T o m a s   T r a n s t r ö m e r i s   (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų. Tokios garsenybės kaip Derekas Walcottas, Josifas Brodskis ir Seamusas Heaney'is sakosi įkvėpimo sėmęsi iš T. Tranströmerio kūrybos.
1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Iš dalies įveikęs savo ligą sukūrė dar du poezijos rinkinius – „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“, tais pačiais metais Švedijos akademija skyrė jam Nobelio premiją. Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip Poezijos pavasario svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“.

VERTĖJA

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Pagal Radiusą

I

Saulėj spindi ledu apsiklojusi upė,
čia – pasaulio stogas,
tyla.

Sėdžiu ant apverstos valties, išvilktos į krantą,
geriu tylos narkotikus, iš lėto svaigstu.

II

Akiratis plečiasi iki begalybės, sukasi.
Čia yra jo centras, jis beveik
nesijudina.

Tolumoj kažkas lyg ir sukruta: lieka pėdos sniege
lyg raštas, slystantis
fasadais.

Greitkeliais dundantis eismas
ir šmėklų begarsis
judėjimas.

Tolumoj: priešais vėją tragedijų kaukės,
skubos dundesys – tolėliau:
spūstis,

ten išnyksta paskutinieji meilės žodžiai –
vandens lašai slysta
plieno sparnais –

rėkiantys profiliai – kabančios ausinės
barška viena į kitą –
kamikadzės!

III

Ledu apsiklojusi upė žiba ir tyli.
Bebalsiai šešėliai
sugulę gelmėj.

Mano žingsniai – požeminiai sprogimai,
juos uždažo, uždažo
tyla.

Naktinis budėjimas

I

Šiąnakt esu apačioj, ten, kur balastas.
Vienas iš tų tylinčių svorių,
kurie laivui neleidžia apvirsti!
Tamsoje blyškūs veidai tarsi akmenys.
Jie tik švokščia: „Nesiliesk prie manęs.“

II

Prasiskverbia balsai, klausytojas slysta
radijo imtuvu kaip siaurutis šešėlis
per stočių apšviestą skalę.
Kalba taiko į koją su budeliais.
Todėl mums reiktų ieškoti kitokios kalbos.

III

Vilkas čia pat, visų valandų draugas,
jau laižo langus savo liežuviu.
Slėnis pilnas šliaužiančių kirvakočių.
Naktinis lėktuvo dundesys tingiai ritasi dangumi
lyg invalido vežimėlis geležiniais ratais.

IV

Miestas jau atkasinėjamas. Dabar čia tylu.
Kapinėse po guobom –
tuščias ekskavatorius. Kaušas atremtas į žemę –
kaip žmogus, pasirėmęs kumščiu
ir užsnūdęs prie stalo. – Skamba varpai.

Eismas

Sunkvežimis su priekaba slenka per miglą
lyg koks šešėlis, kaip laumžirgio lerva,
ropojanti dumblėto ežero dugnu.

Žibintai žlibina drėgnam miške.
Čia neįžvelgtum jokio veido.
Šviesos braunasi pro spygliuotas šakas.

Ir mes čia – tarp tų šešėlių, automobilių –
sutemus einam vienas paskui kitą,
lenkiam, iriamės į priekį per pritilusį triukšmą,

slenkam į slėnį, jau priperėtą industrijos,
kur gamyklos kasmet nugrimzta po du milimetrus –
žemė iš lėto jas ryja.

Nežinomų letenų atspaudai
ant žibančio gaminio, kuris čia susapnuotas.
Sėklos bando įveikti asfaltą.

Net kaštonai, tokie niūrūs,
lyg žadėtų pražysti geležinėm pirštinėm,
o ne baltom burbuolėm, už jų –

įstaigos raštinės – mirksi neono lempa.
Ten yra slaptos durys. Atidaryk!
Pažvelk apvertęs periskopą

į upės žiotis, į gelmes,
kur jūržolės kaip mirusiųjų barzdos,
o Valytojas gleivėtu drabužiu plaukia,

jam trūksta oro ir mostai vis silpnėja.
Niekas nežino, kas bus toliau, tik tai, kad grandinė
nutrūksta ir vėl susijungia, vėl, be paliovos.

Drauge su upe

Kai aš kalbu su bendraamžiais, tarsi matau, girdžiu
sraunią upę,
ji teka, vis teka nusinešdama pritariančius ir ne.

Tik tas, užklijuotom akim,
norėtų plaukt kartu su srove,
jis ir šoka be baimės į sraunumą,
trokšdamas to, kas paprasta.

Vis greičiau lekia vanduo

kaip ten, kur upės vaga susiaurėja ir virsta
ūžiančiu kriokliu – ten buvau sustojęs pailsėti
keliaudamas per smėlėtas girias

vieną birželio vakarą: tranzistorius perdavė žinią –
ypatingas posėdis: Kosyginas–Ebanas.
Man kelios mintys įkyriai nedavė ramybės.
Kaime mačiau vos keletą žmonių.

O po kabančiu tiltu garmėjo upė.

Plaukė keletas rąstų. Vieni pralėkė tiesiai
kaip torpedos. Kiti užsiskersavo,
visaip sukiojosi, vartėsi,

dar kiti šniukštinėjo upės pakrantes,
laviravo tarp kyšančių uolų, šakų, įstrigę
kilo į viršų kaip delnais suglaustos rankos,
sustingusios ūžesy...

                   aš tai mačiau, girdėjau ant kabančio tilto
uodų debesy,
dar buvo keli vaikai. Jų dviračiai
gulėjo prasmegę žolėj – kyšojo
vieni ragai.

Vos kelios minutės

Žemaūgė raisto pušis lyg juodą skarmalą kelia savo viršūnę.
Tai, ką matome, – niekis,
palyginti su jos šaknimis, tai išraizgytas, nematomas, šliaužiantis, nemirtingas,
                o gal tik apmiręs

šaknynas.

Aš, tu, jis, ji taip pat išsišakoję.
Norime to, ar nenorim.
Nepaisant Metropolio.

Iš balkšvo vasaros dangaus lyg pienas sunkias lietus.
Toks jausmas, lyg penki mano pojūčiai susiję su kita būtybe,
kuri juda taip pat atkakliai
kaip tie baltai apsirengę bėgikai tuščiam stadione, į kurį
                 jau plūsta tamsa.

Žiemos formulės

I

Užmigau savo lovoj,
prabudau po laivo kyliu.

Ketvirta valanda ryto,
kai būties nugrandyti kaulai
šaltai bendrauja vienas su kitu.

Užmigau tarp kregždžių,
prabudau tarp arų.

II

Apledėjęs kelias blizga
lyg taukai žibintų šviesoj.

Čia ne Afrika.
Ir ne Europa.
Čia niekas kita, išskyrus „čia“.

O tai, kas buvo „aš“,
yra tik žodis
gruodžio tamsos gerklėje.

III

Įstaigos žemi pastatai
išrikiuoti tamsoj,
langai kaip šviečiantys TV ekranai.

Nematomas kamertonas
spengiančiam šalty
diktuoja savo toną.

Stoviu po žvaigždėtu dangum,
jaučiu, kaip po mano paltą
tarsi po skruzdėlyną
landžioja pasaulis.

IV

Trys juodi ąžuolai subridę į sniegą.
Negrabūs, bet pirštai jų miklūs.
Iš jų kaip iš didžiulių butelių
pavasarį ims putot žaluma.

V

Žiemos vakarą rieda autobusas.
Šviečia kaip laivas spygliuočių miške,
kelias lyg siauras, gilus ir negyvas kanalas.

Keleivių nedaug: vieni seni, kiti dar vaikai.
Jeigu sustotų ir išjungtų šviesas,
pasaulis pradingtų.

Versta iš:
Tomas Tranströmer. DIKTER OCH PROSA, 1954–2004.
Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)

Rašytoja Laura Sintija ČERNIAUSKAITĖ atsako į Renatos ŠERELYTĖS klausimus

– Miela Laura, proza – sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis – jei apskritai palieka – mažai vietos... Bet, žvelgiant į Tavo kūrybą, ypač į noveles – justi, kad jos parašytos tarsi vienu kvėptelėjimu, gaivališkai, spontaniškai... Galbūt toks yra netgi Tavo romanas „Kvėpavimas į marmurą"; sunku čia nepastebėti savitos kompozicijos, paremtos ne konstrukciniais, o veikiau nuojautos, intuicijos padiktuotais dalykais... Ar rašydama romaną susidėlioji kokią nors schemą, kuri psichologinius veikėjų portretus, numatai jų metamorfozes ir panašiai? Kaip gimsta Tavo romanas?

Meškininkas

Numirė meška ir dūdą padėk
tai numirė meška?
prašyk čigono kad numautų skūrą
tas lokenas išdirbk
galėsi unsidėjęs vėlei šokti
ir dūdom ūbaut
senovinę melodiją

senovinis žmogus esi ir pats
ganėtinai laukinis
o tu mergyt tą pagalį
į pagalį trankyk
dėl ritmo

Salantai

Eilėraščių rašymas ne kas kita
o šokis su meška
šokdintojas norėtų pažinti
bet ar gali jisai
pažinti mešką?
juk jei tik kas – ji tave
sudraskys
suplėšys kaipmat
tik šokdamas nueisiu
kūlgrinda
pas žuvų karalių į salą
o nenuėjus – tuščias būtų
vaikščiojimas meškeriojimas
palei Tausalo ežerą

tau – salas dovanoju
ant Tausalo ežero
sau tik vieną laikau –
kur dunkso lomoj Salantai
kad būtų kur priebėga
bokštas – lentinė pašiūrė
valtis čia o sala
sala – antai

Arkliavagis

Ant galų galo
Repšiui svarbu mastelis
jei maža patalpa – mažos figūros
žmonių figūrikės – plikšiai
drabužiai matai
susietų su viena kokia epocha
o tas freskai manajai netinka
papročiai mitai susikuria
ne per vieną dieną o bėgant amžiams
tatgi figūros nupieštos plokščios
kad tie žmogeliai rodytųs kaipo
ženklai kaip taikiniai šaudykloj
anie žmoguliai juda kruta
tie krutuliai atlieka tą patį darbą
kaip kalboje veiksmažodei
kirsti – pjauti – nuversti medį
išpjauti lentas padirbint duris
ir lopšį ir laivę ir karstą
arba – pavogti arklį!

arkliavagis lekia risčia
šuneliai jam įkandin lekuoja
liežuvėliais – degančiais skudurais
iš nasrų – kai tik pavys –
manykis pražuvęs

arkliavagį bloškia durimis
arkliavagio dūšią – už durų

Nedžiūsta plaukai

Nedžiūsta plaukai
kad negautum mergyt
kokio pijoko
laidoko kokio
negautumei
ar lokio
kad pati nepaliktum loke
kurią į bažnyčią
per dideliausius vargus
reiks su grandinėm vesdinti
per slenkstį žengiant
gaurai tik drykst
užsikabins už klembario
ir nusipeš gaureliai
kūčkailis pasikabins
ką tiktais buvęs dar
visai gyvas

Miegas

Išmiegojai
nugrimzdęs šaltenio dugne
gal vaikštinėjo vagiušai
po tėvo sodną?
skynė obuolius laužė šakas?
ar žvejojo
bočelio prūdely
samčiais su skylėmis?

gal ir gerai
miegoti ir negirdėti –
anksti atsikėlęs
darbus nudirbsi
ranka atgalia
tėtušio kirviu
plaktuku replėm ugnim
geležį kelsi ant priekalo
kaitinsi kaitinsi
lig raudonumo

Palapinė

Kai mano palapinė suplyš
ir kai tavo palapinė sudryks
kai mūsų dienos bus
alei vienos suskaičiuotos
kas liks?

malkos ir knygos –
knygos – malkos švenčiausios
po vieną lapą po du
į ugnį kris

ašaros byra
dūmai graužia akis

liūdesys?
liūdesys

Šarnelė

Ne dailidė ne stalius
tik savamokslis graborius
lentos net neobliuotos
sukali laikinai – kol praeis frontas
paskui pakavosim minkšton
miegančion žemėn Kalvarijos
ant nutrypto tako
kur žolės nušliaužtos rodo
kryžiaus nešimo kryptį
naujiems maldininkų būriams
mažiems ubagų būreliams
bet žiūrėk – suleiski lentas
kad žemių nepribyrėtų
per tarpus į šviesiąsias
Švyčio akis
karas praeis – perkelsim
karas užsitęsė – taip ir liko
ir ačiū Dievui
už atgrobtą kalvą

skruzdės nešioja žinias
tai į požemį tai aukštyn

trandys lygiai taip pat dirba
prie medžio su kaltais palinkusios

Liejimas

Žinai galėtų atrodyti neblogai
tos skersvėjuotos figūros
menančios mokslo metus
praleistus Telšių gimnazijoj
Mačernio klasėj
pro langą – išsekęs fontanas
primena vandenio prigimtį –
kristi žemyn kad ir pakilus aukštai
kristi ir susigerti
į kauburėtą žemę
iš cementinio aptvaro
graužtis pro žemės akmenis

skersvėjuotos stovylos
jos testovės ilgiau
ilgėliau negu mes
išgalėsim čia būti
žinia – reiktų pirma nulipdyti
iš duonos minkštimo ar vaško
vėliau – gerokai vėliau lieti
iš bronzos aukštakrosnėj
semiant metalą samčiais
pilant į žemės formas
ir kaži ko ašarojant
akiai tai atsuktajai
į karštąją pusę

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)

Birkhofo teorema

Kirtau gatvę ir nuspūdinau baro link.
Turėjo būti apie septynias – nevėlavau.
Prie įėjimo į barą rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun.
Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, išvydau kėpsantį Vincą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus.
Visi kiti stalai buvo apgulti. Virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą.
Eidamas baro link tarp stalų šonu prasilenkiau su aukštu vyru nuo rūkymo paburkusiomis lūpomis ir šiek tiek pakeltais antakiais. Gręždamas petį atgal nepastebėjau priešais išdygusios moters, ji pusbalsiu aiktelėjo ir iš jos taurės ant mano palto tykštelėjo baltas vynas. Moteris prikando apatinę lūpą ir įsmeigė į mane žvilgsnį. Bet tuojau prie jos prišoko draugė, griebė taurę ir kikendama nusitempė bičiulę prie stalo.
Čia pat, atsirėmę į koloną, stovėjo du jaunuoliai. Jie atsisuko ir abejingai žvilgtelėjo, kaip delnu valau vyno dėmes.
Praėjau pro juos tiesiai prie baro. Jis buvo aplipęs judriomis figūromis. Visu ūgiu ant baro užsikvempęs vyras kažką dėstė barmenei, bet ši stirksojo suakmenėjusi ir, regis, jo negirdėjo. Vyras dar kartą pamėgino pasistumti į priekį, bet vėl nieko nepešęs atšlijo. Barmenė tuoj pat prabudo ir pažvelgė į kitą baro kampą, kur ranką ištiesusi žmogysta siekė atkreipti jos dėmesį.
Žmogysta su ištiesta ranka pasirodė labai matytas, bet nesugebėjau jo atpažinti. Dvigubas viskio, be ledo, – nežinau iš kur, bet galėjau neklysdamas atspėti, ko žmogysta paprašė jam įpilti, o paskui akimis sekiau, kaip barmenė atsisuko į už nugaros ant lentynų sudėliotus butelius, perbraukė per juos ranka, paėmė nuo viršaus puspilnį Jack Daniel's, atsuko kamštį ir palenkusi šliūkštelėjo į stiklą. Jis numetė banknotą ir, nelaukdamas grąžos, pasitraukė į nuošalią kertę.
Nespėjau sureaguoti ir pražiopsojau akimirką, kai barą apjuosusioje žmonių sienoje atsivėrė ertmė. Į ją šmurkštelėjo šalia manęs išnirusi moteris. Nuo jos trenkė cigarečių dūmais ir rūgščiais kvepalais. Susierzinęs pasislinkau į dešinę, kur per stambaus vyro petį pamačiau, kad jis krapšto piniginę ir ieško monetų atsiskaityti. Vadinasi – tuoj pasitrauks iš eilės. Atsistojau jam už nugaros. Kažkas pagarsino muziką, stiprėjo klegesys. Stambusis vyras su keturiais bokalais rankose nuplaukė nuo baro ir aš pagaliau atsidūriau prie pat barmenės. Bet užuot kreipęsis į ją, mašinaliai pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ant palangės įsitaisiusią moterį.

Fotonų sfera

Kirtau gatvę – skubriai, bet kažkaip neryžtingai, nevėkšliškai, suerzindamas už automobilio priekinio stiklo pūpsantį vairuotoją. Jis turėjo netikėtai pristabdyti, todėl palydėjo mane nervingai mygdamas garso signalą. Nuspūdinau tiesiai ir netrukus atsidūriau po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu, po kuriuo galėtum pasijusti kaip sutraiškytas vabalas, bet visada apima saugumo jausmas, lyg tave apglėbtų mil­­žino ranka.
Tirštėjo rugsėjo prieblanda, turėjo būti apie septynias, nevėlavau.
Prie įėjimo į barą, apsupę vienintelį lauke tebestovintį staliuką, išsižergusį ant keturių metalinių kojų, tylomis, lyg ką tik būtų nutraukę pokalbį ar dar nespėję susipažinti, rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun.
Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, sustumto iš poros trumpesnių, išvydau kėpsantį Vincą, abiem rankomis glostantį rasotą alaus bokalą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus. Nemėgstu sėdėti prie ilgojo stalo dviese – kol kas prie jo rymo vienas Vincas, bet tuoj kas nors klestels šalia ir atims iš mūsų asmeniško pokalbio galimybę, į mintis ir žodžius įsiterps užuolankos, pauzės, nutylėjimai ir netikrumas, ar šis sutrūkinėjęs kalbėjimas skirtas man ar stalo kaimynams. Kiek kartų čia esame kiurksoję, bet nė karto apie tai nekalbėjome – nežinau, ar Vincas jautėsi panašiai. Turbūt specialiai mus kamuojančias jausenas paverčiame nereikšmingomis smulkmenomis – jei pradėtume skaičiuoti visas nukąstas mintis, paaiškėtų, kad nieko nesame pasakę.
Visi kiti stalai buvo apgulti: virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą, nuo kurios žmonių veidai įgaudavo tokį atspalvį, kad visi atrodė rezgantys intrigas ir sąmokslus, net jeigu tik įkaušę palaimingai šypsodavosi.
Tarp jų visada bent du trečdalius veidų nesunkiai atpažindavau.
Nors tai galėjo būti apgaulė, kurią sukurdavo ta geibi, ankančią pelkę primenanti šviesa.
Galbūt atpažindavau tik šviesą, bet ne žmones.
Eidamas baro link siauru kaip švarplė tarpu tarp stalų, šonu prasilenkiau su aukštu vyru nuo rūkymo paburkusiomis lūpomis ir šiek tiek pakeltais antakiais, kuriais jis sugebėjo išreikšti nuostabą, abejingumą, išsiblaškymą ir nuožmumą vienu metu. Jis kažkaip nervingai krūptelėjo visu kūnu ir šovė prie durų. Gręždamas petį atgal nepastebėjau priešais išdygusios moters, ji pusbalsiu aiktelėjo, ir, nespėjus jai supykti, iš jos taurės ant mano palto tykštelėjo baltas vynas. Moteris prikando apatinę lūpą ir taip įsmeigė žvilgsnį – lyg į mano akis, lyg į tamsiai žalias dėmes ant palto, – kad abu sutrikome ir nebežinojome, ar turime atsiprašyti, o jei turime, ar tikrai – vienas kito. Ji pra­­vėrė burną tarsi ruoštųsi ką nors sakyti, bet prie jos prišoko draugė, griebė taurę ir kikendama nusitempė bičiulę prie stalo.
Čia pat, atsirėmę į koloną, stovėjo du jaunuoliai. Jų santūri stovėsena, ges­­tai, veido mimika kūrė keistą įspūdį, kad jie jaučia padėką vienas kitam ir ieško būdų ją išsakyti be žodžių. Vaikinai pakreipė galvas ir abejingai, be jokio irzulio, nors incidentas šalia turėjo sutrikdyti jų pokalbį, žvilgtelėjo, kaip delnu valau vyno dėmes.
Praėjau pro juos tiesiai prie baro. Jis buvo aplipęs judriomis figūromis. Visu ūgiu ant baro užsikvempęs vyras kažką pavargusiu balsu dėstė barmenei. Negirdėjau jo balso, bet girdėjau nuovargį ir liūdesį. Galėjai pamanyti, kad labiausiai jis trokšta ne ką nors užsisakyti, bet tik menko šitos jaunos moters nuolankumo ir supratimo, kad tik ji prieitų arčiau, pasilenktų ir leistų kalbėti jai į ausį: jis neturėjo ko slėpti, tik norėjo, kad galbūt pirmą kartą gyvenime kas nors išreikštų pasitikėjimą juo. Bet barmenė stirksojo tiesi, įsitempusi ir suakmenėjusi, lyg šią vienintelę akimirką šioje žmonių tirštalynėje jai būtų leista nugrimzti į vidinę meditaciją. Vyras dar kartą pamėgino pasistumti į priekį, bet vėl nieko nepešęs atšlijo ir ėmė trauktis atgal. Barmenė tuoj pat prabudo ir pažvelgė į kitą baro kampą, kur ranką ištiesusi žmogysta siekė atkreipti jos dėmesį. Ji taip greitai nusuko akis į tą ranką, kad jau negalėjai būti tikras, ar ką tik matyta mizanscena iš tikrųjų įvyko, ar tarp prieblandoje mirgančių vaizdų neįterpei savo fantazijos kadro, ir vos barmenė priėjo arčiau ištiestos rankos išklausyti užsakymo, aš jau žinojau, kad nieko prieš tai nenutiko, kad nebuvo jokio ant baro užsikvempusio vyro ir nuovargiu apvelto balso, kad galėjau regėti tik iš nugarų sustumtą sieną, juodus ir pilkšvus paltus, iš jų kyšančius nuogus kaklus, išsitaršiusius plaukus, rudenio darganą ir snaudulį, ir nieko daugiau.
Žmogysta su ištiesta ranka pasirodė labai matytas, bet nesugebėjau jo atpažinti. Prakaulus išblyškęs jo veidas skleidė virpančias neramias bangas kaip žibalinė lempa – greičiausiai šita šviesa, o ne ranka patraukė barmenės žvilgsnį. Dvigubas viskio, be ledo, – nežinau iš kur, bet galėjau neklysdamas atspėti, ko žmogysta paprašė jam įpilti, o paskui akimis sekiau, kaip barmenė atsisuko į už nugaros ant lentynų sudėliotus butelius, perbraukė per juos ranka, paėmė nuo viršaus puspilnį Jack Daniel's, atsuko kamštį ir palenkusi šliūkštelėjo į stiklą. Žmogystos veidas ėmė keistis: liguista žibalinės lempos šviesa iš lėto geso ir nuo smakro į viršų kilo šešėlis, ramus, bet neatšaukiamas, taip užslenka lietaus debesys, apie kuriuos iš anksto praneša orų prognozė, – jo veidas tapo veidrodžiu, atspindėjusiu skaidriai rudu skysčiu pripildomą stiklą. Jis numetė banknotą ir, nelaukdamas grąžos, pasitraukė į nuošalią kertę užgesti tamsoje.
Nespėjau sureaguoti ir pražiopsojau akimirką, kai barą apjuosusioje sienoje atsivėrė ertmė. Į ją šmurkštelėjo šalia manęs išnirusi moteris, šviesiu šiugždančiu lietpalčiu, trumpai kirptais plaukais, su smulkia tatuiruote paausy. Nuo jos trenkė cigarečių dūmais ir rūgščiais kvepalais. Jos nepažinojo tik pirmąkart čia apsilankiusieji. Ji stengėsi išlikti tokia elegantiška, išdidi, šiek tiek tarsi nesava, kad nieku gyvu nebūtum patikėjęs visomis tomis ją supančiomis istorijomis, iš kurių kaip iš užrašų ir lipdukų ant viešojo tualeto durų buvo sudurstytas jos gyvenimas. Niekam, net jai pačiai, dar nebuvo pavykę iš tų istorijų sukurti nuoseklaus pasakojimo. Susierzinęs pasislinkau į dešinę, kur per stambaus vyro nudrengta odine striuke petį pamačiau, kad jis putliais suskeldėjusiais pirštais krapšto piniginę ir ieško monetų atsiskaityti. Vadinasi – tuoj pasitrauks iš eilės. Atsistojau jam už nugaros. Kažkas pagarsino muziką, stiprėjo klegesys, neatsigręžęs į Vinco pusę būčiau atspėjęs, kad ilgąjį stalą vos per kelias minutes užgulė žmonės, o Vincas turbūt prisispaudė prie lango ir dėbso į baigiamo gerti alaus bokalo dugną. Stambusis vyras sukdamasis kaip vilkelis su keturiais bokalais rankose nuplaukė nuo baro ir aš pagaliau atsidūriau prie pat barmenės. Bet užuot kreipęsis į ją, aš mašinaliai pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ant palangės įsitaisiusią moterį – kovarnio spalvos plaukais ir plonomis it laiko gijos lūpomis. Atsigręžiau į barmenę, tačiau vėl nevalingai atsisukau į tą moterį: mane apėmė kvailas jausmas, kad atėjau susitikti ne su Vincu, o su ja.

Ergosfera

Diena jau buvo pradėjusi pūti ir jos irstančio kūno kvapas smelkėsi su oranžine užsidegančių žibintų šviesa. Buvo toks rudens metas, kai prie įėjimo į barą – gal labiausiai iš inercijos ar užsispyrusių darbuotojų nenoro susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, – iki vėlyvo vakaro dar stovėdavo išneštas vienas ar du staliukai. Nulyti ir aplipę cigarečių pelenais. Lyg juos įnešti į vidų būtų reikėję specialaus ritualo su iškilmingai ir niūriai pranešančiu ceremonmeisteriu, iš visų tragiškų personažų labiausiai primenančiu nuskurusį juokdarį: ponai ir ponios, įneškite stalą, gyvenimas baigtas, mirtis jau čia pat! Justas traukė į rūkomąjį popierių susuktą tabaką ir galvojo, kodėl Paulius taip pasakė – ar norėjo jį įžeisti, ar netyčia išsprūdo tai, ką ilgą laiką nešiojo mintyse, o gal iš viso savo žodžiams neteikė jokios reikšmės – leptelėjo, ir tiek. Jis turbūt būtų kibęs Pauliui į atlapus, jei parūkyti būtų išėję dviese, bet šalia savo neįprasta maniera – kartu su dūmais pro burnos kampus įtraukdamas oro gūsį ir taip sukeldamas šnypštimą – rūkė Virgis, kurį sutiko bare ir kuris neprašytas prie jų prisėdo. Po Pauliaus žodžių Virgis nusišypsojo ir sušnypštė, Justas turėjo dar kelias sekundes priimti sprendimą, bet čia pat Virgis išpūtė dūmus ir tarė: Po trisdešimties mes visi iš lėto virstame muziejais – norime išsaugoti ir kitiems parodyti tai, kas likę iš mūsų jaunystės. Jis visą laiką kalbėdavo panašias paikystes, po kurių nebūdavo ko pridurti, ir likdavo tik tylomis rūkyti.
Edvardas pamatė, kaip prasilenkdamas šitas piemuo jį atpažino, nušvito ir jau norėjo sveikintis, todėl apsimetė šio visai nepastebįs ir kietais žingsniais, auliniais batais kaukšėdamas į grindinį, nužirgliojo prie durų. Jis prisiminė, kad prieš dvi ar tris savaites to pusgalvio sąskaita išgėrė septynis ar aštuonis alaus bokalus – neturėjo geresnės kompanijos ir pinigų, o anas atrodė juo labai susidomėjęs, atpažinęs šokčiojo aplinkui vardydamas jo kūrinius ir performansus, tarsi tai būtų žinios, už kurias mokykloje gautų gerą pažymį. Bet šitos pažinties jis nenorėjo nei prisiminti, nei pratęsti, jis norėjo prisilakti, tačiau Kristina niekaip nesirodė ir jis jau ketvirtą kartą per pusvalandį išėjo į lauką parūkyti. Šitoje vietoje, ties baru, gatvė sukosi kaip smauglys, kuris užuodęs auką iš lėto ima ją supti. Edvardas jautė, kad jį ima smaugti, jis atsilapojo marškinius ir įkvėpė rudenio vėsos. Prakeikta Kristina – ji sugalvos tokį pasiteisinimą, kad negalėsi nė amtelti, o pasiųsti jos šįvakar Edvardas negali, nes vėl teks ieškoti kokio kretino, kad galėtų prisitvoti. Iš suglamžyto pakelio išsitraukė cigaretę, įsikando į dantis ir pridengdamas delnu pabandė įskelti žiebtuvėliu ugnį. Bet žiebtuvėlis trakštelėjo ir ugnis nepasirodė. Jis dar kelis kartus nykščiu pasuko ratuką, bet ir vėl – bergždžiai. Edvardas įsimetė žiebtuvėlį atgal į kišenę ir priėjo paprašyti ugnies prie šalimais trypčiojančios trijulės.
Ona susidomėjusi sekė ką tik prie baro įvykusią sceną: barmenė atsivėdėjusi kirto už baro stypsančiam ir iš pažiūros lengvai apgirtusiam vyrui per veidą. Ji nepažinojo nei barmenės, nei to nelaimėlio, bet iš įvykių sekos spėjo, kad tai nebuvo tipiškas baro darbuotojos incidentas su atsitiktine girta prielipa. Iš to, kaip nuoširdžiai ir įtikinamai ta mergina, laiba aukštaūgė dvidešimtmetė vos per daug atlėpusiomis ausimis, labai panaši į darželinį kardelį, trenkė, galėjai numanyti, kad kulminaciją pasiekė ne vieną valandą, o gal ne vieną dieną ar savaitę mezgęsis konfliktas, nors dabar abi šio konflikto pusės elgėsi kaip du nepažįstamieji, siekiantys skirtingų tikslų, – vienas norėjo išnykti iš šios erdvės ir laiko, o kitas sugrįžti į tokią erdvę ir laiką, kai panašus incidentas atrodė tiesiog neįmanomas. Ona pajuto, kad vyro figūra jai kelia švelnų graudulį, bet visai ne dėl ką tik patirto stipraus antausio, o dėl to, kaip jis atsirėmęs alkūnėmis į baro stalviršį lenkėsi į priekį – Onai panašus vaizdas išliko iš vaikystės, kai visiškai girtas jos tėvas, sudribęs virtuvėje prie vakarienės stalo mėgindavo apsimesti, kad nieko nenutikę, kad tai eilinis šeimos vakaras. Ji ėmė klimpti į prisiminimus, kai išgirdo aiktelėjimą ir išvydo, kad Vaiva su vyno taure stovi priešais kažkokį vyrą prikandusi apatinę lūpą, kaip ji iš pasitenkinimo visada darydavo, kai pavykdavo įgyvendinti iš anksto numatytą planą. Ona suprato, kad planas dar nesibaigė, todėl geriau jį kuo greičiau nutraukti, nes vakaras pasisuks visai kita linkme, nei ji norėtų. Tad pašoko, čiupo iš Vaivos taurę, o kita ranka ją pačią nutempė prie stalo.
Palikusi Edvardą lauke, Kristina įžengė į vidų ir nukulniavo prie baro. Iš šiaurės rytų visas neaukštas, bet ilgas pastatas, kuriame buvo įsikūręs baras, rodėsi esąs lentyna su storomis knygomis, todėl ji sakydavo, kad ateina į šitą barą kaip į knygą, į storą metų metais iš vietos nejudinamą enciklopediją, į kurią prisirijusios odos epidermio pernakvoti suropoja bjaurios naminės dulkių erkės. Ji yra tokia pati šlykšti erkė kaip ir visos kitos čia šį, kaip ir bet kurį kitą, vakarą tarpstančios ypatos: kol sprausis į šitos prasmirdusios enciklopedijos puslapius, kol kentės ant veido nugulančią prieblandą, kol mis raidėmis, oda ir alkoholiu, tol Edvardas bus šalia – ji kelias valandas sėdėjo namuose sustingusi, mėgindama sukaupti jėgas palikti jį, bet vos pradėjo galvoti, kad Edvardas jau atėjo į barą ir nervingai žvilgčiodamas pro vitrininius langus lūkuriuoja jos, ją apėmė baimė, nes gali būti, kad Edvardas yra paskutinis, kuris šitaip jos laukia, net jei laukia tik jos kūno, o dar labiau – pinigų. Ji atsistojo ir atėjo čia. Prie baro jau grūdosi žmonės, nors buvo dar gana anksti. Ji netruko aptikti spragą ir nieko nelaukdama į ją įlindo.
Miestas gulėjo už lango kaip negrabia rašysena nebaigtas spręsti kryžiažodis. Tokie yra visi rudens vakarai – neišbaigti, neatspėti, nubraukti ir nuolat taisomi. Akimirkai bare stojo tyla, lyg visi būtų išvydę šią rudens vakaro klaidą. Tuoj reikės nutraukti visiems nepatogią situaciją, bet kol kas aš vogčia stebėjau du jaunuolius, atsirėmusius į koloną: kai barmenė trenkė tam vyrui į veidą ir aplinkiniai įsispitrijo į juos, anie vaikinai, lyg numatę tokią įvykių eigą ir iš anksto jos laukę, švelniai prigludo ir pasibučiavo, labai greitai ir lėtai vienu metu, negalėjau atsistebėti jų ryžtu ir baugštumu, tai buvo juos žudantis sapnas ir vilties kasdienybė, į vieną nereikšmingą veiksmą jie sudėjo tiek skausmo ir laimės, kad buvau pasiruošęs pašokti iš savo vietos ir juos garsiai iškoneveikti, bet toliau tupėjau prie baro, darkart įkvėpęs jų baimės ir savo pavydo. Jaunuoliai šiek tiek atsitraukė vienas nuo kito ir stovėjo bežadžiai, kol kažkokia mergiščia pusbalsiu spygtelėjo ir jie atsigręžę pamatė, kad ji išpylė vyną ant pro šalį ėjusio vyro palto. Mūsų trijų paslaptis nutrūko, išsisklaidė su uždarą erdvę merkiančia drėgna šviesa, aš pasisukau į baro pusę ir ištiesiau ranką į suledėjusią barmenę. Ji pagavo mestą išsigelbėjimo ratą ir prišoko prie manęs. Dvigubas viskio, be ledo. Nieko neįvyko, lyg nieko nebūtų įvykę, ji perbraukė per viršutinėje lentynoje sustatytus butelius ir išsirinko Jack Daniel's. Aš supratau, kad šitas jos rankos judesys reiškė padėką man. Įpylė pilną stiklą – kur kas daugiau, nei turėjo, ir paėmusi padėtą banknotą nuėjo. Aš pasitraukiau į tamsią kertę, iš kurios galėjau stebėti savo prisiminimą: ji sėdėjo ant palangės kitame baro gale, aš pagaliau prasibroviau pro žmones, bet užuot užsisakęs alaus, atsisukau ir pagavau jos žvilgsnį – ji kvietė mane atstumdama.

Įvykių horizontas

Aš prisiminiau, kur tave mačiau. Ji glostė lakuotą medinį stalviršį, kuris visiems primindavo mokyklinį suolą. Iš pradžių ant šitų stalų baro lankytojai keverzodavo banalias nešvankybes ar skutinėdavo peiliuku, paskui juos pakeitė švariais, bet tokiais pačiais mokykliniais suolais, lyg baro savininkai būtų nusprendę, kad jų klientai pagaliau užaugo ir daugiau neteplios. Šitas vakaras jau buvo pasibaigęs, nors į nepažįstamą kompaniją įsisukęs ir Kristiną pamiršęs vos ant kojų pastovintis Edvardas nebūtų su tuo sutikęs. Ji glostė lakuotą stalviršį ir gailėjosi, kad išjungtos šviesos neleidžia Tu myžnius. Jei būtum vyras, taip nebūtum pasielgęs. Apie ką tu galvojai? Argi nežino­jai anksčiau, kad taip nutiks? Jis nebūtų patikėjęs, kad tai jau pabaiga, kad šitas antausis atsivėdėjus gali ką nors užbaigti. Jis dar labiau pasilenkė, lyg norėdamas ištrūkti iš tylos kalėjimo, į kurį staiga jį uždarė visų žvilgsniai, bet ji nepajudėjo, Kristina žinojo, kad tik nejudėdama pajėgs atsispirti tai traukai, kuri tapdavo pragaištinga, vos tik palįsdavo po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu. Pirmą valandą ji ištvėrė nesunkiai, todėl atrodė, kad pagaliau jai pavyks Tu tai padarei tyčia! Ir aš iš karto atlėkdavau. Nesvarbu, į kokį miesto kampą tuo metu būčiau nusitrenkęs, visada apsimesdavau, kad esu netoliese, kad už penkiolikos ar dvidešimt minučių galiu būti vietoje, dažniausiai meluodavau, bet pasikliaudavau prasta tavo laiko nuojauta, tu nebūtum pajutus skirtumo, jei vėluočiau penkias minutes ar valandą, gal tai net nebuvo nuojauta, gal tau tiesiog nerūpėjo, gal tu iškart pasigailėdavai, gal tu tikėdavaisi, kad aš vieną kartą spjausiu ir neatvyksiu, bet aš visada sakydavau, kad būsiu už penkiolikos ar dvidešimt minučių, o tada griebdavau skambinti Tėvai, jau vėlu, eik miegot, girdi, tėvai, eik miegot. Jeigu jis dar kartą pabandys prie jos priartėti – ji ir vėl voš, dar stipriau, nors delną nuo smūgio degino lyg nusiplikius verdančiu vandeniu, jis toliau stypsojo šalia ir rūkė, taip ir nesuprasdamas, kad yra nepageidaujamas, jis įkyriai šnypštė šalia kaip kokia kaltė, kuri tave persekioja, kol tu jos neišsakai garsiai, kol neatsiprašai, kol nemiršti, kol ji taip drybso priešais sukritusi ant suolo, nenoriai atsakinėja į tavo klausimus, lyg čia būtų koks tardymas, lyg ne ji pati išprašė ją kartu ateiti į šitą barą, o dabar Kur tu? ji drybso priešais suirzusi, nes antrą valandą jai ėmė mausti raumenis, ji įsikibo abiem rankomis į kėdę, jei kas būtų ją tokią pamatęs, būtų pagalvojęs, kad ji kenčia stiprų fizinį skausmą, bet nieko panašaus, jai tik reikia išlaukti dar dvi ar tris valandas, ir šita trauka dings, ji žino, ji yra įsitikinusi, kad tokio vaikiško metodo visiškai užteks jos visoms silpnybėms pranykti, aš visą laiką jausdavau Vincą, kartais mes tiesiog pranykdavome nedidelėje baro erdvėje kaip dulkių kamuoliai, bet visada jausdavau, kad jis nepaleidžia manęs iš akiračio, kad tai su manimi jis kalbasi, skirdamas kitiems užuolankas, pauzes, nutylėjimus ir netikrumą Negi tu, Ona, nieko nesupranti? kai atšlijau nuo jo, pastebėjau, kad mus akies krašteliu stebi prakaulaus išblyškusio veido žmogysta, jis priėjo ir paprašė prisidegti, sako: Prakeiktas žiebtuvėlis, Ar tikrai vakaras pasibaigęs? Ona sėdėjo atsilošusi, pasukusi galvą į šoną ir svarstė, kas Vaivą labiau supykdė – ar tai, kad sugriuvo toks lėkštas jos planas, ar tai, kad pasijuto demaskuota, pagauta smulkios, nelabai gudrios klastos akimirką, iš lėto virstame muziejais, Edvardui net patikdavo, kai ji nuobodžiaudavo vieniša prie stalo, argi tai nėra meno kūrinys, moteris-istorijos, nuobodžiaujanti ir kantriai laukianti besiplaikstančio vyro, kuris jau seniai išeikvojo visas jam suteiktas progas, ir tai yra jos, Kristinos, paskutinė proga išsėdėti, ji nebūtų pasakiusi kodėl, bet tikrai žinojo, kad tai paskutinė galimybė, kai visi staiga atsisuko į barmenę, nežymiai prisiglausti ir pabučiuoti į lūpas, aistra turi būti avantiūra Kur tu? dabar jis pagalvoja, kad tuomet turėjo tiesiog išeiti, dingti jai iš akių, leisti atsikvėpti dieną, savaitę, mėnesį, tada tikrai nebūtų išsipildęs šitas košmaras, šitas žudantis sapnas ir nevilties kasdienybė, jam nebereikėjo prie jos lįsti, ir tada nebūtų nutikę tai, kas nutiko. Kaip erkės pasislėpusios virškina žmogaus odą, nuo jų tvoskia dulkių smarvė, tyliai gurgžda popierius, o kas nors, priėjęs arčiau ir akylai pažiūrėjęs į knygą, būtų pamatęs, kad ji vos vos kruta, ir taip visą naktį, kiekvieną penktadienio naktį kartodavosi tas pats ritualas, kurio pabaiga ištikdavo netrukus, jau kitą rytą, vėl jokios žinios visą savaitę, ei, žiūrėk, nupirk man dar vieną alaus, dvigubą viskio, be ledo, o tada Paulius numetė baigtą rūkyti cigaretę, priėjo prie Justo ir apsikabinęs jo atsiprašė, bet dabar jau negaliu prisiminti, ką tą vakarą veikė Vincas, iš šitos tamsios kertės labai ryškiai matau ją, įsitaisiusią ant palangės, bet ta nuojauta, kuri sakydavo, ką daro Vincas, kažkur dingo, tarsi ją būtų suvirškinusios laiko erkės.

