Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių. Pačios populiariausios būna kvailystės. Banalybės – tai tiesos, kurios atitinka gausybę patirčių. Vėlgi – paprastučių, standartinių, elementarių, vadinamųjų „bendražmogiškų“ patyrimų. Kuo elementaresnės, paprastesnės tos patirtys, tuo jos – „bendražmogiškesnės“. Tokių mitinių būtybių – bendražmogių – gyvenimo tiesos. Visų – ir niekieno. Tai tokios neproblemiškos, teisingos, neprieštaringos, aiškios ir suprantamos tiesos, kad jos veikia kaip kokios cheminės medžiagos – visus vienodai. Jos ramina, svaigina, migdo ir įtikina: „yra kaip yra“, „visos jos tokios“, „rytas gudresnis už vakarą“, „kūnas, mestas kampu į horizontą, – nukris“. Tos tiesos sutvarko pasaulį. Supaprastina, paaiškina, sudėlioja viską į vietas. Paprastumas – patinka, nes nereikalauja pastangų, nekelia įtampos, pateikia atsakymus ir eliminuoja klausimus. Smulkios tiesos padeda suprasti ir susirasti tokius pačius – smulkia-bendra-minčius. Ir tas jausmas, kai staiga pasidaro aišku, toks malonus, nes aiškumas – tai palengvėjimas. Kai iš-si-aiškini, nebereikia klausti, ieškoti – gali apie tai nebegalvoti, galų gale – pasiseka būti laisvu – nuo klausimų ir problemų. Gali ploti, kaip nusileidusiame lėktuve, – nes viena problema liko mažiau. Jau nusileidai. Tik: kai susipaprastini tikrovę – ta abstrakcija, tas aiškumas – atsiranda ne tikrovėje, o galvoje. Tikrovė nesupaprastėja nuo to, kad tu ją schematizuoji, sustruktūrini, hierarchizuoji, sudėlioji į lentynėles ir sutvarkai. Gyvūnai ir augalai, vos surikiuoti ir akimirkai palikti be priežiūros, išsilaksto iš Karlo Linėjaus Didžiosios Sistematikos stalčiukų. Žvaigždės danguje nesurištos virvelėmis ir rikiuojasi į žvaigždynus tik tam, kuris žiūri iš teisingos perspektyvos, iš savo pusrutulio. Natūralios atrankos dėsnis veikia tik šio dėsnio šalininkų galvose. Deterministo įsitikinimas, kad yra determinizmas, pasirodo, irgi yra determinuotas. Sąmokslai nuolat nepasiseka, nes ne visi jo dalyviai sutaria dėl tikslų, ir be to – sąmoksle dalyvauja ne tik sąmokslo dalyviai, bet ir tie, kurie apie sąmokslą nieko nežino ir todėl nesielgia pagal sutartas taisykles ir schemas. „Globalinis atšilimas“ – nebūtinai atšilimas tavo kieme, „šaltasis karas“ – ne toks jau ir šaltas, o „hibridinis“ – gali būti ir automobilis, ir karas, ir pats žodis.

Negana to, gyvenimo supaprastinimas yra šioks toks vargas. Tam, kuris struktūrina, paprastina tikrovę, reikia nuolat stengtis, kad tikrovė atitiktų jo išankstines schemas: reikia ieškoti pavyzdžių, pa tvirtinančių išankstinius dėsnius, tenka nuolatos pasireguliuoti prisiminimus pagal šlovingos, herojiškos praeities standartus. Iš visų jėgų sprausti tikrovę į schemą, tendenciją, dėsnį – ir žiūrėti, kad ta tikrovė nepaspruktų, neišsisuktų ir nepradėtų gyventi savarankiškai – pagal savo taisykles. Kai sakai, kad „šitaip turi būti“, staiga pamatai, kad niekas nieko niekam neprivalo ir neturi. Gamta ne visuomet žino apie mūsų sugalvotus gamtos dėsnius.

Abstrakcija, paaiškinimas, schema – tampa pagrindiniu racionalizavimo metodu. Kažin, kaip sekasi racionalizuoti – taikant praeities schemas ateities projektams. Kai manai, kad protinga būti protingam, pamiršti, kad visas tavo racionalumas – iš vakar dienos patirties. Rytdienos patirčių turi labai nedaug žmonių – nebent kokie nors meteorologai, astrologai, politikai ir taro kortų būrėjai. Tavo patyrimas – visados vakarykštis, ir todėl šiandien jis jau gali būti pasenęs, neatitinkantis rytdienos tikrovės. Ateitis išsižiojusi reikalauja kitos, naujos patirties. Ateitis valgo dabarties vaikus. Maža to: gana dažnai tenka vadovautis svetimomis patirtimis – pavyzdžiui – fizikų, kosmonautų ir banko analitikų, nes įsigyti asmeninių patirčių visose tikrovėse dažniausiai niekas neturi laiko.

Kitas klausimas, kaip tas schematizavimas padeda išlikti sveikam. Sveikam – nors sergančiam tik savimi. Ar pavyksta nepaskęsti kasdienybėje, nesusipainioti stereotipuose, nepašvinkti prietaruose. Kaip sekasi, vadovaujantis sveiku protu, priimti permainas, susitaikyti su kitomis kultūromis, užsikrėsti naujų idėjų infekcijomis. Ar – atvirkščiai: įgyjamas imunitetas, išmokstama apsisaugoti nuo gyvenimo skersvėjų. Pavyksta ritualizuoti, standartizuoti gyvenimą ir galvą. Išsitreniruojama apsieiti be ironijos ir sarkazmo, įsigudri nama susigyventi su kasdienybe. Priprantama saugotis nuo pavojų ir susidėti saugiklius nuo visko, kas vyksta kitaip, negu buvo. Pasistengiama susikurti dirbtinę, pastovią, saugią tikrovę – imunizuotą, atsparią kitimo baciloms ir neapibrėžtumo virusams.

Du dalykai čia gali padėti nepaskęsti kasdienybės pelkėje: žmonės ir knygos. Gali išgelbėti tik kelionės erdvėje ir laike. Geriant fiktyvios realybės ir žmogiškos tikrovės kokteilius, galima svaigintis ir turėti vilčių – kad gyventi yra smagu ir keista. Knygos ir žmonės yra įkvėpimo šaltinis – padedantis pastebėti save, susidomėti savimi ir pareikalauti iš savęs daugiau. Kelionės pas žmones ir knygas – tarsi bandymai išsiveržti iš eilinės tikrovės, susikurti kitą, paralelinį pasaulį, kuriame aiškiai matytųsi esamos, kasdienės realybės trūkumai: nuobodulys, mechaniškumas, daiktiški santykiai, pasikartojimas – visa tai, kas išreiškiama taisyklėmis, dėsniais, formulėmis ir tendencijomis.

Nuo tos akimirkos, kai apsiginkluoji žodžiais, – pradedi pastebėti ir suprasti pasaulį. Lingvistinėmis objektyvacijomis – žodžiais, kaip instrumentais – tu kiekvieną akimirką interpretuoji, kuri tikrovę, programuojiesi, išsiprogramuoji ir persiprogramuoji. Žodžiai ir knygos padeda susikurti ne tik prasmes, bet ir patį pasaulį. Sugebi pamatyti kitus ir kitaip, pamatyti daugiau, nei matosi. Įsisavindamas žodžius tu ne tik išmoksti kalbą, tu sugebi būti savimi ir suvokti savo tapatybę. Žodžiai tave išmoko sukurti save.

Išmokęs skaityti ir rašyti, staiga aptinki, kad žinoti – negana. Žinoti gali ir gyvūnai. Žodžiai ir knygos padeda tau aptikti ir pajusti supratimo malonumą ir stebuklą. Tau atsiveria metakognityviniai dalykai: išmoksti žinoti, kad žinai, – ir suvokti, jog nežinai. Pradedi numanyti, kad kiti žino. Įsivaizduoji, kad jie žino, jog tu tai žinai. Pradedi ne tik suprasti save, bet ir suprasti, kad tu supranti. Sugebi suprasti kitus. Pajunti, kaip smagu yra suprasti, kad kiti tave supranta. Kaip svarbu yra pasiųsti jiems žinią: kad tu supratai, jog jie tave suprato.

Žinoma, kad atsitinka ir priešingi dalykai. Galima pasilengvinti, pasisaldinti gyvenimą stereotipais, prietarais, išankstinėmis nuostatomis ir standartais. Galima susipainioti savo žodinių išvedžiojimų konstrukcijose, nuvalkiotų sakinių barikadose, pasiklysti asmeninės patirties, paviršinių įspūdžių, mechaniškų įgūdžių labirintuose, apsigyventi pasenusių moralinių principų olose.

Žodžiuose slypi ne tik komunikacinės, deskriptyvinės ar kūrybinės kalbos funkcijos, bet ir klaidinančios kalbos galimybės – galima žongliruoti nepagrįstomis ir specialiai sofistikuotomis argumentacijomis. Beprasmiškai žaisti pavardėmis ir teorijomis. Galima ne tik kurti pasakas, mitus, rašyti eilėraščius ir romanus, bet ir spe cialiai formuluoti apgaulingus teiginius. Mistifikuoti, ideologizuoti, indoktrinuoti. Skleisti apkalbas, trolinti, sudrėkusiais delnais sėdėti prie kompiuterio ir užsiimti verbaline pornografija. Gąsdinti, terorizuoti, tyčiotis, išsidirbinėti. Tiesiog klaidinti. Svaidytis frazėmis, mojuoti žodžiais lyg kardais, kankinti ir įžeidinėti vieniems kitus – žodžiu. Arba – nemylint – gražiai kalbėti apie meilę ir prisipažinti netikroje meilėje. Meniškai kalbėti apie meną. Ilgai kalbėti, kad kalbėsi trumpai. Kalbėti, kad neturi ko pasakyti, nes nerandi žodžių. Kalbėti apie kalbą. Per vėlai suprasti, kad nesupratai, jog tavęs nesupranta.

Mąstant kulinariniais terminais, visi žmonės yra šiokie tokie žodžių gamintojai – pamokymų virėjai ir patarimų dalintojai, gyvenimo pyragų konditeriai, greitų romanų kepėjai, sonetų kokteilių barmenai ir eilėraščių vintažų meistrai. Nieko tokio, kad atsiranda internetai – tokie savotiški greito žodžių maisto restoranai, kur dažniausiai girtuokliaujama vaizdais. Truputį blogiau, kad nuolat pasirodo knygų pavidalą turintys daiktai. Kuriuos gamino žmonės, mokantys rašyti ir tik todėl – kažkodėl – pasivadinę rašytojais. Aprašinėjantys tikrovę ir save. Žmonės, nekuriantys paralelinių realybių, o atvirkščiai – bandantys savo gaminius įsprausti į tikrovės anklavus, arba iš visų jėgų grūdantys realybę į savo supaprastinimo schemas. Veikėjai, nusirašinėjantys nuo tikrovės, bandantys su ja lenktyniauti. Siekiantys pagaminti tikrovę – tikroviškesnę nei pati tikrovė. Kuriantys antrinę, nuvalkiotą, kažkieno kito jau dėvėtą realybę. Kažką, kas jau buvo ir – todėl, kad buvo, – kas turi teisę būti ir vėl. Kuriantys – kažką iš kažko. Nors kūryba, Dievo pavyzdžiu, yra ne mechaniškas lipdymas iš realios medžiagos, o pasaulio kūrimas iš nieko.

Galima pasvajoti: čia galėtų pagelbėti bibliotekos. Galėtų būti tokios vietos, kur žmonės ateitų pasitikrinti, kas yra knyga. Ten nebūtų ne-knygų. Ten niekas nesiūlytų tokių – knygų pavidalą turinčių – spalvotų, blizgančių, fiziologinius mygtukus spaudančių instrumentų. Moterų knygų ir knygų vyrams. Meilės romanų, kuriuose niekas negyvena, bet myli. Tikro kaimo ir tikro gyvenimo atvaizdų ir pavyzdžių, skiepijančių specialią meilę gamtai. Aiškinančių dvasinį ryšį su gamtiniu pasauliu arba gamtinį ryšį su dvasiomis. Juos visus galima sudėti į internetą. Bibliotekos taptų žodžių lobių saugyklomis, kuriose triūsia žodžių žyniai ir žodžių saugotojai. Tie lobiai būtų atveriami tiems, kurie kvėpuoja ir minta idėjomis, tiems, kurie svaiginasi žodžių ir minčių vynu. Tiems, kurie užsikrėtę žodžių infekcijomis išeina į pasaulį, kupini entuziazmo, nustebimo ir ilgesio: noro pradėti gyventi kitaip. Visai nebūtina, kad, prisivalgę žodžių, įkvėpę naujo gyvenimo vilčių, jie ir patys tuojau pat pultų rašyti. Kitą kartą pakanka suprasti taip nedaug: kad būtina keistis, kad galima pradėti šiandien, kad reikia sugalvoti kažką naujo.

Kad jau laikas liautis ieškoti savęs, kad jau reikia pradėti kurti ir keisti patį save.

*

Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai,

Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke,

Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai,

Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Herbo, profilio, svorio netenka sena moneta.

Tie, kurių nesutiksi, žaidimą pradės nuo pradžių.

Į bežadę visatą sugrįš, kas yra visata,

Nes lemtis išeikvota, kad siela pavirstų žodžiu.

Neatremsi dievų tvirtarankio Persėjo skydu.

Pasiduoda rega ir beviltiškai grumias klausa,

Ir bangolaužio keterą vėtra apdengia ledu,

Ir ardydama dangų, į lygumas plaukia tamsa.

Argonauto mirtis

Kada jis grįžo, kraštas buvo kitas.

Už yrančios uolos putojo upė,

Pasenusi kaip jis. Po kojom strigo

Dagiai ir kriauklės. Dingo kiparisai.

Slėny, kur andai bastėsi kentaurai,

Plytėjo lėkštas ir mieguistas miestas,

Kur niekas neatsiminė jo laivo.

Šalies gyventojai nuo kūdikystės

Žinojo viena: skausmas ir nelaimė

Į taikų krantą artinas nuo jūros.

Tarp neaukštų bangų blyksėjo žuvys –

Vieninteliai jam likę pašnekovai.

Jis ėmė jau ir pats užmiršti viską.

Ar buvo akmenynai virš Kolchidės,

Ginkluotas pulkas, dygstantis iš dirvos,

Kurią suardė žagrė, pakinkyta

Dviem ugniašnerviais? Sąmonėje nyko

Laukinių kilčių karalaitės veidas –

Šiurkštokos garbanos ir keistos akys.

(Dabar ji būtų jau visai pražilus.)

Tvanki kaitra, dar keliasdešimt žingsnių.

Iškyšulys. Drėgnoki marių dumbliai.

Dvi salos, tartum sukapotas kūnas.

Ji sakė – mes numirštam ir atgimstam,

Bet nenorėjo nieko atgaivinti.

Nebent pati atgimdavo iš ryto,

Kada po nenuilstamų grumtynių

Alsuodavo jo prakaitu ir sėkla –

Tylėdama, padaugindama būtį

Iš laikino, bet amžino nesimo.

Keleivio pėdsakus nuplauna vilnys.

Prie šlaito – lūšnos. Jų kraigus pranoksta

Didžiulio laivo šonkauliai smėlyne.

Akis nelaukė tos architektūros.

Štai patalas, kitoks nekaip anuomet.

Jis gula po laivu, toliau nuo saulės.

Diena prailgo, metas pailsėti.

Kiek vandenų skaptavo šitą kilį!

Ant smilkinio šešėlį bloškia vairas,

Kurio lentas įskėlė Simplegadės.

Sostinės pakraštyje

Saulė žeidžia akiratį, vakaro debesys gaudžia virš kraigo,

paukščiai virš pelkės. Nedidelis ežeras gūžias

dubury po šešėliais. Tolumoj beveidė priemiesčio terpė,

kurios nebuvo anuomet. Varnalėšų lapuose – votys. Graižai

kimba rankovėn. Aplink kleboniją vešlus dilgėlynas,

o senasis kunigas mirė. Ant kalvos apskrita bažnyčios dėžutė,

statyta krašte, kuriame pralaimės keli sukilimai.

Branduolys dangaus kevale, sustyguota rotonda, begarsis

kreipinys. Daug dešimtmečių duoną ir vyną

ragavai kitose šalyse, už tūkstančių mylių. Dabar susitikot

ir esat drauge, nors trumpam. To nebuvo leista tikėtis.

Trūnijančioj užtvaroj kupolo raštą paliečia

kimus kuklių vargonų ūžimas, nuo dumplių mynimo apsunkęs alsavimas,

balsas, kartojąs eiles. Jie rieda tarytum smiltis kriauklėje, dar nevirtus perlu.

Išlikę tiktai atminty, jie gyvens, kol gyvena keli bendralaikiai, kurių nebedaug.

Ne sykį klausei save, ar yra erdvė, kame tie garsai

niekada neišnyksta? Ką gi, netrukus

tu tai sužinosi.

Dukteriai

Mes dukart skyrėmės, ir tu suaugai.

Tau duotos dovanos – pietietės gymis,

Ruda rainelė, blykčiojanti baugiai,

Ir eisena, tamsesnė nei skridimas.

Tuos ženklus palikau ne aš, o kartos,

Kurių matyti mums nebuvo lemta,

Nors jos čia pat – lyg sūkurys prie kranto,

Laja už lango, spindulių žaidimas,

Kankorėžis ties kapinyno vartais.

Mes atsisveikinam kelintas kartas,

Nes visa, kas yra, – išsiskyrimas.

Dvi atkarpos akimirkai sutapo,

Ir plotuose, kurie dabar tuštoki,

Aš irgi būsiu prietema tarp lapų

Ar kontūras, ryškėjąs dulkių šoky.

Ryšys nutrūksta. Oras apsvaigintas,

Šviesi diena– betikslė ir nustėrus.

Dangaus tankynėj prasilenkia sielos,

Ir palikuonių bruožai vėl kitoki.

Įsiklausyk. To laikolabirintuos

Aš būsiu lengvas pėdsakas, įmintas

Kalbon, kurios tik nuotrupas bemoki.

Peizažas su Polifemu

Rusvo kalno ertmėj – gilūs urvai, gaudžiančios tuštumos.

Kelią stingdo šalna. Giedras ruduo virpina vandenį.

Nei budrus neregys, mūsų balsus gaudo kraštovaizdis –

Jo įdiržus ausis, nervų mazgai, milžino smegenys.

Nesislėpk nuo lemties, džiaukis diena, druskos prisodrinta

Putų juosta, kuri smėlio grūduos žymi atoslūgį.

Vėjai skabo lapus, šiaušia žoles, ardo laužavietę –

Ji juoduoja toli, gūbrio viršuj, tartum akiduobė.

Daug skaistesnis dangus. Dievo delnai taršo žvaigždėlapį.

Visą naktį šviesu: baltu variu blykčioja lapkritis.

Leonidų griūtis miesto slenksčius daužo skeveldromis,

Jų dvilypėj liepsnoj rieda mirtin skardžiai ir sąsiauriai.

Iš ateities

Prieš akimirką baigės lietus.

Sutema pagilėja virš jūros.

Luotai, kateriai, murzinos burės

manevruoja pas miesto vartus,

ir vanduo netikėtai standus.

Tu pakilsi į skardį greta

vakarėjančio įlankos lanko,

kur žuvėdros balkoną aplanko

ir cementą suvilgo puta,

o velkė prieš metus užsklęsta.

Įsiręžusi girgžda spyna.

Vaiko balsas ataidi nuo plento,

ir privertusi mirktelti lempą

atsiliepia gaudi sirena.

Nežinojau, kad būsi viena,

bet esi. Juozgana sietuva

apkabina vos regimą uostą.

Ką gi, vietoje nesančio skruosto

tau pirštus tesušildo kava.

Sklaidos garas, ir svaigsta galva.

Už namų, kur esi tik viešnia,

ošia kosmosas, kaupiantis mirtį.

Gal trumpam pristabdysiu jo kirtį.

Su apsunkusiais raktais delne

tamsumoj atsiminki mane.

Recenzijos, anotacijos

Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.

Naujausias Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ turi nemaža atsikartojimų, kurie, galima sakyti, jau tapę šio kūrėjo braižu, savotišku firminiu ženklu. Prisimindama „Vienos vasaros emigrantus“ (2003), konstatuoju: ir vėl – Paryžius. Ir vėl – gausi egzistencializmo aktualizacija. Ir vėl – nardymas po neįtikėtinu pagreičiu srūvančio laiko užutėkius. Ir vėl – šmėstelintis klošarystės motyvas. Ir vėl – protagonistas, išsiskiriantis amžinosios vienatvės, atskirties, o drauge lemtingosios, būtinosios bendrystės su kitu ir pasauliu derme. O vis dėlto – įdomu. Aktualu. Daugiasluoksniška. Galvoju, kodėl nepabosta klajoti po V. Papievio Paryžių? Rodos, menkiausi užkaboriai jau išlandžioti, išvaikščiotos ir atskleistos stilistinių gatvelių vingrybės. Kur slypi V. Papievio romanų patrauklumas? Man regis – jau įvardytame daugiasluoksniškume, darniai supintų romano motyvų ir prasmių polifonijoje. V. Papievis savotiškai įgyvendina Michailo Bachtino įvardytą daugiabalsio pasakojimo koncepciją – romano protagonisto sąmonėje neišvengiamai skamba nedeklaratyvus nujaučiamas Odilės, jos draugų ir viso Paryžiaus balsas bei intertekstualus – Marcelio Prousto romanų ir Odilės apsakymo apie Aną Mariją – pobalsis. Pasakotojas tiek suauga su gyvenamuoju pasauliu, jo daiktais, žmonėmis, kad nejučia prabyla kaip visa tai apjungianti vientisa sąmonė. Įdomu tai, kad „Odilės“ autoriui pavyksta sukurti kone paradoksalų protagonistą – viena vertus, deklaruojamas kito ir gyvenamojo pasaulio pažinimo negalimumas, amžinoji „vienišiaus savyje“ būtis, tuštuma, plytinti to vienišiaus sieloje, pabrėžiant esamojo chronotopo uždarumą ir šaltį – vienintelį atlyginimą ir vienintelį trofėjų pažinimo alkstančiam žmogui: „Dabar galvoju, jog dideli kambariai, po kuriuos klydinėdavau, ir vakarai, kai nelyg piligrimas savosios Kompostelos ieškodavau, mane turbūt dar labiau nei Odilės palatos šaltas baltumas ir sterilumas stūmė į prigimtinės apleisties tuštumą, manyje ir visuose mumyse plytinčią, – šuo, kurio kauksmą iš kosmoso paribių sapnuose kartais išgirsdavau, tikriausiai aš pats ir buvau“ (p. 104).

„Odilės“ pasakotojas, kaip ir ankstesniųjų V. Papievio romanų protagonistai, yra labai atviras ir, netgi teigčiau, – savikritiškas žmogiškosios būties dėsniams. Jis atvirai įvardija visus – tiek kasdienius, buitinius, tiek metafizinius, dvasinius egzistavimo sunkulius – tai ir ligos, ir senatvė, besikėsinanti į žmogiškojo orumo likučius, ir negebėjimas visiškai pažinti savęs, kito ir pasaulio daiktų: „Tik vėliau paaiškės, kad aš apie Odilę žinojau, bet oi, kaip ne viską, o atsakymai, kuriuos maniausi radęs kartais galvodamas apie ją, neretai būdavo tik pramanai, tariami slėpinių įminimai, dažniausiai patys lengviausi“ (p. 25). Tačiau nors ir esama viso to prigimtinio nepažinimo ir kančios, romano pasakotojas renkasi gyvenimą, ir gyvenimą su visais kvapais, poskoniais ir spalvingumu. Ir nors pripažįsta prigimtinį chronotopo uždarumą, šis „vienišius savyje“ suauga su aplinka ir žmonėmis – daiktai sau ir daiktai savaime jam reikalingi kaip oras. Taip įgyvendinamas „papieviškasis“ paradoksas – „Odilės“ protagonistas – vienišius, kuriam gyvybiškai reikalingas kitas ir gyvenamasis pasaulis: „Nuo cinko stogų, koklinių kaminėlių, antenų – vaizdo, lango naktyje skleidžiamo, akis atsukęs į šituos baldus, kuriuos aną vakarą pirmą kartą išvydau, dabar klausiu savęs: ar galėjau numanyti tada, kad su jais taip susigyvensiu, jog atrodys – šiame kambarėlyje nuo seniausių laikų esu įsikūręs? Lygiai taip negalėsiu prisiminti, kaip susipažinau su Odile, – dingosis, ją visada pažinojau“ (p. 15).

Romane ryški organiška buities ir būties pusiausvyra – į kasdienybės detales darniai įsiterpia svarbiausi protagonisto keliami būties klausimai. „Odilės“ kvintesencija sukasi apie egzistencinius matmenis ir kelia pamatinius klausimus: kaip išgyventi šiame nepažiniame, ligos, mirties ir „oro uostų vienatvės“ paženklintame pasaulyje? Kaip oriai priimti savo ribotumą? Kaip oriai senti? „Odilės“ protagonistas parodo, kaip išgyventi būnant A. Camus absurdo žmogumi ir šiuolaikiniu Sizifu, o kartu – paprastu žmogumi, būtimi-sau.

Dabar norėčiau trumpai palukštenti kelis polifoniško romano sluoksnius. Štai atveri paviršinį „Odilės“ sluoksnį – o ten poetišku stiliumi papasakota vieno Paryžiaus kvartalo gyventojų kasdienybė – čia einama į svečius, geriamas aperityvas, rengiamos vakarienės, gomuriui palepinti Liojikas atrėžia veršiuko kepenėlių, čia bendraujama, tapoma, rašoma, žaidžiama, nuotykiaujama, kepurnėjamasi po prarasto ir naujai aktualizuoto laiko sūkurius. Šis romano sluoksnis neįkyriai informatyvus – tekstas alsuoja autentiškumu, detalės tikslios, įsimintinos. Pasakojama elegantiškai, lengvai ir subtiliai.

Kapstai gilesnį „Odilės“posluoksnį, o ten – romanas apie pabaigą. Devyniasdešimtmetė Odilė ir jos draugė Koletė, Sebastianas, ponia Furnjė, niekam ne paslaptis, jau neilgai klaidžios menamais ar tikrais Paryžiaus labirintais. Dvi prancūzės ir jų senyvi bičiuliai mėgina oriai atsisveikinti su gyvenamuoju pasauliu ir kiekvienas savaip išnaudoti jiems duoto laiko klodus. Odilei reikšminga tampa bičiulystė su nuomininku romano pasakotoju – vyriškis įsileidžiamas į kasdienį moters gyvenimą kaip dera prancūzei damai – neatskleidžiant visų užgyventų paslapčių. Kita vertus, draugystė – nuoširdi, paskaninta prancūziškų delikatesų, ilgų pasivaikščiojimų ir nekaltų valiūkiškų nuotykių – tokių kaip važiavimas linksmuoju autobusu. Regis, nuomininko padedama, Odilė mėgina išragauti likusio gyvenimo džiaugsmus – oriai ir neskubriai – keliaudama, mąstydama ir stebėdama mylimą Paryžių aikštėje ant suoliuko, bičiuliaudamasi, bendraudama su vaikais ir anūkais. Nors romano protagonistas vieną akimirką įvardija: „Kad ir kaip būtų, iš šio kiemo aš ir pats kuo greičiau noriu išsprukti: jame kaip niekur kitur mane nutvilko mintis, kad ir visas Odilės gyvenimas neišsipildymo ženklu paženklintas: tikėjosi tikriausiai daugiau“ (p. 113), tačiau, regis, prigimtinis Odilės orumas ir žavesys neleidžia ir neskatina skaitytojo jos gailėtis ar apgailestauti dėl galimo neišsipildymo – greičiau sukelia simpatiją ir švelnų liūdesį, girdint vis retėjančius veikėjos širdies dūžius. Romane sudaromas įspūdis, kad suabejojęs Odilės gyvenimo išsipildymu, pilnumu, protagonistas įvairiomis priemonėmis siekia nors pabaigoje tą gyvenimą įprasminti, pakylėti. Tai liudija ne tik artima bičiulystė ir bendros išvykos, bet ir intertekstualus romano momentas – protagonisto atpasakojamas Odilės apsakymo apie Aną Mariją siužetas. Šiuo intertekstualiu motyvu „Odilėje“ aktualizuojama ne tik gyvenimo prasmės, bet ir slinkties, tęstinumo sklaida ir svarba, kartu išsaugomas Odilės atminimas, jos gyvenimo įprasminimas, užtikrinamas pastovus laiko sruvimas amžinatvę primenančiu ratu. Apskritai romane labai svarbus yra menas – tai ir terapija, ir būdas išlikti, ir galimos egzistencijos prasmės pagava.

Kiek kitaip Aš įprasminimą, tvarumą mėgina užsitikrinti artimiausia Odilės bičiulė Koletė, kuri daug atviriau nardo prarasto laiko užutėkiuose, – pasakotojo padedama vis iš naujo, atidžiai stebėdama ir fiksuodama, peržiūri gausią praeities įvykius liudijančią vaizdajuosčių krūvą. Kamera ir žmogaus akis romane susitinka retrospekcijai ir introspekcijai – paliudyti ir atkurti prarasto laiko klodus, taip šiek tiek modifikuojant „prustiškuosius metodus“. Nardydama po praeities vandenis, inkorporuodama būtą į esamą, Koletė skanaudamasi ragauja savąjį madlenos pyragaitį. O protagonistas gauna progą pasvarstyti apie senatvę. Jo požiūris išsakomas be nereikalingo sentimentalumo ar gailių parypavimų. Autorius subtiliai, bet iš esmės atskleidžia autentišką romano herojų senatvės veidą. Senatvė „Odilėje“ – sudėtinga, klampi, bet ir ori.

Tačiau svarbiausias romano sluoksnis, man regis, yra egzistencializmo persunktas, neskubrumu alsuojantis „vienišiaus savyje“ būties etiudas. Šiame sluoksnyje Paryžius nebepretenduoja į pagrindinius veikėjus – tai tik palankus, lėtąjį buvimą laiminantis chronotopas. V. Papievio egzistencializmas modernus – čia nešnara baltos drobulės, nors užuominų apie psichinę sveikatą romane ir esama. Mažiau savigailos ir melodramos. Ramiai – visi mes persodinti augalai, prasčiau ar geriau suvešėję, visi – vienos vasaros emigrantai. Protagonistas dalijasi asmeniniu–globaliu egzistencializmu, štai kaip, pavyzdžiui, kalbama apie gyvenimo prasmes ir esmes: „<...> pamanydavau, kad štai šis stingulys, ramybė, šis susiliejimas su niekuo ir paskendimas jame veikiausiai bus uostas, į kurį mes visi, iš jo pašaukti, tos pačios jėgos esame atgal nešami – nežinia kam šimtus, tūkstančius metų kartojamo eksperimento aukos, grįžtame namo nelyginant jūreiviai, mus čia pasiuntusiojo viltis vėl apgavę, jokių prasmės akiračių neatvėrę – kaip neatvėrė niekas prieš mus, kaip neatvers niekas po mūsų. Ir ar nebus, kartais klausdavau pats savęs, vienintelė išeitis ir geriausias sprendimas – įsiklausius į prigimtį ir susitaikius su savo ribota galia, pasitraukti iš neįmanomų laimėti lenktynių trasos ir ramiai plaukti, džiaugiantis ir mėgaujantis pačiu plaukimu – lėtu, tyliu, truputį skaudžiu?“ (p. 87–88).

Tokių filosofavimų romane yra ir daugiau, kaip ir „Vienos vasaros emigrantuose“, ypatingas vaidmuo tenka pasakotojo dialogui su savimi, kitu, pasauliu, daiktais. Tiesa, „Odilėje“šis dialogas kiek mažiau intensyvus, į egzistencialistinį dialogo matmenį vis labiau pinantis veikėjos Odilės istorijai. Vis dėlto minėtojo dialogo galimybių–negalimybių tema V. Papieviui išlieka aktuali. Štai kaip protagonistas mąsto apie daiktus: „Smilkteli mintis, kad kaip tik tuomet kambariai ir daiktai, patys sau, su savim palikti, į savo tikrąją būtį sugrįš – nei judesių, nei garsų nedrumsčiamą nebylų stingulį, iš prigimties jiems būdingą ir išsiilgtą“ (p. 55); santykį su kitu: „Kas be ko, norime to ar nenorime, visų mūsų gyvenimai tuo pačiu metu keliomis orbitomis sukasi: kad ir kiek į Odilės pasaulį būčiau įtrauktas, man dingojosi, kad jis visada per žingsnį nuo manęs lieka“ (p. 127); būties pilnatvę: „Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi, todėl nedarai nieko kita, tik nežinia nuo ko drebančiom rankom smilkai, vis smilkai tuos kasdienybės kišenėje sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius degtukus, kuriuos mintyse keiki, prakeiki: sielos jie nenudegins, iš neatsargumo nebent pirštus nusisvilinsi“ (p. 187); kelia egzistencinius klausimus: „Bet kodėl, kodėl visa taip sutvarkyta, kodėl energijai be skrupulų savaime keliai nusitiesia, o jautrumas, ilgesys, nerimas – visa tai, ką geriausiai išreiškia menai ir kas iš tikrųjų pasaulio sielą maitina, lieka šalikelėse?“ (p. 130); apmąsto laiko takumą: „O aš galvoju apie praėjusį, esamą, būsimą laiką, apie tai, kaip keistai jo klodai sluoksniuojasi, o aš savęs klausiu, kodėl kartais atminties laikas ir vilčių laikas mums daugiau sveria nei ši valanda, tarsi eitum keliu, kurio viename gale – praeitis, o kitame – ateitis, bet to kelio po kojom nejustum, nelyg dabartis būtų nesugaunama, išskydusi į nesvarumą, ir tai, kas buvo ar bus, būtų tvariau už tai, kas yra“ (p. 156).

V. Papievio egzistencializmas – gyvas, organiškai išryškėjantis kasdienybės fone, keliantis daug klausimų – išgaunamas pasitelkus retrospekcijos, introspekcijos ir empirikos metodus, nardant po praėjusį laiką, dabartį, knaisiojantis savyje, mėginant apčiuopti kitą ir pasaulį. Protagonistas jautriai išgyvena egzistencijos trapumą, labilumą, fiksuoja asmens kaip „vienišiaus savyje“ statusą, tačiau kartu, kaip jau minėta, teigia dialogiškumo su Aš, kitu ir pasauliu būtinybę. „Odilė“ – tai susitaikymo romanas: susitaikoma su ribotumu, nesaugumu, egzistencijos trapumu, marumu, su sunkia gyvenimo pabaiga, Aš, kito ir pasaulio visiško pažinumo negalimumu. „Odilėje“ visa tai matoma, išgyvenama, išliūdima, tačiau, nepaisant to, – dialogas, santykis, kūryba yra varomoji ir būtinoji būties ašis. Čia veikėjai mokosi susigyventi su pasauliu tokiu, koks jis yra, ir priimti jį oriai.

Reziumuodami pasakytume, kad individualiu stiliumi parašytame Valdo Papievio romane filosofija organiškai dera su poezija, juo liudijama pati gyvenimo kvintesencija. Didžiausiu romano privalumu laikyčiau jau aptartą subtilų polifoniškumą. Pabuvoti Odilės gyvenimo laike – verta.

Recenzijos, anotacijos

Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.

Pradėti rašyti apie Benedikto Januševičiaus tekstus remiantis pirmu patirtu įspūdžiu atrodo natūralu. Dažnam šie tekstai atrodo lengvi, sukelia juoką ar bent šypsnį. Tai vienas iš vis dar nedaugelio lietuvių poetų, kuriuos pastaruoju metu atpažįstame ar siejame su kūrybos skaitymu balsu. Mąstant apie B. Januševičiaus poeziją susiformavo nuostata ją laikyti eksperimentine (anksčiau rašyti ir vizualiniai eilėraščiai, autorius prisidėjo ir prie poezijos slemo judėjimo Lietuvoje). Toks požiūris ne visada parankus, bet adekvatus. Mat šie tekstai yra atviri – jie tarytum kviečia pokalbio, gali būti įvairiai perskaityti ir suvokti. Žodžiai jungia vaizdą ir garsą, dažniausiai yra patogūs skaityti balsu. Eilėraščiu siekiama publikos simpatijų, jis leidžia nejučia kaitalioti adresato vaidmenis: žiū, tu esi skaitytojas, žiū, jau – klausytojas arba žiūrovas.

Be viešų skaitymų, B. Januševičiaus knygos dar lieka kaip literatūrinis faktas. Kaip tik tokia yra ir „Žodžiai“. Knyga ir spausdintiniu pavidalu leidžia įsitikinti – tai yra poezija. Kad ir nelydima autoriaus balso, ji pakankamai solidi, tvirta. B. Januševičiaus knygos komponuojamos savotiškai, senamadiškai: kiekvienas eilėraštis kruopščiai surenkamas rašomąja mašinėle (naujoji knyga „Žodžiai“), užrašomas ranka („Kiškis kiškiškai kiškena“, 2008), kai kurių prasmę lemia individualus vizualinis išdėstymas (rinkinys „0+6: eilėraščiai-daiktai“, 2006).

B. Januševičiaus tekstams pritiko konkrečiosios poezijos atstovų titulas. Jo bibliografijoje jau aštuntoji knyga tęsia šią kryptį, šiuo požiūriu yra gerai subalansuota. „Žodžius“ galima laikyti ir edukacine priemone, supažindinančia su aiškiai nurodytomis artimų užsienio kūrėjų stilistinėmis manieromis (vokiečių ekspresionizmu, futurizmu), knygoje saikingai aktualizuojamas santykis su lietuviškuoju tarpukario avangardu ir su šiuolaikiniais literatūros procesais. Šalia viso to išlieka atpažįstamas plepaus eksperimentuotojo įvaizdis, šiek tiek teisinantis ir lūkesčius, kad, tarkime, bus rašoma taip, tarsi šaudoma iš skiemenų, deminutyvų, tezių ir kartojamų žodžių patrankos. Tokiu universalumu, mano požiūriu, B. Januševičiaus tekstai pranoksta Arvydo Valionio palengva senkantį žaidimą kalba ir, pavyzdžiui, į teatrališką daugiabalsiškumą orientuotą slemerio Žygimanto Kudirkos-Mesijaus kūrybą. Beje, galima sutikti, kad jo tekstai gali atrodyti monotoniški, kai kuriuos iš jų tikrai mielai norėtųsi vadinti tiesiog gerais konkrečiosios poezijos žanro pavyzdžiais („Traukinių istorijos“). Tačiau taip rašančių Lietuvoje nedaug, o ilgiau nei dešimt metų kokybiškai išlaikyti stilių yra privalumas.

B. Januševičiaus tekstuose išlieka aiškus deklaravimas, kad nėra temų ar priemonių, kurios poezijai būtų „tinkamos“ arba „netinkamos“. Apskritai tenka pastebėti, kad vertinant savitesnį kūrėją kažkodėl pirmiausia iškyla būtent tokia abejonė: ką galima laikyti poezija, o ko – ne? (pavyzdžiui, galima svarstyti, kad Mindaugo Nastaravičiaus poezija – tai tik proziškai papasakoti agrariniai juokeliai, ar kad Aušra Kaziliūnaitė savo eiliavimais mėgina nebrandžiai šokiruoti). B. Januševičiaus tekstai gali būti kaltinami trauka formalizmui, beprasme, nors ir smagia, verbaline ekvilibristika. Su tuo būtų sunku sutikti, nes jo poezijos šerdį sudaro klasikinis lyriko rūpestis – per poeziją mėginti atpažinti kasdienybę ir literatūros lauką. Metodas aiškiai išsakytas jau knygos pavadinime – tai kalba, žodžiai. Kalba turi daug „žmogiškų“ savybių: taip pat kaupia atmintį, kartais atskleidžia labai keistą logiką, galiausiai ji kinta. Manau, B. Januševičius tai yra gerai perpratęs. Skaitant jo tekstus galima pastebėti kokybinę slinktį nuo pasitikėjimo garsu prie konceptualaus mąstymo, kuriame tolygiai telpa ir filosofinis, ir lingvistinis lygmuo.

Naujosios knygos savitumas reiškiasi minėtu gebėjimu užmegzti santykį su adresatu, galbūt kalbančiojo dialogą su savimi. Išmokto žodžio galia apibrėžti pasaulį yra socialinis veiksmas, tai ne tik pirmoji teksto išjudinimo galimybė („šnektelėkime“, „šiandien nelengva kalbėt apie laisvę“, „apie laiką norėčiau ką nors pasakyti“), ji yra procesas, kuris turi pradžią ir pabaigą. Šia linkme B. Januševičiaus tekstai nutolę nuo poezijai įprastai priskiriamų papildomus simbolių ir prasmių antstatus siūlančių situacijų. Tačiau jų neignoruoja, nes kalba savaime juos numato, o retoriaus tikslas paskatinti patikėti, kad tokių antstatų esama. Pokalbio tema visada yra konkrečiai „apie kažką“ („Žodžiai“, „Apie laisvę“, „Apie simbolius“), tačiau paaiškėja, kad dėmesio objektas dažniausiai bekūnis (ar iš tikrųjų galima apibrėžti laisvę?), tik ironiškai manipuliatyvus. B. Januševičiaus poezija yra efektingiausia, kai remiasi tautai ar individui svarbių simbolikos ir vertybinių krypčių kvestionavimu, kai lingvistiškai ramsto įsigalėjusius stereotipus ir prietarus („apvogė jūsų butą? / na matot. vis dėlto nepadegė“, p. 36) ar apskritai atkreipia dėmesį į kalboje nebepastebimai įaugusią metaforiką (vietoje „laikas eina“ po stalą ima vaikštinėti laikrodis). Todėl „Žodžiai“ išlieka ir aktualijų fone, ir kalbą leidžia pamatyti kaip problemą. Būtų sunku nuspręsti, ką galėtume sakyti apie B. Januševičiaus tekstus, jeigu jie atitrūktų nuo minėtų ypatybių.

Tiek kalba yra neatsiejama nuo mąstymo, neabejotinai yra galios formuotoja, tiek kalbėtojas (o ypač „tautos dainiai“) gali linkti imtis tokios iniciatyvos. B. Januševičiaus subjektas taip pat priklauso tribūnų žmonėms: „Žodžiuose“ jis transformuojasi į bičiulišką patarėją (suprask, vis tiek įtakingą – jam rūpi didūs ir kartu kiekvienam aktualūs dalykai), bendrauja kasdieniškai, užtikrintai, žaismingai ir sukasi apie kasdienybę. Kartais jis yra nepastebimas, o kartais drastiškai kišasi į reikalus, tačiau visuomet yra smalsus ir aktyvus kalbos vartotojas, kuris priklauso nūdienai. Jo jėga – retorika, pakartojimai ir daugiareikšmiškumas. Nuolat kartojama kokia nors tezė prisileidžia ir pačias banaliausias reikšmes („laisvė – tai nukirstas medis, dar truputį gyvas“, p. 16), nekaltas klausimas išauga į deklaratyvų liepimą, įkalbinėjimą, teigimą, kurie sudaro teksto karkasą. Tačiau visažinystė žodžių sraute atrodo paviršutiniška, pernelyg akivaizdi, subanalėjusi, todėl atskleidžia susiformavusią beprasmybę ir perteklių: „žodžiai nutriušę tarytum tiesa“ (p. 77).

Mėginimas įtikinti pasaulio prasmingumu „Žodžiuose“ turi ir filosofinį lygmenį. Jis ima atsiverti tada, kai po sekinančio tauškimo atsirandanti grynoji žodžio prasmė išviešina tuštumą ir viskas atrodo iki absurdo juokinga (ypač jei vienos ar kitos frazės išmoktos iš literatūros). Dalies tekstų pabaigose atsikartojanti abejonė apverčia hierarchiją ir kalbantįjį paverčia menkesniu už verbalinį triukšmą. Tad užuot lyg asmeninis guru užtikrintai teikęs kalbėjimo instrukcijas, kalbėtojo balsas išduoda savo ribotumą.

B. Januševičiaus subjektas neturi aiškios tapatybės, pirmojoje knygos dalyje jis aiškiai priklauso nuo kolektyvinės atminties, o antrojoje – mėgina likti nepriklausomas. Bet kokiu atveju iš kalbos kaip galios įrankio, net ir labai kasdieniškų ideologijų, su kuriomis kalbėtojas susiduria, negalima suformuluoti galutinio atsakymo apie pasaulį. Kaskart pažymimas komplikacijos momentas: vienos aiškios tiesos vis dar nėra. Iš pradžių skaitantįjį linksminusi satyrinė eilėraščio gaida taip pat pasirodo esanti kiek slogi, nes demonstratyvus optimizmas neapsaugo nuo skepsio ir nieko neišsprendžia: „ar aš laisvas? – klausiu savęs / ar galėčiau būt laisvas? – abejoju / ar aš suimtas? – dar ne“ (p. 19); „tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena / tylūs, pilki vėdarėliai“ (p. 74); „visi jie aplenkė mane, nes pats šiandieną esu sutrikęs“ (p. 77). Nežinia, neįžeidi dvejonė nustumia galimą vertinimą, o pastabus, savimi pasitikėjęs B. Januševičiaus kalbėtojas vis labiau suvokiamas kaip sutrikęs dabarties atstovas. Jis sutrikęs, nes tik atrodo, kad kažką žino ir tikslingai komponuoja savo žinojimą, bet iš tikrųjų jis tik įtemptai mąsto. Kas tuomet tekste lieka? Lieka ne išvados ar kokios nors išeitys, bet tie patys pradiniai klausimai, kaip jau sakyta, – iš pat pradžių smagiai nuskambantys žodžiai, kurie išliks patys savaime, nes jie tvirtai susieti su kultūra ir yra konvencionalūs. Todėl šią knygą galima pavadinti prasminga poezija apie prasmės paiešką poezijoje ir kalboje apskritai.

Poetui, pasirinkusiam kasdienybę tirti kalbos priemonėmis, tenka dekonstruoti, persvarstyti tai, kas jau yra duota vienokiais ar kitokiais tekstais. Juk tas šaltinis neišsemiamas: nuolat stebimi įvairioms kalbėjimo kultūroms būdingi „mirštančios“ kalbos artefaktai (įvairūs sustabarėję junginiai, žiniasklaidos populiarinamos klišės, konceptualiosios metaforos), kalbos „gyvastį“ nuolat įrodinėjanti grožinė literatūra, dažnu atveju – lietuvių poezija, kuri ją atnaujina, kuria simbolius, atskirą reiškinį pripildo reikšmės (B. Januševičius epigrafu renkasi kitų autorių eilutes, kartais jų maniera rašo tekstą, jį perkuria; turbūt gražiausias „Vėdarėliai“ pagal Stasį Jonauską). Poetas ne grubiai ardo nusistovėjusias struktūras ir kuria neregėtas, o, veikdamas pagal esamas gramatikos ir grožinės literatūros taisykles, ryžtasi kurti savo alternatyvą. Rašydamas apie žodžius, B. Januševičius taip pat kvestionuoja ir literatūrą, tačiau apie ją tiesiogiai neprabyla arba vengia ją aprašančio žodžio kaip galutinės tiesos. Jo poezijoje pajėgiausia kalbėti apie pasaulį ne tiek svarstant apie ateitį, kiek provokatyviai (juk sakoma „jeigu būčiau nykštukas“, p. 52), klausimą ar tariamąją nuosaką pritaikyti kaip labilią teksto būseną. Taigi iš esmės B. Januševičius rodo ne vien ribotumą, bet ir laisvę. O ką su ja veikti („priimti už pinigą“, susimąstyti, juoktis) – skaitytojo atsakomybė.

Bent jau šioje B. Januševičiaus knygoje pavienis žodis rečiau išardomas (tokiu atveju jo paskirtis demonstratyvi), dažnesni iki absurdiškos arba kaip tik smagios ir veiksmingos alogikos modeliuojami jų junginiai. Savo kūryboje perėjęs įvairius etapus – nuo žodžio skaidymo, naujadarų kūrimo, – dabar B. Januševičius daugiau dėmesio skiria vidiniams kalbos ryšiams, joje esamoms reikšmėms praplėsti, o tai gerokai pranoksta kalbos kaip aprašymo, palyginimo, tik imitavimo funkciją. Leksikos ir darybinėmis taisyklėmis, avangardistų metodais pagrįsti junginiai yra simpatiški, išlaiko šiokį tokį nesvarumą ir netikėtumą, spontaniką, kuri skaitytoją veda nuo eilutės prie eilutės. Todėl skaitant „Žodžius“ atrodo, kad kalba žaismingai pratęsia tikrovę, o tekstas yra įvykis, kuriame nuolat kas nors nutinka. Tad nereikia nei susapnuoti, nei kitaip motyvuoti keistumo, kad ištartum – „žuvy lėkštėje tirpsta žuvis drebučiai“ (p. 23). Lieka įspūdis, kad B. Januševičiaus pasirinkti kalbėjimo būdai nei pasenę, nei primityvūs. Ratas apsisuka ir žodžiui vis dar reikia vaizduotės: jis duoda daugybę suvokimų apie pasaulį, provokuoja ieškoti juos vienijančių vaizdinių ir juos pažinti.

Taigi „Žodžiai“ vienija įvairią B. Januševičiaus kūrybinę patirtį ir sukuria jai papildomą kokybę. Jam pavyksta suderinti gelmę ir parašyti įvairų, lengvai skaitomą tekstą, kurį supras ne tik poezijos ekspertas. Formos bei turiniai čia suradę vienas kitą ir, pasitaiko, egzistenciškai trūkčioja. Ką dar pasakyti? Turbūt nebent konstatuoti: Benediktas Januševičius rašo gerą konkrečiąją poeziją.

