Recenzijos, anotacijos

Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

2012 m. pasirodęs Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“ kultūrinėje spaudoje didelio atgarsio nesulaukė. Prie to veikiausiai prisidėjo ir rinkinio pavadinimas – keistas, tačiau neviliojantis, nekviečiantis skaitytojo imti knygos į rankas, neperduodantis jokios žinutės – taip pretenzingai knygas gali vadinti autoriai, kurie jau turi savo skaitytojų ratą, tačiau ne tie, kuriems savojo skaitytojo dar reikia paieškoti (turint omenyje, kad šis apsakymų rinkinys yra antroji V. Morkūno knyga, autorius priskirtinas būtent ieškančiųjų grupei). Vis dėlto vertėtų konstatuoti, kad taip pavadindamas knygą autorius padarė meškos paslaugą ne sau, o skaitytojui, praradusiam progą susipažinti su dėmesio vertu kūriniu.

Gerą prozą sudaro keli esminiai komponentai: sklandi kalba, įtaigi siužetinė linija ir gebėjimas ją plėtoti. Deja, dauguma prozininkų pamiršta juos visus – pasirinkę fragmentiškus prozinius karpinius disponuoja kelių šimtų žodžių žodynu, eliminuoja siužetą ir dedasi esą modernūs. Čia V. Morkūnas ir ima džiuginti: visų pirma, minėtina jo apsakymų kalba. Jau ant knygos galinio viršelio perskaičius tokius žodžius, kaip dvakas, įkvapinti, kalbos gurmanui pasidaro „skanu“ – šio autoriaus žodynas iš tiesų platus, nepasiduodantis nei laikui, nei madoms – kartais artimas tarmiškai šnekai, kartais net gana individualus (kai kurie leksiniai vienetai, jau senokai išnykę iš visuomeninės vartosenos, aiškiai atsinešti iš namų aplinkos), tačiau niekada – skurdus ar kičinis. Kaip jau užsiminta, V. Morkūnas traukia iš užmaršties seniai pamirštus žodžius ir grąžina juos į literatūrinės kalbos gyvumą (pvz., „Iš niekad netrinktų ir nešukuotų mergaitės pluskų išropojo stambi, pripampusi utėlė, nurėzlino prakaituota kakta, paišinu skruostu ir ties kairiąja ausimi vėl įlindo į plaukų veltinį“, p. 40). Įdomu tai, kad šio autoriaus vartojami retesni, ypač jaunesniems skaitytojams neįprasti žodžiai neatrodo „ne savo vietoje“: V. Morkūno kuriamame pasaulyje kalba yra ne priemonė kurti, o organiška kuriamo pasaulio dalis, susiliejanti su juo į vieną visumą. Paprasčiau sakant, skaitant nejaučiamas rašytojo darbas – knyga kalba pati.

Kitas, jau minėtas, svarbus prozos teksto komponentas yra siužetas – šiuo požiūriu skaitydami V. Morkūno apsakymus susiduriame su savitu ambivalentiškumu. Viena vertus, visuose apsakymuose pasakojama apie kažką– yra konkretūs veikėjai, veiksmas (kartais, beje, virstantis vyksmu ir taip suteikiantis šio autoriaus tekstams poezijos gerąja prasme), vieta ir t. t. Kita vertus, siužetas dažnai keistas, siurrealus – V. Morkūno personažais tampa miruoliai (pvz., apsakyme „Savaitgalis“), pati mirtis (to paties pavadinimo apsakyme), arba veikėjai, sakytume, pasislepia už paties pasakojimo, pvz., apsakymas „Angelas nulūžusiu pimpaliuku“ sudarytas iš fragmentiškų, iš pažiūros menkaverčių refleksijų. Tačiau šis „menkavertiškumas“ yra vienas esminių       V. Morkūno kūrybos bruožų – jis rašo apie didelius dalykus, tačiau rašo taip, kad nebūtų justi nei pompastikos, nei patoso. Prozininkas bendrauja su skaitytoju labai savitai – ne per pačią pasakojamą istoriją, o per vaizdus, detales, konotacijas, kurias gali sukelti viena ar kita istorija. Kitaip sakant, V. Morkūnui rūpi perteikti ne pačią istoriją, t. y. ne papasakoti, kas įvyko, o komunikuoti bendražmogiškas patirtis – rašyti apie tėvų ir vaikų santykius, mirtį, vienatvę ir pan.

Tai pagrindinės V. Morkūno prozos temos. Jo apsakymų pasaulis toks, sakytume, švelniai mirstelėjęs – jame daug tamsos, klampaus negatyvo, o tai kiek primena Samuelio Becketto teatrą. Apsakymuose gausu ribinių situacijų: čia ir alkoholikė motina, ir jos kvailelė dukra, laidotuvės, vaikų internatas, ligoninė. Situacijos „nepatogios“ – tokios, kurios turėtų tampyti skaitytojo nervus ir kelti norą mesti knygą šalin. Minėtina ir tai, kad dauguma vaizdų, piešiamų šio autoriaus, yra labai buitiški – seni daugiabučiai, veikėjai – paprasti žmogeliai, – herojų čia nerasime. Iš puslapių sunkte sunkiasi nykus, iki kaulo smelkiąs žmogiškas primityvumas. Tačiau šis „šlykštukiškas“ pasaulis vis dėlto netampa atgrasus. Kodėl? Visų pirma todėl, kad, kaip jau užsiminta, V. Morkūnas nieko nedeklaruoja ir nemoko – teigiamai vertintinas šio rašytojo žinojimas, kada reikia sustoti, mokėjimas reikiamai „iškirpti“ kasdienybės fragmentus ir deramai „suklijuoti“ juos į koliažą, taip pat sugebėjimas laiku padėti tašką. To pasiekti padeda polinkis į jau minėtą siurrealumą – V. Morkūnas žvelgia į tam tikras situacijas kitu kampu, apverčia jas, paverčia paradoksaliomis, absurdiškomis, taip krestelėdamas „patogią“ skaitytojo sąmonę ir priversdamas atsibusti iš kasdienybės letargo (vaikai virsta fazanais ir kiaunėmis, numirėlis važinėjasi dviračiu, senelis žiūri pro medicininio varžto paliktą skylę senelės kūne ir t. t.). Taigi – vykusiai išlaikoma riba tarp realybės ir banalybės.

Dar vienas dalykas, kurį reikia paminėti, yra ypatingas V. Morkūno juslumas – šio autoriaus novelėse labai svarbus kvapas, garsas, lytėjimas. Daiktiškumas čia įgauna naują prasmę. Autorius iššaukia iš skaitytojo pasąmonės tokius pojūčius, apie kuriuos šis veikiausiai seniai pamiršo – kvapai, garsai, spalvos čia apibrėžiami labai taikliai, netikėtai. Net kiek pedantiškai ieškoma specifinių niuansų, kuriais išskiriamas ypatingas garsas, kvapas ar spalva (pvz., „mūrinyje dvelkė drėgme ir bulvių daigais“, p. 14). Regis, autorius fiksuoja kiekvieną supančio pasaulio smulkmeną ir vėliau jas perkelia į apsakymo tikrovę. Toks ypatingas dėmesys detalėms rodo jautrumą pasauliui – kaip žinoma, be jo gera literatūra neįmanoma.

Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad tobulumui ribų nėra – V. Morkūnas taip pat dar turi ką veikti prozos dirbtuvėse. Visų pirma, mokytis skaidrinti tekstą – yra vietų, kur autorius nebesuvaldo įmantraus kalbėjimo srauto (pvz., apsakymas „Prieplauka“ gerokai perkrautas vingraus naratyvo), jis ima varginti skaitytoją. Taip pat svarstytinas kai kurių šiurkštesnių išsireiškimų tikslingumas. Suprantama, tokia kalba norima pabrėžti veikėjų socialinį statusą ir pan., bet to puikiai pasiekiama tiesiog pasakojant istoriją, o elementarūs nusišikt, šūdas, snarglys ir t. t. gerokai disonuoja su subtiliu, vyriškai jautriu šio autoriaus apsakymų kontekstu ir kalbos elegancija.

Apibendrinant reikėtų pripažinti, kad Vido Morkūno knyga gali nepatikti daug kam – pirmiausia tiems, kurie ieško literatūroje idėjų ir universalių tiesų. Taip pat ir tiems, kurie tingi galvoti. Kenksminga ją skaityti bijantiems ieškoti atsakymų į skaudžiausius žmogaus būties klausimus. Tiesa, tiems, kurie tikisi rasti prasmingų atsakymų į tuos klausimus, taip pat nebus jokios naudos. „Reportažas iš kiaušinio“ turėtų sužavėti skaitytojus, kurie pavargo nuo pigios beprasmybės, banalaus plepėjimo ir mitybos leksiniu greitmaisčiu – šis išskirtinis apsakymų rinkinys rekomenduotinas mąstantiems kalbos gurmanams.

Recenzijos, anotacijos

Elena Karnauskaitė. Ievos laiškai iš Galudienių miesto. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 176 p.

Eleną Karnauskaitę lietuvių skaitytojai iki šiol žinojo kaip poetę, išleidusią penkis eilėraščių rinkinius. „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – pirmasis bandymas išplaukti į naujus žanrinius vandenis, prie ko, manytume, prieita natūraliai, lyrikoje vis dažniau apgyvendinant vieną ar kitą prozinio teksto ypatybę. Literatūrologė Brigita Speičytė, recenzuodama rinkinį „Iš smilčių“, rašo: „Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis.“ Su smulkiąja proza autorės eilėse siejasi ir siužetinės nuotrupos, pasakojimų fragmentai, kurie išplėtoti puikiai sugultų į esė ar novelę. Galiausiai taip ir nutiko: „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – trisdešimt trumpų esė, trisdešimt personažės Ievos pasipasakojimų apie kasdienybę, ją supančius žmones, keliones, darbus ir savasties paieškas gyvenimo sūkuryje.

Ryškesnių skirtumų tarp poetinių tekstų ir šios esė knygos taip pat netenka ilgai ieškoti. Bene aiškiausiai pastebimas nuotaikų pasikeitimas. Minėtoje B. Speičytės recenzijoje konstatuojama, kad E. Karnauskaitės eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu, sukelianti <...> „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą“. „Ievos laiškų“ pasaulis kitoks, jame gyvena susitaikęs ir prisitaikęs žmogus. Jis yra įžvalgus, kritiškai vertina aplinkos reiškinius, bet yra neveiklus, neturi nei noro, nei tikslo eiti sunkesniu keliu ir ką nors keisti. „Tai yra smagi knyga. Ji skirta pasijuokti, paskaityti laisvalaikiu – kad ir pliaže. Nepretenduoju į didelius filosofinius apibendrinimus“, – interviu „Palangos tiltui“ sako rašytoja. Taigi pasvarstykime, į ką pretenduoja ši esė knyga, koks autorės sumanymas.

Pirmojo laiško pavadinimas – „Diagnozė – pasaulio krašto sindromas“ – tarsi išduoda visų kitų laiškų genezę: juos rašanti Ieva serga keista pasaulio krašto liga, kurią sukelia jos gyvenamoji vieta – atokus Galudienių miestas. Taip įdomiai čia vadinama Palanga – erdvė, į kurią atvyksta nusibaigti „seni poetinio pasaulio bizonai“ (p. 7), o nuolatos joje gyvenančius ištinka ta paslaptingoji liga. Neaišku, ar terapinės priemonės – įvairiausio pobūdžio kelionės – yra veiksmingos (greičiausiai jų poveikis trumpalaikis, nes tos gydomosios kelionės niekada nesibaigia), tačiau kitokio gydymosi būdo veikėja tiesiog nežino. Tad visi jos laiškai fiksuoja ilgą, neskausmingą, bet įkyrų, taip pat ganėtinai žaismingą „gydymosi“ procesą: bandymus pagyventi su menininkais Vokietijos mieste Arenšope, draugų lankymą Ispanijos provincijoje Huerkalyje- Overuose, pabėgimus iš pajūrio į literatūrinius sostinės renginius, Poezijos pavasario gabenimąį Dubliną, naktinę kelionę traukiniu į Lisaboną ir kt.

Ganėtinai keista, kad šiems gydymosi aprašymams pasirinkta laiško forma. Tiesą sakant, knygos tekstai net ir neprimena laiškų. Tokį statusą jiems suteikia pati autorė knygos pavadinime bei pirmajame jos skyriuje – laiške, nurodančiame diagnozę. Jame kalbantysis asmuo susikuria ir vaidmenį: „Pasivadinau Ieva, kad galėčiau grįžti į pačią pradžią, į pačias šaknis, „prisiminti“, kaip ten buvo su obuolių ar kažkokių kitokių vaisių ragavimu, ir pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (p. 8). Taip pasakotoja siekia prabilti visų moterų vardu, bando kalbėti apie visoms joms bendrus dalykus, taigi visoms visų laikų moterims siunčia laiškus apie jas pačias. Tačiau laiškai atskleidžia pernelyg konkrečias patirtis, minimi tikri vietovardžiai ir pavardės, todėl universaliais jų laikyti nepavyksta. Kadangi tekstai vadinami laiškais, įvardijamas ir jų adresatas – neaiškus, necharakterizuotas, išgalvotas asmuo Abe. Bet su pristatymu to asmens egzistavimas ir baigiasi: toliau jis neminimas, ir apskritai knygoje nerandama jokių dialogiškumo apraiškų. Šios esė yra ne tiek laiškai, kiek veikėjos pokalbiai su savimi, jos dienoraščio fragmentai, spontaniški pasisakymai be aiškesnės komunikacinės funkcijos. Tuo labiau kad vadinamieji laiškai ir reikalingi kaip savigydos priemonė, kaip savo unikalaus kelio ieškojimas.

Skaitant pirmąsias esė ima atrodyti, kad jų adresatas – potencialus konkrečių vietovių turistas: jis vis informuojamas apie keltų išvykimo laiką, važiavimo kryptis perkėloje, kavos skonį ir kainą kelto bare, Arenšopo galerijų darbo laiką ne sezono metu ir apie begalę kitų atvykėliui svarbių dalykų: „Jeigu keliauji be mašinos, teks važiuoti traukiniu iki Ribnico-Damgarteno Vesto, po to autobusu iki Arenšopo – Mitte stotelės. <...> Patartina turėti šiek tiek grynųjų, nes atsikrapščius į patį Arenšopą bankomatų neteko matyti. <...> Dviračio nuoma – keturi eurai už dieną“ (p. 35–36). Tačiau kaip turisto vadovas šie tekstai negalėtų tikti – informacija pateikiama remiantis tik subjektyviais rašančiosios Ievos poreikiais (adresatas nesuprastų, kodėl žinotini niuansai apie vieną mažą miestelį pateikiami itin detaliai, o apie kur kas didesnį miestą pažymima tik tai, jog jis turi „fantastišką daiktą Marijos bažnyčioje (Marienkirche), pastatytą 1472“, p. 38).

Vėliau ima aiškėti, kad laiškų tikslas tikrai ne informacinis, jie neskirti nei turistui, nei jokiam kitam išgalvotam adresatui. Kelionių aprašinėjimas – savasties paieškos, kurios būdingos kiekvienam žmogui, kiekvienai „Ievai“, bandančiai pro akropolinį paviršių skverbtis gilesnių tiesų link. Kiekvienąsyk tai tik bandymas, nes nuo realybės atsiriboti nėra lengva. Knygos herojė nuolat blaškosi tarp savęs kaip atitolusios nuo tikrovės, kritiškai į šiandienį pramogų ir pirkinių pasaulį žvelgiančios būtybės („Tos merginos „vertybinių popierių biržoje“ galioja kiti, ne kalbiniai, savųjų atpažinimo ženklai, pavyzdžiui, silikoninės krūtys arba savaitgalis su kokiu krepšininku ir po to detalus „weekendo“ eksplikavimas visuose geltonuojančiuose tiek tradicinės, tiek internetinės spaudos puslapėliuose“, p. 56) ir savęs kaip neabejotinos tos tikrovės dalies („Nespėjam, nes pakeliui į tą nuostabią parduotuvę yra dar keletas nuostabių parduotuvių. Ir ant visų jų vitrinų – sales, sales, sales!“, p. 164). Iš tikrųjų tai tipiška šiandienio žmogaus būklė: dvejopa savimonė, tikrovės neigimas ir teigimas vienu metu.

Ievos laiškuose ypač daug įvairiausios socialinės kritikos – nuo politikos iki kultūros, nuo vartotojiškos gyvensenos iki intelektualinio gyvenimo. Akmenys svaidomi ir į blondinių kultūros daržą ir į VU Filologijos fakulteto gėlyną. Veikėjos ironiškas ir kandus žodis nutaikytas į daugelį Lietuvos kultūros, o ypač literatūros pasaulio asmenybių – visų, su kuriais yra susijusi filologijos studijas baigusi, Poezijos pavasaryje dalyvaujanti ir Lietuvos rašytojų sąjungai priklausanti Ieva. Todėl kyla abejonė, ar laiškų Ieva bent kuo skiriasi nuo ją sukūrusios Elenos Karnauskaitės? Susidaro įspūdis, kad dėl praeities nuoskaudų ar kažkokio lietuviško pavydo kaimynui bandoma suvesti sąskaitas su konkrečiais asmenimis. Tik kaimynas šiuo atveju ne šiaip kaimynas, o bendražygis, kuriam labiau pasisekė kelyje į literatūrines aukštumas: „Aš rašiau eilėraščius, važiuodavau į respublikinius filologų konkursus ir nė kiek neabejojau tiesomis, kurios sklido iš pripažintų poetų arba pranašų, ką ten pranašų, sakykim tiesiai, šventųjų lūpų. Pats švenčiausias atrodė Kukulas, nesvarbu, kad paskui pasigerdavo, o pasigėręs pamesdavo eilėraščius, skirtus „Nemunui“ ar kokiai kitai evangelijai“ (p. 79). Bet talento kritika, kylanti iš asmeniškumų, atsisuka prieš patį kritiką.

Tiesa, Ievą gelbsti dažnai labiau linksmas, draugiškai pašiepiantis nei piktas žodis kolegoms. Turbūt ne ką rečiau pasišaipoma ir iš savęs, pajuokiant polinkį iš snobizmo prisipirkti gerų knygų ar apsilankyti kokiame nors prestižiniame restorane. Gebėjimas pasijuokti iš savęs – sveikos refleksijos požymis. Kitaip nei E. Karnauskaitės poezijoje, šiose esė nėra egzistencinių klausimų naštos, slegiančio beprasmybės jausmo, nevilties nuotaikų. Nors Ieva prisipažįsta, kad laiškus rašo sirgdama dvasine Galudienių liga, tačiau pats jų rašymas jau yra aiškus vadavimasis iš negalios, tarsi įrodant sau pačiai, kad ir sunkioje būklėje įmanoma ne vien gailėti savęs, bet ir judėti pirmyn. Blaiviai suvokiant, kad realiame gyvenime daugelį aplinkybių pakeisti yra sunku ar bent jau labai sudėtinga, gydymasis vykdomas keičiant požiūrį. „Gyvenimo realybė yra paprasta, ir nors, anot mano mylimo Irvingo, gyvenimas rimtas, menas – žaidimas, ko nepraskaidrinus vieno kito gavėnios vakaro šiokiom tokiom atrakcijom“ (p. 72), – rašo Ieva. Iš tikrųjų visas herojės savivokos kelias vaizduojamas žaismingai: paprastas, neįmantrus, gyvas ir nuotaikingas rašymo stilius puikiai dera su neįpareigojančiais kelionių fragmentais, atsitiktinių bendrakeleivių pastabomis, pokalbių nuogirdų detalėmis.

Akimis bėgant per lengvai suvartojamus Ievos laiškus aiškėja, kad didesnės ar mažesnės šios veikėjos kelionės pradedamos grynai iš smagumo. Tik retkarčiais užkliūnant už laiškų pabaigose vis dažniau pasikartojančio posakio „negaliu grįžti namo“, tenka suklusti ir pripažinti, kad linksma yra tik tų kelionių pateikimo forma (skirta tiek adresatui, tiek sau pačiai), bet ne jų esmė. Ieva, gyvenimo įkalinta pasaulio krašte, nuolat bėga desperatiškai ieškodama laisvės, kurioje galėtų išsiskleisti, susitikti su savimi. Kelionės – puiki terpė neįpareigojančioms draugystėms, įvairiems potyriams ir elgsenoms, bet ar tokia laisvė padeda rasti daugiau savęs? Tikriausiai atvirkščiai. Juo labiau ilgėja Ievos aplankytų vietovių sąrašas, tuo rečiau begrįžtama namo.

Nebegrįžtama ne tik namo, bet ir prie savo gelmės, prie savo šaknų, ko siekti buvo užsibrėžta pirmajame laiške. Vis labiau ima atrodyti, kad kelionė veikėjai yra dingstis pabėgti nuo savęs – klausiančios, nerimaujančios, ieškančios – į anoniminį pasaulį, kuriame gali būti bet kuo. Tai, kas patiriama svetur, savastin nenusėda – lieka egzistuoti atminty tik kaip praeities fragmentas, kuris dabarčiai jau nieko negali duoti. Vengiama grįžti net prie teigiamų patirčių, į kurias būtų galima atsiremti („Išmokau niekada negrįžti į tas vietas, kur jaučiausi laiminga“, p. 124). O kai kur Ieva, pati suabejodama savo klajonių prasmingumu, cituoja draugo laišką: „<...> ką tu ten veiki, juk gyveni tokiame pat (suprask, Galudienių) mieste. Visos kelionės nuveda tave į tą pačią aplinką, nuo kurios bėgi...“ (p. 28). Nuolatinis bėgimas, nuolatinis poreikis ieškoti kažko neapibrėžto galiausiai sunaikina pačią ieškojimo prasmę, tokios kelionės neduoda jokio rezultato. Tai primena bėgimą ant treniruoklio takelio – bėgimą nenulipant nuo jo ir kartu suvokiant, kad niekur taip nenubėgsi, nes pasaulio krašto sindromą sąlygoja ne gyvenimas Palangoje, bet toks gyvenimas, kuriame nesiveria platesni horizontai, kuriame žmogus jaučiasi įspraustas į nuo jo nepriklausančius rėmus.

Ieva – šiandienos žmogus, kuriam reikia paragauti visko, kuris nemoka nesiblaškyti, negali įsikurti nuolatinėje vietoje, jis pakrikęs, lyg praradęs save. Tačiau kyla didelė abejonė, ar skaitytojas šiuose laiškuose atpažins save ir noriai į juos gilinsis? Kaip minėta, knygos autorė viename interviu teigia, kad šios esė skirtos laisvalaikiui, pliažiniam skaitymui. Bet kad jos atitiktų tokiam skaitymui tinkamiausią popliteratūrą, Elenos Karnauskaitės laiškų knygai trūksta intrigos, įdomių, išskirtinių istorijų ar kokio kitokio masalo, kuris sukeltų, Ievos žodžiais pasakius, cinkt pojūtį. Tačiau norisi tikėti, kad rasis tokių, kas tą cinkt pajus labiau nei aš. Arba tokių, kurie gyvena vienuose ar kituose pasaulio Galudieniuose ir be didelio vargo susitapatins su Ieva.

Tėvynės varpai

Literatūros seimelis Krasnagrūdoje

Važiuojant į Lenkiją per Lazdijus, tuojau už Lietuvos sienos yra Alnų ežeras, o kitoje jo pusėje, sename parke – Krasnagrūdos dvaras – Jogailaičių laikų Abiejų tautų respublikos atminimo paveldėtojas. 1676 metų rašytinis šaltinis skelbia, kad Krasnagrūdos savininkė buvo Kristina Giblytė, Vilniaus miestelėno dukra. Nuo XVIII a. pabaigos iki 1939 m. šį dvarą valdė žemvaldžių Eismontų ir Kunatų giminės. Iš pastarųjų buvo kilusi Czesławo Miłoszo motina Weronika: jos tėvas Zygmuntas valdė Šetenių dvarą Kėdainių rajone, o jo broliui Stanisławui, užauginusiam dvi dukras – Gabrielą ir Janiną – priklausė Krasnagrūdos dvaras. Cz. Miłoszas, gimęs savo senelių Józefos ir Zygmunto Kunatų dvare Šeteniuose, daug savo paauglystės ir jaunystės vasarų praleido tetulių dvare Krasnagrūdoje, kuri jam tapo „prieštaringų išgyvenimų vieta“ ir vienu jo širdžiai artimiausių gimtosios Europos kampelių. 1989 m., džiaugdamasis savo sugrįžimu, jis panoro, kad dvaras – nepaisant istorijos nuosprendžių – atgytų ir tarnautų kaip jungiamoji tautų ir kultūrų grandis. Kartu su broliu Andrzejumi jis simboliškai perdavė Krasnagrūdą Seinų Paribio fondui (1990 m. Seinuose įkurtam ir Palenkės vaivadijos maršalkos bei Kultūros ir tautinio paveldo ministro globojamam fondui ir centrui „Menų, kultūrų, tautų paribys“) ir tapo Tarptautinio dialogo centro garbės globėju. TDC buvo įkurtas restauruotame Krasnagrūdos dvare ir kituose šešiolikos hektarų plote stovinčiuose pastatuose, kuriuos Paribio fondas, užsiimantis edukacine ir menine veikla daugiakultūrėse visuomenėse, išsinuomojo ilgiems metams ir restauravo gavęs finansinę Norvegijos paramą ir Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministerijos finansavimą.

Nuo 2004 m., kai Paribio fondas tapo Krasnagrūdos šeimininku, dvare vykdomas projektas „Krasnagrūdos traktas“, kuriame dalyvauja paribio lenkų–lietuvių jaunimas, aplinkinių vietovių gyventojai, vietos savivalda, kunigai ir mokytojai. Į daugybę renginių mielai atvyksta iškilūs Lenkijos, Lietuvos ir viso pasaulio meno ir mokslo žmonės, ypač kai dvare iškilmingai minimas Cz. Miłoszo gimtadienis, organizuojami jo mirties metinių minėjimai. Čia ne kartą buvo suvaidintas „Isos slėnis“, kurį su vietos jaunimu pastatė Małgorzata Sporek-Czyżewska. Taip buvo atkurta šios vietos praeitis, vystomos tradicijos, rengiamos archeologijos, erdvės formavimo, ekologijos ir socialinės komunikacijos kūrybinės dirbtuvės, organizuojami tarptautiniai poezijos susitikimai. Tarp visų šių renginių puikiai įsikomponavo ir Literatūros seimelis, kuris, tikėkimės, pasistengus abiem pusėms, taps tradiciniu kasmetiniu vertėjų iš Lietuvos, Lenkijos, o gal ir kitų kaimyninių šalių sambūriu.

Profesionalus vertėjų „raganavimas“

Paribio fondo iniciatoriai ir jo vadovai, Małgorzata ir Krzysztofas Czyżewskiai, labai entuziastingai priėmė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pasiūlymą surengti Krasnagrūdoje Literatūros seimelį. Šis renginys sąjungos planuose buvo numatytas kaip vienas svarbiausių, skirtų 2013-iesiems – Lenkų literatūros metams. Nuo pavasario vyko susirašinėjimas, pokalbiai ir galų gale buvo suderinta, kad į Literatūros seimelį renkamės rugpjūčio 19–21 dienomis. Iš Lietuvos atvyko Irena Aleksaitė, Vladas Braziūnas, Vytautas Dekšnys, Vyturys Jarutis, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Irena Potašenko, Kristina Sprindžiūnaitė, Kazys Uscila. Lenkų vertėjų būrys buvo daug gausesnis: Joanna Bożeńska, Paulina Ciucka, Małgorzata Gierałtowska, Alicja Jankowska, Tomaszas Jędrzejewskis, Bartłomiejus Kowalas, Emilia Kolinko, Alina Kuzborska, Michałas Piątkowskis, Agnieszka Rembiałkowska. Visam šiam gražaus jaunimo būriui labai profesionaliai vadovavo vertėjų guru, vertėjų dirbtuvių Varšuvoje vadovas, Lenkijos PEN klubo pirmininkas Adamas Pomorskis ir nepailstanti, žavioji mūsų kultūros atašė Lenkijos Respublikoje Rasa Rimickaitė. Lietuvių kalbos Varšuvos universitete išmokę jaunieji vertėjai kartu su geranoriškai jiems padedančiais Rasa ir Adamu verčia į lenkų kalbą mūsų poetų kūrybą, rengia spaudai lietuvių poezijos antologiją. Taigi dirbtuvės Krasnagrūdoje jiems tapo sudėtingos, bet įdomios vertimų praktikos tąsa: visą dieną kartu gliaudėme Liūnės Sutemos eilėraštį „Raganauju“ ir Eugenijaus Ališankos „prarandu tašką ir kablelį“. Apie tai, ką atradome šiuose eilėraščiuose, jų autoriai, ko gero, nė sapnuose nesapnavo. Tokio darbo praktika akivaizdžiai parodė, kad į vertėjų dirbtuves būtina atvykti ir autoriams (jeigu, žinoma, jie gyvi), tada patys paaiškintų, kas už jų žodžių slypi, ar teisingai vertėjai juos supranta. Beje, E. Ališanka kaip tik ir turėjo dalyvauti šiame seimelyje, bet, deja, negalėjo, todėl teko mums patiems aiškintis, nuo ko ir kaip jis „kiekvieną sekmadienį nubraukia dulkes“... Taigi, kaip ir dera seimelyje, diskusijų buvo daug ir geriausią vertimo variantą išrinkdavome „balsų dauguma“, o kad „sesijos“ nesitęstų per ilgai, tvarką palaikė simpatiškoji mūsų globėja, viską išmananti Agata Szkopińska, Seinų centro „Menų, kultūrų, tautų paribys“ projektų vadovė.

Šalia praktinių užsiėmimų buvo ir nemažai informatyvių pranešimų: M. Sporek-Czyżewska papasakojo apie Paribio fondą, Seinų centrą „Menų, kultūrų, tautų paribys“, Tarptautinį dialogo centrą, supažindino su dvare veikiančia nuolatine Cz. Miłoszui skirta ekspozicija, Irena Aleksaitė ir šių eilučių autorė pristatė lenkų literatūros Lietuvoje bibliografiją ir supažindino su šiais metais Lietuvoje organizuojamu skaitomiausios lenkų rašytojų knygos konkursu. V. Jarutis skaitė pranešimą „Vertimo demonų apstas“ , o K. Uscila – „Jerzy’io Giedroyco ir Czesławo Miłoszo korespondencija – nelengvos draugystės ir vaisingo bendradarbiavimo veidrodis“.

Dvaro rūsiuose įsikūrusioje kavinėje, pavadintoje pagal Cz. Miłoszo eilėraštį „Dainelė apie porcelianą“, buvo galima paragauti geros kavos, išgerti taurę vyno ir vieną vakarą pasiklausyti Seinų teatro klezmerių kapelos bei solistės M. Sporek-Czyżewskos koncerto „Ejbike Mame“, o kitą – lenkų ir lietuvių poezijos bei prozos. savo kūrybą skaitė V. Braziūnas, Pawełas Huelle, A. A. Jonynas, B. Jonuškaitė, Joanna Osewska.

Lietuvių grupei, manau, buvo itin įdomu išgirsti A. Pomorskio ir kaip tik tuo metu Krasnagrūdoje su Paribio fondo stipendija viešinčio rašytojo P. Huelle’s samprotavimus apie Cz. Miłoszą, Witoldą Gombrowiczių (apie pastarąjį šiuo metu Pawełas rašo pjesę) bei kitus autorius, kurie iškildavo iš atminties tą popietę, diskutuojant su vertėju V. Dekšniu, pernai išvertusiu į lietuvių kalbą jo knygą „Mercedec-Benz“.

Redaktoriaus postas dingo kartu su komunizmu

Taip teigė A. Pomorskis, kalbėdamas apie literatūros ir knygos situaciją Lenkijoje. Etatinių redaktorių nėra. Kartais jie samdomi vienai ar kitai knygai, bet jų vis mažiau, nes senieji profesionalai išmirė, o jaunieji tokio pat lygio, kaip ir daugelis vertėjų, kurių kalba gana skurdi. Apskritai lenkų kalba labai suprastėjusi, ir ne tik ta, kuri skamba gatvėje, mokykloje ar internete, o dar blogiau – žurnalistų, peninčių klausytojus vien „pretenzinga žemiausių socialinių sluoksnių kalba“. Apklausos rodo, kad šešiasdešimt procentų lenkų per metus perskaito ne daugiau kaip tris kompiuterinius puslapius teksto.

Kokia tokioje visuomenėje lietuvių literatūros vieta?

Adamas papasakojo, kad prieš dvejus metus vykdamas į Vilnių, į susitikimą su Lietuvos PEN klubo nariais, P. Huelle atliko apklausą tarp Gdansko inteligentų: kokius Lietuvos menininkus jie žino. Atsakymuose nuskambėjo trys pavardės: Čiurlionis, Venclova, Eidrigevičius.

Kodėl tokia situacija? Lenkų susidomėjimas mažų tautų literatūromis prasidėjo po 1990-ųjų, bet ne Baltijos šalių, o Vidurio Europos autoriais. Maždaug prieš dešimt metų ypač populiarios pasidarė Balkanų tautų knygos, taip pat rinką užplūdo čekų, ukrainiečių, baltarusių literatūra, aišku, visada buvo ir yra populiari rusų. Vertimai iš lietuvių kalbos pasirodydavo itin retai, jie buvo atsitiktiniai, dažniausiai versta iš tarpinės – rusų, o ne lietuvių kalbos. Kita, anot Adamo, dažna problema, kad po Nepriklausomybės paskelbimo lietuvių literatūros vertėjais tapo nemažai Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovų, gerai nemokančių lietuvių kalbos ir, deja, neišmanančių ir dabartinės lenkų kalbos, ką jau kalbėt apie stilių, visus specifinius niuansus... Taip nėra nutikę nei Ukrainoje, nei Baltarusijoje, iš šių kalbų verčia Lenkijoje gyvenantys profesionalai. Keista, bet net ir vertimai iš latvių ir estų kalbų daug geresni nei iš lietuvių. Turbūt čia neigiamos įtakos turėjo ir turi nuolatos eskaluojami konfliktiniai Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Gal jie šiek tiek atbaido ne tik vertėjus, bet ir leidėjus, ir jau ypač skaitytojus, nes jų nevilioja Lenkijos žiniasklaidos juodžiausiomis spalvomis nupieštos Lietuvos literatūra.

Beje, čia turbūt pati geriausia vieta prisiminti tai, kad ir A. Pomorskis, ir P. Huelle savo pašnekesį Krasnagrūdoje pradėjo atsiprašymu už lietuvius įžeidžiantį Poznanės futbolo klubo „Lech“ sirgalių plakatą „Lietuvos chame, klaupkis prieš lenkų poną“. Didžiausia problema, jų nuomone, ne tas aistruolių iškeltas plakatas, o tai, kad jis, milžiniškas, akis badantis, kabojo per visas varžybas, o tai reiškia, kad Lenkijoje toleruojami nacionalistų išpuoliai... ir tai tikrai negerina kaimyninių santykių.

Iš arčiau geriau matyti

Džiaugiamės, kad Varšuvos universitetas jau yra išleidęs visą būrį jaunų žmonių, mokančių lietuvių kalbą. R. Rimickaitė tvirtino, jog, deja, yra ir nemažai problemų. Štai Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete esanti katedra, kurios pavadinime žodis „Baltistika“ buvo pagrindiniu žodžiu, dabar jau vadinasi Bendrosios kalbotyros, lyginamosios kalbotyros, Rytų Azijos ir baltistikos katedra. Taigi pats laikas sunerimti, kad lietuvių ir latvių kalbos neatsidurtų už šios katedros ir apskritai už Varšuvos universiteto durų.

Taigi šioje katedroje nėra lietuvių literatūros vertėjo specializacijos. Per beveik dvidešimt metų Lenkijoje neišugdėme profesionalių literatūros vertėjų. Antra, nėra net išsamaus lietuvių literatūros istorijos vadovėlio lenkų kalba (neminint senesnių, dar Lenkijos Liaudies Respublikos laikais išleistų abejotinos mokslinės reputacijos asmenų knygų, skirtų lietuvių literatūrai. Prof. Mieczysławo Jackiewicziaus „Dzieje literatury litewskiej do 1917 roku“ išleista 2003 m. ir, deja, su klaidomis ir tiesiog pasenusia, iš tarybinių lietuvių literatūros šaltinių rinkta informacija, o puiki, nors labai trumpa ir nedidelė, taip pat 2003 m. išleista prof. Algio Kalėgos knyga, kurią gal ir galima būtų laikyti vadovėliu, „Dzieje literatury litewskiej. 1918–2000“, baigiasi Romualdu Granausku ir debiutuojančiu Juozu Erlicku bei apsiriboja enciklopedinėmis žiniomis). Nėra programinių lietuvių literatūros, kultūros, filosofijos, istorijos tekstų antologijos lenkų kalba. Nėra ir suremontuotų, tik Baltistikos katedrai (vartoju mums artimesnį pavadinimą) skirtų, nors ir nedidelių, bet kalbos mokymui pritaikytų auditorijų. Reikalinga profesionali pagalba tvarkant lituanistinę biblioteką, pageidautinas būtų pastiprinimas iš Lietuvos, o ir iš kitų užsienyje veikiančių lituanistikos centrų. Tiesą sakant, Baltistikos katedra ar greičiau lietuvių literatūros, kultūros, istorijos dėstymas laikosi tik dėl dėstytojų entuziazmo, todėl vertėtų pagalvoti ir apie jų skatinimą.

Viskas, anot R. Rimickaitės, mūsų pačių rankose. Reikia Lietuvos Seimo, Vyriausybės, atitinkamų ministerijų dėmesio lietuvių kalbos, literatūros, kultūros tolesnio egzistavimo Varšuvos universitete klausimui (kartais tiesiog užtektų valstybinių vizitų metu vienam ar kitam asmeniui ištarto svaraus žodžio). Nenuostabu, kad lenkai nėra pernelyg suinteresuoti Baltistikos katedros klestėjimu, jei mes patys snaudžiame. Gal užtektų sudominti Lietuvoje veikiančias lenkų įmones ir Lenkijoje verslą turinčias lietuvių įmones lituanistų ugdymu, nes juk katedros absolventai ateityje galėtų tapti tų firmų darbuotojais. Todėl gal vertėtų kreiptis, o tokios įmonės būtų pačios suinteresuotos vienos ar kitos auditorijos remontu. Gal užtektų sudominti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetus veiksmingais bendradarbiavimo projektais keičiantis dėstytojais, dalijantis mokymo programomis, metodine medžiaga.

Jauni Lenkijoje lietuvių kalbos besimokantys studentai žino, kad iš vertimų galima, bet sunku išgyventi. Štai prieš kelerius metus uždavus klausimą tuometinio antrojo baltistikos kurso studentams, kas ką ketina veikti baigęs studijas, tik vienas jų (Krasnagrūdos vertėjų seimelio dalyvis M. Piątkowskis) atsakė norįs būti literatūros vertėju. Visi kiti ieško kitų būdų pragyvenimui užsidirbti: gerai, jei nepraranda kontakto su kalba ir įsidarbina įvairiose lenkų–lietuvių įmonėse, tačiau dažniausiai susiranda darbą, visiškai nieko bendro neturintį su lietuvių kalba (tad iškyla klausimas, dėl ko tiek žmonių metų metus deda daugybę pastangų lietuvių kalbos mokymui?) Taigi Lietuvai derėtų vykdyti labai kryptingą vertimų skatinimo politiką, kuriai nereikėtų didelių lėšų, ugdyti tokius jaunus vertėjus, kad jie ne tik kalbą gerai išmoktų, bet išmanytų ir kontekstą – Lietuvos istoriją, kultūrą, tradicijas. Jauniesiems vertėjams reikėtų teikti nuolatinę paramą, palaikyti su jais ryšį, tiesiog nepaleisti iš lietuvių literatūros ir kultūros, taip pat ir iš jų gimtosios lenkų literatūros ir kultūros akiračio: skirti jiems stipendijas, organizuoti įvairius ne tik vertimo meistrystei skirtus kursus. Tikslinga būtų pakviesti į Varšuvą Lietuvoje dirbančius lenkų literatūros vertėjus ir užsienyje dirbančius lietuvių literatūros vertėjus ir surengti jiems paskaitų ciklą. Tik tada galėsime reikalauti iš lietuvių literatūros vertėjų į lenkų kalbą tikrai kokybiškų, lietuvių literatūrai gėdos nedarančių poezijos ir prozos vertimų. Nes, pasak R. Rimickaitės, tarp lenkų literatūros kritikų, istorikų, vertėjų vyrauja nuomonė, kad daugelis iš iki šiol pasirodžiusių lietuvių literatūros vertimų galėtų būti geresni, nedarantys žalos kūriniui ir jo autoriui. Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į išverstų tekstų redagavimą: vertėtų rimtai pagalvoti apie specialią eilutę lietuvių literatūros vertimų paramos programų biudžetuose...

Galiausiai reikia kryptingai dirbti su leidėjais ir autoriais. Pastariesiems taip pat turėtų rūpėti į lenkų kalbą išverstų jų knygų likimas. Lietuvių autoriai galėtų būti aktyvesni, atviresni, komunikabilesni stengiantis sudominti savo knygomis kaimyninės šalies skaitytojus. Svarbus ir verstinės knygos išleidimo laikas. Štai Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ pasirodė Lenkijoje labai pavėluotai, panašiai atsitiko ir su Renatos Šerelytės knygomis – jos tiesiog nebuvo pastebėtos, nes skaitytojui rūpėjo jau kitos problemos, kitos aktualijos. Kitas rūpestis – informacijos apie lietuvių autoriaus knygą, pasirodžiusią Lenkijos rinkoje, sklaida. Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinktinė jau seniai yra lenkiškai, bet niekas nieko apie ją Lenkijoje negirdėjo... O jeigu kalbame apie pastaruosius metus, tai į lenkų kalbą išverstas lietuvių knygas galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų... Stebimės, kodėl artimiausi kaimynai mūsų nesupranta. O kaip mus suprasti, jei neturime mūsų gyvenimą, mūsų džiaugsmus ir baimes, mus pačius aiškinančių tekstų vertimų?

Taigi gal tokie literatūros seimeliai galėtų tapti ne teoriškais, o labai realiais tiltais tarp knygos žmonių, tarp pačių vertėjų, kurie išvykę iš Krasnagrūdos dalykiškai bendrautų ir tiesiogiai, ir virtualiai, teikdami vieni kitiems profesionalią pagalbą ir dalydamiesi aktualia informacija apie dėmesio vertas knygas.

Tokius Rasos ir mūsų visų, seimelio dalyvių, pasamprotavimus galima būtų užbaigti vienu žodžiu: „Amen“, bet dar liko nepaminėti

Pakelės šunyčiai ir kiti veikiantys asmenys

Alnų ežeras su plačia, nuo Alnukų dvaro (jame įkurtas viešbutukas, kuriame gyvenome) nusileidžiančia pakrante, su galingais medžiais, kurie, ko gero, dar mena buvusius dvaro savininkus, su atokia, didžiule pavėsine tiems, kurie pavargsta nuo saulės ir žmonių, su tarp meldų ir nendrių pasislėpusiu mediniu tilteliu mauduokliams, mėgstantiems šokti, o ne bristi į vandenį, ir su vaizdu į kitą ežero krantą, kur labai pasistengus galėtum išvysti iš senojo Kunato parko išnyrantį ir į vandenį šokantį jauną Czesławą... Du ežero krantai, du vienas prieš kitą įsikūrę dvarai su spalvinga savo praeitimi. Iš vieno į kitą plaukdavome ne valtimis, o važiuodavom mašinomis, Žagarų kryptimi, tų pačių, kuriuos ne kartą yra minėjęs ir Cz. Miłoszas, ir Albinas Žukauskas. Nors vakarienės vadinamojoje Paukštidėje užsitęsdavo gana ilgai, sugrįžusiems į nakvynės vietą – Alnukus – dar praversdavo stalo tenisas – kai kas lietuvių kalbos kirčiuotes keitė į kirčius raketėmis, jeigu ne stalo teniso, tai badmintono, kurį jaunos lenkų vertėjos žaisdavo jau gerokai po vidurnakčio, prailgindamos paskutinių šiltų vasaros naktų valandas.

Nors Krasnagrūdoje praleistos dienos buvo labai darbingos, užsiėmimai, pokalbiai vyko iki išnaktų, vis dėlto šis seimelis paliko keistos ramybės, darnos, savotiškos mistiškos oazės įspūdį: iš dvare įrengtos ekspozicijos nuolatos dudenantis Cz. Miłoszo balsas: „Obłoki, straszne moje obłoki“ („Debesys, mano kraupieji debesys...“), tai šen, tai ten snaudžiantys arba po visas patalpas šmirinėjantys du „pakelės šunyčiai“ (vienas jų, rusvaplaukis taksas, net ir į sceną mėgstantis užlipti, ypač kai joje stovi jo šeimininkė Małgorzata), pieva su aplinkinių kaimų vaikų, dalyvavusių čia neseniai vykusiose meno dirbtuvėse, keisčiausiais „kūriniais“ ir dvikalbiais užrašais po jais, pvz., „Sraigė Zavilė. Tai faini sraige Moka išjuokinti kiekvieną“, pirmame dvaro aukšte įkurta biblioteka, administraciniame pastate – modernus biuras su kompiuteriais, internetu tiems, kurie be jo net ir seimelyje negali tverti. O vakare dvaro verandoje Andrzejaus Franaszeko ir K. Czyżewskio pasakojimai apie audringą Cz. Miłoszo jaunystę ir pavydėtinai orią, išskirtinai brandžią senatvę, iki mirties jam tarnavusią atmintį ir šviesų protą...

Regis, pirmoji seimelio sesija praėjo sėkmingai. Tikėkimės – ji nebus paskutinė.

Tėvynės varpai

Na va, skaitytojau, jei buvai rugsėjo dešimtosios vakarą Rašytojų klube – džiaukis, jei ne – gailėkis. „Kas ten vyko?“ – norėtum klausti. Ogi naujosios Donaldo Kajoko knygos „Lapės gaudymas: eseistinės užsklandėlės“ pristatymas. Turbūt pastebėjai, kad apie D. Kajoko kūrybą bandyta kalbėti daug, ieškota įvairių prieigų, leidžiančių užčiuopti, sugauti, įvardyti tai, ką poetas išreiškia taiklia metafora, ištobulinta forma, nepretenzingu šypsniu ar kukliu nusistebėjimu. Štai literatūrologas Vytautas Kubilius 1999-aisiais dienoraštyje taip rašo: „Perskaičiau Kajoką. Tai jau ne literatūra, o žmogaus dvasios fenomenas. To neįmanoma parašyti, jei toks nesi. Tai tikėjimas. Vienio ieškojimas. Visai kitas mąstymas ir kultūra.“

Panašiais žodžiais apie poeto kūrybą prabilo vakaro vedėjas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas ir pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais: „perskaitęs knygą norėjau paskambinti Donaldui Kajokui ir pasakyti: „Gera tavo knyga. Kaip geras būna žmogus.“ Galiausiai pasitelkė šioms dienoms aktualią krepšinio leksiką: „Lietuvos krepšinio komandai lyderių trūksta, bet poetų rinktinei – jau gana. Jis tiksliai ir netikėtai meta tritaškius. Priima tolimus perdavimus net iš Japonijos, iš Marko Aurelijaus laikų, išradingai blokuoja. Turi ką pasakyti apie trenerius ir teisėjus – apie madoms pasidavusius literatūros tyrinėtojus.“

Susidomėjai, skaitytojau? Gailiesi, kad praleidai šį vakarą? Gailėkis! Dabar pateiksiu vakaro metu skambėjusio V. Sventicko pokalbio su D. Kajoku ištrauką, kuri, tikiu, suerzins tave dar labiau.

