Apysaka

Jau daugiau nei savaitę laikėsi giedra, bekraštėje dangaus žydrynėje kur ne kur baltavo menkas debesėlis, oras jau kelios dienos buvo įkaitęs bemaž iki trisdešimties laipsnių, – tokia kaitra gegužyje išties atrodė neįprastai, netgi keistokai. Jeigu nebūtum savomis akimis regėjęs, nieku gyvu netikėtum, kad dar nė mėnuo nepraslinko, kai balandį, gaudžiant šventų Velykų varpams, dausos barstė sniegą, net mėgino pustyti: ne, ne taip jau ir mažai prisnigo, o sniegas suvis ištirpo tik prieš patį Atvelykį, po šilto šeštadieninio staiga prapliupusio lietaus, kurio gausiai palaistyti sužaliavo žolynai, pradėjo sprogti krūmai ir medžiai. Užteko vos kelių parų, kad beržai, drebulės, gluosniai žaluma pasidabintų; nelyginant ilgiau busdami, niekur nesiskubindami, vėliau pradėjo žaliuoti klevai, kurie augo palei taką, nusitiesusį iki seno ir rūpestingai puoselėjamo sodo. Kaip klevai, taip ir obelys, išsikerojusios vienuolyno sode, ką tik pradėjo sprogti. žaluma dar sparčiau galėjo suvešėti ir išplisti, jei ne vėsokos žvaigždėtos naktys.

Kaip ir kasryt, kai Živilė nubudo, dar viskas skendėjo tamsoje. Tačiau Kantrienė nesivartė pataluose, nemėgino dar, nors ir trumpam, bent kol ims brėkšti, kokią valandėlę snustelėti, o ropštėsi iš lovos į elektrinį vežimėlį, stengėsi kuo greičiau susitvarkyti rytinius reikalus ir šilčiau apsirengusi leidosi klevais apsodintu taku į sodą. Nepaisydama ankstaus ryto vėsos, ji skubėjo, kad suspėtų pasitikti tekančią saulę. Moters rankos, kaip ir kojos, buvo pažeistos paralyžiaus, todėl ji nepajėgė greitai apsirengti – ir prie darbų Živilė sugaišdavo bent tris kartus ilgiau, nei užtruktų sveikas žmogus. Todėl, kad spėtų susitvarkyti, ji keldavosi anksčiau – taip jau buvo pripratusi... Sykį, gana ilgokai sagstydamasi palaidinės sagas, ji pagalvojo, kad lėčiau apsirengdama ar ką nors kita darydama ne vien tiktai lavina, mankština sustirusius, nejudrius rankų pirštus, bet stiprina ir charakterį, ugdo kantrybę ir valią. Šios savybės labai reikalingos neįgaliam žmogui.

Tekančią saulę ji beveik kasryt pasitikdavo prie vienos obels, iki kurios pasistengdavo laiku atriedėti elektriniu vežimėliu. Živilei regėjosi, kad šita obelis yra išskirtinė visame sode; moteris juto, kad šitas medis labiau nei kiti skleidžia ramybę ir ją guodžia, kad šalia jo kamieno ar po šakomis būdavo jauku stovėti; čia drąsiau ir lengviau ji įstengdavo prisiminti slogius dalykus, net apmąstyti tai, ką buvo lemta patirti; vienuolyno sode lengvai atsipalaiduodavo, pamiršdavo praeities negandas, nutoldavo nuo tikrovės ir panirdavo į gaivias svajones. Buvimas ryto ramybėje jai prilygo lyg ir savitai maldai, lyg ir meditacijai prieš rytines pamaldas, kuriose ji dalyvaudavo kartu su vienuolėmis.

kas gi buvo ta neįgaliųjų vežimėliu judanti moteris? Ne, ji nebuvo piligrimė, ne nusidėjėlė, nusprendusi melstis vienuolyno prieglobstyje, už ką nors atgailauti. Živilė paprasčiausiai neturėjo kur gyventi. Na, taip – Kantrienė tapo bename... Nors ją pažinojusiems tuo buvo sunku patikėti. Iki tol, kol antstoliai neišvarė jos iš nuosavo buto...

Tąryt ji kažkodėl neskubėjo, visai nesistengė kuo greičiau nuvažiuoti iki sodo, iki savo obels: jos vežimėlis vos judėjo taku, kartais net sustodamas. Vis pakeldama aukštyn akis, pažvelgdama į tik pradėjusias sprogti klevų šakas, mintimis Živilė sugrįždavo į vasarą: tada ji čia pirmąsyk buvo apsistojusi, tada šį taką gaubė vešli laja, pro ją nesimatė dangaus, lapija saugojo taką ir nuo nesmarkaus lietaus, – tie, kuriuos sode užklupdavo lietus, glausdavosi klevų alėjoje. Dabar gi, šviesėjančiame dangaus fone dar tik besiruošiančios žydėti klevų šakos atrodė tarsi piešinys, kuris auštant vis labiau švytėjo, žėrėjo, net tviskėjo: ne tiktai klevų šakos, bet ir sode augančios obelys.

O jos pačios obelaitė Živilei įstabiausiai atrodė. Iš jos kamieno stiebėsi penkios storos šakos. Viena šaka buvo keistokai nuskelta, nelyginant žaibas į ją būtų trenkęs: ji atrodė negyva, nežaliavo, net ir vasarą neišleido jokio ūglio. Moteris prisiminė, kokios vešlios buvo vasarą kitos šakos... Jai regėjos, kad šakos vešėjo tarsi tik sau, atskirai, net nesusipindamos savomis šakelėmis, net lapeliais nesusiliesdamos. Jų atskirtis atrodė keistokai patraukli, bet sykiu ir glumino. Ši obelis tarsi įkūnijo Kantrių šeimą...

Kiekvieną akimirką vis labiau aušo, greitai turėjo išlįsti užtekėjusi saulė, kurios spinduliai jau glostė klevų viršūnes. Žiūrėdama į sodą Živilė matė, kaip žaismingai spinduliai jau šokčioja obelų, taip pat ir jos obelaitės šakose; ji pamanė, kad reikėtų paskubėti. Nenujautė, kad šį rytą nebus lemta prie medelio priartėti, paliesti jo vėsoko kamieno. Netikėtai išgirdo malonų, patikimą ir jau tapusį jai artimą kunigo Jurgio balsą:

– Sveika, mieloji. Ar nesušalote? Matau, kad jau senokai lauke.

– O... Tai jūs, – atsisukusi džiaugsmingai tarė Živilė. – Tebūnie pagarbintas, kunige Jurgi. Ačiū už rūpestį. Ne, tikrai ne, man visai nešalta, neblogai apsirengiau. Turbūt ir ši diena bus karštoka. Smagi ankstaus ryto vėsa. Rytais aš atsigaunu. Man gera būti vienuolyne ir jūsų globoje.

– Džiugu girdėti, mieloji! – šūktelėjo pusamžis vyras ir, priėjęs prie jos, išskėtė rankas, tarsi laimintų. Tada uždėjo jas ant pečių ir tarė: – mus visus globoja Dievulis. Tik pažvelkit, kaip viskas atgiję, žaliuoja, tuoj tuoj pražys... Aš irgi mėgstu ankstyvus rytmečius, kai aušta, kai teka saulė.

– Tai jau taip, kunige... Atrodo, čia viskas teikia ypatingą ramybę, kuri tarsi dvelkia savotiška palaima.

– Oi, kaip gražiai pasakyta, – pagyrė kunigas. – Žinot ką, eikim pas mane gerti arbatos. Iki pamaldų dar daugiau kaip valanda... Eime, – šelmiškai prisimerkė. – Galėsime kartu ir papusryčiauti, vakar sesuo atnešė iškepusi pyragą. Drauge bus gardžiau...

Nors ji dar nebuvo spėjusi privažiuoti prie savo obels, kad ją paliestų, kad pasisveikintų, kad su ja tyloje pabuvusi pradėtų dieną, bet negalėjo atsispirti nuoširdžiam siūlymui. Niekis atrodė ir tai, kad su visais šį sykį nepusryčiaus. Juk kartais tyčia ji nieko iki pietų nevalgo, nes nevaikščiodama pradėjo stambėti, o nuo padidėjusio svorio tik dar sunkiau judėti, reikia daugiau pastangų, kad įsiropštų į vežimėlį. Moteris suprato, kad didelio pilvuko ji visai nepajėgs pakelti, lašiniai trukdys net lovoje apsiversti.

Vargu ar pati Živilė žinojo, kiek sykių su kunigu Jurgiu ji gėrė arbatą ar mėgavosi kvapnia kava, nelengva būtų suskaičiuoti visus jųdviejų pasisėdėjimus: kai kurie jų užsitęsdavo ištisas valandas kalbantis apie gyvenimą, apie tai, kas gali būti skaudu ir kas pajėgia labiausiai praskaidrinti slogią nuotaiką, išblaškyti nerimą, pradžiuginti sielą. Juodu šnekėjosi apie viską, gvildeno įvairias temas, aiškinosi buitines problemas, kurios atrodė menkos smulkmenos, bet kartais keldavo didelių rūpesčių, stengėsi įminti ir būties slėpinius, aptarti žmonių santykius, taip pat nusakyti asmeninį santykį su Dievu. Moteris kunigui išklojo kone visą savo gyvenimą. Ne, to daryti niekas jos neprašė, kunigas Jurgis lyg ir vengė klausinėti: jei ko ir paklausdavo, tai labai atsargiai, tarsi iš tolo, užuolankomis... Neretai ji nė nesuvokdama, kad yra paklausta, lyg pati sava valia imdavo šnekėti, pasakoti, atvirauti. Atrodė, kad išsipasakoti jai labai reikėjo, – ir ji neklydo: atvirumas lyg kokius akmenis nuritino nuo sielos staiga užgriuvusias negandas, netektis, skriaudas, kad šiek tiek atsitiesusi Živilė vėl tęstų vilties paieškas. Kai moteris ketino eiti išpažinties, kunigas Jurgis pasakė, kad tai nėra būtina, nes jų bendravimas atstoja išpažintį. Jis patikino, kad jos nuodėmės jau išrištos. Nors ir Živilei regėjosi, kad jų bendravimas išties yra daugiau nei išpažintis prie klausyklos langelio, bet negalėjo sutikti su kunigu Jurgiu, kad esanti vos ne šventoji... Ne, – purtė galvą, – jokia ji šventoji, jokia ji kankinė, ir nenori tokia būti, ji tik geidžia gyventi, ištverti, nepalūžti, netapti našta artimiesiems, ypač savo vaikams: na, taip, ji yra trijų vaikų motina. Živilė patyrė, kad kiekvienam savas skausmas, nors ir pats menkiausias, yra stipriausias. Nelengva apibūdinti, apibrėžti, nusakyti, pamatuoti dvasios skausmus, kančias, kurias sukelia vidiniai pergyvenimai, nematomos žaizdos, kurios lyg ir neturėtų palikti randų.

Šiame vienuolyne Živilė apsistojo jau ne pirmą sykį: praėjusią vasarą šioje Dievo palaimintoje vietoje jai pagyventi pasiūlė Jonė Kreivienė, kuri ją, tapusią bename, ir priglaudė – apgyvendino savo įmonės patalpose. Apsukri moteris buvo ta Jonė: nors ir pati ištikta negalios, taip pat judanti vežimėlyje, bet sugebėjo tapti verslininke, įsteigė socialinę įmonę, kurioje dirbo net penki neįgalūs žmonės. Ko tik jie nedirbino šioje įmonėje: ir papuošalus, ir suvenyrus, galanterijos ir kitus gaminius, netgi siūdino minkštus, spalvotus, mielus žaislus. Nors dirbantieji šiek tiek ir pavargdavo, darydami įvairius dalykus iš odos, popieriaus, medžiagos skiaučių, sagų, net ir akmenukų, bet buvo patenkinti ir dėkingi savo darbdavei Jonei. Gaudami algą jie galėjo šiek tiek geriau gyventi: jei ne darbas, verstųsi tik iš neįgalumo išmokų, reikėtų labai taupyti, pinigų užtektų susimokėti už telefoną ir internetą, o apie kitas pramogas liktų tik pasvajoti. Dirbantys neįgalūs žmonės sykiais išgalėjo apsilankyti ir koncertuose, ir teatre. įmonėje dar dirbo Jonės vyras Vytenis, kuris ir vairuodavo, ir kitokius darbus atlikdavo, o už įmonės buhalteriją buvo atsakinga Kreivių dukrytė Aleksandra, kuri prieš metus apsigynė ekonomikos bakalauro diplomą ir įstojo į magistrantūrą. Taigi akivaizdu, kad šioje socialinėje įmonėje buvo plėtojamas Kreivių šeimos verslas. Bet argi tai galėjo ką nors nustebinti? Tikrai ne. Tai nebuvo jokia naujiena, tai buvo įprasta. Jonė šį verslą pradėjo vadovaudama vienai nevyriausybinei neįgaliųjų organizacijai. Būdama savo pačios įkurtos organizacijos prezidentė, Kreivienė užmezgė reikalingus ryšius valdžios institucijose, o svarbiausia – su įtakingais Darbo biržos asmenimis. Be šių ryšių kažin ar būtų ji taip lengvai įsteigusi įmonę, gavusi finansinę paramą? Mėgdavo Jonė dažnai kartoti, kad jos vyras Vytenis ir dukrytė Aleksandra skausmingai išgyvena neįgaliųjų problemas, net naktimis negali užmigti, ir kone kasdien vis primindavo, kad jų šeima, dirbdama neįgaliųjų įmonėje, prisideda spręsdama likimo nuskriaustų žmonių problemas ir spartina jų integracijos procesą. Dar ji mėgo džiaugtis, kad jos mergaitė, gabi jauna specialistė, atsisakė geresnių darbo siūlymų, pavyzdžiui, komerciniame banke, kur ir alga būtų solidesnė, ir puikios galimybės kilti karjeros laipteliais. Anot tos lapės Kreivienės, mieliausia dukrytė apsisprendė pasiaukoti ir likti su neįgaliaisiais, kurti jų gerovę. Jonė mėgo kartoti, kad jiems padeda Dievas. Beje, kasdien eidavo į bažnyčią. Tačiau toks didelis pamaldumas žadino prieštaringas mintis: žavėjo ir sykiu stebino, rodėsi perdėtas, dvelkiantis davatkiškumu.

Kada Živilė apie Jonės gerumą papasakojo Gedui, apie neįgaliuosius rašančiam žurnalistui, jis perspėjo ją, kad per daug nepasitikėtų savo geradare; sakė, kad dažniausiai daug meldžiasi tie, kurie daug ir nusideda. Nereikia pamiršti, kad šiais laikais niekas nieko neduoda šiaip sau – už dyką, – perspėjo Gedas. Tačiau buvo sunku juo patikėti: Živilė negalėjo taip greitai įžvelgti Jonės savanaudiškumo. Be to, ji negalėjo įtarti jokios klastos, apgavystės ar veidmainystės: ne, to, kas ateityje atsiskleis, ji net sapnuoti negalėjo... Nors buvo įvairiausių šnekų ir visokių svarstymų, dėl kurių ir pačią Živilę vis dažniau apnikdavo abejonės, vis labiau netikėjo, kad neįgaliųjų organizacijose ir įmonėse ištisos vadovų šeimos dirba tik iš altruizmo, bet ne dėl to, kad tai yra pakankamai pelninga. Abejones stiprino ir nuogirdos apie vadovų sau bei artimiesiems įsigytus namus, vilas ar poilsiavietes prie ežerų... Apie užsienio kurortuose praleistas atostogas... Kartais apie prabangą ir patys viršininkai prasitardavo. galbūt netyčia, o gal norėdami pasipuikuoti? Ir tai nesunku suprasti: ko verta prabanga, jei ją turi slėpti ir apsimetinėti, kad esi toks pats, kaip visi, jei net į darbą negali eiti geriau apsirengęs, o jei kartais prireikia išsikviesti taksi, turi būti atsargus, kad nieks nepamatytų, – esi pasmerktas jausti nuolatinę baimę, būti budrus, kad kas nors neįtartų ko negero, blogo nepamanytų. Beje, Gedas kartą prasitarė, kad Jonė jo teiravosi apie butų kainas sostinės senamiestyje.

Ne, taip greitai Živilė negalėjo liautis pasitikėti Jone, įtarti savo geradarės, kuriai jautė didžiulį dėkingumą už tai, kad pasiūlė pagyventi čia, pati dar ir atvežė į šitą vienuolyną. Ne visur tvyro tokia ypatinga ramybė kaip čia: jauku ir vienuolyno celėje, ir ilguose skliautuotuose koridoriuose, ir jaukioje koplytėlėje; net sode regėjosi, kad kažkas laimina iš aukštybių, nelyginant debesyse ar dangaus žydrynėje nugrimzdęs angelas, kuris lėtai mojuodamas sparnais skleidžia palaimą. Čia viską gaubė jaukios ramybės ir pamaldžios palaimos skraistė, kurios globa suteikia saugumo kūnui ir sielai. Neretai moteriai regėjosi, kad ji ne vežimėlyje sėdi, o yra pakilusi ligi lubų, ligi medžių šakų, ligi rausvų stogų, ligi bokštelio su blizgančiu kryžiumi, arba skrieja iki paties dangaus skliauto, – regėjo save aukštybėse, sakytum per sapną...

Praėjusiais metais, visai netyčia ir nenorėdamas išgąsdinti, kunigas užklupo Živilę vienuolyno sode, prie obelaitės: susimąsčiusi ji apžiūrinėjo šakas, tarsi mėgintų suskaičiuoti dar tebeaugančius ir neprinokusius obuoliukus. Užkalbinta iš netikėtumo net krūptelėjo, lyg būtų nesitikėjusi, kad ją tokią, nugrimzdusią į savo apmąstymų verpetus, kas pastebės. Kunigas atsiprašė, kad išgąsdino, o ji tik nusišypsojo ir nuleido akis, lyg pačiai būtų nesmagu dėl netikėto susidūrimo. Tuomet ir papasakojo apie savo obelaitę, ką joje įžvelgė, atskleidė savo ir šeimos sopulingą likimą, paženklintą nesibaigiančiais išmėginimais bei netektimis.

Pirmasis išmėginimas ją užklupo jau gimstant: tuomet ateinančią į pasaulį mergaitę ištiko negalia, kuri paženklino visą jos gyvenimą. Vis dėlto negalima skubotai nuspręsti, kad jos likimą įtakojo negalia, o gal buvo atvirkščiai: pats gyvenimas – likimas turėjęs ir turįs didesnės įtakos pačiai negaliai?

Ak taip, turbūt reikia pasakyti Živilės negalios pavadinimą ir priežastį. Tai vaikų cerebrinis paralyžius, dažniausiai kylantis dėl gimdymo metu ištikusios traumos. Kai sykį duktė paklausė apie savo negalią, motina vaizdžiai paaiškino, kad jai gimstant įvyko avarija, tuomet ji buvo sužalota ir liko neįgali. Norėdama kuo daugiau sužinoti apie savo negalią, mergaitė ieškojo informacijos įvairiose, net ir medikams skirtose knygose. Tačiau nedaug ką pavykdavo aptikti, o ir tos pačios žinios būdavo lakoniškos, neretai labai neaiškios, painokos ir prieštaringos... Živilė sužinojo, kad cerebrinį paralyžių gydyti, reabilituoti šios negalios ištiktą vaiką reikėtų pradėti kuo anksčiau. Delsimą diagnozuoti ir pradėti gydymą nebūtų įžūlu prilyginti nusikaltimui. uždelsus būna daugiau komplikacijų, kurias vis sunkiau įveikti taip, kad liktų kuo mažiau negalios ženklų. Jau daug vėliau, Lietuvai išsilaisvinus iš sovietinės santvarkos, Živilė nugirdo, kad cerebrinio paralyžiaus neretai yra sužaloti tie vaikai, kurių motinoms buvo lemta patirti Sibiro tremtį. Jos mama buvo ištremta už humoristinę dainušką apie Staliną ir driskius stribukus, pažeminimą kentė ir grįžusi į Lietuvą, ją nuolatos sekė KGB pakalikai, o svarbiausia – Živilės motinai buvo uždrausta ne tiktai siekti aukštojo mokslo, bet ir įgyti kvalifikuotą specialybę... mamai buvo nelengva prisiminti skausmingą patirtį, apie ją pasakodama neįstengdavo susivaldyti nepravirkusi, po slogių prisiminimų ji dar ilgokai negalėdavo atsigauti, todėl Živilė mamytės nedrįso daug klausinėti ir smalsauti. Pradėjus jai pasakoti, duktė stengėsi nutraukti skaudžius ir jaudinančius prisiminimus, tikindama, kad jaudintis ir vėl iš naujo išgyventi košmarą nėra gerai, tai kenkia ne vien pačios mamos sveikatai, bet taip pat ir jai, jos dukrytei, nesveikai mergaitei. Taip pat dukra nedrįso mamytės smulkiau klausinėti apie tą nelemtą ją ištikusią negandą, niekada neklausė, kas dėl to kaltas. Tik kartais viena sau pamanydavo, kad gimdydama ją mamytė galėjo būti dar silpna, neatsigavusi nuo arešto, žiauraus tardymo, ciniško teismo ir absurdiško nuosprendžio, tremties ir lagerio... Žinojo tik tai, kad medikai ir jai neskubėjo diagnozuoti negalios. Mama pasakojo apie savo susirūpinimą, nes mažylė buvo nerami, neėmė žaislų, keistai laikė rankutes ir kojytes kryžiavo: jų negalima buvo nei ištiesti, nei išžergti... O pediatrė vis modavo ranka, stengdamasi raminti tėvus, gydytoja sakė vis tą patį, tarsi sena ir suraižyta plokštelė kartojo, kad kūdikis yra normalus, tik išlepęs. Slinko dienos, savaitės ir mėnesiai, Živilytė lėtai vystėsi, be to, vis stiprėjo kojyčių ir rankyčių traukuliai. Tik tada, kai mergaitei buvo jau beveik metukai, tėvai kreipėsi į kitą specialistę, kuri ir diagnozavo Živilei negalią.

Živilei pasakojant, kunigas Jurgis negalėjo nesistebėti šia moterimi, jos ištverme, kad ji vis randa jėgų atsitiesti, prisikelti, kartais jam regėjosi, kad niekada ilgam ji nebuvo ir nėra praradusi vilties, kuri žmonėms yra tokia pat svarbi, kaip ir paukščiams sparnai. Tiesa, kartą ji prasitarė, kad nuo įvairiausių sunkumų, skaudžiausių likimo smūgių jautėsi palūžusi, neslėpė, kad ne sykį buvo praradusi tikėjimą, bet tai tęsdavosi neilgai, gal keliolika minučių, paskui ji susivokdavo, kad netenka kažko svarbaus, praranda savo esybę, ir įstengdavo grįžti į sau įprastą būseną, vėl atgaudavo pusiausvyrą, tapdavo savimi. Labiausiai kunigą džiugino tai, kad ji nepyksta ant tų, kurie yra ją nuskriaudę, kad ji beveik viską visiems geba atleisti. Tačiau jai prireikdavo daug pastangų, kad suprastų kitų suktumą, šlykščius poelgius, apgaules, veidmainystes. Ji buvo tikra, kad nuo šių blogybių labiausiai kenčia atviri bei patiklūs. Nukenčia tie, kuriuos gana lengva prisijaukinti, padaryti taip, kad šie pasijustų esantys itin artimi, reikalingi, brangūs.

Suvokiu, kad būti nuoširdžiai nėra saugu, bet likti užsidariusi ir įtari negaliu, nemoku ir nenoriu, – kartojo Živilė. Šypsojosi išties būdama laiminga ir dėkinga tėvams, kad jie nepatikėjo tais medikais, kurie tvirtino, kad jų dukrytė neatsistos ir niekada negalės savarankiškai vaikščioti. Tačiau ji vaikščiojo. Suprantama, tai kainavo daug. Sunku net įsivaizduoti, kiek ištvermės ir pastangų prireikė Aukaičiams ir jų mažylei, kol ši pradėjo ropoti keturiomis, galop atsistojo ir ėmė mokytis vaikščioti. Nemažai ištvėrusi ir būdama kantri tuomet, kai skaudėdavo, penkiametė mergaičiukė galų gale žengė: reabilitacija sanatorijose – įvairios procedūros, mankšta, masažai Živilytę pastatė ant savo kojyčių. Ak ne, mamai nebuvo sunku penkerius metus kasdien ant rankų dukrą nešioti į mankštas ir masažus, daug sunkiau moteriai buvo priprasti prie smalsių ir skaudžiai varstančių žvilgsnių. O kai kurie gatvėje sutikti žmonės gėdindavo mergaitę, kad jai, tokiai jau dičkei, nederėtų būti ant rankų: juk mamai sunku. Motina prie to priprato ir įstengdavo nekreipti dėmesio, bet Živilytei visados būdavo skaudu: dažniausiai ji įsikniaubdavo mamai į petį, o kartais neištvėrusi iškišdavo liežuvėlį, tegul sau mano, kad ji išdykusi ir neklaužada... Sykį motinos paklausta, ar užaugusi dukra ją nešios ant rankų, Živilytė, tarsi jau tuomet būtų žinojusi savo ateitį, nedvejodama atsakė, kad tikriausiai ji negalės mamytės nešioti, tiesiog neturės tam laiko, nes reikės savus vaikus auginti.

Nors ir vėlokai mergaitė pradėjo savarankiškai žingsniuoti, jos žingsneliai gana greitai tvirtėjo. Ne, negalia nepranyko – Živilė liko šluba, jos rankos drebėjo. Bet ji kartu su sveikais lankė vidurinę mokyklą, sėkmingai ją baigė, tačiau toliau mokytis mergina nesiryžo. Nedrįso bent pamėginti stoti į universitetą. Nors mokykloje pamėgo literatūrą, pradėjo rašyti eilėraščius ir neprastai mokėsi, bet dėl negalios teko užmiršti svajonę studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Jei kas būtų paakinęs... Tačiau niekas jos neragino studijuoti, netgi nepasiteiravo, ar mergina turi kokią nors svajonę? O ta svajonė dar ilgai neblėso. Živilė daug skaitė, domėjosi ne tik grožiniais kūriniais, bet ir jų recenzijomis, interpretacijomis, literatūros teorija, mėgstamų rašytojų gyvenimais, kartais ir pati rašė. Knygos ir kūryba jai teikė atgaivą, ypač po monotoniško namudinio darbo, kurį gaudavo iš gamyklos. Darbas buvo toks: reikėjo išrinkti, atskirti, išrūšiuoti sumaišytas detales, vinis, varžtus ir dar bala žino ką. Mat sovietmečiu visi neįgalieji buvo priversti bent keletą metų padirbėti tam, kad gautų invalidumo pensijas, kurių nemokėjo, jei žmogus nebuvo dirbęs bent metų ir neturėjo reikiamo darbo stažo. Tos pensijos labai jau menkos, bet vis geriau nei nieko. Absurdu dvelkė faktas, kad už visai nedarbingus neįgaliuosius tekdavo padirbėti artimiesiems. Atrodė, kad Sovietų sąjungoje vaikai negalėjo būti pripažinti invalidais, tokiu būdu paslepiant negalios ištiktus vaikus, tarsi nė nebūtų tokių, kurie gimdavo nesveiki, ir tokių, kurie vėliau tapdavo neįgalūs.

Tos obelaitės nuskelta šaka Živilei simbolizavo jos vyro Žilvino lemtį. būdama paauglė, ji nė nedrįso rimtai pagalvoti, jog kada nors atsiras toks jaunuolis, kuris ją pamilęs ves... Ne, ji nieku gyvu nesitikėjo ištekėti, nors visa savo esybe geidė ir pamilti, ir būti mylima, norėjo patirti bučinius ir glamones, galima sakyti, kad tiesiog beprotiškai troško patirti visa tai, ką patiria jos bendraamžiai. Ji smalsiai klausydavosi draugių pasakojimų apie vaikinus, apie gundančius malonumus ir nesutarimus, apie paikus barnius, dažniausiai dėl menkniekių, kivirčus, po kurių būna labai neramu, nyku, it koks didžiausias ir sunkiausias akmuo spaustų širdį. Klausantis draugių kalbų jos veidą išmušdavo raudonis, sunkokai sekdavosi paslėpti keistą visą kūną krečiantį virpulį. Nors Živilė mokėjo ir galėjo šokti, vaikinai retai ją kviesdavo: jei ir kviesdavo, tai šokdindavo kitaip, ne kaip visas paneles, tarsi bijotų ją priglausti. O ji pati prisiglausti nedrįso. Paauglystėje Živilė jausdavo skaudžią atskirtį, iki pat sielos gelmių persmelkiantį keistą maudulį. Tuomet ji labiausiai juto, kad yra kitokia, kad skiriasi nuo kitų bendraamžių dėl negalios.

Jai Žilvinas buvo paties likimo siųstas vyras. Atrodė, kad tai Živilė pajuto per pirmąjį susitikimą, tąkart, kai Žilvinas į namus atvežė darbo; jau tada Aukaitei jis pasirodė ypatingas, kitoks nei kiti vaikinai ir vyrai: jai atrodė, kad kitaip skamba jo balsas, saviti jo ištarti žodžiai, akyse spindi nuoširdumas, jo žvilgsnis buvo lyg seniai pažįstamo, mielo, artimo žmogaus. Tą pirmąjį kartą, atvežęs darbą, į kambarį sunešęs dėžes su įvairiausiomis detalėmis, kurias reikėjo surūšiuoti, Žilvinas nesiskubino išeiti, lyg ieškodamas dingsties, kad galėtų ilgiau pabūti. Ir kitus kartus delsdavo, paprašydavo gerti, gavęs stiklinę vandens prisėsdavo ir lėtai gurkšnodavo, vis kalbėdamas, kažką pasakodamas, kartais išprovokuodamas Živilę paatvirauti, papasakoti apie save. Galop atvykdamas jis ėmė atsinešti saldumynų. Skanaudami saldainius, gurkšnodami kavą ir bendraudami juodu tik po geros valandos prisimindavo, kad laukia darbai. Žilvinas vis dažniau užsukdavo pas Aukaičius, ne tik darbo reikalais, bet ir šiaip, neslėpdamas, kad pasiilgo Živilės. Juodu sykiu praleisdavo beveik kiekvieną vakarą, susitikdavo ir savaitgaliais. Lankė teatrus ir koncertus, iš kurių grįždami dalindavosi įspūdžiais, net pasiginčydavo apie matytus dalykus. Žilvinas jai padėdavo atlikti gamyklos darbą, o jam plušant Živilė skaitydavo savo kūrybą.

Kartais dingojosi, kad išties ji šį draugą iš pačių dausų išsiprašė; tuomet, kai jautėsi prislėgta skaudžios vienatvės, prisišaukė jį savo maldomis. Tik Žilvinas taip puikiai ją suprasdavo, kad nereikėjo nieko jam sakyti, užtekdavo jai tik pagalvoti ir dirstelti draugui į akis, ir jis jau žinodavo jos mintis, norus, rūpesčius, abejones, kartais atspėdavo netgi svajones. Sužinojęs, kad Živilė laukiasi kūdikio, nė kiek nesutrikęs, Žilvinas paprašė jos rankos. Tuomet jis ramino ne tik ją, bet ir jos tėvus, prašė, kad nesijaudintų, nes viskas bus gerai... Ramino, nors neretai ir patį užplūsdavo dvejonės, prislėgdavo nerimas, kurio ne itin lengvai atsikratydavo, nepajėgė taip paprastai, vienu mostu nuo savęs nusimesti. Slėpė tą nerimą ir dvejones, kad tiktai Živilė, besilaukianti pirmagimio, jaustųsi saugi ir dar labiau iš džiaugsmo švytėtų.

Tačiau pati moteris anaiptol nebuvo tikra, kad tvirtai apsisprendė gimdyti. Gal būtų palūžusi, it liauna smilga palinkusi, gal būtų pasidavusi medikų patarimams, net griežtokiems raginimams apsigalvoti ir nutraukti nėštumą, jei nebūtų jautusi tokio stipraus Žilvino supratimo ir palaikymo, jei visa savo esybe nebūtų įsitikinusi, kad jis nuoširdžiai ir tvirtai apsisprendęs, net pasiryžęs susieti su ja savo gyvenimą.

Nesitikėjo Kantriai tokio smūgio, kokį patyrė apsilankę pas ginekologę. Živilė išgirdo:

– Šiaip viskas atrodo lyg ir gerai... Nors per anksti ką nors konkrečiai sakyti. Praėjo tik dvi savaitės. Per mažai, kad kas matytųsi. Tačiau... Dėl negalios nepatarčiau jums gimdyti... Kaipgi šitaip nesisaugojote? Su kuo atėjote? Su vyru... Labai gerai, – gydytoja, išlindusi į koridorių, pasikvietė Žilviną. – Ar žinote, kuo jūs rizikuojate?! Aišku, kad nepagalvojote apie pasekmes, apie apsisaugojimą... Ši moteris gali pagimdyti nesveiką ar negyvą kūdikį. Gali ir pati mirti...

Žilvinas staiga atsistojo, nematydamas prasmės ką nors dar sakyti, aiškinti, prieštarauti gydytojai, ir išsivedė žmoną.

Abu iki pat namų tylėjo, nė nenorėdami prisiminti gydytojos paistalų. Taip, paistalų – kaip dar kitaip vadinti išankstines gydytojos nuostatas nėščios neįgaliosios atžvilgiu.

Tačiau ir iš motinos dukra nieko gero neišgirdo. Papasakojusi apie vizitą pas ginekologę, Živilė tiesiog apstulbo išgirdusi mamos reakciją: mama burbtelėjo, kad gal vertėtų paklausyti gydytojos ir, kol nevėlu, nutraukti nėštumą... Negi mama jau nepasitiki Dievu, nuo kurio priklauso labai daug kas? Veikiausiai ji nepagalvojo, ar Dievas nori, kad būtų nutrauktas dukros nėštumas, veikiausiai netgi neprisiminė, kaip ir pati numojo ranka į medikus, kurie tikino, kad jos Živilytė niekados nepajėgs vaikščioti savomis kojytėmis?.. Buvo sunku patikėti, kad mama išties taip manė, buvo įsitikinusi, kad jos dukra bus laiminga atsisakiusi motinystės dovanos. O gal mama tik norėjo išmėginti, ar dukros apsisprendimas gimdyti yra tvirtas? Veikiausiai taip ir buvo. Supratusi, kad Živilė sprendimo nepakeis, mama ją apkabino, šitaip išreikšdama palaikymą, kurio dukrai labiausiai reikėjo. Tuomet Živilė ištarė: „Ačiū...“ Mamos glėbyje ji pasijuto palaiminta.

Akivaizdu, kad Živilės Aukaitės ir Žilvino Kantrio santuoka buvo neįprasta, nes retokai, ypač sovietų laikais, sveiki vyrai į žmonas ėmė neįgalias moteris. Nepaisant to, jų šeimos gyvenimas klostėsi gana sėkmingai, regėjosi, kad jų sąjunga išties palaiminta ir globojama dangaus. Skaidrūs ir viltingi jausmai užplūdo, į pasaulį atėjus pirmagimei Vidmantei, sveikai, guviai mergaitei. Rodės, kad sėkmingas gimdymas sudraskė ir išsklaidė visus paistalus, abejones, dvejones tarsi juodus debesis. Jokios negeros mintys, abejonės nekamavo tuomet, kai po kelerių metų moteris ėmė lauktis antrojo vaikelio. Tuomet į pasaulį atėjo dukrytė Vaidutė. Trečiojo susilaukė sūnaus Šarūno. Nors pats Žilvinas niekad neprasitarė, neprisipažino, bet žmona jautė, kad jis labai norėjo sūnaus.

Na taip, retai pasitaiko tokių rūpestingų vyrų, koks buvo Žilvinas. Atrodė, tarsi jis visai neturėjo savo pomėgių, niekuo daugiau nesidomėjo, neturėjo draugų, beveik niekada neužtrukdavo po darbo, visada skubėdavo namo, šeima jam buvo svarbiausias rūpestis. grįžęs iš darbo, nors ir pavargęs, jis nesėdėdavo prie televizoriaus, neskaitydavo laikraščių, bet žaisdavo, kalbėdavosi su vaikais, padėdavo Živilei namų ruošoje, kai ji dar dirbo namudininke, daug darbų padarydavo už ją. Todėl keisti ir nesuprantami Kantrienei atrodė kaimynių nusiskundimai savo vyrais, kad jie nieko nepadeda, kad sunkoka jų prisiprašyti pakeisti perdegusią elektros lemputę, o ką jau kalbėti apie kitus namų ūkio darbus. visos tarškėdavo, kad retokai antrosios pusės iš darbo namo grįžta laiku: vis jiems atsirasdavo nenumatytų reikalų ar seniai regėtų bičiulių, su kuriais užklysdavo paplepėti į alubarį, kur smagius jaunystės nuotykius prisimenančius juos užklupdavo vidurnaktis... Na, ir ką gi tiems vyrams galima padaryti, visi jie tokie, visiems po sunkios darbo dienos reikia atsigauti, – atlaidžios žmonos lyg pateisindavo saviškius, buvo patenkintos, kad nors negauna lupti. Živilė joms prieštaraudama mėgino tvirtinti, kad jos Žilvinas ne toks, bet moterys tik ranka numodavo, kad Kantrių šeimos nėra ko ir lyginti su kitomis, nes jos ir Žilvino santuoka yra kitokia, keista ir neįprasta.

Kartais žmona susirūpinusi, net suabejojusi, ar viskas gerai, klausdavo, gal Žilvinas norįs kur nors nueiti, prasiblaškyti, kaip tą daro kiti vyrai? Jis tik nusišypsodavo, kad darbe užtektinai prasiblaškąs, be to, per dieną spėja pasiilgti namų, į juos grįžęs atsigauna, pailsi... Žilvinui atrodė, kad pati Živilė turėtų dažniau kur išeiti, nes juk kiauras dienas leidžia namie. Laikui bėgant, reikėjo vis labiau taupyti pinigus, vis rečiau Kantriai drauge galėjo nueiti į teatrą, koncertą, vis daugiau ko reikėjo dukroms. Norėjosi ir sūnų palepinti: kaipgi jam nenupirksi naujo žaislo, žaidimo, dviračio, slidžių?

Dešimt metų Živilė neturėjo kur ir su kuo išeiti: su sveikomis moterimis, kaimynėmis, nesisekė bendrauti, ką jau kalbėti apie artimesnę draugystę. O neįgalių merginų, moterų ji nepažinojo, retai kada jas pamatydavo ir gatvėje. Jeigu ir pamatydavo, kad kuri šlubuoja pasiremdama lazdute, tai kas iš to: argi pulsi kalbinti, susipažinti... Ne, taip elgtis ji nebūtų išdrįsusi. Živilei atrodė, kad neįgaliųjų nėra daug: Vilniuje ir Kaune gal tik koks šimtas. Ji žinojo tik vieną aklą poetą ir vieną neįgalų rašytoją, lankėsi jų vakaruose, bet nedrįso ko nors paklausti. Būtų taip ir nesužinojusi, kad Lietuvoje yra ne šimtai, bet šimtai tūkstančių neįgaliųjų, bet vieną dieną netikėtai suskambo telefonas: pažįstama moteris papasakojo apie slapta veikiantį neįgalių žmonių būrelį ir pakvietė į susitikimą. Ilgai Živilė svarstė, ar vykti. Norėjosi pamatyti, koks ten sambūris, bet jautė ir baimę: sužinojo, kad ta veikla pogrindinė, valdžia jai nepritaria, milicija net išvaikė keletą tokių susitikimų... Tai priminė sovietų nuslopintus neramumus Budapešte, Prahoje, o ir Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Vykti į susitikimą ji tvirtai nusprendė tiktai tada, kai sužinojo, kad ten bus ir tasai neįgalus rašytojas, kuris atrodė užsigrūdinęs kaip plienas, ir kurio dalyvavimas bent iš dalies užtikrino, kad šįsyk sambūrio milicija neišvaikys.

Neįgalių žmonių būrelio susirinkimas vyko pačiame Lietuvos pasienyje, regis, visų užmiršto, apleisto bažnytkaimio negyvenamoje sodyboje. Senas namas stūksojo užkaltomis langinėmis. Tvartas be durų ir skylėtu stogu atrodė tarsi vaiduoklis. Tik didžiulė daržinė geriausiai tiko pasislėpti nuo vėjo ar lietaus. Tačiau oras pasitaikė geras, lengvas vėjokšnis maloniai gaivino. mažai kam norėjosi lįsti po stogu, beveik visi spietėsi lauke; dalis atvykėlių tilpo nušienautame atšlaime, kiti braidė po aukštai sužėlusią pievą, ant žolės tiesėsi atsivežtus patiesalus, ant kurių ir sėdosi. Keistai atrodė tiek daug įvairiausių negalių ištiktų žmonių: be kojų, be rankų, negalinčių vaikščioti, sėdinčių vežimėliuose, šlubų, su ramentais ar lazdomis. Akimirksnį pasidingojo, kad čia – Ubagų sala. Stebint juos buvo matyti, kad beveik visi vienas kitą pažįsta, kad labai vieni kitų pasiilgę. Kone visi jie sveikindamiesi apsikabindavo, neretai ir pasibučiuodavo. Atrodė, kad tik viena Živilė čia nieko nepažįsta, kad tik ji stovi vieniša, stovi ir stebi, norėdama priprasti ir suvokti, kur pakliuvusi. Neilgai nuošalėj stoviniavo, veikiai ją užkalbino ilgaplaukis vyriškis, kuris stebėjosi, kad ji vieniša, kvietė į savo draugiją, kuri įsitaisiusi pievoje jau vaišinosi, valgė sumuštinius, gurkšnojo gal girą, gal alų, o gal dar ką stipresnio, garsiai ir linksmai kalbėjosi. Kažin ar būtų nuo jos atstojęs tas raišas ilgaplaukis. Tik tada nuėjo sau, kai Živilė pasakė, kad negali niekur eiti, nes privalo sulaukti savo vyro. Sumelavo, jai laukti nereikėjo, pats Žilvinas jos lūkuriavo atokiau automobilyje. Moteris neužtruko: pasibaigus oficialiajai daliai, neįgaliajam rašytojui perskaičius meilės eilėraščių, suskambus pirmajai dainai, Živilė grįžo pas vyrą, pati nesuprasdama, kodėl ilgiau negali čia likti. Ji tik pasakė Žilvinui, kad nori namo. nieko neklausinėdamas jos žmogus kaipmat užvedė automobilį.

Abu apie tą išvyką vengė kalbėti, kuo greičiau norėjo pamiršti.

praslinkus daugiau kaip metams, kai jau buvo įsisteigusi Lietuvos invalidų draugija, vėl paskambino moteris, telkusi neįgaliuosius kultūrinei veiklai: dainuoti, deklamuoti, vaidinti... To klubo vadovė manė, kad ir neįgalieji gali įsijungti į tuomet jau įsisiūbavusią Dainuojančią revoliuciją. Ši veikla Živilę sudomino, ji pradėjo dainuoti ansamblyje, deklamuoti, netgi vaidinti. Bendraujant su neįgaliais žmonėmis, jai daugsyk teko išgirsti nuostabą, kad yra ištekėjusi už sveiko vyro. dauguma neįgaliųjų buvo įsitikinę, kad sveikiesiems nėra lengva suprasti negalios ištiktą žmogų, todėl nėra protinga kurti šeimą su sveiku partneriu, tokia šeima retai bus darni, tvirta ir jausis laiminga. Neįgaliesiems pritardavo ir nemažai sveikųjų. su tuo Živilė negalėjo sutikti: ji pati nebūtų tekėjusi už nesveiko vyro, nes buvo įsitikinusi, kad šeimoje nors vienas sutuoktinis turi būti sveikas. Neginčijama vaikų teisė turėti nors vieną sveiką tėtį ar mamą, nes abiejų neįgalių tėvų vaikas turėtų jaustis per daug nuskriaustas likimo, nevisavertis... Tačiau kartais Živilė manė, kad tokios mintys yra tik paistalai, nes suprato, jog sunkumai užgrūdina, subrandina aukštesniems tikslams ir gyvenimo siekiams.

Palyginus su kitomis moterimis, Živilė nedaug laiko praleisdavo prie veidrodžio, nemėgo nei labai puoštis, nei žiūrėti į save. Dažniausiai dirsteldavo į veidrodį tik išeidama iš namų ar rytais šukuodamasi, bet niekada nesidažė nei lūpų, nei blakstienų. Būtų nelengva tai atlikti drebančiomis rankomis. Vis dėlto kelissyk svarstė: kodėl Kantrys ją išsirinko, pamilo, vedė ir nenustojo mylėti? Dėl melsvų akių, dėl šviesių ir vešlių plaukų, dėl putlių lūpų, dėl vis paraustančių skruostų, o gal dėl didokos krūtinės? Dar spėliojo, kodėl Žilvinas lyg ir niekados nekreipė dėmesio, lyg visai nepastebi, kad ji šlubuoja ir kad jai dreba rankos? Žinoma, kad klausė ir jo paties... Ir jis tada, netikėtai užkluptas, nė nežinojo, ką atsakyti, tik skėstelėjo rankomis ir paslaptingai, beveik pašnibždomis tarė: na kaipgi, mieloji, galima į tokius klausimus atsakyti, jei meilė yra akla...

Tarsi perkūnas iš giedro dangaus – taip netikėtai Žilviną ištiko stiprus infarktas, kuris akimirksniu sustabdė jau atgulusio nakties poilsiui ir užmigusio vyro širdį. Niekas negirdėjo, kad kada nors jis būtų sakęs, jog jam ką skaudėtų, ar blogai jaučiasi, tik vieną vakarą atsigulė, užmigo – ir ryte nepabudo. Klydo tąryt žmona manydama, kad jos žmogus apsimeta miegąs, kaip nesyk jau buvo daręs, sumanęs papokštauti... Žilvinas amžiams užmigo, palikęs Živilę, kuriai teks pakelti skaudžią netektį, nelengvą našlės dalią ir pasirūpinti vaikais. Ir nors pačiai reikėjo paguodos, Kantrienė turėjo būti stipri, kad įstengtų paguosti vaikus.

Kiekvienas savaip išgyvena artimųjų netektis. Ar galėtų būti kitaip? Kažin... Taip pat nevienodai Žilvino mirtis paveikė Kantrių šeimos narius, jų gyvenimus.

Kodėl taip, už ką?! – sudvejojusi Dievo teisingumu, laidodama vyrą klausė Živilė, teiravosi tų, kurie reiškė jai ir vaikams užuojautą; to paties paklausė net ir kunigo. Šis sutrikęs nieko neįstengė paaiškinti, tik liepė našlei melstis už savo mirusį vyrą. Moteris meldėsi, daug daugiau nei kada nors anksčiau: prašė ir amžinos šviesos Žilvinui, ir sėkmės savo vaikams, meldė ir sau stiprybės. Meldėsi, bet kartais kildavo nei šiokios, nei tokios mintys, sielą užplūsdavo nerimas, kuris tarsi koks kirminas pradėdavo graužti. Tuomet moteriai atrodydavo, kad veikiausiai nė nereikėjo tekėti, kad jai nebuvo lemta sukurti šeimos, kad tai padariusi ji tarsi peržengė kažkokią ribą, o dabar viskas grįžta į savo vietas: ji vėl vieniša. Bet suprasdavo, kad knaisiotis po praeitį ir joje ieškoti klaidų nėra gerai, negali jaustis vieniša, nes turi dukras ir sūnų, nes prisimena tuos, kurių nėra šalia... Prisimena ir Žilviną... Būdama vienuolyne Živilė atrado ryšį su gamta, pajuto bendrystę su medžiu, o melsdamasi vis dažniau pajusdavo ir Aukščiausiojo būvimą šalia.

Regis, menkiausiai tėvo netektis paveikė vyresniosios dukters gyvenimą. Nors sunku pasakyti, ką išties jautė Vidmantė: nėra paprasta įvertinti jausmus. Kaipgi galima išmatuoti sielvartą, jei nėra tokio prietaiso, kuris fiksuotų sielos virpulius.

Vidmantė jau studijavo, ruošėsi tekėti – tėtės mirtis tik vieniems metams nukėlė jos ir Augustino Gusto vestuves. Tie metai buvo kupini ne tik laukimo. Tai buvo dvejonių, įvairiausių išmėginimų, svarstymų laikas – jie dar labiau vienas kitą pažino, jausmai dar labiau subrendo. Mamai regėjosi, kad tie laukimo metai išgrynino Vidmantės ir Augustino santykius, taigi sustiprino jų būsimą santuoką. Nors Vidmantė jau gyveno su Augustinu, bet, dukrai apsilankius, Živilė kaipmat suprasdavo, kada būsimųjų sutuoktinių santykiai yra šiek tiek pašliję, o kada puikiai klostosi. Tiesa, vyresnioji niekada nesiskųsdavo, nepasakodavo apie nesutarimus, ginčus, bet mamai žodžių nereikia – savo vaikus supranta ir be jų.

Kantrienė stengėsi vienodai mylėti visus tris savo vaikus. kartais suabejodavo, ar tai jai pavyksta? Živilė jautė, kad iš visų vaikų artimiausia jai Vidmantė, su kuria dalijosi beveik visais rūpesčiais, vargais, dvejonėmis, nebijojo paklausti patarimo. Taip jau nutiko, kad tik vyresnėlė, iš vaikų vienintelė, liko čia, Lietuvoje – gimtame krašte susisuko lizdą ir ėmė mokytojauti.

Gal Živilei vertėtų gyventi pas mylimiausią Vidmantę, kartu su darnia Gustų šeima, bet ji nenori maišytis artimų žmonių gyvenime. Ji vis dar nori turėti savo gyvenimą, kuriame galėtų tvarkytis savarankiškai.

Išklojusi savo požiūrį, Živilė įdėmiai pažvelgė į kunigą Jurgį, norėdama įsitikinti, ar jis teisingai ją suprato, ar nesiūlys dar kartą apsvarstyti šios galimybės, ar ji neklysta, stengdamasi žūtbūt likti laisva, gal nedera manyti, kad kitiems gali tik kelti rūpesčius, būti našta... Tačiau kunigas, kantriai išklausęs, taip pat pažvelgė jai į akis ir valandėlę patylėjęs ramiai pakėlė puodelį su atvėsusia kava, paragino gurkštelėti. Tai moteris suprato kaip kunigo pritarimą.

Daug labiau tėčio netektis pakeitė Vaidos Kantrytės gyvenimą. Kai tėtis iškeliavo į amžinybę, Vaida prieš kelias dienas buvo išlaikiusi abitūros egzaminus ir ruošėsi žygiui su baidarėmis. Ji norėjo atsikvėpti su draugais, kad grįžusi vėl stvertų užrašus ir vadovėlius, ruoštųsi stoti į universitetą. Veikiausiai būtų pasisekę... Patyrusi skaudų likimo smūgį, Vaida neįstengė susikaupti mokslams ir niekur neįstojo. Po nesėkmės mergina nusprendė išvykti, paliko namus vildamasi užsimiršti svetur.

pati Vaida nesiskundė gyvenimu vakaruose, tikino, kad pakankamai užsidirba, nors prisipažindavo, kad neretai tenka keisti darbus, bet apie pačius darbus kalbėti vengė. Laiškus namo Kantrytė vis rečiau rašydavo... Tiesa, atvykdavo į Lietuvą, bent kartą per metus, bet apie save nedaug pasakojo. Mama jautė, kad dukra vis labiau tolsta nuo artimųjų, o gal ir nuo savęs, tampa vis svetimesnė. Kartais Živilę užplūsdavo nerimas, kad Vaida gali visai pradingti. Ką reiktų daryti? kur ir kaip savo dukters ieškoti? Tačiau – argi mama ką nors galėjo pakeisti? Kol dar buvo sava pastogė, savi namai, Kantrienė dukrą paragindavo grįžti, mėginti stoti į universitetą, siekti savo tikslo. Vaida tylėdavo ar pasakydavo, kad šiemet dar negali sugrįžti, neturėjo laiko sėdėti prie knygų, atgaivinti žinių, ir galop užtikrindavo, kad kitais metais tikrai grįš.

pastogės Kantriai neteko dėl Šarūno kaltės. Tėvo mirtis keturiolikmetį paauglį labai prislėgė. Živilė matė, kad sūnus keičiasi, nebenori kalbėtis, lyg ir vengia su ja susitikti, sėsti prie vieno stalo, gerti arbatą ar šiaip su ja pabūti. Anksčiau Šarūnas atviraudavo su tėčiu, tad jis žinojo beveik visas sūnaus bėdas ir džiaugsmus. Motina jautė, kokia skaudi Šarūnui tėvo netektis, puikiai suprato, kad ji turi daugiau dėmesio skirti sūnui, kaip įmanydama stengtis jam atstoti tėvą. Živilė stengėsi prie jo priartėti, bet jos pastangos buvo tuščios. Šarūnas užsisklendė, vis ilgiau kažkur užtrukdavo, kartais visai negrįždavo namo. Paskambinęs pranešdavo, kad pasiliks dirbti naktinėje pamainoje, o grįžęs kuo greičiau šmurkšteldavo į savo kambarį, kuriame ir tūnodavo užsidaręs, įbedęs akis į knygą ar kompiuterį. sūnus vengė pažvelgti motinai į akis. Živilei Šarūno žvilgsnis atrodė keistas, kitoks nei anksčiau. Paklaustas, kas yra, jis tik numodavo ranka patikindamas, kad viskas gerai, tik galbūt šiek tiek pavargęs. Mama negalėjo įtarti jokios didelės blogybės, tik pamanydavo, kad sūnus nusilpo, kad persitempė, patardavo kreiptis į medikus. Apie keistoką Šarūno elgesį Živilė užsiminė dukterims, bet jos negalėjo paaiškinti, kas jų broliui nutikę. Vaidai brolio elgesys nelabai rūpėjo, o Vidmantei regėjosi, kad Šarūnui nieko blogo nėra, kad jo keistas elgesys praeis, tik reikia palaukti.

Galop Živilė priprato prie uždaro Šarūno būdo, abejingumo net savo išvaizdai. Mama atsargiai primindavo sūnui, kad iš namų neišeitų susivėlęs. Tuomet sūnus paskubomis perbraukdavo plaukus, burbtelėdavo, kad neturi laiko, ir išlėkdavo pro duris. Živilė tikėjo, kad jis dirba statybose, kad vakarais lanko kažkokią suaugusiųjų mokyklą. Jis neprašė pinigų, sakydavo, kad užsidirba, nors niekados nepasigyrė alga, nė lito neparnešė namo.

Tą dieną Živilė nieko nelaukė ir niekur neketino eiti. Kas antrą dieną vykdavo į neįgaliųjų klubą, kur nors kitur vis rečiau išsiruošdavo. Ji neturėjo noro be tikslo klajoti po miestą, žioplinėti po parduotuves, apsimesti, kad kažko ieško, dairytis į lūžtančias nuo įvairių prekių lentynas ir spindinčias vitrinas. Ir ne tik dėl prastos nuotaikos. Išeiti jai buvo vis sunkiau, nes kojos vis labiau ir dažniau neklausė. eini per gatvę, privalai paskubėti, kad spėtum, kol dega žalias šviesoforo signalas, tik staiga kojos apsunksta, tarsi į jas kas būtų švino pripylęs. Suprato, kad vienai mieste jai vis pavojingiau.

Bloga žinia užklupo nelauktai. Živilė buvo prisnūdusi, kai netikėtai suskambo durų skambutis. skambėjo gana trumpai, tad fotelyje susirietusi šeimininkė net nesujudėjo. Po minutėlės pasigirdo dar trys skambučiai, nekantrūs, gal net piktoki. tapo aišku, kad skambina ne sapne, bet į duris. Pajutusi, kad kūnas sustiręs, ji garsiai šūktelėjo, kad yra namie ir esantysis už durų tegu palaukia. Atidarė. Tai buvo paštininkė, atnešusi registruotą pranešimą Šarūnui nuo antstolių. pažįstama paštininkė nedvejodama patikėjo jį Živilei. Jei ne įtartinas sūnaus elgesys, tikriausiai ji nebūtų atplėšusi to voko, nesvarbu, iš kur jis atsiųstas. Tačiau antstolių pranešimas sukėlė siaubingą nerimą. Ji tikėjosi, kad tai koks priminimas sūnui apie nedidelę skolą, kurią būtina grąžinti, o gal apie nesumokėtą baudą. Deja, perskaičiusi Živilė sužinojo tai, ko visiškai nesitikėjo. Perskaitė, kad per mėnesį turi išsikraustyti iš savo buto, kad butas atiteko bankui už prieš metus vaiko paimtą, bet negrąžintą paskolą. Veltui stvėrė telefoną, skambino nurodytais numeriais, tikėdamasi, kad tai kažkoks nesusipratimas, paprasčiausia klaida, bet bankas ir antstoliai patvirtino, jog niekas nesuklydo.

Negi tikrai niekas nesuklydo, duodamas Šarūnui tą paskolą? Nejaugi kalta ji pati, kad sūnui užrašė butą? negi Živilė galėjo pasielgti kitaip? Ar galima kaltinti motinos meilę ir pasitikėjimą?

tą vakarą Šarūnas grįžo vėlokai. Motina laukė, norėdama paklausti, kodėl jis taip pasielgė, kam jam prireikė tokios didelės paskolos, kur ją išleido? Trumpindama neramų laukimą, Živilė paskambino Vidmantei, norėdama šiaip pasikalbėti, vengdama užsiminti apie tą siaubingą pranešimą. Vis dėlto dukra suprato, kad kažkas negerai, norėjo ateiti pas mamą, bet Kantrienė dukrą nuramino, jog nieko blogo nenutiko. veikiausiai Vidmantė tuo patikėjo. Argi nėra įprastas toks liūdnas mamos balsas?

Belaukiant grįžtančio vaiko, motinos galvoje sukosi įvairiausios mintys, kurios maišėsi su prisiminimų nuotrupomis. Ji negalėjo patikėti, kad tapo bename, kad dabar galbūt teks raustis šiukšlių konteineriuose. Prisiminė, kaip sykį, kai dar Žilvinas buvo gyvas, o Živilė dažniau peržengdavo namų slenkstį ir eidavo pasivaikščioti, jos žvilgsnį patraukė prie vieno šiukšlių konteinerio palinkęs pusamžis vyras su panašaus amžiaus, o gal kiek jaunesne moterimi: apiplyšusiais, purvinais drabužiais vilkinti porelė knisosi šiukšlėse ir į savo maišus grūdo tai, ką pavykdavo rasti, – kas jiems pravers, ką bus galima parduoti įvairiose supirktuvėse, prasimanyti šiek tiek pinigų. Kantrienė stabtelėjo, jai buvo smalsu pamatyti, ką jie ten randa. Tačiau liko nieko nepešusi, driskius, ją pastebėjęs, šūktelėjo ir ėmė mojuoti strypu, kuriuo knaisiojosi po šiukšles. Gal jie pamanė, kad Živilė nori prie jų prisijungti, kėsinasi į konteinerius, stovinčius jų teritorijoje. Dabar atrodė, kad tie valkatos nuspėjo jos ateitį...

Galop Živilė užmigo pavargusi nuo kankinančio laukimo, nuo savigraužos, nuo sunkių minčių, sumaišties ir neatsakytų klausimų. Tikriausiai ir dėl to, kad grįžęs Šarūnas šmurkštelėtų į savo kambarį, net nepastebėjęs fotelyje įmigusios mamos.

Jau paryčiais Šarūnas, eidamas iš tualeto, pamatė miegančią motiną. šalia fotelio pastebėjo nukritusį voką. perskaitęs, kas jį atsiuntė, Šarūnas viską suprato, paties pranešimo jam skaityti nebereikėjo. Ėmė svarstyti, kaip jam dabar elgtis su motina, ką jai sakyti, kaip paaiškinti, ką padarė. Tačiau jis ir pats dar nelabai suvokė, kas nutiko, kodėl taip pasielgė, kodėl stengėsi užsimiršti? Įniko į narkotikus, siaubingai prasiskolino. Sulaukė grasinimų. būtinai reikėjo grąžinti skolas, be to, norėjosi toliau svaigintis. Tuomet ir sumanė bankui užstatyti butą ir taip prasimanyti pinigų. Šarūnas tą ir padarė, nesukdamas galvos, kaip atsiskaitys su banku, ir visai nesupratęs, kas nutiks, jei negrąžins paskolos.

Ilgokai jis stovėjo žiūrėdamas į miegančią motiną ir neįstengdamas sugalvoti, ką jai pasakyti. Žinojo, kad gali išeiti, kol ji dar miega, kaip buvo įpratęs po tėvo mirties. Bet taip elgtis jau nebegalėjo. suvokė, kad nuo šiol jis privalo keistis, vadinasi, neturi teisės niekur bėgti nuo atsakomybės.

Atsimerkusi ir pamačiusi priešais save klūpantį sūnų, motina nenustebo. Šarūnas glostė mamos ranką, žvelgdamas jai į akis tarsi grįžęs iš ilgos kelionės. Nė vienas iš jų neskubėjo nieko sakyti, bijodami, kad žodžiai nepertrauktų vos užsimezgusio ryšio, artumo, kurio taip seniai nepatyrė.

– Mama, esu kaltas, – pagaliau nutraukė tylą Šarūnas. Jis prisipažino, kad įniko vartoti narkotikus, prarado namus, bet pasižadėjo iš visų jėgų kapanotis iš svaigalų liūno. Nieko nesakydama sūnui, Živilė labai atsargiai pirštais perbraukė jo garbanas, tarsi norėdama parodyti, kad nepyksta ir juo pasitiki. Po kurio laiko pamėgino atsistoti, bet neįstengė to padaryti be sūnaus pagalbos. Pirmą sykį Živilė išsidavė, kad kartais pati nebegali paeiti. Tokiems atvejams, kai kojos visai nebeklausydavo, Kantrienė buvo pasiruošusi – įsigijo ramentą, kurio dar niekam nerodė, tik būdama viena pratinosi vaikščioti juo pasiramstydama. Tą rytą ji pasakė sūnui, kur tas ramentas užkištas ir paprašė atnešti. Nuo šiol ramento nebeslėpė, dažniausiai jo prireikdavo rytais, keliantis iš lovos, ar ilgėliau pasėdėjus, kai kojos sustirdavo. kojos apsunkdavo vis dažniau, vis labiau neklausė, todėl moteris ilgainiui turėjo sėstis į vežimėlį.

Živilė suprato, kad jos sveikata nebūtų taip smarkiai pašlijusi, kad ilgai dar nebūtų reikėję jokių ramentų ir vežimėlių, jei ne tie skaudūs likimo verpetai, jei gyvenimas būtų tekėjęs ramesne vaga, be staigių posūkių. Tačiau gyvenimas nėra upė, pavaizduota žemėlapyje, nufotografuota ir vaizdžiai aprašyta. negalima pasirinkti ar ištirti likimo maršrutų ir kelių. Nors kartais atrodo, kad negandoms žmogus jau būna pasirengęs ir nepalūžta.

Moteris buvo įsitikinusi, kad niekados nereikia prarasti tikėjimo ir vilties, nes tai patys svarbiausi ramsčiai, padedantys ištverti netikėtai užgriuvus nelaimėms. Reikia tikėti Dievą, tikėti likimu, ateitimi ir pasikliauti artimu žmogumi, nors jis ir labai suklydo.

Neretai Živilė pagalvodavo, kad galėjo netekti sūnaus, jei tąsyk būtų jį išplūdusi ir neatleidusi už padarytą žalą, už prarastus namus ir sukeltą širdgėlą, jei nebūtų patikėjusi jo ryžtu ropštis iš svaigalų kemsynės, jei nebūtų tiek daug maldavusi Dievo, kad šis sustiprintų sūnaus ryžtą ir neleistų nusilpti jo valiai tada, kai užplūs silpnumo valandėlė ar sustiprės gundymai.

Šarūnas apsigyveno pas seserį Vidmantę. Jis tvirtai pasiryžo vaduotis nuo pražūtingos priklausomybės, žinojo, kad privalo gyventi saugioje aplinkoje ir dabar jam būtina artimų žmonių parama. Gustų šeimos pastogė jam puikiai tiko. Vidmantė ir Augustinas mokėjo neįkyriai pasiteirauti apie praėjusią dieną, kaip sekėsi darbe, kokios naujienos iš Priklausomybės ligų centro, kokios pagalbos jam reikėtų? Gustai ir patys domėjosi, kuo galėtų padėti šiam vyrukui, su Šarūnu aptardavo, kas padėtų pamiršti kvaišalus ir grįžti į įprastą gyvenimą.

Šarūnas buvo labai užsiėmęs, po darbo lankydavosi Priklausomybės ligų centre, kur jį konsultavo gydytojai, kur bendraudavo su tokio paties likimo žmonėmis, bet kone kasdien rasdavo laiko aplankyti motiną. Likusi bename, Živilė apsigyveno Jonės Kreivienės įmonės patalpose, kuriose pavakariais, po darbo, dažniausiai likdavo viena, tarsi kokia sargė. sūnus stengdavosi kuo ilgiau pabūti su mama. Gerdami arbatą juodu šnekėdavosi. Šarūnas jautėsi laimingas, kad pagaliau nebeturi ko slėpti, kad gali būti atviras, džiaugėsi, kad įstengia nevartoti narkotikų. Net ir pačiam atrodė keistoka, kad taip lengvai sekasi. Gal dar nebuvo taip smarkiai prie kvaišalų įpratęs?

Dabar su mama jam buvo smagu ne tik šnekėtis, bet ir tylėti. Kartais gurkšnodami žolelių arbatą juodu visą valandėlę nepratardavo nė žodžio, tiesiog tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Sykį sūnus paklausė, ką likusi viena mama veikia, o sužinojęs, kad ji dažniausiai meldžiasi, kalba rožinį, Šarūnas paprašė drauge pasimelsti. Toks sūnaus prašymas Živilę nudžiugino. Jai buvo gera tąsyk su sūnumi melstis, kažkaip pakiliai, džiugiai ir viltingai iš jųdviejų lūpų skambėjo „Tėve mūsų“. Regėjosi, kad jiems melstis tąsyk padėjo pats dangus, kurio žydrynė tviskėjo besileidžiančios saulės spinduliuose.

Nuo to karto Šarūnas, atėjęs pas mamą, visada su ja sukalbėdavo kad ir vieną maldą.

Tą dieną sūnus užsuko anksčiau, apie pietus. atėjo neįprastai linksmas, net ir klausti neprireikė, viską pats kaipmat išklojo. Jis sužinojęs, kad prie vienos tarp miškų įsikūrusios bažnyčios susibūrė panašaus likimo žmonių bendruomenė. Šie žmonės taip pat kažkada svaiginosi, tačiau dabar yra pasiryžę blaiviai gyventi. Apie tai sužinojęs, jis nudžiugo, užsidegė tuojau pat ten nuvykti. Buvo tikras, kad su jais bendraudamas, dirbdamas ir melsdamasis greičiau atgaus pasitikėjimą savimi ir taps tvirtesnis. Taip pat norėjo pasidalyti savo patirtimi: kaip jis pateko į narkotikų voratinklį ir kiek daug prarado, kol atsikvošėjo... atrodė, lyg staiga jam būtų išdygę sparnai, kurie veikiai suplasnos ir jį pakels. Živilė neprisiminė, ar tokį sūnų kada nors matė. Regėjosi, kad jų maldas Dievas jau išgirdo.

Šarūnas nuvyko į miškuose pasislėpusį kaimą, kuriame gyvenamos buvo vos penkios sodybos, o daugybė trobų stūksojo užkaltais langais. Trys namai, esantys netoli jaukios rąstinės bažnytėlės, skyrėsi iš kitų, buvo naujai apkalti lentomis ir nudažyti. buvo galima numanyti, kad juos remontavo bendruomenės nariai, kurie patys čia ir gyveno. Jei ne ta „Grąžinimo į viltį namų“ bendruomenė, kaimas atrodytų išmiręs.

Kaip tik toks tas kaimas pasirodė Šarūnui ir jį atvežusiai Vidmantei, kai jų golfas, pasišokinėdamas miško keliuku, atriedėjo prie bažnytėlės. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios. Tiesa, tolėliau ganėsi nedidelė karvių banda, būrelis avių ir šyvas arklys. Bažnytėlėje vyko pamaldos. Įėję vidun, juodu nepasijuto esantys svetimi, ką tik atsibastę, regėjosi, kad čia jau daug kartų yra buvę. besimeldžiantieji į juos nekreipė jokio dėmesio, net akies krašteliu nedirstelėjo, bet linkėdami ramybės tiesė jiems rankas lyg seniems geriems pažįstamiems. Šarūnas pasijuto taip, tarsi seniai čia būtų apsistojęs, jau gyvenęs tarp miškų ir meldęsis šioje bažnytėlėje. Jis buvo tikras, kad čia pasiliks, tikėjo, kad atsiras jam vietos.

Taip ir nutiko. Jį mielai priėmė į bendruomenę ir Šarūnas greitai su visais susibičiuliavo. artėjo vasaros vidurys.

Tarp miškų Šarūnas išbuvo kone pusmetį, iki pačių Trijų Karalių. Tuomet pasikvietė jį „Grįžimo į viltį namų“ bendruomenės vadovas kunigas Steponas ir pasiūlė vykti į Vokietiją, kur taip pat veikė panaši bendruomenė. Ten jam reikėtų daryti tą patį, ką dabar: melstis, dirbti ir dalytis savo patirtimi su kitais. Nė kiek nesudvejojęs Šarūnas iškart priėmė pasiūlymą.

Sužinojusi, kad po savaitės ir sūnus paliks tėvynę, Živilė apsiverkė. ašaros riedėjo skruostais ne tik iš džiaugsmo, kad mato žvalų, nenustygstantį vietoje, laimingą Šarūną, kuriam ši kelionė neabejotinai buvo labai svarbi ir reikalinga, bet ir iš apmaudo, kad vėl teks išsiskirti. Matydama sūnų, su juo kalbėdama ar tylėdama, moteris jautėsi laimingiausia pasaulyje. nors ir neturėjo savo pastogės, net savo kampo, tačiau užmezgė ryšį su Šarūnu, o tai buvo didžiausia dovana ar atlygis už skaudžias netektis. Živilei buvo skaudu dėl to, kad ji nujautė, jog, sūnui išvykus, vėl pasijus vieniša, kaip jautėsi po Žilvino mirties. Tiesa, Šarūnas žadėjo po kelių mėnesių iš Vokietijos parvažiuoti. Jam grįžus, Kantrienė tikėjosi apsigyventi socialiniame būste, kurį ruošėsi paskirti savivaldybė.

Živilė vėl turės savo pastogę, kurioje galės ir tvarkytis kaip tinkama, nebereikės bijoti, kaip prisiglaudus Jonės įmonės patalpose, kad ne vietoje susidėjo savo daiktus.

Gana dažnai, kartais net keliskart per savaitę, Živilė sulaukdavo sūnaus laiškų. juose buvo daug šiltų sakinių mamai ir gerų, džiaugsmingų naujienų. Šarūnas gyrėsi, kad jam puikiai sekasi Vokietijoje, vienuolyne, kur glaudžiasi panašaus likimo žmonės, kad jis vis geriau kalba ir rašo vokiškai, nors prisipažino, kad melstis svetima kalba jam nesiseka. sūnus pradžiugindavo mamą ne tik laiškais, gana dažnai ir paskambindavo. kartodavo, kad jos labai pasiilgo. Išvykdamas Šarūnas sakė, kad Vokietijoje nebus ilgiau kaip tris mėnesius, tad Živilė tikėjosi greitai sulaukti sūnaus. Tačiau sykį jis pranešė, kad vokiečiai siūlo pasilikti ilgiau ir tapti bendruomenės vadovo padėjėju, žada mokėti algą. Živilė jautė, kad jei tik prasitartų, kaip smarkiai pasiilgo sūnaus, ir paprašytų grįžti, jis viską mestų ir parlėktų. Tik ar toks jos poelgis nebūtų pernelyg savanaudis? Motina suprato, kad sūnus dabar jaučiasi reikalingas, o svarbiausia – ir gerbiamas.

Živilė neišsidavė nuliūdusi, kad greitai neteks pamatyti sūnaus, džiugiai jį pasveikino. Pravirko tik baigusi kalbėti. Nepaisydama dar neišėjusios namo Jonės, ji kūkčiojo delnais užsidengusi veidą. Luktelėjusi įmonės vadovė pasiteiravo, kas nutiko. Nors guosti globotinės nebuvo nusiteikusi.

Živilės guosti ir nereikėjo. nuo paraudusių skruostų braukdama paskutines ašaras, moteris paaiškino, kad pravirko iš džiaugsmo. Kaip nesidžiaugsi, jei Šarūnui Vokietijoje viskas kuo puikiausiai klostosi, net ir darbą gavo. Didžiuodamasi motina ėmė pasakoti apie sūnų, ir veikiausiai dar ilgai būtų nebaigusi kalbos apie jo sėkmę, koks jis pasikeitęs, tapęs švelnus ir rūpestingas, bet dirstelėjo į rūškaną Jonę ir nutilo supratusi, kad geradarei tai ne itin patinka. Atrodė, ji tuoj sprogs iš pavydo.

Tą vakarą likusi viena Živilė daugiau nebeverkė, tik meldėsi ir svajojo, kad greitai galės džiaugtis savo pastoge, kad laukia malonūs rūpesčiai – teks tvarkytis namus, nors tai tik socialinis būstas, bet vis tiek savas.

Kai paskambino iš savivaldybės valdininkas, tvarkantis socialinio būsto reikalus, Živilė apsidžiaugė, bet jos džiaugsmas buvo ankstyvas. Paklausta, ar dirba, ji nustebo, argi nežino, kokia jos negalia ir koks jos amžius? Kai moteris patvirtino, kad niekur nedirba, vyras ėmė ją gėdinti, kad negražu šitaip apgaudinėti, nes gauta iš „Sodros“ informacija rodo, kad ji dirba. Išvadino apgavike ir numetė telefono ragelį.

Akimirksniu Živilės akis uždengė juoda marška, tapo negera dėl nujaučiamos apgavystės. Kaip išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas? Dingtelėjo, kad nereikia skubėti, kad ne dabar, ne šiandien, bet rytoj, per naktį apgalvojusi, ką turi daryti, mėgins sužinoti teisybę. Neapleido nuojauta, kad ji gali būti įdarbinta šitoje Jonės įmonėje. Nutuokė ir kuo: ogi sarge. Tik algą pasiimdavo vadovė.

Paskambinus į „Sodrą“ ir į Darbo biržą, nuojauta pasitvirtino.

Taigi, žurnalistas Gedas buvo teisus perspėjęs, kad nereikėtų pasitikėti Jonės gerumu. Sužinojusi, kad yra taip skaudžiai apmulkinta, Živilė nusprendė rasti Gedą, norėjo pasitarti, kaip galiausiai sutvarkyti šį bjaurų reikalą. Tačiau vienintelio galimo patarėjo telefonas buvo išjungtas.

Ryte vežimėliu į darbą atriedėjo Jonė Kreivienė, atsainiai pasisveikino ir pasiteiravo, kaip laikosi Živilė. O ta ėmė pyškinti, lyg tąnakt išties būtų sargavusi:

– Ak, viršininke, naktužė ramiai praėjo. Nors jaučiau, kad gali visko būti, nutikti, bet suklydau... Šį kartą suklydau... Nieks nesitrynė apie langą, nešūkavo, nesikeikė, nesiglamžė, nieks nesibeldė, nesibrazdino apie duris, tik porą kartų kažkas paklebeno durų rankeną, galbūt tik netyčia prilietė. Pelių krebždesio, cypimo ar lakstymo nesigirdėjo... Argi nežinote, kad anksčiau visko pasitaikydavo?.. Tiesa, to jums niekada nesakydavau. Maniau, kad ir pati žinote, nenorėjau jūsų trukdyti. O tokių ramių naktų kaip ši retai pasitaikydavo. Tokios naktys, sako, būna prieš audrą. Argi tai ne tiesa? Nors dabar tokie laikai, kad neaišku, kuo tikėti, kad nebūtum apmulkinta, tiesiog apiplėšta, išsunkta lyg citrina ir numesta, niekam nebetinki – tai niekam tavęs ir nereikia.

Sužinojusi, kaip ja pasinaudojo, Živilė iš tiesų jautėsi lyg išsunkta citrina.

O Kreivienė atrodė rami, gal tik trumpam sutriko. Akivaizdu, kad toks atvejis jai nebuvo staigmena, ir ji žinojo, kaip elgtis ir ką sakyti.

Anot Jonės, dabar jau nieko nepakeisi. Živilė gali kreiptis į teismą, bet vargu ar įrodys, kad buvo mulkinama. Juk likusi be pastogės gyveno čia, o kas patvirtins, kad nedirbo įmonėje, kad nežinojo, jog yra įdarbinta, ir kad negavo algos. Pasirodo, Živilė viską darė savo noru, tai rodo ir pasirašytas prašymas, kurį Kreivienė pakišo priglaustai benamei. Parašas tikrai buvo jos. Živilė prisiminė: pasirašyti tuščiame lape jos paprašė „geradarė“, kuriai atseit buvo smalsu, kaip paralyžiaus sužaloti pirštai laiko rašiklį ir geba rašyti. Dabar paaiškėjo, jog Jonė prašė pasirašyti tam, kad turėtų saugiklį, jei klasta išaiškėtų. Suktoji globėja sakė, kad nesijaučia pernelyg kalta, kad gali tuoj pat ją atleisti iš darbo, kita vertus, Živilė gali pas ją gyventi kiek tik panorės – tol, kol susiras, kur įsikraustyti. Tačiau Kantrienė tik troško, kad Jonė kuo greičiau užsičiauptų, paliktų ją ramybėje, tada būtų lengviau nuspręsti, kur dabar dėtis. Jautė, kad net iki pietų bus sunku ištverti.

Živilė apsirengė ir elektriniu vežimėliu išbirbė į tuščią daugiabučio kiemą. Šio namo pusrūsyje ir glaudėsi savo pastogės netekusi moteris. Ji nenumanė, kur toliau keliauti, bet suprato, kad kieme ilgiau stoviniuoti neverta, jei nenori susitikti su darban skubančiais socialinės įmonės darbuotojais. Išriedėjo į gatvę ir šaligatviu pasileido į pakalnę nedidelio skverelio link, kuriame sustojusi galės ramiau pamąstyti.

Devintą valandą ryto jau buvo šviesu, bet gana vėsoka, pirmųjų balandžio dienų saulės spinduliai spėjo ištirpdyti net ir mažus sniego lopinėlius, menkai debesuotas dangus ir vis šiltėjantis oras žadėjo malonią pavasario dieną.

