Johnas Fante (1909–1983) – JAV rašytojas klasikas, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Lietuvių kalba iki šiol yra pasirodęs vienintelis jo romanas „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008 m.)

     Pagrindinės romano „Sulauk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, meilė, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.

     Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siauram kely nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė ir aš ganiau; jis ėjo pėsčias į Tebus, o aš pėsčias į Kauną.

     Paskutinis XX a. dešimtmetis. Lietuva. Ore baigia išsisklaidyti džiugesys dėl atgautos nepriklausomybės, o šalyje veši politinė suirutė. Daugybe spalvų skleidžiasi negailestingas „naujųjų lietuvių“ gyvenimas: besaikis pinigų siekis, reketas, privatizavimo aferos, žiaurūs gaujų karai, šlykščiausia prievarta.

     Gimiau 1906 m. rugsėjo m. 25 d. Vidugirių vienkiemy, Troškūnų v., Panevėžio apskr.

     Augau trijų seserų ir trijų brolių tarpe — balsingų, išdaigininkų, muzikantų, mėgstamų ir senių ir jaunų. Visų mūsų galva buvo motina, nes tėvelis, būdamas 20 metų už ją vyresnis, man pradėjus eit mokslus, iškeliavo iš gyvųjų tarpo. Tat motina mums išdainuodavo šimtus dainų, pripasakodavo aibes pasakų, padavimų, nusidavimų, būtų ir nebūtų — šiurpių, siaubingų ir drauge taip prastai prasmingų, kuriais pasigrožėt dažnai mintimis nuklystu į seną buvusią tėviškę, į tamsius rudens vakarus.

     Gimiau 1906 m. rugsėjo m. 25 d. Vidugirių vienkiemy, Troškūnų v., Panevėžio apskr.

     Augau trijų seserų ir trijų brolių tarpe — balsingų, išdaigininkų, muzikantų, mėgstamų ir senių ir jaunų. Visų mūsų galva buvo motina, nes tėvelis, būdamas 20 metų už ją vyresnis, man pradėjus eit mokslus, iškeliavo iš gyvųjų tarpo. Tat motina mums išdainuodavo šimtus dainų, pripasakodavo aibes pasakų, padavimų, nusidavimų, būtų ir nebūtų — šiurpių, siaubingų ir drauge taip prastai prasmingų, kuriais pasigrožėt dažnai mintimis nuklystu į seną buvusią tėviškę, į tamsius rudens vakarus.

Esu Vytautas Varanius, Vilniaus universitete studijuoju lietuvių literatūrą, kartais ir pats šį bei tą parašau. Atvykęs mokytis į Vilnių, su savimi atsinešiau ir šiek tiek kaimo gyvenimo patirties – iki šiol negaliu ja nusikratyti. Sugrįžus autobusu atgal, namai nebeatrodo tokie patys, mieste taip pat esu tik svečias, vos spėjęs per keletą metų apšilti kojas... Tad ir mano kūryba yra apie buvimą „tarp“ šių dviejų erdvių, nuo kurių nuplėšdamas po skiautę, bandau statytis naujus namus.

Jonas Skardintojas

I

Prisimenu tylą. Dar saulė nė krašteliu nebūdavo pasirodžiusi horizonte, o pūkiniai debesys danguje jau raudonuodavo, lengvai plaukdami tolyn. Tyku, ramu. Medžiai sode išgeria paskutinius rūko likučius ir sodas pamažu įgauna žalią spalvą. Laukuose rūkas dar stovi, bet greitai ir ten rasa nuguls ant žolės, kol saulė tekėdama ją išgarins.

Kažkur tolumoje pragysta gaidys – kai taip tylu, girdėti net iš ano kaimo galo. Amteli šuo, laukuose sumūkia pieno pritvinkusi karvė, snapu sukalena pusryčiauti susiruošęs gandras, sukantis galvą, į kurią lankos pusę geriau skristi. Bunda ir kiti paukščiai – vienas paskui kitą pasigirsta visokiausi čirpimai, liurliavimai, virvavimai, čyravimai, vis gausėja rytmetinis choras, atnešantis į pasaulį gyvenimą.

Jau kyla. Už miškelio pasirodo ryškaus gintarinio disko kraštas, medžiai nusidažo geltonai, paukščių ansamblis čirpia dar garsiau ir gyviau užpildydamas likusią tylos erdvę linksmomis sutartinėmis.

Tolumoje išnyra nuo kalnelio besileidžiantis žmogus. Juodi jo drabužiai pamažu virsta rudomis kelnėmis ir melsva striuke, o kepurė su snapeliu išduoda, kad tai Jonas – jau nuo senų senovės tvarkytis ūkyje padedantis darbininkas, kurį tėvas šaukiasi kaskart, kai pats negali susidoroti. Jam nusileidus iki tilto, saulė, sulig medžiais pakilusi, jau džiovina rasą ir sklaido nuobodžias ryto vėsumas, kaitina stogus ir šildo vandenį kūdroje, kurioje Jonas turės pagirdyti arklį, besiganantį čia pat, netoli kranto. Vėliau kinkys arklį į vežimą ir važiuos kiaulėms mišinio, kurio nupjaus kelis pradalgius ir užteks visai savaitei.

Jonas drožia patenkintas, – matyt, vis dar didžiuojasi, kad užvakar ištraukė iš vandens kaimynų mergaitę – kramto įsikandęs smilgos galą ir šypso sau pro ūsą, žinodamas, kad nuo ryt prasideda savaitgalis, kad gaus, kaip ir kiekvieną penktadienį, pinigėlių, už kuriuos, kaip dievagojosi, pirks dviračio ratą, kad galėtų į darbą važinėti greičiau ir dažniau. Visi jau priprato nuolat girdėti apie tą išsvajotą dviratį, apie giminių laidotuves, apie ligas, malkų vežimą, sesers gimtadienį, pusbrolio vaiko krikštynas ir kitas būtiniausias išimtis, kada tikrų tikriausiai negalėdavo būti darbe dėl nenumatyto rūpesčio.

– Sveikas, Joneli! – sušunka tėvas, stovintis sodo kampe ir apžiūrinėjantis obelis.

– Labą rytą, Antanuk! – atsiliepia Jonas. – Šiemet obuolių tiek nebus.

– Tavo teisybė, Jonai, tavo teisybė... – atsidūsta.

– Tai kinkysi arklį? – klausia tėvas, Jonui priėjus arčiau.

– Kinkysiu – kaip visada.

– Labai gerai – paskui mudu lipsim ant stogo, reikia apkalt kaminą, kol javapjūtė neprasidėjo – paskui nebus kada, o rudenį lietūs visai stogą supūdys.

– Tvarka, Antanai, viską padarysim kaip pasakysi.

Paspaudžia kits kitam ranką ir patraukia į skirtingas puses – vienas arklio kinkyt, o kitas – ieškot gabalo skardos ir vinių.

II

Kai Jonas išverčia mišinį prie tvarto, saulė jau glosto medžių viršūnes. Mosteli, mosteli su šake, tiek to darbo – graži žalia, rytu kvepianti kupeta sau stūkso netoli durų, o kiaulės kriuksi, nerimsta, laukia, kada joms kokį gardesnį kąsnelį įmes. Šviežią žolę, ypač mišinį, jos be galo mėgsta – pirmiausia išrankioja avižas, tada pašarinius žirnius ir tik pačiai pabaigai pasilieka paprastą žolę, nusibodusią ir ne ką skanesnę už pamazgas, kurių kas antrą dieną atneša krypuodama motina.

Iškinkęs arklį, Jonas pirmiausia jį paglosto, tada pagirdo ir pririša netoli kūdros. Grįžta pas tėvą ir abu, stvėrę kopėčias, patraukia link namo, kur tėvas jau sunešęs visus reikiamus įrankius, skardą ir vinis.

– Tai ką, Jonai, kariamės, – dūsauja tėvas, kad reikia lipti ant stogo.

– Kariamės kariamės, Antanuk, – atsiliepia Jonas, ir vienas paskui kitą ima lipti aukštyn.

Gerą pusvalandį per kaimą ėjo plaktuko taukšėjimas, kol galiausiai nutilo, ir nuo šviežiai apskardinto kamino, lyg nuo švyturio, į visas puses pasklido akinama šviesa. Visi, kas tik ėjo pro šalį, suko į kiemą pažiopsoti į sidabru žvilgantį Gicevičių Antano trobos kaminą ir nė vienas neliko nepatenkintas – visi gyrė, šnekėjo, gal tik koks keletas pavydžiai mestelėjo akį ir nudūlino savo keliu tylėdami, nes žinojo, kad niekas už Joną geriau skardint nemoka – svetimas žmogus, ale padaro geriau už savus. Mojavo tėvas visiems, sėdėdamas ant stogo, tapšnojo Jonui per petį, šypsojosi patenkintas, kol galiausiai jam atsibodo. Paniuro ir ėmė ginti visus iš kiemo žiūrėti savo kampų. „Džiaugsmai paskui – darbai nelaukia“, – mestelėjo jis savo seną posakį ir jau rengėsi lipti žemyn paskui ant kopėčių jau kurį laiką rymantį Joną, bet netikėtai koja slystelėjo ant numesto nereikalingo skardos gabalo, stambus, nerangus kūnas susimėtė, krito ant menčių ir nudardėjo nuo stogo, paskui save nuversdamas kopėčias su kaimynų išliaupsintu skardininku.

Tėvas neužsigavo taip smarkiai – tik šoną susimušė, dribteldamas tiesiai ant gėlių vazonų, stovinčių po langais, o Jonas – Jonas, virsdamas atbulas su kopėčiomis, pylė pakaušiu tiesiai į išmūrytą rožyno aptvarėlį ir pašauktas nė nekrustelėjo. Prisimenu tylą visų veiduose, visų tų, kurie ką tik juokėsi, linksmi mosikavo rankomis ir gyrė Joną už darbą. Jie dabar stovėjo sukumpę, panarinę galvas, nežinodami, ką daryti: ar čia reikia judinti, ar geriau palikt taip, kaip yra – iš pagarbos. Tyla sujungė visų susirinkusiųjų širdis ir būrelis liūdnų kaimiečių sutartinai nusitraukė kepures ir persižegnojo. Nebuvo ką daugiau daryti, nes Jonas nerodė jokių gyvybės ženklų – kaip nukrito, nė nekvėptelėjo, nė gysla jo kakle nevirptelėjo, nė ties riešu gyvybės nebebūtų buvę galima užčiuopti.

Atsigaivelėjęs tėvas pavadino iš būrelio vieną kaimyną, irgi Joną, ir, mostelėjęs ranka, pavarė likusius žioplius lauk iš kiemo. Visi suprato – išėjo tylėdami, vis dar nunarinę galvas, vis dar sukumpę ir liūdni. Tėvas su kaimynu pakėlė Joną ir, nunešę į kluoną, paguldė ant grendymo. Po valandėlės iš namo, nešina kibiru pašildyto vandens, atskubėjo motina, o tėvas sėdo į mašinėlę ir išvažiavo. Grįžo tik vėlai vakare ir parvežė karstą – juodą, nedidelį, nes Jonas nebuvo labai aukštas žmogus.

Dabar jau kartu su motina parnešė Joną trobon, įkėlė į karstą ir uždegė šalia grabnyčią. Sudėję rankas, pasimeldė abu ir rytojaus dieną palaidojo, kadangi Jono nebuvo kam ir lankyti – gyveno vienas, nepažinojo jokių giminių, kurių galbūt nė nebuvo. Iš bažnyčios į kapines jį išlydėjo vorelė kaimynų, tų pačių, kurie gyrė gerai apskardintą, švytintį kaminą – net ir sekdami paskui karstą jie šnibždėjos tarpusavy apie puošmeną ant mūsų stogo, kuri, kol nesurūdys, blizgės ir primins visiems tą tylą, kada, nuleidę akis, visi nusiima kepures ir, saulei plieskiant į veidus, pakelia ranką žegnonei.

Kaitra

Matau, ateina. Neramus kaip visada leidžiasi nuo kalnelio, plakdamas vytele žolę. Įdomu, ką šiandien pasakys. Nenoriu jo sutikti, su juo būti, tačiau kaime nėra kitų vaikų – bent jau mano amžiaus. Kai tau vienuolika – neturi iš ko rinktis: pypliai tau per maži, o vyresnieji tik per dantį traukia ir vis prašo ką nors už juos padaryt, atnešt, pasiunčia kur nors nueit... Jis bjaurus, bet vienintelis mano draugas.

Jo vardas Povilas, jam dvylika. Jei dabar pat įlipčiau į šitą obelį ir pasislėpčiau lapijoje, jis gal manęs ir nepastebėtų. Tačiau aš nelipu. Lieku kur stoviu, nors mintyse siunčiu jį atgalios pas motiną, su kuria maždaug už kilometro gyvena sukiužusioje troboje.

– Labas! – surinka prisiartinęs.

– Labas, Povilėne, – iškreipiu jo vardą, tikėdamasis pradėti ginčą, po kurio jis apsisuktų ir nudrožtų sau.

– Nevadink manęs taip, neūžauga! Supratai?

Jam dvylika, bet kalba kaip mano tėvas.

– Ko atėjai?

– Nori pažaisti? – šiepdamas savo rudus dantis paklausė.

– Ką?

– Pamėtyti akmenukus į vandenį, žinai, ten, kur brasta – ten karvės dabar numindę takus prie vandens.

Aš, žinoma, sutikau, nes neturėjau iš ko rinktis (aišku, galėjau per dieną slampinėti sode ir laukti vakaro, kada reikės eiti gulti, bet akmenukai pasirodė smagesnis būdas prastumti laiką).

Perėję sodą, kirtome jį supančią medžių juostą ir atsidūrėme plyname lauke. Nuganyta, karviablyniais nusėta pieva taip sueižėjusi, kad į žemės plyšį puikiausiai tilptų mano ranka. Vasara šiemet labai sausa ir lietus vis nesirodė. Visi pyksta, nes niekas neauga, upelis baigia išdžiūti, nėra kuo padoriai daržų palieti, nes kibiro tik trečdalis pasisemia, nebus tuoj ir karvių kuo girdyti, nes anos labiausiai mėgsta šaltą tekantį vandenį, o ne supuvusį ir dvokiantį dumblu.

– Poviliuk, ana ten mūsų karvės, – parodžiau pirštu į dar nespėtą nuganyti pievos gabalą prie upelio. – Einam, ten dar yra kiek vandens!

Kai priėjome karves, dusulys gniaužė krūtinę. Karštis svaigino ir traukė prie žemės. Jos visos, žalmargės, dabar rišamos ir girdomos tiktais ryte ir vakare – perpiet negalima, nes taupom. Jei nebus lietaus, teks prašytis ganyti į svetimą pievą, jei, žinoma, kas priims, kadangi sausra visiems ūkininkams žalos pridarė.

– Bet kad čia nėra vandens! – sušuko Povilas, nusileidęs į vagą.

– Kaip nėra? – nustebau. – Gi šįryt girdžiau!

Priėjęs pamačiau – vaga visai sausa.

– Aš sakau, kad nėra! – širdo jis. – Tos tavo bjaurybės viską išlakė! Jos visą upelį išlakė!

– Ką tu čia paistai? – nesuprasdamas jo įniršio bandžiau raminti. – Kam tau plūstis be reikalo? Lyg tavo čia karvės...

– Kad dabar visam kaimui riesta – jūsų karvės išlakė visą upelį ir kitiems nepaliko!

– O ką, tau gaila? Čia tavo upelis? Čia mūsų žemė! Tu su motina gyveni visai už kalnelio – mes ten karvių neganom.

– Vis tiek jūs pilna burna ėdat – mano mama taip sakė. Sakė, kad jūs išponėjot ir kad už jus gobšesnių nerasi.

– Nutilk!

– Gobšai, gobšai!

– Nutilk, sakau! Žinai, ką mano mama sakė? Sakė, kad jei tavo tėvas būtų negėręs, tai ir iš jūsų būtų buvę žmonės, o dabar tik iš kitų žinot kaip prašyt, bet patys nė piršto nepakrutinat.

– Vis tiek jūs gobšai! Gobšai, ir viskas! Gobšai!

– Dar mama sakė, kad taviškė irgi galėtų nosį laukan dažniau iškišt, nes stikliukas už ją ūkio neatlaikys – tik paskandins.

– Tai tu dar mano motiną keiksi, šlykštyne?!

– Nieko aš nekeikiu, pats pradėjai!

– Šlykštyne, eikš čia, aš tave į skutus sudraskysiu!

– Pabandyk – pasakysiu tėtei!

– Kas man tas tavo tėtė? Tpfu.

Ištraukęs rankas iš kišenių, jis šoko prie vienos karvės ir ėmė spardyti kuolą, kad šis išsiklibintų.

– Ką darai, kvaily?! – sušukau.

– Ką noriu!

– Nelįsk prie karvės, supratai?!

– Neaiškink man, snargliau, ką daryt!

Jis ištraukė kuolą ir nusivedė karvę link pievoje motinos palikto suoliuko, ant kurio ji melždama visada sėdi. Karvė nesipriešino – jos žmogaus nebijo.

– Marge, Marge, einam, – jis stengėsi vaidinti gerutį.

– Marge, neik! – jaučiau, kaip tvinksta akys. – Palik karvę ramybėj, sakau! Grįš tėtis...

– Kas man tas tavo tėtis, snargly. Stai, Marge, stai.

Pastatęs suoliuką Margės pašonėj, kaipmat nuo jo atsispyrė ir užsiropštė gyvuliui ant nugaros. Margė krūptelėjo, bet išliko rami. Juodos karvių akys tuoj sužiuro į nematytą reginį. Mano krūtinėj užvirė pyktis, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Ašaros išdžiūvo.

– Lipk žemyn nuo karvės, tu beširdi! – iššvokščiau per dantis.

– Nuo, Marge, nuo! – sudavė gyvuliui kuolu per šoną. – Nuo, bjaurybe tu!

Jis šaipėsi, juokėsi iš manęs ir iš Margės, vis ragindamas ir ragindamas ją bėgti greičiau, o ši tik suko ratus baimės kupinom akim, negalėdama jo nusimesti. Ji ėmė mūkti ir kitos karvės tuoj pat atsiliepė į jos šauksmą, tačiau buvo pririštos, todėl tik blaškės kiek grandinės leido, dairydamosis į šalis, tarsi ieškodamos, kas galėtų padėti. Tačiau, be manęs, čia nieko daugiau nebuvo.

– Nuo, Marge, nuo! – šaukė jis. – Pajudėk gi, nuo!

– Nulipk nuo karvės! – ėmiau klykti nesavu balsu. – Nulipk sakau! Nulipk!

– Nuo, Marge, nuo!

Nė nepajutau, kaip prišokau prie jo, kaip stvėriau jam už kairės kojos ir nutrenkiau žemėn kaip šapą, kaip drebančiom rankom suplėšiau jo marškinius, norėdamas išrauti jam iš krūtinės širdį, bet neradau, nes jos ten tiesiog nebuvo. Povilas gulėjo be sąmonės.

Atsitokėjęs pamačiau, kad jam iš galvos teka kraujas ir sunkiasi į žemę. Krisdamas nuo karvės, jis trenkėsi į akmenį, kuriuo motina įkala kuolus. Žemė gėrė Povilo kraują, o aš pagaliau gavau progą pravirkti. Po įsiūčio mane apėmė gailestis ir baimė. Aš nežinojau, ką daryti, nežinojau, ar šauktis ko nors, ar tylėti, nežinojau, kas dabar manęs laukia šitaip pasielgusio. Mano širdis vėl ėmė daužytis kaip įbauginto, užguito žvėrelio, kurį iš visų pusių apsupo vilkai, galvoje pynėsi mintys, jog daugiau niekada negrįšiu namo, nepamatysiu mamos, ir joks tėtis negalės man padėti. Dabar jau tikrai, dabar jau tikrai.

Ašaros riedėjo iš akių ir džiūvo kaitroje, nė nespėjusios nukristi žemėn. Povilas nejudėjo ir priėjusi Margė ėmė laižyti jam veidą.

Veidai į tylą

Jau seniai nieko nėra. Laike išnyksta žmonių akys, sudiržusios nuo darbų rankos, surūdija ir nuplyšta vėjo blaškomi skardiniai stogai, langus suskaldo smunkančios žemyn sienos. Nelieka nieko, išskyrus sodą, apeinantį aukšta žole, laukėjantį ir laukėjantį, kol negenimos obelys išsigimsta ir obuoliai tampa per rūgštūs valgyti. Niekas jų ir nevalgo, niekas nė žingsnio nežengia į sodą, kuriame dar auga trys amžių amžius pergyvenę ąžuolai ir liepų siena, jau nieko nebesauganti nuo vėjo.

Gyvenimas praeina šaltose senamiesčio palėpėse, mintyse bandant susikurti saugią buveinę, kurioje būtų galima pasislėpti ir išklijuoti sienas prisiminimų iškarpom, nes vidinėj kišenėj jos vis tiek susitrina ir tampa bevertės. Neatpažįstamos. Skardinius stogus keičia čerpiniai, lietumi kvepiantį mažą kambarėlį pakeičia cigarečių dūmai ir pamazgų smarvė, tvyranti leidžiantis laiptais į kiemą, kuriame savo gyvenimus mažuose gėlynuose bando paslėpti senyvos moteriškės, pamiršusios kalbą ir bendraujančios vien akimis.

Mėlyni vaikystės dangūs, raudoni vasaros vakarai – iliuzija, to niekada nebuvo. Tai svajonių miestas, kuriame gal ir norėjau gyventi, bet negyvenau, nežinojau, kad toks egzistuoja, nesupratau. Tik dabar, kai viskas jau nyksta tirštam melancholijos rūke, imu ieškoti tos pastogės, kurią iškeičiau į nieką. Bet jau vėlu, per vėlu. Išgąsdintas automobilių triukšmo užveriu langines ir mieliau praleidžiu dieną tamsoje, negu sekioju akimis gatve skriejančius spalvotus kubelius. Laiką padeda pristabdyti knygos, tais pačiais prisiminimais gyvenančių rašytojų istorijos, kurias taip pat panaudoju klijuodamas sienas, kad nesugriūtų.

Lauke dabar dažniausiai lyja, beveik visą laiką, todėl gatvėse žmonių reta, visi kiūto namuose ir laukia, kol praeis lietus. Man tai kaip dovana, išeinu pasivaikščioti rankoje laikydamas savo seną, ištikimą skėtį, gatve žingsniuoju į parką, nusileidžiu prie vandens ir paupiu keliauju prieš srovę, į niekur. Vanduo vėsų rudenį daug tamsesnis, lietui lyjant atrodo dar drumstesnis, paslaptingas, neįtikėtinai tylus.

Vaikai stovi po išsikerojusiu gluosniu ir laukia, kada baigsis lietus. Krentančios lyg skara šakos apgaubia juos, neleisdamos permirkti. Visur tyku, laukuose nieko nėra, šienas seniausiai suvežtas.

– Kęstai, eisim pas mus, kai nustos lyti?

– Nežinau, Simai, reikėtų grįžt namo, mama lauks, vakare reiks ką padėt...

– Ilgai nebūsim, vienai valandai tik – paimsim dviračius, nuvažiuosim iki Jankaus tvenkinių, žinai, kaip ten smagu po lietaus maudytis?

– Galim bandyt, bet tegu baigias lietus.

Dar kurį laiką draugai stovėjo po gluosniu ir pro vėjo praskiriamas šakas žiūrėjo į tolumoje padūmavusį mišką, už kurio gyveno kaimynas Jankus, auginęs savo tvenkiniuose daug karpių ir leisdavęs kaimo vaikams retsykiais ateiti nusimaudyti ir pažvejoti – dažniausiai tada, kai paprašydavo į talką šieno vartyt.

– Simai, o gal tada pasiimam ir meškeres?

– Sakai, Jankus leis?

– Aišku, kad leis, ko jam neleist? Šienai taigi suvežti.

Nustojus lyti, vaikai tolsta laukais iki Simo sodybos, iš kur, pasiėmę dviračius, patrauks drėgnu smėlėtu keliuku pro mišką į Jankaus karpynę.

– A nu ka namo! – rėkia Janė, Jankaus žmona, išgirdusi nuo kranto vandenin šokinėjančius berniūkščius. – Norit, kad ir jum nosis apskaldytų? Ateisit kitą sykį, ba dabar durnavoja anas – geriau nesimaišyt po kojom.

Abu suprato, kad pas Jankų šiandien šienapjūtės pabaigtuvės. Nespėję padoriai nudžiūti, jiedu išsiskyrė – vienas parmynė pamiške į savo namus, kitas neskubėdamas grįžo į savuosius. Gal rytoj, gal kitą dieną vėl abu susitiks ir važiuos pas Jankų žiūrėti, ar jau galima...

Tamsūs upės vandenys skalauja apaugusius juodus akmenis, medžiai stovi lietuje ir klausiamai žiūri į žmogų, nežinia ką pametusį lietuje. Nuo paskutinių raudonų ir rudų lapų varva šalti lašai ir tykšta nuskalbton žemėn, balomis graužiasi į gruntą. Nėra nieko aplink, parke nė gyvos dvasios, vien vanduo, šaltis ir nukritę lapai, suminti į purvą, limpantys prie šlapių batų. Nėra kur daugiau eiti, nėra ką daryti – parkas baigiasi ir prasideda gyvenamieji namai, asfaltuota gatvė ir daugybė langų, už kurių slepiasi tūkstančiai veidų, bijančių sušlapti ir galvojančių, jog yra saugūs savo mažuose kvadratiniuose kambarėliuose amžinai. Nuo lietaus, nuo laiko.

– Sveikiname Tave su gimtadieniu ir linkime kuo geriausios kloties!

– Kaip tėvas tau galiu pasakyt – vyras jau, suaugai, didžiuojuosi tavim, sūnau mano.

– Kad tik tau viskas būtų gerai, kad išsipildytų tavo svajonės!

– Ilgiausių metų! Ilgiausių!

– Dėkui jums visiems.

Stalas nukrautas vaisiais, gėrimais, motina vis neša karštus patiekalus, nurinkinėja lėkštes, rūpinasi. Tie patys žmonės sėdi tose pačiose vietose ir aiškiai matyti, kaip jų veidai keičiasi, liūdi, šypsosi, švyti, sensta, pavargsta ir rymo lyg apleistuose užkulisiuose ant skilusio veidrodžio pakabintos kaukės. Susibūrimo progoms keičiantis, žmonės su laiku pasitraukia, jų tuščias vietas užima kiti, krykštaujantys, nerūpestingi kūdikiai, kurie netrukus virsta jaunuoliais, vyrais, moterimis, kerpa plaukus, užsiaugina barzdas. Ir nebelieka kam rūpintis – senoliai ramiai gali dalytis išmintimi, kurios mažai kas klausosi, nes kiekvienas mokosi iš savo klaidų ir svetimos atrodo paprasčiausiai nuobodžios.

Stovint lietuje, kai viskas aplink taip ramu ir gatvėje nesimato nė vieno žmogaus, įsiklausius galima išgirsti tiksint laikrodį, užsegtą ant gysloto riešo. Tik tak, tik tak. Girdėt, kaip ateina tamsa, dar juodesnė ir niūresnė lyjant, girdėt, kaip plaka širdis ir kažkas šaukia namo, nors žinai, kad, be tavęs, daugiau nieko nėra, kaip nėra ir namų. Yra tik palėpė – daug palėpių raudonais stogais, iš aukštai žvelgiančių į apačioje šiltą dieną murmantį spalvotą skruzdėlyną, nuo kurio sklinda gaivus jaunystės kvapas, dirginantis šnerves ir kaskart viliojantis išeiti laukan. Bet kartais geriau pasilikti viduje ir išeiti tik lietui lyjant, kada tyku ramu ir gatvėse nieko negirdėti, išskyrus tavo vieno žingsnius, tarsi ieškančius, einančius link kažko, jau užmiršto, dingusio negrįžtančiame laike.

Liepų medus

Jau buvo liepa, kai tėvas nusprendė atidaryti avilius. Padūmija padūmija bites ir siekia medaus, padūmija padūmija ir vėl siekia… Saulė kaitina nugarą, koriai varva degdami gintaro ašarom, bitės ant pečių tupia, zvimbia aplink ausis… Nebijo tėvas bičių – be nieko, kaip pasakytum, plikas eina, kopinėja, šypsosi patenkintas. Šiandien bus medaus, šiandien bus medučio – sukasi jo galvoje aplipęs medsukis.

Aš tupiu kiek nuošaliau nuo avilių ir laukiu, kada gi pagaliau atiduos man korį.

– Kai viską nunešim, sūneli, kai viską nunešim… Luktelk kiek ir gausi…

Paupele ateina Arūnas. Rankoj kažką nešasi. Kažką susuktą į tepaluotą skudurą. Pats šypsosi, dairosi aplinkui: į liepas, į prosenelio ąžuolą, į močiutės berželių juostą – tarsi visus pagarbindamas lankstosi, galvą narina.

– Tėti, Arūnas ateina.

– Žinau žinau – turėjo ateit. Laukėm svetelių, laukėm! – nusišypso pro krūmą galvą iškišusiam kaimynui.

– Sveiki sveiki, bičiuliai! Tai, sakot, tuoj suksit, vadinasi. Gerai… Aš tau, Juozuk, kaip žadėjau. Yra – va! – šypsosi svečias, tapšnodamas per tepaluotą skudurų tumulą.

– Ar žinai, kas vakar pas Radžiūną darėsi? – po akimirkos pradėjo pasakoti. – Turėjai girdėt – netoli gyveni.

– Nieko, Arūnėli, negirdėjom, – dūmydamas bites iškosėjo tėvas, – mes anksti vakar gulėm ir, matyt, praleidom komediją… Bet tu pasakok, pasakok!

– Taigi Vitalė… Vėl pakėlė šumą. Ėjom ramyt.

– Tai kas buvo?

– Nieko. Matai, dingo jos visi vištukai – septyni buvo, tai ji sumąstė, kad ta jos kalaitė bus surijus… Nu, ir tu pagalvok: mušė, spardė, su pagaliu tą vargšę kalaitę po kiemus vaikėsi, o ana bėga, nieko nesuprasdama… Lėkė, šoko, stvėrė tą šunelį staugdama, pasiėmus galą virvės, užrišo ant kaklo, užsmaugė, nusinešė prie liepukės kampe, kur tas jų kioskas stovi, permetė per šaką virvę ir pakorė. Pakorė tą vargšę kalaitę, supranti?

– O tai tu kur buvai? – klustelėjo tėvas. – Ko negelbėjai?

– Tai kad manęs artyn neprisileido. Visokiais žodžiais… Sakė, mane patį…

– Juokus kreti, Arūnai… – neleido anam gintis tėvas.

– Tu, Juozukai, klausyk. Čia dar ne viskas. Tai va. Pakorė jinai tą kalaitę, nubėgo namo, atsinešė iš virtuvės peilį, ir ką tu manai? Perskrodė anai pilvą per visą ilgį, išvertė žarnas ir tikrino, tikrino, ar tų jos vištukų tenai nėra… Tu gali įsivaizduot? Ir žinai ką?

– Nu? – nepakeldamas akių, automatiškai paklausė tėvas.

– Visai ne vištukai iš jos pilvo iškrito, o šuniukai – dar maži kaip žiurkučiai. Pasirodo, Juozukai, kad ta kalaitė vaikinga buvo… Tu gali patikėt?

– Ir tu visą laiką žiūrėjai? Vyras. O tu pamiršk, ką girdėjai, supratai? – mestelėjo atsisukęs mano pusėn.

– Supratau, tėti.

– Bjaurysta… Ateikit dabar abudu – padėsit viską nunešt, o aš dar užtaisysiu avilius.

Visai vakare tėvas baigė sukt medų ir supilstė viską į trilitrius. Mažą puslitrinį stiklainiuką atskaičiavo ir man. Arūnėlis irgi visą laiką sėdėjo šalimais, bet jam atidėjo du trilitrius.

– Sūnau, pasiimsi medų, kai išvalysi medsukį, – tėvas griežtai pažiūrėjo į akis. – Ir kad man nė nelyžteltum, kol darbas nebus atliktas. Sutariam sąžiningai.

– Supratau, tėti.

– O tu, Arūnėli, ką pasakysi?

– Užteks, gerai bus – kur aš tiek dėsiu...

– Galiu nuimt, jei nenori, – tėvas šyptelėjo puse lūpų.

– Nu tai va. Viskas. Einam?

– Einam.

Abu išėjo pro kluono duris į prieblandą ir sustojo tik priėję kiemo galą. Žiūrėdamas pro durų plyšį mačiau, kaip Arūnėlis padėjo trilitrius žemėn ir, išsitraukęs iš užančio tumulą, padavė tėčiui. Abu pažiūrėjo viens į kitą, paspaudė rankas ir nuėjo patenkinti, nė neatsigręždami.

Kaip aš galiu pamiršt? Gaila ir man kalaitės – visų vaikų džiaugsmo, nes kas, jei ne ji, apdalydavo visą kaimą šuniukais?

Saldus liepų medus teka gomuriu nenusibosdamas, kol baigiasi agurkai ir sūris. Liepų medus – nuo jo ir vasara ilgesnė, nors pikta kažko širdy, kažko trūksta ir trūksta.

Lietus aviliuose

Tą naktį, kai išėjau ieškoti tėvo, smarkiai lijo. Vanduo pliaupte pliaupė upeliais, bėgo nuo stogų, tėškė žemėn, maišėsi su purvu, tad klampodamas turėjau peržengti gličios košės klanus.

Perėjęs sodą pamačiau, kad atlapotus avilius daužo liūtis. Bitės išspietusios. Aplink jų negirdėt, vadinasi, rytoj reikės ieškoti. Kur? Kada ateis ta diena, kai iš šviežio liepų dangaus trauksime bites ir ginsime jas namo? Dabar naktis. Tėvo nėra. Nebus kam. Jo vienintelio negelia, nors ir nepasakyčiau, kad gyvena be nuodėmės.

Paupele ateina žmogysta. Juodoje naktyje juodas šešėlis. Bet, nusileidęs sodu žemyn, matau jį vis ryškiau ir ryškiau. Arūnas – kaimynas. Vis ieško ir ieško... Galbūt niekada ir neras.

– Sveikas gyvas, Arūnėli!

– Būk pasveikintas, kaimynėl! Kur bastaisi, kai šitaip teškia?

– O pats kur? Tėvo ieškau. Nematei?

– Aš iki šaltinio – žinai kur. Tėvo nemačiau – sakė, ir man padės su bitėm, bet nesulaukiau.

– Laimingai tada.

– Lik sveikas. Kai rasi – primink jam.

Už tilto takelis veda pamiške, kol už puskilometrio neria gilyn į mišką, kur gyvena eigulys. Lietus merkia mane kiaurai siūlo, šlapia žolė pinasi tarp kojų, limpa prie žliugsinčių batų, tačiau vis viena ryžtuosi eiti – jei reikės, vėl parvesiu tėvą namo.

Miškas naktį mėlynas. Pro lietaus užtvenktas akis tas mėlynumas dar labiau išplaukia ir susimaišo su miškovežių išmalto keliuko dumblu, kuris tampa dar viena kliūtimi surasti tėvą. Atrodo, kad jis tyčia eina pas eigulį – kad būtų sunkiau jį rasti. Kartais atrodo, kad jis nori pamiršti kelią namo, bet galiausiai vis vien pats sugrįžta ir dėl to jau tampa labai nuspėjamas. Jam reikėtų keisti slėptuvę.

Eigulys gyvena kukliame rąstiniame namelyje, apsuptame pusamžės tvoros, paramstytos iš miško parsineštais rąstigaliais, visą amžių nejautusios teptuko prisilietimo, neuodusios džiūstančių dažų tvaiko. Vėjas čia neužpučia. Lietus. Vien tik lietus viską plauna, nuplauna, nuskalbia visą atšerpetojusią bjaurastį.

Įeinu pro vartelius ir žingsniuoju tiesiai prie durų. Šunėkas mane pažįsta, todėl, amtelėjęs vos keletą kartų, vėl lenda būdon. Kiemas atsiduoda aitriu šlapio šuns kvapu ir mėšlu. Pabeldžiu į langą, nes skambutis neveikia – jis niekada neveiks.

Beldžiu gal kelias minutes, kol eigulys atidaro duris. Ramus kaip visada, nepiktybinis. Tyli, nieko nesako. Užeinu vidun.

Virtuvėje dega blausi švieselė. Tėvas sėdi už stalo užsimerkęs, atlošęs galvą. Negirdėti kvėpavimo. Apsimeta negyvas.

Užsiverčiu tėvą ant pečių, padėkoju eiguliui ir susilenkęs išeinu pro duris. Atsisukęs dar jam, stovinčiam tarpdury, palinkiu labos nakties ir nuklampoju per mišką namo.

Miškas mėlynas mėlynas. Šlapi paukščiai sušalę miega medžiuose, sparnais gobdami savo vaikus, nė šaka netrakšteli aplink. Įdomu, Arūnas rado savo šaltinį? Tylą suardo tik mano apsivėlusių batų žliugsėjimas bei retkarčiais atsidūstantis tėvas. Dėl ko jis dūsauja? Jo bitės negelia. Suginsime rytoj jas atgal.