Recenzijos, anotacijos

Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Keista ši autorė, pretendavusi į šiųmetinius „Poezijos pavasario“ laurus. Keista todėl, kad poetė ir dailininkė Aldona Gustas (Gustaitė) lyg ir ne lietuvė, gyvenanti Berlyne, rašanti vokiškai, tačiau kilusi iš savitą charakterį bylojančio Mažosios Lietuvos krašto, ir dar patyrusi per Antrąjį pasaulinį karą gyvenusiųjų likimus. Taigi priklauso senajai priverstinių emigrantų kartai (pavyzdžiui, kaip Lidija Šimkutė), kuriai Lietuva – nostalgiškai onirinis vaikystės prisiminimas. Ši karta jaučiasi laisva ir kosmopolitiška, bet neužmiršusi, kad „rašymo jausmas lietuviškas“ (iš pokalbio su A. Gustas, „Literatūra ir menas“, 2014 02 21, Nr. 3462). Lietuviško rašymo jausmo subtilybių neatskleisime be komparatyvistinių studijų, tad belieka prisiminti Johanną Gottfriedą Herderį, konstatavusį, kad kiekviena tauta kalba taip, kaip mąsto, o mąsto taip, kaip kalba.

A. Gustas vaikystėje kalbėjo tik lietuviškai ir nesuprato vokiečių kalbos, tačiau gyvenant Vokietijoje (su tėvais repatrijavo 1941 m.) ilgainiui lietuvių kalba „išsitrynė iš atminties“. Vis dėlto poetė jaučiasi esanti lietuvė.

Knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“ – ne pirma autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą. A. Gustas kūryba pasižymi lakoniška mąslia forma ir moteriškomis (meilės, erotikos, kūno) temomis. Beje, poetė Vokietijoje yra sudariusi ir išleidusi moterų ir vyrų erotinių eilėraščių antologijas. Jos kūryboje neretai sutinkama motyvų su vaikystės prisiminimais ir lietuviškais įvaizdžiais bei tautinės tapatybės refleksijų.

Naujausią rinkinį pavadintume kiek kitokiu, elegišku. Jeigu tikėtume datomis, tekstai skirti vyrui (Georgui Holmstenui, 1913–2010) ir rašyti trejus metus prieš jo mirtį (2007–2010), nes „Po vyro mirties žodžių šaltinis staiga išseko“ (p. 7). Kita vertus, su datomis esama painiavos, nes rinkinys pristatomas kaip gedėjimo knyga – dedikacija „Anapilin išėjusiam vyrui“, tad skaitytina kaip epitafija. Knyga turi du skyrius – didžiąją dalį sudaro „Kalbos eilėraščiai“, mažesnis skyrelis – „Paieškų eilėraščiai“. Knygos įžangoje vėlgi rašoma, kad pirmieji šių skyrių eilėraščiai atsirado dar 1999 metais. Parašymo data skaitymo recepcijai šiuo atveju svarbi tuo, jog vienaip suvoktume tekstus, rašomus gyvam, ir kitaip – mirusiam adresatui.

Bet kokiu atveju tai dviejų egzistencinių pojūčių (būties ir nebūties, tikrovės ir vaizduotės), dviejų priešingų polių (žemės ir dangaus, moters ir vyro, kūno ir sielos) persiliejimo bei persidengimo („tu už mane kvėpuoji / tarsi numirusiam dar šito / vis reikėtų“, p. 11) naratyvas, kurio pagrindiniai veikėjai – du mylimieji, iš kurių vienas „šiek tiek miręs / ar daugiau nei miręs“ (p. 59). Šių būsenų koreliacija ir kelia intrigą: kokį autorei pavyksta (ar pavyksta) sukurti rašymo braižą bandant prisijaukinti mirtį. Teigtume, jog tai naratyvas, nes trumpi lakoniški dviejų–aštuonių eilučių poetiniai (pa)stebėjimai, kartais primenantys haiku ar aforistinę dienoraštinę mintį, turi besitęsiančią numeraciją ir gali būti traktuojami kaip stambesnis žanras, pavyzdžiui, miniatiūrų poema, carmina minora. Iš paskirų frazių kuriamas ekspresiškas, tačiau vientisas gedinčios (mylinčios) moters pasaulėvaizdis. Metaforos, simboliai minimalūs, pajungti filosofinei refleksijai.

Tokia subtili tema yra rizikinga, galinti tapti pernelyg asmeniška ir sentimentali, tačiau šią riziką autorė pati puikiai suvokė (dar 2014 m. minėto pokalbio metu ji teigė: „Rašant apie tai [apie mirtį, – R. D.], labai lengva tapti sentimentalia. Turėjau labai susiimti ir būti disciplinuota rašydama ir gedėdama dėl vyro mirties, nes viskas tuoj pat gali pavirsti kiču“, tad autentiškas patirtis stengėsi paversti filosofinėmis įžvalgomis, poetiniais afektais ir universaliais apmąstymais, į kuriuos įpinti siužetus pratęsiantys antikos ir Biblijos intertekstai, ypač susiję su mirties ideologemomis (jūra, upė, Leta, rojus, sniegas, sapnas ir kt.).

Mirties tema neišvengiamai kelia gyvenimo prasmės klausimus, tad jų sutiksime ir šioje knygoje („kam visa tai jei mirtis vis tiek / neišvengiamai mus suras“, p. 51). Autorės tikslas – išvystyti mirties naratyvą, rasti būdą, kaip apie ją rašyti, t. y. kaip sąmoningai suvokti mirtį, kai mylimasis tampa neapčiuopiamuoju, kurio kūnas „susuktas į orą“ (p. 219). Eilėraščio subjektė intensyviai išgyvena artumą, glaudų artimojo ryšį, ji kartais bando užmiršti, kad mylimasis iš tikrųjų miręs („tavo mirtį anuliuoti / nemirtingumą sekundes patirti“, p. 81) arba linksta į rezignaciją („yra kaip yra / yra – laike numirei / dar – laike aš tebegyvenu“, p. 57) ir mokosi prisijaukinti bei pažinti naująją savo mylimojo būseną („moku tave mintinai / tik kaip mirusįjį turiu tave išgalvoti“, p. 57; „bučiuoju tavo sielos ranką / tavo mirtis sielai nepakenkė“, p. 73). Bet dažniausiai ji ieško atsakymų, kaip gyvenimą ir mirtį paversti vieniu – neišskiriančia esatimi („turi gi būti kelias kažkoks / kuriame mirusieji ir gyvieji / kaip kraujo giminės“, p. 68). Tas būdas – prisiminimai ir vaizduotė („tavo mirtis / ir mano vaizduotė / susituokė“, 79), leidžianti būti dviese („gyvename tarsi greta“, p. 96).

Vienas svarbiausių egzistencinių matmenų čia yra mylimuosius skiriantis laikas: laikiškoji erdvė priklauso gyviesiems, belaikė – mirusiesiems, tad kiekviena būsena apeliuoja į tam tikrą laiko sąlygą („kai snigs be sniego / mes pasimatysim“, p. 67). Tačiau autorė randa išeitį, kaip išgryninti metafizinį laiką, kaip kalbėti apie šias dvi kategorijas tarsi apie vieną – besubstancis mylimasis tiesiog yra „čia ir niekur kitur“ („aš dangų apieškau tavęs / aš ieškau tavęs visur visatoj / tavęs nė pėdsako / taigi tu čia kurgi kitur“, p. 42).

Kita vertus, nors ir stengiamasi suartinti du priešingus polius, neretai suabejojama, baiminamasi prarastį ryšį („ar dar išvis esi / gyvenime ar mirtyje“, p. 78; „ką tik sužinojau / tavo akys nenusakomose sferose / gyvena asmeninį gyvenimą“, p. 79) ir užsimenama, kad toks buvimas greta – gyvenimo ir mirties įveika – yra tabu, nes peržengia gamtos įstatymus ir yra nuodėmingas (aliuziją į nuodėmę turi ir knygos pavadinimas).

Antrojo skyriaus, lyg besitęsiančio epilogo, tekstuose jaučiamas didesnis teminis atotrūkis („ir žemuogė kovoja dėl teisės gražiai numirti“, p. 214). Knygoje dera pasirinktas tarsi senos spausdinimo mašinėlės šriftas, iliustracijas išpildančios variacijos su G. Holmsteino parašu ir mėlynas viršelis. Paprastai autorės kūryboje (ypač dailės darbuose) vyrauja juoda, balta ir raudona spalvos – tokių rasime ir šioje knygoje: „nuo šiol esi / sniego baltumo juodulio juodumo / raudonume esi meilė“ (p. 162).

Ne visi pavieniai šios knygos įrašai yra meniškai ryškūs, tačiau autorei pavyksta iki paskutinių eilučių išlaikyti įtampą, teigiant vilties imperatyvą, kad mirties būsena taip pat yra laikina.

Taigi šioje knygoje inversiška yra tai, jog kalbėjimas apie mirtį virsta subtiliu kalbėjimu apie gyvenimą ir meilę: „meilė yra / ir anapus mirties / man malonu tai žinoti / po tavo mirimo dienos“ (p. 82). Gedėjimas sublimuojamas į intensyvų meilės išgyvenimą („ak meile ką tu darai iš manęs“, p. 108), į archetipinį dviejų mylimųjų, kurių „net mirtis neišskirs“, topą.

Kultūros akcentai

2017 m. spalio 15 d. ilgamečiam mūsų redakcijos darbuotojui, poetui ir vertėjui Vladui Šimkui (1936–2004) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisimindami šį nuostabų kūrėją ir žurnalo bičiulį, skaitome jo rudenišką eilėraštį.

Senamadiškas medis

Rudenio medi, senas klajūne,

Kur bepareisi, kur benueisi?

Rudenio medi, ko tik nebūna!

Net paskutinė – nuovargio teisė.

Kojas turėjom, dabar – biografiją.

Medi klajūne, apėjom dviese

Pusę pasaulio kaip savo parapiją,

Tik nebeatmeni ir kankiniesi.

Keturios šalys, švilpiančios erdvės,

Mėlynos ietys – likimo kirčiai

Ar iš tikrųjų žievę suardė,

Ar tik sapnavos klajūno širdžiai?

Sau ne žinovai, sau ne teisėjai,

Tęskim kelionę – vėjas ar griausmas.

Mudviejų laikas mudu pasėjo,

Mudviejų laikas mus ir pargriaus.

Kultūros akcentai

Meksikos poetas Mario Bojórquezasšiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“.

Iš ispanų k. vertėDovilė Kuzminskaitė

Šiuolaikinė Lotynų Amerikos poezija – dalis daugybės diskursų, kuriuose stengiamasi įkūnyti technologinių procesų greitį ir tuo pat metu spręsti tapatybės krizę. Vis dėlto ši poezija nepasižymi aiškiais estetiniais principais. Bandymai išgauti šiokį tokį stiliaus vientisumą susikerta, taip kuriasi įvairių tendencijų mišinys, kur tai, kas kasdieniška, ir tai, kas konceptualu, tai, kas priskirtina avangardui, ir tai, kas susiję su populiariąja kultūra, susilieja viename eilėraštyje, kad ir kiek būtų teorinių diskusijų apie eksperimentavimo ir rizikos ar klasikinių formų ir kai kurių populiariosios kultūros elementų atgaivinimo relevantiškumą.

Šiame kontekste ypatingasis šiuolaikinis žmogus, naudodamasis informacinių technologijų resursais, sugebėjo susikurti kelias paralelias tapatybes. Jis įeina į virtualaus pasaulio realybę tapęs individu, talpinančiu savyje ištisą bendruomenę, ir kuria ryšius su kitais, tokiais pat nepanašiais į asmens tapatybės kortelės turėtojus. Vienišas šiuolaikinis žmogus dalijasi profiliu to asmens, kuriuo norėtų būti, sutikdamas priimti kitų susikurtuosius, o šie lygiagretūs gyvenimai galiausiai apibrėžia veidą, labiausiai atitinkantį kuklaus piliečio svajones.

Kaip tik dėl to technologijos, o labiausiai – susijusios su informacija, leidžia vartotojui nuolat palaikyti ryšį su jį dominančiomis bendruomenėmis. Turėdami po ranka reikalingus elektroninius prietaisus, kai kurie žmonės gyvena virtualioje visatoje: ten įsimyli, reiškia nuomonę ir ja dalijasi, laisvai kuria tokią asmenybę, kokia norėtų būti. Šios virtualios bendruomenės keičiasi nuosavybe ir paslaugomis anksčiau niekad nematytu greičiu. Kartais internetinės daũgumos viršija bet kokį įsivaizduojamą susitikimą ir netgi gali formuoti nuomones, kurios paveiktų valdžios aparato ar finansų sistemos veiklą. Yra tokių žmonių, kurie sutrauko savo aplinkos socialinius tinklus ir kuria kuo stipresnius ryšius su tais, su kuriais yra siejami virtualios draugystės. Viena tokių sistemų leidžia iš nustatyto simbolių skaičiaus akimirksniu sukurti frazę, kuri bus matoma kitiems vartotojams, taip pat ja bus galima dalytis su įvairiomis virtualiomis bendruomenėmis.

Toks yra naujas būdas ryšiams kurti. Pati industrija dabar priklauso nuo pasaulinės prekybos rinkos bangavimo; joje veikia finansinis spaudimas, galintis akimirksniu sugriauti didelius ekonominius sektorius, tačiau tuo pat metu įmanoma bet kokį produktą pristatyti į bet kurią vietą rekordiniu greičiu. Dirbama žemė augina nematytų rūšių grūdus ir daržoves, kurie bus parduodami tolimose šalyse. Demokratinės sistemos su kiekviena diena vis daugiau priklauso nuo ekonominių imperatyvų, o švietimas ir gydymas tapo nesutarimų dėl socialinės apsaugos pagrindu.

Ką gali padaryti poezija, susidūrusi su neviltimi ir neužtikrintumu? Kam apskritai reikia poetų netikrumo laikais, kai technologiniai procesai neįsivaizduojamu greičiu vejasi vieni kitus, kai žlunga finansų sistemos, o tapatybė virsta daugialype būtimi? Neturėdama vienodų estetinių nuostatų, naujoji poezija bando atspindėti bauginantį šiuolaikinio gyvenimo tapsmą, virsmą susiskaidymu, perdirbimu, abejingumu.

Nuo antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės iki dabar proza ir esė praturtinamos poetiniu skambesiu, tačiau poezija nukenčia nuo prozos įtakos. Verlibro dominavimas susilpnino jos išraišką ir eufoniją, o izosilabikos taikymas tapo netgi silpnumo ženklu. Tiesa, šiuolaikinę mūsų literatūrą domina ne forma. Atkartodama virtualius procesus, poezija tampa tuo literatūros žanru, kuris gali geriausiai dalyvauti naujausių technologijų vyksme, jos lankstumas ir preciziškumas geba lengvai įkūnyti simbolinę visatą, o stiliaus svarumas leidžia keliais žodžiais perteikti didžias reikšmes.

Vienas iš didžiausių poetinio rašymo iššūkių – kurti simbolines ir dvasines vertes, leidžiančias žmogui išsilaisvinti iš konkrečių aplinkybių, naudojantis laikinais elementais – pavargusiais žodžiais. Sukurti prašmatnius vaizduotės rūmus, nepriekaištingos inžinerijos labirintus, saulėtus kvapnių obuolių sodus iš reikšmės atplaišų, kalbos griuvėsių.

Šiuolaikinė poezija yra fragmentiška ir drauge visa apimanti, tokia pati kaip ir žmogaus gyvenama realybė. Kintantis mąstymas atspindi pramonės vystymosi procesus: galėsime pažinti tik visumos dalį, gamykloje sukursime tik nedidelį automobilio sistemos segmentą, tolimoje šalyje bus pagamintas kitas, o dar kitoje jie abu bus sujungti pagal bendrus veikimo dėsnius.

Dvasiniame, o ne formos lygmenyje (tiesa, nepretenduojančiame būti vieninteliu) slypi skirtingi būdai suprasti pasaulį. Reikėtų pridurti, kad šie įvairūs suvokimo keliai neturėtų virsti tiesioginiu atspindžiu, nuotrauka, jų funkcija veikiau yra perteikti dvasines būsenas, ryšius su aplinka, kalba, papročiais.

Ne forma domina dabartinį pasaulį, yra tinkamesnių ir patogesnių metodų išreikšti tai, ką suprantame kaip poeziją: esama tokių neniekintinų kūrybos galimybių kaip vaizdo įrašai, multimedija ar performansas. Tačiau manome, kad poezija iki šiol yra geriausias būdas: itin koncentruotas, tobuliausiai tinkamas tiksliai perteikti didį mąstymą ir tauriausius jausmus.

Šis rašymas iš esmės atskleidžia padriką neišbaigtų objektų diskursyvumą, sugriautas mūsų mintis atminties statiniuose, didžius jausmus, sunaikintus slenkančio laiko ir papročių korozijos, kur kiekvienas žodis tampa viso labo sausomis išspaudomis, kuriose nebesama realybės, ąsočiu, kuriame tik nuosėdos, likusios iš mūsų pilnatvės. Geriame savo kapučiną be kofeino su pienu be laktozės, saldindami jį sacharozės pakaitalu.

Gyvenimo vaizdinys yra fragmentiškas ir drauge visa apimantis. Fragmen-tiškas, nes galime atpažinti tik realybės skiautes, nesuvokiamas dalis didžiulio priežasčių ir pasekmių audinio, lemiančio pasaulio intensyvumą. Visa apimantis, nes iš tokio tarpusavyje nesusijusių įvykių tinklo galima sukurti diskursą apie gyvenimą, o iš šios suskaidytos pasaulio visumos veikiausiai galėtume bent jau iš dalies suprasti savo vaidmenį realiame gyvenime.

Tokios yra ir šiuolaikinės rašymo tendencijos. Vadinamieji dėmesio sutrikimai pirmuosiuose dabartinių vaikų kognityviniuose procesuose byloja apie naują būdą suprasti pasaulį. Smegenys priprato jungti įvairius suvokimo kelius, kelias dialogų, vykstančių tuo pat metu, linijas: sėdėdamas prie kompiuterio žmogus gali palaikyti tris ar keturis nepanašaus emocinio turinio virtualius pokalbius. Vienas jų bus liūdnas, kitas – jaudinantis, trečias – stebinantis. Visuose individas liks itin nuoširdus. Tuo pat metu, kai vyksta šie trys ar keturi pokalbiai, atsiliepiama telefonu, siunčiamos žinutės, skaitomos virtualios dienraščių versijos, atsisiunčiamas priedas su kvietimu į Kuenką Ekvadore, galiausiai, rašomas šis tekstas.

Modernioji poezija eina keliais, kuriuose esama daugialypio mąstymo sąmyšio, skaitmeninio vaizdo perdavimo greičio, amžinos ambivalentiškos jungties su virtualiu pasauliu. Dar nežinome, ar šis kelias teisingas, bet siūlome išbandyti, kviečiame mėginti susieti naują būdą jausti ir mąstyti su tuo, ką rašome. Dabar metas būti nepatenkintiems ir jausti iš naujo, jausti naujai, kitaip, vėl jausti. Mes neįsikibsime vienos formos, veikiau laikysimės mąstymo, kuris atribotų ir atmestų visa, kas svetima. Toks originalus suvokimas tikrai ras geriausią išraiškos būdą.

Žodis nuolaužosžaibiškai nukelia į tęstinumo stokojančią šiuolaikinę poeziją. Žmogus renka realybės fragmentus tam, kad atkurtų, atstatytų savojo nedalomo „aš“ visumą, iš anksto žinodamas, kad šis žūtbūtinis mėginimas sujungti nedideles daleles, idant gautų tapatybę, nebūtinai leis sukurti išbaigtą veidą, kuris įtvirtintų mūsų buvimą.

Šiuolaikinio žmogaus mėginimas savojo nedalomo „aš“ liekanose atrasti tvarką, kuri paaiškintų ir pateisintų jo buvimą, skatina poetinį aktą. Dabar kaip niekada jaučiamės dalininkais, neaprėpiamo laiko dalyviais. Laiko, kuris mus pralenkia ir tik tam tikromis aplinkybėmis pasirodo prieš akis tarsi padrika srovė, o joje matome, būdami įbaugintais liudininkais, kaip griūva, dūžta visos vertybės, kadaise leidusios mus vadinti žmonėmis.

Poetinis rašymas dalyvauja estetikų, kurios dabar pradeda vešėti, raidoje. Jos greitai ras tinkamus būdus sklisti, įtraukdamos ir industrinius procesus, pasaulinės komercijos raidą, paralelų kibernetikos pasaulį su jo virtualiais malonumais, migracijų ir jų metalingvistinių subproduktų triumfą, plastmasinius pinigus ir degraduojantį kapitalizmą, kurie mus paverčia labiau statistiniais vienetais nei tikrais žmonėmis.

Fragmentai kuria paradoksalias impresijas, paveikius oksimoronus. Šie stiliaus resursai galutiniame audinyje išgauna barokinę tekstūrą, kupiną šuolių, nelygumų, asimetrijos, leidžiančių mums, skaitytojams, liudyti šį anksčiau minėtą susiskaidymą kaip absoliučios reikšmės galimybę. Štai taip pasiekiama diskurso tobulumo. Gerbtinos, į baigtinumą neaspiruojančios estetinės pastangos, kurios, remdamosios fragmentais, neįsiliejančiais į diskurso realybę, pasiekia tikslumo, brėždamos apytikrius kontūrus, kuriuos vėliau sujungia ir įtvirtina, ir taip leidžia kalbos duženoms, prasmės netekusiems žodžiams pakilti iš griuvėsių ir kurti naujas reikšmes, naują paveikų išsidėstymą.

Žodis nuolaužos mums kalba ir apie įvairias sunaikintos visumos daleles, apie atliekas, šlamštą, šukes, liekančias iš milžiniško pastato, apie duženų kontinentą, mūsų gyvenimą, šių dienų gyvenimą. Tokiu būdu poezija virsta priemone, leidžiančia sujungti visa, kas kadaise buvo mūsų, idant, sudėdami draugėn tuos kažkada nedalomus elementus, galėtume rasti bent jau numanomą išardytos esaties veidą.

Kokios bus įdomiausios šios naujos poezijos charakteristikos, nežinome, bet tikime, kad jos bus kupinos naujo leksikos greičio, metalingvistinio kalbos tyrimo, įvairių multimodališkų kalbų vartosenos, kiekvieną sykį klampesnio sintaksės dumblo.

Kitose kalbose ir kitose literatūrose vyksta procesai, panašūs į mūsiškius: ginčas tarp kalba paremtos poezijos, kuri pasiekia savo tobulumą ir išsemia kalbos galimybes, ir literatūros, mėginančios vėl pripildyti diskursą reikšmės, nepaliaujamai siekiančios atsakyti į klausimą apie būties prasmę. Laimei, talentingiausių poetų kūryboje šie du keliai geba susilieti, rizika ir nepriekaištinga technika perteikia slapčiausias reikšmes, atspindinčias žmogaus gyvenimo aplinkybes virpančios kasdienybės verpete.

Mąstau visa tai mažoje koplytėlėje Santa Marija Tonantzintloje, Puebloje, Meksike. Čia susirinko indėnai amatininkai, ketindami sukurti rojaus vaizdinį, vadovaudamiesi baroko stilistika. Jie patupdė angelus tarp kukurūzų ir pipirų, moliūgų ir ananasų, perėmė Europos estetinį diskursą ir pritaikė jį savo ypatingam pasaulio supratimui. Galbūt tai ir yra šiuolaikinės poezijos kelias: perimti ir pritaikyti savo naudai globalizuoto gyvenimo tėkmę, kurti prasmę, duoti bent menkiausius, mažus atsakymus į didžiulius klausimus, liudyti mūsų buvimą žemėje.

Iš arčiau

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas, pro kurį prasišviečia objektyviai egzistuojančio pasaulio struktūra, o rašytojo-kūrėjo pasaulis atrodo subjektyvus iki kraštutinumo. Tačiau jeigu pažvelgsime įdėmiau, tai pasirodys, kad viskas nėra jau taip akivaizdu.

Prieš keletą metų konferencijoje Drohobyče, kalbėdamas apie Bruno Schulzo – žydų kilmės lenkų rašytojo, vieno iš sapniškiausių ir labiausiai „fantazuojančių“ XX amžiaus kūrėjų – veikalus, minėjau ir Hannos Krall kūrybą. Vis dėlto konferencijos dalyviai turėjo pripažinti, kad B. Schulzo ir H. Krall darbai puikiai vieni kitus papildo: B. Schulzo pasauliui, Michało Paweło Markowskio žodžiais tariant, „nuolatos gresia katastrofa, griūtis, regresas“¹, o H. Krall vaizduoja pasaulį po katastrofos, jau sugriuvusį, regreso būsenos (kaip įsitikinsime – taip pat ir epistomologine prasme).

Svarbu, kad abu juos ištinka – lieku prie M. P. Markowskio formuluočių – „hermeneutinis pralaimėjimas“: „Pasaulio ir asmeninės psichikos skaitymas yra pagrindinė egzistencinė Schulzo subjekto (veikėjo) situacija, subjekto besistengiančio – anot paties Schulzo – išskaityti kokią nors prasmę iš prieš jo akis (tikrovė) ir jame pačiame (nesąmoningumas) atsiveriančio teksto. Dažniausiai – veltui“².

Panašiai ir su H. Krall kūryba. Štai pavyzdys iš 2011 metais pasirodžiusios „Baltosios Marijos“. Viena iš pagrindinių šios knygos sąvokų yra „nepateikto kaltinimo“ sąvoka, Krzysztofo Piesiewicziaus ištarta aptarinėjant filmo „Dekalogas VIII“ scenarijų. „Nepateiktas kaltinimas“ – tai savotiška vidinė stigma, nešiojama žmogaus, kuris tam tikru laiku neatlaikė etinio likimo iššūkio (nesutiko „melagingai paliudyti“, kad maža žydų mergytė gautų katalikų krikšto metriką). Tačiau H. Krall mėgina mums pasakyti, kad „nepateiktas kaltinimas“ nuginkluoja ne tiek potencialius kaltuosius, kiek kaltintojus. Juk čia kalbama ne apie tai, kad negalima nubausti žmogaus, neturint pakankamų jo kaltės įrodymų. Čia esmė tai, kad apskritai negalima jo vienareikšmiškai, konkrečiai apkaltinti. Tarsi truktų užtektinai aštrių aksiologinių priemonių, tarsi mūsų vertinimo sistema būtų nepakankamai talpi ar per mažai iškelta jos vertė. O jeigu ko nors negalima apkaltinti, tai negalima jo ir ginti. Ir tada pasirodo, kad ir etikos sferoje yra neįmanomas „prasmės skaitymas“. <...>

Trumpai galima reziumuoti, kad tokių rašytojų kaip B. Schulco, Stanisùawo Witkacy’io ar netgi Witoldo Gombrowicziaus kūryboje prasmės atrofiją aptinkame dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o H. Krall kūryboje – ji yra karo rezultatas. Niekada nepatenkintą poreikį apžvelgti savo gyvenimą kaip vieną nedalomą visumą, suteikti tai visumai prasmę, jaučia, tarkim, knygos apie ištrūkimą iš mirties nagų „Širdžių karalius vėl suka arklius“³ pagrindinė veikėja.

Toliau nagrinėdami H. Krall kūrybą, galime pastebėti, kad kai kurie jos mėginimai rekonstruoti pasaulį pasitelkus reportažą yra panašūs į grožinės literatūros autorių naudotus metodus, net ir tada, kai ji pateikia metafizinę pasaulio viziją. Kalbama visų pirma apie savotiškus tos prozos „labirintus“, matomus kaip tik „Baltojoje Marijoje“, kurioje pasakotoja keliauja po katastrofos išlikusių griuvėsių labirintais – per pokario Lenkijos tikrovę. Anksčiau – kaip žydų vaikas, o šiandien – kaip viena iš jos pačios pasakojimų herojų – ji keliavo per ekstremalių, mirtinų pavojų labirintą, pavojų, kurių pasisekė išvengti laimingai susiklosčius aplinkybėms ir padėjus žmonėms.

Stabtelėkime trumpam prie to labirinto, kuriuo nukeliavo „Baltosios Marijos“ herojė, nes tai autobiografiškiausia H. Krall knyga. Žinoma, joje ji labai diskretiškai kalba apie autobiografiškumą: „Tą mažylę pažinojau gana gerai“, – rašo autorė apie veikėją, kurios prototipas – ji pati⁴. Smalsesni skaitytojai susiras ankstesnę, prieš keturiasdešimt metų pirmuoju asmeniu parašytą H. Krall knygą apie jos kelionę per okupacijos metus „Lošimas iš mano gyvenimo“. Joje rašo: „Daug kartų bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo. Negaliu. Neprisimenu visų veidų ir pavardžių. Buvau vaikas. Tačiau atsimenu, kad kiekvienoje situacijoje, net ir tada, kai atrodė, jog nėra išeities, nėra jokio išsigelbėjimo, – visada atsirasdavo kas nors, kas paduodavo ranką. Kaip tik šitaip, pažodžiui: paduodavo ranką ir nuvesdavo į kitą, mažiau pavojingą nei kitos, vietą“⁵. Šio tikroviško liudijimo herojai vėliau pateko į knygos „Baltoji Marija“ puslapius. Bet ir tada pasakojimas liko trūkčiojantis, fragmentinis, kupinas abejonių ir pauzių. Nes tokia žmogaus atmintis: nevientisa, kupina tik ryškiausių vaizdų ir epizodų.

„Baltoji Marija“ – tai iš naujo papasakota mažos, per karo baisybes išlikusios mergaitės istorija, ir kartu savotiška atminties mechanizmo analizė, atskleidžianti individualios ir – galbūt – bendros atminties savybes. Kad tai pavyktų, autorė bando pažvelgti į save pačią – vaiką – ir kelia klausimus, kurie būtų nelogiški grynai autobiografiniame pasakojime.

Labai svarbu, kad H. Krall sugeba sukurti hipotetines situacijas, parodyti galimą, bet ne būtinai buvusią tikrovę, kitaip tariant – kurti alternatyvią fikciją. (Beje, nesunku ją pastebėti, nes autorė visada daugiau ar mažiau aiškiai perspėja skaitytoją <...>, pvz., tokiais žodžiais: „Taip galėjo viskas vykti. O galėjo nutikti ir visiškai kitaip“⁶.)

Toks meistriškas H. Krall buvusio pasaulio reiškinių charakterizavimas, regis, turėtų būti būdingas grožinei literatūrai. Tačiau „Širdžių karaliuje“ (kuris anaiptol ne fikcija paremtas) herojė po karo parengė kelis savo žydų senelių „mirties variantus“ (tiksliau: itin smalsiems parengė kelis pasakojimus, kaip mirė ar žuvo jos „lenkai“ seneliai).

Tačiau H. Krall knygų literatūrinę vertę nulemia jos rašymo meistriškumas, tekstų stilius, savotiška reportažinio pasakojimo „pakylėta vertė“, kurią suteikia, pavadinkim, „formų kūrimo aktai“⁷. Kalbama apie autorės polinkį tvarkyti pasaulį, pasitelkus dvilypę opoziciją, kuri, vis dėlto, privalo ne supaprastinti tą pasaulį, o parodyti jo sudėtingumą⁸. Taip pat apie autorės sugebėjimą panaudoti ironiją pačiu taikliausiu ir kilniausiu būdu⁹. Tarkim „Išskirtinai ilgos linijos“ herojės, Franciszkos Arnsztajnowos, pasaulis yra priklausomas vien nuo jos artimųjų, kurie per gana trumpą laiką išnyksta iš jos gyvenimo: miršta vyras, sūnus, ant jo kapo nusižudo būsimoji marti. Franciszką lankantis Józefas Czechowiczius „anksčiau pradėdavo pokalbį nuo mandagių klausimų – jie buvo lengvi, todėl ji atspėdavo iš lūpų judesių [Arnsztajnowa buvo kurčia – B. W.]. Kaip laikosi ponas daktaras? Klausė apie vyrą. Paskui [kai vyras mirė] – kaip laikosi jūsų kapitonas? Klausė apie sūnų. Paskui [kai sūnus mirė] – kaip laikosi marti? Klausė apie buvusią sužadėtinę. Paskui [kai sužadėtinė nusižudė] – kaip laikomės?“¹⁰<...>

Panaši „redukcija“, tik jau kur kas platesnio pobūdžio, vyksta H. Krall aprašinėjant Liublino žydų genocidą. Vokiečių ištremti iš savo gyvenamųjų vietų jie „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, šeimos nuotraukas, šabo žvakides, pašto ženklų albumus, talitus aksominiuose arba šilkiniuose maišeliuose, mylimiausius žaislus, dubenį su šen bei ten atskilusiu emaliu, skrybėlės dėžę <...>“ ir t. t., ir pan., – šis ištremtų žydų su savimi gabenamo turto sąrašas užima beveik pusę puslapio. Greitai žydai buvo suvaryti į getą – „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, albumus, talitus, mezuzas...“ – šį kartą nešamų daiktų sąrašas baigiamas daugtaškiu. Paskui daugumą jų nuvedė į didžiąją sinagogą: „nešėsi: kuprines, žvakides, patalynę...“ – daugtaškis atsiranda dar anksčiau, sąrašas dar labiau sutrumpėja. Pagaliau jie buvo suvaryti prie vagonų, stovinčių šalia skerdyklos – tai bus jų paskutinė kelionė į mirties vietą. Eidami jie „nešėsi...“ Tas daugtaškis dabar vietoj visų išvardytų daiktų – autorės noras pasakyti, kad tai, ką jie dar galėjo su savimi neštis, jau neturi jokios reikšmės¹¹.

Taigi taip atsiskleidžia dar vienas H. Krall prozos stiliaus bruožas – pasikartojimų ritmika. <...> „Baltojoje Marijoje“, pvz., žodžiu „paskui“ prasideda net septyni iš eilės einantys sakiniai – atrodytų, kad juo norima sukelti griežtos chronologinės tvarkos įspūdį, o iš tikrųjų jis sukelia vidinį chaosą ir nerimą¹². Ir kaip tik to autorė siekia. <...>

Dabar laikas pakalbėti apie dažnai „postmodernistiniuose“ svarstymuose aptarinėjamą „fragmentiškumą“. Ar jis būdingas H. Krall? Knyga „Rožinės stručio plunksnos“, pasirodžiusi dar prieš „Baltąją Mariją“, yra sudaryta iš autorei skirtų pasakojimų, laiškų, daugelio žmonių pasisakymų. Jie visi kartu atsiveria prieš skaitytojo akis kaip įdomus socialinis ir mentalinis šiuolaikinio pasaulio peizažas. Šios konstrukcijos pradžia – 1960-ieji, kai gimė adresatės-klausytojos dukra, o pabaiga – ir tai svarbu – 2009-ieji, kai jos JAV gyvenantis anūkas svarsto, kokį tolesnį gyvenimo kelią pasirinkti.

Taigi kalbame apie apvalų pusšimtį, sutalpinantį pokarinio pasaulio vaizdą – visiškai pasikeitusio, Antrojo pasaulinio karo sudarkyto, nuolatos kintančio pasaulio, nors nuo karo praeina vis daugiau laiko. Šis vaizdas išnyra iš tarpusavyje nesusijusių, skirtingų pasakojimų, aprašymų, nuomonių – bet tai ne tiek „fragmentiškumas“ įprastine prasme, tarkim, taikoma romantizmui, o greičiau postmoderni „fragmento poetika“, kurią pasitelkusi H. Krall stengiasi – paradoksaliai – įveikti tą posmodernizmą vertybių srityje.

Pasaulis po masinių žudynių sunkiai pasiduoda mėginimams jį sutvarkyti (tą atspindi dauguma holokausto temą gvildenančių knygų), bet įmanoma jį dinamiškai aprašyti – tada iškyla ganėtinai įvairus ir daugiaplanis vaizdas. Ir kas jį sudaro? Kaip jį piešia H. Krall, pasitelkusi savo artimųjų, pažįstamų, pokalbio dalyvių, herojų epizodinius pasakojimus ir poelgius? Visų pirma – žydų tautos išnaikinimas, bet jis H. Krall suvokiamas ne kaip globalinio, masinio masto reiškinys, o kaip nesuskaitomų individualių tragedijų visuma. Taip pat ir lenkų dvarų sunaikinimas. Taip pat – vokiečių ištrėmimas (arba exodus) iš pokario Lenkijos šiaurės ir vakarų žemių. Ir dar – komunistinės utopijos suvedžioti protai. Šiame vaizdavime yra darbininkas ir inteligentas, partinis biurokratas ir antikomunistas. Yra kartų santykiai, senatvė ir patiklios jaunystės drąsiai laužoma išeinančiųjų nostalgija.

Vienas iš sėkmingai H. Krall skaitytojų vaizduotę veikiančių elementų, be jokios abejonės, yra jos neeilinis dėmesys žodžiui: geriems reportažo meistrams būdingas gebėjimas vartoti santraukas (iliustruojančias arba paaiškinančias įvykių mechanizmus) H. Krall kūryboje perauga į polinkį pasitelkti metaforą, tiksliau – pastebėti ir įvardyti situacijas, kurios iš esmės yra metaforinio ar netgi simbolinio pobūdžio. Žinoma, metafora yra santrauka (sąvokų „trumpas sujungimas“), bet jos daugiaprasmingumas priverčia skaitytoją ją interpretuoti.

Štai pavyzdys. Ar žmogus iš esmės yra dulkė, menkas pūkelis, nieko nereiškiantis laiko ir erdvės didybės akivaizdoje? Virš iš miesto vedamų trijų tūkstančių žydų kolonos pakilo vėjas (nors „rytą buvo ramu“): „Nešėsi patalynę. Vokiečiai ieškojo aukso ir pjaustė pagalves, patalus. Aukso nebuvo, tik plunksnos išsibarstė, vėjas jas nutvėrė. Pakilo debesis. Virš žmonių nuplaukė, paskui pasūkuriavo, kažkur išsisklaidė, turbūt po dangų“¹³. Negaliu atsispirti įspūdžiui, kad tai poetinės Wisùawos Szymborskos plunksnos vertas paveikslas – beje, debesų motyvas Nobelio premijos laureatei buvo ypač būdingas. <...>

Grįžkime prie straipsnio pradžioje gvildentos temos. Ar iš tikrųjų fakto ir grožinės literatūros veikalai remiasi kraštutiniu prieštaringu santykio autorius–pasaulis suvokimu? Juk jau ketvirtį amžiaus tokioms asmenybėms kaip reporteriai Ryszardas Kapuścińskis ar H. Krall rašymas tapo saviraiškos būdu lygiai taip pat, kaip ir grožinės literatūros autoriams. Menininkai, kaip žinia, save išreiškia – nors ir ne visada sėkmingai – stengdamiesi atrasti ir įvardyti pasaulį valdančias taisykles, nors jų dėmesys gali būti sukoncentruotas į priešingus šio pasaulio ašigalius. Tas autoekspresijos poreikis tampa svarbus taip pat ir reporterio veiklos motyvacijai. Šiuo požiūriu reportažas gali būti beveik toks „asmeniškas“, kaip ir „neribojamos“ vaizduotės kūrinys. Tokios asmeniškos yra naujausios H. Krall knygos. Neprarasdamos reportažo reikšmės, jos išreiškia ir pačią autorę, jos turtingą ir komplikuotą vidų.

¹ Markowski M. P. Polska literatura nowoczesna. Leśmian, Schulz, Witkacy. – Kraków: Universitas, 2007. – P. 252.

² Ten pat. – P. 195.

³ Krall H. Król kier znów na wylocie. – Warszawa: Świat Książki, 2006.

⁴ Krall H. Biała Maria. – Warszawa: Świat Książki, 2011. – P. 10.

⁵ Bartoszewski W., Lewinówna Z. Ten jest z ojczyzny mojej. Polacy z pomocą Żydom 1939–1945. – Warszawa: Świat Książki, 2007. – P. 297.

⁶ Krall H. Wyjątkowo długa linia. – Kraków, 2005. – P. 92.

⁷ Plg. Bauer Z. Paradoksy prawdy. Pisarskie wybory Ryszarda Kapuścińskiego // Życie jest z przenikania. Szkice o twórczości Ryszarda Kapuścińskiego. – Warszawa: PIW, 2008. – P. 34–36.

⁸„Man atrodo, kad reportažinis žiūrėjimo būdas leidžia aiškiau pastebėti ne tik žmogų, bet ir Dievą. Vis dažniau galvoju, kad Jis yra geriausias skaitytojas“, – Monika C. knygoje „Różowe strusie pióra“ (Warszawa: Świat Książki, 2009. – P. 187).

⁹ H. Krall, panašiai kaip ir B. Schulzui, ironija privalo tarnauti kaip filosofinės distancijos išraiška, o ne kaip ciniškos pajuokos įrankis (Piotro Milatti’o formuluotė knygoje „Słownik Schulzowski“, sudarytoje W. Boleckio, J. Jarzębskio, S. Rośko; Gdańsk, 2003. – P. 157).

¹⁰ Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 54.

¹¹ Ten pat. – P. 70–75.

¹² Krall H. Biała Maria. – P. 49.

¹³ Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 81.

Apie kūrybą ir save

– Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco. Kaip manai, ar tai – Tavo pliusas (sukaupei daugiau patirties), ar minusas (vyresniame amžiuje objektyviai neišvengiama fantazijos erozija)?

– Niekada dėl to nesukau galvos, nors puikiai žinau, kokią įtaką daro amžius. Skaitydamas knygą kartais pasidomiu, kiek metų buvo autoriui, kai ją parašė. Tačiau tai nėra lengva, nes vieni, kaip Robertas Musilis ar Marcelis Proustas, savo garsiuosius romanus rašė visą gyvenimą, kiti daro ilgas pertraukas, tad nepastudijavęs jų biografijų nelabai ką ir pasakysi. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus autorių tekstai dažniausiai būna solidūs, išpuoselėti, nedaugiasluoksniai. O jaunimas stengiasi ieškoti neįprastų išraiškos formų, atrasti tai, ko iki jų niekas nebuvo užčiuopęs. Jiems labai svarbu išsiskirti, šokiruoti skaitytoją, maištauti visur ir visada. Būtent jauni rašytojai, neįsipaišantys į bendrą rikiuotę, ir yra visokių srovių, judėjimų ir kitų literatūrinių naujovių autoriai, kartais savo atradimus išpuoselėjantys iki sielas stingdančio blizgesio.

Poezijoje tie ieškojimai atvedė prie to, kad apie formą apskritai sudėtinga kalbėti. Kartais viskas taip sukonstruota, suvelta, kad eilėraštis labiau primena atsitiktinai sumestų žodžių kratinį nei meno kūrinį. Ir tuo nereikia stebėtis – poezija visada greičiau nei proza atsiliepdavo į pokyčius visuomenėje, net juos aplenkdavo. Nelabai suklysiu sakydamas, kad tai, kas nūnai vyksta visuomenėje, puikiai atsispindi poezijoje. O gal atvirkščiai?

Prozoje tam tikras santūrumas išliko, bet ir čia, kaip visais laikais, rašytojai stengiasi išsiveržti iš standartinio rašymo gniaužtų, stebinti skaitytojus vaizdinga ir įmantria kalba, stulbinančiais siužetais arba gebėjimu prisikasti iki tokių sielos subtilybių, kokios sunkiai prieinamos net patyrusiems psichoterapeutams.

Kaip tik čia ir dera užsiminti apie patirties ir vaizduotės vaidmenį. Suprantama, jauniems rašytojams ieškoti ir maištauti yra lengviau, galų gale tokia jaunystės priedermė. Jų neslegia gyvenimo patirtis, stereotipai, autoritetai, literatūrinės srovės ir visa kita, kuo visada šiek tiek supančioti vyresnieji. Jaunieji pasikliauja intuicija, vaizduote ar net fantazija, jų minties polėkiui nėra ribų, nėra sukaustymų ar kokių nors kitokių suvaržymų. Be viso kito – didžiulės ambicijos, kurios gerokai pranoksta galimybes. Tai dažnai ir pakiša koją. Griebdamiesi sudėtingų temų dėl menkos gyvenimo patirties tiesiog nesugeba jų aprėpti, išrašyti tai, ką intuityviai jaučia ir kas, ko gero, yra esmingiausia. Tada ilgai ir monotoniškai rašoma apie nereikšmingus dalykus, stengiantis suteikti jiems kažkokią magišką, giliai paslėptą prasmę. Taip keliolikos puslapių negailima aprašant, kaip kokia bobutė ruošiasi eiti pasivaikščioti arba kaip herojus baloje sušlapo kojas, o ne tai, kaip ir dėl ko jis valtele perplaukė jūrą.

Prasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.

Patirtis yra didžiulis pliusas, tik kad ji retai būna įdomi kitiems, todėl remtis ja reikia saikingai. Įspūdžių aprašinėjimas ar prisiminimų atgaivinimas popieriuje nėra tai, ką galima vadinti menine literatūra. Tai panašiau į epistolinį žanrą ar tikslų kokių nors nutikimų atpasakojimą. Ten nėra vietos vaizduotei, vien nuogi faktai, detalus įvykių perteikimas. Tokių knygų dabar pilnos knygynų lentynos ir tai daugiausia tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai apie patirtas netektis, nuoskaudas, neteisybę. Tiesa, yra ir išimčių. Balys Sruoga, baisią nacių koncentracijos stovyklos kalinio patirtį įkinkęs į vaizduotės, ironijos ir sarkazmo vežimą, parašė lietuvių literatūros šedevrą „Dievų miškas“.

Ko gero, tai ir yra geriausias atsakymas apie patyrimo ir vaizduotės santykį literatūroje – jie lyg broliai dvyniai, kurie gali gyventi atskirai, bet geriausiai jaučiasi dviese.

Klausdamas, aišku, neatsitiktinai paminėjai du absoliučiai skirtingus rašytojus: Žemaitę ir Umberto’ą Eco. Tam tikru požiūriu juos galime vertinti kaip priešingus polius. Žemaitė rašyti pradėjo įžengusi į šeštą dešimtį, U. Eco savo pirmąjį romaną parašė beveik penkiasdešimties. Taigi, abu su galingu patirties užtaisu, bet visiškai vienas į kitą nepanašūs. Žemaitė siužetų ir personažų turėjo per akis. Ji puikiai pažino to meto lietuvišką kaimą, jo buitį, žmones ir visa tai be jokio gailesčio išdėjo ant popieriaus. U. Eco, atvirkščiai, viską reikėjo „išspausti iš savęs“. Būdamas semiotikos profesorius, savo tekstuose taip giliai „kasė“ link prasmės, kad daugelyje vietų be specialaus išsilavinimo ar net paaiškinimų neįmanoma suprasti, apie ką kalbama. Stengdamasis išsivaduoti iš tradicinių raiškos kanonų, jis vargiai galėjo remtis jutimine patirtimi – viskas išprotauta, išvilkta iš giliausių mąstymo podėlių ir, lyg moters plaukų kasa, supinta su tūkstantmete žmonijos patirtimi.

Abu jie įrodo, kad rašyti galima pradėti ir vyresniame amžiuje, kad patirtis ir vaizduotė tik papildo vienas kitą, tada tekstas būna daug gilesnis, grakštesnis ir patrauklesnis.

Pats kaip prozininkas debiutavau vėlokai, t. y. vėlai išleidau pirmą romaną, tačiau rašyti pradėjau anksti. Jaunystėje, tarnaudamas sovietiniame kariniame laivyne, trejus metus plaukiojau povandeniniais laivais. Vadinamieji autonominiai reisai trukdavo pusmetį ir ilgiau. Po vandeniu tylu, ramu, tik labai karšta. Budėdamas naktimis, kai visa įgula miega, iš neturėjimo ką veikti pradėjau į storą „kontorinę knygą“ rašyti apsakymus. Prirašiau, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimt tris, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Mano kūryba buvo konfiskuota ir kažkur išsiųsta aiškintis, kas ten prirašyta, o patį kaip reikiant iškvotė. Tos „knygos“, nors prašiau ją grąžinti, daugiau nebemačiau. Sovietiniams politiniams vadams net kažką nesuprantama kalba rašantis jūreivėlis buvo potencialus išdavikas. Gal manė, kad užsirašinėju kokias nors paslaptis, kurias paskui perduosiu gausiems sovietinės valstybės priešams. Apskritai jie rašančių nemėgo, mylėjo skaitančius Lenino raštus ir partijos suvažiavimų medžiagą. Bet tokių buvo nedaug.
Dar ir dabar prisimenu tuos laikus ir beveik viską, kas vėliau buvo. O tas vietas, kurias primiršau, prifarširuoju tokiais vaizduotės vaisiais, kad ilgainiui net pats pradedu tikėti, kad viskas taip ir buvo.

– Mokeisi viename kurse (psichologijos specialybė) su dabar žinomais rašytojais Sauliumi Tomu Kondrotu ir Liutauru Degėsiu. Ar mėginai suvirškinti jų stilistiką, formuodamas būsimą kūrybinį braižą? Apskritai kokie autoriai (nebūtinai lietuvių) labiausiai krito į širdį ir, be abejo, viena ar kita forma išsilydė Tavo kūrybos katile?

– Tai buvo trečioji Vilniaus universiteto psichologų laida, beje, labai vykusi, davusi Lietuvai žinomų psichoterapeutų, profesorių, rašytojų, visuomenės veikėjų.

S. T. Kondrotas ir L. Degėsys į universitetą įstojo jau pasižymėję moksleivių spaudoje, abu perspektyvūs – vienas prozininkas, kitas poetas. Anuomet ką nors atspausdinti, kad ir tame pačiame „Moksleivyje“, buvo neįtikėtina sėkmė. Abu jie ten buvo rašę, netgi kažkokius konkursus laimėję. Ta „literatūrinė patirtis“ juos ir išskyrė iš mūsų kurso, darė savotiška vizitine kortele. Tiesa, ir kiti bendrakursiai buvo ne „nuo plūgo“, tad susiformavo visiškai padori kompanija, kuriai užteko laiko ne tik studijoms, bet ir tam, kas jas daro neužmirštamas. O ir dėstė mums neeilinės asmenybės: prof. Alfonsas Gučas, Albinas Bagdonas, Romanas Plečkaitis, Bronius Genzelis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Arvydas Šliogeris, Antanas Danielius, Kristina Rickevičiūtė... Aplinkui nuolat sukinėjosi tuo metu jau garsūs poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, pradedantys rašytojai Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas, Ričardas Gavelis, Antanas A. Jonynas. Pastarasis taip pritapo prie mūsų kurso, jog kai kurie dėstytojai manė, kad jis taip pat studijuoja psichologiją. Trumpai kalbant, aplinka buvo persisunkusi psichologija, filosofija ir literatūra. Visi buvome jauni, nepripažinome autoritetų, žavėjomės draudžiamais dalykais, gerdavome pigų vyną (brangaus tada nebuvo), mylėjome moteris ir pasaulis atrodė visai neblogas.