Tada nieks nesitikėjo, kad žiema netruks grįžti, kad per Velykas prisnigs.

Tuščiame skverelyje buvo jauku, plikose plačiašakėse, senokai negenėtose liepose čirškė žvirbliai ir krankė varnos, tiktai niekur nesimatė balandžių. Galbūt juos išbaidė koks valkataujantis katinas ar šuo?

Tą rytą Živilei rūpėjo tikrai ne paiki karveliai, išdykėliai žvirbliai ar įžūlios varnos. Tik akimirką ji girdėjo paukščių sutartines, vėliau viskas nutolo. Ji užsimerkė ir mėgino prisiminti pašnekesius su Jone, jos laikyseną, elgesį, judesius, veido bruožus ir išraiškas. Tą rytą viskas atsiskleidė kitaip, nei atrodė anksčiau, viskas dvelkė apgaule. O bjauriausias atrodė jos apsimestinis gerumas. Tiktai vienas Jonės pasakytas dalykas Živilei atrodė teisingas: nepradėti su ja bylinėtis, nesikreipti į teismus ir jokios teisybės neieškoti. nežinia, kiek tam laiko, jėgų, kantrybės prireiktų, ir dar neaišku, kas laimėtų.

Živilė persikraustė pas Gustus, apsigyveno tame pačiame kambaryje, kuriame keletą mėnesių glaudėsi Šarūnas. Čia jis paliko savo drabužius ir daiktus. Motinai jie netrukdė, atvirkščiai, apžiūrinėdama, liesdama ir kilnodama sūnaus daiktus, motina jautė malonumą, atrodė, kad Šarūnas nėra toli išvykęs, kad tik kažkur išėjo ir greitai turėtų parsirasti, gal grįžti iš darbo, dingojosi, kad jis dabar ir nakvoja tame kambaryje. Živilė pralinksmino sūnų, su juo pasidalijusi savo įspūdžiais, patiriamais apsigyvenus jo kambaryje. Smagu buvo išgirsti iš Vokietijos paskambinusio sūnaus juoką. Tai buvo pati geriausia paguoda, suteikusi vilties, kad pagaliau ims sklaidytis negandų ūkanos.

Su Gustais Živilė sutiko Kristaus prisikėlimo šventę. Smagus buvo pasiruošimas šv. Velykoms. Vidmantė laukėsi pirmagimio ir nebedirbo. Abi moterys tvarkė namus, velykiniam stalui gamino valgius, kepė sausainius, bandeles ir pyragą, galop margino kiaušinius. Ruoša ėjosi sklandžiai, jos dirbo neskubėdamos, pasitardamos, pasišnekėdamos apie gyvenimą, prisimindamos Vaidą su Šarūnu ir amžinybėn iškeliavusį tėtį.

Dar prieš apsistodama pas Gustus Živilė pamanė, kad būtų gera pagyventi vienuolyne, kuriame vasarą jau teko būti, kuriame patyrė įstabią palaimą ir ramybę. Prisiminė kunigą Jurgį, nepaprastai nuoširdų ir įžvalgų ganytoją, malonų pašnekovą, gebantį ir paguosti, ir patarti. Jo patarimai tik nurodydavo, apie ką reikia pamąstyti, kur ieškoti sprendimų ar atsakymų į iškilusius klausimus.

Taigi ji panoro vykti į vienuolyną, sutikti kunigą Jurgį, aplankyti savo obelaitę, šalia kurios būdavo gera melstis ir lengva mąstyti. Ne iš karto prasitarė Vidmantei apie savo norą. tik per Atvelykį pasakė, kai įsitikino, kad duktė puikiai jaučiasi, kad jai nereikalinga jokia pagalba. Pagalbos galėjo prireikti po gimdymo. Be to, gyvendama pas Gustus, Živilė pastebėjo, koks rūpestingas Augustas, Živilei primenantis jos pačios vyrą Žilviną.

Atvykusi į vienuolyną, apsitvarkiusi savo celėje, pasimeldusi koplyčioje, Živilė vežimėliu nudardėjo į sodą prie savo obelaitės. Jos plikose šakose čirškė varnėnai, tai nuskrisdami, tai vėl sugrįždami į savo inkilą. Smagu turėtų būti sparnuočiams, nes po žiemos sugrįžę jie randa namus, nieks jų nesugriauna, neatima, o kartais net atnaujina ar įkelia naujus.

Diena pasitaikė vasariškai karšta, tik iš nesužaliavusių obelų buvo aišku, kad dabar pati gegužės pradžia. Živilė apsidairė, kur galėtų pasislėpti nuo kaitros. Sodo pakrašty pastebėjo pavėsinę, kurios apskritas rausvai dažytas stogas, paremtas rąstu, atrodė kaip raudonviršio kepurė, ir pasuko tenai. Privažiavusi artyn pamatė, kad joje sėdi graži maždaug jos metų moteris. Ji nejudėjo, žvelgė kažkur į tolumas pro belapius medžius ir vielinės tvoros tinklą. Vėjas plaikstė palaidus plaukus ir plazdeno pilką, beveik žemę siekiantį sijoną. Moteris mąstė, galbūt svajojo. Panašiai prie savo obels sėdėdavo ir Živilė, kažkur klajodama mintimis. Živilė suabejojo, ar derėtų trikdyti nepažįstamosios vienatvę, bet kai jau sukosi grįžti, moteris sujudėjo, pažvelgė į ją, lėtai judančią vežimėliu, ir pamojo ranka, kviesdama privažiuoti. Po akimirkos ji pamojo dar kelissyk, neleisdama Živilei abejoti jos kvietimu.

Prie pavėsinės ją pasitikusioji maloniai pasisveikino:

– Labas, mieloji!

– Laba diena... Man malonu...

– Jūs – naujokė?

– Nežinau, ar galiu vadintis naujoke... – suabejojo Živilė. – Šitame vienuolyne aš jau ne pirmą kartą. Net turiu savo obelį.

– Jūs tą obelį pasodinote?

– Ne, ką jūs... Ji senokai čia pasodinta, bet praėjusią vasarą aš su ja susipažinau. Man ta obelaitė labai artima, prie jos man gera pabūti. Mes pasikalbame. Ji mane išklauso ir paguodžia.

– Suprantu... Aš taip pat kartais su kuo nors kalbuosi, klausiu patarimo, kad ir dangaus ar horizonto. Suprantu. Kai nelieka su kuo bendrauti, tinka bet kas. Ir medis tinka... Jums per šilta saulėje, važiuokite vidun, pavėsinėje daug vėsiau.

– Dėl to aš ir čia... Negalėdama ištverti šilumos, nutariau sudrumsti jūsų vienatvę...

– Tai ir gerai, man ji jau įgriso. Aš – Elena.

– O aš – Živilė, – pasakė įriedėjusi į pavėsinę, kurioje buvo gaiviau. – Kaip smagu... Gal neperšalsiu?

– Dėl savęs esu rami. Atvykau, kai dar buvo sniego, ir manau, kad esu užsigrūdinusi.

– Gal vienuolyne šventėte Velykas?

– Deja, ne... Velykas praleidau labai liūdnai, net dukra su savo draugu neįstengė manęs prablaškyti. Pagailėjau jų ir paraginau, kad išeitų kur nors... Pamaniau, kad kitur jiems bus smagiau, nei su liūdna motina. Pasakiau, kad norėčiau likti viena... Manęs jie nesuprato, išėjo tarsi išvaryti. Nuo to pasijutau dar šlykščiau...

– Suprantu tave... Atleiskite, jus...

– Ne ne. Viskas gerai, kreipkimės viena į kitą „tu“, Živile.

– Suprantu, Elena. Ir aš tai esu patyrusi. Tačiau apie savo gyvenimą šiandien nenoriu pasakoti, gal kitą kartą... Tikiuosi, dar čia pabūsi, neišvyksi?

– Oi ne, tikrai neišvyksiu iš šio mielo ir nepaprastai jaukaus Dievo prieglobsčio. Jei apvaizda leis, norėčiau šiame vienuolyne pabūti visą gydytojos man skirtą nedarbingumo laiką, dar dešimt dienų. Juk čia pati geriausia sielos gydykla.

– Ak, kaip taikliai pavadinai šitą nuostabų kampelį, šitą vienuolyną... – Živilė nuleido akis ir kiek paraudo, lyg norėdama kažko paklausti, bet nedrįsdama.

– Kas nutiko?..

– Ne, nieko tokio. Tik pamaniau, kas tave taip nuliūdino? Nedrąsu prašyti, kad papasakotum savo sielvartą... – tarė, norėdama išgirsti skaudžią šios moters istoriją, žinojo, kad klausydamasi Elenos ji nors trumpam pamirš savo žaizdas.

– Aš ir pati geidžiu kam nors išsipasakoti, atsiverti, gal tuomet palengvėtų... Juk ir tau palengvėja, kada atsiveri?

– Taip... Po pokalbių su kunigu Jurgiu man palengvėja.

– Jis nuostabus... Argi ne taip? – Elena nusišypsojo ir paraudo.

– Taip, jis tikrai yra nuostabiausias ganytojas ir mūsų sužeistų sielų gydytojas... Ir vis dėlto, kas sužalojo tavo sielą?

– Mūsų šeimoje, – pradėjo Elena, – viskas klojosi puikiai. Su vyru pasistatėme namą. Užauginome ir dukrą. Nieko mums netrūko, tikrai nieko. Nedaug ir pykomės, retai dėl kažko priekaištavome vienas antram, o apie neištikimybę ir minčių nebuvo. Atrodo, kad nebuvo... Negaliu prisiminti, kad būtume kažkaip vienas kitu nepasitikėję, priekaištavę, kėlę pavydo scenas. Mes studijavome viename kurse, o baigę studijas atšokome vestuves. Net ir sapnuot nesapnavau, kad viskas, kas per dvidešimt metų buvo sukurta, sugrius per akimirką, kaip kortų namelis. Nemaniau, kad taip paikai gali pasielgti vyras, su kuriuo pragyvenau tiek metų. pasirodo, kad jo visai nepažinojau. Gal jo jausmai man niekados nebuvo tikri? Dabar atrodo, kad su manimi jis gyveno užsidėjęs kaukę...

Vieną vakarą vyras grįžo iš darbo kažkoks nesavas, paprašė, kad atsisėsčiau, pastatė nugertą butelį viskio ir taureles. Pasakė, kad turime kažką svarbaus aptarti. Aš net žvakę uždegiau, kad būtų jaukiau. Jis neprieštaravo, pripylė taureles. Vos nenusikvatojau, kai paragino išgerti, kad būtų drąsiau, tarsi mes kokie vaikėzai. negera nuojauta suspaudė širdį, atrodė, kad tuoj tuoj atsitiks kažkas baisaus... Pagaliau jis prašneko, nuleidęs akis, vengdamas žiūrėti į mane, tarsi prasikaltęs vaikas, mėginantis prisipažinti. Vis stabčiodamas ištarė, kad mūsų gyvenimas turi keistis... Pamaniau, kad gyvenimas turėtų keistis todėl, kad užaugo Ieva, mūsų dukra... Tuomet nieko naujo jis nepasakė. Mūsų gyvenimas jau pasikeitė: Ieva gyvena su draugu. Jokia staigmena, jei jie netrukus susituoks... Gal ji apie tai jau pranešė tėčiui? Tačiau vyras paneigė mano spėliones, patikino, kad Ieva čia niekuo dėta... Tai jis nusprendė keisti savo gyvenimą, nes suprato, kad reikia palikti namus ir šlietis prie pirmosios meilės Aidos.

Akimirką pamaniau, kad tai nevykęs pokštas, negalėjau patikėti, kad mano vyras šitaip pasielgtų... Be to, Aidą puikiai pažįstu, pažįstu visą jos šeimą, su kuria mes gana artimai bičiuliavomės, lankėmės vieni pas kitus, drauge praleisdavome šventes. Vyras neslėpė, kad vyresnėse klasėse jis su Aida draugavo, eidavo į šokius. Tarp jų atseit buvo platoniška meilė, tik bučiniai, daugiau nieko…

– Na, na... – lyg paragino tęsti susidomėjusi Živilė, nutraukdama pauzę.

– Na ir ką... Ogi nieko... Prašiau, kad atsikvošėtų, o jis atsakė, kad man pačiai reikia atverti akis, kad pagaliau suprasčiau, kas iš tikrųjų dedasi. Man patarė sekti Aidos vyro pavyzdžiu, kuris iš karto suprato, kad sena meilė nerūdija. Bet juk tai vaikiška! O jis nusišypso ir ima aiškinti, kad tik vaikai geba nuoširdžiai mylėti. Nebeklausiau, ar bent kada nors mylėjo mane. Ėmiau raudoti. Palikęs mane virtuvėje, jis susirinko būtiniausius daiktus ir išėjo. Žinau, kad iš pradžių jie gyveno viešbutyje, paskui išsinuomojo butą. Neretai juos matau: eina susikibę, įsimylėję kaip paaugliai. Aš nebegaliu būti, juo labiau gyventi tame name, kuriame kiekviena kertė, kiekvienas daiktas, net ir mažiausios smulkmenos primena ilgai kurtą, bet žaibiškai sugriuvusį mūsų gyvenimą. Tikriausiai vertėtų namą parduoti. Tiesa, ne dabar, kai oficialiai išsiskirsime... – pasiėmusi nosinaitę, Elena ėmė šluostyti skruostais pabirusias ašaras.

– Na, nereikia... O aš tai likau bename...

– Ką? – pro ašaras paklausė.

– Taip, nebeturiu savo pastogės... Bet juk žadėjau savo gyvenimą papasakoti kitą dieną.

– Gerai... Palauksiu rytojaus... Jei panorėsi, galiu tau namą parduoti... Daug neprašysiu...

– Man namo tikrai nereikia, ir pinigų visai neturiu. Viską rytoj išpasakosiu. Mano gyvenimas negailestingas, siunčia smūgius vieną po kito, tik laikykis... Gal pati neskubėk, dar gali viskas susitvarkyti...

– Ne, mūsų santykiai jau nesusitvarkys, niekados jau nebus tokie, kokie buvo... Jei ir sugrįžtų vyras, jei ir išmaldautų mano atleidimo, nepasitikėjimas liktų amžiams kaip juoda praraja tarp mūsų. Negi to reikia?

Kitą dieną Živilė papasakojo Elenai savo gyvenimą, pasidalijo savo netektimis ir likimo smūgiais, kuriuos patyrusi, išgyvenusi gebėdavo susitvardyti, sukaupti jėgas ir vėl pakilti, neprarasti vilties ir tikėjimo. Ji išpasakojo našlės ir benamės gyvenimą. Į kvaišalus įklimpusio, bet išsikapanojusio Šarūno atsivertimas priminė biblinę sūnaus palaidūno istoriją. Koks nuostabus ir gražus atrodė Živilės atleidimas sūnui, palaikymas ir tikėjimas, kad Šarūnui pavyks išsivaduoti iš narkotikų. Ar tai nepanašu į stebuklą?

– Gal protingiau palaukti, neskubėti parduoti namo? – išklausiusi Živilę, žvelgdama į tolį, kur jau beveik nusileidusios saulės spinduliai nuspalvino retokus plunksninius debesis, paklausė Elena.

Turbūt ji tikėjosi Živilės pritarimo, kad jai nereikėtų skubėti. Tačiau sėdinti vežimėlyje moteris tylėjo, net nelinktelėjo galva. Ji nusprendė nieko nepatarinėti, juk neįmanoma pažinti kitų gyvenimo. Pasakodama Elena galėjo nepaminėti ko nors svarbaus, kas leistų objektyviai įvertinti padėtį ir teisingai patarti.

Pastebėjusi, kad laikas į pamaldas, Živilė įjungė savo karietos varikliuką.

Tą rytmetį, kai Živilė pas kunigą vaišinosi namie kepta rugine duona su skilandžiu, gardžiu pyragu ir kvapnia kava, kažkas pasibeldė į zakristiją. Nustebęs kunigas Jurgis pakilo atidaryti durų.

– Labas rytas, jūs pas mane? – su kažkuo pasisveikino ir išėjo. Neilgai užtrukęs, kunigas grįžo. – Jūsų ieško Aleksandra... Galiu ją įleisti?

– Tikriausiai Jonės dukra? Įleiskite, jei...

– Na... – tarė plačiau praverdamas duris kunigas Jurgis, – prašau, prisijunkite prie mūsų kuklių pusryčių...

Aleksandra Kreivytė atrodė labai pasikeitusi, nors nedaug tebuvo praėję laiko, kai Živilė ją matė. Atrodė, kad Jonės dukra mažai miegojusi, išsekusi ir rūpesčių prislėgta. Pakviesta stovėjo neskubėdama užeiti į vidų, jos akyse tvenkėsi ašaros.

– Sveika... – pirmoji pasisveikino Živilė, stengdamasi neišsiduoti, kad yra nustebinta tokio netikėto apsilankymo. – Jei atvykai, užeik. Matyt, kažkas svarbaus nutiko, jei mane susiradai?

– Labas, – žengė viešnia į vidų. – O taip... Atsitiko... Mano mamą ištiko insultas... Tu ją turbūt prakeikei!

– O Viešpatie! – išsigando Živilė.

– Tikriausiai, kunige, dabar pas jus prisiglaudusi atgailauja! – šūktelėjo mergina, rodydama pirštu į vežimėlyje susigūžusią Živilę.

– Viešpatie, ar proto netekai, Aleksandra?

– Mano protas vietoje. Kai mama atgavo sąmonę ir pradėjo kalbėti, pirmiausia pasakė, kad tu ją prakeikei... Pati esi prakeikta ir kitus prakeiki... Juk taip!..

– Ką čia paistai, atsikvošėk...

– Na, užteks, nurimkite pagaliau, nepamirškite, kur esate... – prabilo suglumintas kunigas. – Nedera švaistytis tokiais kaltinimais. Esu tikras, kad Živilė niekam nėra blogo linkėjusi... Beje, netikiu ir prakeiksmais. O už tavo vargšę mamą siūlyčiau pasimelsti. Už valandėlės aukosiu mišias. Jonę aplankysiu. Rytoj. Kur ji?

– Ligoninėje.

– Na ir gerai... Dabar paduokite viena kitai rankas. Nurimkite ir išgerkite kavos. Tikėkite, kad gėris nugalės.

– Ką čia pamokslaujate, kunige! – sušuko Aleksandra ir kaip viesulas išdūmė iš zakristijos.

Kunigas Jurgis tik skėstelėjo rankomis. Atrodė, kad jis susikrimto dėl to, kad kažką ne taip padarė, kad turėjo kaip nors kitaip pasielgti, turėjo tą merginą paguosti.

Vis dėlto Aleksandra pasiliko mišiose, per kurias priėjo ir išpažinties, ir priėmė šventąją komuniją, ir pasimeldė už motiną... O po mišių kaipmat pradingo.

Kitą dieną kunigas aplankė Jonę ligoninėje. Sugrįžęs nuramino Živilę, kad Jonė sveiksta, kasdien jaučiasi vis stipresnė, paralyžius traukiasi ir yra vilties, kad ji vėl bus tokia, kokia ir buvo. Labiausiai Živilė nudžiugo išgirdusi, kad ligonė nori ir nuoširdžiai prašė, jog ji pasimelstų už jos sveikatą. Ligonės prašymas užtikrino, kad ji apie Živilę nieko blogo nemano, o gal niekados ir nemanė.

– Jei galite, jei išties nepykstate už padarytas skriaudas, sukalbėkite kelias maldas, kad Dievas Jonės neapleistų... Ji tiki, kad jūsų maldos jai padeda sveikti, – atsargiai, supratingai, jokiu būdu neįsakydamas kalbėjo gerasis ganytojas.

– Dėkoju, kunige Jurgi, už nuostabias naujienas ir prašymą. Nuo jo kaipmat mano siela nušvito. dabar mano siela tokia giedra, lyg šio pavasario dangus. Aš ir taip dažnai už ją meldžiausi, prašydama Viešpaties. Tačiau štai... Vis tiek ją ištiko insultas. Apkaltino, kad... Kad ją prakeikiau... – tarė nudelbusi akis.

– Baikite sielotis dėl tokių nesąmonių. Ligos gali apnikti dėl nervų, dėl pergyvenimų, dėl sąžinės graužaties. Kartais tik bėdai ištikus žmogus atsikvoši ir ima gailėtis dėl savo blogių poelgių.

– Taip... Aš būtinai pasimelsiu už Jonę... Klausėte, kunige, ar nepykstu? Nežinau... Nežinau, ar aš moku pykti. veikiausiai nemoku, o gal ir nesugebu.

Jis patylėjęs tarė:

– Man metas ruoštis mišioms.

Visi nekantriai laukė lietaus, kuris tik per Atvelykį tirpdė sniegą, o vėliau nė lašas neiškrito ir dangus dažniausiai buvo giedras. Žvalgydamiesi po dangų, visi viltingai nužvelgdavo kiekvieną didesnį ir tamsesnį debesį: bet vieni kabodavo sau nejudėdami dangaus pakraščiuose, kiti – plaukdavo kažkur pro šalį.

Vieną dieną pilkšvi ir tiršti debesys aklinai užtraukė dangaus mėlynę. Tačiau jie tik paslėpė saulę. Ore tvyrojo slegianti tvankybė, išsilaikiusi kone iki paties vakaro.

saulei leidžiantis už debesų, Živilė sėdėjo pas savo obelaitę, pirštais brau-kė per vėsoką jos kamieną, vis pažvelgdama į žiedus kraunančias šakas. Moteris spėjo, kad ši naktis bus lietinga, trankoma perkūno ir skrodžiama žaibų. Spėjo, jog ši tvankybė ilgai nesitęs. Spėjo ir neapsiriko.

Supypsėjo mobilusis, pranešdamas apie atskriejusią žinutę, kuri buvo trumpa: „Atsiprašau už viską... Pasimelsk...“ Živilė atsakė, kad jau meldėsi, ir žadėjo dar nesyk prisiminti Jonę savo maldoje. Netrukus telefonas suskambo varpeliais, išgirdusi šią melodiją tiesiog pašokdavo iš džiaugsmo, žinodama, kad skambina Šarūnas.

– Labas vakaras, vaikeli.

– Sveika, mama, – jo balse virptelėjo džiaugsmo gaidelė.

– Man malonu tave tokį laimingą girdėti. Net ir nereikia klausti, kaip tau sekasi...

– Tai jau tikrai, mama. Tu net neįsivaizduoji, kokių naujienų tau turiu!

– Na?.. Klok greičiau! Nekankink savo mamos!

– Ar teisybė, kad tu manęs beprotiškai pasiilgai?

– Kam dar klausi, sūnau?.. Negi pats nežinai?

– Žinau... Aš irgi labai tavęs pasiilgau, mamyte... Tu gali atvykti ir gyventi su manimi. Ir lėktuvo bilietą nupirksiu...

Živilė neteko amo, jai buvo nelengva patikėti tuo, ką sakė sūnus: akimirksniu regėjosi, kad vaikis juokauja.

– Ką sakei? Pakartok! – šūktelėjo tikėdamasi išgirsti, kad sūnus pats greitai atvyks, galbūt visam laikui sugrįš.

– Taip, mam... – išgirdo Živilė ir pokalbis nutrūko. Išgirstas „taip“ patvirtino, kad Šarūnas nepokštauja, kad jis tikrai rūpinasi, jog ji vyktų į Vokietiją ir apsigyventų su juo.

Staiga pakilo vėjas. Buvo aišku, kad bet kurią akimirką gali prapliupti labai stiprus lietus. Živilei teko kuo skubiau leistis klevų alėja į vienuolyną.

Varė savo vežimėlį kaip įmanydama greičiau, aišku, stengdamasi neapvirsti. Bet Živilė nespėjo, iki pastato likus kokiems dešimčiai metrų, ją užklupo liūtis. Būtų kiaurai permirkusi, bet staiga kažkas virš galvos išskleidė didžiulį margą skėtį. Jį laikė šalia basomis per patižusį taką einanti Elena. Ji nusišypsojo Živilei.

Nuo tos dienos, kai moterys paskutinį sykį bendravo, praslinko pusantros savaitės. Per tą laiką jos tik pasisveikindavo susitikusios valgykloje ar koplyčioje. Atrodė, tarsi vengtų viena kitos: gal todėl, kad norėjosi pabūti vienoms, ypač Elena skubėjo viską kuo geriau apmąstyti, o Živilė nedrįso trukdyti savo naujajai pažįstamai suvokti ir įvertinti gyvenimo pokyčių.

Tik tada, kai nuo liūties ir vėjo pasislėpė įstiklintame vienuolyno prieangyje, abi lengviau atsiduso.

– Na va... – pasakė Elena, iškišusi pro duris nupurtyti šlapio skėčio. Vėjo gūsis vos neišplėšė jo iš rankų ir nenusinešė į tamsą. Plykstelėjo žaibas, nušviesdamas klevų alėją ir blaškomus sodo medžius. Nuo griausmo suvirpėjo prieangio stiklai, regis, nedaug trūko, kad subyrėtų. – Ohoho, – įtraukusi skėtį ir uždariusi duris, moteris pritūpė ir baikščiai pažvelgė į Živilę, kurios veidas, silpnai apšviestas lemputės, atrodė nušvitęs, jame nebuvo nė menkiausio nerimo ar išgąsčio.

– Dėkui tau, jei ne tu, būčiau smarkiai sulyta... – padėkojo susigūžusiai Elenai. – Bijai?

– Taip, nuo vaikystės bijau žaibų, – prisipažino uždėjusi ledinius ir virpančius delnus ant ramių ir šiltų Živilės rankų.

– Ne, – papurtė galvą šioji, – ne, negaliu patikėti... Kas tada mane pasitiko ir apsaugojo nuo liūties?

– Tada dar nežaibavo, – skvarbiomis akimis žvelgdama į ją, atsakė moteris.

– O man toks oras patinka. Jis toks, kaip mano gyvenimas.

– Dabar jau ir mano... Tačiau aš tokio nenoriu. bijau žaibų nuo vaikystės. Bijau visokių permainų. Tie smūgiai nepaprastai skaudūs ir siaubingi.

– Na taip, skaudūs, bet prie smūgių tenka priprasti. Jie žmogų užgrūdina. Tik reikėtų laikytis, stengtis ištverti ir neištižti...

Dar vienas gūsis smogė į prieangio stiklus. Po akimirkos ir žaibai nušvietė medžius, lyg į pakalnę dardantis vežimas nudundėjo griaustinis. Elena dar labiau susigūžė, nuleido galvą, kaktą priglaudė prie Živilės kelių ir delnais suspaudė jos rankas.

– Na, na, – tarė Živilė, – nieko nenutiko... Jau rimsta... Atrodo, kad visas siaubas jau tolsta...

– Sakai, tolsta? – nepatikliai perklausė Elena. – Juk gali grįžti ir dar stipriau trenkti... Pamiršau išjungti telefoną... Kur jis? – naršė sidabrinės striukės kišenes. – Tikriausiai palikau celėje...

– Galėčiau tau paskambinti, – Živilė mostelėjo ranka. – Nėra ryšio... Dingo, kai pirmą kartą nugriaudė perkūnija. Kalbėjausi su sūnumi, bet mūsų pokalbis nutrūko. Sakyk, koks tavo numeris?.. – surinkusi jį paskambino, bet veltui. – Tikriausiai palikai celėje...

– Tikriausiai... Na, eime greičiau iš šios siaubingos vietos...

Beveik visą naktį siautėjo vėjas, kartais beprotiškai pašėldavo, kaukdamas lyg koks žvėris pralėkdavo pro langą, tai vėl aprimdavo. Tačiau visai ramu tapo tiktai prieš pat aušrą.

Įprastą Živilės gyvenimo slinktį sujaukė ne tik audra, bet ir Šarūno skambutis. Jai nedavė ramybės nutrūkęs pokalbis su sūnumi. Netikėtas, sugluminęs ją ir neaiškiai pasibaigęs. Ji tarsi spėjo išgirsti sūnaus kvietimą atvykti į Vokietiją, tarsi suprato, kad jis kvietė ne trumpam paviešėti, bet ilgiau pagyventi, galbūt visam laikui, kol jis pats ten bus... Kas žino dabar, kiek ten užtruks: mėnesį, pusmetį, keletą metų?.. Oi ne, ji nesutiks ilgam išvykti iš Lietuvos. Nors ir benamė, nors čia patyrusi skriaudų, apgauta, nė nemėginusi ieškoti teisybės.

Po neramios nakties Živilė neskubėjo keltis, važiuoti į sodą pas savo obelaitę, gulėjo ir galvojo apie nutrūkusį pokalbį su sūnumi, laukė, kada jis vėl paskambins ir viską paaiškins, baigs sakyti tai, ko vakar nespėjo. Ryšys buvo geras, bet telefonas tylėjo.

Živilė atsikėlė vėliau nei įprastai. Iki pusryčių dar buvo likęs kone pusvalandis. Pusryčių ji laukė prieangyje, iš kurio matėsi pilkšvas dangus. Nebuvo stipresnio vėjo, kuris bent kiek sukrutintų medžių šakas. Po liūties daug kur telkšojo balos, be guminių batų čia neišsiversi. Vis dėlto lauke jau vaikščiojo kelios moterys, išėjusios įkvėpti ryto gaivos. Viena tų moterų – Elena – oranžiniais guminiais batais klampojo klevų alėja. Šviesiai pilka striuke ir tamsiomis kelnėmis, žengdama plačiais žingsniais, ji priminė gandrą. Ėjo neskubėdama, žiūrėdama sau po kojomis. Visai priartėjusi kilstelėjo galvą ir pažvelgė į vienuolyno prieangį – pamatė Živilę, pamojo ranka ir paspartino žingsnį.

– Labas rytas! Tai prisigandrinėjau! Et, koks tyras oras...

– Sveika... O aš patingau keltis. šią naktį nelabai sekėsi užmigti.

– Kad ir aš prastai miegojau. Tačiau atsikėliau ir visai nesigailiu. Ko gailėtis, jei vis tiek neužmiegi. Dabar puikiai jaučiuosi... O audros būta baisios. Žaibas skėlė į vieną obelį.

– Ką sakai? Ar tik ne į maniškę pataikė? Ką tai obeliai padarė? Ar smarkiai ją sužalojo?

– Tvojo į tą, kuri be šakos...

– Ta ir yra mano obelėlė, kitos tokios sode nėra… – Živilė susimąstė, valandėlę patylėjo. – Kur trumpa, ten ir trūksta...

– Ne, – papurtė galvą Elena, vėsiomis rankomis suimdama šiltus Živilės pirštus, – ne, niekas netrūko, nelūžo, tik kamieną įkirto, bet nedaug.

– Stipriau įkirsti neįstengė. Ji, kaip ir aš, užgrūdinta, stipri, tokia ta mano obelaitė. O pavasarį – ji dar stipresnė, pilna gyvasties. Po pamaldų nueisiu jos pasveikinti...

Papusryčiavusi ir pasimeldusi, Živilė išdardėjo į sodą pas savo obelaitę. Oras buvo gaivus, net vėsokas. balos klevų alėjoje nuslūgo, buvo aišku, kad iki pietų liūties pėdsakų neliks nė ženklo, vanduo išgaruos ar susigers į žemę. Živilė jautėsi žvali ir puikiai nusiteikusi, kad ir po bemiegės nakties. Privažiavusi prie žaibo įkirstos obelaitės, vos uždėjusi ranką ant sužeisto kamieno, Živilė išgirdo skambant telefoną. Tai buvo ilgai lauktas skambutis.

– Labas, sūnau!

– Labas rytas, mamyte... Kas ten vakar atsitiko?

– Nieko baisaus. Naktis buvo audringa. Tikriausiai dėl perkūnijos ir nutrūko mūsų pokalbis?

– Ar vakar supratai mane?

– Ne, ne visai, Šarūnai...

– Ko nesupratai, mamyte? Nusipirk lėktuvo bilietą ir skrisk pas mane. Berlyno oro uoste pasitiksiu. Ne, aš ir bilietą tau nupirksiu.

– Kaip? Taip paprastai?

– O ką... Aš kalbėjau su Vidmante ir viską sutariau.

– Kaip? Aš taip nepratusi, man reikia pagalvoti, kaip šitaip galima... Viską palikti, mesti...

– Ką palikti, mesti?

– Lietuvą, sūnau.

– Niekas tau nesako, kad turi išvykti iš Lietuvos amžiams, lyg į tremtį... – staiga pokalbis vėl nutrūko.

Tapo aiškiau. Žvelgdama į pražydusios obelaitės šakas, glostydama jos vėsų kamieną, moteris mėgino išgirsti, ką jai medis patartų? Sode be perstojo zujo ir čirškė varnėnai, dūzgė bitės.

Ne į tremtį juk: jei nepatiks, galima bus grįžti.

Telefonas vėl prabilo tik po valandos, bet ta valanda prabėgo taip greitai, kad Živilei neprailgo stovėti po savo baltuojančia, čiulbančia, dūzgiančia obelimi, nenusibodo liesti ir glostyti šiurkštaus obelaitės kamieno, jo užsitraukusių žaizdų ir šiąnakt padaryto žaibo įkirtimo. Atrodė, kad laikas sustojo ir obels šakos skleidė ramią palaimą, kuri tirpdė dvejones.

Atsiliepusi moteris išgirdo ne Šarūno balsą, ne tą, kurio laukė.

– Labas, mama, – pasakė Vidmantė.

– Labas. Kaip šaunu, kad paskambinai. Šar...

– Ir jis man skambino... Aš viską žinau. Būtų gerai, kad rytoj grįžtum pas mus. Namie viską aptarsime. Galiu ir šiandien, dabar tavęs atvažiuoti.

– Ne, ar pablūdai, mano mergaite!.. – lyg išsigandusi suriko Živilė. – Man reikia atsisveikinti, padėkoti... Juk nedingsiu kaip kokia nusikaltėlė, nieko nesakiusi, nepaaiškinusi... Atvažiuok ne anksčiau rytojaus vakaro... Drauge vakarinių mišių paklausysime.

– Gerai, mama, kada nori. Lauk. Tu būtinai turi vykti pas Šarą.

– Išvarai?

– Oi ne, mamyte. Ten tu atsigausi. Man jis trumpai spėjo papasakoti, koks ten gyvenimas.

– Nepyk. Iki rytojaus.

– Sudie, mam...

Baigusi kalbėti, Živilė pastebėjo visai šalia stovinčią Eleną. Nė nepajuto, kada ir iš kur ji atėjo.

– Na ir ką? – pasmalsavo, kai Živilė pakėlė į ją akis, kupinas džiugesio, nerimo. – Na na, su sūnumi?

– Ne... Su dukra. O ir Šarūnas skambino. Prašo, kad skrisčiau pas jį pagyventi. Dar niekad neskridau lėktuvu...

– Bijai?

– Nežinau... Tikriausiai nebijau... – nutilo ir susimąstė žvelgdama į gyvybe alsuojančias obels šakas ir glostydama žaibo įkirstą kamieną. – Atrodo, kad jai visai neskaudėjo... Žydi sau ir viskas, tos pašėlusios nakties lyg nebūta...

– O taip, žydėjimo metas nuostabus... – netikėtai pasigirdo kunigo balsas.

– O! Pas mus ir kunigas atėjo, – nudžiugo Elena.

– Tai šaunu, – nusišypsojo Živilė, – jau būčiau jūsų ieškojusi, kunige Jurgi.

– Kam reikia manęs ieškoti, mielosios mano, juk niekur nedingau. Per tokį pasakišką žydėjimą tikra šventvagystė būtų pradingti.

– O Živilė tuoj išplasnos, – tarė Elena.

– Na jau?! – nelabai supratęs, šūktelėjo kunigas. – Pavasarį paukščiai atplasnoja, grįžta...

– O Živilė jau pakėlė sparnelius išskristi...

Kunigas surimtėjo, lyg klausdamas žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą moterį. Živilė atrodė truputį nuliūdusi, bet jos akyse spindėjo ilgesys ir viltis.

– Taip, gerasis ganytojau, rytoj turėsime atsisveikinti, manęs pasiimti atvažiuos dukra.

– Kodėl? – suglumęs skėstelėjo rankomis. – Galite dar pabūti. Lyg minėjote, kad čia patinka, kad niekur kitur taip gerai neatsigaunate kaip pas mus, o čia taip smagu, kai žydi sodas.

– Vakar paskambino sūnus. jis nori, kad atvykčiau į Vokietiją. Ir dukra Vidmantė ragina skristi...

– O kaip pati?

– Net nežinau, kunige... Esu sutrikusi: ir norisi skristi, ir gaila... Nežinau, ir ko man gaila, juk nei savo namų, nei savo kampo neturiu, bet vis vien gaila...

– Gal nenori palikti Vidmantės? – pasmalsavo Elena.

– Oi ne, – nusišypsojo Živilė, – tikrai ne... Dėl savo vyresnėlės gyvenimo esu patenkinta. Tuoj būsiu močiutė. Net sunku patikėti, kad jau... – šnekėjo pralinksmėjusi. – Žinoma, šiek tiek liūdnoka, kad būsiu ne Lietuvoje, kai gims mažylis. Ką padarysi... Vėliau jį pamatysiu, vėliau pamyluosiu. Ir Vidmantė įkalbinėja vykti pas Šarūną. Gal aš tikrai jam esu reikalinga.

– Ir pati turbūt sūnaus pasiilgote... – glostydamas jos ranką, tarė kunigas. – Patikėkite, mieloji Živile, ten jums nebus blogai. Man teko lankytis toje vokiečių bendruomenėje, ji bičiuliaujasi su mūsiškiais „Grįžimo į viltį namais“. Abi šios bendruomenės vaduoja žmones iš šėtoniškų priklausomybių žabangų... Domėjausi ir neįgaliųjų reikalais Vokietijoje... Oi, kokios puikios ten jiems sąlygos.

– Ir aš manau, – pritarė Elena, – kad Živilei reikia vykti į Vokietiją. Mano draugė su neįgaliu vyru iškeliavo į Londoną ir tenai pasijuto kaip rojuje. Ji įsidarbino slauge pensione. Vos tik jie įsikūrė Anglijoje, juos kaipmat aplankė socialinė darbuotoja, išsiaiškino, ko jos vyrui trūksta, informavo apie neįgaliam žmogui teikiamas socialines paslaugas ir skiriamas pinigines išmokas. Ten net ir neįgalus atvykėlis nepaliekamas be socialinių institucijų priežiūros.

– Negi ten taip tikrai yra? Čia iki šiol iš socialinės rūpybos skyriaus niekas manęs neaplankė, nepasidomėjo, kaip gyvenu ir kuo galėtų man padėti. Jei teisybę sakot, tai daugiau neįgaliųjų į užsienį išvyktų... – lyg ir dvejodama pasvarstė Živilė.

– Tikriausiai taip ir bus po kelerių metų... – neprieštaravo Elena.

– Na jau, – skėstelėjo rankomis kunigas, – nereikėtų taip liūdnai nusiteikti. Kas žino, kas bus po kelerių metų? Galbūt gyvenimas ir pas mus ims taisytis. Reikia neprarasti vilties, kad pagaliau ir valdžia susipras, išmoks tvarkyti valstybę ir išvykėliai ims grįžti atgal į Lietuvą.

– Mane kamuoja nostalgija dar neišvykus...

– Ne, mieloji Živile, to negali būti. Jūs neemigruojate, tik vykstate paviešėti pas sūnų, kad jam būtų lengviau ištverti tėvynės ilgesį, – šyptelėjo kunigas.

– Negi ir Šarūną kamuoja ilgesys?

– Net neabejoju, kad taip, jis pasiilgo ir jūsų, ir Lietuvos. Juk sakėte, laiške yra rašęs, jog puikiai išmoko vokiškai, bet melstis gali tik savo gimtąja kalba. žmogus nutautėja tada, kai ima mąstyti svetima kalba. Manau, kad neapsirinku manydamas, jog malda neatsiejama nuo mąstymo, vadinasi, tam būtina gimtoji kalba.

– Pradžioje buvo žodis, – priminė Elena.

– Taigi... – kunigas pritariamai nusišypsojo ir pakėlė akis į puošnią ir gyvybingą obelį. – Tik paklausykite, kas tose šakose dedasi, tikros pavasario linksmybės, anot Kristijono... Ir varnėnai tik zuja, rūpinasi namais. Oi, koks bičių dūzgimas. Tik pažiūrėkite... Galėčiau ilgiausiai stebėti visa tai ir klausytis.

Likusią dienos dalį ir jau atsigulusi į lovą, ilgai negalėdama užmigti, Živilė mąstė apie kunigo Jurgio žodžius. Vadinasi, nostalgija apsigyveno ir Šarūno viduje, vis pakutena jo sielą, atgaivina prisiminimus. Dėl sūnaus ji jautėsi rami. Žinojo, kad netrukus vėl jį pamatys. Motina įsivaizdavo, kaip sūnus pasitiks ją oro uoste, kaip puls prie jos, švelniai prisiglaus ir ilgai nepaleis.

Galvodama apie sūnų, Živilė prisiminė Vaidą. Jau baigias antras mėnuo, kai apie savo dukrą nieko negirdėjo, nesulaukė jokios žinutės, sveikinimo su šventomis Velykomis. Ir Vidmantė nieko apie seserį nežino. Gali būti, kad Vaida jau jų nepasiilgsta, vis rečiau prisimena motiną, seserį ir brolį, gal jai neberūpi artimieji ir mintimis negrįžta į tėvynę. Galbūt savo naują gyvenimą ji kuria be jokių įsipareigojimų, visiškai laisva ir nepriklausoma. Ar įmanoma?

Kantrienė buvo įsitikinusi, kad nedera išsižadėti praeities, atsisakyti įsipareigojimų savo genčiai, tautai, prigimčiai, nutraukti saitų su artimaisiais... Tokie žmonės, nukirtę savo šaknis, vadinami mankurtais. Argi gali žaliuoti medis be šaknų? O žmogus?

Vargu...

Živilė vis galvojo apie Vaidą, meldėsi už ją, Dievo prašydama, kad apsaugotų dukrą nuo mankurtizmo. Prisiminė savo mergaitę nuo pačios kūdikystės, ropojančią keturiomis, mėginančią stovėti ir pradedančią vaikščioti. Pirmiausia mažylė pradėjo tipenti įsitvėrusi baldų, palei sienas, bet gana greitai, regis, po trijų dienų nesilaikydama įveikė kelis metrus, atkeliavo nuo fotelio iki sofos ir nusijuokė, džiaugdamasi savo pergale. Tuomet Žilvinas linksmai šūktelėjo, kad ši mergina bus kieto būdo ir gyvenime neprapuls. Ir jis neapsiriko. Vaida užsispyrusi, jei ką nors sumanė – jos neperkalbėsi, įvykdys nepaisydama jokių kliūčių ar sunkumų.

Taip pat tvirtai ji nusprendė išvykti, palikti artimuosius ir kurti savo gyvenimą. Tuomet niekas nebūtų pajėgęs Vaidos sulaikyti. Niekas nė nemėgino.

Likus dviem valandoms iki vakarinių pamaldų, atvažiavo Vidmantė. Tokiu metu Živilė dar jos nelaukė, buvo sode, po savo obelaite, grožėjosi vaiskia žaluma, žiedais bei dangumi, kuriame kybojo pūkiniai debesys, nuspalvinti besileidžiančios saulės spindulių.

Kažin ar Vokietijoje yra tokių sodų? Jei taip, kai ji nuskris pas sūnų, jie bus jau nužydėję ir užmezgę vaisius. Gal Vokietijos vienuolynuose kitokie sodai, visai nepanašūs į Lietuvos? Živilė negalėjo įsivaizduoti vienuolyno be sodo. Jai atrodė, kad jei ne sodas, tai bent parkas ar skveras šalia būtinai turėtų būti.

Živilė norėjo atsisveikinti su pamėgta obelimi, juk nežinia, ar dar grįš kada čia, ar ras savo medį. Daug kas jai gali nutikti.

Lagaminas jau sukrautas, viskas sutvarkyta, liko tik nueiti į vakarines pamaldas, atsisveikinti su vienuolėmis ir čia apsistojusiomis moterimis, su Elena ir, suprantama, su kunigu Jurgiu. Pastarąjį Živilė dabar pamatė ateinantį su Vidmante. Ėjo jie abu tylėdami, tarsi prislėgti, nors paprastai kunigas mėgsta bendrauti su atvykėliais, pasakoja apie vienuolyną, jo apylinkes ir šių vietų gyventojus.

Pagaliau juodu priartėjo ir kunigas Jurgis prabilo:

– Na štai, sakiau, kad ją surasime...

– Pasirodo, kad mamytė manęs nelaukia, – šyptelėjo Vidmantė ir apkabino Živilę. – Labas, mamyte. Kad žinotum, kaip tu šauniai atrodai. Be kunigo nebūčiau tavęs radusi.

– Na jau! Galėjai paskambinti…

– Kad pamiršau telefoną namuose.

– Kaip galėjai pamiršti, juk niekur nereikėjo skubėti, nesitikėjau, kad taip anksti pribūsi... Gal kas nutiko?

Vidmantė nuleido akis ir patylėjusi tarė:

– Taip, mama... Tik nesijaudink...

– Sakyk greičiau, kas nutiko? Kas nors Vaidai?

– Ne, Vaidai nieko blogo...

– Iš kur žinai, kad Vaidai viskas gerai?!

– Žinau, Šarūnas šįryt sakė, kad neseniai ją sutiko Vokietijoje. Vaida dirba vieno lietuvio krautuvėje pardavėja. Sakė, kad pasiilgo mūsų. Ji apsidžiaugė sužinojusi, kad greitai pamatys ir tave...

– Na štai, viskas į gera... Dievas mano prašymus bus išgirdęs, kunige... – pažvelgė į žydinčias obels šakas.

– Dievas yra maloningas, jis žino, ką daro, nors kartais jo sprendimai nėra mums lengvi ir aiškūs, – ištarė kunigas, uždėdamas ranką ant Kantrienės peties. – Šiandien mirė Jonė.

– Ką? – nustėro Živilė.

– Taip, – patvirtino kunigas, – taip, amžiną jai atilsį. Ką tik man paskambino Aleksandra. Ji prašė, kad būtinai jums praneščiau.

– Ne... – purtė galvą Živilė, – kokia nesąmonė, vakar dar su ja kalbėjau telefonu. Ji džiaugėsi, kad sveiksta, dėkojo už maldas, tikėjo, kad mano maldos ją stiprina. Aš jai viską atleidau ir meldžiausi... Jonė neturėjo mirti!

– Tačiau... – lyg apgailestaudamas tarė kunigas. – mums lieka su Jone atsisveikinti ir pasimelsti už jos sielą. Tegu jai Dievas būna gailestingas.

– Kada laidos? – paklausė Živilė.

– Sužinosime, – atsakė Vidmantė. – Tau Šarūnas lėktuvo bilietą nupirko. Po savaitės išskrisi.

– Gerai... Išskrisiu po laidotuvių... Ar mane pakvies į laidotuves?

– Tikriausiai pakvies... – spėjo Vidmantė.

– Aleksandra tikrai nori, kad mes abu dalyvautumėm. Jei nenorėtų, nebūtų manęs prašiusi, kad būtinai jums pasakyčiau, – užtikrino kunigas Jurgis. – Galėsime drauge nuvykti.

– Dėkui, kunige Jurgi, – ištarė Živilė.

– Nėra už ką. Aš turiu reikalų, jau eisiu. O ką jūs veiksite? Jei neskubate, palaukite mišių...

– Aš niekur neskubu, – atsakė Vidmantė ir klausiamai pažvelgė į motiną.

– Tada mes liekame pasimelsti už Jonės vėlę...

– Na, dabar dar valandėlę pabūkite čia ir pasigėrėkite žydinčiu sodu. Čia tikras rojaus kampelis. Na, mielosios, man jau metas, – kunigas ryžtingai nusisuko ir nuėjo spartindamas žingsnį.

Gyvenimas yra paplūdimys. Tada miršti.

Terry Pratchett

1

nėra kelio atgal

2

nėra kelio atgal

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą

3

eik tu, ką, rimtai? mes gi su juo

dar vakar kartu sėdėjom,

linksmas buvo, šmaikštus...

ir kas jam, širdis?

4

– sujunk taškus, kas išeina?

– krengelis kažkoks

– pats tu krengelis! čia dramblys

5

vaikas vejasi kamuolį, išbėga į gatvę

6

Aleksandras R. (1889–1921)

buvo mėlynų akių, tamsaus

gymio, tarnavo laivyne,

kilus gaisrui nuskendo

7

ženklai paliko bangas ir ant smėlio

tarp vaiko ranka pastatytų pilių

stovi moteris, žiūri į jūrą

servetėle nusišluosto akis

8

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą

ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio

9

užeikit, renkitės iki pusės,

paklausysim, kas ten pas jus

viduj daros

10

Evaldas M. (1935–1954)

rytais mėgdavo bėgioti, buvo

puikus plaukikas, dirbo

tolimųjų reisų vairuotoju,

kartą išvažiavo į rūką,

negrįžo

11

– skauda?

– nea.

– o dabar?

12

pažvelk, viršuj lyg žiba kas

13

viršuj lyg žiba kas ir nieko nuostabesnio

14

ir nieko nuostabesnio nebeatsitiks

15

kraujo spalva, o skonis ugnies

16

Skirmantė L. (1967–2011)

anksti ištekėjo, turėjo du vaikus

vyresnėlis žaisdavo futbolą;

vyras mėgo išgerti

17

sako, obuolys nuo obels netoli rieda,

bet vis dėlto rieda, o kriaušės

ištykšta ir širšės iškart apipuola

18

dar sako...

19

o, vertikaliai: „filos. buvimas,

egzistavimas už, anapus ko nors“

penkiolika raidžių, pirma T

20

Jonas C. (1982–1983)

pirmaisiais gyvenimo metais

susirgo plaučių uždegimu;

daugiau nėra ką pasakoti

21

o, kažkokia nesąmonė,

parašyta „nieko nėra“, šešios raidės

antroji U, baigiasi ČIA

22

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą

ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio

ir veido kontūras ir lūpų rėžis

ji užsirūko, ji sulaiko žiemą

23

ji užsirūko, ji sulaiko žiemą

tačiau palatoje iškrinta snaigės

24

iškrinta snaigės ekrane

širdies linija kyla ir leidžiasi

25

Kristina D. (1924–1961)

dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų,

kai vyras ją paliko, ėmė gerti,

iš nevilties puolė po traukiniu

26

kyla – – –

– – – leidžiasi

27

vaikas nubrozdintais keliais

atsitūpęs rašo kreida ant asfalto,

atrodo susirūpinęs, temsta

28

temsta, švytėjimas medžių viršūnėm nueina

29

viršūnėm nueina ir vėjas

pats į save atsimušęs nurimsta

30

nurimsta, paliečia kaktą vandens,

žiūri, ar nekarščiuoja

31

kyla

32

čia vaiko ranka užrašyta:

laiškas, kurį rašiau, nepasieks

šiaurės ašigalio, tėtis

jį laiko stalčiuje, mačiau

33

leidžiasi

34

neišlaikiusi savo svorio

nuo palangės krenta lempa ir

taip išgąsdina miegantį, kad jis

visą likusią naktį nesumerkia akių

35

leidžiasi

36

čia vaiko ranka užrašyta:

kaip taip išeina –

kuo greičiau bėgu, tuo smarkiau

lyja

37

nu ką tu man aiškini,

piramidės tu kambariuk,

aiškiai gi – juodu ant balto:

„rankomis liesti negalima“

38

leidžiasi

39

čia vaiko ranka užrašyta:

tai, ką renkiesi, turi pasekmes

net tada, kai iš tikro nelabai

turi iš ko rinktis

40

čia vaiko ranka užrašyta:

viskas, ko nori, ateis, tik svarbu

nepaliauti norėjus, bet tai,

kas ateis, vargu ar suteiks džiaugsmo

41

čia vaiko ranka užrašyta:

mano laiškas tavęs nepasieks,

laikau jį stalčiuje, toliau nuo akių

42

leidžiasi

43

čia vaiko ranka užrašyta:

sapno erdvė yra ribota, ir

jeigu atkreiptume dėmesį,

taptų aišku, kad sapnuojamos

vietos panašios, įvykiai ir

siužetai nekinta, kad viskas,

kad viskas kartojasi

44

čia vaiko ranka užrašyta:

žemė, kurioje gyvenam,

ir žemė, kur užkasam mirusius

savo, yra viena ir

ta pati žemė

45

čia vaiko ranka užrašyta:

tie, kurių nepažįstu, o

ir tie, kur nepažįsta manęs,

geriausiai įrodo –

nėra jokio manojo „aš“,

nėra jokio kelio,

nei atgal, nei pirmyn

46

leidžiasi

47

čia vaiko ranka užrašyta:

sapnuodavau, kad visi, kuriuos

užkasam, žaidžia slėpynių;

dabar pasakyk, ar gerai pasislėpiau

48

nutrūksta

. Apsakymas

Po kojomis žliugsi rudėtas vanduo, auliniai batai klimpsta į jaurą, kuri kartkartėmis grėsmingai prasiveria ir piktai sugurguliuoja, krūmokšniai pastoja kelią, reikia sukti į šalį, dairytis styrančių kemsų, nors ir jie dažnai apgauna, panirdami į juodą pliurzą. Ruduo, rūkas, dulksna, persismelkianti iki kaulų, pelkė be pradžios ir pabaigos, dangus žemas ir pilkas, regis, pratrūkstančio lietaus čiurkšlėmis pridygsniuotas prie žemės, horizontas suplotas, čia pat susiskliaudžiąs, be properšų, suglobiantis žvilgsnį ir nepaleidžiantis. Šėmos šviesos vis mažėja, nors dar ne vakaras, tumulais verčiasi santėmis, prilytas, prisigėręs drėgmės, purvo ir puvėsių kvapo. Sunkus, su garktelėjimais alsavimas, retkarčiais perrėžiamas aimanos ar keiksmo; nuo milo kepurių kapsi lašai, rudinės permirkusios, po jomis šliaužia srovelės, sutekėdamos į pliurpsinčius drobinius autus. Sustoti negalima, bala bematant įtrauks, neįmanoma išgręžti, išpurtyti sermėgų, išpilti iš aulinių vandens, kuris švirkščia pro skylutes; privalai klampoti, šliurinti, raiščiuoti, klupinėti, klumpti. Gali tik nupurtyti kepurę, padaužyti ją į kelį, sugniaužti rankoje ir išsunkti vandenį. Grikštelėti dantimis, sunkiai iškvėpti, pasitrinti akis, pasitikrinti, ar jos neapgauna. Ne, neapgauna: keliolika migloje kūprinančių siluetų, kai kada susiliejančių su krūmais ar pakrypusiais medžiais, o užėjus šuorui visiškai išnykstančių. Iki vakaro, iki staiga užklumpančių visiškų sutemų jie privalo pasiekti kokią nors aukštumėlę, kurios gal ir nėra, kad krioguodami, numetę šalin dalgius, šakes, durklus, išaštrintas lopetas, sugriūtų į krūvą ir bent kiek sušildytų vienas kito kūną. Prieš įmigdami kietu it žemė miegu spėtų švarkščiančiais balsais sukalbėti maldą ir padėkoti Dievui už šią dieną. Tačiau kas gali patvirtinti, kad nepasiklydo šioje klampynėje, kad neklumpina ratais arba vingiais? Ir kad akloje tamsoje vienas po kito nenuskęs dumblėtoje pliurėje?

Rytą Adomo Bitės vadovaujamas būrys, kurį sudarė pėstieji ir raitieji sukilėliai, susikovė su caro kariuomenės ulonų eskadronu. Kardų, dalgių, šakių ir lopetų žvangėjimas, arklių prunkštimas, nevilties ir džiaugsmo šūksniai, kanopų dundesys, lietuviški ir rusiški keiksmai, geležies kibirkštys ir pliūptelėjęs kraujas. Bet kai ėmė poškėti kavaleristų karabinai, švysčioti durtuvai, sukilėlių būrys pakriko, Adomas Bitė riktelėjo raiteliams trauktis į mišką, o pėstieji puolė į pelkę, kur jų negalėjo pasiekti kulkos, ir nuklampojo gilyn. Ir taip visą dieną, tikintis, kad trumpa spalio pabaigos šviesa ūmai neužges, kad jie prišliauš raisto pakraštį ar bent iškilumą, kur galės atsipūsti. Bet akivaruotas liūnas nesibaigia, kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis.

Pavasarį, po Velykų, į Mamerto Gedgaudo sukilėlių būrį, kuris tuo metu glaudėsi Krakių miškuose, įsiprašė keistas vyriškis: barzdotas, liesas, pailgo veido, išraiškingų akių, trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties metų, nepanašus į valstietį, labiau į buvusį studentą, mokantis kelias kalbas. Prisistatė esąs daktaras; gydytojo būriui verkiant reikėjo, tad abejoti nebuvo ko. Kai Gedgaudas pasidomėjo, kodėl vyras neturi jokio ginklo, šis pakartojo esąs daktaras, bet ne kovotojas, kad ginklo neimsiąs į rankas, tačiau neatsisako sukilėlio lemties. Adomo Bitės, tuometinio vado pavaduotojo, paklaustas, kaip jį reikėtų vadinti, naujokas visiškai sklandžiai atsakė: „Aš esu Žmogaus sūnus.“ Gedgaudas ir Bitė mįslingai susižvalgė tarpusavyje. „Labai jau keistai vadiniesi“, – tarė Adomas. „Taip, iš tikrųjų, – neprieštaravo vyriškis, – bet galiu daug kuo jums padėti.“

Balandžio pabaigoje, kai Nevėžio pulkas, vadovaujamas buvusio Rusijos kariuomenės karininko Kušleikos, tarp Krakių ir Lenčių susigrūmė su caro kareiviais, Gedgaudas pastebėjo, kad Žmogaus sūnus slapstosi sukilėliams už nugarų ir, atrodo, meldžiasi. Lygiai taip pat jis elgėsi ir kituose mūšiuose: susigūždavo, susiimdavo už galvos, rankomis užsidengdavo ausis, įlįsdavo į krūmus, šliauždavo tarp medžių, apsimesdavo esąs negyvas. Bet po kautynių tvarstydavo sužeistuosius, nesuprantamu būdu juos užmigdęs, stabdydavo kraujavimą, siūdavo žaizdas, vikriai lupinėdavo šratus ir kulkas. O jei kuris mirdavo, pabučiuodavo į lūpas ir pasimelsdavo. Žaizdos greitai gydavo, Žmogaus sūnus jas tepdavo žolelių tepalu, plaudavo įvairiais nuovirais, gal net užkalbėdavo. Tada jo veidas nušvisdavo, rankos sukriai darbuodavosi, žvilgsnis pasidarydavo mąslus ir reikšmingas. Kovotojai, daugiausia valstiečiai, stataus būdo, iš pradžių šaipydavosi iš daktaro baimės mūšio metu, laikė jį išlepusiu ponaičiu, nežinia kodėl prisiplakusiu prie jų būrio: ko jam čia reikia, argi jis ką nors nutuokia apie žemę ir laisvę, geriau tupėtų savo dvarelyje ir gydytų sulenkėjusių bajorų žmonas ir dukreles? Gal jis net caro ar generalgubernatoriaus Muravjovo, Koriko, žmogus, pasiųstas šnipinėti sukilėlių paslapčių? Bet matydami, kaip Žmogaus sūnus pasiaukojamai triūsia prie sužeistųjų, kaip išplėšia mirčiai iš nasrų ir atgaivina nebe šio svieto gyventojus, kaip grąžina jiems jėgas, palengva priprato prie jo ir nebelaikė svetimu. Tačiau net tada gydytojas nepasidarė šnekesnis, dažniausiai laikydavosi nuošaliai, tik retkarčiais persimesdavo lenkišku žodžiu su Mamertu Gedgaudu, lietuvišku – su Adomu Bite.

Vasarą sukilėliai pralaimėjo visus mūšius vieną po kito: Kauno vaivada Zigmantas Sierakauskas ir kolonos vadas Boleslovas Kajetonas Koliška netoli Biržų, ties Gudiškiu ir Šniurkiškių palivarku, buvo sužeisti ir pateko į nelaisvę; į nelaisvę pakliuvo ir Gedgaudas, sumuštas Radviliškio rajone, Legečių miške. Sierakauskas ir Gedgaudas Muravjovo įsakymu buvo pakarti, o Koliška sušaudytas. Būriui ėmė vadovauti Adomas Bitė. Argi galėjo menkai ginkluoti valstiečiai atsilaikyti prieš caro kariuomenės kareivius ir kazokus? Šiaulių apskrityje, prie Mažuolių, Želaičių, Burių, jie atkakliai kovėsi, bet kaskart turėdavo trauktis, priešo valiai palikdami žuvusiuosius.

Rugpjūčio mėnesį po pralaimėtų kautynių Žmogaus sūnus į miško tankmę ant kupros nutempė sužeistą valstietį Puteikį, kuris plūdo krauju. Kai nutilo mūšio garsai, daktaras paguldė sukilėlį po egle ir mėgino užsiūti plačią durtinę žaizdą po krūtinkauliu, tačiau kraujas veržėsi pro siūlus, matyt, buvo perrėžta stambi kraujagyslė, gal net pilvo aorta; vyras tiesiog geso akyse, kažką vis dar stengėsi pasakyti, bet nebepajėgė. Žmogaus sūnus tarėsi nugirdęs kartu su kraujo burbulais iššvokščiamą žodį „namo“; ir tada jį ištiko didžiulis ilgesys. Jo sąmonėje ūmai nušvito jam pažadėtų namų vaizdas: galybė kambarių su savaime atsiveriančiomis durimis, per juos gali eiti nelyg sapnuodamas, jie vienas už kitą didesni ir erdvesni, pro langus plūsta šviesa, lubos nusagstytos rubinais, topazais, ametistais, safyrais ir smaragdais, grindys spindi kalnų krištolu, chalcedonu ir rožiniu strazu, sienomis leidžiasi žydinčių gėlių girliandos, ore sklando aukso ir sidabro dulkės. Žmogaus sūnus kaukštelėjo dantimis iš neviltingo pykčio ir ėmė nykiai mykti – nepaisant visų jo pastangų Puteikis mirė, jo kraujas vėso. Nuleidęs galvą ir nekalbus gydytojas grįžo pas sumuštus sukilėlius.

Rugsėjį prie Želaičių kaimo dar kartą ilgesys ir regėjimas supurtė Žmogaus sūnaus dvasią. Žiūrėdamas į vaivorykštę jis vėl išvydo aibę spindinčių kambarių, juose skambėjo dangiškų sferų muzika, viename iš jų, aukščiausiame ir šviesiausiame, stūksojo sostas, jame sėdėjo valdovas, o jo karūną puošė topazai, rubinai, deimantai ir smaragdai. Ir tarė Žmogaus sūnus: „Mano tėvo namuose daug buveinių.“ Niekas jo nesuprato, tik Adomas Bitė apkabino jį per pečius ir pasakė: „Neskubėk išeiti, Žmogaus sūnau, tu mums labai reikalingas: kas slaugys sužeistuosius? Bet mes nežinome tavo kelio.“

Namų vizija, savo nežemiškumu pribloškianti daktarą, ėmė kartotis vis dažniau. Ilgesys jį smaugte smaugė, jis vos įstengdavo perrišti gyjančias žaizdas. Spalio pradžioje staiga prabilo apie žmogų, kuris juos išduos. „Parodyk man jį“, – paprašė būrio vadas. Bet Žmogaus sūnus tik papurtė galvą. „Kodėl nesakai?“ – paklausė Bitė. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas!“ – išgirdo tiesų atsakymą. Mūsų gydytojas pamišo, pagalvojo sukilėlis Adomas. Kraujas, žaizdos, mirtys, baimė, vilties praradimas kiekvieną iš mūsų gali palaužti.

Žmogaus sūnus vis labiau jautė, kad neilgai tvers: ne jo jėgoms iškęsti kautynes, persekiojimą, sužeistųjų dejones, sukilėlių kraują ant savo rankų, mirtis ir miško pakraštyje atsiveriančias kapo duobes. Už ką šitie žmonės kovoja? Jie sako, už žemę ir laisvę. Ar jie žino, ar supranta, kas tai yra? Ir kad tai yra laikina: dulkė, žmogau, esi ir į dulkę pavirsi. Argi įmanoma laisvė šiame gyvenime? Argi gali žemė kam nors priklausyti, jeigu ji yra Dievo? Argi žemė ir laisvė gali būti brangesnės už gyvybę? Ar jie susimąsto, kas jų laukia po mirties?

Sukilėliai žinojo, kad jų pėdomis seka generalgubernatoriaus Koriko pasiųsti reguliariosios kariuomenės pulkai, prieš kuriuos neatsilaikys. Tad reikia manevruoti, trauktis, slėptis nuošaliuose dvareliuose, kad kuo ilgiau pavergtiesiems ir pasmerktiesiems šviestų sukilimo, nepaklusnumo svetimai jėgai idėja.

Ar turiu teisę juos dabar palikti? – svarstė Žmogaus sūnus, kartu su kovotojais nakvodamas perlytoje šiaudų stirtoje. Dabar, kai jie pralaimi, kai gali būti išduoti? Kai jų dvasia nupuolusi, ir net Adomas Bitė vengia jų klausiamų akių? Kai jiems gresia galbūt paskutinis mūšis, kurio metu jie bus išskaidyti ir keletas jų beprasmiškai žus? O likusieji?..

Ir tos kautynės įvyko spalio 27-osios rytą prie Notiniškių kaimo. Žemę gaubė tirštas rūkas, iš jo išniro raitas žvalgas ir išgąstingu balsu sušuko: „Priešai!“ – „Kur jie?“ – ramiai paklausė būrio vadas Adomas. „Mes apsupti! Jie jau čia pat!“ Antrasis žvalgas pranešė, kad raitieji sukilėliai dar spėtų ištrūkti nesusidūrę su ulonų eskadronu, tačiau Bitė įsakė pasiruošti mūšiui, nes negalėjo palikti pėsčiųjų valstiečių, kuriuos būtų užkapoję kavaleristai. Ir štai rūke pasigirdo ritmingas kanopų dunksėjimas: tai šuoliavo rusų kariaunos raiteliai. Sukilėlių vadas išrikiavo savuosius ir įsakė laukti, kol pasirodys priešų siluetai, o tada mostelėjo kardu ir riktelėjo pulti. Pėstieji nulėkė jiems iš paskos, atstatę šakes, lopetas, dalgius.

Po pusvalandžio Adomas Bitė, supratęs, kad mūšį pralaimės, nes rusų ulonų buvo keliskart daugiau, sukomandavo raiteliams veržtis pro priešų gretas į mišką, o pėstiesiems trauktis į liekną. Norint neprarasti viso būrio, kitos išeities nebuvo. Rūkas nesisklaidė, įmirkusi žemė nenoromis gėrė kraują.

Žmogaus sūnus su padalinio pėstija pūkštelėjo į raistą, kaip ir visi kiti nežinodamas, ar pasiseks pasiekti kitą pakraštį.

Trumpa rudens diena jau baigiasi, o jie vis dar murkdosi po balyną ir jau pradeda suprasti, kad klumpina išilgai pelkės. Pėsčiųjų vyresnysis nusprendžia sukti į dešinę, vyrai ūkčiodami perduoda jo komandą vienas kitam. Kai paskutinė šviesa virš raisto ima merktis, sukilėliai staiga išvysta eglių guotą. Dabar svarbiausia neskubėti ir nenugrimzti į akivarą; stumtis žingsnis po žingsnio, retkarčiais pakeliant akis ir nustatant, ar dar toli. Širdys džiaugsmingai tvaska, tarsi jie būtų laimėję mūšį, tarsi jiems nebegrėstų rytdienos pavojai. Kad tik eglės nepasirodytų esą kerokšliai, susiliejantys su debesų tamsa. Kad tik neatsivertų neperžengiama pliurė. Visą dieną pūškavus per pelkę, jiems paprasčiausiai nebeužtektų jėgų sukti į šalį arba klampinti dideliu lanku.

Kai sukilėliai pasiekė eglių guotą, paskutinės jėgos, regis, tą pat valandėlę juos apleido. Pamiršo svajoję išsigręžti sermėgas, išpilti vandenį iš aulinių, nusivynioti permirkusius autus; griuvo ant kietos žemės, glaudėsi vienas prie kito, kad nors kiek apšiltų, ir tuoj pat užknarkė. Net vargano valgio neprisiminė.

Prieš rytą Žmogaus sūnus vėl susapnavo namų buveines: erdvios, saulėtos, šiltos, kvepiančios mirtomis, mairūnais, hiacintais ir rytietiškais smilkalais. Ėjo, klaidžiojo, juokėsi, pašokdavo ir nuplasnodavo, nejausdamas svorio, o kambariai vis aukštėjo, tiesiog vėrėsi į bedugnes žydrumas. Bet ūmai išgirdo balsą: „Kad grįžtumei į namus, pirma turėsi numirti.“ Ir tai buvo rūstus tėvo balsas. Žmogaus sūnus krito žemyn tarsi akmuo, stiprios rankos išsviestas į orą. Kurį laiką neįstengė patikėti gulįs tarp sukilėlių. Kilstelėjęs galvą brėkšmoje pamatė valstietį, brendantį į pelkę, bet neįžiūrėjo veido.

Netrukus sukilo ir kiti vyrai: rąžėsi, trynėsi akis, dūsavo, žiovavo, ieškojo maisto po terbas. Sėdo ratu ir dalijosi, kas ką radęs: duona, riebia aviena, džiovintu sūriu, česnaku ar svogūnu.

– O kur Judašius? – staiga pasigedo būrio vyresnysis Vincas Povilianskis.

– Gal už eglės tupi? – pajuokavo ūsočius kalvis, barstydamas druska keptą bulvę.

– Vyrai, ar kas šįryt matėte Judašių? – sunerimo Vincas. Sukilėliai žvalgėsi vienas į kitą, purtė galvas. – Nejaugi būtų vakar paskendęs?

Tai jis, pagalvojo Žmogaus sūnus, bet nieko nesakė.

– Užuodžiu dūmus, – prabilo seniausias iš jų, Lapienis. – Ten bus sodžius.

– Ten link ir trauksime, – atitarė jam Povilianskis.

Vyrai suskato gręžti nuo kūno šiek tiek pradžiūvusias rudines, kratyti iš naginių dumblą, pilti iš aulinių vandenį.

Ar turiu teisę tylėti? – svarstė daktaras, užsimaukšlindamas ant akių kepurę. Sąžinė kandžiojosi, ir jis bijojo ištarti nelemtą žodį. Tebus tavo valia, tėve, galiausiai nutarė, o ne mano.

Po pusvalandžio lieknas ėmė šviestis. Valstiečiai, pajutę kaimo artumą, pralinksmėjo, garsiau sušneko: ten jie nusipraus švariu vandeniu, išsidžiovins drabužius ir autus, įlindę į daržinę išsimiegos kvapniame šiene.

Žmogaus sūnus, atvirkščiai, vis labiau niaukėsi ir liūdo: ar galima tikėti tėvo žodžiais, kad jo ten laukia atgaja ir žemiškos kančios užmarštis? O jeigu tai tik tuščias regėjimas, ir nėra jokių buveinių, nusagstytų smaragdais, rubinais, ametistais? O jeigu nėra?.. O jeigu ir ten reikia žygiuoti per raugčiojančią pelkę su užsimerkusiomis akivarų akimis, jeigu ir ten teks slapstytis nuo nuožmių kazokų, jeigu ir ten iš žmogaus kūno almantis kraujas maišysis su balų vandeniu ir kelio žvyru? Tėve, argi man niekur daugiau nėra vietos?

Bet pašokęs šviesių namų ilgesys slopino niūrias mintis, tad gydytojas klampojo per raistą neatsilikdamas nuo valstiečių.

Pirmieji vyrai jau išbrido iš pelkės ir griuvo ant tvirtos žemės, apglėbdami ją; likusieji irgi džiaugsmingai šūkčiojo iškėlę rankas. Kokios jaukios ir artimos sodžiaus trobos, su rūkstančiais kaminais, su lojančiais šunimis ir šėlstančiais vaikais! Su besišypsančiais moterų veidais...

Bet tuo metu nuo žirgų kanopų sutrinksėjo žemė ir iš kaimo ūlyčios išlėkė raitelių būrys. Priekyje, pasistojęs balnakilpėse, iškėlęs kardą, spindėdamas antpečiais ir akselbantais, šuoliavo rotmistras.

Sukilėliai negalėjo patikėti: vienur kitur pasigirdo nusivylimo aimana, perkūno ar velnio vardas.

– Atgal! – šūktelėjo Vincas Povilianskis. – Mes išduoti!

Valandėlę būrys pakriko: atsirado narsuolių, norinčių kautis su ulonais, kiti jau atgręžė nugarą sodžiui ir, grieždami iš pykčio dantimis, šlumpino atgal į raistą.

– Klausyt mano komandos! – suriko vyresnysis.

Kovotojai pakluso Vinco įsakymui; tik daktaras dvejodamas trypčiojo vietoje. Bet, matyt, jį įveikė namų ilgesys, nes netrukus ryžtingai nubrido į krantą. Stabtelėjo ir išdidžiai pakelta galva laukė, kol atšuoliuos rotmistras. Karininkas sustabdė žirgą per žingsnį nuo Žmogaus sūnaus.

– Ko nebėgi? Ko nesigini? – nustebęs paklausė. – Juk galiu perkirsti tave kaip aviną.

– Negali! – niūriai šypsodamasis atšovė gydytojas. – Tai ne tavo valioje!

Ūkčiodamas ir švilpčiodamas atkaukšėjo ulonų būrys.

– Nebijai mirti? – gūžčiojo pečiais rotmistras. – Kas tu toks?

Staiga pro raitelių gretas prasispraudė valstietis: tas pats, ryto brėkšmoje nuklampojęs per raistą.

– Aš pažįstu jį, – nusiimdamas kepurę prieš karininką tarė jis. – Tai sukilėlių daktaras. Jis vadina save Žmogaus sūnumi.

– Žmogaus sūnumi? – nusikvatojo rotmistras. – Gal tu iš tiesų esi mesijas?

– Taip yra, kaip sakai,– linktelėjo galvą gydytojas. Jis pažino valstietį, nes, vasarai baigiantis, per kautynes prie Mažuolių sodžiaus Judašius buvo sužeistas į kaklą, kraujas švirkštė čiurkšle, vyras būtų miręs, bet daktaras ištempė jį iš mūšio lauko, užmigdė, susiuvo žaizdą, aptvarstė, paskui visą mėnesį slaugė. Taip ir turėjo būti, dabar pagalvojo Žmogaus sūnus.

– Jis vaikščiojo po kaimus ir kurstė mus sukilti, – toliau vebleno išdavikas. – Jis šnekėjo apie laisvę ir lygybę, sakė, kad turime būti išdidūs ir liautis vergauti engėjams, kad prievarta yra didžiausia nuodėmė.

Šią valandėlę daktaras neprisiminė apie tai kalbėjęs, bet kad taip mąstė – gryna tiesa. Bet kokiu būdu sukilėliai atspėjo jo mintis? Tatai liks paslaptis ir jam, ir jiems...

– Maniau, kad tu bajoras, – paniekinamai prabilo karininkas, – o, pasirodo, esi toks pat mužikas, žemės kirmėlė. Būsi pakartas kaimo viduryje.

– Norėčiau mirti ant kryžiaus, – nuolankiai paprašė Žmogaus sūnus. – Kad įvyktų taip, kaip rašte parašyta.

– Dar ko užsimanysi! – nusišaipė rotmistras. – Jo šviesybė generalgubernatorius Michailas Muravjovas įsakė teisti tik bajorus, o mužikus ir net jūsų popus karti be teismo, viešai, kad ir kitiems pamoka būtų.

Bėgti buvo vėlu, nes daktarą iš visų pusių apsupo švytruojantys kardais kavaleristai, kurių žirgai žvengė ir nekantriai trypė. Žmogaus sūnų nutempė į sodžių, kur paskubomis buvo statomos kartuvės. Karininkas įsakė suvaryti kaimiečius, jų žmonas ir vaikus, kad pamatytų, kas laukia maištaujančių sukilėlių.

Kai daktaro kūnas suvirpėjo kilpoje, čia pat, pelkėje, trenkė perkūnas. Išsigando ne tik sodiečiai, bet ir ulonai. Regis, nejauku pasidarė ir pačiam rotmistrui. Tada jis teisybės dėlei liepė šalia Žmogaus sūnaus pakarti ir pardaviką Judašių.

Sukilimas palengva blėso tarsi nekurstomas laužas.

Metų pabaigoje buvo suimtas žymus Lietuvos sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius ir karo lauko teismo nuosprendžiu gruodžio 28-ąją pakartas Kaune. Konstantinas Kalinauskas, vadovavęs sukilimui Lietuvoje ir Baltarusijoje, kitų metų pradžioje buvo išduotas, karo lauko teismo pasmerktas mirti ir kovo 22-ąją pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Lietuva vėl daugeliui metų paniro inertiškon prieblandon.

2012

1.

tavo ir mano

drakonai pažadinti

fejerverkai

2.

karstas į karstą

dunkst seniai besimatėm

dabar jau ilgam

3.

sniegas baltas

kraujas raudonas virpa

sniegenos šalty

4.

tarp juodo ir pilko

geltonas dryželis

viduržiemio saulės

5.

vidury žiemos

baloje viena koja

vaivorykštė

6.

iš pašto dėžės

vėl pavogė laikraštį

šiukšlių negaila

7.

mažas šunytis

sisioti mokinamas

ant respublikos

8.

kartą per mėnesį

nusišypso ir dingsta

jaunas mėnulis

9.

telpa į delnus

visa pavėlavus žiema

saujelė kruopų

10.

nakties kvėpavimas

išsiuvinėtas lange

ryto raštelis

11.

lašinio bryzas

riebi buvo vasara

pritaria zylės

12.

didelis rūkas

į jį panirus pūga:

toks atvirukas

13.

kalėdų rytas

danguj vakar išlietas

aguonų pienas

14.

minutė pūgos

taką nužymi naujai

baltas praeivis

15.

sniego senis

sulysęs atodrėkis

veikia kaip dieta

16.

nuolat persūdo

gatvių prižiūrėtojai

batai dryžuoti

17.

žiemos nuolaidos

šampūnui iš dangaus vis

sniego pleiskanos

18.

kruša į langus

visą naktį bilda

tušti namai

19.

vasaros žaibai

tolimi be garsų

žvilgsnių karas

20.

agė melagė

virbalagė lalagė

šangė varangė

21.

gyvenimas karšta

pirtis paskui atvėsti

ir žiūrėk mirtis

22.