Pasikalbėjimas

Pro miglą prisimenu tėvą, nešantį mane ant rankų per sniegą plento link. Jis negalėjo pats manęs nuvežti į ligoninę, kadangi kelias iki mūsų sodybos nebuvo nukastas. Telefonu tėvas šiaip ne taip išsikvietė Artūrą, pažįstamą miškininką, kad šis nuvežtų iki miesto. Tą dieną irgi buvo pūga. Apmuturiuotas iki pat nosies pro plyšį matau šlapią, varvantį tėvo veidą, nuo kurio ištirpęs sniegas užtykšta man ant akių ir dar labiau viską sulieja. Snaigės didumo sulig lapais krenta iš dangaus ir skandina viską baltoje baltoje jūroje – už kalno, toliau kelio, nieko nematyti – vien balta pūkinė paklodė, balta pūkinė labirinto siena, klaidinanti savo bauginančiu vienodumu. Jis eina ir eina, sunkiai šnopuodamas brenda per aukštas pusnis ir nėkart nesuklumpa – negali, privalo pasiekti kelią, pamiršti save, savo šąlančias, stingstančias į ledą rankas, vėjo išpūstas akis, privalo eiti, nes jam ant rankų sūnus.

Motina pasakojo, kad jis naktį stovėdavo prie durų ir klausydavosi, kaip kvėpuoju.

Atėjo, saulei leidžiantis, visas šiauduotas, atsisėdo ant laiptų ir sėdi. Jau prieš metus tėvas buvo suvargęs, bet dabar dar labiau suvyto ir jau tiesus nebevaikšto. Amžiais į priekį palinkęs, rankas sudėjęs ant nugaros, kad šildytų, kad skausmą nors kiek atleistų. Visą laiką susimąstęs, visą laiką tylus, žiūri pailsęs į tolį pro sodo medžius ir laukia, laukia, lyg kas turėtų pareit, pargrįžt iš kelionės ir su juo pasilabint.

– Jau apėjau viską, tau daugiau nereiks nieko daryt, tai galim eit ilsėtis, – kreipiausi į tėvą, eidamas po triūsos į namus.

– Gerai, kad šitaip, – atsiliepė kepurę nusiimdamas tėvas, – einam tada į pavėsinę, turiu tau vieną žodį, tada galėsim praustis ir valgyt.

Saulė jau buvo už tvarto, todėl sode sutemo pirmiausia ir greitai atvėso. Pavėsinė buvo apsupta lazdynų krūmų, į kuriuos įlindęs tėvas tarsi pranyko amžiams. Suradau jį jau sėdintį už stalo, parėmusį smakrą ranka.

– Apie ką norėjai pasikalbėt? – klausiu.

– Apie šį bei tą, – atsako atsidusdamas, – sėskis.

Prisėdau už stalo priešais jį ir pasidėjau šalimais kepurę. Kažkaip nesmagu žiūrėti į šitaip rymantį tėvą, nė nenutuokiu, ką jis pasakys, bet krūtinėj vis vien kažkas ėmė krebždentis.

– Matai, – pradėjo jis, – jau senstu, tikriausiai jau spėjai suprast, kad amžinai gyvas nebūsiu ir kad tu neprivažinėsi kas savaitgalį – turi ir pas save moterį, tuoj bus šeima, reikės pasilikt su jais. Jau dabar daug padedi, bet visą laiką negalėsi, todėl aš norėčiau tau kai ką pasakyt.

– Ką, tėve? – tuščiai paklausiau.

– Kad reikia parduot tuos gyvulius, žemę išnuomot ir sėdėt ant pečiaus. Nedaug jų tebėra: dvi karvės, teliukas ir trys kiaulės, bet vienam jau per sunku, pasiliksiu vištas, ir gana. O dėl žemės – žinau, kas paimtų, mokės neblogai, ir man pragyvent per akis – dar tau, kiek liks, pagelbėsiu.

Niekada dar nebuvau matęs jo tokio seno, tokio ramaus. Kažkas tą akimirką nutrūko ir dingo negrįžtamai, nusinešdamas visą tą buvusį laiką, kada tėvo ranka, uždėta ant galvos, pasakydavo, kad viskas gerai, kad saugu, kad jau nebėra ko nerimauti. Kažkas nusinešė visa tai ir paliko mane vieną, apvogtą, nesuprantantį, nepasitikintį savimi. Mano tėvas dingo laike, kada nors, atsisveikinęs su savo sūnumi, jį surasiu.

– Betgi man nesunku, tėvuk, aš padėčiau... – prasižiojau vien tam, kad nors ką pasakyčiau, nors jau žinojau, kad tėvo neperkalbėsiu.

– Gana, užteks jau, – nukirto mano svaičiojimus, – aš viską seniai pergalvojau, daugiau nėra ko sakyt.

Mes pakilome nuo stalo ir nuėjome namų link. Saulė jau buvo nusileidusi ir sodas pamėlo, išryškindamas baltus juodų langų rėmus, kurie priminė akis, liūdnai įsistebeilijusias į grįžtančiuosius. Takelis taip pat buvo baltas ir vingiavo per sodą iki pat laiptų, ant kurių tėvas nusiavė batus, nusipurtė šiaudus ir įėjo pro duris. Akimirkai likau vienas, pastovėjau kiek, pagalvojau, pažiūrėjau į tamsiai mėlyną rugpjūčio dangų su begale žvaigdžių – viena kaip tik nukrito – ir įėjau vidun, kadangi buvo pats laikas praustis, valgyt vakarienę ir gultis.

*

aš turiu

ko man nereikia

ko man

reikia

neturiu

aš žūstu

sakytum

nuo nežmogiškų

žvėrių

elektriniai

kirminai –

graužė graužė...

ar užgrauš? –

myli sesę

mirtinai...

kas brolalį

kas nušaus?

jei nušautų –

nepadvėsiu

kaip šuva koks

patvory

kiek medaus!

o kiek skanėsių!

valdo

Lietuvą stori

ir ploni

ir šakaliukai

tv

žiurkės

ir tranai

„ucha!“

bobos ir diedukai

„ucha“

nai

nai nai

ne

negreitai

aš numirsiu:

ponulius

ir paneles

ditirambais

girsiu

girsiu…

leskit leskit

raideles…

šitoks

šitoks

aukso

rojus

kuriame

eiles

kuriu

varnalėšoms

iškerojus

šnipštą

šnipštą

teturiu…

2011 08 24

*

Debesis

aikštę

žioja

slidžios

žaibų

gyvatės

į namus

klumpančiom

kojom

bėga

žmonės...

varstys

langus

užvarstys

ką ne ką

guolis

gundys

srus žemiškai

karštos

sekundės

arkikatedros

nišose

Mozė

Mozės

šventieji

debesis

ugnį

iškosėjęs

lieja

lietų

lieja

Duonai

Duona, kasdiene duona,

tu kūnaskraujas

darbo skruzdėlių

ir joms vienoms

turėtum priklausyt.

Bet ne.

Ne joms vienoms.

Yra dėlių.

Nuodais,

baisiais nuodais

pavirski, kasdiene,

ir žudyk

kiekvieną,

kuris, tavęs nevertas,

niekina tave,

vadindamas

šventa.

Kapsukas, 1957

*

gal

ieškojimų

kančios

beprasmės

gal

ratu

absurdiškai

ritamės

už

vienatvę

žvaigždžių

vienišesnės

skrieja

mintys

ledinėm

orbitomis

         mintys

         trupina

         ledą

         lyg stiklą

         ašmenim

         spindulingais

         krūpčioja

         skverbias

         veržias

         į tikslą

        realių

         realiausią

         iliuziją

mintys

klykia

lyg dvasios

benamės

intonacijom

mirtino

kliedesio

kad mes

prasmės

beprasmiškos

žemės

amžiais

stovinčios

amžiais

riedančios

mintys

perrėkia

tylinčią

tylą

ir besielį

robotų

gergždesį

už orbitų

orbitos

kas vilias

vylių

vyliais

iš vylių

veržiasi

per vylius

į vylius

ir jų

karstuose

miršta

tas

juos

daužydamas

kyla

šukės

dūžtančias

laimes

atneš

ir nedūžtančią

neregėtą

sapne

laimę

amžiną

ją

jaučiu

ašen

nes

žiūri

man

į akis

Azrailas

1961 10 01

*

„kils

pasaulinis

karas“, –

taria

juodukams

vikaras

vikarui

atitaria

aras:

„ne,

nekils...“

...kristališkai

švarios

marios...

išsimaudo

vikaras

išsimaudo

kariūnas

aras

juodukai

irgi

švarūs...

...arklius

balnoja...

prunkščia

vikaro

kumelė

širmoji

ištikimoji:

„tai tik

manevrai...“

Kaune

kunigaikščių

menėje

akcijai

„vėtra“

rengiasi

tautininkais

Afanasijus

Vėtra...

2012 07 12

*

nemigos

poakių

tamsis

erdvės

besaulės

tamsu

mėlynas

mėnesis

amsi

pėdsekio

šunio

balsu

spazmai

konvulsijos

tampo

be priežasties

ilgai

kraujo

juodžiausieji

trombai

aukščiai

ir gelmės

antai

dega

žiežirbom

spraga

ledo

vaiskumo

skalda

aldinti

kaldinti

spragą

dar

tebetrokšti

ir dar

mėlyni

mėnesiai

vėlūs

amsi

priminę

šunis

kaitrai

ledinei

išgėlus

gintaro

kaulai

nyks

nyks

Būdamas septynerių mėginau groti smuiku, bet instrumentą sulaužiau ir nedrįsau pažvelgti mokytojai į akis. Praėjo keletas metų, ir ėmiau rytais balkone trimitu žadinti miegančius kaimynus. Dar vėliau suplėšiau ne vieną gitaros stygą, o dainuodamas chore nesaugojau balso. Šiuo metu stengiuosi pabaigti lyginamosios filologijos studijas (LEU), bet pirma reikia parašyti magistrinį... Panašiai su tekstais – norėdamas kažką sąmonėje užbaigti, atrasti ir išsiaiškinti, mėginu užrašyti. Laužau, pučiu, plėšau. Kartais ateina kaimynai ir skundžiasi.

Tėvas sustojo kieme ir akimirką dvejojo, ar verta varyti į garažą mašiną, kurią netrukus išrinks detalėms. Nepraeis nė mėnuo, kaip dar tinkamos dalys bus nufotografuotos, paskelbtos laikraščiuose ir interneto tinklalapiuose. Mašinų donorystė – tuo jis verčiasi daugiausia. Ir vis dėlto Paulius, skaitęs baisių istorijų apie nusikaltimus, daromus dėl parduodamų ir perkamų organų, ne kartą mintyse pagalvodavo: gerai, kad tik mašinų.

Prie garažo vartų gulėjo maišelis. Tėvas paliepė: „Paimkit ir išmeskit tą šūdą.“ Greta sėdėjęs Svajūnas (klasės draugams – Svogūnas, mat girdavosi mokąs virti ypač skanią prancūzišką svogūnų sriubą) buvo įpratęs prie tokių aiškių žodžių ir gerbdavo tėvą už tai, kad šis nevyniodavo žodžių į vatą. Brolis sukruto lipti iš mašinos, o Paulius, nesuprasdamas, ką tėvas turėjo galvoje, pro aprasojusį langą bandė įžiūrėti, kas yra už to vėjo palengva judinamo maišelio polietileninės nugaros.

Kai Svajūnas išmetė maišelį į konteinerį, visi trys įėjo į namą, kuriame broliai praleido kūdikystę, vaikystę ir paauglystę. Vyrus pasitiko verkiančios moterys. Jų ašaros, neretai krisdavusios be aiškios priežasties, šį kartą buvo liejamos dėl išsiilgto „berniuko“ – priversto metus smirsti žuvų fabrike svetimame krašte, nors (mama tai puikiai žinojo) nieko šlykštesnio nei žuvų kvapas jam neegzistavo. „Mano berniuk, kaip tu?“ – nuskambėjo klausimas, dažniausiai užduodamas mylinčio ir pasiilgusio žmogaus, kai jo meilės objektas po ilgo išsiskyrimo vėl atsiduria šalia.

Nors jų finansinė situacija buvo prasta, jie buvo laiminga šeima: tėvas, spaudžiamas moralės, sąžinės ir ligų, iškart po vestuvių metė gerti; mama, pradinių klasių mokytoja, savo vaikus vis dar laikė mokiniais ir užsimiršusi kviesdavo ateiti į pamokas; Svajūnas, nepaisydamas klasės draugų patyčių, patarnavo bažnyčioje; Paulius, jautrus ir pastabus jaunuolis, vis ieškojo savo pašaukimo; ir močiutė, kažkada (tuos laikus nesėkmingai stengėsi ištrinti iš atminties) tiesusi geležinkelį pas baltąsias meškas, ir... Šiuose namuose atsirado dar vienas žmogus, su kuriuo, po kelių trumpų sakinių apie gyvenimą Norvegijoje, Paulius ir buvo supažindintas.

– Ir vėl, visa nugara! Turėtum sarmatos! – pažadino močiutės balsas, bet, priešingai nei vaikystėje, negalėjo atspėti, apie ką ji kalba. Po kelionės Paulius jautėsi pavargęs, tad užsiklojo galvą antklode ir bandė snausti toliau. Balsai iš pirmo aukšto nedavė ramybės. Nervingai pasimuistęs dar keletą minučių, jis jau stovėjo prie lovos ir movėsi metus spintoje išgulėjusias patogias treningines kelnes.

Vos pravėrė duris, į kambarį įsiveržė šleikštus išmatų dvokas. Panašią, tik kiek stipresnę smarvę jis užuodė vieną vasarą, kai vandentiekyje laikinai įsidarbinęs tėvas nusivežė aprodyti savo darbovietės – vietos, kur suteka, o vėliau valomos srutos. Šiame kontekste paliepimas „paimti ir išmesti tą šūdą“ atrodė tarsi nekaltas ir vos juntamas mažo vaiko spyris kitam vaikui į užpakalį.

Pamatyto vaizdo Paulius nepamirš niekada. Močiutė, kuri jį išmokė skaityti ir rašyti, kuri pasakojo, kaip išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, kuri akivaizdžiai liudijo, koks nerūpestingas šiandien yra jų gyvenimas, dabar buvo pasilenkusi prie naujosios namų gyventojos ir keitė kažką panašaus į vystyklus. Šita moteris, vakar pristatyta kaip močiutės sesuo, neturinti kur daugiau apsistoti, jam atrodė tarsi svetimkūnis, įsiveržęs į saugią ir jaukią, nedalomą šeimos erdvę. Kol močiutė jo nepastebėjo, Paulius žiūrėjo į seną pusnuogę moterį, tokią bejėgę, kokia tampa peteliškė, prieš savo valią uždaryta į puslitrinį stiklainį. Paulių ši scena grąžino į kūdikystę, kai tame pačiame kambaryje, pasak artimųjų, ta pati močiutė keisdavo jam – ne kam nors kitam! – vystyklus, niūniuodama vieną iš sukurtų melodijų.

Šeima ir svetimkūnis susėdo prie pietų stalo. Virtuvė, beveik nesikeičianti jau dešimtį metų, šiandien ne tik motinai, kuri apie tai galvoja nuolat, bet ir Pauliui atrodė viena labiausiai apleistų vietų pasaulyje: šaldytuvas urzgė kaip kalę matantis, bet pasiekti negalintis šuo; dujinė viryklė buvo tiek prikepusi, kad jokie šmaikščiai reklamuojami valikliai nepajėgė jos atnaujinti; baldai prašyte prašėsi į krosnį, o čiaupas, nepaisant tėvo santechninių įgūdžių, nesiliovė kapsėjęs. Motina, džiaugdamasi sugrįžusiu sūnumi, nepradėjo skųstis baisia ir nepavydėtina savo dalia, juoba žinojo vėl susilauksianti pašaipaus močiutės žodžio ir garsaus, valdingo vyro kirčio – „nėr pinigų“. Paulius, keldamas dar vieną šaukštą Svajūno virtos svogūnų sriubos, nenuleido akių nuo moters, jam matant pirmą kartą atsisėdusios už šeimyninio stalo. Jam net pasirodė, kad ji valgo kaip tikra aristokratė: iš lėto, su tam tikra maniera keldama ir nuleisdama įrankį, stengdamasi niekam iš šalia esančių nesugadinti apetito. Vis dėlto Paulius, prisiminęs šio ryto vaizdus, nepajėgė jų atriboti nuo gardžių mamos pietų. Staiga, tarsi kas būtų jam užspaudęs gerklę, sriuba iš jo burnos grįžo atgal į lėkštę. Pasmerktas šeimos narių (ypač Svajūno) žvilgsnių, jis greitai atsistojo, atsiprašė, padėkojo už pietus ir dingo.

Kelias valandas Paulius sėdėjo savo kambaryje ir žiūrėjo pro seniai valyto lango stiklą. Už jo kadaise būta tuščių laukų, dabar čia stovi gražūs, nauji, modernios architektūros namai, nepanašūs į statytus sovietmečiu. Su kaimynais Paulius beveik nebendravo, nebent bendravimu laikytume trimito garsus, kuriuos, būdamas trylikos, leisdavo pravėręs balkono duris. Žinoma, tai buvo labiau erzinimas, kuris baigdavosi jo tėvų ir kaimynų ginčais. Paulius, veikiamas aplinkinių reakcijos, nustojo ne tik groti, bet ir apskritai savo sąmonėje įspaudė žymę, trukdančią kurti. Tačiau trimitas, muzikos mokytojo vadintas triūba, nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis ėmė ilgainiui vengti visko, kas vadinama kūryba. Jau vėliau, pajutęs nepriteklių ir išvykęs dirbti į užsienį, jis džiaugėsi pasirinkęs teisingai – mamos draugas Alfredas, poetas ir muzikantas, gyveno dar skurdžiau negu jie, bet, gavęs didesnį ar mažesnį honorarą, dažniausiai visą pragerdavo.

– Pauliau, ar tau viskas gerai? – mintis pertraukė mama.

– Taip, mama, – pamelavo Paulius.

– Ar tave palikti vieną?

– Taip, mama.

Jai išėjus, Paulius nustojo žiūrėti pro langą, įsijungė kompiuterį ir, kaip elgdavosi sunkiomis, ilgesnių apmąstymų pilnomis valandomis, pradėjo žaisti vieną iš mėgstamų žaidimų.

Jau savaitę Paulius nedirba, net neina iš namų, nepaisydamas tėvo įsakymų ar brolio priekaištų. Atrodo, tarsi kažkas jį būtų stipriai paveikę, išmušę iš normalaus gyvenimo ritmo. Jam šypseną kėlė žodžių junginys „normalus gyvenimas“, todėl savo elgesyje neįžvelgė nė menkiausio piktavališkumo. Su namiškiais bendravo tik būtiniausiais žodžiais, o ir apie savo kelionę nedaug pasakojo, tėvų nepasitenkinimą laikinai pristabdydamas uždirbtais pinigais.

Pauliaus nebestebindavo rytais pasklindantis dvokas. Jis jautėsi daugiau ar mažiau susitaikęs su viskuo, kas taip staiga sujaukė ryšį su šeima. Galbūt jis galėjo nesureikšminti šio lyg ir neskausmingo pokyčio – juk niekas nemirė!– bet naujasis įnamis įkūnijo pačius baisiausius Pauliaus košmarus.

Kartą tėvai susipyko. Jie svarstė, ar Paulių taip paveikė sunkus darbas, o gal jį paliko moteris, apie kurią nieko nepasakoja. Pradėję nekaltais svarstymais, jie, kaip buvo įpratę, ėmė plūsti vienas kitą dėl blogo auklėjimo, prikaišioti viens kitam skaudžiausias, būtas ir nebūtas, praeities nuodėmes. Tėvas siuto vadinamas „alkoholiku“, o motina šėlo pavadinta „kekše“. Svaidydamiesi žodžių granatomis jie pamiršo, kad Paulius yra jautrus žmogus, linkęs išgyventi kiekvieną skausmingą, keistą, nekasdienį įvykį.

Būtent todėl, išgirdęs barnius apačioje, jis nusileido ir paklausė, kas nutiko. Nuo palyginti ramaus klausimo du priešais stovintys žvėrys, prieš akimirką draskę vienas kitam snukius, tapo mažais, prijaukintais kačiukais. Tėvas nuslinko prie televizoriaus, o mama, prisiimdama nuskriaustosios vaidmenį, ėmė plauti indus, nors jie buvo švarūs.

Paulius jau buvo susikrovęs krepšius, kai mama atnešė laišką ir, atsiprašiusi, kad per dvi savaites nerado tinkamos progos jo įteikti, padėjo voką ant stalo. Lyg jau prieš šimtą metų būtų turėjęs kompiuterį, beveik kas dieną naršydamas internete, Paulius buvo pamiršęs, ką reiškia gauti tikrą laišką, voke su pašto ženklu, ant kurio užrašytas namų adresas. Puiki proga prisiminti.

Nieko gero nesitikėdamas, jis atplėšė voką. Perskaitęs laišką Paulius negalėjo nei žiūrėti pro langą, nei žaisti kompiuteriu. Nei žiūrėti, nei žaisti.

Mielas Pauliuk,

neabejoju, kad nustebai gavęs laišką. Ilgai svarsčiau, ar jau atėjo laikas, kai turiu jį parašyti. Ir ar apskritai verta. Žinau, kad labai pyksti dėl visko, ką priverčiau tave patirti, kad greičiausiai (bijau to žodžio!) nekenti manęs ir nė negalvoji, kur dingau. Taip, ilgą laiką neatsakinėjau į tavo laiškus el. paštu, pakeičiau telefono numerį, negana to, dar paprašiau tėvų ir artimiausių draugų, su kuriais dar šiek tiek bendrauju, nieko tau apie mane nepasakoti. Pati, priešingai, domėjausi tavo gyvenimu, įvairiais būdais stengdavausi sužinoti, kur esi, ką veiki, ar esi sveikas. Jei skaitai šį laišką, vadinasi, grįžai iš Norvegijos. Dėl to ir siunčiau namų adresu – dalis laiško turinio tau atrodytų nesuprantama, jei skaitytum užsienyje.

Pradėsiu nuo to, kad labai džiaugiuosi radusi laiko sau ir susidorojusi su praeitimi, kurią puikiai žinai. Tiesa, turbūt negirdėjai, mirė mano mama, tad viskas, kuo dar galėjau pasitikėti, dužo. Jei dar prieš tai abejojau, ar tinkamai pasielgiau taip netikėtai palikdama tave, vėliau, nesupyk, nesigailėjau, mat po nepakeliamo skausmo man dar labiau reikėjo laiko atsigauti. Gimti iš naujo.

Jei trumpai apie save, tai dabar esu ten, kur norėjau būti. Piešiu tai, kas patinka, mėginu įvairius stilius, beje, pusmetį praleidau Piteryje. Bent kartą per savaitę eidavau į Ermitažą, vis sustodavau prieš Leonardo da Vinčio paveikslą „Madona su kūdikiu“, kuriame vaikas žinda mamos krūtį, ir svarstydavau, kur slypi dailininko talento paslaptis.

Dėl kelionių kalta tavo močiutės sesuo – naujas žmogus jūsų namuose. Nors, kiek prisimenu tavo konservatyvumą, jautrumą ir nekokį požiūrį į gimines, greičiausiai dar nežinai, kas ji buvo. Perskaitęs šį laišką galėtum pasidomėti. Be to, jei vis dėlto norėsi mane pamatyti, tik ji galės nuspėti, kur aš esu.

Daugiau nesiplėsdama ir vengdama įkyrėti, pridursiu, kad kiekvieną naktį prisimenu tavo delnus išraizgiusias upės ištakas primenančias linijas. Ir tada, kai sakiau išbūrusi mums ilgą ir laimingą gyvenimą, aš tik spėjau. Iš tiesų nieko nenutuokiau apie burtus, bet tos delnų linijos suteikė ilgaamžiškumo ir laimės pojūtį.

Tavo

Samanta

Tąryt dvokas namuose jau neatrodė toks nepakenčiamas, be to, Paulius buvo įpratęs prie kur kas šlykštesnės – žuvų fabrikuose tvyrančios – smarvės.

Svetimkūnio rankose tirpo šokoladas. Lipni, tiršta masė tekėjo pirštais. Moteris, jau kurį laiką gyvenanti šiame kambaryje, žiūrėjo į rudą plytelę taip, tarsi tai būtų paskutinis turtas, kurį kėsintųsi iš jos atimti. Jis žengė žingsnį ir ištarė: „Teta!“ – ir tai buvo teisingas, reikalingas ir turbūt vienintelis būdas, kuris galėjo padėti užmegzti ryšį tarp jaunuolio ir moters, tarp dviejų vienas kito nepažįstančių, bet panašių žmonių.

Paulius nutaikė akimirką, kai namuose liko tik močiutė, kuri, net ir panorėjusi sutrukdyti jųdviejų pokalbį, būtų greitai pajutusi, kad jai nedera kištis, ir būtų kukliai uždariusi duris. Močiutė buvo labai nuovoki, nuostabiai gebėjo įsikišti prieš įsiplieskiant kivirčui, ir anūkas ją už tai gerbė.

Po minutėlės tylos ant lovos sėdinti moteris pasiūlė atėjusiam tos rudos pusiau košės, nes daugiau nieko neturėjo. Paulius prisiminė karštą šokoladą Operos ir baleto teatre. Jam dabar mažiausiai norėjosi bent paragauti saldėsio. Bet negalėdamas atsakyti žmogui, kuriam ką tik pasakė pirmą žodį, įsidėjo į burną aptirpusį gabalėlį, sūroką nuo prakaituotų moters delnų.

Paulius, sėdėdamas šalia senos moters, galvojo tik apie tai, kas šiame žmoguje jam yra svetima, o kas (gali būti ir taip!) sava. Jis netgi pamiršo, kodėl įveikė tą barjerą tarp savęs ir svetimkūnio, kodėl po dviejų savaičių drįso įžengti į kambarį, kuriame, kaip paaiškėjo, nebuvo nieko baisaus ir nežmogiško, kas neleistų užeiti.

Moteris, sunkiai serganti ir neprisimenanti, ką veikė prieš minutę, kaip Paulius netrukus įsitikino, neblogai atminė praeitį. Ji pasakojo viską, kas tik galėjo sudominti atėjusįjį. Kalbėtojai buvo gera pagaliau sulaukti lankytojo, kuris jos atidžiai klausosi.

Netrukus Paulius suvokė, kaip mažai nusimano apie dailę, nors mokykloje ir turėjo neblogą mokytoją. Jis prisiminė, kad žinios per dailės pamokas buvo fragmentiškos, dėstyta nuobodžiai, be aistros ir noro ką nors vertinga perduoti. Todėl dabar Paulius ne tik negalėjo prisiminti žymiausių pasaulio dailininkų vardų, bet painiojo ir epochas.

Moteriai baigus pasakoti, grįžo tėvai. Jie nustebo pamatę sūnų kambaryje, į kurį, mirus seneliui, jis nedrįso kelti kojos.

Kitą dieną Svajūnas, užtaikęs tinkamą progą pasipuikuoti medicinos žiniomis, pasakė broliui, kad išmatų nelaikymas vadinamas enkopreze. Paulius to nežinojo, juk buvo ir svarbesnių dalykų.

Samanta buvo paskutinė dailininkės, ilgam atsigulusios į lovą, kurioje prieš keletą metų mirė Pauliaus senelis, mokinė. Baigusi mokyklą, ji slapčiomis lankydavo jo tetą Eleną – svetimkūnis turėjo vardą! – beveik nieko, be jos ir kelių artimųjų, į namus neįsileidžiančią. Kol Paulius dirbo užsienyje, mergina nešdavo savo piešinius dailininkei ir nekantriai laukdavo vertinimo. Samanta nujautė Eleną sergant, bet neįtarė, kad žymios dailininkės atmintis panėšėja į vėjo varstomą langelį.

Padedamas tetos Elenos, Paulius išsiaiškino, kur galėtų būti apsistojusi Samanta. Pagaliau jis pajuto galįs susigrąžinti prarastą meilę.

Neapykantos Samantai vaikinas nejautė. Jos laiškas pakeitė jo planus. Pasikeitė ir požiūris į neišgalinčius savimi pasirūpinti žmones. Dabar Paulius suprato, kas yra užuojauta, kad negandos gali užklupti kiekvieną.

– Kur tu esi, Samanta? Ei, atsiliepk! Pasakyk, kas nutiko! – beveik metus kartojo, kaskart girdėdamas iš mažyčio telefono sklindantį tik įrašytą svetimą balsą. Nesulaukęs jokio atsakymo, galop nustojo mėginęs susisiekti.

Kupinas ryžto, sukaupęs visą drąsą, Paulius stovėjo Rainių kaimo pakrašty. Buvo birželio dvidešimt ketvirtoji – lygiai prieš penkiasdešimt metų čia įvyko vienas iš žiauriausių nusikaltimų žmogiškumui. Toje vietoje, kur dabar stypsojo susigrąžinti meilę trokštantis jaunuolis, kažkam buvo sutraiškyti kaulai, išdurtos akys, išpjauti liežuviai. Nors Paulius pernelyg gerai neišmanė Lietuvos istorijos, tačiau kartą per istorijos pamoką jam dingtelėjo, kad ten, kur buvo įvykdyti žiaurūs nusikaltimai, ir toliau lyg niekur nieko gali virti gyvenimas. Susigriebė, kad tai kvaila mintis, tad nuskambėjus skambučiui tuoj pat ją užmiršo.

Ant lapelio pačiam vos įskaitomu raštu buvo pasižymėjęs detales iš Elenos pasakojimo, iš tiesų menkai paaiškinusio, kaip rasti medinę trobą, kurioje kadaise rinkdavosi dailininkai. Kurioje gali būti Ji.

Gerą valandą Paulius klausinėjo tai vieno, tai kito gyventojo, neaiškiai apibūdindamas, ko ieško. Beje, kelios močiutės nudžiugo sulaukusios netikėto svečio, kvietė arbatos, traukė naminį sūrį ir „Trejas devynerias“ – savo vaišingumu tarsi norėjo įrodyti, kad net visų pamiršti žmonės lieka svetingi. Paulius, genamas milžiniško troškimo pamatyti Samantą, pažadinęs savyje ilgai snūduriavusius jausmus, neišmanė nė kaip elgtis su nepažįstamais nuoširdžiais žmonėmis ir nueidavo sumurmėjęs „ačiū, ne“.

Kai pamatė namą, kuriame galėjo būti mylimoji, Paulius ėmė dvejoti, ar neatvažiavo veltui. Ar viskas, ką jautė dar labai jaunas, neišblėso. galbūt Samanta pasikeitė, gal ji jau visai kitokia, gal jos čia net nėra, ir netrukus jis bus priverstas grįžti iš kur atvykęs, palengva rinkdamas ir į saują kraudamas vos matomus ilgesio trupinius.

Saulė ėmė dar stipriau kaitinti vaikino galvą, nesaugomą namuose paliktos kepurės. Paulius jautė, kad kraujas vis sparčiau teka gyslomis, o veide ryškėja nuotaika, panaši į kažką didelį – dar neaišku – džiaugsmą ar liūdesį.

Samanta pusnuogė džiaustė skalbinius, visai nesibaimindama, jog kas nors svetimas galėtų čia netikėtai užklysti. Užklydo savas.

Nors Paulius nemėgo tatuiruočių, iš tolo pamatė boružėlę virš kairiosios Samantos krūties. Prisiminė, kad mergina ją pasidarė išlaikiusi egzaminą, lietuvių kalbos ar biologijos, dabar jau ne taip svarbu. Tatuiruotė buvo tokia tikroviška, kad Paulius, nematęs Samantos daugiau nei trejus metus, suabejojo, ar tik nebus čia tikra boružė virš jo mylimos moters krūties taip dailiai nutūpusi.

Dar keletą minučių, kol Samanta baigė džiaustyti drabužius, Paulius nedrįso pasirodyti – stovėjo tokiu atstumu, kad bet kurią akimirką galėjo būti pamatytas, bet numanė, jog yra tam tikra nepaaiškinama riba, tik kurią peržengę pajuntame kito buvimą.

Riba iš tiesų buvo kaip įrodymas, kad dalykai, kuriuos manome egzistuojant, nebūtinai yra tik mūsų fantazijos vaisius. Pauliui ją kirsti trūko vieno nedidelio žingsnio, nubrauksiančio trejus metus grakščiu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir šis žingsnis buvo žengtas taip pat grakščiai, kaip žingsniuoja rodyklė.

Samanta ir Paulius, tuos metus gyvenę atskirus gyvenimus, sėdėjo ant suoliuko taip, tarsi būtų sėdėjęs vienas, nedalomas žmogus. Ryškių, truputį kampuotų veido bruožų mergina, prisidengusi krūtinę gelsva skara, jautėsi kalta, kad kažkada paliko šį vaikiną, tačiau ir džiaugėsi neklydusi galvodama, kad Paulius jos vertas. Samanta manė, kad kiekvienas vyras, iš tikrųjų mylintis moterį, turi įrodyti, kad nei laikas, nei kartais pačios keisčiausios moterų užgaidos negali sunaikinti tikro jausmo.

– Kodėl taip padarei? – Paulius paklausė, nors jam tai nebeatrodė svarbu.

– Taip reikėjo, Pauliau. Nors elgiausi savanaudiškai, žinojau – tu surasi mane, kai būsiu pasiruošusi.

Juodu kelias valandas sėdėjo tylėdami, bet rodėsi, kad į šią tylą telpa trapi dviejų žmonių laimė. Staiga Paulius suprato klydęs dėl savo pesimizmo, apėmusio atplėšus netikėtai gautą laišką.

Kai jie grįžo, Elena merdėjo. Močiutė, Svajūnas, mama, net tėvas – visi, gyvenantys šiuose namuose, tarsi suakmenėję žiūrėjo į ją ir nežinojo, ką reikia daryti tokiomis akimirkomis. Prieš keletą minučių čia dar meldėsi kunigas, bet, kaip Pauliui pašnibždėjo mama, Elena ir tuomet nepratarė nė žodžio. Paulius stebėjosi, kodėl mama šnabžda taip, lyg prieš juos gulinti moteris jau būtų mirusi, ir kodėl jai niekas nepakvietė gydytojo. Jis nepakentė, kad žmonės laidojami anksčiau laiko, nors iš tiesų numanė, kad ši moteris jau seniai žvelgė pro plačiai atvertus mirusiųjų pasaulio langus – kažkas pro juos mojo ir kvietė.

Paradoksalu, bet mirus svetimkūniui Pauliaus viduje tartum kažkas svarbaus išnyko. Jis negalėjo pamiršti, kad tik Elenos dėka Samanta tapo tokius gražius paveikslus, puošiančius kuklų jųdviejų būstą.

Vieną vakarą Operos ir baleto teatre Paulius nepajėgė užsakyti karšto šokolado. Samanta nesuprato kodėl, bet jis, burbtelėjęs, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, pabučiavo mylimąją į skruostą.

O jūs, „paslankiuoju dangum“ lekiantys metai, ar išliks „blankus praeities atspindys“

I. Kaip Persėjas,

pridengtas Hado šalmo,

šuoliuoju ant sparnuotojo širmio

link išsipleikusios tuštumos –

už nugaros retmės,

prižėlusios piktžolių,

pamirštos provagės,

ledų nuneštos vytinės,

išdvisus išdagų smarvė,

sudužę varpų garsai

ausyse.

II. Tankiai suaustas Vilniaus, Vitebsko,

Bresto žemėlapių audinys,

atspurę Livonijos nėriniai,

kandžių kapojami Smolensko ir

Starodubo ataudai –

pečiai per siauri,

stuburas silpnas išturėti

Patriae Amabilis svorį,

didybę ir nuopuolį –

bet šiandien

sapnavau medžioklę giltinę

išsišakojusiais elnio ragais.

Bene turi teisę kalbėt apie laisvą „šios žemės kelionę“, kai „viską sumaišo lemtis“

I. Atsainiai nupjovus virkštelę,

tais metais nuo Kristaus gimimo,

balandžio mėnesio dieną, Breste

siaučiant dėmėtajai šiltinei,

o visam krašte esant maro pavojui,

tarp apkaustytų skrynių, Slucko kartinų,

lokenų, kardų ir muškietų

išvydau pasaulį šį.

Kaip ir dera: parapijos metrikų knygoj

glotniai įspaustas įrašas,

krikštatėviai (duok, Viešpatie, jiems

gyvybės vandens), gentainių

genealogijos medis ir

įsmigus strėlė į barokinį skydą.

Paskum: žindyvės, globėjai ir užtarėjai,

gramatika, retorika ir dialektika,

tarnautojo pareigos, dulkės kelionių,

rudas ir palšas skalikai, pradanginti

žmogystos Pacaičio.

II. Nei kurčias, nei aklas,

pasaulį geidžiau užrašyti

vapsvom, gumbavaisiais,

akmeniu – nenorėjau

išmarginti jo kamanotu karu,

priešus verčiančius pakoja,

ir, gink Die,

amore lucri – pelno aistra.

Tad nepermirkęs piene duonos,

saikingai atmiešdavęs šinkose

vyną, aštria plunksna

seikėjau, smaguriavau lingua latina,

svarsčiau, meilikavau językiem polskim,

plūdausi, godžiaus lietuviškai.

