Rašydamas „Meilę, džiazą ir velnią“ (1967), J. Grušas jau ieškojo mišresnių išraiškos priemonių, jungė tragizmą ir komizmą, psichologizmą derino su ekspresyvia išorinio veiksmo dinamika, buitiškumą su pasąmonės vi­zijomis. Vis dėlto ir čia svarbų vaidmenj vaidina tragiš­kos pasaulėjautos „įkaitintas“ moralinis disputas apie grėsmę epochos žmogiškumui.

Tarp šiuolaikiškai rašančių lietuvių dramaturgų Algirdas Lands­bergis bene labiausiai originalus savo romantiniu emociona­lumu, išliekančiu netgi tais atvejais, kai meniniame tekste blyksi gana ryškūs postmodernistinės pasaulėjautos atspindžiai. Rašy­tojas atveria duris moralinio chaoso siautuliui, niūriems fanta­zijos ir intuicijos gaivalams, bet jaučia ir istorinių jėgų sukeltą egzistencinę įtampą bei tragizmą, kuria poetišką žmogaus dva­sinės veiklos viziją, išsako praradimų graudulį. Jis žvelgia į tik­rovę ironišku žvilgsniu, rodo sarkastiškas pakrikusio gyvenimo grimasas, bet čia pat prabyla ir jautraus lyriko balsu. Jo pjesių veiksmas – kažko ieškojimas, analizavimas, lemtingas nuotykis ar žaidimas. Personažai – XX a. sukrėtimų ir moralinių destruk­cijų paliesti individai, didvyriai, juokdariai, keistuoliai, išėję į nežinios kelionę aukštesnių būties vertybių ieškoti ar savo men­kystės apraudoti. Moderniai sumodeliuoti A. Landsbergio dra­maturginiai veikalai kaupia savyje globalinį epochos nerimą ar net pesimizmą, bet tebesaugo ir tradicinius lietuviškumo bei eti­nio harmoningumo sentimentus, tebėra nenutolę nuo klasiki­nio teatro krantų.

Pirma Lietuvos skaitytojų pažintis su Kosto Ostrausko kūryba užsimezgė 1969 m., kai „Pergalės“ žurnale buvo išspausdinta jo vienaveiksmė drama „Žaliojoj lankelėj“ su draugišku K. Sajos įva­du. Tada šis išeivijos dramaturgas, dar tebebuvo „daug žadantis“ vos kelių pjesių autorius, nors scenai jau rašė nuo 1951 m. Per pastaruosius tris dešimtmečius jo parašytų dramų krūva išaugo keleriopai, jo talentas sušvytėjo daugybe naujų spalvų. Apie jį galima kalbėti kaip apie savito teatro kūrėją, kreipiantį visos lie­tuvių dramaturgijos raidą modernesnėm kryptim.

HAMLETAS stovi nusisukęs nuo OFELIJOS.

HAMLETAS. Get thee to a nunnery.

OFELIJA. Į vienuolyną? O ką aš ten veiksiu?

HAMLETAS. Melsies, mušies į krūtinę ir gailėsies už savo nuodėmes.

OFELIJA. Bet kad aš dar nenusidėjau.

HAMLETAS. Dar ne?

OFELIJA. Esu nekalta.

HAMLETAS. Nekalta?

1975 m. archyvinis pokalbis su išeivijos dramaturgu Kostu Ostrausku, vykės radijo stotyje „Amerikos balsas“. K. Ostrauską kalbina Jurgis Blekaitis.

Diktorė Jolanta Raslavičiūtė. Pensilvanijos universiteto, kurį įkūrė Benjaminas Franklinas, Muzikos biblioteką tvarko Kostas Ostrauskas, tame universitete gavęs literatūros daktaro laipsnį. Jis gyrės studijavęs muziką, ir tie muzikiniai pagrindai labai ryškiai jaučiami jo pagrindinėje kūrybos srityje – dramaturgijoje. Visa, sakysim, jo veikalo „Kvartetas“ struktūra yra muzikinė. Apskritai Ostrauskas yra vienas iškiliausių ir moderniausių lietuvių dramaturgų. Šiuo metu leidėjų rankose Čikagoje yra naujausias, dar nestatytas Kosto Ostrausko veikalas „Čičinskas“. Ir nuo jo buvo pradėtas Jurgio Blekaičio pokalbis su Ostrausku apie kūrybą.

Į „Naujojo Židinio-Aidų“ klausimus atsako dramaturgas Kostas Ostrauskas.

Ar gyvenime teko praktiškai susidurti su religija (Bažnyčia, dvasininkais ir pan.) – vaikystėje, jaunystėje, vėliau Vokietijoje, JAV?

Gimiau vargonininko šeimoje. Atsimenu, didžiausia laimė būdavo sėdėti nukarusiom kojom šalia Tėvo, grojančio vargonais (kas per stebuklas toji keliaaukštė manualų ir pedalų klaviatūra!), ypač kai būdavome vienu du. Deja, Tėvas labai anksti mirė.

MANO TĖVUI

„Devoirs Infernaux“

René Char Feuillets dʹHypnos

V E I K Ė J A I

PASAKOTOJAS – pagyvenęs, anglosaksiškai profesoriškas.

ANTANAS – 35 metų, partizanų būrio vadas, buvęs skulptorius.

JONAS – 30 metų, partizanas, buvęs stalius.

LEONAS – 25 metų, partizanas, buvęs moksleivis.

GENĖ– 19 metų, moksleivė, partizanų ryšininkė.

TARDYTOJAS – 60 metų, teisės profesorius.

ALBINA – 30 metų, tardytojo sekretorė.

BERNIUKAS – 9 metų.

TĖVAS – Genės tėvas, senas.

MOTINA – Genės motina, sena.

DEPUTATAS – aukštas okupacinės valdžios atstovas, labai senas.

PIRMININKAS – okupacinės valdžios pareigūnas, pusamžis.