čiuoždami ledu

švelniai pasibučiavo:

įvykis: (g)eismo

23.

nebaigtas laiškas

popierinis laivelis

pagautas srovės

sroviui pasroviui

24.

nebaigtas laiškas

sauja pilkų pelenų

pagauta vėjo

vėjui pavėjui

25.

pramiegojusi

dirba žiema su kaupu

maldama sniegą

26.

užmetu malkų

židinio ugnelės

tavo akyse

27.

gyvent skirtingu

laiku paruošta kava

visad atšalus

28.

lašas po lašo

klevo sula stiklinėn

pavasaris kapsi

29.

pereisiu upę

srovenančią po ledu

nepaslysdamas

30.

tuščias šaldytuvas

tuščias pilvas sugurgia

sutartinai

31.

ant lango stiklo

tirpstančias ledo gėles

laižo katinas

32.

atodrėkis

žaidžiančių sniego karą

varvančios nosys

33.

vilnius paryžius

popierinis lėktuvas

skrenda miegamajan

34.

eglės eglutės

padangų raštai sniege

vasario tomas

35.

prakirsta lūpa

įskilusiam veidrody

niekaip negyja

36.

jau pavasarėja

gėlių parduotuvėje

saulėgrąžos

37.

ledo veidrodis

upėj suskilinėjęs

saulės atvaizdas

38.

katinas tingiai

ant palangės rąžosi

girgždantis sniegas

39.

šviesoforų akys

sniegu užklijuotos

pūgos pirmenybė

40.

kuo labiau žinai

tuo labiau tylėjimas

auksas

41.

praviras langas

kaimyno knarkimas

vietoj žadintuvo

42.

vakaro saulė

šypsosi aukso dantis

prie aušros vartų

43.

valentino diena

priedai prie žodžio myliu

kainuoja mažiau

44.

gaisrinės mašinos

lekia prieky vakaro

deganti saulė

45.

upė plukdanti ižą

bando tėvas kieme

užvesti pavasarį

46.

upelis po ledu

čiurlenantis ant ledo

sugrįžęs čiurlys

47.

baigėsi žodžiai

laikas eiti ir taškas

saulės raudonas

48.

zyziantys žodžiai

purškalas nuo uodų

visai neveikia

49.

kalendoriuje

žiema baigėsi kovai

juodi ant balto

50.

vasaros pievoj

pienės žydi geltonai

tušti aviliai

51.

tuščias inkilas

varnėno melodiją

švilpauja vėjas

52.

nakties žinutė

anksčiau už žadintuvą

nebesimiega

53.

skaičiuoju pulsą

greitas vėjy nuo miško

gegutės kukū

54.

gegužė sausis

žiedlapiai sniegas baltas

pūgų sezonas

55.

kovo 8-oji

tulpių žiedai pabudę

tik vienai dienai

Apsakymas

Ji sėdi autobuse prie lango, beveik įsikniaubusi į jį. Nenumaldomas ašarų srautas vis nesibaigia. Ji nekūkčioja, tik ašaros srūva be perstojo kone porą valandų.

...Pabudo tėvui įėjus į jos kambariuką prie verandos.

– Kažkas šviečia, gal kokia mašina atvažiavo, – pratarė jis, atidarydamas duris į verandą. Ir tą pačią akimirką suriko neatpažįstamu balsu: – Jėzau Marija, degam!

Ji pašoko, išpuolė į verandą, išvydo liepsną virš greta namo stovėjusio tvarto, tame gale, kur buvo garažas.

Kartu su tėvu per gerąjį kambarį, virtuvę, priemenę išbėgo į kiemą – liepsnojo visas tvarto stogas, pastogė, pritutinta sauso it parakas šieno. Mama vienais naktiniais puolė prie tvarto durų, kad išleistų gyvulius, bet kol atrišo duris, apdegė rankas ir veidą, atšoko. Tėvas pastvėrė porą kibirų, išsuko vandens, šliūkštelėjo ant jau rūkstančio gyvenamojo namo galo; išvydęs ant skiedrinio stogo šokinėjančias liepsneles, numojo ranka ir įėjo į trobą – nešti laukan daiktų.

Iki tol stovėjusi be žado, ji puolė į mažąjį alkierių, kur miegojo Rimutis. Sugriebusi vaikiuką su visai patalais išlėkė per verandą į kiemą. Paguldė sūnėnuką po nuošaliau stūksančia storąja liepa. Tas išsibudinęs spoksojo plačiom pelėdžiuko akim į vis platėjančią liepsną.

– Bloga ugnelė, negera ugnelė, – pratarė vaikas.

– Gulėk čia, nesikelk, būk geras, – paprašė ji, – aš tuoj vėl atbėgsiu.

Stvėrė verandoje stovėjusį artipilnį medaus bidoną, išvilko laukan. Paskui – medsukį. Sugrįžo į savo vasarinį kambarėlį ir išnešė abi dideles rankines, prikrautas jos rudeninių drabužių, knygų ir kaimo lauktuvių. Kaip tik tą rytą ji turėjo išvažiuoti į Klaipėdą pas seserį, kur gyveno per mokslo metus – arti nebuvo vidurinės mokyklos.

Paskui jau blaškėsi po namą, stvėrė, kas pakliuvo po ranka, tempė lauk ir krovė nuošaliau, kur liepsnos negalėjo pasiekti.

Niekas nesusiprotėjo įjungti elektros, visi puldinėjo prietemoj, virpančioje nuo vis ryškėjančios gaisro šviesos. Namo stogas jau buvo apimtas liepsnos, kai pasigirdo katino kniaukimas – Murzius peliavo palėpėje. Ji nubėgo išleisti. Priemenėje, kur buvo laiptai, nieko nesimatė per dūmus, tvoskė karštis, tėvas liepė eiti laukan.

Paskui ji tik sėdėjo po liepa, apsikabinusi mažylį, glostė jį, ramino, tuo pačiu – ir save.

Visas namas liepsnojo, ugnis skrido per didžiųjų klevų viršūnes, nešė tolyn popierius – apdegusius knygų lapus, nuotraukų skiautes. Ji graužėsi, kad nesusiprotėjo paimti trijų albumų, prikimštų jų gyvenimo atspindžių – šiek tiek senųjų, gautų iš giminaičių, o daugiausia – iš Sibiro ir vėlesniųjų, iš kurių buvo matyti, kaip atkuto senstantys tėvai, atgavę savo namus, kaip jie pamažu atsikūrė, kartu ir sodas, ir visa aplinkui...

Popieriai skrido tolyn, liepsna su vėju nunešė juos per laukus, išbarstė iki pat pamiškės. Ji nusigręžė – viskas kaip buvę, – žvaigždės, tamsūs laukai tolumoje, tik ant artimesnių medžių virpčiojantys atšvaitai priminė, kad ne, visa tai – ne sapnas.

Užsidegė arčiausiai namo augusi trešnė. Iš po ja stovėjusio avilio išlėkė bičių spiečius ir puolė į ugnį.

– Vargšės bitelės, – atsiduso tėvas, iki tol tyliai stovėjęs po liepa.

Motina tik sukūkčiojo:

– Dievulėliau, kaip dabar gyvensim...

Pamažu ėmė švisti. Ryškios rugpjūčio žvaigždės išblėso. Sukritus stogui ir sugriuvus sienoms, ugnis nuslopo. Pagaliau atburzgė gaisrinė – matyt, iškvietė kažkas iš kaimynų, – telefono vienkiemyje nebuvo. Užpylė sukritusius degėsius, liko stirksoti vien pajuodęs kaminas.

Ji priėjo prie buvusio tvarto. Pro nuodėgulius buvo matyti apdegusi karvės maita, jai į sprandą giliai įsirėžusi grandinė – gyvulys bandė nusitraukti... Netoliese prie pat durų – ir visų trijų avelių apdegę likučiai. Po kiemą klydinėjo abi apsvilusios kiaulės – kažkaip išsilaužė iš savo gardo ir išpuolė pro mamos atrištas degančias duris. Kieme dar matėsi kelios suodinos vištos.

Tame gale, kur stovėta didžiosios tėvo meilės – senutės mašinukės, nusipirktos iš pažįstamo ir nuolatos remontuotos, kur būta nemažos degalų atsargos, laikyti įvairūs padargai – riogsojo susisukusių geležų krūva.

Pamažu ėmė rinktis artimesni ir tolimesni kaimynai. Docienė iš gretimo vienkiemio pasakojo susirinkusiam būreliui:

– Pamačiau, kad dega, o namie lyg niekas nejuda, pamaniau, gal miega. Nubėgau pas Vaidotienę pasakyti...

„Manė, kad miegam, ir neskubėjo mūsų pažadinti?“ – šmėstelėjo mintis. Štai kaip būna, kai nesutariama, – abi artimiausios kaimynės buvo susipykusios su motina, kuri negalėjo pamiršti, kad, juos ištrėmus, kaimynės susinešė jos pirktus baldus, o sugrįžus iš Sibiro negrąžino (o tolimesnieji kaimynai atvežė jos kraitines skrynias su įvairiais išsaugotais daiktais).

Docienė nusiskynė nuo prie namo augusios obels šakos obuolį, atsikando ir pranešė:

– Gatavai iškepęs!

Ji pasibjaurėjusi nusigręžė, nuėjo pas vėl gerai įmigusį Rimutį, apklostė, pakišo po apklotu atvėsusią rankelę.

Tėvas pasakė:

– Tau reikia išvažiuoti. Vis tiek čia niekuo nepadėsi, o poryt jau reiks eiti į mokyklą. Palydėsiu iki autobuso.

Vakar buvo sutarta, kad tėtis savo mašinuke nubildins dešimt kilometrų iki greitojo autobuso stotelės. Dabar teko paėjėti pusvalandį iki lėtai šliaužiančio ir stovinėjančio kas keli kilometrai autobuso stotelės.

Tėvas nešė rankines, ji – rankinuką, rezginę su obuoliais ir portfelį su knygomis. Nudiegė širdį pamačius, kaip per vieną naktį suseno tėvas. Stipriausias vyras visoje apylinkėje, aukštas, plačiapetis, visada žvalus ir giedro veido, dabar sulinkęs, lyg sumažėjęs, žengė tylom nuleista galva.

– Kad taip būtų dešimt metų anksčiau, nesunkiai atsistatyčiau, – pratarė atsidusęs. – Ir draudimo nebuvau atnaujinęs...

Ji tylėjo. Tik jiems priėjus autobusą ir sukėlus nešulius, paglostė jo nusvirusią ranką, pabučiavo į šeriuotą skruostą. Atsisėdo prie lango, sumokėjusi konduktorei nusigręžė, pamojavo stovinčiam tėvui. Ir vos pajudėjus autobusui pratrūko tos ašaros.

...Po Sibiro tėvui išimties tvarka buvo leista nusipirkti savo buvusį namą, iš kur iškraustė visiškai prasigėrusią porą. Tarybinio ūkio direktoriui labai trūko specialistų, o čia – smetoninę amatų mokyklą baigęs visų galų meistras, kalvis, dailidė ir stalius, prireikus – šiek tiek susigaudantis ir mechanikoje. Direktorius kelis kartus važiavo į rajoną ir iškovojo buvusiam tremtiniui teisę grįžti į vienkiemį, bet ne už dyką. Kaina buvo nedidelė, o tėvas turėjo sukaupęs neblogą sumelę, dirbdamas Sibire įvairiausius darbus, daugiausia statybose.

Po Stalino mirties, per „atšilimą“ buvo subūręs statybos brigadą, priėmė daug tremtinių, lietuvių ir kitų (svarbiausias reikalavimas – kad ne girtuokliai ir ne slunkiai būtų), pats brėžinius braižė, darė apskaičiavimus, sąmatas, parodydavo, kaip dirbti, kur sunkiau – prikibdavo. Stverdavo sunkų rąstą, kurį du vyrai vos pakeldavo, ir nešdavo kaip niekur nieko. Rusai jį pravardžiavo „litovskij medvedj“, nors į mešką nebuvo panašus – plačių pečių, bet liekno liemens iki pat senatvės... Po darbo dar prisidurdavo namie meistraudamas kaimynams ir pažįstamiems šį bei tą. Įdomiausias jo uždarbis buvo iš kiaulių dorojimo. Kartą pamatė, kaip keli vyrai vaikosi po kiemą sužeistą kraujuojančią kiaulę, ūkininko širdis neatlaikė – užėjo ir pasisiūlė ją normaliai paskersti. Vienu dūriu nusmeigė, tada jo paklausė, gal mokėtų ir išdarinėti. Sutiko, išgarsėjo kaip „specialistas“, ir nuo tol, prasidėjus kiauliaskerdžio metui, jų namuose kone kasdien būdavo šviežios mėsos – atlygis už tą nemalonų, bet svarbų darbą.

Atsivežtųjų iš Sibiro pinigų būtų užtekę nusipirkti namukui rajono centre, motina pyko, kad sukišo viską į tą sutrūnijusią griuveną, kurią teks ne remontuoti, bet iš naujo atstatyti. Ir tikrai – prireikė iš naujo kloti grindis, pakeisti didelę dalį sutrešusių sienojų, kelti naujas gegnes ir dengti stogą. Per pirmą lietų neužteko kibirų, dubenų ir puodų statyti po teškančiais srautais.

Ji prisimena, – pirmą dieną atvažiavusi vaikščiojo po krūmais ir dilgėlėm apžėlusį kiemą, persenusį sodą, pilną džiūstančių, ligotų medžių, ir vis tiek jautė keistą džiugesį – tai mano tikroji vieta. Žinojo, kad tėvas viską greitai pakeis ir bus tikri namai, tėviškė.

Iš pradžių ji ten beveik negyveno, – glaudėsi pas seserį, grįžusią anksčiau, ištekėjusią ir įsidarbinusią Klaipėdoje. Pirmąją vasarą statyba vyko visu smarkumu. Tėvas beveik viską darė pats, tik retsykiais pasikviesdavo kokį pažįstamą į talką. O stogą klojo tik su dukros pagalba. Ji nešė pušines skiedras, kuo didesnį glėbį, kabarojosi kopėčiomis, skubinosi, kad tėčiui nepritrūktų darbo, ir tik tik spėdavo, visai nedaug laiko likdavo prisėsti ant stogo, atsikvėpti ir apsidairyti...

...Giedrų giedriausia vasaros diena, dangus tik truputį pamargintas debesiukais, ošia aplink visą sodybą išlapoję didžiuliai uosiai, klevai, storasis ąžuolas kieme, tyliai stūkso tamsi eglių greta, sauganti namus nuo šiaurės vėjo. Ir aidi aplinkui valso ritmu – viens du trys, viens du trys – plaktuko dūžiai. Kiekvieną naują skiedrą tėvas prikala trimis vinimis – trimis smūgiais. Vinys sulenda kaip į sviestą, jos atnešta, rodos, nemaža skiedrų krūvelė jau beištirpstanti. Ir vėl – riedėte nuriedėti nuo stogo, paknopstom prie didžiosios skiedrų krūvos, čiupti kuo didesnį glėbį, tada kopėčiomis aukštyn. Ji taip stengėsi, kad tėčiui nereikėtų jos laukti, nors jis neragino ir nesibarė, net sakė neimti per didelio glėbio, kad nepavargtų. Ji visur stengėsi būti su juo – nuo mažens nemėgo vadinamųjų moteriškų darbų – virti, skalbti, ypač – lyginti skalbinių, visai netroško siūti ar megzti, per darbų pamoką mokykloje įsigudrindavo vieną servetėlę siuvinėti kone metus. O štai su tėte – malkų pjauti, ką nors kasti ar kalvėje dumples padumti – visada prašom.

Ji buvo įsidėmėjusi kažkada nugirstą pokalbį, kad jai gimus tėvas patyrė didelį nusivylimą – pagrandukė atėmė paskutinę viltį susilaukti sūnaus. Ir kol buvo maža, paklausta, kuo norėtų būti, atsakydavo – berniuku. Jiems gerai – gali karstytis po medžius, peštis, ir šiaip jiems kur kas daugiau leidžiama, o jai vis primenama – „tu mergaitė, turi gražiai elgtis“. Užtat ir stengdavosi kuo daugiau padėti tėvui, būti su juo. Mamai padėti – buvo dvi gerokai vyresnės seserys. Tačiau grįžusios į Lietuvą jos abi įsidarbino ir apsigyveno kitur, vėliau ištekėjo, parvažiuodavo į tėviškę tik per atostogas ar šventes. Taigi moteriškų darbų jai išvengti nepavykdavo, o mama vis bardavosi – kaip koks vaikėzas, – kalvėj, meistarnėj ar ant stogo užsikorusi su knyga ir neprisišauksi...

Daugiausia darbų jai tekdavo, kai mama, kuriai nebuvo į stažą įskaityti Sibiro metai ir, nors buvo jau pensinio amžiaus, turėjo dar keletą metų mokytojauti pradinėje mokyklėlėje šalimais, vasarą išvažiuodavo porai savaičių į sanatoriją. Tada ji likdavo dviese su tėvu – gaminti valgį abiem, rūpintis gyvuliais ir paukščiais (tie nelemtieji kalakutai – vos palesinai ir vėl eina apie langus kiauksėdami), ravėti daržą ir grėbti šieną, dar ištaikydavo laiko pauogauti ar pagrybauti buvusiame savo miškelyje, o jau knygų skaitymui likdavo tik vakaras ir naktis.

Giedromis vidurvasario naktimis ji dar mėgdavo paėjėti per laukus iki aukštesnės kalvelės, kur šviesioje prieblandoje buvo gerai matyti aplinkinės kalvos, miškeliai, tvyrantys daubelėse rūkai ir vis gelsvėjantys laukai, o saulėlydžio pašvaistė pamažu slinkdavo į rytus, kad po kelių valandų pavirstų saulėtekiu...

Ją visada lydėdavo Vilkis, kurį naktimis paleisdavo. Jis tikrai buvo panašesnis į vilką negu į šunį ne tik didumu, bet ir būdu – ateinant svetimam nepuldavo loti, o atidžiai stebėdavo žibančiomis akimis, slinkdavo netoliese, lyg tykodamas, bet niekad niekam neįkando, – įsitikinęs, kad ateivis pasuko nuo vieškelio keliuku į jo šeimininkų namus, nuliuoksėdavo prie langų ir tik ten imdavo loti. Jis apskritai mėgdavo tylom slankioti aplinkui ir visada ją pasitikdavo, kai parvažiuodavo vėlai vakare traukiniu ar autobusu, – tekdavo eiti apie aštuonis kilometrus, didžiąją kelio dalį – nuošaliau nuo sodybų per miškelius, laukus. Vos paėjus nuo stoties už miestelio prieblandoje pasigirsdavo tapsėjimas ir jau – Vilkio letenos ant pečių, jis lyžteli veidą ir stropiai sukiojasi aplinkui, tai užbėga į priekį, tai lapsi šalimais iki pat namų. Jis kažkaip žinodavo ją pareinant ir būtinai, jei tik būdavo paleistas, pasitikdavo. „Juk Vilkis mus ir išgelbėjo, – pagalvojo, – tėtis sakė, kad pabudo nuo smarkaus lojimo po langais.“

Rytą jai netekdavo anksti keltis, nes tėvas pats pamelždavo karvę, išvesdavo ją ir avis į lauką, pats pasitaisydavo valgyti ir išeidavo į valdiškus darbus. Dukrai reikėjo tik pašerti kiaules, visą alkanų viščiukų, ančiukų ir kalakučiukų armiją, nueiti perkelti karvės ir avelių, pataisyti pietus. O toliau jau sulig sąžine – kiek nuravės daržo ir braškyno, kiek pati nugrėbs šieno, o kiek paliks vakarui, kad parėjęs tėvas vos užvalgęs kartu nueitų, prikibtų – viens viens ir jau stovi gražios kupetaitės, ir nebelikę to didelio ploto, kuris jai atrodė tiesiog gyvas vargas, kol sugrėbs. O suvežti – apskritai greitas darbas: dvikinkį vežimą, jos krovimu nesitenkinęs, dar pats sumina, prikrauna kone sulig namu, didžiuliais plakais sumeta daržinėje, per kelis kartus – ir suvežta, ir jau galima eiti į kūdrą nusiplauti prakaito su šieno dulkėm. Vanduo drungnas, karosiukai plūkauja apie kojas, paplauki į vidurį, kur vėsiausia – ten versmė, atsigauni, ir lyg nebuvę karštos dienos, ilgų piktžolėtų burokų vagų ar bulvių ravėjimo, sunkių šieno glėbių kamšymo ir mindymo, srūvančio nugara prakaito...

Autobusas šliaužia pamažėle per miškelį, laukus ir miestelį – Žarėnai, kadaise teko pražiopsojus autobusą nuo vienkiemio nužingsniuoti šį vienuolikos kilometrų kelią pėsčiomis. Akys slenka per mirgančias pro šalį pažįstamas vietas, o atmintis vis piešia tėviškės idilę, kurią surijo piktoji ugnis, – jau nebebus tokių namų, bus gal kitokie, bet neliks to saugumo jausmo, tvirto tikėjimo, kad visada gali čia sugrįžti, pabėgti nuo bet kokios bėdos, skriaudos ar neteisybės.

Privažiavo Plungę, kol sulaukė Klaipėdos autobuso, ašarų srautas apstojo, bet vos įsėdo, vėl plūstelėjo, skaudžios, deginančios, nesuvaldomos. Nusigręžusi į langą ji nematė pro šalį slenkančių laukų, miškų, miestelių. Atmintis piešė šviesius pražuvusių namų vaizdus ir nuo jų vis atsinaujindavo ašarų srautas, neišsekęs iki pat kelionės galo.

Pagaliau Klaipėda, maršrutinis autobusas, sesers namai – vieno kambario butas „chruščioviniame“ name žemomis lubomis, su ankšta virtuvėle. Atsirakino duris – sesuo darbe, – išsidėliojo nešulius, netyčia šmėstelėjo atvaizdas veidrodyje – pasirodė, kad kažkas ne taip. Priėjo, įsižiūrėjo – veidas baltas kaip popierius, jos rudo įdegimo – pavasarinio – pajūryje, vasaros – laukuose, daržuose – nelikę nė pėdsako. Lyg būtų apkritęs baltais pelenais – sudegusių knygų, dienoraščių, rašytų nuo pat trečios klasės, giedrų vilčių ir svajonių. Akys paraudusios, blausios, visas veidas lyg kaukė. Ji prisiminė matytas graikų tragiškų kaukių nuotraukas ir nejučiom šyptelėjo – panašu. Pasipurtė – ne, ji neturi pasiduoti. Reikia susiimti, pasiruošti naujam gyvenimui, kuriame ji turės labiau pasikliauti savimi ir, kiek galės, padėti tėvams.

Parėjo iš darbo sesuo Albina. Vos dirstelėjusi į jaunylės veidą, paklausė:

– Kas atsitiko?

Sunkiai rinkdama žodžius papasakojo seseriai, pirmiausia – kad jos vaikui viskas gerai, kad ir tėvai sveiki gyvi, o štai namai – taip, jų nebėra. Sesuo sunkiai susmuko ant kėdės, patylėjo, paskui dusliai pratarė:

– Bet kodėl kilo gaisras, ar kas nors žinoma? Gal perkūnija buvo, žaibas trenkė?

Keista, šis klausimas jai iki šiol kažkodėl nekilo.

– Kai išbėgom laukan, buvo giedra, pilnas dangus žvaigždžių, jokios perkūnijos negirdėjom gal porą savaičių.

– Tai kas, gal elektra, gal šienas sukaito ir užsidegė?

Abi ėmė svarstyti, bet nieko negalėjo sugalvoti. Tvarte ir daržinėlėje buvo įvesta elektra, bet pirmiausia ėmė degti tas tvarto galas, kur pastogėje buvo sukrautos sausos beržinės malkos, ir tik paskui ugnis išplito. O jau šieną šįmet pavyko išdžiovinti ir suvežti be lašelio lietaus, čia jokių abejonių negalėjo būti. Tai kas tada? Nejaugi padegimas? Kas tai galėjo padaryti? Motinos nesutarimai su kaimynėmis nebuvo tokie atviri, apsiribojo apkalbomis, neįmanoma įsivaizduoti, kad kas iš kaimynų galėtų padegti namus. O ir Vilkis ėmė loti gana vėlai, kai tvarto galas su malkomis jau liepsnojo. Kas nors pažįstamas? Sunku patikėti – nebuvo tokių kaimynų ar pažįstamų, kuriems būtų padaryta kas bloga, priešingai, daugumai tėvas buvo kuo nors padėjęs – ar meistryste, ar šiaip talkinęs, ar pinigų paskolinęs...

– Gal milicija ką nors išsiaiškins, – tarė Albina, sunkiai atsistojo ir ėmė ruošti sau ir jaunylei vakarienę. – Teks rytoj atsiprašyti iš darbo, nuvažiuoti Rimučio pasiimti, tėvams ir be jo rūpesčių bus per akis. Kad bent sveikata nenukentėtų, mamai vėl gali užeiti širdies priepuoliai... Kažin, kaip pavyks vaiką įtaisyti į lopšelį.

Jaunylė tyliai nusistebėjo tvirta sesers ramybe – jokių ašarų, svarsto praktiškus dalykus, lyg jai nebūtų skaudu. Bet gal ji neįsivaizduoja iki galo, kas atsitiko. Šiaip ji ne iš tų, kurios puola rodyti jausmus – chirurginio skyriaus medicinos sesuo, ji moka būti stipri bet kokių sukrėtimų akivaizdoje.

Per gyvenimą Albinai daug ką teko pakelti. Baigusi septynias klases įstojo Sibire į felčerių ir akušerių technikumą, kurį baigė tik geriausiais pažymiais ir gavo raudoną diplomą. Galėjo be konkurso stoti į bet kurią aukštąją medicinos mokyklą, bet Rusijoje likti nenorėjo – ką tik gautas leidimas šeimai grįžti į Lietuvą. O čia siekti aukštųjų medicinos mokslų nesiryžo – Lietuvoje buvo spėjusi baigti vos pirmą klasę. Ji ketino palankyti kokius kursus, pasimokyti specialiųjų terminų lietuvių kalba ir tada vykti į Kauną ar Vilnių medicinos studijuoti.

Bet tiems planams kelią pastojo meilė. Dar Sibire susipažino su dešimčia metų vyresniu gražuoliu Edvardu. Jis irgi parvyko į Lietuvą su motina, broliu ir seseria, tuojau susirado simpatiškąją medicinos sesutę ir pasipiršo. Patiko jos tėvams ir vyriausiajai seseriai, visiems giminaičiams – dailus, energingas, darbštus ir auksinių rankų – ypač tėvas džiaugėsi būsimu žentu, kuris gal bent kiek atstos jam sūnų. Jo nepamėgo tik jauniausioji sesutė – lyg jautė, kad jis turi kažką negera, ir saugojo seserį, visą laiką sukiojosi aplink porą, stengdamasi nepalikti jų vienų. Jaunikis visaip gerinosi, vaišino ją saldainiais, bet niekas negelbėjo – ta vis taikėsi jam kliudyti, net paerzindavo.

Vestuves atšoko pagal visus papročius, jaunieji išvažiavo gyventi į Klaipėdą, viskas atrodė lyg ir gerai. Jaunamartė įsidarbino gimdymo namuose, kur greitai įgijo gerą vardą, bet kai atvažiuodavo pas tėvus, atrodydavo sulysusi ir nelabai linksma. Sakydavosi pavargusi, ypač po naktinio budėjimo. Gimė Rimutis, visi džiaugėsi, o ji akyse nykte nyko. Tėvas dar anksčiau pastebėjo, kad žentas labai linkęs išgerti. Iki vestuvių prisilaikydavo, bet dabar nebesivaržydamas lenkė vieną taurelę po kitos, kol nugriuvęs užmigdavo.

Vėliau paaiškėjo, kad girtas jis sužvėrėdavo – puldavo žmonos mušti, prasimanęs kažkokius kaltinimus, dažniausiai – tariama neištikimybe. Ji pareidavo po naktinio budėjimo pavargusi, o vyras ją pasitikdavo rėkdamas, kad, šiokia tokia, ką ten su daktarais darė... O dar dažniau – pats parėjęs vėlai po pasisėdėjimo su savo kompanija, prikeldavo žmoną ir puldavo jos daužyti. Tai tęsėsi ir jai laukiantis vaikelio, ir po gimdymo. Prasidėjo abejonės dėl vaiko tėvystės ir dar daugiau įsiūčio. Svarbiausia, kad visi tie pavydo kliedesiai buvo visiškai be pagrindo, – Albinos padorumas buvo toks tvirtas, kad niekam, kas ją pažinojo, nė menkiausios abejonės negalėjo kilti. Edvardo brolis, motina ir sesuo bandydavo užtarti nekaltai puolamą Albiną, tačiau pavyduolis tik dar labiau siautėdavo, apkaltino žmoną ištvirkavus su broliu, šį puolė su peiliu, jam vos pavyko pasprukti. Net savo motiną, pabandžiusią įsikišti, apdaužęs išstūmė pro duris.

Albina artimiesiems nesiskundė – tiesiog toks būdas, nenorėjo skaudinti tėvų. Ji suprato, kad vyro pavydas – psichinis sutrikimas, ilgamečio girtavimo pasekmė. Edvardas, vyriausias sušaudyto Lietuvos karininko sūnus, ištremtas su motina, sesute ir broliuku, anksti pasijuto vyru – nuo keturiolikos metų eidavo su suaugusiais tremtiniais miško kirsti. O ten buvo įprasta „pasišildyti“ atskiestu spiritu. Netrukus paauglys nebesipurtydavo to vyriško gėrimo, pamažu „pasišildymas“ tapo įpročiu, vėliau – būtinybe. Blaivas jis mokėdavo elgtis gražiai, būdavo net galantiškas. Dailus vyras nesunkiai apsukdavo galvą merginoms, pasirinkimą turėjo nemažą, bet jam labiausiai patiko rimtuolė Albina. Nors buvo daug bendrų pažįstamų, niekas jos neperspėjo, nepasakė apie žinomą Edvardo pomėgį išgerti. Anksčiau ir girtas jis nebuvo toks piktas, tik smarkus, bet vedęs tapo nesveikai pavydus.

Albina ilgai kentė, bet gimus Rimučiui pabūgo dėl vaiko ir pareiškė norinti skirtis. Jis, būdamas blaivas, atsiklaupęs bučiuodavo jos rankas, atsiprašinėdavo ir žadėdavo pasitaisyti. Kurį laiką valdydavosi, bet neilgai. Tris kartus Albina rašė pareiškimą dėl skyrybų, bet vis leisdavosi vyro perkalbama ir pareiškimą atsiimdavo. Ketvirto pareiškimo ji nebeatsiėmė po to, kai jis, Naujųjų metų naktį parėjęs paryčiais, puolė ją nutvėręs kirvį. Moteris vienais naktiniais basa nubėgo iki milicijos poskyrio. Girtuoklis vijosi ją, palikęs atviras lauko duris. Nusiklostęs vaikas sušalo ir susirgo. Šito Albina jam neatleido.

Jai teko išsikraustyti iš vyro žinybinio buto, nuomotis kambarius, kur pigiau, o Rimutį atvežė pas senelius. Medicinos sesers uždarbio taupiai moteriai užtekdavo pragyventi, nuomai apsimokėti, bet apie savo būstą net svajoti neverta – Klaipėdoje gauti valdišką butą nebuvo jokios vilties, pirmenybė tekdavo žmonėms, susijusiems su jūra, ir partinei nomenklatūrai, o ji – buvusi tremtinė. Tačiau pažįstamiems padedant pavyko įsidarbinti žvejybiniame laive felčere be teisės išlipti į krantą svetimuose uostuose. Laivas – tiesiog plaukiojantis fabrikas, kuriame darbavosi per du šimtus žmonių, bene pusė jų – moterys. Tai buvo bazė, į kurią mažesnieji žvejų laivai pristatydavo savo laimikį, o čia žuvys jau buvo dorojamos ir užšaldomos. Daugiausia žvejodavo Šiaurės Atlante ir Šiaurės jūroje, kur audros – kasdienybė.

Per audrą nemaža dalis įgulos išeidavo iš rikiuotės, Albina irgi jausdavosi blogai, bet dantis sukandusi eidavo slaugyti ligonių, tvarstyti susižeidusių. Nuvargino širdį, pradėjo rastis ligų, į jūrą plaukti neberizikavo. Nedidukui vieno kambario kooperatiniam butui jau buvo susitaupiusi, pagaliau įsigijo savo būstą, tik dar turėjo gerokai padirbėti, kad užtektų būtiniausiems baldams ir kitiems buities rakandams. Todėl dirbo padidintu krūviu ir vaiką dar vis laikė pas senelius, kur jam, žinoma, buvo daug geriau negu lopšelyje...

Seserį priėmė vos įsikūrusi, nes jaunylė gyveno bendrabutyje, viename kambaryje su kitomis penkiomis vyresniųjų klasių moksleivėmis, kurioms jau rūpėjo berniukai ir kurios be galo aptarinėdavo pasimatymus, tad mokytis nebuvo sąlygų. Dabar sesutės buvimas pravers – kurį laiką pasaugos vaikiuką, kol pavyks įtaisyti į lopšelį. Albina pakeitė darbo grafiką, ėmė vėl dirbti naktimis, dieną pusiaumiegė prižiūrėdavo Rimutį, numigdama tiktai kartu su juo. Netrukus, buvusiems pacientams užtarus, vaikui atsirado vieta lopšelyje, seserų gyvenimas tapo lengvesnis.

Bet abi jas, kaip ir tėvus, graužte graužė mintis – kaip galėjo tą giedrą žvaigždėtą naktį kilti gaisras. Milicija lyg ir bandė atlikti formalų tyrimą, nieko neišsiaiškino. Buvo labai panašu į padegimą – visų pirma suliepsnojo sausos malkos, budrus vilkšunis nesureagavo, – vadinasi, būta pažįstamo, Vilkis loti pradėjo tiktai gaisrui apėmus tvartą... Tyrimas „pakibo“, tapo aišku, kad niekas juo rimčiau neužsiims.

Vieną laisvą šeštadienį Albina parėjo iš miesto labai sudirgusi. Jaunylė bandė klausti, bene kas atsitiko, sesuo tylėdama tik papurtė galvą ir nuėjo į virtuvę ruošti pietų. Bet po kelių valandų ji nurimo, prisaikdino jaunesniąją niekam nepasakoti ir pasakė turguje susitikusi buvusio vyro brolienę. Ta ir atskleidė kraupoką tiesą: girdėjo, kaip jos vyras šaukė Edvardui: „Beproti, kaip tu galėjai, juk ten buvo tavo vaikas, o jei ir jis būtų sudegęs?“ Anas murmėjo buvęs girtas ir nieko neprisimenąs... Tačiau moteriškė Albinai tvirtai pareiškė teisme neliudysianti, kad neįpainiotų vyro, kuris nenorės išduoti brolio.

Albina paklausinėjo buvusių kaimynų, jie pasakė, kad tą naktį Edvardas tikriausiai namie nenakvojo – šviesa nedegė ir buvo tylu... Pasitarusi su tėvais Albina sutiko, kad joks teismas nieko nepakeis, bus tik papildomo širdies skausmo.

Tėvas su kaimynų ir žento, vyriausios sesers vyro Vladislovo, pagalba atstatė namus, tiesa, – tik pusę buvusių, – dviejų kambarių su virtuve ir sandėliuku namuką. Arti namų augusius sudegusius medžius – obelį ir trešnę nukirto dar tą patį rudenį. Ilgesnį laiką gaisrą priminė apanglėjusi artimiausios liepos šaka ir per patį vidurį išdegęs klevas – į tą pusę vėjas nešė liepsną. Dar kurį laiką pievoje ir laukuose buvo galima aptikti pavėjui išnešiotus apdegusius knygų lapus ir nuotraukų skiautes. Seserys ypač graudenosi dėl pastarųjų – ten buvo jų vaikystės, paauglystės ir – vyresniųjų – jaunystės prisiminimai. O jaunylė graužėsi neišgelbėjusi ir savo dienoraščių su pirmaisiais kūrybos bandymais...

Prisiminusi tą naktinį siaubą, tokį panašų į košmarišką sapną, ji svarstydavo, kaip galėjo tiek iškrypti svainio protas, kad padegtų uošviją, kur – tikrai žinojo – buvo ir jo vaikas. Apie Edvardą vėliau kalbėta, kad išmestas iš darbo už girtuoklystę, netekęs žinybinio buto, susidėjęs su kažkokiais valkatom. O vieną dieną rastas pasikoręs.

Kai Albina sužinojo, ilgai ir sunkiai tylėjo. Jaunylės kalbinama atsiduso:

– Tai Sibiras, kaip koks prakeikimas, pasivijo mus ir Lietuvoje... Bet mes atsilaikėm, o jis, vargšas, neatsigavo.

Poesizmai

Ruduo

O gal tai ruduo atsisveikina, kai nuvysta ant sienos žiedas depresijos. Kasdienybė lyg kamera nepraleidžia garsų iš kalno viršūnės. Ir baimė jungia kaip vanduo nutrūkusį elektros laidą tarp tuštumos ir mus įsiurbusio verpeto. O pro voratinklio kiaurymę monotoniškai laša sudėvėti jausmai.

Kai nuo savęs atrėžiame žaliausius atminties daigus ir pamaitinam jais apspitusius šunis. Kol riksmas neiškraipė properšos prieš pabaigą. Kol žiurkės be bokso pirštinių dar laikinai užleidžia rūsį.

Ir priverčia atsisėsti ant sniego nuogam. Ir juodas šmėklas pagirdyt savo gyvenimo išspaudom. Kad neužmirštum, jog gyvenai.

Saulė

Lietus ir strazdanas nuplaus lyg sielos trupinius paviršiuj. Atims iš mūsų mylimiausią žaislą. Ir pasiduosime, balsuodami už dangų. Nors jo jau neišgelbės net kvailystės.

Jau nebebus vilčių, suvertų ant virvės. Ir plevėsuoja tarsi skalbiniai pernykščiai. Nebesiskirs rinkiminės programos – dievo, velnio. Ir nevalingai dauginsis jau minkštos galvos. Kol pasimes gyvatvorių tankmėj.

Nesuskaičiuojamas pasaulis pamos iš tolo moters krūtim. Tačiau net pienas jos mūsų nekaltybės nebeataugins.

Kaip kūdikiai beplaukiai, apdeginti pasikartojančių tiesų, ieškosime po lova atsarginės saulės. Kuri mums šviestų keliais puslapiais ilgiau negu nutrūkusi išpažintis.

Norma

Kai gulėjo beprotnamy, pasijuto tragiškai sveikas. Kaip kiaušinis, žaidžiantis šachmatais su nuogos moters nuotrauka. Netrukdė jausmai, nes buvo jau pusmetį – kaip naudotos kojinės – užrakinti moteriškoj rankinėj. Tai – neišsenkančios prisitaikymo atsargos, jei ateis noras sugrįžti į ankstesnį pasaulį.

Jis uždarė nuošalę durimis be rankenos. Ir taip gynėsi nuo laiko spąstų.

Naktimis apsibarstydavo galvą sutrintom tabletėm ir eidavo į tualetą parūkyti. Supleišėjusios lubos niekuo nesiskyrė nuo dugno. Gal todėl sveikstantys ten ieškodavo paukščių.

Kelias

Štai kelias perveria sėdynę, nes angelai nušluoja tiktai klystkelius. Beveik neskauda ir nesukrečia. Tik rausvas debesis leidžiasi į kraujo klaną. Ir ten – giliau – gimdo nevaisingą maldą.

Ir skrenda į pravertas burnas laurų lapai – desantas būdvardžių, atplyšęs nuo daiktavardžių. O dulkės sukapoja veidus. Ir tarsi paslepia po kaukėm.

(Jau išeikvotos melancholijai atsargos kalorijų. Ant aukuro lyrizmo – prieš dvi sekundes nupjauti kiaušiniai. Tikriausiai tai ne mėšlas. Nes padaugintas pats iš savęs.)

Kaip išcentruotos lėlės, kurias amortizuoja antkapiniai užrašai, mes skiemenuojame devintą bangą. Kai kelias lūžta. Ir stovime ant dugno vakarykštės jūros.

Durys

Jis tobulėjo ir tapo angelų sparnų vagim. Juos rišo prie kanalizacijos grotelių, lyg tvirtintų, kad dangus yra visur. (Nors irgi svetimas. Prie jo priprasti dar nespėjai, o jau kiti maudosi toje erdvėj lyg savo vonioje.)

Turėjo šliaužt zigzagais per kelio liekaną, apkritęs trupiniais ir nuolaužom, apgaudinėdamas mergaitę ir surinkėjus labdaros.

Dėvėjo vietoj antpečių išdžiūvusias varles, tarsi išeivis iš nuplikusių laukų. (Trąšų jis nesulaukė, todėl liūdėti negalėjo iš trečio dugno atrajotom kalvomis.)

Prisirišo ant spenelių po varpelį, tačiau nepaneigė, kad išeina pro ten pat, pro kur įėjo.

Pradžia

Išdegins saulė ant krūtinės, kad nepamiršime pradžios. Kad ji yra ne vien tik pabaiga. Ir ne lemputė tuščiame rūsy.

O visos įžangos tik trukdo žaisti. Prisimint nebuvo ko. Ar sukti ant liemens tą patį nulį, kol jis pakils ir turbūt pasmaugs. (Ir nemeluos visomis mintim, augančiom vazonuose.)

Kol atsiskirs atsakymai nuo klausimų tarsi oda nuo kūno. Ir niekas nepasiūlys netgi sūrio, kad galėtume nustebti.

Skambės apnuogintos kraujagyslės ir nervai nežinomais mums dėsniais. Tačiau tikriausiai nepadės surast namų. Nes tarpdury įstrigo klaidos ir tiesa.

Horizontas

Nesugebėję būti idiotai, bet pasiryžę dar išlikti – tokie lengvi ir skraidantys nerūpestingai.

Jau ir be rankų, kad sugrįžtume į paprastesnę šalį. Ir duot nereiktų to, ko neturi.

Dar manantys, kad išgelbės pagreitis, kuriuo nuo gėrio grožis atsiskirs. Ir šaltos kibirkštys jau neprapuls buvusioj jungty. Ir bus dėl ko susirgti, kai atsidurs griovy.

Kad medicinos seserys nuplaus lavondėmes, gražiai įrėmintas prakaito lašais. Ištemps jas tarsi gumą ir privers žolę valgyt tinkamai karvių bandoje.

Ir smegenis apšvies ant liežuvių prasikalę kaktusai, nutraukę žodžių vėrinius horizonto link. Kuris nupjaus pirmiausia galvas, kai kūnai smigs į klampią žolę.

Melodija

Bet nieks nepasakys, kaip suvaldyt sapnus, kai jie tikrovę tempia per suartą lauką. Kol ji įstringa pamiškėj tarp medžių, tačiau vis tiek nepriartėja prie gamtos.

Kaip tau pakelti nuo čiuožyklos ledo vėluojantį gyvenimą. Kaip dovaną, kurios atsainūs šeimininkai keitėsi, užhipnotizuoti metų laiko. Bet jos tikriausiai jau nebeprireiks.

Ar skelbimų stulpą, nuo kurio atsimuša jaustukai ta pačia kryptim. Ir sugebi išreklamuot tik savo penį, kaip pavyzdį, kad visi paklūsta žemės traukai.

Kodėl ant metalinio dangčio – testamentas dabarties, o kiek žemiau – skęsta pasakos. Nors gal ir ne nuo jų galva plokštėja. Gal dar gyva viltis, kad čia kažką atras archeologai.

Jei antsnukis neplyš. Ir subrandins melodiją.

Ratas

Nors ir anksčiau nebuvome išdidūs. Kai pelkėje ieškojom saulės vėlyvos. Turbūt tai ji vis leido burbulus iš dugno, apnuodytus akivarų dvasia.

Dažniau nei visada klimpome į guolius paskenduolių, kol pamažu išmokome miegot stovėdami. Vienoj gretoj su nendrėmis ir medžiais varganais.

Šalia pašautos antys laukė, kol atplauks medžiotojų šuva. Ir išneš sulaukt baigties į krantą.

Dar nežinojome, kad jau artėja miestas. Kuris, užlipęs ant galvų, privers laikyti pamatus būsimų griuvėsių.

Tačiau išspaus į viršų mūsų saulę. Kad ji išliktų rato vidury. Apšviesdama konvulsijas skriejančių aplink.

Nuotykis

Bet mėnulis supančiojo nuotykio seką. Sinusoidė pravirko duobėm. Šaukštais suplaktą erdvę išgėrė lyderių gretos. Ir sukūrė trauką atgal.

Vėl reikėjo iškasti laikinus apkasus ir išlaukt, kol pakils taikiniai. Kartais – pamestos priesaikos, bet dažniausiai – embrionas valingo „velniop“.

Melsvos ištaros sklandė kaip peršauti paukščiai. Kuo žemiau – tuo gražiau. Bet išnykdavo už ašmenų horizonto.

Gal per daug sudėtingai trynėm savo pasturgalius, laimei užmaukšlinę klouno kepurę. Mėnesienos lašai ją suvarpė ir apnuogino mūsų žaidimą degtukais, kurie apanglėjo, kai kovojo su ašarom.

Paliaubos

Ir bėgi, nes visą laiką alkanas esi. Ir todėl nuolat šalta. Ir užmiršti, kad išbarstai paskutines kalorijas, ir nesvarumas artėja. O vėliau ir plytelės šaligatvio.

Jau matai savo sielą akvariume lyg permatomą žuvį. Jos šviečiantys kaulai (skeletas) turbūt susidarė po smūgių – iškalbos trūko, kad skaudėtų mažiau – kai, išspirtas iš zoologijos sodo baseino, negalėjai surasti vietos saugios.

Už stiklo ošia chaosas, prie melodijos klijuodamas pradurtas ausis. Išsisklaido spalvoti kubeliai, išnešiodami vaizdą pasaulio, kuris atsitikti turėjo. Tačiau neatsirado altruisto, kuris dėliotų šiukšles apskritimais aplink miško medžius.

Ir tu su viskuo susitaikai – net su viražais likimo. Kuris kalės akim palydi žuvies šuolį ant grindų.

Galimybės

Nebūtinai kažkas yra niekas. Kai horizontas išblukina nemirtingumą jaunystėje, dar lieka išspaudos angelo prabėgusio laiko gelmėj. Ant jų gali atsistot, net paslyst ir įsijausti į nedidelį plyšį tarp narvo virbų ir liūto dantų. Kur suvalgo kaltė apnuogintą jausmą. Gulėti ant tų debesų, kurie nesutilpo į butelį. Klūpot prieš save ir nepaklysti, nes matai jau surastą.

Ir net gali maištauti, praskiedęs orą cigaretės dūmais. Iškelt rankas kaip du sargybinius moralės. Juos pravardžiuoti idiotais ir ignoruoti nuopelnus. Nes vis dėlto padėjo pakeisti orientaciją protingo į autsaiderio.

Kad prarūdijęs stogas apaugtų sielą. Ir ji spurdėtų judesiais, kurių išmokti nepavyko.

Šiukšlės

Nardė tarp šiukšlių kaip naras. Vis atrasdamas ir tokių, kurios tiko prie išeiginių drabužių. Tarsi medaliais, ordinais linksmino išpraustas vėles.

Galėjo nueiti pas moterį, prieš šimtmetį paliktą, ir jos išdžiovinta gėla nušveisti metalą iki blizgėjimo. Kad apdovanojimai lyg jonvabaliai apšviestų tą vietą, kur pagal oro prognozę turėtų būti širdis. Kad nesuklystų saviveiklos banditai, galąsdami į sukietėjusias naktis peilius.

Jau pradurtas ir prapūstas vėjo eidavo tilto turėklais ir kratė skardinėj dėžutėj savo papuošalus. Kaip raupsuotasis jungė upės krantus. Paskenduoliams suteikdamas viltį išplaukti. Kai nuo šiukšlių išbrinks ir joms nesipriešins.

Ir jau nereikės atsirinkti blogesnio nuo blogo kaip saulėtekio pagrindinių varovų.

Hipotezė

Yra hipotezė, kad jūra banguoja. (Nors sinusoidės mus apgauna ir verčia tempti laiko gumą.) Taip tvirtina tie, kurie renka ant kranto išmestas bangas. Glaudžia prie širdies ir myli lyg savo likimų nuolaužas. Ir tarsi patiki, kad nieko nebetrūksta. O tie kalnai – beveik jau nerealūs – visad užspringsta tarp bangų.

Jiems jūrą įsiūbuoja tik mirtis. O vėjas stengias jai pakišti koją.

Jie nori pabaigos gražios. Ir meta muilą į gelmes. Tačiau skaistybė ir banga nesusijungia. (Net linksmo išprotėjimo metu.)

Romanas

Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė Dale

Matau kambaryje ant kanapos gulinčią Signę, jos žvilgsnis slysčioja įprastais daiktais: senasis stalas, krosnelė, malkų dėžė, senosios sienos, didysis langas į fjordą, ji žiūri, bet jų nemato, nes viskas lyg ir taip pat, kaip buvo, niekas nepasikeitę, bet ne, vis dėlto pasikeitę, galvoja ji, jam dingus ir prapuolus, viskas nebe taip, kaip buvo, ji tik yra čia ir jos nėra visai, slenka diena po dienos, naktis po nakties, ji tik stebi iš lėto, nei kas ją jaudina, nei kas domina, nelabai susigaudo, kuri šiandien diena, galvoja ji, taip, veikiausiai ketvirtadienis, kovo mėnuo, metai – 2002-ieji, tiek dar žino, bet datas ar dar ką panašaus ji pametė, ir kam tai? ar tai svarbu? galvoja ji, ir tegu sau, tegu, juk ji gali būti rami, visa savyje, kaip prieš jam dingstant, bet kai tik persmelkia mintis apie jo dingimą tą antradienį, lapkričio pabaigoje 1979-aisiais, tučtuojau gilsteli širdį, ji vėl nugrimzta gilyn ir viršum jos užsilieja tuštuma, galvoja ji ir, žvelgdama į priemenės duris, mato jas atsiveriant ir tarpduryje išvysta save, mato, kaip užveria duris ir nueina į kambario vidurį, kaip stabteli, nukreipia akis į lango pusę ir ten pastebi jį, jis stovi ir žiūri į tamsą, stovėdama kambaryje ji mato, kaip jis spitrija į tamsą, mato ilgus juodus jo plaukus ir savo pačios nertą juodąjį megztuką, kurį jis beveik visada velkasi per šalčius, taip ir stovi, galvoja ji, stovi kone susiliejęs su tvyrančia už lango tamsa, galvoja ji, susiliejęs taip, jog įėjusi ne iškart jį pastebėjo ir nors iš anksto nieko apie tai negalvojo, nieko mintyse sau nesakė, bet jai buvo aišku, kad jis ten stovės, galvoja ji, o juodasis megztukas bus susiliejęs su tvyrančia už lango tamsa ir regėsis, tarsi jis – tai tamsa, o tamsa – tai jis, bet kai įėjo ir pamatė jį šitaip stovintį, galvoja, jai vis dėlto pasirodė, jog išvydo kažką neįprasta, ir tai keista, nes šitaip prie lango jis stoviniuoja dažnai, tik jinai to nemato, galvoja ji, o jei ir mato – nekreipia į tai dėmesio, nes tas stoviniavimas yra toks įprastas, kaip ir visa kita, kas tiesiog yra šalia jos, ir tiek, bet kai šįkart įėjo į kambarį ir pamatė jį ten stovintį, pamatė jo juodus plaukus, paskui juodąjį megztuką – štai ir šįkart, galvoja ji, stovi ir žvelgia į tamsą, na, kodėl? galvoja ji, kodėl gi jis taip stovi? bent jau būtų į ką žiūrėti, būtų galima suprasti, bet juk žiūrėti nėra į ką, už lango vien tamsa, švininė, veik neperregima tamsybė, taip, pasitaiko, kad čia užklysta kokia pravažiuojanti mašina žibintais apšviesdama kelio atkarpėlę, bet daug jų nepasirodo, bet juk pati norėjo, juk norėjo gyventi tokioje vietoje, kur negyvena niekas kitas, kur juodu dviese, Signė ir Aslis, vienui vieni, norėjo gyventi visų apleistame užkampyje, ten, kur pavasaris visada pavasaris, ruduo – ruduo, ten, kur žiema visada žiema, vasara – vasara, štai tokioje vietoje ir norėjo gyventi, galvoja ji, bet dabar, kai aplink viena tamsybė, kamgi stovėti ir žiūrėti į ją? kodėl? kodėl jis nuolat stovinėja šitaip, nors žiūrėti nėra į ką? galvoja ji, o, kad jau imtų pavasarėti, galvoja ji, kad jau ateitų pavasaris, o su juo – šviesa ir šiltesnės dienos, kad pieva sužydėtų gėlytėmis, medžiai imtų skleisti lapus, nes šitokios tamsos, šitokios nesibaigiančios tamsybės ištverti nebeįmanoma, galvoja ji, bet tikriausiai jau reikia ką nors jam pasakyti, galvoja ji, ir besidairant po kambarį jai pasirodo, kad kažkas lyg ir ne taip, kaip buvo, galvoja ji, ne, viskas taip, kaip visados, niekas nepasikeitė, tai kodėl ji pamanė, kad pasikeitė? galvoja ji, kodėl kas nors turėtų pasikeisti? iš kur tokia mintis? mintis apie kažkokias permainas? galvoja jinai, juk jis stovi priešais langą beveik neišsiskirdamas iš lauke tvyrančios tamsos, bet pastaruoju metu kas jam darosi? gal kas nutiko? gal jis pasikeitė? kodėl tapo toks nekalbus? bet toks, na, toks tylus jis buvo visuomet, galvoja ji, nieko kita ir nepasakysi – visada buvo nekalbus, kaip tik tai nekelia jokios nuostabos, toks jis yra, toks jo būdas, yra kaip yra, galvoja ji, o, kad dabar jis bent atsisuktų ir ką nors pasakytų, galvoja ji, nesvarbu ką, tačiau jis stovi kaip stovėjęs, lyg nebūtų matęs jos įeinant

Tai vis stoviniuoji, sako Signė

jis atsisuka, ir ji mato, kad jo akyse taip pat tvyro tamsa

Tai jau taip, stoviniuoju, sako Aslis

Nelabai yra į ką žiūrėti, sako Signė

Ne, visai nėra į ką, sako Aslis

ir nusišypso jai

Taigi, vien tamsa, sako Signė

Vien tamsa, sako Aslis

Tai į ką gi žiūri, sako Signė

Nežinau, į ką, sako Aslis

Bet juk stovi prie lango, sako Signė

Taip, išties, sako Aslis

Bet į nieką nežiūri, sako Signė

Ne, sako Aslis

Tai kodėl gi ten stovi, sako Signė

Pamaniau, sako ji

Man pasirodė, gal apie ką nors galvoji, sako ji

Apie nieką negalvoju, sako Aslis

O į ką žiūri, sako Signė

Į nieką nežiūriu, sako Aslis

Žiūri, bet nežinai, į ką, sako Signė

Ne, sako Aslis

Stovi, ir tiek, sako Signė

Taigi, stoviu, ir tiek, sako Aslis

Taigi, kad stovi, sako Signė

Ar tau tai nepatinka, sako Aslis

Ne, aš ne apie tai, sako Signė

Bet kodėl klausi, sako Aslis

Šiaip paklausiau, sako Signė

Taip, sako Aslis

Aš nieko neturėjau galvoje, tik šiaip paklausiau, sako Signė

Taip, sako Aslis

Stoviu, ir tiek, sako jis

Žmonės kalbasi, nors gal ir ne visuomet turi ką pasakyti, sako jis

Gal beveik niekada, sako jis

Kalba dėl kalbėjimo, taip jau įprasta, sako Signė

Taigi, sako Aslis

Juk reikia ką nors pasakyti, sako Signė

Taip jau įprasta, sako Aslis

Taip jau yra, sako jis

ji mato, kad jis lyg ir ne visai žino, ką daryti, kiek palaukęs, kilsteli ir nuleidžia vieną ranką, paskui pakelia kitą ir laiko ją pusiau sulenkęs priešais save, tada dar kartą kilsteli pirmąją

Apie ką tu galvoji, sako Signė

Konkrečiai apie nieką, sako Aslis

Apie nieką, sako Signė

Tai aš turbūt, sako Aslis

Taip, aš, sako jis

ir stovi žiūrėdamas į ją

Aš, sako jis

Aš, aš, taip, taip, aš turbūt, sako jis

Tu, sako Signė

Taip, sako Aslis

Tu turbūt, sako Signė

Aš, sako Aslis

Aš turbūt eisiu pasiirstyti po Fjordą, sako jis

Ir šiandien, sako Signė

Manau, kad taip, sako Aslis

ir vėl nusisuka į langą, ji mato, kaip jis stovi beveik neišsiskirdamas iš lauke tvyrančios tamsos, mato, kaip priešais langą juoduoja jo plaukai, kaip juodasis megztukas susilieja su tamsuma

Ir šiandien, sako Signė

jis neatsako, ir šiandien plauks į Fjordą, galvoja ji, bet juk vėjuota, netrukus, ko gero, pradės lyti, bet argi jis to paiso: kad ir koks būtų oras, būtinai išplaukia su ta savo mažąja valtele, su ta irkline, medine valtimi, galvoja ji, ir koks malonumas irstytis po Fjordą su tokia nedidele valtimi? tikriausiai šalta ir šiurpu, o Fjordas visada fjordas – neramus, banguotas, gal ir smagu pasiirstyti vasarą, kai Fjordas tviskančiai mėlynas, kai mėlynai švyti jo vandenys, tada galbūt Fjordas ir gali vilioti, kai jo lygus paviršius tyvuliuoja saulės spinduliuose, ir aplinkui viskas mėlyna mėlyna, bet dabar, vėlyvą rudenį, kai jis pilkas, juodas, tiesiog bespalvis, kai šalta, kai netolygiai lūžta didžiulės bangos, o ką jau kalbėti apie žiemą, kai valties suoliukai apledėję, užpustyti sniegu, kai atrišant valtį reikia nuspardyti ledą nuo prišalusių virvių, žiemą, kai Fjordas išbaubėjęs, apsnigtas – kodėl tada? kuo tada jis taip vilioja? ne, ji to nesuvokia, galvoja ji, tai tiesiog nesuvokiama, galvoja ji, na, tarkim, išplauktų kartą kitą pažvejoti, išmesti tinklą ar dar ką, bet ne, jis irstosi kiekvieną dieną, būna ir dukart per dieną, kai tamsu, kai lyja, kai banguota ir šitaip visais metų laikais, o gal jis nenori būti kartu su ja? gal dėl to nuolat išplaukia? galvoja ji, o gal dėl kokios nors kitos priežasties? o ar jis nepasikeitė pastaruoju metu: retai būna linksmas, beveik niekada, pasidarė baugštus, vengia žmonių, jei kas užeina, traukiasi į pašalę, o kai reikia su kuo nors pasikalbėti, trypčioja nežinodamas, kur dėti rankas, nesumodamas, ką sakyti, visi aiškiai mato, kad jis jaučiasi lyg nesavas, galvoja ji, kas su juo darosi? galvoja ji, antra vertus, juk visados būdavo toks: užsisklendęs, tarsi manytų keliąs visiems daug rūpesčių, trikdąs vien savo buvimu, stovįs skersai kelio visiems, kas kažko nori, o jis viso to nesupranta, ir kuo toliau, tuo blogiau: anksčiau juk nevengdavo pabūti drauge su kitais, o dabar – vengia, dabar, kai be jos gretimai atsiranda kitų, jis tuoj pat pasišalina ir kiūto sau vienas

Plauksi į Fjordą, štai apie ką galvoji, sako Signė

Nieko negalvoju, sako Aslis

Negalvoji, sako Signė

Ne, sako Aslis

Nieko negalvoju, sako jis

Tik stoviu, ir tiek, sako jis

Tik stovi, ir tiek, sako Signė

Taip, sako Aslis

Kuri šiandien diena, sako Signė

Antradienis, sako Aslis

Antradienis, lapkričio pabaiga, 1979-ieji, sako jis

Metai lekia greitai, sako Signė

Neįtikimai greitai, sako Aslis

Šiandien antradienis, lapkričio pabaiga, sako Signė

Taip, sako Aslis

ir traukiasi nuo lango priemenės durų link

Išeini, sako Signė

Taip, sako Aslis

Kur, sako Signė

Pasivaikščioti, sako Aslis

Drausk nedraudęs, darysi savo, ir gana, sako Signė

Taigi, sako Aslis

ji mato, kaip jis nueina prie krosnelės, išsirenka pagalį ir pasilenkęs įkiša jį į ugnį, paskui atsitiesia ir žiūri į liepsnas, kurį laiką šitaip stovi stebėdamas jas, tada pasuka prie priemenės durų, ji mato, kaip ties rankena jo ranka tarsi sustingsta, lyg jis kažko abejotų ar delstų, ar čia jai reikėtų ką nors pasakyti? o gal jam? bet neprabyla nė vienas, ir jis nuspaudžia rankeną

Bene ruošiesi, sako Signė

Ne jau, ne, sako Aslis

ir patraukia į save duris, kai žengia per slenkstį, atrodo, lyg ir nori atsigręžti ir kažką jai pasakyti, bet tik užveria paskui save duris ir išeina, galvoja ji, sakyti nėra ko – jis tik atvėrė duris ir išėjo, galvoja ji, bet juk jie nesipyksta, sugyvena gražiai, artimesnių draugų kaip juodu negalima įsivaizduoti, niekada nežeidžia vienas kito žodžiais, tačiau kaip pamaloninti ją, jis veikiausiai nenutuokia, galvoja ji, jis dažnai nepasitiki savimi, nesumoja nė ką besakyti, nė ką bedaryti, bet kad dygėtųsi jos, to niekada nėra pajutusi, galvoja ji, tad kodėl gi jis visados veržiasi į Fjordą? su ta mažąja valtele, ta irkline medine valtimi, galvoja ji ir gulėdama ant kanapos mato save: stovi kambario viduryje, paskui eina prie lango, stabteli ir pažvelgia į lauką: šiek tiek prasiblaivė, stovėdama priešais langą galvoja ji, prašviesėjo, kiek tai įmanoma šiuo metų laiku, šviesos tiek, kad žiūrint akylai jau pradeda ryškėti juodai pilkas Dangus, o kitoje Fjordo pusėje – paūkanavęs pilkas Kalno siluetas, taip, tai jau galima įžiūrėti, galvoja ji, bet ten žemai, ant Didžiojo kelio, kas tenai darosi? kas ten stovi? kas jie? ir ką veikia? ar ten ir ji pati? išsigandusi? apimta nevilties? tarsi suskilusi, beišnykstanti? nejau ji taip atrodo? galvoja ji, kas gi tai? galvoja, ne, juk ji stovi čia, priešais langą, stovi ir žiūri, tai kodėl pasirodė, kad ji ten, žemai, ant Didžiojo kelio, tarsi suskilusi, kodėl taip atrodo ir iš kur tokios mintys? galvoja ji, ne, tai neįmanoma, juk ji stovi čia, priešais langą ir žiūri pro jį, bet nevalia šitaip stypsoti, o tai atsitinka dažnai, ji šitaip prastovi beveik visą laiką: tai dairydamasi į Didįjį kelią, tai į Mažąjį keliuką, taip jis pavadintas, galvoja ji, pavadintas Mažuoju keliuku, matyt, dėl to, kad švelniau skambėtų ar kad apskritai turėtų pavadinimą, taip ir liko – Mažasis keliukas, tai keliukas, kuris nuo Senojo namo veda į vieškelį, vadinamąjį Didįjį kelią, veda nuo jų namų, to seno puikaus namo, kur juodu gyvena, seniausios jo dalys skaičiuoja kelis šimtmečius, ilgainiui prie jo išdygo priestatų, atsirado ir kitų pakeitimų, ten ji pati nugyveno gal jau daugiau kaip dvidešimt metų, ne, nejau taip ilgai? ar tikrai taip ilgai? galvoja ji, vadinasi, bus kokie dvidešimt penkeri metai, kai juodu susitiko pirmą kartą, kai išvydo jį besiartinantį prie jos su tais savo ilgais juodais plaukais, kai ten ir tada, taip iš tikrųjų ir įvyko, kad ten ir tada viskas akimirksniu išsisprendė: nuo tada visados juodu, taip iš tikrųjų ir įvyko, nužvelgdama palei Fjordą siaura juosta vingiuojantį Didįjį kelią galvoja ji, tiktai jo niekur nesimato, galvoja ji žiūrėdama į Taką, kuris, perkirtęs Didįjį kelią, nubėga prie Užutekio su dūluojančia Valčių pašiūre ir toliau iki Prieplaukos, paskui ji apžvelgia plytintį Fjordą, kaip ir nekintantį, bet visada permainingą, tada pasižiūri į anapus Fjordo stūksantį juodširmį Kalną, kuris leidžiasi stačiai žemyn iš juduliuojančios drumzlinos padangės iki pirmųjų atšlaitės medžių – ir tie dabar juodi – o, kaip bus gera, kai jie sulapos, kai sutviskės jų žaluma, dar kartą pažvelgdama į Kalno pusę galvoja ji ir jai rodosi, kad nusileidęs žemyn Kalnas tarsi iškvėpia, ne, reikia liautis paikiojus, galvoja ji, – kalnai kvėpuoja – negirdėtas dalykas, kad kalnai galėtų kvėpuoti, galvoja ji, bet jai vis vien regis, kad pasiekęs pirmuosius atšlaitės medžius, gūbrius ir sodybvietes, pavienius trobesius, kur ne kur krūvon susimetusius namus, Kalnas tarsi iškvėpia orą, o žemai Fjordo pakrante raitosi siaura juosta – tai vingiuoja Didysis kelias, vietomis siekdamas patį Atoslūgos pakraštį, vietomis nutoldamas nuo Fjordo atšlaite aukštyn, o paskui ir vėl nusileisdamas iki jo, kol galop ištrūkęs iš kilpų, kiek pasviręs į pašlaičio pusę tarsi aptingęs jis užsisuka už Kalno ir dingsta, va taip, o dabar aplinkui kone juoda, taip būna vėlyvą rudenį, taip būna visą ilgą žiemą, galvoja ji, bet pavasarį, vasarą – viskas kitaip: aplinkui mėlyna ir skaisčiai žalia, viena priešais kitą išsiliejusios žydrutėlės Dangaus ir Fjordo plynės, sakytum, rungiasi, kurios švytėjimas ryškesnis, taip buvo ir taip bus per amžius, galvoja ji, bet kiek ilgai galima stoviniuoti priešais langą, galvoja ji, kodėl kur buvus nebuvus vis stoviniuoja čia? dabar nebegalima galvoti taip, kaip galvodavo anksčiau: esą koks skirtumas, ar stoviniuoji, ar darai ką nors kita, galvoja ji, bet lieka stovėti įbedusi akis maždaug į Fjordo vidurį ir tarsi prasmenga jame, gulėdama ant kanapos ji mato save stovinčią priešais langą, juk ir jis, galvoja jinai, juk ir jis dažnai stoviniuodavo šitaip, kaip ji dabar mato save stoviniuojančią, juk ir jis šitaip stovėdavo priešais langą, kaip dabar stovi ji pati, jis stovėdavo, kol dar nebuvo dingęs ir prapuolęs, suvisam išnykęs, juk ir jis šitaip stovėdavo ir vis žiūrėdavo ir žiūrėdavo, o už lango juodavo tamsa, ir jo beveik nebuvo galima atskirti nuo tos tamsos, o gal tamsos nuo jo, štai taip jinai mena jį, taip, būdavo, stovi, kol pagaliau tarsteli, kad ketinąs eit pasiirstyti, galvoja ji, bet pati niekada, beveik niekada neplaukdavo drauge, vanduo jos netraukė, galvoja ji, o gal reikėjo plaukti su juo dažniau? jei tą vakarą būtų buvusi kartu, gal taip ir nebūtų atsitikę? gal dabar jis būtų čia? bet šitaip galvoti nevalia, tai nieko nepakeis, galvoja ji, juk jai niekada nepatiko irstytis valtimi, o jam patiko, išsiirdavo į Fjordą kaip įmanydamas dažniau, nuolat, kasdien, dažnai dukart per dieną, galvoja ji, bet kad jis šitaip dingtų, prapultų, niekada nebegrįžtų, tiesiog išnyktų, o ji pasiliktų vienut vienutėlė, mat vaikų juodu taip ir nesusilaukė, gyveno dviese, tik ji ir jis, galvoja jinai, jis buvo čia ir staiga jo neliko; jis žengė artyn prie jos, prisiartino netikėtai su tais savo ilgais juodais plaukais, ji niekada nebuvo jo mačiusi anksčiau, o jis štai ėmė ir prisiartino prie jos, paskui, taip, taip, tikrai ne iš karto, kiek padelsusi, jinai atėjo į jo namus ir užsiliko, galvoja ji, pasiliko ten kartu su juo, ir šitaip tęsėsi daug metų, tačiau kaip jis kartą netikėtai prisiartino prie jos, taip netikėtai vienu kartu ir pradingo, ir dabar jau daug metų, kaip nėra jo mačiusi, ir niekas nėra matęs, jo tiesiog neliko, jis buvo čia ir staiga jo neliko, jis suvisam išnyko, bet ką jis tą dieną išeidamas pasakė? ką išeidamas pasakė? ar ką nors sakė? gal kad eina pasiirstyti po Fjordą? kaip buvo pratęs sakyti, gal sakė norintis paplaukioti su savo valtimi po Fjordą? gal ir sakė ką nors panašaus, kad einąs pažvejoti, ar dar ką, tikriausiai pasakė kažką, ką buvo pratęs sakyti, pasakė tai, ką dažnai sakydavo: įprastus žodžius ir sakinius, kurie nuolatos buvo kartojami, nuolatos sakomi, tikriausiai taip ir buvo, galvoja ji ir, pažvelgusi lango pusėn, mato save stovinčią ir žiūrinčią į lauką, paskui mato, kaip nuo lango nueina per kambarį, kaip paima pagalį ir pasilenkusi įkiša jį į krosnelę, kaip paskui atsitiesia ir žiūri į priemenės duris: šios atsiveria, ir tarpduryje pasirodo jis, įeina į kambarį ir užveria jas paskui save

Eisiu pasiirstyti po Fjordą, sako Aslis

Eisi, taigi, kad eisi, sako Signė

Truputį prašviesėjo, sako Aslis

Taip, šviesiau šiuo metu ir negali būti, sako Signė

Šiaip ar taip, prašviesėjo tiek, kad jau galiu ir pasiirstyti, sako Aslis

Na, tu juk nelabai ir paisai, šviesu ar ne, sako Signė

Nelabai, sako Aslis

Eisiu kiek pasiirstyti, sako jis

Eisi, taigi, kad eisi, sako Signė

Ir kaip tau niekada nepabosta irstytis su ta valtimi, sako ji

Ko gero, pabosta, sako Aslis

Pabosta, sako Signė

Taip, sako Aslis

Tai kodėl gi išplauki su ta savo valtimi, juk nuolat išplauki, sako Signė

Išplaukiu, ir tiek, sako Aslis

Išplauki, ir tiek, sako Signė

Taip, sako Aslis

Didelio noro neturi, sako Signė

Ne, sako Aslis

Tai ar negalėtum likti namie, sako Signė

Šiaip jau, galėčiau, sako Aslis

Šiaip jau, šiaip jau, sako Signė

Matyt, man tiesiog patinka pasibūti valtyje ant vandens, sako Aslis

juodu nudelbia akis ir stovi šitaip

Tau nesibūna namie su manim, todėl, sako Signė

Ne, taip nėra, sako Aslis

Bet ta tavo valtis tokia maža, sako Signė

Man ji patinka, sako Aslis

Plaukioju su ja seniai, jau daug metų, valtis gera, suprask, tai puiki medinė valtis, sako jis

Gerai jau, gerai, suprantu, sako Signė

Bet aš manau, kad tai veikiau tik luotpalaikis, ir dar pavojingas, sako ji

Esu mačiusi gražesnių, sako ji

Man ta valtis patinka, sako Aslis

Bet ar negalėtum įsigyti didesnės, saugesnės, sako Signė

Nenoriu jokios kitos valties, sako Aslis

Kuo gi ypatinga ta tavo valtis, sako Signė

Pažinojau meisterį, kuris padirbdino ją specialiai man, sako Aslis

Tas žmogus visą gyvenimą statė valtis, pastatė ir man, sako jis

Kol meistravo ją, eidavau pasižiūrėti, sako jis

Taip, sako Signė

Juk tu tai prisimeni, sako Aslis

Taigi, sako Signė

Taip, valtį padirbdino Johanas iš Užutekio, sako Aslis

Taip, tas pats, toks jo vardas, sako Signė

Johanas iš Užutekio, visi jį taip vadino, sako Aslis

Jau daug metų kaip miręs, sako jis

Laikas skrieja greitai, sako Aslis

Visą gyvenimą Johanas iš Užutekio statė valtis, man sumeistravo vieną iš paskutiniųjų, sako jis

Bet ar tavoji ne mažesnė už tas, kokias jis paprastai statydavo, sako Signė

Taip, sako Aslis

Truputį mažesnė, sako jis

Norėjau, kad būtų mažesnė, sako jis

Kodėl, sako Signė

Tokia man gražesnė, sako Aslis

Bet ne tokia patikima, kaip kitos, sako Signė

Ne, ne tokia, sako Aslis

ji mato, kaip jis pasuka priemenės durų link

Išeini, sako Signė

jis stabteli ir žiūri į ją

Taip, sako Aslis

Betgi, sako Signė

Beje, sako Aslis

Tik pasivaikščiosiu, vėjas per stiprus, kad būtų galima irstytis po Fjordą, sako jis