Skundas Vilniaus rytmetį, kai „griūna nelaimės viena po kitos, ir liūdnas likimas spaudžia mus iš visur“

I. Bene norėjome sentėvių žemę

negandom alsinti, –

bet kai niršus klaidatikis

užspeičia kampan,

kiek gunksodamas kęsmą kęsi –

į gaisus pašokęs, žiū, ir kardo tveries.

II. Išpampę, utėlėti valstiečių vaikai,

apkiautę, peralkę miestelėnai –

metų metus Gardiną, Biržus, Žemaitiją

badmetis rijo, įsisukusios ligos pjovė –

kruša ir ugnis išsvilino trečdalį žemės,

išguldę pusę vyrijos, o iš šiaurės, rytų,

tarsi iš požemio karalystės, vis

lindo ir šliaužė „skėrių išvaizdos“

švedų, maskvėnų kohortos.

Sunku žmogui su jėga galynėtis,

nelengva su pilvu kautis –

bet neišleisi iš atminties

gurbstančios našlės aimanų,

plutos kąsnyje

sušalusios našlaičio ašaros.

III. Pakirstieji mūsiškiai krito galvom

maskvėnų pusėn – tad jau vakarop

sulaukėm „girtos nuo kraujo“ Nikės.

Tartum žaismūs lošėjai

lemties valandą prie jos kojų

dėjom geležinius puodus, skrynias,

Maskvos darbo pakinktus,

klojome bebrenas, kiaunių kailius, atlasą,

brangakmeniais aptaisytus kryžius,

o ponas Šimkavičius atvedė trofėjinį

išdarį, apklotą ryškia gūnia.

Klastus pergalės įkarštis – neatvėsins jo

šarvais pasipuošusi moteris – atžarios kautynės

įspaudžia paniekos ženklą,

kieta kario širdis – nesuminkštins jos

Marsijo fleitos melodija – Belzebubo girnos

neapykantos peleną beria.

IV. Vyrų gerklės ilgai kentė sausrą –

alus, vienas kitas gorčius degtinės,

burgundiško statinaitė – gėrė

už vėliavas, šaunius husarus,

vaikų gėrybę – sveikatą ir ateitį sočią,

už miklią ranką bei taiklią akį – plovė

degėsių dūmą, išgąstį, sąžinę.

Įkaušę prisiminė meškininkus,

komediantus, šokėjus,

pragaro gerklom kriokusias

priešo patrankas,

pelkėj tręštantį bėrį ir sėklos tvaiką, –

liko tik apgailėti

Patriae lemtį, nedraugų suktybes

ir pono Janavičiaus graužatį,

žentui prašvilpus jo palivarką.

V. Neišmanau, kokios dermės

pritinka vyriškai intonacijai,

kokia ištara įdiržusią širdį suplėšo

ir koks puvinys maitoja sielą,

tačiau lyg vakardien

gyvai regiu poną Zenavičių –

bliaukdamas prakaitu, jis putrojo ir

maukė, šnypavo ir gergždė,

o kai kipšų gvardijos vyresnysis

užtvojo makaulėn, nejuokom

nenaudas pasiuto, – stačia galva

puolęs beržynan, atvilko už kojų

negyvą maskolį,

apšlapinęs (kaip koks nekrikštas)

uoliai skrudino nelaimėlę auką, –

vyma draskė Zenavičiaus skrandį,

velnystė smegenis suko.

„Nieko švento žmoguj, kad mylėtum,

didingo, kad gerbtum – Etmono potvarkiu

siunčiu tave, atmatą, pragaran...“, –

spigiai suklykė ponas Zenavičius ir

drykdamas putom tartum senas kuilys

susmuko bei dvasią išleido.

Lyg ištiktas nuomario

gležte sugležau ir tylėjau

už Černigovo vyrus, Smolensko gynėjus –

tylėjau

už gyvuosius ir mirusius

Viešpaties kūno narius.

Giliam susimąstyme prieš iškeliaujant į „didaus Gedimino senąjį miestą“

I. Kai akys užvertos,

o burna pilna vandens,

nekalbi „ypatingu būdu“ –

kuosa kiauksi, šnypšti kurtiniu,

šaižiai švilpi varnėnu.

II. Senoliai bylojo:

pakilo iš žydinčios

obels volungė

žiū

gyvybė į žemę atėjo

nukrito po kojom žvakė

žiūrėk

vargo bitė apleido

ašarų karaliją

vorus, muses

džiovindavom

idant

kraštą stygius paliktų

stogo čerpę

nuimdavom

kad siela dangun

kelią rastų

užmigdavom ant balnų

ir

Viešpaties kareivija

sapnus sergėjo

III. Svirplys ant smilgos, kregždė

pašelmenėj, debesų nimbai

virš mūsų galvų –

iškeliaujam,

nes žemė nepriima svetimo kūno –

baimė ir mirties virpulys

skubina vytis saulėlydį.

Tuoj tuoj žirgų kanopos trupins

ir mals kelio žvirgždą – tuojau

medžių šakos zulins nugaras,

kviečių varpos brūžuos

švytinčias papilves – greitai

įsisupsim į ūko skarą ir

nuojautų drapanas.

Ir vėjo šuoras atskraidins

Gardino, Vilniaus gandus,

sušniurusių vaikų rėkesį,

smagračių, spyruoklių girgždesį,

atgins skerdienos, šinkų raugo,

moterų šakumo kvapą –

bet jei laiku neatvėsinsime kūnų,

geismo smauglys

sutrupins į šipulius kaulus.

Skaitant Nikolai Copernici „De revolutionibus orbium coelestium“

I. Suspausta į kumštį

gyvybės šauklė ir

mirties pranašautoja,

ekscentriška ir derminga,

grakšti ir ekstaziška,

tarsi „veltinė skrybėlė“,

nenuklystanti nuo savo orbitos...

II. Saulė įžengė į Marso namus –

įtūžęs avinas, išvertęs didingą stuomenį,

daužo ragais ledų sangrūdas,

tačiau grynšala ilgais gedulo rūbais

dar tvirtai įsitvėrusi žemės

kamžloja Vilnelės krantus,

begėdiškai šliaužia Bekešu,

ant Plikojo kelia vaišes,

o persiritus per miesto sieną

kaip gribišė iš pasalų vaginėja.

„Tarp nieko ir visko“

it taškelis šaltoj bekraštybėj

skrieju kartu su tyla, „Stikso niršuliu“,

kritimo pagreičiu, švytuoklės svyravimu,

miškais ir pelkynais, smėlynais ir

piramidėmis, aštriom alebardų ašmenim,

paskutine pradalge,

nuparkusiu kurmiu ir Magdalenos kūnu.

Sukuosi su bjaurastim,

kuri iš kūno ertmių,

atgailos slėpiniu, Vilniaus Madona,

Kazimiero koplyčia, Nonharto namu,

Rotušės vyge ir prie jatkų

slampinėjančiom katėm.

 Bernard'as Werberas (g. 1961 m.) – vienas populiariausių pasaulyje šiuolaikinių prancūzų rašytojų, išgarsėjęs praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Jo kūryba jungia įvairius žanrus – detektyvą, nuotykių romaną, mokslinę fantastiką ir filosofinę utopiją.

„Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija" – tipiškas šio eklektiško autoriaus kūrybos pavyzdys. Nors pirmąkart ji buvo išleista 1993 m., tačiau nuorodų ir užuominų apie ją B. Werbero romanuose būta gerokai anksčiau. Itin plačiai ji minima jo romane „Skruzdėlės" (1991). Pats autorius teigia, jog šią enciklopediją įtraukė į romaną paskutinę akimirką, kad suteiktų jam solidesnio mokslinio arba istorinio pagrindimo. Enciklopedijos autoriumi laikomas B. Werbero pramanytas Edmondas Wellsas, kurio prototipas buvo rašytojo senelis, visas pastebėtas įdomybes užrašydavęs į savo sąsiuvinius. Šios tradicijos laikėsi ir pats B. Werberas, įdomesnius faktus pradėjęs kaupti nuo trylikos metų, o vėliau tęsęs šį darbą ir dirbdamas kaip mokslo žurnalistas.

„Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija" yra neįprastų faktų ir linksmų istorijų šiupinys (knygą sudaro 245 trumpi enciklopedinio pobūdžio straipsneliai), neturįs kokios nors aiškesnės teminės tvarkos ar vientisos struktūros. Vis dėlto ją perskaičius galima suvokti tam tikrą vyraujančią kryptį – tai nuolatinės žmonijos pastangos siekti pažangos ir pagerinti savo gyvenimą. B. Werberas pateikia nemažai detalių apie idealių bendruomenių gyvenimo projektus ir eksperimentus, kuriuos bandė įgyvendinti ne tik žmonės, bet ir vabzdžiai ar žinduoliai. Būtent biologiniai ir psichologiniai straipsniai, mano galva, yra pati įdomiausia ir solidžiausia šios enciklopedijos dalis. autorius nemėgina primesti skaitytojui savo požiūrio; greičiau jis nori paskatinti skaitytoją stabtelėti, nustebti, pamąstyti ar nusišypsoti skaitant knygoje pateiktas istorijas, šitaip leisdamas per jas byloti daugialypei iki galo nepažinaus pasaulio įvairovei.

Vertėjas

Jūs

Perversdamas šį puslapį, jūs pastebite, kad smiliumi paliečiate tam tikrą popieriaus lapo tašką. Nuo šio sąlyčio tas taškas be galo mažai įšyla. Be galo mažai, tačiau realiai. Be galo mažų dydžių pasaulyje šita šiluma priverčia elektroną iššokti iš savo orbitos, palikti atomą ir susidurti su kita dalele.

Tiesą pasakius, vis dėlto ši dalelė yra reliatyviai milžiniška. Ir elektrono smūgis jai – tikras šokas. Lig tol ji buvo inertiška, tuščia ir šalta. Dėl jūsų šokinėjimo nuo puslapio prie puslapio ją ištinka krizė. Savo judesiu jūs sukėlėte permainas, apie kurių pasekmes niekada iki galo nesužinosite.

Sprogimas be galo mažų dydžių pasaulyje.

Išsilakstantys į šalis materijos gabalai.

Išsiskyrusi energija.

Galbūt per sprogimą užgimė mikropasauliai, kuriuose gyvena žmonės; galbūt jie išras metalurgiją, valgių gaminimo meną ir tarpžvaigždines keliones. Galbūt jie pasirodys esą protingesni nei mes. Jie niekada nebūtų atsiradę, jeigu jūs nebūtumėte į rankas paėmęs šios knygos ir jūsų pirštas nebūtų įšildęs kaip tik šitos lapo vietos.

Panašiai mąstant, ir pati mūsų visata, ko gero, yra atsidūrusi kokios nors gigantų civilizacijos milžiniškos knygos lapo kamputyje, bato puspadyje ar alaus skardinės putoje. Mūsų karta jau niekada nesužinos, tarp kokių be galo mažų ir didelių dydžių esame. Bet mes žinome, jog kadaise mūsų visata ar bent ją sudaranti dalelytė buvo tuščia, šalta, juoda ir nejudri. O paskui kažkas sukėlė krizę. Pervertė puslapį, užmynė ant akmens, nupūtė alaus putą nuo atidarytos skardinės. Vis dėlto buvo kažkoks „pažadinantis“ veiksnys. Mūsų atveju, kaip žinome, tai buvo didžiulis sprogimas – Didysis sprogimas.

Taigi įsivaizduokite bekraštę tylos erdvę, kurią staiga pabudino titaniškas žybsnis. Kodėl kažkas aukštybėse pervertė puslapį? Kodėl nupūtė alaus putą?

Vien todėl, kad viskas vystytųsi lig tos pačios akimirkos, kurią jūs, skaitytojau, skaitote štai šitą knygą kaip tik ten, kur dabar esate.

Ir galbūt kiekvienąsyk pervertęs šios knygos puslapį jūs duodate pradžią naujai visatai kurioje nors be galo mažų dydžių pasaulio vietoje.

Įvertinkite tokią neišmatuojamą savo galią.

Parkinsono dėsnis

Parkinsono dėsnis (neturįs nieko bendro su to paties pavadinimo liga) teigia, kad auganti įmonė vis dažniau ima samdyti pernelyg brangiai apmokamas vidutinybes. Kodėl? Tiesiog todėl, kad joje dirbantys žmonės nori išvengti konkurencijos. Geriausias būdas nesusidurti su pavojingais priešininkais – įdarbinti nekompetentingus darbuotojus. Geriausias būdas nuslopinti jų norą kelti vėją – jiems permokėti. Šitaip vadovaujančios kastos užsitikrina amžiną ramybę. Priešingai, remiantis tuo pačiu dėsniu, visi idėjų, originalių sumanymų ar noro patobulinti įmonės darbą kupini žmonės yra nuosekliai varomi lauk. Taigi nūdienos paradoksas įrodo, kad juo įmonė didesnė, kuo ilgiau ji veikia, tuo atkakliau ji atmeta energingus, mažai uždirbančius kadrus, pakeisdama juos inertišku, bet brangiu personalu. Ir visa tai – vien kolektyvo ramybės labui.

Sapnų tauta

XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje du amerikiečių etnologai Malaizijos miškų glūdumoje aptiko pirmykštę tautelę – senojus. Visas jų gyvenimas priklausė nuo sapnų. Gentį taip ir pavadino – „sapnų tauta“.

Kasryt per pusryčius, ratu susėdę prie ugnies, jie pasakodavosi, ką sapnavę naktį. Jei vienas iš senojų sapne buvo pakenkęs kuriam nors kitam, jis turėjo nukentėjusiajam ką nors padovanoti. Jei kuris nors sapne buvo užpuolęs gentainį, privalėjo atsiprašyti ir įteikti šiam dovaną, kad pelnytų atleidimą.

Senojų sapnų pasaulis buvo turiningesnis už kasdienybę. Jei vaikas sakydavo sapne sutikęs tigrą ir pabėgęs, jam liepdavo kitą naktį vėl susapnuoti plėšrūną, susikauti su juo ir nudobti. Senoliai paaiškindavo jam, kaip tai padaryti. Jei vaikui nepavykdavo sapne įveikti tigro, visa gentis jį smerkdavo.

Remiantis senojų vertybių sistema, jei sapnuoji lytinį aktą, tai būtina pasiekti orgazmą, o paskui tikrame pasaulyje atsidėkoti partneriui dovana. Jeigu sapnavai košmarą, derėjo nugalėti priešą, o paskui pareikalauti iš jo dovanos, kad susidraugautų su tavimi. Geriausia buvo susapnuoti, kad skrendi. Visa gentis sveikindavo saviškį, sklandžiusį sapne. Vaikui pirmasis skrydis sapne būdavo lyg krikštas. Jį apipildavo dovanomis, paskui aiškindavo, kaip nuskristi į tolimas šalis ir atgabenti iš ten visokių neregėtų lauktuvių.

Senojai sužavėjo etnologus. Jų bendruomenė nežinojo, kas yra smurtas ir psichinės ligos. Tai buvo visuomenė be stresų ir be siekio kariauti. Gentis dirbdavo tik tiek, kiek reikėjo pragyvenimui. Senojai išnyko iškirtus jų gyvenamus miškus. Vis dėlto mes galime pamėginti pasinaudoti jų žiniomis. Visų pirma, rytais reikėtų užrašyti naktinį sapną, jį užvardyti ir nurodyti datą. Paskui, pavyzdžiui, už pusryčių stalo papasakoti sapną artimiesiems. Tada žengti kitą žingsnį: pritaikyti pagrindines sapnininkystės taisykles. Prieš guldamiesi miego pasirinkime, ką norėtume daryti sapne: ar judinti kalnus, keisti dangaus spalvą, aplankyti egzotiškas šalis, ar sutikti trokštamus gyvūnus.

Sapnuose mes visagaliai. Pirmasis sapnininkystės išmėginimas yra skrydis – ištiesti rankas, sklęsti, smigti suktuku, vėl pakilti aukštyn: viskas yra įmanoma.

Sapnininkystės mokomasi pamažu. „Skraidymo“ valandos skatina savikliovą ir lavina vaizduotę. Vaikai įvaldo savo sapnus po penkių savaičių, o suaugusiems kartais prireikia ištisų mėnesių.

Paulis Kamereris

Kartą rašytojas Arthuras Koestleris sumanė veikalą, skirtą mokslinei apgavystei. Jis apklausė tyrinėtojus, ir tie užtikrino autorių, kad begėdiškiausia iš mokslinių apgavysčių yra, be jokios abejonės, ta, kurios griebėsi daktaras Paulis Kamereris.

Kamereris buvo austrų biologas, pagrindinius atradimus padaręs 1922– 1929 metais. Nestokodamas iškalbos, žavesio ir entuziazmo, jis gražbyliavo, kad „visos gyvos būtybės moka prisitaikyti prie aplinkos pokyčių ir perduoti įgytas savybes palikuonims“. Ši teorija buvo visiška Darwino mokymo priešybė, tad, siekdamas įrodyti savo teiginių pagrįstumą, daktaras Kamereris surengė vieną įspūdingą eksperimentą.

Paėmęs kalnų rupūžės, besidauginančios sausumoje, kurkulų, įleido juos į vandenį. Iš kiaušinėlių išsiritę buožgalviai prisitaikė prie naujų sąlygų ir įgijo ežerų rupūžėms būdingų savybių. Ant nykščio joms susiformavo juodas kopuliacinis gumbas, kuriuo vandeninių rupūžių patinėliai galėjo prisitvirtinti prie slidžios patelės odos, kad susiporuotų vandenyje. Prisitaikymas gyventi vandenyje persidavė palikuonims, kurie gimė jau su tamsios spalvos gumbu ant nykščio. Taigi buvo įrodyta, kad gyvi organizmai gali keisti savo genomą, kad prisitaikytų gyventi vandenyje.

Kamereriui neblogai sekėsi demonstruoti savo teoriją visame pasaulyje. Vis dėlto mokslininkai ir universitetų bendruomenė kartą panūdo objektyviai ištirti jo bandymą. Auditorijoje susirinko gausus būrys žmonių, tarp jų ir daug žurnalistų. Daktaras Kamereris vylėsi ir šįkart įrodyti nesąs šarlatanas.

Eksperimento išvakarėse laboratorijoje kilo gaisras ir visos rupūžės, išskyrus vieną, žuvo, todėl Kamereriui teko visuomenei pademonstruoti vienintelę gyvą likusią rupūžę su tamsia karpa. Mokslininkai, apžiūrėję varliagyvį po padidinamuoju stiklu, prapliupo juoktis. Puikiausiai matėsi, kad juodos dėmės ant nykščio gumburo buvo netikros ir gautos įšvirkštus tušo po oda. Apgavystė išaiškėjo. Visa salė kvatojo.

Akimirksniu Kamereris prarado ir pasitikėjimą, ir viltį, kad jo darbai bus pripažinti. Žiūrovams tyčiojantis, jis paliko auditoriją. Visų atstumtas, jis buvo pašalintas iš mokslininkų tarpo. Darvinistai šventė pergalę.

Netekęs vilties, jis pasitraukė į miškus ir paleido sau kulką į burną; tiesa, paliko priešmirtinį laišką, kuriame dar kartą patvirtino savo tyrinėjimų tikrumą ir teigė „norįs mirti gamtos prieglobstyje, o ne tarp žmonių“. Savižudybė užbaigė jo diskreditaciją.

Vis dėlto Arthuras Koestleris, rinkdamas medžiagą savo knygai, pavadintai „Rupūžės gniaužtuose“, susitiko su buvusiu Kamererio padėjėju, ir tas prisipažino tapęs nelaimės priežastimi. Būtent jis, mokslininkų darvinistų grupės sukurstytas, padegė laboratoriją ir paskutinę rupūžę mutantę pakeitė kita, paprasta, kuriai iš anksto buvo įšvirkštęs tušo į nykštį.

Ideosfera

Idėjos primena gyvas būtybes. Jos gimsta, auga, skleidžiasi, susiduria su kitomis idėjomis ir galų gale miršta.

O kas, jeigu idėjos tarytum gyvūnai evoliucionuoja? O kas, jeigu idėjų pasaulyje veikia natūralioji atranka, kur silpnosios žūsta, o stipriosios dauginasi, kaip ir dera pagal Darwino dėsnius? Jacques’as Monod 1970 metais išleistoje knygoje „Atsitiktinumas ir būtinybė“ iškėlė mintį, kad idėjos egzistuoja savarankiškai ir kaip organinės būtybės gali veistis ir daugintis.

1976 metais Richardas Dawkinsas veikale „Savanaudis genas“ iškėlė ideosferos sąvoką. Mintijos ideosfera atitinka gyvūnijos biosferą.

Dawkinsas rašo: „Kai mano protui įskiepijate produktyvią mintį, jūs tiesiog panaudojate mano smegenis tarsi maitinamąją terpę šiai minčiai paskleisti.“ Kaip pavyzdį jis pateikia Dievo sąvoką, idėją, kuri užgimė vieną gražią dieną ir nuo to laiko nepaliauja vystytis ir plėstis žodžiu, raštu, per muziką ir meną, o šventikai ją atkartoja ir aiškina pritaikydami konkrečiai vietai ir laikui.

Bet idėjos, kitaip negu gyvūnai, greit mutuoja. Pavyzdžiui, Karlui Marxui protą nušvietusi komunizmo idėja sparčiai paplito erdvėje ir užkariavo pusę planetos. Ji evoliucionavo, mutavo, o paskui sumenko, vis mažiau ir mažiau jaudindama žmones kaip kokia nykstanti gyvūnų rūšis.

Bet kartu ji privertė mutuoti „senojo kapitalizmo“ (capitalisme ā l’ancienne) idėją.

Ideosferoje vykstanti idėjų kova davė pradžią mūsų civilizacijai.

Nūnai idėjų mutaciją spartina kompiuteriai. Internetas suteikia galimybę mintims labai greitai pasklisti erdvėje ir laike bei dar greičiau susidurti su savo varžovėmis ar žudikėmis. Deja, žiniatinklis vienodai palankus tiek geroms, tiek blogoms mintims, nes idėjos sąvoka yra nemorali.

Biologijoje evoliucija taip pat nėra pavaldi moralei. Štai kodėl mes iš pradžių turime ilgai pamąstyti, o tik paskui išsakyti „patrauklias“ mintis, nes jos vėliau sustiprėja, pranokdamos jas sugalvojusius ar paskleidusius žmones.

Bet tai tik dar viena mintis…

Menkės mutacija

Neseniai mokslininkai atrado vieną menkių rūšį, nustebinusią juos gebėjimu itin sparčiai mutuoti. Paaiškėjo, kad ši šaltose platumose plaukiojanti rūšis yra labiau išsivysčiusi už savo giminaites, gyvenančias šiltuose vandenyse. Mokslininkai mano, kad menkės, nuolat patirdamos stresą žemos temperatūros vandenyje, įgijo nepaprastą sugebėjimą išgyventi skirtingomis sąlygomis.

Prieš tris milijonus metų žmonės įgijo tokių pat daugialypių sugebėjimų mutuoti, tik šie beveik nepasireiškia, nes paprasčiausiai nėra reikalingi. Bet dėl visa ko jie ir toliau glūdi mumyse. Šiuolaikinis žmogus turi didžiulių jo genuose snaudžiančių, lig šiol nepanaudotų išteklių, mat nėra būtinybės jais pasinaudoti.

Paradoksalusis prašymas

Kai mažajam Ericssonui buvo septyneri, jis kartą pamatė, kaip tėvas mėgina įvaryti veršelį į tvarto gardą. Tėvas iš visų jėgų tempė virvę, bet veršelis spyriojosi ir niekaip nenorėjo eiti. Mažasis Ericssonas ėmė juoktis ir šaipytis iš tėvo. Tėvas pasakė: „Tai pamėgink pats, jei toks gudrus.“ Mažasis Ericssonas nesutriko: užuot traukęs virvę, jis apėjo veršelį ir kad timpt už uodegos. Veršelis instinktyviai puolė į priekį ir atsidūrė garde.

Po keturiasdešimties metų šis vaikas (jau seniai tapęs suaugusiu) sugalvojo „Ericssono hipnozę“ – būdą, kai pacientas, į kurį kreipiamasi su mandagiu, bet paradoksaliu prašymu, priverčiamas elgtis geriau. Jo esmė tokia: tarkim, esate tėvas ir jūsų vaikas netvarko savo kambario net prašomas tai padaryti. Bet jei atsakydamas į tai jūs atnešite dar daugiau žaisliukų, drabužių, išmėtysite juos kur pakliuvo ir taip sukelsite dar didesnę netvarką, vaikas pasakys: „Tėte, taip negalima, reik sutvarkyt.“

Žmonijos istorijoje „paradoksaliojo prašymo“ metodas buvo nuolat sąmoningai ar nesąmoningai taikomas. Prireikė dviejų pasaulinių karų ir milijonų žuvusiųjų, kad susikurtų Tautų Sąjunga, o paskui Jungtinės Tautos. Teko kentėti tironų žvėriškumus, kad atsirastų Žmogaus teisių deklaracija. Prireikė Černobylio, kad žmonės įsisąmonintų nesaugių branduolinių jėgainių keliamą pavojų.

Bendradarbiavimas, abipusiškumas, dovanojimas

1974 metais Toronto universiteto filosofas ir psichologas Anatolis Rapoportas iškėlė mintį, kad veiksmingiausi žmonių bendravimo būdai yra: 1) Bendradarbiavimas, 2) Abipusiškumas, 3) Dovanojimas.Žodžiu, jei individas, struktūra ar grupė susiduria su kitais individais, struktūromis ir grupėmis, jiems naudingiausia siekti sąjungos. Paskui, remiantis abipusiškumo principu, atsimokėti partneriui tuo pačiu. Jeigu jis jums padeda, padėkite jam ir jūs, jeigu užpuola jus, atsakykite tokiu pačiu būdu ir jėga. Ir galiausiai: reikia dovanoti ir vėl pasiūlyti bendradarbiauti.

1979 metais matematikas Robertas Axelrodas surengė konkursą, skirtą autonomiškoms kompiuterinėms programoms, gebančioms reaguoti kaip gyvos būtybės. Jis įvedė vienintelę taisyklę: kiekviena programa privalėjo turėti ryšio kanalą ir galimybę bendrauti su kaimynėmis.

Netrukus Robertas Axelrodas gavo keturiolika diskelių su programomis, kuriuos jam atsiuntė konkursu susidomėję kolegos iš kitų universitetų. Kiekviena programa siūlė skirtingus elgsenos modelius (paprasčiausios turėjo du elgsenos variantus, sudėtingiausios – šimtą). Programa, surinkusi daugiausia taškų, būtų skelbiama nugalėtoja.

Vienos programos stengėsi kaip galima greičiau išnaudoti kaimyną, pavogti jo taškus, o paskui pakeisti partnerį. Antros mėgino susitvarkyti pačios, akylai saugodamos savuosius taškus ir vengdamos kontaktų su kitomis programomis, pajėgiomis juos pavogti. Buvo programų su tokiomis elgsenos taisyklėmis: „Jei kitas elgiasi priešiškai, perspėti, kad jis pakeistų savo elgseną, paskui nubausti.“ Arba „bendradarbiauti, paskui staiga išduoti“.

Kiekviena programa du šimtus kartų susirungdavo su kiekviena iš kitų konkurenčių. Laimėjo Anatolio Rapoporto programa, aprūpinta elgsenos modeliu BAD (bendradarbiavimas, abipusiškumas, dovanojimas).

Maža to: BAD programa, atsidūrusi tarp kitų programų, iš pradžių pralaimėdavo agresyvioms kaimynėms, tačiau, gavusi daugiau laiko, ji galiausiai ne tik šventė pergalę, bet ir savo elgsena „užkrėtė“ kitas. Varžovės suprato, kad jos taktika yra našiausias taškų rinkimo būdas ir prisiderino prie jos. Ilgainiui metodas atsipirko. Jis grindžiamas ne geranoriškumu, o mūsų asmenine nauda, kurią atskleidė programinė įranga.

Žiurkių hierarchija

Su žiurkėmis buvo atliktas eksperimentas.

Siekdamas ištirti jų gebėjimą plaukioti, Didier Desoras, Nansi universiteto gyvūnų elgsenos ir biologijos laboratorijos mokslininkas, uždarė šešias žiurkes į narvelį, kurio vienintelis išėjimas vedė į baseiną. Kad pasiektų lovelį su maistu, žiurkėms reikėjo perplaukti baseiną. Labai greitai paaiškėjo, kad ne visos šešios žiurkės plaukia maisto. Vaidmenys pasiskirstė taip: du išnaudojamieji, du išnaudotojai, vienas nepriklausomas plaukikas ir viena žiurkė kaip atpirkimo ožys.

Du išnaudojamieji plaukdavo atnešti maisto. Sugrįžusius išnaudotojai skriausdavo ir murdydavo vandenyje tol, kol gaudavo ėdalo. Tik pamaitinusios abudu išnaudotojus, pavergtosios žiurkės galėdavo suėsti savo porcijas. Išnaudotojai niekada neplaukdavo per baseiną, jiems užtekdavo iškaršti kailį plaukikams, ir šie atiduodavo maistą.

Nepriklausoma žiurkė buvo gana stipri ir nepasidavė išnaudotojams. Galiausiai žiurkė atpirkimo ožys nemokėjo nei plaukti, nei pagąsdinti pavergtųjų žiurkių – ji tiesiog susirinkdavo per peštynes iškritusius trupinius. Tokia pat schema – du išnaudojamieji, du išnaudotojai, nepriklausomas plaukikas ir atpirkimo ožys – pasikartojo ir eksperimentuojant su kitais dvidešimt žiurkių narvelių.

Norėdamas perprasti hierarchijos mechanizmą, Didier Desoras suleido į narvelį šešis išnaudotojus. Jie pešėsi kiaurą naktį. Paryčiui vaidmenys pasiskirstė įprasta tvarka: du išnaudotojai, du išnaudojamieji, nepriklausomas plaukikas ir atpirkimo ožys. Eksperimento rezultatas su šešiais išnaudojamaisiais, šešiais nepriklausomaisiais ir šešiais atpirkimo ožiais buvo toks pat.

Dar vieną rezultatą Nansi universiteto eksperimentuotojai gavo paeiliui atvėrę laboratorinių žiurkių kiaušus ir ištyrę jų smegenis. Stresas labiausiai buvo pažeidęs ne atpirkimo ožių, ne išnaudojamųjų, o išnaudotojų smegenis. Jie bijojo, kad vergai liausis jų klausę.

Tibetas

Kinai, aneksavę Tibetą, perkėlė ten kinų šeimas, kad įrodytų visam pasauliui, jog šioje šalyje gyvena kinai. Tačiau Tibete nelengva ištverti sumažėjusį oro slėgį. Prie jo nepripratusiems žmonėms svaigsta galva ir tinsta kūno audiniai. Dėl nežinomos fiziologinės paslapties kinės tame krašte negali gimdyti, o tibetietėms tai nesunkiai pavyksta ir aukščiausiai esančiuose kaimuose. Regis, pati Tibeto žemė atstumia organiškai prie jos neprisitaikiusius grobikus.

Kiaušinienė

Tvarka kuria netvarką, netvarka kuria tvarką. Teoriškai samprotaujant, jei sudaužai kiaušinį, kad iškeptum kiaušinienės, egzistuoja galimybė, kad kiaušinienė įgaus sudaužyto kiaušinio formą. Tokia galimybė labai menka, tačiau ji egzistuoja. Ir kuo smarkiau suplaksi kiaušinį, tuo didesnė tikimybė atkurti pradinę tvarką – kiaušinį.

Taigi tvarka tėra vienas iš galimų netvarkos junginių. Kuo daugiau plečiasi mūsų darnioji visata, tuo labiau joje didėja netvarka – netvarka, kuri augdama duoda pradžią naujoms tvarkoms. Galbūt viena iš jų bus tapati pirminei tvarkai. Kas žino, gal tiesiai priešais mus, erdvėje ir laike, mūsų visatos gale yra pradinis Didysis sprogimas.

Patalinių blakių seksualumas

Iš visų gyvūnijos seksualumo formų labiausiai pribloškia patalinės blakės (Cimex lectularius) seksualumas. Lakiausia žmogaus vaizduotė nepajėgi suvokti tokio iškrypimo.

Pirmoji ypatybė: priapizmas. Patalinė blakė kopuliuojasi be galo dažnai. Kai kurie individai – du šimtus kartų per dieną.

Antroji ypatybė: homoseksualumas ir zoofilija. Patalinės blakės vargiai atskiria gentainius nuo svetimųjų, o tarp gentainių dar prasčiau skiria patinus nuo patelių. 50 proc. sueičių yra homoseksualios, 20 proc. jų vyksta su kitų rūšių individais ir tik 30 proc. – su patelėmis.

Trečioji ypatybė: penis perforatorius. Patalinių blakių varpa baigiasi aštriu galiuku. Patinai, naudodamiesi juo lyg švirkštu, perduria apsauginį kitos blakės kiautą ir įšvirkščia sėklą kur pakliuvo: į galvą, į pilvą, į kojeles, į nugarą ar net į damos širdį! Patelė nuo tokios operacijos visai nenukenčia, tačiau kaip jai pastoti tokiomis sąlygomis? Iš čia išplaukia…

Ketvirtoji ypatybė: nėščia skaistuolė. Išoriškai jos vagina atrodo nepaliesta, tačiau patelė yra gavusi penio dūrį į nugarą. Kaipgi patino spermatozoidai išgyvena kraujyje? Ir tikrai: imuninė sistema daugumą jų sunaikins kaip svetimkūnius mikrobus. Kad nors šimtas vyriškų gametų turėtų daugiau galimybių pasiekti tikslą, patinai išskiria nepaprastai daug spermos. Palyginimui: jei patalinių blakių patinai būtų žmogaus ūgio, tai kiekvienos ejakuliacijos metu jie išskirtų trisdešimt litrų spermos. Iš tokios gausos šis tas ir lieka.

Pasislėpę arterijų kampučiuose, prigludę venose, spermatozoidai laukia savo valandos. Patelė peržiemoja kupina neprašytų įnamių. Pavasarį, instinkto vedami, visi galvos, kojelių ir pilvo spermatozoidai būriu apspinta kiaušides, perveria jas ir įsiskverbia vidun. Tolesnis ciklas vyksta be jokių kliūčių.

Penktoji ypatybė: patelės su daugybe lyties organų. Kadangi nesivaržantys patinai bado jas kur papuola, blakių patelių kūnai ištisai nusėti randais, atrodančiais kaip rudi taškai šviesiame fone ir panašiais į taikinius. Juos suskaičiavęs gali tiksliai sužinoti, kiek santykių turėjo patelė.

Gamta paskatino šią gudrybę, sugalvodama keistą adaptacijos mechanizmą. blakių mutacijos davė neįtikėtinų rezultatų. Blakių patelės ėmė gimti su tamsiais, bet šviesios aureolės gaubiamais taikiniais ant nugaros. Kiekvieną dėmę atitinka makštis, „pridėtinis lytinis organas“, tiesiogiai sujungtas su pagrindine vagina. Dabar ši ypatybė išlieka per visas patelės vystymosi stadijas: nors ji neranduota, užtat nuo gimimo turi keletą makščių, tikrų antrinių vaginų ant nugaros.

Šeštoji ypatybė: „išsidūrimas“. Kas nutinka, kai vienas patinas įduria kitam? Sperma išgyvena ir kaip įprasta nuskuba kiaušidžių ieškoti. Jų neradusi, ji nuteka šeimininko sėklatakiais ir susimaišo su jo spermatozoidais. Išdava: pradūręs damos kiautą, pasyvusis patinas įšvirkščia jai ne tik savo sėklą, bet ir su juo santykiavusio patino spermos.

Septintoji ypatybė: hermafroditizmas. Gamtai nepabosta visaip eksperimentuoti su šiais keistais vabzdžiais. Blakių patinai taip pat mutavo. Afrikoje gyvenančios rūšies (Afrocimex constrictus) patinai gimsta su mažytėmis antrinėmis vaginomis ant nugaros. Bet jų neįmanoma apvaisinti. Atrodo, kad jos skirtos tik puošybai arba homoseksualiems santykiams skatinti.

Aštuntoji ypatybė: toliašaudė varpa patranka. Ją turi kai kurios tropinių blakių, kaip antai Antochorides scolopelliens, rūšys. Jų sėklinis latakas primena didelį, standų, sraigtišką, suspaustos sėklos sklidiną vamzdį. Specialiems raumenims susitraukus, sėkla didžiule jėga iššvirkščiama iš kūno. Vadinasi, patinas, už kelių centimetrų nuo savęs pastebėjęs patelę, nutaiko penį į vaginas taikinius ant jos nugaros. Čiurkšlė perskrodžia orą, o šūvio jėga tokia didelė, kad sėkla lengvai pramuša blakės kiautą, nes ten, kur yra vaginos, jis plonesnis.

Minties galia

Žmogaus mintis yra visagalė.

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje anglų krovininis laivas, gabenęs iš Portugalijos butelius su madera, atplaukė į Škotijos uostą – paskyrimo vietą. Vienas jūreivis užsuko į laivo šaldyklą patikrinti, ar visos dėžės su buteliais iškrautos. Kitas jūreivis, nieko apie tai nežinodamas, užrakino duris iš lauko pusės. Įkalintasis iš visų jėgų daužė laivo pertvaras, tačiau niekas jo neišgirdo, o laivas pasuko atgal į Portugaliją.

