Iš prancūzų k. vertė SNIEGUOLĖ KAVOLIŪNIENĖ
Būti frankofonu – reiškia priklausyti šeimai, kurios jungiamasis bruožas yra prancūzų kalba, – tai etimologinė frankofonijos termino prasmė, dar vienijanti ir nemažai vertybių, tokių kaip demokratija ir pagarba kultūrų įvairovei.
Šiandien pasaulyje skaičiuojami du šimtai septyniasdešimt keturi milijonai prancūzakalbių. Iki 2050 metų, sparčiai demografiškai vystantis Afrikos žemynui, šis skaičius gali išaugti iki septynių šimtų milijonų.
Visų pirma, frankofonija yra dvigubo palikimo – XIX amžiaus Prancūzijos ir Belgijos kolonijinių imperijų ekspansijos ir prancūzų kultūros spindesio Europos karališkuosiuose dvaruose išdava. Kaip tik taip prancūzų kalba įsitvirtino visuose keturiuose pasaulio kraštuose – retsykiais lemiant pasirinkimui, kartais iš būtinybės, o dažniausiai – dėl prievolės.
Išaušus nepriklausomybėms, būtent senųjų kolonijų viduje pasigirdo balsai, pripažįstantys prancūzų kalbos ateities potencialumą ir siekiantys naujos santykio su Prancūzija formos. Šiais balsais kalbėjo Užsachario Afrikos emancipacijos simbolis, buvęs Nigerio Respublikos prezidentas Hamanis Dioris (1916–1989), buvęs Kambodžos karalius Norodomas Sihanukas (1922–2012), Tuniso Respublikos nepriklausomybės kūrėjas ir pirmasis šios šalies prezidentas Habibas Bourguiba (1903–2012) ir, žinoma, – poetas, rašytojas, prancūzų ir vėliau Senegalo politikas ir pirmasis Senegalo Respublikos prezidentas Léopoldas Sédaras Senghoras (1906–2001), kuris teigė: „Frankofonija – tai prancūzų kalbos kaip simbiozės instrumento naudojimas greta mūsų nacionalinių ar regioninių kalbų, siekiant sustiprinti mūsų kultūrinį ir techninį bendradarbiavimą, nepaisant mūsų civilizacijų skirtybių.“ Šį frankofoniško suvokimo nušvitimą paženklino specialus 1962 metų „Esprit“ žurnalo numeris, skirtas „dabartinei prancūzų kalbai“.
Taigi, nuo septintojo dešimtmečio frankofonija iš kolonijinio fakto tampa politiniu projektu, vienijančiu nepaisant žemynų sienų ir progresyviai įgaunančiu institucinį pagrindą, visų pirma įvairiose agentūrose, ir galiausiai – 2005 metais įsteigtos Tarptautinės frankofonijos organizacijos (TFO) forma. Iš pradžių šis politinis projektas galėjo pasirodyti kaip neokolonistinis veiksmas. Kaip tik dėl to ilgą laiką Prancūzija laikėsi atokiau nuo institucinės frankofonijos. Generolas de Gaulle’is tiesiog nenorėjo, kad Prancūzija įsilietų į šią dinamiką. Šiandien pakanka pažvelgti į TFO sudarančių penkiuose žemynuose išsidėsčiusių aštuoniasdešimties šalių sąrašą, kad jo abejonė būtų atmesta – buvusios Prancūzijos ir Belgijos kolonijos daugumos nebesudaro.
Ši kalbinė politinio projekto vienijama bendruomenė jungia labai didelę kultūrų ir tradicijų įvairovę. Tai kartu jos jėga ir jos turtas. Toks istorijų ir kultūrų gretinimas, kartais konfrontavimas, tegalėjo virsti derlinga terpe kalbai ir kultūrai, – bendros kalbos tarpininkaujantis vartojimas vienų patirčiai leido būti prieinamai originalo kalba visiems kitiems. Šiuo turtu ir daugialypiškumu pasinaudojo literatūra.
Prancūzakalbės literatūros lydėjo visos frankofonijos vystymąsi. Tuo pat metu, kai šalys tapdavo nepriklausomos, kalbos vartotojai suvokdavo, kad prancūzų kalba nėra vien prancūzų išskirtinė nuosavybė. Jie galėdavo būtent šia kalba išsisakyti ir kiekvienas pasakoti savo istoriją. Beje, daug kartų buvo kilęs tapatybės klausimas, pavyzdžiui, su Aimé Césaire’o ir dar L. S. Senghoro pradėtu „Négritude“ judėjimu. Šiandien frankofoniškoji literatūra yra metisiška, atvira ir gausi.