Dalis Algirdo Landsbergio kūrinių (tai pasakytina apie vėlyvąjį kūrybos etapą) rodo autoriaus polinkį į kuo išradingesnius formos, turinio raiškos eksperimentus. Linkstama į absurdo (neoavangardistinės) dramos stilistiką (tiesa, Landsbergio kūry­boje jos apraiškų atsiranda kur kas vėliau nei Prancūzijoje gimsta (1950 metais) ir išblėsta grynosios absurdo dramos (E.Ionesco, S.Beckettas, J.Jenet ir kt.) koncepcija, vėliau nei K. Ostrausko dramaturgijoje (1951 m.) ir yra artimesnės toms modifi­kacijoms, kurios būdingos Rytų Europos (individo egzistencijos absurdiškumas siejamas su konkrečiomis istorinėmis, politinėmis realijomis) ir amerikiečių (absurdas nulemtas sociokultūrinių ten­dencijų) dramaturgijai), į postmodernistinį žaidimą tekstais, žanrais, stiliais (dvigubas kodavimas), žaidimą su tekstu ir adresatu ir t.t. Tiesa, reikia akcentuoti, jog Landsbergio kūryboje toks žaidybiškumas gana subtilus ir leidžia kalbėti apie inte­lektualiosios postmodernizmo krypties (jo dvikryptiškumą eksplikavome ankstesnėje šio darbo dalyje, aptardami Landsbergio kūrybos kontekstus) kūrybinių principų atspindžius joje, išskyrus dvi paskutinią­sias šio rašytojo dramas, išspausdintas knygoje Du utopiški vaidinimai (1994), kur dominuoja atviras žaidimas tekstais.

Mykolas Sauka. GRUBIAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 124 p.