Pirmoji S. T. Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ pasirodė 1977 metais, kai jau buvome baigę studijas. Be abejo, tai buvo kažkas neįprasta, negirdėta, draskė susigulėjusį požiūrį ne tik į literatūrą, bet ir į gyvenimą. Lyg akys atsivėrė, išsiplėtė pasaulis, atsidarė erdvės, kurias buvo galima užpildyti neįprastais, nestandartiniais žodžiais, vaizdiniais, įvykiais, šokiruojančiais poelgiais, įdomiais žmonėmis, nesikamuojančiais dėl darbo normų vykdymo, buities sunkumų, nesidžiaugiančiais kokio nors komunistų suvažiavimo nutarimais. Tačiau tai nebuvo fantastika, tai buvo gyvenimas, kurį gyvenome patys to nežinodami.

Kartelės jis nenuleido ir vėlesniuose savo kūriniuose. „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, be abejo, darė įtaką ne tik rašantiems, bet ir apskritai plėtė supratimą apie literatūrą, jos vaidmenį žmonių sąmonei. Beveik tuo pat metu pasirodę Gabrielio García Márquezo romanų vertimai į lietuvių kalbą tik sustiprino, įtvirtino tą realiai pojūčiais suvokiamo pasaulio magiškumą.

L. Degėsys debiutavo, rodos, 1967 metais ir iki šiol išliko produktyvus ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei filosofas. Gausaus jo žodyno su stipriu ironijos prieskoniu sunku buvo nepastebėti tiek kasdieniame bendravime, tiek tada dar retai spausdinamuose jo eilėraščiuose. Eruditas, visada elegantiškas, bet kartu ir kandus, apie save jis skleidė kažkokią keistą melancholiją, jausmą, kad netrukus atsitiks kažkas nepaprasta. Tas jo nesąmoningai reflektuojamas būties tąsumas labai ryškiai matyti ir kūryboje. Nors pirmąją knygą „Žalias paukštis“ išleido tik 1984 metais, vėliau jo bibliografija pildėsi vis ryškesniais, brandesniais poetiniais tekstais. „Iš niekur“, „Miego gėlės“, „Rugsėjo žvaigždė“ – tai poezijos knygos, leidžiančios jį vertinti kaip vieną savičiausių ir skaitomiausių Lietuvos poetų, pagal kurio eiles kuriamos dainos. Baugus, bet kartu ir žavintis, per melancholijos ūką vos apčiuopiamas artėjančios netekties jausmas – nuolatinis jo eilėraščių keleivis – užkrečia skaitytoją, įvelia į keistą laiko tėkmę, kur rūkuose skęsta mūsų sielos, kur pasaulis toks keistas ir baugiai trapus.

Sunku pasakyti, kiek S. T. Kondroto ar L. Degėsio yra mano knygose. Be abejo, yra, nes tai, kas tave veikė jaunystėje, išlieka visą likusį gyvenimą vienaip ar kitaip, dažnai to net nesuvokiant, veikia jausmus, emocijas, raiškos būdus, elgesį apskritai. Gal dėl to, kai šiandien kartais perskaitinėju jų kūrinius, prisimenu anuos laikus, kada lengvas melancholijos šešėlis gaubė mūsų gyvenimą, o pasaulis neturėjo ribų.

Neturiu savo skaitytų knygų autorių reitingo, negaliu pasakyti, kas yra tas „pats pačiausias“, nepamainomas ir nepakartojamas. Tačiau kai pagalvoju, ką gero ir reikšmingo esu perskaitęs, nevalingai iš atminties išplaukia kelios ne tik literatūriniame pasaulyje garsios pavardės: Antonas Čechovas, G. García Már-quezas, Mario Vargas Llosa, Friedrichas Nietzsche, Trumanas Capote, Kurtas Vonnegutas, Ernestas Hemingway’us, J. D. Salingeris, Berickas Travenas, Erichas Maria Remarque’as, Jaroslavas Hašekas...

Dabar, kai tai parašiau, toptelėjo mintis – kokią vieną knygą pasiimčiau į negyvenamą salą? Vis dėlto tai būtų G. García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.

– Dar iki debiuto išleidai keletą publicistikos knygų. Dalis spausdintų opusų galėtų pretenduoti į meninės apybraižos statusą. Deja, šis žanras (sovietmečiu Rašytojų sąjungoje net buvo tokia sekcija) po Atgimimo tarsi numirė. Tiesa, dabar kartais maskuojasi esė apdarais (niekas nežino, kas tai yra). Ar publicistinė mankšta Tau padėjo, pasukus į prozą, ar pančiojo kojas žurnalistiniais stereotipais (dalis rašytojų yra prakeikę žurnalistinį jungą)?

– Gerą dešimtmetį rašiau publicistiką į įvairius Lietuvos leidinius. Vėliau nedidelę jų dalį sudėjau į dvi knygas. Neslėpsiu, tai buvo daugiau dėl rinkimų į Seimą, tad tie publicistiniai rinkiniai ramesnėje aplinkoje būtų tapę gerokai brandesni ir solidesni.

Tačiau rašyti publicistiką man patiko. Gal kad buvo toks laikotarpis, kai gyvenimo realijos „lipo prie popieriaus“, gal dėl to, kad jaučiau užsidegimą kelti į viešumą visą tuometinę absurdo filosofiją, norėjosi paironizuoti, paeksperimentuoti. Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, vis tik į galvą skverbiasi supratimas, kad vakarais „džiūvau“ prie rašomojo stalo dėl to, kad už tą rašymą gerai mokėjo. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pusmetį neturėdamas darbo visai gerai gyvenau vien iš rašymo. Kai kurie mano publicistiniai rašiniai tikrai buvo vykę. Mėgau užkabinti ne tik aštrią temą, bet ir parinkti jai originalų, dažnai su stipriu ironijos ir sarkazmo prieskoniu vaizdavimo būdą. Taip pamažu kaupėsi patirtis, faktai, istorijos, kurių dalį vėliau galėjau perkelti į romanus.

Publicistika dar gyva, bet spauda ja taip perkrauta, kad visa tai tapo paprastu kasdieniu ir neįpareigojančiu skaitalu. Vieni rašo, kiti paskaito, tuo viskas ir baigiasi! Jokios reakcijos, tik tinklalapiuose pagiežingajai tautos daliai, lyg šunims išėdų, pažeriama abejotinos vertės informacija tulžiai išlieti. Ir tai neblogai, vis šiokia tokia psichoterapijos priemonė, palengvinanti darbą psichiatrams.

Taigi publicistika ar meninė apybraiža niekur nedingo, paprasčiausiai ji prarado savo pirmapradę paskirtį ir merdėja. Kaip parodijos, feljetonai, apsakymai, novelės... Ko gero, dėl to ir atsirado viską apibendrinantis žanras, pavadintas „esė“. Beje, už esė yra skiriama net Nacionalinė premija ir žemesnio rango laurai. Ko gero, tai yra natūralus, paties gyvenimo diktuojamas literatūros raidos procesas.

Žinau, kad yra rašytojų, keikiančių savo žurnalistinę praeitį. Dažniausiai taip yra dėl to, kad rašydamas periodikai esi stipriai įsipareigojęs. Juk nenusiųsi straipsnio redaktoriui penktadienį, kai jis turėjo būti įdėtas į ketvirtadienio numerį. Štai tas jungas, būtinybė pateikti užbaigtą produktą nustatytą dieną, nustatytą valandą labiausiai ir veikia nervus. Juk kartais rankos nekyla rašyti, nėra ūpo, spaudžia kiti reikalai, pagaliau ligos. O tu trūks plyš privalai! Be abejo, tai juodoji rašymo spaudai pusė.

Tačiau yra ir šviesioji. Visų pirma, labai drausmina, nes nori nenori verčia sėsti prie rašomojo stalo, o tai rašančiajam nėra toks paprastas dalykas. Be to, ši publicistinė mankšta išmoko parinkti tinkamus žodžius, taupiai reikšti mintis, nenukrypti nuo temos, nenuvažiuoti į lankas, o svarbiausia – matyti gyvenimą daugiaprasmį ir daugiasluoksnį. To niekada nepajusi užsidaręs tarp keturių sienų ir nuo ryto iki vėlumos ant popieriaus ar kompiuterio ekrane dėliodamas žodžius. Man tai visada buvo svarbiau už prievartinę žurnalistinę priedermę, taip nemaloniai nuteikiančią daugelį rašytojų.

Kaip tai veikia rašymo stilių – atskiras klausimas. Tačiau prisiminkime istoriją, juk daug žymių ir mažiau žymių rašytojų bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. E. Hemingway’us, G. García Márquezas, Francois Mauriacas, M. V. Llosa, Rudyardas Kiplingas, Gilbertas Chestertonas, Ray’us Bradbury’is, daugybė kitų, taip pat lietuvių rašytojai (Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Vytautas Rubavičius, L. Degėsys, Vytautas Račickas etc.) yra rašę arba net iki šiol rašo spaudai. Aišku, tai paveikė jų stilių, reikėjo priprasti kitaip vertinti gyvenimą, atsikratyti daugybės žurnalistinių klišių, tačiau vienareikšmiškai teigti, kad jei jie nebūtų ragavę publicisto duonos, jų kūryba būtų buvusi geresnė, nedrįsčiau.

– Tavo pirmas romanas „Po saule keičiasi tik laikas“ neretai pavadinamas erotiniu. Manau, po R. Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“ erotikos fronte kuo nors nustebinti nelengva. Jei Tavo romaną pavadinčiau kokteiliu, kiek jo skonį (o gal svaigulį) lemia erotika? Ir apskritai – kuo ji Tau svarbi?

– „Po saule keičiasi tik laikas“ nėra erotinis romanas. Tai istorijos, įvykiai, nutikimai, realiai vykę ir daugiau ar mažiau žinomi. Kai kurių veikėjų vardai ir pavardės šiek tiek transformuotos, kitų – originalios. Erotikos ten yra, tačiau ji tik priemonė žmonių vitališkumui atskleisti, parodyti, kokią didelę galią ji turi žmonių gyvenimui, kaip gali būti visa ko kūrėja ir tuo pat metu negailestinga griovėja. Žmogų valdo daugybė jėgų, su vienomis jis nesunkiai susitvarko, kitoms įveikti reikalinga titaniška valia, nors dažniausiai ir ji yra bejėgė. Galvoje turiu erotiką, t. y. tą žmonių gyvenimo sluoksnį, kuris lietuvių literatūroje iki šiol yra ir „terra incognita“, ir „tabula rasa“ kartu paėmus. O juk erotika yra lyg konstanta, kuri nuo amžių amžinųjų nekito, taip užtikrindama žmonijos išlikimą, populiacijos atstatymą po karų, marų, genocidų ir gamtinių katastrofų. Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei staiga vyrai nustotų domėtis moterimis, o jos – vyrais. Tačiau ta gamtos sukurta ir jos po devyniais užraktais saugoma paslaptis, kad ir kaip keista, visiškai nedomina lietuvių rašytojų. Maža to, jei kas nors kur nors kiek aiškiau apie tai pradeda kalbėti, tokį išsišokėlį tuojau pat pradeda nirtulingai atakuoti visas Lietuvos davatkynas, iki šiol šventai tikintis nekaltu prasidėjimu.

Iki dabar negaliu suprasti, kodėl lietuvių skaitytojai taip neigiamai reaguoja perskaitę kiek atviresnę erotinę sceną. Štai skaito apie žiauriausias ir kruviniausias žudynes, kraujo upes, ištaškytas žmogaus smegenis, ant medžių pakibusias žarnas, protu nesuvokiamą žiaurumą, ir nieko – nei pyksta, nei širsta ar kaip nors kitaip rašytojo pusėn žaibus svaido. Tačiau užtenka atversti puslapį, kur kiek atviriau aprašoma tai, kas labai žmogiška, natūralu, dėl ko ne žūsta, bet gimsta vaikai, žiūrėk, ir paleidžia gerklę: „Ką jis čia visokį brudą rašo, kaip taip galima, kur žiūri leidėjai!“

Dėl to ir esame tokia negausi tauta, nes niekaip neišsivaduojame iš apsimestinio dorovingumo, paradinio santūrumo, vaidilučių sindromo ir provincialaus davatkiškumo. Suprantama, tam reikia laiko ir... saiko. Jei literatūra bus pritvinkusi vien erotika ir dar prifarširuota markizo de Sade’o plunksnos vertų scenų, vargu ar bus pozityvu. Bet vėl prisiminkime istoriją. Juk niekas nesmerkia japonų literatūros klasiko Yasunario Kawabatos, italų rašytojo Alberto Moravios, prancūzo Guy de Maupassant’o už tai, kad jų visos kūrybos leitmotyvas buvo seksas, arba Gustave’o Flaubert’o už jo romaną „Jausmų ugdymas“. Erotiką ir seksą, kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį, atvirai ir be didelių skrupulų eksploatuoja ir šiuolaikiniai pasaulinio garso rašytojai, tokie kaip G. García Márquezas, Johnas Irvingas, Michelis Houellebecq’as, o kraujomaišos scenų netrūksta ir skandinavų detektyvinėje literatūroje.

Tai, kas yra mano romanuose, – jokia naujovė ar išradimas, o tik bandymas vaizduoti gyvenimą nuplėšiant nuo herojų sterilaus dorovingumo kaukes, priminti, kad po saule turi keistis ne tik laikas, bet ir mes, mūsų santykis su savimi ir aplinka. Tai yra labai svarbu, nes jei žmonės net giliausią savianalizės akimirką neišgali sau prisipažinti esą tokie, kokie yra, vargu ar iš tokios visuomenės galima tikėtis natūralumo, atvirumo, jautrumo ir kitų savybių, apibūdinančių ją kaip dvasiškai sveiką ir emociškai stabilią.

Tai pastebėjau dar tada, kai dirbau psichoneurologiniame dispanseryje ir šeiminių santykių kabinete. Tada visus psichinius ir nervinius negalavimus gydydavo vaistais. Kalbantis su ligoniais, ypač su moterimis, pastebėjau, kad jų depresija, nemiga, galvos skausmai, nusivylimas gyvenimu dažnai neturi nieko bendra su somatiniais negalavimais. Kur kas didesnę įtaką daro nenusisekęs asmeninis ar šeiminis gyvenimas, nulemtas nevykusios seksualinės patirties. Tai ir susigalvoti neįtikėtini seksualiniai tabu, anorgazmija, lytinių santykių baimė, dalinė ar visiška impotencija, nemylimas vyras arba žmona, užslėptų norų ir geismų nepatenkinimas... Buvo keista sužinoti, kad net silpnas natūralus prakaito kvapas intymų gyvenimą gali paversti pragaru, tad ką sakyti apie kitus bala žino kokiose pasąmonės gelmėse nugramzdintus, bet kartais į paviršių išropojančius demonus. Ir tai buvo beprotiškai įdomu, formavo požiūrį į žmones, į visuomenę, pagaliau į visą gyvenimą.

Apie ką ir kaip rašyti, autorius pasirenka pats. R. Gavelio romanuose sekso pakanka, tačiau nemanau, kad ten viskas pasakyta. Tai tas pats, kas teigti, kad nebereikia rašyti apie meilę, nes apie ją jau viskas išsakyta. Erotikos nevengė ir Jurga Ivanauskaitė, Vytenis Rožukas, sovietmečiu prasprūdo Jono Mačiu-kevičiaus „Bučiuoju Žalį“. Ko gero, tai ir viskas. Atrodo, lietuvių rašytojams kur kas maloniau aprašinėti, kaip už gimtojo sodžiaus leidžiasi saulė arba kaip darbininkas kieme kala vaikams dėžę smėliui, nei pasigilinti į didžiausią žmonijos paslaptį – kodėl mus taip traukia vieną prie kito, kodėl dėl tos nelemtos erotikos žmonės pameta galvas, griauna savo ir kitų gyvenimus, daro didžiausias kvailystes, kodėl ji taip suriša žmones, kad aplinkinis pasaulis jiems nustoja egzistuoti?

Ir iš tiesų – kodėl?

– Esi kilęs iš Šiaurės rytų Lietuvos, kur nėra didesnių miestų. Tavo pirmojo romano uostamiestis (aišku, Klaipėda) keistai primena provincijos miestelį. Ar sąmoningai redukavai Klaipėdą, ar taip išėjo nevalingai – per daug į kraują įsigėrė vaikystės ir paauglystės įspūdžiai?

– Biržai yra mano tėviškė. Iš ten ir tėvas, motina nuo Molėtų. Tad aukštaitiškumas – gana laisvas, linksmas ir neskausmingas santykis su gyvenimu – mano kraujyje nuo vaikystės. Senstant daugumai žmonių vaikystės ir jaunystės prisiminimai atrodo svarbesni, malonesni, teisingesni. Paradoksas, bet taip ir yra! Visa kita, kas vyksta po jaunystės, yra lyg prasto romano skaitymas įsivaizduojant, kad skaitai šedevrą. Vaikystė ir jaunystė nemeluoja. Todėl suprantama, kad prie jos nesąmoningai traukia, nors ji buvo skurdi, valgis prastas, kambaryje greitai atvėsdavo krosnis, turėjai vienerias kelnes, batus apsiaudavai tik rudeniui atėjus, o mokykla buvo už penkių kilometrų.

Atrodo, kaip visas tas nepriteklius ir vargas gali traukti, žadinti gražius prisiminimus, juk vėliau gyvenime buvo kur kas malonesnių dalykų nei klampojimas per purvynus į mokyklą, rankomis prilaikant smunkančias kelnes. Tačiau traukia, gal dėl beprotiško vaikystės vitališkumo, noro viską pažinti ir išbandyti, gal todėl, kad žinojai, jog tave tikrai myli, o namuose visada laukia. Subrendęs viso to netenki, suvoki, kad esi kitoks, nei buvai vakar, ir jau niekada toks nebebūsi. Dabar pats stebiesi nežabotu savo vaikų smalsumu, neramiai lauki jų grįžtančių namo. Kasdienybė graužia viską, vis daugiau laiko reikia skirti pinigams, daiktams, rūpintis karjera. Žiūrėk, neseniai buvai eilinis, o va – jau vedėjas, narys ar net deputatas. Deja, tai tavo viduje jau nieko nebekeičia, viskas, kas buvo geriausia, praėjo, dabar beliko peštis dėl idėjų, koncepcijų, postų, gadinti sau ir kitiems sveikatą... Ilgainiui visa tai taip įtraukia, kad bet koks sielos virptelėjimas tampa švente, kuria, deja, džiaugtis jau nebemoki.

Štai dėl ko toks pasąmoningas sugrįžimas į vaikystės vietas yra atgaiva, savotiškas atsipalaidavimas, bet kartu ir graudus priminimas, žinant, kad tai niekada nebepasikartos. Tik parašęs romaną supratau, kad miestas, kuriame gyvena mano herojai, yra lyg G. García Márquezo Mokondas. Miestas, kurio nėra, nebuvo ir niekada nebus, nes tai kartu yra mano vaikystės Biržai, su mokyklos draugais ir neužmirštamais kaimynais, taip pat ir jaunystės Vilnius, pripildytas paslaptingų potyrių, meilės ir erotikos, pagaliau Klaipėda, kur pradėjau savo materialiąją gyvenimo dalį, iš paskutiniųjų stengdamasis neišbarstyti to, ką pavyko atsinešti iš vaikystės ir jaunystės.

Prisiminimai veikia, jaudina, bet kartu ir įpareigoja. Baigęs rašyti romaną pasijutau lyg atidavęs duoklę miestams, kurie kūrė mane, kur iki šiol jų gatvėse ir soduose ilsisi mano prisiminimai, kurių iš atminties neištrins jokia kita patirtis.

– Tavo trečioji knyga „Plepalai, arba Gyvenimo keistenybės“ rodo polinkį trumpoms įžvalgoms. Mano galva, čia Tu savotiškai inventorizuoji metafizinius segmentus, kurie ir sudaro Tavo abiejų romanų užslėptą (nematomą) bazę. Tarsi pademonstruoji skaitytojui savo mąstymo virtuvę. Ar sutinki su tokiu vertinimu? Tik neatsakyk vienu žodžiu ir pamėgink painterpretuoti šių tekstų galbūt papildomas prasmes.

– Kartais parašai daugiau, nei pats galvoji parašęs. Ir nenuostabu, juk net materialūs dalykai yra daugiaprasmiai, tad ką kalbėti, kai patenki į moralinių ar etinių santykių lauką. Štai čia, priklausomai nuo skaitytojo patirties bei nusiteikimo, ir išlenda tai, apie ką rašydamas neturėjai supratimo. Kad ir ta pati erotika. Vienas skaitydamas be jos daugiau nieko ir nenori, jam kuo daugiau atviro intymumo, sekso, tuo gražiau. Kitiems svarbu, ką tuo norėta pasakyti, kaip tai veikia herojų likimus, kaip padeda atskleisti kūrinio prasmę. Todėl nenuostabu, kad įdėmesni skaitytojai atranda, jog tos erotinės scenos skirtos ne šokiruoti, o parodyti, koks žmogus vienišas ir silpnas, koks trapus jo pasaulis ir kokia didelė mirties baimė. Būtent mirties baimė, nes seksą ir mirtį jungia nepertraukiami saitai, lygiai tokie, kokie sieja gimimą ir mirtį.

Jei skaitydami romaną seksą suprantame tiesiogiai, o tuos „mažmožius“ praleidžiame, tai bet kokį rašinį, kur yra šiek tiek intymumo, galime drąsiai vertinti kaip erotinį. Čia ir išlenda tų mažmožių, arba smulkmenų, svarba. Ar nekeista, kad mes lengvai susitariame dėl esminių, pamatinių dalykų, o dėl smulkmenų pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Jos ir yra tie akmenėliai, kurie apverčia didelių ir teisingų prasmių prikrautą vežimą. Todėl santykis su smulkmenomis, požiūris į jas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, daro mus laimingus arba niurzgančius.

Rašydamas „Vienišų moterų meilę“ stengiausi apeiti esmines žmogaus būties problemas, galvojau apsiriboti paprasta žmonių santykių analize, pats sau išsiaiškinti, ką gyvenime lemia tai, kas įvyksta ne laiku, ne vietoje ir ne tarp tų žmonių, kaip likimas suvelia ir komplikuoja tikrai gerų žmonių gyvenimą vien dėl to, kad jų santykiai su esminiais dalykais buvo pernelyg liberalūs, dėl ko atsitiktiniai dalykai ir smulkmenos ilgainiui jiems pavirto neišsprendžiamomis problemomis. „Vienišų moterų meilė“ yra romanas apie smulkmenas, iš kurių glėbio veikėjai pradžioje išsivaduoti nenori, o paskui, kad ir kaip stengiasi, nebegali. Smulkmenos lyg upė, pradžioje rami, vėliau vis sraunesnė, kol galų gale pasiglemžia juos ir pasiutišku greičiu neša per gyvenimą, nepalikdama jokių šansų išbristi į krantą.

Rašydamas tą romaną, netikėtai pats sau pradėjau užsirašinėti visokias smulkmenas ir mažmožius, sukeltus minčių, dėliojant knygos herojų likimus. Buvo įdomu! Kas yra kaltės našta, kodėl kankindamiesi dėl jos vis dėlto nenustojame kartoti tų pačių klaidų? Kodėl fiziškai traukia prie tų žmonių, prie kurių liestis moralės normos griežtai draudžia? Jei vienatvė tokia liūdna, kodėl ji taip masina žmones? Koks laimės ir saiko ryšys, kodėl žmonės, siekdami laimės, tą saiką praranda?..

Tokio rašymo smagumas yra bandyti sugretinti, palyginti, išteisinti arba pasmerkti tai, ką mes kasdien darome, dėl ko retai susimąstome, kas mums atrodo a priori aišku ir nesvarstytina. Tačiau taip nėra, žmonės, nors ir labai stengiasi, anot F. Nietsche’s, „pusę gyvenimo nugyvena nuosmukyje“, ir net nenujausdami bando tą „nuosmukį“ pateisinti tiek prieš kitus, tiek patys sau. Tą natūralią, iš prigimties plaukiančią „žmogiškąją nedorą“ stengiamasi maskuoti arba net paversti dora. Toks elgesys yra apkabinėjamas visokiais simboliais, papročiais, tradicijomis, ritualais, apauginamas įstatymais, apkarstomas daiktais, galiausiai filosofiškai įprasminamas.

Sakyčiau, bandymai įlįsti į gyvenimo užkulisius ir yra tai, ką pats pavadinai „užslėpta romanų baze“, o „Plepalai“ atsirado iš noro tą gyvenimo metafiziką išgryninti, pačiam sau ir kitiems padaryti aiškesnę ir paprastesnę. Surinkau visus užrašus, sumaišiau, kaip kortuotojai maišo kortas, ir padariau kažką panašaus į gyvenimą – sujauktą, sulankstytą, nesušukuotą, kada nežinai, kas bus rytoj, po mėnesio, po metų, kada apskritai nesupranti, dėl ko gyveni.

– Ar gali nors puse lūpų prasitarti apie būsimą knygą? Atleisk, kad laužau nerašytą rašytojų nuostatą.

– Pernai parašiau „Kitokių žmonių miestą“, todėl dabar suku galvą, kuo užsiimti. Mąsčiau apie politinį romaną, bet po keliolikos puslapių supratau, kad dar ankstoka, daug konkrečių dalykų nepalieka vietos vaizduotei. Tada griebiausi istorijų iš klaipėdietiško gyvenimo. Lyg ir nieko, tačiau įstrigau maždaug ties penkiasdešimtu puslapiu ir užmečiau. Atėjo vasara, prasidėjo darbai sodyboje, suvažiavo anūkai... Trumpai sakant, prastam šokėjui ir „tie dalykai“ trukdo. Dabar laukiu rudens – ateis ramesnis metas, ką nors sugalvosiu.

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Praėjus nustatytam terminui, kūrėjo dukra ir autorinių teisių paveldėtoja Rita Baltušytė maloniai suteikė leidimą susipažinti su šiais dienoraščiais, saugomais Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose, ir parengti publikaciją „Metų“ žurnale.

Pervertus gausybę dienoraštinių užrašų, atsiskleidžia didžiulė tos sudėtingos epochos panorama, žinoma, lydima paties Juozo Baltušio asmeninio, emociškai spalvingo, neretai ir prieštaringo komentaro vienokiais ar kitokiais klausimais.

Pirmai publikacijos daliai buvo pasirinktas 1978 metų spalio–lapkričio mėnesių dienoraščio fragmentas, leidžiantis patirti ką tik parašytos apysakos „Sakmė apie Juzą“ redagavimo niuansus, pamatyti rašytojo požiūrį į tuometinę santvarką, pažinti kūrėjo kasdienybę, nujausti santykius šeimoje ir su aplinka bei daugelį kitų epochos ženklus liudijančių dalykų, kurie, akylu J. Baltušio žvilgsniu sugaudyti ir suguldyti į spausdinimo mašinėle rašytus dienoraštinius lapus, dabar jau atsiduria skaitytojo valioje.

Rengiant ištrauką spaudai, kalba ir rašyba taisyta minimaliai, keletas laužtiniais skliaustais žymėtų teksto vietų liudija sunkiau iššifruojamas ir autorinių teisių paveldėtojos rekomenduotas praleisti dienoraščio vietas.

Juozas Baltušis

Vietoj dienoraščio

1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.

Spalio 1. Sekmadienis

Abu su Monika vykome į motinos Mironienės paskutinio poilsio vietą Žvė-ryno kapinėse. Patvarkėme kapą, pastovėjome.

Atsakinėjau į laiškus: Dundulytei, Zulonui, dar kai kam.

Vakare visi trys – Monika, Rokas, aš – žiūrėjome televizijoj prancūzų filmus su Fernandeliu. Nelabai kas.

Jaučiu, kad tuoj prasidės pokelioninė krizė, jėgų demobilizacija. Reikia atlaikyti.

Iš naujo mąsčiau apie savo „Juzą“. Ne, nereikia įžiebinėti žvakes Vėlinių naktį, kaip buvau manęs anksčiau. Juza beveik puslaukinis, kalendorių mažai teseka, dienų neatrenka, tai ir nereikia. Nereikia ir jo sodybos parduoti meno žmogui, kaip buvau besugalvojąs. Monika teisi: tai būtų kūrinio nupiginimas tariamomis aktualijomis. Ir Adomo sapno perdirbinėti nereikia, ir Juzos pomirtinių įvykių sodyboje. Tegu viskas lieka kaip buvę. Kaip mano parašyta, liedinte išliedinta.

Spalio 2. Pirmadienis

Buvau „Vagos“ leidykloje. Prasti reikalai. „Sakmė apie Juzą“ neperrašyta nė per pusę, niekas iš atsakingųjų neskaitė naujosios redakcijos. Kaip danguj, taip ir ant žemės. Kantrybės, kantrybės, drauge rašytojau!

Šiandien mirė kadaise labai garsi pianistė Nadežda Dukstulskaitė. Gimusi ji buvo 1912 metais. Buržuazijos valdomoje Lietuvoje spauda plačiai rašė apie ją, kaip apie neįtikėtiną gamtos stebuklą, rečiausio talento muzikę. Laikraščiai buvo pilni jos nuotraukų. Grįžęs iš evakuacijos, 1944 metais, priėmiau ją dirbti respublikiniame radijo komitete koncertmeisterės pareigoms. Gavo respublikos nusipelniusios artistės vardą. Ji tikrai buvo gabi, pasakyčiau, talentinga. Tačiau metai, praleisti geto vokiečių okupacijos metais, artimųjų netekimas, išgyvenimai palaužė ją. Ėmė silpti kaip muzikė. Pasitraukdamas iš radijo komiteto pirmininko pareigų, palikau ją dar dirbančią, vėliau, girdėjau, išėjo į pensiją. Ir štai nebėra gero talentingo žmogaus. Turėjo vyrą, išsiskyrė, tai pašarvota Olandų gatvėje, Buitinio gyventojų aptarnavimo šermeninėje. Taigi.

Susiskambinau su Zulonu Kupiškyje. Spalio 7 dieną jis rodo „Vestuves“ Šaukėnuose, kviečia atvykti filmuotis. O mes negalim: filmavimo aparatas remonte, nežinia kada bus sutvarkytas.

Skambinau į Rašytojų sąjungą A. Pociui dėl Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti (esu jos pirmininkas). Susitarėm: rytoj susitiksim Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje, pasitarsime.

Negaliu pamiršti pūdomų kviečių krūvos Saratovo srityje. Siaubas! Ir nenoromis vagiasi į galvą mintis: bene tyčia šitaip daroma, specialiai pūdomi kviečiai, kad galima būtų išmesti milijardus aukso rublių imperialistams už jų kviečius, duonelę? Žinau: absurdiška tai mintis. O iš tikrųjų?

Spalio 3. Antradienis

Užsienio radijas jau kelintą dieną apgailestauja naujojo Romos popiežiaus Povilo Jono I-jo mirtį. Mirtis labai netikėta: vos rugpjūčio mėnesį išrinktas popiežium, jau mirė!

Buvau vėl „Vagoje“, aptariau su dailininke Laima Pučkoriūte „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai patiko spalva: ruda. Geriau įsižiūrėjęs, nusileidau – tegu būna viena knyga mano leidiniuose ir ruda, tokios dar neturėjau. Paprašiau, kad Juzai pridėtų ūsus. Pasakiau: rašydamas „Sakmę“, visą laiką turėjau prieš akis aktorių Jaruševičių Stanislovo vaidmenyje filme „Virto ąžuolai“, kažką panašaus norėčiau matyti ir viršelyje. Parodžiau ir šito aktoriaus nuotraukas dailininkei, žinoma, atsiprašęs, kad rodau jai, meno kūrėjai. Susitarėm gražiai: padarys.

Iš Kauno atvyko Švanys. Pasakojo: partinį papeikimą jam paliko, nors LKP Kauno m. komiteto partinės kontrolės komisija siūlė panaikinti kaipo nepagrįstą. Prašė padėti surašyti jam apeliaciją LKP CK Partinės kontrolės komitetui. Pažadėjau, nors jėgų neturiu. Ir laiko stokoju: reikia redaguoti knygą apie kupiškėnų vestuves.

Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje dalyvavau svarstant Ievos Simonaitytės įamžinimo klausimą. Šalia kitų priemonių pasiūliau jos gimtinėje, Vanaguose, įruošti kokią nors atžymą, o tai negerai išeina: Klaipėdoje, Prieku-lėje, Vilniuje bus jos pavadinimo gatvės, vidurinė mokykla, biblioteka, o Vana-gams – nieko. Pasiūlymui pritarta.

Pasinaudodamas proga, dar kartą paprašiau neorganizuoti jokių iškilmingų mano jubiliejaus minėjimų. Padariau šitai todėl, kad posėdžio dienotvarkėje numatytas šis klausimas.

Parėjau namo visiškai bejėgis. Pilnas jėgų atsipalaidavimas po kelionės. Ką daryti?

Vakare paskambino filmo grupės administratorė Diana Matuzevičienė, tarėmės dėl išvykų filmuotis. Numatyta šitaip: spalio 9 d. į Rygą, filmuojame, nakvojame, kitą dieną grįžtame. Spalio 13 d. į Kauną, filmuojame Mažąją Darbininkų gatvę, miestą, „Raidės“ spaustuvę, nakvojame, kitą dieną vykstame į Kelmę filmuoti „Senovės kupiškėnų vestuvių“ – jų spektaklis įvyks tenai naujuose Kel-mės kultūros rūmuose. Sako, labai gražūs pastatyti.

Skauda širdį, kad visa medžiaga, filmuota anksčiau Rygoje, išėjo į broką: filmavimo aparatas – šlamštas.

Sukviečiau rytdienos posėdžiui Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti [narius]. Rinksimės 16-tą valandą, rašytojos namuose. Komisijos nariai: J. Lankutis, M. Sluckis, A. Pocius, Banionis, Glemža. Pirmą kartą susiduriu su tokiu darbu, neišmanau jo. Na, pasitarsiu su išmanančiais, žiūrėsiu.

Skambino iš ligoninės prof. Vasinauskas, nori pasikalbėti, bet neleidžia jo lankyti, prašo palaukti: paskambins dar kartą.

Spalio 4. Trečiadienis

Iš ryto turėjau ruošti Švanio apeliaciją. Nėra jėgų. Visiška apatija. Už langų pila lietus.

Prieš kelias dienas baigiau skaityti Edmondos Šarl-Ru romaną „Užmiršti Palermą“. Daug pažintinės medžiagos: apie Paganinį, Italijos, Amerikos gyvenimą. Kaip literatūros kūrinys – gana padrikas, išmėtytas.

Išsiunčiau P. Zulonui į Kupiškį žurnalo „Mūsų kalba“ 3 numerį, taipogi naujai pertvarkyto žurnalo „Litva literatūrnaja“ 1-jį, išėjusį prieš kelias savaites.

Skaitinėjau Torntono Vaidlerio romaną „Aštuntoji diena“. Kol kas įdomu. Labai prastas J. Subatavičiaus vertimas iš anglų kalbos. Neturime dar mes tikrai gerų vertėjų Vakarų literatūrai.

Pokavau savo „Druską“ (rusų kalba) išsiuntimui į Beketovką.

16 valandą susirinkome Ievos Simonaitytės bute kaip jos palikimo komisija, kuriai pirmininkauti tenka man. Atvyko visi komisijos nariai: Kultūros ministerijos atstovas Glemža, Literatūros ir meno archyvo direktorius Banionis, aktoriaus Banionio sūnus, rašytojas Mykolas Sluckis, rašytojas, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius A. Pocius. Negalėjo atvykti Kalbos ir literatūros instituto atstovas J. Lankutis. Prieš posėdį paprašiau visus pagerbti tylos minute Ievos Simonaitytės atminimą. Visi atsistojo. Posėdyje dalyvavo ir Ievos Simonaitytės globėja, slaugiusi ir aptarnavusi rašytoją pastaruosius dešimtį metų, Domutė (pavardės neišklausiau). Nutarėme, kad inventorizaciją vykdys Literatūros ir meno archyvas drauge su Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos skyriumi. Paskelbsime laikraščiuose kreipimąsi į visus, kas pažinojo rašytoją, turi jos laiškų ar kokių dokumentų, kad atsiųstų mums. Nelabai tikiu šito skelbimo pasisekimu, bet reikia. Išsiskirstėm. Prieš tai, beje, apžiūrėjome visą butą, nuėmę plombas, kurias vėliau uždėjo jau Banionis. Patikrinome rašytojos taupomąsias knygutes. Jų buvo dvi. Vienoje – 28 tūkstančiai rublių su kaupeliu, kitoje – virš 2 000 rublių. Tai viskas, ką šiuo metu radome. Ne milijonierės būta Ievos Simonaitytės. Oi, ne.

Sugrįžau namo kažko labai prislėgta nuotaika. Pirmą kartą susiduriu su tokiomis pareigomis...

Kai buvome vieni du su Domute, papasakojo ji man, kaip mirė rašytoja. Visą tą dieną, rugpjūčio 27-tą, sekmadienį, jautėsi labai gerai, juokavo, ragino Domutę užrašinėti, ką ji padiktuos, o diktuoti ruošėsi keletą kūrinėlių vaikams. Pati Simonaitytė rašyti jau mažai begalėjo: pirštai sukumpę, nesulenkiami. Labai pagyrė Domutės pagamintus pietus. „Eik dabar, pailsėk, ir aš prigulsiu“, – pasakė jai. Tačiau netrukus pašaukė Domutę vėl, pasakė, kad labai skauda dešinę ranką ir kažko itin neramu. Domutė iškvietė gydytoją, tas labai greit atvyko, suleido vaistus, skausmą nuramino, išvyko. Ieva Simonaitytė, aprimusi, liepė Domutei vėl eiti ilsėtis, tačiau pastarajai nespėjus atsigulti, pradėjo šaukti: „Domute, Domute!..“ Tai atbėgus, spaudė krūtinę ir skundėsi, kad labai skauda širdį, spaudžia visą krūtinę, trūksta oro. „Atidaryk visus langus!“ – paprašė. Domutė skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Toji atvyko greičiau nei per 10 minučių. Mėgino palengvinti vaistais, tas nieko nepadėjo, tada išgabeno ją į ligoninę. Domutė vyko kartu. Ieva Simonaitytė buvo jau be sąmonės. Ir mirė ji nakčia, sąmonės nebeatgavusi...

Spalio 5. Ketvirtadienis

Jaučiuosi kaip sudaužytas. Nieko konkretaus nedirbu.

Surašiau apeliacinį pareiškimą Juozui Švaniui į LKP CK dėl jam skirtos partinės bausmės. Daug jėgų pareikalavo. Nusibodo man tas Švanys – galo nėra.

Poetas Antanas Drilinga atsiuntė nuorašą ataskaitinio pranešimo, paruošto rašytojų pirminės partinės organizacijos ataskaitiniam-rinkiminiam susirinkimui, kuris įvyks spalio 6 dieną. Turiu susipažinti, pateikti pastabas. Perskaičiau, apstulbau: viskam nuolaidžiaujama. Aptariant prozos reikalus, įtraukta į aptariamųjų skaičių net M. Meškauskienės atsiminimų knyga „Ateities viltys“, kuri „turi literatūrinės vertės“. Rimtai kalbama apie tokią chaltūrą, kaip Kiauleikio tariamas romanas „Gervazijus“, taip pat brolių Dirgėlų pasibaisėtinas rašinys „Pogodalis“. Na, na!.. Pagiriamas net J. Avyžiaus tikrai nepavykęs romanas „Chameleono spalvos“, kuris esą „turi teigiamos, gal net gydančios reikšmės kai kurių negerovių atžvilgiu“. Kurgi eiti toliau?..

Ateinančią savaitę bus sušauktas partorganizacijos biuro posėdis aptarti šį pranešimą. Nieko nesakysiu. Nėra prasmės. Vien naujų priešų įsigyčiau.

Vėlų vakarą atvyko iš Kauno V. Valiušaitis. Pasakojo, kaip toliau fabrikuojama jam baudžiamoji byla. Liudininkais iškviesti du nauji asmenys, abu V. Valiušaičio demaskuoti kaip valstybinio turto grobstytojai. Aiškiai matyti, kad Kauno prokuratūra neturi pakaltinamos medžiagos, tai imasi tiesiog nusikalstamų veiksmų.

Kalbėjau telefonu su Zulonu Kupiškyje. Keičiasi mūsų susitikimo su „Senovės kupiškėnų vestuvėmis“ planai. Kelmėje numatytas jų spektaklis spalio 14-tą neįvyks, kadangi į tą dieną atkeltas Kelmės kultūros naujųjų rūmų atidarymas, turėjęs įvykti spalio 7-tą. Nukeliamas dėl laukų darbų, į kuriuos mobilizuoti visi rajono žmonės. Taigi tą dieną, spalio 14-tą, įvyks tasai spektaklis Ukmergėje. Na ką gi, važiuosime į Ukmergę, filmuosimės ten!

Kalbėjau telefonu su mano dokumentinio filmo rež. Šiliniu. Pirmadienį, spalio 9-tą, vyksime į Rygą pakartotinam filmavimui, kadangi ano filmavimo medžiagą sugadino sugedęs filmavimo aparatas. Pasidejavo, kad negali gauti Rygoje viešbučio mums apsistoti. Tuoj paskambinau Dobrovolskiui, paprašiau padėti. Pažadėjo rytoj pamėginti išspręsti šį klausimą. Esu tikras, kad išspręs teigiamai. Jis juk veikia per Latvijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą!

Spalio 6. Penktadienis

Pamiršau įrašyti, kad vakar Monika žiūrėjo Panevėžio teatro, nūnai gastroliuojančio Vilniuje, spektaklį „Revizorius“. Parėjusi keikėsi labai rūsčiai. O kas kaltas? Seniai yra žinoma, kad Panevėžio teatras <...> yra pats prasčiausias respublikoje. Ko gi tad eiti žiūrėti tokio, atsiprašant, teatro spektaklius. Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėtume apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis.

Teatro meno reikalai respublikoje apskritai šiuo metu liūdni. Teatro pasaulyje, kaip ir visose dabartinio gyvenimo srityse, reikalavimai sumažinti iki minimumo ir žemiau bet kokio minimumo. Akademinis teatras – Akademinis! – stato beviltiškiausio grafomano Skliutausko ir žurnalisto Jackevičiaus pjesę! Ir stato ne kas kitas, o TSRS liaudies artistas H. Vancevičius. Kur dar eiti toliau? Kai kas iš sąžiningesnių teatro darbuotojų – Ragauskaitė, Tamulevičiūtė, Gai-dys – dar kaujasi dėl meno, tačiau jų pastangos vis nuožmiau gniuždomos. Atėjo pilkiausių vidutinybių ir negabuolių era.

Žiūrėjau dailininkės L. Pučkoriūtės „pataisytą“ „Sakmės apie Juzą“ viršelį. Nelabai kas, bet priėmiau, sutikau. Nieko geresnio negalima nei tikėtis, nei laukti. Visi tingi dirbti.

Gavau vet. vaistinėje vaistų katinui nuo blusų, bet kas juos panaudos? Pats aš nesiimu. Reikia ištepti katiną ir neleisti jam laižytis 20 minučių, tada išmaudyti, o koks velnias nulaikys katiną nuo laižymosi? Tik jau ne aš. Tegu Rokas.

Spalio 7. Šeštadienis

Tuščia diena. Laukiau atvykstant Valiušaičio, norėjau įteikti jam nuorašą mano pakartotino laiško „Kauno tiesai“, deja, neatvyko.

Baigiau ruošti ir perrašiau trim egz. J. Švanio pareiškimą Lietuvos KP CK Partinės kontrolės komisijai dėl jam skirtos bausmės nuėmimo. Rytoj Švanys atvyks iš Kauno, atsiims.

Kalbėjausi su savo redaktore D. Linčiuviene. Skundžiasi sveikata. Kažkas panašaus į virusinį nervų uždegimą. Tegu padeda jai dievas ar likimas nugalėti šitą žiaurią ligą!

Dagnė atvedė į namus Jurgį. Maloniai pabendravome visi.

Vakare kiek nuliūdino Rokas. Vėl tie jo „užsikirtimai“. Teko riktelėti. Paskui graužiausi: velniam man šito reikia? Kaip vis dėlto nesaugo Rokas nei mano nervų, nei nuotaikos kūrybiniam darbui!

Spalio 8. Sekmadienis

Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Puvimas visapusiškas...

Vakar vakare klausėmės per televiziją „šventinio“ koncerto, skirto Konsti-tucijos dienai. Nieko sausesnio, oficialesnio neteko dar matyti. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau užnuodijo ateičiai.

Rytoj vykstame į Rygą: taisyti broko, kuris atsirado tarybinės gamybos technikos dėka – technikos, stovinčios žemiausioje pakopoje, gaminančios vien broką.

Spalio 9. Pirmadienis

Anksti rytą išvykome į Rygą. Važiavome visa grupė – 8 žmonės, įskaitant vairuotoją. Per Ukmergę, Panevėžį, pro Pasvalį, Bauskę. Nuvykome per penkias valandas (su pertrauka Panevėžyje, įsipilti benzino).

Rygoje apsigyvenome „Rygos“ viešbutyje, statytame dėdės Džo laikais, nūnai jau nusenusiame, nušiurpusiame. Gavau atskirą kambarėlį, „deputatinį“, be kilimo, be dušo...

Vakare aplankė mane draugiški latviai iš Kino propagandos biuro. Pasėdė-

jome, išgėrėme.

Spalio 10. Antradienis

Vykome apsižvalgyti filmavimo vietose. Vėl aplankėme Riekstų ielą, filmavo mane ties vieta, kur stovėjo mano gimtasis namas, nūnai tik nuodėguliai ir pelenai iš jo belikę. Ir ąžuolas aukštas. Meta giles. Pasirinkau jų kiek tiek. Jeigu gyvas būsiu, namą pastatant Molėtų rajone sulauksiu, tai pasodinsiu palangėje: tegu stovi.

Nuvykome ir į archyvą. Čia buvo surastos bažnytinių įrašų knygos. Vienoje jų išlikęs įrašas apie mano tėvų Marijos Baltušytės Juozo d. ir Juzėno Karolio Rapolo s. sutuoktuves. Jos įvyko 1902 metų sausio 20 dieną Rygos Rymo katalikų bažnyčioje. Sutuokė kunigas-vikaras Petras Silovičius. Užsakai buvo skelbti sausio 6 ir 13 dienomis. Liudininkais buvo Augustinas Juzėnas ir Juozas Zlat-kus. Kas tasai Zlatkus – neturiu žinių, o Augustinas Juzėnas – mano tėvo brolis, jaunesnysis. Mažas būdamas ir ganydamas Šlapjašilyje, prie Svėdasų, girdėjau Rozaliją Valuntienę, tėvo seserį, pasakojant, kad Augustinas išėjo į karą (Pirmąjį pasaulinį) ir nebesugrįžo. Kur jis žuvo ar kitaip dingo – jokių žinių negauta. Kiek pamenu, Rozalija vis dar laukė sugrįžtant, labai norėjo pamatyti. Nesulaukė, atgulė gimtųjų Svėdasų kapeliuose. Dabar jau ir Juozas Valuntas tenai ilsisi, ir jų duktė Emilija Valuntaitė-Jokūbonienė...

Knygose suradau ir sesers Marytės krikšto įrašą. Pakrikštyta ji buvo 1907 metų kovo 25 dieną Švento Alberto bažnyčioje. Krikštijo kunigas-vikaras Štempselėjus. Kūmais buvo motinos brolis Antanas Baltušis ir Marijona Šumskytė. Abu seniai mirę.

Radau įrašą ir apie brolio Leonardo krikštą toje pačioje bažnyčioje (Šv. Alberto), 1914 metų gegužės 25 dieną. Krikštijo kunigas Fabulovas. Kūmais buvo Benediktas Kostečka ir Anelė Kostuchovskaja.

Nerašysiu čionai, kad vėl susijaudinau gerokai.

Spalio 11. Trečiadienis

Iš ryto filmavome tramvajų, kelionę juo į Ilgicienos priemiestį. Užfiksavome ir tiltus per Dauguvą, ir Riekstų ielą, kurioj gimiau. Įkalbėjau kelis žodžius apie namą, apie latvių pažadą prišriubuoti mano garbei Memorialinę lentą, kai tik atliksiu tą nedidelį formalumą – numirsiu. Pasirinkau gilių to ąžuolo, po kuriuo gimiau. Man atrodė, lyg ir pamenu jį, tada dar labai jauną. O gal tik pasirodė...

Filmavome ir Šv. Alberto bažnyčią. Jos klebonas, smagus, mielas seniokas, pakvietė „puodukui kavos“. Kandom ungurį, reto gardumo sūrį, gėrėm, žinoma, ir kavą. Ir dar kai ko kito... Ant klebono stalo – žurnalas „Pari matč“. Jame daug nuotraukų iš neseniai mirusio popiežiau Povilo Jono pirmojo gyvenimo, išrinkimo kardinolų konklavoje ir mirties vaizdų. Įdomu. Ir čia pat kelios nuotraukos iš žinomo amerikiečių kino aktoriaus Gary Granto gyvenimo: maudosi, sėdi savo bute. Jam – 75 metai. Gerai menu šį aktorių iš savo jaunystės metais matytų filmų. Stiprus buvo. Klebonas kalbėjo, kad šių metų lapkričio 20 dieną sukanka 75 metai nuo Šv. Alberto bažnyčios pašventinimo. Bus didelės iškilmės. Kvietė atvykti ir mane, kaipo „krikštasūnį“. Pasakojo ta proga, kaip buvo šventinta toji bažnyčia. Laukė arkivyskupo, bet klebonas Silovičius, buvęs „disidentas“, taip įpykęs ant valdžios, kad pašventinęs bažnyčią pats: „Jokių arkivyskupų!“ – surikęs. Paskui viskas taip ir liko. Ir stovi ligi šiol.

O ką? O gal ir nuvažiuosiu į iškilmes.