V. S. Kas ta Kajoko „lapė“? Kodėl „lapė“?

D. K. Tiesą sakant, lapė atsirado truputį vėliau. Šie tekstai buvo rašomi tada, kai dirbau „Nemune“, kai reikėjo pabirų „gabaliukų“. <...> Apie trejus metus rašiau. <...> Pagalvojau, kad šie tekstai gali virsti knyga. Ir tada atsirado lapė. O lapė atsirado iš ankstesniojo mano eilėraščio ir iš Gintauto Dabrišiaus vieno eilėraščio, kuris man labai patiko. <...> Ten buvo lapė, kurią jis gaudo savo smegenyse, ir ką veikti su lape, kai jau pagauni. Tai taip ir atsirado.

V. S. O ar didelis buvo kalnas tų popierių, iš kurių atsirinkinėjai tekstus šiai knygai?

D. K.<...> Kai pradėjau rašyti, tai ėmiau senus savo užrašus, jie lyg ir tiko. Nes, tiesą sakant, ši knyga ir šie mano pagalvojimai turbūt yra anos mano eseistikos – „Komentarų“, „Dykinėjimų“ – tęsinys, tarsi užsklanda, šioks toks patikslinimas, paabejojimas. Aš visiškai neseniai paskaitinėjau savo „Komentarus“ ir pamačiau, kad pagrindas, ant kurio stovėjau rašydamas, likęs tas pats. Su tam tikromis modifikacijomis, nežymiais pakitimais, bet iš esmės tas pats. Ši knyga, be abejo, gali būti ir savarankiška knyga, bet ji šneka apie tai, kas jau buvo kalbėta anksčiau. <...> „Lapės gaudyme“ man buvo įdomiausia šiek tiek atsigręžti per petį, pažiūrėti, kas padaryta šiek tiek ir mano, bet labiau – kas padaryta kitų žmonių, kurie jau prieš tūkstantmečius kėlė labai svarbius klausimus, tarkim, pradedant visokiais religijų pradininkais ir baigiant filosofais, rašytojais, poetais. Norėjosi pasižiūrėti, ką jie išsprendė ir, tarkim, kaip kai kurios technologijos mums neleidžia atsigręžti ar beveik užblokuoja galimybę pasižiūrėti, ką jie ten darė. Tai buvo tarsi atsigręžimas, nei protingas, nei išmintingas, greičiau kažkoks šypsningas.

V. S. Kada, kaip supratai, kad gali rašyti tai, kas gali būti žmonėms reikalinga? Kas tave ištiko tada? Kas nors turėjo ištikti, ar turėjai ką pajusti, juk nuo to priklausė visas tavo gyvenimas, ir jau ne tik tavo, o ir tų, kurie ima tavo knygas į rankas.

D. K. Na, dėl to, ar reikalinga, aš nežinau, ar reikalinga. Labai tikiuosi. Juk ne vien sau darai, jeigu sau darytum, tai į stalčių nukištum. Bet, visų pirma, kai kažką darau, tai man įdomiausia, kai pačiam yra įdomu. Kuo mažiausiai galvoju apie skaitytoją. Jeigu man pavyksta save nustebinti, tai aš jaučiu, kad tai gali tikti ir žmonėms, šiek tiek panašiems į mane, kurie eina panašiu keliu, bando tą lapę gaudyti ar eiti paskui kažką, labai jam svarbų. Jeigu man tai būtų neįdomu, tai kam tas knygas rašyti? Tiesą sakant, apie skaitytoją niekad negalvoju. Paskui, tokiais momentais, kai išgirsti, kad kažkas tave skaito, be abejo, labai malonu ir miela.

Skaitytojau, tikriausiai jau sielvartauji, kad gražųjį rudens vakarą neteko pasiklausyti pokalbio su D. Kajoku. O buvo verta! Šitiek minčių praleidai, tiek pamąstymų apie tai, kaip rašoma, kaip gyvenama, kuo džiaugiamasi. Neišgirdai ir literatūrologės Audingos Peluritytės-Tikuišienės, kuri kaip visada žaismingai ir šiek tiek ironiškai savo pranešimą „Kajoko žvėreliai“ pradėjo provokatyviu klausimu: „Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“, o percituotos, perfrazuotos?“ Tad neišgirdai, skaitytojau, apie D. Kajoko rašymo stilių, metaforinį mąstymą, kalbos žaidimus, šaradas, jam būdingą absoliuto jutimą, apie klausimus, kuriuos rašytojas užduoda „ne tik, o tiksliau, ne tiek literatūrologui ar literatūros kritikui, bet tarpinei žmogaus apsiskaitymo, išminties zonai, esančiai ir literatūros, ir literatūrologijos, ir filosofijos, ir religijotyros įtakoje“.

Patirtimi dalijosi ir daugelio D. Kajoko knygų redaktorė Janina Riškutė, teigusi, kad šio autoriaus tekstų redagavimas būna minimalus, tad knygoje „Kurčiam asiliukui“ nerašiusi net savo pavardės. J. Riškutė apibendrino D. Kajoko kūrybą, džiaugėsi, kad galėjo skaityti poeto rankraščius nuo pat pirmosios knygos, stebėti, kaip jam paklūsta žodis, kaip nuosekliai laikomasi tos pačios kūrybinės programos.

Skaitytojau, žinok, kad vakaro metu, išsirinkę mėgstamiausius D. Kajoko eilėraščius, juos skaitė ir jaunesniosios kartos poetai – Nerijus Cibulskas, Mindaugas Nastaravičius, Vytautas Stankus. O pačioje vakaro pabaigoje klausytojus poetas pradžiugino ir savo skaitomais tekstais. D. Kajokas patvirtino, kad vis dėlto poezija jam lieka „įdomiausia, svarbiausia, daugiau pranešanti“. Todėl, skaitytojau, kad visai nenukabintum nosies ir neprarastum ūpo, išduosiu paslaptį – D. Kajokas skaitė naujausius eilėraščius ir prasitarė apie būsimą knygą pavadinimu „Knyga apie vandenis, smėlius ir vėjus“.

Buvo paminėta ir graži sukaktis – D. Kajoko šešiasdešimtmetis. Visi sveikino poetą, džiaugėsi, galėdami su juo dirbti, būti šalia jo, skaityti tai, ką jis kuria. Taigi, mielas skaitytojau, viliuosi, supratai, ko netekai. O kad nepasikartotų tokie praradimai, skatinu tave nepraleisti kitų Rašytojų klubo organizuojamų renginių!

Tėvynės varpai

Jonathanas Crary'is, Kolumbijos universiteto profesorius, savo knygoje „24/7. Terminal capitalism and the ends of sleep" analizuoja šių laikų visuomenę, kuri visaip skatinama ištisą parą vartoti.

Ar mes išsimiegame, nakčiai neišjungdami kompiuterių, mobiliųjų telefonų, fakso aparatų ir kitų elektroninių prietaisų? Šiuolaikinis žmogus miega mažiau ir prasčiau, nemiga jau tapo patologiniu reiškiniu, iš kurio sėkmingai pelnosi vaistų pramonė. Noras neprarasti ryšio su elektronine erdve vis labiau gožia mūsų būtį, tuo tarpu kiekvienas TV pultelio mygtuko spustelėjimas, spragtelėjimas kompiuterio pele, naršymas po internetą yra registruojamas, kaupiamas, analizuojamas įvairių įmonių, žinybų bei valstybių ir naudojamas jų tikslams. Mes ne tik patys vartojame, bet sąmoningai leidžiamės, kad mus pačius kažkas vartotų.

J. Crary'is pasakoja apie baltagalvius žvirblius, kurių pulkai kiekvieną pavasarį traukia Vakarų Amerikos pakrante į šiaurę, o rudenį tuo pačiu keliu grįžta atgal. Šis paukštis įstabus tuo, kad gali septynias paras skristi be miego. Ta jų savybė sudomino Amerikos gynybos departamentą. Tiriama, kaip šią savybę pritaikyti žmonėms, kad jie kuo ilgiau išbūtų nemigę arba pasitenkintų snauduliu. Per praėjusio šimtmečio karus kareiviams šiam tikslui būdavo skiriamas amfetaminas. Įminus baltagalvio žvirblio paslaptį, gal būtų įmanoma sukurti naują bemiegę būtybę, kurios nekamuotų šalutinis narkotiko poveikis.

Anot J. Crary'io, modernių laikų karinės naujovės greitai pasklinda visuomenėje: bemiegis kareivis, bemiegis darbininkas ar šiaip vartotojas. „Pritaikius agresyvią vaistų įmonių rinkodarą, miegą slopinantys produktai iš pradžių būtų skiriami tam tikro gyvenimo būdo žmonėms, o galiausiai taptų daugelio būtinybe."

Tas paukštelio pavyzdys atrodytų kaip pavienis fenomenas, bet J. Crary'is pateikia ir kitą netikėtą pavyzdį: prieš keletą metų rusai siūlė sykiu su europiečiais sukonstruoti ir į kosmosą pakelti milžiniškus skydus, kurie net ir naktį tam tikriems regionams atspindėtų saulės šviesą. Bet juk draudimas užmigti – iki šiol naudotas žmonių kankinimo būdas.

Įvairūs nemigos gydymo metodai parodė kitą reikšmingą dalyką: miegas tebėra viena iš nedaugelio žmogaus sričių, kurių, anot J. Crary'io, negali okupuoti technologijom paremtas kapitalizmas. Miegodami mes nei vartojame, nei ką nors gaminame. Šiandieniame vartotojiškame – 24/7 – pasaulyje miegas tampa kliuviniu, grėsme, subjektyviu ir privačiu dalyku, kurį mums visiems yra suteikusi gamta. Miegas tarsi slenkstis, saugantis privačią, labiausiai pažeidžiamą visuomenės savastį.

Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai besivystanti skaitmeninė technika užgriuvo kaip lavina, stelbianti bet kokią vartojimo prasmę. Vartojimas tarsi „kolonizuoja" asmeninį mūsų pasaulį. Internetinėje žiniasklaidoje visada aptiksi daugiau informacijos, netikėtų malonumų, imponuojančių pramogų nei kasdienėje, įprastoje aplinkoje. Elektroninė erdvė jau keičia mūsų laiko, aplinkos, privatumo, bendruomeniškumo supratimą.

Tad ką daryti? Negailestingai kritikuodamas besaikį komercinį vartojimą, J. Crary'is siūlo grįžti prie J.-P. Sartre'o iškeltos kolektyvinės tapatybės, kurios svarbiausiais bruožais turėtų būti rūpinimasis vieni kitais, pagalba, pakantumas vieni kitiems. Tai svarbūs, visuomenę telkiantys dalykai.

O miegas? Kol kas jis tebėra riba, kuri skiria žmogų nuo ypač galingos techninės ar ekonominės mašinos. Miegas teikia viltį, kad tebeegzistuoja tai, ko neįmanoma įsprausti į jokias programas ir racionaliai analizuoti. Miegas – paslaptinga sapnų erdvė, kurioje neegzistuoja nei tai, ką jau turime, nei tai, ko mums reikia. Tai viena unikaliausių mūsų būties sudedamųjų dalių.

Parengė Zita Mažeikaitė

„Mes. Latvija, XX amžius“. Latvijos valstybinis kultūros kapitalo fondas įgyvendina tikslinę programą „Nacionalinės tapatybės skatinimas“. Didžioji dalis literatūros srities finansavimo (40 tūkstančių latų) bus skirta romanų serijai „Mes. Latvija, XX amžius“. Jau paskelbta trylika šio kūrybinio projekto dalyvių – rašytojai O. Zebris, G. Berelis, P. Bankovskis, P. Pūrītis, G. Repše, M. Bērzinis,. Abele, N. Ikstena, D. Rukšāne-Ščipčinska, A. Manfelde, K. Ulberga, L. Kota ir A. Jundze. Šių autorių kūrinius planuojama išleisti iki 2016 metų.

Projekto idėjos autorė – rašytoja ir menotyrininkė Gundega Repše, kuri 2011 m. parengė dvylikos latvių moterų rašytojų apsakymų rinkinį „Mes. XX amžius“. Pasak G. Repšes, ši romanų serija būtų savitas protesto gestas, apsaugantis istoriją nuo užmaršties, sąmoningos degradacijos, įvairiausių istorinių politinių draudimų.

J. Baltvilko premijos laureatai. Liepos 24-ąją, per latvių poeto Janio Baltvilko (1944– 2003) gimimo dieną, J. Baltvilko premijos vertinimo komisija paskelbė laureatų vardus. Vaikų literatūros srityje apdovanojimą pelnė prozininkas Juris Zvirgzdinis už literatūrinių pasakų knygas.

Tarptautinės Baltijos jūros regiono J. Baltvilko vaikų literatūros ir knygos meno premijos laureatais tapo estų rašytojas Andrus Kivirähkas ir jo apsakymų knygos vertėjas į latvių kalbą Guntaras Guodinis.

Unikalus rankraštis. Johno Rylandso bibliotekoje Mančesteryje rastas unikalus Renesanso epochos rankraštis – Giovannio Boccaccio kūrinio „De Casibus Virorum Illustrium“ 1400 metų vertimas į prancūzų kalbą „Apie prakilnių vyrų ir damų likimus“. Vertė Laurent’as de Premierfait (Loranas de Premjefe (1380– 1418). Šiame didaktiniame kūrinyje italų rašytojas surinko penkiasdešimt šešių istorinių veikėjų ir mitologinių personažų biografijas, aprašė jų iškilimo ir nuopuolio istorijas.

Šis rankraščio radimas sutapo su „Dekamerono“ autoriaus 700-osiomis gimimo metinėmis.

H. Pinteris ir T. Stoppardas.Šių metų H. Pinterio premijos, kurią skiria anglų PEN centras už nuopelnus literatūrai, laureatu paskelbtas britų rašytojas Tomas Stoppardas (g. 1937 m.). Dar iki premijos skyrimo jis buvo pareiškęs, kad būtent H. Pinterio dramaturgija jam buvusi „viena iš priežasčių, pastūmėjusių rašyti pjeses“.

Ši premija įsteigta 2009 m. Haroldo Pinterio, 2005 m. Nobelio literatūros premijos laureato, garbei.

T. Stoppardas yra žinomų pjesių „Arkadija“, „Rozenkrancas ir Gildenšternas mirė“, draminės trilogijos „Utopijos krantas“ ir daugelio kitų kūrinių autorius. Jo scenarijus filmui „Įsimylėjęs Šekspyras“ 1998 m. įvertintas „Oskaro“ apdovanojimu.

Che Guevara „Pasaulio atmintyje“. 431 revoliucionieriaus Che Guevaros rankraštis ir dokumentai, skirti jo gyvenimui ir kūrybai, įtraukti į UNESCO dokumentinio palikimo programos „Pasaulio atmintis“ rejestrą. Sąraše daugiau nei tūkstantis pavadinimų, tarp jų ir „Bolivijos dienoraštis“.

1992 m. įkurta UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ skirta apsaugoti pasaulinį dokumentų paveldą.

Vėl „Ispaniškoji tragedija“. Skandalingosios Thomaso Kydo (1558–1594) pjesės „Ispaniškoji tragedija“ fragmentų autorius yra W. Shakespeare’as, tvirtina Teksaso universiteto profesorius Douglas Brusteris. Užsienio spaudoje pranešama, kad šis amerikiečių šekspyrologas palygino išlikusios W. Shakespeare’o pjesės, skirtos Henriko VIII laikų humanistui Thomui More’ui, rankraščio fragmentus su spausdintos „Ispaniškosios tragedijos“ versijos kalba ir rado keliasdešimt bendrybių.

„Tai nėra absoliutus įrodymas, bet esame arti tikslo“, – teigia Nevados universiteto prof. Erikas Rasmusenas.

Netektys. Nicoje (Prancūzija), sulaukęs 83 metų, mirė lenkų rašytojas ir dramaturgas Sławomiras Mrożekas, kuriam pasaulinę šlovę 1964 m. atnešė drama „Tango“.

74-aisiais gyvenimo metais anapilin išėjo Airijos rašytojas, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Seamusas Heaney’is, praturtinęs šiuolaikinę lyriką trylika poezijos rinkinių. 2002-aisiais S. Heaney’is lankėsi Vilniuje ir dalyvavo Poezijos pavasaryje – tais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dvikalbę poeto eilėraščių rinktinę „Kasanti plunksna“ (vertė K. Platelis).

Latvija atsisveikino su dviem iškiliais kūrėjais – poetu ir publicistu Imantu Auziniu (1937–2013), išleidusiu per tris dešimtis poezijos rinkinių, ir prozininku Vladimiru Kaijaku (1930–2013), kurio apysaka „Brigitos stebuklas“ ir romanas „Direktoriaus uola“ tapo lietuviškąja verstinės literatūros dalimi.

Parengė Arvydas Valionis

Ramutė Ramunienė ir Jonė Ramunytė – mama ir dukra, abi pripažintos literatūros vertėjos iš prancūzų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narės, prestižinių apdovanojimų vertėjams savininkės, šiemet švenčiančios gražias sukaktuves. Jubiliejai tapo puikia proga pasikalbėti apie skirtingų kartų vertėjų situaciją, didžiausius vertėjų iššūkius bei džiaugsmus ir literatūros vertimo kaip gyvenimo kelio pasirinkimą.

– Ramute, esate baigusi prancūzų kalbos ir literatūros studijas Grenoblio universitete, dirbote pedagoginį darbą Vilniaus universitete. Kaip pasukote vertėjos keliu?

Ramutė Ramunienė. Visai atsitiktinai. 1957 metais dirbau dėstytoja Vilniaus universitete, prancūzų kalbos katedroje. Viena kolegė, anglų literatūros dėstytoja ir vertėja Elena Kuosaitė, pasiūlė mane kaip prancūzų kalbos specialistę Valstybinei grožinės literatūros leidyklai, dabartinei „Vagai“. Šitaip gavau savo pirmą vertimą – Honoré de Balzaco „Pusseserę Betą“. Koks mane apėmė siaubas! Apie vertimą tada neturėjau jokio supratimo. Autorius sudėtingas, kalba turtinga, sintaksė paini. Žinojau tai… Bet sutikau. Ir versti man labai patiko. Esu kruopšti, taigi man labai tiko tas krapštymasis po žodynus. Taip viskas ir prasidėjo. Bet ir šiandien stebiuosi, kaip drįsau tą pasiūlymą priimti… Tuomet į darbą įsitraukiau dar nežinodama, kad žengiu lemiamą žingsnį savo gyvenime. Vertimas tapo mano antrąja aistra (pirmoji – pedagoginis darbas). Visą likusį gyvenimą dirbau lygia greta ir pedagoginį, ir literatūros vertėjo darbą. Dėl amžiaus teko pirmiausia nutraukti pedagoginį darbą, o dabar atsisakyti ir vertimo, nors versti vis dar labai labai norėtųsi… Paskutinė mano versta knyga – Guy de Maupassant’o novelių knyga „Mėnesiena“, išėjusi 2009 metais, priešpaskutinė – taip pat Maupassant’o novelės „Orla“, 2008 metais. Dabar domiuosi kitų, ypač dukters vertimais. Jei prireikia mano žinių ar patirties, su džiaugsmu padedu.

– Kaip mokėtės vertėjo amato, kaip tobulinotės? Juk literatūros vertimo studijų nebuvo tada, nėra ir dabar.

R. R. Mano laimė – susidūriau su garsiu vertėju ir redaktoriumi Dominyku Urbu. Jis buvo mano pirmos knygos redaktoriumi. Kaip tuomet mane pešiojo! Vis barė ir mokė. Bet išėjau puikią vertimo mokyklą. Jo dėka tapau tikra vertėja, supratau, ką tai reiškia versti. Taip mudu ir susidraugavome. O šiaip mūsų vertėjų karta – savamoksliai.

– Vertėjos kelią pradėjote nuo klasikos – Balzaco. Prie klasikos ir likote. Ar toks buvo jūsų pačios pasirinkimas?

R. R. Dažniausiai autorius siūlydavo pati leidykla, daugiausia tai buvo klasika. Kai kada siūlydavo konkretų kūrinį, o dažnai – tik autorių, palikdavo vertėjui laisvę pasirinkti, kurią jo knygą versti. Tarybiniais laikais naujoji literatūra pro geležinę uždangą neprasiskverbdavo. Net ir kai kurie klasikai, pavyzdžiui, François Rene Chateaubriand’as, buvo draudžiami. Kiek aš vargau, kol į savo prancūzų romantikų rinkinį gavau leidyklos sutikimą įdėti Chateaubriand’o „Atalą“ ir „Renė“, taip pat Gerard’ą de Nervalį. Tiesa, klasikinė literatūra iš tiesų man labai artima, mėgstu XIX a. kūrinius.

– Iš tiesų, ilgame jūsų vertimų sąraše – sudėtingiausi autoriai ir svariausi jų kūriniai. Esate vertusi Balzacą, Stendhalį, Mérimée, Flaubert’ą, Maupassant’ą, Chateaubriand’ą, Hugo ir daugelį kitų didžiųjų rašytojų. Kurie kūriniai, autoriai labiausiai įstrigo atmintin ir kodėl?

R. R. Negalėčiau tiksliai atsakyti. Labiausiai turbūt įsiminė Balzacas. Jo „Pussesere Beta“ pradėjau, išverčiau penkis romanus ir apysakų rinkinį. Susigyvenau su šio genijaus sukurtu pasauliu, jo personažais, pamėgau gaivalingą stilių, be galo žodingą leksiką. Patiko grumtis su Balzaco srautinga sintakse, stengtis įveikti nuolat sutinkamas kliūtis. Įsiminė ir Gustave’as Flaubert’as, nors esu išvertusi tik vieną jo knygą: „Trys apysakos“. Šį Flaubert’o kūrinį daugelis kritikų laiko geriausiai atstovaujančiu rašytojui ir įkūnijančiu jo kūrybą. Apysakų forma tobula, stilius ir kompozicija – skaidrūs. Visada šia knyga žavėjausi ir svajojau išversti, bet ilgai nedrįsau prie šio šedevro prisiliesti. Tačiau negaliu sakyti, kad likau nugrimzdusi vien XIX a. literatūroje. Esu išvertusi ir nūdienių autorių kūrinių: Andrée Chedid, Gonkūrų premijos laureatės, „Nefertitė ir Echnatono svaja“, Sébastieno Japrisot „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“, Pascalio Quignard’o „Terasa Romoje“ ir „Nė vienas pasaulio rytas“ (autorius – taip pat Gonkūrų premijos laureatas). O dabar štai – Maupassant’as. Jei galėčiau, vėl jį versčiau. Jo stilius labai modernus, įdomi kalba: versdama jaučiau, kad kiekvienas žodis apgalvotas, kito ten neįdėsi. Stilius lakoniškas – nei pridėsi, nei atimsi. Žodžių atranka – itin subtili ir rafinuota. Todėl ir versti labai sunku.

– Pastebėjau, kad Jums labiausiai įsiminė tie autoriai, kuriuos versti buvo labai sunku.

R. R. Taip, man patinka, kai būna sunku. Tuomet ir įdomu. Kai lengva – nuobodoka. Betgi kiek praturtėji, kai tenka vis papildomai domėtis, skaityti, narplioti sudėtingą tekstą.

– Sudėtingi klasikinių kūrinių vertimai, ko gero, užėmė nemažai laiko, juolab kad tuo pat metu dirbote ir dėstytoja. Kaip spėdavote? Leidykla tikriausiai duodavo gerokai daugiau laiko išversti knygai nei dabar. Kokie būdavo terminai?

R. R. Taip, dirbau daug, kartais ir naktimis, bet kai darbas įdomus ir jį mėgsti, nejauti ir nuovargio. Leidyklų terminai, prisimenu, buvo ilgi, stengdavomės susiderinti, prisitaikyti vieni prie kitų. Tokių trumpų terminų kaip dabar nebuvo. Terminus skaičiuodavo metais, jei kūrinys būdavo didesnės apimties, būdavo atsižvelgiama į verčiamo kūrinio sudėtingumą.

– Jone, jau norėčiau įtraukti į pokalbį ir Jus. Jeigu jau prabilome apie terminus... Nors šiais laikais jie gerokai trumpesni, vis dėlto dienos šviesą išvysta ir didelės, sudėtingos knygos. Kaip Jums pavyksta versti gerą literatūrą ir spėti su greitėjančiais vertimo tempais?

Jonė Ramunytė.Šiaip jau knyga knygai, tekstas tekstui nelygu... Vienas slysta kaip sviestu pateptas, kitas girgžda ir stringa kaip netepti ratai... Be to, didelis skirtumas, ar vertėjas gali vertimui skirti visavertę darbo dieną, ar prisėda tik priešokiais, vakarais ar net naktį po darbo. Na, o leidyklos dabar visada linkusios skubinti, raginti... Prieš pasirašant sutartį visada tenka derėtis dėl terminų. Nemalonu dirbti, kai terminas toks striukas bukas ir nuolat tenka jį nejaukiai prisiminti... Tad sudarinėdama sutartį visada stengiuosi jį „patempti“, nors darbą dažnai baigiu ir anksčiau – žinoma, ne visada. Juk apskritai kas, tiesą sakant, tas „laimėtas“ laikas? Jis, deja, labai dažnai laimimas kokybės sąskaita. Bet, šiaip ar taip, gyvenimo tempai dabar taip pat kitokie, ir niekur nedingsi. Ir leidėjas, ir vertėjas – kiekvienas stengiasi laimėti laiko – kiekvienas savo naudai...

R. R. Mano laikais vertimas turėdavo būti labai gerai atliktas, tai buvo svarbiausia. Be to, įteikus darbą leidyklai, prie jo dažnai dar dirbdavo specialusis redaktorius, jis lygindavo vertimą ir originalą – ar teisingai, tiksliai išversta. Man pačiai yra tekę atlikti tokio spec. redaktoriaus darbą. O paskui tekstą tikrindavo lietuvių kalbos redaktorius. Procesas būdavo ilgas ir kruopštus.

J. R. Na, štai, kaip buvo anais laikais...

– O dabar, rodos, telikęs vienas redaktorius, kuris dažniausiai originalo nė nelygina su vertimu.

R. R. Taip, dabar per aštuonis mėnesius išverčiama, suredaguojama ir spaudai pateikiama didžiausia knyga.

– Vis dėlto, Ramute, koks buvo pagrindinis motyvas, skatinęs Jus dirbti šį sudėtingą, lėtą, daug pastangų reikalaujantį darbą?

R. R. Galbūt noras praturtinti verstinę lietuvių literatūrą geriausiais prancūzų literatūros kūriniais. Užsienio literatūra anais laikais buvo prošvaistė. Šios knygos buvo labai reikalingos, žmonės jų laukdavo ir skaitydavo, jos išeidavo didžiuliais tiražais, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tiražai siekdavo 90 000 egzempliorių.

– Įdomu palyginti su šių laikų situacija. Dabar galima leisti kokias tik nori knygas, tarsi ir niekas nebenurodinėja, ką versti, o ko ne, kita vertus, savo sąlygas diktuoja pati rinka. Jone, Jums yra tekę dirbti vertėja jau Nepriklausomybės laikais, įdomu būtų palyginti skirtingų kartų vertėjų situaciją. Esate baigusi Valstybinį dailės institutą, taigi, kaip ir jūsų mama, vertimą rinkotės kaip antrąjį gyvenimo kelią. Kodėl?

J. R. Nuo pat mažų dienų vertimo procesas mūsų šeimos gyvenime užėmė ypatingą vietą. Mama nuolat sėdėdavo prie tekstų, o aš jau nuo gana ankstyvos vaikystės tuos tekstus padėdavau perrašinėti mašinėle iš jos pribraukytų rankraščių. Matyt, taip pamažu vertimas ir man „įsismelkė po oda“. Galbūt reikėjo iš karto ir stoti į filologiją.

R. R. Aš ir norėjau, kad stotum...

J. R. Bet neraginai, atrodo, tų norų ir lūkesčių būta ganėtinai slaptų (juokiasi).

R. R. Jonė visuomet turėjo polinkį į literatūrą – dar būdama vaikas kūrė eilėraščius ir juos iliustruodavo. Be to, nuo mažumės aš su ja kalbėdavau prancūziškai.

J. R. Taip, dažnai turėdavome prancūzų kalbos pamokėlių.

R. R. O paskui išėjus pasivaikščioti Jonė man sakydavo: „Mama, tik nekalbėk gatvėje prancūziškai!“

J. R. Na va, o šito aš, pasirodo, neprisimenu (juokiasi). Bet, ko gero, ir dabar taip sakyčiau.

– Jone, kuo, Jūsų akimis žiūrint, skyrėsi vertėjo darbo specifika Jūsų ir Jūsų mamos laikais? Žinoma, be mūsų jau aptartų terminų…

J. R. Dabar, kai kolegos pasakoja apie darbą leidyklose (o jų, kaip žinome, tada buvo vos keletas, leidyba buvo stipriai monopolizuota) „tais laikais“, jų pasakojimai visada atrodo tokie romantiški, prisiminimai – su nostalgijos gaidele, net pavydu. (Aš pati į vertimą atėjau palyginti vėlai, tad apie „Vagos“, „Vyturio“ laikus ir darbą šiose leidyklose žinau tik iš pasakojimų.) Žinoma, iš dalies toji romantika, nostalgija – ir jaunystės ilgesys, juk jaunystės laikais viskas iš tiesų gražu, nepaisant nė santvarkos, draudimų ir visų kitų nemalonių ir neteisingų dalykų. Bet ne tik. Vienijo bendras reikalas ir darbas kolektyve. Dabar tokio susitelkimo, bendrystės nėra. Bet, kita vertus, tais laikais, kaip minėjo mama, viskas juk būdavo „nuleidžiama“ iš viršaus, baugščiai dairantis į „vyresnįjį brolį“. Leidžiama literatūra – tiek verstinė, tiek lietuvių autorių – kruopščiai atsijojama. Ką ten atsijojama – apie moderniuosius autorius tada beveik nebuvo kalbos, sakyčiau, tie patys rusai vertė kur kas daugiau modernių autorių, ką jau kalbėti apie lenkus (tais laikais šie vertimai ir buvo pagrindinis langas į pasaulio literatūrą); nebent kai kurie prasprūsdavo pro „sietą“ (ačiū tiems žmonėms, kurie vis dėlto ir tada įstengė juos „prastumti“ į dienos šviesą) ir būdavo grobstomi, skaitomi, aptarinėjami... Dabar gali siūlyti leidykloms kokius nori autorius, kriterijai kiti, dažniausiai: kad tik pirktų. Bet vėlgi atsirado kitų problemų: literatūros perprodukcija – ar kaip tai pavadinti? be to, žmonės kur kas mažiau skaito, žinoma, čia savo vaidmenį suvaidino ir šiuolaikinės technologijos: kompiuterizacija, internetas… Jos sukūrė ir naują vertėjų darbo specifiką. O juk kadaise mamos tekstus barškindavau rašomąja mašinėle… Procesas lėtas, bet kupinas savotiško žavesio – it koks arkliuko traukiamas vežimaitis prieš greitaeigį automobilį… Ir turbūt dar daug skirtumų galima būtų išvardyti. „Keičiasi laikai, keičiasi papročiai“… Tai natūralu.

– Jūsų mamos mokytojas buvo Dominykas Urbas, Jūsų – mama. O kam savo žinias perduosite Jūs? O gal jau tai darote?

J. R. Ugdyti vertėjus… Taip, iš tikrųjų Literatūros vertėjų sąjunga stengiasi sistemingai dirbti šia linkme: rengiami vertimo iš anglų, vokiečių, prancūzų kalbų ir kitokie kursai jauniesiems vertėjams, taip pat seminarai, dirbtuvės, su vertimo specifika stengiamasi supažindinti moksleivius, vykstama ir į provincijos mokyklas, o kartais ir sąjunga sulaukia svečių iš provincijos… Rudenį jau kelinti metai skelbiamas konkursas „Noriu versti“, kuriame visi norintys ir pradedantys gali išbandyti jėgas, pasireikšti. Bet mane, sakyčiau, šiuo metu labiau jaudina kitas klausimas: tai skaitytojo ugdymas. Matyt, drauge su šiuolaikinėm technologijom ir jų teikiamu galimybių spektru atėjo metas, kai žmogaus – čia ypač turiu galvoje vaikus, jaunimą – poreikis, įgūdis, gebėjimas skaityti vargiai gali susiformuoti, atsirasti savaime, be pastangų, postūmio, paskatos iš šalies – kaip daugiau ar mažiau būdavo „mūsų“ laikais. (Štai kiek jau čia tų laikų susidarė: „mamos laikai“, „mūsų / mano laikai“ ir „dabartiniai laikai“…) O jei nebus skaitytojo, tai ir visos mūsų pastangos „gražiai išguldyti“ bus perniek. Šiaip ar taip, tiek vertėjams, tiek rašytojams – ką jau kalbėti apie mokytojus, tėvus, biblio-tekininkus – reikia labai rimtai pamąstyti, ką ir kaip galima būtų nuveikti, kad paskatintume jaunimą paimti į rankas knygą. Kad knyga jiems taptų būtinybe (kad ir kaip utopiškai dabar tai skambėtų), kad moksleiviai nebūtų pedagogų varu suvaromi į aktų sales vangiai išklausyti kažkokių tetų ir dėdžių postringavimų, o eitų ten patys – na, galbūt šiek tiek pastūmėti, juk tai neišvengiama…

– Jūsų mamos kartos vertėjams verstinė literatūra, galima sakyti, buvo tarsi langas, kurį pravėrus skaitytoją, visuomenę pasiekdavo gaivūs vėjo gūsiai. Šitaip žiūrint į vertimą jis atrodo veikiau kilni misija nei sunkus amatas. O koks Jūsų santykis su vertimu?

J. R. Manyčiau, ir dabar verčiant literatūrą galima į savo darbą žiūrėti ir kaip į misiją, ir tiesiog kaip į bet kurį kitą amatą. Iš tiesų esama šiame darbe ir to, ir ano. Žinoma, mamos laikais tai buvo galimybė bent kiek praplėsti pasaulinės literatūros horizontus, įleisti šviesos, bet sykiu – tiesiog kruopštus, kantrus triūsas, kuriuo diena iš dienos užsiimdamas vargu savęs beklausi, ar esama jame kokio romantiško polėkio ar didingo tikslo. Galbūt kartais savo darbo tikslą tegali įžvelgti praėjus nemažai laiko, iš metų perspektyvos. Esu vertusi autorių, kuriuos iš tiesų norėjosi pristatyti mūsų skaitytojui. Tokias knygas versti maloniausia. Todėl ir anksčiau, ir dabar kiek galėdama stengiuosi verstinas knygas leidykloms siūlyti pati, nors toli gražu ne visada tai pavyksta, mat leisti, įvardykime, kokybišką literatūrą leidyklai praktiškai, pelno požiūriu, visai neapsimoka. Leidyklos išsilaiko veikiau iš komercinės, „antrarūšės“ literatūros, vadovėlių ir t. t. Aukšto meninio lygio literatūra – labiau leidyklos prestižo reikalas. Taigi kiek kas įstengia ir nori, tiek tuo prestižu ir rūpinasi. Kai pradėjau versti, laikai leidybai buvo tarsi palankesni. Netgi „Almai litterai“, dabar aiškiai pasukusiai komercine vaga, buvo galima įsiūlyti rimtesnių autorių. Dabar gerus autorius leidykloms įpiršti labai sunku. Beje, tokiais atvejais leidykla beveik visada ieško rėmimo, dažnai institucijose tų šalių, iš kurių kalbos verčiamas kūrinys. Neseniai kolegės gimtadienio proga nudžiugino mane savo verstomis knygomis – labai maloni dovana. Keturių vertėjų knygos, verstos iš keturių skirtingų kalbų, išleistos skirtingų leidyklų... Ir visos – gavus paramą. Štai taip. Na, žinoma, vertėjui sunku išvengti ir komerciškesnės literatūros vertimų, ypač jei esi „laisvai samdomas“ ir stengiesi iš to pragyventi.

– Kuriuos iš savo „įsiūlytų“ gerų autorių kūrinių labiausiai norėtųsi paminėti?

J. R. Na, šiaip jau tikrai neturiu – o gal dar neturiu – tokio: „jis man geriausias“, bet mintyse susikaupę nemažai autorių, kuriuos ateityje labai norėčiau išversti. Na, o jei jau reikėtų kurį nors paminėti... Pavyzdžiui, kad ir toks prancūzų rašytojas, menkai lietuvių skaitytojui pažįstamas – tik viena jo knyga ir tėra išversta: Jeano Giono „Husaras ant stogo“. Labai įdomus ir savitas autorius iš Provanso – taigi ypač mielas, nes tarptautiniai literatūros vertėjų namai, kuriuose kartkartėm tenka viešėti, ir yra Arlyje, Provanse, Prancūzijos pietuose – krašte, kurį tikrai galima įsimylėti in corpore, su jo gamta, miestais, miesteliais, žmonėm, literatūra ir t. t. Taharas Ben Jellounas, Patrickas Modiano, Jacqueline Harpman, Michelis Deonas – rimti rašytojai. Be to, prisipažįstu, mėgstu – ir skaityti, ir versti – detektyvus. Labai patinka ir esu vertusi Fred Vargas, Dominique Sylvain detektyvus. Įdomus yra (ir versti!) žymus ir populiarus prancūzų rašytojas Danielis Pennacas. Labai gaila, kad antroji mano išversta jo trilogijos apie Malosenų šeimą knyga „Karabino fėja“ (yra išleista mano versta pirmoji trilogijos knyga „Žmogėdrų laimei“) tyliai nugrimzdo „Žaros“ leidykloje. Gaila ir darbo, ir apskritai... Na, ir jaunimo literatūra – čia tikrai mano „arkliukas“. Stengiuosi pagal galimybes supažindinti skaitytoją su prancūzų jaunimo autoriais... Beje, šiuo metu taip pat verčiu dvi knygas, kurias pasiūliau leidykloms. Viena jų – Marie Aude-Murail, jaunimo autorės, „Simple“ (dėl pavadinimo dar teks gerokai pasukti galvą), kita – J. M. G. Le Clézio „Auksinė žuvelė“. Le Clézio, Nobelio literatūros premijos laureato, apskritai iki šiol tėra išversta ir išleista – ir jau gana seniai – vienintelė knyga: „Dykuma“ (vertė Birutė Gedgaudaitė). Vis dėlto, manau, reikėtų plačiau pristatyti šį autorių. Nors „pirmai pradžiai“ pasistengiau parinkti paprastesnį Le Clézio kūrinį: „Auksinė žuvelė“, kurią prancūzų spauda apibūdina kaip kokią šiuolaikinę pasaką, alegoriją, yra ir arabų kilmės mergaitės gyvenimo istorija. Na, žiūrėsim, kaip klostysis, galbūt vėliau pavyks pereiti prie sudėtingesnių šio autoriaus kūrinių.

– Taip šiltai kalbate apie savo verstas knygas, kad net truputį pavydu. Ir pavydu, ko gero, ne tik rezultato, bet ir paties proceso. Beje, esu įsitikinusi, kad geriausiai išverčiama tada, kai verčiama su malonumu. Būtent tuomet, mano galva, vertėjo amatas labiausiai priartėja prie meno.

J. R. Aš dar pridurčiau, kad bet koks labai gerai atliekamas amatas gali būti įvardijamas kaip menas.

– Tuomet gal tai ir galima būtų įvardyti kaip vieną iš svarbiausių literatūros vertėjų tikslų? Maža to, pasiekus jį (ar netgi pasirinkus siekti), literatūros vertimas įgauna savo tikrąją prasmę.

J. R. Ko gero, taip. Ta proga prisiminiau vieną kolegą, brazilų vertėją, su kuriuo susipažinau Arlio literatūros vertėjų namuose. Prieš pasukdamas literatūros vertėjo keliu jis išmėgino ne vieną amatą, dirbo šen ir ten, vertėsi, tiesą sakant, labai nuo literatūros nutolusiais darbais ir net buvo pasiekęs tam tikrą materialinę gerovę. Tapęs vertėju, jis viso to nebeturi, materialinės sąlygos gerokai kuklesnės – bet koks yra laimingas, galiausiai atradęs tai, kas iš tiesų artima ir kam jis, matyt, iš esmės ir buvo „užprogramuotas“. Vertimas, sakė jis, tarsi kokia įdomiausia šachmatų partija, kurią jam taip pašėlusiai įdomu ir malonu deramai sužaisti... O kadangi brazilai, pietiečiai – žmonės emocionalūs, ekspresyvūs, tai jis tą savo „laimę būti nepasiturinčiu vertėju“ gebėjo labai gražiai išreikšti – todėl ir prisiminiau...

R. R. Taip, iš tiesų būna džiaugsmų. Štai suki, suki galvą, kaip išversti, ir staiga ištinka nušvitimas – randi tą patį geriausią, ilgai ieškotąjį vertimo variantą! Šis džiaugsmas su niekuo nesulyginamas…

– Jone, Jūsų mama, kalbėdama apie verstas knygas, kurios labiausiai įstrigo į atmintį, prasitarė, kad geriausiai prisimena tas, kurias versti buvo itin sunku. O kaipgi Jums? Ar tarp „sunku“ ir „įdomu“ dėtumėt lygybės ženklą?

J. R. Taip, žinoma, bet sunkumas sunkumui nelygu – jų būna įvairiopų. Kartais tai labai vingri, daugiasluoksnė, „susukta“ kalba, kartais – daugybė nežinomų terminų, posakių, toks ar kitoks argot (žargonas) – jaunimo, prastuomenės ir t. t., kurie varo į neviltį, verčia ne tik be galo knaisiotis internete, bet ir konsultuotis su įvairių sričių specialistais ar bičiuliais prancūzais, tačiau kartais tai apgaulingai paprastos kalbos kūrinys. Toks skaidrus, kad, regis, visiškai nepermatomas, neapčiuopiamas... Toks, pavyzdžiui, yra Patrickas Modiano, vienas mano mėgstamų prancūzų autorių. Stilius ypatingas – iš pirmo žvilgsnio labai paprastas, jokių įmantrybių, skaidrus, muzikalus – bet tik pamėgink jį perteikti ir... ne tai. Kartais tokiu atveju, kai labai taupų, iš pažiūros paprastą – ir drauge tobulą – stilių reikia perteikti lietuvių kalbos priemonėmis, netgi apima tikras bejėgystės jausmas. Tai visai kas kita, nei narplioti kokį vinklų, įmantrų stilių su ilgais – per pusę puslapio – sakiniais. Sakyčiau, tai lengviau. Taigi sunkumų būna įvairių. O kad įdomu – sutinku.

– Jūsų mama panašiai kalbėjo apie Maupassant’o stilių. Vis dėlto juk vertimo specifiką lemia ir kalbų, iš kurios verčiama ir į kurią verčiama, santykis. Taigi kaip prancūzų kalba „leidžiasi“ verčiama į lietuvių?

R. R. Prancūzų kalba ir literatūra turi be galo senas tradicijas, o lietuvių... Verčiant dažnai trūksta žodžių, ypač abstrakčioje sferoje. Mudu su Dominyku Urbu dažnai apie tai kalbėdavome, jis sakydavo: „Prancūzų kalba – išsipusčiusi markizė, o lietuvių – kukli piemenaitė.“ Ir kaipgi padaryti, kad jos rastų bendrą kalbą? Vien meilės jausmui išreikšti prancūzai turi beveik dešimtį žodžių, o ką daryti, kai juos visus reikia išversti į lietuvių kalbą? Taip, jausmų srityje prancūzai – meistrai.

J. R. Na, bet, pavyzdžiui, žodžiui „eiti“ lietuviai turi kur kas daugiau sinonimų. Štai atsiverskime Antano Lyberio „Sinonimų žodyną“: trys puslapiai smulkiu šriftu. Žinoma, esama ten nemažai tokių „nežmoniškų“ žodžių, kaip gvairinti, kuokinti, talakuoti etc., bet juk šie žodžiai labai smagūs. Taigi lietuvių kalba puikiai tinka, tarkime, konkretybėms nusakyti. Juk reikia ir mums kažkuo pasipuikuoti...

– Pakalbėjus apie vertėjo amato sunkumus norėtųsi pereiti prie smagesnių dalykų. O smagiausia, ko gero, kai po sunkaus triūso ateina pelnytas įvertinimas. Ramute, iš Prancūzijos ambasados esate gavusi Garbės legiono ordiną. Tai vienas garbingiausių apdovanojimų. Ką Jums reiškė jį gauti?

R. R. Tai svarbus įvykis mano gyvenime. Labai netikėtas. Kai paskambino iš ambasados ir pranešė šią žinią, netekau žado. Niekad nemaniau gyvenime padariusi ką nors ypatinga, kad būčiau šitaip įvertinta. Tai didžiulis atlygis už sunkų darbą. Beje, mano amžinatilsį sūnus [architektas Gytis Ramunis – K. K.] šmaikštaudavo: „Mama, ir kada gi de Gaulle’is tau duos ordiną?“ Mane tik juokas ėmė nuo tokių kalbų. Ir štai. Kita vertus, man labai svarbus ir mano studentų pripažinimas. Visada jaučiausi jų vertinama ir gerbiama. Sulaukusi devyniasdešimties metų iš savo buvusių studentų gavau nuostabių laiškų su sveikinimais, net eilėraščių. Buvę mano studentai iki šiol mane atsimena, ateina, skambina. Tai irgi didžiulis džiaugsmas.

– Kolegų vertėjų taip pat esate įvertinta ir apdovanota Šv. Jeronimo premija, įsteigta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos. O ar yra tekę sulaukti palaikymo iš kolegų pedagogų?

R. R. Mano santykiai su kolegomis visada buvo labai geri. Dauguma jų – mano buvę studentai. Tik su valdžia anais laikais – ne. Kreivai į mane žiūrėjo dėl studijų Prancūzijoje, kur jau čia, anais laikais studijuoti užsienyje... Žinot, kaip seniau buvo – jei studijuoji užsienyje, vadinasi, esi šnipas.

– Iš tiesų, apie Jūsų „šnipinėjimą“ yra tekę skaityti Audriaus Musteikio straipsnyje „Prancūzų „šnipė“ Ramutė Ramunienė-Iešmantaitė“... Jone, grįžkime prie Jūsų. 2004 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) esate apdovanota premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą – André Dhôtelio „Kraštas, kurio niekada neprieisi“. Beje, tais pačiais metais kartu su Jurgita Mikutyte, Rūta Jonynaite, Irena Aleksaite ir kt. inicijavote Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įkūrimą. Kitais metais sąjungai sueis dešimt metų. Pačioje jos kūrimo pradžioje buvo keliama daug svarbių tikslų: vienyti literatūros vertėjus, kelti jų profesijos prestižą, ugdyti vertimo kokybės sampratą, atstovauti vertėjų interesams, ginti jų teises...