Informacijos praradimo paradoksas

Pro langus griūvančios šviesos kiekis mąžta su kiekvienu vėjo gūsiu, košiančiu po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu. Ant grublėtų pastato sienų gula darganos šešėliai, kelias sekundes visoms plokštumoms suteikdami vandens tyvuliavimo įspūdį, o paskui staiga pajuosta, stingsta, tarytum imtųsi lyginti raukšlėtą paviršių, kad už gero pusvalandžio atėjusi vakaro tamsa galėtų be trikdžių slysti ir nešti rimtį. Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa, tokia blausi, tingi, ištižusi, kad jos spindėjimas primena lėtą medaus varvėjimą pro išgręžtą siaurą plyšį. Niekada nesušylančios, net nuolat priglundančiai žmogiškai šilumai nepasiduodančios dolomitinės sienų plytelės spaudžiasi ir rikiuojasi į naktinę pamainą, visa erd­vė nepastebimai ima trauktis, lyg milžiniškas plautis lėtai iškvėptų per visą dieną laikytą orą, bet nei stalai su mokykliniais stalviršiais, nei dirbtine juoda oda aptraukti suolai nepajuda iš savo vietos, tik kažkas lengvo, miklaus, netikėto per juos perbėga, lyg juoda katė ar kadaise čia gyvenusios katės pamėklė, ir šmurkšteli pro įėjimą dengiančias apystores permatomos plėvės juostas. Laikas, išpilstytas į alkoholio butelius, stovi išdėliotas ant medinių lentynų ir pro lengvabūdiškai užsuktus stiklinius kaklelius garuoja į ankštėjančią patalpą, pripildydamas ją tirštais užmiršimo ir kvailų lūkesčių kvapais, kuriuos vos prasklaido tik ką sujudintos plėvės juostos.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)

Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais. Susitikimai tie – per atlaidus, per šventes, šiaip pasitaikantys, kai žmonės ir išgeria kiek, – jam, metais kitais jaunesniam, paliko mįslingų įspūdžių. Tas aiškėjo tik laikui bėgant ir dabar, prisimenant. Prisiminimai padeda viską gretinti su kitokiomis kitų žmonių patirtimis ir laikysenomis. Neužmirštamas pasirodė esąs daug kentėjusių žmonių šnekėjimosi būdas. Kantrybės, nutylėjimų, nelinksmos išminties ir atsparos dūzgesys. Jis nesiryžtų tvirtinti, kad jie tada, jau įsileisti į sovietų tebevaldomą savąjį kraštą, tikėjo sugrįšiant Lietuvos laikus. Tik negali pamiršti, kokiais balsais apie juos kalbėjo. Girdėjo juose ir Maironį.

Tie ir tokie balsai, o labiausiai, kaip mokslas pataria sakyti, – intonacijos mintyse susigretino su šaižumais, kuriuos pradėjo girdėti dabar, kai, regis, daug kas turėjo būti suprasta ir pasitelkta tolesniam gyvenimui.

       *  *  * 

Ilgas kelias ir eit keliu ilgai

Ir migla ilga.

Ir pusiau vanduo, ir pusiau sniegai

Ta ilga migla.

Atsitik! Ievų daug ir dienos jau

Mėlynos pas mus.

Krūpteliu mintim – aš ėjau, ėjau

Gatvėm pro namus.

Pamačiau... lietaus lyg nuplautame

Tu ore, tikrai

Tu! Kur sukome pogrindyj tame,

Tu atsitikai!

Kaip kasyklose ratais ar seniai

Sukome ant šių

Vietų, krūpteliu – tartum kaliniai,

Burbulus kančių.

Kaip iš tavo – iš mano vienumos

Tu! Tarp svetimų,

Vaikštant už abu paliktos namuos...

Atsitikimu!

Atsitik!.. Matau, kaip žūtbūtiniu

Skuba nežinia

Ir gyvenimu, gal ir nuo žmonių

Nusivest mane.

Kaip gitaros, kaip verksmas skambesių...

Prie baltų ievų

Atsitik! Tyliu su dangaus šviesiu

Amžinu Dievu.

Ir gyvenimas ilgu ir keliu

Ilgas kaip mintis.

Liūdnas vakaras, eit ir eit galiu...

Ar neatsitiks?

2014

Apsupta dviejų pėstininkų ir bokšto, karalienė nerūpestingai snaudė saugiausiame savo tvirtovės kampe. Anapus rūmų vyko įnirtingas mūšis, tačiau jis valdovės miego netrikdė. Panarinusi galvą ant kairiojo peties, patogiai įsitaisiusi neseniai mamos nupirktoje minkštoje, aukštoje biuro kėdėje ir susikėlusi kojas ant stalo, ji vos vos girdimai knarkė. Negirdėjo nei mirštančių pavaldinių riksmų, nei vienintelio likusio riterio šūksnių apie gresiantį pavojų. Priešo armija artinosi lėtai, bet užtikrintai, o ji ir toliau ramiausiai miegojo. Tik stipri siela taip geba. Ši karalienė buvo laimėjusi dešimtis, gal net šimtus mūšių. Aštrus protas ir ryžtinga valia dar nė karto jos neapvylė. Tad ir jausdama šaltą mirties alsavimą ji žinojo, kad reikiamu metu pabus ir eilinį kartą sutriuškins savo priešus. Dausos parodys ženklą, kada reikės keltis. Fortūna jos neapvils.
Atsargiai pravėrusi kambario duris, Paulinos mama rado ją ir vėl užmigusią prie lentos. Keletas figūrų mėtėsi ant žemės, du balti pėstininkai gulėjo ant merginos pilvo ir lėtai kilnojosi šiai kvėpuojant. To, kas dėjosi ant lentos, mama nesuprato, bet džiaugėsi, kad naujoji kėdė pasirodė esanti patogi. Net nesinorėjo dukters žadinti.
– Paulina, – sukuždėjo mama, meiliai paglosčiusi jos plaukus, – Paulina...
Mergina staigiai pramerkė akis. Išvydo tą, kurios šimtus kartų prašė pasibelsti prieš einant į jos kambarį, ir susiraukė.
– Ar tu nepavėluosi?
– Aš prašiau belstis, – tarė kimstelėjusiu balsu ir nukėlė kojas nuo stalo. Sukryžiavo rankas ant krūtinės, atsikrenkštė ir pervėrė mamą piktu žvilgsniu.
– Aš beldžiaus, mieloji, bet tu miegojai. Ir vėl.
– Aš būčiau išgirdus, – užtikrintai atkirto Paulina, – tu žinai, kad aš kietai nemiegu.
Mama nusišypsojo neva negirdėjusi šio atsako.

– Tu pavėluosi į Viktorijos filmą. Paskubėk, – ji ir vėl siekė dukters plaukų, tačiau ranka nuslydo ant naujosios kėdės.
Mama nuėjo į savo miegamąjį ir Paulina suskubo ruoštis. Jei spės persirengti per penkias minutes, galbūt išvengs klausimo, kada grįš namo. Mergina užsitempė tamsiai raudonas kelnes ir juodą ilgą megztinį. Pasipureno trumpus plaukus ir užsisegė tetos Veronikos, mamos sesės, dovanotą varinį žirgo formos pakabuką. Pažvelgė į save veidrodyje ir sudvejojo – gal geriau būtų sijonas. Seniai jau buvo išėjusi iš namų vėliau šeštos vakaro. Tai ne vakarėlis, tačiau ir ne pamokos. Kažin, kaip rengsis kiti? Nusprendusi, kad šios dvejonės beprasmės, Paulina pasičiupo languotą kuprinę, iš jos ištraukė ir numetė ant lovos vadovėlius ir išbėgo laukan.
– Kada grįši? – draugiškai šūktelėjo mama, pravėrusi lauko duris, Paulinai dar nespėjus pasiekti namo kampo.
– Greit, – atsakė neatsisukusi.
Pasiekus Daukšos gatvę, Paulinai toptelėjo, kad tai buvo pirmas kartas, kai mamai tiko toks atsakymas. Galbūt ir netiko, tačiau paprastai ji neatstoja tol, kol neišgirsta konkrečios valandos. Keista. Nėra ji bloga, kai pagalvoji. Daugelis tik pasvajotų apie tokią mamą. Jos klausinėjimas įkyrus, kalbos gana nuobodžios, tačiau tinkamai informuota ji išleistų Pauliną kad ir į pasaulio kraštą. Gal net padrąsintų. Juk, kaip ji mėgsta sakyti, paskutiniai gimnazijos metai – tai paskutinių stebuklų metai.
Ir vis dėlto ji buvo kažkuo svetima. Ne blogas žmogus, o tiesiog kitokia nei teta Veronika. Ši iš prigimties tylesnė. Jų mama, Paulinos močiutė, visuomet kartodavo, jog kai sesės buvo mažytės, velniukai pavogė Veronikutės liežuvį. Prie sesutės irgi lindo, bet gaideliai pragydo, pinčiukai pranyko ir liko mažytė su ištampytu, ilgu, plepiu liežuvėliu. Matyt, ir vaikinai nuo jos neatstojo vis per tą plepumą. Matyt, ir Paulinos tėtis kadaise ant to paties kabliuko užkibo. Niūriausiomis naktimis mergina taip save ir įsivaizduodavo: tartum ataugą, kurią trumpam užkibusi žuvis palieka ant meškerės kabliuko, prieš įšokdama atgal į sraunius upės vandenis.
Bet ką ji gali padaryti? Su mama nepašnekėsi, nors tu ką. Vos ką rimtesnio pasakysi, ji ims liūdėti, žiūrėk, tuoj tuoj ir pravirks. Kai Paulinai suėjo aštuoniolika, ji bandė kartu su mama gerti vyną. Tikėjosi, kad galbūt šitaip jiedvi pralauš ledus. Tik kad, pasirodo, mama išgėrusi vien juokiasi. Juokiasi, šypsosi, bet nesiklauso. Tuomsyk teta Veronika, dar prieš susirgdama, kaip reikiant gerti mokėjo. Viskas vyko absoliučiai priešingai: su kiekviena taure ji darėsi vis įdomesnė, vis protingesnė, vis atviresnė. Tie vakarai, kai Paulina pasilikdavo pas ją nakvoti, buvo tikra atgaiva.
Tai ji, Veronika, pirmąkart išmokė Pauliną žaisti šachmatais. Tuo metu per televiziją rodė filmą „Džiumandži“, tad dešimtmetė mergaitė, vos pamačiusi seną, storą medinę lentą apsitrynusiais kampais, jokių kitų žaidimų nebenorėjo. Anuomet įsivaizdavo, kad baltos ir juodos figūrėlės – tai skirtingi gyvūnai. Karalius būdavo liūtas, bokštai – drambliai, o pėstininkai – mažos klykaujančios šimpanzės. Teta Veronika jas valdydavo lyg paslaptinga džiunglių valdovė. Lyg žyniuonė, paslaptingais burtais kovojanti už džiunglių gyventojų laisvę ir gerovę.

– Na, Pauliukai, metas namo, – tarė mama.

Mergaitė susiraukė. Kaip galima nesuprasti, kad jai nepatinka būti šaukiamai kaip berniukas.
– Renkis greičiau, mums jau metas, – pakartojo mama. Ji trypčiojo be vietos vidury Veronikos svetainės, kur įnirtingas žaidimas buvo kaip tik įpusėjęs.
– Mamyte, o ar tau nereikia... dar kur nors nuvažiuoti? – mandagiai paklausė Paulina. Nei ji žinojo, kur mama būdavo, palikusi ją pas tetą, nei jai buvo smalsu. Bet juk turėjo būti kokie nors reikalai. Anuomet atrodė, kad mama visada turi rimtų reikalų. Šviesus jos veidas tąkart paraudo, moteris paniekinamai įsistebeilijo į savo seserį, kuri, rodos, to nė nepastebėjo. Veždama Pauliną namo, mama visą kelią pratylėjo. O taip retai kada būdavo.
– Mergaite, – kreipėsi į Pauliną sukumpusi senučiukė, išdygusi tarsi iš po žemių, – ar nežinai, kur čia būtų vaistinė? Va šita užsidarė jau, gal kur šalia dirba kita?
Nurodžiusi senutei, kur netoliese yra vaistinė, dirbanti lyg ir iki devynių vakaro, Paulina paėjo keletą žingsnių drauge. Nieko nesakė, bet tarsi norėjo, kad ši jos dar ko paklaustų. Negražiai tąkart ji mamai pasakė, nederėjo taip. Žinoma, ką dešimtmetė mergaitė galėjo suprasti, bet vis vien negerai. Įkyri mintis vis šmėkščiojo galvoje, kad ji tyčia tada bandė mamai įgelti.
Senutė atsisveikino, padėkojo, o Paulina palinkėjo jai ramaus vakaro. Sumojusi, kad iki renginio liko vos dvidešimt minučių, ji kiek paspartino žingsnį. Einant pro konservatoriją jos akys užkliuvo už keleto klasiokų, sėdinčių ant betoninių laiptų ir rūkančių. Šie atsisuko. Paulina bandė nerūpestingai pamojuoti, tačiau iškart susigėdo. Skubiai nudelbė akis ir nė nematė, ar jai buvo atsakyta tuo pačiu. Prisiminusi, jog ant nugaros nešasi languotą kuprinę, kurią du vaikinai dar prieš pusmetį išvadino zebro kiaušais, ji persimetė ją ant dešinio peties taip, kad krepšį matyti galėtų nebent šalimais stovinčių namų sienos.
Tačiau po poros akimirkų save subarė – kas per absurdas? Juk ne kartą sau aiškiai pasakė, kad nebekreips į tokius žodžius dėmesio. Po velnių, ta kuprinė juk languota, net ne dryžuota. O ir šiaip tie bukagalviai neverti dėmesio. Rodos, tiek kartų jau pasmerkė juos galutinai, mintyse išdėjo į paskutines šuns dienas ir pamiršo. Visi iki vieno klasėje neverti dėmesio. Tiesa, buvo keletas tamsių vaiduoklių, besislepiančių šešėliuose, tačiau ir su jais bendrauti neįmanoma. Užkalbinti jie mykia ir tykiai traukiasi šalin. O likusieji gražuoliai ir gražuolės kėlė šleikštulį. Bukagalviškas jų hedonizmas buvo tarsi visuotinis virusas, kuriuo niekas nesugeba persirgti. Stebėdama juos
Paulina kartais bandė sau aiškinti, kad tai laiptelis, kurį kai kuriems reikia perlipti bręstant, tačiau matant, kaip susėdę ant tos siauros atbrailos jie dienų dienas geria, kaip jie mitologizuoja kiekvieną apsivėmimą ar sąmonės praradimą, kaip nekantraudami laukia, kada tik pasitaikys proga nukrist dar žemiau, ji imdavo abejoti, ar kada nors išvys juos stovinčius tiesiai ir mąstančius blaiviai.
Jei tik ji mokytųsi Viktorijos klasėje... Žinoma, laiko liko nedaug, bet nors pusmetis, nors porą mėnesių tarp jų būtų lyg gurkšnis gryno oro. Kas žino, galbūt kas nors iš Viktorijos bendraklasių taip pat ruošiasi stoti į istoriją. Su jaus viskas būtų kitaip. Su jais Paulinai nereiktų diena iš dienos bijoti, kad tik kas neužsimintų apie šimtadienį. Kad tik nepradėtų dalintis istorijomis iš to nelemto vakaro. Nedaug liko laiko, trys mėnesiai, ir bus baigta, per egzaminų sesiją nereikės nė vieno jų matyti, bet iki tol dar ne kartą gražuoliai ir gražuolės varstys ją žvilgsniais, primindami didįjį vasario vakarėlį.
Jei ne Viktorija, Paulinos gėda būtų likusi įamžinta ir paviešinta. Tai ji atėmė iš tų skustagalvių idiotų telefonus, kai šie subėgo į antrą sodybos aukštą nufilmuoti atsiskyrusios nevykėlės. Tiesą pasakius, jau vakaro pradžioje buvo akivaizdu, kad ji neranda sau vietos. Nervingais žingsniukais Paulina vaikščiojo iš vieno šokių salės kampo į kitą, dairydamasi į tuščias sienas sukiojosi tarp klegančių būrelių, juokėsi kartu su visais, tačiau sugniaužusi kumščius. Keletas nepažįstamųjų bandė ją šnekinti, tačiau ji imdavo kalbėti taip garsiai, kad šiems pasidarydavo gėda dėl jos, tad paprasčiausiai dingdavo. Paulina pati save kaltino be reikalo čia atvažiavus. Ko ji tikėjosi? Graudinančių dvasios atverčių? Pasakiškos sielų bendrystės? O gal kaip tik mūšio? Gal kaip tik panieka, kuria jautėsi drabstoma ketvirtus metus gimnazijoje, nusėdo kažkur žemiau nei aštrus jos protas ir atvedė vargšelę čia, pačiai to nesupratus, bet pasiryžus kaip nors engėjams atkeršyti.
Keletui susirinkusiųjų krito į akis, kad ji dažnai vaikšto į tualetą, tačiau, tiesą pasakius, be Paulinos viskas buvo net natūraliau. Laisviau. Atėjus vidurnakčiui, mergina buvo dingusi jau gerą pusvalandį, o šokiai pasiekė viršūnę. Didžiąją vakaro dalį muziką leidęs vaikinas prisiminė palikęs savo fotoaparatą antram sodybos aukšte. Vos atvykę visi sumetė ten savo krepšius, miegmaišius, kitus daiktus ir nusprendė palikti tą kampelį ramybėje, jei kas anksčiau užsinorėtų miego. Grįžęs su fotoaparatu, jis ėmė bėgioti nuo vieno būrelio prie kito ir kažką tyliai kuždėti. Tarsi negalėdami patikėti tuo, ką girdi, jaunuoliai išsprogino akis ir ėmė krizenti. Vienas paskui kitą pasileido tekinom laiptais viršun. Atokiausiame antro aukšto kampe, atsisėdusi ant žemos taburetės ir pasidėjusi lentą ant kelių, Paulina žaidė su savimi šachmatais. Tartum kraujo ištroškę barbarai jie apsupo merginą ir ėmė šūkauti. Žemas dūstantis vaikinų juokas, šaižus merginų kikenimas, skardūs plojimai ir nenutylantys trypčiojimai virto garsiausiu nakties šurmuliu. Paulina nesuprato jų žodžių, tačiau buvo akivaizdu, kad ši lyg vaidinimas priešais ją užsisukusi kūnų ir balsų orgija kažkuo buvo susijusi su medine šachmatų lenta. Įtampa augo ir kažkas akivaizdžiai artėjo, tačiau mergina nenumanė, ko reiktų tikėtis. Staiga pro susigrūdusius kūnus prasiveržusi nepažįstama gražuolė atėmė į Pauliną nukreiptus telefonus, tačiau nespėjo sustabdyti tų, kurie dalį figūrų išmėtė į visas kambario puses. Drąsioji raudonplaukė priėjo prie pat Paulinos ir neprisistačiusi pasiūlė išeiti į lauką parūkyti.
Šaltas gaivus oras plūstelėjo Paulinai į veidą. Tartum išėjusi iš spektaklio, ji staiga suprato, kur šuo pakastas. Vieną po kitos mechaniškai surūkė tris Viktorijos cigaretes, išsikvietė taksi ir parvažiavo namo. Buvo gaila, mat kelionė kainavo keturiasdešimt litų.
Mama kaip visada miegojo kietai, tad Paulinai pavyko į savo kambarį prasprūsti neišgirstai. Atsigulusi pastebėjo, kad už lango jau švinta. Vartėsi nuo vieno šono ant kito ir svarstė, ar to vakaro įvykis – tai kažkas, ką reiktų papasakoti Veronikai. Ši juk paklaus, kur dingo mėgstamiausia dukterėčios lenta.
– O tu sėdėjai rankas sudėjusi ir tylėjai, kol jie... – tetos kalbą pertraukė drėgnas bjaurus kosulys, – ...kol jie šitaip, – ji užsidengė ranka burną ir prakosėjo visą minutę.
Sulaukusi, kol teta nurims, Paulina pabandė kuo šalčiau pateikti surepetuotą atsakymą.
– Nebuvo prasmės nei jų drausminti, nei bandyti perrėkti. Nei jie pasikeis, nei aš.
– Paulina... – Veronikos veidą papuošė nuvargusi šypsena.
– Na, gerai, iš pradžių taip negalvojau. Iš pradžių išvis nesupratau, kas ten dedasi. Įsivaizduok: keturiasdešimt žmonių subėga į nedidelį kambarėlį, apsupa tave ir ima ūbaut it laukiniai. Jie taip pat elgtųsi ir gaisrui plykstelėjus.
Paulina paėmė mėtinių cigarečių pakelį nuo kavos stalelio, stovinčio palei lovą, kur gulėjo Veronika.
– Galiu?
Teta ir vėl užsikosėjo.
– Imk. Imk ir išsinešk. Kad tik kuo toliau nuo manęs.
Galiausiai, lyg atlikusi būtiną bendravimo ritualą, ji pasiūlė sužaisti porą partijų. Paulina to ir telaukė. Nors teta ir priešinosi, tačiau Paulina primygtinai reikalavo, kad jiedvi žaistų ant lovos. Paprastai jos susėsdavo virtuvėje, palei siaurą ir aukštą langą su vaizdu į parką, tačiau juk ne ką blogiau ir čia, tarp patalų.
– Nepersigalvojai dar dėl istorijos? – atsipūsdama paklausė Veronika, kai jau tapo aišku, jog pirmąją partiją laimės dukterėčia.
– Ne.
– Gera... gera girdėt. Aš kaip tik nukėliau tau vieną perliuką, – ji nuleido akis, laukdama dar vieno priepuolio, tačiau kvėpavimas išliko tolygus, – padėjau ant stalo, va ten.
Paulina paėmė storą pilką knygą. Hegelis. Istorijos filosofija.
– Egzaminui gal ir nepadės, bet manau, kad sudomins. Paskaityk bent įvadą. Pasakysi vėliau, ar patiko.
Paulina nukrėtė paskutinius mėtinės cigaretės pelenus ir sprigtu nusviedė ją tolyn. Iki Viktorijos filmo peržiūros buvo likusios septynios minutės. Ji išsitraukė dar vieną cigaretę ir apsidairė aplink, nors puikiai žinojo, kad kiti mokiniai čia niekada neina rūkyti. Tai buvo apleistos, jau kokį penketą metų užsidariusios vaikų klinikos vidinis kiemelis. Iš išorės jį supo aukšta tvora, tad daugelis taip ir praeidavo nepastebėję siauros skylės prie pat kadais buvusio įėjimo. Vidury pageltusio žolynėlio stovėjo keturi mediniai suoliukai, tačiau Paulina kaskart įsitaisydavo ant aprūdijusių geležinių spyruoklių, skirtų prirakinti dviračiams.
Tik ji ir Viktorija žinojo apie šią vietą. Tiesa, buvo pasakojusi apie ją ir tetai, tačiau ši niekada čia ir nėjo. Viktorija čia kartais rūkydavo ir be Paulinos. Ji pažadėjo niekam daugiau apie kiemelį nepasakoti ir, rodos, žodį tesėjo. Vis dėlto šiandien Paulina galėjo būti rami, kad Viktorija tikrai nepasirodys. Gražuolė kaip tik dabar tikriausiai baigė tvarkyti mokyklos konferencijų salę
ir jau pasitikinėjo pirmuosius svečius. Žaviai šypsojosi ir dėkojo, kad šie nepagailėjo savo brangaus laiko. Lankstėsi ir... padlaižiavo. Nors ne, nederėtų taip sakyti. Nejau Paulina jai pavydi? Juk be jos šio filmo apskritai nebūtų. Nors Viktorija ir neblogai sutaria su likusiais jų laidos bukapročiais, tačiau nėra viena jų.
Keista, kai pagalvoji, buvo šių merginų draugystė. Viktorija įdomus žmogus. Kadaise ji tapė, rašė eilėraščius, vėliau dainų, kurias atliko studentų roko grupė, tekstus. Tačiau nauja aistra kinui užgožė viską, kas vyko jos gy-venime iki tol. Merginos penktadieniais susitikdavo Viktorijos namuose ir kiaurą naktį žiūrėdavo filmus, apie kuriuos Paulina nebuvo girdėjusi. Kiekvienas jų buvo tarsi naujas strateginis žaidimas, kurio metu, jei tik nori viską suprasti, reikėjo tylėti. Paulina pati stebėjosi, kodėl tyla tais vakarais būdavo tokia sava. Rytais ta jauki atmosfera dingdavo, tačiau ji kaskart mielu noru sutikdavo apsilankyti pas draugę ir vėl.
Tiesa, žaisti šachmatais Viktorija taip ir nepamėgo. Porą kartų pabandė, bet ilgainiui nusprendė, kad tai ne jos užsiėmimas. Kartą, Viktorijos mamai prireikus pagalbos virtuvėje, Paulina liko draugės kambaryje viena su vos pradėta partija prieš akis. Tąkart žaidusi už baltuosius, ji pastebėjo naują būdą pralaužti kairiąją juodųjų gynybos sieną, kur paprastai jau po penkto ėjimo slėpdavosi kas ketvirto žaidėjo karalius. Svarstydama, kaip tokioje situacijoje pasielgtų Veronika, ji pradėjo dėlioti juodųjų figūras taip, tarsi teta būtų jos priešininkė. Įsitraukusi į įsivaizduojamą partiją, Paulina nepastebėjo jau kurį laiką grįžusios Viktorijos. Raudonplaukė buvo įsitaisiusi ant plataus sėdmaišio ir tyliai filmavo su savimi žaidžiančią bičiulę. Sėdmaišis sušiugždėjo. Paulina iškart susigėdo. Prieš akis ėmė šmėkščioti vaizdai iš šimtadienio. Nė žodžio netarusi, ji susiruošė eiti lauk, tačiau Veronika ją sustabdė.
– Ne ne ne, baik. Žaisk toliau. Apsimesk, kad manęs nėra.
– Kodėl?
– Taip reikia, – paskubomis atsakė Veronika, nepakėlusi akių nuo kameros akutės.
– Tam, kad galėtum padaryt tai, ko marozai per šimtadienį nespėjo?
Veronika nuleido kamerą ir pažvelgė į Pauliną. Šiltai nusišypsojo.
– Pauliukai... Durnike tu... Pamiršk tuos debilus pagaliau. Ir, dievaži, nelygink manęs su jais. Aš filmuoju, nes... tu turėtum pamatyt save iš šalies.
– Kodėl? – šįkart klausime suskambo nuoširdaus smalsumo gaidelė.
– O gal ir kaip tik neturėtum, nežinau... Aš negaliu nefilmuot tokių kadrų, kai juos pamatau. Tu sėdi priešais tą medinę lentą ir, rodos, visas pasaulis aplink tave išnyksta, supranti, ką turiu omeny? Žiūri į lentą tartum stebėtum save veidrody. Lyg bandytum suprast, kodėl sensti. Na, nežinau, man sunku paaiškint, bet...
Bet Paulinai ir tiek užteko. Ji grįžo prie lentos ir, savo nuostabai, gana greitai pratęsė nutrauktą minties eigą. Pamiršti, jog Viktorija sėdi šalia ir viską filmuoja, buvo neįmanoma, bet tai neerzino. Netgi priešingai. Paulina retai kada jautėsi graži. Daugeliui ji atrodė pernelyg berniukiška. Viktorija kartais pagirdavo kokį jos papuošalą, tačiau net ir tai skambėjo kaip draugiškas patraukimas per dantį. Bet tąsyk viskas buvo kitaip. Rodės, kad net ne Viktorija, o pati kamera grožisi Paulinos žaidimu. Nerimauti nebuvo ko, šis žvilgsnis net nemokėtų būti ironiškas ar pašaipus. Ji pasijautė tartum viename tų filmų, kuriuos žiūrėdavo čia penktadienio vakarais.
Tačiau nebebuvo kada svajoti. Truputį pavėluoti galima, bet Viktorija įsižeis, jei filmo peržiūrą teks pradėti be draugės.
Pralindusi pro tvoros skylę, Paulina atsidūrė Vasario 16-osios ir Dubysos gatvių sankryžoje. Nuo čia tiek paradinis, tiek galinis įėjimai į mokyklą buvo vienodai arti. Žinoma, visi vakaro svečiai jau, matyt, ramiai sėdėjo savo vietose, tačiau mergina vis vien pasuko kairiuoju keliu, pro gumbuotą futbolo stadioną.
Retai kada mokiniams pasitaiko vaikščioti po mokyklos koridorius vakare. Prieš keletą metų Paulina lankė gimnazijos teatro trupę ir nors niekada su vadinamaisiais dramiokais artimai ir nesusibendravo, tačiau repetuoti iki devynių, kartais ir iki dešimtos vakaro tose pačiose patalpose, kurias įprastai palieki ne vėliau pietų, buvo malonu. Ištuštėjusiais tamsiais koridoriais net nuo menkiausio žodžio sklinda skardus aidas, o tuščios klasės nebeatrodo tokios ankštos. Eidama siauru stikliniu koridoriumi, jungiančiu du mokyklos korpusus, Paulina pirmąkart pastebėjo naują paveikslų parodą.
Ji sustojo prie konferencijų salės, kur girdėjosi šurmulys. Akivaizdu, kad renginys neprasidės laiku. Paulina, neva ieškodama telefono, ėmė knaisiotis po savo kuprinę ir dairytis aplink. Mokytojų kambario durys buvo pravertos, tačiau tokioje tamsoje nieko negalėjai matyti. Šalia – ūkvedžio kabinetas, o už šio – informacinių technologijų klasė. Tarpdury blizgėjo drėgnas valytojos kibirėlis su dviem šepečiais ir per kraštą permestu skuduru. Iš salės skverbėsi šviesa. Tamsus ilgas koridorius ir tik vienas šviečiantis įėjimas. Konferencijų salėje įsivyravo tyla, tačiau Paulina vis dar laukė. Vis dar stebėjo praviras duris, kone kviečiančias užeiti vidun. Ji žinojo, kad reiktų jau eiti, kad niekas amžinai jos nelauks, tačiau nedrįso. Norėjosi ištirpti toje pereinamojoje tamsoje – nei namie, nei filme, nei koridoriuje, nei palatoje.
Iš šviesos išžengusi sesutė priėjo prie jos ir pasakė, kad po dvidešimties minučių baigsis lankymo laikas. Paulinai dingtelėjo, jog kiti žmonės tokiose situacijose persižegnoja, tačiau tik sugniaužė kumščius.
O vis dėlto nebuvo taip jau blogai. Vos pamačiusi Veronikos veidą, kad ir kokį išdžiūvusį, mergina ramiau atsikvėpė. Teta vis dar čia, ji vis dar tyliai šypsosi, na ir kas, kad erdvų jos butą teko išmainyti į šitą baltą skylę. Apsnigtas ligoninės parkelis truputį net priminė vaizdą pro Veronikos virtuvės langą žiemą.
– Palauk palauk, – giliai atsiduso teta, Paulinai ištraukus lentą, – neskubėk. Pirma papasakok, kaip gyveni.
– Visai nieko. Jei neprieštarausi, šįkart norėčiau žaist juodaisiais.
– Aš ką tik nubudau, Paulina, – jos balsas skambėjo tarsi pro labai seną telefoną, – visą dieną pramiegojau, palauk dar truputį. Ar skaitei Hegelį?
– Aha. Bet dar nebaigiau.
– Oi, tai tu ir neskubėk. Mėgaukis juo. Ar tau patinka?
– Visai nieko.
Jos atsakymai buvo greiti. Ji vengė žiūrėti tetai į akis ir kilnojo perlenktą šachmatų lentą su viduje barškančiomis figūromis nuo vieno kelio ant kito. Veronika sulaukė, kol Paulina žvilgtels į ją, ir ironiškai pakėlė praretėjusius antakius. Ji nebemokėjo šypsotis taip, kaip anksčiau.
– Na, tikrai nieko. Tokių teorijų mums mokykloje niekad nepasakojo. Man įdomu, bet erzina tai, kad jis visus įvykius pateikia taip, tarsi jie būtų iš anksto surežisuoti. Atrodo, lyg visi karaliai ir karvedžiai ne patys atliko žygdarbius, o taip jiems buvo iš anksto nulemta. Jis tą ir sako. Man toks požiūris nepatinka.
Veronika nusijuokė.
– O tau atrodo, kad gyvenime būna kitaip?
– Nežinau, kaip gyvenime būna, – Paulina truputį susiraukė, – čia kažkokios spekuliacijos. Aš tik žinau, kad, susidūrusi su nelaime, nenoriu galvoti, jog nieko negaliu pakeisti. Kad viskas nulemta.
– O kas tau liepia taip galvoti? Nemanau, kad Hegelis norėjo pasakyti, jog turėtume visi nuleisti rankas ir nustoti stengęsi.
Nors teta ir kalbėjo šypsodamasi, tačiau Paulinai šis atsakymas nepatiko. Norėjosi kuo greičiau pradėti žaisti. Veronika įsirėmė į garsiai girgždančią lovą ir atsisėdo truputį stačiau.
– Bet lengva tau kalbėti, kai devynis kartus iš dešimt pastaruoju metu mane aploši, – teta palinksėjo, leisdama suprasti, jog jiedvi dar spės sužaisti vieną greitą partiją, – o kas man belieka. Devynios minutės, ir vėl sėdėsiu mintyse kartodama: „Viskas, kas įvyksta, yra protinga. Viskas, kas protinga, įvyksta.“ Aš nebeatsimenu, kurioje knygoje jis šitaip rašė, bet pamatysi, su laiku šitie žodžiai pasirodys vertingesni, nei dabar galvoji.
Tačiau Veronikos žodžius užgožė naujo mūšio laukimas. Paulina buvo numačiusi, kaip reikės žaisti, jog partija tęstųsi kuo ilgiau. Ta seselė neatrodė pikta, gal leis, o juk, po teisybei, ir leido dukterėčiai užsibūt ilgėliau.
Ilgėliau.
Bent truputį ilgėliau. Dar bent truputį, ir ji būtų išprotėjusi. Tačiau nenorėjo atkreipti į save dėmesio, todėl išsėdėjo iki filmo pabaigos. Nuo pat pirmos minutės, o ypač tada, kai ekrane išvydo save, Paulina vis žvilgčiojo į Viktoriją, tačiau ši buvo įsmeigusi akis į savo šedevrą. Daug vėliau, po visko, kai ieškojo naujos šachmatų lentos, Paulina sutiko Viktoriją mieste ir sužinojo, kad jos filmas laimėjo kažkokį konkursą. Bet tuomet tai buvo nesvarbu. Ji bandė žiūrėti šį kūrinį susikaupusi, bandė jį spręsti kaip vieną jau gerai jai pažįstamų intelektualių galvosūkių, tačiau veltui. Aplinkinių žvilgsniai varstė ją kiaurai ir nedavė ramybės. Žinoma, sukaupusi drąsą ir apsidairiusi, Paulina įsitikindavo, kad niekas į ją nežiūri. Visi matė tik tamsų ekraną ir nieko daugiau. Berniukišką merginą trumpais plaukais ir ant žemos taburetės padėtą juodai baltai languotą lentą. Dailias, išraitytas figūras, vaikštančias pirmyn ir atgal. Kaip tik tuo momentu, kai mergina, rodės, užstrigo ir ražydamasi šokinėjo akimis nuo vieno lentos kampo prie kito, suskambo telefonas. Akimirką ji žvilgtelėjo į filmo žiūrovus, bet tarytum iškart juos pamiršusi nubėgo kažkur į šoną, atsiliepė ir kalbėdamasi grįžo prie lentos. Ragelyje girdėjosi nepaliaujamas duslus šažėjimas. Kažkas kalbėjo ilgai ir be pauzių. Mergina tylėjo, tik linkčiojo galva, it pašnekovas galėtų ją matyti. Pirštų galais ji glostė juodos karalienės figūrą ir akivaizdžiai laukė, kada gi pagaliau tas kitas nutils. Pokalbiui galiausiai pasibaigus ji prisidegė cigaretę ir tęsė žaidimą su savimi. Galėjai pamanyti, kad kažkas jai pakuždėjo naują strategiją, mat ėjimai po trumpos pertraukos pasipylė vienas po kito galvotrūkčiais. Juodieji paaukojo karalienę, tačiau kažin ar tai buvo apdairus ėjimas, vedantis prie pergalės. Surūkiusi cigaretę mergina padėjo filtrą ant lentos krašto ir iškart prisidegė antrąją. Laikydama ją tarp pirštų, ji viena ranka parėmė svyrančią žemyn galvą, o kita ir toliau paskubomis dėliojo figūras. Skruostais nuriedėjusios ašaros ėmė kristi ant žaidimo lentos. Mergina nervingai traukė nosį, jos rankos ėmė virpėti, tačiau žaisti nepaliovė. Iš pradžių nebuvo girdėti, ką ji tyliai sau murma, tačiau po kurio laiko žodžiai tapo pakankamai aiškūs, kad galėtum suprasti: „Viskas, kas įvyksta, yra protinga. Viskas, kas protinga, įvyksta. Viskas, kas įvyksta, yra protinga. Viskas, kas protinga, įvyksta. Viskas, kas įvyksta, yra protinga.“
Filmui pasibaigus, konferencijų salėje įsižiebė šviesos. Pasigirdo plojimai. Vienas po kito prie Viktorijos ėjo mokytojai, bendraklasiai ir sveikino su puikiu debiutu. Pro žiūrovų spūstį ji bandė susirasti Pauliną, tačiau ši, matyt, jau spėjo pabėgti. Jei paskubėtų, galbūt dar užtiktų ją klinikos kiemelyje, tačiau nesinorėjo palikti svečių. Tokia proga juk retai pasitaiko.
O Paulina jau žygiavo pro konservatoriją. Eidama Daukšos gatve ji pajuto telefono vibraciją. Skambino mama. Mergina grįžo namo ir aprėkė ją už tai, kad niekas tokių tragiškų žinių nepraneša telefonu. Moteris sutriko ir bandė teisintis, tačiau dukra jos nesiklausė. Trenkusi durimis, užsidarė savo kambaryje. Pagrasino, esą mama te nebando nei belstis, nei tuolab eiti vidun. Moteris prisiglaudė prie pat durų ir pasakė, kad negalima amžinai savęs ir kitų graužti. Atsako ji nesulaukė, tad atsitraukė.
Likusi viena Paulina įsistebeilijo į ant stalo paliktą lentą. Kas tos trys savaitės žaidimo vienai, lyginant su tūkstančiais būsimų partijų be priešininko. Tačiau nuo šios minties nepasidarė lengviau. Ji pačiupo lentą ir užsimojusi nuo peties trenkė ją į stalo kampą. Tada darkart, darkart ir darkart. Mama krūpčiojo su kiekvienu dusliu trenksmu, bet taip ir liko stovėti virtuvėje, gniauždama kumščius.

Premijos, premijos... Gegužės 13-ąją, per rašytojo ir vertėjo Dzintaro Suodumo (1922–2008) gimtadienį, trečią kartą Ikškilės krašto savivaldybė (Latvija) įteikė Dzintaro Suodumo literatūros premiją. Šiemet šiam apdovanojimui buvo pateikta per dvi dešimtis originaliosios prozos ir poezijos kūrinių bei vertimų. Vertinimo komisija vienbalsiai 2015 metų Dz. Suodumo premiją paskyrė prozininkui Mariui Bėrziniui už romaną „Švino skonis“, kuriame atkuriamas Antrojo pasaulinio karo pradžios laikotarpis – vienas sudėtingiausių periodų šiuolaikinėje Latvijos istorijoje.

Vengrų rašytojas Lāslo Krasnahorkai už pasiekimus pasaulinėje literatūroje apdovanotas „Man Booker“ premija. 1985 m. išėjo jo romanas „Šėtono tango“ („Satantango“), kurio motyvais buvo sukurtas filmas. Reikšmingiausi L. Krasnahorkai kūriniai yra „Pasipriešinimo melancholija“ („Az ellenallas melankoliaja“) ir „Seiobo ten, apačioje“ („Seiobo jart odalent“). Ši 60 tūkst. svarų sterlingų (82 tūkst. eurų) premija kas dveji metai įteikiama rašytojui, kurio literatūros kūriniai parašyti arba išversti į anglų kalbą. Per iškilmingą apdovanojimo ceremoniją šešiasdešimt vienų metų kūrėjas prisipažino, kad jo įkvėpimo šaltiniai yra rašytojas Franzas Kafka, muzikantas Jimis Hendrixas ir Japonijos miestas Kiotas.
Šių metų Rusijos nacionalinė premija „Poetas“ paskirta poetui, dramaturgui, scenaristui Julijui Kimui. Jis yra parašęs per pusę tūkstančio dainų, kurios skambėjo daugiau nei penkiasdešimtyje filmų. Laureatui atiteko 1,5 mln. rublių (apie 26 tūkst. eurų) apdovanojimas.
Pirmuoju Henryko Sienkiewicziaus premijos laureatu tapo Jacekas Świdzińskis už grafinį romaną „Įvykis. 1908“ („Zdarzenie. 1908“). Vertinimo komisija pripažino šio komikso apie Tunguskos meteoritą išskirtinumą: „ne populiariausiam iš nominuotųjų, o įdomiausiam romanui“. Nugalėtojui 40 tūkst. zlotų (apie 10 tūkst. eurų) premiją skyrė portalas „Dzika Banda“.
Liepos 8-ąją buvo paskelbtas vienuoliktasis tarptautinės Baltijos jūros regiono Janio Baltvilko vaikų literatūros premijos laureatas. Vertinimo komisija šių metų apdovanojimą skyrė estų rašytojai Aino Pervik už knygą „Prezidentas“; premijuota ir šios knygos vertėja į latvių kalbą Maima Grynberga. Ši premija įteikiama liepos 24-ąją, per J. Baltvilko (1944–2003) gimtadienį.