Užsukome į turgų. Pirkome strimelių. Jų Rygoje pilna. Ir net keista, kad niekad negauname jų Lietuvoje. O juk jas gaudo ir rūko ne už jūrų marių, o pačioje Klaipėdoje! Pirkome ir bulvių lazdelių, nuostabaus skonio, gražiai įpakuotas į celofaninius maišiukus, tinkamas vartoti prie kavos, alaus, arbatos. Paaiškėjo, kad šitas „lazdeles“ gamina vienas kolūkių, esančių netoli Rygos. Jos pirmininkas (pavardės tiksliai neįsiminiau), neišsemiamos iniciatyvos žmogus, vysto statybas, net mokslo tyrimo laboratorijas yra įtaisęs, laiko mokslininkus, griežtai atrinkęs talentingiausius. Šešis kartus buvęs šalintas iš Komunistų partijos, apdovanotas keturiais Lenino ordinais. Jo populiarumas žmonių tarpe – begalinis, o valdžios nemėgstamas: draudžiama apie jį rašyti, jį filmuoti, apskritai reklamuoti: „kad kiti nepasektų jo pavyzdžiu!“ Tai suprantama. Jokioje šalyje ir prie jokios kitos santvarkos nebuvo taip bijoma talentų, kaip nūnai mūsuose.

Oras be galo gražus. Saulė ir saulė. Kelias žvilga. Bauskėje ieškojome garsiųjų saldainių „Karvutė“. Neradome. Panevėžyje sustojome pietauti. Mieste iš karto, gatvėje, mane atpažino eilė žmonių, restorane – taip pat. Apmaudu!

Vėlų vakarą sugrįžome į Vilnių. Moniką radau gerokai susirūpinusią: laukė manęs iš pat ryto, kepė viščiuką, o aš sugrįžau bene 22 valandą... Ji – teisi.

Spalio 12. Ketvirtadienis

Ilsėjausi veik visą dieną. Nuovargį vis dėlto jaučiu, nors nuotaika ir apskritai savijauta – dieve duok.

Atsakiau į „Jaunimo gretų“ du klausimus, kaipo vienas iš respublikos „populiariausiųjų dešimtuko“. Kvailoki tie klausimai, tai ir atsakiau jiems į toną.

Iš Rašytojų sąjungos vėl reikalavimas fotonuotraukos. Pasirodo, Lvovo universiteto leidykla ruošia spaudai „spravočniką“ „Rašytojai – TSRS ir sąjunginių respublikų literatūrinių premijų laureatai“. Nurodoma, kad tai būsianti „pirmoji šalyje tokio pobūdžio knyga“. Kam ji reikalinga, ką duos skaitytojams? Juo labiau literatūros mokslui? Šito nežino niekas, o leidinys išeis 1979 metais. Popieriaus, vadinasi, turim pakankamai, galim žarstyti.

Atėjo laikraščio „Litgazeta“ naujas 41 numeris. Įdėta grupinė nuotrauka, po ja parašas: „Draugystės ryšiai tarp Armėnijos ir Rusijos literatų amžiais stiprėjo iš metų į metus. Bet ypatingai sustiprėjo jie tarybinėje epochoje. Nuotraukoje: Nikolajus Tichonovas ir Vilis Lacis drauge su Avetiku Isakianu ir Dereniku Demirčianu, lankydami istorinį paminklą – Zvartnoc šventyklą“. Nebekalbant apie tai, ką bendro turi Vilis Lacis su Armėnijos ir Rusijos literatų draugyste, krinta į akis, kad vietoje Vilio Lacio nuotraukos čia įdėta visai kito latvių rašytojo, o būtent Fricio Rokpelnio!

Tai nebe pirmas toks atvejis. Rusų rašytojai Verai Panovai mirus, ta pati „Litgazeta“ įdėjo jai skirtą nekrologą, o prie jo.... latvių rašytojos Anos Saksės nuotrauką! Ir neatitaisė šitos klaidos. Kaipgi, tarybinė spauda juk neklysta!

Gavau kvietimą į rašytojų partinį-ataskaitinį, kuris įvyks spalio 16-tą, pirmadienį, ir kitą kvietimą į Taikos gynimo komiteto Prezidiumo posėdį, kuris įvyks spalio 17-tą, antradienį. Ir dar: spalio 19-tą „Vagos“ leidykla šaukia Redakcinės tarybos posėdį. Turėsiu dalyvauti.

Posėdžiai, posėdžiai...

Spalio 13. Penktadienis

Vykome į Kauną. Filmavome prie Mažosios Darbininkų gatvės 56 namo, kuriame gyvenau 1929–1937 metais drauge su tėvais. Namas tebėra, nupirktas privataus savininko. Tas apsiuvo jį lentomis, perdarė vidų. Mus pamatęs, apsigando: negi ruošiatės nugriauti? Išgirdęs, kad ne, nesiruošiame, pralinksmėjo: „Gal buteliuką?“ Kai atsisakėm, dar labiau pralinksmėjo. Pasisakė, buvęs kolūkietis, susitaupęs senatvei, dabar anūkams reikia gyventi Kaune, mokytis, tai ir nupirkęs šitą namą: „Jobtvoju matj, tiek kapitalo įdėjau, o kiek dar reikės!“ O buvusios arklidės, kurioje turėjau įsirengęs savo „rašytojinį“ kabinetą, jau nebėra, stovi mūrinukas garažas, be mašinos. Nufilmavome viską, įkalbėjau šiek tiek prisiminimų. Atslinko žmonių, vaikšto aplink, stebi, rodo, kad atpažino mane... Naujiena man!

Filmavome ir Kęstučio gatvėje, kur anksčiau buvo „Raidės“ spaustuvė. Namui pristatyta du nauji aukštai, buvusio mašinų skyriaus patalpose įrengti platūs laiptai. Tiktai popieriaus sandėlio raudonas mūras kieme išlikęs, koks buvo. Ir sargo Labučio butas, nūnai paverstas „Katiline“.

Filmavome ir Istorinio muziejaus sodelį. Pataikėm kaip tik V. Kuprevičiui grojant varpais. Žmonių daug, klausosi. Daugiausia turistai iš Rusijos. Šitai nesunku atspėti iš drabužių ir laikysenos. Moterys storais paltais, o kojas apsiavusios... šliurėmis. Taip patogiau kojoms. Klausėsi atidžiai, o kol Kuprevičius nulipo, koncertą baigęs, nė vieno jų nebeliko: atėjo 15-ta valanda, atsidarė parduotuvės po pietų pertraukos, nebe varpų muzika galvoj žmoneliams iš Rusijos!

Laimingai sugrįžome namo.

Spalio 14. Šeštadienis

Atsakinėjau į laiškus. Vartinėjau nuotraukas, atrinkinėjau filmui ir Lvovui. Permąsčiau iš naujo „Juzos“ kai kuriuos epizodus. Ne, nenoriu nieko keisti. Nebenoriu.

Pokalbis telefonu su redaktore D. Linčiuviene. Kaip visuomet, labai malonus. Taipogi su „Vagos“ vyr. redaktorium K. Ambrasu.

Išvykstame į Ukmergę.

Ukmergėje įvyko „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidinimas Kultūros rūmų salėje. Vėl pamačiau mielus ir brangius man žmones: Jugulienę, Ragauską, Mickevičių, Zuloną... Žiūrovų – sausakimšai, net man vietos nebelikę. Po vaidinimo buvau pakviestas į sceną, paskui prie stalo su alum ir kaimiška duona. Viskas nufilmuota dokumentiniam apie mano malonybę. Norėjo priklijuoti man ir ūsus, įsukti į vaidinimo dalyvių tarpą – atsigyniau. Tegu kiekvienas dirba savo darbą. Vėlų vakarą, faktiškai naktį, sugrįžome namo.

Spalio 15. Sekmadienis

Po vakarykščios – nedarbinga diena.

Spalio 16. Pirmadienis

Neramina „Sakmės apie Juzą“ likimas. Negera tyla „Vagoje“. Gal tai ir atsitiktinis dalykas, o neramu, ir gana. Gal nereikėjo taip skubėti man su šita knyga, leisti jai geriau išsigulėti? Skubos darbą – velniai renka, kaip sakė liaudies išmintis. Nors, atvirai pasakius, koks čia be skubėjimas? Juk rašau šitą savo „Juzą“, su didelėmis pertraukomis, bene šešetą metų, buvau labai ilgam numetęs, dabar vėl „pakėliau“ iš juodraštyno. Dievas bežino, kaip reikėtų iš tikrųjų...

Rūpi ir „Druskos“ III-sis pūdas. Labai jau nusitolino jo išbaigimas, faktiškai parašymas. Beveik nieko dar nepadaryta. O juk laikas bėga, bėga, bėga, greit paukšterės man 70, kada besuspėsiu?

Pasiunčiau sveikinimo telegramą kupiškėnui, Ministrų Tarybos reikalų valdytojo pavaduotojui Stasiui Janilioniui: jam – 50 metų. Pirmasis jubiliejus. Taip ir telegramoje įrašiau. Geras vyras, visada padeda man išvykose transportu, paremia kitais būdais. Tebūnie jis sveikas, stiprus.

Įvyko rašytojų partinis-ataskaitinis susirinkimas. Įdomus buvo tiek, kad LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas S. Šimkus, po ilgų stenėjimų, prasitarė dėl J. Apučio knygos „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“, už kurią buvo skirta respublikinė literatūros premija, o paskui respublikos vyriausybės nuimta. Šimkus dabar mėgino teisinti šį negirdėtą poelgį tuo, kad J. Aputis, girdi, šiuo metu „Pergalės“ žurnalo 6 numeryje paskelbė apysaką „Prieš lapų kritimą“, kuri nepriimtina, idėjiškai neteisinga. Aiškinimas absurdiškas: premiją mes skyrėme ne už apysaką, o už knygą, ir jeigu apysaka kam nepriimtina, tai būkite malonūs kritikuoti būtent apysaką, o ne bausti autorių visai už kitą kūrinį! Įsidėmėtina, kad iš S. Šimkaus kalbos aiškiai buvo jaučiama, jog ten, viršūnėse, pasimetę po savo šito poelgio: girdi, jeigu autorius peržiūrės tą apysaką „Prieš lapų kritimą“, jeigu sutiks paredaguoti, tai Respublikinių premijų komitetas galės iš naujo persvarstyti premijos skyrimą J. Apučiui už knygą „Sugrįžimas rudenėjančiais laukais“. Tai bent!.. Kai nebeliko Antano Sniečkaus, tai ir eina dabar absurdas po absurdo.

Mane vėl išrinko į partinį biurą. Labai nenorėjau, bet nusileidau. Pabūsiu dar vienerius metus, tada gana.

Spalio 17. Antradienis

Iš Rygos žinia – geras mano bičiulis Janovičius, palydėjęs mane Rygoje namo, buvo užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Pačiame Rygos centre. Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. Ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalistinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. Tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose.

Taikos gynimo komitete Prezidiumo posėdis. Dalyvavau, pasisakiau, nors velniai mane griebtų, jeigu suprantu, kam visa tai reikalinga, tie visi pliauškalai apie mūsų šalies taikingą politiką, apie mūsų pastangas sukurti tokį pasaulį, kuriame... nebebūtų karų. Kada nebebus karų? Kai Tarybų Sąjunga užgrobs visą pasaulį, ar ką? Ačiū už tokią taiką!..

Spalio 18. Trečiadienis

Buvau „Interjurkolegijoje“, pas Valinskienę. Pasirodo, Ievos Simonaitytės sesuo parašė iš Kanados laišką, reikalauja rašytojos palikimo, pagal įstatymus priklausančio jai. Įstatymas įstatymu, o buvo šita sesuo, Marija Šiliauskienė, svetimiausias žmogus rašytojai, jokių ryšių su ja nepalaikė, pati rašytoja ne kartą yra išsitarusi, kad nenori nieko girdėti apie ją. Įdomu, kad Lietuvoj nestinga žmonių, gana aktyviai informuojančių šitą Mariją Šiliauskienę apie visus reikalus. Vienas tokių – V. Uždavinys, kadaise buvęs Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas. Ko jam?

Išsiaiškinome su Valinskiene, ką toliau daryti. Ji parašys tai seseriai į Kanadą, paaiškins viską. Valinskienės žodžiais, pagal įstatymus jai priklauso palikimas, tame tarpe ir Ievos Simonaitytės namas Priekulėje, kuriame mes, rašytojai, norime įsteigti rašytojos memorialinį muziejų. Žiūrėsim. Reikės, beje, kreiptis į notarą, kad tas dalyvautų prie turto inventorizacijos. Pasirodo, be notaro toji inventorizacija neturės juridinės galios.

Šiandien pat ir apmečiau raštą vyriausiajai notarei Stasei Piekšienei, prieš tai susitaręs su ja. Nusiųsime Rašytojų sąjungos valdybos vardu.

Vakar netikėtai pašoko man temperatūra: 38,6. Atrodo, gripas. Taip bent pasakė daktarė, kurią išsikviečiau.

Šiandien turėjau dalyvauti „Vagos“ redakcinės tarybos posėdyje. Pranešiau: sergu, negaliu.

Ir iš tikrųjų sergu. Temperatūra nekrinta, nors jokių skausmų nejaučiu niekur. Velniai kur jį griebtų, tą gripą, ateina, rupūžė, kai šitiek darbo ant pečių!

Jau kuris laikas redagavau „Istorijas kupiškėniškas“, dabar teko nutraukti: svaigsta galva. O laikas bėga, bėga, bėga...

Spalio 19. Ketvirtadienis

Temperatūra nukrito, podraug nukrito ir jėgos, vos velku kojas. Vis dėlto sėdau redaguoti „Istorijas kupiškėniškas“ – nebėra laiko gaišti. Daktarė užtiko bedirbantį, smarkiai barė, grasino visos Lietuvos vardu. Tai bent! Šitoks svarbus šašas tapau, cha!..

Skaitinėjau „Novyj mir“ žurnale Valentino Katajevo gana savotiškai surašytus atsiminimus „Deimantinis mano vainikas“. Yra daug įdomių, pasakyčiau, svarbių detalių iš gana įžymių rusų tarybinių rašytojų gyvenimo: Majakovskis, Jeseninas, Oleša, Ilfas ir Petrovas... Vis dėlto rašinys lėkštokas. Na, reikia perskaityti iki galo, tada spręsti.

Spalio 20. Penktadienis

Šiandien Mykolui Sluckiui – 50 metų. Pasvyravęs, pasiunčiau sveikinimo telegramą. Jis manęs niekad nesveikino, tai aš jį.

Gauta žinia: Paalksnėje jau pradėti mūsų namo pamatai. Pagaliau! Po šitiek barnių, prašymų, reikalavimų, nuo kovo mėnesio iki šiol, pagaliau pradėti pamatai. Dabar prasidės bėdos su sienomis. Duok dieve dar sulaukti man stogo, nors labai abejoju...

Užsienio radijas plačiai komentuoja Trockio žudiko mirtį (pavardės šito žudiko neįsiminiau, prastai ir girdėjau). Mirė jis Meksikoje. Pasak užsienio radijo, buvo vienas žudikų, Stalino pasiųstų nugalabyti Trockį. Meksikoje už šį nužudymą buvo jis nuteistas 20 metų kalėti, bausmę atliko, sugrįžo į Tarybų Sąjungą, čia jam buvęs suteiktas... Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (!). Kurį laiką pagyvenęs Tarybų Sąjungoje, vėl išvykęs į Meksiką, o dabar miręs. Kiek čia yra tiesos, dievas žino. Propaganda lieka propaganda, iš kieno pusės bebūtų skleidžiama. Bet jeigu tai tiesa, tai dar vienas neįtikėtino Stalino žiaurumo, pasakyčiau, išsigimėliško sadizmo paliudijimas.

Prisiminiau ta proga, kad vis labiau jaučiamos pastangos reabilituoti šį kruviniausią visoje žmonijos istorijoje tautų budelį. Paleista į apyvartą ir atkakliai skiepijama mintis, kad Stalino kulto laikais represuotų milijonų tarpe nebuvo... nekaltų žmonių, visi represuotieji buvę kuo nors nusikaltę valstybei ir partijai. Šio tvirtinimo absurdiškumas, tuo pat metu ir nuožmumas, stulbinantys. Net ir pažvelgus iš to taško: jeigu nebuvo nekaltai represuotų, tai kaip galėjo būti milijonai reabilituotų žmonių, kuriems sugrąžintos teisės, mokama pensija? Kur logika? Bet, matyt, politikoje nekotiruojama tokia sąvoka kaip logika. Ir elementariausias padorumas, beje. Ir visa tai rodo, kad artėja naujų represijų, susidorojimų, žudynių era.

Vis dėlto, tikiuosi, tokia era nebeateis. Kiti laikai dabar, kitokia žmonių sąmonė – išblaivėjusi nuo realios gyvenimo tikrovės, nesuderinamai besiskiriančios nuo visų viešai skelbiamų teorijų, tiksliau tariant, nuo nesibaigiančių pliauškalų apie „laimėjimus“. Žmonės, kiek patyriau, nebetiki ne tiktai šitais pliauškalais, bet ir komunistinėmis idėjomis, jų sąmonėje susiformavęs įsitikinimas, kad socializmas tai ne kas kita, o vargas, skurdas, beteisiškumas, nuolatinis nerimas dėl pastoviai gresiančių represijų, persekiojimų visiškai nežinant už ką.

Taip yra. Ir nuo šito fakto niekur nepasidėsi.

Daug, labai daug dėl to tenka susimąstyti.

Spalio 21. Šeštadienis

Išrinktas naujas popiežius, buvęs Krokuvos arkivyskupas-kardinolas Voitila, lenkas. Užsienio radijas itin plačiai komentuoja šį faktą. Sveikinimus jam nusiuntė Lenkijos visa valdžia su Gereku priešakyje. Nusiuntė ir mūsiškiai. Įsivaizduoju, kaip šį įvykį švenčia lenkai. Komentarai, beje, vyksta jau kelios dienos. Popiežius pasirinko sau vardą: Povilas Jonas II-sis. Reikia laukti įdomių įvykių ryšium su šituo išrinkimu, visų pirma – Lenkijoje, atsimenant, kad tasai Voitila buvo Lenkijoje gerokas disidentas. Turės rūpestėlio Gerekas.

Šiandien ir rytoj turėjau dalyvauti Anykščių rajono II-joje Žemiečių šventėje. Gripas sukliudė. Pranešiau į Anykščius jau užvakar: negaliu, deja, negaliu. Atšvęs, neprapuls ir be manęs.

Baigiau skaityti V. Katajevo „Deimantinį mano vainiką“. Kyla labai visokių minčių. Nelabai kokia asmenybė, pasirodo, tasai Katajevas. Gana lengva širdim šneka apie Stalino represuotus ir išžudytus rašytojus: Babelį, Anos Achmatovos vyrą poetą Gumiliovą, kitus... Rašydamas apie Zoščenką, kalba, kad bendravo su juo, guodė, o pats tuo metu nenujautė, kad, girdi, ir jo laukia panašus likimas. Šventvagiška šitaip kalbėti. Zoščenką užėdė negyvai Stalinas Ždanovo rankomis, tuo tarpu Katajevas vos vos tebuvo pabartas, jo raštai buvo leidžiami.

Prisiminiau ta proga daugelį memuaristų. Gal jokiame kitame žanre taip neatsiskleidžia autorius, kaip šitame. Tiesiog išsinuogina kiekvienas, pasirodo, koks buvo ir yra iš tikrųjų. Šita prasme vertas didelės pagarbos Ilja Erenburgas. Irgi žydas, tačiau savo žmogiškos vertės nepraradęs, už trupinį aukso nepardavęs sąžinės, apie kulto laikus rašė iš širdies, pasakė tiek tiesos, kad ėmė jį pulti visokie Jermilovai, o po mirties net nuotraukos nepridėjo prie nekrologo (panašiai kaip garsiąjam smuikininkui Davidui Oistrachui, atsikeršydami, kam rėmė jis A. Solženicyną). Ir nors daugelyje vietų I. Erenburgo knygoje „Metai, žmonės, gyvenimas“ jauti, kad ne viskas pasakyta, tačiau vis dėlto pasakyta tiek, kiek nebuvo pasakęs niekas kitas (turiu galvoj memuarus, A. Solženicyno šitai neliečia).

Užverčiau paskutinį V. Katajevo rašinio puslapį, apmaudu pasidarė ant dūšios. Visada apmaudu, kai susiduri su menkysta.

Spalio 22. Sekmadienis

Užsienio radijas plačiai komentuoja Anastaso Mikojano mirtį, pateikia nekrologus, aptaria jo asmenybę, nurodo, kad tai paskutinis Stalino ilgametis „soratnikas“, išlikęs nesunaikintas, net garbingai išėjęs į pensiją ir garbingai laidojamas, dalyvaujant garbingų garbingiausiam „generaliniam“. Tai iš tikrųjų bene vienintelis atvejis, kai aukščiausio lygio partiniai ir tarybiniai vadovai nesunaikinami arba neišvejami iš postų. Užsienio komentatoriai teigia, kad Mikojanas su gaižia pašaipa žiūrėjo į tuos savo „soratnikus“, kurie tikėjo greitu kapitalizmo žlugimu, jis matė socialistinės santvarkos betvarkę, neorganizuotumą, iki absurdiškumo prieinančius prieštaravimus, dėjo pastangas, kiek tai buvo įmanoma, taisyti reikalus.

Šiandien užsienio radijas perdavė popiežiaus Jono Povilo II-jo „įsostinimo“ iškilmes. Popiežius kreipėsi į tikinčiuosius net trylika kalbų, o jų tarpe ir... lietuviškai! Įsivaizduoju, kiek tai suteikė džiaugsmo Lietuvos tikintiesiems.

Ir tai nieko nuostabaus. Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami... ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama... Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi.

Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje.

Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos.

Spalio 23. Pirmadienis

Sveikata lyg ir geresnė. Temperatūra nukrito. Pasveiksiu, velnias negriebs savo vaiko.

Kelis kartus mėginau imti į nagą „Istorijas kupiškėniškas“. Reikia dirbti, paruošti leidinį lapkričio mėnesį. Reikia.

Spalio 24. Antradienis

Kiek parako ištekau, redagavau „Istorijas kupiškėniškas“. Nedaug tepadariau, o vis šis tas.

Turėjau dalyvauti Draugijos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis Prezidiumo posėdyje. Prezidiumo narys aš esu, o sveikatos nėra. Pranešiau: negaliu.

Visą dieną traukia ir traukia pagulėti, patįsoti. Negeras tai ženklas.

Parašiau laišką Kupiškio rajono Vykd. komiteto pirmininkui Vaičeliūnui, paprašiau padėti pagaliau susiremontuoti krosnį vienai seniausių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyvei Baltrūnienei, kuri laukia šito remonto jau ketvirti metai, o jai jau toli virš 80-ties. Tų žmonių žiaurumas! Ko nebijo, tam nieko ir nedaro.

Spalio 25. Trečiadienis

Redagavau „Istorijas“. Šiek tiek pasivariau. Vis dar nesurandame abu su Zulonu tinkamo pavadinimo knygai.

Apmečiau laišką notarui, kad dalyvautų Ievos Simonaitytės palikimo-turto inventorizacijoje, nes priešingu atveju mūsiškė inventorizacija neturės juridinės galios. Pradedu jau iš tikrųjų rūstauti ant Ievos Simonaitytės: tiek metų išgyveno, šitiek knygų prirašė, o testamento taip ir nesumetė. Dabar krapštykis dėl šito jos žioplumo (ar maivymosi). Pagalvojau ta proga, kad reikėtų kokia nors proga pakalbėti rašytojams dėl testamentų surašymo. Amžinos istorijos: Til-vytis, Guzevičius, dabar Simonaitytė... Manau, tai visų pirma nekultūringumo požymis.

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Patikrino, pasakė: viskas neblogai. Ir čia pat išrašė nukreipimus patikrinti sveikatą iš naujo, visų pirma – pas urologą. Kokių velnių man pas urologą?! Pratęsė biuletenį iki lapkričio 1 dienos.

Buvau knygyne, išlupau Justino Marcinkevičiaus naują eilėraščių rinkinį „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Didelis talentas. Užtat ir valdžios nemėgiamas, dantis sukandus tepripažįstamas. Vieną jo knygos egz. pasiųsiu Danguolei Dundulytei, vėžininkei, į Kauną. Tebūnie jai nors tiek paguodos.

Rokas užsispyręs prašo naujo stereopatefono, žino ir jo markę „Vega-106“. O pats mokosi dvejetais. Neskubėsiu pirkti, tegu pirma sutvarko dvejetus.

Pastaruoju metu nemažai vargo su juo: užsispyręs, tingus, nerūpestingas, su Monika itin grubus, tyli, nekalba. Nelabai susigaudau, kaip tvarkytis su juo. Negi snukį daužysi? Vėlu, ir apskritai – ne tas metodas. Žiūrėsiu.

Monika išvyko į Kauną, suvaidino ten Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“, sugrįžo vėlyvą naktį. Bent tiek jai paguodos.

Atėjo keletas laiškų. Nėra noro ir nėra parako tuoj pat atsakinėti. Tegu paguli bent porą dienų, neprapuls.

Spalio 26. Ketvirtadienis

Užbaigiau „Istorijų kupiškėniškų“ 1-ją papkę, kaip P. Zulono sudėta. Pavargau, bet patenkintas. Ieškojau mašininkės, o jų dabar itin sunku gauti: deficitinė prekė, jeigu taip galima išsireikšti. Lupa visos po 30 kapeikų už puslapį ir dar maivosi, branginasi. Kainos kyla viskam, tai ir jos naudojasi tuo. Na, o mums, literatūros darbininkams, honorarai ar pakilo bent per kapeiką? Negirdėti nė iš tolo.

Su Roku tikra bėda. Blogai mokytis pradėjo vidurinėje, dar blogiau lanko muzikos pamokas Dvariono vardo muzikos mokykloje. Tenykščiai mokytojai tvirtina: gabus, galėtų būti labai geras gitaristas, net duoną iš to valgyti, o mokykloje buvo šiais metais, rudenį, tik vienoje pamokoje. Girdėti, kalbama apie jo pašalinimą iš mokyklos. Kas toliau?

Spalio 27. Penktadienis

Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę. Darbas sekėsi.

Vaistinėje gavau, pagal išimtinę tvarką bei receptą, kinietiško ženšenio trauktinės, gersiu po 20 lašų du kartus dienoje, o dar daniškų vitaminų ampulėse, gersiu ir tuos.

Nuotaika pakili. Kai tik baigsiu „Istorijas kupiškėniškas“, imsiuos „Druskos“ III-jo pūdo. Nebėra laiko svyruoti, aimanuoti, pergyventi visokius absurdus, kasdien sutinkamus mūsų gyvenime.

Spalio 28. Šeštadienis

Redagavau „Istorijas“.

Vis dėlto jėgų dar nėra. Nuėjau pasižiūrėti prancūzų–Vakarų Vokietijos–rumunų gaminto filmo „Piratai“. Visiškai nepatiko. Matėme jaunystėje šita tema filmų amerikoniškų bei kitokių – stipriai būdavo sukalami, įtampa būdavo, aštrūs vaidmenys, dabar viskas blyšku, pilka, prikimšta „pedagoginių“ svarstymų. Niekai.

Vakare pasiėmiau N. Gogolio „Revizorių“. Nauja laida rusų kalba. Genialu. Stipriai jaudina, vietomis pribloškia. Ir ateina į galvą mintis: jeigu pakeisti veikėjų vardus bei aprangą, tai juk viskas atitinka mūsų dienų gyvenimą: melas, kyšiai, sukčiavimai, pataikūniškumas, karjerizmas... Tiesiog šiuolaikinio Kauno vaizdas! Ir ne vien Kauno. Manau, nesuklystant galima pasakyti, kad žmonių moralė šiandien nepalyginamai žemiau yra smukusi už Gogolio aprašytuosius.

Ir dar mintis: kiek mačiau visokiausių „Revizoriaus“ pastatymų, nė vienas neatitiko Gogolio kūriniui. Visur karikatūrinama, ligi absurdiškumo, o čia juk realistiškiausias veikalas, giliai atveriantis tiek ano meto žmones, tiek visą gyvenimo atmosferą. Ką gi čia karikatūrinti? Čia tik verkti reikia, kad gyvenimas nė truputėlio nepažengė į priekį, o vien pariedėjo atgal, nuo carizmo, per Spalį, į fašizmą. Deja, taip.

Spalio 29. Sekmadienis

Visą dieną ir visą vakarą – prie „Istorijų“. Gerokai pasivariau.

Jėgų daugėja. Bene bus ženšenio čia poveikis? Stiprus vaistelis, gaivinantis.

Spalio 30. Pirmadienis

Redagavau „Istorijų“ II-ją papkę (ar aplanką?). Neblogai sekėsi. Atrodo, netrukus užbaigsiu. Jaučiu, kad trečioji, paskutinioji papkė bus pati sunkiausia. Na ką gi, dieve man padėk.

Šią papkę atiduosiu tūlai Ritai iš „Tėviškės“ draugijos. Žada perrašyti. O ko man daugiau?

Vakare – rašytojų partinis. Buvo atvykęs kaimo statybos ministras Bagdonas, gyvenąs viename name su manim. Pasakojo įvairiausius dalykus apie statybas kaime, jų rūpesčius, kurių tiek ir tiek. Aiškiai nesako, o aišku, kad pirmoji bėda: nėra šeimininko. Niekas nieko nesusigaudo. Respublikos statyba suskaldyta į kelias instancijas: Statybos ministerija, Kaimo statybos ministerija, Tarpkolūkinės statybos valdybos susivienijimas... Meška galvą nutrūktų. Alytuje jau seniai pastatytas standartinių namų fabrikas, įdėta į jį ar ne 80 milijonų, o žmonės, kolūkiečiai, šitų namų nenori pirkti: brangu ir nepraktiška, vieno namo kaina nuo 16 iki 24 tūkstančių rublių, o per sienas varva, temperatūra nesilaiko, viskas kaip matai išklimba... Kainų sumažinti negalima, nes fabrikas įklimpęs į skolas, privalo grąžinti valstybei paskolą, už kurią įsikūrė, tai... turi išlupti pinigus iš žmonių. Gera logika! Ir „sąžininga“!.. Buvo pateikta ministrui ir keletas klausimų. Kaip mokėjo, taip atsakė. Visumoje pokalbis buvo įdomus.

Spalio 31. Antradienis

Užbaigiau „Istorijų“ II-ją papkę, įteikiau rankraščius Ritai „Tėviškės“ draugijoje. Pirmoji papkė – pas „Pergalės“ žurnalo mašininkę Jakštytę (neseniai nusižudė jos vyras, jaunas literatas Vidas Marcinkevičius, liko su trim vaikais, vargas).

Skambinau Nijolei Laurelienei, pasveikinau su gimtadieniu, smarkiai susijaudino, kad atsiminiau ją. Kaip neatsiminsi, jeigu savo metu (1961 m.) buvau šiurpiai susižavėjęs ja, net Monikos patarimo klausiau, ką daryti. Taigi...

Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui dėl namo statybos. Fundamentus išliejo, o sienų niekas nepradeda. Padejavo, kad nėra laiko, reikia ruošti gyvulius žiemojimui, prašė paskambinti lapkričio 9, faktiškai ne paskambinti, o tiesiog atvažiuoti, ir gana. Tada imsis darbo „ant rimtųjų“. Netikiu, kaip nebetikiu dabar niekam, o važiuoti reikia.

Atvyko sesuo Marytė iš Anykščių. Gerai pasikalbėjome.

Pavartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Bene pati sunkiausia ir bus ji. Zulonienės ir paties Zulono autobiografijos, surašytos prasčiau už kitus. Jaučiu: Povilas Zulonas stengėsi iš paskutiniųjų, o tokiu atveju dažniausiai darbas nenusiseka. Na, ką galėsiu – padarysiu, o ko ne, tai ir ne.

Lapkričio 1. Trečiadienis

Matyt, iš tikrųjų aš ieškau, anot kupiškėnų, danguj skylių: viskas man atrodo blogai, prastai, menkai. Štai ir dabar. Oficialiai pranešta, kad šeštadienis, lapkričio 4 d., bus darbo diena, o po to – Spalio šventės ištisas keturias dienas: sekmadienis, pirmadienis, antradienis ir trečiadienis. Nei be šioba, nei be toba. Jau ir taip menkai tedirba mūsų žmonės, ištvirkinti to neorganizuotumo, koks įsigalėjęs „aukštybėse“, simuliuoja kiekviename žingsnyje, gamina broką neišvengiamai, o čia dar – keturios dienos iš eilės švenčių! Prasigers galutinai...

Planuoju išvyką į Priekulę Ievos Simonaitytės namo patvarkymo reikalais, tad kalbinu rašytojos palikimo tvarkymo komisijos narius vykti visiems. Pasirodo, M. Sluckis negali, J. Lankutis taip pat negali. Pastarasis pasakojo tik ką sugrįžęs iš Picundos, kur leido atostogas. Tai tenai demonstruota buvo mūsų filmas „Virto ąžuolai“ (rusiškam pavadinime „Ąžuolo lapų vainikas“) ir susilaukė didelio žiūrovų pritarimo, daugelis priėję, sveikinę tenai buvusius lietuvius. Tarp šitų buvęs ir dramaturgas Aleksandras Šteinas. Smagi žinia, atvirai pasakius. Beje, nieko kito nė nelaukiau. Juoba filmas tikrai geras, nusisekęs kaip reikiant. Ne veltui Lietuvoje jį taip puolė <...> kinošnikų mafija.

Lapkričio 2. Ketvirtadienis

Vartinėjau „Istorijų kupiškėniškų“ III-ją papkę. Kažkaip neįsismaginu imtis darbo. Pavarčiau, padėjau. Surašiau ir išsiuntinėjau Spalinius sveikinimus respublikos kai kuriems vadovams. Keista situacija: seniai norėjau nutraukti šitų oficialių asmenų sveikinimą įvairiomis progomis, kurį pradėjau dar būdamas J. Paleckio pavaduotoju ir kuris dabar eina iš inercijos. Laikas būtų spręsti, o nesiryžtu. Niekai.

Savo metu perskaičiau K. Ambraso atsiminimus apie dail. Krasauską „Per-galės“ žurnale, parašiau jam draugišką laiškutį, tai gavau dabar atsakymą, labai jautrų, draugišką. Ta proga net pasveikino mane su „Sakmės apie Juzą“ sėkme. Vadinasi, knyga tikrai priimta išleisti, ko gero, pasirodys dar iki mano jubiliejaus. Na, neblogai būtų.

Lapkričio 3. Penktadienis

8 val. ryto išvykome į Priekulę. Važiavome „Latvijos“ autobusėliu, vyko A. Pocius, Banionis, Glemža, Simonaitytės buvusi globėja Domutė ir aš.

Priekulėje mus pasitiko miesto vykd. kom. pirmininkė Janina Petrikienė ir sekretorė Irena Andriuliūnienė. Abi gerokai sumišusios. Paruošė ir gerus pietus restorane, privaišino. Apžiūrėjom Ievos Simonaitytės namą. Labai tvirtai sumūrytas, gelžbetonio fundamentais, su garažu apačioj, stikline veranda per visą namo galą, didele lodžija, įeinama iš salkos. Viskas tvirta, kai sakoma, gruntauna. Net tvoros aplink namą ir skveriuką. Ir... nejauku. Šalta kažkaip. Susitarėm dėl inventorizacijos. Vietos gyventojai patenkinti, kad čia bus įkurtas memorialinis rašytojos muziejus. Žinia, tokiam miesteliukui tai reikšmingas daiktas.

Filmo apie mane kūrėjai irgi buvo drauge. Filmavo Priekulėj, o paskui ir Palangoje, į kurią nuvykome atsiskyrę nuo Simonaitytės komisijos draugų.

Palangoje geras mano bičiulis Feliksas Užpelkis su žmona Gvida labai draugiškai sutiko mus su Šiliniu, ir... tuoj užtaisė man susitikimą su skaitytojais klube „Kai jums virš 30“. Įdomu buvo, smagu, tik baigėsi nelabai kaip: patekome į naktinį barą, užtrukome, mažai liko laiko miegui, poilsiui.

Lapkričio 4. Šeštadienis

Pusryčiavome „Pajūrio“ viešbučio kavinėje. Išvykome į Klaipėdą, pas dailininkę Milašiūtę, pasimojusią piešti mano „Parduotų vasarų“ temomis. Rodė porą darbelių. Vienas tikrai geras: pamestos Jono klumpės, kabo sermėga, o pro langelį (kamaros) švyti spindulys. Man labai patiko. Piemenėlio paveikslas mažiau. Pasakiau, kad reikėtų piešti rūstesnį: mes buvome išnaudojami, smarkiau skriaudžiami, niekinami, bet mes buvome – mes. Išdidūs, gerokai padykę, padaužiški tiesiog, ir dažniausiai – smagūs, pilni pokštų, prasimanymų su pramogomis, ne visuomet maloniom šeimininkams. Dailininkė susimąstė, sutiko.

Gyvena ji su vyru ir šešiolikmečiu sūnum vieno kambario bute. Yra virtuvėlė mikroskopinė, tualetas, vonia. Visi trys dailininkai. Vyras daro gauruotus kilimus, panašius į Valantinaitės. Sūnus piešia miniatiūras, ruošiasi parodai. Pati Milašiūtė piešia virtuvėje, kitur vietos nėra. Sakosi, buvusi pas Klaipėdos pirmininką Žalį buto padidinimo reikalu, tas nieko konkretaus neprižadėjęs. Pasakiau jai: galvosim. Ko gero, parašysiu Žaliui laišką tuo reikalu, tegu paieško būdų padėti. Kiek visokių spekuliantų užkėtę erdviausius butus, o čia, kaip bekalbėsi, meno žmonės!..

Buvome pavaišinti pieno likeriu. Išvykom namo.

Pakeliui, Viduklėje, valgėm dvigubas porcijas koldūnų.

Vėlų vakarą pasiekėm namus.

Namie radau paštą. „Tiesoje“ atspausdinti klaikūs E. Mieželaičio eilėraščiai: „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“. Chaltūra – kitaip nepavadinsi. Lieka tik stebėtis, kad tokia „kūryba“ spausdinama LKP CK organe „Tiesoje“.

Štai vienas daugelio posmų:

Kam man tų chrizantemų, pani?

Jų baltų kaip sūris žiedų

Kremu nabašnikus peni.

O aš dar kvėpuoju už du.

Viena supratau: neturi draugų Mieželaitis, niekas jam ir nepasako teisybės į akis. Šitaip ir smunka žmogus.

Lapkričio 5. Sekmadienis

Tebejaučiu nuovargį po kelionės. Traukia pagulėti. O čia dar oras toks: lyja, žliaugia, šilta...

Skaitinėjau „Inostranoj literatūroj“ Rene-Viktoro Pijo romaną (pabaigą) „Demaskuotojas“. Silpnas, ištęstas. Daug kur pabrėžtinai šneka, jog turėjęs daug bendro su Grechemu Grinu, Pirl Bak, kitomis įžymybėmis. Vadinasi, pats yra menkysta.

Iš Veliuonos pranešė, kad Leonidos Matusevičienės pagerbimo ir vaidinimo vakaras įvyks lapkričio 11 dieną. Pamanykit, įvykis! Pasiunčiau sveikinimo telegramą, šito užteks per akis.

Vakare nuėjau į „Vingį“, žiūrėjau rumunų filmą „Namas vidurnaktį“. Įdo-miai sumanyta, bet paskui ima gudrauti, viskas nublunka. Niekai.

Kalbėjau telefonu su kino rež. G. Lukšu. Pranešė, kad pakėlęs klausimą dėl mano novelės „Valiusiai reikia Alekso“ ekranizacijos. Novelė prieš porą metų nupirkta Kino studijos, guli, nejuda. Studijos vadovybė pažadėjusi tuoj po švenčių duoti tikslų atsakymą. Dabar Lukšas kalbina mane bendradarbiauti, rašant scenarijų pagal šią novelę. Pasakiau atvirai: netraukia širdis bendradarbiauti su šita parazitų ir dykaduonių mafija, susisukusia sau lizdą Lietuvos kino studijoje, bet, jeigu tikrai reikia, galiu šiek tiek prisidėti, žinoma, neatsitraukdamas nuo pagrindinių savo darbų – „Druskos“, „Istorijų kupiškėniškų“ ir kitų. Žiūrėsim, kas iš to viso bus. Asmeniškai esu tikras, kad Lukšo pasiūlymas bus atmestas. Užtenka to, kad yra ten mano vardas, nuo kurio visa toji mafija stačiai lipa ant sienų. Nieko kito laukti netenka. Šį nujautimą patvirtina ir tas faktas, kad Kino studijos žmonės, išgirdę Lukšo pasiūlymą, tiesiai klausinėjo jį: „Ar nesibijai, po šitokio kūrybinio pralaimėjimo, kokį patyrei su filmu „Virto ąžuolai“?“ Tai šit kokia ten atmosfera.

Vakare – aštrus konfliktas su Roku ir Monika. Perkūnai juos žino, ko siunta. Išlepinau, išpaikinau, matyt.

Lapkričio 6. Pirmadienis

Atvyko iš Leningrado sena mūsų bičiulė Lidija Moisejevna, puiki moteris, beje, mergina. Monikai bus daug paguodos, gal nebe taip nervuosis dėl kiekvieno nieko.

Iš Kupiškio skambino Zulonas. Dramatiška padėtis jo šeimynoje. Žmona Stanislava tiek įsisiautėjo, kad nebežino, ką bedaranti, imasi visokiausių provokacijų. Manau, kalčiausias čionai pats Zulonas: per daug jis geras, dėmesingas, išlepino, išpaikino, pasitikėdamas moterų gimine, o šito juk negalima, moteris reikia laikyti tvirtai gniaužtuose, juoba priešingu atveju pasiunta, ištvirksta, pačios nebesižino, ko joms reikia. <...>

Suprantu: nelabai pažangios šitos mano mintys. O iš kur paimti kitokių? Kiek prisiskaičiau, prisiklausiau paskaitų visokiausių apie abiejų žmonijos lyčių lygybę, o kur toji lygybė, kai fiziologiniai skirtumai vaidina šitokį vaidmenį žmonių tarpusavio santykiuose? Pasakos! Spekuliatyviniai tarškalai, nieko daugiau. Kiek žinau šeimų, beveik visur tas pats vaizdas: vyras „laimingas“, žmona – pati „nelaimingiausia“. O kur laimingi abu? Nėra tokių šeimų. Bent jau man nepavyko aptikti.

Iš Kauno atvyko V. Valiušaitis. Pasakojo vis įdomesnius įvykius. Ilgus mėnesius jam fabrikuota Kauno prokuratūros byla, kaip atrodo, nutraukiama. Nuimtas areštas nuo turto, sugrąžinti daiktai, automašina. Tai ir viskas? Iš viso to triukšmo, grasinimų, tardymų, vežiojimų po Vilniaus kalėjimą?! Negaliu atsistebėti, ir negaliu nesipiktinti. Į ką pavirto kai kurie partiniai vadovai, konkrečiai – Kauno miesto partinės galvos Mikučiauskas ir Guiga?! Įdomiausia (ir liūdniausia), kad šituos supuvėlius ir gobšuolius remia juk LKP CK kai kurie gana atsakingi darbuotojai. Tai kurgi surasti teisybę? Kur kreiptis, pas ką ieškoti? Siaubas!

Lapkričio 7. Antradienis

Diena saulėta, užtat patogu pravesti šventinį paradą, ir jis vyksta pilnu tempu. Stebėjau televizoriuje, nors ir gavau leidimą pastovėti paradinėje tribūnoje. Seniai tokiu leidimu nebesinaudoju. Ir dažnai net keista, kad kadaise naudojausi, stovėjau, plojau praeinančioms kolonoms, o visų keisčiausia, kad tikėjau tokiu iškilmių būtinumu, prasmingumu, net šventine jų atmosfera. Kaip toli dabar praeityje tie dalykai!

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Yra gerų gabalų, tik neramina paties P. Zulono autobiografija: labai ištęsta, veik 200 puslapių, daug šalutinių istorijėlių, kurios šiaip įdomios, bet mūsiškės knygos profilį neatitinka. Rašysiu jam laišką: gal sutiks trumpinti iki reikiamo lygio, kondensuoti, nes priešingu atveju – bėda tikra.

Monika su savo viešnia iš Leningrado žiūrėjo rusų teatre kažkokį spektaklį. Laisvesnis išpuolė man vakaras. Ir ramesnis.

Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, priminiau, kad ketvirtadienį turime susitikti Paalksnėje. Paprašė atidėti penktadieniui. Na ką gi...

Vėl skambino duktė Rita. Vieni nemalonumai man iš jos. Juk ir suprantu, kad susižalojusi autoavarijoje, nervinga, ligota, tačiau tos jos pretenzijos naudotis spec. ligonine, kur jai nepriklauso, tie reikalavimai, žūtbūt, priregistruoti, kitaip tarus, išmaldauti jai tokią malonę, pradeda jau gerokai įkyrėti man. Po kiekvieno pokalbio su ja, Rita, bet kuria tema – pagadinta man nuotaika pusei dienos, negaliu imtis rankraščių.

Lapkričio 8. Trečiadienis

Visiškai subjurusi nuotaika, nedarbinga diena.

Lapkričio 9. Ketvirtadienis

Padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Parašiau jam laišką, išdėsčiau viską. Reikia palaukti, ką atsakys šis puikus vyras.

Lapkričio 10. Penktadienis

Vykome su Monika į Molėtus žiūrėti, kas padaryta mūsų namo statyboje. Buvo žadėta išlieti fundamentą, pradėti ręsti sienas. Radome fundamentus suchaltūrintus, išlietus lygiai su žeme aukščio, vieno skersinio grindų apskritai trūksta, o Molėtų kolūkinės statybos valdybos atstovas spaudžia iš paskutiniųjų: apmokėkite sąskaitą – 1 404 rubliai! Atsisakiau. Vyko sunkios derybos. Vorėnų kolūkio pirmininkas Babelis pagaliau prisiėmė statybas sau. Valdyba atveš trūkstamą betoną pamatams, jį baigs lieti kolūkio statybininkų brigada, žinoma, man apmokant jai už darbą. Tai šitaip. Kas žingsnis, tai vagis, sukčius, apgavikas. Įdūkęs sugrįžau namo. Iki ko nusmuko žmonių moralė!

Jeigu aš taip rašyčiau, kaip jie man namą stato, tai mano knygų niekas neskaitytų.

Lapkričio 11. Šeštadienis

Pagal išankstinį susitarimą, vykau į Dailės instituto Grafikos katedrą. Pasakojau apie Petrą Cvirką (ryšium su artėjančiu jo 70 metų gimimo jubiliejum). Klausėsi profesūra ir studentai. Pastarieji paprašė leidimo piešti mane. Žinoma, „leidau“. Visi piešė. Labai gražus jaunimas. Tuo pat metu dokumentinio filmo apie mane statytojai paprašė juos leisti nufilmuoti viską. Buvo filmuojama. Po dviejų valandų darbo – kava. Įdomus pokalbis su profesūra. Gerokai nustebino prof. Vytautas Jurkūnas: giria viską, kas dabar vyksta, teisina visus absurdus. Girdi, kiek metų Lietuva buvo krikštijama, o dabar gyvename prie socializmo vos 62 metus... Vargšai studentai, kuriems dėsto šis sustingėlis!

Vakare žiūrėjau filmo vaidinimą-miuziklą „Svečiuose pas Onutę“ su miela mano širdžiai Ona Valiukevičiūte, tepadeda jai dievas. Nelabai graži, o talentinga, šarminga, labai betarpiška.

Šiandien turėjome abu su Monika atsiimti naujuosius pasus. Monika neturėjo laiko, o mano pasas, pasirodo, negatavas. Kilo klausimas: kaip rašyti – Juzė-nas ar Juozėnas? Susitarėm: Juozėnas. Lyg tai turėtų kokios reikšmės, einant man į gyvenimo pabaigą!

Lapkričio 13. Pirmadienis

Abu su Monika vykome į Pakruojį, buvome labai šiltai sutikti knygos mylėtojų, ypač LKP RK sekretorės Onos Galiauskaitės. Retai kur šitaip sutinkami žmonės. Kalbėjomės su skaitytojais, iš pat ryto su Pakruojo vidurinės mokyklos mokytojais ir moksleiviais, vėliau su Linkuvos vid. mok. žmonėmis, vakare – Pakruojyje, Kul-tūros namuose su visuomene. Visur žmonių – sausakimšai, dėmesys pats aukščiausias, marios gėlių, įdomūs klausimai, į kuriuos bandėme ir atsakyti deramai.

Pirmą kartą išvykoje su manim dalyvavo Monika. Turėjo didelį pasisekimą. Liko gana patenkinta.

Dalyvavo ir brolis Leonardas, paskaitęs savo feljetoną. Irgi susilaukė plojimų.

Po visko – iškilminga vakarienė. Baigėsi tiek vėlai, kad nesiryžome važiuoti, nakvojome puikiame naujame Pakruojo viešbutyje.

Lapkričio 14. Antradienis

Aplankėme brolio Leonardo sūnų, irgi Leonardą, su žmona Regina. Gyvena Pakruojyje, dirba rajono Tarpkolūkinės statybos valdyboje vyr. inžinierium, turi butą ir vaiką. Pusryčiavome, išsikalbėjome. Kaip ir visur, statybininkai čia dirba klaikiai, vagia, spekuliuoja deficitinėmis statybos medžiagomis...

Po pusryčių sugrįžome namo.

Sužinojome: vakar padaryta kepenų operacija mano dukters Violetos uošvei Julijai Pulikienei. Stipriai abejojama, ar bepasveiks. Serga kepenų ciroze. Jau penkti metai. O ši liga neduoda žmogui ilgiau gyventi kaip penkerius metus. Bent iki šiol taip. Stipriai gaila, nes moteris šauni. Ir dar jauna, vos 54 metų.

Skambinau Gražinai Rukšėnaitei, buvusiai Žalakevičienei. Labai prislėgta: sunkiai serga duktė, penkto kurso studentė medikė. Mokėsi ir dabar guli ligoninėje Kaune. Įtariamas vėžys.

Skambinau rašytojui Juozui Paukšteliui. Guli ligoninėje, pablogėjusia širdim. Eina jau aštuoniasdešimtuosius metus. Kartu guli ir jo žmona Bronė.

Lapkričio 15. Trečiadienis

Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teigimus! Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? Utenoje juk stovi paminklas Jeronimui Uborevičiui, tai ar ne jį sušaudė Stalinas? Absurdas ir nieko daugiau šitaip teigti! Nieko nebrauksiu iš „Sakmės apie Juzą“, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!

