Kalba, pasakyta 2013 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos seimo posėdyje, minint 150-ąsias 1863–1864 m. sukilimo metines

Sukilimai prieš svetimųjų valdžią buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse, patekusiose į Rusijos imperiją, XIX a. kildavo kiekvieną kartą, kai tik užaugdavo karta, nemačiusi ankstesniojo sukilimo nuslopinimo.

Tad 1863-iųjų metų sukilimas yra tik vienas iš daugelio kovos su pavergėjais epizodų „ilgajame XIX šimtmetyje“. Kartu tai ir labai svarbi – lūžio data – juk lietuviai ir lenkai šiame sukilime paskutinį kartą kartu kovojo prieš bendrą priešą. Per po to trukusį šimtmetį dažniau ginklus nukreipdavo vieni į kitus nei į bendrą priešą.

Sukilimo rengimas nebuvo didelė paslaptis Rusijos imperijos valdžiai ir ji – paskelbdama apie rekrūtų šaukimą – sugebėjo sukilimo pradžią išprovokuoti carinei administracijai patogiu metu, kai sukilėliai dar nebuvo pasirengę. Sausio 22 d. sukilėlių manifestas Lenkijoje skelbė Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą, lygias luomų teises; valstiečiams buvo suteikta žemė, kurią jie dirba. Tą manifestą faktiškai pakartojo ir sukilėliai Lietuvoje.

Į sukilėlių gretas jungėsi sąlygiškai nedidelė visuomenės dalis. Netgi kai kurie sukilėliai suprato, kad tuo metu ginkluotoje kovoje nepavyks laimėti. Vienas iš „baltųjų“ vadovų Jokūbas Geištoras žinią apie sukilimo pradžią priėmė kaip didžiausią nelaimę kraštui: „sutikčiau būti tėvynainių nužudytas, kad tik ta žinia pasirodytų esanti neteisinga.“ Ir centrinė XIX a. Lietuvos istorijos figūra – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius – daugiausia prisidėjęs prie Katalikų bažnyčios ir lietuvių etnokultūros gynimo nuo valdžios persekiojimo, nors užjautė sukilėlius ir gynė kiekvieną valdžios persekiojamą kunigą, tačiau būdamas realistas nepalaikė nei 1861 m. manifestantų, nei sukilėlių. Vėliau „Palangos Juzėje“ į pagrindinio herojaus lūpas įdėjo tokius žodžius: „Tuo tarpu ponybė pradėjo bažnyčiose kaži kokias ten giesmes giedoti, kurių vyresnybė neužkenčia. Ponios apsidarė juodai. Visa tai rodė juodą debesį nelaimių atslenkant. Ką aš, nors jaunas, matydamas, tylėjau it žuvis vandenyj ir tyčiomis ėjau siūti prie plikių žmonių, kad manęs bajorai nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę.“

Pagrindinis sukilėlių tikslas istorinėje Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, buvo Abiejų Tautų Respublikos, arba, kaip tuomet dažniausiai sakydavo, – Lenkijos atkūrimas. Sukilimo vadovai Lietuvoje dažniausiai paklusdavo nurodymams iš Varšuvos, o atsiradę nesutarimai, kiek galima spręsti iš turimų duomenų, buvo susiję su taktikos klausimais. Sukilimo vadovams Lietuvoje, priklausiusiems „raudonųjų“ stovyklai, pirmiausia rūpėjo pagerinti socialinę valstiečių padėtį ir nuo valdžios persekiojimo apginti Katalikų bažnyčią.

Būsimas politinis krašto sutvarkymas, iškovojus pergalę, vienam iš sukilimo vadų, priklausiusių „raudonųjų“ stovyklai, kunigui Antanui Mackevičiui buvo svarbus tiek, kiek padės užtikrinti socialines ir religines liaudies teises, todėl Lietuva galėjo būti ir su Rusija, ir su Lenkija. Tiesa, artimesnė jam vis dėlto buvo Lenkija: „Kai tik sukilo Lenkijos karalystė, [apie tai] aš paskelbiau Lietuvai. Žinodamas liaudies nuotaikas, raginau ją į sukilimą, o pastaroji buvo linkusi prisidėti prie Lenkijos, kuri savo manifestu žadėjo mokesčių mokėtojų luomui teisių lygybę ir nemokamą naudojimąsi žeme. Be to, lietuvių liaudis buvo palankesnė Lenkijai ir reiškė neapykantą Rusijos imperatoriškajai vyriausybei.“

Palyginus su ankstesniuoju sukilimu, karinė parengtis buvo gerokai prastesnė. Šį kartą galėjo vykti tik partizaninis karas. Ypač aktyvūs sukilėliai buvo Kauno gubernijoje, kur į sukilimą gausiai įsitraukė valstiečiai. Pasitaiko net būrių, kuriuose komandos buvo duodamos lietuviškai ir kuriems vadovavo valstiečiai. Iš pradžių sukilėlių ir Rusijos kariuomenės dalinių kova vyko permainingai. Sukilėlių padėtis smarkiai pablogėjo po prie Biržų gegužės 7–9 d. pralaimėto mūšio, kai buvo sumuštas Zigmanto Sierakausko būrys, o pats Z. Sierakauskas vėliau suimtas ir po tardymo pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje (ten pat vėliau buvo pakartas ir Konstantinas Kalinauskas). Vis dėlto iki pat 1863 m. pabaigos dar veikė stiprūs sukilėlių būriai, kurie keletą kartų netgi įveikė Rusijos kariuomenės dalinius.

Sukilimas, kaip žinoma, buvo brutaliai numalšintas. Ne mažiau skaudžiai nei represijos, tūkstančiai žuvusių, įkalintų ir ištremtų į Sibirą, lietuvių visuomenei atsiliepė posukiliminė, vadinamoji rusifikacijos, politika. Dėl lietuviškos spaudos tradiciniais rašmenimis draudimo, lietuvių kalbos išvarymo iš viešojo gyvenimo, Katalikų bažnyčios suvaržymų gerokai pasunkėjo kultūrinė lietuvių visuomenės raida, o antilenkiška imperijos politika iš tiesų atvedė prie priešingų, nei tikėjosi valdininkai, rezultatų: Vilniaus vyskupijoje, etniniame lietuvių–slavų paribyje, XIX a. antroje pusėje vyko spartus lietuvių lenkėjimas.

Rusijos imperijos tautinė politika Lietuvoje prieš sukilimą ar kituose imperijos regionuose XIX a. II pusėje leistų manyti, kad jei nebūtų buvę sukilimo, carinis režimas nebūtų įgavęs tokių brutalių formų. Kita vertus, nors sukilėliai ir pralaimėjo, bet jų pasiaukojimo atmintis dar daug dešimtmečių inspiravo priešinimąsi svetimųjų valdžiai. Pozityvi sukilimo atmintis buvo gyva lenkakalbėje Lietuvos visuomenėje. Vieno iš sukilėlių vadų Valeriono Vrublevskio veikla pasitarnavo geru pavyzdžiu jo sūnėnui – dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos įkūrėjui Tadui Vrublevskiui. Taip pat Juliui Juzeliūnui, stačiusiam operą „Sukilėliai“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną, tėvui Stanislovui Dobrovolskiui, vėlyvuoju sovietmečiu atgaivinusiam A. Mackevičiaus dvasią Paberžėje, ar Panevėžio kraštotyrininkams, įamžinusiems įvairias su sukilimu susijusias vietas XX a. pabaigoje. Tad 1863 metų sukilimas šiandien svarbus kaip beatodairiško, dažnai nelabai racionalaus pasiaukojimo dėl politinės, religinės, socialinės laisvės pavyzdys.

Darius Staliūnas

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas

2012 metų latvių literatūros apdovanojimai. Latvijos literatūros metų premija (LALIGABA) – reikšmingiausias mūsų kaimynų literatūrinio gyvenimo įvykis. Balandžio 18 d. Rygoje apdovanojimais buvo įvertinta 2012 metų rašytojų kūryba.

Už viso gyvenimo įnašą Latvijos literatūros metų premija įteikta prozininkui Albertui Belui, praturtinusiam nacionalinį meninį žodį ryškiais romanais „Narvas“, „Nemiga“, „Tardytojas“, „Žmonės valtyse“, „Šaknys“ ir kt. Geriausiu poezijos rinkiniu pripažintas Ingmaros Baluodės „Alba“. Kristinės Ulbergos romanas „Žalioji Varlė“ įvertintas kaip geriausias prozos kūrinys. Poeto Guntaro Guodinio išverstas suomių poetės Heli Laaksonen poezijos rinkinys – geriausias praėjusių metų vertimas į latvių kalbą. Geriausio kūrinio vaikams autore pripažinta Inesa Zanderė, o ryškiausia debiutante – Daina Sirma.

Specialūs prizai įteikti naujojo Biblijos vertimo vertėjų grupei, prozininkui Aivarui Kliaviui už istorinę tetralogiją „Anapus vartų“, rašytojai Margitai Gūtmanei už dokumentinę prozą (knygą apie poetę Veroniką Strėlertę), poetei Annai Rancanei už poezijos rinkinį latvių kalba ir latgaliečių tarme. Ilonos Baluodės debiutinis romanas „Ryga-Pekinas“ pelnė internetinio portalo „Delfi.lv“ prizą.

Latvių ir estų pagarba dešimtąjai mūzai. Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministerijos nuo 2009 m. apdovanoja geriausius estų– latvių ir latvių–estų literatūrų vertėjus. Šiemet premija įteikta latvių vertėjai Maimai Grynbergai (antrą kartą) už estų rašytojo Jaano Krosso istorinio romano „Tarp trijų marų“ vertimą. Šia dviejų kaimyninių valstybių premija jau įvertinti vertėjai M. Grynberga (2009), G. Guodinis (2010) ir K. Kalkunas (2011). Apmaudu, kad panašaus kultūrinio dialogo nėra tarp baltų tautų – Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų.

Bookeris pagimdė Folio premiją. Suabejojus dėl Bookerio premijos vertinimo komisijos kompetencijos, Didžiojoje Britanijoje įsteigta Folio premija (40 tūkst. svarų sterlingų). Šį pavadinimą naujajam apdovanojimui suteikė jos steigėjas – leidykla „The Folio Society“. Į šią premiją gali pretenduoti bet kurios pasaulio valstybės grožinės literatūros kūrinys, išleistas angliškai Didžiojoje Britanijoje ir turintis išliekamąją vertę. Literatūrinės premijos nugalėtoją rinks šimtas kompetentingų specialistų iš viso pasaulio, o lemiamą sprendimą priims iš jų išrinkti penki pagrindiniai ekspertai.

Pulitzerio premija romanui apie Šiaurės Korėją.Šių metų Pulitzerio premija už grožinę literatūrą skirta Adamo Johnsono romanui „The Orpahn Master‘s Son“, pasakojančiam apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Autorius pusę metų gyveno šioje Azijos šalyje. Pasak A. Johnsono, šios šalies piliečiams uždrausta bendrauti su užsieniečiais, neleidžiama pasakoti asmeninių istorijų, todėl jam pagrindine pažinimo priemone buvo vaizduotė.

Pulitzerio premija teikiama nuo 1917 metų. Laureatui skiriama dešimt tūkstančių dolerių. Šį prestižinį JAV literatūros apdovanojimą yra gavę E. Hemingway’us, W. H. Audenas, W. Faulkneris, Ph. Rothas.

Hilary Mantel – pretendentė į rekordą.Šios britų rašytojos romanas apie T. Cromwellį „Pateikite kūnus“ pasiūlytas „Women’s Prize for Fiction“ apdovanojimui, tad autorė pretenduoja į literatūros premijų rekordą. Ši antroji trilogijos apie T. Cromwellį knyga 2012 m. įvertinta „The Man Booker Prize“ ir „Costa Book Award“ premijomis. Jeigu H. Mantel būtų paskirta ir „Women’s Prize for Fiction“, ji būtų pirmoji rašytoja, gavusi visas tris pagrindines britų literatūros premijas.

H. Mantel yra parašiusi trylika įvairaus žanro knygų. Lietuviškai išleista pirmoji šios trilogijos knyga „Vilko dvaras“.

Aukcione – poezija.„BBC News“ pranešimu, Bonhams aukcione už 140 tūkstančių dolerių parduotas Charlotte’s Brontø eilėraščio „Aš vaikščiojau po žalią mišką“ rankraštis. Šį kūrinėlį ji parašė 1829 m., kai jai buvo trylika metų. Eilėraštis parašytas tokiu smulkiu šriftu, kad sunku perskaityti be padidinamojo stiklo – tuomet popierius buvo labai brangus, antra, savo rašinį ji norėjo nuslėpti nuo tėvo.

Aukcione taip pat parduoti poetų J. Keatso, G. G. N. Byrono, G. Elioto, R. Burnso, W. H. Audeno eilėraščių originalai.

Parengė Arvydas Valionis

Atsisiųsti pdf 

Trečiadienis, rugsėjo 11 d.

15:00               LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS (ANTAKALNIO G. 6) Žurnalo „Colloquia“ diskusija „Literatūros kanonas ir 21 a. iššūkiai“

Penktadienis, rugsėjo 13 d. Knygų festivalis VDA dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“ veikia 12:00-21:00

12:00               Antrojo Vilniaus knygų festivalio atidarymas

13:00-15:00    2 SALĖ Diskusija „Leidybos politika Lietuvoje“. Dalyvauja valstybinių institucijų, verslo, mokslo, meno ir kultūros, leidybos sektoriaus atstovai

14:00               1 SALĖ Vilniaus aukciono biblioteka: knygos Vladislovas Žilius „Atodangos ir švytėjimai“ pristatymas

15:00               1 SALĖ Kitos knygos: Laimė ir normalumas à la Janette Winterson. Dalyvauja S. Daugirdaitė ir N. Mikalauskienė

                        2 SALĖ Vertėjų sąjunga: Lenkų literatūros recepcija Lietuvoje. Renkame skaitomiausią lenkų literatūros knygą!

3 SALĖ Naujosknygos.lt: XXI a. knygnešystė. Naujos galimybės leidėjams ir knygynams. Pranešėjas L. Noreika, UAB „Sono Lt“ vadovas

     „Remis sėdi sau ant „laktos“ ir rūko. Staiga nugirsta pro šalį einančią didelę minią žmonių. Minia sustoja. Vienas žmogus prieina prie Remio, pasilenkia ir angliškai paklausia, kaip jam sekasi. „Na, nieko, sėdžiu, va, rūkau...“, – lengvabūdiškai atšauna Tanaka. Žmogus patapšnoja jam per petį ir minia vėl pajuda. Kažkas po kelių minučių Remio paklausia, ar jis žino, kas jį tik ką užkalbino? Tai buvo Dalai Lama. “

     Tai viena iš daugybės linksmų (ne)išgalvotų istorijų, nutikusių „klajojančiam fleitininkui“ – neregiui menininkui Remigijui Audiejaičiui, kuris prieš dešimt metų buvo tapęs neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalimi: dažnas pastebėdavo susigūžusį siluetą su balta lazdele ir fleita rankose, slankiojantį Vilniaus gatvelėmis arba tūnantį tai ant universiteto „laktos“, tai ant laiptų prie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų.

Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.

Žvelgdamas dabartiniu žvilgsniu matau, kad to mokyklinio maišto paskatos buvo labai daugialypės. Veikė ir anksti suvokta Atgimimo laikų politinė kova, ir jaunimo subkultūra su roko muzika, ir asmeninis nepritapimo prie nykokų mokyklos standartų pojūtis, ir visokių pažeminimų joje kartėlis, ir pokariu represuotos giminės pasakojimai, ir paaugliško brendimo įtampos. Istorija, kūnas ir sąmonė šoko savo šokį kartu. Bet čia prisidėjo dar vienas veiksnys, labai konkretus ir neką mažiau už kitus nulėmęs tolesnį kelią. Tai buvo kultūrinės ir humanitarinės erdvės magnetizmas, Atgimimo metais išties stiprus. Vos su ja susidūrus per senamiesčio jaunimo aplinką, kilo pojūtis, kad toje erdvėje veriasi nauji dalykai, kitoniški tapatybės šaltiniai, – dar turintys pusiau uždrausto, sunkiai prieinamo ir ne iki galo suprantamo vaisiaus prieskonį, – kurie randami pirmiausia savo pastangomis. Tuometinėje mano mokykloje tie šaltiniai beveik neegzistavo, o jų ieškojimas sutapo su instinktyviu noru užpildyti savo pasaulį tikru, gyvybingu turiniu. Tuščia ir pilna – taip dabar galėčiau pavadinti opoziciją, kurią savu, dar paauglišku būdu aštriai jutome ir darėme tam tikrus pasirinkimus. Niekas neragino manęs ir kito bičiulio, penkiolikmečių, 1991 m. pavasarį užsirašyti į Gintaro Beresnevičiaus skaitomas viešas mitologijos paskaitas, kruopščiai konspektuoti jo dėstomą Sovijaus mito aiškinimą ir nesuvaldomai rausti, kai G. Beresnevičius atsiprašydavo auditorijos, kad turįs praleisti kai kurias prūsų vaisingumo apeigų detales, nes jo klausosi nepilnamečiai. Niekas nepaliepė vėlyvais vakarais eiti į „Romuvos“ susitikimus ir mokytis ten senųjų sutartinių, kad ir karinės „Mėtaujėla mėtaujo“. Niekas tiesiogiai nepatarė knygyne nusipirkti Arvydo Šliogerio „Būties ir pasaulio“ arba Algirdo Juliaus Greimo „Tautos atminties beieškant“ – paaugliui visai neįkandamų knygų, bet vis dėlto bandytų skaityti nugriebiant bent atskiras frazes, intonacijas, mąstymo būdą. Niekas nelydėjo trijų paauglių, savanoriais atėjusių į Žemutinės pilies kasinėjimų teritoriją pas architektą Sigitą Lasavicką ir pradžiai gavusių kasinėti pilies atmatų kiemą – archeologiškai ypač turtingą vietą. Tarsi nebuvo kam būtent tokiom kryptim pastūmėti, nurodyti – bet lyg savaime traukė žengti tais takais. Įdomu, kad pirmiausia tai buvo prigimtinės etninės kultūros ir istorinės atminties takai.

Galiausiai mano ir kelių kitų draugų, dėl netipiško elgesio mokykloje pravardžiuojamų „krišnaistais“, grupelę, vis labiau susipriešinančią su gana stagnaciška atmosfera bei technokratišku mokymo turiniu, sutvirtino ir gal net išgelbėjo tai, kad 1992 m. mus pasiekė Lietuvos švietimo reformos pradėtas pokytis – įvestas klasių profiliavimas, daugiau erdvės suteikta asmeniniam dalykų pasirinkimui, kūrybinei saviraiškai. Atsiradusi nedidelė humanitarinio profilio klasė tapo ta sala, kurioje rado vietos saviti mūsų interesai, tapatybės turinio alkis ir pasirodė visai kitokios mokytojų asmenybės – ką tik po studijų Vatikane grįžęs kun. Eitvydas Merkys, per tikybos pamokas giliai aiškinęs katalikų teologiją ir lotyniškąją liturgiją, puiki psichologė Violeta Satkūnienė, vienuoliktokams prabilusi apie S. Freudo bei C. G. Jungo psichoanalizę ir ypač apie A. Maslow humanistinę psichologiją, religijos istorikė Jolanta Stupelytė, per kurios pamokas suvokėme, kas yra biblinio teksto hermeneutika ar Vakarų mistikos tradicija. Ar viso to reikėjo – juk tai buvo anapus bet kokių privalomų programų ir egzaminų reikalavimų? Kokiu tikslu tai mums bandė atverti nauji mokytojai, dar visai nepatyrę kaip pedagogai? Tačiau kaip tik su jais pirmą kartą pajutom, kad mokykla keičiasi ir gali kur kas daugiau – įvesdinti į gyvą kultūros, pažinimo vyksmą, vertybių ir pasaulėžiūros ratą, kad ir mokykloje, o ne tik už jos ribų galima atrasti nuorodų ir prasmių, svarbių mums kaip ieškančioms savęs asmenybėms. Berods 1993 m. pavasarį, kai mūsų grupelė kartu su V. Satkūniene išvyko atlikti individualių psichologinių pratybų prie vieno Molėtų krašto ežero, patyriau tai, ką iki šiol laikau bene giliausiu susitikimu su savo vidiniu „aš“. Taip, tai jau davė man mokykla. Ta kitokia, laisvėjanti ankstyvos Nepriklausomybės mokykla, kurią noriu prisiminti ir prie kurios pagrindų apmąstymo vis norisi grįžti.

Tada dar tikrai negalėjau suvokti, kad šitas pokytis, išgelbėjęs nuo vis didėjančio susvetimėjimo mokykloje, o kartu ir nuo nepasitikėjimo savo prigimtimi, kilo iš Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės, Dariaus Kuolio ir kitų Lietuvos švietimo reformos kūrėjų veiklos. Tai, ką aš ir kiti mano bičiuliai instinktyviai jautėme kaip trauką kūrybos erdvei ar pasipriešinimą tuščiai pamokų rutinai, kaip sąmonę maitinančios terpės poreikį, buvo konceptualiai suformuluota M. Lukšienės švietimo programoje ir, laimei, pradėjo bent iš dalies veikti dar prieš mums baigiant mokyklą. Mano kartai svarbius poslinkius nulėmusioje knygelėje „Tautinė mokykla: Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija“ (1989) rašoma: „Žmogus bręsta per kultūrą. Ji yra jo gyvenimo būdas. <...> Kultūra tarsi antroji žmogaus prigimtis. Ji veikia žmogų nuo pat gimimo dienos trim pagrindiniais atžvilgiais: a) tai postūmis, dvasinis skatulys vystymuisi; b) tai turinys ir forma, pavidalas gaunamai dvasinei ir empirinei patirčiai priimti ir įsisavinti; c) tai augančio ir suaugusio žmogaus raiška, jo veiklos laukas. Kaip prigimties nepaisymas skaudžiai atsiliepia psichofizinei žmogaus brandai, taip kultūros kaip struktūros nepaisymas ilgainiui neigiamai atsiliepia atskiro individo ir pačios tautos dvasinei brandai. Ši individo ir jo gimtosios kultūros sąveika ir sudaro tautinės mokyklos pagrindą.“ Turbūt negalėčiau tiksliau paaiškinti to poreikio bręsti per kultūrą, kurį tikrai mokykloje jautėme, negu savo koncepcijoje yra apibrėžusi daktarė M. Lukšienė, remdamasi savo sukauptomis didžiulėmis žiniomis apie Europos ir Lietuvos švietimo raidą. Ypač stipri ir savita jos mintis, kad kultūra nuolat sąveikauja su prigimtimi ir iš tiesų tampa vienu iš psichofizinio žmogaus vystymosi faktorių, brandos skatuliu, kurį ignoruojant ar stelbiant asmenybė lieka nevisavertė, iki galo nesusikuria visa jos struktūra. Tai galiausiai persiduoda bendruomenei, kuri jaučiasi taip pat kompleksuota, nepakankamai brandi, netikra dėl savo vertybinių pagrindų.

Tai nėra koks nors idealistinis kultūros vaidmens pervertinimas: šiuolaikiniai genetikos tyrėjai, skverbdamiesi vis giliau į žmogaus prigimties kodų paslaptis, prieina prie radikalios išvados, kad kultūriniai pokyčiai veikė (ir tebeveikia!) žmogaus genomo formavimąsi, kad homo sapiens atveju kultūrą reikia laikyti vienu iš genetinės raidos variklių, taigi būtina kalbėti apie genų ir kultūros koevoliuciją (o ne apie genų nulemiamą žmogaus kūrybingumą). Štai žymus psicholingvistas Simonas Fisheris, Oksfordo universitete nustatęs geną, veikiantį kalbinius žmogaus gabumus (beje, ir paukščių giedojimo įgūdžius), šių metų gegužę žurnale „Science“ paskelbė įsitikinęs, jog šis genas patyrė ypač daug mutacijų dėl to, kad jį veikė ne fiziniai faktoriai (kova už būvį, ligos ar pan.), o kultūros raida. Visa tai miniu todėl, kad iš tiesų stebina, kokios gyvos, aktualios ir kartu fundamentalios idėjos buvo susijusios su mūsų švietimo reformos pradžia. Savitai M. Lukšienės pasitelkta ir gimtosios kultūros sąvoka – ji aprėpia anaiptol ne vien etninę tradiciją ar kalbinį tapatumą, bet kur kas platesnę, dinamišką reikšmių sistemą, kurioje augant įgyjamos pasaulio suvokimo formos, suvokiamas bendrijos pasakojimas apie save, o jį tęsti, keisti, tobulinti gali kiekvienas asmuo – pagal savo talentą, savo pasaulio ir laiko patirtį. Mokykla, anot koncepcijos autorės, kaip tik ir turėtų remtis šios sąveikos ugdymu.

Praėjo daug laiko, kol vėl sugrįžau prie mokyklos klausimų, prie lietuvių literatūros, kalbos ir kitų humanitarinių dalykų padėties joje. 2010 m. buvo pradėta rengti atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros programa 11–12 klasei (jau vienoda lietuviškoms ir tautinių mažumų gimnazijoms). Šiemet pagal ją jau buvo laikomas brandos egzaminas. Dalyvavau mokytojų ekspertų, mokslininkų, švietimo politikos vykdytojų grupėje, rengusioje programą, naujas literatūros chrestomatijas, metodinius tekstus ir elektroninius šaltinius mokyklai, organizavusioje diskusijas, seminarus, konferencijas mokytojams lituanistams. Neišvengiama, kad siūlomi programos ir egzamino pakeitimai neretai buvo sutikti su daugybe klausimų, nerimu, įtampa, kurios šiandieninėje mokykloje prisikaupę tikrai per daug. Per visas diskusijas ir netgi batalijas pajutau, kad dėl mokyklinės lituanistikos ir vidurinio ugdymo apskritai varžosi du požiūriai. Pirmasis, gerai pažįstamas iš savo patirties man pačiam, yra normatyvinis požiūris, t. y. tikslių, nekintamų reikalavimų, aiškių ugdymo standartų, tradicinių mokymo schemų ir „normatyvinių“ vadovėlių pageidavimas. Tai konservatyvi, didaktiška lituanistika, nekelianti sau didesnių klausimų dėl besikeičiančio kultūros konteksto ar šiuolaikinių moksleivių interesų. Kitas polius – tai rinkos principas, kai moksleivis suvokiamas kaip klientas, kuriam mokyklinė programa turi siūlyti įvairių pasirinkimo galimybių, siekti sudominti, būti šiuolaikiškai lanksti, prisitaikanti, o pirmiausia – naudinga karjerai, suteikti praktiškai pritaikomų ir testavimo būdu lengvai patikrinamų žinių. Literatūros mokymas pagal šį principą tampa atskirų fragmentų, tekstų ar tik jų ištraukų mozaika, paslankiai perdėliojama pagal skirtingus modulius; nebėra būtina perskaityti didesnių kūrinių, aiškintis literatūros raidos logikos, o pageidaujant galima išvengti ir „nuobodžios“, „neprestižinės“ lietuvių klasikos, tarkim, Žemaitės ar Jono Biliūno. Kad ir daug kuo priešingi (kaip valdingas konservatyvizmas ir kapitalistinis liberalizmas), abu šie požiūriai sutampa regėdami mokyklos vaidmenį labai techniškai: kaip tam tikro įrankių rinkinio moksleiviui suformavimą, bet ne kaip visuminį asmenybės ugdymą, kūrybingumo pradų atvėrimą, įvesdinimą į visuomenės ir kultūros gyvenimą. Pagal abu šiuos požiūrius atrodo pakankama išmokyti gramatikos, kai kurių faktų, tezių ar teksto analizės pagrindų, bet ne intelektualaus, suinteresuoto santykio su savąja kultūra.

Naujoji lietuvių kalbos ir literatūros programa bando bent kiek sugrąžinti gimnazijoms tuos orientyrus, kurie atitinka kur kas fundamentalesnę M. Lukšienės koncepciją: gimtosios kultūros kaip savitos reikšmių sistemos suvokimą; literatūros istorijos kaip įdomaus pasakojimo trauką; leidžiantį įvairius pasirinkimus, bet vis dėlto nuoseklų kūrinių skaitymą; palankumą savarankiškai, kūrybingai moksleivio raiškai, kuri nėra iki galo išmatuojama testais (literatūrinio rašinio, išstumto iš mokyklos, sugrąžinimas); žvilgsnį į rašytojų ir kultūros veikėjų asmenybes, biografijas, laikysenas, kurios teiktų medžiagos savosios tapatybės apmąstymui. Kitaip tariant, bent keliais žingsniais vėl bandoma eiti asmens ir kultūros sąveikos, brandesnio humanistinio akiračio link. Kaip žinoma, M. Lukšienės „Lietuvos švietimo koncepcija“ (1992) buvo tarptautiniu mastu pripažinta kaip geriausia Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau nepatvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo. Švietimo reformos pradėti pokyčiai per du dešimtmečius buvo stabdomi, biurokratizuojami, trupinami taip, kad galiausiai tenka pripažinti iki šiol išlikusį humanistikos skurdą daugelyje Lietuvos mokyklų, išskyrus nebent kelias pačias geriausias gimnazijas didžiuosiuose miestuose. V. Zaborskaitė, knygoje „Autobiografijos bandymas“ svarstydama reformos nesėkmes, pagrindines priežastis apibendrina taip: „Viena vertus, pasitvirtino žinoma tiesa, kad negali pavykti reforma, vykdoma iš viršaus, primetama jos nesuprantančiai ir nenorinčiai bendruomenei, nesusidarius kritinei masei ją palaikančių ir norinčių vykdyti. Bet, kita vertus, mūsų sąlygomis kitaip vykti ji negalėjo: iš sovietmečio nualintos mokyklos nei reformos idėja, jos filosofija, jos vykdytojai iškilti negalėjo, reikėjo galingo intelektualinio postūmio iš asmenybės, kokia buvo Meilė. Bet ji išjudinti inertiškos ir gana priešiškos masės negalėjo. Nebuvo įmanoma tai masei suteikti ne tik intelektualinio, bet gal dar svarbiau – dorovinio potencialo.“

Šiandien jau aiškiau matyti, kad nei Atgimimo revoliucija, nei po jos ėjusios reformos negalėjo būti užbaigtos ir pasiekti savo tikslų greitai, kaip tikėjosi daugelis jų kūrėjų. M. Lukšienės idėjų likimas taip pat rodo, kad visuomenės pokyčiams, kultūrinei brandai reikia ilgo laiko, kantrybės ir daugybės darbo etapų. Galbūt panašios kantrybės reikia natūraliam genų formavimuisi. Bet jei bent viena sudėtinė geno dalis, bent viena amino rūgštis pasikeičia, tada tolesni organizmo pokyčiai tampa nebeatšaukiami. Tokie kultūros genetikos pokyčiai Lietuvos mokykloje vis dėlto prasidėjo Meilės Lukšienės dėka. Tai jos 100-ųjų gimimo metinių proga galiu paliudyti ir aš, švietimo reformos augintinis.

Vakaras

I
visom žvaigždėm alsuoja slėnis,
                                                                 brydė
pro debesį matytųs dar gerai
čia, kur senoj jaunystėje paklydę
visi kartu, po vieną,
                                           atskirai

dabar slenku vietovaizdžiais kuprotais,
šešėlis atsilikęs, oloje
Platonas miega,
                                       miegantiems nė motais,
ar aidi kas visatoje
                             toje

II
manau, kad čia buvau,
                                              bet nieko savo
dar neturėjau, svetimam sapne
per tuštumą many savin skersavo,
tarytumei žiūrėtų į mane
kažkur matytos nesvetingos vietos –
nesiseka jų atpažinti,
                                            nes
šis vakaras ant priemiesčio palietas
kaip tais laikais, kai dar nėra manęs

2010 06 29

Mačiau pasaulį

dabar ir kalijugos tamsią naktį,
vėl paprastai – per vyrą, moteriškę –
man suteikė gyvenimą,
                                                jo dagtį
taip žiauriai uždegė,
                                           kad baisiai ryškiai
mačiau pasaulį: didis, apipuvęs,
bet taip gražiai neišbaigtas, kad mano

jau niekados nebūsiu čia nebuvęs

prieš pabaigą
                              akimirksnį
po tvano

2010 09 05

Gražuolė

                                 Elizai

žiūrėdamas į suformuotą būrį
poetų apkūnokų ir liesų,
menu gražuolę – Dievas ją sukūrė
ilsėdamasis,
                            po darbų visų

pakėlęs, tarkim, trečiąją taurelę;
gražuolė glaustos, ženklina mane,
jos nuosavybę,
                              atneša man pelę
erotiškai – taip, lyg sakytų „ne"...
ne tik kietesnė už poetų masę,
bet ir už vieną, tą, kuris tikrasis –
skrebena, neturėdamas vilčių;

tad jei, žmogau, nuožmus likimas lėmė,
kad jau tikrai esi poetas, mėmė –
pėduok laisvai!
                                     išmokytas kačių

2011 08 15

Sonetas Tomui

                                        Paskui tyla –
             Ir šiapus jūros, ir anapus jūros.
                     Tomas Venclova, „Pašnekesys žiemą"

siaubingai skriedamos ratu
lai susitinka mūsų sielos!
reikšmingą klausimą iškėlus
ne tiek reikšmingu kvadratu

gyventa tiek, kiek neišduota;
kur sutinki ir kur kerties –
poezijos mums būna duota
maždaug tiek pat, kiek ir mirties

tiek, kad už kopos gaustų plentas,
o dar toliau – už plento – lenkas
vaduotųsi savam kieme

galbūt vien tam, kad išpurentas
virpėtų laikas, kuris renkas
balsus, įšalsiančius jame

2012 09 11–24

Improvizacija: perrašant seną eilėraštį

nieko girdėjęs nesu
apie mudviejų mirtį, menamas mano
jaunystės bičiuli,
                                tad ir vėl rašau tau

su viltimi, kad gyvas sveikas esi
ir, laukdamas greitai
tekėsiančios saulės, budi kur nors
rytinių šlaitų rūkuose;

                                    nors kalbėta

visur, kad niekur
tavęs nebėra, kad mirei,
daugel metų
prabėgo ir nebeįmanoma susisiekti –
man nė motais,

                                      nes laikas,
kaip ir mirtis, ten, kur lemta mums
būti, iš tiesų
tėra tik šiaudinis
šuo;

                tad pusę gyvenimo laukiu
tavo greito atsakymo, o ir dar
pusę gyvenimo pasiryžęs palaukti,
kaip laukdavau –

tavimi apsimetęs – ką tik,
prieš ketvirtį amžiaus,
vakariniame imperijos pakrašty,
griuvėsių mieste, per naktį
dundant vagonams

2011 02 26

Naujas eilėraštis Arvydui

tarytum iš po žydinčių jazminų ir tartum
su karščiuojančia bulve burnoj, springdamas:
– Arvydai, Šliogeri tu, bulvė yra laiko formos! –

sapnuojantį mane veik užkniso mažas,
į save susitraukęs Sigitas drobiniais,
kietai iškrakmolytais marškinėliais, dėvėta

eilėraščio eilute, kniso juodai, kol dašuto:
ne man jis ten dūzgia, o tau – pro skylę
mano gyvenime, pro Viešpaties landą

poezijoje, atsirandančioje tartum iš nieko – čia,
kur kryžiuojasi, liejasi viskas – šviesoj –
ne laiku, vis labiau ne laiku – per mane

2012 06 11

Prisiminiau šitą gyvenimą

auginamas raumenynas, privalomas
skaitymas dutriskartdienoj, tušti eilėraščių
skundai tirštai negyvenamon amžinybėn,

per visas paradoksų skyles pamylėta
vargšė negaluojanti Sofija, permanentinis
nepasitenkinimas iki nubundi

vieną rytą nubudęs – Viešpatie,
kiek nedaug tavo žmogui tereikia:

vieno prisiminimo ir vieno
žinojimo, kad išnykstama negrįžtamai

2012 06 30

Kodėl šitą renkuosi

Matau, kaip jis žymimas
didžiuoju tragedijos ženklu

Jaučiu, kad visos
jo klaidos teisingos

Girdžiu pavyduliaujančių
neišmanėlių pašaipas

Žinau, kad jų
bus teisybė

2012 05 28

Jazminui ir varnalėšai

                         tau, jazmine po langu,
ir tau, varnalėša už kluono, kalbu
atmintį
nušviečiančiais žodžiais,

jums ir erdvei tarp jūsų –
ramunėmis kvepiančiam
kiemui,

                     spinduliui
pro pasipūtusius vasaros
debesis, vištų
išmatoms,
                   tuopų pūkams,

numanomiems gandro
ratams danguj ir karkvabalių
trajektorijoms,
                         tai bus nu nu nu
dar ir man, trimečiui berniukui,
prie šulinio

visagalio rykšte gyvai čaižančiam
per blauzdas šiandien mirusiai
gimnazistei,

greitam, beprasmiškam ir vis dėlto
stebuklingam gyvenimui
skausmo iškreiptu
veidu,
              su neapykanta
susimaišiusiai meilei,

neramiai sąžinei ir alkanai sielai,
susipynusioms
su judviejų, varnalėša, jazmine,

trumpam sukaupta
amžinybe – vis labiau mūsų,
vis labiau ir labiau
                                    karklais apleistame

mirusiųjų pasaulyje

2012 02 19

Niujorkas buvo dulkėtas, Manhatano grindinys prišnerkštas, drėgnas nuo srutų, sruvenančių iš kavinukių kiemų. Oras – pavasarinis, nors jau ruduo. Viskas čia miela ir skaidru. Prisiminęs praeitį, kuri užgriebė ir netrumpą praėjusio šimtmečio atkarpą, jis atsiduso, žvelgdamas į vešlių plačialapių klevų viršūnes, kuriose Atlanto saulė siautė kaip ekspresionisto teptukas.

Kadaise čia gyveno jis, čia gyveno jo giminės – išeiviai ir jaunystės draugai. Atrodė, kad kiekvienas šių gatvių kampas aprašytas laiškuose ir romanuose, netgi populiarūs niujorkiečių serialai, netgi eilinių aktorių gyvenimai. Šis aukso veršio garbintojų ir mados kaprizų, drąsių kūrėjų ir brutalių reketininkų miestas, ši emigrantų iš viso pasaulio priebėga tilpo ir jo širdy, operuotoje prieš metus.

Ties Rytų 24-osios ir 128-osios sankryža, prie metro, jo turėjo laukti jaunystės draugas. Keistas tas draugas, kurio dabar prireikė kaip kokios kelio gairės ar galimybės – pažvelgus į bičiulio žilę ar plikę – gailėtis savęs arba jausmingai prisiminti saulėtas gimtinės gatves, kad ir vėl rieškučiomis semtų karštus troškimus. Arba pasirinkti medžiagos, kuri praturtintų patirtį, o įgyta patirtis atstotų praėjusią jaunystę.

Žodžiu, norėjosi sutikti seną bičiulį Niujorke, po kurį klaidžioti mintimis buvo kur kas lengviau, negu vaikščioti pėsčiam po didžiulius kvartalus. Kad ir kur eitų ar keliautų – pasitikti žmonių, žiūrėti paveikslų ar filmų – jis ieškojo jaunystės eliksyro, kuris šiais, neromantiškais laikais, tikriausiai vadinosi Johnie Walker.

Susigriebė kaip tik ir žiūrįs į savo draugą. Tas sukinėjosi anapus sankryžos ir jį pamatė ne iškart.

Tarsi juos skirtų ne tik šviesoforas, sankryža ir geležiniai turėklai ties laiptais, besileidžiančiais į traukinių požemius, ne tik niujorkiečiai, šviesūs ir tamsiaveidžiai, atrodantys kaip džentelmenai, komersantai ar valkatos, o epocha, sausakimša žmonių.

nedidukas, žilstelėjęs, apskritaveidis vyriškis, apsivilkęs melsvą kostiumą, matyt, išeiginį, iš po švarko kyšojo neužsegioti melzgani marškiniai.

Jo garbanos širmos ir praretėjusios. pro jas iš tiesų švietė plikė, tačiau ūsiukai buvo juodi ir vešlūs.

– Ei! Liovočka! – jis nuskubėjo per gatvę.

– Labas, labas! – tarstelėjo šis, lyg jie būtų išsiskyrę tik vakar.

– Kada tave mačiau paskutinįsyk?

– Man įstatytas dantų protezas, – maumojo Liovočka. – Bet visi sako, kad aš atrodau dvidešimtmečiu jaunesnis, nei parašyta pase.

Iš visų aplinkinių ristorante Liovočka pasirinko Californiapizza, panašių pilna visur. Gal ir dėl to, kad abiejų anais laikais dievinta daina – Saimono ir Garfunkelio hitas apie Kaliforniją. Kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kad ir senstelėjęs, Liovočka malė liežuviu be perstojo ir viena mintis vijo kitą.

Jaunučiui padavėjui, sulaižytu kuoduku ir atsikišusiais kaip zuikio priekiniais dantimis, Liovočka sušvokštė:

– Ko tu šypsaisi kaip iš multiko? Tau, bičiuli, reiktų dirbti kabarete. Atnešk man kukulių!

Padavėjas išsišiepė dar plačiau.

Restoranuose Liovočka, kavinių muzikantas, jausdavosi kaip žuvis vandeny. Ir niekados už nieką nemokėjo. Jį maitindavo savininkai, virėjai, klausytojai, jaunystės draugai.