P. Brūverio „Knyga Gundegai“. Rygos leidykla „Zvaigzne ABC“ išleido paskutinį, prieš mirtį parengtą Pėtero Brūverio (1957–2011) poezijos rinkinį „Knyga Gundegai“ („Grāmata Gundegai“). Paantraštė „Eilėraščiai ne tik vaikams“, pasak leidėjų, kuria ne vieną paradoksą: čia juokas persipina su rimtumu, išmonė – su realybe, poezija – su proza, nacionaliniai dalykai – su globaliais; visa tai būdinga P. Brūverio kūrybai, kuri įvertinta K. Elsbergo, J. Baltvilko, Poezijos dienų, Baltijos Asamblėjos ir Literatūros metų premijomis.

Žurnalas „Sans“. Latvijoje pradėtas leisti elektroninio formato literatūros ir kultūros žurnalas „Sans“. Šis žurnalas yra multimedinis: jame ne tik tekstai ir iliustracijos, bet ir gyvai skaitoma poezija.

Ernesto Hemingway'aus namas. JAV labdaros fondas „Finca Vigia“ skirs 860 tūkst. dolerių rašytojo Ernesto Hemingway'aus namo restauravimui Havanoje. Amerikiečių rašytojas čia gyveno 1939–1961 m. ir parašė savo žymiausią kūrinį „Senis ir jūra“; už šią apysaką jis 1954 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Pokalbiai dėl E. Hemingway'aus namo atnaujinimo prasidėjo 2005 m., tačiau dėl įtemptų JAV ir Kubos santykių įgyvendinti bendrą projektą susitarta tik šių metų liepą, kai normalizavosi dviejų kaimyninių valstybių bendradarbiavimas.

R. Rendell (1930–2015). „Skaitymas nebėra užsiėmimas, savaime suprantamas žmonėms“, – prieš porą metų sakė viena žymiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė Ruth Rendell interviu BBC. Ją kaip rašytoją šiurpino suvokimas, kad knygų skaitymas nebėra daugelio žmonių mėgstamas laiko leidimas, o tai liudija literatūros nuosmukį. Jai tuomet pritarė „Man Booker“ premijos nominantas P. Hensheris, sakydamas, kad skaitymas jau tapo „mažumos užsiėmimu“.
Šių metų sausį R. Rendell patyrė insultą ir po kurio laiko iškeliavo į amžinybę, palikusi fragmentišką atminties įrašą: 1930 02 17–2015 05 02.
Per penkiasdešimt aktyvaus literatūrinio darbo metų R. Rendell išleido aštuonias dešimtis knygų: garsiąją seriją „Inspektorius Veksfordas“ sudaro dvidešimt keturi romanai; trisdešimt keturi pavieniai romanai, devyni novelių rinkiniai, keturiolika knygų pasirodė Barbaros Vine slapyvardžiu. Daug jos kūrinių adaptuoti kinui (pvz., garsusis P. Almodovaro filmas „Virpantys kūnai“) ir televizijai (populiarusis serialas „Inspektorius Veksfordas“). Rašytojos kūryba įvertinta daugybe premijų ir apdovanojimų, tarp jų – keturi Detektyvų rašytojų asociacijos Auksiniai durklai. R. Rendell buvo suteiktas baronienės titulas. Į lietuvių kalbą išversti jos romanai „Krokodilo nasruose“ (vertė Z. Marienė), „Pamergė“ (vertė D. J. Vabalienė) ir „Vaikeliai girioje“ (vertė I. Rosenaitė).

Baigta nagrinėti F. Kafkos byla. „The Guardian“ praneša, kad Izraelio teismas baigė nagrinėti austrų rašytojo Franzo Kafkos palikimo bylą.
F. Kafka (1883–1924) prieš mirtį rankraščius patikėjo savo draugui Maxui Brodui ir nurodė juos sudeginti. Tačiau M. Brodas neišpildė F. Kafkos prašymo – bėgdamas nuo nacių persekiojimo, jis 1939 m. šį archyvą išvežė į Palestiną, o vėliau į Izraelį. M. Brodas po mirties (1968) F. Kafkos kūrybinį palikimą patikėjo savo sekretorei E. Hoffai. Jai buvo duota užduotis „publikuoti rašytojo kūrinius, o po jos mirties užtikrinti Kafkos literatūrinę nuosavybę atitinkamoje įstaigoje“. 2007 m. mirė E. Hoffa, ir ši kolekcija atiteko jos dviem dukroms, kurios 2008 m. pradėjo teismo procesą, neva šis palikimas priklausantis joms. Per šį laiką kai kurie F. Kafkos literatūrinio palikimo dalykai buvo parduoti aukcionuose užsienyje. 62 puslapių teismo sprendimas nurodė likusius F. Kafkos kūrybinio palikimo rankraščius atiduoti Izraelio nacionalinei bibliotekai.

Parengė Arvydas Valionis

       Mano krantai neaukšti, jei mirtis pakiltų porą decimetrų,

       ji užlietų mane.

Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis, baimė ir viltis. Riba tarp kranto ir vandens, gyvenimo ir mirties – vos porą decimetrų. Netikėtai suskamba varpai (carillon– pranc. varpų skambesys) lyg koks dieviškas ženklas. Kalbėdamas taupiai, bet įtaigiai, poetas tarsi praveria duris į tai, ko neįmanoma nusakyti. Net jo eilėraščių knygų pavadinimai turi slėpiningą prasmę: „Paslaptys pakeliui“ (1958), „Nebaigtas dangus“ (1962), „Didžioji paslaptis“ (2004). Viliojantis slėpinio suvokimas, smalsumas, noras pažinti vidines savo galias ir sykiu neatsiejamas kasdienybės pajautimas. Lyg tuos nesuvokiamus būties pavidalus būtų įmanoma iššaukti savo pojūčiais. Pateiktos geografinės ar topografinės nuorodos tampa pradiniu tašku keliaujant į sielos pakraščius ir pasaulio sumaištį.
Skaitant proza parašytą eilėraštį „Mėlynas namas“ (1983), kurio veiksmas vyksta Runmario saloje, T. Tranströmerio vasarnamyje, apima keistokas jausmas, tarsi aplinka egzistuotų pati sau ir būtų susijusi su gyvaisiais ir mirusiais. Keli laiko sluoksniai, paraleliniai gyvenimai atrodo labai tikroviški: „Mes nesam tikri, bet jaučiam: mūsų gyvenimo laivas turi antrininką, kuris plaukia kitokia kryptim. O saulė vis dar liepsnoja virš salų.“
Debiutinėje savo knygoje „17 eilėraščių“ (1954) poetas sąmoningai arba pasitelkdamas vaizdinius sako, kad mirtis priklauso gyvenimui, jo eilėraščiuose nėra mirties baimės, tik pagarba gyvenimui.

       Per patį gyvenimo vidurį kartais ateina mirtis
       ir išmatuoja žmogų. Tą apsilankymą greit pamiršti,
       gyvenimas eina toliau. Bet patyliukais
       jau siuvamas kostiumas.

                                          „Juodi atvirukai“ (1983)

Poetui nei gyvenimas, nei mirtis nėra aiškios duotybės. Mirtis slepia kito gyvenimo sėklą, turinčią kitokių savybių. Netikėtas ir Dievo paveikslas. Eilėraštyje „Carillon“ skambant varpams „daktaras drebančiais pirštais parašė receptą, kurio niekas neperskaito, tik braižas pažįstamas“. Kai kurie kritikai poetą yra pavadinę Trancetrömeriu, o vienas airis – Transformeriu.
Mirtis, muzika, siela, kurios neriboja nei erdvė, nei laikas. „1827-ųjų pavasaris. Bethovenas pakelia savo pomirtinę kaukę ir nuplaukia.“ Ludwigas van Beethovenas mirė kovo 26 dieną. T. Tranströmeris taip pat. Vienos kapinėse šalia L. van Beethoveno palaidotas Franzas Schubertas, kurio muziką T. Tranströmeris ypač vertino, ji buvo jam tarsi „turėklas, vedantis per tamsą“. Šiam kompozitoriui jis yra paskyręs ilgą eilėraščių ciklą „Schubertiana“ (1978). Muzika gal yra vienintelis nesugriaunamas dalykas, gelbstintis nuo kasdienybės pragaro.

       Muzika – stiklinis namas ant skardžio,
       kur akmenys ritasi, akmenys skrieja.
       Akmenys skrodžia kiaurai,
       bet nė vieno išdaužto lango.

                                          „Allegro“ (1962)

Pradėtoje autobiografijoje „Prisiminimai regi mane“, kuri dėl ligos, 1990 m. ištikusio insulto, liko nebaigta, T. Tranströmeris pasakoja, kaip jį, penkiolikmetį paauglį, nuo naktimis kamavusios mirties baimės („ligos galios“) išgelbėjo skambinimas pianinu. Muzika, menas išgujo jo sielą apsėdusį velnią. „Atrodė, kad visa tai – Inferno, o tai buvo tik Purgatorio.“ Tos baimės naktys jam padėjo suvokti pasaulyje egzistuojančią kančią, vargą, suteikė jiems tam tikrą prasmę. Muzika poetui tapo paguodos, harmonijos šaltiniu. Iki pat mirties jis kaire ranka grojo pianinu.
Pastaruoju metu joks šiuolaikinis švedų poetas nėra taip stropiai nagrinėjamas kaip T. Tranströmeris. Švedai net juokauja, kad jo kūrybos analizei pasitelktos įvairios „įmanomos ir neįmanomos įžvalgos, sukurta ištisa kritikos industrija“.
Prabudimas, nežinomybė, didžioji paslaptis – šios lyrinės idėjos ženklina poeto kūrybą.
Prabudimas, ko gero, viena svarbiausių jo poetinių idėjų. Sekuliarioje, technologinėje visuomenėje žmogus nėra vien tik racionali, sociali būtybė, bet ir dvasinė, egzistencinė. Prabudimas liudija, kad žmogus nėra užbaigtas. Gnostikai vaizdavo žmogų kaip lunatiką, kurį būtina pabudinti, kad jis suvoktų tikrąją savo prigimtį ir paskirtį. Daugelyje eilėraščių miegas, sapnas, būdravimas, hipnozinė būsena baigiasi prabudimu, tarsi ragina mus gyventi autentišką gyvenimą. Pasaulis – labirintas, kuriame demiurgas yra įkalinęs žmogų. T. Tranströmerio eilėraščiuose poeto „aš“ dažnai patenka į koridorius, kurie primena labirintą, arba atsiduria gatvėse, kurios niekur neveda. Vienintelė išeitis – palikti miestą, modernios civilizacijos simbolį, išeiti į gamtą, kuri nevaržo sielos.
Prabudimas poetui praveria duris ir į didžiąją būties nežinomybę. Tarsi į kokį magišką kambarį arba draudžiamą zoną, kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“. (Beje, šis filmas T. Tranströmeriui yra padaręs didžiulį įspūdį.) Tai vieta, kur neegzistuoja gamtos dėsniai, atsiveria nauji pojūčiai ir kitoks suvokimas. Eilėraštyje proza „Vietovė miške“ vaizduojama tokia magiška erdvė. Ten „stūkso aukštas trobesys, tarp sienojų – plyšiai“, ten traukos jėga veikia atvirkščiai: traukia ne žemė, o dangus, bet koks daiktas ten „krenta aukštyn“. Tas keistas namas, „į dangų nuleidęs inkarą“, tarsi savotiškas pasaulio medis, mitinis simbolis. Tokiame magiškame name įmanoma būti savimi be pasipūtimo ar melo.
Didžioji nežinomybė T. Tranströmerio kūryboje dažnai vaizduojama kaip mėginantis prisišvartuoti laivas ar valtis. Eilėraštyje „Carillon“ poetas guli išskėtęs rankas ant viešbučio lovos tarytum inkaras, laikantis begalinį kosminės nežinomybės šešėlį. Kitame eilėraštyje „Gedulo gondola Nr. 2“ didžiąja nežinomybe tapusi gelmė, ji tarsi kokia būtybė norėtų įsiskverbti tarp žmonių „neparodydama savo veido“. Eilėraštyje „Vermeras“ kalbama apie tuštumą, kuri „gręžia savo veidą į mus ir sako pakuždom: „Aš ne tuščia, aš atvira.“ Didžioji nežinomybė tarsi teikia egzistencinį pasitikėjimą. „Įkyrus GALBŪT“ neša poetą „per svyruojantį pasaulį“ („Trumpa pauzė vargonų koncerte“). Moderniame, turbulentiškame pasaulyje didžioji nežinomybė gelbsti nuo niūraus ir pesimistinio požiūrio.
Prabudimas, didžioji nežinomybė padeda įsisąmoninti gyvenimo užduotį.

       Užduotis: būti ten, kur esi. <...>
       Esu ta vieta, tasai taškas,
       kur veikia pati kūrinija.

                                          „Sargyboj“ (1973)

Lankydamasis Venecijoje, Šv. Morkaus bažnyčioje, T. Tranströmeris patiria stiprų išgyvenimą. Ten staiga pasirodo „beveidis angelas“, kuris poetui sukužda: „Nesivaržyk, kad esi žmogus, būk išdidus! Ir tavo viduje – nesibaigiančios arkos“ („Romėniškos arkos“). Bažnyčią poetas palieka su ašarom akyse, tarsi praregėjęs: juk apskritai žmoguje – arkų arkos, kiekviename glūdi dieviškoji kibirkštis.

Zita Mažeikaitė

Tarsi visai liūdna žinia: penkiasdešimt metų Vokietijos akademinėje padangėje gyvavusi mokslininkų baltistų veikla stabdoma. Statomi nauji kelrodžiai. Susirinkę į 117-tą konferenciją, – skaičiuojama nuo 1964 m. Berlyno Humboldtų universitete atgaivintos, keletą šimtmečių senajame Karaliaučiaus universitete ir kitose vokiečių mokslo įstaigose puoselėtos baltistikos, – mokslinio susivienijimo nariai svarstė ir galiausiai nutarė keisti savo būsimų darbų vagą. Jei iki šiol ji buvo itin plati (sėkmingai derinusi įvairių kitų kultūros barų užduotis), tai dabar grįžtama prie siauresnės akademinės veiklos. Tai rodo ir naujas susivienijimo pavadinimas: „Baltų studijos“.
Ilgametis (nuo 1980 m.) Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo pirmininkas profesorius Raineris Eckertas kalbėjo ne vien apie pastarojo meto darbus, bet ir apie visą pusamžio veiklą. Dar kaip jaunas mokslininkas jis pats dalyvavo pirmajame vokiečių baltistų susitikime 1964 m. gegužės 29 dieną. Tą darbo pradžią jis vadina „po laiminga žvaigžde“. Juk Antrasis pasaulinis karas, sunkiausi pokario metai jau buvo praeityje. Nors... Tą „nors“ charakterizavo, gyvai prisiminė ir kiti žilagalviai baltistai. Pirmasis vokiečių baltistų susitikimas tuomet vyko Humboldtų universitete, Rytų Berlyne, taigi sovietų prižiūrimoje šalies dalyje. O juk baltistika, nuo seno gerbiama vokiečių aukštosiose mokyklose, tuomet priminė dar ir neseną, Molotovo–Ribentropo pakto sukeltą nusikaltimą, baltų šalių sovietinę okupaciją. Vis dėlto šiek tiek drąsino žinia, kad baltų žemėse (Lietuva, Latvija) su laisvės netektimi nebuvo taikstomasi. Ir kalbininkai, juolab jų avangardas baltistai dirbo stropiai, kūrybingai. Net ir visai šalia Vokietijos, tuometinėje Čekoslovakijoje baltistika nebuvo užgesinta. Pagaliau ir Rusija garsėjo keliais gabiais kalbininkais baltistais.
Verta prisiminti ir Vokietijos pokario metų baltistų mokslinio susivienijimo pirmojo ir ilgamečio vadovo asmenį. Jaunesniesiems tai būta žmogaus legendos. Juk Viktoras Falkenhahnas (1902–1987) – paskutinysis senojo Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro lietuvių kalbos dėstytojas. Mokslo kelio pradžioje jis garsėjo savo disertacija apie lietuvių raštijos pradininką Joną Bretkūną. Tai iki šiolei vertinama, nes disertacijoje, vėliau išleistoje ir atskira knyga, pateikiami kalbų istorijai svarbūs dokumentai. Juk jų originalai negrįžtamai žuvo karo liepsnose. Užbėgant už akių: gyvenimo pabaigoje V. Falkenhahnas dar ir kaip rašytojas grįžo prie J. Bretkūno, prie senųjų aisčių likimo. Mokslininkas paliko pluoštą novelių, kurių keletą germanistas Jonas Kilius suskubo išversti ir paskelbti lietuvių literatūrinėje spaudoje.
O kaipgi amžininkai prisimena tą pokario metais patį pirmajį, neabejotinai labai svarbų vokiečių baltistų susitikimą? Vieninga nuomonė, kad profesorius V. Falkenhahnas sugebėjo išsemti visas tuometines galimybes. Juk ėjo Kristijono Donelaičio metai (1964), buvo pagerbiamas lietuvių būrų poeto 250-asis gimtadienis, įrašytas ir į tarptautinės organizacijos UNESCO kalendorių. Štai todėl susitikime šalia organizacinių klausimų, šalia valdybos rinkimo buvo išklausytas išsamus pranešimas apie poemos „Metai“ autorių. Tokiu būdu tapo atvertos durys ir į platesnę akademinio susivienijimo veiklą... Jos neužsidarė ir toliau, vyko svarbių baltams datų minėjimai, verčiamų į vokiečių kalbą knygų pristatymai, kartais net ir su atsilankančiais autoriais. Nesunku buvo tai daryti, nes tarp pačių baltistų buvo gerų vertėjų. Pavyzdžiui, Irena Brewing, kuri į vokiečių kalbą išvertė Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Svarbios ir kitos iniciatyvos. Pavyzdžiui, bendradarbiauta su mokslininku ir poetu Hermannu Buddensiegu iš Heidelbergo (tuometinės Vakarų Vokietijos). Jo dėka dvidešimtajame šimtmetyje, lyginant su senais vertimais, dar tobuliau vokiečių kalba prakalbintas K. Donelaitis, net ir Antanas Baranauskas. Išsaugotos gražiai spaustuvėje spausdintos programos byloja, jog net ir su muzika giminiautasi... Pavyzdžiui, net vyrų choras „Varpas“ iš Vilniaus aplankė vokiečių baltistus, koncertavo Humboldtų universiteto centriniuose rūmuose. O viename renginyje, skirtame „Metų“ kūrėjo atminimui, prisijungė vienas žymiausių vokiečių tenorų Peteris Schrajeris.
Ne, nebuvo lengva Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo veikla. Tai aiškėja pažvelgus į protokolus ir įvairius dokumentus. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su H. Buddensiegu. Nors poetas ir mokslininkas jau buvo plačiai žinomas, bet jis juk iš... Vakarų Vokietijos. Pasikviesti jį buvo sudėtinga. Kaip sakoma, daug rašalo teko išlieti. O šalia glaudžiasi dar ir „vyr. baltisto“ Kosto Korsako pasiskundimai V. Falkenhahnui, kad jam esą labai sunku ką nors į Vilnių pasikviesti iš užsienio kolegų. Ir dar gražesnis atvejis, užfiksuotas K. Korsako plunksnos: „Ką Jūs darote?!. Kodėl per savo spaudą skelbiate, kad mes Vilniuje pasistatėme K. Donelaičio paminklą. Mes neturime teisės statyti paminklų be Maskvos sutikimo... Mūsų Donelaičio statula tai tik universiteto sienos papuošimas...“
Kaip ir galima buvo tikėtis, smūgio turėjo susilaukti drąsiai baltistams vadovavęs Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhahnas. Prisiminta, kaip vienos konferencijos išvakarėse nušlamėjo žinia: pagal nurodymą iš aukščiau būtina keisti pirmininką. Kandidatas jau pasiūlytas... Ir vis dėlto buvo pasipriešinta. Tik dabar aiškėja, kokie mechanizmai suveikė. Mat į Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo valdybą (veiklai išsiplėtus) buvo įtraukti ne tik filologai, bet ir rašytojai, žurnalistai. Pavyzdžiui, Menų akademijos literatūrinio žurnalo „Sinn und Form“ vyr. redaktorius prof. V. Girnus (dažnai viešėjęs Lietuvoje, ypač Nidoje), Vokiečių valstybinės bibliotekos gen. direktorė F. Krause (buvusi prof. V. Falkenhahno studentė). O netikėtos pagalbos sulaukta ir visai iš šalies. Anuomet sovietų ambasadoje patarėju dirbęs lietuvis Vincas Paleckis sugebėjo parūpinti garbės raštą V. Falkenhahnui su sovietų ambasadoriaus parašu... Už tariamai draugystės su sovietų šalies kultūros veikėjais stiprinimą. Popierėlis puošniame aplanke atliko savo darbą. Pikta akcija subliuško... Ir tik 1980 m. nusipelnęs vokiečių baltistų vadovas dėl pablogėjusios sveikatos, pagaliau, jo žodžiais tariant, „dar ir dėl išminties“ vadovo vietą perleido jaunesniam įpėdiniui – profesoriui Raineriui Eckertui, kuris vokiečių baltistų susivienijimui vadovavo iki – vėliak! – Kristijono Donelaičio vardu paženklintos ribos. Taigi dabar Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo 117-osios konferencijos dalyviai išsirinko jau ir naują valdybą. Nuo dabar vokiečių moksliniam susivienijimui pirmininkaus docentė Christiana Schiller, kuri dėsto lietuvių kalbą Humboldtų universitete. Į naujos valdybos sudėtį įeina atstovai iš Greifsvaldo bei kitų aukštųjų šalies mokyklų.
Tie nauji kelrodžiai! Paaiškinama taip: Vokietijos aukštosiose mokyklose lieka vis mažiau vietos baltistikai. Kaltas naujojo šimtmečio, net tūkstantmečio noras, ar būtinybė, finansuoti tik tai, kas greitai duoda naudos, bent ją žada. Štai baltistė dr. E. Bukevičiūtė (kilme iš Lietuvos) pasakojo, kaip ilgai ir atkakliai buvo siekiama, kad baltistika liktų bene turtingiausios vokiečių „žemės“ – Bavarijos sostinės Miuncheno universitete. Nepavyko. Panašiai ir kitur... Tik vienas Greifsvaldas arti Baltijos jūros savo senajame universitete turi stiprų baltistikos centrą. Esama ir paaiškinimo: tai sena draugystė (partnerystė) su Vilniaus universitetu, kurią su greifsvaldiškiu kolega užmezgė dar rektorius matematikas Jonas Kubilius.

Leonas Stepanauskas

Kažkas lietuvių tautosaką yra palyginęs su tokiu stebuklu kaip Egipto piramidės. Savo dainomis, pasakomis, frazeologizmais galime didžiuotis prieš pasaulį.

Stebuklų stebuklu laikyčiau ir tokią mūsų tautosakos atmainą kaip partizanų dainos. Kiek daug jų buvo sukurta per tokį trumpą pokario rezistencijos laiką (1944–1953), kaip žaibiškai jos plito! Nežinomas poetas apdainavo Merkinės mūšį, kur pasižymėjo „narsus dzūkų vadas Vanagas“ – Adolfas Ramanauskas. Yra išlikusios net trys dainos apie Kalniškės mūšį (1945-ųjų gegužė). Tiesa, šios vietovės pavadinimą mano šventežeriškiai taria kiek kitaip: Kalniniškė.
Atsimenu jas iš vaikystės ir galiu liudyti, kad Dzūkijos kaimuose jos sudarė kokius keturis penktadalius jaunimo dainuojamų dainų. O juk tai buvo pavojinga. Už tokią dainą šalindavo iš mokyklų, ne vienas ir į kalėjimą ar į Sibirą pateko.
Nutrūkus partizanų sąjūdžiui, šie tekstai nežuvo, gyventojai juos saugojo, kartais padainuodavo tautosakos ekspedicijų dalyviams, bet šie jų užrašinėti nedrįso.
Slaptoji daina laukė savo laiko. Ir sulaukė. Apie 1988 metus prasidėjo lietuvių tautos Atgimimas. Partizanų dainos suskambo aikštėse. Man pačiam nepamirštamos tos dienos, kai rinkdavomės dainuoti su Petru Šiliumi, Jonu Žalimu, Algirdu Vidžiūnu ir kitais vilniečiais. Augustas Kubilius įdainavo kasetę „Nepriklausomybės aikštės dainos“. Prisimenu, jis svarstė, kaip dainuoti „Dar nesulaukęs“ – juk tai apie žūtį! Ne, liūdnumas čia netinka, tonas turi būti herojiškas.
Iš rankų į rankas ėjo alytiškių parengta knyga „Sušaudytos dainos“. Čia užrašyta nemaža tekstų, sukurtų gabios liaudies poetės lazdijiškės Elės Radzevičiūtės. Turiu Juozo Kuckailio sudarytą knygelę „Išėjo ginti brangios Tėvynės“, Kosto Aleksyno – „Palinko liepa šalia kelio“.
Tikru brangakmeniu laikytinas 2009 metais išleistas „Lietuvių liaudies dainyno“ XXI tomas, kur paskelbta penki šimtai dvidešimt partizanų dainų. Visos? Toli gražu ne. Pats žinau nemažai ir nepatekusių, ypač satyrinių.
Labai branginu dainynėlį, išleistą Niujorke 1967 metais. Čia vienas skyrelis pavadintas „Partizano dalia“. Daina prasiverždavo ir pro geležinę uždangą. Garsusis partizanas Juozas Lukša, rizikuodamas gyvybe, į užsienį gabeno ir šūsnį partizanų dainų.
Kūrė jas paprasti žmonės, dažnai net mažaraščiai. Nesistebėkime tad, kad jų žodžiai neretai yra populiarių dainų parafrazės, o melodijos – „pasiskolintos“, pasitaiko netgi slaviškų motyvų. Tie, kas vertina partizanų dainą tik kaip vidutiniško lygio muzikinį kūrinėlį, neturėtų pamiršti, kad dažna eilutė čia aplaistyta krauju.

       Sidabras ir Šaltis, ir Diemedis čia,
       Ir Dobilas krito sunkioj kovoje.

Tai iš dainos „Kam, žaliosios eglės, nuleidot šakas?“ Jos pabaiga itin poetiška:

       Čia gegužės vardą beržuos jų kartos,
       Ir naktys žvaigždėtos, ir vėjas rugiuos.

Žūčių buvo daug – ir beveik į kiekvieną būdavo atsiliepiama nauja daina. Taip pagerbdavo ypač vadų atminimą. Minoras? Smukdė kovotojų dvasią? Ne, kėlė ją. Dainos buvo labai esmingas mūsų rezistencijos dėmuo.

Vladas Motiejūnas

Sara Poisson. MADAM MADAM MADAM. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 280 p.

Kuo pasaulis tampa atviresnis, tuo individui sunkiau apibrėžti savo tapatybę. Kartais tai beveik neįmanoma dėl begalybės vaidmenų, kuriuos žmogus priverstas atlikti kiekvieną dieną. Saros Poisson naujo romano pavadinimas „Madam madam madam“ ir širdelės formos rankeną vaizduojantis viršelis perspėja, kad į rankas pakliuvo moteriška knyga. Kaip moteris suprantama šioje knygoje? Anotacija leidžia tikėtis drąsių sprendimų, konvencionalių tapatybės apibrėžimų nepaisymo, literatūrinės provokacijos ir standartų laužymo. Autorės provokacija intriguoja. Skaitome: „Pirmąjį išmoktą žodį Ondrejus kartojo daugybę sykių per dieną: madam, madam, madam. Taip girdėjo Vladekas, Neptūnas, mano tėvas, mano senelė. Mano ausiai tai skambėjo: Adam, Adam, Adam“ (p. 278).
Madam ir Adam, ar tiesiog Adomas, pirmasis vyras, iš kurio buvo sukurta moteris? Žodžių žaismas šiame tekste sukeičia reikšmes, vyrą leidžia laikyti moters dalimi, nes jos vardas pilnesnis, o Adomas yra tik to vardo dalis. Tai verčia susimąstyti, bet filosofinių įžvalgų šiame kūrinyje tikėtis neverta. Knyga šokiruoja ir stebina, bet ne kokiomis nors naujomis tiesomis, o hiperbolizuotomis žmogaus prigimties ydomis, kurias krikščioniškajame kontekste būtų galima pavadinti mirtinomis nuodėmėmis. Tekste jos taip išdidinamos, kad ima atrodyti netikros.
S. Poisson – rašytoja, poetė, žurnalistė, eseistė, fotografė, literatūriniame pasaulyje vis dažniau pristatoma kaip provokatorė. Gal tai ir tiesa, nes perskaičius romaną „Madam madam madam“ ima atrodyti, kad taip smarkiai sujauktos realybės vaizdavimu, tokiu fantazijos žaidimu siekiama tiesiog šokiruoti skaitytoją. Tik nežinia, kam to reikia, kiek tai literatūriška, motyvuota. Pati autorė viename interviu teigia, kad žmogų šokiruoja tik tai, kas nepažinta, o savo knygą vadina tiesiog nelabai mandagiu kalbėjimu apie gyvenimą. Kiek čia tiesos, tegul sprendžia skaitytojas, tačiau knygos įspūdis neabejotinai yra ryškus, gal net kiek per ryškus. Romano personažai (teigiama, kad istorija tikra) yra keistuoliai, nepritapėliai, geismų ir instinktų tampomos marionetės, juos valdo kažkoks dirbtinis intelektas, kuris visus verčia paklusti tik blogajai savo pusei ir nepuoselėti jokių teigiamų jausmų, tiksliau, beveik apskritai neturėti jokių jausmų, pasikliauti vien instinktais.
Kūniškumo ir vyriškumo tema autorės kūryboje nėra nauja. Galima pritarti Jūratei Čerškutei, kuri recenzuodama S. Poisson knygą „Čiupinėjimo malonumas“ teigia, kad ši „žaidžia, anot J. Lacano, „lyties ir giminės maskarado žaidimą“, nors ir puikiai suvokia, kad negali to žaidimo išgyventi pilnai <...>. Ne vienoje esė skambantis noras, geismas, aistra „būti vyru“, įsibrauti į tą nepažintą vyro pasaulį, atrodo, traukia S. Poisson pasąmoningai, nors ji bando prisipažinti, kad jai norėtųsi pažvelgti į moterį vyro akimis“. Todėl ir romane iš esmės nepateikiama jokia nauja asmens tapatybės formulė. Galbūt tik deklaruojamas noras būti ne vyru, o berniuku siūlo naujų interpretacijos variacijų, tačiau mintis išlieka ta pati. Vyrai, anot autorės, turi daugiau galimybių svajoti, kurti, o moterys privalo atlikti šeimos pareigas, nusileisti, aukotis. Dar laisvesnis nei vyras yra vaikas, kuris nė nežino jokių atsakomybių. Galbūt tai savotiška feminizmo raiška, kai buvimas moterimi romane vaizduojamas tarsi asmeninė paslaptis, o pasauliui rodomas tik svarbių tikslų siekiančios ir juos pasiekiančios moters veidas.
Kūno vaizdavimo elementus, kurių romane gausu, būtų galima priskirti septynioms mirtinoms nuodėmėms: godumui, puikybei, apsirijimui, pavydui, kerštui, geismui, tingumui. Šiuo požiūriu kūrinį būtų tikslinga interpretuoti krikščioniškųjų vertybių kontekste. Ydingumo charakteristikomis ir kuriamas romano vaizdinių lygmuo, nes be savo viešai demonstruojamų ydų kūrinio personažai tarytum neturi nei jausmų, nei dorybių. Kaip minėta, jie tiesiog pasiduoda instinktams, neparodo jokių valios apraiškų, yra stereotipiškų elgsenų įsikūnijimai.
Tariamai tikra istorija romane atrodo sunkiai įtikinama, nes gyvenime vargiai rastume į tokius radikalius kraštutinumus linkusių žmonių. Nors literatūrinis personažo gyvenimo vaizdavimas leidžia meninę išmonę, sąlygiškumą, fantastiškumą, bet jeigu pasakojimas visiškai neadekvatus realybės logikai, jis darosi neįtikinamas, neturi meninio poveikio. Vis dėlto ir tame kūniškumo šaržų sukaustytame pasaulėlyje kartais pro sunkius iškreipto jusliškumo debesis nušvinta šiokios tokios prasmės. Kūrinyje įdomiai dera keistuolių personažų požiūriai į gyvenimą ir juos charakterizuojantys vardai. Antai vandenį garbinančio kaimyno vardas Neptūnas, o visą tariamą pagrindinės veikėjos virsmą inspiravęs berniukas – Adamas, taigi jis yra Adomas, mitinis pirmažmogis. Tai leidžia pagrindinę kūrinio liniją vertinti kaip metaforą, o jame deklaruojamą teiginį, kad ši istorija yra tikra, tenka ignoruoti. Tokia tikrove pernelyg sunku patikėti.
Kūrinio pasaulis panašus į antiutopiją, kurioje viskas, kas šiaip gyvenime būna teigiama, yra tik neigiama. Iš tokių transformacijų randasi ir nesuvokiamų keistenybių: „Šaligatvis buvo skirtas skubėti, ne skaičiuoti. Tie, kurie skubėjo, mindė šešetus ir nutrindavo juos padais, buvo patys geriausi trintukai laiko ir užmaršties rankose“ (p. 200). Nelabai aišku, kaip tai būtų galima interpretuoti. Ar tie skubantys yra blogesni už tuos, kurie neskuba? Bet juk neskubantys personažai kaip tik turėtų daugiau laiko paklusti instinktams ir savo painioms mintims, kurios savaime nėra blogos, tačiau toks jų perteklius verčia abejoti sveiku protu. Sukuriamas savotiškas chaosas, iš kurio turėtų atsirasti kokia nors prasmė, bet neatsiranda.
Romanas suskirstytas į skyrius. Kiekvienas jų turi epigrafą, taip prasiplečia suvokimo laukas. Deja, tos intertekstinės nuorodos atrodo tikresnės, prasmingesnės nei pats S. Poisson tekstas. Galbūt todėl, kad autorė su didžiuliu pasimėgavimu išdidina stereotipus, lyg atiduodama duoklę masiniam skaitytojui, leisdama šiam pasidžiaugti jos kuriamu „menu“: „Tačiau juk žmonijos istorija ne kartą paliudijo, kad klaidingiausi ir pragaištingiausi galiausiai pasirodo tie dalykai, kuriais pasikliauja dauguma“ (p. 39). Žmogaus bejėgiškumas ir nenoras pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, išreiškiamas žiurkėno rate įvaizdžiu. Mintis tarsi ir prasminga, bet vulgaroka stilistika palieka nemalonų jausmą. Gal ir patiks masiniam skaitytojui, knygų vartotojui, kuris literatūroje neieško aukštų prasmių. Mąstantiems žmonėms autorės deklaruojamos idėjos ir taip yra žinomos, jie čia neras nieko naujo, todėl gyvenimo blogio vaizdavimui reikėtų rasti naujų raiškos būdų.
Tapatybės kūrimasis romane vaizduojamas įtaigiai. Tačiau ne visi drąsūs autorės sprendimai yra suprantami. Pasakojimas pernelyg ilgai „vyniojamas“, kol galiausiai „išsivynioja“ ir šis tas paaiškėja. Istorijos pabaiga tarytum atperka nelengvą skaitymo kelią, tačiau, nepaisant gražios idėjos apie vyro ir moters svarbą vienas kitam, tekste išnyrantys komiški pasakymai, tarkim, apie žentui atitekusį sijoną ir pan., verčia abejoti pasakotojo pozicijos rimtumu, situacijų vertinimo adekvatumu.
Neptūno personažas turi psichinį sutrikimą, verčiantį visur ieškoti šešetų, iš jo ligos kyla savotiška pasakojimo forma. Skaičius šeši gali būti interpretuojamas kaip šešiakampė korio akutė, taigi vaizduojamos šio veikėjo ypatybės yra tik maža dalis pasaulio, kuris visas taip pat sudėliotas į mažulytes akutes. Kampuota forma reikštų uždarumą, taip pat simbolizuotų apibrėžtus santykius. Šešiakampė Dovydo žvaigždė, jeigu prisimintume biblinį ezoterinį kontekstą, reikštų vyriško ir moteriško prado susiliejimą, jų sąveiką ir darnios būties realizaciją. Kiekvienoje moteryje esama vyriškojo prado, o kiekvienas vyras savyje nešiojasi moteriškąjį. Šį romaną, ypač jo pabaigą, galima interpretuoti kaip dviejų žmogaus pusių susitikimą, taigi visi stereotipai, liūdni veikėjų gyvenimai, besaikio vartotojiškumo polinkiai, menkavertiškumo jausmai – visa tai susieta su tam tikrais opoziciniais papildančiais elementais, kurie veikėjams suteikia išbaigtumo.
Stereotipų pasaulėlyje įkalintą veikėją trikdo išorinis pasaulis, bejausmė aplinka. Gėdą ir nepatogumą ar net alergiją kelia bet koks veikėjo susidūrimas su sąžine ir žmogiškumu. Išorinė pasaulio tvarka ne palaiko žmogų, bet parodo jo vidinį merdėjimą. O pasitaikanti netvarka kaip tik liudija žmogiškumo, gyvybingumo likučius. Tokia teksto logika atspindi autorės išsakytą poziciją: „Kodėl į dienos šviesą traukiama kažkas, kas paprastai slepiama, kodėl nesitenkinama taikinga estetika ar kodėl nekuriama harmonija, kuri yra greičiausiai tokia pat iliuzinė, sukurta, kaip ir pastarojo romano įtampos, apnuoginimai? Galbūt galima pradėti nuo to, kad rašytojas kaip tik ir yra tas asmuo, kuris prisiima atsakomybę pasakyti šiek tiek daugiau, nei vienas kitam pasako daugelis, ištarti ne vien tik tai, kas mandagu.“ Todėl chaoso kūrimas meniniame kūrinyje pasitelkiant visokius neigiamus bei šokiruojančius elementus galbūt yra pateisinamas, tačiau net ir taip mąstant skaityti knygą nėra malonu. Suprantama, literatūra neturi vaizduoti idealizuoto, morališkai išaukštinto žmogaus, bet kai to žmogaus prigimtis vaizduojama kaip persmelkta vien tik bjaurumo, šlykštumo, dirbtinumo, tai jau irgi yra netikra ir sunkiai paskaitoma. Gal tik tuo šis romanas ir yra išskirtinis?

Alfredas Guščius. SAVISTABA IR NUOSTABA: RAŠYTOJŲ ŽVILGSNIS Į SAVE IR KITUS. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 320 p.