Viduje jūreivis aptiko ganėtinai maisto, tačiau žinojo, kad, esant tokiai žemai temperatūrai, ilgai neišgyvens. Bet rado savyje jėgų metaliniu strypu ant pertvarų sienų valanda po valandos, diena po dienos užrašinėti savo golgotą. Jis matematiškai tiksliai užfiksavo savo agoniją: kaip ledėja kūnas, kaip šąla nosis, rankų ir kojų pirštai, kaip svilinte svilina nepakenčiamai šaltas oras.

Laivui nuleidus inkarą Lisabonoje, kapitonas atidarė konteinerį ir pamatė negyvą jūreivį. Žmonės perskaitė sienose išraižytą istoriją. Bet labiausiai pribloškė ne tai. Kapitonas išmatavo oro temperatūrą konteinerio viduje. Termometras rodė 19 laipsnių šilumos. Kadangi laivas atgal plaukė be krovinio, šaldymo sistema buvo išjungta. Žmogus mirė tik todėl, kad „tikėjo“, jog jam yra šalta. Jis tapo vien savo vaizduotės auka.

Schrödingerio katė

Stebėtojas pakeičia stebinį. Kai kurie dalykai įvyksta tik todėl, kad yra stebimi. Jeigu niekas jų nestebėtų, jų ir nebūtų. Kaip tik tokia yra „Schrödingerio kate“ vadinamo eksperimento esmė.

Katė uždaroma į hermetišką ir nepermatomą dėžę. Specialus įtaisas atsitiktine tvarka paleidžia jos gyvybei pavojingą elektros krūvį. Tarkim, įtaisas įjungiamas sekundei, paskui išjungiamas. Ar katė dar gyva? Klasikinės fizikos šalininkui vienintelis būdas tai sužinoti – atidaryti dėžę ir pažvelgti vidun. Kvantinės mechanikos specialistas pasakytų, kad 50 procentų katė yra mirusi, o 50 procentų – gyva. Kol dėžė uždaryta, laikomasi nuomonės, kad dėžės viduje katė yra pusiau mirusi ir pusiau gyva.

Be kvantinės mechanikos diskusijos dalyvių, egzistuoja dar viena būtybė, ir neatidarius dėžės žinanti, ar yra gyva, ar mirusi: pati katė.

Dovana žaliajai musei

Žaliųjų musių patelė per sueitį suryja patiną. Emocijos sužadina jos apetitą, ir pirmasis partneris, atsidūręs šalia jos, jai rodosi kaip sultingas pietų patiekalas. Nors patinas ir geidžia pasimylėti, bet visai nenori tapti traškia gražuolės užkanda.

Taigi, kad išsipainiotų iš Corneille’io tragedijos vertos padėties ir kad Eroto nevainikuotų Tanatas, žaliosios musės patinas sugalvojo gudrybę. Su savimi jis atsineša lauktuvių – gabalėlį maisto. Kai ponia musė praalks, ji turės kuo pasistiprinti, o partneris galės saugiai su ja pasimylėti. Dar pažangesnio šių musių porūšio patinas savo draugei atneša į permatomą kokoną susuktą vabzdį ir šitaip laimi dar šiek tiek laiko. Trečiojo musių porūšio patinas suprato, kad laikas, skirtas dovanai išvynioti, yra svarbesnis už jos turinį, todėl šios grupės suvyniotas kokonas yra storas ir... tuščias. Kol patelė atskleidžia apgaulę, patinas spėja atlikti savo darbą.

Nelygu aplinkybės, kiekvienas keičia savo elgseną.

Pavyzdžiui, Empis genties musių patelė pirma pakrato kokoną, kad įsitikintų, jog jis nėra tuščias. Tačiau... ir čia netrūksta klastos. Įžvalgus patinas užpildo kokoną savo išmatomis, kurios sveria tiek pat, kiek tikros mėsos gabalėlis.

Solidarumas

Solidarumas gimsta iš kančios, o ne iš džiaugsmo. Jums artimesnis žmogus, drauge su jumis patyręs sunkų išmėginimą, o ne žmogus, kartu pasidžiaugęs laimės akimirką.

Nelaimė solidarizuoja ir vienija, laimė – suskaldo. Kodėl? Todėl, kad bendro triumfo metu kiekvienas jaučiasi pelnytai neįvertintas. Įsivaizduoja, kad būtent jis yra vienintelis bendros pergalės kalvis.

Kiek šeimų susipyko gavusios palikimą? Kiek rokenrolo grupių iširo, nors ir sulaukė šlovės? Kiek atėjusių į valdžią politinių sąjūdžių subyrėjo? Etimologiškai „simpatija“ yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „sympatheia“, reiškiančio „kentėti drauge“. Lygiai taip pat ir „užuojauta“ yra kilusi iš lotynų „compassio“, reiškiančio tą patį.

Tik įsivaizduodami mums artimų kankinių sopulius mes galime valandėlei užmiršti savo nepakeliamą individualumą. Tik prisiminimai apie drauge patirtą kančią sustiprina ir sutelkia grupę.

Dievas

Dievas pagal apibrėžimą yra visur esantis ir visagalis. Jeigu jis egzistuoja, vadinasi, jis yra visur ir gali viską. Bet jeigu jis gali viską, ar jis gali sukurti pasaulį, kur jo nėra ir kuriame jis negali nieko padaryti?

Rabino Nachmano iš Braclavo* pasaka

Kartą ministras tarė karaliui:

– Mūsų javai užkrėsti grybeliu, skalsėmis [vėliau iš jų bus pagaminta LSD]. Kas užvalgys tokios duonos, išprotės.

– Na, ką gi, reikia perspėti žmones, kad jie tos duonos nevalgytų, – pasakė karalius.

– Bet, – atsakė ministras, – daugiau nėra ko valgyti. Jeigu žmonės negaus šito užnuodyto maisto, mirs iš bado ar sukils.

– Na, ką gi, atiduokite jiems šitą užkrėstą derlių, o mes pasiimsime neužkrėstų grūdų iš mūsų atsargų.

– Bet, – atsakė ministras, – jei visi išprotės, o mes vieninteliai liksime sveiko proto, pamišėliai mus laikys pamišėliais.

Karalius pamąstė ir nusileido:

– Gerai, mums nėra iš ko rinktis. Mes irgi turėsime valgyti užnuodytą duoną, kaip ir visa tauta. Tačiau, – pridūrė jis, – mes pažymėsime vienas kito kaktą beprotybės ženklu, kad nepamirštume, jog esame pamišėliai.

Naktinė mįslė

Ją matai nakties pradžioje, dangaus vidury ir mėnulio pilnaty, bet ryte ji pradingsta. Paskui vėl pasirodo ugny, dukart – vandeny, o žemėje pranyksta.

Kas ji?

Atsakymas: raidė n.

Ateitis priklauso aktoriams

Aktoriai, kad juos gerbtų, moka pavaizduoti pyktį, kad garbintų – meilę, o kad jiems pavydėtų – džiaugsmą. Aktoriai įvaldė visas profesijas.

Ronaldo Reagano išrinkimas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu 1980 metais akivaizdžiai paliudijo aktorių valdymo pradžią. Nėra reikalo turėti idėjų ar mokėti valdyti, gana tik sutelkti apie save specialistų komandą kalboms rengti, o paskui šauniai atlikti savo vaidmenį priešais kamerų objektyvus.

Beje, daugelyje demokratinių šalių kandidato išrinkimą lemia ne jo politinė programa (visi puikiausiai supranta, kad nė vienas pažadas nebus įvykdytas, nes šalis laikosi globalaus politinio kurso, nuo kurio negali nukrypti), bet jo eisena, šypsena, aprangos stilius, nuoširdus bendravimas su spauda ir sąmojis.

Visose profesijose aktoriai neišvengiamai laimi. Geras tapytojas aktorius sugeba visus įtikinti, kad vienspalvė drobė yra tikras šedevras. Geram dainininkui aktoriui nereikia ir balso, jeigu jis moka sėkmingai nusifilmuoti klipe. Aktoriai valdo pasaulį. Problemiška tik tai, kad, iškėlus aktorius į priekį, forma ima viršų prieš turinį, o regimybė prieš būtį. Mes daugiau nesiklausome, ką žmonės kalba. Mums užtenka stebėti, kaip jie kalba, kokios jų akys jiems kalbant, ar jų kaklaraištis dera prie nosinaitės viršutinėje kišenėje. Tie, kurie turi idėjų, bet nemoka jų pristatyti, pamažu išstumiami iš debatų.

Atvirkštinis veiksmas

Bet kuri rutina pamažu sukelia sklerozę. Kartais būna įdomu pamėginti daryti ne tai, kas jums iš tiesų patinka, o atvirkščiai. Norisi miego – būdraukite. Norisi klausytis muzikos – likite tyloje. Norisi važiuoti automobiliu – eikite pėsčiomis.

Šis pratimėlis leis jums atrasti naujus pojūčius ir nežinomus kelius.

Pažeidėjas

Visuomenei reikalingi pažeidėjai. Ji kuria įstatymus, kad jie būtų pažeisti. Jei kiekvienas gerbia galiojančias taisykles ir laikosi nustatytų normų, jei ir mokyklinis ugdymas, darbas, pilietiškumas, vartojimas yra normalūs, tada pati visuomenė tampa „normalia“ ir sustabarėja. Pažeidėjai, vos atskleisti, yra pasmerkiami ir izoliuojami, bet juo labiau visuomenė vystosi, tuo labiau jai slapčiomis tenka kaupti nuodus, kurie jos organizmą priverstų gaminti antikūnius. Šitaip ji mokosi įveikti vis sudėtingesnius iššūkius, iškylančius jai kelyje. Nors pažeidėjai yra būtini, juos tenka paaukoti. Jie nuolat užpuolami, nušvilpiami tam, kad vėliau kiti „pusiau normalūs žmonės“, vadintini „pseudopažeidėjais“, galėtų pakartoti jų nusižengimus, tik prieš tai juos sušvelninę, apdoroję, susisteminę ir nukenksminę.

Bet neapsigaukime. Net jei kai kurie „pseudopažeidėjai“ ir pagarsėja, jų vienintelis talentas tėra tik tas, kad jie mokėjo atpažinti tikruosius pažeidėjus. Šie bus pamiršti ir mirs įsitikinę, kad buvo pirmtakais, tik deja, nesuprastais.

Diktantas

Išmėginkite su savo draugais tokį diktantą:„Lietuviais esame mes gimę.“ Tarkite viską vienu žodžiu, kad gautųsi maždaug taip: „Lietuviais esame mezgime.“

Dar kitas juokingas iki nukritimo diktantas: „Nelieka tautos mantos, kaita visa sujaukia savo eiga.“ Tarkite taip, kad gautųsi: Ne! Lieka tau tos, man tos, kai ta visa su jaukia savo eiga.“

Turingas

Alanas Mathisonas Turingas, gimęs Londone 1912 metais, buvo keisto likimo žmogus. Vienišas vaikas mokėsi vidutiniškai, bet buvo pamišęs dėl matematikos, kuri jo gyvenime atliko kone metafizinį vaidmenį. Būdamas dvidešimties, jis sugalvojo universalios mašinos – kompiuterio – metmenis, vaizduodamasis ją kaip žmogų, kurio kiekvienas organas buvo skaičiavimo mašina.

Antrojo pasaulinio karo metais jis sukonstravo automatinį skaičiuotuvą, sąjungininkams padėjusį iššifruoti nacių naudotą „Enigmos“ kodą.

Šis įrenginys leido iš anksto apskaičiuoti numatomų bombardavimų kryptis ir taip išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybes.

Kai Johnas von Neumannas Jungtinėse Valstijose pristatė būsimo kompiuterio koncepciją, Turingas plėtojo „dirbtinio intelekto“ sąvoką. 1950 metais jis išspausdina straipsnį pavadinimu „Ar mašinos gali mąstyti?“ Jam labai norėjosi suteikti mašinai žmogaus protą. Turingas manė, kad, stebėdamas gyvą organizmą, sugebės sukurti tobulai mąstančią mašiną.

Turingas įvedė anuometinei informatikai naują sąvoką – „mąstymo lytiškumas“. Jis sugalvojo testus žaidimus, kurių tikslas atskirti, kuris protas yra vyriškas, o kuris – moteriškas. Jis teigė, kad moteriškam protui trūksta strateginio mąstymo. Jo mizoginija atšaldė draugus, o tai paaiškina faktą, kodėl jis dabar yra šiek tiek primirštas.

Taip pat Turingas puoselėjo iliuziją, kad ateityje žmonija dauginsis partenogenetiškai, t. y. be apvaisinimo. 1951 metais teismas jį nuteisia už homoseksualumą. Jam tenka pasirinkti: kalėjimas arba cheminė kastracija. Jis pasirenka antrąjį variantą, todėl gydomas moteriškais hormonais. Injekcijos jį paverčia impotentu, be to, jam pradeda augti krūtys.

1954 metų birželio 7 dieną Turingas nusižudė atsikandęs kalio cianide pamirkyto obuolio. Šią mintį jam pakišo animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Jis paliko raštelį su tokiu paaiškinimu: kadangi visuomenė privertusi jį virsti moterimi, tai jis nusprendęs mirti taip, kaip mirtų nekalčiausioji iš jų visų.

Žiurkių išangių siuvėja

XIX amžiaus pabaigoje Bretanėje visus sardinių konservų fabrikus užplūdo žiurkės. Niekas nežinojo, kaip atsikratyti šitos negandos. Katės buvo ne išeitis, nes jos verčiau būtų pasirinkusios nekrutančias sardines nei vikrius graužikus.

Kažkam šovė į galvą mintis užsiūti vienai gyvai žiurkei išangę arklio ašutu. Negalėdama normaliai tuštintis, toliau ryjanti žiurkė pasiusdavo iš skausmo ir įtūžio. Ji virsdavo maža plėšrūne, tikra savo gentainių pabaisa, kuri juos kandžiodavo, priversdama sprukti.

Darbininkė, apsiėmusi atlikti tokį purviną darbą, susilaukdavo direkcijos palankumo, jai pakeldavo algą, paskirdavo brigadininke. Bet kitos fabriko darbininkės „žiurkių išangių siuvėją“ laikė išdavike, nes ši atgrasi praktika tęsdavosi tol, kol būdavo nors viena darbininkė, sutikusi imtis tokio darbo.

Trikova

Ponai Balčius, Pilkis ir Juodka dalyvauja trikovoje, tai yra trijų priešininkų kovoje, šaudydami iš vienu šoviniu užtaisytų pistoletų.

Ponas Juodka yra puikus šaulys, beveik visada pataikantis į tikslą. Ponas Pilkis pataiko vieną kartą iš dviejų. Ponas Balčius, blogiausiai šaudantis iš visų trijų, pataiko kartą iš trijų.

Teisingumo dėlei priešininkai susitaria, kad ponas Balčius šaus pirmasis, antrasis – ponas Pilkis, o trečias, paskutinis, – ponas Juodka.

Ką daryti ponui Balčiui, kad galimybės likti gyvam išaugtų? Atsakymas: šauti į orą.

Kodėl? Jei ponas Balčius šaus į poną Pilkį ir jį nukaus, tuomet eilė šauti atiteks ponui Juodkai; šis yra puikus šaulys, todėl ponui Balčiui liks labai maža vilties likti gyvam. Jei ponas Balčius nepataikys, tuomet šaudys ponas Pilkis, o padėtis liks bemaž tokia pat, kaip pradžioje. Jei ponas Pilkis šaus į poną Juodką, jis arba jį nukaus, arba ne.

Paskui ateina eilė šauti Pilkiui, nes, susiklosčius tokiai situacijai, jis neišvengiamai bus gyvas. Jei ponas Pilkis bus pataikęs į Juodką, tuomet jis šaus į poną Balčių, o šiam išgyventi teks vienas šansas iš dviejų. Jei ponas Juodka liks gyvas, viskas grįš į pradinę padėtį.

Abiem pirmiau minėtais atvejais ponas Balčius gali pamėginti laimę… ir šitaip maksimaliai padidinti riziką žūti po antro šūvio!

Jeigu jis iššaus į orą, ponas Pilkis nusitaikys į poną Juodką, nes tas – pavojingesnis. Jei pataikys, pasikartos pradinė padėtis, tik vienu priešininku bus mažiau. Jei ponas Pilkis nepataikys, pradinė padėtis bus lygiai tokia pat, ir vis tiek vienu priešininku bus mažiau (mat ponas Juodka šaus į poną Pilkį kaip į pavojingesnį priešininką ir jį nukaus).

Taigi bet kokiomis aplinkybėmis šūvis į orą išgelbės poną Balčių per pirmą etapą, nes pradinė trikova virs dvikova, kurią valdyti lengviau.

Ateitis

Nežinia, koks bus ateities žmogus, tačiau jau dabar galima apmesti jo tikėtiną portretą. Jo apatinis žandikaulis bus smulkesnis, o dantų jis turės mažiau negu mes. Protiniai dantys jau nūdien linkę išnykti. Tai normalu: krūminiai dantys yra skirti mėsai kramtyti, o mes daugiausia valgome minkštą maistą, kurio nebereikia triauškinti. Ateities žmogus turės ne 32, o 28 dantis.

Jis bus aukštesnis. Tiesiog todėl, kad kūdikiai dabar maitinasi geriau, vadinasi, tvirčiau suręsti nei anksčiau. Vaistai apsaugo juos nuo ligų, stabdančių augimą. Pavyzdžiui, mes žinome, kad 1800 metais vidutinis prancūzų šauktinio ūgis buvo 163 cm, 1958 metais – 168 cm, o 1993 metais – 175 cm. Tai iškalbingas rodiklis.

Tikėtina, kad jis bus trumparegis. Mieste aštrus regėjimas nereikalingas.

Tikriausiai jis bus metisas. Paprasčiausiai todėl, kad išvystytas transporto priemonių tinklas sudarys sąlygas visų tautų žmonėms susitikti ir susimaišyti.

Jis gyvens ilgiau. Tai dėl higienos, medicinos pažangos ir geresnės mitybos.

Smegenų tūris turbūt didės, mat Homo sapiens kaukolės apimtis patrigubėjo per tris milijonus metų nuo pirmųjų žmonių laikų. Bet greičiausiai didės ne tiek tūris, kiek sudėtingės ir plėsis neuronų tinklas.

Vaikystė bus ilgesnė. Jau dabar žmogaus kaulai kietėja vis vėliau. Prieš trisdešimt tūkstančių metų visi žmogaus kaulai sukietėdavo sulaukus maždaug aštuoniolikos metų. Mūsų dienomis raktikaulių kaulėjimas, vainikuojantis organizmo brandos pabaigą, įvyksta sulaukus dvidešimt penkerių. Regis, ir fiziologiškai žmonės lieka vaikais vis ilgiau. Tai paaiškina, kodėl ir sąmonėje jie nori pratęsti vaikystę.

Priešingai, pirmosios moterų mėnesinės vis ankstės, o menopauzės pradžia bus vėlesnė. Taigi vaisingumo laikotarpis pailgės. Galbūt mes tapsime gašlesni, kad truputį paįvairintume šį ilgą periodą…

Vyro kūnas sumoteriškės. Medžiotojų bendruomenėse vyrų ir moterų veidų skirtumai yra ryškūs, o štai mūsų visuomenėje jau dabar moters ir vyro kaukolės yra labai supanašėjusios. Ateitis priklauso hermafroditams ir vaikiškos išvaizdos moterims. Beje, šie du estetiniai vaizdiniai pamažu tampa grožio etalonais, kuriuos vis daugiau reklamuoja mada, kinas ir popmuzika.

Palindromas

„Ne tėvo šunį nušovė ten“ ir „o, norit, sūnūs, tirono?“ yra palindromai. Juos galime skaityti į priekį ir atgal. Jei įrašytume vieną iš šių frazių į juostelę ir paleistume ją klausytis iš kito galo, ji skambėtų lygiai taip pat, kaip ir klausantis normalia seka.

Susidaužkim

Susidaužti taurėmis yra senovinis frankų paprotys. Susidauždamas turėdavai kliūstelėti gurkšnį iš savo taurės į sugėrovo taurę, šitaip įrodydamas, kad gėrimas nėra užnuodytas. Kuo stipriau trinktelėdavai, tuo didesnę galimybę turėjai vyną sumaišyti ir patvirtinti savo sąžiningumą.

Laboratorijos

Moksliniuose žurnaluose skelbiami tik nusisekę moksliniai eksperimentai. Tačiau taip pat reikėtų pranešti ir apie tuos, kurie nepavyko. Neturėdami informacijos, kiti mokslininkai be perstojo kartoja bandymus, nė neįtardami, kad yra pasmerkti nesėkmei.

Slapukas

Barzdočius ar ūsuočius visados ką nors slepia. Kartais tiesiog smakrą ar viršutinę lūpą.

Kelios legendos apie žmonijos kilmę

Graikai. Deukalionas ir Pira graikams buvo vienintelė po tvano išlikusi žmonių pora. Tad dievai jiems paskyrė sukurti naująją žmoniją. Deukalionas ir Pira ėmė mėtyti akmenis už nugaros ir šie virto statulomis. Statulos uždainavo, o Deukalionui ir Pirai teko išsirinkti labiausiai patikusią dainą apie žmoniją. Jie išsirinko istoriją apie graikų herojus: Tesėją, Heraklį ir kitus pusdievius. Šitaip atgimė žmonių giminė. Kai Deukalionas ir Pira mirė, atstumtosios dainuojančios statulos pradėjo reikalauti iš dievų teismo ir teisingumo. Šie nutarė paskelbti nuosprendį, svarstyklėmis pasvėrę Deukaliono ir Piros sprendimą. Ir pripažino, kad pora buvo teisi! Žmonių giminė, apdainavusi graikų herojus, tapo vienintelė visoje žemėje.

Turkai. Turkų manymu, žmonija gimė juodame kalne. Jo oloje atsirado žmogaus pavidalo duobė, kurią užpildė lietaus suneštas molis. Devynis mėnesius molį kepino saulė, o jiems praėjus iš olos pasirodė pirmasis žmogus: Ay Ata, Mėnulio tėvas.

Meksikiečiai (VII a.).Čia senovės kultai persipynė su katalikybe. Dievas nulipdė žmogų iš puodžių molio ir pastatė degti į krosnį. Tačiau perlaikė, ir žmogus išėjo iš krosnies perdegęs ir juodas. Dievas tarėsi suklydęs, sviedė tvarinį žemėn ir pataikė į Afriką. Dievas nepasidavė ir nulipdė antrą žmogų, kurį paliko degti krosnyje kur kas trumpiau. Tas gavosi baltas. Vėl nesėkmė. Dievas vėl sviedė žmogų žemėn ir pataikė į Europą. Trečiąjį kartą Dievas nusprendė atidžiai stebėti savo kūrinį. Jis palaukė, kol molio lipdinys įdegs kaip reikiant. Šįsyk jam pavyko. Tuomet jis labai lėtai ir atsargiai padėjo žmogų ant Amerikos žemės. Taip atsirado meksikiečiai.

Sijai. Pasak sijų legendos, žmogų sutvėrė triušis pasaulis, pakeliui suradęs kraujo krešulį. Triušis bemat puolė su juo žaisti, ridendamas letena, ir krešulys virto žarnomis. Triušis linksminosi toliau, ir iš žarnų pasirodė širdis, vėliau akys ir galiausiai – tikras berniukas, pirmasis berniukas pasaulyje. Triušis pavadino šį pirmąjį žmogų triušiu berniuku. Tai buvo sijų protėvis.

Arabai. Arabai turi Senojo Testamento Pradžios knygą primenančią versiją. Jų kosmogonijoje žmogui sukurti reikia keturių skirtingų spalvų – mėlynos, juodos, baltos ir raudonos – žemės. Dievas siuntė angelą Džibrailą jos atnešti, tačiau, šiam pasilenkus paimti žemės, ši prakalbo klausdama, ko jis norįs. „Žemės, idant Dievas galėtų sukurti žmogų“, – paaiškino jis. Žemė atsakė: „Negaliu tau to leisti, mat žmogus bus nevaldomas ir norės mane sunaikinti.“ Angelas Džibrailas perdavė jos atsakymą Dievui. Tada Dievas pasiuntė angelą Mikailą. Ir jį ištiko lygiai tokia pati nesėkmė. Žemė niekaip nenorėjo žmogaus gimimo. Tada Dievas atsiuntė Azrailą, ypatingą tuo, kad jis buvo mirties angelas. Žemės atsakymas jo neįtikino. Taigi žmonės atsirado per mirties angelą, todėl yra mirtingi.

Iš atnešto gniutulo Dievas sukūrė Adomą. Tačiau tas keturiasdešimt metų nieko nedarė ir tiesiog tysojo ant žemės. Vieną angelą suglumino toks nejudrus žmogus. Jis pravėrė Adomo burną, kad pamatytų, kas yra jo viduj, ir įsitikino, jog nieko nuostabaus, kad šis nekruta. Žmogaus viduje buvo tuščia. Angelas viską persakė Dievui, ir šis nusprendė žmogui įkvėpti dvasią. Adomas atgijo, o Dievas, panūdęs suteikti pranašumo prieš žemę, gamtą, augalus ir gyvūnus, leido jam duoti vardus viskam, kas jį supo. Žmogus vienintelis turi teisę duoti vardus net dvasioms (džinams) ir kalnams. Ir kassyk, žmogui ištarus jų vardą, šie tampa jam pavaldūs. (Pasakojimas pagal Tabarį, IX amžiaus Abasidų kalifato arabų metraštininką.)

Mongolai.Žmogų sukūrė Dievas, iškasęs žemėje žmogaus pavidalo duobę. Paskui Dievas sukėlė audrą, ir purvo srautas užpylė duobę. Liūčiai praėjus, drėgmė išgaravo, ir žmogus lyg forminis pyragas išlipo iš duobės.

Navahai. Iš pradžių žemėje gyveno pusiau žmonės, pusiau gyvuliai. Jie perėjo trejas dausas, iš kur juos išvijo, mat buvo kvaili. Galiausiai nusileido į žemę, kur ketvertas dievų – mėlynasis, baltasis, juodasis ir geltonasis – atėjo jų pažiūrėti. Dievai mėgino juos šio to išmokyti gestais, tačiau pusžmogiai ničnieko nesuprato. Tada dievai, išskyrus juodąjį, juos paliko. O juodasis dievas pusžmogiams pasakė, kokie jie purvini ir pasmirdę mulkiai. „Kiti dievai grįš po keturių dienų, – tarė jis. – Nusiprauskite, ir mes imsimės kurti žmones.“

Dievai atsinešė visokių daiktų, stirnenų ir porą kukurūzų burbuolių – geltoną ir baltą. Tuomet dievai pradėjo burti. Iš baltos burbuolės išėjo vyras, iš geltonos – moteris. Jie ėmė mylėtis aptvare ir pagimdė penkias poras dvynių. Pirmoji pora buvo hermafroditai, todėl bevaisiai, tačiau kitoms poroms gimė vaikai, ir šie vaikai susiporavo su atėjūnais. Šitaip atsirado dabartiniai žmonės.

Iš prancūzų k. vertė Lanis Breilis

Versta iš:

Werber B. L’ENCYCLOPÉDIE DU SAVOIR RELATIF ET ABSOLU.

Paris: Albin Michel, 2000

* Nachmanas iš Braclavo, arba Braclavietis, (1772–1810) – chasidizmo (mistinės judaizmo srovės) braclavietiškos krypties kūrėjas. Vienas Ukrainos chasidų lyderių. Jo mokymą užrašė mokinys Natanas Sternhartzas (1780–1845). Itin reikšminga jo knyga „Rabino Nachmano istorijos“ („Sippurey Ma’asiyyot“, 1815) – mistinių alegorinių pasakojimų rinkinys, iš kurio ir paimtas šis atpasakojimas. Išsamesnę pasakos versiją pateikia Elie Wiesel knygoje „Chasidų išminčių portretai ir legendos“ („Célébration hassidique. Portraits et légendes“, 1972, liet. vert. 2002).

Kristijonui Donelaičiui – 300

Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta. Žinau Donelaičiui skirtus kūrinius, mačiau dailininkų darbus. Vytautui Urbanavičiui, skirsnemuniškiui (su kuriuo mokiausi Jurbarko gimnazijoje), sukūrusiam po mokslinės komisijos Donelaičio palaikams ieškoti (1967–1968) poeto skulptūrinį atvaizdą, esu prasitaręs: dailininkai gali daryti ką nori, o ką daryti su tuo, ką tu padarei? Daug parašyta, o su prirašymais tyliai nesutikome ir jų laikais, dabar visko dar nė neskaičiau, bet vargu ar kas nustebintų. Nebent netikėtai kur atrastas tikras Donelaičio atvaizdas. Nesu bandęs tikrinti ir gausių Donelaičio vertimų, kadangi abejodavau, kaip tokį kūrinį, savo laiko lietuvių kalba su visomis jos savybėmis ir svetimybėmis taip užkonservuotą savitu hegzametru, jog nepakeisi net lietuviškai, galima būtų perteikti kitomis, kurių nė vienos aš visai nė nemoku. „O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!“ yra visų Donelaičio bruzdėjimų viršūnėje, o kuo arčiau žmogaus – krikščionybės universumas. Tėvemūsuje „supynimas sakralinis visko“ lietuvių kaimiečių kalba. Taip vaizdingai, jog galima nupiešti kiekvieną sakinį, panašiai kaip Nyderlandų dailininko Pieterio Bruegelio (Bruegel, apie 1520–1565) paveiksluose. O pirmiausia – didelis teksto malonumas.

Jurbarkas prie pat Klaipėdos krašto. Šakių apskritis, iš kur mano mama, prie pat Mažosios Lietuvos. Ne kartą rašiau ir kalbėjau, kad Tilžė, Ragainė, Gumbinė nuo mažens man nuolatos minėtos žmonių, kalbančių kaip Donelaičio „Metuose“. Ūkininko vaikas, pirmiausia – ne į mokyklą, o žingsnis į žingsnį paskui tėvą. „Kodėl šitai karvei atnešei glėbį šieno, o anai šiaudų, kodėl anos išėdas padėjai avims?“ – „O todėl, kad šitos pieną ir tu geri, o ana užtrūkus, tegu braškin žolėtus vasarojienius šiaudus kaip kratinį, kad per žiemą išneštų uodegą su ragais ir skūrą ant kaulų, karvės snukis platus, nė liežuviu neprisitrauks kiekvienos žolės, o avys su smulkiais snukiais tegu išrankioja, kad liktų vieni šiaudai pakraikams padraikyti.“

Dar tada kuldavo arklinėmis kuliamosiomis, arkliai kieme ratu sukdavo maniežą, o vaiką užsodindavo arklius pavaryti. Kabojo ir spragilai. Nesulaukę kūlimo eilės, ant dviejų ožių malkoms pjauti padėdavo iškabintas daržinės duris ir, duodami pėdus varpų galais, prasiblokšdavo. O kai ėmė rastis visokie motorai, pasitaikydavo ir tokių, jog negalėdavo paleisti po kelias dienas. „Kad perkūns! Kad velniai!“ – rašo Donelaitis lyg iš talkininkų lūpų, o vėliau iš kolūkiečių, apsirupūžiuojančių su brigadininkais. Kai paleisdavo motorą, kuldavo per dieną ir per naktį, kad nesustotų… O ir pats – basas ir pusnuogis po laukus, tarp šieno pradalgių, su paukščiais, su žiedais, visko tyrinėtojas, rytą iš lovos ir – pro langą, kur tik vienas žinai pirmutinę prisirpstančią uogą ar prinokstančią kriaušę. Nepraeisi tiktai per slenkstį: nusiplauk, nusiprausk! – visada padėta vandens.

Taip tokį vieną dieną sugauna, apvelka, apauna ir – į mokyklą! Klišių pradžios mokykloje buvo šeši skyriai, paskui pamažu su vokiečių okupacijos metais nunyko iki keturių. Eidavo pusmergės su ilgomis puošniomis suknelėmis iki žemės ir ne ką už mokytoją žemesni pusvyriai. Tų aukštesnių skyrių. Nė nepagalvojau, kad šitaip man bus! Šalia, iškištą liežuvį net prikandęs, vargsta nepažįstamas vaikas, nuo lentos nurašantis kokią raidę, o aš – nė mokytojos Ždankuvienės neprakalbinamas. Visos mintys – kaip iš čia ištrūkti. Mokytoja prie stalo netoli palangės, dešinėje lenta, kairėje fisharmonija, o man prieš akis – didelis šūkis „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“. Pritykinu prie durų, tyliai prasivėręs išbėgu, bet pasiųstas pusvyris sugauna ir įneša atgal, prisispaudęs prie šono kojomis į priekį, lyg pėdą. Jeigu kas prisimena, nepriklausomybės pradžioje po stotį taip gaudydavo pabėgusius mažus vaikus ir nešdavo lyg pėdus po du prie abiejų šonų. Kiek visaip tik bandau, visada sugauna ir įnešęs pasodina prieš tą šūkį. Lyg man vienam parašytą… Neatsimenu, kiek tas truko, bet ilgai. Kol vieną dieną, kankynės palaužtas, matyt, susitvenkus pasiutimui, be jokio vargo nuo lentos nurašau ir prirašau pilną dailyraščio sąsiuvinį: „Gandras. Genė.“ Mokytoja stebisi ir kitiems rodo: žiūrėkit, kas pasidarė!

Tais dviem žodžiais Klišių mokykloje pasirašęs kapituliacijos aktą, esu perkeliamas į kitą patalpą pas mokytoją Vincą Ždankų. Jurbarke per susitikimą kultūros centre 2008 m. sakiau, kad jeigu dabar sutikčiau savo tėvą ir mokytoją Ždankų, visą dieną verkčiau, kaip kitas visą dieną gertų. Susidraugauju su vaikais, galima dūkti pertraukų metu, užšokti, kai šuoliuoji per suolus kito vejamas, pro langą šešto skyriaus panelei ant sprando – netyčia, ar tyčia – per pamoką sugundyti, kad švilptelėtų koks žioplys, atsinešęs didelę iš gluosnio išsuktą švilpynę. Mokytojas tik pabara ar blogiausiu atveju pastato į kampą. Net apie įsiūlytą pirmą knygą, Kazio Binkio „Dirbkirbaiki“, nesuprasdamas dar, kad čia du žodžiai tyčia parašyti vienu, pasakau: man visai nepatinka, nelaikykit kvailiais, visus juokindamas. Prašau duoti „Snaigės istoriją“. „Bet ar tu, vaike, suprasi?“ – „Tik jūs visi supraskit“, – atsakau dar labiau juokindamas didžiuosius. Nubalsuoja duoti man, o mokytojas pabaugina, kad paklausinėsiąs. Kai paklausinėja, duoda ką noriu, net „Baltuosius Meksikos užkariautojus“.

Pradunda 1941 metų mūšiai, Kuturiai dega iš rytų, o Geišiai – iš vakarų. Pradedu vartyti tėvo spaudą – „Į laisvę“, „Ateitį“, „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“. Šio žurnalo 1944 metų sausio numerį turiu išlaikęs, su trimis nuotraukomis: komunistų agentai Amerikoje nužudė prezidentą Antaną Smetoną, Paryžiuje mirė poetas Jurgis Baltrušaitis ir – Povilas Plechavičius šaukia: „Vyrai, už ginklų.“ Tai, žinoma, vėliau. O 1942 metų žiemą mokytojas su kitais keturiais mane išvaro iš mokyklos. Siautė karas. Kaune vokiečiai Laisvės alėją užsodino bulvėmis, nebuvo ant ko rašyti. Mokytojas išdalijo kiekvienam po sąsiuvinį: tai visiems metams. Suolo draugas Romas Dirvelis, neatsargiai mosikuodamas plunksnakočiu, man, besilenkiančiam prie knygos, netyčia vos neišduria dešinės akies, ačiū Dievui, persmeigia tik antakį. Be kraujo, vien rašalas išbėga į akį. Ištraukęs išpeizoju su tuo plunksnakočiu jam sąsiuvinio lapą, jis – mano, ir… „Kad perkūns! Kad velniai!“ Tiek įsismarkaujame. Per pamoką nešūkausi, o tokiais žodžiais ir nešūkautume, bet nesustabdomai vienas kitam priterliojame sąsiuvinius. Atėjęs su savo uždaviniais mokytojas randa tokius ir patikrina visą klasę. Kurie panašiai „pribaigę“, ką davė „visiems metams“, paklupdo į kampą, paskui už ausies kiekvieną nuveda į suolą ir – be sąsiuvinio neateikite!