– Viskio, – užsisakė jis.

Liovočka kilstelėjo širmus antakius.

– Viskio? Pusryčių metu! – kaip ir dauguma Lietuvos žydų, Liovočka būdavo skrupulingas ir nuosaikus dėl stipriųjų gėrimų.

– Tik dabar, – nuramino bičiulį. – Nuovargis.

– Prieš porą metų man daktarai pasakė, kad mirsiu, – švokštė Liovočka. – Buvo išvedę žarną per šoną, vaikščiojau su maišeliu išskyroms po švarku. Pats supranti, kaip tenka jaustis, kai su tokiu prietaisu sėdi restorane prie klavišinių.

Išsitraukė krūvelę kartonėlių, tai buvo skaičiukų prirašytos kortelės.

– Kada tu gimęs? Gruodį?

Kadaise jie visi sirgo psichikos liga, vadinama jaunyste. Kai kuriuos jų sovietinėse psichiatrinėse gydydavo nuo „kraštutinumų“, diagnozuojamų kaip šizofrenija. Jis ir pats burdavo iš kiniškosios „Permainų knygos“, kurią Karlas Jungas, vienas iš jų mokytojų, rekomendavo savižinai. Ir stebėtinai tiksliai viską išburdavo – „gyvenimą dykumoje, apsilankymą karaliaus rūmuose, pavasarines pergales“.

– Kada gimė tavo žmona? Sūnus? – pro ūsus šiepėsi Liovočka, pašydamas kartonėlius. – Aš pasakysiu tavo likimą.

– Velniop likimą, – pasakė jis. – Likimas sau, o jausmai sau. Tu vis dar Kvinse?

– Ten visai neblogai.

– Liovočka, juk Kvinse apsigyvenai vos ištrūkęs iš SSRS. Jau tuomet ten gyveno egzotiški emigrantai – lotynų amerikiečiai, Rusijos žydai, rumunai, lenkai.

– Dabar ten gyvena solidūs žmonės. Solidūs žydai, rumunai, lenkai. Mano kaimynas parašė scenarijų. Susidomėjo Vainšteinas – žinai? – Vainšteinas iš Holivudo! – Liovočka kilstelėjo akį nuo lėkštės ir mirktelėjo jam, prisikimšęs burną kukulių. Liovočkos ūsiukai buvo šėmi nuo majonezo. Dabar jis ir pats priminė animacinį liūtą.

– Kaip tavoji Nijolė?

– Puikiai.

– Rašei, kad ji išgeria, – priminė jis.

– Johnie Walker Red label,– skrupulingai patikslino Liovočka, kilstelėjęs aukštą mineralinio vandens taurę. – Kas vakarą po gerą stiklą. Pripažįsta, kad yra alkoholikė. Bet darbuojasi vis toje pat firmoje buhaltere.

– O dukra? aštuntąjį dešimtmetį Sandrą vežimėly vežiodavai Kaune po Laisvės alėją!

– Naujojoje Meksikoje. Taip pat buhalterė. Jos vyras – turtingas ispanas. Tiesa, jam šešiasdešimt, bet sveikas kaip ridikas.

– O Sandrai?

– Dvidešimt septyneri. O tu geriau pasakyk, kaip tau mano knyga? – Liovočka jam buvo paštu atsiuntęs savo knygą.

– Žinai, man tavo knyga – kryžiažodis.

– Pusė jos parašyta kaip mokslinis traktatas, pusė – kaip memuarai su detektyviniu siužetu! – marmaliavo Liovočka, springdamas kukuliais. Bet jis, įtempęs ausis, nugirdo: – Trys tūkstančiai komentatorių mano bloge mane pasiuntė nafig. Vienas netgi pareikalavo grąžinti pinigus. O vienas pripažino, kad genialu.

Kad ir kaip keista, padavėjas, spindintis šypsena, skelbiančia, kad po darbo jo laukia geras filmas ar pasimatymas, o namie – mama, ištroškinusi zuikį, o štai dabar dar nuskils žmoniški arbatpinigiai, Liovočką suprato iš pusės lūpų.

Jis sumokėjo už abu ir, Liovočkos patartas, už viskį ir kukulius reikiamus trisdešimt žalių išsišiepėliui padavėjui užklojo dešimtine. Kalbant apie fuinansus, kaip karalius Ūbas vadino pinigus anų laikų Vaitkaus spektaklyje, jis vertėsi prastokai. Bet Amerikon buvo pasiųstas į ypatingą misiją ieškoti paramos Vilniuje statomam nepaprastam centrui. Kelionę apmokėjo ministerija, tad kol kas kelionpinigių neskaičiavo. Ir ne dėl to, kad jam niekad nesisekė matematika (Liovočkai, beje, ji mokykloje sekėsi), o dėl to, kad ryškūs kelionės įspūdžiai ir slėpininga kelionės paskirtis užėmė absoliučiai visą protą, kėlė visiškai kito lygmens apmąstymus, užgožiančius kasdienes smulkmenas. Toks jis tapo tada, kai atsigavo po širdies operacijos. Išėjus iš reanimacijos palatos, mąstyti smulkiai, kasdieniškai jam reiškė pasilikti eiliniu žmogumi, kurio gyvenime šmėsčioja jo susvetimėję vaikai ir pageltę sąskaitų popierėliai su kringeliais, neįskaitomais ir niekam nereikalingais, kaip velionio šukos.

Sučirpė Liovočkos telefonas. Bičiulis nutilo ir surimtėjo, klausydamasis žmonos šauksmo, trekšinčio ir spiegiančio, išsiveržiančio iš ragelio ir vėl jame pasislepiančio, su nevilties gaidelėmis, sklindančio iš kažkurio kvinso ar šminso, kaip pasakytų žydai, šiame neaprėpiamame mieste.

– Ji dirbo trisdešimt metų, – murmtelėjo Liovočka. – Sako, kad šiandien neteko darbo. – Ir jis išsišiepė. – Bet juk čia, Markai, pašalpa didesnė už atlyginimą. Ger-ras miestas!

Iš Californiapizza jie išėjo į ūžiančią, bildančią, ošiančią dvidešimt ketvirtąją, kuria šen ir ten zujo minios praeivių.

– Puiku, – pritarė jis šiam vėjui, šiai indėnų vasarai. akimirką pasirodė, kad nusimetė nuo pečių praeitį. Kad jis gyvens gūsiais, kaip vėjas amerikietiškųjų didžialapių klevų viršūnėse, kad gyvenime dar šiek tiek liko nemaraus grožio, polėkio ir spalvų.

– Žmogus laimingas tiek, kiek jis susitaria su savimi, – marmaliavo Liovočka. – Aš, pavyzdžiui, esu visiškai laimingas.

– Tavo motina juk buvo, – jis patylėjo prisimindamas, – pokariu patekusi į beprotnamį.

– Paranojinė šizofrenija, – Liovočka taip ir liko atlapaširdis. – Ji ten ir mirė, beprotnamyje.

– Ar nežinai, kur galėčiau įsigyti vaistų nuo zvimbesio ausyje? – pasiteiravo jis. Zvimbti pradėjo neseniai, bet zvimbimas stiprėjo, kaip ir vėjo gūsiai nuo Atlanto. Vaistinėje Liovočka tol varinėjo nedidukę musulmonę, kol ši pagaliau aptiko dėžutę lašų nuo jo naujojo negalavimo, atsiradusio, daktarų nuomone, kaip šalutinis senųjų vaistų poveikis.

– Prašau tavęs, gyvenk, – atsisveikino Liovočka.

– Būk jaunas! – šūktelėjo jis ir juos išskyrė žmonių srautas – Liovočką nunešė aukštyn gatve prie kokio nors subvėjaus, kuris jį grąžins prie kompiuterio, iš kurio vėl bičiuliams siuntinės žydiškus anekdotus, miegamajame ritinėsis tušti viskio buteliai, o jį šalutine gatve – į viešbutį, virš kurio šlamėjo vėliavos ir prie kurio durų išklypusioje kėdėje šalia stendo su šalikais miegojo tamsiaodis gatvės pardavėjas.

Vakare, žiūrėdamas amerikietiškus serialus, ir oro uoste, ir lėktuve virš Atlanto jis galvojo apie jaunystės draugą, nuo mažumės neturėjusį motinos, pasislėpusį pasakose, teorijose, tikėjimuose ir savarankiškai išmokusį groti pianinu, kas jį gelbėjo Amerikoje. Ir apie Nijolę, kuri, ištekėjusi už muzikanto, kuriančio beprotiškas teorijas, pagaliau suprato, kad tai, ką visi Lietuvoje laikė Liovočkos genialumu, buvo paprasčiausias patologinis eskapizmo – bėgimo nuo brutalios tikrovės – atvejis. Jie taip ir laikėsi vienas už kito visą gyvenimą, lietuvė alkoholikė ir genijumi nepripažintas Lietuvos žydas. O gal tai ir yra genialumas – gebėjimas susikurti realybę, kuri atstotų gyvenimą? Ar tave pripažino, ar ne, – tai jau likimo klausimas.

Ek, Liovočka, genialu yra svajoti, kad pasaulis už tavo nepaprastumą atlygins tuo, ko negavai iš motinos: meile, dėmesiu, liaupsėmis… Iš pradžių draugų būrys, paskui tauta, o dar vėliau gal ir žmonija taps tavo šeima ir per tavo gimtadienį kels taures į tavo sveikatą.

„Visi mes esame liovočkos“, – užsirašė kitoje viešbučio sąskaitos pusėje. Svarbiausia, ar sugebame pabėgti nuo to, nuo ko pabėgti neįmanoma.

Štai ir visa paslaptis.

Atoslūgio stebėjimas

Tik daug vėliau save nutverdavau, kad joms visoms išpasakoju

tą pačią sapno ištrauką. Džentelmeniškai leidžiu

kiekvienai braidžioti po išdžiūvusios jūros juostą,

o pats lieku trupančios kopos papėdėje, apsimetu laukiančiu

stebėtoju. Velvetinio švarko kišenėj ręžias metalinis

chronometras, ištraukęs stebeilijuosi nemirksėdamas:

šiai jau tikrai užtenka. Pajuodusių kirų masė, tiršta

gyvo mazuto dėmė nirtulingai mušasi į dangų, daužo

vienu milžinišku snapu į rytmečio lukštą.

Kartais sakydavau, kad jos vilki skirtingų spalvų drabužiais.

Kartais – kad mano švarkas supančiotas, negaliu judėti.

Kuri iš jų nesugrįš? Juk šioj lagūnoj gana seklu, nuskęsti

netgi man pačiam neišeina beveik dešimtį metų.

Bet reikia kantrybės, pažadėjau, kad ištversiu:

galbūt viena neatsargiai suklups pavojingoje jūrduobėj

vartausi ištisą valandą, laupau nuo savęs gličią vėsą,

kol ima mausti ranką. Kol antrąsyk atsikeliu vandens,

užkliudydamas tą vienintelę, šalia neramiai miegančią,

šįkart sėkmingai išbridusią.

Dar neatrastas dėsnis

Ir tada dilgteli siaubas, kad štai jau niekuomet

nebenustebsi. Kad anas aidinčioj skaidrumoj nutiškęs

šermukšnis taip ir liks tik paprastu medžiu, slepiančiu

paprastą sulaukėjusį katiną, į kurį lėtėdamas skrieja akmuo

iš kaulėtos rankos berniuko, prieš dvidešimt metų

nubėgusio kiemais. Šimtus kartų nekantriai

sumirksėsi fokusuodamas šitą vaško spalvos epizodą,

kol galiausiai nuo akių nuslys praeičių išėsdinta nuotrauka,

o nematomas rylininkas parke vėl išsuks rūką.

Ir jau nebus taip svarbu, ar skveras, pagrindinė gatvė, tavo

katedra, raudonomis plytomis įmūryta į miestelio pakraštį.

Tik lauksi kaip tas personažas, laukęs kito personažo.

Juk kada nors grubus grumstas sudaužys už pragaro medžio

esantį foną, išsigandęs kniauktels pamuštas katinas.

Tada turėtum paskutinį sykį gerokai nustebti: stengeis,

bet niekaip nepačiupai savęs už rankos nubėgančio vaiko.

Šaltasis karas

Kartu žengiame namo, ant subombarduotų kioskų

kreivai persidengia šalti mūsų šešėliai, rašaluoto lapkričio

eketės virš poros mažų, susipainiojusių galvų.

Anie akivarai neturi gelmės, bet kaip kvepia, kaip traukia

į save, murkdo, tarsi vėl mokyčiaus plaukti, nors žinau –

dar neišmokau gerai skęsti. Žingsniuojame,

tikrinamės savo pulsą baltakriauniu peiliuku,

prie bendro riešo jį glaudžiame, kol minkštas šaltis

pasilieka užnugaryje. Taisaisi sulipusius plaukus,

tas kedenimo garsas man visada, man jau niekad

nepavyks pro čia praslinkti nepastebėtam,

nes ant senojo žalio suolo anądien, po Vėlinių,

vėl sėdėjo du ir girtavo, negalėjau prieiti arčiau,

nors ir tada būčiau tik sekundei stabtelėjęs.

Lyg šviesiau galvoj, kai tokiu greičiu einame, iš ar į kovą,

matuojamės sumaitotais šešėliais, ant šaligatvių atsišaukimai,

bet būna, kad ir dabar dažnai neišgirstu, kai šauki.

Ir jeigu netyčiom paklausi, o kas subombardavo kioskus,

aš trumpai, be originalių išvedžiojimų neatsakysiu.

Tai bus tas paskutinis atsakymas, kurio tau vis vien

šį vakarą nebeverta išgirsti.

Kartu žengiame namo, toliau liepsnoja benamių padegta

šiukšliadėžė, viduj – nesibaigiantis karas, mūsų išsikreipusių

minų laukymė, va – pagaliau ištrauktas žiedas granatos,

prilipintos prie delno.

I.

Kaleidoskopas rytiniame troleibuse. Purtau

nuo savęs sunkų sniegą. Aplink – mieguisti termitai,

sukiojantys žmogiškus veidus, tik ir ieškantys,

kaip patogiau įsirausti į suplėkusią sėdynę.

Marmuriniai pensininkų žvilgsniai niekaip

nebespėja paskui sprinto bėgiką Antakalnį.

O jeigu pasakočiau istoriją nuo pradžių – vien baltas

pragaras, kurį turime pervažiuoti čekoslovakiškais vežimais

(jie tau visada atrodė siaubingi, mušantys drėgme, rodos,

taip ir nepasieksiantys galutinės stotelės).

Bet kas sakė, kad pragare bus kitaip? Čia tik langai

gražūs, vasarį išgraviruoti šerkšno piešiniais.

Vasaris baigsis. Bėgdamas nuo Šv. Petro ir Povilo

žvelgsiu į surūdijusiomis grindimis šliaužiantį

beveidį vabalą.

Jam dabar irgi pavasarėja. Jam jokio skirtumo, jei

sutrėkšiu snieguota pėda.

II.

Nieko, tai tik įbrėžimas. Gerosios vilties

ženklas, jei dar klaustum, ar po visko išdrįsiu kažko tikėtis.

Spūsties valandą – kaip niekada daug odos

kontakto. Mažų mažiausiai įsigrauš stabligė, jei kibsies

rūdžių išėsto turėklo.

Pro tris įėjimus spraudžias tingios, kailiniuotos meškėnės.

Jų bedugnės rankinės, jų raudonis, sausas kvepalų

dvelksmas. Jų maži išsikreivinę pirštai, kurie bet kurią

akimirką nuslys nuo išorėj likusios tikrovės.

Kaip tik dabar dvi moiros trūkiais trumparegystės siūlais

siurbiasi į nemokamą pragaro dienraštį.

Orai čia visada tokie patys. Įsiledijęs vasaris, kuriam

galioja tik vienas maršrutas.

Visi šitai žino, tik nė vienas nepastebi prie šarmoto lango

prisiplojusio vaiko pudruotu Pjero veidu.

Jo kepuraitės bumbulas juokingai

supasi, siūbuoja kratantis grįstu paupio grindiniu,

minkštai dunksi krauju mano paširdžiuose.

Pinhole

Dabar užsidengia vieną akį, nors galėtų sakyti – išduria

arba palengva iš jos išlašina paraudusio obuolio sultis,

tada pasikabina žemyn galva. Rodos, apsiverčia net

ir kambario tamsa, kurioje įsidūkęs vaikiūkštis netenka

kvapo. Žaislai čia mėtysis netvarkingomis barikadomis,

iki paryčių gaus tolimos oro pavojaus sirenos iš visų

daugiabučio miegamųjų. Niekada neatspėsi,

kas gyvena kitoje laiptinėje,

kol nenukeliausi vedamas nesveiko smalsumo

arba kol prisižaisi iki ašarų, kaip bylojo vienas iš tėvų.

Toli eisi, sakys kiemo maištininkai prasilakėlių sūnui,

tempiančiam dar šiltus batonus iš miestelio kepyklos.

Toli eisi, šiandien iš paauglystės dugno atsklinda

vardo nebeturintis balsas.

Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų

šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,

kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,

dar galėtų viską suraišioti.

Bet dabar atmerktos abi akys.

Žmogus už durų pasako:

nutraukta.

Tėvynės varpai

„3 knygos kasmet. 30 knygų per 10 metų. Lobynas vienoje lentynoje. Taip į jūsų namų biblioteką ateis šiuolaikiškai išleisti svarbiausi XX a. lietuvių literatūros kūriniai. Jums, vaikų mokslams ir jaunimo studijoms, gyvai kūrybos atminčiai ir ateičiai“, – Lietuvių literatūros lobyno projekto užmojus lakoniškai yra nusakęs Valentinas Sventickas.

Netikėtas žingsnis – Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai nusprendė investuoti nemažą pinigų sumą į lietuvių literatūros leidybą, didžiąją dalį tiražo išdalindami savo verslo struktūrose dirbantiems žmonėms, daugiausia žemdirbiams. 2005 metais pasirodė pirmoji serijos knyga – Žemaitė, gražaus, viltingo pavadinimo tomas „Rytą giedra“, palydėtas Česlovo Karbauskio, Alberto Zalatoriaus mokinio Varnių vidurinėje mokykloje, žodžiu. Tas pats kraštas, tie patys Klubokai, Ožtakiai. Klasiškai skaidrus Romo Oranto apipavidalinimas – visai serijai.

Paskutiniu tomu simboliškai laikytinas Maironis, išleistas 150-osioms gimimo metinėms. Talpi akimirka tarp Žemaitės ir Maironio, viešumoje pasirodžiusių vienu metu, akimirka, į kurią galima sutalpinti XX a. literatūros lobius. Žemaitės prozos aukštupiai, kaip yra sakęs Sigitas Geda, įvairialypė Maironio lyrikos programa: jau galima tęsti, galima bandyti eiti kitaip. Meno, kūrybos laikas yra kitas, teka lyg ir ta pačia mums labiausiai suvokiama istorijos vaga, bet kažkaip kitaip, dažnai užbėgdamas į priekį kaip tik tada, kai atrodo, jog turėtų grįžti atgal. „Menas savo didžiuosius ir tikruosius darbus visada padaro iš anksto“ (Marcelijus Martinaitis). Taip, tikrai, svarbieji kūriniai sukuriami iš anksto; Lietuva, kuri radosi 1918 metais, savo svarbiausiomis linijomis jau buvo parašyta Maironio „Pavasario balsuose“. Ir todėl, kad rastume, atpažintume jau seniai parašytą savo dabartį, turime nuolat grįžti į tai, ką sąlygiškai vadiname literatūros praeitimi.

Tvarkingai remiama serijos leidimo mecenatų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pirma laiko įvykdė numatytą programą – išleido trisdešimt gražių tomų. Kas leidžia knygas ne tik dėl pelno, kas rūpinasi knygomis kaip esmine švietimo, kultūros dalimi, turi rūpintis ir tais, kurie knygas skaito, kurie skaitys. Paskui knygas turi eiti jas lydinčios skaitymo, kalbėjimosi programos. Viltingai atrodo R. Karbauskio ir Andriaus Mamontovo siekis sukurti vaikų literatūros labdaringos leidybos fondą.

Dabar, kai jau turime prieš akis visus trisdešimt tomų, galime iš naujo svarstyti, ar pasirinkta teisingai, ar nepalikta anapus brūkšnio ko nors, ko XX a., didžiosios jo dalies, literatūrai esmingai trūktų. Teisingą balansą pasiekti nėra lengva (galvojant apie žemdirbius, rūpintasi, kad serijoje netrūktų prozos), nors visa tai, kas išleista, buvo pasirinkta bendru susitarimu. Pati sau visą laiką turėjau didelį priekaištą – kad neįtikinau Jurgio Baltrušaičio būtinumu XX a. lietuvių (ir ne tik) literatūros panoramai. Bet ta spraga bus ištaisyta ir netrukus tomas „Dulkės ir žvaigždės“, sudarytas iš visos lietuvių kalba ir dalies rusų kalba parašytos poezijos, išeis, užimdamas tarpinę vietą tarp to, kas jau yra, ir tarp to, kas dar bus. Tokia, matyt, yra ir mįslingojo J. Baltrušaičio lemtis.

Liko atviras ir Pauliaus Širvio klausimas. Į poetą galima pažiūrėti ir taip, ir kitaip. Bet kai pritrūksta argumentų, esančių po ranka, reikia pasižvalgyti toliau, pasitelkti tuos, kurie į P. Širvio gyvenimą ir kūrybą labiau įsigilinę. P. Širvio pozicijas mūsų laikais yra itin sustiprinę Valdas Kukulas ir M. Martinaitis, jautrios klausos kūrėjai, patikimi poezijos vertintojai. P. Širvys geriausiais savo eilėraščiais eina archetipine lyrikos briauna, išsilaiko ant jos. Yra arti dainos. Kerta sunkų, sudėtingą karo ir pokario laiką. Turėtų įgyti Lobyno globą.

Kas į Lobyną sudėta, rodos, turi teisę jame būti. Yra probleminių autorių, bet ar gali būti literatūra be problemų? Rūpestingai parengtas, permąstytas, sutelktas galėtų būti ir Julius Janonis, taip būtų sutvirtinta kairioji, demokratinė ir socialdemokratinė mūsų literatūros kryptis. Teisėta buvo stiprinti Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Juozo Baltušio, Eduardo Mieželaičio, Jono Avyžiaus kaip literatūros klasikų pozicijas. Teisinga į Lobyną įvesdinti Dalią Grinkevičiūtę, aštriausią egzistencinės lietuvių rezistencijos liniją.

Didelė atsakomybė teko tomų rengėjams ir įvadų autoriams. Matome, kad ne visa vienodai pavyko, kai kurie tomai yra per didelės apimties, iš kai kurių įvadų irgi galėjome daugiau tikėtis. Gal ir visuomeninė redaktorių taryba galėjo prisiimti daugiau atsakomybės. Atrodo, kad rašytojai, gražiai talkinę, vis dėlto turi daugiau solidarumo, supratingumo negu mes, literatūros tyrėjai, dažnai žvelgiantys pro siaurus langelius, prasikirstus kurioje nors ideologijoje. Literatūrai reikia platesnio žvilgsnio. Reikia pasitikėti literatūrą tikrinančiu gyvenimu, tos patikros neišvengia niekas. S. Nėris, rodos, jau patikrinta. Kaip ir J. Baltušis. Penktadalis autorių – išeivijos, stiprūs, ryškūs – nuo Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio iki Antano Škėmos.

Aišku, Lobyną dar reikėtų tankinti. Reikia Algimanto Mackaus, dabar jau ir kitų, apleidusių šį pasaulį po serijos programos rėmų nusistatymo. Tad labai svarbu, kad mecenatai yra pasiryžę literatūros klasikos leidybą tęsti, skatindami labiau atsigręžti į XIX amžių, gal ir dar giliau. Gyvas reikalas kuo skubiau išleisti Kristijoną Donelaitį – su gražiu, žmogui paskaitomu įvadu, minimaliais komentarais.

Mąstant apie tolesnį Lobyno likimą, iškyla jo ir lietuvių literatūros istorijos santykio klausimas. Iki šiol Lobynas daugiau ar mažiau laikėsi pagrindinės lietuvių literatūros istorijos linijos, nesileido į šalikeles. Taip buvo gal lengviau – pagrindinės gairės lyg ir nustatytos. Iš XIX a. pačios pabaigos ateinantys Žemaitė ir Maironis, amžiaus pradžios realizmo ir jo pokyčių reprezentantai Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana, Ignas Šeinius, Antanas Vienuolis, XX a. pirmieji dešimtmečiai iki 1940 metų – pamatinės Vinco Krėvės, Vaižganto, Vinco Mykolaičio-Putino, Ievos Simonaitytės, Antano Vaičiulaičio figūros, pasirinkimų laisvės auginti ir bandyti Kazys Binkis, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Boruta, Petras Cvirka, Salomėja Nėris. Ribinių pokyčių poetai – Henrikas Radauskas, jauniausias klasikas Vytautas Mačernis. Čia trūktų Kazio Bradūno. Modernybės skleidimasis išeivijoje – Antanas Škėma. Lietuvos pokariui ir vėlesniam priklausomybės laikui atstovauja Juozas Baltušis, Jonas Avyžius, Eduardas Mieželaitis. Trys vardai jau rodo lietuvių literatūros ištrūkimą iš ideologinių reglamentacijų – Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Bronius Radzevičius.

Klausimas – kur, kuriais autoriais baigiasi XX amžius? Atrodo, kad, prasidėjęs Maironiu, jis baigiasi Justinu Marcinkevičiumi. Ir pagal klasikinę kūrybos, tautos, valstybės santykio liniją, ir pagal tai, kad per nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius iš esmės, nors ir atskiromis knygomis, išėjo sumuojantys Just. Marcinkevičiaus raštai. „Dienos drobulė“, „Naktį užkluptas žaibo“ lieka kaip tų raštų „post scriptum“. Daug naujų dalykų prasideda nuo Sigito Gedos. Jis daug ką persmelkia, taip pat ir prozą, ypač moderniąją, ir jis yra tęsiamas. S. Geda lieka atviras, problemiškas, vis dar nesusisteminamas.

Sutirštėjusi XX a. pabaiga rodo perėjimą į XXI amžių. Tų perėjimų linijos yra kelios. Užsiimti nauju Lietuvių literatūros lobyno etapu, vadinasi, iš esmės užsiimti ir lietuvių literatūros istorijos svarstymu, persvarstymu, jos žemėlapio braižymu. Aišku, į Lobyno teikiamą apsaugą gali pretenduoti tik autoriai, kurių gyvenimo kelias jau yra pasibaigęs, kas padaryta, padaryta. Liūnės Sutemos likimas – neseniai išleista didžiulė rinktinė, gal ir nebūtų poreikio, bet šios autorės reikėtų pačiai Lobyno idėjai. Jaučiame, kad XXI amžiaus pradžia literatūrai nebuvo gailestinga, esame praradę jaunų, dar daug literatūrai galėjusių padaryti: prozininkų Antano Ramono, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės netektys kol kas atrodo neužpildomos. Kaip ir Onės Baliukonės, Nijolės Miliauskaitės.

Lyg ir atskiros literatūrinės salos būtų Juozo Apučio, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno palikimas. Tai savaiminiai literatūros lobiai, darantys garbę bet kuriam literatūros sutelkimui, bet kuriam panašiam projektui.

2013-ųjų tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris įvyko. Kaip visuomet. Kaip kasmet. Renginių – gerokai virš šimto, 2012 metų eilėraščių publikacijas pertransliavęs almanachas išleistas, laureatė vainikuota. Centrinės „stotys“ išliko tos pačios: Vilnius– Kaunas. Regioninių stotelių buvo taip gausu, kad vardijimas taptų atskiru eilėraščiu. Tarmių metai pagerbti: poezija skaityta visom Lietuvos „kalbom“, o tarptautinėje konferencijoje „Poezija – mano tarmė“ ir pats objektas įvardytas tarme. Įteikta daugybė premijų ir prizų. Lietuvos poetai aplankė ne tik šalies miestus bei kaimus, bet ir emigravusius tautiečius Europoje, o Lietuvos poetus ir poezijos mylėtojus aplankė tikrai puikūs poetai iš viso pasaulio. Tokia apibendrinta ir trumpa būtų informacija apie vykusį festivalį. Belieka pridurti, kad jis – milžiniškas organizmas, o visi laurai už organizacinį darbą turėtų būti įteikti Janinai Rutkauskienei ir jai talkinusiai Deimantei Kukulienei – kad ir ką pasakysiu tekste vėliau, kad ir ką sakytų visi renginio vertintojai, šios dvi moterys yra nuostabios, o jų nuveikti darbai – ne kiekvieno vyro pečiams.

Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių, vainikų ir muzikinių intarpų. Jeigu jau klausytis poezijos, tai daug, ir ne mozaikų, o kažko vientiso, įtraukiančio, „grojančio“, kai nėra aplodismentų kas penkios minutės. Atsiprašau visų, kuriuos tokiu subjektyvumu žeidžiu. Manęs neveikia kasmet besikartojančios antraštės ir apibūdinimai – didžiausias, įstabiausias, įspūdingiausias, iškiliausias ir pan. Važinėjant po apylinkes labai ryškiai matyti keli „skiriamieji“ ženklai – vis labiau mąžta klausytojų (toji karta, kuri, dar išlaikiusi inerciją, norėtų eiti į Poezijos pavasario „atlaidus“, traukiasi į smėlio kalnelius, o naujoji karta, jei domisi poezija, žino, kur ir kaip jos gauti), vietos organizatoriai, svečių priiminėtojai vis labiau bodisi tokiais „privalomaisiais“ renginiais ir organizuoja juos „iš reikalo“ (gal reikia įtraukti į organizuojamų renginių sąrašą, kad parašytų pliusiuką? Kad būtų kuo gausesnis darbų sąrašas? Kad būtų gauta finansinė parama?).

Kaip jaučiasi patys poetai? Negalima atsakyti už visus, tačiau keli niuansai nusakomi. Tai tampa kasmetine pakeliavimo pramoga ir lengvai pribloškiančiu nusivylimu: „Renginys truks valandą, gal pusantros, jūs kiekvienas paskaitysite po du tris eilėraščius, dar skaitys vietiniai poetai, gros vietiniai muzikantai, dar skaitovai, dar moksleiviai parodys kompoziciją, paskui visi vietiniai išeis pasirodę, nes turi kitų renginių, nepykit, kad tik tiek klausytojų, žinot, daržai, darbai, jaunimui neįdomu, paskui išgersim arbatėlės, pasirašysit almanache, tai ačiū, kad atvažiavot...“

Yra dideli skirtumai tarp to, ko norisi, ir to, kas yra. Festivalio organizatoriams norisi išlaikyti tradicijas, tai, kas buvo didinga, pakylėta, prasminga, kas buvo net daugiau nei poezija. Tai sveikintina, jų pastangos pagirtinos, misija kilni. Tačiau kodas nebetinka... Seime kelias kadencijas dirbantys „tautos atstovai“ seniai gyvena virtualų gyvenimą – jie nebežino, kam atstovauja, nes tai, ką jie daro ir kalba, neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Taip ir anas Poezijos pavasaris mažai ką turi bendra su šiuo Poezijos pavasariu. Gali būti, kad verta renginį išlaikyti tam, kad, atėjus laikui, jis vėl taptų „slaptuoju ginklu“, bet gali būti, kad kitos revoliucijos nebus, ginklo neprireiks, o „apačių“ poreikiai nesutaps su „viršūnių“ norais.

Ar tikrai reikia kolektyvinių kelionių ir masinių renginių poetams? Ar tikrai reikia dešimties poetų desanto ir jų kūrybos kokteilio klausytojui? Visų tų formalumų, oficialių kalbų, arbatėlių, džiaugsmingų palinkčiojimų? Tų pliusiukų rajonų kultūrinės veiklos ataskaitose? Kokia poezijos misija šiandieną? Ar festivaliai, apkeliaujantys visą šalį, pagausina poezijos skaitytojų? Ar poezijos skaitymai turi būti organizuojami savivaldybių iniciatyva? Ar poezijos skaitymams reikalingos salės ir kiemai? O gal viskas yra atvirkščiai?

Šiųmečio festivalio metu buvo visko – labai gražių kamerinių renginių, labai tuščių kėdžių, labai gausių ir didžiulių renginių. Buvo puikių pokalbių, diskusijų, koncertų, pavakarojimų, susipažinimų. Buvo nuostabiai koordinuojami visi renginiai ir kelionės. Tačiau... Ar nebūtų prasmingiau organizuoti lokalius renginius ten, kur to labai nori vietos bendruomenės? Ar ne prasmingiau organizuoti mažesnio formato festivalius, kurie „atsitinka“ dėl to, kad didelis noras ir entuziazmas kyla iš visų šalių: poezijos mylėtojų, pačių kūrėjų ir organizatorių? Ar ne didesnis poezijos sklaidos darbas nuveikiamas tada, kai poetai važinėja po regionus po vieną ir tikrai susipažįsta su vietos žmonėmis? Arba kai patys poetai organizuoja skaitymus kamerinėse erdvėse, į kurias veržiasi jų gerbėjai ir „gandas pasklinda plačiai“? Gal Poezijos pavasariui pakaktų konferencijos su tikrai kasmet labai įdomiais pranešimais, kelių skaitymų vakarų Vilniuje ir Kaune ir kompetentingos komisijos išrinkto geriausio metų eilėraščių rinkinio autoriaus vainikavimo?

Taip, aš dalyvavau. Taip, neatsisakiau. Ką galėjau – padariau, atlikau, įvykdžiau. Taip, aš dabar rašau tai, ko nederėtų festivalio dalyvei rašyti. Dar kartą nuoširdžiai visų atsiprašau. Padėjau, nes esu LRS narė, ir prie to, ką organizuoja rašytojus burianti sąjunga ir Rašytojų klubas, yra ir mano pareiga prisidėti. Bet aš turiu teisę ir abejoti. Abejoti tokiu mūsų visų vykdomu darbu, tokiu projektu ir jo reikalingumu. Tomis abejonėmis dalinuosi. Kuo galiu, tuo prisidedu ir prie kitų festivalių, vykstančių Druskininkuose ir Panevėžyje. Ir juose matau daugiau prasmės. Būtų gerai, jei Poezijos pavasaris, sulaukęs savojo 50-mečio, netemptų „pareigų“ naštos, bet išdrįstų pasirinkti kitokią buvimo erdvę, kurioje nėra „pliusiukų“ už įvykdymą, bet juntamas būtinybės pulsas.

Vytautui Martinkui – 70

2013 m. birželio 12 d. Rašytojų klube vyko rašytojo, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Vytauto Martinkaus 70-mečio vakaras „Gegužės (28 d.) Žodinės“. Pradėdamas renginį, Valentinas Sventickas paaiškino, kad „Žodinių“ terminą yra sugalvojęs Petras Dirgėla, o susirinkusieji tikrai turi apie ką pakalbėti. Jis priminė 1975 m. Albertas Zalatoriaus parašytus žodžius apie V. Martinkaus pastangas intelektualiau pasakoti ir ieškoti slaptesnių ryšių tarp žmogaus ir pasaulio. Atsakydamas į V. Sventicko klausimus, V. Martinkus papasakojo, kad jo gimtosios Jerubiškės yra slėnyje, o dabar jis gyvena Guriuose, aukščiausioje Vilniaus vietovėje. Kaip daugelis Lietuvos filosofų, į filosofiją jis atėjo per literatūrą. Prisimindamas savo, kaip Rašytojų sąjungos pirmininko (1988–1994), veiklą, V. Martinkus teigė, kad 1989 m. buvo lūžio metai, kai atkurtas senasis Rašytojų draugijos statutas ir atsijungta nuo Maskvos. Jis didžiuojasi tuo, kad anais laikais Rašytojų sąjungos rūmuose virė gyvenimas, kad čia gimė pačios šviesiausios svajonės, buvo projektuojamas šios dienos Lietuvos kultūros ir politikos pasaulis. Paklaustas apie nacionalinės literatūros padėtį globalizacijos sąlygomis, V. Martinkus paaiškino, kad jei tik literatūra yra talentingai parašyta, ji tikrai išlaiko ir mūsų pamatines vertybes – kalbą, ryšį su istorija, tikėjimu, kraštovaizdžiu. Skaitovas Paulius Šironas perskaitė ištrauką iš Jubiliato „Gabatos knygos“.

Viktorija Daujotytė savo kalbą pradėjo citata iš V. Martinkaus knygos „Estetinė literatūros gyvybė“: „Metafora kyla iš realaus pagrindo.“ Profesorės nuomone, šiuo požiūriu labai įdomi V. Martinkaus novelė „Dingusio Vilniaus beieškant“. Novelės pasakotojo buvimas greta Czesłavo Miłoszo leidžia klostytis metaforai kaip stiliaus neišvengiamybei, bet ne puošmenai. Autoriui pasisekė pagauti Cz. Miłoszo eigastį, pratęsti Alfonso Nykos-Niliūno žvilgsnį, kuris fiksuoja nueinantį Pilies gatve Vytautą Mačernį. V. Martinkaus kelias nuo Jerubiškių iki Gurių – tai kilimas iš slėnio, iš miškų į kalną. Asociacija su „Laimės žiburiu“ neabejotinai bus įtvirtinta, kažkoks laimės ženklas aukštajam kalne pasirodys. Būtent metafora leidžia išvysti laimės žiburį ir tyliai pagalvoti, kad V. Martinkus nėra toli nuo Jono Biliūno vizijų. A. Zalatoriaus mintis, kad V. Martinkus – mūsų intelektualiosios prozos viltys, su kaupu išsipildė. V. Martinkus, profesorės nuomone, yra savaiminis hermeneutikas. Hermeneutinė mintis jo atveju pagrindžiama hermeneutikos teze apie aplinkkelį, o V. Martinkus vaikšto būtent aplinkkeliais. Aplinkkeliai rodo, kaip metafora, kildama iš realaus pagrindo, jį visiškai praranda, tarsi iš naujo kurdama realybę. V. Daujotytės požiūriu, V. Martinkus – patikimo ritmo, patikimo mąstymo, patikimos elgsenos žmogus ir rašytojas.

Jonas Mikelinskas kalbėjo apie tai, kad V. Martinkus yra minties ir veiksmo žmogus, kuris net grėsmės sąlygomis nebijojo imtis atsakomybės. Jis ėjo į literatūros viršūnes be potvynių ir be atoslūgių, o jo mintys – tai mąstytojo mintys. Rašytojo nuomone, tai ypač svarbu dabartiniais globalizacijos laikais, kai žmonės vengia įsipareigoti. Petras Bražėnas, pažįstamas su Jubiliatu jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, prisiminė darbą kartu Edukologijos universitete bei Rašytojų sąjungoje ir patikino, kad niekada nėra girdėjęs jo pakelto balso. Pasak P. Bražėno, Rašytojų sąjungos nepriklausomybės nuo Maskvos paskelbimas metais anksčiau negu buvo paskelbta valstybės nepriklausomybė – V. Martinkaus ir jo suburtos komandos nuopelnas.

V. Martinkus padėkojo visiems jam svarbiems žmonėms. „Visą gyvenimą skaičiau knygas, bet tai nėra paprasta.“ Pusę metų mąstęs, kas tai yra estezė, galų gale, perskaitęs viską, kas apie ją parašyta, nusprendė, kad estezė – tai utopija, vieta, kurios nėra. V. Martinkus išpažino daug ko gyvenime neįžiūrėjęs, nematęs, klydęs, bet visa, ką jis darė, buvo jo paties pasirinkimas. Jis sakė, kad drąsa ir baimė jį lydėjo visą gyvenimą, ir jis nežinąs, kuris jausmas dominavo, kai 1957 m. su dviem klasės draugais prisiekė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ar kai sutiko dėstyti marksistinę filosofiją (kitokia tada dėstoma ir nebuvo), o dar po kurio laiko parašė prašymą priimti jį į komunistų partiją. Anot V. Martinkaus, kartais klausiama, kaip jis pasidaręs savas sovietinei valdžiai, kodėl jis apie tai neparašęs savo knygose. Rašytojo nuomone, tas knygas reikia skaityti kitaip nei atsiminimus. V. Martinkus sakėsi nežinąs, ar iš tiesų buvo savas sovietinei valdžiai, ar tik toks atrodė, ar yra savas šiandieninei Lietuvos valdžiai, ar turėtų būti savas bet kokiai Lietuvos valdžiai. Jis jautėsi ir jaučiasi esąs laisvas, tegul ir klystantis žmogus, o likimas, istorija, dangus – ironijos meistrai. Anot V. Martinkaus, gyvenime svarbiau yra matyti save ir kitus, o ne gauti galutinius atsakymus.

V. Martinkų sveikino kultūros ministras Šarūnas Birutis, įteikęs Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, tėviškės žmonių vardu – Jurbarko rajono meras Ričardas Juška. Sveikintojų ir gėlių buvo labai daug, Jubiliatas – elegantiškas ir išmintingas.