Atrodo, Alfredas Guščius yra vienas iš tų jau nykstančio ir ne itin aukštai medijų kotiruojamo kritikų luomo brolių, kuriems vis dar rūpi kadaise taip išgarbintas literatūros procesas. Juk, šiaip ar taip, ir šiandien turėtų būti regimi mūsų literatūrinės savimonės kismo ženklai, tendencijos. Tačiau kaip sunku aprėpti visą tėkmę, nešančią ne vien skaidrius vandenis, bet ir nežinia ką.
Būtinas žiūros aspektas.
Knygoje „Savistaba ir nuostaba: rašytojų žvilgsnis į save ir kitus“ autorius susikoncentruoja į gana slėpiningą atminties fenomeną, vadinasi, ir į kūrėjų patirties autentiškumo, savistabos ir savianalizės problematiką, neišvengiamai susijusią su praeities traktavimu, dabarties suvokimu, savimonės keliais ir galbūt klystkeliais. Itin kūrybiškai pasitelkta šv. Augustino laiko, žmogaus sielos, dvasios ir sąžinės santykių samprata. Remiamasi, be abejo, ir šiuolaikinių filosofų bei literatūros tyrinėtojų įžvalgomis. Daugiausia dėmesio skiriama per pastaruosius du dešimtmečius parašytoms lietuvių autorių esė ar atsiminimų knygoms (Albino Bernoto, Vacio Reimerio, Vytauto Girdzijausko, Vito Areškos ir kt.), taip pat kūriniams, kuriuose itin ryškiai iškyla universalieji autentiškos būties, istorinės ir etninės atminties motyvai (Romualdo Granausko, Vytauto Martinkaus, Algimanto Zurbos, Vlado Kalvaičio, Petro Venclovo ir kt.). Manau, atskira studija laikytinas paskutinis knygos skyrius apie neseniai baigtą leisti Raimondo Kašausko romanų tetralogiją, kurioje atkakliai skverbiamasi į menininko prigimties ir kūrybos psichologijos labirintus.
Būtų labai lengva parašyti precizišką ir teigiamą recenziją apie „Savistabą ir nuostabą“, jei žinočiau, ką iš tikrųjų reiškia žvelgti į save. Vos tik imu apie tai galvoti, dalykai man iškart komplikuojasi – patenku į absurdišką situaciją: tarsi egzistuotų kažkoks kitas aš, kuris ir žvelgtų mano vidun ir matytų tenai save patį, t. y. mane...
Gal ne toks baisus čia yra tasai „aš“ susidvejinimas reflektuojant, kaip jokios logikos pinklėmis nepagaunamas savistabos vyksmas. Net Ludwigas Wittgensteinas, tasai naujųjų laikų logikos genijus, mėginęs įminti metafizinio subjekto, kaip pasaulio ribos mumyse, mįslę, galiausiai sušunka: „Aš, aš tai giliai paslaptinga...“
Ir apskritai sunku yra tam sudėtingam padarui žmogui, nepajėgiančiam suvokti savo sąmonės, taigi ir sielos, struktūros bei užmačių: eidamas į pasaulį jis iki užmaršumo įsitraukia į jo tėkmę, paskęsta jo „reikaluose“, todėl tariasi prarandąs save, savąją tapatybę, netenkąs ir išduodąs savąjį „aš“. Ir vos tik jis ima atkakliu žvilgsniu skverbtis savo sielon, jaučiasi atsisakąs pasaulio, jo unikalumo, autentikos, tad jį ima kankinti tuštumos baimė, kurstoma ir keistos dviprasmybės: neva sielos, dvasios turinį sudaro vien apgaulinga vidaus išorė ir skausmingas išorės vidus, kuris ir yra pasaulis žmoguje. O jeigu dar pridursime, kad, anot filosofo Tomo Kačerausko, sąmonė geba sukaupti savo turinį vien jį eikvodama, atsidursime bjaurioj prieštaroj: kaip įmanoma šnekėti apie tai, kas auga tik nykdamas, o gyvuoja tik mirdamas, kas nėra sau tapatus, nėra substancija?..
Regis, išmintingas, nors teoriškai ir menkas, gali būti toks teiginys: klausimus, susijusius su žmogaus prigimtimi, su jo siela ir jo dvasia, įmanoma tik kultūriškai ar istoriškai išskleisti, bet ne išspręsti.
Taigi naujausia A. Guščiaus kritikos straipsnių knyga šiuo požiūriu – neabejotinai laimingas atvejis.
Pirma. Užuot laužęsis pro atvirus vartus ir mėginęs griežtai apibrėžti rūpimas savistabos ir nuostabos sąvokas, autorius pasikliauja lakoniška jų vartosenos ir sampratos istorine išsklaida: tai nuorodos į Platoną ir Aristotelį, lotyniškasis introspecto, šventojo Augustino sielos ir laiko dialektika, Friedricho Nietzsche's žmogus be Dievo ir Sigmundo Freudo psichoanalizė, Karlo Rahnerio prigimtinis religinis jausmas – ta mumyse slypinti transcendencijos galia, o galiausiai – visiška tautologija „Tat tvam asi“, pateisinanti visus kliedesingus vaizdinius apie žmogų, dvasią, pasaulį, nes nieko neaiškinanti ir neatsakinga prieš jokius vakarietiškos logikos dėsnius...
Vis dėlto šis laimingas atvejis, regis, neturi nieko bendra su aklu atsitiktinumu, kurio nuopelnai literatūrinės minties istorijai nėra pernelyg gerbtini, nors būna net pribloškiantys, t. y. sukelia nuostatų griūtį... Puikus dviejų bendros šaknies žodžių pavadinimas kreipia mūsų mintis į keistą kalbinę (turbūt ir egzistencinę) vienovę, bet kartu ir labai gilią skirtį: suvokimą skatina tik nuostaba; nuostaba kyla iš gilių giliausio nesuvokimo. Tačiau nepaneigiama ir tai, kad ši žodžių samplaika yra gerai užveržtas pasaulio, žmogaus sąmonės, jo kūrybinių intencijų, galiausiai dvasinio gyvenimo mazgas ar veikiau semiotinė kilpa nepagaunamai dvasinei realybei. Kitaip tariant, – matymo aspektas, galintis koncentruoti žvilgsnį į tą skausmingą išorę žmogaus viduje, kuri ir yra mūsų siela...
Antra. „Savistaba ir nuostaba“ – gyva knyga: kritikas nėra linkęs supančioti savęs kokiu nors teoriniu modeliu, bet laisvai operuoja autoritetų mintimis, taiko jas analizuodamas pasirinktus autobiografinio pobūdžio kūrinius. Ir tai veda prie gana mąslių ištarmių: tautologiškasis „Tat tvam asi“, tarkim, Elenos Kurklietytės romane „Lyla“, išprovokuoja asmenybės difuziją – kaip galimybę vėl pasiekti dvasios harmoniją; skyriuje „Apie save“, kur sudėti interviu, skirti pačiam sau su Stasiu Lipskiu ir Arvydu Valioniu, kritikas mėgina užglaistyti sovietiniais metais atsiradusį asmenybės įtrūkį ir „nors vienu rentiniu į gelmę įsirausti...“ Kas be ko – į dvasinę gelmę. Tik ar pastebima, kad vieną „doktriną“ pasalūniškai keičia kita – katalikiškasis humanizmas, nors humanizmas visada kratėsi norimų jam primesti epitetų. Nemanau, kad įgyvendinama pretenzija parodyti tikruosius save skyriuje „Kokie esame“, juolab iliustruojant čeliniškai baltušiškąjį objektyvumo principą V. Areškos ar Vytauto Bubnio atsiminimais bei juose esančiais svarstymais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, koks išmintingas ir „objektyvus“ šis V. Areškos teiginys atsiminimuose „Kumelė vardu Emilja“: „<...> nesijaučiau gyvenęs beprasmiškai. Gyvenau pagal amžiais nusistovėjusį egzistencijos dėsnį – mažinti skausmą ir didinti malonumą. Tas dėsnis veikė ir diktatoriško režimo sąlygomis.“ Viskas labai gerai, kol šio principo nelaikome etine maksima... Visa tai kelia gyvą ideologinį interesą – ar, atpažinus iškreiptą sąmonę, tokios sąmonės sudarkytą gyvenimą, tuoj pat būtina teisinti ir tiesinti. Arba pasmerkti, lyg būtum buvęs tarsi iš kito laiko – kaip V. Girdzijausko refleksijose „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“.
Trečia – tai asociatyvi knyga. Mąstant apie kategorijas „aš“ ir „kitas“, istorinė ir asmeninė atmintys, kurios stačiai neįmanomos be vaizduotės, vidinis žmogaus gyvenimas ir išorės pasaulis, dvasios, galiausiai net viso žmogaus gyvenimo bei kultūros dialogiškumas – ant viso to užmesti loginių metodo grandinių neįmanoma, neverta, o gal ir absurdiška. Kur kapituliuoja logika ir metodas, mintį ima vesti nuojauta ir asociacija. Ji A. Guščiaus tekste gali būti nutolusi per ištisas epochas. Mėgindamas atskleisti tekančio laiko ir gyvos sielos bei atminties sąryšius, kritikas cituoja šv. Augustino, nepranokto ankstyvųjų viduramžių „vidaus“, t. y. sielos, autoriteto, mintis ir pateikia šią „Išpažinimų“ įžvalgą: „Taigi ilgas yra ne būsimasis laikas, kurio dar nėra, bet jo laukimas. Ilgas yra ne būtasis laikas, kurio jau nėra, bet praeities prisiminimai.“ Ir ši šv. Augustino mintis tarsi diegte įsidiegia į knygos pabaigoje aptariamų R. Kašausko romanų „Laukimas“ ir „Paslaptis“ struktūrą: pirmajame kažko baugaus, giliai slėpiningo, bet ir ilgesingai šviesaus laukimu apvaisindama bręstančią vaiko sielą, antrajame per prisiminimus lyg ir atverdama žmogaus – senstančio, o gal jau ir išeinančio rašytojo – dvasios „paslaptį“, kuri iš esmės glūdi paradoksalioje jos prigimtyje: tik prisiminimas yra tavo sukauptasis laikas ir turinys, tik sąmonė yra tavo buvusios būties kūrėja ir gyvybė. Tik kūryba gali pasipriešinti nykstamybei, kuri yra tikroji žmogaus lemtis. Ta viltinga heidegeriškos būties myriop neviltis...
Ketvirta. „Savistaba ir nuostaba“ – skaidri knyga. Joje nėra nieko tamsaus ar mistiško, ko dar nesuvoktume, apie ką galėtume tik pasakyti: matyt, tikroji prasmė glūdi kažkur už teksto ir pasaulio ar prie pat sąmonės apšviesto horizonto, kur susiliečia šiaip taip jau suvokiami dalykai ir nesuvokiamybė, bauginanti mus savo naujumu, dvasiškai netoleruotinu kitoniškumu, pareikalausiančiu sąmonės akto, sulaužančio uždarą aiškinimų ratą – tą saugų hermeneutinį intelekto šarvą. Regis, tokios pastangos turėtų būti vainikuotos visiška sėkme mistiškiausiai nusiteikusios mūsų rašytojos Vidmantės Jasukaitytės pastarųjų metų eseistiniuose kūriniuose ir romanuose. Deja. Vien suvokimas, kad yra Dievas, kad yra nesuvokiama žmogaus protu anapusybė, kurią autorė vadina nematomybe, dar nesuponuoja naujos prasmės, kad ir kaip atkakliai būtų ieškoma tos nematomybės apsireiškimo ir patvirtinimo ženklų kasdienybėje. Tai vartotojiškas požiūris į paslaptį ir transcendenciją – siekti sau ramybės, satisfakcijos... Be abejo, kritikas prie šitokios šventvagiškos išvados neprieina ir gėrisi V. Jasukaitytės bei Emos Mikulėnaitės religiniu dvasingumu, kasdienybėje patiriamais stebuklo ženklais...
Apskritai esama kažkokios nykios ir ardančios mūsų mąstymą jėgos tokiame L. Wittgensteino teiginyje: jei krikščionybė yra tiesa, visa filosofija apie ją yra klaidinga... Taikant jį atsivertų tikrosios mūsų kultūrinės savimonės vilkduobės. Ir, matyt, jos atsivertų daugelio iš aptariamų autorių kūryboje, ypač tų, kurie itin pasikliauja krikščioniškuoju dualizmu, dvasinio ir kūniškojo pasaulio priešprieša.
Skaidri yra ir pati knygos struktūra – minties kompozicija. Kompozicijos sąvoka kritiko itin mėgstama ir dažnai taikoma nustatant kūrinių vertę: darna, harmonija, balansas, vidinės sąsajos, jų slinktis, raiškos spalvinga pynė. Jau minėta savistabos ir nuostabos sąvokų ekspozicija „Įžangoje“; gana kritiškas ir nuoširdus žvilgsnis į save pirmajame skyriuje; neva objektyvizuotos, t. y. visuotinesnės, atminties, kuri, anot V. Bubnio, „pati atsirenka“, raštai antrajame; trečiajame pristatomi autobiografiniai kūriniai, jau pažeisti estetinės bacilos, grožiškumo, tad ir skyriaus pavadinimas toks – „Paspalvinti“ (A. Bernoto „Kaustytos žąsys“, Inezos Juzefos Janonės „Galudaržės krunė“, V. Martinkaus „Dvylika lieptų“ ir kt.); galiausiai ketvirtajame skyriuje „Universalūs“ aptariami kūriniai, kuriems sunkiai bepritaikoma perskyra išmonė / realybė. Štai čia, manau, visa galia ir pasitvirtina tezė, kad atmintis apskritai neįmanoma be vaizduotės. Prisiminimas ar vaizdinys yra tiek autentiškas, kiek jame esama kūrybiškumo. Ar ne todėl mums jau ima vaidentis, kad, tarkim, Žemaitės raštai – autentiška ano meto tikrovė. Kaip tik šiuo aspektu ypatingo dėmesio ir nusipelnytų kritiko šiame skyriuje aptariami R. Granausko „Kenotafas“, „Trys vienatvės“, „Kai reikės nebebūti“, užuot taikius vis tą patį autobiografiškumo indeksą. Turėjome rašytoją, kurio kūryba kilo iš autentiškos egzistencijos, iš sielą perveriančio gailesčio „to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti...“, o autentika rėmėsi atminties ir vaizduotės kūrybiškumu, dvasine gyvybe, vietove, žemaitiškumu, neprilygstamai stipriu dvasios žemiškumu.
Beveik visada, norėdami suvokti knygos vertę, savęs klausiame: ar ji problemiška? Kitaip tariant – ar ji žvelgia į tamsiuosius, dar neapšviestus mūsų savimonės pakraščius, kur nebegalioja visuotinai priimtos kultūrinės, socialinės ar etinės sampratos, teoriniai prietarai ar skaidrūs proto modeliai. Kai viskas aišku ir iki galo suvokiama, mūsų vaizduotė lieka neapvaisinta. Ir šiuo atžvilgiu „Savistaba ir nuostaba“ – laimingas atvejis, nes nieko nėra sunkiau pasiduodančio įžūliems „tyrimams“ kaip žmogaus sąmonė, atmintis, vaizduotė. Nieko nėra apgaulingesnio kaip „pažinti save“. Ši iliuzija tarsi nesibaigiantis košmaras kankina visą vakarietišką filosofiją, pradedant antikos idealistais ir baigiant šių dienų egzistencialistais, fenomenologais ar net semiotikais, nejučia vis pamirštant, kad visų dvasinių dalykų pagrindan klojasi ne deterministinis, o laisvės principas, iš kurio kyla ir kita paslaptis – gyvybė. Paslapties, o kartu ir idealybės nužeminimas, „vartotojiškas“ požiūris į jas – šiuolaikiškos sąmonės ženklas. Įnirtingai ieškome „Kito“, kad išvengtume savęs...
Tačiau kuo čia dėta A. Guščiaus knyga? „Kito“ – arba alternatyvaus „Aš“ – paieškos ir sudaro visą šio straipsnių rinkinio patosą: juk kam rašyti atsiminimus, autobiografinio pobūdžio kūrinius, duoti gyvenimo interviu, jei nesieki surasti, sukurti save kitą ir kitokį, pateikti „naują“ savo dvasinę versiją... Na, nebent laikytum savo asmenį nepranokstama verte. Neapleidžia nuojauta, kad kažkokia labai svarbi turinio prasmės dalis lieka už teksto – ir rašytojų, ir paties kritiko. Paprastai ir žmoniškai šnekant, kas yra tas išvarytasis, nustumtasisį sąmonės periferiją? Toji nelabai patraukli gražaus dvasinio gyvenimo ir rašymo apie jį liekana, toji dabartinių ideologinių, politinių, etinių, net estetinių ir kultūrinių nuostatų paneigta, giliai įkalinta patirties ir sielos dalis. Buvusio savęs neigimas, vis delikačiai atsiprašant, praeities atidėjimas geresniam laikui, tos praeities dividendų niršus naudojimas šiandien, besaikis „dvasingumo“ vartojimas Dievo, t. y. nematomybės, akivaizdoje?.. Koks procesas čia vyksta? Kūrybos ar perkūrimo? Ar įmanoma užmiršti dalį atminties? Tai vis klausimai, kurių neišvengsim norėdami nors šiandien būti autentiškai...
Visą dvasinę egzistenciją persmelkia baimė prarasti save. Ar gali ją nors šiek tiek sušvelninti tasai „Įžangoje“ iškylantis Nematomasis, tasai, anot K. Rahnerio, „potyris paslapties, kuri lieka, kuri visados buvo duota ir kaip tik todėl yra sykiu ir nesuprantamybė, ir vienintelis savaime suprantamas dalykas“. Regis, ne mažiau dvasios eroziją stabdytų ir „Išvarytieji“, grįžę iš mūsų sąmonės tremties.

Vidas Morkūnas. NEKROPOLIŲ ŠVIESOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 64 p.

„Ištarti pasaulį kitaip. Tegul ir švebeldžiuojant, tegul ir šnibždomis ar su skausmingu atodūsiu. Renkuosi tokią poezijos galimybę. Ne tribūnų patosą“, – sako Vidas Morkūnas, pristatydamas „Nekropolių šviesas“. Kalba jis iš tikrųjų apie kitą pasaulį, iš kurio ir kyla skausmingi šnibždesiai. Mūsų literatūroje – dar vienas eilėraščių rinkinys, kuriame ieškoma galimybės iškalbėti užribio patirtis.
„Nekropolių šviesos“ (vertėtų apsvarstyti ir sveikintiną daugiskaitos pasirinkimą pavadinime, kuris, tikėtina, neatsitiktinis) pradedamos eilėraščiu apie baigmę ir dūlėjimą (p. 7), taip nužymima visa rinkinio prasminė kreivė, ją stiprina ir p. 8 esantis tekstas, kuriame užduodami klausimai: „kur tos visos / kadaise mylėtos tėvynės / kur jų dūmas / už svetimą ugnį šviesesnis.“ Retoriniai klausimai dar atsikartos, pavyzdžiui: „kur dabar / ta vata / į kurią / tuojau po Trijų Karalių / visus tris / gražiai suguldydavome“ (p. 12). Mirusiųjų pasaulis, gyvųjų ir išėjusiųjų buvimo sandūra jau seniai nėra nauja tema lietuvių poezijos kontekste, tačiau jos kartojimasis veikiausiai rodo, kad kalbėjimas apie tai aktualus ir reikalingas. Galiausiai, sakoma, kad visa poezija vyksta eros ir thanatosįtampoje. Ne išimtis ir ši knyga, tiesa, linkstanti labiau į antrąją pusę. Gražu, kad, pasirinkęs sudėtingą temą, poetas išvengia patoso: jo eilėraščiuose nėra nei primygtinio teigimo, nei pompastiškų virkavimų, rinkinio tonas ramus, alsuojantis tyliu susitaikymu.
Tokiam romumui įtakos turi ir pati rinkinio struktūra – tekstai nenumeruojami, jie kone natūraliai tęsia vienas kitą (p. 18 sakoma: „nebebus kalbos / kalbos niekada“, o p. 19 eilėraštis atkartoja šį motyvą ir kiek jį varijuoja: „lietaus nebus nebus / gyvybės bus.“ Mažai kinta ir tematinė linija – kalbama vis apie tą patį, lyg būtų mėginama ieškoti skirtingų būdų tiems patiems skaudėjimams išsakyti. Viena vertus, tas tolygumas skaitytojui malonus, tačiau, kita vertus, tampa kiek rutiniškas: knyga lyg ir nebloga, tačiau nėra nė vieno eilėraščio, kuris išsiveržtų iš bendro konteksto. Tiesa, kelios vietos itin sužiba: „užuosti / vienatvę iš tolo / ji sėda į sostą / ruduo“ (p. 9), arba „ką tik gimęs dangus buvo žydras“ (p. 45), „seniai sudilo paukštis / bet ore / sparnų plazdėjimas dar justi“ (p. 36), „sidabro bitės / įšalusios į dangų“ (p. 27). Kaip tik tokios subtilios, detalėmis neperkrautos eilutės ir yra V. Morkūno poezijos stiprybė. Poetas geba kurti itin švarų vaizdinį, kuris drauge lieka ir labai sugestyvus, atviras, įsileidžiantis skaitytoją ir suteikiantis jam galimybę dalyvauti prasmės kūrimo procese.
Įdomu tai, kad V. Morkūno poezija apie tamsą ir anapusybę nėra vien tik tamsi. Poetas sugeba įvesti motyvų, kurie bendrą toną tarsi pašviesina, moka prabilti apie juodumą pasitelkdamas visai kitus aspektus: „rasotame sode / prieš aušrą / bitininkų brydės angelų / zvimbimas bitės / išskrenda į dangų“ (p. 10). Iki pat paskutinės eilutės skaitytojas net nejaučia, apie ką iš tikrųjų yra šis tekstas. Atrodytų, galima sakyti, kad V. Morkūnas anapusybę traktuoja kaip dar vieną vietą, kaip kitą buvimo, bet ne nebūties formą: „kokios šiltos / mirusiųjų rankos / žvarbų vakarą / vienumoje“ (p. 24). Tiesa, neišvengia poetas ir tam tikrų bendraisiais vaizdiniais tapusių vietų, kuriomis įprastai kalbama apie mirtį: „o paskui nebeliks telefonų / vardų ir kryžiažodžių“ (p. 28). Būtų smagu, jeigu lietuvių poetai vis dėlto jau liautųsi skambinti mirusiems draugams, analizuoti jų vardus ir telefonų numerius, adresus, kitus įprastus žmogaus buvimo kasdienybėje motyvus, nes yra dalykų, apie kuriuos pakanka vieno gero eilėraščio ir penkiasdešimtoji versija tampa neįdomi it dvyliktosios Holivudo žvaigždės vestuvės.
Itin sveikintinas V. Morkūno mėginimas įtraukti į rinkinį kuo daugiau vizualikos, tiek materialiąja (kai kurie puslapiai dekoruojami abstrakčiu grafiniu piešiniu), tiek poetinių vaizdinių prasme. Tai itin gerai atsiskleidžia p. 8: „žodžių suodžių juodumą / gožia / dulkių kodylai po liepomis“, šis tekstas ir yra vienas tų, kurie rašomi ant juosvo popieriaus lapo, tad piešinys itin gražiai „susišaukia“ su eilėraščio prasme.
Regisi, kad, be anapusybės, yra dar viena tema, kuri domina poetą. Tai, kaip dažnai pasitaiko, – noras nagrinėti kalbos galimybes. V. Morkūnas žaidžia kalbos forma, tarsi mėgindamas suprasti, kiek prasmė pasiduoda rašytojo rankai, o kiek tai – savaiminis procesas. Autorius žaidžia kalba dviem būdais. Visų pirma, semantiniame lygmenyje, derindamas kontrastingus elementus ir griaudamas skaitytojo lūkesčius, pavyzdžiui: „praplyšta purvinas pavasaris / ir už tamsos atsiveria / tamsa“ (p. 11); arba: „o kur dar slogos ir savižudybės“ (p. 11). Pirmuoju atveju paskutiniojoje cituoto fragmento eilutėje autorius užpildo poziciją, kurioje tikimės priešpriešą reiškiančio leksikos vieneto, išreikšto tuo pačiu elementu. Kitu atveju derina du skirtingiems semantiniams laukams priklausančius elementus – vieną siejame su kažkuo labai buitišku, elementariu, nereikšmingu, o kitą – su itin svarbiais įvykiais. Taip skaitytojas išstumiamas iš komforto zonos, o poetas gali manipuliuoti vaizdiniu nedaugiažodžiaudamas. Deformuojama realybė ir užpildant tam tikras kalbines pozicijas žodžiais, kurie ten tarytum nepriklauso, kaip štai: „o kasdienybės paukščiai / lyg niekur nieko lesa / akmenis“ (p. 13); metafora „kasdienybės paukščiai“ nekelia mums didelės nuostabos, tačiau kalbėjimas apie paukščių lesamus akmenis stebina. Taip V. Morkūnas kuria kitą pasaulį, paralelinį, kuriame mums įprasti elementai veikia kitaip.
Kiek kitokie žaidimai, ir dažnai nepasiteisinantys, vyksta kalbos, kaip ženklų sistemos, lygmenyje: „ne sniegas / sniegas kapinėse miegas / <...> / nomadų pūgoje / blyški žindyvė / ado ado ado / akis priklydusio nomado“ (p. 50). Dekonstruodamas įprastą kalbos modelį V. Morkūnas taip sėkmingai „išsilaužia“ iš kalbos sistemos ribų, kad sukurti prasmę lieka misija neįmanoma.
Ne tik kalba, bet ir forma mėgina žaisti poetas, ypač dažnai eilėraščiuose iškyla tam tikri ritmikos ir skambesio žaidimai:

      namai
      juose negyveni
      tiktai kvėpuoji
      karpai dienas naktis klijuoji
      o tarpai
      tarp dienų vis platesni
      ir vis glitesnės naktys
      ir tartum svetimas
      kasdien sunkesnis raktas
      bet dūla sienos
      akmenys lengvėja
      kol vieną dar nesukarpytą dieną
      išeini į šviesą

                           (p. 20)

Čia poetas lyg girtas vairuotojas vingiuoja per ritmikos piešinį, kol galiausiai pačioje pabaigoje sukteli griovin, o tokio žingsnio motyvas veikiausiai ir jam pačiam lieka neaiškus. Ritmikos paklydimų poezijoje pasitaiko dažnai, tačiau V. Morkūno atvejų jų – gal pusė rinkinio, tad tai šiek tiek erzina.
Kiti poeto garsiniai žaidimai kažkokie beveik keleriški, su banaliais paaikčiojimais: „ak / štai kas įkūnija / naivią idėją apakti“ (p. 16); „ak tos laikinos mirtys / rudenio jūrose / ak tas noras kabintis / už darganų kranto“ (p. 23). Neaišku, kas ir kodėl tokią švelnią aistišką perspektyvą mėgina grąžinti į lietuvių literatūrą, bet ji kažkodėl atrodo vargana ar net visai apgailėtina, o jau ypač knygoje pavadinimu „Nekropolių šviesos“. Banalūs ne tik paaikčiojimai, bet ir kai kurie eilėraščių posmai: „ir madonos / kadai jau / ne aitės / ne ytės / o ienės“ (p. 7), atsidūsėja nostalgijos užkluptas poetas. Esama ir „gilios prasmės“ kupinų tekstų, kaip antai: „mano kapas / buvo ne toks / kaip Morrisono“ (p. 33). Čia dar kiek gelbsti būtasis laikas, bet reakcija, kurią išprovokuoja tekstas, būtų viena: na, ir kas? O nesąmonių muziejaus centre veikiausiai atsidurtų šis posmas: „žinai juk / to ką praradai / nė neturėjai / o ką turėjai / palikai / pilvotai pamuštakei / pirtininkų fėjai“ (p. 53).
Galimas daiktas, kad cituotas tekstas yra reveransas patackiškajai tradicijai. Kalbant apie kiek vertesnę dėmesio tradiciją, esama santykio ir su ja, tiesa, kuklaus. Poetas gana keistai mėgina įpinti kitus tekstus ir kultūrines nuorodas: p. 42 aptinkama kažkas neva kafkiško, o paskutinysis tekstas primena Césarą Vallejo ir parulskiškas jo variacijas. Tiesa, tiek vieno, tiek kito teksto būtinumas kvestionuotinas. Be abejo, yra ir teigiamų poetinių pasižaidimų rezultatų: „įdagais kūnai nusėti / tarsi leidimais mylėti / ne / mirti“ (p. 15). Čia V. Morkūnas vėl manipuliuoja skaitytojo lūkesčiais ir teksto prasmės klodais.
Tokie tad Vido Morkūno eilėraščiai: laviruojantys tarp subtilumo ir beskonybės, emociškai paveikūs, kupini taiklių eilučių ir vaizdinių, įtikinantys ir šiek tiek kitaip perteikiantys skaudžias patirtis, apie kurias jau esame įpratę skaityti. Tai trapi nuotrupų kalba, mikropoezija, o gal ir visai ne poezija, juk „poezijos nėra / tik Dievas“ (p. 27).

Herkus Kunčius. DERVIŠAS IŠ KAUNO. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

Kartą paklausiau pažįstamos, kur ji gyvena. „Nagi tame pačiame name, kur dirba bioenergetikas Algirdas Jegerskas, Gėlių gatvėje“, – ramiai mestelėjo ji. Žioptelėjau. Panaši reakcija buvo, kai dar mokykloje viena mokytoja ramiai pasiūlė nueiti pas kažin kokią raganą, kad išgydytų chronišką slogą. Tada pagalvojau taip, kaip dabar skaitydama dar per knygų mugę pristatytą Herkaus Kunčiaus romaną „Dervišas iš Kauno“: „Viešpatie, kokia nesąmonė.“ Nors ir patiko profesionaliai valdoma kalba, kai kurie juokeliai, bet visa kita atrodė pernelyg panašu į narkotinį kliedesį. Dervišai? Seksualinės orgijos sovietiniame Kaune? Keturi buteliai degtinės per vakarą? Du girtuokliai šarlatanai, paskui save traukę minias žmonių? Ką? Kam rašyti apie šitą fantasmagoriją? Kokia prasmė ją kurti? Juk čia dar sunkiau patikėti nei Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazu“, o alegoriško pasakojimo kur kas mažiau.
Visa tai mąsčiau ir piktai žymėjausi paraštėse. Ir tik baigusi skaityti romaną internete sužinojau, kad tie du dramatis personae, šarlatanai ar „dervišai“, turi realius prototipus. Tai Abajus Borubajevas ir Mirza Korudbajevas, kurie devintajame dešimtmetyje, keleri metai prieš sovietinės sistemos griūtį, apsilankė ir Lietuvoje, buvo laikyti savotiškais ekstrasensais ar guru ir tikrai prisidėjo nužudant garsų aktorių Talgatą Nigmatuliną. Tada, perskaičiusi dar porą interviu su autoriumi ir pasikalbėjusi su šeštajame dešimtmetyje gimusiais tėvais, supratau, kad ne tuščios pagyros ir absurdiška pretenzija į socialinės realybės plotmę yra šis anotacijos sakinys: „H. Kunčius su sociologo, net psichoanalitiko nuovoka, kantrybe tyrinėja Lietuvos dabartį, lygia greta darydamas plačius ekskursus į netolimą praeitį.“ Ir tada mano smegenis ištiko kone su Brežnevo laikais lygintina stagnacija.
Gimiau devyniasdešimtųjų liepą. Po Kovo 11-osios mama visiems, kas netingėjo klausytis, gyrėsi, kad jos vaikas gims nepriklausomoje Lietuvoje. Kai man sukako aštuoniolika ir pirmąkart ėjau balsuoti, rinkimų komisijos pirmininkė padovanojo LR Konstituciją su specialiu įrašu – tokią gavo visi tądien balsuoti atėję aštuoniolikmečiai. Lyg ir nei šis, nei tas: niekada nesupratau šito šumo apie „pirmąją Nepriklausomybės kartą“.
Kam atvirauju? Kad visiems, kurie skaito recenziją, būtų aišku: Bizantijos imperija man mažiau egzotiška negu Sovietų Sąjunga, nes graikiškai moku, o rusiškai – ne. Kad faktas „sovietmečiu būdavo kuriami penkmečio planai“ arba „sovietmečiu džinsai buvo deficitas“ tikriausiai daug kam iš mano kartos žmonių skamba labai panašiai, kaip „ketvirtasis kryžiaus žygis įvyko 1204 metais“. Kitaip tariant, sovietmetis jame negyvenusiems reiškia tiek, kiek jo liekanų ir ženklų sugebama atpažinti, ir tiek, kiek skaityta arba girdėta iš jį patyrusių pažįstamų. Su patirtimi Nepriklausomybės kartai sovietmetis siejasi minimaliai: dabartinė realybė jau greičiau yra kavinė, kurioje groja apyprastis techno ir veikia greitas wi-fi, o ne murkšlina Kauno tarpuvartė, kur už neaiškiais keliais gautus rublius iš po skverno perkamas nelegalus alkoholis. Taigi natūralu, kad sovietmetis, rodomas „Derviše iš Kauno“, man iš pirmo žvilgsnio atrodo su dokumentine plotme susietas tiek pat, kiek „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“. Sunku patikėti žmonių naivumu, apgavikų įžūlumu, KGB veikimo būdų absurdiškumu ir begėdiškumu, bendra moraline pelke, kur ribos tarp gėrio ir blogio, teisybės ir melo, rimtumo ir absurdo, ateizmo ir šarlatanizmo kone nebeegzistuoja. Tad rašyti šią recenziją irgi buvo labai sunku: neišvengiamai atsitrenkiu į dalykus, kurių nežinau arba, žinodama faktiškai, suprantu kitaip nei juos patyrę.
Gal kai kam gali pasirodyti, kad knygoje yra per daug R. Gavelio, tačiau kad liktų vietos H. Kunčiui, tekstas konstruojamas akivaizdžiai kitaip nei garsiojo mūsų postmodernisto. Žinoma, juodas, kartais net gašlokas humoras, sovietmečio aplinka, alkoholis, absurdiškos situacijos tuos tekstus sieja. Tačiau R. Gavelio tekstams būdingas ne dokumentiškumas, o fikcija, kuri labai savitu būdu, it koks kreivas veidrodis, parodo sovietinę visuomenę. Realybės kontūrai ten užmaskuojami, slepiami, nors neabejotinai egzistuoja ir norint gali būti atkapstyti. Be to, jo tekstuose aprašomas laikas labai aiškus: apie sovietmetį pasakojama iš sovietmečio perspektyvos (išskyrus paskutines knygas). H. Kunčiaus knygoje dokumentinė „tikrovės“ plotmė pabrėžiama įvairiais būdais: ir anotacijoje, ir gausiuose autoriaus interviu, ir teksto forma – knygos gale pateikiami išrašai iš KGB ataskaitų. Be to, neabejotinai galima atpažinti kai kuriuos Kauno keistuolius, pavyzdžiui, būrėją-kirpėją Jadvygą. Dabarties laikas knygoje užima kone tiek pat vietos, kiek sovietmečio vyksmas. Taigi H. Kunčius bando atlikti savotišką tyrimą: jau praėjo daug metų, tačiau sovietmetis niekur nedingo, jis ir toliau veikia žmonių mąstymą, visuomenės sanklodą. Kadangi remiamasi tikromis istorijomis ir neišgalvotais faktais, ši išvada šiurpina dar smarkiau.
Ji gimsta iš antrosios romano plotmės, kurioje rodomas šių dienų Kaunas. Jame ir vėl bastosi du „zikrus“ – seksualines orgijas, neva priartinančias prie Dievo, – rengiantys apsišaukėliai. Dvi laiko plotmes jungia ne tik situacijų paralelizmas ir ta pati erdvė, bet ir asmuo. Tai – Mečislovas, kurį KGB sovietmečiu užverbavo sekti Abajų ir Mirzą. Agentas Mečislovas savo ataskaitas pasirašinėjo kodiniu vardu „Dervišas iš Kauno“. Išvydęs du naujuosius dervišus kirpėjos-būrėjos Jadvygos garaže, Mečislovas atpažįsta jaunystės laikų kankintojus ir padega pastatą dar tebevykstant „zikrui“. Žinoma, tai – simbolinis žingsnis: tokiu brutaliu būdu bandoma atsikratyti sovietmečio šmėklų, nutraukti tebevykstančio absurdo grandinę, kurios tęstinumą dvi lygiavertės, iš dalies net persidengiančios plotmės ir fiksuoja.
Bandymas suprasti mūsų dabartį fiksuojant absurdiškas, norisi sakyti – idiotiškas, sovietmečio patirtis yra neabejotinai patrauklus ir įdomus. Sovietmečio ženklai, traumos, jų raiška, pokyčiai per Nepriklausomybės laikotarpį vienose srityse ir nykus jų nebuvimas kitose – mėgstama H. Kunčiaus tema, kurią jis įvairiais požiūriais ir būdais svarsto ir kitose knygose: „Nepasigailėti Dušanskio“, „Lietuvis Vilniuje“ ir kt. Nei temomis ir idėjomis, nei stilistika „Dervišas iš Kauno“ neišsiskiria iš kitų H. Kunčiaus tekstų: autorius lieka ištikimas kandžiai pasakojimo manierai, aštrokam stiliui, žaidybiškumui. Tačiau minėta dviplanė laiko struktūra šį tekstą praturtina, sudabartina, sukuria kažką, ką beveik norėtųsi vadinti eseistinio mąstymo (pagal Michailą Epšteiną) užuomazgomis – neabejotiną aktualumą, paralelių ieškojimą, bandymą intelektualiai „kalbėtis“ su skaitytoju.
Kodėl Lietuvoje tiek daug naivumo, kodėl žmonėmis gali manipuliuoti „ekstrasensai“, kodėl trūksta kritinės minties? Kodėl sunku atsispirti pagundoms? Kodėl Jadvyga neturi kasos aparato? Ar įmanoma buvo priešintis sovietinei sistemai? Juk Mečislovas paskui Mirzą ir Abajų sekė pradžioje smalsaudamas, o vėliau įkalbėtas draugu apsimetusio KGB agento ir jo kone nesąmoningai užverbuotas. Kaip noras nepaklusti, neleisti, kad propaganda plautų smegenis, peraugo į dar didesnį naivumą? Štai ką bando svarstyti „Dervišas iš Kauno“. Šis romanas, mano nuomone, nėra literatūros šedevras ar kertinis šių metų literatūros tekstas – iki to jam trūksta daugiau savitumo, netgi, sakyčiau, subtilumo. Tačiau jis verčia permąstyti mūsų gyvenamąją realybę, suprasti save pačius kaip sovietmečio „paveldėtojus“. Ir kaip elgtis, kai jau gavai tokį šaunų palikimą? Naikinti? Permąstyti? Ir naikinti, ir permąstyti? Nekęsti ir vengti? Domėtis? Nemąstyti ir toliau nepriklausomos Lietuvos realybei bandyti taikyti pasenusias absurdiškos epochos kategorijas? Romane rodomi visi šie reakcijos į savo trauminę patirtį būdai. Patrauklus bruožas – kad nė vienas būdas nėra suabsoliutinamas, vieni švelniau, kiti aštriau šaržuojami, paliekant klausimą atvirą.
Kas tikrai gali erzinti – akiai nemielas, netgi primityvokas teksto maketavimas, sunkus akinamai baltas popierius, siaurutės paraštės, banalokas viršelis. Fizinis knygos „kūnas“ ir pojūtis kontrastuoja su tekstu: norėtųsi lengvo, gelsvo popieriaus, kuris primintų senas bylas, fiziškai išryškinto kontrasto tarp sovietmečio ir Nepriklausomybės Kauno plotmių, gal netgi kitokio šrifto. Žinoma, recenzijoje reikia kritikuoti tai, kas yra, o ne svarstyti, kaip galėtų būti, tačiau maketuotojų ir leidėjų pasirinkimas knygą daro nepatrauklesnę, negu ji, mano galva, nusipelnė.
Nepaisant to, „Dervišas iš Kauno“ galėtų būti skaitomas ir mėgstamas tiek vyresniosios, sovietmetį išgyvenusios kartos, tiek jaunųjų, kurie istoriją moka pagal klasikinį Paulio Ricoeuro receptą – per naratyvą, pasakojimą. Manau, knyga aktuali ir vis populiarėjančių sovietmečio tyrimų kontekste kaip literatūrinis būdas kalbėti apie teoriškai vis dažniau apmąstomus dalykus, „pilkąsias zonas“, rezistenciją ir paklusimą sistemai.

Visagalė šimtinė

Pirmoji mano pažintis su JAV vidurine mokykla įvyko gatvėje. Pataikiau į kažkokią vietinės mokyklos šventę – paradas, daugybė vaikų, žmonių, sustojęs eismas. Ir smalsu, ir keikiesi mintyse, nes tenka vėluoti į darbą. Kiek linksmiau arčiau stovintiems vairuotojams – jie gali paspoksoti pro automobilio langus į keistai apsitaisiusius mokinius, tikras karnavalas. Tokios masinės eitynės organizuojamos retai, daugiau tų švenčių ir renginių vyksta pačioje mokykloje. Apie juos prisiklausiau iš savo vaikų. Jie tada buvo paaugliai, jiems, atvykusiems iš Lietuvos, vidurinį išsilavinimą teko baigti jau tose amerikinėse mokyklose.
Prisimenu ir savo mokyklos laikus. Irgi būdavo švenčių, kartais aktų salėje, bet dažniau klasėje – vadindavome tas šventes klasės žiburėliu. Susinešdavome kiekvienas vaišių, bendras stalas, suolus sustumdavom į klasės galą. Groja magnetofonas, galima ir pašokti. Viskam vadovaudavo klasės auklėtoja, ji ir šokti mokindavo, ragino būti drąsesnius, nes tokio amžiaus dar būdavome drovūs, gerokai varžydavomės. Reikšti simpatijas patikusiai klasės draugei ar draugui (kalbant apie skirtingų lyčių santykius – seksualinių keistenybių era dar nebuvo išaušusi) nebuvo paprasta. Ypač berniukų supratimas dar toks – vaikiškai karingas. Kur kas lengviau mergaitę patampyti už kasų ar sviesti į ją sniego gniūžtę, nei pasakyti gerą žodį ar pavaišinti saldainiu.
Dabar jau daug kas kitaip, vaikai anksčiau bręsta, o Amerikos mokyklose visokias simpatijų problemas, drovumo nesusipratimus padeda išspręsti tas pats visagalis doleris! Man tai padėjo suprasti mano vaikų mokykloje prieš šventinį vakarėlį skelbtas aukcionas. Mokiniai, kurie nori, gali lipti ant salės scenos prieš visus pasipuikuoti. Kaip aš gražiai nuaugęs, arba kokia aš daili, kokia puošni mano suknelė ir t. t. Ir jei kas nori praleisti tą vakarėlį su scenos gražuoliu ar gražuole – skelbk aukcione savo sumą ir įsigyk partnerį! Kaina atitinka kuklias moksleivių galimybes, svyruoja maždaug tarp dešimties–dvidešimties dolerių. Šiaip draugystę ir bendravimą vakarėliuose lemia abipusė simpatija ir jau iš anksto žinoma, kas kurį „nupirks", – juk teks su tuo „pirkiniu" toliau praleisti visą vakarą, šokti, gerti kokakolą, kalbėtis. Mokyklos vadovybės interesas – pati lėšų kaupimo akcija, surinkti pinigai skiriami įvairioms labdaroms. O mokiniams tai proga išreikšti slėptą susižavėjimą ar netgi ir pirmąją meilę. Ir čia daug lemia kišenė. Tai Amerikoje dera suprasti jau nuo jaunų dienų.
Pasitaiko ir kuriozų. Antai sūnaus klasėje buvo toks didvyris... Na, klasės herojus – nuaugęs, pasitempęs toks, savimi švytintis optimistas. Žodžiu, panelių džiaugsmas. Taigi ir visos panelės – jo. Tik ne visos pinigingos ir apskritai tas bernelis ne kiekvienos nosiai. Užlipęs ant scenos, jis tikėjosi arba kokios savo draugės dėmesio, arba šiaip kokios gražuolės, bet atsitiko kitaip. Jam besipuikuojant ir visai salei garsiai reiškiant susižavėjimą, staiga atsistojo irgi savotiška mokyklos įžymybė – apvalių formų gražuolė, apie tokią liaudiškai sakoma: „Tiek paritus, tiek pastačius." Tai buvo mažiausiai kieno nors simpatijų susilaukianti storulė. Nulingavusi prie scenos, ji metė šimtą dolerių!.. Salė lūžo nuo juoko, nes buvo aišku, kad tokios sumos jau niekas nepermuš (šiaip pinigais čia pernelyg nesišvaistoma). Juokėsi ir pats nupirktasis herojus – o kas jam liko? Kitą kartą lipdamas ant scenos bus apdairesnis.
Ne mažiau linksma ir pramogos su mokytojais. Yra tokia diena metuose, kai galima ir jiems išreikšti savo simpatijas. Ir gana originaliu būdu. Išeina mokytojai ant scenos prie stalo, nukrauto kreminiais tortais. Čia irgi aukcionas – už teisę pavaišinti patikusį mokytoją tortu. Tik mokytojai išeina į sceną ne su šaukštais, o iki kaklo apsisiautę celofano apsiaustais. Ir teisę į tą „vaišinimo" malonumą tenka išsikovoti taip pat aukciono principu. Sumos taip pat standartinės: dešimt–dvidešimt dolerių. Kas daugiau?!.
Vienas mokinys labai jau mylėjo fizikos mokytoją. Tad salėje jis net įraudęs iš susijaudinimo, bet ryžtingai nuo pat aukciono pradžios laikė iškėlęs viršun visagalę šimtinę! Ir kai tik nuskambėjo aukciono gongas, tas mokinys, pabrėžtinai iškilmingai nužingsniavęs prie stalo, paėmė visą tortą ir atsivėdėjęs žiebė fizikui tiesiai į fizionomiją... Dar kiek ranka palaikė tortą, pasukaliojo jį ant mokytojo veido ir apsisukęs išdidžiai grįžo atgal į savo vietą, tarsi kovą laimėjęs gladiatorius. Visai salei, suprantama, staugiant iš pasitenkinimo...
Kaip tokią mokytojų „vaišinimo" procedūrą įvertinti pedagogiškai – palikime klausimą atvirą. Bet gal ir gerai jaunam žmogui taip išsilieti? Juk kuo daugiau aistrų, tuo didesnė pinigų apyvarta, o dar tokiems kilniems tikslams – labdarai! Beje, abu mano vaikai tvirtino, kad toks dalykas, kaip mokytojo „užsisėdimas ant mokinio", čia neegzistuoja. Tai būtų laikoma nusiritimu iki mokinio lygio, tad pedagogų keršto nesibijoma. Renginių dvasia linksma, humoristinė, tas fiziko „mylėtojas" buvo gal išimtis, kuri tik dar labiau palinksmino šaunią mokyklos publiką. Juoktis, pagaliau, yra sveika!..

