Recenzijos, anotacijos

Marijus Gailius. Šlapias spalis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Perskaitęs pernai Rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios knygos konkursą laimėjusį jaunojo prozininko Marijaus Gailiaus kūrybos rezultatą, svarsčiau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti pirmąsias knygas, kokius kriterijus taikyti debiutui, su kuo ir kokiame literatūros kontekste jas lyginti. Pamaniau, kad pirmąją knygą, kad ir kaip keistai skambėtų, tikslingiausia lyginti su ja pačia, o jei autorius tęs savo rašymą, jei galynėsis su neišvengiamomis skaitomų knygų įtakomis, atsiras ir antroji, kurioje jau veikiausiai galėsime įžvelgti grynesnę stilistiką ir, lygindami jos tekstus su pirmosios, lengviau įvardyti autoriaus kalbėjimo savitumą.

Ne vienas šio autoriaus kūrinys publikuotas kultūrinėje spaudoje, todėl su juo galėjome susipažinti dar prieš pasirodant knygai. Keli anksčiau skaityti tekstai man atrodė, vadinkim, vidutiniokai: pastraipos tarsi nederėjo viena šalia kitos; veiksmas, nelyginant senas kompiuteris, striginėjo; kai kur buvo tuščiažodžiaujama, o vienas kitas dialogas ar monologas stokojo tikroviškumo, natūralumo. Knygoje tokių tekstų ar vietų juose taip pat rastume (suprantama, viskas kruopščiai peržiūrėta ir korektorės, ir paties autoriaus, patekusio į antrąjį PK etapą, kuriame vertinami autorių jau patobulinti kūriniai), tačiau tokie „klupinėjimai“ savaip reikalingi – jie rodo jaunojo prozininko paieškas.

Už, man regis, ne itin vykusio, žurnalistinio stiliaus viršelio, kurio autorius, be kita ko, nenurodytas, skleidžiasi Palangoje augusio, Paryžiuje kurti pradėjusio jaunuolio patirtys: XXI amžiaus „(N) kartos“ atstovo santykiai su tėvais, draugais, merginomis; fotografo, žurnalisto, menui neabejingo personažo žvilgsnis į save ir kitus. Novelėse nesunku užčiuopti virtualios realybės įtaką jaunų žmonių santykiams ir iš to kylančią vertybių niveliaciją: tikrų, prasmingų dalykų sumaišymą su menkaverčiais. Bet pasakyti tik tiek apie šią knygą būtų tolygu nepasakyti nieko.

Pirmojoje M. Gailiaus knygoje piešiami personažai ir plėtojamos temos, kiek teko aptikti, o ir pačiam savo rašliavonėse užfiksuoti, būdingos ne vienam pradedančiajam; jos yra tarsi savotiškos kalbėjimo ir sąmonės derinimo pratybos – iššūkiai, kuriuos privalu įveikti, ar žingsniai, be kurių sudėtinga motyvuotai eiti toliau. Tokiais kūrybinio derinimo žingsniais galėtume spėti esant šiuos:

1. Nekonkretus personažas– bevardžio, apleisto, keisto, nežinomo, nepažinto ar svetimo charakterio kūrimas. Novelėje „Žmogus pelėsis“ vaizduojamo benamio bruožus pagrindinis veikėjas prilygina sau: „<...> lyg tai aš pats būčiau benamis, vienišas ir nuskuręs benamis, be šeimos, tėvynės ir pinigų“ (p. 6);

2. Nemotyvuotas laiko nekonkretumas, t. y. laiko nuovokos, datų vengimas, nesvarbumas, pvz.: „Ir regis, tą patį vakarą, o gal jau kitą – vėlgi susipynė laikai...“ (p. 9);

3. Pasakojimo vyksmą reikiama linkme pasukantis išėjimas pasivaikščioti (parke, mieste, taku ar pan.) ir taip pat dažnai pasikartojantis (pavadinkim linksmai) nužvelgiamų merginų motyvas:„Atsiprašiau iš darbo anksčiau ir išėjau pasivaikščioti. Tik tada pastebėjau, kad medžiai jau sodriai žali, o miesto merginos, tarytum protestuodamos prieš lapiją, nusimetė daugumą drapanėlių tiek nuo laibų kojų, tiek nuo krūtinių“ (p. 7). Čia pat apibūdinama jų išorė: „Ir kaip čia mergaitės, merginos, moterys lyg susitarusios visos susyk išsiveržia iš žieminių kokonų ir štai šviečia prieš akis pieniškomis šlaunimis ir skruostų raudoniu?“ (p. 8);

4. Tikrųjų namų paieškos, bandymas juos identifikuoti, pvz.: „<...> nėriau link pilko nykaus pastato, kurį vadinau savo namais“ (ten pat);

5. Tėvų–vaikų, vyro–moters santykiai. Tėvo ir sūnaus ryšį šioje knygoje iliustruoja novelė „Paskui mirė tėtis“, o vyro ir merginos bendravimo, trūkčiojančių, blėstančių jausmų tematika ir problematika aktuali daugumai autoriaus novelių;

6. Veikėjų sapnai. Šioje knygoje jų apstu. Ne sykį keliamas klausimas, ar įmanoma sapnuoti tą patį sapną keliems žmonėms, pvz.: „Gal mes visi sapnavome tą patį sapną“ (p. 15); „Sakau, jeigu būtum sapnavusi tą patį sapną, gal būtum tą žmogų pažinusi?“ (p. 76).

Tai tik keli galimi motyvai, kuriuos vienaip ar kitaip panaudoja prozos debiutantai.

M. Gailiaus knygoje pasakotojui ir veikėjams nuolat kyla keli pagrindiniai klausimai: emigracija; sovietmečiu augusios ir nepriklausomoje šalyje savirealizacijos tebeieškančios „(N) kartos“ skirtumai; didmiesčio vienvaldystė nykstančio, apleisto kaimo atžvilgiu; religija, jos vaidmens visuomenėje nykimas; tautiškumo ir tapatybės samprata.

Emigracija novelėje „Sutemų namai“ suvokiama kaip gimtosios vietos (nebūtinai šalies, tiesiog vietos) apleidimas. Ji pakeičiama sinonimu – evakuacija: „Arba bet kurio kito miestelio, lyg per evakuaciją, iškart po mokyklos apleisto dar neapsiplunksnavusių jaunuolių, vėliau nė menkiausios dingsties neturinčių grįžti į tėviškę iš tokių gerovės citadelių kaip Vilnius ar Londonas ir su nauja jėga perimti tėvelių ūkių. Tad ūkiams tenka apsigaubti netekties ūku...“ (p. 18). O štai novelėje „Sutiksiąs lūšį“ keliama ir Lietuvoje paliktų vaikų, kurių tėvai dirba užsienyje, santykių su globėjais problema: „<...> tik teta nepritrūkdama žodžių skundėsi sau ant galvos užsikrovusi didžiausią vargą, kad sutiko prižiūrėti tokį šmikį, kol jo mama išvažiavusi semtis svarų ir sterlingų į Londoną. <...> Žinoma, vergauk ten, pamesk vaiką, pamiršk seserį, užkrauk rūpestį...“ (p. 73–74).

Neretai minima „sovietmečio karta“ novelėse simbolizuoja okupacijos įkaltus ir sąmonėje įstrigusius menkavertiškumo, priklausomybės ir panašius kompleksus: „<…> sovietmečiui nostalgiją išlaikę seneliai išsyk atsidustų: tai buvę pigu ir užtekdavę viskam!“ (p. 40); „<...> ji atitiko per santvarkų virsmą sužeistos kartos tipažą, tą sovietmečio išdresiruotą ir į laisvąją rinką kapstytis išmestą proletarą“ (p. 18). Kasdieniai daiktai taip pat vertinami remiantis jų pagaminimo laiku, pvz.: „<...> vienas žadintuvas <...> sieninis, iš sovietmečio, bet be isteriškosios automatinės gegutės“ (p. 75).

Naujoji karta, nors gyvena ir auga nepriklausomybėje, suprantama kaip „nerami karta“, turinti krūvą problemų – žaizdų, likusių iš praeities arba atsiradusių dėl naujų technologijų integracijos į asmens kasdienybę: „Toks šitas laikas, visuomenės būvis, neapčiuopiamosios ir nesuturimosios (N) kartos pasaulėvoka: jaunikliai skuba, gula, mylisi, kartu gyvena, tuoktis nemano ir paskui tarsi atitolsta – kas tą N individą apskritai sieja su Kitu?“ (p. 77). Ne vienoje novelėje apnuoginamas šios kartos įpročių beprasmiškumas, priklausymo grupei, taikymosi prie kitų, noro išlikti „elitinėje“ bendruomenėje bruožai: „<...> šeštadienio naktį privalu praleisti tradiciškai: eiti lėbaut“ (p. 44). Savaip tai atskleidžiama kūrinyje „Atsuktuvas“, kur išryškinama lengvabūdės XXI a. merginos būsena, psichologija, emocijos. Neretai akcentuojamas ir šios kartos egzistenciją, jos bendravimą veikiantis „Facebook’as“: „<...> būrelis žmonių atseit netgi paspaudė: patinka. Vadinasi, dar gyvas, jeigu patinka! Patinka, ergo, esi“ (p. 35); „Akistata buvo netikėta, lyg gatvėje kaktomuša susidurtum su feisbukiškuoju bičiuliu, kurio iš tiesų nepažįsti, nežinai tikro vardo ir apskritai nesi akyse regėjęs“ (p. 5).

Tautiškumas ir patriotiškumas knygoje traktuojami kaip žmogaus atsakomybė padėti savo šaliai nepaisant gyvenamosios vietos, tačiau nemaža ir užuominų, perteikiančių vienybės, susitelkimo nebuvimą ir jaunosios kartos ydas: „Lietuvoje pasilikti nebegali, bet nebegali ir nebedirbti Lietuvai, tad turėsiąs tėvynei ir turtu, ir raštu tarnauti iš užrubežio“ (p. 88); „Porelės užnugary, vos už kelių žingsnių, dunksojo granitinė arka su masyviu užrašu: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“, arka, tarytum deklaruojanti vienovę, bet nuskelta ir perskirta, savo šaukiniu tuščiai kvietė net šiuos girtus nepriklausomos šalies vaikus“ (p. 49).

Atitolus nuo kaimo ir gamtos, bene geriausioje knygos novelėje „Šlapias spalis“ akcentuojamos urbanizacijos grėsmės, galimos pasekmės: „Tik neabejoju ir tuo, kad jau jūsų karta, vaikaičių karta kentės nuo šių inžinerinių stebuklų – miestus okupuosiančių pragariškų mašinų, ligosis nuo taršos ir kriks dėl dirbtinių žmonių šaltų širdžių ir bedvasybės“ (p. 95).

Kalbant apie pasakojimo stilių, verta paminėti gausiai naudojamus, tačiau neįkyrinčius, įtaigius palyginimus, pvz.: „Nors ir po dviejų nakties, mikli mergiūkštė sukosi kaip vilkelis, tarp žėruojančių taurių spinduliavo nuoširdumą, plačiai šypsojosi apnuogindama žavų tarpą tarp priekinių dantų – lyg tarpą tarp dviejų poezijos strofų“ (p. 46); „<...> išspardė turinį po visą Herkaus Manto gatvę kaip nemokšišką biliardo partiją“ (p. 48); „Pridega šviesiaplaukei madmuazelei plonytę, kaip tas prieš dešimt minučių ant peties nutūpęs plaukas, cigaretę“ (p. 64) ir t. t. Dėmesio verti rečiau bendrinėje kalboje vartojami veiksmažodžiai, pvz.: spriegė, išsikepurnėjo ir kt. Taip pat novelėse žavi netikėtos situacijos, pvz., prisėdusiojo nepažįstamojo klausimas: „Ką ketinate veikti po savo mirties?“ (p. 98). Pro akis nepraslysta ir žaidimo su asociacijomis bei skaitytojo lūkesčiais rezultatai, pvz.: „Velnias maitinamas auga, bet maitinamas žmoguje auga ir Dievas – juk milijardai žmonių Žemėje atrado Viešpatį būtent jo šaukdamiesi, – aiškino australas ir iš striukės vidinės kišenės išsiėmė telefoną žaliu korpusu. – Šit jeigu telefoną laikytume siela, tai Kristus būtų kroviklis, o Dievas – srovės šaltinis. Pasikrauname ir užmezgame ryšį! Alio? – Kristofas atsiliepė į skambutį. Tiesa, skambino ne Viešpats – gydytoja“ (p. 100).

Knygoje tarp kitų, mano galva, išsiskiria „Vienos kovos aprašymas“, „Šlapias spalis“, nuo jų kiek atsilieka „Atsuktuvas“, novelių trijulės dalis „Promenada“. Atskiro komentaro nusipelno novelės „Šlapias spalis“ struktūra, skaldanti veiksmą į tris dalis, tris istorinius laikotarpius, o veikėjus – į tris kartas: pirmoje dalyje veikia aušrininkas Jonas Šliūpas, antrojoje jo proanūkis Jokūbas sužino apie šį giminystės ryšį ir paveldi rezidenciją Kalifornijoje, o trečiojoje paveldėtojo Jokūbo anūkas vaizduojamas ateityje. Pagyrimo vertos išnašos, kuriose komentuojamos ateities hipotezės, įvykiai, pvz.: Pipas – pirmasis istorinis prasiliejimas (PIP), įvykęs dėl klimato kaitos; ar KKK – kapital(ist)inis Kinijos karas, tarptautinis konfliktas dėl išteklių, kurį paskatino minėtas Pipas ir sukėlė Kinija (2053–2054). Nykstanti religijos reikšmė, dievoieška ir amžinybės klausimas suriša tris novelės „Šlapias spalis“ dalis.

Šmaikštumu ir eksperimentine stilistika jaunojo prozininko amuniciją praplečia paskutinioji novelė „Birutės pagrobimas“. Neišsiplėsdamas cituoju Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laišką broliui Kęstučiui, akivaizdžiai primenantį dabartinę, mobiliąją komunikaciją:

Brangus broli!

Varom mergų.

Su pagarba,

Trakų ir Žemaičių valdovas Kęstutis

(p. 112)

Baigdamas pridursiu, kad pirmojoje knygoje, ypač prastesniuose jos tekstuose, galime rasti kalbos sklandumo, vidinės teksto logikos ir kitų trūkumų, tačiau liūdėti, juo labiau gailėtis perskaičius Marijaus Gailiaus knygą man neteko. O ir pasitvirtinti požiūrius ar sužinoti apie save ir kitus, gimusius nepriklausomoje Lietuvoje, šį tą galime. Šis tas ir gali būti laikomas užuomazga to, ką neabejodami vadintume literatūra, pirmuoju žingsniu į literatūrą, tad autorių norėtųsi pasveikinti, kadangi, priešingai nei novelės „Žmogus pelėsis“ pagrindiniam veikėjui, jam nepritrūko ryžto išsiaiškinti savo problemų ir pasidalyti atradimais bei nuojautomis su skaitytojais.

Ir pelėsiu čia nedvelkia.

Recenzijos, anotacijos

Gvidas Latakas. Nekalendoriniai šventieji. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012. – 93 p.

Gvidas Latakas 2009 m. buvo apdovanotas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už eilėraščių rinkinį „Kol išsiris varniukai“. „Nekalendoriniai šventieji“ – antroji poeto knyga. Ne tik eiles rašo recenzuojamasis autorius, jis užsiiminėja ir kita menine veikla: tapyba, juvelyrika, piešimu. G. Latakas, būdamas kelių amatų atstovas, „Nekalendorinius šventuosius“ skiria įvairių amatų meistrams. Knyga apipavidalinta paties autoriaus iliustracijomis. Piešiniai tarsi neužbaigti, negrabūs, neišdailinti, paslaptingi, primena eskizus. Panašūs ir jo eilėraščiai – ne visada turi vientisą siužetą ar plėtojamą vaizdą, kartais atrodo neužbaigti. G. Latako tekstai sukuria archajiškumo ir senovės įspūdį, nes dažnos žemaitybės ar retai vartojami žodžiai: blerbynė, šutynė, skriemulė, mundierius, kuplumas, kinkuoti, smūtkelis, pišorius, machorka, atlapoti, gvėra, zabovas, abrakas, klemka ir t. t. Orientaciją į archajiškumą paliudija ir knygos viršelyje romėniškai nurodomi 2012 išleidimo metai – MMXII.

Pavadinimas „Nekalendoriniai šventieji“ taikliai nusako pagrindinę knygos temą. Poetas knygos pabaigoje tarsi savotišką epilogą įkelia ranka rašytą tekstą. Jis paaiškina pavadinimo prasmę ir sau keliamą šios knygos rašymo tikslą: „Tikiu, Timofiejau, kad ne visi dangaus šventieji puikuojas mūsų kalendoriuos, anot Lapino Erazmo, o gyvena tarpe mūsų, valgo ir geria. Kažką daro, tapo, rašo. Nors verti vainiko. Nors mano – nezgrebaus nukalto vainiko. Kaip antai kalnų erelis Vitkausks, be sparnų kalvis Frėjus, pišorius Kukuls, Žlobė, Vy Stulpius, don Kajokas ir grafas Patackas. Taipogi alchemikas Repšys, Gintals, Gutausks beigi Mockaitis – pienių pūkus belipinąs. Taipgi orlėkys Kairys, padangių obuolių sargas Sasnauskas... Aš kalu aniems vainikus sidabro, iš molio drebiu jų nosis dailiąsias. Apie damas – pritylu. Kopėčias! Paduokite kopėčias, sakau!“ (p. 95).

Poetas „kala vainikus“ žvejams, žirklininkams, fleitininkui, pozuotojui, sufleriui, skulptūrų vagiui, butaforui, sodininkui, alchemikui, dirigentui, tiltininkui, raščiui, kalviui, vėžiautojui, kalno sergėtojui ir kitiems. Dažnas dailininko motyvas, Dailės akademijos peripetijos. Pavyzdžiui, autorius, rašydamas apie pozuotoją Dailės akademijoje, studentus vadina „dailiokais“ (p. 17), kitame eilėraštyje aprašomas brolio Antinjo ir skulptūros studentų pašnekesys (p. 77) arba prisimenami dviejų studentų santykiai ir jų „piešiniai paskutinę naktį / prieš peržiūras“ (p. 32). Eilėraštyje „Paveikslas mansardai“ išryškėja ir paties autoriaus, kaip dailininko, vidinės nuostatos. Viename interviu jis prasitarė, kad jo „paveikslai nėra skirti parodų salėms. Jie skirti žmogui, jo namams, dėl to jie yra mažo formato, kad būtų galima priderinti net prie virtuvės interjero, kad tiktų prie garuojančios bulvienės“. Štai kaip tekste išreikšta ta pati G. Latako pozicija: „paišyti paveikslus ne parodų salėms / o virtuvei arba palėpei / kad tiktų prie garuojančios šutynės“ (p. 38).

Autorius suranda daug nekalendorinių šventųjų. Jo pasaulyje galime aptikti garsius mūsų kultūros veikėjus (Pošką, Repšį, Kajoką, Gedą, Kulvietį, Padegimą, Kakarą, Saulaitį, Donelaitį, Mikutį...) ir pasaulyje labiau žinomus įvairių laikų menininkus (Vrubelį, Rilkę, Hemingvėjų, Lenoną, Mikelandželą, Šubertą...). G. Latako amatas šioje knygoje – literatūra. Čia atsiskleidžia jo, kaip juvelyro, žvilgsnis į kalbą, į ją žiūrima kaip į medžiagą, iš kurios daromi žodžiai, kalami garsai. Poetas yra tarsi kalvis Hildebrantas, „kurs moka nukalti garsus“ (p. 8). Tekste „Akademija“ (p. 9) yra vartojamas eiliadirbių akademijos terminas, kuris nurodo, kad į eilėraštį žiūrima kaip į daiktą, kurį galima padaryti. Kaip tik tai autorius ir daro, jis sukuria ne vieną naują žodį: dangužraibė, sėdžius, nudangavęs vanduo. Kituose eilėraščiuose žodžiai išardomi: „ko-lek-cio-nieriškas“ (p. 76), „evan geli zuoja“ (p. 71). Galbūt labiausiai vykęs išardymas yra knygos pavadinime („NEKALEN / DORINIAI / ŠVENTIEJI“), nes žodis „nekalendoriniai“ išsiskaido į du atskirus sandus ir taip suteikiama papildoma prasmė pavadinimui.

Laisvai G. Latakas elgiasi ir su kultūros veikėjų vardais. Skaitant įdomu pastebėti ir iššifruoti žinomus vardus. Pavyzdžiui, Merkelis G. poeto tekste yra nuoroda į vyskupą Merkelį Giedraitį (p. 13), Mikelandželui de Karavadžui suteikiamas sutrumpintas vardas – Mikelė (p. 38), Džonas Lenonas ir jo gyvenimo meilė Yoko Ono žaismingai pervadinami Leonu Džonu ir Juoko Ona (p. 62), Donaldui Kajokui duodamas Kajaus vardas (p. 56), Valdemaras Kukulas atpažįstamas iš Valdemaro mišiolo (p. 58), skulptorius Robertas Antinis vadinamas broliu Antinju (p. 77), alpinistas Vladas Vitkauskas pakrikštytas kalno sergėtojo Vladelio vardu (p. 54).

Taigi G. Latako knygoje – įvairūs menininkai ir amatininkai. Į akis krenta tai, kad tekstuose išnyra per daug rašymo motyvų, kai nėra kalbama apie konkrečius rašytojus: „rašytum ir tu bet ne čia“ (p. 56); „kaip rašyti / nieko nenusitvėrus?“ (p. 57); „tu lopai aš rašau / tu verdi putrą – o aš rašau / kaip užkeiktas“ (p. 60); „ei – žadam rašyt / apie karalių basom kojom“ (p. 67); „būkit vyrai / parašykit kas nors už mane / knygą <...> / kita vertus bepiga už kitą / ką nors rašyti / taip sugriebi atsainumo / ir lengvumo – pats už save / žiūrėk neparašytum / pritrūktų burna kvapo“ (p. 71); „eilėraščius kai rašiau / rašysena buvo plati / raidės gulė per vidurį į lapą“ (p. 61). Rašymas yra per daug sureikšminamas, poetas savo knygos personažams pernelyg dažnai suteikia didelę aistrą rašyti ar užrašyti gyvenimo patirtį. Tačiau autorius į rašymą nežiūri kaip į savaiminę vertybę. Eilėraštyje „Metas“ labai ironiškai ir sarkastiškai vertinami prastų rašytojų tekstai:

Bet chebra rimtai –

kodėl taip slabnai rašot?

pundus prinešat rankraščių į redakciją

bet jie kaip šlapi dega

ar jūs nuo tėvo į kailį nėsyk negavę?

ar motinos pieno niekad nežindot?

ar niekas nedavė paturėt

gražiųjų paveikslų knygelių?

nei Dievo bijot nei žmonių sarmata

jums išverstaskūriai?

(p. 44)

Bene patys stipriausi autoriaus tekstai yra tie, kuriuose reflektuojamas ne tik rašymas, bet ir pati kultūra. Kartais kultūrai priešinamasi, traukiamasi į gamtos pasaulį. Labai poetiškai aprašomas lyrinio subjekto suvokimas, kad menas yra bejėgis prilygti gamtos pasaulio grožiui: „ar tie nebaigti karpiniai / gali prilygti vienui vienutėlės / akacijos pražydėjimui / atspindžiui be ribulių / nuo vidudienio tvankumos / apgirtusiam ežere?“ (p. 10). Galbūt todėl vienas iš G. Latako vaizduojamų amatininkų degina paveikslus: „visgi ne liurbis Inčirauskių jauniklis / kad pečių sutvėrė / paveikslams pleškinti“ (p. 16). Eilėraštyje „Parkas“ taip pat pastebima kultūros kritika ir natūralumo siekis: „Jūsų dėka prancūziškas parkas / pamažu virsta į angliško stiliaus / parkelį – medžiai / krūmai atgauna prarastas formas // fontanas užako / fontanas eina prieš vandenio prigimtį / o krioklio gurgėjimas – / Tėvo sumanymas / Tėvo valios aukštumas // medžiai atgauna pirmykštę prasmę / ir pašaukimą / čia įmanoma / paklysti“ (p. 24).

Kitame tekste vėlgi stovima gamtos, natūralumo pusėje: „jei šluostai pelėsius ar vortinklius / eini prieš gamtą / prieš prigimtį“ (p. 39). Gamtos gyvastingumą stebi sodininkas – vienas gražiausių amatininkų: „man rūpi jėga kas pavasarį / verčianti rožę pražysti / kad ir kaip / tie žodžiai skambėtų // aš labiau sodininkas / negu kalbėtojas aš labiau / akys ir ausys rožei / rožei girdėti“ (p. 23). Eilėraštyje „Malūnas“ lyrinis subjektas nori pirkti malūną, kad būtų arčiau gamtos: „nusipirksiu malūną / vandens malūną prie prūdo / su dideliais ratais / ąžuolo mentimis / ir klausysiuos teškenimo / arba tylos / rašysiu / įdėsiu ribulius tarp lapų / bet tu nematysi / tu mieste / tie lapai / tavęs nepasiekia / juos užmuša iškrato / pakeliui į miestą / muitininkai / baltaraščiai“ (p. 25). Matome, kad gamtos pasaulis G. Latakui ne mažiau svarbus nei kultūros, nors šios atstovų knygoje vaizduojama kur kas daugiau.

Nemažai sidabro vainikų nukalė G. Latakas. Savo knygelėje jis apgyvendino apie aštuoniasdešimt eilėraščių. Jie suskirstyti į du skyrius: „Amatų mokykla“ ir „Nekalendoriniai“. Toks eilėraščių padalijimas atrodo nemotyvuotas, nes „Nekalendorinių“ skyriuje svečiuojasi ne vienas amatininkas (kalno sergėtojas, kalvis ar vėžiautojas). Be to, skyrių pavadinimai atrodo labai sinonimiški prasmės požiūriu, nes žmonės, užsiimantys amatais, ir yra tie nekalendoriniai šventieji.

Arvydas Šliogeris „Konservatoriaus išpažintyse“ rašė, kaip Algimanto Kunčiaus fotografijoms netinka žodis „fotografija“. Filosofas fotografo kūrinius pavadino Algimanto Kunčiaus daiktais. Panašiai ir Gvido Latako poezijai netinka žodis „eilėraščiai“. Ne dėl to, kad jie būtų kažkuo prastesni ar geresni už mums įprastus eilėraščius. Jie tiesiog kitokie: labai saviti, individualūs, persmelkti daiktiškumu ir vizualumu. Pavadinkime juos Gvido Latako kalbos vainikais.

Recenzijos, anotacijos

Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Vaga, 2011. – 372 p.

Apie šią knygą jau nemažai rašyta¹, buvo gyvai diskutuota per jos pristatymą Vilniaus knygų mugėje 2012 metais ir kitus susitikimus su esamais ir galimais jos skaitytojais. Išleidus Vlado Braziūno lietuviškai prašnekintus „Akmeninius klevus“, gerokai padaugėjo autorės talento gerbėjų Lietuvoje: knygos anotacijos ir recenzijos, interneto svetainėse paskelbtos skaitytojų nuomonės labai prielankiai vertina Lenos Eltang prozą, unikalų, anot leidėjų, „Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinį“, trumpiau tariant – savitą kūrinio poetiką. Pagrįstas, tačiau retas, šiek tiek ir netikėtas toks gana platus prielankumas.

Kūrinio privalumai visada paradoksalūs – gali virsti jo trūkumais, o romano savitumas, daugiasluoksnės jo reikšmės – ne kiekvieno skaitytojo lūkestis.

Taigi kiti skaitytojai, atsivertę L. Eltang knygą, pripažįsta, kad jinai – ne jų skonio, jos tekste daug ko nesupranta, tad kartais nebaigia skaityti², nors ir vertina atskirų jos puslapių patrauklumą.

Matyt, ir ne visi „Metų“ skaitytojai tik girtų „Akmeninius klevus“, o recenzento svarstymai vargu ar paveiktų nuomonę tų, kurie ją jau turi. Vis dėlto dar viena kita įžvalga tegu pabūna vilione ieškant L. Eltang prozos jos dar neatradusiems.

Recenzentas lietuviškus „Akmeninius klevus“ išsitraukė iš aukšto vertimų kalno pernykštės knygų mugės išvakarėse. Buvau jau anksčiau perskaitęs romaną rusų kalba, tačiau jaudulys, su kuriuo pakely į mugę sutiktas jo vertėjas prakalbo apie asmeninius patyrimus verčiant knygą – ir nemažus vargus, ir dar didesnius džiaugsmus, – man sukėlė geros nuostabos ir žadėjo naują skaitymo malonumą.

Taip ir atsitiko. Žodinga knyga išversta nemažiau žodingai ir stilingai, poetinis prozos skambesys sulietuviškėjo, tačiau išsaugojo visas svarbias sąsajas su originalu. Atsirado naujų, jau (V. Braziūno) lietuviško teksto kuriamų, reikšmių, kokias dažniau pastebime ir įvertiname kalbėdami apie poezijos, o ne prozos vertimus. Autorės literatūrinis meistriškumas ir jai reikšmingų pasaulinės kultūros ženklų pasaulis vertime įgyja vien lietuvių kalba teišreiškiamos savo gelmės, ko gero, būtent tos, apie kurią rašytoja L. Eltang, jau per dvidešimt metų gyvenanti Vilniuje, savo kūriniams sukaupusi lietuviškos patirties, tačiau teberašanti gimtąja rusų kalba, galėjo tik pasvajoti.

Taigi – ačiū abiem, ir autorei, ir vertėjui. Recenziją galėčiau pradėti nuo to, kad naujus L. Eltang skaitytojus galima gundyti, visų pirma, kūrybišku ir originaliu poetinės jos prozos vertimu, gal tik verta priminti, kad autorė debiutavo 2003 m. išleidusi poezijos rinkinį, tačiau didieji prozos ir poezijos tekstų skaitymo malonumai vis dėlto nesutampa. Ir labai gerai, kad nesutampa. Iš lietuvių autorių pernai tai gražiai įrodė Donaldas Kajokas savuoju „Ežeru“. Romanas yra romanas. Jis turi ir savus įstatymus, ir jiems prisiekusiuosius.

Antra. Apie pavykusį („įvykusį“) romaną visko nepasakysi. Jis tiesiog būna ir laukia skaitytojo. Apie jį, kaip ir apie poeziją, verta kalbėti ir trumpai – užuominomis.

Šioje recenzijoje tikėtinų romano skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti tik į L. Eltang prozai būdingo pasakojimo ypatybes. Kaip tik jos, recenzento nuomone, ir traukia, ir atstumia (naujus) romano skaitytojus. Ką jie perskaito kaip nauja, iš tikrųjų yra sena. Gyvenimo istorija šiame romane dažniausiai (ir daugiausia) pasakojama personažų dienoraščiais ir laiškais, o tai nėra romanistikos naujovė. Romano istorikai ir teoretikai mini gausybę autorių ir kūrinių, kurių medžiaga – dienoraščiai ir / arba laiškai. Tiesa, yra trečia svarbi pasakojimo kūrimo forma – „paveiksluota žoliaknygė“, gana slėpiningas vaizdų, žinių ir asociacijų šaltinis, kurį pasakotoja ir kiti personažai vis atsiverčia ir patys skaito – žoliaknygė, kaip ir Biblija, yra daug anksčiau sukurta ir kažkuo daugiau patikima. Ir vėlgi – nereikėtų manyti, kad kažko panašaus nerastume klasika vadinamoje romanistikoje. Tačiau iš tų trijų suvytų pasakojimo siūlų – dienoraščių, laiškų ir žoliaknygės – yra apmestas visas „Akmeninių klevų“ tekstas, senoviškai tariant – audinys. Kuo ir kaip jo apmatai yra atausti – ilgesnė kalba, iš karto nieko lyg ir nepasakysi, tačiau geras audimo meistras savo darbą pradeda nuo apmatų. Tai jie, išilginiai metmenys, suveriami į nytis ir skietus, tai jie ataudams spendžia visokiausias (anaiptol ne atsitiktines) kilpas, – jie ir lemia audinio raštą.

Romano sąranga, apie kurią skaitytojas gal ne visada arba tik vėliausiai ima galvoti, autoriui paprastai kelia nemažų rašymo pradžios rūpesčių. Akivaizdu, kad „Akmeniniuose klevuose“ L. Eltang – įžvalgi audėja, ji puikiai su tokiais pradžios rūpesčiais susitvarko, o skaitytojo dalia – tik palengva artėjant prie knygos pabaigos ir kaskart labiau nustembant išvysti – perprasti – visą, tegu ir labai sudėtingą, romano fabulos ir siužeto raštą. Tiesa, panašūs metmenys dar išradingiau, skaitytojo iš anksto neįžiūrimi, apmetami trečioje romanų trilogijos dalyje „Kitokie būgnai“ (rusų kalba išleistoje 2011 m.; pirma trilogijos dalis – „Gervuogės ūglis“ – rusų kalba pasirodė 2006 m.). Rusų kalbos nepamiršusiam skaitytojui rekomenduočiau nelaukti vertimų ir (tarkim, internete) perskaityti visą trilogiją, tačiau tikrai nebūtina gretinti ar kietai supinti visų trijų romanų pasakojamų istorijų, – kiekviena jų yra pakankamai savarankiška.

Skaitytojas (bent pradžioje) gali rinktis, kokį (kurį) pasakojimą skaityti.

Pavyzdžiui, romano antraštė skatintų atrasti istoriją apie šiandienio verslo pamatą – pensioną Anglijoje „Akmeniniai klevai“. Jis priklauso skurstančiai rusų emigrantų šeimai. Skurdo nepalaidotos vilties kažkaip išgyventi istorija yra dažna, galima sakyti, tipiška. Užtat pensiono pavadinimas išskirtinai individualus:

„Sodybą pavadinom „Akmeniniais klevais“ ne dėl klevų, nė iš tolo, – paaiškino mama Sašai vieną vasaros dieną, – klevų čia niekados nėra buvę, tiesiog kai mes čia atvažiavome, Deidra pažiūrėjo į runas, o tavoji runa Calc susijusi su klevu ir šermukšniu. Aš pasiūliau pavadinti sodybą Klevais, bet jis pasakė, kad klevas – tai silpnas medis, ir pridėjo žodį akmeniniai“ (p. 118–119).

Tikras akmeninis Klevuose buvo suoliukas gudobelių prižėlusiame sodo kampe, – Saša Sonli pamėgs ant jo sėdėti, parietusi po savim kojas, o jos mamą, deja, pražudys geležinė pensiono iškaba – „penkiapirščio klevo lapo smailuma pervėrė jai smilkinį“.

Palinkėję skaitytojui perskaityti pirmą, tik iš pažiūros paprastą, beveik banaliai nesėkmingą šeimos viešbučio verslo istoriją, jau galime atversti romano epigrafą, kuriame – Dylano Thomo žodžiai³, ir rengtis skaityti antrą istoriją – galbūt apie dabartinę „Akmeninių klevų“ šeimininkę Aleksandrą, Sašą Sonli, kurios vidus „iš silpno medžio, nors mudu su tėčiu įdėjom tau gudobelės lapų į lopšį ir tu turėjai užaugti peštukė ir nutrūktgalvė“ [ten pat; kursyvas mano – V. M.], apie rusaitę, šėlstančią Velso olose, kuriai vis vaidensis archetipinis „anglų ir lokių“ pavojus, o mama vis rūpinsis jos sveikata – „neatspariu medžiu“, vis gydys dukrą vaistinėmis žolėmis, jų pavadinimus ir paaiškinimus užsirašydama ant pleistro skiaučių. Ir tegu Saša Sonli išmaniai tvarkys „Akmeninių klevų“ reikalus, viską, ką anksčiau darydavo tėvas ir mama, o pasakojimas apie ją vėl suskils į kelias naujas istorijas, ir galbūt skaitytojui labiau patiks skaityti apie modernią raganą, dramatišką jos kerų galią.

O galbūt jis, skaitytojas, niurzgėdamas dėl savo paties tradicinių pažiūrų į meilę ir lytį, ims raišioti dar vienos – dviejų seserų meilės ir jodviejų kovos dėl vyrų – istorijos siūlų galus, tačiau niekas jam neuždraus sekti ir kitokios meilės (tų pačių seserų ir jų mylimųjų vyrų) trikampių pėdsakais, o jeigu skaitytojas mėgsta šiurpes – susidomėti, kas ką ir už ką „Akmeniniuose klevuose“ nužudė. Tik nereikia skubėti patikėti viskuo, kas romane (įvairiomis formomis) pasakojama. Anot autorės, Saša rašo dienoraštį, kad iš tikrųjų nedarytų to, apie ką rašo: kaip nužudo sesers vyrą, keršija, lieja pyktį. Nereikia patikėti, kad nekalbanti šiuolaikinė ragana tikrai nebylė. Tekstologiniu detektyvu galima vadinti minėtą „paveiksluotą žoliaknygę“ – skaitytojui galinčią tapti jo nuostaba, mitologizuotą pasakojimą apie žolynus (vėl reikėtų pagirti vertėją, prieš kurį žoliaknygės tekstas, manau, šiaušėsi beveik su kiekvienu jos žodžiu).

Recenzentui, prieš keliolika metų pačiam viešai su šuneliu Ūkviu, personažu iš apysakos „Šuns mazgas“, sielvartavusiam, kad vis sunkiau mums Lietuvoje sekasi susikalbėti, prie širdies (?) „Akmeninių klevų“ personažų bjaurūs nesusikalbėjimai ir keisti nesusipratimai: L. Eltang romane esama istorijos apie žodį, kurį sunku surasti, ištarti, išgirsti, suprasti… Aišku, ne tik žodį.

Matyt, užtektinai pavyzdžių potencialiam skaitytojui. Man regis, jie parodo, kaip įvairiai galima skaityti ir interpretuoti, suvokti ar pamatyti šį romaną. „Akmeniniai klevai“ tikrai daugiasluoksniai, jų tekstas – tikras „kiauraraštis“, – ketvirtame viršelyje taip pavadinami veikėjų dienoraščiai.

Nereikėtų baimintis nesuprantamo teksto. Kiekvienas ras jo komentarų. Rusiškojo leidimo rengėjai beveik dvidešimt puslapių prirašė paaiškinimų apie citatas, jų autorių ir kitokius vardus, retesnius simbolius. Panašaus komentarų kiekio paprastai užtenka atsivertus antikinės literatūros kūrinį. L. Eltang – šių dienų Europos, netgi ir lietuvių, kultūros lopšyje augusi ir brendusi rašytoja, viskas, ką ji žino, suvokia, vertina, gal ir mes visi kiek nors žinome, suvokiame ir vertiname. Ji tik užrašo tai, ko Lietuvoje gimę ir gimtąja lietuvių rašantys prozininkai dar nepamato, nepajaučia ar savo pajautoms nesuranda literatūrinės formos. Ir joks, net baltas, pavydas negraužia manęs: džiaugiuosi, nes skaitau kitokį lietuvišką (?!.), bet ne lietuvių romaną, skaitau kitokius klevus. Anapus jų girdžiu Kitokius būgnus.

Iki pat šios eilutės nesugalvojęs kritinių pastabų (žr. antrąją šios recenzijos pastraipą: ,,Kūrinio privalumai visada paradoksalūs – gali virsti jo trūkumais“), recenzentas atsisveikina su būsimais Lenos Eltang (lietuviško) romano skaitytojais, perspėdamas tuos, kurie lėčiau ką nors daro ar ilgai neapsisprendžia: rizikuojate, mielosios ir mielieji, paimti į rankas murzinus ar net visai nudrengtus „Akmeninius klevus“, – šviesus, beveik baltas, ir minkštas romano viršelis, tegu ir prasmingai papuoštas Tomo Mrazausko grafika, yra pati neatspariausia šios knygos autorinio maketo ar tikrosios jos formos dalis.

¹ Turima galvoje lietuviškoji žiniasklaida. Kūrinio recepcija įspūdingai plati Rusijos medijose. 2009 m. romanas laimėjo pirmąją rusų literatūrinę premiją „Nos“ („Novaja slovesnostj“), įsteigtą verslininko Michailo Prochorovo fondo. Premijos tikslas – „naujų krypčių šiuolaikinėje grožinėje literatūroje rusų kalba išaiškinimas ir palaikymas“. Pagal premijos nuostatus laimėtojas išrinktas viešuose debatuose, įvykusiuose Vsevolodo Mejercholdo centre Maskvoje.

² Iš lietuvių interneto svetainėse paskelbtų prisipažinimų: „Man nepavyko prisijaukinti šios knygos. Skaičiau, skaičiau Lenos Eltang „Akmeninius klevus“, padėjau į šalį, perskaičiau porą kitų knygų, vėl paėmiau, jaukinausi, jaukinausi, bet taip ir nepavyko <…>. Turbūt ši knyga skirta ne man. Gal knyga tiesiog per moderni?..“

³„...prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai, o paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš išlinkusių tarsi lyra kalnų, kai dainavom ir šėlom kiauras dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio vakaru didžiojoje kaimo seklyčioje, ir atgrėsdavom anglus ir lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio, iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant gūbrių linksmi nebalnoti kalneliai, – vis snigo, vis snigo“ (p. 7).

Tėvynės varpai 

„Kas jaučia savyje kūrybos kibirkštėlę...“ – šie žodžiai iš rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko pokalbio su moksleiviais literatais per radiją mano rengtoje laidoje praėjusio šimtmečio viduryje. Juos turbūt įsiminė, o galbūt širdyje ir išsaugojo ne vienas jaunuolis, kuris vėliau pats tapo rašytoju ar literatūros žinovu. Mano sukauptų mažųjų archyvų slėpiniai atskleidžia, kad ir tuomet stengtasi jaunąją kartą nuteikti darbui, tuo pačiu ir šviesesnės ateities ilgesiui:

Kas jaučia savyje kūrybos kibirkštėlę, tas turi pats savo atkakliu darbu ir pasišventimu įpūsti ją iki degančios liepsnos.

Savo mažajame archyve taip pat išsaugojau Vinco Mykolaičio-Putino tekstą, su kuriuo rašytojas atėjo į Vilniaus radijo studiją, į laidą moksleiviams. Kreipimosi pradžia:

Mieli jaunieji literatai,

šiandien aš noriu pasidalinti su jumis viena kita mintimi apie literatūrą ir kaip jums sėkmingiau susivokti ir pasidarbuoti šioje plačioje ir taip įvairioje žmogaus kūrybos srityje. Nežinau, ar jūs esate pakankamai įsisąmoninę, kokį didžiulį ir svarbų vaidmenį atlieka literatūra ir iš viso menas tautos gyvenime. Taigi literatūra ir menas yra vieni iš esminių, svarbiausių tautos pasireiškimo būdų. Tauta gali neturėti geležinkelių, lėktuvų, fabrikų, kariuomenės, net ir savos valstybės, bet nė viena gyva tauta negali neturėti literatūros, meno. Net ir primityviausios, vadinamos nekultūringomis tautos turi savo žodinę kūrybą – dainas, pasakas, legendas – tautosaką, kuri laikinai pavaduoja joms rašytinę literatūrą. Tauta, įsisavinusi raštą, tuojau pradeda kurti rašytinę, knyginę literatūrą. Kaip tautosakoje, taip ir rašytinėje literatūroje ryškiausiai atsispindi tautos gyvenimas, buitis, charakteris, siekimai bei idealai, visuomeninė raida bei idealai ir kelias į išsivadavimą, į šviesesnį bei laisvesnį kultūrinį ir politinį gyvenimą. Tokiu būdu literatūra tampa ne tik tautos dvasinio turinio išraiška, stipriausia tautos jungtimi, bet, antra vertus, ir priemone kovojant dėl pažangos, dėl progreso, dėl šviesesnės ateities. Priemonė labai svarbi ir veiksminga. Juk rašytojas išreiškia kokią nors svarbią idėją, mintį gyvais vaizdais, piešiamais veiksmais, charakteriais, kurių vieni mus patraukia, kiti atstumia, vieni skatina tą ir tą daryti, kiti nuteikia to ir to nedaryti. Literatūros kūrinys žadina jausmus, pasiryžimą, valią, veikia ir protą. Dėl to literatūros kūrinį reikia skaityti su dideliu atsidėjimu, stengtis gerai suprasti, ką rašytojas norėjo juo išreikšti ir – kaip jis tai išreiškia...

Po tokios įžangos apie literatūros, kaip itin svarbios tautos kultūros medžio šakos, vaidmenį kalbėtojas ramiu, įtaigiu balsu aiškino, kaip atsakingai, rimtai dirbant galima ryžtis artėti prie rašytojo pašaukimo įgyvendinimo...

Šiame jaunimui skirtame tekste (jis niekur kitur nepublikuotas, į rašytojo „Raštų“ rinkinius taip pat nepatekęs) laidos svečias reiškiamą mintį vis patikslina. Lyginant su kitais V. Mykolaičio-Putino pasisakymais matyti, kad šįkart norėta labai suprantamai kalbėti:

Čia ir iškyla reikalas tinkamai pasiruošti, kad galėtume kuo vaisingiausiai literatūrą suprasti ir ja naudotis. Tiesa, gerą literatūros kūrinį supranta ir menkesnio išsimokslinimo žmonės. Vis dėlto, norint giliau, visapusiškiau suprasti literatūrą, pilniau ja gėrėtis, yra būtinas tam tikras pasiruošimas, platesnis akiratis, aukštesnė literatūrinė kultūra, išlavintas skonis, kritinis įžvalgumas.

Kaip visa to pasisemti?

Gal tiesioginės transliacijos, gal garso įrašo metu (to atmintis jau neįstengia atgaminti) radijo studijoje teko sėdėti šalia rašytojo. Jo užduotas klausimas, menu, sujaudino širdį. Esu tikras, jis buvo svarbus ne tik man, bet ir daugeliui įvairiose Lietuvos vietose mus klausiusių „radijo literatūros būrelio“ narių. Beje, taip vadinome visus moksleivius literatus, kurie parašydavo laišką, dažniausiai dar pridėdami ir savo kūrybos pluoštelį. Pamažu paaiškėjo, kad tarp klausytojų – nemažai ir lietuvių kalbos bei kitų specialybių mokytojų. Jie mums patardavo, ką nors papildydavo ir pan.

Į savo paties užduotą klausimą V. Mykolaitis-Putinas tuomet taip atsakė:

Pirmiausia reikalingi ir tam tikri įgimti gabumai bei polinkiai. Apie juos aš čia nekalbėsiu. Aš tikiu, kad jūs visi, jaunieji draugai literatai, juos turite. Aš tikiu, kad jūs mylite literatūrą, mėgstate poeziją, grožinę prozą, dramą, kad jūs sugebate pajusti literatūrinio kūrinio grožį, jį išgyventi, juo gėrėtis. Bet to dar per maža[šis ir kiti pabraukimai paties rašytojo, regis, skaitymo prie mikrofono akcentų paryškinimui, – L. S.]. Literatūros menas nėra išskirtas, izoliuotas nuo kitų meno šakų ir nuo viso kultūrinio tautos gyvenimo. Taigi jūs turite stengtis suprasti ir kitas meno šakas – muziką, teatrą, skulptūrą, liaudies meną, jūs turite sekti visą kultūrinį lietuvių tautos gyvenimą. Ypačiai teatro menas, vaidyba, muzika ir tapyba, dailėtyra artimai susiję su literatūra. Jūs patys pajusite, kaip prasiplės ir praturtės jūsų akiratis, skonis, kai imsite domėtis minėtomis meno šakomis ir stengsitės jas suprasti.

Priartėta prie patarimo, kurį tais laikais daugelis mokytojų kartodavo unisonu: mokytis iš didžiosios rusų literatūros... Iš V. Mykolaičio-Putino lūpų maksima nuskambėjo ne taip tiesmukai:

Tačiau ne vien lietuvių literatūra ir menu jūs turite rūpintis. Jūs turite susipažinti ir su kitų tautų literatūromis, dar senesnėmis ir turtingesnėmis negu mūsiškė. Yra jau nemaža vertimų į lietuvių kalbą, bet jais tenkintis negalima. Jūs turite išmokti bent vieną, o jei galima, tai ir dvi svetimas didžiųjų tautų kalbas bent tiek, kad galėtumėte skaityti knygas tomis kalbomis. Tada atsivers jums didžiuliai kūrybos lobiai, su kuriais susipažinę jūs praturtinsite savo sielos gyvenimą, savo jausmus ir protą! Ir dar du labai svarbūs dalykai...

Tie du labai svarbūs dalykai – literatūros istorija bei teorija ir kritika. Įsakmūs žodžiai:

Susipažinti su literatūros istorija, ne vien savo tautos, bet ir visuotine, būtinai reikalinga kiekvienam literatui. Kiekvienos tautos literatūra yra nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią. Daugelio šių dienų literatūros reiškinių negalime tinkamai suprasti nežinodami jų raidos, jų šaknų praeityje. Be to, reikia atsiminti, kad kiekvienos tautos, taigi ir mūsų, lietuvių, literatūra yra daugeleriopai susijusi su kitų Europos tautų literatūros praeitimi, jų kryptimis ir srovėmis. Nereikia įrodinėti, kad literatūros teorija padeda suprasti kūrybos pagrindus, sudėtingus jos elementus, išmoko, kaip analizuoti ir ko ieškoti literatūros kūrinyje. Literatūros teorijos žinios reikalingos tiek rašytojui, tiek kritikui, tiek skaitytojui.

Vis dėlto V. Mykolaitis-Putinas jaunuosius literatus pamoko kritiškai žiūrėti ir į... pačią kritiką. Negaili ir kitokių įžvalgių patarimų:

Geroje kritikoje jūs rasite viską, ko moko literatūros istorija ir teorija. Ir dar daugiau. Jei kritikas yra aukštos kultūros ir talentingas žmogus, jis duos ir daug ką nauja. Jis atskleis tokius kūrinio atžvilgius, kokių paprastas skaitytojas, tegu jis būtų ir literatas, išsyk nepastebėtų; talentingas kritikas išryškina tai, ko ir pats autorius nebuvo sąmoningai suformulavęs. Ne be pagrindo juk kritika laikoma ne tik mokslu, bet ir menu, kūryba. Išmokime ja naudotis.

Pokalbyje su mūsų „radijo literatūros būrelio“ nariais V. Mykolaitis-Putinas nėkart nenusilenkia to laiko stabams, kaip tuomet buvo įprasta daryti. Netgi priešingai. Paskutiniai per radiją jauniesiems mokyklų literatams skirti žodžiai tokie:

Štai jums, mieli jaunieji literatai, keletas nurodymų, kaip plėsti ir gilinti savo žinias, kaip turtinti savo literatūrinę kultūrą. Reikia ne vien meilės, ne vien žavėjimosi eilėraščiu, apsakymu, romanu, drama, bet reikia dar ir daug darbo, kad tas eilėraštis pasidarytų giliu supratimu ir vertinimu to, ką jūs skaitote. Tik tada jūs prisidėsite prie tolimesnio ugdymo mums visiems taip brangios gimtosios lietuvių literatūros.

Nuolat stiprėjo mūsų laidos ryšys su klausytojais. Moksleivius literatus, kurie atsiųsdavo laiškus, priimdavome į „radijo literatūros būrelį“. Sąrašas ilgėjo, „nariai“ džiaugėsi per transliaciją išgirdę savo vardą. Juk kiekviena laida buvo dar ir kartojama. „Iš viršaus“ lyg ir nebuvo trukdoma. Mano šiandieninė nuomonė: viską lėmė tai, kad į mūsų „žaidimą“ sutiko įsitraukti žymūs, daugelio žmonių širdis užkariavę žmonės. Mes juos vadinome „radijo literatūros būrelio“ mokytojais. Būta ir diplomatijos... Į laidą kviesdavomės ir tuometinės „lietuvių tarybinės literatūros“ autoritetus. Tiesą sakant, taip pat talentingus. Juozas Baltušis, Antanas Venclova, – jų vardai gynė mūsų „žurnalą“ nuo užsipuolimų. Be to, „žaista“ pagal sovietinės mokyklos taisykles. Juk į mokyklų literatūros būrelių susirinkimus taip pat buvo kviečiami rašytojai, skaitoma moksleivių kūryba...

Ant redakcijos stalo vis augo „radijo literatūros būrelio“ narių laiškų kalnas. Kartu su kūrybinga ir labai darbščia talkininke – jaunesniąja redaktore Rita Baltušyte, kuri pati buvo ką tik išsiritusi iš mokyklinio amžiaus, skaitėme, skaitėme... O sumanėme skelbti dar ir kūrinėlių konkursus. Tačiau vertinimams reikėjo autoriteto ir iš šalies... Vėl kreipėmės į A. Venclovą. Jis sutiko, tačiau pridūrė: „Žinote, kad neturiu laiko... Jūsų vaikų eilėraščius atiduosiu skaityti sūnui Tomui.“ Ryšys su A. Venclova netgi stiprėjo, nes jis šias eilutes rašantįjį (studijavusį germanistiką) įjungė į bendras pastangas gelbėti baigiantį sugriūti vokiečių rašytojo Thomo Manno vasarnamį Nidoje. (Apie tai plačiau rašiau savo knygoje „Tomas Manas ir Nida“, ten daugiau papasakota ir apie A. Venclovą.)

Grįžkime į savąjį „radijo literatūros būrelį“. Ne vienas vardas išliko buvusio redaktoriaus atmintyje. Juk su aktyviausiais nariais teko ir susipažinti. Naudojomės tokiomis progomis kaip Dainų šventės ir panašūs sąskrydžiai Vilniuje. „Būrelis“ ne vienam pasitarnavo kaip lieptas į literatūrą. Štai itin kūrybinga tauragiškė literatė Birutė Baltrušaitytė vėliau tapo poete ir literatūrologe (santuokine pavarde – B. Masionienė). Iškilo humoristė iš Vilniaus Vytautė Žilinskaitė (ją į būrelį atvedė sesuo – žymi sportininkė). Dailininkų Kalpokų dinastijos atžala Silvija Kalpokaitė yra ilgametė M. Mažvydo bibliotekos lituanistikos lobių sergėtoja. „Padarė karjerą“ poetė Violeta Palčinskaitė, radijo žurnalistė Erika Musvickaitė. Ir daug kitų – Romualdas Ozolas, Algimantas Bučys, Alfonsas Bukontas, Romualdas Neimantas, anksti miręs, bet mums palikęs įdomių knygų apie Japoniją, Tibetą. Kartais iš vienos mokyklos „ateidavo“ net po kelis literatus. Įsiminiau iš girių miestelio Kazlų Rūdos į „būrelį“ įsirašiusius Ireną Bliuvaitę (ji jau laisvoje Lietuvoje statė juridinį pamatą vaikų teisių gynybai) ir... Aldoną Pupkį (vėliau gabų kalbininką).

Tai tik atkarpa iš ilgo sąrašo.

Malonu prisiminti, kad į mūsų „būrelį“ panoro – simboliškai! – įstoti ir keletas suaugusiųjų. Juos priėmėme kaip garbės narius. Bene ryškiausia asmenybė – Beatričė Grincevičiūtė. Akloji dainininkė dažnai pasirodydavo radijo rūmuose. Mes buvome jau gerai pažįstami, net bičiuliai. Ji ne kartą dainavo Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“, sukurtą mano žodžiais. Dainininkės garbės narystę paliudija mažasis archyvas. Išliko nuotraukos, kuriose ji – „būrelio“ narių susitikimuose.

