26–27)

Tokios situacijos patvirtina gebėjimą matyti autentiškai ir valdyti kalbą, leidžiančią perteikti tai, kas pamatoma. Kita vertus, šis gebėjimas pernelyg dažnai užgožiamas įsiurbiančio ir niveliuojančio, autentiškumo galimybę eliminuojančio literatūrinio konteksto.

Apskritai skaitant vadinamosios jaunesniosios kartos, gimusios keleri metai iki arba iškart po Nepriklausomybės atgavimo, poeziją ryškėja ne tik niveliuojančio konteksto, bet ir autentiško turinio arba tiesiog neturėjimo ko pasakyti problema. Jei laikomasi nuostatos, kad poetinis tekstas yra ne iš žodžių numegzta servetėlė ar grakšti arabeska, o ypač turiningas pranešimas, tuomet stereotipinė vaizdinija, tradicinės temų traktuotės neišvengiamai liudija apie turinio, kitaip – minčių, idėjų, kylančių iš autentiškos patirties (juslinės ar spekuliatyviosios), nebuvimą. Nesvarbu, ar išsakomos subjektyvios, vadinamosios autobiografinės patirtys, būsenos, ar reflektuojama apsisprendimo rašyti, teksto kūrimo situacija, ar kokios nors abstraktaus pobūdžio, pavyzdžiui, filosofinės idėjos, eilėraštis reikalauja koncentruotos minties, teikiančios vadinamąjį žiūrėjimo į pasaulį kampą, perspektyvą. Gyvenime žmones, kurie kalba tik tam, kad kalbėtų, bet savo kalbėjimu nieko naujo nepasako, vertiname mažų mažiausiai skeptiškai. Tačiau šiandienės poezijos tekstai vis labiau primena kaip tik tokias perteklines šnekas, neturiningą plepėjimą. Neretai atrodo, kad siekiama ne pasakyti kažką naujo, savo, o tik pakartoti tai, kas jau buvo pasakyta, kitaip tariant, ne ieškoma savo balso, o staugiama, lojama ar dejuojama svetimais šunų ir pranašų balsais. Rašoma tarsi tikintis, kad, imituojant kitų, pripažinimo jau sulaukusių kūrėjų vaizdinius, rasis pripažinimo vertas eilėraštis. Tačiau iš tiesų atsiranda tik tekstas, primenantis kitus tekstus, savotiškas poetinio meistravimo, o ne kūrybos rezultatas.

 Recenzijos, anotacijos

Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

Rasa Aškinytė – jau gerai žinomas veidas ir atpažįstamas vardas lietuvių literatūroje. „Glesum“ – tai ketvirtasis autorės kūrinys suaugusiesiems (2009 m. išleista ir knyga vaikams „Beveik varlės“). R. Aškinytės romanas „Lengviausias“ (Vaga, 2011) įtrauktas į akcijos „Metų knygos rinkimai“ vienuolikos geriausių knygų sąrašą, o kūrinys „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ (Vaga, 2013) 2014 m. „Metų knygos rinkimuose“ tapo geriausia metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vienas stipriausių šios autorės bruožų – gebėjimas stebinti, keisti romanų audinius ir imtis naujų iššūkių. Nuo gana abstrakčių kūrinių R. Aškinytė gręžiasi į konkrečią istorinę medžiagą – „Glesum“ veiksmas vyksta II a. aisčių žemėse. Pačios autorės teigimu, „mes linkę arba nuvertinti istorinę praeitį („II amžius? Ką jie ten išvis sugebėjo...“), arba pernelyg ją romantizuoti. Aš siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo. Žinoma, kiek tai išvis įmanoma“ (interviu portale www.15min.lt). 

Toks užmojis intriguoja ir leidžia tikėtis, kad „Glesum“ bus istorinis romanas. Tačiau atsivertus kūrinį paaiškėja, kad romanas daugiasluoksnis – istorinių detalių tiek, kiek reikia, o toliau gilinamasi į mitologijos, lemties, filosofijos pradmes, piešiami vaizdingi psichologiniai pagrindinių veikėjų portretai. Knygos struktūrą rikiuoja žvaigždynai – septynios knygos dalys sudėliotos pagal Mažuosius Grįžulo Ratus, o visi skyriai dar dalijami į septynis poskyrius, kurių pavadinimai vienodi (Sniegas, Vanduo, Kraujas, Rūkas, Midus, Ašaros, Pienas), jais kiekviename skyriuje ir varijuojama. Marius Burokas, komentuodamas tokį struktūrinį romano sprendimą, teigia: „Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti, ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-02-m-burokas-kalbaknisiu-keliones-i-praeiti-ir-kitus-zemynus-knygu-apzvalga/147244).

Man regis, toks struktūrinis sprendimas darniai siejasi su skyrių tekstais – aišku, jog II a. aisčių genties atstovams dangus buvo pagrindinis žinių apie svarbiausius pasaulio gyvybinius procesus šaltinis. Kita vertus, tai liudija ir mitologinę, religinę potekstę, subtiliai primena apie nuo žmogaus nepriklausančių procesų egzistavimą, gal net jų viršenybę. Taigi – iš tiesų atveriamos durys papildomoms interpretacijoms.

Šioje recenzijoje ir norėtųsi labiau atverti „viršprasminį“, mitologinį, filosofinį, socialinį, psichologinį romano klodus. Kalbant apie istorines žinias – viskas, regis, tikslu, aišku ir neperkrauta – akiračiui praplėsti ir smalsumui sužadinti užtenka, neužgožia psichologinių įžvalgų, filosofinių idėjų.