Kas tu toks?

Vis dėlto JAV mokyklos įvairuoja pramogomis, taip pat ir kitais dalykais. Tie daugeliui šoką varantys tortų ekscesai, spėju, ne visose mokyklose praktikuojami, nors šiaip tortai (taip pat panašaus pobūdžio apipylimas vandeniu) yra populiarūs. Mokyklų statusas, jų skirtumai priklauso nuo gyvenamojo rajono socialinio lygio. Yra mokyklų, kur pagrindiniu mokinių užsiėmimu laikomas žolės – tokio lengvo narkotiko – rūkymas. Suprantama, rūkoma neoficialiai ir nelegaliai, nors šiuo metu kai kur įteisinama net marihuana.
Turtingų rajonų mokyklos laikomos stipresnėmis, narkotinių problemų jose mažiau, bet vargas čia besimokantiems viduriniojo socialinio sluoksnio mokiniams. Formaliai, iš išorės tose mokyklose, jų klasėse viskas gerai, bet iš tikrųjų čia egzistuoja vidinė socialinė trintis, gniuždanti tuos vargingesniuosius. „Tėvas mane atvežė naujausiu „Mersedesu"!" – „O mane su „Leksusu"!" – „O tu kas toks?! Gal pėsčias varinėji? Šūdas tada tu, daugiau nieko..." Maždaug taip nupiešė man situaciją besiskundžiantis tokia mokykla vienas pažįstamas imigrantas, kurio sūnus nešė ten amerikinės garbės kryžių.
Tikrai geromis mokyklomis laikomos privačios, mokamos. Pirma, kad jeigu jau ten viskas paremta doleriu, atitinkamai yra stipresnė mokyklos materialinė bazė, daugiau galimybių visokioms programoms, taip pat ir mokytojai geriau dirba. Antra, kadangi tokia mokykla, savaime suprantama, ne kiekvienos šeimos galimybėms, nemersedesinių mokinių tokiose mokyklose paprastai nebūna, tad ir jų bendravimas darnesnis, gal net angeliškas. Bent jau taip galima vaizduotis iš matytų televizijos serialų apie tokio tipo mokyklų gyvenimą.
Bendra visoms vidurinėms JAV mokykloms (kurios čia, beje, vadinamos aukštosiomis – high school) – žema platesnio pobūdžio erudicija. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš JAV absolventų, jeigu jie nori gauti savo išsilavinimo pripažinimą, reikalaujama papildomai pasimokyti dar porą metų. Savo ruožtu Amerika nepripažįsta nei Europos, nei bet kokio kito pasaulyje teikto išsilavinimo cenzo – viską reikia tvirtinti iš naujo, išlaikyti papildomus egzaminus, nors jų sėkmę pirmiausia lemia susimokėjimas už tą „naujo gimimo" procedūrą.
Baigęs vidurinę amerikoniukas vargu daug žino iš to, ką įvardytume meno kultūra, pasaulio istorija ar geografija. Paprastai visos žinios ribojasi Amerikos žemynais. Ir net tikslieji mokslai vis labiau užleidžia vietą kompiuterijos, informatikos dalykams. Kompiuterio griebiamasi ir prireikus daugybos lentelės žinių... Juk kasdienybėje susiduriame su kasininkais ir matome, kaip technologijos lengvina jų darbą. Štai grąža pirkėjui atiduodama jau mechanizuotai – kasininkui tereikia nuspausti atitinkamą mygtuką ir pinigai automatiškai išbyra į specialią dėžutę. Išbyra monetos, šlamančius kol kas atskaičiuoja patys kasininkai. Deja, dėl to mechaninio progreso šiek tiek nukenčia patys klientai. Tenka, pavyzdžiui, mokėti dešimt dolerių ir keliolika centų, o turi tik dvidešimties dolerių kupiūrą. Tokiais atvejais, norėdamas išvengti smulkių monetų grąžos, graibai pardavėjui tuos papildomus centus, kad gautum grąžos sveiką dešimtinę. Taip bent jau yra Lietuvoje, tačiau ne visada Amerikoje. Senesnio amžiaus pardavėjos šioje matematikoje dar susigaudo, bet naujoji karta nelabai. Spokso klausiamai į akis – kam čia bruki tuos papildomus centus? Ir skuba spausti mygtuką smulkių monetų grąžai...
Pagaliau prekyboje vis dažniau atsiskaitinėjama bankų kortelėmis, o praeities reliktai – pinigai kartu su visa aritmetika – keliauja į užmarštį. Ir apskritai, žmogus, t. y. pardavėjas, darosi nebereikalingas, jį keičia visapusiški automatai, kurie patys įvertina prekes, priima pinigus ir atiduoda grąžą. Kur dėti tuos gyvus pardavėjus, tą žmogiškąjį reliktą, galas žino, čia jau prasideda politika. Ateityje, aišku, jie bus bedarbiai, bet vargu ar dėl technologijų progreso padidės jų pašalpos.
Vis dėlto primityvaus skaičiavimo dvasia nesiduoda pamirštama, iškyla į paviršių savais atavizmais. Prieš porą metų Čikagoje ėjo piketuoti į gatves mokiniai kartu su tėvais. Tėvai labiau susirūpinę narkotikų problema, o mokiniai – buvo įstabu tai matyti – silpnu jų mokykliniu paruošimu. Mokyklose mūsų nieko nemoko ir neišmoko! – toks buvo pagrindinis pačių mokinių plakatų kaltinimas.
Po to piketo daug valstybinių mokyklų Čikagoje buvo uždaryta... Mokinius iškaišiojo į gretimas mokyklas. Bet tai nulėmė ne piketai, o kaip visada pats svariausias argumentas – ekonomika. Trūksta lėšų, todėl naujas meras tą problemą savaip ir išsprendė, miesto biudžetas praturtėjo. Taip pat buvo gerokai sumažintas policininkų skaičius, nes juk jiems irgi reikia algas mokėti. Kur kas pigiau įrengti gatvėse vaizdo kameras vairuotojų pražangoms fiksuoti. Tik neaišku, kur dingsta sutaupyti pinigai.
Šiais metais Čikagoje vyko mero perrinkimas, naujasis kandidatas skelbė vėl atidarysiąs mokyklas, padidinsiąs policininkų skaičių. Taip visi tapsime protingesni, sumažės ir nusikaltimų (šiuo metu nėra nakties, kad Čikagoje kas nors nebūtų nušautas, nes vien vaizdo kamerų žmonėms apsaugoti neužtenka). Senasis meras į visus tuos planus savo reklaminėje kampanijoje reagavo netgi ne neigiamai. Viskas gerai, viskas čia gražu! Tik viena detalė – už visa tai, gerbiami rinkėjai, patys ir sumokėsite. Pakils jums mokesčiai, tada galėsite džiaugtis. Tai ir buvo esminis argumentas, nulėmęs senojo mero pergalę. Kai tik reikalai paliečia piliečio piniginę, nusispjaut tada visiems tiek į mokyklas, tiek į policiją, nes tai tiesiog išgyvenimo klausimas.
Jei vidurinėse mokyklose bendri edukaciniai dalykai siaurinami JAV konteksto rėmais, tai tolesniuose moksluose – universitetuose – orientuojamasi į siaurą specializaciją, ir kaip tik dėl to JAV universitetai yra pirmaujantys pasaulyje, garsėja mokslo pasiekimais. Ten įgyjama aukšta kvalifikacija, tačiau nelabai orientuojamasi kitose, kad ir artimose srityse. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas savo pirmojo turnė po Europą metu atvirai pareiškė, kaip jam įstabu skraidyti po Europos valstybių sostines, kurių pavadinimus daug kartų buvo girdėjęs, bet neturėjo supratimo, kurioje pasaulio dalyje jos yra... Ir, kalbant konkrečiai apie geografiją, daugelio paprastų, eilinių amerikiečių žinios ribojasi oro uostų skelbimo lentomis. Svarbu tik, kiek laiko keliausi ir kiek kainuoja bilietas. O kaip tą miestą pasiekti, kuria kryptimi reikės skristi, čia jau, atleiskite, lakūnų reikalas, jų kompetencija. Nors ir jiems visas kryptis gal diktuoja kompiuteris, kas žino?..
Kita vertus, o mes, išsilavinę intelektualai europiečiai, – ar daug kas žinome, kaip ten teritorijomis skirstosi toks Tadžikistanas su Uzbekistanu ir Turkmėnija? Yra tokios šalys, kažkur buvusios SSRS pietuose, tuo ir baigiasi visos mūsų žinios. Be abejo, nelyginame kokio Kirgizstano su Prancūzija, tačiau bent jau pripažinkime amerikiečiams jų vieną teigiamą savybę – jie atviri ir neišsisukinėja. Nežinau, kas tu toks, ir baigta!..
Iš televizijos pasisakymų: jeigu tu esi viso labo valytojas, tai stenkis taip atlikti savo darbą, kad niekas kitas geriau už tave jo neatliktų – tai tavo garbės, tavo orumo pagrindas. Tik būtų gerai, jeigu tam valytojui dar liktų laiko perskaityti vieną kitą knygą. Nors čia kiekvienam savi interesai. Šiaip amerikinis sėdimasis laisvalaikis susideda daugiau iš televizoriaus – iš jo gauni jau suvirškintą intelektinį maistą, nereikia tau nei smegenų sukti, nei vaizduotės lavinti. Siauros srities tegul ir genialus specialistas tampa eiline to civilizacijos mūro plyta, sistemos sraigteliu. Kad ir kas jis būtų – valytojas ar prezidentas.

Viskas OK!

Be privalomų mokyklų JAV yra ir įvairių tautinių mažumų mokyklėlių, veikiančių tik savaitgaliais – šeštadieniais arba sekmadieniais. Yra, žinoma, ir lietuviškų. Paplitusi nuomonė, ypač Lietuvoje, kad tų mokyklų nauda didelė – jose vyksta įvairūs renginiai, pasišokimai, pasidainavimai. Įdomu būtų sužinoti realios situacijos statistiką, bet man jos nepavyko rasti. Vien bendro pobūdžio liaupsės, kaip palaikymas, nes tautinių mokyklų padėtis toli gražu nėra ideali, greičiau apverktina. Bendraudamas su vyresnio amžiaus dipukais patyriau, kad absoliučios jų daugumos vaikai lietuviškai temoka tik pasisveikinti. Pagaliau teko man ir pačiam padirbėti vienoje iš keleto lituanistinių mokyklų Čikagoje.
Neįprasti kontrastai – mokinių skaičius klasėse nuo trijų, keturių iki keliolikos ir daugiau. Ir dėsningumas – pradinės klasės pilnos mokinių, tai rodo pirmiausia gerą, optimistinę tėvų valią. Tačiau toliau, kylant klasių pakopomis aukštyn, padėtis vis liūdnesnė, nes mokiniai tirpsta kaip pavasarinis sniegas. Nors oficialiai skelbiama, kad lituanistinių JAV mokyklų tikslas yra prilygti Lietuvos mokykloms, bet realiai tenkinamasi tuo, kad mokiniai tiesiog pramoktų susišnekėti lietuviškai. Žinoma, tai visiškai ne mokytojų kaltė.
Mokytojos čia – įspūdingos! Nuostabu regėti tokį stiprų pedagogų telkinį iš visos Lietuvos, titaniškas jų pastangas dirbant su vaikais ir jaunimu. Paprastai tai vien moterys, kurios dirba savanoriškai ir iš patriotinės pareigos (savo laisvo savaitgalio kaina). Vis dėlto scenarijus toliau kartojasi tas pats – minėtos dipukiškosios lemties.
Iš dipukų pasakojimų sužinojau, kiek daug vilčių jie dėjo į steigiamas lituanistines mokyklas pokariu! Dipukai juk buvo to meto Lietuvos šviesuomenė, intelektualai, geriausioji tautos dalis, kaip kad mėgo save tituluoti. Karštą patriotizmą palaikė mintis, kad jie – tai jau visa Lietuva, nes kas liko sovietų okupuotoje teritorijoje – jau nebe Lietuva, viskas ten jau pražuvo amžiams. Tad tautiškumą reikia žūtbūt palaikyti, išlaikyti ir toliau ugdyti.
Deja, reikėjo ne vien šito. Amerikai nusišvilpt ant kažkokio individo praeities nuopelnų, gero vardo ir aukštos kilmės. O lopetą laikyti rankose ar moki? Ir jei nori geresnio gyvenimo, teikis pradžioje bent anglų kalbos pramokti. Kaip tik suaugusiems tai ėjosi sunkiau, kitas reikalas – vaikams. Jei tėvai darbuose, tai vaikai visą savaitę amerikinėse mokyklose, ir tėvams tik džiaugsmas, kad jau gali pasimokyti angliškai iš savo vaikų. Tik kad nelabai laiko yra su tais vaikais bendrauti. Kai tėvai iš pat ryto puola į darbus – vaikai dar miega. Kai tėvai grįžta iš darbų – vaikus jau laikas migdyti. Ir tėvams lieka tik stebėti, kaip vaikai, per dieną jų išsiilgę, skubėdami dalintis dienos įspūdžiais, lietuviškai kalba jau užsikirsdami, kai kuriuos žodžius keisdami į angliškus, kol pagaliau bendravimas pereina į laisvą anglišką kalbėjimą. Lituanistinės savaitgalio mokyklos pamažu tampa vien varginančiu balastu, o ir tų pamokų pasekmės nekokios – geriausiu atveju lietuviškoje kalboje girdėsis ryškus angliškas akcentas, blogiausiu – lietuvių kalba bus visai išgaravusi. Kaip tik tokių sutikau čia ne vieną. Bet visi jie tvirtino, kad vaikystėje lietuviškai kalbėjo laisvai.
Vis dėlto nauji emigrantai bent pradžioje būna nusiteikę viltingai. Pradinėse klasėse vien lietuviškos dainos, juokas ir žaidimai per pertraukas – toks gražus lietuviškas vaikų šurmulys. Tik tęsiasi iki tol, kol vaikai pradeda kalbėti angliškai. Ir tada gaunasi toks keistas paradoksas. Kuo aukštesnė lituanistinės mokyklos klasė, tuo prasčiau mokama lietuviškai. Maži vaikai tarp savęs bendrauja dar lietuviškai, bet vyresnieji kalbasi jau tik angliškai. Juos jungia tos pačios angliškomis frazėmis ir terminais reiškiamos temos: matyti kino filmai, herojų nuotykiai, įvairūs kompiuteriniai žaidimai ir visa, ko tik prisiklausoma per ilgos savaitės amerikietiškas pamokas.
Amerikinėse mokyklose išbūnama tik pusę dienos, o toliau – įvairūs arba darželiai, arba būreliai, klubai – pagal amžių (visa tai kainuoja, už viską tenka mokėti). Pasitaiko atvejų, kai kur nors netoliese gyvenanti kokia lietuvė bedarbė moteris sutinka prižiūrėti vaikus savo namuose, arba būna, kad iš Lietuvos atvykę seneliai gali rūpintis anūkais, taip palaikydami jų lietuvišką bendravimą. Betgi tai reti, išimtiniai atvejai. Ne visada pagaliau ir tos lietuviškos savaitgalio mokyklos pasiekiamos. Išgyvenimo reikmės emigrantus nubloškia kažin kur – Amerika plati, ir daug kam tenka atsidurti toli nuo lietuviškos aplinkos, tad vaikų nutautėjimas jau visiškai nulemtas. Taip lietuvių tėvų optimizmas sklaidosi kaip ryto rūkas – nauja, amerikinė saulė teka!..
Ir naujosios kartos kalbėjimas lietuviškai tampa daugiau tik išimtimi. Teko sutikti vieną tokį net ypatingą pasiryžėlį kalbėti lietuviškai. Jis yra lietuvių kilmės amerikietis, bet ne dipukų kartos, o dar senesnės, vadinamųjų grynuolių! Tai patys pirmieji, dar praeito šimtmečio pradžios emigrantai iš Lietuvos, taigi iš carinės Rusijos laikų! Tam grynuolių ainiui lietuvių kalba buvo iš tikrųjų kaip užsienio, nes net mažas lietuviškai nekalbėjo. O išmoko vien iš principo – pagarba protėviams! Nors Lietuvoje nei buvo kada, nei apskritai žada apsilankyti. Tam pirmiausia reikia sulaukti bent pensinio amžiaus, kai jau bus laisvas nuo darbų. Tad nors ir šaunuolis tas vyrukas, bet kažkoks nuostabą keliantis. Iš šalies gali atrodyti ir keistuolis. Bent jau taip vertintų priešingų argumentų atstovai, teko ir tokių sutikti. Vienas naujosios Lietuvos emigrantas porino: kam jam varginti savo vaikus ta lietuviška mokyklėle, verčiau leis juos mokytis kinų kalbos – bus naudos užaugus, perspektyvi investicija...
Žodžiu, amerikonėjame čia visais aspektais – šitos aprašytos lietuviškų mokyklų problemos iš tiesų tėra nedidelė bendro amerikinio gyvenimo būdo primetimo pasauliui iliustracija. Tiesiogiai ar netiesiogiai, norom ar nenorom, bet kalbame angliškai, mąstome amerikoniškai, dirbame sovietinės utopijos principu – stachanovietiškai (t. y. dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę). Tik Amerika toli gražu ne utopija, o realybė su konkrečiais vaisiais. Štai juk ir apie lietuviškas mokyklas žiniasklaidoje ir bet kur rašoma vien tik optimistine gaida. Tačiau ką mes žinome apie nutilusius? Jie šių džiaugsmingų pranešimų lietuviškai jau nebeperskaito. Visai kitas reikalas – lietuvybę išlaikiusieji, mieli mūsų širdžiai. Šie ir padainuoja lietuviškai, ir pašoka, pradžiugina atvykstančius aukštus svečius iš Lietuvos, pasifotografuoja su jais, mokytojos duoda reikšmingus interviu apie savo veiklą. Viskas čia gerai, viskas OK! Visi gyvi, sveiki, kad ir kiek čia mūsų būtų.
Tad ir užbaigti galima paties didžiojo Stalino kadaise pasakytais žodžiais: gyventi tapo geriau, gyventi tapo linksmiau!..

2015, Čikaga

Tas žmogus, aišku, buvo beprotis, ir Živka nusisuko į stoties langą, kad nesusitiktų su juo akimis. Langas apledėjęs ir pro jį nieko nesimato, tik gruodžio vakaro prietemoje mirkčioja kažkokios gelsvai raudonos liepsnelės – matyt, automobilio posūkių signalai. Živka sėdi įsispraudusi tarp dviejų stambokų moteriškių ir jaučiasi visai patogiai, nes apypilnės laukimo salės gaudesys maloniai liūliuoja migdydamas, o paltelis, kad ir beveik rudeninis, pakankamai šildo, jaukiai įsitaisius tarp grįžtančių namo šnekių pensininkių. Beveik nekūrenamame autobusų stoties pastate nuo žmonių kūnų šilumos ir iškvepiamo garo yra pusėtina, tačiau ant palangės rudenį pamirštas alijošius jau seniai sušalęs. Živka nenorėjo sėstis, nes visada žinojo, kad vietas reikia užleisti vyresniems, tačiau dabar buvo beveik jėga įsprausta tarp gausiai apsėdusių palangės suolą žmonių. To priežastis – violončelė. Živka vežasi namo violončelę. Kol kas dar per didelę jai, bet tokia dailią ir brangią. Instrumento futliaras milžiniškas, palyginus su smulkia mergaite, ir gerosios raudonskruostės ponios pagailėjo tokį svorį laikančio vaiko, todėl ji dabar ir sėdi taip jaukiai, spausdama glėbyje savo (nuosavą!) stebuklą – instrumentą, kuriuo mokosi groti, ir kurį taip netikėtai gavo dovanų.
Mergaitei atsibosta žiūrėti pro apledėjusį langą ir ji atsargiai atsisuka – o gal jau bus nuėjęs tas raudonpaltis žmogus kiauromis pirštinėmis ir didele kepure? Žmogus stovi prie autobusų grafikų lentos ir žiūri užvertęs galvą aukštyn. Stotyje nėra labai šviesu, bet poros elektros lempučių užtenka, kad perskaitytum aiškiai parašytus grafikus. Živka puikiai įžvelgia ir savąjį maršrutą – Molėtai–Kaniukai 18.30. Tai paskutinis autobusas, ir ji kantriai laukia, nes dar likę penkiolika minučių. Į kokį maršrutą spokso tas žmogus, neaišku, nes jo galva užversta pernelyg aukštai ir, ko gero, jis tiesiog žiūri į lubas. Tas apšepęs, ne senas, bet kažkokiu pelėsiu apėjęs žmogus Živkai kelia baimę.
Visi jo judesiai, keista laikysena, visas elgesys kelia baimę.
Staiga jis nusijuokia ir, apsisukęs ant kairės kojos kulno, neria pro autobusų grafikų lentos apačią į kitą pusę ir atsistoja ten. Paskui jis lygiai taip pat, bet jau anoje pusėje lentos (Živka mato tik kojas) vėl apsisuka ant kulno, nusijuokia ir neria atgal. Ir taip – keletą sykių. Ir kiekvieną kartą vis nusijuokia. Živka užsimiršta, kad reikia neišsiduoti, stebėti atsargiai, ji spokso nustebusi ir išsigandusi. Žmogus vėl išlenda iš už lentos ir šį kartą pastebi, kad mergaitė jį seka. Jam to ir tereikia, jis eina artyn ir Živkai šiurpas nubėga per nugarą. Ji neturi kur dingti, kai mato, jog tas beprotis žengia jos link. Živka tik stipriau įsikimba į savąjį lobį – violončelę – ir laukia. Dabar nusisukti jau nebegalima, nes neaišku, ką tas darys... Neduok Dieve, sumanys užpulti?
Žmogus sustoja priešais Živką ir iš pradžių tik spokso į akis, tarsi norėdamas kažką jose išskaityti, o paskui pakreipia galvą ir pradeda įdėmiai tyrinėti mergaitės laikomą instrumentą, tiksliau – instrumento futliarą, kuriame saugiai slepiasi dailioji violončelė. Aplinkui sėdėjusios ir visą laiką lyg prisuktos tarškėjusios moterėlės prityla. Žmogus patraukė ir jų dėmesį. Kažkuri susijuokia, bet visos stebi. Žmogus atsargiai, tarytum ko bijodamas, ima tiesti ranką su kiaura pirštine. Živka kiek tik gali atšlyja nuo tos rankos. Žmogus paglosto futliarą.
Ką ten turi toje juodoje dėžėje, kažkaip gudriai tarsi lapinas klausia žmogus. Ir vėl pakreipia galvą. Živka nežino, ką atsakyti, bet ji nė už ką neatiduos violončelės, net jeigu šitas bandytų atimti.
Nieko, sako ji tyliai, bet tvirtai, tarsi norėdama parodyti, kad nėra nusiteikusi bendrauti su nepažįstamais keistuoliais.
Kaip tai nieko? nusijuokia žmogus. Meluoji.
Živka tyli, o barzdotas ir pilkas, bet, ko gero, visai dar jaunas vyriškis kraipo galvą, keistai vaiposi. Mergaitei tampa dar nejaukiau, ji nežino, kaip elgtis, niekur negali pasprukti, išeiti, instinktyviai supranta, kad geriau nesivelti į kalbas, nes tada keistuolis gali visai neatstoti.
Cha cha! staiga šūkteli beprotis, priversdamas krūptelėti ne vien tik mergaitę. Aš žinau, kas ten yra, toje tavo dėžėje. Ten slepiasi žmogus? Tiesa? Ji vežasi žmogų, be bilieto, nori parsivežti be bilieto. O gal ten lavonas? Tu veži lavoną? Lavoną be bilieto? Prisipažink, sugriežia dantimis žmogus. Prisipažink, ir tau bus sumažinta bausmė. Chachacha, kam lavonui bilietas? Lavonui dėžėje!
Eik iš čia šalin, eik šalin. Pasitrauk nuo mergaitės, pasitrauk, Balandėli! sušunka šalia Živkos sėdėjusi moteriškė, ji užsimoja su pirštine ir, tarsi muses baidydama, veja tą žmogų šalin. Keista, bet pusprotis apsisuka ir, pranėręs pro grafikų lentos apačią, pastoviniuoja anapus lentos, keletą kartų pažiūri pro lentos kampą viena akimi, o paskui ir visai išeina lauk pro autobusų stoties duris.
Nebijok, vaikeli, nebijok, čia tik Balandėlis, jis nieko bloga nedaro, jis tik šiaip keistuolis, vargšas žmogus, ir tiek, nebijok.
Ne toks jau geras šitas tavo Balandėlis, įsijungia į pokalbį kita moteriškė. Sako, kad kai sudegė Petkevičiaus, to Kimšiškių ūkininko, tvartai, tai visi įtarė būtent jį. Šitą pusprotį.
Bet nieko nepagavo.
Nepagavo, tai nepagavo, bet toks gali padaryt ką nori. Matai, prie vaiko prisikabino. Sugalvok tu man – lavoną dėžėj veži, juokiasi storulė.
Išgąsdino mergaitę brudas.
Čia Navalinskaitė, šita mergytė, iš mūsų krašto, įsiterpia į pokalbį ir trečia. O tai ką tu čia vežies namo, vaikeli?
Violončelę, tyliai išlemena Živka.
Matai, violončelę, stebisi moteriškės.
Aš muzikos mokykloj groju, priduria tarsi teisindamasi mergaitė.
Laikas teka, o pusprotis Balandėlis negrįžta. Živka stebi laikrodį, kabantį ant sienos ir lėtai žygiuojantį pirmyn. Staiga, tarsi pavargęs tiksėti pamažu, laikrodis trakšteli vidine spyruokle, gal kokia širdele, ir didžioji rodyklė peršoka iš karto per visą minutę. Oho, nustemba Živka, o jeigu lauktum Naujų metų ir tada rodyklė va taip imtų ir peršoktų per visą minutę? Ir jeigu gali peršokti per visą minutę, tai kodėl negali peršokti per dvi?
Staiga stoties garsiakalbis krenkšteli, tarytum nusikosti, pasigirsta geležinis jo balsas: autobuso į Levaniškį, išvykstančio aštuonioliktą dvidešimt, nebus.
Matai, matai, sujunda moteriškės, tai kaip dabar? Ką dabar daryt? O tu, mergaite, ne į Levaniškį? Ne, aš ne į Levaniškį. Matai, sako, keliai užpustyti, autobusai klimpsta, neišvažiuoja. Vajetau, vajetau, kaip dabar reiks nuvažiuot? Gal kas paveš, reiks sūnui skambint, tai duok Dieve, kad būtų grįžęs iš Vilniaus. Sakyk geriau, kad būtų negirtas. Kažkas nusijuokia. Šalia Živkos sėdėjusi ir ją apgynusi nuo to žmogaus moteriškė ima rinktis savo krepšius, einu, sako, pasižiūrėsiu, reikia gi kažkaip namo parvažiuot.
Dėmesio, dėmesio, autobuso į Varniškį, išvykstančio aštuoniolika dvidešimt penkios, nebus, vėl sutraška stoties garsiakalbis.
Živkai ima darytis nejauku, o kas bus, jeigu kažkur užklimpo ir jos autobusas? Reiks grįžti pas ciocę Genutę. O taip nesinori, nes jau atsisveikino, išėjo, o ir Genutė pasakė aiškiai, kad vietos nėra ir atostogoms palikti violončelės Živka negalės. Ak, kad tik būtų tas autobusas. Kaip gera parvažiuoti namo, parsinešti instrumentą ir pagroti juo mamai, Juliukui ir mažajam broliukui Simui. Živka groja muzikos mokykloje ir jai sekasi. O dabar, kai mokytoja Aldutė padovanojo šitą nuostabų instrumentą – bus dar geriau. Živ¬ka tik gros ir gros, ir ją kada nors rodys per televizorių. Nors, žinoma, nebūtinai, bet kai rodo per televizorių, tada ir uždirbi pinigų. Živka mano, kad uždirbti pinigus grojant būtų kažkokia beveik neteisybė, nes juk nieko nedirbi – tik groji.
Vakar Živka aplankė mokytoją Aldutę, kurios nebuvo mačiusi porą mėnesių. Mokyklos direktorius priėjo koridoriuje prie Živkos ir sako: nueik, mieloji, pas mokytoją Aldutę į namus Maloniojon gatvėn. Ji tavęs laukia.
Nuėjusi pasibeldė, tada išgirdo už durų kažkokį garsą, lyg kažkas barkštelėjo, gal nukrito, ir stojo tyla. Živkai buvo keista, kad taip ilgai tyla, ji norėjo dar kartą pabelsti, bet svyravo, o gal reikia apsisukti ir tiesiog eiti šalin – direktoriui pasakys, kad durys buvo uždarytos. Tačiau tada buto durys tyliai prasivėrė ir išniro sena senučiukė, tokia mažytė, tokia susiraukšlėjusi, kaip netikra.
Labą dieną, ištarė Živka. Aš atėjau pas mokytoją Aldutę.
Senutė lyg nusišypsojo, lyg sučepsėjo raukšlėta burna ir pravėrė duris plačiau. Živka įėjo ir apsidairė po prietemoje skendintį prieškambarį. Eik paskui mane, pasakė senučiukė. Tada jiedvi praėjo ilgu siauru koridoriumi, ten pasisveikino su mažiausiai dar dviem moteriškėm, kurių viena tarsi vilkėjo vienuolės apdarą. Koridoriui pasukus į kairę, senutė praskleidė kutais papuoštas dukslias užuolaidas, gražiai parištas aksominiais kaspinais – jos čia, matyt, kabėjo vietoje durų. Atsivėrė didokas kambarys, kurio centre stovėjo plati lova su baldakimu, o toje lovoje, pusiausėda, apkaišyta gėlėtomis pagalvėmis ir pagalvėlėmis gulėjo mokytoja Aldutė.
Ačiu, sesute, pasakė mokytoja, nustebindama Živką, nes sunku patikėti, kad toji duris atvėrusi ir ją čia atlydėjusi senučiukė galėtų būti mokytojos Aldutės sesuo. Prisėsk, mieloji... Tiesiai ant lovos... Noriu... pasižiūrėti... į tave... Aš tave visada taip mylėjau... Linkiu tau, vaikeli, visokios sėkmės gyvenime... Tu tokia... talentinga... kaip gaila, kad turime atsisveikinti...
Jūs išvykstat? paklausė Živka.
Išvykstu...
Senučiukė atnešė padėkliuką su arbata ir sausainiais, buvo keista, kad ji neišlaisto tos arbatos.
Šiandien, Živka, paskutinis mūsų susitikimas, pakviečiau tave, nes noriu...
Mokytojai kalbėti darėsi sunkiau ir sunkiau, jos balsas vos galėjo pasiekti Živkos ausis.
Apkabink mane, prašau, pasakė mokytoja ir bandė ištiesti rankas, tačiau, matyt, tai buvau jai pernelyg sunku. Živka pasilenkė ir apkabino mokytoją. Ji pajuto bjaurų kvapą, sklindantį iš ligonės burnos, bet stengėsi neišsiduoti.
Jos kurį laiką kalbėjosi, Živka stengėsi netylėti, ji suprato, kad mokytoja nori klausytis, ir šiek tiek kūrė, kad mokytojai būtų įdomiau. Bet nedaug. O tada ir atsitiko tai, už ką Živka net nežinojo, kaip atsidėkoti; mokytoja Aldutė padovanojo savąją violončelę. Visa ta dovanojimo ceremonija buvo labai iškilminga, susirinko į kambarį ir kitos seserys, kurių mokytoja turėjo net keturias, jos visos linkėjo Živkai daug groti ir visko visko, kas geriausia, bet ypač – Dievo palaimos. Iš šalies, ko gero, tai galėjo atrodyti net komiška. Živka laikė rankoje smičių ir iš nekantros net virpėjo. Ji taip norėjo parsinešti instrumentą ir pabūti su juo viena. Svajonė turėti violončelę taip netikėtai išsipildė, kad Živka pamanė, gal tikrai čia artėjančių šv. Kalėdų stebuklas.
Tačiau kai parsinešė instrumentą pas ciocę Genutę, ši ne tik kad neapsidžiaugė, bet net nesuprato, kam toks didelis gremėzdas reikalingas. Ne, negalėsi jo čia palikti. Jeigu nori turėti – vežkis namo, kaip nukirto ciocė.
Ei, mergaite! Navalinskaite! Ar girdėjai, ir mūsų autobuso nebus.
Živka net krūpteli, išvydusi šalia savęs iš matymo pažįstamos moteriškės veidą. Mergaitė, matyt, buvo užsnūdusi – stotis beveik ištuštėjusi, o laikrodis rodo pusę septynių.
Važiuojam, sako moteriškė, Adomas nuveš su savo autobusiuku.
Živka stojasi, ima sunkią violončelę ir eina paskui moterį. Gatvėje jų laukia didžiulis vyras, jam iš burnos virste virsta garai, tarsi iš krosnies dūmai.