O dabar būtina pakalbėti ir apie kitus „mokytojus“. Jų sąrašas taip pat ilgas. Jame ir romano „Aukštujų Šimonių likimas“ bei kitų prozos kūrinių autorė Ieva Simonaitytė, kuri, aišku, irgi skundėsi laiko stoka. Po radijo laidos redaktoriui dovanotas rankraštis liudija, kas ir kaip buvo ištarta atsakant į moksleivės literatės laišką:

Turiu atvirai pasakyti, kad nemėgstu ir nemoku veidmainiauti, saldžių žodelių prirašinėti... Pradėsiu iš karto su savo pastabomis... N i e k a d a nesakyk apie save, kad esi keista, į nieką kitą nepanaši ir t. t. Tai tik vaidyba, o vaidybą palikime teatrui. Žmogus, kuris apie save šitaip galvoja, nori lūžt trūks tokį pavaidinti. <...> Keistumas, savotiškumas toli, labai toli nuo rašytojo... <...> Tu sakai, kad aplinkiniai žmonės į tave nepanašūs. <...> Aš niekada nebūčiau drįsusi šitaip ir pagalvoti. <...> Aš mokėjau ir stengiausi pasirinkti žmones, iš kurių aš daug, daug sėmiausi išminties. <....> Ir štai kas svarbu! Neskraidyk padangėmis su debesėliais ir paukšteliais, o abiem kojom tvirtai atsiremk į žemę. <...> Tu prašai nurodymų, „kaip rašyti“... Kad aš ir norėčiau, aš negalėčiau tau duoti jokių nurodymų. Galima paklausti, kaip austi, kaip megzti arba kaip iškepti pyragaitį, bet – pagal mano supratimą – negalima klausti, kaip rašyti. Kas taip paklausia, tai aš jau prisibijau, kad iš to žmogaus nebus rašytojo... Būsimam ar esančiam pašauktam rašytojui ir sapne neateina mintis paklausti, „kaip rašyti“. Ne, jis rašo... Jam pilasi mintys, byra sakiniai, jis nespėja visko nuosekliai padėti ant popieriaus. Todėl jam reikia vieną ir tą patį dalyką daug kartų taisyti...

Rašytoja I. Simonaitytė atsiprašo mergaitės, kad ji nieko negali parašyti apie savąją mokyklą. Ji tokios neturėjo. Ją lydėjo ligos, nesėkmės. Tačiau ji mylėjo gyvenimą. Tai ir buvo jos mokykla. Todėl svarbiausias patarimas:

<...> reikia mylėti gyvenimą. O jau kaip rašyti, tai pats gyvenimas padiktuos.

Mūsų laidos „mokytojai“ – rašytojai vis „jaunėjo“. Atsimenu, kaip į studiją atėjo jauna talentinga poetė Janina Degutytė, jau išleidusi savo pirmąją knygą „Ugnies lašai“. Rašytoją teko pasitikti prie radijo rūmų durų ir padėti kopti laiptais. Ją jau buvo pradėjusi persekioti grėsminga širdies liga... Ir štai emocingo pasakojimo prie mikrofono sraute pasigirdo žodžiai:

Poetui iš sielos gelmių išsprūstančios eilės – tai ne gyvenimo papuošalas. Tai patsai gyvenimas.

Pripažįstama, kad, lygiai taip pat, kaip ir kitose profesijose, rašytojui, o juolab glaustai bylojančiam eilių kūrėjui, būtini geri mokytojai. Poetė juos vardija. Ir tai vardai nuo senojo Homero iki šiandienių gilios minties nešėjų. Turbūt omenyje turimi ne tiktai grožinės literatūros atstovai... Ir dar: nežiūrint geriausių pamokų, ant popieriaus privalu kloti jau subrendusias nuosavas mintis...

Mažasis archyvas leidžia išgirsti jauno poeto Algimanto Baltakio žodžius... Jam davėme paskaityti pluoštelį redakcijai atsiųstų mokinių eilėraščių. Vieno eilėraščio pradžia vertintoją ypač „užkabino“. Štai tokios eilutės: „Rašau šiandieną apie viską, dainelė veržias iš širdies...“ A. Baltakio reakcija:

Toks rašymas apie viską[rankraštyje pabraukta, – L. S.] neleidžia poetui rimčiau susikaupti, pamatyti gyvenime to, kas svarbiausia, kas jaudina daugelį žmonių. Besaikis žodingumas yra didžiausias rašytojo priešas. Imtis plunksnos reikia tik tais atvejais, kada tave kankina svarbios mintys, stiprūs jausmai, kai eilėraščio idėja yra pakankamai subrandinta. Trumpai tariant, rašyk tik tada, kai negali nerašyti. <...> Blogai, kai nereikšminga smulkmena, menkiausias įvykėlis tampa eilėraščio objektu.

Štai dar minčių, subrandintų A. Baltakio asmeninėje „mokykloje“:

Kodėl gerą eilėraštį lengva išmokti mintinai? Kodėl jis ilgam įstringa į atmintį? Ogi todėl, kad gerame eilėraštyje yra parinkti patys ryškiausi žodžiai; šitie žodžiai savo ruožtu yra taip tarp savęs sujungti, kad kuo labiau sustiprėtų emocinis eilėraščio poveikis. Jeigu mes pavartytume didžiųjų poetų rankraščius, tai pamatytume, kad net ir talentingiausi poetai atkakliai dirbo, braukė, rašydavo po keletą to paties posmo variantų, kol pasiekdavo tobulą eilėraščio skambėjimą.

Dabar „pakalbinsime“ ir jauniausią tuometinio radijo „Literatūros žurnalo moksleiviams“ svečią. Tai Kazys Saja. Jis taip prabyla žvaliu balsu:

Sveiki, brangūs pažįstami ir nepažįstami bičiuliai! Baisiai nemoku šnekėti per radiją... Norėtumei ką pasakyti, o nežinai, ar, pavyzdžiui, Blinkevičius iš Viekšnių klauso tavęs, ar meškerioti išėjo... Va, jei susirinktume kur nors visi į krūvą, tai bent paplepėtume apie vasarą, apie šienapjūtę ir apie literatūrą... Aš, kaip ir jūs, dar tebesu ieškantis literatas. Taigi kur tasai poezijos šaltinis?

Būna taip… Žydi sodai, gegutė ievos krūme kukuoja, – širdy poezijos per viršų. Taip norėtum kažką gražaus pasakyti. Pabandai – neišeina... Arba kartais, nutarę rašyti, nusiperkam storą sąsiuvinį ir laukiam stiprių išgyvenimų, tokių įspūdžių, kokius būtų verta aprašyti. Lauki, lauki, taip ir nesulauki…

Vis dėlto ir iš jauno žmogaus patirties šis tas nubyra. K. Saja pasakoja, kaip didėjo jo paties pastabumas. To pastabumo išdava – vienas ankstyvųjų rašytojo kūrinių – komedija „Septynios ožkenos“. Sužinome, kad K. Sajos dėdei kaime, kaip ir kaimynams, biurokratų reikalavimu per patį vasaros darbymetį reikėjo pristatyti po tris kiaulės odas. Arba šešis avikailius, arba šešias ožkenas. Ir – per dešimt dienų. Jei ne – grėsė bauda… Iš kur jų gauti? Žmonės buvo pasiryžę už tuos kelis avikailius ar ožkenas gyvą aviną atiduoti. Jaunas rašytojas norėjo dėdei padėti, sėdo ant dviračio ir važiavo minėtų brangenybių ieškoti kituose kaimuose… Patirti įspūdžiai ir paskatino imtis satyros žanro…

Jaunasis „mokytojas“ K. Saja susitikimą su mūsų literatais užbaigė žodžiais:

Rudenį turbūt ne vienas man pritarsite, kad įkvepia ne vien tik lakštingalos, meilė ir berželiai… O man šiandien institute dar liko paskutinis literatūros egzaminas. Iš radijo rūmų einu tiesiai bilieto traukti…

Mažasis archyvas paliudija ir vieną tikrai įsimintiną įvykį radijo „Literatūros žurnalo moksleiviams“ istorijoje. 1952 m., kada reikėjo paminėti A. Vienuolio-Žukausko septyniasdešimtmetį. Per rytinį redaktorių pasitarimą išgirstame, kad... apie tai „nereikėtų skambinti visais varpais“. Toks nurodymas iš aukščiau. Ir tiesioginė transliacija atšaukiama. Minėjimas vyks ne Filharmonijoje (kaip buvo numatyta), o universitete. Ir netikėtas tuomet įtakingo gražiabalsio pranešėjų viršininko pasiūlymas: tegul „moksleiviai“ paruošia reportažėlį Žinių redakcijai, jie juk su „seniu“ noriai bendrauja.

Sunki anų dienų garso įrašo aparatūra iš anksto buvo vežama ir montuojama universitete. Menu, susijaudinęs vakaro kaltininkas su jį lydinčiu rašytoju Mykolu Sluckiu bene pirmieji atėjo... Ir mus susirado. Nudžiugo „senis“, kad nebus „tiesiai“ transliuojama. O dar ir redaktorius pažįstamas. Atmintis neįstengia visko atgaminti, nes reikėjo rūpintis įrašu. Bet magnetofono juostelė liudija tikrą plojimų cunamį salėje, kai rašytojas kreipėsi į jaunimą. To turbūt nesitikėjo tie, kurie A. Vienuolio septyniasdešimtmetį nukėlė į jaunimo tvirtovę – universitetą. Visa rašytojo kalba išsaugota mažajame archyve. Dabar jau susitarta, kad netrukus ji keliaus į Anykščius, bus patikėta svarbiausiai A. Vienuolio atminimo vietai.

Po visų minėjimo „kančių“ A. Vienuolis mus, žmones iš radijo, vėl susirado. Ir paprašė: „Kai kur nusišnekėjau. Iškirpk!“ Norėdamas padėti, atidavė ir ranka rašytą, daugelyje vietų braukytą kalbos rankraštį. Rašytojui neatrodė, kad jis atsiklaupia prieš negailestingą tuometinį laiką. Nors tai buvo skaudi būtinybė... Bet gyvu žodžiu jauniems žmonėms prisipažino, kad yra nelaisvas. Kalbėdamas apie savo tuomet garsų romaną „Puodžiūnkiemis“, dėkojo tokiam Gurvičiui, kuris esą padėjęs rašyti!.. Daugeliui buvo žinoma, kad Borisas Gurvičius – vienas Glavlito vadų... Na, tai sutapimas. Rašytojo kalbėta apie kitą Gurvičių, leidyklos redaktorių. Bet juk tai esmės nekeičia.

Bet štai ką A. Vienuolis pasakė jauniesiems mokyklų literatams:

Kiekvienas rašytojas pats sau turi būti didžiausias kritikas. Jis turi pats suvokti, kas jo kūrinyje yra gera ir kas bloga. Visokios auklės gali išmokyti sudėti eilėraštį, rašinėti vidutinius apsakymus, bet negali išauklėti rašytojo ar poeto, jei jis pats iš prigimties neturi kūrybinės kibirkštėlės. Kas mūsų jaunystės dienose nebandė eiliuoti, nemėgino savo plunksnos atsiminimams, apysakaitėms rašyti, bet tikruoju menininku – rašytoju nepasidarė; per pirmą atsijojimą nubyra visi lengvo pasisekimo mėgėjai... Mane gyvenime irgi daug kas ir mokė, ir barė, ir teisė, bet dažniausiai neteisingai ir mokė, ir teisė.

Pasakodamas apie kuklų savąjį žurnalistinio darbo archyvą, turiu paaiškinti, kad visa tai išsaugoti nebuvo lengva. Jau 1963 metais dėl šeimos aplinkybių keldamasis gyventi į Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinę Berlyną (tuomet Vilniaus radijo programoje užgeso ir „Literatūros žurnalas moksleiviams“), negalėjau nieko su savimi pasiimti. Nuopelnai, kad archyvas išliko, priklauso seseriai – matematikos mokytojai Reginai Stepanauskaitei.

O kaipgi mums pasisekė į jauniesiems mokyklų literatams skirtą radijo laidą įtraukti daug gerbiamų literatūros kūrėjų? Kalbinti V. Mykolaitį-Putiną nebuvo sunku, nes jis jauną redaktorių prisiminė dar ir kaip savo studentą. O ryšys su A. Vienuoliu tikrai turėjo įdomų slėpinį. Prisiminkime, kad garsusis anykštėnas, jau ir žymių veikalų autoriumi tapęs, duoną dar ilgai pelnėsi kaip vaistininkas. Nemaži profesiniai sunkumai jį slėgė. Taip jau nutiko, kad Lietuvos vaistininkų tradicinių susitikimų metu Kaune rašytojas – nuosavos vaistinės provizorius – susipažino su itin patyrusiu, už save vyresniu, mokslus dar senajame Tartu (Estija) universitete baigusiu kolega iš Suvalkų Kalvarijos. Tai buvo Romanas Niziolomskis, paveldėjęs vaistinę iš tėvo, tiesa, užaugęs kitų kultūrų įtakojamas, todėl apie anykštėno literatūrinius nuopelnus net žalio supratimo neturėjęs... Šio teksto autoriui – dar mokantis jaunesnėse tuometinės Kalvarijos progimnazijos klasėse – keletą kartų teko būti abiejų provizorių profesinių diskusijų liudininku.

Kaip nustebo A. Vienuolis, kai jam visa tai priminiau. Ir apskritą įspūdingą Kalvarijos autobusų stotį, ir kartu su „dėde“ Romanu (giminaičiu net per dviejų kartų nuotolį) atėjusį trumpakelnį berniuką. Ir net žalią užuolaidą ant stiklo durų tarp vaistinės ir privataus vaistininkų buto name, kurio karas, deja, nepasigailėjo... Ir pietus, ir kavą, kai mokiniui iš kaimo, per nepalankesnį orą pas giminaičius gyvenusiam, buvo leista kartu sėdėti, tačiau vietoj kavos dar tik kakavą gerti. Ir viską girdėti, tačiau beveik nieko nesuprasti. Nes buvo kalbama apie vaistus, sutartis, pinigus... Tik atmenu, kad vieną kartą A. Vienuolis-Žukauskas jaukiame salone klausėsi fortepijonu Chopiną skambinusios dėdienės Sabinos...

Prisiminimai iš karto suartino. Tačiau bendradarbiavimas nebuvo lengvas. Štai pasikviečia A. Vienuolis į savo butą Vilniuje (dabartinėje jo vardo gatvėje), rodo kalnelį rankraščių bei iškarpų ant stalo. Esą surinko, ką rašęs „jaunimui naudinga tema“. Išsirink, sumesk... Prieš akis kelių dienų triūsas. Nedrąsūs „junginiai“, kuriuos literatūros meistras vėliau tobulina. Ir tai meistriškumo pamoka visam gyvenimui! Gi buvęs „mokinukas“ dar ir gudrauja... Štai norėta pateikti vieną rankraščio citatą (apie „kibirkštėlę“...) radijo programų laikraščiui „Kalba Vilnius“. A. Vienuolis ją taiso. Jau seniai gražu, bet prašoma dar pagerinti... Pagaliau priimta! „Mokytojas“ visus ankstesnius rašto mėginimus nori žerti į šalį. Ne, paprašome dovanoti „žurnalui“. Tai bus dovanėlės „radijo literatūros būrelio“ nariams. Rašytojas sutinka!.. Vienas toks lapelis įteiktas dar studentavimo metais pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidusiai V. Palčinskaitei.

Taigi mažieji archyvai padeda išsaugoti rašytojų mintis.

Leonas Stepanauskas

Berlynas–Vilnius–Berlynas

Nesu festivalių poetas ar poezijos turistas, todėl viešnagė Velenėje (Slovėnija) birželio 12–14 d. vykusiame poezijos festivalyje „Mednarodni lirikonfest Velenje 2013“ man buvo antra kada nors pasitaikiusi proga literatūriškai pasižmonėti užsienyje.

Velenė – dailus, tarp kalnų pasislėpęs kalnakasių miestas (> 30 000 gyventojų), labiau primenantis kurortą. Velenės centrą po šiai dienai puošia didžiojo jugoslavų vado J. B. Tito paminklas. Velenė – pastatyta po karo – tai savotiškas buvusios Jugoslavijos simbolis, nes čia gyvena, ko gero, visų buvusios sąjungos tautų atstovai, kadaise atvykę dirbti šachtose.

Į festivalį keliavome keturiese. Be manęs – dar poetai Indrė Valantinaitė, Donatas Petrošius ir vertėja Laima Masytė, kuri surengė mums šią išvyką ir be kurios tikriausiai nė nebūtų didžiosios dalies literatūrinių ryšių su pietų slavų valstybėmis, literatūros importo ir eksporto.

Pirmasis Velenėje sutiktas kolega, vidurnaktį vaikštinėjęs prie viešbučio „Razgoršek“ – poetas skambiu vardu Admiralas Mahićius, kiekviename festivalyje skaitantis vis tą patį eilėraštį „Ljubavni dijalozi sa Barbarom“, skirtą kare žuvusiai mylimajai. Išvydusi šį žmogų Laima ypač nudžiugo: „Tarsi metų nė nebūtų. Pernai išvykdama čia jį palikau, dabar atvykusi vėl sutikau!“

Festivalis prasidėjo Mineralų muziejuje, kuriame festivalio rengėjai sveikino dalyvius, vaišino spalvotais gėrimais ir apdovanojo spalvotais akmenimis. Donatui dovanoto mineralo buvo per maža, tad jis nusprendė įsigyti jų daugiau. Šį tą nusipirko, šį tą gavo dovanų iš muziejaus šeimininko. Taigi tuščiomis neišėjo.

Reikia pasidžiaugti, kad Laima mums išrūpino išskirtines sąlygas – t. y. turėjome savo vakarą pirmą „Lirikonfest“ dieną Vila Bianca pastate. Mus pristatė L. Masytė ir vertėjas Klemenas Piskas, kelerius metus gyvenęs Vilniuje ir spėjęs puikiai pramokti lietuviškai. Taigi jis vertė mus į slovėnų kalbą ir skaitė vertimus. Kolegos pietų slavai mus sutiko palankiai, netgi pasidomėjo, ar neatvyktume į kokį kitą jų festivalį.

Toks renginys, kaip netrukus paaiškėjo, buvo didžiulė prabanga. Mat iš pusšimčio festivalio dalyvių, atvykusių iš Lenkijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Serbijos, kitų buvusios Jugoslavijos kraštų ir, žinoma, pačios Slovėnijos, nemaža dalis paskaitė vos po vieną eilėraštį ar apskritai negavo paskaityti. Kodėl? Na, maždaug neliko laiko. Ir tai turint omeny, kad atvyko ne visi, turėję dalyvauti.

Savo užmojais ir padriku organizavimu „Lirikonfest“ galėtų giminiuotis su mūsiške Panevėžio literatūrine žiema. Charizmatiška festivalio siela – poetas Ivo Stropnikas iš veido gal ir neprimena Elvyros Pažemeckaitės, tačiau – sulig kiekviena valanda didėjantis rengėjo blaškymasis ir jo talkininkių artėjimas link išprotėjimo ribos... tikrų tikriausias Panevėžys. Mėgstu Panevėžio žiemą, nuoširdžiai mėgstu, todėl netrukau pamėgti ir šį festivalį. Pažįstamos situacijos mane padrąsino ir leido pasijusti jaukiau, beveik kaip namie. Vienas akivaizdus skirtumas – daug didesnis festivalio biudžetas. „Fotografuok, fotografuok!“ – birželio 13-osios rytą ragino mane Ivo ir rodydamas į mane pirštu gyrėsi kolegoms: „Aš jam sumokėsiu!“ Kurgi ne.

Taigi, poezijos skaitymams laiko pritrūko. Spėju, jog kaip tik dėl to, kad daugybė jo buvo skirta diskusijoms. Gal net keturiolika valandų. Per pustrečios festivalio dienos.

Buvau pasiryžęs apsilankyti visuose festivalio renginiuose, pokalbiuose ar skaitymuose, užuot mėginęs pasiblaškyti po miestą ir pamatyti ką nors įdomaus. Pietų slavai, regis, ėmė žvelgti į mane kaip į keistuolį. „Kaip jautiesi? Juk ne kaži ką čia supranti?“ – dažniausiai manęs klausdavo. „Bent du žodžiai mūsų kalbose identiški – „poezija“ ir „kava“. Tai svarbiausia!“ – atsakydavau. Štai pirmosios (birželio 13-osios rytą) diskusijos pavadinimas: „Družbena funkcija prevedne poezije: potvarjanje ali poustvarjanje?..“ Mėginu versti: „Socialinė poezijos vertimų funkcija: kažkas ar velniaižin kas?“ Esu įsitikinęs, kad, kaip pirmam kartui, toks supratimas – jau šis tas. Ypač jei galiu sau leisti klausytis akimis. Ypač jei esu įsitikinęs, kad niekam nieko apie tai nerašysiu. Žinia, kad paskui visa tai turėsiu aprašyti, atimtų iš manęs gyvenimo džiaugsmą. O dabar sau žioplinėju tarp mielų festivalio dalyvių, besiklausančių pirmosios diskusijos, kurioje numatyti keturi pranešėjai ir skirtos trys valandos, bet L. Masytė taip ir negavo perskaityti savo pranešimo. Pritrūko laiko.

Egzotiškos festivalio akimirkos vėlgi man primena Panevėžį, kur prieš keliolika metų poetai buvo fotografuojami su nuogomis merginomis – dėl ko šie iš pradžių labai nudžiugo, o netrukus susikrimto ir grįžę namo skubėjo prisipažinti žmonoms, ką iškrėtę. Velenėje į kadrą pakliuvau tik su pusnuoge mergina – pilvo šokio deive, todėl žmonai apie šį nesusipratimą nusprendžiau nieko nesakyti.

Daugiau festivalio diskusijų – birželio 14-ąją. Jos prasidėjo pusę dešimtos ryto, o baigėsi pusę septynių vakare. Diskutuota apie europiečių lyriškumą, klasikos ir modernizmo santykį, poezijos estetiką ar kažką panašaus, o galiausiai – apie šiųmečius laureatus ar bent jau jų akivaizdoje. Apėmė nuojauta, kad ir vėl pritrūks laiko, šįsyk – Donatui ir jo pranešimas, o tiksliau – pranešimo vertimas, liks neperskaitytas. Bet kai jau atrodė, kad (kaip ir vakar) yra trys kalbėtojai, kurių mintys tokios neaprėpiamai svarbios ir jų niekaip negalima nutraukti, iniciatyvos ėmėsi Laima ir išreikalavo skirti laiko Donatui.

Dabar manau, kad gal ir gerai ne kažką suprasti, nes toks išminties perteklius galėjo neigiamai atsiliepti mano sveikatai. Na, o eilinį kartą paklaustas, kaip jaučiuosi menkai suprasdamas, kas vyksta, atsakiau, kad esu išties laimingas, nes pirmą kartą pamačiau kalnus. Slovėnai kiek nustebo ir patikino, kad anokie čia kalnai, tikrieji kalnai apie Liublijaną, o čia atseit tik kalvos. Tačiau man tie apžėlę dolomito gūbriai atrodė labai jaukūs ir mieli. (Tokių Panevėžyje nėra!) Miela žinoti, kad net tokiame atkampiame mieste, koks yra Velenė, gyvena lietuvė vardu Ona, kurios tėvo kūrybos kartais galima aptikti „Metų“ žurnale. Pasaulis nėra didelis.

Galop buvo apdovanoti festivalio laureatai. Du prisimenu. Tai albanas Nikollø Berishajus (už nuopelnus slovėnų literatūros sklaidai) ir slovėnas Zoranas Pevecas – už poeziją.

Festivalis baigėsi lyrišku klezmerių ansamblio koncertu, o poetai dar naktinėjo prie vyno taurių. Kai kurie – net iki prašvintant.

Premijos. Stokholme įteikta švedų rašytojos Astridos Lindgren atminimo premija. Šįmet ji skirta argentinietei Isol (Marisol Misentai) – iliustruotojai, grafikei, rašytojai, dainininkei ir kompozitorei. Isol parašė ir iliustravo dešimt knygų, savo piešiniais papuošė daugybę kitų autorių kūrinių. Argentinietės knygos išleistos daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Šių metų A. Lindgren premijos pretendentų sąraše buvo du šimtai septyni autoriai iš šešiasdešimt septynių valstybių.

Nepriklausomas britų labdaros fondas „Booktrust“ skiria premiją už geriausią šiuolaikinį grožinės literatūros kūrinį, išverstą į anglų kalbą iš bet kurios kitos kalbos ir išleistą Jungtinėje Karalystėje. Šį apdovanojimą 1990 m. įsteigė dienraštis „The Independent“, o nuo 2011 m. premijos skyrimas patikėtas fondui „Booktrust“. 2013 metų premija (dešimt tūkstančių svarų) skirta olandų rašytojui Gerbrandui Bakkeriui už romaną „Apylanka“ („The Detour“) ir šio kūrinio vertėjui Davidui Colmeriui.

Anksčiau šios premijos laureatais tapo Milanas Kundera, Athea Bell, Aharonas Appelfeldas, Jeffrey’is M. Greenas ir kiti.

Fondas „Booktrust“ garsėja nemokamai dalijamomis knygomis Didžiosios Britanijos vaikams (nuo 1992 m. išdalyta apie trisdešimt milijonų knygų).

2013 metų Franzo Kafkos literatūros premiją pelnė vienas žymiausių Izraelio rašytojų Amosas Ozas (g. 1939 m.) – už vaizdingus gyvenimo žydų valstybėje pasakojimus. A. Ozas hebrajų kalba yra parašęs aštuoniolika knygų. Jo kūriniai versti į daugiau kaip keturiasdešimt pasaulio kalbų (2008 m. lietuviškai išleistas jo romanas „Mano Michaelis“ gimtojoje šalyje perleistas daugiau kaip šešiasdešimt kartų). 2009 m. A. Ozas buvo vienas iš pretendentų gauti Nobelio literatūros premiją.

Dublino literatūros premijos (IMPAC) laureatu tapo airių rašytojas Kevinas Barry’is, jis apdovanotas už debiutinį romaną „Bohano miestas“ („City of Bohane“). Jo varžovais buvo iškilieji Michelis Houellebecqas ir Harukis Murakamis.

IMPAC nuo 1996 m. yra viena solidžiausių premijų pasaulyje (šimtas tūkstančių eurų). Ji skiriama už romaną, išleistą anglų kalba. Laureatu gali tapti bet kuris rašytojas, nepriklausomai nuo jo tautybės.

S. Kingas traukiasi iš elektroninės leidybos. Daugiau nei pusšimčio siaubo ir fantastinių romanų autorius Stephenas Kingas drąsiai eksperimentavo su elektronine leidyba – jis vienas pirmųjų skaitmeniniu formatu išleido apsakymą „Riding the Bullet“. Tačiau savo naująjį romaną „Joyland“ jis ką tik išspausdino popieriuje. Interviu „Wall Street Journal“ S. Kingas tvirtino, kad šiuo savo poelgiu norįs paskatinti žmones užsukti į knygynus, o ne pirkti knygas internetu.

J. Joyce’o „Fino viešbutis“. Kaip pranešė laikraštis „The Guardian“, Airijoje išleistas rinkinys „Fino viešbutis“ („Finn’s Hotel“) – skaitytojų auditorijai pateikta dešimt nežinomų Jameso Joyce’o apsakymų. Juos rašytojas parašė 1923 m., tačiau jie buvo publikuoti tik kartą – 1963 m., bet kaip romano „Finegano šermenys“ juodraščio fragmentai. J. Joyce’o kūrybos tyrinėtojai tvirtina, kad šie apsakymai parašyti kaip savarankiški kūriniai, tik paskui jų dalys įtrauktos į romaną.

Išeina fantastai. 96-aisiais gyvenimo metais mirė JAV rašytojas fantastas Jackas Vance’as. Jo kūrybinis palikimas – per šešiasdešimt mokslinės fantastikos knygų. Rašytojas mėgo eksperimentuoti žanrais, pasitelkdamas pasakojimui maginę fantastiką ir detektyvą.

Vėžys nugalėjo žymų škotų fantastą Ianą Banksą (1954–2013). Skaitytojams jis paliko dvidešimt šešis romanus (į lietuvių kalbą išversti kontroversiškas debiutinis romanas „Širšių fabrikas“ ir „Tiltas“). 2008 m. Ianas Banksas įrašytas į penkiasdešimties geriausių Didžiosios Britanijos rašytojų nuo 1945 m. sąrašą.

Plagiatas „Džiunglių knygoje“.Andrusier Autographs (Didžioji Britanija) aukcionui (pradinė kaina – pustrečio tūkstančio svarų sterlingų) pateiktas anglų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Rudyardo Kiplingo laiškas, kuriame jis prisipažįsta, kad dalis apsakymų rinkinio „Džiunglių knyga“ yra plagiatas. 1895 m. datuotame laiške rašytojas atskleidžia: „<...> nebeprisimenu, kurias istorijas aš pavogiau.“ Šis R. Kiplingo laiškas aptiktas šių metų balandį viename britų antikvariate tarp nesutvarkytų knygų ir dokumentų.

Parengė Arvydas Valionis

Skrybėlaitė su gaidžio plunksna

Ta senė, gyvenusi mažoje, perkrypusioje lūšnoje Olandų gatvės žydkapių pašonėje, buvo žemo ūgio, liesa kaip pušies skiedra ir dar persisukusi, susimetusi į kuprą; pailgu, ties skruostais parausvintu veidu, panašiu į žemės riešuto kevalą – tiek raukšlių, raukšlelių, griovelių ir dėmelių jį vagojo; siauromis, tarsi odoje įrėžtas brūkšnys, lūpomis; juodoje burnos angoje styrojo du dantys, vienas apačioje, kitas viršuje; nukarusia ilga nosimi, kone siekiančia viršutinės lūpos kraštą, o pats galiukas užriestas aukštyn, lyg apverstas gaidžio snapas; įmantriai susiraičiusiais gyvaplaukiais ir neaiškios kilmės karpomis apėjęs smakras. Kadangi senė nepraleisdavo progos pašiepti jaunesnių kaimynių, tai dažnai jos šypsnys įgaudavo raukčių pavidalą, primenantį avino kapšą tabokai. Ir nieko nuostabaus, nes ji dažnai čiulpdavo molinę pypkutę, o dūmų kamuolius mokėjo leisti ir per burną, ir per nosį, ir netgi per ausų kriaukles, kaip tikras jūrų vilkas, tikriau, vilkė, piratų burlaivio kapitonė. Be šių įspūdingų portreto bruožų, senė turėjo gerai temperuotą balsą: sykiais, ką nors keikdama ir prakeikdama, ji spiegdavo tarytum greitosios sirena, o štai savo vištas kalbindavo žemu, dusloku ir gergždžiančiu, kaip seniai netepti lūšnos durų vyriai, bambėjimu. Ir vis dėlto įspūdingiausias jos portreto bruožas buvo apranga: nuo tarpukario laikų muilo nematęs, net sukietėjęs nuo nešvarumų ilgas klostytas sijonas, dideli vyriški kaliošai, tie patys žiemą ir vasarą, virve perrišti, kad eidama per klampų kiemą ten, kur netgi karaliai priversti lankytis, senė jų nepamestų. Ir pagaliau – šokiruojantis galvos apdangalo akcentas: koketiškai pakreipta su žalia gaidžio plunksna už šilkinio apvado skrybėlaitė, aiškiai mačiusi ir geresnių laikų, tad neišvengiamai turėjusi senei priminti Želigovskio karininkų linksmas, pikantiškas šėliones, triukšmingus balius ir skambius tostus už lenkiškos kultūros nemirtingumą! Segdamasi šią puošmeną priešais apmusijusį, įskilusį veidrodį, senė giliai užsisvajodavo, jos mažos smigios akytės susidrumsdavo, lūpos imdavo čepsėti tarytum čiulpiant ilgą, grietininiu kremu aplietą saldainį, ir dvi sausos, lyg sudžiūvusio pelyno sėklos, ašaros nuriedėdavo raukšlėtų skruostų įduba, ir senė ilgesingu balsu ištardavo: „Gdzie naša milosc rozkvitla goronca…“ Kad portretas atitiktų senųjų olandų meistrų mėgtą buitinį žanrą, būtina nupiešti ir tą keistą neaiškios plauko spalvos, bemaž plikai nusišėrusį, liesesnį net už pačią šeimininkę žalių akių padarą, kurį senė švelniai vadino „moja Kisia“. Jis kone visą laiką tupėdavo ant jos peties ir, į skarą galąsdamas nagus, mieliausia Dievui kalba murkdavo poterius paciežus. Bendrą portreto koloritą būtų galima apibūdinti taip: juosvai rudai pilkas su pelėsio grybo atspalviais ir ryškiai žalios gaidžio plunksnos akcentu viršutinėje paveikslo dalyje; fonas – vešli bevardžių apvytusių, netvarkingai į puodynes, puodus ir stiklainius susodintų gėlių augmenija, sakytume, apleisto dvaro parko sąvašynas. Tad nenustebtume sužinoję, kad Gražyna Paukštel įsivaizdavo gyvenanti rojuje, kone šalia popiežiaus sosto. Portretas – užbaigtas. Belieka drobės apačioje įrašyti kūrėjo inicialus L. G., sukūrimo datą ir vietą: anno Domini 1952 Wilno…

Strepetys (jelec)

Vilniuje šen bei ten dar rūko griuvėsiai; apdegusių namų sienas dabino plakatų ir garbingų atvaizdų ekspozicijos; nuo gatvės žibintų stulpų sklido ryžtinga pergalės maršų muzika; geranoriškos, ilgos kaip žiurkių uodegos gyventojų eilės prie miltų nutįsdavo jau iš vakaro; geležinkelio stotį saugojo išlaki bronzinė statula, kurios papėdėje sutemus imdavo šmirinėti ilgasijonės moterys su dideliais auksiniais auskarais ausyse, tykančios kokio proftechninės mokyklos mokinio ar žioplesnio kolūkiečio, kad už keletą rublių išburtų meilę ir šviesų rytojų; krosnys buvo kūrenamos akmens anglies dulkėmis ar durpėmis, o maistas ruošiamas ant paskutinės mados išradimo kerogazo. Ir vis dėlto Vilnia sruvo taip pat, kaip filomatų ir filaretų laikais, kai autochtoniškos pavardės buvo keičiamos, tad Mažulis tapdavo Mažul, o Korkutis – Korkut. Neris (Mickevičiaus Vilija) iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalvų plukdė skaidrius vandenis į buvusios laikinosios sostinės Nemuną. Tačiau, kaip įprasta visos civilizuotos Europos miestuose, staiga pasikeitus jų valdytojams ir netgi herbams, gatvės vaikigaliai gyveno laisvas, nuo nieko nepriklausomas dienas, tad jiems visiškai nerūpėjo istorijos vingiai, posūkiai ir netikėtumai. Įsižiūrėję ką gi matome? Ogi du trylikamečius neišskiriamus draugus Vitą ir Andžejų, su meškerėmis ir šūdmusių dėžikėmis ankstų rytą keliaujančius prie Neries ir Vilnios santakos, tos geriausios žvejybos vietelės. Saulė jau pakilusi virš senojo Bekešo, pučia švelnus pietų vėjelis, kelios suvargusios ir apšepusios vilniškės varnos snaudžia žvirgždėtame kyšulyje, sklando viena kita upinė žuvėdra ir klyksmu pasveikina atėjusius vyrus. Tai šen, tai ten lygų kaip veidrodis vandens paviršių sudrumsčia ūmai iššokusios žuvies sukeltos bangelės, tačiau ir jos po akimirkos išnyksta. Žvejyba žada būti smagi ir su gausiu laimikiu. Bet žuvys, matyt, kaip dažnai gyvenime atsitinka, yra visiškai priešingos nuomonės – nekimba, ir baigta! O laikas nepastebimai slenka, saulė jau slepiasi už elektrinės kamino. Ir staiga Vito plūdė panyra! Meškerykočio kirtis! Ir strepetys – ant kranto! Andžejus išsprogina veizolus, nusikeikia, trenkia į akmenį savo meškerę, prilėkęs stveria laimikį ir sušunka: „To dobry jelec! Srebrna ryba!“ Ir, nespėjus Vitui net mirktelt, nusitraukęs kelnes, vienu taikliu, nedvejojančiu, stumiamu judesiu susikiša strepetį į angą tarp sėdmenų! Atlikęs šį įspūdingą akrobatinį triuką, ima šokti kažkokį karingą šokį ir didžiu balsu traukti: „Do dupy jelca! Do dupy jelca!“ Ir susigėdusi saulė juosvais kamino dūmais prisidengia akis. Vyniodamas ant meškerykočio valą, Vitas galvoja: „O juk būčiau ir pats atidavęs, tereikėjo jam paprašyti…“

Halė

Dabar Vilniaus Halėje jų nepamatysi (greičiausiai juodvi jau mirusios), bet prieš keturiasdešimt metų tos dvi senės kas sekmadienį susikūprinusios sėdėdavo nuošaliausio prekystalio gale. Viena aukšta, stambi lyg dvaro ekonomė, didžianosė, plačiaburnė, rudomis rūstokomis akimis, dar negalutinai pražilusi, gyvaplaukiais apžėlusiu valdingu smakru; kita mažytė it žiogas ar boružėlė, smulkučiu raudonskruosčiu veideliu, švelnaus ir baimingo žvilgsnio senutė. Iš visko buvo matyti, kas čia vadas ir dirigentas! Labai anksti atkrypavusios, jos užimdavo savo postą ir iš maišų maišelių pradėdavo ant prekystalio lentų dėti ir dėlioti vaistažolių ryšulėlius, bedantėmis burnomis čiulpdamos plutas ar džiūvėsius. Draugės ligi grabo lentos! Nors stambianosės žodis, lygstant su pirkėja dėl kainos, buvo lemiamas ir neskundžiamas, kaip Konstitucinio Teismo pirmininko. Iš turgaus jos išeidavo paskutinės, mat ilgai kuisdavosi prie tų ryšulėlių. Stambioji buvo greitesnė, tad, susikrovusi visą turtą, imdavo vaikščioti aplink plušančią draugę, kažką po nosimi murmėdama ir užsimetusi už nugaros rankas – tikras generolas su sijonu! Mažajai dažnai pritrūkdavo virvelių, tai gailiu balseliu paklausdavo: „Može maš šnurek?“ Generolas nestabteldamas bosu atsakydavo: „Niemam šnurka, niemam šnurka.“ Apsuka ratą ir vėl: „Niemam šnurka, niemam šnurka.“ Tad boružėlei tekdavo verstis tuo, ką turi. Pagaliau prie jų prieidavo turgaus sargas ir įsakydavo: „A nu, babenki, ubiraites!“ Nes jam, matai, metas rakinti vartus. Didžioji plačiu ilgapirščiu delnu mosteldavo tarsi nubaidydama įkyrią musę ir piktokai pasiųsdavo senį „do djabla!“ Kiek pastovėjęs, jis nusispjaudavo ir nukėblindavo į savo būdą. Po pusvalandžio aukštoji vedlė išsivesdavo boružėlę iš turgaus. Pirmą sykį jas matydamas praeivis galėjo pagalvoti, kad jos Aušros vartų elgetos, tačiau būtų didžiai suklydęs – žolininkės atstovavo privačiam smulkiajam verslui! Šios dvi senos lenkės (o gal tik atsisakiusios Dievui nemalonios ir nesuprantamos kalbos ir ją užmiršusios), sostinės priemiesčio senbuvės, Halei suteikdavo savito kolorito, nes galbūt ir pačios įsivaizduodavo, kad vis dar tęsiasi prieškaris, spigūs rėksnių balsai kviečia „na Kowno!“; gatvių grindinys bilda nuo daugybės vežikų karietų ratų ir skęsta garuojančiuose arkliašūdžiuose; iš pakrypusių balkonėlių sklinda Peterburgskio tango ir jo garsai pinasi su ponių išpučiamais mentaliniais, laisvamaniškais cigarečių dūmais; palaikį vežimėlį su sendaikčiais ir skudurais stumia pakumpęs, suvargęs žilabarzdis senis; rėžtukas cypdamas rėžia stiklus Pohuliankos langams; mažos krautuvėlės dvelkia silkėm, degutu, aliejumi ir pakulinėmis virvėmis. Ir ant viso šio skurdaus pasaulėlio krinta baltas Trijų kryžių šešėlis…

Gyvenimas ėjo ir nebegrįžo

Atlėkė vėjas į miško palaukę,
Švilpė varnėnai lyg iš natų,
Laikrodis tyliai pro šalį plaukė,
Tau tik atrodė, kad sukas ratu.

Ir, palingavęs nuo pietryčių vėjo,
Rasai nukritus ant avižų,
Nieko nelaukęs, gyvenimas ėjo
Ir nebegrįžo. Buvo gražu.

Debesys išgena vasarą

Pažvelgęs į vandenį švarų,
Supranta žmogus: tebesu.
Tik vasarą jau išvaro
Per lauką pulkai debesų.

Ji lapų ošimą nutildo –
Spalvotoji lapų dama.
Ir šoka pati nuo tilto
Vandenį išpildama.

Baigės rugpjūtis

Jau baigės rugpjūtis. Į žemę pabiro
Nuo vasaros vaišių atlikusios žvaigždės.
Dar geria arklys vakarais iš kibiro,
Ir pilnas mėnulis lyg koks kunigaikštis

Apžiūri pulkus skruzdėlių darbininkių
Ir bičių, ir mūsų, protingųjų žmogelių,
Kurie kaip Sizifas (gyveno toks graikas) sulinkę
Tą akmenį neša, ridena ir kelia.

Taigi, baigės rugpjūtis. Anokia čia naujiena,
Net vaikai, kur užaugo per sprindį, tai žino.
Sutemsta anksti, ir regėti, kaip sienom
Bėga šviesos praėjusio amžiaus mašinų.

Langines mėnesiena uždaro

Mėnesiena lėtai užsidaro
Nuo pasaulio – tavęs ir manęs.
Ir užlieja mėnulio sidabro
Šviesa praviras langines.

Ten, už jų, visą amžių gyvena
Jau ne šito pasaulio tamsa.
Ir į žemę pareina po vieną
Mineralinė kaulų vėsa.

Ir, per visa gyvenimą ėję,
Grįžti jau nebegali čia, nes
Mėnesiena lėtai metalėja
Ir užlieja trobos langines.

Kregždės

Kregždės naktį pastogėj čiurlena
Lyg šaltinis per sausą šieną.
Kregždės tik vieną kartą gyvena –
Kitaip ir joms neišeina.

Biro vasara

Kilo vėjas ir darės gūdu,
Saulė buvo pilna žarijų.
Sunkės vasara iš grūdų,
Vos tik juos kuliamoji prarijo.

Buvo laikas toksai, kai dangus
Nebežino: grūmoti ar lyti,
Ir, pakilusi ant bangos,
Ieško klėties bevardė pelytė.

Genys

Paukštis kalė. Tikriausiai genys
Darė tai, ką per amžius išmoko.
Taip gyvenimas kala vinis
Į be laiko nutilusį žmogų.

Laikas degė lyg žemės ugnis,
Į visatą duris atidaręs,
Ir tiesioginis sakinys
Buvo laidininkas varis.

Tolstantys traukiniai

Ten keliavo jauni, ir gražiai
Ėjo laikas su jais į miestus.
Pradundėdavo garvežiai;
Jų metalas prieš aušrą skaistus

Darės po vėlyvųjų šalnų,
Kai mėlynės pražysta šile
Ir pašvaistė atsiskiria nuo
Atspindžių šaltame metale.

Kol visi sužaliuos ir pražys,
Pelkės galvas į viršų išties,
Jau nutolstantis garvežys
Kartais ūkteli iš atminties.

Muziejuje

Po stiklu – niekada.
Trūni žodžiai sausi.
Išmušta valanda
Užsidaro ausy.

Praeitis kaip kreida –
Ligi kaulų vėsi.
Amžinybės gaida
Pažymėtas esi.

Balsas

Olafui Gūtmaniui

Kažin kas aplinkui šaukia
Visą amžių ant ribos.
Uždarytas jis nejaugi
Požemy šitos trobos?

Kur jį radus reiks padėti,
Ar nukritęs nesuduš?
O! Visai šalia girdėti
Aido pilnas jo vidus.

Kur, kada, kokioj kertėj
Jis tave suranda, nes
Balsas šitiek priartėja –
Tarsi eitų iš manęs.

Augantis medis

Atsiskyręs nuo tavo rankų, –
Taip egles gintarėja sakai, –
Visą amžių jis tyli į dangų,
Ką į žemę tu jam pasakai.

Sudžiovina garuojančią tylą
Gelmėje sudurpėję seniai
Tavo metai – pavasariais kyla
Į paviršių keisti junginiai.

Ir atrodo: kiekvienas tylėtų,
Jei galėtų suvokti tai,
Ką savy atsidaro prieš lietų
Tikrovės ištroškę daiktai...

Jau iš turgaus visi išvažiavę –
Kas laiku, kas po laiko – gatve.
Visą amžių jis auga į žemę,
Bet į dangų gyvena save.

Ar viskas

Žodžių galūnės – atsiklojėję linai
Ir žodžiai kaip spaliai limpa prie duonos.
Į sakinius byra karšti pelenai,
Bet kraujo neskauda todėl, kad raudonas.

Jis lekia nuo žiedo ant žiedo pro jus,
Išmokusius rasti, kai laikas pamesti.
Kol aidi plojimai, kas gaisrą pajus? –
Spalvotas metalas įkaitina miestą.

Ir pučia šviesa – žodžio vėjas, aukštai
Pasilipa pelkės, kai sugula miškas.
Erdvė užsidaro, ir viską matai,
Arba bent gali pagalvoti, jog viskas.

Vytautas Norbutas (1939–1991) – dramatiško likimo rašytojas. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Studijų metais išsiskyrė kaip daug vilčių teikiantis jaunasis rašytojas. Mokslų nebaigė, melagingai apkaltintas pasikėsinimu nužudyti beveik metus praleido tardymo izoliatoriuje. Vėliau tęsė literato kelią, kūrė tuo metu Lietuvoje mažai žinomą fantastiką. Išleido apysaką „Nemirtingumo lygtis“, apsakymų rinkinį „Skorpiono ženklas“, distopiją „Samariečiai“. Bet fantastika buvo tik pirmasis žingsnis, nes rašytojo archyve išliko nemažas pluoštas apsakymų, atskleidžiančių jo siekį žengti į literatūros aukštumas.

Gyvenimo preliudija

Apsakymas

Liuciferis

Tu myli tai, kas žus. Tavęs man gaila.

Kainas

O man tavęs, nes tu nemyli nieko.

Lord Byron

Baigęs Leipcigo konservatoriją, Deividas Sairesas įsikūrė Miunchene, nes į Angliją nusprendė grįžti tik tapęs žymiu muziku, dar iš toli pavergusiu tėvynainių širdis. Kodėl jis pasirinko būtent šį miestą, ką tik prisijungusį prie Vokietijos imperijos, – sunku pasakyti. Tikriausiai – tikėdamasis greit išgarsėti, nes Miunchenas tuo metu buvo vienas stambiausių pasaulio kultūros centrų: čia gyveno daug išsilavinusių žmonių, veikė universitetas, Aukštoji politechnikos mokykla, Meno akademija, pinekoteka, teatras, o svarbiausia – buvo gaidų leidykla. Miestas senas, romantiškas, pietuose – Alpės, savo didingumu galinčios pavergti net pačią proziškiausią sielą. Be to, Miunchene gyveno Lina, kuri, tiesą sakant, jį ir įkalbėjo tokiam žingsniui.

Deividas apsigyveno kairiajame Izaro krante, prie pat Frauenkirchės. Jaunas, gabus muzikas, o svarbiausia – gražus ir aukštos kilmės – pageidaujamas svečias visuose vietinės aukštuomenės, tiek aristokratų, tiek ir buržua, salonuose. Ypač dažnai jis lankydavosi Karolinos tėvų namuose. Elena Štolberg, turtingo bankininko našlė, kiekvieną ketvirtadienį rengdavo literatūros ir muzikos vakarus. Šiandien pas ją buvo laukiama ir natų leidėjo Karinskio. Tą žinią Deividui ką tik atnešė Lina. Jis greit susiruošė. Lina paėmė aplanką su Deivido kūriniais ir juodu išėjo. Pakeliui juos pasivijo dar du jaunuoliai – literatai.

Staiga Deividas nei iššio, nei iš to vienu šiurkščiu judesiu ištraukė iš Linos rankų aplanką, apsisuko ir nuėjo atgal. Mergina nustebusi atsigręžė ir priekaištingai, net truputėlį išsigandusi žvelgė pavymui. Atsisuko ir studentai. Kažkuris net šūktelėjo: „Deividai!..“

Bet šis jau negirdėjo ar nenorėjo girdėti ir sparčiai tolo, vejamas nepaaiškinamo impulsyvaus jausmo. Nors tas jausmas Deividui jau buvo pažįstamas, bet paklaustas vargu ar būtų atsakęs, kas jam nutiko: ne pirmą sykį, kartais net pačioje linksmiausioje draugijoje, jį apimdavo keistas, neapsakomas ilgesys, užeidavo neįveikiamas noras nuo visų pasišalinti, likti vienam. Būtinai užsidaryti. Bet kokia erdvė – ar laukai, ar gatvės – jį tik erzina, blaško mintis. Tik ankštoj, aklinoj patalpoj jos galėtų veržtis netrukdomos, skristi į neaprėpiamus tolius. Nors Deividas tai jautė, buvo beveik tuo įsitikinęs, bet iki šiol niekuomet nepasiduodavo tam liguistam potraukiui: mandagumas, noras būti su žmonėmis, o svarbiausia – protas jį sulaikydavo. Tačiau šį kartą protas pasidavė.

Ilgesys buvo toks stiprus, kad nustelbė visus kitus jausmus. Pojūčiai – tartum paralyžiuoti, nereagavo į aplinką. Jis ėjo mechaniškai, vedamas instinkto. Nematė kur, kokiomis gatvėmis eina: jam nerūpėjo, ar jos tuščios, ar ne, ar jį kas nors stebi, ar ne. Praeiviai šmėkščiojo lyg rūke: jis ėjo begaliniu savo keliu. Didmiesčio triukšmas jo nepasiekė. Galvoje ruseno silpnas vienos minties atšvaitas: „Nevertėjo taip pasielgti.“ Bet šių žodžių reikšmė nyko tirštoje migloje, gaubiančioje sąmonę.

Namų properšose švytėjo raudona besileidžianti saulė – paskutiniai dienos spinduliai. Deivido akys protarpiais pasrūdavo vakaro krauju, bet niekas to nepastebėjo. Kieno dėmesį galėjo patraukti nepažįstamas, mažai kam žinomas, niekuo neišsiskiriantis jaunuolis, nežinia kur, nežinia ko skubantis – toks, kaip visi. Mieste tai įprasta. Visi baisiausiai susirūpinę, vejami neatidėliotinų reikalų. Nenuostabu, kad Lora praėjo pro Deividą net neįtardama, kad vieną minutę jos laimė buvo taip arti.

Vaikinas ėjo pasinėręs į savo jausmus: stengdamasis apie nieką negalvoti, įsitikinęs, kad mąstyti tokiu metu ir tokioje vietoje, kur kiekvienas menkniekis gali išblaškyti mintis, – neverta. Jam atrodė, kad pats brandina kai ką svarbaus ir didingo, ko jokiu būdu negalima subanalinti. Todėl vijo šalin bet kokius minčių dvelktelėjimus.

Deividas įėjo į savo kambarį, užtrenkė duris, sviedė ant stalo aplanką ir krito ant sofos. Spyruoklės keliskart įsitempė ir sustojo, bet Deividas dar ilgai jautė švelnų, glamonėjantį supimą. Giliai savyje. Atrodė, kad kažkas stengiasi užmigdyti jo sielą. Bet Deividas visai nenorėjo miego, nejautė jokio nuovargio. Negana to – jis nejautė savo kūno. Kūnas ištirpo, įsiliejo į bangavimą. Nuklydo toli toli. Išnyko. Nebūtyje. Štai kas yra nebūtis! Visiškas išnykimas. Ne, tai dar ne nebūtis. Deividas jautė supimą. Jis pasklido aplinkui: ėmė banguoti oras, ritmiškai – kaip garsai. Bet garsų nesigirdėjo, juos juto visas kūnas – kaip oro bangas. Tai buvo muzika.

Deividas atsikėlė ir priėjo prie fortepijono. Pirštu atsargiai palietė pirmą pasitaikiusį klavišą. Pakilo lengvas, šviesus garsas. Banguojantis oras suvirpėjo, jame tartum vandeny, įmetus akmenuką, iškilo baltas delno didumo ratilas ir lėtai lėtai sukdamasis nuplaukė tolyn. Tolo, kol pasidarė visai mažytis – vos pastebimas, bet vis dar sukosi, tartum šitaip kviestųsi sau draugą. Deividas pakluso kvietimui ir palietė gretimą klavišą. Vėl pakilo ratas, dar lengvesnis, dar šviesesnis, ir nusivijo pirmąjį. Deividas pajuto, kad reikia leisti ir leisti tuos ratilus. Negalima trikdyti harmonijos. Jis lietė ir lietė klavišus. Nesirinkdamas. Kažkas rinkosi už jį. Jo pirštai kūrė melodiją. Šviesią ir lengvą – kaip erdvė. Švelnią, glamonėjančią – kaip tyla...

Kaip išnykimas. Kaip griūvantys kalnai. Bespalvis rutulys sukosi ant milžiniškos perregimos uolos smaigalio. Vis greičiau ir greičiau. Sukosi taip, kad net kvapą gniaužė. Uola sudrebėjo ir pradingo. Rutulys išsisklaidė – po dulkę išnešiodamas melodiją... Žemi akordai... Tamsūs... Kapotas tempas. Ratilai šokinėjo aukštyn ir žemyn – kaip šaudyklės. Nesiliaudami pasiutusiai suktis...

Deividas grojo ir grojo. Prieš jį plytėjo bedugnis, neaprėpiamas tylos okeanas. Iš po pirštų sklido ratilai. Įvairiausių dydžių, spalvų ir atgarsių, čia besisukantys vilkeliu, čia beveik nejudantys, čia neįsivaizduojamu greičiu dingstantys erdvėje, čia tolstantys iš lėto, iškilmingai. Tai buvo keista ir nesuprantama. Nors Deividas ir nesistengė suprasti, tik leido ir leido ratilus į erdvę. Be atvangos. Didelius, bespalvius, vos judančius. Nežinoma kryptimi nuvilnydavo žemi, sodrūs, vos girdimi garsai. Nuaidėdavo lėtai lėtutėliai. Vis toliau ir toliau. Bet nedingdavo. Kad ir kaip toli nukeliaudavo ratilas, kad ir kiek daug kitų grūdosi prieš jį, jis dar gyvavo. Visi garsai skambėjo drauge: žemi, sodrūs, švelnūs – kaip miegas. Staiga į tą ramų miegą įsiveržė kažkas, visai nepageidautas, bet stiprus, neįveikiamas – ir viską sujaukė. Didžiuosius, rimtus, kupinus atlaidaus išdidumo ratilus ėmė žaloti ir maigyti vilkeliu besisukantys mažieji...