Tai gerai, sako Signė

Tik pasivaikščiosiu, sako Aslis

Gerai, eik, pasivaikščiok, sako Signė

Baisus vėjas ir tokia tamsybė net dabar, šviesiausiu paros metu, sako ji

Taip, sako Aslis

ji žiūri, kaip jis išeina pro duris ir užveria jas, gulėdama ant kanapos ji mato save nueinančią į virtuvę ir pagalvoja, kad daug laiko praguli, arba praguli ant kanapos ar prastovi priešais langą, kaip ir tuomet, kai jis dar buvo čia, ir kodėl jinai nuolat mato jį įeinant į kambarį? ir kodėl save nuolat mato einančią nuo lango ir sustojančią kambario viduryje? kodėl nuolat mato save taip stovinčią ir kažką jam sakančią? kodėl girdi jį kažką jai sakant? ir save kažką jam sakant? kodėl taip yra? kodėl jis vis dar čia? juk jo nebėra, jis pradingo prieš daugelį metų, pradingo ir išnyko, bet jai vis dar atrodo, kad jis čia, ji juk mato, kaip atsiveria priemenės durys ir pasirodo jis, mato, kaip įeina į kambarį, girdi jį sakant tai, ką dažnai sakydavo, šitaip yra ir bus, nors išnykęs visiems laikams, jis tebėra čia: sako tai, ką visados sakydavo, vaikšto taip, kaip visados vaikščiodavo, vilki tai, ką visados vilkėdavo, galvoja jinai, o ji pati? ogi gulinėja ant kanapos arba stoviniuoja žiūrėdama pro langą, kaip visada stovėdavo ir žiūrėdavo, galvoja ji, taip, kaip anuomet, taip ir dabar ji stoviniuoja prie lango arba gulinėja ant kanapos, galvoja ji matydama save grįžtančią iš virtuvės, nueinančią prie lango ir ten sustojančią, gulėdama ant kanapos ji galvoja, kad viso šito nebegali nei permanyti, nei ištverti, galvoja ji, kodėl taip yra? kodėl jai regis, kad jis gyvas, kad dabar eina žemyn Mažuoju keliuku, kaip visados anksčiau, kol dar nebuvo dingęs ir prapuolęs, kodėl praėjus tiek daug metų nuo to laiko, kai matė jį nueinantį Mažuoju keliuku, jai vis dar regis, kad štai dabar jis eina Mažuoju keliuku žemyn, galvoja ji, matydama save stovinčią priešais langą ir žvelgiančią į tamsą, o ten, stovėdama priešais langą galvoja ji, ten regi jį nueinant Mažuoju keliuku, ant galvos užmaukšlinta senoji geltonos ir baltos spalvos kepurė, kad ir kaip būtų, jis vis tiek išplauks į Fjordą, galvoja ji ir, atsisukdama kanapos pusėn, mato save išsitiesusią, ne, taip negali būti! ji juk stovi prie lango, o štai mato save išsitiesusią ant kanapos, tokią pasenusią ir sunykusią, gerokai pražilusiais, bet vis dar ilgais plaukais, ir tik pamanyk: ji stovi čia, priešais langą, o pasisukusi kanapos pusėn mato save gulinčią seną ir žilą, galvoja ji ir pažvelgia krosnelės link, o ten išvysta save sėdinčią ant kėdės, dar tik to betrūko! galvoja, ji ne tik mato save gulinčią ant kanapos, susenusią ir žilą, bet taip pat regi save ant kėdės prie krosnelės neriančią juodąjį megztuką, kuriuo jis beveik visada vilki, apsivilkęs juo ir šiuo metu, galvoja ji ir žvelgia į savo ilgus, vešlius, kiek garbanotus juodus plaukus, sėdi ji ant kėdės ir žiūri į ugnį, o jos pirštai nesustodami neria juodąjį megztuką, kuriuo jis vilki kone visada, paskui ji vėl pažvelgia kanapos pusėn ir mato save gulinčią: plaukai nubalę, bet vis dar ilgi, nutįso ir pražilo šitaip begulinėjant, ir ji pasižiūri pro langą ir mato jį nueinant Mažuoju keliuku, jam ant galvos toji dvispalvė kepurė, kurią neseniai pradėjo nešioti, ir ji galvoja, kad toji kepurė baisiai negraži, o jis galvoja, kad dabar jam atsigręžti nesinori, jei atsigręžtų – tai tik pamatytų ją lange ryškiai apšviestą kambario šviesos, stovinčią ir žiūrinčią, todėl ir neatsisuks, nepažvelgs į jos pusę, o tik eis pasivaikščioti Didžiuoju keliu, šiandien ne laikas irstytis po Fjordą, vėjas per stiprus ir nepakankamai šviesu, nors dabar pats šviesiausias paros metas, netrukus vėl viską užklos tamsa, galvoja jis, šiandien geriau jau liks ant kranto, galvoja jis, antraip būtų reikėję pasakyti jai, galvoja jis, o pasivaikščioti irgi visai neblogai, pasukdamas į Didįjį kelią galvoja jis, kokia baisi vėlyvo rudens tamsybė, jau baigiasi lapkritis, šiandien kažkuris antradienis, lapkričio pabaiga, metai – 1979-ieji, ir nors tik popietė, bet taip tamsu, lyg būtų vakaras, taip jau esti šiuo metų laiku, vėlų rudenį, galvoja jis, veikiai bus tamsu visą parą, apie jokią šviesą negalės būti nė kalbos, galvoja jis, eiti gera, ėjimas jam patinka, galvoja jis, išsiruoši, aišku, sunkiai, bet kai jau pradedi eiti, pasidaro gera, jam patinka, ėjimas jam patinka, kai įsieini, kai jau kaip reikiant įsieini, randi savą ėjimo ritmą – tada gera, galvoja jis, tada rodosi, jog širdį užgulusios gyvenimo sunkybės lengvėja ir, įsiliedamos į judesį, sakytum, išlaisvina nuo to sunkaus, slegiančio, tiršto juodumo, kurio paprastai kupinas gyvenimas, galvoja jis, žingsniuodamas jis pasijunta lyg gerai išlaikyta mediena, ai, kaip kvaila! kaip kvaila! galvoja jis, bet vis vien jaučiasi, tarsi būtų tos gražiosios lentos, iš kurių statomos puikios ilgaamžės valtys! na ir kas per mintys, kokios kvailos, ir pagalvok tu man šitaip: jaučiasi, tarsi būtų tos gražiosios lentos, iš kurių statomos puikios ilgaamžės valtys, galvoja jis, kaip galima taip pamanyti? juk taip galvoti paika: jis – valties lenta? na ir ką jis čia paisto? galvoja jis ir, pakėlęs žvilgsnį į Dangų, mato, kad šis beveik juodas, o dar tik popietė, bet aplink viskas jau patamsėję, galvoja jis, ir šaltoka, bet juk tas storas juodasis megztukas šiltas, paspartindamas žingsnį galvoja jis ir jam rodosi, kad ima temti dar greičiau: kuo sparčiau eina, tuo greičiau temsta, gal per kūną jau ėmė smelktis šaltis? ne, galvoja, jam nešalta, juk apsirengęs gerai, juoduoju megztuku, kurį jinai nunėrė pirmąją jų bendro gyvenimo žiemą, jis beveik visada vilki juo per šalčius, megztukas išties šiltas, tik kamgi visados jį vilktis? kaip ir nėra jokios priežasties, tiesiog velkasi, ir tiek, galvoja jis ir pažvelgia į Fjordą, šis gana ramus, ir vėjas, regis, jau nebe toks siautingas, galvoja jis, tai gal vis dėlto ir būtų galima pasiirstyti? kodėl jis visada nori išplaukti į Fjordą, visais metų laikais? nors iš tikrųjų – norėt nenori, tiesiog ima ir išplaukia, galvoja jis, išplaukia į Fjordą, ir tiek, nepaiso, ar oras šioks, ar anoks, bet kodėl? pažūklauti? na taip, jis vis dar pažūklauja, bet kad jam tai labai patiktų – tai ne, vadinasi, ne dėl to, galvoja jis, ne, šiandien geriau jau tik pasivaikščios, juk jis beveik niekada neina pasivaikščioti, net nebeprisimena, kada paskutinįkart vaikščiojo Didžiuoju keliu, galvoja jis, tai kodėl gi jam šiandien to prireikė? na ne, kam apskritai taip galvoti? kodėl viskam ieškoti priežasties? galvoja jis, dabar tik truputį pasivaikščios Didžiuoju keliu, apsisuks ir grįš namo į Senąjį namą, kuriame nugyveno visą savo gyvenimą, iš pradžių su Tėvu ir Motina, broliais ir seserimis, paskui su ta, kurią vedė, tai puikus senas namas, galvoja jis, kiek tam namui metų, ne, to niekas nežino, o kad senas – tai tikrai, tebestovi jis ten pat, kur prastovėjo tikriausiai jau kelis šimtmečius, kodėl gi tamsa užklumpa taip staigiai? jau beveik visai sutemo, galvoja jis, žvelgdamas į Fjordą, kur įsisiūbavusios bangos vėl talžo pakrantę, jis dar įžiūri jas, veikiau girdi, galvoja jis, dabar reikia sukti namo, bet nesinori, kažin kodėl? ar dėl jos, dėl to, kad ten yra jinai ir laukia jo, kad stovi prie apšviesto lango ir laukia, ar dėl to nesinori? ne, visai ne dėl to, bet darosi šaltoka, jau beveik visai tamsu, tamsa užgriuvo staigiai, jau beveik visiškai tamsu, tikriausiai reikės eiti namo, galvoja jis ir stabteli, pasižiūri į Atoslūgos pakraštį, į bangas, apžvelgia Fjordo pakrantę ir mato, kad Fjordas ir Kalnas jau besusilieją su tamsa, reikia grįžti namo, galvoja jis, sukdamas namų kryptimi, pasivaikščiojimas buvo neilgas, galvoja jis, bet, šiaip ar taip, truputį pasivaikštinėjo, dabar ji tikrai laukia, visuomet laukia, stovi priešais langą, visada stovi priešais langą, žiūri ir laukia, galvoja jis ir ima žingsniuoti sparčiau, nuėjęs atkarpėlę, už posūkio išvysta Senąjį namą ir šviesą lange, o jau kad ji stovi priešais langą – tuo jis įsitikinęs: stovi kambario šviesoje įrėminta tamsos ir žiūri į jį, nors įžvelgti negali, bet regi jį, visada šitaip, išnirdamas iš posūkio ir žiūrėdamas į Senąjį namą galvoja jis, ten stovi ji, stovi prie apšviesto lango ir žvelgia į tamsą, ir jis žino, kad jinai regi jį, žino, kad visados regi, galvoja jis, bet į langą žiūrėti nesinori, nesinori žiūrėti į jos pusę, galvoja jis pasisukdamas Atoslūgos linkui, o ten, jos pakraštyje priešais Valčių pašiūrę, dega laužas! kaip keista, kaip tai suprasti, galvoja jis, nors nekeista, juk taip ir turi būti, galvoja jis, aišku, laužas ir turi degti Atoslūgoje, priešais Valčių pašiūrę, galvoja jis, tikrai nieko keista, bet štai laužas atsiranda arčiau jo, visai netoliese, tik kiek žemiau, dabar laužas ne ten, toli Atoslūgoje, priešais Valčių pašiūrę, ne, šiuo metu jis dega netoliese, tik kiek žemiau jo, skubėdamas eiti galvoja jis ir žvilgteli žemyn – kaipgi taip? tiesiog nesuvokiama, galvoja jis dabar jau žvilgtelėdamas aukštyn ir mato, kad laužas vėl dega ten Užutekyje, Atoslūgoje priešais Valčių pašiūrę, ir tuomet ugnis ima blėsti, pamažu virsta silpna, vėjyje plazdenančia liepsnele, vos įžiūrima aklinoje tamsoje, tamsa sunki, kaip jis pats, galvoja jis, tirštai juoda, dabar aplink vien tamsa, vien juoda tamsybė, o liepsnelė tai suplazdena, tai išnyksta, ir tada iš naujo užsiskliaudžia tamsa, bet štai plyksteli ugnies liežuvėlis, paskui pašoka dar keli, ir netrukus įsiplieskia nemenka ugnis ir tenai, Užutekyje priešais Valčių pašiūrę vėl įsidega laužas, galvoja jis, sustoja ir žiūri į jį. Ugnis didelė. Žemai, Atoslūgos pakraštyje, dega laužas. Dabar laužas vėl priartėja prie jo. Įžvelgti, kurioje vietoje dega, jis negali tikriausiai dėl to, kad taip tamsu ir šalta, galvoja jis, bet mato, tikrai mato, kaip tamsoje plyksčioja geltoni ir raudoni ugnies liežuviai. Nuo to vaizdo darosi šilta ir gera, nes dabar žvarbu, galvoja jis, taip žvarbu, kad reikia judėti toliau, ramiai nebepastovėsi, per šalta, galvoja jis ir leidžiasi eiti, jam šalta, jis skuba kiek įkabindamas, vargu ar beprisimena tokį šaltą rudenį, galvoja jis, gal vaikystėje ir pasitaikydavo, nes tada – bent jau taip išliko atmintyje – žvarbu būdavo beveik visados, Fjordą sukaustydavo ledas, kalvas ir kelius nuklodavo storas sniego sluoksnis – vien ledas, sniegas ir speigas, bet štai pastaraisiais metais rudenys dažniausiai buvo švelnūs, o šįmet vėl suėmė šaltis, galvoja jis, o kepurės jis neturėjo, tų senųjų megztinių iš vaikystės, tų raudonųjų su spurgu ant pakaušio, žinoma, jau niekur neberado, kažin kur jos pradingsta? kažin kur nusimėto tokios kepurės? galvoja jis, jos tiesiog pradingsta, bėga metai ir tie kažkur dingsta, kažkur pradingsta ir metai, ir tos raudonosios kepurės, galvoja jis, bet pagaliau vieną jam vis dėlto pavyko surasti, galvoja jis, didelę, dukslią, geltonos ir baltos spalvos – tikriausiai Senelės, kurios vyras buvo Olavas, jo senelis, Senelis Olavas mirė, kada jis pats dar buvo visai mažas, todėl ir prisiminimų apie Senelį Olavą neišliko, tačiau jis tikrai prisimena, galvoja jis, jog Senelė užsidėdavo tokią kepurę, tai įstrigo atmintin, kaip esti, kad įstringa viena ar kita smulkmena, taip, jis tikrai prisimena, kad Senelė dėvėjo tokią kepurę, prisimena ir jos mėlynąjį paltą ir kad ji vaikščiojo su lazda, galvoja jis, nes Didysis kelias, kuriuo ateina Senelė, slidus, todėl viena ranka ji remiasi į lazdą, kad geriau išsilaikytų ant kojų ir kad, pasak jos, nepargriūtų ir ko nors nesusilaužytų, galvoja jis, o kitoje rankoje ji neša krepšį su pirkiniais, šis raudonas, ant jos galvos pūpso ta vilnonė, geltonos ir baltos spalvos kepurė, kurią dabar, šiomis žvarbiomis dienomis, maukšlinasi jis pats. O ar tik juodu neina priešpriešiais? galvoja jis matydamas, kaip juodu su Senele artėja vienas prie kito

Senele! Ei, Senele! sušunka Aslis

Tu buvai apsipirkti, Senele! šaukia jis

Senelė šypsosi iš po tos dvispalvės kepurės, tos, kurią pats dabar dėvi, ir sako, kad luktelėtų, kol ji pareisianti namo, tada galėsiąs apžiūrėti pirkinius

Eime namo, galėsi apžiūrėti, sako Senelė

Nupirkau šio bei to, sako ji

Eikš namo, galėsi apžiūrėti, sako ji

jis mato, kad Senelės nešulys sunkus

Ar padėti tau panešti, sako Aslis

Man geriau, kai nešu pati, sako Senelė

Lengviau eiti, kai nešu pati, tvirčiau laikausi ant kojų, sako ji

Bet gali įsitverti į rankeną ir padėsi panešti, būtų visai neblogai, sako ji

Visada gera sulaukti truputį pagalbos, sako ji

jis įsikimba į rankeną, o Senelė dviem pirštais pridengia jo šaltą rankutę, ir abu neša krepšį, lėtai, žingsnis po žingsnio juodu tylėdami pėdina Mažuoju keliuku aukštyn

Koks tu geras berniukas, Asli, sako Senelė

ir jie su Senele kruta toliau, ant savo pirštelių jis junta šaltus sugrubusius Senelės pirštus, norėtų atitraukti rankytę, bet nedrįsta, galvoja jis ir, kiek nužingsniavęs Didžiuoju keliu, prieina lygią aikštelę priešais kaimynų sodybą, ar jam tik pasigirdo, ar tikrai kieme kažkas šnekasi? gal tiedu berniukai? o gal ne? ne, tikriausiai tik pasigirdo, galvoja jis, reikia eiti namo, galvoja jis, žvelgdamas į pakrantėje degantį laužą: šis didelis, bet ir dabar sunku įžiūrėti, ar jis dega Užutekyje priešais Valčių pašiūrę ar kitoje vietoje, kur nors arčiau, galvoja jis, o laužas didelis, tamsoje, tokioje šaltybėje gražiai liepsnoja geltoni ir raudoni ugnies liežuviai, jų šviesoje jis mato, kaip į Atoslūgos akmenis be atvangos dūžta Fjordo bangos, bet gal ir nemato jų, galvoja jis, o mato tik vandens masę, kuri tai apsemia akmenis, tai nuslūgsta nuo jų, vanduo siūbuoja pirmyn ir atgal, tai užliedamas akmenis, tai atsitraukdamas nuo jų, galvoja jis ir sustoja, pasižiūri į ugnies liepsnų apšviestus šlapius akmenis, paskui į laužą, o ten, pačiame jo viduryje, ar tik ne kažin kokia būtybė? gal žmogus? galvoja jis, pačiame laužo viduryje įžiūrėdamas barzdotą veidą, netrukus pilki ir juodi barzdos kuokštai užsiliepsnoja, įsidega ilgi, pilkos ir juodos spalvos plaukai, jis mato tiesiai į ugnį įbestas akis, ir rodosi, kad liepsnos lyg ištempia iš jų kažką aukštyn ir paleidžia dūmais šaltame ore, jis mato akis, o veidų nebemato, tai ne veidai, tai it kažkokios grimasos, ir kūnų nebemato, paskui tos akys tarytum įgyja balsą ir jis išgirsta kažką panašaus į ūkimą: iš pradžių vienbalsį iš vienos akies, paskui daugiabalsį iš aibės akių, tada tas galingas ūkimas tarsi susilieja su kylančiomis liepsnomis ir išnyksta tamsoje, aukštyn pakilę akių balsai pasiskleidžia neregimomis ūkanomis, jis žingsniuoja toliau, dabar jau taip šalta, kad būtinai reikia eiti vidun, galvoja jis, per šalta būti lauke, nors ir senas jų namas, bet kambaryje visada šilta, galvoja jis, krosnelė gera, nuolat kūrenama, malkų parūpina pats: vasarą prisikerta malkarąsčių, rudenį pripjausto pagalių, priskaldo tinkamo dydžio malkų ir sukrauna į rietuves, kad gerai išdžiūtų, galvoja jis, taip, malkų turi iki valiai, užtat namuose ir šilta, prieš išeidamas jis gerai įkūreno krosnelę, galvoja jis, o paskui ji tikriausiai užmetė daugiau malkų, kad ugnis neužgestų, žinoma, užmetė, ir dabar namuose Senojo namo kambaryje šilta ir gera, galvoja jis pradėdamas kopti Mažuoju keliuku namo į Senąjį namą, dabar jau nebegalima stoviniuoti ir gręžiotis į Atoslūgą, reikia eit namo ir nereikia vėl galvoti apie irstymąsi po Fjordą, per šalta, per tamsu, dabar galvoti apie tai nevalia, reikia eiti namo, galvoja jis ir stabteli, atsigręžia ir pasižiūri žemyn į Atoslūgą: laužas tebedega, bet silpniau, dabar Atoslūgoje blėsuoja tik nedidelė ugnis, vadinasi, laužas jau gęsta, galvoja jis, o gal tai kitas laužas? ar galėtų būti kitas laužas? taip, tikriausiai kitas, galvoja jis, nes tas, kurį ką tik matė, buvo daug didesnis, tas laužas buvo didžiulis, galingas, o dabar jis temato nedidelį laužiuką, galvoja jis, žvelgdamas į Senąjį namą, į langą, o ten stovi ji, vargšiukė, su tais savo juodais plaukais, stovi ir žiūri, jojo mažiulė, stovi žiūrėdama pro langą tarsi pati būtų jo dalis, galvoja jisai, visada visada, kai ji išplaukia jam prieš akis, regi ją stovinčią prie lango, gal iš pradžių ir nestovėdavo, bet vėliau, vėlesniais metais – visados, galvoja jis, tokia ji ir įsirėžė atmintin: mažutė, juodaplaukė, didžiaakė, įrėminta tamsos, galvoja jis, vėl žvelgdamas Atoslūgos pusėn: ten, priešais Valčių pašiūrę, tolygiai mirkčioja lauželis, ir tarytum šviesiausią dieną, nors aplink tamsu, jis aiškiai regi prie laužo artėjančią moterį: persvertą per vieną ranką ji nešasi vaiką, o kitoje – papentį, kurį įmeta į ugnį, moteris pastovi žiūrėdama į liepsnas, paskui nueina ir pakelia iešmą su pasmeigta avies galva – iš snukio kyšo smaigalys – tą avies galvą jinai nusineša prie laužo ir įkiša į ugnį, vaikas tebesūpuoja ant rankos, moteris tą galvą ištraukia, paskui vėl įkiša į ugnį ir vėl ištraukia ir taip pakaitomis, kol vilna ima gruzdėti ir ore pasklinda svilėsių dvokas, tada moteris panardina avies galvą į Fjordo vandenį, paskui dar kartą įkiša ją į ugnį ir palaiko, vėl pasklinda dvokas, moteris iešmą ištraukia iš liepsnų ir vėl įkiša iš naujo, vėl ištraukia ir taip pakaitomis. Tai Alesė, galvoja, jis tai regi ir žino. Tai Alesė. Jos vardas Alesė, galvoja jis, jinai jo proprosenelė, jis tai žino. Jam davė jos vardą, veikiau jos vaikaičio Aslio, Asliui tebuvo septyneri, kai mirė, nuskendo Užutekyje, tai buvo Senelio Olavo brolis Aslis, kurio vardu jis pavadintas. O čia – Alesė, vos perkopusi dvidešimt, galvoja jis. O tas kokių dvejų metų vaikiukas – Kristoferis, jo prosenelis, kuris vėliau taps Senelio Olavo ir to Aslio, kurio vardu jis pavadintas, tėvu, Aslis nuskendo būdamas vos septynerių, galvoja jis ir išgirsta, kaip ant Alesės rankos pravirksta Kristoferis, ji padeda iešmą su avies galva į šalį ir pasodina vaikiuką Atoslūgos pakraštyje, o šis atsistoja, susvyruoja ant netvirtų kojyčių, tačiau išsilaiko, paskui atsargiai žengia žingsnelį ir stabteli, vėl žengia, o tada krenta ant šono ir surinka, Alesė sako, ak tu, ir kam tau reikėjo stotis, ar negalėjai pasėdėti ramiai ir, padėjusi iešmą, paima Kristoferį ant rankų, priglaudžia prie krūtinės

Mano gerutėli, mano mažutėli, sako Alesė

Neverk daugiau, vaikeli, va, šitaip, sako ji

Kristoferis liaujasi verkęs, truputį sukukčioja ir pralinksmėja, Alesė pasodina jį ant to paties akmens ir paėmusi iešmą su avies galva ima ją svilinti, tai įkišdama ją į laužą, tai vėl ištraukdama, ir taip pakaičiui. O Kristoferis vėl atsistoja. Vėl atsargiai žengteli į priekį. Ir dar truputį. O Alesė tai įkiša avies galvą į ugnį, tai vėl ištraukia. Tai Alesė. Jos vardas Alesė, galvoja jis žiūrėdamas į vešlius, juodus jos plaukus, trumpas kojas, siaurus klubus. Tai Alesė. Mano prosenelio Kristoferio motina, Kristoferio, kuris susilaukė dviejų sūnų: Senelio Olavo ir Aslio, kurio vardu pavadintas jis pats, Aslis nuskendo būdamas vos septynerių, per savo septintąjį gimtadienį, kai gavo dovanų gražų laivelį ir tą pačią dieną, žaisdamas su tuo laiveliu, nuskendo Užutekyje, galvoja jis, stebėdamas, kaip Kristoferis kepersuoja į priekį, iš lėto, koja už kojos, tai stabteli valandėlę, tai vėl žengia žingsnelį, kad ir svyruodamas jis vis dėlto kapstosi į priekį, kol atsiranda prie suverstų į krūvą avių galvų, tada smiliumi patyrinėja vienos avies snukį, lėtai įkiša pirštelį į šnervę, bet skubiai jį ištraukia ir stovi spoksodamas į galvą, į vieną jos akį, paskui paliečia ją smiliumi, bet rankytę susyk atitraukia, stovi priešais tą galvą ir žiūri į akį, tada dar kartą prisiliečia prie jos smiliumi, spusteli žemyn voką ir pirštuku nuleidžia jį ant akies. Stovi stebeilydamas į tą akį. Alesė atsisuka ir, nešdama iešmą su linguojančia apsvilusia avies galva, eina prie Kristoferio ir sako, nejau jis tikrai norintis spoksoti į tuos kraujuotus snukius, esą geriau jau to išvengti, Alesė prieina prie geldos ir, įrėmusi iešmą į jos kraštą, nusmaukia avies galvą, paskui eina prie krūvos ir iešmu pasmeigia per gerklę naują, kaip tik tą, kuriai Kristoferis nuleido žemyn akies voką, Alesė pakelia iešmą su galva, grįžta prie laužo ir įkiša į ugnį – ore pasklinda gaižus dvokas, tokio kvapo, mažuli, skaniu nepavadinsi, sako Alesė, įmerkdama galvą su smilkstančia vilna į vandenį, – o jau šnypštimas – Kristoferis krūpteli ir išsigandęs pasižiūri į priešais sumestą krūvą, bet matydamas, kad galvos, kaip ir anksčiau, nekruta, įkiša smilių į prasižiojusį snukį, paliečia liežuvį, paskui dantis

Palik tą galvą ramybėje, sako Alesė

Nėra ko ten krapštinėtis, sako ji

Būk geras vaikas, sako ji

Kristoferis atitraukia rankutę ir skersakiuodamas į Alesę Fjordo mėlynėje pamato besisūpuojantį gražų laivą, tamsrudį, beveik juodą, žingsnelis po žingsnelio Kristoferis nukuldena Prieplaukos krašto link, nenuleisdamas akių nuo vandenų mėlynėje tamsuojančio gražuolio laivo jis vos ne tekinom pasiekia Prieplaukos kraštą, dar žingsnelis ir jis ore, o paskui jau ir vandenyje

Apsaugok Viešpatie, Kristoferi! surinka Alesė

ji meta iš rankų iešmą su avies galva ir kaipmat atsiranda ant Prieplaukos, parpuolusi ant krašto, įkiša ranką į vandenį ir kiek pagrabaliojusi sučiumpa Kristoferį už kojytės, trūkteli ją į save, paskui, sugriebusi už rankos, ištraukia ir jį patį

Na, tu ir padūkęs, sako Alesė

Tik nusisuk nuo tavęs akimirką ir tu jau puoli tiesiai į vandenį, sako ji

Na, ir išdykėlis, sako ji

Argi šitaip galima, sako ji

ūmai Kristoferis pradeda rėkti visa gerkle, Alesė paima jį ant rankų ir, glausdama prie savęs, nuskuba Valčių pašiūrės link

Vanduo toks šaltas, bėgsim namo, tau reikia sušilti, sako Alesė

Oi, žiūrėk, mažutėli, tu tik man neapsirk, sako ji

Oi, tu tik nesusirk, tu mamos vaikeli, mano geruti Kristoferi, sako ji

Mano gerutėli, mano Kristoferi, sako ji

Alesė trina jam nugarytę, Kristoferis pradeda drebėti, jo kūnelį krato šiurpulys

Tu tik nesušalk, mano vaikeli, tik neįsisirk, sako Alesė

Oi, tik neįsisirk, sako ji

Oi, tu tik neįsisirk, mano gerutėli, sako ji

stovėdamas ant Mažojo keliuko, jis mato, kaip spausdama prie krūtinės Kristoferį artinasi Alesė, akys didžiulės, veidą gaubia vešlūs, juodi plaukai, ji spaudžia, kiek jos trumpos kojos įstengia, ir tas paklaikęs Kristoferio rėkimas, o čia dar ta tamsa, tas vėjas, lietus, jam reikia skubėti namo, galvoja jis, juk negalima lūkuriuoti ant Mažojo keliuko ir neiti vidun, tarsi vengtų savo paties namų, savo Senojo namo, kur nugyventas visas gyvenimas, galvoja jis žvelgdamas į praeinančią Alesę, jos nugarą, į savo proprosenelės Alesės nugarą, tai – ji, Alesė, jis mato ją skubiai pasukančią už namo kampo, mato ant nugaros besiplaikstančius juodus jos plaukus, mato siaurus klubus, plonas trumpas kojas. Tai Alesė. Perkopusi per dvidešimt jo proprosenelė, galvoja jis, ir kokių dvejų metukų jo prosenelis Kristoferis, kurį jinai glaudžia prie krūtinės. Kaip ir tiedu jis taip pat pasuka už namo kampo ir mato, kaip Alesė su Kristoferiu ant rankų pradingsta už Senojo namo durų ir jos užsiveria, gulėdama ant kanapos ji mato, kaip atsidaro priemenės durys ir kaip glausdama prie krūtinės berniuką vidun įeina mažutė moteris, didžiaakė, ilgais juodais plaukais, ji greitai pereina kambarį ir ant kanapos krašto, visai šalia jos pačios, pasodina berniuką, mato, kaip moteris nutraukia jam kelnytes, megztuką, nurengia jį nuogai ir, paguldžiusi greta jos, ima trinti jam nugarytę

Ai, ai mano gerutėli, tu tik greičiau sušilk, sako moteris

Sušilk, Kristoferi, mano vaikeli, sako ji

Ai, tu tik nešalk daugiau, sako ji

Mamos Alesės rankos sušildys savo mažutėlį, sako moteris

Alesė trina ir trina Kristoferio nugarytę, paskui ji mato, kaip Alesė pakyla nuo kanapos, o šalimais savęs ji mato gulintį Kristoferį, jis kukčioja, šlapias kūnelis tarpais suvirpa, ji mato, kaip Alesė nueina į kamarą ir iš ten atsineša vilnonį apklotą, priėjusi prie kanapos įsupa į jį Kristoferį, paskui atsisėda ant kanapos krašto ir vėl ima trinti jam nugarytę

Vai, sušilk, Kristoferi, mažuti, ai, tu tik sušilk, mano geruti, sako Alesė

Ai, tu mano vaikeli, mano gerutėli, sako ji

Ir įkrisk tu man į jūrą, oi, oi, toks mažutis ir įkritai į jūrą, laimei, mama Alesė buvo arti, sako ji

ji žiūri, kaip Alesė vis trina jam nugarytę, ir pažvelgusi į lango pusę mato save, stovinčią priešais langą ir žiūrinčią, juk visada ten stovi ir kodėl jai ten reikia stovėti? gal yra kokia priežastis? galvoja ji ir girdi, kad Kristoferis jau kvėpuoja tolygiai, ji mato, kaip Alesė pakyla ir išeina į virtuvę, tada ji pasižiūri į Kristoferį, apglėbia vaikiuką ir ima trinti jam nugarytę, švelniai perbraukia ranka per plaukučius, vėl mato save stovinčią priešais langą ir žvelgiančią pro jį, jinai ten prastovėjo ilgai, prastovėjo lyg sustingusi, galvoja ji, ir stovėdama priešais langą galvoja, kad jis jau turėtų greitai pareiti, kodėl vis nepareina? juk šalta, pučia, lyja, kodėl jis nepareina? galvoja ji, o ten, Fjordo viduryje, ar ten kažkas yra? ne, ten nieko nėra, turbūt jai tik vaidenasi? galvoja ji, bet gal jau laikas eit pasidairyti jo, galvoja ji, nes kiek galima šitaip stovėti priešais langą, na, o ar tik jis neišplaukė tokiu oru? gal ir išplaukė? nejau, ne, negalėjo išplaukti, galvoja ji, o kas ten, žemai Atoslūgoje, ar tik ne laužas? ne, negali būti, tokį tamsų vakarą, lapkričio pabaigoje, lyjant ir pučiant, ir vis dėlto – ar ten tik ne laužas? galvoja ji, taip, ten tikrai laužas, dabar jau nori nenori reikia eit paieškoti jo, galvoja ji, pasisuka ir nueina per kambarį, jau būtų laikas eit paieškoti jo, galvoja ji; stovėdamas Kieme ir žiūrėdamas į žibinto apšviestą, didžiulį, sunkų prieslenksčio akmenį, jis galvoja, kad jau išties reikia eiti vidun, tokiu oru nėra ko stoviniuoti lauke, galvoja jis, lyja ir pučia, šalta, lauke būti per šalta, bet kas jam darosi? galvoja jis, kodėl neina vidun? kas yra, kodėl taip delsia? kas jam? galvoja jisai ir atveria laukujes duris, rankena išklibusi, trūksta dviejų varžtų, o kiti trys vos laikosi, reikia sutvarkyti, galvoja jis, bet taip tęsiasi jau seniai, daugelį metų, galvoja jis, juk dažnai pagalvoja, kad reikėtų sutvarkyti, galvoja jis, kur buvęs kur nebuvęs vis pagalvoja apie tai, bet taip ir nesutvarko, ir nesutvarkys tol, kol nukritusi rankena negulės ant prieslenksčio akmens, nebent tada, galvoja jis įeidamas į priemenę, ten, kaip visada, jį apstoja senosios sienos ir sako jam kažką, visąlaik šitaip, ar jis tai pajunta ir susimąsto, ar ne, sienos yra čia ir nebyliais savo balsais tarsi sako kažką, iškalbingas tas sienų tylėjimas – pasako tai, ko niekada nepasakys jokie žodžiai, šitą jis žino, galvoja jis, tai slypi sienų tylėjime, nuolat sakomuose jų žodžiuose, dairydamasis galvoja jis, bet kas jam šiandien darosi? kodėl gi jis toks? galvoja jis, priglaudžia prie sienos delną ir jaučia, kad ši kažką byloja, galvoja jis, kažką, ko kalbėdamas nepasakysi, byloja tai, kas tiesiog yra, yra, ir tiek, galvoja jis, ir jam regis, tarytum prisilietė prie žmogaus, galvoja jis, ir išgirdo tai, ką žmogus sako, kai prie jo prisiliečiama, galvoja jis, perbraukdamas pirštais, veikiau paglostydamas tą rudą sieną, bet, išgirdęs žingsnius, greitai atitraukia ranką ir mato, kaip atsiveria kambario durys ir ant slenksčio pasirodo ji

Gerai, kad parėjai namo, sako Signė

Ėmiau nerimauti, sako ji

Juk žinai, kokia aš, sako ji

jis sako, kad tik pasivaikščiojęs Didžiuoju keliu ir nudelbia žvilgsnį, paskui pažvelgia į ją, laikančią atvertas duris, o ji sako, na, gal jau tikrai neplaukiojęs po Fjordą, aišku, ne, sako jis, kai toks oras, tikrai ne, juk vėjuota, lyja ir labai tamsu, sako jis

Bet juk, sako Signė

ir nerimas jos balse sumyšta su ramybe, sklindančia nuo nebylaus sienų kalbėjimo

Taip, sako Aslis

Bet juk užsiminei, kad ketini plaukti, sako Signė

Užsimint užsiminiau, bet paskui persigalvojau ir tik pasivaikštinėjau Didžiuoju keliu, sako Aslis

ir gerai, sako ji, nes jis esą visuomet baudžiasi plaukti į Fjordą, ir kai pučia, ir kai tamsu, ir kai šalta, orų jis nepaisąs, sako ji, bet nereikia leisti vidun šalčio, ji prikūrenusi krosnį, teeinąs vidun, sako ji

Taip nutinka, sako Aslis

Ką turi galvoje, sako Signė

Nutinka, kad pasakau, jog eisiu tik pavaikštinėti, kad plaukioti po Fjordą per tamsu ir per stipriai pučia, bet vis tiek esu išplaukęs, sako Aslis

Yra taip nutikę, sako Signė

Bet ne šiandien, sako Aslis

Gerai, kad tu jau namie, sako Signė

o jis vis stoviniuoja modamas ir nesumodamas, ką jam daryti, galvoja jis

Man neramu dėl tavęs, sako Signė

Kas tau, sako ji

Eikš vidun, nestovėk čia, sako ji

Gerai, sako Aslis

ir švelniai pažvelgia į ją

Ateinu, sako Aslis

ir lieka stovėti

Čia šalta, verčiau einam į kambarį, krosnelė gražiai kūrenasi, sako Signė

ir prisiartinusi lengvai paima jį už rankos, bet iškart paleidžia ir nueina į kambarį, kur gulėdama ant kanapos regi save įeinančią, o jai iš paskos jį, ir tuoj už jo – Alesę, toji taip pat įeina į kambarį, tada ji mato save prieinančią prie krosnelės ir besilenkiančią pagalio, mato, kaip jis žiūri į ją, pasilenkusią ir skersai liepsnojančių malkų uždedančią tą pagalį, sykiu jis mato, kad tai daro ne jinai, o Alesė, jo proprosenelė, tai ji skersai liepsnojančių malkų įdeda pagalį į krosnį, sužvilga juodi jos plaukai, o kampe ant kanapos jis mato vilnoniame užklote įsuptą Kristoferį, paskui mato, kaip Alesė prieina prie kanapos, atsisėda ant krašto ir ranka paliečia Kristoferio kaktą

Nejau tu karščiuoji, Kristoferi, sako Alesė

Esi truputį sukaitęs, sako ji

Miegok miegok, geruti mano, sako Alesė

jis mato, kaip Kristoferis krusteli galvytę, tada jis nukreipia žvilgsnį į ją, stovinčią priešais krosnelę ir žiūrinčią į ugnį

Tai žiūri, kaip dega, sako jis

Žiūriu, sako Signė

jis mato, kaip ji stovi įsistebeilijusi į liepsnas, mato, kaip supuolusios jos apglėbia įmestą pagalį, užsiplieskęs šis kaipmat susipina su liepsnomis, jis pasižiūri į langą ir mato, kaip jame atsispindi liepsnos, kaip jos laižo tvyrančią už lango tamsą ir stiklu srūvantį lietų, paskui pasigirsta vėjas

Baisingas vėjas, sako Signė

Atrodo, kad įsisiautėja vis labiau, sako Aslis

ir, pasižiūrėjęs kanapos pusėn, jis mato, kaip ten prigula Alesė ir apglėbusi liūliuoja Kristoferį

Tos rudens audros darosi smarkesnės ir smarkesnės, sako Aslis

Pastaraisiais metais jos sustiprėjo, sako jis

Bet metai po metų tai, matyt, keičiasi, sako Aslis

Ir vis dėlto anksčiau taip nebuvo, sako jis

ir nueina prie lango, pasižvalgo ir sako, kad dabar vėjas pučia taip smarkiai, jog jis pradedantis nerimauti dėl valties, kažin ar pakankamai tvirtai pririšęs, sako jis, tikriausiai reikėtų nueit patikrinti, sako jis, o ji sako, kad gal tai nebūtina, šitoks oras, argi tai būtina, juk jis visada rišantis tvirtai, sako ji, o jis sako, kad veikiausiai taip ir yra, ūmai subraška sienos

Nieko sau šuoras, sako Signė

Įsisiautėjo nežmoniškai, sako Aslis

Reikėtų nueit patikrinti valties, sako jis

Na, ar tikrai tai būtina, sako Signė

Nepakenks, sako Aslis

Tai bent jau būk atsargus, sako Signė

jis prieina prie lango, pasižvalgo, bet mato tik tamsą ir stiklu srūvantį lietų ir sako: tai aš einu

Gerai, tik ilgai neužtruk, sako Signė

Tik patikrinsiu valtį, sako Aslis

Juk žinai, kad esu gerai apsirengęs, sako jis

Numezgei man puikų megztuką, sako jis

ir nusišypso, ji žiūri, kaip jis išeina ir uždaro priemenės duris, gulėdama ant kanapos, ji mato save stovinčią kambario viduryje, ir kodėl ji turi nuolat matyti save kaip tik ten? galvoja ji ir žiūri, kaip ant kanapos krašto atsisėda Alesė ir, pabrukusi aukštyn palaidinę, priglaudžia Kristoferį prie krūties, kiek pažiopčiojęs šis susiranda spenelį ir ima žįsti, ji žiūri, kaip Alesė glosto juodus jo plaukučius, ji mato save einančią prie lango, ten sustojančią ir žvelgiančią į lauką, gulėdama ant kanapos ji galvoja, kodėl jis ėmė ir pradingo? kur jis dėjosi? kodėl jis prapuolė, tiesiog išnyko, galvoja ji, juk buvo čia visados ir staiga jo neliko, jo valtį, galvoja ji, rado plūduriuojančią toli Fjorde, tuščią, rado ją tamsų rudens vakarą, lapkričio pabaigoje, prieš daugelį metų, jau bus kokie dvidešimt treji, galvoja jinai, tai atsitiko 1979 -aisiais, antradienį, jis nebegrįžo, tąkart ji pamanė, kad užsibuvo Fjorde, galvoja ji, kad tikrai greit pareis, bet laikas tempėsi, valanda po valandos, ne, ji nepajėgia galvoti apie tai, iki šiol drasko širdį, galvoja ji, ne, apie tai galvoti nebenori, galvoja ji, jis tiesiog prapuolė ir negrįžo, ji buvo išėjusi jo ieškoti, laukė stovėdama Prieplaukoje, toje tamsybėje, pliaupiant lietui ir siaučiant vėjui, tik stovėjo, laukė: na, turėtų jau atplaukti? kodėl neatplaukia? bet jau niekada, ne, neįmanoma galvoti apie tai, jis jau niekada nebeatplaukė, tik valtis, kitą dieną ji daužėsi į Užutekio pakrantės akmenis, tuščia, ne, nereikia apie tai galvoti, galvoja ji, jis nebegrįžo, dingo ir prapuolė, žinoma, jo ieškojo, ne, galvoti apie paieškas ji neįstengia, jo ieškojo, ne vieną dieną, nardė, ieškojo, ir dar ta valtis, tuščia, bangų išmesta į Atoslūgą, paskui tiedu kaimynų berniukai valtį sudegino, na, ir gerai, galvoja ji, šiaip ar taip – juk negalėjo tos lūženos likti Atoslūgoje, argi jai pačiai būtų pakilusios rankos ką nors su ja daryti? tikrai ne, nebūtų įstengusi, valtis išgulėjo ten gal kokius metus, paskui atėjo tiedu berniukai ir paklausė, ar galėtų iš jos susikurti Joninių laužą, ji leido, galvoja ji, berniukai valtį sudegino, ir valties nebeliko, nereikia apie tai galvoti, nereikia, tų minčių neįmanoma ištverti, galvoja ji, nereikia galvoti apie tai, tai tiesiog nepakeliama, ne, nereikia galvoti apie tai, galvoja ji, jinai taip ir neįstengė suprasti jo iki galo, nesuprato nuo pat pradžių, nuo pirmojo jų susitikimo, galvoja ji, gal todėl ir buvo taip prisirišusi prie jo, nuo tos dienos, kai juodu pirmąsyk pamatė vienas kitą, kai jis prisiartino prie jos su tais savo ilgais juodais plaukais, nuo to karto iki pat jo dingimo buvo juodu abu, galvoja ji, ir kodėl taip atsitinka? kodėl taip prisirišama vienas prie kito? bent jau jinai prisirišo prie jo, o jis, taip, ir jis buvo prisirišęs prie jos, bet gal ne taip stipriai kaip ji, šiaip ar taip, juodu tikrai buvo prisirišę vienas prie kito, tikrai, tikrai, jis prie jos, jinai prie jo, gal vis dėlto ji labiau nei jis, gal ir taip, bet argi tai ką keičia? ir kam šitaip svarstyti? galvoja ji, juk jis visą laiką gyveno su ja, nepaliko jos, gyveno su ja tol, kol staiga pradingo, galvoja ji, buvo su ja nuo to laiko, kai ji pirmąkart pamatė jį besiartinantį ir žvelgiantį į ją, o ji taip ir apmirė, juodu žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi, jiems atrodė, tarsi visados būtų pažinoję vienas kitą, tik štai paskutinį kartą matėsi jau labai seniai, todėl vėl susitikus apėmė neišmatuojamas džiaugsmas, kuris užvaldė ir nešė juos artyn kits kito, atrodė, lyg visą gyvenimą būtų kažko trūkę ir ilgėtąsi, o dabar tai atsirado, pagaliau, dabar tai atsirado – toks buvo tas jausmas susitikus pirmą kartą, susitikus visiškai atsitiktinai, tikrai atsitiktinai, bet nebuvo nei keblu, nei baugu, ne, atrodė, tarsi viskas savaime suprantama, tarsi nieko čia nebepadarysi, viskas nulemta, taip atrodė, kad ir ką ji būtų sakiusi ar dariusi, vis vien niekas nebūtų pasikeitę, vis vien būtų klostęsi taip, kaip nulemta, galvoja ji, atsitiko taip, kaip atsitiko, ir nieko nebūtų galėjusi pakeisti, bet laiko prireikė, juk nei jis, nei ji nebuvo kokie nors karštuoliai, tad kodėl būtų reikėję verstis per galvą: ar imtumeis ko ar nedarytum nieko, vis tiek bus taip, kaip nulemta, galvoja ji, galop atėjo iš jo laiškas, rašė, kad buvę sunku rasti jos adresą, rašė apie kasdienį gyvenimą ir nelabai apie ką daugiau, parašė trumpai, nedaug žodžių, jie buvo paprasti, nereikšmingi žodžiai, tikrai ne kokie skambūs ir tušti, bet jų užteko, daugiau juk nieko ir nereikėjo, ji parašė atsakymą, na, žinoma, kaipgi kitaip, nors prisiminti savo laiškus ne visai smagu, galvoja ji, jeigu jis nesigriebė pompastiškų žodžių, tai jų griebėsi jinai, rašė skambiais žodžiais, tik nereikia dabar apie tai galvoti, nes ko jau ko, o tokių žodžių jis nemėgo, jais, anot jo, dangstosi melas ir apgaulė, jie neleidžia gyventi ir alsuoti viskam, kas gyva ir tikra, bet nubloškia į didybės klystkelius, taip manė jis, toks jis buvo, jam patiko viskas, kas nesistengia vaikytis didybės, galvoja ji, nei kasdieniame gyvenime, nei kur kitur, taip ir su ta jo medine valtimi: maža, irklinė, pastatė ją tas, kaip jį, a, taip, Johanas iš Užutekio, galvoja ji, taip jį vadino, tą senolį, nei pačiu meisteriu, nei jo statyta valtimi visiškai pasitikėti nebuvo galima, ir gali būti, ne, šitaip galvoti nereikia, galvoja ji ir žiūrėdama nuo kanapos regi save stovinčią priešais langą ir žiūrinčią pro jį, paskui jinai mato, kaip Alesė atitraukia Kristoferį nuo krūties, o šis, truputį paknirkęs, užmiega jos glėbyje, mato, kaip nutraukusi žemyn palaidinę Alesė pakyla ir su Kristoferiu ant rankų nueina į kamarą ir užveria paskui save duris, ji pažvelgia į save stovinčią ir žiūrinčią pro langą, dabar nebegalima ilgiau stoviniuoti, stovėdama priešais langą galvoja ji, nebegalima vien tik stoviniuoti priešais langą dėl to, kad jis negrįžta, reikia ko nors imtis, ar prisėsti, ar įmesti į krosnelę malkų, šiaip ar taip, čia stovėti nebegalima, galvoja ji, nes jis jau greitai pareis namo, galvoja ji, žinoma, kad pareis, juk tokiu bjauriu oru ilgai lauke neištversi, Fjorde irgi neišbūsi iki išnaktų, kad nors būtų galima pasitikėti ta jo valtimi, juk laivų meisteris, tas senolis, niekada ir negalėjo būti visiškai sveikas, to ir negalima laukti, jei žmogus visą gyvenimą tvarto palėpėje kalinėja ir kalinėja vinis, dieną naktį tik kaukši ir kaukši plaktuku, kol pagaliau sukala tokią mažą medinę valtį, irklinę, penkiolikos, gal šešiolikos pėdų ilgio, siaurą, smailianosę, plonais šonais ir tokiu pat dugnu, plonučiai kriauklai teskiria valtininką nuo vandens ir bangų, nuo apačioje slypinčių didžiųjų Fjordo gelmynų, nuo jo neišmatuojamos gelmės, nuo Fjordo paviršiaus su žiburiais, tamsa, oru koks tūkstantis metrų gilyn gilyn gilyn iki kažko, kas lyg ir primena dugną. Tik tos plonytės lentos – po tris kiekviename šone – skiria valtininką nuo vandens paviršiaus ir apačioje juoduojančių gelmių, o čia dar bangos, – kaip tąsyk, kai jie plaukė drauge ir banga bloškėsi per valties kraštą vidun, ne, oi ne, nereikia galvoti apie tai, galvoja ji, žiūrėdama, kaip stiklu srūva lietus, už lango vien tamsa, nieko nematyti, o dar tas vėjas, pučia ir pučia, ir subjurk tu man šitaip, juk anksti rytą buvo taip ramu, apimta snūdulio, viskas nurudavę, o dabar, lyg neganda kokia, tas vėjas, tas lietus, galvoja ji, kad tik jis greičiau pareitų, tas laukimas, tas nesibaigiantis laukimas, bet jai, ko gera, tai patinka, patinka laukti, gulėdama ant kanapos galvoja ji ir regi save einančią per kambarį priemenės durų link, mato, kaip sustoja ir lieka stovėti žiūrėdama tuštumos sklidinomis akimis priešais save, visuomet ji mato save, galvoja ji, ar negalėtų galų gale liautis, tik tą ir daro, kad mato viską, kaip buvo anksčiau, juk tai tikrai nepadeda, galvoja jinai ir vėl mato, kaip jis žengia artyn prie jos, artinasi kiek gunktelėjusiu liemeniu, mato tuos juodus jo plaukus, jis atsirado staiga, tik ėmė ir atsirado, tuomet jai pasirodė, kad čia jo būta visada ir nuo tos akimirkos šitaip ir likosi, nieko kita jau nebuvo galima padaryti ir niekur nebuvo galima nuo to pabėgti, nors ji, žinoma, bandė: galvojo ir šiaip, ir taip, ėmėsi ir to, ir kito, tačiau kad ir ko ji ėmėsi ar nesiėmė, jis ir ji vis labiau tapo juodu abu, tarsi valia nebūtų turėjusi čia jokios galios, taip ir su juo: jis ir norėjo, ir ne, kaip įmanydamas stengėsi to išvengti, tačiau buvo taip, kaip buvo, kaip kad buvo visada, galvoja ji, bet juk negalima vien gulinėti, galvoja ji, reikia keltis, kažką veikti, negalima vien tysoti ant kanapos, galvoja ji ir regi save: stovi kambario viduryje, žvelgia tuštumos sklidinomis akimis priešais save, paskui eina priemenės durų link, deda ranką ant rankenos ir stovi įsitvėrusi jos, stovėdama ji galvoja, kodėl jis nepareina? visą laiką – tik laukti ir laukti, jis taip ilgai užtruko, ar negalėtų jau grįžti, paleisdama durų rankeną galvoja ji, ir gulėdama ant kanapos mato save prieinančią prie lango ir sustojančią, o ten stovėdama galvoja, kad netrukus jis turėtų pareiti; stovėdamas Prieplaukoje jis galvoja, na ir velniai rautų, kaip įsisiautėjo jūra, kaip smarkiai patvino vanduo, na, ir subjuro oras, galvoja jis, potvynis didžiausias, toks didžiulis, kad dūždama banga užlieja Prieplauką ir kliūsteli ant jo guminių aulų, bangose supasi valtis, aukštyn žemyn, čia išmetama taip aukštai, kad, rodos, tuoj ims ir apvirs, čia nugramzdinama taip žemai, kad, rodos, įplūdusi banga ims ir užtvindys, giliai grimzta valtis, kol vėl iškyla į paviršių, aukštyn žemyn ir vėl iš naujo, bet jei bangos įsišėls dar smarkiau, nieko gera nesitikėk, galvoja jis ir jau suks atgal, belieka eit namo, galvoja, šiaip ar taip, ką gi čia gali padaryti, galvoja jis, nors, gal vis dėlto tas oras ir nėra jau toks prastas? taip, pučia, na ir kas? juk valtis gera, atlaikys ir tokį orą, galvoja jis, tai gal ir šiandien būtų galima išplaukti į Fjordą, nes valtis gera, tikrai gera, galvoja, tikrai atlaikys ir tokias bangas, galvoja jis, tai kodėl gi ne? kodėl nepasiirsčius? galvoja jis ir, bangoms skalaujant jo guminius aulus, prieina prie Prieplaukos krašto, atlaisvina lyną ir ima traukti valtį artyn, ilgai neplaukios, bet jam reikia nors trumpai pasibūti su bangomis, su vėju, su lietumi, pabūti tamsoje, galvoja jis, o dabar reikia pasisaugoti, kad valtis nesitrenktų į Prieplauką, galvoja jis, ir, atsargiai prisitraukęs, nutveria ją už nosies, įkelia vieną koją į pirmagalį, paskui – kitą, ir jis jau valtyje, bangos sūpuoja jį kartu su valtimi aukštyn žemyn, jis pačiumpa irklą ir, įrėmęs jį į Prieplaukos kraštą, atsistumia, laivagalyje atriša lyną, aukštyn žemyn sūpuoja valtis tamsoje, jis sėdasi ant irklasuolio, nuleidžia į vandenį irklus ir ima iš visų jėgų kastis prieš bangas, einasi gerai, aukštyn žemyn su bangomis, jis irkluoja iš visų jėgų, valtis skinasi kelią į priekį, sunkiai, pamažu, aukštyn žemyn su bangomis, aukštyn žemyn, bet į priekį, tolyn į Fjordą plaukia valtis, tolyn ir tolyn, per vėją, per lietų, ir nors jis skendi tirštoje tamsybėje, keista, bet jam neatrodo, kad būtų tamsu, galvoja jis, mat sublykčioja juodas vanduo, ir nėra jau taip šalta, apsivilkęs jis savo storu juoduoju megztuku, o beirkluodamas dar ir įšyla, galvoja jis ir atsigręžia: priešais, tolumoje, maždaug Fjordo viduryje, kas ten? ar tik nedega ten kažkas kaip laužas? iš tiesų, bet kaipgi taip! bet kaip tai įmanoma! galvoja jis ir liaujasi irklavęs, tačiau bangos akimoju ima nešti valtį į krantą, ir jis vėl ima mojuoti irklais, vėl atsigręžia, taip, taip, galvoja jis, ten išties laužas, bent jau kažkas dega kaip laužas, ir nemenkas, tikrai, tikrai, Fjordo viduryje liepsnoja laužas, smagiai kabindamas irklais galvoja jis ir permeta žvilgsniu Atoslūgos juostą, o pakraštyje – ar ten tik ne Senelė? ar tik ne Senelė stovi žvelgdama į Fjordą? na, išties, kas čia dabar, ne, tai nesuvokiama, galvoja jis, užguldamas irklus, belieka plaukti ten, kur tarytum dega laužas, galvoja jis, jinai tikriausiai stovi dabar prie lango ir laukia jo, galvoja jis, o, kaip jis myli ją, stovėdama prie lango ir žiūrėdama į tamsą ji galvoja, kad jau laikas eit jo paieškoti, taip, ji tokia – jai visuomet reikia stovėti prie lango, galvoja ji ir spitrindama į tamsą išvysta laužą: Fjordo viduryje kyla purpurinės liepsnos, dabar tamsoje Fjordo viduryje liepsnoja purpurinė laužo ugnis, galvoja ji stebėdama, kaip stiklu srūva lietus, jis taip ilgai užtruko, galvoja ji, tikriausiai reikia eit pasidairyti jo? galvoja ji, dabar jau gal tikrai reikia eiti, eit ir pasižvalgyti? galvoja ji, kodėl nepareina? juk jis ant vandens dažnai neužsibūna? o taip, ir gana dažnai, taip dažnai yra atsitikę, tai kam dėl to jaudintis? nieko neįprasta, viskas taip, kaip visados, nieko neįprasta ir šiandien, galvoja ji, na, bet vis tiek kažkaip keista, o ką jai reikės daryti, jeigu jis nepareis? galėtų nueit jo paieškoti, galvoja ji, nueiti iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, bet oras toks bjaurus, lyja ir pučia, jau vėlyvas ruduo, besibaigiančio lapkričio diena, šalta, šiandien lapkričio pabaiga, antradienis, juk jis greitai pareis, čia tik ji jaudinasi, galvoja ji, taip, taip, tai jau jai pažįstama, na, bet reikia pagaliau susikaupti, galvoja ji, juk viskas taip, kaip turi būti, jis jau greitai pareis, galvoja ji, čia tik jinai taip jaudinasi, ir viskas, taigi, čia tik jinai, galvoja ji, nebegalima šitaip stovinėti, reikia išeiti, nueit iki Fjordo pasižvalgyti jo, gulėdama ant kanapos galvoja ji ir mato save einančią priemenės durų link ir atveriančią jas, ir bežiūrėdama į save, išeinančią pro atviras duris, pamato įtapsenantį vidun berniuką, ji mato, kaip užsiveria durys ir kaip berniukas nueina prie lango, sustoja ir žiūri pro jį, jam kokie šešeri septyneri, galvoja ji, taip, taip, dar visai pyplys, paskui ji mato, kaip vėl atsidaro priemenės durys ir pro jas įeina vyras, aukštas, liesas, negrabių judesių, ilgais juodais plaukais ir skystoka barzdele, jis stabteli ir, laikydamas vieną ranką už nugaros, nutaiso rimtą miną, jam įkandin įeina neaukšta tamsbruvė moteris, plonutė, ilgų juodų plaukų – panaši į mane – galvoja ji, moteris užveria duris, tas barzdotas vyras mirkteli jai, ir juodu sužiūra į berniuką, išplėtęs akis šis atsisuka, o tie jam šypsosi

Asli, sako moteris

Manau, kad tavo tėvas Kristoferis turi tau kažką, juk šiandien, lapkričio septynioliktą, tau sueina septyneri metai, sako ji

Išties, šiandien 1897 metų lapkričio 17 diena, kaip sako tavo motina Brita, sako Kristoferis

Aslis žvelgia į juos įdėmiai ir droviai

Taip ir yra, kaip sako Brita, sako Kristoferis

ir jis laisva ranka apglėbia Britos pečius, o kitą ranką staigiai ištraukia iš už nugaros, ant delno – laivelis, nedidelis irklinis laivelis, pusmetrio ilgio, su suoliukais, irklais, kaušais bei kitkuo, ir laiko ištiesęs ranką su laiveliu

Sveikinu su septintuoju gimtadieniu, Asli, sako Kristoferis

Tokiam dideliam ir šauniam berniukui kaip Aslis reikia turėti savo laivą, sako jis

Taip, Aslis tikras šaunuolis, sako Brita

Aslis prieina prie Kristoferio, kuris įteikia laivelį, Aslis paima jį ir stovi nenuleisdamas nuo jo akių, tada Kristoferis paduoda Asliui ranką, o šis jam savąją, Kristoferis ritmingai pakrato rankutę aukštyn žemyn, o Aslis žiūri neatsižiūri į laivelį

Manau, kad laivas kaip reikia, sako Kristoferis

Matai, yra suolai, gardelės, irklai, kaušai, yra visko, ko reikia laive, sako jis

Koks šviesus, puikus medis, šiek tiek atsiduoda sakais, naujas laivas ir turi taip kvepėti, sako Brita

Tėvas Kristoferis padirbdino tau gražų laivelį, sako ji

Todėl, kad reta rasti tokį šaunų vaikiną kaip Aslis, štai kodėl, sako Kristoferis

Tai tu jį padirbdinai, sako Aslis

ir Kristoferis sako, esą taip, laivelį padirbinęs jis, mat kažkada seniai, kai dar buvo jaunas, mokęsis laivadirbystės ir, nors nėra pastatęs daug laivų, tačiau šios meistrystės išmokęs, kalba Kristoferis ir, priėjęs prie Aslio, vis dar spoksančio į laivelį, apkabina per pečius

Noriu tuojau pat jį išbandyti, sako Aslis

Bangos, rodos, nėra per didelės, gali ir išbandyti, sako Kristoferis

Bet būk atsargus, sako Brita

Būtinai būk atsargus, sako ji

Aslis atsargus, juk žinai, kad jis atsargus, sako Kristoferis

Aslis pastovi įbedęs akis į laivelį, o paskui išeina pro priemenės duris, Kristoferis mirkteli Britai, ši nusišypso jam ir, gulėdama ant kanapos ji mato, kaip Brita nueina į virtuvę, jai įkandin Kristoferis, užverdamas paskui save duris, priemenės tarpduryje ji mato save vilkinčią lietpalčiu, mato, kaip įeina pro atviras duris, stabteli tarpduryje ir apžvelgia kambarį, kaip išeidama užveria duris, ir stovėdama priemenėje ji galvoja, kad ne, taip ilgai jis niekada anksčiau nėra užsibuvęs, jau greitai naktis, o jis dar negrįžta, reikia eit jo paieškoti, reikia nueiti iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, reikia eit jo paieškoti, nes taip pučia, taip lyja, tokia tamsybė, ir kodėl jis taip ilgai neparsiranda, galvoja ji išeidama pro laukujes duris, o lauke – juoda tamsa, vėjas ir lietus, šalta, o pučia taip, jog duris reikia pristumti, kad užsidarytų, taip pučia, ji jas pristumia, uždaro ir sustoja ant prieslenksčio akmens lauko žibinto šviesoje, išgirsta bangas, lietaus šniokštimą, ir vėl bangas, taip šalta, kad ilgiau stoviniuoti negalima, galvoja ji, juk išėjo dėl to, kad nueitų iki Atoslūgos pasidairyti jo, o gal ir pašaukti, bet kaip čia dabar stovėti ir šaukti tokioje aklinoje tamsoje? juk nei šis, nei tas? ne, šaukti nešauks, tai nepadės, tikrai ne, galvoja ji ir, išėjusi į Kiemą, pasuka už namo kampo, stabteli ir įsmeigia žvilgsnį į Mažąjį keliuką: ar tik ne jis ten pareina? taip, tikriausiai jis? galvoja, kaip gerai, jis jau eina Mažuoju keliuku aukštyn, įžiūri jį net tirščiausioje tamsoje, žinoma, kad įžiūri, kaip gerai, galvoja ji, tačiau Mažuoju keliuku ateina vis dėlto ne jisai, juk ten eina moteris ir, regis, vaiku nešina, o tas toks didelis, na, kas gi čia dabar? galvoja ji, kas darosi? ir visa tai ji mato ryškiai, nelyginant vidudienį, ne, to neįmanoma suprasti, galvoja ji, žiūrėdama į ateinančią moterį, kuri glausdama prie krūtinės nešasi berniuką, eina kiek įkabindama, o berniukas ar gyvas? artėjanti moteris nešasi berniuką ant rankų, o tas lyg negyvas, drabužiai šlapi, šlapi ir plaukai, o moters akyse, didžiulėse akyse geltonu dryžiu žaižaruoja neviltis, kas čia dabar? kas gi tai? galvoja ji, moteris – jos plaukai juodi, vešlūs ir ilgi – sustoja ir, spausdama prie savęs vaiką, lieka stovėti ant Mažojo keliuko, stovi nunarinusi galvą, glėbyje – berniukas, ji žiūri į tą moterį, ta stovi sustingusi, ir paskui išgirsta kažką šaukiant: kas yra? žvelgdama Fjordo link ji mato, kaip nuo Valčių pašiūrės Taku nerangiai bėga aukštas, liesas vyras ilgais juodais plaukais, skystoka juoda barzdele, bėga rankoje laikydamas virbą su pamautomis žuvimis, ilgų plaukų pluoštas dengia veidą

Kas yra, Brita? šaukia vyras

Kas atsitiko, kas Asliui? šaukia jis

vyras bėga Taku aukštyn, ir ji mato, kaip juodi Britos plaukai, tie vešlūs juodi jos plaukai gaubia ant rankų gulintį Aslį, kaip ji ima linguoti su juo pirmyn ir atgal, vyras pribėga, išskėčia rankas, apglėbia Britą su Asliu ir laiko juos glėbyje, nukarusios beveik iki pat žemės tabaluoja ant virbo pamautos žuvys, ilgi, juodi vyro plaukai apskleidžia Britos plaukus ir Aslį, jie stovi nejudėdami, laikas eina, galvoja ji, o tie vis stovi, tik stovi ir viskas, Kristoferis paleidžia Britą ir truputį atsitraukia

Kas atsitiko? sako jis

Aslis įkrito į vandenį, sako Brita

Ar jis gyvas, sako vyras

Taip, Kristoferi, sako Brita

Juk šiandien Aslio gimtadienis, septintasis gimtadienis, sako Kristoferis

Aslis miręs, Brita, sako jis

Ne, jis nemiręs, Kristoferi, taip nesakyk, nekalbėk taip, sako Brita

Aslis miręs, sako Kristoferis

Jam suėjo septyneri, ir jis mirė, sako Kristoferis

Ne, jis gyvas, sako Brita

Ar nematai, kad miręs, sako Kristoferis

Brita stovi su Asliu glėbyje: jo rankos nukarę, galva nusvirusi, akys pastirusios

Nespėjai užaugti, gyvenai tik septynerius metus, o turėjai gyventi ilgai ilgai, tik jau ne taip trumpai, sako Kristoferis

Brita stovi palinkusi į priekį, jos ilgi, vešlūs, juodi plaukai gaubia Aslį

Jis gyvas, sako Brita

Brita pakelia akis ir pro plaukus žiūri į Kristoferį

Ne, miręs, sako Kristoferis

ir, paėjęs kiek toliau, stabteli, žvelgia į Britą

Brita, sako Kristoferis

ši neatsiliepia, stovi kaip stovėjusi, ant akių užkritę ilgi juodi plaukai

Aslis miręs, sako Kristoferis

Aslis gyvas, sako Brita

Nesakyk taip, Kristoferi, nesakyk, kad miręs, sako ji

Aslio nebėra, sako Kristoferis

Jis iškeliavo, sako jisai

Kristoferis nueina Mažuoju keliuku aukštyn, pasuka už namo kampo ir lėtai slenka per Kiemą, žingsnis po žingsnio, į šalis linguoja virbas su žuvimis, atrodo, kad sulig kiekvienu žingsniu Kristoferis gali sukniubti ir susilieti su žeme, ant kurios jis eina, galvoja ji žiūrėdama, kaip jis sustoja ir lieka stovėti panarinęs galvą, nudelbęs žvilgsnį, rankoje laikydamas virbą su žuvimis, stovi akis įdūręs į žemę, ji pasuka Mažuoju keliuku žemyn, stabteli prie Britos, švelniai perbraukia ranka per vešlius juodus jos plaukus, ima juos glostyti, glosto ir glosto, tada ji išgirsta žingsnius ir mato, kaip su tabaluojančiomis žuvimis Mažuoju keliuku ateina Kristoferis, jis taip pat sustoja ir ima glostyti Britos plaukus

Eikš, eime, Brita, sako Kristoferis

Nebestovėk čia, sako jis

Reikia eiti vidun, sako Kristoferis

Reikia parnešti Aslį namo, sako jis

Brita pakelia akis ir žiūri į jį pro savo ilgų plaukų sruogas

Šiandien lapkričio 17-ta, sako Brita

1897 metų lapkričio 17-ta, sako Kristoferis

1897 metų lapkričio 17-ta, sako Brita

Kristoferis apglėbia jos pečius, ir juodu su Brita, nešančia ant rankų Aslį, lėtai kyla Mažuoju keliuku aukštyn

1897 metų lapkričio 17-tą Aslis mirė, sako Brita

O gimė 1890-ųjų lapkričio 17-tą, sako ji

Kristoferis stabteli, sustoja ir Brita, juodu stovi, nuleidę akis į rudą žemę, tuomet atsiveria Senojo namo durys, pro jas išeina sena moteris ir atsistoja ant prieslenksčio akmens, Kristoferis pakelia į ją žvilgsnį

Nebėra Aslio, Senoji Alese, jis iškeliavo, sako Kristoferis

Nestovėkit šitaip, sako Senoji Alesė

Viešpats keliai nežinomi, sako ji

Asliui dabar gera, jis dausose pas Dievą, nesisielokit, sako ji

Nesisielokit, sako ji

Dievas yra geras, sako ji

senoji Alesė kilsteli ranką su trumpais, iškraipytais pirštais ir smiliumi perbraukia išilgai akies

Dievas yra geras, sako ji

Senoji Alesė nusvarina galvą, jos pečiai krūpčioja, ji taip ir lieka stovėti, tik stovi ir viskas, kaip kad stovi Kristoferis su Brita, tiesiog stovi ir daugiau nieko, ant Britos rankų guli Aslis. Eina tamsyn ir tamsyn, o jie tebestovi. Tik stovi ir viskas, nejuda iš vietos, galvoja ji, stovi lyg būtų ten stovėję nuo neatmenamų laikų, galvoja ji. Stovi ten ir ji pati. Stovi žiūrėdama į Aslį, Britą, į Kristoferį, Senąją Alesę. Tada ji nusisuka ir ten tolumoje, ant pačios Kalvagūbrio viršūnės, ten, kur baigiasi Sodybvietės žemės ir kur kita Kalvagūbrio atšlaitė pradeda nuožulniai leistis žemyn į upę, tekančią priekalne iš gilumoje srūvančio Krioklio, ten aukštai, ant pačios Kalvagūbrio keteros, ji išvysta berniuką, jis stovi ramiai, tiesiog stovi, stovi žvelgdamas žemyn į Senąjį namą, o ar tik jis nelaiko kažkokios rykštės? taip, permesta per petį guli ilga kartis, gal su ta kartimi jis meškeriojo upėje? galvoja ji, žiūrėdama į berniuką, ar tai gali būti jis, kai dar buvo vaikas? ar nepanašus? bet kaip galima per tokį nuotolį tvirtinti, kad tai jis? galvoja ji, taip, galima, todėl, kad jis vienu metu ir toli, ir visai čia pat, todėl, kad aplink šviesu kaip dieną ir sykiu tamsu kaip naktį, galvoja ji, ir šito niekaip nepermanysi, tačiau kad ir tai toli, ant pačios Kalvagūbrio viršūnės, ji aiškiai mato stovintį berniuką ir gali įžiūrėti jo veidą, lyg jis būtų čia pat, o dabar jau ir visai ryškiai mato, kad tai jis, mato, kaip jis pasileidžia bėgti jos kryptimi, ir staiga jo veidas tampa kitoks, visiškai kitoks, nors plaukai tokie pat juodi, juodi kaip jo, o ar tas berniukas nepanašus į Aslį, kuris guli Britos glėbyje? galvoja ji, taip, be abejo, panašus, galvoja ji žiūrėdama į bėgantį prie jos berniuką, bet ar tai ne jis, kai dar buvo vaikas, taip, dabar vėl jis, o ne tas Aslis, kuris guli ant Britos rankų, dabar ji tai įžiūri aiškiai, tačiau, jam nespėjus priartėti, tik štai jo vietoje atsiranda kitas, kažkoks bendraamžis, bet visai kitas berniukas, o jis neabejotinai tas Aslis, kurį Brita laiko ant rankų, dabar berniukas jau arti Kiemo, ir ji atsigręžia ir žiūri į Senąjį namą, kur ji gyvena, Kieme mato tebestovinčią Britą su Asliu ant rankų, stovi ir Kristoferis su pamautomis ant virbo žuvimis, ant prieslenksčio akmens – Senoji Alesė, o dabar jau tikrai, dabar ji tikrai mato, kad atbėgantis berniukas – tai tas Aslis, kurį Brita laiko ant rankų, ji mato, kaip jis nusviedžia kartį šalin ir tarsi susilieja su berniuku Britos glėbyje. Stovėdama ant prieslenksčio akmens Senoji Alesė atsitiesia, lėtai pasisuka ir nueina į Senąjį namą. Į jos namus, galvoja ji, Senoji Alesė įėjo į jos namus. O Kieme priešais Senąjį namą su Asliu ant rankų stovi Brita. Prieina Kristoferis, perima iš jos Aslį ir prispaudžia prie savęs, kone siekdamos žemę ant virbo tabaluoja žuvys, o Kristoferis, laikydamas glėbyje Aslį, ima linguoti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal sūpuoja ant virbo pamautos žuvys

Negali būti, kad jis miręs, sako Brita

Kristoferis neatsako

Negali būti, kad gerasis berniukas paliko mus, sako ji

Mano sūnelis, mano brangusis sūnelis, sako ji

Mano brangiausias vaikelis, sako ji

Bet kur Olavas, sako ji

Kristoferi, ar žinai, kur Olavas, sako ji

ir tarsi nešdamas Aslį krikštyti Kristoferis įeina į namus, į Senąjį namą, o Brita lieka stovėti, ji ranka nubraukia nuo kaktos plaukus, atidengdama tuščią lyg dangaus plynė savo veidą, ir nueina į namus, į Senąjį namą, tapusį jos, Signės, namais, kur drauge su juo yra nugyvenusi daugelį metų, į jos namus, į namą, kuris yra tapęs josios namais, įeina Brita, galvoja ji, pas ją, į jos namus įeina keistai apsitaisiusi Brita, su tais savo ilgais, vešliais juodais plaukais Brita eina į jos namą, kur gyvena jis ir ji, į Senąjį namą, į jųdviejų namus eina Brita, galvoja ji, o jeigu į jos namus gali įeiti kas nors kitas, jei kas nors kitas gyvena jos Senajame name, tai tikriausiai jai pačiai ten eiti nevalia? gal tai vis dėlto ne jos namai? tad ar gali ji ten įeiti? galvoja ji, ne, tikriausiai negali? betgi ten gyvena ji ir jis, ir niekas kitas, galvoja ji, juk ten juodu nugyveno daugelį metų, tik jiedu abu, galvoja ji ir pajunta, kaip merkia lietus, juk stovi po atviru dangumi – lyja lietus, pučia vėjas, tamsu ir šalta, ilgiau stovėti nebegalima, galvoja ji, bet jis dar neparsirado. Kur jis? Kur pasidėjo? Juk išsiyrė valtimi į Fjordą, bet iki šiol dar negrįžo, jai baisu dėl jo, gal kas nors atsitiko? galvoja ji, kodėl jis negrįžta? bet juk tokios mintys apninka ją dažnai, galvoja ji, kone kasdien, nes išplaukia jis kiekvieną dieną, taip taip, kiekvieną, o ji nuolatos baiminasi, galvoja jinai, jai vis regis, kad jau būtų laikas grįžti namo, galvoja ji. O ar šiandien kas nors kitaip? Kiek supranta – ne, galvoja ji. Atrodo, kad viskas kaip visuomet. Viskas kaip visuomet. Eilinis vėlyvo lapkričio antradienis, 1979-ieji. Ji tokia, kokia yra. Jis taip pat. Bet gal vis dėlto nueiti iki Atoslūgos, iki Valčių pašiūrės, gal vis dėlto nueit ir pasidairyti? galvoja ji. Taip ir padarys, galvoja ji. Visai neblogai pabūti lauke, nors pučia ir lyja, galvoja ji. Atgaivina. Juk negalima visą laiką tūnoti namie Senajame name. Ji per daug užsidariusi. Kartais ištisomis dienomis ir kojos iš namų neiškelia. Negerai. Juk reikia išeiti, bent jau retsykiais. O kad ji šitaip nerimauja – juk tą tik ir daro visą laiką? žinoma, kad taip, tačiau kad ir kaip būtų, ji gali nueiti iki Fjordo, galvoja ji, gali, galvoja ji, tai kodėl tebestovi kaip įkalta? jei nori nueiti, tai ir reikia eiti, ko čia dar stoviniuoti, galvoja ji, šiandien antradienis, 1979-ųjų lapkričio pabaiga, o ji nė iš vietos, galvoja ji galų gale pradėdama slinkti Mažuoju keliuku žemyn, o ar ne jis ką tik kopė keliuku aukštyn? ne, negali būti, tai tik jos prasimanymas, galvoja ji, bet dabar reikia nueiti iki Atoslūgos ir pasidairyti, lyja, pučia ir taip tamsu, pasidarė taip tamsu, net nematai, kur žengi, ir koks baisus oras, koks šaltis, kodėl jis išplaukia per tokį orą? galvoja ji, nagi, kodėl? ne, šito ji nesuvokia, kodėl gi jis nenori būti kartu su ja? galvoja ji, o visuomet išsiiria su ta savo valtimi, mažute, irkline valtele, bet dabar jis jau turi parplaukti, galvoja ji sunerimusi, nes taip ilgai Fjorde jis neužsibūna, ypač tokiu oru, kai aplink taip tamsu, kai taip žvarbu, ji neprisimena, kad kada nors anksčiau būtų taip ilgai užtrukęs, kodėl gi jis neparplaukia? kas yra? ar tik kas nors neatsitiko? galvoja ji, o gal jau niekada negrįš? ne, negalima taip galvoti, galvoja ji, dabar belieka nueiti iki Atoslūgos, pastovėti Prieplaukoje ir pasižvalgyti, kai ji ten stovi, pasitaiko, kad jis atsiiria greičiau, galvoja ji, taip yra dažnai dariusi: nueina iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, pasižvalgo, toks jos įprastinis pasivaikščiojimas vakarais: pastovėti ir palaukti jo grįžtant į krantą, galvoja ji ir perėjusi Didįjį kelią ima leistis Takeliu žemyn ir tuomet išgirsta moterišką balsą, šaukiantį Asli, Asli, ir ji nueina už Valčių pašiūrės, stabteli ir Atoslūgoje išvysta tuos ilgus vešlius Britos plaukus ir dar kartą išgirsta ją šaukiant Asli, Asli! ir tada jos žvilgsnis užkliudo nedidelį, gal kokį pusmetrinį laivelį, gražų irklinį laivelį, besisupantį juodame vandenyje, ir tuomet ji pastebi į paviršių išnirusią Aslio galvą, mato, kaip jis kapstosi bangose, paskui mato, kaip Prieplauka atlekia Brita, o tuo laiku Aslio galva pradingsta vandenyje, pradingsta rankos ir jis visas pradingsta vandenyje, siūbuodamas jo laivelis plaukia tolyn ir tolyn, Brita šoka nuo Prieplaukos ir nuplaukia Fjordu, laivelį nusineša vilnis, Brita plaukia iš visų jėgų, smarkiais rankų mostais kasasi prieš bangas, tos bloškia ją atgal, pasigirsta Britos šauksmas Asli, Asli! slėnyje tarp dviejų bangų vėl išnyra Aslio galva

Asli! šaukia Brita

ji girdi, kaip Britos riksmu prisipildo viskas, kas yra aplinkui, Fjordas, Kalnas, bet Aslis neatsiliepia, ant jo užgriūna galinga banga, laivelis apvirsta ir mėtomas į šalis vis stukteli į Britą, Aslio galvos nebematyti, Brita tvirtai sugriebia Aslį už plaukų ir nepaleidžia, ant jų virsta bangos, laisva ranka Brita kerta ir kerta per vandenį, kol didžiulė banga panešėja juos priekrantės link, Brita stojasi kiek aukščiau panuovolyje, virš jos lūžta banga, tempdama Aslį už plaukų Brita kapstosi kriaušiumi aukštyn, virš vandens kyšo tik Aslio galva, pagaliau Brita išlipa ant atlajos, kur sekliau, ilgi juodi jos plaukai užkritę ant veido, netrukus virš vandens iškyla ir Aslio krūtinė, Brita prisitraukia Aslį, pakiša vieną ranką po keliais, kitą – po nugara ir pakelia jį, lietui plakant į veidą, Brita brenda į Atoslūgos pakraštį, jos glėbyje Aslis, rankos jo nusvirusios, Brita išlipa į krantą ir nešdama Aslį pasileidžia Valčių pašiūrės pusėn, žiūrėdama, kaip jiedu dingsta už kampo, ji pastebi ant vandens gražiai plaukiantį Aslio laivelį ir jį patį, stovintį su kartimi rankoje, nuo karties iki laivelio nutįsusi nestora virvė, eidamas pakraščiu Aslis kartimi atsargiai traukia laivelį į priekį, tas sūpuodamas lengvutėliai slysta vandens paviršiumi, paskui Aslis liaujasi jį tempęs, laivelis ima lėtinti greitį ir netrukus tik linguoja sau ant vandens, tada Aslis kilsteli kartį, laivelis lėtai apsisuka ir pričiuožia prie Atoslūgos pakraščio, Aslis žengteli atbulas porą žingsnių ir lyg į kokį užutekį pastumia laivelį į įlinkį tarp dviejų didelių akmenų, padėjęs kartį į šalį, jis pradeda vieną po kitos krauti ant laivelio dugno midijų geldeles, paskui stumteli pakrautą laivelį ir šis išsuka iš įlinkio tarp dviejų akmenų, pasiėmęs kartį Aslis nueina pakrante, o laivelis iš lėto, tolygiai slysta Fjordo paviršiumi, ramus blizgantis vanduo beveik siekia borto kraštą, Aslis atsargiai tempia laivelį į priekį, o kai atsigręžia, pamato iš už Valčių pašiūrės išlindusį Kristoferį

Kokį šiandien krovinį gabeni, Asli, sako Kristoferis

Prekes į Bergeną, sako Aslis

Kokias prekes, sako Kristoferis

Visokias, sako Aslis

Nenori atskleisti, sako Kristoferis

Mm, ne, sako Aslis

Taip ir reikia, kalba Kristoferis, esą tam tikras verslo paslaptis reikia saugoti, ir klausia, ar ilgai Aslis ketinąs išbūti Bergene

Keletą dienų, sako Aslis

Žinoma, jeigu jau išsiruošei į miestą, tai kodėl ne, sako Kristoferis

Vien kelionė trunka visą dieną, sako Aslis

Taigi, sako Kristoferis

ir nuėjęs ant Prieplaukos prisitraukia valtį

Plauksi, sako Aslis

Truputį pažūklausiu, be maisto neišgyvensi, sako Kristoferis

Ar galiu kartu su tavim, sako Aslis

Aišku, gali, sako Kristoferis

Bet, ne, sako Aslis

Neturiu laiko, sako jis

Taip, žinoma, suprantu, sako Kristoferis

Juk laivas pakrautas, išplauki į Bergeną, sako Kristoferis

Plauksiu su tavim kurią nors kitą dieną, sako Aslis

O dabar vyksti į Bergeną, sako Kristoferis

Taip, sako Aslis

Kristoferio valtis jau prie Prieplaukos šulų, jis liuokteli vidun, atriša lyną, sėdasi ant irklasuolio ir keliais yriais pasikasa toliau nuo kranto, paskui pasiremia ant irklų