J. R. Manau, apskritai didžioji dalis šių tikslų daugiau mažiau pasiekti. Prisiminkime laikus iki sąjungos susikūrimo – vertėjų tada tarytum taip pat nebuvo, bent jau viešai jie nesireiškė ar reiškėsi labai kukliai. Žinoma, jie kažkur sau tyliai kniūstėsi, dirbo darbą – kiekvienas sau, nematomi ir beveik niekam nežinomi. Dalis jų priklausė Rašytojų sąjungai, bet jos veikloje lyg ir nesireiškė. Vis dėlto sąjunga – rašytojų, ir nieko čia nepadarysi. Vertėjų bendruomenės nebuvo. Ji atsirado tik įsikūrus mūsų sąjungai. Reikia pabrėžti ir reikšmingą pirmosios Literatūros vertėjų sąjungos pirmininkės Jurgitos Mikutytės indėlį kuriant sąjungą ir vystant jos veiklą. Dabar vertėjai kur kas aktyvesni, matomi, jie ne tik verčia, bet kuria ir realizuoja projektus, užsiima ugdomąja veikla, turi savo duomenų bazę, tinklalapį, organizuoja renginius, teikia premijas, dalyvauja tarptautinių organizacijų veikloje ir t. t. Trumpai tariant, jie yra.

R. R. Mūsų laikais nieko tokio nebuvo. Aš priklausiau Rašytojų sąjungai, bet buvom ten it kokie vargšai giminaičiai...

J. R. Aš pati Vertėjų sąjungos dėka susipažinau su daug puikių ir įdomių žmonių, kolegų, su jais ne tik užsimezgė bičiulystės ryšiai, bet ir prasidėjo bendri projektai, veikla, vienijama bendrų idėjų... Taip pasidžiaugiant yra tekę girdėti ne vieną kolegą.

– Kalbant apie tikslus, kuriuos vertėjai sau kėlė kurdami sąjungą – mano akimis žiūrint, mažiausiai pasikeitė vertėjų finansinė ir socialinė padėtis: honorarai vis dar tokie maži, kad vien iš vertimo išgyventi praktiškai neįmanoma, o juos išmokėti po senovei vėluojama.

J. R. Deja, visa tai – tiesa, nors, atvirai kalbant, labai abejoju, ar Literatūros vertėjų sąjunga – kūrybinė organizacija – pajėgtų įveikti šiuos sunkumus. Šis tas ta kryptimi buvo daroma... Bet turbūt jau reikėtų prabilti apie profsąjungą. Apskritai, tai labai opus – ir, beje, labai platus – klausimas. Jis tikrai reikalautų atskiro „apskritojo stalo“, atskiro interviu su didesne kolegų grupe – o gal ir ne tik kolegų. Ne pro šalį būtų padiskutuoti ir su „priešingos stovyklos“ (nesakau – „priešų“...) atstovais. Štai, Kazimiera, dar viena labai aktuali bei, manyčiau, visus dominanti tema būsimų pašnekesių ciklui. Juk tikrai būtų įdomu?

– Sutinku, tokia diskusija būtų įdomu. Tai vis pamąstymai ateičiai... O baigiant norėtųsi paklausti, kaip vienu sakiniu įvardytumėte vertėjo misiją?

R. R.Žodžiais atverti naujus horizontus.

J. R. Labai tiktų Literatūros vertėjų sąjungos motto– portugalų rašytojo, Nobelio premijos laureato José Saramago žodžiai: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“

Svarstymai

Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė, galop – kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Prieš geras dvi dešimtis metų, laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos, jautėmės esą lietuvių tauta, išgyvenome nacionalinio išsivadavimo proveržį, kurį iki šiol mūsų istorikai gėdijasi įvardyti nacionaliniu, aiškiai suvokėme savos kultūros reikšmę ir svarbą, nes pakelti buvome kultūros ir joje išlaikytos lietuvybės galios. Niekam nekilo abejonių, kad savo valstybę kursime ir puoselėsime kaip nacionalinę ir nacionalinės kultūros valstybę, o ne kaip prekinių santykių įtvirtinimo, ištautinimo ir išnacionalinimo mechanizmą, įtvirtinantį esminę kapitalo judėjimo laisvę, pajungiančią sau visas kitas „laisves“. Šiuo metu valstybės mechanizmas pajungtas galutiniam tautos nužeminimui ir pažeminimui – tauta ir visuomenė verčiama bežeme tauta, kuriai gimtinė jau bus tik prisiminimas, istorinis naratyvas ir kalbos globojamas kultūrinis simbolinis palikimas. Ir išties – kam reikalinga kultūra? Daugeliui aiškiai suvokiama kultūros reikšmė apsiriboja kultūrinių prekių gamyba. Kultūra turinti teikti simbolinių ir kitokių išteklių kultūrinių prekių gamybai, ji turinti apsimokėti ir būti veiksmingai panaudojama investicinei aplinkai gerinti. Tada viskas aišku. Tačiau ar šitaip galvodami mes išlaikome nuovoką apie esminę kultūros priedermę, jos užduotį ir nepaliaujamą darbą tą užduotį vykdant? Mums dažnai to nė nejaučiant. Kokia ta kultūros priedermė ir užduotis?

Žinome daugybę kultūros apibrėžčių, tačiau daugeliui jų būdingas vienoks ar kitoks kultūros sričių, taip pat kultūros funkcijų vardijimas. Kai įdėmiau žvelgiame į žmonių gyvenimą, suvokiame neaptiksią tokių to gyvenimo sričių ar aspektų, kuriuose nebūtų įspaustas ir kultūros ženklas. Tad atrodo, kad viskas yra kultūra. Tačiau tame „viskas“ nebeįmanoma apčiuopti prigimtinio kultūros tikslingumo, jos veikimo pobūdžio. Kai į kultūrą žvelgiame jos vienų ar kitų funkcijų požiūriu, kultūrą neišvengiamai supaprastiname, įspraudžiame į pernelyg siaurus funkcinius, tad ir ideologinius rėmus. Vargu ar šitų „kraštutinumų“ įmanoma išvengti. Kadangi visos žmogaus gyvenimo sritys yra vienaip ar kitaip persmelktos tam tikrų kultūros darinių, visiems socialiniams sluoksniams būdinga sava dalinė „kultūra“, tik tos kultūros formos mums gali būti sunkiai suvokiamos. Esama ir kalėjimų, ir universitetų kultūrų. Tos kultūros nėra neperžengiamų sienų atskirtos, o susisieja pirmiausia per kalbą ir bendresnį socialinio sambūvio lauką. Gyvenamojo pasaulio sąsajumas kreipia mus ieškoti ir bendresnio kultūros supratimo. Koks galėtų būti bendresnis kultūros supratimas, o sykiu ir atsakymas į klausimą – kas yra kultūra? Suprantama, atsakymas į tokį klausimą yra ne aiškių esmių įvardijimas ir išvardijimas, o santykių bei sąveikų nusakymas. Kultūrą drįsčiau nusakyti taip: kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių, jų bendruomenių sugyvenimą su ta vietove, kuri žmonių sąmonėje ir jų savivaizdžiuose įsitvirtina kaip ypatingos svarbos darinys – gimtinė.Žodžiai gimtinė ir giminė rodo egzistencinę vietovės ir žmogaus giminystę. Sugyvenimas skleidžiasi keliais požiūriais, kurie nužymi konkrečius sugyvenimo būdus ir pavidalus. Su vietove sugyvenama taip, kad gamtinė aplinka teiktų žmonėms išgyvenimui būtinų reikmenų. Gimtinė puoselėjama darbu, švenčių ir padėkų ritualais. Sugyvenama taip pat su kaimynais, kaimyninių bendruomenių, genčių ar tautų aplinka. Tuos sugyvenimo, kai kada ir nesugyvenimo būdus įvardijame kaip vienokią ar kitokią politiką. Nepaprastai svarbu yra sugyventi su pačiais savimi, kitaip tariant, puoselėti atitinkamą bendrumo, bendraties jauseną, taip pat aiškią mes ir kiti skirtį, kurią pirmiausia pažymi kalbų skirtingumas. Su savimi sugyvename kaip bendruomenė, mitais, istoriniais pasakojimais ir ritualais prisimenanti savąją kilmę, raidą, savuosius dievus, šventuosius ir didvyrius. Vėliau – puoselėdami istorinį kultūrinį paveldą. čia kalbame apie prigimtinę kultūros paskirtį, nes sugyvenimas su konkrečia vietove nepanaikina kitokių esminių valdymo, užvaldymo, dominavimo santykių. Todėl kultūros „mechanizmai“ gali būti pasitelkti ir ekspansionistiniams, kolonijiniams ir kitokiems taikų sugyvenimą ne tik su kaimynais, bet ir su savąja gimtine paneigiantiems tikslams.

Svarstant įvairius kultūros aspektus, jos „ypatybes“, kuriant teorinius kultūros ir kultūrinės atminties modelius dažniausiai iš akių išleidžiama viena svarbi aplinkybė – vieta ar vietovė. Visos žmonių bendruomenės gyvena apibrėžtose vietovėse, kurios ir kildina tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. Bevietės gali būti tik ypatingos, numatytiems tikslams įgyvendinti steigiamos žmonių grupės, sąjungos, partijos, į kurias susiburia įvairių bendruomenių nariai. Tad pirmiausia – vietovė. Vietovė, kurią mes įpratę vadinti gimtine, svarbi žmogui dėl daugelio priežasčių. Ryšys – egzistencinis, nes žmogus gimsta tam tikroje vietovėje, auga toje vietinėje aplinkoje. Vietovė kildina ir palaiko socialinę žmogaus aplinką, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusėda kultūrinės kūrybos apraiškos. Būtiškoji žmogaus ir vietos sandermė aiškiai išreikšta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia į įprastu žvilgsniu neregimus ir sunkiai apmąstymams pasiduodančius vietos ir žmogaus sąlyčio paribius, kur „žmogus yra savo vietoje“. Esame įsitikinę, kad gyvenime būtina „rasti savo vietą“. Kalba nurodo, kad pačią gyvenimo tėkmę būtina įvietinti, kad tik įvietinta ji tampa žmogaus savasties pagrindu. Gyvenimas ne tik fiziškai gyvenamas atitinkamose vietose, bet ir kreipia žmogų į jo vietą, kuri apima esminius tapatumo bruožus – polinkius, profesiją, kūrybines galias, socialinius saitus. Labai aiškiai suvokiame, kaip skirtingai nusakomi žmonės: „Jis vis dar ieško savo vietos“ ir „Jis jau rado savo vietą.“ Puikiai žinome tikrąją „savo vietoje“ esančio žmogaus vertę. Pati kalba įvietina mūsų gyvenimą, o sykiu ir primena mums vietos ir vietovės svarbą, klausdama – „iš kur kilęs?“ Kalba yra išlaikiusi gyvenimo ir vietos sąryšio nuovoką metaforinėje reikšmėje, nusakančioje žmogaus gyvenimo autentiškumą, likiminį tikrumą. Sociologai patvirtina šią kalboje glūdinčią nuorodą, aiškindami, kad visokie virtualioje erdvėje plėtojami socialiniai santykiai įgauti realybės bruožų gali tik įsivietindami arba įvietinami.

Jei jau žmogaus lemtis yra „ieškoti savo vietos“ ir gyventi ją suradus, tai ką kalbėti apie tautas. Visos žinomos tautos ir tautelės, taip pat ir šiuo metu aptinkamos gentys gyvena „savo vietose“, savomis laikomose vietovėse, kurias tenka ginti nuo šiuolaikinių kolonizatorių, prisidengiančių tarsi neišvengiama civilizacijos ar modernizacijos „logika“, nuslepiančia grobuonišką, plėšikišką tos kolonizacijos pobūdį. žinome, koks likimas ištiko Amerikos indėnų gentis, netekusias savo gimtųjų žemių per jiems nesuvokiamus baltųjų įteisintus prekybinius sandėrius. Iš šeimininkų jie virto nuomininkais ir galop nutautėjančiais rezervatų gyventojais. Jokia tauta negali egzistuoti be savo žemės, savos gyvenamos vietovės, savo gyvenamojo pasaulio, kadangi žemė toje vienintelėje tautai dovanotoje pasaulio vietoje teikia tautos bendrystei gyvybinių syvų ir kūrybinių galių. Žemės netekusios tautos likimas aiškus – degradacija ir išnykimas.

Ne tik žmogus išsaugo savo kilmės paveikslus, bet ir tautos. Visų tautų mitai vienaip ar kitaip nupasakoja tų tautų kilmės aplinkas – kalnus, lygumas, dykumas ar jūras. Todėl visokie tapatumai pirmiausia rutuliojasi kaip vietiniai tapatumai, kuriuos nulemia vietinis, gimtosios kalbos pagrindu susiklostęs sugyvenimas su vietove. Pirminė tapatumo savikūros medžiaga yra vietovės vaizdai ir pasakojimai, kitaip tariant, gimtinės vaizdas ir garsas. Tik vėliau įsijungia rašytinis pasakojimas, kuris išplečia kultūrinę atmintį, ugdo kūrybinę vaizduotę, teikia kritinės savirefleksijos įnagius, reikalingus savajam unikaliam individualumui puoselėti, suvokti ir reikšti. Drįstu teigti, kad ir visokie socialiniai tapatumai, taip pat etnokultūrinis, tautinis ir nacionalinis tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko istoriškai susiklostęs sugyvenimas su kitais žmonėmis ir konkrečia vietove, taip pat kultūrinėje atmintyje išlaikomas to sugyvenimo pobūdis ir jam reikalingi simboliniai bei ritualiniai „įnagiai“.

Sugyvenimą su kitais žmonėmis grindžia giminės, klano, genties ar tautos tapatumas bei ypatinga tų tapatumų dermė. Pasikartosime: sugyvenimas su vieta yra esmiškai susijęs su sugyvenančiu tapatumu, kurį tvirtina ir palaiko kultūra ir kultūrinė atmintis. Todėl kultūra visada yra vietoviška, visada yra įsišaknijusi. Savos gyvenamosios vietovės gynimas suvoktinas kaip socialinio, tad ir savojo tapatumo saugojimas: užpuolėjas, įsiverždamas į gyvenamąją vietovę, pažeidžia bendruomenės, o sykiu individualų tapatumą, ir atkurti tapatumą galima tik išvejant užpuolikus. Socialinis ar bendruomeninis tapatumas tarsi „suaugęs“ su gyvenamąja istorine vieta. Laikui bėgant vietinės kultūros saistosi į bendresnes, galop – tautines kultūras, apimančias daugybę vietoviškų, su tarmėmis suaugusių kultūrų ir subendrinančias jas tautos gyvenamos teritorijos ir bendrinės kalbos pagrindu. Tačiau sykiu ilgam išlaikoma ir smulkesnių vietinių kultūrų atmintis. Svarbus minėto subendrinimo veiksnys yra istoriniai ar mitiniai kilmės, taip pat konkrečius istorinius įvykius nušviečiantys pasakojimai. Susikūrus nacionalinėms valstybėms, kurios formuojamos tvirtinant nacionalinį tapatumą, taip pat plėtojant jam reikalingą kultūrą ir kultūrinę atmintį, subendrintas kultūrinis vietoviškumas išsiplečia – jis apima valstybės teritoriją ir tampa svarbiu valstybingumo atributu. Nacionalinė kultūra jau yra teritorinė, kurios pajauta ugdoma kaip patriotinė jausena. Nacionalinė kultūra ugdo ir puoselėja valstybinių bruožų turintį tapatumą. Mūsų atveju – valstybinę lietuvybę.

Žmonės visada gyvena bendruomenėmis, nes kol kas nesama tokių sąlygų, kad individas galėtų rastis kaip pavienis individas. Individualus tapatumas išugdomas ir išlavinamas socialinėje terpėje. Tapatumo ugdymas įmanomas tik atsiskiriant ar išsiskiriant nuo kitų, todėl kultūrinėje atmintyje visada esama atitinkamų kito pavidalų, kurie gali būti aktualizuoti nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai bei politiniai poreikiai. Pačiame tapatume taip pat glūdi kito skirties „operatorius“ – kitas individas, kita bendruomenė, kitas, bet savas. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, yra ugdomi santykiais su kitais ir pačiais savimi tekusiose istorinėse aplinkybėse. Tapatumai yra santykiški. Ypač šitai ryšku, kai įdėmiau pažvelgiame į bendresnius etninius, tautinius bei nacionalinius tapatumus: matyti įvairios tapatinimosi formos pagal kalbą, luomus, tikėjimus ir jų variantus, pagal regioninės etninės atminties ypatumus. Tačiau kad ir koks santykiškas yra bendruomeninis, dažnai socialiniu vadinamas tapatumas, jis visada yra tikras, aiškiai jaučiamas ir išgyvenamas. Žmogus, kaip ir jo individualus bei socialinis tapatumas, veiklos požiūriu yra autonomiškas, tačiau substanciškai santykiškas, sąsajus. Santykiškumas nenaikina jo tikrumo esmės, kaip kad bando įteigti kai kurie plačiai išplitusio socialinio konstruktyvizmo atstovai, nes žmonių gyvenamasis pasaulis, jo socialinė materija yra žmonių santykių materija. Santykių tikrovė nėra esmių tikrovė, tačiau joje glūdi esminis santykiškumo tikrumas, kuris neišvengiamai suvokiamas sąvokinių esmių pavidalu. Nors socialiniai santykiai kaitūs, tačiau ne tik kultūrinėje, bet ir individo atmintyje išlieka ir kaitos pėdsakai, ir tų santykių apibrėžtys, kurias palaiko įtvirtinamų tapatumų stabilumas. Individas, keldamas klausimą – kas aš, jau atveria aiškią tapatumo suvokimo ir jo tvirtinimo perspektyvą. Į apibrėžtą tapatumą kreipia ir žmogaus veikla – ji nurodo aiškią sumanymo ir valios „instanciją“. Visokios savastys yra nepaliaujamai kuriamos, palaikomos ir skleidžiamos. Tačiau ta kūryba vyksta ne savavališkai, o kultūros ir kalbos teikiamais būdais, kuriuos kildina ir „maitina“ istorinis kultūrinis paveldas ir kultūrinė atmintis. Taip pat svarbios yra individo ir aplinkos sąveiką veikiančios galios, dažnai nesuprantamu būdu pakreipiančios bendruomenių ir tautų likimus.

Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ar socialinis ir iš jo kylantis individualus tapatumas yra santykinai stabili sugyvenimo forma. Mūsų atveju – tai įvairius vietoviškus lietuviškumus suėmusi ir nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Jos tvirtinimas ir sklaida tampa esminiu valstybės politikos tikslu, kurį įmanoma įgyvendinti tik neužmirštant pirminės kultūros priedermės. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galimi tik kultūrinės atminties teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra ir jos raiška kultūrine atmintimi yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultūrinės raiškos liudijimas. Esminis šį universumą struktūrinantis dėmuo yra visoms visuomenėms būdinga religija. Ji įtvirtina sacrum ir profanum skirtį, taip pat vertybių hierarchijos pobūdį – šitai kuria bendresnius pasaulėvaizdžio, pasaulio tvarkos ir pasaulėvokos rėmus, kuriuose rutuliojasi socialiniai santykiai. Esmines įžvalgas apie egzistencinius žemės, žmogaus ir dievų ryšius yra išskleidęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Įsiklausykime į jo mintis apie graikų šventovę. Tas statinys „stovėdamas atveria pasaulį ir kartu jį vėl grąžina žemėn, kuri tik dėl to tampa gimtąja“1. Nesama jokios gimtinės be šventovės, o gimtoji žemė yra šventa ir kaip dovana, ir kaip gyvenimo sąlyga. Visas pasaulis, visa jo neaprėpiama įvairovė veriasi iš gimtinės. Filosofas pasaulį nusako taip: „Pasaulis yra tolydžio atsiverianti plačių kelių atviruma, ir tie keliai – tai paprasti ir esminiai apsisprendimai tautos istoriniame likime“2. Pasaulis, kaip ir žmogaus egzistencija, yra istoriškas, tačiau šis istoriškumas yra tautinis, nacionalinis, nes istorijos subjektai yra tautos. Tad ir žmogaus veikla istorine tampa tik vienaip ar kitaip prisidėdama prie tautos istorinio likimo kelio. Šiuo metu nebeįžiūrime to kelio gairių, kurias dar visai neseniai matė Lietuvos valstybės kūrėjai ir lietuvybės tvirtintojai.

Lietuvos valstybės kūrimo istorija rodo, kokia veiksminga tautinės ir visuomeninės sąmonės formavimo požiūriu buvo lietuvybės tvirtinimo politika, kurios pagrindines gaires suformulavo ir nuosekliai siekė įgyvendinti prezidentas Antanas Smetona: „Vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime“3. Atkreiptinas dėmesys, jog tose politikos gairėse pradedama nuo mokyklos, kuri ir suvokiama kaip pagrindinis nacionalinio tapatumo tvirtinimo veiksnys. Tačiau pats A. Smetona, kaip niekas kitas, puikiai suvokė, koks sunkus yra lietuvybės darbas ir dėl kokių priežasčių. Jam tarsi savaime aišku buvo, jog esame daug nustoję „lietuviškos kilmės pajėgų“, todėl „kas kituose kraštuose savaime suprantama, tuo Lietuvoje, deja, dar abejojama“, o abejojama ne tik dėl menko kultūrinio bei politinio akiračio, bet ir dėl to, „kad dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška“4. Visuomeninė sąmonė niekaip negalėjo būti tautiška jau vien dėl to, kad lietuvybė tvirtėjo kaimiškosios bendruomenės pagrindu, o miestuose ir miesteliuose vyravo kitataučiai ir kitakalbiai. Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis, jis buvo savaip grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu. Ir bendra politine – teisingumo siekio nuostata. A. Smetona pašiepdamas atmeta visokias rasistines, didžiavalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“5. Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau kitokie. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės. Tačiau dera neužmiršti esminio ypatumo – tautų apsisprendimo teisės, kuri nurodo konkrečią tautą esant valstybingumo subjektu. Valstybės kūrėjams buvo aišku, jog lietuvių tautos „apsisprendimas“ nusimesti jau tarsi prisimatuotus „antrosios lenkų tautos“ pančius ir atsisakyti lenkybės, kaip civilizacinės gėrybės, ilgam lenkų tautos kultūrinėje ir politinėje atmintyje išliks kaip negyjanti žaizda. Šitai liudija ne tik Vilniaus krašto okupacijos tarpsnis, bet ir įvairios dabartinės Lenkijos valstybinio nacionalizmo politikos apraiškos. Modernioji lietuvių tauta nieko neengė, niekada neketino užgrobti svetimų žemių, o tik siekė taikiai gyventi savo gimtinėje.

Lietuvių tauta yra valstybinė nacija. Todėl esminis dalykas yra nacionalinio tapatumo ir tautos bei visuomenės kūrybinių galių stiprinimas. Jis įmanomas tik išlaikant egzistencinį gimtinės, kalbos, lietuvybės ir kultūros sąryšį. Deja, kol kas tas sąryšis yra visiškai išnykęs iš politikų ir dalies visuomenės akiračio. Kadangi kurti galima ir kitose pasaulio vietose, taip pat kitomis kalbomis ir kitų bendruomenių aplinkoje, ima atrodyti, kad kūrybos įnagių naudojimas yra vien individo reikalas. Kultūra teikia tokių galimybių, tačiau ji pati, kaip nacionalinį tapatumą bei kultūrinę atmintį palaikanti bei tvirtinanti sistema ir galia, gali gyvuoti tik konkrečioje kilmės vietoje, kurios sauga ir tvarumu rūpinasi valstybė. Nesame sukūrę ir artimiausiu metu nesukursime šventraščių, kad išpardavę savo gimtinę, išsivaikščioję po pasaulį, sulaužę visus lietuvybės stereotipus jų palaikomoje atmintyje išsaugotume šventos gimtosios vietos vaizdinį, sykiu ir galimybes tą vietovę atkovoti. Mūsų lemtis – deramai savo kūrybinėmis ir politinėmis galiomis saugoti ir puoselėti didžiulę istorijos dovaną – iš Lietuvos žemės kylančią ir joje įsišaknijusią lietuvybę.

¹ Heidegeris M. Meno kūrinio prigimtis // Grožio kontūrai / Sudarė B. Kuzmickas. – Vilnius: Mintis, 1980. – P. 227.

² Ten pat. – P. 231.

3 Smetona A. Pasakyta parašyta, 1935. Fotografuotinis leidimas. – Kaunas: Spindulys, 1992. – P. 323.

⁴ Ten pat.

⁵ Ten pat. – P. 342.

Svarstymai

.

Pradžia 2013 m., Nr. 11

Markizo de Sade’o renesansas

Pasak Georges’o Bataille’o, markizo de Sade’o knygos esančios parašytos taip, tarytum autorius siektų to, kas neįmanoma. ryškiausią tokio kraštutinumo atvejį G. Bataille’is randa veikale „Šimtas dvidešimt Sodomos dienų“. Čia pateikiamas aprašymas, kurio, jo manymu, neįmanoma įsprausti į jokius normatyvinius rėmus: „Nukirsti pirštai, išplėštos akys ir nagai, kankynės, kuriose amoralumas tik užaštrina skausmą, motina, kurią gudrumu ir gąsdinimu priverčia nužudyti sūnų, riksmai, kraujas, išsiliejantis nepertraukiamu srautu į dvokiančias pelkes, galų gale sukelia neįveikiamą šleikštulį. To neįmanoma suprasti, nuo šito dūsti ir patiri lyg aštrų skausmą, kažkokį griaunamą, užmušantį jausmą. Kaip jis galėjo išdrįsti? <...> Tik tas, kuris galėjo parašyti tokius puslapius, pilnus iškrypimų, tai žinojo, jis nuėjo daug toliau, negu apskritai galima įsivaizduoti, kažin ar dar liko kas nors vertinga, ko jis neišniekintų, kas nors švaraus, ko jis neapdergtų, kas nors linksma, ko jis nepaverstų siaubingu. Kiekvienas iš mūsų asmeniškai užkliudytas – jeigu ir yra šioje knygoje kas nors žmogiška, vis vien ji paliečia viską, kas geriausia ir švenčiausia – kaip Dievo niekinimas arba liga. O jeigu ji klysta? Iš tikrųjų ši knyga vienintelė tarp panašių, kurioje žmogaus protas lygiamatis tam, kas yra [kursyvas priklauso G. Bataille’ui – K. S.]. „Šimto dvidešimties dienų“ kalba – tai kalba erdvės, kuriai lemta lėtai, bet negrįžtamai degraduoti, kurioje kankinasi ir suyra visos ten pasirodančios būtybės“²³.

Toks kraštutinumo patyrimas normalų žmogų, rodos, turėtų atstumti nuo teksto ir nuo jo autoriaus... Bet juk nuo seno žmonės žiūrėjo tragedijas, plūdo į giljotinas. Žiaurumuose esama kažko, kas artima sakraliniam aukojimui. Po tokios interpretacijos istorinė markizo de Sade’o marginalizacija imama traktuoti beveik kaip nesusipratimas. O jo sugrąžinimas į viešą gyvenimą darosi tarytum to nesusipratimo atšaukimas. Kaip žinoma, jau XVIII a. pabaigoje de Sade’as buvo visuotinai pripažintas maniaku ir seksualiniu iškrypėliu, o dėl jo paties gerai aprašytų tipiškų patologijos požymių XIX a. psichiatras Richardas von Krafft-Ebingas pačią perversiją „pakrikštijo“ jo pavarde, kuri įėjo į teorinę ir masinę apyvartą, o ilgainiui net gerokai išplėtė savo prasmę. Už žiaurių kankinimų naudojimą per seksualinę sueitį, už iškrypimus stimuliuojančių priemonių vartojimą, už išprievartavimus, suluošinimus ir daugybę kitų moterų išnaudojimo bei persekiojimo būdų markizas buvo daug kartų teistas, dusyk jam buvo skirta giljotinos bausmė, bet artimi ryšiai su karaliumi vis padėdavo nuo žūties išsisukti. Bet ir taip teko kone penkiolika metų praleisti kalėjime, o vėliau dvylika metų – beprotnamyje. Apie tokius markizo pomėgius, polinkius bei praktikas liudija ir visa jo „kūryba“, kurioje žmogus traktuojamas išimtinai kaip fiziologinių malonumų gamybos mašina. Remdamasis sena marginaline hedonizmo doktrina, vieninteliu žmogaus poelgių vertės matu (kriterijumi) jis laiko malonumą. O žmonės labai skirtingi: silpnieji patiria malonumą darydami gera, stiprieji – darydami blogį, paliegėliai – kentėdami tą blogį. Kalbėdamas apie žmones, kokie jie yra kaip visų savo polinkių (neišleidžiant iš akių jokių jo iškrypimų, ligų ir sutrikimų) visuma, markizas daro išvadą, kad negalimo blogio apskritai nėra. Save, žinoma, jis priskyrė stipriųjų kategorijai. Tą stiprumą siejo ir su aristokratiška kilme, ir su laisvamanio (libertino) suverenumu, ir su savo seksualine perversija.

Viena autoriaus literatūrinių kaukių Dolmansė taip samprotauja: „Kad savo kūniškus geidulius tenkinantis žmogus patirtų orgazmą, būtinas stiprus susižadinimas, ir mes šito siekiame pačiais efektyviausiais būdais. Čia turima galvoje ne tai, ar šitie būdai patinka mūsų partneriui, ar ne; mūsų nervų sistemai sužadinti reikia labai stiprių dirgiklių; skausmo pojūtis, kaip žinia, yra kur kas stipresnis nei malonumo. <...> Nelengva patirti malonumą apsigimėliui, seniui, o jei ir pavyksta, tai tasai jausmas būna silpnas. Tokiu atveju padeda skausmas; jo sukeltas malonumo efektas nėra apgaulingas, ir sukrėtimas bus didžiulis. <...> Kam atsisakyti suteikti skausmą tokiam, kuris nevertas mūsų nago juodymo, kada žinome, jog tas skausmas gali mums suteikti neapsakomą malonumą“²⁴.

Tačiau jau XX a. pradžioje ėmė rodytis pirmieji šio asmens reabilitacijos, o vėliau ir jo perversiškos galvosenos įteisinimo ženklai. Jo raštų leidėjai ėmė skelbti markizą geru seksualinės patologijos žinovu, net geresniu už patį R. von Krafft-Ebingą. To paties amžiaus pabaigoje rašytojas Maurice’as Blanchot pristatė de Sade’ą kaip milžinišką istorinę mįslę ir kalinį, ne tik dvidešimt septynerius metus praleidusį už grotų, bet ir visą pomirtinį gyvenimą nežinomybėje. Ir dėl to esą kalti „moralės saugotojai“. Pirmiausia jo uošvė, paskui leidėjai, padarę viską, kad tokios knygos, kaip markizo „Naujoji Žiustina“, liktų paslaptyje ir būtų beveik niekam neprieinamos. Beje, ir pats autorius prie to daug prisidėjęs, ją labai ištęsęs, prirašęs daugybę tų pačių minčių kartojimų. Žinoma, ten esą ir nepadorių, kraugeriškų dalykų. Bet vis dėlto tai esąs pats skandalingiausias „iš kada nors sukurtų literatūros kūrinių“, savotiškas „absoliutas“, veikalas, kurio ribų nepavykę peržengti jokiam kitam rašytojui. Vien jau to pakanka, kad kūrinys sulauktų pagarbos (?!) ir būtų sugrąžintas publikai. M. Blanchot pripažįsta, kad markizo visuotinio egoizmo filosofija be galo paprasta, bet kažkodėl neprideda, kad ir naiviai sofistiška: „Kiekvienas turi daryti tai, kas jam malonu, be savo malonumo, jis neturi kito įstatymo. Ši moralė pagrįsta pradiniu absoliučios vienatvės faktu. <...> Tuo pačiu vienintelė elgesio taisyklė – teikti pirmenybę viskam, kas mane veikia palankiai, neapsunkinant savęs atsiskaitymu už pasekmes, kurias šis pasirinkimas gali užtraukti kitiems. Kas man, jeigu patį silpniausią savo malonumą turiu apmokėti negirdėtų piktnaudžiavimų užgriuvimu; kadangi malonumas mane glosto, jis – manyje, o nusikaltimo padariniai manęs neliečia, jie – už manęs“²⁵. Kadangi visi gamtos padarai vienodai vertingi, tai duoda teisę de Sade’ui teigti, kad nėra pagrindo aukoti savęs, kad išgyventų kiti, jeigu jų mirtis būtina mano laimei. Štai šita skurdi libertino (laisvamanio, liberalo) filosofija tūkstančiais būdų dėstoma ne tik „Žiustinoje“, bet ir visoje jo kūryboje. Tačiau, nupiešęs gana atstumiantį kontrkultūrinį de Sade’o portretą, M. Blanchot netrukus ima jį retušuoti, taisinėti, kol priartėja prie savo bendraminčių pradėtos jo reabilitacijos. Tuoj pat de Sade’o kūryboje surandama ir klasikinės moralės „pavyzdėlių“, ir keisto humoro, ir gyvenimo džiaugsmų. O galų gale lengvai sutinkama, kad de Sade’as yra „šiuolaikinės minties didžiųjų temų ir šiuolaikinio jusliškumo meistras“²⁶. Ši mintis esanti ne tik gerai įformintas ištvirkimas, beprotybės tvarinys, gąsdinantis sugedimas, atstumiantis nukrypimas nuo normos, bet ir teorija bei užbaigta pasaulėžiūra. Ir būtent ši pasaulėžiūra esanti tiek reikšminga, kad net didiesiems protams (matyt, čia pirmiausia turimi galvoje kitoje vietoje minimi Gijomas Apollinaire’as, Andre Bretonas, G. Bataille’is, Pierre’as Klossowskis), ieškantiems žmogiškojo gyvenimo prasmės, nebelikę nieko kito, kaip tik pripažinti jo teisėtumą ir patvirtinti tokias gyvenimo perspektyvas. Įdomus šitas pripažinimas. De Sade’as buvo labai reikalingas tam tikrų marginalizacijos kompleksų turintiems poetams, ir ne tik jiems. Bet poetai, matyt, buvo gerokai jautresni, nes ėmė girti de Sade’ą už tai, kad tas pirmąsyk filosofiją išdėstė kaip savo ligos padarinį. Bene svarbiausia, kad jis davęs „filosofijai patį patvariausią pamatą, kokį tik galima rasti, ir pasirodė pajėgus giliai interpretuoti [?!] žmogiškąjį likimą visoje jo pilnatvėje“²⁷. Čia turbūt jau nieko nelieka pridurti: tokiose „filosofijose“ nelabai tėra ką veikti nei filosofijai, nei profesionaliajai literatūrai.

Bene didžiausios įtakos viešam de Sade’o sureikšminimui turėjo P. Klossowskis. Jis de Sade’ą paskelbė proto amžiaus kaliniu, kalbėjusiu gamtos duoto temperamento, t. y. savo stiprių potraukių, aistrų kalba ir gynusiu teisę į uždraustą patyrimą. Jam de Sade’as patrauklus jau tuo, kad sukilo prieš protą. Bet kaip, atmetus protą, galima apginti marginalinę perversiją? P. Klossowskio aiškinimu, de Sade’as sukūręs „integralinio ateizmo“ kalbą, kuri imituojanti sveiką protą, o šis imituojąs gyvenimo normas, neatsisakydamas savo marginalinio statuso. Imituojantis protas, siekdamas „išaiškinti“, kodėl pats visuomenės gyvenimas yra prostitutuojantis ir perversiškas, ieško ne argumentų, bet kviečia bendromis pastangomis įveikti normatyvinį protą. Todėl nuolat remiasi įvairiausiais sofizmais, nuolatos kartojama ekstaze, gąsdinančiais arba aistras žadinančiais, svaiginančiais, t. y. visas ribas peržengiančiais, veiksmų įvaizdžiais. Moderniojo žmogaus protas yra įstatymleidys, reikalaujantis normų, tvarkos, vienodumo, o de Sade’o perversinė aistra – laisva, alogiška, išskirtinė, individuali ir maištinga. Tokias aistras išreiškiančiais perversiniais veiksmais jis nutraukęs ryšius su proto normų diktatu, o kartu parodęs siekimą sunaikinti tas normas. Kadangi protas negalįs suprasti nuo normų nukrypstančių veiksmų, todėl jį įkūnijanti valdžia nukreipusi prieš de Sade’ą baudžiamąsias sankcijas. Ne mažiau P. Klossowskiui svarbu, kad de Sade’as savo perversijos nelaiko patologija, o tik kitokių aistrų veikimu. Kraštutinė perversijų atskaitos sistema P. Klossowskiui yra sodomija. Jam atrodo aktualu, kad ši perversija suardo žmogaus giminės pratęsimo sąlygas, bet kartu ji „išplečianti jusliškumo galimybes“. Postmodernistui P. Klossowskiui ypač svarbu, kad de Sade’ą yra traukęs ne tiek gašlumo objektas, kiek pati blogio idėja, kuri atitinkanti pačios gamtos nesuderinamumą su dorovės reikalavimais. Jo „ateizmas suteikęs jam galimybę kalbėti apie proto teisę įkurti „totalinio normos nebuvimo karalystę“²⁸.

Kas atsitiko, kad de Sade’as ėmė tikti ir net patikti? Juk ir anais laikais buvo perversiškų natūrų. Bet tik dabar perversija pasidarė artima šiuolaikiškam mentalitetui: ir jo nominalizmui, reliatyvizmui, nihilizmui. Prasitariau, kad postmodernizmas de Sade’ą reabilitavo. Bet tai ne visai teisinga. Jo vardas kultūroje išliko tik dėl savo perversijos aprašymo. Šiandien de Sade’as pirmąsyk sulaukė savo tikro pripažinimo. Žymiausi postmodernistai jam rodo pagarbos ženklus. Jie pirmieji pastebėjo savo giminystę ir pranešė apie sadizmo epochos gimimą, daug prisidėjo prie šio asmens išpopuliarinimo ir net suherojinimo. Per visą postmodernybės įsitvirtinimo laikotarpį „smurto genijus“, ypač jo veikalai „Šimtas dvidešimt Sodomos dienų“, „Naujoji „Žiustina“, „Filosofija buduare“²⁹, yra sulaukę bene daugiau filosofijos, literatūros ir kinematografijos dėmesio negu per visus du šimtus metų, praėjusius nuo markizo mirties. Išleista aibė studijų, straipsnių, romanų, parengta daugybė radijo ir televizijos laidų. Nuo 1969 m. iki 2005 m. sukurta daugiau nei dešimt kino filmų, skirtų jo gyvenimui, tekstų perpasakojimui ir interpretavimui. Buvo padaryta viskas, kad de Sade’as taptų visų perversinių grupių išviešinimo pavyzdžiu, o sadizmas Europos kultūroje įgytų gana pozityvių konotacijų.

Feministinė intervencija

Pagal postmodernizmo nuostatas feminizmas turėtų būti ginamas kaip ir visos kitos marginalinės grupės. Tačiau, legitimuodamas sadizmo perversiją, postmodernizmas negalėjo nesusikirsti su feministiniu judėjimu, prasidėjusiu dar XIX amžiuje.

Karla Gruodis yra išskyrusi tris istorines feminizmo raidos pakopas: „Liberalusis feminizmas yra švietėjiškų bei liberalių idėjų taikymas įtvirtinant vyrų ir moterų lygybę, radikalusis feminizmas yra su vyriškumu tapatinamų vertybių atmetimas iškeliant moteriškąsias.“ O postmodernus feminizmas pradinį domėjimąsi skirtumais tarp vyrų ir moterų pakeitęs domėjimusi „skirtumais tarp moterų.Šis „skirtumo redefinavimas“ buvo paremtas suvokimu, kokia nepaprastai įvairi yra įvairių kultūrų, subkultūrų, istorinių periodų ir ekonominių klasių moterų patirtis“. Bet čia pat K. Gruodis priduria, kad ir postmoderniojo etapo feminizmui rūpi moterų istorinės bei politinės patirties specifika, todėl jis „nuosekliai reikalauja plėtoti naują etikos ir teisingumo sampratą, kuri aprėptų egzistuojančius skirtumus ir šitaip visiems žmonėms garantuotų lygias teises. Antra, jis atmeta daugelio postmodernių filosofų teiginius, kad pats subjektas yra iš esmės suskilęs ir neturi pastovaus branduolio“. Ji atkreipia dėmesį į feministės Jane Flax mintį, „kad moterys tik dabar pradeda atkurti save, savo atmintį ir istoriją, todėl joms būtų pernelyg anksti nekritiškai perimti asmenybės modelį, kurį sukūrė išrinktųjų grupė – baltieji vakariečiai vyrai – postmodernūs filosofai“. Kartu K. Gruodis pagrįstai prikiša vyrams postmodernistams, kad jie ilgai nepastebėjo postmoderniojo mąstymo ryšio su feminizmu, kuris savarankiškai plėtojo kito diskursą. „Iš tikrųjų net postmoderniausi filosofai laiko moterį kitoniškumo, skirtumo, troškimų, simbolinės tvarkos ardymo simboliu.“ Ryškiausiu tokios galvosenos pavyzdžiu laikomas Jacques’as Derrida. Toliau cituojama pati J. Flax: „Postmodernistai vis dar garbina Žmogų / Vyrą kaip vienintelį šių [pamatinių] pasakojimų autorių ir pagrindinį veikėją <...>. Moterys, kaip įsikūnijusios, turinčios troškimus konkrečios ir skirtingos būtybės, vis dar „nėra“ įtrauktos (joms tai uždrausta) į kultūrą, kalbą, valdymą ar mąstymą savo pačių kategorijomis, o ne kaip vyro kita, ne kaip „aistros objektas“ ar lingvistinis konstruktas“³⁰.

Pačią radikaliausią reakciją į vyrų diktatą yra išreiškusi Avital Ronell, pristatydama „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“, parašytą lesbietės ir prostitutės Valerie Solanas. Straipsnis pradedamas šiais žodžiais: „1968 metais Jacques’as Derrida išleido naujas perspektyvas atvėrusį esė „Žmogaus pabaiga“, o Valerie Solanas uoliai pradėjo platinti „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“. Tų pačių metų birželio mėnesį ji šovė į Andy Warholą, kalbėjusį telefonu“³¹. Tarp šių visų asmenų ji nori parodyti lemtingą ryšį. J. Derrida pagiriamas už perspėjimą, kad šiuolaikinė filosofija yra prisirišusi prie žmogaus/vyro figūros, o V. Solanas tą figūrą pasišovusi likviduoti. Šį likvidavimo aktą turėjo simbolizuoti šūviai į kultinę Amerikos asmenybę, poparto lyderį, prodiuserį, režisierių ir rašytoją A. Warholą. Skirtingai negu J. Flax, A. Ronell nemato kokios nors priešybės tarp V. Solanas ir J. Derrida. Atvirkščiai, ji reabilituoja V. Solanas, remdamasi J. Derrida autoritetu. Motyvų aiškinimas čia lyg ir pagrįstas: ši moteris jautėsi apvogta: „Vyrai sukūrė kapitalo apytaką kaip išnaudotojiškos ekonomikos dalį. Be to, kapitalas atsirado skolinantis galią, skolinant moteris, išradus nuosavybę, spekuliuojant pirminiu deficitu. Pirmiausia, būdama neturtinga, Valerie norėjo būti įvertinta. Warholas nesumokėjo pakankamai... savo dėmesiu. Jai trūko kredito ir pasitikėjimo. Warholas buvo pakaitalas. Kaip žinome, ji pirmiausia persekiojo savo leidėją“³². Iš tikrųjų šis pakaitalas buvo gana simboliškas: iššauta į perversišką³³, o kartu ir postmodernų kūrėją. Čia nesunkiai būtų galima atpažinti ir jos perversiškai feministinį protestą prieš postmodernistinį de Sade’o vyriškumo doktrinos atgaivinimą. Normaliam žmogui šitas nešvankus „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ yra visiškai primityvus, vulgarus ir neperskaitomas. Bet kai sužinai, kad vaikystėje ją išprievartavo tėvas, vėliau ji elgetavo, vertėsi prostitucija, kurį laiką filmavosi A.Warholo „Fabrike“³⁴, o galų gale postmodernistai reabilitavo sadizmą, „Manifestą“ visiškai būtų galima perskaityti kaip visą gyvenimą prievartautos moters laišką, adresuotą markizui de Sade’ui. Tada iš tikrųjų viskas atsistotų į savo vietas, įskaitant ir šūvį.

V. Solanas iš tikrųjų yra šiuolaikinės civilizacijos atmata. Ir pati save vadina padugne (skum). Ji sąmoningai atlieka tą kontrkultūrinį žudymo vaidmenį, kuris kyla iš jos žiaurios socialinės padėties bei šią atitinkančio charakterio. Labai trokšdama tapti rašytoja, Valerie įteikė kino režisieriui A. Warholui savo postmoderniai nešvankios pjesės rankraštį. A. Warholas pamanė, kad čia policijos provokacija, todėl kažkur jį nukišo, o paskui, kai V. Solanas paprašiusi jį grąžinti, jo nebesurado³⁵. Kantrybės taurė persipildė. Šūviai visai derėjo prie šitos būtybės veido ir visą gyvenimą tvinkdytos neapykantos. Tai buvo ganėtinai postmoderni transgresija, kuria ji, be kita ko, atsakė ir į sadizmo legitimaciją.

Ši transgresija (lot. perėjimas, persikėlimas), kaip „neįveikiamos ribos įveikimas“ (M. Blanchot), visiškai atitiko ne tik sadistinę, bet ir bet kurią kitą žmogiškojo gyvenimo normų peržengimo praktiką, įskaitant ir pačią normų naikinimo ideologiją. Ir bukiausiam protui laikinai paaiškėja, kad transgresija čia gali tapti tik gudresniu pavadinimu to gyvenimo, kuris kadaise Thomaso Hobbes’o buvo įvardytas karu visų prieš visus ir kuris negali pažadėti nieko kito, išskyrus susinaikinimą. Bet pro šį faktą A. Ronell nerūpestingai praeina. Galbūt ji tikrai rengiasi tokiam karui, kad visai rimtai rašo, jog V. Solanas priversta kalbėti nepriklausomų, valdingų, išdidžių, savimi pasitikinčių, agresyvių, aštrius pojūčius mėgstančių, nepadorių „bestijų“ vardu. Sudaromas įspūdis, tarytum ginčydamasi su Sigmundu Freudu, V. Solanas tikrai galėtų įrodyti, jog ne moterys pavydi vyrams vyriškumo, bet vyrai moterims moteriškumo. Ne mažiau naiviai atrodo rimtas reagavimas į tokius V. Solanas „samprotavimus“, jog vyrai – ne vyrai, bet „nepilnos moterys“, t. y. bailiai, egocentrikai, „emociniai luošiai“, įstrigę pusiaukelėje „tarp žmogaus ir beždžionės“, tačiau jie vis dėlto vaidiną vyrus, kurie yra tos pačios moterys ir... Bet užteks. Dabar jau galime tiesiai pasakyti, kad visai taip, kaip postmodernizmo lyderiai pateisino de Sade’o teisę į jo perversiškus malonumus kankinti moteris, taip postmodernioji feministė A. Ronell – V. Solanas teisę į tokią suluošinto žmogaus neapykantą, kuri kviečia išnaikinti visą vyrų padermę. Juk tai irgi individualia patirtimi pagrįsta pasaulėžiūra.