Senajai poniai susižvejoti grafą ar hercogą jau buvo per vėlu, todėl ji žvalgėsi tinkamo žento. Sairesas būtų kaip tik. Deividas tai numanė ir, reikia pasakyti, dėl to nesijautė nepatogiai. Jis stengėsi tą aplinkybę išnaudoti. Jam neužteko pagarbos, rodomos jo luomui, jis troško asmeninės šlovės, troško pasižymėti, būti pirmas. Ponios Štolberg liaupsės jam padėjo užsitarnauti ypač gabaus, daug žadančio kompozitoriaus reputaciją. Jis iš tikrųjų buvo gabus, bet jam neužteko kantrybės laukti pelnytų laurų, todėl mielai klausėsi menkaverčių pagyrų ir kantriai asistuodavo Linai, nors ši, atvirai kalbant, visai jo netraukė.

Iki Štolbergų buvo toloka, todėl Deividas sėdo į fiakrą, nors šiaip retai jais važinėdavo. Persisvėręs per karietos langą ėmė stebėti naktį. Naktys jį savotiškai veikdavo. Jis jausdavosi vienas, kaip savo bute. Niekas netrukdydavo susikaupti, bet jis nemąstydavo. Tik svajodavo. Jis galėdavo kiauras dienas vaikščioti gatvėmis ir svajoti. Svajonių centre visuomet būdavo jis pats, Deividas Sairesas, – didis muzikas, genijus, apsuptas susižavėjusių minios žvilgsnių.

Vaizduotei piešiant kelintą pompastišką sceną, fiakras sustojo prieš Štolbergų vilą. Atsiskaitęs su vežiku, Deividas metė probėgšmį žvilgsnį į apšviestus langus, perėjo sodą ir laiptais pakilo į prieangį. Kai pasirodė salone, buvo pats pobūvio įkarštis. Nusilenkęs šeimininkei ir atsiprašęs už pavėlavimą, ketino prisijungti prie klausytojų, sužavėtų jauno poeto Kristijano Sakso eilėmis. Bet netikėtas Deivido pasirodymas sutrikdė skaitymą. Poetas, užgniaužęs savy nepasitenkinimą, nutilo, sulaukęs vos keleto padėkos žodžių. Visi susidomėjo Deividu. Zigizmundas Šternas, vienas karščiausių Deivido garbintojų, geraširdiškai nusijuokė:

– O! Svečias pabėgėlis! Kaip suprasti šiandienį tavo poelgį?

– Kaip norite, taip supraskite, – atsainiai metė Deividas.

– Lordas Sairesas kvailiams nesiaiškina! – kažkas nugirdo žodžius.

Nežiūrint viso jam skirto pataikavimo, Deividas turėjo ir priešų, daugiausia vienmečių muzikų tarpe. Daug kas nekentė jo išpuoselėtų, rafinuotų manierų, išdidaus, pasitikinčio savimi tono, pašiepdavo jo apsimestinį nusivylimą gyvenimu, menu, jo tariamą pervargimą, nenuoširdų liūdesį. Net pataikūnai slapčia piktindavosi jo nuolatinėmis, įkyriomis pastangomis pabrėžti savo vertę, jo išdidžia, įžeidžiančia laikysena, tartum sakančia: „Kokie jūs apgailėtini žmogeliai! Jums toli iki manęs...“ Kuris gi žmogus taikstysis su nuolatine panieka? Net pats niekšingiausias stengiasi atsigriebti, bent slapta. Tačiau Deivido akivaizdoje, nenorėdami prarasti tokio ryškaus žmogaus draugystės, jo gerbėjai visuomet stodavo jo pusėn. Zigizmundas Šternas atkirto išsišokėliui:

– Ne jums suprasti jo dvasią!

– Sakyk, genijaus! – atvirai nusišaipė dailininkas Kestneris.

Deividas į Kestnerio repliką neatsakė, dėdamasis, kad jo neveikia kandžios pastabos.

– Nepripažinto, – pridūrė Augusto brolis Vilhelmas, jaunas pianistas.

Deividas, laikydamas, kad neverta į tai atsakyti, nuėjo prie lango ir ėmė žiūrėti į tamsą. Vietoj jo atsakė Šternas:

– Menininkas privalo ieškoti. Ypač muzikas. Ieškoti stebuklo. Kiekviename, net paprasčiausiame gyvenimo reiškinyje slypi stebuklo dalelytė. Mokėti ją surasti – genijaus ypatybė.

– Genijus turi matyti tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, o nesivaikyti chimerų. Genijus gali būti paprastas.

– Genijus – kartu ir paprastas, ir nepaprastas, – pataisė draugą poetas. – Jis sutalpina savyje visa. Jis – tikrasis dievas, kuris, nešdamas savyje neaprėpiamą įspūdžių telkinį ir kantriai atrinkdamas pačius būdingiausius, kuria naują pasaulį. Savo dvasios akimis permatydamas kiekvieno žmogaus sielą, jis padeda žmonėms suprasti pačius save. Savaime aišku, tam reikia daugybės pastangų, atkaklaus, sistemingo darbo. Bet genijus ir yra kantrybė. Kantrybė jį pagimdo ir iškelia į viršūnes. Mano nuomone, kiekvienas normalus žmogus, turėdamas palankias sąlygas ir išsiugdęs nepalaužiamą valią, gali tapti genialiu mokslininku, rašytoju ar muziku.

– Ką jūs! – atsigręžė Deividas. – Jūsų manymu, Rišaras galėjo užimti Ticiano vietą? Ne, mano drauge. Kas gimė šliaužioti – neskraidys, kad ir kaip jį plunksnomis išdabintum. Genialumas – paveldimas, kaip ir išsigimimas. Taip taip! Išsigimimo ir genialumo tos pačios šaknys. Dažnai tie patys tėvai užaugina ir silpnaprotį, ir genijų. Maža to, nuo genialumo iki pamišimo – tik vienas žingsnis. Prisiminkite Mikelandželą, o dar geriau – Šumaną, ne per seniausiai dienas baigusį Diuseldorfe.

Visi susidomėję sekė ginčą. Saksas pateisino savo vardą. Jis niekada neprarasdavo savitvardos, karščiausių ginčų metu išlaikydavo šaltą protą ir rasdavo svarių žodžių:

– Netiesa! Čia atsitiktinumas. Paprasčiausia liga. Liga, kaip ir mirtis, niekad nesirenka. Dauguma genialių žmonių buvo tvirti tiek fiziškai, tiek psichiškai. Tiesa, jie dažnai turi įvairių keistumų, kaip Mikelandželas. Bet tie keistumai tariami. Genijus gyvena ne tik visiems įprastą, bet ir savą gyvenimą. Todėl ir jo būdas yra savitas. Priešingu atveju būtų net keista. Tačiau niekingi žmonės pasigauna tas tariamas keistybes ir šmeižia didžiuosius. Jiems malonu apšmeižti tyrą, pažeminti didį. Dažnai išsigimėliais apšaukiami tie, kurių kūryboje yra minčių, prieštaraujančių nusistovėjusiai, viešpataujančiai nuomonei. Bet visos tos smulkios niekšybės žemina tik pačius niekšus.

– Nesiginčysime, – ramiai tarė Deividas. Jis irgi mokėjo valdytis. – Šiaip ar taip – genialumas yra prigimtis. Genijus – kibirkštis. Nepaliaujamas žaižaravimas. Jis dega visą gyvenimą. Visas jo gyvenimas – kūryba. Pradėdamas kurti genijus jaučia džiugų nerimą, baigęs – skausmą ir nepasitenkinimą. Ir vėl iš naujo. Kūryba – nepabaigiamas kopimas į viršūnę ir nepabaigiamas kritimas žemyn.

Įsiterpė iki šiol tylėjusi Lina:

– Vis dėlto – kas yra genijus? Kas yra tikrasis menininkas?

– Genialumas yra sugebėjimas neprasilenkti su objektyvia tiesa ir pasakyti tai, ko dar niekas nepasakė, – atsakė vienas klausytojų.

– Ar įmanoma pasakyti nors vieną mintį, kuri nebūtų žinoma iki tavęs? – įsiterpė atidžiai sekusi pokalbį ponia Elena.

– Sunku, bet įmanoma. Juk vis atsiranda tokių žmonių, – atsakė Vilhelmas Kestneris. Deividas tuo tarpu priėjo prie šeimininkės ir persimetė su ja keliais žodžiais. Pakilusi iš fotelio, ponia Elena nusivedė Deividą į gretimą kambarį, kur Karinskis su keliais pagyvenusiais buržua lošė preferansą. Juodu kiek užtruko. Salone pokalbis vyko toliau. Buvo gvildenamas klausimas, ką laikyti tikruoju menininku.

– Tikrasis menininkas, – dėstė Augustas Kestneris, – yra kūrybinė individualybė, nesijaučianti vienetu, atskirtu nuo visuomenės. Nepaisydamas jokių kliūčių, jokių nuomonių, klausydamas tik savo vidaus balso, jis ieško ir suranda gyvenimo grožį, įkūnija jį savo kūriniuose, taip leisdamas ir kitiems pajusti jo žavesį.

– Visiškai sutinku su Kestneriu, – prabilo Saksas. – Menininkas – galinga dvasia. Tam tikru požiūriu jis panašus į užhipnotizuotąjį. Jam nėra jokių kliūčių, nei nuotolių, nei laiko ribų. Nėra tokio įvykio, kurio liudininku jis negalėtų būti. Nėra tokio dalyko, kurio jis negalėtų pamatyti ir parodyti kitiems.

– Vadinasi, – apibendrino Lina, – jis aukščiau už Dievą ir žemiau už velnią, nes visapusiškai pažįsta ir gėrį, ir blogį.

– Aukščiau gal ne, bet beveik lygus, – pritarė vienas studentas, sprendžiant iš pataikaujamo tono, įsimylėjęs Liną.

Zigizmundas Šternas savaip perfrazavo Linos mintį:

– Menininkas yra dviejų priešybių sąjunga. Realybės ir idealo. Jis – visas gyvenimas. Išreikšdamas save, jis išreiškia visus, nes viename žmoguje – visi žmonės. Realybė – saulė. Idealas – spinduliai. Bet spindulių nėra be saulės. Kol idealas neįgyvendintas – jis tik idealo embrionas. Bet embrionas visuomet vystosi ir virsta gyvu kūnu. Taip ir idealai, jeigu jie sveiki – virsta tikrove. Todėl menininkas visuomet susijęs su tikrove. Tiesiogiai ar netiesiogiai.

– Taip, tai tiesa, – pritarė kitas pradedantysis kompozitorius, Šterno draugas. – Man būtina kokia nors atrama, pagrindas, kokia nors svetima, ne iš manęs, o iš tikrovės plaukianti mintis ar akordas. Tik tuomet, kai turiu kokį nors apčiuopiamą faktą, aš galiu kurti. Kitaip – mano talentas negyvas.

Šterno žodžius suniekino ką tik su ponia Elena grįžęs Deividas:

– Ribotumas! Žmonių pasiekimai negali būti meno šaltiniu. Menas privalo būti absoliučiai tobulas. O kaip jis gali toks būti, jei išreiškia purviną tikrovę – žmoniją su visomis jos ydomis. Renanas meluoja. Aš negaliu su juo sutikti, kad žmonija esanti absoliučiai tobula.

– Bet ji siekia tobulumo, – pasipiktino poetas. – Siekia nesiklausydama jokių skeptikų abejonių.

Deividas nusijuokė:

– Visa tai burbulas!.. Tariamas progresas – tik beprotybės vaikymasis. Laiminga ateities visuomenė – nesąmonė. Šešėlio šešėlis. Ateitis, kaip ir praeitis, tėra tik dulkės, dengiančios tiesą. O tiesa – vienintelė. Tai – nebūtis. Aš suprantu žmones ir pateisinu nebūties baimę. Kiekvienas trokšta gyventi, pratęsti save už mirties ribų. Reinkarnacija – šventas dalykas, bet laikinas: jis subyrės kartu su žmonija, kuri lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas individas – juk visuomenę galime laikyti vieningu vienetu – beviltiškai trokšta išlaikyti save. Bet tai neįmanoma. Visa, kas turi formą, – laikina. Tokia yra aukščiausia tiesa.

– Bet ar ji nėra šališka? – suabejojo ponia Elena. – Ar ji nėra išgalvota? Kiekvienas daugiau ar mažiau suvokia tiesą, bet tik iš tos pusės, kuri jam artimiausia, kuri labiausiai atitinka jo interesus. Visos tiesos galbūt niekas nepažįsta.

– Kodėl? – prieštaravo poetas. – Šiandien galbūt jos dar ir nepažįstame. Bet ji egzistuoja. Žinoma, tik ne pono Saireso tiesa. Tiesa nėra neprieinama, kaip kai kas linkę manyti. Žmogaus protas – beribis. Jis prieš nieką nesustos, neprisipažins nugalėtas. Jei žmogus kartais ir suklysta – nieko. Erare humanum est. Niekada neklys tik tas, kuris nieko neveikia. Norintis viską suprasti neišvengia nesėkmės. Didžiausias proto privalumas – galėjimas abejoti. Kas abejoja – tas anksčiau ar vėliau vis tiek suranda savo klaidas ir jas atitaiso. Žmonija žengia į priekį iš lėto, bet užtikrintai. Jos kelias vingiuotas, pilnas akmenų ir vilkduobių, nepraeinamų uolų. Daug aukų, net kruvinų lavonų lieka kely. Bet žmonija žengia – vis pirmyn ir pirmyn. Nuo uolos prie uolos, nuo duobės prie duobės. Daug pralaimėjimų, bet dar daugiau pergalių. Patyrimas – žinojimo sąlyga. Vietoje Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau“, reiktų sakyti „Aš žinau, kad sužinosiu“. Visos kalbos apie nebūtį – niekas, tik svaičiojimai. Posakis „Viskas, kas turi pradžią, turės ir pabaigą“ gal ir teisingas, bet juo negalima švaistytis be atodairos. Jeigu žmonija kada nors ir išnyktų – kuo aš netikiu – ir tai nebus galas, ne nebūtis. Materija liks kaip buvusi, nes ji neturėjo jokios pradžios. Visi spėliojimai apie materijos pradžią ir pabaigą – didžiausias absurdas, nieko bendro neturintis su tiesa. Tai nusikaltėliškas siekimas nukreipti žmogaus žvilgsnį nuo gyvenimo į tuštumą. Jūs išgalvojate visokiausias antžmogiškas teorijas, norėdami sustabdyti gyvenimą. Būkite tikri, jums nepavyks!

Deividas niekinamai šyptelėjo ir tarė:

– Visiškai nusipaistėte. Visuomenės gelbėtojai!.. Patys nežinote, ko norite.

– Mes bent tikime tuo, ką matome, ką jaučiame, ką suvokiame, – atsikirto Saksas. – Nors savimi tikime. O jūs? Ką ten jūs! Visko bijote. Net patys savęs. Visos jūsų gudragalviškos teorijos – nei šis, nei tas...

– Nes nesuprantate jų, – įgėlė Šternas. – Nepajėgiate jų aprėpti. Protas per siauras.

– Ir už tai ačiū. Siauras protas nors šį tą supranta, gi drumstas – nieko. Jūsų protas panašus į pilką dangų. Bet koks skirtumas tarp pilko dangaus ir žvaigždėto! Tarp tuštumos ir pilnumos! Kas iš to, kad jūsų protas beribis. Beribė ir jūsų pačių idealizuojama tuštuma. Jūsų menas tuščias. Jūsų muzika – chaosas.

Ponia Elena, bijodama, kad ginčas gali prieiti iki asmeniškų įžeidinėjimų, ėmė juos taikyti:

– Menas vis tiek yra menas. Ar jis neigiantis, ar teigiantis, niekinantis ar edifikuojantis. Menas gali būti įvairus.

– Tik ne falsifikuotas... – mėgino pradėti Saksas.

– Užtenka tų ginčų, – nutraukė šeimininkė, – geriau pasiklausykime muzikos. Ponas Deividai, paskambinkit mums ką nors. Lina, pakviesk poną Krasinskį, jis nori išgirsti Deividą.

Lina išbėgo į gretimą kambarį. Deividas norėjo atsisakyti. Jis jautėsi susierzinęs, o suirzęs prastai skambindavo. Tačiau, paklusdamas drąsinančiam ir pasisekimą žadančiam savo gerbėjo žvilgsniui, sutiko.

Deividas turėjo nepaprastą muzikinę atmintį. Tai buvo tikras atminties fenomenas, galėdavo pagroti ilgiausias sonatas vos vieną kartą jas išgirdęs. Deja, skambindavo jis be jokio užsidegimo, atrodydavo, kad jam nuobodūs ir patys kūriniai, ir jų atlikimas. Aistringiausi polonezai virsdavo bergždžiomis šmėklomis. Nors jis buvo gabus atlikėjas, svetimi kūriniai jo neįkvėpdavo; gal todėl, kad jis jų nekęsdavo, niekindavo, bet slapta žavėdavosi, net pavydėdavo jų autoriams. Visai kas kita būdavo, kai Deividas prisiliesdavo prie savo kūrinio. Besielis barškintojas virsdavo neprilygstamu virtuozu. Net „Virginiją“, visiškai šlykščią bakchanaliją (nežinia, jis ją laikė savarankišku kūriniu ar ruošėsi pritaikyti kokioje nors operoje ar balete), jis skambindavo su tokiu įkvėpimu, kad muzikinė pabaisa, visiškai nemokšiškas natų kratinys virsdavo pakenčiamu kūriniu. Reikia pripažinti, kad jis buvo gabus kompozitorius. Ne vienas jo kūrinys užhipnotizuodavo savo nuoširdžiu jausmu ir stebindavo išradinga forma. Kam tekdavo išgirsti jo „Žvaigždžių sonatą“, nejučiomis lygindavo jį su Bachu, Haidnu ar kuriuo kitu muzikos milžinu. Iš tikrųjų Deividas turėjo visus duomenis tapti jeigu jau ne genialiu, tai labai savotišku ir aistringu kompozitorium.

Minutę Deividas sėdėjo nejudėdamas, įsmeigęs žvilgsnį į klaviatūrą, tartum rinkdamasis klavišus, tartum įsiklausydamas ar stengdamasis prisiminti. Visi įtemptai laukė: pats to nepastebėdamas Deividas, vos atsisėdęs prie instrumento, dar nė nepradėjęs groti, visuomet prikaustydavo klausytojų dėmesį.

Ant klaviatūros nusileido rankos. Tykiai, be garso... Niekas nepastebėjo to judesio, atrodė, kad prabilo pats instrumentas. Visi iš netikėtumo krūptelėjo, iš karto pasiduodami garsų kerams... Kažkas ateina. Sunkiais, nerimą keliančiais žingsniais. Tarp jų pasigirsta duslūs, dūžtantys garsai – lyg nepakaustytų kanopų beldimas į grindinį, po kuriuo bedugnė tuštuma, lyg ant pušinių lentų kristų drėgno sulipusio smėlio saujos. Juodi, kraupūs tonai, nelygus ritmas – grėsmingai artėjančios nelaimės pranašai.

Bet nelaimė šį kartą dar aplenkia klausytojus, ištirpdama šniokščiančiame lietuje. Ar ilgam? Juk ji tyko. Ji tūno čia pat po langu. Juoda kaip naktis ir tyli. Niūri ir šalta, apsimestinai abejingomis akimis seka žmones. Ji tyko. Kantriai, atkakliai. Jos nebaido nei be paliovos ūžiantis lietus, nei įdūkusi ledo kruša. Akmenimis jos nenuvytum...

Vis dėlto aušros gaisai pasiekia ir jos šiurpią buveinę. Žalsvų fosforinių akių šviesa gęsta. Dar akimirkai nelaimės akys nusidažo kruvinu įniršiu, bet ji priversta pasiduoti, palikti tamsų sodą; ją veja jos pačios šešėlis, ją negailestingai plaka obelų šakos, skęstančios saulės jūroje. Išsiskleidžia vyšnių žiedai, lyg burtų lazdele mostelėjus ima linguoti jurginų galvos, sučeža nubudusios bitės sparniukai. Ji tuoj nuskris. Pasirodo antra, trečia – visa bičių armija. Jos taisosi suglebusius sparniukus, miegūstai žvalgosi į saulę. Saulė tokia stipri – net bitės neišlaiko ir prisimerkia. Dar kartą ryžtingai mosteli sparnais ir nudūzgia gėlėmis... Lengva kaip oras nuplasnoja plaštakė. Pavymui nusiveja kita – marga ir linksma kaip jaunystė. Sodo gale supukši nežinia iš kur atsiradęs ežys. Kaip jis čia pakliuvo, ko jis čia ieško – neišsprendžiama mįslė. Ak! Juk vakar jį iš miško parsinešė kaimynų Velfas. O štai ir jis pats. Tik šįryt ežys jam nerūpi. Jam šovė į galvą nusikaldinti kardą, tokį kaip senelio. Mama prie to kardo neleidžia net prisiliesti. Na nieko – jis turės savą, dar geresnį! Tarškindamas pora skardos gabalų, jis skuba pas senąjį Lencą. Pas tą patį ilgakojį – kaip iš pasakos – kuris jau nuo neatmenamų laikų vis kala ir kala savo mažutėje, murzinoje kalvėje. Velfui atrodo, kad ir jis pats, ir senelis Lencas pragyveno ilgus ilgus amžius. Kaipgi kitaip suprasti, jei ta kalvė tokia aprūkusi... Ir tokie stiprūs ir skardūs kūjo smūgiai. Jėga juk auga kas metai. Velfui atrodo, kad šiemet jis jau gali eiti ristynių su beuodegiu Neronu, o reikėjo pamėginti susikibti su juo pernai! Viena letena išvarydavo bet kokį norą galynėtis. Tik kodėl stipruolis Lencas, kaimo vaikiščių pasakojimu, kitąmet kalvystę žada perduoti sūnui?.. Bet štai ir Lencas. Pakumpęs, žilas iki paskutinio plauko, bet stiprus, oi, koks stiprus! Numetęs žemėn savo didįjį kūjį, atsisuka į Velfą. Šio akys pilnos nuostabos. Jos iš padilbų žiūri į žaižaruojantį žaizdrą, į piktas, iš piktumo net uždususias dumples. Visur netvarkingai išmėtyti ratlankiai. Viskas sujaukta – kaip sapne. Kad būtų galima čia kasdien ateiti! Taip įdomu. Ir kodėl ta senelė jam neleidžia lankytis kalvėje? Kodėl kaimo berniūkščiai gali eiti kur tinkami?.. Kalvis paima skardos lakštus, išklauso Velfą. Vakare nukalsiąs. O dabar liepia bėgti namo. Velfas paklūsta labai nenoromis. Iš paskos nuaidi linksmi, energingi kūjo dūžiai. Darbo daina – džiugi ir saulėta...

Bet kas tai!.. Vėl tie patys duslūs, mediniai žingsniai... Nejaugi nelaimė tyko ir čia? Taip, tai ji. Ir saulė jai nieko negali padaryti. Jos pilna visur. Ji kaip nuobodis, persmelkiantis kiekvieną širdies skaidulą. Pilkas pilkas. Blyškūs, monotoniški, varginantys garsai. Tie patys ir tie patys. Bet pasigirsta vienas kitas nedrąsus akordas – skaistus, perregimas, virpantis. Aplinkui žalia žalia. Rodos, visas pasaulis virpa kažkokiam lūkesy, kažko ilgisi. Lina prisimena visai neseniai skaityto poeto eilutes. Keistas ir beprasmiškas. Kaip jos įstrigo į atmintį?

Viską viską velniui atiduočiau –

Kūną, kraują, sielą ir mintis,

Kad nuobodų nuobodulio žaltį

Suviliotų ilgesio žaltys.

Dabar aiškėja poeto žodžiai. Nuobodis smaugiąs kaip žaltys. Jau geriau ilgesys, bent ilgesys, jei ne pats gyvenimas. Nieko neveikimas baisus. Ir kaip ta mama gali dienų dienas nieko neveikti. Vis tos pačios knygos, tie patys veidai, tie patys pokyliai. O kiek daug tokių nelaimingųjų! Visa aukštuomenė. Kažin ar darbininkams nusibosta jų darbas? Juk darbas irgi vienodas. Ne, darbas turbūt įvairus. Prastuomenė neturi laiko nuobodžiauti. Jai reikia rūpintis savimi, o rūpesty negali būti nė dulkės nuobodžio. Iš tikrųjų prasčiokai bent šiuo atveju laimingesni už mus...

Bet ilgesys trumpas. Kaip akimirka. O nuobodžio praraja vis didėja ir didėja. Po kiekvienos liepsningos akimirkos ji vis klaikesnė. Žmogus kenčia, iš paskutiniųjų stengiasi nuvyti nuobodulį, jis jaučia, kad kažkur pulsuoja gyvenimas, jis ilgisi, jis nori ilgėtis, jis nori gyventi... Pasinerti į gyvenimą – iki apsvaigimo...

Du negailestingi surūdiję dūžiai. Tyla. Ir dar vienas – kaip siaubas, kaip perspėjimas. Tarytum kažkokia antgamtinė jėga praneša žmogui, kad jis veltui kamuojasi, kad jo pastangos tuščios, nereikalingos. Kad jį vis tiek – gyvens jis ar tik vegetuos – pasiglemš lemtis... Štai ji stovi! Ji laukia. Jos ilgi, kaulėti, grubūs ir negailestingi pirštai jau liečia kūną. Jie griebs tave ir svies į tuštumos košmarą...

Sielą sukausto siaubas. Tu nori šauktis pagalbos, bėgti. Tavo galvoje lyg pasiutusios sukasi beviltiškos mintys. Sukasi ir sukasi pragarišku sūkuriu. Tu kaip didžiuliame okeanų verpete. Stengiesi išsikapstyti iš jo, bent išsilaikyti vietoje, bet neįveikiama jūrų gaivalo jėga traukia į besotes dūkstančias gelmes. Pražūtinga okeano gerklė jau čia pat. Beprotiškas viesulas neša į ją, viską pralenkdamas, viską palikdamas toli užpakaly – lavonus, lentgalius, medūzas, net žuvis. Su siaubu pamatei, kaip vanduo iškėlė visu ūgiu milžinišką uragano išrautą ąžuolą. Galiūnas sudrebėjo ir dingo. Spazmiškai mosuoji rankomis po kunkuliuojantį vandenį, beviltiškai stengdamasis už ko nors užsikabinti: už kokio lentgalio, medžio, net medūzos, nesusimąstydamas, kad ir juos ištiks tas pats likimas... O aukštai aukštai virš tavęs toks žydras dangus... Tave tvirtai pagriebė verpetas, paskutinįsyk iškėlė, kad dar kartą pamatytum dienos šviesą ir išprotėtum. Tik beprotystės klyksmas nespėjo išsiveržti iš tavo krūtinės. Jį užliejo vanduo.

...Kaip pasakoje. Paslaptinga jėga, išplėšusi tave iš mirties nasrų, metė į erdvę ir švelniai švelniai – kaip debesis – nuleido ant žemės. Ne, ne ant žemės. Ant kažkokios nežinomos viršukalnės. Dangaus žydrynė visai čia pat virš galvos. Saulė už kelių žingsnių: ištiestum rankas ir paliestum jos kraštą. Ir nenudegtum, nes erdvių dvelkimas toks vėsus!.. Tavo ausis pasiekia gyvenimo garsai. Žmonių balsai. Skambantis tavo sesers juokas, tavo mylimosios šypsena... Tau gera... Juk tu ką tik žvelgei mirčiai į akis!.. Tu jau nori eiti pas savuosius, pas žmones, ir pastebi, kad po kojomis begalinė praraja, o ten apačioje tas pats šėlstantis verpetas. Tu netenki pusiausvyros ir krenti... tiesiai į kvatojantį mirties sūkurį. O ką tik matei gyvenimą. Žydintį ir giedrą. Neviltis suspaudžia širdį ir tu nebegali nieko galvoti. Akimirką pasirodo, kad visas gyvenimas garma paskui tave, visa žmonija. Tu nusikvatoji pamišėlio juoku – kaip verpetas. Ir dingsti. Abu verpetai – mirties ir tavo juoko – susilieja virš galvos.

Ilga tyla. Deividas dreba. Visų akyse ką tik pergyveno košmarą. Tik Saksas, visą laiką su neslepiama pašaipa klausęsis, nusijuokė ir tarė:

– Tokią muziką reikėtų uždrausti. Tai beprotybė!

Šternas, priėjęs prie Deivido, pradėjo kažką karštai šnibždėti. Lina paėmė nuo staliuko vandens grafiną, prisipylė taurelę, išgėrė ir, į nieką nesikreipdama, tarė:

– Kiekvienas pakilimas baigiasi kritimu žemyn.

– Bet kokia gi to chaoso prasmė? – ironiškai paklausė Vilhelmas Kestneris. – Ką gi jis reiškia – tas siaubas?

– Argi neaišku? – nusijuokė jo brolis. – Gyvenimo beprasmybę, mirties teigimą, blogio pergalę – visa, ką tik nori, išskyrus sveiką protą.

Deividas, nekreipdamas dėmesio į pašaipas, paaiškino kitiems klausytojams:

– Tai improvizacija nebūties temomis. Blogio pasauly daugiau negu gėrio. Pati būtis yra blogis, kurio, deja, neįmanoma sunaikinti, nes sudarkytum būties vienybę. Sakoma, kad būtis – tik mūsų proto idėja, fikcija. Kiekvienas gali elgtis kaip nori. Kad ir ką darytum, vienaip žiūrint, atrodys gera, kitaip – bloga. Savižudybė – drąsa jausmų požiūriu, silpnadvasiškumas proto akimis. Asmenybė – visumos dalis. O dalis visuomet siekia įsilieti į visumą, nes tai neišvengiama. Jei būtis reali, subjektyviai jos nepaveiksi. Mūsų gyvenimas ir mirtis nepriklauso nuo mūsų.

– Fatalizmas!.. Kvailas fatalizmas, – šyptelėjo Saksas.

– Nieko panašaus, – pasipriešino Deividas. – Mirtį galima nugalėti tik išsižadėjus savęs. Bet tai gali tik negyvi daiktai. Todėl jie nemirtingi. Jų tarsi ir nėra. Jie išnyksta be pėdsakų. Žmogus irgi išnyksta be pėdsakų. Bet jis gyveno. O daiktai išnyksta negyvenę, tartum jų nė nebuvo. Nemirtingumas – tai nebuvimas.

– Tai tik miglotos, beprasmės, pretenzingos sentencijos. Nevykęs noras nuslėpti mirties baimę, – apibendrino Saksas.

– Šmeižtas! – pasipiktino Deividas. – Mirties neverta bijoti. Mes pajuntame ją – kai mūsų jau nebėra. Pagaliau kiekvienas gali guostis, kad miršta ne pirmas ir ne paskutinis. „Prakaite savo valgysi savo duoną iki vėl pavirsi į žemę, iš kurios tu esi imtas.“ Taip prasideda Šventas Raštas, taip baigsis žmogaus era.

– Melas! – sušuko Augustas Kestneris. – Būtų didžiausias kosmoso nusikaltimas, bet tai nesąmonė. Prisiminkime senovės mąstytojus. Ar jie neteigė gyvenimo? Ir šiandieniai...

– Gana! – nutraukė Deividas. – Aš nepripažįstu jokių autoritetų. Amžių amžius žmonės buvo mokomi jiems paklusti. Beje, – „gyvenk šešėly“. Ką tuo norėjo pasakyti Epikūras? Ar ne tai, kad neverta stengtis suprasti tai, kas nesuprantama?

– „Per tikrą žinojimą į tikrą gyvenimą!“ – skelbė Sokratas, – įsiterpė Lina.

– Man nesvarbu, ką sakė Sokratas. Svarbu, ką sakau aš.

– Oho! Kas patikės tavim, žmogau? Dar niekas tokių absurdų neskelbė...

– Man svarbu tik tai, ką aš galvoju, – susierzinęs pakartojo Deividas.

– Laukinis! – juokėsi poetas.

– Genijus nepaklūsta civilizacijai. Jis neturi nei rasės, nei tautybės. Jam neegzistuoja sienos... – Deividas norėjo dar kažką sakyti, bet jo žodžius nustelbė sutartinis poeto ir jo draugų kvatojimas, pašaipios replikos ir triukšmas. Net Deivido gerbėjai, priblokšti tokios pabaigos, nesusigaudė, kaip elgtis. Visi ėmė triukšmingai skirstytis. Deividas, pabučiavęs poniai Elenai ranką ir paskubomis atsisveikinęs su Lina, išėjo.

Gatvėse nebuvo nė vieno praeivio. Niekas netrukdė susikaupti. Iš pradžių Deividą apėmė nesuvaldomas pyktis, bet prisiminęs, kokį įspūdį padarė jo kūrinys net priešiškai nusiteikusiems žmonėms, nusiramino, pamažu užmiršo visus išgyvenimus ir ginčus. Jį apėmė saldus pasitenkinimo jausmas, bet greitai išblėso, užleisdamas vietą garsų sąskambiams ir melodijoms. Jo krūtinėje glūdėjo tik viena yda – jis visada troško būti savitas, savo talentu išsiskirti iš kitų. Galbūt jis numanė, kad jam toli iki didžiųjų meno meistrų Šopeno, Šuberto ar Vagnerio, kad kurdamas šviesią, gyvenimišką muziką jis niekad nepakils iki jų, kad aukštumos ne jam. Todėl, užsibrėžęs tikslą tapti gelmių genijumi – pirmuoju ir vieninteliu, – jis grimzdo į bedugnę. Pamynė savo prigimtį, savo valią, prisivertė nusileisti į patį gyvenimo dugną ir imtis niekingiausio darbo – rankioti ir su pasimėgavimu aukštinti žemiausius žmogaus jausmus, teršti visa, kas gyvenime gera ir kilnu. Vietoj meilės jis skelbė neapykantą, vietoj didvyriškumo – baimę, vietoj džiaugsmo – įtūžį ir pyktį, visoms žmogiškosioms teisėms, visiems kilniausiems žmogaus dvasios polėkiams priešpriešindamas vieną teisę – mirti, vieną jausmą – baimę. Jis žinojo, kad geba patikti žmonėms. Nors jie ir nirštų ant jo, niekintų jo meną, šaipytųsi iš jo, bet nekreipti į jį dėmesio, nepripažinti jo negalės. Prieš savo norą žmonės klausysis jo kūrinių, nes juose – jie patys, nematoma jų gyvenimo pusė. Palaužti sveiką protą, nugalėti žmones, sutrempti jų sielas, įtraukti juos į demonišką niekšybių sūkurį ir išjuokti juos...

Niūrus ir ryžtingas, kupinas pragaištingo kūrybinio nerimo, Deividas grįžo į namus.

Čia jo laukė netikėtumas. Vos pravėrė duris, jį pasitiko džiaugsmingas šūksnis „Deivi!“ ir švelnios moters rankos apsivijo kaklą. Atsipeikėjęs iš nuostabos, Deividas atpažino – tai Loros rankos. Loros Bernais! Juodu taip seniai nesimatė... Kaip ji čia atsirado? Ji jau suaugusi moteris. Ne ta pramuštgalvė juodaakė, kadaise tiek prikamavusi, kad jis vos baigė gimnaziją. Tai rimta, susimąsčiusi, gyvenimą pažįstanti moteris. Ir vis dėlto tai ji – ta pati svajotoja, mylinti gyvenimą idealistė. Deividą apima tas pats neapsakomas jausmas, kuris neduodavo ramybės Liverpulyje. Ta pati vidinė įtampa, miglota ir kankinanti. Šis jausmas jau seniai nublanko, jį užgožė kitas – nenumaldomas noras prasimušti, išgarsėti. Jis jau nesitikėjo kada nors patirti tikrąją meilę, manė, kad meilė – ne jam skirta. Jokios merginos, jokios moterys nepajėgė įžiebti liepsnos jo širdyje. Su jomis būdavo malonu, jos jam patikdavo – ir tiek. Su jomis jautėsi vienišas, kamuojamas ilgesio, o be jų – slegiamas tuštumos. Net Lina neįkvėpė jausmų. Deividas gėrėjosi ja kaip gražiu, mielu, tačiau beverčiu daiktu. Niekada neprisimindavo paliktos meilės. O ji buvo jau čia... Kaip ji čia pateko? Kaip Lora atsidūrė jo namuose?

Tokios mintys sukosi galvoje, kol vedėsi Lorą prie sofos ir pasisodino. Ji, suprasdama jo nuostabą, ėmė pasakoti:

– Adresą gavau iš tavo sesers. Tik nepažįstamame mieste ilgai negalėjau rasti. Tikėdamasi, kad tu namuose, pasibeldžiau į duris. Kambarį radau neužrakintą, pamaniau, kad tu kur nors čia pat, tuoj grįši, ir nutariau luktelti. Be to, neturiu kur dėtis. Pažįstamų nėra, viešbučiai pilni... Žinotų mama, kad aš vidurnaktį vyro namuose – išprotėtų.

Deividas švelniai pabučiavo jos plaukus ir tarė:

– Labai gerai, kad laukei. Tik nusibodo turbūt...

– Ką tu! Nebuvo laiko nuobodžiauti. Atleisk man, bet aš peržiūrėjau visas tavo knygas ir rankraščius. Net bandžiau skambinti „Naktį“. Kodėl tiek nevilties joje? Naktis nėra tokia neperregima. Ji tarsi dienos preliudija.

– Lygiai taip pat galima sakyti, kad diena – nakties preliudija.

– O ne! – karštai užginčijo Lora. – Gyvenimas eina dienomis. Naktys tėra tik atokvėpiai.

– O man smagiausias laikas – naktis. Bet palikime tai. Pasakok apie save, – paprašė Deividas.

– Ką čia pasakoti! – nusijuokė Lora. – Pabėgau iš namų – ir viskas.

Deividas, nustebintas tokios žinios, nepatikliai žvilgtelėjo į akis.

– Rimtai, – patvirtino Lora. – Man sunku apie tai kalbėti. Kai pagalvoju, kad vos netapau vilnų karšyklos savininko Bemgeimo žmona, – šiurpas nukrečia. Juk aš visus tuos ketverius metus laukiau tavęs, ir staiga – šitoks tėvų nuosprendis... Ką aš turėjau daryti? Sutikti? – jos veidą aptemdė skausmo šešėlis, bet neilgam – netrukus mergina įveikė liūdesį ir sušuko: – Tad nutariau susirasti tave! Nors galbūt tu manęs ir nelaukei...

Jos balse suskambo abejonė. Deividas suprato, kiek iškentė Lora ir kokia nepalaužiama jos širdis. Jį apėmė nuoširdi užuojauta ir gėda, kad buvo ją pamiršęs. Ir džiaugsmas, nes juodu vėl drauge.

Pirmą kartą po penkerių metų Deividas nuoširdžiai džiaugėsi. Džiaugėsi kaip vaikas. Glostė, glamonėjo, bučiavo ją. Ir vis kalbėjo, be perstojo, nerišliai, pats gerai nesuvokdamas, ką kalba, bet žodžiai buvo nuoširdūs ir švelnūs. Jo entuziazmu užsikrėtė ir Lora:

– Dabar aš laiminga! Gerai, kad pasipainiojo tas Bemgeimas. Kitaip būčiau niekad nepasiryžusi susirasti tavęs... Dabar turiu visa, ko troškau. Aš laisva, nepriklausoma, su tavimi... Galėsiu mokytis muzikos. Juk galėsiu, Deivi? Tu man padėsi. Turiu būti verta tavęs. Pamatysi, kokia aš gabi mokinė. Mudu būsime laimingi. Laimė, jeigu ji tikra – trunka amžinai... Mūsų laimė turi būti amžina! Juk taip?.. Aš mokysiuos. Juk tu man padėsi, tiesa?

– Padėti gali tik tas, kuriam pačiam nebereikia pagalbos, Lora. O aš jaučiuos toks bejėgis... Ne! Netiesa. Dabar aš stiprus. Tu suteikei man jėgų!

– Tu turėjai tiek daug draugų... – pasakė Lora lyg su nuoskauda, lyg su pavydu. – Ir moterų...

– Jeigu draugai netikri – žmogus jaučiasi vienišas. Aš visuomet buvau vienišas. Bet, tiesą sakant, dėl to nesielvartavau. Vienatvė pranoksta sielvartą. Tik visą laiką kažko ilgėjausi. Ko – ir pats nesupratau.

– Deividai, aš visuomet tave mylėsiu, kaip mylėjau nuo pat pirmo mūsų pasimatymo. Tave ir gėles. Bet gėlės rudenį miršta...

– Meilė irgi kaip gėlė, Lora. Švelni ir silpna. Dargana gali ją sunaikinti...

– Ne, Deividai, ne! – ir Lora prisiglaudė prie jo. – Mudu ją saugosime. Mūsų laimės niekas nedrums. Kur nors išsinuomosime mažutį namelį, kur nors kaime, netoli miesto, prie upės. Bet galime ir čia gyventi, jei tu nori...

Lora kalbėjo. Matydamas jos entuziazmą, Deividas nusigando, kad gal neįstengs suteikti tos laimės, apie kurią ji svajoja, gal jis visiškai jos nevertas. Staiga paklausė, už ką ji taip jį mylinti.

– Apie tai verčiau nekalbėkime, – atsakė ji. – Kažkas paklausė šimtakojo, iš kur jis žino, kada reikia pakelti aštuoniasdešimt aštuntą koją? Šimtakojis susimąstė, ėmė stebėti save, kol visiškai susipainiojo ir nebeįstengė nė iš vietos pajudėti. Galbūt tai blogas palyginimas, bet panašių klausimų geriau neliesti. Aš niekada negalvojau, už ką tave myliu. Myliu – ir to užtenka. Ar gali saulė pasakyti, kodėl ji šviečia? Myliu tave, tavo muziką, tavo talentą. Juk galima mylėti žmogų už jo talentą. Tai joks išskaičiavimas. Stipri prigimtis visuomet traukia. Aš labai mėgstu tavo muziką. Tūkstančius vakarų skambindavau ir skambindavau tavo preliudus, pirmuosius tavo bandymus, bundančio talento fantazijas. Ar nori, aš tau ką nors pagrosiu? Prisimeni „Pirmąją pavasario šypseną“?

Lora paėmė gitarą ir palietė stygas.

Seniai pamirštas laisvas lygumų vėjas padvelkė į Deividą. Paglostė veidą, pašiaušė plaukus ir nuskrido. Neaprėpiamas largo. Plačiai plačiai nusidriekė mieguisto sniego lygumos. Pro rūką prasiveržė saulė. Nukrito ant sušalusio sniego ir sudužo, pažirdama galybe žvaigždučių. Žvaigždutės šoko ir šoko. Molto vivo. Kažkur toli, o gal čia pat atkalnėje, pasigirdo švelni minorinė gaida. Sniegas ėmė tirpti. Lygumos apsiblausė. Tuoj pradės čiurlenti upokšniai. Apipins visą lygumą, įsilies į kiekvieną širdį. Audringu tempu įsiverš atgijusi gamta... Lora skendėjo pavasary. Daugiau niekas jai neegzistavo. Gitara dainavo kaip jos širdis. Deividas klausėsi ir žiūrėjo į priešais kabančią Klodo Loreno „Ryto“ reprodukciją. Nesuprantamas dalykas, kodėl jį, prieblandos genijų, taip traukė saulėtasis Lorenas. Gal todėl, kad sielos gilumoje ir jis jautė tą patį akinantį džiaugsmą, kurį stebuklingais šviesos pluoštais savo peizažuose įamžino neprilygstamasis saulės mokinys. Talentingasis lotaringietis vaizdavo pačią saulę, pačią Šviesą – sklidiną poezijos. Ne tiek piemenys, ne švelniavilnė avių banda ir gyvybingos, plačiai nusidriekusios medžio šakos, pagaliau ne efektingas architektūrinis ansamblis tolumoje, o begalinė erdvė, pilna nepakartojamo šviesos žaismo, žavėjo Deividą. Beribė erdvė, pilna šviesaus, skambančio džiaugsmo, paliečianti slapčiausius jausmus... Deividas žiūrėjo į atsiveriantį vaizdą ir jautė, kad gitaros akorduose skamba tas pats Loreno rytas. Sodri, alsuojanti vasara. Ak taip! Juk jis pats tose vasaros spalvose įprasmino jaunystės šypseną, didelį neaprėpiamą besiskleidžiančios gyvybės džiugesį. Juk jis pats tai sukūrė. Juk jis pats kadaise buvo kupinas tokių jausmų. Kaip jis galėjo juos atstumti! O Lora spindėte spindėjo gyvenimu, į svaiginančius tolius nešančiu širdį.

Deividas žengė prie fortepijono ir atsargiai palietė baltus klavišus. Šviesūs, drąsūs ir ryžtingi garsai pasivijo tolstančius gitaros akordus, pratęsdami juos iki begalybės.

1963 06 30–07 06

Johnas Donne’as (1572–1631) – anglų poetas, pamokslininkas, anglikonų kunigas, žymiausias vadinamosios metafizinės poezijos atstovas, daugelio laikomas vienu svarbiausių visų laikų autorių. Jo barokiniai eilėraščiai, pasižymintys labai išradingomis, neretai painiomis metaforomis bei konceptais, panaudoja ne tik teologijos, bet ir tų laikų mokslo bei teisės sąvokas (J. Donne'as buvo ir teisininkas). Jie turi analogijų su XVII a. Lietuvos barokinėmis eilėmis, rašytomis lotyniškai ir lenkiškai, iš dalies ir su Konstantino Sirvydo pamokslais.

Ilgokai buvęs primirštas, bet iš naujo iškeltas T. S. Elioto ir jo kartos kritikų, J. Donne'as padarė didžiulę įtaką anglų, amerikiečių bei kitų tautų moderniajai poezijai (be kitų, ir Josifui Brodskiui). Lietuvoje J. Donne'as beveik nežinomas, bandymai jį versti ligi šiol buvo nesėkmingi (nenuostabu, nes tai labai sunkus darbas). Šie trys chrestomatiniai eilėraščiai (ypač populiarus pirmasis iš jų) išversti mokyklos tikslams.

Vertėjas

Iš anglų k. vertė Tomas Venclova

Atsisveikinimas, užginąs liūdėti

Kaip mìrštąs kužda vis tyliau,

O jį palydinti minia

Dvejoja (vienas taria „Jau“,

Bet kitas atsiliepia „Ne“),

Taip mudu skirkimės – ramiai.

Kartėlio marios nepatvins,

O santūrumas įsakmiai

Nuo šventvagių abudu gins.

Kai žemė dreba, dundesys

Ir smūgiai šiurpina visus.

Aukštųjų sferų virpesys,

Nors daug stipresnis – nebaisus.

Jei myli žemiška širdis,

Vien kūnu tenkinas aistra:

Išsiskyrimas – lyg mirtis,

Nes geismui peno nebėra;

Bet mudu mylim taip karštai,

Jog susilydėm amžinai,

Ir sielų nebaugina tai,

Kad skirias lūpos ir delnai.

Ta sandora – jų slėpinys.

Ir kas iš to, kad aš toli?

Tiesiog pavirto lydinys

Į aukso giją. Mus gali

Prilyginti skriestuvui. Du

Jo smaigaliai – tai mes abu:

Tu stovi, aš einu ratu,

Tu nejudi, o aš skubu,

Ir nors lieki pačiam centre,

Sukies, kada mane stebi –

Nei plieno adata ore,

Čia statmena, čia įžambi.

Kol būsi, kaip jinai, tvirta,

Keliavimas netaps kančia:

Ilga klajonė bus baigta

Ten pat, kur slypi jos pradžia.

Atsisveikinimas raudant

Duok man raudot,

Kol mes greta: kol aš nepasitrauksiu,

Tol mano ašarą, tarytum aukso

Monetą, tu pajėgsi įspauduot.

Tokia ryški

Joje lieki,

Kaip sėkloje išlieka didis medis.

Kai krinta vaisius, dūžta pirmapradis

Tavasis atvaizdas, iš skausmo atsiradęs.

Taip gaublyje

Žemynų kontūrus meistrystė raižo,

Kol pasiduoda kartografo braižui

Iš nieko gimusi viešpatija.

Taip iš raudos

Gims visados

Erdvė, kur meilės visata gyvena,

Kol tavo ašara sumiš su mano

Ir dangų paskandins, prišaukus naują tvaną.

Traukos galia

Neragink pikto potvynio, kaip mėnuo.

Neskatink vėtros: aš ir pats šiandieną

Geidžiu nurimti jūrų patale.

Nešauk vilnies –

Ir šiaip ganės

Jai įniršio; nestiprink vėjo šuorų;

Nedūsauk, nes alsuojam vienu oru.

Atimti iš manęs jo likučius – nedora.

Elegija, skirta Lady Markham

Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas,

Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs.

Gelmė apsiaučia mus: nors Viešpaties galybės

Tarp žemių ir vandens nubrėžtos griežtos ribos,

Bet bangos ūžauja, staigiais verpetais auga,

Ir jūra traukiasi, paglemžus mūsų draugą.

Tuomet ir sausumoj nesustabdysi srauto:

Upokšniai ašarų patvinsta ligi skliauto,

Savąsias nuodėmes balsu aprauda sielos,

Ir trunka šermenys, ir kaupiasi kartėlis.

Bet verksmas daugina nusidėjimų svorį:

Mes tvano šaukiamės, nors Viešpats jo nenori.

Žmogus pasirenka nuodingo roplio kelią,

Jei ašarom save pikčiau nei angys gelia.

Netikę akiniai – jie kliudo mums atskirti,

Kur esam mes, kur ji, anksčiau patyrus mirtį.

Ją vandens pavogė, tačiau nesunaikino.

Vilnis, praošusi viršum slidaus uolyno,

Palieka mezginius ant smėlio, nei karūną,

Ir lygiai taip mirtis pagražina jos kūną.

Rytiečiai amatą mįslingą prasimano:

Jie molį kaitina, kad gautų porcelianą;

Taip duobėje, kuri be gailesčio tirpina

Jos kūno deimantą, safyrą ir rubiną,

Kitės materija, kol Viešpačiui paliepus

Visatą suardys rūstingo Teismo liepsnos

Ir atsinaujinęs, tarytum siela tyras,

Tas kūnas vėl sušvis it grožio eliksyras.

Praranda pajėgą beprotis marių šuolis,

Nes kūniška mirtis – lyg jaunesnysis brolis:

Iš to, vyresniojo – iš nuodėmių vergijos

Visus išlaisvina jos nuogas kalavijas.

Bet jas abi nudės, abi nukaus teisieji:

Į kurčią tamsumą jie traukiasi laimėję.

Abi palaidojus, ji pelnė didžią tylą,

Kur nuodėmės nėra ir skausmas neprabyla.

Sakau: nemiršta tie, ko nebaugina kapas.

Ji amžinai skaisti – ir šičia, ir anapus.

Jos dvasiai suteikta taip pat kita malonė –

Pažinti atgailos ir atleidimo skonį.

Baltam paviršiuje net ir šlakelis – juodas

(Taip krištolą įskels nepastebimas nuodas!),

Bet ji nusižengė tik tiek, idant prasmingai

Patvirtintų žodžius: „Nėra nenuodėmingų.“

Tie sąžinės krislai paryškindavo šviesą,

Nes kartais netiesos pristinga kilniai tiesai,

Klaidelės – žygdarbiui, šešėlio – tobulybei,

Kad nusilenktume Neklystančiai Esybei.

Kaip skrieja angelai taurioj apoteozėj,

O skrydį spartina juos garbindamas Mozė,

Ji kyla vis aukščiau – jos greitis šimteriopas,

Nes mūsų ašaros – jos kopėčių pakopos.

Džiaugiuosi, nes žinau: taip myli ją Kūrėjas,

Jog rauda net mirtis, prieš laiką atskubėjus,

Džiaugiuosi, nes žinau, kad jos dora – stebuklas.

Nepaisant titulų, jos norai buvo kuklūs,

Ir jos akivaizdoj tu negalėjai klysti,

Paikai kartodamas: „Ne moteriai – draugystė.“

Tačiau gana kalbų, nes tokį širdingumą,

Švelnumą, išmintį, visų vertybių sumą

Mes regim seniuose – o josios amžius trumpas.

Jei tęsiu šiuos žodžius, didės mirties triumfas.

Versta iš:

John Donne. COLLECTED POEMS. Wordsworth Editions Ltd., 1999

Eilėraščiai išversti projektui „Lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių skaitmeninės duomenų bazės, skirtos mokytojams ir mokiniams, sukūrimas ir diegimas“, kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. Projektą vykdo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriais: Vilniaus universitetu, Ukmergės švietimo centru, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija ir Ukmergės rajono Želvos vidurine mokykla. Mokymosi šaltinių skaitmeninė duomenų bazė www.šaltiniai.info pradės veikti šių metų lapkričio mėnesį.

Nikolajus Baitovas (g. 1951 m.), tikroji pavardė Gomankovas, o pseudonimas kilo iš termino „baitas“) – rusų poetas, prozininkas ir knygos menininkas. Baigė Maskvos spec. mokyklą Nr. 2 ir Elektronikos mašinų institutą. Antroje praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pusėje buvo vienas savilaidos almanacho „Epsilon-salon“ redaktorių. Per pastaruosius dvidešimt metų surengė daugybę literatūros renginių ir performansų. Išleido per dešimt knygų: eilėraščių, apsakymų rinkinių, romaną.

N. Baitovo proza išsiskiria intelektualumu ir yra lyginama su Jorge’s Luiso Borgeso kūryba. Jo apsakymai tiesiogiai ir netiesiogiai pagrįsti XX a. filosofijos ir kultūrologijos problemomis. Autorių ypač domina tikrumo ir fiktyvumo dialektika, todėl jam itin įdomūs dokumentai, tiesa, ne istoriniai, o asmeniniai.

Mirties liudijimas

Apsakymas

Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius

Pilietis(ė) Ščepotnikova Jelizaveta Jevgrafovna

mirė 1978 m. sausio 21 d.

tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntųjų m.

sulaukęs(usi) 86 metų, apie ką mirties aktų registracijos knygoje

1978 metų sausio mėnesio 21 dieną

padarytas įrašas Nr. 229

Mirties priežastis: bendra aterosklerozė

Mirties vieta: miestas, kaimas Kolomna

rajonas

sritis, kraštas Maskvos

respublika RTFSR

Registracijos vieta: Kolomnos civilinės metrikacijos įstaiga

Išdavimo data 1978 m. sausio 21 d.

Civilinės metrikacijos aktų įrašų

skyriaus vedėjas (kažkoks parašas)

Šį popierių aš staiga išvydau tarp savo tetos dokumentų, kuriuos man atvežė Raisa. Ji atvyko į Maskvą apsipirkti. Išpūčiau akis:

– Šito negali būti! Kas ją palaidojo?

– Iš kur aš žinau. Tikriausiai teta Valia ir palaidojo.

– Na kaipgi... ne... juk lankiausi aštuoniasdešimtaisiais per atostogas, aš juk klausiau... puikiausiai prisimenu! „Ar gyva Jelizaveta Jevgrafovna?“ – „Gyva.“

– Na, galbūt nesuprato, apie ką klausei. Juk jau buvo – kuoktelėjusi... Kada ji patyrė smūgį?

– Palauk, palauk! Bet juk aš ne kuoktelėjęs! Juk tada nuėjau į tą senelių prieglaudą ir mačiau Jelizavetą Jevgrafovną!