Pasišnekėsime, kai grįši iš Bergeno, sako Kristoferis

Taip, sako Aslis

Tai gal atveši lauktuvių, sako Kristoferis

Tikriausiai atvešiu, sako Aslis

Kristoferis suima irklus ir nusiiria tolyn į Fjordą, o Aslis patraukia Atoslūgos pakraščiu, jo laivelis gražiai slysta vandens paviršiumi, irdamasis sparčiais mostais Kristoferis dingsta už Kyšulio ir ūmai vanduo suribuliuoja, atsirita nedidelės vilnys ir pradeda vartyti Aslio laivelį nuo vieno šono ant kito, Aslis kilsteli kartį ir laivelio pirmagalys pakimba virš vandens, o galas atsiduria po vandeniu ir krovinys su geldelėmis išvirsta lauk, Aslis stipriai timpteli kartį, virvė nusmunka nuo laikiklio ir nebevaldomas laivelis lieka plūkauti sau ant vandens, Aslis stengiasi pasiekti jį su kartimi ir jam tai beveik pavyksta: kartis užkabina bortą ir Aslis bando atsargiai prisitraukti jį arčiau pakraščio, bet kai jis darsyk trukteli kartį, ta nusprūsta, laivelis pakrypsta ir nusklendžia tolyn, Aslis numeta kartį į šalį, susiranda akmenuką ir sviedžia, šis nukrenta šiapus laivelio, ir sukilusios vilnys pametėja jį dar toliau nuo pakrantės, Aslis sviedžia dar vieną akmenuką, tas nukrenta anapus laivelio, ir dabar laivelis atlinguoja arčiau kranto, Aslis pakelia kartį, užkabina ja už borto ir prisitraukia laivelį į pakraštį. Suima jį rankomis ir pakelia. Stovi žiūrėdamas į jį, paskui nuleidžia ant vandens įlinkyje tarp dviejų akmenų, tada Aslis prirenka šakelių, nulupa nuo papenčio atplaišų ir visa tai tvarkingai sukrauna ant dugno, paskui stumteli ir laivelis gražiai nučiuožia nuo pakraščio, Aslis susiranda akmenuką ir sviedžia jį iš paskos, suvilnijęs vanduo plaka laivelį į priekį, nuliūliuoja jį tolyn, Aslis prisirenka daugiau akmenukų ir svaido vieną po kito pavymui, laivelis plaukia tolyn į atvirą Fjordą, atstumas nuo Užutekio pakrantės darosi vis didesnis, pamažu laivelis skinasi kelią į atvirą Fjordą, tada Aslis susiranda didelį, gana sunkų akmenį ir, pakėlęs jį, įstengia nusinešti iki vandens pakraščio, ten pabando viena ranka iškelti aukštyn, bet nepajėgia, tada, suėmęs akmenį abiem rankomis, kiek galėdamas atsivėdėja į šoną ir meta jį vandenin, šis pūkšteli netoliese, sukeldamas nemenkas bangas, pasklidusios jos atrieda Aslio pusėn, o kitos, nuskubėjusios iki pat laivelio, pavaro jį į priekį ir šis greitėdamas nuplaukia tolyn, Aslis stebi, kaip pasišokėdamas ant bangų laivelis tolsta į Fjordą, oras staiga persimaino – apniunka, vėjas sustiprėja, pradeda lyti, pakyla bangos, sūpuodamas laivelis tolsta ir tolsta į Fjordą, tada Aslis nusispiria klumpes, atsisega ir nusitraukia kelnes, įbrenda iki kelių į vandenį ir sustoja, atsiritusi banga šliokšteli jam beveik iki šakumo, priešais akis – laivelis, Aslis nenuleidžia nuo jo akių, stovėdama pakrantėje ji mato, kaip Aslis nubrenda tolyn ir dingsta po vandeniu, ji galvoja, kad jis turėtų greitai atplaukti ir nužingsniuoja Prieplauka, viskas jau skendi neperregimoje tamsoje, nieko nebegalima įžiūrėti, jis turi greitai atplaukti, galvoja ji, o jau tas vėjas, ta tamsybė, tos bangos, tas didžiulis potvynis, o jau kaip šalta, kaip įsišėlo jūra, bangos dūžta į Prieplauką ir, regis, tuoj tuoj pasieks ir ją, koks pasibaisėtinas oras, galvoja ji, dabar jau jis būtinai turi parplaukti, galvoja ji, o kas ten tolumoje? ar tik ne kažkokia šviesa? ten, Fjordo viduryje, liepsnoja kažkas kaip laužas? o ta šviesa – ar ji ne purpurinė? ne, taip negali būti, o vis dėlto, galvoja ji, bet kurgi jis? kur jo valtis? nieko nematyti, kurgi jis? kodėl neatplaukia? nenori būti kartu su ja? gal todėl? tokiu oru, tokioje tamsybėje jis tariasi norįs pasiirstyti, ne, tai nesuvokiama, galvoja ji įsispitrindama į Fjordą, bet įžvelgti nieko neįstengia, na, jis turi tuoj grįžti, galvoja ji, jau nebeįmanoma irstytis po Fjordą šitokiu oru, šitokioje tamsybėje, ir su tokia maža valtimi, maža irkline valtele, galvoja ji. Jau kad tamsu. Jau kad šalta. Ar jai taip ir stovėti čia? Kodėl jis neatplaukia? O ar ji prisimena, kad kada nors anksčiau jis būtų irstęsis šitokiu oru, tokį vėlų vakarą? galvoja ji, kiek prisimena – ne, nors gal? ne, vis dėlto ne, taip niekada nėra atsitikę, galvoja ji, bet juk ilgiau stypsoti čia nebegalima, galvoja ji, jai šalta, gal pašaukti jį? ne, nei šis, nei tas, kaipgi dabar imsi ir šauksi? kas iš to: stovėti ir šaukti tamsoje, galvoja ji, bet ką jai daryti? kas nors turi išplaukt jo paieškoti, žinoma, kad taip! kažkas juk turi jį surasti! tačiau kas? kas nors turėtų išplaukti į Fjordą su dideliu laivu ir stipriomis šviesomis, galvoja ji, tačiau kas? ar ji ką nors pažįsta? ne, atrodo, kad nepažįsta nieko, kas galėtų tai padaryti, galvoja ji, todėl jai belieka stovėti čia, pasilikti čia, stovėti ir laukti, galvoja ji, o kas belieka? šaukti? ieškoti, kas turi didelį laivą? didelį su stipriomis šviesomis? ar laukti? stovėti čia ir laukti? ar eit namo ir laukti? tiesiog grįžt namo ir laukti? čia styroti jinai nebegali, juk jis tikrai greit parplauks, jis paprasčiausiai kiek užsibuvo, galvoja ji ir nueina prie Prieplaukos krašto, stabteli: ten, Atoslūgoje, ten juk dega laužas, ar tai tik ne Joninių laužas? o ar nestovi prie jo du berniukai? taip, išties, gal tiedu iš kaimynų sodybos? galvoja ji, iš tikrųjų, tie patys, betgi laužas? dabar, tokiu metų laiku? šitokiu oru? ne, negali būti, galvoja ji, juk šitokiu oru neįkursi jokio laužo, ne, šitokį vakarą niekas nekūrena laužų, bet ugnis pakrantėje liepsnoja, ir spoksodami į ją stovi du dešimties dvylikos metų berniukai, o ar nedega ten kažkas kaip valtis, irklinė valtis? o ji ar nepanaši į tą, kurią jis turi? keista, galvoja ji ir mato, kad liepsnoja valtis, uždegta ji keliose vietose, ugnies liežuviai tarsi nužymi valties kontūrus, žiopsodami į liepsnas stovi tiedu berniukai, kaipgi taip? galvoja ji, ne, ji negali to suvokti, to negali būti, galvoja ji, bet stypsoti Prieplaukoje nebegalima, šalta, ji sužvarbo, tas lietus, tas vėjas, na, o jis, negi jis tuoj neatplauks? kur jis pasidėjo? galvoja ji dar pagūrinėdama Prieplaukos pakraščiu, o čia dar tas keistas laužas, galvoja, Atoslūgoje dega valtis, ir du berniukai stovi užsispoksoję į liepsnas, na, išties, kas čia dabar? galvoja ji, šiuo metų laiku, kaipgi taip? kodėl? galvoja ji ir, pasukusi už Valčių pašiūrės, ima kopti Taku atgal, lietus ir vėjas įsisiautėja dar smarkiau, o tamsybė tokia, kad nematai, kur statai koją, dabar jau reikia eiti vidun, galvoja ji, reikia eiti namo, į Senąjį namą, ir pasirūpinti, kad ten būtų šilta, kad krosnelėje negestų ugnis, jis grįš nuo Fjordo permirkęs ir sušalęs, tad namuose turi būti šilta, turi būti šilta Senajame name, puikiajame Senojo namo kambaryje, kur juodu abu gyvena, kur jau nugyveno tiek daug metų, galvoja ji, jau reikia eiti namo ir pakrauti į krosnelę malkų, galvoja ji eidama Mažuoju keliuku aukštyn, paskui stabteli ir atsigręžia, bene pasigirdo kažkas už nugaros? žingsniai? juk tikrai kažką išgirdo, galvoja ji ir pasižiūri žemyn į Atoslūgos juostą, laužas tebedega, bet dabar jis nebe toks didelis kaip anksčiau, atrodo, lyg liepsnoja keli papenčiai, o tie dega silpnai, bet kad tokiu metu pakrantėje degtų laužas, ir dar tokį tamsų vakarą, taip lyjant lietui ir pučiant vėjui, galvoja ji ir mato, kad laužas ima blėsti, viską užkloja tamsa, bet štai pliūpteli liepsnelė, paskui vėl pasidaro tamsu, tada šokteli dar viena, bet silpnesnė, ir vėl aplink tamsu, liepsnelė plyksteli dar kartą, bet tokia silpna, jog vos galima įžiūrėti, tada akimirksnis ir viską užlieja tamsa. Vien tik tamsybė. Vien tik lietus. Ir vien tik vėjas. Bet jau laikas eiti vidun, galvoja ji, užsuka už Senojo namo kampo ir pamato priešais save Kiemu einančią seną moterį mėlynu paltu, jai ant galvos – ta baltos ir geltonos spalvos kepurė, kurią dabar pradėjo nešioti jis, senolė kiūtina pasiramsčiuodama lazda, rankoje ji nešasi raudoną pirkinių krepšį, jos pašonėje, įsikibęs į krepšio rankeną, tapsena nedidelis berniukas, dabar ji susivokia – juk tai jis, kai dar buvo vaikas! ten eina jis, galvoja jinai ir mato ant jo rankytės du iškraipytus senolės pirštus, juodu su berniuku užlipa ant prieslenksčio akmens, ir, atrėmusi lazdą į kampą, senoji atveria laukujes duris

Dabar mudu, Aslis ir Senelė, eisim vidun, sako ji

Aha, sako Aslis

Tu šaunus berniukas, Asli, labai pagelbėjai Senelei, sako ji

Po Senelio Olavo mirties man daugiausia padedi tu, sako ji

ji mato, kaip Senelė, o šiai įkandin ir berniukas įeina pro duris į vidų, ir ji galvoja, ne, lauke pasilikti ji nebegali, nebegali stypsoti šaltyje vien dėl to, kad į jos namus, į Senąjį namą, įėjo kažkas kitas, bet juk tai jos namas, jame gyvena ji ir jis, galvoja ji, tačiau ką tik ten įėjo ne kas kitas, o jis ir ta sena moteris, ji juk jo Senelė, vadinasi, į tą namą gali eiti ir ji pati? galvoja ji, reikia eiti vidun, ir tiek, nes be pertrūkio žliaugia lietus, šėlsta vėjas, ilgiau lauke stoviniuoti negalima, toks vėjas ir lietus, tokia šaltybė, ji pati taip pat turi eiti vidun, galvoja ji, bet ar tikrai gali, jei namuose, Senajame name, gyvena kažkas kitas? galvoja ji, betgi iš tikrųjų ten gyvena ji, gyvena jie abu, ji ir jis, Signė ir Aslis, tad belieka eiti vidun, žengdama per slenkstį galvoja ji ir mato, kaip priemenėje Senelė nusitraukia savo dvispalvę kepurę ir padeda ją ant lentynos, nusivelka paltą ir pakabina jį ant kabliuko

Uždaryk duris, Asli, sako Senelė

ir Signė žiūri, kaip Aslis nueina ir uždaro laukujes duris

Labai šalta, Asli, negalima leisti šilumos laukan, sako Senelė

O jau kaip slidu, tokiam senam žmogui kaip tavo Senelė dabar lauke vaikščioti pavojinga, pavojinga net ir nosį iškišti už durų, sako ji

Bet tau, Asli, jokio pavojaus, tu jaunas, sako ji

Ne, man ne, sako Aslis

Tau jaunam – tikrai ne, sako Senelė

ir ji mato, kaip Senelė pasiima raudonąjį krepšį ir nueina į virtuvę, mato, kaip jis nuseka paskui ir užveria duris, dabar ir jai pačiai reikia eiti į kambarį ir pakišti į krosnį daugiau malkų, galvoja ji, ugnis neturi užgesti, jam parėjus, namuose turi būti šilta, tad reikia eiti į kambarį ir pakišti į krosnelę daugiau malkų, galvoja ji, jam parėjus nuo Fjordo, namuose turi būti šilta ir jauku, juk taip pučia ir lyja, taip tamsu, taip šalta, todėl jam parėjus Senojo namo kambaryje turi būti jauku ir šilta, galvoja ji nusivilkdama lietpaltį ir kabindama jį ant kabliuko, kur ką tik savo paltą pakabino Senelė, savo lietpaltį ji kabina ant Senelės palto ir, atvėrusi kambario duris, įeina vidun, gulėdama ant kanapos ji mato save: įeina ir pasisuka užverti durų, paskui nueina prie malkų dėžės ir paima kelis pagalius, tada pasilenkia ir įdeda juos į krosnelę, stovi ir žvelgia į liepsnas, stovėdama ji galvoja: kaip gerai, kad ugnis nebuvo užgesusi, dar kūrenosi, ir kambarys neatvėsęs, kad tik jis dabar pareitų, galvoja ji ir mato, kaip atsiveria virtuvės durys ir kambaryje pasklinda skrudinamų lašinukų kvapas, iš virtuvės įeina jis, o įkandin jo – Senelė

Sėskis prie stalo, tuoj galėsi valgyti, sako Senelė

Tu gera, Senele, sako Aslis

O tu, Asli, labai geras berniukas, sako Senelė

Mudu geri draugai, ar ne, sako Aslis

ji mato, kaip jis nueina ir atsisėda galustalėje, kaip sėdėdamas maskatuoja kojomis, Senelė išeina į virtuvę, o jis sėdi ir maskatuoja kojomis, netrukus Senelė grįžta nešdama lėkštę keptų bulvių su svogūnais ir keptą kiaušinį su skrudintais lašinukais, kitoje rankoje ji laiko didelę stiklinę pieno

Dabar galėsi skaniai ir sočiai pavalgyti, sako ji

Senelė padeda lėkštę su stikline priešais Aslį ir šis ima valgyti, o pati atsisėda kitame stalo gale, gulėdama ant kanapos ji mato save, žvelgiančią į liepsnas, paskui einančią prie lango, sustojančią ir žiūrinčią pro jį, kai ten stovėdama atsigręžia, mato, kaip atsidaro kamaros durys ir jose pasirodo Brita, jos plaukai glotniai nušukuoti atgal, Brita prilaiko duris ir pro jas, nešdamas medinį karstelį, į kambarį įeina Kristoferis

Taip turi būti, sako Kristoferis

Turime atsisveikinti ir išleisti į amžinybę, sako Brita

Taip turi būti, sako Kristoferis

ji mato, kaip Brita užveria kamaros ir paskui atveria priemenės duris, stabteli prilaikydama jas, o priemenėje stovi Senoji Alesė, jos grublėtu veidu rieda ašaros, ji mato, kaip nešinas mediniu karsteliu pro duris išeina Kristoferis, jam pavymui uždariusi duris išeina ir Brita, gulėdama ant kanapos ji mato save prieinančią prie kanapos ir išsitiesiančią ant jos, mato, kaip pasikiša rankas po megztuku ir jomis suima krūtis, guli laikydama jas, paskui viena ranka atsismaukia sijoną, pertraukia ja per šlaunį ir įbruka ranką tarp kojų, ir taip guli, pasižiūri į stalo pusę ir mato, kaip jis pakyla nuo kėdės

Ačiū, Senele, pavalgiau, sako Aslis

Prašom, sako Senelė

Senelė pakyla, paima jo lėkštę, o jis – tuščią stiklinę

Buvo labai skanu, sako Aslis

Ačiū, ačiū, sako Senelė

ir išeina į virtuvę, jis iš paskos, uždarydamas duris, jųdviejų nebėra ir nebebus per amžius, gulėdama ant kanapos galvoja ji, šiandien, galvoja, taip, šiandien veikiausiai ketvirtadienis, kovo mėnuo, 2002-ieji, ir, pažvelgusi į kamaros duris, mato, kaip šios atsiveria ir tarpduryje pasirodo jis

Ar jau greitai gulsies, sako jis

Sušildžiau tau lovą, sako jis

ir, brukdamas už ausų savo ilgus juodus plaukus, žiūri į ją

Ir tu turi eit gultis, sako jis

Signė pažvelgia jo pusėn, paskui nusuka akis ir įsmeigia jas į tuštumą, suneria rankas ant pilvo, ir aš girdžiu ją tariant, padėk man, gerasai Jėzau, padėk man

Versta iš:

Jon Fosse. Det er Ales

Det Norske Samlaget, Oslo, 2004

Iš serbų k. vertė Laima Masytė

Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, italų, lenkų, rumunų, vokiečių, danų ir kt. kalbas. Rašytojas yra šių metų Poezijos pavasario svečias.

Zdravko Kecman

Šachmatų arbata

Žaidėme šachmatais

uodėme senų kareivinių pelėsius

Žaidėme kiauras dienas ir naktis

laikas tapo beribis

visur yra fantastikos

tam tikro panašumo

tarp mūsų ir to seno

žaidimo figūromis

Viskas kaip kadai kareivinėse

žirgai ir pėstininkai rikiai-vadai

valdovai ir valdovės

nėra vienintelio dalyko

neturime šunų kariuomenėj jų buvo

todėl nulipdome iš duonos

nors jie akli nemato

Užbaigę partiją išvartom figūras

jos nebetinkamos žaisti ir zirzia

prarado svarbius savo vaidmenis

Apgirtę dairomės kas likę

iš priesaikos tėvynei kuriai mes esame nereikalingi

nes tuščia jų tų senų kareivinių

ten viešpatauja žiurkės

ir stimpa katės

gyvenimas yra negailestingas

tai žinoma visiems

Paskui gurkšnojam alų

ir tunkam vis labyn

galiausiai vienas mūsų susipranta

užpliko šachmatų arbatos

siurbsnojam rudą skystį

ir praregim

ir pavadiname jį didmeistriu

Usorciečiai

Šventadieniais

Usorcuose valstiečiai šoka trypia

žemė po kojom net dreba

O kam nors pasimirus

nusikaušta

ir uždainuoja

Valstiečiai!

Nusiaukit nagines

nusipurtykit šiaudus

stoję prieš rojaus vartus

Lietus pamišo

Lietus pamišo

Jau tris dienas niekam neduoda nė nosies

iškišt

Pamišo ir žmonės

nebesitveria vietoj

išeina laukan minko purvo gurvuolius

ir taikosi vieni kitiems į galvas

Lietus vis

pamišusiai lyja

pamišę ir mes

Traukiam degtukus

kam teks šiąnakt sergėti kirvį

kapojantį galvas

Mūsų trys lieka vienas

mūsų du lieka vienas

vienas tėra vienas

o tas vienas esu aš

Mėginu dar kaip nors išsisukt

nepavyksta

varsto rūstūs žvilgsniai

Šiąnakt

eisiu tykoti vilko

Senolė

Senolė rengiasi kelionėn

kreta visa, jėgų netenka dvelktelėjus vėjui

žolė įstengtų pakelti ją nuo žemės

šiaudelis išlaikytų

O ji dar tik norėtų nusiprausti

susišukuoti, grąžinti pasiskolintus

niekučius, sudėti spinton

mergaitiškus drabužėlius

Šiąnakt ji

atsiguls į patalą

nei į riešuto kevalą

– išplauks

Giria

Crnjanskiui*

Jo poezijos kūrimo dieną

atsivėrė dangus

ir ėmė gausiai pilti

Poezija priklauso girios karalystei

kasdien ten nueinu

joje daugybė tiesių ir kreivų kamienų

į kuriuos vis atsidaužiu

Ten prieblandoj yra šilto vandens versmių

almančiais liežuviais

krūmynuose pakirdusių paukščių

o ant lūpų junti

malonų vėjo lytėjimą

* Milošas Crnjanskis (1893–1977) – serbų poetas, vienas svarbiausių serbų modernizmo atstovų (vert. past.).

Ljiljana Lalić (g. 1958 m. Bania Lukoje) – poetė, svarbiausios jos poezijos knygos „Kriauklės“ („Školjke“, 2006) ir „Ketvirtadieniui besibaigiant“ („Krajem četvrtka“, 2007). Drauge su Ž. Kecmanu parašė didelio dėmesio sulaukusį romaną „Sudeginimas“ („Spaljivanje“, 2002).

Ljiljana Lalić

Liepsnojantis namas

Pastato užeigą pakelėje vienakojis žmogus. Stalus sustumdo jaukiai. Ant trijų sienų sukabina nuotraukas moterų ilgesingais žvilgsniais. Ant ketvirtos pritvirtina ikoną. Vis mėgindamas nuramdyti blakstienas, jis paslaugiai aptarnauja svečius. Sekundes dalija į tūkstančius dalelių, subaltakiuoja dar prieš svečiams į jį pažvelgiant.

Leidžia spoksoti sau į veidą, o iš visų šonų jį laižo liepsnos.

Kaip įeinama į meno namus

Kai dings ketinimas kur nors nukakti,

Vis dėlto ženkite žingsnį...

Jus paskatins kelio ženklai,

Stebeilysitės į juos susirūpinę,

Stovėsite sutrikę

Ir lauksite leidimo.

Bet vos pranyks šitas baugumas,

Jūsų kelionės nejučia ims ilgėti.

Feniksas

Tas paukštis vis dar žadina mane auštant. Prieš akis skleidžiasi jo sidabriniai sparnai, o ant kiekvienos plunksnos – neapibrėžtõs praeities datos. Jis nenuplasnoja.

Iš praskleistos vėduoklės ištraukiu plunksną, pavilgau ją paukščio snape,

tada imu rašyti ant šviesos,

o gijos tįsta ir telkias,

sukdamos mūsų ugninį lizdą.

Milenko Stojičićius (g. 1956 m. Mrkonič Grade) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas. Išleido tris poezijos knygas „Stilus“ (1984), „Psalmės ir prakeiksmai“ („Psalmi i prokletstva“, 1988), „Literatūros Bridžita Bardo“ („Brižit Bardo književnosti“, 2000), parašė apsakymų, romanų, literatūros kritikos ir esė. Pelnė keletą literatūrinių premijų.

Milenko Stojičić

Mažas Filosofas ir suaugęs Berniukas

Nuosekliai, nuo knygos prie knygos, nuo mažos

prie didelės Mokyklos, nuo dulkių iki aukso ir voratinklių,

nuo kandies iki drugelio,

pasiekiau masinantį Klaustuką,

įstabesnį už Smuiko raktą

Mažas Filosofas ir suaugęs Berniukas

svajoklis, nuorūka kraigliojantis

mėnesienos Knygoje

Dievas spaustuvėje

Rašiklis gelia,

lapas ręžias,

spausdinimo mašinėlė gaudžia

apie maudulį.

Spaustuvėje knyga

švelniai išbaigiama

iki galutinio pavidalo.

Subruzdo

juodieji menininkai,

auksą iš alavo išgaunantys

alchemikai.

Laukiame, kol Kristanas

nuostabiąsias savo klaidas

paskelbs oficialiai

ir bus priimtas

į Rašytojų

sąjungą

Post scriptum

Rašymo sveikumas,

eilėraščio skausmas,

liturgija ant popieriaus

Šventos semantikos dangus

Atostogaudamas poetas

namų rimty apmąsto neramias eiles,

jose mirties kulka užrašo

savo formą,

rutulioja pasakojimą

apie poetą, pabučiuotą į pačią

kaktą.

Slogią mintį praskaidrina žvakės

liepsnele,

ant kurios gilzę perlydo į rašiklį

ir tiesia į šventos

semantikos dangų.

Post scriptum

Gilzėje – raidė

taškas – taikiny

šovininėje – eucharistinės

poezijos žodynas

Biblioteka kapinėse

Karo signatūra naujame eilėrašty,

jei sumanysi augt iki poeto.

Naujoji atminties poetika slypi ne

bibliotekos, kurią euforionai vadina

auksiniu rašymo verpiniu, voratinklyje.

Kapinėse išaštrėja rašiklio šerdis,

naujos lingvistikos galąstuvas.

Nebėra laiko knygų

graužiko epams.

Duobkasys praktikuoja rašymą

su tais, kurie lapų šūsnyje neįžvelgė

Baltojo Sukūrimo Kryžiaus.

Post scriptum

Ir priremtasis

prie sienos

ėmė ant jos rašyti

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?

Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?

2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?

3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?

4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?

Eugenijus Ališanka

1. Žvelgiu pro langą į bundančius laukus – juk jau pavasaris, jau saulelė vėl atkopdama budina svietą – ir svarstau: kuri iš tų vos beįžiūrimų pernykščių ar šimtamečių vagų galėtų būti Kristijono Donelaičio? O gal Donelaitis kasė duobę ir dėjo pamatus mūsų literatūrai? Tik dvi metaforos, tik kalbos figūros, tad ar svarbu, kurią pasirinksim? Žvelgiant giliau, į gilesnius mūsų pasąmonės ir kultūros klodus, skirtumas didžiulis. Mūsų agrarinės kultūros šaknys (vėl žemėta kalbos figūra!) tiesiog prašosi tokių metaforų. Užmetu akį į internetą, kaip ten kitose kultūrose matomi didieji rašytojai. „Homeras padėjo pamatus šiuolaikinei literatūrai“, „Dantės kūryba padėjo tvirtą pamatą italų bendrinei kalbai susidaryti“, „Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei“, „Servantesas savo romanu „Don Kichotas“ padėjo pagrindą naujųjų laikų romanui“. Ką gi, ten visi kasė duobes ir dėjo pamatus, mes gi vagojome ir tebevagojame laukus, jūras vandenynus, literatūrą. „Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai / Taip glūpai nezaunija“, sako Donelaitis, ale kad zaunija, ir dar kaip zaunija, ir ne tik pilosopai, vis dairos į kitus ir dantimis smuikais griežia, kad tiems gražiau gyvenas. Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvenu mieste, bet vis tiek man juodos vagos gražiau už naujųjų mikrorajonų ir dangoraižių duobes bei pamatus. Ir Donelaičio pradėta vaga man prie širdies. Išarė jis gilią vagą dirvonuojančioj pievoj prieš tris šimtus metų, bet gamtoje, kaip žinia, dirbama žemė arklo prašos kasmet. O Donelaičio vaga ilgus metus dirvonavo, net Maironis kitoj vietoj pradėjo puoselėti savo daržą. Gal tik dabar, po trijų šimtų metų aiškiau matyti Donelaičio vaidmuo mūsų literatūroje. Nors kas galėtų paneigti, kad Donelaitis yra tik mitinis mūsų literatūros herojus, šiandienoje dalyvaujantis kaip literatūrinis logotipas? Privalomas skaitinys mokykloje, deja, sunkiai įkandamas net kelias kalbas mokančiam filologui? Ar kitaip būtų rašę, sakykim, Albinas Žukauskas, Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, jeigu nebūtų Donelaičio? Kaip čia patikrinus?

Mes vis pasigraudenam, kad neturim epo, suomiai turi, net estai ir latviai turi šiokius tokius, ką jau kalbėti apie graikus. Bet štai skaitau Dalios Dilytės straipsnį apie Donelaitį ir ką girdžiu? Pasirodo, „Metų“ autorius sukūrė būtent epą, net ypatingą Europos kontekste, didaktinio ir herojinio epų sintezę. Pamokymai ir patarimai, ateinantys iš didaktinio epo, herojiniam epui būdingi veikėjų dialogai, su senovės epais siejanti ciklinio laiko dominantė, aptinkame čia ir epiniam kūriniui būdingą elementą – katalogą. Tai ką, vargšai lietuviai, turim epą ar neturim? Na taip, ne bevardės tautos, ne mitiniai laikai, trūksta herojinių scenų, niekas nežvangina ginklais, nėra žygių nuo jūros iki jūros. Bet gal pamėginkim pasidžiaugti tuo, ką turim, ir pasirodys, kad turim ne taip jau mažai.

Iš tiesų, šiandien lietuvių kalba jau kitokia. Po daugelio metų vėl grįžau prie šio kūrinio ir, turiu pripažinti, ne viską supratau, nors vietomis gelbėjo ir kitų kalbų pradmenys. Viena žinau – kad skaičiau jį visai kitaip nei anąsyk, trindamas mokyklos suolą. Tai, ką šįsyk sugebėjau perskaityti – man patiko. Ne tiesmuki moralai, šie visad kelia alergiją, jie priklauso Donelaičio laikui; mūsų epochoje moralai randa išmanesnių formų. Netgi ne hegzametras, šis lietuvių poezijos brangakmenis. Artimas pasirodė gyvenimas, įaustas į gamtos ciklą. Per pastaruosius tris šimtus metų mes katastrofiškai tolome nuo gamtos, kėlėmės į miestus ir juokėmės iš kaimo ir kaimiškos literatūros, ir tik neseniai pradėjome justi, kad trūksta gryno oro, kad miestuose mes jau žiopčiojame kaip į krantą išmestos žuvys. Atsiprašau, jau pradedu kalbėti visų vardu, mea culpa, aš žiopčioju. Todėl man „Metai“ pasirodė labai ekologinis veikalas, beveik ekologiškas produktas. O giliausiai įtraukė kalba. Poetinės kalbos laisvė, gyvybingumas, natūralumas, kurio lietuvių poezija siekė visus šiuos tris šimtus metų ir ne visad išgaudavo. Ir, man regis, supratau, ką turėjo omeny D. Dilytė, užjausdama visus rašytojus, ateinančius po Donelaičio. „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt / Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.“ Kažkodėl man pasirodė, kad čia Donelaitis kreipiasi į mane, dvidešimt pirmojo amžiaus būrą. Einu, įmesiu porą pliauskų į kakalį, vėlyvas pavasaris zūbus rodo.

2. Vienas iš prekybos tinklų praėjusiais metais šventė savo įsikūrimo Lietuvoje dvidešimtmetį ir darė tai visus metus. Regis, tai nieko nestebina, nors jau seno animacinio filmo herojus krokodilas Gena kadaise graudenosi: „Gaila, kad gimtadienis yra tik vieną kartą per metus.“ Švęsti visus metus atrodo solidžiau, pagaliau tai neatsiejama reklamos dalis. Kultūroje taip pat populiarėja sumanymas paskelbti vieno ar kito nusipelniusio veikėjo metus. Tiesiog metai negali būti tik šiaip metai, jie turi būti KIENO NORS metai. Europos Parlamentas 2012 metus buvo paskelbęs Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Gal tai ir ne šventė, greičiau skaudulys, į kurį Europa norėjo atkreipti dėmesį. Šiaip ar taip, problemos įvardijimas jau yra žingsnis link jos sprendimo. Lietuvoje, deja, žymesnių pokyčių nesimato, vis daugiau jaunimo emigruoja, o, kaip byloja išmintis vieno mažo vaiko, kurį išgirdau per radiją, lūpomis – „Maži vaikai miegodami auga, o dideli žmonės – sensta“. Bet likim optimistai – tuo juk ir laikosi Europa. Šypsokimės, mus fotografuoja, tuoj išlėks paukščiukas, gal net Donelaičio lakštingala, kuri „kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis“.

Ilgą laiką gana kreivai žiūrėjau į tokius gimtadienius, jubiliejus, kurie man rodės kaip senos, pelėsiais atsiduodančios skrandos traukimas iš močiutės spintos. Kultūros gyvybingumo požymis – kūrybiškas perimamumas, tad bet koks embleminis balsas iš praeities jau yra išgirstas vėlesnių kartų, moduliuotas ir perkurtas, ištirpęs. Plika akimi gal ir nematoma sudėtinė dalis. Maždaug kaip kalcis žmogaus organizme – be jo kūnas paprasčiausiai subyrėtų. O jeigu neišgirstas – tai nepadės ir jubiliejinės reanimacijos. Bet mano požiūrį pakeitė Czesławo Miłoszo ir Maironio metiniai atlaidai, kurie privertė kitaip pasižiūrėti į šiuos autorius, į visą mūsų literatūrinę situaciją. „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų“, rašė Maironis. Prikėlėme. Ir kalbame, kaip žinia, ne apie juodąją magiją ar spiritistinius seansus. To paties linkiu ir Donelaičiui.

Pamenu, mokykloje, gal pirmoje klasėje nuo įkyruolių gindavomės fraze „pasakysiu tėvams“, o kokioje ketvirtoje klasėje, kai prie manęs kabinėjosi porą penktokų, bandžiau gintis dar vienu, kaip man tada atrodė, svariu argumentu – o aš pažįstu Zenoną iš aštuntos klasės (deja, tada dar nepažinojau Zenono iš Elėjos). Kažkaip panašiai ginamės ir dabar, giname savo lietuvišką savastį ir kultūrinę tapatybę, girdi, nesam mes tik bejėgiai pradinukai, mūsų chebrai priklauso ir Donelaitis, ir Antanas Baranauskas, ir Maironis. Iš tiesų, tokia užtarėjų paieška tėra bejėgiškumo, gal net nebrandumo išraiška. Tai mes turime juos saugoti nuo užmaršties ir neleisti išnykti. Juk ir tėvai užaugina tave, rūpinasi tavimi labai ilgai, kartais iki pačios senatvės, bet ateina brandos metas, kai santykis apsiverčia ir tu tampi už juos atsakingas. Jie tau perdavė viską, ką galėjo ir norėjo ar net neketino perduoti: genus, saugą, meilę, rūpestį, paveldimas ligas, kompleksus, baimes, dabar jau tavo eilė. Suvokti, kurti savo tapatybę, kuri neįsivaizduojama be atminties, be tėvų. Ir net tuomet, kai tėvų gimtadienius ar jubiliejus šventi jau Visų Šventų dieną, pajunti, kad jie tave tebegloboja. Gina. Donelaitis mums padeda šiandien tiek, kiek mes jam padedame.

Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis

Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.

3. Tikėtis galime, kas gali uždrausti? Tik ar mes iš tiesų žinome, ko tikimės? Laiką pranokstančio meno suvokimas ir įvertinimas ateina vėliau, tad net jeigu šiandien jau ir turime tokį menininką(ę), tai mums tiesiog dar neduota suprasti to kūrinio vertės. Neturime tam įrankių. Juk tai laiką pranokstantis menas. Kai Donelaitis rašė savo poemą, vargu ar jis tikėjosi beigi planavo iššokti iš savo laiko. Netgi priešingai, jis skrebeno ant popieriaus didaktinį tekstą, kurį galėjo per pamokslus skaityti savo parapijiečiams, poema nepretendavo į elitinį meną, netgi visai priešingai. „Vaikai! Šiukštu jums naujus niekus prasimanyti, / Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvenom.“ Jokio modernizmo gyvenime, tad vargu ar reikia jo mene. Gyveno tarp būrų, apie juos ir jiems rašė. Prireikė bene trijų šimtų metų, kad suvoktume jo išskirtinumą ir svarbą. O gal tiesiog iš toliau viskas gražiau? Tiesą sakant, ir rinktis nelabai buvo iš ko. Rusų genijus Aleksandras Sergejevičius savo laikais sukinėjosi tarp lygiaverčių poetų; amžininkų jis net nebuvo laikomas geriausiu, juo labiau genijumi. Taigi palaukime dar du tris šimtus metų, ir paaiškės, kas iš mūsų amžiaus pranoko laiką, kitaip sakant, geriausiai papasakojo savo laiko istoriją. Istoriją apie mus. Palaukim. „Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat, / Bet nei žindyti paršiukai šokinėjat.“

Labai suabejočiau, kad kultūros etninis uždarumas galėtų būti kūrybiškai produktyvus, skatinantis talentų proveržius. Tiesą sakant, ir apie Donelaitį vargiai pasakytum, kad jo būta etniškai uždaro, studijavo jis Karaliaučiaus universitete, skaitė pasaulinę klasiką, tikriausiai ir senuosius mitus, kitaip sakant, jo kultūrinis laukas tikrai nebuvo uždaras. O kad rašė apie savo krašto būrus – tai čia tik medžiagos klausimas, su panašia medžiaga yra dirbęs ne vienas lietuvių ir pasaulio klasikas. Be to, Donelaičio poemoje etninio uždarumo ar lietuvininkų išskirtinumo deklaracijos yra bene silpniausia kūrinio pusė. Vokietės surinko visus grybus ir uogas, vokiečiai vis į karčemą bėga, prancūzpalaikis varles ėda, „Kaip koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas / Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano / Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams“, ir taip toliau, ir taip toliau. Suprantu, kad auklėjimui būtini neigiami pavyzdžiai, ir šiandien kokia mamytė gąsdina savo pyplį: būsi blogas, atiduosiu tave tam dėdei, ir niekam nė motais, kad tas dėdė gal būtų geresnis tėvas už tikrąjį, kuris pabėgo su meiluže, seniai prasigėrė ar sėdi kalėjime. Svetimas yra blogas par excellence. Taigi Donelaitis yra, šiandieniškai kalbant, politiškai nekorektiškas. Iš čia jau nebetoli iki lietuvių skaistos teorijų, kurios buvo plėtojamos dar dvidešimto amžiaus pabaigoje. Ir visai nesinori prisiminti arijų grynumo teorijų bei jų pasekmių. Etninis uždarumas trukdo kūrybiškumui, o informacinis pasaulis tą uždarumą ardo. Aišku, informacinės galimybės turi savų povandeninių rifų, jos ištrina fizines ribas, todėl vartotojui būtina jas pačiam nusibrėžti. Kitaip sakant, vartotojas, mūsų atveju – kūrėjas, yra laisvas rinktis ir tai daro savo atsakomybe. Brandžiai asmenybei atsakomybė niekada nebuvo kliūtis.

O gal meniniam talentui pasireikšti kaip tik reikia emigracijos, savanoriškos ar priverstinės, susidūrimų su svetimomis kultūromis, su svetimais, gal būtent išmuštas iš vėžių gyvenimas išjudina kūrybines galias? Užtenka prisiminti tokius emigracijos palytėtus pasaulinio garso autorius, kaip Dante, Joyce’as, Beckettas, Márquezas, Cortázaras, Brodskis, Miłoszas, Gombrowiczius, kad suprastume klausimo dygliuotumą. Bet juk šiandien ant interneto sparnų galima keliauti po pasaulį nepajudant iš vietos, galima net emigruoti nepajudant iš vietos. Galimybių vis daugiau, tik laikas lieka amžinuoju deficitu. „Čėso reik, to čėso tik kantriai palūkėkim / Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.“

4. Kultūra yra greitai kintantis procesas, ir ji nėra savitikslė, jos uždavinys – tenkinti žmogaus poreikius. Buvo laikai, kai literatūros šiandienine rašytine prasme nebuvo, žmogui per akis užteko žodinės kūrybos, dainų, užkeikimų, mitų. Rašto, rašytinės literatūros atsiradimui buvo būtinos ypatingos žinios, todėl tai buvo tik mažos visuomenės dalies, šiandien sakytume – elito, užsiėmimas. Kas mokėjo skaityti ir rašyti Donelaičio laikais? Kunigai, didieji valdžios žmonės, gydytojai, vienas kitas bajoras. Kitiems, tiesą sakant, ir reikalo nebuvo mokytis tų mandrybių, užteko kunigo pamokslo ar šalčiaus Pričkaus pabarimų ar patarimų. Donelaitis rašė didaktinę poemą apie gamtą ir būrų gyvenimą, nors tuo metu Europos didmiesčiuose rašytojai sprendė klausimus būti ar nebūti, skaitė Faustą, Robinzoną Kruzą, Don Kichotą. Apskritai Donelaitis man rodos vos ne pagoniškas autorius, cikliškojo laiko apologetas. Bet taip jis suprato savo kaip rašytojo misiją, tokia literatūra tenkino žmogaus poreikius.Šiandien dėl daugelio priežasčių raštingumas tapo beveik visuotinis, rašymas, kaip ir skaitymas – visų pirma skaitymas, nebėra išrinktųjų užsiėmimas, o ir žmogaus poreikiai pasikeitę. Deja, tokios yra demokratijos ir visuotinio raštingumo pamokos – skaitau ne tai, ką man perša, ne būtinai autentišką kūrybą, o tai, kas man patinka. Kad ir laikraštį ar reklamos lankstinuką. Kita laisvosios rinkos pamoka – yra paklausa, bus ir pasiūla. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti grafomanijos tvanas, tėra paprasčiausias tūkstančius metų veikiantis turgus. Meniški rankdarbiai pramaišiui su kinų produkcija. Ypač mėgstu pasivaikščioti po sendaikčių turgų, kur gerai pasiknaisiojęs gali aptikti labai įdomių dalykėlių. Gal net autentiškų.

Taip ir gyvenu. Užeinu į kokį secondhandą, kartais į knygyną, dirsteliu į internetą, paskaitinėju literatūrinį savaitraštį ar žurnalą, sakykim, „Metus“, vis knaisiojuos, vis kažko ieškau. Vaižgantas sakytų deimančiukų. Dabar štai pasitaikė proga pasiknisti ne tik po Mušinsko, bet ir po Donelaičio „Metus“. Ir kaip aš jų anksčiau neatradau, nors visą gyvenimą gulėjo po nosimi. Vis per tą tvaną. Aha, štai: „Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert / Ir kytrai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.“ Na taip, kasdien kūrenu tą krosnį, o į kaminą žvilgtert pamiršau. Einu jau, einu. Ką aš daryčiau be Donelaičio?

Zabarija, 2013 m. balandžio 13–15 d.

Donatas Petrošius

1. Kaip atrodo Kristijono Donelaičio pradėta vaga – įtariu, kad kiekvienam, žvelgiančiam iš savo pusės, matyti savaip. Prisipažinsiu, sutrikau – kiek yra Donelaičio kaltės ar nuopelnų, kad šiuolaikinė mūsų literatūra yra tokia, kokia yra? Bandydamas iškrėsti savo bendrąjį išsilavinimą suabejojau, ar būta Donelaičio kūrybos refleksijos vientisumo: XVIII amžiaus pabaigoje „Metus“ girdėjo tik Tolminkiemio apylinkių būrai, pirmasis leidimas – jau po autoriaus mirties – XIX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje – Liudviko Rėzos pastangomis. Kiek egzempliorių pasiekė (ar apskritai tada pasiekė?) Lietuvą – ar nebuvo šimto metų tarpo, kontakto su Donelaičiu nebuvimo? Kiek ir kaip veikė aušrininkus, Maironį, neoromantikus, žemininkus? O mūsų modernizmą? Hegzametras, kaip ir bet kuri eilėdaros sistema, yra lengvai išmokstamas, patogus – ypač postmodernizmui, neišeikvotas mūsų literatūros tradicijoje – kodėl? Tiesioginių Donelaičio pasekėjų ar epigonų – ne tiek jau ir daug. Neseniai aptikau Prano Vaičaičio „Raštuose“ keletą hegzametro bandymų:

Svietą margą dievs Perkūns gudragalvis sutaisęs,

Rupūžes, varles sutvėręs, pats nusigando.

„Ką padariau aš? – gyvaleidis aukštas pragriovė, –

Kirmėlės, žalčiai nuoduoti žmones nudovyt,

Žvėris, gyvulius visur užmušti jug gali.“

(Pranas Vaičaitis, „Raštai“, 1996, p. 125)

Kiek čia yra tiesioginio sekimo, kiek atsitiktinių sutapimų? Leksika panaši? Bet kaipgi bus nepanaši, jei nuo Vaičaičio Sintautų iki Donelaičio Tolminkiemio tik penkiasdešimt kilometrų ir šimtas metų. Slidus dalykas burti – kaip žodžiai ir vaizdiniai per metus ir erdves susieina? Dažnai ir gyvi autoriai paklausti mistifikuoja, (ne)tyčia pameluoja apie kūrinių genezes, įtakas. Svarbiausi, giluminiai dalykai yra numanomi. Kaip kad tas klausime paminėtas lietuviškumas – tūno ir Donelaičio „Metuose“, ir Benedikto Januševičiaus „Kiškis kiškiškai kiškena“, ir Undinės Radzevičiūtės „Strekazoj“ – niekur nuo jo nepabėgsi, jis mus susaistęs visiems laikams.

O kalba, laimei, nuo Donelaičio (ir nuo Martyno Mažvydo) nedaug tenudreifavo – galima suprasti anų laikų raštiją be žodyno ir be filologinio išsilavinimo. Donelaitis mus irgi suprastų. Nors gal ir nepagirtų – už neviežlybumą ir kitas išsikerojusias ydas.

2. Mano istorinė atmintis ribota. Dainuojančios revoliucijos metu neteko girdėti, kad kas nors cituotų Donelaičio kūrinius ar apeliuotų į jo etinę-religinę sistemą, išguldytą „Metuose“. Pagal išsilavinimą esu lituanistas ir, nors mokykloje nedirbu, nuolat tenka bendrauti su mokytojais, įvairaus amžiaus mokiniais. Tikiuosi, kad klystu, bet šiuo metu man atrodo, kad Donelaitis mokyklinėse programose – kaip perlai kiaulėms. Galima priversti iškalti mintinai dvidešimt keturias eilutes hegzametro, bet absoliuti dauguma paauglių nėra pajėgūs galynėtis su tuo kūriniu kaip lygus su lygiu. Aš pats įveikiau ir prisijaukinau „Metus“ tik savo universitete. Nenuvertinu mokinių protinių galių – paprasčiausiai mokyklose, mokymo programose – visko per daug.

Nepuoselėčiau iliuzijų, kad kažką galėtume pakeisti – tie kūriniai, kuriems reikia gilesnio įsiskaitymo, įsijautimo į tą baisiai lėtą archajišką prapuolusį pasaulį, mokyklose pasmerkti fiasko – su retomis išimtimis. Mokiniai neturi kada galvoti – kaip čia neprapuolus globalėjančiame vartotojiškame pasaulyje pasikišus po pažastim „Metus“? Tokius keistus ir ekstremalius klausimus gali užduoti suaugusiam žmogui, kuris yra baigęs savo formaliuosius gyvenimo universitetus, bet jaučia, kad kažką svarbaus praleido. Jei būtų geriau įsukta suaugusiųjų švietimo sistema, galėtume verbuoti naujus rimtosios literatūros mylėtojus. Mūsų valstybei sunkiai sekėsi pajungti jubiliejinius Tūkstantmečio, Žalgirio, Maironio ir kt. minėjimus visuomenės bendrystei kurti. Sunku nuvyti skepsį besiartinant Donelaičio jubiliejui. Bet ir optimizmui yra pagrindo – negali būti, kad amžinai viskas eis vien paviršiais.

3. Kiekvienas menininkas, kuriam pavyksta įveikti savyje vidutinybę, yra pranokstantis savo laiką. Nemanau, kad mūsų literatūra yra tragiškai skurdi, dar man taip nebuvo, kad nebūtų ką skaityti. Jei ko kam nors ir trūksta – tai noro ieškoti. Gal kam koją kiša išankstiniai nusistatymai.

Donelaitis buvo vienišas. Sunku rasti, su kuo jį tame liūdname XVIII amžiuje lyginti. XX amžiuje – kitas vaizdas. Esu ir skaitęs, ir savo akimis matęs kelias dešimtis lietuvių rašytojų (daugiau – poetų), kurie niekuo ne prastesni už daugelį nobelininkų.

Mūsų kultūrinis uždarumas – mitas. Retas kuris nemoka bent poros užsienio kalbų ir nežino, kas darosi literatūriniuose užsieniuose. Esame karų ir intervencijų kryžkelėje – jei lietuviai patys neidavo į pasaulį, pasaulis pats ateidavo į Lietuvą. Dažniausiai – brutaliai, bet visapusiškai. Kurį laiką buvome lenkų literatūros epicentre. Po visų bendrų kataklizmų, savo laimei ir nelaimei, kur kas geriau už Vakarus suprantame Fiodorą Dostojevskį, Michailą Bulgakovą – kaip ir bet ką iš ten.

Be laiko distancijos neįmanoma pasakyti, kas ko dabar vertas. Unikalumas, platūs užmojai, intelektas – jokio tikrumo nesuteikia. Į tai, kas bus pagirtas, kam pasiseks išlikti, iškilti – geriausia žiūrėti kaip į žaidimą, kuriame viską nulemia atsitiktinumų dėsniai. Dėl tų pačių atsitiktinumų ir prapuolę Donelaičio raštai galiausiai mus pasiekė.

Donelaitis dabar gali būti ramus – jam negresia būti nustelbtam, jo pozicijos tik stiprės, kol bus lietuviškai kalbančių.

4. Dėl grafomanijos man širdies neskauda – neskaitau, todėl neatrodo, kad jos per daug. O kalbos genijų atsiranda nuolat, jei literatūra gyva. Geriausias gyvybės pavyzdys – Vladas Kalvaitis. Jei išgirsite, kad kas nors aimanuoja dėl mūsų raštijos būklės, nusiųskite skaityti „Sustiprinto režimo barako“. Arba Andriaus Jakučiūno „Lalagės“. Žmogiškų proporcijų genijų atsiranda visais laikais – svarbu, kad būtų, kas juos atidžiai skaito. Civilizacija nėra kalta, jei žmonės apsiverčia nereikalingais daiktais ar nesugeba rasti laiko svarbiems dalykams – tobulėti, neskubėti ir švęsti šventes.

Sąjūdžiui – 25

Kokia birželio 3 d. reikšmė?

Atminimo lenta prie Lietuvos mokslų akademijos žymi, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Užrašas teigia, kad iniciatyvinė grupė „...žadino tautą atgimimui“.

Bet daugelis dar prisimena, kad, įsikūrus šiai grupei Lietuvoje, prasidėjo istorinės reikšmės pokyčiai. Bent man neišdildomą įspūdį paliko pirmasis masinis mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kur pasirodė tautinė vėliava, nuskambėjo Vinco Kudirkos giesmė, kur pareikalauta suverenumo, lietuvių kalbos įteisinimo. Prisimenu ištįsusius veidus tų, kurie buvo įpratę brukti sovietinius-rusiškus trafaretus. Tie veidai greitai dingo, netrukus baigėsi rusinimas, lietuvių kalba tapo vertybe, ginama įstatymo, atsivėrė archyvai, žmonės sužinojo ilgą laiką nutylėtą istoriją, buvo panaikinta vienos politinės jėgos diktatūra, pagaliau, atgautas 1940 m. atimtas iš Lietuvos suverenitetas. Taigi, atrodytų, pagrįstai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsikūrimas laikomas Lietuvos atgimimo pradžia.

Deja, minima birželio 3-ioji dabartinėje lietuvių atmintyje nėra įgijusi adekvataus akcento. Netgi priešingai: pastebima tendencija atgimimo pradžią nukelti į 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, arba į dar ankstesnius laikus – į 1972 m., į 1956 m., net į ginkluotą pokario pasipriešinimą ar tiesiog į 1941 m. birželio sukilimą. Nors, atrodytų, remiantis tradiciniu istoriniu požiūriu, visai nesunku būtų įrodyti (ir suprasti), kad visi tie ankstesni įvykiai nevedė ir negalėjo vesti nei į visos tautos atgimimą, nei juo labiau į demokratinį valstybės atkūrimą. Išeitų, kad dabartinėje Lietuvoje žmonių sąmonėje formuojamus vaizdinius siekiama atitolinti nuo realybės. Taigi yra pagrindo pasvarstyti – kodėl?

Kada Lietuvoje mirė komunizmas?

Manau, sunku būtų nuginčyti, kad tik po iniciatyvinės grupės susikūrimo prasidėjo akivaizdūs pokyčiai: žodis darėsi laisvas, Sąjūdžio grupės steigėsi visur – net sovietinės sistemos citadėlėse – vadinamuose „raikomuose“ bei „gorkomuose“, įsijungė naujų įstatymų rengimo konvejeris ir pradėti formuoti teisiniai demokratiniai santykiai, sovietinės gamybos monstrus keitė nauja iniciatyvi ekonomika, atsivėrė netgi sienos į pasaulį. Visa tai reiškė, kad komunizmas, kaip politinė sistema, Lietuvoje mirė, beje – palyginti lengvai ir beveik nepastebimai.

Pažymėtina, kad numarinimo procesas vyko santūriai, vengiant provokacijų. Mirštančiajam leista suprasti, kad jo paveldas bus ne sutryptas, bet reformuotas, atsižvelgiant į laiko reikalavimus bei visuomenės daugumos valią. Tada dar skaitytasi su seniai konstatuota istorijos, sociologijos ir politologijos išvada, kad komunizmas Vidurio Rytų Europos šalyse – tai ne tik išorės agresijos, bet ir daugybės tų šalių vidinių problemų suponuota realybė. Kai 1988 m. birželio 3 d. žmonės rinkosi į Mokslų akademijos didžiąją salę, pagrindas susirinkimui buvo „naujos LTSR Konstitucijos svarstymas“. Į iniciatyvinę grupę sąmoningai buvo renkami lojalūs bei turintys viešų nuopelnų asmenys. Ten nepateko nei disidentas, nei kunigas. Pasak vieno iš grupės sukūrimo iniciatorių, į naująją struktūrą „neturėjo įeiti valdžios apkaltintieji, o tik tokie inteligentai, prie kurių niekas niekaip negalėtų prikibti; o jei juos pajudintų, tai visa tauta imtų rėkti <...>, kad nepatektų rėkiantys politikai, o tik tokie, kaip Justinas Marcinkevičius“. Kitaip tariant, iniciatyva suteikta visai tautai atstovaujantiems asmenims, nusiteikusiems sovietinės sistemos atžvilgiu reformatoriškai, o ne tiems, kurie – ar dėl patirtų nuoskaudų, ar dėl visiškai nesuderinamų su sistema nuostatų – ją neigė iš principo. Nors dabar madinga akcentuoti, kad tokiu būdu atsivėrė galimybės prie Sąjūdžio prisišlieti ir vadinamajai nomenklatūrai, tačiau, žiūrint ne kokio nors grupinio, o nacionalinio ir juo labiau valstybinio intereso požiūriu, tektų pripažinti, kad dar 1988 m. vasarą, kirtus lyg kirviu ryšiams su sovietiniu paveldu, tuo viskas galėjo ir pasibaigti.

Iniciatyvinės grupės veiklai įsibėgėjus, ypač po Sąjūdžio suvažiavimo ir pirmųjų sąlygiškai demokratinių rinkimų 1989 m. kovo mėn., buvusios sistemos reanimavimas vargiai bebuvo įmanomas. Tiesa, galima prisiminti, kad anksčiau jau būta pavyzdžių, kai kurioje nors iš sovietinio bloko šalių komunizmas lyg ir numirdavo, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje 1968 m., bet po to jį vėl prikeldavo iš kitų bloko šalių atžlegsėję tankai su politrukais. Tačiau, kitaip nei ankstesniaisiais laikais, 1986–1990 m. komunizmo erozija jau gana giliai buvo apėmusi patį sistemos centrą, pačioje Maskvoje jau pakankamai daug tiesos buvo pasakyta apie leninizmo, stalinizmo ar brežnevizmo epochas. Tad vargu ar galima buvo įsivaizduoti tolesnį sistemos palaikymą kokiais nors -izmais. Tuo tarpu Sąjūdžio veikiamos Lietuvos ideologijoje antisovietinės ir antikomunistinės nuostatos nuolat augo: 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, tos nuostatos tapo aštraus konfrontacinio pobūdžio; jos nenutrūko ir po SSRS iširimo ir... tebesitęsia net šiandien. Taigi kova su reiškiniu, kurio realiai nebėra ir tiesiog nebegali būti, leistų įtarti, kad ideologiniai šūkiai – tai tik priedanga, o tikroji kova vyko ir tebevyksta su kažkuo kitu.

Kodėl konfliktuota su Michailu Gorbačiovu?

Dar M. Gorbačiovo laikais konflikto esmė tarp Lietuvos ir Maskvos buvo susijusi ne tiek su ideologiniais, kiek su valstybiniais reikalais. Maskva, kad ir atsinaujinusi, kreivai žiūrėjo į Lietuvos suverenumo siekius, juo labiau ji nenorėjo susitaikyti su Lietuvos atsiskyrimu nuo Sovietų Sąjungos. Pats didysis reformatorius M. Gorbačiovas nemanė, kad lietuviai gali gyventi savarankiškai: „Āū ķčźóäą ķå óéäåņå“ (Jūs niekur nenueisite), – piktai prognozavo jis Vilniuje 1990 m. sausį, išerzintas lietuvių nepriklausomybės reikalavimų. Ką M. Gorbačiovas galvojo tada ir kaip tą savo prognozę jis prisimintų šiandien, kol kas atviras klausimas. Šiaip ar taip, Lietuvos siekis atsiskirti siejosi ne tik su lietuvių noru turėti savo valstybę, bet ir su SSRS, kaip valstybės, integralumu. O SSRS – tai iš esmės Rusijos imperija, kokia ji susidarė XVIII a. pabaigoje po Lenkijos–Lietuvos padalijimų ir kokią Rusiją buvo pripažinęs visas pasaulis. Nors po bolševikinio perversmo Rusija suiro, o vėliau atsikurdama persivadino SSRS, iš esmės tai tebebuvo ta pati imperija, kurios integralumo teisės tebeveikė. Kita vertus, SSRS vis dėlto buvo federalizuota ir formaliai net įpareigota gerbti apsisprendimo teisę. Tos aplinkybės sudarė galimybes deryboms dėl Lietuvos valstybės suverenumo atkūrimo. Tik perspektyvos liko miglotos. Apskritai istorija nežino precedentų, kad kokia nors imperija lengvai ir geranoriškai atsisakytų savo valdų.

Kai 1990 m. kovo 11 d. buvo vienašališkai deklaruotas Lietuvos valstybės atkūrimas, SSRS pasišiaušė. Padėtį labai komplikavo ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė teritoriškai buvo apjungta tos pačios Rusijos / SSRS pastangomis. Tad Kovo 11-osios Aktas metė iššūkį ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir pačios Lietuvos integralumui. Kitaip tariant, Lietuva atsidūrė karo stovyje su SSRS. Iškilo alternatyva – kas ką. Pasaulis, vadovaudamasis valstybių teritorinio integralumo svarba tarptautinei tvarkai, po Lietuvos pareiškimo liko santūrus, abejingas. Net demokratinės Vakarų valstybės, nors moraliai ir deklaravo paramą, faktiškai paliko Lietuvą vieną akis į akį su rytų galybe. Tik Lietuvoje iškilusios grėsmės stebėtinai nebepaisyta – gal dėl apsvaigimo nuo laisvės siekio, gal veikiant legendinėms protėvių tradicijoms, bet – didžia dalimi dėl labai pasikeitusių Sąjūdžio siekių: dominavo jau nebe reformatoriškos, o principinio neigimo visko, kas siejosi su sovietmečiu, nuostatos; nors dangstomos nepriklausomybės siekiu tos nuostatos atstovavo ne tiek tautos, kiek tam tikrų grupių, siekiančių socialinio bei politinio revanšo, interesams.

Vis dėlto išeitis iš krizės buvo rasta – tarsi nusileido iš dangaus. Žinoma, tikriausiai buvo svarbus kietas lietuvių užsispyrimas bei sąlygiškai aukštas susitelkimo lygis. Bet reikšmingą vaidmenį suvaidino ir pati Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino. Tuo metu ji, formaliai būdama tik kaip viena iš sovietinių respublikų ir siekdama radikalesnių reformų (susigrąžinti Rusijos politinį identitetą, atsiriboti nuo nekrikščioniškų respublikų ir suartėti su Europa), nusimetė SSRS apvalkalą, tokiu būdu – lyg „domino principu“ – palengvindama Lietuvai kelią į laisvę. Tai, kas įvyko 1991 m. rudenį, tarptautinės tradicijos požiūriu reiškė, kad ne tiek Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, kiek SSRS teisėtai iširo. Kad ir kaip žiūrėsi, istoriškai visa tai yra tiesiog fantastiški pasiekimai.

Kodėl tęsėsi karo stovis?

Po atgautos laisvės, atrodytų, beliko džiaugtis ir dėkoti – bent jau likimui. Bet Lietuvoje nusiteikta anaiptol ne taikiam gyvenimui, o tolesnei kovai su realiais ar įsivaizduojamais priešais: didinta valdžios koncentracija, stumtas bonopartistinės konstitucijos projektas, formuotas įvaizdis, kad „Lietuva – didelė valstybė“. Bet ypač sugriežtintas tonas naujosios Rusijos atžvilgiu.

Retrospektyviai žiūrint net sunku įsivaizduoti, kaip tuometė Rusija išgyveno patirtą transformaciją: jokia kita imperija – Didžioji Britanija, Prancūzija ar net Vokietija – savo irimo vargais negalėtų lygintis. Tačiau tuometės Lietuvos toji aplinkybė beveik nejaudino; jos vieša nuostata liudijo, kad Rusija traktuojama kaip pralaimėtoja ir privalo vykdyti Lietuvos reikalavimus. Taigi greit B. Jelcino Rusijai pasipylė kaltinimai dėl tų pačių sovietinių imperinių tradicijų, kokiomis prieš tai kaltinta M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga. Šalia ideologinių etikečių klijavimo Lietuva pradėjo remti mažiausius separatistinius judėjimus Rusijoje. Lietuvos nuostata nedviprasmiškai liudijo, kad Rusijos, kaip geopolitinio veiksnio, geriau neliktų.

Žinia, 1992–1993 m. rinkimuose entuziastingi kovotojai su sovietinėmis liekanomis patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Bet Lietuvos užsienio politikai toji aplinkybė didesnės reikšmės neturėjo. Mat grįžusius prie valdžios „buvusiuosius“, regis, jaudino tik viena aplinkybė: kad tik neištiktų kažkas panašaus į 1926 m. gruodžio 17-osios tautininkų perversmą... O kai 1995 m. pradžioje separatizmas Šiaurės Kaukaze virto ginkluotu konfliktu, iš Lietuvos (kaip, beje, ir iš Latvijos bei Estijos) pasipylė raginimai pasauliui traktuoti Rusiją kaip agresorę. Man tuo metu teko gyventi Švedijoje ir girdėjau tokį Stokholmo pareiškimą: jeigu tarp Rusijos ir Baltijos valstybių kils karas, Švedija liks neutrali. Grįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad čia padėtis traktuota ne taip rimtai, o apie Stokholmo pareiškimą plačiau net negirdėta. Beje, vienas kolega sureagavo taip: iš tų švedų nėra ko daugiau tikėtis. Tapo aišku, kad Lietuvoje veikianti logika visiškai kita nei Skandinavijoje. Bet kai netrukus iš už Atlanto į Vilnių atvyko labai reikšmingas asmuo ir paragino Lietuvą „gerai sugyventi su kaimynais“, nes tai – narystės NATO sąlyga, lietuviškiems karo entuziastams toks priekaištas buvo lyg šaltas dušas. Beje, atvykėlis taip pat nustebo, kai sužinojo, kad oficiali Lietuvos užsienio politika visai ne tokia, kokia viešai girdėjosi...

Na, sakysime, visa tai – tik jaunos valstybės kompleksai ir tarpvalstybinio gyvenimo nepatyrimo apraiškos. Lietuva, šiaip ar taip, buvo priimta į NATO, taip pat į Europos Sąjungą. Suteikta kolektyvinė apsauga, regis, turėjo pasitarnauti ramesniam supančių realybių suvokimui. Tačiau atsitiko kaip tik priešingai. Jeigu iki tol Lietuvoje tik kalbėta apie „didelės valstybės“ viziją, tai nuo 2004 m. pradėta imtis konkrečių veiksmų – užsimota atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: svarstyta ir apie dabartinių šalies sienų plėtimą, ir net apie esamos lietuvių tautos „modifikaciją“. Lietuvos tiesioginio intereso erdvėmis tapo Baltarusija, Ukraina, Gruzija... Užsimota tas „erdves“ vaduoti nuo „sovietinio paveldo“ liekanų. Pagrindiniu oponentu vėlgi tapo Rusija. Antirusiškai nuostatai labai pasitarnavo tuo metu plačiai pasklidusi istorijos interpretavimo versija, pagal kurią stalinizmas prilygintas nacizmui. Naujo „kryžiaus žygio“ kulminacija buvo pasiekta 2008 m., kai olimpinių žaidynių Pekine metu kilo karas tarp Gruzijos ir Rusijos. Karui ruoštasi visomis kryptimis: sakoma, kad Lietuvai apginti buvo parengtos Lenkijos tankų divizijos, turėjusios judėti Vilniaus link... Bet užsuktas kovos mechanizmas vėl netikėtai užstrigo: kliūtis iškilo ten, kur jos, regis, mažiausiai tikėtasi. Kai aukščiausiu tarptautiniu lygiu nuskambėjo pareiškimas, kad „karo niekas nenori“, tai daug kam vėl buvo lyg šaltas dušas, ir nusivylusiems beliko pro dantis košti, kad „praleista gera proga smogti“.

Nuo 2009 m. pradėjus keistis tarptautinei konjunktūrai, improvizacijas imta tramdyti ir Lietuvoje. Kurį laiką dar mėginta užsikabinti už raketinės problemos, tokiu būdu projektuojant Lietuvą, panašią į „branduolinius Pilėnus“. Bet 2012 m. referendumas tiems planams vėl sudavė smūgį, ir dabar Lietuvos „didžioji politika“ įžengė į savotiško štilio fazę, dangstomą tokio lygio ezopo kalba, kokios net įgudę sovietmečio stumbrai galėtų pavydėti. Bet tai anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje atsisakyta suicidinių užmačių. Jos tik persimetė iš globalinės politikos į mentalinę sritį.

Kodėl lietuviai nebenori būti lietuviais?

Aptartas „didžiosios politikos“ peripetijas verta turėti galvoje, bet jos, regis, tik daug gilesnių procesų Lietuvoje simptomai. Per visą kovos dėl laisvės laikotarpį – nepaisant jo sunkumo – pasitikėjimą skatino viltis, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – piliečiai, kad tarpusavio ginčai bei konfliktai – kad ir kokie kartais jie būtų aštrūs – nenuneigė tos elementarios iš tėvų bei protėvių perimtos tiesos, kad esame lietuviai ir norime jais būt... Ir galime jais būt! Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus nuo tų atmintinų dienų, kai prasidėjo visuotinė nacionalinė sutelktis, tikėjimas nacionalinėmis vertybėmis, deja, netapo neginčytina natūralia realybe. Vis dažniau galima matyti ir fiksuoti bandymų nuneigti ir lietuvius, kaip tautą, ir pačią Lietuvos valstybę apraiškas. Tiesa, tai vyksta palyginti lėtai, pasireiškia labai skirtingomis formomis, iš pirmo žvilgsnio tarsi tarp savęs visai nesusijusiomis. Bet kartu vis auga nuojauta, kad artėja kažkas panašaus į cunamio bangą, grasinančią nušluoti visą Lietuvą, nors kol kas tos bangos dar nematyti.

Grįžkime prie pastebėjimo, kad Lietuvoje bandoma formuoti istorinius vaizdinius, nieko bendro neturinčius su istorine realybe. Jeigu dėl to kam kiltų noras protestuoti, tektų perspėti: toks noras gali būti interpretuotas tik kaip „neišprusimas“ ir „atsilikimas“. Mat pagal šių dienų populiarias teorijas, objektyvi tiesa gali rūpėti tik istorikui, besiremiančiam į praeitį nuėjusiomis modernizmo laikų tradicijomis. Tuo tarpu šiandieninio istoriko dėmesio centre jau ne praeities įvykiai ar procesai, o – atmintis apie tuos įvykius ir procesus. Kai kurie netgi linkę tarp istorijos ir atminties dėti lygybės ženklą. Sakytume, turime kažką panašaus į George’o Berkeley’io filosofijos renesansą. Tik jeigu filosofijos raidos požiūriu G. Berkeley’is gali žavėti loginiu efektu, tai dabartiniame žvilgsnyje į istorinę atmintį jo solipsizmas taptų lyg ir pagrindu naujai ideologinei doktrinai. Kadangi žmogaus atmintis visko negali aprėpti, pagal naująją doktriną išeitų, kad istorija ir yra tik tai, kas atsimenama. O kadangi atmintį galima formuoti, tai vadinasi, galima suformuoti tokią atmintį, kokios reikia, o tai, kas į tą suformuotą atmintį nebepatenka, tai ne tik kad nėra istorija, o tiesiog tėra tai, ko nė nebuvo.

Tikriausiai pirma mintis, kokia gali ateiti po tokių išvadų – kad labai panaši situacija jau buvo 1940 m. Skirtumas tik tas, kad tada atmintis formuota pagal vieną tiesą. Dabar gi tiesų yra daugiau.

Labiausiai šiandien paplitusi liberalizmo propaguojama tiesa, pagal kurią visko šioje žemėje pradžia ir pabaiga esąs individas. „Visuomenės nėra, yra tik individai – moterys ir vyrai“, – beveik refrenu tapęs vienos patriarchės suformuluotas principas. Tiesa, laisvoje protestantiškoje šalyje toks principas, šiaip ar taip, turėjo efektą, bet jo mechaninis taikymas katalikiškame ir laisvės praktiškai nemačiusiame krašte išvirto beveik į marazmą. Taigi buvusių baudžiauninkų ir kolūkiečių palikuonims staiga paaiškėjo, kad liberaliai nusiteikęs individas gali visiškai ignoruoti tą visuomeninę aplinką, kurioje jis gyvena; pavyzdžiui, įmanoma visai legaliai ir ramia sąžine gauti 36 000 litų per mėnesį atlyginimą, nors toje šalyje net profesoriaus atlyginimas dešimt kartų mažesnis. Negana to, teisė bei sąžinė gali likti ramios ir tuomet, kai darbas, apmokėtas tieka tūkstančių litų per mėnesį, naudos kitiems neatnešė. Taigi liberaliai nusiteikęs individas turi teisę ignoruoti tą aplinką, kurioje užaugo ir įsisavino kad ir tas pačias liberalias tiesas, ir ramia sąžine išvykti ten, kur nori, aišku – kur bus geriau. Pagaliau toks asmuo gali savęs visiškai nesieti su šio krašto istorija – ypač su sovietmečiu, kas šiais laikais tiesiog naudinga, tiksliau, nesieti su aplinkybėmis, kurios buvo, kai kūrėsi dabartinė Lietuvos valstybė, formavosi jos tauta ir teritorija, manyti, kad jis už tai visiškai neatsakingas, ir pagaliau, kad dabartinė Lietuva – tai viso labo tik istorinis atsitiktinumas tarp aibės kitų. Nenuostabu, kad tokiam individui modernizmo laikais iškilusios vertybės, tokios kaip gimtoji kalba ar tautinė valstybė, yra tik priemonė. Neseniai teko skaityti pamokymą, kad kalbos politinė reikšmė tolygi „makaronams“. (Įdomu, kokias mintis tokia nuomonė sukeltų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur prancūzų kalbos plėtros siaurinimas draudžiamas įstatymu.) Tuo tarpu kitame viešame seminare į klausimą, ką reiktų daryti dėl didėjančios lietuvių emigracijos, atsakyta: „Išeitis – jaunimas, kuris jau laisvai bendrauja anglų kalba ir kuris nebeturi jokių sentimentų dėl to, kas buvo prieš dvidešimt ar prieš penketą metų...“ Tai išklausęs seminaro moderatorius išreiškė viltį, kad lietuviai, nors pasklidę po pasaulį nebekalbės lietuviškai, vis viena galės jausti solidarumą, kokį, pavyzdžiui, jaučia žydai. Tai štai kaip reiktų suprasti frazę apie kuriamą Lietuvą pasaulyje (taip mėgtą buvusio premjero). Vadinasi, vietoje amžino žydo projektuojamas „amžinas“ lietuvis. Įdomu tik, koks turės būti lietuvius siejantis ženklas, kai lietuvių kalbos nebebus.

Kita tiesa – katalikiškoji, susijusi ne tiek su Katalikų bažnyčia, kiek su tam tikra pasaulėžiūrine tradicija Lietuvoje. Žinia, religijos apskritai ir ypač Katalikų bažnyčios, kaip institucijos, padėtis sovietmečiu buvo nepavydėtina. Todėl galima suprasti katalikiškos krypties istorikų tendenciją sovietmetį interpretuoti negatyviai. Tačiau, atrodo, kad kai kurie ir šios krypties atstovai savo samprotavimais tiesiog perlenkia lazdą: neigdami sovietmetį kaip politinę sistemą, jie ima neigti ir toje epochoje egzistavusią Lietuvą, joje kurtą kultūrą, ypač literatūrą, vadina ją „sovietiniu produktu“, o tos epochos žmones – „nevisaverčiais“, „moraliai sužalotais“ ir pan. Peršamas įspūdis, kad iki to nelaimingo sovietmečio buvo „normalūs laikai“, o sovietmetis tik kūrė problemas. Prisimenant tarpukario laikus, žinoma, galima sutikti, kad normaliai gyveno atskiros šeimos ar socialinės grupės, bet ar tą patį galima teigti apie daugumą gyventojų ir pačią Lietuvos valstybę? Skaitant „sugrįžimo į normalybę“ tekstus kyla mintis, kad viskas matoma tik doktrinos rėmuose; kadangi sovietų valdžia savo represinį smaigalį buvo nukreipusi prieš Katalikų bažnyčią, tai sovietmetis dabar beapeliaciškai atmetamas. O kaip visa Lietuva? Nejau be bažnyčios ir katalikiškos pasaulėžiūros daugiau nieko vertingo nebėra? Gal verta prisiminti istoriją; pirmiausia – tarpukario krikdemų konformizmą principiniais Lietuvos valstybei klausimais arba kazusą su vyskupu Motiejumi Valančiumi, kai jis, sužinojęs apie caro valdžios sprendimą įvesti kiriliką, nematė reikalo protestuoti, bet jo nuomonė iš esmės pakito, kai graždankos tekstuose pamatė pakeistas katalikiškas tiesas; ką jau kalbėti apie dar ankstesnius laikus...

Be minėtų pasaulėžiūrinių nuostatų, galima pridurti dar vieną, išsiskiriančią, pasakytume, jautriu reagavimu į globalizacijos apraiškas. Šios orientacijos credo– ne varginanti pareiga mažai tautai, bet patogus gyvenimas klestinčioje civilizacijoje. Kol Sovietų Sąjunga buvo galinga ir pasaulinėje konfrontacijoje netgi sprendėsi klausimas – kas ką, ne vienas tos orientacijos atstovas be didesnio diskomforto asociavo save su „tarybine tėvyne“. Ne svetimos tais laikais buvo ir „atsakingos pareigos“. Dabartiniu metu, aišku, patogus gyvenimas siejasi tik su Vakarais. Bet Vakarai toli, emigruoti ten visiems ne tik nerealu, bet ir netikslinga. Tad kyla klausimas, kaip ten „nutempti“ visą Lietuvą. Istorinė patirtis, deja, nenurodo kito kelio, kaip tik per Lenkiją. Tad nenuostabu, kad sustiprėjo dėmesys Jogailos patirčiai. Pradžioje suformuluota geopolitinio kodo koncepcija, pagal kurią Lietuva gravituoja į Pietus; tai, esą, natūrali ir perspektyvi kryptis. (Kokia ji natūrali ir perspektyvi, liudytų kad ir tokia detalė: jau bemaž ketvirtis amžiaus kalbama apie geotrasą „via-Baltica“, bet vežimas – vis ten pat.) Vėliau imta populiarinti vadinamąjį multikultūralizmą, kurį, sprendžiant iš įvairių apšvietos renginių, galima suprasti kaip naują unijos variaciją. Paplito pompastiniai renginiai su piešiamais vaizdeliais – kaip gerai čia vietinės tautos sugyveno „ikinacionalistiniais“ laikais. Kad tais geraisiais laikais lietuviai dažniausiai buvo baudžiauninkai, žinoma, galima ir nesakyti, juolab kad pagal šiuolaikines nacionalizmo teorijas tie baudžiauninkai netgi nežinojo, kokios jie tautybės. Bet man, deja, tie pasakojimai apie multikultūrinį aukso amžių labai primintų Virdžinijos konfederatų palikuonių vis dar puoselėjamas nostalgiškas reminiscencijas: kokie esą buvo geri laikai, kai baltasis šeimininkas žinojo savo vietą, o juodasis darbininkas – savo, bet masonai ir socialistai tą idilę sujaukė.

Pastaruoju metu orientacijos į Lenkiją apologetai jau nebeslepia užmačių nuneigti lietuvių nacionalinį judėjimą, „Aušrą,“ netgi Vasario 16-ąją. Kita vertus, ieškoma būdų, kaip „reabilituoti“ Juzefą Pilsudskį, Lucjaną Żeligowskį. Tokiu būdu, esą, siekiama sutaikyti „jaunalietuvius“ su „senlietuviais“... Įdomu pastebėti, kad tuo pat metu, kai rusams įnirtingai piršta versija, pagal kurią ir Stalinas, ir Hitleris – vienodai blogi, lietuviams, regis, ruošiamas istorijos pasakojimas, pagal kurį tiek Antanas Smetona, tiek Lucjanas Żeligowskis – vienodai neblogi.

Jeigu aptartas tris pasaulėžiūrines orientacijas sugretinsime su nuostatomis tų, kurie iki 1988 m. birželio 3 d. buvo ramia sąžine pasidavę Lietuvos rusinimui, tai tarp jų visų nesunkiai įžvelgsime vieną bendrą bruožą: visais atvejais tapatybės vertybių hierarchijoje pirmumas teiktas ne Lietuvai, o – kažkam kitam. Maža to, toks tapatinimasis atskleidžia tendenciją – atsisakyti Lietuvos apskritai. Nors šiais postmodernistiniais laikais būdinga, kad tapatybė griežtai nebesiejama su nacija, tačiau labai naivu manyti, kad to ryšio apskritai nebelieka. Bent jau tokio radikalaus savasties išsigynimo, koks fiksuojamas Lietuvoje, vargu ar yra kur kitur, ypač mums artimame regione: pavyzdžiui, Helsinkis atvykusį pasitinka akivaizdžiai dominuojančiais suomiškais užrašais, Prahoje iki šiol paminklas Janui Husui tebelieka pagrindine visuomenės susitelkimo vieta, na, o kaimyninėje Lenkijoje turbūt žemė sudrebėtų, jeigu kas pamėgintų kelti reminiscencijas apie bendrą pilietybę su... vokiečiais.