Mama namie – „vaikeli, vaikeli“, aplaksto Jurbarke visas atviras skyles, visas slaptas Saldakulnes, kur galima gauti už lašinius ar samagoną, bet niekur nėra. O tėvas – tegu eina karvių girdyti! Prakertu eketę, pripilu lovį, karvė siurbčioja ant danties ledinį vandenį, sesuo pareina iš mokyklos, peržiūriu, kas jai užduota, vaikštau po sniegynus, tyrinėdamas pėdas, kilpomis gaudau paukščius ir, susiradęs tetų ar dėdžių, kai mokėsi, knygą tamsžaliais viršeliais, skaitau Donelaičio „Metus“. Ar ilgos ištraukos, ar viskas, nežinau, o ir negaliu žinoti, bet skaitau smagus, pasisklaidydamas. Mokytojas išvijo mane prie Donelaičio „Metų“! Pareinu iš lauko sniegynų, prisivargęs, nenusiaunu veltinukų, nenusivelku skrandutės, nenusiimu žieminės kepurės, nevalioju, o ir minkščiau nuvirsti tarp keturių pastalkojų po stalu prieš ugnį:

Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų

Mus jau vargint vėl pulkais iš visur susirinko

Ir ponus kaip ir būrus įgelt išsižiojo.

Juokdamasis skaitau nustebintas. Ne kad ir ponus, o kad – įgelt išsižiojo. Tokiais pasakymais išdidinta kaip kokios pragaro baidyklės. Arba kalbama kaip namie. Kaip vėliau universitete profesorius Balčikonis sakydavo: kalbėkit kaip namie:

O kai iš tikros širdies jiems pameti pluoštą,

Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia

Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.

O kai kada ir pats lyg įgelt išsižiojęs nustembu – kaip įsismagina tie žmonės, kas per vieni tokie žmonės: „<…> mušė per ausį, / Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo“, „Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau, / Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.“

Blogi darbai mus neša kaip vėjas… Dabar pasakyčiau. O tada parėjęs vieną vakarą nuvirstu po stalu, o už stalo gale sėdi tėvas ir stovėdama, išsirengusi iki gelsvų apatinių, nes prikūrenta, tiek imasi su juo, tiek šūkauja atvažiavusi teta, jauniausioji tėvo sesuo, mokytojavusi Paantvardžiuose, Ugionyse, o tais metais – Girkalnyje. Nesiklausau, kas čia supras tuos suaugusiuosius, kartais net šalia būdami šaukia vienas kitam, lyg negirdėtų. Pro šalį eidama sesuo atsiklaupia ant grindų ir sako man į ausį per žieminę kepurę: „Tai dėl tavęs.“ Pasirodo, gandas, o gal ir su gandeliais, net karo vieškeliais, per kuriuos skersai prie savo gyvulių net po kelias dienas negali pereiti per visokias lekiančias mašinas ir pabūklus, pasiekė Girkalnį, kad aš sėdžiu namie, ir teta atvažiavo tvarkos daryti – ne man, o tėvui donelaitiškais pamokslais: „Neprieteliau, pats nueik pas mokytoją dėl vaiko išdaigų, juk neišdaužė langų, nieko neapvogė, nesmaugė.“ Taip juodu abudu vienas prieš kitą ir žaibuoja kaip Donelaičio žaibai. Išgirstu tiktai užsispyrėlį tėvą šūkaujantį – tegu girdo karves, rytoj turiu su Greičiaus Dzidorium ir Stankų Petru važiuot į Raseinius liudininkais, nes Klimuks Antans kalėjime, reikia gelbėt, gali sušaudyt žmogų, poryt – į Tauragę, į „Maistą“, paskui į Šakius su skolomis. Teta jį išvadina avinu, mane – užaugsiančiu aviuku, o tėvas jai – o tu bergždinė avis! Teta dar buvo netekėjusi, skubiai apsirengia ir pikta vidurnaktį išeina per sniegynus į Jurbarką nakvoti pas kitą tetą Petronėlę Maskolaitienę, gyvenančią Vydūno gatvėje prieš pat gimnaziją. Gerai dar, kad mėnesiena... Pavasarį pats nueinu pas mokytoją. Atsiprašyti. Paduoda ranką: „Kodėl anksčiau neatėjai?“ Mano galva jam tik aukščiau kelių. „Nedrįsau“, – sakau, žiūrėdamas iš apačios. Kaip į Klišių mokyklą atėjau su ašaromis akyse, nenorėdamas eiti, taip 1945 metų pavasarį išėjau su ašaromis, nenorėdamas išeiti, kada baigiau. Po tuo pačiu šūkiu „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę!“

Kai 1944 m. birželio pradžioje sąjungininkai išsilaipino ir įsiveržė į Normandiją, pas mus kaimuose pasirodė daug vokiečių kareivių. Seniūnas Antanas Špatkauskas (kaime buvo trys tuo vardu) su auliniais batais, rusvomis ripsinėmis galifė, tamsmėlyniu naminiu megztiniu, susagstomu per petį, rusva atgal atsmaukta stačia kepure, donelaitiškai užsimetęs ant kumelio, be balno, perjojo per kaimą ir perspėjo, kad vokiečiai Jurbarką ruošią stipriai gynybai, o jeigu bus nušautas nors vienas kareivis, bus sudegintas visas kaimas. Nuo mažų vaikų tėvai tą slėpė, bet nugirsdavo ir vaikai, ypač tokie, kur patys pirmutiniai žiūrėti ir klausytis: nelaikykit kvailiais! Jurbarką rusai bombardavo. Tarp teismo ir Pušinsko namų Vytauto Didžiojo gatvėje bomba išmušė tokią duobę, jog paskui į ją atbula įvažiuodavo rusiška „polutorka“ su šiukšlėmis ir jas versdavo, o į gimnaziją eidavome takus nusimynę jos krantais. Pas kaimyną Izidorių Greičių ir kitą už Imsrės, Kazimierą Endriulaitį – buvo vokiečių štabai. Adjutantas nuo vieno pas kitą juodbėriu trakėnu lėkdavo ir šokdavo per užkeltus vartus. Mano pradinis mokslas, Pirmoji komunija, Sutvirtinimo sakramentas sutapo su vokiečių okupacija.

Kauno rusams dar nepaėmus, kaimuose kilo kažkokia panika, visi kėlėsi toliau, palikę sodybose po vieną žmogų. Žmonės ir mašinos kasė apkasus, Imsrės pakrančių ir intakų medžiais užvertė vagas nepraeinamai. Mes išvažiavom mėnesiui į Pažėrų kaimą pas tetą Žiūraitienę – tarp Mituvos ir Antvardės. Ten buvo tokios pačios nuotaikos, tik daugiau pafrontės kvapo. Karštą vasarą gulėdavom daržinėje, gyvenome, kol vieni kitiems atsibodome, o vaikai, savo buvimu prisitraukę dar kaimynų vaikų, vietoj varnėnų nuėdėme vyšnias ir išvažiavome namo rugpjūčio pradžioje, kai paėmė Kauną. Frontas sustojo Raudonės-Raseinių ruože. Valėme javus ir, kaip sukvailę, daiktus išnešdavome į sodą, paskui vėl susinešdavome. Aš vienas bėgdavau į Jurbarką per apkasus, į knygyną, į bažnyčią. Pilnas miestas nežinomų besitraukiančių. Dabar tik sužinojau, kaip skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėse su Vytautu Kašuba dirbo visi Meno mokykloje studijavę skulptūrą ir kokie rašytojai ar kariškiai pro čia traukėsi. Tada įsidėmėjau tik vieną rausvaplaukį, giedojusį bažnyčios chore – operos solistą Vladą Baltrušaitį. Kai pradėdavo naktį, iškabinę lempas, lėktuvai ieškoti dieną nusižiūrėtų vokiečių stovėjimo vietų, net virš mūsų sodybos, sulįsdavome į žemės plyšius.

Prieš rugsėjo pirmąją nuėjome pas mokytoją. Liepė išmėtyti pro tą langą, kur, šuoliuodamas per suolus, užšokau panelei ant sprando, vokiečių kareivių prisineštus šiaudų kūlius, kai per vasarą čia gulėdavo, ir atsivertėme Stepo Zobarsko „Aušrelę“ ties Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžia, pritaikyta mokykloms. Mokytojas dažnai bėgdavo į Jurbarką, prie knygų palikdavo vienus. Paskui pradėjo mokyti jaunas Lietuvos karininkas iš Kuturių – Jonas Blažys. Spalio pradžioje per pamoką į šiaurės rytus pasigirdo baisi kanonada, su tankų šaudymu lyg puodo pleškėjimu ir reaktyvinės artilerijos žviegimu. Kitą dieną su tėvu skubiai išvažiavome į Kalnėnus, Basčio malūnėlyje tarp šilų susimalti duonai. Kelyje tarp Naujasodžių ir Klišių link Jurbarko iš abiejų pusių ant kuolelių – balti kaspinai su raudonais užrašais „minen, minen“, spygliuotų vielų laukas, prieš apkasus užmaskuotos prieštankinės patrankos, o kareivis nusikabina šautuvą nuo peties ir mudu išlaipina. Taip ir judame: tėvas prie kumelės, paskui vežimas su grūdais, tada kumeliukas, už jo kareivis, ištiesęs šautuvą, o aš paskutinis. Šautuvas paruoštas prieš kumeliuką, jeigu šoktų į minų laukus, bet eina mūsų, vaikų, nuglamonėtas sartas kumeliukas, nuleidęs gražią galvelę. Prie malūnėlio retų lentinių statinių aptvare sudeginti paruoštos dokumentų ir popierių krūvos, pastatytos geležinės statinės. Kol nieko nėra, prisikemšu tris maišus ir parsivežu. Kitą dieną, išbuvus slėptuvėje per naktį, viskas nutyla, mama išbėga į bažnyčią ir parbėga: apkasai pilni vokiečių kareivių su šalmais. Pasigirsta didelis sprogimas, kitas. Susprogdinamas pontoninis tiltas ties Jurbarku per Nemuną ir rusų 1940 m. bunkeris, vadinamas „darželiu“, Antkalniškiuose, o mus iš namų išveja artilerijos sviedinių sprogimai ir kareiviai, uždegę ne tik mus, bet ir apie keturiasdešimt sodybų Rotuliuose, Naujasodžiuose, Kuturiuose, Klišiuose, Dainiuose.

Imsrės lankutės pilnos rusų kareivių, Kuturių laukuose pakrikę šaukia: „Aaa, dajte vodki.“ Kur geiškelis iš rytų įbėga į Kuturius ir 1941 m. degė Kuturiai ir Geišiai per mūšį, mus susistabdo trijų pasosčių naujas „vilis“. Pirmoje du vairuotojai su vairais rankose ir žvaigždėtais antpečiais, nuo antros nušoka generolas su žemėlapiu rankose – „Kakaja zdies’ derevnia?“ – „Kuturiai.“ – „Kuturiai?! A zdies’?!“ – „Zdies’ Geišiai.“ – „Geišiai?! A gdie Dainiai, gdie Dainiai!“ – šaukia šaukte. Tėvas parodo į šiaurės vakarus, pats generolas bėga ir duoda ženklą trauktis didžiulėms patrankoms, prikabintoms prie studebekerių, nes beveik įlindę tiesiai vokiečiams į ugnį. Ant paskutinės pasostės du gruzinai ir 39-osios rusų armijos vadas generolas Ivanas Liudnikovas. Man vienuolika metų, pats tikrasis amžius žiūrėti iš arti ir įsižiūrėti į viską. Paantvardžiuose pas tetą Elžbietą Vabalienę išdrebame per naktį slėptuvėje, o kaip ten buvo prie Jurbarko, aprašyta rajono laikraštyje „Šviesa“ (1974 m. spalio 9 d. Nr. 118, su generolų Liudnikovo ir Usačiovo atsiminimais ir Usačiovo, to, kuris iššoko iš „vilio“, nuotrauka). Susiradau Liudnikovo atsiminimų knygą „Doroga dlinoju žizni“, iš nuotraukos pasitikrinti, ar tas pats. Dokumentiniame filme „Apokalipsė“ jis minimas ir prie Stalingrado, iš ten atžygiavo mūšiais prie Jurbarko, paskui – į Rytprūsius, o iš ten – prie Didžiojo Chingano. O tokių pakrikusių kareivių, kaip Kuturių laukuose, kur šaukė „aaaa“, Chruščiovo įsakymu sušaudyta prie Stalingrado penkiolika tūkstančių. Savų. Pagal „Apokalipsę“.

Spalį išgyvenę Paantvardžiuose, lapkričiui sugrįžome į Kuturius ir dabar prie rusų Klišių mokykloje atsivertėme Donelaitį ties ta vieta, kur užvertėme prie vokiečių, bet neilgam, ir naudos buvo tiek, jog iš Jurbarko prisinešėme dokumentų, suverstų prie valsčiaus Donelaičio gatvėje, nes sąsiuvinių ir dabar nebuvo, rašėme tų dokumentų kitoje pusėje. O gruodis buvo toks šaltas, jog paleido iš mokyklos, ir atsitraukę rusai užėmė visų sodybų visus kambarius, palikę po vieną savininkams, kol buvo atgal ištraukti į žemę drebinančius mūšius vakaruose. Rudenį vokiečiai varė į vakarus galvijų bandas per Jurbarką, ant tvoros Vydūno gatvėje užsilipęs žiūrėdavau iki vakaro, o pavasarį – rusai arklių bandas į rytus. Palaidi ganėsi po kaimus ant želmenų ir pirmųjų žolių.

1945–1953 m. mokiausi Jurbarko gimnazijoje, dirbdamas per atostogas po kaimus. Ant pjovelkų, ant grėbelkų, ant arklių, ant kūgių, ant šalinių, ant stogų, šienapjūtėse, rugiapjūtėse, prie kūlimo. „Kad perkūns! Kad velniai!“ – brigadininkai keikdavosi su darbininkais lyg su būrais. Su lietuvių kalba ir literatūra problemų neturėjau, kaip matematikai neturi su matematika. Mokytojai lituanistai mėgo mane, o aš – juos. Mokytoja Regina Prasauskaitė, su rašytoja Ale Rūta viename kurse baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją, 1945–1947 m. iš Skirsnemunės su keliais mano klasės draugais kas rytą ateidavo pėsčia, po pamokų pareidavo atgal. Ėjome tokie, kaip kas ką turėjome, buvo net basų, bet jokių patyčių nebuvo. Lituanistas Benediktas Siliūnas, Kazio Bradūno kartos, spausdinęs savo eilėraščius „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, karo metų „Žiburėlyje“. Mokytojai atsirasdavo ir pranykdavo dėl aplinkybių. Prasidėjo partizaninis karas.

1948 m. lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytoja Matilda Raičinskienė. Konstantinas K. Raičinskis dėstė fiziką, mokėjo aštuoniolika kalbų (tarp jų sanskritą, hebrajų, graikų), buvo baigęs Teologijos-filosofijos fakultetą, ruoštas studijoms į užsienį, nepriklausomybę atkūrus išleido trijų dalių veikalą „60-ties metų IEŠKOJIMAI IR ATRADIMAI po Majos skraiste 1933–1983“. Raičinskienės pamokos buvo nuostabios. Apie Donelaičio stilių, kalbą, gilinosi į vaizdų ekspresyvumą, sintaksės ypatybes, žodžių junginius parinkdama tokių vietų, kaip „Ant dargana rodos / Ir saulės stulpai ant debesių prasiplatin“, „Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin“, „Pons apjekelis, velniop šuoliais besisukdams“. Dėstė pajuokaudama, mokė skirti lyriką, humorą, stebėti vaizdų turtingumą. Dėstė ramiai ir giliai, o svarbiausia – labai norėjo išmokyti. Antrą taip norinčią išmokyti sutikau Vandą Zaborskaitę universitete. Kai parašydavau savo rašto darbuose – „senis su boba važiuoja ilgais šlapiais keliais per balas pliurpiančiu vežimu, nieko nematydami pro lapkričio miglą, aplinkui kaimuose plėšia gerkles gaidžiai, lyg juodu dar gyvus apgiedotų“, Raičinskienė ragindavo „neužmesti tos gyslelės“, kaip ir Prasauskaitė su Siliūnu.

1948 m. išvežė Jurbarko gimnazijos biblioteką. Iš tos vietos paskutinio aukšto, kur dabar Krašto muziejus. Po apačia buvo mūsų klasė. Nuo 1945 m. susidraugavau su užnemuniečiu Benjaminu Uždraviu. Gerai, kad beveik visą dar spėjome perskaityti. Dariui reikia Girėno. Ta prasme, kad ką nors darai, o kitas giria, kaip Girėnas, Girskis. Arba atvirkščiai – jis darius, o tu girėnas. Jurbarke taip man buvo Uždravis, universitete – Juozas Tumelis, o „Literatūroje ir mene“ – Juozas Aputis. Jei kas mokosi užduotą eilėraštį keiksnodamas arba per visas pertraukas vaikščiodamas skaito knygas, praleisdamas aprašymus ar gamtos vaizdus, su tokiais mudu nesišnekame.

Kaip išgelbėti nors kokią išvežamą knygą? Bibliotekos vedėja, geografijos mokytoja Dėjienė paprašo mokinių talkos: sukrauti į vežimą. Pasisiūlome ir mudu, prieš tai iš krūvos knygų išplėšę visų rašytojų portretus: iš „Antrųjų vainikų“ – Petro Vaičiūno, Antano Miškinio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio, Stasio Santvaro, Kazio Inčiūros, Adomo Lasto, Teofilio Tilvyčio, Juozo Tysliavos, Antano Rimydžio, Juozo Žengės, Salomėjos Nėries, Kazio Borutos, Leono Skabeikos, Petro Karužos, Gražinos Tulauskaitės, Jono Graičiūno, Vytauto Sirijos Giros, iš „Žemaičių“ – Vydūno, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Mykolo Vaitkaus, Stasio Anglickio, Fabijono Neveravičiaus, Jono Šimkaus, Nelės Mazalaitės, Stasio Santvaro, Prano Genio, Stasiaus Būdavo, Klemenso Dulkės, Petro Gintalo, Mykolo Linkevičiaus, o atskirai dar Kazį Binkį ir Petrą Vaičiūną, – iš jų knygų, abu su ordinais prie krūtinių. Sutinkame ir palydėti, kai prašo. Atskirai gale susidedame tris plonas knygeles gelsvais viršeliais: Jono Kossu-Aleksandravičiaus „Užgesę chimeros akys“, Vytauto Sirijos Giros „Mergaitės ir asonansai“, Henriko Radausko „Fontanas“. Vydūno gatvė visa apstatyta, tvoros tebėra, gal pavyks nors tas kur į daržą išmesti.

Taip ir einame. Šaligatviu mokytoja Dėjienė su rusvu rudeniniu paltu, rankoje laikydama sąsiuvinį ir pieštuką, prie savo arklio, vadžias nusitvėręs, kažkoks žmogelis, vienkinkis, ratais drebindamas į grindinį šūdlenteres, su kaupu primestas knygų, o paskui vietoje kumeliuko – mes, du vagys. Paimu tas tris knygeles šalia vieno jurginų krūmo, besilaužiančio pro tvorą, mokytoja tuojau – berniukai, ar krinta? Krinta, sakau. Pati padeda ant pat viršaus. Nujaučiame, kad rankoje nešasi sąrašą. Direktorius, Titas Dėjus, pats lituanistas, parašęs gramatiką mokykloms, nors mums ir nedėsto, bet ne vien mudu žinome visus visų klasių mokinius. Mokytoja numano, kodėl einame. Jau seniai kažkieno viskas nuspręsta, suregistruota, be reikalo vargstam, bet vis tiek… Nors pamatysim, kas, kur, kaip, kada. Partijos komiteto kieme, kur nuo senų senovės buvo paštas, prie kažkokios patalpos atidarytų durų laukia keli vyrai, o mokytoja mums sako – dabar galite eiti.

Ateiname, galvas nuleidę, kur antroje Vytauto gatvės pusėje ties teismu – ilgas žemas medinis namas, tenai „ant kambario“ mano bičiulis. „Pasilikome kaip didžiausi kvailiai“, – sako jis. Aš tyliu. Kas tiesa, tai tiesa. Mano bičiulis visada kalba tiesą. Kai neišsprendžia uždavinio, pabraukia po sąlyga ir surimuoja kelių posmų donelaitišką eilėraštį prieš matematiką. Matematikos mokytojas Kazys K. Grigas, kartais ateinantis įgėręs, visų rašomuosius padeda ir, donelaitiškai atsikirsdamas, nagrinėja per visą pamoką tą jo eilėraštį. „Pirmą kartą gyvenime sutinku tokį matematikos puolimą, – sako, – bet – nieko nebus!“

Kur Uždravis gyvena, kambarys didžiulis, visas tuščias, žemas, kampe pastatyta lova, stalas, prie jo kėdė, o pasieniais ilgas suolas. Rytais iš kaimo į gimnaziją ateinu anksčiau – pažaisti kamuoliu, po pamokų turgadieniais vaikštau po turgų, o teismo dienomis salės kampe ant grindų sėdžiu ir klausausi teismo posėdžių. O su bičiuliu mudu svarstome literatūrą, ranka nusirašę turime penkias Zigmo Kuzmickio „Lietuvių literatūros“ dalis kone ištisai, ten yra ir apie Donelaitį, turime Juozą Ambrazevičių. Mokytoja Raičinskienė nustemba, kai beveik neranda skyrybos klaidų mudviejų rašto darbuose, o tiek būdavo. Pripratom iš praktikos – knygas nurašinėdami... Kuturiuose ant sienos dideliuose rėmuose po stiklu sukabinu išplėšytus rašytojų portretus, Kazį Binkį, kaip antologijų sudarytoją, įdedu pirmą su ordinu, o visų pabaigoje Petrą Vaičiūną, nes taip pat su ordinu. O čia, žiūrėdamas į teismo pastatą pro langą po medžiu ir vaikštinėdamas po tokią erdvę, sumanau klasėje leisti antrą sienlaikraštį. Banalybės ant sienos su dvejetais ir pamokų praleidinėjimais mudviejų netenkina. Priešais ant kitos sienos pakabinsime kitą. Leisiu aš vienas, nupiešiu vinjetes, prirašysiu be pavardės, kai kada gal ir pasirašęs, bičiulis man padės, nes reikės perrašyti viską, priklijuoti.

Pavadinu „Plunksnelė šypsos“. Numiręs Balys Sruoga – rašau apie Balį Sruogą, numiręs Butkų Juzė – apie Butkų Juzę. Kaip juodu seniai vertinti... O apie Sruogą ir su jo eilėraščiais – „Rūtos daržely, lauke purienos, / Balta mergaitė rūtose miega“, „Supasi supasi lapai nubudinti“, „Mano sieloj šiandien šventė“. Žinoma, patirties turime, pirmame numeryje užsimename, „koks platus tarybinis pasaulis“. Mokytojai, ypač mokytojos, kai ką paskaito, piešimą dėstęs Juozas Kriaučiūnas, apžiūrėjęs antrojo numerio vinjetę, pataria nenaudoti per daug geltonos spalvos, sakau – „čia saulėlydis“. O visą galą prirašau aš vienas antrašte „Kalba Lauras pakamorė“. Po Donelaičio pamokų, apie mokinių gyvenimą, sakiniais kaip apie senį su boba per balas pliurpiančiame vežime. Uždravis parašo eilėraštį apie saulėleidį, trijų posmų, kaip nusileidžia saulė, peizažinis eilėraštis, žara dar gęsta pamažu vakaruose, iš rytų daugiau sutemę. Per pamoką komjaunuolis pakelia ranką: „Politinė klaida: iš rytų tegalima tik šviesą vaizduoti.“ Klasės auklėtojas, chemiją dėstęs Mečislovas Andreika, priėjęs perskaito ir labai taktiškai, nekaltindamas politikomis, pataria – gal neleiskite. Politinė klaida atrodė tik tam vienam komjaunuoliui, bet kas ginčysis dėl politinės klaidos, kai aplink visur viena politika ir mums išleista „Už tarybinę lietuvių literatūrą“. O gal ir Lauras pakamorė per daug donelaitiškai prisišnekėjo. Leidimo sienlaikraščiui mudu neprašėme, sumanėme kambaryje prieš teismo pastatą, o dar lyg tyčia – politinė klaida, kur man ir dabar atrodo, kad jos nebuvo, ir tada bičiulis rašė lyg Balio Sruogos balta mergaitė rūtose miegotų. Pasijuokiame vienas iš kito – kad po ketvirto numerio ir „Keturi vėjai“, ir „Trečias frontas“ žlugo.

Šiandien sutikti anų laikų bendraklasiai pasakoja, kad matematikos mokytojas Grigas apie mudu sakydavęs visai be juokų: juodu nors mąsto – kaip yra, nors taip ir nebus. O mokytojai keitėsi. Pasirodė universitetą baigusios jaunos lituanistės. 1952 m. Angelė Matulionytė dėstė tarmes: dešiniojoje panemunėje aukštaičiai vakariečiai – prie Jurbarko, prie Veliuonos, aplenkia Kauną, ir – prie Rumšiškių. Mažojoje Lietuvoje buvusi striukių tarmė, kaip Rėzos „avatė“, Donelaičio „lėlatė“ sakydavę, o dabar išnykusi. Aš nesutinku: sakau – ten gyventojai išnaikinti, o kaip ten, ir dabar visi šneka pas mus, su visomis „Metų“ kalbos ypatybėmis.

Kai ten gyvenau, kitaip negalėdavau kalbėti, negu ten kalbama. Net pavardės – Ambrazatis, Baltrušatis, Giedratis, Povilatis, Tamošatis. Jeigu kas žodžio „Jurbarkas“ vietininką kirčiuoja pirmame, o ne paskutiniame skiemenyje, tas ne jurbarkiškis. Knygoje „Tolimos dainos. Lyrika“ (2006) Uždravio nufotografuota mūsų lauko didelė vieniša pušis. Visi Kuturiai ją vadino pušate. 1953 m. profesorius Balčikonis per pirmą paskaitą universitete paklausė, ar yra aukštaičių vakariečių – „pasiklausysime, kaip taria jie“. Kitų nebuvo, o gal tik tą dieną, išklausinėjęs pagal „parapijas“, kai pasisakiau, iš kur, kol tik dėstė, turėdavau jam ištarti ne vien kaip aukštaitis vakarietis, bet ir kaip apskritai iš vakarinės dalies, kur užsilikusi Donelaičio kalba.

Apie Donelaitį universitete dėstė profesorius Jurgis Lebedys. Taip neatsimenu po tiek metų, kad išskirčiau kokių specifinių jo dėstymo ypatybių, kas nebūtų, bent man, susilieję su kitur gautomis žiniomis. Dėstė viską – nuo Donelaičio hipochondrijos iki Donelaičio hegzametro. Atsimenu tik du klausimus per egzaminus: kaip Donelaitis savo galva susigalvojo „Metus“ ir – kas ten „Metuose“ apie lakštingalą. Kai atsakiau, parašė „gerai“, bet ne „labai gerai“. Apie lakštingalą bent kiek reikėjo pratarti banalybės, kad pilkas paukštis, o gražiausiai gieda, kaip tam komjaunuoliui apie politinę klaidą su saule. Neprisimenu, ar šioje vienoje iš gražiausių „Metų“ vietų atsakiau visa, kas dar ir aplinkui lakštingalą, kad lakštingala būtų girdėti lakštingališkiausiai kaip vienintelė lakštingala. „Pulką šį Sutvertojas į vandenį leido, / O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo“, „Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams / Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų“… Ko verti vien tokie pasakymai, kaip „birbina galvas“ arba „vabalą margą“, kai per vienaskaitą daugiskaita sumirga visas vabalų margumynas. Dar sakiau, kad Kristijonas Donelaitis buvo didis lietuvis, gyveno užkampyje, todėl taip į viską galėjo įsižiūrėti, sąmoningai rašė paprastų kaimiečių kalba, ją išdidindamas – parodyti, kur ir koks pavojus tyko mažos tautos, nuoširdžiai tikėjo Dievą ir pats turėjo galvą.

1958 metų vasarą, dirbdamas „Literatūroje ir mene“, pamačiau Donelaičio žemę. Paimtas į kariuomenę. Įsrutyje, gal tose 1610 m. statytose mūrinėse kareivinėse lipdavome laiptais, kur kareivių batų išdaužytos duobės, o eidavome ir antkapiais išgrįstais takais. Tylėdavau ir stebėdavau miestą, vaizdus, nuo horizonto iki horizonto aplinkui, kokios ten pasidaro prieblandos, dangų, Įsruties mėlynuojančius bokštus, galvodamas apie Donelaičio ir dabartinius laikus. Vasarą ten tokios rasos rytais, jog einant dulkėtais keliais ant batų raitosi moliai. Kareivių nepriversdavo kitaip eit į koją, kaip tik priekyje pastačius būgnininką. Kieme bataliono neišrikiuodavo skyrių, būrių ir kuopų vadai. Tada ateidavo pulko politrukas Biskopel, iš kaktos, nosies ir krūtinės išpūtimo panašus į erelį, ir pradėdavo šaukti: „Chujovo raschujovyvalis’, chujovyje chujovščiki, chujovoi chuinioj“ ir taip toliau, varijuodamas tą vieną žodį, visi pradėdavo klausytis, o vadai suskirstydavo patylomis priėję prie savų.

Su bendrakursiu kalbininku Algiu Kinderiu buvome paskirti pas ryšininkus. Be visiems bendrų užsiėmimų, turėjome ir skirtingų. Kareiviai būriais ateidavo į šaudymo pratybas. Su telefonu prie ausies išsėdėdavau gelžbetonio statiny, įleistame į žemę ir apkastame žeme, tarp kareivių, laikančių taikinius, perduodamas gaunamas komandas – pakelti, nuleisti, pakreipti, rodyti judantį. Serijomis šaudydavo iš rankinių kulkosvaidžių ir automatų, tas visas gelžbetonis drebėdavo už nugaros nuo kulkų smūgių, pro priekinę angą matėsi į žolę krintantys ugnies lašai, kada šaudavo šviečiančiomis.

Susidėję radijo aparatus į sunkvežimį, išvažiuodavome ir labai toli į apylinkes, link Ragainės, link Gumbinės, link Karaliaučiaus, bet atstu nuo miestų. Pietuose prieš saulę sublizgėjo gal Mozūrų ežerijos šiauriniai vandenys ir pasirodė kūpsančios kalvos, iš nemažo tolio, žemėlapių neturėjome. Atsibosdavo taikos metu tie patys šaukiniai, kartoti ir nukartoti iki rutinos, kareiviai išsirengę suguldavo degintis prieš saulę, ant galvų ką nors užsimetę, o mudu prašydavome vežti kuo toliau į visas puses, vaikščiodavome po sodybų griuvėsius, nesutikdami nė gyvos dvasios, kol kartą apėmė baimė, kad galime užrėplioti ant kokių sprogmenų, užsilikusių nuo karo. Visus bendrai vesdavo užsiėmimams ir už miesto, žinoma, mums komanduojant, išsimaudydavome Priegliuje, vedė ir į bažnyčią kino žiūrėti, gerai, kad Čaplino. Prie raudono mūro šventoriuje raudonavo šermukšniai. Visi miesteliai ir gyvenvietės arba griuvėsiai taip pat raudonavo – iš raudonų plytų.

Mudu, jauni sovietinės kolonijinės armijos leitenantai, atsiskyrę nuo visų, prisižiūrėję ir prisibastę, suguldavome pasikalbėti, kas istorijos apskritai padaryta, kas daroma ir kas dar bus padaryta. Rytprūsiai Sovietų Sąjungai pavesti laikinai, bet mūsų laikais laikinai reiškia ir amžinai, o amžinai – ir laikinai. Universitete susitikdavome tik pas Leoną Valkūną ir pas Eugeniją Vengrienę per lotynų ir per vokiečių kalbas. O dabar kalbėjomės ir dalijomės ką tiktai kuris žinojome apie slaptas ir kitokias sutartis, jausdami amžių likiminį šaltį kaip vėją nuo jūros. Mudu savo svetimumą tarp svetimų gelbėjome Donelaičiu, jo žavingais apibendrinimais, vienas kitam sakydami ir aptardami – „kirmyt į patalą žergia“, „ilgų naktų tamsybės jau nusitrumpin“, „gnyba žolelę“, „Dievs ir žodei jo, bažnyčių mūsų grožybės, / Giesmės nabažnos taip jau, kaip poteriai mūsų / Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi“, „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia“, „rudenį kumpą“, „boba su diedu blogu“. Pasijutome, kaip tą patį jausdami ir galvodami, kitur prasilenkdavome, o kaip čia viskas veržte išsiveržia – svetimiems tarp svetimų.

Kada nuo 1962 metų apsigyvenau kaime, viską teberadau, kaip mano palikta. Tiktai susėdus su keliais prie stalo, jie sakydavo, kad važiuoja apsipirkti į Sovietską, o aš atsakydavau – į Tilžę. Jau net mano kartos tebekalbantiems donelaitiškai buvo Sovietskas. Jie savo laukų ežias dar tebežinojo. Važinėdavau sesers dviračiu, kur tik man reikėdavo į ką atsižiūrėti, ką sutikdavau, klausdavau, ko jaunas nebūčiau drįsęs. Aš dirbau dabar tik pas tėvus, o su kitais buvau dirbęs nuo mažens. Jurbarką ne kartą norėta nusiaubti, dabar pasigirdo, kad bus statoma naftos perdirbimo gamykla. Atvažiuodavo pas mane Kaišiadorių rajono laikraštyje tada dirbęs Benjaminas Uždravis ir fotografuodavo visa, kas bus nušluota melioracijos ir kolūkinių gyvenviečių. Prašydavau, kad kuo daugiau iš mūsų kiemo parodytų kaimo vaizdų. Nemuno slėnis aplink Rotulių salą buvo paverstas tankodromu, tankai šaudydavo kaip 1944 m. per Kalnujų mūšį, birdavo sodybų langų stiklai. Per Kubos krizę rašiau Apučiui, kad pasaulyje pakvipo paraku. Čekoslovakiją užimti lėktuvai su desantininkais lėkė tiesiai virš galvos per visą dieną.

Buvo paleista daug iš lagerių. Per televiziją kartą mačiau dokumentinį filmą, kaip Himleris Lietuvoje lanko vokiečių ūkius. Visas nustėrau: juk tai Jurbarko kapitalisto žydo Josifo Grinbergo ūkis Rotuliuose, mūsų kaimyno. Jis 1941 m. išvežtas į Sibirą, o 1942 m. iš Vokietijos į jo ūkį atsikėlė mūsų senas pažįstamas, Jurbarko vokietis, 1941 m. repatrijavęs Gustavas Vilkaitis. Grinbergas buvo nupirkęs dviejų ūkininkų Degliaus ir Birgiolo žemes, kai po Pirmojo pasaulinio karo, skundę žmones vokiečiams, juodu iš čia turėjo bėgti, nes visas kaimas atsisakė su jais kalbėtis ar ką nors padėti. Grinbergas, kaip ir jo kaimynas Sabaliauskas, pasistatė naujoviškas stubas, kitaip negaliu vadinti, be palėpių, kurios reikalingos tiktai „katinams purškytis“. Prasidėjus karui, į tą ūkį parvažiavo Vilkaitis. Tiktai šiame pavyzdiniame ūkyje dirbusieji pasiliko tie patys. Rusai, išvežę kapitalistą žydą, ūkį atidavė savo žmogui, o vokiečiai įkėlė savo. Vilkaičio niekaip negalėjo sovietinis teismas po suėmimo nuteisti už „tėvynės išdavimą“ dvidešimt penkeriems metams, kaip repatriantų, nes jis rėmėsi 1939 metų Molotovo-Ribbentropo sutartimi kaip vokietis. Jam davė perpus mažiau, kadangi nevilkėjo rudmarškinio uniformos, neskriaudė savo darbininkų, Jurbarke namus turėjo iš susitaupytų pinigų, kai dar prieš 1918 m. nepriklausomybę, nusipirkęs arklį, Vilniuje dieną dirbo vežiku, o naktimis plaudavo restoranų grindis. Liudytojai aplinkui liudijo kaip apie dorą žmogų, koks jis ir buvo, o 1942 m. vokiečių valdžios paskirtas administruoti turto. Pro žmonių likimus prasišviečia 1939 m. sutartimi pradėta vykdyti bendra kolonizavimo politika.

Per karą, kaip ir mūsų, tas ūkis sudegintas. Kadangi gyvenome kaimynystėje, tėvas dažnai lankydavosi ten, o Vilkaitis – pas mus, ūkiniais reikalais. Aš taip pat išvaikščiojau ir pastatus, ir apie pastatus. Kai pamačiau tą filmą, nustėręs žiūrėjau – ta pati stuba vakarinėje dalyje galais iš pietų į šiaurę, klėtis pietuose, rytuose įsidėmėtinos būdingos statybos tvartai, šiaurėje daržinė, o aplinkui žardyje juodmargių karvių banda. 1942 ar 1943 metų vasarą su tėvu tenai beeidami buvome sugrąžinti kareivio. Tėvas, didesnis, arčiau buvo priėjęs ir motinai pasakojo, kada parėjome: pas Gustavą tankai, iš visų pusių, vamzdžius atstatę į visas puses, o kieme už stalų susėdę uniformuoti vokiečių kareiviai su aukštomis kepurėmis. Paleistas iš lagerio, Vilkaitis važiuodavo mūsų keliuku pas kaimyną Blažį. Kai dirbdavau, atremdavo dviratį į gluosnį ir kalbėdavomės. Jo nenorėjo išleisti į Vakarų Vokietiją, rajono laikraštyje pasirodydavo straipsnis po straipsnio. Su juo kalbėdavausi atvirai, su manimi jis taip pat, o kartą papasakojau apie tuos metus, kai ten buvo tankai su aukštais kariškiais, ir apie parodytą dokumentinį filmą. Sakau – viskas lyg tada matyta, net mūsų sodybų medžiai pro tarpus iš tolo. Jis nei paneigė, nei patvirtino, bet atsakė diplomatiškai: sūnau (taip kreipdavosi kalbantis į mane), aš gyvenau prie tokio vieškelio, ir kas tik pas mane atvykdavo, visus turėjau priimti.