– Na, nežinau...

– Kurgi ją palaidojo? Kur kapo dokumentas? Kieno vardu išrašytas?

Nebuvo kapo dokumento.

– Kolia, ko tu manęs klausinėji? Aš gi čia apskritai... Reikėjo klausti tetos Valios, o dabar per vėlu.

Man ėmė atrodyti, kad visa tai numačiau. Tiksliau, bijojau numatyti.

Moteris, vaikščiojusi į religinės filosofinės draugijos susirinkimus, pažinojusi Berdiajevą ir Rozanovą... drauge su mano seneliu dvidešimtaisiais dalyvavo krikščioniškame studentų judėjime Maskvoje... Mečiovo bendruomenės narė... paskui aktyvi „nemenančioji“, tremtis, dvasinė ganytojo Afanasijaus Sacharovo dukra, paskui lageris – dešimt metų, dvidešimt metų...

Naktį aš verkiau, regėdamas sustojusį laiką vidury pliko, ištrypto kiemo su nevalyta tupykla ir surūdijusia vandens kolonėle, saulėkaitoje besikapstančias vištas, susipainiojusį laiką ir tetą Valią, sulaukėjusią ten nuo girto vyro ir idiotų vaikų.

Vos išaušus išvažiavau į Kolomną, nelaukdamas, kol Raisa susitvarkys reikalus. Ir tarp sėdinčiųjų ant suolo sodelyje šalia prieglaudos aš iškart pažinau tą senę, kuri anksčiau gyveno viename kambaryje su Jelizaveta Jevgrafovna. Aš prie jos:

– Laba diena.

– Laba diena...

– Ar jūs mane prisimenate? Aš lankiau Jelizavetą Jevgrafovną...

– Lizavetą Grafovną? Neprisimenu... O kas jai būsite?

– Niekas. Mano senelis ją pažinojo... Lankiausi prieš penkerius metus. Aš jus prisimenu. Jūs gyvenote su ja vienam kambary.

– Su Lizaveta... kaip ją?

– Jevgrafovna.

– Ar toji žema, kreivašonė?

– Na taip.

– O man tai kas, kad ji Grafovna. Liza – ir Liza... O kas jai būsite?

– Giminaitis, trečios eilės giminaitis... Sibire dirbau. Buvau atvažiavęs aštuoniasdešimtaisiais... O dabar mėnuo kaip grįžau... Ar seniai ji mirė?

– Kas?

– Jelizaveta Jevgrafovna.

– Iš kur man žinoti? Ją perkėlė į kitą koridorių, pas gulinčius. Ji jau negalėjo atsikelti...

– Seniai?

– A?

– Ar seniai perkėlė?

– Gi neprisimenu. Seniai jau... Prieš mėnesį...

– Kaip – prieš mėnesį! – įsiterpė sėdinti kitam suolo gale. – Jau treti metai kaip jos nėra. Pasimirė.

– Kas?

– Gi ta...

– Juk apie Lizą klausia. Apie tą kreivašonę.

– Na. O aš apie ką?

– Varna.

Sėdinčioji anam suolo gale įsižeidė ir patempė lūpą. Kita, vidurinioji, pasakė:

– O ją į Čerkizovą tikriausiai pervežė, važiuokit į Čerkizovą.

– Ką čia mali! – riktelėjo ir ant jos pirmoji. – Ką iš čia perveža?

– O Varią gi, su kojomis?

– Va-arią! Susigriebė! Jos žentas Peskuose...

Buvo maždaug pirma. Saulė kepino be gailesčio. Šalia kylantis naujas korpusas kvepėjo džiūstančiu tinku. Tačiau šešėlyje, po lapija, kur sėdėjo senolės, buvo pakenčiama. Pirmo aukšto koridoriuje, kur užėjau, išvis trenkė drėgme. Nesimatė jokio žmogaus. Iš seno begalvės, perstatytos šventyklos prieangio kilo aukštyn laiptai. Eidamas sutikau keletą senučių, kurios tylomis spoksojo į mane, bet aš daugiau neklausinėjau, o ieškojau personalo. Užmečiau akį į tris tuščius kambarius. Ketvirtame pamačiau Jelizavetą Jevgrafovną. Išsigandęs sustojau prie jos lovos – vos galėjau atpažinti. Jos veidas buvo visiškai pasikeitęs: akys nejudėdamos tamsavo giliose akiduobėse. Jose nebuvo jokios prasmės, vien nerimas įsirėžė ryškiomis raukšlėmis ant kaktos ir apie burną. Bet kartu su tuo nerimu veide buvo atsiradęs ir kažkoks iškilmingumas.

Ji gulėjo su naktiniais, veidu į langą, ir žiūrėjo – nežinia kur. Paklodė, išterliota pridžiūvusiomis išmatomis, buvo susibrukusi prie kojų. Pašaukiau ją, – ji nepažvelgė ir nepajudėjo.

Kita senė tame kambaryje sėdėjo ant savo lovos, nuleidusi siaubingai ištinusias tamsiai raudonas kojas.

– Šauk, šauk, – sumurmėjo ji, – per pietus šauksi, vakarienei prisišauksi ir tris kartus per mišias persižegnosi... Kokia iš tavęs nauda!

Paėmiau išdžiūvusią ranką, kaip nesavą gulėjusią ant čiužinio, kilstelėjau ir pašaukiau garsiau. Tuomet Jelizaveta Jevgrafovna mane pastebėjo. Akys tik vos kryptelėjo mano pusėn, tačiau burna išreiškė didžiausią pagyvėjimą, stengdamasi parodyti džiaugsmą, sveikinimą... daugybę staiga prabudusių ir susigrūdusių jausmų. Ji netgi krustelėjo, tarsi norėdama atsisėsti...

– Vanečka! Tai tu, mano mielasis. Kaip gerai, kad atėjai! Tu labai laiku. Aš ką tik grįžau... Buvau šienapjūtėj... Ko taip žiūri?.. Žinoma, dabar jau maža sveikatos... pjauti žolę... Pelynus pjauti – labai... patogus darbas. Galėtum dažniau... man padėti, jeigu... persikeltum į šienkolūkį, kuris... prasideda prie Volgos po mano langu. Aš ką tik persikėliau – ir kaip tik tu užėjai. Tai ačiū, kad laiku suspėjai. Tu toks mielas... Tik nežinau, ką daryti su lagaminu... Sunku mane į jį įdėti, nes... aš labai pasikeičiau. Ir tu nebūtum manęs pažinęs, jei būtum žvilgtelėjęs pro langą.

Keistai jausdamasis aš vėl išėjau ko nors ieškoti. Budinčiosios sesers kambaryje taip pat sėdėjo viena senutė, dėžutėje perrinkinėdama vaistus. Ši buvo bent aktyvesnė. Nusiuntė mane paieškoti valgykloje, ir budinčioji sesuo iš tikrųjų buvo ten: ji dalijo nurodymus dėl pietų. Ėmiau jai kažką šiaip ne taip aiškinti, rodydamas mirties liudijimą. Ji ne iš karto suprato, o pagaliau supratusi staiga labai sunerimo ir metė savo reikalus. Nuėjo su manimi, tvirtai ir rimtai kartodama: „Šito negali būti... Tokių dalykų negali būti... Jūs supainiojote...“ Aš niršau ir – nuo jaudulio ir keisto įsiaudrinimo – negalėjau pasakyti to, ką norėjau. „Aš nieko nepainioju!.. Tai nusikaltimas! Aš įrodysiu... aš išsiaiškinsiu, kas už tai atsakingas... Gerai, jeigu tai tik dėl barbariško abejingumo. Nors – negerai!.. bet – aš dar pažiūrėsiu, viską sužinosiu – jeigu čia kokios nors pensijų machinacijos – keliausite į teismą! Aš jums pažadu!“ – „Na ką jūs, kokios čia pensijos! – nuoširdžiai nustebo sesuo. – Trisdešimt keturiasdešimt rublių, – ką jau čia uždirbsi?“ – ir šitai iš tikrųjų jos neišgąsdino, t. y. ji bijojo kitko... Aš susigėdau. „Ar yra vedėja?“ – paklausiau. „Ne, dabar ji atostogauja...“ Mes atėjome į budinčiosios sesers kambarį, kur ta pati sveikoji senutė vis perrinkinėjo vaistinėlę. „Kas guli antrame aukšte iš šitos pusės? Juk ten Pachomova – ir ta... Kurzova?“ – „Na, Kurzova.“ – „Kurzova dar, atrodo, sąmoninga.“ – „Tai ne! Ji sąmoningesnė ir už mane!“ – „Tai jūs tikriausiai supainiojote su Pachomova?“ – kreipėsi į mane sesuo. „Iš kur man žinoti? Aš nieko nesupainiojau... Ar turite Pachomovos pasą? Raskite jį, jeigu jau šitaip...“ – „Tuojau, tuojau... Palaukite čia, atnešiu... viską išsiaiškinsime... Tik užtikrinu jus: be reikalo jaudinatės: to negali būti, paprasčiausiai negali.“ Ji paėmė raktus ir kažkur išėjo. Mane užpuolė jaunatviškai smalsi senutė: „Kas nutiko, mielasis, gal aš padėsiu?“ Nepajėgiau atsakyti. Ji neatlyžo: „Ar tu pas Pachomovą atvažiavai? Kas tu jai?“ – „Ne, aš atvažiavau pas Ščepotnikovą.“ – „Pas Ščepotnikovą? O čia kuri? Aš čia visas pažįstu, nėra tokios.“ Nieko neatsakiau. „Ar Pachomova – buvusi Ščepotnikova? – sumetė senė. – Ar jie supainiojo dokumentus? Vargas su tomis senėmis! Man gerai – Dievas neatėmė proto, tfu-tfu... O jie viską painioja: kam kokius vaistus – ima ir suvalgo ne savo vaistus, o paskui pamėgink išsiaiškinti... O ta inkščia: „Aš nevalgiau, man nedavė“, – o pati suvalgė ir pamiršo. Štai vaikšto ir inkščia, štai vaikšto...“ Aš tylėjau, ir senė ėmė kalbėtis su savimi...

Praėjo beveik pusvalandis, kol grįžo sesuo su pasu. Pažvelgiau į nuotrauką. „Na štai! Juk tai ne ji!“ – „Na kaip ne ji, kaip ne ji! Šito negali būti, sakau jums: šito negali būti, tai neįmanoma.“ – „Neįmanoma, bet yra. Eime, pati pamatysite.“ Užlipome į antrą aukštą. Prie Jelizavetos Jevgrafovnos lovos aš vėl pasižiūrėjau į pasą – ir įsitikinau: kitas veidas. „Na, matote? – paklausiau. – Juk visiškai nepanaši!“ – „Kaip tai nepanaši! Ką jūs sakote! Dabar jūs tyčia užsispyrėte!“ – sesuo akivaizdžiai nusiramino įsitikinusi savo teisumu – panašumas jai rodės neabejotinas. Su palengvėjimu, kone juokais, ji paklausė Jelizavetos Jevgrafovnos:

– Močiute, ar tu – Pachomova?

– Ne... Buvau Pachomova... Nes – mano vyras buvo vardu Pachomas. Jis buvo ar-to-jas*. Ir jis... išsinešė... mano žiedą... O dabar aš – Dangiškoji... Dangiškoji Polina Polinovna... Ne... Mano vardas Polina Polikarpovna.

– Močiute, betgi tavo vardas Agrafena Ivanovna, ar pamiršai?

– Taip... Agrafena... Ir labai gerai, kad atėjai. Dabar jie tavęs nesuras... Jie paklaus: „Kur Dangiškoji?“ O aš jiems atsakysiu: „Dangiškoji... Karlovna čia nebegyvena. Ją išvežė atgal.“ Liko tik tas žiedas... ir kryžius – didžiojo... kankinio... didžiojo... daugybė... Didžiulė daugybė Dangiškosios pelyno. Mano vardas – Pelynas**.

– O iš tavęs ne ką sužinosi... Matote? – pasakė sesuo.

Aš tylėjau.

– Pachomova ji. Pachomova, neabejokite. Galbūt ir panaši į jūsų giminaitę... Juk seniai nebuvot, kaip sakote, galėjote pamiršti... O tą palaidojo... Mūsų kapinėse... Kaip ten ji – minėjote – Ščepotkina?

Aš pagalvojau – ir staiga be gailesčio atmečiau jau bevertį vardą. Su seserimi išėjęs į koridorių, pasakiau, kad daugiau nesiginčysiu, ar kažką panašaus, kaži kaip atsiprašiau, tiktai daviau penkinę – jai, kad apvalytų purvą ir nupraustų Dangiškąją... Ji labai sumišo ir nepaėmė. Pažadėjau po savaitės atvažiuoti.

Versta iš:

http://www.levin.rinet.ru/FRIENDS/BYTOV/

* Пахать – árti (rus.).

** Rus. полынь, skamba panašiai kaip vardas Polina.

Akcentai

Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė visuomenės valdymo sistema ir romano herojaus susidūrimo su ja istorija; „Tolimoje erdvėje“ visuomenės ribotumą simbolizuoja tiesioginis fizinis aklumas, o „Postfašizme“ aklumas – dvasinis ir psichologinis.

Romane plėtojamas antiutopijos žanras. Antiutopija – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. Literatūrinės antiutopijos kritiškai vertina „idealios“ visuomeninės santvarkos projektus, dažniausiai išreiškia nerimą ir susirūpinimą dėl ateities, išsako tam tikrus su ja susijusius įspėjimus. Antiutopija logiškai pratęsia utopiją ir atskleidžia jos silpnąsias savybes. Šiuo atveju J. Melniko romane vaizduojamas lyg ir idealaus visuomenės gyvenimo modelis, tačiau pamažu atsiskleidžia kraupi tikrovė: idiliškai ramus ir aprūpintas gyvenimas stovi ant žmogaus pavidalą turinčių „gyvulių“, išvestų iš žmonių „žemesniosios rasės“, žiauraus išnaudojimo ir žudymo pamatų. Taigi romane galima atrasti tam tikrų sąsajų su jau antiutopijos žanro klasika tapusiu kūriniu – totalitarine antiutopija laikomu George’o Orwello romanu „1984-ieji“.

„Postfašizme“ piešiamas tolimos ateities pasaulis, tačiau, skirtingai negu klasikiniuose mokslinės fantastikos žanro kūriniuose, jame nėra vaizduojama moksliškai ir technologiškai labiau pažengusi visuomenė. Romaną galima priskirti alternatyviosios istorijos ir socialinės mokslinės fantastikos subžanrui: jame vaizduojamas 3897-ųjų pasaulis, kurio istorinėje praeityje fašizmui vis dėlto pavyko pasiekti pergalę ir įsitvirtinti. Tiesa, ne II pasaulinio karo metu, o „iš trečio bandymo“ – 2098 metais. Milijonai „morališkai degradavusių“ žmonių vėl buvo suvaryti į koncentracijos stovyklas. Žmonija, ištikta absoliučios socialinės krizės, vėl grįžo į techniškai neišsivysčiusios primityvesnės civilizacijos būklę. Laisvų žmonių liko nedaug, tačiau vietoj koncentracijos stovyklų kalinių pamažu atsirado milijonai „gyvulių“ – stórų, turinčių žmogišką kūną, tačiau sumenkusius socialinius ir mąstymo įgūdžius.

Tokių žmogaus kūną be proto turinčių „gyvulių“ motyvas taip pat nėra naujas J. Melniko kūryboje. Labai panašios būtybės egzistuoja apysakoje „Kodėl aš nepavargstu gyventi“, o ir vadinamos jos panašiai – korpais. Šioje apysakoje taip pat vaizduojamas ateities pasaulis, tiktai moksliškai pažengęs. Jame atliekamos medicininės operacijos, per kurias pasenusių žmonių smegenys perkeliamos į jaunus korpų kūnus ir taip vis iš naujo užtikrinama individų egzistencijos tąsa. Vis dėlto meniškai įtaigi apysaka labiau susikoncentruoja į etinę beveik „amžino gyvenimo“ problematiką, o korpų egzistencijos drama tarsi lieka antrame plane.

Romane „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ vaizduojama atsiribojusi nuo „mokslo ir technikos progreso siaubo“ Reicho valstybės (kuri, kaip teigia viešoji propaganda, yra „vienintelė planetos valstybė“) visuomenė, besiremianti „gyvulininkyste“ ir žemės ūkiu. Stórai patenkina pagrindines žmonių reikmes – jie auginami maistui, jie darbo jėga ūkiuose, atlieka elementariausius buities darbus. Žmonėms čia nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Jie dirba tik „dvi valandas per dieną savo asmeniniam malonumui“, kad palaikytų socialinius ryšius ir turėtų „statusą“ visuomenėje.

Pagrindinis romano veikėjas Dima taip pat gyvena įprastai ramų, kasdienės rutinos persmelktą Reicho piliečio gyvenimą. Didžiąją laiko dalį jis leidžia savo šeimos ūkyje, laisvalaikiu dirba žurnalistu Reicho laikraštyje, kur daugiausia rašo straipsnius apie vis gerėjančius mėsos kombinatų darbo rezultatus.

Romano struktūrą sudaro dvi savo svarba lygiavertės dalys: siužetinis naratyvas ir įvairūs įterptiniai tekstai – oficialią poziciją išreiškiantys ir opoziciniai straipsniai, susiję su prasidėjusia polemika dėl stórų, taip pat informaciniai pranešimai apie visuomenei svarbius įvykius. Būtent šie intarpai padeda sukurti išbaigtą fantastinio ateities pasaulio vaizdą, išplečia romano intelektualinę erdvę.

Valstybės laikraštyje „Reicho balsas“ plėtojama ideologija, slepianti rafinuotą žiaurumą. Oficialioje spaudoje skelbiami straipsniai atskleidžia, kad jau daugiau nei tūkstantį metų Reicho valstybė remiasi vadinamąja postfašistine morale: ši ideologija teigia, kad dabartinė Reicho valstybė visiškai pripažįsta ir smerkia fašizmo kaip istorinio reiškinio ir jo sukeltų tragiškų žmonijai pasekmių blogį, jokiais būdais nepateisina fašistinio žmonių skirstymo į „aukštesniąją“ ir „žemesniąją“ žmonių rasę, vieniems taikant aukščiausius humanizmo standartus, o kitus represuojant žmogaus orumą visiškai suniekinančiomis sąlygomis. Tačiau, anot šios ideologijos, fašistai nežmoniškomis sąlygomis buvo įkalinę žmones, bet šių tolimi palikuonys, dabar laikomi paprastų gerų žmonių tvartuose, jau tikrai tokiais nebėra. Kitaip tariant, per kelias kartas gyvuliškai laikomi ir jokio žmogiško auklėjimo nepatyrę žmonės iš tiesų virto gyvuliais, o „dviguba“ fašistinė moralė tapo „vienguba“ – postfašistine „neohumanizmo“ morale. Anot postfašizmo skelbėjų, fašistų ideologija, siekianti pažeminti, jų manymu, prastesnės kategorijos žmones, atsisuko prieš pačius fašistus – nebeliko ko žeminti, nes nužmoginti žmonės tapo paprastais savo padėties nebesuvokiančiais gyvuliais.

Negana to, postfašizmo moralės apologetai skelbia, kad žmonija turi būti tam tikra prasme vis dėlto dėkinga rasistinei fašizmo politikai, nes galutinis rezultatas – stórų atsiradimas – išlaisvino žmoniją nuo žmonių išnaudojimo, kuriuo pasižymėjo visas ligtolinis pasaulis: „Taigi mūsų civilizacija, perėjusi ne tik per vergovės, bet ir per naujausio barbariškumo pragarą, – pirmoji žmogiška civilizacija, nutraukusi genetinį ryšį su vergvaldyste. Mūsų laikais žmogus nedirba kitam žmogui <...>. Taip, pagal išorinius požymius esame arčiau vergvaldystės negu feodalizmo ar buržuazinės santvarkos. Bet vergvaldys eksploatavo žmones – tegul ir mažiau išsilavinusius, mažiau kultūringus, mažiau išsivysčiusius, bet vis dėlto žmones, kurių jis nelaikė žmonėmis <...>. Bet niekas jokiais laikais paprasto gyvulio nevadino vergu“¹.

Taigi postfašizmo visuomenė pripažįsta fašizmą kaip nusikalstamą ir amoralų, tačiau žmonių sąmonė taip ideologiškai apdorota, kad jie nebemato jokių realių sąsajų tarp koncentracijos stovyklų kalinių ir jų tiesioginių palikuonių. Kruvina istorija kelia gailestį, tačiau ji – tik tolima praeitis, o dabar juk „postistoriniai“ laikai: dabartiniai stórai– jau tik „gyvuliai“, turintys žmogišką kūną, tačiau praradę žmogiškąsias savybes. Ištisos tūkstantamečio Reicho kartos užaugo būtent tokiame pasaulyje, todėl jis savaime suprantamas, nekvestionuojamas. Reicho visuomenei nekyla jokių moralinių dilemų, kaip elgtis su šiais „žemesniosios žmonių rūšies“ palikuonimis, nes manoma, kad šie iš tiesų yra nebegrįžtamai praradę žmogiškąjį intelektą: „Taip, stórai– tai prievartos prieš žmogų, galbūt pačios baisiausios prievartos pasekmė. Tai nugrimzdusios praeitin vergvaldiškos eros rezultatas. BET NE MES SU JUMIS, NE MŪSŲ KARTA, NE MŪSŲ SENELIŲ IR NET NE PROSENELIŲ KARTA GRIEBĖSI TOS PRIEVARTOS. Kas padaryta, tas padaryta. Mes atsidūrėme prieš faktą, kad egzistuoja nauja, žmogaus pavidalą turinti gyvūnų rūšis“².

Autorius įtaigiai kuria paslaptingos ir iš pirmo žvilgsnio neaiškios santvarkos valstybės vaizdą. Tam tikros užuominos ir aliuzijos į nacių terminologiją („p. Džonas Ševčiukas, filosofijos daktaras, vyriausiasis Aukščiausiosios Reicho kontrolės tarybos patarėjas, oberšturbanfiureris“; „Reicho medicinos mokslų akademijos Psichiatrijos centro štandartfiureris ponas V. K. Oleninas“) leidžia nujausti, kad, nepaisant dabartinio laisvos visuomenės fasado, valstybė daugiau nei tūkstantį metų išlaikė totalitarinės sistemos pagrindus.

Iš tiesų istorinėje atmintyje išlaikiusi miglotas sąsajas su totalitarine fašizmo sistema, Reicho valstybė nebėra totalitarinė įprasta prasme. Čia nebėra valstybinių jėgos struktūrų, nes Reicho piliečių nebereikia kontroliuoti, kad jie paklustų postfašizmo moralės įdiegtoms normoms, nėra tikros veikiančios cenzūros, nes žmonių sąmonėje slepiasi savicenzūra. Vergovinė, gyvulio statusą turinčių žmonių eksploatacija besiremianti Reicho santvarka iš tikrųjų yra patenkinusi visus instinktyvius poreikius, taip pat ir tamsiuosius, smurtinguosius sąmonės gaivalus ir užslopinusi bet kokį nepasitenkinimą ar žmogiškos sąžinės balsą.

Žmonija tarsi nugrimzdusi į gilų letargo miegą, kur vyrauja buitinis lygmuo, nėra intensyvaus intelektinio, dvasinio gyvenimo. Tai laikas, kai nieko nebesiekiama. Žmonės persisotinę bet kokių ideologijų, kilnių siekių, karų. Visuomenė trokšta vieno – ramios egzistencijos, nekvaršinant sau galvos dėl globalių dalykų, nes istorija nebegali atnešti nieko naujo, viskas jau išbandyta. Senas pavargęs pasaulis ilsisi didžiulio mėnesio šviesoje, tačiau ramybė tik iliuzinė, ji laikosi nužmogintų būtybių gyvybių kaina: „Atėjusi neohumanizmo epocha traktuojama kaip postidėjinė. Visos idėjos, kuriomis kažkada gyveno žmonija, išsisėmė. Visiems brangi pusiausvyra, atsiradusi planetoje. Mes apskritai gyvename postistorijoje: postidėjinėje ir postindustrinėje epochoje. Žmonės <...> pagaliau ramiai gyvena. Aptarnaujami milijonų stórų. Dirbdami savo žemės sklypelį, su savo šeima, savo mažyčiame pasaulėlyje. <...> Taip, taikiai ir ramiai, panaudodami tik gyvūnų darbą ir jų mėsą, gyvena jau daugelis kartų. Ir tai viskas? Ir tai galutinis žmonijos tikslas? Postistorija – tai postegzistavimas“³. Reiche įvedama cenzūra, įsteigiamos specialiosios tarnybos tiktai tuomet, kai iškyla poreikis užgniaužti „pavojingus fanatikus“, neatsakingai skelbiančius savo „idėjas fix“ apie tai, kad stórai– irgi žmonės.

Taigi romane vaizduojama herojaus sąžinės pabudimo ir vidinio praregėjimo istorija. Nors Dimos gyvenimas ramus ir aprūpintas, tačiau jis intuityviai jaučia, kad vis dėlto kažkas negerai. Pirminį postūmį stórų prigimties apmąstymams sukelia pradedantys busti jausmai namų ūkio stórei, tačiau romano herojus juos slopina, pats bijodamas savo „iškrypėliškų“ potraukių. Juk pagal visuotinį mąstymą stórė Maška – ne žmogus, ji – gyvulys.

Tačiau, pasirodo, Dima nėra vienintelis, kuriam kyla sąžinę neraminantys apmąstymai dėl stórų kilmės, prigimties, jų pernelyg žmogiško „pavidalo“. Susiformuoja aktyvistų, kovojančių už stórų teises, grupė. Taip pat sluoksnis žmonių, tiesiog neabejingų tiesos, kad ir kokia ji būtų, paieškai. Tačiau tokių mažuma. Didžioji visuomenės dalis nenori nieko girdėti apie „stórų klausimą“. Tiesa Reicho valstybės piliečiams pernelyg nepatogi, iš esmės griaunanti nusistovėjusius gyvenimo pagrindus. Tačiau, be kylančių grėsmių materialiai egzistencijai, neišvengiamas ir psichologinis moralinis barjeras – pripažinti stórus esant žmonėmis reiškia patiems prisipažinti nesant tokiems humaniškiems, kokiais save laikė.

Intensyvėjančios įtampos visuomenėje fone rutuliojasi pagrindinio veikėjo vidinė drama. Dima vis labiau tolsta nuo jo nesuprantančios šeimos, o jo pasiryžimas būti atviram naujai atsivėrusiai tikrovei tampa nenugalimas. Pavyzdingas Reicho pilietis Dimitrijus Ožinas kartu su Maška pabėga pas maištininkus. Čia paaiškėja, kad kartu su žmonėmis apgyvendinti išgelbėti stórai netgi nėra tokie „beviltiški“, kaip apie juos manoma. Perkelti į kitą erdvę, jie greitai atgauna žmogiškąjį socialumą, o jų intelektas pajėgus įsisąmoninti „žmogiškas sampratas“.

Kalnuose atsiveria nauji horizontai – pasirodo, kad Reichas nėra pasaulinė valstybė, o tolumoje besąs visai kitas pasaulis – nesuprantamai technologizuotas, tačiau be stórų. Kovotojų grupė leidžiasi į kelią naujo nepažįstamo pasaulio link su viltimi jau iš tenai tęsti savo švietėjišką misiją, kad būtų atskleista tiesa ir sukurtas geresnis pasaulis.

Naujasis J. Melniko romanas priklauso filosofinio intelektualinio romano kategorijai. Jo pagrindas – ne veiksmas, ne personažų santykių peripetijos, o idėjos, filosofiniai apmąstymai. Romano intelektualinių įžvalgų laukas gana platus – apimantis istorinę atmintį, religijas, politines ideologijas. Ypač atsispindi krikščionybės, Friedricho Nietzsche’s filosofinių idėjų, nacistinės ir komunistinės ideologijų refleksija.

Viena pagrindinių romano temų yra politinių ir apskritai bet kokių ideologijų įtaka visuomenės ir pavienio žmogaus gyvenimui, taip pat propagandos, kaip priemonės manipuliuoti žmonėmis, fenomeno nagrinėjimas. Trapi riba tarp laisvo savo požiūrio reiškimo ir demagogijos, sąmoningo faktų iškraipymo, siekiant tam tikrų tikslų. Romano potekstėje glūdi ir konkretesni totalitarinės valstybės valdymo sistemos apmąstymai. Vis aktyviau reiškiantis neonacistiniams judėjimams ne tik įvairiose valstybėse Europoje, bet ir visame pasaulyje, šios temos tampa dar aktualesnės.

„Trečiojo Reicho“ oficialiosios ideologijos straipsniuose tiesiogiai užsimenama apie F. Nietzsche’s įtaką, jo antžmogio idėją. Ji naudojama pateisinti susiklosčiusią situaciją dėl stórų: „Mes atmetame bolševizmą, fašizmą ir nacizmą kaip žiaurų, nežmonišką reiškinį. <...> Bet pati Nyčės mintis, kurią perėmė nacistai, – kad nebūtinai išorinis, kūniškas apvalkalas, primenantis žmogų, sutampa su „žmogaus“ sąvoka, – pasirodė esanti vaisinga. <...> Prielaida, kad ne kiekvienas anatomiškai „žmogiškas“ kūnas yra žmogus, aptinkama jau Nyčės kūryboje: <...> Nyčė pirmasis spėjo, kad tarp tokių būtybių galima aptikti ir žmonių, vertų, kad su jais būtų elgiamasi kaip su žmonėmis (antžmogiai), ir iki žmonių nepriaugusią rūšį“⁴.

Aišku, mintis, kad F. Nietsche’s idėjos, išreiškiančios svajonę apie tobulesnį, vidutinybę praaugantį žmogų, atsidūrusios „netinkamame kontekste“, gali tapti pavojingos, tendencingai interpretuojamos ir panaudojamos blogio tikslams, nėra nauja. Visuotinai pripažįstama, kad tokios idėjos darė įtaką Hitleriui ir visai nacizmo rasistinei ideologijai.

Romane skelbiami teoriniai straipsniai, filosofuojantys apie stórus, taip pat pasisakantys ir už jų teises, išlaiko racionalų santūrumą. Kita romano dalis apeliuoja į skaitytojų jausmus ir iš tiesų idėjiniam romano karkasui suteikia žmogiškos šilumos ir psichologinio gylio. Meninio įtaigumo priduoda ir pats kontrasto tarp „teorijos“ ir „praktikos“ principas. Tiesa, jautresnį skaitytoją gali šokiruoti žiaurių detalių gausa, tačiau jos būtinos kūrinio koncepcijai. Juk siekiama atskleisti Reicho gyventojų požiūrį į žmogaus pavidalą turinčius stórus būtent kaip į paprastus ūkio gyvulius, ir autoriui pavyksta sukurti šio fikcinio pasaulio realumo ir įtikinamumo pojūtį. Romane pasitaiko tam tikrų loginių neatitikimų, nelabai įtikinamų detalių (tarkim, kad ir tai, jog žmonės, kaip galima suprasti, yra atsisakę visų kitų gyvulių ir laiko tik stórus, pvz., žemę aria ne su arkliais, o pasitelkę daug mažiau jėgos turinčius žmones-gyvulius). Tačiau nederėtų pamiršti, kad tai pirmiausia filosofinės pakraipos romanas, jame sukurtas pasaulis kartu yra ir simboliškas, siekiantis metaforiškai perteikti tam tikras idėjas. Tuomet ir žemę ariantis žmogus–gyvulys tarnauja ne realistinio įtikinamumo funkcijai, o tampa dar viena aliuzija į nacių koncentracijos stovyklas: „<...> valstiečiai, pasikinkę stórus, arė laukus. Tai man priminė kažkokią priešistorinių laikų nuotrauką. Nuogi vyrai ir moterys, raginami botagu, aria žemę“⁵.

Romaną galima perskaityti keliais lygmenimis – kaip antiutopiją, išreiškiančią totalitarinio režimo, primetančio visuomenei tam tikrą ideologiją, tam tikrą apibrėžtą „laimės modelį“, kritiką, o dar labiau apibendrintai – kaip metaforinį alegorinį kūrinį. Metaforiškai išreiškiama paralelė tarp vaizduojamo pasaulio žmonių elgesio su gyvūnais (bent jau tokiais juos laikant), turinčiais žmogišką pavidalą, ir mūsų gyvenamos tikrovės, žmonijos santykio su gyvūnijos pasauliu. Žmogiškas iš „žemesniosios rasės“ išvestų gyvulių fizinis pavidalas įgalina pajausti tą gyvenimo realybės žiaurumą – žmogus, naudodamasis savo intelektiniu pranašumu, eksploatuoja gyvūnus savo tikslams. Tartum keliamas utopinis klausimas, ar žmonija galėtų, nepabijokim šio žodžio, nevalgyti „panašių į save“, o savo dvasingą „žmogiškumą“, humanizmą kaip jautrumą šalia esančiam išplėsti ir kitų gyvų būtybių atžvilgiu. Juk gyvūnai irgi „jaučia“.

Ir vis dėlto romanas greičiausiai apie žmones. Vargu bau ar tapsime vegetarais, tačiau svarbu pats sukrėtimo potyris, pastanga suvokti realybę tokią, kokia ji yra. O realybė kartais būna žiauri – išnaudojami ne tik gyvūnai, bet neretai ir į kitą žmogų nežiūrime kaip į sau lygų. Pasaulis, kuriame gyvename, ne visuomet teisingas, todėl mūsų sąžinė neturi miegoti, mūsų mintys turi būdrauti. Tuomet prasideda tikrasis gyvenimas, į kurį romane iškeliavo Trečiojo Reicho pilietis Dimitrijus Ožinas ir iš gyvulio laisvu žmogumi atvirtusi Maška.

¹ Melnikas J. Rudoji saulė, arba Postfašizmas // Metai. – 2012. – Nr. 8–9. – P. 29–30.

² Ten pat. – P. 30.

³ Ten pat. – P. 36.

⁴ Ten pat. – P. 21–22.

⁵ Ten pat. – P. 19.

Literatūros mokslas ir kritika

Pastaruoju metu nemažai lietuvių prozininkų, poetų, literatūrologų rašo autobiografinio pobūdžio knygas. Pasirodė nemažai ir tokių grožinių kūrinių, kuriuose po eseistine arba grynai menine forma slypi jeigu ne autobiografinis, tai jau daugmaž autentiškas autoriaus sielos pasaulis. Savistaba, kūrybinė introspekcija jokiais laikais nebuvo dingusi iš filosofų, rašytojų, menininkų dienotvarkės. Vaizdžiai kalbant, vos tik išsivadavo iš demokritiškojo materialistinio mąstymo, didieji antikos filosofai Platonas ir Aristotelis sukūrė tvirtus pamatus idealistiniam sielos savaimingumui pagrįsti ir jos santykių su kūnu dialektikai suvokti.

Turime šio žanro „auksinę klasiką“: ir Vakarų, ir Rytų literatūrose rastume ne vieną „sielos dialektikos“ meistrą. Lietuvių literatūroje Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis, Šatrijos Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas, Ieva Simonaitytė, Juozas Baltušis ir kiti rašytojai taip pat yra palikę savaimingus, laiko erozijai nepasiduodančius sielos plazdėjimo „seismografus“.

Didžiumą pastarąjį dešimtmetį pasirodžiusių autobiografinio pobūdžio knygų su įdomumu perskaičiau (naujausia – Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“). Tos knygos įvairios, kaip įvairūs ir patys autoriai. Iš tų knygų atsiveria plati istorinė panorama, sodrus socialinis-politinis laikas, tautos gyvenimas ir skirtingi autorių likimai. Jas vertinti galima įvairiais požiūriais – meniniu, psichologiniu, istoriniu, filosofiniu, metafiziniu, humanistiniu. Vieną matą visoms būtų sunku pritaikyti. Keletą jų teko recenzuoti, čia pabandysiu pateikti vieną iš galimų interpretacijų.

Kadaise atmintyje įstrigo indų Čandogja upanišados (vedantiškosios teologijos pagrindų) teiginys – tat tvam asi (tatai tu esi), kuriuo nustatomas Aš ir tikrovės santykis, rūpintis daugeliui mąstytojų bei rašytojų. Atsiliepdamas į minėtos upanišados teiginį, ispanų rašytojas ir filosofas Miguelis de Unamuno knygoje „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ samprotauja: „Taip, aš esu tai, kaip ir tai yra aš, ir viskas, visi daiktai yra mano. Ir kaip savęs aš ieškau ir myliu savo artimą, nes jis gyvena manyje kaip mano sąmonės dalis, nes jis – toks pat kaip ir aš, nes jis – mano“¹.

Mąslioje eseistinėje apysakoje „Pigmalijono sindromas“ (1989), o vėliau autobiografinėse knygose „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998), „Kaustytos žąsys“ (2012) poetas Albinas Bernotas irgi daug samprotauja apie savistabos svarbą. Gilindamasis į savo, kaip kūrėjo, asmenybės susidvejinimą, padiktuotą socialistinių gyvenimo sąlygų, jis su kartėliu rašo: „Nejaugi ir aš šliaužiojau migloje lyg aklas kurmis? Ne, aklas negalėjau būti, nes su pagarba žiūrėjau į ištemptą audeklą, negana to – kėliau jį aukštyn savo eiliuotu žodžiu [čia autorius turi omeny kolūkiečių gurguolių, vežančių pyliavą, devizą „Grūdai – valstybei!“ – A. G.]. Tai iš kur ėmėsi tasai baisus dvilypumas, kurį dabar privalėčiau tik pasmerkti? Iš kur ėmėsi sudvejintas, subjaurotas požiūris į to meto gyvenimą? Deja, tas pats gyvenimas ar tik nebus jo ir pagimdęs. Ir šūkis buvo teisybė, ir migla – teisybė, dvi didelės teisybės, bet jos niekaip nelipo viena prie kitos, nesijungė, pjovėsi. Reikėjo turėti dvi poras akių, kad matytum, kas darosi, dvi širdis – kad pajustum...“ Ir toliau A. Bernotas padaro toliaregišką, skaudžią ir sau, ir man ir, manau, daugeliui sovietinių laikų literatų (suprantama, ne visiems) išvadą: „Kas neskėlė savęs pusiau, to tykojo pavojus tapti vieno ar kito tikėjimo davatka, gauti kelialapį į šiaurės kurortus. Toksai savęs skaldymas į dalis svetimas žmogaus prigimčiai, kadangi žmogus ne tik biologiškai, ir visais kitais atžvilgiais užkoduotas vienam vieninteliam gyvenimui, nes nugyventi du gyvenimus dar niekam nepavyko“ [kursyvas mano – A. G.]².

Todėl neatsitiktinis knygoje pirmiau šios išvados pateiktas įspūdingas epizodas apie jos autoriaus ir kolegos Anzelmo Matučio kelionę į tolimąją Meksiką. Dar sovietiniais laikais atsidūręs kitame pasaulio krašte ir ieškodamas sąsajų su laikinai palikta dviveide tikrove, A. Bernotas akylai ir ausylai stebi svetimus žmones, jų papročius, kultūrą. Ieškodamas suvenyrų, jis (ir Anzelmas) patiria daug nuotykių. Tačiau įsimintiniausios ir labai tinkančios šio straipsnio problematikai yra A. Bernoto refleksijos apie būtiną AŠ ir tikrovės atspindžio sąmonėje vientisumą. Jos poetui nedavė ramybės dar praėjusio šimtmečio gale, man pasidarė aktualios galvojant apie šį straipsnį.

Įsiskaitykime ir pamatykime šį A. Bernoto knygos fragmentą: „Ir mudu su Anzelmu apsėda nelabasis, bet abu gerai suprantame, kad būdami įžūlūs ir grobuoniški, kaip kokie ispanai, nedaug ką telaimėsim... Čionykščio lietaus švelnumas ir glamonė vakarykščiui šnarėdama nusirito per mūsų vienplaukes galvas tartum slapčia pakuždėtas perspėjimas: čia ir lietus lyja, ir žmogus gyvena ne pasirodymui ir parodymui, bet jis gyvena, kaip ir kiekvienam iš mūsų derėtų gyventi – ne smalsiam prašalaičiui žiūrovui, idant jam nuostabos virpuliai ristųsi per nugarą lyg šalti lašai staiga užgriuvus įspūdžių liūčiai. Ir tai nuo pat mažens, matyt, iš prigimties, nes niekur kitur nesu matęs tiek nevaikiškai susikaupusių vaikų kaip čia: ne, jie ne kokie paliegėliai, jų niekas nenuskriaudė, jie tik įdėmiai žiūri į tolį, kaip ir jų į jokius judrius pietiečius nė kiek nepanašūs tėvai ir pražilę seneliai; ir jeigu galėtum pažvelgti pro tų žvilgančių akučių juodus vyzdžius lyg pro atvirkščiai atkreiptų žiūronų tamsaus stiklo skrituliukus, turbūt pamatytum, kad jie nė į jūros tolybę nežiūri, jie žiūri į save, jų visi žaislai ir žaidimai, visi jų vaikiški išdykavimai giliai paslėpti juose pačiuose [kursyvas mano – A. G.]“³.

Meksikiečių vaikai (kaip ir jų tėvai bei seneliai) žiūri ne į jūros tolybes, bet į savo sielų gilybę; piligrimas (prašalaitis), savo ruožtu, stebi juos iš šalies ir jų gilioje savistaboje atranda sau pačiam labai svarbių dvasinės patirties ypatybių. A. Bernotas ieško šioje kelionėje asmenybės vientisumo, ieško jo net tolimuose kraštuose. Tas ilgesys talentingam poetui ir eseistui bus būdingas ligi paskutinių gyvenimo dienų, kai jis parašys vainikuojančią beletristinių atsiminimų knygą „Kaustytos žąsys“.

Praėjus maždaug dešimtmečiui po A. Bernoto „Pigmalijono sindromo“, lietuvių prozoje ryškiai nušvitusi Elena Kurklietytė esė knygoje (parašytoje kartu su Vytautu Bubniu) „Slaptingoji Prema“ (1999) ir romane „Lyla“ (2004), remdamasi indiškąja religija bei mitologija, išplėtojo filosofinę savistabos problematiką. Ir A. Bernotas, ir E. Kurklietytė gilioms įžvalgoms apie savivoką, apie tikrovės atspindžio mąstyme sudėtingumą „pasirenka“ geografiškai tolimus kraštus: vienas keliauja į Pietų Ameriką, o kita – į Indiją. Turbūt atsitraukus nuo gimtojo slenksčio atsiveria ne tiktai platesnė geografinė perspektyva, bet ir filosofinio požiūrio tūris, įgalinantis giliau suvokti žmogaus egzistencijos esmę...

„Lyla“ – sudėtingas, intelektualus romanas, aukštai įvertintas šviesios atminties profesorės Elenos Bukelienės, indologo Audriaus Beinoriaus.

Romano protagonistas, lietuvių inteligentas, keliautojas Ramūnas / Rama Indra, atsidūręs Indijoje, patiria tiesiog fantastinių potyrių, įskaitant laikiną savo tautinės tapatybės praradimą, netgi kūniškojo pavidalo pasikeitimą (jis persirengia moteriškais rūbais, mokosi dailiosios lyties eigasties). Romano filosofinės koncepcijos suvokimui svarbi autorės sukurta sąlyginė vizija-sapnas, kuriame Ramūnas išvysta save (savo Aš) trijuose pavidaluose: visi trys Aš juda skirtingomis kryptimis, skirtingu metų laiku, skirtingais apdarais, bet suvokia savo trijų pavidalų artimumą... Tačiau vizijoje Ramūnas negali suvokti, kas yra tas, kuris mato, stebi juos tris iš šalies, iš viršaus? „O aš vis tebestoviu šalikelėje, ant vešlia žole apaugusio takelio, ir žinau, kad yra dar vienas Aš, kuris stebi mus visus tris... Žinau, nes kaip kitaip Aš galėčiau suvokti save esantį ir matyti save stebintį? Juk turėtų būti dar vienas taškas, iš kurio Kažkas mato mus visus tris. Tačiau tas ketvirtasis lyg ir menamas, lyg pakibęs... Sakytum, paslėpta žiūrono akis, tai priartinanti, tai nutolinanti mus visus tris... Aš buvau ir stebėtojas, stovintis ant žole apaugusio tako, ir Tas, nematomas, lyg pakilęs nuo žemės. Kažkas... erdvėje... Kur ir kas buvo tas nepažįstamasis, nematomas, nepasiekiamas? Aš, stebintis mus visus tris?“ (p. 103). Pamenate, žiūrono įvaizdį pavartojo ir A. Bernotas, kurdamas savąjį tropą?

Pakirdęs iš sapno-vizijos (beje, kalėjimo kameroje), ją atpasakoja indų jogui Nagai. O šisai ramiai aiškina: „Buvai nutolęs nuo savojo centro, nuo savojo Aš. Štai kodėl nesupratai sapno.“ Ir paliepia Ramūnui įsivaizduoti nedidelę seklią kūdrą, sukurdamas vaizdingą palyginimą: „Net menkiausias vėjelis ją sujudina, kūdra suvirpa, smulkios bangelės gena viena kitą, net dugno drumzles iškelia. Okeane ir stipriausias uraganas negali sutrikdyti gilumų. Gelmės nebanguoja, nesiblaško, tik paviršius putoja ir garma. Žmogus, kuris nejaučia savojo Aš, panašus į seklią balą. Gyvenimas nutolus nuo savojo Aš taip pat vadinamas neišmanymu – avidja“ (p. 106).

Ramūnui paklausus, „tačiau kas buvo tai, kuris mus visus tris kelyje stebėjo?“, Naga atsako: „Buvo TAI – TAT TVAM ASI. Tatai tu esi...“

Taigi, sekli bala ar gilus okeanas? Ramūnas Indra, aišku, buvo panašus į pirmąjį „vandenį“. Atsidūręs indiškajame erdvėlaikyje, lankydamasis garsiojo svamio ašrame, jis siekia dvasiškai atsinaujinti, apsivalyti, išsiaiškinti, „kas aš esu“? Sanjasas Dajananda, jogas Naga, turi daug vargo su šituo „vakarietišku puodu“, kol iškrato iš jo visus europietiškus mąstymo, jausenos nešvarumus, chtoniškąją šliužų bjaurastį – egoizmą, kategoriškumą, knaisiojimąsi praeityje, kompleksavimą dėl netikros kaltės, dėl irstančių santykių šeimoje ir pan.

Tamsa, žemės gelmės, jos gaivalai ir siekis šiame požeminiame (gal pragariškame) kontekste suvokti užtemdytąją žmogaus prigimtį bei susivienyti su šviesos pasauliu, su visuotinybe yra svarbi hinduistinė kūrinio mintis. Lietuvis Rama / Ramūnas Indra skausmingai ieško savo tikrosios tapatybės Indijoje ir, regis, ją suras, tačiau tik nuėjęs ilgą pažeminimų (o iš tikrųjų pagal rytietišką etiką – nusižeminimo, nuolankumo, savo tuščių troškimų išsižadėjimo) kelią.

Trečiajame autotematiniame, arba senoviškai vadinamame „artistiniame“, romane „Paslaptis“ (2012) apie rašytoją Vytautą Norvaišą Raimondas Kašauskas neišveda savo protagonisto į jokias svetimas pasaulio platumas, bet leidžia jam savo namuose (stebinčiam miegančią žmoną), taip pat einančiam paupiu į mugę, sėdinčiam sostinės Katedros aikštėje patirti ne mažiau gilią nei Ramūno Indros vidinę sielos bei mąstymo metamorfozę. Romane autorius Vytautą Norvaišą „skaldo“ į dalis, norėdamas išsiaiškinti ne tiek rašytojui tekusių istorinių-ideologinių aplinkybių ir jo sąžinės bei moralinių nuostatų sąveiką (kaip A. Bernotas) ar tenkindamas filosofiškai teorinį smalsumą (kaip E. Kurklietytė), bet siekdamas užpildyti protagonisto savistabą išimtinai prisiminimais, pajautomis, regėjimais, sapnais, t. y. vien introspekcine medžiaga. Seną, praeityje pakankamai žinomą, o šiandien pamirštą rašytoją aplanko prisiminimai. O jų, patirtų per ilgą gyvenimą, daug, todėl sutalpinti juos vienos dienos apimtyje autoriui nelengva; todėl labai išauga kūrinio apimtis, įtakojanti ir stilių, ir kompoziciją, – romane mažai dialogų, mažai veiksmo. Ši kūrinio ypatybė šiuolaikinį nekantrų skaitytoją gali atbaidyti. Tačiau skubu nudžiuginti ir R. Kašauską, ir kitus „storas“ knygas rašančius autorius, – jau pastebimas ir kantriųjų, arba įdėmiųjų, skaitytojų renesansas. Tuo pačiu priminsiu, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ – visai be dialogų, bet tai nemažina kūrinio įdomumo.

R. Kašauską taip pat norisi įtraukti į E. Kurklietytės „Lyloje“ iškelto „gnoseologinio klausimo“ svarstymą, – kiek žmogus gali pažinti pats save, kaip giliai gali leistis į dvasios gelmę ir kaipgi vyksta savęs ir tikrovės pažinimo / atpažinimo procesas? Literatūrologė Rima Pociūtė, rašanti apie literatūrą Sigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo ir kitų psichoanalitikų mokymų kontekste, perspėja: „Leistis į psichologinio savęs atradimo kelionę visada pavojinga (atvėrus pasąmonę, gresia psichozė)... Lietuvių literatūra priskirtina „atsargiai“ kultūrai, psichozė iki šiol nebuvo įprasta kūrybinė tema“ (iš recenzijos apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“; „Metai“, 2009, Nr. 2). Tačiau R. Kašauskas – „neatsargus“ rašytojas, kadangi leidžia savo protagonistui, rašytojui Vytautui Norvaišui, nusileisti gana giliai į pasąmonės dugną, iki pat neurozės ir psichozės ištakų. Norvaišo svajingumas, susidvejinimas palaipsniui išsivysto į psichinę ligą, kurią jis priverstas gydytis ligoninėje. R. Kašauską sielos ir kūno dualizmo bei dichotomijos problema domina seniai. 2001 m. jis išspausdino sąlyginės formos apysaką „Kitas“, kurioje protagonisto ne tik žodžius užrašinėja, bet ir mintis atspėja sąlygiškas išminčius, gnomas, – antrininkas Kitas. Jis dėsto protagonistui savo teoriją: „Visados tau sakydavau, jog aną, buvusią, akimirką buvai kitas žmogus, ne tas, kuris dabar. Ar, pavyzdžiui, galėtum tvirtinti, kad aš – tai tu, tik buvęs? Ar mudu vienas ar tas pats žmogus? <...> Išskaidyk save dalimis ir pasakyk, kas iš jų – tu?“ – „Žinoma, ne! – apsidžiaugia vyriškis. – To, kuris buvo andai, jau seniai nebėra. Kaip galiu atgailauti dėl to, ką iškrėtė jis? Taip, aš tai ir anksčiau nujaučiau, bet dabar man apšvietei protą. Ačiū tau!“

Trilogijoje apie protagonistą rašytoją Vytautą Norvaišą R. Kašauskas pabandė parodyti nebe sąlygišką eksperimentą, bet realų tikrovės dvejinimąsi menininko sąmonėje. Sumanymui prireikė atitinkamos sielos bei psichinės struktūros individo, kuris yra tarsi šiuolaikinis Don Kichotas arba Fiodoro Dostojevskio kunigaikštis Myškinas. R. Kašauskas jau trečiame romane vaizduoja virš realybės plevenantį individą, t. y. tokį, kuriam svajonės, regėjimai, pajautos, pasidingojimai (tai itin dažnas žodis romano žodyne) yra tikresni už pačią tikrovę. Istoriškai žiūrint, tai „hidalgiško“, romantiško tipo Don Kichotas iš Lamanšos, abstraktus kovotojas už pasaulio gėrį. Don Kichotas kovoja su vėjo malūnais ir su visokiomis šmėklomis, o Norvaišas svajoja apie pasaulio gėrį, jo patobulinimą, apie Gerųjų Širdžių sąjungą. Toks herojaus tipas šiandien nebeturi nei kultūrinės, nei socialinės atramos. Ir pats autorius ne kartą akcentuoja savo herojaus veiksmų netikrumą, neryžtingumą, negalėjimą. O epizodai su Norvaišo kažkada paskelbtu straipsniu apie nusikalstamumo pateisinimą vardan žmonijos pažangos, neva padariusiu įtaką kažkokiam nusikaltėliui, dvelkia dirbtinumu. Beje, iš tokios savo akcijos pasišaipo ir pats senasis Norvaišas. Jam giminingesni būtų romantiškieji XIX a. literatūriniai herojai: „Badmetyje“ jaunasis Norvaišas ne kartą sau pavyzdžiu iškelia Džeko Londono šaunųjį Martiną Ideną, prasimušusį į rašytojus iš tokios pat skurdžios terpės kaip ir Norvaišas; platoniškai įsimylėjęs žymaus rajoninio masto valdininko gražuolę žmoną Audronę, tikėjusią jo talentu ir jį materialiai palaikiusią, jis veda paralelę tarp savęs ir Stendhalio „Parmos vienuolyno“ herojaus, įsivaizduodamas save Fabricijaus vaidmenyje, todėl esą privaląs išgelbėti savo globėją Audronę iš „slibino pilies“ – iš paežerės kotedžo, iš vyro girtuoklio nagų...

Kai ką, galima numanyti, autorius paėmė iš savo dvasinės sanklodos, nors trilogijos nevadina autobiografinių romanų ciklu, kai ką iš kitų menininkų, apskritai iš romantinių knygų. Ar Vytautas Norvaišas – adekvatus menininko tipas autoriaus trilogijos meniniam sumanymui? Ar autorius, tokį herojų kurdamas, pasiekia meninę ir psichologinę tiesą?

Jeigu vertintume visą trilogiją, labiausiai meniškai pavykusiu laikytume romaną „Laukimas“ – apie būsimojo rašytojo Vytauto Norvaišo vaikystę. Dešimtmetis Vytis autoriaus apdovanotas užburiančiais sielos sugebėjimais, nepaprasta pasaulėjauta. Savo gimtinę, tėvus, giminaičius, buitį, aplinką šis mažametis protagonistas jau pajėgus suvokti nebe vien tradiciniame „genealoginio medžio“ šakų vainike, bet daug platesniame erdvės, laiko, dangaus ir kosmoso kontekste. Autorius-pasakotojas vaiko (būsimojo rašytojo) pasaulėjautos lipdyboje panaudoja idealistinį mokymą apie dvasios, idėjos, proto prado pirmumą materijos, gamtos atžvilgiu, o iš psichoanalizės – empatiškąjį bei metempsichoziškąjį skverbimąsi į sielos gelmes. Štai kodėl jo mažasis pagaulus antrininkas Vytis turi, sakyčiau, stebuklingą gebėjimą pajusti ir ketvirtąją laiko formą – nebuvimą arba nebūtį; save, savo motiną su jos liaudies daina jis įsivaizduoja dar iki savo paties atsiradimo šiame pasaulyje. Tokio psichoanalizės metodo R. Kašauskas laikosi ir kituose dviejuose romanuose.