Moterėlė su pirkiniais įsitaiso autobusėlio salone, šalia kažkokių dėžių, ten vyriškis įkelia ir violončelę. Živkai baisu net ir trumpam atsiskirti su savo turtu, bet ji mato, kad jos instrumentą žmogus deda atsargiai ir net gal pagarbiai, o vietos šalia tikrai nėra, todėl ji lipa pro priekines dureles prie vairuotojo. Sėdėti kabinoje ir žiūrėti tiesiai į kelią yra, suprantama, šimtą kartų smagiau, bet šiandien ji vis dėlto norėtų būti šalia violončelės. Kad tik greičiau namo, kad tik greičiau.
Tai kodėl gi sėdi ir tyli, nieko nesakai, jeigu ne Žvinienė, tai taip ir būtum likus stoty. Gerai, kad pasakė, kad tu iš Batėnų. Kur būtum nakvojus, klausia vairuotojas.
Pas ciocę, tyliai sako Živka.
Aaa, pas ciocę... O tai iš kur čia šitas instrumentas? Toks didelis, tai brangus gi.
Mokytoja padovanojo, sako Živka ir supranta, kad jos pasakymas nuskamba netikrai ir keistokai. Tarsi melas. Živka nemeluoja, bet jaučia, kad ima raudonuoti, gerai, kad tamsu, tik, apšviestos priekinių mašinos žibintų, kibirkštėlėmis skrieja snaigės.
Tai tavo mama – Vilma?
Taip, taip, Vilma, čia didžioji Vilmos mergiotė, sako Žvinienė, nespėjus Živkai net prasižioti.
O koks tavo vardas?
Živilė.
Živilė... Živilė... H... Živilė... beveik nusijuokia vairuotojas, ir Živka norėtų, kad daugiau jos nieko neklausinėtų. Živilė buvo mano sugalvota Ugnytei duot, bet žmona užsispyrė – bus Ugnytė, bus Ugnytė. Tegu būna Ugnytė. Ugnytė irgi gražus vardas, dabar kai laksto tokia kaip tikrai jau ugnis, ne vaikas, tai labai ir tinka – Ugnytė. Bet aš norėjau Živilės. Živilė – man gražu.
Vairuotojas pasisuka į Živką ir šypsodamasis mirkteli jai. Draugiškai. Živ¬kai pasidaro gera, kad yra kažkokia Ugnytė, kuri galėjo turėti jos, Živkos, vardą, ir kad jos vardas kažkam patinka, ir ji jau nieko nebegalvoja, nurimsta, tiesiog žiūri į apšviestą kelią.
Aš tavo mamą gerai pažįstu, oj kokia buvo mergiotė diskotekose, ojojoj – smagi. Labai smagi. Jaunesnė už mane gal penkeriais metais...
Kur jau ten nebus smagi, – juokiasi kažkokiu kosinčiu juoku Žvinienė. Jum, vyram, tai katroj tik pusbledė, tai jau ir smagi. Žinau, žinau, sakė man ne viena, kad ir Adomas – tujei, Adomai, mindei atolą pas tą Vilmą. Jum kad tik pabledavot, o paskui vaikai ir neaišku kieno, kiekvienas kito.
Nu, ką čia šneki, Žvinien, koks jau ten bledavojimas, kad mergiotei su ranka už subinytės šokiuose grybštelsi, tai ar čia baisi bledstva?
Vairuotojas ir moteriškė nutyla. Vairuotojas gal pasijaučia nejaukiai, kad prie mergaitės taip kalba su ta kaimo gandoneše. O Živka tuo metu stebi vairuotojo Adomo rankas, ramiai laikančias autobusėlio vairą. Tos rankos tokios didžiulės, kad Živka staiga pagalvoja: jeigu šitas žmogus paimtų viena ranka, pasisodintų ją, Živką, į saują, tai galėtų tiesiog kaip krepšinio kamuolį mesti į krepšį.
Seniai nemačiau tavo mamos... O kaip tas jos... draugas, kur pas jus gyvena, tas Pocius?
Nėra jo, sako Živka. Ji norėtų pasakyti, kad ir gerai, jog nėra, gerai, kad patėvis išvažiavo Norvegijon ir dingo. Dar truputį rašė, bet paskui pasibaigė ir laiškai. Mama verkė, o Živka nieko nesakydama džiaugėsi, nes patėvis jai nieko gera nebuvo davęs, nieko. Tik girtas nugriūdavo kieme, smirdintis, o motina šaukė – ir gulėk tu, ir gulėk toj baloj, gal pastipsi. Bet mergaitė žinojo, kad tik dabar taip sako mama, paskui ir vėl bus patenkinta, glaustysis prie to Pociaus, tikės jo pasakom apie atostogas Sartuos, prie ežero, kur kažkoks draugas dirba poilsinės prižiūrėtoju ar kuo ten. Živka eidavo su Juliuku ir vilkdavo patėvį namo, į vidų, kad nesušaltų lauke. Iki lovos nereikėdavo tempti, paguldydavo prie durų, svarbu, kad užsidarytų. Paskui ateidavo kokie nors patėvio draugeliai, atsinešdavo lauktuvių, įkeldavo Pocių lovon, Živkai ir broliui Juliukui duodavo dovanų – dažniausiai snikersų arba čipsų. Mama juokdavosi, jie pasileisdavo muziką, vaikai eidavo miegoti.
Tą jos Pocių, kažkas sakė, Norvegijoj kalėjiman pasodino, o Vanciūtė lyg girdėjus, kad jau ir gyvo nebėr – lyg papjovė jį ten kažkokie albanai, – sako Žvinienė.
Živka nežino, kas tie albanai, bet jai vėl ima darytis baisu. Negi gali būti tiesa, kad patėvį kažkas papjovė. Ėmė ir papjovė – už ką? Nieko gera tas Pocius Živkai nėra padaręs, bet nieko ir labai blogo. Daugiau gero negu blogo. Staiga prisimena mergaitė – o Mulkis? Kaipgi Mulkis? Tai patėvis Mulkį atnešė. Mama nenorėjo jo laikyti, kas jį maitins, kas juo rūpinsis, ar tau Džimio neužtenka – klausė ji Pociaus, bet baltas, dailus šunelis jau buvo atneštas ir vaikai jau jį glostė – Živka su Juliuku. Matai, kaip patinka vaikam, sakė Pocius, ir mama turėjo nusileisti. Dabar Mulkis – didžiulis baltas šuo, gražus ir linksmas, tik visiškai nepiktas – jokios iš jo naudos, sako mama, kiekvieną prisileidžia.
Tai kas ten toj Norvegijoj laukia? Tenai gi iš dangaus niekas irgi nekrenta, sako Žvinienė. Jeigu tinginys ir girtuoklis, tai, misliji, tenai jis kitoks pasidarys? Jeigu čia dirbo ir veltėdžiavo, tai ir ten veltėdžiaus, tai kas jam pinigus ten mokės, o tada jau reikia susidėt su visokiais vagim, su visokiais albanais ir visokiais nežinia kuo. Ir čia tas Pocius, sako, ir sėdėjęs buvo, ir apsivogęs, ir susimušęs. O tėvas, atsimenu, toks protingas žmogus buvo, mokytojas, gal dar ir komunistas kažkoks, bet vaikus tai užaugino absoliučiais nedalėngom. Tai jiem ar Lietuvoj, ar Norvegijoj – vienodas kelias.
Taip, taip... kažkaip, tarsi iš reikalo pritaria vairuotojas. O Živka žiūri į taip maloniai skriejančias snaiges, kurių vis daugėja, kelias gana sunkiai matomas, jeigu nebūtų pakelėm atšvaitų žiburėlių, tai beveik jau ir nebesuprastum, kur kelkraštis.
Pusto, ir sniegas srovelėmis tarytum pienas teka skersai kelio.
Va, mano sesers Aniutės vaikas irgi išvažiavo Anglijon, tai sakė, kad ir namą ar ten pasistatė, ar ten nusipirko, nes kažkoks jis jau brigadininkas statybose, nes dirba, ne buteliais žvangina. O va, matai, sugrįžo Naviko Algis, tai dabar geria ir geria, ir geria. Bet kaip ten žmonės ir gali tiek lakt, kur ten jiem telpa – užsidirbai pinigų, tai pasitvarkyk gyvenimą, pasitaupyk, tėvais pasirūpink, bet ne – reikia gerti, gerti, gerti, o paskui gulėti, atsiprašant, apsmyžus. Ir niekas gi nesako, kad tu visai negerk – jeigu sveikas žmogus, tai reikia išgert, bet ir saikas gi turi būti. Ne. Saiko nėra. Nėra saiko pas juos, nors tu užmušk – rodos, kad saldu ten ta degtinė kaip medus. Va, kad ir šita, tarp mūsų kalbant, Vilma, taigi jau trečią vaiką turi, tai kai važiavo gimdyt, tai tiesiog, sako, kad išvežė iš baro, sako – vandenys tiesiog bare nubėgo, tai tu girdėjai – pastalėj būtų girta pagimdžius.
Staiga karštis muša Živkai į galvą. Juk tai apie jos mamą, apie jos mamą ta senė kalba.
Netiesa, netiesa, melas, tu meluoji, tu bjauri, sena melagė! sušunka pasisukusi į autobusiuko saloną Živka. Mano mamą iš namų greitoji išvežė, iš namų!
Ašaros kliusteli mergaitei iš akių ir ji ima verkti, norėtų susilaikyti, bet negali, tik šluosto ašaras ranka ir kūkčioja.
Ir kaipgi neverksi: kai mamai pasidarė negerai, kai pradėjo skaudėti, Pociaus nebuvo namie, mama pradėjo šaukt ir dejuot, Juliukas išsigando, už sofos pasislėpė, o ji, Živka, bandė mamą gelbėti, bandė padėti, tik nežinojo kuo. Kviesk greitąją, skambink greičiau greitajai, sakyk, kad mamai sąrėmiai prasidėjo. Tada skambino, tik negalėjo aiškiai nupasakoti greitosios moteriai, kaip privažiuot, o mama irgi jau pasakyt negalėjo – taip jai skaudėjo. Bėgo Živka tada pasitikt greitosios prie pagrindinio kelio, o tai koks pusė, daugiau, kilometro. Tada stovėjo prietemoj, dairės ir baisu buvo, kad tik nenumirtų mama, o greitosios kaip nėr, taip nėr, pagaliau pasirodė, bet nepamatė mergaitės, pravažiavo, tada Živka bėgo šaukdama iš paskos tai greitajai. Greitoji apsisuko, sugrįžo, pamatė mojuojantį vaiką, paėmė ją. O paskui išvežė mamą, ir viskas buvo gerai. Močiutė Bružienė tada atėjo ir buvo su ja ir Juliuku porą dienų. Kol atsirado patėvis. O paskui mama ir Pocius parsivežė namo mažąjį broliuką. Tokį juokingą. Ir visiems buvo linksma, tik Pocius susimušė tada su tokiu Zdaniu, bet čia kita jau pasaka. O šita Žvinienė meluoja, visi viską išsigalvoja apie jos mamą. Živka žino, kad ir jos nekenčia visi. Net mokykloje nekenčia ir visaip pravardžiuoja, bet Živka nebijo tų pravardžiuotojų. Ir tik muzikos mokykloje ji atsigauna, nes labai mėgsta groti.
Nu, neverk, neverk, mieloji, nurimk, čia visai ne apie tavo mamą, visai apie kitą Vilmą. O tu, Žvinien, irgi proto turėk, pasako vairuotojas Adomas ir nutyla. Dabar tyli visi, tik protarpiais visai nenorėdama sukukčioja mergaitė. Tačiau nebeverkia. Ūžia motoras ir apšviestos lekia snaigės, greičiau ir greičiau. Ten, kur nesiekia šviesos spindulys, dabar visiškai tamsu.
Staiga, tarsi iš niekur, priešais mašiną išnyra stirna, ji metasi skersai kelią, Adomas kerta ant stabdžių, automobilis slysta, tačiau nuo stabdžių smūgis stiprus, Živkai diržas gana stipriai sumuša krūtinę. Kažkas subilda autobusėlio salone. Šūkteli Žvinienė. Mašina sustoja. Ir tada priešais autobusėlio nosį prašuoliuoja dar pora stirnų, pora šešėlių.
Adomas sunkiai kvėpuoja, Živka atsisuka į saloną.
Laikau, laikau tavo kontrabosą, sako Žvinienė.
Ar tamsta nesusimušei, klausia vairuotojas.
Ne, nieko, tik čia kažkokie tavo viedrai išsilakstė, sako moteriškė.
Trauk velniai tuos viedrus.
Adomas išlipa, eina į mašinos priekį, apsidairo, pastovi, nusispjauna ir vėl įsėda į vidų.
Stirnos... bet taip iš niekur... Lyg kliudžiau, bet, matyt, kad nesmarkiai... nubėgo... Tu – gyva? klausia Živkos.
Gyva.
Dar kiek, ir būtų buvę žvėrienos, sako Žvinienė.
Aha, žvėrienos... geriau nereikia tokios žvėrienos, ne vienas jau užsimušė, nes taip išlenda iš tamsos, taip iš neaišku kur, o smūgis tai, sako, būna stiprus. Baisiai stiprus, jeigu lengvoji, tai tiesiai salonan įlekia, mirtis garantuota, geriau nereikia tokios žvėrienos...
Toliau važiuoja dar lėčiau, Živka vis stengiasi žiūrėti į tamsą ir jeigu pamatytų, ji iš karto perspėtų Adomą, bet daugiau nei stirnų, nei jokių kitokių žvėrių nebėra.
Artėjant prie miestelio, vėjas, rodos, aprimsta, pusto mažiau.
Autobusiukas sustoja už posūkio prie kapinių.
Va, dabar mes su ponia važiuojam tuo keliu, o tau čia lipti, bet ar tikrai tu nueisi, nuvežčiau, tik labai neturiu laiko ir užpustyta gal.
Aš pas močiutę Bružienę pernakvosiu, sako Živka. Ji čia, netoli kapinių gyvena.
Aha, Bružienė ateina pas jus? klausia Žvinienė. Dar gyva senė? Ot tai stipri.
Gyva, gyva, ateina, sako Živka. Ir jai keista, kad Žvinienė vadina sene jų močiutę, kai pati, Živkos akimis, yra tokia pat sena.
Ar tikrai čia pernakvosi? klausia Adomas. Neik namo, nes toli, užpustyta, o tavo nešulys didelis, sunkus.
Gerai, sako Živka, ačiū, kad pavežėt.
Živka išlipa, Žvinienė padeda jai iškelt violončelę, sako viso gero, Živka taip pat sako viso gero, ir autobusėlis nuvažiuoja.
Tamsu, tačiau kiek pastovėjusi mergaitė ima gana gerai viską matyti, nes sniego nemažai, jis šviežias, baltas, jis pats spindi, tarytum fosforinis. O ir ramiau čia, vėjas beveik nurimęs, Živka pakelia akis ir išvysta žvaigždes, kurios ryškiai, aiškiai spindi padangių erčiose. Miestelyje šen bei ten dega langų šviesos, šalia kapinių esantys elektros žibintai taip pat ryškiai plieskia. Tylu, tik retkarčiais suloja šunys.
Eiti pas Bružienę Živka nenori, todėl, kad žino – močiutė anksti eina miegoti ir dabar jau reiktų ją budinti, o budinti nesinori, bet yra ir dar viena, svarbesnė priežastis – violončelė. Reikia, kad kuo mažiau keistųsi temperatūra, nes instrumentui tai – labai didelis blogis. Živka svarsto: štai dabar instrumentas atšalęs, jeigu eisiu pas močiutę Bružienę, tada vėl sušils, paskui ryte vis tiek turėsiu eiti namo, violončelė vėl sušals. O dabar jau ar taip, ar taip ji sušalus – pareisiu namo, ilgai neatidarysiu futliaro, gal net iki rytdienos vakaro, tegu net neprašo nei Juliukas, nei mama, kad parodyčiau jiems savo lobį, o paskui, kai atversiu futliarą – vis tiek dar ilgai neliesiu, negrosiu, netrukdysiu, leisiu, kad instrumentas priprastų prie mūsų namų. Taip sakė mokytoja, taip Živka ir pasiryžusi elgtis.
Ne, neisiu pas močiutę, nusprendžia ji galutinai.
Tuo metu, tarsi pritardamas mergaitei, pasirodo ir mėnulis, tampa visai šviesu. Živka žengia keliu – ji truputį slidinėja, bet žingsniuoja gana greitai. Praėjusi kapines supranta, kad dabar reiktų eiti pagrindiniu keliu gana toli tiesiai, kokį gal kilometrą, paskui sukti į kairę, tada vėl į kairę – beveik dvigubas kelias, o čia tiesiai juk būtų gerokai arčiau. Ji čia ėjusi daugybę kartų. Na, tai kas, kad reikia eiti per mišką. Truputėlį pabijosiu, užtat kelias bus daug trumpesnis – miškelis šitas nedidelis, nėra ko ir baimintis. Reikia tik galvoti apie kokius nors malonius dalykus. Tada užsimiršti ir baimė nutolsta.
Mergaitė pasuka į kairę, leidžiasi nuo pylimo, tačiau slysteli, virsta, paleidžia violončelę, kuri nučiuožia žemyn. Živka persiverčia, krenta, įsminga sniege, jaučia, kad po drabužiais prilindo deginančio sniego. Mergaitė bando išsikapanoti iš pusnies, pagaliau daugmaž išsiropščia. Ji nieko neužsigavo, tačiau šaltis skverbiasi tiesiai prie odos ir degina, Živka ranka valosi sniegą, bando išsikrapštyti jį iš visur, kur tik jis sugebėjo patekti. Staiga supranta, kad pametė vieną pirštinę, bando ieškoti, tačiau pirštinė kažkur suminta sniege. Barsis mama, bet nieko tokio, pabandysiu rytoj ateiti ir susirasti.
Violončelė atrodo sveika, tik nučiuožė žemyn ir įstrigo puriame šiandienos sniege.
Kiek apsitvarkiusi mergaitė patraukia miško link, ten turėtų būti mažiau sniego, juk tik čia pusnys, miške bus geriau, tiki vaikas. Ji brenda ir brenda, tačiau ir miške sniego daug. Ima gelti pirštus, gaila, kad nebėra tos pirštinėlės. Živka eina ir eina, kūną beveik muša prakaitas, o rankos šąla. Mergaitė trumpam paleidžia violončelę ir susikiša rankas į rankoves, tarsi į movą. Šiek tiek pasišildo, tada eina toliau. Paskui vėl pasišildo ir vėl eina toliau. Keista, jau turėtų būti elektros laidams iškirsta proskyna, bet ji kažkodėl daug toliau negu visada. Živkai nejuokais šalta, ji atsitupia sniege susigūžusi ir kelias akimirkas taip tupi tarsi zuikutis. Rankas ji laiko suspaudusi tarp kelių. Paskui vėl eina, vėl brenda per sniegą, klimpdama ir klupdama. Šaltis, rodos, tyčiojasi iš mergaitės, ji trina rankas sniegu, iš pradžių tai baisiai nemalonu, bet vėliau rankos ima šilti. Tačiau tai padeda vieną, antrą kartą... Trečią sniegas jau tik šaldo. Tada Živka prasisega drabužius ir delnus priglaudžia tiesiai prie nuogo kūno, suspaudžia juos pažastyse. Taip stovi susilenkusi – ak, kaip gera, kaip šilta rankoms. Pastovėjusi kiek, vėl eina pirmyn, juk nestovėsi amžinai, reikia eiti, reikia eiti, čiagi netoli. Paskui atsiveria ir proskyna, tik kažkokia lyg ne taip atrodanti – bet proskyna. O atrodo ne taip tikriausiai todėl, kad ji kiek išsimušė iš tako, dabar sunku pataikyti, nes jo visai nematyti. Vis dėlto yra aiški kryptis. Živka žino, kur jos namai. Ji nueis.
Pamažu vėl ima švilpčioti, kad ir nedrąsus, tačiau vėjas. Vėl po truputį ima pustyti. Greičiau, tik greičiau, reikia eiti greičiau, ak, kokios gilios tos pusnys, kokia sunki jos našta. Ji jau velka violončelę vilkte, nešti nebeturi jėgų. Darosi tamsu, vėjas vėl užtraukė dangų debesimis. Živka atsitupia, vėl šildo rankas ir tada... tada netikėtai išvysta žiburėlį spingsintį tolumoje... tarp medžių... Kadangi tarp medžių, tai gal net nederėtų sakyti – tolumoje. Žiburėlis nakty tikriausiai turėtų gąsdinti, nes jis žiba ten, kur jo niekas nesitiki. Bet mergaitei šalta, ji pavargo ir žengia artyn, lyg į išsigelbėjimą.
Kiek paėjėjusi aiškiai pamato laužą ir aplink jį susėdusius vyrus. Tų vyrų daug ir Živkai gal net drąsiau, kad daug, matyt, kokie miško darbininkai... arba medžiotojai... Živka eina artyn, laužas apšviečia jos veidą, ji jaučia ir šilumą. Ak, kaip norisi prieiti ir pasišildyt rankas.
Sveika, Živka, sako vienas iš vyriškių. Jis barzdotas ir, matyt, pats seniausias iš visų. Ateik prie laužo, pasišildyk.
Živka neklausia, iš kur barzdočius žino jos vardą, ji eina artyn ir šildosi rankas. Ak, kaip gera. Šiluma ją užlieja, jai tampa saugu, ramu.
Prisėsk, mergaite, sako kiek jaunesnis vyrukas ir užleidžia Živkai vietą ant rąstigalio. Živka atsisėda ir žiūri iš pradžių į ugnį, o paskui pradeda tyrinėti tuos, šiaip jau gana niūrius, vyrus. Vienas jų kepa virš laužo grybą. Tikrą grybą vidury žiemos. O kitas obuolį. Ir kuo ilgiau mergaitė stebi šituos žmones, tuo jie atrodo jai keistesni. Ji jau spėjo suskaičiuoti: jų – net vienuolika.
Staiga sutreška šakos ir iš miško su glėbiu žabarų pasirodo dar vienas žmogus. Dvyliktas. Živka išsigandusi atpažįsta raudoną jo paltą. Jis numeta atneštus medgalius ant žemės ir nusišiepia mergaitei pažįstama šypsena... Tai Balandėlis. Tas beprotis iš autobusų stoties.
Jinai turi juodą dėžę, sako Balandėlis. O ką ji vežasi toje dėžėje? Gal lavoną.
Živka norėtų suklykti, pasakyti, kad tai netiesa, bet nieko nesako. Juk negali visi šitie vyrai būti bepročiai. Būtų neįmanoma sutikti miškelyje šalia namų iš karto dvylika bepročių. Taip nebūna.
Ten violončelė, instrumentas, ten ne lavonas, sako Živka vyrams prie laužo. Vyriškiai žiūri ir tyli.
Pagrok mums ta violončele, sako barzdočius.
Negaliu, negaliu pagroti, dabar šalta, violončelė negali groti tokiame šaltyje. Ji mirs.
Kodėl sakai, kad šalta, juk nešalta. Pasižiūrėk į brolį Balandėlį.
Živka pasižiūri į Balandėlį ir mato, kaip tas prideda ranką prie sniego, pavedžioja virš jo, o sniegas nutirpsta. Ir tada, Živka negali tuo patikėti, bet juk mato: iš žemės ima dygti žibuoklės.
Pagrok mums, sako barzdočius. Pagrok, pagrok, atsiliepia pritardami kiti.
Ji negali pagroti, todėl, kad ten ne instrumentas, ten lavonas, garsiai nusijuokia Balandėlis.
Ne, ne, ne lavonas, nesutinka Živka, jai baisu, kad ją kaltina tokiais nebūtais dalykais, o visi gali imti ir patikėti. Živka ryžtasi ir atidaro violončelės futliarą. Matote, sako Živka, juk tai violončelė.
Labai daili, sako barzdočius.
Pagrok mums, pagrok mums, vienas per kitą prašo vyrai.
Tikrai violončelė, vėl nusijuokia Balandėlis. Nagi, pagrok, ir mes išvesim tave iš šito miško.
Živka ima violončelę, smičių, sėdasi ant aukštesnio kelmo, violončelė per didelė ir su tokia jinai dar nėra grojus, tačiau dabar pabandys. Reikia pabandyti. Tik pirštai dega. Tiesiog dega. Ji užgroja ir melodija kyla kartu su laužo žiežirbomis, tarytum nežinomos mirštančios kalbos skiemenys, amžinai išnykstantys erdvėje.
Živka groja ir groja, o kai nutyla, Balandėlis sako, keičiam violončelę į žibuokles.
Koks kvailas pasiūlymas, pamano Živka.
Ne, ne, nesutinku.
Imk, imk mano žibuokles, maldauja keistasis žmogus. Atiduok violončelę, atiduok ją man.
Atiduok mūsų broliui violončelę ir mes tave apdovanosim, mes padovanosim tau visko, ko tu norėsi, sako vienas per kitą vyrai.
Ne, ne, bando šaukti Živilė.
Imk žibuokles, imk žibuokles, atiduok violončelę, šaukia Balandėlis ir mėto Živkai pavasario gėles saujomis.
Ne, ne, šnabžda Živka. Ji vėl groja ir skausmas teka jos pirštais, kartu su muzika.

POST SCRIPTUM
Ir kai išleido mergaitę netoli kapinių, kai jau pavažiavo gerą gabalą, jau buvo netoli Žvinienės namų, o sniego vis daugiau, kelio vis labiau nesimato. Tada Žvinienė ir sako, bet ar gerai padarėm, Adomai, kad tą vaiką taip vidury nakties paleidom. O Adomui ir pačiam neramu. Apsisuko jie, vos neužklimpo, bet apsisuko, nuvažiavo pas Bružienę, pas tą atseit Živkos močiutę. Langai tamsūs, Bružienė miega, jie prižadino, prisibeldė – ne, nebuvo jokios mergaitės, jokios Navalinskaitės, retai jinai čia užeina, tai aišku, kad nuėjo namo, tai kas jau čia dyvas, kad nuėjo namo, tai didelis gi vaikas, kelias netolimas – pora kilometrų, kas čia yr. Uždarė duris Bružienė, bet Adomas sakė Žvinienei – ne, jeigu jau pradėjom, tai ir pabaikim, važiuokim pas Vilmą. Nuvažiavo, o vaiko nėra. Atidarė Vilma duris, blaivi, kaip sakė Žvinienė, ir troboj tvarkinga. Išsigando Vilma, kad nėr mergaitės, net buteliukas, su mišinėliu vaikui, iš rankų iškrito. Ir tada tokia mintis Vilmai, kad ar nebus tik tiesiai per mišką Živka ėjus, nes visada taip eina, taip gabalas kelio susitaupo. Paleido tada baltą šunį Mulkį nuo grandinės, užsimetė skarą, paltą ir kartu su Adomu tiesiai nematomu, tik numanomu takeliu miškan. Žvinienė su vaikais pasiliko, su Juliuku, kuris iš pradžių tik po stalu tupėjo, o paskui, net susigraudinau, sakė Žvinienė, atėjo, prisiglaudė prie manęs ir klausia, o Živilytę suras? Suras, sakau, Živilytę, suras, nebijok, vaikeli. O pačiai neramu. O mažasis juokias ir kojytėm krutina. Ir žinai, sakė seseriai Aniutei paskui Žvinienė, ir aprengti švariai, ir sauskelnių pripirkta, ir troboj aptvarkyta ir prikūrenta, negali sakyt, kad snargliuoti vaikai pirkioj šliaužiotų. O paskui man Juliukas ir dainas dainavo, nes migdė atseit broliuką, tai lopšinę jam traukė, jau toks smagus vaikas, jau toks smagus. Gerai, kad turėjau kelias bambonkes nuspirkus. O paskui, vėliau jau, visada, kada tik išeidavo kokia kalba apie Vilmą, Žvinienė nukirsdavo kaip kirviu, nu, ir kas, kad visi vaikai nuo skirtingo tėvo, bet myli juos Vilma. Myli.
O surado Živką tai šuo. Pirmas bėgo, sniegas, kad ir gilus, bet ir šuo didelis, tai šuoliais, šuoliais. Paskui jau miške kad pradėjo ir lot, ir cypt vienu metu, jau taip, lyg raudotų, kad ne tik Vilmai, bet ir Adomui pasidarė aišku, kad surado. Vilma pasileido bėgti kiek tik galėjo, pirma Adomo bėgo. Paskui girdžiu tik, ajaaazau, ajaaazau, Vilma taip surėkė, net širdis man, regis, sustojo, sakė Adomas. Jau maniau, kad kažkas baisaus ten, o ji, mat, tamsoj kai pamatė po kojom tą futliarą nuo violončelės pusiau sniegu apneštą, tai nusigando baisiai, galvojo, kad žmogus. Bet ir buvo beveik žmogus, nes mergaitė jos, ta Živilė, pasirodo, viduj, futliare įlindus ir užsidarius. Taip vaikas šalo, kad bandė gelbėtis, bet kodėl ji paltelį nusvilko, tai niekas nežino. Nors, sako, kad visada, kai baisiai šalta, kai ilgai šaltis žmogų veikia, tai labai miegas pradeda imt ir kažkodėl nusirengia visi, lyg eitų miegoti. Jeigu ne šuva, tai toliau gal būtume ieškoję, aplinkui, – kas ten galvon, kad futliaras guli, tik tiek, kad jau aišku, kažkur čia – vaikas. O šuva tas, Mulkis, – durnas vardas, tiesiog draskė kojom tą futliarą. Tik kilstelėjau, pasakojo paskui Adomas, ir atsidarė. O ten Živka, jau beveik be pulso. Tada mes bėgte, nusvilkau paltą, susukau vaiką ir bėgte. Ačiū Dievui, kad suspėjom. Va, ir išleisk paskui vaikus kur toliau nuo namų – eisiu, sako, pas močiutę, o matai kur nuėjo.
Živilė ilgai gulėjo ligoninėj. Mergaitė labai nušalo pirštus, jeigu kas – tuoj ir skauda. Daugiau groti nebegalėjo. O ir violončelės niekas nerado. Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas. Vilma dar klausinėjo aplink žmonių, bet kad niekas nematė nei girdėjo. Kas ten ir sakys, jeigu jau paėmė, žinai, dabar žmonės tokie, kad geriau piršto burnon nekišk – nukąs.
Tiesa, įdomu, kad instrumento futliarą tai parsinešė. Tada, kai vaiką nešė, tai nei galvoj nebuvo, kad pasiimt. Vilma sako, kad aš kaip nesava buvau, negalvojau aš apie tą dėžę, tik lėkiau paskui Adomą, kad tik vaikas mano nenumirtų. Bet paskui, kai ieškojo violončelės, tai futliarą ir rado, ten pat, kur paliko. Ir labai keista, kad pilnas futliaras buvo sušalusių žibučių. Živka sakė, kad gavo už koncertą. Už kokį koncertą ir kodėl žibučių?
Iš kur vidury žiemos tos žibutės?

Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų. Baigęs žurnalistiką Latvijos valstybinio universiteto Filologijos fakultete, dirbo įvairiuose leidiniuose, buvo žurnalo „Avots“ vyriausiasis redaktorius (1986–1990). Pirmą apsakymą išspausdino 1971 m. Už istorinių romanų tetralogiją „Anapus vartų“ 2012 m. pelnė Baltijos Asamblėjos premiją.
                                                                                      Vertėja

Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė

Meilės auka

Tą akimirką, kai priešais atvažiuojančios mašinos žibintai dūrė į akis, jis suprato, kad kitos išeities nėra. Laikrodis rodė pusę antros nakties. Jau ir anksčiau jis pamąstydavo apie savižudybę. Ir ne vieną kartą. Šiaip ar taip, Aldis buvo penkiasdešimt dvejų metų.
„Jei jau turi mirti, tai geriau tą akimirką, kai esi laimingas, negu nelaimingas“, – tarė sau, nors iš teisybės Aldis šią valandėlę jautėsi ir laimingas, ir nelaimingas. Laimingas todėl, kad vėl įsimylėjo. Nelaimingas dėl to, kad vis dar buvo neišsiskyręs su savo buvusia meile ir dabartine žmona Marika.
Dar prieš krizę nusipirktas BMW, nors pravažinėjo tūkstančius kilometrų, į jo pasiryžimą mirti sureagavo žaibiškai. Spidometro rodyklė, lengvai virptelėjusi ties skaičiumi šimtas, nuslydo pro šimtą dvidešimt ir artėjo prie šimto keturiasdešimties. Taigi maždaug tokiu greičiu automobilis lėkė į tamsą.
„Gaila, gera mašina“, – dingtelėjo Aldžiui. Tačiau ši vieta jam nepatiko. Ji atrodė savižudybei netinkama.
– Tik beprasmiškai sudaužysiu mašinėlę, – sušnibždėjo vyriškis ir, lygiai taip pat vienodai, kaip buvo nuspaudęs, atleido sankabos paminą. Spidometro rodyklė grįžo į vertikalią padėtį.
„Čia ir yra visa bėda“, – jis šyptelėjo, nes statmena raudona strėliukė nelauktai sukėlė asociacijų apie tai, ką tarybiniais laikais latvių rašytojai savo apsakymuose vadino gyvybės diegu, o nūnai tiesiog peniu, nors galbūt tikrasis jo vardas buvo Draugužis, taip jį praminė Marika. Koks skirtumas! Svarbiausia, kad, susitikus simpatišką moterį, jis Aldžiui kaskart primindavo apie save ir ligi šiol pačią svarbiausią valandą dar nebuvo nuvylęs.
Kol kiti jo amžiaus bičai gėrė ženšenio kapsules arba pirko net viagrą, jį veikiau domino raminamieji homeopatiniai vaistai, kuriuos buvo galima vartoti su alkoholiu. Nes Aldis toli gražu nebuvo abstinentas. Aldis buvo normalus bičas. Be to, ne koks nors Latvijos skurdžius, nes devyniasdešimtųjų pradžioje dėl ryšių, kurie buvo išlikę dar nuo tų laikų, kai dirbo komjaunime, jam už juokingą sumą pavyko privatizuoti du padorius namus su kiemais Rygoje, Teikos rajone, ir dar kokį pustuzinį kituose Latvijos miestuose, taip pat ir niekam nereikalingą gamyklą Sarkandaugavoje. Gamyklą jis seniai jau buvo pardavęs, bet namai, ypač jų kiemai, mieste buvo ta aukso gysla, kuri metai po metų nešė vis stabilesnį pelną.
Taip pat ir ūgio bei išvaizdos dievulis Aldžiui nepagailėjo, nors jis pats manė, kad moterims kur kas svarbiau yra jautri ir supratinga vyro siela. O tokią jis turėjo. Todėl įvairaus amžiaus, išvaizdos ir kalibro gražuolių dėmesiu negalėjo skųstis.
Tik bėda – Aldis nemokėjo, kaip kiti bičai, pirmiausia įsitempti moters į lovą, paskui viens du, kaip seniau sakydavo – išburkšti, o dabar – išdulkinti, ir sudie. Be to, jam jokio džiaugsmo neteikė slapti pasimatymai porą kartų per mėnesį kelioms popietės valandoms kokiame nors apšepusiame motelyje arba viešbutyje.
Aldžiui reikėjo, kad moteris jam priklausytų visiškai ir jis jaustų ją net tomis akimirkomis, kai jos šalia nėra. Jei lovoje viskas sekdavosi gerai, šitai pasiekti buvo nesunku. Moterys prie jo kibo it maži dagiukai, tačiau, visų kvailiausia, vos tik tai įvykdavo, Aldis kaskart įsimylėdavo. Įsimylėdavo be atodairos – iki ausų. Dar blogiau – jis nemokėjo mylėti nei platoniškai, nei epizodiškai, nei per atstumą, jam reikėdavo būti kartu su mylimąja nuolatos. Nors tai ir kainuotų. Jausti, mėgautis, žinoti, kad ji apie tai galvoja. O jei negalvoja, tai daryti viską, kad galvotų.
Jaunystėje Aldis save dėl to niekino. Maža to – nekentė savęs. Dabar, metams bėgant, suprato, kad jei sykį dievulis ką duoda, tai tuo pačiu ir atima. Arba pačiam reikia atiduoti. Nes tai dievulio teisė.
Bet ir reikėjo būti tokiam kvailiui! Važiuojant iš Ventspilio, kažkur tarp Talsų ir posūkio į Kandavą priimti į mašiną sulijusią, neseniai bakalauro laipsnį gavusią mergaičiukę ir jau po trijų mėnesių ją vesti. Toji Marika pernai tapo oficialia jo šeštąja žmona, jei neskaitytume aštuonių neoficialių.
„Ne, pernai aš vedžiau septintąjį, o ne šeštąjį kartą, – mąstė Aldis primerkęs akis, nes priešais važiavo keli vilkikai ir tarsi tyčia mėgino jį apžilpinti. – O gal vis dėlto šeštą?“ Šiaip ar taip, jis nebuvo užtikrintas, kaip ir dėl draugužių arba vadinamųjų civilinių žmonų skaičiaus... Lyg ir turėtų būti aštuonios, bet kartais, kai pradėdavo skaičiuoti, susidarydavo net dešimt. Šovė mintis, kad jau reikia paprašyti daktarytės kokių nors vaistų atminčiai pagerinti. Bet vos nueidavo pas gydytoją, kaipmat apie tai pamiršdavo. Tiesa, dėl vieno dalyko Aldis buvo lyg ir tikras. Visa laimė, jis bent jau neturėjo vaikų. Nors – žinok, kad gudrus, – šiame gyvenime dėl nieko negali būti tikras. Net apytikriai. Anapilyje turbūt yra kitaip, todėl mirtis teikė kažkokio stabilumo, o gal ir visiškos garantijos dėl pomirtinio gyvenimo. Apie tai, kad toks gyvenimas, kuris neturi jokio ryšio su rojumi ar pragaru, egzistuoja, Aldis buvo visiškai įsitikinęs, todėl mintys apie savižudybę, vis dažniau pastaruoju metu lankančios, jo negąsdino.
Koja vėl automatiškai nuspaudė sankabos pedalą, bet tik akimirksniui. Jei jis iš tiesų norėjo užsimušti, reikėjo tai padaryti ant tilto per Briežupę. Šią vietą jis jau buvo nusižiūrėjęs seniai. O gal vieta nusižiūrėjo jį? Nes traukė. Ne veltui, važiuodamas į Rygą arba grįždamas namo, tiltui artėjant, jis mėšlungiškai suspausdavo vairą. Iš abiejų pusių po du betoninius stulpus. Jokių barjerų, tik surūdiję tilto turėklai, kurie tiesiog stebėtinai dar laikėsi, ir status skardis iki pat upės. Ideali vieta – joks savižudis nieko geresnio nebūtų norėjęs!
Taip, jaunystėje Aldžio draugužės porą kartų mėgino įtikinti besilaukiančios nuo jo kūdikio. Pirmąjį kartą ne juokais išsigandęs, jis, metęs Brigitą, vedė Iloną, su kuria tuo metu dirbo rajono komjaunimo komitete. Bet pasirodė, kad iš tikrųjų jokio vaiko nebuvo. Ilona jį paprasčiausiai prigavo. Paskui jis pasidarė gudresnis. Pirmiausia prašom pateikite daiktinius įrodymus, o tada kalbėsimės toliau ir bandysime išsiaiškinti, ar tai iš tiesų mano vaikas. Tokia taktika paveikdavo. Tačiau tik jaunystėje. Vėliau jis pažino toli gražu ne vieną moterį, kuri, savo progą praleidusi, jau nebesitikėjo ir nebenorėjo ištekėti, užtat troško vaiko bet kuria kaina ir nesvarbu nuo ko. Tik kad šis būtų sveikas ir bent pusėtinai išvaizdus. Aldis buvo ne tik išvaizdus, bet ir sveikas kaip ridikas.
Sveikas, o ne koks nors debilas, todėl į jokias avantiūras nesipindavo. Vos tik pajutęs ką įtartina, leisdavosi į kojas, nes kartais geriau garbingai pabėgti, tam reikia gerokai daugiau proto ir drąsos, negu pasilikti, šitaip padarant save nelaimingą visam gyvenimui. Bet moterys juk iš prigimties yra buklūs sutvėrimai. Todėl jis nenustebdavo, gaudamas ne vieną laišką su kūdikių fotografijomis, o vieną net iš gimdymo namų nėštumo patologijos skyriaus. Nors pačios rašančiosios jau buvo primirštos, ir jų žodžiai nieko daug nesakė, bet, matyt, kažkas kažkada įvyko, nes juk ne šiaip sau tie laiškai būdavo adresuoti tik jam.
Taigi tuo, kad jis iš tikrųjų neturi vaikų, Aldis anaiptol negalėjo būti toks tikras. Tikras jis galėjo būti tik dėl to, kad neturi oficialių vaikų.
O Marika, kuri po vedybų iš lieknos kaimo mergaitės buvo pavirtusi solidžia poniute apvaliu, prie žmonių nuolat besišypsančiu, bet namie piktu blyno pavidalo veideliu, it išprotėjusi troško vaikų. Aldis neprieštaravo. Moterims, jeigu jau jos ką įsikals galvon, beprasmiška prieštarauti. Jis tik sakydavo – kitąmet, zuikuti. Kitąmet!
Per tą laiką zuikutis sekė kiekvieną jo žingsnį, nes, kaip pati sakė, – ji anaiptol ne mažas vaikas, taigi suprantanti, už ko ištekėjo. O Aldis ir vėl buvo įsimylėjęs. Ji, vardu Džesika, buvo dvidešimt šešerių. Taigi, dvejais metais jaunesnė už Mariką, nors, tiesą sakant, abi tiko jam į dukteris. Jei Mariką Aldis susitiko ant plento kažkur tarp Talsų ir posūkio į Kandavą, tai su Džesika jį supažindino Imantas savo firmos vakarėlyje.
– Iš kur tu trauki tokias pasiutusiai gražias mergiotes, – juokdamasis kalbėjo Aldis. Imantas buvo jo jaunystės draugas, turintis konsultacijų verslą ir prieš penkerius metus panašiame vakarėlyje supažindinęs su Jolanta, su kuria Aldis, nors ir nevedė, bet kokį pusmetį kartu gyveno. Ne, stop! Su Jolanta jis susipažino stotyje, laukdamas traukinio, bet kaipgi vadino tą ilgakoję, kuri dirbo Imanto firmoje? Vineta? Ne, Vinetą jis susitiko lėktuve, skrisdamas į Sankt Peterburgą.
Sandra? „Gal išprotėjai!“ – tarė sau. Sandra, rodos, buvo jo trečioji žmona, daugiau negu prieš dvidešimt... galbūt dvidešimt penkerius metus. „Ne, iš tikrųjų reikia kreiptis į gydytoją. Arba vieną kartą imti ir visam tam padėti tašką.“ Taigi todėl, kad niekaip kitaip taško padėti negalės, Aldis prieš kurį laiką ir ėmė galvoti apie savižudybę ir šios minties jau nebegalėjo atsikratyti.
Taigi dėl Sandros jis tada išsiskyrė su Ilona. Su ta pačia, kuri jį šantažavo su nesančiu vaiku. Savo ruožtu Ilona Aldį atmušė nuo Brigitos, ir už tai jis tikrai jai buvo dėkingas. Bet kuo gi vardu buvo ta ilgakojė iš Imanto firmos?
– Tu vieną kartą kaip normalus verslininkas turėtum atlikti reviziją ir sutvarkyti šitą savo buhalteriją, – šaipėsi iš jo Imantas. – Vardas, pavardė, gimimo metai. Pradinė informacija, galutinė, nuo kurios iki kurios datos buvo vartota. Tada tau nereikėtų veltui kvaršinti galvos.
Imantui bepigu juoktis. Ta pati žmona, trys vaikai, o visus šoktelėjimus į kairę galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, nes po kiekvieno karto žmona, visa, kas nutiko, išskaičiusi vyro veide, sukeldavo tokią sceną, kad bičiulis dar ilgai vaikščiodavo kaip primuštas šuo.
Palyginus su juo, Aldis, nepaisant savo šešių ar, galimas daiktas, septynių santuokų, buvo laisvas paukštis. Visas savo moteris, netgi tas, kurių vardus buvo užmiršęs, jis prisimindavo be jokio pykčio ir neapykantos.
Išskyrus tik pirmąją žmoną Brigitą. Jei kurios nors jis nekentė, norėjo pamiršti ir išbraukti iš savo gyvenimo, tai kaip tik ją. Nors Aldis puikiai suprato – tai neįmanoma. Tada iš gyvenimo reikėtų išbraukti ir savo vaikystę, tėvus, ir, galiausiai, patį save.
Kartais atrodydavo, kad taip jau yra atsitikę. Tėvą, motiną ir seserį jis iš savo gyvenimo buvo išbraukęs. Pakako tik tiek, kad žinojo – jie tebėra gyvi. Tačiau vaikystę beviltiškai mėgino išbraukti iš atminties, nors nematė joje nieko tokio, ką būtų verta prisiminti.
Tėvai, nuo ryto ligi vakaro užimti darbe, Aldžio auklėjimą buvo patikėję penkeriais metais vyresnei seseriai, kuri nepraleisdavo nė vienos progos jį pažeminti, kad geriau atrodytų kvailo, apkiautusio, netašyto ir tingaus brolio fone. Jos kojinių ir kelnaičių skalbimas du kartus per savaitę dar buvo mažiausias iš visų pažeminimų. Paprastai šeštadieniais ir sekmadieniais tėvas su motina miegodavo iki pietų, o paskui eidavo arba į svečius, arba į teatrą, o Aldis būdavo paskiriamas budinčiuoju, kuris privalėjo nukraustyti stalą, plauti indus, užplikyti arbatą vakarienei ir laukti visų pareinant. Iš pradžių jis į tai žiūrėjo kaip į žaidimą. Vėliau ėmė suvokti, kad tai joks žaidimas. Paauglystės metais, kai tėvai su seserimi vasaromis gyveno viloje, o jam reikėdavo likti Rygos bute, nes buto tuščio juk nepaliksi – dar apvogs, Aldis suprato, kad yra vienas iš tų, kuriuos vadina nelauktais vaikais. Apie tokius buvo rašyta žurnale.
Vieną vasarą, kai namiškiai vėl buvo išvykę – į vasarnamį, tėvų bute Brigita jį ir suviliojo. Iš pradžių jiedu tik bučiavosi, paskui, sukuždėjusi, kad „čia pašėlusiai karšta“, mergina be jokio drovėjimosi nusivilko suknelę.
– Na, o tu ko sėdi? Maukis kelnes! – įsakė ji Aldžiui, kuris suglumęs dėbsojo į grindis.
– Man nekaršta.
– Vandos teisybė. Tu turbūt iš tikrųjų esi kvailys.
Vanda buvo Aldžio sesuo, o Brigita jos draugė. Taip pat penkeriais metais vyresnė.
– Tai nejau nenori pabandyti?
– Ko?
– Toč, kvailys! Nagi pasimylėti. Nori ar ne?
Aldis norėjo, tik baiminosi, kad apie tai pirmiausia sužinos sesuo, o paskui tėvai.
Kaip tik taip ir nutiko. Todėl tuojau po mokyklos baigimo tėvas prispyrė jį vesti Brigitą.
– Mums su mama jau dėl tavęs nors kiaurai žemę prasmek. Pažįstami ir bendradarbiai tik apie tai ir šneka. Sugebėjai mergai galvą apsukti – sugebėk ir vesti. Mes dori darbo žmonės ir jokio ištvirkavimo savo namuose nepakęsime.
O sesuo pritarė:
– Tau, tokiam slunkiui, juk ir reikia vyresnės žmonos. Kitaip viens du ir išklysi iš kelio, tad būsiu veltui tave auginusi.
Taigi Aldžiui nieko kito neliko, kaip vesti. Iš pradžių jam net atrodė, kad myli Brigitą. Ilgainiui pamažu atsitokėjo, kad tikrai nemyli.
„Ar Brigita mane mylėjo?“ – dingtelėjo Aldžiui dabar, važiuojant tamsoje. Keista – seniau jis niekada apie tai nepagalvodavo.
Galbūt. Kai artimiau susipažino, jis suprato, kad ir Brigita vaikystėje yra jautusis vieniša ir niekam nereikalinga. Tik ji išmoko savo silpnumo niekam nerodyti. Bet Aldis nepajėgė mylėti moters, kuri buvo stipresnė už jį.
Tuo laiku jis jau dirbo komjaunimo komitete instruktoriumi. Susirinkimai rytais ir pasilinksminimai vakarais. Mažiausia tris, keturis kartus per savaitę. Draugystės ir pasidalijimo patirtimi išvykos kas antrą savaitę. Kol Aldis gėrė visiškai oficialiai už valstybės pinigus renginiuose, be kurių komjaunimo darbas buvo neįsivaizduojamas, Brigita tuo metu pradėjo išgėrinėti slapčia, pati viena namuose. Kol pamažu abiejų gyvenimas virto pragaru, nuo kurio išgelbėjo Ilona su savo neegzistuojančiu vaiku. O Brigita girta pakliuvo po troleibusu ir pakeliui į ligoninę mirė greitukėje.
„Gaila, – sužinojęs apie įvykį tuokart pagalvojo Aldis. – Kad ir maita bei alkoholikė, bet mirties ji nenusipelnė.“
Nūnai Aldis šimto kilometrų per valandą greičiu pats lėkė pasitikti mirties. Atrodė, kad iki Briežupės tilto liko porą kilometrų. Plentas visiškai tuščias. Tik tolumoje kas valandėlę sumirgėdavo kelios švieselės, liudydamos, kad ten yra namai, kuriuose žmonės dar nemiega.
„Teisybė, jei jau mirti, tai tą akimirką, kai esi laimingas, o ne nelaimingas, – tarė jis sau. – Kai esi kupinas laimės ir su tuo nepaaiškinamu jausmu, kurį suteikia tik meilė. Su jausmu, kad kažkam esi reikalingas. Nors mirksneliui.“
O jis šį mirksnelį buvo kupinas laimės. Neabejojo, kad yra reikalingas Džesikai, o Džesika jam. Nors nebuvo taip paprasta. Skirtingai nuo kitų Aldžio moterų, Džesika kategoriškai atsisakė tuoktis, nenorėjo turėti nuo jo vaikų ir net neketino persikelti pas jį gyventi.
– Nebūk juokingas, – sakydavo mergina, kai jis užsimindavo, jog skirsis su Marika, kad abu galėtų gyventi kartu. Pasirodo – Džesikai visiškai to nereikia. – Tikrai nebūk juokingas. Aš turiu savo gyvenimą, tu – savo.
Viena, ko ji norėjo, – kad Aldis retkarčiais nusivežtų ją papietauti, o paskui kaip reikiant pamylėtų, arba, kaip pati sakė, – išdulkintų iki nuleipimo.
– Fui, kaip tu kalbi. Tokia jauna ir jau taip sugedusi.
– Kas čia blogo? Argi žodžiai keičia reikalo esmę? Ir išvis šiais laikais dvidešimt šešerių metų moteris yra veikiau sena negu jauna, – atšovė mergina.
Bet Aldžiui nepakako tų dviejų ar trijų artumos valandų viešbučiuose ar pakelės moteliukuose, kur žmonės į Džesiką žiūrėjo nuoširdžiai galvodami, kad tai jo duktė, arba, teisybę nujausdami, Aldį laikė senu, šlykščiu pasileidėliu.
Kartais jiedu su Džesika vakarais valandų valandas plepėdavo telefonu.
– Su kuo tu ten taip ilgai kalbiesi? – iš pirmojo aukšto šaukdavo žmona.
„Su kuo kalbiesi, su kuo kalbiesi, – Aldis tyliai pamėgdžiodavo. – Su kuo noriu, su tuo ir kalbuosi.“ Bet garsiai atsakydavo:
– Su Juriu.
Juris buvo jo nuosavų namų Rygoje valdytojas.
– Jis vėl turi problemų su nuomininkais.
– Bet tu jau vakar vakare su Juriu telefonu pusantros valandos plepėjai apie nuomininkus.
– Vakar aš kalbėjau su Guniu, zuikuti.
Gunis buvo jo namo Cėsiuose įgaliotinis.
– Ne, pats man sakei, – su Juriu.
– Zuikuti, tu kažką painioji.
– Nieko nepainioju, mano atmintis, skirtingai negu taviškė, puiki, bet jeigu būsiu priversta dar ilgai gyventi it kokia bergždžia ožka garde, tai irgi greitai nukvaksiu.
– Nesijaudink, zuikuti, dar penkiolika minučių, ir mes baigiam. Kai ką iš nuomininkų problemų juk turiu išspręsti.
Šio idiotiško melo jis taip pat negalėjo pakęsti. Jis buvo jam toks pat nemalonus, kaip ir valkiojimasis po viešbučius. Jis norėjo turėti Džesiką šalia savęs nuo ryto ligi vakaro ne telefonu ar porai valandų dukart per savaitę. Štai kodėl jis pastaraisiais mėnesiais jautė depresiją ir vis pagalvodavo apie savižudybę.
Tačiau kai iki Briežupės tilto liko nebe minutės, bet tik sekundės, Aldis jau nebebuvo tikras, kad tai gera mintis. Šiaip ar taip, pasaulyje nestigo moterų ir be Džesikos. Taigi dvidešimt šešerių metų mergiščia buvo ne pirma ir ne paskutinė, kurią jis paliks. Be to, dabar, kai nekilnojamojo turto burbulas sprogo ir rinka vėl atgyja, kvaila būtų viską palikti pusiaukelėje.
Kažkur čia pat turėtų būti Briežupės tiltas. Iš už kalvelės pasirodė keturi vilkikai, jie greitai artėjo.
„Kodėl jie vis važinėja grupėmis“, – pagalvojo Aldis.
Kad įsitikintų, kiek dar liko iki tilto, jis akimirkai įjungė tolimuosius žibintus, kuriuos, vilkikams artėjant, buvo išjungęs. Pirmoji krovininė mašina į tai atsakydama įjungė visus keturis savo didelio galingumo prožektorius.
„Velniai rautų“, – Aldis, ryškios šviesos apžilpintas, tik tiek spėjo pagalvoti ir užsidengė delnu akis.
Tai buvo paskutinis veiksmas, kurį jis dar spėjo atlikti. Po akimirkos BMW atsimušė į betoninį stulpą, pasisuko skersai plento, paskui šimto kilometrų per valandą greičiu perlėkė tilto turėklus ir ėmė riedėti šlaitu žemyn. Galvai nuo smūgio atsitrenkus atgal, Aldis pajuto aštrų skausmą sprande, bet paskui nebejuto nieko. Mašina riedėjo šlaitu žemyn, kol užkliuvo už seno gluosnio ir pakibo priekiniais ratais virš vandens.
Toliau viskas vyko lygiai taip, kaip rašoma iliustruotuose žurnaluose, vaizduojant, kas laukia žmogaus sielos po mirties.
Prasibrovęs pro svilinančią juodą tamsą, jis jautėsi neapsakomai lengvas ir laimingas. Aldis pakilo į orą porą metrų nuo žemės, iš viršaus pažvelgė į sumaitotą automobilį ir lavoną jame. Jam buvo negaila nei vieno, nei kito, bet regėdamas tokį vaizdą net nusipurtė. Iš vyro veido buvo likęs tik kruvinas mėsos gumulas, o lūžę blauzdikauliai perplėšė ne tik odą, bet ir kelnes.
Paklusęs kažkokiam negirdimam balsui, kažkokiam iš toli atsklindančiam šauksmui, Aldis apsisuko ir pasileido ilgu juodu tuneliu. Iš pradžių jis sklendė visiškoje tamsoje labai lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau tartum galingo vėjo nešamas, kol tolumoje pasirodė šviesa, kuri tolydžio vis ryškėjo, bet iki jos buvo dar labai toli. Jis sklendė ir sklendė... Pagaliau šviesa pasidarė tokia ryški, kad teko užsimerkti. Ji nežilpino, veikiau svaigino. Jausti tą šviesą buvo neapsakomai malonu. Jis niekada nebūtų pamanęs, kad numirusiam yra taip lengva ir gražu, taip nuostabu. Tačiau šis jausmas truko neilgai. Pirma, ką jis išvydo, kai akys pagaliau apsiprato su keista šviesa, buvo Brigita.
– Žinojau, kad tu anksčiau ar vėliau pas mane sugrįši, – tarė ji.
Aldis neturėjo nė menkiausio supratimo, kokia tvarka, dorybės, dėsniai ir papročiai čia valdo, bet jis labai aiškiai suvokė, kad viskas prasideda iš naujo. Tai, nuo ko jis norėjo pabėgti, vėl prasidėjo nuo pradžių, kad tęstųsi amžių amžiais.