Birželio 6 dieną Rokiškyje įteikta šeštoji rašytojo Liudo Dovydėno literatūrinė premija. Galbūt simboliška, kad šeštoji premija įteikiama būtent šeštojo mėnesio šeštąją dieną. Dar porą šešetukų galima surasti prisiminus L. Dovydėno biografijos faktus: jo gimimo metai – 1906-ieji, o Valstybinės premijos laureatu tapo 1936 m. už romaną „Broliai Domeikos“, kuriame vaizdavo kaimo kasdienybę, žmonių buitinius ir psichologinius konfliktus. Dar vieną šešetuką randame prisimindami kitus jo apdovanojimus: 1996 m. už nuopelnus Lietuvai tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas L. Dovydėną apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Tikriausiai ši šešetukų virtinė šįkart laimę atnešė poetui, prozininkui, eseistui, daugelio kitų literatūrinių premijų laureatui Donaldui Kajokui.

2007 m. Lietuvos rašytojų sąjunga, įamžindama iškilaus lietuvių prozininko L. Dovydėno atminimą, kartu su rašytojo sūnumi, žinomu fotomenininku Jonu Dovydėnu, įsteigė kasmetinę jo vardo premiją už lietuvišką romaną. Pirmuoju šios premijos laureatu tapo rašytojas Romualdas Granauskas už romaną „Rūkas virš slėnių“. 2009 m. šią premiją pelnė Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“, 2010 m. – Vytautas Martinkus už romaną „Žemaičio garlėkys“, 2011 m. – Valdas Papievis už romaną „Eiti“, 2012 m. – Vladas Kalvaitis už romaną „Sustiprinto režimo barakas“.

L. Dovydėną pelnytai galima laikyti vienu produktyviausiu prieškario Lietuvos kūrėjų. Jis yra išleidęs daugiau kaip dvidešimt knygų – romanų, apysakų, apsakymų rinkinių. Yra spausdinęs draminės kūrybos, publicistikos, memuarų. Atskirų jo kūrinių versta į latvių, estų, suomių, rusų, anglų ir kitas kalbas. Didelę kūrybos dalį sudaro vaikams skirti kūriniai. Jubiliejiniais 2006 metais (minėtos 100-osios L. Dovydėno gimimo metinės) Vilniaus universiteto studentė Bernadeta Bumblauskaitė parašė diplominį darbą apie L. Dovydėno pasakas.

Teko L. Dovydėnui paragauti ir kario duonos Husarų pulke, dirbti bibliotekininku, žurnalistu, leisti ir redaguoti laikraščius. Dirbo ir vadovaujantį darbą: 1938 m. paskiriamas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi, 1940 m. buvo TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovas, Seimo pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato darbuotojas. 1940 m. rugpjūčio 25 d. išrinktas LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Šios pareigos prasidėjus karui jam vos nekainavo gyvybės. 1944 m. Dovydėnų šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. L. Dovydėnas persikėlė į JAV, apsigyveno netoli Skrentono, Pensilvanijos valstijoje. Jautė nostalgiją Lietuvai, tėviškei, todėl sukūrė gimtinę primenančią sodybą, kurioje prabėgo du jo gyvenimo dešimtmečiai. Nors ir gyveno užsienyje, savo dvasia jis buvo Lietuvoje, gimtajame Rokiškio krašte, kurio labai ilgėjosi, svajojo aplankyti.

Tiesioginė Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos ir L. Dovydėno pažintis užsimezgė jam apsilankius tėviškėje 1998 metais. Gimtojo Čedasų krašto žmonių atsiminimuose – 1999-ieji, kada buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Tąkart rašytojas atsiuntė laišką-sveikinimą kraštiečiams, kuriame savo gimtąjį kraštą aprašė taip gražiai, kaip niekas kitas. 2002 m. šio miestelio pagrindinė mokykla netgi pavadinta L. Dovydėno vardu (2009 m. vasario 27 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinė mokykla buvo likviduota).

L. Dovydėno atminimo įamžinimui Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešoji biblioteka 2012 m. išleido bibliografijos rodyklę „Liudas Dovydėnas. 1906–2000“. Jos viršelius puošia fotomenininko J. Dovydėno įamžinti pienių žiedais geltonuojančių Trumpiškio kaimo laukų vaizdai. Šis leidinys sulaukė tiek moralinio, tiek ir finansinio J. Dovydėno palaikymo.

Rašytojas L. Dovydėnas su žmona Elena į Lietuvą nuolat gyventi sugrįžo 1998 m. Tvarkė gausią savo kūrybą, grupavo, kai ką taisė, rašė pastabas – rengė spaudai „Rinktinius raštus“. Tačiau pabaigti šio darbo nebesuspėjo (mirė 2000 m. liepos 4 d.). Toliau šiuo darbu rūpintis ir jį finansuoti teko sūnui J. Dovydėnui.

Šiemet Liudo Dovydėno premijos teikimo iškilmės vyko netradicinėje aplinkoje – Šv. Juozapo koplyčioje. Gimtajame L. Dovydėno Rokiškio krašte ši premija teikta ketvirtąjį kartą, ir vis stengtasi surasti kitą vietą: Rokiškio krašto muziejuje, L. Dovydėno gimtojo Trumpiškio kaimo laukuose penktųjų tarptautinių artojų varžybų metu, Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje ir pagaliau Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Šv. Juozapo koplyčioje. Koplyčia pastatyta 1883 m., o suprojektavo ją architektas Georgas Verneris. Koplyčios sienos sumūrytos aukštu daugiakampiu, pereinančiu į kupolinį stogą su gotišku bokšteliu. Čia yra nedidelis balkonėlis ir, žinoma, altorius, ant kurio renginio metu garbingą vietą surado šios premijos kaltininkas – D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Tai jau antrasis rašytojo romanas, pasakojantis apie trisdešimtmetį programuotoją Gabrielių Aušautą, po brolio žūties nutarusį ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame Ežero pakrantėje. Čia jis atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų, o greta realių veikėjų atsiranda ir veikia nesybės. Savarankišku veikėju tampa ir pats Ežeras.

Romanas sukvietė daug svečių į Rokiškį, į premijos teikimo iškilmes, surengtas Lietuvos rašytojų sąjungos bei Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos. Ir vieta parinkta galbūt kiek mistinė, primenanti senuosius laikus, jų didybę. Kaip pasakė poetė Erika Drungytė, „pasirenkant vietą premijos teikimui, buvo pataikyta į dešimtuką“. Premijos laureatą paskelbė ir pasveikino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas, šios premijos vertinimo komisijos pirmininkas prozininkas Danielius Mušinskas, komisijos narės: poetė, vertėja ir literatūros kritikė E. Drungytė, literatūrologė Donata Mitaitė. D. Kajoką pasveikino poetas, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, leidyklos „Tyto alba“, išleidusios šį romaną, redaktorės Eglė Bielskytė ir Palmira Mikėnaitė, pats premijos mecenatas, fotomenininkas J. Dovydėnas.

Laureatui tradicinį rokiškėnų sūrį padovanojo Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys, o LR Seimo narys Vytautas Saulis įteikė rožių. Bibliotekininkai pagerbė rašytoją užjuosdami jam simbolinę juostą, o L. Dovydėno gimtojo Čedasų krašto bendruomenės atstovai vainikavo laureatą ąžuolo vainiku. Sveikinimo žodžiai skambėjo ir iš Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narių lūpų, skaitytojų vardu kalbėjo Aurika Aurylė. Iškilmėse dalyvavęs 2012 m. L. Dovydėno literatūrinės premijos laureatas V. Kalvaitis taip pat linkėjo sėkmės savo kolegai.

Padėkos žodį tarė ir pats premijos laureatas D. Kajokas, atvykęs į renginį kartu su žmona. L. Dovydėno bei D. Kajoko žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi aktorė Olita Dautartaitė, paskaičiusi šių žymių rašytojų romanų ištraukų. Muzikinę atmosferą kūrė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis, vadovaujamas Laimos Kanopienės, bei solistė, šios mokyklos mokytoja Asta Vajegienė. Padėkos žodžiai skambėjo ne tik garbingam svečiui, bet ir šeimininkui, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanui Vilniui Viktorui Cukurui, priėmusiam į savo šventovę tiek garbingų svečių.

Rita Viskaitienė

J. Keliuočio viešosios bibliotekos

skyriaus vedėja

Birželio 6 dieną Rokiškyje įteikta šeštoji rašytojo Liudo Dovydėno literatūrinė premija. Galbūt simboliška, kad šeštoji premija įteikiama būtent šeštojo mėnesio šeštąją dieną. Dar porą šešetukų galima surasti prisiminus L. Dovydėno biografijos faktus: jo gimimo metai – 1906-ieji, o Valstybinės premijos laureatu tapo 1936 m. už romaną „Broliai Domeikos“, kuriame vaizdavo kaimo kasdienybę, žmonių buitinius ir psichologinius konfliktus. Dar vieną šešetuką randame prisimindami kitus jo apdovanojimus: 1996 m. už nuopelnus Lietuvai tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas L. Dovydėną apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Tikriausiai ši šešetukų virtinė šįkart laimę atnešė poetui, prozininkui, eseistui, daugelio kitų literatūrinių premijų laureatui Donaldui Kajokui.

2007 m. Lietuvos rašytojų sąjunga, įamžindama iškilaus lietuvių prozininko L. Dovydėno atminimą, kartu su rašytojo sūnumi, žinomu fotomenininku Jonu Dovydėnu, įsteigė kasmetinę jo vardo premiją už lietuvišką romaną. Pirmuoju šios premijos laureatu tapo rašytojas Romualdas Granauskas už romaną „Rūkas virš slėnių“. 2009 m. šią premiją pelnė Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“, 2010 m. – Vytautas Martinkus už romaną „Žemaičio garlėkys“, 2011 m. – Valdas Papievis už romaną „Eiti“, 2012 m. – Vladas Kalvaitis už romaną „Sustiprinto režimo barakas“.

L. Dovydėną pelnytai galima laikyti vienu produktyviausiu prieškario Lietuvos kūrėjų. Jis yra išleidęs daugiau kaip dvidešimt knygų – romanų, apysakų, apsakymų rinkinių. Yra spausdinęs draminės kūrybos, publicistikos, memuarų. Atskirų jo kūrinių versta į latvių, estų, suomių, rusų, anglų ir kitas kalbas. Didelę kūrybos dalį sudaro vaikams skirti kūriniai. Jubiliejiniais 2006 metais (minėtos 100-osios L. Dovydėno gimimo metinės) Vilniaus universiteto studentė Bernadeta Bumblauskaitė parašė diplominį darbą apie L. Dovydėno pasakas.

Teko L. Dovydėnui paragauti ir kario duonos Husarų pulke, dirbti bibliotekininku, žurnalistu, leisti ir redaguoti laikraščius. Dirbo ir vadovaujantį darbą: 1938 m. paskiriamas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi, 1940 m. buvo TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovas, Seimo pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato darbuotojas. 1940 m. rugpjūčio 25 d. išrinktas LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Šios pareigos prasidėjus karui jam vos nekainavo gyvybės. 1944 m. Dovydėnų šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. L. Dovydėnas persikėlė į JAV, apsigyveno netoli Skrentono, Pensilvanijos valstijoje. Jautė nostalgiją Lietuvai, tėviškei, todėl sukūrė gimtinę primenančią sodybą, kurioje prabėgo du jo gyvenimo dešimtmečiai. Nors ir gyveno užsienyje, savo dvasia jis buvo Lietuvoje, gimtajame Rokiškio krašte, kurio labai ilgėjosi, svajojo aplankyti.

Tiesioginė Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos ir L. Dovydėno pažintis užsimezgė jam apsilankius tėviškėje 1998 metais. Gimtojo Čedasų krašto žmonių atsiminimuose – 1999-ieji, kada buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Tąkart rašytojas atsiuntė laišką-sveikinimą kraštiečiams, kuriame savo gimtąjį kraštą aprašė taip gražiai, kaip niekas kitas. 2002 m. šio miestelio pagrindinė mokykla netgi pavadinta L. Dovydėno vardu (2009 m. vasario 27 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinė mokykla buvo likviduota).

L. Dovydėno atminimo įamžinimui Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešoji biblioteka 2012 m. išleido bibliografijos rodyklę „Liudas Dovydėnas. 1906–2000“. Jos viršelius puošia fotomenininko J. Dovydėno įamžinti pienių žiedais geltonuojančių Trumpiškio kaimo laukų vaizdai. Šis leidinys sulaukė tiek moralinio, tiek ir finansinio J. Dovydėno palaikymo.

Rašytojas L. Dovydėnas su žmona Elena į Lietuvą nuolat gyventi sugrįžo 1998 m. Tvarkė gausią savo kūrybą, grupavo, kai ką taisė, rašė pastabas – rengė spaudai „Rinktinius raštus“. Tačiau pabaigti šio darbo nebesuspėjo (mirė 2000 m. liepos 4 d.). Toliau šiuo darbu rūpintis ir jį finansuoti teko sūnui J. Dovydėnui.

Šiemet Liudo Dovydėno premijos teikimo iškilmės vyko netradicinėje aplinkoje – Šv. Juozapo koplyčioje. Gimtajame L. Dovydėno Rokiškio krašte ši premija teikta ketvirtąjį kartą, ir vis stengtasi surasti kitą vietą: Rokiškio krašto muziejuje, L. Dovydėno gimtojo Trumpiškio kaimo laukuose penktųjų tarptautinių artojų varžybų metu, Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje ir pagaliau Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Šv. Juozapo koplyčioje. Koplyčia pastatyta 1883 m., o suprojektavo ją architektas Georgas Verneris. Koplyčios sienos sumūrytos aukštu daugiakampiu, pereinančiu į kupolinį stogą su gotišku bokšteliu. Čia yra nedidelis balkonėlis ir, žinoma, altorius, ant kurio renginio metu garbingą vietą surado šios premijos kaltininkas – D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Tai jau antrasis rašytojo romanas, pasakojantis apie trisdešimtmetį programuotoją Gabrielių Aušautą, po brolio žūties nutarusį ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame Ežero pakrantėje. Čia jis atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų, o greta realių veikėjų atsiranda ir veikia nesybės. Savarankišku veikėju tampa ir pats Ežeras.

Romanas sukvietė daug svečių į Rokiškį, į premijos teikimo iškilmes, surengtas Lietuvos rašytojų sąjungos bei Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos. Ir vieta parinkta galbūt kiek mistinė, primenanti senuosius laikus, jų didybę. Kaip pasakė poetė Erika Drungytė, „pasirenkant vietą premijos teikimui, buvo pataikyta į dešimtuką“. Premijos laureatą paskelbė ir pasveikino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas, šios premijos vertinimo komisijos pirmininkas prozininkas Danielius Mušinskas, komisijos narės: poetė, vertėja ir literatūros kritikė E. Drungytė, literatūrologė Donata Mitaitė. D. Kajoką pasveikino poetas, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, leidyklos „Tyto alba“, išleidusios šį romaną, redaktorės Eglė Bielskytė ir Palmira Mikėnaitė, pats premijos mecenatas, fotomenininkas J. Dovydėnas.

Laureatui tradicinį rokiškėnų sūrį padovanojo Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys, o LR Seimo narys Vytautas Saulis įteikė rožių. Bibliotekininkai pagerbė rašytoją užjuosdami jam simbolinę juostą, o L. Dovydėno gimtojo Čedasų krašto bendruomenės atstovai vainikavo laureatą ąžuolo vainiku. Sveikinimo žodžiai skambėjo ir iš Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narių lūpų, skaitytojų vardu kalbėjo Aurika Aurylė. Iškilmėse dalyvavęs 2012 m. L. Dovydėno literatūrinės premijos laureatas V. Kalvaitis taip pat linkėjo sėkmės savo kolegai.

Padėkos žodį tarė ir pats premijos laureatas D. Kajokas, atvykęs į renginį kartu su žmona. L. Dovydėno bei D. Kajoko žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi aktorė Olita Dautartaitė, paskaičiusi šių žymių rašytojų romanų ištraukų. Muzikinę atmosferą kūrė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis, vadovaujamas Laimos Kanopienės, bei solistė, šios mokyklos mokytoja Asta Vajegienė. Padėkos žodžiai skambėjo ne tik garbingam svečiui, bet ir šeimininkui, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanui Vilniui Viktorui Cukurui, priėmusiam į savo šventovę tiek garbingų svečių.

Rita Viskaitienė

J. Keliuočio viešosios bibliotekos

skyriaus vedėja

Gegužės 10–11 dienomis Detmolde (Vokietija) vyko Europos kultūros dienos. Pagrindinė renginio tema – „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas lietuvių rašytojui, humanistui ir filosofui Vydūnui. Svečių susirinko iš visos Europos. Autobusu iš Lietuvos atvažiavo nemažas būrys Vydūno draugijos narių, Nepriklausomybės Akto signatarų. Dalyvavo Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, kultūros viceministras Romas Jarockis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Detmoldo savivaldybės, Šiaurės Reino Vestfalijos krašto kultūros ir bažnytinių institucijų atstovai, ypač garbus ir nusipelnęs miestui Lipės krašto princas Arminas, maloniai priėmęs mūsų delegaciją savo pilyje.

Vydūnas karui baigiantis traukėsi nuo sovietų armijos ir 1946 m., po beveik porą metų trukusių dramatiškų klajonių, apsistojo Detmolde. Simboliška – namas, kuriame anuomet glaudėsi Vydūnas su kitais lietuvių pabėgėliais, dabar yra tapęs tarptautiniu studentų bendrabučiu (bursa). Prie šio namo fasado atidengta Vydūnui skirta atminimo lenta vokiečių ir lietuvių kalbomis: „Lai bus atmintas Vyduˆnas, rašytojas, lingvistas, filosofas, teosofas (22.03.1868 Jonaičiai (Rytų Prūsija)–20.02.1953 Detmoldas), ir jo krašto žmonės, po II-ojo pasaulinio karo radę prieglobstį šiuose namuose.“ Lentoje iškalti prasmingi Vydūno žodžiai: „Nieks pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

Pastato šoninės sienos nišoje atidengta ir skulptoriaus Liongino Garlos bronzinė Vydūno skulptūra. Prie krūtinės sudėjęs rankas mūsų tautinės savimonės žadintojas tarsi medituoja žvelgdamas į šalia tyvuliuojantį kanalą ir sužaliavusį svyruoklinį beržą.

Anot Rimos Palijanskaitės, dabartinės Vydūno draugijos pirmininkės, sumanymas čia įamžinti Vydūno atminimą kilo po to, kai 1991 m. jo palaikai iš Detmoldo buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti prie Rambyno, Bitėnų kapinėse.

Detmoldo burmistras Raineris Helleris, atidengdamas Vydūnui skirtą atminimo lentą ir skulptūrą, kalbėjo, kad dabar sieks plačiau supažindinti miestiečius su Vydūnu. „Žvelgiant šių dienų akimis, Vydūnas buvo Europos idėjos pradininkas, savo mąstymu pralenkęs daugelį amžininkų“, – sakė jis gausiai susirinkusiam miestiečių ir svečių būriui.

Čia buvo sugiedota paties Vydūno sukurta „Lietuvių giesmė“, kurią 1988 m. įsisteigusi Vydūno draugija pasirinko savo himnu.

Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu

Gyvensime ir šviesime

Iš bočių mylimą Tėvynę Lietuvą.

Kai buvo panaikinta lietuvių pabėgėlių stovykla, kuri veikė nuo 1945 m., Vydūnas liko Detmolde iki savo mirties. Gyveno netoliese, Moltkės gatvėje 36. To dviaukščio namo šeimininkai jam buvo paskyrę kambarį į sodo pusę. Iškilmėms pasibaigus užkalbinau atminimo lentą skaitančią garbaus amžiaus ponią. „Aš prisimenu Vydūną! Gyvenom kaimynystėj. Man tada buvo vienuolika. Su mano tėvu Vydūnas dažnai pasikalbėdavo. Tarsi dabar jį matau: su skrybėle, vešlūs balti plaukai, juodas kostiumas. Visada tamsiai apsirengęs. Labai malonus.“ Pamaniau, gal ši ponia – ta pati mergaitė, sėdėjusi Vydūnui ant kelių, kaip pats yra minėjęs.

Detmolde prabėgo paskutiniai septyneri Vydūno gyvenimo metai. Kiek sveikata ir jėgos leido, jis dalyvavo Lipės krašto bažnyčios gyvenime, rašė straipsnius, skaitė paskaitas, baigė versti į lietuvių kalbą ir išleido „Mahabharatą“. Daug dėmesio skyrė lietuvių–vokiečių ryšiams, žadindamas abipusį šių tautų supratimą, priešiškumą siūlydamas įveikti humanizmu. 1932 m. vokiečių kalba buvo išleista jo knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, tačiau po metų nacionalsocialistai šią knygą uždraudė, Vydūnas buvo suimtas ir trims mėnesiams įkalintas.

Iškilmingame priėmime Detmoldo halėje burmistras pasidžiaugė, kad mieste yra daug tarptautinių kultūros draugijų ir organizacijų, kurios įkūnija vydūnišką taikaus tautų sugyvenimo sampratą. Čia veikia vokiečių–suomių, vokiečių–italų, vokiečių–graikų draugijos, afganų, turkų islamiškasis susivienijimas ir kitos organizacijos. Burmistras su pasididžiavimu pasakė, kad šiais metais Detmoldas pripažintas aktyviai veikiančia europine komuna.

Pastorius Miroslavas Danys, Lipės krašto bažnytinis patikėtinis Rytų Europai, apgailestavo, kad per šešis dešimtmečius nepastebėjo ir tinkamai neįvertino savo tikėjimo brolio ir piliečio. Literatūrinė Vydūno kūryba tokia antinacionalistinė, pacifistinė ir humanistinė, kad ne be reikalo naciai jį buvo uždarę į kalėjimą. Tik pasaulio visuomenei protestuojant jis buvo paleistas. „Tokio žmogaus Lipės kraštas, pamažu bundantis iš savo rudosios praeities, negalėjo vertinti ar mylėti.“ Vydūnas tai suprasdamas rašė: „Kiekvieną dieną pasižymiu įvairias mintis, kurios jaudina šiandienos žmones, jų nuotaikas ir veikia jų dvasios būseną. Atrodo, lyg dauguma vis dar klaidžiotų po pelkes ir rūką.“

Prasidėjus šaltajam karui, vokiečiai liko abejingi Vydūnui. M. Danys kalbėjo: „Vydūno tėviškės miestai, Tilžė, Ragainė, Karaliaučius, Klaipėda, buvę senieji Prūsijos miestai, turėjo gilias švietėjiškas tradicijas, garsėjo tolerancija, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, taip pat besitęsiant šaltajam karui, virto sovietinės ideologijos tvirtove, jų gyventojus įsivaizdavome esant tarybiniais piliečiais.“ Anot jo, Vydūno kūryba šiandien galėtų tapti intelektualiniu tiltu į Rytų Europą, Baltijos šalis, ypač Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Vydūnas galėtų būti taikaus tautų sugyvenimo pranašu ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Čia visai tiktų Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“

Europos kultūros dienų konferencijoje pranešimą „Vydūno idėjinis palikimas Europai“ perskaitė ilgametis Vydūno draugijos pirmininkas ir jo kūrybos tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Jis akcentavo Vydūno mintis apie žmonijos vienybę, jos dvasinį, humanistinį vienijimąsi, apie žmogų, kaip „pasaulio gyvintoją“, apie laisvas tautas, siekiančias savo dvasios sklaidos. „Nebūtų karų, jei visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu.“ Žmonija turėtų suvokti savo vienybę kaip „sąmoningą, tauriausią žmogiškumą“.

Aktualiai nuskambėjo Vydūno raginimas iš esmės pakeisti žmogaus sąmonės kryptį. Sumaterialėjimas, besaikis vartojimas, daiktiškumas, hedonizmas – „šios orientacinės gairės veda į visišką gyvenimo prasmės praradimą, į gilią dvasinę krizę“, – pabrėžė V. Bagdonavičius, kurio pranešimas susilaukė nuoširdaus klausytojų pritarimo.

Vydūnui visa tai būtų patikę, juk jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesi, kad į ją linktų kitos tautos. „Tauta pirmiausia turi būti duodanti, o tik paskui imanti.“ Tarsi pritardami Vydūnui iš Detmoldo mus išlydėjo dviejų bažnyčių varpai.

Gal ir mums derėtų įsiklausyti į Vydūno paraginimą „atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visa gobiančią Galią, kad [mumyse] atsiskleistų esmiškasis žmogiškumas“.

Zita Mažeikaitė

Rytis Trimonis

1936.XI.18–2013.IV.27

Balandžio 27 dieną, eidamas septyniasdešimt septintuosius metus, Vilniuje mirė Rytis Trimonis – literatūros kritikas, literatūrologas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1982 m.

R. Trimonis gimė 1936 m. lapkričio 18 dieną Kaune. 1959 m. jis baigė Vilniaus universitetą, kuriame įgijo filologo ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Dirbo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje, nuo 1974 m. dėstė Vilniaus universitete.

R. Trimonio kritikos dėmesio centre buvo sovietinio laikotarpio poezija. Savo tyrinėjimus, kritikos straipsnius ir recenzijas jis nuolat skelbė to meto kultūrinėje ir visuomeninėje spaudoje, išleido studijas „Atakuojančio laiko lyrika: pokario metų tarybinės lietuvių lyrikos raida (1945–1954)“ (1976) ir „Žmogus ir epocha poezijoje“ (1981) bei monografiją „Vladas Grybas“ (1989), sudarė Vlado Grybo rinktinę „Išeinu su saule“ (1977), straipsnių rinkinį „Vytautas Montvila literatūros moksle ir kritikoje“ (1982), „Lietuvių tarybinės poezijos antologiją“ rusų kalba (1980).

R. Trimonis iš rusų kalbos išvertė Francesco Antonellio, Virginijos Andrews, Jameso Chase’o romanų, taip pat Lietuvos valstybinio žydų muziejaus leidinį „Vilniaus getas: kalinių sąrašai“ (1996–1998).

Su Ryčiu Trimoniu atsisveikinta balandžio 30 dieną Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Bronius Mackevičius

1929.III.20–2013.V.10

Eidamas aštuoniasdešimt penktuosius metus mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys poetas Bronius Mackevičius.

Bronius Mackevičius gimė 1929 m. kovo 20 d. Paąžuolės kaime (Varėnos r.). 1942–1949 m. mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1947–1949 m. dirbo literatūriniu darbuotoju „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje, 1953–1956 m. – „Švyturio“ redakcijoje: iš pradžių literatūros darbuotoju, vėliau – skyriaus vedėju. 1960 m. baigė Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. 1961–1964 m. vadovavo „Pergalės“ žurnalo (dabar „Metai“) redakcijos skyriui.

Išleido dvylika eilėraščių knygų suaugusiems – „Rikiuotėje“ (1952), „Petys į petį“ (1956), „Neramūs paukščiai“ (1958), „Žygiais matuojame širdis“ (1968), „Palydėk mane, vėjau“ (1968), „Grįžtančios gervės“ (1973), „Čia ošia pušys“ (1975), „Užpustytos stotys“ (1978), „Šermukšnių skonis“ (1979), „Ilgesio medis“ (1983), „Aguonų žydėjimas“ (1990), „Ant krentančių lapų“ (1999), „Šnara nendrėse vėjas“ (2009); tris rinkinius vaikams – „Mano mašinos“ (1962), „Mūsų kariai“ (1962, 1972), „Žaliuoja eglutė“ (1965).

Bronius Mackevičius apdovanotas „Tiesos“, „Švyturio“, „Moters“, „Jaunimo gretų“ redakcijų premijomis, Vidaus reikalų ministerijos premija, 1979 m. jam paskirta Stasio Šimkaus premija už dainų tekstus.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Vytautas Skripka

1943.V.20–2013.V.16

Lietuvos kūrėjų bendriją vėl ištiko skaudi netektis – eidamas septyniasdešimtuosius metus Vilniuje netikėtai mirė poetas Vytautas Skripka.

V. Skripka gimė 1943 m. gegužės 20 d. Laičiuose, Molėtų rajone. Mokėsi Alantos vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, dirbo miškininku. Vėliau Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo „Literatūroje ir mene“.

Pirmuosius eilėraščius spaudoje V. Skripka paskelbė 1960 m., o debiutinis poezijos rinkinys „Dangiškos eglės“ pasirodė 1969-aisiais. 1976 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

Poetas parašė ir išleido daugiau nei dvidešimt eilėraščių knygų suaugusiems ir vaikams: „Jūros klėtys“ (1972), „Medžio mokyklėlė“ (1972), „Saulės obuolys“ (1975), „Balandžio rytas“ (1977), „Kantrybės medis“ (1977), „Giedras mano rūpestėlis“ (1979), „Žinia“ (1981), „Pavasario skudutis“ (1982), „Tėviškės langas“ (1984), „Žvaigždynų ratas“ (1985), „Pervaža“ (1985), „Žuvusių žvaigždės“ (1985), „Tėvų namai“ (1988), „Lenktas marių mėnulis“ (1988), „Koplytėlė šiaurėje“ (1990), „Nakties viduramžiai“ (1996), „Vigilijos“ (1997), „Rytas su senstančiu imperatoriumi“ (1998), „Vienas“ (2002), „Užmigo žemė“ (2002), „Ramu kaip prieš mirtį“ (2005), „Mažoji rinktinė“ (2007), „Birželio sodai“ (2008), „Dešimt metų“ (2010), „Nepareisiu“ (2011).

Už poezijos rinkinį „Vigilijos“ poetas buvo apdovanotas Pauliaus Širvio literatūrine premija (1997), o 2008 m. už eilėraščių knygą „Mažoji rinktinė“ jam buvo įteikta Antano Miškinio premija.

Ankstyvuosiuose Vytauto Skripkos rinkiniuose vyravo Rytų Aukštaitijos giedančių miškų, švedkapių tyloj dainuojančių bičių, sidabrinės beržo lingės metaforizuotas gamtovaizdis, persmelktas įstabumo lūkesčio. Vėlesniuose eilėraščiuose, kuriuose vis ryškesni tampa ir miestietiški Vilniaus motyvai, literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus teigimu, „kalbėjimo monotoniją išsklaidė užsimezgusi egzistencinė refleksija apie „netesėjusiųjų kartą“ ir žmogų „nugalėtu veidu“, atsirado vaizdo daugiasluoksniškumas, lyrinės potekstės įtampa, energingesni kompozicijos judesiai, grindžiami griežta ketureilio disciplina ir kontrastiškais deriniais, giminingais Henriko Radausko poetikai“.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Kazys Paulauskas

1934.I.7–2013.VI.2

Lietuvos rašytojų bendrija patyrė dar vieną netektį – birželio 2 dieną, eidamas aštuoniasdešimtuosius metus Panevėžyje mirė prozininkas, vienas iš nedaugelio lietuvių fantastinės literatūros autorių, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1987 metų Kazys Paulauskas.

K. Paulauskas gimė 1934 m. sausio 7 d. Tauragėje. 1952 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė įgydamas anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją ir nuo 1956 m. mokytojavo įvairiose Panevėžio mokyklose, dėstė filosofiją KPI Panevėžio vakariniame fakultete.

Literatūrinį darbą pradėjęs 1965-aisiais, rašytojas išleido keliolika apysakų bei romanų ir knygų, skirtų jaunimui ir vaikams. Rašytojas debiutavo fantastine apysaka „Dorado“ (1971), vėliau išleido to paties žanro kūrinius „Argonautų laivas“, „Saulės sūnus“, „Deimo efektas“. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo mokslinės fantastikos romanas „Laukesos aitvaras“, mokslo populiarinimo knygos, įvairias istorines ir šiandienos moralės temas užgriebiantys kūriniai – apysaka „Akmenuotame Letos krante“, romanas „Bėgančioji ledo lytimi“, knygos „Bermudų trikampio paslaptys“, „Pasaulio paslaptys: faktai, kontaktai, katastrofos, prognozės, mįslės“ bei „NSO kasdienybė: įvykiai, pranešimai, hipotezės“, vėlesnieji romanai „Lėlytė“ (2004), „Ištikimybė S“ (2007), „Sibiro vagonų romanas“ (2009), „Kunigo Bronislovo kosminė odisėja“ (2011), „Kazanauskas (Casanova)“ (2013).

K. Paulauskas buvo vienas iš mokslinės fantastikos pradininkų ir reikšmingiausių jos atstovų lietuvių literatūroje, šiame specifiniame žanre gebėjęs gyvu žodžiu perteikti ne tiktai įdomios aplinkos koloritą, bet ir gana originalius charakterius, psichologinę personažų paletę, vidinius asmenybės konfliktus. Paskutiniuosiuose romanuose, atsigręždamas į netolimą praeitį, kalbėjo ne tik apie to meto žmonėms tekusius išbandymus ir kančias, bet ir pasiaukojančią meilę, o vaizduodamas dabarties Lietuvos gyvenimą, reliatyvistinę herojų moralę, nevengė ir kritiškų spalvų.

Kolegų atmintyje Kazys Paulauskas išliks kaip tolerantiškas, supratingas žmogus ir kaip kuklus, bet savitas ir įdomus kūrėjas.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?

Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir... pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos! Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo. Kaip ereliai puolam bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų? Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai...

Šeima iškylauja automobiliu, žvalgosi pro langus.

– Žiūrėkit, – maloniai nustemba tėtis, – Lietuvos žemės ūkis atsigauna!

– Tikrai, – antrina žmona. – Laukuose jau matyti ir karvių, ir arklių, ir avių…

– Ir varnų kiek daug! – džiugiai pritaria penkiametis sūnelis.

Aš pridurčiau: ir slibinų, ir kormoranų, ir papuasų! Sunku patikėti, bet Prospero Mérimée „Lokyje“ nutapytas raistas su medžiuose klykaujančiais puslaukiniais vėl gyvas. Nesvarbu, kad prancūzų kilmės ispanas nebuvo lankęsis Lietuvoje. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, tą patį tvirtina tūkstančiai, gal net šimtai tūkstančių homo lituanus: esam nykštukai, tamsuoliai, vargšai, mankurtai, sovietiniai reliktai! Ir tvirtina ne žodžiais, o iškalbingais veiksmais: gerdami, bėgdami iš namų, kur akys veda, vogdami, reketuodami visuos pasaulio kraštuos, net – žudydamiesi. Pone karaliau, už ką, kodėl?!.

Oficiali versija: Lietuvoje viskas gerai. Krizė paguldyta ant menčių. Emigrantai? Pats konservatorių premjeras – girdėjau savo ausimis – per TV pareiškė: nematau nieko bloga, kad lietuviai kurs lietuvišką kultūrą kur nors Londone ar prie Niujorko...

Kaip sakydavo mano rusifikuotoj jaunystėj: dalše niekuda.

Ar kvailiai tie, kurie suprasdami tyli, ar tie, kurie verkia ir šaukia, žinodami būsią neišgirsti?

Visai neseniai klausiausi per radiją intelektualų diskusijos apie emigraciją – problema ji Lietuvai ar ne? Kai kas iš pašnekovų net suabejojo, ar apskritai esama tokios problemos, o jei ir esama, tai gal taip ir turi būti? Juk gyvename laisvės sąlygomis, demokratėjame?!

Todėl nuoširdžiai kreipiuosi: brangūs politologai, istorikai, plunksnos broliai ir seserys! Suprantu, miela lietuvio širdžiai pasižvalgyti po platųjį pasaulį, užsikalti juodai dienai, paekskursuoti po lietuviškas viduramžių pilis Baltarusijoje ir Ukrainoje, pasisemti peno ateities vizijoms, – ir pats ten buvau, didžiavausi ir dūsavau. Tačiau gal jau metas išeiti į mūsų Lietuvėlę ir pasižiūrėti į užkaltus langus kaimuose ir miesteliuose? Į piktžolių okupuotą dykrą? Į likusių čiabuvių veidus – kiek juose perspektyvos ir vilties spindulių? O jau tada – diskutuokim, projektuokim…

Visais atmenamais ir neatmenamais laikais Lietuva tiekė užsieniui du brangiausius dalykus: medžius ir žmones. Brangiai parduodavo juos – ir tebeparduoda. Na, nebūtinai brangiai: aukštuosius mokslus tėvynėj baigusį magistrą nūnai pusvelčiui atiduodame į sandėlius, pomidorų ar braškių plantacijas, žuvų apdorojimo fabrikus. Žinokis, tu laisvas! Nenorėčiau nieko įžeisti, bet… sliekai juk taip pat laisvi ir turi teisę į riebesnį mėšlą...

Anądien vaikštau savo pašventupiais, prieinu gimtinį šilą – ir ką matau? Krosnys „suštabeliuotų“ ištekinių pušų, eglių. Ir ant vienišo medžio lentelė su užrašu: „Privatus miškas“. Aaa... Prieš tai buvau nupėdinęs į Anykščių šilelį, ten taip pat rietuvės. Ir Romuldavos, ir Šimonių girioj... Vieni sako: miškas serga, reikia gydyt, vadinasi, kirst; kiti sako: vėtra išvartė, reikia sutvarkyt; treti sako: ligos ir vėtros – tik figos lapelis...

Stoviu ir dairaus, stebiuos: o medžių vis dar likę, ir šen, ir ten... Svarstau: jeigu per dvidešimt metų su galingiausia, moderniausia technika neiškirtom visų girių, tai gal ne tokia jau maža ir bekraitė ta mūsų Lietuvėlė? Žiū, ir žuvį ežeruos dar vieną kitą pagaunam – vadinasi, ne viskas elektra ištrankyta, žuviai neregimais tinklais iki dugno išsemta, išgraibstyta...

Ir dar ne visi žmonės išsilakstė...

Todėl pereikime prie mūsų valstybės himno eilutės „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Ar jaučiamės esą giria? Reikalingi vienas kitam? Ar, atūžus vėtrai, tegu ir nulaužtom viršūnėm, tebesilaikytume susikibę šaknimis – kaip Baltijos kelyje? Būdragaidžio raisto kipšiukas – gyvena toks netoli legendinio Puntuko – man kužda: „Maža tauta privalo būti gaji kaip katė, gudri kaip lapė, ištverminga kaip vilkas. Tik tada jos nesutraiškys mamutų kojos.“ Bet apie tai garsiai kalbėti lyg ir nepadoru, nedemokratiška, ne-euro-pietiška? Škac, kipše...

Giria – tai bendruomenė. Ausys lėpsta besiklausant, kaip tą ar aną lietuvaitę gražiai priėmė austrų, prancūzų, danų, švedų, norvegų, ispanų miestelių bendruomenės. Jose iškart pasijuntama jaukiai, patogiai, esi reikalingas, svarbus... O kas pas mus daroma bendruomenėms kurti? Ar, pvz., laikraščiai, interneto portalai skatina burtis, dalyvauti bendruose projektuose, pagaliau – kurti vietos bendruomenes? Bent mano akimis, nemaža dalis žiniasklaidos suka kitokio verslo girnas – kiršina, kurpia skandaliukus, žodžiu – gadina ir Lietuvos orą (tiesiogine prasme), ir taip jau nestebuklingą piliečių ūpą...

Apmaudu, kad namų jausmo nesugebame sukurti savo pačių namuose.

Nesileisiu į politinius vandenis, nors oi kaip traukia savęsp šalti jų sūkuriai! Kol kas verčiau tęskime temą: mes – giria… Šimtmečiais mūsų vardus niokojo ir kraipė kas panorėję, o kaip elgiamės mes, lietuviškos eglės, ąžuolai, beržai ir drebulės? Turėdami unikalią galimybę atsilietuvinti šimtmečiais lenkintas, rusintas pavardes? O, šitoj patriotinėj srity mes darom neprilygstamą pažangą: net lietuviškiausi vardai ir pavardės nūnai vysta it šalnų pakąsti žiedai…

Neseniai mačiau dokumentinį filmą „Kinai ateina“. Kad ateina, įrodinėti nebereikia: kinai jau mūsų smegenyse! Nieko nenorėčiau užgauti, juolab menininkų, dainininkų, bet visi tie pavardėmis virstą vienskiemeniai jaustukai ir ištiktukai podraug su užsienietiškais, „universaliais“, liežuvio vienu judesiu išmetamais asmenvardžiais man kažkodėl asocijuojasi su vienaląsčiais gyvūnais… Bažnyčios metrikų knygoje netikėtai atradęs savo krikšto įrašą su dviem vardais, orientuodamasis į naująją „tradiciją“, jau ir aš galėčiau vadintis „moderniai“ bei toliaregiškai, – pvz., Rim Po Van…

Nauji laikai – nauji papročiai… Kone kasdien visos reklamos skalambija: ten festivalis, ten susiėjimas, ten koncertas, ten paroda, atidarymas, uždarymas, jubiliejus… Esama manančių, kad lietuviškos girios ir laukai dar niekad neskambėjo, neošė nuo tiekos dainų, muzikos akordų, fejerverkų, – hosana, mes išgyvenam lietuviškos kultūros triumfą! Švenčiam ir švenčiam, it apsėsti!

Ir būtų galima vien ploti, iš džiaugsmo trypti kulnais, jei visi tie vienkartiniai (ir kartu begaliniai) renginiai nebūtų virtę devyngalviu slibinu, „rytą vakarą, žiemą vasarą“ žiaumojančiu kultūros pinigėlius…

Ar laimi kultūra?

Lėšų jai, regis, skiriama ne tiek jau mažai, tik jos investuojamos į greitai įgyvendinamus ir dar greičiau pamirštamus projektus, rėkiančius ir blizgančius, o ne į tęstinius, giluminius, mažiau pastebimus, tačiau tautai gyvybiškai svarbius. Jau ir provincijos gyventojas šiandien supranta, kad į kultūros sąvoką įeina kur kas daugiau nei tam tikras renginių skaičius: tai ir darbo, elgesio gamtoje, kelių eismo, bendravimo, valgymo, gėrimo, kalbos, minčių, kūno ir dar daug visokių kitokių kultūrų!