Šiandien – Alberto vardadienis. Pasveikinau ta proga Anykščių kleboną Albertą Talačką, o jis – mane. Abu mes Albertai. Vakare žiūrėjau naują Lietuvos kino studijos gamintą filmą pagal Centrinės televizijos užsakymą: „Nebūsiu gangsteris, brangioji!“ Režisavo tūlas Puipa. Pagal O’Henri noveles. Dar vienas Lietuvos kino studijos kūrybinis pralaimėjimas. Ir labai didelis!

Lapkričio 16. Ketvirtadienis

Nieko nedirbau, tai yra nerašiau. Nuotaika subjaurinta „Vagos“ išminčių.

Vakare – prozininkų susirinkimas Rašytojų sąjungoje. Gana kovingas, aštrus. Aputis tiesiai pareiškė: „Daugelis kritikų aptarinėja, net liaupsina naująjį Alf. Bieliausko romaną „Tada, kai lijo“, ir nė vienas nepasako aiškiai, kad romanas visiškai nepaskaitomas!“

Kalbėjau ir aš. Apie prozininkų jaunųjų nereiklumą sau. Pavyzdį paėmiau brolius Dirgėlas. Tinginiai.

Lapkričio 17. Penktadienis

Prieš kelias dienas neatsargiai prasipjoviau sprandą, tai šiandien teko eiti pas chirurgą. Aprišo, vaistais ištepė. Gerai.

Po pietų – Šalčininkuose. Kadaise labai sulenkintas rajonas nūnai lietuvėja gana sparčiai. Nemažai rusų, baltarusių. Į susitikimą su manim prisirinko pilna kino teatro „Šalčia“ salė. Daug įdomių bei prasmingų klausimų. Po visko – vakarienė. Deja...

Lapkričio 18. Šeštadienis

Visą dieną nieko nedirbau. Nėra nuotaikos vis dėl tų kvailų „Vagos“ priekabių prie „Sakmės apie Juzą“. Tiesiog gėda prisipažinti, kaip stipriai paveikė mane. O juk neturėtų. Juk privalau saugoti nervus svarbesniems dalykams.

Vakare – Vilniaus 7-oje vid. mokykloje. Įdomu, kad į ją pakvietė ne kas kitas, o komunalinio ūkio ministras J. Šerys. Pasirodo, jo duktė tenai praeina mokytojos praktiką. Susitikimas praėjo gana įdomiai, turiningai. Džiugina jaunų žmonių domėjimasis literatūra. Po visko... vakarienė. Deja, deja...

Lapkričio 19. Sekmadienis

Parašiau laišką Dundulytei. Iš nuobodumo parašiau. Niekam kitam šiuo metu netinku.

Po pietų itin sunkus konfliktas su Monika. Jeigu tikėti jos žodžiais, esu paskutinis iš paskutiniųjų, tiesiog banditas. Neaišku viena: jeigu aš jau toks, tai ko laikosi manęs, nesiskiria? O juk reikės šitai padaryti. Anksčiau ar vėliau. Labai jau brangiai kaštuoja man jos „užsisukimai“...

Lapkričio 21. Antradienis

Vargais negalais prikalbinau Moniką kreiptis pas neuropatologą Žiūką. Tas pareikalavo nedelsiant gultis pas jį į ligoninę, pats laikas dabar esąs. Toji atsisakė. Norinti suvaidinti dar kelis spektaklius. Ir nėjo, negulė. Ir vieta ligoninėje dingo, dabar bus galima tiktai gruodžio 11, bet ar tikrai bus galima? Kai šitiek žmonių serga dabar gripu, tai ką žinai...

Vakare – Respublikinėje bibliotekoje. Buvo paminėtas Juliaus Būtėno septyniasdešimtmetis. Gana blankiai viskas ėjo tame minėjime. Vis dėlto labai neryški asmenybė tas Būtėnėlis.

Lapkričio 22. Trečiadienis

Abu su Monika vykome į Molėtus, pravedėme du susitikimus su skaitytojais ir žiūrovais: Aluntoje ir pačiuose Molėtuose, naujuose kultūros namuose, kurių sienos jau gerokai byra ir lupasi. Viskas praėjo lyg ir gerai. Skaitė ir Leonardas savo feljetoną.

Lapkričio 23. Ketvirtadienis

Visiškai nedarbinga diena ir labai nekokia savijauta. Pats nesuprantu, iš kur toji apatija, neišpasakytas nuovargis.

Paskambino „Vagos“ Originalinės literatūros skyriaus vedėjas Stepšys, pranešė, kad leidyklos vyr. redaktoriaus K. Ambraso nuomone „Sakmė apie Juzą“ tokio pavidalo, kokio yra dabar, negali būti išleista: reikia būtinai pašalinti teigimą, kad nukentėjo nieku nekalti žmonės, konkrečiai – vienas sakmės personažų Jončys, mažažemis, doriausias žmogus. Nesutikau kategoriškai su tokiu reikalavimu. Pasiūliau rankraštį atidėti, pažadėdamas tokiu atveju sugrąžinti avansą, kurį leidykla pasiskubino man pervesti. Atsakė: apie tai negali būti nė kalbos, knyga privalo pasirodyti, ji jau išreklamuota, skaitytojai teiraujasi ir t. t. Pasiūliau atsiklausti „aukštesnių instancijų“, aš gi nieko netaisysiu ir nešvelninsiu.

Šis pokalbis atėmė man nervų daugiau, negu pats „Sakmės“ parašymas.

Lapkričio 26. Sekmadienis

Dvi dienas nerašiau, negalėjau pakelti galvos. Lapkričio 24, penktadienį, vos pakėlus galvą nuo pagalvės, ėmė viskas suktis akyse. Supratau: galvos kraujagyslių spazmai. Monika iškvietė gydytoją, tas liepė skubiai gultis į ligoninę, o man atsisakius – davė stiprių vaistų, liepė gulėti, ne tik nieko neveikti, bet ir knygų neskaityti. Tai ir gulėjau užvakar, vakar, šiandien...

Vakare atėjo žinia: ligoninėje mirė miela ir gera Julija Pulikienė. Stipriai suspaudė man širdį gailestis.

Lapkričio 27. Pirmadienis

Nieko negaliu dirbti, svaigsta galva, nuotaika – daugiau negu prasta. Kiek šitai tęsis?

Gulomis paskambinau Stepšiui: kaip reikalai su mano „Juza“? Atsakė: dar nieko aiškaus.

Telefonu tvarkiau velionės Pulikienės vainiko reikalus. Šiandien pavakare ją gabens į Anykščius, ten bus pašarvota, vėliau palaidota. Padėjo man Literatūros fondo direktorius Pajarskas. Vainiką atgabeno tiesiai į namus.

Vakare paskambino „Vagos“ vyr. redaktorius K. Ambrasas, kalbino nesiginčyti dėl „Juzos“ kai kurių momentų, girdi, išbraukus kai kurias vietas, niekas nenukentės, net knygos siužetas, kadangi knyga „ima“ Juzą iš vidaus, o čia – išoriniai reiškiniai... Keistuolis! Lyg tai žmogaus vidus gali formuotis be išorinių reiškinių, gyvenimo faktų?! Apskritai keistokas šitas Kazimieras Ambrasas. Amžinai žaidžia dvigubą žaidimą. Visur šnekama tarp rašytojų, kad jis niekad neskaito rankraščių. Jis neginčija šito. Vėliau staiga pasirodo, kad skaitė, susipažino, žino ir savo nuomonę seniai turi. Kam reikalinga ši vaidyba? Ką ji duoda leidyklos darbui, jos autoriams? Susidaro man įspūdis, kad tasai žmogus tiesiog iš prigimties negali nieko daryti tiesiai, atvirai, vis užuolankom, vis užuominom. Tikrai keistas pilietis.

Lapkričio 28. Antradienis

Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Jau šešiolika metų jai. Mergina. Mokosi 10-oje klasėje. Gerai mokosi. Apskritai gera mergaitė. Monika jos kažkodėl nekenčia, aštriai saugo nuo Roko. O kodėl? Nė pati nežino. Pasakiau jai šitai. Stipriai įsižeidė.

Pasveikinau Akvilią. Telefonu ir raštu. Su mažyčiu priedu.

Skambinau Vorėnų kolūkio pirmininkui Babeliui, kad statybininkų brigada negali pajudinti iš Balninkų kolūkio teritorijos mano nupirkto seno namo sienų, skirtų naujojo namo statybai. Tuo reikalu susitariau su Balninkų kol. pirmininku Smalsiu. Tas geras vyras išskyrė vikšrinį traktorių privežti išardytoms sienoms prie plento. Kai užsiminiau apie atlyginimą, nusijuokė: rašykit naują knygą, tai bus geriausias atlyginimas mums visiems!..

O namie – vėl aštriausias konfliktas su Monika. Rėkia, šaukia. Negi negali palaukti, bent kol šiek tiek sustiprės man sveikata? Juk privalau laikytis ramybės, kitaip – įvyks insultas. Nieko nenori žinoti...

Lapkričio 29. Trečiadienis

Šiandien Anykščiuose laidoja Juliją Pulikienę. Padiktavau ta proga telefonu užuojautos telegramą. Ką gi galiu daugiau: Dievas mato, tikrai norėjau dalyvauti laidotuvėse.

Paskambinau į „Žiniją“, atšaukiau savo paskaitą gruodžio 4 d. Negaliu, nėra jėgų.

Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! O štai pranešta man iš „Vagos“, kad šiandien turėjo būti dar kartą svarstoma „Sakmė apie Juzą“, suderinant ją su „aukštomis instancijomis“. Ir vėl atidėta: kažkam neprisiskambinta, nesusirenka žmonės, niekas nenori kišti pirštų, vėl viskas atidėta... Kūrybos laisvė! Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms instancijoms“. Niekam nieko nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau.

Konfliktas namuose tęsiasi. Nepataiso šitai man nei nuotaikos, nei sveikatos. Niekai, ir gana.

Skambinau „Pergalės“ redakcijoje dirbančiai mašininkei Jakštytei, teiravausi, kada perrašys „Istorijų kupiškėniškų“ antrąją papkę. Išsiderėjo iki pirmadienio.

Lapkričio 30. Ketvirtadienis

Iš pat ryto vykau pas gydytoją Šeškevičienę. Patikrino sveikatą, pasakė: geriau. Daug geriau viskas. Tai ir gerai, kad geriau.

Mieste atkakliai plinta gandai, kad knygos vėl pabrangs. Šimtu procentų. Įdomu, kad, taip brangstant knygoms, niekam nė į galvą neateina, kad privalu pakelti autoriams honorarą.

Atėjo laiškas iš Ukmergės. Rašo mokytoja Urbonienė, bandanti jėgas poezijoje. Kadaise išspausdino eilėraštį Ukmergės laikraštyje, skirtą man, tiesiog taip ir pavadinusi: „Juozui Baltušiui“. Laiškas jautrus. Nebejauna tai moteris. Kai sustiprėsiu, parašysiu jai, padėkosiu.

Iš Kupiškio gavau žinią: saviveiklininkės Baltrūnienės krosnis jau remontuojama.

Sugrįžo iš laidotuvių duktė Violeta su savo vyru. Pasakojo, kad našliu likęs Vladas Pulikas jau kelintą kartą skaito mano novelę „Ko nepasakė Laukys“. Skaito ir verkia balsu...

Iš „Vagos“ pranešė: „Sakmė apie Juzą“ svarstoma.

 (Bus daugiau)

Recenzijos, anotacijos

TARP ESTETIKOS IR POLITIKOS. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Vakarus pasitraukė daug lietuvių rašytojų, ypač jaunų. Tai labai suprantama: per vienus sovietinės okupacijos metus jie aiškiai patyrė, kad kūrybos laisvės nebus ne tik nė už rublį, bet ir už kapeiką.

Ir iš tikrųjų stalininė diktatūra buvo nepaprastas, unikalus reiškinys: skiriant didelį dėmesį kultūrai, faktiškai prieš kultūrą buvo vykdomas valstybinis teroras visu frontu. Praktinė išdava, supaprastinta iki nuogos esmės, yra tokia: buvo skatinama rašyti blogą literatūrą ir draudžiama publikuoti gerą. Jeigu ir galima kalbėti apie kultūros griuvėsius mūsų istorijoje, tai tik taikant šią sąvoką būtent stalininiam laikotarpiui – praktiškai visam dešimtmečiui po karo. Kaip šioje knygoje teigia Elena Baliutytė, „pirmuoju pokario dešimtmečiu jis [politinis kontekstas – L. J.] buvo visagalis <…>. Literatūros lauko autonomija tuo metu buvo, galima sakyti, artima nuliui“ (p. 262). Donata Mitaitė (straipsnyje apie Juozo Macevičiaus kūrybą ir idėjinę laikyseną) primena, kad „pokario įšalo fone, užbraukus didelę dalį poezijos tradicijos, kiekviena menkiausia žmogiška intonacija atrodė taip daug žadanti, tarsi tik nuo jos visa lietuvių poezija ir prasidėtų“ (p. 169).

Prasidėjus politiniam-kultūriniam atlydžiui, žmogiška intonacija literatūroje nebebuvo retenybė, ir kaip tik šiuo požiūriu padėtis smarkiai pasikeitė, nors ir ne iš esmės, nes išliko ir cenzūra, ir draudžiamos temos, ir ideologiniai reikalavimai. Išliko (nors ilgainiui blėso) ir ta dabarties požiūriu keista, iš viršaus diegiama kolektyvizmo dvasia: „tarybiniai“ rašytojai buvo tarsi telkiami į vieną kolektyvą, kuris savo menišku žodžiu turėjo vieningai siekti pažangių idealų įgyvendinimo, todėl šio kolektyvo (Rašytojų sąjungos) vadovybė pabardavo jaunuosius, kurie, užuot skyrę visas pastangas šiam tikslui, „veltui“ leido laiką „Neringos“ kavinėje, o „prasikaltusieji“ kartais dėl to viešai atgailaudavo (apie tai rašo Rimantas Kmita p. 202).

Tada didžioji dalis sovietmečio lietuvių literatūros skleidėsi tarp prisitaikymo ir laviravimo, nors pastarajai laikysenai, matyt, iš dalies galima priskirti ir nusišalinimo modelį, kuriam buvo būdinga reikštis nuošaly nuo visos ideologijos ir politikos – kaip tik šioje plotmėje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo sukurta itin gero lygio poezijos (į ją prievaizdai žiūrėjo atlaidžiau), taip pat prozos, pavyzdžiui, Sauliaus Tomo Kondroto. Šis aspektas knygos straipsniuose prasišviečia, bet detaliau negvildenamas, ir tai suprantama, tad gal be reikalo vienoje recenzijoje buvo apgailestaujama, jog čia per mažai nagrinėjamas estetinis aspektas, nes juk pasirinkta tematika, nusakyta pavadinime, suponuoja orientaciją į estetikos ir politikos (suprantamos plačiąja prasme) sandūrą.

Šiuo požiūriu įdomu prisiminti, kad prasidėjus Atgimimui ir vėliau visuomenėje būta nuotaikų, jog ir dabar literatūrą reikia kurti vieninga idėjine kryptimi, tik jau tautiškai lietuviška; reiškėsi gaji nuostata (laisvuose kraštuose sunkiai įsivaizduojama), kad rašytojas ką nors „privalo duoti“ (visuomenei, tautai). Kaip pabrėžė Aušra Jurgutienė, „lietuvių literatūros istorijoje radikalusis marksistinis ir radikalusis nacionalistinis literatūros praeities vertinimai stebėtinai sutapo ir palaikė vienas kitą“ (p. 475).

Postalininiais dešimtmečiais literatūros prievaizdų ir cenzorių galia nebebuvo absoliuti, rašytojams radosi galimybių manevruoti ir laviruoti, literatūrinis laukas pasidarė margesnis, sudėtingesnis, todėl iš dabarties taško nėra paprasta vertinti kai kurių rašytojų laikyseną. Ypač žvelgiant į pirmąjį postalininį dešimtmetį ne visai lengva nuspręsti, kada ištartas laisvesnis žodis buvo rašytojo nuopelnas, o kada jis atsirado dėl iš viršaus nuleistos direktyvos. Nes ideologinė sistema „po Stalino mirties ieškojo naujų krypčių“ (p. 212), kartais net gana drąsiai: kalbama, kad Nikita Chruščiovas asmeniškai leido publikuoti Aleksandro Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ kaip įrankį savo kovoje su valdžios sluoksniuose užsilikusiais stalinistais.

Sudėtinga vertinti ir tuos atvejus, kai sukaupus tam tikrą idėjinį kultūrinį kapitalą ir įgijus oficialų statusą galima sau leisti reikšti tautinius idealus kiek platesnėje erdvėje, negu leidžiama kitiems (R. Kmitos nagrinėjamas Justino Marcinkevičiaus atvejis). O štai moterys aukšto oficialaus statuso apskritai nepasiekė. Pasak Solveigos Daugirdaitės, moterys „sudarė menką procentą kūrybinių sąjungų narių ir neužėmė vadovaujančių pozicijų net ir vėlesniais dešimtmečiais, kai jų skaičius pamažu augo“ (p. 81). O R. Kmita, minėdamas Ramutę Skučaitę ir Janiną Degutytę, daro prielaidą, kad „į literatūros biurokratiją nesiveržusios, o gal prie jos neprileistos moterys galėjo rašyti be principinių kompromisų“ (p. 218). Tai vis tiek nebuvo lengvas kelias, nes cenzūros sistema veikė įnoringai ir ne visada nuspėjamai, antai prie Aldonos Puišytės tekstų kabinėtasi net ir 1985 m., reikalaujant „suaktualinti politiniu atžvilgiu“, pridėlioti būdvardžių „tarybinis“ (p. 223).

Kiek įvairių santykio ir žaidimo su oficialiąja ideologija niuansų galėjo turėti kūryba, parodoma ne viename šio tomo tekste, ir tai gvildenti galima įdomiai, kaip, pavyzdžiui, D. Satkauskytės straipsnyje, nagrinėjančiame Vlado Šimkaus eilėraščius, turinčius socrealistinės retorikos elementų. Nuo 1960-ųjų metų, kiek atsileidus ideologinės priežiūros ir cenzūros gniaužtams, į poeziją prasismelkdavo kurioziškų nuslydimų nuo normos, dažnai neakivaizdžių, nors, pavyzdžiui, sunku suprasti, kaip buvo praleistas Sigito Gedos eilėraštis „Lietuvos atsiradimas“ su visa trispalvės gama (jis gvildenamas Pauliaus Jevsejevo straipsnyje apie ezopinę kalbą).

D. Satkauskytė knygoje teigia, kad V. Šimkaus eilėraščių įvaizdžiai (pavyzdžiui, geležis) yra iš ankstesnio socialistinio realizmo tarpsnio, jau lyg ir anachronistiniai – šešiasdešimtiniais metais suklestėjo kosmoso retorika, tad vienu iš archetipinių idėjinių kūrinių – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje – tapo Eduardo Mieželaičio „Žmogus“. Šio ciklo eilėraščių poetika turi sąsajų su Vladimiro Majakovskio brutalia plakatine sovietinio laikotarpio kūryba. Apie tai aptardama „Žmogų“ užsimena Elena Baliutytė, pasitelkdama ir kitas paraleles, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ fragmentą. Pasak jos, netrukus po „Žmogaus“ pasirodymo E. Mieželaitis buvo lyginamas ir su Waltu Whitmanu, ir su Friedrichu Nietzsche’e (jeigu teigiamai, tai keista, nes, kiek prisimenu, sovietmečiu F. Nietzsche buvo laikomas buržuazinės kultūros degradacijos pavyzdžiu). Straipsnio autorė „Žmogų“ apibūdina taikliai: „Šie eilėraščiai kuria statišką, anatominį žmogaus paveikslą – išoriškai tobulą, pavyzdinį, bet stokojantį individualios kibirkšties, savarankiškos veiksmo energijos“ (p. 273). Kaip tik to nestokoja W. Whitmano žmogus, taip pat didis ir plačiai užsimojęs.

Įdomu, kad kiek vėliau Sovietų Sąjungoje pripažinimo sulaukė visai kitokį žmogų – paskendusį buityje, besiblaškantį, netobulą – vaizduojanti lietuvių literatūra. Tai buvo vidinio monologo romanas, šioje knygoje apžvelgiamas Jūratės Sprindytės. Nors socialistinio realizmo reikalavimas sovietmečiu oficialiai niekada neišnyko, bet paskutiniais dešimtmečiais į jį neretai buvo žiūrima pro pirštus; iš Vakarų autorių (kurie, aišku, nebūdavo pakankamai „sąmoningi“) reikalauta bent jau kritinio realizmo, bet to realizmo ribos išsiplėtė į prancūzų komunisto Roger (sk. Rožė) Garaudy postuluotą „realizmą be krantų“, kurį čia trumpai aptaria literatūrologė. Pamenu, kaip sovietmečiu rusų literatūros kritikai ragino „atkovoti Faulknerį realizmui“; čia J. Sprindytė atkreipia dėmesį į tokį paradoksą, kad vienas ryškiausių modernizmo kūrinių „Triukšmas ir įniršis“ (beje, rusiškai publikuotas 1970 m.) Sovietų Sąjungoje buvo tempiamas ant realistinio kurpalio, mat čia „parodytas aristokratų luomo nusigyvenimas ir degradacija, tik, deja, nenutiesta jokia ateities perspektyva“ (p. 404).

Neabejotinai veikiant Vakarų literatūros įtakai Lietuvoje pasirodė vidinio monologo romanai, kurių ryškiausi buvo Mykolo Sluckio „Adomo obuolys“ ir Alfonso Bieliausko „Kauno romanas“; bet jie negalėjo likti, tariant paties M. Sluckio žodžiais, „sociališkai neapibrėžti“ (p. 408), pridursime – apibrėžti reikėjo neperžengiant nustatytų reikalavimų ribų. Bet svarbus yra pats faktas, kad rašytojui leista skverbtis į asmeninių išgyvenimų sritį (visiškai užgintą Stalino laikais), todėl galima suabejoti kai kuriomis straipsnio autorės išvadomis: „Natūralu, kad buvo skatinama kaip tik tokia literatūros linkmė, kuri atspindėjo užsidarymą buities ir privataus gyvenimo kiaute“ (p. 407).

Vargu ar ji labai buvo skatinama – raginimas rašytojams imtis socialiai reikšmingų temų niekada netilo, o ir Lenino premija buvo skirta ne M. Sluckiui, o Jonui Avyžiui, kaip tik labiau išryškinusiam socialinę savo romanų plotmę, o tie jo romanai (pavyzdžiui, visuomenėje nemažai ažiotažo ir smalsulio kėlęs labai socialus „Chameleono spalvos“) nepasižymėjo įdomiais literatūriniais atradimais. Galbūt kai kuriais atžvilgiais Maskva sąmoningai teikė šiek tiek daugiau kūrybinės laisvės Baltijos šalims ir paafišuodavo tatai užsienyje, nes čia reikėjo, pasak Tasijos Oral, „vykdyti prijaukintos Europos misiją“ (p. 51). Be to, privatus žmogaus gyvenimas, psichologiniai niuansai buvo reikšmingi daugumoje geriausių pasaulio literatūros kūrinių, ypač XX amžiuje, o ir gyvenime tikrasis totalitarizmas stengėsi slopinti privačią sferą, sukolektyvinti žmogų, tad ir George’o Orwello romane „1984-ieji“ herojaus svajonė yra ne socialinė ar politinė veikla, o teisė į privatų gyvenimą su visais jo dideliais ir mažais džiaugsmais.

Kitas dalykas, kad, kreipdamiesi į žmogaus sąmonės vidų, minėtieji mūsų prozininkai toli gražu nesukūrė tokio lygio kūrinių kaip į šią sritį gilinęsi W. Faulkneris, Virginia Woolf, Jamesas Joyce’as ir daug kitų; o lietuvių literatūroje intymaus subtilumo ir literatūrinių aukštumų sovietmečiu pasiekta poezijoje. Bet čia jau yra mano minėtasis nusišalinimo modelis, pateisinamai liekantis už šių tyrimų sferos.

O apie socialinės plotmės ribas vidinio monologo romanuose J. Sprindytės teisingai pasakyta: „<...> nebuvo socialinio sąmoningumo, o jo ir negalėjo būti – nes žinota iš anksto, kaip kepti tortą pagal reglamentuotą receptūrą“ (p. 417). Negalėjo būti ir dėl to, kad rašytojams buvo leista (tai net buvo skatinama) kritikuoti sistemoje „pasitaikančias negeroves“, bet pačios sistemos kritika buvo griežtai draudžiama. Svarbiausių dalykų apie visuomenę, Lietuvos padėtį ir esamą santvarką rašytojas niekaip negalėjo viešai pasakyti. Viską, ką norėjo, apie tai pasakė Ričardas Gavelis savo pirmuosiuose romanuose (kaip paaiškina juos gvildenanti Jūratė Čerškutė, parašyti jie dar tikruoju sovietmečiu), bet paviešino tik 1989 metais, kai jau turėjome tikrą žodžio ir kūrybos laisvę. Jeigu būtų pabandęs paviešinti, tarkime, trejais metais anksčiau, ši jo kūryba valdiškuose namuose būtų pelniusi įvertinimą „aršiai antitarybinė“ – su iš to kylančiais padariniais.

Knyga „Tarp estetikos ir politikos“ vertinga tuo, kad aprėpia daug įvairių aspektų (jų neįmanoma aprėpti šioje recenzijoje), pavyzdžiui, T. Oral straipsnyje į lietuvių literatūros padėtį pažvelgiama bendrame Sovietų Sąjungos kontekste (nors išsamiau palyginti padėtį, tarkime, bent trijose Baltijos šalyse reikėtų atskiro darbo ir kalbų mokėjimo). P. Jevsejevas imasi gana išsamiai nagrinėti Ezopo kalbos (daug metų nuolat minimos, bet mažai analizuojamos) tris skirtingus pavyzdžius ir beveik įtikina, kad ši priemonė kartais galėjo būti pasitelkta ir priešingam tikslui, nei visada įsivaizdavome, – ne tik laisvoms mintims prastumti, bet ir sovietinei ideologijai skleisti (pasitelkiant lietuvių tautosakos motyvus – p. 293–299).

Reikia pasakyti, kad ši knyga apie kontroversišką mūsų literatūros etapą yra reikšminga šiai dienai ir ateičiai.

Recenzijos, anotacijos

Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.

Prisipažinsiu, paėmusi į rankas Dainiaus Dirgėlos „Re:plikas / Stebėto jo užrašus“ paslapčia džiaugiausi. Pagaliau dar vienas bandymas į prasmės kūrimo žaismę įtraukti ir knygos apipavidalinimą, iki tol šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste, ko gero, geriausiai atsispindįs Artūro Valionio knygose. Tiesa, džiaugtis tenka neilgai.

Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gerai – dvi knygos, pateikiamos tarsi vienin sulietos priešybės (tą turėtų implikuoti ir viršelių dichotomija, grįsta klasikine juodos ir baltos spalvų takoskyra, ir knygų perskyrimas juodu dvilapiu rinkinio viduryje). Remiantis pasirinktu leidinio maketu, galima manyti, kad skaitytojas turėtų susidurti su dviem eilėraščių rinkiniais – skirtingais, tačiau siejamais bendrų leitmotyvų.Dizainas estetiškas, pateikimas kone nepriekaištingas, regis, viskas kaip reikia. Didžiosios problemos pradeda rodytis liovusis žaisti su šia knyga-objektu ir pradėjus skaityti eilėraščius.

Perskaičius knygą peršasi išvada, kad vis dėlto su struktūra ir rinkinių sudarymo motyvacija nesusitvarkoma. Lieka neaišku, „apie ką“ yra kiekviena knyga, kodėl reikėjo jas atskirti. Ieškoti jungčių (tiek įvaizdžių, tiek metaforikos, tiek formos ar, galiausiai, prasmės lygmenyje) bei atsakymų į skaitant kylančius klausimus sekasi sunkiai. Pavyzdžiui: „Re:plikose“ padrikai pasirodo tai vienas, tai kitas eilėraštis, dedikuotas ar „nusirašytas“ nuo Donaldo Kajoko (p. 45 ir p. 76 šis poetas minimas tiesiogiai, o p. 41 esančiame tekste juntama aiški jo poetikos įtaka), bet tai ir visas leitmotyvas, paskui staiga pabyra keletas haiku. Galbūt būtų galima manyti, neva „Re:plikose“ ieškoma kokio nors ryšio su asmeniniu kanonu, mėginama kurti dialogą su poetui svarbiais autoriais (tai, ką naujausioje savo poezijos knygoje be atvangos daro Rimvydas Stankevičius), tačiau, tarkime, Sigitas Parulskis minimas ir čia, ir „Stebėto jo užrašuose“. Jei knygos dizainas implikuoja, kad skaitytojas susiduria su dviem mikrokosmosais, tampa neaišku, kodėl reikia jį versti stumtis per itin panašius eilėraščius, kurie visi svyruoja maždaug toje pačioje prasminėje kreivėje: Dievas–mirtis–meilė–rašymas (kitaip sakant, kone amžinojoje poetinėje eros ir thanatosįtampoje), netgi emocinė skalė išlieka ganėtinai monotoniška.

Kitas stebinantis dalykas – tokioje „postmodernioje“ knygoje tarpstančios banalybės. Eilėraščiai savo komunikuojamomis žinutėmis labai nenutolsta nuo to, ką turėtų žadėti knygų pavadinimai: abi sudaro vienokios ar kitokios pastabos, retoriniai klausimai ir atsakymai, pasižaidimai, saviti užrašai, apmąstymai. Kitaip tariant – tai tokie „paraštiniai“ tekstai, apie kurių pobūdį atvirauja ir lyrinis subjektas (kn. „Stebėto jo užrašai“, eil. „Stebėto jo užrašai“, p. 80). Tiesa, su medžiaga, gauta stebint, dirbama nedaug: dažniausiai ji spontaniškai pateikiama skaitytojui, menkai tešlifuojama, todėl dažnai panėši į užrašų knygelėse aptinkamus fragmentiškus pastebėjimus. Esama temų, kurios sulaukia daugiausia dėmesio poeto kūryboje. D. Dirgėla kažkodėl mėgsta tai šen, tai ten kyštelėti kokią nors alkoholinę patirtį – „sėdim rūkom virtuvėje geriam“ („Stebėto jo užrašai“, p. 20), „labai mėgdavome išgerti / įsigijome alibi dviračiai / <...> / grįždavome po daugiadienių“ („Stebėto jo užrašai“, p. 34), „degantis skystis 27 valandas non stop“ („Stebėto jo užrašai“, p. 42) ir t. t.

Vis rasdama nuvalkiotus motyvus, prisimenu šių metų „Poezijos pavasario“ konferenciją apie rašymą kaip savidestrukciją,kai vienas vedėjų staiga nei iš šio, nei iš to pasisakė apie alkoholines patirtis, tarsi šios savaime suprantamu tiesioginiu ryšiu būtų susietos su poezija – čia iškyla kažkoks senstelėjęs bodleriškas „poezijos ir vyno“ mentalitetas, regis, giliai įsišaknijęs ir rašytojų atsiminimuose, kuriuose vis it Atlantida iškyla legendinis „Suokalbis“. Ko gero, šie migloti prisiminimai vis dar kviečia poetus nostalgiškai rašyti apie buitinius gėraliojimus kaip apie kažką tokio, kas savaime tampa poezija. Čia kyla klausimas: ar D. Dirgėlai, gana brandžiam poetui, tikrai reikia griebtis motyvų, kurie būtų „savaime poetiški“, kad jo eilėraščiams suteiktų „poetiškumo“?

Jei nepaisytume nešlifuotų „buitizmų“, kurie vienaip ar kitaip vis dėlto atsiremia į prasminę stebėjimo / savistabos ašį, vienareikšmiškai baisiausi yra eilėraščiai, kuriuose bandoma kalbėti apie moterį. Taip ir lieka neaišku, iš kur D. Dirgėla semiasi įvaizdžius: nubanalintos, raudonomis lūpomis, stringais aptemptais pasturgaliais, su cigarete dantyse, žodžiu, abejotino turinio filmo, kuriam jau veikiausiai keliasdešimt metų, viliokės keliauja iš eilėraščio į eilėraštį. Štai „Stebėto jo užrašų“ tekste apie kairiarankę moterį (p. 31) netrūksta nieko: čia ir raudonas vynas, ir tamsiai raudonas saulėlydis, moteris skutasi plaukus, dažosi lūpas, paišosi akis, „paima pimpalą kairiąja ranka / jai labiau patinka tavo kairysis kiaušiukas“). To pačio rinkinio p. 37 esančiame eilėraštyje lyrinis subjektas pypsi moteriai „katės eisena“, o p. 66 atsiranda dzūkų priežodžio vertas vaizdinys „šviesią naktį raškau tave nuogą / kaip sultingą prisirpusią uogą“. Tiesa, nenurungiamai baisiausias yra „Eilėraštis moteriškiems žurnalams“: čia ir „muilini kušį“, ir „apžioji sėdmenimis stringų juostelę“, „jautiesi prinokusi pilna sultingų syvų / žydinti drėgnom atsivėrusiom lūpom“ („Stebėto jo užrašai“, p. 53–54) ir kitos „subtilybės“, iš kurių būtų galima surengti ištisą klišių derliaus šventę. Regis, moterų esama įvairių, laikai keičiasi, bet lyrinis subjektas laikosi įsikibęs tetos iš praėjusio šimtmečio erotinio diskurso. Čia gali kilti mintis, kad recenzentė leidžiasi svaiginama romantiškos moters vizijos, ir vienintelis jai priimtinas įvaizdis yra vaidilutės, šokančios aplink aukurą. Vis dėlto šiurkštus seksualumas ir visiškas atvirumas irgi turi būti apgalvoti bei skoningi. Netikite? Susiraskite Nicanoro Parros eilėraštį „Mujeres“ (liet. „Moterys“).

Veikiausiai visi šie įvaizdžiai yra poetinės strategijos dalis. Susidaro įspūdis, kad mėginama moderninti rašomą tekstą: čia tau, žmogau, ir drėgnas tarpukojis („viskas tik žodžiai: / <...> / kartais akys sudrėksta / kartais pūtė drėgna nuo jų“ („Stebėto jo užrašai“, p. 25), ir „i want to fuck you“ (nes anglicizmai jau savaime šiuolaikiška). Išvada viena: neskanu. Vulgarybės ir banalybės šiuolaikinio žmogaus nebešokiruoja, kultūriniam diskursui persisotinus nuo tokių „inovacijų“ jos tampa tiesiog nuobodžios, kaip nuobodi darosi ir poezija, kur „tikro gyvenimo“ užrašinėjimas (kūrybinė strategija, sėkmingai naudojama vieno lietuvių poeto kūryboje ir nesėkmingai mėginama atkartoti kitų) tampa vieninteliu būdu rašyti.

Nesusitvarko D. Dirgėla ne tik su teksto turiniu bei įvaizdžiais – tenka pripažinti, kad tai subjektyvus kriterijus – bet ir su pačia teksto forma. Labai mėgstama paįmantrauti, pasižaisti, taikant tokius beveik dadaistinius / futuristinius / „concrete poetry“ būdingus žingsnius kaip sąmoningas teksto perkrovimas pasikartojimais, žodžių samplaikomis: „pyktinepykti / kartais būnu piktas / pykitnepykit / priežastis man pms“ („Re:plikos“, p. 51), kartais tuo remiama visa teksto sandara: „svajoti tikėti tikėtis / žadėti bandyti apžioti / kramtyti praryti imti / dusti springti žagsėti / netekti žado“ („Stebėto jo užrašai“, p. 47). Vis dėlto D. Dirgėlos eksperimentavimai lieka „pakibę ore“ ir nelabai aišku, kam visa tai daroma, ir ar tekstas iš tiesų praturtinamas (priešingai nei Benedikto Januševičiaus atveju, kuris tokio pobūdžio poeziją, regis, gana neblogai įvaldęs).

Skaitau Dainiaus Dirgėlos knygą ir klijuoju lipnius lapukus: geltoni prie tekstų, prie kurių norėsis grįžti, mėlyni prie tų, kurie sukelia atmetimo reakciją. Peržiūrėjusi randu lygiai keturis geltonus lapelius: štai „Re:plikose“ p. 34 poetas puikiai sužaidžia ir ritmika, ir stipriomis paskutinėmis eilutėmis: „vis labiau / nežinau kaip ten bus / ir kas mane nugalės / gelmė ar dangus“, gana taiklūs ir tekstai „Lėtas laikas“ („Re:plikos“, p. 39) bei „Kitam kambary“ („Stebėto jo užrašai“, p. 33), net ir eilėraštyje, kurio fragmentas jau cituotas kalbant apie alkoholines patirtis, esama vykusios pabaigos: „pramerkęs akis pamatai / užgesęs vabalas guli tau ant krūtinės” („Stebėto jo užrašai“, p. 43). Šiuose eilėraščiuose prasiveržia individualus kalbėjimas, neuždusintas žodžių pertekliaus, aprašinėjimo, beletristikos. Išvada: poetas gali. Bet kažkodėl nenori.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=MOaJDJ2NdZ0{/youtube}

Recenzijos, anotacijos

Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Šiame perskyrime išmoningajam Skaitytojui^[1] bus papasakota apie Kauno

Žaliakalnio knygių Kęstutį grafą de Navaką^[2], kuris, nuodėmingos literatūros prisiskaitęs ir tokių pat gėrimų apsvaigintas, užuot ėmęsis idalgo ieties ir išėjęs svieto lyginti, pasirinko paukščio skrydžio ilgumo plunksną, tiek nelaimių žmonijai atnešusią, ir, sekdamas niekam tikusiais pavyzdžiais, pats parašė dar vieną mažai kami reikalingą, bet didžiai ydingą Romaną kitų protams kankinti ir mergeles iš žydinčių pavėsių vilioti, idant galėtų kultūros ir subkultūros smūgių išlankstytoje vaizduotėje jas garbinti, bučiuoti jų išlinkimus, tarpelius ir properšas, gelsvai blankioje savo irštvoje atlikinėti keisčiausius akrobatinius triukus ir dėlioti kelių kūnų arabeskas, tuo sukeldamas numanomą pasipiktinimą ir suteikdamas mums, o ypač Seimo ir vietinių seimelių nariams, progą pamąstyti apie teisingo įstatymo įvedimą visokiems raštams ir raštininkams drausminti. Čia, žinoma, mes kiek juokaujame (šviesaus proto ribose), nes kritiko iš pašaukimo reikalas^[3] ir pareiga ne tik tūlą išsišokėlį tramdyti ir kelią klystančiai avelei rodyti, bet ir pasidžiaugti neeiliniu epizodu iš literatūrinės kasdienos ir paskatinti kiekvieną susipratusį tautietį sekti grafo de Navako pavyzdžiu ir turtinti gimtąją rašliavą prisikėlusiųjų vizijomis.

Pradėjęs, tarkim, kaip aš, nuo Romano turinio, kurio nėra, Skaitytojas sužinos, jog grafo de Navako Knygoje daug panašaus trumpumo skyrių, silpnesnių ir stipresnių (kitaip juk nebūna), o perskaitęs pirmuosius, vadovaudamasis gero skonio sprendimais, nesunkiai nuspės, kad iš kiekvieno galima užduoti po disertaciją doktorantui. Galėtų, kaip mums atrodo, ir pats Autorius, profilaktiškai pramankštindamas protą bei atmintį, sudaryti nemenką kryžiažodį, kurį reikėtų pasitelkus savo skaitymą ir matymą, savo patyrimu ir kitų patarimais vadovaujantis, dedukcijos bei indukcijos metodu pildyti knygų ir filmų citatomis, pavadinimais, autorių, dailininkų, kompozitorių pavardėmis, personažų vardais etc. Iš kryžiažodžių, autoriaus sudarytų, išeitų dar viena knyga, nemažiau įdomi už pirmąją – tai būtų „Vyno kopiją“ palydintysis raštas – sprendinio gairės. Jos drūčiai nudžiugintų literatūros kritikus ir eilinius Skaitytojus, kurie giliau ir teisingiau perprastų sumaniai užkoduotą Autoriaus bylą, prašyte besiprašančią išnašos ties kiekvienu sakiniu ar bent pastraipa. Taigi pasakysiu: turime į prozos laukus ant bebaimio Rosinanto ristele įjojusį ir sutrikusiems vietinio romano demiurgams po kojomis pirštinę sviedusį Poetą, patį grafą de Navaką, su špaga ir ūsais, retkarčiais – juoda skrybėle, valiūkiškai pridengiančia jo aristokratiškus bruožus, ir jo lakios fantazijos pagimdytą kūdikį – tikrą testamentą, savo reikšme ir pobūdžiu gyvensiantį mūsiškėj literatūroj kaip įrodymas.

Kad įjojusysis vis tik Poeta, sumanusis Skaitytojas jaus kiekvienam sakiny, dažnai pasibaigiančiame Johno Cage’o pauze, o dar išmoningesnis ims pusbalsiu svarstyti, ar tikrai vien poezija neišverčiama „ant kito liežuvio“ – mat daug čia paslėpto kalbėjimo, taiklių epitetų, metaforų ir nelauktų sugretinimų, semantiniu tankiu sningančių aforizmų bei nestandartinių aliuzijų, šiaip jau būdingų dailiosioms eilėms, bet lygiai puošiančių ir prozinę gražbylystę.

Mielas Skaitytojas, gal kiek suklaidintas bohemiškų Poetos fotografijų virtualiose erdvėse, savo nuostabai ir džiaugsmui Autoriaus sieloje ras visko, kas būdinga kilnių siekių žmogui: gražiai subrendusį protą, nuoširdų pasišventimą menui, tobulam ir nemirtingam, daug kreatyvių minčių, kurias verta užsirašyti ar bent pasibraukti, o knygos viduje – atvirą ir nesuktą istoriją apie savo Autorių radusį personažą – gero būdo poną K., kuris, jei norite, ir bus pats Kęstutis, žmogus su savybėmis^[4], tuo daugiareikšmiu vardu nukreipiantis mūsų įžvalgą į du Kafkos K., Kukutį ar kokį Kauno Kripštuką, mėgusį, kaip visi žinome, skaityti pasakas. Taigi, kaipgi sekasi Kauno Bukowskiui galynėtis su mūsų tautinėje literatūroje taip sunkiai kanono formas įgavusiu žanru? Mūsų šviežia nuomone, kurią, spėju, kantrusis Skaitytojas nekantrauja sužinoti, romanas sukaltas be didelių išsikalinėjimų, gegnės gerai laiko stogą, langai mato toli, dūmai rūksta ir nieko netrūksta. O jei ko ir pasiges seklio Kalio kompleksą turintis Skaitytojas, ypač vienos kitos graikiškos ar lotyniškos frazės, rodančios šio žanro istorinę gelmę, liaudies dainos posmo, lenkų klausimo ar nuoseklesnės „love story“, jei manys, jog Autoriaus sąmojis bergždžias ar per riebus, jei dar įžvelgs kokių trūkumų ar trūkumėlių, lai įsiūčio pagautas nesviedžia Knygos tamsian kampan pelių karalijon ir, atsidavę ydingam papratimui, teneskuba Autoriaus be atodairos koliot ir sūdyt. Aš šioje vietoje kiek padelsčiau, bent kol atvės įkarštis, o jei ir toliaus kaltinčiau, tai tik protą ir jausmus pasiglemžusį meną ir Poetos inkstus, per greitai ar pernelyg ilgai valančius kraują.

Paliksime trūkumų klausimą kol kas kaboti, o patys suskubsime pavardyti šio veikalo teigiamąsias savybes, nes mums visų pirma ūmu pranešti, kad Autorius šia nesudėtinga K. istorija pademonstruoja, jog ir šioj gadynėj yra įmanomas romanas be politinio, istorinio ar vadinamojo metafizinio užtaiso, kas kiek neįprasta mūsų kolektyvinei vaidentuvei, kurią, tiesa, Marius I., šaunusis idalgas^[5] nuo ežerais garsių Molėtų, yra kiek praskalavęs sūraus jūros vandens ir saldaus humoro kokteiliu.

Griebę reikalą už esmės ir stačia galva nėrę į siužetą, jame išvysime, jog likimo nasrams atiduotas veikėjas K. nubudo iš paleolitinio miego savo knygų spintoje tą patį rytą, kaip ir skambalo pakirstas Liudas Vasaris, miręs Kukutis, Haroldas Blumas ar beldimo į duris prižadintas Jozefas K., kad ir jam prasidėtų vienos dienos odisėja, arba procesas, tirštas nenuspėjamų posūkių bei nelogiškų atsitikimų, kaip kad būna visiems panašaus plauko personažams, prologe sudarantiems tradicinę tokiems atvejams sutartį ir, be absoliučios dovanos, gavusiems kartais susimaterializuojantį persekiotoją, čia įvardytą kaip grafas Pti, filmininką iš pašaukimo, šiurkštų iš prigimties, įkyrų lyg Frederico Fellinio dirigentas, su savo kamera įžūliai lendantį net į privačias sekso scenas, kuriose aistros apimti kūnai liepsnoja kaip Dali žirafos, palaimingai siūbuojančios Giesmių giesmės ritmu^[6]. Taigi tą rašytojo, arba jo didenybės Likimo, kurie šiuo atveju sutampa, padovanotą dieną, tą pačią valandą, kai bedugnėn krito ir visam pasauly pagarsėjo Alisa, mūsų K. nusileido, tiesa, ne taip giliai, tik trisdešimt devyniais laipteliais nuo Žaliojo kalno į mažojo Paryžiaus Alėją, kur prasidėjo dviguba jo egzistencija. Jį, vargšą, apspito ir ėmė valgyti vitrinos, o atsisėdus laukti merginos nuo baro, erzinti įvairios būtybės iš Asfelio laukų, japoniškų filmų ar gimusios iš korektūros klaidos. Bet gyventi įdomu, nes čia vis užklysta ir įvairūs aukštos prabos personažai, įsidėmėti ankstesniame gyvenime, su kuriais neskubėdamas, jausdamas savo kaunietišką vertę, K. bendrauja^[7], kol jie deromantizuojasi, išsifokusuoja ir išnyksta, užleisdami vietą kitiems, dažnai, mielas Skaitytojau, pažįstamiems ir Tau, nes yra tie, kurie sapnuojasi „tūkstančiams žmonių, paukščių ir grybų“^[8]. Tiesa, mūsų laikų K. taip nuobodžiai (visą padovanotą dieną) nesėdi tik Alėjoje ar medyje, bet sugeba būti iškart penkiose pasaulio vietose ir keliose laiko sanklodose^[9], netgi keisti lytį, tad, kaip gerai suprantate, jo išvidinis gyvenimas neįtikėtinai intensyvus: jis ne tik nuolat keliauja „to the next wishkey bar“^[10], bet ir nematoma Hamelno fleita traukia savęsp įvairių menų herojus, pavienius ar kuopinius (muškietininkus ar „Metallica“ in corpore), su savo tiesomis, valios galia ir plačiai žinomu turiniu, tam, kad prikeltų juos dar vienam fantasmagoriškam šokiui mūsų akyse, o Pats homo ludens kvėpavimu sudėliotų žaidžiame klases tipo Romaną, skaitomą ir cituojamą nuo bet kurios vietos.

Kai kurie Knygos skyriai sudėlioti kaip lietuviško vakaro dramos. Čia kalbasi mažiausiai du balsai. Pateiksime Skaitytojui konkretų tokio rašymo pavyzdį iš personalinės patirties. Štai šiuo metu kritiko viduriuose dėl „Vyno kopijos“ nuolat ginčijasi vidinio Prokuratoriaus ir vidinio Jėzaus balsai. Prokuratorius skelbia kaltinimą: „Visą meilės liniją atstoja viena sekso scena!“; kaltinamojo balsas atitaria: „Ji – pati giliausia lietuvių literatūroje!“; Prokuratorius: „Herojaus likimas manęs nesukrečia!“; kaltinamasis: „Čia – ne tragedija, ji jau anachronizmas; herojus visai nesiekia būti Poor Yorick, tik moko mus pasidžiaugti gyvenimu!“; Prokuratorius: „Autorius neperteikė laisvės metaforos taip stipriai, kaip filmo „Telma ir Luiza“ režisierius!“; kaltinamasis: „Autorius laisvės idėją mums priminė, paplatino ir pagilino intelektu, kurio akivaizdžiai trūko Telmai ir Luizai!“; Prokuratorius: „Tame filme, kurio nelaikyčiau šedevru, Bradas Pittas pasiima aiškiai per didelį honorarą už vieną naktį!“; kaltinamasis: „Tai tik nuoroda, jog mūsų Autorius norėtų panašaus!“ ir t. t. ir pan. – išmanusis Skaitytojas savo sveika nuožiūra lengvai pratęs šį nesudėtingą duelį.

Romanas daugiasluoksnis. Štai viename archeologiniame sluoksnyje aptiksime antikinių ar viduramžiškų vardų, o kitame – blaivią Šviečiamosios epochos tradiciją. Stabtelėję ties ja, sužinosime daug gyvenimiškai naudingų dalykų ir rasime praktiškų patarimų, surankiotų išminties knygose ar išlesiotų mokslo filmuose: kokį šunį patogiausia laikyti ir kaip jį vedžioti; kiek vidutiniškai sveria debesys; kad pabėgti nuo savęs ir kankinančios nūdienos galima ne tik tampant Raiteliu be galvos, bet lengviau ir be skausmo – tiesiog uždarius loptopą; kad moters „makštyje esama daugybės naudingų bakterijų, tų pačių, kaip ir jogurte“^[11]; jei Ida Idelson nebūtų laiku emigravusi iš Minsko – pasaulis neturėtų Marcello Mastroiannio; kad geriau neskaityti paauglystės knygų ir nežiūrėti jaunystėje atmintin įsirėžusių filmų; kad patartina nerakinti durų nakčiai, nes dingsta potenciali stebuklo galimybė. Nevardysiu šios užsirašytinos sekos toliaus, nenorėdamas numušti pakilusio intereso.