Keisčiausia, kad skaudų likimą liudijančiose ligotose V. Solanas kalbose bandoma rasti moterų lygiateisiškumo perspektyvą ir ištaisyti „istorinę klaidą“, dėl kurios vyrai ilgą laiką buvo dominuojančia jėga. Čia svarbus ne tiek vulgariai primityvus V. Solanas tekstas, kiek rimtas „intelektualių moterų“ dėmesys ir gausus komentavimas, padaręs prostitutę, kalinę ir psichiatrinės ligoninės pacientę pasaulio įžymybe. Tai iš tikrųjų kultūrinis šokas.

Kai krizė gaivina viltis...

Sparčiai plintantis nusivylimas moderniąja civilizacija nėra kokia nuodėmė. Tai ženklas, kad ši civilizacija nebepateisina į ją sudėtų Vakarų pasaulio vilčių. Glumina ne nusivylimas modernybe, o sukilimu išreiškiamas susitaikymas su jos pamatus pažeidžiančia (fundamentalia) krize³⁶, tos krizės gilinimas, gramzdinimas į absurdą, nematantį išeities, jos vedimas iki paskutinės katastrofos. Sunku apsiginti nuo minties, kad kontrkultūra yra ne kas kita, kaip pradėjusi veikti S. Freudo aprašytoji Thanatos instinkto programa. Nesvarbu, kaip tas susitaikymas išreiškiamas: įžūliu žmogaus demoralizavimu, cinišku jo menkinimu, niekinimu ar nihilistiniu „trynimu“, neigimu ir naikinimu. Rezultatas tas pats: žmogus – didžiausia pasaulio šlykštynė. Ne ta šlykštynė, nuo kurios nusigręžiama ir traukiamasi, bet ta, kuri atlieka svarbią misiją, žavi marginalus, tuos, kurių reikia kontrkultūrinėms programoms paleisti. Neužmirškime, – tokį žmogų atrado (išrado) Friedrichas Nietzsche. Ši figūra – pagrindinis „didžiųjų siekių“ personažas. Jo reikia, kad sugrįžtų barbarų dievas ir užimtų ištuštėjusią Apolono sukurtą civilizaciją. Visa kita – aksesuarai, kartais net visai patrauklūs. Juolab kad tą šlykštynę gana sentimentaliai maskuoja „demokratiškas“ ir vartotojų visuomenei artimiausias malonumųčia ir dabar kultas, sulyginantis galvažudį su jo auka, dorą žmogų – su sadistu, protingą – su idiotu, auksą – su mėšlu, Dievą – su Šėtonu. Čia visa postmodernybės paslaptis. Visi žino, kad taip išgyventi pasaulyje neįmanoma nė vienos dienos (tą suprato net de Sade’as), kad kiekviena gyva būtis turi savo ribas, o toms riboms išsaugoti būtinos normalios sąlygos. Kiekvieno iš mūsų mirtis įsakmiai perspėja apie tų ribų neišvengiamumą. Tą geriau negu bet kas, rodos, turėtų būti įsisąmoninę postmodernistai, kruopščiausiai aprašinėję visas įmanomas mirties galimybes ir formas. Bet jie kvestionuoja normas ir apsimeta nesuprantą, kad, norint tas ribas ir sąlygas išsaugoti, būtina skirti gėrį nuo blogio. Tam skyrimui tarnauja ir malonumo / nemalonumo jausmas, bet tik tol, kol žmogus nepradeda tų jausmų pirkti ir daryti iš jų verslo. Tada malonumas atplėšiamas nuo gyvenimo palaikymo paskirties, paverčiamas pajamingai maloniu žaislu ir prasideda hedonizmo epochos viešpatavimas, kuriam mielai tarnauja postmodernizmas. Net tada, kai jo nereikia rinkai, jis žaidžia kalbinius žaidimus, kad „užsibovytų“ ir kitus „užbovytų“ – taip smagiau garmėti į bedugnę. Net stodami marginalų pusėn, postmodernistai paprastai atsisako ieškoti naujų, patikimesnių gyvenimo normų. Vadinasi, iš krizės nemato išeities. Visos pagrindinės jų nuostatos reiškia susitaikymą su tais neapibrėžtumais, kuriuos mums primetė krizė. Todėl postmodernistų nuostatos buvo taip lengvai suprastos ir virto nieko gera nežadančia mada: atseit esame niekas ir skubame į Nieką. Taip dabar atrodo standartinė postfilosofinių tuščiažodžiautojų banalybė ir nusivylusiųjų bei beviltiškų žmonių „inteligencija“.

Iš tikrųjų modernybė sukūrė mokslinį racionalumą ir jo dominuojančią padėtį kultūroje, galingų techninių mechanizmų įsiterpimą į visuomenės veiklą ir jos bendravimo procesus, griežtą profesinės veiklos ir atskirų kultūros sričių diferenciaciją, savitą socialinę sistemą (ūkinę, teisinę, politinę, mokslinę ir t. t.), skirtingus autoritarizmo / demokratizmo institutus, skirtingai grasančius žmonių laisvėms ir t. t. Iš tų mokslo ir techninės revoliucijos padarinių atsirado ir nemažai naujų kultūros problemų, kurios dabar taip jaudina postmodernistus. Viena jų – kitų kultūros sferų žmonių nepasitenkinimas dominuojančia mokslo ir mokslininkų padėtimi visuomenėje. Tačiau ne šios problemos nulėmė masinį nusivylimą moderniąja civilizacija ir toli gražu ne jos šiandien yra svarbiausios. veikiau buvo primestos suinteresuotų žmonių grupių ir išplatintos kaip visos civilizacijos rūpestis. Labiausiai glumina, kad jos dabar yra tapusios pagrindine kliūtimi, dėl kurios į viešojo gyvenimo akiratį negali prasibrauti pačios bendriausios ir svarbiausios žmonijos išlikimo problemos.

Niekada proto nebuvo per daug. O dabar, kai žinojimas virto masinių nuomonių kratiniu, jo pasidarė dar mažiau, kartais net kritiškai mažai. Todėl neįmanoma patikėti, kad nusivylimas moderniąja civilizacija galėjo ateiti iš tų socialinių santykių, kuriuos sukūrė mokslo ir techninės revoliucijos racionalumas. Greičiau atvirkščiai: jis kilo iš iracionalaus, amoralaus, savanaudiško, agresyvaus ir nekontroliuojamo šios revoliucijos galių naudojimo. Mokslas suteikė galių tiems, kurie buvo toli ne tik nuo racionalumo, bet ir nuo sveiko proto. O dar toliau nuo padorumo ir atsakomybės. Nenorime pasakyti, kad tie dalykai nesusiję, bet vis dėlto jie gana skirtingi. Visas XX a. nestokojo tragiškų įvykių ir juos lydinčių nusivylimų. Šios epochos žmonėms likimas lėmė ne tik stebėti, bet ir savo kailiu patirti bei apmąstyti ne vieną kruviną revoliuciją, pragaištingą pilietinį ir pasaulinį karą. Du pasauliniai karai nusinešė daugiau nei šimtą milijonų žmonių gyvybių. atsirado ir žmonių naikinimo fabrikai bei „laisvi“ moksliniai eksperimentai su koncentracijos stovyklų kaliniais. Jau vien tik jie civilizacijos pažangos idėją padarė labai nepatikimą. Pavadindamas tikėjimą mokslo pažanga moderniųjų laikų religija, žinomas istorijos filosofas Arnoldas J. Toynbee šią situaciją yra taip charakterizavęs: „Religijai, paremtai jos idealais, 1945 m. buvo suduotas mirtinas smūgis, kai atomo struktūros mokslinis atradimas ir to atradimo technologinis pritaikymas, branduolio skaldymu išlaisvinantis atominę energiją, buvo nedelsiant neteisingai panaudotas bombų kūrimui, kurias vėliau numetė ant Hirosimos ir Nagasakio“³⁷. Šis agresyvumo aktas toks simboliškai iškalbingas, kad su juo vėliau ilgai buvo siejamas radikalus nusivylimas visos civilizacijos pažanga, kol jo nenustelbė pasaulinės pramoninės katastrofos (Černobylio, Fokušimos ir pan.) bei visi kiti su mokslo ir technologijų naudojimu susiję pavojai visai žmonijai. Net didžiulį techninį potencialą turinčios valstybės neslėpė savo nepajėgumo sustabdyti ekologinės pusiausvyros pažeidimų, atmosferos ir kosminės erdvės užteršimo. Žmonės greitai apsiprato, kad atmosferos teršimas viršija visas leistinas normas, kad kasmet šeši milijonai hektarų derlingų žemių pavirsta dykumomis, kad baigiasi kai kurie metalai, o netrukus galutinai susitrauks naftos resursų gavyba. Trumpai tariant, Žemės rutulys baigtinis, žmonijos išgyvenimo limitai sparčiai mažėja. Ištisus dešimtmečius tęsėsi, o iš dalies ir dabar tebesitęsia branduolinio ginklavimosi varžybos, išrandamos vis naujesnės technologijos, pritaikytos žmonių sekimui, persekiojimui, jų sąmonės valdymui, genetinių programų ir kūno išvaizdos perdirbimui, naujų narkotinių medžiagų sintetinimui ir jų platinimui. O kartu vis labiau aiškėja, kad susiskaldžiusi visuomenė apskritai nesugeba kontroliuoti ne tik tolimųjų, bet net ir artimiausių savo veiklos padarinių. Nei masinės komunikacijos priemonės, nei statistinis žmogus jau neįstengia kurti šviesios ateities projektų, vizijų ir utopijų. Jų vietą užima gąsdinančios antiutopijos ir mirties nuojautos.

Yra įdomi Bernhardo Waldenfelso įžvalga: prancūzai „gali daug lengviau sau leisti ekscentriškumą negu kiti“³⁸. O mums dar reikia gyventi, – taip pratęsčiau jo mintį. Kaip žinoma, už Vakaruose sukurtos klasių kovos teorijos revoliucinį pritaikymą realybėje brangiausiai sumokėjo trečiasis pasaulis. Ar taip neatsitiks ir su postmoderniuoju marginalizmu, kai jis įsitvirtins mažiausiai civilizuotuose kraštuose? Postautoritarinėse šalyse jis dabar virsta autoritetinga Vakarų ideologija, diegiančia gyvenimą be taisyklių. Tenka girdėti, kai į Vakarus išvykę žmonės ten randa daug daugiau tvarkos, socialinių garantijų ir atsakomybės, daugiau pagarbos žmogui ir visoms bendrabūvio normoms, negu jų liko su postmodernizmu koketuojančiuose, visas normas sumaitojusiuose postkomunistiniuose namuose. Komiškiausia, kad, ilgai iš tolo vijęsi normalią Vakarų kultūrą ir pavydžiai stebėję jos didžiųjų vertybių galią, dabar išsyk ėmėme simuliuoti nusivylimą tuo, ko apskritai nesame įgiję. Nusivylimą savo gyvenimu painiojame su postmoderniu nusivylimu Vakarų civilizuotumu, rodome visas kultūrinio persisotinimo pozas, prieštaraujančias ne tik žmonių gyvenimą dar vis palaikančiai Vakarų kultūrai, bet ir mūsų pačių gyvenimo realybei. Sunku iškęsti nepacitavus vokiečių filosofo B. Waldenfelso patarimo rusų filosofams: „Dėl daugelio priežasčių atrodo, kad Rusijoje būtina kuo greičiau pradėti žingsnis po žingsnio mokytis taisyklių“³⁹. Turbūt taip daug sveikiau būtų daryti ir mums. Gal tada atgautume sveiką protą ir išmoktume kritiškai vertinti civilizacijos krizę, tą varginantį buvimą ant slenksčio.

Tada bent atsirastų vilties, – juk visos krizės praeina. Mes nežinome, kuo ji baigsis. Bet pradžiai užtektų ir to, kad atsirastų daugiau orumo ir kiekvienas galėtume pasakyti: „Bet kitoks žiūrėjimas man neturi prasmės.“

²³Батай Ж. Теория религии. – Минск: Современный литератор, 2000. – P. 251–252.

²⁴ Markizas de Sadas. Filosofija buduare. – Vilnius: Lege artis, 1994. – P. 69–70.

²⁵ Maркиз де Сад и ХХ век. – Москва: Культура, 1992. – P. 50.

²⁶ Ten pat. – P. 86.

²⁷ Ten pat. – P. 87.

²⁸ Ten pat. – P. 237.

²⁹ Nesunku suprasti, kokios aistros mūsų krašte buvo sužadintos, kad jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo išversta į lietuvių kalbą „Filosofija buduare“. N. Machiavellio „Valdovas“ pakartotinai išleistas su specialiais pabraukimais. O šiek tiek vėliau pasirodė ir vienas po kito du R. Greene’o bei J. Elfferso „Jėgos“ leidimai: knygoje „pateikta garsiausių visų laikų valstybės veikėjų, karžygių bei suvedžiotojų minčių“.

³⁰ Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo / sudarė   K. Gruodis. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 455–458.

³¹ Taip pradedamas jos įvadinis straipsnis (žr.: Ronell A. Netaiklus atkirtis: Valerie Solanas taikiniai // Solanas V. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas. – Kaunas: Meno parkas, Kitos knygos, 2005. – P. 5).

³² Ten pat. – P. 28.

³³ A. Warholas, kaip žinoma, buvo homoseksualistas.

³⁴ Taip buvo pavadinta jo 1964 m. įsteigta studija, kurioje serijiniu būdu pradėti gaminti komercinio meno kūriniai. Per metus čia būdavo jų padaromi keli tūkstančiai. Už tokiu būdu pagamintą paveikslą „Aštuoni Elviai“ 2008 m. buvo užmokėta 100 mln. dolerių. 2010 m. A. Warholo parduoti darbai kainavo daugiau nei 300 mln. dolerių, arba septyniolika procentų visos šiuolaikinio meno rinkos.

³⁵Уорхол Э. Попизм. – Санкт-Петербург: Амфора, 2009. – P. 317–318.

³⁶„Reikia kalbėti ne apie atskiras krizes, kaip, pavyzdžiui, ekologinė krizė, raidos krizė ar energetinė krizė, bet vieningą krizę, kadangi visos jos tarpusavyje susijusios“ (žr.: Our Common Future. World Comission on Environment and Developmenta. – Oxford, New York: Oxford University Press, 1987. – P. 16).

³⁷Тойнби А. Дж. Икеда Д. Диалог Тойнби – Икеда. Человек должен выбрать сам. – Москва: ЛЕАН, 1998. – P. 377.

³⁸Вальденфельс Б. Мотив чужого. – Минск: Пропилеи, 1999. – P. 41.

³⁹ Ten pat. – P. 40.

Romualdas Granauskas. Išvarytieji.– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 208 p.

Dešimt naujų prozos meistro apsakymų, kuriuose atgyja klasikiniai novelės ypatumai – pasakojimo intriga, ryškūs personažai, lakoniška išraiška. „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti…“ – prisipažįsta autorius.

Leonardas Gutauskas. Fragmentai.– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 464 p.

Nauja žinomo rašytojo ir dailininko trumposios prozos knyga. „Intymiai ir atvirai užfiksuota daug asmeninio gyvenimo momentų. Visa susipina į plačią patirčių pynę, perteikia pasaulio įvairovę ir pilnatvę.“

Aidas Marčėnas. Tuščia jo.– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Vienuoliktas žinomo poeto eilėraščių rinkinys. „Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme.“

Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 270 p.

Nauja literatūros kritiko knyga, kurioje vyrauja „laisvi savaime atsiradę užrašai, dažniausiai lakoniški, parašyti socialinio, literatūrinio, leidybinio gyvenimo dalyvio“. Antrame knygos skyriuje – „Dar apie Justiną Marcinkevičių“ – pateikiama daugiau žinių apie poeto asmenybę, diskutuojama su oponentais.

*

Ema Mikulėnaitė. Gyvenimas ir dvi novelės.– Vilnius: Homo liber, 2013. – 176 p.

Prozininkės ir dramaturgės prisiminimų ir novelių knyga. Sutinkame daug garsių kultūros žmonių: J. Lebedį, D. Sauką, M. Račkauską, J. Miltinį ir kt. Gausu taiklių „ikisąjūdinės“ ir dabartinės Lietuvos gyvenimo įžvalgų.

*

Rasa Kutkaitė. Iš rūko. Vilnius: Naujoji Romuva, 2013. – 80 p.

Pirmasis autorės eilėraščių rinkinys, pasižymintis ne tik vizualumu, tapybiškumu, tiksliu kalbos jausmu, bet ir dramatizmu, egzistenciniais išgyvenimais, „taupia ir negailestinga atviro nervo lyrika“.

Patirtys

Pietūs be sriubos

Į Lietuvą skridau su žmona vieninteliu galimu būdu – su persėdimu viename iš Europos oro uostų. Šį kartą tai turėjo būti Helsinkis. Bet lėktuvas vėlavo. Per ilgai užsistovėjo Čikagos oro uoste – gedimas. Neužsidarė bagažo skyrius, skrisdami galėjome suteikti kam nors labdaros iš dangaus... Bet sutaisė. Tačiau Helsinkyje nusileidome kaip tik kylant kitam mūsų lėktuvui į Vilnių. Teko likti.

Už kelių valandų turėjo būti dar vienas lėktuvas į Vilnių, bet jame nėra vietų. Kaip vėliau sužinojome – Vilnių labai pamėgę kinai. Į kitos dienos lėktuvą lipo visa jų delegacija. Galvojau, gal misija kokia Lietuvoje, bet, pasirodo, tie kinai tarp savęs daugiausia net nepažįstami. Susipažins vėliau, kai taps Vilniaus gyventojais. Taip Lietuva cirkuliuoja kapitalistiniam pasauliui būdingu migracinės kaitos principu – vieni išvyksta, kiti atvyksta, bet, tiksliau pasakius, – savi išvyksta, svetimi – welcome!.. Kaip ir visur: emigruoja tie, kurie nepritapo savo šalyje. Kažkur kitur turi būti geriau. Bet visiems pradėti naują gyvenimą dažniausiai tenka nuo juodo darbo. Bent jau valstybės tikisi pigios darbo jėgos. O pačius migrantus gal veikia ir psichologiniai veiksniai: vergauti savoje šalyje – dirbti už skatikus, su kuriais niekaip galo su galu nesuduri – kažkaip apmaudoka... Todėl žmonės ir dairosi: vieni į Ameriką, kiti štai, prašau, – į Lietuvą. O kur geriau?

Taigi likome tada nakvoti viešbutyje greta oro uosto. Visas išlaidas, įskaitant maitinimą, apmoka skrydžio kompanijos. Taip radosi proga bent vienu kitu žvilgsniu susipažinti su skandinavais, su jų jau nusistovėjusiu romiu kapitalizmu, šalta, taktiška kultūra, – na, maždaug tiek žinojau apie juos. Ne ką daugiau patyriau ir oro uosto aplinkoje, bet vis dėlto šis tas įstrigo.

Pietūs pagal amerikietišką standartą – kažkada vakare. O vidudieny – lančas (priešpiečiai). Sriubos ar salotų? – paklausė kaip jau visur įprasta – mandagiai, maloniai. Tik alternatyva keistoka. Pagrindinis patiekalas – kažkoks viščiukas, ir kadangi tai viso labo lančas, užsisakiau salotų. Sriuba tegul bus pietums, vakare. Nors jau buvo galima įtarti, kad kažką čia suka.

Man tai ne pirmas kartas. Europą pažįstu – dirbau kažkada vienos turistinės kompanijos kelionių vadovu. Kišenvagiai, sukčiai – nuolatinis turistų palydovas. Vienoje iš šalių (nutylėsiu, kokioje – kad nepažeminčiau kitų šalių reitingo; kita vertus, tai buvo senokai) ypač suka restoranuose ir kavinėse. Antai kartą pateikia padavėjas man sąskaitą su beveik dviguba kaina už suvalgytą bifšteksą. Jo maloniais gestais bei mandagiomis frazėmis nesitenkinau, pasidomėjau kainos paklaida. Įskaičiavome jūsų suvalgytą duoną, – paaiškino. Argi lėkštutė su duona, kaip ir druska bei pipirai ant stalo, neįeina į bifštekso kainą, ir pagaliau, argi ta duona tokia jau brangi? – išreiškiau nesutikimą. Mes dėl jūsų turėjome pradėti naują kepalą – supjaustėme... Nutraukiau jo aiškinimus pareikalavęs administratoriaus. Padavėjas nė žodžio netaręs apsisuko ir grįžo nešinas nauja sąskaita, kurią piktai tėkštelėjo ant stalo. Arbatpinigių jam, aišku, nepalikau, bet supratau, kad jis turėjo pagrindo pykti. Tie smulkūs lankytojų apsukinėjimai jiems juk ir yra arbatpinigiai. Matyt, ne visi klientai būna sąmoningi, todėl štai tenka įsivesti tokią savotišką papildomų pajamų išgavimo taisyklę. O nepasitenkinimą dėl išpūstų sąskaitų išreiškia tik nesusitupėję, nedėkingi tipai, koks ir pasirodžiau esąs.

Bet taip yra ne visose šalyse. Pačiose JAV tas klausimas išspręstas kaip tik nerašyta etikos kodekso nuostata: ten priimta padavėjui palikti maždaug 15 procentų arbatpinigių. Galima ir nepalikti, bet tai yra tapę gero tono, tiesiog kultūros reikalu. Tad jų visada paliekama, o turint omeny gerokai žemesnes JAV restoranų kainas nei Europoje – jokių problemų.

Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad Helsinkyje šie reikalai vis dar sukami senoviškai, bet viskas pasidarė aišku, kai ir pietums pateikė tą patį lančą, nors oro uosto išduotame kvite pietų kaina nurodyta dvigubai didesnė. Vėl sekė panašus padavėjo veblenimas apie sriubą ir salotas, tik šį kartą subtiliai pabrėžiant kelias salotų rūšis. Atitinkamai vienas jų ir išsirinkome su žmona. Apie sriubą neužsiminėme, nes galvojome, kad dinner be sriubos juk nebūna. Tačiau teko nustebti: pietūs buvo be sriubos! Prašiau salotų, jas ir gavau... Dar kukli vandens stiklinė ir mažytė padžiūvusios duonos riekė. Nelabai mums to užteko, bet ankstesnė europinė patirtis atgrasė nuo minties prašyti ko nors papildomai. Eurų neturėjau, o dolerių švaistyti, juos keisdamas į kosminių aukštumų eurus, nusiteikęs nebuvau. Bet svarbiausia – neturėjau noro ginčytis. Abu su žmona buvome prislėgti to ne visai sėkmingo skrydžio ir pasidavę lemties tėkmei – kaip bus, tebūnie. Netgi įdomu patirti eilinį egzistencijos pamėtėtą išbandymą, koks jis yra, o ne dirbtinai kažką koreguoti, siekti kažkokių teisybių, kad vėliau būtų galima linksmai pasakoti artimiesiems malonaus kapitalistinio pyrago prisiminimus. Buvo matyti, kad protestais vargu ką būtume laimėję, visi čia savi, viskam turi paruoštą atsakymą. Mes patys, mokėdami už pietus kaip ir ne iš savos kišenės, buvome tarsi kokie nevisaverčiai, gal net kaip Indijos neliečiamieji. Tokius čia, Europoje, galima ir visai pribaigti.

Tačiau stebėjausi, kad tokioje garbingoje šalyje, kokia yra Suomija, taip suktai uždirbama iš atsitiktinai priklydusio keleivio sriubos porcijos. Kažkas čia ne taip. Kur kas svaresni, ko gero, kiti veiksniai – politinė ir (arba) kultūrinė diskriminacija. Tai ne mažiau svarbu už pinigus, tuo labiau – už pietų skatikus. Juk jiems esu kažkoks netikras amerikietis – nususęs emigrantas lietuvis (tai buvo aišku tiek iš mano dokumentų, tiek iš akcento, pagaliau iš skrydžio krypties). O tokie neaiškūs tipai nusipelnę tik paniekos.

Juk jau pačioje pradžioje viešbučio administratorius aiškino man apsistojimo sąlygas su gana sunkiai slepiama pašaipa, tarsi kalbėtų kokiam iš Mėnulio nukritusiam kvailiui. Panieka lietuviams kaip buvusiems ir amžinai atsilikusiems sovietikams? Bet galėjo būti ir kita priežastis. Man pasirodė, kad, jų akimis, esu vertas paniekos ir dėl to, kad buvau su žmona. Kuri yra moteris, ne vyras... Vėliau atkreipiau dėmesį, kad visi iki vieno padavėjai buvo vyrai. Ir ne bet kokie, o tokie lankstūs, pabrėžtinai malonūs... Tačiau kartu ir su specifine cinizmo gaidele, taikoma visomis elgesio apraiškomis. Bet šios temos čia neplėtosiu.

Įdomus jų viešbučio kambarys. Dvivietis, bet su viena lova – taigi šeimyninis. O gal tai ir vienvietis, tik su plačia lova – taip sutaupant, kaip ir nuo sriubos. Be abejo, nesiaiškinau. Mums vietos užteko. Pagalvojau, juk kažkada sovietiniais laikais panašiomis aplinkybėmis būtume prasivartę kur nors ant oro uosto suolų. Įstabiausia buvo specifinė viešbučio vonios patalpa, tiksliau, veidrodžių sistema koridoriuje, leidžianti gulinčiam lovoje matyti viską, kas vyksta vonioje ir po dušu... Toks mielas partnerių akių pasiganymas. Tačiau tualetas, teikiantis jau ir neestetinių vaizdų, apdairiai įrengtas taip, kad jokie veidrodžiai jo nepasieks. Kultūra!

Įsijungėme televizorių. Kažką rodė, bet greitai ekrane pasirodė užrašas, kad už tolesnį žiūrėjimą reikia sumokėti šešiolika eurų nuspaudžiant atitinkamą pulto mygtuką. Tokia štai suma už tuo metu demonstruojamą filmą. Jungiau kitus kanalus, bet vaizdas nesikeitė, kybojo vis tas pats užrašas, tarsi jau būtume jiems skolingi. Taip tyčia įrengta, kad pasiduotum spaudimui ir sutrikęs nuspaustum filmo tęsinio mygtuką. Teko tiesiog išjungti televizorių. Paskui vėl įjungiau, skubėjau keliauti per kitus įvairius kanalus, tačiau kaskart po kelių pirmų minučių – vėl ekrane sąskaita, jeigu nori žiūrėti toliau. Buvo ir nemokamų kanalų – reklamos.

O rytą pusryčiai. Jie švediško stalo principu – imi, ką nori ir kiek nori, ir jau nebe kaip ypatingas svečias, o kartu su visais kitais klientais. Ir visiškai jokių problemų ar nesusipratimų. Čia jau viskas spindinčio kapitalizmo rėmuose, nesijauti iškritęs iš sistemos.

Tačiau praeita diena dar buvo priminta atsiskaitant su viešbučiu, kai įteikiau jiems raktus ir, rodos, teliko pasakyti „good bye“. Bet buvau sustabdytas. Stop! Stop! – atskubėjo šaukdamas registratorius, kviesdamasis kartu su savim ir administratorių. Spoksojo abu į kompiuterį, baksnojo klavišus, vedžiojo pirštais po monitorių – gal kokį televizijos kanalą per ilgai užlaikėme? Tada ėmė vartalioti mūsų valgymo kvitus, kuriuos jiems buvo palikę padavėjai. Šių analizė buvo itin kruopšti. Įsiknisę į tuos kvitus nagrinėjo kiekvieną skaičių. Gal vis dėlto likome kur skolingi, gal papildomą stiklinę vandens išgėrėme? Bet viskas baigėsi jų apmaudu. „You are all set!“ (su jumis tvarka) – pareiškė registratorius, palydėdamas mus jau pažįstamu paniekos žvilgsniu, tarsi būtų mus išprievartavę. O aš pagaliau galėjau pasakyti jiems savo „good bye!“, mintyse palinkėdamas – „fuck you all!“ Taip, beveik pagal moderniosios kultūros etiketą, ir baigėme dalykinius santykius.

Vilniaus prekybos centre

Vilniuje buvo jau vėlokas vakaras, bet džiaugiausi, kad netoliese esanti didžiulė parduotuvė dar dirba – pasirodo, ji veikia visą parą! Čikagoje tokių net nežinau. Amerika kai kuriais požiūriais viso labo tik didelis kaimas...

Iš karto pasidarė įdomu lietuviškos parduotuvės prekių asortimentas ir kainos. Bent jau Čikagoje tapę kone mada paburnoti ant Lietuvos, kad ten viskas labai brangsta, blogai gyventi ir t. t. Taip, lietuviškos kainos vejasi pasaulines, o atlyginimai atsilieka. Bet kol kas kainos Lietuvoje nėra taip jau labai aukštos. Beveik tokios pačios, kaip ir amerikietiškos, jeigu proporcingai vertinsim lito ir dolerio santykį. T. y. amerikietiška prekė štai kainuoja dešimt dolerių, bet jie santykinai lygūs dešimčiai litų, jeigu Amerikoje perkama iš dviejų tūkstančių dolerių atlyginimo, o Lietuvoje – iš poros tūkstančių litų. Šiuo požiūriu visi tie skaičiai panašūs, jei tik nesidairysime į išimtis ir kraštutinumus.

Amerikoje brangesnė butų nuoma, ir dar yra toks ramų gyvenimą žlugdantis turto mokestis. Lietuvoje kilpos ant kaklo vaidmenį atlieka buitinio aptarnavimo mokesčiai (elektra, dujos, vanduo) ir automobilių kuras. Taip pat Lietuvoje brangūs drabužiai, bet jie įkandami turguje. Amerikoje turgų paprastai atstoja tiesiog pigesnių, nukainotų prekių parduotuvės. Jų čia daug, įžengti į jas įprasta ir niekas dėl to nesuka galvos. Ištaigingos, prestižinės Amerikos parduotuvės – ne plačiajai publikai, ir su tuo taip pat susitaikyta. Jose kainos astronominės, bet lietuvaičiams gimtinėje apie tai pasakoti nebūtina. Juk tai pažemintų tokio lygmens nepasiekusio tūlo emigranto autoritetą. Nors pasipuikuoti galima. Brangiosios parduotuvės neišparduotą, užsistovėjusią produkciją perleidžia platesnės auditorijos parduotuvėms, kur kainos jau gerokai sumažinamos, tampa įkandamos ir vidutinei klasei. Tokiomis parduotuvėmis ypač domisi jaunimas, linkęs puoštis garsių firmų etiketėmis. Tiesa, ten iškyla sena, sovietinius laikus primenanti problema: sunku rasti tinkamo dydžio drabužį. Bet jei randi, tada gerai – jau gali išsipustęs vykti Lietuvon...

Tik, deja, kaip tik šiuo prabangaus madingumo požiūriu Lietuva lieka nepralenkiama. Gatvėse vos ne kiekvienas dėvi „Nike“, „Puma“ ir panašaus lygmens firmų drabužius. Be abejo, tai kelia šypsenėlę, nes visiems aišku, kad tikroji etiketė turėtų būti „Made in Gariūnai“... Tačiau nenuginčysi fakto, kad Lietuvoje žmonės atrodo dailiau nei Amerikoje.

Reikia pripažinti, kad prekių asortimentas visame kapitalistiniame pasaulyje darosi vienodas. Visur viskas tas pats, su tais pačiais optimaliausiais įpakavimais, ir nieko naujo neatrasi. Be abejo, skiriasi tokios prekės kaip knygos, suvenyrai, bet iš esmės tik užrašais, kalba. Viskas apipavidalinta pagal tuos pačius standartus, knygos iliustruojamos tuo pačiu Disnėjaus kompanijos stiliumi. Bet maisto pasiūla Lietuvoje gerokai skiriasi nuo JAV.

JAV yra daugianacionalinė šalis, parduotuvėse gausu įvairių ir dažnai visai nesuprantamų prekių ir maisto produktų – indiškų dūmų (t. y. smilkalų), korėjietiškos šunienos, meksikietiškų pipirų, – bet patys amerikiečiai iš esmės tenkinasi picomis ir mėsainiais. Taip greičiau, ekonomiškiau. Darbininkas, valgydamas sriubą šaukštu iš lėkštės, ilgintų pietų pertrauką, tad toks reiškinys čia visiškai eliminuotas. Darbininkai valgo ne valgyklose, bet čia pat, darbo vietoje – šlamščia savo sumuštinius kur pritūpę. Tai ir įvardyta priešpiečiais, nors valgoma vidury dienos, ir tai vienintelė valgymui skirta darbo pertrauka. Tikrus pietus darbininkas pavalgys grįžęs namo, jau saulei nusileidus. Sotus maistas prieš miegą pilvų auginimui, Amerika tuo ir pasižymi. Sako, tokie pilvai – iš gero gyvenimo.

Gryna mėsa, kaip ir žuvis, Amerikos parduotuvėse ypatinga tuo, kad neturi skonio. Nes dirbtinai auginta, chemikalais maitinta. Natūralus maistas ženklinamas etiketėmis „Organic“, yra ir specialios vien tokio maisto parduotuvės. Tik kainos ten jau visai kitos, vėlgi ne vidutiniams amerikiečiams. Kartą apsilankiau – vienas obuolys kainuoja daugiau nei du dolerius, viena bulvė – pusantro arba du dolerius, keturi įpakuoti kiaušiniai – dešimt arba dvylika dolerių...

Amerikoje mus, imigrantus, gelbsti savų kraštų parduotuvės – rusų, lenkų, lietuvių. Jos paprastai mažytės, interjero dizainas primena chruščiovinius laikus, bet asortimentas džiugina. Tiesa, maistas ten gerokai senstelėjęs, ilgus mėnesius laikytas sandėlių šaldytuvuose. Ne tas skonis, ne ta kokybė, bet vis vien malonu, bent išvaizda pažįstama, sava. Tačiau tos parduotuvės retenybė, ištirpsta daugiamilijoninėje Čikagoje. Laimingi, kuriems netenka iki jų važiuoti ilgų valandų.

O va Lietuvoje jau kas kita. Mums tik akys Vilniuje raibo ir net apmaudas ėmė – į rojų bėgome, bet rojuje pasijuntame tik sugrįžę... Tokie štai gyvenimo paradoksai. Šviežia arba rūkyta žuvis, dešros, sūriai, skilandžių ir dešrų įvairovė – beveik verkėme žiūrėdami į visa tai... Visi, kurie grįžta į JAV paviešėję Lietuvoje – oho, kokie būna atsigavę! Dingsta veido melsvumas, parausvėja skruostai, išsitiesia nugara, atsiranda ori laikysena. Tiesa, neilgam...

Tąkart skubomis prisipirkome kiek galėjome: tai bent atsivalgysime, atsidžiaugsime... Pasigriebiau į krepšį ir porą butelių alaus, išsiilgau gero lietuviško. Tačiau kasininkas beskaičiuodamas nežymiu mostu pakvietė asistentę – jauną, tik gana stamboką mergužėlę, kuri paėmė tuos mano alaus butelius ir nusinešė. Pagalvojau, visai kaip Amerikoje – kasininkas, ko gero, dar nepilnametis, neturi teisės pardavinėti alkoholio (tokiam negalima net ranka paliesti), ir tais atvejais iškviečiamas kas nors iš administracijos darbuotojų arba kad ir kitas pardavėjas – pilnametis. Bet mano buteliai kažkodėl negrįžo. Kas atsitiko? – klausiu kasininko. Po dešimtos valandos alkoholis nepardavinėjamas, – ramiai atsakė. Šokas! Vis dar alkoholikų tauta? Bet kaip taip galima elgtis su klientu, su žmogumi? Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų Amerikoje. Ateitų asistentas ir nė žodžio nesakęs paimtų ir nusineštų kliento pirkinius! Nei labas, nei dėkui, jokio apgailestavimo, atsiprašymo ar paaiškinimo. Atominės bombos sprogimas amerikietį nustebintų, ko gero, mažiau. Na, čia toks tas ir humoras – po bombos nebeliktų kam stebėtis, bet Lietuvoje niekas panašiais poelgiais, kaip supratau, nesistebi. Nors jokia bomba ir nesprogo.

Tai patvirtino kitas incidentas, įvykęs tuo pačiu metu (nors gal tai tik man pasirodė incidentas, aplinkiniams, panašu, tai egzistencinė norma): praeinant vienai solidžios išvaizdos pagyvenusiai damai, sukaukė kasos vartų signalizacija. Rankoje ji nešėsi didoką krepšį prekių. Akimirksniu prisistatęs apsauginis ją jau tikrino. Moteriškė stovėjo pagal įsakymą plačiai išskėstomis rankomis, o apsauginis, apgrabaliojęs jos rūbus, toliau knisosi krepšyje. Incidentas buvo trumpas, gal tik nesusipratimas, visų detalių neįsidėmėjau. Bet jei palygintume su Amerika – ten tų kaukiančių signalizacijų irgi pasitaiko, tačiau nė karto nemačiau tikrinamo ir kratomo kliento. Paprastai klientas sustoja, atsigręžia klausiamu žvilgsniu ir čia pat sulaukia arčiausiai stovinčio pardavėjo linktelėjimo galva: tvarka, keliauk sau toliau. Jeigu jau sustojai, jeigu atsigręžei, vadinasi, blogiausiu atveju atsitiko kokia nors klaida, atsitiktinumas... O dėl atsitiktinumų klientai netrikdomi, klientas visada teisus. Pagaliau, kaip žmogus jis turi teisę ir suklysti. Tačiau jeigu taip atsitinka ir antrą kartą (o tai užfiksuoja vaizdo kameros, ir apsaugos kompiuteriai klientą įsidėmi), tada klientas įspėjamas. Po trečio ar dar kažin kelinto karto klientas jau bus sulaikomas tik įžengęs į parduotuvę ir mandagiai apsukamas atgal... Bet tai tik teorija, to matyti neteko, nors daug kas priklauso ir nuo gyvenamojo rajono. Dar ir nuo parduotuvių tipo. Maisto parduotuvės – tai viena, o kokiose nors elektroninių prekių parduotuvėse, įsivaizduoju, turėtų būti griežčiau.

Amerikai, kaip gerokai toliau pažengusiai kapitalistinio vystymosi keliu, iš tikrųjų rūpi svarbesni ir esmingesni dalykai nei kokių pavienių vagių gaudymas. Svarbu, kad žmogus parduotuvėje jaustųsi kaip namie. Ir žmonių, praleidžiančių savaitgalius ne kur kitur, o būtent parduotuvėse, vis daugėja. Be elementaraus poreikio apsipirkti ateinančiai darbo savaitei, žmones parduotuvės traukia ir dėl visai kitų priežasčių. Jie ten tiesiog šiaip slankioja, leidžia laiką. Tai vyksta jau ne vien tik dideliuose jungtinių parduotuvių centruose, vadinamuosiuose moluose, bet ir kur kas mažesnėse prekyvietėse, – svarbu, kad žmogui būtų pakankamai erdvės dairytis, tai besidairydamas gal ką ras ir nusipirkti.

Lietuvoje publiką į prekybos centrus, be viso kito, pritraukia visokios tuose centruose esančios kavinės. Tai, žinoma, patogu, bet Amerikos parduotuvėse kavinės nepopuliarios, o jeigu tokių ir yra, tai visose tie patys išsipūtę mėsainiai (žandikaulius paskui maudžia nuo pastangų juos apžioti ir atkąsti). Dar tie patys kokakolos tipo gėrimai ir kukurūzų spragėsiai, kurie dusina jau vien savo specifiniu kvapu. Prie ko nors daugiau publikos pratinti ir nebūtina, tegul geriau spokso į prekes. Bet šiuolaikinio amerikiečio jau niekas labiau ir nepritrauks kaip spragėsiai – tas mėgstamiausias visos Naujojo Pasaulio tautos patiekalas.

Kai Lietuvos prekybos centruose ims mažėti visokių kavinių, kai žmonės išmoks džiaugtis vien prekių gausa – kaip aukščiausio egzistencinio gėrio apraiška, – tada jau būsime pasiekę amerikietiško mentaliteto lygmenį. Bet pirma reikia išugdyti aukštesnę žmogiškųjų santykių kultūrą. Mandagus, kultūringas aptarnavimas Lietuvoje jau irgi nebestebina, bet kartu dar išnyra buvusios epochos recidyvai, kai į žmogų pasižiūrima kaip į vagį, sukčių ar alkoholiką (draudimas nuo tam tikros valandos pardavinėti alkoholį visiems piliečiams – kad šie nenusigertų, ir yra visų piliečių „apiforminimas“ alkoholikais). Tai irgi savotiškos politikos išraiška, kai visuomenės nariai yra tarsi baudžiauninkai, kurie amžinai nusikaltę savo valdžiai ir kuriems būtinai reikia apynasrio, kuriuos reikia valdyti, kontroliuoti. Tai vis totalitarinės praeities pasekmės. Aukštesnis socialinės formacijos lygis atsiras tada, kai žmonės kontroliuos save patys. Štai ką reikia suprasti verslo pasaulio lyderiams! Ir nebijoti dėl tokių spindinčių perspektyvų prarasti vienos kitos niekingos prekės. Ne muštro ir baimės reikia, o ekonomikos ir masių psichologijos išmanymo. Juk prekės vertė slypi ne pačioje prekėje, o mūsų vertinime – kaip esame išmokyti matyti tas prekes, kai ateiname jų dairytis tarsi į kokią šventę. Antai amerikiečiai yra nuoširdžiausiai įsitikinę, kad jų parduotuvės su visomis prekėmis yra geriausios ir tobuliausios pasaulyje. Kaip ir jie patys. Daugiau verslo klestėjimui nieko kito ir nebereikia. Nei to gąsdinimo, nei baisaus sekimo, įtarinėjimo.

Išėję iš tos Vilniaus parduotuvės aplink matėme įtartinų tipų, ramiausiai begurkšnojančių alų. Arčiau stovinti grupė jaunuolių dar išsiskyrė agresyvia elgesio maniera ir savita kalba, kuri iš tikrųjų buvo vien keiksmų tirada. Tačiau niekur nebuvo matyti jokio budinčio policininko, kuris, iškilus pavojui, galėtų apginti žmones nuo šių tipų. Lauke visai ne taip, kaip pačioje parduotuvėje, kur reikia apginti prekes – tenai visas tuntas įmitusių apsauginių. Parduotuvėse jiems saugiau. Ir čia galime įžvelgti kapitalizmo progresą, prekės puoselėjimą, tik visas tas reikalas dar turi gana daug groteskiškų ir grubių formų.

namo grįžau saugiai, naktį prasivarčiau lovoje blaivus kaip agurkėlis, nes užmigti neleido pasikeitęs paros laikas bei gausybė turistinių įspūdžių, kurie, tiesą sakant, nėra tokie nauji ir netikėti.

Gyvenimas voljeruose

Buvojau Lietuvoje prieš kelerius metus – tada pritrenkė vykdomos statybos, tvarkomi keliai. Vilniuje dygo dangoraižiai, visoje Lietuvoje radosi „Maximos“ tipo parduotuvės. Dabar jau viskas aprimę, nusėdę, tapę įprasta. Tik apsidairius nelabai suprasi, ko daugiau atsirado Lietuvoje – naujų statinių ar išgriautų, nebeveikiančių fabrikų ir gamyklų? Tipiški gyventojų skundai: anksčiau čia tas ir anas buvo gaminama, o dabar toje vietoje veikia, geriausiu atveju, koks nors kazino... Užteks Lietuvai prekių iš Vakarų.

Kiek ilgai tai gali trukti? Atsakymas iš esmės aiškus. Kai Lietuva nusistekens iki pigios darbo jėgos lygmens. Štai tada Vakarai ims čia statyti gamyklas, tada tai apsimokės, kaip kad dabar apsimoka statyti gamyklas trečiojo pasaulio šalyse (made in China ir pan.). Bet ten tolokai, Lietuva arčiau, tad perspektyvos ne už kalnų. Šiokia tokia pradžia jau yra. Vilniuje mačiau iškilusią naują didelę gamyklą – ruošia maistines sraiges... Kaip tai galėtų atsiliepti Lietuvos ekologijai, nežinau, bet prancūzų kišenei ir pilvams tai, aišku, į sveikatą.

Gatvės Vilniuje šen bei ten vis dar nesutvarkytos, bet jei lygintume su tokia Čikaga, tai joje galima prisižiūrėti ir klaikesnių vaizdų, tiesa, ne geriausiuose rajonuose. Vis dėlto stebino Seimo pastato aplinka – gatvės duobėtos, šaligatviai ištrupėję. Tarsi Lietuvos valdžia norėtų pademonstruoti: štai mes savimi nesirūpiname, o rūpinamės tik žmonėmis. Patys va kokiomis gatvėmis važinėjame...

Vis dėlto tautai tarnaujantys asmenys Lietuvoje gyvena gerai – tokią išvadą padarai, kai pamatai naujas, gražias pilaites, įspūdingas sodybas, modernius daugiaaukščius. Taip gyvena pusė Lietuvos, – neseniai internete aiškino vienas parlamentaras, pridūręs, kad vidutinis tos pusės Lietuvos gyventojų mėnesinis atlyginimas yra dešimt tūkstančių eurų... Čia jis netiesiogiai išsidavė, kokiu tikslu sėdi Seime, kas jam rūpi ir kaip jis reikalus mato. Kuo gražiau viską matysi, tuo ir pats dailesnis atrodysi, gal dar premiją įklijuos.

Šiuo atveju tinka ir evangelinis principas: kas turi, tam bus ir pridėta... Tiesa, evangelijose kalbama apie dvasines dorybes ir anapusinį gyvenimą, bet kai kurie nieko nelaukdami savo gyvenimą gerina jau čia ir dabar. Tokie neretai džiaugiasi ne vienu butu ar namu, o keliais ir net keliolika, kartais tos nuosavybės turi ir už Lietuvos ribų (tai dėl visa pikta, jei tektų kada nešti kudašių iš tėvynės).

Skurstantys pensininkai irgi gyvena pagal tą patį evangelinį principą: kuris neturi, bus atimta ir tai, ką turėjo...

Aš noriu gyventi kaip žmõgus! – skamba atminty viename iš pobūvių girdėta valdžios vyro frazė, kai jis pasakojo apie savo naują brangiai pirktą butą. Na, čia ir prisiminti nėra ko – frazė universali. Tik nelygu, kas ją ištaria. Jei nori gyventi kaip žmogus – tada pagalvojau pats sau – trenkis kur nors į chruščiovinio tipo daugiabutį ir nešk kryžių kartu su tauta, su jos žmonėmis, kuriems tariesi tarnaujantis. Tada ir būsi kaip žmogus. O dabar esi tarsi koks tranas! Iš tų, kurie lygesni už lygius...

Bet lygiavos principų kapitalizme niekas ir nedeklaruoja. Čia yra kitaip, tačiau vis pagal tą patį socializmo praktiką primenantį šūkį: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą! Tik darbo įvertinimas šiandien jau nebe sovietinis. Kaip svarbiausias vertinamas protinis vadovaujamas darbas, nes tai kuriamasis darbas, lipdantis mūsų civilizaciją iki dangaus aukštumų. Tos civilizacijos esmė – neva geresnis, lengvesnis būsimas visų gyvenimas. Užtat mus valdančiosios aukštumos taip ir garbinamos, todėl ir didžiuojamės jų gerove. Juk gerovė be pastangų neatsiranda.