Kultūra – milžiniška, giliašaknė sistema, labiausiai lemianti mūsų mentalitetą; būtent jį laikyčiau svarbiausia, sunkiausiai įveikiama Lietuvos problema. Atsakykite patys: ar tikrai sąmoningoje, kultūringoje visuomenėje gali būti tiek emigrantų, kriminalinių nusikaltėlių, tiek skyrybų, eismo taisyklių pažeidimų, pagaliau – savižudybių, kiek jų yra Lietuvoje? Atsakę į šį klausimą, turėsime atsakymą ir į kitą: kas tautos išlikimui svarbiau – ekonomika ar kultūra?

O, palaimintoji knygų mugė! Didysis Lietuvos knygynas, kultūros oazė, deguonis sielai! Ir aš alpėju ekstazėje: knyga dar nepražuvo, anava kiek tūkstančių aplankė, vartė, pirko! Ką ten Helovinas, švento Valentino diena, „Vikingų loto“, realybės šou TV ekrane… „Kiek kultūros vienoje vietoje!“ – vėl vilnija pergalingas šauksmas. Bet štai, apsvaigęs nuo euforijos ir saldaus šurmulio, grįžtu namo, į „literatūros sostinę“ Anykščius. Ir – neberandu kiosko, kuriame būdavo galima nusipirkti „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“ ar „Metus“...

Palauksime kitos mugės?

Anapilin iškeliavo taurus ir iškilus Poetas. Gražiai palaidojom, galvas nulenkėm. Vėliavos, garbės sargyba – kaip karaliui. Turėjom progą ramiai, neskubėdami, susikaupę pasiklausyti dvasingos, tautiškos poezijos. Bet ar krustelėjo kam sąžinė, nors menka nervų skaidula nuo klausimo, kodėl, nuo ko taurusis Poetas taip staiga, taip anksti atsisveikino su mumis?

Gal prieš porą mėnesių jis buvo lankęsis Anykščiuose, Sakralinio meno centre. Kaip sielvartingai tada kalbėjo! Apie tai, kaip po karo sunkvežimiais dardėjo į Anykščius vien tam, kad pamatytų Antaną Vienuolį. „Kodėl taip susvetimėjom? – klausė. – Ar apskritai kam beįdomu, kaip gyvena kitas, net kaimynas?“ Kalbėjo apie svetur nutekantį Lietuvos kraują, literatūros sumenkėjimą, apie žmogaus nužmoginimą ir dvasinių vertybių praradimą...

Kažkodėl nei tribūnose, nei scenose, nei užkulisiuose nebegirdėti net užuominų apie rašytojo misiją, kuri taip garbingai ir vaisingai skleidėsi Lietuvoje praeitais amžiais. Švietėjai, įkvėpėjai, dvasios puoselėtojai. Tautos vaidilos, dainiai, tribūnai, šaukliai. Jie – džiovininkai, sukilėliai, Sibiro katorgininkai, kunigai, gydytojai – kūrė kitiems, be atlygio, dažnai aukodami ne tik asmeninę gerovę, bet ir gyvybę. Kūrė tekstus, kuriuos paskaitę baudžiauninkų vaikai, nušvitę ir pasiryžę, virto savanoriais, valstybininkais, diemedžiais ir kietmedžiais, nenusilenkusiais jokiam tėvynės priešui.

O mes?..

Dulkės

Pagyvenęs žmogus

turi daug mažų dalykėlių,

kuriuos vis nugula dulkės.

Šluostant jas, dalykėliai sugrįžta

į regėjimo lauką, pažadina atmintį, atidengia

veidus žmonių, praeities akimirkas.

Pagyvenęs žmogus turi daug praeities akimirkų,

kurias nugula užmarštis, su dulkėmis nusišluostanti.

Dulkių ir užmaršties substancijos netapačios,

bet abi jos randasi iš dėvėjimosi.

O kur dar daikteliai spintose, komodose, stalčiuose!

Juos tik sapnai bešluosto.

2012 12

Pienas

Kai supilstė į maišelius,

iš Vienio tapome vienetais,

iš tonų tapome litrais,

tarsi vėl sugrįžę į tešmenis.

Iš karvių tapom maišeliais

su spalvotomis etiketėmis

ir brūkšneliniais kodais,

parodančiais mūsų kainą.

Vakar į duris paskambino du rytietiškos

išvaizdos vyrukai ir paklausė, ar aš ne kunigas,

pasakiau, kad ne, kunigas gyvena apačioje,

tada vienas jų vis tiek išsitraukė

„Trumpą religijos terminų žodynėlį“,

atsivertė pasižymėtą puslapį

ir paklausė, ar, mano nuomone, siela

gyvena ir po mirties. Atsakiau,

kad ko gero, bet niekas tikrai nežino,

esama įvairių istorijų, bet aš

neturiu laiko. Ir uždariau duris

tarsi koks dievas

ar bent jau nemirtingasis...

Kai mus suvartos gyvenimas

ir sugrįšim į žemę, keliančią žolę,

o su šia ir į karvių tešmenis,

tada pasakysiu, jeigu turėsiu kuo,

jei nepradėsiu galvoti,

kodėl turėčiau...

2013 02

Tipo eilėraštis

Tai gražiausias tokio tipo eilėraštis,

kokį man teko skaityti, – pasakė. Tai buvo

eilėraštis apie ją, todėl trečiosioms šalims

nederėtų šių žodžių priimti už gryną pinigą.

Be to, – kokio tipo?

Na, suprantama kokio...

Ne naujiena, kad mūs kūriniai

ir veiksmai neišvengs tipologijų.

Nepakartojamų sielų polėkiai,

sukritę į tekstų gretą, tyliai nusistebės

tokiomis inkarnacijomis

ir žengs taip pat ne po vieną,

kaip kiekvienam norėtųsi,

o darniai, tvarkingom kolonom

į tas kelias laukiančias širdis.

Ir tada tipams teks griebtis

įvairiausių gudrybių – maskuočių,

viešųjų ryšių technologijų –

idant peržengtų tipologijas

ir įtaisytų (geriausiu atveju)

naują tipą.

2011 07

Kelionės pabaiga

Viskas jau pasakyta ir sukrauti lagaminai

kajutės kampe. Įsidėk,

įsidėk kosmetinę, higienos reikmenis

(ji kaip visad ką nors pamirš).

Atmintis nebetelpa,

nebeužsidaro dangčiai – palikim,

tegu tie šešėliai vaidensis

skrajojančiuose eilėraščiuose.

Mes lipam iš lovos,

ir beribė svajonė

sutinka krantą.

2011 10

Šešiasdešimtmetės

Štai, vėl pavasaris, spėjo pražysti kaštonai,

ir jos, tokios pačios kaip anose jaunystėse,

laukia švytinčių žvilgsnių, kuokelėm aplipusių žodžių,

tegu kiek iškraipytų murzino laiko ekrano,

ir ne, kaip anksčiau, nebedrįsta, o nebenori galvoti,

kas bus paskui, šiam baltumui nubirus žemėn.

Sielos it žydinčios slyvos (kad ir, kaip kartais, – rudenį)

steriliuose atvaizduotuose-sukontempliuotuose soduose –

buvę nebuvę atodūsiai, menamos šypsenų bitės

lanko jas ir apsunkusios skrieja su vėju į užmarštį.

Veidrodžiai nebeatspindi tiesos, o svarstyklės meluoja.

Vis dažniau ir giliau į save jos nugrimzta palikdamos

plokščią pasaulį žydėti akimirkas savo: jos žydi

daug patvariau, kaip paveiksluose arba eilėraščiuos.

2011 05

Dramblio kaulo bokštas

(Scenarijus trumpam filmukui)

Rudens gamtovaizdis, rytmečio rūkas,

telefono būdelė plonyčių laidų kojytėm

išeina iš kadro, balsas:

alio, aš pasaulio nebeaprašysiu

pagal savo šešėlį,

girdi tu, kekše? Grąžink tą obuolį,

tavo žarijos išblėso many, nebeįkuria

atšvaitus mėtančio laužo.

Telefono būdelė

išsliūkina iš apyvokos.

2012 09

Fragmentacija: frygai

(Scenarijus vaizdo instaliacijai)

Greit, – rėkia, – greit ardykit monitorių,

kiekvienas po savo dalį – ir į tuos raudonus maišus,

sodinimas jau prasidėjo!

Mes ardome sklandžiai nedideliais kvadratėliais

ir su maišeliais – į patikrą.

Praleidžia visus, susodina į krėslus, lysvėmis.

Atskridę į vietą, be vargo (greit, greit)

dalis sujungiame vėl, operatorius

spaudžia mygtuką, bet vietoje šitaip gerai

suvaidintos vaizdo instaliacijos

fragmentuotame ekrane išdygsta

mūsų galvos su raudonais maišeliais

tarsi frygiškom kepuraitėm... Čia dabar kas, –

stūgauja režisierius, – perkrauk,

imk mano atmintį! Bet, įjungus iš naujo, –

vėl tas pats – komandų išvargintų frygų galvos,

kurias kas penkios minutės keičia

žavi reklama per visą ekraną

apie kažkokius sparnuočius

ir kursto nedrąsią viltį, jog viskas susitvarkys

ir pagaliau pasirodys laukiamas vaizdas...

Bet ne – vėl tie frygai.

Žiūrovai

jau pasipylė į salę. Tai deivė, – krykščia pulkelis

mergaičių, rodydamos pirštukais. Tada režisierius

prisideda pirštą prie smilkinio

ir nusišauna.

2012 09

Integravimosi į visuomenę sunkumai

(Scenarijus kompiuteriniam žaidimui)

Tingiai leidžiasi snaigės,

loja šuo,

jo balsas sulipdo snaiges į gniutulus,

iš dangaus krinta sniego bombos,

pelė gelbsti šunį,

jis turi devynias gyvybes,

kurios išsenka skambant dainelei:

aš tik norėjau pasakyti,

aš tik norėjau pasakyti,

kad šitame kiemely gyvenu.

Bumpt. Ar norite pradėti iš naujo?

2013 01

Senovės romėnai vyro gyvenimą skirstė į keturias dalis: iki dvidešimties metų – paauglys (adulescens), iki keturiasdešimties – jaunuolis (juvenis), iki šešiasdešimties – vyras (vir), iki ? – senis (senex).

Paskutinieji vyro metai – kas tai? Priešpensiniai? Pirmieji pensijos? Netolima – dešimties metų – futurologija.

Tai lyg ir viskas. Ar ne? Bet dar kažko trūksta?..

Tamsu, bet įžiūrėti galima… Kažkokie stagarai badosi… Kur aš guliu? Kažkoks augalas braižo skruostą. Mieste aš ar kaime…

Kietai guliu. Gal net ant vieškelio? Koks čia augalas? Sunkiai ištraukiu dešinę ranką iš po savęs, palenkiu augalą prie nosies. Kad nors ką užuosčiau! Nosis kliurksi kaip jaunystėj. Pakramtysiu kaip indėnas. Čiagi rūta. Perbraukiu delnu. Tiesiu ranką atgal: šaligatvio plytelės. Kokiam aš mieste? Dailioj kolchozo gyvenvietėj? Pasuku galvą: namai, kiemas, miesto kiemas… Į kokį rūtų darželį įkniubai, bernužėli? Tai vis tie tavo romanai, daryti, galvoti, daryti. Rašyti… Koks čia rašymas? Čia tikrovė. Guli ant cementinių plytų, įbedęs galvą… Ar ji skauda? Ne. Skauda kojos. Ištinusios ir pūslėtos. Ėjau. Ėjau kaip hipis. Atsiguliau ir užmigau. Šniurkšteliu nosim kaip šuo: rūtas užuodžiau. Į rūtų darželį ir padėjau galvą. Koks čia tavo, Ramai, romanas? Tas – pilnas mizantropijos, entropijos ir kenotafijos? Oi, ką pasakys mažasis Vladas – ne Volodia, oi, iškarš kailį, blogiausia, kad gailėdamas. Jei negailėtų, tai nebūtų taip skaudu. Apsiverčiu ant nugaros. Įsiklausau. Tai Vilnius. Vilnius vasaros naktį. Iš kur žinau? Žinau.

Kažkoks Vilniaus kiemas, kažkokia vasara, kažkoks aš čia guliu. Kišenėje bus, be abejo, pusantros cigaretės. Pusę jau radau. Yra ir degtukai. Visiška amnezija. Trys ar keturi dūmai? Geriau trys. O po trečio šaus. Jei nešaus, nusipersiu. Niekas nešovė, bet niekas ir nenusiperdė. Kiek galėtų būti tos nakties valandų? Kodėl aš čia? Bet jeigu aš čia… tai todėl. Ar to norėjau? Tegu kiti pagalvoja: ar aš to norėjau? Argi kas nori bjaurasties? Sau.

Naktis įpusėjusi. Aš žinau: dabar man atrodys, kad tuoj prašvis. Kad rytmečio vėsa padarys savo… Aš amžinas bernas. Vienas kaip visada. Čia toks kiemas, iš kurio mėnulio nesimato. Jį galima tiesiog jausti. Net ir dieną: šiame kieme nepamatysi mėnulio. Tai Vilnius, kaip tas Vilnius budavotas? Kurgi tavo, Ramai, protas? Kaukolėje pakavotas.

Galva įtartinai „tyra“. Nasruose šleikštulio nėra, o akyse tamsa, nes užsimerkiau. O kūnas guli ant cemento. Pasiverčiu per pusę sukinio. Nė vienas langas nešviečia. Nieko blogo nepadariau. Neįsiveržiau bliaudamas. Šiaip. Ėjau. Pasukau ir pargriuvau. Matyt, žinojau, kad čia auga rūtos. Kokiame Vilniaus kieme? Ooo… tokių daug senamiestyje. Kad čia senamiestis, man aišku. Ką aš darysiu rytą? Atsisėsiu ant parapeto ir sėdėsiu, o kažkas ateis ir pasakys: „Jei sutikai Budą, užmušk jį.“ Gerai, jei pasakys. O jei ims ir ne? O jei griebsis veiksmų? Nevykusių ir neįvykdomų? Gaila į tokį žiūrėt. Daugiau nieko nedarysiu. Net nežiūrėsiu.

Kodėl aš toks išsekęs? Kodėl jaučiu tik save? Kodėl man savęs negaila? Aš turbūt negyvas. Gal iš tikrųjų numiriau, o paskui tik apsimečiau, kad gyvenu? Kartais net pats patikėdavau, kad gyvenu. Ir šaipiausi: Ramai, o kodėl tu ne žmogus? Tu tikrai panašus į žmogų. Ko tau trūksta? Galvą dar turi, dar ir plaukų ant galvos. Rankas turi, kojas turi, kūną, kuriame kažkas kvaksi, švarkščia, kliurksi, kilnojasi. Ramai, tai tu gal ką nors ir apgausi? Gal kas ir patikės, kad tu žmogus, na, sakys, senas žmogus, jie visi tokie gudrūs negudrūs. Seną gerbtiną žmogų jie laiko gyvu. Kas tie jie? Štai taip filosofavimas valdo laiką. Kažin kiek minučių aš taip galvojau? Būna, kad ilgai. Būna, kad galvoji galvoji, o net laikas neina.

Amnezija. Amnezija ištinka kiekvieną. O dabar ir mane. Aš iš kažkur ėjau. Iš karo, iš kalėjimo, iš beprotnamio? Panašiau, kad iš beprotnamio. Kada? Dabar, kai rašau? Ne, prieš kokius dešimt metų. Taip, gali būti: prieš dešimt metų. Gali ir nebūti. Ne man. Kitam, beje, nepatariu. Malonumas nekoks.

Mažasis Vladas patarė:

– Jeigu rašysi tokias nesąmones, tai būk mažiau trakėnas, kaip tu sakai, kokis ten Trakų lietuvys… Plačiau žiūrėk į tamsą, kam tau tas mėnulis? Nesijaudink. Tu rašyk, prižadu, kad perskaitysiu. Gal ir man pravers.

Jis gana nekvailai pasakė. Ką apie mano rašymus – tai tiesiog šaunu. Kažin ar jam tat pravers… Ot, šiaip – dėl bendro išsilavinimo: ko nebūna bū… buityje… o iš kur žinai?

Kaip tai nepatogu juoktis iš rimtų dalykų? Protingas pasakys: ir nereikia. Iki ko priveda rimti dalykai? Dabar štai rašau ir nežinau, o mano personažas, Ramas, patiria savo kailiu. Nelabai jam gerai. Jam buvo ir blogiau.

Jis manė, kad vis dėlto bus geriau. Manė, bet nelabai tuo tikėjo. Nes yra tokie dalykai, kurie buvo ir bus, jie bjaurūs ir šlykštūs, vienintelė išeitis – apie juos negalvoti, bet jie nuo to nepranyks.

Taip mudu kažkada šnekėjom su Vladu, vienudu Vilniaus mieste, kiti buvo kitkuo laimingi.

Kur mes šnekėjome? Sėdėdami prie Oginskių rūmų įsaulyje, nugaras atrėmę, kojas ištiesę… jau… yra žmonių, kurių nesinori nekęsti, tegu kiti nekenčia… O kodėl prie Oginskių triobos, prie rašnamio, o kur milicija? O milicijai buvo pasakyta: tegu. Leiskit jiems… gal buvo pavasaris, gal koks eilinis laureatas to paprašė, neypatingai garsus ir svoringas, bet geras poetas, o dėl to žmogus. Gal jau visai nesvarbu: kas iš to išeis? Gal jam valdžia tarė: o tu paprašyk! O jis paprašė nežinia ko. Valdžia sulemeno. O juk jinai tą gali, kitaip kokia iš jos valdžia? Bet dar pasidomėjo: o tau, tau kas iš to? O jis galbūt buvo geras poetas, o dėl to žmogus. Žinojo, kad jam ačiū pasakys. Ir kada? Tada, kada to jam visai nereikės. Bet nemalonu nebus. Nieku gyvu.

Daugelis rašytojų yra tokie. O kam? Man to visai nereikia. O jeigu paprašo. O jeigu toks „zakazas“. Kad ir draugas paprašo: žinai, kad už tą nieko negausi, vieni tik nemalonumai. Išsireikšti minkštai moka kiekvienas lietuvis. Vis tiek „zakazas“. Nepatogu atsisakyt. „Zakazčikas“ irgi gali gauti galvon. Gali ir per kepenis, gali jam ir šiknon peiliu įdurt. Ir net ne Lietuvoj. Manot, poetams gali atsitikti vien romantiški dalykai? Pvz., klinikinė mirtis. Atsitinka, kad ir paprasta, banali mirtis pasiima poetą, ko džiaugies? Ir tave pasiims.

Tada kaži kada atsignybau balto sūrio, juodos duonos, patraukiau iš seno… iš naujoviško indo tradicinės substancijos ir tariau sau:

– Bet…

Ir atsitokėjau:

– Žiūrėk, Vladai, kiek daug mes dar turime.

Jis atsakė:

– Tu jau nuklydai į kvazirealybę, kur aš būsiu visai ne tas, aš gal būsiu milžinas, – pasigyrė, norėjo apsiašaroti. – Ką tu iš manęs padarysi toje kvazirealybėje, juk ir pats nežinai, kas tu ten būsi? Pabūk toks iki apyaušrio, paskui uždės apynasrį, paskui imsies kitų darbų ir kito meno, ir aš nebijau pasakyti, kad jis geras, kad geresnis. Blogo nerašykim. Kvailai grasaus nerašykim.

O aš pasakiau:

– Kad niekam jis ir nepatinka, tik kam vienas kitam įrodinėti tai, ką mes gerai žinome… Man atrodo…

O tu:

– Kad ir kiti tą žino.

Bet abu pasakėme:

– Drįsiu suabejoti.

Taip buvo, dabar aš guliu ant cemento, nei kvepia tos rūtos, nei ką, o man nyku, nes imu suprasti, kas bus. Nebus nei poezijos, nei jaunystės, tik Vilnius, žinoma. Aš pagalvoju: Ramai, ką tu dabar darysi? Atsisėsi ant subinės, subinė – ant cemento plytos, plyta – ant žemės. Taip ir padarau. Dabar užsirūkysi, Ramai, visą cigaretę, gal nelabai išbirusi, nesijaudink, degtukų turi gal septynis. Du bus sudrėkę, du nubyrėję, penktas kaip šuns koja, tuo ir užsidek. Taip ir atsitinka. Nuo to flash nieko neatsitinka, nes ir neturi atsitikti. Ar sieloje ramiau? Uždrauskime ir tą dūmą vargetai, argi negaila šilumos tokiam? Gaila. Uždrausti.

Uždrausk atsistoti. Juk jau gulėjo. Gulintį lengviau: paėmei už rankų kojų ir numetei kur nors, kad nemaišytų. O čia dar: ėmė ir atsisėdo, ėmė ir atsistojo. Atsistojo, dar svyruos… o jei nesvyruos, tai negražiai atrodys. Nebus panašus į… Ką? Heraklio stulpą. Šiukšlė koks. Nenori būti panašus į H. S., o tai geras dalykas, tiktai kokia iš jo nauda?

Kas iš to, kad tas kiemas man gal ką nors reiškia, o tau lygiai tą patį reiškia kitas kiemas. Aš vilnietis, tu vilnietis, kiekvienas lietuvis vilnietis, nors ir vienai dienai būtų į Vilnių užsukęs. Vilnietis, žinoma, ir lenkas, bet jis kitaip tą Vilnių supranta. Argi Vilnius jam sostinė? Ar ruskiui kokiam? Kas čia jam: Maskva, Vladimiras, Peterburgas, gal Vladivostokas? Ko jie nori? Jei nenorėtų, tai visai nieko būtų gorodok. Poriadočnej Odesa. Kaip kokia Poznanė. Gyvenk ir norėk.

Jie gyvena ir nori, o man muštis su jais nesinori. Jiems nors bonbonkę. Tai ne žydai. Turėjo Jeruzalę, tai jiems – maža.

Duok dar ir Romą. O paskui – dar „Šiaurės Jeruzalę“. Kokia čia tau Jeruzalė, jeigu snargliai teka? Jei alijošių žiaumoji ir nuo to tau plaukai žemai šiurpsta. Jeruzalėj to alijošiaus nė žinot nežinojai, augo bet kur, toks, matyt, gali augti visur. Net „Šiaurės Jeruzalėj“. Net kambary. Augalėlis nuo visko. Aloe.

Pabaigiu tą cigaretę. Kaip įpratęs, sutrinu nuorūką. Pirštus pauostau.

Terba kažkokia guli. Gan didelė. Apytuštė. Gal ir mano. Negi kas būtų ant manęs užmetęs. „Tašė“ su rankenom. Kodėl aš ant jos nepadėjau galvos? Matyt, ne kažkas tenai ir yra. Bet mano.

Kuo dar aš bagotas? Susmirdę kedai. Apie retus plaukus ant galvos jau sakiau. Kelnės. Džinsai, be abejo. „Triusikai“ šiokie tokie, pripersti, gal ir šiktelti. Marškiniai. Striukė.

Striukė. Viskas aišku. Striukės vidinėje kišenėje dokumentai. Tiesiog jaučiu, kad…

Nenoriu prisiminti, iš kur einu. Žinau, kad iš beprotnamio. Nenoriu aiškint nė sau, ką jau ten kalbėt apie kitus. Dabar šiuo momentu neklausia. Man gerai.

Apsimetinėji, viską puikiausiai suvoki. Bet kad ne. Jei nebuvai pakliuvęs į tokią situaciją, tai iš kur žinai, kaip ten būna? Tu nežinai, tu pagal savo supratimą viską supranti, tau visas pasaulis aiškus. Niekas tau ir nesiūlo, menkysta, suprasti. Tau ir taip viskas aišku. Tu tam ir gimei, kad tau būtų viskas aišku.

Kam aš tą ruošiuos sakyti? Niekam. Aš tik taip galvoju. Ir dar galvosiu taip, kad nesuprastų. Ims ir supras: čia kažkas ne taip. To aš nesuprantu. Pasaulis gali sugriūti.

Gali. Aš tai ne kartą buvau nugriuvęs. O pasaulis ne.

Tai tokiems tik ir griūva pasaulis. Jie rėkia:

– Blogai! Baisu. Kas čia darosi? Visi nugriūsim.

Teisingai. Jei nugriuvo vienas, gali nugriūti ir kitas. Ir tu nugriūsi. Nebijok. Bet pamatei, kad taip gali atsitikti.

Vis tiek nugriūsi. Tavęs negailės. Pasakys:

– Ir kodėl tu nugriuvai? O kodėl tu nesisaugojai? Kodėl tu savęs nemyli? Tu daugiau taip nedaryk. Tegu kiti griūva, virsta, krenta.

Kaip medžiai kokie. Kaip meteoritai.

Guliu. Brudnas aniuolas vilenskas. Pažiūriu į dangų: nei ten šviečias, nei rausvėja rytai. Pro bromą šviesa rėžia savo keturkampį mąstymą, miesto šviesa, valdiška viduvasarį.

Tai ko aš čia stoviu? Galiu ir atsisėst kaip jogas. Pasėdėsiu kaip jogas. Atsigulsiu ant cemento. Kaip paguldytas „ant kastuvėlių“. Yra dar ir trečia cigaretė. Pusė. Viena. Dvi. Iš kur žinau? Yra dar ir puspačkis. Dešinėj striukės kišenėj. Tas, kuris atsiranda, kai reikia. O dabar aš pagalvosiu.

Aš beveik įsitikinęs. Tai pats blogiausias atvejis.

Reikės sėdėti ant… šalia rūtų, laukti aušros, kol kas nors praeis. Pasidomės, bet nelabai. Bet ir nenustebs.

Sakykim, kad viskas praėjo. Nes vis tiek praeis. Nes tat neįdomu. Kaip rimtas prancūzų romanas. Dvidešimto amžiaus. Kad nuo nuobodulio nepabėgsi. Aš galiu ir bėgti. Aš guliu ant nugaros ir bėgu. Kilnoju kojas. Bėgu. Dangum.

Toks jausmas: lyg tave mato, lyg nemato. Kad nelabai ir svarbus. Visi supranta, kad tu neagresyvus.

Galvoju: ogi ar aš vienas rašau? Ar man koks draugas nepadeda? Padeda, tik seniai užmiršęs, kad padeda. O gal aš jam trukdau? Sąžinės likučiai man sako: rašyk tu savo. Rašyk savo, gal ir jis rašo. Gal jis nuo to pradeda rašyti. Nes yra tokie, kurie kitaip negali. Jie grafomanai. Jie turi rašyti. Jiems smagu, kai raidės tampa žodžiais, žodžiai sakiniais, o Gogolis išprotėja. Jie rašo… taip sakoma, kad rašo galvoje, jie taip myli, jie taip supranta, kad nemirę…

O tu, jei skaitai, pagalvok apie juos, gal jie paskutiniai… (nelabai cenzūrinis posakis), gal to rašymo visai nereikės. Nė knygų. Nė visokių ten kasečių. Arba muilo operų. Ne vienas bijo, kad nereikės. Bijo, kaip koks kalvis… Kaip koks… Čia kitaip. Greičiau, pigiau, efektyviau. Įjungs kažką, pasakys: čia gražu. Tu žiūrėsi, ir todėl, kad nieko kito neturėsi, ir tau bus gražu, kasdieniška. Kaip daržas.

O dabar muilo opera. Jeigu toje muilo operoje dar ir daržą kasinėtų, tai argi kas mokės kaip tu? Kur kas prasčiau. Kaip koks žydas darže. Tai kas, kad jo karvė pieninga. Bet priklauso kibucui.

Kolchoze tarp visų karvių tu savo karvę turėjai. Tu niekam ir nesakei, kad ji tavo. Visi ir taip žinojo. Ne visąlaik. Kai tavo kolchozinė karvė gailiai mūkė, ko kitos šaipėsi? Dėl to, kad tau karvės nė motais. Dėl to, kad tavo akys gražios, Hera.

Spartietiškas tas graikų didvyris Heraklis, spartuoliškas. Kodėl? Hera jo priešė. Jis ne Heros sūnus. Spartoje ką jie dievino? Hestiją. Židinio deivę. Pasileidusios spartietės ir jų benkartai. Kovingoji Graikijos dalis! Graikijos kazarmės. Jie Graikiją ir gynė! Blogiau: jie tik Graikiją ir gynė.

Kas dar? Graikiją mylėjo. Pederastiškai ir lesbietiškai. Pasakyk tą dabartiniam graikui, tas pagalvos: iš kur tokių durnių ir atsiranda? Ir dar europietis. Apie tave pagalvos. Kvailai visko prirašyta: iš neturėjimo ką daryti ar iš atsargumo: kad ir taip būna. Ne kasdien, bet jei nekasdieniška, tai jau ir labai gerai?

Kam aš tą vapu? O apie ką galvoti? Apie Šventaragio laidotuves? Apie tai, kas iš mūsų kartos protingiausias, nors ir mirė anksčiau laiko? Jeigu jis mirė, tai ar aš tapau protingesnis?

Keista, tiek gydytas, bet kur mano protas, kur kito – aš stoviu… Turiu to proto. Va, emocijų – tai nelabai. Emocijos – tai poezija, o poezija – tai, filosofe, tylėk! Tavo emocijos, filosofe, mizeriškos. Nė nerodytum.

Sugirgžda durys ir išeina boba. Tokia užsimiegojus, kad boba. Iš tikrųjų ji yra moteriškė, aš ją tokia ir laikau, bet ji jaučias boba, nieko daugiau. Ji netgi nusimyžtų ar nusiperstų kaip kaime, ir nieko čia baisaus, bet pastebi mane, o aš sakau:

– Nusiperst norėjai, tai persk.

– Ir iš kur jis žino? – stebisi ji, o aš sakau:

– Tu gi ne boba, tu moteriškė.

Jinai stebisi:

– Ir iš kur jis žino? Ir kas jis toks?

O tada galvoja: ir ko aš į tą kiemą išėjau? Juk čia ne kaimas. Dvidešimt septynerius metus mieste gyvenu, o ima kažkas ir pasako… Koks diedas ir dar lietuviškai. Sarmata, ir viskas.

– Tai kad aš tyru oru išėjau pakvėpuot, o tu ką čia darai?

– Tavęs laukiu, labai esi graži, nes lietuvė.

– Eik tu šikt.

– Tai tavo rūtos. Žinau, kad dukters neturi.

– Durnas koks. Iš pat ryto durnas. Senas ir vis tiek durnas.

– Tavo amžiaus.

– Aš jaunesnė, todėl gudresnė. Todėl meluoju.

– Aš irgi teisybės nesakau. Mano teisybė ne tau. Todėl tu man ir patinki, kad ne mano.

– Nebūtum senas…

– Nebūčiau. Bet kad esu.

Ir – žodis į žodį. O kur pagalvojimai?

– Pažiūrėk, koksai aš negražus.

Jai prapuola ūpas. Apsisuka ir eina namopi. Manot, nemiegos? Miegos ir dar užknarks. Anei tokiai sapnuojas.

Tuoj kokia Manka išsibrazdins. Tos uvėresnės. Apsimetusios, kad neprabudusios, dar ir tarp kojų pasigraibys. Mano kojų. Tad sėdžiu laisvai. Ant parapeto. Koja ant kojos. Todėl Manka parpia, ir jos vardas visai kitoks. Atsiprašau. Nelabai man rūpi. Visos jos vienodos. Vienodai ir šneka. Rusiškai.

Užtat išeina Ivanas. Sugirgždinęs duris, nusižiovavęs, parodęs, kad mato ir nemato. Dar nenusprendęs, kaip geriau: matyt ar nematyt.

– Čio tut sidiš?

– A žalko?

– Ne žalko, no…

– Labas rytas.

– A, labas rytas.

– B. Dobroje utro.

– Nu, ne doždlivo, no…

– C. Šo ce take! Nu i dvor!

– Prodat’ što choš? Večerom prodaš.

– Ždu. Tebe ne mešaju. Pomešaješ, darom ne dam. Ne nado. A to dumal, žena v chate kurit’ ne razrešajet.

– Ty menia ne drazni.

– Vsio ravno pakurim. Moich, stoptanych. K tebe dela ja ne imeju. Eto moji makarony. Ty možeš paniat’, što ja ustal. I ne ty v etom vinovat. Byt’ bodrym ne každomu s utra dajotsa. Glaza u menia sinije, namierenija lichije. Što bros? Okurkov tut ne brosaju.

– Dolgo kuriatsa tvoji. Zapoteli, štoli?

– Tu lietuviškai papeikt gali? Ili neznaješ, što takoje „papeikti“? Skolko let v Vilniuse živioš?

– „Papeikt“ – eto, po ruski… „upreknut’“…

– Upreknut’, no ne menia. Cigarety.

– Interesnyj ty čelovek…

– A tu ne očen’… Toks kaip aš… O aš pažiūrėsiu: ar čia pataikiau, supranti.

– Čtož u tebia, chot’ s glaz begi…

– Kak u ruskovo. Bet lietuvis gi aš. Kodėl tu man trukdai? Manai, kad čia mano laimė?

– Ty kto takoj? Služil?

– Služil. Tebe ne rasskažu. Pats pažiūrėsiu. Gal galvoju, kad taip, a? Pažiūrėsiu – nueisiu.

– A, tak ty iz za nejo…

– A kto ona, kak, pover’, ne znaju. Tebe tak ne bylo.

– Kak eto po litovski… nepavydžiu aš tau…

– Nedurnas tu diedas, nors koks tu diedas, salaga.

– Pridavilo tebia žizneju.

– Mažiau nei tave. Meluoju.

– A jesli ana ne?

– Galvoji: medus. Medus kitam. Ne man. Kodėl aš toks nepiktas? Todėl, kad klastingas, o po teisybei: todėl, kad tu man ne priešas, o žinai, kodėl ne priešas? Todėl, kad mes ilgai kalbėjom. O kodėl ne draugas? Kad aš tave pirmą kartą matau. Todėl mes draugai nė nebūsim nigdy. Nė priešai.

– Ty o niej… Ne očen’ to znaješ…

– Skolko vremia ana tut tarčit?

– Da ana veki tut tarčat’ budet…

– Znaju lutše vsevozmožnovo…

– Kto ty jej?

– Ja ejo i nevidal… Ta li?

– Atkūda znat’? Skoko ich u tebia bylo…

– Ar čia man nugaišt ar visai nenugaišt… Ty ruskij, ty prosto ne možeš skazat’. Nugaišk kitur. Ty predstav’, gaišena, on (pirštu rodo į save) tut gnit’ ne budet, svaimi dvumia pajdiot i sonce budet šviest i doroga pad nagami. A pasavietuješ: idi, kai eit galėsiu?

Tą viską aš šnekėjau, kad tik šnekėčiau. Ir galėjau. Ir šnekėjau tyliai kaip lietuvis. O tas bent jau lietuviškai supranta. Stiprumą buvo pajutęs. Nebaubė: s utra gavari pagromče.

– A esli ne ta?

– Tak mne etovo chatelos’,– prisipažinau. Beveik kaip sakinį lietuviškai pasakęs būčiau. Jie labai įkyrūs, rusai. Neįtarūs, įkyrūs. Jie žino, kad tokie yra. Jie nežino kodėl. Niekas nežino. Neįdomu ir aiškintis.

– Tu man nieko nepadėsi. O aš tau juo labiau. Tu sutrukdysi man vieną rytmečio valandą, kurgi ne, penkias minutes: taip ne taip. Ar tau kas nors sutrukdė? Idi, do… Drugomu ne mešaj.

Ėmė ir nuėjo. Man pasisekė. Aš nežinau, ko aš čia, kodėl ir kaip… Dar kokia lenkė atklys… ar lenkas. Abejoju, ar šiame kieme jų nėra. Gal miega.

Sutraukiau dar vieną cigaretę. Nusiskyniau rūtos šakelę, sukramčiau. Nusispjoviau. Nuėjau ir paskambinau.

Savo „tašę“ (bet kas joje yra?) pasistačiau už savęs. Kad esu negražus, žinau. Kad esu senas, žinau. Kad čia esu, žinau. Kas išeis, nežinau.

Bet ne. Atidarė. Ji.

Aš apsisukau. Paėmiau „tašę“. Kaip ji atrodė? Ne „tašė“, o ji. Buvau negražus, bet dabar tapau vos vos. Gražesnis. Ji nusprendė, kad yra gražuolė. Aušra. Ką ten aušra. Nuo to tik pabjaurėjo. Jau ta jos „naktinės peteliškės“ elegancija…

Tas „visiems suprantamas grožis“. Dabar „štivna“. Masyvi. Kūnas dar laikos. Viskas nuėjo į kūną. Kūnas negražus. Gal man pasakyti: „Labs.“

Toji „tašė“ jai svarbiau negu aš. Ji nežiūri į „tašę“ kaip maža mergaitė. Ji žino, kad toje „tašėje“ kažkas yra. Ji žino, kad ten ne šiaudai. Ji žino. Jei būtų šiaudai, „tašė“ visai supliukštų. Pagalvojau: kiek aš tylėsiu. Ji galvoja: gal jis pirmas prakalbės. Bet ne tokią dieną. Jis jau pakalbėjo.

Ji, aišku, žiūrėjo pro langą. Ji keliasi anksti, beprasmiškai dvakinėja, rūko, gėrisi savimi, nes niekas kitas visame pasaulyje to nedaro, dėl to jinai jaučiasi išskirtinė asmenybė, persona grata por se, užsifascinuoja, nusišizofrenina: balta karalienė prieš juodą, tai kas, kad karaliaus nėra, o jos dydžio ir nebus, tai kas, kad visos partijos pralaimėtos? Joks čia žaidimas.

Ji net norėtų išgirsti: tai aš, tavo karalienius.

Bet aš sakau, aš tyliu: aš tavo rikis, aš tavo žirgas, aš tavo bokštas, aš tavo pėstininkas, aš tavo nulis.

Už manęs karieta nestovi, karalienė ne pod ruku, tai kas aš? Jos protas neišneša. Ir jaunesnė buvo kvaila, o dabar, žmogeli, kvailesnė už šluotražį, nes pati to nesuvokia. Kad tai aš, ji supranta, bet kam aš reikalingas – nelabai. Teisingiau: kam ji man reikalinga. Bet jos galvoje krusteli netikėta ir labai neteisinga mintis: gal ta jo „tašė“ prikrauta Australijos dolerių ir „Jacobs“ kavos pakelių? „Jacobs“ kavos pakeliuose arbata, o doleriai amerikoniški? Kodėl negalėtų taip būti, jei norisi?

Tai aš stoviu, laikau tą „tašę“ rankoje ir visai ja nesigėriu, nes stoviu nusigręžęs, visai jos negeidžiu, net ir dėl kažkokios neblogos vienos vasaros savaitės, kuri dar kažin ar buvo.

Asmeninio žavesio jau seniai neturiu, o ji? Bet ar tokių dalykų klausiama? Jei klausiama, tai jų nėra. Tai kas čia: noras paišsidirbinėti? Aš galvoju – reikėjo dar man ir paskambinti. Paspausti tris kartus durų skambutį facteur, triste facteur… Dabar ji ims ir išloš. Aš galvosiu: jos čia nėra. Aš esu aš, kažką turiu savo rankoje. Galiu stovėti nors ir valandą, žiūrėti ir nematyti. Paskui ji nueis, o aš eisiu. Sau. Ir būsiu laimėjęs.

Taigi aš stoviu, nieko nematau, nes nėra į ką žiūrėti. Ne aš „irgi“, o aš esu negražus.

Ką ji jaučia. Dvėsta iš vienatvės. Galiu šiek tiek paįvairinti jos gyvenimą. Ji tokios progos nepraleis. Ji – vienas iš Heraklio stulpų. Nieko žmogiška. Moteriška juolab. Kodėl nepatampius jos kantrybės? „Nemanau, kad to noriu, – galvoju taip, kad ji suprastų. – Nemanau, kad tai svarbu, bet svarbiau negu man. Man visai nesinori pasakyti: „Labas.“ Ar: „Kaip netikėta.“ Ar kitą banalų galantiškumą. Aš jos neperku, savęs neparduodu, man ar žmogus, ar beprotis – tas pat, o ji – ji yra moteris šizofrenikė, išgyvenusi iki senatvės. Visiškai neįdomus atvejis. Neįdomi nei kaip žmogus, nei kaip beprotė. Kaip moteris – juo labiau. Kas iš jos? Tas negrabumas, tie stori kaulai, dabar ir mase apaugę, ir jos nerangumas, kurį iš visų jėgų stengiasi paslėpti, ir visi tą mato – kaip kiekvieną veiksmą, kuriam reikia pastangų… Dabar ji nieko panašaus nedaro, stovi, kvaila, nerangi, stipri boba ir žiūri tusklymi glazami.“Ėmiau ant savęs pykti.

Ji tą pastebėjo. Nusprendė, kad tai jos nuopelnas. Pagražėjo. Sustiprėjo. Taip ji mano apie save. Aš apie save – ne. Ir apie ją.