Imliam ir nuovokiam berniukui ateitis vaidenasi gražia, romantiška paslaptimi, o ilgą gyvenimą nugyvenusiam, net trumpalaikę šlovę patyrusiam rašytojui laiko jausmas dar labiau apsigaubęs paslapties šydu, jam praeitis sąlygiška, dažnai atrodanti kaip ne jam priklausanti, o kaip Kito gyventa. Vytautui Norvaišui viskas – ir jo paties gyvenimas, ir žmonos Rūtos atsiradimas tarsi iš nebūties – atrodo kaip stebuklas, kaip mįslingas, paslapties gaubiamas fenomenas. E. Bukelienė, atidžiai sekusi R. Kašausko kūrybinius žingsnius, žemaičių rašytojų internetiniame puslapyje užtiko tokius jo žodžius: „Mane vis dar tebestebina žmogaus sielos paslaptingumas“ ir apibendrino juos išvada: „Tai – geriausia, kas galėjo ištikti rašytoją!“⁴ Ir naujasis romanas pavadintas „Paslaptimi“.

R. Kašauskas dažnai vaizduoja protagonistą „išėjusį iš savęs“, „pakibusį“ tarp tikrovės–sapno–vizijos. Jį dažnai aplanko irealios būsenos, pajautos, kaip ir šitoji: „Sustabdo keista pajauta, – tarsi matytų save iš šalies arba iš aukštai save patį, tik sakytumei nepažįstamą, net – kitą. Smilkteli abejonė, – ar tasai senas, pražilęs, bet keistai jauno veido vyras iš tikrųjų – jis pats? Ar ne kažin kas kitas, tik su jo išvaizda, balsu, mintimis, jaučiantis taip pat kaip ir jis? Tačiau kas tas stebintysis jį, gulintįjį? Iš tiesų kuris jų tikrasis jis, o kuris – kitas? Ar tasai, stebimasis, tikrai čia, šią akimirką, ar kažin kur kitur, kitame, seniai buvusiame, – gal būsimajame laike? Jei ir yra, tai kada, kaip, kodėl čia atsidūrė? O gal jų, nei vieno, nei kito, nėra suvisai, tik tas, kažin kas, kuris ir stebi, suvokia taip, kaip ir jis, tariamai esantis?“ (p. 22).

Per vieną dieną Norvaišas išgyvena visą gyvenimą, kuriame nedaug įvykių, nuotykių, sukrėtimų, bet labai daug prisiminimų, apmąstymų, refleksijų, savistabos, introspekcijos. Iš tikrųjų autorius yra „priverstas“ aprašyti, pavaizduoti, perteikti ne tiktai vieno Vytauto Norvaišo, tačiau ir jo antrininko, jo šešėlio (arba, kaip sako pats Norvaišas, šnipo), apibendrintu vardu Kitas, dvasines būsenas, pajautas, vizijas. Taigi, ar R. Kašauskas atidžiai įsiklauso į dvilypę savo protagonisto (rašytojo) prigimtį, ar adekvačia menine forma išreiškia sudėtingą (neurotišką) personažo pasaulėvaizdį, visą jo paveikslo dvasinį turinį? Ne visada ir ne visur. Kai kur autoriaus–pasakotojo–protagonisto santykiams meninės tiesos bei literatūrinės konvencijos požiūriu trūksta aiškumo.

Žinoma, tikrinant bet kurį meno kūrinį meninės tiesos ar meninės konvencijos kriterijais galima paklausti, ką šiais „rodikliais“ laiko pats kritikas (šių žodžių autorius), jeigu jau seniai rašoma apie šių „rodiklių“ santykinumą, sąlygiškumą... „Rašytojas, sakoma, geras, nes jo veikale daug meninės tiesos. Tačiau kas yra toji meninė tiesa, kas iš viso Tiesa?“, – klausė daugiau nei prieš pusšimtį metų žymus semiotikas ir kultūrologas Algirdas Julius Greimas ir aiškino: „Turinio ir formos problema pralenkiama, ji nebeegzistuoja. Nebegalima kalbėti apie turinio pirmumą santykyje su forma: turinys ir forma yra vienas ir tas pats dalykas, arba, tiksliau pasakius, turinys yra išorinė, į publiką atsukta, formos pusė. Veikalas yra formalinė, žestų sistema santykyje su autoriumi, ir atvirkščiai.“ Panašiai A. J. Greimas mąsto ir apie siužetą, ir apie pasakojimą, ir apie Grožio koncepciją mene. Todėl ragina menininkus keisti ambicijų, tikslų, kūrybinių ketinimų kryptį – nebeapsiriboti tik savimi, bet „bandyti ar introspekcijos, ar aplinkos stebėjimo metodais pasiekti žmogaus ir jo buities gilumas [turbūt „buitis“ čia vartojama kaip būties sinonimas – A. G.], suprasti ir išreikšti žmogų jo esminėse situacijose. Išorinio pasaulio vaizdai, vidujinio pasaulio vaizdiniai, tiek, kiek jie dalyvauja meno veikalo konstrukcijoje, jau nebėra realybės dalelytės, o tik ženklai, simboliai, primenantieji, iššaukiantieji gilesnę realybę, išreiškiantieji totalinį žmogų...“ Taip mąstė A. J. Greimas tradicinio ir modernistinio menų lūžio metu ir prisipažino, kad jam tada vienintelis tikrai gyvas žanras atrodė essais („bandymai“), kai „bandoma rašyti apie viską ir visaip“. Ir tik šiuo žanru remdamasis rašytojas galįs pasiekti pageidaujamo: „Įvykis, dvasinis ar fizinis, gali įeiti į literatūrą tiktai kaip pretekstas, tik tiek, kiek jis reikšmingas, kiek jis ką nors simbolizuoja, kiek jis prikrautas, nelyginant elektros, – prasmingumo...“⁵

Introspekcijos R. Kašausko romanuose tikrai daug. Šis autorius mąsto apie patį rašymo procesą, apie kūrybos misiją bei prasmę – siedamas su gyvenimo ir mirties prasme. O tai, pasak A. J. Greimo, esąs svarbiausias moderniškosios poezijos (ir prozos) tematinis požymis. Visa tai R. Kašauskas įgyvendina ir A. J. Greimo akcentuotu esė žanru, tačiau tik kaip vienu iš meninių stilistinių būdų, – tikrai ne tokiu, kai „bandoma rašyti apie viską ir visaip“. Šiuo požiūriu A. J. Greimas teisus dėl literatūros žanrinių ribų, teigdamas, „kad sunku atskirti, kur baigiasi essai ir kur prasideda asmeniškų išgyvenimų pasakojimas ir, pagaliau, – poezija prozoje...“⁶

Ir R. Kašauskas be esė nebūtų sugebėjęs taip subtiliai pereiti iš kontempliacinės plotmės į realistinę, nutrinti ribų tarp sapno ir tikrovės, tarp prozos ir poezijos.

Kadaise buvo priekaištaujama Alfonso Bieliausko „Kauno romano“ pasakotojui Sigitui Sėliui ir Mykolo Sluckio romano „Laiptai į dangų“ protagonistui Jauniui Valiui už tai, kad, nebūdami menininkai, jiedu pernelyg poetiškai išgyvena ir metaforizuoja tikrovę, bet šiuo požiūriu R. Kašauskui yra paprasčiau, nes jis pagrindiniu herojumi padaro savo profesijos atstovą – rašytoją. Vadinasi, priekaištauti dėl pernelyg meniškos ar artistinės Vytauto Norvaišo saviraiškos neturėtume, nes visada galėtume pasakyti, kad autorius... paskolino jam savo akis.

Klausti reikėtų kitko: kodėl autorius, nenorintis pripažinti romanų autobiografiškumo, dažnai susitapatina su savo donkichotiškuoju protagonistu? „Paslaptis“, kaip ir kiti trilogijos romanai, parašyta tarsi stebint Vytautą Norvaišą iš šalies, tačiau stebėjimo pozicija labai paslanki, tekstas kuriamas keičiant pasakojimą pirmuoju, antruoju, trečiuoju asmeniu, o kartais pereinant ir prie vidinio monologo. Viena aišku – autorius stovi arti savo protagonisto, kuris jam artimas ir brangus. Todėl ir kyla klausimų dėl autoriaus santykio su protagonistu, – juk Vytautui Norvaišui, išskyrus rašytojystę, iš autoriaus biografijos nieko daugiau negalėtume „inkriminuoti“, – tikrovėje nesame girdėję nei apie bandymus įkurti Gerųjų širdžių sąjungą, nei apie kitokius Vytauto Norvaišo donkichotiškus siekius, kuriais būtų kliedėjęs pats romanų autorius. Priešingai, R. Kašauskas yra logiškas racionalios mąstysenos ir elgsenos rašytojas, gerai nusimanantis tiek tikrovėje, tiek ir literatūriniame gyvenime. Antai literatūrinis Vytautas Norvaišas romane „Paslaptis“ vaizduojamas nieko neberašantis, nebeturintis kūrybinių pretenzijų, jis tik džiaugiasi gyvenimo saulėlydžiu, skendėja nirvanoje, rudens dieną eidamas į Vilniaus mugę sugalvoja donkichotišką kerštą savo ir pasaulio skriaudėjams (vaikiškas pistoletas ir Arlekino kaukė), bet jo „gimdytojas“ yra aktyvus, pilnas energijos, kūrybinių siekių ir šiandien rašo turbūt geriausius savo kūrinius. Kaip atsitiko, kad tokių realistinių pažiūrų, racionalių nuostatų rašytojas sukūrė idealistinės pasaulėžiūros, romantiškos natūros, nerealių ketinimų personažą Vytautą Norvaišą – savotišką nūdienos Don Kichotą arba F. Dostojevskio kunigaikštį Myškiną?

Gal dėl tokių prieštaravimų profesionalioji kritika pro R. Kašausko trilogijos romanus praeina nemačiom, negirdom. Tiesa, Jūratė Sprindytė 2009 m. prozos derliaus apžvalgoje „Badmetį“ paminėjo kaip „paribio literatūrą“. Gal teisūs tie kritikai, kurie laukia iš prozos kūrinio rūstaus šiuolaikiškumo, kontrapunktinės stilistikos (kokios esama, tarkim, Andriaus Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, Renatos Šerelytės kūriniuose)? R. Kašausko stambioji proza pasižymi visai kitokio tipo estetika, kuri ne stebina ar šokiruoja skaitytoją, bet glaudžia prie jo pasaulį šviesiąja, romantiškąja puse, pilna mįslingumo, paslapties, grožio. Naudodamasis Kitu – rašytoju Vytautu Norvaišu – R. Kašauskas tikriausiai ieškojo originalaus būdo stebėti save patį ir kitus plunksnos brolius. Jeigu neteko girdėti apie kažkokius norvaišiškus ar donkichotiškus R. Kašausko sumanymus, tai dar nereiškia, kad tokios mintys bei jausmai neaplankė paties autoriaus. Rašytoją, kaip ir apskritai menininkus, aplanko daug kas – ir nerealios svajonės, ir kliedesiai, ir visokios baimės, fobijos. „Paslaptyje“ mažai dinamikos, veiksmo, dialogų, išorinė fabula nieko verta, ir iš tikrųjų Vytauto Norvaišo veiksmai tą aprašytąją rudens dieną lieka tos dienos „paraštėje“. Tačiau įvairiašakė romano vidinė fabula, kurią sudaro Vytauto Norvaišo prisiminimai, pajautos, pasidingojimai, refleksijos. Joje esama gilių apmąstymų apie būtį–nebūtį, gyvenimą–mirtį, apie gėrį–blogį, kūrybos prasmę, kūrėjo misiją, subtilių refleksijų apie vyro ir žmonos ištikimybę, apie moteris, apie balansavimą ant nepadarytos, tačiau gundančiai saldžios nuodėmės briaunos, apie kūrėją persekiojančias baimes, apie gyvenimo saulėlydžio grožį. Galima pasakyti – tai jausmų, pajautų, būsenų, refleksijų ir introspekcijų ugdymo romanas.

Ten, kur R. Kašauskas išlaiko monologinę distanciją autorius–pasakotojas ir palieka Vytautą Norvaišą vieną su savo vidiniu pasauliu, su savuoju Aš ir su Kitu (o tai daugiau nei pusė romano teksto), regime autoriaus stilistinį meistriškumą, filosofinę išmintį ir teksto grožį. Visa tai atskleidžia, kad žanrinio grynumo problema atsiranda anksčiau negu autorius sėdasi prie rašomojo stalo ar „įsivažiuoja“ rašymo procese – jis turi a priori žinoti ar numanyti, kokią, kaip teigia literatūrologai, struktūrinę dominantę pasirinks, kokį kūrinį rašys.

Grįžtant prie romano problematikos ir protagonisto tipo reikia konstatuoti, kad R. Kašauskas savo trilogijoje vaizduoja menininką ligi šiolei lietuvių literatūroje mažai tyrinėtu požiūriu, ir tai yra nauja. Vytautas Norvaišas, kaip ir „Lylos“ romano Ramūnas Indra, sieloje patiria tikrovės visumos susiskaidymą („Paslapties“ autorius tai įvardija terminu „disocijacija“). Tačiau E. Kurklietytės protagonistui šis ir kiti savistabos bei savižinos psichiniai reiškiniai kelia daugiau mokslinį interesą ir jis dėl jų vyksta pas Indijos jogus, o R. Kašauskas sielos–atminties susiskaidymą padaro Vytauto Norvaišo dvasine (šizofreniška) kančia, kurią šis turi įveikti savo paties jėgomis.

Žinoma hinduistinė formulė tat tvam asi turi ne vieną atitikmenį ir vakarietiškoje pasaulėžiūroje, ir asmenybei, siekiančiai moralinio tobulėjimo, atsiveria ne vienas saviugdos, savivokos, dievoieškos kelias. XXI a. rašytojai ir intelektualai, keldami sudėtingus meninius asmenybės harmonijos, sielos apsisaugojimo nuo susiskaidymo klausimus, ne vieną argumentuotą ir originalų atsakymą rastų idealistinėje filosofijoje ir krikščioniškajame mokyme. Tikiu, ne vienas šios srities autoritetas pasitarnautų mūsų prozininkams, poetams, literatūrologams, panūdusiems prabilti subtiliuose biografiniuose, autobiografiniuose, išpažintiniuose žanruose. Parankus būtų kad ir šv. Aurelijaus Augustino autobiografinis veikalas „Išpažinimai“.

Garsiojoje šv. Augustino knygoje esama ne tiktai autentiškai paliudytos „sūnaus palaidūno“, Dievo ieškojimo ir Jo suradimo istorijos, bet ir originaliai suvoktų filosofinių laiko, atminties, dvasios, sielos, kūno interpretacijų, nepraradusių nei asmenybinio žavesio, nei mokslinės vertės. Tai tie patys ir „Lylos“, ir „Paslapties“ autorius jaudinę klausimai: „o kas yra Tas nematomas, lyg pakilęs nuo žemės, tas Aš, stebintis mus trijuose pavidaluose?“; „Tačiau kas tas stebintysis jį, gulintįjį? Iš tiesų kuris jų tikrasis jis, o kuris – kitas? Ar tasai, stebimasis, tikrai čia, šią akimirką, ar kažin kur kitur, kitame, seniai buvusiame, – gal būsimajame laike? Jei ir yra, tai kada, kaip, kodėl čia atsidūrė? O gal jų, nei vieno, nei kito, nėra suvisai, tik tas, kažin kas, kuris ir stebi, suvokia taip, kaip ir jis, tariamai esantis?“

Šv. Augustinas savasties klausimą nagrinėja glaudžiame dvasios, sielos, atminties, prigimties ir Aš sąryšyje. „Išpažinimų“ dešimtosios knygos aštuntame skyriuje samprotaujama: „Didelė yra toji atminties jėga, labai didelė, Dieve, plati ir beribė erdvė. Kas yra pasiekęs jos dugną? O juk tai yra mano sielos jėga ir priklauso mano prigimčiai; tik nė aš pats neaprėpiu viso to, kas aš esu. Tad, vadinasi, siela yra per ankšta, kad galėtų save pačią aprėpti? Kame gi yra tai, ko ji neaprėpia, o kas vis dėlto yra jos? Argi už jos ir ne joje? Kaipgi tad neaprėpia? Visa tai atrodo man labai nuostabu, ir pagauna mane nuostaba“⁷.

Taigi, „siela yra per ankšta, kad galėtų save pačią aprėpti“ ir „kame gi yra tai, ko ji neaprėpia?“ Šv. Augustinas laikėsi nuostatos, kad laikas teka sieloje (atmintyje) ir tiktai joje galima atpažinti visas pagrindines jo formas: praėjusio laiko dabartį, dabartinio laiko dabartį ir būsimojo dabartį. Turint omenyje tai, kad šiame straipsnyje nagrinėjami rašytojų autobiografinio pobūdžio gyvenimo patyrimai, manau, yra įdomios ir šios šv. Augustino mintys apie subtilią laiko dialektiką, atsispindinčią sieloje–atmintyje. „Tačiau kaip sutrumpėja arba sunyksta būsimasis laikas, kurio dar nėra? Arba kaip ilgėja būtasis laikas, kurio jau nebėra? Nebent dėl to, kad sieloje vyksta trys veiksmai: ji ir laukia, ir stebi, ir atsimena taip, kad tai, ko laukia, per tai, ką stebi, pereina į tai, ką atsimena. Kas nesutinka, kad būsimojo laiko dar nėra, tačiau sieloje būsimojo laiko dalykų jau laukia? O kas nesutinka, kad būtojo laiko jau nėra? Tačiau sieloje tebėra praėjusių dalykų atminimas. Ir kas nesutinka, kad esamasis laikas neturi trukmės, nes jis praeina vienu momentu? Tačiau tęsiasi stebėjimas, per kurį skuba praeiti tai, ko nėra, į tai, kas dar pasirodys. Taigi ilgas yra ne būsimasis laikas, kurio dar nėra, bet jo laukimas. Ilgas yra ne būtasis laikas, kurio jau nėra, bet praeities prisiminimai“⁸.

Taip mąstė IV a. intelektualas; manyčiau, kad į sielos–atminties–prisiminimų dialektiką nieko esmiškai naujo nepridėtume ir mes, XXI a. literatai. Šv. Augustino veikale randame refleksijų apie atminties atmintį ir netgi apie užmaršties atmintį. O kur prasideda žmogiškosios užmaršties riba, ten prasideda transcendentinė zona, arba ikipatyriminis savęs suvokimas. Taigi, ir į „Lylos“, ir į „Paslapties“ protagonistus kamavusį klausimą, o kas gi buvo Tasai ketvirtas, kuris stebėjo susidvejinusias, susiskaidžiusias jų sielas, galima atsakyti remiantis ir šv. Augustinu, ir kitais idealistinės filosofijos autoriais, – tai buvo Dievo – Absoliuto dvasia, apvaizdos akis...

Ne tiktai minėtieji, bet ir kiti lietuvių autoriai – Petras Dirgėla, Vytautas Bubnys, Romualdas Granauskas, Vytautas Girdzijauskas, Vladas Kalvaitis, Ineza Janonė, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Martinkus, Romas Sadauskas, Petras Venclovas – savo autobiografinėse knygose nevengia apmąstyti dvasinės fenomenologijos dalykų, susijusių su savistaba, nuostaba, paslaptimi. Iš tikrųjų neapmąstyti gyvenimai palieka beprasmiai. Kaip kunigas duoda „paskutinį patepimą“, taip ir autorius retrospektyviniu žvilgsniu palydi ir palaimina savo ant popieriaus suguldytą gyvenimą artimųjų ir laiko teismui.

Kaip lietuvių rašytojams rūpi individo savasties ieškojimai, arba introspekcijos gelmės, galėtų paliudyti tai, ką jie skaito, kuo malšina savo intelektualinį smalsumą. Pavyzdžiui, P. Venclovas 2007-aisiais žurnale „Metai“ (Nr. 8–9) publikavo iš rusų kalbos verstą japonų rašytojo Jasuši Inoujė (1907–1991) apysaką „Medžioklinis šautuvas“, kurioje šis garsus grožinio žodžio meistras bei filosofas taip pat kelia asmenybės susidvejinimo, susiskaidymo problemą, veikėjų psichikoje ieško giluminių dramatizmo ir tragizmo priežasčių. Svarbi J. Inoujė filosofinės koncepcijos detalė – intelektuali moteris, intuityviai suvokusi savo esybėje slypinčią kitą būtybę (kitą Aš) ir negalėdama pasipriešinti jos pražūtingiems kerams, linksta nutraukti savo gyvenimo siūlą, tuo gestu įrodydama, kad bent šitaip tai kitai ji gali nepaklusti ir išsaugoti orumą. Maždaug prieš pusantro šimto metų kita moteris ištarė panašią sielos būseną liudijančius žodžius: „Dievas žino, kas vietoj manęs gyvena manyje...“ Tai – aistringoji ir kenčiančioji Anastasija Filipovna iš F. Dostojevskio romano „Idiotas“.

Daugeliui pasaulio menininkų tėra viena svarbiausioji tema – žmogaus siela ir asmenybės egzistencinės problemos...

¹ Unamuno M. de. Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 47.

² Bernotas A. Pigmalijono sindromas. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 60–61.

³ Ten pat. – P. 13–14.

⁴ Bukelienė E. Tarp rašytojo ir skaitytojo: literatūros kritika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – P. 275.

⁵ Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 383, 385, 387.

⁶ Ten pat. – P. 384.

⁷ Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. – Marijampolė: Ardor, 1998, 2001. – P. 262.

⁸ Aurelijus Augustinas. Išpažinimai // Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – Vilnius: Mintis, 1980. – P. 117.

Apie kūrybą ir save

– Mūsų pokalbio rubrika – „Apie kūrybą ir save“.

– Tai reikės pasakot biografiją? Mano biografijų daug ir įvairių, – kurią tau pasakot? Tikrą, rašytojos ar slaptą?

– Buvo mergaitė Lena iš Leningrado. Miesto tokiu pavadinimu nebėra, o kas nutiko mergaitei?

– Ta mergaitė ir liko. Labai ilgai drauge gyvenam: mezozojus, paleozojus... visas darvinizmas...

– Tai toje darvinizmo pradžioj kas ta mergaitė buvo, kur buvo? Kas jos tėvai?

– Mergaitė gimė Sankt Peterburge, tuometiniam Leningrade. Tėvo, teatro režisieriaus, amžinai nebūdavo namuose. Motina profesorė, tais laikais – tik pradedanti mikrobiologė, gražuolė mėlynakė blondinė. Jeigu rašyčiau melodramas, tėvų vedybos galėtų būti neblogas romano siužetas. Kadangi melodramų nekuriu, o šiuolaikinių net bijau, tai nerašau ir apie savo tėvus. Bet gal pasensiu ir parašysiu romaną apie jų vedybas. Mama įsimylėjo tėvą, kai šis filmavo savo pirmą filmą. Jis pradėjo kaip kino režisierius. Tarybiniais laikais Kijeve buvo tokia Dovženkos kino studija. Teatro ir kino žmonės sakydavo, kad studijų būna blogų, labai blogų ir Dovženkos. Pradedančiajam režisieriui nieko geresnio niekas nepasiūlė, tad tėvas gavo statyti filmą Dovženkos kino studijoje. Jam reikėjo merginos nedideliam vaidmeniui, labai gražios, kuri galėtų būti idealus slavės portretas. Filmas buvo apie kažkokius senus laikus.

Kino žmonės motiną pastebėjo gatvėj vaikštinėjančią su drauge: išeiginėmis dienomis buvo atvažiavusi į Kijevą. Taip jiedu su režisierium ir susitiko, abu įsimylėjo. Ji kilusi iš bajorų, dvarionių. Senelis iš motinos pusės, kai užėjo bolševikai, buvo junkeris, tada dar visai jaunas. Nuo bolševikų iš Rusijos pabėgo į Konstantinopolį, iš ten persikraustė į Italiją. Ir padarė tragišką gyvenimo klaidą – sugrįžo. Turbūt girdėjot apie vadinamąją Stalino amnestiją? Geri specialistai, karininkai, inžinieriai buvo kviečiami grįžti į Rusiją. Žadėta, kad galės gyventi savam krašte, net atgaus dalį turtų. Kurie savo krašto buvo išsiilgę, o tai normalu, ypač inteligentams, – tie ėmė ir grįžo. Atplaukė keli laivai, pilni žmonių, šia melagyste patikėjusių. Deja, visi iš tų laivų buvo išsiųsti tiesiai į Sibirą arba į Šiaurę. Be jokių išimčių. Niekas nežiūrėjo, kas tu toks. Senelis pateko į Belomoro kanalo statybą. Bet prasidėjo karas. Vėl reikėjo žmonių. Kai Rusijai ko nors prireikia, ji pasidaro tokia gera. Vėl paskelbė, kad bus taikoma amnestija, jeigu žmogus sutiks dirbti pačiose pavojingiausiose vietose. Mano senelis, tada smarkus vyras, nepaisydamas, kad Rusijos buvo taip nuskriaustas, vis tiek norėjo jai padėti. Ir grįžo į Leningradą. Prieš prasidedant jo blokadai. Ten, Kronštate, buvo karinė gamykla, kur gamino zenitines patrankas. Jis tapo tos gamyklos direktoriumi. Dirbti buvo neįmanoma, nes vokiečiai tiksliai žinojo, kur ta gamykla yra, ir nuolat ją bombardavo. Kai darbininkai ateidavo į darbą, jiems visiems iš karto duodavo „oficierinių“ šimtą gramų. Nes be degtinės žmogus neturėjo kur dėtis – baimė. Šimtą gramų gaudavo ir direktorius. Šitą karininkišką stikliuką jis išgerdavo kas rytą visą likusį gyvenimą. Bet tik tą vieną. Senelis, kaip nomenklatūros žmogus, turėjo galimybę iš Leningrado šeimą išsiųsti, bet atsisakė: kaip aš žiūrėsiu savo darbininkams į akis? Pasielgė dorai. Tačiau senelė šio poelgio jam neatleido. Jų dukros – mano mama ir jos sesuo – buvo dar mažos. Kad jie visi išgyveno, tiesiog laimė, jiems neįtikėtinai pasisekė.

Taigi senelis buvo senas užkietėjęs aristokratas su savo principais, bet... Kai mano motina sutiko tėvą, kino ir teatro režisierių, ir jiedu įsimylėjo, senelis pasakė: režisierių mūsų šeimoje nebus! Motina, Medicinos instituto studentė, išvažiavo į Maskvą ir... ištekėjo. Grįžusi namo, pasą paslėpė po čiužiniu. Čia jis ir pragulėjo trejus metus. Kol mama baigė institutą, gyveno su savo tėvais, ir jie nė nežinojo, kad ji ištekėjusi moteris, kad ne su drauge važiuoja kur nors prie Baikalo ar Sočin, o į Maskvą, kur su savo mylimu vyru gyvena košmariškame bendrabuty. Tokia šiltnamio mergaitė, turėjusi puikų butą Leningrade, nemačiusi jokių bėdų, nebent atsimenanti tuos blokados laikus, kai dar buvo maža... Jokių bėdų. Nes senelis padarė gerą karjerą, tapo vienu iš Admiraliteto inžinierių. Leningrade tai buvo labai rimta pozicija. Bet laimingiausi jos gyvenimo momentai buvo apleistame bendrabutyje. Galų gale motina baigė institutą, ir jie nusprendė, kad laikas prisipažinti. Reakcija buvo labai paprasta: lauk! Bet tėvo karjera teatre jau klostėsi neblogai, įsigijo gerą butą – jie jau galėjo gyventi ir be senelio palaiminimo.

Vis dėlto vienas senelio principams pavojingas faktorius liko jo nenumatytas. Tai maža juodaplaukė mergytė. Ji buvo atvežta į Leningradą, seneliui pasakyta: žinai ką, tėveli, tu gali mūsų nemėgti, bet štai paliekame dukrą – man reikia gintis disertaciją, o vyrui labai svarbi premjera. Senelis pamatė tą ketverių metukų mergytę, atsileido, pasakė, kad, na, porą mėnesių pažiūrėsiu. Šitie porą mėnesių tęsėsi... keturiolika metų. Taip aš ir likau su seneliu. Ir dėl to labai laiminga. Jis man padėjo daug ką suvokti, pažinti literatūrą, meną, davė viską, ką gali duoti tikras užkietėjęs senos kartos inteligentas. Šito nebūčiau gavusi iš tėvų: jie nebūtų turėję man tiek laiko. Trejų metų aš pradėjau skaityti. Išmokau pati. Nuo to laiko naudojausi senelio biblioteka.

Gal jau einam prie literatūros? Nuo neišgalvotų istorijų aš greit pavargstu.

– Ar Tavo mergautinė pavardė rusų literatūroj bent kiek žinoma?

– Nė kiek. Pasakysiu kodėl. Pirmąkart ištekėjau aštuoniolikos. Tuomet rašiau tik lyriškus eilėraščius, dienoraštin. Pradėjau rašyti šešiolikos, o aštuoniolikos jau maniau, kad gyvenimas nugyventas. Niekam tų eilėraščių nerodžiau. Kai ištekėjau, mano pavardė pasikeitė, paskui pasikeitė dar kartą, tada dar kartą. O kai pradėjau rašyti rimtai, eilėraščius (prozos dar nebuvo nė kvapo) skelbti, – jau turėjau dabartinio vyro pavardę. Ji daniška. Ir turiu jums pasakyti, kad kai sutikau savo vyrą, net nekilo mintis, kad jo pavardė skambės kaip pseudonimas. Priešingai. Kai mes Kopenhagos municipalitete ėjom tuoktis, aš su ilga suknia ir ilgu baltu šaliu, – jis dabar kabo, kaip matai, sodybos verandoj vietoj užuolaidų, – galvojau: vaje, jis toks geras, aš jį taip myliu, bet kokia baisi pavardė, kaip aš gyvensiu su tokia pavarde?! Bet gyvenimas parodė, kad kai išėjo pirmos knygos su ta pavarde, kurios taip bijojau, publika į ją reagavo kaip į puikų slapyvardį. Tada jau pagalvojau, gal be reikalo aš taip, gal visai nebloga pavardė. Niekada nežinai... Romanas „Akmeniniai klevai“ baigiamas žodžiais: „niekada nežinai, kiek jų.“ Šitie žodžiai tinka ir šiai istorijai, ne tik kalės šunyčiams, atsivedamiems paskutiniuose romano puslapiuose, pačioje pabaigoje. Tinka ir moters gyvenimui. Niekada nežinai, kiek yra gerų slapyvardžių, gali surasti ir geresnį, bet aš jau turiu šitą ir nenoriu su juo atsisveikinti. Be to, mano vyras yra puikus žmogus. Nors ir skandinavas. Sakoma, esą skandinavai niūrūs, pernelyg ramūs. Jis temperamentingas, daug išmano apie gyvenimą to, ko neišmanau aš. Jo patirtis labai skyrėsi nuo manosios. Kaip rašytojai jis man davė labai daug. Be to, su juo gera keliauti, ir mudu apvažiavom beveik visą pasaulį. Gyvendavom ir palapinėse, įvairiuose kraštuose, kur tik buvo įmanoma. Žmogus patikrinamas pagal tai, kiek dienų su juo galiu išgyventi palapinėj. Dvidešimt metų palapinėj – čia jau labai daug. Todėl tikiuosi, kad man keisti slapyvardžio jau nebeprireiks.

– Lena, kiek papasakok apie savo lietuvišką liniją.

– Galiu papasakot, kaip Lietuvoje atsiradau pirmą kartą. Tais laikais, Irkutsko universitete jau baigusi teatro žurnalistiką, dirbau teatre. Į Vilnių atvažiavau visai oficialiai: į teatro festivalį. Labai gerai atsimenu, kaip, atvažiavusi iš stoties, atėjau į Teatro sąjungą. Paskui vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir galvojau, koks gražus miestas. Niekuo ne blogesnis už Peterburgą. Bet visai kitoks, turbūt negalėčiau čia gyventi: labai mažas. Po Peterburgo – erdvės trūksta. Ir jeigu man tada būtų kas pasakęs, kad šitos erdvės man užteks ir aš būsiu laiminga čia gyvendama, būčiau nepatikėjusi. Bet tame teatro festivalyje sutikau savo antrąjį vyrą, vilnietį. Susirašinėjom apie metus. Kitąmet jis atvažiavo į mano teatro gastroles ir pasipiršo. Rado mane užkulisiuose, pasipiršo ir išvažiavo. Ir tada jau man neberūpėjo nei gastrolės, nei aktoriai, niekas, tik vienintelė mintis: negi turėsiu gyventi tokiame mažam mieste? Bet jis pasakė: gyvensim Vilniuje, čia vienintelė sąlyga. Ir aš atvažiavau. Apie 1989-uosius, rugpjūčio pabaigoj. Kiek man buvo metų? Mažai. Ir proto mažai. Ir aš sau jokių sąlygų nekėliau. Pasakiau vyrui: lieku. Maniau: pagyvensim Vilniuje, maža kas, gyvenimas sukasi, paskui gal Peterburge, tada vėl Vilniuje. Tuomet nebūčiau patikėjusi, kad jau viskas pasikeis, pasikeis gyvenimas, aš galėsiu turėti danišką pasą, gauti Danijos pilietybę visam laikui, bet vis tiek grįšiu čia ir norėsiu čia būti – kažkokia mistika. Bet taip ir įvyko. Niekur kitur būti nenoriu. Ir ne tik dėl šitos sodybos, kur vasaroju, kur parašiau savo knygas. Ne tik dėl buto Vilniuje, iš kur pro langą matau senamiestį, kur irgi nemažai parašiau. Ne tik dėl to. Tiesiog jaučiu, kad čia mano šalis. Ir mano miestas.

Dar turiu pasakyti vieną dalyką. Gal pamanysi, kad čia tik pokalbio dekoracija. Bet ne, teisybė. Mąstant apie Lietuvą ir mano gyvenimą joje, sieloje kilo labai įdomus jausmas. Tas jausmas atsirado, kai „Akmeniniai klevai“ buvo išversti į lietuvių kalbą. Poezija man tokio jausmo nebuvo sukėlusi. Ir jos į lietuvių kalbą yra išversta puikiai, bet eilėraščių į visokias kalbas versta tiek daug, kad dar vienas vertimas tarsi praėjo pro šalį. Bet kai vienintelis žmogus, kuris sugebėjo perprasti mano romaną ir susidoroti su jo vertimu, pasirodė esąs ne kas kitas, o lietuvis, – man čia buvo ženklas. Aš tada ir savo redaktoriui pasakiau, kad neatsitiktinai pirmas vertimas išleistas Lietuvoje. Taip, esama mistikos. Tada pradėjo versti ir tie, ir anie. O išvertė vis dėlto lietuvis.

– Bet tam lietuviui svarbu ir Tavo poezija. Juk ir pati nuo jos pradėjai, ir pagaliau lietuviai, net jaunimas, rusų kalbos kartais nebemokantis, pirmiausia Tave galėjo įsidėmėti kaip poetę – iš eilėraščių vertimų Poetinio Druskininkų rudens (2008) ir Magnus Ducatus Poesis (2010) almanachuose. Kaip Tavo eilėraščiai sunkėsi viešumon?

– Studijų metais spausdindavausi tik studentiškuose laikraštukuose. Kokie ten eilėraščiai tais laikais Tarybų Sąjungoj?! Viskas juk buvo užstota geležinių sienų, prasimušti nebuvo įmanoma. Aš ir nebandžiau.

– O visokie draugų būreliai, virtuvės, pogrindžiai...

– Buvo. Mes su draugais leidom net savo žurnalą. Už jį mus KGB supakavo. Išsivedė mane iš paskaitos, įsodino į mašiną ir išvežė.

– Tai buvo literatūrinis žurnalas ar šiaip kokia pogrindžio savilaida?

– Literatūrinis. Politika visiškai nesidomėjau. Dabar būtų romantiška apsimesti disidente... Nieko panašaus. Ten buvo tik literatūra. Užteko ir šito. Bet jie mūsų kompanijos vaikinus vis dėlto pasodino. Aišku, susiejo su kažkokia kita istorija, per kratą pakišo kažkokių tablečių ir panašiai. Merginos likom laisvėj.

– Jie tokiais atvejais visada kriminalą primesdavo.

– KGB tardymus gerai prisimenu. Bet kad ir kaip keista, to laiko ir tos patirties naudoti knygose, literatūroje – kažkodėl nenoriu. Nors nieko bloga nepadariau... Ką aš galėjau pasakyt per tuos tardymus? Ką? Eilėraščiai? Na, rašiau. Leidom. Mes gi buvom vaikai. Antras universiteto kursas. Tiesa, man jie lyg ir nieko bloga nedarė: nemušė, apsiėjo be jokios inkvizicijos. Tačiau kažkas šlykštaus vis tiek pasiliko, pasąmonėj glūdi. Šiaip romanams panaudoju visokių savo ir net draugų gyvenimo istorijų, epizodų. Jeigu tik koks pasirodo įdomus ir tinkamas, galiu jį be jokio gailesčio įdėti į knygą. Pavyzdžiui, naujausiame romane „Kitokie būgnai“ yra vienas iš tokių man brangiausių epizodų, kaip tik prie šito stalo man papasakotas vietinės moteriškės, mūsų kaimynės. Jos vaikystės, jos mamos gyvenimo epizodas. Kai man papasakojo, iškart pasakiau: kaip sau norit, bet jis turi atsirasti knygoje. Ji kukliai pasėdėjo, patylėjo, paskui: na, vardą pakeiskit ir galit dėti. Ir įdėjau. Tai epizodas, kaip motina norėjo padovanoti kunigui altoriaus užtiesalą, bet neturėjo gražių siūlų. Tada ji nukirpo savo dukrai plaukus ir tais auksiniais plaukais savąjį užtiesalą išsiuvinėjo. O kai kunigas mirė, jo giminaitis pasikvietė tą motiną ir pasakė: čia kažkoks skuduras, žinau, kad jūsų dovanotas. Galit pasiimti. Motina buvo taip priblokšta, kad dukra iki šiol tai atsimena.

– Grįžkim kiek atgal. Kada pasirodė pirmosios publikacijos?

– Pirmosios rimtos – apie 2001-uosius. Buvo išspausdinta eilėraščių literatūriniame žurnale „Znamia“ Maskvoje. Tada jis buvo gana rimtas ir drąsus. Spausdino daug gerų rašytojų, ir man jų kompanija buvo smagi. Galima teigti, kad jie mane ir atrado.

– Pirmąją Tavo knygą, eilėraščių rinkinį, 2003 m. išleido Karaliaučiaus leidykla „Jantarnyj skaz“ (įvadą parašė Tomas Venclova). Ar Karaliaučius (Kaliningradas) Tavo gyvenime – tik atsitiktinis bibliografinis faktas?

– Ne, Kaliningradas atsirado anksčiau. Mano tėvo karjera ėjo į pabaigą. Būna toks tragiškas režisieriaus gyvenimo tarpsnis: žmogus sensta, nebegauna naujų įdomių pasiūlymų. O tapti ne meno vadovu, tik šiaip sau režisieriumi, jis nepasiruošęs morališkai. Ir jam buvo pasiūlytas Kaliningradas. Tėvai apsisprendė ten persikelti. Dar, be to, prisidėjo ir noras būti arčiau dukros, Vilniaus. Juos aplankau. Ir šią vasarą esu pažadėjusi atvažiuoti. Bet Kaliningrado nelabai mėgstu, tai vis bandau tą kelionę atidėti... Taigi vieną dieną buvau pakviesta dalyvauti Kaliningrado literatūriniame festivalyje. Ten mano eilėraščius išgirdo leidėjas, vienos iš rimtesnių leidyklų savininkas. Jis man pasiūlė išleisti eilėraščių rinkinį. Ir man be galo svarbus – vėl mistinis? – sutapimas, kad pirmosios mano knygos dailininku buvo parinktas ne kas kitas, o garsus knygos grafikas iš Peterburgo Valerijus Traugotas. Tas pats, kuris buvo iliustravęs ir pirmą mano perskaitytą knygą – Anderseno pasakas. Ilgai su ja gyvenau, skaičiau ir mokiausi skaityti, ir visas iliustracijas spalvotais pieštukais išgražinau.

– Man žinomi du Tavo eilėraščių rinkiniai. Taigi Tavo poezijos knygų – dvi?

– Poezijos – dvi knygos. Viena išėjo Kaliningrade, kita Estijoje.

– Tada trys.

– Tiesa, dar Puškino fondas išleido.

– Taip, 2007-aisiais Sankt Peterburge. Ją ir turėjau galvoj kaip antrą.

– Matai, su kuo turi reikalą, nė nežinau, kiek mano knygų... Tiesa, JAV yra išleista didžiulė visų užsienyje gyvenančių ir gerai, kaip leidėjams atrodė, rašančių rusų poetų antologija „Ulisas“. Nuo Brodskio iki šiuolaikinių avangardininkų. Esu ir ten.

– Va kaip klostosi: pati savo kūryba nesirūpini, nė nesidomi, nežinai, kiek knygų išleidusi, bet iš šalies atrodo, kad visos gyvenimo aplinkybės Tave kreipė ir kreipia – tik literatūron... O šnekant rimčiau – kaip Tau pačiai atrodytų, ar jos, tos gyvenimo aplinkybės, ar prigimtis, ar dar kas lemia, kad žmogus atsiduria literatūroj?

– Ar bet koks žmogus, ar toks kaip aš?

– Žinoma, klausiu Tavęs. Į tokius klausimus ką tikra atsakyti juk teįmanoma tik asmeniškai.

– Jei kalbėsim iš esmės, o suprantu, kad taip čia ir turim kalbėti, – išvis nemanau, kad žmogus literatūroj gali – atsidurti. Paaiškinsiu. Mano manymu, literatūra nėra erdvė. Literatūra yra tam tikra žmogaus gyvenimo stadija, o ne bendra erdvė, ne kambarys su daug durų, pro kurias sau vaikštai. Vienos į prozą, kitos į poeziją, dar kitos į esė ar į kritiką ir taip toliau. Aš kitaip įsivaizduoju. Tad savęs nesu mačiusi – atsidūrusios literatūroje. Save matau dabar kaip žmogų, kuris išgyvena tam tikrą stadiją. Ir visai nenustebsiu, jei rytoj atsikelsiu ir suprasiu, kad rašyti nebegaliu. Man baisu apie tai pagalvoti. Bet baisu pagalvoti kaip tam žmogui, kuris visą gyvenimą, tarkim, gėrė degtinę, o kartą atsibunda ir sako: „Bliamba, nenoriu. Ir ką dabar daryt? Kai man nuo ryto nieks neįpila ir nebesu visą dieną laisvas. Ir kur dabar man dėtis?“ Panašiai man. Aš baisiai drebu, kai galvoju, kad kartą ir aš taip atsikelsiu ir suprasiu, kad nebegaliu rašyti, kad neturiu ką sakyti, man neliko jokių emocijų, jokio impulso, jokio draivo rašyti. Ir jeigu tuomet rašysiu, tai bus profanacija. O labai daug rašytojų taip daro. Profanuoja. Nes veikia inercija – tiek metų rašei, turi vardą, tai ką dabar? Viską mest į kampą ir pradėt statyt namus ar žvejoti, ar dar ką? Aš gi rašytojas, aš gi tiek padariau. O visa, ką aš padariau, visą tą bagažą, dabar turiu kažkam atiduot? Ne, toliau rašysim. Na, kaip jie rašo toliau, mes matom. O aš žinau, kad negalėsiu. Žinau, kad esu per silpna. Jeigu man vieną kartą taip atsitiks, jei suprasiu, kad mano stadija baigta, aš neturėsiu energijos, neturėsiu jėgos į ją begrįžti. Man reikės ieškoti ko nors kita... Mudviejų su tavim amatas – kenksmingas ir gležnas dalykas, čia tau ne filologija ar, tarkim, filosofija! Va, galim pažvelgt į mano redaktorių. Jis rašo monografiją. Mes pažįstami jau dvylika metų, aš žinau, kaip jis dirba. Jam, tarkim, nesiseka. Metai, antri, treti. Jis sau filosofuoja, bet nieko nerašo, negali nieko parašyt. Bet jis žino, kad jo filosofija egzistuoja be jo. Jis gali iš ten ką nors traukti, gali netraukti, – ji vis tiek egzistuoja, jis ja gyvena. Nes filosofija yra gyvenimo būdas. O literatūra – gyvenimo stadija. Ir žinau, kad man, jei metus nerašyčiau, būtų šakės. Sakyčiau: viskas baigta, mano talentas miręs, mano dovana, Dievo dovana, kaip mes sakom, išnaudota. Man dabar baisu apie tai galvot, bet žinau, kad taip atsitikt gali bet kada.

Todėl savo moterišką asmenybę, savo temperamentą, pomėgį keliauti ar malonumą kaip šiandien, pavyzdžiui, pasėdėt paplepėt su draugais, – laikau suveržusi geležinėm disciplinos veržlėm. Mūsų disciplina žiauri. Šeštą atsikėlei ir dirbi iki dvyliktos. Kad ir kas būtų. Ir ne dėl to, kad aš tokia „kieta“ ir noriu visus palaiminti savo literatūra, kol aš čia. Ne, čia vien mano bėda: turiu spėti, kol mano stadija tęsiasi, kol jos žvakutė neužgeso. Užges – viskas. Ir liksi va su savo vyneliu, sūreliu ir gerom kompanijom, ir daugiau nieko. Šitaip galvot neįmanomai baisu. Aš noriu, turiu spėt, kol dar dega. Dabar turiu spėt – paskutinį savo romaną, tą, apie kurį dar nediskutavom... Na, sakyt „paskutinį“ – blogas ženklas.

– Naujausią.

– Dar nežinau, ar jį baigsiu. Labai įdomi pusiausvyra. Lyg ir viską žinai, ką norėtum pasakyt, jau ir eskizą turi, – čiagi didelis romanas, jam reikia scenografijos... Pirmi metai praeina galvojant, kuriant tą scenografiją. Tik paskui pradedi rašyt tekstą, visą konvejerį paleidi. Bet aš žinau, kad šio romano galiu nebaigti. Anksčiau šito nežinodavau. Rašydama „Gervuogės ūglį“ ar „Akmeninius klevus“ buvau įsitikinusi, kad rašymas man duotas visam laikui – kaip dangus, kaip ežeras, kaip jazminas. Viskas: man duota – jazminas mano. Aš jį turiu, niekam neatiduosiu. Nė velnio! Tas jazminas nuvys per vieną blogo oro savaitę. Kai šitai nusmelkė, ištiko didžiulė krizė. Supratau: davė – atims. Bet kurią akimirką. Supratau pastebėjusi, kas darosi mano kartos rašytojams. Truputį gal vyresniems, gal mano metų. Matau, kaip jie gęsta. Daugelis rašo nebesuvokdami – ko ir kam, ir kaip. Nenoriu vardyti, bet čia fu. Ir galvoji: kaip gali būt fu, kad ką tik buvo oho? O kur tas oho pabėgo?

Poezija kitaip. Visai kitaip. Jaučiu, kad gal čia esama dar perspektyvos, jeigu man proza užgestų. Nes poezija yra sielos gyvenimas. Siela miršta paskutinė. O proza – proto gyvenimas. Ir proto gyvenimas trumpas. Kai nebematai gyvų mizanscenų, jų kaitos, visos vaizdinijos, kai romano vyksmai tau nebesiklosto į darnią santykių sistemą, kai veikėjai nebesileidžia manipuliuojami taip lengvai kaip kokiam lėlių teatre, kai nebegali truktelt reikiamos virvutės, kai apmaudžiai regi, kaip tau viskas sušoka į gabalus, ir nebesuvoki, kas, kodėl ir kam, – viskas, tu rašyt nebegali. O poezija... tau širdis tik tinkt, ir tu jau pasiruošęs tą tinkt išsakyti. Aš gi žinau, aš gi buvusi poetė. Nors ar įmanoma būt – buvusiu poetu? Ar liaujiesi buvęs kinivarpa, jei sienoj krebždėt nebenori?

– Gerai, kad vis dėlto baigei dar nuklysdama ir į poeziją. Nes šiaip jau nebebūtum palikusi jokios...

– ...dingsties?

– ...paguodos. Kad poezija užgęsta paskutinė. Atsimenu, jaunas, kai eilėraščiai dar liejosi, susitinku Joną Strielkūną. Pėdinam abu, ir pasiguosdamas sakau: „Jonai, kas čia yr, kad jau antras mėnuo nesu parašęs eilėraščio.“ Jonas atsako: „Aš daugiau kaip metai nesu parašęs nė eilutės ir nežinau, kaip tai daroma.“ Atsako ramiai, ir ta išmintinga ramybė tylos tarpais prisiminus guodžia. Bet ir perspėja būti pasiruošusiam, kad ir poezija tavy gali užgesti visam laikui. Kad tokia galimybė reali. Kad reikia būt pasirengusiam.

– Treti metai rašau romaną, ir pirminių jo sumanymų – nė ženklo, nė kvapo. Čia mano tragedija. Nes kai rašiau, tarkim, „Klevus“ ar „Būgnus“, aš tiksliai žinojau, apie ką turiu parašyt. Man rūpėjo tiktai finalas, nes jis visada išeina kitoks, ne toks, kokį būni sugalvojęs. Jis visada ateina paskutinę minutę. Bet čia gerai: žinai, kur eini. Dabar... nusibraižiau visas schemas, sumaniau visą scenografiją, viską žinojau. Pradėjau rašyt, ir man pasidarė baisiai neįdomu. Taip nuobodu, kad mečiau į kampą ir ėmiau rašyt visai ką kita. Vėliau grįžusi prie to romano matau, kad tekstas patinka, bet baisiai nepatinka koncepcija. Kad šita koncepcija nebetikiu. Man šlykštu. Įsivaizduojat pasišlykštėjimą savo pačios koncepcija?! Poezijoj šitaip nutikt negali. Tau gali nepatikti tavo senas tekstas, bet sakai: „Na gerai, buvau įsimylėjusi šitą jazmino krūmą, o dabar – žemuoges. Jazminas man neberūpi. Bet žydi jo gyvenimas, ir tegul.“ Aš galiu tai suprast. Su romanu toks fokusas neišeina. Nepasakysi, kad prieš trejus metus tikėjai, ir gerai. Gal tu dabar protingesnis, gal kvailesnis, bet tai nieko nereiškia. Nebetiki, vadinas, nebetiki. Nebeveikia pagrindinis variklis.

– Čia ir bus didysis poezijos ir prozos prigimties skirtumas.

– Pamatinis skirtumas.

– Parašyti romaną, bent tokį, kaip „Akmeniniai klevai“, – vadinasi, išlaikyti tą patį intensyvumą, spontaniškumą ir...

– ...įsimylėjimą – per šešis šimtus puslapių.

– O disciplina, bent jau kaip šalutinis stimuliatorius, kaip priemonė, įrankis, – čia nebepadeda?

– Ji įrankis, teisingai sakai, įrankis. Bet jis neims veikti, jeigu nėra pagrindinio draivo. Prisimintinas dar vienas liūdnas niuansas. Numeti piktas tą savo romaną į antresoles. Paskui randi ir galvoji: gerai jau, čia pakeisiu, čia tas nelabai, patvarkysiu... Niekų kalba! Personažai mirę. Kol gulėjo antresolėse, nuvyto. Kaip pamirštos gėlės – nepalaistai nepalaistai ir matai, kad tie personažai mirę, bent nebeįdomūs, tu nebenori su jais net bendrauti. Nieko sau – bendrauti! Tu turi su jais gyventi. Tu turi būti jų dievas. Demiurgas, kuris viską daro, kad kraujas juose cirkuliuotų. O jei jie kabo kaip tos lėlės...

– Manau, išeitį rasi: Tavo redaktorius sakė, kad jis dėl romano ramus. Apskritai judviejų duetas man mįslė. Praskleisk tą šydą, už kurio – romanistė ir jos redaktorius.

– Nori paklausti, kur tokį puikų redaktorių gavau?

– Ko gera, Lietuvoj tokių redaktorių, kokį Tu, Lena, turi, daugiau nerastum. Bent jau man nėra tekę girdėti apie mūsų leidyklų praktiką, kad redaktorius būtų šalia autoriaus nuo pat kūrinio užsakymo per visus jo etapus iki pat atiduodant kūrinį į spaustuvę. Mūsų leidyklų redaktoriai iš esmės juk – tik kalbos, dar stiliaus redaktoriai. Kaip tik apie tokių visapusiškų redaktorių stygių Vokietijoje per šiemetinį Santaros-Šviesos suvažiavimą kalbėjo ir lietuvių literatūros vertėja Claudia Sinnig.

– Kaip poetas bendrauji su savo Dievu ar dievais, su savo gamta, savo pasauliu, ir tarpininkų tau nereikia. Pats viską matai, pats suvoki. Kai pradedi rašyti prozą, tu patenki labai abejotinon padėtin: tu ir spontaniškos kūrybos žmogus, ir kartu turi būti racionalus, kietas chebrantas, figūrantas, visą savo kūrybą privalantis racionaliai susvćrstyti ir sudėlioti. Tavyje prabyla du balsai. O kai žmoguje prabyla du balsai, žinot, kuo jam baigiasi...

– Susidvejinimu.