Taigi koks yra romano chronotopas? Kaip jau minėjau pradžioje – daugiasluoksnis, polifoniškas, realiąją, kasdienių papročių ir apčiuopiamo, medžiagiško pasaulio atributų (detaliai aprašomi prekybos įpročiai) prisodrintą tikrovę keičia sakmiška, sapniška, sukeistinta, mitologizuota būtis. Vyraujantis Dievų Motinos kultas, „senos bobos su vilkų apgriaužta koja“ archetipas tarsi liudytų matriarchatinės bendruomenės apraiškas, tačiau medžiaginį pasaulį vis tik valdo vyrai. Nors romano moterys yra godžios, kerštingos (Gondo žmona Selija), gaivalingos žiniuonės (boba vilkų apgriaužta koja), juslingos (Glesum – Blindė) – jos laikosi bendruomenės nustatytų taisyklių, klusniai atlieka savo vaidmenis ir pripažįsta vyrų viršenybę išoriniame pasaulyje. Taip „boba“ paklūsta Gondo valiai ir nunuodija visą jo varžovo šeimyną, taip Glesum tampa vėjo papučiamu šiaudeliu: „Nerėkiau, seniai buvau nustojus rėkauti, prašytis pagalbos ar melstis, žinojau, kad bus taip, kaip bus, nieko nepadarysi, nieko neišprašysi, teks imti, ką duos. Būsi mano Glesum, pasakė, o kas man, dar ne tuo esu buvusi“ (p. 43).

Tačiau čia išryškėja autorės kuriamas paradoksas – romano moterys nėra silpnos, trapios ar visiškai užengtos būtybės. Jos gaivališkos, juslingos, tačiau taip „ne iki galo“, tik tam tikromis progomis, lemčiai leidus, ir tik savosiose sferose – gimtyje, aukojimuose, motinystėje, gydymo srityje, kiek įmanydamos stengdamosi išlikti „proginėmis“ savo kūno ir minčių šeimininkėmis. Taip Selija nusprendžia daugiau nebegimdyti, sena boba vilkų apgriaužta koja nepaiso kitų reikalavimų ir įnorių, o Glesum apsiima globoti ir visokiais būdais stengiasi apsaugoti pamestinukę. Moters galios apraiškos itin išryškėja per šventę, iniciaciją, apeigas, skirtas Didžiajai motinai pagerbti. Patiriama sukeistinta tikrovė, karnavalinė būtis leidžia nuvainikuoti „vyrišką“ pasaulį ir apvainikuoti moterystės patirtis, skleistis moteriškojo archetipo galioms: „Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Dievų Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus reikalus, ne vyrų galioms šnekėtis, tartis su gamta“ (p. 28). Taigi romano moterys dar nėra iki galo „bėgančios su vilkais“ ir visiškai neišpildo „laukinės moters archetipo“ – moterystės galios suspįsta probėgšmiais, sulaukus tinkamos progos.

Apskritai romano veikėjai įkūnija tam tikras archetipines duotis: boba vilkų apgriaužta koja primena Baba Jaga figūrą, Kirnius – rūmų juokdarį arba kvailelį, Gondas atitinka valdovo, karaliaus figūrą, Selija yra archetipinė pamotė, o Glesum – našlaitė-podukra. Mitologinį romano pasaulį pastiprina minėtieji religiniai-apeiginiai ritualai, moterų šventės, aukojimai, ir kelis sykius romane pakartojamas Ugnies mitas.

Kita romano stiprybė – traumos, priežasties ir pasekmės ryšiu gerai atskleistas veikėjų psichologinis tapsmas. Nutrynę istorinį skirtybių luobą (jie gyveno taip – mes jau visiškai kitaip), skaitydami romaną atrandame universalią psichologinę-filosofinę kvintesenciją. Tai yra „Glesum“ byloja apie pamatinį žmogiškumą ir pamatinius dalykus, tad skaitytojas gali iš dalies susitapatinti su visai kitokio chronotopo žmogumi. Romane sumaniai atskleidžiamos ribinės situacijos, psichologinio tapsmo kontekstas – paaiškinamos Kirniaus „išprotėjimo“, Glesum baikštumo, keistumo ir nekalbystės, Selijos godumo, kerštingumo ir žiaurumo priežastys, jos leidžia geriau suprasti veikėjų charakterius. Filosofinis romano klodas skatina klausti apie giliuosius žmogiškumo modusus, apie esmes ir paskirtis, likimo ir atsitiktinumo ryšį, artumo ir pripažinimo poreikį.

Galvoju, su kuo šį romaną palyginti? M. Burokas minėtoje knygų apžvalgoje „Glesum“ artina prie orientalisto Romualdo Neimanto istorinės nuotykių apysakos „Gintaro kelias“, Jimo Crace’o romano „Derlius“, Paulo Kingsnortho „Budynių“, Hannah Kent romano „Paskutinės apeigos“. Man mitologiniu, sukeistintos tikrovės klodu, karnavališkumo epizodais R. Aškinytės romanas priminė Sauliaus Tomo Kondroto knygose kurtą pasaulį.

„Glesum“ – talpi knyga. Pasiilgusiems istorinių žinių, norintiems paklaidžioti gintaro keliais, besidomintiems tautos ištakomis, narpliojantiems moteriškumo ir vyriškumo sampratas, besiilgintiems mitologizuoto literatūrinio pasaulio patiks daugiasluoksnis Rasos Aškinytės romano erdvėlaikis. Pabuvoti jame, mano galva, ver