Nepaisant aplinkiniuose kraštuose tebegyvuojančio (sakysime, sveiko) nacionalizmo, Lietuvoje progresuojantį apaštalo Petro kompleksą vis bandoma pateisinti šiandieniniais globalizacijos poreikiais. Tačiau tokie bandymai abejotini dar ir dėl to, kad istoriniu požiūriu panašios tendencijos Lietuvoje – jokia naujiena. Pavyzdžiui, tarpukaryje Lietuva, neišsprendžianti Vilniaus ir Klaipėdos problemų, buvo esminė kliūtis Vakarų pasaulio susivienijimui prieš bolševikinę Rusiją. Ir lietuvių politikams bemaž tiesiai ne kartą sakyta – aukokitės vardan Europos, atsisakykite suvereniteto ir – gerai gyvensite. Tada apsispręsti buvo labai sunku. Gal ir dabar kas nors kam nors panašiai šnabžda. Beje – visai tikėtina, nes stalinizmo sulyginimo su nacizmu kampanijos rėksniams šiandieninė Lietuva su Stalino dovanotais Vilniumi ir Klaipėda turėtų būti lyg ašaka. Jeigu iš tikrųjų taip, tuomet nebeturėtų stebinti ne tik tie, kurie bando bėgti nuo tapatinimosi su Lietuva, bet ir tie, kurie nemato kitų galimybių Lietuvai egzistuoti, kaip tik permanentinio karo stovio.

Bet ar nebūtų prasmingos pastangos pasiryžti baigti karą – ne tik su Rusija ar komunizmo fantomais, bet pirmiausia – savo širdyse bei protuose ir orientuotis į susitaikymą. Pradėti jį reikėtų ne nuo Żeligowskio (kas taip pat svarbu), bet nuo sutaikymo smetoninės Lietuvos su LTSR, kaip šiandieninės Lietuvos sudėtinių, viena kitą papildančių ir neatskiriamų dalių. Taip pat pereiti prie susitaikymo tarp pačių lietuvių – tarp Antano Smetonos ir Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo, Salomėjos Nėries... Juk jie visi buvo lietuviai ir siekė – nors ir labai skirtingais keliais – to paties: kad lietuviai nebebūtų parijai kitiems. O susitaikius lietuviams, turėtų baigtis ir Lietuvos tampymas į skirtingas puses. Lietuva pagaliau rastų savo vietą, aišku – rastų vietą mūsų širdyse ir protuose, nes realybėje Lietuvos vieta – nuo amžių ta pati. Argi neverta bent pabandyti?

Kūryba ir likimai

Vyras, paukštis, poetas

Dar ilgai ieško peno –

Viešpatie mano,

Kokios baisios jo pėdos!

<...>

Spurda, lekia gyvybė,

Eidama spirale.

Viršum jos – begalybė,

O kentauras – šalia.

Iš S. Gedos poemos „Strazdas“

Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus. Principinį šio paukštžmogio pirmapradiškumą patvirtina ir kūrybos chronologija, nes poema „Strazdas“ (publikuota 1967 m.) parašyta dar prieš metais anksčiau išėjusias „Pėdas“. Todėl tebūnie toks gediškas, keistokas kentauras, kairiarankis, kaip ir dera visiems dešinės tvarkai ir komandoms nepaklūstantiems neramuoliams.

Eidamas pėdomis visada gali užkliūti už kokio kurmiarausio, supainioti pėdas su netikra įduba ar suvisai jas pamesti. Rizika juolab didesnė, kai pats pėdsekys yra kairiarankis [o toks ir yra rašantysis šias eilutes – M. Š.]. Tad žygiuotė nežada būti tyki, rami ir glotni. Didelė kluptelėjimų ir nikstelėjimų, atsitrenkimų ir užsigavimų tikimybė. O pernelyg užsižiopsojęs gali iš už nugaros sulaukti ir kentauro kanopos spyrio. Gali skaudėti.

Pirmiausia atsitrenkiame į S. Gedos genialumą – jei skausmingai nekompleksuosime ir apskritai pripažinsime, kad kultūros genijų Lietuvoj būta. Išties, yra Kristijonas Donelaitis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, žinoma, Czesłavas Miłoszas, nors ir rašęs nelietuviškai, tačiau nepriekaištingai atitinkantis genijų nobelistų standartą. Atrodo, kad genialumo klausimas S. Gedai nebuvo antraeilis. „Su tavimi Krėvė, Čiurlionis... Du jie, / O trečio šiam pasauly nerandu“, guodėsi poetas sonetų cikle „Maironio mirtis“. Kas gi tasai didysis trečias, nėra labai sunku nujausti. Kornelijaus Platelio liudijimu, S. Geda „tiesiog jautė pareigą būti „geriausiu Lietuvos poetu“. Mes, ar bent daugelis mūsų, tokio titulo jam neginčijome, tačiau, norėdamas patį save kasdien įtikinti esant jo vertą, turėjo dėti nemažai pastangų. Man regis, iš čia jo noras atstatyti šitaip metaforizuotą Babiloną, sukurti savotišką lietuvių kultūrinę mitologiją, iš čia jo dedikacijos klasikams ir didiesiems praeities kultūros žmonėms, iš čia jo didžiųjų poezijos tekstų, daugelio kurių originalo kalbos jis nemokėjo, vertimai, vis dėlto suliepsnodavę poetine ugnimi jo talento ir tobulos poetinės klausos dėka“¹. Tačiau kai poetų hierarchijas imdavo nustatinėti kiti, jam nepatikdavo: „Seniai norėjau parašyti: yra žmonių Lietuvoj, kurie mėgsta nustatinėti, kas yra geriausias ir didžiausias (poetas). Tačiau tai ne tik anachronizmas, bet ir idiotizmas“².

Apie S. Gedos megalomanijos kompleksą dar kalbėsime, dabar pacituokime Friedricho Nietzsche’s svarstymus apie kultūros genijų, kuriuos savo monografijoje cituoja ir Viktorija Daujotytė: „Jei kas panorėtų įsivaizduoti kultūros genijų, kaip šis atrodytų? Melu, prievarta, beatodairišku egoizmu jis naudojasi taip patikimai, kaip savo darbo įnagiais, tad reikėtų jį vadinti piktu demonišku padaru; tačiau jo tikslai, vienur kitur išryškėjantys, yra didūs ir geri. Tai – kentauras, pusiau arklys, pusiau žmogus, ir dar su angelo sparnais prie galvos“³. Mes jau beveik įtikėjome, kad šis kentauras – tragiškasis genijus, sietinas su iš romantizmo paveldėtu prakeiktojo poeto tipažu. Betgi S. Gedos genialumas turi ir tragikomišką šleifą, kuriame žaidžia visas žmogiškų stiprybių ir silpnybių spektras, įskaitant ir tai, kas nurašoma anachronizmams ar idiotizmams. Tragikomiška ekscentrika buvo būdinga ir Juozapui Albinui Herbačiauskui, 1907 m. savo esė „Genijaus meilė“ rašiusiam: „Genijus – tai mistiškas sujungimas žemės piemenėlio ir dangaus karžygio dvasių“⁴. Irgi toks žemiškai dangiškas kentaurėlis, kurio priesakai Lietuvai – drįsk žingeidauti apie save pačią! drįsk būti galinga! – yra ne tik „didūs ir geri“, bet ir esmingai atitinkantys S. Gedos kūrybinę programą.

Romėnams genius reiškė tą patį, ką graikams daimon (gr. dievybė, dvasia), kuri galėjo būti gera arba pikta. Demonas šėtono prasme įsigalėjo su krikščionybe. Immanueliui Kantui atrodė, kad genijus – tai įgimti dvasios pradmenys, įgymiai, per kuriuos gamta pateikia menui taisyklę. Taip, S. Gedos genialumas plūsta iš gamtos, prigimties, kurioje, dar pačiame šaknyne, persidengia naiviojo ir sentimentaliojo, laikantis Friedricho Schillerio perskyros, kūrėjo temperamento tipai. Naivumą F. Schilleris suvokė kaip žmogaus pirmapradę sutaptį su gamta (tikrove), „tiesioginį“ gamtos išgyvenimą be idealizacijos momento, kai poetas tarsi pats yra gamta. Sentimentalumą (nesiedamas su jausmingumu) aiškino kaip išsiskyrimą su gamta, kada ji tampa reflektuojamu objektu ar idėja (idealizuojamu objektu), gamtos čia ieškoma, ilgimasi, nes pats poetas jau nebėra gamta. Naiviajam tipui F. Schilleris priskyrė Homerą, Ariostą, Williamą Shakespeare’ą (S. Geda čia veikiausiai būtų įrikiavęs ir Antaną Strazdą), modeliuodamas jį pagal Johanno Wolfgango Goethe’s pavyzdį, o sentimentalųjį žiedė atsižvelgdamas į savo paties psichologiją ir filosofiją. Iš šios F. Schillerio perskyros J. W. Goethe vėliau kildino „sveiko“ klasicizmo ir „liguisto“ romantizmo priešstatą. Panašu, kad S. Gedos kentauras godžiai gėrė iš abiejų šaltinių.

S. Gedos genialumo kompleksas turi ryškų genius loci, vietos dvasios, sandą, maitinamą gimtinės gamtovaizdžio, gimtosios pirkios, motinos veido vaizdinių. Bet sykiu šis kompleksas paženklintas ir genus irritabile vatum (jautri dainių giminė – Horacijus) įdagu. V. Daujotytė savo monografijoje svarsto ir apie puikybės jausmą, valdžios potroškius, tūžmingą revanšistinę retoriką, nedėkingumo ir agresyvumo gestus. Nesušukuojamas socialinis psichologinis dirglumas, nesutramdomas ūmumas, ieškant kentauriškų sąvokų – nartumas. Šioje prigimtyje glūdėjo unikali gyvybingumo ir trapumo pusiausvyra, kuri vien dėl savo retumo galėjo atrodyti mįslinga ar įtartina. F. Nietzsche į genijų žvelgė kaip į tobuliausią, bet kartu ir jautriausią gedimams mechanizmą, kuris esąs neįmanomas be patologijos, nulemiančios opesnę pasaulio sampratą ir atitinkamą gyvenimo stilių. Liga? Taip, S. Geda gydėsi psichoneurologinėje ligoninėje, turėjo sveikatai nepadedančių įpročių bei priklausomybių, paskutiniaisiais metais sirgo onkologine liga, skundėsi aukštu kraujo spaudimu. Genijų-neurastenikų sąrašą bene pirmasis lietuvių literatūroje pateikė Antanas Škėma, „Baltoje drobulėje“ išvardydamas Michelangelo Buonarroti, Blaise’ą Pascalį, Jeaną-Baptiste’ą Molie³re’ą, Alexanderį Pope’ą, Edgarą Allaną Poe, Waltą Whitmaną, O. Henry’į, Robertą Louisą Stevensoną. Genialumas – tai tamsiausias ligos gelmes pažinusi ir iš jų patirties semianti, per jas kūrybinga tampanti gyvybinių galių forma. Genialus menininkas – nusikaltėlio ir bepročio brolis, turintis reikalų su pekla. Šias mintis skolinuosi iš Thomo Manno „Daktaro Fausto“, kur randame išsamų ego mitologijos aprašymą: asmeninė egzistencija genijui regisi nelygstamai unikali ir šventa, bet koks apibendrinimas, gretinimas, plakimas prie kitų atrodo kaip koktus pažeminimas. Genijų pasisakymuose apie kits kitą – ne kritiškas kolegialumas, bet pastanga nuneigti, troškimas būti vieninteliam⁵. S. Gedai aiškiai nepakanka talento sąvokos – per ankšta, jis ją tarsi išsprogdina. Ralpho Waldo Emersono įžvalga: „Pasaulyje visa susiję nelyginant karoliukai ant siūlo. Matydami ar nematydami mes tikime, kad ryšys egzistuoja. Talentas tą ryšį sukuria; genijus atranda tikrovėje“⁶. S. Geda šį ryšį atranda kaip pertrūkį tikrovėje, pleišto principu, skverbdamasis į tikrovę vertikaliais gręžiniais.

Genialumo komplekso dalis – ir recepcijoje, kur taip pat esama kentauriško dvilypumo, įtampos tarp atmetimo ir adoracijos. Arvydas Šliogeris yra pavadinęs S. Gedą „vienu didžiausių poetų pasauly“, lyginęs su nūdienos nobelistais (už Cz. Miłoszą esąs aukštesnis bent trimis galvomis, o Wisława Szymborska, palyginti su S. Geda, tesanti sentimentali eiliakalė⁷). Gestai, kaip įprasta A. Šliogeriui, sąmoningai, nevienareikšmiškai provokuojantys. Bet ar juose nesama, drįskime prisipažinti, mažos tautos didelių žmonių (deja, dažnai nematomų ir negirdimų) komplekso? Ir mūsų visų provincialumo stigmos? Įsivaizduokime, jei A. Šliogerio žinią paskelbtų koks nors „The New Yorker“ ar „The Paris Review“, kas nors praneštų Nobelio premijų komiteto posėdyje. Ką reiškia mūsų vietiniai genijai už Lietuvos sienų, tarkim, Daugpilyje, Narvoje ar Breste? Ir, kitaip atvertus, – kokie genijai mums yra Imantas Zieduonis, Jaanas Kaplinskis ar Andrejus Chadanovičius? Jaučiate, kaip į panašią komparatyvistiką skverbiasi tragikomiškos remarkos?

Genialumo kompleksas verčia kalbėti ir apie kitus S. Gedos kompleksus – jų būta, slepiamų ir skausmingai išmetamų viešumon, sporadiškai apnuoginamų. Pavyzdžiui, nevisavertiškumo. Jautėsi nepakankamai vertinamas, įvertintas ir kaip vyras, ir kaip kūrėjas, slėpė negyjančias tokio neįvertinimo žaizdas. Pasiremkime paties poeto citatomis: „Esu nelaimingas žmogus. Niekados negalėsiu būti atviras kaip didieji prancūzai“ (TML, 171). Ir čia pat atvirumo proveržis: „Atstumta, paniekinta meilė ir įžeistos ambicijos – du dalykai, kurie kankina žmogų iki sąmonės išblėsimo“ (TML, 172). Prasimuša Edipo komplekso atšvaitai – pasijusdavo nemylimas vaikas šeimoje, neužmiršo ūmaus ir valdingo tėvo nuoskaudų: „Turėjau ir neturėjau tėvą. Nieko nekaltinu. Vyriausias brolis nusiskandino nepakęsdamas tėvo despotijos“ (TML, 179). Beje, apie brolio nusiskandinimą ir jo priežastį užsimenama tik vienoje vietoje. Kitur dienoraščiuose ir pasisakymuose, sesers liudijimuose – brolis tiesiog nuskendęs, nelaimingas atsitikimas. Faktografinė tiesa neprivalo sutapti su asmenine poeto mitologija. Manytina, kad pastarąją kurdamas poetas tiesiog įtikėdavo savo būsenomis, kad ir prasilenkiančiomis su tikrąja daiktų padėtimi.

Nenuslepiama – šiam poetui buvo būdingi žodiniai užsipuolimai, jį ištikdavo smurto ir agresijos priepuoliai, kaip ištikdavo dangiško nuskaidrėjimo, gerumo, atgailos valandos (šios paliudytos sukrečiančiais laiškais). Abiem atvejais buvo neprognozuojamas, paklūstantis neįspėjamo pasionariško pulsavimo ritmui: susiliejimas / atsiskyrimas, giesmė / staugsmas, balsas / tyla ištikdavo pakaitomis.

Moterys rodėsi „skirtos ne man. Ar visi vyrai jaudinasi dėl savojo negražumo?“ (TML, 191). Sakosi vyriškos draugystės, ištikimos ir patikimos, ilgėjęsis labiau negu moterų (TML, 191), tačiau kitur tvirtina: „Viskas, ką daro vyras, iš esmės skirta moteriai“ (TML, 219). Moterų juokas aidėjo giliausiuose sąmonės skliautuose, moterų motyvas persmelkia visą poeziją: „Buvau į Lietuvą išėjęs. / Ten paukščiai, moterys ir vėjas“, ištarta dar 1964-aisiais. Moteriškumą jautė kaip archetipinį (ovalinį?) būties kūną, buvo vienodai jautrus ir to kūno fizikai, ir metafizikai. Gamtą jautė kaip moterį, kaip motiną, mokėjo skaityti motinos gamtos knygą. Galima skirti du moteriškumo polius – viename telkiasi erosas, vaisingumas: „bėkite pas / kentaurus / meilės / ištroškusios / moterys („Pavasaris senovėje“). (Ne paslaptis, kad kentaurai moterų atžvilgiu buvo itin aržūs, dėl jų varžėsi su savo kaimynais lapitais.) Kitame poliuje – motiniškumas, biologinis ir kosminis, transcenduojantis aukštyn ir žemyn: „Šviesa viršuje, / O tamsa apačioj – / Dvi vairuojančios gyvastį motinos“ („Ežeras I“). Sūniškas prisirišimas prie motinos ilgainiui tik gilėjo: „Jeigu pasaulyje pas ką nors verta sugrįžti, tai pirmiausia pas motiną. Kodėl taip yra?“ (TML, 200). Kaip matome, S. Gedos dienoraščiuose ir kūryboje glūdi gausybė klodų būsimų biografijų ir autobiografijų autoriams, apsčiai prielaidų įžvalgoms ir atvertims, kurios savo nenuglaistytu tikrumu galėtų varžytis su didžiaisiais prancūzais.

Šį kūrėją, tuomet dar jauną ir ambicingą talentą, turėjo itin žeisti suirzusio Juozo Baltušio rimas – „Geda – lietuvių poezijos gėda“ (kas šį kazusą šiandien galėtų patikimiau paliudyti?). Garbės, savigarbos, savivertės styga buvo visada įtempta: „Aš tenorėčiau numirti išsaugojęs lašą savigarbos. Nenoriu apsijuokti savo mirties akivaizdoje. Kodėl norite mane išjuokti?“ (TML, 211). Išjuokos baimę galėjo gilinti akistata su savo paties prigimtimi: „Neviltis ir siaubas žmogaus, kuriam atsiveria prigimtis. Iš esmės tai prancūzų modernizmo pradžia. Dabar suprantu, kodėl mane traukė Ch. Baudelaire’as“ (TML, 213). (Šio „Les Fleurs du mal“ siūlė versti „Velnio flora“.) Nenumalšinamas transcenduojančios sielos pojūtis: „Pirmiausia bręsdamas žmogus užmuša savo vidinę begalybę. Tie, kurie su ja nesusidoroja, yra poetai“ (TML, 214).

Įmanu daryti išvadą, kad aštriosios S. Gedos fenomeno briaunos žiedėsi iš gilaus gynybinio komplekso, kurio veikimą poetas pats gebėjo fiksuoti ir reflektuoti: „Apie kardžuves (vėžiagyvius) okeanų dugne. Jie atsiranda be šarvo. Šarvas arba kiautas ima augti, vos mėsa susiduria su kokiu nors kietesniu daiktu. Kai susižeidžia. Kraujas tada bemat išskiria geležį“ (TML, 201–202). Šį kompleksą mokėjo ir pademonstruoti, ne kartą tai darė. Viename iš vėlyvųjų interviu savo metodiką reziumavo šitaip: „Rinktis gali tik akimirksniu. Tarkim, kai man duoda į snukį, aš iškart spiriu į pautus“⁸. Ką gi, kentaurai spardosi... Ginties būvis ir tuomet, kai niekas nepuola – tokia gynyba puolimu, energijos telkimo būdas: „Tik skriaudžiamas, tik įžeidinėjamas ar neteisingai vertinamas galėsiu dar šį bei tą padaryti.

Visos liaupsės, apdovanojimai, premijos tik žudo mane.

Taip sutrypsiu savąjį ego“ (TML, 219–220).

Ir – rezignacija: „Visų mano darbų nereikalingumas galop – slegia mane“ (TML, 200). Šarvo (kaukės) ir kūno sąaugos. Kuo poetas buvo „apsimetęs“, išvardyta eilėraštyje „20 prisipažinimų“, tik akivaizdu, kad be visų šių apsimetimų poetas neįstengtų būti savimi – „mirštančiu ir atgimstančiu. Tam, kad gyvenčiau“. Taip, S. Geda turėjo daugybę kaukių, tačiau jos suaugusios su veidu. Vėl, jau kelintą kartą, atsitrenkiame į keistą kentaurišką dvilypumą: „Dar pagalvojau: koks keistas kuriančio žmogaus charakteris! Neigti visus kitus. Tam, kad išlaikytum savąjį tikėjimą. Jog esi unikalus!

Betgi aš bėgau nuo tokio likimo. Ieškojau identifikacijos kituose: Strazdas, Villonas“ (TML, 209).

Ilgainiui lietuviškasis kentauras (jis ir satyras, faunas, panas, „pasenęs viduramžių kaukas“) tampa, anot Valentino Sventicko, kytru seniu („Skrynelė dvasioms pagauti“), Sokratu, kalbančiu su vėju (paties poeto sudaryta rinktinė „Sokratas kalbasi su vėju“).

Nebūtų prasmės su S. Geda ginčytis dėl žmogaus prigimties gyvūniškumo, gyvuliškumo. Juk ir Aristotelis žmogų apibrėžė kaip zoon politikon, animal socialis. Klausimas, kokios nūdien žmogiškumo-gyvuliškumo proporcijos, kaip šie poliai galėtų, turėtų santykiauti, nepažeisdami visuotinųjų gyvybės, laisvės, žmogaus orumo ir padorumo principų? Klausimas lieka atviras, nes šiandien kultūros-nekultūringumo riba be skrupulų perženginėjama. Pamenate, kaip smagiai ją perženginėjo tokie literatūros dulkintojai Castoras & Polluxas, kurių svaidymąsi spiromis taip nelengva pamiršti? Tačiau neturėtume pamiršti ir to fakto, kad narsusis tandemas tuometiniuose „Šiaurės Atėnuose“ turėjo neprastą stogą– autorių, kuris savo gyvavaizdžiais daug autoritetingiau už jaunimą sankcionavo patį kultūros žmonių sudirbinėjimo principą, pateikdamas įsimintinų tokio sudirbinėjimo precedentų.

Kentauras jau pagal apibrėžimą prieštaringas, tad S. Gedos gyvenimo ir pasisakymų išklotinėje neverta ieškoti loginio nuoseklumo, racionalios tvarkos, sistemos metmenų. Vis dėlto struktūriniai branduoliai, idėjinės vertikalės, patvirtinančios giluminę pasaulėvokos ir poetinio mąstymo principų vienovę, pakankamai ryškios. Kaip tipišką prieštarą galima nurodyti apgailestavimą, kad „žmogus, kuris kuria, tai atima iš tikrųjų iš savęs tikrą gyvenimą“ (TML, 187) ir, kita vertus, tvirtinimą, kad „žmogus laimingiausias kurdamas“ (TML, 192). Įdomu, kad dienoraščiuose kaskart pabrėždamas gyvenimo pranašumą prieš meną („Gyvenimo turinio – šit ko stokoja dabar poezija“, TML, 172; „Gyvenimas lenkia fikcijas. Esama dalykų „iš natūros“, kurių nesugalvosi“, TML, 203) poetas netikėtai „atsitrenkia“ į Nikolajų Černyševskį, teigusį, kad grožis yra gyvenimas, o meno kūriniai – menkesni už grožį tikrovėje. Ką gi, dar vienas kentauriškas pavidalas, šįkart iš senosios meno–gyvenimo bylos.

Su šia „gyvenimo estetika“ siejasi ir kita, galima sakyti, programinė deklaracija: „Man pačiam poezija prasideda ten, kur baigiasi tai, kas išmokta“ (TML, 184). Maga palyginti su T. Venclova, užsiangažavusiu mokytos poezijos, poiesis docta, programai. Ši, žinia, rašoma išsilavinusiam skaitytojui, ją vertino rafinuota Renesanso ir Baroko laikų publika. Tokią poeziją kurdamas T. Venclova sakosi vengęs, šalia kitko, „spontaniškų išsiliejimų, taip pat šokiruojančio storžieviškumo, kuris pastaruoju metu Lietuvoje – ir ne tik joje – pasidarė madingas“⁹. Nesunku nujausti, su kokia mokykla ir stovykla netiesiogiai polemizuojama. Čia pravartu priminti, kad išsilavinęs skaitytojas ne pro šalį ir S. Gedai. Juk kai reikėjo apginti neįprastą jaunojo „Pėdų“ autoriaus poeziją, jos paradoksus ir alogiką (plg. su poiesis docta), to kvalifikuotai ėmėsi Kęstutis Nastopka – pabrėžtinai išsilavinęs skaitytojas, gebantis interpretuoti ir vertinti (klasikinis kritiko apibrėžimas). K. Nastopka kalbėjo apie esminį poetinės kalbos (poetinės logikos) ir kasdienės kalbos (praktinės, buitinės logikos) nesutapimą, kurio neįsisąmonina profaniškas skaitytojas. Kritikas krūtine stojo už poetinę logiką-alogiką, principingai gindamas šventą poeto teisę į poetinės raiškos unikalumą ir vaizduotės originalumą. Tad vis dėlto, kuri logika – meno ar gyvenimo – viršesnė? S. Geda juk savo kūryboje judėjo priešinga kritikų aiškinimams linkme, labiau pasikliaudamas gyvenimo sacrum ir tolydžio nusivildamas meno, kultūros profanum. Tiesa, su nemažomis paklaidomis. Dar vienas kentauriškas kazusėlis...

Paminėjus T. Venclovą ir prisiminus ne itin glotnius jųjų pasifechtavimus, galima palyginti abiejų laikysenas. Akivaizdu, kad S. Geda neturėjo Jeilio profesoriaus akademinės ir kultūrinės šlifuotės (nebūtų kentauras), neišpažino politiškai korektiškų viešosios laikysenos ir retorikos konvencijų, buvo, paties T. Venclovos skirstymu, išcentrinis, o ne įcentrinis. Negalėjo atleisti „siurrealizmo mokyklėlės“, nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos (dažniau – konkurento) įgimtų bei įgytų silpnybių, šitaip susikurdamas savo „įtarumo hermeneutiką“, kurią taikė, galima sakyti, metodiškai.

Atsitrenkus į T. Venclovą tenka prisišaukti ir trečiąjį lietuviškojo poetų meilės trikampio narį – Justiną Marcinkevičių. Esama pagrindo laikyti juos fundamentaliausiais XX a. antros pusės lietuvių poetais, esminiais poetinio kraštovaizdžio architektais – savaip genialiais, siūlytais Nobelio premijai. Vis dėlto kentauras iš jų – tik vienas. Just. Marcinkevičius, be abejonės, labiausiai trukdė S. Gedai eiti geriausio Lietuvos poeto pareigas, gerokai lenkdamas pirmiausia sociologiniais ir psichologiniais poeto statuso parametrais. Šita S. Gedai nepalanki hierarchija nesikeitė ir po 1990-ųjų, kai atkrito politiniai ideologiniai literatūros vertinimo kriterijai (tačiau išniro kiti paraliteratūriniai matai ir saikai, formavę kitonišką konjunktūrą). Su tokia padėtimi karingasis jotvingis, žinoma, negalėjo susitaikyti. Savo išpuolius prieš Just. Marcinkevičių motyvavo tokiomis šiojo nuodėmėmis kaip pataikavimas valdžiai, pyliavos ideologinei sistemai, minių mylimojo privilegijos, banalybių idealizavimas, istorijos iškraipymai, lėkšta teologija, formos inercija ir dar daugybe kitokių nusidėjimų. Galiausiai, nuvarginęs savo akmenis svaidančią kairiąją, mesdavo paskutinę kortą – parodykite man bent dvi jo eilutes! (suprask – atlaikančias laiko dantį). Just. Marcinkevičius, kaip pamename, į provokacijas neatsakydavo, nebent karčiai paironizuodavo – sau, ne viešumai.

Reflektyvesnis šių dviejų laikysenų (platesne prasme – vertybinių sistemų, estetikų ir etikų) palyginimas galėtų būti įdomus ne tik literatūros, bet ir lietuviškojo mentaliteto pavidalų peržvalgoms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Just. Marcinkevičiaus ir S. Gedos asmenyse susiduria du poliariniai būties principai – tvarka ir chaosas, sacrum ir profanum, simetrija ir asimetrija, norma ir anomalija (anomija), susitaikymas ir maištas, ikonolatrija ir ikonoklazmas, sąmonė ir pasąmonė, klasika (klasicizmas) ir romantika (romantizmas plius modernizmas). F. Nietzsche šių principų susirėmimą matė kaip Apolono ir Dioniso grumtį ir, žinia, principingai simpatizavo Dionisui. Šią padėvėtą schemą būtų galima papildyti daugybe smulkiau skaidomų priešstatų: Just. Marcinkevičius apoloniškai tiesus, einantis kalbos tiesumu, S. Geda – ovališkai kreivas, instinktu atpažįstantis curvum, „susuktas tartum viesulas“, pasak Aido Marčėno. Just. Marcinkevičius elegiškai atsidūstantis ir kontempliuojantis išminčius rūpintojėlio veidu, valingai kontroliuojantis savąjį ego ir atiduodantis jį į superego rankas (apie jo id galėtų tik spėlioti Juodasis Metraštininkas). S. Geda – liejantis regėjimus ir užkalbėjimus su pirmaprade vaiko nuostaba, bylojantis savo mitines sakmes kytro senio užuolankom, pasūdydamas vaikėziškais pabliuznijimais; pakylantis iki giesmės sacrum– ir užsikertantis ties ekstatišku pasąmonės slenksčiu. Pirmasis – mylintis ir mylimas žmonių, gyvenimo išminties ir gerumo autoritetas, visuotinai gerbiamas ir pripažintas, nors konkurentų kandžiojamas; tikintis, bent ilgai tikėjęs, klasikine kalokagatijos idėja, įsipareigojęs klasikiniam sursum corda imperatyvui; ištikimas geranoriškumo ir padorumo etosui, blogį apeinantis nelyg šėtono ekskrementą. Antrasis – turintis socialinės ir estetinės recepcijos komplikacijų, kūrybą suvokiantis kaip nuolatinę įkvėpimo ir apsėdimo grumtį, atramų ieškantis chtoniškoje floroje ir faunoje; šėtoną matantis „gyvai“ ir galintis, kaip Martinas Lutheris, mesti į jį rašalinę; už žmones jam įdomesni žiogai, mamutai ir varnėnai; grožio samprata moderni, bodleriška (peslys gražus, kadangi plėšrus; plg. su Williamo Blake’o Tigru). Just. Marcinkevičius tarsi rašo tautos švarraštį, kai kam šventraštį, S. Geda – laiškus iš praeities ir ateities, telegramas iš anapus, dienoraštį, kartais virstantį juodraščiu, kurio piktogramose tačiau tvinksi mūsų buvimo ir mirties paslaptis.

Šią palyginimų rikiuotę būtų galima tęsti. Esmė ta, kad abu poliai vienas be kito nustotų savo gyvosios prasmės, tai du tos pačios lazdos galai, kuriuos nupjovus lazda pavirstų malkomis. Jie gyvybiškai vienas kitą palaiko ir yra reikalingi, kaip dienai reikalinga naktis, o po lietaus – saulė. Atidžiau žvelgdami čiuopiame ir abiejų pozicijų bendrumą: itin suartinanti gamtojauta, „širdies religija“, įžvalgos, po kuriomis galėtų pasirašyti abu: „Išblėso žmogaus kaip Gamtos karaliaus ir šeimininko mitas, ir liko viena tauri vidinė nuostata: esame kaip žolė, medžiai, žemė, dangus, paukščiai...“ (TML, 162). Tas pats troškimas įsiskverbti į lietuviškumo šerdį, tik vienas medituoja ašarą Dievo aky, o kitas įsitveria molingos šaknies, pratęsdamas ją iki kosminio pasaulio medžio viršūnės. Tas pats kalbos tikrenybės ilgėjimasis poezijoje, tas pats sielojimasis dėl gimtosios kalbos, dėl ežerų ir upių. Pagaliau tas pats šventas prieraišumas ir skola Motinai. Šiandieną, rimstant aistroms, abu mūsų kolosai tik patvirtina lietuvių poezijos žemės derlingumą ir tvirtumą, jos gylį ir plotį, jos integralumą. Na, o tiems pėdsekiams, kurie negali užmigti be hierarchijų, galima priminti J. W. Goethe’s palinkėjimą: „Vokiečiai ginčijasi, kuris mūsų esąs didesnis – Schilleris ar aš. Siūlyčiau jiems verčiau pasidžiaugti, kad turi du tokius vyrus kaip mes.“ Vienas iš mūsų apkalbėtų tokių vyrų, tarsi bylodamas už abu, siūlo tą patį: „arkim / broliai / pūdymėlį // saugokim / vieni / kitus.“

Čia būtų galima mūsų pėdsekių ekspediciją ir pabaigti. Tačiau ne todėl, kad baigtųsi pėdsakai – šiuokart baigiasi tik mūsų žygio vienkartiniai ištekliai. Baigiasi žmogaus gyvenimas, o poeto žodžių pėdsakai veda tolyn – ten, kur, pasak Vytauto P. Bložės,

<...> poetas niekad nebūna,

ir kur įkyrūs skaitytojai

                                     tikisi rasti save.

Pėdsakai veda į ten, kur baigiasi pėdsakai.

Kur, nuo lyties ant lyties šokinėdamas, pereini upę.

Ir tik tada pamatai

tiltą. Juo einančius žmones.

Tavo pėdsakus nunešė upė –

                                             tavo drąsą ir tavo aklumą.

Viskas ištirpo mėlynėj –

                                            Balsas, akys ir sniegas.

                                                                                            „Kur veda žodžių pėdsakai?“

Kitaip tariant, žodžių pėdsakai vėl grąžina į gyvenimą, kuris šiuo atveju, tikėkime, sutampa su tikrenybe kalboj. Na, o jei vis tiek tąja tikrenybe netikime, muistomės, pradedame žiovauti? Tuomet saldaus sapno, iš kurio teks anksčiau ar vėliau nubusti. Geriau anksčiau. Yra daug būdų iš sapno sugrįžti, sugrąžinti į tikrenybę, o vienas itin paveikus – spyris. Kairiarankio kentauro kanopa.

¹ Platelis K. Ir mes praeiname: esė ir publicistika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 69.

² Daujotytė V. Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – P. 173. Toliau S. Gedos pasisakymai cituojami iš šios knygos, nurodant santrumpą TML ir puslapį.

³ Nietzsche F. Žmogiška, pernelyg žmogiška. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 158.

⁴ Herbačiauskas J. A. Erškėčių vainikas: rinktinė: proza, esė, kritika. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 223.

⁵ Manas T. Daktaras Faustas: vokiečių kompozitoriaus Adriano Lėverkiūno gyvenimas, papasakotas jo draugo. – Vilnius: Vaga, 1988. Čia daugiausia perpasakotos XXXVII skyriaus mintys, žr. p. 417 ir kt.

⁶ The Portable Emerson. – Penguin Books, 1977. – P. 502.

⁷Žr. Elenos Tervidytės pokalbį su A. Šliogeriu: A. Šliogeris apie Sigitą Gedą: didis poetas, gyvenimo diletantas // Dialogas. – 2009. – Vasario 20.

⁸ Mindaugo Nastaravičiaus pokalbis su poetu: Sigitas Geda: galiu užauginti debesį // Naujienų portalas „Delfi pramogos“, 2006 rugsėjo 11 d., prieiga 16:12.

⁹ Venclova T. Įžangos žodis // Venclova T. Visi eilėraščiai, 1956–2010. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 8.

Apie kūrybą ir save

– Tavo tėviškė – nedidelis Lietuvos miestelis Molėtai. Kaip ši pradinė lokalizacija paveikė Tavo kūrybos pasaulį?

– Tiesą sakant, kol kas neturėjau laiko ir galbūt poreikio analizuoti, kas, kaip ir kada mane formavo, gal todėl, kad dar nesijaučiu iki galo susiformavęs, tas procesas tebevyksta, man vis dar kiekvienąkart norisi keistis, bėgti nuo savęs ankstesnio. Žinau tik, kad Molėtai buvo labai tinkama vieta gimti ir augti, ir ačiū tėvams, kurie už mane šį pasirinkimą atliko. Tokio dydžio miesteliai yra ideali vieta auginti sparnus, kūrybinius raumenis, ambiciją, jie neslegia autoritetais, pseudointelektualais, kurie, grūsdami savo požiūrį, gali tave sužlugdyti. O jei jaunas žmogus įgyja pasitikėjimo, šis jį gali nunešti toli. Ir aš manau, kad per pastaruosius dvidešimt trisdešimt metų Lietuvos miesteliai atliko maždaug tą pačią funkciją, kaip Lietuvos kaimas XX amžiaus pirmoje pusėje – patręšė Lietuvos didmiesčių, ypač Vilniaus, gyvenimą ir kultūrą labai gabiais žmonėmis. Bet, aišku, yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, aš, kitaip nei tie iš tarpukario kaimo kilę menininkai, nepažįstu gamtos. Nepažįstu miško, medžių, paukščių, žolių, gėlių, išskyrus labiausiai paplitusius(sias), todėl vengiu gamtos aprašymų. Gal kiek geriau pažįstu vandenį ir tai, kas po juo, nes Molėtuose jo netrūko. Tiesą sakant, labai mėgstu vandenį, įvairias jo formas, pradedant dušu ir baigiant vandenynu. Nors labiausiai, aišku, ežerus ir upes.

Be visa ko, miesteliai įdeda į jame augantį žmogų ir savo ritmą. Lėtą, apgalvotą. Ir aš jį turiu. Pavyzdžiui, Vilnius, kuriame gyvenu jau dvidešimt dvejus metus, man artimiausias sekmadienį, kai jis ilsisi, sulėtina savo greitį iki miestelio tempo. Net katedra tampa lyg ir bažnytkaimio bažnytėle, tu girdi jos varpus, kurių įprastą dieną, per automobilių kamščius ir visą triukšmą, visiškai nesigirdi. Ir kai pavargstu nuo tų kamščių, kelionių, apie ką svajoju labiausiai – tai Molėtai. Jei galiu, važiuoju tuomet įkvėpti ten kažko nepaaiškinamo – gal jėgos? Aplankau tėvus, apžiūriu namus, kuriuose augau, knygas, ežerą, pasitikrinu, ar teisinga linkme judu, ir grįžtu atgal į miestą.

– Rašydamas savo giminės istoriją minėjai, kad trim ketvirtadaliais esi baltarusis. Ar jauti savyje šį slavišką pradą? Kaip jis pasireiškia? Nors, kita vertus, žymūs rusų lingvistai pripažįsta, kad nemaža dalis baltarusių – tai slavizuoti baltai (prisiminkim hidronimus). Kokios buvo tavo vidinės sąšaukos su giminaičiais, lankantis Baltarusijoje?

– Šiandien labai sunku pasakyti, kas kiekvienas mūsų iš tiesų esame, mumyse yra persimaišę baltiški, slaviški, ugrofiniški ir dar kokie nors pradai. Žmogų vis tiek labiausiai formuoja aplinka, gyvenamas laikas, tauta, religija, šeima, kuriose jis gimsta. Mano baltarusiškų šaknų ieškojimas buvo savotiška archeologija, kasinėjimas savo giminės ištakose. Esu linkęs knaisiotis praeityje ir kartais tai darau ne tik kūryboje. Tiesą sakant, ilgai nežinojau, ką daryti su tais „atradimais“, kaip čia dabar save sulipdyti atgal, suformuluoti tapatybę. Ir man labai padėjo Adomas Mickevičius, pasiruošimas rašyti apie jį pjesę, medžiagos apie poeto laikotarpį rinkimas. Būtent tada supratau, kad mano lietuviškos ir baltarusiškos šaknys tik XIX–XX amžių sandūroje atsidūrė skirtingų tautų ir valstybių priklausomybėje. Iki tol maždaug pusę tūkstantmečio jos priklausė vienai politinei ir kultūrinei tautai. Vieni buvo litvinai, kiti – lietuviai, bet tai tik to paties žodžio vertimas. Jie visi buvo ne tik LDK piliečiai, bet ir viena politinė-mentalinė tauta, sudariusi kunigaikštystės branduolį. Aš nepretenduoju atimti iš Česlovo Milošo paskutinio LDK piliečio titulo, mūsų pernelyg skirtingas kalibras ir turbūt netgi savijauta. Jis dar lietė tą į praeitį nugrimztančią kunigaikštystę, jautė ir išgyveno, kai ji byrėjo tarp jo pirštų į nebūtį, o aš tik kasinėju savo tapatybę ir randu joje įdomių detalių ir faktų. Bet tai yra faktai, kuriais norisi pasidalyti ir atkurti mūsų bendrą istorinę atmintį. O ji sąmoningai buvo ištrinta norinčių mus suskaldyti ir sunaikinti. Šiandien, netekę tos atminties, mes jau patys tęsiame tą savęs naikinimo procesą ir tokiu būdu esame savotiški mankurtai. Sakydamas „mes“, turiu galvoje ne tik lietuvius, bet ir baltarusius. Ten šis procesas dėl rusifikacijos ir esančios diktatūros pažengęs gerokai toliau.

Nemanau, kad LDK gali kada nors atgimti, tai būtų pernelyg didelė utopija, bet suvokti save istorijoje yra kiekvienos tautos užduotis. Ir gal net pareiga. Mūsų istorinė savivoka šiuo metu yra labai deformuota ir iškreipta. Ir tai mus skurdina.

– Viename interviu minėjai, kad pradėjai rašyti būdamas trylikos. Ar to meto tekstuose jau buvo dėmenų (užuomazgų), kuriuos galima išvysti dabartinėje kūryboje? Kokie jie?

– Labai seniai esu skaitęs, ką tuomet rašiau. Iš esmės tada dar ieškojai ne savo stiliaus, išskirtinumo, o žanro, kuriame norėčiau kurti. Rašiau eilėraščius, pasakas ir tokias žurnalistines apybraižas, kurias šiandien galbūt galima būtų priskirti esė, dokumentinės literatūros žanrui. paskaitęs turbūt atrasčiau sąsajų, atpažinčiau save. Bet neturiu kada to padaryti, nes ir toliau blaškausi tarp žanrų, ieškau, kur čia save įdomiau realizuoti. Gal senatvėje prisėsiu prie savianalizės.

– Skaitydamas recenzijas apie romanus, pastebėjau, kad vyrauja epitetas „postmodernus“. Man šie romanai – poetiniai (ir todėl – elitariniai), pagrįsti įvaizdžio, detalės vystymu (sąšaukom). Eksploatuojamas „funkcionalios metaforikos“ principas (panašiai kaip E. Nekrošiaus kūryboj). O kaip tu pats juos matai iš laiko distancijos (prabėgo daugiau nei dešimt metų)?

– Man jie irgi labiau „poetiniai“, „elitariniai“. Jei rašyčiau juos šiandien, turbūt pasistengčiau sumažinti tą „poetiškumo“ ir „elitariškumo“ dozę. Per tą prabėgusį laiką gerokai pasikeičiau į prozos, dokumentalumo pusę. Bet jie rašyti tada, kai buvau būtent toks, šiek tiek „poetiškas“, „elitarinis“, „ritmiškas“, ir šiandien nenorėčiau jų gadinti, kišdamas savo proziškus pirštus.

– Diskusijos apie romaną „Žali“ asocijuojasi su bandymais Euklido geometriją įsprausti į Lobačevskio ar Rymano (juk vis dėlto paralelinės tiesės gali susikirsti). Ką Tau asmeniškai davė šios „iškrovos“ – psichologiškai, kūrybiškai, o gal net ontologiškai?

– Šis aklas puolimas (o ne diskusijos) tada man kainavo nemažai nervų ir sveikatos. Tai buvo visai nelaukta, netikėta (gal buvau pernelyg naivus) ir labai nemalonu. Rašiau romaną ne apie partizaninį karą, o apie esančių tokiame kare žmonių būseną, klaikią, metų metus besitęsiančią įtampą, apmąstymus apie karą, gyvenimą ir žmogaus prigimtį gyvenant toje įtampoje. O man pasakė, kad išniekinau partizanus ir sumenkinau jų karą. Tokia buvo ta „diskusija“. Tiksliau, jos nebuvo. Bet visas šis triukšmas mane pakeitė. Jei to nebūtų atsitikę, būčiau turbūt šiandien teisingas, daugelio mylimas rašytojas, gal net įvairių premijų laureatas. Ir nebūčiau supratęs, kad viena svarbiausių kūrėjo tapsmo sąlygų – vis dėlto yra maištas ir drąsa. Menininkas turi liesti visuomenės žaizdas. Liesti jas švariais pirštais, ne tam, kad įneštų infekciją, o kad atrastų skaudulius. Ir jokių būdu neprisiimti atsakomybės jų gydyti, o tik liesti tol, kol skausmas pasieks visuomenės smegenis. Iš pradžių toji visuomenė riktels ant menininko, nes jai skauda. Bet paskui užsiims savęs gydymu.

– Šis kūrinys („Žali“) inspiravo dar kelis klausimus. Ar kiek sureikšmintas reliatyvumo principas neveda į vertybinę eklektiką? Kokia išeitis? Ar matai orientyrų, kurie padėtų susikurti bent kranto iliuziją? Ir dar. Sena tiesa: po mūšio kritusiųjų lauką užvaldo marodieriai. Ar galima apskritai kažką laimėti (aišku, nekalbu apie psichologiją)?

– Dėl „Žalių“ nesu sau atsakęs į vienintelį moralinį-vertybinį klausimą: ar turėjau teisę suteikti budeliams žmogišką veidą. Mano kūriniuose nėra ryškių protagonistų ir antagonistų, nes principas juoda–balta man nėra įdomus, esu už spalvas, niuansus ir neakivaizdumą. Todėl kurdamas pagrindinio herojaus priešą stengiuosi sukurti jį tikrą, ne dirbtinį, suprasti jo motyvaciją, praeities traumas, kurios jį padarė tokį, žodžiu, kuriu žmogų, kuris sugeba ne tik nekęsti ir žudyti, bet ir mylėti bei gimdyti. Prieš devynerius metus pasirodė mano mėgstamo vokiečių režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio filmas „Trečiojo Reicho žlugimas“ apie paskutines Adolfo Hitlerio ir jo aplinkos gyvenimo dienas, susišlavęs daugybę kino apdovanojimų ir tapęs kultiniu. Bet pačioje Vokietijoje filmas sukėlė nemažai moralinio pobūdžio diskusijų ir netgi protestų. Jų esmė tokia: ar galima tokiam nusikaltėliui kaip Hitleris suteikti žmogiškų savybių ir meninėmis priemonėmis sukelti gailestį jam ar netgi simpatiją. Ir aš suprantu, kad holokausto aukos ar jų palikuonys turi teisę tą klausimą kelti. Taip ir „Žalių“ romane: partizaninio karo dalyviai, aukos ar jų vaikai turi pagrindo man priekaištauti dėl to, kad jų tėvų priešus padariau pernelyg žmogiškus. Tokį priekaištą aš priimu ir jau kuris laikas apie jį mąstau. Bet dar neturiu atsakymo, kaip tokioje situacijoje turi elgtis kūrėjas.

– Kas pastūmėjo į dramaturgiją? Ar pradėdamas rašyti jau buvai susikūręs kokį nors konceptualų pagrindą, požiūrį į šį žanrą?

– Iš pradžių tai buvo tik dar vienas žanras, kuriame norėjosi save išbandyti. Bet atsitiko taip, kad jis man prilipo. Ar aš prie jo prilipau. Tikau jam. O tada, atradęs sau naują teritoriją ir auditoriją, savotiškai ten įstrigau. Gerąja prasme. O koncepcijų aš niekada sau nekūriau. Pirmiausia, atėjęs į kažką nauja, bandau įvaldyti profesiją, perimti tai, kas jau išrasta. O formos atradimai atsiranda savaime. Arba neatsiranda. Bet dėl to sau nesuku galvos.

– Tavo pjesių kūrimo raidą apibūdinčiau kaip kelią link stilistinės polifonijos. Tai tarsi atspindi ir šiuolaikinės architektūros, dizaino (ir kt.) tendencijas. Kokios šio reiškinio ištakos ir motyvacija?

– Kadangi, kaip jau sakiau, koncepcijų nekuriu ir specialiai formos neišradinėju (jei ji nepasisiūlo savaime), visa tai, matyt, yra dabarties išdava. Mes gyvename laike turbūt net labiau nei savo valstybėje ar tautoje, ir laikas savo formomis, tendencijomis mus neišvengiamai (jei ir nesąmoningai) veikia. „Pink Floyd“ muzikantai, jei būtų gimę šimtmečiu anksčiau, nieko nežinodami apie roką būtų kūrę klasikines operas ar koncertus smuikui ir fortepijonui. Bet gyvenamas laikas juos suformavo tokius, kokie jie buvo ir yra. Tas pats taikytina ir literatūrai.

– Stebiuosi Tavo drąsa užsiimti režisūra, neturint specialaus išsilavinimo. Turbūt teko įveikti nemažai kliūčių (Lietuva – konservatyvi šalis, sunkiai įsileidžiami atstovai iš kito „cecho“). Jei ne paslaptis – kokių? Ką šis darbas Tau davė kaip dramaturgui?

– Kliūčių, gal greičiau ne kliūčių, o sunkumų, buvo, bet ne tiek daug, kiek tikėjausi. Kita vertus, į kiną ėjau labai laipsniškai, perėjau visas jo pakopas, nuo scenarijų rašymo, dokumentinių filmų kūrimo iki trumpametražių, o dabar štai pilnametražio vaidybinio. Galima sakyti, kurdamas mažus, nebrangius filmukus, studijavau šią specialybę penkiolika metų. Bet, aišku, jaučiu, kad į mano kino bandymus žiūrima pro padidinamąjį stiklą, lyg į dar vieną eksperimentą: ar gali žmogus, nebaigęs kino studijų, kurti kiną. Dėl to ir mano atsakomybė didesnė. Nes jei suklupsiu, nei aš, nei kiti tokie pat savamoksliai ilgam nebegausim galimybės bandyti. O tai būtų didelė klaida ir netektis Lietuvos kinui. Nes pasaulio kino istorija rodo, kad kino režisūra yra daugelio patirčių ir gebėjimų samplaika ir labai dažnai geriausių rezultatų pasiekia žmonės, atėję visai iš kito „cecho“.

– Jau ne vienus metus esi profesionalus rašytojas. Aišku, galima tik pavydėti. Bet egzistuoja ir viena grėsmė – socialinių kontaktų stygius. Atsimenu, tuo kadaise skundėsi R. Gavelis. Ar jauti hermetiškumą? Jei taip, kuo kompensuoji?

– Man sunku save vadinti profesionaliu rašytoju, nes, pavyzdžiui, pastaruosius dvejus metus visiškai nerašiau. Kūriau filmą, kuris atima visą laiką ir energiją. Taip, naudojau savo rašytojiškus įgūdžius, perrašinėjau dialogus, scenas, bet visa tai bus vaizde ir garse, ne popieriuje. O filmo kūrimo procese socialumo daugiau negu reikia. Bent jau mano poreikiams. Ir apskritai viskas labiau priklauso nuo žmogaus nei nuo profesijos. Ričardas Gavelis šiaip nebuvo itin socialus žmogus, labiau vienišius. Bent jau jį tokį prisimenu. Nesu labai socialus ir aš, bet kartkartėm leidžiu sau išvykas į pasaulį. O kartais to reikia net ir pačiai kūrybai. Kaip rašant „Išvarymą“. Turėjau būti labai socialus, kad žmonės Londone man bent kiek atsivertų ir įsileistų į savo istorijas. Sėdėdavau su savo pašnekovais prie degtinės butelio, kartais net iki ryto, ir rytiniais metro traukiniais grįždavau į savo laikinus namus Londone. Tada labai džiaugiausi, kad kažkada man teko dirbti žurnalistu.

Turbūt esu profesionalus menininkas, o ne rašytojas. Iš tikrųjų laisvę gyventi iš kūrybos man suteikė teatras, dramaturgija. Dabar kinas pamažu šią laisvę bando atimti, varo mane į bankrotą, kažkaip, matyt, reikės atsitiesti, pasinaudojus teatru. Kol buvau tik prozininkas, kūryba galėjau užsiimti tik naktimis. Reikėjo kitų darbų, kad save išlaikyčiau. Bet kaip prozininkas gal ir nesulaukiau didelės sėkmės... Niekada mano knygų tiražai nebuvo dideli. Gal todėl, kad rašydavau jas po darbo. Žodžiu, uždaras ratas.

– Ir apie ateitį. Fizinė žmogaus pradžia ir pabaiga dažniausiai nėra labai estetiškos. O ir pats šiom dviem sąvokom nusakomas laiko kontinuumas – reliatyvus ir ginčytinas. Juk ne veltui daugelis menininkų bandė ištrinti ribas tarp vakar, dabar ir rytoj. Kas tau yra šios definicijos? Ar tiki, kad ateitis kada nors savo esminiais atributais (ne dekoracijom) gali skirtis nuo praeities ir dabarties? Ar yra tam prielaidų?

– Smalsumas pamatyti, patirti ateitį, man atrodo, yra viena iš varomųjų gyvenimo jėgų, verčiančių žmogų kabintis į gyvenimą netgi tada, kai šis jau nori baigtis. Žmogus gal tai formuluoja kitaip, jis nori dar pabūti su savo vaikais, artimaisiais, bet iš tiesų per savo vaikus nori matyti ateitį ir juos ateityje, pats ten būti per juos. Kūryba irgi yra viena to smalsumo apraiškų. Kurdamas tu nori pergyventi save ar palikti kažką, kas tave pergyvens ir galės tavo vardu dalyvauti ateityje, ateities pokalbiuose, svarstymuose, kurių tu fiziškai nepajėgus pasiekti laike. Manau, rimtai svarstyti apie ateitį neįmanoma, galima tik spėlioti, o tai nėra rimta. Bet įdomu. Ir aš sau kartais tai leidžiu.

Svarstymai

Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, bet niekas mums netrukdo prabilti kiek „prižemintai“ – pavyzdžiui, apie blynus. Kadangi blynų filosofija fenomenologiniu metodu jau atlikta¹, šiame tekste apie juos bus filosofuojama hermeneutiniu metodu.

Hermeneutika – tai ne hermetika, ne užhermetinta mintis, o atvirkščiai – atsivėrimas interpretacijai. Hermetika uždaro, užkonservuoja, užlipdo, taigi nepraleidžia, o štai hermeneutika iškonservuoja, atlipdo, taigi praleidžia. Bet ne bet kaip, o žaismingai ir intertekstualiai atsižvelgiant į daugiaprasmiškumus.

Kadangi lietuviški blynai pastaruoju metu irgi tapo labai daugiaprasmiai kultūriškai, žaismingi politiškai ir interpretatyvūs filosofiškai, verta apie juos kalbėti hermeneutiškai. Blynams atėjo metas pakilti į filosofines hermeneutikos aukštumas ir ištrūkti iš ribotos receptų knygelės. Kad nebūtų diskriminacijos, aptarsime ne tik dominuojančią bulvinių ir miltinių daugumą, bet ir lietinukų mažumą.

Be abejo, kai kas gali teigti, kad lietinukai tėra pusgaminiai, nevisaverčio miltinio blyno išraiška. Lietiniai tarsi jau neturi nieko bendra su tais blynais, kuriais maitinosi baltų protėviai. Taip mąstantieji teigs, kad lietinukai tėra kavinės kultūros produktas, tad jie – pailgos falo formos – negali lygiuotis su ovalo formos klasikiniais blynai. Šie, kaip koks Budos pilvas, simbolizuoja sotumą, taigi egzistencijos išsaugojimą, o lieknasis lietinis tampa tiesiog to archajiško-archetipinio tikrojo blyno parodija, „miesčioniškos kulinarijos popsucha“.

Kadangi hermeneutikoje atsisakoma stabilios prasmės, vengiama hermetizuojančio esencializmo ir pretenzijos į užkonservuotą Tiesą, tai blynų skirstymas į „popsovus“ ir į „protėvių archajiškus“ nepriimtinas, kritikuotinas, netoleruotinas, smerktinas ir skųstinas Strasbūrui ir visom žmogaus teisių institucijoms. Juk antraip mus ištiktų blyno tikratikystė ir fanatizmas. Neduok Dieve dar kas nors ant blyno nupaišys gediminaičių stulpus. Tuomet koks vargas būtų išsiaiškinti, kas iškepė, kur tą blyną suvalgė ir ar tokių nacionalistinių blynų yra daugiau.

Akivaizdu, kad blynų skirstymas į „tikrus“ ir „netikrus“, į „tautai lojalius“ ir „nelojalius“, į dešiniųjų ir kairiųjų blynus skaldytų mūsų nuo komunizmo bei fašizmo ir taip nukentėjusią tautą. Užuot išmokus tolerancijos pamokėles, vėl būtų kiršinama visuomenė. Užuot puoselėjus blynų ir jų kepimo įvairovę, būtų reikalaujama blynų tikratikystės.

Tad vengiant tokių destruktyvių politinių padarinių ir siekiant visuomenės harmonijos, solidarumo, abipusio dialogo bei savitarpio supratimo tarp dešinės ir kairės, taip pat ir tarp radikalių intelektualų, kad šie, užuot smaugę valstybę savomis rankomis, imtų valgyti ant konsensuso keptuvės iškeptą blyną, atsigręžiame veidu į blynų interpretacinį pliuralizmą.

Ryžtingai ištiesiama ranka ar net atveriama alkana burna ir bulviniams, ir miltiniams blynams, ir lietinukams, kad ir su bananais ar špinatais, t. y. su įdaru. Žinoma, iškart iškyla rimtas tolerancijos klausimas – ar įdarai neteršia klasikinio, tradicinio, tautosakoje įsitvirtinusio blyno gero vardo?

Ir blynas su įdaru kaktomuša susiduria su esencialistine tautinio blyno samprata. Esencializmui aktualu, kad per blyno valgymo aktą būtų patiriamas, blyn, pats blyn-iškumas, jo esmė, kurią perteikia tiek bulvinis, tiek tradicinis, neiškraipytos formos ovalus miltinis blynas. Tačiau kadangi būtent miltiniai blynai turi lietinukų su įdarais atšaką, o bulviniai jos neturi, kas nors pastaraisiais labiau pasitikės, tad ir blyno esmės ieškos tik bulviniame variante. Taip postringaujant miltiniai tampa nepatikimi, – jie veda į kulinarines įmantrybes, nuo tautiškumo prie kosmopolitinių išsidirbinėjimų. Tikiuosi, pavyzdžių tam nereikia. Juk vargu ar Olia lia katytės-murksytės flirtuoja kavinėse prie bulvinių blynų, varvant spirgams ir sklindant kiaulės kvapui? Aišku, jos tai daro gardžiuodamosis lietinukais su įspūdingais įdarais, kokteiliais su lenktu šiaudeliu.

Taigi su lietinukais reikia elgtis atsargiai, nepamiršti Bažnyčios Tėvų mokymo: nesileisk į pagundas, saugokis vilionių ir velnio klastos (jie tikrai žino, ką sako, juk tiek daug patyrė įvairiuose kontinentuose). Nors archajiškas ir sakralus miltinis blynas, kaip toks, nėra iškrypęs, vis dėlto, atsižvelgiant į jo potencialą tapti lietinuku su įkištu bananu (nepadoriu vaisiumi tiek dėl falo formos, tiek dėl banano fetišizavimo pornografijoje) viduje, reikėtų jo vengti, saugotis, gėdytis, „atsižegnoti“ kartą ir visiems laikams ir vaikų neprileisti (ypač šiais Garliavos laikais). Daug saugiau tampa valgyti visuomet moralų bulvinį blyną. Su bulviniu neprašausi. Tokį gali užsisakyti ir kavinėje, tokio prašyti ir klebonijoje.

Taip mąstant galima pretenduoti į bulvinio blyno blyniškumo substanciją, panašiai kaip tai darė šv. Tomas Akvinietis spręsdamas, kaip ostijos substancija patiria pokyčių, kada duona virsta Dievo kūnu, bet akcidencija, t. y. ostijos išorinė išraiška, lieka ta pati šv. Mišių konsekracijos metu. Tačiau jei substancija glūdi tik bulviniuose blynuose, tuomet miltiniai diskriminuojami – jei pastarieji be substancijos, tuomet jie apskritai yra Niekis, tešla beprasmė. Pasinaudodami Zygmunto Baumano likvidžios meilės² sąvoka, galime teigti, kad susiduriame ir su likvidžiais miltiniais – takia, tąsia, be esmės ištįsusia tešla.

Toks mąstymas pavojingas. Bet iš kur jis kyla? Ar tik ne iš įsitikinimo, kad miltinis blynas dažnai yra draugijoje su uogiene ar bananu viduje, o tai jau nerimta – asocijuojasi su desertu, kūniškumu, nuodėmingumu, nukrypimu, pasileidimu. Tai reiškia, kad, privalgęs desertinių blynelių, lauko darbų nenudirbsi, arklio nepakinkysi, kinkos drebės, slabna bus su žagre lauką vagoti. O bulvinis blynas pačia savo esme lyg ir byloja: jei esi alkanas, tikrai pasisotinsi, o ne vien pasmaližiausi. „Rumšiškių“ tradicijoje pasisotinti – tai ne tik suvartoti maistą, bet ir pajėgti dirbti: gyvulius liuobti, šieną sukrauti, mėšlą iškratyti, gal net – ir vaiką „užstatyti“. Diedui reikia jėgos, o bobai taip pat reikia smarvės– ir maistą paruošt, ir trobą apkuopt, aslą iššluot prieš klebonui užeinant, ir karvę perkelt, ir vyrui batus nuaut, ir dar jam vaiką duot padaryt (antrą, trečią... septintą).

Tik Vingių Jonas, pakirtęs bet kokių blynų ar bulvių su lupenom, nenusiavęs batų, šlept ant baltų patalų ir numigs per pačią šienapjūtę. Šiam, blyn, net ir daryt nieko nereikia. Vingių Jonas desakralizuoja „šiaudinės pastogės“ bulvinių blynų aurą ir pamina po mėšlinais kerzais socialinę sotaus valgio paskirtį. Tačiau darbštuolis bernas ar pasamdyta dora katalikė merga blynus kerta, kad pasistiprintų. Būti sočiam reikia, kad turėtum jėgų dirbti ūkio darbus, taigi būtum dorybingas, socialiai funkcionalus. Šiuo požiūriu katalikybė ir protestantizmas ne tokie jau skirtingi, kaip manė Maxas Weberis, atvirkščiai: itin panašūs. Juk ir lietuviškoje pastogėje buvo kontroliuojamas individo bei bendruomenės socialinis funkcionalumas, jungiant ekonominius ir religinius tikslus. Argi katalikai samdiniai – bernai bei mergos barščius srebia ir blynus per pietus sparčiai lapsena ne tam, kad turėtų smarvės lauko darbus nudirbti? Antraip kaimynai užmatys, gėda bus, kad šienas nesuvežtas ir kiaulės žviegia neliuobtos. Tad smaguriauti darbymečiu laiko nėra. Ši pramoga paliekama sekmadieniui arba žiemai. Būtent žiemą miltiniai blynai ir mėtomi į dangų, ant šakų kabinami: mat nebereikia stiprintis darbingumui palaikyti, tad galima žaisti su maistu.

O tai jau lėbavimas. Ir dar per pačias Užgavėnes! Matyt, gavėnia – iš tikrųjų sunkus metas, kad dieną prieš ją reikia taip kvailioti. Bet net ir tada, kai neglušavojama, kai miltiniai blynai maistui skiriami, net ir tuomet jie panaudojami pramogai. Štai kas rašoma apie juos: „Aukštaitijoje yra išlikęs paprotys kartą metuose (dažniausiai po pirmojo miltų malimo) kepti „uošvės blynus“. Pirmąjį sekmadienį, grįžus iš bažnyčios, iš naujų miltų uošvienė suplakdavo blendinį ir jį užraugdavo „mylimiausio žentelio pasiganėjimui“ blynams. Kaip nuo senų senovės Lietuvoje būdavo priimta, blynų į „žento blynų pasiganėjimą“ susirinkdavo visa apylinkės ar artimiausių kraštų giminė, kas be ko ir su savo alumi“³. Štai taip – su alumi. Čia net ir alkoholis įpainiojamas! O tada uošvei žentą bepigu apkalbėti, girtą namo išrodyti, kaltinti, kad prie kitų mergų lindo varpams mušant, kraitį su sabutilnikais prauliavojęs...

Verčiau kalbėti apie bulvinio blyno substanciją– pačią bulvę. Tai jau rimta. Bulvė – žemiška, turinti agrarines šaknis. Bulvinis blynas – tai bulviakasio dovana: be žemėtų bulvių, surinktų sugrubusiomis rankomis iš žemės motulės, ant kurios per bulviakasį vaikštom, nebūtų bulvinio blyno substancijos. Iš žemės motulės dosnumo valgome, galiausiai ten ir atgulsma amžinam poilsiui. Ar atgulsma poilsiui su tuščiu, ar su pilnu pilvu, čia jau kits klausims.

„Bulvės metafizikos“ autorius Arvydas Šliogeris kitame savo kūrinyje – „Alfa ir Omega“ – mus tikina, kad kultūra hominizuoja Alfą, tą pirmapradę tikrovę, sukurdama Omega prasmių pasaulį ir taip atimdama iš mūsų tiesioginę patirtį su Būtimi. Šiam autoriui bulvės metafizika atsiveria Krosnos kaimo dirvone (žr. „Bulvės metafizikos“ viršelį), ir jei jis valgys blyną, tai veikiausiai ne miltinį, bet bulvinį. Juk bulvę A. Šliogeris rado „Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę“⁴. Filosofas sako: „Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu Viską, ir akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo matytoju – bulviaregiu. Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?“⁵

Taip per blynų buitį artėjama prie Būties, veikiausiai kepant ant Krosnos krosnies ugnies. O ant tos Krosnos krosnies blynai keptuvėje čirška. Čirška autentiškai, nes kepama be jokio alyvuogių aliejaus – iškrypimų iškrypimas – o ant taukų, t. y. kaip mus moko Jonas Mekas: „Labai mėgstu bulvinius blynus ir moku puikius iškept. Žymiai geresnius, negu Lietuvoje dabar kepa. Lietuvoje jau viskas išsigimę. Visi patiekalai, net bulviniai blynai! Kepa ant alyvuogių ar kokio ten aliejaus... valgyt neįmanoma. Blynus juk geriausia kepti ant taukų. Jeigu jų nėra, tuomet tinka ir sviestas. Viskas turi būti pagaminta rankomis“⁶.

Ant tokių taukuotų bulvinių blynų (autentikos autentika) bus beriamas ne cukrus (saldumas, vaikiškumas, naivumas), bet druska (tautos charakteris, žemės druska ir žaizdos skausmas). Ant tokių riebaluose užgimusių blynų juk niekas neužpils šokoladinio sirupo, niekas neuntkiš banano įdaro; ne, verčiau bus užpilami spirgai arba geras šaukštas tikros kaimiškos maslionkės, kaip pasakytų lenkų lietuvis iš Punsko krašto. Svarbu pabrėžti, kad tikras lietuvio blynas būtų kepamas ne ant Sicilijos mafijos samdinių rankomis išspaustų alyvuogių aliejaus, bet ant paskerstos čiukės tauko.

Tokia bulvinio blyno samprata miltinius blynus paverčia „pižonų-miesčionių“ patiekalu. Regis, akivaizdu, kad bulviaregystės dovana negali pasiekti čakros per lietinuką. Bulvė turi virsti bulviniu blynu, kaip kad per šv. Mišias duonos substancija virsta Kristaus kūnu. Ir pats bulvinio blyno kepėjas tampa bulvinio blyno Autoriumi, blyno Kūrėju, Pirmuoju Judintoju keptuvėje ant taukų. Štai taip bulvinis blynas įgyja prieš lietinius ne tik kultūrinį Krosnos kaimo, bet ir metafizinį Vakarų filosofijos paveldo pranašumą.

Tačiau hermeneutikoje lietinuko „miesčioniškumas“ neturi neigiamos konotacijos. Nuo kultūros, kad ir kokia ji būtų – pižoniška-miesčioniška ar autentiška-kaimiška – nepabėgsi, kultūrų prielaidos ir ištakos išsikerojusios po kulinarijos paveldą – blyno nesuvirškinsi kartu nesuvirškindamas jo kepimo tradicijos. O tai hermeneutikoje lemtinga, jei nori suprasti Kitą ir to Kito kitokį valgymo būdą. Hermeneutikoje vertingos visos kultūrinės ištakos, prielaidos, tradicijos. Juk čia nėra hierarchizavimo.

Bet ne viskas taip paprasta – ypač klausimas: kiek viena pusė pajėgi suprasti kitokį blyną? Arba: ar norima suprasti kitokio blyno blyniškumą? Suprasti bulvinio ir miltinio blyno gerbėjų aistras! Noras suprasti mums tiesia kelią į dialogą ar net polilogą. Dialoge su kitokiomis blyno praktikomis atsisakome blynų rūšių hierarchizavimo vertybiniu požiūriu. Būtent to blynų hermeneutika ir nori išvengti atsiverdama visoms blynų rūšims bei atmainoms, sykiu apglėbdama ir kulinarinių praktikų įvairovę. Blynų interpretacijos kokybė negali priklausyti nuo to, ar jis bulvinis, ar miltinis, ar miesčioniškas lietinukas.

Kai nenorima suprasti kitokios blynų tradicijos ir keistis kitokio blyno valgymo patirtimi, tuomet susiduriama su dviem kraštutinumais: vienoje pusėje atsiduria šliogeriška bulvė, žemdirbystė, taukai, o kitoje – visokiausi prancūziški blyneliai, jų kavinaitės, neišvengiamai ir damos bei jų skrybėlaitės, atidengtos iškirptės ir kiti miesčioniški kūniški pramanai. Pirmoje situacijoje blynas kertamas užsigeriant rūgpieniu, antroje – plonytis blynelis, elegantiškai aplaistytas aviečių sirupu, užgeriamas cafe latte. Puoselėjant „šliogerišką Krosnos kaimo“ paradigmą, ryški pretenzija į sąlytį su Būtimi, o štai mėgaujantis „crepes de Français“ smaguriaujama, turint pretenziją į prancūziškąją civilization ar vokiškąją das Kultur.

Štai taip susikuria skirtingos barikadų pusės – pirmieji antruosius regi kaip pižonus, o pastarieji pirmuosius – kaip būrus. Arba tu „tautininkas nacionalistas“, arba tu „bešaknis kosmopolitas“ (neduok Dieve dar žydas...), – užgauliojama epitetais. O be reikalo: juk J. Mekas iš Niujorko bei iš Londono multikultūrinių katilų, o pasak Romualdo Ozolo, veikiausiai iš kosmopolitinių fantomų irštvų, patvirtino savo kaimiečio mąstyseną: „Gimiau ūkininko šeimoje, užaugau ūkininkas, toks ir esu. <...> ką šiuo metu reikia daryti – karves parginti, gyvulius apliuobti. Buvau ūkininko vaikas ir tebesu“⁷.

O štai Juozas Miltinis, auklėtas Paryžiuje, prancūzofilas, kalbėjęs prancūziškai taip gerai, kad leista jam net scenoje vaidinti šia kalba, o savo kaime vadintas Juze ir „nabagu Miltinioku“⁸, kritiškai vertino „miesčionį“, o kaimiečius traktavo kaip kilminguosius – tuos noblesse: „Kaimuose gyveno ūkininkai, miestuose žydai ir kitų verteiviškų tradicijų žmonės. Po karo iš įvairių vietų susirinko visokių švietėjų, mokytojų, menininkų ir valdininkų, kuriems buvo pavesta auklėti jaunimą arba, kitaip tariant, gaminti mūsų šviesuomenės luomą, kuris, atskilęs nuo kaimo – tikrosios mūsų noblesse, – pradėjo miesčionėti“⁹.

Blynų hermeneutika šio kaimiečio versus miesčionio susipriešinimo išvengia, nes ji gilinasi į abi tradicijas. Klausiama: iš kokios pasaulėjautos gimsta miesto, Niujorko multikultūralizmo, lietuviško kaimo ir „šiaudinės pastogės“ vertinimai? Kodėl dvi minėtosios paradigmos – „šliogeriškoji Krosnos kaimo“ ir „crepes de Franēais“ – yra taip kultūriškai susipriešinusios?

Hermeneutikoje yra svarbus tarpkultūrinis dialogas – formuluojama užduotis suprasti Kitą. Taigi bulvinio blyno paradigmos kultūrinė(is) apglėbtoji(tasis) turėtų būti suprasta(s) kaip ta(s) Kita(s), kuri(s) yra kitokios pasaulėžiūros. Kaip ir tada, kai valgomas lietinukas su bananais – čia taip pat matome Kitą, kuris skendi savo prietaruose ir įsitikinimuose. Jei prie vieno stalo susėstų „krosniškis“ bulvių valgytojas (o gal ir tas iš Vincento van Gogho „Bulvių valgytojų“ paveikslo) ir „crepes de Franēais“ it Olia lia ir vienas į kitą pažvelgtų su pagarba, o tuomet dar ir apsikeistų lėkštelėmis, įvyktų mažas stebuklas – tarpkultūrinis dialogas, blynologas. Jei taip pasielgtų grupė valgytojų – turėtume blyno-polilogą. Taip hermeneutika padėtų plėtoti atskirą blyno-polilogijos, blyno-politologijos ir gal net blyno-patologijos mokslų kryptis.

Bet tai optimistinis scenarijus. Juk blynų valgytojai teikia pirmenybę ne tik skirtingiems patiekalams, bet ir jų tradicijoms, tad jie paženklinti skirtybės (Jacques’o Derrida differance) – gali nesusišnekėti, taigi ir nesusivalgyti. Visuomet gali pratrūkti neapykanta tam Emanuelio Levino Kitam. Neduok Dieve bulvinių blynų pusėje atsiras koks homofobas, ar šiaip leptels ką nors nepraustaburniško apie kokį Oskarą Wilde’ą ir jo Dorianą Grėjų. Tad, kaip matyti, dialogas bei tarpusavio supratimas nėra garantuotas. Vertybinės nuostatos ir kultūrinės skirtys gali sugniuždyti kilnų hermeneutinį tikslą susodinti prie vieno santarvės stalo skirtingablynius. O nesant santarvės ir tarpusavio supratimo, visuomet gali prasidėti ir parašų rinkimas. Visai kaip perlaidojant Juozą Ambrazevičių-Brazaitį 2012-aisiais. Ir tie, kurie UŽ, ir anie, kurie PRIEŠ, juk pasirašė po tokiomis politiškai korektiškomis teksto formuluotėmis, kad pasirašyti ir tiems, ir aniems buvo galima po abiem pozicijom visai „be pykčio“. Matyt, tų UŽ ir anų PRIEŠ blynai ne ant to paties tauko kepami...

Būtų daug mažiau kritikos dėl vienas kitam prieštaraujančių blynų, jei būtų gerbiamos keturios metafizinės blynų priežastys:

• materialioji (lot. causa materialis) – bulviniuose blynuose tai bulvės materija, o miltiniuose – miltų / kviečių materija;

• formalioji (lot. causa formalis) – tai bulvinio blyno ovalo arba miltinio lietinuko falo forma;

• veikiančioji (lot. causa efficiens) – tai subjekto veiksmas kepti blyną;

• tikslo (lot. causa finalis) – tai blyno (su)valgymas.

Kadangi ir bulviniai, ir miltiniai blynai, ir lietinukai turi visas šias keturias metafizines priežastis, metafiziniu požiūriu jie vienodai vertingi, o tai reiškia, kad ir jų valgytojai bei kepėjai yra vienodos vertės. Taip panaikinamas moralizavimas ir moralinės blynų vertės hierarchija. Absoliuti blyno Tiesa paneigiama ir atsiveriama blynų kultūrinei įvairovei. Užuot tvirtinus, kad bulviniai yra tikresni, rimtesni, autentiškesni už miltinius, verčiau jau priimti juos tokius, kokie yra, o gal net ir kaip vienas kitą papildančius, o ne išstumiančius. Taip atsiranda blynų integracija – vienybė įvairovėje, įvairovė vienybėje. O jei dar pagalvosime, kad materialioji miltinio blyno metafizinė priežastis glūdi kviečiuose, kaip kad bulvinio blyno metafizinė materialinė priežastis glūdi bulvėje, suprasime, jog visa iš žemės. Giliausia prasme viskas iš žemės, viskas iš Būties. Blynų kepėjo virtuvės buitisįmanoma tik po bulvės arba kviečio Būtiesžemėje.

Hermeneutinis ir bulvinio blyno, ir miltinio, ir lietinuko aiškinimas nebėra vien tik verbalinė interpretacija, žodžių žaismė. Dabar jis, kaip ir A. Šliogerio Krosnos kaimo dirvone, įgyja ontologinį pamatą. Postmodernizmas skaldo ontologinį pamatą, tačiau blynų metafizika suteikia Būties dimensiją hermeneutinei bet kokio blyno interpretacijai. Keturios metafizinės priežastys atskleidė, kad bet kurio blyno interpretacija yra susijusi su materija, forma, veikimu, tikslu. Štai dabar jau galima kalbėtis ir net kartu valgyti be pykčio, kaip ir dera prie bendro vaišingo lietuvių stalo.

Deja, realybė kitokia. Nei didžiausi Lietuvos patriotai, nei didžiausi tolerancijos skelbėjai Lietuvoje toleruoti visų blynų nenori. Matyt, bus užburtas ratas – kai ir vieni, ir kiti renka parašus vardan savo tikro ir pačio tikriausio blyno, tai kur jau ten visus juos toleruosi. Gal iš pagarbos savo intelektui bulviakasio avatarai su lietinukų avatarais prie vieno stalo nevalgo ir vienas kitam epitetus renka. Taip blynai įgauna pridėtinę simbolinę vertę, dėl kurios nesutariama: juk kai Briuselio avataras tiki, kad jo blyneliai simbolizuoja teises su vaivorykštės atspalviais, ypač perėmus iš Rygos Baltic Pride su vaivarykšt latviešu grožybėmis, tuomet bulviniai imami traktuoti kaip apgailėtino litwomano ant kiaulės tauko suskrudę blynai, tinkantys tik J. Ambrazevičiaus gerbėjų ein volk(ch)lorui.