Tačiau gerovei vien tik darbo maža. Kartais dėl jos tenka parduoti garbę.

Valdininkas nieko nenuveiktų, jeigu nebūtų kas jam bulves laukuose nukasa, jo namus sutvarko, aplinką prižiūri ir pan. Valdininkas fiziniu požiūriu dirba tikrai ne daugiau nei koks darbininkas, ir be savo tarnų jis – niekas! Bet save laiko viskuo (tuo labiau kad ir liaudis tam pritaria). Valdininkas yra viskas, ir jis savo vertę apsprendžia pats sau nusistatydamas algas. Tiksliau, jas nustato sistema, bet juk ją reguliuoja tie patys valdantieji. Visokie vadovaujantys ir kitokie reikšmingieji savo statusą apiformina maksimaliai galimais įvertinimais, o jei situacija leistų krauti sau milijonus kad ir kas dieną – būtinai taip ir darytų. Viskas taip ir vyksta, tik Lietuva pasauliniu mastu dar yra kukli. Aukščiausia girdėta Lietuvoje mėnesinė alga – pusė milijono litų. Be abejo, vien tuo sotus nebūsi – yra dar ir dividendai nuo akcijų bei kitokių kapitalizmo sistemos leidžiamų finansinių manipuliacijų.

Tačiau tokią sistemą dera įvardyti tik kaip amoralią. Jos esmę sudaro pelnas, kuris neturi ribų, ir jau vien dėl to jis iškyla aukščiau bet kokios moralės ar padorumo. Šios dvasinės kategorijos yra tiesiog transformuotos į finansinį pavidalą. Valdininkas yra reikšmingesnis už valytoją, ir visa tai, ką tas valdininkas padaro naudingo, kas galėtų būti išreiškiama pagarbos ir padėkos faktoriais, konvertuojama į jo maksimalų finansinį atlyginimą. Atitinkamai darbininkams, pensininkams ir panašiems piliečiams paprastai nustatomos mažiausios galimos išmokos, kartu su jomis – ir faktiška panieka. Ant tokių pagrindų laikosi visos valstybės. Visi mes dirbame vienodai sunkiai, bet kapitalizme atlyginama ne pagal darbo energijos sąnaudas, o pagal rezultatus, kurie įvertinami naudingumo visuomenei rodikliu. Ta nauda atitinkamai ir paskirstoma – darbininko prakaito įkainis štai pakilo dešimčia litų per mėnesį, valdininkui už tokį reikalų patvarkymą – dešimtys ir šimtai tūkstančių per mėnesį... Taip jau išeina tame kapitalizme.

Bet drįskime paklausti – gal vietoj tų milijonų užtektų ponui garbės suteikimo? „Ačiū!“ už gerai dirbamą darbą, darbininkas irgi savo ruožtu tau sienas gražiai išdažė, dailią vonią įrengė... Atsakymas čia aiškus – kiškis tą savo „ačiū“ į užpakalį. Kas valdo, tas ir valgo – pagal vieną dar sovietinių laikų komedijos parafrazuotą formulę: kas nedirba, tas valgo... Tas garbingas ponas visą savo garbę yra iškeitęs į pinigus! Ir jam apibūdinti verčiau tiktų evangeliniai žodžiai, kad tokie, aptekę turtais, neįžengs į dangaus karalystę, nes jie jau atsiėmė savo paguodą. Kitas reikalas, kad jiems nusišvilpt į visokias nežinomas karalystes. Jiems užtenka karaliavimo čia.

Situaciją bandoma pudruoti labdaromis, tačiau daugeliu atvejų tai irgi tik evangelinio įspėjimo apie tai, kad tavo kairė nežinotų, ką daro dešinė, atvirkštinis variantas. Kaip tik labdara yra tikslus atliekamų lėšų atseikėjimas, išpildant religijos apibrėžimą kaip opiumą liaudžiai. Štai čia tinka marksistinis religijos apibūdinimas, nes tik taip pasaulio galingieji tą religiją supranta. Negi jie kvailintų save, tikėdami taip, kaip tiki ir guodžiasi prasta liaudis? Tai liaudis apsikvailina, o turčiai ir čia pirmieji. Štai net ir laidojasi jie iškilmingai, su vyskupų palyda, reikšmingomis kalbomis ir brangiausiais paminklais. Viską pasiima šiame pasaulyje. Kas jų laukia aname? Gal tik minėti Jėzaus žodžiai apie atsiimtą užmokestį. Sau jie jau atlygino maksimaliai! Išsėmė ir išsunkė iš savo aplinkos kiek galėjo. Ir liko tušti...

Iš kitos pusės – o kaipgi kitaip? Jau buvo kartą sugalvota keisti pasaulio tvarką, pagerinti ją pagal Karlo Marxo mokymą, bet reikalai išvirto dar blogiau. Tada jau verkė visi: vieni, kad nieko neturi, kaip ir anksčiau, kiti – kad nebegali nieko išnaudoti, kaip kad anksčiau. Taigi visi buvo tarsi vieningi, bet kai reikalai sugrįžo, vėl viskas atsistojo į savo vėžes...

Sakoma, kad turto žmonės yra besieliai, tušti, lyg skambantys puodai. Bet užtat auksiniai! Juk ne veltui jų mentaliteto ypatybė – arogantiškas snobizmas. Štai net tuose visų išsvajotuose kurortuose įsitikintume, kad turtuolių rojus visai ne toks, kaip mes vaizduojamės. Tie prabangūs kurortai vis labiau ima panėšėti į voljerus, kuriuose nėra nieko tikro. Paprastai tai būna uždara viešbučio teritorija, sauganti turistus nuo čiabuvių. Viduje puikūs filtruoto vandens baseinai, prisodinta egzotiškų augalų, priveista įvairių nekenksmingų gyvūnų. Maloniai aptarnaujantis personalas, plačios plastikinės šypsenos. Nors aš ne turtuolis, bet kaip tik tokiame voljere pabuvoti teko (dovana gimtadienio proga). Galėčiau dar pridėti – ten buvo veltui maitinama ir net alkoholiniai gėrimai buvo nemokami. Viskas veltui, tiksliau, viskas įtraukta į kelialapio kainą – tikras žemiškasis rojus.

Tik tada mane, kai pagalvojau apie visa tai, netikėtai apėmė šiurpas nuo minties: o jeigu man štai čia tektų likti iki gyvenimo galo! Pajutau, kaip ima vidurius sukti, nors maistas ir nemokamas. Viskas ten kažkaip šleikščiai saldu, net baseinų vanduo saldainio skonio: gali jame maudytis ir gerti kartu, nebaisu net užspringti... Vienintelis dalykas, kuo ten mėgavausi, tai siauras vandenyno pliažo ruožas, šioks toks natūralios gamtos dvelksmas, nostalgiškai primenantis Lietuvos pajūrį... Tiesa, maudymosi zona ten griežtai aptverta, kaip kad ir įprasta visuose pliažuose, bet užtat žmonių mažai: visi baseinuose tupi, daugeliui ten jaukiau nei prie atviro vandenyno. Visa tai gal nebloga paguoda turtuoliams, įsivaizduojantiems, kad jų amžinybė bus kaip jų taurus gyvenimas: gaus kiekvienas sau amžinąjį voljerą, kuriame nebus nieko tikro. O džiūgauti dėl tokios galimybės kai kas gali jau dabar.

Bet kol gyvenimas tęsiasi, ši sistema kuria atitinkamas vertybes, kriterijus ir teikia reikalingas korekcijas. Antai leidžia aiškiai įvertinti žmogaus gyvenimą pagal jo darbingumo apimtis. Žmogus, dirbantis sunkų, bet menkai atlyginamą darbą (statybininkas ar mokytojas – nesvarbu) yra traktuojamas kaip nevisavertis, ir turtuolių voljeruose tokių nesutiksi. Gerai apmokamas darbas – tai jau skamba padoriau, bet išties išdidžiai skamba nuostata: darbas dėl didelių pinigų!

Na, kad ir kaip ten būtų su tais atlyginimais, jų ribos visada sąlygiškos, darbo ir pinigų santykis visada problemiškas, todėl aukščiausia, jau beveik dieviška būsena – kai dideli pinigai gaunami be jokio darbo!

Tokią dievišką būseną išrinktiesiems suteikti gali tik kapitalizmas. Nes jame pinigai gamina pinigus! Belieka pakartoti tą pačią tiesą: kas jų turi, gauna dar daugiau vien todėl, kad turi. O jiems ribų nėra, nes žmogaus siela – beribė...

Teisė numirti

Gulėdamas Baltijos pajūrio smėlyje mąsčiau apie jos bangas. Kaip čia nardydavome, šokinėdavome prieš daugelį metų. Tėvai su vaikais – krykštavimai, šūksniai, žaidimai. Dabar viso to nėra. Uždrausta, nes pavojinga! Kažkada rašiau apie amerikietiško mentaliteto saugios civilizacijos idealą – Mėnulis, užlietas asfaltu... Bet ši avangardinė vizija greitai tiks visiems. Lietuva sparčiai įsisavina kapitalizmo pamokas, ir tie dar visai neseniai ryškūs praeities–ateities kontrastai nyksta. Bent jau matome pradinę permainų stadiją – Baltijos jūra virsta ežeru.

Buvo saulėta diena, nedidelis vėjelis, ritosi bangos. Tačiau kažkodėl to vėjelio užteko, kad būtų iškelta raudona vėliava. Tai reiškė, kad maudytis griežtai draudžiama! Apie tai nuolat šaukė garsiakalbis, ragino kai kuriuos pavienius drąsuolius lipti laukan, nes kitaip pareigūnai nubaus. Stebėjausi – kokie draudimai ir grasinimai čia pasigirsta, kai jūra iš tikrųjų būna audringa? Na, gal tada ir pliažas tuščias, bet šiaip žmones juk traukia smarkiai banguojančios jūros vaizdas.

Bet viskas žmogaus gerovei. O idealiausia gerovė – apskritai negimti. Kaip sakoma, bijai vilko, neik į mišką. Kadangi jau gimėme, tenka tą mišką tvora tverti. Štai Lietuvoje jau kone visi autostradų ruožai aptverti. Tai, be abejo, irgi mūsų saugumui. Sovietai tais sumetimais tvėrė pasienio zonas, jūroje neleido plaukioti ant pripučiamų čiužinių – dar imsi ir į Švediją paspruksi. Jais ir dabar draudžiama naudotis atviruose vandenyse – gali apvirsti ir paskęsti. Juk visko pasitaiko. Sovietai gelbėdavo sielą nuo kapitalistinio pasaulio, kapitalistai irgi susirūpinę: žus žmogus – prapuls darbo jėga...

„Stok! Pasienio zona, būsi nušautas!“ – rūsčiai perspėdavo sovietinio pasienio užrašai Baltijos pakrančių ruože. „Stok! Privati zona, pikti šunys!“ – skelbia jau dabartiniai užrašai kone visose gražesnėse Lietuvos vietose. Perkelti iš karinės vartosenos tie užrašai Lietuvos erdvėje leidžia suprasti, kuo demokratija skiriasi nuo totalitarizmo. Kai išorinė ir fizinė okupacija tapo vidine ir dvasine, kai prievarta virto prostitucija, tai jau galime kalbėti apie demokratiją. Niekas neprievartauja, patys parsiduodame. Laisva valia, taip sakant. Anuomet kentėme sovietinių okupantų prievartą, bet dabar to buvusio pasaulio kartais ilgimės (žinoma, tik ne komunistinės valdžios!). Nostalgija tai mūsų buvusiai vargingai, bet draugiškai bendruomenei ypač sukyla, kai vartome spalvingus žurnalus, vaizduojančius blizgantį turtuolių gyvenimą, kai tenka per tvorą ilgesingai spoksoti į tolumose tyvuliuojantį ežerą, kai matome to ežero pakrante laisvai ir išdidžiai pėdinančius mūsų išrinktuosius...

Draudimų Palangos paplūdimyje anuomet buvo ir daugiau – garsiakalbis nespėjo visų skelbti. Negalima leisti aitvarų, maudyti šunų, gerti alaus... Be abejo, aitvarai gali sužeisti aplinkinius žmones, ims, pavyzdžiui, ir nukris kam ant jautrios galvos ta popieriaus ir pagaliukų konstrukcija. Juk visko gali atsitikti. Antai Čikagoje netgi buvo, kad meteoritas stogą pramušė ir kažkam nukrito tiesiai ant grindų. O juk galėjo ir į makaulę pataikyti. Kol kas nėra galimybių uždrausti meteoritų kritimą, tad gyvenimas iš tikrųjų nesaugus.

Gyvenimo saugumas tiesiogiai proporcingas draudimų kiekiui, kurių šiapus ir anapus Atlanto vis gausėja. Tiesa, kuo daugiau draudimų, tuo mažiau to gyvenimo, užtat daugiau laiko lieka darbui. Ir mūsų poilsio kokybė ima priklausyti nuo sugebėjimo peržengti tuos draudimus. Sakyčiau, esu gyvas tiek, kiek sulaužau draudimų ir apeinu įstatymus. Štai ėmiau ir nusimaudžiau jūroje ignoruodamas visus garsiakalbio šūkalojimus, kaip šiame pliaže padarė ir nemaža dalis kitų poilsiautojų, taip pat alaus slapta iš savo kuprinės gurkštelėjau ir į aitvarą akis paganiau: netoliese žmogelis leido jį į padebesius, savo ir kitų vaikus džiugino. Dar, mačiau, ir šunėką kaimynas jūroje išmaudė – nieko baisaus dėl to neatsitiko. Gerai, kad žmonės dar moka poilsiauti.

Kyla mintis, kad gelbėtojai tingi dirbti, ir užuot išplėtus gelbėtojų tinklą ir žmonėms leidus laisviau ilsėtis, sukuriami įvairiausi draudimai. Kiek tame pliaže buvau, prisiklausiau daugybės šabloniškų draudimų, daug triukšmo iš garsiakalbių (be abejo, tai tik kompiuteriniai užprogramuoti įrašai), bet nepamačiau jokių gelbėtojų. Taigi viskas suorganizuota ekonominio rentabilumo principu. Bet, net reikalą vertinant tokiu požiūriu, esmė vis viena išlieka ta pati. Antai prie Mičigano ežero gelbėtojų yra, ko gero, daugiau nei poilsiautojų, bet draudimų taip pat daugiau nei Lietuvos pajūryje.

Čikagos pakrantę skalaujantis Mičigano ežeras labai primena Baltijos pajūrį. Tik pakrantė nėra sekli, maudytis tenka netoli kranto, taip pat ir smėlis, palyginus su Palangos pliažu, tik dulkinas žvyras. Bet vis tiek smagu. Kai kurie Čikagos pliažai yra mokami, nors tai nereiškia, kad ten rasi kokių atrakcijų. Jokių prekybinių kioskų, nėra net persirengimo būdelių. Visa tai jau pamiršta praeitis. Maudomasi su šortais arba ilgomis, žemiau kelių kelnėmis, su kuriomis vaikščiojama ir po miestą. Už pliažą privalai mokėti visų pirmiausia dėl gelbėtojų išlaikymo. Sėdi jie specialiose pakylose visai netoli vandens ir spokso kone į kiekvieną kaip į potencialų skenduolį. Žmonėms saugu, tuo labiau kad tie stebėjimo punktai išdėstyti vos ne kas dešimt metrų. Tad nepaskęsi kad ir norėdamas.

Negalima sakyti, kad tuose paplūdimiuose visiška nuobodybė. Amerikiečiai mėgsta sportą, todėl pasitaiko pliažų su tinklinio aikštelėmis. Kai kur galima išsinuomoti net vandens motociklų. Ten, kur paplūdimys išbetonuotas, įrengtos dar labiau amerikiečių mėgstamos beisbolo aikštelės. Žodžiu, viskas kaip ir neblogai, tik viskas kiek kitaip, nei mums, lietuviams emigrantams, įprasta. Bet svarbiausia, viskas saugu.

Tuo eilinį kartą įsitikinau kaip tik šią vasarą apsilankęs prie Mičigano ežero (kuris dydžiu prilygsta jūrai). Ne kiekvieną vasarą ten nukanku, ir visada tik trumpam. Šiais metais štai buvome, deja, nepavyko peržengti ten nustatytų saugumo ribų.

Diena buvo kiek debesuota, tačiau šilta ir tvanki, kaip įprasta Čikagoje. Tad ežero vanduo labai traukė. Nusirengiau, pasirąžiau prie vandens ir – švilpukas!.. Šaižus, aštrus. Dar po kelių sekundžių net sirena. Oro pavojus? Ne, kur kas proziškiau. Kažkur tolumose sudundėjo griaustinis. Buvo ir panašu, kad artėja lietus, nors nieko tikro nesimatė. Tačiau laukti lietaus pavojinga, tad dėl viso pikto visiems įsakyta iš vandens – lauk! (amerikiečiai lietaus šiaip jau bijo, atprato nuo jo besėdėdami savo automobiliuose). O kadangi jau ir vakarėjo – artėjo šešta valanda – tai visi poilsiautojai išsinešdino ne tik iš vandens, bet ir iš pliažo. Tik apsauginiai liko jame važinėti, zujo specialiais keturračiais motociklais po paplūdimio dulkes, kurias jie čia vadina smėliu.

Vis dėlto pradžioje, visiems dar tik lendant iš vandens, pagalvojau: surizikuosiu ir bent sekundei pūkštelėsiu į vandenį. Atėjus prie ežero norėjosi sušlapti jau vien iš principo. Ir sparčiai nukulniavau prie vandens. Bet nespėjau. Kaip žaibas priartėjo staugiantis motociklas. Jums eiti į vandenį draudžiama! – suriko apsauginis. Tai čia tokia laisvė, demokratija? – paprieštaravau, – kaip konclageryje... Bet jis nesuprato. Kaip kur? Kaip „Heil Hitler!“ – patikslinau mintį savotiškai, tada suprato. Tai daroma jūsų saugumui, – teikėsi paaiškinti. Saugiausia apskritai negimti, – sumurmėjau atsakydamas, ir pridūriau: jūsų reikalas turėtų būti mane įspėti, o mano – laisvai rinktis. Ir dar paklausiau: o ar nusišauti turiu teisę?..

Bet po tokio dialogo jau ir aš su visais kitais skuodžiau iš pliažo. Dar ims šioje laisvės šalyje ir apkaltins kažin kuo. Nuotaiką kiek pataisė gražūs debesys, kurie taip ir neprapliupo lietumi, net priešingai: prasiskyrė atverdami nuostabius saulės spindulius, sukurdami visai gražų jūros peizažą. Ir net keista – tokiomis aplinkybėmis nematytas reginys: pats vidurvasaris ir visiškai tuščia ežero pakrantė... Žmonės atgal nebegrįžo, tad taip ir nesužinojau, kokiu švilpuku draudimo komandos atšaukiamos, kaip pranešama, kad į vandenį jau galima...

Vis dėlto mano konfliktas su apsauginiu buvo kažkam naudingas. Kol ginčijausi su mano gyvybės sergėtoju, prie vandens atėjo toks pagyvenęs amerikietis su žmona. Apie sireną jie nieko nežinojo, nes buvo ką tik atvažiavę. Taigi, kol aiškinausi, anas žmogelis nepastebėtas įbrido į vandenį. Pasijutau nors kiek laimėjęs. Jei ne aš, tai bent kitas įbrido! Tik tos mano akcijos nauda buvo trumpalaikė. Sudorojęs mane, apsauginis savo visureigiu nurovė ir prie tos nesusipratusios poros...

Nežinau, ar tas gelbėtojas suvokė, kad jo veikla absurdiška, nes lietaus grėsmė buvo nudundėjusi kažin kur į tolumas, bet visiškai aišku, kad jis jautėsi svarbus atlikdamas pareigą – kaip tikras JAV pilietis. Mano akimis, tai tik aklas paklusimas formalizmui, kaip nepajudinamam sistemos pamatui. Čia svarbiausia švilpukas... Jeigu jau buvo sušvilpta, toliau kad ir kas atsitiktų – amerikiečiui būtina pirmiausia įvykdyti švilpuko padiktuotą reglamentą iki galo. Vėliau labiau išprusę amerikiečiai man paaiškino, kad jeigu pliažo lankytojui kas nors atsitiktų, valdžia turėtų problemų su įvairiomis draudimo kompanijomis. Nes kuris nors iš žuvusiojo artimųjų jau galėtų išsireikalauti didelių kompensacijų. Tai svarbiausias motyvas gelbėti žmones ir palaikyti tvarką.

Tad viskas čia apskaičiuota, pamatuota, tik žmogui vietos nebeliko. Individas čia visa savo egzistencija maitina šventą valstybės kūną...

Vis dėlto turime bent vieną tikrą laisvės privalumą. Ir patį tikriausią. Tai teisė numirti! Ir ji neišvengiama. Štai kur tiesiog Dievo dovana žmogui, kurios neatimsi, neuždrausi! Girdėtas posakis: žmogų galima nužudyti, jį galima sudeginti, sunaikinti, bet jo negalima nugalėti! Tolesnė žmonijos raida (epochų kaita į kapitalistinę civilizacijos apoteozę) parodys, kad kaip tik mirtis yra didžiausia žmogaus pergalė. Nors šventi krikščionių raštai piešia ir dar niūresnį pabaigos vaizdą – žmonės ieškos mirties ir jos neras… Bet tai per tolima ateities vizija – kol kas galime būti ramūs. Ir netgi kraupios nelaimės kad ir tuose pačiuose pliažuose – žmonių, dažnai ir vaikų nuskendimai – kad ir kaip tai tragiška, bet liudija, skelbia žmogaus laisvę pirmiausia gyventi! Gyventi gyvenimą, kuris jau savo pradmenimis yra mirtingas. Valstybė, tardamasi, kad atima iš tavęs mirtį, iš tikrųjų atima patį gyvenimą.

Be abejo, toks gyvenimas pelnytai vertas ašarų pakalnės įvardijimo. Štai Čikagos taip akylai saugojamuose paplūdimiuose vien per paskutinį savaitgalį (man berašant šias eilutes) įvyko net dvi tragedijos – nuskendo paauglė mergaitė (neaiškiomis aplinkybėmis prie pat kranto) ir sausumos smėlyje prasmego berniukas. Iš tikrųjų – visų atvejų nenumatysi, idealiai žmogaus nuo mirties neapsaugosi, bet rankų dėl to nenuleisime, mes kovosime. Ne veltui Čikagos pietinė Mičigano ežero pakrantė jau visa išbetonuota. Iš žmogaus gyvybei pavojingo pliažo virto akiai miela išsivysčiusios civilizacijos cementine panorama.

Kada ir Lietuva pavys Ameriką? Kai visas ruožas nuo Nidos iki Šventosios bus paprasčiausiai išbetonuotas, jūra nuo žmogaus atitverta tvora! Juk toje jūroje žmonės skęsta. Gelžbetonio siena per visą pakrantę – taip būtų saugiausia. Ir žmonėms prasidės prasmingiausia jų egzistencijos era: mažiau pramogauti, daugiau dirbti.

Dirbti dėl ko? Nebūtinai dėl kokio nors švento reikalo. Kažkada juk jau dirbome dėl komunizmo idealų. Dabar žmonės patobulėjo, pasidarė išmintingesni ir, svarbiausia, – sąmoningesni. Tuščių apgaulingų šūkių jiems nebereikia. Užtenka dirbti vien dėl garbingo principo. Tiesiog pirmyn į darbą kaip į kovą už gyvenimą prieš mirtį... Ir jei šioje kovoje tapsi miręs dar gyvas būdamas, tai jokia mirtis jau ir nebaisi. Jos kaip ir nebebus...

Akiratis

Dažnas teiginys, kad mitas atgimė XX a. pradžioje. Virginia Woolf yra sakiusi, jog esminis lūžis žmogaus mąstyme įvyko maždaug 1910-ųjų gruodį. Tuo metu Londone buvo atidaryta pirmoji postimpresionizmo paroda, iš kurios visuomenė susidarė vaizdą apie tendencijas, kurios reiškėsi Prancūzijoje jau nuo XIX a. pabaigos. Be to, tais metais mirė Anglijos karalius Edvardas VII, kurio trumpas karaliavimas (1901–1910) žymėjo perėjimą nuo itin tradicinio karalienės Viktorijos valdymo modelio prie modernaus politinio ir socialinio būvio. Savaime suprantama, rašytoja kalbėjo ir apie socialinius bei mokslinius pokyčius, sukėlusius nemaža nerimo ir diskusijų – automobilių padaugėjimą, Charles’o Darwino teorijos įsigalėjimą, Alberto Einsteino atradimus¹. XX a. pradžioje, vykstant intensyviems mokslo bei technikos atradimams, plečiantis miestams, recipuojant prancūzų modernizmo bei simbolizmo idėjas, pasaulis buvo pradėtas suvokti kaip nestabilus, nuolat kintantis tikrovės objektas, kasdienybė – kaip agresyvi jėga, miestas – mirusi, tapatybę praradusi vieta, o žmogus – sutrikusi ir savęs nesuprantanti būtybė. Epochos mentalitetui įtakos darė ir Sigmundo Freudo bei Carlo Gustavo Jungo idėjos, mitą pasitelkusios kaip psichoanalizės įrankį.

Eksperimentinė modernizmo poetika pasižymi fragmentiškumu, intelektualumu ir eliptiškumu, todėl ją kartais sunku suprasti. Tačiau taip, pasak Peterio Nichollso, ši poetika reaguoja į būties modernybėje tempą ir netolydumą. Modernaus žmogaus patirtis neišvengiamai susijusi su miesto patirtimi, o ji iškreipta, chaotiška, vaizdai užkloja vienas kitą keisdamiesi neįsivaizduojamu greičiu². Todėl modernizmo tekstai kelia savotišką naujumo, šviežumo įspūdį – į kasdienius dalykus bandoma pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Atsisakoma mimezės, tuo pasipriešinant vyravusioms realizmo tendencijoms, tačiau nepasitraukiama į nuošalę, palikus meną kaip savaiminę vertybę ir nutraukus bet kokius ryšius su gyvenimu, kaip darė estetai³. Modernistinio teksto santykis su realybe niekada nebūna tiesioginis – ji perkuriama pagal kalbos ir meno dėsnius. Ypatingą vaidmenį užėmė kalba, kuri suvokiama nebe kaip tikslus minčių ir idėjų mediumas, o kaip savarankiška tekstą kurianti ir savo dėsnius jam primetanti materija. Modernizmo literatūrai apibūdinti tinkama stiklo metafora: visiškai skirtingai žiūrime pro stiklą ir į jį. Realizmo laikais svarbiausia buvo tai, kas dėjosi „už stiklo“, taigi siužetas, charakteriai ir t. t. „Stiklas“, t. y. kalbinis teksto audinys, nebuvo svarbus (prisiminkime kad ir nenudailintą Honore de Balzaco stilių). Modernizmo epochoje buvo suvokta, kad literatūra sudaryta tik iš žodžių ir jų struktūrų, iš nieko kito, kad būtent kalba nulemia vienokias ar kitokias literatūros savybes, ir būtent į kalbą reikia kreipti dėmesį. Modernistai išmoko žvelgti „į stiklą“ ir sukurti įvairias jo variacijas, pasitelkdami šio „stiklo“, t. y. kalbos, panaudojimo būdus. Taigi vyko panašūs procesai kaip ir mito kūrime – kasdienė žmogaus patirtis apibendrinama kuriant pasakojimo struktūras, aiškinančias pasaulį ir būtį, „įkalinančias“ ją naratyve, suteikiančias jai pamatą, taip pat, pasak Paulo Ricoeuro, „pretenduojančias į tiesą ir prasmę“.

Mitinių nuorodų galima rasti nemažoje dalyje reikšmingų XX a. pradžios kūrėjų tekstų⁴. Anglakalbėje literatūros kritikoje įprasta išskirti T. S. Elioto–Ezros Poundo ašį, nors mito perkūrimas ir interpretavimas matyti ir H. D. (Hildos Doolitle), Williamo Carloso Williamso, Wallace’o Stevenso ir kitų poezijoje. Be to, modernizmo istorija anaiptol neapsiriboja anglakalbe kultūra – panašūs, bet savitų bruožų turintys reiškiniai vyko vokiškai kalbančiose šalyse (ryškiausias reprezentantas – Raineris Maria Rilke), Rusijoje (akmeistų sąjūdis), Prancūzijoje (galima teigti, kad lemiamą postūmį modernizmui davė prancūzų simbolistai), pavėluotai ir Lietuvoje (Henriko Radausko poezijos rinkinys „Fontanas“ išleistas 1935 m.). Savaime suprantama, kiekvienas poetas šį procesą suvokė ir interpretavo kiek kitaip ir matė skirtingas mito tekste funkcijas.

T. S. Elioto „The Waste Land“⁵ dažnai vadinama įtakingiausia ar geriausia XX a. poema⁶. Jei modernizmą laikytume diagnoze, tai šis tekstas – ryškiausias simptomas⁷. Poemos sudėtingumas ir literatūrinių aliuzijų gausa, be to, paties T. S. Elioto teiginys, kad „daugis atsitiktinio šios poemos simbolizmo buvo įkvėpti Miss Jessie Weston knygos apie Gralio legendą“⁸ bei rekomendacija perskaityti šią knygą vietoj poemos paaiškinimo sukėlė kai kurių kritikų nepasitenkinimą. Modernizmas – elitinė kultūros forma, todėl modernaus teksto skaitymui reikia tam tikro pasirengimo. Nors Ezra Poundas, poemos redaktorius ir gynėjas, rašė: „O dėl citatų, tai man nė velnio neatrodo svarbu, kurios iš jų yra <...> Miltono ar <...> Augustino“⁹, su tuo sunku sutikti – jau pats pavadinimas susijęs su mitine plotme, ir, to nežinant, sunku adekvačiai suprasti poemos turinį (kurio E. Poundas, tiesą pasakius, nekomentuoja). Wasteland yra įvaizdis iš keltų mitologijos – tai žemė, kuri buvo prakeikta, ir herojaus užduotis – panaikinti tą prakeiksmą. Vadinasi, jau pačiame pavadinime įrašyta mirtis. Pirmoji dalis „Mirusiųjų laidojimas“ irgi nenuteikia optimistiškai: „Vaiduoklis miestas / Rudoj žiemos apydienio migloj: / Per London Bridge tekėjo minios, – nemaniau, / Kad tiek žmonių mirtis galėtų sunaikinti“¹⁰. Tačiau simboliška tai, kad poema pradedama atgimimo, pavasario vaizdu: „Balandis yra žiauriausias mėnuo, veisiantis / Alyvas iš žemės negyvos, maišantis / Atminimus ir geidulius, gaivinantis / Sustirusias šaknis pavasario lietum“¹¹. Atgimti labai sunku, nes „Žiema mus šildė, dengdama / Žemę užuomarša sniegu“¹². Užmarštis žmogų marina – mes esame gyvi tol, kol galime prisiminti. Tai bendras didelei daliai modernistų atminties supratimas – pakanka paminėti Marselio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Viena vertus, T. S. Eliotas nepaiso tradicinės žiemos–mirties simbolikos, kita vertus, ją išlaiko, fizinę mirtį keisdamas dvasine mirtimi (užmarštimi).

Poemoje linijinis istorinis laikas keičiamas cikliniu mito laiku, o reali ir atpažįstama Londono erdvė virsta mitine prakeikta Wasteland. Tačiau nesunku pamatyti, kad poemoje vyraujantis pesimizmas, dvasinės ir fizinės mirties motyvai nėra beviltiški – būtent erdvėlaikis suteikia vilties, kad prakeiksmas bus nuimtas, ir žemė vėl atgims. Vadinasi, T. S. Elioto poemoje mitas funkcionuoja kaip kažkas anapusinio ir belaikio, gebančio chaotiškai modernybei suteikti tvarką ar bent jau jos pojūtį¹³. Ta „tvarka“ reiškiasi kaip vienplanės, „plokščios“, santykį su transcendencija nutraukusios modernybės atgaivinimą, per tekstus ją integruojant į ankstesnius amžius, kai mitai dar funkcionavo universalioje žmonijos sąmonėje. Būtent todėl T. S. Eliotas poemoje pasitelkia įvairius mitus – krikščioniškąjį, indų, keltų, senovės graikų bei romėnų. Be to, modernus žmogus tepažįsta „vaizdų skeveldras saulės ugnyje“ – ši metafora kalba apie fragmentuotą jo sąmonę. Skilimas, išsiskaidymas įvyko dėl to, kad pamiršti mitai, reprezentavę žmogaus mąstymo būdus. Todėl modernus žmogus nesupranta ne tik savęs, bet ir kitų žmonių – nei savo amžininkų, nei protėvių.

R. M. Rilke mitą traktuoja panašiai. Nors mitologinių nuorodų nemaža visoje jo kūryboje, vėlyvąjį periodą – „Duino elegijas“, „Sonetus Orfėjui“ ir vėlyvąją į rinkinius nepatekusią poeziją – tyrinėtojas Andreasas Krameris vadina tiesiog „mitiniu modernizmu“¹⁴. Esminis posūkis įvyko po Pirmojo pasaulinio karo. Kaip ir daugelis modernistų, R. M. Rilke pajuto, kad mene skelbiamos vertybės turi būti ginamos nuo agresyvios civilizacijos. Jo mitinis modernizmas pasižymi erdvėlaikiu, esančiu ir modernybėje, ir už jos ribų. Kaip ir T. S. Eliotas, R. M. Rilke transformuoja išorinę realybę į vidinę – būtent joje sukaupta unikali patirtis, būtent ji supriešinama su moderniu didmiesčio būviu. Kaip matome, R. M. Rilke’s pasaulėjauta yra idealistinė ir iš esmės paveldėta iš romantikų – jam nesvetimos vizijos (angelas iš „Duino elegijų“, matantis žmogišką pasaulį nežmogiškos būtybės akimis), įtampa tarp miesto ir kaimo gamtovaizdžių, žmogaus intuicijos ir sąmonės, aptemdytos pernelyg gilaus racionalumo¹⁵. Žmogus, nors ir daug žinantis, negali kontroliuoti pasaulio: „Nei angelų, nei žmonių, / jau net ir gyviai nuovokūs pastebi, kad nelabai / galima kliautis mumis, kad šitas pasaulis išaiškintas / mums ne visai kaip namai“¹⁶. „Išaiškintas“ pasaulis – užuomina į racionalų mokslinį pasaulėvaizdį. Išaiškinus pasaulį, jis lieka, pasak Arūno Sverdiolo, „lėkštutėlė lėkštelė“. Gyvūnai, natūralios, arti gamtos esančios būtybės, yra pranašesni už žmones, nes jų pasaulis jiems yra „namai“, nepraradęs vientisumo.

Kurdamas ir „Duino elegijas“, ir „Sonetus Orfėjui“, R. M. Rilke taip pat siekė praplėsti gyvenimo sampratą, įtraukti į ją mirtį, iracionalumą, bjaurumą. Pasak jo, modernioji civilizacija tai išmetė iš savo egzistencijos lauko¹⁷. Kad išreikštų dominusią įtampą tarp kultūros ir gamtos, poezijos ir realybės, modernumo ir tradicijos, gyvenimo ir mirties ir visa tai sukomponuotų į vienį, R. M. Rilke’ei puikiausiai tiko mitinė Orfėjo figūra. Antikinis Orfėjas yra kūrybinės energijos įkūnytojas. Jo bandymas nugalėti mirtį (t. y. iš Hado parsivesti Euridikę) gali būti suvokiamas kaip kūrėjo bandymas transformuoti pasaulį. Būtent taip šią figūrą interpretavo R. M. Rilke, paversdamas ją centriniu savo eilėraščių ciklo herojumi.

Vis dėlto modernybė R. M. Rilke’s poezijoje nėra nuneigiama ar niekinama – kuriamas estetinis išgyvenimas dėl susvetimėjimo, susiskaldymo. Taip pat iškyla ir atminties svarba: mitų, senosios žemdirbiškos patirties prisiminimas gali žmogaus būtį nukreipti vienovės ir pilnatvės link¹⁸. Senieji mitai supriešinami su moderniaisiais, kuriuos kuria globalizacijos ideologija ir kapitalizmas. Taigi poezija pasitelkia neįprastas raiškos priemones ne tik dėl noro į dalykus pažvelgti kitaip, atgaivinti percepcijos mechanizmą, bet ir parodyti naujųjų mitų menkumą¹⁹.

Trumpai apžvelgę du ryškius modernizmo atstovus, pastebime, kad jie, priklausydami skirtingoms tradicijoms, mito užduotį suprato gana panašiai. Kūrėjai XX a. pr., o ypač po Pirmojo pasaulinio karo, jautė moderniųjų laikų žmogaus išgyvenamą krizę: praradęs tikėjimą, žmogus prarado ir mitinį mąstymą, todėl jo savastis skilusi, jis nebesuvokia savęs kaip istorijos dalies, nebemato gyvenimo prasmės. Iki Apšvietos mitas aiškino žmogaus vietą pasaulyje, o paskui mokslas, pasak Friedricho Nietzsche’s, „nužudė Dievą“ ir perėmė pasaulio aiškinimo funkciją. XX a. pradžios kūrėjai pasitelkė mitą kaip universalų žmogaus savivokos modelį ir, jį įvairiai transformavę, pritaikė savo kūryboje, kad užpildytų modernioje sąmonėje atsiradusią tuštumą²⁰.

Ezra Poundas: nutylėtas modernizmo meistras

Ezra Poundas – viena kontroversiškiausiai vertinamų XX a. pirmosios pusės asmenybių, savotiškai mitologizuota figūra. Charizmatiškas fašistas. Vienas modernizmo tėvų. Genialus poetas. Piktas ir šiurkštus žmogus, kurio draugai, kaip sakė Ernestas Hemingway’us, slapčia norėjo jį nužudyti. Kaubojus iš Aidaho. Tai tik keli apibūdinimai iš tos gausybės, kurią pavyko rasti, bet ir jie atskleidžia gausybę prieštarų, su kuriomis neišvengiamai susiduria kiekvienas, pradėjęs domėtis jo poezija. Iš tikrųjų, tai vienas tų kūrėjų, kurio biografija iki šiol temdo gausų ir puikų kūrybinį palikimą. Skaitant jo eiles, neišvengiamai kyla tokie klausimai: ar antisemitinė poezija gali būti puiki? Jei gali, ar moralu apskritai apie ją kalbėti? Jei jau kalbame, tuomet kaip turėtume tai daryti? Savaime suprantama, čia aptariami kūriniai yra „politiškai korektiški“, tapę moderniąja klasika, tokie, apie kuriuos kalbant nebūtina liesti jokių „nepatogių“ temų. Tačiau iš E. Poundo poezijos galima (ir reikia) pasimokyti nekreipti dėmesio į ideologines meno ypatybes ir vertinti jį vien pagal estetinius kriterijus. Tiesa, pats E. Poundas tokiai nuostatai nebūtų pritaręs: jis pabrėžė, kad „Cantos“ yra poema apie istoriją, vadinasi, sąmoningai įpareigojo visus skaitytojus tekstuose ieškoti realybės atspindžių.

Komplikuotą E. Poundo biografiją galima konspektuoti taip: gimė 1885 m. spalio 30 d. Hailėjaus mieste, Aidaho valstijoje. 1901 m., būdamas tik penkiolikos metų, įstojo į Pensilvanijos universitetą. Po dvejų metų perstojo į nedidelį Hamiltono universitetą, kuriame susidomėjo Provanso lyrika, senovės hebrajų kalba ir Dante’e. Gavęs stipendiją, lankėsi Europoje. 1905 m. gavo bakalauro laipsnį ir grįžo į Pensilvanijos universitetą rašyti magistro darbo. 1907 m. įsidarbino nedideliame koledže Indianos valstijoje, o 1908 m. dėl skandalų paliko JAV ir atvyko į Veneciją, tačiau greitai persikėlė į Londoną. Jame galutinai susiformavo kaip poetas, darė įtaką kitiems. Bendravo su visais to meto intelektualais, su W. B. Yeatsu, Jamesu Joyce’u, T. S. Eliotu buvo gana artimi draugai. 1924 m. persikėlė į Italiją, kur susižavėjo Benito Mussolinio idėjomis ir antisemitizmu. Šių idėjų nenustojo skelbti net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, todėl buvo suimtas, pripažintas nepakaltinamu ir trylikai metų uždarytas į Šv. Elžbietos psichiatrinę ligoninę Vašingtone. Vis dėlto 1948 m. laimėjo prestižinę Bollingeno literatūros premiją. Iš ligoninės jį paleido tik dėl nuolatinio kitų poetų ir įtakingų kultūros žmonių spaudimo. Išleistas iš ligoninės 1958 m., E. Poundas vėl išvyko į Italiją. 1972 m. mirė Venecijoje ir buvo palaidotas San Mikelės salos kapinėse netoli Igorio Stravinskio.

E. Poundą turėtume minėti ne tik kaip poetą, bet ir kaip teoretiką, žmogų, kiek įmanoma rėmusį kitus modernistus, „The Waste Land“ redaktorių, poliglotą, vertėją, puikų Provanso trubadūrų lyrikos žinovą ir iš esmės intelektualą. Tai gana dažnai pamirštama, nes jo aštrūs pasisakymai ir keiksmažodžiai neišvengiamai provokuoja kitokį vaizdą. Jaunystėje prisidėjęs prie imažizmo poetinės mokyklos, atmetė Viktorijos laikų sentimentalią ir romantišką poeziją, siekė vaizdo ir žodžio grynumo bei aiškumo. 1915 m. pasirašė vorticizmo manifestą ir vėliau išsakė savo mintis apie šį judėjimą. Atvirkščiai, nei dažnai teigiama, vorticistai nešlovino mašinų ir neperėmė futuristų ideologijos – jie tiesiog kalbėjo apie modernią būtį kaip apie mechanizuotą procesą, kurio metu mašina paverčiamas ne tik kūnas, bet ir siela²¹. E. Poundui imažistinė tikslaus įvaizdžio poetika darė įtaką visą gyvenimą, kaip ir kinų poezija, kuria labai domėjosi ir kurią vertė. Nors dažnai traktuojamas kaip daug radikalesnis modernistas nei, pavyzdžiui, T. S. Eliotas, jis niekada neneigė tradicijos reikšmės ir istorijos išmanymo svarbos²². netgi teigė, kad absoliučiai originalus eilėraštis yra absoliučiai prastas, nes tada žodžiai nesusisies su bendra kultūrine patirtimi.

Pasak P. Nichollso, E. Poundo tekstuose egzistuoja giluminė įtampa tarp rašymo ir mito²³. Nors E. Poundas saikingai domėjosi scholastika ir žavėjosi konfucionizmu, kuris šiaip jau yra racionalus būdas mąstyti, jam nebuvo svetimas ir misticizmo pojūtis²⁴. 1918 m. E. Poundas rašė, kad mitas yra vienintelis būdas nusakyti tam tikras žmogaus patirtis. Jis teigė, kad mitas panašus į meno kūrinį – tai yra objektyvizuota subjektyvios patirties istorija. Per mito kūrimą tikra patirtis yra paverčiama fikcija, atitinkama estetine forma, kuri užtikrina, kad pasakojimo prasmė nebus redukuota. Taigi mitas savotiškai įkalina akimirką į estetinę plotmę, ir, jį girdint, praeitis atgaivinama atmintyje. Moderniaisiais laikais, teigia E. Poundas, vyksta būtent prasmės redukcija, nes mitai pasitelkiami propagandai ir kuriami nauji, patogesni, be to, senosios mitologijos nužeminamos iki vaikų pasakų²⁵. Senąsias mitologijas jis laikė žmonijos pamatu. Santykis su mitu E. Poundo kūryboje primena kelių kalbų ar kultūrų santykį – poezija turi būti sudėtinga, universali, joje turi būti išsaugomos žmonijos patirtys. E. Poundas ypač domėjosi vertimu, kurį suprato kaip senos kalbos egzistavimą naujoje ir nuolatinę įtampą tarp jų. Jam rūpėjo ne tiek perteikti žodžius, kiek jais kuriamas reikšmes ir nuotaikas, todėl E. Poundo vertimas buvo savotiškas teksto perrašymas iš naujo. Panašiai kinta ir mitas – senas žmonijos mąstymo modelis inkorporuojamas į naują, ir tarp jų tvyro įtampa. Vadinasi, E. Poundas ne tik naudojo mitą – jis jį ir kūrė²⁶.

Vėlyvajame kūrybos periode E. Poundas mitui suteikia iš esmės tokią pačią svarbą kaip kalbai, suvokdamas jį kaip nuo nieko nepriklausantį komunikacijos instrumentą. Tai primena dar jaunystėje iškeltą teoriją apie tris esmines poezijos dalis: phanopoeia (įvaizdžio kūrimas), melopoeia (melodijos / muzikos kūrimas) ir logopoeia (reikšmės kūrimas). Tai savarankiškos poezijos dalys, tačiau jos tarpusavyje turi tobulai derėti – reikia sukurti prasmingą vaizdinį per tam tikrą laiką ir remtis ne „metronomu“, o muzikine fraze²⁷. Tik suderinus šiuos elementus įmanoma komunikacija su skaitančiuoju. Daugelis modernistų norėjo kontakto su auditorija. Tam T. S. Eliotas iškėlė garsiąją „objektyviojo koreliato“ hipotezę, o E. Poundas, kaip matyti, daugiau dėmesio skyrė formaliajai poezijos pusei. Taip mitas tapo dar vienu būdu sudaryti sąlygas komunikacijos aktui, nes mitinė patirtis, lygiai kaip melodijos pojūtis ar vaizdas, yra bendra visai žmonijai. Savaime suprantama, toks požiūris po Rolando Barthes’o „autoriaus mirties“ teorijos ir poststruktūralistinių literatūros tyrimo krypčių įsigalėjimo atrodo naivokas, tačiau nedera pamiršti, jog modernistai meną siekė paversti kompensaciniu mechanizmu supaprastėjusiai, vienovę praradusiai, skilusiai modernaus žmogaus sąmonei.

„Cantos“ ir mitas

Poemą „Cantos“ E. Poundas rašė beveik visą gyvenimą. Kūrinys sudarytas iš šimto dvidešimties tekstų. Autorius teigė, kad jokių paslapčių ten nėra, tačiau poemoje be galo daug citatų, nuorodų į įvairius tekstus – nuo Homero iki Konfucijaus, nuo Dante’s iki Malatestos laiškų. E. Poundas poemą planavo kaip elastingos formos veikalą, modeliuotą pagal Homero „Odisėją“ ir Dante’s „Dieviškąją komediją“, tačiau į save talpinantį daugiau nei vieno herojaus kelionė į Rojų²⁸. Poema labai ilga (visas leidimas sudaro apie 800 puslapių) ir sudėtinga, nes joje gausu ne tik intertekstualumo, bet ir kalbinio „makaronizmo“ – jame yra citatų lotynų, senąja graikų, prancūzų, vokiečių, italų ir kitomis kalbomis. Be to, neapsiribota vien vakarietiškosios kultūros paveldu – įkomponuota Kinija ir konfucionizmas, kinų poetų ištraukos ir t. t. E. Poundo atmintis buvo fenomenali, ir jis nemėgo raustis tarp popierių, todėl daugelis citatų yra laisvos²⁹.