Jokios hipnozės nėra ir nebuvo. Man ta hipnozė – tik dėl smalsumo. Jai buvo svarbu: kad gali daryti poveikį, o to poveikio ji niekad nedarė. Aš ją pažįstu nuo vaikystės. Tik iš pasigailėjimo kas nors apsimesdavo, kad ja žavisi. Vėliau ji tą suprato, vis tiek nepatikėjo. Tada kokiam paliegėliui atseit įteigdavo… įteigdavo, žinoma, ne ji… A, tegu galvoja… Jei supras, tai dar numirs… Tokie padarai neatsparūs. Iš blogiausios padėties išeities nesuranda… stovi ir laukia, guli ir laukia. Rimtai, net nesišaipo. Galvoja, kad ir kiti tokie. Nori, kad ir aš…

Aš kitoks.

Tie, kurie vis dėlto randa išeitį, to daryti nenori… O kam? O kodėl? O kurių velnių? Ar nuo to kam nors bus geriau, kad ir man? O todėl, kad man nuo to geriau nebus, aš to nedarysiu, ir pasiusk. Arba darysiu labai nedaug. Tiek nedaug, kad geriau nė nedaryčiau. Sunaikink mane.

Manęs nėra. Gyvenk pasaulyje be manęs. Pasaulis be manęs nuostabus, nes aš buvau viso blogio priežastis. Todėl, kad dariau, todėl, kad nedariau, todėl, kad dariau ir tik, kad dariau ne tiek, ne taip, ne tau, ne tam… Kodėl aš nedariau sau? Sau darysiu, kai darysiu ne tau. Labai paprasta. Turi logikos vadovėlį? Pasidėk, neatsiversk ir žiūrėk. Bus tiesiog nuostabu. Nematau aš čia nieko nelogiška.

Žiūriu į ją kaip į nusenusią pozuotoją, kuri jau nebėra išraiškinga, kuri „taip nieko ir neįkvėpė“. Ji gyrėsi: o tas? Pasakiau:

– Seniai žiūrėjai.

– Seniai, – pasakė ožkiškai maivydamasi, susirado tą portretą, žiūrėjo ir mane niekino. O man nė motais.

– Dabar pasižiūrėk į veidrodį, – įsakmiai paliepdavau.

Triukas senas kaip tapyba, bet suveikė.

Tada ji nuėjo pas jį ir pasakė:

– Aš būsiu jaunesnė.

Visi dėl to nusišaipė, tik ji ne, tik jai atsivėrė „gyvenimas naujas“, kuo? Visi net nustojo šaipytis, tai vis dėlto negražu, nemalonu, koks čia grožis… Ak, susigriebė ji, atsiprašė visų, galvojo, kad tuo viską pataisys… na, gerai, gerai, tie atsiprašymai yra nuliniai, ne veltui visi berniukai taip jų nekenčia, ypač paaugliai.

– Galima ir „širdingai“ atsiprašyti…

Gali priversti patiną nuoširdžiai atsiprašyti, jei nori įsigyti priešą, bent jo širdies gilumoje, bet pati ar moki? Ką ten priešą – nedraugą, indiferentą, kuriam ir tavo laimėjimai, ir karjera, ir tikri pasiekimai, ir išpūsti „burbulai“ vienodai nesvarbūs, nes tu jam – tuščias daiktas. Niekas. Ir tas niekas esi tu. Tikrai. Ir nepakeisi. Ir neapgausi. Ir nepriglausi. Ne tau saldumėlis.

Bent dabar. O kas toliau? Dar sunkiau. O kita? O kur ta kita? Ir vėl bus tas pat, tik dar neįdomiau, nes bėda tai nauja – visos jos vienodos. Galvoju kaip moteris. Nusišaipiau. Tas jos šiziškumas vis dėlto lipnus. Joms yra viena gyvenimo meilė ir tai nežino – katras, visa kita – tik vakuumo užpildymas. Tas pat ir vyrams, bet jie bent pagalvoja: o kas ta mano gyvenimo moteris? Jos ne. Jos „jaučia“. Nesvarbu kas. Tokios dvasinės būsenos ir kūniško galingumo – tai tas! Kada gi jie, vyrai, susimąsto? Kokių trisdešimties sulaukę, o paskui taip mąsto iki gyvenimo galo: o gal tokios nė nebuvo? Gal ji į ką nors panaši? Jei panaši, vadinasi, neoriginali? Gal ji mane ima taip sau, iš patirties? Neee taip, tai ne.

Ir nutirpsta: o juk tas, kuriam irgi nee. Nesvarbu. Jam ar kajutė, ar kambuzas, pagaliau net galjunas: koks skirtumas, kur dabar aš?

Dzie, tiek atsiribojęs nuo svieto ar prieš jį atsilapojęs aš buvau tame beprotnamyje, taip ten visiems įgrisau, kad tapau sanitarėliu, paskui sanitaru, paskui ir algą ėmė mokėti, algelę, paskui ir visi daktarai sanitarėliais pasivertė, iškvaišo, išprotėjo, per ilgai ten užsibuvo, juokauju, ir aš ten ilgai buvau, užsibukino, ėmė klausti, kaip ten būna, ir netgi tikėti tuo, ką aš sakau. Per vėlai pradėjau atsakinėti visokiomis nesąmonėmis, o žiūriu, kad ir tą už teisybę ima, man kraupu pasidarė, paskui atsirado vienas jaunas, nelabai kvailas, pasakė: tai gal eik kibinimateri!– Aš jam nieko nesakiau, pagarbiai stovėjau, galvoje vakuumas, pagarbiau negu su eee… senais durniais liekoriais, bet… nei tu ligonis, nei tu darbuotojas… O ar aš ko prašau? O tu, durniau, gali neprašyti.

Bet jaučiu: jis man pasakys kai ką palankaus ir netikėtai gero…

Tai aš stoviu ir atseit žiūriu, o jinai laiminga galvoja mane užhipnotizavusi, savo jaunystės žavesiu, žinote, savo ypatumais ir tuo, kad aš vis dėlto kartais ją mėgau, o ji to nevertino. Maivėsi, tuo blogiau jai. Aš nesimaiviau. Maivaisi maivaisi, galvoja ji, bet nėra tuo įsitikinusi. Gal ir maivausi, bet nerimtai. Rimtai reikia maivytis.

O jinai maivosi prieš veidrodį – kad išmoktų prieš kitus. Gal ir kitą dar tuoj nustvers. Gal geresnį. Gal ir nustvėrė. Gal vienam kartui. Bet gal toks jos nė nemėgo. Tai nesvarbu, pamėgs, aš priversiu. Pamėgti, pamilti, iš proto eiti. O jeigu eina iš proto juokdamasis, tai ženklas, kad mėgsta, bet tiktai mėgsta, „liubitelis“, bet nemyli, o paskui ir to nelieka, net ir pykčio ypatingo nelieka. A, pykčiu, neapykanta geriausia viską išdeginti, kad liktų dykra.

Taip, tai yra dykra. Išdegino ji. Toje dykroje stypsau aš su savo „taše“. Užanty dokumentai, širdyje sava asmenybė. Jos akimis, aš draugiškas patinas. Mano akimis, ji – ji taip mano – auka. Jai patiktų: skriaudikas kankintojas apsireiškė. Apverčia – ir auka aš. Ne, ji – atsitiktinė gyvenimo stotis. Ak, jam svarbu vieta: irštva.

Su malonumu prisimenu:

– Dar tau negerai – man gerai. Gal kam negerai. Gal jums. Gal dar kam. Gal turit ką geresnio. Gal galiu eiti?

Tasai jaunas ir nedurnas, kad… jei tą mano „etatą“ sau prisidurs, tai bent pinigų gaus, gal jam reikia, tai pasikvietė:

– Gal tau noris namo?

– Į kapines?

– Ne. Visi per daug guostis tau įprato. Gal norėtum nešdintis?

Tiesiog džiugu, kaip netikėta!

– Aš maniau, kad jau iki mirties čia prabūsiu.

– Per daug gerai manei. Jei tave išrašysiu, taip… dabar sakyk… kad sveikas, kad senas, kad neagresyvus...

– ...kad man penkiasdešimt septyneri, o jaučiuos kaip septyniasdešimt penkerių, kad man nesvarbu, kur aš numirsiu, nebūtinai čia, kad nereikia man jokių pagarbos ar atminties išraiškų, kad šešias lentas susisiūti moku, o tas šešias lentas kaip nors gausiu, vieną gal ir pasivogsiu, gal ir dvi, jei pasakysiu kokiam tikslui, tai ir trečią gal kas duos, tokiam tikslui būtinam, jeigu mirsiu, tai gal kas ir į kapines nuneš, aš pataikysiu prie tokio šventoriaus, kad kapinės būtų netoli, galiu ir prie kapinių numirti, grabą atsinešęs, jei dar būsiu gyvas, toliau tegu duobkasys lopeta pareguliuoja, nedidelio čia mokėjimo reikia, tegu pasistengia, jam pačiam numirti bus lengviau.

– Ko čia darkais? – klausia jaunas nedurnas. – Ar į laisvę nenori?

– Noriu, – sakau, – bet netikiu nei laisve, nei pasiūlymais.

– O jeigu aš…

– O jeigu tamsta man ir išeitinę, jei galite, jei galite…

– Būsiu vieną beprotį išgydęs! – džiaugiasi, dantukais griežia.

– Kam tamsta į tokią specialybę lindote, juk šičia sunku … – sakau nuoširdžiai, prikandu liežuvį, tramdau tuos besiveržiančius žodžius: gal eilinis pasityčiojimas, ir dar įrodyk, kad tyčiojiesi ne tu. – Aš galiu eiti?

– Palauk. Nevaizduok darbininko. Toks nesi! – jau jau man protelis turbūt maišosi, jau tuoj vėl užbliaus: – Aš vėl tave iš proto išvarysiu!

Daug kas iš proto varinėjo, bet šitas dar ne. Nelabai ir nori.

– Taip ir paklauskit: kodėl aš nenoriu į kapines, o nenoriu todėl, kad man penkiasdešimt septyneri, jums gal aš atrodau senas, gal šioje vietoje ir jaunesnio reikia, gal tokį ir turite, galite kam nors protekciją padaryti, įdomiau kažkam padaryti protekciją, negu žiūrėti į visai nusidarbavusį… atleiskit, nerandu žodžių… aš, tiesą sakant, nematau, kaip jūs išsikapstysit iš šitos vietos, jums liko nebent viršininku tapti, realiu, ministerijoj, aš neįžūlauju, ne tie žodžiai man iš susijaudinimo, tamsta, nors vos gal pinigus didesnius gausit, net panašu, kad ir neišprotėsit.

– Tu įžūlus senis. Gausi porą injekcijų ir nudvėsi.

– Ar tai blogiausia?

– Tu į laisvę bijai eiti. Čia tau gerai? Čia tau nuostabu.

– Ar aš ko prašau? Dokumentą kokį ir išeitinę…

– Išeitinę… Užsimanė! Paskui pridirbsi kokių nesąmonių, dar nudobsi ką.

– Pridirbsiu, tai atgal atves… o gal ir ne pas jus, o kur dar blogiau, gerokai blogiau… O išeitinę… išeitinukę… kaip be jos? Aš juk dar ne pensininkas. Iki pensijos kak mednomu katelku.

– Žinai, baik išsidirbinėti. Man nesmagu į tave žiūrėti, aš irgi sąžinę turiu ir žinau, kas tu esi, ir tavo, atsiprašant, talentus, ir tavo, atsiprašant, nuopelnus.

– Aš pavargau, tamsta, ir nenoriu jūsų varginti, – sakau abejingai. Kiek ten tos išeitinės, tiek, bet man ji nepakenks.

– Tai ką išėjęs darysi?

– Turėsiu ką daryti. Kol šešias lentas gausiu, kol susiobliuosiu, susikalsiu, va, kiek ilgai gyvensiu.

– Tai nuo rytojaus laisvas. Terbą turi? Didelę? Nieko nepavogsi?

– Pavogsiu. Vieną „idealą“. Adijalą. Dekį. Jis jau lyg ir mano. Galėsit pažiūrėti – nieko daugiau. Ir išlydėti pro vartus. Jei įdomu.

– Ir šiknon įspirsiu.

– Į tamstą nepanašu, bet to nebus. Kad nereikia.

– Kam tu iš viso gyvenai?

– To aš patsai savęs paklausiu po kokių gal net ir dešimties metų, jeigu jau laisvė… Čia gal būčiau mažiau kankinęsis…

– Klausyk, bet aš matau, kad tu rimtai… Ar turi kur eiti, ar dar liko artimųjų?

– Spėju, kad nelabai, gal koks ar kokia, bet yra ir tokių, kurie ir to neturi. Žinau, kad manęs jums pagailo. Ir kad jokių bėdų dėl manęs nebus. O laisvė senam – vis tiek baisu. Nors nieko nėra… vis tiek laisvė…

Jis pernelyg ir nesusijaudino, tik tiek… kam dar žinoti, ką jis… Jis ten dirbs. Tik tokie ten ir dirba, kitur gal net ir ne… o čia vis šis tas. Nepasakytum, kad be naudos jis čia. Net per geras. Bet jo reikalas. Jam taip atsitiko.

O man taip atsitiko, kad išėjau. Nei lydėjo kas, nei ką. Susidėjau į terbą „idealą“– pledą, dar keletą smulkių daiktelių ir išėjau. Sėdau į autobusą ir išvažiavau į Vilnių. Toliau neatsimenu.

Dabar stoviu prieš ją. Lyg būčiau pas ją važiavęs… Pamąstydavau taip: kaip nors įmanoma išgyvent… „Jei būčiau laisvas“ – laisva rašinio tema. Mano atvejis neteiktinas. To nebus. Ar gali atsitikti? Mažai tikėtina. Nulinis variantas. Tad ko aš žiopsau?

O jeigu būtų kitas? Tiesą sakant, tikimybė tokia pati. Kiek didesnė? Ar verta bandyti? Šaltu beaistriu bendravimu. Kitą variantą bandysiu šitą pralošęs. Bus dar sunkiau. Nesinori nė trečio varianto, kuris tikriausiai atsirastų.

Stovėta pakankamai ilgai. Ji seniai galėjo apsisukti ir nueiti savopi. Ne, stovi. Netgi patenkinta. Netgi triumfuoja. Gatavai prasilošusi senė.

„Bendrai, – stumiu mintį iš visų jėgų stengdamasis nešyptelėt, – jeigu jau su šita nors pusdienį išlaikysiu, tai aš jau vyras. Kaip nors vis tiek reikia pradėti.“

Stengiausi prisiminti: atvažiavau į Vilnių. Ir ne iš tos pusės, kaip buvau įpratęs. Jau studentai būdami pastebėjome: tas Vilnius – vis kitoks – žiūrint, iš kurios pusės įeini, jei įvažiuoji – dar kitaip. Vienas ir įjojęs buvo. Sakė: dar kitaip. Aš juo tikiu. Ir kiti tikėjo. Tie žali Vilniaus bromai – rūtom apkaišyti.

Bet aš atvažiavau ne iš įprastos pusės. Kai tik supratau, kad Vilnius – sėdėjau, matote, apsisnaudęs, entuziazmo – nulis, taip taip, kai tik supratau, kad jau Vilnius, ėmiau ir išlipau. Kažkuriame iš tų kvailų rajonų, visi jie vienodi, nebent tiems, kurie juose miega ar dvakinėja, jie kuo nors skiriasi. Dar ir saulė nebuvo nusileidusi, aš ėjau, jausdamasis toks nesavas ir tarsi ne Vilniuj, neagresyvus ir nesileidžiantis į kalbas. Tiesa, niekas ir nekalbino.

Iš vieno kvailo rajono nuėjau į kitą, ėjau, galva vedė, kojos nešė, žiūriu, aš vėl čia pat, kur buvau, o jau sutemo, pykau: būčiau kur senamiesty, ten gal rasčiau kokį suolą ar medį paupy, sėdėčiau ir niekam netrukdyčiau. Mačiau, jaunas būdamas, su merga eidamas, ir vienišus senius, ir senes, ir niekam jie neužkliūdavo nakčia, gal miegot nenorėdavo, pigaus dimedrolio gerti. Einu – tos kičinės reklamos, karčemos, ir jaunimėlis koks antrąkart einant ėmė šnirpšti, pizdziukėliai kažkokie: nyk iš čia, ko čia vaikštai? O troleibusais ar autobusais nesinorėjo važiuoti, niekaip, o ir kur būčiau nuvažiavęs. Ir klausti nesinori, nei seno, nei jauno juo labiau, o ir ko klausti: kaip iki stoties nueiti? Žinau, kad gal kokie penki kilometrai, gal net šeši su trečdaliu, kas gi tokius didelius atstumus pėsčias vaikšto? Galvoju: eisiu trečią kartą pro tą pačią vietą, tai tikrai apdaužys, šiaip sau. Dėl to, kad sliūkinėja toks durnas senis, tikrai atrodau gal trenktas, nesuprantamas… Praėjau tas, mano nuomone, pavojingas vietas, kažkokius žiedus, dar neužstatytas dykvietes – landšafto grožybes, nei mėnulis švietė, nei žvaigždės blizgėjo…

– Ar turiu kokį nors tikslą? – dar kartą paklausiau savęs.

Man kažkodėl atrodė: negalvok. Atvažiuosi į Vilnių, viskas savaime taps aišku. Vilnius toks savas. Ne taip aš, matyt, į jį atvažiavau. Ne iš ten. „Reikia traukti į geležinkelio stotį“, – nusprendžiau. Stoty pasėdėsiu ant kokio suolo. Ar prie stoties. Pasmaksosiu į tvarkaraščius kaip kvailas kaimo diedas. Žioplas. Paskui eisiu apšviestom gatvėm be jokios patetikos. Prie Vilnelės pasėdėsiu. Vėl eisiu prie stoties. Gal ką sugalvosiu. Pas nieką nesinori. Dieną bus galima pamėginti… Gal ką ir rasiu. Sunkiai. Nelengvai. Po tiek metų. Niekas neapsidžiaugs. Geriausiu atveju: ot, kokių penkiolika minučių pakalbėsiu. Ak ak, kur buvau dingęs? Bermudų trikampy, ponia. Pasakysiu teisybę ir pasakysiu, kad tuoj einu. Tai ir eik.

Iš žvilgsnių suprasiu: koks tu malonus žmogus. Tu pas mus daugiau neateik. Juk tu geras.

Kitas, paprastesnis, gal pasakys: tai kad aš tavęs nelabai ir atsimenu. Ir vardą užmiršau, o jeigu tu rusas, tai tėvavardžio nė nežinojau.

Kiek metų sulaukęs supranti, kad neturi draugų, o gal ir neturėjai? O senos draugės: o kas iš tavęs? O dar senesnė: o gal dar tinki? Bet susimėto: kaipgi čia taip staiga ir kur? Negi stačiokiškai? Nejaunas vis dėlto. Tai ne aš. Kai pamatau jaunystės laikų berną, pasijuntu kaip jauna. Ir to užtenka. Tai ačiū, kad mane pamatei. Kad leidau pamatyti. Kaip aš čia neapsižiūrėjau.

Ypač vakare tat matosi. Dieną, ot, dieną… Ėjau pro šalį, turėjau reikalų čia, netoliese, pamislijau: gal dar čia gyveni? Kaip atrodai? Vis iš veido pažįstamas žmogus. A, pažįstamas. Dar pažįstama moteris. Ar liko kas nors iš jaunatvės? Neįsijausminkim. Arba saikingai. Kad tie jauni gražūs… Ir negražūs… Ir vis kitokie… Bet kokie įdomūs. O nė kiek… Na, kaip jau? Lyg ir ne mūsų žmonės. Lyg ne vilniečiai… Ką, tu ne Vilniuj, ar kitam rajone, kitame miesto gale gyveni?

Nelabai ir ji, įsivaizduoju, turi kuo pasigirti, bet malonu, kad tau dar blogiau. Pas tą, kuriam gerai, ji pati nueina. Ką ten nueina. Nuvažiuoja. Pagalvojus kada. O tokie „nikčemnykai“ – tai nors atjaunina. Penkioms minutėms. Ypač, kai patys mauna, nes ne pas tave ėjo. Iš tikro… Ėjau pasitaisyt tokių daiktų kokioj dirbtuvėlėj… Vyžų, sakysim. Čia yra tokia vargana. Ten, matyt, ir ėjo. Savam rajone gal nėra. Gal nepatogu.

Tai tokios mintys man prašmėksojo smegenyse. O jai gal kitokios. Staiga aš ir sakau (net pačiam nuostabu) natūraliu balsu:

– Ar galėčiau pabūti iki dienos? Taip jau man pasisekė, kad aš čia. Pats nustebau. Intuicija gal pas tave atvedė.

O ji abejingai atsiliepia:

– Tai užeik.

Užeik kaip aušrinis. Niekad aš jai to nesakydavau. Nesakau ir dabar. Užlipu laiptais į antrą kartą, tfu, aukštą. Sakau:

– Šviesos nedek.

Nė ji būtų degus. Pasistačiau „tašę“ prie durų. Prie durų demblys. Ot, kambarys kaip kambarys, keli trantai stovi. Patinu nesmirda, o lovoj kažkas kriūgauja? Nekriūgauja. Vaikeliai anūkėliai neropinėja, jokių roplių čia nėra. Ne kokia laukymė. Ropinė stovi tuščia. Ir tokia beviltiška vienišos moters švara. Vos ne sterilumas.

– Aš norėčiau prisėst ant palangės, – sakau, lyg būtume kokiame universiteto koridoriuje. O palangė siaura. Stovėk. Kojos dega. Kėdė, matau, tik viena. Pasak jos, stilinga. Ant tos kėdės sėda ji pati. Einu prie lango, žiūriu į tą kiemą. Po langu kažkokia atbraila. Antras aukštas, gana neaukštas. Ar ji matė, kaip aš tenai rūtose gulėjau? Ir kodėl ji čia? Ji turėjo gyventi kitur. Nei aš žinojau, kur ji gyvena, nei man rūpėjo… it būčiau išsiklausinėjęs ir atėjęs. O ji kaip tik taip ir galvoja. O tu negalvok, mąstau. Tas kiemas man nieko ypatinga nereiškė. Žinojau, kad toks yra. Todėl ir užsukau. Iš stoties eidamas prie Vilnelės. Į Sereikiškių parką, ser. Tas „ser“ – tai aš pats. Myself. Taip sakiau sau eidamas. Rodos, mane partrenkė automobilis. Netoliese. Todėl ir užsukau į kiemą. Ir smigau. Partrenkė, iššoko toks, pamatė, kad nekruvinas, būtų dar uždėjęs. Aš atsikėliau, pasakiau:

– Pats apsižioplinau. Aš ne koks girtuoklis, aš neturtingas žmogus. Važiuok sau. Aš irgi… nueisiu.

Toli nuėjau. Gal kokį šimtą metrų. Ak, šit kodėl viskas taip… Ranką pakėlęs nuo rūtų, kaire ranka susiėmiau už pakaušio, bet tada nesupratau: guzas, ką tas guzas reiškia… ir aš nė nepagiriotas. Netraška. Ir pamiršau. Kaip ten buvo. Stuktelėjo ir nugriuvau. Ir apsidaužiau. Ir skaudžiai. Pašokau ir tariau: nieko. Tuokart viskas ir praėjo. Ir aš nuėjau. Dabar stoviu prie lango. Trūksta oro ir žodžių. Trūksta noro bendraut. Kūnas silpsta. Dvasia tyli. Grožis ir jaunystė – nediskutuotinos abstrakcijos. Ne su ja. Ne šįryt. Ne čia. Niekada. Pas des souvenirs…

Ji sėdi ant kėdės. Jos supratimu: viskas gana romantiška. Jai nė į galvą, kad aš… Staiga man į galvą šauna išdaigiška mintis:

– Ar galėtum atidaryti langą?

– Pats atsidaryk.

– Rytmečio vėsa nuostabi. Labai svaigina, – sakau, ir kad būčiau žinojęs…

Imu pamažu ir atidarau tą langą, ir tikrai ta rytmečio vėsa svaigina, o ji galvoja… negirdimai kikenu kaip Odinė Kojinė – jinai galvoja, kad jos žavesys… grakščiai pasilenkiu ir išbildu pro tą langą, krisdamas spėju pagalvoti: ar aš dar turiu kaskadininko refleksų, kaipgi, turiu: atsitrenkiu į kažkokią atbrailą, ranka koja, kažkaip persiverčiu, dar spėju pagalvoti: negi aš nesąmoningai to norėjau… kai žnekteliu ant grindinio plytų. Atsikeliu, einu prie jos laiptinės durų, o ji jau čia:

– A?

– Tu matai, kaip aš moku, – sakau jai, didžiuojuos atseit. – Tai aš einu pasiimt savo „tašės“.

Užlipom abu, pasilenkiu prie savo „tašės“ ir nugriūnu ant demblio. Ir atsijungiu. Juodai.

Kai įsijungiu, jau diena. Pakeliu galvą, o ji žiūri tusklymi glazami.

– Nesitikėjau, kad taip išsidirbinėsi. Nebuvai panašus.

– Praėjusią naktį mane partrenkė automobilis, – sakau idiotiškai tarsi trečiaeilis „Aukso veršio“ personažas. Derėtų dar sukikenti. – Tai tiesa, – sakau jai. Ir todėl nekikenu.

Atsikrenkščiu, laikau skreplių gumulą burnoje, randu striukės kišenėje nosinę. Išspjaunu į ją gumulą. Nekišu tos nosinės atgal į kišenę. Suglamžau ir padedu šalia demblio.

– Jei pasidėčiau galvą ant „tašės“, man būtų geriau, – sakau. – Pamėginsiu.

Tai pasirodo sunkiau, negu tikėjausi, bet man pavyksta. Guliu aukštielninkas. O nukritau ant kairio šono. Ant jo visados nesėkmingai nukrisdavau. Bet ji to nežino. Ne su ja kritau. Su kitomis. Arba vienas. Tiesą sakant, tai visada vienas. Jokios čia perkeltinės prasmės. Čia jos nė būti negali.

– Šit aš guliu aukštielninkas it viešpats, – švarkščiu puolusio angelo balsu.

Tai reiškia, kad tas „viešpats“ iš mažosios raidės. Kaip sodžiaus viešpats. Koks senų laikų viršaitis. Kaip kruglodurovas koks.

Taip ir guliu, o ji „smožinasi“ kavą.

– Tau neduosiu, nė negalvok, – lyg ta kava man kada buvo skani ar būtina.

Bet man taip gera, kad ji nė nesiūlo, nes atsikrenkščiu, susigraibau kaire ranka nosinę. Šįkart su krauju. Ta nosinė tik išmest. Turiu dar kažkur kitą. „Tašėj“. Nosinę.

Bet kaip čia taip išėjo?

Pasižiūriu į laikrodį. Dvylika. Atsijungęs gulėjau kokias šešias valandas. Ir aš, nejuokais susirūpinęs, galvoju: aiškiai viršijau savo galimybes.

– Tu nė negalvok, kad… – aiškiai patenkinta sako ji.

– Tu irgi negalvok, – perkertu. – Kad tai mano štučki driučki. Man pačiam nuostabu.

Nesistebi tik labai maža mano dalelytė. Kruopelytė tiesiog. Ta, kuri niekada nesistebi. Man sunku kalbėt.

Jaučiu: mano organizmo visuma kažką iškrės. Gerai, kad dvi paras nei valgiau, nei gėriau. Iš susijaudinimo. Žinojau, kad nuo laisvės kaip nors nevykusiai apsvaigsiu. Organizmas ir sugalvojo, matyt: tu gulėk ir žiūrėk į lubas. Lubos gražios, o tu ne.

Ramai, Ramai, kokia ji svetima! Nieko neliko iš jaunystės, nė iš tų metų, kai vien prieš mane vaidino jauną ir pasileidusią… Man taip norėjosi tada galvoti, aš tada taip ir galvojau. Ar tai tiesa, ar netiesa, paprasčiausiai. Aš taip save paguodžiau. Ir nuėjau, kad jos nematyčiau. Ir eilinį kartą užmiršau. Ją. Jos erdvę ir laiką. Jos atributus. Jos svarbius personažus ir jausmus. Realybėje.

Mano realybė – visiškai kitokia. Vieną kartą mėginau jai paaiškinti. Man atrodė, kad ji netgi suprato, nes pasakė:

– Ko gero, taip gali būti, bet ne tau.

Nes kas jau mano – tai tik apsimetinėjimai, jausmų nevertinimas. Kreivos pažiūros ir nemaloni išraiška, praryjant teisybę. Teisybė yra jos. Paskui ten dar kažkokia knyginė teisybė, kuri irgi teisinga, tad beveik kaip jos. Nes tos knygos yra jos. Aš tose knygose įskaitau vieną nuobodybę.

Nuobodybės ten, beje, yra. Tarsi tu būtum tą dalį parašiusi. O kitą – aš ne su tavim.

Ji turbūt ir kitam kvailiui panašiai sakydavo. Tas kvailys netikėdavo. Jam būdavo nemalonu. Taip ji viena išsikovojo autorystės teises įdomumui. Įdomumui, įdomiam jai pačiai. Na, ir man. Man kartais viskas įdomu. Dėl bendro smalsumo. Kad nepasijusčiau tobulas.

Dabar jaučiuosi beveik tobulas. Kaip koks numirėlis. Mano siela tupi ant mano nosies galo. Lubos man panašios į grindis. Kaip prancūzų: plancher– plafond. Pol i potolok. Plotno podumano.

Bet nesakyk. Nors kokią valandą taip pabūti. Jeigu jos čia nebūtų, nebūtų blogiau. Nors… jeigu yra, lai būna. Pagaliau: čia jos butas.

Ji, ko gero, galvoja, kad aš nugalėtas drybsau po jos kojom. Nugalėtas Likimo. Ar Likimas, ar Moteris – tai juk tas pats. Negi nežinojot?

Aš net noriu prajukti, vos nesujunku, vos juka nepradeda veržtis per koserę, gal paprašyt kokio puodo, o dar geriau – skardinės.

Tas juokas: su kita moterim man nebūtų taip atsitikę… Toks nenatūralus natūralumas. Tiesiog: galbūt yra vienas žodis, kuris tą išreikštų?

Sanskritiškas koks. Ar senovės keltų… Fėjų muzika… Čia blogas požymis. Galiu atsijungti. Aš žinau. Gal nereikia. Atiduos sanitarėliams. Ar mentams. Vėl atgal. Vienai dienai būsiu išėjęs. Ją pamatęs. Jos triumfą. Vien dėl to – jokios fėjų muzikos. Geriau išspjauti naują krešulį į tą nosinę. Tai jau bus trečias.

Ten tilps dar kokie trys. O jų manyje kokie septyni.

Jei ne tas kvailas automobilis, toji tyli vidunakčio kiaulė ant grindinio – tokių juk nebūna… čia mano klaida. Dabar sėdėčiau ant Vilnelės kranto, pamažu priprasčiau prie miesto, kuriame daug žmonių, man jie nebaisūs, nes esu pakankamai judrus ir galiu jiems, blogiausiu atveju, pasitraukt iš kelio… Galiu apskaičiuoti trasą, kurioje nereikės nė pasitraukti… ir atlėks kokia „kaimynė“:

– Što tut u tebia slučilos’?

Lyg ir esu girdėjęs tą sakmę. O gal jau buvo atsliūkinusi? Kai gulėjau atsijungęs. Kokia nors Frosė. Ar Olga.

– Što s nim budeš delat’? Puskai paležit.

Bet gal tai buvo prieš keliasdešimt metų ir ne čia. Aš juk nesapnavau tokios situacijos. Sapnuose tokios situacijos pralekia labai greitai. O čia lėtai ir nuobodžiai. Ir tai tik pradžia.

Iš kur ta jos kantrybė? Gal ji nusipelno trupučio pagarbos? Kad nelabai. Gerbti ją – man ne į naudą. Ji laiko mane nevykėliu. Atvykėliu nevykėliu. Štai kas: „Kaip greitai pasirodo, kad tu nevykėlis.“

Va, tuoj pasakys:

– Nešdinkis.

Ir ji, žinoma, tą sako. Aš nesakysiu: negaliu. Aš netgi negulėsiu ir nieko nesakysiu. Aš labai atsargiai imsiu keltis. Aš neužsikosėsiu ir nesukruvinsiu, neišsnargliuosiu jos demblio. Aš pamažu nusileisiu laiptais, nešdamasis „tašę“. Ar aš jau tą darau, ar man vaidenas? Jau kieme… einu pro bromą į gatvę… aš kaip visada vienas… ir tamsa…

– Ar toli buvau nuėjęs, nes aš vėl ant to demblio? Dabar nueisiu toliau…

– Niekur tu nebuvai nuėjęs, – šiurkščiai atsako ji. – Drybsojai ant demblio it pastipusi žiurkė.

Kažkodėl ja netikiu. Krūtinėje lengva ir tuščia. Ir ant striukės nėra dėmių. Gal tie krešuliai užskreto krūtinėj? Ot bus man malonumas…

Bet, rodos, nėra. Krūtinėje tuščia. Trūkinėja filmelis ar pradės trūkinėti? Mėginu keltis. Jinai:

– Gulėk.

– Aš ne šuo, – sakau.

Jinai:

– Man atrodo, kad pasakiau žmoniškai.

– A, tiesa. Aš nuo tavo žmoniškumo atpratęs.

– Aš iškviečiau miliciją, – ji kažkodėl mano, kad tai palankumo ir rūpesčio išraiška. Kad tai mano labui. Niekada nenorėjo suprasti, kad man labiausiai tinka būti vienam. Ji, matyt, kaip visi: mano, kad jei kas truputį ne taip, tai būtinai reikia ir žiūrovų. Čia jau vizualusis menas. Aš ir užmiršau jos požiūrį. O kodėl? Todėl, kad toks kaip visų. Kvaila: kodėl aš noriu, kad ji truputį galvotų kaip aš? Matyt, man tikrai nekas. Nenormaliai mąstau. Banalu, vis tiek viskas banalu. Neverta žiūrėt. Gal niekas ir nežiūrės. Bent ketvirtį valandos.

Ir kodėl man toks svarbus tas trumpas ramybės ir vienatvės tarpsnis?

O durys tilin… Ji atidaro, įsliūkina kaimynė, taip ir turėjo būti, kaipgi be kaimynės?

– Rozočka, kak tut s nim?

– Vidiš, ležit,– aš sau pridedu. – Živym pritvoriajetsa.

– A pačemu,– kiek palaukusi sako Olga, – a pačemu on ne ščebečet? O Olga, ja tebia liubil! Ty že govorila, što on poet.

– Ščioločku on tebe proščebečet,– atsako ji. – Šarmom francuzskim.

Tikrai, tai mano žodžiai, mano intonacijos, asociacijos ir aliteracijos. Nors gal ir ne aš jas sugalvojau. Išgirdęs perčiulbėjau.

– Rozočka, davaj peretaščim evo v kravat’. On že smuglit’ bolše ne budet.

– Tokį paršą… – sako ji. O jai, kaimynei: – V kakuju kravat’? V tvoju? Beri i tašči.

– Tvaja bliže…

Atsikvepiu ir sakau:

– Nereikia. Man čia gerai. Ant to demblio aš tarsi Vietname. Be to, tuoj atvažiuos „m“…

– Što on gavarit? On vpravdu trenktas, v priamom udivlenii…

Aš galvoju: tarpsnis ramybės ir vienatvės… Gal ji ir nesikvietė savo mylimos „m“… Įsivaizduoju, kokia atvažiuotų: kaip raudonkelnis Klimovo kazokas iš „Eik ir žiūrėk“ – kad žmonelių neskriaustų visokie, kokių mes nesuprantam.

Jau Olga man už kojos, jau temps į tą lovą.

– Ostav’, – sako ji. – On s „m“ poezžaja padochnet i v greitojoj padochnet.

– Kogda prijedut, tagda i padochnet, tolko ne zdies’,– gąsdina.

– Idi, Olga, damoj. I smotri televizor. Ja tože pridu.

– On ničevo ne budet delat’? Sil nietu?

– Nietu. Neinteresnyj on. I mnie ne interesnyj. Ja tolko dolžna evo sprosit’…

Tad ji išstūmė Olgą pro duris. Gal irgi vertina ramybę ir vienatvę.

– Tau irgi svarbi ramybė ir vienatvė? – klausiu. Ramiai. – Pripratai? Aš tau netrukdysiu. Tikrai, aš nežinau… Žinai, kai aš prisibaigsiu, bet aš ne žuvis… Atsimeni: kartais kalbu ir visai nesvarbu, ar kas klauso… – ir užsikosėjau, o nenorėjau. Per ilgai kalbėjau. Dabar ėmė visą krūtinę skaudėti. Kažkokie gilūs, ne šios dienos skausmai. Seni, po daugelio metų. Fiziški. Psichikoj jokio skausmo nejuntu. Net nepatogu. Toks komfortas.

Guliu aukštielninkas ir mintyse įtikinėju: ei, organizme, pasveik kuo greičiau. Kuo greičiau pasveiksi, tuo bus maloniau. Nors trumpam pasveik. Kad nueičiau iki kokios ramios nušepusios užmiesčio pievos. Ten pagulėčiau nuo ryto iki vakaro, vakare pasėdėčiau, atsirėmęs į kokią kriaušę, „idealu“ – pledu apsisiautęs, paskui dar vieną dieną saulutėj pasikaitinčiau ir aš jau kaip aš. Nors ir dabar ne „jis“.

O paskui normali mintis… bet reikia patikrinti. Ar noras yra? Ar pasas yra? O banko kortelė?

Ji vis dėlto išėjo pas tą Olgą žiūrėti televizoriaus. Tikriausiai muilo operos. Kaip žemai ji smuko. Tada, kai gyvenom kartu, muilo operų nežiūrėjo, nors jos lyg ir buvo naujiena. Kartais abejingai užmesdavo akį. Ir ne man pataikaudama nežiūrėjo. Dabar žiūri. Bet ar pamėgo. Gal taip. Kad neišsiskirtų iš visų. Visi mėgsta. Duona ir gira kasdienė.

Pasitikrinu striukės kišenėje. Yra. Ir tas. Ir ta. Joje nedidelė sumelė su dviem nuliais. 0 – reikšmingas skaičius. Tai ne O. Dar vienas reikšmingas skaičius – -niolika. Tada dar pajutau, kad mano brangenybę kažkas spaudžia. Brangenybė – tai atseit penis. Falas. Lingamas. Lingo vigvamas. Ten paprasčiausia užrašų knygelė. Knygutė. Joje turi būti… kaip rimuojasi tie sakiniai, kuriais aš mąstau lietuviškai. „Koks kvailas negras sugalvojo tuos dzinguliukus?“ Tai Verlenas apie rimą. Rimą išrado, tiesą sakant, arabai. Jų kalbos struktūra tokia. Tarsi visą laiką rimuotum: stebuklingas, meilingas, nelaimingas, tą viską skirdamas jai – paslaptingai, nedėkingai, žavingai, vylingai. Talentingai. Jai – talentingai, t. y. tobulai. Tobulai genialiai. Jai. Ji tobula, o tu tobulai nemoki. Bet gal tai buvo ne ji. Gal buvo kita ji. Aš, kaip „Rožės romano“ autorius Žanas de Menas, pabaigiau tą romaną tikrovėje andai, dabar išsitraukiu iš kelnaičių užrašų knygelę, o joje 156 „litovcai“. Didelė govėda. Popieriniai liūtai. Vienas kitas nebarzdotas. Buvo net moteriškė. Ta buvo ne litovka. Ne dalgis. Žemaitė. Kodėl laikiau tokioje „nepagarbioje“ vietoje? Kodėl nepagarbioje? Ar būtų geriau, jei duotų į snukį ir atimtų… Neatėmė. Nepamečiau. Kaip man tat nebūdinga… ne veltui išeidamas iš… paskutinės darbavietės kelias dienas nevalgiau, negėriau, net nesiprausiau, kad nebūčiau tobulas. Tobulam nesiseka. Bet neverkiau, nesibučiavau, nė su daktarka, nė su slaugėm, nė su šunim… Tasai siūlėsi liūdnai pastaugti mane išlydėdamas. Nestauk, aš tau pietus paliksiu. Gal tau ir neatiduos, bet aš tau palieku, tik tu nestauk. Ką jis ten saugojo, aš nelabai supratau, bet, sako, gerai, kad tokioje darbavietėje yra kitų gyvų tvarinių, ne vien žmonės.

Ten būna ir tokių, kurie žmonėmis nenori būti todėl, kad žmonės negeri. Jai negeri, jos vyrui, kuris juo būtų buvęs, jos pusseserei, kuri anksti mirė, ir margam drugeliui iš Teišerskytės eilėraščio. Kas ten geriausias, tai ne tavo, patine, reikalas. Vis tiek tu patinas, bet eilėraštis labai geras. Geresnis už vyrą ir moterį. Ir už vaiką.

Ten būna ir tokių, kad gali ir nurauti…

Ji nenuraus. Kam? Jau viskas baigias. Jai – jau. Man – paskutiniai vyro metai. Kodėl? Romėnai taip sakė. Rašyt apie tai gal nė nerašė. Nemėgo niekų rašyti. Adulescens– iki dvidešimties metų. Juvenis– iki keturiasdešimties. Vir– iki šešiasdešimties. Senex– iki… Numirėlis – iki… Visi jie garbingi.