Štai taip epitetais iškoneveikiami blynai – matyt, vis nesutariant dėl jų dekoracijų: ar juos pagražinti gediminaičių stulpais, ar atvirai, blyn, svastika, ar net kūju ir pjautuvu ir Karlo Marxo atvaizdu, ar tik vaivarykšt latviešu, ar net Lenkijos ereliu virš Wilno naša, – suardė, sudarkė, dekonstravo dialogą, konsensusą, Kito supratimą ir pačią toleranciją.

Matyt, praeityje dažnas laidos „Be pykčio“ svečias A. Šliogeris bus tiesą pasakęs toje pačioje „Bulvės metafizikoje“: „Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.“

Tad ar apskritai įmanoma bulvinio tolerancija miltiniui, o miltinio bulviniui? Pažvelkime į J. Miltinį. Jis, pats būdamas Miltinis, o kartais tik Miltiniokas, bendravo su Meku, bulvinioku, nes šis, kaip jau cituota, dievina bulvinius blynus. Anot Kęstučio Šapokos, J. Mekas, o daugiausia Adolfas Mekas, „1943–1944 m. lankęs aktorinius kursus Biržuose pas Juozą Miltinį“¹⁰. Ir štai, nieko neatsitiko prarijus ant kiaulės taukų keptą bulvinį – J. Mekas rado sau kosmopolitinę erdvę Niujorke, o J. Miltinis ir po Paryžiaus „crepes de Franēais“ patirčių atsidėjo Panevėžiui, sutraukdamas į savo spektaklius Rusijos elitą, atskleidė Donato Banionio ir Broniaus Babkausko talentus tiek Lietuvai, tiek Maskvos kino studijoms.

Tik iš pradžių gali pasidingoti, kad J. Miltinis dėl savo pavardės negalėjo remti bulvinių blynų paradigmos. Juk ir po pasivaikščiojimo po Avenue des Champs-Élysées jis įdėjo širdį į spektaklį „Be širdies“ pagal Žemaitės apsakymą „Marti“. Žemaitės pasaulis su jos dirvonais traukė net po Luvro mokyklos ir Sorbonos paskaitų. Kaimo gryčioj rado dramą ir jos nenorėjo ironizuoti. Žinoma, postmodernistinio intertekstualumo ir ironijos, postdraminio teatro XX a. pradžioje nebuvo ir pačiame Paryžiuje, tad ir lietuviško kaimo kultūra J. Miltinio teatre liko be šaržo, be koršunoviškumo.

Atėjo čėsai, kai nepakanka tik valgyti blynus. Jei tik valgysi, kils klausimas: o kurią tradiciją valgai? Kurias kulinarines virtuves virškini? Nejau tik valgai be jokios pozicijos, nuomonės, įsitikinimo, be jokio pykčio, reiklumo? Nejau neturi savyje nė trupučio žvėries, kad vienus blynus prarytum kaip sau tikrus, o kitus sudraskytum? Kur reikalavimas blyno kokybei? Tai kuris blynas tavo, kuris ne tavo?

O jei visi priimtini? O jei blynai vienas kitą papildo? O jei neduok Dieve viską sukeiti vietomis, na, pavyzdžiui, jei prieš ir po bulviakasio valgai ne bulvinį, o miltinį? Ir jei štai bulvinį blyną imi ir sulapseni visai ne pasistiprinimui prieš lauko ar kompiuterio darbus, o valgai tik dėl rumšiškių paveldo? Argi paveldas nėra savaiminė vertybė?

Musėt vieniems šiaudinė pastogė ir Avenue des Champs-Élysées persipina tik blynų hermeneutikos teorijoje, o kitiems ir blyninės virtuvėje. Dievažin, bulviniokai, miltiniokai ir lietiniokai gali būti taip nagais ir dantimis įsitvėrę į savo das Blyn Kultur– nuo bulviakasio iki Pride Parade – jog vienas kito blyną geriausiu atveju gali tik iš pakantumo tolerancijai atrajoti, nes Kito blynas virs pašaru, kaip žalmargių atveju, ir tik tam, kad po atrajojimo skrandžio rūgštys užmuštų, blyn, ne-TO blyno bakterijas¹¹.

¹ Kavaliauskas T. Blynų fenomenologija // Šiaurės Atėnai. – 2004. – Sausio 31.

² Bauman Z. Likvidi meilė. – Vilnius: Apostrofa, 2007.

³ Kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai. Prieiga: http://sodyba.org/?site=mitybapush&id=69.

⁴Šliogeris A. Bulvės metafizika // Metai. – 2009. – Nr. 11.

⁵ Ten pat.

⁶ Smetonos laikus grąžinti norintis J. Mekas: Lietuvoje viskas išsigimę. Net bulviniai blynai.

Prieiga: http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/smetonos-laikus-grazinti-norintis-jmekas- lietuvoje-viskas-issigime-net-bulviniai-blynai.d?id=60236841#ixzz2JBt9JEnk.

⁷Čepaitė Z. Laimingas, išmestas į pasaulį: Jono Meko dabartis Londone ir kitur // Kultūros barai. – 2013. – Nr. 1.

⁸ Sakalauskas T. Miltinio apologija. – Vilnius: Scena, 1999. – P. 76.

⁹ Ten pat. – P. 131.

¹⁰Šapoka K. Visa tai – ne sapnas // Kultūros barai. – 2012. – Nr. 12. – P. 47.

¹¹ Kodėl karvės atrajoja? // Iliustruotas mokslas. Prieiga: http://www.iliustruotasismokslas.lt/? PublicationId=C9F394AA-18FA-4392-9DC0-317660FB204E&SiteId=AE71B8A9-CFDE-4066 840E-D9DDC1128E5F.

Patirtys

Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas. Reikia žmonėms tos Dvasios, o ten, kur atsiranda poreikis, bus ir pasiūla. Simonija – geriausias šio reiškinio apibūdinimas, bet gal ne vienintelis. Pagaliau ir mane tarsi nušvietė Šventoji Dvasia ir pavadinimui pasiūlė asociatyvų žodį – simfonija! Tai jau gerokai platesnis terminas. Simfonija – kaip gyvenimas, kuris apima viską, aprėpia ir dvasios, ir simonijos dalykus. Tai gyvenimas, kuriame viskas suderinta ir viskas susiję.

Rūkalų saugotojai

Dirbu vienoje Čikagos apsaugos kompanijoje. Saugau objektus. Tą naktį mūsų buvo daug, budėjome vienoje didelėje spaustuvėje. Spausdino vertybinius popierius – kuponus cigaretėms gauti. Siunčia žmogui viena ar kita cigarečių kompanija kuponą dovanų – porai, keliems pakeliams cigarečių gauti arba ir visam blokui (dvidešimčiai pakelių). Tokios dovanos paprastai teikiamos tiems, apie kuriuos sužinota, kad jie metė rūkyti, bet kartais jas kaip paskatinimą gauna ir šiaip pastovūs klientai ir net atsitiktiniai adresatai. Tikslas aiškus – reklama su gundymo elementu. Tai viena iš kovos už rūkymą formų, kuriomis susirūpinusios rūkalų gaminimo įmonės. Tokiai reklamai išleidžiama milijonai dolerių, bet juk viskas atsiperka, ir su kaupu.

Visi darbininkai ten meksikiečiai, tai pigi darbo jėga. Jiems užmokesčio daug nereikia, ir visiems gerai. Toliau viskas kyla subordinaciniais laipteliais aukščiau. Apsauginiai gauname jau šiek tiek daugiau, įmonės inžinieriai dar daugiau, vadovybės uždarbį galima kelti kvadratu ir t. t. Ir spaustuvė tik dūzgia. Mūsų, apsauginių, funkcija yra saugoti, kad tie meksikiečiai nepasisavintų tokių svarbių kuponų.

Vaikštome tarp darbininkų, pasišnekame su kitais apsaugininkais, pažindinamės – esame surinkti iš dviejų skirtingų kompanijų, šiek tiek skiriasi ir mūsų uniformos, šiaip panašios į policininkų. Dauguma apsauginių, kaip ir aš, irgi imigrantai – iš Rusijos, Ukrainos, Lietuvos. Todėl visiems mums būdingas senas „sovietinis užgrūdinimas“. Žinome, ką reiškia nušvilpti iš valstybės, ir žiūrime į tai abejingai. Čia mes greičiau solidarizuojamės su darbininkais nei su darbdaviais. Tad vaikštinėdami dairomės daugiau į padanges arba į mergas – yra visai neblogai atrodančių tų meksikių, kaip kad lietuviai jas pavadiname. O kuponų reikalai mus jaudina mažiausiai.

Pasitaiko tarp apsauginių ir grynų amerikiečių. Dažniausiai tokioje tarnyboje dirba studentai ir pensininkai. Nes algos čia palyginti mažos, galinčios tenkinti tik imigrantus.

Įsikalbėjau su vienu tokiu pensininku. Ar maža pensija? – klausiu. Ne, užtenka, sako jis, bet gyvenąs vienas, nusibosta fotely kiurksoti ir į televizorių spoksoti. Norisi tarp žmonių pabūti, tai ir dirba – stumia laiką savo malonumui. Bet ir jis, pastebėjau, į tuos meksikonusžiūri formaliai. Kai žmogus senas, kai jau gyvenimo matęs, į daug ką numoja ranka, mato dalykus aiškiai ir pagaliau atsigręžia į žmogų. Šiuo atveju tai reikštų nusigręžti, kai pamatai, kad kažkas taikosi kažką nugvelbti...

Iš tikrųjų situacija kiek kitokia. Tikrai nemačiau, kad kažkas čia bandytų vogti tuos kuponus. Stebėjau žmones, bet ne kaip potencialius vagis. Tiesiog įdomu, man tai svetima, nepažįstama kultūra. Meksikiečiai šiaip draugiški, paprasti žmonės, visada paslaugūs. Absoliuti dauguma jų praktikuojantys katalikai ir tas pozityvusis religinis įspaudas gana ryškus: jie iš tikrųjų siekia ir elgtis, ir gyventi dorai. Tačiau spaustuvė – ne bažnyčia, čia žmones reikia vertinti kitaip – pagal primestas aplinkybes. Jų ganytojai čia esame mes – apsauginiai. Saugome meksikiečius nuo pagundos, tačiau iš tikrųjų saugome kur kas didesnę vertybę už žmogų – finansinį kapitalą, jeigu taip galima pavadinti visą šį reikalą.

Mes turime elgtis pagal instrukciją, kuri moko, kad su darbininkais bendrauti reikia mandagiai, bet šaltai ir formaliai, o vertinti visus budriai!.. Išeina, kad turime žvelgti į žmones kaip į potencialius nusikaltėlius. Bet žmogų vertinti pagal instrukciją nėra taip paprasta. Tiesa, su meksikiečiais nebendravome visai (pirmiausia trukdo kalbos barjeras – retas kuris jų supranta angliškai). Tačiau buvo nesmagu jaustis cerberio kailyje. Pažvelgia į tave meksikietis, ir kažkodėl jautiesi kaltas...

Bet vienas toks tikslus instrukcijų vykdytojas tarp mūsų vis dėlto buvo. Toks senas amerikietis iš kitos kompanijos. Visi sutikome, kad jis kuoktelėjęs, bet užtat idealus apsauginis. Jis turėjo ypatingą aukštesnį laipsnį – galėjo kontroliuoti kitus, eilinius apsauginius. Jis pats jautėsi kaip kare: visi jam čia vagys, visi priešai, reikia būti akylam, skaičiuoti tuos kuponus – vis iš naujo, ir nuolatos zylioti apie meksikiečius (vietoj kavučių ir rūkymo pertraukėlių). Kolegas, mačiau, tai gerokai slėgė, bet mano kompanijai galios jis neturėjo. Jo mėgstamiausia frazė buvo double checking (dvigubas patikrinimas), o mėgstamiausias užsiėmimas – rašyti skundus valdžiai. Skundė savus apsauginius dėl jų neva aplaidumo, nors kuponų trūkumo niekada taip ir nebuvo nustatyta. Tačiau vagys jam vis viena vaidenosi. Visa laimė, kad pati apsaugos kompanijos valdžia žinojo tą tipą, jo skundus ignoravo, bet vis tiek nemalonu.

Tos kompanijos apsauginių svajonė buvo atsikratyti karą žaidžiančio puskvailio senio. Gal šis tikėjosi kokio ordino, bet valdžiai, laimė, rūpėjo tiesiog jį atleisti. Tik nėra paprasta atleisti iš darbo žmogų, kai jis taip stropiai vykdo savo pareigas. Sovietai tokias problemas spręsdavo tinkamu įkyraus darbštuolio įvertinimu: paaukštindavo jį pareigose ir pasodindavo į kokį beprasmį biurokratinį kabinetą – tegul ten sau spokso į savo ordiną... Kaip šį reikalą išsprendė amerikiečiai – nežinau, man tai buvo tik laikinas darbas, epizodiškas pabendravimas su kolegomis iš panašios kompanijos.

Narkotikai

Kukli mano patirtis cigarečių kuponų spaustuvėje nebuvo vienintelis susidūrimas su kvaišalų imperija. Kur kas įspūdingiau buvo pasidairyti po realaus narkotikų verslo užkaborius.

Teko kartą padirbėti viename iš Čikagos rajonų, aprūpinančių miestą narkotikais. Eiliniai žmonės ten kojos paprastai nekelia, Čikagoje gal tai pats baisiausias rajonas, užtat įdomiausias. Mano darbas ten – vonių restauravimas viename daugiaaukščiame name, kuris visas buvo restauruojamas pagal bendrą narkomanų reabilitacijos programą. Namą valdžia paskyrė gyventi tiems, kurie sieks gyventi be narkotikų, bandys bristi iš liūno. Todėl bus bent jau pradžioje įkurdinti padoriai atrodančiame, sutvarkytame name.

Tačiau socialinė aplinka – ta pati, vien narkotikų prekeiviai. Būtų baisoka, bet darbininkai ten neliečiami, tad galėjau jaustis saugiai. Štai stovi prieš mane toks tipas – dyleris (narkotikų prekeivis). Vienoje rankoje maišelis baltų miltelių, kitoje – šūsnis dolerių (įsimenantis, specifinis vaizdas). Galima spėti, kad jam už striukės atlapų ar kur už diržo slypi ir pistoletas. Mano rankos irgi užimtos visokiais įrankiais, net ant sprando apsivijęs ilgiausią žarną. Kaip gyvenimas? – klausia dyleris, mums prasilenkiant to namo pusrūsyje, kur jis laiko savo turtą. Gūžtelėjau pečiais: nieko gero, bet viskas OK! Jis netikėtai irgi atsiduso: visi mes čia vargstame, suknistas gyvenimas... Štai viską turėsiu atiduoti tiems, – mostelėjo galva aukštyn, – o man kas belieka?.. Kaip ir man, – pritariau. Abu solidariai pakeiksnojome savo valdžias...

Užvažiuoja į tą rajoną automobiliai ar šiaip koks žmogėnas atsėlina, savo mašiną kur atokiau palikęs. Greiti sandėriai pakampiuose ir kaip nieko nebūta. Narkotikų prekeiviai visi tipiški – tamsiai apsirengę, apskretę. Bet apie savo prekes šūkalioja drąsiai, nors gal ne taip, kaip turguje. Tiesiog stypinėja susigūžę ratais arba stovi koks kaip stulpas vietoje ir niūniuoja garsiai tarsi giesmę narkotiko pavadinimą. Jei kas – dainuoju! Kas neleis? – demokratija... Dyleriai iš tų vietų išnyksta tik tada, kai pasirodo policijos mašina. Ši paprastai ilgai neužsibūna, kelias minutes pasisukinėjusi dingsta, ir vėl valandą kitą būna ramu. Viskas čia vyksta ramiai, tvarkingai, kaip gerai sureguliuotas mechanizmas.

Kolegos amerikiečiai darbininkai tikino mane, kad viskam diriguoja bosai, kurie sėdi per daug aukštai, kad būtų galima ką nors pakeisti. Prie jų neprieisi, o bandysi – pražūsi. Taip, ko gero, yra visame pasaulyje, ir nebūtinai tai reiškia, kad valdžioje sėdi nusikaltėliai. Pati valdžia yra valdoma sistemos, kurios esmė – teikti pasiūlą bet kokiai paklausai. Nes tik taip daromi pinigai, tik taip stiprėja valstybės finansinė galia.

O žmonės laisvi rinktis, ko jiems reikia. Štai vienam mano kolegai iš tos vonių restauravimo kompanijos – jaunam vyrukui amerikiečiui su lietuviškai skambančia pavarde, nors pagal tėvus save laikančiu lenkų kilmės, – vis dėlto prireikė narkotikų. Buvo toks saikingas vartotojas, iš išvaizdos net nepasakysi, kad narkomanas. Amerikoje tokių nemažai. Dauguma tenkinasi vadinamosios žolės rūkymu. Ji ypač populiari mokyklose. Kai kas jos net narkotiku nelaiko, bet legaliai jos irgi negausi. Tenka baladotis nežinia kur. Štai tas kolega ir nusibaladojo. Ne į šį, į kitą panašų rajoną – ir dingo. Paliko verkiančią žmoną (ką tik vedęs buvo) ir tėvus. Aišku, kad žuvo, tik jo kūno tada surasti nepavyko. Tėvams tai jau antras žuvęs sūnus (ir paskutinis). Pirmasis nukautas kažkur kare...

Šioje istorijoje įstabu tai, kad to jaunuolio tėvai ilgai gyveno viltimi. O telefono skambutis, pranešęs apie sūnaus lavono atradimą, suskambo po kelerių metų per sūnaus gimimo dieną. Kai ant stalo degė žvakė, kai motina mąstė apie savo keistą, labai sukrėtusį praeitos nakties sapną (apie kurį rašė to meto Či-kagos dienraščiai): kažkas pabeldžia į duris, motina jas atidaro – ir stovi prieš ją sūnus... Tą vakarą tėvai ir sulaukė policijos skambučio.

Jų sūnų nušovė kažkoks narkotikų verslo veikėjas ir užkasė statomo namo pamatuose. Žudiko net areštuoti nereikėjo – jis jau eilinį kartą sėdėjo dėl savo verslo. Žmogžudystės išaiškinimas ilgesniam laikui pertraukė jo veiklą, bet ta pertrauka ne amžina. Iš esmės juk niekas nesikeičia. Narkotikų gauti ne problema, ko gero, jokioje pasaulio šalyje, o ypač toje, kur klesti kapitalizmas. Vienintelė problema gali būti tik pinigai. Doru darbu narkotikams neuždirbsi, tad pats tinkamiausias narkomanams lieka kriminalinis pinigų prasimanymo kelias...

Galima tikėtis, kad ateityje visuomenė atsisakys kvaišalų. Vis dėlto jie naikina žmogaus sveikatą, trumpina gyvenimą, žudo žmones ne vien kulkomis, kurios čia taip pat dažnai skraido. Ieškoma pakaitalų, bandomi nestiprūs narkotikai, tabakas be nikotino, alkoholis be laipsnių. Vyrams sugalvoti net parsiduodančių moterų pakaitalai – pripučiamos ar sintetinės lėlės... Svarbiausia, kad nebūtų fiziologinės kūno destrukcijos.

Bet, deja, dvasinė ir moralinė asmens žudymo ar žudymosi problema išlieka ta pati. Kad ir įvertinus reklamą – masių sąmonę labiausiai veikiančią ekonominę priemonę. Juk reklama funkcionuoja ne kaip informacijos veiksnys, kad jos turinį būtų galima apmąstyti blaiviu praktiniu protu. Tai stipri manipuliacijos priemonė, tikslingas iracionalių motyvų infiltravimas į žmogaus sąmonę. Tarkime, renkasi vaikinas motociklą – kokį pasirinkti iš visos įvairovės, kai trūksta praktinių žinių ir blaivaus proto? Žinoma, jo akys nukryps į tą modelį, kurį reklaminiame skyde apžergusi pusnuogė gražuolė. Tai toks klastingas laimės pažadas, nedidelė narkotikų dozė, pateikta efektingu vizualiniu pavidalu. Arba galima vartotojui kirsti ir per kitas jusles: naujo automobilio reklama pradedama nuo šokolado vaizdinių – paragauk, koks jis saldus! Reikia, nereikia to naujo automobilio – tas klausimas blėsta ar net visai neiškyla, nes viską nustelbia stiprus pojūtis – saldu! O daikto naujumas ir net jo kaina – jėga!

Kaip uždrausi narkotikus, jeigu jų poveikis jau įkeltas į žmogaus sąmonę ar net pasąmonę. Nelabai net svarbu – kokie tie narkotikai, kokia jų žudymo galia, svarbu, kad veikia.

Ir taip veikia visa sistema – nuo aukščiausių finansinių struktūrų iki gatvėse besišlaistančių narkodylerių, sistemos vargetų.

Sektantas

Buvo ir dar viena įdomi asmenybė toje rūkalų kuponus spausdinančioje spaustuvėje. Toks jaunas vyrukas ukrainietis, kolega apsauginis. Šventas kažkoks – nerūko su kitais, net kavos negeria nustatytų pertraukų metu. O kai kalbiesi su juo, jis štai klausosi, bet staiga jo akys ima ir pastyra, ir žvelgia kažkur į tolį blizgėdamos. Tada supranti, kad jis kažkur kitame pasaulyje, o tavęs paprasčiausiai negirdi. Po kurio laiko atsipeikėja: taip taip, aš klausau...

Vartoji narkotikus? – pasitaikius progai tiesiai šviesiai paklausiau. Taip, anksčiau vartojau. Dabar ne, – prisipažino atvirai. Dabar jau metęs ir priklauso sekmininkų sektai. Dabar jis kupinas Šventosios Dvasios!

Pasakiau jam, kad esu susipažinęs su jų sekta, tai jį sujaudino ir toliau jis jau noriai pasakojo man savo istoriją. Pasirodo, gimtojoje Ukrainoje jis augo vienas pas mamą, be tėvo. Atitinkamai auklėti padėjo ir gatvė – negeri draugai. Buvo įtrauktas į narkomanijos liūną. Motina ilgai vargo su juo – įvairūs gydymo kursai, reabilitacijos. Padėdavo, bet laikinai. Sūnus vis atkrisdavo, grįždavo į savo palaimingąją būklę. Ir pagaliau kažkas patarė motinai „apiforminti“ sūnų į sekmininkų sektą – joje nustojama būti narkomanais. Ir geriausia tai padaryti būtų Amerikoje, nes ten tos sektos klestėte klesti. Kaip tik tokiu tikslu jie ir emigravo į JAV. Sūnus įsijungė į sektą ir visos narkomanijos problemos baigėsi. Sūnus tapo šventas.

Žinojau terapinę tos sektos ypatybę (ten taip pat galima sėkmingai atsikratyti ir alkoholizmo, ir rūkymo). Bet mane nustebino, kad tas jaunuolis savo sektą atvirai vertino medicininiu požiūriu, ne vien religiniu. Šiaip jau sektantams tai neįprasta. Jis man net nepiršo savo tikėjimo, sutikdamas, kad sveiki žmonės gali apsieiti ir be jų bažnyčios. Vadinasi, jis iš esmės liko pasauliečiu. Bet tokia praktiniu motyvu grindžiama būsena jam buvo pavojinga, netvari, todėl kaip galėdamas gyriau jų sektą, linkėjau laikytis joje iki galo. Kol kas jis ir nežadėjo iš jos dingti, buvo tarsi apžavėtas naujų patyrimų. Ir kai susimąstydavo žvelgdamas kažkur į tolį, kartais jam ilgesingai išsprūsdavo: o, kad tu žinotum, kaip nuostabu būti apimtam Šventosios Dvasios!.. Taip, taip, – sutikdavau, – gero niekada nebūna per daug...

Jo patirtis liudijo, kad narkomanijos problema slypi pirmiausia žmogaus psichikoje. Fizinė priklausomybė – jau antrinis reiškinys. Narkomanas – tai žmogus, kuris pirmiausia susirūpinęs savo vidine būsena, jam labai svarbu, kaip jis ir ką valgys ar nevalgys, ką tą ar aną darydamas pajaus, o ko – ne. Tai gali būti malonumų siekimas, bet nebūtinai. Svarbiausia čia – užaštrintas dėmesys savo jausenoms. Tai egocentriško tipo asmenys, ir nors jie gali sudaryti geručio, mielo žmogaus įvaizdį, iš tikrųjų jų gerumas susipynęs su abejingumu, nes tos asmeninės vidinės problemos užgožia jiems absoliučiai viską, jos tampa svarbiausiu dalyku gyvenime. Kol tokio žmogaus narkotikas susideda iš miltelių – jis tik jais ir rūpinsis. Pakeitus tuos miltelius į kažką kitą – atitinkamai pakreipiama ir rūpesčio kryptis. Tačiau visada tai bus individo kryptis į save, į savo vidaus kažin kokius reikalus, kažin kokias painias jausenas...

Iš vienos pusės, tai kaip ir krikščioniškosios askezės priešingybė, iš kitos, – narkomanu galima laikyti ir patį rimčiausią asketą. Juk šis irgi tariasi esąs arčiau dangaus, itin susirūpinęs tą dangų pajausti jau dabar, bet kokiomis priemonėmis. Badavimai, savęs plakimas ar kitoks kankinimasis, tiesiog pasaulio išsižadėjimas – visa tai leidžia pasiekti aukščiausią geidžiamą tikslą – dangišką ekstazę. Sektos siūlo lengvesnį kelią: geidžiamą ekstazės būseną galima pasiekti ir įvairiais šamaniškais veiksmais. Giesmėmis, šokiais, šūkaliojimais iki pasiutimo – štai jums ir transas!..

Modernus pasaulis siūlo dar paprastesnę priemonę. Tai tiesiog narkotikai. Bet už tokį dangų – be dvasinių pastangų ir vargų, tenka skaudžiai sumokėti. Narkomano kūnas ilgai ir netraukia, suyra nuo tų dangiškų malonumų. O jeigu nenori alinti savo kūno – štai tau dangiškasis „vaistas“ – religinės praktikos, kurios ir padės kompensuoti gyvenimo džiaugsmo trūkumą.

Dvasinė religinio tipo narkomanija neabejotinai mažiau žalinga nei cheminiai narkotikai, tai žmogui bent jau leidžia išlikti aukštesniame kultūros lygmenyje. Fundamentalių religijų atstovai remiasi tradicija, modernių – naujomis religinėmis teorijomis, net filosofijomis. Bet tikslas vis vien tas pats – tempti dangų žemėn, užpildyti apžavais žmogaus gyvenimo tuštumą...

Sekmininkai

Su ta sekta man teko susipažinti dar kažin kada sovietų laikais Vilniuje. Tada ji buvo uždrausta kaip žalojanti žmonių psichiką. Ir iš tikrųjų: sveiki žmonės ten kiek pakvaišta, ima „kalbėti kalbomis“, – t. y. vapalioti kažką, ko nei jie patys supranta, nei Dievui tai reikalinga. Ta ypatybė vadinama glosolalija – gebėjimu kalbėti visomis pasaulio kalbomis, nors tų kalbančiųjų niekas nesupranta. Tačiau tikima, kad kas Šventosios Dvasios apšviestas, tas supras. Ir supratęs jau ims kartu kalbėti bendra kalba – t. y. savaip, sekmininkiškai garbinti Dievą.

Dar juos vadina penkiasdešimtininkais, nes Šv. Dvasia išsiliejo susirinkusiems apaštalams ant galvų penkiasdešimtąją dieną po Jėzaus iškeliavimo. Katalikams tai Sekminių šventė. Laikoma, kad tai Bažnyčios, kaip institucijos, gimimo diena. Apaštalai tada ir pajutę tą Šv. Dvasios poveikį. Nepašvęstoji publika apaštalus įvertino kaip saldaus vyno apsigėrusius, bet šie patikino: jie esą Šv. Dvasios kupini.

Gerai pamenu tą įspūdingą gruodžio vakarą. Tada dar studentas su draugu kursioku dviese leidomės į sekmininkų pamaldas. Turėjome adresą – kažkoks privatus namas tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, lyg S. Batoro gatvėje. Vykome miesto autobusu, dairėmės pro langus, nelabai žinodami, kur išlipti. Buvo jau tamsu, nematyti nei namų, nei tuo labiau jų numerių. Vien miškai aplinkui.

Mūsų dėmesį patraukė kartu važiavusi grupelė autobuso keleivių. Negalima sakyti, kad jie tarp savęs pažįstami, bet kažkas juos lyg vienijo. Tuo labiau kad ir išlipo jie visi kartu vienoje tokioje nykioje stotelėje. Pasidalijome su draugu įspūdžiu – keisti žmonės, jų visų akys kažkaip keistai blizga. Ir išlipo visi kartu... Taigi čia ir bus tie sektantai – susiprotėjome! O mes tą stotelę kaip tik pravažiavome. Ne bėda, išlipome kitoje ir sugrįžome pėstute. Nuošaliau nuo kelio, arčiau miškingo šlaito matėsi vieniša troba, pro kurios langus skverbėsi šviesa. Kai atėjome, pamaldos jau buvo prasidėjusios. Įleido mus laisvai, be jokių teiravimųsi. Jeigu jau čia atėjai, vadinasi, esi savas.

Pirkios viduje dideliame kambaryje buvo susigrūdę, suskaičiavau, apie aštuoniasdešimt žmonių. Įvairaus amžiaus, taip pat keletas šeimų su mažais vaikais. Bet visi susirūpinę tokie, prislėgti, lyg nelaimingi. Tik blizgančios akys teikė vilties, kad tie rūpesčiai gal tuoj nuslinks. Vienas kitas ten pagrojo gitara, padainavo – gražiai, jausmingai. Bet jų dainos labai jau paprastos, primityvios, užstalės lygmens, kelių elementarių akordų. Na, svarbu, svajingos. Ir visos, aišku, apie meilę Jėzui.

Pagrindinė jų apeigos dalis – išpažintis. Ji bendra, visuotinė ir vieša. Paskelbus šios apeigos pradžią, salė sujudo, sukruto visi klauptis. Tyliai, pusbalsiu kiekvienas ima sakyti savo nuodėmes su maldavimu pasigailėti. Kai nuodėmes išpažįsta visi kartu, tai ir nesuprasi, kas ką murma, o ir niekas kitų nesiklauso, visi savimi užsiėmę – kreipiasi į Jėzų. Tas visuotinės išpažinties intensyvumas palaipsniui auga, stiprėja. Atgailaujantieji kalba vis garsiau ir garsiau, su vis stipriau reiškiamomis emocijomis. Kumščiais mušamasi į krūtines, paskui rankos pradeda kilti aukštyn, akys stipriai užmerktos arba, priešingai, smarkiai išplėstos, kai kurie balsu rauda. Tas jų kalbėjimas, nors ir taip nesuprantamas, ima virsti kažkokiu neaiškiu, nerišliu garsų srautu. Pagaliau viskas išsilieja į bendrą klyksmą – tikra masinė isterija. Kaip baisiai visi nuodėmingi! Jau ėmiau bijoti – dar kiek, ir pats pradėsiu kaukti. Bet staiga – galingas pamaldas vedančiojo pastoriaus mostas nuo scenos, – specialiai įrengto paaukštinimo pirkios gale. Jo balsas visus perrėkia: jums atleista! Štai nužengia Šventoji Dvasia!.. Publika akimirkai nuščiūva, ir tada įvyksta staigus visuotinis atsipalaidavimas, visuotinė euforija. Toks pat, bet jau džiaugsmingas mosikavimas rankomis, tos pačios, bet jau laimingos ašaros, balsai jau nebe atgailą rėkiantys, bet padėką Dievui šaukiantys ir t. t. Akys visai apspangusios nuo palaimos, ir jau galima suprasti, kad Šventosios Dvasios energijos jie pasikrovė ilgam...

Išgyvenimai panašūs į kolektyvinį lytinį aktą, tikras dvasinis orgazmas. Bet paskui vis dėlto žmonės susikaupė. Pastorius sakė pamokslą. Klausėsi visi jo įdėmiai, tačiau su savotiškais maldos pobūdžio protrūkiais. Kiekvieną kartą, kai tik išgirsta tariant Jėzaus vardą, daugelis instinktyviai, kaip kokio sąlyginio reflekso veikiami, išrėkia specialią liaupsę – Jėzaus vardo pagarbinimą. Koks reikšmingas tas vardas! Tuo labiau – Jėzaus misija.

Įstabu tame pamoksle buvo tai, kad kalbėta apie Jėzaus nukryžiavimą ir sustota ties reikšmingu klausimu: ką mes dabar darome, matydami nukryžiuotą Jėzų? Ir visa pirkia po eilinio Jėzaus pagarbinimo, rodėsi, tarsi tikrai mato prieš save Nukryžiuotąjį – visi susirūpinę laukia atsakymo. Ką mes darysime, – primygtinai kartoja klausimą pastorius, – mieli broliai ir seserys, matydami prieš save kruviną, sumuštą, kenčiantį ir mirštantį Jėzų?! Štai jis ir miršta! – ar imsime dabar verkti, raudoti?

Ir čia pat pastorius paneigia šį netikusį sprendimą jau garsiai šaukdamas: mes matome Nukryžiuotąjį ir mes džiaugiamės!.. Mes verkiame ne liūdesio, bet džiaugsmo ir padėkos ašaromis, nes jo mirtis atnešė mums išgelbėjimą ir suteikia mums Šventosios Dvasios... Ir t. t., ir pan. Svarbiausia – džiaugtis! O visokie žmogaus liūdesiai ir gyvenimo rūpesčiai yra tiesiog nuodėmės, netikusi dvasinė būklė, kuri štai atitaisoma per tas reikšmingas pamaldas. Ir visa pirkia vėl pratrūksta džiaugsmo ovacijomis, vėl laimė patiriama kone iki ekstazės.

Taigi, stebuklų pasaulyje nebūna. Ir apie narkomanus, deja, ko gero teisingai sakoma: buvusių narkomanų nebūna... Tačiau religinis cheminio narkotiko pakaitalas, be abejo, pozityvus veiksnys. Bent jau kūną turime sveiką, nyksta ir paprastų narkomanų keliamos kriminalinės problemos.

Po tų pamaldų dar kiek pabendravome su publika. Paprasti, draugiški, nuoširdūs žmonės. Tikros Kristaus avelės, kaip ir visi pasaulio sektantai. Nors šiaip jų religinis mokymas įpareigoja visus ne jų bendruomenės žmones vertinti kaip pražuvusius. Manau, tai ne vien religinis fanatizmas, gal labiau psichologinis poreikis. Kad ir kaip ten būtų, sektos vis dėlto susideda iš daugiau ar mažiau asocialių sluoksnių, iš gyvenimo autsaiderių, mažamokslių ir panašių nuskriaustųjų. Ir tokiems nelaimingiesiems dovanojama tikra psichologinė kompensacija: jie priklauso sektai, kuri stovi visa galva aukščiau už visus kitus žmones, kuri aukštesnė už visą nuodėmingąjį pasaulį. Užguitas žmogus pagaliau pasijaučia visavertis, iškilęs virš savo buvusios aplinkos, kurioje jis anksčiau tebuvo nulis. Užtai dabar jis yra viskas! Ir svarbiausia – jis yra reikšmingas pats sau.

Kad ir kokie keisti mums atrodytų tie sekmininkai, bet reikia sutikti, jog jie kone idealiai atitinka „Apaštalų darbų“ knygoje aprašytą Šventosios Dvasios atėjimą. Atitinkamai jie turėtų būti laikomi nuosekliausiais krikščionimis (save jie tokiais, be abejo, ir laiko). Kitas klausimas, kiek toje Jėzaus istorijoje dieviškos pompastikos ir kiek tikros žmogiškos patirties? Bet kaip tik su tokiais klausimais atsidurtume arčiau erezijų pavojaus, kurio visai nebijo palaiminti dangaus vaikai sekmininkai.

Amerikoniškieji ganytojai

Iš tikrųjų sekmininkus sieti su pirmųjų krikščionių bendruomenių dvasia nelabai galima. Šios sektos religinės praktikos ištakos siekia tik XVIII amžių, o konkrečiai – sekmininkų sekta susikūrė tik praeito šimtmečio pradžioje JAV. Atitinkamai jos vietą ir statusą bendrame sociume geriausiai įvertinti galima stebint būtent JAV sekmininkus.

Amerikoje nėra populiaru ką nors įvardinti sektos sąvoka. Sektų čia daug, ir visos viena kitai nenusileidžia skaitlingumu. Čia visi lygūs, visi vienodai traktuojami. Bet kuri sekta tiesiog pristatoma kaip bažnyčia ar denominacija, kuri irgi nieko nesako. Pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus bažnyčia... Arba – esame Evangelijos skelbėjai...

Kaip tik katalikus šiuo požiūriu galima vertinti kaip esančius arčiau sektantų, nes jų bažnyčios išsiskiria iš bendro religinio JAV konteksto. Pavyzdžiui, kokio šv. Antano ar šv. Juozapo bažnyčia – ar tai nėra ypatingumo ir atskirumo ženklai?.. Na, argumentuojama, kad jie krikščionybės šventieji, bet kaip tik tai ir yra specifinė katalikybės žymė, išskirianti ją čia iš visų kitų krikščionybės formų...

Kiek konkrečiai sekmininkų yra Amerikoje? Klausimas paprastas, bet tikslaus atsakymo nėra. Sekmininkai susiskaldę tarpusavyje dėl kai kurių apeigų ir teologinių niuansų, atitinkamai skiriasi jų denominacijos. Yra sektų, dėl kurių abejojama, ar jos tikrai sekmininkiškos pakraipos. Todėl JAV priskaičiuojamų sekmininkų diapazonas platus: nuo trijų iki trisdešimties milijonų. Amerikietiškais mastais tai nėra itin įspūdinga, šiek tiek atsigriebiama pateikiant pasaulinę sekmininkų statistiką. Manipuliavimas statistika slepia tendenciją parodyti, kiek mūsų daug! O kur daug – ten jau tiesa...

Įvairūs statistiniai šaltiniai nurodo pasaulyje esant nuo maždaug 300 mln. iki 500 mln. sekmininkų. Rekordinis sekmininkų skaičius vis dėlto priklausytų lietuviškajai Vikipedijai – joje konstatuojama, kad sekmininkų pasaulyje yra apie 700 milijonų! Dar kiek, žiūrėk, ir bus visas milijardas...

Apie sekmininkus teko įsikalbėti kartą čia, Čikagoje, su vienu šiek tiek pažįstamu advokatu, senu žydu. Jis tvarkė mano mokesčių dokumentus. Darbo buvo nedaug, bet senis lėtų apsisukimų, kartu radosi laiko ir paplepėti. Jis užvedė kalbą apie religijas, konkrečiai domėjosi kabala (toks žydų mistinis mokslas, bet tiksliau pseudomokslas), siūlė man užsiprenumeruoti kažkokį jų žurnalą. Mandagiai atsisakiau, pasiteisinau daugybe darbų. Magija, okultizmas – man visa tai dvelkia tuo pačiu narkotiku... Bandymas įsikinkyti dvasias.

Kitas reikalas – socialinis religijų vertinimas. Pakreipiau kalbą apie sekmininkus. Pasirodo, jam tai nebuvo terra incognita. Ir jis turėjo savo ruožtu man šį tą papasakoti. Apie vieną savo pažįstamą psichiatrą. Tai garsus psichiatras, užsiimantis net moksline veikla. Bet turintis ir tokį slaptą hobį. Sekmadieniais jis pamokslauja sekmininkų bendruomenei! Gydytoju ten nesiskelbia – yra apsiforminęs pastoriumi, o psichiatro etiketė žemintų jo reitingą.

Kam jam to reikia? – paklausiau, – ar ligonių trūksta? Klausimas Amerikoje normalus. Tik šį kartą jis netiko. Tas gydytojas, anot pasakotojo, tikrai sąžiningas, suinteresuotas žmones gydyti, o nepagydomus – stebėti. Kaip tik tokiais nepagydomais jis laikė visą savo parapiją. Be abejo, žmonės ten skirtingi, nevienodas ir jų ligos intensyvumas. Kai kuriems net slapta užvedęs ligos istoriją, pagaliau jam tai mokslinių studijų terpė, medžiaga knygoms. Geriausi rezultatai pasiekiami stebint gyvenimą, o ne vien vizituojant ligonių palatas... Svarbiausia, jis susirūpinęs tuos sektantus išlaikyti bendruomenėje, kitaip jie bus lengvai pažeidžiami – normalus gyvenimas jiems per kietas (mat nuodėmių pilnas – jame nėra Šventosios Dvasios).

Deja, ne visi pastoriai tokie ypatingi ir sąžiningi. JAV gausu šios sektos pakraipų pastorių, kuriuos tiksliau būtų galima įvardyti netgi nusikaltėliais. Jie ne gydo žmones, bet atvirkščiai: piktnaudžiaudami hipnoze gilina jų dvasios ligas. Mases užhipnotizuoti paprastai būna netgi lengviau nei atskirą individą. Tuo labiau kad sektose visi kaip tik to ir trokšta. Masinei hipnozei padeda prieš seansus sakomi pamokslai, kurie dar dėl jų savotiško isterinio pobūdžio atlieka paruošiamosios procedūros vaidmenį. Užhipnotizuotieji krenta žemėn, rėkia, blaškosi, tąsomi konvulsijų. Laikoma, kad taip išvaromi velniai. Pasitaiko, kad ir liga kokia kuriam nors praeina, bet visada tik afekto principu – laikinai, tam kartui. Ligos po to sugrįžta, ir net paūmėjusios. Pastoriai tai aiškina žmonių nuodėmingumu, jie nuolat kalti prieš Dievą – todėl ligos ir atsinaujina... Kartu su jomis kyla ir poreikis būti užhipnotizuotam, tai jau tikra narkotinė priklausomybė nuo savo „daktaro“. Taip tos bendruomenės klesti, plinta...

Patys pseudopastoriai savo veiklą vertina, suprantama, ne mediciniškai. Tai esą stebuklai, o jie – šventi Dievo tarnai. Jų apeigos – jokia hipnozė, o pats tikriausias Šventosios Dvasios veikimas per šventą pastoriaus asmenį, – skelbia vienas toks apie save viešai per televiziją. Šventų pastorių čia tikrai pakanka, yra ir itin pasižymėjusių, o labiausiai žymūs tie, kurie tituluojami milijonieriais.

Internete galima rasti vaizdo medžiagos, kaip tokie pastoriai varžosi tarpusavyje – kuris vienu kartu užhipnotizuos daugiau žmonių. Hipnozės (t. y. Šv. Dvasios) seanso metu pastorius staiga kažką garsiai sušunka, kad velniai išsilakstytų, ir pusė salės apalpę krenta ant grindų. Kuo daugiau žmonių vienu kartu išverčiama iš koto – tuo šventesnis pastorius.

Vienas toks jų čia yra itin aršus, net viešai grasinęs per televiziją savo kritikams: tokią jo veiklą kritikuoti leistina, tegul, čia laisva šalis. Bet dar yra ir teisė! Tad kritikuokite, bet be vardų! – reikšmingai įspėjo.

Reikia pasakyti, jo bauginimas turi prasmę. Vardo paminėjimas gali diskredituoti asmenį ir pakenkti jo šventam verslui. O šio pastoriaus advokatai jo kritikus tiesiog gyvus suėstų, nes jis bene pats turtingiausias iš visų JAV pastorių. Savo bendruomenei jis yra tikras dievas, bet, keista, ne savo žmonai... Ši jį pasiuntė po velnių – išsiskyrė. Tai istorija jau iš laikraštinių blevyzgų srities, bet vis tiek daug ką leidžia suprasti.

Taigi išvyko tas dievas su savo jaunute sekretore misijoms į Europą. Gerokai joje užtruko, o žmona sugebėjo iššnipinėti maršrutą. Pasirodo, tos misijos vyko kažkodėl vien kurortinėse vietose, ir viešbučiuose pamokslaujanti porelė įsikurdavo viename kambaryje, o ne dviejuose, nors pastorius milijonais aptekęs... Nežinau, kaip jis savo bendruomenėms nušvietė žmonos pyktį, gal kad ją velnias apsėdo... Bet oficialiai jis tai paaiškino žmonos mažatikyste. Dievais reikia tikėti bet kokiu atveju – juk jie šventi.

JAV parlamente yra ir viską suprantančių žmonių, kurie reikalauja uždrausti tuos piktybinius hipnozės seansus, nes sekmininkų praktika ne gydomoji, bet destruktyvi, nors ir labai pelninga. Tačiau JAV Temidė taip jau surėdyta, kad, norint susilaukti teisingumo, pirmiausia reikia nurungti oponentą savo milijonais. O kas nurungs tuos pastorius? Ypač jeigu jiems už nugaros yra ne tik milijonai, bet dar ir pati Šventoji Dvasia...

Mūsų publikacija

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“). Iš pradžių menininkė visiškai nusirengė. Paskui nuėjo prie galinės galerijos sienos ir pritvirtino savo nuotrauką, aprėminusi ją penkiakampe žvaigžde. Tada žengė prie balta staltiese dengto stalo, ant kurio buvo butelis raudonojo vyno, stiklainis medaus, krištolo taurė, sidabro šaukštas ir rimbas. Atsisėdusi prie stalo, ji paėmė stiklainį ir sidabro šaukštą. Pamažu kabino medų, kol ištuštino visą stiklainį – suvalgė kilogramą medaus. Paskui įsipylė į krištolo taurę raudonojo vyno ir gėrė, lėtai gurkšnodama. Gėrė tol, kol nei butelyje, nei taurėje neliko nė lašo. Tada dešine ranka sutraiškė taurę. Delnas paplūdo krauju. Abramović atsistojo, nuėjo prie sienos su nuotrauka. Nugara į sieną, veidu į žiūrovus, ji skutimosi peiliuku išsiraižė ant pilvo penkiakampę žvaigždę. Pasruvo kraujas. Tada čiupo rimbą, atsiklaupė po nuotrauka nugara į žiūrovus ir pradėjo save plakti. Ant nugaros iššoko kruvini rumbai. Galiausiai ji atsigulė išskėtusi rankas ant kryžiaus, sudėlioto iš ledo luitų. Prie lubų pritvirtintas elektrinis šildytuvas buvo nukreiptas į Abramović pilvą. Šildoma žvaigždė vėl pasruvo krauju. Menininkė nejudėdama gulėjo ant ledo luitų, ir buvo akivaizdu, kad ketina tęsti kankynę, kol šildytuvas ištirpdys ledą. ant ledo kryžiaus, nemėgindama nutraukti kankynės, išgulėjo pusvalandį – kol kai kurie žiūrovai nebeištvėrė jos kančios. Pribėgę prie ledo luitų, jie stvėrė menininkę, pakėlė nuo kryžiaus ir išnešė. Šitaip užbaigdami performansą.

Performansas truko dvi valandas. Per tas dvi valandas atlikėja ir žiūrovai sukūrė įvykį, neįsivaizduojamą, juolab nepateisinamą nei vaizduojamųjų, nei vaidybos menų tradicijų, konvencijų ir standartų. Viena vertus, savo veiksmais menininkė nepagamino artefakto, nesukūrė kūrinio, kurį būtų galima atsieti nuo jos, užfiksuoti ir perduoti iš kartos į kartą. Kita vertus, atlikdama veiksmus, nieko nevaidino. Elgėsi ne kaip aktorė, vaidinanti dramos personažą, suvalgantį per daug medaus, išgeriantį per daug vyno ir visaip besižalojantį. Jos veiksmai nereiškė, kad kažkoks personažas žalojasi. Priešingai, atlikdama juos, Abramović iš tikrųjų susižalojo pati. Ji kankino savo kūną, ryžtingai nepaisydama jo savisaugos ribų. Prikimšo substancijų, kurios galbūt tonizuoja, skanaujamos mažomis dozėmis, bet neabejotinai sukelia pykinimą ir šleikštulį, vartojamos tokiais kiekiais. Juo keisčiau turėjo atrodyti tai, kad nei menininkės veidas, nei judesiai neliudijo atitinkamų simptomų. Kita vertus, ji taip smarkiai žalojo savo kūną, kad žiūrovui buvo akivaizdu, jog ji patiria stiprų fizinį skausmą. Tiesa, menininkė neparodė nė menkiausio jį liudijančio ženklo, – nedejavo, nerėkė, jos veido neperkreipė skausmas. Ji apskritai vengė kūniškų ženklų, laikomų šleikštulio ar skaumo išraiška, bet ne visada leidžiančių žiūrovui užtikrintai nuspręsti, ar jis susidūrė su tikrai jaučiamo skausmo išraiška, ar tik su vaidinamu skausmu. Menininkė tik atliko regimus jos kūną keičiančius veiksmus – kimšo į jį medų, pylė vyną, akivaizdžiai jį žalojo, – bet jokie išoriniai ženklai neatskleidė, kokias vidines būsenas sukėlė šie veiksmai.

Šitaip žiūrovas susidūrė su gluminančiomis, be galo trikdančiomis, taigi ir kankinančiomis aplinkybėmis, kai netenka galios iki šiol buvusios savaime suprantamos normos, taisyklės ir garantijos. Lankantis galerijoje ar teatre, tradiciškai galioja taisyklė, kad lankytojo vaidmuo – būti stebėtoju ar žiūrovu. Galerijos lankytojas apžiūrinėja rodomus kūrinius atsitraukęs didesniu ar mažesniu atstumu, niekada jų neliesdamas. Net didžiausio jaudulio ir užuojautos apimtas teatro lankytojas irgi niekada nesikiša į scenos įvykius, nors ten vienas personažas (pvz., Otelas) ketina nužudyti kitą (Dezdemoną), nes gerai žino, kad žmogžudystė tėra vaidinama, kad Dezdemoną vaidinanti aktorė galiausiai išeis priešais uždangą ir mandagiai nusilenks drauge su aktoriumi, vaidinančiu Otelą. Kasdieniame gyvenime galioja priešinga taisyklė: kai kyla grėsmė kam nors susižaloti ar sužaloti kitą, būtina bemat įsikišti, – nebent toks įsikišimas pavojingas tavo paties kūnui ar gyvybei. Kokiai taisyklei turėjo paklusti Abramović performanso žiūrovas? Visiškai akivaizdu, kad menininkė iš tiesų susižalojo ir ketino toliau tęsti kankynę. Pamatęs tokius dalykus kokioje nors viešoje vietoje, žiūrovas veikiausiai ilgai nedelsdamas įsikištų. O čia? Ar iš pagarbos menininkei nereikėtų jai leisti atlikti visko, ką yra sumaniusi? Antraip ar nerizikuojama sunaikinti jos „kūrinio“? Kita vertus, ar ramus stebėjimas, kaip menininkė pati save žaloja, suderinamas su žmoniškumo dėsniais, su žmogiška atjauta? Gal menininkė norėjo primesti žiūrovui vojeristo vaidmenį? O gal atlikti testą, išsiaiškinti, ką dar ji turi ištverti, kad žiūrovai panorėtų užbaigti matomas kančias? Kas čia vyko?

Abramović sukūrė aplinkybes, verčiančias žiūrovą svyruoti tarp meno ir kasdienybės normų ir taisyklių, tarp estetinių ir etinių postulatų. Taigi sukėlė krizę, neįveikiamą visuotinai pripažįstama elgsena. Pirmiausia žiūrovai reagavo kaip tik tais fiziniais ženklais, kurių vengė atlikėja; tie ženklai liudijo vidines žiūrovų būsenas – nepatiklią nuostabą dėl besaikio valgymo ir gėrimo, pasibaisėjimą, matant ranka traiškomą krištolo taurę. Kai menininkė pradėjo pjaustyti kūną skutimosi peiliuku, tiesiog galėjai girdėti, kaip šoko ištiktiems žiūrovams užgniaužė kvapą. Kad ir kokias transformacijas – iš dalies įgijusias visiškai apčiuopiamą kūnišką raišką – išgyveno žiūrovai per tas dvi valandas, šie pokyčiai galiausiai paskatino visuotinai suvokiamus veiksmus ir taip pat suvokiamus tų veiksmų padarinius. Kai kurių žiūrovų veiksmai padarė galą atlikėjos kančiai, taigi ir performansui. Šie veiksmai juos padarė aktoriais.

Transformuojantis meno poveikis geba keisti ir atlikėją, ir suvokėją. Tai anksčiau dažniausiai buvo siejama su menininką užvaldančiu įkvėpimu arba vidiniu suvokėjo išgyvenimu, prabylančiu tarsi Rilke’s Apolonas: „Privalai gyventi kitaip!“ Visuotinai žinoma, kad visais laikais atsirasdavo menininkų, pragaištingai besielgiančių su savo kūnu. Legendos apie menininkus, taip pat kai kurių menininkų autobiografijos byloja apie nemigą, narkotikus, alkoholio ir kitokius ekscesus, neretai ir apie žalojimąsi. Tačiau patys menininkai smurto prieš savo kūną nepateikdavo kaip meno, kiti šio smurto taip pat nelaikydavo menu¹. Atitinkamos XIX ir XX a. menininkų praktikos sulaukdavo nebent nuolaidžiavimo, buvo vertinamos kaip galbūt kūrybinį darbą skatinantis įkvėpimo šaltinis, pripažįstamos kaip kaina, mokama už tokiu būdu atsiradusį meno kūrinį, tačiau netraktuojamos kaip kūrinys.

Tačiau buvo – ir tebėra – kultūros sričių, kuriose žmonių žalojimosi arba kitos itin rizikingos praktikos ne tik „normalios“, bet ir laikomos pavyzdžiu, modeliu. Tai ypač būdinga religiniam ritualui ir mugės vaidinimui. Asketams, eremitams, fakyrams, jogams daugelis religijų priskiria ypatingą šventumą kaip tik todėl, kad jie ne tik priverčia savo kūną patirti normaliems mirtingiesiems neįsivaizduojamų nepriteklių ir pavojų, bet ir nepaprastai jį žaloja. Juolab stebėtina, kad tam tikrais laikotarpiais tokias praktikas perima net ir masiniai judėjimai, pvz., flagelantų. Saviplaka, atsiradusi XI a. vyrų ir moterų vienuolynuose kaip individuali ar grupinė praktika, vėliau ne kartą išplisdavo: ją praktikavo flagelantų procesijos, traukdavusios per Europą XIII ir XIV a. viduryje ir viešai, dažniausiai gausios publikos akivaizdoje, atlikdavusios savo ritualą, taip pat romanų šalyse itin paplitusios atgailos bendruomenės, kurių nariai tam tikromis progomis drauge plakdavosi. Savanorišką saviplaką kaip gyvą praktiką iki šiol išlaikė Didžiojo penktadienio procesijos Ispanijoje ir kai kuriose Pietų Italijos vietovėse (Semana Santa liturgija ir Devintinių procesijos).

Pasak Katharinos von Gebersweiler, aprašiusios vienuolių dominikonių gyvenimą Unterlindeno vienuolyne XIV a. pradžioje, savanoriška saviplaka buvo esminė liturgijos dalis ar net kulminacija: „Po ankstyvųjų pamaldų ir mišparų seserys likdavo stovėti chore ir melsdavosi, kol sulaukdavo ženklo ir, atsidavusios garbinimui, pradėdavo. Vienos kamuodavo save priklaupimais, kartu šlovindamos Dievo galybę. Kitos, išsekintos dieviškos meilės liepsnos, apsipildavo ašaromis, palydėdamos jas nuolankia dejone. Seserys nesitraukdavo iš choro tol, kol naujos malonės nutviekstos neatrasdavo to, kurį „myli jo siela“ („Giesmių giesmė“, I, 6). Dar kitos kamuodavo kūną, kankindavo jį kasdien kiek įmanydamos; vienos rykščių smūgiais, kitos – rimbais, susuktais iš trijų ar keturių sumazgytų diržų, trečios – geležinėmis grandinėmis, ketvirtos – spygliuotais botagais. Per adventą ir visą pasninko laiką po ankstyvųjų pamaldų seserys eidavo į kapitulos salę ar kitą tinkamą vietą ir įvairiausiais plakimo įnagiais baisiausiai pliekdavo kūną, kol pasrūdavo krauju, todėl rimbo smūgiai skambėjo visame vienuolyne, kaip saldžiausioji melodija kildami link Viešpaties ausies“².

Saviplakos ritualas pakylėdavo seseris virš vienuolyno kasdienybės, sukeldamas būseną, kurioje slypi transformacijos potencialas. Kūno kančią, į jį nukreiptą smurtą ir akivaizdžius fizinius pokyčius jos suvokė ir kaip dvasinio virsmo procesą: „Tų, kurios artėja prie Dievo tokiais įvairiais būdais, širdys nušvinta, mintys nuskaistėja, jausmas įsiplieskia, sąžinė nuskaidrėja, dvasia kyla dievop“³.

Savanorišką saviplaką – smurtą prieš savo kūną, siekiant dvasinio virsmo, – kaip vieną iš atgailos praktikų iki šiol pripažįsta Katalikų bažnyčia⁴.

Mugės spektakliai – kita kultūros sritis, kurioje priimtini žmogaus susižalojimai ir jam pačiam pavojinga elgsena. Viena vertus, čia rodomi menai sunkiai sužalotų „normalų žmogų“, tačiau nekenkia artistui, kaip antai ugnies ar kardų rijimas, liežuvio perdūrimas adata ir t. t. Kita vertus, artistai atlieka itin rizikingus veiksmus, keliančius tikrą grėsmę, kartais net pavojingus gyvybei. Artisto meistrystę liudija kaip tik sugebėjimas nepaisyti šio pavojaus. Pakanka, kad dėmesys akimirksniui nusilptų, atliekant triukus ant lyno be apsauginio tinklo arba dresuojant laukinius žvėris ir gyvates, ir nuolat tykantis pavojus jau čia: lyno akrobatė krinta, tigras puola žvėrių tramdytoją, gyvatė kerta dresuotojui ar smaugia jį. Publika labiausiai bijo ir kartu labiausiai trokšta kaip tik šios akimirkos, pažadinančios didžiausias žiūrovo baimes ir kartu susižavėjimą bei sensacijų godų smalsumą. Per tokius spektaklius svarbu ne tiek aktorių ar net žiūrovų transformacija, kiek neįprastų fizinių ir mentalinių artistų galių demonstravimas, siekiant nustebinti ir priblokšti publiką, taigi sukelti afektus, – afektai akivaizdžiai užvaldė ir Abramović žiūrovus.

Antrasis aprašyto performanso ypatumas – žiūrovų transformacija į aktorius – irgi pasitaiko įvairiose kultūros srityse. Šiame kontekste itin įdomių pavyzdžių pateikia Naujųjų amžių pradžios bausmės ritualai. Pasak Richardo van Dülmeno, įvykdžius mirties nuosprendį, žiūrovai verždavosi prie lavono, stengdamiesi paliesti kūną, kraują, kūno dalis ar net virvę, mirties įnagį. Jie vildavosi, kad toks prisilietimas išgydys nuo tam tikrų ligų ir apskritai užtikrins fizinę sveikatą, kūno nepažeidžiamumą ir integralumą⁵. Žiūrovas virsdavo aktoriumi, vildamasis ilgalaikių savo paties kūno pokyčių. Tad jo transformacijos kryptis iš tikrųjų buvo priešinga nei Abramović performanso žiūrovo. Šiam rūpėjo ne jo paties, o menininkės kūno sveikata. Liesdamas performanso atlikėją, taigi atlikdamas veiksmus, paverčiančius jį aktoriumi, žiūrovas siekė jos kūniško integralumo, nes kaip tik jam kilo grėsmė. Žiūrovą pastūmėjo veikti etinis sprendimas, susijęs su kitu žmogumi, būtent menininke.

Šiuo požiūriu žiūrovo veiksmai esmingai skiriasi ir nuo tų, kuriuos atlikdami tapdavo aktoriais XX a. pradžios futuristinių serate, Dada-Soirée ir siurrealistų „apžvalginių išvykų“ žiūrovai. Ten žiūrovų veiksmus išprovokuodavo tikslingai sukeliamas šokas. Žiūrovo virsmas aktoriumi įvykdavo, galima sakyti, automatiškai, įgyvendinant renginio nuorodas; šis virsmas toli gražu nebuvo susijęs su sąmoningu žiūrovo sprendimu. Tokia išvada peršasi skaitant tų renginių aprašymus, taip pat menininkų manifestus. Antai manifeste „Varjetė teatras“ (1913) Filippas Tommasas Marinettis pataria taip provokuoti žiūrovus: „Reikia sukelti parterio, ložių ir galerijos žiūrovų nuostabą ir būtinybę veikti. Štai tik keletas pavyzdžių: galima išteplioti keletą krėslų klijais, kad žiūrovai – ponas ar dama – priliptų, sukeldami visuotinę linksmybę... Arba parduoti dešimt tos pačios vietos bilietų, šitaip sukeliant spūstį, barnius ir ginčus. Galima įteikti nemokamus bilietus šiek tiek kvaištelėjusiems, irzliems ar ekscentriškiems ponams ir ponioms, kad jie sukeltų sąmyšį nešvankiais gestais, damų žnaibymais ar kitokiais išsišokimais. Arba apibarstyti krėslus milteliais, sukeliančiais niežulį, čiaudulį ir t. t.“⁶

Taigi kalbama apie meninį renginį, vien šoko galia, provokacijos smūgiu paverčiantį žiūrovus aktoriais, kurių veiksmus pasipiktinę, susijaudinę, juokdamiesi stebi kiti žiūrovai ir renginio organizatoriai. Per Abramović performansą kai kurių žiūrovų virsmas aktoriais irgi sukėlė prieštaringas kitų žiūrovų reakcijas: gėdą, kad patys pabūgo įsikišti, apmaudą ir net pyktį, kad performansas baigėsi pirma laiko ir nepaaiškėjo, kiek laiko menininkė pasirengusi kankintis, – arba teigiamus jausmus, palengvėjimą ir pasitenkinimą, kad pagaliau kažkas ryžosi padaryti galą atlikėjos ir, labai tikėtina, žiūrovų kančiai⁷.

Kad ir kaip vertintume konkrečius panašumus ir skirtumus, akivaizdu, kad Abramović performansas pasižymi ir ritualo, ir mugės spektaklio bruožais, nuolat švytuoja tarp rituališkumo ir spektakliškumo. Tarsi ritualas jis paskatino menininkės ir kai kurių žiūrovų transformaciją – tiesa, šįkart neįvyko dažnai ritualus lydintis viešai pripažįstamas statuso ir tapatybės pokytis; tarsi mugės spektaklis jis sukėlė žiūrovų nuostabą, pasibaisėjimą, šoką, suviliojo juos vojerizmo pagunda.

Toks performansas išsprūsta iš tradicinių estetinių teorijų gniaužtų. Atkakliai priešinasi hermeneutinės estetikos, siekiančios suprasti kūrinį, pretenzijoms. Mat pateiktame pavyzdy suprasti menininkės veiksmus nėra svarbiausia – daug svarbesni jos pačios ir žiūrovų potyriai, žodžiu, performanso dalyvių transformacija.

Tai anaiptol nereiškia, kad žiūrovui nebuvo ko interpretuoti, kad naudojamų objektų ir su jais atliekamų veiksmų nebūtų įmanoma aiškinti kaip ženklų. Antai penkiakampė žvaigždė galėjo pažadinti galybę kuo įvairiausių mitinių, religinių, kultūrinių-istorinių ir politinių kontekstų – ir ypač aiškinama kaip ilgalaikis socialistinės Jugoslavijos simbolis. Kai menininkė rėmino savo nuotrauką penkiakampe žvaigžde, paskui raižė tokią pat žvaigždę ant pilvo, žiūrovas galėjo aiškinti šiuos veiksmus kaip ženklinančius neįmanomybę ištrūkti iš įstatymais, potvarkiais ir neteisiniais veiksmais individą sukausčiusios valstybės, kita vertus, kaip valstybės smurto, įsirėžiančio į individo kūną, ženklą. Atlikėjos darbavimąsi sidabro šaukštu ir krištolo taure prie balta staltiese dengto stalo žiūrovas galėjo suvokti kaip kasdienį buržuazinės aplinkos veiksmą, o pernelyg didelis suvartoto medaus ir vyno kiekis galėjo paskatinti buržuazinės-kapitalistinės vartojimo ir švaistymo visuomenės kritiką. Bet šiuos veiksmus žiūrovas galėjo suvokti ir kaip užuominą į komuniją. Tada plakimąsi jis veikiausiai aiškintų kaip nuorodą į Kristaus nuplakimą ir krikščionių flagelantų saviplaką, o kiti kontekstai susietų šį veiksmą su valstybės atliekamais bausmės ir kankinimo aktais ar galbūt su seksualinėmis sadomazochizmo praktikomis. Menininkės gulėjimą išskėstomis rankomis ant ledo kryžiaus žiūrovas veikiausiai susiejo su Kristaus nukryžiavimu. Savo paties veiksmą, jos nukėlimą nuo kryžiaus, galbūt suvokė kaip mėginimą išvengti istorinės kartotės, t. y. pasiaukojamos mirties ant kryžiaus, arba kaip nuėmimo nuo kryžiaus kartotę. Apskritai žiūrovas galėjo aiškinti performansą kaip susidūrimą su smurtu, vykdomu prieš individą valstybės ar bendruomenės – ne tik politinės, bet ir religinės – arba jų vardu, taip pat su priverstiniu individo smurtu prieš save patį. Taigi suvokti jį kaip visuomeninių sąlygų, leidžiančių valstybei aukoti individą ir verčiančių jį patį aukotis, kritiką.

Tokių aiškinimų, kad ir kokie pagrįsti jie atrodytų vėliau, negalima nė iš tolo lyginti su performanso įvykiu. Be to, per patį performansą žiūrovų mėginimai aiškintis buvo išties riboti. Mat menininkės veiksmai ne vien reiškė „per daug valgyti ir gerti“, „išsiraižyti ant pilvo penkiakampę žvaigždę“, „išsiplakti“ ir t. t.; priešingai, tie veiksmai atliko kaip tik tai, ką reiškė. Būtent steigė ir menininkei, ir žiūrovams, t. y. visiems performanso dalyviams, naują – savąją – tikrovę. Žiūrovai ne tik aiškinosi šią tikrovę, bet pirmiausia patyrė jos poveikį. Ši tikrovė stebino ir gąsdino, vertė baisėtis ir bjaurėtis, pykino ir svaigino, žavėjo, žadino smalsumą, užuojautą, kančią, savo ruožtu skatindama žiūrovus atlikti tikrovę steigiančius veiksmus. Galima manyti, kad jos sukelti afektai, tokie stiprūs, kad galiausiai privertė kai kuriuos žiūrovus įsikišti, visiškai nustelbė jų galimybes ir pastangas reflektuoti, steigti reikšmes, aiškintis vyksmą. Svarbu buvo ne suprasti performansą, o jį patirti ir dorotis su savo paties potyriais, kurių negalėjo bemat įveikti, pasitelkiant refleksiją.

Taigi performansas sukūrė aplinkybes, naujai nustatančias du pamatinius tiek hermeneutinės, tiek semiotinės estetikos santykius: viena vertus, subjekto ir objekto, stebinčiojo ir stebimojo, žiūrovo ir atlikėjo santykį, kita vertus, elementų kūniškumo arba medžiagiškumo ir jų ženkliškumo, taigi signifikanto ir signifikato santykį.

Aiški subjekto ir objekto skirtis yra ir hermeneutinės, ir semiotinės estetikos pagrindas. Menininkas, pirmasis subjektas, sukuria meno kūrinį – nuo jo atsiejamą, fiksuojamą ir iš kartos į kartą perduodamą artefaktą, įgyjantį savą, nuo kūrėjo nepriklausomą egzistenciją. Tai yra sąlyga, kad bet koks suvokėjas, t. y. antrasis subjektas, galėtų padaryti jį savo suvokimo ir aiškinimo objektu. Meno kūrinys, kaip fiksuojamas ir perduodamas artefaktas, t. y. savo objektiniu pobūdžiu, užtikrina, kad suvokėjas galės jį vis iš naujo analizuoti, atrasti vis naujų struktūrinių elementų, suteikti vis naujų reikšmių.

Abramović performansas neatvėrė tokios galimybės. Kaip minėta, menininkė nesukūrė artefakto – ji apdorojo, pakeitė žiūrovų akivaizdoje savo pačios kūną. Užuot pateikusi meno kūrinį, kuris egzistuotų nepriklausomai nuo menininkės ir žiūrovų, ji sukūrė įvykį, įtraukusį visus dalyvius. T. y. žiūrovai irgi susidūrė ne su nepriklausomu nuo jų objektu, kurį galėtų vis kitaip suvokti ir aiškinti, o su aplinkybėmis hic et nunc, apimančiomis visus subjektus, esančius toje pačioje erdvėje tuo pačiu laiku. Jų veiksmai sukėlė fiziologines, afektines, valios, energetines ir motorines reakcijas, provokuojančias tolesnius veiksmus. Taigi dichotominis subjekto ir objekto santykis įgavo švytuoklinį pobūdį, pasidarė neįmanoma tiksliai nustatyti subjekto ir objekto padėties, aiškiai atskirti vieną nuo kito. Ar liesdami menininkę, būtent keldami ją nuo ledo kryžiaus, žiūrovai steigė subjektų santykį, ar, priešingai, tokie veiksmai, atliekami nesulaukus menininkės paraginimo ir nedviprasmiško pritarimo, pavertė ją objektu? O gal jie patys veikė kaip marionetės, kaip menininkės objektai? Aiškaus ir vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.

Subjekto ir objekto santykio kaita neatsiejama nuo medžiagiškumo ir ženkliškumo, signifikanto ir signifikato, santykio kaitos. Hermeneutinės ir semiotinės estetikos požiūriu, meno kūrinyje nėra nieko, kas nebūtų ženklas. Tai anaiptol nereiškia, kad ta ir kita estetika nepaiso meno kūrinio medžiagiškumo. Netgi priešingai, abi skiria didžiulį dėmesį menkiausiam su medžiaga susijusiam mažmožiui. Tačiau bet kuris suvokinys – potėpio storis, specifinis spalvinis paveikslo niuansas, eilėraščio skambesys, rimas ir ritmas – yra aiškinamas kaip ženklas. Kiekvienas elementas virsta signifikantu, kuriam galima priskirti reikšmes. Meno kūrinys neapima nieko, kas egzistuotų anapus signifikanto ir signifikato santykio, be to, tam pačiam signifikantui galima priskirti įvairiausių signifikatų.

Anksčiau pateiktas fiktyvaus žiūrovo aiškinimas liudija, kad Abramović performanso žiūrovas išties galėjo atlikti reikšmės steigimo aktą, priskirdamas reikšmes paskiriems objektams ir veiksmams. Kartu akivaizdu, kad ne Abramović veiksmams priskiriamos reikšmės sukėlė kūniškas žiūrovų reakcijas į tuos veiksmus. Jiems gniaužė kvapą ar darėsi bloga matant žvaigždę ant pilvo besiraižančią menininkę ne todėl, kad jie būtų aiškinę šį veiksmą kaip valstybės smurto įrėžimą kūne, o todėl, kad matė plūstant kraują ir įsivaizdavo savo kūno skausmą, – taigi todėl, kad Abramović veiksmo suvokimas tiesiogiai veikė žiūrovo kūną. Vadinasi, veiksmo kūniškumas, medžiagiškumas visiškai nustelbė ženkliškumą. Todėl veiksmo medžiagiškumo nevalia laikyti tik kūnišku pertekliumi, taip sakant, neatpirkta liekana – „nemielas teko nešulys – likučiai marūs“ [J. W. Goethe, „Faustas“, II dalis, 1954. – Vert. past.], – kurios neaprėpia veiksmui priskiriamos reikšmės. Priešingai, jis tiesiog užbėga už akių bet kokiam mėginimui aiškinti, peržengiant veiksmo autoreferenciją. Regis, kūniškas poveikis, kurį sukelia atliekamas veiksmas, čia yra prioritetinis. Vyksmo medžiagiškumas nėra paverčiamas ženklu, neišnyksta, įgijęs ženklo statusą, bet veikia pats, ir šis poveikis nesusijęs su jo, kaip ženklo, statusu. Galbūt kaip tik šis poveikis – tai, kad gniaužia kvapą ar pykina, – paskatina refleksiją. Tačiau tokiai refleksijai veikiausiai rūpės ne tiek galima veiksmo reikšmė, kiek klausimas, kodėl šis veiksmas sukėlė tokią reakciją. Koks čia santykis tarp poveikio ir reikšmės?

Viena vertus, regis, per Abramović performansą „Tomo lūpos“ kintantis subjekto ir objekto, medžiagiškumo ar kūniškumo ir signifikanto santykis nustato ir naują santykį tarp jautimo, mąstymo ir veiksmo – šį santykį dar nagrinėsime išsamiau. Šiaip ar taip, žiūrovams čia leidžiama būti ne tik jaučiančiais ar mąstančiais, bet ir veikiančiais subjektais, aktoriais (Akteure).

Antra vertus, kintant minėtam santykiui pasidaro abejotinas ar net apskritai nevartotinas – kaip euristinis skyrimas – ir tradicinis estetikos skaidymas į kūrimo (Produktion), kūrinio (Werk) ir suvokimo (Rezeption) estetiką. Juk jei nebeliko meno kūrinio, kuris egzistuotų nepriklausomai nuo kūrėjo (Produzent) ir suvokėjo (Rezipient), jei susiduriame ne su meno kūriniu, o su įvykiu, kuriame dalyvauja visi, tiesa, skirtingais mastais ir funkcijomis, taigi jei „kūrimas“ ir „suvokimas“ vyksta toje pačioje erdvėje tuo pačiu metu, toliau naudoti parametrus, kategorijas ir kriterijus, kuriuos sukūrė skaidančiosios kūrimo, kūrinio ir suvokimo estetikos, itin problemiška. Būtina bent iš naujo patikrinti, ar jie apskritai tinkami.

Toks patikrinimas juolab neatidėliotinas todėl, kad performansas „Tomo lūpos“ nebuvo nei pirmas, nei vienintelis meninis įvykis, naujai nustatantis abudu santykius. Septintojo dešimtmečio pradžioje menai Vakarų kultūroje apskritai patyrė akivaizdų lūžį, ne tik pastūmėjusį atskirus menus performatyvumo link, bet ir paskatinusį naujos meno rūšies, vadinamojo akcijos ir performanso meno, atsiradimą. Ribos tarp menų vis labiau skydo, menininkas vis labiau linkdavo pateikti įvykius, o ne kūrinius, labai dažnai susitelkdavo į atlikimą (Aufführung).

Kalbant apie vaizduojamuosius menus, atlikimo aspektas nusvėrė jau akcijonistinės tapybos (action painting) ir kūno meno (body art) žanruose, paskui prisidėjo šviesos skulptūros, vaizdo instaliacijos ir t. t. Menininkas arba pats pasirodydavo publikai – būtent tapydamas ar pateikdamas apžiūrai savo specifiškai apdorotą ir (arba) veikiantį kūną; arba žiūrovas būdavo raginamas judėti tarp eksponatų ir sąveikauti su jais, kitiems dalyviams stebint. Apsilankymas parodoje dažnai virsdavo dalyvavimu tokiame spektaklyje. Be to, neretai buvo svarbu dar ir pajusti ypatingą įvairių erdvių atmosferą, kaskart apgaubiančią lankytojus.

Naująjį akcijos ir performanso meną septintajame dešimtmetyje kūrė pirmiausia tokie vaizduojamojo meno atstovai kaip Josephas Beuysas, Wolfas Vostellis, grupė „Fluxus“, Vienos akcijonistai. Hermannas Nitschas septintojo dešimtmečio pradžioje atliko – ir tebeatlieka – ėriuko skerdimo akcijas, leidžiančias ne tik aktoriams, bet ir kitiems dalyviams susidurti su šiaip tabu laikomais objektais ir patirti ypatingų juslinių išgyvenimų. Nitscho akcijose žiūrovai nuolat dalyvauja ir kūniškai, patys tapdami aktoriais. Jie apipilami ir gali patys laistytis krauju, išmatomis, srutomis ir kitais skysčiais, taip pat darinėti ėriuką, valgyti jo mėsą, gerti vyną⁸.

Septintojo dešimtmečio pradžioje savo akcijas pradėjo ir grupės „Fluxus“ menininkai. Trečiasis jų renginys, pavadintas „Actions / Agit Pop / De-Collage / Happening / Events / Antiart / L‘autrisme / Art total / Refluxus – Naujojo meno festivalis“, vyko 1964 m. liepos 20 d. (atkreipkite dėmesį į datą) Aacheno aukštosios technikos mokyklos auditorijoje „Maximum“; jame dalyvavo „Fluxus“ menininkai Ericas Andersenas, Josephas Beuysas, Bazonas Brockas, Stanley Brouwnas, Henningas Christiansenas, Robertas Filliou, Ludwigas Gosewitzas, Arthuras Køpcke, Tomas Schmitas, Benas Vautier, Wolfas Vostellis ir Emmettas Williamsas. Beuysas per savo akciją „Kukei, akopee – Ne!, Rudasis kryžius, Riebus kampas, Riebaus kampo modelis“ („Kukei, akopee – Nein!, Braunkreuz, Fettecke, Modellfettecke“), anot prokurorų tyrimo 1964–1965 m., sukėlė sumaištį didingai laikydamas virš galvos gulsčią veltiniu apvyniotą vario lazdą, taip pat laistydamas druskos rūgštį. Studentai puolė ant scenos. Vienas keletą kartų smogė kumščiu menininkui į veidą, iš nosies ant baltų marškinių pasipylė kraujas. Visas išsikruvinęs ir tebekraujuodamas Beuysas pradėjo traukti iš didelės dėžės šokolado plytas ir svaidyti jas publikai. Paskui, nepaisydamas beprotiško triukšmo ir sąmyšio, lyg užkeikdamas ar užburdamas laikė iškėlęs kairę ranką su krucifiksu, o dešinę pakėlė, tarsi norėdamas užkirsti kelią sumaiščiai⁹. Ir čia vyko derybos dėl dalyvių santykių; ir čia kūniškumo, medžiagiškumo statusas nustelbė signifikanto statusą.

Performatyvųjį lūžį muzikoje jau šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėjo Johno Cage’o „Įvykiai“ („Events“) ir „Gabalai“ („Pieces“)¹⁰. Įvairiausi veiksmai ir triukšmai – būtent pačių klausytojų keliami triukšmai – čia tapdavo garso įvykiu, o muzikantas, pvz., pianistas Davidas Tudoras („4’33“, 1952) neišgaudavo fortepijonu nė garso. Septintajame dešimtmetyje kompozitoriai vis dažniau pradėjo pateikti partitūroje nuorodas muzikantams, kokius koncerto klausytojams regimus judesius jie turi atlikti. Per koncertus vis labiau išryškėja atlikimo aspektas (šiaip ar taip visada esantis). Tai liudija, beje, ir naujos kompozitorių vartojamos sąvokos, kaip antai „sceninė muzika“ (Karlheinzas Stockhausenas), „regimoji muzika“ (Dieteris Schnebelis) arba „instrumentinis teatras“ (Mauricio Kagelis). Kartu neišvengiamai nustatomi nauji muzikų ir klausytojų santykiai¹¹.