Be visų kitų privalumų, Romanas daro ir gydomąjį poveikį, kame juntame gyvai pulsuojančią didaktinės literatūros tradiciją, puoselėtą dar didžių žemaičių. Autorius be perspėjimo griauna mūsų vidines užtvaras, išvaiko baimių šmėklas, vaduoja iš klaidžių abejonių ir gražiai viską išaiškina, nepalikdamas vietos alinančiai neapykantai, savo Žodžiu lyg balzamu skaidrina sumišimo chaosą ir vaduoja iš gūdžios vienatvės, tūlą paskatindamas, užuot laikius savo dvasinius lobius po stora spyna, leisti pasaulėn pasižmonėt ir sugrįžti, kai jie panorės, atgal į jaukią našios betvarkės stiliumi dekoruotą kūrybos būtovę. Tuomi grafas de Navakas yra veik daktaras Kudirka, gydęs mūsų sielas savo nervų ir sveikatos sąskaita. Kaipo meno žmogus, grafas de Navakas, džiaugsmais ir žaizdomis užgyventą vidinį turinį išdėdamas švieson į dantiraščiais išskaptuotą Knygą, ne tik atsisveikina su personaline praeitimi^[12], bet ir atlieka estetinį charakirį, kuriam ne kiekvienas idalgas ryžtųsi, bijodamas išduoti savo stabus, viešos pajuokos ir patyčių. Tačiau yra ir racionalioji šios aukos pusė: atsikratęs Romano, galės imtis kito, kurį jis, kaip kiekvienas ar kiekviena, nešiojamės savy, kuris visada rašomas, tik ne visuomet užrašomas.

Gal kiek ir per toli būsime nuėję, aukštindami Grafo nuveiktą darbą, bet suma sumarum – Knyga priskirtina exegi monumentum kategorijai. Skaitytojas čia ras daug nemąstytų minčių, laisvą ir nepriklausomą kuriančios vaizduotės žaismą ir meistriškai įvaldytą naracijos atliktį; knyginė išmintis čia pranoksta knyginę beprotybę (daug kas įžvelgs jų harmoniją); mūsų klausa nepriekaištingas ir Romano garso takelis – atitinkantis Autoriaus kartos skonį, juo dera pasilinksminti prie tinkamomis vaišėmis nukrauto stalo. Svarbiausias Knygos privalumas išprususiam Skaitytojui ir svariausias pateikto torto ingredientas, mūsų kuklia nuomone, yra sąmojis, niekur negirdėtas, originalus: šį pro visus įtrūkius besiskverbiantį sirupą gurmaniškasis Skaitytojas galės laižyti lyg koks lokys alkoholio prilašintą medų. Taipogi tikimės, jog Skaitytojas nepaliaus stebėtis, kaip lengvai Jis, grynakraujis radikalinių modernistų veislės atstovas, suka intertekstų šarmankę, mus linksmindamas, svaigindamas ir klaidindamas, o mes vis atsiduodame senelio Barthes’o įvardytam deficitiniam malonumui.

Artėdamas prie Romano pabaigos, Skaitytojas galbūt pradės regėti plačiau, kaip kad aš dabar regiu: regės, kaip vienas iš mūsų, tik ką baigęs skaitymą ir, nevalingai įsisvajojęs, savo daržely pypkę papsėdamas ir viena akimi stebėdamas, kaip ilgai neišnyksta dangun pučiami dūmai, ims vakarienę ruošiančiai žmonai porinti, kad va, girdi, argi jau taip prasta ta mūs literatūra: turim savo Marcelį Proustą – kalbu apie Šatrijos Raganą; savo Stendhalį – nagi, atspėk, pačiut? Žinoma^[13]!.. Savo Isabellę Aljendę – kalbu apie Kristiną Sabaliauskaitę; ir štai – patį Joyce’ą, gal dar su Oscaru Wildu, Marku Twainu, Margareth Duras, Henry’iu Milleriu ir kitais padaužomis, trumpai tariant, trisdešimt tris viename, kaip sakoma, autorius, kurių vardu matuojama kiekvienos save gerbiančios tautos literatūra! O žmona, rankas į figūrą ryškinančią prijuostę besišluostydama ir išmintingai šypsodama, tartų „tigis, tigis“, garsiai cituodama žinomą tekstą, – „dar Sarbievijų, Donelaitį, dar Škėmą pridurk...“, ir, primindama dažnam išpuikėliui, jog lietuvių proza prasideda su moterimis, paragintų keltis iš žaliojo foteliuko, taipgi patogaus knygas skaityti, nes vakarienė smagiai garuojanti ir dera gerbti moterišką triūsą. Tada, išjudinęs Sančo Pansos kūną, jis, geras mano prietelius, draugas ir senjoras, pakiltų, vis dar giliai susimąstęs, „sukiodamas ant piršto tam tyč iš švarko išlindusį siūlą“^[14] ir guldydamas Knygą garbingiausion lentynon, niūniuodamas gaudeamus igitur, pagalvotų, ne, ne apie save ar dailiąją lytį, netgi ne apie tautinės literatūros klausimus, bet apie kitą kolegą Skaitytoją, visą jų būrį, kuris, lygiai kaip jis, prasibrovęs pro vingiuotų samprotavimų džiungles bei renesansinės vaizduotės humorą ir

su palengvėjimu ar širdies sope (nelygu, kas ir kam) užvertęs Romano paskutinį puslapį, pajus ore plevenantį Poetos sielą užvaldžiusį premijų ir pripažinimų geismą, linkėdamas išsipildymų, dar labiau pamylės europinę kultūrą ir šį nuodėmingąjį pasaulį, dar labiau rekomenduos Romaną veidaknygėje, tuomi didindamas Knygos „láikus“, tiražus, honorarus ir skubos tvarka siųsdamas pamylėtąjį Autorių į šlageriuose apdainuotus Kauno barus, diskotekas bei vynotekas ir amžina juodojo Stikso šviesa spindintį sąžiningai užsitarnautą pomirtinį nemirtingumą.

¹ Garbingą titulą „Skaitytojas“, kaip ir kai kuriuos kitus su juo susijusius bendrinius vardus, čia visai sąmoningai rašome didžiąja raide, nes skaitantys gerus romanus netrukus bus įrašyti į Raudonąją knygą.

² Garbingas „grafo“ titulas mūsų aptariamam autoriui bendru sutarimu buvo suteiktas vieną gražų rudens vakarą senų žmonių padavimais garsiame krašte.

³ Nors ir nedrįstame savintis tokio vardo, vis dėlto manome, kad kritikas iš pašaukimo = pro-kuroras + advokatas.

⁴ Smulkesnį Alter Ego aprašą Skaitytojas ras Navako 1:155.

⁵ Idalgais, kaip Skaitytojas spėjo suprasti, čia vadinami tikintys plunksnos pergale prieš kūną; savo ruožtu atgaivinę šį titulą, siūlytume grąžinti ir jį lydėjusį įstatymą – atleisti idalgus nuo visų mokesčių.

⁶ Jeigu kas pagalvos, kad „Giesmių giesmė“ yra šnapso rūšis, tai per daug nesuklys (Navako 1:106).

⁷ Tiesa, to bendravimo nepastebi ne tik mergina iš baro, matanti tik su valgiaraščiu besikalbantį Poetą, bet ir praeiviai, kurie „eina kaip ėję, čiauška savus vienskiemenius sakinius...“, Navako 1:180.

⁸„Pagalvotos mintys turi savybę akimirksniu materializuotis“, – Navako 1:149.

⁹ Navako 1:35.

¹⁰„Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu“, – Navako 1:168.

¹¹ Navako 1:102.

¹² Navako 1:193.

¹³ Mat pačiutė alkūnės judesiu parodo tai, kas reiškia Vincą Mykolaitį-Putiną.

¹⁴ Navako 1:32.

Kultūros akcentai

Kone visi menininkai įsitikinę esą nepakankamai arba netinkamai suprasti. Nujaučiu, kad menka garbė būti jiems priskirtam, bet jei jau rašau apie save, matyt, tai tiesa. Šis straipsnis yra apie mano tapybą. Formaliu pretekstu jam tapo praėjusių metų gruodį surengta paroda^[1], tačiau aptariami klausimai būdingi ne tik šiam etapui, tad naudojuosi proga aptarti bendresnes savo kūrybos prielaidas, santykius su teorine veikla, kurią pelnytai ar nepelnytai sureikšminu. Kaip netrukus suprasite, šis straipsnis yra pelnytai vėluojanti minėtos parodos dalis. Tapyba cukrumi, saldumo estetika ir kitos kategorijos yra savo reikmėms sukurti įrankiai, apibūdinantys pasirinktas menines priemones, tačiau jų prasmė nebūtinai sutampa su įprastu šių terminų turiniu.

Man ketveri ar penkeri metai, keli kambariai, kuriuose gyvename, pasieniais prikrauti pačių įvairiausių knygų. Matau save vartantį senų reprodukcijų albumus, ryjantį akimis grafines muziejinių darbų kopijas, apipintas neperskaitomais užrašais. Mane supa senų knygų dulkių, suplėkusio popieriaus, spaustuvinių dažų ir nenusakomos paslapties kvapas. Bet labiausiai – begale atvaizdų atsiveriantis meno pasaulis. Daugybė puslapių – ir kone kiekviename langas į kitą pasaulį. Pasaulį, kuris galų gale įviliojo į savo spąstus. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, mano gilus susižavėjimas, atmintis ir sentimentai tam tikrai ikonografijai daug kartų keitė savo pavidalus, kol galų gale virto savo priešingybe – neutraliais žinios siuntimo instrumentais, tapybinės kalbos figūromis, nieko bendra, išskyrus kiautą, nebeturinčiomis su savo šaknimis. Ką savo paveiksluose rodau žiūrovui? Ištikimybę tam tikrai pseudorenesansinei ikonografijai? Neblėstantį susižavėjimą medijų industrijos išpopuliarintomis muziejinių garsenybių klišėmis? Pritarimą konkretiems manieros ar stilizacijos šablonams, siejamiems su saldumo estetika? Ar priešingai: demonstruoju nuotolį minėtiems dalykams ir tuo nuotoliu grindžiamą saldumo^[2] galios apmąstymą? Vaizduojama ikonografija anaiptol netapati žiniai, kurią siunčiu žiūrovui; jos inspiruojamas asociacijų laukas yra žavūs spąstai, kuriuos rezgu pasakodamas apie savo vaikystę, – ir kuriame palieku suklaidinęs. Iš tiesų žiūrovui pateiktus paveikslus mielai pavadinčiau tekstu, teoriniu konstruktu, supriešintu su jį įkūnijančiu ženklu – tapybine forma.

Jau supratote: pasakoju apie save ir savo vaikystę ne tam, kad atsiverčiau, bet kad parodyčiau tokios atverties negalimumą. Arba iškreiptumą. Arba ribas, kurių žiūrovui peržengti neleista. Kas geriau už autorių žino, jog visi prisiminimai tėra gailestingai užmerktos akys tam, ko rodyti nenorima? Ir atrinkti fragmentai, tinkami „reprezentacijai“? Ak tos žavios mažos autobiografijos, įvairiomis nuotrupomis menininkų švaistomos į kairę ir dešinę – ar tai ne būdas pageidaujama poza ir tinkamu apšvietimu pademonstruoti save kitiems? Ir tuo pačiu už tos pozos pasislėpti?

Kokiomis prielaidomis grindžiama komunikacija? Tikėjimu, kad tariami žodžiai yra tiesa. Sunku ar net neįmanoma susikalbėti, jei tiesa laikomi žodžiai yra melas. Kita vertus, melas nėra absoliutus komunikavimo barjeras. Jei a priori skelbiama, kad tariami žodžiai yra melas, – ar jie tebeturi galią apgauti ir nuvesti klystkeliais? O gal jie siūlo ilgesnį, bet ir įdomesnį kelią, kuris reikalauja pirmiausia atriboti bei atmesti, o tik tada ieškoti naujų kelrodžių? Būtent tokiais, melagingais, atmetimo reikalaujančiais žodžiais yra mano siūloma tapyba; ir būtent toks atmetimo gestas slepia pirmą tikrą kelio užuominą. Šie žodžiai yra melas? Puiku, štai ir pirmoji apie juos pasakyta tiesa.

Štai taip paprastai. Papasakoti istoriją ir, kai visi ja patikės, prisipažinti, kad visa tai išgalvota. Sutrikdyti žiūrovą, supainioti pasakojimo gijas, pasiųsti priešingus signalus – kam? Kad galėčiau išmušti žiūrovą iš vėžių, atimti iš jo pasitikėjimą savo žvilgsniu ir jame tarpstančia menine forma. Neakivaizdžiai pareikalauti žvelgti į formą jos nematant. Tad kaip aš turiu žiūrėti, kad pamatyčiau tuštumą ten, kur yra forma? Ir svarbiausia – kodėl? Kokia tai tapyba, į kurią žiūrima tam, kad jos nematytum? Tik uždavęs šiuos klausimus žiūrovas atveria kelią kitam žingsniui. Kokiam? Prieš atsakydami prisiminkime XX amžiaus istoriją. O ji byloja: siekiant pakeisti interpretuojantį žvilgsnį, pirmiausia buvo keičiama tapybinė forma. Visas klasikinis modernizmas kone išsemiamas šia paprasta formule. Tuometis tapytojas nieko daugiau ir neveikė, tik siūlė vis naujesnę formą bei instrukciją, kaip į ją žiūrėti. Gal verta pasielgti atvirkščiai, gal pabandyti keisti žvilgsnį, o ne tapybinę kalbą? Gal, pažvelgus kitomis akimis, forma gebės tarti visiškai naujus žodžius, kitaip tariant, gal ta pati forma taps kita forma? Receptas ne toks ir sudėtingas: saldi forma siūloma kaip spąstai, kaip gausiu įdirbiu pridengtas nebylumas, kuris reikalauja naujo žvilgsnio, idant ta forma atgautų kalbos dovaną.

Gal konceptualūs užtapybiniai veiksmai gali veikti tapybos rėmuose, naudoti tapybos priemones? Anoks čia paradoksas, precedentų būta. Taigi tikslas įvardytas: puoselėti tradicinę^[3] tapybą, bet versti ją byloti remiantis jai nebūdinga kalba ir logika. Plėtoti tapybinę formą – ir deklaruoti jos neigimą, pasakoti istoriją tapybos kalba – ir pripažinti, kad ši istorija tėra spąstai, kaip, beje, ir ją pasakojanti kalba. Pasitelkti saldumą siekiant jį demaskuoti – ir to paties judesio ritmu jį reabilituoti, paverčiant instrumentu su saldumu nesusijusiems turiniams reikšti.

Kuo primygtiniau išnaudojama saldi stilistika, atitinkanti daugumos skonio poreikius, tuo aršiau peršama ją išverčianti ir jos žodžius perkoduojanti logika. Logika, kuri sako raiškiai artikuliuodama žodžius: kisti turi ne forma ar ikonografija, bet jų gebėjimas siųsti žinią žiūrovui. Ir, svarbiausia, kisti turi tos žinios turinys. Motyvo ir manieros saldumas nėra žiūrovui siunčiama žinia, tai tik kaukė, instrumentas, privalantis kelti įtarimą ir nukreipti dėmesį į tikrąjį pranešimo turinį. Iš tiesų, siūlau ne taip ir daug: vietoj abejotino estetinio potyrio ne mažiau abejotiną šarados sprendimo malonumą.

Ką mums pasakytų tapyba, it šizofrenikas vieną rytą aptikusi, kad jos vidinis pasaulis totaliai išsisėmė? Gal kad nuo šiol ji pajėgi siųsti tik vieną žinią – jog jokios autoportretinės gelmės nebėra, o gal niekada ir nebuvo? Paskiromis kryptimis tapyba senokai atsisveikino su tapatumu autoriui, atsiribojo nuo įvairių psichologizmo apraiškų, tačiau vis dar pasitiki formos galia komunikuoti. Sup-rantama, ši galia kvestionuojama, bet nepašalinama – menas bet kuriuo atveju yra dialogo siekianti kalba. Minima ne meno galia siųsti žinią, bet kintančios šios galios prielaidos. Kuo ypatingi pereinamieji laikotarpiai? Būtent tada atmetamos vienos meninio komunikavimo prielaidos ir jų vieton siūlomos kitos. Deja, žiūrovo akis visada atsilieka nuo menininko pasiūlos. Argi keista, kad toks žiūrovas pastebi tik komunikacijos sunykimą, bet ne atnaujinimą? Kalbu, žinoma, apie pažengusį žiūrovą, kuris iš principo pajėgus tokį pokytį patirti. Deja, daugumai tai per sudėtinga užduotis, ir jie meną vartoja tuo pačiu režimu, nepastebėdami, kad dvasinio peno pakuotėje pateiktas placebas.

Nėra nieko šiuolaikiškesnio už tradicinę formą – kontekstas taip pakito, taip toli pasistūmėjo ir fragmentavosi užtapybinėmis veiklomis, kad net tradiciškiausia tapyba tarsi ligonis po sunkaus insulto tegali iš naujo mokytis kalbėti, mokytis siųsti signalus, kurie gali nebeturėti nieko bendra su stiliaus ar formos estetika. Kokiomis svarbiausiomis prielaidomis grindžiamas toks naujos kalbos įvaldymas? Žiūrovui siunčiamos žinios ir meninės formos / ikonografijos supriešinimu. Pasirinkti motyvai ir stilistika tėra žavus rūbas, kuris, demonstruodamas savo žavesį, siekia parodyti, jog siunčiama žinia su jomis nebesusijusi, jog tai tik spąstai – ir nuorodos į antrą dugną, kurį dar reikia surasti. Ne abejotinos vertės stilistinė kokybė, pabrėžtinai pateikianti save būtent abejotinos kokybės pavidalais, bet bandymai suprasti, kodėl šie pavidalai pasirinkti komunikacijai, kokią žinią jie siunčia, vadinasi, ir kokį antrą dugną atveria, yra tikrasis interpretavimo svorio centras.

Tikiuosi būti suprastas klaidingai: tapybinė forma nori nenori kalba jai įprasta tradicine kalba, šimtus metų puoselėtas kolektyvinis žvilgsnis tai garantuoja. Tačiau jei jos žodžiai yra apgaulė, dėmesį nukreipiantis manevras – ar staiga įgytu poreikiu apgaudinėti ji nenurodo į kai ką, ką slėpdama neišvengiamai traukia į dienos šviesą? Ar tapyba greta jai įprastos kalbos ir ją atitinkančio turinio neprodukuoja naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalėjo ir, svarbiausia, nenorėjo nė pagalvoti?

Raktas į tapybinės formos perskaitymą visada paslėptas pačioje formoje – ar ne tokia pamatine prielaida grindžiamas modernizmo įkvėptas tapybinės kalbos suvokimas? Ar ne ši prielaida inspiruoja specifinę žiūrą, ieškančią atsakymų formos ir ikonografijos labirintuose? Patyręs skaitytojas atspės kitą autoriaus žingsnį: prielaidų įvardijimas dažniausia tėra įžanga į jų atmetimą. Taigi, kodėl to rakto neperkėlus iš potėpių lauko į spausdinto teksto teritoriją? Užbėkime už akių kitam protingo skaitytojo klausimui. Ar tai formos redukcija į verbalinį konceptualizmą? Ne, tai nėra atlikimą ištrinantis ir užklojantis „grynasis sumanymas“. Supriešintas, atribotas – taip, bet ne ištrinantis ar kitaip paneigiantis tapybinę formą. Tapyba išlieka, tačiau greta iškyla jo didenybė žodis, priskiriantis sau ne papildomas, bet pirmaeiles komunikacines galias. Tai tereiškia vieną paprastą dalyką – be verbalinės pastangos tokia tapyba neperskaitoma, ji tarsi įminimo reikalaujanti mįslė, kuri negali būti įminta, jei vadovaujamasi tik jos teikiamomis užuominomis. Normalus tapytojas, jei tik tokių yra, turėtų pasibaisėti tokia tapybos išdavyste – atsiprašau, kolegos, bet, kaip minėjau, aš ne toks. Turiu omenyje, ne visai normalus. Tapytojams sakau, kad esu teoretikas, teoretikams, kad esu tapytojas, o pats bėgte į palėpę – ir nieko daugiau sakyti nereikia.

Pereinami laikotarpiai neabejotinai žavūs. Kai kas sakė, kad kaip tik jų metu tragedija atsikartoja kaip farsas. Klasikinio modernizmo propaguota idiosinkrazija atstovauja tragedijos dvasiai; dvasiai, kuri tikėjo autoriaus ir jį įtarpinančios formos sukeičiamumu. Meninė forma neišvengiamai buvo nuoširdi, kalbėjo apie autorių netgi tai, ko jis pats apie save nežinojo. Farsas išskyrė autorių ir jo sukurtą formą bei pasiūlė naują, kartojimu grįstą kalbą. Farso dvasia – gebėjimas dubliuoti, atsiriboti ir nauju lygiu pakartoti tai, kas jau buvo sakyta. Tai sužydėjusi parodija, kuri nebūtinai turi būti komiška. Tiesą sakant, parodija dažniausiai nieko bendra su komizmu neturi. Parodija yra kartotė, kurios metu generuojamos pridėtinės prasmės, išnaudojančios pirminį kartotės objekto turinį. Parodija yra moteris, ji apsimeta esanti kita, bet visada palieka užuominą, klausiančią: ar ne puikiai aš vaidinu? Nežinau, ar pavyko, bet kaip tik tokia vingiuota logika bandau organizuoti savo tapybinę iškalbą.

Kuo grindžiama tapyba cukrumi? Atotrūkiu tarp vizualinės formos ir tiesiogiai jos diktuojamos informacijos. Ne tinkamos formos suradimas užtikrina kelią į žiūrovo suvokimą, bet gebėjimas nauju būdu suvokti juos saistantį ryšį. Ryšį, kuris problemina formos ir per ją spinduliuojamos informacijos tapatumą. Tiksliau – netapatumą. Ryšį, kuris reikalauja atmesti įprastus žiūros režimus ir juos grindžiančias prielaidas. Kuris į tapybinę formą atsisako žvelgti kaip į privilegijuotą informacijos šaltinį. Suprantama, tai pasiekti nelengva, ypač lietuviškos tapybos kontekste, kuriame tapybinis aktyvumas tęsia pirmiausia klasikinio modernizmo tradiciją^[4], o konceptualūs veiksmai sietini su užtapybinėmis, multivizualiomis, skaitmenines technologijas išnaudojančiomis veiklomis. Tarsi savaime suprantama į tapybą žvelgti kaip į tradicinės formalios estetikos lauką, o peržengus jo ribas – naudoti kitą žiūros režimą, kuris suspenduoja ar bent apriboja modernizmo kūrinijos atsklaidas palaikantį žvilgsnį.

Reikia pridurti, kad būtent todėl klasikinio modernizmo tradicijų tąsa šiandieną tampa problemiška. Ji susiformavo gana vienalytės meninės ideologijos lauke ir funkcionavo^[5] paklusdama įvairovę ir priešpriešas vienijančiai metakalbai. Postmodernios ideologijos skėtis atmetė tokios kalbos metastatusą ir įtvirtino kitomis prielaidomis grįstų kalbų lygiateisiškumą. Ar vienijančio centro netektis kokybiškai paveikė modernizmo tąsą, ar tai tik kiekybinis pokytis į susiaurintą tradicijos vagą?

Postmoderni ideologija meninės formos ir su ja siejamos informacijos netapatumą realizavo pirmiausia atsiribodama nuo estetinių formos aspektų, o radikalesniais bandymais – ir nuo meninės formos kaip tokios, suartėdama su lauku, kurio objektai nepretendavo į „nesuinteresuotos“ estetinės formos statusą, nors galėjo jį įgyti per autoriaus pasirinkimo gestą. Vėliau įsitvirtino aparatinių ir skaitmeninių technologijų atvertos taktikos. Paprastai interpretatoriai tokius bandymus siejo su konceptualumo įsigalėjimu, subordinuojančiu estetinius formalius aspektus idėjai bei ribojančiu estetinės vertės autonomiją. O kodėl nepabandžius išnaudoti konceptualumo privalumų, bet tiesiogiai jų nepriešinti formos estetikai? Gal nereikia atsisakyti formos ir su ja siejamos estetikos, bet siūlyti ją suvokti remiantis kitomis prielaidomis^[6]? Gal galima demonstruoti ištikimybę estetinėms vertybėms – bet atlikti tai nauju lygiu, kuris toms vertybėms suteiktų ne tradicinę funkciją ir remtųsi ne tradiciniu žvilgsniu į formą?

Klasikinis modernizmas išsaugojo ankstesnės tapybos paslaptį. Tiksliau, išsaugojo reikalavimą tapybos formoje greta tiesiogiai regimų dalykų vizualizuoti neregimybę. Būtent ją siūlau vadinti paslaptimi. Didžiųjų darbais vadiname tokią tapybą, kuri nežinia kaip gebėjo parodyti mums paslaptį: rodos, ta pati ikonografija, ir koloritas, ir kompozicija panašūs, bet jų visuma vienu atveju skamba, o kitu – ne. Vienu atveju matome ir juntame tam tikrą vizualios formos efektą / perteklių, kuriam net vardo neturime, kitu atveju – jo nematome ir nepatiriame, liekame vaizduojamo motyvo rėmuose. Abstrakcionizmo propaguotojus ši paslaptis tiesiog apsėdo – jie atmetė bet kokią atpažįstamą regimybę vardan tos, kurią dar tik teks pažinti ir parodyti žiūrovui. Graži svajonė: nurengti daiktus, vizualizuoti neregimybę. Kokia ji – nežinau, todėl renkuosi negatyvaus apibrėžimo kelią. Paslaptis – terminas ne blogesnis už kitus. Kodėl apie tai kalbu? Klasikinio modernizmo formos galia nėra savaiminė, žymia dalimi ji grindžiama kaip tik paslapties išvedimu į paveikslo sceną. Koketuodamas su modernistinės tapybos formomis neišvengiamai susiduriu su jų iššaukiama paslapties galia. Kaip su ja elgtis? Siekdamas ištuštinti formos galią pirmiausia turiu atriboti ją nuo paslapties? Ar neturiu niekuo rūpintis, nes šis atribojimas vyksta savaime minėtą formą falsifikuojant? Įdomi dilema. Visada maniau, kad mėgdžiojimas, slaptas ar atviras, užkerta kelius paslapčiai pasirodyti – būtent tai skiria originalą nuo kopijos. Tačiau tikrovė pasirodė kiek sudėtingesnė. Rodos, apeinu visus akivarus, kur paslaptis gali slėptis, bet atsisuku – o ji jau sėlina įkandin. Ir kai tapomas portretas pradeda sekti mane akimis, žinau, kad pasukau ne tuo keliu. Nelengva suvaldyti improvizacijos dvasią net mėgdžiojant ar kopijuojant, tiesiog nelengva savęs atsisakyti formoje. Bet stengtis reikia. Būti „prastu“, ir tą dviprasmį prastumą paversti konceptualios kokybės vėliava – ne taip paprasta.

Kuo tampa tapytojas? Teoretiku, kuris tapybą traktuoja kaip teorinę veiklą, žavų, bet toli gražu ne svarbiausią kreipinio į žiūrovą elementą. Teoretiku, kuris tapybą kultivuoja kaip save neigiančią pastangą ir tiki neigimu įpučiąs jai naują gyvybę. Tapyba nemirė ir, deja, mirti negali – visada yra tik šventė ir sunkios pagirios kitą rytą, kartais virstančios lengvu insultu ar kitais nesusikalbėjimo ekscesais. Kuo iš tiesų šiandieną esame turtingi? Ar ne savo žodžių tuštumo patirtimi, ar ne savo kalbomis apie nesusikalbėjimą? Peržengus natūralią nuostabą ir šiokį tokį apmaudą, kad nelabai kam esi įdomus ir reikalingas, – įveikus šį eilinį menininko brandos barjerą, pradeda lankyti keistai raminantis gaubiančios tuštumos jausmas. Šiltas ir nuoširdus susikalbėjimas su žiūrovu tėra iliuzija, reikalinga, matyt, nes nuolat palaikoma, bet iš tiesų tapyboje mes kalbame su savimi ir sau. Tebūnie tapyba – universali kalba, kurią bent kai kurie gali išmokti suprasti. Man tapyba yra vieno žmogaus kalba. Ne dialogas, bet nekantraujanti išnykti monologo chimera, per kurią it kameros akutę leidžiame žvilgtelėti į save. Taip, autorius gali paimti žiūrovą už rankos, nuvesti keletą žingsnių paveikslo gilumon – bet ne daugiau. Tikras jų pokalbis mezgasi ne formos, bet teksto labirintuose. Nesakau, kad tapyba negali kalbėti; ji gali, bet ne tiesiogiai, o pasitelkdama tarpininką. Vieno žmogaus kalbai, kuri, tiesą sakant, ir kalba vadintis neturėtų, būtinas vertimas. Vertėju tegali būti autorius – juk tik jis tą kalbą supranta.

Kuo ypatinga tokia kalba? Atskiri jos žodžiai ir net žodžių junginiai turi atitikmenis bendros kalbos sistemoje, tačiau juos jungiantys ryšiai nutraukti ir perkoduoti remiantis kita logika. Atsisakius anologijų – mano tapyba išnaudoja akiai įprastus ir atpažįstamus ikonografinius motyvus, „saldžią“ stilistiką, balansuojančią tarp individualios manieros ir paslėptų citatų. Tai ir yra melas, siūlantis akligatvį, – minėtus motyvus sieti atpažįstamu prasminiu kontekstu. Gal tie motyvai ir atpažįstami, tačiau juos saistanti logika perkoduota ir grindžiama pirmiausia neigimo santykiu. Šiuo atveju tapyba yra perteklinis trynimo gestas, rodantis trynimui atrinktus motyvus. Štai kodėl tariamas atpažįstamumas yra spąstai, galų gale reikalaujantys tapybą interpretuoti, nesiremiant nei stilistiniais ypatumais, nei pasirinkta ikonografija.

Todėl pirmiausia aš teoretikas, o tik paskui tapytojas. Tai netrukdo mėgautis nei pastozine daugiasluoksne maniera, neleidžiančia atspėti, koks bus galutinis motyvo pavidalas, nei susikaupimo ir tikslumo reikalaujančiu portretavimu, kuris grindžiamas išankstiniu rezultato žinojimu. Neatmetama nei tapybinė forma, nei jai atlikti būtini gebėjimai. Tiesiog komunikacinės galios centras iš drobės perkeliamas į žodį. Būti teoretiku, vadinasi, tapybą paversti priedu ir iliustracija verbaliniam teoretizavimui. Verbalinė interpretacija nėra tapybinį veiksmą papildanti pastanga; atvirkščiai, tapybinė forma yra paveikslėlis teksto paraštėse, savaip žavus, bet jokiu būdu ne svarbiausias puslapio elementas.

Neskubu raminti tradicinės tapybos gerbėjų. Perskaityti iki šios vietos jiems turėjo nepakakti kantrybės. O jei pakako, vis tiek nėra ko jaudintis, tai tik mano regėjimo ydos, akių valktis, neleidžiantis džiaugtis kitų saviraiškos nuoširdumu. Menininkų gebėjimas tirštinti spalvas, viena kita isterinė gaida ir amžinai alkanas ego– tai būtini profesinio portreto elementai. Vienintelė audra, kurią sukelia menininkas, yra audra stiklinėje, ir vienintelis, rizikuojantis joje prigerti, yra jis pats.

Pavydžiu kolegoms, tikintiems tapybinės kalbos nuoširdumu, tikintiems poreikiu ieškoti unikalios formos, tikintiems galimybe tokia forma tarti ypatingus, kitaip neištariamus žodžius. Aš, deja, nebetikiu, ir man tai nepatinka. Dar labiau man nepatinka tai, kuo tikiu: kad tapyba yra senas, greitai dūstantis, bet labai patyręs aktorius, gebantis puikiai žaisti vaidybinėmis kaukėmis ir jį stebinčių žiūrovų reakcijomis. Net per pertrauką, išbėgęs sutraukti cigaretės, tramdydamas įsisenėjusį kosulį, jis dėvi momentui tinkamą kaukę. Gal iš tiesų aktorius anapus kaukės tėra iliuzija, vaidmenis apjungianti vieta, gebėjimas tuos vaidmenis keisti ir derinti?

Man nepatinka, kad galiu tikėti tik aktoryste, bet pati aktorystė – patinka. Kas kitas tobulu nuoširdumu gebėtų slėpti manipuliaciją, atvirumu – antrą dugną, empatija – poreikį raustis svetimos sielos skuduruose? Deja, aktoriaus dvilypumas ne yda ir net ne psichopatija. Tai kiek neįprastas kūrybinės strategijos tipas. Kūryba kaip apgavystė, kūryba kaip melas. Ir kuo tobulesnis melas, kuo profesionalesnė apgavystė, tuo kokybiškesnė kūryba. Bet tai, žinoma, ne viskas. Kas yra aktorius? Žmogus, kuris mokosi būti savimi virsdamas kitais, o būdamas kitais geba likti savimi. Žmogus, visada padalytas tarp vaidmens ir jį atliekančio, bet netapataus Kito. O gal gali būti aktorius, už kurio vaidmens neslypi joks tikras žmogus? Kadaise tikėjome, kad konkretus vaidmuo ypatingas, nes iš vidaus jį nušviečia pasislėpęs aktorius. Tada jų skirtis tebuvo iliuzija. Šiandieną manome kitaip – aktorius yra tas, kuris gyvena savo vaidmenyse ir kurį tie vaidmenys saugiai slepia nuo pašalinio žvilgsnio. Aktoriaus kaip atskirybės nėra, jo vietoje – tik dar vienas vaidmuo, skirtas smalsiam žvilgsniui, tykančiam prie grimo kambario durų. Ar tikrai? Ar aktorius yra sudvigubinta ir į vaidmenis pratęsta savastis, ar vaidmenyse ištirpintas ir save galutinai išsėmęs asmuo? Renkuosi antrą variantą, jame daugiau paslėptos istorijos, be to, esu matęs Holy motors. Kone šimtmetį tapyba buvo kaip tik toks aktorius, įtarpintose formose tobulai vaizduojantis nuoširdumą; aktorius, vertęs tikėti formos ir jos autoriaus tapatumu. Tapyba buvo apsinuoginimas, išorybės formose sukietėjusi vidujybė, autoportretas, idiosinkrazija. Nūnai šis tikėjimas išblėso. Minėtame tapatume atsirado įtrūkis, kur ten, visas plyšys – tapytojo ir jo formos kalbos išsiskyrė. Be abejo, jos gali būti tapačios, tokia galimybė nepašalinta. Nauja tai, kad šios kalbos gali būti netapačios, kad aktoriaus ir jo vaidmens disonansai gali tapti nauju pasakojimo herojumi. Būtent apie šį „plyšio herojų“, vykusiai ar nevykusiai, ir bandau pasakoti.

Iš tiesų nėra nieko šiuolaikiškesnio už tradicinę tapybinę formą. Meninės kultūros kontekstas taip radikaliai pakito, kad pati tradiciškiausia tapyba buvo priversta megzti naujo tipo kontaktus su žiūrovu. Tokiame kontekste jai teko pasitelkti naujus komunikacinius kodus, išmokti siųsti signalus, neturinčius nieko bendra su stiliaus / formos estetika. Visi tapytojai yra girdėję: pasaulis pasikeitė, todėl turi keistis ir tapybinė kalba. Pasakyčiau kitaip: keistis turi ne tapybos kalba, mes sotūs formos pokyčiais, keistis turi siunčiama žinia ir ją skaitantis žvilgsnis.

Tapybos kalba nebegali būti nuoširdi – kaip tik tada, kai ji kalba nuoširdžiai, jos žodžiai virsta kažkuo kitu, dengiasi neperžvelgiamu luobu ir krinta žemėn, praradę gebėjimą skrieti į širdį, ausį ar kitas tam skirtas kūno angas. Kreipinys į žiūrovą turi būti nenuoširdus ir tai išduodantis, nes tik tokiu, netiesioginiu ir gana vingiuotu keliu įmanoma užmegzti pokalbį su naujuoju žiūrovu. Apie ką pasakoja tapyba cukrumi? Apie formą, praradusią tikėjimą savimi ir būtent netektyje ieškančią naujo galios šaltinio. Formą, apsimetančią tradicine ir taip komentuojančią toli pažengusį kontekstą, kuris nebetiki tą formą grindusiomis prielaidomis.

Turbūt supratote, apie ką aš. Labai norėčiau būti nuoširdus, šiuo požiūriu, deja, esu tradicionalistas, – bet tik labai praeitį mylintis idealistas patikės, kad tai įmanoma. Menas kaip melas, kaip nuoširdumą išsėmusi apgaulė, kuri nuoširdumu maskuoja žinią apie nuoširdumo ribas, toks menas jau pusę amžiaus ieško naujų iškalbos kelių. Meluoju ne slėpdamas tiesą,^[7] meluoju siekdamas nors kokiu būdu ją išsakyti. Tikslo požiūriu aš tradicionalistas, bet akivaizdu, pasirinkta taktika su tradicija turi mažai ką bendra. Sakote, tai žavus ir intelektualus cinizmas, savasties neįgalumą slepianti ir dauginanti pozicija? Priimsiu tai kaip komplimentą.

Taigi, kalbėjome apie tapybą cukrumi, kurios kalba nekomunikatyvi be verbalinio lauko, apie žodį, perėmusį iš tapybinės formos komunikacines funkcijas. Tapyba buvo susieta su apgaule ir akligatviu, žodžiui savo ruožtu priskirtos galios tą akligatvį įveikti. Bet ar paaiškinome, kur jos turi vesti? Tapyboje buvo atrastas antras dugnas, kurį atverti pašauktas žodis. Bet ar nekilo įspūdis, jog žodinė atvertis savo ruožtu įsteigė naują antrą dugną, niekais paverčiantį ankstesnes vertimo pastangas? Reikalaujama žvelgti į tapybą, bet regėti joje tik formomis įrėmintą tuštumą arba tiesiog – tuštumą. Ar tikrai įmanoma įveikti tradicinės žiūros inerciją ir atskirti formą nuo jos siunčiamos žinios? Ar tai nenužudytų tapybos, kurios formos tebūtų marška, kurią būtina nuplėšti? Ir kam žodžiui iliustracija, jei tai, ką jis nori ištarti, a priori yra žodžio teritorijoje? Argi jis neišsiverstų be tų kraigalionių? Gal pradėti naują spiralės vingį ir pasakyti, kad žodis tebuvo aplinkkelis, galų gale atvedęs atgal į išeities tašką, tapybinę formą, kuriai vėl grąžinama karūna? Bet jau kito žvilgsnio ir kitokio suvokimo perspektyvoje? O galime ir nepradėti. Pamenate puikų nelietuvišką anekdotą? „Ak, koks jūs melagis! Sakote, kad važiuojate į Vilnių, ir norite, jog manyčiau, kad važiuojate į Kauną. O jūs iš tiesų važiuojate į Vilnių. Ak, koks jūs melagis!“

^[1] Individuali S. Mostauskio tapybos paroda „Tapyba cukrumi ir kitos istorijos“, Kauno pilis, 2015 11 06–12 06.

^[2] Saldumo kategorija traktuojama plaèiai, neskiriant stiliaus ar pasirinktos ikonografijos. Ji siejama labiau su poveikiu nei su objektyviomis kûrinio savybëmis. Gimininga, bet netapati saloninio stiliaus kategorijai. Svarbiausias kriterijus yra ne kokybinis, bet kiekybinis – patikti daugumai. Šiuo požiûriu visiems pažástami muziejiniai darbai yra saldumo etalonas, taèiau greta jø gali atsirasti estetiškai menkaverèiai, bet populiarûs šiuolaikiniai kûriniai.

^[3]Šiuo atveju tradicijos terminas pirmiausia aprėpia klasikinio modernizmo ideologinėmis prielaidomis grįstą tapybą.

^[4] Tąsa, be abejo, nereiškia formalios kartotės. Formaliu požiūriu tapybiniai veiksmai fragmentuojasi ir reiškiasi begale formų, tačiau paklūsta tam pačiam reikalavimui – kurti meninę formą kaip esminį informacinį ekraną, pagrįstą tik jam būdingomis komunikacinėmis savybėmis.

^[5] Modernistinę inovacijos ir ankstesnio etapo įveikos ideologiją pakeitė pliuralistinis tolerancijos ir koegzistavimo reikalavimas. Viena vertus, modernistinės vertybės ir jomis grįstos praktikos tarsi palaikomos; kita vertus, jos palaikomos visai kitu santykiu: ne kaip vienvaldės, bet kaip pasirenkama alternatyva. Ši aplinkybė iš esmės keičia modernistinės tradicijos statusą, nors formaliais ikonografiniais požymiais ši tradicija išliko savimi.

^[6]Žinoma, tam tikru požiūriu tai tokios estetikos atsisakymas. Tačiau jis neakivaizdus, negalutinis ir būtent todėl reikalauja naujo santykio. Toks santykis grindžiamas kūrybos ir suvokimo prielaidų supriešinimu. Tapybinė forma kuriama laikantis tradicinių estetinių vertybių, tačiau jos suvokimas nebeparemtas autonomiškų, iš tos formos išaugančių savybių interpretacija.

^[7] Tiesa šiuo atveju atstovauja bet kokiems menine kalba išsakomiems turiniams.

 Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus, rengi juos, dejuojančius, kažką kalbi, kažką valgai, kažką geri – vėl susivoki tik troleibuse, pabudęs iš snaudulio, ties „Petro ir Povilo“ stotele. Jau, čia reikia lipti. Čia šviečia langai, čia daug vaikų, jie plūsta iš visų pusių, nešini keisčiausiais dėklais – jau beveik išmokai atskirti, kokiame koks instrumentas. Mokyklos viduje triukšmas kitoks nei paprastose mokyklose, kitoks, nei buvai įpratęs, – labiau struktūruotas, melodingesnis, pro duris veržiasi muzikos nuotrupos – čia fortepijonas, čia fleita, ten saksofonas, vieni dainuoja, kiti po nosimi bubena natas, bet tave supa tvarka, kūrimo tvarka, kartojimo ir mokymosi to, kas sukurta, tvarka. Palieki tai tvarkai vaiką (dėl mokyklos poveikio asmenybei čia nesiginčysime – ne tas tekstas, tegul dygsta galvoje tie skaičiai, raidės, natos, garsai ir piešiniai). Išeini, jau prašvitę. Vis dar nesninga.

Ir išėjęs iš mokyklos, laukdamas troleibuso, rūkydamas pirmąją cigaretę, suvoki, kad vis dėlto lauki to sniego, na, nors trumpam – minkšto, lengvo, galvoji apie guobą už savo vonios lango, galvoji, ar atskris ir nusileis šiemet į ją sniegenos, o gal net vienas kitas svirbelis? Galvoji, kad vis dėlto vėl tuoj Kalėdos, ypatinga tyla kaime, naktį, balta staltiesė, ištrauktas iš po jos kreivas gumbuotas šiaudgalis (vis papuola tokie), gyva ugnis, miškas, obuoliai ant aukšto – ta visuma, įsikirtusi į sąmonę, į tave, ta, kuri palaiko tvarką, kuri padeda teisingai sukti ratą, ne per greit, ne per lėtai, taip, kaip reikia. Galvoji apie visa tai ir turbūt pirmąkart neramiai klausi savęs – ar mums bus šviesu?

Pirmąkart to klausi beveik garsiai, regis, tuoj imsi kibti prie tokių pat sutrikusių ryto praeivių, tampysi juos už paltų sagų ir klausinėsi – ar mums bus šviesu? Nes neviltis ir nerimas sėda radioaktyviomis dulkėmis į sąmonę, smelkiasi į kaulus, gula ant liežuvio... Nes tu, kaip ir kiti, stebi, kas dedasi pasaulyje, sėdi palinkęs prie kompiuterio ekrano, kapanojiesi nuomonių, ekspertų, prognozių, interviu, straipsnių lavinoje. Visi jie viską žino, visi tokie užtikrinti, visiems jiems beveik aišku, kaip dabar bus. Nori, kad ir tau būtų aišku, bet nėra. Tu negali tikėti besąlygiškai, negali lengvai imti ir stoti į kurią nors pusę, taip paprastai, kad viskas susidėliotų į vietas, kad jau nereikėtų ir galvoti, kad tas nerimas būtų kryptingas ir virstų teisuolišku pykčiu ar ne mažiau teisuolišku pasitenkinimu (piktdžiugišku – nes, regis, dabar visos mūsų emocijos, visos mintys turi kažkokio nesveiko, liguisto, termometro luobą pramušančio teisuoliško įkarščio).

Tu laikai save protingu, protingesniu už daugelį (mes visi laikome save protingesniais už daugelį – taip mums, egoistams, lengviau išgyventi). Bet tu (pasikartok dar sykį) esi sutrikęs, apimtas nerimo. Staiga pagalvoji nei iš šio, nei iš to – tai kur dabar, jei kas, reikės emigruoti? Nors neketinai niekados, tu gi rašytojas ir dar baisus tinginys, ir dar intravertas – pagalvojus, kad teks prisitaikyti prie visiškai naujų gyvenimo sąlygų, kalbos ir taisyklių, tau ima šiauštis plaukai (nors prisitaikytum, jei reiktų, lengvai prisitaikai).

Tik kur čia lėksi, išsirovęs šaknis, vaikus apsikabinęs? Visur, kolegos, dabar tas pats – daugiau ar mažiau. Panašu, kad mes galutinai pavargom galvoti, mums nusibodo būti racionaliems, nusibodo vėtyti javus, kad atskirtume grūdus nuo pelų (o ir tų informacinių grūdų gauni tiek, tarsi stovėtum po kombaino gerkle). Mes net gerai gyventi pavargom. Geras gyvenimas, jis vargina. Nuobodus jis. Kaip gyventi be priešo, be baubo, be uberfikcijos? Galvoti sunku, negalvoti – lengva. Lengva aprėkti ką nors, paieškoti kaltų. Dabar viskas lengva ir galima. Net nepastebėjom, kaip tai nutiko. Kaip visa, kas buvo apčiuopiama, nepajudinama, tikra, išsisklaidė it dulkės. Mes vėl nebeieškom kompromisų, nebereikia derybų ar įsiklausymo, reikia paprastų sprendimų: kam mokyti ir šviesti, jei galima uždrausti. Kam integruoti, jei galima išvyti. Kam priimti, jei galima neleisti. Pastatyti sieną.

Simptomiškai atrodo jau mūsų dabartinės atminties formos – kam prisiminti, jei galima pastatyti keverzišką, monumentalų paminklą ir tučtuojau užmiršti? Arba nugriauti kitą, seną, ne mažiau keverzišką, kad neprimintų. Ir taip pat palaimingai už(si)miršti? Mes jau kadai sostinėje pasistatėme mūrinę sieną laisvei. Ir kaip tikri vergai turime po vardinę plytą joje. Atėjus neramumams (o jie ateis), galėsime išsilupti ir duoti Kitam į dantis. O tada eisime statyti kartuvių, ešafoto ir galąsti giljotinos.

Gal tas tavo nerimas tai nerimas dėl ateities? „Nuo pat žemdirbystės laikų žmogaus proto teatre svarbiausiais personažais tapo nerimas ir rūpestis dėl ateities“, – savo puikioje knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ rašo Izraelio profesorius Yuvalas Noah Harraris. Tik kodėl, apsidairęs aplinkui ir panaršęs po žinias, tuo netiki? Netiki ir tučtuojau randi kitą citatą, paaiškinančią tavo skepticizmą (o, mūsų laikai – citatų laikai, kiekvienam šūdniekiui turim po protingą citatą): „Dvidešimt pirmąjį amžių apibūdina ne naujo ar naujumo paieškos, o įvairių nostalgijų suklestėjimas <...> nostalgiški nacionalistai ir nostalgiški kosmopolitai, nostalgiški gamtos mylėtojai ir nostalgijos apimti metroseksualai šaudo vienas į kitą pikseliais blogosferoje“, – rašo rusų kilmės amerikiečių filologė Svetlana Boym. Ji sako, kad gyvename „atkuriamosios nostalgijos“ laikais. Mes nebežvelgiame į ateitį, mes restauruojame praeitį ir istoriją. Net ir žinodami, kad antrąkart ji pasikartos kaip farsas. O ką, farsas negali būti kruvinas? Dar ir kaip gali. Holivudas parodė.

Mus supa nostalgijos fantomai ir fantominė nostalgija. Žmonijai skauda nesamą koją (kadaise ją turėjo, bet nusipjovė pati, bėgdama nuo įvairių siaubų).

Mus supa praeities perdirbimo fabrikas – tiek kultūroje, tiek socialinėje plotmėje – nes ateitimi netikime ir jos bijome, ateitis mums – tai antiutopija. Ateityje būtinai bus dvidešimt trampų ir putinų, o jei ne – tai zombiai, vampyrai ir vilkolakiai siurbs mūsų kraują ir ės smegenis. Juokinga, nes smegenų ėdimas – tik dabartinio smegenų pudrinimo metafora.

Ateitis mums ne utopija, utopija mums – praeitis, saugus užutėkis, savotiškas lakuotų ir ryškiai dažytų sąvokų Disneilendas, suvenyrų krautuvėlė su matrioškom, įvairių karų uniformomis, plastikiniais šautuvėliais ir šokoladiniais medaliais. Stereotipai ir kičas, o ne istorija. Tik va, krautuvėlės savininkas ginkluotas ir iš po prekystalio prekiauja granatomis. O jei nieko iš jo nepirksi, savininko pasamdyti ambalai tave sudubasins.

Tu dar pasiklausysi tų niūrių kultūrologų ir sociologų giesmių, dar paantrinsi Peteriui Pomerantsevui ir Svetlanai Boym (jų tekstą, iš kurio šį tą skolinausi, galite rasti štai čia: https://granta.com/why-were-post-fact/): pasak jų, „Kitas vėl tampa mums Svetimas“, pasaulis siaurėja, traukiasi, stato sienas, kasa griovius, prileidžia juos žiniasklaidos krokodilų – užsidarome. Už miško vėl, kaip vaikystėje, gyvena Baubas ir jo pavardė bei pareigos nelabai ir svarbios.