Štai kaip. Aš galiu gyventi viešbutyje, kol pasveiksiu. Pigiame viešbutyje „Lotynų kvartale“. Kur kažkada gyveno A. Mickevičius. Netoli „7 meno dienų“. Bet gal tokio nėra. Ji pareina.

Tai aš ir sakau:

– Aš galėjau apsinakvoti viešbutyje, – laikau „basanavičių“ rankoje, o vigvamas nelinguoja. – Čia ne viešbutis, čia blogiau, čia privati ramybė… – laiku sustojau, nes pagalvojau: „…ir priešmirtinė laimė.“ Iš tikrųjų: kaip kvaila, nors dalis tiesos yra. Tiesa gali būti kvaila. Dalis tiesos – juo labiau. – Dvi paros mano ramybės kainuoja nežinau kiek. Jeigu čia. Paimkite pinigus, bet grąžą atiduokite.

Ji puikiai žino, kas grąžos neatiduoda, tačiau nurijo tą posakį.

– Galima nusipirkti didelę dėžę kavos, – gundau. Galvoju: kol nueis, vis praeis koks pusvalandis. Ir Olga neatsliūkins, o aš galėsiu gulėti net užsimerkęs. Neįsivaizduojamas komfortas.

Ji sutiko. Net godžiai pasižiūrėjo į pinigą. Parsinešė kavos, normaliai pasakė:

– Nemanyk, tau neduosiu. Čia mano uždarbis.

Ir galvoja svajingai, kavą gerdama: kodėl ne? Duočiau.

Aš galvoju: per tave taip atsitiko, kad taip retai gaudavau.

Paprasčiausiai – jei pagalvodavau: būsiu laisvas, imsiu. Gal duos. Bet kažkaip vis vaizdavaus, kad ne su ja. Aš tikrai buvau ją užmiršęs. Truputį meluoju. Yra toks kerštas – užmiršti.

Tas ar ta nėra nei bloga, nei geras. To ar tos nėra. Aš nenoriu būti ten, kur galima tikėtis, kad ji būna. Aš esu neįdomus. Negražus. Neambicingas. Neturtingas. Esu vienas. Būsiu nulis. Nulis, per kurį šmaikščioja kirminai. Puvėsiai, pelėsiai – tai beveik tas pat, kas senas. Viskas nyksta labai pamažu. Yra. Kirtis persikelia į pirmą skiemenį. Beasmenis posakis: On y va. Je ne vive gue pour toi… Kas tas „toi“?

Galvoju: be to galima apsieiti. Ir be to galima apsieiti. „Tas“ – tai draugas. „Tas“ – tai moteris. „Tas“ šiaip kažkokia vertybė. Ženščina kak valiutnaja cennost’. Poet serebriannogo vieka, polučivšij…

– Ramai, Ramai… – peikiu save. – Juk kažkada dainavai vaikišką dainelę apie ramunę, kurios žodžius parašė toks Jurgis Baltrušaitis. Tu, Ramai, dainavai savo prancūzišką interpretaciją ta tema, visišką grafomaniją, iš tuščio snobizmo. Vis tiek prasmės niekas nesekė, visi šoko: kažkokie gražūs žodžiai… Jo liūdnas didžiaakis veidas. Tos „Ramunės“ jis nė nevertino – kaip Binkis „Gėlių iš šieno“. Binkis dėl to labai nervinosi: kada nustos žavėjęsi?

Aš nežinau: mano ta „Camomille“ kažkodėl sous le chant de l’alouette, o alouette yra keltiškas, gališkas, fėjų žodis. Gana, Ramai, nustok, tai blogas ženklas.

Ramai, senas poetas yra tas, kuris nori suvaikėti ne vienas. Suvaikėk vienas. Suvaikėk vienas. Susenėk, vaike. Nenorėjau aš gal ateiti į šį pasaulį. Todėl iš jo išeisiu lengvai. Gal.

Visa tai yra posakiai. Lietuvių išmintis tai vadina posakiais. Posakiuose nėra ypatingos išminties. Nė dainų grožio. Išgirdai posakį – kitam pasakei. Posakiai neužmirštami. Jie paguodžia. Ką jau ten jie apgauna?

Pasakok sau niekus. Pasakas sau sek. Tu man geriau pasakyk, kodėl neprasmingai praleidai gyvenimą. Ar galėjai prasmingiau? Kas draudė? Taip ir sakyk, kad nesugebėjai. O tas prasmingiau – kas? Daugiau? Smarkiau? Padoriau?

Bet tu lyg mirt susiruošęs. Kur skubi? Ką taip skubėdamas padarysi? Negražu sakyt – liks tik lėti tuščiažodžiai. Ne, tu, Ramai, giniesi, atsimušinėji, minkštu kietą vadini.

Daugelis sakė. Daugelis gyrės. Kad… O kad mum neleidžia! O kad leistų, tai pamatytumėt! Faktai, gryna medžiaga – juk tai auksas!

Ir tie tavo jausmai: tai šleikštūs, tai nesuprantami… aš nenoriu tavęs įžeisti. Bet… lyg ne man būtum rašęs. Aš jūsų negerbiu. Aš tavęs neskaitysiu.

Ir ką aš čia atsiminiau? Kažkokią skaitytoją, kažkokiame rajono miestelyje, kuri mane mokė, kaip rašyti jai. Aš tikiu, kad gal tik ji ir buvo tame miestelyje perskaičiusi nesvarbų dvidešimto amžiaus poetą, t. y. keletą jo eilėraščių, t. y. nieko ypatinga. Ne Maironis. Nė nepanašu. Ne Salomėja. Nes vyras. Jis nė Brazdžionio nevertina. Sakosi skaitęs. Gal meluoja. Ar galima taip sakyti?

Tai kas jam svarbu? Ar bendras reikalas, ar jo sušiktas veikalas, veikals, kaip latviai sako. Kromelis. Kam jis mums? Kur stovės? Po kieno langu? Viešpaties dievo barzdoto? Lietuvių dievas buvo nusiskutęs. Kaip Vytautas. Todėl jis ir buvo didis žmogus (skaityti svajingai), tas dievas…

Gražiai vis dėlto galima pasakyti. Ir žodis, ir svoris, ir tavo paties vertė… Ar verta užrašinėt? Kai užrašo, tai viską taip perkreipia, kad nelieka to, na, savo vertės pojūčio. Kas sakė, kad tai nesvarbu. Tai tas poezijos impulsas, kurį visi sugauna, kam reikia. O kas lieka – tai tavo. Tai tavo mizerna grynoji poezija ir tavo gryni pautai ir subinė.

Aš guliu ir galvoju apie Meną ir jo „Rožės romaną“. Apie didžią moterį, nepaisiusią vėjų ir savo veikalą drąsiai pavadinusią „Skarletė“. Jinai didi. Tik dėl jos iki šiol prisimenamas Klarkas Geiblas ir jo ūsai. Kokia ten Margarita, kokia ten Navarietė? B. Radvilaitė nieko nerašė ir vis tiek buvo gražesnė.

Guliu ir galvoju, kad viską seniai įrašiau į savo smegenų raukšles. Guliu ir galvoju apie pūvančius savo plaučius. Guliu ir galvoju, kad galvojau apie tai daug kartų, o jis ir sakė: a, galvok. Užrašymas – tai slebizavonė. Tai joks malonumas. Malonumas – kai tat yra tavo smegeninėj, mulki. Aš banaliai sakau, bet tu supranti? Tu – ribotų sugebėjimų draugelis, tavo smegenys gėralų nualintos, bet kiti ir to nesupranta. Man kartais malonu su tavim pasikalbėt. Tu negalvok, aš gal ir apie tave pagalvojau, ir tu nustebai, kad ne viskas taip gražu, kaip tau atrodo.

O man gražu, galvoju apie save, ta patelė (juk tai neįžūlu) „smožija“ kavą, ją geria ir jos akys sublizga. Man visai negaila to nekalto malonumo, bet būk, Ramai, atsargus… Ji kol kas draugiškai nusiteikusi patelė, bent tiek, kad neleistų prie manęs kitos patelės, kuriai aš įdomus tik tiek, kad niekad nebuvau jos.

Taip tarė sau dvesiantis asilas: tegu jinai rupšnoja tą Buridano šieną, gal ji įspirs hienai… Tie tavo „gal“, Ramai… Gal ji pažiūrės į savo asilo mirtį, iš jos snukio nudryks seilė: o jeigu taip miršta meilė?

Ji nusipurtys ir bliūsters: argi taip gali mąstyti inteligentiška moteris, gerianti kavą? Argi asilas gali numirti rimtai? Ko jis gali tikėtis? Tik to, kad ateis laikas… Ateis Samsonas, paims žandikaulį ir juo užmuš tūkstantį filistinų. Tai tokia jau perkeltinė prasmė, it kvailas prekybininkų juokelis, kaip tie du lietuviai sako: maždaug kad…

Jinai nors šiame kieme vaizduojas Lietuvos rože, žiūri televizorių, peikia: šit Eltonas Džonas, aš tokia tolerantiška, kad nesuprantu kodėl… Kokia ten rožė, sena tavo rožė, niekas apie ją ir dainuot nenori, tai tavo motinos rožė, apie kurią visi dainavo oriai nenoriai… Tai yra juokdarių „Bene“. Rimti poetai dainuoja „Nihil“.

Ji išgeria kavą, kaičiasi kitą, man nesiūlo, nes žino, kad man nereikia, šit, kokia ji protinga. Atjautė – yra toks baltiškas žodis. Jeigu jam to nereikia, jeigu jam tas nepadės, kodėl aš turiu to atsisakyti. Juk taip dar smagiau – kaip sąžinės kruopelė į saldumą, kurio jai nereikia. Jej bohu, sako gudai. Makošei, – jie taip sako. Makošė, sako lenkai, yra bohini, o jos dievas Stribogas. Makošė – ji tokia! Ne indų Lakšmė ar pusprotė Durga – ta, jei siunta, tai dėl savo Šivos. Makošė siunta dėl bet ko: dėl bet kokio patino, kuris… Nagi, patinas yra kvailas, proto turi tik patelė. Patelė pasakė, patinas padarė. Patinas gali net ne į tą skylę pataikyti, toks jis kvailas. O kad ir į tą, mano, tai ir ten galima paklaidinti – ir nieko jam neišeis… o kitam išeis. O tas kitas geresnis, nes klauso, ką aš jam sakau… Paklusnus patinas yra nuobodybė. Tai aš sakau sau. Ir ji tą patį sako sau, gerdama kavą. Kodėl jis taip daro? Ei ei, Džeimsai Džoisai, kvaily, aš tavo knygą sudeginsiu, blogiau – aš tavęs dar kartą neskaitysiu. Kodėl jis girdi fėjų muziką, o aš ne? Tu nuobodus kaip Prustas. Džeimsai Džoisai, apsiversk kape ir apsi…

Antro kurso koledžo studentai ploja visame pasaulyje, kad senukui nesistoja. Tas senas kvailys, jam trisdešimt metų, sūnus jo netikęs, padarė jį kitas, dviem metais jaunesnis, peslys.

Man gal pavyks išvengti, Ramai susišyzinęs, į ką tu žiūri, kokią kavą uostai? Ko išvengti? Diagnozė tokia: paskutinieji vyro metai. Dabar tu, Ramai, rašai, tai penkiasdešimt septyneri šviesaus pavasario metai, kada po „Titaniko“ kičo mirguliuos iki nusivalkiojimo įsimylėjęs Šekspyras su visais savo nenormalių tragedijų, dramų, o ypač komedijų nevykėliais. Aš nesakau, kad nėra juokingų anglų.

Tauta rimta, ji sako kitaip negu juokdarys:

– Tat mūsų visai neįžeidžia. Tie juokai, tos karčios miglos gal airių. Ar šito privatininko, spekulianto ir svolačiaus…

Kam man tie anglai? Kam man tavo kava. Kam man tavo kvapas. Kam man tavo kamanos?

Jei manęs nebus tame laike ir toje erdvėje… o čia gaila… juk Lietuva, aš nesu koks ypatingas lietuvis, aš kartais net suabejoju:

– Ar aš lietuvis?

O tat juk negerai. Bet erdvė! Čia puiki erdvė tam, kuris abejoja:

– Turbūt nieko geresnio nerasi.

Kur ten nerasi! Tik tingūs neranda. Kiek drąsių moterų rado savo… turtingoj pasaulio šaly. Tai labai drąsios moterys. Ne viena jų pasimirė. Kad vyrai būtų tokie! Kaip čia ją įžeidus? Skaudžiai. Nors pavojinga. Kad sau pasakytų:

– Tai kilk, dukrele, plasnok į dangų ir neužmiršk… Čia aš sau, o tu…

– Dieve dieve, – karksi varna, – koks tas varnys durnas!

Ar ta varna atskiria šiandienį savo karksmą nuo vakarykščio? Įsijautei pernelyg. Man kas: aš viesulas po tavo langu. Tavo pumpurėliai žali, tavo šakelės, tavo lapelių nėra – bus tie tavo lapeliai, atskris lakštingala ir pasakys:

– Labas.

Betgi kaltas aš: kam sutrukdžiau… ar nekonfliktiškumas dabar toks jau reikalingas? Apie ką iš tikro kalbi, asile?

– Aš, – sako asilas, – blioviau smarkiai. Smarkiai vaidinau.

Ak, asilų tėvynėje tai net asilės mato saulę. Jų norai ėda dangų, jos noriai mato dagius ir drugius, bet asilė sako:

– Bet asilė sako… Bet asilė… – erzina ji. Bet nesako: – Asilas – tai tu, – nes susidarys pora.

Ji toliau šliurpia savo kavą ir galvoja, kad tat angliškas humoras. Nė vienas anglas taip nemano, o anglė tai tikrai nė viena. Eik tu, asile, nė viena anglė tavęs nemyli.

Juk mes buvome tokia naivi tauta… beveik kaip rusai prieš totorių jungą. Mes buvome šviesiaplaukiai, o moterys ypač jausmingos, jausmingesnės už vokietes, nors tat sunku įsivaizduoti. Mes… Mus sugadino vyrai – ir savi, ir svetimi. Apie tai verta susimąstyti, bet ar šiandien? Aš galvoju apie kvailumus, o jai kas. Ji geria kavą. Aš klausiu:

– Ką tu geri?

Ji žiūri į mane kaip į beprotį.

– Arabiką ar brazileirą? Iš tavęs sklinda Olgos mintys.

– Įdomus klausimas, – sako ji. Vis šioks toks vyriškas flash.

O flash ji bijo, nesupranta. O kam dar tas flash? O kuo ji dėta? Jai sakė – bus gerai. Nežiopsok. Kas sakė? Tas, kuo ji tiki. O kuo ji tiki? Tik savimi. Taip jai sakė vidinis balsas.

– Silpnos mano kojelės, – sako žvirblis savo proteliui ir žvitrioms akutėms.

– Žvirbli, žvirbli, ką darai – virš tavęs šūdas kabo, – taip sakė karvė. Pavasarį ji taip sakė, nes nelabai turėjo ką veikti.

O ji geria kavą, žiūri į veidrodį, savimi gėrisi:

– Kuo galėčiau tau padėti?

– Tu toliau žiūrėk į veidrodį, tuojau nušvis auksinė šviesa.

– Ar tai pinigai? – dėmesingai klausia ji.

– Pinigai, dėl kurių mes dar gyvi.

– Tai daugiau nebus?

– Nenusimink, – sakau. – Bet ne man ir ne tau. Aš žinau: tai neįdomūs pinigai. Bet tu jų nesuvaikysi. Tai drugeliai.

– Tu mane linksmai liūdini, – sako ji, o to ji niekada nesakė, nes jos mentalitetui toks posakis nebūdingas… Ji gali: žinoma, taip. Aš nesakysiu: ačiū.

Iškirpt. Ačiū ačiū.

Dvi eilutės, kuriose nėra… bet jose yra… kas? Pavasario gaivumas? Naivumas. Tai ne man. Tai kam tie pinigai.

Tai ką tu man pasiūlysi? Palankumą? Tikrai nustebintas: aš tave pirmą kartą matau. Tavo palankumas mane žlugdo. Išsiriečiu lanku, bet galva ant „tašės“, kulnai ant grindų. Taip aš linksminuos kaip trečias astralinis kūnas. Tai kvailybė. Tai būsenos.

Tai modelis neturintiems vaizduotės. Tai vaizduotė nežinantiems, kas yra modelis. Grįžtamasis ryšys užsimezga kaip batšniūris.

Va, čia tai nieko ir nėra.

Aš klausiu:

– O jeigu užmigsiu?

– Prašau, – atsako. – Neprisikofeininus tai nesunku.

– Prašau, – sakau aš. – Olga sėdės tarp mūsų… Manau, ji turi dvi rankas.

– Ji turi keturias, – pataikauja.

– O aš turiu keturias valandas ramybės. Tu, – sakau kaip koks anglas, koknis, be abejo, – tiek tu ir sulaikysi Olgą. Geriau eik pasižiūrėk į Mariją Chuaną ir Vytautą Valentiną.

– Man atrodo, jo vardas Ramonas Chozė, – erzina ji.

– Ir neklauskite Jos vardo – jai tūkstantis vardų, – atremiu. – Tūkstantis pirmas – Engelchen.

– Tikiuosi, tu nesiropši į mano lovą? – viltingai draudžia ji.

– Ne, – droviai tarsteliu. – Neatimkim iš Olgos to malonumo.

– Ji to nesulauks, – atkerta.

– Sulauks. Ir greitai, – atsakau. – Tu brangininkė.

– Tu man neuždrausi turėti draugę.

Visiška beprasmybė, todėl aš klausiu:

– O kiek tau metų?

Jai gal ir įdomiau su manimi, pasiilgo, matote, po tiek kiaulysčių nebuvimo, bet Olga sakys:

– Iz za takovo ty poteriaješ podrugu!

Kak omoložyvajuščeje sredstvo! Stojit li? Aš ir manau: išeitų, išsikalbėtų. Gal turi kiek savigarbos, gal grįš viena, virs kavą, zurzgės, vis tiek nebus panaši į tą lemtingą vasaros vidudienio peteliškę, naktinę peteliškę, labai patenkintą savimi ir tuo, kad pasirodžiau aš… ir pamatė visas kvartalas, kad ji linksma, jai gera, ji galinga. Taip sunkiai man tada ėjos… ėjau koja už kojos, net neatsimenu kodėl… A. Nei rašiau, nei piešiau, nei finansai nukrito, nu, nei kas gerą žodį pasakė, o čia – gatvės teatras! Gal su kokiu trečiaeiliu aktoriūkščiu dulkinas?

Greičiausiai su tuo: molodoj vešalka. Iš meilės. Praranda savo stilių.

– Įgaus vėl, – pagalvojau. – Kaip Elvis – neapolietiškai padainavęs (tarp mūsų kalbant, blogiau nei Šabaniauskas) – vėl prie roko.

Vėl dainuoja roką, nes jis viską moka!

Ypatingo pavydo nepajutau. Tik nusivylimą – negrabiai dirba. Sau dirba.

Gal ir aš kaltas buvau. Kai ji būdavo visiškai niekam tikusi, vaizduodavau nuoširdžiai tikintis, kad praeis. Galima pamanyti, kad aš antrą kartą pajutau, pirmo skonio nesupratęs. Negražiai pasielgiau. Tada supratau, kad ilgam ją užmiršiu. Taip ir buvo.

Kas ten jai turėjo praeiti? Kažkoks kvailys gal ir netikėjo. Tegu tiki, tegu nebūna kvailys.

Pasikrapštęs smegenų palėpėse, radau porą eilėraščių, kuriuos parūpinau jai jaunystėje. Ir mano pirštai negražūs.

Ne pirmas man tai kartas. Paskui ir draugai, ir nekvaili draugai sakydavo:

– Ko tu nori iš jų visų? Ko tu nori iš tų visų moterų? Gal jos?

– O kas ji tokia? – nuoširdžiai klausdavau. Maždaug taip, kaip šnekėdavo apie mane be vardo. Nuoširdžiai klausdavo:

– O kas jis toks?

Pamatydavęs paklausdavau: o kas tu tokia? Kodėl vaidini draugišką patelę? Be jokio pasityčiojimo. Pamiršdavau kaip daugelį kitų. Užmaršus esu. Aš žmonių neprisimenu. Todėl ir nepadariau jokios karjeros.

Tai guliu ant demblio. It Londone, it Radvilų rūmuose, nei kam sakyti ačiū, o kad man sakytų, tai juokčiausi. Bet valgyti nėra ko, o rytoj norėsis. Šiandien aš sotus nuo fizinio skausmo.

Gera mazochistinė frazė. Kaip vis dėlto primityviai dirbi! Tai aš mintimis su ja ginčijuos. Pavydėk draugei. Olgai. Negražioji Tatjana – ji. Lenskis – aš – guli nušautas. Kankinasi, mazochistas. Oneginas atvažiuos su „milicijos“ mašina. Olga pasakys, kad tai ne Lenskis. Jinai pasakys, kad ir ne Čiomskis. Kaip greitai aš sveikstu. Atsistosiu. Viskas per greit. Stveriuosi už sienos ir pamažu, bet skausmingai susileidžiu ten, kur buvau. Man iš tikro skauda.

Pradarau savo „tašę“. Jei skauda, tai skaudės. Kuo daugiau savojo komforto, tuo greičiau praeis. Išsitraukiu „idealą“, apsikloju. „Idealas“ tamsus. Išskydęs. Nevogtinas. Tokiu užmetami niekam nereikalingi daiktai, kurie nenuodija atmosferos. Šiaudai kokie, gelžgaliai, kurie negražūs. Kodėl man norisi būti nebjauriam?

Žinau, kad seniai neturiu jokio asmeninio žavesio. Vargu ar jį turėjau. Tai buvo kažkokia pagaila jaunam poetui. Ar ką… Olgai ji ką tik prisipažino: kas aš jai. O dabar? Vienkartinis meilužis? Ką su juo daryt? O jei pasakė teisybę? Kad nežino.

Teisybė tai tokia: buvęs vyras. O kiek tu jų turėjai? O jis? O kodėl sakei, kad poetas? Tu su poetu gyvenai? Niekad nebūčiau pagalvojusi! A, dabar supratau. Jis ne klasit. Srebnika nie vvart.

Lietuvoje visi – poetai. Lietuvoje „niekas nelaiko poetų poetais“. Lietuva nemėgsta Baltrušaičio, o kas jis toks? Radausko. Tai tik žodžių žavesys. Aistis – tai jausmas. Nagys – tai jausmas. Strielkūnas – tai jausmas, kodėl jis formos meistras? Maironis – irgi formos meistras. Galbūt. Tikrai nuoširdžiai – kaip Puškinas. Tas Jono klausimas: kada tu parašei savo geriausius eilėraščius, aš tavęs klausiu! Ruskaja barišnia, čitajuščiaja Strielkūnasa… Kaip sakė Baliukonytė: Vy možete menia daže poniat’…

Gana man tos vaizdingos meilės… Kodėl aš čia matau tai vieną, tai kitą žmogų – gyvą…

Tai lyg ašaros iš dyko buvimo.

Rusų poezija… Baltrušaitis, Mandelštamas…

Maironį moterys vertino. Mandelštamo – Sonia ne. Maironis yra ant litų. Mandelštamas ne. Sonia buvo teisi.

Koks yra požiūris į teisumą? Kokia moteris laikoma protinga? Koks jos šūkis?

Aš imu ir užmiegu. Aš imu ir miegu. Aš imsiu ir prabusiu. Nuo ko šį kartą apsiginsiu sapnuose? Nuo kokio moterų kankinimo?

Rašykime ir kalbėkime taisyklingai.

Kaligrafiškai rašykime.

Argi aš jai… Argi aš jai ką nors reiškiu? Aš žinau: jinai man nesvari. Lengvutė. Jinai mane pardavė sunkiu momentu. Aš siūliau, sutrikęs ir varganas. Ji maivėsi. Išvada: turėjo geriau nei. Geresnį. Turėjo. Ko jai reikėjo? Iš manęs. Turėjo mane laikinai. Turėjo. Ko dar nori? Ką dar pasakysi?

Kai įsijungiau, skaudėjo įvairias kūno vietas. Šlykštynė stovėjo prie lango ir rūkė. Atrodė itin dramblota kaip eršketinė žuvis, kremzliniu nugarkauliu. Veidas bereikšmis, akys beprasmės. Kaip visada, kai užsimiršdavo… nugrimzdavo į save, dūšių žinovė. Primityvi kaip ir jos aukščiausioji ideologija – aukščiau kurios jos protelis nenešė. „Lakusis smėlis tavo protelis“, – mat kaip pagalvojau. Bet kur jau ten.

Kas jos galvoje: ilga litanija, kurios gale prakeikiami visi, turintys penius. Paskui atsikvošėjama. Aš vis pataisydavau ją per mūsų bendrą gyvenimą: nemadingi juos nešiojantys.

Yra moterų, kurios neskiria penio nuo cigaretės. Esą panašios formos. Galima paimti į lūpas. Vieno viduje visada tabakas, kito… sperma. Geriau, žinoma, „Golden american“, tačiau tiks ir „goluazė“. Va, kai išbyrėjusi, pustuštė, tai jau ne… ne itin…

Ji dėbtelėjo į mane baisiomis akimis. Plaukai susirangė, suspragsėjo. O! Tai jau šis tas! Ji gražėja.

– Ar tūžmas tavęs nepaims? – paklausiau. Nenorėjau to.

Tūžmo ji nesuvokė.

– Tai kažkas slegiančio?

Argi reikia aiškinti, kas yra tūžmas savyje. Nustėro – naujas jausmas atsirado jos jausmų skalėje. Puiku, apsidžiaugė, – paleisiu į apyvartą. Pamėgino su arčiausiai stovinčiu, su manimi. Nesuveikė. Tai sukėlė jai nemalonumą. Tūžmas ėmė veikti ją pačią.

– Sakyk, kas tai yra? – paklausė tiesiai. Už tą visada ją gerbiau.

– Nustok jį vartojusi. Tai ne vaistas. Tai ne ginklas. Tai yda. Tūžmas yra proto yda, pvz.

– Tai iš jo nėra jokios naudos?

– Nėra.

– Tai kam jis?

– Skalės papildymui. „Jis išėmė kažką iš tavo emocijų skalės.“ Nežinai? Ne? Pagalvok?

– Ką nors gero?

– Žinoma.

– Šviesaus? – įtariai paklausė.

– Šviesaus, – tyčiojausi. – Tu šviesių nemėgsti.

Bet ji paprieštaravo:

– Truputį mėgstu.

Ne taip jau ir norėjau tyčiotis. Ir ji to nenorėjo. Nors keista: norėjo bent tokio bendravimo. Vandens laikrodis, pripiltas kavos.

Taip, be savęs, nieko daugiau nematysi... Be savęs.

Atsisėdau ant demblio, sukryžiavau kojas kaip jogas. Ne be pastangų. Visą kūną maudė. Akyse šmėžavo juosvi šešėliai. Vienas dalykas mane paguodė: smegenys dirbo normaliai, bet... tarsi tuščiais apsisukimais. Tai gerai. Šiuo atveju taip ir reikia. Skausmas iš viso kūno nuslūgo į padus. Tie degte degė. Tvinksėjo. Dilgsėjo. Kibirkščiavo.

Labai skaudėjo.

Ji atėjo, atsistojo prieš mane. Jos akiplotyje šmėkščiojo tie patys juosvi šešėliai.

Užmerkiau kairę akį, paskui dešinę. Dabar greitai: viens du, viens du...

Atsistojau. Net užsimerkiau nuo liepsningo skausmo: maniau, kad kedai užsidegė. Ir grindys.

Teks dabar stovėti kaip eretikui ant laužo. Susikaupiau. Išsitiesiau kaip liniuotė. Atsimerkiau.

Tu buvai jauna ir sakei:

– Aš – ne lėlytė.

O galvojai: tu dar pamatysi tokių lėlyčių...

Aš galvojau: paieškojęs už tave blogesnę tikrai rasčiau, nors gal... gražesnę tai tikrai – užbaigdavau mintį apsidžiaugęs, nes kvailas buvau.

Guliu aš ant demblio ir labiausiai ant jos pykstu už tuos metus, kai sakiau:

– Baik tu plasnoti, aš ramiai senstu, ar nematai?

Būta į ką žiūrėti – į penkiasdešimtmetį senį, o aš vis tiek: išsirujok, Rože, tai tavo paskutinė ruja.

Tęsėsi ilgai. Man nusibodo. „... aš nieko neprisimenu iš savo gyvenimo, bet viskas galėjo būti kitaip...“ – taip kitados sakė Jiržis Šotola, belsdamasis į duris, girtas, kruvinu paltu. Į kokias duris? Į kokias pataikė.

Aš toliau sau guliu ant demblio. Sau. Ne tau. Norėtum? Naktine peteliške paskrajot? Skrajotum, skrajotum, banalioji tu mano – dieną ir naktį. Per sunki.

Tava ištikimybė per brangiai tau kainuoja. Jai liks šizofrenija, o tau – paranoja, mes... nes tu jai neatleisi, o ji tave apgaus, mes... nes skirias juodas pragaras nuo mėlyno dangaus. Antitezė, – verdiktas.

Aš ramiai sau guliu ant demblio, kol ji dvasiškai santykiauja su Olga. Ne veltui jaunystėje, prakalbinusi lietuviuką rusiškai, už kiekvieną jo žodį (rusišką) gaudavo po kapeiką (sovietinę).

Vėliau chewing gum pločkelę. Bet už kitką.

Staiga man dingteli, kad visas mano gyvenimas yra gulėjimas ant demblio ir kad jis tęsias valandą dvi. Snūdligė. Vienas kaip. Ką čia apkeiksi, negi save?

Vėl parsivelka abi ir mėgina mane įvilkti į plokščiąją Rožės lovą. Ypač stengiasi Olga:

– Kėk jis čia gali pri dveriach ležat’?

Rožės lova plati, galima sutilpt ir trise. Įverčia mane į tą lovą tarsi paskerstą meitėlį sūdymui. Susėda abi ant vienintelės kėdės, gėrisi. Lietuvių kalboje yra dviskaita – dvi šikni.

Paskui verdasi šlykščią kavą. Aš tuo metu nueinu ir vėl atsigulu ant demblio. Jos nė nemato. Verda ritualinį juodą mirkalą. Sriaubia, viena kita šlykštisi, net miela. Joms.

Imu ir atsimenu... ne tokius senus dalykus – ne senesnius kaip prieš savaitę, tada irgi ėmiau ir atsikėliau. Vis dar ne visai „przytomnas“, su savo krepšiu, pautais ir sąžine, likučiais jos... ir išėjau pro duris. Laiptų aikštelėje kvėptelėjau... Staiga pajutau peilio smūgį į subinę – į kairį neva putnų kacetininko žandą, kaip pasakytų Sančas Pansa. Iš netikėtumo laiptais nudardėjau iki pirmo aukšto. Ji man taip padarė ankstyvoj jaunystėj, Londone, per mielą koledžo raganų vakarėlį birželio bene pradžioj. Ne Londone, Palondony, pievelėje, kur kadaise žaidė Kiplingo vaikučiai, miškely, giraitėje. Nepamenu. Buvau nusidainavęs. Vėl buvo apsimetusi, kad jos kambary nėra, juoda blake apsimetė, aš ir maniau, kad pas Olgą giriasi kaip koks Benės Kriko tėvelis, kaip jai gera, riečia, giriasi, pinda. Gražus tat yra lenkiškas žodis.

Užtempė mane antraaukštopi, subintavo – aha, nepavyko pabėgti – subintavo ir vėl aš guliu ant demblio, retkarčiais suloju ir pavalgyt atneša – pinigų tai daviau. Bet ne kokių jau ten skanėstų, nes didžiausias skanėstas – tai jos medus, su degutu, o aš jo nenoriu, todėl kad esu paršas ir gojus... ir svolačius, nes chamas. Ne čiaušis, ne kurtizanas...

Trys minutės mirties

1.

šitoks beribis dangus – kryžkelė liūdesio–laimės – prisiminimų erdvės

net sapnuose neišlaisvina – rytas išauš ir dainuos – kas nuo nelaimių laimingas –

šitoks beribis dangus – mano mirties ir Tėvynės

smuiko rauda pasilies virš pakalnučių sidabro – Grįžulo Ratuos

ugnis – ilgesio aistrą išdegins – laimė – turbūt tamsoje – po pelenais

ir šešėliais – skleidžiasi rožė balta – rožėje skleidžiasi vėlės

mano Tėvynėj – lietus – žarijų arba drugelių – kryžkelę juosia žalsva

žaibo vikri gyvatėlė – koks aš laimingas – dabar – vėlės parjoja iš karo –

mano sūnau – ir tu – kelią į Lietuvą radęs

2.

liūdesio demonas glosto prisiminimų vakarą – lašas absento ant skruosto –

nerimo burtas ar pazaras? – Gordijaus mazgą rišu – varva iš kriauklių

muzika! – nieko aplink – tik dangus – tik jodo kvapas nuo jūros

ir išryškėja druska – balti kupranugariai – nei debesų pulkai –

į pragarus neria – o mėnesiena žalia – sieloje žvaigždę įspaudžia –

skaidrią – lyg putino uoga – raudoną – tarsi iš kraujo – –

svaigs išskalauta Aušra – meilę ir kančią paliejusi – skleidžiasi

rožė balta – rožėje skleidžiasi vėjas – mano negimęs sūnau –

kelią į Lietuvą radęs – Gordijaus mazgas – o gal – mane sugiedojęs vakaras

3.

Gordijaus mazgas – o gal – mane sugiedojęs vakaras – kiras

neieško akmens – kraujo puta į vandenis – rūkas pilkšvai nudažys

apmirusius mano plaukus – jau pamiršau kur lietus – atsimenu –

motinos rankose – liepsnojo laukas rugių – ugnies – iki pat horizonto –

skaudėjo lig dugno akis – absentas uždegė skruostus – ir kiečiai

siūbavo tiršti – lyg vaizdą nelaimės plukdytų – į deltą – kur ant akmens –

kiras prakalęs kiaušinį – virš jo tik beribis dangus ir gilėm aplipęs

ąžuolas – aš tiek laimingas dabar – kiek nepagydomai – aklas

*

rožininkas brenda per atvirą ugnį

į uždarą uostą – – – – –

tamsa sudėlioja

sapnus į vietą

– – – – – jų šešėliai – vien kaulai

*

Prileisiu širšių tau į ausis, į stiklinę mirusio vandens pripilsiu

ir lauksiu godo arba žiurkių gaudytojo! Vėl pirmoji išgirsi krebždesį –

tai išbalęs žiurkės nugarkaulis šoka pagal dūzgimą, tūkstantis

geluonių, kiek aistros! – – –

Žiurkių gaudytojas senokai mirė. Atsimeni, pabučiavo tave ir mirė!

Ar tai mirtis, ar amžinasis prisipažinimas – neišduoda

žalsvi atspindžiai mirusiame vandenyje, tik vaitoja širšės

negyvos, vaitoja – – –

Gaivinsiu mirusiu vandeniu, vietoj godo, raminsiu, atėjo smūtkelis,

apsisiautęs žiurkių gaudytojo oda, rankose laikė sudilusią plaštaką,

panašią į tavo, su išpešta sruoga mano plaukų! Atsimeni,

galėjo taip būti, tūkstantis geluonių, juk atsimeni?! – – –

*

berniukas

iš vaikų namų

ant iriso žiedo piešia

drugelį

nupučia vėjas

*

1.

uždegsiu lemputę pašvaistės pritvinkusiame kambaryje –

nebaisu prieš mirtį apšviesti romėniško falo šešėlį –

ką tu galvoji apie pavogtą orgazmą ir susitraukusius nuo karščio gandrus –

virš ugnikalnio –

ar dar kas nors galėtų paliudyti – kad vienas

kalbuosi su tavimi?

2.

tu mane tarsi vaistus vartoji triskart per parą

galiu įdurti

šiek tiek skausmingai ar iki kraujo

giliau įkvėpk

išbandyk save... geriau nesaugiu...

tau nepasigirdo?

3.

nepagydomas pokalbis ir sopulys

viltis išeina su stiklais pro duris

tiktai kartėlis ir įžeminimas išgelbės nuo karščio injekcijos

į medinius raumenis

esu žydintis kadagys ant kurio krenta karšti pelenai

ir tavo jausmų nuodėguliai

rankose laikau šnypščiančią gyvatę nudegintais žvynais –

kas ją peržegnos –

šitame kančių užutėkyje nė gyvos dvasios

išskyrus mane

ką tu galvoji apie pavogtą orgazmą

ir išjungtą ugnikalnį?

4.

kuo uždengsi

atsitiktinę dėmelę anapus debesies ir odos

visa tai ką girdžiu labai panašu į nužydinčią karštligę

arba adatą į kurią neįmanoma siūlo įverti nes pro skylutę

neišlindo nė vienas kupranugaris

*

ant gomurio kaupiasi rudens kartėlis –

į ateitį – šiek tiek su išlygom tavęs neatsimenu

tik skruostų skonį –

juos bučiuodamas iš lietaus vandens

išgaudavau druską

*

vėjas nuo tavo išeiginės suknelės plėšia gegutės kukavimą –

ieškau protėvių žirgų kaulų juodosios jūros pakrantėje – vėjas

atneša baltą burę – vėtra – nušveičia viską iki paskutinio kukū

juodieji gandrai atskraidina mirusių palikuonių sapnus – teka

saulė – išyra voratinklis – plyšta kapiliarai – žeme –

sako poetas – nepalik mūsų –

pasiimk visus iki vieno – raitelius ir raišuosius – šnabždu

iš paskos – gandro ir gegutės palikuonis – rėkiu

į priekį – mus prarysianti žeme

*

kinų kavinėje

snaudžia

ramūs ir sotūs drakonai

nemoku hieroglifų

krintančių

iš jų prigesintų žvilgsnių

saldus yra sniegas

liūtų nasruose

prie karo muziejaus

*

su kimifusa smėlyne nėra kur skubėti

šimtmečiais mirti po vieną smiltelę, po vieną

šimtmečiais grįžti vandens atsigerti į slėnį

su kimifusa smėlyne nėra ko skubėti

instrumentuoti sirenų balsus ir smėlio

bangų ošimą nuvesti kitapus oazės

kur vynmedžiai vešlūs troškulio jūrą

brandina, su kimifusa irkluoti per naktį

vėjų išgairintus griaučius žuvies, o švintant

Dievą užmiršti, moterį apsikabinti

druskų kristalais apkibusį kūną palikti

numirti, kelti ir vėl šimtą kartų numirti

*

kai tu geri kavą –

(ir aš tai žinau) –

žemė nustoja kvėpuoti

kai žemė nustoja kvėpuoti

iš tavo plaukų pakyla bitė

su mano delnų linijom sparnuose

iš tavo plaukų pakyla bitė –

skrenda numirusi –

o tu – – –

– – – ir aš tai jaučiu

*

dilgėle                                  skaisčioji

     pusiaudienio ir pusiau kančios

        išnešiotoja

            kaip nieko nematau

        lyg su vainikais

aplink                                  vyzdžius

Pažintis

ŠETENIAI: mama ir senelė

Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat (1863–1954) ir Zygmunto (1858–1935) Kunato dvare, Šeteniuose, Kėdainių rajone. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dvi Czesławą besąlygiškai mylinčios moterys: mama ir senelė.

Senelė Józefa

Aukšta, pailgo veido, tamsių plaukų, pilkų akių – ji vaikui priminė indėnę, panėšėjo į lapę, todėl ją šaukdavo malonybiniu „Lisia“ (lenkiškai – lapė). Sugretino senelę su miško gyvūnu dar ir todėl, kad ji buvo nepriklausoma, nepasiduodanti jokioms dvarų „fanaberijoms“, nepriimanti ir nevartojanti savo gyvenime posakio „taip nedera“. Nemėgo svečių, gerų manierų, ilgo vakarojimo užstalėje, dievino laisvą gyvenimą: nuo gegužės iki vėlyvo rudens nuoga maudydavosi Nevėžyje, be jokių ceremonijų nubėgusi į sandėliuką galėjo pasrėbti rūgštaus pieno ir užsikąsti iš statinės išsitrauktu raugintu agurkėliu, nes mėgo aštrias, sūrias užkandas. Anapusybė jai buvo tokia pat reali, kaip ir pasaulis, kuriame gyveno, todėl ypač patiko visa, kas buvo susiję su nepaaiškinamais reiškiniais, dvasiomis, vaiduokliais.

Pati būdama laisva, leido laisvai, kaip tikram gamtos vaikui, jaustis ir anūkui. Nevaržė jokiais prisakymais, neauklėjo bajorų vaikams nuo užgimimo taikomais metodais, kurie padėdavo įsisąmoninti, kokiam luomui jie priklauso. „Mūsų dvarą visi aplenkdavo, palikdavo jį ramybėje, nes jame gyveno savotiški keistuoliai. Ir aš, tiesą sakant, visiškai neturėjau progos susidurti su normaliu lenkų dvarų gyvenimu. Žodžiu, jeigu Šeteniai turėjo kokios nors įtakos mano gyvenimui, tai užaugau tarsi girininkijoje. Nes nebuvo jokio bendravimo“¹.