Performatyvusis lūžis literatūroje susijęs ne tik su vidiniais jos pokyčiais, kaip antai vadinamaisiais labirintiniais romanais, kurie paverčia skaitytoją autoriumi, leisdami jam dėlioti pateikiamą medžiagą taip, kaip jis užsimano¹². Tą lūžį liudija ir begalės skaitymų, į kuriuos susirenka publika, kad išgirstų poeto ar rašytojo balsą, pvz., sensacingi Günterio Grasso „Plekšnės“ skaitymai, per kuriuos mušamaisiais jam pritarė muzikantas (1992 m. birželio 12 d. Hamburgo „Talia-Theater“). Beje, publika plūsta ne tik į „gyvų autorių“, bet ir į seniai mirusių autorių skaitymus. Ryškūs pavyzdžiai – Edithos Clevers skaitoma Heinricho Kleisto novelė „Markizė von O.“ (1989), Bernhardo Minetti brolių Grimmų pasakų skaitymai „Bernhardas Minetti seka pasakas“ (1990) arba grupės „Angelus Novus“ renginys „Skaityti Homerą“ (1986) Vienos menininkų namuose. 22 valandas be pertraukos grupės nariai pasikeisdami skaitė 18 000 „Iliados“ eilučių. Kitose patalpose buvo išdėlioti „Iliados“ egzemplioriai, kviečiantys klausytoją, klajojantį skambant skaitovo balsui, patį skaityti. Taip itin išryškėjo literatūros skaitymo ir klausymo skirtumas – skaitymo kaip „teksto šifravimo“ ir „skaitymo“ kaip atlikimo. Galiausiai klausytojų dėmesį prikaustė specifinis skaitovo balso medžiagiškumas – tembras, diapazonas, stiprumas ir t. t., išryškėdavęs kaskart, kai keisdavosi skaitovas. Literatūra buvo empatiškai įgyvendinta per atlikimą. Ji įgavo gyvastį, skambant kūniškai esančių skaitovų balsams, ir prasiskynė kelią į kūniškai esančių klausytojų vaizduotę, patraukdama jų dėmesį balsų įvairove. Balsas tapo ne tik tekstą pateikiančiu tarpininku. Kaip tik balsų kaita išryškino kiekvieno balso ypatumą, taigi kiekvienas jų darė ir tiesioginį poveikį, t. y. nepriklausomą nuo to, ką balsas kalbėjo. Be to, prisidėjo ir laiko veiksnys: per 22 valandas ne tik pakito dalyvių suvokimas, bet ir pasidarė suvokiamas šis pokytis. Laiko slinktį dalyviai įsisąmonino kaip suvokimo ir pirmiausia kaip kitimo sąlygą. Paskui jie sakėsi pajutę, kad pasikeitė per šį įvykį¹³.

Septintajame dešimtmetyje performatyvųjį lūžį patyrė ir teatras. Teatre šis lūžis pirmiausia reiškė naują atlikėjų ir žiūrovų santykį. Per pirmąjį festivalį „Experimenta“ (1966 m. birželio 3–10 d. Frankfurte prie Maino) Frankfurto teatre „Am Turm“ buvo parodyta premjera – Clauso Peymanno režisuotas Peterio Handke’s „Publikos išplūdimas“. Čia teatrą turėjo iš naujo apibrėžti aktorių ir žiūrovų santykis. Teatrui nereikėjo įsiteisinti, vaizduojant „kitą pasaulį“. Jis buvo suprantamas ne kaip reprezentuojantis fiktyvų pasaulį, kurį žiūrovas turi stebėti, aiškintis ir suprasti, o kaip kuriantis ypatingą aktorių ir žiūrovų santykį. Teatrą čia kūrė įvykiai tarp aktorių ir žiūrovų. Kartu buvo akivaizdu, jog svarbiausia tai, kad kažkas tarp jų įvyko, ir bent iš pirmo žvilgsnio ne itin svarbu, kas konkrečiai įvyko. Šiaip ar taip, nebuvo vaizduojamas fiktyvus pasaulis, nebuvo kuriama vidinė teatrinė komunikacija, būtent komunikacija tarp dramos personažų, per kurią paskui randasi išorinė teatrinė komunikacija tarp scenos ir publikos, tarp atlikėjų ir žiūrovų. Priešingai, esminis buvo aktorių ir žiūrovų santykis. Aktoriai modeliavo ir testavo šį santykį, tiesiogiai kreipdamiesi į žiūrovus, vadindami juos „mulkiais“, „runkeliais“, „bedieviais“, „nevalomis“, „pakelės plėšikais“, kūno judesiais kurdami su jais specifinius erdvinius santykius. Žiūrovai priėmė aktorių veiksmus patys reaguodami veiksmais – plodami, atsistodami, išeidami iš salės, komentuodami, lipdami ant scenos, pešdamiesi su aktoriais ir t. t.

Regis, visi dalyviai sutarė, kad teatrą apibūdina specifinis procesiškumas: aktorių veiksmai, kuriais siekiama sukurti tam tikrą santykį su žiūrovais, ir žiūrovų veiksmai, kuriais šie arba priima aktorių siūlomą santykių apibrėžimą, arba stengiasi jį šiek tiek ar net visiškai pakeisti. Vadinasi, reikėjo susiderėti dėl aktorių ir žiūrovų santykių, šitokiu būdu steigiant teatro tikrovę. Aktorių ir žiūrovų veiksmai iš pradžių reiškė tik tai, ką jie atliko. Šiuo požiūriu veiksmai buvo autoreferentiniai. Kaip autoreferentinius ir tikrovę steigiančius, juos, taip pat ir visus anksčiau aprašytus veiksmus, galima pavadinti performatyviais pagal Austiną.

Premjeros vakarą visi derybų procesai galiausiai baigėsi susitarimu. Žiūrovai savo ruožtu prisiėmė aktorių vaidmenį, savo veiksmais ir komentarais patraukdami aktorių ir kitų žiūrovų dėmesį. Vieni paliko salę, šitaip išvengdami tolesnių derybų dėl santykių, kiti susitarė su aktoriais ir pakluso daugkartiniam reikalavimui atsisėsti. Tačiau antrą vakarą įvyko skandalas. Ant scenos užlipę žiūrovai, norėję „kartu vaidinti“, nesutiko su derybiniais aktorių ir režisieriaus pasiūlymais. Galiausiai režisierius nutraukė derybas ir savąjį santykių apibrėžimą mėgino įgyvendinti nugindamas žiūrovus nuo scenos¹⁴.

Kas čia nutiko? Akivaizdu, kad sceną šturmavę žiūrovai ir režisierius Clausas Peymannas rėmėsi skirtingomis prielaidomis. Peymannas elgėsi remdamasis tuo, kad jis pastatė literatūrinį tekstą, aptariantį aktorių ir žiūrovų santykius. Jam tai nereiškė, kad šį tekstą galima suvokti ne kaip vaidinamą, o kaip visiškai rimtą pasiūlymą iš naujo susiderėti dėl aktorių ir žiūrovų santykių. Statydamas tokį ypatingą tekstą, režisierius nebuvo pasirengęs padaryti atitinkamų išvadų. Perkeldamas šį tekstą į sceną, jis manė sukūręs žiūrovams pateikiamą „kūrinį“. Jie galėjo reikšti savo pritarimą ar nepasitenkinimą plodami, švilpdami, komentuodami ir pan. Tačiau režisierius nesuteikė teisės žiūrovams kištis į kūrinį ir savo veiksmais jį keisti. Tai, kad kai kurie žiūrovai peržengė rampą, Peymannas suvokė kaip nustatytų ribų pažeidimą, kaip puolimą, nukreiptą prieš spektaklį kaip kūrinį, taigi verčiantį abejoti jo autoryste ir santykių apibrėžimo galia. Galiausiai režisierius primygtinai laikėsi tradicinio subjekto ir objekto santykio.

Ir priešingai, iš įsivaizduojamo sutarimo, kad teatrą steigia ir apibrėžia aktorių ir žiūrovų santykis, pastarieji padarė išvadą, kad susidūrė ne su kūriniu, vertintinu pagal tai, kaip jis teatro priemonėmis „transponuoja“ tekstą, o su įvykiu, siekiančiu iš esmės naujai apibrėžti aktorių ir žiūrovų santykį, taigi atveriantį keitimosi vaidmenimis galimybę. Jų požiūriu, spektaklis galėjo nusisekti kaip įvykis tik lygiomis teisėmis dalyvaujant žiūrovams. Spektaklio skelbiamą performatyvumą turėjo įgyvendinti ne atliekami konvencionalizuoti veiksmai – plojimai, švilpimas, komentavimas, o iš tiesų naujai apibrėžiami santykiai, kurių rezultatas nėra iš anksto numatytas, taigi neatmeta ir galimybės keistis vaidmenimis.

Peymanno požiūriu, jis turėjo įsikišti, kad atkurtų ir užtikrintų „kūrinio“ integralumą, o nuo scenos nugintų žiūrovų akimis, jo įsikišimas sugriovė spektaklį kaip įvykį. Amerikiečių avangardo teatras – Juliano Becko ir Judithos Malinos „Living Theater“ (pradedant „Brigu“, 1963) arba Richardo Schechnerio „aplinkos teatras“ ir jo „Performance Group“ (įkurta 1967) – priešingai, „publikos dalyvavimą“ (audience participation) padarė programine nuostata. Žiūrovams ne tik leidžiama dalyvauti, jie įsakmiai skatinami, net verčiami liesti aktorius ir kitus žiūrovus, šitaip atliekant savotišką bendruomenės ritualą, – pirmiausia taip nutiko per „Living Theater“ spektaklį „Rojus dabar“ („Paradise Now“) (Avinjonas, 1968) ir „Performance Group“ spektaklį „Dionizas 69-aisiais“ („Dionysus in 69“) (Niujorkas, 1968)¹⁵. Naujai apibrėžiant aktorių ir žiūrovų santykį kaskart įvykdavo poslinkis nuo veiksmų kaip ženklų statuso ir atitinkamai reikšmių, kurias galima jiems priskirti, prie specifinio tų veiksmų kūniškumo ir poveikio visiems dalyviams, t. y. fiziologinių, afektinių, energetinių ir motorinių reakcijų, taip pat labai intensyvių juslinių potyrių.

Taigi ribų tarp menų nykimą, kurį nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios nuolat skelbė ar stebėjo menininkai, meno kritikai, menotyrininkai ir filosofai, galima apibūdinti kaip performatyvųjį lūžį. Visi menai – ir vaizduojamieji, ir muzika, ir literatūra, ir teatras – vis labiau linksta pabrėžti atlikimą. Vietoj kūrinių menininkai vis dažniau pateikia įvykius, kuriuose dalyvauja ne tik jie, bet ir suvokėjai – stebėtojai, klausytojai, žiūrovai. Taigi meno kūrimo ir suvokimo sąlygos iš esmės pakito. Šių procesų ašimi pasidarė ne nuo kūrėjo ir suvokėjo atskiriamas ir nepriklausomai egzistuojantis meno kūrinys, atsirandantis kaip vieno subjekto kūrybinės veiklos objektas, pateikiamas kitam subjektui suvokti ir interpretuoti. Kūrinį pakeitė įvykis, kurį steigia, palaiko ir užbaigia įvairių subjektų – menininkų ir klausytojų ar žiūrovų – akcija. Be to, pakito ir naudojamų objektų bei atliekamų veiksmų funkcija, būtent pasikeitė santykis tarp medžiagos statuso ir ženklo statuso. Medžiagos statusas jau nesutampa su signifikanto statusu, jis tampa autonomiškas ir gyvena savarankiškai. Taigi tiesioginis objektų ir veiksmų poveikis nepriklauso nuo reikšmių, kurias jiems galima priskirti, jis nutinka visai nepriklausomai, iš dalies dar prieš atsirandant bet kokiai reikšmei, šiaip ar taip, anapus bet kokio mėginimo ją priskirti. Kaip įvykis, pasižymintis tokiomis ypatybėmis, bet kokio meno atlikimas atveria galimybę visiems dalyviams – ir menininkams, ir žiūrovams – patirti transformaciją – pasikeisti.

Nors kai kuriais požiūriais tradicines estetines teorijas galima taikyti kalbant apie performatyvųjį menų lūžį, vis dėlto jos nepajėgios deramai į jį atsižvelgti. Lemiamas šio lūžio aspektas – perėjimas nuo kūrinio ir atitinkamai nuo santykio subjektas versus objektas, medžiagos statusas versusženklo statusas prie įvykio – šioms teorijoms nesuprantamas. Įžvelgti, tirti ir aiškinti šį lūžį, atsižvelgiant į ypatingą jo savotiškumą, galima tik plėtojant naująją – performatyvumo – estetiką.

¹ Išimtis – Antoninas Artaud. Savuosius žiaurumo teatro vaizdinius – teatro kaip maro, nešančio mirtį arba išgijimą, – jis įgyvendino ne scenoje, o narkotikų ir elektrošokų iškankintame kūne.

² Ancelet-Hustache J. Les „Vita sororum“ d‘Unterlinden. Edition critique du manuscrit 508 de la bibliothe³que de Colmar // Archives d‘histoire doctrinale et littéraire du Moyen Age, 1930. – P. 317–509, P. 340. Už šį pavyzdį dėkoju Niklausui Largier, pateikusiam jį knygoje „Rimbo liaupsė. Kultūrinė susijaudinimo istorija“ (Lob der Peitsche. Eine Kulturgeschichte der Erregung. – München, 2001. – P. 29).

3 Ancelet-Hustache J. Les „Vita sororum“ d‘Unterlinden. – P. 341, cit. pagal Largier N. Lob der Peitsche. – P. 30.

⁴Žr.: Bertaud E. Discipline: Dictionnaire de spiritualité 3. – Paris, 1957. – P. 1310; čia dėstoma, kad saikingai praktikuojama saviplaka leidžia „<...> nuolankiai priartėti prie Kristaus kančios. <...> Plakimosi praktikos anaiptol negalima sieti su primityviu vienuolišku dvasingumu ar ankstyvąja krikščionybe, kuriai būdingi tokie atgailos pratimai kaip pasninkas, skaistybė ir budrumas maldoje. Nuo pat saviplakos paplitimo laikų ją praktikavo šventieji, veikiausiai todėl ši praktika buvo laikoma gerbtinu pratimu; ir šiandien ji yra viena iš pagrindinių religinio gyvenimo dalių“. Cit. pagal Largier N. Lob der Peitsche. – P. 40.

⁵Žr.: van Dülmen R. Theater des Schreckens. Gerichtspraxis und Strafrituale der frühen Neuzeit. – München, 1988; ypač p. 161.

⁶ Marinetti F. T. Das Varietétheater // Apollonio U. Der Futurismus. Manifeste und Dokumente einer künstlerischen Revolution, 1909–1918. – Köln, 1972. – P. 171.

⁷ Kaip tik jos siekia performanso menininkė Rachel Rosenthal, teigianti: „Žiūrovą, gavusį sadisto vaidmenį, performanso menas subtiliai paverčia auka. Priverčia empatiškai iškęsti aktoriaus vargus arba ištirti savo paties vojerizmo ir malonumo arba miesčioniškumo ir pranašumo reakcijas... Bet kuriuo atveju vadžios atlikėjo rankose... Dažniausiai žiūrovas „pasiduoda“ anksčiau nei atlikėjas.“ Žr.: Rosenthal R. Performance and the Masochist Tradition // High Performance. – Winter, 1981/2. – P. 24.

⁸Žr.: Fischer-Lichte E. Verwandlung als ästhetische Kategorie. Zur Entwicklung einer neuen Ästhetik des Performativen // Fischer-Lichte E. et al. (Hrsg.). Theater seit den sechziger Jahren. – Tübingen / Basel, 1998. – P. 21–91, ypač p. 25.

⁹Žr.: Schneede U. M. Joseph Beuys – Die Aktionen. Kommentiertes Werkverzeichnis mit fotografischer Dokumentation. – Ostfildern-Ruit, 1994. – P. 42–67.

¹⁰ Apie „Untitled Event“, įvykusį 1952 m. Black Mountin koledže, žr.: Fischer-Lichte E. Grenzgänge und Tauschhandel. Auf dem Wege zu einer performativen Kultur // Fischer-Lichte E. et al. (Hrsg.). Theater seit den sechziger Jahren. – P. 1–20.

¹¹Žr.: Brüstle Ch. Performance / Performativität in der neuen Musik // Fischer-Lichte E., Wulf Ch. (Hrsg.). Theorien des Performativen (= Paragrana. – Bd. 10. – H. I). – Berlin, 2001. – P. 271–283.

¹²Žr.: Schmitz-Emans M. Labyrinthbücher als Spielanleitungen // Fischer-Lichte E., Lehmert G. (Hrsg.). [(v)er]SPIEL[en] Felder – Figuren – Regeln (= Paragrana. – Bd. 11. – H. I). – Berlin, 2002. – P. 179–207.

¹³Žr.: Steinweg R. Ein Theater der Zukunft. Über die Arbeit von Angelus Novus an Beispiel von Brecht und Homer // Falter. – Ausgabe 23, 1986.

¹⁴Žr.: Rischbieter H. Experimenta. Theater und Publikum neu definiert // Theater heute. – Nr. 6. – Juli 1966. – P. 8–17.

¹⁵Žr.: Beck J. The Life of the Theatre. – San Francisko, 1972; Beck J., Malina J. Paradise Now. – New York, 1971; Schechner R. Environmental Theater. – New York, 1973; Schechner R. Dionysus in 69. – New York, 1970.

Henrikas Algis Čigriejus. Atidaryk, kaimyne.– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 280 p.

Eilėraščių ir novelių rinktinė, kurią sudarė pats autorius, išleista Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų knygų serijoje.

*

Raimondas Kašauskas. Paslaptis.– Vilnius: Versus aureus, 2012. – 384 p.

Ketvirtoji romanų ciklo knyga, kurioje atsiskleidžia iš ankstesnių rašytojo knygų žinomo herojaus Vytauto Norvaišo likimo vingiai naujaisiais laikais. „Kūrinys žavi istorinio laiko autentika, atskleista sodriais potėpiais ir savitu stiliumi, vaizdo plastika, spalviniais charakteriais.“

*

Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis.– Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2013. – 96 p.

Tryliktoji žinomo poeto, 2011 m. Poezijos pavasario laureato knyga. „Pagrindinė jos tema – kūniškai aštriai juntamas laikas, gyvybė ir jos nykimas, kaita, persimainant į naujus pavidalus.“

*

Algis Kuklys. Kerėtojas.– Vilnius: UAB „Ciklonas“, 2013. – 148 p.

Naujas prozininko kūrinys nukelia skaitytojus į senuosius pagonybės laikus, centrinę romano poziciją užima kerėtojas – genties vadas. „Vingrus ir nenuspėjamas siužetas įtraukia skaitytoją nuo pat pirmų eilučių, nes nuotykių ir magijos šį kartą tikrai nepašykštėta.“

*

Bronius Ribokas. Kometos priartėjimas.– Utena: Kamonada, 2013. – 152 p.

Trečioji poeto eilėraščių knyga, kurią sudaro anksčiau išleisti rinkiniai „Žemės patekėjimas“ (1984), „Šermukšnių vynas“ (2000) ir pluoštas knygose neskelbtų kūrinių.

*

Literatūrinės Vilniaus slinktys 2013.– Vilnius: Naujoji Romuva, 2013. – 142 p.

Trisdešimt trijų jaunųjų poetų ir prozininkų kūrybos almanachas, demonstruojantis naująsias Vilniaus literatūrines pajėgas. Leidinys parengtas Vilniaus mokytojų namų iniciatyva, sudarė Aivaras Veiknys.

Recenzijos, anotacijos

Romualdas Granauskas. ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 135 p.

1. Apie šventumą. Pradedant antrašte visa knyga labai konceptuali, struktūruota, jungiama šventumo dėmens. Personažų poelgiai įtvirtina kiek nelauktą šventumo sampratą, itin paprastą ir žemišką. Tradiciškai manome, kad šventasis yra žmogus, kuris labai daug nuveikė ar stengiasi nuveikti Dievo labui. Knygoje būti šventam reiškia būti moraliai švariam, pasielgti teisingai; šventumas kyla iš kasdienio stoiškumo, nesąmoningo pasiaukojimo, tos aukos neheroizuojant, neišdidinant, nesakralinant. Net pažeista psichika nepainioja gėrio ir blogio – novelėje „Bronelė“ iš skausmo nusekusiu protu (praradusi kūdikį ir tėvus), sunkiai besiorientuojanti realybėje moteris suvokia dorovines normas ir puikiai skiria piktadarius plėšikus Daržinskus nuo partizanaujančių ūkininkaičių Beržonskių. Svarbūs sacrum dalykai užprogramuoti tavo sąmonėje ir širdyje. kasdienis etinis kodeksas veikia kaip paprasčiausias stovėjimas tiesos pusėje. Yra ir stovėjimas netiesos pusėje – stribokynas, kolaborantai. Žmogaus gebėjimą gyventi pagal savo paties vidinį įstatymą regėjom ir 1975 m. publikuotoje Romualdo Granausko apysakoje „Jaučio aukojimas“, bet ten oriai laikėsi žynys, o „šventųjų gyvenimuose“, sakytum, prasčiokėliai. Dabartiniam fragmentuotam, susiskaldžiusiam individui, kuris nebeturi tokios principų darnos, niekuo neišsiskiriantys novelių veikėjai – ūkininkas, siuvėja, mokytoja, melžėja, studentas – turėtų kelti nuostabą dėl ypatingo vientisumo, vidinės tiesos. Juk anuometinės aplinkybės tiesiog baisios – Lietuvoje tvyro chaosas, žmones persekioja, degina, naikina iš keršto, šaudo, tremia, o vertybių gradacija tiems paprastiems žmoneliams dar ir kaip aiški. Veikėjai nesigiria žygiais ir herojiškumu, greičiau atvirkščiai – jų neeiliniai pasielgimai nepastebimai ištirpsta pokario sumaištyje. Nežymūs pilkasermėgiai nedvejoja kaip Hamletas, jie spontaniškai renkasi garbingą laikyseną (novelės „Šv. Paulina“ mergaitė šoka į šulinį, kad nebūtų stribų prievartaujama). Jų veiksmai, kančios, žūtis nieko nepakeičia – ką gali pakeisti mokytojos uždegta Vėlinių žvakė ant slapta pakastų kapo Žvyrijoje? („Šv. Mikalina“). Mokytoja suimama, nes ją išduoda kertėje stovintys žvyruoti, molini batai.

2. Pokario neišsemiamumas. R. Granausko knyga patvirtina mintį apie pokario temos neišsemiamumą: stribai, partizanai, trėmimai, miestelio aikštėj baltuojantys kūnai – visa tai lietuvių literatūroje vienaip ar kitaip figūruoja dar nuo vėlyvojo sovietmečio. Atrodo, jau visos pokario istorijos išrašytos, visi variantai išeksploatuoti, mokytojų dalia atjausta. Tačiau „Šventųjų gyvenimuose“ visi šie skaityti dalykai dar kartą iškyla kitomis konsteliacijomis, unikaliomis detalėmis. Jei konstatuočiau, kad dvi knygos novelės yra apie tai, kaip kaimo žmogus myli savo gyvulius ir kaip kenčia juos varant į kolchozo bado tvartus, būtų visiška banalybė, bet kai skaitai apie Zidoriaus arklį Plesnį ir Pilimanos globojamas merdinčias karves, negali atsistebėti, kaip smarkiai šie pasakojimai priverčia išgyventi situaciją. R. Granausko kūrybingumas pribloškia – svarbiausia net ne tai, kad pokario traumoms randama naujų siužetų, vis kitokių likimų, negirdėtų posūkių, bet kad visa tai pasakojama įstabiai natūralia intonacija, pasitelkiant vienatines, tikroviškas detales ir neprilygstamą žemaitiškos kalbėsenos išmanymą. Pokaris mums ne dabartis, bet dar ir ne istorija, negali rašyti ramiai sau studijuodamas šaltinius, čia šaltinis – atmintis ir širdis, – kalbėjo R. Granauskas knygos sutiktuvėse.

Šviesiame pro memoria, skirtame Jonui Strielkūnui ir savo kartai „Pasijos pagal Joną“ („Metai“, Nr. 3), yra toks niūrus pamąstymas: „Probėgšma esam vienas kitam užsiminę: būtume gimę dešimčia metų anksčiau – būtume išėję į mišką, dešimčia vėliau – nebūtume matę aikštėse pamestų, nebūtume regėję vežamų į Sibirą“ (p. 15). Neatsitiktinai novelė „Liūdnosios upės“ parašyta preciziškai išsaugant kaip tik dešimties metų berniuko požiūrį ir tokio amžiaus vaiko mentalitetą. Abipus Bartuvos upelės gyvenusių dviejų berniukų draugystė baigiasi vieno jų („mes buožės“) išvežimu – o juk jau buvo beveik išgelbėtas, sumaniai maskuojant jo tapatybę (šventu melu pridengė buvusi auklė). Neišlaiko pats:

„Bėgo paskui sunkvežimį plika galva, tik su švarkeliu, atmetęs atgal rankas ir visu balsu šaukdamas:

– Mamyte!.. Mamyte!..

Sunkvežimis ir sustojo“ (p. 71).

3. Ir novelės, ir apysaka. Pradėjus skaityti „Šventųjų gyvenimus“ jie traukte traukia, nes tai vientisas kūrinys su sava rišlumo ir sąsajų dinamika. Paprastai vyriausiųjų rašytojų vėlyvieji tekstai ima atrodyti tarsi kokios nuolėkos, nuobiros nuo jų kūrybos branduolio, nuo pagrindinės linijos. Truputį su baime ėmiau į rankas ir naująją R. Granausko knygą. Pamaniau, kad apysakos žanras pridurtas dirbtinai, nes noveles nelabai perka, gal leidykla pasiūlė tokią žanro nuorodą kaip masalą. Buvo staigmena, kad apysaka iš tų novelių puikiai susiklosto, visas jas jungia laikas ir vieta – nedidelis Šiaurės Lietuvos miestelis ir netoliese išsimėtę vienkiemiai, tie patys žmonės, tos pačios realijos (kolchozų steigimas, aktyvi stribokyno veikla, trys partizanaujantys Beržonskių sūnūs – o studentas Paulius dar neseniai merginoms eilėraščius skaitė; moterų ryšininkių akistata su mirtimi). Gyvenimas lyg ir pilnas įprastumo ženklų (vienkiemyje kūrena pirtį, suserga vaikas, mokykloje vyksta pamokos, berniukai studijuoja žemėlapį), bet viskas turi išvirkščiąją pusę, kasdieniškiausius gestus apklėtusi grėsmė, nudaigoti visiškai nekaltą žmogų vieni niekai („Kiek tų kaukolių mėtėsi miškuose po karo! Vis tiek niekas nebūtų ėjęs žiūrėti“, p. 35).

4. Reikšminis žodis „užrašyti“. Novelė „Šv. Mikalina“ – apie mokytoją, kuri norėjo viską įsiminti, viską užfiksuoti ateičiai. Ir pats R. Granauskas atlieka šv. Mikalinos, sąmoningos metraštininkės, funkciją. Mikalina iš senuko mokyklos sargo išgirdusi, kad visi Lietuvos savanoriai buvo surašyti, suregistruoti (žuvę, sužeisti ir gyvieji), pati nutaria kaupti informaciją apie tai, kas vyksta, turi ir slaptavietę po grindimis sąsiuviniui slėpti. Rašo, kad niekas neprapultų: „Šalis, kuri užmiršo savo žuvusius vaikus“... Mikalina „surašė visus miestelio stribokus ir abu saugumo tardytojus – Per Bliuską ir tą kitą, surašė išvežtus, pasitraukusius su vokiečiais, paimtus į rusų kariuomenę, išbuožintus, atbėgusius į miestelį iš kaimų, kad nebūtų nubausti partizanų, – viską sužinojo iš sargo“ (p. 43). Regis, triumfuos praeities fiksavimo poreikis, atminties galia. O po kelių dešimtmečių dykaduonis kolchozo pirmininko sūnelis, paprašytas rastą sąsiuvinį nuvežti į kultūros namus, nusviedžia jį į griovį („Gerda“). Novelės finalas sugestijuoja ir bendresnę mintį apie rašymų ir užrašymų galimą beprasmybę – adresato nebuvimą.

5. Šventumas mąžta. Iš apysakos eigos ir slinkties šių dienų link pamatom, kaip sunaikintas geriausias tautos genofondas, ir logiška, kad personažų šventumas laikui bėgant vis mąžta. Išvežti, išmirė, prasigėrė, išsišaudė, įbauginti, nori prasigyventi, sukčiauja. Milijonierius kolūkis – gera šėrykla rajono valdžiai. Jei jau kas dirba „organuose“, nebus doras žmogus („Augustinas“). Jei tėvai didžiuojasi, kad vaikas pačius „aukščiausius“ mokslus eina – tai tos aukštumos neabejotinai partinės. Iš tremties grįžti sudėtinga – giminės tokių kategoriškai kratosi (Irkutske mokslus baigusi mergina nemoka lietuviškai nei rašyti, nei skaityti, bet kalbėdama gražiai žemaičiuoja). Stribai ir liko su savo primityviausiu mentalitetu – nori pridergti į statomo paminklo duobę, tik jau nuo senatvės ir girtumo tam nebeturi jėgų („Šv. Stanislovas“).

6. Novelės kanonas. Paantraštė „novelių apysaka“ iškart žybteli Mariaus Katiliškio „Užuovėjos“ žanrinėmis inovacijomis, bet svarbiausia yra ne formos paralelė, o tai, kad šiedu kūriniai turi panašaus pilnatviškumo, visapusiškumo, kalbinio magnetizmo. Puiku, kad R. Granauskas grįžo prie novelės žanro, kurį geriausiai išmano; pastarųjų jo knygų memuarinis pasakojimas gal kiek jau sukosi ratu. Visi vyriausieji rašytojai dabar įnikę į pasipasakojimus, o gerų novelių su klasikiniais žanro dėmenimis (intriga, vidinis vyksmas, kulminacija ir netikėta pabaiga) retas kuris beparašo. Novelės kanonas „Šventųjų gyvenimuose“ reprezentuojamas meistriškai. Absoliuti kalbinė klausa, šimtaprocentinė dialogų autentika. Žemaitybės tai autentikai teikia tūrio ir mažoro. Tragikos intensyvumas perteikiamas neįtikėtinai paprastu naratyvu, tam tarnauja ir frazės, net skiemens „šykštumas“ (sakytum, R. Granauskas priartėjo prie Vandos Juknaitės minimalistinio žodžio, skambančio beveik „išsiurbtame ore“). Stebina netikėtos visų novelių pabaigos – pagal įprastus literatūros stereotipus pirmininko sūnelis turėjo užsimušti lėkdamas motociklu ir Gerdą pribaigti (kam su jo tėvu flirtavo), bet ne – jis švysteli į griovį mokytojos užrašus. R. Granausko užrašymai liudija už tą neišgirstą mokytoją kitais pavidalais ir galbūt pratęs trūkinėjančią Mnemozinės komunikaciją.

Vanda Zaborskaitė. AUTOBIOGRAFIJOS BANDYMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 383 p.

Vanda Zaborskaitė – viena ryškiausių XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios lietuvių humanitarikos asmenybių, neabejotinas autoritetas ne vienai lituanistų (ir ne tik jų) kartai. Ji gimė nepriklausomoje Lietuvoje, mirė jau vėl nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Tačiau pagrindinė gyvenimo dalis, svarbiausi darbai – visa tai sovietmetyje. V. Zaborskaitė savo akimis matė ir savo kailiu patyrė sovietinės santvarkos speigus, atlydžius ir šalnas. Jos autobiografinę knygą sudaro dvi dalys: chronologiškas „Autobiografijos bandymas“, kuriame nuosekliai pasakojama apie savąjį gyvenimą, ir iš diktofono įrašų iššifruoti pasakojimai atskiromis temomis, kartais šiek tiek dubliuojantys, bet dažniau pratęsiantys ar netgi esmingai papildantys pirmąjį „Bandymą“. Be abejo, esama ir skirtumų, įprastų lyginant rašytinį ir sakytinį tekstą. Iššifruotasis išsaugojo kalbančio, prisimenančio, mąstančio žmogaus intonacijas, besiplėtojančio, užsikertančio, tikslinamo, kartais ir neužbaigiamo sakinio struktūrą.

Apie savo vaikystės miestą Panevėžį V. Zaborskaitė rašo daug ir detaliai, pabrėždama būtent stiprėjantį jo miestiškumą, kurį liudijo ir autorei aktualus miesto kultūrinis gyvenimas: reiškiasi nemažai „įvairaus kalibro“ muzikų ir literatų, mokytojas Mykolas Karka stato operetes, vyksta profesionalių muzikų gastrolės. Autorė suvokia miestiškumo stoką lietuvių kultūroje, turbūt todėl akcentuoja net mažiausias jo apraiškas Panevėžyje. Tačiau, aišku, tas miestas paklūsta gamtos ir aplinkinių kaimų gyvenimo ritmui. Kita vertus, gimnazistiškas žibučių, obelų žydėjimo šventes puikiai galima atšvęsti ne tik prieškario Panevėžyje, bet ir šiandieniniame Vilniuje. Su purienų švente gal būtų kiek problemų, bet turbūt ir ji įmanoma. Tokie tie mūsų miestai. Atsiminimų autorė ir į save žvelgdama pabrėžia būtent miestiškąją pusę: „Buvau grynai miesto vaikas, nemėgau tautosakos, mano vaikystėje ji nevaidino jokio vaidmens. <…> Mokyklos skaitiniuose pasitaikantys liaudies dainų tekstai man buvo nuobodūs. Nepatiko jau ketvirtoje klasėje privalomas „Rūpintojėlis“, nors poezija jau buvau pradėjusi karštai domėtis <…>. Tikrasis tautosakos vertinimas atėjo daug vėliau, studijų metais“ (p. 64). Refleksyvus, intelektualus ir kritiškas žvilgsnis į save ir į aplinką – viena iš svarbiausių knygos vertę nulemiančių ypatybių. V. Zaborskaitės namų aplinka lietuvių tradicijoje nebuvo įprastinė. Tėvams, vaistininkams, vaikų ugdymas buvo svarbus, ir tai jau ne valstiečių, o būtent prakutusių inteligentų vaikų ugdymas. Įvairiomis progomis vaikams dovanojamos knygos, jiems samdomos panelės – vokietaitės iš Klaipėdos, kad nuo mažens mokytų vokiečių kalbos. Vandutei mama skaito lietuviškai ir rusiškai (mergaitė turi bendraamžį draugą rusą, mamos abiem vaikams skaito tą pačią emigracijoje išleistą knygą „Korabl’ naturalistov“). Augantį žmogų formuoja ne folklorinė, bet klasikinė profesionalioji kultūra. Namuose švenčiamos didžiosios šventės; vienas iš prisiminimų toks: „kai paaugau, labai mėgdavau tyliais vakarais ateiti į prietemoje skendintį valgomąjį, kur blausiai sidabru švytėjo eglė, klausytis per radiją kalėdinės muzikos. <…> Būtinai klausydavausi ir naujametinės „Traviatos“ (p. 60). Tai perskaitęs supranti, kodėl V. Zaborskaitė paskutiniųjų metų publicistikoje taip skaudinosi ir piktinosi dėl Operos ir baleto teatro prieš keletą metų atsisakytos naujametinės „Traviatos“ ar dėl sunaikintos „Literatų“ (prieš karą Rudnickio, o caro laikais „Lokio“) kavinės. Dar trapi miestietiškos Lietuvos tradicija jai buvo brangi nuo pat vaikystės Panevėžyje laikų. O pati kultūra V. Zaborskaitės pasaulyje buvo esminė žmogui išgyventi padedanti jėga. Atsiminimų apie studijas Vilniuje karo metais fragmentą, išspausdintą knygoje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939–1945“, V. Zaborskaitė ir pavadino „Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste“.

Refleksyvus santykis su pasauliu bent jau iš dalies būna įgimtas, ne tik auklėjimo įdiegtas. Be to, V. Zaborskaitės atveju tokį santykį formavo apribotos nuo mažens ligos (poliomielito) kamuojamo vaiko galimybės. Autoanalizę skatino ir, atrodytų, dažnai ne pagal amžių rimta lektūra, mokykla, o rekolekcijos gimnazijoje buvo „proga įsigilinti į save, apmąstyti savo kelią, jį kritiškai įvertinti, apgalvoti siekimus, tikslus, pašaukimą“ (p. 87). Tačiau pasaulėžiūra, kuri autobiografijos autorei susiformavo vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, patiria esminių išbandymų. Turbūt taip atsitinka dažno žmogaus gyvenime, tačiau šiuo konkrečiu atveju jaunystės pasaulėžiūrą drastiškai bandė perlaužti totalitarinė epocha.

Pirmiau, nei pasakys: „Gimiau...“, V. Zaborskaitė išryškina esminę savo pasakojimo temą: pasakoti apie save kaip apie žmogų, sovietmečiu sąmoningai apsisprendusį konformistinei laikysenai, apie tokios pozicijos pavojingumą ir dviprasmiškumą. Šita problema aktuali tiek sovietmečiu gyvenusiems, tiek ir šiais laikais norintiems suprasti aną epochą. V. Zaborskaitė nebando nei savęs heroizuoti, nei nesimpatiškų jai žmonių demonizuoti. Vienprasmiškai neigiami jos knygoje nebent Liudvika Lisenkaitė, Jonas Aničas, gal dar vienas kitas, bet tikrai nedaug, nes autorė net ir blogus poelgius stengiasi jei ne pateisinti, tai bent paaiškinti, suprasti, kodėl žmogus taip pasielgė. Įsidėmėtina šia prasme V. Zaborskaitės motyvacija, kurią ji pateikia iš dabarties pozicijų analizuodama istoriją apie tai, kaip 1952 m. jaunas Vytautas Kubilius komunistų partijos Centro komitetui apskundė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą: „moraliniai vertinimai gali būti tik konkretūs, o žmogaus poelgis negali būti vertinamas pagal abstrakčiai suformuluotas normas, nes jų realizavimas <…> vis dėlto visada lūžta per konkretaus žmogaus gyvenimą, jo sąlygas, jo temperamentą, jo charakterį“ (p. 361). Vis dėlto autorė anaiptol nesulygina visų sovietmečio žmonių, o mato įvairių galimybių ir jų realizacijų spektrą: „<…> tik nežymi mažuma ryžosi tęsti rezistenciją. Jaunas žmogus, stovintis gyvenimo kelio pradžioje, galvojo apie savo ateitį, troško savirealizacijos. Ypač tas, kuris jautė savyje talentą, kūrybinę potenciją. Ir jeigu gyvenimo aplinkybės neprivertė viso to atsisakyti, jeigu likimo buvo palikta galimybė rinktis, dažniausiai buvo pasirenkamas gyvenimas, o ne kančias ir mirtį žadantis kelias. Skirtumas tik tas, kad vieni rinkosi gyvenimo ir kūrybos kelią išdavysčių ir pasidavimo blogiui kaina, kaip Kostas Kubilinskas, o kiti – aukojo gyvenimą, talentą ir kūrybą, likdami ištikimi doroviniam imperatyvui kaip Bronius Krivickas ar Mamertas Indriliūnas. Bet daugumos buvo vidurio kelias: juo eidamas, nieko neišdavei ir nepardavei, nes gyvenimas buvo tavęs pasigailėjęs ir neiškėlęs tokios alternatyvos, bet daug kam nusilenkei, daug ką nutylėjai. Darei kompromisus, buvai konformistas. Tokią kainą mokėjai už savirealizaciją“ (p. 139). Sąžininga ir kritiška V. Zaborskaitė, nebūdama fatalistė, vis dėlto ne kartą primena, kad visokeriopai komplikuotoje pokario Lietuvos situacijoje toli gražu ne visi pasirinkimai ir grėsmės buvo paties žmogaus valioje, dar įsipindavo atsitiktinumai, aplinkybės. Antai studentės į savo varganą būstą Dominikonų gatvės palėpėje priima gyventi saugumo gaudomą vaikiną. Kai jis iš ten išsikelia, po dviejų dienų yra suimamas ir sušaudomas. V. Zaborskaitė komentuoja: „Ant peilio ašmenų ir per plauką nuo viso to būta <…> ar įkliuvai, ar neįkliuvai, dažnai priklausė nuo atsitiktinių dalykų, nuo kažkokios lemties“ (p. 241). Ant tokių pat peilio ašmenų buvo gyvenama ir karo metais, tačiau ir toks gyvenimas neatpalaiduoja žmogaus nuo atsakomybės: „<…> žydų klausimas. Jis nebuvo išgyventas taip, kaip turėjo. Pro jį, pro žydų likimą buvo praeita, nesuteikus jam reikiamo dėmesio. Kodėl? <…> Aš atsakymo neturiu, bet suvokiu tai kaip nedovanotiną dvasios nejautrą ir išliekančią dėmę bei kaltę, taip pat religinio sąmoningumo spragą“ (p. 91).

V. Zaborskaitę dominusios konformizmo temos požiūriu esminiai yra pokario pasirinkimai – bendroji to laiko žmonių situacija. Apie savo savijautą pokario metais, kai Vilniaus universitete eksternu laiko egzaminus, mokytojauja, V. Zaborskaitė rašo: „<…> visa ta gyvenimo įvairybė vertė priimti tikrovę tokią, kokia buvo. Ėjo kalba tik apie tai, kokį santykį su ja nusistatyti. Apie tai buvo daug mąstoma ir šnekamasi. <…> Ką daryti su savo profesija, savo pašaukimu?“ (p. 130–131). Keleriais metais vėliau, baigdamas universitetą, panašiai svarstė Alfonsas Maldonis. Jo nebaigtoje ir nespausdintoje autobiografijoje net leksika panaši; panašus ir sąmoningas nusprendusių ne kovoti ir – tikėtina – žūti, bet gyventi konformizmas: „ką daryti su tais savo rašymo bandymais. Mėgėjiškas rašinėjimas į stalčių jokios ateities nežadėjo. Rašyti ir spausdintis? Toks sprendimas jau ir tada, kad ir intuityviai suvokiamas, reiškė, kad priimi gyvenimą tokį, koks jis yra, gal tam tikrą dalį iš to, kas buvo. O ką darai, jeigu nepriimi? Ar dirbdamas kokį, kad ir menką valdišką darbelį, mokytojaudamas, sakysime, tu įrodai, kad nepriimi? Kam tu ruošeisi tuos penkerius metus universitete, kokio tikslo siekei tada?“

Kiekvienas apsisprendžia pats, įvertinęs asmenines savybes, polinkius, poreikius, galimybes. Savikritiškas V. Zaborskaitė žvilgsnis krypsta visų pirma į save: „Jautėme pogrindinį judėjimą, sklido atsišaukimai, skatinantys jungtis kovai už „Naująją Europą“, juos platinant dalyvavo ir moksleivių, bet aš, bailė, nesiryžau įsijungti, nors buvau kalbinama“ (p. 101). Cituotieji žodžiai – apie pirmąją sovietinę okupaciją, o toliau perskaitysime ir apie antrąją: „<…> aš nė kiek nebuvau linkusi į rezistencinę veiklą, gyvenau profesinės ateities viltimis“ (p. 121).

Nesunku išskirti esmines autorei temas, pavyzdžiui, tautinė tapatybė, religinė sąmonė, kurios persmelkia visą šią intelektualinės savistabos knygą. Autorė fiksuoja, kaip besikeičiantis jos pačios gyvenimas ir situacija šalyje, primetinėjama ideologija ir konformistinė laikysena įvairiopai keičia ir santykį su tautiškumu, ir asmens religingumą. Patriotinės nuostatos, jų raida, jei nesureikšminsime vaikystės „nuklydimo“ (eidama dešimtus metus „buvau stipriai pasidavusi provokiškoms nuotaikoms“, p. 96), beveik linijiška ir logiška. Jas formavo gimtieji namai, mokykla, ankstyvosios jaunystės lektūra: „Naujoji Romuva“ <…> turbūt ryškiausiai formavo mano mentalitetą. Iš ten ėjo gilesnis tautos interesų, svarbiausių tautos ir valstybės problemų, sunkumų, vilčių ir galimų perspektyvų supratimas. Kita vertus, grožinės literatūros, ypač poezijos vaidmuo. Visų pirma minėčiau Bernardą Brazdžionį, Antaną Miškinį, Joną Kossu-Aleksandravičių“ (p. 97). Nors vis dėlto ir čia autorė įžvelgė problemą. Tam, kad nuo vaikystės pajutusi didžiųjų (rusų, vokiečių) kultūrų trauką sugebėtum pajusti ir kitiems perteikti savosios literatūros reikšmingumą bei grožį, reikėjo ypatingo susikaupimo, emocinio santykio, kuris atsirado, kai autorė pirmą kartą ruošė literatūros kursą studentams ir skaitė Jono Biliūno kūrybą.

Ypač gyvenamoji epocha veikė religinį sąmoningumą, kurio kaitą autobiografijos autorė sąžiningai fiksuoja. Vaikystėje jį formuoja namų aplinka, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais „religingumas <…> buvo svarbi mūsų nepriklausomos lietuviškos tapatybės dalis“ (p. 89), taigi ir vidinio pasipriešinimo okupacijai išraiška. Tačiau autorė rašo ir apie tai, kaip propagandinė ideologinė mašina sugeba išjudinti nuo vaikystės įdiegtas sąmonės normas. Antai pokario metais „užsimezgė toks įsitikinimas, jis truko gal porą metų, kad po Antrojo pasaulinio karo prasideda nauja pasaulio istorijos epocha, kad, žinoma, sovietinė tvarka baisi, žiauri, prisisunkusi melo, bet, ką gali žinoti, gal taip sukasi istorijos ratas, kuris atgal nebeatsisuks. Įstrigo sąmonėn vienas įspūdis: užėjau į Dominikonų bažnyčią (mes gyvenom greta ir užeidavom ten dažnai, ji nepaprastai graži, nepaprastai įspūdinga atrodė), buvo pavakarys, kunigas laikė pamaldas ir tarsi juste pajutau, kad tai yra nueinantis laikas, nueinanti epocha, kuri manęs nebesaisto, ir iš tikrųjų toli³mas prasidėjo“ (p. 345). Vėliau prie tikėjimo grįžtama, sąmoningai apsisprendžiant būti Bažnyčios dalimi.

Faktiškai, suvokus, kad sovietinė sistema grįsta žmogų naikinančiu melu ir prievarta, reikia tvirto egzistencinio apsisprendimo daryti tai, ką privalai, nepasiduodant demoralizuojančios aplinkos spaudimui. V. Zaborskaitė užfiksavo tokį savo asmeninės istorijos epizodą iš darbo universitete pradžios laikų: „Mano diplomantai apsigynė, sėdžiu, gina kiti, aš galvoju: „Dieve, dieve, koks nuopuolis, kokia baisi mizerija, Vilniaus universitetas su savo istorija, su savo didybe... ir kas mes esam, dėstytojai, profesoriai, vadinasi, kokia niekybė ir koks nuosmukis.“ Pergalvojau tą dalyką, ne tuo momentu, bet apskritai... kad tai yra bergždžias galvojimas, tu turi gyvent čia ir dabar, daryt visa, ką gali, ką sugebi“ (p. 349).

Neįmanoma čia apžvelgti visų V. Zaborskaitės autobiografijos temų. Už šio rašinio ribų lieka įstabi meilės V. Mykolaičiui-Putinui istorija, trukusi visą autorės gyvenimą ir verta įdėmaus poeto bei psichoanalitiko (arba poeto-psichoanalitiko) žvilgsnio, taip pat ir dar ne viena svarbi V. Zaborskaitei tema. Čia tiesiog pabandyta pasiūlyti skaitytojui pasekti V. Zaborskaitės minties raidą, nesiekiant aprėpti knygos visumos.

Recenzijos, anotacijos

Tamara Bairašauskaitė. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. – 411 p.

Buvau viena iš tų, kuriai teko garbė skaityti dar šios knygos rankraštį. Tokios senos geros tradicijos – supažindinti kolegas su tekstu prieš jam pasirodant spaudoje, žinoma, laukiant geranoriškos kritikos, – vis dar šventai laikomasi Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriuje. Taip dešimčiai žmonių suteikiama unikali proga tapti ir pirmaisiais skaitytojais. Tame siaurame, bet viena idėja gyvenančių žmonių rate – nes visiems jiems tas XIX amžius labai rūpi– knyga, nors dar neįgavusi „normalaus pavidalo“, jau pradeda savo gyvenimą. Tie „filomatiški“ susitikimai patys džiugiausi, nes kiekvienas toks naujas tekstas – tai dar vienas žingsnis į paslaptingą, nes taip mažai tirtą, istorinę erdvę – XIX šimtmetį, iš kurio atsinešėme tiek daug, bet anaiptol – ne viską. Nes nesugebėjome, nepakėlėme, neįvertinome.

Tamaros Bairašauskaitės rankraštis tą kartą tapo dvigubu įvykiu. Ne tik todėl, kad jis apie vieną įdomiausių to meto istorinių asmenybių, epochos atspindį ir simbolį – Mykolą Juozapą Römerį (Michał Józef Römer; 1778– 1853), bet ir todėl, kad kūrinys buvo kitoks nei visi ankstesni šios istorikės darbai. Knyga rašyta ne vienus metus, naudojant Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos atminties institucijų rankraštinę ir ikonografinę medžiagą, ji rašyta greta kitų fundamentalių darbų, tarp kurių garsiausi – monografijos „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ (1996) ir „Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje“ (2003). Knyga rašyta „ne planui“, „ne ataskaitai“, „ne projektui“, bet savo malonumui, rašyta norint „išsirašyti“, atpalaiduoti plunksną, rašyta mėgaujantis istorija ir noru ją papasakoti kitiems. Tokias knygas istorikai rašo tik pasiekę profesinę brandą, kai jau „apsigyvena“ tiriamoje epochoje, kai jau laisvai juda istorinėje erdvėje, kai jau „sveikinasi“ ne tik su savo herojais, bet ir su jų „pažįstamais“. Tai vienas būdingiausių naujo T. Bairašauskaitės kūrinio bruožų, ir tik profesionalai žino, kokia šio artumo kaina.

Tačiau šis teksto lengvumas visai nereiškia, kad knyga neturi stuburo, neturi schemos, idėjos. Pasakojimas apie M. J. Römerį gerai apgalvotas, ir jo seką diktuoja ne tik chronologija, įprasti žmogaus, taigi ir knygos herojaus, gyvenimo tarpsniai – vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Bene geriausiai T. Bairašauskaitės sumanymą atspindi šešių pagrindinių jos knygos skyrių pavadinimai, todėl pacituosiu juos visus: „Unde adis?“* (p. 15–38), „Bajoro žemvaldžio erdvė“ (p. 39–98), „Viešoji reprezentacinė erdvė“ (p. 99– 174), „Anapus viešumo“ (p. 175–218), „Privati erdvė“ (p. 219–294), „Kultūros erdvė“ (p. 295–354) ir apibendrinančioji dalis, pavadinta „Finis“ (p. 355– 359). Kiekvienas, kiek susipažinęs su šiuolaikinėmis istoriografijos teorijomis, pasakys, kad knygos autorei turėjo imponuoti vokiečių filosofo ir sociologo Jürgeno Habermaso išplėtota individo viešos ir privačios erdvės teorija. Kaip tik šiai teorijai ir jos taikymui „J. M. Römerio atveju“ ir skiriama įvadinė knygos dalis „Viešoji ir privati erdvė personalinėje istorijoje“ (p. 7–13). T. Bairašauskaitė konstatuoja, kad „Lietuvos istoriografijoje visuomenės istoriją per viešosios ir privačios erdvių prizmę pradėta tyrinėti palyginti neseniai“, ir tai daugiausia tik XVI ir XVIII a. baruose (p. 9). Išskyrus vieną kitą marginalinį atvejį, Lietuvoje šios XIX a. erdvės dar neaptartos, juolab kai tyrimo objektu pasirenkamas vienas konkretus istorinis asmuo. „Individo gyvenimas, – rašo knygos autorė, – suteikus jam ne biografinį, bet kontekstinį pobūdį, gali tapti istorijos pažinimo instrumentu, kai biografijos duomenys naudojami siekiant apibūdinti sociumą, kuriam priklausė personalinės istorijos herojus“ (p. 10). Žinoma, viešoji ir privačioji erdvės, taip pat ir jų sąveika geriausiai skleidžiasi, kai herojus – ryškus to visuomenės sluoksnio atstovas. J. M. Römeris – kaip tik toks: aukštas sociokultūrinis vaidmuo (stambus žemvaldys, teisininkas, bajorų savivaldos pareigūnas, masonas, aktyvus Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalyvis), patrioto ir kankinio aureolė (dalyvavimas slaptoje Patriotų draugijoje, teismas ir bausmė), tiesiog idealus privataus gyvenimo pavyzdys („jo šeimos istorija rodo, koks galėjęs būti XIX a. bajorų šeimos idealas“) ir net jo palikuonių reikšmė Lietuvos kultūrai ir valstybės kūrimui (p. 11). Kita vertus, ir tai pagal J. Habermaso teoriją joks prieštaravimas, – M. J. Römeris kartu ir „tipiškas“ tuomečio Lietuvos bajorų elito atstovas, kurio biografijos tyrimas sudaro galimybę rekonstruoti viso XIX a. pirmos pusės Lietuvos bajorų elito elgseną ir gyvenseną tiek privačioje, tiek ir viešoje erdvėje.

Toks teorinis šios knygos modelis, kuriuo apibendrinamas vieno tipiško, o kartu ir netipiško, bet legenda apgaubto ir charizmatinio asmens (dėl pastarosios savybės vieningai sutaria visi M. J. Römerio amžininkai) gyvenimas. Tyrimas, kurio autorei vienodai rūpi ir pats herojus, ir epocha, kurioje jis gyveno. Personalinė M. J. Römerio ir jo šeimos istorija tarytum tarpsta to meto Lietuvos istorijoje – tiek politinėje, tiek visuomeninėje, tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje, tiek pagaliau – kasdienybės, taigi ir jausmų, istorijoje. Arba atvirkščiai – M. J. Römerio gyvenimo istorija tarytum iškelia į paviršių visai naują, labai gyvą ir dėl to labai tikrą 1778–1853 m. datomis įrėmintą Lietuvos istoriją. Knygoje kaip kaleidoskope praslenka XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Lietuvos elito gyvenimas. Bajorų auklėjimas ir lavinimas, žemvaldžio pareigos ir vieša reprezentacinė erdvė (poskyriai „Šaknys“, „Pradžia“, „Dvarininkas“, „Ponas savo valstiečiams“, „Rezidencija“). Vaizdžiai perteikta ne tik dvarininko kasdienybė, bet ir jo emocinis ryšys tiek su pačiu dvaru, tiek apskritai su savo šaknimis: „nuostabus giminės senumo jausmas įkvėps ne vieną M. J. Römerio palikuonį, vers nesiliauti ieškojus savo šaknų, rašyti giminės ir dvarų istorijas, nuolat priminti pasauliui apie jos egzistavimą“ (p. 28). Pirmą kartą taip ryškiai, iš vidaus, galime pažinti ir to meto teismų mechanizmą, ir paties teisininko potyrius, net „apsilankyti“ žymiojoje Radvilų komisijoje (poskyris „Teisininko patirtis“). Istorikė vaizdingai pasakoja ir apie labai gerai jai žinomą, nes jau anksčiau ne vienus metus tyrinėtą, bajorų savivaldą – apskrities ir gubernijos bajorų seimelius (poskyris „Bajorų maršalas“). Knygoje rasime ir neatskiriamą XIX a. Lietuvos bajoro veiklos sferą – patronatą ir labdarą (poskyris „Globėjas ir filantropas“), taip pat kultūrinės M. J. Römerio reprezentacijos aptartį, kuri mus nukelia net į Šubravcų („Nenaudėlių“) ir Vilniaus tipografijos draugijos laikus (poskyris „Kultūrinė reprezentacija“). Šių užsiėmimų aptartis ypač džiugina, nes dokumentų, leidžiančių „mesti žvilgsnį į XIX a. pradžios bajorų darbo kultūrą“ išliko ne tiek jau ir daug (poskyris „Penki mėnesiai šalia prancūzų“, p. 123).

Žinoma, knygoje kalbama ir apie šio krašto bajorų elgseną painiomis politinėmis aplinkybėmis (poskyris „Penki mėnesiai šalia prancūzų“), ir apie nuolatinį balansavimą šiapus ir anapus viešumo ribos (poskyris „Patriotų draugijos byla“). Narpliojami sudėtingi, nes labai trapūs knygos herojaus santykiai su imperijos valdžia epochoje, „kurios taisykles kūrė svetima valstybė“ (poskyris „Pradžia“, p. 38). Pagaliau brėžiamas bajorų likimas kalėjimuose ir tremtyje (poskyriai „Petropavlovsko tvirtovės kalinys“, „Voronežo tremtinys“). Niekada anksčiau neteko skaityti ir tokios išsamios XIX a. kalinio kasdienos rekonstrukcijos. Todėl kartu su M. J. Römeriu galime „sutikti“ net ir jo penkiasdešimtąjį gimtadienį Sankt Peterburgo (Petropavlovsko) tvirtovėje (p. 196). Laisvoji mūrininkija – bene ryškiausias M. J. Römerį reprezentuojantis biografijos faktas. skaitytojas galės „pabuvoti“ „Uoliojo lietuvio“ ložėje Vilniuje, Bokšto gatvėje, „sudalyvauti“ brolio įvesdinimo ceremonijoje, kasdieniuose ir apeiginiuose „darbuose“ (poskyris „Masonas“). Pasak T. Bairašauskaitės, išgyventi „ypatingą, pakilią ir svaiginančią atmosferą“ (p. 157).

Kitaip tariant, matome viešą, pusiau viešą ir slaptą XIX a. pirmos pusės Lietuvos bajoro gyvenimą. Tačiau ne tik jį. Tai pagaliau ir buitis, šeima, vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykiai. J. M. Römeris santuokoje su Trakų vaivadijos taurininko Pranciškaus de Raėso ir Juditos Jelenskytės-de Raės dukra, Dembinos dvaro ir Kurkliškių palivarko Trakų apskrityje paveldėtoja Rachele de Raės-Römeriene (Rachela z Raėsów Römerowa; 1783–1855) išgyveno penkiasdešimt ketverius metus. Ignoruoti šio fakto knygos autorė tiesiog negalėjo. Todėl monografijoje daug kalbama apie besikeičiantį požiūrį į moters socialinį vaidmenį, jos aktyvų dalyvavimą ūkiniame ir finansiniame šeimos gyvenime. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, „kad XIX a. pradžios bajorų kultūrai nebuvo svetima jausminės ir juslinės meilės samprata, kurią formavo menas ir literatūra“ (poskyris „Rachelė“, p. 224). Su didele atida knygos autorė cituoja R. de Raės-Römerienės laiškus, „persmelktus nuolatinio nerimavimo dėl vyro saugumo, sveikatos ir komforto“ ar net noro atitolinti jį nuo kai kurių „pasaulio pagundų“, t. y. sąsajų su Biblijos ir masonų draugijomis (p. 226, 228). Laiškus, kuriuose „sau ji skyrė mažiausiai dėmesio“ (p. 244). Kol kas tai ryškiausia „paprastos“ bajorų elito moters biografija mūsų XIX a. istoriografijoje, o kartu ir to meto gyvenimas moters akimis. Šis knygos poskyris, lakoniškai, bet kartu iškalbingai pavadintas „Rachelė“, T. Bairašauskaitei akivaizdžiai vienas prioritetinių. Ir tai suprantama, nes knygą parašė moteris. Ne mažiau reikšmingas ir kitas faktas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis – knygą autorė dedikavo savo motinai Anai Bairaševskienei.

Meilė ir pasiaukojimas – bene esminis ne tik R. de Raės-Römerienės, bet ir visos Römerių šeimos bruožas. Ir ši mintis raudona gija nusitęsia per visą knygą. Monografijoje ypač išryškinti emociniai tėvo ir vaikų santykiai (poskyris „Patriarchas, arba „Brangusis Papa“). Knyga tiesiog alsuoja nuolatiniu M. J. Römerio rūpesčiu vaikais, jų auklėjimu, jų materialiniu, bet pirmiausia – dvasiniu komfortu. Todėl rasime daugybę smulkmenų apie to meto vaikų gyvenimą – ne tik jų auklėjimą ir ugdymą (žinoma, atskirai – berniukų ir mergaičių), bet ir apie pramogas, žaidimus, žaislus, gimtadienių šventimą, net jiems dovanojamas dovanas – itin svarbią emocinę to meto žmonių bendravimo išraišką. Jausminis pasaulis šioje knygoje labai ryškus. Istorikas ne visada jį gali rekonstruoti, tačiau Römerių šeimos egodokumentinis paveldas šiuo atžvilgiu išskirtinis. Štai viena knygoje pateikta citata – iš M. J. Römerio 1828 m. balandžio 11– 23 d. laiško sūnui Edvardui Jonui: „pamenu, kai tu gimei, buvo gana giedra diena ir kad apie šeštą valandą vakaro, pradėdamas savo kelionę po šį pasaulį, prieš mane pirma pagarbiai nulenkei galvutę, lyg prašydamas tėvo palaiminimo. Apsidžiaugęs, kad jau atvykai, pabučiavau tave, po to sėdau ant žirgo ir visiems sutiktiems pažįstamiesiems skelbiau savo džiaugsmą“ (p. 252). Čia pat skaitytojas ras ir visai priešingus jausmus – vaikų netektį išgyvenančių tėvų skausmą.

Taigi knyga daugiasluoksnė – tai ne tik visuomeninis, politinis ir ekonominis krašto gyvenimas, bet ir to meto žmonių kasdienybė, jų jausenos. Pagarba egodokumentiniam tekstui, kruopščiai parinktos citatos ir puikios digresijos suteikia galimybę ne tik labai autentiškai pajusti to meto gyvenimo pulsą, bet kartu su knygos herojumi išgyventi to meto kasdieną. Matome, kaip buvo bendraujama – tiek šeimoje, tiek ir už jos ribų, kaip buvo keliaujama – „bendravimas su seniai matytais pažįstamais buvo kelionių kultūros dalis“ (poskyris „Keliautojas“, p. 346), kaip medžiojama – žinome net ir Römerių medžioklinio šuns vardą – Valetas, kas buvo skaitoma, piešiama, rašoma – šios knygos herojus rašė ne tik laiškus ir dienoraščius, bet ir poeziją; kas buvo valgoma, geriama, kokie buvo dvaro pastatai, eksterjero ir interjero detalės, kaip, kas ir net kodėl buvo muzikuojama – turiu omenyje praktinę, labdaringąją muzikos reikšmę, kas buvo piešiama, kokios gėlės ir kokie medžiai sodinami Dembinos dvaro sode. Todėl ir M. J. Römerį matome ne tik kaip bajorų maršalą, Vilniaus miesto merą (prezidentą), įkalintą patriotą ir paslaptingą masoną, bet ir kaip žmogų, glostantį medį („kiekvieną medį apvaliau savo rankomis, esu didelis jų bičiulis, <…> medžiai ilgiausiai išlieka mano atmintyje“; poskyris „Rezidencija“, p. 81), barantį neblaivius vežikus („jeigu matysiu, kad pasigėrė, liepsiu tuoj pat sugirdyti jam kvortą šilto vandens, tuoj pat išsiblaivys prieš sėsdamas važnyčioti“; ten pat). „Artumą su Römeriu“ galime pajausti net ir iš tų kelių jo dienoraštyje ir laiškuose išlikusių lietuviškų žodžių: „Milingos-Prudielis“, t. y. Meilės tvenkinys – taip pavadino Dembinos parke tyvuliuojantį vandens telkinį, ar „raguces“, t. y. rogės (ten pat, p. 75, 76).

Surinkti, išryškinti ir apjungti šias detales, maksimaliai įsigilinti į tiriamojo objekto aplinką – kasdienybės istorikui įprastas metodas, palengva ateinantis ir į mūsų istoriografiją. Žinoma, „Römerio atveju“ yra labai gausi egodokumentinė šaltinių bazė. Pasak T. Bairašauskaitės, jos knygos herojus neturėjo literatūrinių ambicijų („Dideli dalykai skirti didiesiems, maži dalykai turi likti savo vietoje. Lai mano išaugintais vaisiais naudojasi mano šeima“), tačiau „priklausė išsilavinusių bajorų rašto žmonių grupei“, ne tik „mėgo ir mokėjo rašyti“, bet darė tai nepaliaudamas (poskyris „Kultūrinė reprezentacija“, p. 300, p. 305, 306). Todėl jo korespondencija – daugiau nei įspūdinga. Svarbiausia, žinoma, buvo laiškai šeimai, iš kurių vėliau susidėjo keli tomai vadinamųjų dienoraščių (p. 300). Tiesa, išliko ir porą „tikrų“ dienoraščių, kaip kad populiaru tuomet, rašytų spausdintuose kalendoriuose. Šiaip ar taip, šiuose egodokumentuose M. J. Römeris fiksavo savo kasdienybę. Neapmąstė juose tik masonų draugijos potyrių – „jo asmeniniame archyve išliks tik keli laiškai, primenantys Lietuvos bajorų broliavimosi laikus“ (poskyris „Masonas“, p. 174). Visa kita paremta autentiška egodokumentine medžiaga. Daugiausia tik iš jos „Römeris buvo kuriamas“ – čia savo mintį kreipiu į garsiąją Jurijaus Lotmano monografiją (Ю. М. Лотман, „Сотворение Карамзина“, 1987). Tokia prabanga tyrėjui labai reta. Panašią galimybę turėjo tik literatūrologė Vita Gaigalaitė, tačiau ja pasinaudojo tik iš dalies (V. Gaigalaitė, „Antanas Klementas: Lietuvos bajoro ir rašytojo portretas“, 2005).

Prieš mūsų akis tarytum prašuoliuoja – neatsitiktinai viena paskutinių ir viena įspūdingiausių šios knygos dalių taip ir vadinasi – „Kelionė“ – ne tik lotyniškais žodžiais „Unde adis?“ ir „Finis“ įrėminta individo gyvenimo istorija, bet ir daugiau nei pusės amžiaus Lietuvos istorija. Istorija, kurią šių dienų mokslas vadina istorija per asmenybę, personaline istorija, kontekstine istorija ar net naująja biografijos istorija. Asmens istorija, papasakota istoriniame ir sociokultūriniame kontekste, visais įmanomais jos aspektais, maksimaliai įsigilinant ir į knygos herojaus gyvenimą, ir į konkrečią istorinę situaciją. Didžiausias įvertinimas istorikui – kai jo tyrimą galima skaityti kaip vadovėlį. Tamaros Bairašauskaitės knyga kaip tik tokia. Tai knyga, iš kurios galima mokytis istorijos. Arba dar daugiau – tiesiog mokytis gyventi.

* Iš kur ateini? (Lot.)

Recenzijos, anotacijos

Paulius Vyturys. Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu. – Vilnius: Morkūnas ir Ko, 2012. – 274 p.

Pauliaus Vyturio „Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu“ – tai autobiografinių atsiminimų knyga apie priešinimąsi sovietinei Lietuvos okupacijai, apie partizaninį karą, apie gulagą. Žmogaus ir tautos egzistenciją sukrėtusi sovietinio genocido patirtis reflektuojama daugelyje atsiminimų knygų, išleistų nuo pat Sajūdžio pradžios: tai Nijolės Sadūnaitės knyga „Gerojo Dievo globoje“ (1989); Albino Bernoto autobiografiniai fragmentai, skirti autoriaus artimiesiems, gimtojo kaimo žmonėms, pokario partizanams „Pro dūmus, deimantais nusėtas“ (1998); „Vorkutos politinių kalinių atsiminimai“ (sudarė Juozas Krakauskas, 1998); Petro Pečeliūno dokumentinė apysaka „Teisybės kaina“ (1998); Arvydo Vilkaičio beletrizuoti memuarai „Gyvensim“ (1999); Jono Žičkaus „Nueitas kelias“ (Kęstučio apygardos partizano atsiminimai, 1999); Algirdo Jėčio „Sutryptos viltys“ (Dainavos apygardos partizanų vado Domininko Jėčio-Ąžuolio sūnaus atsiminimai, 2000); Stefanijos Ladigienės dienoraščiai, atsiminimai, laiškai „Esame: Stefanija Ladigienė“ (sudarė Ema Mikulėnaitė, 2003); Antano Terlecko „Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai 1970– 1986“ (2011) ir kt. Šios knygos (daugumą jų išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) su ypatingos egzistencinės patirties ir svarios asmenybinės pozicijos įtaiga atveria istorijos tragiką, aktualizuoja egzistencijos prasmės klausimus. Kuo šiame kontekste P. Vyturio balsas yra savitas?

Ryški „Dialogų su Viešpačiu ir Šėtonu“ žymė yra autoriaus siekio suvokti ir interpretuoti genocido patirtį intencionalumas: praeities aiškinimąsi, jos suvokimą autorius įvardija kaip pagrindinį savojo pasakojimo tikslą. Intencija neabejotinai reikšminga: prisiminkime, kad kaip tik patirties interpretaciją Carlas Gustavas Jungas laikė pagrindiniu asmenybės formantu: oponuodamas Sigmundo Freudo determinizmui teigė, kad asmenybę ir jos ateitį lemia ne praeities faktai (ne prigimtis pati savaime, ne patirtis pati savaime), o tai, kaip toji praeitis yra interpretuojama. Aptariamosios knygos autorius praeities suvokimo raktu laiko ypatingą dėmesingumą patirties autentikai. Liudijimo tikslumas traktuojamas kaip pamatinė praeities suvokimo prielaida. Nevartojama eufemizmų nei elipsių, – tai ryškioji knygos stiliaus žymė. Akcentuojama: „Neišvengiamai būtina parodyti visą Tiesą, tuos įvykius tokius, kokie jie buvo, dokumentais ar jų faksimilėmis. Tokie reiškiniai, įvykiai neturi kartotis ir jie nesikartos, jei mes juos parodysime savo palikuonims originaliai tikrus“ (p. 6).

P. Vyturio atsiminimai komponuojami iš autentiškų patirties momentų, derinant du pasakotojo balsus: dabarties ir praeities. Pradedama nuo pat pradžių, nuo radimosi pasaulyje ir jo išvydimo: kaip atrodė vaikystėje matytas žemaitiškas tėviškės peizažas, kokie buvo žmonės. Tėviškė – protėvių paveldėta žemės valda prie Bebirvos / Bebruvos, archetipinis Rojukas su tūkstantmečio ąžuolo kamienu, ženklinančiu žemaičių šventovę. Tautinės bendruomenės mes suvokiamas išcentriškai, pradedant nuo artimiausių aplinkinių žmonių: šeima, artimesnieji ir tolimesnieji kaimynai. Į bendruomenės praeitį žvelgiama giliau nei siekia individualus gyvenimas. Reikšminga, kad žvelgiama labai asmeniškai, pasakojimus apie tautos istoriją suvokiant kaip savajai bendruomenei, saviesiems svarbius pasakojimus. Žemaičių kovų su kryžiuočiais siužetai girdimi iš tėviškės žmonių, matomi įrašyti jos peizaže, – tai pasakojimai apie asmeniškoje tėviškėje, jos konkrečiame peizaže gyvenusius protėvius. Subtiliai ir nuosekliai formuojama gimtosios žemės, tėvynės, – savosios vietos pasaulyje idėja. Literatūrinei teksto kokybei reikšmingi intonaciniai pasakotojo šyptelėjimai: pvz., etimologinė sakmė apie Eržvilkų pilėnus kovų su kryžiuočiais laikais („Eržvilkų pilies gynėjai aptaisė savo eržilą vilkų kailiais ir paleido į kryžeivių žirgų kaimenę, besiganančią Šaltuonos lankose. Žirgai, pajutę vilkus, spruko kas sau“, p. 7) siejama su subtilaus humoro komentaru apie „gudragalvius“ kaimynus eržvilkiškius, sovietinės okupacijos metais sumaniai švietusius savo vaikus.

Efektingi tėvų portretai („Tėvas Jonas“, „Motina Elena“). Įtaigumo ir gyvybės jiems suteikia tai, kad jie kuriami ne iš abstrahuotų apibūdinimų, o iš siužetiškų akcentų, iš dialogų ir situacijų fragmentų. Tėvas Jonas įspūdingai iškyla kaip ūkio „generolas“ (p. 42; 58–61), organizuojantis šeimynos gynybą priešo akivaizdoje, arba kaip filosofas, Rainių tragedijos kontekste išsakantis savuosius tautos istorijos apmąstymus (p. 52–53). Pasakotojo žvilgsnis fiksuoja tėvo elgsenos intenciją: „kad neišnyktų bendruomenės dvasia iš mūsų tarpo“ (p. 53). Elena – šešių sūnų motina, „mažosios valstybėlės“ – šeimos valdovė, be kurios žinios „nė plaukas nuo galvos nė vienam nenukrisdavo“ (p. 145). Jos įsitikinimų ir charakterio tvirtumas vėlgi atskleidžiamas per elgesio fragmentus, pvz., beletrizuotu pasakojimu apie kelionę garlaiviu į Kauną, gabenant siuntinį sūnui į sunkiųjų darbų kalėjimą (p. 171–175).

Autoriui interpretuojant sovietinę tikrovę nužymimas nuovokos apie sovietinį komunizmą radimasis. Vaikiškasis pasakotojo praeities „aš“, slegiamas nežinomybės („kodėl dingsta žmonės, ir būtent tie, o ne kiti“, p. 30), ir formuluoja klausimus apie „nuogą karalių“: kodėl rinkimų rezultatai šimtaprocentiniai, nors daugelis nėjo į rinkimus, kodėl Staliną reikia vadinti draugu („Ieškojau progos paklausti mokytoją, kokia gi draugystė tarp manęs ir Stalino? Nei aš jo, nei jis manęs – nematėme, nebuvome net susitikę. Aš nenorėjau turėti tokių draugų“, p. 31). Per individualią vaiko patirtį atskleidžiama ir dviejų kultūrų – tradicinės krikščioniškosios ir bolševikinės – opozicija. Bolševikiniam žmogaus nužeminimui priešinama apsilankymo klebonijoje scena. Vaiko, motinos atvesto patarnauti šv. Mišioms, sąmonė fiksuoja reikšmingus tradicinės kultūros momentus: „Šeimininkė pateikė pietus, padėjusi ir ties manimi tokius pat indus kaip ir klebonui“; „klebonas kreipėsi į mane kaip į sau lygų“ (p. 34). Vaiko akimis matomas suaugusiųjų sąmonėjimas. Pasakotojo motina, matydama rusų kareivių durtuvų lydimus kinkinius, vežančius „geriausią Vadžgirio mokyklos mokytoją“, „raštingiausių vyrų šeimas“ su vaikais, apstulbsta: „Motina girdėjo šiurpulingus gandus apie trėmimus, bet negalėjo suprasti, kad taip gali elgtis su nekaltomis šeimomis, mažais vaikais. Pasiuntė mane pasižvalgyti, gal pavyks sužinoti tikrąją priežastį“ (p. 36– 37). Polifoninis sakinys: motinos balsas girdimas pasakotojo vaikystės „aš“ ir ironizuojamas pasakotojo dabartyje, netiesiogiai teigiant, kad daug ko – sovietinio komunizmo žiaurumų masto – anuomet nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti. Pasakotojo interpretacijoje kinkinio vaizdas tampa groteskine sovietinio smurto metonimija: stebėdamas lėtai judantį kinkinį pasakotojas staiga suvokia, kad tėvas, neva padedantis jį traukti, iš tiesų stabdo: „Bent kelias minutes mokytoja pabus tarp mūsų... Kitaip šios karinės okupacinės mašinos sustabdyti negalėjom“ (p. 37). Tėvo gestas interpretuojamas kaip egzistencialistinės laisvės simbolis: kitaip negalėjome, galėjome tik taip, tačiau – bent taip – vis dėlto galėjome.

Atsiminimuose apie Mordovijos Dubravlagą ryškus Antano Miškinio paveikslas: poetas vaizduojamas kaip autoritetingas gulago universitetų Profesorius, aiškinęs literatūros ir kultūros tradicijos svarbą individualaus poeto kūrybai, komentavęs poetų bendradarbiavimą su okupantais teigdamas, kad tokie poetai turi galimybę nusivalyti „dvasios purvus“ ir vėl būti poetais (p. 256–257).

Per savo šeimos, giminės, tėviškės patirtį autorius pasakoja apie tai, kas sovietmečiu vyko visoje Lietuvoje, apmąstydamas tautos istorijos visumą. Žiūrėjimas į Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvos okupaciją per asmeniškos biografijos prizmę įgauna ambivalentinę prasmę. Viena vertus, tautos genocido kontekstas yra radikaliai persmelkęs knygos autoriaus biografinę sąmonę. Tačiau, kita vertus, papasakota gyvenimo istorija liudija, kad asmeniškas gyvenimas išsipildo nepaisant sociopolitinio konteksto tragizmo. Gal netgi intensyviau išsipildo kaip tik dėl jo (plg. autobiografinį paauglystės atsiminimų komentarą: „Pasaulio galiūnų grumtynės po mūsų Tėvynės padange, jų kariški batai trempė ne tik tėviškės žemę, bet ir mūsų sielas, todėl mes brendome sparčiau, ne pagal amžiaus metus“, p. 76). Skeldėjančio pasaulio, mačerniškųjų „dūžtančių formų“ erdvėje pasakojama autobiografinė meilės ir santuokos istorija, kurią autentiškai ženklina fotografinės laiškų faksimilės, suteikiančios knygai modernaus literatūrinio koliažo pavidalą.

Provokuojantis knygos viršelis formuoja demoniško pokerio aliuziją (dailininkė Dalia Dubonienė). Folklorinę velnio lošėjo figūrą moderniai aktualizuoja ne vienas dabarties kultūros tekstas. Pauliaus Vyturio atsiminimų knyga „Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu“, sovietinius tardymus interpretuodama metafizinio demoniškumo plotmėje, formuoja įtaigią jų grasumo žmogaus dvasinei būsenai prasmę.