Gali pridurti tai, ką mes visi ir taip žinome, – politikai ir žiniasklaida meluoja, jie visada melavo, bet ne iki galo suvokiame kita – dabar jiems net nerūpi dangstyti melo. Niekam nebesvarbu, ar melas bus pripažintas melu, – nusispjauti jiems, nusispjauti ir mums. Dabar jau galima būti nenuosekliems,galima ryte sakyti viena, o vakare – kita, galima meluoti atvirai ir žinoti, kad jie žino, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, kad jie žino... Teisybė yra, kalbant kompiuteriniu žargonu, „užflūdinta“, paskandinta, atskiesta it homeopatinis tirpalas, gydantis nuo... nuo nieko negydantis.

Tu dar gali tęsti, bet nebesinori skiesti tirpalo, norisi sniego, kad viską užklotų, norisi, kad baigtųsi metai, norisi, kad liautųsi mirę tie, kurių klauseisi, ir tie, kuriuos skaitei, norisi, kad užsičiauptų ir nors minutę pagalvotų rėksniai ir demagogai, norisi, kad vaikai užaugtų paprastoje, normalioje šalyje, o ne bananų respublikoje ar naujos imperijos naujame pakrašty, norisi geros žinios. Norisi, ne, ne stebuklo, o gėrio tęstinumo.

P. S. Tu esi rankiotojas, sistemintojas, kompiliatorius, nuotaikų ir nuomonių kaupėjas. Ir tai, kas beveik rišliai sugulė į šį tekstą, tai, manau, sklando ore, sukasi galvose, nutupia puslapiuose ir ekranuose. Ar tai mūsų tikrovė? Ar tokia ji? Ką daryti? Gręžiotis per petį, žiūrėti į priekį?

Tu esi žmogus, iracionalus kultūrinis ir biologinis konstruktas, tu vis tiek tiki ir viliesi. Toks tavo vėl iš naujo išrastas dviratis. Necituosi čia Šventojo Rašto, kad ir kaip pritiktų, necituosi ir kitų šventų raštų, verčiau pasisveikinsi praeidamas pro Aušros vartus su švytinčiu Dievo Motinos paveikslu, verčiau eisi skaityti Hašeko ar Rablė. Nes dviračiui reikalingas vairas, nes turėti viltį – skauda. Tada esi gyvas ir nesumeluotas. Tada esi kvailys, silpnaprotis simuliantas, tada tau kyla klausimų, tada norisi šviesos, prasmės ir teisybės. O sniegas (ir net sniegenos) bus nepriklausomai nuo tavęs.

Vilnius, 2016 m. lapkričio 14 d.

Šią dieną prieš 165 metus JAV buvo išleistas Hermano Melvillio „Mobis Dikas“, prieš 176 metus gimė Claude’as Monet, o prieš 109 metus – Astrida Lindgren. Prieš 55 metus gimė Jurga Ivanauskaitė.

--

Nivalijos – pirmo sniego šventė.

Rankovė

Parinkęs

eilėraščiui antraštę,

drapana pridengi

kyšantį kriauklą,

apjuosi jį

vienuoliška virve.

Rankovė

arčiausiai mosto.

Akimirkos

skuba į šaltą orą.

Kur bežengtum, –

padėk vakaro maldai.

Vis viena prieisi

artėjančią praeitį,

kupiną giesmę.

Baisybę laiko

praleidai prie upės,

paniręs

į veidrodžio vidų.

Pobūvis

Dievas davė akis,

sako ir nepasako,

kas ten, akių dugne.

Stebiu, kaip mainos spalvos,

kad neužgaučiau akmens.

Dievas davė ilgas kojas,

bet gali jas ir atimti.

Išsidrošiu sau lazdą,

ne bet kokią –

iš vyšnios medžio.

Kad būtų tvirta lyg kaulinė,

kad drūtai

kaip pašėlus kvepėtų.

Aukštumą

supa vėjų pagairė,

užkopęs ant skardžio matau

kitas kyšančias kalvas.

Kiek bevardžių kalnų

Žemaičiuos.

 Rugpjūčio pirmoji

Baugiai raudono saulėtekio rytą

saulė išnyra iš vandens

ir, tarsi pranešusi apie krivūlę,

staiga vėl nugrimzta.

Rugpjūčio pirmoji prasideda

krapnojimu, jis pamažu

išvirsta į vešlią liūtį.

Lietaus galimybė lyg lazda

iš keistai susisukusios

medžio šaknies.

Iš didžio kreivumo daug kas,

kartais atrodo, kad visa:

laikas, toluma, begalybė,

žmogaus slėpinys.

 Aikštė

Ją regėjai

turbūt dar negimęs,

bažnytkaimio aikštę abipus kelio.

Iš šiaurės – lyg indą

trapia sienele.

Chroniško aukščio pastatai –

melsvai papilkėję.

Saulė nubėga tamsiais pakiemiais,

kas priguli jai, pribuvėjai.

Perbėga ir

signataro kapą,

bet negreit, nes kapines gožia

medingi lapuočiai.

Kapai juk nežino,

tik žmonės, –

kas ištiko tą dvarponį

ir signatarą.

Kitados

rašydavai laiškus už upės.

Į didelį dvarą

jaunutei Vienatvei.

Perrašyk juos švariai

iš naujo,

priglobtas ežero ir salos.

Tik palik bažnytkaimio aikštei

bemiegę naktį,

kai vidurnaktis

kyla iš nieko.

Glostai,

glaudi penklinės linijas.

Pamažu įsivyrauja garsai,

supuola į viena.

Sakytum,

praveria sieniaus duris,

lysves ežiuolių.

Liepų terasos kūniškai

putnios –

priesmėlis tik išpurentas.

Prie upokšnio

sandalai prisirenka smėlio.

Boluoja lyg blauzdos

eglinės kolonos –

medyne be galo erdvu.

Ant stalo grafinas

maralo šaknų,

stiklai tam gaise

suartina metų

metus.

Aikštingos

ir nesuvokiamos moterys;

viena lyg atsilieka, kita

kuri šokteli priekin, pasisuka

ratu ir brėžia smėly

punktyrą.

Juodraštis mėlynu aplanku

Grandinė

vientiso medžio.

Kalnas prie upės – gilus.

Atsiklaupk

prieš užmerktas akis,

jos bunda paupio rytą,

nežino kitos dienos.

Atsiklaupk prieš užmerktas akis.

Brautis pro uždarą langą

ir dar prieš stiklus,

prieš nukrintant laikytis ore,

išskėtus rankas,

atmetus atgal kojas,

kaip laivo pirmgalio figūros

senais laikais,

įmanus tik daktaras Francas.

Ką tik aplenkei

juodraštį mėlynu aplanku.

Gatvė iškart ramesnė –

nors aklina.

Tykiai prisnigo medžius,

gęsta žiburiai,

užsibuvę per naktį.

Pritardamos tam gesimui,

sukruta lūpos.

Girdomis nuleistais žodžiais.

Trumpa istorija

Pamažu,

tylomis, iš lėto

ima tamsuoti miško mėlynės

ir pradingsta nuo lauko

lygiai metams.

Ir vakaras štai, vis kitas.

Ir klajojantys amžiais miškai.

Čia, šioje lankoje,

po tamsėjančiais įlankos medžiais

gali nutikti bet kas.

Ir nutinka, – vienu metu

vyksta begalė dalykų.

Vaikštinėji po namus,

jų seniausiai nė šapo,

nė pjuvenos,

o svetainės langai

kupini saulės, lietaus,

vėjo ir šešėlių.

Neregėtai

klajoja laiptai:

daugel pakopų

upės vienatvėj.

Iš virtuvės sklinda

skrudintos duonos kvapas,

jis vedas tave į sodą

prie plačių sūpuoklių.

Girgždini

pašokusias grindų lentas,

atsisėdi ant uslano.

Duris į galinį kambarį,

patį tamsiausią namuos,

veri atsargiai, su baime –

alkovos vėsios,

slaptingai tuščios.

Žiūrėk, ko neatmeni

iš rakandų, mažmožių,

iš patinos ant popierių,

ant sienų.

Vienu metu

aibė skersvėjų,

aibė raupsuotų nuopuolių.

Kolona laukų tamsoje

tebuvo tik akmenys.

Prastai surištas mazgas

Nesumoji,

kuriam galui

pavadinimas gręžias priešais.

Greitai skaitytojo čia nebebus.

Kai jachta Tegu

netenka didžiojo stiebo,

o vairą sulaužiusi jūra

teškia ant denio

baltą vandens gūsį,

nepalik surišto mazgo.

Per audrą ir krušą,

per sniego griūtį

vakarojai išplauks ant visados.

Brolį, sūnų ir tėvą

gena rūstybė

iš už horizonto.

Tiltas sudunda griaustiniu,

nuaidi pakrančių sienojais.

Pabūk dar,

gyvybe, pabūk.

Tėviškėja paniuręs peizažas, –

kaip išgyventum be jo.

Tasai nuošalumas

ir pojūtis –

kvapui atgaut.

Nuo Parnidžio kopos

Be laiko

nebūtų erdvės, –

kur štapelis, ten

ir kartūnas.

Sėdžiu

kupra į marias

ir žvelgiu tiesiai į jūrą.

Prie išvažinėto kelio

Dieve,

tolybėms nėra lygių.

Šaltai debesuojas ir pūgavoja.

Toks plėšikiškas

krentančiam lapui ruduo.

Tai, ką regi dabar,

turėjo regėtis ir anksčiau.

Nors parėmei smakrą,

lygu vasnoji į visišką tylą,

kone Šiaurės ašigalį.

Paritink

ramybę per šaltį.

Tik neklausk,

kodėl tokia lemtis

skirta būtent tau –

niekas negali to atsakyt.

                Saulė leidžias pati per save.

Ankstesnis gyvenimas

Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro. Iš savo gyvenimo kino teatro. Ir tada... Kas tada? Aš pabusiu.

Gyvenau keistai (tiesa, ar ne visi žmonės taip gyvena?). Tarsi nebūčiau turėjęs praeities. Tarsi būčiau gimęs šį rytą. Tarsi visada būčiau buvęs. Tačiau buvo metas, kai gyvenau ne čia ir net ne šioje šalyje. Kai manęs čia iš viso nebuvo.

Kartais savęs klausdavau: Dieve, nejaugi mane kažkas pagimdė? Nejaugi buvau kieno nors gimdoje? Kieno nors spermatozoidas? Kas aš? Ištakos – jos gąsdino mane. Bet ne todėl, kad jos man būtų buvusios svetimos. Todėl ir gąsdino, kad pernelyg nuo jų priklausiau. Kaip gąsdina sūkurys, viliojantis artyn. Bijai, kad į jį pasinėręs niekada nebeišplauksi...

Ir vis dėlto kartą prisiverčiau nusipirkti lėktuvo bilietą ir nuskristi ten, į savo praeitį, kuri man nebeegzistavo, nes buvau nugrimzdęs dabartyje. Bet iš tiesų praeitis egzistavo! Tik aš stengiausi jos nepastebėti. Taip lengviau gyventi.

Ar tikrai?

Motina sėdėjo krėsle, mezgė.

Man buvo keista vėl atsidurti šiame name. Šiame name ir šitoje šalyje, kurioje kadaise gyvenau.

Kurioje aš buvau niekas. Nes aš gyvenau kitoje šalyje, kur sugebėjau tapti kažkuo. Kažkuo! Kuo būtent? Dvidešimt penktuoju ar šimtas dvidešimt penktuoju tos šalies filosofų gretose? Na, o jei net ir būčiau penktas?

Buvau pernelyg protingas, štai kur problema. Pernelyg giliai kapsčiau. Ir nenorėjau savęs apgaudinėti, kaip darė visi kiti. Mačiau, kad bet koks žinomumas yra dirbtinis ir niekingas. Kaip ir bet kokia šlovė. Todėl nevertinau savo dvidešimt penktosios vietos.

Kvepėjo sena mediena, obuoliais ir senatve. Senais drabužiais. Naftalinu. Šis namas kvepėjo senatve. Ir kažkodėl norėjosi iš čia pabėgti. Kaip iš baisaus sapno.

Kaip galėjau čia praleisti tiek metų ir būti laimingas?

– Man nuolat skauda kepenis, – tarė motina.

– Buvai pas gydytoją?

– Kokie gi pas mus gydytojai? Pats žinai.

– Nueik, labai prašau.

– Gerai.

Mes patylėjome.

Nugėriau truputį arbatos, užplikytos iš mėtų, augančių šalia namo.

– O tu vis rašai?

– Rašau.

– Apie ką rašai?

– Apie gyvenimą.

– O ką apie jį rašyti? Reikia tiesiog gyventi.

– Tačiau galima gyventi neteisingai, – tariau.

– Negalima neteisingai gyventi, – pasakė motina. – Galima tiesiog gyventi. Visi žmonės gyvena.

– O kaip?

– Gyvena kaip moka.

Mane visada stebino tas jos gebėjimas savaip žiūrėti į gyvenimą. Ne taip, kaip į jį žiūrėjau aš. O juk ji neperskaitė nė vienos filosofijos knygos. Tačiau kalbėjausi su ja vos ne kaip su lygia.

Ar išmintis, įgyta gyvenant, nėra filosofija?

– Štai ir tu jau žilas, – pasakė motina. – Štai čia.

Ji ištiesė ranką ir prisilietė man prie smilkinio.

– Taip, metai bėga.

– Negaliu patikėti, kad tu žilas. Atsimenu, kaip gimei. Keista, bet tu nerėkei. Tik daireisi aplinkui. Tarsi būtum stebėjęsis tuo, ką pamatei.

– Aš iki šiol stebiuosi, – tariau. – Taip ir nepripratau. Neprisitaikiau.

– Tai blogai, – pratarė motina, toliau megzdama. – Žinau, kad tau blogai.

– Ne, man viskas gerai.

– Nemeluok.

– Mama, turiu trijų aukštų namą, žmoną, sūnų, dukrą – turiu šeimą.

– Aš žinau, kad tau blogai.

Nurijau seiles. Iš kur ji, paprasta pradinių klasių mokytoja, tai žino? Intuicija? Motinos instinktas?

– Tu turi gyventi kitaip.

– Kaip?

– Paprasčiau.

– Nori pasakyti, kaip visi?

– Galbūt.

Ji nepasakė: „Taip. Kaip visi.“

– Štai, žiūrėk, tavo brolis.

Mano brolis... Taip, aš turėjau brolį. Su kuriuo nepalaikiau santykių. Ne todėl, kad jo nemylėjau. Kokia gali būti meilė, jei nėra santykių? Ir ar visi santykiai veda prie meilės?

– Simas gyvena paprastai.

– Ir jis laimingas?

– Tikiuosi.

Simas turėjo padangų parduotuvę kaimyniniame miestelyje. Jo parduotuvė didelė. Ruošėsi atidaryti antrą. Verslas sekėsi gerai. Jis augino dvynes, mano dukterėčias, kurias mačiau dukart. Aš nieko neišmaniau apie jo padangas ir jo verslą. Kai mes vis dėlto kartais susitikdavome, per kokį motinos ar tėvo (kai jis dar buvo gyvas) jubiliejų, tai vienintelė tema, kuria galėjome šnekėtis, buvo mūsų vaikystė. Galėjome prisiminti pavienes akimirkas... Ir daugiau nieko. Simas, mano jaunesnis brolis, gyveno visai kitame pasaulyje. Ir jam ten buvo gerai. Jis uždustų ant mano kalno.

O aš ar nedūstu?

Kalnuose mažai deguonies.

Tai kodėl ten gyvena ereliai? Išretėjusioje erdvėje, kur nėra kuo kvėpuoti?

Gal jie kaip žuvys, kurioms užtenka deguonies vandenyje. Išmestos į sausumą, kur daug deguonies, jos gaišta...

– Apie ką tu galvoji?

Padėjau arbatos puodelį ant stalo. Mano apsilankymo proga mama iškepė migdolinių sausainių – paėmiau vieną.

– Galvoju apie tai, kad Simas turi savo gyvenimą. Ir man nelemta jo suprasti. Kaip ir jam manojo.

– Nieko čia nepadarysi, – tarė motina.

Ji nepasakė: „Reikia pasistengti jį suprasti.“

Štai tikra išmintis, pagalvojau aš: susitaikyti. Susitaikyti su tuo, kas yra, ir liautis kariavus su gyvenimu. Liautis protestuoti prieš tai, kas yra. Kentėti skausmą, susvetimėjimą, bedugnę vienatvę – susitaikyti su tuo. Nesvajoti apie kažin ką kita...

– Ar Simas ateis? Tu jam pranešei, kad aš atvažiuoju?

– Žadėjo ateiti. Jam kaip tik atvežė naują padangų partiją.

– Kaip manai, ar jis laimingas? – paklausiau dar kartą.

– Kas, Simas? Man atrodo, kad taip. Bent jau laimingesnis nei tu.

Nurijau seilę.

Brolis atėjo po valandos. Marškiniai trumpomis rankovėmis ir atsegta apykakle, įdegęs tvirtas kaklas. Įlėkė kaip vėjas – kupinas jėgų, judrus, rėksmingas. Jis visada kalbėjo garsiai, greitai, kaip visada, buvo puikios nuotaikos. Linksmuolis, juokdarys, kvatoklis... Kompanijos siela...

– O, brolau!

Išsyk puolė prie manęs, stipriai apkabino. Man pasirodė, pernelyg stipriai. Net kvapą užgniaužė. Nebuvau tikras, kad ši įtemptų raumenų jėga atitiko jausmų stiprumą... Ne, nebuvau tuo įsitikinęs. Argi gali žmonės, kurie nieko nežino ir nenori žinoti apie tavo gyvenimą, apie tai, kuo gyvena tavo siela, kurie visiškai panirę į savo gyvenimą, puoselėti tau tokius jausmus? O jei juos ir puoselėja, tai ką jie apkabina? Nepažįstamąjį?

– Sveikas, – tariau aš.

– Kaip sekėsi kelionė? Ar ilgam? Na, ko gi aš čia iškart kamantinėju? Eime, iš pradžių prisėskime. Po šimtą gramų?

Jis išsitraukė iš portfelio butelį degtinės.

– Motin, duok ko užkąsti. Mums reikia pasikalbėti. Oi, kaip džiaugiuosi tave matydamas!

– Ar reikia tos degtinės? – atsklido motinos balsas.

– O ką? Kartą per kelerius metus brolį matau.

– Gal iš tiesų, tiesiog išgerkime arbatos? – pasiūliau. – Motina pyragą iškepė.

– Juokauji? Ne, neišsisuksi.

Jis jau krapštė kamštį.

– Tada man tik simboliškai.

– Ką – tu ne vyras?

Mane pribloškė toks elgesys. Pažiūrėjau į jį. Mes šitiek nesimatėme, laukiau visai ko kito. Jau buvau pamiršęs, kad jis tokio būdo. Kodėl jis toks įsiaudrinęs? Tai buvo savotiškas įvaizdis. Stipraus, gyvenimu patenkinto linksmuolio, savo gyvenimo šeimininko įvaizdis... Bet man nereikėjo įvaizdžio. Jis norėjo dar ir man vadovauti, nors buvo jaunesnis brolis. Nepaisė nei mano savigarbos, nei mano nuotaikos. „Ką – tu ne vyras?“ Kaip jis į mane žiūrėjo? Kodėl tiesiog nepriėjo, akimirką tylomis neprisiglaudė prie krūtinės? Užuot spaudęs iš visų jėgų, galėjo švelniai apkabinti. Kodėl tiesiog neatsiduso? Tylomis. Tada būčiau pajutęs jį. Ir galbūt vaikystės prisiminimai, kai mes buvome nedaloma visuma, būtų užlieję mano iškankintą širdį.

– Na va, kokie tie intelektualai. Įsivaizduoji, aš visiems sakau, kad esi žurnalistas!

– Kodėl?

– Todėl, kad šitai jiems suprantama. Jie nesupranta, ką reiškia „filosofas“. Irgi mat išsirinkai profesiją. Filosofas! Žinai gi, kokie mūsų žmonės. Jie tai vadina „smegenų džiovinimu“. Klausyk! Žinai, ką susitikau pas tave eidamas? Ingą Džonson.

– Kas ji tokia?

– Ką čia šneki? Tu juk su ja tryneisi. Devintoje klasėje.

Aš per miglą prisiminiau, kad draugavau su kažkokia mergaite – vaikštinėjome kartu palei upę...

– Penki vaikai, įsivaizduoji? Jos dabar va toks snukis. Atleisk, bet tiesiog kiaulė. Garbės žodis. Ir apskritai, ji visa kvadratinė. Tiesiog siaubas. Nė už ką nepažintum. Kaip galima taip išstorėti? Na, pirmyn!

Jis pripylė man taurelę.

– Už susitikimą, brolau! Kaip džiaugiuosi tave matydamas!

Mes susidaužėme. Aš nugėriau.

– Ne ne, šitaip nieko nebus! Iki dugno!

– Ačiū, bet man negalima daug gerti, – pamelavau.

– Neklausyk tu daktarų! Negersi, nerūkysi – kirminai suės, – Simas nusikvatojo.

Man buvo nejuokinga. Bet tai jam netrukdė primesti savo nuotaikos, tenkintis savo įvaizdžiu. Man širdį nuvėrė skausmas. Nes tikėjausi susitikti artimą žmogų. Kuris prieis, apkabins, pasisodins ir paklaus: „Na, kaip tu? Kaip tau sekasi? Papasakok, kaip tu ten gyveni.“ Juk jis nieko nežino apie mano gyvenimą. Kadaise bandžiau jam nuolat rašyti ir laukiau, kol jis irgi supras, kad mums abiem to reikia. Reikia, kad metams bėgant netaptume svetimi. Tačiau jis nesuprato. Netgi kilo barnių. Jis įsižeidė, esą nesuprantu, kad jis užsiėmęs, kad turi verslą, kad neturi laiko laiškams. Neva aš visą laiką sėdžiu prie stalo, man gerai, turiu marias laiko, o jis – ne.

Simas nieko nesuprato. Nieko.

– O aš, įsivaizduoji, antrą parduotuvę ketinu atidaryti, – jis išgėrė pilną taurelę ir užkando kiaušiniene, kurią iškepė ir atnešė motina. – Dabar kiek-

vienas turi automobilį, na ir laikai atėjo. Kad ir kledaras, bet kiekvienas turi. Padangos visiems reikalingos. Tikra aukso gysla.

– Sveikinu, – tariau aš.

– Taip, gyvename neblogai. Klausyk – būtinai turi pas mane apsilankyti. Išsimaudysi baseine. Tu juk nematei mano baseino! Dukterys ten nuo ryto iki vakaro tupi. O ką? Mes ne blogiau nei visokie kapitalistai gyvename. Galime sau leisti. Turi baseiną?

– Ne, – atsakiau.

– Būtinai išsikask. Tai toks stebuklas!

– Nemėgstu vandenyje sėdėti.

– Na ir be reikalo. Tu nė neįsivaizduoji, kaip kūnas ir siela pailsi. Po darbo. Paplaukioji, atsiguli šezlonge, virš tavęs plaukia balti debesėliai... Palaima. Būtinai išsikask baseiną.

„Ar jis mane girdi? – pagalvojau. – Ar jis klausosi tik savęs?“ Susivokiau, kad manyje nubudo negeras jausmas. Nenorėjau to jausmo, bet brolis darė viską, kad jį sukeltų. Jeigu tai būčiau parodęs, Simas vis tiek nieko nebūtų supratęs, tik įsižeidęs. „Aš su tavimi atlapa širdim, o tu...“ Jis savęs nemato iš šalies, štai kur slypi bėda. Bėda visų žmonių, neragavusių kultūros. Ne, ne apie knygų skaitymą kalbu. Prisiminiau išmintingas senas valstietes, ramias ir lipšnias, jos niekada nešnekėdavo apie save, tik klausinėdavo, kaip tu. Ir iš karto „pasijungdavo“ prie tavęs, prie tavo būsenos, tavyje ieškodavo to gilaus žmogaus, su kuriuo galėtų bendrauti. Su tokiu, koks esi iš tiesų.

Bet jei Simui būčiau pasakęs apie tokį žmogų, jis nieko nebūtų supratęs. Būtų nustebęs: „Koks žmogus? Nesuprantu tavęs. Laikai mane netašytu?“ Visai tikėtina, kad įsižeidęs iki širdies gelmių jis būtų trenkęs durimis ir išėjęs. Bet kam man tai? Taip, paskui jis irgi būtų kentėjęs. Kad taip kvailai susitikome – kartą per kelerius metus. Bet tai nieko nebūtų pakeitę. Net kentėdamas jis nieko nebūtų supratęs.

– Na, išgerkime po antrą.

– Aš dar turiu.

– Na, kaip nori. O aš įsipilsiu. Tu nemanyk, kad aš koks pijokas. Tiesiog tokia proga būtina išgerti, juk toks susitikimas!

Kodėl būtina? – norėjau paklausti. Bet tada tikrai būtų prasidėję ginčai... Būčiau išsakęs visa, ką galvoju. Galbūt net tai, ką galvoju apie jį. Būtų susikirtusios pozicijos, požiūriai į gyvenimą, susidūrusios skirtingos nuomonės... Ar man to reikia? Motina teisi: priimk tai, kas yra. Priimk žmogų, koks jis yra. Priimk gyvenimą, faktą. Priimk susvetimėjimą, kurį tau taip sunku pakelti. Priimk viską. Priimk savo skausmą.

Simas išgėrė antrą taurelę.

– Nori, papasakosiu anekdotą? Ateina vyriškis į turgų ir klausia: „Ar tik jūsų morkos genetiškai nemodifikuotos?“ – „Ne, ką jūs, – atsako pardavėja. – O kodėl klausiate?“ – „Tikrai, o kodėl jūs klausiate?“ – pakartoja morka.

Jis prapliupo kvatotis. Juokėsi gana ilgai.

– Superinis anekdotas, ar ne? – paklausė šluostydamasis ašaras.

– Taip, juokingas, – atsakiau.

Mes kelerius metus nesimatėme, o jis man perpasakoja vakar rajono laik-

raštyje perskaitytą anekdotą...

– Matau, kad tavo nuotaika nekokia.

Pagaliau jis pastebėjo mano nuotaiką.

– Ne, tiesiog pavargau.

– Kaip ten pas tave? Kaip vaikai? Kaip žmona? Viskas gerai?

– Viskas gerai.

– Na ir ačiū Dievui.

Jis kramsnojo kiaušinienės likučius. „Na ir ačiū Dievui.“ Štai visas jo susidomėjimas mano gyvenimu. Ką ir kalbėti apie susidomėjimą mano siela (kita vertus, ką jis joje būtų supratęs?).

Laikas bėgo. Brolis žarstė anekdotus, pasakojo apie savo pažįstamus, apie vasaros planus („Susiruošėme į Egiptą, į kruizą! O ką, mes prastesni už prancūzus?“). Aš pritardavau, užduodavau klausimų, kad palaikyčiau pokalbį... Galų gale jis sužiuro į laikrodį.

– Atleisk, brolau, bet man šiandien cementą atveš. Prie naujos parduotuvės baigiu statyti sandėlį. Tai bus didžiausia padangų parduotuvė rajone. Reikia vietos, kur galėčiau jas laikyti.

– Eik, žinoma.

– Tai tu pas mane užsuksi? Baseine išsimaudysi. Po darbo galiu tave pavėžėti.

– Ne. Vakare mano traukinys.

– Jau išvažiuoji? Kelintą?

– Pusę aštuonių.

– Ot velnias. Kaip tyčia, šiandien dukters krikštatėvio gimtadienis, įsižeis, jei neateisiu.

– Nieko baisaus. Mes juk pasimatėme.

– Bet aš norėjau tave palydėti iki traukinio. Tiek to, palaikykime ryšį. Tau linkėjimai nuo Gretos.

– Kaip ji? Kaip dukros?

– Kuo puikiausiai. Žmona jau vyresnioji technologė.

– Sveikinu.

– O dukros dabar pas uošvę, kaime. Gaila, nepamatysi. Tokios meilutės.

– Kitą kartą. Perduok joms linkėjimų.

– Taip, kitą kartą. Na, aš lekiu.

Jis ranka nusivalė lūpas, atsistojo ir priėjo prie manęs.

Aš irgi atsistojau.

– Na, iki!

Ir vėl stipriai mane apkabino.

Keista, bet šįkart staiga pajutau kai ką kita, tam tikrą nuoširdumą. Galbūt todėl, kad man pasirodė, neva jo balsas virptelėjo tariant: „Na, iki!“ Tarsi akimirką – tik vieną akimirką – žmogiška siela būtų prasiveržusi pro šiukšlių, vaidybos, dirbtinumo krūvas ir parodžiusi savo spindinčią esmę. Man sudrėko akys. Kvaila siela. O galbūt visa tai buvo vien mano vaizduotės vaisius.

Jis išėjo ir uždarė duris. Nė karto neatsisuko.

Mudu su motina likome vieni.

Kol kalbėjomės su broliu, motina visą laiką sėdėjo krėsle kampe ir mezgė. Mes apie ją pamiršome.

– Tu ant jo nepyk, – tarė motina.

Ji permatė mano sielą. Tai buvo neįtikėtina. Jai nereikėjo nieko aiškinti! Ji viską matė!

Man vėl sukilo ašaros. Mano siela taip troško giminingumo. Troško supratimo. Aš taip pavargau būti įkalintas visiškoje vienatvėje, kur manęs niekas nesupranta. Nes visi, kuriuos laikiau artimais, gyveno savo gyvenimą. Nes... taip taip! – niekas manęs nemylėjo.

O ar aš mylėjau? Ką aš mylėjau? Myliu?

Aš norėjau, noriu mylėti. Tačiau... neišeina...

– Ne, nepykstu.

– Jis visada toks buvo.

– Taip, buvau pamiršęs.

– Norėjo įrodyti, kad yra ne prastesnis nei tu.

– Nejaugi? O kam?

– Tu puikiai mokeisi, o jis buvo nenuorama. O gal mažiau gabus. Tave visada minėdavome kaip pavyzdį.

– Tačiau jis daug ko pasiekė gyvenime.

– Nereikia ironijos.

Tik dabar, kai mama tai ištarė, supratau, kad mano sakinys iš tiesų nuskambėjo ironiškai. Daug pasiekė gyvenime – visų pirma turėjau galvoje jo padangų parduotuvę.

– Aš neironizuoju, – pasakiau. – Jis pasiekė savo.

– Ne viskas taip paprasta. Simas pernai vos neišsiskyrė su Greta.

– Iš tiesų?

– Taip. Ir jį kamuoja skrandžio opa. Greitai operuos.

– Aš nežinojau... – atsidusau. – Kodėl jis toks?.. Anekdotus man pasakoja... Visą laiką kikena...

– Nes jis nori, kad žmonės manytų, esą jam viskas nuostabiai sekasi.

– Bet juk aš jo brolis.

– Jis ir prieš tave stengiasi gerai atrodyti.

– Gerai atrodyti?

– Na, pasirodyti…

„Atrodyti ar būti“ – prisiminiau vieno filosofo knygos pavadinimą. Kad būtum, reikia atrodyti, atlikti vaidmenį? Tada ar tu apskritai egzistuoji?

– Kam?

– Toks jau jis yra. O tu...

– Kas?

– Tu kitoks. Tiesiog kitoks. Tu visada, iš pat mažens, buvai kitoks. Kai visi lakstė ir rėkavo, pešėsi ir taikėsi, tu sėdėjai krūmuose ir žiūrėjai, kaip ropoja vabaliukas.

– Iš tiesų? Neatsimenu.

– O aš atsimenu. Vienąsyk manęs paklausei: „O kas aš toks? Bijau, kad manęs nėra. Nežinau, kas aš.“ Tada labai išsigandau, ketinau net pas psichologą nusivesti. Ačiū Dievui, nenuvedžiau. Tu toks gimei.

Aš tylėjau.

– Nežinau, kiek man dar liko gyventi. Tačiau noriu, kad palaikytumėte ryšį, juk jūs broliai.

– Taip, žinoma. Tu juk prisimeni, aš daug sykių jo prašiau man rašyti, atsakyti į mano laiškus. Bet jis neatrašydavo, ir aš lioviausi pasakojęs apie save, domėjęsis jo gyvenimu.

– Toks jau jis yra. Bet tu vis tiek jo nepalik. Tu vyresnis.

– Gerai.

Išvažiavau apsunkusia širdimi. Vagone sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip tolsta iki skausmo pažįstama stotis. Už penkių valandų būsiu sostinėje, po dešimties valandų lėktuvas mane nuskraidins į kitą šalį, į „mano“ gyvenimą. Akimirką prisiminiau mansardą, kur manęs laukia stalas, prisiminiau apsnigtą kalnų virtinę tolumoje, paukštę. Dieve, ar visa tai egzistuoja? Staiga man pasirodė, kad tas mano gyvenimas taip pat tėra sapnas. Viso labo sapnas. Kada aš prabusiu?

* * *

Bėda ta, kad turėjau daug gyvenimų. Mano vaikystė ir jaunystė tolimoje šalyje, akademinė karjera, kuri taip ūmiai nutrūko po kelių kivirčų su vadovybe, pagaliau mano „gyvenimas ant kalno“, kaip jį vadinu. Iš esmės tai trys skirtingi žmonės, savaip galvoję, jautę, savaip matę ateitį... Ir visi jie tebegyveno manyje! Tai buvo siaubinga. Tamsiomis naktimis jie beldėsi į mano miegamąjį ir reiškė savo teises. „Eikite šalin! Eikite iš čia, jūs man nereikalingi! – rėkiau tiems dviem pirmiesiems. – Aš – tai ne jūs! Jūs mirę.“ Bet jie stovėjo ir nesitraukė. Ir žiūrėjo į mane priekaištaudami. „Mes irgi esame tu, – sakė jie man. – Tu mus tiesiog palikai.“

Vieną rytą man paskambino vyras. Ilgai negalėjau suprasti, kas jis toks.

– Artai, ką, pamiršai mane? Mes drauge studijavome doktorantūroje. Novikovas, Sergejus.

Bandžiau prisiminti.

– Mes dar kartu konferencijoje dalyvavome, apie kognityvinį disonansą.

Pagaliau jį prisiminiau.

– A, atleisk. Šitiek metų praėjo. Kaipgi kaipgi, pamenu.

Jis buvo silpnas doktorantas, niekaip negalėjo pabaigti disertacijos, o aš jau seniai buvau apsigynęs ir gavęs jaunesniojo mokslinio bendradarbio etatą Filosofijos institute. Bet vaikinas buvo linkęs bendrauti, pamenu, kaip kartą gėrėme alų ir kalbėjome apie Kierkegorą.

– Žinai, kodėl tau skambinu? Mūsų institute steigia naują skyrių, mums reikalingi tokie žmonės kaip tu.

– Kokiame institute?

– Aišku, kad filosofijos. Suprantu, tada išėjai pasikarščiavęs, man pasakojo. Su tavimi iš tiesų pasielgė negarbingai. Bet viskas pasikeitė. Kiti žmonės.

– O tu ten dirbi? Apsigynei?

Buvau tikras, kad jis niekada neapsigins. Man teko skaityti jo darbą. Šis žmogus nebuvo skirtas filosofijai. Jis buvo atkaklus, darbštus, bet filosofijai nebuvo sukurtas.

– Taip, žinoma, – atsakė Novikovas.

– Ką ten dirbi?

– Esu direktorius, – paaiškino Novikovas. – Instituto direktorius.

Nurijau seilę.

– Akademikas.

Kurį laiką tylėjau.

– Žinau, ką pagalvojai. Ir teisingai pagalvojai. Puikiai žinau savo galimybes. Tu visa galva už mus visus aukštesnis. Esi tikras mąstytojas. O mes... mes tik akademinės žiurkės. Žinau, kad nesu filosofas, jeigu kalbėsime sąžiningai. Esu organizatorius, vadovauju institutui. Tu negebėtum to daryti. Bet juk supranti, kad institutui gali vadovauti tik mokslų daktaras, akademikas... Teko tapti akademiku...

Jis keistokai nusijuokė.

– Bet tu mums reikalingas. Mums reikalingi panašūs į tave, laisvai mąstantys žmonės. Nepriklausomi protai. Kad įkvėptų institutui naujos gyvybės. Sugalvojau reformą ir ieškau tokių žmonių kaip tu. Mums reikia susitikti.

Kam man to reikėjo, nežinau. Bet kitą savaitę nuvykau į sostinę.

Ėjau iki skausmo pažįstamomis to didžiulio, dūzgiančio kaip avilys megapolio gatvėmis, atpažindavau kavines, kuriose praleidau ne vieną valandą, vietas, kuriose skirdavau pasimatymus merginoms (nejau iš tiesų tai buvau aš? Kur tos merginos? Augina kažkur savo vaikučius, nervinasi dėl darbo, pykstasi su vyrais, gulasi operuotis, galbūt...).

Viskas man kėlė skausmą, viskas. Pirmąkart į galvą atėjo ši mintis: gyvenimas man sukelia skausmą. Kelia skausmą prisiminimai, dėl to kankinuosi. Dėl to, kad neįmanoma sugrąžinti laiko. Kad praeitis negali susilieti su dabartimi, tapti ja. Štai čia sėdėjau su viena mergina, draugavau su ja. Net įsivaizdavau kaip būsimą žmoną. Vienas kitam prisiekėme būti ištikimi. Kartu miegojome. Neįsivaizdavome tolesnio gyvenimo atskirai. O po metų ji paskambino ir pasakė, kad nebemyli, kad susirado „savo svajonę“ ir palinkėjo man „laimės gyvenime“. Atsakiau jai: „Ačiū. Ir tau.“ O pats nuėjau prie upės, tvirtai nusprendęs nusiskandinti. Stovėjau ant kranto ir tuščiu žvilgsniu spoksojau į vandenį. Kam gyventi? Tas laikotarpis buvo nesibaigiančių nesėkmių virtinė. Vienintelis dalykas, kuris mane palaikė, buvo ta mergina, jos meilė, mano meilė jai, norėjau su ja vaikų, norėjau šeimos. Nuo šiol nebemačiau jokios prasmės gyventi.

Tamsūs gilūs upės vandenys nenumaldomai traukė mane artyn. Ten, gilumoje, srovės glėbyje, pagaliau surasiu ramybę. Pagaliau tas skausmas mane paleis.

Ūmai išgirdau vaikišką balselį:

– Dėde, tu nori nusiskandinti?

Buvau priblokštas. Kažkas perskaitė mano mintis – argi tai įmanoma?

Atsisukau ir pamačiau mažą mergytę. Žydrą vasarinę jos suknelę iki kelių vis išpūsdavo šiltas liepos vėjelis. Ji rimtai žvelgė į mane, kaip moka žiūrėti tik vaikai: tiesiai į akis, nejausdama jokios baimės.

– Ne, tiesiog šiaip stoviu, – atsakiau.

– Skandintis yra blogai, – pasakė mergytė. – Jei nusiskandinsi, daugiau nebegyvensi.

– Iš kur tu žinai?

– Man mama sakė. Šalia mūsų vienas berniukas nuskendo. Ir jis daugiau nebegyvena.

– O kur tavo mama? Kodėl tu viena?

– Ji štai ten! – mergytė parodė į suolelį tolumoje. Ten iš tiesų sėdėjo moteris. – Ji pykstasi telefonu.

– Su kuo?

– Su tėte. Jie dažnai pykstasi telefonu.

– O kodėl tu čia?

– Aš tiesiog vaikštinėju, kol jie pykstasi. Ji papyks ir vėl bus gera.

– Grįžk pas mamą, – liepiau. – Ir neik arti prie upės.

– Gerai, – pasakė mergytė. – O tu, būk geras, nenusiskandink.

– Gerai, – linktelėjau. – Aš nesiskandinsiu.

– Na, eisiu.

– Laimingai.

Mergytė apsisuko ir pasišokinėdama – suknytė vis atidengdavo nudaužytus kelius – nubėgo pas motiną.

Palaukiau, kol ji pribėgs ir atsisės šalia ant suoliuko. Paskui nuėjau į kitą pusę.

Jei ne ta mergytė, atsiųsta (kieno?) tą akimirką, aš tikriausiai būčiau puolęs į vandenį. Bet tas pokalbis mane išgelbėjo.

O dabar visa tai man primena blogą sapną. Norėjau skandintis dėl kažkokios mergužėlės. Po daugelio metų vienas bendras pažįstamas papasakojo, kad ji buvo triskart ištekėjusi, dabar gyvena viena, neturi vaikų, padarė šiokią tokią karjerą „Philips“ bendrovėje... Tai buvo kitas, man svetimas žmogus, nugyvenęs savo, atskirą gyvenimą.

Novikovas pasitiko mane kabinete, ant kurio durų kabėjo užrašas „Direktorius“.

– O, sveikas. Sėsk! Labai džiaugiuosi.

Novikovas beveik nepasikeitė – tas pats veidas. Tik užsiaugino alaus pilvuką ir nupliko.

Kabinetas atrodė prabangiai. Institutas buvo įsikūręs name, prieš šimtą metų priklausiusiame vienam grafui. Penkių metrų aukščio lubos, kaip ir sienos, buvo apmuštos medžiu, kampe stovėjo graži koklinė krosnis, likusi dar nuo tų laikų, kai kūrendavo malkomis. Didžiulis senovinis ąžuolo stalas ir antikvarinė žalia lempa.

– Nemanyk, kad man patinka dirbti muziejuje, – pasakė Novikovas. – Bet sutik, tai geriau negu biuras su stiklinėmis sienomis. Gersi kavos?

Jis paskambino sekretorei, ir netrukus ši atnešė kavos. Mes persėdome į krėslus prie žemo staliuko kampe. Tarp krėslų stovėjo gražus senovinis toršeras.

– Noriu tave pavaišinti puikiu konjaku, iš pačios Prancūzijos.

Jis aiškiai siekė mane nuteikti palankiai.

Padėkojau ir laukiau. Nemėgau pokalbio pradėti pats. Visada mieliau palaukdavau, kol žmogus ims kalbėti, kodėl esu jam reikalingas.

– Tai štai, – ištarė Novikovas. – Mes tau iškart galime pasiūlyti vyriausiojo mokslinio bendradarbio vietą. Iš pradžių ne kažin kokie pinigai, bet bus mokama reguliariai. Gausi tarnybinį butą sau ir šeimai. Po metų kitų pakelsime atlyginimą. Čionai vaikščioti kiekvieną dieną nebūtina. Gali toliau rašyti savo knygas. Retsykiais pasirodysi, ir to pakaks. Svarbiausia ateiti į susirinkimus, į Mokslo tarybos posėdžius. Na, ir rašyti temomis, kurios įtrauktos į mūsų planą. Mes suplanavome išleisti kapitalinį veikalą apie...

Jis įvardijo menkai mane dominusią temą. Žinoma, galėjau parašyti ne blogiau už kitus. Bet... Įsivaizdavau visai kitokį savo gyvenimą. Šiame mieste, kuriame kadaise gyvenau. Institute, į kurį svajojau patekti ir buvau patekęs. Ir iš kurio išėjau, kai ten pasijutau balta varna... Prabėgo metai, ir aš tapau kitu žmogumi. Jau nebejausiu šiame mieste to, ką jaučiau anuomet, kai buvau jaunas ir akiplėšiškas, besimėgaujantis tuo triukšmu, ta daugiaveide žmonių minia, mintantis to monstro energetika... Kažkur ten, kalnuose, buvo mano namas ir mano gyvenimas. Ryto ir nakties budėjimas mansardoje. Ir namas, ir šeima, ir erelė... Kad ir kokie būtų, bet jie buvo mano.

Aš taip ir pasakiau Novikovui:

– Atleisk, Sergejau, bet nesuprantu, kam man to reikia.

– Kaip kam? Galėsi padaryti puikią karjerą. Garantuoju, turėdamas tokį protą po dešimties metų būsi akademikas. Savo ruožtu irgi pasistengsiu pagelbėti. Akademijoje seniai esu savas, pažįstu daugelį narių. Tu jau šiandien turi įspūdingą knygų sąrašą.

– Esu mažai žinomas.

– Na ir kas? Mes tave padarysime žinomą. Tai techninis klausimas. Tiesiog nulindai į pogrindį, nesireklamuoji, štai tave ir pamiršo. Bet mes tave išreklamuosime. Tik... reikia, kad būtum čia.

Jis apžvelgė kabinetą.

– Kam? – paklausiau aš.

– Kas kam?

– Kam mane reklamuoti?

Įsivaizdavau tą senų kvailų akademikų, kurių smegenys seniai išdžiūvo ir nebegeba išspausti nė vienos originalios minties, pasaulį: kaip mane jiems „išreklamuos“, kaip jie kada nors mane priims į savo gretas... O gal ir nepriims, nes skaitydami mano knygas susivoks, kokie jie buki (ir suskubs pavadinti mane diletantu). O jei priims, turėsiu iki gyvenimo pabaigos būti dėkingas. Ir rodyti tą dėkingumą. Kitaip jie įsižeis. Akademikai labai įžeidūs. Nes jie įsivaizduoja esantys aukščiau. Ir yra aukščiau. Savo pačių sukurtoje sistemoje. Jų rangų sistemoje kol kas buvau pačioje apačioje. Po dešimties metų, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms ir tinkamai elgiantis, turėjau galimybių pakliūti į jų gretas... Dangaus gyventojų gretas...

„Bet mano dangus... jis kitoks, tikras...“ – pagalvojau aš.

– Pamatysi, – toliau kalbėjo Novikovas, – tave prisimins, daug kas prisimena dar iš tų laikų, kai čia dirbai. Tave greitai pripažins. Būsi mūsų instituto puošmena. Taip sakant, brangiausias briliantas.

Jis aiškiai man pataikavo. Ar iš tiesų jis vertina tai, ką parašiau? Negalėjau būti tikras. Aišku viena: aš jam reikalingas. Jam manęs trūksta. Bet kaip? Taip, kaip trūksta kokios nors dėlionės dalies. Turiu būtinai tilpti į paveikslą – apkarpyti visus savo kraštus, kad įtilpčiau. Milimetro tikslumu. Vienu milimetru daugiau – ir dėlionės gabalėlis nebetilps į paveikslą.

Pasakiau, ką galvojau:

– Atleisk, bet negaliu būti dėlionės gabalėlis jūsų paveiksle, – tada kiek patylėjau. – Deja, Sergejau, aš labai pasikeičiau nuo to laiko, kai čia dirbau. Jei tada manęs iš čia nebūtų išėdę, galbūt ir galėčiau tapti dėlionės dalimi.

Novikovas nieko neatsakė. Ilgai tylėjo. Paskui gurkštelėjo į krištolo taurę įpilto konjako. Jo žvilgsnis staiga apniuko, jame šmėkštelėjo kažkas žmogiško.

– Suprantu tave, – ištarė jis. – Ir net labiau, negu manai. Jei nori žinoti, aš tau pavydžiu. Rašei apie laisvę ir tapai laisvas. O mes...

Jis delsė.

– Ką?

– Rašome apie laisvę ir... ir liekame vergai.

– Nežinau, ar esu laisvas. Kartais man norisi pabėgti nuo tos laisvės. Nuo jos irgi galima pavargti.

– Štai aš ir siūlau vietą, kur galima pabėgti. Bet, regis, suklydau tau skambindamas...

– Ne, viskas gerai, džiaugiuosi tave sutikęs, – pasakiau. – Tiesiog čia aš uždusiu.

– Suprantu. Jei manai, kad aš nedūstu... Bet bėda ta, kad mes negalime apsikeisti gyvenimais. Neįtilpsime vienas į kito gyvenimą.

– Taip, negalime apsikeisti.

O jis ne toks jau paprastas, – pagalvojau. Novikovas pasirodė besąs protingesnis, negu maniau. Gal gyvenimas jį padarė gilesnį? Gal jis patyrė kokių nors rimtų išgyvenimų per tuos metus?

– Nepatikėsi, – prabilo jis, – bet dažnai galvoju apie tave. Taip taip, nesijuok. Tu tarsi rodai man tą gyvenimą, kurį galėjau nugyventi. Tai, ką galėjau pasirinkti. Juk aš irgi kadaise svajojau pabėgti nuo šio pasaulio. Ir būti, kaip sakoma, savo gyvenimo valdovu. Bet... nesiryžau. Neužteko drąsos. O tau užteko.

– Patikėk, tai ne toks paprastas pasirinkimas.

– Žinau, laisvė turi savo kainą. Tokios brangenybės dykai niekas negauna.

Nieko neatsakiau.

– Užrašyk man savo knygą.

Jis atsistojo, priėjo prie knygų lentynos. Išėmė vieną.

– Štai.

Tai buvo mano „Laisvės alpulys“. Parašiau ją prieš daugelį metų. Tačiau galėjau ir šiandien pasirašyti po kiekvienu žodžiu.

– Ačiū, – padėkojo Sergejus, imdamas iš manęs knygą su autografu. – Dažnai ją skaitinėju. Ir kitas tavo knygas. Neapleidžia įspūdis, tarsi sėdėčiau kalėjime ir kas nors man ant sienos rodytų filmą apie jūrą ir laisvai virš bangų sklandančias, klykaujančias žuvėdras. Ir norisi verkti.

Jo balsas, kaip man pasirodė, akimirksnį suvirpėjo.

– Tave skaitys ir po šimto metų.

– Perdedi.

Tylėdami išgėrėme konjaką. Keista, bet nei jis, nei aš daugiau nepratarėme nė žodžio. Ir tas tylėjimas mus dar labiau suartino. Tokius skirtingus. Jis liks šiame kabinete, visiems laikams, o aš rytoj būsiu toli nuo čia, ant kalno. Su savo kalnais, be kurių negaliu gyventi.

Bet tarp mūsų įsižiebė tarsi kibirkštis. Tarsi du traukiniai, važiuojantys pro vieną stotelę į priešingas puses, būtų susitikę, vienas kitam iškvėpę karštus garvežių dūmus ir toliau nuriedėję savo maršrutais. Susitiko, bet jų bėgiai niekur nesusikirto. Kitaip jie būtų susidūrę...

<...>

Kuo ilgiau gyvenu, tuo gyvenimas man atrodo keistesnis. Apima pojūtis, kad tai sapnas, kad visa, kas vyksta, yra netikra. Ir štai kodėl: to, kas buvo svarbus šios dienos įvykis, niekas nebeprisimena jau kitą dieną. Nes kitą dieną sulaukiame naujo dienos įvykio. O tai, kas buvo savaitės įvykis, pasimiršta kitą savaitę. Ir net dideli įvykiai laikui bėgant nugrimzta į užmarštį, tarsi jų nė nebūtų buvę...