– Vadinkim tikru vardu – šizofrenija: šita būsena iš tikrųjų šizofreniška. Ir labai pavojinga. Tu rizikuoji. Sakykim atvirai: ne tu būsi pirmas, kuriam pasimaišė. Ir jeigu tau taip velniškai pasisekė, kad tu randi žmogų, su kuriuo gali diskutuoti... Nebūtina, kad jis užsimautų dideles pirštines ir tavo romane suplautų tavo purvinus indus, visai nebūtina. Jis gali tiesiog pasakyt: žinai, man atrodo tokią chernią tu čia parašei, taip visko per daug, taip viskas girgžda, taip neįdomu... Tų žodžių užtenka, kad sustotum ir susimąstytum. O jeigu tau taip pasisekė, super super pasisekė, kad tas žmogus gali tarti: „Žinai, aš tavo vietoj nusispjaučiau į šitą liniją, ji tokia silpna, tokia lėkšta, ir eičiau kur nors kitur, pavyzdžiui, į pietus...“ Kaip į pietus? Tu kvailas ar ką, aš ten visai nenoriu. „Na, tik pabandyk.“ Ir tu pabandai. Gal tau visai nepatinka. O kartais ir patinka. Ir suvoki, kad šitam pragare tau reikia palydovo. Ir kad tas palydovas yra laimė. O apie mano redaktorių... Mudviejų visai kitokia istorija. Pirma mes tapom draugais. Buvom klasikinė kelių žmonių – rašytojų, filosofų, menininkų – kompanija, intensyviai bendravom ir išmokom vienas kitą suprasti. Šitokia laimė retai kam pasitaiko. Kalbėkim atvirai: kad žmonės, susėdę va kaip mes, vienas kitą supranta, – yra palaima. Ir, įsivaizduokit, staiga viena iš šitos kompanijos pradeda rašyti prozą ir visiškai paskęsta. Nes čia reikia pasiruošti labai rimtai. O kai pradėjau rašyt pirmą romaną, mano bagažas buvo daugiausia temperamentas ir emocijos, poetinis kūrybos polėkis. Šimtas puslapių to polėkio, du šimtai, ir viskas, pavargau. Tada pasakiau: „Nerašysiu, nerašysiu aš to romano, aš poetė, eikit visi šikti, aš poetė. Nenoriu savo poetinės asmenybės šitokiom aplinkybėm kankinti.“ Ir čia atsiranda žmogus iš kompanijos, suprask, draugas, bet tik vienas iš jų, – ir pasako: „Gal tu ir poetė, gal iš tikrųjų poetė, tik daug čia tų poetų. O tai, ką pradėjai, reikia pabaigt. Ir jeigu pati nebesuvoki ir nebegali, sėdam kartu ir bandom žiūrėt, ko tu čia prikūrei.“ Ir, atsimenu, išspausdinu savo rankraštį, bardakišką visiškai, iš kažkokių gabaliukų. O ką Volodia padarė? Jis perskaitė viską ir pasakė, kad šitą romaną verta pabaigt. „Čia bus romanas. Jis jau yra.“

Ir štai susitiko, kaip pasakytų Puškinas, ugnis ir ledas. Tas vaikštantis ledas, filosofas budistas, ramus ne kaip belgas, o kaip dešimt belgų, girtų, jau miegančių, – ir aš... Kiek mes praleidom dienų, vakarų kalbėdami apie tą mano pirmą romaną! Kiek tų lapelių buvo nunešta vėjo! Galų gale atsirado galimybė romaną išspausdinti. Ir va tada iš draugiškų mūsų pokalbių, iš mūsų diskusijų, iš mūsų naminių pusiau vyninių, pusiau kavinių, arbatinių filosofijų išaugo monstras – išaugo redaktorius. Per tas visas diskusijas jo nebuvo. Nes jis nebuvo reikalingas. Iki tol buvo – įdomu ar neįdomu, čia eiti reikia, čia nereikia, personažas yra gyvas ar negyvas. Žodžiu, šitaip galėjai pakalbėt ir su drauge. O va čia staiga pasirodė monstras. Vyriška racija, šalta negailestinga šviesa, redaktorius. Jis išaugo paskutinę šito romano atidavimo leidyklai minutę. Tada ir supratau, kad jau turiu ne šiaip draugą, kuris drįsta pasakyt teisybę, bet jau turiu savo priešingybę, matantį redaktūrą ne kaip aš, ne spalvotą vitražiuką, su saule žaidžiantį, – jis mato kaip šachmatų lentą, struktūrą. Man saulė žaidžia. O jam reikia: J2, J4, čia stovi tas, čia tas, turi stovėt vietoj; kur eina, ten negalima stovėt!.. Išsigandau, taigi, galvoju, iš mūsų draugystės nebeliks nieko.

Ir išgyvenom mes visokias stadijas, tam tikrą mūsų draugystės krizę. Ir ne vieną. Ištvėrėm, viskas suėjo į vietas, santykių balansas pasiektas. Nebūtų jis filosofas budistas. Toks tad redaktoriaus atradimas, galėjęs baigtis ir draugo praradimu, jei mums nebūtų padėję kažkokie specifiniai rašytojų dievai, kurių aš negaliu įvardyt.

– Redaktorius – laimė. O lektūra?

– Klausimas apie literatūrines įtakas? Geras, bet man – beviltiškas. Visada į jį atsakau klausimu: o kaip jums atrodo? Ar galit įvardyti kokį rašytoją, kuris nors iš tolo panašus? Jeigu galit, priimsiu tą rašytoją kaip mokytoją, kaip guru, eisiu, numazgosiu jam kojas, vandenį išgersiu – tik parodykit man jį. Ar galit parodyt poetą, kuris panašus į Vladą? Negalit.

– Šiaip jau yra kolegų, aiškiai deklaruojančių įsimylėtus kūrinius, savo literatūros stabus, mokytojus ar vedlius. Na, gal čia tie racionalūs žmonės, kuriems reikia, kad į literatūrą kas nors juos pavedėtų kaip į apibrėžtą erdvę. Man pačiam visai kitoniškai. Aš nemažai visko skaitęs, bet rašydamas iš tų savo skaitymų neprisimenu nieko ir už rankos nieks niekaip nėra vedžiojęs.

– Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį. Ir tai tiesa. „Taigi gėda“, – pasakė. Atsakiau: „Gal ir gėda, bet žiūrėkit, kaip įdomu: jums atrodo, kad jis man padarė įtaką, o aš skaičiau tik vieną jo eilėraštį – „Письмо римскому другу“. Ir man taip nepatiko, kad daugiau nė vieno eilėraščio nebeskaičiau. O jūs matote įtaką.“ Tai ką tai rodo? Tai rodo, kad įtaka yra labai keblus dalykas. Kiekvienas skaitytojas įžiūri, kas jam galvoj. Kritikai yra rašę, kad mano romanai panašūs į Umberto Eco. Kiti – kad į Dano Browno „Da Vinčio kodą“. O jie – ekstremaliai skirtingi. Jei būtų lazda su dviem galais – viename Eco, kitame Brownas, – ta lazda būtų ilgiausia pasaulyje.

– Žinai, Lena, apie ką mudu plačiau nepakalbėjom? Apie Tau, ko gera, aktualiausią iš išleistų, apie naujausią romaną – „Kitokius būgnus“.

– Taip, čia romanas, parašytas rusės apie lietuvius. Apie lietuvių būdo, istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžio ypatumus. Suprantama, tokius, kokius matau ir suvokiu. Šiaip Rusijos rašytojams tema nebūdinga. O vis dėlto pernai „Kitokie būgnai“ buvo patekę į trumpąjį Nacionalinės premijos sąrašą ir turėjau važiuoti į Maskvą. Nors tik vienas romano personažas – rusas, o ir tas jau miręs.

– Tačiau kol kas į lietuvių kalbą to romano teišversta tik pavadinimas. Gal jį tad ir palikim iškeltą kaip vilties vėliavą. Nesibaigiančio pokalbio vilties

Iš praeities

1960 metais dienos šviesą išvydo ilgai laukta knyga – solidi, lietuviška drobele aptraukta – „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“. Ją sudarė Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Žodis krito kaip grūdas į išalkusią dirvą. Reikia tik pagalvoti, kokia epocha buvo ką tik pasibaigusi! Dar visai čia pat 1953 metai (Stalino mirtis) ir 1956 metai (Stalino nuvainikavimas). Ir visai nenuostabu, kad žmonės laukte laukė žemės atodūsio. Ir sulaukė – į mūsų kultūrą prabilo genius loci, tikras M. K. Čiurlionis, tikras jo žodis. Knyga skroste perskrodė stalinizmo ir komunizmo luitą – Lietuva gavo šansą pažvelgti į savo ištakas.

M. K. Čiurlionis prabilo į mus savo pasaulėžiūros, estetikos ir etikos mintimis. Atskirą knygos dalį sudarė laiškų pluoštas. Jų tarpe – laiškai Sofijai, savo sužadėtinei ir žmonai.

1973 metais, artėjant M. K Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms, Vytautas Landsbergis šiuos laiškus paruošė spaudai atskiru leidiniu, surūšiavo ir pakomentavo. Mirties 100-mečiui sudaryta nauja knyga (2011), jau be dirsčiojimų į sovietinę cenzūrą. 57 laiškai papildyti kultūros kontekstu. Šiame leidinyje pagaliau paskelbtos ir kelios ištraukos iš paskutiniojo M. K. Čiurlionio laiško. Kodėl tik kelios? Ir kodėl tik su vienaprasmiu komentaru?

Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“? Klausimai pilasi kaip iš gausybės rago. Atsakymų nėra.

Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso: šv. Velykų savaitę Mikalojus Konstantinas išėjo anapilin.

Vargu ar džiugus šis faktas – kad tik dabar, praėjus 102 metams po M. K. Čiurlionio mirties, „Metai“ pagaliau skelbia visą paskutinįjį jo laišką. Tačiau tai reikėjo padaryti, nes be jo mes negalime matyti „viso Čiurlionio“.

Arvydas Juozaitis

[1910.XII]

Brangiausieji Tėveliai.

Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. Kas ten pas Jus, tokie jūs anokie, girdėti, kaip [kodėl] tas teisėtai atsiradęs, [vos truputį] panašus į savo motiną. Vėliau turėtų būti mandagus, gerai išauklėtas ir mielas, beje, veršiukui tokių gerų bruožų įgyti nesunku, jie visada mieli, malonūs ir simpatiški. Su motina karve turi gerai bendrauti, sugyventi santarvėje ir pavyzdingai, jokių nesusipratimų niekada neturėtų būti. Jokiu būdu. Karvė, kaip manau, kainuos apie 80 rublių, ir tai jau su sūnumi arba dukra, o jeigu ne – tai ir 90 arba 100-tą; tiek sugebėtume. Vienu žodžiu, karvė galėtų kainuoti iki 150 rublių, na, ir taip. O dabar [dar] šieno karvei, pirmai pradžiai 10 maišų, tik gražaus, gegužę [pjauto]. Ir [dar] 20 pintinių pelų, o vėliau tai jau tik reikės melžti ir gerti pieną. O tai lengva, juo labiau kai pienas baltas ir riebus bei skanus. Gera karvė neturėtų pieno gailėti ir turėtų per dieną duoti nuo 8 iki 14, 20 gorčių. Pieną bus galima pardavinėti po 5 [?] kvortą, ir brangiau, arba daryti iš jo labai skanius sūrius, sūrio pyragą, pasukas, sviestą, grietinę, grietinėlę; įvairių rūšių sūrius – kaip šveicarišką, olandišką, lietuvišką, žemaičių, Rokforo, [Pri Rozentovo (?)], vengrišką brinzą ir apskritai viską, ką tiktai įmanoma. Apskritai, kai karvė yra, tai jau yra ir didelė įvairovė – ir to, ir ano, ir nieko netrūksta. Su karve žmogus nepražus – tai visas palivarkas, tai turtas, tai lobis, ir ką aš čia tuščiai kalbu. Karvė tai yra Karvė, net pats Nietzsche kalbėjo, kad Karvė – tai atrajojantis [kramtantis] gyvūnas ir patarė, kad žmonės daugiau kramtytų, nes tai labai geras įprotis, ir būtinai reikia pirkti karvę, taip. Taigi dabar reikia jos paieškoti, surasti. Važiuoti į Seirijus, į Merkinę, į Marcinkonis, Varėną, į Pariečę, į Gardiną, į Ratnyčią, į Mizarus, į Baltašiškę, Janapolį ir t. t.

Tai tokie juokai. Taip, o dabar vėl apie ką kita. Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį. Taigi tokia karvė jau yra, ir viskas gerai, pasižiūrėkime į visa tai iš arčiau.

Karvę, suprantama, reikia prižiūrėti ir gerai pašerti; kai bus šieno, tai viskas bus gerai. Tad toliau kalbu, jog tvarka, matome, kaip viskas į gera išvirsta. Reikia tik pagalvoti, apsvarstyti. Karvė jau nupirkta, šieno yra pakankamai, nieko netrūksta, turbūt tiktai paukščių pieno. Tačiau tai šen, tai ten, tai čia matome, kad dar ano trūksta, o tas nesutvarkyta etc. Tvartelį reikia gerai aptvarkyti, na, ir taip. Ką ten daugiau, aha, tegu Tėtis pirmiausia gerai sutvarko tvoras, vėliau stogą, dar vėliau [pamatus], langus etc. Bet Darbo bus, oi, bus, tačiau darbas mylimas, nes savo [namuose] ir sau – buitį pagerinti, kad būtų gerai, nepaprastai gerai, geriausiai geriau negu pas [kitus] žmones.

Siunčiame čia truputį [pinigų (?)], tegu Tėtis iškart nuperka medžiagų namo remontui. Reikia jau ruoštis, Pavasaris čia pat; lentelių reikia porą tūkstančių nupirkti, na, ir statybinių medžiagų, kadangi statysime naują trobesį. Na, ir taip. Iš mano kambarių prašom į balkoną išnešti paveikslus, kad išdžiūtų, nes, atrodo, netrukus bus reikalingi. O dabar pakalbėkime apie ką kita. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Čiurlioniai pirko paršiuką, o veikiau kiaulikę; taigi sveikinu; taip, taip, kiaulė labai gerai, bet karvė taip pat, o dar geriau. Taigi dabar visų pirma ilgėkimės [laukime] Karvės. Karvė, kaip žinia, turi būti gera, išvaizdi, meili, simpatiška, turi būti su uodega, ragais, galva, [turi turėti] keturias kojas, pilvą, drėgną snukį, baltai rausvą liežuvį ir t. t. Visa tai labai lengva į karvę žiūrint surasti. Ši karvė privalo nemėgti raudonos spalvos, turi būti veršinga ir būti nors su vienu veršiuku.

[Reikia] džiaugtis ir juoktis iš džiaugsmo. Aš, pavyzdžiui, kai pasakysiu vieną dalyką, tai visi taip apsidžiaugs, kad net baisu. Kalbu apie Petriuką; jis vargšas jau nusikamavo sėdėdamas tuose Druskininkuose, tad nusprendėme jį paimti į Piterį ir atiduoti į konservatoriją, tegu turi, tegu mokosi, tiktai reikia, kad Petriukas imtų plušti daugiausia su Harmonija, nes reikės laikyti egzaminą, o tai ne juokai, Peterburge baisiai kala, taigi reikia ir gerai pasirengti. Petriukui reikia išlaikyti kontrapunktą, ir privalo išlaikyti gerai, kad man nebūtų gėda – na, ir tikiuosi, kad išlaikys kuo geriausiai. – Taigi Švenčių, vadinasi, ruošiamės, ir važiuoja Petriukas, Jasiukas, Valė, Tėtis, Mama. O mama važiuos į Vilnių, kad pagaliau išsigydytų tą akį ir dantis. Ten yra l. [abai] geri daktarai ir dantistai. Gimbutaitė [owna] neabejotinai už darbą nieko neims, tiktai už medžiagas – taigi kainuos kelis zlotus ir keliolika grašių, o tai smulkmė. Dabar toliau.

[Ir t. t.] Kai mes atvažiuosime, tai padėsime ir Žodžiu, ir darbu. Tik prašau, nesibarkite su mumis, nes mes to nemėgstame. Na, ir taip. Šulinį taip pat reikia kuo greičiau sutvarkyti ir apskritai reikia susiimti. Tėtei tikrai netrukus bus kokia nors gera vieta, rašiau Kunigui Jarulaičiui, žadėjo, kad išsistengs ką nors gero, na, ir taip, o dabar prašau. Kai atvažiuosime, tai geriau pasitarsime, o dabar prašau tiktai prisiminti, kad mes iš visos širdies trokštame, kad būtų gerai, na, ir suprantama, kai atvažiuosime, tai iškart kibsime į darbą. Ko jau ko, o darbo lig valiai, šis prie vieno, tas prie kažko kito, pamatysite, net dulkės rūks. Svarbiausias dalykas, kad būtų geras sutarimas, o kitkas – niekai [prieššventinių dienų (?)], ot, ir gerai bus. Tuojau pat imsimės šulinio daržo karvės medelių veršiuko, imsimės namo stogo lubų langų durų krosnių tvoros priebučio priemenės ir visko. Taip pat gerai būtų viso to imtis su įkarščiu, kaip mums ir pritinka. Nei darbo, nei pinigų nereikia gailėtis, kadangi, kaip žinoma, tai yra menkas ir įgyjamas daiktas, o [pinigų] šiais metais turėsiu daugiau kaip proto, kaip dumblo, kad tik, duok Dieve, užtektų fantazijos, kur juos dėti, tai jau su kitais dalykais bus gerai.

O dabar tai jau viską aptarėme, na, ir taip.

Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda

Verčiant atsargiai, atsižvelgiant į galimas autoriaus intencijas, taisyta skyryba, kadangi M. K. Čiurlionis, kaip atrodo, – ypač laiško pradžioje – sintaksinius darinius grupuoja į tam tikras sekvencijas, išskirtas kableliais. Kadangi kai kurie fragmentai nėra rišlūs, galimi vertimo nenuoseklumai. Taip pat siekta išsaugoti kolokvializmus ir pašnekesiui būdingus jaustukus, pasikartojimus. Neaiškūs originalo žodžiai, taip pat galimi vertimo variantai rašomi laužtiniuose skliausteliuose. – Vertėjo pastaba.

Iš praeities

„Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d. laiške Sofijai, tuos žodžius palydėdamas palyginimo su garsiųjų romantikų meilės poezija vertais kreipiniais ir posakiais.

Paskutinieji kūrybos bandymai – Druskininkuose 1910 m. vasario 1 d. datuotas Sofijai dedikuotos simfoninės poemos „Dies irae“ nemažas eskizas ir vasario 2 d. data pažymėtas Lietuviškos pastoralinės simfonijos dviejų dalių eskizas. Vytautas Landsbergis rašė: tai „kompozitoriaus ligos laikotarpio eskizai, neturintys naujų muzikinių minčių. Iš tikrųjų tai tik drebančia ligonio ranka palikti graudūs ir sukrečiantys dvasinės kovos pėdsakai“ (Vytautas Landsbergis. Visas Čiurlionis. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – P. 451).

Deja, taip. Naujų muzikinių minčių stoka, tačiau ir buvusios kūrybos esminių idėjų pėdsakai. Simfoninės poemos eskizuose – pradedant kantata „De profundis“ (130 psalmės kompozicija) – per visas kūrybos sritis nusidriekęs religinės temos pasirinkimas, iš liaudies dainų kilęs melodikos tipas, truputį modifikuota dainos „Bėkit, bareliai“ citata, o simfonijos eskizai (gal tai ir yra laiške Sofijai minėtos simfonijos kūrybos bandymas) nuausti beveik vien iš liaudies dainų citatų, vieną kitą kartą susiklostančių į gana darnią struktūrą, – juk liaudies dainas Čiurlionis visą gyvenimą laikė tautinio stiliaus pamatu.

Paskutiniajame laiške – irgi nuotrupos, pėdsakai, iš racionalios kontrolės nuolat išsprūstantis gyvenimo patirčių, įvykių atsiminimų srautas. Vyriausiasis sūnus ir brolis švenčių proga tėvus pasveikindavo visuomet; net ir nebūdamas namie pasirūpindavo jų šventimu (pavyzdžiui, 1901 m. gruodžio laiške broliui Stasiui iš Leipcigo tiksliai surašo, ką Varšuvoje nupirkti už jo atsiųstus tris rublius, o Druskininkuose – jei Povilo nėra – esančiam Petrui nurodo, kurioje miško vietoje kokio dydžio eglutę nukirsti; žr.: M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Čiurlionytė-Karužienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – P. 55–56; Kalėdos namuose aprašytos ir 1904 m. gruodžio 23 d. laiške broliui Povilui; ten pat, p. 172–174). Atrodo, visos Čiurlionių šeimos paminėjimą („senas jaunas Didelis mažas…“) galima sieti su 1909 m. lapkričio 2 d.–gruodžio mėn. ilgo laiško broliui Povilui į Ameriką turiniu. Jame aprašyti visi šeimos nariai (ir Petrelis, kuris dėl uždaro būdo vyriausiajam broliui ypač rūpėjo), minimi sesers Marijos, paties Povilo vaikai ir kas ką tą akimirką veikia: „Visi mes Tave bučiuojame <...> ir siunčiame gabalėlį plotkos, kuria dalinsimės kūčių vakarą <...>. Kad mes taip susirinktume visi kartu, tai mūsų būtų dvidešimt du, o gal dvidešimt trys!“ (ten pat, p. 256).

Jasiukas – tai brolis Jonas, Jonukas. Gimbutaitė – tai Sofija Gimbutaitė (1869–1911), gydytoja stomatologė, globojo į Vilnių persikėlusį Čiurlionį, buvo Lietuvių dailės draugijos iždininkė, itin veikli jos narė. Kunigas Jarulaitis – tai Vincentas Jarulaitis (1859–1939), Sofijos motinos brolis, nuo 1900 m. Plungės klebonas. Realų pagrindą turi ir sakiniai apie Čiurlionių namelių Druskininkuose tikrą ar tariamą (gal vėl planuotą, numatytą) remontą (medžiagos apie jį gausu Jadvygos Čiurlionytės, kitų atsiminimuose, dabartinio muziejaus leidiniuose). Gal tiesa ir tai, kad „Čiurlioniai pirko paršiuką“, nes „tolėliau darže stovėjo pastatas, kuriame kriuksėjo gana simpatiški vienas, o kartais ir du gyventojai“ (Jadvyga Čiurlionytė. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 34).

Karvė, kuriai laiške skiriama tiek daug vietos, tenai nebūtų tilpusi. Jos atsiradimą laiške galbūt galima šitaip aiškinti: vis gausėjanti Čiurlionių šeima niekuomet negyveno be buitinių rūpesčių, ir gal kada nors buvo kalbėta ar prasitarta apie karvės ūkelyje naudą („su karve žmogus nepražus“). Čiurlioniui, vyriausiajam, visas šeimos gyvenimas buvo kaip ant delno; ir pats visą gyvenimą skurdo. Antra, Kalėdos, Kristaus gimimas blėstančią sąmonę galėjo vesti prie gimimo, apskritai atėjimo į pasaulį minties, – gal jau buvo girdėjęs apie tą dvidešimt trečiąjį Čiurlionį, o karvės, pirmiausia kaip veršiuko motinos atsiradimą tekste turbūt pagrindžia Friedricho Nietzsche’s prisiminimas. Nežinia, ar Čiurlionis skaitė Nietzsche’s „Nesavalaikius apmąstymus“, kai kuriuos aforizmus, kuriuose karvės vaizdinys plėtojamas kaip užmaršties alegorija. Biografai mini tik vieną Čiurlionio skaitytą Nietzsche’s veikalą – „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Zaratustra lankosi Žalmargės karvės mieste; karvės alegorija veikale pavartota keliolika kartų: „Savęs klausinėjau lyg karvė atrajojanti“ (žr.: Friedrich Nietzsche. Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 45), „o iš savo nuodų pasidarei balzamą ir savo karvę – sielvartą – pradėjai melžti, – dabar geri tešmens jos saldų pieną“ (p. 52), „ir kaip jis blaiviai kalba, poetas tas apsvaigęs! <...>. Jis savo sopą atrajoja, sapne, vidurnaktis tamsus ir senas, bet dar labiau palaimą savo atrajoja“ (p. 332). Gal ir sinonimų ar antonimų serijas laiške paskatino Nietzsche’s prisiminimas (pvz., „inkščia, loja, kaukia“, „juokias, gargia, švokščia“, p. 332).

Matyt, prisimintinas Čiurlionio ir Sofijos nuotykis jiems lankantis pas žmonos tėvą Kuliuose. Jį Čiurlionis aprašė tame ilgajame laiške Povilui: jiedviem bevaikštinėjant keliu į Šateikius „kaip perkūnas išlekia su dideliais ragais karvė ir, baisiai mosuodama uodega, stačiai puola Zosę“; Čiurlionis „žinoma, kaip vyras, be to, apsiginklavęs bambukine lazda su misinginiu bumbulu“, žmoną apgynė, o karvės šeimininkė paaiškino, kad ta karvė yra „kone socialistė, nes puola tik ponias, pasipuošusias skrybėlėmis“ (p. 250) – gal iš čia, persikeitęs, į laišką atklydo pasakymas, kad aprašomoji karvė „privalo nemėgti raudonos spalvos“...

„O dabar tai jau viską aptarėme, na, ir taip.“

Mūsų publikacija

Réka Madaras Takács

Réka Madaras Takács – vengrų sinologė, tibetologė, vertėja. Straipsnis publikuotas jos parengtame šiuolaikinių tibetiečių rašytojų apsakymų rinkinyje „Langas į Tibetą“ („Ablak Tibetre“, Noran-Kiadó, 2008).

Asmenvardžiai rašomi pagal Tibetan and Himalayan Digital Library teikiamas transkripcijos gaires.

Moderniosios tibetiečių literatūros raida ir paradoksai

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

Po 1950 m. „taikaus Tibeto išlaisvinimo“ visiškai pakito tibetiečių literatūros bruožai. Religinių tekstų vietą užėmė grožinė literatūra, radosi nauji, anksčiau Tibete nežinoti literatūros žanrai, kaip romanas ar novelė. Supaprastėjo ir pati kalba: klasikinę šventraščių kalbą pakeitė šnekamajai artimas stilius. Keisčiausias pokytis – vis daugiau tibetiečių rašytojų ėmė kurti nebe tibetiečių, o kinų kalba.

Tarp literatūros tyrinėtojų buvo paplitusi nuomonė, kad modernioji tibetiečių literatūra tėra Kinijos propagandos medžiaga – „paskaitos apie laimingą gyvenimą po išlaisvinimo“, – todėl jos ir netyrinėjo. 1996 m. išleistoje išsamioje tibetiečių literatūrai skirtoje studijoje¹ apie modernią literatūrą taip pat neužsimenama. Tik pastaraisiais dešimtmečiais šiuolaikiniai tibetiečių rašytojai ir jų kūryba vis dažniau patenka į visuotinės literatūros tyrinėtojų akiratį.

Nuo klasikų iki marksistinės estetikos

Tradicinėje tibetiečių visuomenėje itin vertinti rašytiniai šaltiniai ir gerbta rašto žmonių veikla, kurią įkvėpė ir skatino religija. Budizmas skleidėsi įvairiuose grožinio pobūdžio tekstuose: filosofiniuose traktatuose, apeigų aprašymuose, lamų biografijose. Nors būta ir pasaulietiškesnių tekstų – istorinių raštų, biografinės literatūros, aforizmų rinkinių, liaudies dainų ir pasakų, herojinių epų, tačiau ir juos persmelkė budistinė pasaulėjauta, tapusi vieninteliu kūrybinės raiškos kelrodžiu. Klasikinės tibetiečių literatūros scholastinis stilius ir leksika labai skyrėsi nuo šnekamosios kalbos. Iš praėjusių amžių tik lamos Zhapkaro (Zhabs dkar) biografijoje, parašytoje XIX a., ir kai kuriuose XX a. trečiojo dešimtmečio Gendüno Chömphelio (Dge ’dun chos ’phel) tekstuose esama šnekamosios kalbos apraiškų.

Iš klasikinės tibetiečių literatūros žinomas vienintelis romano bruožų turintis kūrinys, parašytas XIX a., sekant indų epo „Ramajanos“ stiliumi ir motyvais².

Remiantis Vakarų kultūroje priimtu grožinės literatūros supratimu, galima teigti, kad romano ar novelės pavidalo kūrinys, kaip originalus autoriaus vaizduotės vaisius, iki pat netolimos praeities Tibete praktiškai neegzistavo.

Komunistams užėmus valdžią, visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas Tibete radikaliai pasikeitė. Kinijos vyriausybė Tibete įvedė ne tik administracinę bei politinę kontrolę, bet ir įdiegė socialistinę ideologiją, persmelktą materializmu ir technologinio progreso pažadais. Naujas režimas su įkarščiu skelbė, kad „Motina Tėvynė“ priima Tibetą į savo glėbį trokšdama „civilizuoti“ šį atsilikusį kraštą. Komunistai atėjo su apgalvotu kėslu įsigalėti regione, pakeisti tradicinę santvarką ir vietinių žmonių sąmonę bei mąstymą. Tam buvo pasitelkti socialistiniai literatūros ir meno kanonai, kuriuos 1942 m. suformulavo Mao. Jie 1949 m. per pirmą Kinijos rašytojų ir menininkų suvažiavimą oficialiai priimti kaip vienintelis teisingas kūrybos metodas visiems Kinijos menininkams³. Šie kanonai vertė kūrėjus remtis socialistinio realizmo ir revoliucinės romantikos deriniu bei sekti „dviejų pareigų“⁴ idėja.

Tibete rašymas tradiciškai buvo laikomas elitine veikla, pats tekstas – šventas ir atitinkantis tam tikrus kanonus, kupinas religinių prasmių. Naujos meno kūrimo gairės skelbė visišką literatūros sekuliarizaciją ir politizaciją: liaudis terašo liaudžiai liaudies kalba. Kadangi tradiciškai Tibete raštuose vartota ne šnekamoji kalba, reikėjo imtis kalbos reformų. Tad literatams, pirmiausia religiniam Tibeto elitui, buvo pavesta atnaujinti kalbą taip, kad ji būtų tinkama komunizmo idėjų sklaidai. Jie sukūrė naują ideologinę terminiją, vertė propagandinę medžiagą, o ir patys ėmė rašyti, pirmiausia poeziją, naujos ideologijos dvasia. Buvo pamintas kalbos ir literatūros savarankiškumas, pažeista natūrali jų raida, sutrikdytas vidinis vystymasis. Literatūra buvo priversta laiduoti komunistinę ideologiją ir šlovinti socializmo statymą.

Šiuo laikotarpiu Tibete įgyti išsilavinimą tibetiečių kalba galėjo tik pasiturinčių šeimų vaikai privataus švietimo būdu arba tie, kurie turėjo apsiskaičiusių religinio išsilavinimo giminaičių. Kiti mokėsi kinų kalba, daugelis partinėse mokyklose arba Tautinių išlaisvinimo pajėgų komiteto įsteigtose tautinių mažumų mokyklose. Jose išaugo pirma kinų kalba kuriančių tibetiečių rašytojų karta. Taip nuo XX a. penktojo dešimtmečio Tibete lygiagrečiai ėmė plėtotis kinų ir tibetiečių kalbomis kuriamos literatūros.

Kultūrinės revoliucijos laikais visoje Kinijoje vykdyta unifikacijos politika, kuria buvo siekiama niveliuoti atskirų tautų identitetus. Remiantis šūkiu „Šalin keturias atgyvenas“⁵, visos tibetiečių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sritys buvo puolamos ir naikinamos. Šiuo laikotarpiu literatūra paversta žmonių kontrolės, asimiliavimo ir indoktrinavimo priemone. Be propagandinės medžiagos ir keliolikos iš kinų kalbos verstų politinių straipsnių, per kultūrinės revoliucijos metus nepasirodė nė vienas leidinys tibetiečių kalba.

Po 1980 m. prasideda naujas tibetiečių literatūros periodas.

Mao mirtis atnešė permainas visoje Kinijoje. 1978 m. gruodį XI partijos suvažiavimas, paveiktas inteligentijos reikalavimų, priėmė laisvesnės politikos gaires, pradėjusias naują kinų literatūros etapą. Buvo reformuota ir tautinių mažumų politika – asimiliacinę pakeitė kultūrinės autonomijos politika, suteikusi tibetiečių menininkams tam tikrą laisvę kultūrinio identiteto raiškoje. Anot daugelio tibetiečių kritikų, modernioji tibetiečių literatūra prasideda 1980-aisiais⁶. Tais ir vėlesniais metais pasirodė daugybė literatūrinių periodinių leidinių. Kadangi kultūrinė spauda autoriams buvo vienintelė publikavimosi galimybė, tibetiečių literatūros raidoje ji suvaidino itin svarbų vaidmenį.

1980-ieji – moderniosios literatūros pradžia

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Tibeto inteligentiją, panašiai kaip ir Kinijos, apėmė „kultūrinė karštligė“, tiesa, Tibete įgavusi savitus pavidalus. Dalis raštingų tibetiečių nukreipė žvilgsnius į klasikinę literatūrą, kiti pasinėrė į šiuolaikinės tematikos paieškas. Dauguma mokslininkų, vienuolių ir rinpočių (lamų inkarnacijų) laikėsi tos nuomonės, kad ką tik gautą laisvę reikėtų išnaudoti klasikinės tibetiečių literatūros paieškoms ir išsaugoti tai, ką dar galima išsaugoti. Daugelis vienuolynų ir privačių bibliotekų buvo sunaikintos, tačiau išlikusius klasikinius raštus imta leisti iš naujo. Šis periodas buvo tekstų tibetiečių kalba leidybos renesansas, jie tapo prieinami plačiam skaitytojų ratui.

Klasikinių tekstų leidybos pakilimą lydėjo ir vis gausesnė tibetiečių kalba leidžiama grožinė literatūra, pirmiausia poezija, novelistika ir eseistika.

Pirmą literatūrai skirtą periodinį leidinį, pavadintą „Tibeto literatūra ir menas“ („Bod kyi rtsom rig rgyul tsal“), įsteigė Tibeto autonominio regiono rašytojų sąjunga. Leidinys siekė tapti naujosios tibetiečių literatūros forumu, tačiau rengiant pirmą numerį leidėjams nepavyko prikalbinti nė vieno tibetietiškai rašančio autoriaus. Nepavyko rasti ir jokio per praėjusį dešimtmetį parašyto grožinio teksto tibetiečių kalba⁷.

Tad pirmas „Tibeto literatūros ir meno“ numeris buvo sudarytas iš verstinių tekstų, kuriuos kažkada parašė tibetiečių autoriai apie Tibetą kinų kalba ir kurie jau anksčiau buvo publikuoti Kinijos kultūrinėje spaudoje. Apsakymų tema – Tibeto feodalinės klasės padarytas blogis, vargingas išnaudojamųjų gyvenimas ir iš tų „tamsių laikų“ išvadavusių Tautinių išlaisvinimo pajėgų heroizmas. Pamatinis apsakymų tikslas buvo įtikinti kinų skaitytojus, kad Tibeto „išlaisvinimas“ buvo moraliai priimtinas veiksmas. Rašiniai sudarė patikimumo ir įtikinamumo įspūdį dėl to, kad jų autoriai buvo tibetiečiai, ligi tol balso teisės neturėję išnaudojamieji, stoję į kovą prieš išnaudotojus. Tekstai buvo prieinami itin plačiam skaitytojų ratui, nuolat perspausdinami, nagrinėjami mokyklose.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl į tibetiečių kalba publikuojamą leidinį reikėjo įtraukti apsakymų vertimus iš kinų kalbos? Nejau nebuvo tibetiečių rašytojų, rašiusių tibetietiškai? 1979 m. vienas švedų žurnalistas atvyko į Lhasą norėdamas pakalbinti vietinius rašytojus, tačiau Tibeto autonominio regiono meninio skyriaus darbuotojai, jų pačių nuostabai, nesugebėjo nurodyti jokio autoriaus. Netrukus po šio įvykio buvo priimti reglamentai, skatinantys grožinės literatūros tibetiečių kalba leidybą⁸. Vėliau kritikai aiškino, kad autoriai nerašė tibetietiškai dėl to, kad nebuvo įsitikinę, ar partija leidžia. Ciniškesnis paaiškinimas – kad „Tibeto literatūros ir meno“ pirmame numeryje publikuoti apsakymai buvo tyčia atrinkti taip, kad savo stiliumi ir turiniu tiksliai atitiktų partijai priimtiną literatūrinį modelį⁹.

Tačiau į leidinį atrinkti apsakymai kelia dar vieną klausimą: kas yra tibetiečių literatūra? Koks yra jos esminis kriterijus: autoriaus etninė kilmė, tema ar kalba, kuria jis rašo? Atrodo, kad „Tibeto literatūros ir meno“ leidėjai naudojosi kilmės ir tibetietiškos tematikos kriterijais.

Po metų Činghai apskrityje Rytų Tibete pasirodė literatūrinis žurnalas „Liūtis“ („Sbrang char“), tapęs populiariausiu literatūrai skirtu leidiniu tarp tibetiečių. Jo leidėjai tikslingai nukrypo nuo „Tibeto literatūros ir meno“ linijos ir ėmėsi publikuoti tik tibetiečių kalba rašančių autorių kūrybą, aiškiai parodydami, kad jiems tibetiečių literatūrą apibrėžia ne jos turinys ar autoriaus tautybė, o pirmiausia kalba, kuria parašytas tekstas.

1980–1984 m. dauguma rašytojų vis dėlto neperžengė tam laikotarpiui būdingų temų ribų: kritikavo senosios visuomenės blogybes, aukštino „išlaisvinimo“ gėrį. Literatūra tebebuvo propagandos priemonė, taikomoji jos paskirtis savaime menkino teksto vertę, iškreipė tikrovę. Vis dėlto didelis šio laikotarpio nuopelnas yra klasikinių tibetiečių raštų archajinės kalbos išsaugojimas ir literatūros priartinimas prie gyvosios žmonių kalbos. Taip ji tapo suprantamesnė, lengviau skaitoma.

Visuomeninių pokyčių laikotarpiu, devintojo dešimtmečio pradžioje, Tibeto ateities klausimas padalijo vietinę inteligentiją į dvi grupes. Progresyvistai siekė pokyčių, vystymosi, modernizacijos, prisirišimą prie tradicijos laikė kliūtimi pažangai. O tradicionalistai pabrėžė, kad tibetiečių identiteto pamatas ir tautos išlikimo garantas yra tradicija, todėl kvietė grįžti prie jos. Ši diskusija priminė besiformuojančios inteligentijos Gegužės 4-osios judėjimo diskursą XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje Kinijoje. Tiesa, skirtumas tas, kad cenzūra tradicionalistams trukdė reikšti savo argumentus¹⁰. Progresyvistai tikėjo, kad pagrindinis Tibeto ateities uždavinys yra atsinaujinimas. Jų nuomone, Tibeto atsilikimo priežastis yra tibetiečių kultūros sustabarėjimas ir negebėjimas prisitaikyti prie naujovių. Ši diskusija vėliau nukrypo į svarstymus apie tibetiečių identitetą, apie tai, ką reiškia būti tibetiečiu ir kaip galima atgaivinti tibetiečių kultūrą bei tautinį pasididžiavimą.

Uoliausias progresyvistas buvo Döndrupas Gyelis (Don grub rgyal)¹¹, laikomas moderniosios tibetiečių literatūros pradininku ir talentingiausiu atstovu. 1983 m. pasirodė garsusis jo eilėraštis „Jaunystės krioklys“ („Lang tsho´i rbab chu“), Tibete sukėlęs tikrą sensaciją. Eilėraštis buvo itin naujoviškas ne tik savo forma, bet ir drąsiu turiniu. Pirmą kartą tibetiečių autorius prisilietė prie nacionalinio tapatumo temos. Eilėraščio adresatas – jaunimas, į kurį kreipiamasi skatinant imtis modernizacijos kaip kultūros ir tautinio pasididžiavimo susigrąžinimo priemonės. Nors Döndrupas Gyelis kritiškai vertino tradicijas, jis nesikliovė „tamsios praeities“ ir „šviesios ateities“ priešprieša, nesileido į politines užuominas apie dabartį. Skaitytojus jis kvietė suabejoti jėga ir valdžia, nurodydamas kitokią tibetiečių literatūros kryptį nei partija.

Döndrupo Gyelio politinėse nuostatose pasididžiavimas Tibetu ir tibetiečių tapatybe sumišo su religinių ir tradicinių politinių institucijų kritika, nes kaltino šias dėl Tibeto atsilikimo. Dėl atviros paniekos religinėms institucijoms rašytojas užsitraukė tradicionalistų nemalonę. Jo apsakymas „Rinpočė“¹² pasakoja apie korumpuotą lamą, kuris yra ir neišprusęs, apgaudinėja patiklius žmones, savo valdžią naudoja turto siekimui ir moterų viliojimui¹³. Nors vyresnės kartos atstovai skeptiškai vertino Döndrupą Gyelį, jaunimui jis tapo tikru herojumi, nepataikaujančio rašytojo, savo kūryboje geriausiai atskleidusio tikruosius Tibeto žmonių jausmus, pavyzdžiu¹⁴.

Po 1985 m. tibetiečių literatūroje atsirado nauja tema, padiktuota partijos naujosios politikos, kurios šūkis „Ketverto nusikaltimų atskleidimas ir keturi pagyrimai modernizacijai“ reiškė senojo režimo pasmerkimą ir naujos Dengo Xiaopingo vyriausybės šlovinimą. Tuo metu pirmą kartą leista atvirai kalbėti apie laikotarpį po „taikaus išlaisvinimo“. Pasirodė nemažai apsakymų apie kultūrinės revoliucijos atneštas kančias. Kaip ir kolegos Kinijoje, tibetiečių autoriai nevengė trauminės patirties nagrinėjimo.

Iš naujuoju metodu kuriamo meno partija reikalavo, kad jis turėtų ryšį su Tibeto praeitimi, tačiau tuo pat metu vestų skaitytoją į naują socialistinį etapą po KKP sparnu. Slapta viltasi, kad remiantis literatūra pavyks sukurti tokią pasaulietinę tradiciją, kuri išstums religiją iš aukščiausios visuomeninės ir privačios moralės pozicijos. Iš naujos kartos rašytojų reikalauta kovoti už socialistinę modernizaciją, o jų kūryba savo turiniu turėjo tapti sektinu pavyzdžiu. Naujosios politikos meno pareiga – skatinti žmones „atverti savo mentalinius horizontus ir įsileisti naują Kinijos socialistinį modernizmą“¹⁵.

XX a. devintojo dešimtmečio viduryje daugiausia publikuojami autoriai, be Döndrupo Gyelio, buvo Rebkongas Dorjé Kharas (Reb kong rdo rje khar), Lhagyelis Tseringas (Lha rgyal tse ring), Chaktaras Bhumas (Lcags thar ´bhum), Gonpo Tashi (Mgon po brkra shis).

Jų herojai – klajokliai, valstiečiai, vietiniai tarnautojai, vienuoliai, mokiniai. Įprastos temos – tradicijos ir modernizacijos konfliktas, švietimas, santuoka (vedybos pagal šeimų susitarimą, bėdoje paliktos merginos). Visuomenines problemas gvildenančiuose grožiniuose tekstuose smerkiama korupcija, peikiami vis didesnę valdžią įgyjantys tarnautojai. Senos visuomeninės santvarkos kritikavimas, pavyzdžiui, religinių institucijų kritika, iš pažiūros gali atrodyti kaip marksizmo įtaka. Tačiau tokia autorių pozicija didžiąja dalimi kyla iš nuoširdaus tikėjimo, kad Tibetui iš tikrųjų reikia pokyčių.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, išbandant oficialiai reiškiamos tolerancijos ribas, pamažu išsiplečia temų ir stilių įvairovė. Autoriai neberašo vien Tibeto tema, bet, bliūkštant socialistinio realizmo modeliui, išnaudoja, pavyzdžiui, magiškojo realizmo galimybes, jungdami realybės ir pasąmoninės tikrovės įvykius. Cenzūra taip pat tapo nuosaikesnė, peržengdama vienintelės kūrinio interpretacijos galimybę. Autoriai galėjo išeiti iš uždaro Tibeto aktualijų rato ir tyrinėti universalią žmogišką patirtį.

Tibetiečių kultūros atgimimas vedė link nacionalinio tapatumo išsaugojimo ambicijų, kurios pačioje devintojo dešimtmečio pabaigoje galiausiai išsiveržė nepriklausomybės siekiu. Jį užgriuvusios sankcijos palietė visas tibetiečių gyvenimo sritis, taip pat ir literatūrą. Rašytojai ir leidėjai buvo verčiami dalyvauti politiškai „auklėjamuosiuose“ susirinkimuose, imta griežčiau kontroliuoti, kas rašoma ir kas publikuojama. Cenzūra tai atslūgdavo, tai vėl sugriežtėdavo, tai priklausė nuo politinių pokyčių, nestabilumų, atsitiktinio vieno ar kito partijos sekretoriaus viešo pareiškimo ar nutarimo.

Iš tuo metu publikuojamų tibetiečių autorių žinomiausi yra Puntsogas Tashi (Phun tsogs bkra shis)¹⁶, Tsheringas Döndrupas (Tshe ring don grub)¹⁷, rašytoja Yangtsokyi (G. yang mtso skyid)¹⁸, Tashi Pendenas (Bkra shis dpal ldan), Lhagyelis Tseringas (Lha rgyal tse ring). Jie taip pat dažniausiai tibetiečių kultūrą laikė atsilikusia, bet į praeitį ir tradicijas žvelgė nostalgiškai. Nesiekdami įveikti šio konflikto savo kūryboje, beveik nesiūlė iškilusių visuomeninių problemų sprendimo.

Kinijoje Tibeto diskurse vyraujantys Tibeto simboliai yra klajoklių gyvenimas, Tibeto gamtovaizdis, budizmas, vienuolynai. Oficialiai rašytojai buvo skatinami etnizuoti savo kūrybą ir, pasitelkiant etnografinę butaforiją, literatūroje kurti autentišką Tibeto atmosferą. Rašytojai ir naudoja etnografinius įvaizdžius, taip sustiprindami oficialų stereotipą, kad jų kūryba iš tikrųjų atspindi savą (tibetiečių) požiūrį.

Ar tibetiečiai skaito šiuolaikinę literatūrą? Vieni sako, kad taip, kiti – kad šioji jų nedomina, nes jos nesupranta. Visose amžiaus grupėse yra manančių, kad vienintelis skaitymo tikslas – gilinimasis į religinius tekstus, tačiau nemažai žmonių – daugiausia jaunimas – su pasimėgavimu skaito ir šiuolaikinius autorius. Galima teigti, kad tam tikro lygio moderniosios literatūros kultūra Tibete egzistuoja, tačiau sunku spręsti apie jos mastą.

Aišku viena – didesnį skaitytojų ratą pasiekia tibetiečių literatūra, rašoma kinų kalba. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio vis daugiau tibetiečių autorių kuria kinų kalba. Kas jie ir kaip susiklostė ši aplinkybė, kaip ją vertina kritika, ar šios kalbos pasirinkime esama teigiamų pusių? Tolesniuose skyriuose bandysiu atsakyti į šiuos klausimus.

Kinijos švietimo sistema ir tibetiečių kalbos įstatymas

Po „išlaisvinimo“ gimusi kiniškai rašančių tibetiečių rašytojų karta tapo Kinijos švietimo sistemos auklėtiniais. 1952 m. Kinijos vyriausybė Tibete įvedė valstybinio švietimo sistemą, įsteigė pirmąsias valstybines mokyklas Lhasoje. Nors pradžioje mokiniai buvo lavinami tibetiečių kalba, bėgant metams jos vartojimą paveikė begalė politinių kampanijų¹⁹. Po 1980 m. reformų buvo matyti tibetiečių kalbos grąžinimo ženklų, tačiau 1984 m. užsimota galutinai įteisinti tibetiečių kalbos apribojimo įstatymą švietimo sistemoje: nuo tol ugdymas švietimo įstaigose vyko tik kinų kalba²⁰. Tibetiečių kalbos grąžinimui į švietimą liko dar mažiau galimybių po 1987 m. Lhasoje įvykusių tibetiečių protesto akcijų.

Amdo apskrities Rytų Tibete situaciją nusakė tuometinis Landžou aukštosios mokyklos tibetiečių literatūros dėstytojas Pema Bhumas, suskaičiavęs, kad 1979 m. iš 37 studentų tik 5 mokėjo rašyti ir skaityti tibetietiškai, o 1983 m. – jau nė vienas, tad tibetiečių literatūra buvo dėstoma kinų kalba. Oficialų valstybės požiūrį į švietimą tibetiečių kalba atspindi Sičuano partijos sekretoriaus 2000 m. kovo pareiškimas, kad tibetiečių švietimas tėra nereikalingas valstybės lėšų švaistymas²¹. Šiandien jau yra tibetietiškų vidurinių mokyklų, tačiau bėda ta, kad siekiantieji aukštesnės pakopos mokslų privalo laikyti egzaminus – net ir pačios tibetiečių kalbos – kinų kalba. Tad tėvai, linkintys vaikams geresnės ateities, mieliau leidžia juos į kiniškas mokyklas.

Dėl šių priežasčių jau kelios tibetiečių kartos baigė mokyklą, kurioje pagrindinė ugdymo kalba buvo kinų. Tad nenuostabu, kad daugelis tibetiečių rašytojų kaip literatūrinės raiškos priemonę linksta rinktis kinų kalbą.

Tibetiečių literatūros kalba

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje tarp tibetiečių rašytojų ir kritikų užvirė diskusijos, ar galima rašyti tibetiečių literatūrą kita nei tibetiečių kalba. 1987 m. leidinyje „Tibeto studijos“ („Bod ljongs zhib ´jug“) šia tema pasirodė du įtakingi straipsniai²². Jų autoriai laikosi nuomonės, kad tibetiečių literatūrą galima kurti tik tibetiečių kalba. Daugelyje vietų pabrėžiama, kad tibetiečių kūryba kinų kalba yra apgailėtina bei juokinga ir nepritariama, kad šie tekstai galėtų atstovauti tibetiečių literatūrai.

Autorių nuomone, definicijos ir klasifikacijos kriterijai yra neteisingi. Kinijoje „tautinių mažumų literatūrai“ ir „tibetiečių literatūrai“ priskiriami tekstai pagal jų autorių etninę kilmę, nors didžioji jų dalis parašyta kinų kalba. Tekstai tibetiečių kalba yra ignoruojami, o kinų kalba kuriama literatūra dažnai apdovanojama, skatinama ir populiarinama kaip autentiškas tautinės mažumos balsas. Tibetiečių kalba kuriantys autoriai retai tampa žinomi už siauro skaitytojų rato ribų, o tautinėms mažumų literatūroms skirtus apdovanojimus gauna tik kūriniai kinų kalba. Minėtų straipsnių autorių nuomone, šie klasifikavimai ir skirstymai yra klaidinantys ir užgožiantys tautinėmis kalbomis parašytus tekstus. Kritikai pažymi, kad leidiniai kinų kalba leidžiami gerokai didesniais tiražais, pasiekia platų skaitytojų ratą, o tibetietiška spauda prieinama gerokai siauresniam skaitytojų ratui, leidžiama kukliais tiražais. Tačiau juos piktina ne tiražų dydžiai, o tai, kad kiniškai parašyti tibetiečių tekstai priskiriami prie „mažumų / tibetiečių literatūros“ ir todėl pristatomi kaip tibetiečių literatūros reprezentantai. Tačiau, kita vertus, pritariama nuomonei, kad rašymas kinų kalba turi ir teigiamą pusę – leidžia tekstui pasiekti didesnę auditoriją ir perteikti Tibeto tikrovę iš pirmų lūpų, aptarti tautinės mažumos problemas.

Panašios diskusijos dėl literatūroje vartojamos kalbos žinomos valstybėse, kuriose buvo perimta kolonistų kalba, pavyzdžiui, Indijoje arba Afrikos šalyse. Šį kalbos pakeitimą kolonizuotų tautų literatūrose Edwardas Saidas pavadino „perėjimu“, kviečiančiu į pokalbį valdančiuosius ir griaunančiu reprezentacijos ir stereotipų autokratiją literatūriniame diskurse²³. Į rašymą kinų kalba galbūt galima žvelgti kaip į priemonę, suteikiančią tibetiečų autoriams balsą kalbėti apie save ir savo tautą, taip priminti apie savo buvimą ir tapatybę. Ši kalbos strategija gali būti labai vaisinga, nes suteikia tibetiečiams galimybę kreiptis į kinų skaitytojus, aprašyti savo istoriją ir kultūrą iš pačių tibetiečių perspektyvos.

Kiniškai rašantys tibetiečių autoriai

Gengas Yufangas savo knygos „Modernioji tibetiečių literatūra“ („Zangzu dangdai wenxue“) įžangoje rašo, kad tibetiečių autoriai 1980–1994 m. publikavo 700 apsakymų, iš kurių 300 tibetiečių kalba, kiti – kinų. Autorius nenurodo, ar šis skaičius žymi ir už Tibeto autonominio regiono ribų parašytus kūrinius. Vis dėlto aišku, kad didesnė dalis tibetiečių rašytojų rašo kinų kalba.

Kiniškai rašančius tibetiečių autorius galima skirti į dvi grupes. Jos atspindi kartų skirtumus, nulemiančius ne tik kitokią tematiką bei stilistiką, bet ir nevienodą rašytojų istorinę ir estetinę patirtį. Vyresnės kartos kūryba politizuota, analizuojanti ir perteikianti tibetiečių kultūrą partijos preferuotomis semomis.

Antrai grupei priklauso jaunieji rašytojai, gimę šeštojo dešimtmečio pabaigoje ar septintajame dešimtmetyje. Tai autoriai, įgiję Kinijos švietimo sistemos išsilavinimą ir dažnai arba nemokantys rašyti tibetietiškai, arba geriau mokantys kiniškai nei tibetietiškai, tad mieliau vartojantys kinų kalbą. Politika jų nedomina, arba bent jau neliečia jos savo kūryboje. Kūrėjų santykis su Tibetu taip pat kitoks, veikiausiai paveiktas Kinijos intelektualinio elito ir skaitytojų domėjimosi Tibetu²⁴.

Jaunosios kartos žymiausi autoriai yra Tashi Dawa²⁵, Alai²⁶, Sebo²⁷, rašytoja Yang Zhen²⁸, Geyangas²⁹, Medonas.

Jų kūryboje, kaip ir postkolonijinėje literatūroje, nagrinėjamos įtampos tarp aš ir kiti, vietinis ir svetimas, tradicinis ir modernus, praeitis ir dabartis, centras ir paribiai. Kūryba dažnai atspindi egzotiškąją Tibeto pusę – nuo dvasinės ir mistinės budizmo tradicijos iki ciklinio laiko sampratos ir antgamtinių reiškinių. Be senąjį Tibetą idealizuojančių pasakojimų, joje esama ir siurrealistinių Tibeto ateities vizijų. Šalia senojo Tibeto įkvėptų pasakojimų atsiranda modernaus miesto atgarsių: iš karaokės barų trinksintis rokenrolas, į muštynes įsiveliantis džinsuotas jaunimas, saulės akiniais pasidabinę vienuoliai, priešais užeigą žaidžiantys biliardą.

Rašytojai dažnai rašo iš daugiakultūrio kūrėjo žiūros lauko³⁰, vienu metu ir iš išorės, ir iš vidaus vaizduoja mažumos kultūrą ir jos konfliktus. Jie reiškia simpatijas mažumos kultūrai, tačiau išsako jas iš dominuojančios kultūros perspektyvos. Šių rašytojų temos kur kas labiau traukia dominuojančios / kinų arba Vakarų kultūros nei mažumos / tibetiečių realybę išgyvenančius skaitytojus.

Europos tautinių valstybių atstovams gali atrodyti keista, kad nacionalinę literatūrą galima rašyti ne nacionaline kalba, kad tautinė mažuma rašo ne savo kalba. Tačiau šis reiškinys daugelyje kolonijinę praeitį menančių valstybių yra kone natūralus. Didžioji dalis mums pažįstamos indų arba afrikiečių literatūros parašyta ne nacionaline, o kuria nors Europos kalba. „Ar moralu atsisakyti gimtosios kalbos ir priimti kitą? Tai skamba kaip žiauri išdavystė, kelianti kaltės jausmą. Tačiau aš neturiu kito pasirinkimo. Gavau šią kalbą ir ją ketinu vartoti“, – kalbėjo Nigerijos rašytojas Chinua Achebe³¹. Panašioje padėtyje atsidūrė ir kiniškai rašantys tibetiečių autoriai. Tik jų atveju tai gali atrodyti dar žiauresnė išdavystė. Esminė tautos išlikimo sąlyga yra kalbos išsaugojimas. Atrodo, būtent to tibetiečių rašytojai nedaro. Kūryba kinų kalba tampa jų ataskaita apie tibetiečių tautinės mažumos esatį ir pasmerkta gyvuoti kinų raštijos paribiuose. Tibetiečių autoriai gerai išmano abi kultūras ir iš dominuojančios kultūros pozicijų geba sėkmingai perteikti mintis, tačiau tibetiečių skaitytojai nenoriai pripažįsta juos kaip autentiškos tibetiečių literatūros atstovus, motyvuodami tuo, kad jų kūryboje atsispindi išorinio stebėtojo žvilgsnis. Kritikai teigia, kad kinų kalba rašantys autoriai, nors ir neišsižada priklausymo tibetiečių kultūrai, tačiau, užuot gvildenę kolektyvinę tibetiečių patirtį, leidžiasi į asmeninių dilemų ir savo vidinio susiskaidymo tyrinėjimus.