Kokie aukščiausio rango sovietiniai kariškiai dalyvavo Karaliaučiuje 1946 m., kai žymiausi lietuvių skulptoriai pastatė pergalingas skulptūras Karaliaučiuje, kaip ir Vilniuje, vėliau, ant dar ne Žaliojo tilto, manęs nedomino, bet Kuturių bei Rotulių kaimuose domėjausi visais – ką savo akimis mačiau ir ką paskui pasitikrinau ar apie ką girdėjau ir norėjau pasitikrinti. Vilniuje prie stoties verčiant Staliną, su Romu Mačiuliu, dirbdami „Literatūroje ir mene“, pabėgome darbo metu pažiūrėti. Jau buvo nuversta, tik žmonės šurmuliavo. Stovėjome rankas į kelnių kišenes susikišę kaip Juozo Kėdainio „Kolūkio arklininkas“, gera skulptūra, premijuota vertai. Įsidrąsinę dailininkai redakcijoje po tokių nuvertimų apie žymiausius mūsų skulptorius Juozą Mikėną, Bronių Pundzių, Napoleoną Petrulį, Juozą Kėdainį, Bronių Vyšniauską, Petrą Vaivadą pasakodavo, kaip Karaliaučiuje aplaistymo metu vienas, pats mažiausias pagal ūgį, protestavęs – „a ja nebudu pit’“. Kariškiai nustėrę, o jis plonu balsu atsakęs – „mne nenalili“. Atsiprašę, ir kada „nalili“, neprotestavo ir – „pili“. O ką daugiau galėjo daryti tarp tokių karo vadų? Tik Juozas Mikėnas gavo Stalino premiją 1947 metais, vienas žymiausių mūsų skulptorių. O ką jūs darote, pripratę prie kareivių ant tilto, su kiniškais vienodais drabužiais dabar juoduojantys gatvėmis, kai skvernų skudurai bučiuojasi su skvernų skudurais?

Kaime klausydavausi užsienio radijo ir apie visą tenykštį lietuvių kultūrinį gyvenimą papasakodavau atvažiavęs pas Juozą Aputį į Trakų gatvę, o ką ten sutikdavau, pasakodavo man apie visą lietuvių kultūrinį gyvenimą sostinėje. Įtartinas atrodė Sartre’o ir Beauvoir atvažiavimas. Daugiau domino Donelaičio „Metų“ vertėjas Hermannas Buddensiegas. 1966 m. pas Aputį susitikome su Sigitu Geda. Jis man deklamuodavo tik Antaną Strazdą, o aš atsakinėdavau tik Donelaičiu:

Vei, kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė

Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,

Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.

Vei, kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.

<...>

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Nelabai domėjausi Donelaičio skulptūrinio atvaizdo veidu, nes man tas toks pats atvaizdas neįmanomas. Kai atvažiavęs ėmiau kalbėti, neprisimenu, kas dar dalyvavo, gal Marcelijus Martinaitis, gal Sigitas Geda, gal Petras Repšys (vėliau, kada pozavau darant medalį, rodęs, kaip „Metus“ susiskirstęs pagal didžiausias nuodėmes“), Juozas Aputis papasakojo, kad „Lebedys nepasirašė“. Ar atsakiau profesoriui Lebedžiui per egzaminus? Dabar nežinau. Tarp kompiuterinių kartų, kurios į „vabalą margą“ panašiais renginiais „mums birbina galvas“. Man atrodė, kad Donelaitis yra didžiausias modernistas.

„Ak kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės“… Bet ne Donelaičio teksto malonumas. Pačiam skaityti. Pirmojo grožinio teksto, patekusio man į rankas, besiblaškant per nesibaigiantį imperijų kūrimą ir pasaulio dalybas. Kristijonas Donelaitis gyvas jo pats nematė, o mums paliko ne savo veidą, bet perspėjimą kiekvienam prieš veidą. Pirmas didysis ir vienas didžiausių lietuvių poetų per visus laikus.

Apie kūrybą ir save

Rašytoja Gintarė Adomaitytėatsako į Birutės Jonuškaitės klausimus

– Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė tapatinasi tik su užkrečiamu juoku ir visada gera nuotaika. Tiesą pasakius, nuo jos ir pradėkim. Ar Tu kada nors būni liūdna? Pikta? Ką tada veiki? Kam grūmoji? Su kokiais demonais kariauji? Ar visada Baltasis riteris atskuba laiku?

– Liūdna ir pyktelėjusi pasijuntu dažnokai. Per dažnai. Tik jau nemanyk, kad niekada nepakeliu balso, kad neįsikišu į slogias situacijas gatvėje, troleibuse ar prekybos centre. Liūdesius ir pykčius bandau išmesti į upes ir ežerus, palikti miškuose. Oho, kiek visko iš manęs Neris yra sugėrusi.

Laimei ar nelaimei, jausmus esu išmokyta slėpti, labiausiai – blogas nuotaikas. Tai močiutės Onos pamokos. Jei tau bloga – atrask urvą, lįsk į jį, išsilaižyk, kitiems nesirodyk. Esu užgniaužtų emocijų žmogus, ir taip galėčiau prisistatyti.

Klausdama apie Baltąjį riterį galbūt tikiesi, kad bent šį tą papasakosiu ir apie savo gyvenimo riterį – Marių. Taip, Birute, esu su žmogumi, kuriam kilnumo niekada nestigo.

– Žmogaus prigimtis – sunkiai nuslepiama Dievo dovanėlė. Tavoji – labai vitališka. Todėl norėčiau paklausti, iš kur tas Tavo gyvenimo džiaugsmas, kas jo Tave išmokė? Atsimenu Tavo mamą, labai simpatišką, žingeidžią moterį, vieną aktyviausių Rašytojų klubo renginių lankytojų. Žinau, kokia ji Tau buvo brangi. Gal papasakotum daugiau apie savo tėvus, kuriems, manau, už daug ką esi dėkinga.

– Augau tarp neregių. Tėvas Antanas Adomaitis apako vaikystėje, svajojo žūtbūt išsiveržti iš gimtojo Kielionių kaimo (netoli Stakliškių), kur jam artimieji lėmė vien tik poterius užpečkyje kalbėti. Ir išsiveržė – tapo muzikos mokytoju, chorvedžiu. Vėliau, choro nebetekęs, dirbo Aklųjų draugijos leidykloje. O dirbo jis ten kartu su mano mama Živile.

Mamos visai kita lemtis. Ji kilusi iš plikbajorių – tuo nesididžiavo, priešingai – šaipėsi iš bajorų, Lietuvą pardavusių. Labai didžiavosi, kad yra knygnešio, aušrininko Augustino Baranausko anūkė.

Tu atsimeni mano mamą Rašytojų klube vieną ar su draugėmis. O aš? Tėvai menasi nuolat drauge, susikabinę už parankių, randantys, kur eiti, apie ką kalbėtis. Dabar jie abu ilsisi Rokantiškėse, ir ne tik abu – pirmoji atgulė mamos mama Ona, mano tėvo nuoširdžiai mylėta ir gerbta uošvė.

Tėvo temperamentas buvo smarkus, užsiplieksdavo kaip degtukas. Mama visus, ją pažinojusius, stebino tolerancija.

Mūsų šeima buvo draugiška, svetinga. Iš daugybės žmonių, mūsų namus lankiusių, priminsiu tik vieną asmenybę, man be galo patikusią. Tai – mamos bendrakursė lituanistė Elena Aurylaitė. Ji atlėkdavo vėju iš tolimos, man nežinomos provincijos – iš Šilalės, atnešdavo geros nuotaikos gūsį. Maniškiai ja žavėjosi, jos laukė, man pasakojo: ta Aurylaitė daugiavaikė mama, kaimo mokytoja, o randa laiko ir jėgų originalo kalba skaityti vokiečių filosofus. Kai žvelgiu į mamos kurso nuotraukas (paskutinis kursas Kauno universitete), matau ne tik įžymybę Joną Balkevičių. Ir jas abi – Živilę, Eleną. Kiek metų turėjo praeiti, ir kokių metų, kol susivokiau: žavioji Aurylaitė – Regimanto Tamošaičio mama.

– Tu esi gimusi Kaune. Jame gyvenai ar ne iki devynerių. Gal galėtum prisiminti savo vaikystės takus, mylimiausias vietas, tuomet jaustą miesto dvasią. Ar vis dėlto Tavo miestas – Vilnius – ir labiau tapatiniesi su jo geografija, žmonėmis, įvykiais?

– Esu trijų miestų gyventoja. Kaune išmokau svarbiausių dalykų – visų pirma vaikščioti, tada jau kalbėti, skaityti, kiek vėliau ištarti „r“ raidę. Dar žaisti su kiemo draugais, skambinti fortepijonu gamas ir naivius kūrinėlius, su močiute lankyti teatrus ir muziejus. Buvau devynerių, kai tėvai, kaip daugybė to meto Kauno inteligentų, išvyko gyventi visiems laikams į Vilnių. Taip jau sutapo svajonės – močiutės Onos, mamos Živilės, tėvo Antano.

Kauną myliu neapsakomai – net jei lekiu plentu pro šalį, vis tiek stipriau suplaka širdis. Mano seneliai Kaune apsigyveno atsitiktinai. Iš Liepojos vyko į Vilnių, pakeliui sužinojo, kad svajonių miestą okupavo lenkai. Liko laikinojoje – manė, kad laikinai.

O vaikystės takai? Beveik visi jie Žaliakalnyje. Dar svarbi „Aušros“ gimnazija, kurią iki okupacijos spėjo baigti mano mama. Ir senoji Prezidentūra – mano vaikystėje – Mokytojų namai. Ir daugybė centro bei senamiesčio gatvių – juk vaikštinėdavau po jas su močiute, sugėrusia visą tarpukarį. Visada stabteliu Daukanto gatvėje – ten būta mano senelio Igno Medekšos kirpyklos. Kirpo ir skuto tik vyrus, tad negalėjo taip pagarsėti kaip geriausias jo draugas – moterų kirpėjas Muralis, ne kartą aprašytas ar bent jau minimas ano meto romanuose.

Igną Medekšą menkai pažinojau. Regis, buvo prisiekęs laisvamanis, lyg ir miesto tarybos narys, gyvenimo gurmanas. Lankydavosi ambasadose – buvo asmeninis diplomatų kirpėjas.

Seneliai skyrėsi jau išauginę tris vaikus, sulaukę civilinės metrikacijos. Nuotraukose matau ak kokį patrauklų vyriškį. Kas kita prisiminimai. Bet gal kitą kartą apie Igną, kaip nors ir kur nors...

Turėčiau minėti Karo muziejaus sodelį ir Knygnešių lentą su prosenelio Augustino Baranausko pavarde, Ąžuolyną, per kurį galiu eiti užsimerkusi – kojos veda pačios. O jei imčiau pasakoti apie Kauno laiptus, kuriais smagiai palaipioju? Apie Aleksoto viršukalnes? Apie tarpukario architektus ir jų apleistus ar išlikusius kūrinius? Apie Aklųjų institutą, glaudusį ir išmokslinusį mano tėvą?

O vis dėlto – kiekvieną kartą, išvažiuodama iš Kauno, vienoje jo sankryžoje (Tvirtovės alėjos ir Savanorių prospekto) sakau: ačiū Tau, Tėve. Ne Tėve Dieve, o mano tėveli: į Vilnių reikėjo važiuoti. Dėl Sapieginės. Dėl Neries pakrančių. Dėl miesto užkaborių – Markučių, Pavilnio. Dėl Labdarių gatvelės, kuri ir dabar glaudžia neregių organizacijas. Dėl daugybės dėl...

Trečioji mano meilė – Ignalina. Jau penkeri metai gyvename pusiau Vilniuje, pusiau Ignalinoje. Ne sodyboje, o bute, dailiame baltame triaukštyje. Čia pat ežeras, per ežerą tiltas. Juo eidama miesto krante palieku tai, apie ką Tu teiravaisi – tuos savo pyktelėjimus, tas melancholijas ir depresijas. Miške esu kita ir kitokia.

– Dirbai daugelyje redakcijų. Į Prienus išvažiavai turbūt gavusi vadinamąjį paskyrimą, ar ne dvejus metus rašei straipsnius ten ėjusiam „Naujam gyvenimui“, paskui – „Lietuvos pionieriui“, „Komjaunimo tiesai“, „Šiaurės Atėnams“ ir „Geniui“. Kaip prasidėjo Tavo draugystė su plunksna? Ar gali nubrėžti labai aiškią liniją tarp savęs – žurnalistės ir rašytojos? Ir apskritai, kaip manai – ar viena kitai kaišiojo koją, ar vis dėlto jos žingsniavo labai darniai?

– Kartais keistokai pasirenku. Tie Prienai... Mokslams baigiantis bendrakursiai sujudo: kur eiti, kuo būti. O kad būtum (taigi, liktum Vilniuje), vertėjo stoti į partiją. Jie ir stojo ar kaip kitaip stengėsi pasižymėti, ir gal teisingai elgėsi. 1980 metų pavasarį fakultete žvilgterėjau į skelbimų lentą, į redakcijų, pageidaujančių „jaunųjų specialistų“, sąrašą. Pamačiau Prienus. Ilgai tą dieną rymojau ant vieno iš Vilnelės tiltų, bandydama prisijaukinti prilipusį vietovardį: Prienai, Prienai...

Ką dabar apie juos galiu pasakyti? Apie provincijos miestelius ir be manęs jau pasakyta bene viskas, ir visa tai, kas pasakyta ar parašyta, yra tiesa – nuo patoso ar romantikos iki menkybės. Bet jei dabar esu Ignalinoje, vadinasi, mano keistoji meilė mažiems miesteliams dar nepraėjo.

Kurso kuratorius Skirmantas Valiulis manė, kad man tiktų kinas, tikrai labai stengėsi įdarbinti tuometinėse kino kontorose ar giminingose įstaigose, bet nei kinininkai manęs norėjo, nei aš jų. Kitaip elgėsi dėstytojas Jonas Švėgžda. Jis sakė: o tau, panele, reikia čebatų, ir kad per mėšlą jais bristum. Tiesą sakant, abu juos, mane globojusius, anapusiniame pasaulyje noriu sutikti. Ten tą dermę – žurnalistika ir literatūra – turėtume laiko aptarti. O kol kas... tiesiog rašau. Kartais patinka rašyti, o kartais ne. Kaišioja koją anaiptol ne žurnalistikos ir literatūros (ne)dermė, o keisčiausios aplinkybės, bet juk savo slenksčius visi žmonės vienaip ar kitaip bando peržengti.

– Esi prozininkė, sukūrusi ir romaną, ir daug smagių esė, ir netgi knygą „Kelio dulkės, baltos rožės: apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį“, tačiau daugelis Tave visų pirma žino kaip vaikams ir paaugliams rašančią kūrėją, vaikų literatūros tyrinėtoją. Kaip čia nutiko, kad tiek daug dėmesio skiri vaikams? Ne tik jiems rašai, bet ir esi apkeliavusi visas Lietuvos mokyklas. O kur dar metų metais dalyvavimas jaunųjų filologų darbų vertinimo komisijoje ir „teisėjavimas“ daugelyje kitų konkursų. Gal galėtum ir apie juos plačiau papasakoti – juk tai labai prasmingas „misionieriškas“ darbas.

– Ar dirbau „Lietuvos pionieriuje“, ar „Genyje“, visada rašiau ir suaugusiems. Ir dabar jiems rašau, būtinai rašysiu. Tiesą sakant, nenoriu, net bijau tapti grynakrauje vien tik vaikų rašytoja, apsirgti profesine zuikučių ir voveraičių liga. Aistringai nekenčiu saldumynų, siejamų su vaikų literatūra: neva ją rašo švenčiausi, doriausi žmonės, neva vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiems, ir dar daugybė neva.

O apie bendravimą su vaikais... Kai ankstų rytą, beveik dar naktį iškeliauju iš Vilniaus (kartais iš Ignalinos) į kitą Lietuvos kraštą, į nuošalią mokyklą ar biblioteką, tikrai nesakau sau: o, vykstu į misiją. Bet sakau: o, koks ramus, koks tikras ankstyvasis Vilnius – be bruzdesio, šurmulio. Man patinka stotys ir stotelės, autobusai ir traukiniai.Į Ten mėgstu važiuoti aplinkiniais keliais, Iš Ten– aplankydama draugus ar šiaip pasibastydama pakeliui esančiame mieste. Pokalbiai su vaikais, paaugliais kraupiai išsemia. Nesu mergina su gitara – nekoncertuoju, nedainuoju. Nesu ir skaitovė – retsykiais mikčioju, užsikertu, turiu bėdų su ta vaikystės „r“. Tai ką aš ten, mokyklose, veikiu? Bandau kalbėtis. Ne apie save: gimiau, augau – kam tai svarbu? Kalbuosi apie knygas, kurios man rūpėjo kadaise, rūpi dabar. Įvairiausias, keisčiausias, rečiausias knygas. Prašau organizatorių, kad išgelbėtų mane nuo didelių salių. Kuo mažiau klausančių, tuo geriau.

Ir tie konkursai... Kai mokiausi Vilniaus 22-oje vidurinėje (o dar L klasėje – sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra, lotynų kalba), buvau kviečiama į Jaunųjų filologų konkursą. Kas patikės – nevažiavau. Tuo metu azartiškai sportavau: irklavau akademinę keturvietę – buvau beveik apkvaišusi, pamiršusi viską; maniau, kad tapsiu sporto žurnaliste. Gal mano darbas konkursuose – skolos grąžinimas už anuos mokyklinius metus?

„Teisėjauju“ aš keistokai. Viename konkurse, norėdama apginti literatūrą nuo konjunktūros, blioviau itin garsiai ir temperamentingai, neatpažindama savęs. „Kerti iš peties“, – pasakė šalia buvęs Ričardas Šileika. Kur kas svarbesnės už konkursus man yra Rašytojų sąjungos rengiamos akademijos, kiti literatų sambūriai. Bet... Kur kitur, jei ne konkursuose, mes tuos vaikus sambūriams atrandame?

Kartais bijau. Bijau ugdyti čempionus, bijau skatinti nugalėtojus, bijau kištis į pradedančiojo stilių, juo labiau – požiūrį. Bijau teikti jauniems literatams privalomąjį literatūros sąrašą. Bijau žadėti. Tu pati žinai, kokie įdomūs tie augantys literatai – jau dabar asmenybės. Galiu jiems siūlyti bičiulišką dialogą ir nieko daugiau.

– Manau, kad Tavo esė rinkiniai apie žinomus rašytojus yra puikus sumanymas, gyvas jų stilius užkrečia ir jauną, ir vyresnio amžiaus skaitytoją. Kokie atrankos principai, kodėl tie, o ne kiti autoriai, kaip juos suveri ant vieno siūlo? Juk neužtenka vien asmeninės simpatijos.

– „Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“, „Už sidabro kalnų“ – tai pasakojimai ne tik apie žinomus rašytojus. Kai kurie mano pasirinktieji jau nebėra nei žinomi, nei įdomūs arba rūpi – deja, deja – tik siauram ratui: Januszas Korczakas ir Michaelis Ende; Aleksandras Grinas ir Viktoras Dragunskis; Pranas Mašiotas ir jo mokinė Bronė Buivydaitė; Pamela Travers ir Eleanor Farjeon – kas apie jų gyvenimus iš tiesų ką girdėjo?

Tie, primirštieji, man brangiausi ir įdomiausi. Nuo Tavo klausimo apie asmenines simpatijas šiurpstu: taip, esu kalta, labai kalta, nuo jų ir tik nuo jų – tų simpatijų – prasideda mano tyrinėjimai. Įsižeidžiu, kai mane vadina kritike: ne, tai tikrai ne aš. Esu tik rašytoja, kuri mėgsta skaityti nemadingas knygas, atrasti tų knygų autorius, jų gyventą laiką.

O siūlas yra: į mano trilogiją pateko tie, kurie bent ką nors – nors vieną knygą – yra parašę vaikams, jaunimui. Kas žino, kad Daniilą Charmsą glaudė vaikų literatūra? Kaip suvokti fiziko Gendručio Morkūno įsiveržimą į rašančiųjų pasaulį? Kas prisimena Oskaro Milašiaus pasakas ar Janinos Degutytės prozą – ir pasakas, ir eseistiką „Nepalik manęs“? Bandau tai priminti. Keliauju per laikotarpius kartu su (ne)pažįstamaisiais rašytojais, keliauti nesustosiu, nė nemanau. Knygų lentynoje po truputį rikiuojasi ir ketvirtosios knygos žmonės.

Kas jie?

Retsykiais su Selemonu Paltanavičiumi pasikalbame apie vaikystės knygas. Tos pačios... Apie gamtą... Tik Selemonas jas skaitė girios pašonėje, o aš – miesto mūruose. Pilkoji Pelėda, Vitalis Biankis, Zaltenas neleidžia nurimti: asmeninės simpatijos itin stiprios.

– Na, ir dar toks gana paslaptingas Tavo užsiėmimas – scenarijų rašymas. Kaip šito meno išmokai? Ar tai tik laisvalaikio pažaidimai?

– Neišmokau aš to meno, niekada ir nemokėjau, kad ir kaip Skirmantas Valiulis ir kiti žmonės laimino. Per sudėtingas man buvo tas televizijos (deja, ne kino studijos) pasaulis. Esu vienišė, o ten – norom nenorom – patenki tarp įvairiausių žmonių. Dirbau su režisieriumi ir operatoriumi Romualdu Kaminsku, daug iš jo pasisėmiau. Tais televiziniais metais apie laisvalaikį nė nesvajota. Nors svajota daug. Svajonėse ir liko tas mudviejų – Romo ir mano – svarbiausias filmas.

– Internetas skelbia, kad nuo 1999 metų atsidėjai vien kūrybai. Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas? Ar jame daugiau pilnatvės, ramybės, o gal atvirkščiai – įvykių, išvykų, klajonių, ieškojimų? Gal nuveikei kažką, ko negalėjai įgyvendinti dirbdama etatinius darbus? Ir ar tai susiję su Tavo sprendimu kuo daugiau laiko praleisti Ignalinoje, antruose namuose beveik ant ežero kranto?

– Neturiu viršininkų. Neturiu pavaldinių. Žadintuvas skamba retai – tik tada, kai vykstu į keliones. Netarnauju, neinu baudžiavos, o juk žinau, ką reiškia ją eiti. Dabar dvejoju: konkrečiai pasakoti apie baudžiavą ar abstrakčiai samprotauti, lyg ir baugu smulkintis, bet...

Baudžiavą patyriau dviejose redakcijose – savo pirmoje ir paskutinėje. Tai – Prienų „Naujas gyvenimas“ ir Valdo Vasiliausko vadovaujama „Ekstra“. Mačiau, kaip ten žeminami ir menkinami žmonės: visų pirma tie, kurie redakcijoje dirba. Pažemintas nejučiom ima žeminti kitus – tuos, apie kuriuos rašo, ir tuos, kuriems rašo.

Jau pasakojau apie savo giminę: honoro esu gavusi gal net per daug. Kišenėse gali vėjai švilpti, bet galva turi būti aukštai iškelta – tai tokias pamokas gavau iš močiutės. Taip ir keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu. Niekada nesigailėjau pasirinkusi laisvę.

– Jeigu kas paklaustų, kokie Adomaitytės kertiniai geografiniai taškai, kaip tas žemėlapis atrodytų ir kodėl? Kur norėtum nukeliauti, jeigu koks džinas pasiūlytų nemokamus bilietus?

– Labai norėjau šiauriau, į Švediją. Ten, kur gyveno Selma Lagerlöf. Ir patekau – prieš porą metų. Šių metų vasarą pasisukiojau po Suomiją – po Tove Jansson žemes. Ir ne tik po jas.

Laimei, už savus, ne už džino pinigus... Šiaurės oru gera alsuoti. Ne apie architektūrą ar literatūrą kalbu, ir ne apie gamtą, labiau apie gyvenseną. Velniai rautų, kaip gera, – sakau sau, kai pėdinu Stokholmo ar Helsinkio gatvėmis – kur kojos veda. Esu šalyje, kur beveik nėra korupcijos: ar gali taip būti?

O džinas už tuos nemokamus bilietus vis tiek lieptų atidirbti, ir dar kaip lieptų.

Gal ir be jo kada nors žvilgtersiu į Vienos operetę, bet nebūtinai... Reiktų įsitikinti, ar Venecija iš tikrųjų yra, o jei yra – tai kodėl apie ją tiek skirtingų pasakojimų? Lankyčiau ją nykiausiu metų laiku. Mielai pabūčiau žiūrove Brahmso ar Mahlerio festivaliuose – prisiklausyčiau jų muzikos iki soties. Ak taip – dar Aliaska. Į ją kad ir šiandien.

Bet jei atvirai... Apie tolesnes keliones nesvajoju, jų neplanuoju, neorganizuoju. Jei kas pakviečia, pasiūlo – susiruošiu greitai. Nežinau, kodėl nuolat patenku į Vokietiją ir Estiją. Mano keliones tvarko ne mano ranka.

– Gana dažnai tarp kūrėjų (ne be priežasties) sklando pamąstymai, kuriuos Czesławas Miłoszas yra nusakęs keliomis eilėraščio eilutėmis: „Dabar galvoju, kad kūryba duodama vietoj laimės ir kad ji / apnuodijama gailesio ir siaubo.“ O kaip Tau atrodo?

– Taip ir atrodo, taip ir yra.

– Ar vis dar tiki, kad pasakos išmoko žmogų „skraidyti“ ir galbūt padaro jį laimingesnį? Man atrodo, kad lietuvių liaudies (o ir kitų šalių) pasakos kelia greičiau pasibaisėjimą nei optimizmą. Tai kur jau čia priskraidysi kokio nors Mėlynbarzdžio uždaryta?

– Apie liaudies pasakas ne kažin ką pasakysiu. Man svarbesnė pasaka ne apie Mėlynbarzdį, o apie Mėlynąją rožę – ją sekdavo mama. Manau, kad tą pasaką įmanoma atrasti vokiečių romantikų kūryboje, tik ar taip jau reikia?

Taigi, mamos pasaka buvo apie studentą, dėl princesės kaprizo – noro gauti mėlyną rožę – paaukojusį raganoms bene viską, kas išoriška: plaukus, akis, dantis. Į rūmus iš tankių klaidžių girių grįžo ne jaunuolis, o senukas. Bet kai jis įteikė princesei tą mėlyną rožę, tai... Tai rožė ir vėl tapo raudona, o senukas – jaunuoliu. Prastai atpasakojau, bet juk nesi, Birute, mano vaikas, belaukiantis sapno. Svarbus buvo mamos balsas, įsijautimas. Ir rato jausmas – ne sparnų ir skraidymo, ne pažadėtosios laimės, o būtent rato ar ratų, kuriuos mes, žmonės, patys ir įsukame, ir apsukame.

Esu patyrusi karščiausias diskusijas (pati jas ir užkuriu) dėl Pelenės: kas vyko po to, kai princas pagaliau ją surado? Kaip jautėsi rūmuose darbšti kaimo mergelė? Kuo ji ilgainiui tapo? Galų gale – ar visą gyvenimą – iki pat senatvės – taip ir avėjo tą pamestą kurpaitę?

Mano pasirinktosios pasakos yra kitos ir kitokios: Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmanas, Hansas Christianas Andersenas, Oscaras Wilde’as, Eleanor Farjeon... Gal ir ne pasakos visa tai. Gal tekstai, išsprūdę iš žanro rėmų.

– Ar manai, kad jau parašei savo geriausią knygą?

– Dabar jau galiu nusijuokti tuo Tavo minėtuoju juoku. Taip. Manau. Jau. Apysaka „Laumžirgių namai“ kol kas yra geriausia iš visko, ką esu parašiusi. Tuomet, kai rašiau, buvau niekuo – darbus metusi lyg ir šiek tiek žinoma žurnalistė, bet niekam nežinoma visai ne rašytoja.

Esu prisigalvojusi, prisisvajojusi, ką dar norėčiau (ar galėčiau, bandyčiau) rašyti – begalybę. Vieno gyvenimo man neužteks.

Įžvalgos

Mūsų pasaulyje neįmanoma įteisinti tobulybės.

Negalima primesti jam dorybės, bet taip pat negalima

įtikinti jo elgtis dorai. Negalima padaryti pasaulio gero

ir malonaus žmonėms, kurie jame gyvena, ir tiek jo pritaikyti

jų svajonėms apie orumą, kiek idealiai trokštum. Tačiau būtinai reikia mėginti.

Zygmunt Bauman

Susiaurėjusi vaizduotė neleidžia regėti pasaulio

kaip susisiekiančių indų sistemos ir ištrūkti

iš to, kas jau pažįstama.

Czesław Miłosz

Šiais nacionalumo atgimimo laikais, įvertinus globalizacijos ir eurointegracijos padarinius, iššūkius ir pavojus, yra akivaizdu, kad naujausios tendencijos, tautiniai prioritetai, vertybių pasirinkimai bei demografinė situacija verčia keistis ir kalbėti apie kultūrinius bei socialinius kataklizmus tapatybinio su(si)naikinimo fone. Ieškojimų ir praradimų pasaulyje svarbu visada atrasti tinkamas jausenas ne tik formuojant savo tapatybę, bet ir siekiant sprendimų tarpkultūrinio sąstingio aklavietėse.

Bendrystės požiūriu paraleliniuose pasauliuose susikirtimai neįmanomi. Paralelėms apibūdinti dažniausiai pasitelkiamas geometrinis „lygiagrečių“ terminas (gr. parallēlos). Lygiagretės, eidamos horizonto link, linijos, kuri tolsta nuo mūsų tolygiai, kaip mes prie jos artėjame, optiškai kertasi. Kaip ir mūsų, lietuvių ir lenkų, – šimtmečius gyvenusių šalia ir kartu – kultūros, istorija, paveldas, tradicijos, realybė. Tiesa, mes galime ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, aiškintis, kas kaltas ir kas ne, kodėl šie santykiai dabar tokie įtempti, skęsdami politinėse peripetijose, užuot siekę bendro taikaus sambūvio*.

Tapatumų konfliktai priskirtini provokatyvios inercijos sferai. „priešo susikūrimas“ (Umberto Eco provokacija), kaip ir priešo paieškos, nesvarbu, kokiame – praeities, dabarties ar ateities laike, lemia tapatybių konfrontaciją. Konfrontuodami su kitais, mes konfrontuojame ir su savimi, nes suteikdami sankirtoms neigiamas konotacijas atsiduriame savo pačių sukurtuose spąstuose, taip pateisindami išankstinius nusistatymus, kuriame vertybines kolizijas, skaidančias vientisą pasaulio vaizdą į priešpriešas, antinomijas bei atskirtis. Kas jungia vienas tautas ir skiria kitas? Kur riba tarp mūsų ir kitų? Ar pasaulis nesikeičia ir mes stovime vietoje, užuot siekę mus vienijančių ir telkiančių dalykų?

Gente lithuanus, natione polonus, bendros Abiejų Tautų Respublikos piliečio identifikacijos modelis atskleidžia vertybines virsmo nuostatas, kilmės ir esaties, kaip priklausomybės, kodą. Išsaugoti tapatybę, atrodytų, buvo neįmanoma, pasirinkimą skatino laikas, aplinkybės ir sąlygos, o pilietinės indulgencijos turėjo laukti XIX ir XX a. sandūros.

Apskritai priešpriešų protegavimas, pasitraukęs iš vertybinių kultūros tyrinėjimų lauko, tapo bendru istoriniu požiūriu. Įvairovės vertinimas yra grindžiamas skirtybių iškėlimu, o ne bendrybės propagavimu. Neatsitiktinis 2011 m. išleistos knygos pavadinimas „Pamiršti Baltijos šalių istorijos puslapiai: įvairovė ir inkliuzai“ („Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion“), kurią parengė Martynas Housdenas ir Davidas Jamesas Smithas¹. Serijoje „Ant dviejų pasaulių ribos: tapatybė, laisvė ir moralinė vaizduotė Baltijos šalyse“ („On the Boundary of Two Worlds: Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics“), kurios įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius buvo profesorius Leonidas Donskis, nuo 2004-ųjų jau išleisti trisdešimt penki leidiniai. šis leidybinis projektas „yra vertas pagyrimo“ (Edvardas Lucasas), „kaip iniciatyva skamba patraukliai“ (Zygmuntas Baumanas) ir turbūt yra „geriausia bei rimčiausia visų laikų mokslo darbų serija anglų kalba apie Baltijos šalis“ („Lituanus“, 2011, T. 57, Nr. 3)².

Žvelgdami į socialinę ir politinę Baltijos šalių, esančių tarp dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų, situaciją, leidėjai ieško prasmingų atsakymų, siekia parodyti būdingiausius šiuolaikinės moralinės vaizduotės bruožus, kaip ji pasireiškia Baltijos šalių politikoje ir kultūroje. Siūlydami platų socialinių mokslų ir humanitarinių disciplinų taikymo spektrą, leidėjai siekia paskatinti kultūrų dialogą, taip pat tarpdisciplininius mokslinius tyrimus Baltijos studijų srityje.

Jau minėtame leidinyje „Pamiršti Baltijos šalių istorijos puslapiai: įvairovė ir inkliuzai“ priešpriešų kūrimo istorijai aktualus istorikų Rimanto Miknio ir Dariaus Staliūno straipsnis, kuriame jie svarsto „senojo“ ir „naujojo“ lietuvių kolektyvinės tapatybės tipus Lietuvoje XIX ir XX a. sandūroje („The „Old“ and „New“ Lithuanians: Collective Identity Types in Lithuania at the Turn of the Nineteenth and Twentieth Centuries“) ir teigia, kad priešpriešos tarp šių lietuvių nėra, tai galima įrodyti remiantis dominuojančiomis nuostatomis kaip natio lithuania. Įtikinamesnei argumentacijai pasitelkiama ir Gdansko universiteto profesoriaus Dariuszo Szopperio knyga „Gente Lithuana, Natione Lithuana. Myśl polityczna i działalność Konstancji Skirmuntt (1851–1934)“³, kurioje atskleidžiama Konstancijos Skirmuntaitės gyvenimo istorija ir politinė veikla, teikiant jai bendrosios tapatybės charakteristikas. Užmirštąja vadinama K. Skirmuntaitė buvo išskirtinė to laiko asmenybė, nors „savo jausmais, dvejonėmis tarp lietuvybės ir lenkiškumo ji nebuvo vienintelė, neradusi sau vietos nei lenkų, nei lietuvių politinėse grupuotėse“⁴, pasižymėjo originaliu mąstymu, netikėtomis įžvalgomis ir reikšmingais pareiškimais, kurie išlieka aktualūs taikiam sambūviui ir šiandien. Konservatyviojo Varšuvoje leidžiamo „Kurier Polski“ puslapiuose K. Skirmuntaitė rašė, kad „tautiniai skirtumai esant politinei vienybei, individualumo raiška broliškoje, neišardomoje sąjungoje, kova su lenkiškuoju ir lietuviškuoju šovinizmu sveiko tautinio patriotiškumo ir kilnių krikščioniškųjų jausmų vardan – tai principai, kurių laikausi ir kurie, tikiu, taps visos lietuvių tautos principais, nuslūgus šovinizmo karštligei ir likus vien tik nuoširdžiam, tyram, Dievo įkvėptam patriotizmui. Tačiau, kad šioji trokštama akimirka išauštų, reikia, kad vyresnieji broliai Lenkijoje ir Lietuvos lenkai savo poelgiais jos neatitolintų“⁵. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Pinske, Polesės krašte, aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje. Nors ir nemokėjusi lietuvių kalbos, laikė save lietuve ir teigė: „priklausau lietuviškajam gaivalui, gyvuojančiam ir be paliovos veikiančiam paprastus žmones, taip pat bajoriją Vytautų ir Gediminų žemėje. Gente Lithuana, natione Lithuana“⁶.

Sugebėjusi pakilti virš kasdienybės, K. Skirmuntaitė paliko ir nemažai tarpkultūrinės ateities vizijų: „Lenkų literatūra yra puikus rūmas, kuriame esama daug lietuviško vardo ir dvasios darbų, o lietuvių literatūra – kuklus dvarelis, kuriame rūmų gyventojai nei sutilptų, nei pasitenkintų juo. Tačiau tie, kurie trokšta pastatyti būsimą lietuvių literatūros rūmą (jeigu jo buvimas įrašytas Apvaizdos sprendimuose), o tuo labiau tie, kuriems rūpi tautos sluoksnių susibroliavimas, turi nuodugniai pasikalbėti, esmingai pažindami savo išteklius ir pačius save.“ K. Skirmuntaitės manymu, lietuviai su lenkais turi „nuodugniai pasikalbėti“, tačiau tikėti atskiros lietuvių literatūros galimybėmis sunku – jos žinomos „Apvaizdos sprendimams“⁷.