Vakarinis bėgimas

Aš bėgu neskubėdamas ir gracingai. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu. Ir tuojau tas pat su kita koja. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu. Atstumas nuo pirštų galų iki pakulnės turi būti tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties centimetrų. Nei daugiau, nei mažiau. Antraip iš šalies žiūrint tai bus panašu į tipenimą arba šuoliavimą. Vienu žodžiu, atrodys bjauriai, todėl iš bėgimo nebus nieko malonaus.
Tai, kad malonumą slepia gracingumas, supratau iš karto. Kaip to pasiekti, atradau tik po kelerių kankinančių, bėgiojant praleistų metų, kai suvokiau, kad gracingumas priklauso nuo žingsnio ilgio, proporcingo bėgiko ūgiui. Mano šimtui aštuoniasdešimt septyniems idealus žingsnis yra nuo šešiasdešimt penkių iki septyniasdešimties centimetrų. Visa kita jau gryna technika. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu.
Esu apsirengęs šviesiai violetiniu medvilniniu bluzonu, tamsiai žaliomis medvilninėmis kelnėmis su elastanu, aplink kaklą keliskart apsuktas salotinės spalvos kašmyro šalikas, nes, šiaip ar taip, jau ruduo, o aviu tamsiai violetiniais sportbačiais, kurie Italijoje, kur juos pirkau, kainuoja baisiai daug.
Jums įdomu, ką aš veikiu, kur dirbu, kad galėjau sau šitai leisti. Cha cha! Daug žinosit – greit pasensit! Ten, kur aš dirbu, devyniasdešimt devyni, kablelis devyni procentai iš jūsų niekada nėra dirbę ir nedirbs. Todėl daugiau nebeuždavinėkite kvailų klausimų. Sutarta, mielieji?
Nes, matot, kaip pasakytų mano velionė mamytė, aš dabar bėgu. Bėgu neskubėdamas ir gracingai.
Pro šalį pravažiuoja autobusas. Kūningas vairuotojas iš savo kabinos šypsodamasis žvilgteli į mane. Ir keleiviai žiūri ir šypsosi. Tik nė vienas nežino, kur aš bėgu. Ką gi, nusišypsau ir jiems, nors iš teisybės šią akimirką man norisi verkti, o ne šypsotis. Man norisi kaukti. Kaukti, kaip pašautam vilkui, kurį paliko genties broliai. Norėčiau prisiglausti prie kūningojo vairuotojo krūtinės ir išraudoti ant jo peties savo neviltį ir skausmą, bet žinau, kad lengviau nuo to nebus. Juo labiau todėl, kad autobusas su visu vairuotoju per šį laiką jau seniai kažin kur nutolo.
O aš verkiu jau trečia diena iš eilės, nes užvakar Ordžikas vedė. Prieš kokią savaitę sakiau jam: „Ordžikai!“ Iš tikrųjų jis vardu Juris, bet negi vadinsiu savo artimiausią žmogų Džordžu arba dar kvailiau – Jurčiku. Taip ir atsirado Ordžikas, kuris, man atrodė, labai jam tinka, nes jis yra gerokai nutukęs ir, kaip kad būna visiems storuliams, šiek tiek nerangus.
Pro šalį pravažiuoja dvi lengvosios mašinos. Vienas vairuotojas dedasi manęs nematąs, antrasis, gal kiek nustebęs, susidomėjęs spokso. Nusišypsau ir jam, nors vis dar tebesinori verkti, o jis, visai kaip ir žmonės autobuse, nežino, kur aš bėgu.
Tataigi...
– Ordžikai! – prašiau. – Atsisakyk jos. Negadink sau ir kitiems žmonėms gyvenimo. Pats puikiai žinai, kad mudu esame skirti vienas kitam ir ilgai neištversime vienas be kito.
Kaip visada, kai reikėdavo ką nors nuspręsti, jis ilgokai patylėjo, paskui nedrąsiai prašneko:
– Galbūt. Bet man tuoj bus trisdešimt penkeri, ir pastaruoju metu supratau, kad, kai nebūnu su tavim, vis dėlto esu šeimos žmogus.
– Šeimų būna visokių, – bandžiau paprieštarauti.
– Turiu minty klasikinę šeimą. Vyras, žmona... Truputį miesčioniška rami kasdienybė, paprastos, jau iš anksto prognozuojamos buities problemos, jaukus šeimos lizdelis, vaikučiai pagaliau. Aš noriu būti kam nors reikalingas. Aš noriu...
Ordžikas kalbėjo vis įtaigiau ir drąsiau, bet aš neleidau jam pabaigti.
– Tu reikalingas man!
– Bet tu niekada negalėsi man duoti to, ką aš suprantu žodžiu „šeima“. Aš tikrai esu šeimos žmogus.
– Ar pameni, brangusis, ką kalbėjai prieš pusantrų metų, kai ketinai vesti pirmą kartą?
Jis suglumo. Buvo matyti, kad neprisimena. Užtat aš prisiminiau.
– Tąkart sakei, kad, skirtingai negu aš, esi daugiau biseksualas negu homoseksualas.
Ordžikas sutrikęs ėmė mirksėti. Turbūt vis dėlto prisiminė.
– Ir kaip ilgai, jei galiu paklausti, buvai biseksualas? – tęsiau, nors ir suprasdamas, kaip tai žiauru. Bet nėra kitos išeities, jei jau sykį jis nusprendė mane pamesti dėl kažkokios moters. Meilės vardan kartais tenka būti ir negailestingam. Privalau ginti save ir savo teises. – Kiek laiko užtruko, kol keikdamasis, kad neįmanoma to ištverti, vėl atbėgai pas mane, ką?
– Pusė metų.
– Toli gražu, brangusis! Tiksliai keturi mėnesiai, dvidešimt aštuonios dienos ir vienuolika valandų. Lygiai tiek tu buvai biseksualas arba net heteroseksualas ir įstengei pakęsti moterį. Tad po kelių mėnesių dabar planuoji grįžti ir vėl oficialiai skirtis? Anąsyk ji per skyrybas iš tavęs išplėšė mašiną. Na, gerai, seną „Mazdą“, bet, šiaip ar taip, mašiną. O kiek už savo klaidą esi pasirengęs mokėti šį kartą?
– Nekalbėk taip! Agita visiškai kitokia, negu kad buvo Evelina.
– Jos visos būna kitokios. Iki akimirkos, kol užsiverčia ant savęs senį, ir paskui įsivaizduoja, kad gali jį šokdinti pagal savo dūdelę, o progai pasitaikius dar ir apšvarinti. Todėl, Ordžikai, negadink gyvenimo nei sau, nei kitiems. Trisdešimt penkerių metų žmogus jau nebepasikeis.
– Ne, – jis niūriai numykė, ir aš supratau, kad man nepavyks jo įtikinti. Ordžikas buvo ne tik lėtas, bet ir užsispyręs kaip avinas.
– Tikiuosi, kad pasigailėsi mano kančių ir nepakviesi į vestuves, kaip aną kartą, – buvau ne juokais įširdęs. Taip ir traukė pasakyti ką nors baisiai šiurkštaus, bet susivaldžiau.
Pro šalį pralekia dar keli automobiliai. Viename jų prie vairo sėdi moteris. Šalia jos irgi moteris. Abi susidomėjusios sužiūra į mane. Deduosi nepastebįs, nes jos gi irgi nežino, kur bėgu.
Ordžikui vis dėlto užteko begėdiškumo atsiųsti man kvietimą. Iš pradžių kaip reikiant supykau. Paskui pagalvojau, jog tai galbūt ne jo kaltė, bet nuotakos mintis. Kaipgi nepakviesi geriausio vyro draugo? O tai jau teikė vilčių. Taigi, ko gero, Ordžikas nieko daugiau šiai Agitai nėra apie mudu pasakojęs. Tokiu atveju, net jei jis šį kartą nesugrįš po keturių mėnesių, dvidešimt aštuonių dienų ir vienuolikos valandų, paslaptis, kurios jis, akivaizdu, nenorėjo išduoti žmonai, mano rankose taps koziriu, kuriuo galėsiu lošti bet kurią akimirką, kad jį atgaučiau.
Ir štai aš bėgu. Neskubėdamas ir gracingai. Net nenoriu galvoti, kad galbūt kaip tik šitą akimirką jiedu, šlykštaus gyvuliško geismo apimti, voliojasi lovoje.
Kita gatvės puse, vienas kito pasilaikydami, kuldena senyva pora. Paskui sustoja ir burnas pravėrę žiūri į mane. Nekreipiu į tai dėmesio. Aišku, kad salotinės spalvos kašmyro šaliko šią pilką ir darganotą rudens dieną negalima nepamatyti. Vargšai senukai. Ir jie nežino, kur aš bėgu.
Dėl vieno dalyko Ordžikas nepaneigiamai buvo teisus. Priešingai negu aš, jis iš tikrųjų yra šeimos žmogus su visiškai kitokia nei manoji samprata apie šeimą. Jį augino ir tėvas, ir motina. Mane – tik motina. Tėvo aš neturėjau. Tarsite – negali būti, kiekvienas žmogus turi tėvą. Biologiškai galbūt iš tiesų negali būti, bet psichologiškai ir fiziškai – laisvai. O jeigu net žodis „tėvas“ niekada neminimas, tai ilgainiui priprantama, kad jo nėra.
Man pakako poros kartų, kai paklausiau, kodėl mes neturime tėvo. Arba, kodėl kiti vaikai turi tėvą, o aš ne?
– Kur yra mano tėtis? – klausdavau, bet motina kaskart nuduodavo to negirdinti. Paskui supratau – veikiausiai ji ne tik nežinojo, kur yra tėvas, bet ir to, kas jis toks. O meluoti turbūt nenorėjo.
Man mama visada atrodė sena ir negraži. Ypač jei palygindavau su kitų klasės draugų motinomis. Truputį pakumpusi, įdubusia krūtine, blankiomis, neišraiškingomis akimis, smailu, atsikišusiu smakru ir veikiau vyrišku negu moterišku veidu. Tokia buvo mano motina. Kai man suėjo dešimt, jai – keturiasdešimt penkeri, nes likimas lėmė, kad mūsų gimtadieniai buvo tą pačią dieną.
Todėl, galimas daiktas, mane pradėti jai buvo paskutinė proga. Vien įsivaizdavus, kaip tai nutiko... kažkur pagriovyje, nes motina namo ėjo iš laukų, tikriausiai su jaunesniu bernu, aušrai brėkštant, voliojantis po rasotą žolę, man pasidaro šleikštu.
O ji mane dievino.
– Tu esi viskas, ką gyvenime turiu, – sakydavo motina. – Be tavęs jis būtų visiškai beprasmis.
Be to, ne tik dievino, bet ir didžiavosi manimi.
– Kol kiti dūksta lauke, maniškis mokosi ir skaito knygas, pirkti nespėju. Visą laiką mokosi ir skaito, – ji pasakojo draugėms.
Vaikystėje aš tikrai buvau uždaras ir savin įsigaužęs. Bet paauglystės metais pamažu pajutau savo intelektualinį pranašumą ir patrauklumą. Galėdavau sužavėti ir suvilioti ne tik klasės drauges, bet, jei tik būčiau norėjęs, ir mokytojas. Ypač vyresnio amžiaus. Ir vos tik tai suvokiau, be jokios drovõs ėmiau tuo naudotis.
Priešais atvažiuojanti mašina tyčia įlėkė į balą, kad aptėkštų mane purvinu vandeniu. Ne pirmas kartas, todėl, būdamas tam pasiruošęs, žaibiškai šokau į šalį. Taigi bėgimo ritmas sujauktas, na, ir batus teks plauti. Nors plauti juos reikės šiaip ar taip. Nesuspėjau pamatyti, kas sėdėjo už vairo – moteris ar vyras. Labiausiai tikėtina, kad vyras. Koks nors iš tų ribotų, šlykščių tipų su asilo smegenimis mažutėj makaulėj, kuris, savo vyriškumo apsėstas, galvoja, jog yra atėjęs į šį pasaulį tik tam, kad apsėklintų visas priešingos lyties būtybes, kurios pasipainios jo kelyje.
Kartais mąstau – kodėl jie mūsų taip nekenčia? Nes kaip tik jie mūsų nekenčia labiausiai. Kaip tik jie, o ne moterys, kurios bent jau teoriškai turėtų teisę mūsų nekęsti.
„Stačiai absurdas! – mąsčiau. – Nei mes norime, nei ketiname su jumis varžytis. Darykite, ką laikote savo misija žemėje, ir palikite mus ramybėje! Kaip tik mūsų dėka jums liks daugiau moterų savo erekcijai pademonstruoti ir parodyti nepaneigiamą vyriškumą! Bet kur tau! Visada atsiras toks, kuris tyčiom įvažiuos į balą, kad aptaškytų purvais. Kaip ką tik tas kretinas savuoju BMW.“
Bet, žinoma, ne akimoju iš drovaus berniuko, kuris popietes leido sofos kamputyje su knyga rankoje arba prie virtuvės stalo, atlikdamas ruošos darbus, aš virtau įžūliu paaugliu, ilgainiui vis labiau suvokiančiu savo pranašumą prieš vienmečius.
Man buvo trylika metų, kai pas mus laikinai apsigyveno mamos jaunesnysis brolis Egilas, kurį turėjau vadinti dėde Egilu. Nors pati mama su juo elgėsi veikiau kaip su dideliu vaiku, o ne broliu.
Egilas buvo ką tik išėjęs iš kalėjimo, į kaimą grįžti nenorėjo, o mieste neturėjo kur dėtis. Nors buvau mamos lepūnėlis ir akies vyzdys, kaip ji pati sakydavo, kaipmat mane nuvarė nuo sofos, ant kurios dabar kiaurom dienom tysodavo dėdė Egilas. Tačiau, net keista, dėl to ant jo visiškai nepykau. Kaip ir nepykau dėl jo kvailų juokų, kai, pritykinęs iš užnugario, jis surikdavo:
– Ką veikiam, bernužėli? Mokomės? Na, mokykis, mokykis – vis tiek, kaip ir aš, atsidursi kalėjime!
– Egilai, nustok bent sykį, negąsdink vaiko! – bardavosi motina, bet jam tai buvo nė motais.
– O ką veikiam? Knygeles skaitom? Na, skaityk, skaityk – galop vis tiek, kaip ir aš, atsidursi kalėjime!
– Egilai, kiek tau reikia sakyti, – negąsdink vaiko! – motina širdo, o aš tik nervingai kikenau, nes, po teisybei, laukdavau, kada tyliai prasivers virtuvės durys arba man už nugaros sugirgždės grindys, liudydamos, kad artinasi dėdė Egilas. Tai taip jaudino.
Tačiau labiausiai mane glumino jo žvilgsnis. Kartais, drybsodamas ant sofos, jis iš padilbų, primerkęs akis stebėdavo mane. Šitą žvilgsnį iškęsti galėjau labai trumpai. Bet ir nusigręžęs jausdavau, kad jis tebežiūri. Ilgai ir atidžiai.
O paskui vieną naktį, kai mama jau buvo užmigusi... Nuo Egilo atsiradimo ji miegojo virtuvėje ant sudedamosios lovelės, o aš – kambaryje, didelėje mamos lovoje... Kažkas perbraukė delnu man per veidą. Atmerkęs akis, išvydau Egilą, jis sėdėjo ant lovos krašto. Pamatęs, jog pabudau, pirštais stipriai suspaudė man kaklą.
– Na, ką, mažyli, pažaisime berniukų žaidimėlius. – Ir palindo šalia manęs po antklode.
Vis dar laikydamas mano kaklą, jis kita ranka nusmaukė man pižamos kelnes ir iš visų jėgų įgrūdo išangėn pirštą.
– Nesispardyk ir nesugalvok rėkti, mažiau. Truputį paskaudės ir praeis.
Jis buvo teisus. Iš tikrųjų skaudėjo. Ne tik skaudėjo, bet ir žemino. Bet kartu jaudino ir jaudrino. Aš lioviausi spardęsis.
– Šaunuolis mažius! Matysi, tuojau bus gerai, visiškai gerai, – kuždėjo jis tamsoje, dėdamas mano ranką ant savo storo, pritvinkusio pimpalo. Kažkas šilta trykštelėjo ant mano kojos. Jau nebebuvau toks mažas, kad nesuprasčiau, kas tai yra. Pačiam kartais naktį per miegus taip atsitikdavo.
– Na, ką aš sakiau, – sumurmėjo Egilas, pamažu sėsdamasis. – Tik nemanyk kam nors apie tai prasitarti. Galvą nutrauksiu. – O aš nė akimirkos nesuabejojau, kad jis taip ir padarys. Ims ir nutrauks galvą kaip kokią sagą.
Kitą naktį pasikartojo tas pat. Bet visų skaudžiausia buvo trečiąją naktį.
– Neinkšk. Laikykis kaip vyras, – šnypštė motinos brolis man į ausį, kai ašaras tramdydamas unkščiau, dantimis sukandęs pagalvę.
Paskui visa tai kartojosi jau beveik kas naktį, jei tik Egilas tūnodavo namie ir neprisigerdavo tiek, kad nebeturėtų jėgų atsiplėšti nuo sofos. Kartais skaudėdavo, kartais nelabai. Kartais aš jo nekenčiau, kartais ilgėjausi. Motina apie tai, žinoma, nieko nenujautė.
O paskui Egilas naktimis ėmė vis dažniau dingti. Kol staiga pranyko visiškai. Suprantate, jis išnyko net neatsisveikinęs, tarytum visai nė nebūtų buvęs. Ne, jūs to nesuprantate. Matau, kad nesuprantate. Lygiai kaip nesuprantate, koks vienišas aš tada pasijutau.
Po kokios savaitės, sukaupęs drąsą, paklausiau:
– Kur dingo dėdė Egilas, mama? Ar jis kada nors vėl pas mus atvažiuos?
– Ne taip greitai, – trumpai atsakė motina, ir aš sužinojau, kad Egilas vėl pateko į kalėjimą.
Į mane artėja maždaug dvidešimties metų mergaitė raudonais treningais ir balta megzta kepuraite. Bėgiodami mes kartais susitinkame, todėl šypsodamiesi pamojuojame vienas kitam. Tik aš žinau, kur link ji bėga – namo, nes gyvena viename iš devynaukščių, dunksančių tolumoje, o kur bėgu aš, ji nežino.
Kai buvau dvidešimties, motina išdidžiai pasakodavo draugėms:
– Kad jūs žinotumėt, kokia esu laiminga. Kadaise baiminausi, ar tikrai viena, be griežtos vyro rankos pajėgsiu užauginti sūnų. Dabar esu dėl jo visiškai rami. Kol kiti girtauja ir kažkur valkiojasi, ryja narkotikus ar painiojasi su merginomis, jis galvoja, kaip, baigęs čia studijas, tęs mokslus užsienyje.
Laimei, tuokart jau žinojau, kad nesu toks vienintelis pasaulyje. Nepatikėsite, bet mūsų yra daug, daug daugiau, negu jūs manote. Nustebęs patyriau, kad išskyrus tuos tipažus asilo smegenimis, kurie visą gyvenimą tik tai ir daro, kad tarpusavyje matuojasi pimpalus, kone kiekvienas normalus vyras slapčia geidžia atsikąsti šio uždrausto vaisiaus. Jau vien todėl, kad bent paragautų.
Kai pabaigiau studijas Kopenhagos universitete ir man sukako dvidešimt penkeri, o motinai šešiasdešimt, mamulytė galiausiai susiėmė ir uždavė klausimą, kuris, akivaizdu, jau seniai nedavė jai ramybės:
– Ar tau, sūneli, kartais neužteks mokytis? Gal pagaliau metas pradėti galvoti ir apie šeimą, ieškoti kokios malonios mergaitės. Aš nieko nesakyčiau, jeigu ji, į svečius atėjusi, kokį sykį pasiliktų ir truputį ilgiau. – O, tai jau buvo neįtikėtinai drąsus mano mamulės žingsnis... – Nors vyrui dvidešimt penkeri metai dar nieko baisaus, bet pagalvok apie mane.
– O kas tau negerai, mama? – pabandžiau nukreipti pokalbį kita linkme.
– Anūkėlių noriu. Kad tik tu žinotum, kaip noriu anūkėlių. Tokių mažų, mielų bambliukų. Tavęs sūpuoti ir lepinti nebuvo kada – reikėjo eiti, bėgti, dirbti. Dabar laiko į valias, bet nėra ko supti.
Dar po trejų metų aš susipažinau su Ordžiku.
Netrukus man bus keturiasdešimt. O Dieve! Mudu esame kartu jau daugiau kaip dešimt metų, jei, žinoma, atmesime jo palakstymus į šalį, bandant įrodyti savo biseksualumą, ir mano atsakomuosius žygius, kad draugui atkeršyčiau ir atvesčiau į protą. Negaliu pasakyti, kad būčiau jį baisiai apgaudinėjęs. Nors pasitaikydavo. Kad ir tą kartą, kai buvau iki ausų įsikliopinęs tą berniuką iš Rėzeknės. Bet tada gerai pamąsčiau – tie berniukai ateina ir nueina, o Ordžikas lieka. Vis tiek – lieka. Nors mamulei jis nepatiko jau iš pat pradžių.
– Vėl eisi pas tą dručkį? Ko tu su juo veliesi? Toks nusipenėjęs, o kad nesmirdėtų prakaitu, visuomet taip išsikvepinęs, kad net kvapą užima.
Kai man sukako trisdešimt, o jai šešiasdešimt penkeri, mama turbūt pagaliau viską suprato, tačiau vis dar turėjo vilties:
– Gal, vis dėlto, sūneli, tu pagaliau vestum?
– Jei jau taip baisiai nori, reikės pamėginti, – juokais atsikirtau.
– Tu rimtai! – jos veidas nušvito, ir man pasidarė nejauku.
– Ne visiškai.
– Vadinasi, tai teisybė.
– Kas teisybė?
– Kad man niekada nebus lemta auginti anūkėlių.
– Na, kaip čia pasakius, mamyte. Iš dalies tikrai.
– Ir kodėl tu man apie tai pasakai tik dabar?
– Kas būtų pasikeitę, jei būčiau pasakęs anksčiau?
– Tu teisus – niekas. Esi protingas – tai tiesa. Ne veltui studijavai ir čia, ir užsienyje.
Po dvejų metų ji mirė. Aš neverkiau. Veikiau buvau piktas. Tai buvo neteisinga ir negarbinga iš jos pusės, ko mamulei vis dar negaliu atleisti. Ji neturėjo teisės palikti manęs tik todėl, kad negaliu jai parūpinti pulko anūkų.
Lygiai taip pat aš negaliu atleisti Ordžikui, kad jis išmainė mane į kažkokią blondinę Agitą. Tik, priešingai negu dėl motinos, dėl jo galiu verkti nuo ryto ligi vakaro.
Pradeda temti. Visų liūdniausia būna vakarais ir naktimis. Tik tada tikrai galiu pajusti, koks iš tiesų esu vienišas. Kokie mes visi iš tiesų esame vieniši! Tokie vieniši ir savo vienatvėn nugrimzdę, kad nepajėgiame vienas kitam padėti. Kartais man atrodo, kad anaiptol ne Dievas yra sukūręs ir valdo šį pasaulį, bet tik vienatvė. Begalinė ir protu nesuvokiama vienatvė, kuri mus įmetė į gyvenimą, neklausdama, nori jis to, ar nenori.
Pro šalį vėl pravažiuoja autobusas. Tik šiuokart niekas į mane nežiūri. Tegul... Juk ir jie nežino, kur aš bėgu. Bet, galimas daiktas, jie manęs net nepastebi, nes, kaip jau sakiau, ima temti ir pamažu tamsa tirštėja. Ruduo, šiaip ar taip.
Galbūt iš tiesų imti ir nusispjauti. Palikti šitą miesčionišką ir prietarų pilną Latviją. Nuvažiuoti kad ir į Olandiją ir ten vesti. Paskui įsisūnyti kokį mažą berniuką. Geriausia garbanotą, mielą ir judrų negriuką iš Ganos arba Senegalo. Kodėl negriuką? Todėl, kad apie kokius nors išlepintus, civilizacijos sugadintus lepšius negali būti nė kalbos. Užtenka jau tų, kuriuos kasdien susitinku čionai.
Kažkokie maži kretinai laiptinėje netoli mano buto ant sienos išgremžė PEDIKAS.
Vakar rytą kiemsargė, kuri tuo metu šlavė laiptus, rodo į užrašą ir sako:
– Tik pažiūrėkite, ponas, ką tie chuliganai padarė. – Ir žiūri taip, lyg aš dėl to būčiau kaltas.
Ne, Olandija vis dėlto atkrinta. Kartą mudu su Ordžiku jau apsvarstėme tokią galimybę. Tačiau po kelių dienų, išanalizavęs visus už ir prieš, jis pasakė:
– Žinoma, išvažiuodami mes laimėtume. Ir, blaiviai pamąsčius, tai, be abejonės, būtų vienintelis protingas sprendimas. Bet... – Ir kaip tik todėl Ordžiką tebemyliu. – Bet, – pasakė jis, – egzistuoja ir toks iracionalus dalykas kaip jausmai. Jie verčia mane mylėti ne tik šitą žemę, bet ir valstybę, nors ir ką kiti apie ją kalbėtų. Ir lygiai kaip bet kurios kitos meilės – ir šitos protu neįmanoma paaiškinti.
Man neliko nieko kito, kaip pritarti.
Todėl, jeigu tąkart dviese niekur neišvažiavome, vienas nė tiek nepasiryšiu. Be to, priešingai nei Ordžikas, kuris myli tėvynę, nors ir nemoka šios meilės paaiškinti, aš esu Latvijos patriotas. Mano profesija verčia būti patriotu. Tai mano pareiga valstybei, už ką iš jos gaunu pinigus. Labai daug pinigų. Todėl nėra prasmės sukti galvos – niekur aš negaliu išvažiuoti ir nevažiuosiu!
Ties sankryža stovi žmonės. Dega raudona šviesoforo akis. Įsimaišau į minią, tapdamas vienu iš jų. Raudona dega nepaprastai ilgai, nervindama ne tik mane, bet ir visus kitus. Paskui akimirką žybteli geltona, ir šit pagaliau žalia! Vėl išsiveržiu iš minios. Jie ten, man už nugaros, žirgliodami per balas žiūri, kaip aš bėgu tolyn.
Bėgu neskubėdamas ir gracingai. Ir nė vienas iš jų nežino kur. Bet svarbiausia, kad ir pats to nežinau. O po teisybei – tai man visiškai neįdomu. Man visiškai tas pat, kur bėgu. Aš tiesiog... tiesiog bėgu, pamažu pranykdamas vakaro prieblandoje.

J o h n a s   K i n s e l l a   gimė 1963 m. Vakarų Australijoje, Perte. Išleido daugiau nei trisdešimt knygų: novelių, apysakų, pjesių, kritikos, aštuoniolika poezijos rinkinių. Jo kūryba išversta į daugelį kalbų.
J. Kinsella pradėjo leisti literatūrinį žurnalą „Salt" Australijoje, 2009 m. redagavo Australijos poezijos antologiją, kitus poezijos rinkinius. Gyvena Vakarų Australijoje. Save pristato kaip vegetarą ir anarchistą pacifistą. Kūryboje svarbios Australijos kraštovaizdžio, istorijos ir mitų temos, vietinių žmonių gyvenimo patirtis.
                                                                                                                   Vertėja

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

Skęstant kviečiuose

Jie buvo aiškiai
įspėti,
kad žaisti
siloso bokštuose
mirtinai pavojinga.
Paskęsi kviečiuose.
Lėtai. Ir kuo smarkiau
kovosi,
tuo blogiau.
„Išvysi žvitrią žiurkę
sau prieš akis,
ir tada išnyksi."
Tuo savo triūsu
nieko nelaimėsi.
Tai tapo jiems savotišku išbandymu
patirt – kaip greitai paskęstama
be virvės,
kuri padėtų išsikapanoti.
Bet žaidimo įkaršty
ritualai išsimuša iš ritmo,
lyg šokdamas išspręstum
ginčą,
kuris eis pirmas,
ir pamirštum
prisirišti virvę.
Nugrimzdę iki juosmens,
bijodami ir pakrutėti.
Net pagalbos šauksmas
gilyn skandina
grūdus.
Skausmingai sukietėjęs
laikas. Grūdai
šiam smėlio laikrodyje
groteskiškai išbrinkę,
ir cheminis aitrus
kviečių beicuotų kvapas
visus beveik
į priešmirtinį miegą
įvilioja.

Kapo mitas

       I

Pora spalvingų putpelių
laksto po ražieną,
akys
neramiai šaudo,

seka įkandin,
lyg norėdamos pasipuikuoti,
kyla ir leidžias
į nematomas alėjas.

Priėjęs kapą,
atsisuku jų pagauti –

išsilenkiu,
pradalgių sustabdytas.

Kapas it magnetas,
keičiantis polius,
kai priartėja.

       II

Epitafija išmatuota
pagal antkapio dydį,
ar antkapis
pagal epitafiją?

Regis, tai svarbu.
Mirtis tampa taupumo
klausimu – išlaidieji
sureikšmina apeigas, bet ne maldą.

       III

Tolumoj
avys išeina iš druskynų
prie tvenkinio ir suka
zigzagais pavėsio link.

Pilki eukaliptai lenkias,
vėjeliui padvelkus, vidudienio saulė
nuneštų jų antrininkus
kapan ir pripildytų jų urnas.

Žemė išdžiūsta ir byra,
driežas išnyra iš plyšio
ir neria per lauką.
Ar pelenams čia lengva?

       IV

Naujas kapas priglaudęs tris
kartas – suabejoji pirmąsyk
išvydęs. Kaži ar būtų jiems
gyvenime patikę dalintis

kambariu bute bato dėžės dydžio?
Gal šią akimirką tik viena siela ten
gyvena, o kitos tapo putpelėm
ir naršo kviečių ražienas.

Figūros aptvare

Atbudusios vagos,
sklastymai aukštoj žolėj,
varnalėšos pragariškai ado jų kojines
lyg atsivėrusias atmintis.

Lygiagrečiai tvoros – žvaigždiniai kuolai
nužymi gelmę, supintas tinklas
praleidžia šviesą ir vaizdus,
bet laiko galvijus

viduj ar išorėj – nelyg religinę toleranciją.
Leidžias žemyn – kelias upelio link,
rankas įrėmęs į šonus. Genamas
vabzdžių dūzgimo vėjelis

šiurena savo spektaklį
link sausvagės, nužymėtos
šešėlių ir vingių, kreivi eukaliptai,
nuplėštos žievės audinys,

nesantaikos spalvos.
Trapi dangaus mėlynė,
lapija reta, bet atkakli,
nenusakoma jos žaluma.

Jie eina, eidami kuria istoriją.
Ir pėdsakus. Visi tarsi mašinos.
Aptvaras palinksta. Laipsniškas ritualas:
Apeigos. Skerdynės. Apžvalga.

Saitai

              kiekvienas išsiskyrimas yra saitas...
                                          Simon Weil

       I

Yra dienų, kai pasaulis palinksta
po saule, medžiai pajuoduoja
it plonos smilgos, žolės išdega,
ir išdžiūvę balti kakadu
kabo aukštyn kojom, pasmaugti
telegrafų vielose.

       II

Galvoju tik apie troškulį.
Lėtai byrantį smėlį
sunku apibūdint,
reti pašalės medžiai
mažai teikia pavėsio
nuo saulės, kai įveikiam
kraštą ir galutinę ribą
tarp smėlio ir augmenijos.

       III

Visad gyvenau prie jūros,
net požemiuos
man rūpėjo vanduo – kasyklų
potvyniai, lietus tamsiose giriose,
atoslūgių lygis.

       IV

Išvysti vandens paukštį ar gervę,
skrendančią į dykumą, nėra
keista – pastebim ją atskrendančią,
matom išnykstančią, aptariam
tai prie alaus bokalo, ir tiek.