Laviravimas tarp dviejų kultūrų šios kartos rašytojus įtraukė į du visiškai skirtingus pasaulius, iš kurių nė vienam jie nepriklauso iš tikrųjų. Vienintelis būdas, kuriuo autoriai gali reikšti savo savitumą – „pakilti virš savo (nacionalinės) teritorijos“³² ir kurti tarpinėje sferoje tarp kinų ir tibetiečių kultūros.

Diskusija dėl tibetiečių kalbos ir literatūros, autorių kritika pirmiausia liečia kiniškai rašančius tibetiečius. O daugelis išeivijoje gyvenančių tibetiečių kuria anglų kalba ir savo tėvynainiams nekelia ypatingo priešiškumo. 2000 m., netrukus po to, kai Kinijos Liaudies Respublikoje gyvenantis Alai buvo pagerbtas Mao Zedongo literatūros premija, Indijoje gyvenantis tibetiečių rašytojas pelnė Crossworld premiją, skiriamą už geriausią Indijos anglakalbį romaną. „Šerloko Holmso mandalos“ („The Mandala of Sherlock Holmes: The Adventures of the Great Detective in India and Tibet“) autorius yra garsus tibetiečių išeivijos aktyvistas ir politinis eseistas Jamyangas Norbu.

Ar tai indų, ar tibetiečių romanas? Ko gero, ir vienų, ir kitų. Rašytojo kūryba remiasi į tibetiečių identiteto ir Tibeto istorijos pamatą, tačiau autoriaus istorinei patirčiai lygiai taip pat priklauso britų kolonizacija, Kinijos įtaka Tibetui bei emigracija į Indiją.

Istorija perbraižė Tibeto sienas, kartu išplėsdama tibetiečių patirtį, kuri, nors ir skleisdamasi tibetiečių, kinų, anglų kalbomis, vis dėlto išauga iš tibetiečių identiteto ir kviečia skaitytojus priimti jos daugiaspalviškumą kaip vientisą visumą.

¹ Cabezón J. I. &. Jackson R. R. (red.). Tibetan literature: Studies on Genre. – Ithaka: Snow Lion, 1996.

² Vanggyal T. The Tale of the Incomparable Prince / Vert. Beth Newman. – New York, 1997.

³ Metodas gyvavo iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kada Dengo Xiaopingo vyriausybė atskleidė Ketverto nusikaltimus ir priėmė nutarimą dėl naujo meno kūrybos metodo, kurio tebesilaikoma iki šiol.

⁴Šūkis „Tarnauti socializmui, tarnauti liaudžiai“ tebegalioja oficialiame kinų literatūros diskurse, tik pastaraisiais metais šios pareigos apsikeitė vietomis.

⁵ Senosios vertybės, senoji kultūra, senieji papročiai, senasis mąstymas.

⁶ Sąvokoje „modernioji literatūra“ (kin. xian-dai wenxue, tib. gsar rtsom) slypi ne tik nuoroda į esamą laiką, bet ir į „naująjį socialistinį etapą“. O terminas „šiuolaikinė literatūra“ (kin. dangdai wenxue, tib. deng rabs rtsom rig) žymi ne tik teksto šiuolaikiškumą, bet ir, palyginus su moderniąja literatūra, tolesnę pažangą, užtikrinamą socialistinės revoliucijos. Kinijoje tebevyksta debatai apie literatūrinės terminijos vartojimą ir galimas jos variacijas.

⁷ Tsering S. The Waterfall and Fragrant Flowers. The development of Tibetan Literature since 1950 // Tibetan Bulletin. – 2001 (8). – P. 21.

⁸ Genpa T. Bod kyi rtsom rig gsar pa´i skyed tshal // Bod kyi rtsom rig rgyul tshal 2. – 1997. – P. 16 (Moderniosios tibetiečių literatūros gimimas).

⁹ Rigpel. Dus skabs gsar pa´i bod yig rtsoms sgrung gi ´phel phyogs // Bod kyi rtsom rig rgyul tshal 1. – 1992. – P. 29 (Moderniosios tibetiečių literatūros raida).

¹⁰ Kaip rašė Shakya Tseringas, tradicionalistai slapta vylėsi, kad tradicijų atgaivinimas ir priešinimasis modernizacijai galėtų grąžinti Tibetui nepriklausomybę. Žr.: Tsering S. The Waterfall and Fragrant Flowers. – P. 23.

¹¹ Döndrupas Gyelis gimė 1953 m. Činghai apskrityje, 1985 m. nusižudė. Žr.: Stoddard H. Don grub rgyal (1953–1985) – Suicide of a Modern Tibetan Writer and Sholar // Tibetan studies. – T. 2: Proceedings of the 6th Seminar of the International Association for Tibetan Studies, Fagernes, 1992 / Sud. Kvaerne P. – Oslo: The Institute for Comparative Research in Human Culture, 1994. – P. 825–836; Bhum P. The life of Dhondup Gyal: A Shooting Start hat Cleaved the Night Sky and Vanished // Lungta 9 (1995). – P. 17–29.

¹² Gyel D. Sprul sku // Sbrang char 1, 1983. – P. 2–24.

¹³ Iš pažiūros apsakymas remiasi marksistine religijos samprata. Tačiau ne tik dėl ideologijos, bet ir dėl to, kad autoriui iš tikrųjų rūpėjo gvildenti melagingo tikėjimo problemą. Įvairiuose Tibeto visuomenės sluoksniuose tebediskutuojama apie religinių institucijų reikšmę. Progresyvistų nuomone, vienuolynai sugeria didžiulį Tibeto potencialą ir palieka nedaug jaunimo, galinčio atsakingai reikštis visuomeniniame gyvenime ir padėti svariai spręsti Tibeto problemas. O tradicionalistai savo vaikus atiduoda į vienuolynus ne tik dėl to, kad siekia palaikyti tradicijas, bet ir trokšdami atskirti juos nuo santvarkos, kuriai nenori tarnauti.

¹⁴ Iš draugų atsiminimų žinoma, kad rašytojas smerkė kinų valdžią, tačiau dar labiau – sustabarėjusį tibetiečių mąstymą. Testamente rašė, kad savo savižudybe siekia pažadinti tibetiečių tautą.

¹⁵ Tsering S. The Waterfall and Fragrant Flowers. – P. 25.

¹⁶ Puntsogas Tashi gimė 1959 m. Tibete, Zhikatse. Baigė pedagoginį institutą, keletą metų mokytojavo. Vėliau 1980 m. įsteigtame Tibeto universitete studijavo sinologiją. Pradėjo publikuoti esė kinų kalba, tačiau vėliau perėjo prie tibetiečių kalbos. Nuo 1987 m. dirbo Tibeto studijų institute Pekine, išleido nemažai apsakymų ir romanų, tačiau labiausiai išgarsėjo trumpomis humoristinėmis istorijomis, atitinkančiomis kinų literatūros žanrą xiangsheng. Tai humoristiniai, žodžių žaismo kupini pokalbiai, išjuokiantys kokią nors žmogaus prigimties ar visuomeninę blogybę. Pokalbiai ekranizuoti Lhasos televizijoje, jie tapo itin populiarūs. Dirbo vertėju, redaktoriumi. Šiuo metu Tibeto rašytojų sąjungos žurnalo „Tibeto folkloras“ („Xizang Minsu“), leidžiamo kinų kalba, vyriausiasis redaktorius.

¹⁷ Tsheringas Döndrupas gimė 1961 m. Činghai apskrityje sutibetėjusių mongolų šeimoje. Rašo tibetiečių kalba. Iki keturiolikos metų piemenavo, vėliau pradėjo lankyti mokyklą, Siningo universitete įgijo tibetiečių filologijos diplomą. Mokė klajoklių vaikus, dirbo teisės ir socialinės politikos srityje. Išleido porą apsakymų rinkinių, parašė du romanus: „Protėviai“ („Mes po“, 2000) ir „Migla“ („Smug pa“, 2002). Jo satyriniai tekstai labai populiarūs tarp įvairių kartų skaitytojų. Dažnai minimas tarp mylimiausių rašytojų. Skepticizmu ir klajoklių humoru praturtintą kūrybą įkvepia klasikiniai tibetiečių tekstai, ypač auklėjamosios paskirties vad. delog istorijos – pasakojimai mirusių žmonių, kurie dėl kokios nors svarbios priežasties grįžta į gyvųjų tarpą ir liudija pomirtinio gyvenimo įvykius.

¹⁸ Yangtsokyi gimė 1963 m. klajoklių šeimoje Rytų Tibete. Vaikystėje daug kartų teko nutraukti mokslus, nes reikėjo ganyti šeimos kaimenę, bet 1988 m. pavyko baigti Langzhou aukštąją mokyklą. Užsiėmė švietėjiška veikla, gimtuosiuose kraštuose rūpinosi moterų teisėmis, šiuo metu teikia teisinius patarimus Chabchoje. Po pirmojo apsakymo „Gyvenimas ganykloje“, nagrinėjančio tėvų suplanuotos santuokos skaudulius, autorė sulaukė palankaus įvertinimo, dėkingų skaitytojų laiškų. Kūryboje kritikuoja „atsilikusį mąstymą“. „Reikia žadinti žmones. Kitos tautos jau pažengė į priekį, dabar mūsų eilė“, – sakė viename interviu. Dėl užimtumo ilgai nerašė. 2003 m. pasirodė autobiografinių bruožų turintis romanas „Juodosios jako odos palapinės sapnas“ („Sbra nag gi rmi lam“), kuriame realizmo dvasia aprašė Tibeto klajoklių gyvenimą.

¹⁹ Heberer T. China and its National Minorities, Autonomy or Assimilation? – London: Armonk, 1989.

²⁰ Bass C. Education in Tibet. – London: Zed Books Ltd, 1998. – P. 232–234.

²¹ South China Morning Post. – 2000. – Kovo 14.

²² Daugiau žr. (vengrų k.): Madaras T. R. Identitás és nyelvek: a tibeti irodalom ötven éve // Kristályfény. Tanulmányok / Sud. Birtalan Á. – Rákos A. – ELTE, BTK, Belső-ázsiai Tansék-MTA, Altajisztikai Kutatócsoport, 2005. – P. 747–761.

²³ Said E. Orientalism. – London: Routledge and Kegan Paul, 1978.

²⁴ Nuo devintojo dešimtmečio vidurio tarp Kinijos intelektualų Tibetas tapo savotiškai madingas. Iki tol Tibetas kinų literatūroje buvo aprašomas kaip atsilikęs ir primityvus kraštas, kol Kinijos „šaknų ieškotojai“ (xungeng wenxue) ir avangardo rašytojai atrado mistiškąjį ir egzotiškąjį Tibetą. Tibetas jiems reiškė filosofinę ir religinę atsvarą bei vertybinę alternatyvą komerciniam Kinijos racionalizmui.

²⁵ Tashi Dawa (Bkra shis zla ba, kin. Zhaxi Dawa) – populiariausias tibetiečių rašytojas Kinijoje, Tibeto rašytojų sąjungos pirmininkas, prieštaringai vertinama figūra. Gimė 1959 m. Batango apskrityje kinės ir tibetiečio šeimoje. Kinai jį laiko tibetiečių rašytoju, o tibetiečiai – kinų. Baigęs mokyklą 1974 m. mokėsi piešimo, dirbo scenografu ir dramaturgu Lhasoje, Nacionalinėje Tibeto dramos draugijoje. 1978 m. Pekine baigė dramaturgų kursus. 1979 m. publikuotas pirmas apsakymas – idealistinė-realistinė istorija apie kultūrinės revoliucijos laikus. Ankstyvoji kūryba nagrinėjo Tibeto modernizaciją ir atnešė autoriui pripažinimą. Visoje Kinijoje didelio susidomėjimo sulaukė vėlesni apsakymai „Tibetas: mistiškieji metai“ („Xizang: yinmi suiyue“, 1985) ir „Tibetas, siela odos skiautėje“ („Xizang, ji zai bisheng jieshang de hun“, 1986), pelnę nemažai apdovanojimų. Juose, panašiai kaip Tibeto senosiose kronikose, istoriniai įvykiai pinasi su mistiškais elementais, nagrinėjamos Tibeto temos. 1993 m. išleido romaną „Nevaldoma Šambala“ („Saodong de Sambhala“) ir apsakymų rinkinį „Tibetas: mistiškieji metai“ (laikomas svarbiausiu kūriniu). Vėliau rašė esė, kelionių apybraižas, televizijos ir dokumentinių filmų scenarijus.

²⁶ Alai gimė 1959 m. tibetiečių valstiečių šeimoje Markhamo apskrityje, kur baigė mokyklą, vėliau įgijo pedagogo kvalifikaciją. Devintajame dešimtmetyje mokytojavo įvairiuose kaimuose. Nuo 1982 m. publikuoja eilėraščius. Rašo tik kiniškai, bet nagrinėja Tibeto realybę. 1989 m. išėjo realistinių apsakymų rinkinys „Išblukusios kraujo dėmės“ („Jiunian de xueji“), 1990 m. – eilėraščių rinkinys „Suomo upė“ („Suomo he“). 1998 m. išleido romaną „Kylančios dulkės“ („Chen ai luoding“), kuriame sutirštindamas spalvas vaizduoja barbarišką Rytų Tibeto gyvenimą prieš Tautinių išlaisvinimo pajėgų atėjimą. Pirmas tibetietis, įvertintas Mao Zedongo premija (2000), aukščiausiu literatūriniu apdovanojimu Kinijoje. Šiuo metu didžiausio Kinijos „Scifi“ žurnalo vyriausiasis redaktorius.

²⁷ Sebo, arba Xu Mingliangas, gimė 1956 m. kino ir tibetietės šeimoje. Po tėvų skyrybų augo su tėvu. Nuo 1975 m. dirbo įvairiose Tibeto vietovėse. Nuo 1982 m. publikuoja esė ir apsakymus. Redagavo laikraštį „Tibetiečių literatūra“ („Xizang Wenxue“). 1991 m. išėjo apsakymų rinkinys „Diena sukas ratu“ („Yuanxing rizi“), kuriame vyrauja budistinis cikliškumo, laiko grįžimo motyvas. Tik suaugęs susidomėjo tibetietiškomis šaknimis, ėmė vadintis tibetiečių rašytoju ir priėmė tibetietišką vardą, tačiau nesugebėjo iki galo susitapatinti su tibetiečių tauta: „Niekada nejaučiau, kad esu namie, kad esu toks, kaip kiti tibetiečiai.“ Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios gyvena Lhasoje, yra Sičuano literatūros draugijos bendradarbis, rašo pažintinius straipsnius apie Tibetą, rengia tibetiečių literatūros antologijas, kultūrinius leidinius.

²⁸ Yang Zhen gimė 1963 m. Lhasoje, Pekino universitete baigė kinų filologiją. Nuo 1985 m. dirbo kiniško laikraščio „Tibetiečių literatūra“ („Xizang Wenxue“), kur ir pradėjo publikuoti kūrybą, redaktore. Nuo 1994 m. yra Tibeto studijų centro (Zhongguo Xizang yanjiu zhongxin) leidyklos redaktorė. Viena iš nedaugelio kiniškai rašančių tibetiečių rašytojų, gerai kalbančių tibetiečių kalba. Anot rašytojos, kinų literatūra pateikia iškreiptą Tibeto vaizdą, todėl rašydama kiniškai siekia jį atstatyti, griauti neteisingus stereotipus apie Tibetą. Apsakymuose skrupulingai aprašo tibetiečių kultūrą, norėdama atskleisti jos vertingumą. 1988 m. pasirodęs apsakymas „Dvasia“ („Wu xingbie de shen“) vėliau buvo išplėtotas iki romano, kuris 1997 m. Kinijoje pelnė geriausio tautinių mažumų romano apdovanojimą bei tapo pirmuoju moters rašytojos romanu tibetiečių literatūroje. Jame pasakojama apie aristokratų šeimos gyvenimą po dukters atidavimo į vienuolyną. Rašytoja vaizdingai aprašo vienuolyno gyvenimą ir ritualus. Per jaunos vienuolės ir kino tarno ryšį simboliškai skatina tibetiečių ir kinų kultūrų dialogą. 1999 m. pagal romaną sukurtas televizijos serialas.

²⁹ Geyangas gimė 1972 m. tibetiečių šeimoje Dhagyabo miestelyje Rytų Tibete. Baigė Nandzingo meteorologinį institutą, kuriame šiuo metu ir dirba, rengia orų prognozes Lhasos televizijoje. 1996 m. mokėsi Pekino Lu Xun literatūros institute kūrybinio rašymo, tais pačiais metais pradėjo publikuoti kūrybą kinų kalba. Tibete kūryba pelnė apdovanojimų.

³⁰ Daugiau žr. (vengrų k.): Szigeri L. A multikulturalizmus esztétikįja // Helikon. – 2002 (4). – P. 395–421.

³¹ Achebe C. The African Writer and the English Language // Colonial Discourse and Post-Colonial Theory: a reader. – New York: Columbia University Press, 1994. – P. 250.

³² Rushdie S. Imaginary Homelands. – London: Granta Books, 1991.

Akiratis

Federico Garcíos Lorcos amžininkai teigia, kad nuo jo sklido šviesa, kad jo mums palikta poezija tebeskleidžia tą šviesą. Tai kūrybos šviesa. Kūrybos požiūriu intensyvus ir vaisingas buvo F. Garcíos Lorcos gyvenimas, tačiau ir nepaprastai draugiškas, linksmas, be pozavimo, pasipūtimo buvo jo kasdienis bendravimas su draugais, kolegomis. Apie tai liudija visi prisiminimus parašę bičiuliai, pabrėžiantys poeto bendravimo talentą – niekas jo nevadindavo pavarde García Lorca, visiems jis būdavo – Federico’as¹. Gyvenimo ir kūrybos kelyje užteko meilės visiems: pasaulio meilė jo dainose, romansuose, odėse.

Federico poezija – tai atviras žaidimas su pasauliu, trukęs visus trisdešimt aštuonerius gyvenimo metus. Rimtas ir šiurpus žaidimas žodžiais ir mintimis.

Brolio Francisco liudijimu, dar vaikystėje Federico’as buvo žaibo „paliestas“. Toks išskirtinumas ir vitališkumas lydėjo jį visą gyvenimą. Nuo gimtojo kaimo Fuente Vakeros, pro vaikystės mokyklą Almerijoje į Granados universiteto auditorijų ir kavinių šurmulį, o vėliau – ir į Madrido jaunųjų menininkų draugijas. Ir vaikystėje, ir jaunystėje jis žavėjo draugus savo dainavimu, grojimu ir poezijos skaitymu. Net ir pats tai pripažino: „O kaip aš spindėjau pilkumoj!“² Neįprastą, artistinę įtaką pajusdavo visi – tai buvo Federico balsas, Federico akordai, Federico rašysena.

Poezija ir draugystė vienijo XX a. trečiojo dešimtmečio Ispanijos kūrybingo jaunimo kartą. Pasaulyje žinomi jų vardai: Pedro’as Salinasas, Gerardo’as Diego’as, Damaso’as Alonso’as, Vicente Aleixandre’as, Rafaelis Alberti, Luisas Cernuda, Emilio’is Pradosas, Jorge Guillénas, Juanas Ramónas Jiménezas, Guillermo’as de Torre’as ir t. t. Tai ano meto poetų choras F. Garcíos Lorcos tragiškos lemties misterijoje. Tai buvo draugų ir vienminčių karta, nekėlusi bendros kūrybinės programos, nedalyvavusi jokiuose literatūriniuose perversmuose. Didžioji visų anuometinių -izmų dalis jau buvo atsitraukusi į praeitį, dar kiek laikėsi ultraizmas³, kreacionizmas⁴, o siurrealizmas⁵ jiems jau rodėsi nebesvarbus, antraeilis⁶. Ispanijos poetai nemėgo teoretikų, priskirdavusių juos vienokiems ar kitokiems -izmams. Jie visi drauge buvo atviri pasauliui, nes atsiskyrėliškumo estetiką laikė jau papuvusia. Jų visų gerbiamas draugas buvo garsus toreodoras Ignacio’as Sanchezas Mejíasas – šviesus to laiko protas, intelektualas ir dramaturgas, vertinęs F. Garcíos Lorcos romantinį kūrybinį „aš“ kaip įspūdingą, jokioms teorijoms nepaklūstantį kovotoją. Išliko Federico draugų pasakojimai apie tai, kaip poetas skaitė savąją „Raudą“⁷, kai 1934 m. žuvo jų mecenatas, toreodoras I. S. Mejíasas. „Regėdamas atėjau į pasaulį, / o išeinu apakęs“⁸, – rašė F. García Lorca, ne kartą ir ne viename kūrinyje tarsi pats save apraudodamas, tačiau niekada neprarasdamas gyvenimo džiaugsmo ir kūrybinio entuziazmo.

1898–1936 metai, F. Garcíos Lorcos gyvenimo metai, Ispanijos kultūrai buvo itin gyvybingi. Tai buvo auksinio Ispanijos liberalizmo laikas ir nacionalinio pakilimo banga.

Kūryba ir žaidimas persipina F. Garcíos Lorcos dailėje, muzikoje, dramose. Per visą jo kūrybą driekiasi gyva gija – mirtis gieda cante jondo⁹ gyvenimo meilei. 1927 m. Barselonoje eksponuotuose F. Garcíos Lorcos piešiniuose atsekama ta pati gija – plunksna ar pieštuku brėžiama mėnesienos styga. Muzikalu ir paprasta, kai jo piešinyje ar dainoje lyg akrobatai cirke „Erdvių jaunikaičiai / strykteli ant mėnulio“¹⁰. Taip pat verta paminėti F. Garcíos Lorcos profesionalų skambinimą fortepijonu, jo muzikinių interpretacijų tikslumą, išraiškingumą. Jis atlikdavo įvairių kompozitorių kūrinius, stebindamas originaliomis variacijomis, kurias čia pat improvizuodamas kurdavo. Jis aranžuodavo ispanų liaudies dainas ir jas atlikdavo, jo aranžuotės meistriškai išryškindavo tai dainai būdingą harmoniją bei ritmą. F. García Lorca turėjo ypatingą klausą ispanų liaudies kūrybai, gimtojo krašto folklorui.

Taigi – plastiškas, muzikalus, tikslus, mįslingas, lyriškas, dramatiškas F. Garcíos Lorcos piešinių ir eilėraščių, dainų ir fortepijoninių interpretacijų braižas. Visiems darydavo įspūdį artistiškumas, pokštai, parodijos, kiekviena jo paskaita tapdavo gyvu spektakliu. Savo kuriamas dainas F. García Lorca piešdavo, iliustruodavo arba aranžuotas dainas kartu su šokiais pritaikydavo scenai, sukurdamas įspūdingą dainos ir šokio spektaklį. Jis pats kaip aktorius skaitydavo ir savo poeziją – F. Garcíai Lorcai reikėjo jį girdinčių klausytojų. Ir savo pjeses draugų būryje skaitydavo ne kaip autorius, o kaip aktorius – visus pakerėdavo jo temperamentas.

Nežinant jo poezijos, neiššifruojamai keistos atrodytų ir sukurtos dramos. F. Garcíos Lorcos poezija ir pjesės griauna teorines meno kūrinių užtvaras, todėl sunku sugaudyti visas jo kūrybinio braižo ypatybes ar įvardyti kūrybą vienu literatūriniu terminu. Tai ne kas kita, o įgimtas Andalūzijos poeto genialumas.

F. Garcíos Lorcos meninis intuityvumas skatino ji be paliovos kurti gyvąjį žodžio ir rašto, balso ir melodijos, piešinio ir spalvos, vaizdo ir judesio teatrą. Net savo laiškus draugams papildydavo piešiniais. Žodžio plastiškumas ir muzikalumas būdingas ne tik jo lyrikai, bet ir dramaturgijai. Ispanų poetai ir poezijos tyrinėtojai Jorge Guillenas, Anchelis del Rio, Rafaelis Martinezas Nadalis, Manuelis Altolaguirre kalba apie F. Garcíos Lorcos lyrikos epinį skambesį ir dramatizmą, apie eilėraščių skaidrumą, fantaziją, unikalų balsą.

Ilgą laiką skaitydavo savo kūrinius tik artimiausiems draugams, nepublikavo gausios savo lyrikos, bet nuolat vis kurdavo, tad 1921 m. išleido „Eilėraščių knygą“, vėliau rinkinius „Dainos“ (1927), „Čigonų romanseras“ (1929) ir „Poemą apie cante jondo“ (1931). Atskiru leidiniu 1935 m. išėjo „Rauda dėl Ignasijaus Sančeso Mechijaso mirties“ ir tais pačiais metais – rinkinys „Šeši galisijietiški eilėraščiai“. Poeto jaunystės kūrybos „Pirmosios dainos“ išleistos tik 1936 m. Tais pačiais metais jis atidavė leidyklai Amerikoje parašytų eilėraščių, odžių, baladžių, noktiurnų knygą „Poetas Niujorke“. Toliau kūrėjas brandino savo širdį ir žodį akistatai su pasaulio teatru. Viso jo gyvenimo poezija ir muzika jau brėžė svarbią kryptį – į sceną. Nežinodami, neskaitydami ir nevertindami F. Garcíos Lorcos poezijos, negalėtume analizuoti ir jo teatro poetinio braižo – publikos nušvilpto drugelio sparnų pulsavimo teatre po smėliu¹¹.

Poeto požiūris į teatrą

F. García Lorca vis žadėdavo sau ir bičiuliams: „Galų gale viską publikuosiu – ką ir kalbėti“¹². Šitaip vis žadėdamas ir vis labiau atsiduodamas teatrui, parašė daugiau nei keturiolika dramos veikalų, jei priskaičiuosime ir atskiras mažesnes, dialogo forma parašytas „Sceneles“, iš kurių dvi 1928 m. publikavo Granadoje su draugais leistame žurnale „Gaidys“¹³. Sakėsi pasinėręs į teatrą, nes supratęs, kad jam būtinai reikalinga dramaturginė raiškos forma. Tikėdamas, kad „nors ir vėlai, bet pačiu laiku“¹⁴ išleis visus savo parašytų preliudų, serenadų, siuitų, sonetų rinkinius, nė kiek neabejojo ir savo dramaturginiu pajėgumu. Į klausimą „Koks kūrybinis pradas jumyse stipresnis – lyrinis ar dramatinis?“, F. García Lorca atsakė: „Be abejonės, dramatinis. Man įdomesni žmonės, o ne peizažas, kuriame jie įpaišyti“¹⁵. Ir nors jo pirmoji 1918 m. Granadoje išleista prozos knyga vadinosi „Įspūdžiai ir peizažai“, bet F. García Lorca jau kitaip ir kitur kreipė žvilgsnį: „Žinoma, aš galiu ketvirtį valandos gėrėtis kalnų keteromis, bet vis dėlto būtinai nusileisiu į slėnį pasikalbėti su piemeniu ar medkirčiu. Jų kalbas prisimenu, kai rašau – štai iš kur tie mano liaudiški išsireiškimai. Mano atmintis – milžiniškas archyvas, nuo ankstyvos vaikystės aš įsimindavau, kaip žmonės kalba. Štai šitos poetinės atminties pėdomis ir einu“¹⁶. Ši poetinė atmintis ir vedė jį nuo žaidimų, muzikavimo, lėlių teatro spektaklių tėvų sodyboje per vaikystėje išgirstą ir paties ne vieną kartą dainuotą romansą apie istorinę Granados heroję Mariją Pinedą, išsiuvinėjusią laisvės vėliavą ir pasiaukojamai žuvusią... Ypatinga poetinė F. Garcíos Lorcos atmintis ir atvedė jį į XX a. pirmųjų dešimtmečių Europos teatrą. 1927 m. F. Garcíos Lorcos garsioji poetinė patriotinė drama „Marija Pineda“ sudrebino ir Barselonos, ir Madrido teatrų scenas. Aktorės Margaritos Xirgu trupė abiejuose miestuose parodė tokius netikėtus ir stiprius spektaklius, kad net išprovokavo antivyriausybinę demonstraciją sostinėje. O juk ta pati sostinės publika negailestingai nušvilpė nuo teatro „Eslava“ scenos ankstyvąjį draminį F. Garcíos Lorcos veikalą „Drugelio burtai“¹⁷.

1930 m. kaip kamerinis variantas F. Garcíos Lorcos „Nuostabioji batsiuvienė“ (pjesė parašyta 1926–1930 m.) parodyta Madride, o 1933 m. Buenos Airių teatre suvaidinta visa kaip šeimyninis „žiaurus dviejų veiksmų farsas su prologu“, pačiam F. Garcíai Lorcai dalyvaujant spektaklyje (jis atliko Autoriaus vaidmenį). Tais pačiais metais F. García Lorca ir jo bendraminčiai jau aptarinėjo Madrido teatre „Espańol“ suvaidintą „Dono Perlimplino meilės“ (pjesė parašyta 1928 m.) istoriją ir įspūdingą „Kruvinų vestuvių“ (pjesė parašyta 1932 m.) premjerą. 1934 m. Argentinoje žiūrovams pristatytas „Dono Kristobalio balaganėlis“ (pjesė parašyta 1923 m.), kuris vėliau, 1935 m., buvo parodytas ir Madrido lėlių teatre „La Tarrumba“. Pjesių autorius dalyvavo abiejuose spektakliuose. Kai 1934-ųjų pabaigoje poeto draugė, viena žymiausių Ispanijos aktorių M. Xirgu suvaidino Madrido scenoje pagrindinį vaidmenį jo tragiškoje poemoje „Jerma“ (pjesė parašyta 1934 m.), F. Garcíai Lorcai ir jos aktorių trupei tapo aišku, kad 1935 m. jų lauks dar vienas išbandymas, dar viena F. Garcíos Lorcos pjesė „Netekėjusi donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (pjesė parašyta 1935 m.) ir jos pristatymas Barselonos publikai. Tai nostalgiška poema, kurią dramaturgas brandino dešimtį metų ir skyrė savo vaikystės laikų atsiminimui, 1900-ųjų Granados miesto netekėjusioms panelėms. Jis rašydavo ilgai ir kruopščiai, o dar ilgiau redaguodavo savo dramų tekstus. Gaila, kad niekada pats nebeišvydo scenoje nei 1931 m. iš Amerikos parsivežtos misterijos „Jei praeitų penkeri metai“¹⁸, nei šešerius metus tobulintos ir per karų sumaištis ketvirtojo veiksmo netekusios dramos „Publika“¹⁹, nei 1936 m. birželio 19 d. Madride bičiuliams perskaitytos tragedijos „Bernardos Albos namai“ (pjesė parašyta 1936 m.). Tai dešimt svarbiausių F. Garcíos Lorcos draminių kūrinių. Verta paminėti ir jo „Rinktiniuose raštuose“ įdėtas tris „Sceneles“ – „Panelė, jūreivis ir studentas“, „Bestero Kitono pasivaikščiojimas“ ir „Kliedesiai“. Taip pat ir nebaigtos „Dramos be pavadinimo“ pirmąjį veiksmą su prologu.

Skirtingi savo forma ir turiniu, bet visada originalūs F. Garcíos Lorcos tekstai neabejotinai yra didžiulis Ispanijos literatūrinis paveldas ir viso pasaulio poetinės dramaturgijos lobis.

Labai svarbi F. Garcíos Lorcos laiškų, literatūrinių pokalbių, meninės publicistikos knyga „Liūdniausias džiaugsmas“, kurioje randame daugybę rašytojo pasisakymų apie tai, koks svarbus jam buvo dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus darbas. F. Garcíos Lorcos žodžiais tariant, jam buvo visiškai aiški jo, kaip dramaturgo, kūrybinė evoliucija: ketino užbaigti trilogiją – „Kruvinos vestuvės“, „Jerma“ ir „Loto dukterų tragedija“²⁰. Planavo rašyti socialinio, humanistinio, antikarinio turinio pjeses. Labai norėjo sukurti filmą apie koridą – su dainomis, šokiais, legendomis ir viskuo, kas labiausiai siejasi su korida. Sakėsi pradėjęs dar vieną tragediją, politinę, ir kad yra pabaigęs rimtą socialinę dramą, kol kas be pavadinimo, kurioje „publika iš salės ir iš gatvės įsiveržia į sceną, o mieste revoliucija, šturmu ima teatrą...“²¹ Minėjo ir dar vieną pjesę „Kraujas neturi balso“, kurios tema – incestas²². „Šventeivos, aišku, pasibaisės, ir aš, ko gero, pasinaudosiu proga juos nuraminti: mūsų literatūroje yra nuostabus precedentas – prisiminkime puikų Tirso de Molinos kūrinį ta pačia tema“²³. F. Garcíos Lorcos laiškuose ir interviu ne kartą minimas pjesės „Sodomos žlugimas“ kūrybinis užmojis ir jau seniau parašytas veikalas „Lėlės su basliais“, kuriam muziką parašė garsus ispanų kompozitorius Federico’as Elizalde (1907– 1979)²⁴. O apie savo „Dono Kristobalio balaganėlį“ F. García Lorca taip kalbėjo: „Lėlių teatras – tai savotiškas liaudies vaizduotės, humoro ir nuoširdumo įsikūnijimas. Ir todėl poetas įsitikinęs, kad publika linksmai bei širdingai klausysis žodžių ir posakių, kuriuos pagimdė pati žemė...“²⁵

F. García Lorca vadino save socialinio teatro šalininku²⁶. Jis tikėjo, kad teatras gali būti galinga ir teisinga jėga respublikai stiprinti, šaliai atgimti. „Teatras – tai juoko ir ašarų mokykla; tai laisva tribūna, iš kurios būtina tiesiog apnuoginti melagingą ir iškaršusią moralę, per gyvus likimus atskleidžiant žmogaus sielos ir širdies įstatymus“²⁷. Poetas negalėjo likti abejingas teatro problemai: „Jeigu tauta neištiesė pagalbos rankos savajam teatrui, ji arba mirusi, arba prie mirties. Bet taip pat ir teatras, jeigu jis beaistris, kurčias visuomeniniam gyvenimui, istorijos pulsui, tautos tragedijai, aklas amžinoms gimtosios žemės spalvoms ir svetimas jos sielai, neturi drįsti vadintis teatru“²⁸. Drąsiai tvirtino, kad iš esmės reikia keisti žalingus teatro vadybos principus: „Jeigu aktoriai ir dramaturgai ir toliau liks marionetėmis komersantų rankose, o tie nesugeba įvertinti kūrinio ir jokios valstybinės ar meninės kontrolės nėra ribojami, tai ir aktoriai, ir dramaturgai, ir visas teatras kartu su jais kas valandą vis labiau klimps be jokios vilties išsigelbėti“²⁹. Jis apgailestavo, kad vargu ar išliks teatre eiliuota drama, istorinė drama ir tai, kas vadinama ispaniška sarsuela³⁰, – juk šitokiai dramaturgijai „reikia nuolatinio atnaujinimo ir dar labai daug ko, o šiandien tarp mūsų nėra nė vieno, kuris galėtų ir kitus patraukti paskui save, eiti ir aukotis, apsispręsti ir susigrumti su publika, pulti ją ir sutramdyti“³¹. F. García Lorca vis kartojo, kad „teatras turi valdyti publiką, o ne publika teatrą“, ir buvo įsitikinęs, kad publiką galima mokyti. Jis matė, „kaip tai reikalinga ir teatrui, ir atlikėjams“³², tiktai baiminosi, kad patys aktoriai ir patys dramaturgai gali sunaikinti meno dvasią, kai teatrui dabar „tenka išgyventi sunkius laikus, kai menu jau vadinama viskas, kas tik kam patinka, svarbu, kad tik patiktų“³³.

Rašytojas nuolat tvirtino: „Svarbiausia – menas. O jūs, mano draugai, visų pirma – menininkai. Nuo galvos iki kojų menininkai, jeigu jau pašaukimas ir meilė atvedė jus čionai, ant pakylos, privertė gyventi vaiduokliškame kulisų pasaulyje ir gerti karčią teatro taurę“³⁴. Jis nemėgo kalbų apie teatro nuosmukį, su apmaudu galvodavo „apie jaunus dramaturgus, kuriuos teatrinių reikalų pertvarka verčia beviltiškai nuleisti rankas, atsižadėti savo kūrybinių vaizdinių pasaulio ir imtis kitų darbų“³⁵. Ir iš tikrųjų netikėjo nei teatro, nei dailės, nei muzikos smukimu. „Ne, tai ne smukimas, todėl, kad smukimu prasideda agonija, ir tada jau neišvengiama mirtis; tai paprasčiausias įkvėpimas ir iškvėpimas, sistolė ir diastolė, natūraliai keičianti viena kitą, kol plaka teatro širdis; tai tiesiog dekoracijų ir skonių permaina, ji neužkliudo pačios teatro meno esmės“³⁶. Tikėjo, kad teatras – tai didis menas, kuris „gimsta kartu su žmogumi, saugomas giliai sieloje, ir kai žmogus panūsta išreikšti tai, kas jo likime iš esmės yra šventa, jis tai išreiškia akivaizdžiai – ir žodžiu, ir judesiu – sceniškai“³⁷. Jį džiugino tokie pastatymai, „kurie kelia teatro autoritetą ir suteikia aktoriui galimybę pasijusti menininku – tai yra tuo, kuo jis ir privalo būti“³⁸.

F. García Lorca siūlė steigti teatro klubus ir juose statyti tas pjeses, kurias atmeta komerciniai teatrai. Pats dalyvavo teatro klubų veikloje ir trejus metus dirbo su jaunais aktoriais klajojančiame studentų teatre „La Barraca“, su kuriuo keliavo po visą Ispaniją. „Aš visada jaučiau teatro pašaukimą ir nemažai dienų jam paskyriau. Aš turiu savo supratimą apie teatrą, kurį visada gyniau ir ginsiu. Teatras – tai poezija, iškilusi iš knygos puslapių ir įgijusi kūną. Ir tai ji kalba, šaukia, rauda, kai užklumpa neviltis. Į sceną žengiančius veikiančiuosius asmenis turi apgaubti poezija, tačiau tuo pat metu jie turi išlikti gyvi – iš kūno ir kraujo. To reikia teatrui. Jie turi būti iki kraštutinumo žmogiški – neatplėšiamai, tragiškai surišti su gyvenimu, šiandieniu gyvenimu: taip, kad mes pajustume juos greta, kentėtume, matydami išdavystę, taip, kad aiškiai girdėtume jų kalbėjimą – galingą ir laisvą kalbėjimą, perpildytą meilės ir neapykantos“³⁹. Taip kalbėjo F. García Lorca, pasiryžęs neįsileisti į teatrą jokios priespaudos: „Argi ne gėda, kad koks nors milijonierius, tik todėl, kad jis milijonierius, nurodinėja teatrui, ką statyti ir kaip statyti? Tai tironija, o bet kokia tironija veda į krachą“⁴⁰. Paklaustas, kokį regi savąjį meną teatre, atsakė: „Liaudišką. Būtinai liaudišką. Svarbu nušlifuotas stilius, dvasingumas, bet visa tai gimsta ir tarpsta iš liaudiškųjų šaknų. Todėl, jeigu man pasiseks tai tęsti, aš galbūt net padarysiu įtaką europiniam teatrui“⁴¹. Visada pabrėždamas būtinybę kovoti už teatro autoritetą, jis ieškojo režisieriaus: „Teatrui reikia ne tik gerų pjesių, bet ir talentingų režisierių. Režisierius būtinas – tai labai svarbu. Stiprus, žinantis režisierius, sugebantis pasiūlyti savo interpretaciją ir išlaikyti vieningą stilių. Nebūtina statyti vien tiktai dramaturgijos šedevrus, o tai net ir neįmanoma, bet tikinu jus, kad geras režisierius ir aktoriai, įkvėpti režisieriaus sumanymo, sugeba ir iš blogos pjesės padaryti gerą spektaklį“⁴².

Svarbiausi dramaturgijos bruožai

Visus stebindamas kūrybiniu aktyvumu, F. García Lorca, jo draugų liudijimais, buvo ir savotiškai užsislaptinęs, mįslingas, neatspėjamas. Jo mįslingumas, kaip ir gyvas andalūziškas jo kraujas, susigėrė į smėlį ten, prie Ašarų šaltinio, kur netoli Visnaro kaimo poetas buvo slapta nužudytas 1936 m. rugpjūčio 19 d. Todėl net ir šiandien atidesnio skaitytojo atmintyje gali iškilti eilutės iš „Scenos su Amargo“, kuri baigiasi šermeniška Amargo motinos daina: „Ašmenys suauksuoja. / Rugpjūtis. Dvidešimt šeštoji“⁴³. Tarsi poetas būtų nujautęs, kad ir jo motinai taip teks iškentėti sūnaus žūties dieną būtent rugpjūčio mėnesį. Vaikystėje pro tėviškės namų langą į Federico širdį užklydusio kaimynų berniuko akimis pažvelgė netikėtas jo antrininkas, galbūt juodasis sielos dvynys Amargo. Ir gal tai jis „Poemos apie cante jondo“ finalinėje scenoje drauge su paslaptinguoju raiteliu, Malagos peilių prekeiviu, klaidžioje tamsoje ieškojo kelio į Granadą ir visą naktį jautė, kad neišvengs to atkaklaus pakeleivio jam dovanų siūlomo peilio ašmenų... Jis, gedulingoje „Amargo motinos dainoje“ minimą rugpjūčio 26 dieną jau iškeliavęs į mėnulį.

Nepaaiškinamai dabar atrodo šitokia teatralizuota, dialogo forma pateikta poetinė savosios žūties pranašystė, išlikusi dar 1921 m. parašytoje poemoje. Juo labiau kai pagalvojame apie 1936-ųjų rugpjūtį, kai poeto kurtomis elegijomis ir sigirijomis, odėmis ir baladėmis, lopšinėmis ir madrigalais vainikuotoje Granadoje sugriaudėjo Ispanijos pilietinio karo frankistinis lozungas „Mirtis inte-ligentijai!“ ir vietiniai diktatoriaus Franco⁴⁴ ideologijos parankiniai ėmė šaudyti gydytojus, žurnalistus, architektus, universiteto dėstytojus, apylinkių mokytojus... Miesto kapinės tapo žiauriausių egzekucijų amfiteatru. Neištvėręs tų kraupių vaizdų, išprotėjo Granados kapinių sargas⁴⁵.

Todėl negalima neprisiminti paslaptingai pasirodančio Juodo arklio 1930 m. F. Garcíos Lorcos parašytoje dramoje „Publika“. Tas Juodas arklys, tarsi koks kapinių sargas, lanko iš numirusių prisikėlusios ir nebeatpažįstamoje realybėje ant beprotybės ribos atsidūrusios Džiuljetos kapą ir vietoj jos prašomų ištikimybės ir meilės šekspyriškų migdomųjų ironiškai pažada saują smėlio.

Tai jau XX a. Europos ir viso pasaulio perversmų – revoliucijų ir milijonus gyvybių nusinešusių karų, diktatūrų ir genocidų, homofobijų ir holokaustų smėlis. Metaforiškai tariant – biblinis Sodomos ir Gomoros smėlis.

F. Garcíos Lorcos poetinėje dramaturgijoje, kaip ir dramatiškoje viso jo neilgo gyvenimo poezijoje, atpažįstami poeto kūrybinio kelio simboliai, einantys per visus jo eilėraščių, dainų, poemų ir dramų puslapius. F. Garcíos Lorcos kūryboje muzikaliai varijuojamos, liaudiškai paprastai įpinamos arba primenamos mitologinės smėlio, žvaigždės, vėjo, lietaus, paukščio, drugelio, šaltinio, upės, tilto, kalno, lauko, dykynės, kryžkelės, mėnulio, sodo, balkono, veidrodžio, rožės, iriso, jazmino, alyvmedžio, vynuogyno, tvenkinio, šulinio, tuopos, kipariso, gervuogės, cikutos, cikados, gyvatės, lakštingalos, durklo, kraujo reikšmės. Simbolių žodynuose rasime įprastinius šių žodžių paaiškinimus, tačiau jo kūryboje dažniausiai atsiveria nauja ir gyva, prasminė ir dramaturginė kiekvieno žodžio esmė.

Tik F. Garcíos Lorcos dainoje motina jazminais suvysto žuvusį sūnų⁴⁶. Tik „Kruvinų vestuvių“ dramoje kaip veikiantysis asmuo blyškiu jauno medkirčio veidu pasirodo Mėnulis, grėsmingai išdainuojantis savo kraupų monologą apie tai, kaip jis po visas tankmes iki aušros ieškos ir tarsi peilis migloje suras tą gyvu krauju jį sušildysiančią širdį, į kurią prasiskverbs aštrūs jo mirtino spindulio ašmenys⁴⁷.

F. Garcíos Lorcos folkloriška pasaulėžiūra atvėrė jam pačias šviesiausias jo gimtojo krašto kalbinės ir muzikinės koloratūros paslaptis. Tačiau poetą traukė ir pats giliausias dvasinis „juodųjų garsų“ koloritas⁴⁸. Kaip tikrą poetinio žodžio menininką jį traukė pirmapradė meno gilybė – stichijų šauksmas. Ne įprasti liaudiškos poetikos simboliai, ne pasakotojiški motyvai, ne andalūziška leksika, bet pati gilioji dvasinė pasaulėjauta. Todėl taip originaliai ir netikėtai jo dramose išryškėja dainos – andalūziška aimana bet kurioje draminio veiksmo vietoje staiga tampa ne tik garsiniu, bet ir vizualiu giluminio cante jondo atšvaitu. Poeto vaizduotėje, lyg dailininkui, susikomponuoja kadrai, artimesnės ir tolimesnės perspektyvos planai.

Nujaučiamas pasmerktumas, neperkalbama lemtis, smurtas, nepateisinamas išsiskyrimas, „beskliautė vienatvė“⁴⁹– štai tas poetinis ir net ezoterinis „užgniaužto troškimo gyventi“⁵⁰ ratas, kuriuo jau daugiau nei šimtmetį Europos literatūrinę ir teatrinę vaizduotę suka F. Garcíos Lorcos kūrybinė duendė. Nes be išeities jo meilė, bet vis dėlto meilė, ir be išsigelbėjimo šitoks visko žinojimas, o vis dėlto žinojimas. Ir spektaklių dainose, ir „Čigonų romansero“ cikle, ir „Poemoje apie cante jondo“, ir premjeros išbandymą atlaikiusioje eiliuotoje dramoje „Marija Pineda“⁵¹– visur juk svarbiausia ne intriga, ne istorinio fakto interpretacinis liudijimas, o vidinė herojinė gyvo žmogaus drama, įsižiebianti išdavystės ir ištikimybės akistatose. Tokia Marijos Pinedosžengimo ant ešafoto paslaptis. Tokia ir tarakono iš „Drugelio burtų“ kankinio dalia. Toks ir raudonojo apsiausto šiugždėjimas „Dono Perlimplino meilės“ sode – vyro savižudybės pamoka žmonai Belisai⁵². Taip užsiveržia ir Adelos kilpa „Bernardos Albos namuose“ – ryžtingas akimirksnis pakilti virš lubų, iki tų didelių kaip kumštis žvaigždžių...⁵³ Ir dar nepalenkiamesnė rodosi Donjos Rositos atkakli vienatvė. Tokia ir savo rankomis pasmaugti vyrą puolančios Jermosšeimyninio nevaisingumo tiesa. Ir „Nuostabiosios batsiuvienės“⁵⁴ nesibaigiančių kivirčų „idilė“ – savo išsvajotojo pasakų raitelio neišduodanti Sapaterita, nuo ryto ligi vakaro vis burnojanti prieš Dievo jai duotą vargšą sutuoktinį batsiuvį.

Dramaturginė, tinkama inscenizavimui atrodo ir „Poemos apie cante jondo“ architektonika, kinematografiška „Čigonų romansero“ andalūziškų melodijų ir siužetinių kadrų kaita, staigus dialogų perkėlimas į šviesų aukštį ar į tamsią gelmę. Naudojamas priešpastatymo, sugretinimo ir persipynimo dramaturginis principas. Skaitydami F. Garcíos Lorcos dramas, girdime ir visą jo poezijos polifoninį turiningumą, kai iš atminties iškyla, priartėja arba nutolsta permaininga muzikinių ir poetinių paveikslų darna. Todėl toks stiprus Andalūzijos žmogaus socialinio ir etnografinio išskirtinumo sudvasinimas net ir farsinėse liaudiškųjų dramų kolizijose. Ryškus provokatyvus farsinių detalių akcentavimas ir tragiškas meilės šventumo ilgėjimasis. Nes tiktai mylinti esybė, F. Garcíos Lorcos žodžiais tariant, turi teisę vadintis žmogumi. Ir todėl jo dramos kūrinių poetikai ypač svarbus meninės konstrukcijos grynumas.

Žinoma, poetui ir dramaturgui ne mažiau svarbūs literatūriniai, mitologiniai, folkloriniai kūrybos šaltiniai, tačiau buvo būtinas ir eksperimentinių ieškojimų kelias. F. Garcíos Lorcos poezija ir dramaturgija iš esmės juk ir buvo eksperimentinė. Draugai jam sakydavo, kad niekas taip nerašo, o jis rašydavo. Net ir „liaudies dainą“ sukurdavo taip, kad bičiuliai negalėdavo jos atskirti nuo folkloro ekspedicijoje užrašytos sigirijos⁵⁵ ar malagenjos⁵⁶. Naujausių muzikos, poezijos, dailės, teatro ar kino reiškinių ir savo amžininkų kūrybos jis nevengė, netgi ypatingai domėjosi ir žavėjosi, negailėdamas jiems prielankių žodžių savo skaitytose paskaitose įvairių kultūrinių renginių metu. Tačiau liko ištikimas unikaliam gimtojo krašto balsui ir vienišo poeto neišdainuojamai gelmei – žmogiškosios esmės paslapčiai.

Kultūrinis-etinis mirties temos aspektas

F. Garcíos Lorcos dramų erdvėje ryški ne tik graikų tragedijai būdinga nepermaldaujamos lemties problema („Bernardos Albos namai“, „Jerma“, „Publika“), bet ir abejotina europinės civilizacijos tobulėjimo perspektyva. Dramose – nuolatinis nerimas, dvasinė įtampa, artėjančio pavojaus laukimas, prievartinės mirties baimė ir fatališka jos neišvengiamybė. Tragiški herojų veidai (Jaunuolis, Senis), paženklinti artėjančios mirties. Psichologinę priespaudą kenčiantys (Adela, Jerma, Batsiuvienės vyras), aistrų įaudrinti herojai (Nuotaka, Leonardas, Jerma) ties kurčia gyvenamojo laiko ir erdvės praraja. Lemties neišvengiamybė (Marija Pineda, Jerma, Adela, Belisa, Donja Rosita) prie spalvingai žydinčio gyvenimo bedugnės. Vidinę draminio veiksmo įtampą gilinanti prievartinė kasdienės buities monotonija, papročių teisės griežtumas (Bernarda Alba, Pedrosa, Chuanas). Pragaištingas smurtas (Jaunikis, Leonardas, Jerma, Pedrosa, Imperatorius), sunaikinantis net menkiausią gyvybės išlikimo galimybę, savaime primena anuometinių istorinių įvykių foną, iškelia antižmogišką tamsiųjų istorijos ženklų prasmę (Imperatorius, Centurionas) kaip esminę, per amžius niekaip neišsprendžiamą savęs naikinimo problemą.

Ryškiai apibrėžtais valingų, tačiau vienaip ar kitaip žūti pasmerktų herojų charakteriais arba draminių kompozicijų estampais („Marijos Pinedos“ scenovaizdis) bei praeities motyvų folkloriškumu F. García Lorca liudijo savo meninę priklausomybę gimtajai Andalūzijai ir ištikimybę jos romantinei mistikai (Mėnulis, Elgeta-Mirtis, Naminukai). Čia kilnūs istorinių aistrų proveržiai (Marija Pineda), kova už asmenybės laisvę (Adela, Batsiuvienė, Nuotaka, Gonsalas) ir čia pat – paprotinė teisė žudyti vienam kitą (Jaunikis, Leonardas) – gentinis kraujo keršto principas. Arba savižudybė (Donas Perlimplinas, Adela, Senis, Jaunuolis). Akivaizdus ir svarbus gyvenamojo meto dramų tikrasis, originalusis turinys („Donja Rosita“, „Nuostabioji Batsiuvienė“, „Dono Perlimplino meilė“), paties poeto išgyvento laiko atmosfera („Jei praeitų penkeri metai“) ir dvasinė būsena, visą pasaulį apėmusi įtampa ir katastrofos neišvengiamybė („Publika“).

Todėl F. Garcíos Lorcos kūriniuose prievartinės mirties motyvas (Chuanas, Leonardas, Jaunikis, Gonsalas) yra kaip perspėjimas ir priminimas pasauliui: pražūtis čia pat! Tragiškas jo dramų turinys („Kruvinos vestuvės“, „Jerma“, „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Dono Perlimplino meilė“) savotiškai apibūdina mūsų pasaulio savižudišką fenomeną.

Veikėjų imtynės su mirtimi, dvasinio pakilimo ir bejėgystės (Jerma, Donas Perlimplinas, Marija Pineda) galinėjimasis iki paskutinio atokvėpio – ne pažeminta egzistencija, o garbės ir mirties pasirinkimas. Teatrologas Borisas Zingermanas teigia, kad F. García Lorca kuria savo teatrą pagal klasikinį koridos modelį⁵⁷. Pagal senovinį ritualą – įspūdinga aukos ir nugalėtojo priešprieša, visiems matant ir abiem kovotojams (Gonsalas, Enrikė) paliekant lygias teises. Tačiau aistrų ir jausmų atvertyje, kai atidengiama tai, kas buvo slapta, nutylėta, neišsakyta, kad ir kokia garbinga tai būtų kova, visada jaučiamas poeto liudijimas: įvyko žmogžudystė. F. Garcíos Lorcos dramose veiksmas per neišvengiamą lemtį vystomas nuo vilties iki nusivylimo, pastūmėjančio (Adela, Jaunuolis) pasitikti savo žūtį.

Taip savo žūties neišvengė ir pats poetas. Jo dramas persmelkiančios žmogaus ir laiko, žmogaus ir lemties varžybos („Donja Rosita“, „Jei praeitų penkeri metai“, „Jerma“) sustiprina personažų garbės jausmą ir nepakantumą išdavystei. Nebrangindami savo gyvybės, jie stoja skersai kelio likimui ir arba rezignuoja, arba žūva, nes už viską svarbesnė žmogiška reputacija (Batsiuvys, Batsiuvienė) ir asmeninis savosios vertės jausmas. Socialistinių permainų ir būsimo pilietinio karo nuojautos įtakoto F. Garcíos Lorcos sukurti Andalūzijos žmonių gyvenimo paveikslai patvirtina ir pateisina poeto akistatos su pasauliu („Publika“) jausminį maksimalizmą ir herojinį garbės supratimą.

Autobiografinė pjesių poetika

Priblokštas nelauktai išgarsėjusio savo „Čigonų romansero“ sutiktuvių, patyręs kūrybinę pergalę, o tai matyti iš jo draugų prisiminimų⁵⁸, jis buvo ir ne kartą žemintas bei pašieptas kaip čigonų kultūros puoselėtojas, kaip kitoks negu visi, homofobiškai niekintas⁵⁹. O F. García Lorca, nepaisydamas visų kontroversiškų liaupsių ir kritikos, iki mirties išliko draugiškas, tolerantiškas ir atlaidus.