Yra knygų, kurias perskaičius norisi nusiplauti, gal net išsidezinfekuoti rankas. Arba kojas. Geriausia – palįsti po dušu. Kad nusiplautum visas aliuzijas, iliuzijas ir higieninių įklotų, apie kuriuos kažkodėl noriai rašo tam tikro tipo rašytojai (visi be išimties – vyrai), kvapą. Iš tiesų kartais susidaro įspūdis, kad rašymas kuo toliau, tuo labiau tampa tik savitikslių ir netgi perteklinių kalbos žaidimų arena, kurioje išrėkiama daug skambių (ar grubių) kalambūrų, o turinys liesėja it herojė iš Jaroslavo Melniko „Anoreksijos“. Panašių įtarimų kelia ir „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja – Mykolo Saukos knyga „Grubiai“.
Šis konkursas kasmet sukelia šiokį tokį šurmulį, apie jį net iš komisijos narių lūpų pasigirsta įvairių atsiliepimų – pavyzdžiui, Andrius Jakučiūnas Birutei Grašytei duotame interviu kritikavo kone viską: konkurso idėją, jo organizavimą, atrinktus tekstus, abejojo, ar ne geriau jaunam kūrėjui pirmąją knygą leisti kokioje nors kitoje leidykloje, stebėjosi, kad kam nors šis konkursas apskritai gali atrodyti prestižinis, ir t. t. Kad ir ką jis sakytų – kitur išleistos pirmosios knygos rečiau pastebimos kritikų, sunkiau įeina į viešąjį literatūros diskursą. Joms dažnai trūksta ir sklaidos: susidaro įspūdis, kad apie jas žino tik tą knygą išleidusio artimųjų ratas ir keli prisiekę lietuvių literatūros stebėtojai. Visko, kas išleidžiama, nebeužfiksuosi ir neperskaitysi. O PK turi šiokią tokią simbolinę galią – nugalėtojams viešumo dozė garantuota. Be to, tai, kad rankraščius atrinko tikrai garbių ir statusą literatūros lauke turinčių narių komisija iš daugybės pretendentų, skaitytojams sužadina šiokį tokį kokybės lūkestį. Tiesa, pirmoji poezijos knyga lūkesčius dažniausiai labiau pateisina nei prozos. Įdomu pažiūrėti, ar M. Saukos pirmoji knyga paklūsta tendencijai, ar iš jos išsivaduoja.
Panašu, kad paklūsta: kaip ir daugeliui pirmųjų prozos knygų, šiai paprasčiausiai trūksta brandos. Normalu, kad rašomi trumpi tarpinio žanro – lyg apsakymai, lyg esė, o kai kurie visai neapibrėžiami – kūrinėliai: visų pirma, eseistinis, kritiškas mąstymas apie aktualijas dabar madingas, kita vertus, tam, kad gebėtum komponuoti didelės apimties gerai suaustą tekstą, reikia ir skaitymo, ir rašymo, ir gyvenimo patirties. Galų gale, smulkieji prozos žanrai savaime nerodo jokio „nebrandumo“, tiesiog yra kitokie negu stambieji, ir mes, juos skaitydami, nesitikime kažko ypatingo. Vienas žanras nėra geresnis už kitą, tiesiog rašymas būna geras arba nelabai.
Tačiau M. Saukos tekstuose pavadinime deklaruotas „grubumas“ parodomas tik per seksualumą ir bendrą kultūros nevalyvumo įspūdį. Štai „Auksinio lotoso paslaptis“ yra neva dviejų veiksmų drama. Pirmą veiksmą sudaro maždaug tokių sakinių kratinys: „SMULKUTĖ BRUNETĖ sulaukia namų vizito“, „PUPYTĖ spurda savo pačios pančiuose“ ir pan. (p. 17). Iškart krinta į akis neskoningas, netikslingas kalbos vartojimas: jei jau „savo“, tai kam dar pridėti tą parazitinį „pačios“? Antras veiksmas lygiai toks pat. Iš pradžių pasirodo, kad jame veikia tie patys asmenys, kaip ir pirmame, – blondinė, brunetė, – bet tai tik pirmas įspūdis, atsirandantis dėl pasikartojančių žodžių. Keista drama, kurioje niekas nekalba, o tik „įkliūva“, „groja pianinu“ ar pan. Na, gerai, „drama“ graikiškai ir reiškia „veiksmas“: veikėjai veikia, o ne kalba, kaip esame įpratę, gal ir įdomi tokia žanrinės formos dekonstrukcija. Tačiau „dramos“ pabaigoje esama tokio prierašo: „Tai visų mano matytų pornografinių filmų pavadinimai.“ Šitoks „šmaikštumas“ gali būti juokingas tik tiems, kam dar nėra aštuoniolikos, vyresniems skaitytojams tai bus tiesiog infantilu. Net jei ir priimsime šį bandymą kaip provokaciją – neva tikrinama, ar supainios dar kas nors fikciją su realybe ir pamanys, kad M. Sauka žiūri pornografiją? – daugiau nei paviršutinišką žaidimą čia sunku įžvelgti. Šiek tiek įdomesnis tas atsirandantis rudimentiško „siužeto“ įspūdis, verčiantis ironiškai šyptelėti ir lengvai neva teoriškai pasamprotauti apie atsitiktinumų reikšmę kalboje, apie reikšmes, kurios kyla iš chaoso it feniksai iš pelenų, ir, žinoma, apie esmišką žemosios (ne)kultūros vienodumą, nuobodumą, primityvumą.
Smagu, kad šis pavadinime dominuojantis „grubumas“ nėra nesąmoningas autoriaus ego demonstravimas ar bandymas bet kokia kaina prajuokinti tam tikrą skaitytojo tipą. Pirmas tekstas aiškiai siūlo prieš paimant šią knygą dezinfekuoti rankas (p. 5), o ketvirtame viršelyje rašoma: „Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet’as.“ Vulgarumas, paprastumas, balansuojantis ant prastumo ribos, atmiešiamas keliais gerais intelektualios intoksikacijos receptais, kurie ir paskatina perskaityti knygą iki galo, o ne numesti po pirmų trijų–keturių tekstelių. Žanriškai neutralų žodį „tekstas“ vartoju sąmoningai, nes daugumos knygoje esančių lyg ir pasakojimų žanrą sunku nusakyti. Laužoma kanoninė forma: tai visada priverčia skaitytoją truputį pasitempti ir neužmigti, bet vis dėlto jau yra tapę dar viena literatūrine savaime suprantamybe, žaismu, kuris jau niekam neatrodo kuo nors išskirtinis, nes kone visi, o ypač jaunieji, tą bando daryti.
Įdomesni tekstai, kuriuose žodinis tekstas derinamas su vizualiniu, – atsidūrę vaizdo ir rašto paribyje, jie nepakyla iki „komiksu“ vadintino teksto, nes juose nėra pasakojimo griežtąja prasme, tačiau yra savitos intrigos, įdomumo, jie kuria naujas reikšmes. Apskritai tekste taikomos strategijos gali priminti Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčius“ – greta ir vulgarybės, ir piešiniai, ir juokas, ir pamatuota, rimta vartotojų kultūros paviršutiniškumo kritika. Atpažįstami tipiški lietuvių elgesio modeliai: jie nemoka anglų kalbos, dėvi treningus, ploja nusileidus lėktuvui, apsimeta intelektualesni, nei yra, bando rašyti eiles, o iš tikrųjų jiems išeina nebent eilės prie kasų parduotuvėse. Tai – grubioji, nevalyvoji gyvenimo realybė, kuria, regis, ypač domisi knygos pasakotojas.
Intertekstualumu, kuris jungiamas su vizualumu, bandoma suderinti juoką ir rimtį. Tai atvirai deklaruojama vieno savotiškiausių rinkinio tekstų „Let’s string on“ epigrafe: „Nėra nieko juokingesnio ir kartu rimtesnio už intertekstualumą“ (p. 69). Iš tikrųjų įdomaus ar netikėto žingsnio šiame lauke nedaroma: apverčiami, dažniausiai nužeminami, „sugrubinami“ žinomi literatūros ar kino tekstai, ir parodijuotos jų versijos tampa kodu, suteikiančiu tam tikro sodrumo šiaip jau dažnai banalokiems knygos pasakojimams. Pavyzdžiui, meistras iš „Meistro ir Margaritos“ tampa meistru tiesiogine prasme: jis remontuoja skalbimo mašinas (p. 94). Nesudėtinga tokius žaidimus interpretuoti kaip vertybių infliaciją vartotojų visuomenėje, klasikos nebeaktualumą (ją įmanoma skaityti tik ironiškai, nes su XXI a. gyvenimu yra susijusi nebent atvirkščiai proporcingu, o ne tiesioginiu ryšiu).
Ši viešumo, žiniasklaidos, kasdienių gandų, slydimo paviršiumi neįsigilinus parodija ir paverčia „Grubiai“ prasmingu, ne vien įprastai neatsakingu popieriaus gadinimu. Štai, tekstelyje „Prieš ir po“ rodomas žurnalistės ir rašytojo susidūrimas: „Štai taip! Labai gera pozicija, nesistokit, Vytautai, tik dar pasisukit šonu truputį... Ne visai, Vytautai, pasisukit trim ketvirčiais, o žiūrėkit į mane, ne į fotografą. Ne, galvą įkiškit tarp gėlių, bet žiūrėkit į mane. O taip! Yra!“ (p. 8). Šios banalios klišės, kuriomis žaidžia žurnalistika – jei rašytojas, tai būtinai galva tarp gėlių – pajuokiamos visame tekste. Taip sukuriama nauja – žurnalistikos, publicistikos, – plotmė.
Būtent aktualių visuomenės temų aštrumas, kritiškas požiūris į nūdienos reiškinius ir viešojoje, ir privačioje erdvėje, be visų kitokių daugiau ar mažiau įprastų žaidimų, daro „Grubiai“ paskaitomą. Ryškiausia priešprieša, lemianti knygos temą, – neatitikimai tarp tikrovės ir regimybės. Kuriamas ir analizuojamas pasaulis yra esmiškai iliuziškas: tikrovės atplaišos (bet net ir tos sąlygiškos) galimos tik poroje arba vienatvėje, tik tada, kai tikrovė apsinuogina, kai nebelieka viešųjų trikdžių. Intymumas, bendravimas, bičiulystė – štai kur aukščiausioji tikrovė: visa kita tėra konstravimas, banalus masinių vilčių išpildymas. Susidūręs su pasauliu žmogus renkasi ne savo tiesą, o mažiausią blogybę: balsuoti už dešiniuosius, net jei veikiausiai yra kairysis (p. 74), pildyti anketas „apie save“ tam, kad, pigiomis oro linijomis nuskridęs į Paryžių, gautų sofutę permiegoti (p. 58), dalyvauti konferencijose, kuriose dalyviai klausosi pseudomokslinių pranešimų (p. 57). Absurdiški kasdienybės ritualai verčia ironiškai juoktis: „Apokrifiniame interneto puslapyje parašyta: ir Jėzus Kristus buvo INFJ. Maniau jį buvus INRI. // Dabar bent jau turėjau ką parašyti skiltyje „Viskas apie mane“: „Plačių pažiūrų, gero būdo. Kaip Jėzus“ (p. 59). Aiškiai rodomi du buvimo būdai: pirmas – kelti klausimus, bandyti kartais labai kvailose situacijose, reikalavimuose, biurokratizme įžvelgti logikos grūdą ir visa tai bent truputį analizuoti. Antras – gyventi mechaniškai, automatiškai, nesigilinant, tiesiog darant tai, ką reikia, nes tai – „standartinė procedūra“ (p. 57). Ši priešprieša, kaip suprantame, visiškai neoriginali: vienokiu ar kitokiu pavidalu ji klajoja po Vakarų kultūrą it šmėkla jau šimtmečius, tačiau tai veikiausiai ir parodo visuotinį jos aktualumą.
Kalbos žaidimai – kad ir cituotasis „Sizifo meet’as“ – yra viena žaviausių M. Saukos „Grubiai“ detalių. Parodant žodžių daugiareikšmiškumą, kalambūriškus jų sąskambius, švelniai dekonstruojamas pasitikėjimas kalba, jos referentiškumu, skaidrumu. Tai padeda apnuoginti ir socialinius žaidimus, tačiau be tragizmo ir patetikos. Žinoma, šis žaidimas kiek paviršutiniškas, vietomis banalus (trigubai mažiau paauglišką primenančio žargono ir keiksmažodžių atliktų tą pačią funkciją, o į pabaigą nebeerzintų), tačiau tikrai sveikas, netgi būtinas jaunam autoriui. Iš bendro knygos vaizdo matyti, kad Mykolas Sauka turi neblogą literatūrinę klausą, gerą humoro jausmą, užsidegimo ardyti nusistovėjusius ir tokius įprastus, kad jau kone nebepastebimus stereotipus, tad verta tikėtis, kad ateityje jo tekstai bus dar stipresni.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