Tą vasarą automobiliu važiavome į tolimas Alpes. Nusprendėme pasikelti iki snieguotų viršūnių. Kelias vingiavo serpantinais, dukrą pykino. Retsykiais sustodavome, ir duktė išlipdavo vemti. Man buvo jos gaila, stengiausi lėtinti greitį, staigiai neįsibėgėti. Mūsų automobilis buvo prancūziškas, labai „minkštas“, siūbavo kaip laivas. Bet kartu man buvo ir juokinga. Manyje vienu metu galėjo kilti įvairių jausmų. Tam, kas to nesuprato, galėjau atrodyti nejautrus žmogus. Duktė išlipdavo, pavemdavo pakelėje, vėl įsėsdavo, ir mes važiuodavome toliau. Po kurio laiko ji vėl pareikšdavo: „Tėte, sustok, man reikia pavemti!“ Aš sustodavau, o ji išlipdavo. Ir taip kartojosi daugybę kartų.

Tai atrodė komiška. Jei duktė nebūtų kalbėjusi tokiu dalykišku tonu, jei ji būtų verkusi, kankinusis, nesivaldžiusi, turbūt būčiau negalėjęs įžvelgti nieko komiško. Bet ji savo „sustok, man reikia pavemti“ tardavo taip, tarsi sakytų „noriu ledų“. O kartą ji paprašė: „Tėte, sustok, noriu sisiuko!“ Paėjusi nuošalėn ji nusismaukė džinsus ir nusišlapino. Pastebėjau, kad tam tikras begėdiškumas tarsi tapo jos skiriamuoju bruožu. Iššūkiu, kuris jai padėjo įsitvirtinti tokiu nelengvu amžiaus tarpsniu.

– Bliat’, prišlapinau kelnaites, – pasakė ji sugrįžusi ir dribtelėjusi ant užpakalinės sėdynės. – Dabar šlapimu dvoksiu.

Sūnus, sėdėjęs greta manęs, nusikvatojo.

– Ko žvengi? – paklausė duktė. – Neturiu tavo ataugos.

– Kaip jūs kalbate? – subariau paleisdamas variklį. – Iš kur tokie žodžiai?

– O ko jis lenda? – atžariai atkirto duktė.

– Bet aš nieko nepasakiau, – išsigynė sūnus.

– Tu žvengei.

– O ką – jau ir juoktis uždrausta?

– Uždrausta.

Žmona už manęs tylėjo. Ji visada tylėdavo tokiais atvejais, palikdama man visą atsakomybę. Tokiu būdu versdama mane išspręsti konfliktą.

Tai buvo įprastas bendravimo stilius. Vaikai tarpusavyje lojosi nuolatos, bet kokia dingstimi. Kiekvienas bandė išpūsti savo „aš“ kito sąskaita. Gyveno kaip katė su šunimi. Ar tai normalu? Bet, regis, visiems tai tiko. Gal tiesiog priprato? Neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

Ūmai kažkas nutiko – viename iš staigių posūkių nespėjau pasukti vairo, automobilis ėmė slysti ir užpakaliu nuskriejo žemyn.

Versdamiesi ore skridome amžinybę. Bet iš tiesų tai truko ne ilgiau nei porą sekundžių, todėl niekas nieko nesuprato. Automobilis nukrito ant ratų. Aš galva atsitrenkiau į stogą.

Kurį laiką tvyrojo siaubinga tyla.

Žinojau, kad esu gyvas. Sūnus greta, mačiau, irgi gyvas ir tikriausiai nesužeistas.

Bijojau paklausti, kaip laikosi moterys ant galinės sėdynės.

– Kas čia buvo? – pasigirdo žmonos balsas.

– Noriu pavemti, – pareiškė duktė.

Ir staiga visi pratrūko. Pirmas neištvėriau aš, supratęs, kad visi likome gyvi. Paskui ėmė kvatotis visi. Tai buvo viena iš tų retų artumo akimirkų, kai mus suartino bendras jausmas (o ar apskritai įmanomas kitoks artumas?). Mirtis, jos kvėpavimas – štai kas mus dabar suvienijo. Tiesa.

Duktė išlipo ir ėmė vemti.

Netrukus grįžo šluostydamasi smakrą.

– Bliat’, jau nieko pilve nebeliko. Reikia ko nors paėsti, nebeturiu ko vemti.

– Kaip tu kalbi? – vėl subariau. – Kas per žodžiai?

– Kaip noriu, taip ir kalbu.

Mes vėl lojomės – kaip paprastai. Ir ačiū Dievui.

Gyvenimas tęsėsi.

Išlipau iš automobilio, pažiūrėjau į viršų. Mes nukritome tinkamoje vietoje. Praraja vėrėsi kiek aukštėliau. Šioje vietoje driekėsi plokštikalnis, apaugęs tankia žole. Vis dėlto, jei ne saugos diržai, mums būtų blogai pasibaigę. Atsipirkome sumušimais – sūnus susižeidė alkūnę, skaudėjo visą savaitę, aš susitrenkiau kelį. Gerai, kad mūsų šalyje niekam nekyla mintis važiuoti neprisisegus, tai jau tapo įpročiu.

Kiek įlinko automobilio buferis ir, kaip pasirodė vėliau, nuo smūgio sulūžo vienas iš amortizatorių. Bet automobilis važiavo! Dar išgelbėjo tai, kad nukritome ant žolės, ant minkštos žemės, o ne ant asfalto ar akmenų.

Riedėdami žole išsukome į kelią, besidriekiantį apačioje. Juo ir važiavome, kai judėjome į viršų link to vingio, nuo kurio nuskriejome žemyn.

– Važiuojam namo, – pasiūlė žmona.

– Gerai.

Šįkart mūsų ketinimai ir mintys sutapo. Bet vis dėlto užvažiavau į viršų pažiūrėti, kaip galėjau šitaip nuskrieti žemyn.

Toje vietoje, kur mes nuslydome, gulėjo suvažinėtas gyvuliukas. Katinas. Čia netoliese buvo namų. Veikiausiai ne aš jį pervažiavau, o kažkas prieš mane, – tiesiog jo nepastebėjau ir užpakalinis ratas pataikė ant sutraiškyto minkšto kūno. Staigiame posūkyje, kur mašina išsilaiko tik tvirtai sukibusi su asfaltu, tai suvaidino lemiamą vaidmenį.

Įdomiausia, kad jau kitą dieną rūpinomės visai kitais dalykais. Be to, niekingais. Kilo dar vienas skandalas, sūnus su dukra vos nesusimušė. O dar sužinojau, kad apie mano naują knygą išspausdino triuškinamą recenziją, kurioje mane išvadino kone „visuomenės priešu“... Nors aš ir niekinau tas senmerges, kurių tulžinga plunksna bylojo apie jų nenusisekusį gyvenimą, jų kvailos marmūzės mane siutino, o nepagrįsti kaltinimai vis tiek žeidė.

Prabėgo metai, ir apie tą įvykį nė karto neprisiminėme. Nė vienas iš mūsų nebandė svarstyti, kad tą lemtingą dieną likimas galėjo visiškai pasikeisti, galėjome vienaip ar kitaip nukentėti, visiems laikams likti neįgalūs, arba žūti... Galėjome netekti vaikų. Arba vežioti sūnų ar dukrą neįgaliųjų vežimėlyje... Vaikai galėjo netekti tėvų... Pasisekė – persivertėme ore ir visi likome sveiki gyvi. Ir ačiū Dievui. Nuskuodėme toliau. Niekas nejautė dėkingumo likimui. Mūsų dvasia buvo giliai įmigusi. Atmintis beveik nieko neišsaugojo, o gyvenimas tekėjo ištirpdamas kasdienybėje be jokios logikos ir nuoseklumo. Mes nesuvokėme savęs, to, ką anksčiau darėme, kuo gyvenome, ką galvojome... Nebandėme susitelkti ir suprasti, kas tokie esame.

<...>

Kūnas

Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo... Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių sirgau gripu, paskui – plaučių uždegimu. Maniau, nebeišgyvensiu.

Greitoji išvežė mane vidurnaktį, visą degantį, temperatūra buvo pakilusi iki keturiasdešimt vieno laipsnio. Tais metais mūsų kraštuose siautėjo siaubingas gripas. Siaubingas, nes jo sukeltas plaučių uždegimas smogdavo ne per dvi dienas, o per keletą valandų. Gyvybė priklausė ne tik nuo laiku iškviestos greitosios, bet ir nuo budinčio gydytojo – nuo jo kvalifikacijos. Nuo to, ar jis teisingai nustatys diagnozę, atpažins pavojingą gripo atmainą ir ar pakankamai greitai nusiųs į reanimacijos palatą.

Man pasisekė. Jau buvau praradęs sąmonę – dar greitojoje. O kai atsipeikėjau, pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo akys. Žydros akys už akinių stiklų. Veido nebuvo – jį slėpė kaukė. Akys buvo moters. Gražios, skoningai padažytos, su ilgomis, vis suplazdančiomis kaip drugelio sparnai blakstienomis. „Ar girdite mane?“ – „Taip“, – nė neišgirdau savo balso, toks jis buvo silpnas. „Viskas bus gerai, pasikliaukite manimi“, – tarė minkštas, šiltas balsas. Jis mane stebuklingai veikė. Išnyko baimė, nerimas, grįžo ramybė.

Keista, bet jame išgirdau motiniškų intonacijų. Motinišką rūpestį. Staiga man pasirodė, kad esu vaikas, o ta moteris, palinkusi virš manęs, – mano motina. Visagalė. Ji mane globoja, ir viskas bus gerai. Nuo vaikystės nebuvau patyręs tokios palaimos.

Ji net paglostė man galvą kaip motina.

Paskui sužinojau, kad ji buvo geriausia ligoninės gydytoja. Gydytoja iš pašaukimo, o ne dėl pinigų. Ji mylėjo savo ligonius. Ir kiekviena išgelbėta gyvybė atnešdavo jai džiaugsmo. Man tiesiog pasisekė. Nes tenai dirbo ir bejausmių kietakakčių, praganiusių ne vieną gyvybę. Vėliau man pasakojo, kad jau keletas žmonių su lygiai tokia pačia diagnoze nukeliavo į dausas, nes juos atvežė, sugirdė karštį mažinančių vaistų ir paliko iki ryto. O rytą jų jau nebebuvo.

Pirmas dvi dienas buvau „sunkus ligonis“. Niekas negalėjo duoti garantijų, kad išgyvensiu. Manau, mane išgelbėjo ne tik gydytojos patirtis, žinios, bet ir jos meilė. Ji ateidavo pas mane kas dvi valandas. Žiūrėdavo į akis, kaip tą pirmą vakarą, ir glostydavo galvą. Man, visiškai svetimam vyriškiui. Tarsi būčiau buvęs jos meilužis. Ar ji tai darė nuoširdžiai? O gal tiesiog žinojo savo moteriškų kerų galią ir naudojo juos kaip psichologinę priemonę? Net jei tai buvo tik priemonė, ar ji neverta pagarbos? Kiek vyriškių nuramino ir išgelbėjo jos hipnotizuojantis gražių, juodai paryškintų akių žvilgsnis? Kiek jų atgavo ramybę, tikėjimą, kad išsikapstys, kai jų galvą glostė ši švelni ranka, iš kurios sklido gydanti energija? Galbūt ji buvo viena iš tų ekstrasensų, apdovanotų išskirtiniu energetiniu biolauku. Ir ji pasinaudojo šia dovana negalvodama apie padorumo taisykles – žiūrėdama svetimam vyriškiui į akis ir glostydama jam galvą. Tol, kol jis nurimęs užmerkdavo akis ir nugrimzdavo į palaimingą sapną. Ir sapnuose išvysdavo vaikystę, motiną...

Kokio ji buvo amžiaus? Koks buvo jos veidas? Galėjau tik spėlioti. Čia visi gydytojai ryšėjo kaukes. Bet netrukus supratau, kad taip geriau. Man ji buvo tos gražios primerktos akys, kurios galėjo priklausyti tik moteriai. Aš baiminausi, kad, vos jai nusiėmus kaukę, mano susikurtas pasaulis išnyks, – pamatysiu atstumiantį veidą su pernelyg ilga ar stora nosimi, su kokia nors bjauria karpa ant skruosto. Ar išgedusį dantį. Bijojau išvysti raganą vietoj angelo.

Bet ar ne vis tiek, kas tau išgelbėjo gyvybę? Man buvo ne vis tiek. Gėris ir grožis turėjo eiti išvien. Nepakenčiau bjaurumo.

O kaipgi tiesa? Teisybė? Ar ji ne svarbesnė už apgaulę? Ar galima gyventi tiesa? Ar reikia nuplėšti kaukę, virš kurios – nuostabios akys? Ar tiesa nėra šios akys ir kaukė, o ne karpa ant skruosto? Tuomet kam tą karpą matyti? Kam žiūrėti į bjaurų veidą? Kam matyti tiesą?!

Po poros dienų pavyko numušti karštį, infekcija ėmė trauktis. Pagaliau galėjau apsižvalgyti. Su manimi palatoje gulėjo dar du vyriškiai. Tikriausiai darbininkai – jie nuolat lošė kortomis, garsiai žvengė, be to, niekam nematant gėrė degtinę, kurią slapčiomis atnešdavo jų žmonos.

– Jau nubudai?

Nė nesupratau, kad kreipiamasi į mane. Nebuvau pratęs prie tokio familiarumo.

– Vos kojų nepakratei – jau manėme, kad tau galas. Toje lovoje jau vienas toks gulėjo, prieš tave paguldant išnešė.

Nieko neatsakiau.

Įėjo gydytoja. Iš akių atpažinau, kad tai ji.

– Nagi, – ištarė ir išsitraukė stetoskopą. Sėdėjau pakėlęs pižamą – ji klausėsi mano plaučių. – Giliau kvėpuokite. Dabar atsigulkite ant nugaros.

Ji kilstelėjo pižamą aukščiau ir ėmė maigyti pilvą. Jos pirštai susmego į mano kūną, kažką čiuopdami viduje. Visiškai jais pasitikėjau ir buvau jiems dėkingas.

Ji drąsiai lietė mano kūną, tarsi jis būtų priklausęs ne man, o jai. Neklausdama, ar galima (kur ir kada gydytojas to atsiklausia?). Jau anksčiau esu supratęs, bet tik dabar pajutau, kaip sąlygiškai mūsų kūnai mums priklauso. Esame kūnai, kuriuos ne patys sukūrėme ir kurie gyvena savo gyvenimą. Vos gimę jau nepriklausome sau. Mus priima svetimos rankos, kurių veikiausiai daugiau nebepamatysime, – gydytojo akušerio rankos. Kitos rankos mus neša prausti, pagaliau atsiduriame motinos rankose. Nuo šiol mūsų kūnas – jos nuosavybė... Ji mus maudys, maitins, migdys... Ir taip ilgus metus. O kai tampame suaugę? Rytą nubundame ir kurį laiką ieškome savo kūno. Paskui surandame ir įtempiame raumenis. Štai jis: klauso mūsų – vadinasi, jis mūsų, tai mes. Bet ar negalima neatsiklausus pačiupti to kūno, uždaryti į narvą? Į kalėjimą? Ir kiek jis tada tau priklauso? O gydytojas, kirpėjas, masažuotojas – ar jis nevaldo mūsų kūno? Ar lovoje jo nevaldo kitos lyties žmogus? O paskui, kai išleidžiame paskutinį atodūsį, ar jo nepakelia svetimos rankos, kurios jį numazgoja, paguldo į gražų ir siaubingą karstą? Mūsų kūnas... Ar jis mūsų?

Visos šios mintys praskriejo galvoje per tą laiką, kol gydytoja giliai pilve čiuopė vidaus organus. Praėjo minutė ar amžinybė? Aš keistas žmogus. Kas tokią akimirką galvoja apie panašius dalykus? Man atrodė, kad jos pirštai prasiskverbė per odą ir atsidūrė mano viduje. Skaičiau apie gydytojus stebukladarius, kurie prasibraudavo į žmogaus vidų be skalpelio ir pašalindavo pažeistus audinius, nepalikdami pėdsako ant odos...

– Viskas klostosi gerai, – stodamasi pasakė gydytoja.

Ji ištraukė ilgus pirštus raudonai lakuotais nagais (jie maloniai smigo į odą) iš mano pilvo.

– Ačiū, – sušnabždėjau.

– Sveikite. Rytoj man laisva diena, ateisiu poryt.

Ji pasuko link durų ir aš pirmąkart atkreipiau dėmesį į jos kūną. Ji turėjo ne tik gražias akis. Balto chalato diržas persmaugė jos liekną it vapsvos liemenį, pabrėždamas sėdmenų, kurie gana akivaizdžiai siūbavo jai einant, apvalumą.

– Nebloga kumelaitė, – sukikeno greta gulintis vyriškis. – Pasturgalis kaip reikiant.

– Pasturgalis super. O papus matei? Na ir papai! Kaip karvės. Kad taip ją išdulkinus, šitą telyčią, – palaikė jį kitas, gulintis tolėliau prie lango. Ir jie abu patenkinti nusižvengė.

Kodėl nemyliu žmonių? Ne, žmogų aš myliu. Nemyliu štai tokių žmonių. Norėjau pašokti ir išmalti jiems snukius. Tiems kiaulėms.

Bet juk jie nieko nesupras. Nieko niekada. Tai ir siaubinga. Daužysi jiems snukius ar ne. Jie visiems laikams liks nešvankėliai. Aš galėjau būti žiaurus, bet nešvankus – niekada.

Taip, žvelgiau į juos iš aukšto. Bet tai buvo natūralu. Buvau kitoks žmogus. Nudrėbtas iš kitokio molio nei jie. Galėjau suprasti jų gyvenimą, jų jausmus. Jie mano gyvenime ir mano jausmuose nebūtų supratę nieko.

Serialas

Ilgai jau užsitęsė o iš pradžių juk net nemanėm

Kad patempsim iki antro sezono o dabar jau ruduo

Na žinoma pavasaris vasara čia lengviausia toliau jau

Vyksta sunkesnis išbandymas atsiranda vis naujų veikėjų

Jų niekas nekviečia niekas nereguliuoja jie patys įsibrauna

Į bendrąją siužeto liniją o tada tik žiūri nėra šito ar kito iš

Pradžių net nepastebi nepasigendi jie taip ūmai dingsta

Kad niekas nesusivokia o tie kurie susivokia tepaliūdi

Truputį ir toliau juda į priekį iš vienos serijos į kitą

Iš vieno sezono į kitą nesusimąstydami kad patys gali

Taip pat staiga gali imt ir pranykti

O kartais juk būna kad grįžta koks senas tipažas

Iš pilotinės serijos pačiu netikėčiausiu momentu

Tarkim po penkiolikos sezonų kai jau klostosi visai kiti

Įvykiai koks nors romanas ar šiaip vidinės intrigos

Iš pradžių net neatpažįsti iš veido toks lyg ir matytas

Lyg ir ne pasilabina ir pradeda kaip ilgai nesimatėme

Kaip gaila kad nutrūko ryšys kaip sekasi žinai manau

Kad vertėtų susitikti o tada reikia iš elementaraus

Mandagumo atsakyti taip žinoma būtinai susitikime

Apsikeisti kontaktais ir niekad viens kitam nepaskambinti

Čia yra toks veikėjų tipas vienasezoniniai jie greit nusidėvi

Būna ir taip kad nieko nevyksta na absoliučiai nieko

Vis tas pats per tą patį tada imi mąstyti kad greičiausiai

Dėmesys sutelktas į kitą personažą juk nesi vienintelis

Ir kartais net imi galvoti kad veikiausiai nepirmaplanis

Antraplanis koks šiaip sau tuomet dar išgirsti iš kitų

Visokiausių istorijų kas kaip gyvena žinoma ne viską

Nesi visažinis ir tada suvoki kad va dabar turbūt siužetas

Vystosi apie tą kuris beviltiškai įsimylėjo arba buvo sumuštas

Ir apiplėštas arba pateko į avariją ar beprotnamį nejučia

Supranti kad gal ir gerai kad nesi pagrindinis bet toliau

Įdėmiai klausai ir slepi palengvėjimo šypsnį

Rošeko vakaras

Dovanoju tau gėlių puokštę

Bemerkdama jas įsipjauni

Nes tai yra peiliai

Tavo kraujo lašuose

Gimsta naujos dievybės

Paslaptingi gyvūnai

Su povo uodegom

Su begale ragų

Ir didžiuliais nasrais

Nuvalau juos popierine servetėle

Tavo sužeistą ranką

Bučiuoju

Tu nusisuki

Ir iš vaisių indo

Paimi obuolį

Kuris yra bomba

Kuris yra akmuo

Kuris yra kamuolys

Kurį paspiriu savo žvilgsniu

Tau į burną

Tada jis vėl tampa obuoliu

Žiūri pro langą ir matai

Mirštančią žvaigždę

Žiūriu ir matau

Ledinį stiklą

Žvaigždė

Kurios nematau

Miršta dėl to kad ji šiame

Šalty įkalinta

Film noir

Sapnavau kad buvau persekiojama serijinio žudiko

Bandžiau slėptis apsiniaukusiame mieste gatvės

Tuščios bet žibintai apšviesdami mano siluetą

Vis durdavo pirštu ir surikdavo štai ji

Griebk ją laimei įšokau į taksi stovintį prie

Operos ir baleto teatro stotelės laukiantį

Žiūrovų bandos taksistas dėbtelėjo ar lauksite

Dar kažko ar galime važiuoti aš jį paraginau

Važiuoti žudikas nespėjo nors buvo prie pat

Jau tiesė pirštiniuotą ranką link durelių buvo

Likęs koks centimetras dievaži nemeluoju

Lėkėme kaip bepročiai retkarčiais pasivydavome

Šviesas išryškinančias po makiažu tūnantį

Nerimą taksistas paklausė ar laikraštyje skaičiau

Apie mieste siautėjantį serijinį žudiką ir jo

Auką merginą bandžiusią nuo jo pasprukti taksi

Paprašiau kad duotų paskaityti mestelėjo

Laikraštį šviežią dar kvepiantį dažais

Skaitydama supratau kad nepavyks nieko

Išsiaiškinti nes vos tik priartėdavau prie tos vietos

Kurioje aš sėdžiu taksi ir skaitau laikraštį tekstas

Nutrūkdavo ir nieko daugiau neįvykdavo iki tol

Kol kažkas įvykdavo mano realybėje o tiek ilgai

Laukti nebuvau linkusi mano kantrybės likučiai

Jau visai išsibaigė ir smilko kartu su pelenais

Taksisto prisidegtos cigaretės tikiuosi jūs

Neprieštaraujate ne ne ne jei trumpam

Stabtelsiu išsikeisti ne ne jis sustojo prie sankryžos

Iš tamsos išniręs žudikas smeigė man tiesiai į širdį

Dūrio vietoje prasiskleidė rožė

Raudona žinoma

Mirties deklaracija

Po mirties parašė memuarus

Gavo keletą premijų

Vedė ir išsiskyrė

Balsavo rinkimuose

Išžudė visus savo priešus

Labai lėtai slenkant metams

Ar net dešimtmečiams

Vieną po kitos

Surengė kelias revoliucijas

Mitingus

Dalyvavo akcijose mirusiesiems

Atminti jų nereikia užmiršti

Buvo už socialinę lygybę

Siūlė visiems jungtis

Prie mirusiųjų partijos

Kurioje visi lygūs na ir kas

Kad kapas puošniai graviruotas

Ar įmantrūs vainikai šie

Mažmožiai terūpi

Gyviesiems galų gale

Pavargo tas plušimas

Tai gyvųjų reikalas dabar

Ilsis ramybėj tik retkarčiais

Kai nieks nemato

Vis užpučia žvakutę

Nuo savo kapo

Apsėstoji

Demonas matuojas tave

Valdo kūną kaip lėlę

Sendaikčių krautuvėje apdulkėjusią

Tarp numirusių laikrodžių

Kaip ji džiaugias atgijus

Kaip ji džiaugias liečiama

Kaip džiaugias jog ja žaidžia

Stiklinėse akyse įsiplieskia žiežirbos

Elektros srovės išmuša lizdus

Kuriuose cypsi ir gūžiasi

Nuobodžio globojamos dienos

Demonas šypsosi kai tu liūdi

Kai tave glostau demonas šiaušiasi

Stojasi piestu plaukai siekia lubas

Lyti jų šaltį neišsibaigiantį

Demonas valdo tavo guminius pirštus

Nematomu instrumentu griežia sapno

Melodiją taisosi veidą prieš veidrodį

Veidrodžiuos tematai demoną

Kad ir kaip stengtumeisi užslėpti

Storiausiu grimu jau niekaip

Taip ir lieki belaukdama kol

Išeis paliks apleis ir iš naujo patapsi

Lėle prižiūrinčia tuščius laikrodžius

Sąmokslo teorijos

Žemė plokščia saulė pakabinama

Mėnulis šiaip sau gyvūnas įsiropščiantis

Tada kai aukštai juodžiau nusispalvina

Po didžiojo sprogimo surengto jungtinių

Valstijų žvaigždės yra vėliava slaptavietė yra

Urvas šalta yra šalta dviese yra dviese šilčiau

Yra šilčiau bučiniai yra bučiniai tarp gėlių vainikų

Negražių lauko gėlių tokių kaip gyvenimas

Karas yra karas viskas nematoma

Viskas tikra mes esame rikiai mumis

Žaidžia didžiuliai kostiumuoti driežai

Mes jiems nerūpime mes rūpime bitėms

Su trečiąja akimi (jas naikina mobiliosios

Telefonų linijos) jos neša medų iš laukinių

Gėlių iš mūsų gyvenimų į šachmatų lentos

Langelius šachmatų lenta yra korys kryžius

Yra kryžius tavo akys yra ramunės bet negaliu

Pasakyt kad negražios nukryžiuotas yra mūsų

Buvimas

Politika yra pilka pilka yra žudymas

Popierėliais su skaičiukais

Visi būsime nužudyti

Niekas nemiršta sava mirtimi

Mirtis jau seniai mums nebepriklauso

Mirtis yra kiaušinis iš kurio ritasi driežas

Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo. „Debesis ateina, reikia plaukti į krantą.“ Į Agnės pastabą niekas nesureagavo. Laive tvyrojo meditacinė tyla, vienintelė iškelta burė vos vos plėvesavo, medžiaga net nebuvo įsitempusi, tik palengva kilnojosi lyg miegančio žmogaus krūtinė. Kaip ir dažną tokią vasaros popietę, ežeras buvo lygus ir stiklinis, susiliejęs su dangumi į vieną kūną, toks ryškus kaip atviruke, kuriame nepagailėta mėlynos spalvos.

„Aš jums sakau, tuoj užlis ir sukils vėjas. Plaukiam atgal, nenoriu sušlapt!“ – pyktelėjo Agnė, bet Vytas pasiūlė dar šiek tiek pabūti, jie juk ir taip retai susibėga.

„Ei, tai kaip tas pusbrolio bernvakaris?“ – jaukią popietės ramybę Uršulė pertraukė garsiai suplodama delnais.

Jonas nusijuokė. „Būna ir geriau. Susimušiau su jaunikiu ir iškviečiau jam mentus. Chebra buvo ten tokia įdomesnė susirinkus – statybininkai, meistriukai iš garažų ir autoservisų. Visi iš Fabijoniškių, niekas nieko rimtesnio gyvenime nenuveikęs. Visas balius sodyboje truko dvi dienas, praktiškai vienas viską suorganizavau, šventę suruošiau, svečius sukviečiau, viską užsakiau“, – linksmai pasakojimą pradeda Jonas. Agnė atsikemša alaus ir kaip tingi katė nusliuoga žemyn į kokpitą. „Antoška patenkintas atrodė, nes nieko netrūko, o pirma diena sodyboje išvis super praėjo – maudėmės ežere, varėm į pirtį, blevyzgojom visokias nesąmones, žodžiu, viskas vyko taip, kaip priklauso. O kitą dieną, žinot, visi jau buvo kaip reikiant įkalę, tiesa, buvo ten vienas normalus žmogelis, toks Dainius, bet jis antros dienos pavakarę truputį padaugino ir nuėjo pamiegot, o aš likau tų geziukų apsupty. Visą vakarą jie sėdėjo lauke, gėrė ir skaldė medinius bajerius – Šilansko anekdotų lygio. Man pasidarė nuobodu ir pamačiau, kad gretimoje sodyboje, prie ežero, dvi moterys vyną gurkšnoja.“

Vytas balsu užsikvatojo: „Tik nesakyk, kad dėl bobų mušėtės!“ Sunkus debesis grėsmingai artinosi, o erdvėje jau nebuvo tiek daug mėlynos – gražų atviruką tingiai niaukstė tiršti ir pilki pustoniai. Šiek tiek aptemo.

„Kamon, dar to betrūko! Tos moterys man į mamas tiktų. Viena jų, pasirodo, buvo ekonomistė, tai pradėjom diskutuot apie mokesčius, politiką.“

„Žinau, kad Jonas, girtas būdamas, su savo diskusijom gali užknist iki begalybės, tai nenuostabu, kad kažkas neištvėrė ir…“ – Uršulė atsiduso.

„Nesąmonė! Su tomis moterimis tada labai mandagiai kalbėjomės, buvo gera pabendrauti su protingais žmonėmis, nes tie marozėliai su savo šnekom jau buvo įgrisę. Tai va, mums taip jaukiai bešnekant, staiga įsirauna vienas tų geziukų, kažkoks Antoškos draugelis, kurio vardo jau nepamenu, ir nei iš šio, nei iš to užbliauna, kad Kubilius – gaidys. Primetat? Nei iš šio, nei iš to!“

Vytas kvatojasi taip garsiai, kad skamba visas ežeras. Pradeda krapnoti, bet jie nekreipia dėmesio, nes Jonas pasakoja taip smagiai, lyg viskas būtų nutikę ne jam.

„Aišku, į kažkokio idioto pezėjimus nereagavom, kalbėjomės toliau, bet tas psichas piktybiškai trynės aplink ir vis bandė įsilieti į pokalbį vapėdamas ką nors visiškai ne į temą. Kubilius mokesčius padidino, rėkė vėl tas asilas, o mes nieko – nekreipėm į jį dėmesio. Žinojau, kad tokiose situacijose geriausia – visiškas ignoras. Bet jūs patys įsivaizduokit – kaip užknisa tokie tipai, ypač kai įsijautęs bendrauji, diskutuoji su įdomiais žmonėmis, o kažkoks girtas lochelis trypsi panosėj ir šūkauja niekus. Žodžiu, kai jau neaišku kelintą kartą jis užbliovė, kad Kubilius – gaidys, aš nutilau. Ir tos moterys nutilo. Paklausiau, kodėl jis taip galvoja.“

Kaime buvo daug gerų dalykų. Virš lygaus kraštovaizdžio plytėjo beribis dangus, o vasaros pabaigoje, kai naktimis spindėdavo gausybė žvaigždžių, erd-vė atrodydavo begalinė, tokia didinga ir neaprėpiama, kad norėdavosi staugti ir basomis pasileisti per laukus į nežinią. Arba bent jau iki artimiausio vienkiemio. Kaime dar buvo obelų sodas – pirmas geras dalykas, kurį pamatydavai pro langą vos pramerkęs iš ryto akis, kai švelni gaiva atsargiai sėlina į kambarį pro mažytę orlaidę, kurią buvai atvėręs prieš miegą. „Kambarius reikia vėdinti, o ant aukšto vasarą ir pastipt iš karščio gali“, – kartodavo močiutė.

Kitas geras dalykas buvo jos žagarėliai – niekas kitas nemokėjo tokių skanių iškepti. Stubos prieangyje ant didelio stalo ji minkydavo tešlą, kruopščiai išpjaustydavo juosteles, pernerdavo tešlinius kaspinėlius, o tada virdavo aliejuje. Atvėsusius žagarėlius gausiai pakrikštydavo cukraus pudra.

Kiekvieną rytą, važiuojant priduoti pieno, reikėdavo praminti dviračiu pro obelų sodą. Duobėtas žvyrkelis, ant kurio galėjai ir dantis išsimušti, skyrė sodą į dvi dalis. Obelys buvo senos ir tvirtos, todėl mėgdavai karstytis jomis, nuo vienos peršokti ant kitos, o kas antrą rudenį obuolių užderėdavo tiek daug, kad nespėdavai visų surinkti, nemaža jų dalis tiesiog supūdavo.

Smagiausia buvo, žinoma, supuvusius obuolius mėtyti į netoliese stovėjusio apleisto ūkinio pastato langus – jie šliužiškai prilipdavo, o vėliau sudžiūdavo. Tokiu atveju svarbiausia turėti dviratį, kad galėtum bet kada pasprukti, bet visų pirma, aišku, reikia apsidairyti, ar tikrai niekas nemato. Sprukti teko ne kartą, turbūt toks ir buvo obuolių mėtymo į langus tikslas. O prasmė – kutenanti nežinia, kaip šįkart viskas pasibaigs.

Jeigu veja – mini iš visų jėgų sukandęs dantis, įsuki į sodą, meti dviratį, neri gilyn ir šoki į pirmą pasitaikiusią obelį. Supykę kaimiečiai vydavosi dažniausiai tik iš inercijos, iki sodo bėgti tingėdavo, o obelyse slėptis visada būdavo saugu. Aišku, vienas niekada neprisiruoštum tokiems žygiams ir nesukauptum tiek drąsos. Dėl to vaikystės vasaras kaime jie leisdavo dviese.

„Nafik tuos mokesčius reikia mokėt, nafik tie verslo liudijimai reikalingi, toliau bliovė tas asilas. Žinot, neapsikenčiau ir pasakiau jam, kad mokesčius visi turim mokėt, o tokie kaip jis, kurie juos dangsto ir slepia, yra visuomenės šiukšlės, parazituojantis sluoksnis.

Tada tas kad šoks rėkdamas ir grasindamas, kad man bus šakės! Pasitraukiau į šoną, o jis parvirto ant žemės, nes per daug girtas buvo, neišstovėjo.“

Lietus jau buvo kaip reikiant įsismarkavęs, Vytas rumpeliavo į krantą. Nuo jo gobtuvo varvėjo sunkūs lašai. „Ar tavęs tėvai nemokė, kad ant marozų geriau nesiraut? Vatnikai yra vatnikai. Taškas!“

„Palaukit, – sako Agnė. – Bet kuo čia dėtas tavo pusbrolis? Juk ne jis konfliktą sukėlė.“

„Taip, ne jis, bet, žinai, chebra jų labai vieninga. Kai tas lochelis grįžo pas saviškius, viena moterų, manrods, ekonomistė, paklausė, ar man tikrai viskas bus okey, kai grįšiu. Nusižvengiau tada, nes kas gali man nutikti?

Grįžtu pas juos, einu basas per žolę ir matau, kad visi sėdi tylėdami ir spokso į mane. Pasijutau kaip linčo teisme. Tada nuo stalo pakilo Antoška ir apkaltino, kad jo draugą įžeidžiau. Baik tu, sakau jam, mes tik diskutavom, o jis per daug išsišoko, pats prisiprašė, neišturėjau, ir tiek. Antoška girtom akim spigina ir toliau savo varo – aš jį mat šiukšle pavadinau, pažeminau, ir už tai mane tuoj iškirs. Visi kiti tyli kaip teatre.

Na ir trenk, sakau, trenk. Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad pusbratanas galėtų iki tokio lygio nusirist! Maniau, susiprotės ir nusiramins, bet jis man, žinokit, kad kirto, kad tvojo kumščiu į veidą iš peties! Basas buvau, tai paslydau ir parvirtau. Negalėjau patikėt tuo, kas vyksta. Kiek kartų savo chebroj esam ir įvairių diskusijų turėję, ir ginčijęsi, net apsipykę, bet gyvenime nebuvo, kad kas nors imtųsi kumščiais aiškintis!

Žinojau, kad kai jau guli, geriausia užsidengti galvą. Taip ir padariau. Tada pajutau spyrius – Antoška spyrė ne vieną kartą, dar kažkas prisijungė jam padėti, bet nieko nemačiau, tai negaliu pasakyti, kuris ar kurie.

Vėliau atsistojau, vis dar negalėjau patikėti tuo, kas čia įvyko, išvadinau juos tipiniais marozais iš Fabų ir pasakiau, kad net Andreika, Antoškos vyresnis brolis, niekuo nuo jų nesiskiria. Ko čia žvengi, sakau jam, tu ne ką geresnis už visus – vyresnis esi, galėtum savo broliuką pamokyt truputį, bet nė piršto nepajudinai. Tada nuėjau ir pažadinau tą Dainių, jis jau buvo prasičiūchinęs ir galėjo vairuoti. Iškviečiau mentus, bet vėliau persigalvojau ir atšaukiau iškvietimą. Dainius nuvežė mane į ligoninę.“

Uršulė padėjo Vytui išseginėti burę, Agnė buchtavo virves. „Į vestuves, spėju, nėjai?“ – pasiteiravo sviedusi virvių ryšulį į kajutę.

„Jonuk, Antanuk! Žagarėliai!“ – atsklinda į sodą močiutės balsas. Tiedu tupi obelyse, juos skiria duobėtas žvyrkelis, ant kurio numesti du apdulkėję dviračiai. Šiandien obelys buvo jų namai – Jonui priklausė dešinioji sodo pusė, o Antanukui – kairioji. Pagal jų seną susitarimą viena obelis yra vienas butas. Kiek butų iš viso turėjo šie nekilnojamojo turto magnatai, nė vienas tiksliai nežinojo.

„Matai, kiek turiu butų, – grauždamas obuolį, giriasi Antanukas. – Galiu gyventi, kur tik noriu!“

„Nesąmonė! Maniškiai geresni!“

Lyg norėdamas tą įrodyti, Jonas keliskart šokteli ant tvirtos šakos, obelis susiūbuoja ir tą pačią akimirką jis paslydęs krenta žemyn. Nukrenta ant nugaros, galva trenkiasi į žemę, net akyse aptemsta. Antanas sureaguoja žaibiškai – kaip tarzanas nusliuogia nuo savo medžio ir keliais šuoliais atšokuoja iki pusbrolio. Ar susižeidei, klausia. Jonas sumurma, kad viskas gerai, tik galvą truputį... „Tuoj pat varom namo! Tu man šitaip nejuokausi.“

Ir šiandien juos tebeskiria tas duobėtas žvyrkelis.

Kai dviese važiavo namo, apie bernvakarį Jonas Agnei papasakojo ne taip nerūpestingai ir linksmai kaip jachtoje. Buvo jau sutemę, smarkiai lijo ir valytuvai vos spėjo švytuoti.

„Vis dėlto man skaudu, kad taip įvyko. Ir žinai, kas skaudžiausia? Antoška neatsiprašė. Nei kitą dieną, nei dar kitą. Aš jam šventę suruošiau, išrinkau sodybą, viską užsakiau, sumokėjau, kai kurie net pinigų nesiteikė atiduoti. Stengiaus dėl jo, o jis man tokį šovė. Negana to, dar pripasakojo savo tėvams, kad pats ant visų užsiroviau ir prisiprašiau į dantis.

Net motina mane protino, kad gal išgėręs būnu per daug stačiokiškas, gal per tiesmukas. Taip, suverskime kaltę Jonui. Aišku, kai viską jiems smulkiai nupasakojau, ir žmona, ir motina nuomonę pakeitė, niekas iš mūsų nėjo į tas vestuves. Nors mūsų giminės visada artimai bendravo. Su Antoška nuo vaikystės sulipę būdavom – visur kartu, visada išvien. Kaip kumštis.

Tik vėliau, kai su šeima persikėliau į Vilnių, kiek nutolome. Atsirado kiti draugai ir panašiai. Po išsikraustymo viskas labai pasikeitė, bet, nors mūsų gyvenimo būdas ir požiūris į viską smarkiai skyrėsi, matai, jis toks paprastesnis yra, jokio aukštojo mokslo nebaigęs, iškart po šūlios pradėjo su tėvuku kažką verslaut, su mašinom dirbt, žodžiu, pasuko kitu keliu nei aš, vis tiek buvom artimi. Kaip broliai, supranti? Gal ta chebra kažko užpavydėjo, gal jie jautės prastesni...“

„Tie vatnikai tave suspardė, Jonai, o pusbrolis pradėjo pats pirmas. Taip elgias tik marozai, ir nėr čia dėl ko graužtis.“

Kai gulėjo ant žolės rankomis užsidengęs galvą, norėdamas bent kiek apsisaugoti nuo spyrių, jis stipriai užsimerkė ir akimirką pajuto didingą begalybės jausmą, kai stovi laukuose, o virš tavo galvos – neaprėpiamas, juodas dangus. Negi dabar spirs, galvojo, negi aš čia iš tiesų guliu, o jis man spirs? Nejau taip gali būti?

Pajutęs pirmąjį smūgį nustebo, kad skausmas nėra toks nepakeliamas, o galbūt jį palengvino nusiteikimas ir žinojimas, kas laukia. Galva degė. Gulėdamas ant žolės ir spardomas jis spėjo prisiminti ir žagarėlius, ir obelis, ir ūkinio pastato langus. Dabar jau per vėlu sėsti ant dviračio ir išvažiuoti, vėlu sprukti.

Tada nukrėtė baisi mintis – o kas bus, jeigu jį užmuš? Gal skausmo nebejaučia, nes yra išgėręs, o gal dėl to, kad jis – jau pakeliui į begalybę? Gal atsikels gaiviame obelų sode, tame pačiame, jau seniai nebeegzistuojančiame sode, kuris pasiliko tolimame vaikystės išmatavime?

Smūgių kruša, greita ir smarki kaip ant žemės byrantys purtomos obelies vaisiai, baigėsi, žingsniai nutolo. Kurį laiką Jonas dar gulėjo rankomis užsidengęs veidą, paskui, įsitikinęs, kad jie pasitraukė, lėtai atsistojo. Pirmiausia išvydo Andreiką.

„Visi jūs – marozai iš Fabijoniškių! – suriko drebėdamas iš pykčio. – Tik apgailėtini marozai spardo gulintį, tik tokie kaip jūs!“

„Pats prisiprašei“, – leptelėjo kažkas iš kompanijos, galbūt Andreika, nes jis stovėjo arčiausiai.

„O tu! – spjaudydamasis tūžo Jonas. – Tu ne ką geresnis! Vyresnis esi, galėtum paauklėt broliuką, bet esi lygiai toks pat marozas kaip ir kiti!“

Dabar visi tylėjo. Ir Antoška tylėjo – stovėjo nunarinęs galvą, vengdamas pažiūrėti jam į akis. Kažkas jo viduje kuždėjo, kad pasielgė neteisingai, bet juk negali suskysti draugų akivaizdoje. Pamokė niekšelį, nes pats prisiprašė, – Jonas amžinai prisiprašo. Juk jis visada dėjosi geresnis už kitus, atsirado mat ponas protinguolis – išvažiavo į miestą, užsikalė babkių ir vaizduoja, kad labai daug gyvenime pasiekė. Išvažiavo, spjovė į viską ir susidėjo su visokiais arogantiškais durniais, prisimokė protingų frazių, žarstosi jomis per giminių balius, galvoja, kad už visus aukščiau stovi. Velniop jį, gavo, ko nusipelnė.

„Ar pameni močiutės žagarėlius, Antanuk? Pabandžiau atkurti jos receptą“, – mama šypsodamasi mostelėjo į saldų vaišių stalą, ant kurio puikavosi milžiniškas cukraus pudra apsnigtų žagarėlių kalnas. Svečiai jau buvo kaip reikiant įsiaudrinę – vieni šoko, kiti, praradę motorikos įgūdžius, kėksojo ant suolų, o Antoškos šviežiai iškepta žmona su draugėmis kikeno prie stalo, tuštindamos naminės mišrainės dubenį.

Kai per vestuves kas nors paklausdavo, kur Jonas, kur jo tėvai, Antanas papasakodavo istoriją apie išsišokėlį pusbrolį, kuris bernvakaryje įžeidinėjo draugus, elgėsi kaip paskutinis kvailys ir buvo deramai pamokytas.

Dabar, stovėdamas prie žagarėlių kalno, Antanas tyliai sukūkčiojo – kokie jie buvo skanūs! Prisikimšęs pilną burną, išėjo į lauką, kad niekas nepamatytų jo tokio praskydusio. Priešais tyvuliavo tvenkinys, už jo driekėsi didelis, platus laukas, toks milžiniškas, tarsi be pabaigos. Tas vaizdas sužadino senąjį jausmą, neaprėpiamą ir didingą, kai norisi staugti ir bėgti basomis į nežinią. Kurį laiką stovėjo paskendęs toje begalybėje, negalėdamas ir nenorėdamas iš jos ištrūkti, nes jį taip maloniai svaigino. Atsiprašysiu Jono, tą vakarą davė sau girtą pažadą, kurio niekada neištesėjo.

Kaime buvo daug gerų dalykų, bet geriausias turbūt – obelų sodas, duobėto žvyrkelio padalintas į dvi dalis. Dešinioji priklausė Jonui, kairioji – Antanukui. Tame sode jausdavaisi kaip užburtoje karalystėje, o kai lauke švelniai lydavo, žvyrkelis virsdavo klampia koše.

Obelis jau seniai iškirto, bet žvyrkelis liko. Toks pats duobėtas, dardėdamas per jį dviračiu gali išsimušti visus dantis. Jis iki šiol ženklina dvi skirtingas tolimame vaikystės išmatavime egzistuojančio sodo puses.

Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“

T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.

1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Jis parengė ir išleido dar du poezijos rinkinius, „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“.

Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario“ svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“, kurią išvertėme sykiu su Marcelijumi Martinaičiu.

Šiais metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąją T. Tranströmerio poezijos knygą „Per svyruojantį pasaulį“, kurioje spausdinami ir dėl ligos nebaigti poeto prisiminimai.

 Vertėja

Nilo deltoj

Viešbuty jauna moteris valgė ir verkė

virš savo lėkštės, ji visą dieną išbuvo mieste,

matė ligonius gulinčius, šliaužiančius,

matė vaikus, merdinčius iš bado.

Ji ir jos vyras grįžo į savo kambarį,

apsišlakstė vandeniu, kad nuplautų visą tą purvą.

Paskui nekalbėdami atsigulė kiekvienas į savo lovą.

Ji iš karto nugrimzdo į miegą. O jis negalėjo užmigti.

Tamsoj vis netilo, nesiliovė triukšmas.

Mašinos, žingsniai, šūksniai, vežimai, dainos.

Vargų sklidinas triukšmas. Niekada nesibaigiantis.

Ir jis užmigo susirietęs į savąjį ne.

Sapnavo. Jis plaukia laivu.

Ūmai pilkas vanduo ima judėti,

kažkoks balsas jam sako: „Tik jis yra geras.

Tik jis gali žvelgti į tai be jokios neapykantos.“

Nocturne

Naktį važiuoju per kaimą, žibintų šviesoj

priartėja namai – jie nemiega, jie ištroškę.

Namai, daržinės, iškabos, tušti vežimai – dabar

jie visi apsivilkę Gyvenimu. O žmonės miega:

vieni ramiai, kitų veidai įtempti,

tarsi treniruotųsi sunkiai amžinybei.

Jie nesiryžta ko nors atsisakyti, nors jų miegas slogus.

Guli išsitiesę lyg buomai, o misterija eina pro šalį.

Už kaimo – ilgas kelias per mišką.

Medžiai, vien medžiai – tyli tarytum susitarę.

Neįprasta jų ugninė spalva.

Kokie apsunkę jų lapai! Lydintys mane iki namų.

Guliu, migdausi, užmerkiu akis –

neregėti vaizdai, kažkokių ženklų maišalynė

tamsioje sienoj. Pro atsiradusį plyšį tarp tikrovės ir sapno

veltui mėgina brautis kažkoks didelis laiškas.

Viršūnės

Liftai atsidūsta ir kyla aukštyn

į dangoraižį trapų it koks porcelianas.

Diena bus karšta, asfaltas.

Net kelio ženklai prisimerkę.

Šalis, kuri kylaį dangų.

Čia tik viršūnės, be tikrošešėlio.

Mes skrendam ir ieškom Tavęs

šios vasarossinemaskope.

Vakare jaučiuos, lyg būčiau laivas,

užgesinęs savo žibintus, saugiai nutolęs

nuo tikrovės, o visa įgula

jau krante pasklidusi parkuose.

Vieniši švedų vienkiemiai

Juodų šakų raizgalynė

ir šmėžuojantys mėnesienos pluoštai.

Torpario trobelė čia tarsi nuskendus,

atrodo be jokios gyvybės.

Bet sušnara ryto rasa,

senis praveria langą –

virpančiais pirštais –

ir išleidžia pelėdą.

Kiek toliau kitoj pusėj

naujas namas garuoja,

skalbiniai kaip drugiai

plevena už kampo,

mirštančio miško vidurys,

pro syvų akinius

puvėsiai ten skaito

kinivarpų protokolą.

Vasaros linaplaukis lietus,

vienišas audros debesis

virš lojančio šuns.

Į žemę spragsi grūdai.

Sujaudinti veidai ir balsai

sklinda telefono laidais,

skrieja nykštukiniais sparnais

daugybę mylių virš pelkynų.

Pirkia upės saloj

peri pamatų akmenis.

Rangosi dūmai – čia dega

slapti miško popieriai.

Padangėj klajoja lietus.

Kartu su upe vingiuoja šviesa.

Namas ant skardžio sergsti

baltus krioklio jaučius.

Ruduo su varnėnų lyga

nebenori išleisti aušros.

Žmonės nerangiai vaikšto

lempų apšviestam teatre.

Tegul jie nebijo pajusti

slepiamus sparnus

ir tamsoj susirangiusią

Dievo energiją.

Sninga

Vis daugiau ir daugiau
laidotuvių
kaip kelio ženklų
artėjant prie miesto.

Tūkstančiai žvilgsnių
ilgųjų šešėlių šaly.

Tiltas kyla
iš lėto
į erdvę.

Parašai

Man būtina peržengti
slenkstį tamsoj.

Salė.

Švyti baltas dokumentas.

Daug judančių šešėlių.

Visi nori pasirašyti.

Skubu kol šviesa manęs nepavijo
ir nesuvyniojo mano laiko.

 Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Versta iš:

Tomas Tranströmer. Dikter och prosa 1954–2004.

Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011