Sudėtingumo įspūdį dar kuria išardyta, nestabili sintaksė bei pati pasakojimo struktūra – jis nėra linijinis kaip Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“, o trūkčiojantis, pilnas digresijų, pakartojimų, fragmentų. Be to, jungtys tarp poemos fragmentų Iros Bruce Nadel knygoje apibūdinamos kaip parataktinės³⁰. Parataksė dažnai suvokiama kaip paprasčiausias elementų jungimo būdas, nes jie gali būti sukeičiami vietomis. Reikia neužmiršti, kad tai padidina skaitymo variantų kiekį – galima skaityti atskiras „Cantos“ dalis, galima visas iš eilės, galima rinktinę, kad ir tokią, kokią versdamas sudarė Kornelijus Platelis. Be to, parataksė destabilizuoja poziciją, iš kurios perspektyvos galėtų būti suprantamas eilėraščio kalbantysis³¹. Taigi iš esmės toks jungimo būdas neprimeta „autoritarinio“ skaitymo modelio ir todėl paprastumas tėra sąlyginis.

Pavadinimas nurodo ir į žodinės tradicijos lauką (lot. canto– dainuoti), ir į literatūrinės tradicijos lauką, išryškindamas santykį su Dante’s „Dieviškąja kome-dija“, mat jo kūrinyje giesmės buvo vadinamos „cantos“. Mitas irgi neišvengiamai susijęs su žodine tradicija – mitai senosiose kultūrose gyvavo kaip žodiniai pasakojimai, jie atsirado dar gerokai iki tol, kol buvo išrastas raštas. E. Poundas savo poeziją skaitydavo progiesmiais, pusiau dainuodamas, be to, imažizmo doktrina numato poezijos kūrimą pagal muzikinę frazę, o ne metronomą. Taigi jau pavadinime nurodomas santykis su įvairiais kultūros laukais – žodine, aukštąja rašto, muzika.

E. Poundas ir pats teigė, kad „Cantos“ yra poema apie viską. Jis siekė sujungti labai skirtingas žinijos sritis – mokslą, ekonomiką, politiką, literatūrą – į vieną bendrą visumą taip, kad šie dalykai vienas kitam netrukdytų. Mito kūrimas poemoje tampa priemone rasti universalią tiesą, iš kurios pozicijų galima vertinti žmonijos pasiekimus³². Į poemą įtraukdamas datas, faktus, skaičius, jis siekė objektyvizuoti poemą, pateikti ją kaip patikimą šaltinį. Kita vertus, E. Poundas visada norėjo užčiuopti giliau už metaforą, kažkokią esmę, kuri būtų aiški pati savaime. Iš XXI a. perspektyvų tai atrodo naivu ir idealistiška, bet vienos universalios tiesos siekis yra iš esmės būdingas modernistams. Tik po Antrojo pasaulinio karo buvo prieita prie išvados, kad bet kokia tiesa tėra interpretacija. E. Poundui rūpėjo pateikti savo subjektyvų pasaulio vaizdą, tačiau jį objektyvizuoti, įtraukiant į estetinę realybę, taigi atlikti tokį pat žingsnį kaip mito kūrime.

„Cantos“ galima suprasti kaip harmonijos žmogaus būtyje siekį, bandant ieškoti žmogaus šaknų istorijoje, mite, kultūroje bei jo realybėje, todėl nelieka priešpriešos tarp istorinio mąstymo ir mitinio mąstymo: „Dievai plaukia žydram ore, / Šviesūs dievai, toskaniečiai, prieš rytą rasai iškrintant. / Paniksai, o iš ąžuolų, driadės, / O iš obelų, maelidės, / Visas miškas ir lajos pilnos balsų, / Šnabždesių, ir debesys svyra virš ežero, / O ant jų dievai“³³. Ištraukoje juntamas pasaulio šviežumas, jaunumas, itin gerai matyti tapsmo būsena, iš esmės būdinga modernistų poezijai. Kaip žinoma, ir mituose labai svarbi tapsmo, kitimo būsena – mitai dažniausiai kalba apie reiškinių radimąsi bei priežastis. Žvelgiant iš mitinės perspektyvos, pasaulis atrodo ne kaip esantis, o kaip judantis ir kintantis. Poemos giesmės, nors paremtos Homero ir Dante’s tekstais, dažnai sudaro santykį ir su Ovidijaus „Metamorfozėmis“, kaip kad „Canto II“. Antra teksto dalis perpasakoja mitą, kaip Bakchas (Dionizas) pagrobiamas piratų ir juos paverčia delfinais, o „Canto IV“ pasakoja elniu paversto Akteono istoriją.

Kartais sakoma, kad „Cantos“ pasakoja apie žmogaus kilmę, jo šaknis. Grįžimas prie šaknų yra tiek kalbančiojo, tiek pasaulio, apie kurį jis kalba, transformacija – kasdienybėje ieškoma momentų, kurie galėtų inicijuoti kalbantįjį į minėtą harmoniją. Vienas iš tokių momentų gali būti mitas, „sugaunantis“ akimirką, kai gyvenimas atrodo reikšmingas, ir per žodžius ją prikeliantis naujam gyvenimui. Mitas poemoje funkcionuoja panašiai kaip įvaizdis (image) kituose E. Poundo tekstuose. Tai nėra kalbos ornamentas, tai – kalbos ženklas. Tokiu būdu ir mitai virsta kalbiniais ženklais, kurie prasmingi ir patys savaime, ir kurdami santykį su kitais ženklais. Mitas neegzistuoja atskirai nuo gyvenimo, jis yra gyvenimo dalis, ir jo pažinimas veda prie gyvenimo pažinimo. Mitas nėra praeitis – jis yra poemos realybė ir dabartis, įgalinantis kalbantįjį išgyventi momentą istorijoje, tačiau panaikinantis praeitį kaip atskaitos tašką ir ateitį kaip tikslą, leidžiantis savo patirtį inkorporuoti į bendrą žmonijos patirtį.

Pirmąjį poemos tekstą „Canto I“ daugelis kritikų aprašo kaip svarbiausią rinkinyje, o kartu ir vieną gražiausių³⁴. Manau, jis suvoktinas ir kaip įžanga į poemą, ir kaip pagrindinė jos tezė, kuri vėlesniais tekstais yra plėtojama ir gilinama.

Canto I

Tada nusileidom ir nukreipėm kylį

Stačiai pro bangų mūšą į dievišką jūrą ir

Stiebą iškėlėm, ir burę virš tamsiojo laivo.

Pakrovėm į jį avis ir kūnus savo,

Sunkius nuo verksmo, palankūs vėjai

Mus nešė, išpūtę pilvotą burę,

Kirkės tai buvo menas, gražplaukės dievaitės.

Sėdėjom laive, vėjas maigė vairalazdę,

Šitaip su pilna bure plaukėme iki vakaro.

Saulė užsnūdo, šešėliai nusidriekė jūra,

Ir tada mes pasiekėme didžiąsias gelmes

Prie Kimerijos žemių, žmonių pilnus miestus

Po tiršta, plėvėta migla, kurios nepraduria niekad

Saulės skaisčios spinduliai

Nei išsibarsčiusios žvaigždės, nei žvelgianti iš dangaus

Tamsioji naktis, išdrikusi virš bedalių žmonių.

Vandenynui plūstant atgal, tada mes pasiekėm niūrią

Vietovę, nurodytą Kirkės.

Jie apeigas savo atliko, Perimedas ir Eurilochas,

Aš, nuo šalies kalaviją ištraukęs,

Iškasiau duobę alkūnės ilgio ir pločio;

Mirusiems auką nupylėm,

Pirmąkart midų, paskui saldųjį vyną ir vandenį gryną su miltais.

Įžadus tvirtus daviau silpnoms mirusiųjų pamėklėms:

Grįžęs Itakėn, pačius geriausius aukoti

Jaučius bergždžius ir daug brangenybių sudegint,

Dar atskirai Teiresijui – juodą avį ir tekį.

Kraujas tamsus pasipylė į duobę,

Ir blyškiosios vėlės Erebo – nuotakų,

Jaunuolių ir daugel iškentusių senių;

Vėlės su dar nenudžiūvusiom ašarom, gležnos mergaitės,

Daug vyrų, suluošintų bronziniais iečių antgaliais,

Dar tebelaikančių karo grobį, kraujais apkrešėjusius ginklus,

Visi jie apsupo mane staugdami, aš išblyškęs

Savo žmonėms sušukau papjauti daugiau galvijų;

Išskerstos bandos, avys išpjautos bronza;

Nupyliau aliejaus ir maldavau dievus,

Galingąjį Plutą ir Prozerpiną šlovingą;

O pats apnuoginęs durklą

Ėmiausi nuo kraujo vaikyti veržlius, negalingus negyvėlius,

Kol išklausysiu Teiresiją.

Bet pirmiau Elpenoras atslinko, draugužis mūs Elpenoras,

Nepalaidotas, numestas ant plačiosios žemės,

Palaikai, kuriuos Kirkės namuos palikom,

Neapraudotus, nesusuktus į drobulę, nes ginė kiti darbai.

Vargšė vėlė. Aš išrėkiau greitakalbe:

„Elpenorai, kaip atsidūrei šioje niūrioje pakrantėje?

Nejaugi pėsčias aplenkei mus, jūreivius?“

   Ir prakalbo jis sunkiai:

„Piktas likimas ir vyno gausa. Užkrosny Kirkės

Miegojau. Ir leisdamasis ilgom kopėčiom

Be turėklų, nupuoliau žemyn palei sieną

Ir sprandą nusisukau, siela išvydo Averną.

Tavęs, karaliau, maldauju, mane prisimink nepalaidotą, neapraudotą,

Ginklus manuosius sukrauk į kenotafą pakrantėje ir užrašyk:

Čia ilsis nelaimėlis, bet nepasimirš jo vardas.

Ir irklą įsmeik viršuje, kuriuo darbavausi tarp vyrų.“

Ir Antiklėja priėjo, bet ją atstūmiau, ir tada – tebietis Teiresijas

Su aukso lazda, pažino mane ir prakalbo pirmas:

„Antrą kartą? kodėl? klaidžiosios lemties žmogau,

Regi šią niūrią mirties ir liūdesio šalį?

Pasitrauk nuo duobės, palik man šį kruviną gėrimą,

Idant pranašauti galėčiau.“

   Ir aš atsitraukiau,

Ir jis, sutvirtėjęs nuo kraujo, ištarė: „Odisėjau,

Sugrįši klastingo Neptūno valdom, tamsiaveidėm jūrom,

Praradęs visus draugus.“ Ir tada Antiklėja priėjo.

Ilsėkis ramybėje, Divus. Turiu omeny – Andreas Divus,

In officina Wecheli, 1538, iš Homero.

Ir jis nuplaukė, pro sirenas, o iš ten šalin ir tolyn,

Ir link Kirkės.

   Venerandam,

Kaip sakė Kretietis, Afrodite, auksakarūne,

Cypri munimenta sortita est, džiaugsmingoji, rudaplauke, su aukso

Juostom ir krūtų raiščiais, juodake, laikanti

Auksinę Argžudžio šaką. Tad štai:³⁵

„Canto I“ yra viena esminių poemos dalių, nes ji įveda skaitytoją į meninį poemos visumos pasaulį. Tekste varijuojamas literatūroje dažnas kelionės į požemio pasaulį topas. Svarbu pabrėžti, kad šis motyvas yra esminis Dante’s tekste ir itin svarbus „Odisėjoje“ bei ja sekusioje Vergilijaus „Eneidoje“.

Homero „Odisėjos“ XI giesmėje aprašoma Odisėjo kelionė į Hadą, kurios metu jis nori paklausti Teiresijo, kaip jam grįžti namo. Senovės graikai tikėjo, kad esama vietų, kur galima nusileisti į požemio pasaulį. Dažnai toks leidimasis į žemės gelmes interpretuojamas kaip iniciacijos aktas – bręstantis žmogus, norėdamas būti priimtas į bendruomenę, privalėdavo atlikti įvairias užduotis, susijusias su gyvybės ir mirties priešprieša. Žemė – sritis, susijusi su vaisingumu (duoda gėrybes), taigi ir su moteriškuoju pradu, įsčiomis. Mirusiojo užkasimas į žemę gali būti suprantamas kaip jo simbolinis grąžinimas ten, iš kur jis ir atėjo. Per iniciacijos apeigas jaunuoliai dažnai badaudavo ar kitaip marindavo savo kūną, kitose kultūrose iš tikrųjų leisdavosi į gilias olas, kurios simbolizavo mirusiųjų pasaulį. Vadinasi, per iniciacijos apeigas žmogus „mirdavo“, „miręs“ suprasdavo gyvenimo tiesas ir pasisemdavo su transcendencija susijusios patirties, o grįžimas į bendruomenę būdavo suvokiamas kaip tobulesnio asmens prisikėlimas. Simboliška, kad pirmosios giesmės esminį topą galima traktuoti kaip iniciacijos aktą – tai tampa ir skaitytojo iniciacijos į „Cantos“ meninį pasaulį metafora³⁶.

Teiresijas – išskirtinis asmuo, nes Persefonė jam suteikė teisę būti šviesaus proto net mirusiam. Pagal graikų mitologiją, mirusieji gurkštelėdavo užmaršties upės Letos vandens ir pamiršdavo visus žemiškus vargus ir džiaugsmus. Teisiųjų šešėliai, nejausdami jokių emocijų, klajodavo po Eliziejaus laukus, nieko neprisimindami ir nežinodami. Teiresijas vienintelis iš ten esančiųjų geba pranašauti, taigi jo statusas yra tarpinis tarp Dievo ir žmogaus: Teiresijas miręs, bet mirtis nenusinešė jo iš esmės gyvos sąmonės. Be to, anaiptol ne visi dievai turėjo pranašavimo dovaną, todėl šiuo požiūriu aklasis Tėbų žynys buvo už daugelį jų pranašesnis. T. S. Eliotas „The Waste Land“ komentaruose teigia, kad Teiresijas yra esminis poemos veikėjas, ir iš esmės aprašoma tai, ką jis mato. E. Poundas, redaguodamas poemą, tapatino Teiresiją su pačiu T. S. Eliotu. „Cantos I“ jis užduoda esminį klausimą: „Antrą kartą? kodėl? klaidžiosios lemties žmogau, / Regi šią niūrią mirties ir liūdesio šalį?“³⁷Įtarimą čia sukelia frazė „antrą kartą“. Pagal Homerą, Odisėjas į Hadą leidosi tik vieną kartą. Vadinasi, kalbama ne apie Homero Odisėją, o apie kitą, kuris leidosi du kartus.

Kas tas kitas Odisėjas? Kad tai būtų aišku, svarbu susipažinti su E. Poundo idėja apie literatūrines kaukes. Ji iš esmės nėra originali – tokios kaukės būdingos daugeliui modernistų. Poundiška šios idėjos interpretacija aiškiausiai matyti rinkinyje „Personae“. Persona – svarbi E. Poundo lyrikos priemonė; prisidengęs kito asmens kauke, jis galėjo reikšti stiprias emocijas, suderinti emocionalų lyriškumą su pasakojimo epiškumu. nebuvo inovatorius šioje srityje, nes toks autoriaus slėpimasis būdingas ir Provanso trubadūrams, ir XIX a. pab. kūrėjams³⁸. Aptariamoje giesmėje Odisėjas tampa kauke, tačiau ne tik paties kūrėjo. Jei priėjome prie išvados, kad nusileidimas į Hadą yra skaitytojo iniciacijos metafora, vadinasi, į Odisėjo figūrą įtraukiamas ir jis. Tai išsiaiškinus, išryškėja labai graži teksto prasmė – tai tekstas apie norą žinoti. Odisėjas, t. y. autorius ir skaitytojas viename, nori pasiekti Itakę, kuri gali būti lyginama su Dante’s Rojumi. Tačiau tam, kad pasiektum Itakę ar Rojų, t. y. harmoniją ir džiaugsmą, turi sužinoti, kaip tai padaryti, ir būtent dėl šitų žinių reikia nusileisti į Hadą ar Pragarą, t. y. atlikti iniciaciją susitikus su žinančiųjų bendruomene. E. Poundas visą gyvenimą pabrėžė įvairiapusių žinių svarbą, todėl nenuostabu, kad pirmąją poemos dalį skyrė šiai temai. Žinių jis gali pasisemti tik iš seniai mirusiųjų, bet, kitaip nei Odisėjas, negali su jais kalbėtis betarpiškai, o tik per jų parašytas knygas. Todėl pabaigoje atsiranda ir Andreo Divus knyga – jei norime pažinti senąsias kultūras, turime domėtis ir jų įtaka bei pasklidimu³⁹.

Labai svarbi ir Elpenoro figūra. Odisėjas ir su juo susitapatinęs E. Poundas turi atlikti laidojimo apeigą – grįžti į Kirkės salą ir ant jūros kranto palaidoti Elpenoro kūną, įsmeigti irklą ir užrašyti: „Čia ilsis nelaimėlis, bet nepasimirš jo vardas“⁴⁰. Tai irgi gali būti suprantama kaip vertimo alegorija. E. Poundas versdamas „vagia“ Andreo Divus tekstą, o šis jau buvo „pavogęs“ Homero. Vadinasi, perrašant tekstą kita kalba, tikrasis teksto autorius (šiuo atveju – autoriai) kyla iš kapo kaip Elpenoro dvasia. Todėl juos reikia pagarbiai palaidoti, kad „nepasimirštų jų vardas“, ką E. Poundas ir padaro teksto pabaigoje: „Ilsėkis ramybėje, Divus. Turiu omeny – Andreas Divus, / In officina Wecheli, 1538, iš Homero“⁴¹. Vadinasi, pabaigoje dar kartą meistriškai sužaidžiama kauke – pasakoma, kad tai nėra Homero tekstas, tai yra vertimas iš Homero vertimo. Komplikuojamas autorystės klausimas – kas yra šio teksto autorius, su kuriuo skaitytojas turi atlikti iniciacijos apeigas? Homeras? Andreas Divus? Ezra Poundas? Tada ir Teiresijo frazė „antrą kartą“ įgyja naują reikšmę – kalbama apie Odisėją iš vertimo. Egzistuoja tiek Odisėjų, kiek ir Homero vertimų, nes joks vertimas negali absoliučiai tiksliai perduoti originalo prasmės. Vadinasi, kiekvieną kartą verčiant vyksta iš esmės naujo teksto kūrimas. Todėl ir ant Elpenoro kapo trūksta jo tikrojo vardo, todėl jis ir vadinamas „nelaimėliu“: verčiant tekstas neišvengiamai „numelioruojamas“.

Iš pirmojo asmens pasakojimo tekstas pereina į trečiojo asmens pasakojimą: „Ir jis nuplaukė, pro sirenas, o iš ten šalin ir tolyn, / Ir link Kirkės“⁴². Grafiškai šis perėjimas niekaip neatskirtas, todėl autorius akivaizdžiai parodo savo tapatinimąsi su herojumi. Tačiau čia nutrūksta autoriaus ir skaitytojo tapatumas – Odisėjas išplaukia sirenų link, vadinasi, naujų patirčių link, o „aš“ pasikeitimas į „jis“ rodo skaitytojo palikimą už savęs. Kita vertus, jis plaukia „link Kirkės“, kad palaidotų Elpenorą, vadinasi, kultūros srityje neįmanoma išvengti tam tikrų įsipareigojimų. Palaidojimas ant kranto – ribos tarp žemės ir jūros – rodo verstinio teksto marginalinę poziciją kalbų ir kultūrų požiūriu: kiekvienas verstas tekstas yra ir originaliosios, ir jį pasiskolinusios kultūrų dalis⁴³. Afroditės šlovinimas irgi labai įdomus: viena vertus, jį galima suprasti kaip Odisėjo maldą, kad deivė išgelbėtų jį nuo sirenų. Kita vertus, šiuos epitetus galima suprasti kaip dvigubos „autoriaus–herojaus“ figūros kalbą, sukuriančią Afroditės vaizdą. Trečia suvokimo galimybė – autorius išrenka ir sudėlioja su Afrodite susijusias frazes iš įvairių kūrinių, taip įgaudamas pats ir suteikdamas skaitytojui žinių⁴⁴.

Ezra Poundas ne tik aiškina paties mito svarbą žmogui, bet pasitelkia jį kaip priemonę jam rūpimiems klausimams apžvelgti. Mitas suvokiamas kaip esantis „čia ir dabar“, aktualus, lengvai pasiduodantis perkūrimui ir interpretacijoms, apibendrinantis ir universalizuojantis asmeninę patirtį, gebantis paaiškinti iš pirmo žvilgsnio su juo nesusijusius dalykus.

¹ Svendsen J., Lewis P. Virginia Woolf // The Modernism Lab at Yale University. http://modernism.research.yale.edu/wiki/index.php/Virginia_Woolf.

² Nicholls P. The Poetics of Modernism // The Cambridge Companion to Modernist Poetry, edited by Alex Davis and Lee M. Jenkins. – New York: Cambridge University Press, 2007. – P. 56.

³ Kramer A. Rilke and Modernism // The Cambridge Companion to Rilke, edited by Karen Leeder and Robert Vilain, 2010. – P. 120.

⁴ Kalbama ir apie vizualinius bei kinematografinius tekstus.

⁵ Kadangi lietuviškai pasirodė du vertimai skirtingais pavadinimais – T. Venclova pavadinimą išvertė „Bevaisė žemė“, o A. Nyka-Niliūnas – „Dykviečių plotai“, – šiame straipsnyje vartosiu originalų anglišką variantą.

⁶Žr.: Rainey L. Pound or Eliot: whose era? // The Cambridge Companion to Modernist Poetry, edited by Alex Davis and Lee M. Jenkins. – Cambridge: Cambridge University Press, 2007. – P. 84–113; Nelson C. Modern American Poetry // The Cambridge Companion to American Modernism, edited by Walter Kalaidjian. – Cambridge Companions Online: Cambridge University Press, 2006. – P. 68–101; Chiniz D. T. S. Eliot: The Waste Land // A Companion to Modernist Literature and Culture. – Blackwell Publishing Ltd., 2006. – P. 324–332 ir t. t.

⁷ Chiniz D. T. S. Eliot: The Waste Land. – P. 324.

⁸ Eliot T. S. Dykviečių plotai // Poezija iš svetur / Vertė ir sudarė Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 29.

⁹ Miller J. E. T. S. Eliot’s The Waste Land: Exorcism of the Demons. – Penn State Press, 1977. – P. 153. http://books.google.lt/booksid=KobKd2wxA_EC&pg=PA153&lpg=PA153&dq= waste+land+damn+pound&source=bl&ots=LHzch76iXx&sig=gzsIRBIR02ZVjDbBCi6p8j5d5HE&hl=lt&sa=X&ei=izB4T9aLFoa6sAaZlqSRCQ&ved=0CCAQ6AEwAQ#v=onepage&q=waste%20land%20damn%20pound&f=false; tiksli citata: „As to the citations, I do not think it matters a damn which is from <...> Milton or <...> Augustine.“

¹⁰ Eliot T. S. Dykviečių plotai. – P. 15.

¹¹ Ten pat. – P. 12.

¹² Ten pat.

¹³ Nicholls P. The Poetics of Modernism. – P. 59.

¹⁴ Kramer A. Rilke and Modernism. – P. 125.

¹⁵ Ten pat.

¹⁶ Rilke R. M. Duino elegijos. Pirmoji elegija. http://www.tekstai.lt/buvo/versti/rilkeram/ elegijos.htm.

¹⁷ Martinec T. The Sonnets to Orpheus // The Cambridge Companion to Rilke, edited by Karen Leeder and Robert Vilain. – New York: Cambridge University Press, 2010.

¹⁸ Ten pat. – P. 127.

¹⁹ Ten pat. – P. 128.

²⁰ Nicholls P. The Poetics of Modernism. – P. 59.

²¹ Munton A. Vorticism // Blackwell Companion to Modernist Literature and Culture, edited by David Bradshaw and Kevin J. H. Dettmar. – Blackwell Publishing Ltd., 2006. – P. 177.

²² Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – New York: Cambridge University Press, 2007. – P. 39.

²³ Nicholls P. To unscrew the Inscrutable: Myth as Fiction and Belief in Ezra Pound‘s Cantos // Myth and the Making of Modernity – The Problem of Grounding in Early Twentieth-Century Literature. – Amsterdam: Editions Rodopi B. V., 1998. – P. 140.

²⁴ Nicholls P. The Poetics of Modernism. – P. 52.

²⁵ Ten pat. – P. 141.

²⁶ Bell M. Literature, Modernism and Myth – Belief and Responsibility in the Twentieth Century. – Cambridge: Cambridge University Press, 1997. – P. 120.

²⁷ Dekker G. Myth and Metamorphosis: Two Aspects of Myth in The Cantos // New Approaches to Ezra Pound – A Coordinated Investigation of Pound’s Poetry, edited by Eva Hesse. – University of California Press, 1969. – P. 280.

²⁸ Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 63.

²⁹ Platelis K. „Ir aš bandžiau sulaikyti juos nuo kritimo“ // Pound E. Lustra / Vertė ir sudarė Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 289.

³⁰ Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 66.

³¹ Bristow J. Narative verse // Encyclopedia of Literature and Criticism, edited by Martin Coyle etc. – London: Routledge Publishing Ltd., 1993.

³² Bell M. Literature, Modernism and Myth… – P. 131.

³³ Canto III // Pound E. Lustra. – P. 95.

³⁴ Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 64.

³⁵ Canto I // Pound E. Lustra. – P. 87–89.

³⁶ Neatsimenu, kur skaičiau apie kelionę į požeminį pasaulį kaip iniciacijos apeigas – jokiais būdais nesisavinu šios idėjos.

³⁷ Ten pat. – P. 88.

³⁸ Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 44.

³⁹ Knapp J. F. From Ezra Pound Copyright © 1979 by G.K. Hall and Co. http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/pound/canto1.htm.

⁴⁰ Canto I // Pound E. Lustra. – P. 88.

⁴¹ Ten pat.

⁴² Ten pat. – P. 89.

⁴³ Kronick J. G. From American Poetics of History: From Emerson to the Moderns. Copyright © 1984 by Louisiana State UP. http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/ pound/canto1.htm.

⁴⁴ Alexander M. Fsrom The Poetic Achievement of Ezra Pound. Copyright © 1979.                 http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/pound/canto1.htm.

Recenzijos, anotacijos

Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

Naujausią Juliaus Kelero eilėraščių ir fotografijų rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“ išleido poetams seniai simpatizuojanti leidykla „Homo liber“, pastaruoju metu pasiūliusi įdomių knygų ir suaugusiems (Alio Balbieriaus haiku, Laimos Kreivytės pirmoji, Valdo Gedgaudo pomirtinė), ir vaikams (Tautvydos Marcinkevičiūtės, Ramutės Skučaitės nuotaikingi kalbiniai žaidimai), pristačiusi mūsų literatūros bičiulį, islandų poetą Johaną Hjalmarssoną („Sielos krantai“). Tačiau minėtų autorių knygose neparašyta, kaip tapti sveikam, sočiam ir laimingam, tad negi aukosime joms savo brangų laiką? Imsime ir švaistysime jį visokiems lyriniams apmąstymams? Nėra laiko! Nes juk panašūs apmąstymai nepasiūlo mūsų kūno čiuptuvams nieko doro, nieko alkanai akiai ar smiliam gomuriui. Maža to, užsigalvojęs apie laiką turėsi nemaloniai pripažinti, kad pasaulio vis tiek nepakeisi. Užtat pasaulis neišvengiamai pakeis tave. Kitais. Bet tai atsitiks vėliau, gerokai vėliau, tiesa?

J. Kelero eilėraščiai mums primena, kad žmogaus laikas būtasis kartinis, bet poezija turi galimybę paversti jį amžinu esamuoju. Iš šių dviejų laikų sandūros ir gimsta bendroji viso rinkinio filosofija, estetika ir, jei norite, etika. Šią (vienuoliktąją, o eilėraščių – aštuntąją) autoriaus knygą būtų galima apibendrinti vienu žodžiu – nostalgiška. Tokį įspūdį paremtų klasikinio modernizmo nuostata, jog lyrika – praėjusio ir praeinančio laiko menas, o sutvirtintų Rolando Rastausko pastaba, kad „fotografija, be abejo, yra aukščiausioji nostalgijos forma“ (R. Rastauskas, „Bermudų trikampis“, Vilnius: Kultūros meniu, 2011, p. 288). Fotografijose užfiksuoti irstantys daiktai – nykstančios būties eksterjerai – tyliai asistuoja eilėraščiams, poetiniams tos būties interjerams, per atmintį sugrąžinantiems į tikrovės sapną ir sykiu kuriantiems nesusapnuotą dabartį, sprūdinėjančią tarp dar ne ir jau ne. Poetas nesirausia praeityje, idant ją atgautų, bet sulieja ją su čia ir dabar akimirka, tarsi perfotografuodamas į amžinąjį esamąjį laiką ir pratęsdamas ją „anapus ribos“, kaip sakė Maironis. Į šį kuriamąjį judesį neakivaizdžiai įtraukiami ir fotografai Shinzo Fukuhara, Alvydas Lukys, Alfonsas Budvytis.

 Knygą persmelkia savosios tapatybės, egzistencijos tikrumo ilgesys, tačiau autentiškojo aš paieškos neatrodo itin perspektyvios:

<...> kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau

nėra kam paklusti, nėra kam sustoti ir aš vėl išeinu

į niekur savęs – kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos

(„Sapno katalogas“)

Ne itin vaisinga kelionė į save bei jos užprogramuotos komplikacijos nūdienos žmogui gerai pažįstamos, nes, kaip tikina psichologai, tikroji sąmonės istorija prasideda nuo pirmojo mūsų melo. J. Keleras priklauso tai poetų kartai ir tam amžiaus tarpsniui, kuris dar galėtų pasirašyti po Tomo Venclovos eilutėmis: „Mane ištiko amžiaus vidurys, / Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.“ Elegišką išsprūstančios būties toną duoda ir knygos paskyrimas brolio Viliaus atminimui, gražiai palaikomas eilėraščio „Vidurvasaris, du berniukai“. Keliaujant per šešis rinkinio skyrius neapleidžia įspūdis, jog atminties juosta, kurioje vyrauja vaikystės ir jaunystės kadrai, tiesiog ryškinama mūsų akyse, o pati atmintis yra sykiu atgaiva ir našta. Iš šių kadrų dvelkia kažkuo pažįstamo gyvenimo dvelksmas, tarsi vartytum ir savo praėjusių dienų albumą, kurio nuotraukų data, metų laikas, vieta tampa egzistenciškai bendros:

aš dar nesu fotografavęs tavo sapnų nei šaligatvių,

dar nemoku gedėti to, ką vėliau tik suprasiu,

nors moku dar švilpaut užsimerkęs virš bedugnės,

nors neturiu jokios datos, jokio metų laiko nei vietos

(„Kurioje tebesu“)

Reflektyvus vizualumas („žvilgtelk savęsp“ – eil. „Vyšnia po langu“ pradžia) leistų šiuos eilėraščius vadinti sielos fotografijomis, bylojančiomis apie vidinę poezijos ir fotografijos bendrystę: abi esmingai susijusios su laiku ir erdve, abi fiksuoja užrašydamos, tik viena užrašo žodžius, o kita vaizdus. Vizualumo svarbą patvirtintų ir eilėraštis „Akis“, tik čia persveria jau ne egzistencinė, o socialinė introspekcija. Apskritai šio autoriaus poetikai būdinga vizijinė struktūra – eilėraštis plėtojamas raktinio motyvo ar vaizdinio variacijomis (jų kartojimas kartais primena maginę inkantaciją), kur lengvai ištirpsta riba tarp konkretybės ir abstraktybės, tarp vidinės ir išorinės tikrovės. Rimvydas Šilbajoris, meistriškai gliaudęs eilėraščio „Elegija artėjančiam gimtadieniui“ (iš 1995 m. rinkinio „Sauja medaus“, pelniusio LRD premiją) metaforas, yra pabrėžęs, kad J. Kelero eilėraštis – ne tik vaizdas, bet ir vyksmas (žr.: R. Šilbajoris, „Julius Keleras – metaforų kūrėjas“ // R. Šilbajoris, „Poezijos skaitymai“, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2004, p. 90). Tasai vyksmas-žaismas įdarbina ir skaitytojo vaizduotę, kuria poetas geranoriškai pasitiki, kartais gal ir pernelyg (tarkim, skaitant eilėraštį „Obuolio apžiūra“ vietoj obuolio sugestijuodamas įsivaizduoti save). Ne visiems žmonėms pasaulis regisi kaip neišsenkantys metaforų šaltiniai, o žmogaus buvimas – kaip būdas rašyti eilėraščius. Ši kūryba tarsi maitinasi iš savęs, jos metafizinis alkis giminingas tai „miegančiai raidei, kuri prasižioja tam, / kad prarytų pasaulį, mus su tavim, logosą...“ („Lorelei“). Dar iš R. Šilbajorio: „Prieš mus – poetinis tekstas, kalbantis daugiau apie save, nei apie akistatą su siaubinga būties-nebūties paslaptimi“ („Poezijos skaitymai“, p. 92).

Šią mintį būtų galima išplėtoti keliant klausimą, ar J. Keleras nėra užsimaskavęs postmodernistas. Galėtų būti – ta prasme, kad šioje knygoje, kaip ir postmodernistų teorijose, tikrovės nebėra kaip tiesos. „Vėliau, gerokai vėliau“ kuriama tikrovė primena Jeano Baudrillard’o įžvalgą, kad gyvename visatoje, kartais panašioje į originalą, o iliuzija tapo negalima, nes negalima pati tikrovė, kurią atstoja tikrovės ženklai. Taigi pasaulis negalimas, tad lieka tik šešėlių majos skraistė, tik simuliakrų mugė. Iš šios logikos įmanu pasidaryti šėtonišką išvadą, kad tuomet ir melas negalimas, nes negalima tiesa. J. Keleras, ačiū Dievui, prie tokios reliatyvizmo apaštalams mielos išvados neprieina, tačiau ir jis orientuojasi ne į tikrovę, o į antrinį darinį – tekstą, kuris, kaip ir postmodernistų atveju, nebetransliuoja apie tikrovę tiesos, o tik žaidžia kalbos ženklais ir kultūros simboliais. Šitaip įdarbinamas vadinamasis intertekstualumas, pasitelkiama koliažo technika, knygos ir eilėraščiai remiasi vieni kitais ir vieni kitus daugina (tarkim, patirties įgijimas vaikystės nekaltybės praradimo kaina savo literatūrinius kodus gali skolintis iš gausybės kūrinių, nuo Williamo Blake’o „Nekaltybės ir patirties dainų“ iki J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“). Ir vis dėlto šioje reliatyvybės ir praeinamybės misterijoje poetas įžvelgia savą metafiziką, paradoksaliai bylojančią, jog tai, kas praeina, niekados nesikeičia (tai įdomus J. Kelero poetikos savitumas – tarsi bandymas užpildyti spragą tarp būtojo ir būsimojo laiko):

tūkstančius metų toks pat –

skausmas, žaizda, takelis,

griūvantis vaikas toks pat –

skaudantis, bėgantis, kylantis

(„Pargriuvęs vaikas“)

Tad laikas – visos knygos konceptualioji ašis, jos poetinio pasaulio valdovas: „<...> o išties tavo Rexus [Rex? – M. Š.] – tave atpažįstantis laikas („Eilutė. Miestas“). Į pavadinimą iškeltas laiko prieveiksmis suaktyvina daug kontekstų, pats bendriausias: didieji supratimai ateina vėliau (plg. vaikystėje ir jaunystėje girdėtą „kada nors vėliau suprasi“). Tai ir užuomina į būseną po, vėliau, kuri jau savaime refleksyvesnė už būseną iki, anksčiau. Taip pat užuomina į tą būvį, kuris ateina ar ištinka po saulėto vaikystės rojaus, po jaunatviškų ieškojimų, ambicijų, klaidų ir praradimų. Nepadarykime klaidos – šiuose eilėraščiuose tiksi ne linijinis, o egzistencinis laikas, kurį skaičiuoja ne laikrodžių rodyklės, o būsenos ir patirtys, paverčiančios gyvenimą likimu. Tačiau poetas atidus ir socialinės realybės laikui, jo skaudumui, jis moka socialinį kitą paversti integralia lyrinio aš dalimi (žr. eil. „Iš vaikų namų“, „Autobusų stoty“, „Žmogus be kojinių“). Šiuo požiūriu itin informatyvi iš viršelių žvelgianti briaunota stiklinė, galinti pretenduoti į savotišką anų laikų, ille tempus mitologemą, kurioje telpa ir sovietmečio, ir nūdienos socialinė nykuma.

Senamadiškai kalbant apie turinį ir formą galima tarti, jog J. Kelero poezijos turinys pakankamai klasikinis (akivaizdi klasikinių topų trauka, justi hierarchinė vertybių vertikalė, moralinis įsipareigojimas nemeluoti sau ir nemeluoti savęs pasauliui), o forma (įvairios verlibro modifikacijos) gana moderni. Visų pirma, moderni šio autoriaus kūrybos motyvacija – suteikti ar gauti postūmį iš kalbos. Nes kalba – geriausia laiko saugykla, laikiškumas glūdi ne tik semantikoje, bet ir gramatikoje, sintaksėje, ritmikoje, ir poetas tai gerai žino. Akivaizdi aukštojo (brandžiojo) modernizmo trauka, prustiškas prarastojo laiko (rojaus) ilgesys. Pritraukiamas ir Oskaras Milašius, eilėraštyje „Lopšinė“ ištaręs: „Švelnumas atsispindi vien praeities lagūnose...“ – su šiuo sieja vizionieriška pasaulio pirmavaizdžių trauka ir „minkšta“ stilistika. Tik O. Milašiaus vaikystės sodą ir Čerėjos dvarą čia keičia Vilnius, Vilniaus ir Vilnelės apylinkės. „Viliuosi, kad ši knyga kaip tik apie tai – apie mane tebesmelkiantį Vilniaus laiką“, – sako poetas antrajame knygos atvarte.

Minėtas postūmis iš kalbos yra ir rizikingas, nes nežinia kada ir kur eilėraštis prasideda ir pasibaigia. Kartais susidaro įspūdis, kad autorius rašo vieną begalinį eilėraštį, kurio fragmentus primena „negramatiški“ eilėraščių pavadinimai: „Kažko po akmeniu“, „Niekad tavęs neišmoks“, „Tik vėjaraupių pėdsakus“, „Kurioje tebesu“, „Dainuojančio Kamajuos“, „Kurį pasigavo pauzė“, „Tą pačią istoriją“ ir pan. Skaitytojas ima jausti poetinės informacijos perteklių ir gali reaguoti dvejopai – arba kompleksuoti dėl savo paties nepakankamo informuotumo, arba pernelyg girdėti ataidinčius kitų poetų balsus. Tarkim, eilėraštis „Niekad tavęs neišmoks“ atrodo esąs pernelyg arti Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Ašara, dar tau anksti“ situacijos, o jo paskutinė strofa nuskamba tik kaip daugiažodis Jurgio Baltrušaičio eilutės „maža vertas žmogus neverkęs“ („Dienos sutartinė“) komentaras. J. Kelero rašymo būdas, perfrazuojant patį poetą, primena „pieštuką, vandeny skubiai rašantį baltą, / ką tik išskalbtą ir jau skalaujamą žodį“ („Shinzo Fukuhara, 1931. Fotografija“) – toks skubrus jau išskalbtų žodžių rašymas vandeny. Tuomet ne toks skubrus skaitytojas gali pasigesti „sausesnės“ alternatyvos, kad ir lakoniškos imažistinės manieros – tarkim, lapidarinės Emily Dickinson nuostatos niekad nevartoti dviejų žodžių ten, kur pakanka vieno. Apie tam tikrą poetinės disciplinos stoką signalizuoja ir praslystančios kalbos klaidos (atvirutė (= atvirukas), p. 34, 60).

Ši poezija yra sugėrusi universalią ir labai individualią patirtį, jos kalba sudėtinga ir sykiu paprasta. Paprasta dažniausiai yra pati eilėraščio matrica (savaime poetiškų daiktų, būsenų katalogas ir pabaigos puantas), o sudėtingas ją gaubiantis asociatyvinis tinklas, kuriantis tiršto daugiaprasmiškumo įspūdį. Vyraujanti refleksyvi vaizdinija – atspindžiai veidrodžiuose ir vandenyse, toji dulkių ir ašarų, rūko ir debesų, sapnų, drugelių ir silfidžių efemerija yra maitinama giluminių archetipų, iš kurių išskirčiau tris: 1) vaikystės kaip sugrįžimo į aukso amžių pirmavaizdis („Vaikas, žaidžiantis smėly“, variantas – vonelėj besitaškantis kūdikis („(Daug kartų) girdėta istorija“); 2) gyvenimas kaip kelionė-klajonė tarp išėjimo ir sugrįžimo. Toji kelionė ganėtinai kinematografiška, primenanti Andrejaus Tarkovskio ar Ingmaro Bergmano filmus, virstanti vidine kelione į save; 3) Eros et Thanatos kompleksas. Amžinas meilės veržimasis išsipildyti, įveikti mirtį. Dieviškas nemirtingumo ilgesys ir žmogiško netobulumo bejėgystė.

Improvizuotas metaforų šokis lengvai kuria poetinę nuotaiką (sušalusi mirusio vaiko blakstiena, plazdenamas tiulio nuometas), tačiau kartais pasidingoja, kad visas šis grožis paleidžiamas į pasaulį pernelyg lengva ranka. Jeigu J. Keleras būtų filosofas, jam, regis, praverstų vadinamasis Ockhamo skustuvas – nedauginti būčių ir jų nepostuluoti, jeigu to nereikalauja reiškinių aiškinimas. Taigi, poetinės nuotaikos apstu, tačiau vieno įsimintino eilėraščio tenka paieškoti. Ačiū Dievui, recenzentas rado jų pakankamai – prie jau minėtų dar pridurčiau „Alvydas Lukys. Iš serijos „Laike“. Pabaiga # 6, 2002“, „No exit“, „Niekada negyvensi“, „Beveik Vivaldis“.

Knyga baigiama eilėraščio „Trys linijos“ eilutėmis: „atsisveikindamas nebežinau, / kas labiausiai esu – smėlis, kelias ar veidas.“ Kelio leitmotyvas primena, kad kelionė nesibaigia, atmintin sugrąžindamas eilėraštį „Taisomo kelio ruožas“ (autoriui palinkėsime tokių ruožų išvengti) bei citatą iš „Veneros“: „pasakyk, kas bus kitas, kurį tu sugundysi, kurį tu išvesi / iš kelio, iš proto...“ Žinia, mūzų tarnams panašūs gundymai ir išklydimai neišvengiami, tačiau poetui Juliui Kelerui tokie išbandymai turėtų būti nebaisūs, nes jis turi su pavarde atsineštą prigimtinį priešnuodį. Įsiklausykime: Keleras – kelią ras.

Recenzijos, anotacijos

Gintautas Dabrišius. Joju vienas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011. – 103 p.

Galvojimą apie Gintauto Dabrišiaus knygą „Joju vienas“ norisi pradėti nuo Aleno Aleksanderio Milno žymiojo herojaus – Mikės Pūkuotuko – prisiminimo. Galima justi, kad tarp G. Dabrišiaus eilėraščių ir Pūkuotuko skleidžiamos išminties esama kažkokio sunkiai nusakomo panašumo. Galbūt nusiteikimo, lengvumo ar paprastumo. Vaikų mėgstamoje knygelėje apie Mikę Pūkuotuką rašoma: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.“ G. Dabrišiaus lyrinis subjektas galbūt irgi nežino, kaip vadinasi Pūkuotuko išgyvenama akimirka, bet jis žino, kokios tos akimirkos, nes jo gyvenime tokių esama, iš tokios akimirkos pajautos ir pradeda savo kalbėjimą.

G. Dabrišiaus eilėraščiai byloja apie didelį pasaulį ir jame esantį mažą žmogų, apie žmogaus garbinamą gamtą bei klusnų glaudimąsi prie jos: „Kol nuėjau į pajiesį, / Juodas debesis uždengė / Kone pusę dangaus – / Bet dar liko ir man vietos atsisėsti“ (p. 5). Subjektas nuolat stebi gamtos pasaulį, gyvena jos diktuojamu ritmu („Kai mano avys nueina toli / Šaukiu – me – / Kad jos suprastų // O kai būnu tarp jų / Aš taip ir galvoju / – Me –“, p. 62). Tad esminė poeto eilėraščius jungianti ašis – takas, vedantis palei upelį, pušį, laukymę, kur dūzgia bitės, prabėga ežys ar jau į septintą poeto knygą atšuoliuoja zuikiai, dalydamiesi savo išmintimi.

Subjekto laikysena neatsiejama nuo įsitikinimo, kad žemėje gyveni trumpai, kad atėjęs į šį pasaulį gali tik pasisvečiuoti („Pasiūbavau“, p. 64), nuolankiai pasibūti, kadangi gamtoje egzistuoja tvarka, kurios nevalia ardyti: „Teritorijoj, kur gimiau, / Jau gyveno zuikučiai – / Mano atsiradimas sukėlė jiems / Begales rūpesčių“ („Vienintelis“, p. 29). Atėjęs į šį pasaulį randi harmoningą sistemą, todėl ir išeidamas turi palikti tą pačią tvarką. Galbūt todėl gyvenimas žemėje G. Dabrišiaus poezijoje prilyginamas poilsiui („Aš toks pavargęs: / Vienos lovos, / Vienos nakties / Neužteks – / Turiu pailsėt / Prieš užmigdamas“, p. 74), o mirtis – ramiam ir nepretenzingam it dūmo išgaravimui anapus („Vienintelis išėjimas“, p. 24).

Nesikišti, negriauti, neardyti – pagrindiniai pagarbaus aplinkai gyvenimo principai. Gali stebėti ir stebėtis:

Nepasisekė mums,

Kai prie lapių olų nuėjom –

Diena buvo ne ta:

Visos lapės kažkur išėjusios

Arba vaidino,

Kad jų nėra namie.

Beliko delnelius suglaust

Ir spėlioti –

Kaip ten iš tikrųjų

Lapių danguj po žeme?

(„Dangus po žeme“, p. 42)

Kitas darnaus sugyvenimo principas – prisijaukinimas. Šiuo veiksmu panaikinamas vienišumo jausmas, todėl ne viename eilėraštyje modeliuojamos situacijos, kai bandoma pasaulį pakalbinti, palabinti, pvz., mėnulis vaišinamas arbata („Kaip mėnulį aš vaišinau“, p. 27), su tekančia saule kalbamasi telefonu („Džiaugsmas“, p. 63). Žvilgsnis nuo savęs kreipiamas į aplinką, į jos reiškinius, taip kyla užuojauta, sustiprėja įsijautimas į kito būsenas: „Vasara šalta, niūri – / Styro baltas dobiliukas, / Lyg kas jį būtų iš žemės išvijęs“ (p. 78). arba: „Kad neišgąsdinčiau / Ko nors, / Kad čia buvau, / Išeidamas iš namų / Prie durų prisegdavau raštelį: / Grįšiu po penkiolikos minučių. // Tada aš apie paukštuką galvojau – / Skris pro šalį, / Paskaitys – ir jam bus ramiau“ (p. 50).