Aidas Marčėnas. VIENAME. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Jei kas pagalvos, kad pavadinimą Aido Marčėno knygos recenzijai skolinuosi iš Emiro Kusturicos kūrybos, pagalvos teisingai. Kačių gausa, kaip ir gyvūnėlių įvairumu, A. Marčėno tekstai nepasižymi, nes šokanti autoriaus sąmonė linkusi tvertis ir laikytis už tų vaizduotės objektų, kurių atitikmenys tikrovėje stabilesni: jei ne už stalo kojos ar medžio kamieno, kaip rinktinėje „Eilinė“ (2006), tai bent jau už chrizantemos koto, erškėčių, dūzgiančio jazmino ar žydinčių aguonų naujausioje knygoje „Viename“.
Tačiau kad ir kaip žiūrėtume, šis pažemės horizonto pasaulis yra šešėlių karalija, prieglauda katės žvilgsniui, stebinčiam žvirblių, lakštingalų ir strazdų, ir drabnų paukštelių pasaulį: „Sode, kur šešėliai, lyg sapnuose / su vėju Schopenhauerį vartant, // gražuolė katė sėlina – tarsi manęs / nematytų, tarsi nebūtų // žmogaus. O jei nebėra? Sukaupiu / pasaulio valią ir – kis, kis, kis. // Ramios smaragdo akys, / nenusakomas vaizdinys“ („Apie valią ir vaizdinį“). Nuo Jono Biliūno „Kliudžiau“ šis pasaulis skiriasi subjekto žvilgsnio perkėlimu į kitą egzistencijos matmenį: „Ten esu. Labiau, nei pasaulyje. / Dar labiau, nei pasaulis“ (p. 59).
A. Marčėnas tikrina mūsų klausą, nes eilėraščio pabaigoje, jau po taško, ritmo ir rimo pilnatvei aiškiai stinga žodžio „esu“ arba „nesu“, ir „nesu“ pagal prasmę tiktų labiau. Vertinant knygos sumanymą, šis trūkstamas žodis yra esminis, leidžiantis suprasti šio gana neįprasto eilėraščių rinkinio programą, kuri rimtu požiūriu į Dievą, pasaulį, poetą ir poeziją kontrastuoja su tame rimtame požiūryje įdiegtu cinišku nerimtumu: pradėjęs nuo apoteozės šlamštui, kuris yra lemtis ir atmintis, gyvenimas ir laikas, o pabaigęs savo jau „Dėvėtuose“ (2001) įtvirtinta dievėjimo per poeziją programa, naujoje knygoje „Viename“ A. Marčėnas savo poetinį požiūrį sutelkia į tikrovės ir vaizduotės struktūras, klausdamas: kas yra tikriau?
Rinkinio skyriai šias vaizduotės struktūras įvardija tarsi tikrovės matmenis, kurie gali išsiskleisti į tris ir keturis ir vėl susiglausti į vieną: knygą „Viename“ sudaro skyriai „Vienas viename“, „Du viename“, „Trys viename“ ir „Trys keturi“. Dvi katės šioje knygoje ir pasirodo skyriuje „Du viename“ gana ypatingu būdu – tarsi klausdamos: ar lyrinis A. Marčėno subjektas yra tik vaizdinys katės sąmonėje, ar net dar blogiau – tai tik katės vaizdinio strazdo sąmonėje atitikmuo („Pamačiau“)? Mano kartos mokyklinių skaitinių J. Biliūno prozos subjektas tokiais klausimais naivių mūsų protų nekankino, užtat privertė nuoširdžiai verkti.
Bet tai buvo džiaugsmo ašaros, nes J. Biliūno personažas šiame klasikiniame apsakyme įvykdė klasikinę misiją lietuvių literatūroje: tikrovę atskyrė nuo vaizduotės žaidimo. J. Biliūno personažui, kitaip nei daug vėliau Jurgos Ivanauskaitės personažams, buvo aišku, kas yra kas ir kaip turi būti. A. Marčėno lyriniam subjektui šioje knygoje, nuolat skelbiančiam kovą su poeto tapatybe, taip aišku nebėra, ir ne todėl, kad jis būtų prisiskaitęs Kornelijaus Platelio ir Arthuro Schopenhauerio, bet todėl, kad autorius, remdamasis savo poetinės vaizduotės patirtimi, kuri ir yra jo lemtis ir atmintis, gyvenimas ir laikas, kitų tokių patikimų tikrovės atitikmenų savo lyriniam subjektui pasiūlyti neturi. Dievas ir šlamštas jau yra šalutinis vaizduotės produktas, duotas iki ir po lyrinio subjekto sukūrimo.
Dievo pirštas, kartais bevardis, kartais didysis (abu labu iš esmės yra nepadorus gestas), šiam subjektui ne tik kad nepadeda susigaudyti, kas, kur ir kaip yra, bet ir kelia desperatišką sumaištį: mėginimuose šį pirštą sugriebti nelyg chrizantemos, jazmino ar žydinčios aguonos kotą, Dievo pirštas trijų ir keturių vaizduotės matmenų perspektyvoje telieka žodžių žaismu, reiškiančiu tik netikusį atsitiktinumą, ištikusį lyrinį subjektą. Byrantys žiedlapiai saujoje – tai geriausia, kas dar lieka, kai nieko daugiau ir nėra, ir galbūt nė nebuvo, nes negalėjo nė būti: „kas ten su vyšnių / žiedlapiais byra? niekas... / dabar jau viskas“ („Japoniškai pasakiau dar ne viską“).
E. Kusturicos filmo „Juoda katė, baltas katinas“ (1998) „unza unza“ stiliaus muzikėlė galbūt labiausiai tiktų A. Marčėno knygos „Viename“ lyrinio subjekto desperacijai atspindėti. Kačių, juodos ir baltos, žvilgsnyje, jų šešėlyje ir dienos šviesoje atsidūręs žmonių pasaulis, stebimas iš pažemės, dėl konvencionalių ritualų ir normų, sutarčių ir sprendimų gali atrodyti labai netikslingas, beprasmiškai tragiškas. Kaip E. Kusturica savo filmą, taip ir A. Marčėnas savo knygos siužetą režisuoja iš tokio požiūrio perspektyvos, abu priversdami savo žiūrovus ir skaitytojus juoktis: „Pasaulyje baisiai nerimtame / žmogus baisiai rimtai / nugyvena // baisiai nerimtą gyvenimą“ („Pasaulyje“).