Bendrumų paieškos šiais laikais populiaresnės negu priešpriešų kūrimas. Varšuvos universiteto Lenkų kultūros instituto doktorantė Nicole Dołowy-Rybińska paskelbė įdomų ir savitą kultūrų lyginamąjį darbą „Języki i kultury mniejszościowe w Europie: Bretończycy, Łużyczanie, Kaszubi“, kurį 2011 m. išleido Varšuvos universiteto leidykla. Tyrimų objektu pasirinkusi bretonų, lužitėnų ir kašubų tautas, ji pateikė originalią tapatybinę viziją, kuri ne skiria tautas, o jas jungia.

Kultūrų sankirtos vertinamos kaip galimybė rasti bendrus taškus, pjūvius ir ryšius, kurie atveria naujus horizontus ir leidžia kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį.

Tapatybių dilemos

Iškilios, nepaprastos asmenybės neretai atsiduria tautinių kolizijų sankirtose. Savasties ieškojimuose Adomas Mickevičius išlieka mįslinga, paslapčių kupina duotybe. Prisiekęs meilę Lietuvai kaip tėvynei, jis peržengė nacionalinės tapatybės ribotumą ir atvėrė platesnės priklausomybės galimumą.

Paryžiuje, Adomo Mickevičiaus muziejuje saugomas popieriaus lapas, kuriame poetas, būdamas emigracijoje, 1851 ar 1852 m. strofomis užrašė trijų lietuvių liaudies dainų fragmentus. Tai paskatino profesorius Zigmą Zinkevičių ir Aleksą Girdenį ryžtis ištirti šių fragmentų istoriją. Buvo žinoma, kad abu A. Mickevičiaus vaikai – sūnus Vladislovas ir duktė Marija Gorecka – aprašė to teksto atsiradimo istoriją. Jokių prieštaravimų aprašyme nesama. Vaikai pasakojo, kad jų auklėtoju buvęs A. Mickevičiaus bičiulis lietuvis Liudmilevas Korilskis. Kartą jis dainavęs lietuvių liaudies dainą, bet A. Mickevičius užginčijo, esą L. Korilskis dainuojąs klaidingai. Šiam nenusileidus, poetas ėmęs plunksną ir parašęs strofas, dėl kurių po daugelio metų kilo nemažai ginčų⁸. 1927 m. du Vilniaus profesoriai – bibliografas ir kultūros istorikas Mykolas Eustachijus Brenšteinas ir kalbininkas, indoeuropeistas ir lituanistas Janas Otrembskis išleido knygelę „Dajny litewskie zapisane przez Adama Mickiewicza“, kurioje pateikė kategorišką išvadą: „Teksto braukymai esą rodo, kad Adomas Mickevičius lietuvių kalbos nemokėjęs, žodžiu, nesupratęs, ką rašo. O poeto vaikų prisiminimais, girdi, taip pat reikią remtis atsargiai“⁹. 1982 m., tirdamas A. Mickevičiaus užrašus, Z. Zinkevičius pastebėjo, kad šie braukymai atsiradę dėl žemaitiškų tarmės formų keitimo aukštaitiškomis ir atvirkščiai. Mat vaikų auklėtojas L. Korilskis (tikrasis vardas ir pavardė Liudvikas Kobeckis) buvo žemaitis ir, kaip manoma, „A. Mickevičius žemaitiškai tikrai nemokėjo, tad abu ginčytis galėjo iki iškritimo“¹⁰.

Be abejonės, poeto akiratis buvo kuriamas kultūrų sąsajų, sankirtų ir sampynų atmosferoje. Manoma, kad A. Mickevičius galėjo mokėti ne tik tas kelias liaudies dainas, kurias girdėjo L. Korilskį dainuojant. Tėvų namuose Naugarduke būta samdinių lietuvių, tad nuo vaikystės Adomas tikriausiai girdėjo jų kalbą ir dainas. Pagaliau juk netoli gimtųjų A. Mickevičiaus vietų yra Zietelos apylinkės, kuriose mūsų kalbininkai lietuviškai kalbančių sutikdavo kone iki pat mūsų dienų. Mokydamasis Vilniaus universitete, mokytojaudamas Kaune, klajodamas po apylinkes, kurias labai mėgo, aišku, girdėdavo daug lietuviškos kalbos. Profesoriaudamas „Paryžiuje specialiai studijavo lietuvių kalbos tyrinėjimus ir 1843 m. kovo 24 d. ta tema net skaitė paskaitą“¹¹.

Lietuvių kalbos žinias liudija ir A. Mickevičiaus sukurtas lietuviškas moters vardas – Gražina, kuris sėkmingai prigijo ne tik lietuvių, bet ir lenkų tautoje. „Sunku įsivaizduoti, kad visai nemokėdamas lietuvių kalbos, nejausdamas jos dvasios poetas, tegu ir talentingiausias, būtų gebėjęs tokį vardą sukurti. Kitas klausimas – kiek gerai jis išmanė lietuvių kalbą, kiek suprato, o gal net galėjo susikalbėti? Į šiuos klausimus atsakymo neturime, ir vargu ar koks eksperimentas bepagelbės. Poeto vaikai taip pat negalėjo į šį klausimą atsakyti“¹².

Gilindamasis į tautos praeities dvasią, prof. Z. Zinkevičius naujoje savo knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ toliau tęsia lietuvių kilmės lenkų indėlio į lenkų kultūros lobyną ir jų vaidmens lenkų literatūros raidoje tyrinėjimus. „Tai didieji poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, kuriuose ryškūs lietuviški motyvai, senosios Lietuvos idealizavimas. Iš Lietuvos valstybės teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų ir mokslininkų, tarp jų Juzefas Pilsudskis (Jozef Piłsudski), pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielis Narutavičius (Narutowicz), Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz; nesulenkinta pavardė Milašius) ir kiti“¹³.

Tapatybės jausena glaudžiai susijusi su kilmės istorijomis.

„Iš namų išsinešiau savitą Didžiosios Kunigaikštystės patriotizmą, ir jis mane jungė su rytinių žemių kilmės žmonėmis, tokiais kaip Jurgis Giedraitis, Jerzy Stempowskis ir Stanisławas Vincenzas“¹⁴, – taip Cz. Miłoszas atskleidžia vieną svarbiausių autentiškumo sugestijų – bendrumo jausmą.

Suvokdamas istorinės būtinybės nelaisvę, siekė išsilaisvinti iš jos.

„Charakteringa, kad Jūsų asmeniniu mitu tampa Lietuva. Netgi Prancūzijos kraštovaizdžius matote per lietuvišką prizmę“, – Cz. Miłoszui pasakė Krokuvos universiteto profesorius Aleksandras Fiutas. Pripažinęs tapatybės pagrindus, Cz. Miłoszas tęsė: „Žmogus savyje ir savo išorėje ieško tam tikro centro, atskaitos taško. Manau, kad tokio atskaitos taško nebuvimas kenksmingas netgi biologine prasme. Vaizduotė ieško tam tikro stabilumo“¹⁵, – konstruodama praeities vaizdus ir tikėdama ateitimi.

Iš santykių istorijos

Dabarties istorija išsaugojo bendrystės ieškojimų liudijimus.

1989 m. lapkričio 16 d. „Gimtasis kraštas“ išspausdino Lietuvos intelektualų laišką „Bičiuliams lenkams“, kurį pasirašė kun. Vaclovas Aliulis, Virgilijus Čepaitis, Gediminas Jokūbonis, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Nasvytis, Juozas Tumelis ir Juozas Urbšys. Jame rašoma: „Lietuva ir Lenkija neturi jokių priešiškų jausmų. Lietuva gerai žino, ką per šimtmečius ji gavo iš Lenkijos, kaip ir Lenkija – ką ji gavo iš Lietuvos. Nepakeičiamas mūsų praeities paveldas įpareigoja mus ir ateičiai. Praeities nuoskaudų demonstravimas, sąskaitos ir pretenzijos vestų į aklavietes. Mūsų nesutarimai yra ypač dėkinga medžiaga trečiosioms jėgoms statyti tarp mūsų naują nesantaikos sieną ir skleisti klastingą informaciją. Problemos, spręstos už mus ir be mūsų, tapo rimtas mūsų šiandienos ir ateities stabdys. O krikščioniškai santarvei ir bičiuliškai kaimynystei yra daugybė mus jungusių aplinkybių ir darbų. Mūsų tautų santarvė tebūna didesnė ir patvaresnė už nesutarimus“¹⁶.

Pasitikėjimas, draugiškumas, teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas lietuviams Lenkijoje ir lenkams Lietuvoje, abiem mažumoms garantavus sąlygas savo tautinei tapatybei išlaikyti ir kultūrai puoselėti, prielaidas pilietinei integracijai skatinti, „praturtins valstybes, kuriose gyvena, prisidės prie jų kultūros, gerovės kūrimo ir nuoširdžių draugiškų santykių palaikymo“¹⁷. Ir, kaip rašoma laiške, „atvirumas, tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantos ir palankumo nuolatinis ugdymas“ – tai kelias į ateitį, kuris aktualus ir šiais laikais.

Dabarties perversijos

Prieš dvejus metus Varšuvoje vėl ieškota būdų, kaip „išjudinti šiuo metu atvėsusius Lietuvos ir Lenkijos santykius ir išspręsti kylančias problemas“, visiems sutarus, kad tai darytina laipsniškai, o „Lenkija turi aiškiai pareikšti neremsianti lenkų mažumos reikalavimų, neatitinkančių ES standartų“¹⁸. Deja, Lenkijos valdžia tik dar labiau spekuliuoja vadinamąja „lenkų korta“, kartais prasilenkdama su „diplomatiniu tonu“, ji perspėja, kad geležinkelio ir bendrų „energetinių tiltų“ statybos tiesiogiai priklausys nuo to, ar su visais „išskirtinės mažumos“ reikalavimais Lietuva sutiks.

Mūsų šalies intelektualai, savo ruožtu siekdami sušvelninti santykius tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, prieš porą metų bandė įkurti „vietinį“ forumą: „Kaip DELFI pasakojo vienas šio projekto iniciatorių, istorikas Eligijus Raila, labai blogai, kad į diskusiją įsijungė Lenkija, nes Eišiškių arba Lavoriškių problemas turi kartu spręsti Lietuvos lietuviai ir lenkai, o ne Lietuva ir Lenkija“¹⁹. Iniciatyvą parėmė net daugiau nei šimtas intelektualų, bet ar šis forumas ką nors apčiuopiamo nuveikė, stiprindamas tarpusavio supratimą? Ar tai ir liko tik gražiomis iniciatyvomis?

Santarvė tarp lietuvių ir lenkų turėtų būti puoselėjama ne spontaniškai, netyčia prisiminus, kokie prasti artimiausių kaimynų santykiai, o kruopščiai ir nuosekliai taisant abipuses jau padarytas politines, ideologines, socialines klaidas ir nuolatos tariantis, kaip išvengti naujų.

2012 m. pavasarį Lenkijoje buvo įsteigtas Jerzy’io Giedroyco forumas, kurio steigiamąją deklaraciją pasirašė šimtas Lenkijos rašytojų, istorikų, menininkų, žurnalistų ir kunigų: „Įsipareigojame remti visus veiksmus, kurie prisideda prie tarpusavio supratimo, sutarimo ir bendradarbiavimo tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių ir tautų“²⁰. siekiama kurti naują bendrą intelektualinę erdvę: „Lenkijos ir Lietuvos santykiai negali apsiriboti oficialiais kontaktais. Tarpusavio sutarimu turime kurti geros kaimynystės bendriją, demokratinės kultūros ir pilietinės civilizacijos bendriją. Mums reikia veiksmų pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir bažnyčių lygmenyje, reikia sąžiningos informacijos. Reikia jaunimo mainų, turizmo plėtros, bendradarbiavimo meno, kultūros, mokslo, švietimo srityse, reikia istorinių ir visuomeninių debatų. Reikia bendrų ekonominių sumanymų. Reikia žinių vieniems apie kitus“²¹.

Prieš metus Jerzy’io Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas lietuvių ir lenkų intelektualų susitikimą surengė Druskininkuose. Žinomi kultūros, mokslo, žiniasklaidos ir politikos atstovai iš abiejų šalių tarėsi, kaip išelektrinti politinių išlydžių pritvinkusią atmosferą, siekiant tarpusavio supratimo ir santarvės. Jaunųjų žurnalistų iš Lenkijos ir Lietuvos grupė, vykdžiusi projektą „Susitikimo idėja“, pristatė, ką Lietuvos laikraščiai („Lietuvos rytas“, „Respublika“) rašo apie Lenkiją ir lenkus, o Lenkijos dienraščiai („Gazeta Wyborcza“, „Rzeczpospolita“) – apie Lietuvą ir lietuvius. Vienas projekto sumanytojų Jakubas Halcewiczius-Pleskaczewskis vylėsi, „gal šis tyrimas bent maža dalimi prisidės prie rašymo apie Lietuvos ir Lenkijos reikalus kokybės“²².

Iniciatyvų esama, bet susvetimėjimas, priešiškumas ir priešų kūrimas tebevyrauja tarpusavio santykiuose. Ką reikėtų daryti, kad situacija imtų keistis iš esmės? Gal intelektualams, kuriantiems kilnaus tikslo siekiančius sambūrius, vertėtų paieškoti ir kitokių svertų, kad sumanymai ir ketinimai būtų realizuoti, užuot likę amžinai plūduriuoti idėjų lygmenyje? Žinoma, ir steigiant forumus galima priminti apie problematišką sambūvį, bet situacija darosi vis sunkiau valdoma, pritvinkusi abipusės neapykantos, tad reikia kuo skubiau ieškoti adekvatesnių sprendimų, nes vien intelektualūs tarpusavio pašnekesiai, saugiai užsidarius dramblio kaulo bokšte, primena vėjo gaudymą laukuose.

Vizijos kaip galimybės

Pernai antrąją spalio savaitę Vilniuje viešėjo JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas ir skaitė paskaitas apie XVII a. kasdienybę ir pakantumą: „Pakęsti nepakenčiama: koegzistencija septynioliktojo amžiaus Vilniuje“. Taip Vilniaus universitete jis pristatė savo naują studiją apie senąjį Vilnių, vieną reikšmingiausių per pastaruosius dešimtmečius knygų apie Lietuvos istoriją anglų kalba – „Pažįstami, giminės ir kaimynai: bendruomenės ir konfesijos septynioliktojo amžiaus Vilniuje“ (išleido „Cornell University Press“). Knygos recenzentas, Niujorko universiteto profesorius Larry’is Wolffas pažymi, kad ši knyga „yra neįprasta, nieko panašaus Rytų Europos istoriografijoje nėra, tai turbūt pilniausia, detaliausia, ryškiausia ir apskritai sėkmingiausia gyvenimo ankstyvųjų moderniųjų laikų mieste rekonstrukcija, kokią esu skaitęs“.

Knygoje gatvė po gatvės, namas po namo, kaimynas po kaimyno atkuriama įspūdinga Vilniaus tautinės ir konfesinės įvairovės topografija, ir skaitytojas drauge su autoriumi priartėja prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės kasdienybės, pradeda suprasti, kaip galėjo ir mokėjo sugyventi lietuviai, rusėnai, lenkai, vokiečiai, žydai, totoriai, katalikai, stačiatikiai, unitai, liuteronai, reformuoti evangelikai, musulmonai, judėjai. Įspūdingas knygoje panaudotų šaltinių lobynas: informacija iš unikalaus 1636 metų Vilniaus gyventojų ir namų surašymo gretinama su ypač kruopščiai surinktais biografiniais duomenimis apie vilniečius iš įvairių bažnytinių, teisminių, cechų bei miesto savivaldos dokumentų bei rašytinės kūrybos. Toks senasis Vilnius neabejotinai turėjo kelti didžiulę nuostabą ir to meto keliautojui, kai šis, pasak autoriaus, susidurdavo su „varpų kakofonija, besivaržančiomis bei susikertančiomis religinėmis ir pasaulietinėmis procesijomis, aprangos, puošimosi ir kalbėsenų įvairove bei kartais pasitaikančia daugiau ar mažiau švelnia abipuse pašaipa, puotavimo ir pasninko vienalaikiškumu bei pojūčiu, kad keliauji iš kaimynijos į kaimyniją, kurių kiekvienoje dominuoja savi papročiai, tačiau gali egzistuoti ir skirtingų elementų požymiai kartais net vienoje giminėje, taip pat suvokimu, kad visa ši įvairovė galėjo būti išreiškiama viešai“.

Kultūrinės atminties, kasdienybės, miesto gyvenimo tyrimai grindžiami pozityviu požiūriu, tolerantiškomis nuostatomis, kurios atsiskleidė ankstesnėje D. Fricko knygoje „Vilniečiai, gyvenimas kaimynystėje“ („Wilnianie, Żywoty siedemnastowieczne“), išleistoje 2007 m. Varšuvoje „Bibliotheca Europae Orientalis“ serijoje: „Mano tyrimo tikslas – rasti Vilniaus vietas, kuriose skirtingos tautos, konfesijos ir kalbos susidūrė ir gyveno viena šalia kitos, darniai ar konfliktiškai. Naudojuosi krikštų metrikomis, mokyklų, mišrių santuokų, cechų, brolijų, prievolinių ir laisvų bažnyčios lankymų, viešų procesijų, teismų bylų duomenimis, vyraujančiais stereotipais viešajame diskurse, ligonių ir vargšų globa, laidotuvėmis. Siekiu bent maža dalimi atkurti to meto sąveikaujančių tautų, tikybų ir kalbų visuose socialiniuose Vilniaus sluoksniuose ankstyvaisiais moderniaisiais laikais vaizdinį. Remiuosi – bet dar labiau joms prieštarauju – dviem istoriografijos tradicijomis: viena, kuri savo dėmesį telkia į nesantaiką lenkų ir lietuvių visuomenėje ankstyvuoju modernybės laikotarpiu, ir kita, kuri koncentruojasi ties konfesinę toleranciją studijuojančiais istorikais teoretikais ir praktikais“²³. Siūloma religinė istorinė miesto geografija ankstyvosios moderniosios Europos pakraštyje su nepaprastai didele tikėjimų įvairove yra puikus pavyzdys, kaip Vilniaus mieste buvo įmanomas legalus ir įteisintas (nors ne visada be įtampos) ilgalaikis tautų, tikėjimų, kalbų sambūvis.

Mes negalime perkelti praeities į dabartį. XVII a. rekonstrukcija, kaip utopinis sambūvio modelis, XXI a. realybėje išlieka tam tikra geidžiamybe. Bendrybių paieškos nėra ribojamos laiko ir erdvės, pasirinkdami tai, kas mus jungia, mes atsiduriame bent jau toje pačioje barikadų pusėje.

* Publikacija parengta pagal to paties pavadinimo pranešimą, skaitytą LKTI respublikinėje konferencijoje „Tautinės mažumos: virsmai ir atmintys“, kuri vyko Vilniuje 2013 m. gegužės 4 d.

¹ Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion. (Series: On the Boundary of Two Worlds: Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics) / Edited by Martyn Housden and David James Smith. – Amsterdam / New York, N.Y.: Edition Rodopi, 2011. – P. 342.

²http://www.rodopi.nl/senj.asp?SerieId=baltic [žiūrėta 2013-10-05].

³ Szopper D. Gente Lithuana, natione Lithuana. Myśl polityczna i działalnośc Konstancji Skirmuntt (1851–1934). – Gdańsk: Arche, 2009.

⁴ Pukšto A. „Gente Lithuana, natione Lithuana“: užmirštoji Konstancija Skirmuntaitė (1851–1934) // Darbai ir dienos. – 2010. – T. 53. – P. 262.

⁵ Ten pat.

⁶ Ten pat. – P. 263.

⁷ Dirkstytė J. Maironis: vakar ir šiandien // Ateitis. – 2012. – Spalio 25. http://ateitieszurnalas.lt/index.php/lt/main/newpage/jurga-dirkstyte-maironis-vakar-i [žiūrėta 2013-10-05].

⁸ Po Adomo Mickevičiaus ženklu / Parengė ir fotografavo Gediminas Zemlickas // Mokslo Lietuva. – 1998. – Nr. 22. http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/1998-2000/182/po_Adomo3.htm [žiūrėta 2013-10-05].

⁹ Ten pat.

¹⁰ Ten pat.

¹¹ Ten pat.

¹² Ten pat.

¹³http://www.voruta.lt/z-zinkevicius-apie-busima-knyga-lietuviai-praeities-didybe-ir-sunykimas/ [žiūrėta 2013-05-02].

¹⁴ Miłosz Cz. Gimtoji Europa / Vertė Juozas Tumelis. – Vilnius: Apostrofa, 2011. – P. 7.

¹⁵ Maištingas Czesławo Miłoszo portretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 314.

¹⁶ Bičiuliams lenkams // Landsbergis V. Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas: pokalbiai su Mariuszu Maszkiewicziumi / Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2013. – P. 148.

¹⁷ Ten pat.

¹⁸http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-01-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kylancias-problemas-reikia-spresti-palaipsniui/68033 [žiūrėta 2013-03-17].

¹⁹ Intelektualai kuria lietuvių–lenkų forumą ir nepageidauja savo gretose politikų. http:// www.delfi.lt/news/daily/lithuania [žiūrėta 2013-03-17].

²⁰ Lenkijoje įsteigtas Lenkijos–Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumas. http://www. alfa.lt [žiūrėta 2013-03-17].

²¹http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/susirupine-prastejanciais-tarpvalstybiniais-santykiais-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kuria-bendra-jerzio-giedroyco-foruma-56-220611 [žiūrėta 2013-03-17].

²²http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviu-ir-lenku-intelektualai-druskininkuose-bande-spresti-abieju-saliu-santykiu-problemas.d?id=59702751;http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/is-druskininku-lietuviu-ir-lenku-santarves-balsai.htm [žiūrėta 2013-03-17].

²³ Frick D. Vilnius 1640: sąveikaujančios tautos, tikėjimai ir kalbos. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-13-david-frick-vilnius-1640-saveikaujancios-tautos-tikejimai-ir-kalbos/102592 [žiūrėta 2013-10-06].

Iš praeities

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė, kad karo metais J. Basanavičius dėl sveikatos negalėjęs būti aktyvus lietuvių viešajame gyvenime. Taip teigė iš arti jį pažinojęs Vasario 16-osios akto signataras, tokią mintį pakartodamas ir vėliau. Tačiau ši nuomonė, kad ir žinoma, „praėjo pro šalį“ kaip netinkama herojiniam patriarcho vaizdiniui, gal nekėlė pasitikėjimo dėl M. Biržiškos išpažįstamų socialdemokratinių įsitikinimų. Tačiau herojai taip pat būna pasiligoję. Žvilgterėję į šaltinius, rasime dorai savo pareigas atliekantį garbingo amžiaus lietuvių inteligentą, autoritetą moraliniais klausimais, bet ne veikėją ir organizatorių. Gal tai ir nulėmė, kad Kauno universitetas gavo Vytauto Didžiojo vardą, o istorinėje sostinėje J. Basanavičiui taip ir neatsirado paminklas.

Savųjų tarpe

1914 m. lapkričio 21 d. steigiamasis Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti susirinkimas vyko nervingai. Suėję devyniasdešimt du dalyviai net po penkių mėginimų niekaip negalėjo išrinkti penkiolikos narių komiteto¹. Balsuojant populiariausia pasirodė Emilija Vileišienė, gavusi 84 balsus, toliau ėjo Petras Leonas (74), Antanas Smetona (68), Martynas Yčas (65). Kairiųjų lyderis Andrius Bulota tesurinko 43, jaunasis Augustinas Janulaitis gavo keturiais balsais daugiau. Papildomuose dviejų narių rinkimuose buvo įmesta 70 kortelių, išrinko Antaną Žmuidzinavičių (58 balsai) ir Martyną Kuktą (46). J. Basanavičius su 38 balsais pateko kandidatu į komiteto narius. A. Janulaičiui, kairiųjų atstovui, pasitraukus, nuo 1915 m. sausio 24 d. daktaras nuolat dalyvavo komiteto posėdžiuose. Tą dieną jis pranešė apie savo vardu gautas Amerikos lietuvių aukas: 2610 rublių, kurių 1210 skirta Prūsijos lietuviams sušelpti. Vasario 28 d. jam, Stasiui Šilingui ir A. Smetonai pavedama parašyti atsišaukimą į Amerikos lietuvius dėl aukų rinkimo. Apie aukų gavimą iš Amerikos lietuvių J. Basanavičius kalbėjo posėdžiuose gegužės 26, birželio 2, 4 ir 21 dienomis². Dėl karo veiksmų darbotvarkėje atsirado pataisų. Rugpjūčio 1 d. nutarta pradėti mokinių evakuaciją į Voronežą, 7 d. įvyksta dar vienas visuotinis draugijos susirinkimas (penkiasdešimt šeši dalyviai), turėjęs papildyti Centro komitetą vienu nariu (iš gyvenančiųjų Rusijoje). Pasiūlyta Jurgio Baltrušaičio kandidatūra nesulaukė palaikymo, išrinko maskvietį inžinierių Tomą Naruševičių, o poetas pateko į Revizijos komisiją³. Jau rugsėjo 10 d. išvykusi CK dalis posėdžiavo Voroneže. Lietuvoje likę CK nariai rugsėjo 4 d. iš daktaro išgirdo apie gautą Jono Vedrenio 40 rublių auką iš Sidnėjaus ir 680 rublių iš nežinomų Amerikos lietuvių. 8 d. J. Basanavičius posėdžiavo bendrame CK ir švietimo draugijos „Rytas“ atstovų posėdyje „dėl parengiamųjų mokytojų kursų steigimo“. Buvo svarstomi ne tik šelpimo, bet ir vaikų ugdymo klausimai, pavyzdžiui, spalio 25 d. pripažinta, kad prieglaudose dvi valandas per savaitę juos turėtų mokyti piešimo. 1916 m. sausio 3 d. nutarta kreiptis į okupacinę vokiečių valdžią – į vyriausiąjį Vilniaus burmistrą, kad miesto valdyba neatmetinėtų jai adresuojamų raštų lietuvių kalba. 12 d. daktaras kaip „žymesnis“ visuomenės veikėjas lankėsi pas burmistrą tartis dėl planuojamos sudaryti atskiros lenkų, lietuvių ir žydų atstovų tarybos. Vasario 11 d. A. Smetonai susitikus su burmistru, pranešta, kad okupacinė vokiečių valdžia nusprendė, jog draugijos CK veikla apsiribos Vilniaus miestu, o ataskaitas privalės pateikti kas mėnesį. Teko ieškoti išeities, kai miesto valdyba atsisakė dalyti duonos korteles – Didžiojoje prieglaudoje įrengta kepykla, pradėjusi veikti gegužės pabaigoje. Birželio 9 d. komiteto būstinę krėtė vokiečiai, ieškojo proklamacijų; nariai nutarė, kad kiekvienas turi žiūrėti, jog interesantai nepaliktų jokių popierių. Ištuštėjus draugijos kasai ir jos sandėliui turint daug skolininkų, ypač iš draugijos tarnautojų tarpo, liepos 10 d. daktaras pasiūlė, kad produktai turėtų būti išduodami tik už grynuosius pinigus. 29 d. posėdyje komitetas pasiūlymui pritarė ir paskyrė terminus skoloms grąžinti. Taupant lėšas, kitame posėdyje nuspręsta negrąžinti tarnautojams nuo 1916 m. sausio 1 d. nurėžtos atlyginimų dalies. J. Basanavičių įtraukė į komisiją, kuri turėjo parengti projektą dėl turimų cukraus atsargų, kad jų pakaktų dvejiems metams. Komisija pasiūlė sumažinti išdavimo normas mėnesiui prieglaudose po svarą auklėtiniui, tarnautojų šeimoms – iki trijų. Daktarui teko išpainioti ne vieną keblią situaciją. Spalio 27 d. jis rekomendavo pašalinti iš mokinių bendrabučio J. Saukų, P. Kulikauską ir S. Radkevičių už prastą pažangumą ir blogą elgesį ir kaip nemokančius už išlaikymą⁴. CK protokoluose yra žinių apie materialinę J. Basanavičiaus situaciją. Matyt, draugijai buvo paskolinęs ne vieną tūkstantį markių, nes gegužės 8 d. jam grąžinama 300 markių, o rugpjūčio 4 d. vietoje planuotų 7000 markių atiduota 4000 skolos. Rugpjūčio pabaigoje ketvirtos klasės mokinė Teklė Basanavičiūtė priimta į mokinių bendrabutį, spalio 13 d. ji atleista nuo mokesčio už išlaikymą. Lapkričio 17 d. kartu su Jokūbu Šernu ir Aleksandru Stulginskiu daktarą išrinko į draugijos Kasos būklės kontrolės komisiją. 22 d. jis perskaitė patikrinimo protokolą. Nuo 1915 m. rugpjūčio 9 d., kai dalis komiteto išvyko į Rusijos gilumą, iki 1916 m. gegužės 1 d. gauta 170 407 rubliai, išleista – 161 305, o iki gruodžio 1 d. gauta 193 229 markės, išleista – 180 276. Informuota, kad gruodžio 2 d. suimti A. Smetona ir kunigas J. Bakšys, o kitos dienos rytą atliktos kratos pas E. Vileišienę ir J. Basanavičių.

1917 m. daktaras kad ir dalyvavo posėdžiuose, tačiau pasisakė tik kelis kartus. Birželio 18 d. pritarė nuomonei, kad važiuojantiems į sodžių atostogauti mokytojams būtų išmokėta po 75 rublius kaip kompensacija, negaunant išlaikymo prieglaudoje. Rugpjūčio 17 d. komitetas nepritarė J. Basanavičiaus siūlymui kitur perkelti mokinių bendrabutį. Jam teko tirti nepakenčiamus Didžiosios prieglaudos vedėjos ir felčerės santykius. Konstatavo, kad vedėja nekentė inteligentiškos medikės, kurios tiesioginiu viršininku buvo draugijos gydytojas Antanas Vileišis, siūlė abi sutaikyti, kad gyventų be pykčių, apie tai kalbėjo per rugpjūčio 24 d. posėdį. Gruodžio 10 d. jį paskyrė į komisiją aiškintis A. Žmuidzinavičiaus ir ponios Liandsbergienės santykių. Nuo sausio į provinciją pradėti siųsti „daraktoriai“, baigę parengiamuosius mokytojų kursus; siautęs Vilniuje badas privertė birželio pradžioje dalį motinų su vaikais išvežti į Panevėžio apskritį. Kitais metais daktarą vėl rinko į Revizijos komisiją. Balandžio 5 d. komitetas jį skyrė savo atstovu draugijos išlaikomų prieglaudų mokyklų egzaminuose; paaiškėjo, kad vaikai parengti silpnai, išskyrus Antakalnio prieglaudą. J. Basanavičius rūpinosi lietuvių ligoninės įkurdinimu Širvintose. Birželio 17 d. jam pavedė patikrinti grįžusių iš Rusijos mokinių sveikatą, kad juos būtų galima pasiųsti į kaimus dirbti mokytojais. Patikrino šešiolika, tarp jų ir Marcę Kubiliūtę, baigusią Voroneže liaudies mokytojų ir buhalterijos kursus⁵, vėliau tapusią pirmąja Lietuvos karo žvalge.

Po 1918 m. daktaras dar gana aktyviai dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1919 m. gegužės 31 d. posėdyje pasiūlė parengti maisto normų kiekvienam žmogui sąrašą, kuriomis vadovaujantis maistas būtų skirstomas vaikų prieglaudoms, atsižvelgiant į globotinių skaičių. Jam tekdavo tirti draugijos įstaigų tarnautojų skundus, pirmininkauti Komisijai tarnautojų algoms peržiūrėti, atlikti inventorizacijas ir turto apkainojimą; 1920 m. vasario 6 d. draugijos komitetas paprašė prižiūrėti jos mokyklas⁶. Tais metais ne kartą tyrė E. Vileišienės ir bendrabučio mokinių nesutarimus. Birželio 11 d. perskaičiusi protokolą, vedėja jame prirašė, kad daktaro tyrimas šališkas, nes skundą pasirašiusių gimnazisčių tarpe yra jo dukterėčia T. Basanavičiūtė. Liepos 30 d. J. Basanavičiaus prašė ištirti, kodėl E. Vileišienė nuskriaudė Aušros vartų bendrabučio gyventoją Magdaleną Tamošiūnaitę. Susipažinęs su J. Basanavičiaus pristatytais apklausos protokolais, komitetas rugpjūčio 2 d. antrą kartą konstatavo, jog „E. Vileišienė nesuvaldanti savo rankų ir liežuvio“ ir jos atleidimas iš pareigų atidedamas „iki trečio karto“. Įspėtoji komiteto narius išvadino „demoralizatoriais“. Rugsėjo 10 d. J. Basanavičius pranešė, kad Didžiosios prieglaudos šeimininkė Opolskaitė yra „lenkininkė“ ir nesugyvena su globotiniais, spalio 22 d. daktarui pavesta patikrinti, ar komiteto žinioje esančios daržovės nedalytos pašaliniams. Lapkričio 8 ir 12 d. J. Basanavičius perskaitė savo parengtą raštą generolui Lucjanui Żeligowskiui dėl nežmoniško lenkų elgesio su lietuvių kariais belaisviais, o 19 d. informavo, kad iš draugijos sandėlio lietuvių kariams ligoniams, išvežtiems iš barako, išdavė 10 kailinių, 10 porų vyžų, 23 skarulius autams ir kita. Lapkričio 22 d. daktaras paskirtas komiteto išlaikomų mokyklų inspektoriumi, gruodžio 6 d. jam ir kunigui Juozapui Kuktai pavesta kreiptis į lenkų valdžią dėl kratų komiteto prieglaudose ir bendrabutyje priežasčių. 1921 m. balandžio mėnesį daktaras tyrė 700 auksinų vagystę iš prieglaudos tarnautojų, du pabėgę auklėtiniai tai tikrai padarė, bet jų surasti nebuvo kaip, tad nutarta tarnautojams pareikšti papeikimą, kad be komiteto žinios baudė vaikus. Gegužės mėnesį pavesta „ištirti lašinių svorio trūkumą“ prieglaudoje, 20 d. daktaras konstatavo, kad tai atsitiko be vedėjos Guobytės blogos valios. Rugpjūčio 29 d. komitetas patvirtino J. Basanavičiaus parengtą raštą. Suėmus komiteto pirmininką J. Kuktą, daktaras vedė komiteto posėdžius nuo 1922 m. sausio 23 d. iki birželio 30 d.⁷ Pagal sveikatos išgales stengėsi atlikti Vilniaus lietuvių inteligento priedermes.

1921 m. birželį kaip komiteto išlaikomų mokyklų inspektorius lankėsi Vilniaus lietuvių prieglaudų pradinėse mokyklose. Įdomios jo pastabos, pateiktos „Lietuvių pradedamųjų mokyklų Vilniuje 1920–1921 m. apžvalgoje“. Rašė, kad dviklasėje lietuvių mokykloje vaikai sunkiai skyrė grynąjį „o“ nuo dvibalsio „uo“. Didžiosios prieglaudos parengiamajame skyriuje dauguma menkai mokėję „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ poterius. Krito į akis, kad žiemą pamokose mažai mokinių. Antakalnio prieglaudos mokykloje rado išimtinai mergaites, dauguma išblyškusiais veidais, aprengtos nešvariais sudriskusiais drabužiais. Po baigiamųjų egzaminų pabrėžė, kad gerai arba ganėtinai atsakinėjama iš tikybos, geografijos, Lietuvos istorijos, skaitymo ir deklamavimo, silpniausiai sekėsi aritmetika, „tarytum lietuvių vaikai mažiausia gabumo apreikšti įstengtų toje mokslo šakoje“⁸. Tais metais komitetas išlaikė šias prieglaudas: Aušros vartų (vedėja E. Vileišienė, tarnautojų 15, vaikų 155), K. Stašio (vedėjas Vladas Vitkauskas, tarnautojų 8, vaikų 126), Didžiąją (Subačiaus g. 23, vedėja Pranė Opolskaitė, tarnautojų 5, vaikų 86), Trinapolio (vedėjai kunigas M. Pšemeneckas ir Petronė Klimauskaitė, tarnautojų 10, vaikų 89), Lietuvių dviklasės mokyklos internatą (Pranciškonų g. 7, vedėja Juzė Budreckaitė, tarnautojų 5, vaikų 57), Antakalnio (vedėja Ona Daubaraitė, tarnautojų 3, vaikų 46), Šv. Mikalojaus (Objazdova g. 1, vedėja Marė Žukauskaitė, tarnautojų 4, vaikų 34), „Žiburėlio“ draugijos (vedėja Veronika Petravičiūtė, tarnautojų 3, vaikų 46), „Agronomų“ draugijos (vedėjas Vladas Margevičius, tarnautojų 3, vaikų 32). Per visas prieglaudas globotas 671 vaikas. 1923 m. spalio 8 d. žiniomis jose buvo 317 našlaičių. Komitetas šelpė ir lietuvius politinius kalinius, 1926 m. jų buvo 191 žmogus, 1925 m. Gardino kalėjime suteikė pagalbą 18 lietuvių⁹.