Vis dėlto pati frankofoniškosios literatūros sąvoka kelia diskusijas. Ar reikia skirti prancūzų literatūrą, t. y. visus prancūzų kalba parašytus literatūrinius tekstus, nuo frankofoniškosios literatūros, t. y. atskirai nuo prancūzų kalbos suvokiamo tekstų rinkinio, kuris nuo Prancūzijos teritorinio šešiakampio veda į kitas šalis ar regionus? Siekdami išvengti painiavos, kai kurie kalba apie pasaulinę literatūrą prancūzų kalba...
Pirmojo specialaus frankofoniškojo „Metų“ numerio ambicija – glaustai apžvelgti prancūzakalbės literatūros įvairovę, ar ji būtų kilusi su Jeanu Philippe’u Toussaint’u iš Belgijos, ar su Eugène’u Ionesco iš Rumunijos, ar iš už Viduržemio jūros pakrančių su Leïla Slimani.
Ar šiemet minėdami Algirdo Juliaus Greimo šimtąsias gimimo metines galėtume užduoti sau klausimą apie frankofoniškosios lietuvių literatūros egzistavimą? Ar yra autorių, kurie prancūzų kalba perteiktų Lietuvos patirtį? Oskaras Vladislovas de Lubič Milašius ir Jurgis Baltrušaitis – tikrai, Romainas Gary – galbūt...
Nors ir turint šiuos keletą pavienių atvejų, neįmanoma kalbėti apie frankofoniškąją lietuvių literatūrą. Remiantis Lietuvos istorija, tai yra normalu. Net jeigu Lietuva Tarptautinėje frankofonijos organizacijoje turi valstybės narės stebėtojos teisę, ji toli gražu nėra frankofoniška šalis. Reikėtų, kad Lietuva, kaip kitos keturiasdešimt keturios valstybės narės, pripažintų oficialų prancūzų kalbos statusą. Akivaizdu, kad toks atvejis neįmanomas. Paskutinio TFO surašymo 2014 metais duomenimis, septyniasdešimt penki tūkstančiai Lietuvos gyventojų kalbėjo prancūziškai, t. y. vos du procentai visų šalies gyventojų (vis dėlto tai leidžia Lietuvai atsistoti prieš kaimynes Estiją (1,5%) ir Latviją (1,3%).
Tačiau už šių kuklių skaičių iš tikrųjų slepiasi ilga Lietuvos frankofonijos ir frankofilijos tradicija, nepaveiki statistikai, bet įsikūnijusi individualiuose likimuose, ir jos saitai dar gyvuoja.
Šios tradicijos ištakos kyla iš keleto reikšmingų įvykių, tokių kaip karaliaus Henriko de Valua valdžia Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1572–1574 metais. Napoleono žygis per Lietuvą Rusijos kampanijos metu paliko žymę Lietuvos aukštuomenei ir maitino jos nepriklausomybės nuo Rusijos svajonę. Stendhalis priklausė Imperijos armijai, o tame name, kur jis buvo apsistojęs Vilniuje, šiandien įsikūrusi Prancūzijos ambasada ir Prancūzų institutas. Palangoje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Trakų Vokėje Edouard’o François André (1840–1911) iniciatyva kurti parkai taip pat liudija meną gyventi prancūziškai. Tarpukario laikotarpis Lietuvoje pasižymi prancūzų kalbos klestėjimu ir šios kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos mokymu.
Taigi Prancūziją ir Lietuvą jungiantys saitai yra stiprūs ir tvirti. Galbūt derėtų vartoti ne frankofonijos, o prancūziškosios Lietuvos sąvoką. Prancūziškoji Lietuva pranoksta kalbinę plotmę ir siekia apibrėžti vertybės bendrystę, europinio likimo konvergenciją, kur literatūra taps tiek liudytoja, tiek veikėja.
Galiausiai, jeigu frankofonija neatspindi akivaizdžios realybės statistika, prancūziškoji Lietuva gyvybinga ir aktyvi. Tą liudija skaitlingi mūsų abi šalis jungiantys mokykliniai, universitetiniai ir kultūriniai projektai. Be abejonės, šis tvirtas ir nuoširdus ryšys remiasi faktu, kad Prancūzija niekada nepripažino Baltijos šalių aneksijos ir buvo viena pirmųjų valstybių, pripažinusių atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Savo ambasadą Lietuvoje Prancūzija atidarė 1991 metais. Pirmojo valstybinio vizito 1992 m. gegužės 13 d. atvyko Prancūzijos Respublikos prezidentas François Mitterrand’as.
Prancūzų institutas Lietuvoje yra konkreti tarp dviejų šalių nutiesto tilto išraiška. Šis specialus frankofoniškasis „Metų“ numeris prisideda prie mūsų intelektualinio ir literatūrinio bendradarbiavimo tradicijos. Tegu jis suteikia skaitytojui daugiau atvirumo, tegu pažadina norą atrasti prancūziškai rašančius autorius, ir gal, truputį pasistengus, net originalo kalba.
Prancūzų kalba skaitytojui virs raktu į neišsenkančių literatūrinių ir kultūrinių turtų karalystę.
Nicolas Torresas – Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)