Bet tai juokas pro ašaras, nes makabriški žmogaus sukurti gyvenimo siužetai prieštarauja ir tikrovės, ir vaizduotės dėsniams. Ir E. Kusturicai, ir A. Marčėnui šie dėsniai turi tik vieną, tačiau esminę juos siejančią ašį. Gal dar luktersiu – iškart jos neįvardysiu, nes nei vienas, nei kitas tiesiai jos nenurodo, pasikliauja metaforomis. Ir tos jų metaforos gal ne tiek sudėtingos, kiek paprastos, tačiau grįstos itin prieštaringų asociacijų kombinacijomis. Todėl įdomu, kad ir vienam, ir kitam ne tik reikia Dievo piršto, kuris reiškia tik netikusias aplinkybes, bet ir Dievo plano, kuris tas aplinkybes sukuria.
E. Kusturicos filme tas planas išryškėja tik Dievo pirštui bakstelėjus į netikusių aplinkybių sūkuryje išsimurdžiusių herojų širdis: širdies švarai išbandyti reikia lauko tualeto ekskrementais ištaškytų netikrų vestuvių ir netikrų laidotuvių. Šokančios sąmonės režisieriaus herojai taip pat linkę griebtis už tų vaizduotės objektų, kurių atitikmenys tikrovėje yra stabilūs (prestižas, galia ir pinigai). Į prieštaravimų ratą įsiterpia katė, lyžtelėdama Dievo piršto paliestus herojus ir Dievo plano link stumtelėdama aplinkybes. Aplinkybių sūkuryje nuo galvos ligi kojų apdergti herojai lieka su atgijusiomis vertybėmis (sąžine, draugyste ir meile). Jei ne šios vertybės, „unza unza“ stiliaus muzikėlė tebūtų klausą žeidžiantis muzikinis cinizmas.
Šokančios sąmonės poeto knygoje byrančių žiedlapių fone išnirusios Dievo išmatos taip pat yra netikusių aplinkybių sūkuryje išsimurdžiusio lyrinio subjekto vertybinio nušvitimo akimirka „Įstabiuose mūsų pasauliuose / maitinimosi grandinės viršūnėj – poetai – // išmatos Dievo“ („Reliatyvu“). Šis vertybinis nušvitimas, žinoma, turi savo kainą: „Dievas atleis tau. / Tu neatleisi“ („Išsigelbėsi, esi talentingas“). Ir jei ne vertybiniai orientyrai, sudėlioti knygos struktūroje, klausimas, kas tikriau – Dievas, pasaulis, poetas ar poezija – neturėtų prasmės: „Neverta šnekėti apie poeziją. // <...> Bet pamėginkim dar kartą. / Dar kartą, Viešpatie, ir yra jos – / kaip ir mūsų gyvybių – esmė“ („Pamėginkim dar kartą“).
Katės ir katino atitikmuo Dievo pirštui tinka ir A. Marčėno knygos pasauliui. Įstrigęs lyrinės vaizduotės ir jos gyvybingų vaizdinių sūkuryje, katės ir strazdo žvilgsnio žūtbūtinėje akistatoje, knygos „Viename“ lyrinis subjektas teturi vienintelę galimybę išlikti – savo rašomuose eilėraštukuose. Ir nors jų virtuali realybė yra tokia pat gyva, kaip ir mūsų tikrovėje yra gyvas katės ir katino morčiaus pasaulis (serbų kalboje žodis „mačor“ turi ir katino, ir morčiaus semantiką), nuo pat A. Marčėno kūrybinio kelio pradžios, pagal jo kūrybos programą, poezijos tikslas – tapti kalbos kūnu: „Tas pats troškimas, tas pats / nuodėmingas troškimas – gyventi, / veržtis, putoti ir daugintis“ („Poezijos vyksmas“, rinkinys „Dulkės“, 1993).
Algis Mickūnas lietuvių kultūrinę laikyseną apskritai yra prilyginęs stropiai šokamam iškilmingam klumpakojui, kuriam vien dėl rimtumo, o gal tik taip atrodo šios recenzijos autorei, stinga ne išlaikyto tradicijos pojūčio su būdingais psichologizmo turiniais (to tai netrūksta), verčiančiais išgyventi katarsį dėl kaskart teisingai įveikto tikrovės ir vaizduotės konflikto, bet gerai sukonstruotos meninės avantiūros kaip vaizduotės žaidimo, kaip sąmonės šokio, su netikėto siužeto ir netikėto katarsio doze. Ir nors A. Marčėno knygos „Šokiai“ (2008), o ypač „Tuščia jo“ (2013), yra labiau katarsio, o „Viename“ – avantiūros reiškinys, šio eilėraščių rinkinio pasiūlyta tikrovės ir vaizduotės perskyros drama, ieškanti savo „unza unza“ stiliaus muzikėlės, yra įdomus eksperimentas prie biliūniško lyrinio „aš“ pripratusioje lietuvių lyrikoje.
Knygoje „Viename“ šis „aš“ susikeičia vietomis su J. Biliūno katyte. O susikeitus prasideda naujas konfliktas, priverčiantis ieškoti, kur iš tiesų pasibaigia vaizduotės pasaulis ir kas nubrėžia jo ribas. Žinoma, A. Marčėnas neperstumdo principinių tikrovės ir realybės atramų, nes to nepajėgus padaryti joks menininkas, kurdamas savo vaizduotės pasaulį, tačiau priverčia mus paėjėti šiek tiek toliau vaizduotės keliu, vedančiu ne iš, bet į painesnį vaizdinių labirintą. Ko galima šio rinkinio vaizdinių labirinte pasigesti, tai to šokimo per kalbos slenkstį, sklendimo vaizduotės vandenynu nelyg soulsurfingu, kuris įvyksta kitose A. Marčėno knygose. Eilėraštis „Aš sėdėjau prie knygos“ (iš „Dulkių“) yra A. Marčėno klasika. Šokti ir verta vien dėl šio sklendimo sieloje pojūčio.
Naujausia knyga tokio sklendimo nepasiekia, nors galbūt pagal sumanymą to net ir nesiekia. Samprotavimai apie pasaulio ir poezijos prigimtį pakimba keistokuose pusiau poetiniuose, pusiau filosofiniuose muzikiniuose intervaluose, kuriuose ciniškas muzikinis triukšmas vis dar galynėjasi su išmintinga tyla. Knygos centru laikant eilėraščių ciklą „Alba“, „Alba / kvailybei“ tampa šalutinių vaizduotės produktų, Dievo ir šlamšto, išaiškinimo diskursu. Tačiau ši knyga vis tiek yra geros poezijos brendas, nes, nors sumanymo muzika ir neturi aiškesnės tonacijos, lyrinis subjektas sugeba šokti ir desperatiškame triukšme, ir tyloje, į porą, kaip ir knygoje „Šokiai“, pasikvietęs Friedrichą Nietzsche’ę:

Kas turi ausis, tesiklauso.
                                  Mt 13,9

Esu tas, kuris turi ausis.
Klausausi. Ir kartais, atrodo,

netgi girdžiu. O jei visa tai –
tik atrodo, jei negirdžiu nieko, –

vis tiek turiu tas ausis. Dargi,
kaip Friedrichas Nietzsche,

norėčiau jų daug mažesnių.

                                   („Didelių ausų“)

Perpratus režisūrinį šokio užmojį, darosi lengviau suvokti šio rinkinio programą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

Dviejų veiksmų komedija. Pirmo veiksmo ištrauka

Kairėje OFELIJOS butas: sofa. baltas pasišiaušęs kilimėlis, pora kėdžių, tualetinis stalelis su dideliu veidrodžiu, pastovas su gembėm drabužiams kabinti. Ke­lios širmos – sudedami kilnojami kambario pertvarai, kurias galima panaudoti sienoms, durims etc. pavaiz­duoti. Dešinėje ant kėdės sėdi TETULĖ. Virš jos iškabėlė: ARIOGALA. Įbėga ONUTĖ, verkdama, ir įsprau­džia galvą tarp TETULĖS kelių.

TETULĖ. Onulyt, kas tau? Kas nuskriaudė?

ONUTĖ (kukčiodama) Vaikai... sako...

TETULĖ. Ką jie sako, tie nepraustaburniai?

ONUTĖ. Kad aš pra-pa-prasta. Ką reiškia „paprasta“?

TETULĖ. Tavo rūbeliai paprasti. (Atsidūsta, sau) Paprastas lopas ant paprasto lopo. (Vėl ONUTEI) Bet švarūs. Tvarkingi. Tavo veidukas – paprastas. (Paliečia jos veiduką) Kas paprasta, tas gražu.

Danutė Kalinauskaitė. SKERSVĖJŲ NAMAI. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 173 p.