Czesławas susirašinėjo su senele iki pat jos mirties, t. y. iki 1954-ųjų. Viename iš laiškų, datuotų 1945 m., po motinos mirties rašo: „Mylima, mylimiausia mano Lisia! Šio didelio liūdesio prislėgta Lisia tegul nepamiršta, kad dar turi anūką, kuris ją myli, kuris visada apie ją galvos, o kai aš grįšiu, mes apsigyvensime kartu“².

Mama Weronika Kunat-Miłosz

Kunatai turėjo dvi dukras: Mariją ir 1887 m. gimusią Weroniką Teklą. Marija ištekėjo už greta įsikūrusio dvarponio Zdzisławo Jurewicziaus.

Weronika jaunąjį Aleksandrą Miłoszą, tuo metu atostogavusį gretimame giminaičių dvare, pakerėjo veikiau savo žavesiu ir linksmu būdu nei (sprendžiant iš išlikusių nuotraukų) išvaizda: buvo gana vyriško sudėjimo, tvirtos kaimo mergos, o ne dvaro panelės bruožų. Vaikystėje „Vecia“ vadinta mergaitė „buvo spontaniška, gyvybinga ir savo elgesiu dažnai neįtikdavo auklėtojoms, bet jos išdaigėlės greitai būdavo pamirštos. <...> ji turėjo itin lakią vaizduotę ir vaidindavo įvairiausias scenas – tokį vaikišką teatrą. <...> paaugusi mėgo sueigas, pasilinksminimus, puikiai šoko“³.

Czesławas labai ją mylėjo, kaip, beje, ir jo brolis Andrzejus. Tuos vaikystės mėnesius, praleistus Nevėžio slėnyje kartu su motina, būsimasis poetas išgyveno kaip žemiškojo rojaus patirtį.

Vertėtų pasakyti, kad motina ir jos šaknys, ypač senelė Józefa, buvo kur kas svarbesnės Cz. Miłoszui nei visa tėvo giminės šaka. „Mano į praeitį nukreipta vaizduotė sukeldavo spalvingiausių jausmų, kai pripažindavau matriarchato viršenybę. Moterys buvo sukurtos iš stipriausio audinio“⁴.

Motina prisiekė nueiti pėsčiomis į Vilnių, prie Aušros vartų Marijos paveikslo, jeigu tik sūnelis pasveiks (Czesławas sirgo difterija, jau buvo prie mirties...) – vaikas tai žinojo kaip šeimoje pasakojamą legendą. Motinos maldos buvo išklausytos. O gal vaiką išgydė jos meilė ir vidinė stiprybė, tos, matyt, iš senelės perimtos matriarchalinės galios, ypač ryškiai pasireiškusios visokių įvykių kupinoje Czesławo vaikystėje.

Czesławas, sulaukęs vos dvejų metų, išvyksta su motina paskui tėvą Aleksandrą, tiltų inžinierių, į Krasnojarską. Penki tūkstančiai kilometrų traukiniu, beje, pirmą kartą matomas garvežys, automobilis, Rusijos stotys, Jenisiejumi plaukiantys laivai, o jau nuvykus – taigoje medžiojantis tėvas, besiporuojančių elnių baubimas... Bet 1914 m. jau vėl visa šeima Šeteniuose, prasideda karas, suirutė, aplink vokiečių kareiviai, sprogimai, šūviai, besitraukiantys žmonės, varomi belaisviai...

Vėliau – kelionės per žalią sieną į Vilnių, pas tėvą, lenkų karinės organizacijos narį, kuriam buvo uždrausta rodytis Lietuvoje, Šeteniuose, nakvynės prie demarkacinės linijos nuošaliuose kaimeliuose, kažkokiose daržinėse, nuotykiai, susidūrus su pasienio kareiviais... O jeigu vykdavo legaliu keliu, motina kišenėje turėjo du pasus: iš Šetenių važiuodavo į Rygą su lietuvišku, o iš Rygos į Vilnių – jau su lenkišku.

Taigi anaiptol ne vėjavaikiško gyvenimo įvykių kupina Czesławo vaikystė praėjo šalia stipriai jį už rankos laikančios motinos. Ji, beje, ir pirmoji mokytoja:

Sulaukėjusioj žalumoj galėčiau parodyti vietą lapinės, kur

liepei man rašyti pirmąsias kreivas raides.

O aš veržiaus iš glėbio ir dūmiau į savo slėptuves,

būdamas tikras, kad raidžių niekuomet neišmoksiu.

„Šeteniuose“ (vertė Tomas Venclova)

Savo kūryboje Cz. Miłoszas daugybę kartų su didele meile ir pagarba mini motiną, kurią visų pirma labai gerbė už „jos tikėjimą, neapsiribojantį tik moralizuojančiais prisakymais ar sustabarėjusiomis tikėjimo tiesomis, bet persismelkiantį per kasdienį gyvenimą“⁵. Bet visa tai bus daug vėliau, o štai studijų metais, kupinas jaunatviško maišto, 1930 m. gruodžio 20 d. rašytame laiške Jarosławui Iwaszkiewicziui atsiliepė apie ją gana kritiškai: „Motina: paprastumas, beveik balansuojantis ant prastumo ribos. Absoliutus santūrumo, nutylėjimo, stiliaus trūkumas. Valstiečiai ją laiko sava. Mane tai žeidžia. Ji sugebėjo išlaikyti Lietuvoje savo palivarką, važinėjo į jį nelegaliai per Lenkijos–Lietuvos sieną. Aš žaviuosi šiomis jos išvykomis. Rogės. Gūdūs miškai. Vienas valstietis važnyčioja, kitas laiko savo letenose šakes – nes vilkai valkiojasi gaujomis“⁶.

1945-ųjų rugpjūčio pradžioje, Czesławo raginama (tuomet jis su žmona Janka jau gyveno Krokuvoje) Miłoszų šeima (Weronika, Aleksandras, Andrzejus ir senoji Kunat) pasitraukia iš Vilniaus į Drevnicos kaimą netoli Gdansko, apsistoja vokiečių pabėgėlių sodyboje, kur yra likusi tik sena šiltine serganti valstietė. Czesławo motina ją slaugo ir greitai pati suserga kažkokia keista liga. Czesławas su Janka dar spėja motiną aplankyti, gauna jos palaiminimą išvykti iš Lenkijos, bet per visą tą sumaištį niekas per daug nekreipia dėmesio į motinos ligą. Ji pati, negalėdama atsigauti dėl tremties iš gimtųjų Šetenių, nerodo jokio noro gyventi ir, būdama penkiasdešimt aštuonerių metų, lapkričio 22 dieną iškeliauja anapilin.

Czesławas išrūpino broliui Andrzejui vokiečių paliktą vilą Sopote (Wybickio g. 23), kur apsigyveno ne tik senelė Józefa, bet iš Krokuvos persikėlė ir tetulės Janina bei Gabriela su vyru Władysławu Lipskiu. Sklido kalbos, kad tuose namuose vaidenasi, nes ten anksčiau gyvenę šeimininkai vokiečiai nusinuodijo kalio cianidu.

Czesławo tėvas Aleksandras, jau ir anksčiau kentėjęs nuo depresijos, negalėdamas ištverti vienatvės po žmonos netekties, 1948 m. veda Olgą Bochaczewską ir su jos suaugusiu sūnumi persikelia gyventi į Krokuvą. Czesławas ne itin jį gerbė už jo nevykėlišką gyvenimą ir nuolatinį išeities ieškojimą alkoholyje, taigi iš finansinių nepriteklių tėvą visados gelbėjo jaunesnysis sūnus Andrzejus. Tėvas mirė nuo širdies smūgio 1959 m. lapkričio 17 dieną.

KRASNAGRŪDA: Gabriela Kunat ir kitos damos

Dar viena Kunatų giminės moteris į Czesławo gyvenimą įsipins labai anksti: „<...> prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai buvau trejų metų, jame [Šetenių dvare – B. J.] būdavo vakarienės, būdavo svečių. Tada įsimylėjau Elą. Buvau trejų metų. Mano première passion d’amour“⁷, – po daugelio metų pasakos jis Aleksandrui Fiutui apie į Šetenius iš Krasnagrūdos atvykusią tetą Gabrielą Kunat. Jos atvaizdas išliks poeto atmintyje visą gyvenimą.

Krasnagrūdoje ta meilė vėl įsiliepsnos, tik jau aistros pakerėto paauglio širdyje.

Cz. Miłoszo senelio brolis Bronisławas Kunatas, Krasnagrūdos dvaro savininkas, turėjo dvi dukras: jausmingą, rafinuotą gražuolę Gabrielą (Elą), kuri 1915 m. ištekėjo už atletiškai sudėto inžinieriaus Władysławo Lipskio (1923 m. jie susilaukė sūnaus Zigmunto), ir Janiną, labiau mylinčią arklius (buvo puiki jojikė) nei savo vyrą, kapitoną Władysławą Józefą Niementowskį, su kuriuo greitai išsiskyrė, norėdama išsaugoti savo tėvo dvarą – kapitonas ketino jį išparduoti ir smagiai pagyventi.

Į Krasnagrūdą Cz. Miłoszas atvažiuodavo gana dažnai. Jam kur kas labiau patiko leisti atostogas čia, ant Alnų ežero kranto įsikūrusiame dvare, nei Suvalkuose, pas tėvus. „Suvalkai man buvo laikini namai visą tą laiką, kai juose gyveno tėvai (1926–1935). Kai mano tėvas, apskrities inžinierius, kėlėsi į Suvalkus, aš Vilniuje lankiau Žygimanto Augusto gimnaziją ir nusprendėme, kad ir toliau joje tęsiu mokslus. Taigi likau Vilniuje, nuomojausi kambarį. Važinėjau į Suvalkus kaip į namus, kuriuose praleisdavau šiek tiek laiko. Gal ir eilėraščius čia rašiau“⁸.

Krasnagrūda poetui tapo prieštaringų išgyvenimų vieta. Jį smaugė vienatvė ir pašėlusi nedrąsa, reikėjo išmokti bendrauti su visai kito socialinio sluoksnio žmonėmis – lenkų inteligentija. Širdyje labai norėjosi būti panašiam į iš Varšuvos atvykusius vyrus ir jaunuolius – juk kiekvieną vasarą čia suvažiuodavo didelis būrys poilsiautojų, kurie šiek tiek papildydavo apytuštes dvaro kišenes. Taigi gerų manierų neišmokytas Šetenių laukinukas, net nežinantis, kur dėti rankas prie stalo, rinkosi atsiskyrėlio vaidmenį: daug plaukiojo Alnų ežere, slankiojo su šautuvu ant peties po aplinkinius miškus (medžiotojas buvo prastas) ir akylai stebėjo dvare vykstantį gyvenimą, patirdamas pirmuosius erotinius įspūdžius.

1926 arba 1927-ųjų vasara. Czesławui – gal penkiolika, gal šešiolika metų. Ryškiausia tarp poilsiautojų – rudaplaukė ponia Irena, šį kartą į Krasnagrūdą atvykusi be vyro ir su didžiausiu malonumu mokanti žadą praradusį gimnazistą tango žingsnelių: „su šypsena subrendusios moters / paslaptis patikėdama jaunam vyriškiui.“ Nes ką gi veikti nuobodžiaujančiai damai? Ji jaučia jaunuolio susidomėjimą ir todėl jai dar labiau patinka šis žaidimas, o jis įsimyli ponią Ireną be proto. Bet, varge, į dvarą atvyksta trys varšuviečiai, ką tik gavę brandos atestatus: Michałas Pawłowskis, Zdzisławas Wiśniewskis ir Edwardas Kozłowskis. Jie vos dvejais trejais metais vyresni už Czesławą, bet jam atrodo, kad juos skiria praraja: „Iki šiol jaučiu savyje kiekvieną beribio pavydo minutę, kai <...> žiūrėdavau į tuos kartu visur būnančius tris aukštus, išvaizdžius, sportiškus varšuviečius“⁹.

Ir štai ankstyvas rytas: nemigos kankinamas įsimylėjėlis išslenka iš palėpėje esančio savo kambarėlio ir atsitiktinai, o gal ir ne, patraukia į mišką pasivaikščioti kaip tik pro ponios Irenos langą, pro kurį staiga iššoka laimingas meilužis Edwardas. Czesławas pasijunta ne tik kad išduotas, – prieš jį atsiveria šio pasaulio „pamušalas“ – veidmainystė, melas. Kankinasi visą dieną, o vakare, išlenkęs palėpėje stiklinaitę degtinės, sužaidžia rusišką ruletę...

Revolveris neiššauna. Likimo ironija, nes šeštajame dešimtmetyje tas pats Edwardas, negalėdamas ilgiau pakęsti stalinistinės santvarkos režimo, nusižudo kartu su žmona. Ir ką jūs manote, Cz. Miłoszas, metų metais jautęs šiam varžovui neblėstančią neapykantą, 1957 m. parašo triumfo kupiną eilėraštį (nors jo nepublikuoja, nes mano, kad per daug asmeniškas).

Tačiau grįžkim į Krasnagrūdą. Nežinia, ar tą patį vakarą, ar po dienos kitos, į nevilties apimto paauglio kambarėlį įslenka moteris ir tą vasarą jaunuolis tampa vyru: „O tada – argi ne taip buvo? – moters delnai uždengia mums akis ir įteikiama dovana: rusvi jos krūtų skydeliai, virš numestos suknelės tamsus plaukelių trikampėlis. Kaip daužosi širdis! Tai juk tik man tokia laimė, niekas nežino, niekas nepažįsta auksinio jos kūno stebuklo“¹⁰.

Ir kas gi ta dosnioji gražuolė? Knygoje „Himnas apie perlą“ (1982) yra eilėraštis, kuriame minimas Gabrielos vardas, o posmus palydi autoriaus komentaras: „<…> Gabrielos buvimas yra beveik toks pat intensyvus, kaip upės, prie kurios gimė ir prie kurios, būdamas trejų, ją, paauglę panelę, pirmą kartą pamatė“¹¹.

Apie vaikystėje įsimylėtą tetulę kažin ar įmanoma šitaip rašyti: „Indigo spalva kaip anuomet Elos suknelės / ir švelnus kvapas, lyg jos odos kvapas“¹². Taip pat šiek tiek vėliau, septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje rašytame ir nebaigtame romane „Parnaso kalnuose“ leitmotyvas yra autobiografinė patirtis – vienas iš herojų, Otis, pasakoja: „Buvau vos išlipęs iš vaikystės, bjauriojo ančiuko amžiaus. Man atrodė, kad jau niekada nebūsiu toks, kaip kiti, vis atrasdavau kokių nors išgalvotų savo išvaizdos trūkumų, nors iš tikrųjų nieko man netrūko. Būčiau nustebęs, jeigu kas nors būtų mane pavadinęs gražiai nuaugusiu berniuku.“ Tas berniukas Otis gyvena Estebano ir Doloresos dvare, kur šeimininkė, „mėgindama kartais mane užkalbinti, stengėsi atstoti man mamą ir išsklaidyti mane slegiantį liūdesį“. Ir galų gale moteris pasiryžta kitaip padėti berniukui: „Kodėl vieną vakarą Doloresa atėjo į mano kambarį, padrąsino, kad pabučiuočiau jos kaklą, ir praskleidė chalatą atverdama savo nuogumą? Kodėl nutarė atskleisti man meilės paslaptis? <...> Ar jai buvo gaila liūdno paaugliuko, kuriam tiek nedaug reikia iki laimės? Ar jai atrodė, kad tai tik smulkmena, kad ji neišduoda Estebano? O gal jai nusibodo kasdieniai namų rūpesčiai? O gal vis dėlto, nors to ir nesitikėjau, ji buvo ta, kuri įžvelgė, kad esu dailus vaikinukas? <...> Jos kūno grožis persmelkė mane, mėnesiais vaikščiojau apsvaigęs, tyliai šaukdamas iš nuostabos. <...> Liekna, auksinės odos, reali, ir jeigu apskritai žodžiai čia ką nors reiškia, tai ne saldi, aitroka. Darėme tai namuose, miške, įrankių sandėliuke, o kai iškrito sniegas – arklidėje, užsidengę gūnia ir apmirdami, jeigu ant apledėjusio takelio pasigirsdavo žingsniai“¹³.

Cituojama ištrauka yra iš romano apie Doloresą ir Otį, bet sunku nematyti panašumų su Gabriela ir Czesławu ir beveik aišku, kad tai nebuvo vien platoniška meilė. Kiek laiko tas romanas truko? Ar jis tęsėsi ir 1934 metais, kai poetas jai parašė „Giesmę“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Juozas Kėkštas¹⁴. Kai 1962 m. Gabriela Kunat miršta Sopote, Cz. Miłoszas jai dedikuoja „Elegiją N. N.“

Jausmai Gabrielai tokie intensyvūs ir nepamirštami, kad net ir aštuntą dešimtį įpusėjęs, 1987 metais, Cz. Miłoszas rašo: „<...> stovi nuoga prieš veidrodį, išsipina juodą kasą, graži, žinanti, kad yra graži, liečia rusvus krūtų skydelius ir trumpam patiria nušvitimą, kuris ją išlaisvina iš visko, ko buvo išmokyta: tūptelėjimų, nusilenkimų, jūreiviškų apykaklaičių, apatinukų, elgesio prie stalo, guvernančių, miegamųjų kupė, ponų su smailai užriestais ūsais, moterų su korsetais ir tiurniūrais, apie kurias buvo sakoma – damos arba kokotės, katekizmo, nuodėmių sąrašo prieš išpažintį, muzikos pamokų, prancūziškų žodelių, suvaidinto naivumo, mandagaus elgesio su tarnais, žinių apie savo kraitį. Nušvitimas: tai visai ne taip, nes iš tikrųjų visai kitaip. Nereikia niekam apie tai pasakoti, tik sau“¹⁵.

Gabrielos Kunat nuotrauka, sakoma, puošė poeto namų sieną ir Kalifornijoje, ir Krokuvoje.

VILNIUS: maištas, meilė, neviltis

Maištinga jautri prigimtis, nuolatos itin rimtai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai, gyvenimo prasmės paieškos, anksti patirtas laikinumo suvokimas greitai Czesławą pastūmėja į vaizduotės sferą – į literatūrą. 1929 m. įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti polonistikos. Meta. Fakultetas, kuriame mokosi beveik vien merginos, žeidžia jo vyrišką orumą. Pereina į teisę, kurios nekenčia. Mokslus priima kaip neišvengiamą būtinybę ir studijas baigia tik todėl, kad, kaip pats prisipažįsta, yra užsispyręs ir linkęs baigti pradėtus darbus. Iš tikrųjų jo gyvenimas verda visai kitur: aktyviai veikia Intelektualų klube, Polonistų ratelyje, rašo poeziją (pirmieji eilėraščiai „Kompozicija“ ir „Kelionė“ išspausdinti almanache „Alma Mater Vilnensis“ Nr. 9, 1931-ųjų pradžioje), vykdo įvairiausias akcijas, stato komedijas, nuo 1931 m. balandžio kartu su bendraminčiais leidžia literatūrinį leidinį „Żagary“ (ten spausdinami ir jo eilėraščiai), tų pačių metų gegužę su trim draugais patraukia į avantiūristinę kelionę į Paryžių. Apskritai viena iš mėgstamiausių jo veiklos sferų – dalyvavimas universiteto Valkatų klubo renginiuose, kurie kartais peraugdavo į linksmas išdaigas, pvz., sugalvodavo su draugais nuogi išsimaudyti Neryje. Viskas baigiasi liūdnokai: juos sugauna policijos patrulis, kiekvienas nuogalius privalo susimokėti dvidešimt penkių zlotų baudą ir turi pasiaiškinti prieš Akademinį teismą už policijos pažeminimą ir amoralų elgesį.

Tuo spalvingas studentiškas gyvenimas nesibaigia. Koks jis buvo, sužinome iš laiškų, kuriuos rašė J. Iwaszkiewicziui, bei iš Jeilio universiteto Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje saugomų nepublikuotų užrašų, pvz.: „Paupio rajone prostitutė Hela labai pigi, todėl prieinama darbininkams ir mums, studentams, vedasi klientus į savo kambarį per kitą, kuriame vakarieniauja jos šeimininkų šeima“¹⁶. Ir dar priduria, kad gatvėje stovinčios prostitutės kainuoja vos penkiasdešimt grašių.

Šis jaunuolis turbūt nė pats nepastebėjo, kaip jo nedrąsa peraugo į labai didelį pasitikėjimą savimi ar net aroganciją, kurią vėliau jam daug kas prikaišiojo visą gyvenimą. Ne veltui savo įvairiausius satyrinius straipsnius pasirašinėjo susikurto fiktyvaus poeto vardu, t. y. slapyvardžiu Aronas Pirmas (aliuzija į žydiškumą ir lietuvybę).

Ir kas gi dėjosi poeto širdyje tuo metu? Atrodytų, kad tuometis jausmų antplūdis nukreiptas tik į J. Iwaszkiewiczių. Tai liudija jam rašyti Cz. Miłoszo laiškai.

Iš tikrųjų ši įdomi korespondencija prasidėjo 1930 m. lapkritį, kai Cz. Miłoszas, Vilniaus universiteto studentas, išsiuntė septyniolika metų vyresniam Jarosławui pirmąjį laišką ir pluoštelį savo eilėraščių, prašydamas juos įvertinti. Laišką pradėjo žodžiais: „Dievinu Jus.“ Taip prasidėjo viena spalvingiausių XX amžiaus lenkų literatūros istorijoje dviejų kūrėjų draugystė, nestokojanti ir erotinių atspalvių. Ši draugystė staiga nutrūko šeštajame dešimtmetyje, kai Cz. Miłoszas pasirinko emigraciją. Vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose rašytojų korespondencija kartais būdavo atnaujinama, bet laiškų tonas jau retai priminė buvusią labai artimą draugystę. Paskutinį laišką Cz. Miłoszas parašė jau sergančiam, aštuoniasdešimt penkerių Jarosławui 1979 m. liepos 15 d. Atsakymo negavo. J. Iwaszkiewiczius mirė 1980 m. kovo 2 d. Varšuvoje, nesulaukęs pačios svarbiausios žinios apie savo bičiulį – Nobelio premija Czesławui buvo įteikta 1980 m. spalio 9 d.

Pirmasis Cz. Miłoszo laiškas J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. lapkričio 30 d., Vilnius¹⁷:

„Gerbiamas Pone!

Dievinu Jus. Kiekvienas Jūsų eilėraštis man – išskirtinis reiškinys. Todėl kreipiuosi į Jus prašydamas įvertinti mano kūrinius. Nieko nežinau. Ar jie geri, ar tik liudija tam tikrą literatūrinę kultūrą – nežinau.

Bičiuliai man sako, kad tai geri eilėraščiai. Bet iš kur man žinoti, ar jie taip nesako tik iš mandagumo.

Jūs pasakykite, Jūs man esate brangiausias draugas ir meistras. Remdamasis Jūsų nuomone nuspręsiu, ar ir toliau galiu rimtai vertinti savo literatūrinį darbą. Studijuoju teisę (esu antrame kurse), man devyniolika metų, kilęs iš Lietuvos – tiek informacijos apie mane.

Oskaras Milašius, kurio misteriją „Migelis Manjara“ į lenkų kalbą išvertė B. Ostrowska, yra mano giminaitis. Jūs suprantate, kad tai kursto mano komiškas svajones.

Retai būnu apimtas ekstazės. Paprastai rašau šaltakraujiškai ir tai mane labai kankina. Neturiu įkvėpimo ir man telieka nusilenkti prieš Dionisijų įtampą.

Iš tų eilėraščių, kuriuos Jums siunčiu, „Kompozicija“ ir „Kelionė“ greitai pasirodys leidinyje „Alma Mater Vilnensis“. Bet visa tai niekai, nes kol Jūs neįvertinsite, nieko nežinosiu apie savo kūrinius.

Jeigu Jūs man parašysite, štai adresas:

Vilnius. Gimnazijos 6–18 – iki gruodžio 15 d.;

po gruodžio 15 d.: Suvalkai, Konopnickos 16.

Czesławas Miłoszas

Pagarbiai

Visada Jus mylintis

Czesławas Miłoszas“

Na ir prasidėjo: 1931 m. sausį, gavęs iš Jarosławo paskolą kelionei, Cz. Miłoszas jau viešėjo Staviskuose, šalia Varšuvos esančiame Jarosławo dvarelyje. Aišku, grįžo nusivylęs, nes jam pasirodė (dar kartą!), kad yra kur kas prastesnis nei Varšuvos inteligentai. Bet 1931 m. vasario 10 d. Jarosławas aplanko jį Vilniuje, ir jaunasis bičiulis pralinksmėja. Vėl plaukia jausmingi laiškai.

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. gruodžio 20 d., Suvalkai¹⁸:

„Susirašinėjimas su Jumis yra man šiuo metu svarbiausia gyvenimo prasmė. Taip iš tikrųjų yra. Nemeluoju. Tas rytas, kai gavau Jūsų laišką, man buvo nuostabus. Tyčia vilkinau keletą dienų, nerašydamas Jums atsakymo, nes didžiausią malonumą man teikia žinojimas, kad g a l i u, kad manęs dar laukia ta akimirka, kai rašysiu Jums laišką.

Labai abejoju, kad laiške atrodau „įdomesnis“ ir inteligentiškesnis, negu esu iš tikrųjų. Gal čia ir slypi melas, dėl kurio skundžiuosi. Galų gale pats nežinau. Iš tikrųjų mano kultūra labai paviršutiniška, velniškai diletantiškos žinios ir Jūs visiškai be reikalo bendraujate laiške su manimi kaip su sau lygiu, jau nekalbu apie tai, kad mano išgyvenimai tokie skurdūs, beviltiškai skurdūs.

Noriu rašyti apie save. Taip, man tikrai tai labai rūpi. Kuo daugiau apsinuoginti!

Atrodo, kad nelabai primenu savo kolegas „budrius“, nors manyje slypi tam tikras „lietuviškumas“. Vidutinio ūgio, gerai sudėtas – bet nesu „pečiuitas“, veikiau lieknas. Mano kaukė nuotraukose – tai arba žudiko, arba idioto kaukė – o tai liudija, kaip toli man iki linaplaukio gražuolio.

Bičiuliai sako, kad kartais mano veido išraiška primena blogą kinų dievuką. Mes čia, rytuose, visi turime šiek tiek mongolų bruožų (tai jau regioninis snobizmas).

O daugiau nieko nėra. Beje, sunku suvokti jausmus moteriai. Man atrodo, kad tai neesminis dalykas. <...> Dabar man rūpi kiti dalykai. Kas buvo – niekai. Visų pirma: 1. Iwaszkiewiczius ir 2. pasibastymas po Vakarus. Šią akimirką, kai tai rašau, mano eilėraščiai atrodo man didelis niekalas. Pasiguodžiu, kad man skirta parašyti geresnių. Kad ir kaip būtų, tai jau laimėjimas, nes keletą jų Iwaszkiewiczius pagyrė. Na, bet pagyrė kaip pirmas kregždes, tai reiškia, kad kaip devyniolikmečio jaunuolio jie yra geri (juk nesu Rimbaud...). Tiesą pasakius, dar niekada nesijaučiau toks laimingas kaip dabar. Apsvaigusio ir kažko laukiančio būsena (visai kaip Tuwimo merginų, rupūs miltai!).“

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. sausio 2 d., Suvalkai¹⁹:

„Beje, mano seksualinė patirtis nėra jau tokia turtinga, juoba ji niekada nebuvo kažkas, kas sudaro mano išgyvenimų pagrindą, o jeigu ir sudarydavo, tai labai retai ir trumpai. Norėčiau jos visai atsikratyti ir į visa tai žiūrėti tik kaip į higienos elementą. Baisiai mane kankina šių dalykų komplikavimas, tai yra „įsimylėjimas“, „sutaurinimas“ ir visos tokio pobūdžio istorijos, į kurias retkarčiais ne savo valia patenku. Tada užuodžiu klastą, melą. Esu cinikas, bet, Dievas mato, geriausiai jausčiausi, jeigu galėčiau post factum nusiprausti ir vėl kuriam laikui tapti atsiskyrėliu ir asketu. Pornografija man patinka, bet ne todėl, kad sukelia kažkokį virpuliuką – niekada nebūsiu erotomanu. Mėgstu tam tikrą rusišką cinizmą ir kai kurių dainų beviltišką niūrumą. Man atrodo, kad jos daugelį vaikigalių skatina kurti nešvankias istorijėles. Pas mus šiame žanre ypač ryškus rusiškumas – brutalumas, tragizmas, kitaip tariant, „paniurėliškumas“. Arba tiesiog apie šiuos dalykus nuolatos besisukantis anekdotas. Štai toks eilėraštukas turi daugiau nihilizmo ir kartėlio nei visos „Stepių vilke“ atsispindinčios Hesse’s arba Tuwimo „Baisiuose miesčionyse“ aprašytos būsenos:

Ej, nadielajem dietiej

Oficerov i bliadiej.

Oficery budut jet’,

Dievki piesni budut piet’,

Ech, job vašu mat’.

Mėgavimasis tokiais štai dalykais juokingai „pienburniškas“, vaikiškas – bet ką aš galiu padaryti.“

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. vasario 1 d., Vilnius²⁰:

„Ak, tas krikščioniškas mazochizmas. Tik tada jaučiuosi gerai, kai mane slegia nuodėmė, kai galiu kalbėti apie savo menkumą. Kažkada vaikščiojau į viešnamį tam, kad galėčiau nuolatos jausti širdgėlą – nes tai atveria kelią, išlaisvina. Ak, kokia nepakeliama yra visa ši sumaištis, klaidžiojimas kažkokioje meilėje, šlykštynėje – vienuolio protas, rupūs miltai.“

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. vasario 3 d., Vilnius²¹:

„Tu nežinai, kaip sunku visur įžvelgti kaukes, netgi tų žmonių, kurie mus myli. Turbūt niekada negalėsiu iš tikrųjų mylėti – nes verčiau jau užgniaušiu savyje sentimentus, nei jausiu, kad kas nors mane švelniai myli kaip vargšę, silpną būtybę. Jaučiu, kad esu visiškai išsiderinęs – praradau realybės pojūtį – klaidžioju vaizduotės lankose. Tiesą sakant, mane turėtų uždaryti Tvorkuose [psichiatrijos ligoninė netoli Pruškovo, prie Varšuvos, – B. J.] – manyje slypi viena iš persekiojimo manijos formų.

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. spalio 15 d., Vilnius²²:

„Erotiniai reikalai manęs jau nedomina, turiu svarbesnių ir rimtesnių darbų. Jaučiu (kaip, beje, ir kiti žmonės) šių laikų apokaliptiškumą ir matau, kokie yra juokingi kažkokie individualūs draskymaisi <...>.“

Ir vis dėlto tai tik poza. Tik niekaip savo demonų neįstengiančio įveikti ciniško jaunuolio kaukė. Nes iš tikrųjų visą tą laiką šalia buvo kokia nors širdies draugė – panelė studentė, o jau ypač ryškų pėdsaką jo biografijoje įspaudė draugystė su Jadwyga Waszkiewicz, apie kurią, žinoma, Jarosławui nerašo, bet yra tokia nekalta užuomina:

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1934 m. rugpjūčio 7 d., Kozincė²³:

„Brangus Jarosławai,

tik dabar radau Tavo laišką, jis buvo persiųstas į Vislą, o aš iš tikrųjų tupėjau „negyvenamojoje saloje“, Vilniaus krašte, Barčių palivarke, maudžiausi Dekio ežere, o mano kaimynai buvo: ponas Jurzelis ir ponas Makatunas.“

Ir ką gi veikė ponaitis Czesławas Barčiuose? Atsakymas gana sudėtingas, nes tai viena iš skaudžiausių poeto patirčių. Bet prieš tai galima prisiminti trumpas ir ne tokias reikšmingas jo studijų laikų simpatijas. O tokių buvo nemažai ir pats Cz. Miłoszas, žvelgdamas senatvėje į savo praeitį, yra rašęs, kad jo vitalinė energija ir poetinės galios visada ėjo greta viena kitos, ir dažniausiai jis kurdavo iš meilės, inspiruotas naujų susitikimų, naujų atsivėrimų.

Daug trumpų ir aistringų susižavėjimų

Galbūt viena pirmųjų simpatijų buvo taip pat teisės studentė, taip pat Valkatų klubo narė, gabioji Piórewiczówna, teisininkė buvo ir Jadwiga Zieleńczykówna, dar vadinama „Dziula“, lenkų poeto Krzysztofo Kamilo Baczyńskio pusseserė. Be jokios abejonės, Klementyna Sołonowicz, polonistė, vėliau rašytoja, daugelio knygų jaunimui autorė ir... žinomo lenkų aktoriaus Danielio Olbrychskio mama. Na, ir atostogaudamas po pirmųjų studijų metų toje pačioje Krasnagrūdoje, ruošdamasis pavasarį neišlaikytam Romos teisės egzaminui, susipažįsta su čia atvykusia Tola Bogucka: „Buvau labai nedrąsus. Jinai – skaisti neįtikėtinai, kaip krištolas“²⁴. Tos platoniškos meilės genamas bastėsi po miškus, suko ratus apie Vygrių ežerą, perplaukdavo Alnų ežerą, nors buvo šalta, nors paskui susirgo angina ir sustreikavo širdis... O sugrįžęs į Vilnių rašė J. Iwaszkiewicziui.

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. gruodžio 20 d., Suvalkai²⁵:

„Pacituosiu ištrauką iš savo pseudodienoraščio, beje, vienintelio, kokį esu rašęs. Tos visos moterys – tai neesminiai dalykai, bet gal ir ten yra svarbių momentų. (Devyniolikmečio pienburnio moterys!!!)

„Susitelkti savyje. Jokių „visuomeninių“ darbų. Gana visokių idiotiškų ratelių ir filantropinių pareigų. Velniop jas! Tylėti ir nepasiduoti lipnių pozų ir blizgesio traukai. Atsimink, kad privalai dirbti, dirbti!!! Šalin kvailas mergytes kartu su jų akademine „veikla“.

Argi galėjau pagalvoti, kad išsiskyrimas su Tavimi [su Tola, – B. J.] gali sukelti tokių blogų nuotaikų. Liūdesys. Dar ryškesnis nei visada, visiškos beprasmybės pojūtis. Ir mintis, kad vėl ne ji – buvo ta, kuri galėtų išlaisvinti iš spalvų purumo (?). Bet jos kvapas, jos kvapas mane nuolatos kankina. Tola, man atrodo, kad tada, kai nesvarstau ir nematuoju kiekvieno žingsnio, kai esu kaprizingas vaikas, kaip tik tada esu „įsimylėjęs“. Ir vis dėlto kažkas tokio buvo.

Ta Romos teisė (tai bus linksma, jeigu susimausiu – avec mes ambitions) ir tavo, Tolinka, krūtų kvapas – visa tai mane baisiai kankina.“

Po daugelio metų Tolą Bogucką sutiks Masačusetso valstijoje, Northamptone, dirbančią psichiatre.

Nika

Kai 1936 m. žiemą Vilniuje, Literatų skersgatvyje, pas lietuvę Elžbietą nuomojasi kambarėlį, kur krosnyje spragsi beržinės malkos ir visai jauku vartytis senoje ąžuolinėje lovoje (nors ir kandžiojasi blakės), pas jį vieną kartą nakvoti pasilieka Nika Kłosowska, su kuria padraugaudavo jau gerus porą metų. Ir... už tokį amoralų elgesį panelė Elžbieta išvaro „pasileidėlį“ studentą iš savo buto. O Nika – itin gaivališka, žingeidi, linksma asmenybė: septyniolikos ištekėjusi, pagimdžiusi du vaikus ir... tada nusprendusi, kad reikia dar pasimokyti politinių mokslų. Ji dūksta su studentais, dalyvauja iškylose, plaukia baidarėmis, iki paryčių šoka tango, eina į romantiškus pasimatymus su Czesławu į Bernardinų sodą... Turbūt jai yra skirtas eilėraštis „Dialogas“²⁶. Cz. Miłoszas jai rašys laiškus ir iš Paryžiaus, kuriame praleis 1934–1935 metus, o ji tuo metu atlikinės diplomatinę praktiką Maskvoje, paskui apsistos su vyru Slonime, iš kur važinės pas Czesławą į Varšuvą, jie vaikščios į teatrą ir kavines, bet paskutinį kartą matys ją 1939-aisiais, kai Nika kas prieštankinius griovius... Paskui ją suims rusai, išveš į Lubianką, vėliau – Kazachstanas, su generolo Władysławo Anderso armija pasitrauks į Iraną, tada Italija, Anglija, Buenos Airės, antras vyras Stadnickis, trečias Henrykas Wohlmanas, su kuriuo keliaus į Melburną ir čia 2001 m. mirs.

Irena

Išvarytas iš Literatų skersgatvio, Cz. Miłoszas trumpam apsistoja bazilijonų vienuolyne, galbūt Konrado celėje, kur, beje, jį aplanko J. Iwaszkiewiczius. Žinome apie tai iš J. Iwaszkiewicziaus 1955 m. sausio įrašo dienoraštyje: „Kiekviena epocha turi savo stilių, net ir smulkmenose, ir kitoje epochoje tam tikrų dalykų negalima įgyvendinti. 1936 metų gegužę Vilniuje, Bazilijonuose, Mickevičiaus Konrado celėje galėjau išdulkinti Czesių Miłoszą. Buvo stebuklinga naktis – mėnulis, lakštingalos. Net pagalvoti apie tai būtų neįmanoma nei 1824, nei 1954 metais“²⁷.

Tuo pačiu metu Czesławo horizonte pasirodo geltonplaukė dvidešimt šešerių metų Vilniaus teatro studijos aktorė Irena Górska ir tuojau pat jis parašo eilėraštį „Lėta upė“, prasidedantį žodžiais: „Tokio gražaus pavasario kaip šis jau seniai / nebuvo“²⁸. Apie šią meilę ji pati papasakoja savo draugams ir iš didelio džiaugsmo vaikšto su raudonu kaspinu plaukuose... Cz. Miłoszas ją prisimins kaip gaivų likimo dovanotą atokvėpį nuolatinio blaškymosi, maišto, ieškojimų kelyje. Irena išvyksta dirbti į Lvovą, paskui – į Varšuvą, išteka už aktoriaus Dobiesławo Damięckio, užaugina du sūnus, irgi aktorius – Maciejų ir Damianą. Poetas ją prisimins po daugelio metų, rašydamas eilėraštį „Pavyzdys“.

Jadwiga

Sudėtingiausia kalbėti apie Cz. Miłoszo sopulį – Jadwigą Waszkiewicz. Ji gimė 1910 m. liepos 11 d. vieno žymiausių Vilniaus ginekologų, Šv. Jokūbo ligoninės ordinatoriaus (jis pirmas Vilniuje atliko Cezario pjūvį) Antonio Waszkiewicziaus šeimoje. Gyveno Pamėnkalnio gatvėje Nr. 10. Jadwiga kartu su Czesławu 1929 m. pradėjo studijuoti teisę. Maištaujanti prieš tėvo nacionalistines pažiūras, griežta, užsispyrusi, išsilavinusi. Jie susipažino turbūt 1931 m. rudenį, kai Czesławas grįžo iš savo pirmos kelionės į Paryžių.

Senatvėje, rašydamas jai laišką, šitaip teigs: „Vyro ir moters sąjungos pagrindu privalo būti jutiminės traukos galia, primityvus magnetizmas, o ne kas nors išgalvoto. Jeigu įmanoma, tai pakerėjimas „iš pirmo žvilgsnio“, kaip kad tą lietingą dieną Vilniuje, kai kartu su Robespierre’u lydėjome Tave karieta namo“²⁹.

Kaip atrodė Jadwiga, galim spręsti iš Cz. Miłoszo eilėraščio „Patinka“, įdėto į rinkinį „Ant upės kranto“ (1994):

<...>

Jos plaukai buvo tamsoki, bemaž kaštoniniai,

Kaip dažnai pasitaiko mūsų bajoraitėms.

Akys pilkos, kartkartėmis žydros,

Dažniau žalsvokos, vokų sukirpimas

Šiek tiek rytietiškas. Būtų atsikišę

Skruostikauliai, jeigu ne veido pailgumas.

Tiesa, ir antakių lankai truputį japoniškos formos³⁰.

(Vertė Tomas Venclova)

Lankydavosi pas ją namuose Pamėnkalnio gatvėje, lankydavosi Barčiuose, jų vasarnamyje.

Jame Cz. Miłoszas praleido daug laimės dienų ir naktų. Bet atgalios į tą miškų apsuptą meilės oazę jis niekada negrįžo, – gal iš nevilties, gal dėl kaltės jausmo?

2012 m. rugpjūtį užsispyriau surasti tą vasarnamį. Jau žinojau, kad Cz. Miłoszo biografijos autorius Andrzejus Franaszekas klaidingai savo knygoje nurodo jo vietą – atseit Žaliųjų ežerų apylinkėse. Nepatariu ten ieškoti, nes jau išnykęs Barčių kaimas yra netoli Dekio ežero, tarp Trakų ir Vievio.