Eilėraščių knyga kupina šviesos ir gyvenimo džiaugsmo. Regis, nuo rūpesčių stengiamasi nusisukti, orientuojamasi ne į skaudžiąsias gyvenimo puses, bet atvirkščiai – susitelkiama į pozityvumą. Antai eilėraštis „Sunkiausia pagauti lapę“ interpretuotinas kaip subjekto noras nusigręžti nuo negandų, pasaulyje tvyrančių klastų, kurias įkūnija lapės figūra, todėl galiausiai klausiama:

Sunkiausia sugaut lapę

Savo smegenyse bet o jei pasisektų

Tai kur ją nešt

Ir kiek man vaikščiot su pagauta lape

Savo smegenyse

(„Sunkiausia pagauti lapę“, p. 52)

Atrodo, suvokiama, kad beprasmiška su tuo kovoti, nes „Pasaulis yra sulipdytas taip, / Kad, kurį laiką patylėjęs, vis tiek / Lepteli –“ (p. 30). Vienintelė galimybė nuo tokio „leptelėjimo“ apsisaugoti – glaustis gamtos prieglobstyje, įsibūti toje aplinkoje, mokytis iš amžinojo gamtos ritmo. Tuo tarpu ramybės būsenos sutrikdymas traktuojamas kaip sugaištas laikas ir dažniausiai sietinas su buvimu mieste:

Pirmadienis

Antradienis

Ketvirtadienis

Penktadienis

Trečiadienį buvau Kaune

(„Pradingus diena“, p. 8)

Eilėraščiuose apmąstomas gyvenimo laikinumas, egzistencijos trapumas. Dažnas kalendoriaus ir prabėgančio laiko motyvas („Vienuolikti metai, / Vienuoliktų metų / Pavasaris – / Tūkstantmečių nerašau, / Pastebėjau, kad tai beprasmės pastangos“, p. 98).

Apskritai G. Dabrišiaus tekstų kalbantysis prisidengia savita naivumo, atvirumo, valiūkiško džiaugsmo kauke. Tokį įspūdį kuria ne tik kalbėjimas iš vaiko perspektyvos („Vaikystės žemių kadastras“, „Vartant senus užrašus“, „Upelis“ ir t. t.), bet ir gebėjimas buityje įžvelgti džiaugsmą (apie prakiurusius puodus samprotaujama: „Su skylutėm – bėda, / O be skylučių – / Būtų nuobodu“, p. 14). It tyromis vaiko akimis žiūrint į aplinką kuriamos ypatingos taisyklės, pasaulio skirstymai, apibendrinimai, formuluojami saviti apibrėžimai: „Pasaulis yra sutvertas taip...“ (p. 30); „Trobesius mūsų kieme / Galima suskirstyti taip...“ (p. 34); „Sniegas yra baltas – / Kaip katinas į kvietinius miltus įkritęs“ (p. 37); „Skaičius – tai žodis, kurio nereik sudėlioti iš raidžių“ (p. 44) ir pan. Įsižiūrėjimas į aplinką provokuoja pozityvu trykštantį mintijimą (analogija su Pūkuotuko murmelėmis?), sužybsintį paradoksalumu ar švelnia ironija („Išvada“, „Paskutinis eilėraštis“, „Sveika, Marija“).

Knyga „Joju vienas“ skelbia būties pilnatvės ir gebėjimo priimti pasaulį tokį, koks jis yra, džiaugsmą. Šiuo požiūriu G. Dabrišiaus tekstai supanašėja su rytietiškos filosofijos skleidėjo lietuvių literatūroje – Donaldo Kajoko – eilėmis. Tačiau G. Dabrišiaus, kitaip nei D. Kajoko, eilėraščiuose susitelkiama ne ties akimirka ir jos nuostaba, bet krypstama į žaidybinį santykį: „Einu per jį / Paukščio plunksną iškėlęs // Ir arklio nereik / Joju vienas“ („Aukštas laukas“, p. 56).

Eilėraščiai perteikiami laisva, nesuvaržyta sakytine kalba, todėl kartais eilėraščiui pritrūksta lengvumo, minties grakštumo. Rašant apie G. Dabrišiaus eilėraščių formą, vėl norisi grįžti prie pradžioje minėto sugretinimo su Mike Pūkuotuku, pateikiant A. A. Milno knygos dialogą:

– Štai ir visas eilėraštis! – pareiškė jis. – Ar tau patinka, Paršeli?

– Taip, išskyrus litrus ir metrus, – pasakė Paršelis. – Man atrodo, jie čia netinka.

– Jie norėjo eiti po gramų, – paaiškino Pūkuotukas, – ir aš jiems leidau. Tai pats geriausias būdas eilėms rašyti – leisti daiktams susirikiuoti, kaip jie nori.

Tokį „leidimą daiktams susirikiuoti, kaip jie nori“ matome ir aptariamoje knygoje. Bet yra tekstų, kuriems derėtų paieškoti tikslesnės, aiškesnės išraiškos:

Tekanti saulė

Labai arti prie mano pupų stovi

Ir šypsos kaip Kajokas,

Laukia.

– Pavadėlį turiu, –

Jei kas klaustų.

Tekanti saulė

Labai arti pupų stovi

Ir šypsos:

– Asiliuką matau,

O kur Kajokas?

(„Kur asiliukas?“, p. 57)

Šio ir kitų kūrinių (pvz., „Vartant senus užrašus“, „Informacijos perdavimas“, „Nepailstančios spynos“, „Keturios kojos“, „Ką prie ko pridėti“, „Senas kompiuteris“) neišbaigtumas kuria absurdo įspūdį (vargu ar autoriaus kaip tik toks tikslas ir buvo?), lieka neaišku, ką norima pasakyti. Galbūt ne tik dėl turinio, bet ir minties neskaidrumo Valdemaras Kukulas G. Dabrišiaus tekstuose įžvelgė panašumų su primityvistų darbais?

Tačiau šiandieniniame postmodernistinių eksperimentų prisodrintame literatūros kontekste Gintauto Dabrišiaus gyvybe alsuojančios eilės išties nuskamba kitaip: vaikiškai, naiviai, ironiškai, pozityviai. Arba tiesiog smagiai – kaip pasakytų geriausias pasaulyje meškiukas.

Recenzijos, anotacijos

Negraži grožinė

literatūra, diewa ži*

* bet kaži (p. 9)

Artūras Valionis. Apytiksliai trys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

Lietuvoje dabar madinga būti postmoderniems: žaisti žodžiu, dekonstruoti sąvoką, kvailioti su teksto apipavidalinimu, iškreipti rašybą, daryti bet ką, kad tik būtų įdomiau, keisčiau ir labiau primintų visas kada nors girdėtas Jacques’o Derrida, Roland’o Barthes’o ir kitų patriarchų teorijas.

Taigi postmodernizmas – mada. Bet tekstas – kaip rūbas: arba tinka, arba ne, arba sugebi įvairiomis detalėmis žaisti skoningai, arba ne, arba šėlsmas prasmingas, arba ne. Artūras Valionis – vienas tų, kurie sugeba išlaikyti stilių, kurie žaidžia įdomiai ne tik sau, bet ir kai kuriems kitiems. Tikrai ne visiems – nebus ši knyga masių džiaugsmas, net tarp filologų ar prijaučiančių, bet bičiulių rasis.

Nors liaudis sako: „Nespręsk apie knygą iš viršelio“, šįkart norisi pasielgti kaip tik taip. Esame įpratę prie blankių pilkšvokų poezijos tomelių, o dabar į akis beda ryškios geltonos gėlės, violetinis užrašas, keliaspalvis fonas. „Vario burnos“ ir Tomas S. Butkus tikrai pasistengė, pagarba jiems. Viduje irgi įmantru – suskaičiavau bent dešimt skirtingų šriftų, keli eilėraščiai turi išnašas (kai kurie net didesnes už pagrindinį tekstą), pavadinimai kartais nukeliami į puslapio apačią, kai kur sunumeruoti posmai. Tekstas puslapyje išdėstomas neįprastai, vienąsyk tenka net apsukti knygą. Kodėl taip atkakliai ardoma įprasta struktūra?

Knyga – labai kasdieniškas ir aiškus objektas. Na, keturkampis popieriaus ir dažų tvarinys. skaitydami esame įpratę nepastebėti to, ką laikome rankose – svarbu perversti puslapį arba, šiais visuotinių technologijų laikais, ką nors paklikint. Nesileisiu į diskusiją apie elektroninių knygų (ne)gražumą ir (ne)naudingumą, nes čia tam ne vieta. Vis dėlto aišku, kad „Vario burnų“ leidiniai konceptualiai keičia požiūrį į knygos daiktiškumą – iškeliama jo svarba ir vertė, stengiamasi, kad vaizdas ir žodžiai sudarytų išbaigtą kompoziciją, vientisą tekstą. Paveikslų rėmai jau seniai ne vien keturkampiai, bet ir apvalūs, ovalūs, jų gali visai nebūti, meno kūrinį galima paremti kad ir apversta kėde. Literatūros ir knygos suvokimas kažkodėl yra monolitiškas. Pats didžiausias jį ištikęs virsmas – virtualių tekstų radimasis. Matyt, „Vario burnų“ netradicinę leidybą galima aiškinti kaip savotišką atsaką į kompiuterinį nematerialumą – tekstui tarsi grąžinamas kūnas, atkreipiamas dėmesys į džiaugsmą laikyti rankose kažką gražaus, originalaus, kitokio.

Žodinis tekstas savo ruožtu svyruoja tarp kitoks ir toks pat. Postmodernizmas dažnai taip ir apibrėžiamas – senos kultūrinės patirties (iš)naudojimas naujuose, nebūtinai palankiuose kontekstuose, todėl postmodernus tekstas visada atrodo lyg jau kažkur girdėtas, bet kartu ir svetimas, keistas. A. Valionio knygoje ryškios parafrazės: „Instrukcija maloniajam skaitytojui ir mielajai skaitytojai“ (p. 5) – kaip Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. „Instrukcijoje“ žaidžiama Julio Cortćzaro motyvais: „Atsiverskite: Sekite vidinius ženklus ir nuorodas / Eikite paskui nuojautą // Keliaukit tiesiai ir iš eilės / Vartykit atsitiktinai.“ Keliamas teksto vientisumo klausimas – ar svarbu, kokia tvarka išdėlioti eilėraščiai? Ar reikia skaityti iš eilės? Ir taip, ir ne. Laiko patikrintas žaidimas – yra be galo daug būdų, kaip perskaityti šią knygą, ir kiekvienas skaitytojas savąjį pasirenka pats, taip tapdamas visateisiu poetinio žaidimo dalyviu. Kita vertus, egzistuoja „vidiniai ženklai ir nuorodos“, vadinasi, nuoseklus perskaitymas irgi yra prasmingas, nors niekuo ne geresnis už skaitytojo pasirinktą. Nėra vienos tiesos, yra tik geriausia interpretacija, – šį Friedricho Nietzsche’s teiginį postmodernistai radikalizavo ir iškėlė kaip vieną svarbiausių savo postulatų.

Eilėraščiuose laikomasi „Instrukcijoje“ numatytos programos. Pavyzdžiui, tekste „Manęs nedomina“ (p. 14– 15) randame Marcelijaus Martinaičio parafrazę („už nugaros, man beveik negirdint, / kalbėjo, kalbėjo“), grajauskišką intonaciją („ak, koks jautrus, jausmingas, / nesveikai kultūringas, / ir panašiai“), o visa tai pateikta labai nepalankiame homofobijos ir apkalbų kontekste. Romo Daugirdo stilistiką primena eilėraštis „Apie jas ir kovą“: „vėl bus / prieš mus / panaudotas / neuždraustas / biologinis / ginklas“ (p. 19). Leksika daugirdiška, tačiau kalbama ne apie gyvenimo beprasmybę, niekį, tuštumą, mirtį ar „užburtą ratą“, o apie moteris, meilę, geismą. Eugenijaus Ališankos poetiką juntame eilėraštyje „Turistinė poezija / Gotlandas lapkritį“: „žiūriu į vandenį, / į mėgėjišką gulbių skendimą, / nesančias poreles“ (p. 33). Manto Gimžausko-Šamano dvasią pajuntame eilėraštyje „Paskutinėz netikro pranasho dainoz remixas“ (p. 10–11).

Esama ne vien lietuviškų, bet ir visuotinės literatūros kontekstų, pvz.: „iškilus šio / miesto barokas // negrabus debesų / beždžionavimas“ („Menotyros pradžiamokslis“, p. 43). Čia atpažįstame garsiąją Czesławo Miłoszo įžvalgą, kad net Vilniaus debesys yra barokiniai. Kita vertus, iš eilėraščio sintaksės neaišku – ar barokas beždžionauja debesis, ar atvirkščiai. Vadinasi, Cz. Miłoszo impresija potencialiai sujungta su estetine Oscaro Wilde’o nuostata, kad kuo daugiau studijuojame menus, tuo mažiau mus domina gamta. Toks nedidelis tekstelis atveria labai daug, gal net per daug, erdvės įvairaus pobūdžio teoretizavimui. Ši tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūroje apskritai darosi itin ryški ir ima nusibosti, nes primena filologų rašymą filologams. Nesu prieš elitarizmą. Prisipažinsiu, man patinka kartais pavartoti kokią nors gudrią sąvoką. Kartais netgi patinka skaityti tekstus, kuriuose tiršta protingų postringavimų. Tačiau pagalvoju ir apie žmogų, tiesiog mėgstantį skaityti poeziją. Ar poezijos mylėtojas turi išmanyti šiuolaikines literatūros teorijas, kad galėtų skaityti? Kartais atrodo, kad taip, ir tai liūdina.

Vis dėlto į A. Valionio tekstą visos šios teorijos įaugusios organiškai, o ne dirbtinai pritemptos kaip „elitiškumo“ ar „gero skonio“ ženklas, todėl skaityti visai smagu. Svarbu nusakyti, kam reikalingi visi šie ironiški intertekstiniai ryšiai. Pasak amerikiečių literatūrologės Lindos Hutcheon, parodijavimas nėra vien neigimo veiksmas. Viena vertus, parodija pajuokia, kita vertus – išreiškia rašančiojo santykį su parodijuojamuoju. Tai yra kartu ir atmetimo, ir priėmimo veiksmas. Nepaneigsi, kad A. Valionio poezija nėra G. Grajausko, M. Gimžausko ar E. Ališankos poezija. Tačiau sunku paneigti ir tai, kad tekstų skaitymas neišvengiamai kuria mūsų tikrovę. Kalbėjimas tampa nuolatiniu citavimu ir persakymu to, kas jau buvo pasakyta. Atskiri elementai nauji būti nebegali, naujas tik jų komponavimas. Kaip teigė vienas pjesės „Išvarymas“ herojų: „tu – ne žmogus, tu – citatų rinkinys.“

Parodijos ir paradokso strategija išlaikoma ir tekstų kalbos audinyje. A. Valionis meistriškai išryškina kalboje egzistuojančius paradoksus: „Seniai žinoma: / jei kas bijo aukščio, / geriau tegu nežiūri žemyn“ (p. 20); „Pirkėjas pirko / Atpirkėjas atpirko“ (p. 94). Savaime suprantama, šie kalambūrai tėra tik žaidimas, linksmas pokštas. Kita vertus, nereikia jų visiškai ignoruoti. Tai yra ir savotiškas dekonstrukcinis judesys – juo atskleidžiami nenuoseklumai, netolygumai, neatitikimai. Skaitydami tokią poeziją, esame priversti reflektuoti savo kasdienį kalbėjimą, kurio medžiagą A. Valionis ir panaudoja, ir išnaudoja savo poezijoje, panašiai kaip ir kitų poetų parafrazes. Aišku, kartais kyla klausimas, ar yra dar kažkas už kalbos, ar ne, ir todėl visas galimas kalbėjimas yra tik apie kalbėjimą, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba. Klausimas atviras, jį svarsto didžiausi humanitarinio pasaulio autoritetai ir niekaip negali rasti vieno bendro atsakymo.

Rinkinys stilistiškai margas ne tik dėl parodijavimo. Jame esama ir tekstų, kuriuos galėtume pavadinti „rimtais“ ar, jei nemėgstame postmodernių šėlionių, „tikra poezija“. Vienas stipriausių rimtųjų eilėraščių rinkinyje – „When choice is no choice“: „dalgis / gailėsis žolės / bet / kitaip negalės“ (p. 35). Šešiuose žodžiuose telpa gyvybė, mirtis ir neišvengiamumas, o potekstėje slypi ir dalgį laikančioji ranka – likimas, arba, kaip sakoma rinkinyje, diewas. Tokia neįprasta rašyba, viena vertus, kelia lengvą šypseną, nes pernelyg primena SMS žinučių maratoną. Kita vertus, senuosiuose raštuose, kuriuos filologas A. Valionis puikiausiai pažįsta, kaip tik taip ir buvo rašoma – diewas, diews, dewas ar pan. Šis elementas kartojasi pernelyg dažnai, kad būtų tik šiaip sau pasižaidimas – jis neabejotinai kuria reikšmę, ir būtent jo dažnumas bei išskirtinumas leidžia teigti, kad ta reikšmė nepaprastai svarbi. Mano galva, čia slypi atsakymas į prieš tai buvusios pastraipos klausimą – ar yra kažkas už kalbos? Taip, yra. Yra gyvenimas, mirtis, keliuose tekstuose minima meilė, diewas. Šie dalykai neišvengiami ir amžini, nesvarbu, kad ir kokio post- ar kokio -izmo epochoje gyventume. Šiai interpretacijai neprieštarauja ir pavadinimas – trys yra su transcendencija siejamas skaičius.

Tačiau kodėl apytiksliai trys? Kodėl tokie rimti dalykai plaukia kalambūrų ir parodijos sraute? Gerai pamąstę, įsitikinsime, kad toks yra visas mūsų gyvenimas. Rimtis, susikaupimas nėra išnykę, jie tiesiog nustelbiami kasdienybės triukšmo. O kasdien turime būti kaip to serialo herojai – žavūs ir drąsūs, nors širdyje jaučiamės baisūs ir bailūs. Egzistenciniai klausimai slypi mumyse ir kartais išsiveržia visa savo galybe. Jie kokybiškai centruoja mūsų pasaulį, nors kiekybiškai banalybės ir juokavimų jame, žinoma, daugiau. Štai tokią žinutę gali perduoti „Apytiksliai trys“. Manau, kūrybingiausių knygų dešimtuke ji atsidūrė ne be reikalo – gal ir nėra ši knyga šedevras, bet minčių kelia, skaityti nenuobodu, o ir jos dizainas įdomus. Žodžiu, knyga, kuri niekam nedaro nieko blogo, o tikslinei auditorijai gali padaryti netgi nemažai gero.

Recenzijos, anotacijos

Pavasaris bus kaip visuomet. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 208 p.

Erikos Drungytės sudaryta ir versta šiuolaikinių latvių poetų antologija „Pavasaris bus kaip visuomet“ – pirma antologijos statusu įvardyta latvių poezijos vertimų į lietuvių kalbą knyga. Anksčiau išleisti latvių poezijos rinkiniai – „Mūza ateina nuo Dauguvos“ (1963), „Varpai“ (1968), „Mes atėjome į šį pasaulį“ (1983) – nėra pažymėti kaip antologiniai, nors jų sudarymo principai gana panašūs: to paties regiono ir daugmaž to paties laikotarpio kūrėjai su savo ryškiausiais kūriniais. Kostas Korsakas „Vertėjo žodyje“ primena, kad „šis rinkinys [„Mūza ateina nuo Dauguvos“ – A. V.] nepretenduoja būti latvių poezijos antologija. Jame nėra visos eilės įžymių latvių poetų kūrybos pavyzdžių, nėra antologijai būdingųjų kūrinių vertimų“ ir kad antologijos parengimas yra „ne vieno vertėjo pajėgų ir užmojo reikalas“, o šiuo atveju „eilėraščiai buvo parenkami versti grynai vertėjo nuožiūra“.

Šių rinkinių vertėjų ir sudarytojų tikslas buvo panašus: pristatyti ir išversti geriausius vieno ar kito laikotarpio latvių poetų kūrinius. K. Korsakas pasirinko penkiolika poetų. Kaip ir dera pirmąkart taip plačiai reprezentuojant kaimynų poetinį žodį, daugiausia vietos, vos ne trečdalis knygos, buvo skirta latvių tautos dainiaus J. Rainio lyrikai, prie jo šliejosi pokario kartos poetai, su kuriais draugavo K. Korsakas. Žvelgiant iš šių dienų, aiškiai pastebima, kad rinkinio kūrinių atranką sąlygojo to meto leidybinė atmosfera: dominuoja socialistinio realizmo tematiką atitinkantys eilėraščiai su vienu kitu lietuviško skambesio posmu.

Po penkerių metų (1968) „Vagos“ leidykla išleidžia šeštojo ir septintojo dešimtmečio „veržliųjų“ ir „ramiųjų“ kartų latvių poetų antologiją, nors knyga taip neįvardyta. Septyniolikos poetų kūryba pristatoma autorių pavardžių abėcėlės tvarka, nė vienam iš jų nesuteikiama išskirtinesnė pozicija. Po veržlaus latvių poezijos suklestėjimo tarpsnio, kai atsiskleidė O. Vaciečio, I. Zieduonio, M. Čaklajo, V. Belševicos talentas, įvyksta pažintis su septintojo ir aštuntojo dešimtmečio jaunųjų latvių poetų dešimtuku – rinkinys „Mes atėjome į šį pasaulį“. Iš šio dešimtuko vėliau raiškia poetika ir stilistika išsiskyrė U. Bėrzinis, L. Briedis, J. Ruokpelnis, M. Zalytė. Tai buvo Vilniaus ir Rygos jaunųjų rašytojų bendradarbiavimo kūrybinė išraiška (latviai irgi išleido panašaus formato jaunųjų lietuvių poetų kūrinių vertimų rinkinį).

Latvių poetinio žodžio lietuviškąjį kontekstą įvairiu metu papildė atskiri A. Čako, I. Zieduonio, M. Čaklajo, U. Bėrzinio, K. Skujenieko, J. Ruokpelnio, L. Langos, J. Kronbergo poezijos rinkiniai. Ši knygų visuma kuria gana raiškų kaimyninės tautos meninio žodžio vaizdinį, turintį beveik šimtmečio poetinį horizontą.

Antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“ sudarymas ir vertimų publikavimas pirmąkart įprasmino kūrybinę ir leidybinę laisvę, kurios nebuvo rengiant ankstesniuosius poezijos rinkinius. Knygoje pristatoma šešiolika poetų, gimusių 1944–1988 m. ir sugrupuotų chronologine amžiaus tvarka. Karlis Vėrdinis įžangos žodyje informatyviai charakterizuoja kiekvieno antologijos dalyvio vietą ir vaidmenį latvių literatūroje, jų poetikos savitumą.

Lietuvių skaitytoją pirmiausia pasitinka trys ryškiausi poetai, pastarųjų dviejų dešimtmečių spiritus movens: U. Bėrzinis (1944) ir L. Briedis (1949) tęsia savo kūrybines paieškas, o P. Brūverio (1957–2011) kūrybinį vitalizmą netikėtai nutraukė mirtis. U. Bėrzinio žvilgsnis daugiasluoksnis: su jam artimos Rytų literatūros ir Korano latviškąja interpretacija, persipinančiais jo sielai giminingų poetų Cz. Miłoszo, P. Brūverio kūrybos motyvais. Kiekviena U. Bėrzinio eilėraščio eilutė – suspaustos emocijos ir slėpiningo ritmo frazė.

L. Briedžio poetinis mąstymas irgi multikultūrinis. Tikriausiai tai įtakoja jo kaip vertėjo patirtis. Daugiau nei keturiasdešimtyje poezijos ir vertimų knygų su L. Briedžio vardu rasi jo pamiltą vertikaliąją poetinės minties kryptį, apgaubtą giliu mąslumu, tarsi stovėtum prie jo Didžiosios Upės kranto, kur „amžinybė tampa kaskart vis ilgesnė“ (p. 36). Šių dienų L. Briedis yra išsilaisvinęs iš ankstesnės sukaustytos tradicinės silabotoninės eilėdaros gniaužtų; beje, kaip visi šių dienų jaunosios kartos poetai. Tai aiškiai liudija šioje antologijoje publikuojamų eilėraščių forma.

Ne vienas literatūros kritikas pabrėžė virtuozišką P. Brūverio stilistiką, kuriai būdinga neįprastai tiesmuko suvokimo ir minties įprasminimo įtaiga; pavyzdžiui, kad ir pasijusti strazdu ir apginti nuo nugriovimo praeities palikimu užgriozdintą malkinėlę. Šis poetas kūrė taip, kaip tvirtino eilėraštyje „Ars poetica“: „kiekvieną eilėraštį rašyk / tarsi paskutinį“ (p. 49).

E. Drungytės vertimo meistriškumo pavyzdžiu gali būti P. Brūverio eilėraštis „Kikilis, zylužė ir kapitonas Džekas“ – tai grakščiai tautosakiškai instrumentuotas kongenialus originalo atitikmuo.

Žeberas (1958) – vienas ironiškiausių ir sąmojingiausių latvių menininkų. Jo vardu pradedamas pristatymas tų poetų, kurie dar yra kūrybinių paieškų kelyje. Šio dailininko tekstuose (vos ne kasdieniškos kalbėsenos tonacijos) sodrūs potėpiai su juodojo humoro, sarkazmo ar absurdo spalvomis virtuoziškai žaidžia su iki skausmo pažįstamomis kasdienybės realijomis.

Su L. Langos (1958) poezija lietuvių skaitytojas susipažino 2008-aisiais – tuomet pasirodė E. Drungytės išverstas rinkinys „Vienišieji“. poetės kūryba skleidžia R. M. Rilke’s poetinio pasaulio latviškosios interpretacijos dvelksmą. Emocionali, įtaigi, intelektuali, spalvinga kalba eilėraščio eilutę prisodrina raiškiomis metaforomis, svaigiais minties šuoliais, spalvingais įvaizdžių pasažais; šiam pasakojimui surandama atitinkama forma ir ritmas.

E. Raupą (1962) latvių kritika vadina radikaliausiu latvių poezijos reformuotoju, viduriniosios kartos lyderiu. Kažkur šmėkštelėjo toks palyginimas: jo tekstų santykį su tradicine eilėdara būtų galima lyginti nebent taip, kaip aukštąją matematiką su pirmos klasės aritmetika. E. Raupo eilėraštis – aliuzijų grandinė: „Pabandyk / įkelti pliusą / arba kablelį tarp dviejų / žvaigždžių ir laimingoji / pora bus / jau mirusi“ (p. 84).

J. Elsbergas (1969, poetės V. Belševicos sūnus, poeto K. Elsbergo brolis) žinomas kaip lietuvių poezijos vertėjas į latvių kalbą. Mėgsta santūrią formą, jo mintis ir vaizdai ramiai slenka tarsi sulėtintoje projekcijoje: „ramus aš esu. man tiktai / žodžių trūksta“ (p. 97); „niekur neiti ir sėdėti vienoj vietoj“ (p. 102).

M. Salėjui (1971) būdingas neskubrus pasakojimas apie jį supantį pasaulį, žmones.

R. Mežavilka (1971) dienoraščio forma asmeninio gyvenimo nuojautas perkelia į poetinių jausenų aplinką. Pernai ji pasuko į prozą – debiutavo romanu „Gimę Latvijai“.

A. Auzinia (1975) ir I. Gailė (1976) debiutavo vienu metu. Greta moteriškai trapaus A. Auzinios žodžio (antologijoje kur kas įtaigesni jos eilėraščiai proza) I. Gailė skausmingiau ir aštriau preparuoja ją supančią aplinką. Ypač eilėraštyje „Migla“ (to paties pavadinimo rinkinys pelnė 2012 m. O. Vaciečio premiją). Pasak pačios poetės, ji rašo apie tai, kas jai skauda.

Dainuojantis, muzikuojantis poetas P. Dragūnas (1976) į savo kūrybą įsileidžia religijų simbolius, siurrealistines vizijas, fantasmagorinę prisilietimų atmintį.

Spalvinga, ironiška literatūrologo K. Vėrdinio (1979) ir M. Pujato (1982) poetinė proza. Sodrus A. Vigulo (1987) žodis. Veržlus A. Uostupas (1988): „nebūsime tokie kaip Neruda kuris nesibodėdavo pavargti“ (p. 192).

Žvelgiant į antologijos poetus, atėjusius į literatūrą Latvijos nepriklausomybės metais, galima tvirtinti: tai originalūs, kol kas stilistiškai sunkiai nuspėjami menininkai, kurie į nacionalinį literatūros kontekstą stengiasi įterpti ir klasikinę poezijos patirtį, ir šių dienų novatoriškus ieškojimus, išlaisvėjusią filosofiškesnę laikyseną, ironiją, multikultūrines aliuzijas, taip pat ir stereotipines formas. Vienur tai suskamba meniškai įtaigiai, kitur ilgoki vinguriuojantys tekstai ima panėšėti į plepų, nedisciplinuotą poetinį hiphopą. Tad ir šioje atrankoje yra vienas kitas meniškai nelygiavertis antologijai tekstas, turįs ne tiek išliekamąją, kiek išlekiamąją iš mūsų atminties vertę.

Šešiolikos poetų antologijoje dominuoja postmodernistinė poetika, ryžtingai tariusi sudie silabotonikai. Šiai ištikimesni išliko vyresniosios kartos latvių poetai, kurių atstovų, kūrybingai rašiusių nepriklausomybės metais, šioje knygoje, deja, nėra.

Jaunosios kartos latvių menininkai nemėgsta monotonijos estetikos, kaip ir penkiapėdžio jambo. Neretai dėl supanašėjusios poetikos sunku atskirti vieną poetą nuo kito. pasinaudodami radikalizuotomis poezijos išraiškos priemonėmis jie žengia į metaforų labirintą ir tenai neria į fenomenologinę būtį, kuri skaitytojo vaizduotei dažnokai tampa suvokimo spąstais.

Palydėdama savo vertimus Erika Drungytė primena: „Dabar yra toks metas, kai kyla daug grėsmių mažoms tautoms, jų kalboms ir unikalioms kultūroms. Mums būtina palaikyti kitus. Ir padaryti nors po mažą darbelį, kad būtų ateities istorija, gyvoji istorija. kad mūsų anūkai turėtų ką prisiminti, turėtų ką tęsti...“

Tačiau kaip apsiginti nuo mūsų kasdienybės politikos abejingumo kultūrai? Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministerijos remia ir apdovanoja talentingiausius abiejų tautų literatūros vertėjus, tačiau, deja, tokio bendradarbiavimo nėra tarp Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų, nėra panašios kultūrinių mainų paskatos, kad ryškūs meninio vertimo darbai susilauktų solidesnio abipusio pripažinimo ir įvertinimo.

Užverčiame jaukaus šiuolaikinio kaimynų poetinio žodžio antologiją „Pavasaris bus kaip visuomet“ su U. Bėrzinio palinkėjimu: „Te džiaugsmingos bus šio teksto eilės, / tegyvuos jos per amžių amžius.“

Keturių veiksmų pjesė

Pabaiga. Pradžia 2013 m., Nr. 12

TREČIAS VEIKSMAS

Pirmas paveikslas

1740 m. liepos pabaigos pavakarys. Stalupėnų miestelis.

Donelaitis beldžiasi į mokyklos rektoriaus namų duris, jas atveria pats rektorius

REKTORIUS. Ko nors ieškote?

DONELAITIS. Labas vakaras. Ieškau mokyklos rektoriaus pono Kandido Gericho – esu naujasis muzikos mokytojas Kristijonas Donelaitis.

REKTORIUS. A, malonu jus matyti! Aš jūsų laukiau, nes laišku iš Karaliaučiaus man buvo pranešta, kad šiandien turėsite prisistatyti. Prašom palikti čia savo mantą ir užeiti į svetainę.

Abu kartu įeina į svetainę

REKTORIUS. Prašom sėstis! (Sodina ant sofos) Einu pakviesti savo žmonos Onos Reginos – ji taip pat nori su jumis susipažinti.

Rektorius (grįžęs su žmona). Prašome susipažinti.

Donelaitis (slėpdamas sumišimą ir stengdamasis atlaikyti moters žvilgsnį). Kristijonas Donelaitis.

ONA. Malonu, Ona Gerichienė.

REKTORIUS. Žmona labai apsidžiaugė, sužinojusi apie jūsų atvykimą. Ji yra viena pagrindinių bažnyčios choro giedotojų ir tikisi, kad jums vadovaujant choras atsigaus ir vėl pasieks buvusią šlovę.

DONELAITIS. Aš tikrai stengsiuosi, kad taip atsitiktų.

REKTORIUS. Onos labai gražus sopranas, ji mėgsta giedoti.

DONELAITIS. O kur mokėtės giedojimo?

ONA. Išmokau giedoti Galdapės mokykloje, o paskui mano tėvas teisėjas samdė muzikos mokytoją, kuris mokė privačiai ir lavino mano balsą.

Donelaitis (pamatęs kampe stovintį klavesiną). Tikriausiai ir groti gražiai mokate?

ONA. O ne, giedoti giedu, bet šituo tik retsykiais pabarškinu.

DONELAITIS. Jeigu norėtumėte dabar pagiedoti kokią nors giesmę, galėčiau jums pritarti klavesinu.

ONA. Mielai. Siūlyčiau giesmę „Wie schön leuchtet der Morgenstern“.

DONELAITIS. Labai gerai – atmintinai moku jos melodiją, nes tai viena gražiausių liuteronų giesmių. Turbūt žinote, kad jos autorius Philippas Nicolai yra parašęs tik kelias giesmes, bet visos labai puikios ir meniškos. (Sėsdamas prie klavesino) Siūlyčiau giedoti tik pirmąsias tris strofas – jos, mano nuomone, pačios gražiausios.

ONA. Sutarta. Galime pradėti:

Wie schön leuchtet der Morgenstern,

voll Gnad und Warheit von dem Herrn

die süsse Wurzel Jesse.

Du Sohn David aus Jacobs Stamm,

mein König und mein Bräutigam

hast mir mein Herz besessen,

lieblich, freundlich,

schön und herrlich, gross und ehrlich,

reich von Gaben,

hoch und sehr prächtig erhaben.

Ei mein Perle du wehrte Kron,

wahr Gottes und Marien Sohn,

ein Hochgebohrner König

Mein Herz heist dich ein Lilium,

dein süsses Evangelium,

ist lauter Milch und Honig

Ei mein Blümlein,

Hosianna, Himlisch Manna,

das wir essen,

deiner kann ich nicht vergessen.

Geuss sehr tief in mein Herz hinein,

Du heller Jaspis und Rubin,

die Flamme deiner Liebe.

Und erfreu mich,

dass ich doch bleib

an deinem außerwehlten Leib

ein lebendige Ribbe

Nach dir ist mir, Gratiosa Cœli Rosa,

kranck und glimmet,

mein Herz durch Liebe verwundet*.

DONELAITIS. Tikrai nuostabiai giedate! Manau, kad su jumis puikiai bendradarbiausime. O ar nenorėtumėte paklausyti, kaip ši giesmė skamba lietuviškai? Ji dažnai atliekama mūsų bažnyčiose, nes praėjusio šimtmečio viduryje Prūsijos lietuviai ją išsivertė.

ONA. Mielai paklausysiu.

Donelaitis gieda, pritardamas sau klavesinu

Koks gražus Sūnus Dovido,

Piln’s Loskos nuog Aukščiausiojo

Saldi Jeso Šaknelė:

Tu man Jaunikis miel’s esi,

Šaukiu tave Karaliumi,

Kurs myl’ mano Širdelę;

Meilus, brangus,

Tu macniausias ir aukščiausias

Ponų Pone,

Dide tavo yr’ Malonė*.

ONA. Kaip gražiai skamba! O galėčiau sužinoti, kur jūs išmokote lietuvių kalbą? Jūs taip gražiai ir be jokio akcento kalbate vokiškai, kad nedrįsčiau manyti, jog esate lietuvis.

DONELAITIS. Deja, jūs klystate, ponia Ona. Mano gimtoji kalba yra lietuvių. Vokiečių kalbos pradėjau mokytis vaikystėje, paskui ją tobulinau Karaliaučiuje, lankydamas katedros mokyklą ir universitetą. Universitete lankiau ir lietuvių kalbos seminarą, kur greitai tapau šios kalbos konsultantu ir dėstytoju.

REKTORIUS. Nevarginkime kunigo Donelaičio, leiskime jam pailsėti po ilgos ir sunkios kelionės.

ONA. Iš tikrųjų. Jūs prisėskite (veda Donelaitį prie sofos), o aš einu, ką nors paruošiu užkąsti.

Ona išeina

REKTORIUS. Gerbiamas kolega, papasakokite apie savo kelionę – juk tai ne juokas įveikti tokį atstumą!

DONELAITIS. Taip, turėjau nuvažiuoti per šimtą kilometrų! Iš Karaliaučiaus išvykau vakar rytą pašto karieta, su kuria pasiekiau Įsrutį, ten ir nakvojau. Paskui kita karieta atvežė mane iki Stalupėnų. Ar jums dažnai tenka lankytis Karaliaučiuje?

REKTORIUS. Važiuoju ten gana retai, gal kokį sykį per metus, nes kelionė ne tik ilga, bet ir brangi. Gyvenu sėsliai, beveik visą laiką praleidžiu Stalupėnuose. Čia bendraujame su kitais mokytojais, su parapijos klebonu Johannu Breueriu. Nemažai laisvo laiko skiriu skaitymui. Turiu neblogą bibliotekėlę, kurią vis papildau viena kita nauja knyga, kurią nusiperku būdamas Karaliaučiuje.

DONELAITIS. Aš irgi esu literatūros mėgėjas.

REKTORIUS. Puiku. Rytoj parodysiu jums savo biblioteką. Jeigu rasite kokią jus dominančią knygą, mielai paskolinsiu.

DONELAITIS. O kokie autoriai jums labiausiai patinka?

REKTORIUS. Nuo mokyklos laikų labiausiai patraukė antikinės literatūros klasikai, ypač mėgstu poetus, rašiusius lotynų kalba – Vergilijų, Horacijų, Ovidijų, Tibulą, Katulą. Tiek sykių skaičiau jų kūrybą, kad gražiausias eiles atmintinai moku. Tačiau mielai skaitau ir moderniosios vokiečių literatūros autorius, labai vertinu Prūsijos poetą Simoną Dachą.

DONELAITIS. Aš irgi mėgstu šiuos antikos autorius. Jų kūryba visuomet pravers tiems, kurie patys ketina kurti poeziją. Nors manyčiau, kad nėra reikalo, kaip siūlo kai kurie antikos gerbėjai, rašyti lotyniškai – tie laikai jau praėjo: kiekvienas poetas turėtų vartoti savo gimtąją kalbą. Palaikau profesoriaus Christiano Flottwellio prieš keletą metų pateiktą siūlymą pradėti Karaliaučiaus universitete atskirą vokiečių retorikos kursą. Deja, šis pasiūlymas buvo atmestas, nes daugumas profesorių laikosi konservatyvios nuomonės, kad visiškai užtenka lotynų retorikos. Vis dėlto neabejoju, kad Flottwellio idėja bus greitai įgyvendinta, nes ji atitinka moderniųjų laikų poreikius.

REKTORIUS. Visiškai sutinku su jumis. Matyti, kad tie dalykai jums labai prie širdies. Turbūt nesuklysiu manydamas, kad jus traukia kūrybinis darbas? Gal jau esate mėginęs rašyti? O kokia kalba?

DONELAITIS. Jūs labai įžvalgus – iš tiesų jau esu išbandęs plunksną. Galėdamas laisvai rašyti ir vokiškai, ir lietuviškai, poetinei savo kūrybai nutariau pasirinkti gimtąją lietuvių kalbą. Vokiečių yra daug ir jie jau sugebėjo sukurti puikias literatūros tradicijas, o mūsų mažai: kol kas vieninteliai lietuvių poezijos kūriniai, neskaitant verstinių religinių giesmių, yra niekur neužrašytos liaudies dainos, kuriose kalba ir melodija sudaro gražią dermę.

REKTORIUS. Teko kartą ir man jų pasiklausyti – tikrai patiko. Jų skambumas kitoks nei vokiškų – daug švelnesnis. O jeigu ne paslaptis, gal pasakytumėte, ką jau esate sukūręs?

DONELAITIS. Pradėjau rašyti vieną pasakėčią, mėgindamas pritaikyti antikinės literatūros hegzametrą. Užbaigęs galėčiau jums paskaityti, jeigu domintų išgirsti, kaip skamba.

Ona (įėjusi į kambarį su padėklu). O taip, labai domintų! Bet dabar prašom prie stalo!

Donelaitis (visiems trims susėdus prie stalo). Pasimelskime.

Visi kartu. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

Donelaitis (kirsdamas bulvinius blynus ir užsigerdamas alumi). Neatsimenu, kada taip skaniai esu valgęs!

Ona (aiškiai pamaloninta pagyrimo). Dėkui, dėkui... Matyt, kad buvote išalkęs po kelionės.

REKTORIUS. Ne tik išalkęs, bet ir pavargęs – tuoj po vakarienės palydėsiu į jums paskirtą vietą. Tikriausiai žinote, kad gausite kambarį klebonijoje, nes, be muzikos dėstymo mokykloje, turėsite groti vargonais bažnyčioje ir diriguoti jos chorui.

DONELAITIS. Taip, taip, žinau. Tiesa, dar norėjau paklausti, ar toli nuo čia iki Tolminkiemio?

REKTORIUS. Bus apie dvidešimt kilometrų. Šiuo metu, kai žvyrkeliai gerai išdžiūvę, galima iki ten per kokias keturias valandas pėsčiomis nueiti.

DONELAITIS. Puiku! Kurią dieną norėčiau aplankyti Tolminkiemyje dirbantį seną savo draugą – bažnyčios muziką Joną Šperberį, su kuriuo kartu gyvenome mokydamiesi Karaliaučiaus universitete.

REKTORIUS. A, įdomu. Kartais ir man su reikalais tenka į Tolminkiemį susiruošti – galėčiau pavėžėti.

DONELAITIS. Dėkui, bet labai mėgstu vaikščioti – taip geriau su apylinkėmis susipažinsiu.

ONA. O mūsų apylinkės gražios! Gal dar blynų?

DONELAITIS. O ne, jau tikrai užtenka! Labai dėkui už tokią puikią vakarienę! Pasimelskime.

Visi kartu. Garbė tau, Dieve Pone, už brangius valgymus ir didė dėkavonė už visus gėrimus, tuo jaučiame meilės mierą, ir drūtinasi čia viera, kad mūsų Dievs esi.

REKTORIUS. Na, tai jau leisime svečiui pailsėti, aš jus palydėsiu.

Donelaitis (Onai). Tikiuosi, kad greitai pasimatysime. Labanaktis!

ONA. Labos nakties ir jums!

Rektorius su Donelaičiu išeina

Antras paveikslas

Praėjo metai. Mokyklos direktoriaus svetainėje, be direktoriaus ir Donelaičio, susirinkęs būrelis žmonių: mokytojai, bažnyčios klebonas, žymesni miestelio asmenys

REKTORIUS. Sveikindamas visus čia susirinkusius, noriu pasidžiaugti sėkmingai užbaigtais mokslo metais. Prieš išsiskirstant vasaros atostogų, nutariau surengti atsisveikinimo koncertėlį, kurį atliks Stalupėnų bažnyčios ansamblis, vadovaujamas mūsų mokytojo Donelaičio: jis pats skambins klavesinu.

DONELAITIS. Pradžioje pagrosiu „Alemandą“ ir „Džigą“ iš Buxtehude’s siuitos G dur*.

Nutilus muzikai visi ploja

Vienas klausytojas. Kaip gražiai groja mūsų mokytojas Donelaitis!

DONELAITIS. Dabar mūsų ansamblio solistė ponia rektorienė pagiedos Buxtehude’s kūrinį „Herr, wenn ich nur dich hab“**; kartu su manimi jai pritars smuikininkai Petras Šrederis ir Johanas Engelis.

Išklausę kūrinį susirinkusieji džiugiai šūkčioja: „Puiku!“, „Nuostabu!“

DONELAITIS. Baigdami koncertą, ponia rektorienė ir aš sugiedosime duetą „Mein Freund ist mein“* iš žinomos Bacho kantatos „Wachet auf, ruft uns die Stimme“**; aš dar pritarsiu klavesinu, o Paulius Veberis – obojumi.

Po giesmės vėl plojimai, šūksniai: „Nepakartojama!“, „Koks atlikimas!“

REKTORIUS. Dėkojame mokytojui Donelaičiui ir jo muzikantams už tokį gražų koncertą. O dabar siūlau pakelti taures atsisveikinimo tostui!

Trečias paveikslas

1742 m. sausis. Toje pačioje svetainėje sėdi juodai apsirengusi rektoriaus žmona Ona.

Girdėti beldimas į duris

Ona (tyliai). Prašom įeiti.

DONELAITIS. Garbė Jėzui Kristui! Atskubėjau čia, sužinojęs apie jūsų vyro mirtį: priimkite nuoširdžiausią mano užuojautą.

ONA. Dėkui. Viskas atsitiko taip netikėtai. Nežinau, kaip dabar reikės toliau gyventi.

DONELAITIS. Suprantu, kokia skaudi jums turi būti vyro netektis – juk likote visai viena. Bet pasiguoskite galvodama apie tai, kad tikrasis jo gyvenimas prasidėjo dabar, po mirties: jo dvasia pagaliau grįžo pas Dievą ir gyvens laimingiau nei šiame vargingame pasaulyje, kurį visi anksčiau ar vėliau turėsime palikti. Prisimenate – apie tokius dalykus kalbama Johanneso Heermanno giesmėje „Gott Lob! Die Stund’ ist kommen“, kurią mes kartais giedodavome per gedulingąsias mišias.

Ona (mostu kviesdama atsisėsti). Pagiedokit, prašau, nors jos pradžią.

DONELAITIS. Mielai. Bet paklausykit, kaip ji skamba lietuviškai:

Adyna jau atėjo,

kurioje Diev’s norėjo

savęsp’ atimt’ mane.

Jūs gentys ne dejokit’,

Bet Dievui dėkavokit’,

Sakydami tau t’est Šlovė***!

ONA. Keista – atskirų žodžių nesuprantu, bet viskas lyg aišku, kai vokišką strofą prisimenu.

DONELAITIS. O kodėl jums neatėjus į bažnyčią, kai aš vakarais groju vargonais? Galėtume vėl pradėti giedoti senąsias giesmes ar pasimokyti naujų – tai jums padėtų įveikti vienatvę.

ONA. Dėkoju už pasiūlymą, mokytojau Donelaiti. Gal ir ateisiu, nes tikrai jaučiuosi labai vieniša.

DONELAITIS. Aš lauksiu jūsų. O dabar su Dievu!

ONA. Sudieu.