Danutė Kalinauskaitė parašė kol kas geriausią savo knygą. Niekų pasaka, kad skaitytojų meilė tetrunka trejus metus. Autorė rašo mažai, bet „gruntaunai“ (jos mėgstamas žodis, įsitvirtinęs ir mano leksikone), ir yra skaitoma, garbstoma, mylima. Net iš vienos „Skersvėjų namų“ novelės galima puikiai rekonstruoti jos meninio pasaulio principus, o novelės devynios, silpnų nėra. Po sėkmingos antros knygos „Niekada nežinai“ (2008) prabėgę septyneri metai neišpaikino pagundomis publikuotis kuo dažniau, liko nuostata rašyti tik iš vidinių paskatų. Naujos knygos pavadinimas reikšminis, truputį oksimoroniškas, mobilumo ir stabilumo kaktomuša – visuomenės būklės atspindys šiandien. Skersvėjai kryžminasi, pučia į visas pasaulio puses, yra gerokai kenksmingi sveikatai, bet išpusto visa, kas įsisenėję. Namai – lyg ir svorio centras, kai kur aprašomi empiriškai kruopščiai, bet iš esmės pertraukti skersvėjų, namai jau yra ten, kur tavo mobilusis telefonas, esi tranzitinis subjektas (novelėje „Post“ ir žmogaus kūnas regimas kaip laikini namai – mintis dėvėta, bet kai įvelkama į kūrinio leitmotyvu tapusią leksemą „ištinka“, suskamba gaiviau). Labiausiai antraštę motyvuoja „Žmogus, pilnas skersvėjų“ – apie namõ iš Londono grįžusius vienuolika baikerių; jie solidariai sulėkė kaip broliai juodvarniai (vieno jų motina mirė), novelė baigiasi aiškia nuoroda, kad bus ir dvyliktas (dešimtmetis laisvės geidžiantis brolio sūnus), ir mums visiems pažįstama folklorinė formulė vėl gražiai atgimsta realiomis dabarties aplinkybėmis.
Rinkinys galėtų vadintis ir pirmosios novelės vardu, nes „Suvyniok ugnį į popierių“ – tai rašyk ir aprašyk, gebėjimas gaudyti ugningas akimirkas ir neįmanomybė jas įamžinti. Ugnis kaip gyvenimo geismas ir pavojai, „ugniniai syvai“ ir degimas iki plėnių – viskas gali atgulti popieriuje, knygos dar popierinės, ir autorė dar daug rašo ranka.
Rašytojos D. Kalinauskaitės pasaulis daug spalvingesnis, ryškesnis ir prieštaringesnis nei nuobodoka kasdienybės proza kanadietės nobelistės Alice Munro rinkinyje „Brangus gyvenime“. Iš lietuvės knygos plūsta labai dabartiška tikrovė, įvairialypė, triukšminga, su daug multikultūrinių personažų – vėjų blaškomi nuo Ispanijos ar Rusijos gilumos iki Lietuvos provincijos, „įvairių rasių ir tautybių“ (p. 12), nuo karališkojo princo iki elgetos, nuo Kareninos iki banalaus šeimos atstovo, gerosios raganos ar tiesiog žmogelio iš rajono „už geležinkelio stoties“, jie atveria autentišką mūsų gyvenamos terpės reljefą. Šiems skirtingiems socialiniams planams susidūrus, ramiųjų, pasiturinčiųjų gyvenimas visada sudreba iki pamatų. Ūždamas įsiveržia skersvėjis ir priverčia keistis ar bent susimąstyti, nesvarbu, ar tu esi silpnas, ar stiprus; pastariesiems net blogiau: „<...> kai žmoguje langai atviri, skersvėjai išpučia, kas geriausia: mylimuosius ir, deja, mylinčiuosius. Išneša laimę, kas be ko, ir pinigus“ (p. 78).
Novelėje „Nekalčiausia archeologija“ iškasenų mokslas yra vaizduotės įkvėpėjas. Iš mažo nieko, duženos, nuoplaišos – t. y. mažo parduotuvės pirkinių raštelio fantazuojamas išplėtotas šeimos gyvenimo vaizdas su skirtingais charakteriais, profesiniais įpročiais, santykių pinklėmis. Iškart prisimena Bitės Vilimaitės novelė „Namai“ – minimalistinė, parašyta kaip ant aguonos grūdo, o D. Kalinauskaitės išsamiai kiekybiška – vyksmas kupa, pursloja, šnypščia, garuoja, klega, krypsta tragiško finalo link. Vadinu ją apversta novele – ta pradžioje rasta raštelio skiautė (kad reikia nupirkti kavos, vyno, žvakių, majonezo) – įspūdingesnis kulminacinis taškas (vadinamasis žanro puantas) nei pabaiga, kuri atrodo labiau sugalvota, bet drauge atvira ir drąsi; ją adekvačiai supras tie, kurie žino, kaip buvo interpretuojama Julio Cortázaro novelė „Parkų tęstinumas“ (Algirdas Julius Greimas esė „Apie netobulumą“ parodė, kad galimi kardinalūs pasakojimo lygmenų pažeidimai ir kad rašytojas paklūsta veikėjams, o kartais nuo jų visiškai priklauso). D. Kalinauskaitės novelės finale susitinka pasakotoja ir jos virtualus personažas, kuris ją tuoj nužudys – tokią baigtį leidžia nuspėti situacija (rašytojos pakaušis „dužus“, jaunuolis gniaužiasi į „smogiantį kumštelį“), o patvirtina minėtas J. Cortázaro kūrinys.
D. Kalinauskaitės pasakojimui labai būdingi atsišakojimai nelyg aštuonkojo čiuptuvai, vienur savarankiški, kitur subordinuoti pasakojimo ašiai. Nemenką pasakojimo audinio kiekį sudaro išvardijimai: „Ištinka naktis. Dangus ir debesys. Gali ištikti ir pakelės akmuo ar smilgos stiebas. Miško samanos. Bet kas. Būsena ar jausmas“ (p. 110); „patinka rūdžių ir samanų spalvos, vaiskus rašalo ir požeminis venų mėlynumas, šnarančios lietaus užuolaidos, dieninės ir naktinės, verdantis iš šalčio upės vanduo, benzino balõs ir atpjauto skilandžio vaivorykštės, žibalo, vaško, pjuvenų, ką tik užgesintos žvakės, kaminų dūmo kvapas, daug daug kas“ (p. 123); „aplankė dendrariumą, „Rivjeros“ parką: bananai (ji matė pirmą kartą), magnolijos, rododendrai, gulbės, antys ir povai, baltos pavėsinės, fontanai ir skulptūros, kaip gyvi iš XIX amžiaus“ (p. 151) ir pan. Tokius pasažus skaitydamas ir gėriesi, ir klimpsti kaip... į medų, aptingsti. Labai mėgstamos projekcijos gilyn į praeitį, minint įvairiausias genealogines atšakas – artimas (tėvai, pusbroliai, seneliai) ir tolimas, net iki Napoleono žygio laikų. Kai kurios istorijos ne visai būtinos, kitos pritrenkiančios – kaip antai apie kurčią senelio brolį (kuris dar būdamas vaikas prarado klausą kišamas į kamino vamzdį kniedijant metalo lakštus). Pati autorė tokias šalutines istorijas kartais vadina „užgruzinančiomis“, bet jas noriai įtraukia į tekstą, kai kurios savaime įdomios (ekskursas į 1946-ųjų tėvų kartos traumas papasakotas nestandartiškai), tačiau apskritai digresijų ir išvardijimų pomėgis ne visada pasiteisina. Kai „aštuonkojo atsišakojimais“ per daug susižavima, susismulkinama, atsileidžia pasakojimo spyruoklė ir intrigos įtampa. Išvardijimo dėmenys įstabūs, rafinuoti, D. Kalinauskaitės detalė (palyginimas, metafora) visada graži pati savaime, bet ji turi tempti charakteristikos ar apibendrinimo naštą. Štai net iš konteksto išplėštas šalutinės veikėjos apibūdinimas visiškai motyvuotas: „<...> tokios stveria Faberžė kiaušinį ir skrenda su juo į lizdą nepasiekiamoje medžio viršūnėje tarp debesų jo perėti...“ (p. 93), nes kiekvienas sakinio segmentas nusako esminius ponios bruožus – veiklos nelegalumą („stveria“, „skrenda“), biznį iš brangenybių („Faberžė kiaušinį“), verslumą („perėti“) ir išsisukimą nuo teisingumo („nepasiekiamoje viršūnėje“). O kai detalė savipakankama, nebetempia kaip garvežys traukinio sąstato (kaip kad tempia dryžuoti baldai, suporuoti su kalinio drabužiais), mūsų suvokimas greit įsisotina tų gražių detalių statika ir ima ilgėtis dinamikos („kas iš to bus“).