       V

Ir naktys, susitraukusios į vėsius vėjus,
kai smėlis tampa astroliabija žvaigždėms,
kur klaidžiojam krištolo sferų
atspindžiuos, praradę kryptį, ieškodami
vandens gėlių...

Versta iš:
John Kinsella. PERIPHERAL LIGHT:
SELECTED AND NEW POEMS.
Norton, 2003

1.

„Kuo susirgai, tuo ir gydykis“, – toks buvo dažniausiai kartojamas mano tėvo sakinys. Jis kalbėdavo mažai, įprastai tik liepiamaisiais žodžiais arba jaustukais, todėl ši frazė, kaip dabar man atrodo, atspindėjo jo asmenybės esmę, atstojo jį patį. Čia sėdėdama daug galvojau apie tėvą. Keisti buvo mūsų santykiai. Esu tikra, kad niekados nebuvome apsikabinę, jis tėviškai neplekšnojo man per petį ir nespaudė rankos. Nė nekalbu apie tėvišką bučinį į kaktą. Net vaikystėje. Net nesu tikra, ar, kai buvau visai maža, jis mane pakeldavo iš lopšio. Dvidešimt ketveri mano gyvenimo metai prabėgo be tėviškų prisilietimų. Net prasilenkdami buto koridoriuje mes nesusiliesdavome. Dabar manau, kad to vengdavome abu. Mes su tėvu buvome panašūs, tačiau tikriausiai kaip tik šis panašumas tarp mūsų pastatė neperžengiamą sieną.
Toks pat jis buvo ir su motina. Niekad nemačiau, kad jie liestų vienas kitą. Jokių bučinių, jokių apsikabinimų, jokio prisilietimo prasilenkiant koridoriuje. Bet juk kažkada jie lietė vienas kitą, turėjo liesti.
– Juk atsiradau aš, – nejučia garsiai pasakiau ir nusišypsojau. Pradėjau kalbėtis su savimi balsu. Ir tai manęs nestebino.
Taigi mano tėvas kartodavo, kad reikia gydytis tuo, kuo susirgai. Tikiu, jei būtume nevengę prisilietimų, tikriausiai dabar mokėčiau plaukti ir nebijočiau vandens. Jis būtų nuplukdęs mane į ežero vidurį ir išmetęs iš valties. Ir aš nebūčiau nuskendusi. Būčiau išmokusi plaukti. Tačiau plaukti vis dar nemokėjau, o tėvo nebebuvo. Iki šiol skeptiškai vertinau į jo mėgstamą frazę. Pykdavau ant tų, kurie sakydavo, kad plaukti išmoksi tik įmestas į ežero vidurį. Tačiau visas pyktis ir netikėjimas dingo pamažu, taip pamažu, kaip dingo ir viena didžiausių mano baimių – tamsos. Nežinau, iš kur ji atsirado. Universitete psichologijos dėstytojas minėjo, kad vos gimęs vaikas nebijo tamsos, ši baimė nėra įgimta. Tačiau kiek save prisimenu, tamsos aš bijojau. Vaikystėje miegodavau tik prie atvirų durų, pro kurias kambarin iš koridoriaus skverbdavosi šviesa. Į tamsų kambarį neidavau, tiesiog neįstengdavau prisiversti žengti tamsios angos link, pakelti rankos – jungtukas buvo prie pat durų – ir įjungti šviesos. Pamenu, kartą vakare tėvai liepė kažin ką atnešti iš kambario. Jame buvo tamsu. Grįžusi sumurmėjau, kad negaliu ten įeiti, tegu jie uždega šviesą. Buvau apšaukta ir man liepė negrįžti, kol neatnešiu to daikto. Prisimenu tik ilgą spoksojimą į juodą skylę. Nežinau, kiek laiko prastovėjau atsirėmusi į koridoriaus sieną ir žiūrėdama į tą juodumą. Žinau tik tiek, kad dėl tamsos jie ant manęs daugiau niekada nerėkė.
Jau vėliau, būdama paauglė, pamačiau siaubo filmo anonsą, kuriame sakė: bijok ne tamsos, o to, kas slypi joje. Tuomet supratau, kad čia yra mano baimės priežastis. Tamsoje kažkas buvo. Aš nieko nemačiau, tik jaučiau, žinojau, kad ten kažkas tūno. To kažko bijojau iki šiol. Kol neprivertė aklinoje tamsoje leisti dienų dienas. Šią istoriją išgirdęs mano tėvas, tardamas mėgstamiausią savo frazę, tikriausiai šypsotųsi. Ir didžiuotųsi. Ne tiek manimi, kiek savimi. Kad buvo teisus.
Mąstant apie tėvą, už sandėliuko durų pasigirdo žingsniai. Žinojau, kas ateina. Jau atpažindavau jo žingsnius. Netrukus pro durų apačią prasiskverbė gelsva žibintuvėlio šviesa. Pasigirdo spynos trakštelėjimas. Prisimerkiau, nes net ir tokia silpna šviesa skaudino akis. Jis įėjo ir už savęs vėl užvėrė duris. Šviesą nukreipė į šoninę sieną. Vengė šviesti man į veidą, tačiau kartu nenorėjo, kad jį matyčiau. Kaip ir kaskart, regėjau tik jo siluetą. Jis turėjo būti tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties. Šiek tiek už mane stambesnis, bet nestoras. Nors, tiesa, jau turėjo pilvuką, dar ne pilvą, tačiau virš diržo jau šiek tiek pūpsojo. Tai pajutau, kai vienintelį kartą palietė mane sąmoningą. Apie pirmąjį mūsų susilietimą nekalbu, jo beveik neprisimenu. Kiek galiu spėti, jis keliais centimetrais už mane aukštesnis. Bet to negaliu tvirtinti, nes niekad šalia jo nestovėjau. Trumpai kirptais plaukais, jų spalvos pasakyti taip pat negalėjau. Įsivaizdavau, kad jis žilstelėjęs, taip lengvai, gal tik ties smilkiniais. Vaizduotėje buvau susikūrusi ne vieną jo portretą. Tiksliau, jo portretą vaizduotėje nuolat keičiau. Pirmosiomis dienomis atrodė, kad man žūtbūt reikia žinoti, koks jis. Žinoti taip, kad net iš giliausio miego pažadinta galėčiau jį apibūdinti. Žinojau, kad kai iš čia ištrūksiu, kai mane ras, išgelbės ar pabėgsiu, turėsiu jį apibūdinti policijos dailininkui, jis nupieš kuo tikriausią jo portretą ir tada Pagrobėją bus lengva sugauti. Žiūrėjau daug serialų. Viskas buvo paprasta, tereikėjo įsiminti bruožus. Tik jokių bruožų niekad nemačiau. Bėgant laikui šis portretas mano vaizduotėje nuolat keitėsi. Iš žiauraus žemakakčio kresno senio jis virto stipriu nuožmiu mėlynakiu, vėliau jo kakta vis aukštėjo, vienu metu maniausi jį esant kiek pliktelėjusį, tačiau plaukų tankumas grįžo, tik jie įgavo lengvą šarmos atspalvį, jį jau minėjau. Ir įsivaizdavau jį rudaakį. Gilios rudos akys, virš jų juodi, bet irgi kiek žilstelėję antakiai. Ir aštrūs skruostikauliai. Ir siauros lūpos, apatinė kiek platesnė.
Mes mažai kalbėjomės, bet manau, kad pažinčiau jo balsą. Todėl vilties dar buvo. Jei policija surinktų krūvą nusikaltėlių, iš visų jų atpažinčiau savojo balsą. Štai ir dabar prie kampe stovinčio stalo jis kažką šiureno, matyt, atnešė maisto, tada trumpam stabtelėjo ir neatsisukęs kreipėsi į mane:
– Šiandien neturėjau laiko.
Priėjo ir ištiesė man kažką suvyniotą į popierių ir foliją. Užuodžiau kumpį. Pirmosiomis dienomis jis manęs visai nemaitino. Buvau surištomis rankomis, o jos buvo prie kažko primazgytos, vėliau sužinojau, kad tai vamzdis, matyt, kanalizacijos. Mano kojas taip pat veržė virvė. Jis nusileisdavo į rūsį, į sandėliuką, atsisėsdavo ant kėdės, stovinčios prie durų, ir tiesiog į mane žiūrėdavo. Žibintuvėlio šviesą nukreipdavo tiesiai į mane, todėl negalėjau jo matyti, vien šviesos šaltinį, kuris rėždavo prie tamsos pripratusias akis, todėl tekdavo užsimerkti. Mano burna buvo užrišta, dantimis ir lūpomis galėjau nusmaukti tą skudurą, tačiau to nedariau, nežinau kodėl. Tai sugalvojau tik dabar, kai skuduro neliko. Gal bijojau, gal tiesiog nešovė į galvą, o gal jaučiau, kad jis tuoj pat ir skaudžiai būtų užtemptas atgal. Bet jis manęs niekad nemušė, neskaudino. Kaip jau minėjau, mane palietęs buvo tik du kartus – kai atvilko į šitą vietą ir kai į rūsį atėjo dar kažkas.
Niekad jam nesipriešinau, niekad nerėkiau, nesidraskiau, nebandžiau atsirišti, klykti ar blaškytis. Nepuoliau jo užgaulioti ar maldauti paleisti, kai jis nuėmė skudurą nuo burnos. Nesimuisčiau ir nesimušiau, kai jis atrišo man rankas ir antrankiais prirakino tik vieną. Nesispardžiau, kai atrišo kojas. Nesiekiau jo, kai eidavo pro šalį, neatstūmiau jo atnešto vandens ir maisto. Gal todėl jis ėmė manimi pasitikėti ir nebenukreipdavo šviesos tiesiai į akis. Gal todėl leido bent šešėlyje žvelgti į jį.
Paėmiau sumuštinį ir atvyniojau popierių. Tai buvo šlykštus maistas, žinojau, kad jį perka parduotuvėje anapus gatvės. Taip, aš jau supratau, kad jis manęs toli nenunešė nuo namų. Žinojau, kur esu. Tai buvo didelis juodas namas, stovintis už daugiaaukščių, netoli upės. Eidama pasivaikščioti dažnai pro jį prasukdavau. Jis buvo keistas jau vien dėl to, kad atrodė apgriuvęs, tačiau kartu ir aplipdytas balkonėliais, prieangiais, laipteliais ir bokšteliais – niekad neskaičiavau, kiek čia aukštų. Turėjo būti du, tačiau atrodė, kad jų yra daugiau – su visomis palėpėmis, cokoliniu aukštu ir, kaip dabar sužinojau, po juo esančiu rūsiu, gal net dviejų aukštų rūsiu, nes niekada negirdėjau gatvės triukšmo. Iš pradžių maniau, kad šiame name gyvena vien žmonės, kuriuos dieną matydavau sėdinčius tarp upės ir šiukšlių konteinerių, prie kurių šis būrys kartais snausdavo, gerdavo, klausydavosi muzikos iš didelio seno magnetofono. Tačiau geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad antrasis namo aukštas ir dalis, matoma nuo upės, gana tvarkingi, sudėti plastikiniai langai, toje pusėje net stogas pakeistas. Neįsivaizduoju, kiek čia buvo butų ir kiek žmonių čia gyveno. Tačiau viena žinau gerai – rūsiu šie žmonės nesinaudojo. Jis tapo mano namais.
Kramtydama sumuštinį svarsčiau, kaip užmegzti kalbą. Pagrobėjas nebuvo kalbus, tačiau norėjau bendrauti. Dabar, kai pajutau, kad atsikračiau tamsos baimės, kai suvokiau, kad juodumoje niekas netūno, jaučiau palengvėjimą ir netgi šiokį tokį dėkingumą. Norėjau su juo pasikalbėti. Jaučiausi drąsesnė – praleidau čia nemažai laiko, o jis manęs neskriaudė. Ir buvau gyva.
– Ar jau šąla? – atsargiai paklausiau.
– Dar ne.
P. sujudėjo kėdėje, pamaniau, kad jaučiasi nepatogiai dėl šio pokalbio, todėl kurį laiką tyliai kramčiau. Nenorėjau jo išbaidyti, nenorėjau, kad išeitų. Vienatvė ėmė slėgti. Anksčiau drebėdavau ir trokšte trokšdavau likti viena, tačiau dabar vienuma... liūdino.
– Kuri šiandien diena?
P. dar kartą pasimuistė ir pakilo nuo kėdės, paėmė pamazgų kibirą, stovėjusį netoli manęs, ir išėjo. Šviesos ruoželis durų apačioje dingo, koridoriaus gale trinktelėjo rūsio durys.
Lėtai baigiau valgyti – skubėti nebuvo kur. Iš folijos ėmiau formuoti rutuliuką, jo šiurkštus paviršius dirgino odą.

2.

Nuostabu, kaip žmogus gali prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Kai tik čia atsidūriau, galvoje sukosi tik mintis, kiek man liko, ką jis, P., man darys. Bijojau bet kokio krepštelėjimo ir kartu norėjau, kad viskas baigtųsi. Bijojau mirti. Bet jeigu mirti reikės, geriau greičiau, geriau nesikankinti, geriau nebūti kankinamai. Kai P. pirmąkart įėjo ir atsisėdo ant tos kėdės, bijojau net kvėpuoti, krūpčiojau nuo kiekvieno jo judesio ar garsesnio kvėptelėjimo. Bijojau, kad jis mane palies. Nemėgau būti liečiama. Net savo Tomo, su kuriuo gyvenau, kaip dabar žinau, gretimame name. Todėl užvis labiausiai bijojau, kad P. mane lies. Pirmasis mūsų susitikimas praėjo tylomis, jis laikėsi atokiai. Atnešė kibirą, pastatė netoliese. Tada nesupratau, kam jis skirtas, galvoje blaškėsi įvairios mintys, daugiausia šiurpiausios – jis dės ten mano kūno dalis. Neįsivaizdavau, kam daugiau mane grobti. Kam grobti eilinę merginą ir uždaryti ją rūsyje. Nebent esi žudikas maniakas, kuris su pasimėgavimu pjausto ją į gabalus ir krauna į aliumininį kibirą. Po kurio laiko supratau, kam tas kibiras. Kai po trečio jo apsilankymo užsinorėjau į tualetą. Norėjau gerti, norėjau šlapintis, tačiau tik ne tokiomis sąlygomis. Jis atnešė man vandens, pusės litro buteliuką. Gazuoto. Atsuko jį, išgirdau šnypštimą. Tačiau gerti atsisakiau, nusisukau, kai prikišo jį prie lūpų. Kaipgi galėjau gerti, jei nenorėjau prisišlapinti į kelnes? Dabar šios mintys atrodo juokingos. Teko prisiversti. Teko šlapintis į kibirą, girdėti tą siaubingą garsą tyliame rūsyje. Teko išmokti nusisukti, kai jis paimdavo kibirą ir išnešdavo jį laukan. Teko nesivalyti dantų ir nesiprausti. Priprasti prie savo baimės ir prakaito kvapo.
Kai prie jo taip pripratau, kad nesibodėjau nuosavo šlapimo ir išmatų kibire šalimais, supratau, kad nebeturiu ko bijoti. Jis manęs nekapos ir nedės į tą kibirą. Jis manęs nelies. Blogiausia, ką gali padaryt, tai išeiti ir palikti mane vieną. Todėl ne kartą bandžiau užmegzti kalbą, ir kuo toliau, tuo labiau mano monologas darėsi dialogiškesnis. O šis dialogas ir mūsų bendravimas – keistesnis.
Vieną kartą paklausiau, ar matė Tomą.
– Aš nežinau, kaip jis atrodo. Į namą juk daug kas vaikšto. Nesu tavęs matęs anksčiau. Nežinojau, kad čia gyveni, – tikriausiai tai buvo daugiausia žodžių, kuriuos vienu atsikvėpimu yra pasakęs.
– Ar galėtum pas jį... nueiti?
Rūsyje stojo tyla, bet galėjau prisiekti, kad šešėlyje esantis jo veidas trumpam susiraukė – mąstė. O tada nušvito – jis susidomėjo. Dabar manau, kad P. nebuvo nusprendęs, ką man darys. Tikriausiai jis veikė spontaniškai. Tikriausiai neturėjo plano. Ir tikriausiai jam pabodo apsilankymų monotonija, maisto ir kibirų nešiojimas. Todėl pasakiau jam namo laukujų durų kodą, aukšto kodą, buto numerį. Ir jis nuėjo. Jis nuėjo ir paskambino į mano buto duris.
Kuo aiškiausiai įsivaizdavau.
P. užkopė laiptais be jokios baimės ar nerimo. Rado praviras laiptinės duris. Jis paspaudė 54 buto durų skambutį. Trakštelėjo spyna, durys atsidarė, tarpduryje stovėjo jaunas tamsiaplaukis, vilkintis marškinėlius su kengūra ir užrašu „Australia“ (padovanojau juos per praeitas Kalėdas), laba diena, pasakė Tomas, laba diena, atsakė P., atėjau patikrinti dujų skaitiklio. Tomas, žinoma, nepaprašė parodyti pažymėjimo. P. įėjo į mūsų vieno kambario butą, stabtelėjo prieškambaryje – gal man nusiauti batus? Ne ne, viskas gerai, prašom čia, skaitiklis virtuvėje. Jiems keičiantis frazėmis, P. spėjo apžvelgti kambarį – nedidukas, su lova prie vienos sienos ir stalu priešais langą. Kompiuterio ekrane žybsėjo sustabdytas žaidimas, kažkas iš šaudymų serijos, gal karas, gal drakono žudymas, nežinau, nemėgau kompiuterinių žaidimų, todėl prie manęs jis nežaisdavo. P. nuėjo į virtuvę, kriauklėje išvydo neplautus indus, ant orkaitės – prikepusią keptuvę, joje mėtėsi mėsgalys. Iš už dujų skaitiklio išlindo tarakonas, nubėgo palei spintelės kraštą, tada kriauklės krašteliu, kol dingo už šiukšlių kibiro. Mes kovojome su tarakonais, dabar matau, kad kovojau tik aš. Mano butas nebebuvo mano. Koks mažas butas, nusišypsojo P., nusirašydamas skaitiklio rodmenis. Tinkamas vienam, atsakė Tomas. Prie durų nebebuvo mano batelių, aš paklausiau P., ar juos matė. Ten nekabėjo ir mano striukės. P. nematė, ar prie veidrodžio buvo mano kosmetikos, aš manau, kad nebe. Mūsų butas jau buvo jo butas. Mes nebuvome pati meiliausia pora. Tiesą sakant, prieš man atsiduriant čia, mūsų santykiai buvo pašliję, jau keletą mėnesių nesimylėjom, darbo grafikai nesutapo, todėl ir rečiau susitikdavome. Maniau, kad reikėtų dėti tašką ir keliauti tolyn, bet buvau tokia baili ir neryžtinga – aš nežinojau, kaip gyventi vienai, nenorėjai keisti vietos, man patiko butas, patiko rajonas, man patiko nieko nekeisti. Todėl tylėjau. Iš studentų bendrabučio krausčiausi gyventi su juo. Niekados negyvenau viena. Iki šio sandėliuko. Išties tinkamas butas vienišiui, atsakė P. Ar viskas gerai? pasidomėjo Tomas, žvelgdamas į skaitiklį. O taip, viskas gerai, duomenis turiu, atsiprašau už sutrukdymą. Viso gero. P. išėjo. Atėjo pas mane, atsisėdo ant kėdės ir visa tai papasakojo.
Aš ir nesitikėjau, kad Tomas rausis dėl manęs plaukus, nešios gedulą ar lakstys po miestą ir ant stulpų, stotelėse kabins mano nuotraukas.
– Ar kas nors išvis kabina mieste mano nuotraukas?
P. papurtė galvą.
– Kurį laiką buvo delfyje.
Įsivaizduoju šio straipsnio komentarus: pardavė į užsienį, pabėgo su meilužiu, guli Neries dugne. Kasdien dingsta daugybė žmonių ir tik kai kurie susilaukia nuosavo straipsnio internete. Dažniausiai vaikai. Arba jaunos merginos, išėjusios į parduotuvę nusipirkti šokolado ir niekada negrįžusios.

3.

– Kiek valandų?
– Be dvidešimt dešimt. O ką?
– Dar spėsiu į parduotuvę, – atsakiau jau iš prieškambario ir įsispyriau į batus.
– Ko tau ten?
– Noriu šokolado.
– Paimk man kolos skardinę.
– Gerai, iki.
Užtrenkiau duris, keturis kartus pasukau raktą ir nulėkiau laiptais žemyn. Dar nebuvo visai sutemę. Tik lempa prie laukujų durų neveikė jau kelintą savaitę, o netoliese augantys aukšti ir seni kaštonai užstojo gatvės žibintus, todėl prie namo buvo tamsu. Turbūt todėl niekas nepastebėjo, niekas nematė, kaip prie sienos stovėjęs vyras staiga griebė pro šoną lekiančią merginą, ši nė nesuprato, kas atsitiko, kai ant veido pajuto skudurą, o nosyje ir gerklėje – keistą kvapą. Netekau sąmonės. Nežinau, kaip jis mane nusinešė. Nežinau kodėl. Kai pabudau, aplink buvo tamsu. Buvau viena. Pykino. Šalta. Buvo birželis, į parduotuvę išlėkiau vilkėdama marškinėlius trumpomis rankovėmis ir ploną megztuką. Telefoną palikau namuose – juk tik iki parduotuvės. Piniginė buvo kišenėje.

4.

Sulaukusi penkiolikos, vasarą keletą savaičių praleidau stovykloje. Ten buvo ir mergina, mokėjusi burti kortomis ar bent jau taip sakiusi. Ji išdėliojo man kortas, nepamenu nei ką sakė apie mano praeitį, nei ką apie dabartį (kad įtikintų būrimo tikrumu), tačiau iki šiol prisimenu, ką sakė apie ateitį: „Tavo gyvenime bus trys svarbūs vyrai.“ Iki šiol svarsčiau, koks tas trejetas. Pirmasis, be jokių abejonių, yra mano tėvas. Žmogus, su kuriuo vargiai apsikeičiau keliomis šykščiomis frazėmis, jokio asmeniško pokalbio, tačiau vis vien visame pasaulyje man artimiausias. Dabar suprantu, kad trečiasis yra jis – mano Pagrobėjas. O kas buvo antrasis? Ilgą laiką maniau, kad tai vaikinas, su kuriuo gyvenau. Mano būsimas vyras. Tomas. Tačiau sėdėdama tamsoje turėjau daugybę laiko galvoti ir prisiminti. Ir vienu metu, kai gulėjau ant priplėkusio čiužinio ir pirštu vedžiojau palei siūlę, prisiminiau Roką. Vyrą, su kuriuo susipažinau internete, pokalbių svetainėje. Man buvo septyniolika, o jam – dvidešimt septyneri. Greit susidraugavome. Nakvojau jo dviejų kambarių bute, sename prieškario name: lubos labai aukštos, tokios pat aukštos ir siauros durys, langai seni, dvigubais stiklais, grindys medinės ir girgždančios, tualeto duryse vietoje rankenos žiojėjo skylė. Pamenu pačią pirmąją nakvynę. Tuomet draugavau su vaikinu iš Kauno, o pati gyvenau kaime. Atvykdavau į miestą ryte, išvykdavau vakare, kol vieną kartą Rokas pasiūlė pas jį likti nakčiai. Mano tylieji tėvai man viską leisdavo. Aš dažniausiai nieko nenorėdavau. Į jo butą grįžome vėlų vakarą, Rokas iškepė kiaušinienės. Tikiuosi, tu nieko prieš valgyti iš vienos lėkštės, ne kiek paklausė, o pasakė jis, atnešdamas tik vieną, labai tingiu plauti, pridūrė ir padavė man šakutę. Buvo vėsu, kojas apsiklojome vienu pledu ir sėdėjome dideliame kambaryje be proto aukštomis lubomis, pro pravertą langą kartkartėmis įsiverždavo pravažiuojančio automobilio ūžimas, nors šiaip buvo tylu tylu. Mūsų šonai vos vos lietėsi, ir galiu prisiekti – tai buvo intymiausias vakaras mano gyvenime.
Rokas jautėsi nelaimingas. Tokia buvo mano aplinka. Vien nelaimingi, vieniši ir nelaimingi žmonės. Tą vakarą aš sėdėjau ant siauros medinės palangės, nepatogu, bet naktinis miestas ir nelaimingas miesto vyras mane užbūrė. Lėtai rūkiau, net nerūkiau, cigaretė tiesiog smilko, o jis sėdėjo prie kompiuterio, mėtė nuorūkas į ant stalo stovintį stiklainį, jo kojinėje bolavo skylė, o iš kolonėlių sklido lėta „Burzum“ muzika. Tada staiga jis perjungė dainą, kolonėlės ėmė plyšauti ne tau, Martynai, mėlynas dangus, ne tau, berneli, rožėm klotas kelias. Rokas buvo Martynas.
Nakvojau pas jį dar keletą kartų. Atsimenu paskutinį. Mes valgėm keptas bulves – jau iš dviejų lėkščių. Sėdėjome jau kitame kambaryje – tame, kur jis miega. Ant sofos, ant kurios jis miega. Apsikloję antklode, po kuria jis miega. Fone niurnėjo televizorius, Rokas buvo tylus. Jo kambario kampe stovėjo nemažas balta paklode apgaubtas daiktas. Kas čia, paklausiau, eglutė, atsakė jis, niekaip neprisiruošiau jos nupuošti, todėl tik užmečiau paklodę. Buvo ruduo. Jis pasakė, kad jau metas miegoti. Nenorėjau išeiti, tačiau jis išlydėjo mane į kitą kambarį. Prašiau, kad bent neuždarytų durų – man buvo baugu šiame aukštame tamsiame kambaryje, nors pro langus smelkėsi blanki miesto šviesa. Bet jis neleido palikti jų pravirų. Nekelk man pagundų, nusišypsojo, girdėjau tik jo balsą tamsoje, bet žinojau, kad šypsosi. Svetimuose namuose visada miegu su rūbais. Tačiau šįkart norėjau juos nusimesti. Ryte jis mane išlydėjo.
Su Roku dažniausiai tylėdavome. Kaip ir su tėvu. Kartą buvau likusi viena Kaune brolio bute nakčiai. Brolis jau studijavo Kaune, savaitgaliais grįždavo į kaimą – taip prasilenkdavome. Taigi sėdėjau tame pustuščiame studentiškame kambaryje kažkur Šilainiuose, pro lubas veržėsi mušamos moters klyksmai ir vyro keiksmai, o aš paskambinau Rokui ir paprašiau atvažiuoti. Jis atvyko po kokios valandos, nešinas raudonojo vyno buteliu. Sėdėjome ant svetimo buto grindų ir gėrėme vyną iš butelio. Saulė nusileido, šviesos nedegėme, sėdėjome miesto prieblandoje. Žiūrėjau į jį, atrėmusį nugarą į spintą. Jis kalbėjo, kaip norėčiau viską pradėti iš naujo, viską mesti, gal išvažiuoti, o gal mirti, bet norėčiau, kad viskas baigtųsi. Žinojau, kad niekuo negaliu jam padėti. Abu nutilome, butelis baigėsi, norėjau atsisėsti greta, bet nepajudėjau. Galiausiai jis pasakė eisiąs, kur tu eisi, juk troleibusai jau nevažiuoja. Eisiu, atsakė, ir pareisiu. O gal pasiliksi? Nepasiliksiu.
Dabar spėlioju, kodėl jis su manim nepermiegojo. Rokas nuolat kalbėjo apie seksą. Man, septyniolikmetei paauglei, jis pasakojo, kaip tai natūralu ir kaip to nesupranta jo penkiolikmetės merginos mama. Kažin ar būčiau ką nors pakeitusi jo gyvenime. Bet jis turbūt galėjo pakeisti manąjį.
Paskutinį kartą jį mačiau Karo muziejaus sodelyje. Buvau ką tik išsiskyrusi su vaikinu. Rokas atrodė kažkoks kitoks, pasikeitęs, persimainęs. Pasikirpęs plaukus, kažkoks lėtas, kalbėjo nenoromis, kartu praleidome gal tik pusvalandį. Pasakojo, kaip nusprendė išeiti į kariuomenę, tikėdamasis, kad disciplina privers jį susiimti. Jis tikrai troško į kariuomenę, mačiau tai. Tačiau, perėjęs visus testus, suklupo ties psichologiniu. Pasakojo, kaip išmoko pergudrauti tą testą, kaip domėjosi, tačiau randai ant rankų užvėrė šią permainų galimybę. Pasakė tikriausiai išvažiuojąs į Vokietiją pas tėvą. Žinojau, kad tėvo jis nekenčia. Ir jis nuėjo. Mano antrasis vyras. Jei dabar jį sutikčiau, tikriausiai neišdrįsčiau paklausti, bet, sėdėdama šitame tamsiame rūsyje, pašnibždomis kartojau: kodėl manęs nepalietei, kodėl tą naktį neatėjai, kodėl manęs nepalietei...

5.

Galvojau, kodėl mano dingimo atvejis buvo vienas tų, kurie sulaukia atgarsio žiniasklaidoje. P. užsiminė matęs straipsnį delfyje, bet gal jų buvo ir daugiau. Bandžiau įsivaizduoti, kaip galėjo skambėti manosios antraštės, kas galėjo būti rašoma straipsniuose, kokie žmonės apie mane kalbėjo. Neturėjau daug draugų, o ir tie patys vargu ar kalbėtų su žurnalistais. Tomas – juo labiau. Tikriausiai kalbėtų tie, su kuriais esu bendravusi mažiausiai ir kurie mažiausiai manęs pasigedo. Pavyzdžiui, klasiokai ar grupiokai. Pasakotų, kokia rami buvau, kaip tikrai negalėjau pabėgti, kaip nesėsdavau į nepažįstamųjų automobilius. O tai nėra tiesa, nes mokykliniais metais nemažai keliavau autostopu ir viena – tiesą sakant, dabar šypteliu prisiminusi, kaip dauguma, išgirdę, kad tranzuoju viena, išpūsdavo akis ir klausdavo, ar nebijau. Ar bijojau? Nė kartelio. Neišsigandau net tada, kai krovininio automobilio vairuotojas pasiūlė su juo permiegoti už pinigus. Visiems atsakydavau jei taip visko bijosi, nebegalėsi net į laiptinę išeit. Į laiptinę. Nebijojau. Šie mažiausiai mane pažįstantys žmonės dievagotųsi, kad nestabtelėjau pasikalbėti su jokiu nepažįstamuoju, niekam nerodžiau kelio, paprašiusiam parūkyt negailėjau cigarečių. Galiausiai turbūt pasakotų, kad buvau stipri ir apsiginti nuo vieno užpuoliko galėjau, tikriausiai mane užpuolė bent keli ir pardavė. Kam žudyti mieste sutiktą merginą. Pardavė, tvirtintų jie visi, garantuotai pardavė.
Tačiau įdomiausia buvo, kada manęs pasigedo. Po kiek laiko Tomas pastebėjo, kad negrįžtu, kada paskambino mano mamai, o kada – policijai. Kam pirmiau. Nenoriu galvoti apie mamą. Apie ją negalvosiu.

6.

P. į mano sandėliuką užeidavo nereguliariai. Kartais kelis kartus per dieną, o kartais nesirodydavo kelias dienas iš eilės. Nebadavau, bet gerai jis manęs nemaitino, po kurio laiko pastebėjau, kad riešai gerokai suplonėję. Jei taip ir toliau, iš antrankių mano riešas tiesiog išsiners. Gal tai galėjo mane išgelbėti?.. Gal reikėjo nevalgyti ir to maisto, kurį jis man nešė, gal reikėjo badauti ir laukti, kol sulysiu tiek, kad tiesiog išsinersiu iš spąstų, pralįsiu pro durų tarpą ir galėsiu iš čia išslinkti. Bet kol kas ranka buvo tvirtai prirakinta, džiaugiausi tuo, kad vamzdis ėjo ne horizontaliai, o vertikaliai, todėl galėdavau atsistoti ir pramankštinti kojas. Tačiau kai P. užeidavo, turėdavau sėdėti, turėjau būti žemiau už jį, žiūrėti iš apačios.
Kartą jam pasakiau, kad rūsyje yra pelių ir jos mane gąsdina. P. nieko neatsakė, tačiau kitą dieną atnešė katiną. Tiesiog įmetė jį pro duris, pats neužsuko. Jaučiau, kad gyvūnas išsigandęs, atrodė, kad jis išsigandęs labiau nei aš, atsidūrusi čia pirmąją dieną. Ėmiau tyliai kalbinti katiną, kviestis jį – nežinau, kiek laiko nebuvau lietusi gyvo padaro. Tačiau katinas prie manęs taip ir nepriėjo. Po kurio laiko jis įsidrąsino, girdėjau, kaip tyliai laipioja ant kažkokių kampe sukrautų rakandų. Dar vėliau katinas išalko. Ir ėmė medžioti. Kramtomų kaulų traškesys aidėjo labai garsiai.
– Išsinešk katiną... – paprašiau, kai atėjęs P. sėdėjo savo įprastoje vietoje.
– Kodėl? Pelės.
– Geriau pelės nei tas garsas, kai jis traiško jų galvas.

7.

Nežinau, ar jis norėjo mane kankinti, ar būti malonus. P. pradėjo telefonu filmuoti lauką ir man rodyti. Iš pradžių tai buvo paprasti šio rajono vaizdai – upė, žvejai prie upės, paskui jis ėjo arčiau namų – parodė prie namo, kurio belangiame rūsyje tūnojau, žaidžiančius vaikus, netoliese saulėkaitoje besivartančius katinus, iš šių filmukų galėjau suprasti, kad vasara eina į pabaigą. Žiūrėjau į pienių pūkus pievoje ir šilčiau susisupau į man atneštą megztinį – rūsyje buvo šalta ir drėgna. Nežinau, kodėl jis nufilmavo į namą įeinantį Tomą, kodėl nufilmavo, kaip Tomas išlipa iš savo „Mazdos“ su Kostu, geru draugu, kodėl nufilmavo jų veidus, kodėl man tai rodė. Pasaulis sukosi kaip sukęsis, vaikai lakstė kieme, katinai vartėsi pievoje, o Tomas gyveno toliau. O ką jam reikėjo daryti, klausiau savęs. Vilkėti juodai ir nuolat braukti ašaras? Lakstyti su mano nuotrauka ant priekinio automobilio stiklo? Tik pamačiusi jo veidą supratau, kad dėl mano dingimo pirmiausiai kaltintas jis. Kas patikės, kad išlėkiau palikusi namuose telefoną ir nebegrįžau, kas patikės, kad jis nieko apie tai nežino?.. Tikriausiai patikėjo, bet dabar man atrodė, jog per daug jėgų jis turėjo atiduoti įrodinėdamas, kad ne jis mane pradangino. Jėgų rūpintis dėl manęs neliko.
Rodydamas šiuos vaizdo įrašus P. mane įdėmiai stebėjo, jaučiau įbestą jo žvilgsnį. Tačiau nei vienu veido raumenėliu neišsidaviau, ką galvoju ar kaip jaučiuosi. Nuo pat pirmosios dienos neparodžiau jokių emocijų (ar bent maniau neparodžiusi). Gal tai ir stabdė P. nuo bet kokių tolesnių veiksmų. Gal dėl to neturėjo jokio preteksto manęs liesti. Dabar galiu tik spėlioti.
Prisimindama pirmus du savo gyvenimo vyrus – tėvą ir Roką – galvojau ir apie trečiąjį. Nebandžiau įsivaizduoti, kodėl jis išsirinko mane, ar buvo viską suplanavęs, ar mane sekė, o gal griebė bet kurią pasitaikiusią. Buvau girdėjusi apie tai, kad kartais aukos įsimyli savo skriaudėjus, juos gina, nesijaučiau tokia, jo negailėjau ir nemylėjau, tiesiog galvojau, kad P. tikriausiai labai vienišas žmogus. Galbūt jis turi šeimą, gal namuose jo laukia žmona ir vaikai, gal turi žiurkėną ar šunį, tačiau vis vien jaučiasi toks vienišas, kad jam reikia už jį vienišesnio žmogaus. Aš buvau tokia. Jis turėjo mane – bet kada galėjo čia užeiti, atsisėsti ir į mane žiūrėti. Jis galėjo man daryti bet ką, bet norėjo tiesiog sėdėti tame pačiame kambaryje. O ką turėjau aš? Iki čia atsidurdama neturėjau nieko. Už kelių šimtų kilometrų likusią šeimą, su kuria susisiekdavau tik kas keletą mėnesių, tame pačiame bute gyvenantį Tomą, su kuriuo mūsų jau niekas nesiejo, tik lietėme tuos pačius daiktus ir kvėpavome tuo pačiu oru. Atsidūrusi čia po truputį pradėjau turėti save. Niekados, net likusi bute viena, nelikdavau su savimi. Negalėjau pakęsti tylos, sėdėjimo be darbo, todėl nuolatos ką nors veikiau: skaičiau, mezgiau, klausiausi muzikos, žiūrėjau filmus, neatsitraukdama peržiūrėjau ne vieną keliolikos sezonų serialą. O čia nebeturėjau jokių pabėgimo būdų, tik tamsą ir tylą, tik čiužinį, prirakintą ranką, retus P. vizitus, kurių metu nedarėme nieko, tik spoksojome vienas į kitą, apsikeisdami pavienėmis frazėmis, o dar dažniau visai nieko nesakydami. Čia išmokau likti su savimi. Todėl nedrįstu vadinti P. savo skriaudėju. Nebūsiu sentimentali, nevadinu jo ir gelbėtoju. Jis – tik žmogus, išmokęs nebijoti tamsos.

8.

Labai apsidžiaugiau, kai P. atnešė lietaus vaizdo įrašą. Trys minutės pakrantės ir upės, į kurią krenta rudens lietaus lašai. P. pasakė, kad vaikai, kurie žaisdavo ant laiptų, jau eina į mokyklą. Dienomis aplink ramu, tik po pietų jie vėl čia renkasi. Taip praėjo mano vasara. Vasaros man niekados nepatikdavo, per daug laisvo laiko, per daug šilumos, man patiko žiema. Gaila tamsoje ir drėgmėje praleistos vasaros. Taip ir pasakiau P. – gaila būtų čia praleisti žiemą, labai mėgstu žiemą, nieko nėra gražiau už pirmąjį sniegą. Tau nereikės, atsakė P., pamatysi sniegą. Žiūrėjau į tą lietaus vaizdą, girdėjau tylų jo šnaresį ir širdis ėmė stipriau daužytis – P. man pažadėjo, kad pamatysiu sniegą. Ir kažkodėl aš juo tikėjau.
Kitą dieną jis man atnešė sausą medžio lapą, nepažinojau medžių, o ir buvo per tamsu, kad galėčiau atskirti. Atnešė antrą megztinį ir kitas kojines. Jos buvo naujos, iškėlė jas priešais žibintuvėlį – storos rudos kojinės su išsiuvinėtais briedžiais. Nesusilaikiau nenusišypsojusi. Tikriausiai tai buvo pirmoji jam parodyta šypsena. P. sutriko, numetė man kojines ir staiga triukšmingai šleptelėjo ant kėdės. Iki tol jis elgdavosi tyliai, jo judesiai beveik nekeldavo garsų, todėl šis klestelėjimas privertė mane krūptelėti. Sulaikiau kvapą, girdėjau, kaip sunkiai ir garsiai jis šnopuoja. Pasigailėjau nusišypsojusi – nejau tai jį taip sujaudino? Sėdėjau nejudėdama ir klausiausi vis garsėjančio ir dažnėjančio kvėpavimo. Ir vėl pajutau baimę. Nežinios baimę. Kas bus dabar. Ką tai reiškia. Ką aš padariau. Ar jis išeis, paliks mane čia ir nebegrįš? O gal... palies mane? Tačiau jis sėdėjo ir nieko nedarė. Net nežiūrėjo į mane. Tiesiog sėdėjo įrėmęs rankas į kelius, kojos plačiai pražergtos, žibintuvėlio šviesa, kaip visada, nukreipta į sieną, todėl mačiau tik jo siluetą. Galiausiai P. atsistojo, pasiėmė žibintuvėlį ir pravėrė duris. Kurį laiką taip stovėjo, dvejojau, ar ką nors pasakyti, paklausti, kas atsitiko, paprašyti neišeiti, nepalikti manęs, pasėdėti čia, tačiau tylėjau, nedrįsau net kvėpuoti, toliau viskas vyko labai staiga – P. žengė keletą žingsnių už durų, jas privėrė, bet taip ir neuždarė, tada išgirdau dunkstelėjimą, pamačiau, kaip šviesos ruožas krito, pasisuko ir žibintuvėlio šviesa apšvietė siaurame durų tarpelyje gulinčią P. ranką.
Taip baigiasi mano istorija. Ilgai žiūrėjau į P. ranką, gal dieną, gal tris, o gal visą savaitę. Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą. Kelis kartus prie tos rankos prisėlino pelė, gal tai buvo ne ta pati pelė, nežinau. Vos jai priėjus imdavau spardytis kojomis, pirmus kartus ji išsigando, tačiau vėliau manęs nebebijojo. Kai pelė laipiojo P. ranka, žibintuvėlio šviesa ėmė mirgėti, kol galiausiai užgeso. Likome tamsoje, mes trys – aš, P. ir ta pelė. Tiksliau, aš ir pelė. Bet ir ji iš čia išbėgo. Likau tik aš. Ir norėjau, kad tėvas mane apkabintų.