Ketvirtas paveikslas

Prabėgo mėnuo. Tęsdami pokalbį, į svetainę įeina Ona su Donelaičiu

ONA. Kaip jūs žinote, tėvai mane ragina apsigyventi pas juos, kad nebūčiau tokia vieniša: šį vakarą atvažiuos brolis su karieta, o rytoj kartu grįšime į Galdapę.

DONELAITIS. Bet ką jūs ten veiksite?

ONA. O ką galėčiau veikti čia, neturėdama nei vyro, nei darbo, nei vaikų?.. Tikrai geriau bent laikinai grįžti į Galdapę ir gyventi pas tėvus.

DONELAITIS. O kas bus su mumis? Negi mes daugiau nesusitiksime? Man taip buvo gera kasdien su jumis pabendrauti bažnyčioje.

ONA. Man irgi buvo labai malonu su jumis. Esu tikra, kad Galdapėje man trūks jūsų. Bet nieko nepadarysi: šiame gyvenime daug kas klostosi ne taip, kaip mes pageidautume.

DONELAITIS. Bet ar galėčiau ateityje apsilankyti pas jus Galdapėje, kad sužinočiau, kaip jums sekasi?

ONA. Jeigu planuojate tokį apsilankymą, patarčiau, kad grįžtumėte atsisveikinti už kelių valandų, kai jau bus atvažiavęs mano brolis. Noriu, kad su juo susipažintumėte. Jis didelis muzikos mėgėjas – iš karto palankiai pažiūrės į jus, kai sužinos, kad esate muzikos mokytojas ir Stalupėnų bažnyčios choro vadovas.

DONELAITIS. Būtinai grįšiu. O gal galėčiau jam ir pagroti ką nors?

ONA. Gera mintis. Kadangi broliui ypač patinka Buxtehude, galėtumėte pagroti siuitą G dur, kurią jūs taip gražiai atliekate. O kai jam dar pasakysiu, kad esate baigęs teologijos fakultetą Karaliaučiaus universitete, tikrai turėsite galimybę tapti mūsų šeimos bičiuliu.

DONELAITIS. Taip ir padarysiu.

Ona (priėjusi prie knygų lentynos). O prieš išsiskyrimą noriu jums padovanoti kelias vyro bibliotekos knygas – jos tikrai jums bus reikalingesnės negu man.

Donelaitis (paimdamas tiesiamas knygas). Tai gražiausia dovana, kokią man galėjote įteikti – labai dėkui!

ONA. Bet ir jūsų norėčiau paprašyti vieno dalyko: ar negalėtumėte atsisėsti prie klavesino ir atsisveikinimui sugroti mano taip mėgstamą Bacho preliudą C dur*?

DONELAITIS. Su didžiausiu noru.

Donelaičiui grojant, leidžiasi uždanga

KETVIRTAS VEIKSMAS

Pirmas paveikslas

1743 m. lapkričio vidurys. Į Tolminkiemio klebonijos svetainę, nešdami po didelį lagaminą, įeina Donelaitis ir jo draugas Jonas Šperberis

ŠPERBERIS. Kol kas palikime tavo lagaminus čia. O dabar pirmiausia apžiūrėkime kambarius.

DONELAITIS. Gerai.

Po kiek laiko abu grįžta ir susėda svetainėje

DONELAITIS. Neblogai, tik reikėtų naujai perdažyti virtuvę ir miegamąjį kambarį.

ŠPERBERIS. Tai gal...

DONELAITIS. Ne ne, pats tuo pasirūpinsiu. Tik va, trūksta vieno labai man svarbaus dalyko – klavesino. Turėdamas jį namie, galėčiau groti kada panorėjęs. Bet nieko tokio, aš pats jį pasidirbsiu.

ŠPERBERIS. Ir tu sugebėsi?

DONELAITIS. Juk žinai, kad iš brolio Fridricho išmokau visokių meistrystės gudrybių. Su malonumu imsiuosi šio darbo, kad pavargusi galva pailsėtų: jau ilgus metus – nuo licėjaus laikų iki ką tik Karaliaučiuje išlaikytų kunigystės egzaminų – varau kaip arklys. Turiu mažiau dirbti protinio darbo.

ŠPERBERIS. Labai gerai tave suprantu. Baigęs universitetą aš irgi jaučiausi išsekęs, o atvažiavus čia įtampa atslūgo, po truputį atsigavau.

DONELAITIS. Smagu girdėti. Tikėkimės, kad Tolminkiemio aplinka ir man padės sustiprėti. Tikrai esu dėkingas, kad, tau tarpininkavus, po senojo kunigo mirties gavau pasiūlymą klebonauti čia. Pasielgei kaip tikras draugas.

Šperberis (kiek sumišęs). Na, ką tu... O gal reikėtų sunešti lagaminus – kurį į kokį kambarį?

Donelaitis (eidamas prie lagaminų). Palauk minutėlę. Pirma noriu ištraukti ir parodyti tau vieną įdomią knygą – aną mėnesį nusipirkau Karaliaučiuje. Tai mūsų dėstytojo profesoriaus Danieliaus Arnoldto parašytas klasicistinės krypties vadovėlis „Versuch einer, nach demonstrativischen Lehrart entworfenen, Anleitung zur Poesie der Deutschen“*. Ar tau teko jį pavartyti?

ŠPERBERIS. Deja, ne. Bet labai norėčiau paskaityti.

DONELAITIS. Mielai paskolinsiu. pagrindinės knygos mintys tau nebus naujos – jos jau buvo pristatytos ankstesniame Arnoldto veikale „Versuch einer Systematischen Anleitung zur Deutschen Poesie überhaupt“**, kurį nagrinėjome universitete. Tik nusipirkti tada jo negalėjome – kišenėse vėjai švilpavo.

ŠPERBERIS. Taigi, nelengvi buvo laikai. Dėkui už knygą – šiandien pat pradėsiu skaityti. Bet gal tau reikia padėti įsikurti?

DONELAITIS. Ne ne, dėkui, pats susitvarkysiu. Turiu gražaus laiko – juk archipresbiteris Hahnas į Tolminkiemio bažnyčią mane įves tik po savaitės. O kurią nors laisvą dieną dar noriu nueiti iki Galdapės.

ŠPERBERIS. Iki Galdapės?

Donelaitis (kiek sutrikęs). Turiu ten vieną svarbų reikalą.

ŠPERBERIS. Kiek žinau, šią savaitę vienas parapijos ūkininkas turi vežti krovinį į Galdapę – galėtum pasiprašyti į jo vežimą.

DONELAITIS. Gal ir galėčiau... Na, o kaip tavo veikla?

ŠPERBERIS. Norėčiau, kad pats ją įvertintum – kviečiu kurį vakarą ateiti į mano vadovaujamo bažnyčios choro repeticijas: man būtų labai svarbi tavo nuomonė ir patarimai.

DONELAITIS. mielu noru ateisiu.

ŠPERBERIS. Tai lauksiu. Kreipkis, jei ko prireiks.

DONELAITIS. Dėkui už viską, su Dievu.

Antras paveikslas

1743 m. lapkričio 24 d. Ką tik pasibaigus Donelaičio įvedimo į Tolminkiemio bažnyčią ceremonijai, į klebonijos svetainę įeina Donelaitis kartu su Įsruties archipresbiteriu B. F. Hahnu

DONELAITIS. Gerbiamas archipresbiteri, norėčiau, kad, prieš grįždamas į Gumbinę, ko nors užkąstumėte.

HAHNAS. Mielai priimu pasiūlymą – po ilgos ceremonijos bažnyčioje jau ir praalkau.

Donelaitis (lydėdamas prie sofos). Prašom sėsti. Tuoj šeimininkė paruoš stalą.

HAHNAS. Kunige Donelaiti, ką tik jus įvedžiau į tarnystę, tai leiskit duoti patarimą ir asmeniniam gyvenimui: argi jis nebūtų lengvesnis, jeigu sukurtumėte šeimą? Turėtumėte šalia moterį, kuri rūpintųsi jumis, būtų su kuo pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. O parapijos kunigui tai labai svarbus dalykas.

DONELAITIS. Visiškai sutinku su jumis, gerbiamas archipresbiteri. (Kiek pasvarstęs) Bet aš jau turiu sužadėtinę: ji yra Galdapės teisėjo Ohlefanto dukra. Po paskutinio apsilankymo pas ją sutarėme, kad vestuvės įvyks ateinančiais metais, praėjus porai metų nuo pirmojo jos vyro mirties.

HAHNAS. Sveikinu! Teisėjas Ohlefantas labai mokytas žmogus – turėjau progą tuo įsitikinti, kai sykį apsilankiau gražiuose jo namuose.

Įėjusi tarnaitė sudeda lėkštes su valgiais ant stalo

DONELAITIS. Prašom prie stalo.

Hahnas kartu su Donelaičiu. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

Jie pradeda valgyti

HAHNAS. Kunige Donelaiti, kaip planuojate tvarkyti savo laiką klebonaudamas Tolminkiemyje?

DONELAITIS. Turiu visokiausių sumanymų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie nepasitenkina tiesioginiu darbu ir sugeba prasmingai išnaudoti kiekvieną laisvą valandą. Kaip talentingasis muzikas Nicolausas Bruhnsas: dirbdamas vargonininku nuošalaus Husumo katedroje, galėjo patogiai gyventi, kaip darė daugumas jo tingių kolegų, bet jis visą atliekamą laiką skyrė muzikinei kūrybai.

HAHNAS. Todėl spėjo parašyti nemažai puikių kantatų, nors mirė turėdamas vos trisdešimt vienus metus. Manau, kad jo kūriniai prilygsta jaunojo Bacho kūrybai. Gal neatsitiktinai tiek Bruhnsas, tiek Bachas buvo didžiojo Buxtehude’s mokiniai.

DONELAITIS. Aš labai vertinu visų šių trijų kompozitorių kūrybą. Beje, Bruhnsas buvo ne tik vargonininkas, bet ir puikus smuikininkas. O kartais, kaip man pasakojo jį pažinojęs vienas Karaliaučiaus mokytojas, jis tuo pat metu grodavo abiem instrumentais: kojomis spaudydavo vargonų pedalus, o rankose virpindavo smuiką!

HAHNAS. Tikras virtuozas! Ar jums teko atlikti ką nors iš jo kūrybos?

DONELAITIS. Taip, su mano vadovaujamu Stalupėnų bažnyčios choru ne sykį atlikome vieną gražiausių Bruhnso kantatų „Die Zeit meines Abschieds ist voranden“*. O soprano partiją giedojo būsimoji mano žmona, kurios amžinatilsį pirmasis vyras tuomet ėjo Stalupėnų mokyklos direktoriaus pareigas.

HAHNAS. A, labai įdomu! Vadinasi, Tolminkiemio bažnyčia sulauks geros giedotojos, o šiuose namuose skambės muzika.

DONELAITIS. Taip, muzika man tikrai labai svarbi, bet pirmiausia norėčiau pasigaminti nuosavą klavesiną, kuriuo bet kada galėčiau groti. Turbūt žinote, kad Stalupėnuose ne tik vadovavau bažnyčios chorui, bet ir dirbau muzikos mokytoju.

HAHNAS. Viską žinau ir girdėjau apie muzikinius jūsų gabumus. Tik nežinojau, kad pats sugebate pasigaminti muzikos instrumentus. O kokių dar talentų turite?

DONELAITIS. Be muzikos, mane labai domina poezija – ne tik mėgstu ją skaityti, bet mėginu ir kurti. Sekdamas antikiniu hegzametru, jau parašiau kelias pasakėčias lietuvių kalba.

HAHNAS. Puiku! Jeigu būtų noro, galėtumėte pabandyti sukurti ir kokią bažnytinę giesmę. Arba dar paprasčiau – išversti į lietuvių kalbą gražesniąsias vokiškas giesmes, kaip padarė mano pirmtakas Jonas Berentas, parengęs lietuvišką giesmyną „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“.

DONELAITIS. O ką gali žinoti – laikas parodys.

Hahnas ir Donelaitis baigia valgyti

Hahnas ir Donelaitis. Garbė tau, Dieve Pone, už brangius valgymus ir didė dėkavonė už visus gėrimus, tuo jaučiame meilės mierą, ir drūtinasi čia viera, kad mūsų Dievs esi.

Hahnas (atsikelia). Jau laikas keliauti, nes tuoj pradės temti. Dėkoju už malonų priėmimą ir linkiu Dievo palaimos, pradedant eiti naująsias pareigas Tolminkiemyje.

DONELAITIS. Dėkui, telydi Dievas ir jus.

Trečias paveikslas

1744 m. spalio vidurys. Į Tolminkiemo klebonijos svetainę įeina Donelaitis, už rankos vesdamas savo žmoną Oną, su kuria prieš kelias dienas susituokė Galdapėje

Donelaitis (sodindamas žmoną ant sofos). Mano mieloji, sėskis čia ir klausyk.

Eina prie klavesino ir pradeda groti preliudą C dur iš Bacho „Gerai temperuoto klavyro“*. Baigęs groti, prieina prie žmonos

DONELAITIS. Ar prisimeni šią muziką?

ONA. O, taip – tu man ją grojai mūsų atsisveikinimo dieną Stalupėnuose!

DONELAITIS. O šiandien ją pagrojau susitikimo proga: juk mūsų gyvenimai dabar susijungė į vieną ir tokie bus, kol mirtis neišskirs mūsų.

ONA. Tik nekalbėk man apie mirtį: aš taip bijau, kad nepasikartotų tai, ką esu patyrusi. Laimingai gyvenau su Kandidu, o kai jis netikėtai mirė, tarsi viskas sugriuvo. Kiek aš iškentėjau. Gerai, kad tu buvai šalia. Sugrįžusi pas tėvus, dažnai galvodavau apie tave ir laukdavau apsilankant. Vis žiūrėdavau pro langus – o gal pamatysiu ateinant! Ir koks džiaugsmas apėmė tą pavasario dieną, kai tu pagaliau pasirodei pas mus Galdapėje. Dabar jau negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be tavęs.

DONELAITIS. Aš irgi jaučiuosi laimingas, kad jau esame kartu, mieloji! Nebuvau tau dar sakęs, bet man atrodo, lyg būtum išplaukusi iš mano regėjimų, kuriuose tiek sykių tave buvau matęs ir tavo balsą girdėjęs. Nuo šios dienos man prasidės naujas gyvenimas, daug smagesnis nei iki šiol.

ONA. Deja, mūsų gyvenimas toks trapus.

DONELAITIS. Reikia susitaikyti su ta mintimi, kad visa kas žemėje trapu ir laikina. Bet dabar geriau baikime filosofuoti ir eikime pavalgyti – esu kai ką paruošęs virtuvėje!

Ketvirtas paveikslas

1757 m. sausis. Į Tolminkiemo klebonijos svetainę įeina Donelaitis.

Jį išgirdusi, atbėga Ona ir apkabina

ONA. Sveikas sugrįžęs, Kristijonai!

DONELAITIS. Sveika, mano mieloji.

ONA. Kaip sekėsi Karaliaučiuje?

DONELAITIS. Sutvarkiau visus reikalus ir dar turėjau laiko apsilankyti knygynuose. Nusipirkau kelias naujas knygas, bet ypač džiaugiuosi šita (tiesia žmonai), kurią grįždamas jau pradėjau skaityti. Tai Karaliaučiaus universiteto auklėtinio Ewaldo Kleisto poema „Der Frühling“**, kurioje gražiomis eilėmis aprašoma atbundanti pavasario gamta. Skaitant man kilo mintis ir pačiam parašyti panašų kūrinį.

Ona (vartydama knygą). Pavasario metas – sprogstanti žaluma, grįžtantys paukščiai – iš tiesų gali sukelti daug poetinių minčių.

DONELAITIS. Bet nenorėčiau apsiriboti vien gamtos aprašymu – jis tik būtų fonas kaimo žmonių darbams pavasarį. O jeigu pasisektų, toliau rašyčiau apie vasarą, rudenį ir žiemą. Tada atsirastų visus metų laikus apimantis ciklas, panašus į tą, kokį sukūrė italų kompozitorius Vivaldis – jo „Metų laikus“ kelissyk girdėjau Karaliaučiuje. Man taip patiko šio ciklo koncertai, kad susiradau jų partitūrą. Nusistebėjau pamatęs, kad prieš kiekvieną iš šių koncertų pateikiamas sonetas, kurio turinį Vivaldis stengiasi perteikti muzika. Su vienu italų kalbą gerai mokančiu draugu išsiaiškinau: pasirodo, sonetuose pateikiami ir gamtos, ir žmonių veiklos aprašymai. O kodėl man nepabandžius panašaus kūrinio parašyti lietuviškai?

ONA. Bet ar paprastų būrų vartojama ir literatūrinių tradicijų dar neturinti lietuvių kalba tau leis išreikšti visus poetinius atspalvius? Gal būtų paprasčiau, jeigu rašytum vokiškai.

Donelaitis (su įkarščiu). Lietuvių kalba tikrai nėra menkesnė už vokiečių – juk lietuviai puikiausiai sugebėjo išsiversti ir visą Bibliją, ir gražiausias vokiečių liuteronų giesmes. Į tuos darbus ir bandysiu atsižvelgti rašydamas. Jeigu reikėtų, dar galėčiau pasinaudoti neseniai išėjusiu kunigo Ruigio žodynu „Littauisch–deutsches und deutsch–littauisches Lexicon“. Pagaliau aš ir pats puikiai moku gimtąją savo kalbą: turiu didelę žodžių ir posakių atsargą, atmintinai moku daug lietuviškų dainų ir pasakų.

ONA. Tas tai tiesa – užtenka paklausyti ugningų tavo pamokslų parapijos lietuviams.

Donelaitis (nekreipdamas dėmesio į žmonos pastabą). Be to, lietuvių kalba daug artimesnė lotynų kalbai nei vokiečių – bus daug lengviau jai pritaikyti lotynų poezijos stilistiką ir eilėdarą.

ONA. Kaip visuomet, tu aiškiai žinai, ką nori daryti. Kadangi esi kryptingas ir darbštus, savo sumanymus tikrai įgyvendinsi. Bus labai įdomu paskaityti tavo kūrinį, bet turėsi man padėti – juk aš taip gerai nemoku lietuvių kalbos, kaip tu – vokiečių.

DONELAITIS. Aišku, kad padėsiu. O žinai – davei man gerą mintį! Atskirus fragmentus dar galėčiau paskaityti ir Tolminkiemio parapijiečiams. Juk noriu rašyti apie jų gyvenimą – tegul ir jie išgirsta.

ONA. Skaityti bažnyčioje?

DONELAITIS. O kodėl ne? Savo kūryba bandysiu pamokyti žmones elgtis krikščioniškai, pasmerksiu nedorus jų įpročius – tai bus literatūros kūrinys, iškaišytas religiniais pamokymais. Manau, kad kunigas turi ieškoti visokių būdų, kaip pritraukti žmones prie Dievo.

ONA. Sutinku su tavimi. Tik bijau, kad taip karštai atsidėjęs rašymui neužmirštum manęs.

DONELAITIS. Žinai, kad taip nebus, mieloji! Eikš (veda žmoną prie klavesino), pagrosiu ką nors, kad tavo nuotaika pagerėtų.

ONA. Gerai jau, gerai – pasiklausykime muzikos.

Penktas paveikslas

1760 metai. Donelaičiui su žmona įėjus į Tolminkiemio bažnyčią, būrelis čia sėdinčių parapijiečių atsistoja

DONELAITIS. Garbė Jėzui Kristui!

Parapijiečiai. Per amžius amen!

DONELAITIS. Prašom sėsti. Šios dienos skaitymus pradėsime ištrauka iš „Vasaros darbų“. Išgirsite Lauro kalbą, kurioje aprašomas vasaros atėjimas, apgailestaujama dėl pradėjusių vysti gėlių ir nykstančių žalumynų. O toks neilgas gamtos grožybių gyvavimas sugretinamas su žmogaus gyvenimo laikinumu: „Kožnas viens žmogus // užgimdams pumpurui lygus, // <...> užaugin vaisius // ir amžį savo pabaigia.“ Paklausykite. (Duoda ženklą vienam parapijiečiui, laikančiam rankoje popieriaus lapą)

Parapijietis skaito

   „Rods, – tarė Lauras, ant kumpos // lazdos pasirėmęs, –

Dievui būk garbė! // Sveiki pavasarį baigiam

Ir visi drūti // pargrįžtant vasarą matom,

Vei! Kaip vėl aukštyn // saulelė kopti paliovė

Ir, aukščiaus // savo žėrintį // nuritusi ratą,

Ant dangaus // išgaidrinto // sėdėdama žaidžia.

Vei! Kaip jos skaistums, // kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus // pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų // puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip tūla mūsų // žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau // didei sukrošusi kumpso.

O kiek jų darže // žmogaus ranka nusiskynė

Ir, grožybėms jų margoms // trumpai pasidžiaugus,

Jaugi suvytusias ir nederingas // išmetė laukan.

   Bet taip ir paukšteliams mūs // linksmiems pasidarė,

Ką gegužė // pakukavo, ką lakštingala suokė

Ir ką vieversiai poroms // lakstydami žaidė, –

Tai jau baigias vis // ar jau visai pasiliovė.

Daug gyvų daiktų, // kurie lizde prasidėjo,

Tėvą su moma // prastoję penisi patys

Ir dainas // savo tėvų // atkartodami čypsi.

   Tokius aš dyvus // kaip sens žmogus pamatydams

Irgi dūsaudams išširdies, // tuo šūkteriu graudžiai:

Ak! tariu, kaip visai // niekings mūsų veikalas amžio.

Mes silpni daiktai, // kaipšvents mums praneša Dovyds,

Neižolelės ant laukų // dar augdami žydim.

Kožnas viensžmogus // užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio // žiedelis jo // pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam // jis, peržydėjęs // ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius // ir amžį savo pabaigia.

Taip, iš viso taip, // ir mums biedniems pasidaro.

Mes (taip pons, kaip būrs), // lopšyj verkšlendami biedžiai,

Amžio būsiančio // tikt blogą pumpurą rodom.

O paskui, // kad čėsas jau // žydėti pareina,

Štai viens kaip // ponatis poniškai // šokinėdams,

O kits būriškai // kaip būrvaikis bėginėdams,

Jaunas savo dienas // glūpai gaišindami lošta.

Betštai! Kad ūsai // pirmi jau pradeda želti,

Ir kad darbus jau // sunkokus reikia nutverti,

Ai! Kur dingsta glūps // ir vaikiškas // šokinėjims.

O kieksyk, linksmai // šokinėjant ir besispardant,

Giltinė su rauplėms // piktoms atšokusi smaugia

Ar su karštlige dar // tikt macką pasuka biedžių.

Bet ir klapams, ir mergoms // ji gatavą dalgį

Aštrina vis // ir, jauno jų // n‘atbodama veido,

Kirsteria taip aklai, // kad kasos irgi kepurės

Su grožybėmis // visoms // į nieką pavirsta.

Taigi matai, // kaip žmogiškas // trumpintelis amžis

Žydinčioms // ir krintančioms // prilygsta žolelėms.“

DONELAITIS. Tokie Lauro samprotavimai nepatinka vakmistrui, kuris taip stipriai ima keiktis, kad visi paukščiai ir žvėrys išsigandę pabėga. Štai šis aprašymas (pats ima skaityti):

   Taip besipasakojant, // štai vakmistras pasirodė

Ir besispardydams // taip baisiai keikti pagavo,

Kad // sviets visas su visais // daiktais padrebėjo.

„Kad perkūns, // kad velnias!“ Aižmogau, // pasimislyk!

Kam dūksti taipo, // kam keiki taip išsižojęs?

Ar tave patį jaušėtons // padūkino visą?

Neprieteliau! // Kam plėšais taip, // kas tau pasidarė?

Bet jis dar labiaus // ir taip durnuoti pradėjo,

Kad visoki paukščiai po dangum // nusigando.

Syveida kytra // nulenkus uodegą bėgo;

O sturluks, ausis // iškėlęs irgi drebėdams,

Į arčiausius krūmus vos // nusikakino slėptis.

Bet ir rupuižės, // ir varlės taip nusigando,

Kad jos umaru su vaikais // į vandenį šoko.

žiurkės po kraiku // su pelėms irgi pelėdoms

Dėl tokių // baisybių jau // apalpti pradėjo;

O daug žvirblių pusgyvių // nuo stogo nupuolė.

Taip, ar girdit, taip // tas neprietelius // prasikeikė.

DONELAITIS. Girdėdamas tokias vakmistro kalbas, Selmas ima skųstis dėl pasaulio bedievių. Bet galite ir jūs be vargo suprasti, kad po mirties tokie žmonės pateks tiesiai į pragarą ir amžinai gyvens kančiose, kaip gyvai pasakojama mūsų giesmėje „Ak Amžio žodis koks aštrus“, išverstoje iš poeto Johanno Risto kūrinio „O Ewigkeit, du Donnerwort“. Taigi atsiminkite – norėdami išvengti kančių, turite gyventi krikščioniškai ir nuolat galvoti apie Dievą, kuris mirties akivaizdoje gailestingai žiūrės į Jį mylėjusius žmones ir palydės jų sielas į rojų. Bet dabar paklausykime Selmo žodžių. (Duodamas ženklą, atsisuka į kitą parapijietį)

Kitas parapijietis skaito:

   „Ak! – tarė Selmas, – jau // per daug // yr sviete bedievių,

Ant kurių liežuvio vis // velniaišokinėja.

Tūls apjekėlis, // sulaukęs rytmetį mielą,

Poterių jau nemokėdams // ar skaityt nenorėdams,

Su perkūnais ir velniais // iš patalo kopa.

O paskui jis, taip // savo namą visą prakeikęs,

Su visais velniais // šeimyną ragina dirbti.

Bet ir valgant jis paskui, // taip jau savo stalą

Su tokioms // žegnonėms pekliškoms // įžegnojęs,

Duoną nutveria riekt, // po tam ir viralą srebia.

Taip jis su velniais // išauštant imasi darbus;

Taip ir temstant jau // kirmytį patalą žergia.

   Kad pilvots // koks ponpalaikis // taipo prasikeikia,

Tai jau ne dyvai, // nes velniui jis pasidavęs,

Poterių gėdis ir dangaus // paminėdams juokias;

Ir, kaip mūsų glūpi // galvijai stipt užsigeidęs,

Kiaulėms ant garbės // vis kiauliškai šūdinėja.

Bet kad būrpalaikis // koksai, // vos pasukas ėsdams

Ir kai nulupts pusgyvis // vargu rėplinėdams,

Su velniais kasdien // savo darbą nutveria kožną,

Tai baisybė, kad jau ir plaukai // pasišiaušia;

O tiktai, // kaip žinom, taip // kasdien pasidaro.“

DONELAITIS. O štai kas vyksta toliau (pats pradeda skaityti):

   Selmui taip // besidyvijant, // štai girgžteria durys,

Iršaltyšius Pričkus tuo // visiems pasirodė.

Tuo metu prasiveria bažnyčios durys, įeina balta kamža vilkintis zakristijonas ir kažką sušnibžda Donelaičiui į ausį

DONELAITIS. Na, šiai dienai viskas – turiu skubėti pas vieną mirštantį ligonį. Skaitymus pratęsime lygiai po savaitės. Telydi jus Dievas!

Šeštas paveikslas

1777 m. pavasaris. Kažkas beldžiasi į Tolminkiemio klebonijos duris. Donelaitis lėtai prieina jų atidaryti.

DONELAITIS. Koks malonus netikėtumas! Gotfrydas!

Ostermejeris. Sveikas, Kristijonai!

DONELAITIS. Prašom į vidų.

Ostermejeris įeina

Donelaitis (sodindamas svečią ant sofos). Pirmiausia dar kartą noriu padėkoti už įdomią studiją „Kritischer Beytrag zur Altpreußischen Religionsgeschichte“*, kurią man perdavei per kunigą Jordaną: iš jos sužinojau daug man naujų dalykų apie prūsų religiją pagonybės laikais. O ką dabar veiki?

Ostermejeris. Ir toliau domiuosi senaisiais prūsų žemės gyventojais – ėmiau ruošti apie juos didesnę studiją. Tam paskatino Halės profesoriaus Thunmano knyga „Von der Ursprung der alten Preussen und übrigen lettischen Völker“**, su kurios teiginiais negaliu visiškai sutikti. Bet dar negreitai ją užbaigsiu, nes dabar su Balėtų kunigu Povilu Šrederiu ruošiame naujus tekstus giesmynui, kuris turėtų pakeisti nuo 1750 m. vartojamas ir Berento tradicijas pratęsiančias Šimelpenigio „Iš naujo perveizdėtas ir pagerintas giesmių knygas“. Kaip tik dėl naujo giesmyno ir atvažiavau pas tave.

Donelaitis (itin susidomėjęs). Na, na!..

Ostermejeris. Kadangi po visą Prūsiją sklinda gandai apie pirmąjį rimtą grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba – metų laikams skirtą tavo poemą! – Šrederis ir aš labai prašome, kad tu prisidėtum prie mūsų giesmyno.

Donelaitis (su slūgstančiu entuziazmu). O kaip?

Ostermejeris. Galėtum paruošti pluoštą savo kūrinių ar vertimų iš vokiškų originalų. Tavo tekstai taip pagražintų mūsų rinkinį ir padidintų jo vertę!

DONELAITIS. Dėkoju už tokį mano kūrybos įvertinimą. Deja, negaliu priimti pasiūlymo, nes paskutiniu metu jaučiuosi labai pavargęs ir sunkiai rašau dėl drebančių rankų. Bet nuoširdžiai sveikinu sumanymą rengti naują giesmyną! Jeigu nebūtų sunku, prašyčiau man atsiųsti vieną egzempliorių, kai tik jis pasirodys.

Ostermejeris. Su malonumu padovanosiu tau giesmyną, tik labai gaila, kad negali prisidėti prie jo rengimo. O dėl sveikatos gal tu perdedi – dar atrodai kupinas jėgų.

DONELAITIS. Gal tik atrodau. (Skuba keisti temą) Pakviesiu žmoną, nes po kelionės tikriausiai praalkai.

Donelaitis išeina į kitą kambarį ir grįžta su Ona

DONELAITIS. Prašau susipažinti.

Ona (tiesdama ranką svečiui). Esu Ona Donelaitienė.

Ostermejeris. Malonu, Gotfrydas Ostermejeris.

DONELAITIS. Mes su kunigu Ostermejeriu susipažinome jaunystės laikais, kai abu studijavome Karaliaučiaus universitete. Jis pradėjo lankyti lietuvių kalbos seminarą dar nemokėdamas šios kalbos. Bet mokėsi labai rimtai ir kruopščiai, tad po kelių mėnesių jau galėjome laisvai bendrauti. O dabar jis puikiausiai šneka, net rašo giesmes lietuviškai.

Ostermejeris. Man pasisekė, kad atvykęs į Trempus apsigyvenau lietuviškoje aplinkoje, o paskui net vedžiau lietuvaitę, vietinio kunigo dukrą Oną Reginą. Su ja sukūrėme lietuvišką šeimą ir susilaukėme dešimties vaikų, iš kurių, deja, gyvi išliko tik du – abu puikiai kalba lietuviškai.

DONELAITIS. Mes irgi sukūrėme lietuvišką šeimą: mano žmona, nors vokiškos kilmės, gana gerai išmoko lietuvių kalbą. Deja, neturime vaikų.

Ona (stengdamasi paslėpti jaudulį, sukeltą paskutinės vyro frazės). Reikia pavaišinti svečią. (Skubiai išeina)

Donelaitis (nutraukdamas nejaukią tylą). Ar galėtum daugiau papasakoti apie ruošiamą giesmyną? Esu girdėjęs, kad ši idėja kilusi kunigui Lovynui, bet išvertęs keliolika vokiškų giesmių jis sustojo.

Ostermejeris. Žinoma, kad taip. O dabar tą darbą tęsiu aš su kunigu Šrederiu. Jau išverčiau pluoštą giesmių iš Prūsijoje vartojamų Rogalio „Kern alter und neuer Lieder“* ir Kvandto „Neue Sammlung alter und neuer Lieder“** leidinių. Bet tai tik pradžia – dar planuoju versti giesmių iš Benjamino Šmolko rinkinio „Sämtliche Trost und Geistreiche Schriften“***. O sunkiausias dalykas bus perspausdinimai iš Šimelpenigio giesmyno.

DONELAITIS. Tai ką galvojate daryti su šituo giesmynu?

Ostermejeris. Mano nuomone, daugumą renesansinio laikotarpio tekstų reikėtų tiesiog išmesti, o likusius – gerokai perdirbti, pagerinti jų poetinę kalbą. Dar reikėtų išmesti ar perdirbti nemažai naujųjų 1732 metų Berento giesmyno tekstų. O baroko laikotarpio tekstus, manau, reikėtų perspausdinti pasinaudojant Kleino, Rikovijaus ir Šusterio giesmynais.

DONELAITIS. Jeigu tu paruoši tokį nusistovėjusias tradicijas laužantį giesmyną, esu tikras, kad daugelis kunigų pasipriešins jo leidimui.

Ostermejeris. Puikiai žinau, kad oponentų bus. Bet tai nenuostabu – juk ir Danielius Kleinas vargo keliolika metų, kol pagaliau sugebėjo įveikti konservatyvių kunigų pasipriešinimą ir išleido puikų giesmyną.

Įeina Ona, nešdama padėklą su valgiais

ONA. Prašom prie stalo!

Ona vėl išeina, Donelaitis su Ostermejeriu sėda prie stalo

DONELAITIS ir Ostermejeris. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

Abu pradeda valgyti

Donelaitis (ilgai žiūrėdamas į rankoje drebančią šakutę). Kaip greitai keičiasi varganas mūsų gyvenimas. Dar prieš keletą metų galėjau normaliai dirbti, parašyti po keliasdešimt eilučių per dieną, o dabar jaučiuosi visai išsekęs ir niekam tikęs. Jau nieko gero iš manęs nebus. Koks nelaimingas dabar būčiau, jeigu netikėčiau, kad po mirties prasidės naujas ir laimingesnis gyvenimas. (Mėgindamas juokauti) Kur rankos vėl nedrebės.

Ostermejeris. Labai gerai suprantu tave. Man irgi tikėjimas suteikia didelės stiprybės. Ypač jis padėjo tada, kai vienas po kito mirė mūsų vaikai, o po ilgų bendro gyvenimo metų netekau ir žmonos.

DONELAITIS. Ir man labai neramu dėl žmonos: ji jau vieną kartą iškentėjo praradimo skausmą, nenorėčiau, kad vėl kankintųsi likusi viena. Ji taip prisirišusi prie manęs...

Ostermejeris. Na, nekalbėk taip, lyg iš tiesų rytoj turėtum mirti. Geriau pagalvok, ką dar šiandien galėtum padaryti.

DONELAITIS. O aš jau pagalvojau – pasirūpinau pastatyti našlių namus parapijoje, nesijaus tokia vieniša ten apsigyvenusi.

Ona (netikėtai sugrįžusi į kambarį, linksmai nusijuokia). Ar tai mane žadi į našlių namus uždaryti? (Surimtėjusi priduria) Viskas Dievo rankose, ir nieko nepakeisi.

Ostermejeris. Jūs teisi, ponia Ona. O dabar dėkoju už puikius pietus. Būtų malonu dar pasišnekučiuoti, bet jau turiu keliauti. (Tiesdamas ranką Onai) Sudieu!

ONA. Su Dievu!

DONELAITIS. Aš tave palydėsiu.

Donelaitis ir Ostermejeris kartu išeina į lauką

Septintas paveikslas

1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemio klebonijos svetainė. Lovoje guli sergantis Donelaitis. Įeina Ona

ONA. Labas rytas, mielasis! Kaip miegojai šią naktį?

DONELAITIS. Beveik visai nemiegojau – visur skauda, negaliu net ant kito šono apsiversti. Ir kvėpuoti sunku. Jaučiu, kad paskutinioji artėja.

ONA. Panašiai jauteisi prieš kelias dienas, o dar esi čia.

DONELAITIS. dabar kitaip. Todėl noriu atsisveikinti su šiuo pasauliu ir su tavimi. Kai manęs nebebus, tu persikelsi į našlių namus ir ten galėsi ramiai gyventi, kiek Dievo tau skirta. Tau priklausys visi mūsų daiktai, išskyrus mano rankraščius, kuriuos perduosi kunigui Jordanui: jis pažadėjo, kad pasistengs rasti būdą išleisti mano poetinę kūrybą. (Suspaudęs žmonos rankas) Aš toks laimingas, kad radau tave ir kartu su tavimi galėjau pragyventi beveik keturias dešimtis metų.

Ona (slėpdama ašaras). Nekalbėk taip. Mes dar ilgai gyvensime kartu.

DONELAITIS. Deja, mūsų gyvenimas – lyg kelionė, kuri anksčiau ar vėliau turi baigtis. Bet žinau, kad po mirties prasidės naujas, amžinasis gyvenimas pas Dievą. Atsimeni – apie tai kalbama Dacho giesmėje, kurią ne sykį giedojai man pritariant klavesinu.

ONA. Nori, kad dabar tau ją pagiedočiau?

DONELAITIS. O taip, labai norėčiau... Tik negalėsiu atsikelti ir padėti tau klavesinu.

ONA. Nieko, aš giedosiu už du.

Ona gieda

Tau dar krutam’, Viešpatie,

Kol dar kūnu apredyti

Esam’ čion svečiai,

Kurie Dangų nor įgyti.

Trumpas mūsų Amžias tas,

Kankinas’ tave pamatyti.

Duok tu savo Žodžiui mums

Ant kelių mūsų žibėti,

Kad Neprietelių piktum’s

Ket žabangus dėti,

Tu per savo angelus teikis’

Mus viernai apsergėti.

Kol per smertį būtinai

Dangaus miestą apturėsim’,

Sielvartų čion amžinai

Nei Bedos regėsim’.

Čionai vis’ kas mus wiloj’, apmaudoj’,

Jau išvengt’ galėsim’*.

DONELAITIS. Dėkui, mieloji... Dabar bus ramiau išeiti. (Pradeda sunkiai kvėpuoti)

Ona (išsigandusi). Nepalik manęs, Kristijonai, aš nemokėsiu be tavęs gyventi!

DONELAITIS. Nepalieku tavęs, tik laikinai atsisveikinu. Greitai vėl susitiksime rojuje... (Vis sunkiau kvėpuodamas) Jau matau ateinant angelų pulkus... girdžiu skambant gedulingąją Bacho kantatą...

Kambario gilumoje pasirodo trys mėlynai apsirengę sparnuoti angelai ir pasigirsta

Bacho kantatos „Sonatina“**

ONA. Nepalik manęs, nepalik!

Prasidėjus kantatos chorui „Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit“, leidžiasi uždanga

* Giedama pagal melodiją Nr. 7.

* Giedama pagal tą pačią melodiją.

* Dietrichas Buxtehude, Suite in G major (BuxWV 240).

** „O Pone, jeigu tik aš tave turėčiau“ (BuxWV 38).

* „Mano draugas yra manasis“.

** „Pabusk! Taip balsas mus budina“ (BWV 140).

*** Giedama pagal melodiją Nr. 8.

* Johannas Sebastianas Bachas, Das wohltemperierte Klavier. Teil 1, Praeludium 1 (BWV 846).

* „Pavyzdžiais paremtas vokiečių poezijos įvadas“.

** „Sistemingas įvadas į vokiečių poeziją apskritai“.

* „Mano atsisveikinimo laikas atėjo“.

* Johannas Sebastianas Bachas, Das wohltemperierte Klavier. Teil 1, Praeludium 1 (BWV 846).

** „Pavasaris“.

* „Kritiškos pastabos apie senųjų prūsų religijos istoriją“.

** „Apie senųjų prūsų ir kitų latviškų tautų kilmę“.

* „Senų ir naujų giesmių branduolys“.

** „Senų ir naujų giesmių naujas rinkinys“.

*** „Paguodos ir religinio turinio raštai“.

* Giedama pagal melodiją Nr. 9.

** Johannas Sebastianas Bachas, Actus tragicus. Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit („Dievo laikas pats gražiausias iš visų“) (BWV 106).

Melodijos

Nr. 1

Nr. 2

Nr. 3

Nr. 4

Nr. 5

Nr. 6

Nr. 7

Nr. 8

Nr. 9

Simonas Bernotas gimė Kaune 1993 m. Baigė Vilniaus „Sietuvos“ vidurinę mokyklą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ ir „Slinkčių“ almanachuose.

Porcelianas

Aš sapnas trunkantis dvidešimt metų ir tebesitęsiantis

Mauzoliejuje kuriame aliejai smilkalai ir žvakės

Apšviečiančios storus sapnininkus tuščiais lapais

Netoliese dviratis švelniai glostantis šalto mūro sieną

Įsirėžiantis iš prancūziško filmo tiesiai į raudonmedžio

Duris nudažantis jas dar kruviniau pravėrus

Į viziją letargą pasiekus

Lubas kurios yra košmaras arba skonio reikalas

Paveikslai stebintys mus tamsios nemigos metas

Maras užkrečiantis leidžiantis

Pasveikti akimirkai atmerkti akis sutinusias

Nuo švento įmigio

Avinėlių tylėjimas

Mirusioj erdvėj vyksta pokalbiai

Pravertos lūpos švelniai išberia po raidę

Po atsidūsėjimą po o

Žmogiška tiesiog labai žmogiška

Kepenys su fava pupelėmis ir puikiu chianti

Kraujas krešantis po oda

Sukūniškėjęs

Tokia vakarienė

Toks apdujimas eilinį kartą nesugebant sumerkti

Akių sumerkti nakties atšvaitų kurie vis labiau

Spindi vis labiau trykšta ir liejas pro langus

Jau girdžiu ateinant jau girdžiu juos ateinant

Jie tai piemenys paklydėliai nuo savo bandos

Jie atsitempia į šią mirusią erdvę po lašą gyvybės

Lašą taip greit ištirpstantį nuo radiatorių karščio taip tikėtai

Įsimaišantį į svylančios vilnos pelėsio prakaito dvoką

Čia savęs neatradę išeina blaškos laipioja sienom kol galop

Juos išgano naktis

Vabzdžiai

Pirmiausia švelnus dūzgenimas

Malonus širdžiai ir ausiai

Kiek vėliau judresnis ūžimas

Užimantis visą erdvę laiką ir kūną

Ištisas spiečius tirada kosmosas

Su vis nauju jonvabaliu įsižiebiančiu

Nesprogstantis nenunykstantis tobulas

Besiplečiantis į savo naivią begalybę

Nutūpiantis aštriai geluonimi brūkšteldamas

Palengva nusėdantis į odą

Paraudimais išbėrimais

Vis giliau ir giliau įsiskverbiantis

Galiausiai tyras drugelių plazdenimas pilve

Žudymas

rausvi pavakario debesys smaugimo žymės ant tavo kaklo

mėlyno kraujo safyrai aristokratų dukryčių anūkyčių lėlyčių velaskeso

vaizdiniuos glūdinčių šitiek elegancijos šiek tiek gracijos

ir tu jau mirusi muziejaus seniena baltame kapinyne

nunuodyta nuobodžiu isterija virpančios bobulės rankos nuspaudžia

gaiduką atšauna kakariekū iš karvės tešmens trykštant kraujo putai magija

išsiskaido tu nebe fėja

vilkolakiai sulenda į savo lakius urvus tu nebe fėja vilktakiai suteka

atgal tu nebe fėja raganos suparalyžiuotos krenta nuo šluotų etatinėmis

alėjų šlavėjomis kurios susiraukusios įtariai stebi praeinant

rudenį metų metus iki pensijos iki neatrasto laiko iki užgniaužto

sudie matai juk geriau mirtum čia ir dabar tu nebe

Aikštingos

Urzgiančios kandančios ten kur skaudžiausia

Laižančios kojas nedrąsiai vizginančios uodegas

Sulojančios inkščiančios maldaujamu žvilgsniu

Perveriančios žaismingos kiek padykusios

Neišauklėtos neišdresiruojamos bet

Tvarkingai sušukuotos nemėgstančios pavadėlių

Mėgstančios ilgus pasivaikščiojimus uostančios

Uodžiančios pasigvelbiančios tai kas brangiausia

Ir užkasančios pribėgančios šuoliuojančios

Iškišusios liežuvį ausis pastačiusios

Įdėmiai besiklausančios baikščios

Aistringai atsisveikinančios bučiuojančios

Bučiuojančios bučiuojančios

Dabar visos kalės primins man tave

Apie mažąjį princą

aš labai spalvotas varpelis

skiriantis dvi visatas

jį pačiumpantys išgirsta spalvą

dieviškąją likimo (įterpkite žodį kuris atspindėtų jūsų religiją)

jei niekuo netikite jūs išgirstat spalvą

nieko tokią spalvingą kad apsiašarojat

dideliais pasauliais didelėm didelėm jūrom

dideliais dideliais vandenynais

tuose pasauliuose apsigyvena

lapės gudrios laputės kurias galite

prisijaukinti arba sumedžioti

priklausomai nuo to ar esate kaubojus

ar indėnas ar mažasis princas

galit prisijaukinti ir mažąjį

princą jei esate pats mažiausias

karalius už devynių marių vandenynų

ašarų dėl nieko arba baobabas po

kuriuo kiekvieną rytą princas atlieka

karališkus reikalus po kuriuo sudygsta

rožė ir suskamba visų visatų pavasariais

aš varpelis

skambantis garsiau už kosmoso ašaras

bet tyliau nei vienos rožės žydėjimas

Peizažų mirtys

Avietinės spalvos eglutės susigūžia

Nukrečia spyglius kankorėžius pasidabruotus

Dirbtiniu sniegeliu girlianda sutrūkinėja

Drobė įgauna rėmus įkalintas

Malevičiaus kvadratas-skveras

Įkalintas

Esu kvadratas nutrinamas žvilgsniu

Galerijos lankytojo

Itališkas cappucino su migdoline bandele

Prancūziškas pusiau saldus

Ispaniškas

Švelnaus tono balkone po truputį

Po trupinį išnyksta

Autobusai automobiliai autostrada

Kamštis neatkimštas

O tu dar neapsvaigus

Klampus dūmas išpūstas

Apgaubia urbanistiką

Naikina detales

     1986-ieji. Sibiro platybes skrodžiančiame traukinyje keliauja jauna, jautri ir subtili studentė iš Suomijos. Tuo pačiu Transsibiro geležinkeliu į Mongoliją traukia ir šiurkštus, 40-ies metų vėtytas bei mėtytas buvęs kalinys iš Rusijos. Ankštoje kupė Nr. 6 susiduria du visiškai skirtingi pasauliai: moteriškas ir vyriškas, civilizuotas ir laukinis, vakarietiškas ir sovietinis. Ar jie supras vienas kitą? O gal tarp jų užsimegs netgi meilės ryšys?

     Kai kada, o gal ir netrukus, parašys laikraščiai šalia kuklaus nekrologo:

     „Jonas Graičiūnas gimė 1903 m. birželio mėn. 10 d. Kaukaze, Tifliso mieste. Po 1905 m. revoliucijos tėvai parsivežė šį būsimą nepriklausomos Lietuvos pilietį į Kupiškio valsčių, tėvo pirktan ir gražian Grauželiškių vienkiemin, kuris dabar vadinasi J. Graičiūno tėviškė.