Tačiau jo poezija, atrodo, buvo šiurpiai sutrypta kažin kokio balto žirgo... Gal toks buvo naujasis ano modernėjančio, siurrealistinio pasaulio pegasas? Todėl nenuostabu, kad baltas žirgas arba juodas arklys įvairiausiais rakursais įsikomponavęs ne vienoje F. Garcíos Lorcos dainoje ir ne vienoje dramoje. Ir „Kruvinose vestuvėse“ apdainuotas iš upelio atsigerti vis nenorintis aukštas žirgas, ir „Bernardos Albos namuose“ už sienos nerimsta baltas eržilas, ir pagaliau ketvertas agresyvių baltų arklių „Publikoje“. Domėdamasis savo amžininkų meniniais atradimais, nesibodėdamas ultraistiniais, kubistiniais ar siurrealistiniais⁶⁰ saviraiškos būdais, pats jis nesileido su jais viena ar kita kryptimi ir neįsitraukė į jokią literatūrinę srovę. Net ir manifestiškas siurrealizmas, kvietęs poeziją ir dailę už įkvėpimo ir vaizduotės ribų – į kliedesį ir pasąmonę – nekėlė poetui didelio pasitikėjimo.

F. Garcíos Lorcos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai, rusų ispanistai Levas Ospovatas ir Natalija Malinovskaja mano, kad siurrealistiniai elementai, tekstuose persipindami su folkloriniais ar mitologiniais, įgauna logiškai motyvuotą poetinę prasmę. Kad ir kokius struktūrinius elementus jis savo kūryboje naudotų – viskas įsijungia į giminingą polifoninį vientisumą ir iš vienos dramos į kitą pereinantį gyvą paties F. Garcíos Lorcos alsavimą. Tikrovės prieštaringumus įveikti sapnu, svajone ar iliuziniu fokusu jam atrodė per lengva, paviršutiniška ir nepagarbu senųjų ispaniškų tradicijų atžvilgiu. Siurrealistinė gudrybė prisidengti narkotiniu sapnu, išvengti tragedijos, pasislėpti nuo visko, kas nebepakenčiama, vis tiek anksčiau ar vėliau praeis – juk įdomu ne vien tai, kas gi ten, virš tikrovės, bet ir tai, kas gi po ja. F. García Lorca negalėjo nutylėti savojo teatro po smėliu vizijos.

Kai 1930 m. perskaitė draugams savo naująją pjesę „Publika“, išgirdo, kad ji visai netinkanti pastatymui ir netgi nepoetiška. Ilgai ją redagavo ir tobulino, kol visai atidėjo trejiems metams. Tuo metu ruošė spaudai iš Amerikos parsivežtų ir visus pribloškusių eilių rinkinį „Poetas Niujorke“⁶¹. Be to, nuo 1932-ųjų beveik trejus metus dirbo Madrido studentų teatro „La Barraca“ režisieriumi, aktoriumi, dailininku. Šis jo įkurtas teatras keliavo po visą Ispaniją, pasiryžęs lankyti, bendrauti, šviesti ir auklėti respublikos liaudį. Tai buvo socialistiškai motyvuotas, bet tuo pačiu ir rizikingas jaunų žmonių eksperimentas – supratingos, palankios publikos ieškojimas⁶². Tai buvo Lope de Vegos, Calderono de la Barcos, Miguelio de Cervanteso dramaturgijos pristatymai paprastiems gimtosios žemės valstiečiams, tai buvo F. Garcíos Lorcos entuziazmas ir kartu tarsi atsisveikinimas su savo paties jaunyste.

Jau buvo viešai draugams perskaitęs iš Amerikos atsivežtą dramą „Jei praeitų penkeri metai“⁶³– asmenišką, autobiografinę misteriją – lyg sapne pralaukto laiko, neišsipildymo ir mirties sukrėsto jaunuolio fantasmagoriją. Daug kas joje atpažįstama iš Federico vaikystės – ir žuvęs kačiukas, ir pilka jūreiviška kepurėlė su inkarais, ir kaimynų vaikas su Arlekino kostiumėliu, ir slaptas saldumynų pomėgis⁶⁴, o iš Granados ir Madrido studijų metų – trijų draugų bičiulystė, o ir paties Jaunuolio prietaringas nerimas, juodų lakinių, jo vengiamų „laidotuvinių“ batų blizgesys. Tragiška ir siurrealistinė pradingusio laiko kaip sapno išklotinė. Penkerius metus užsitęsęs Jaunuolio laikas. Elegiška jo laukimo misterija ir praregėjimo tiesa – Nuotakos abejingumo akimirksnis. O kam dabar svarbus Jaunuolį tebemylinčios Mašininkės laikas, jos laukimas? Arba jį globojusio Senio filosofija... „Vis dėlto labiau keičiasi tai, ką regime priešais, nei tai, kas glūdi atmintyje“⁶⁵. Pjesėje susikertančių erdvių efektai – laukimas štai čia ir buvimas ten, laiko tolybėje... virš realybės. Taip atsiranda mirusieji – berniukas ir kačiukas (netikėtai prisipažįstantis, kad yra katytė). Tarsi pati mirtis primintų: jie ir ten, ir čia – mirę ir gyvi, bet ir jie kenčia. Apie tragiškas žmogaus rungtynes su laiku kalbanti legenda. Jaunuolio susikurta iliuzija – tiktai oro pilis, kuri pasmerkta išnykti realybėje. Dramos herojai tokie permainingi ir niekaip „nesutampantys“ arba kažkaip fatališkai susieinantys ir lyg per sapną besivienijantys, tarsi jie būtų to paties Jaunuolio besikeičiantys pavidalai. Jo ilgesio ir nenuovokumo, jo meilės ir abejingumo, jo susikurtų ištikimybės taisyklių ir jų nepaisymo, kai dvasiškai susvetimėja artimieji. Tai akivaizdus atstumiančiojo ir atstumtojo fiasko. Kaip tik iš Nuotakos lūpų Jaunuoliui atgal sugrįžta kadaise jo paties neapgalvoti žodžiai, ištarti Mašininkei, kai jis norėjo nepastebėti, o gal ir iš tiesų nepastebėjo jos ištikimybės. Kiekvienas personažas Jaunuolio akistatoje su tuo kažkuo, anksčiau jo pasakytu ar įvykdytu, – tai jo paties ir jau pačiam sau susvetimėjęs veidas ar kaukė, atsisukusi į jį patį iš ano ir iš šito skirtingų matavimų sąstingio, iš tų ir šitų erdvinių nesutapimų.

Tebedirbdamas su studentais klajojančiame teatre, tačiau nė neketindamas jų scenai pasiūlyti šios penkerių metų laukimo ir neišsipildymo misterijos, F. García Lorca dar kartą, jau po šešerių metų, grįžo prie jį vis traukusios „Publikos“ ir, galų gale 1936 m. užbaigęs redaguoti, vėl perskaitė ją draugams. Keistas ir dar vienas išlikęs jo nebaigto draminio teksto variantas be pavadinimo, kurio prologe autorius taip prabyla: „Jeigu ir Jūs, ir aš tikime Dievą, tai kodėl mes taip bijome mirti? O jeigu Jūs tikite mirtimi, tai iš kur tiek žiaurumo? Iš kur tiek abejingumo svetimam skausmui?“⁶⁶

Kas jį labiausiai skaudino? Kodėl jis taip aštriai prakalbo apie komercinės kultūrinės bendruomenės prievartaujamą teatrą? Apie griūvantį teatrą, apie aktorių ir režisierių tarpusavio nesusikalbėjimą ir grumtynes – apie vienas kito nemylėjimą ir neigimą. Kodėl pakvietė žiūrovus sutelkti dėmesį į kapinyno gelmių teatrą? Kodėl pagaliau meilės, mirties ir valdžios simbolinės figūros atsisuko į publiką savo gąsdinančiu tiesumu?

Kaukių sumaištis, nebe vaidybinis, o žmogiškas savęs pačių ilgėjimasis ir ieškojimas – iškvietimas iš praeities į dabartį... Iš erdvinės gilumos ir iš laiko gelmės, iš teatro po smėliu.

Besigilinant į „Publikos“ temas, tenka iškelti daugybę klausimų ir samprotavimų. Kodėl Režisierius bijo nusiplėšti kaukę? Kodėl meilės neišsižadantis Gonsalas pasirenka mirtį? Ir kodėl visi dramos veikėjai pasmerkti žūčiai? Kodėl atgyja Arlekino ir Giljerminos kostiumai? Kodėl taip pasikeičia iš mirusiųjų prisikėlusi Williamo Shakespeare’o Džiuljeta? Gal prisikėlė iš po smėlio tam, kad prie amžinos Romeo ir Džiuljetos istorijos įpratusi tokia kultūringai soti publika staiga visiškai naujai į juos abu pasižiūrėtų ir atsitokėtų – kad publikai pagaliau atsivertų šios istorijos gyvenimiška, o ne teatrinė klaikybė. Ar Romeo ir Džiuljetos mirtis dar gali sukelti šiai kaukėtai publikai bent menkiausių emocijų? Ar turi teisę ir ar pajėgi būtų staiga bepradedanti maištauti publika bent kas šimtą metų sugriauti savosios šalies, sostinės, miesto komerciškai nusivaidinantį teatrą? O gal nebesuranda išėjimo iš sumiesčionėjusio teatro griuvėsių?

Ir kas galų gale ta publika? Kurios šalies, kurios valstybės, kurio pilietinio ar pasaulinio karo labiausiai sutrypta tauta?

Ar tai ir aš – publika, stebinti, kaip savo tikruosius veidus pasirenka, matuojasi, keičiasi, nebeatpažįsta, o atpažinę nusiplėšia teatro grandai ir pastumdėliai, publikos išrinktieji ir atstumtieji.

Ar ir salėje sėdintys spektaklio žiūrovai – publika – taip pat kiekvienas su savo kauke yra vieni kitiems visiškai svetimi ir tomis kaukėmis tik ginasi vieni nuo kitų? O gal kaip tik atvirkščiai – vieni kitus saugo.

Kad ir kokie skirtingi mes šio pasaulio teatrinės publikos eilėse sėdėtume, kad ir kokiomis įspūdingomis bankrutuojančių verslininkų, nepagydomai vėžiu sergančių daktarų, pasiaukojamai suvaikėjusių mokytojų ar nenuobodžiai nuovokių teatro kritikų kaukėmis dangstytumėmės, vis dėlto po kiekvieno iš mūsų kauke – sava žaizda ir savas sopulys. Nemirtinga pasaulio publika tuo ir vieninga, ir amžina: kiekvienas vis savaip po savo asmeninio melo veidu slepiame nesuvaidinamą, įgimtą savęs paties pažinimą ir bijojimą.

F. García Lorca niekada nesislėpė nuo publikos. Jam buvo ypač svarbu, kad būtų matomas ir girdimas jo sceninis žodis. Atleido savo meto publikai už išsišokimus Madrido teatruose „Eslava“ ir „Español“ per „Drugelio burtų“ (1920) ir „Jermos“ (1934) premjeras. Džiaugėsi, kai 1933 m. Argentinoje visus jo spektaklius lydėjo žiūrovų aplodismentai ir ovacijos. Ateities kartų scenos menininkams paliko liūdną asmeninės laiko legendos versiją „Jei praeitų penkeri metai“ ir gluminantį, autobiografiškai šiurpų, teatro – kaip kilnaus meno – idėją apnuoginantį draminį veikalą „Publika“.

Apibendrinant galima teigti, kad humanistinė pasaulio literatūra ir teatras per visą permainingą, revoliucijų ir karų siaubtą, tačiau taikos vis siekusį XX amžių ištikimai ir garbingai saugojo garsiojo ispano palikimą. Jo kūryba kalba apie prigimtinę kiekvieno žmogaus teisę mylėti ir gerbti savo neatspėjamą, dramatišką gimimo ir gyvenimo paslaptį. Apie tikėjimo ir vilties esmę. Apie ištikimybę tiesai ties išdavystės praraja.

Federico’as García Lorca savo kūrybiniu žodžiu ir įtaigia mintimi skatina iš gelmės kelti, žadinti, gaivinti kiekvieno žmogaus drąsą, laisvai ir atvirai leistis į dialogą su neišvengiama mirtimi. Su jos neįveikiama galybe, kuri kasdien ir kasnakt žaidžia net pačių valingiausių žmonių gyvenimais ir likimais – lyg fokusininkas pradangindama bet kurį. Be gailesčio gąsdindama ir susigrumti provokuodama visą žmoniją – tarsi nuolat vis užsižiopsančią publiką šiame pasaulio sukūrimo teatre po dangumi ir po smėliu.

¹Гарсиа Лорка в воспоминаниях современников / Составитель книги Осповат Л. – Москва: Терра, 1997. – P. 539.

² García Lorca F. Liūdniausias džiaugsmas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 41.

³ Ultraizmas (isp. ultraismo) – XX a. antro dešimtmečio pabaigos ir trečio dešimtmečio pradžios ispanų ir Lotynų Amerikos tautų literatūrų avangardistinė srovė, kuriai būdingas antimiesčioniškas maištingumas, leksikos atnaujinimas, ryškių ir šokiruojančių metaforų kūrimas, subjektyvių asociacijų vaizdavimas, siužeto, pasakojimo neigimas.

⁴ Kreacionizmas (lot. creatio) – idealistinė koncepcija, neigianti organizmų rūšių kintamumą, jų evoliuciją; teigianti, kad organizmų įvairovę sukūręs Dievas.

⁵ Siurrealizmas (pr. sur– virš, réalisme– tikrovė, realybė) – XX a. trečio–penkto dešimtmečių kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas. Siurrealizmas rėmėsi automatinio rašymo technika, atsitiktinumų logika, laisvu asociatyvių įvaizdžių sąryšiu. Kūrėjai siekė fantazijų realumo. Jų kūryba skirta neištirtiems pasąmonės klodams atskleisti. Šiuos klodus kūrėjai siekė atrasti padedami S. Freudo psichoanalizės teorijų, psichinio automatizmo metodu. Taip pat remdamiesi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis.

⁶Гильен Х. Живой Федерико // Гарсиа Лорка в воспоминаниях современников. – P. 324.

⁷„Rauda dėl Ignasijaus Sančeso Mechijaso mirties“ išleista 1935 m.

⁸ García Lorca F. Liūdniausias džiaugsmas. – P. 126.

⁹Cante jondo (tariama kante chondo) – senovinė andalūziškojo giluminio giedojimo forma. Šiuo terminu vadinama grupė andalūziškų giesmių. Jų giedotojai dar vadinami kantaorais. Giedojimas kantaorui yra šventos apeigos, ritualas.

¹⁰ García Lorca F. Liūdniausias džiaugsmas. – P. 31.

¹¹ García Lorca F. Publika / Vertė Valdas Petrauskas. – Režisieriaus Gintaro Varno asmeninis archyvas.

¹²Гарсия Лорка Ф. Самая печальная радость... – Москва, 1987. – P. 270.

¹³„Gaidys“ („Gallo“) – žurnalas pirmą kartą išleistas 1928 m. Išėjo tik du numeriai.

¹⁴Гарсия Лорка Ф. Самая печальная радость... – P. 270.

¹⁵ Ten pat. – P. 193.

¹⁶ Ten pat.

¹⁷„Drugelio burtai“ („El maleficio de la mariposa“) parašyti 1919–1920 m. Nesėkminga premjera įvyko 1920 m. Madride.

¹⁸ Misterija „Jei praeitų penkeri metai“ („Así que pasen cinco ańos“) parašyta 1931 m. Pirmasis pastatymas įvyko 1945 m. Niujorke, Ispanijoje pjesė pastatyta tik 1978 m. Madrido teatre „Eslava“.

¹⁹„Publika“ parašyta 1929–1930 m. Pirmoji premjera įvyko tik 1978 m. Puerto Riko universitete, režisavo Victoria Espinosa. Pasaulinė šios pjesės premjera – tik 1988 m. „Royal Stratford East“ teatre Londone.

²⁰Гарсия Лорка Ф. Самая печальная радость... – P. 272.

²¹ Ten pat. – P. 274.

²² Incestas (lot. incestus– nusikalstamas, nuodėmingas) – lytinis nukrypimas, seksualiniai santykiai tarp artimų kraujo giminaičių.

²³Гарсия Лорка Ф. Самая печальная радость... – P. 274.

²⁴ Ten pat. – P. 272.

²⁵ Ten pat. – P. 183.

²⁶ Ten pat. – P. 186.

²⁷ Ten pat. – P. 187.

²⁸ Ten pat.

²⁹ Ten pat.

³⁰ Sarsuela (isp. zarzuella) – ispanų muzikinio vaidinimo rūšis, grindžiama dažniausiai lyrinio pobūdžio pjese, kurioje dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir šokiais.

³¹Гарсия Лорка Ф. Самая печальная радость... – P. 187.

³² Ten pat.

³³ Ten pat.

³⁴ Ten pat. – P. 188.

³⁵ Ten pat. – P. 189.

³⁶ Ten pat.

³⁷ Ten pat. – P. 190.

³⁸ Ten pat.

³⁹ Ten pat. – P. 196.

⁴⁰ Ten pat. – P. 192.

⁴¹ Ten pat. – P. 190.

⁴² Ten pat.

⁴³Гарсиа Лорка Ф.. Поэма о канте хондо /Избранные произведения. – T.1. Москва, 1986. – P. 115.

⁴⁴ Francisco’as Franco’as (1892–1975) – ispanų generolas, diktatorius, valdęs Ispaniją nuo 1939 iki 1975 m.

⁴⁵Гибсон Я. Гранада 1936 г.Убийство Федерико Гарсиа Лорки. – Москва, Прогрес, 1986. – P. 128.

⁴⁶Гарсиа Лорка Ф. Сцена с Амарго / Избранные произведения. – P. 115–118.

⁴⁷ García Lorca F. Kruvinos vestuvės / Vertė Vytautas Bložė. – Vilnius, 1965. – LMTA biblioteka.

⁴⁸Гарсия Лорка Ф. Черные звуки / Самая печальная радость... – P. 103.

⁴⁹ García Lorca F. Publika.

⁵⁰Гарсия Лорка Ф. Мои пьесы /Самая печальная радость… – P. 212.

⁵¹ Pjesė parašyta 1925 m. Granadoje. Dvi premjeros įvyko 1927 metų birželį Barselonoje, o spalį Madride.

⁵² Pjesė-groteskas „Dono Perlimplino meilė“ buvo suvaidinta 1933 m. Madrido teatre „Español“.

⁵³Гарсия Лорка Ф. Избранные произведения. – T. 2. – Москва, 1986. – P. 365.

⁵⁴ Sutrumpintas komedijos „Nuostabioji batsiuvienė“ variantas suvaidintas Madride 1930 m. Antroji premjera įvyko 1933 m. Buenos Airėse, ten pats F. García Lorca dalyvavo kaip pjesės veikėjas.

⁵⁵ Sigirija – viena iš senovinio cante jondo formų. Tai tam tikras lamento, rauda. Jos tekste reiškiamas gilaus liūdesio, širdgėlos jausmas, paženklintas tragiškumo tonu. Tai lėta giesmė – šokis, kurią atlieka giedotojas ir gitaristas. Giesmės pradžioje, pabaigoje ir tarp strofų gitaristas groja solo, tuo tarsi papildydamas ir komentuodamas giesmės žodžius.

⁵⁶ Malagenja (iš Malagos miesto pavadinimo) – folklorinė andalūziško dainavimo forma, priskiriama vidutiniam dainavimui, kuris skiriasi nuo giluminio cante jondo atlikimo.

⁵⁷Зингерман Б. Очерки истории драмы 20 века. – Москва: ,Наука, 1979. – P. 321.

⁵⁸Кардоса-И-Арагон Л. Из книги ,,Река“ /Гарсия Лорка в воспоминаниях современников. – P. 386; Гильен Х. Живой Федерико. / Гарсия Лорка в воспоминаниях современников. – P. 337.

⁵⁹Буньюэль Л. Лорка. Из книги ,,Мой последний вздох/Гарсия Лорка в воспоминаниях современников. – P. 261.

⁶⁰Гарсия Лорка Ф. Скетч о современной живописи /Самая печальная радость... – P. 92–99.

⁶¹ Knyga, nors ir buvo planuota, deja, poeto žūties metais nepasirodė Ispanijoje ir tik 1940 m. išleista Mechiko ir Niujorko leidyklose.

⁶²Гарсия Лорка Ф. Из интервью /Самая печальная радость... – P. 192.

⁶³ Pjesė nebuvo parodyta Madride, nors 1933 m. Teatro kultūros draugų klubas, o 1936 m. klubas „Anfistora“ ketino ją inscenizuoti.

⁶⁴Гарсия Лорка Ф.Вальдеррубио и Фуэнте-Вакерос. Из книги ,,Федерико и его мир“ /Гарсия Лорка в воспоминаниях современников. – P. 59.

⁶⁵ García Lorca F. Jei praeitų penkeri metai / Vertė Aurelijus Katkevičius. – Režisieriaus Gintaro Varno asmeninis archyvas.

⁶⁶Гарсия Лорка Ф. Избранные произведения. – T. 2. – P. 375.

Recenzijos, anotacijos

Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 256 p.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai", kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene", 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus" (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina. Ir ta jo atsakomybė padidėja šimteriopai, kai pasirenkama holokausto tema. Ją Lietuvoje geriausiai apibūdintų Roberto van Voreno knygos pavadinimas „Neįsisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje". Knygos pabaigoje rašoma, kad Lietuvos, kaip ir kitų valstybių, gyventojai negali būti atleisti „<...> nuo moralinės atsakomybės ir įsipareigojimo atskleisti tikrąją istoriją, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, ir perduoti ją ateities kartoms tikintis, kad šios pasimokys ir galbūt ras moralinės drąsos nekartoti jos ateityje" (Robert van Voren. Neįsisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje. – Kaunas: VDU, 2011. – P. 180). Neabejoju, kad S. Parulskis skaitė cituojamą knygą (kaip ir daugelį kitų holokaustą nagrinėjančių ar liudijančių šaltinių), tačiau daugiausia, ką jis sugebėjo padaryti, tai sąmoningai konstatuoti kaltės jausmą, kurį nulėmė lietuvių dalyvavimas sprendžiant „žydų klausimą". Bet ar to užtenka?

„Pagyvenusio vyro pagundose" yra eilėraštis „Krokuvos žydų kvartalas", kurio pabaigoje moteris „<...> sušluoja pelenus, sumišusius su pūti / pradėjusiais lapais / ligi kitos turistų grupės / ligi kito rudens / ligi kito prisikėlimo / kokio nors jausmingo / iškrypėlio akivaizdoje" (p. 8). Tuo tarpu aptariamas romanas pradedamas dviem epigrafais, kurių antrasis yra toks: „Visada maniau, kad fotografavimas nepadorus dalykas, dėl to man tai ir patiko, ir kai pirmą sykį padariau nuotrauką, jaučiausi tikra iškrypėlė. Diane Arbus" (p. 5). Kaip atskleidė Gerard'as Genette'as, viena epigrafo funkcijų yra komentavimas teksto, kurio reikšmę jis netiesiogiai patikslina ar pabrėžia. Taigi šis epigrafas yra meninio sumanymo dalis. Kokio? Kas jį nulėmė? Kaip jį dekoduoti?
Manau, kad fotografo Vincento istorija atskleidžia ne personažo egzistencinę dramą, ne žydų žudynių Lietuvoje atmintį, ne slegiančios istorijos pėdsakus ir ne istorinės atsakomybės jausmą, bet aiškų autoriaus piktnaudžiavimą holokausto tema, kuris yra neatsakingas ir tamsus. „Šis karas nuplėš visas kaukes nuo mūsų veidų", – sako Judita (p. 21). Šis romanas parodo S. Parulskio ir knygos leidėjų moralės horizontus, kurie holokausto atveju yra itin svarbūs, nes šis diskursas ištrina ribą tarp meninės tikrovės ir (istorinės) realybės. Pats holokaustas buvo tai, kas iki tol buvo neįsivaizduojama, tačiau šiandien apie jį rašant ir mąstant esame kitoje – jau įsivaizdavimo (šis žodis taip pat neadekvatus) ir suvokimo situacijoje. Esame istorinėje situacijoje, o ši suponuoja istorinės atsakomybės perspektyvą, ir menininkas, kaip ir istorikas, turėtų suvokti, jog „atsakomybė suveda akistaton individus ir antindividualius veiksmo subjektus su idėjomis to, ką jie privalo arba privalėjo padaryti arba nepadaryti" (Jörn Rüsen. Istorika: istorikos darbų rinktinė. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – P. 417).

Istoriniai kontekstai (1941 m. birželio sukilimas, „Lietūkio" garažas, 11-asis policijos batalionas, LAF'o atsišaukimas etc.) šiame romane yra butaforinės dekoracijos, kurios Vincento istorijai visai nereikalingos, nes kūrinyje matau ne istorinį žydus žudžiusių lietuvių diskursą, bet fotografą, kuris mechaniškai pastatomas į istorinių įvykių rekonstrukcijas. Ar šis romanas istorinis? Ne, nes tai romanas, kuriame panaudojami istoriniai faktai ir dokumentai. Šiuolaikinis istorinis romanas negali apeiti pačios istorijos klausimo, fikcijos ir istorijos, istorijos ir fikcijos problematikos, o istorinio romano autorius: „<...> taip pat tiria disonansą ir pakeitimą tarp tada ir dabar, padarydamas praeitį atpažįstamą, bet tuo pat metu autentiškai nepažįstamą" (Jerome de Groot. The Historical Novel. – London and New York: Routledge, 2010. – P. 3). S. Parulskio romanas šių dalykų negvildena, jis nėra ir istoriografinė metafikcija, kuria galėtume laikyti Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkį" (2009). Taigi istoriniai (kon)tekstai yra tik nuoroda skaitytojui, nulemianti tam tikrą skaitymo strategiją, o tuo pačiu ir rinkodarą, kurią rodo galinio viršelio anotacijos.

Ką pavyksta padaryti autoriui, – tai sužaisti istorijos ir istorijos (pasakojimo) diskursais. „Istoriją arba istorijas pasakoja ir dailė, ir kinas, ir literatūra, ir, be abejo, muzikos kūriniai. Kitas dalykas – skirtingi siužetai suteikia skirtingas galimybes vienokiai ar kitokiai meno šakai parodyti savo priemones, pademonstruoti savo kalbą, savo sugebėjimus", – sako esesininkas (p. 49). Holokausto istorija – tai nauja Istorijos paradigma, kuri turi savyje tai, ką J. Rüsenas vadina radikaliu žmogiškosios būties neigimu. To nėra romane, tai nebūtinai ir privalo būti jo centre, bet vienaip ar kitaip tai turi būti reflektuojama, kai kalbama apie holokaustą. Tuo tarpu Vincentas, garažo kieme metaliniu strypu užmušantis vyrą, yra parodomas tik kaip nesąmoningos minios dalis. Tai negrindžiama nei Vincento tapatybe, nei, pagaliau, visomis istorinėmis realijomis (liudijimuose fiksuota geležinė lazda virsta metaliniu strypu, tačiau praleidžiama detalė, kad „po kiekvieno žudiko suduoto smūgio minia plodavo, o kai jis ėmė groti himną, minia ėmė giedoti pritariant akordeonui" (Robert van Voren. Neįsisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje. – P. 85). Pasielgia-ma lengviausiai – herojus slepiamas už aparato, perkeliamas anapus tikrovės ir tautiečių. Skirtingi siužetai, įvaizdžiai, struktūra, kalba, žinoma, yra meno perpetuum mobile ir menininko pasirinkimo teisė. Tačiau S. Parulskis sąmoningai renkasi holokausto temą ir atsiduria ne tik šios temos istorinėje paradigmoje, bet ir literatūrinėje tradicijoje, kurią iki tol kūrė Antano Škėmos apysaka, Icchoko Mero, Grigorijaus Kanovičiaus romanai.

Esu įsitikinęs, kad autorius žino šią tradiciją, bet tuo pačiu galvoju, kad S. Parulskis, rašydamas romaną, gyveno „Pagyvenusio vyro pagundų" pasaulyje. Iš čia į romaną ateina žmogus, esantis eilėraščiuose „Išmalda", „Kai gulime nuogi vienas šalia kito, išvarginti aistros", „Paskutinė moteris" etc. Todėl ir romane, reflektuojant istoriją, skyriuje „Menininkas", nuo istorijos klausimo pereinama prie moters, nes „netgi nuogos moters kūnas gali mums daug ką papasakoti" (p. 49). Vokietis, žvelgdamas į Juditos nuotraukas, demaskuoja Vincentą, o jo paskaita apie dailės specifiką ir galvos nukirsdinimą, apie Bibliją parodo lietuvio primityvumą. Protas, kultūra – siejama su vokiečiu, o aistra, kūnas, instinktai – su lietuviu. Tačiau ši opozicija romane nėra išplėtojama iki galo, o Menininkas kaip meninis tipažas, kaip psichologinis tipas jau ne kartą buvo sukurtas ir lietuvių romane. Algirdo Landsbergio „Kelionės" (1954) vokietis Weissas taip pat buvo dailės gerbėjas ir žinovas, bet jo meilė tapybai turėjo aiškią argumentaciją ir vietą kūrinio sąrangoje.

Personažas Vincentas, fotografuojantis egzekucijas, primena naivų tarpukario lietuvį, kuriam žydo – svetimojo – vaizdinys buvo perteikiamas per socialinę atmintį ir kasdienio gyvenimo praktikas. Kita vertus, paties fotografijos diskurso pasirinkimas yra tikslingas, tačiau jo išplėtojimas nepasisekęs, nepaveikus ir primena ne žmogaus, menininko, dramą, o fotoaparato – kaip atmintį fiksuojančio daikto – istoriją. Romane dėmesys daugiau skiriamas fotografavimo technikai, o ne fotografuojamam vaizdui. Negebama pasirinkti ir atskleisti to, ką Roland'as Barthes'as yra pavadinęs fotografijos punctum. Šią „detalę" sunku pastebėti, nes objektyvas romane fiksuoja ne holokaustą Lietuvoje, bet jį, fotoaparatą, laikantįjį, neva neutralų, nekaltą stebėtoją.
Akivaizdu, kad S. Parulskio rašymo plunksna nudilusi (tam ji turi teisę), tačiau kodėl šitai demonstruojama pasirinkus holokausto temą. „Dievo ir sekso / Sekso ir Dievo" formulė, kurią autorius naudoja ir viešose erdvėse, šį kartą nebeveikia. Teologinės refleksijos primena jauno debiutuojančio autoriaus mintijimus, o jose atsiranda ir mases dominantis žydų Dievo klausimas. Skyrius „Tikėjimo išbandymas: Baltramiejus" yra ta kūrinio dalis, kuri, regis, turėjo būti romano kvintesencija, tačiau ja netapo. Žudynių vaizdavime svarbiausias vaidmuo tenka naminei degtinei ir drabužiams, o ne pačiam žudymo aktui, ne tikėjimo išbandymui, ne „tamsybių tamsybei" (p. 120).

Vincentas po žudymo akcijos tesugeba parodyti „<...> į gėralo butelį" (p. 130), o tokiai akcijai pavaizduoti nereikalingi nei istoriniai šaltiniai, nei dokumentai ar atsiminimai. Vienintelis pozityvas, mano galva, yra idėja, kad „šių žmonių mirtį jis pats greitai pamatys, ir jie liks tik jo nuotraukose" (p. 126). Šis santykis tarp tikrovės ir fotografijos realybės, tarp kūno ir ženklo galėjo būti plėtojamas, tačiau nebuvo. Šito atsisakyta, nes Vincentas tebėra tas praėjusio amžiaus žydų nuskriaustas lietuvis, kuriam Jurgis Savickis dar 1938 m. rašė: „Dabar liūdna. Savyje Lietuvoje mes tikrai sukultūrėsime, kai nustosime sakyti: „žydas!" Ar – žydelis. Save išskirdami kaip ir į kokią išrinktųjų grupę" (Jurgis Rimošius. Kelionės. – T. 2. – Kaunas: „Šviesos" spaustuvė, 1938. – P. 225). Vincentas žydų žudymo scenose tėra mechanizmas, fotoaparatas, tačiau iš daikto jis virsta žmogumi tada, kai lieka su Judita. Tada jis gyvas, emocingas, drąsus vyras, ir to negalėčiau paaiškinti froidišku libido, greičiau tai gamtiškasis lietuvio pradas.

Senas ir patikimas S. Parulskio kūrybos partneris – seksas – šiame romane yra taip sureikšmintas, kad skaitant jau iš anksto žinai, kad kitoje pastraipoje vėl bus, perfrazuojant vieną eilėraštį, seksualiniai interesai. Būtent todėl man „pasidarė bjauru" (p. 142), o nenumaldomo malonumo įvedimas po įsako, skelbiančio, kas žydams draudžiama, net ir nesuprantamas bei nepaaiškinamas jokiomis autoriaus mėgstamomis binarinėmis opozicijomis. Juditos kūno ir malonumo aprašymas skatina mąstyti apie iškrypėlį Vincentą, kurio tapatybę tik išryškina nuogos Juditos užkliudytas ir nuverstas Baltramiejaus karstas.

Ankstesniuose autoriaus romanuose svarbus kūrybos klausimas reflektuojamas ir šiame kūrinyje. SS karininkas Vincentui aiškina: „Noriu tavo požiūrio, noriu tavo santykio, noriu, kad fotografuotum ne faktą, o vyksmą, ne konstatuotum, o kurtum [išskirta mano – N. B]. Kam ta lavonų krūva? Noriu dramos, noriu istorijos, papasakok istoriją, fantazuok" (p. 149). Meninėje tikrovėje, žinoma, galima demonstruoti kūrybiškumą ir fotografuojant šaudomus / nušautus žmones. Tačiau Vincentas nekūrybingas, jis nesugeba užfiksuoti mirties išraiškos veide, negali rasti netikėto ir naujo rakurso. Kaip žinoma, mirties akimirką fiksavo enkavėdistai, kai fotografuodavo nužudytus ir turgaus aikštėje paliktus partizanus. Būtent mirties (iš)raiška veide turėjo perspėti gyventojus. Tuo tarpu Vincentas yra prastas fotomenininkas, nes neturi savimonės, vertybių, jis, kaip minėta, tėra tariamai neutralus ir nuskriaustas stebėtojas. Būtent todėl jis neskiria: „Katras vaizdas tikras, o katras tik jo galvoje? Nuotraukoje ar tikrovėje? Katras?" (p. 173).

Jis neapsisprendžia, ką mato: kūną ar ženklą. Tačiau pasakotojas kreipia kūno diskurso link ir pabrėžia: „Negana to, žiūrėdamas į tas nuotraukas jis jautė kažkokį keistą gėdingą malonumą" (p. 148). Tai perversija? Galima sakyti, kad taip, o ji argumentuotina tuo, kad „tokie kūriniai gali veikti per pasąmonę. Jie pasėja mirties ir erotikos, erotikos ir kankinimo jungties sėklą" (p. 154). Šioji ir neleidžia Vincentui būti sąmoningam, reflektuoti ir įvertinti situacijų ar netgi pajusti kaltės jausmo, o autoriui – atskleisti besikankinančio žmogaus kolizijų. Šiuo požiūriu nepriartėjama prie, pvz., Petro Tarulio „Vilniaus rūbe" (1965) sukurto Vedlūgos personažo.

„Tamsa ir partneriai" – tai prisipažinimas ar pri(si)minimas, kad lietuviai šaudė žydus, tačiau tai jau istorikų ir liudininkų patvirtintas faktas, nors jis dar tebėra „karštas". Tačiau faktas, problema, dilema yra viena, o jo pavertimas meno kūriniu jau visai kas kita. Štai žudiko Tado refleksija: „Mes šaudėm Devintajame forte... Devintame danguje, kaip mėgsta sakyti Jokūbas Vyresnysis... Jie nusirengė, trypčioja prie duobės, staiga girdžiu savo vardą... Matau, Ema, ugninga rudaplaukė, nuoga, tiesia į mane rankas, sako: išgelbėk mane, nenoriu mirti... <...> Pirmą sykį mačiau ją nuogą. Ir paskutinį, – keistai sukikeno Tadas" (p. 208). Menininko teisė kurti sceną taip, kaip jis nori, tačiau šiuo atveju trūksta argumentacijos, kodėl pasirenkamas „Devintas dangus", o ne „Devintas fortas". Beje, šio epizodo genezę recenzijoje atskleidė M. Kvietkauskas, parodydamas, kas ir kaip S. Parulskio perimama iš Judelio Beileso „Judkės" (2001). Kita vertus, skyriuje „Talita kum" savitai perkuriama mažojo Judkės išsigelbėjimo iš duobės istorija, akcentuojama ne berniuko, o fotografo elgsena. Taigi nuogumo diskursas „Judkėje" yra egzistencinis, to negalima pasakyti apie romaną: jame nuogumas eksponuojamas nuolat, bet juk mirti pasmerktas nuogas žmogus ir eroso apimti nuogi S. Parulskio personažai yra visai skirtingi dalykai. Juditos prievartavimo scena primena populiariosios literatūros vaizdinius, nors autorius tai scenai prikabina ir fotografavimą, ir rabino galvą bei J. Strausso operą „Salomėja". Bet šie motyvai nesukuria gilesnės prasmės, egzistencinės įtampos, kuri, pavyzdžiui, būdinga Icchoko Mero „Sarai" (1982).

Kai pristinga idėjų, tai po ranka atsiranda ir Platono olos alegorija, ir žydų kaltė, ir NKVD užverbuoti kunigai, ir istorijos, kodėl žydai nevalgo kiaulienos, ir Freudo libido bei tanato idėjos, ir Biblija kaip intertekstas (ji tik sukuria kontrastą tarp sakralumo ir profaniškumo, o teologinė ir simbolinė prasmės neveikia), ir žydų verslo taisyklės, ir Kafkos „Metamorfozė", ir muilo operai būdingas raštelis apie sūnų. Šitas „minčių konteineris" yra ne statybinė romano medžiaga, bet priemonė, leidžianti kuo greičiau užpildyti baltus lapus (p. 185). Ankstesni romanai, eilėraščiai, dramos liudija, kaip talentingai S. Parulskis gali ir geba panaudoti analogišką medžiagą. Tačiau dabar menininkas primintų vabalą, kuris aprašomas skyriuje „Odisėjas ar Kristus". Ir logiška, kad tekste neįvyksta jokia metamorfozė, o vabalas – gete kalintis žydas – galiausiai susiejamas su primityviausiais instinktais. Romanistas neparodo, kaip profesoriai, mokslininkai, seneliai, vaikai nacių buvo paversti vabalais, neatskleidžia, kokia ta vabališka egzistencija, nes svarbiausia galų gale yra Judita ir jos kūnas, kūniški malonumai. Juos perteikia iš ankstesnių tekstų pažįstama autoriaus stilistika, kuri nebėra efektyvi ir estetiškai paveiki.

Šį kartą Sigitas Parulskis pademonstravo savo kūrybinį išsekimą ir paliudijo, kad moralinės atsakomybės problema ir atsakomybės kultūra tebėra aktuali lietuviams. Gal autorius ir norėjo parodyti, kad „karas nuplėšia visas kaukes" (p. 223), bet šįkart jam to nepavyko padaryti. Pasisekė tik sukurpti tamsų romaną, kurio partneriai yra seksas, degtinė, stereotipai apie žydus ir fotografija, o galėjo būti istorija, holokaustas, kaltė ir atmintis. Kita vertus, galbūt čia kalta tema, o ne autorius, nes tokiai temai, regis, reikalingas asmeniškas patyrimas. Bet tai jokiu būdu nemažina moralinės atsakomybės, kuri negali būti iškeista į leidyklos užsakymą. Holokaustas – tai diskursas, nuplėšęs visas žmonijos kaukes, o jo reflektavimas romane visada bus kažkas daugiau.

Recenzijos, anotacijos

Poezijos pavasaris 2013. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013. – 248 p.

Štai ir perskrido Lietuvą beigi Airiją poezijos paukštė, Šveicarijos anei Rusijos neaplenkdama; paperėjusi kasmetinį kiaušinuką geltonu lukštu, paskutinį kartą gargtelėjo Sarbievijaus kieme ir amžiams nuplasnojo į nebūtį. O ištikimi poezijos tarnai, kasmet bendro reikalo suburiami po jos jaukiu motinišku sparnu, liko kaip tas paukščiukas ant almanacho viršelio – pasišiaušę, šleivi kreivi, šventę atšventę, skaitę, paskaitę ir nusiskaitę, žodžiu, nei šiokie, nei tokie, nei penki, nei devyni, nei velniai, nei gegutės, bet anaiptol ir ne kukučiai.

Tikriausiai kai kurie skaitytojai jau pasibaisėjo: ką čia ta kritikė paisto? O čia, gerbiamieji, yra viso Poezijos pavasario diskurso esmė ir apibendrinimas, gal net koncentratas; maždaug tokių, su pretenzijom į meniškumą, tačiau nieko autentiško nepasakančių pašnekėjimų buvo pilna šitoji šventė ir minėtasis auksinis kiaušinukas – almanachas „Poezijos pavasaris 2013“. Antrus metus jis rengtas pagal naują tvarką – komisija atrinko tekstus iš geriausių publikacijų, pasirodžiusių kultūrinėje spaudoje. Ar toks sudarymo principas geresnis? Rimtas klausimas; yra ir jo palaikytojų, ir priešininkų.

Kas tikrai geriau, nei būdavo – gražus knygos dizainas, kuris, su pakeitimais pritaikytas jau antrus metus, rimtai pretenduoja į naują tradiciją. Gražu, kad knygą galima išrengti ir matyti siūle susiūtą nugarėlę. Poezija apsinuogina skaitytojui, atsiveria; raudonas viršelis – lyg kraujuojanti žaizda, aistra, meilė ir visos kitos reikšmės, kurias turi ši spalva. Malonus ir neblizgantis popierius, iškilus pavadinimo spausdinimas. Viršelio akcentas – paukštė, kuri šiemet pavirto prisimerkusiu ir sparnus suskleidusiu kukulaičiu. Akivaizdu, kad toks logotipas desakralizuoja ir almanachą, ir poeziją apskritai – paukštis stovi, o ne skrenda, vadinasi, akcentuojamas polėkio praradimas. Poezija buitiška, kasdieniška, nustekenta, ir, kas įdomiausia, užsimerkusi. Pakylėta tradicija, kaip ir paukštis, apversta aukštyn kojom. Štai tokią almanacho interpretaciją galime išgauti iš šio apsimiegojusio paukštelio. Ar ji teisinga, bandysime atsakyti.

Pagirtinas dalykas – kartu su almanachu platinama kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti autorių skaitomi tekstai. Juk poezija turėtų paliesti pačią kalbos šerdį, panaudoti visas jos galimybes, kiekvienąkart grįžti prie kalbos gelmių, o kalbos pirminė forma yra garsinė. Poezija senesnė už raštą, todėl jos klausymas yra daug autentiškesnis išgyvenimas nei skaitymas. Deja, mūsų poetai (ypač tai taikytina jauniesiems) retai skaitymą paverčia švente. Čia kalbu apie poezijos renginius, o ne įrašus, kurie yra surepetuoti ir sutvarkyti. Gyvi jaunųjų skaitymai dažnai pasižymi keista atmosfera – susirenka tik patys skaitovai ir keli jų pažįstami, visi skaito panašia, monotoniška intonacija, o Tomas Dirgėla visada pradeda juoktis. Kažkur tarpdury kiti kolegos siurbčioja vynelį, todėl į vakaro pabaigą būna linksma visom prasmėm; gerai, jei tokia šventė netrunka trijų valandų, kiek, pavyzdžiui, truko „Sueiliuotas pavasaris“. Poezija dažnai būna vidutiniška ar netgi prastoka, ir visa tai primena „chebros skaitymą chebrai“, o ne normalų literatūrinį renginį. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad Poezijos pavasaris turi likti pakylėtas, oficialus ir patetiškas, kaip kad būdavo sovietmečiu. Anaiptol. Tačiau reikia turėti saiką, kiek darkomės, o kiek kuriam ir skaitom poeziją, galų gale – kaip atstovaujam kuriančiųjų bendruomenei.

Anot literatūros tyrinėtojos Dalios Satkauskytės, visą postmodernią literatūrą galima skirstyti į geras knygas ir į laikraštinę, žurnalistinę postmodernizmo versiją, kuri apsiriboja žaidimais ir kalambūrais, atmesdama netgi prasmės siekį. Deja, ir skaitymuose, ir almanache akivaizdžiai vyrauja pastaroji kryptis. Tai visuotinė tendencija – pradedant Gintaru Patacku: „Dievas skubiai užsigrimavęs kraujosruvas / ir mėlynes kad nesukeltų tau šoko savo / cacai lialiai pliušiniam šuniukui“, ir baigiant Mindaugu Milašiumi-Monte: „jau aš keleivišius stovėčiau čionai / po neonais ir laukčiau į kitą / krantą tik plaukiančio / troleibuso“ (p. 72). Kuo skiriasi tokia poezija nuo prozos? Geras klausimas, skatinantis dar kartą permąstyti tradicinius žanrų ir literatūros rūšių santykius postmodernioje epochoje. Tačiau apie tai mąstyta ir permąstyta tiek kartų, kad net filologui nebeįdomu, o nefilologui toks klausimas vargu ar kils. O jei kils – išbandžiau būtent šį Montės tekstą su geru savo pažįstamu istoriku – sprendimas bus negailestingas: nesugeba žmonės rašyti poezijos, parašo prozinę miniatiūrą ir sukapoja eilutėm, ir pavadina save poetu, ir patenka į almanachą, ir pakeliui dar apdovanojimą gauna. Baisu, kraupu, dekadansas, poezija merdėja. Žinoma, tai tėra vienas iš būdų reaguoti į šiuolaikinę poeziją, ir šis anaiptol nėra profesionalo požiūris. Tačiau tenka pripažinti, kad tokia reakcija gana logiška. Bandžiau guosti savo pažįstamą – kalbėjau, kad po kiekvienos epochos seka savitas postmodernizmas, epigonų amžius, kai nebesugebama pasakyti nieko naujo, tik žaidžiami seniai nužaisti žaidimai; savotiškas tarpsluoksnis, pelkė, kurioje kunkuliuojanti energija vėliau pažadina kūrybos geizerį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir mūsų literatūra dabar išgyvena tokį periodą, kuris netruks praeiti. Nes žaisti kalba gerai, galima ir net reikia, tačiau užsižaidimas – tiesus kelias į poetinę niveliaciją.

Niveliacijos almanache pastebima daug: verlibras karaliauja, o pamatyti skyrybos ženklą ar didžiąją raidę – maždaug tokia pati tikimybė, kaip vienaragį. Formą kiekvienas poetas renkasi tokią, kokia jam labiausiai tinka, kokią jaučiasi geriausiai įvaldęs, ir čia joks kritikas negali kištis ir aiškinti, kad va rimuoti gerai, o nerimuoti – blogai, nes tai, švelniai tariant, būtų neprofesionalu. Tačiau kritikas gali kelti klausimą: kiek autentiška tai, kas parašyta? Verlibras – turbūt sudėtingiausia poetinė forma. Rimuotame tekste nenorom atsiranda kažkokių užpildų ar intarpų – žinoma, kuo poetas stipresnis, tuo jų mažiau, tačiau visiškai atsisakyti vargu ar kam nors pavyksta. Rimas – Prokrusto lova, į kurią poetas spraudžia savo kalbą: jei per trumpa – ištempia, jei per ilga – nukerta. Rašant verlibru, nereikia nei tempti, nei kirsti: turėtų likti tik švarus, visiškai išvalytas kalbėjimas, kur kiekvienas žodis yra savo vietoje, neišmetamas ir nepakeičiamas. Kažkaip nejauku darosi, kai turbūt stipriausi verlibru rašyti almanacho tekstai yra jau seniai mirusio litvako Avromo Suckeverio eilėraščiai, sukurti Vilniaus gete per karą (vertė Mindaugas Kvietkauskas). Jie almanachui suteikia išliekamosios vertės – nebesinori jo padovanoti bibliotekai ar paskolinti pažįstamiems su teise negrąžinti.

Struktūrinis margumas ir yra vienas didžiausių šio leidinio privalumų. Gražu, kad išspausdintas Sigito Gedos, Juozo Apučio ir Marcelijaus Martinaičio pokalbis. Apie M. Martinaitį gražiai ir šiltai parašė profesorė Viktorija Daujotytė. Jeigu ką nors nervina, neva „kiek čia galima kalbėt apie tą patį“ arba kad „almanachas turi atspindėti tai, kas yra, o ne tai, kas buvo“, tai tegu nusiperka per pastaruosius trejus metus išleistas lietuvių poezijos knygas ir eina skaityt, o aš darkart paskaitysiu Gedą ir Martinaitį, ir mes dar pažiūrėsim, kuris iš mūsų labiau apsidžiaugs. Jei rimtai, poezija visada susijusi ir su tradicija, ir su individualumu, ir šis almanachas tokią jungtį fiksuoja. Ir darkart skaitysiu pokalbį su S. Geda, nes jame tiek daug žmogiškumo, atvirumo aplinkai, refleksijos, kad perskaitęs tikrai ne kartą mintyse grįžti prie teksto. Įdomu, kad reaguojama į Tarmių metus – tarmėms skirtas visas nedidelis skyrelis, kuriame spausdinamas Skirmanto Valento straipsnis apie „Anykščių šilelį“ ir pokalbis apie tarmių reikšmę. Anketos klausimas apie tarmes yra ne toks įdomus – visi atsako panašiai, ir tai natūralu: joks protingas žmogus nepasakys, kad tarmė yra bevertė, tačiau niekas ir nepradės ploti rankomis: rašykim, rašykim tarmiškai poeziją, nuo rytdienos ir visi kartu! Kas kalba tarmiškai, tas ir kalbės, o kas nekalba, tikrai nepuls kurios nors tarmės mokytis perskaitęs apie iškilų Vlado Braziūno pavyzdį, kurį mini absoliuti dauguma į anketą atsakiusiųjų. Tad atsakymai į šį klausimą, kaip, beje, ir į likusius du, yra lengvai nuspėjami ir neintriguojantys. Anketos klausimai apskritai kiek banaloki, neprovokuojantys gyvos minties ar netikėtų įžvalgų ir į pabaigą atsakymus skaityti jau tingisi.

Kad ir koks margas, kad ir iš daugelio skirtingų dalių sudarytas, almanachas vis tiek yra nepakeliamai nuobodus. Kad ir kaip bandoma išsivaduoti iš senojo, klasikinio „Poezijos pavasario“ kanono, nieko neišeina: viena vertus, bandoma poeziją subuitinti, nuleisti žemėn kaip tą viršelio paukščiuką, kita vertus – išlaikomas nepakenčiamai didaktiškas tonas.

Su visa pagarba titanišką darbą atlikusiems vertėjams – svečiai irgi nežavi. Aišku, yra gerų ir stiprių tekstų, bet jų tik vienetai. Gerai, kad almanachas tampa proga susipažinti su negirdėtais vardais arba perskaityti dar vieną žinomo užsienio autoriaus tekstą. Blogybė ta, kad tie tekstai klaikiai panašūs į lietuviškuosius. Tas pats verlibras, tos pačios temos, netgi panašus kalbėjimas, leksika. Kartojasi kai kurie Poetiniuose Druskininkų rudenyse minėti vardai. Norėtųsi kažko naujesnio, egzotiškesnio – juk pasaulyje egzistuoja ne vien anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbos. Lietuvos universitetai ruošia daugybę egzotiškų kalbų specialistų – kodėl nepaprašyti jų pagalbos ir neišversti iš čekų, slovėnų, ispanų, galų gale, japonų kalbos? Skaitant ispaniškai atsiveria ir didžioji dalis Lotynų Amerikos. Jų prozos turime, o eilių? Pažįstu žmogų, kuris skaito Farerų salų kalba. Valio. Tik kodėl neturime verstos Farerų salų poezijos? Norėtųsi, kad svečių sekcija taptų dar margesnė, įdomesnė, galų gale – kad vertėjai nebijotų imtis ir rimuotų tekstų. Nes rimo ir vienaragio situacija nesikeičia ir šioje almanacho dalyje. Nors žinau, kad recenzija neturi virsti pageidavimų koncertu, drįstu duoti techninį patarimą – šalia pateikti ir originalą, kaip tai daroma Poetinio Druskininkų rudens almanache. Nepaisant to, kad nykstantys Amazonės miškai už tokį sprendimą nepadėkotų, tekstai originalo kalbomis padidintų almanacho išliekamąją vertę ir pritrauktų vertėjų ar kalbų mokovų dėmesį. O Amazonės miškai šiaip ar taip liūdi, nes du trečdaliai Lietuvoje šiuo metu išleidžiamų knygų (ypač pigių ir prastų romaniūkščių vertimų) yra tiesiog neekologiško ir aplinkai kenksmingo akto įrodymas. Bet tai – atskira tema, kurią paliksime ateičiai.

Dabar neišvengiamai tenka atsakyti į klausimą – gerai yra sudarinėti almanachą iš per metus jau publikuotų tekstų ar ne? Ko gero, žanrų, stilių ir kartų įvairovė pagirtina, ji bent truputį padeda atsikratyti monotonijos, kurią skleidžia pirmoji leidinio dalis. Jei jau norime eksperimentuoti, laužyti normą, kanoną, darykime tai iš peties. Šis almanachas primena bedvasį kompromisą tarp pakylėtumo ir buitiškumo, todėl yra joks – bandoma lyg ir afišuoti poeziją kaip aktualų reiškinį, kita vertus, vengiama autoironijos, savikritikos. Nepaisant apsimiegojusio ir nustekento paukščiuko, poezija vis tiek reprezentuojama kaip rimtas, skausmingas reikalas – visur tik mirtis ir egzistencinės krizės. Neišvengiamai atmintyje iškyla pernykštis „Poezijos pavasaris“ ir Aido Marčėno eilutės, jau tapusios savotiška kliše: „pasaulis baigiasi, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Gerai, jei ribiniai išgyvenimai įdomiai įpoetinami, nes įdomus, netikėtas pasakymas atveria duris ir kitokiai žiūrai. Įsimena Mindaugo Nastaravičiaus „papjovėme, bet nevalgėme“ (p. 73), Vytauto Stankaus, Ramunės Brundzaitės eilėraščiai. Išskirtiniai jau mirusio Tomo Arūno Rudoko tekstai – juose esama autentikos, gyvų metaforų, naujų vaizdų. Tačiau dauguma eilių parašytos pagal šiuo metu nusistovėjusį poetikos modelį, kuris niekaip netransformuojamas ir netgi nelabai pritaikomas individualiam stiliui, todėl atsiranda monotonijos ir nykumos įspūdis. Šiame kontekste prasmingai suskamba ironiškos Roko Poviliaus eilutės: „šioj žemėj poetai / kaip niekur nuobodūs / nykiausias eilinis / taikus eilšaudys“ (p. 91). Jei taip norime nuleisti savo poeziją iš padebesių ir redukuoti ją iki pusiau miegančio varnos Albertinos prototipo, ironija tam nekenks.