Teko visą dieną trankytis duobėtais lauko keliukais, bet atrasdavome vis ne tuos Barčius. Galų gale, išklausinėję ne vieną aplinkinių kaimų gyventoją, kai jau buvom beveik praradę viltį ką nors sužinoti apie vadinamąjį „ponų namą“, sutikome ponią Janiną Junel-Čistovą, kurios tėvai, pasirodo, po karo gyveno Waszkiewiczių sodyboje, o ir ji pati ten gimė, augo. „Dabar tie namai apleisti, baigia sugriūti, net keliuko į juos nerasit – užžėlė, juk daugiau kaip dvidešimt metų nieks juo nevažinėja...“ – aiškino moteris. Vis dėlto, man ir lietuviškai, ir lenkiškai prašant, savo senelių sodybą sutiko parodyti Janinos dukra Alė Čistova-Babaitienė.

Iš tikrųjų automobilį reikėjo palikti prie pagrindinio vieškelio, Dekio ežero pakraštyje, nes per lankinių barščių ir dilgėlių jūrą tik pėsčiomis buvo galima prasibrauti. Griuvinėdami ant šernų išraustų „arimų“, galų gale pasiekėm galingų tuopų, liepų ir eglių apsuptą sulaukėjusį sodą ir griūvantį gyvenamąjį namą. Ponia Alė parodė buvusio šulinio rentinius, įvedė į namo vidų, mat vienos jo durys vis dar rakinamos.

Keisti įspūdžiai. Daug juose poezijos. Tuo labiau kad ponia Alė ėmė pasakoti apie savo tėvus: sovietmečiu „ponų name“ gyveno keturios šeimos. Viename jo gale – sentikis Fiodoras Čistovas su tėvais, o kitame – akylai mamos prižiūrima lenkaitė Janina Junel. Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, tėvai ėmė nakčiai rakinti duris. O tada jau tekdavo Fiodorui pas mylimąją pro langą sliuogti, kartais – ir po lova slėptis, ir į sandėliuką įsmukti... „Išradingi buvo mano tėvai“, – juokavo ponia Alė, rodydama visas jų slėptuves.

Štai taip mėgsta kartotis meilės istorijos – gyvenimas plaukia toliau, gyvastis skleidžiasi karta po kartos, jeigu ne žmogaus – tai dilgėlių, barščių, šaltalankių...

Minėtoje A. Franaszeko knygoje „Miłosz. Biografia“ yra nuotrauka Nr. 27: „Jadwiga Waszkiewicz ir Czesławas Miłoszas Barčiuose prie Vilniaus“. Stovi du laime trykštantys jaunuoliai, o už jų nugaros esantis pastatas, kaip papasakojo ponia Alė, buvęs svirnas. Šiandien iš jo telikę keli apžėlę pamatų akmenys³¹…

Bet grįžkim į Cz. Miłoszo jaunystės laikus. Jeigu tikėtume, kad Sergiuszas Piaseckis, už kurio vėliau ištekėjo Jadwiga, savo autobiografiniame romane „Žmogus, tapęs vilku“ („Człowiek przemieniony w wilka“, 2000) rašo tiesą, tai šio romano herojus Narcizas labai jau panašus į Cz. Miłoszą. Taigi Narcizas suvilioja Jadwigą ir, pažadėjęs ją vesti, iš tikrųjų palieka likimo valiai, pats pabėgdamas į Varšuvą, vėliau – į Paryžių. Jadwiga pasidaro abortą ir vos nemiršta.

Ar iš tikrųjų taip buvo? Ar tas vaikas tikrai negimė ir todėl visą gyvenimą Cz. Miłoszas vis kalbėdavo apie „didelę nuodėmę ir kaltę“?

Sunku numanyti, nes nėra išlikusių jokių konkretesnių užuominų nei Jadwigos, nei Czesławo laiškuose. Kad ir kaip būtų, šis išsiskyrimas paliko visam gyvenimui neišdildomą sielvartą, kurio poetas net nesistengė paslėpti savo eilėraščiuose.

Jadwiga su Sergiuszu 1944 m. birželio 17 d. susilaukia sūnaus Władysławo. Kadangi vyras – Vilniaus krašto AK baudžiamojo būrio vadas, po karo jiems tenka bėgti į Lenkiją, paskui vyras pasitraukia į Vakarus, o ji visam gyvenimui pasilieka Gižycke (Lenkijos šiaurėje) su svetima Jadwigos Tomaszewicz pavarde.

1982 m. rugpjūčio 18 d. laiške buvusiai meilei Czesławas rašo: „Kai žvelgiu į praeitį, visai nesuprantu savo gyvenimo. Ir net anoji Jadwiga, dėl kurios šitiek sielvarto iškentėjau mąstydamas apie Anielką, ir mano prisiminimuose esanti jau kita Jadwiga, ir tu, reali, dabar niekaip nenori suaugti į viena... <...> 1934- ųjų vasara Barčiuose. Ir nuolatinis klausimas – kodėl taip pasielgiau? Ar šitaip turėjo būti? Ar ir vėl pasielgiau kaip mediumas, pakankamai neapsvarstęs? Ir taip toliau. O Tu esi labai šauni, ir šiandien manau, kad vyro ir moters santykiai yra visai kitokie, ne tokie, kokius savo jaunystėje, deja, sugebėjau užmegzti“³².

Taigi taip ir lieka neaišku, ar Anielka ir buvo tas jų negimęs vaikelis? Neabejotina viena, – Cz. Miłoszas bijojo rutinos, bijojo anksti užsikrauti vyro ir tėvo atsakomybę, tai liudija ir jo 1935 m. gruodžio 7 d. laiško J. Iwaszkiewicziui ištrauka: „Labai toli man iki ketinimų vesti, net negaliu įsivaizduoti savęs tampančio vienu tų, kurie užsiiminėja vadinamuoju gyvenimu ir pinigų uždirbinėjimu – nei viena, nei kita manęs nevilioja – šlykštynė, tuščia bjaurastis – pastebiu, kad manyje užgesę visi instinktai, išskyrus norą likti gyvam ir gal dar patirti metafizinę ar į ją panašią ekstazę“³³.

Ir kas lieka atsisakius meilės? Kūryba ir skausmas. Lieka eilėraštis „Sutuoktinių skulptūra“ rinkinyje „Trys žiemos“ (1936) ir... tam tikras gyvenimo būdas: „Manichėjišką skaistumą išlaikiau seksualinius santykius traktuodamas tik kaip fiziologines paslaugas, ieškodamas į save panašių – nesantaikoje su savimi gyvenančių – moterų, pasirengusių griūti su manimi į lovą ar ant žolės ir paskui grįžti prie nebaigtos kalbos, tarsi nieko reikšmingo nebūtų įvykę. Kuo didesnis abejingumas intymiems santykiams, kuo mažiau prieraišumo, tuo geriau“³⁴.

Po daugelio metų Jadwiga jam atleido. Tai liudija jų susirašinėjimas, prasidėjęs po pirmo Cz. Miłoszo sugrįžimo į Lenkiją. 1982 m. liepos 29 d. Jadwigos laiškas Cz. Miłoszui: „Norėčiau tik, kad visada žinotum, jog nebuvai blogas, tik labai vaikiškas ir <...> per jaunas. <…> net ir didžiausias teisuolis negalėtų tau formaliai dėl manęs priekaištauti, kas kita jausmų ir ištikimybės jiems bei sau klausimas. <...> Sugrįžęs iš Paryžiaus, mano nuomone, pasirinkai vienintelį Tau skirtą kelią – turbūt taip, jeigu jis atvedė Tave ten, kur dabar esi. Kitas reikalas, kad man tie metai buvo turbūt labiausiai beviltiški. Karas šiuos dalykus nustūmė į antrą planą, bet ne visiškai, nes, pvz., man buvo labai skaudu, kad tada [1940-aisiais] būdamas Vilniuje nenorėjai manęs matyti“³⁵.

Ir dar pridurs 1986 m. birželio 6 d. rašytame laiške: „Nors ir vertinu tavo amžių ir išmintį, tu man vis dar esi toks pat vaikiškas (gal poetai tokie būna iki mirties?), toks, kuriam atleidžiama visi jo išsišokimai ir mylima nekreipiant dėmesio į ydas ir neapgalvotus poelgius“³⁶.

Gilioje senatvėje ir Cz. Miłoszas mąstys jau visai kitaip: „Žinau, kad absoliučiai beprotiška meilė Jadwigai W. buvo esminis mano pralaimėjimas, sukėlęs visas vidines kančias. <...> Ir manau, kad tai, jog nepaklusau likimui ir stokojau krikščioniškos meilės Jadwigai, <...> yra didžiausia mano gyvenimo nuodėmė“³⁷. Rašė jai: „Per visus tuos ilgus metus nebuvo dienos, kad apie Tave negalvočiau“³⁸.

Jie planavo susitikti Jugoslavijoje. Bet Jadwiga, matyt, per daug jaudinosi dėl šios kelionės – ją ištiko širdies smūgis ir 1989 m. rugsėjo 11 d. mirė Gdansko ligoninėje. Buvo ambicinga, drąsi, apsiskaičiusi, išmanė literatūrą ir, sprendžiant iš jos laiškų, galėjo būti puiki Cz. Miłoszo gyvenimo partnerė. Liko jo eilėse, gal „Mieste“³⁹.

VARŠUVA: Janina Dłuska-Cękalska,

arba, kaip ją dėl aštraus liežuvio vadindavo pažįstami, „Cyjankalska“ (nuo cianido). Susipažino su Cz. Miłoszu, kai šis 1937 m. atvyko į Varšuvą. Janina gimė tame pačiame Mazovijos kaime Zuzeli kaip ir kardinolas Stefanas Wyszynskis. Dvejais metais vyresnė už Czesławą liekna, pilkaakė blondinė buvo ryžtinga ir energinga, ambicinga ir žinanti, ko nori gyvenime. Studijavo teisę Varšuvos universitete ir dirbo Lenkų radijuje. 1934 m. tapo antrąja režisieriaus Eugeniuszo Cękalskio žmona, bet jau 1937–1938 metais ta santuoka buvo tik formali. Taigi Cz. Miłoszas iš pradžių ieškojo tik dvasinės bendrystės, bet paskui juodu apsigyveno kartu ir bendras gyvenimas truko daugiau kaip trisdešimt metų. Jis – aistringas, vitališkas, jautrus, ji – santūri, aštraus proto, ryžtingai reguliuojanti poeto gyvenimą.

1945 m. gruodžio 4 d. Cz. Miłoszas su Janka išskrenda į Londoną. Čia praleidžia penkias savaites.

1946 metų pradžioje pora išplaukia į JAV. Poetas įsidarbina Lenkijos konsulate Niujorke (laikinuoju kultūros ir spaudos referentu, paskui 1946 m. spalį perkeliamas į Vašingtoną, į ambasadą jau kaip kultūros atašė, o nuo 1948 m. balandžio 1 d. yra antrasis sekretorius). 1946-ųjų paįvairinimas – romanas su lenkų emigrantų dukra Jane Zielonko, jauna, talentinga, puikiai išmanančia anglų ir amerikiečių literatūrą. Jis truko neilgai, nes Jane, gavusi Fulbrighto stipendiją, išvyko į Prancūziją. Vėliau, 1951 m., Cz. Miłoszas dar susitiks su ja, bet tada juos visų pirma suvienys „Pavergto proto“ vertimas į anglų kalbą.

Amerika Cz. Miłoszui kėlė pasibjaurėjimą, ypač intelekto stoka. Jis nuolatos puoselėjo viltį sugrįžti į Europą, tačiau 1949-ųjų pavasarį aplankęs Lenkiją suprato, kad į komunistinio režimo niokojamą šalį sugrįžti neįmanoma. O Janka, vedama motinos instinkto gyventi saugiai ir ramiai auginti 1947 m. kovo 29 d. Vašingtone gimusį sūnų Antonį, nenorėjo palikti bent jau tų minimalių „normalių“ gyvenimo sąlygų, kokias turėjo JAV. Cz. Miłoszas nusivylęs konstatavo: „Amerika beveik sunaikino mūsų širdingus artimus santykius, kurie ištvėrė karo metų išbandymus. Gimus Toniui Janka pasikeitė, o gal aš pradėjau pavydėti, šiaip ar taip, prasidėjo nesutarimai, ypač dėl Amerikos“⁴⁰.

Tuo metu Cz. Miłoszas rašo „Moralinį traktatą“. Greitai ir Lenkijos valdžia suvokia, kad „Miłoszas ideologiškai visiškai svetimas žmogus“, kad reikia jį atšaukti iš diplomatinės tarnybos JAV ir perkelti į Paryžių. Vėl besilaukianti Janka pakelia triukšmą ambasadoje. Po ilgų skausmingų ginčų Cz. Miłoszas vis dėlto pasirenka jam siūlomą pirmojo sekretoriaus kultūros reikalams postą Lenkijos ambasadoje Paryžiuje – 1950 m. spalio 5 d. išplaukia iš Amerikos, palikdamas joje Janką su pirmagimiu Antoniu. Poetas 1950 m. gruodį aplanko Londoną, Lenkiją ir galų gale apsisprendžia niekada negrįžti į socialistinę tėvynę – 1951 m. sausio 15 d. grįžta į Prancūziją. Dvasinė sumaištis, kaltės jausmas ir dėl paliktos šeimos, ir dėl oficialios tarnystės komunistinės Lenkijos režimui sukelia gilią depresiją. Baimė dėl ateities dar labiau išauga, kai jį pasiekia telegrama iš Amerikos, kad 1951 m. sausio 22 d. gimė antras sūnus Piotras ir kad atvyktų, jeigu dar nori pamatyti žmoną gyvą. Deja, niekas poeto atgalios į Ameriką neišleidžia. 1951 m. vasario 1 d. ambasada jau žino – jis pasirenka pabėgėlio likimą.

Janka 1951 m. vasario 9 d. paprašo Amerikoje politinio prieglobsčio.

PRANCŪZIJA: Jeanne Hersch

Prasideda patys sudėtingiausi Cz. Miłoszo metai, kai jis nuolatos balansuoja ant savižudybės slenksčio. Šį laiką jam padeda ištverti Jerzis Giedroycas, spausdindamas jo tekstus Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“, ir Jeanne Hersch, filosofė, eruditė, Vilniaus žydo, XX a. pradžioje emigravusio į Šveicariją, dukra, su kuria susipažįsta 1950 m. ir kuri tampa ne tik dar vienu puikiu vaistu, gydančiu poeto depresiją, bet ir išverčia į prancūzų kalbą jo specialiai Europos literatūros premijai rašomą „Valdžios paėmimą“.

Taigi 1953 m. kovo 24 d. Ženevoje Cz. Miłoszas kartu su Werneriu Warsinsky’iu pasidalija pirmą premiją ir gauna taip reikalingus penkis tūkstančius frankų. Czesławas ir Jeanne laimingi. Bet neilgai.

Kai Janka vis dėlto pasidavė Cz. Miłoszo spaudimui ir nutarė atvykti į Prancūziją, Jeanne desperatiškai kovojo, norėdama išlaikyti Czesławą, kėlė viešas scenas, sielvartavo, kad jis nori būti vėl su žmona ir netgi planuoja išvykti atgal į Ameriką. Cz. Miłoszas neslėpė savo ryšių su Jeanne ir viską atvirai išklojo žmonai tvirtindamas, kad labai pasiaukoja savo šeimai ir kokia didelė kančia bus mylimajai, kai atvyks Janka... Tačiau žmona buvo itin stipri moteris ir net negalvojo pasiduoti meilužės įtakai. Štai tokį laišką 1952 m. birželio 26 d. rašo savo neištikimam vyrui: „Myliu tave <...>. Žeidėme vienas kitą, bet privalome vienas kitam atleisti. Blogai, kad įpainiojai trečio žmogaus jausmus. Neturėjai to daryti ir dabar man rašyti apie „tragediją“, kurią kažkam sukels mano atvykimas. <...> Czesławai, viliuosi, kad sukursime visavertiškus namus mūsų vaikams, kad nebus jokių pašalinių reikalų nei tragedijų. Jeigu mano atvykimas jai tragedija – tai šitą kaltę turi prisiimti pats. <...> Juk rašei, kad myli mane ir vaikus, ir tai leidžia man kurti ateitį. Esu labai pavargusi ir, perskaičiusi tokį laišką kaip tavo, parašytą pakeltu tonu, prarandu drąsą. „Aš imu vieną atsakomybės pusę... tu imi kitą... Aišku?“ Neišpasakytai skauda širdį, nepajėgiu vaikščioti. Norėčiau turėti jėgų viskam, bet ar turėsiu? Noriu tik miegoti. Visiškai naktimis nemiegu... <...> Tu dar nesupranti, ką reiškia auginti vaikus. <...> Tėvo vaidmuo sunkus – privalai prie jo pratintis. Mokytis. Tai nėra kažkas, ką galima pavargus mesti. Viliuosi, kad pasidalysi su manimi šia našta. Pasakyk sau taip, kaip aš, kad mūsų šeimos susijungimas privalo būti sėkmingas, nes kitaip tai nieko neverta. <...> Įsisąmonink kai kurias savo savybes: egoizmą, pasiutusį egoizmą (aš turių argumentų ir įrodymų, tu sugebi ką nors kitą pasmerkti kančiai, norėdamas sau palengvinti padėtį – paskutinis pavyzdys Jeanne Hersch). <...> Tai nėra įrodymas, kad nesutinku dalytis su tavimi tavo likimu, mūsų bendru likimu – ne ne – sutinku, jau seniai sutikau“⁴¹.

Janka su vaikais atplaukia į Prancūziją 1953 m. liepos 12 d. Gyvenimas čia itin sudėtingas: gyvena tai viename, tai kitame išnuomotame bute ar name netoli Paryžiaus, Bons, vėliau Brie-Comte-Robert ir pagaliau Montgeron miesteliuose. Janka rūpinasi ne tik vis nauja gūžta, bet ir sūneliais, jų mokyklomis, perrašinėja vyro straipsnius rašomąja mašinėle ir kartais net nedrįsta nueiti į artimiausią parduotuvę, nes ten jau per daug įsiskolinta... Jos nuotaikos kaitaliojosi, vis dažniau užklupdavo depresijos priepuoliai, ji nemėgo į namus užsukančių svečių. Nors ir Cz. Miłoszas rūpinosi šeima, bet dažniausiai visi šeimyniniai rūpesčiai guldavo ant jos pečių, ypač kai vyras išvažiuodavo į tarptautinius renginius. Gyvenimo pabaigoje apie šį laikotarpį Cz. Miłoszas rašys: „Tai buvo lyg ir santuokos pabaiga, dvasinis išsiskyrimas, kai pastebėjau, kad mano dvasinės kančios jai yra svetimos“⁴². Kaip jautėsi Janka, nesužinosime, nes užrašų nepaliko. Tačiau faktas, kad visą tą laiką sutuoktinius tik vaidinanti pora (per karo sumaištį Janka taip ir nesugebėjo išsiskirti su buvusiu vyru Cękalskiu) galų gale 1956 m. sausio 13 d. Paryžiaus Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje savo santuoką įregistruoja oficialiai.

Prancūzijoje praleistas nepriteklių, materialinio nestabilumo laikas baigiasi, kai Cz. Miłoszas gauna Berklio universitete laikiną slavų literatūros dėstytojo vietą. 1960 m. spalio 9 d. jis su šeima atskrenda į San Fransiską, o 1962 m. birželį, gavęs Amerikos pilietybę ir patvirtintą nuolatinį dėstytojo etatą, gali sau leisti Berklyje, ant Lokio kalvos, nusipirkti namą. Gyvenimas bėga lyg ir normalia vaga. Bet... prasideda reikštis jaunėlio Piotro psichinė liga. Šis inteligentiškas, žvitrus, žavesio kupinas vaikinukas, ne ką mažiau jautrus nei jo tėvai, deja, jų stiprybės nepaveldėjo. Du kartus išvyksta į Aliaską, kur atšiaurus klimatas ir nuolatinės girtuoklystės dar labiau pablogina jo sveikatą – namo grįžta su ryškiais persekiojimo manijos simptomais. Ir persekioti ima ne ką nors kitą, o tėvą... Prasideda gydymas, psichiatrinės ligoninės. Liga šiek tiek stabilizuojasi tik dešimtojo dešimtmečio viduryje. Beje, 1979 m. Cz. Miłoszas, rašydamas laišką savo bičiuliui Józefui Sadzikui, tvirtino, kad jis nuolatos meldžiasi: tegul aplenkia jį Nobelis, o „vietoj jo“ tegul pasveiksta sūnus. Bet Dievas poeto neišklausė. Piotras Miłoszas iki šiol gyvena žmonių su psichikos negalia pensionate.

Tačiau tai ne vienintelė neganda. 1976 m. suserga Janka – po metų ji gali žengti vos keletą žingsnių su lazdele. Paskui ištinka paralyžius ir telieka susitaikyti su nuosprendžiu: nepiktybinis stuburo navikas – paraganglioma.

Po sėkmingos operacijos Janka vėl šiek tiek vaikščioja, bet ankstesnė sveikata jau niekada nesugrįžo, tuo labiau kad fizinius skausmus lydėjo nuolatinis baimės sindromas dėl vaikų, dėl vyro ir apskritai depresija ir psichozė gilėjo. Cz. Miłoszas, nors jau pensininkas, toliau dėstė, nes reikėjo pinigų ligoninėms ir vaistams, taip pat mokėsi virti, tvarkytis namuose. Jis skundėsi, aimanavo ir vėl taikėsi su savo dramatiška padėtimi, bet net neslėpė, koks yra nelaimingas, nes negali keliauti, susitikinėti su skaitytojais. Sukosi kaip išmanė ir, mėgindamas suprasti, kas vyksta ir kodėl, pradėjo versti „Psalmes“, taip pat... palaikė intymius santykius su knygą apie jį rašančia Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka).

Janka mirė 1986-ųjų balandžio 17 d. Poetas skyrė jai ne vieną eilėraštį, o po jos mirties rašė:

Mylėjau ją nežinodamas, kas ji yra iš tikrųjų.

Skaudinau ją vaikydamasis savo iliuzijų.

Apgaudinėjau ją su kitomis moterimis, o buvau jai vienai ištikimas.

Daug patyrėme laimės ir daug nelaimių,

Išsiskyrimų, stebuklingų išsigelbėjimų⁴³.

JAV: Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka)

Jie susipažino 1978 m., kai jai buvo trisdešimt penkeri, Niujorke. Ši jauna, gabi polonistė 1975 m. atvyko į JAV su stipendija ir dirbo lenkų emigracijos leidinyje „Nowy dziennik“ – rinko medžiagą knygai apie garsius Amerikoje gyvenančius lenkus. Pradėjo įrašinėti pokalbius su Cz. Miłoszu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo jo asistentė sekretorė, kartu su poetu keliavo į literatūrines išvykas po Ameriką ir į Paryžių. 1983 m. pasirodė jos knyga Ewos Czarneckos slapyvardžiu „Pasaulio keleivis: pokalbiai su Czesławu Miłoszu“ („Podróżny świata: rozmowy z Czesławem Miłoszem: komentarze“).

Cz. Miłoszas, kaip visada, dvejojo, blaškėsi ir nežinojo, kaip su tomis jį mylinčiomis moterimis elgtis. 1981 m. rašo J. Waszkiewicz: „Jeanne niekada negalėjo susitaikyti su tuo, kad nenorėjau išsiskirti su Janka ir jos vesti. O aš, tiesiog pripažinkim, praradau Ewą dėl tos pačios priežasties, nes nesugebėjau palikti žmonos, kuri fiziškai ir mentaliai yra devyniasdešimt penkerių. Kokia mylinti moteris gali pakelti dvigubą gyvenimą?“⁴⁴ Cz. Miłoszo bičiulis K. A. Jeleńskis rašė, kad meilė Ewai, mistiškai trukusi tūkstantį dienų, sutilpo į šimtą septyniasdešimt „Neaprėpiamos žemės“ puslapių. Ir keista, kad Ewa paliko Cz. Miłoszą (priešingai nei atlaidžioji Janka, stebinusi net šmaikštuolį Witołdą Gombrowiczių, kuris niekaip neįstengė suprasti, kaip tokia inteligentiška moteris galėjo ištverti su Cz. Miloszu tiek metų...), kai knyga buvo parengta spaudai. 1984 m. balandį Cz. Miłoszas parašo Ewai skirtą atsisveikinimo eilėraštį „Eloizai“, kurio taip ir neišdrįso išspausdinti.

Tačiau poetas neliūdėjo, jis džiaugėsi, kad Ewa atvėrė jam naujas dvasines plotmes, kad galėjo pajusti eschatologinį džiaugsmą, „jog paprasčiausiai esi gyvas tarp gyvųjų“⁴⁵.

KROKUVA: Carol Thigpen-Miłosz

Carol buvo didelė seno poeto laimė, jo globėja, patarėja ir bičiulė. Iki santuokos humanitarinių mokslų daktarė dėstė istoriją Emory universiteto Meno ir mokslo koledže Atlantoje. Jie susipažino oro uoste, kur ji atvyko pasitikti universiteto svečio – Nobelio premijos laureato Cz. Miłoszo. Jų susitikimas buvo toks jaudinantis, kad Carol pametė automobilio raktelius ir todėl du ką tik vienas kitą išvydę žmonės buvo priversti praleisti kartu daugiau laiko, nei buvo planuota.

Vedybos su trisdešimčia metų jaunesne Carol įvyko 1992 metais – jos buvo kaip ilgai lauktos poeto svajonės – ramiai ir mylimam leisti senatvę – išsipildymas. Žmona iš karto atsisakė savo profesinės karjeros ir ėmė rūpintis vien vyro sveikata, buitimi, kūryba. Palikusi Kalifornijoje motiną ir brolį, atvyko į visiškai jai svetimą šalį, į Lenkiją, ir čia sugebėjo sukurti poetui mažytę rojaus oazę. Įrengė namus Bogusławskio gatvėje Nr. 6, rūpinosi jo leidžiamomis knygomis, dienotvarke, svečiais, vizitais ir t. t. Buvo nepaprastai miela, inteligentiška, susidraugavo su Krokuvos kultūros žmonėmis, netgi šiek tiek pramoko lenkiškai. Jai buvo viso labo penkiasdešimt aštuoneri, kai netikėtai užklupo vėžys. Išvyko gydytis į Kaliforniją, bet, deja, liga buvo stipresnė. Cz. Miłoszas, rizikuodamas savo sveikata, dar spėjo nuskristi su ja pasimatyti, kol nebuvo praradusi sąmonės. Mirė 2002 m. rugpjūčio 16 d. Palaidota Atlantoje. Cz. Miłoszas po jos mirties parašė vieną gražiausių savo kūrinių „Orfėjas ir Euridikė“⁴⁶.

Mūzų būta daug, ir jų buvimas jaučiamas ne tik konkrečioms moterims skirtuose eilėraščiuose. Jutiminis pradas, vitališkumas, aistra, meilė gyvenimui ir žmogui – tvirčiausi Czesławo Miłoszo kūrybos pagrindai. Todėl natūraliai skamba išmintingo seno poeto ranka užrašyti žodžiai: „Meilės žmogui paslapties esmė – ne savęs paniekinimas, bet savos asmenybės ugdymo galia ir menas kiekviename sutiktame praeivyje įžvelgti tokią pat svarbią, į mus panašią ir kartu kitokią asmenybę, apdovanotą asmenine, į amžinybę nusidriekiančia paskirtimi ir tik šiai asmenybei skirtais išmėginimų takais. Žmones reikia mylėti sena, gailesčio, vienatvės ir pykčio išeikvota meile“⁴⁷.

¹ Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 156.

² Franaszek A. Miłosz. Biografia. – Kraków: Znak, 2011. – P. 393.

³ Ten pat. – P. 35.

⁴ Ten pat. – P. 33.

⁵ Ten pat. – P. 36.

⁶ Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – Warszawa: Zeszyty literackie, 2011. – P. 14.

⁷ Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – P. 141.

⁸ Rok Miłosza. Kalendarz, Luty. – Suwałki: Muzeum w Suwałkach, 2011.

⁹ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 88.

¹⁰ Ten pat. – P. 89–90.

¹¹ Ten pat. – P. 90.

¹² O! // Miłosz Cz. Wiersze wszystkie. – Kraków: Znak, 2011. – P. 1154.

¹³ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 91.

¹⁴ Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 6.

¹⁵ Le transsibérien // Miłosz Cz.Wiersze wszystkie. – P. 947.

¹⁶ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 109.

¹⁷ Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 7.

¹⁸ Ten pat. – P. 12–13.

¹⁹ Ten pat. – P. 17.

²⁰ Ten pat. – P. 19–20.

²¹ Ten pat. – P. 25.

²² Ten pat. – P. 46.

²³ Ten pat. – P. 64.

²⁴ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 175.

²⁵ Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 13.

²⁶ Miłosz Cz. Wiersze wszystkie. – P. 83.

²⁷ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 166.

²⁸ Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 12.

²⁹ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 180.

³⁰ Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 275.

³¹ Nuotraukas galima rasti knygoje: Gruszka-Zych B., Jonuškaitė B. Mūsų poetas. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012.

³² Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 182.

³³ Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 86.

³⁴ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 183.

³⁵ Ten pat. – P. 782.

³⁶ Ten pat. – P. 783.

³⁷ Ten pat. – P. 184.

³⁸ Ten pat. – P. 186.

³⁹ Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 291.

⁴⁰ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 433.

⁴¹ Ten pat. – P. 520.

⁴² Ten pat.

⁴³ Na pożegnanie mojej żony Janiny // Miłosz Cz.Wiersze wszystkie. – P. 923.

⁴⁴ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 705.

⁴⁵ Ten pat. – P. 709.

⁴⁶ Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 351.

⁴⁷ Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 278.

Recenzijos, anotacijos

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Greitaeigis laiko liftas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 146 p.

Dvylikto Tautvydos Marcinkevičiūtės rinkinio eilėraščiai, sugulę į „Greitaeigį Laiko liftą“, atnešė autorei Poezijos pavasario laurus. Daugiau nei šimtas keturiasdešimt puslapių, pripildytų datuotais tekstais, rašytais 2007–2010 metais, išties nemažas pasiekimas. „Greitaeigio Laiko lifto“ eilėraščiai, galima sakyti, pranoksta ankstesnius poetinius T. Marcinkevičiūtės tekstus. Nors reikia prisipažinti: manau, kad ne man vienai pavyko perskaityti tik dalį poetės knygų. Sunku aprėpti gausią jos kūrybą, kuri, deja, iki šiol nėra susilaukusi didelio dėmesio nei literatų, nei akademinėje bendruomenėje.

Knygą aptarti verta imtis nuo paratekstinių elementų, bent dviejų pagrindinių. Pirmuoju laikytinas Romo Oranto dizainas, bene paskutinis šio ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dailininko knygos „apglostymas“. Viršeliui parinkta panoraminė kelio, nužymėto daugybe skirtingomis kryptimis vedančių ir susikertančių juostų, kuriomis rieda pavienės mašinos, fotografija galėtų būti skaitoma kaip pasirinkimo galimybių žemėlapis, kuriame juda T. Marcinkevičiūtės eilėraščių kalbėtojas. Tačiau, kaip paaiškėja vėliau, ribotas žemėlapis su ribotomis galimybėmis rinktis ir judėti: „Greitaeigis Laiko liftas nežada antro bandymo. Jis amžinai remontuojamas“ ( „Greitaeigis Laiko liftas nieko nežada“, p. 59). Antrasis paratekstas – pačios autorės viršelyje išdėstyta poetinė (nors, galėtume sakyti, ir teksto skaitymo) programa, pagal kurią „Poezija – tai nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas kūrėją dėl atsirandančių papildomų eilėraščio suvokimo prasmių juos berašant. Šių eilėraščių kūrimo metu buvau absoliučiai įsitikinusi, kad juos įmanoma rašyti tik taip ir niekaip – kitaip“.

Kad žodžių skaidymas, skiemenavimas, žaidimas punktuacija – skliaustais, brūkšniais, kitokiais skyrimais ir atskyrimais – yra eilėraščių veikimo variklis, netrunki suprasti. O tokio lėto variklio vežamas krovinys, pasirodo, dar ir keliauja ne pačiais lygiausiais ritminiais keleliais: kiekvienas žodžių išdarinėjimas, grafiniais ženklais kuriant įmantrius naujadarus, naikina skaitymo tempo tolydumą (mat esi priverstas stabtelti prie akiai nepažinių bur-atinų, d’Alių, upė(t)akių) ir laužo ritminį vientisumą. Tad skaitymas dažnai tampa bėgimu olimpiniame stadione (mėgstama T. Marcinkevičiūtės kalbėtojo situacija) su nepažiniomis kliūtimis, kurias reikia tai peršokti, tai apibėgti, o kartais – tiesiog palikti nuošalyje. Pavyzdžiui, skaitančiojo sąmonę trikdo žodžių rašymas juos suimant į skliaustelius: „kiek daug (šiame pasaulyje) / nereikalingų daiktų“ (p. 37); „Klausimu Kam toks (tokia) aš / Gyvenu?“ (p. 29). Šie skliausteliuose uždaryti žodžiai atrodo tarsi fakultatyvūs, numanomi, lyg nereikalingi – bent jau vizualiniame lygmenyje, tačiau, skaitant eilėraštį garsiai, skliaustelių nelieka ir juose esančius žodžius perskaitome lygiai taip pat, kaip ir visus kitus, kaip įrašytus į vientisą ritminę sistemą. Taigi skliausteliai eilėraštyje yra nefunkcionalūs, netikslingi, panaudojami tik dėl išorinio efekto.

T. Marcinkevičiūtė kalbą išbando ne tik žodžių daryba: dažnas eilėraštis rinkinyje struktūruojamas fonetinio sąskambio, vizualinio atitikimo, asociacijos principu – taip kuriamos reikšme tolimų vienas kitam žodžių jungtys. Tokiu nauju būdu įkalbinti aplink esantį pasaulį poetė naudojasi išties dažnai:

Kur, pan, mus veža? Į panevėžį? Bet ar ten veža?

<...>

Veža žvelgiant iš vienuolikto aukšto į apsnigtą miestą,

veža stebint nuo knygos ant knygos skraidančią bitę miesto

bite’bliotekoje, į kurią įteka ne tik nevėžis, bet ir minios

žmonių. O išteka vis tiek daugiausia moterys.

(„Ne-vėžyje nėra vėžių“, p. 12)

Atrandami fonetiniai panašumai (veža, panevėžį), morfemų pasikartojimai (įteka, išteka) nuskaidrina kalbą, įskelia žvitrų akibrokštą (buratinas buria ir burba, p. 18; Bur-atinas buria, p. 17), tačiau toks žaismas, deja, dažniausiai nutrūksta, neišsilaiko iki eilėraščio pabaigos. Tai ypač būdinga ilgesniems tekstams, kai skaitytojas eina laikydamasis pasikartojančių sąskambių grandinių, kurioms pasibaigus eilėraštyje nelieka intensyvumo, rišlumo. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Biržų pilis“ (p. 11) pirmasis epizodas kuriamas sutampančiais skiemenimis bir- (birža, biržė, biržyti, birželį), o paskesnis – šakniniais pasikartojimais (vaikai, ne-vaiko; sulyg-ta, sulyg-inta), tačiau pereinant nuo vieno prie kito suvokimo būdo pametama mintis. Eilėraštį reikia pradėti skaityti iš naujo, norint suprasti, kokios pirminės asociacijos plėtoja vėlesnes. Spontaniškumas, netikėtumas, akimirkos švystelėjimas – poezijai itin reikalingi, tačiau, pasak Tomo Venclovos, „iracionalusis, spontaniškas momentas poezijoje yra motoras, o disciplina, įcentrinis momentas – vairas. Mašina be motoro nepajudės iš vietos, bet be vairo labai greitai atsidurs griovyje“.

Kartais atrodo, kad knygoje daugiau žavimasi pačiu skaidymo, skiemenavimo, ardymo ar dėliojimo iš naujo principu, o ne jo kuriamomis reikšmėmis. Kai kurie eilėraščiai netgi vizualiai atrodo pabirę, o jų vidinės jungtys sąlygiškos, neišlaikančios visumos, neapimančios vienio platumos. Pavyzdžiui, kiek perdėtai atrodo noras gretinti (norisi tikėti, kad su intencija kurti naują reikšmę, naują prasmių sąveiką) žodžius m’audynės su audinėm („M’audynės su audinėm“, p. 57), išprotėjęs Protėjas („Išprotėjęs Protėjas“, p. 56), Morfėjas ir morfijus („Kur Morfėjas, ten ir morfijus“, p. 99), dailioji d’Alia („Dailioji d’Alia“, p. 8) ir daugelį kitų. Reikėtų sutikti su Rimvydu Stankevičiumi, linkėjusiu T. Marcinkevičiūtei atskiros eilėraščių proza knygos. Kai atsiranda naratyvas, eilėraščiai linkę geriau sulipti, mintis neužklojama grafinių vizualinių sluoksnių, tuo, kas nepasakoma. Proziški tekstai akylesni, gebantys kurti personažus, pastabesni detalėms, skvarbesni smulkmenoms, ypač nūdienos. Tai laikyčiau vienu iš didžiausių autorės privalumų.

Teminė rinkinio programa, galima sakyti, suformuluota pavadinime – daugiausia dėmesio skiriama laikui. O laikas, ir netgi laikmetis, yra miestiškas, neišsipildęs, kupinas vargų, dažnai pilkas, dvėsuojantis socialiniais sopuliais. Pasirenkamos dvi aiškios laiko fiksavimo pozicijos: pirmoji – eilėraštis pateikiamas kaip dabarties atkarpos scena: nuosekliai stebima ir komentuojama tai, kas vyksta čia ir dabar. Svarbios tampa spalvos, kintančios detalės, konkretus paros (ankstus rytas, naktis) ar metų laikas. Antroji pozicija – tai buvusio laiko, kuris dažnai susijęs su artimais žmonėmis (tėvais, vyru), suvokimas. Šiuo atveju detalėms, kurios išskiriamos, suteikiama daugiau stabilumo, jos yra išliekančios, nuolat permąstomos. Abiem atvejais greitaeigis laiko liftas nenustoja kilti ir leistis.

Vis dėlto taip lengvai suklasifikuoti „laiko“, veikiančio šiuose tekstuose, matyt, nepavyks. Viena aišku, laikas yra gyvenamasis, laiku ir laike gyvenama to gyvenimo jau bent kiek patyrus. Todėl ne kartą užsimenama apie artimojo ligą, lankomus kapus, slaugomus senus tėvus, o galiausiai ir apie tai, ko jauni žmonės nesupranta ar neturi suprasti:

Jie neturi draugų, kurie miršta ir miršta,

Nors jų eisenos gatvėje vis dar dairais,

Jie neturi kapų, kur sodinamos mirtos,

Kur kalbi iš širdies su bičiuliais gerais.

<...>

Jie neturi gyvenimo, kaip vynas reto,

Paslapčių, patikėtų vaikų vien tik tau,

Rakto į paauglystę, skaudžią tartum Beretta,

Ir klaidų, kurias aš per vėlai supratau.

<...>

Jie neturi dar baimės, kad keltųs

anksčiausiai,

Jie neturi mirties artimiausios grėsmės –

Jie neturi už ką dar dėkoti Aukščiausiam

Ir skaityt siunčiamos jo Buvimo Giesmės.

(„Ko neturi jauni“, p. 45)

Laikas – ir atsiminimai, išsaugota praeitis, kuri tiek asmeninė, patirta (Sausio 13-osios įvykiai, apmąstomi eilėraštyje „West-uvės amžinybėj“), tiek bendra, kolektyvinė („Gedulo ir Vilties diena“), kuri asmeniškai neišgyventa. Su laiku dažnai susitinkama perskaitytose knygose, ritualuose, muziejuose ar situacijose, kurias galėtume pavadinti muziejinėmis: dažnas savęs stebėjimas iš šalies, iš atstumo, vertinant praėjusį laiką, sukuria savasties lankymo įspūdį, nes objektu čia tampa pats lyrinis subjektas. Pavyzdžiui, „<...> Kitokį tos pačios moters pavidalą ir išvysti savo atspindį jos / Sąmonės veidrodyje: viskas keičias viskas dingsta – tik / Į seną pažintį sugrįžti kaip lankytojas į muziejų: / Pasidžiaugti, kad ten niekas nesikeičia“ („Kaip muziejaus lankytojas“, p. 92). Nebijoma ir „keliauti“ laiku, t. y. kreiptis į kitus autorius, rašiusius daug seniau, jų klausti, bandyti juos „įlaikinti“ dabartyje. Ir vis dėlto viskas apibendrinama laiko ritmu bei pabaigos suvokimu: „Iš dumbluose įklimpusio / Gyvenimo / Atsarginio juk neturi / O kažkada galvojai turėsi laiko“ („Kada noriu verkiu, kad noriu dainuoju“, p. 95). Gyvenimo, kuris įtemptas, kurio laikas tankus, gyvenimo, kuriame gali rinktis tik kartą, nes antro bandymo jis nesuteikia, vaizdas panašėja į kasetinių minų lauką, kuriame kas sekundę kliudomas kažkuris iš mūsų: „Po likusį gyvenimo laiką žengiam / Be būtino nerūpestingumo / Kaip po kasetinių minų lauką – / Apsidairydami: / Sekundės dalis – / Ir – kas kitas?“ („Kasetinių minų laukas“, p. 47).

Laikas patiko. Tik gal jis pradingo ir praskydo knygos tekstų platybėje, nes eilėraščiai išvengė negailestingesnės atrankos. Laiko liftas, pakrautas žodžių žaidimais, kiek strigdavo, vis užveždamas į aukštą, kurio net mygtuko nebuvai nuspaudęs.