Daktaras dalyvavo ir kitų Vilniaus lietuvių draugijų veikloje. Dažnai jį rinko valdybų nariu. Štai 1910 m. balandžio 20 d. kultūrinės draugijos „Rūta“ visuotiniame narių susirinkime buvo išrinktas į valdybą, steigiamajame „Sveikatos“ draugijos susirinkime 1915 m. balandžio 29 d. – į Revizijos komisiją¹⁰. Kitos draugijos, pagerbdamos už nuopelnus, rinkdavo garbės nariu, tai per 1915 m. kovo 8 d. visuotiną susirinkimą vienbalsiai nutarė dvidešimt septyni Lietuvių dailės draugijos nariai¹¹.

J. Basanavičius sąžiningai lankė LDNKŠ komiteto posėdžius, bet didesnio aktyvumo nerodė, jam dažnokai teko spręsti konfliktus arba atlikti revizijas. Tai rodo visuomenės pasitikėjimą jo padorumu ir moralinį autoritetą. Apie veiklą kitose lietuvių draugijose taip pat sakytina – kukli. Daktaras dalyvavo 1913 m. sausio 31 d. steigiant Vilnijos švietimo draugiją „Rytas“, po kelerių metų net pateko į valdybos narius, tačiau per visuotinius susirinkimus tylėdavo, tenkindamasis garbės pirmininko postu¹². Galime spręsti, kad daktaro vaidmuo buvo pasyvus, tačiau kaip inteligentas stengėsi rimtai ir tvarkingai atlikti komiteto pavedimus, o jo, sakytume, suvalkietiški praktiniai pasiūlymai derėjo su vyresnio amžiumi ir labiau patyrusio veikėjo patarimais.

J. Basanavičius Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžiuose pirmininkavo nuo 1922 m. spalio 13 d. Nors pagal balsavimo rezultatus kitų metų birželio 29 d. visuotiniame draugijos susirinkime buvo ketvirtas po kunigų Prano Bieliausko, Vlado Jezukevičiaus, marcinkoniškio Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono, ir Onos Žebrauskaitės, tapo draugijos pirmininku. 1923 m. liepos mėnesį jos prieglaudose ir bendrabučiuose gyveno 640 našlaičių ir mokinių lietuvių. J. Basanavičiaus vardu buvo siunčiamos JAV lietuvių aukos. 1924 m. lapkričio 2 d. visuotiniame susirinkime gavęs 42 balsus, išrinktas į komitetą (P. Bieliauskas surinko 52). Nuo gegužės mėnesio posėdžius vedė daktaras arba kunigas P. Kraujalis. Bet nuo 1925 m. spalio mėnesio J. Basanavičius nebesirodė posėdžiuose, o 1926 m. vasario 14 d., Danieliui Alseikai pasiūlius, visuotinio susirinkimo išrinktas komiteto garbės pirmininku. Tais metais su pertraukomis vėl lankė komiteto posėdžius, juos vesdavo, paskutiniame pabuvojo gruodžio 17 d.¹³

J. Basanavičius 1923–1924 m. dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijos gydytoju, globojo moksleivių tautosakininkų kuopelę ir gimnazijos skautus, priklausė Sanitarinės pagalbos draugijos, išlaikiusios Lietuvių polikliniką, valdybai. Daktaras D. Alseika, galima sakyti, globojęs J. Basanavičių paskutiniais gyvenimo metais, rašė, kad šis nuo 1926 m. pavasario iš LMD bibliotekos kambarėlio išeidavo retai, nesitraukė nuo savo tyrinėjimų, siūlant pasigydyti, atsisakinėjo dėl būtinybės baigti pradėtus darbus. Per laidotuves D. Alseika kalboje minėjo, kad velionis jautėsi nelaimingas, nes nematė nė vieno „trakologinių“ studijų tęsėjo lietuvio, o pats sielojosi, kad nespėsiąs jų baigti¹⁴. Dienoraštiniai įrašai liudija, kad ir paskutinėmis dienomis dirbo, skaitė laikraščius (tai darė ir Lietuvių poliklinikoje), rašė laiškus, vertė burtus, sudarinėjo LMD išleistų vadovėlių bibliografiją, domėjosi mokslo naujienomis (Hanso Mortenseno, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos tyrėjo, 1926 m. išleista knyga apie Lietuvos geomorfologiją). Vertė Jeano Mauclźre’o, rėmusio Lietuvos poziciją Vilniaus klausimu, ką tik išleistus kelionės per lietuvių žemę įspūdžius „Po blyškiu Lietuvos dangumi“. Abi knygos yra J. Basanavičiaus asmeninės bibliotekos fonde. Žodžiu, buvo savo amžiui pakankamai aktyvus ir darbštus žmogus, nepratęs veltui leisti laiko.

Politikoje

Petro Klimo atsiminimuose apie diplomatinę tarnybą tarp kitų Lietuvos Tarybos narių apibūdintas ir J. Basanavičius. 1917–1918 m. atgimimo veteranas panėšėjęs į nusipelniusį kardinolą, laukiantį išrinkimo popiežiumi, vengė pareiškimų, per posėdžius ir susirinkimus dažniausiai tylėdavo, bet savimi „puošė“ bet kurį renginį. Politikoje tikėjęs A. Smetonos providencializmu¹⁵. P. Klimas dienoraštyje pasižymėjo, kad iš 1916-ųjų sutikimo vakarėlio „Rūtoje“ J. Basanavičius išėjo aštuntą vakaro, linkėjimus išsakęs neįdomiai, šabloniškai¹⁶. Vasarį daktarą bandyta įtraukti į „Inteligentų būrio Lietuvos reikalams svarstyti“ rengiamos informacinės knygos apie Lietuvą vokiečių kalba parengimą, pavedant aprašyti etnografinius dalykus. P. Klimas su jaunatviška ironija konstatuoja, kad 17 d. J. Basanavičius perskaitė savo rašinį apie Lietuvos etnografines ribas nuo Mozės iki XVII a., balandį jam pašaipiai linksma, kad A. Smetona svajoja apie savą valstybę ir grasinasi lenkus vyti iš Vilniaus, „net Basanius – nušvitęs“. 1917 m. jo dienoraštyje gegužės 26 d. pažymėta, kad, baronui Fridrichui Ropui rezgant planus dėl Patikėtinių tarybos iš dvylikos asmenų, kuriai vadovautų kunigas Konstantinas Olšauskas, į ją patektų ir daktaras kaip autoritetingas, bet ne politikos žmogus. Birželio 28 d. P. Klimas įrašė, kad, okupacinės valdžios paprašytas pateikti būsimos Lietuvos Tarybos sąrašą, J. Basanavičius, „vis dar manydamas, jog savo asmenyje jis yra tauta, jau buvo bemanąs tokį sąrašą, su niekuo nepasitaręs, paduoti“. Nuo tokio žingsnio sulaikė A. Smetona¹⁷.

Pervertus išleistus „Lietuvos Valstybės Tarybos protokolus“, didesnio daktaro aktyvumo nematyti. Organizacinio komiteto Lietuvių konferencijai rengti posėdžiuose minėta, kad pradžioje jį manyta skirti „Lietuvos aido“ redaktoriumi, bet tokios reikšmingos lietuvių figūros įmaišyti į reikalą nepanorėta. 1917 m. rugpjūčio 4 d. J. Basanavičius buvo numatytas kandidatu į Lietuvos Tarybą kaip jos garbės pirmininkas, rugsėjo 18 d. jis sveikino Lietuvių konferencijos dalyvius, įrašytas į komiteto pateiktą Bendrosios kuopos sąrašą pirmuoju numeriu gavo 191 balsą iš 222. Gruodžio 9 d. protokole pažymėta, kad J. Basanavičius dalyvavo diskusijoje dėl Lietuvos teritorijos. Ir 1918 m. protokoluose jo pavardė reta, nors posėdžius lankė pareigingai. Sausio 11 d. vakariniame posėdyje pranešė apie gautą popiežiaus atsakymą į Lietuvių konferencijos sveikinimo telegramą. 26 d. jis balsavo už LT prezidiumo pasiūlytą rezoliuciją, kuri sukėlė Tarybos krizę, kairiesiems atsisakius toliau bendradarbiauti. Vasario 16 d. daktarui kartu su Alfonsu Petruliu pavedė šalies archyvų ir aktų tvarkymą, o 29 d. į Archyvų komisiją dar išrinkus J. Šerną buvo nutarta jai pavesti „visus likvidacinius reikalus su Rusija dėl materialinių ir kultūrinių turtų atieškojimo“. Kitą dieną LT nariai išklausė jo kaip Likvidacinės komisijos pirmininko pranešimą ir paprašė papildyti¹⁸. Balandžio 27 d. į komisiją įtrauktas M. Biržiška. Liepos 23 d. J. Basanavičius perskaitė Archyvų komisijos referatą apie Lietuvos kultūrinių vertybių situaciją. Tą dieną pateko ir į Sveikatos komisiją. Ryškesni tik keli posėdžių epizodai, kai 1918 m. balandžio 27 d. daktaras balsuoja prieš Jono Vileišio pasiūlytą rezoliuciją dėl vietų LT suteikimo tautinių mažumų atstovams, o liepos 9 d. sunerimęs klausia: „Nuo kokios tautos buvo derėtasi dėl Gardino gubernijos? Kokios tautos buvo atstovai?“¹⁹ Jam didelį rūpestį kėlė lietuvių kalbos vartojimas viešajame gyvenime ir įstaigose. Balandžio 25–27 d. svarstant jos įvedimo Vilniaus ir Seinų kunigų seminarijose reikalus, LT nariai taip įsikarščiavo, kad net J. Basanavičius prarado santūrumą²⁰.

Kaip vyriausias amžiumi, pirmininkavo LT vasario 15 d. rytiniam posėdžiui, o kitą dieną perskaitė J. Vileišio ranka surašytą Akto projektą. Pasak P. Klimo, J. Basanavičius, užėmęs posėdžio pirmininko vietą kaip senjoras, atsisėdęs tarė: „<...> užėmus man tokią aukštą vietą, nežinau, ką sakyti“²¹. Vienas LT narių, krikščionis demokratas Kazimieras Bizauskas dienoraštyje fiksavo: „Vasario 15 d. Tarybos posėdy nutarta priimti komisijos su išstojėliais sutiktą tekstą. Kartu su tuo atsisakė prezidiumas. Vesti pavesta seniorui Basanavičiui. Jis pasakė: išrinkot mane į tokią aukštą vietą, aš nežinau, kas kalbėti“²². Per LT pirmininko rinkimus kartu su Jurgiu Šauliu atsisakė kandidatuoti. Vasario 13 d. įraše P. Klimas apgailestavo, kad nėra kuo pakeisti pirmininko A. Smetonos, jis per daug provokiškas, bet nėra kito tokio „vidurinio“, daktaras atrodo netinkamas, persenęs, tačiau vienintelis, galįs būti jo vietoje. Vasario 16-oji gal ir buvo svarbiausia daktaro diena, pabuvus LT posėdžio „pirmasėdžiu“ po pirmininkavimo Didžiojo Vilniaus seimo posėdyje.

1918 m. sausio 20 d. P. Klimas dienoraštyje užfiksavo, kad Lietuvos Taryboje Centro kuopą sudaro Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Kazimieras Šaulys, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys (?) ir jis pats²³. J. Basanavičius autobiografijoje sausio 14 d. įrašė žinią apie „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusį dešimties LT narių pasitarimą Centro kuopai „sutvarkyti“²⁴. Tai sumanė A. Smetona, siekdamas išsaugoti vienybę LT ir nenutraukti derybų su vokiečiais. Tartasi su krikščionimis demokratais dėl būsimų „ministerijų“ pasiskirstymo. Vasario 16 d. J. Šaulys ir J. Basanavičius atsisakė LT pirmininkauti ir parėmė A. Smetonos kandidatūrą²⁵.

Buvusių viltininkų ir vairininkų ir vadinamųjų nepartinių inteligentų priskyrimas politikos „viduriui“ rodėsi natūralus tuo metu dar neaiškiame idėjų ir galimybių pasaulyje. Taigi, skilimo LT metu nepartiniai inteligentai, „centristai“, bandė organizuotis.

1918 m. vasario 27 d. daktaras kartu su J. Vileišiu, S. Kairiu, A. Stulginskiu, M. Biržiška, J. Vailokaičiu ir P. Klimu kreipėsi į Lietuvos Tarybos prezidiumą dėl Vokietijos kanclerio atsako į Vasario 16-osios aktą, siūlydami surengti posėdį atsakymui parengti. Tie patys birželio 16 d., pasiremdami Laikinuoju Tarybos statutu, siūlė sušaukti LT sesiją, kuri turėjo įvykti gegužę, bet atidėta dėl nepriklausomybės iškilmių organizavimo neaiškumų. Darbotvarkėje numatė svarstytinus klausimus: politinė krašto padėtis ir artimieji Tarybos uždaviniai, „išgavimas ir suorganizavimas Lietuvos valdžios“, parengiamieji valstybės sutvarkymo darbai, gyvulių ir šiuometinio derliaus rekvizicijos, tremtinių ir belaisvių grąžinimas, banditizmas Lietuvoje²⁶. „Centristai“ ir kairieji kreipėsi į prezidiumą dėl IX sesijos darbotvarkės, siūlydami mėnesio pabaigoje apsvarstyti politinę krašto padėtį ir artimiausius uždavinius, – valdžios organizavimą ir parengiamuosius Lietuvos sutvarkymo darbus. J. Basanavičius spalio 31 d. kartu su Vladu Mironu, Pranu Dovydaičiu, Kazimieru Šauliu ir Eliziejumi Draugeliu prezidiumui surašė pareiškimą dėl posėdžių vėlavimo ir užtęsimo pusvalandžiu ar valanda, darbotvarkės nepaisymo ir sumaišymo, kai kurių kalbų reikalingumo²⁷. Konstitucinės monarchijos pasirinkimas pagreitino ir tautininkų konsolidaciją, nes J. Basanavičius 1918 m. liepos 10 d. autobiografijoje užfiksavo, kad dalyvavo jų frakcijos LT posėdyje, kuriame A. Smetona pranešė apie Urachą ir jo rinkimus, liepos 25 d. – kalbėjo apie tai „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusiame Tautos pažangos partijos susirinkime, rugsėjo 25 d. vėl dalyvavo susirinkime redakcijoje, kur A. Petrulis pasakojo apie kelionę į Berlyną ir Šveicariją, o spalio 29 d. – „Tautos pažangos“ frakcijos pasikalbėjime dėl Ministrų kabineto sudarymo²⁸. J. Basanavičius buvo įstojęs į Tautos pažangos partiją, Juozo Tumo, Augustino Voldemaro, Juozo Kubiliaus ir kitų įkurtą Petrapilyje 1917 m. kovo mėn. Tai įvyko, matyt, 1918 m. liepos 25 d. Tų metų lapkričio 15 d. LT posėdyje daktaras perskaitė pažangininkų frakcijos pareiškimą dėl A. Voldemaro I Ministrų kabineto palaikymo²⁹.

J. Basanavičius pasitikėjo A. Smetonos liniją palaikančia dauguma LT, o ypač pirmininko įžvalgumu, priimant politinius sprendimus. Ir LT pirmininkas daktarą laikė patikimu šalininku, ką rodo šio įtraukimas į neviešus konstitucinės monarchijos Lietuvoje sumanymo svarstymus 1918 m. birželį.

1918 m. lapkričio 17 d. daktaras pirmininkavo menininkų ir visuomenės veikėjų susirinkimui. Sekretoriaujant Pauliui Galaunei, nutarta kreiptis į LT, siūlant Švietimo ministeriją pavadinti Švietimo ir meno ministerija ir sudaryti prie jos Meno departamentą. Motyvuota meno reikalų platumu ir svarbia jo vieta tautos gyvenime. Gruodžio 7 d. rezoliucija skelbė: „Kol kas atidėti“³⁰.

Susivienijimas lietuvių Amerikoje per 1914 m. birželio seimą išrinko daktarą garbės nariu ir patvirtino jo pasiūlytą naują tautinę vėliavą – raudoname dugne Vyčio ženklas³¹. Vėliavos klausimą teko svarstyti ir Lietuvoje. 1917 m. birželio 6 d. Vilniaus inteligentams, P. Klimo vadinamo „Konsorciumo posėdyje“, daktaras referavo apie tautinę vėliavą, siūlydamas istorinę raudoną su Vytimi. Pritarta, kad reikia prisilaikyti istorinės tradicijos, tačiau nebūtinai. Sutarta dėl principo: rinktis dominuojančias liaudies mene spalvas – žalią ir raudoną, o įgyvendinti sumanymą pavesta dailininkui A. Žmuidzinavičiui³². Vėliavos būtinybė iškilo po 1918 m. kovo 23 d. gauto iš Vokietijos pripažinimo, kai manyta rengtis nepriklausomybės pripažinimo šventei. Balandžio 25 d. LT posėdyje buvo pristatytas prezidiumo sukviestos vėliavai nustatyti komisijos iš Tado Daugirdo, J. Basanavičiaus ir A. Žmuidzinavičiaus sprendimas: pasirinkta trispalvė, susidedanti iš raudonos spalvos apačioje, žalios viduryje ir geltonos viršuje, senovinis lietuvių tautos ženklas Vytis turėtų būti talpinamas ant raudono lauko viršuje, kairiajame jos kampe, arba per vidurį³³.

Daktaras drausmingai lankėsi ir Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto posėdžiuose nuo jo įsteigimo 1919 m. balandžio 24 d. Birželio 6 d. įteikė pareiškimą apie 5 d. lenkų legionierių ir policijos atliktą kratą LMD būstinėje, ieškant ginklų ir „kokių tai neva vokiečių paliktų daiktų“. Numušę užrakinto draugijos sandėlio spyną, tačiau tarp sukrautų vadovėlių ir muziejinių dalykų nieko neradę išsidangino³⁴.

J. Basanavičius 1920 m. gelbėjo Vilniaus universitetą nuo išeinančių bolševikų grobimų. Liepos 17 d. generolas V. Nagevičius, Valstybės archeologijos komisijos pirmininkas, atvyko pranešti, kad Švietimo ministerija universiteto turtus ir archyvus pavedė globoti komisijai. 20 d. komisija iš J. Basanavičiaus, kunigo J. Šepečio ir Vaclovo Biržiškos gavo įgaliojimus, ant pastatų durų buvo dedami antspaudai ir skelbimai, o Vilniaus karo komendantūra paskyrė sargybas. Tad Vilniaus kultūros turtus išgelbėjo ne „Gazeta krajowa“ redaktorius L. Abramovičius, o lietuvių valdžia³⁵.

Dabar derėtų įterpti jį gerai pažinojusio amžininko atsiminimus apie daktaro sveikatą ir gyvenimo būdą: „Amerikos kelionė [1913] Basanavičių gerokai pavargino. Be to, nusilpnino jo sveikatą begalės darbų ir ypatingas asketiškas gyvenimas. Kaip pargrįžęs iš Bulgarijos apsigyveno Niškovskio viešbutyje viename kambarėlyje, taip tenai visą laiką ligi pat karo ir paliko. Maitinosi paprasčiausiai po pigiąsias valgyklas, sėdėjo darbu užsiėmęs savo viešbutyje ar troškiame Mokslų draugijos bute. Tik vasarą išvažiuodavo kaiman kokiam mėnesiui ar kelioms savaitėms. Galų gale pasidarė labai nervingas ir dažniau sunegaluodavo. Tik vieną kartą (neatmenu, kuriais metais, rodos, ar už dviejų metų prieš karą) sužinojome Basanavičių staiga sunkiai susirgus. Jonas Luckevičius, gudų patriotas ir veikėjas (karo pabaigoje numiręs Krokuvoje), kurs, būdamas archeologas mėgėjas, bendravo ir dažnai susitikdavo su Basanavičium, užėjo vieną dieną pas jį ir rado apalpusį be žado. Pašaukus gydytoją, pavyko atgaivinti ir atgijo. Po ligos tačiau visai apkito, nustojo noro kalbėti ir tapo mažakalbis. Labai nuolaidus ir lėtas, bet savo gyvenimo būdo neatmainė: dirbdavo kaip dirbęs, dalyvavo visuomenės kultūros ir politikos gyvenime, pašvęsdamas visą atliekamą laiką Mokslo draugijos reikalams. Tik kažkoks vienodai rimtas pasidarė, lyg nebereagavo nei linksmesniems, nei liūdnesniems lietuvių buities ir nebuities įvykiams“³⁶. Pateiksime ir paties daktaro pamąstymą 69-ojo gimtadienio proga, kurio neįdėjo į autobiografiją: „Šiandien Klemenso v[ardo] d[iena] – mano gimimo diena, kurioje sukako man 69 metai. Daug tai metelių, bet atsitikimai juose, tarytum vakar buvę: „Aušros“ įsteigimas, kuri pradėjo kelti tautą iš amžino miego, sugrįžimas iš Bulgarijos ir 1905 m. mano iniciatyva sušauktas Vilniuje „didysis“ seimas, įsteigimas 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos ir pradžia lietuvių valstybės su Taryba – vislab teko man pergyventi ir – veikti. Dabar gyvenu po įtekme 1914 metų, būtent sausio 5 ir antrą kartą 15 d. pagal senąjį stilių, kuomet man Niškovskio viešbutyje gyvenant nuo kūrinimo anglimis kukalyje smalkėmis nugaravau galvą ir be sąmonės mane radus, statyta man už ausų dielės ir tokiu būdu mane atgaivinta. Nuo šito pagaravimo kaipo pasekmė liko – suku man tapo kalbėti ir mano gera omenė [atmintis] labai susilpnėjo. Vislab tai paliko didelį pėdsaką mano gyvenime, kad aš susirinkimuose priverstas esmi tylėti ir nekalbėti. Liko taipogi mažas laryngitis. Priegtam nuo kelių jau metų apsireiškė simptomai hypertrohiae prostatae, kurie pastaruoju laiku vis aiškiau puola į akis ir, gal, ne už ilgo prives prie taip nepageidaujamos pilnos retentio urinae. O kaip dar norėtųsi nors kelis pragyventi metus, kad galima būtų užbaigti pradėtuosius skaitlingus rašinius! Toki mano velijimai artimiausiems metams!“³⁷ Sunkūs, bet aiškūs konstatavimai ir prisipažinimai.

Neišlikęs palyginimas

Minint penktąsias daktaro mirties metines, pirmosios didesnės apimties jo biografijos autorius Rapolas Mackonis reflektavo šios asmenybės reikšmę lietuviams. Jis lygino Suvalkijos ir Vilnijos lietuvių būdus. Pirmųjų dvasinis intelektas panašus į stiprų ąžuolą, o vilniškių primena nuo kiekvieno pūstelėjimo drebančią epušę. Išskirtinis suvalkiečių bruožas – ištvermingas ryžtas, siekiant užsibrėžto tikslo, ką parodo J. Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. Penkeri metai nedidelis laiko tarpas, o jau vienur kitur pamirštamas „tautos tėvo“ testamentas. R. Mackonis ragino taisyti trūkumus ir grįžti prie J. Basanavičiaus palikto Lietuvos idealo. Taip tinkamai būtų pagerbta Vytauto II atmintis. Palyginimas su Vytautu Didžiuoju sulaukė protesto kriptonimu „Ž“ pasirašytame diskusiniame straipsnyje „Vytautas II-sis“. Autorius teigė, kad gerbti ir idealizuoti savo didvyrius būdinga visoms kultūringoms tautoms, bet perdėti yra pavojinga, prancūzai tvirtinantys, kad palyginimai nėra mokslinis įrodymas, o tik iliustracija. Straipsnyje pateikė pavyzdį, kai žinomas Šveicarijoje ir už jos ribų profesorius, norėdamas idealizuoti vyriausiąjį Antantės karinių pajėgų I pasauliniame kare vadą maršalą Ferdinandą Fochą, jį prilyginęs Napoleonui – tai įvairių tautų studentams atrodė vykusiai, tačiau paprieštaravo prancūzai – galingas Bonaparto genijus neturi sau lygių, jis ne tiek priklauso konkrečiai tautai, kiek visai žmonijai, nors didžiausia garbė pirmiausia tenka tam kraštui, iš kurio kilęs. F. Focho talentas didingas, tai amžina prancūzų pažiba, tačiau toks palyginimas maršalą žemina ir klaidina visuomenę. Tad jeigu R. Mackonis iš tikrųjų lyginąs daktarą su didžiuoju kunigaikščiu, tai perdėjo ir jam mažai pasitarnavo. Pradėję mūsų žymiuosius veikėjus vadinti Vytautu antruoju, trečiuoju, dešimtuoju, prieisime prie nesąmonių. R. Mackonis į priekaištą atsakė argumentuodamas, jog abu veikė sunkiausiais Lietuvai laikais, jiems svarbiausia – tautos laisvė. J. Basanavičiaus didybėje glūdi atgimusios lietuvių tautos idėja. Jis svarbiausias šios idėjos simbolis. Kai Lenkija neteko nepriklausomybės ir karalių, tai susilaukė savo pranašų, tokių kaip Adomas Mickevičius. Kai jo kūną laidojo Vavelyje tarp valdovų palaikų, visa lenkų tauta kalbėjo, kad, netekus karalių, laisvės gynėjų, juos pavadavo poetas. Jis ne mažiau garbingas už garbingiausius Lenkijos karalius ir vertas ilsėtis jų tarpe. Panašiai ir lietuviai, praradę kunigaikščius, kurie gintų Lietuvos laisvę, sulaukė kunigaikščių iš liaudies dvasios, jos didvyrių. Kaip Vytautas yra numeris pirmas tarp Lietuvos kunigaikščių, taip J. Basanavičius savo didybe pirmas tarp visų atgimusios XIX amžiuje mūsų tautos didvyrių³⁸.

Prezidento A. Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis laikytinas vienu svarbiausių tautininkų ideologiniu autoriumi. Švenčiant 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, kurių minėjimas turėjo paspartinti lietuviškos sąmonės įsitvirtinimą valstybėje, jis paskelbė paradigminį valdančiųjų požiūrį atitinkantį straipsnį „Vytautas ir Lietuvos atgimimas“³⁹. J. Basanavičius tiesiogiai paminėtas tik dėl Teodoro Narbuto sukurto „Grovo Kyburgo kelionės Lietuvon 1397 m.“ aprašymo vertimo iš lenkų kalbos, kur palankiai pavaizduotas Vytautas ir jo dvaro papročiai. A. Merkelis pasitelkia Stasio Šalkauskio mintį, kad lietuviams, pradžioje garbinusiems ugnį ir vandenį, paskui kryžių ir gėles, nėra svetimas kosminės didybės troškimas. Netekusi materialios galybės, tauta visomis pajėgomis siekia aukštesnės civilizacijos idealų. Tokia tautinio atgimimo motyvacija. Netiesioginė užuomina į daktaro darbštumą ir atkaklumą juntama kvietime priešintis bolševizmo, germanų militarizmo ir lenkiško plėšrumo galybėms, priešpastatant didžią ir galingą mažos valstybės dvasią, pagrįstą ne Vytauto kardu, o menu, mokslu, žemės darbu.

Vienintelį mums žinomą kartą J. Basanavičių su Vytautu Didžiuoju palygino žemietis knygnešys, Marijampolės burmistras XX a. trečiajame dešimtmetyje ir vėliau, Antanas Staugaitis, rašęs, kad daktaras „Apvaizdos apdovanotas reikalingais tikrojo vado privalumais“, visa kilnios savo sielos galybe mylėjęs tautą, kokia ji yra, tvirtai, šventai pasižadėjęs atiduoti jai savo jėgas, kad išvestų iš „Aigipto tamsybių“. Vengė partinių nuodų, kad neįžeistų katalikų jausmų, kad iš vergų padarytų laisvės trokštančius piliečius, kėlė garbingą senovę. Penkiasdešimt metų stovėjo kovos lauke, kad sulauktų laimės pasirašyti Vasario 16-osios aktą. A. Staugaitis iškilmingai ragino: nužygiavę į Vilnių garbingus jo kaulus perkelkime iš Rasų į Katedrą⁴⁰. Toks lyginimas buvo, kad ir atsitiktinis, bet natūralus prasidėjusio tautininkų puolimo prieš krikščionis demokratus ženklas, kovojant dėl įtakos masėms ir siekiant valdžios.

1930 m. birželio 7 d. paskelbus Kauno universiteto statutą, jis pavadintas Vytauto Didžiojo vardu, nors senato sudarytoji komisija buvo pareiškusi, kad jis Lietuvos mokslui nieko nepadaręs, arčiau tiesos būtų pirmųjų lietuvių mokslininkų Simono Daukanto ar Jono Basanavičiaus vardai⁴¹.

¹ Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti susirinkimas // Lietuvos žinios. – 1914. – Lapkričio 26. – Nr. 184. – P. 1.

² Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS). – F. 70–7. – L. 7, 68, 119, 150; F. 70–6. – L. 48, 58, 63, 91.

³ Ten pat. – F. 70–5. – L. 1, 7–8 a. p.

⁴ Ten pat. – F. 70–4. – L. 91, 96, 108, 112, 115, 119, 123, 130, 138, 140, 142, 152.

⁵ Ten pat. – L. 165, 189, 207 a. p., 209 a. p., 212, 258–263, 273, 278, 293, 297–300.

⁶ Ten pat. – F. 70–1. – L. 31, 59, 64, 73.

⁷ Ten pat. – F. 70–2. – L. 9 a. p., 17, 22, 27, 30 ir a. p., 32 a. p., 36 a. p., 43, 45 a. p., 47 a. p., 56, 70 a. p.–80 a. p.

⁸ Ten pat. – F. 70–89. – L. 1–2.

⁹ Ten pat. – F. 70–739. – L. 23–26, 46, 63, 82–83.

¹⁰„Rūtos“ narių visuotinas susirinkimas // Lietuvos žinios. – 1910. – Birželio 23. – Nr. 49. – P. 4; Įsteigiamasis Sveikatos draugijos susirinkimas // Ten pat. – 1915. – Gegužės 20. – Nr. 56. – P. 1.

¹¹ Dailės draugijos susirinkimas // Ten pat. – 1915. – Kovo 11. – Nr. 29. – P. 2.

¹² LMAVB RS. – F. 67–307/1. – L. 22, 27, 42, 45.

¹³ Draugijos Centro komiteto protokolai už 1922–1926 m. – Ten pat. – F. 70–3. – L. 13, 15–16, 22, 24 a. p., 45–46, 63, 76.

¹⁴ D-ras Alseika D. Paskutinės a. a. D-ro Jono Basanavičiaus dienos ir valandos // Vilniaus aidas. – 1927. – Vasario 19. – Nr. 20. – P. 3; D-ro D. Alseikos kalba pas a. a. Basanavičiaus kapą // Ten pat. – 1927. – Vasario 22. – Nr. 21. – P. 2.

¹⁵ Klimas P. Lietuvos diplomatijos tarnyboje 1919–1940 m. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 7.

¹⁶ Klimas P. Dienoraštis 1915.XII.1–1919.I.19. – Chicago: M. Morkūno sp., 1988. – P. 69, 84, 88, 112.

¹⁷ Ten pat. – P. 162, 175.

¹⁸ Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918. – Vilnius: Mokslas, 1991. – P. 36, 63, 67, 77, 155, 178, 182, 199, 202.

¹⁹ Ten pat. – P. 242, 259, 286.

²⁰ Klimas P. Iš mano atsiminimų. – Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990. – P. 135.

²¹ Klimas P. Dienoraštis 1915.XII.1–1919.I.19. – P. 224.

²² Iš Tarybos nario dienyno // Vilniaus rytojus. – 1929. – Vasario 16. – Nr. 7. – P. 6. A. Stulginskio žodžiais, J. Basanavičius pasakė: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu...“ (Žr.: Kova dėl vasario 16 d. akto. Rašo Aleksandras Stulginskis, buv. Lietuvos tarybos narys ir Lietuvos Respublikos Prezidentas // XX amžius. – 1938. – Vasario 15. – Nr. 37. – P. 5.)

²³ Klimas P. Dienoraštis 1915.XII.1–1919.I.19. – P. 218.

²⁴ D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851–1922. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936. – P. 151.

²⁵ Klimas P. Dienoraštis 1915.XII.1–1919.I.19. – P. 225.

²⁶ LMAVB RS. – F. 255–1008. – L. 2, 4.

²⁷ Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918. – P. 348.

²⁸ D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851–1922. – P. 152, 153.

²⁹ Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918. – P. 392.

³⁰ LMAVB RS. – F. 255–36. – L. 1.

³¹ Susivienijimo lietuvių Amerikoje Seimas // Viltis. – 1914. – Birželio 26. – Nr. 139. – P. 2.

³² Klimas P. Dienoraštis 1915.XII.1–1919.I.19. – P. 173.

³³ Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918. – P. 236.

³⁴ Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis). Dokumentų rinkinys / Sudarė E. Gimžauskas. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012. – P. 153.

³⁵ Basanavičius J. Kas išgelbėjo Vilniaus universitetą nuo grobimo? // LMAVB RS. – F. 255–38. – L. 1.

³⁶ Smetona A. Dėl d-ro J. Basanavičiaus 70 metų sukaktuvių // Švietimo darbas. – 1922. – Nr. 3–6. – P. 262.

³⁷ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštynas. – F. 2–37. – Lapai nenumeruoti.

³⁸ Mackevičius R. Liūdnos sukaktuvės // Vilniaus rytojus. – 1932. – Vasario 17. – Nr. 14. – P. 2; Ž. Vytautas II-sis // Ten pat. – 1932. – Vasario 27. – Nr. 17. – P. 2; Mackevičius R. Mano atsakymas // Ten pat. – P. 2–3.

³⁹ Merkelis A. Vytautas ir Lietuvos atgimimas // Šiaurės Lietuva. – 1930. – Spalio 31. – Nr. 38. – P. 1.

⁴⁰ Staugaitis A. A. a. Dr. J. Basanavičius (Atsiminimas) // Šaltinis. – 1928. – Vasario 11. – Nr. 6. – P. 85–87.

⁴¹ Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940 m. – Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1996. – P. 81.

     Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Baigęs Keturvalakių mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje baigė keturias klases. 1919 m. įstojo į savanorių gretas. 1920 m. demobilizavosi iš Lietuvos kariuomenės. Nuo 1920 m. dirbo „Steigiamojo Seimo darbų“ ir laikraščio „Žemdirbių balsas“ redakcijose, 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas. 1922–1924 m. laisvo klausytojo teisėmis Lietuvos universitete studijavo literatūrą.

      „Laisva ir klajojanti poetinė siela, vienodai prisirišanti ir prie Brazilijos driežo ar skruzdėlės, Lisabonos picos ir raudonųjų pipirų (kaipgi be raudonvynio!), ir migdolo lapų, šešėliuojančių viršum miegančios čigonaitės kokiam Bangladeše“, – taip apie Amerikos poetą Kery Shawn Keysą rašė Sigitas Geda. Dabar gi, rodos, galime ištarti – lygiai taip pat ši klajojanti poetinė siela prisirišo ir prie Vilniaus senamiesčio, jo varnų pulkų bei amžinai prakiurusio dangaus, atrajojančio rūgščius lietus.

      Kery Shawn Keysas (Kery Šaun Kysas), gimęs 1946 metais, užaugo Susquehannos slėnyje, vidurio Pensilvanijoje. Čia, anot jo paties, jis išmoko žvejoti, medžioti ir šokti, ir šie menai vėliau savotiškai persmelkė visą jo gyvenimą ir kūrybą. 1996 m. jis atvyko į Lietuvą. Netrukus čia apsigyveno, ėmė dėstyti kūrybinio rašymo ir vertimo meną, versti lietuvių poeziją į anglų kalbą, leisti ją ir platinti pasaulyje. Paskui vedė lietuvaitę ir galop – priėmė Lietuvos pilietybę. Dabar jį galima išvysti kur Vilniaus senamiesčio gatvėmis kiūtinantį su plastikiniu maišeliu rankose, varnų pulkus akimis beganantį. Pirmoji poeto knyga lietuvių kalba „Mėnulio smuklė“ pasirodė 1999-aisiais, o 2004 m. antroji rinktinė – „Pokalbiai su Tertium Quid“.

     Kerry'is Shawnas Keysas – poetas, prozininkas, vertėjas, kilęs iš JAV Apalačių kalnų, tačiau jau daug metų gyvenantis Lietuvoje. Jo knyga „Pienas“ (iš anglų k. vertė L. Jonušys ir S. Paliulytė) sudaryta iš trumpų neapibrėžto žanro tekstų, kuriuos autorius vadina stebuklaraščiais.

     Kazys Binkis (1893–1942) – lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“.  Dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo. Pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt. Išleido poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“ (1920 m.), „100 pavasarių“ (1923 m.), parašė humoristinių ir satyrinių poemų, kūrinių vaikams. Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu.

     Antrasis Salomėjo Nėries eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“ (1931) praturtina poetės kūrybą dramatiškais meilės motyvais, poetinėmis socialinių kontrastų įžvalgomis, romantiniu protestu prieš gyvenimo banalybę ir lėkštumą. Tuo laikotarpiu įvyko staigus posūkis poetės biografijoje: ji nutraukė ryšius su katalikiškąja aplinka ir, patraukta socialinio teisingumo ir visų žmonių brolybės idėjų, suartėjo su avangardiniu „Trečio fronto“ sąjūdžiu.