Puikūs tie „Dryžuoti“, kuriuose pasakotoja šaipūniškai juokauja, nors situacija jai ir vyrui pavojinga – namuose kriminalinis giminaitis dėlioja vogtus deimantus (autorės garbei reikia pasakyti, kad ji gilinasi ir į brangiųjų akmenų ar juvelyrikos paslaptis, į chirurgo ar archeologo profesijas, į filmų gamybos ar nusikaltėlių pasaulio užkulisius, nes kontrabanda Buriatijoje, „atrodė, taip toli, meškų krašte, o iš tikrųjų – jau tavo kambary...“, p. 100).
Knygos pasaulis pilnas gyvybingumo, net iš bažnyčios po mišių išbėgęs kunigas nori spirti kamuolį aukštyn į dangų, laisvindamasis iš dekalogo rėmų. Fragmentai įstabūs, iš pastraipos ar kelių sakinių galima atkurti ir pasaulio grožį, ir nuodėmingumą. Muzikinės gamos režimas kiek pažeidžiamas, tarkim, re ir mi atsiduria gale, fa ir lia pradžioje, ir kai tai nenuspėjama, pasiekiamas puikus rezultatas („Norėčiau būti Karenina“). „Dryžuotuose“ netikėtos pabaigos vaidmenį atlieka dvasinis sukrėtimas, pasipila klausimai, nes vyrą ir žmoną supurtęs svetimo pasaulio veržlus skersvėjis parodė jų rutinos trapumą, niekybę („Pusiniai, daliniai, likutiniai, o juk kadaise, kai nieko neturėjome, buvome visuminiai, ką?“). Dar brutaliau nutraukiamas tariamo klestėjimo šydas novelėje „Pakeleivė“, kai pavėžėta bomžiškos natūros moteriškė taip sukrečia keturių asmenų šeimą, kad serganti mergaitė net ima sveikti (atpažįstamas garsios žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės prototipiškumas).
Žmonės veidmainiai, išdavikai, vagys, bet pasaulis gražus, ir dar kaip! Šis pozityvas D. Kalinauskaitės prozai teikia pilnatviškumo ir išminties. Sveika, bet švelni pasakotojos ironija tiesiog nesureikšmina menkniekių, iš kurių kyla dauguma beprasmių konfliktų. Akivaizdi simpatija jauniems – jie dar neįsukti į vartotojišką karuselę (nori būti baikeriais, žavisi laukiniu žiniuonės gyvenimo būdu; jie negali augti „kaip nukarpoma gyvatvorė“ – intertekstinė aliuzija į B. Vilimaitės prozą). Autorė svarsto ne tik siužetais, bet ir atvira retorika – kas tikra simuliakrų apsuptyje? Jos pasakojimai tarpsta realioje tikrovėje, kuri patikimai testuojama juslėmis. Tikras yra snaigės ar žmogaus unikalumas. Cituoju vienos herojės žodžius, neabejoju, tapačius rašytojos įsitikinimui: „Tas vienetinumas, jai atrodė, yra svarbiausia visko šiame pasaulyje sąlyga“ (p. 125). Prozininkės tikrumą laiduoja ir psichologizmas (ypač aukšto pilotažo novelėse „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir „Norėčiau būti Karenina“), turtinga kalba – atspindinti generacijų bei socialinių grupių skirtumus (kaip murkiantis tėvų „paskuitės“, suktinė „bankrutkė“, „galanskas“ sūris, „nuniemę“ pirštai) – tarsi atsiremiama į žiniuonės žodžius, kurie buvo „nevalyti, rupūs“, nepolitkorektiški, net nevalyvi, „užtat tikri“ (p. 134); rašytoja valdo šiuolaikinį jaunimo ar vartotojų slengą („nukosėti“, „užlenkti“, „pederastkė“, „latynosas“, „dundukas“), ir jei ką įsileidžia į tekstą, būna įsigilinusi ir išstudijavusi. Tikrumo prabą užtikrina įvaldyta ironiška distancija ir su įvaizdintuoju pasauliu, ir su literatūriniais pirmtakais (prieraišumo dar būta ankstesniuose rinkiniuose; dabar lyrizmo atsižadama kaip buvusio etapo ir savo kūryboje, ir visos lietuvių prozos mastu). Galima padėkoti leidyklai, kad rigoristiškai nenususino kalbėsenos ypatumų.
Sąžiningai galvojant, ir tikrumas nėra panacėja – novelėje „Bomžė“ neapšlifuota dainininkė, kuri atsisako šanso plėtoti talentą šou versle, savo tikrumu tik pralaimi. Įsidėmėtina čia stiliaus samprata – ne kaip savitumo, bet kaip glamūro ir simuliakrų atitikmuo; merginai patiko tik „vandenys gilūs“ ir Stalkerio zona, Cvetajeva, skurdo grožis. Novelėje labiausiai įsidėmėtina maksima: kai esi tik nulis – palikęs „namus ir biografiją“ – esi pats savimi, socialinių lukštų nubyrėjimas parodo tavo vertę.
D. Kalinauskaitės prozos pasakojimas labai tirštas, plastiškas, kondensuotas, tarsi tai būtų bendras darbas kelių amatų meistrų iškart: gobeleno audėjos, mažųjų olandų tapytojų (ne kartą autorės minimų), vąšeliu nėrėjos ir dar tų nėrinių krakmolytojos. Ir visa tai padaroma besvoriais žodžiais! Daugelis detalių įgalina metafizinę, vertybinę ar kultūrinę vertikalę (princo namų sietynas kaip žvaigždynas – Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai, o ispanas Pedras panašus į Pinčiuką, ar ko nors demoniška neiškrės?). Intertekstinių užuominų į kino filmus, literatūros klasiką ar populiariąją žiniasklaidą – rieškučiomis semk. Daugelyje novelių juntamas magiškojo realizmo dvelksmas. Kas seka pėdomis ir šlama – žvėris, o gal Dievas? Kas stebi vyksmą (kad ir šeimos vakarienę) – pasakotoja ar lemties akis? Magiškų objektų ir reiškinių įterpimas organiškas. Puiku, kad nekyla klausimas, ar taip galėjo būti. Tai reiškia, kad patikime jos konstruojamo pasaulio dėsniais, kur taip būti galėjo, tiesiog buvo.
D. Kalinauskaitės mėgstamas J. Cortázaras yra sakęs, kad jam romanas panašus į kino filmą, o novelė – į fotografiją, bet, aišku, ne į natūralistinį elementarų atvaizdą, o į meninę nuotrauką, kur viskas sąmoningai komponuojama, o detalės turi sprogstamosios ar bent aliuzinės reikšmės. Tuo pasižymi ir vintažo daiktais gausiai išdabintas knygos viršelis (dailininkė Ilona Kukenytė): autentiškos ir mielos senienos – fotoaparatas, laikrodis, raktai, svarstyklės, degtukai – funkcionalūs buities rakandai, tapę artefaktais, kurie stilingai primena buvusį smetoninį ir sovietinį laiką, grindžia pirmapradžius žmogaus poreikius, skleidžia simbolines prasmes.
Pasakotoja man įspūdingesnė kurdama istorijas su pradžia ir pabaiga, o ne atspindėdama būsenas („Post“) ar kai džiazuoja siurbdama vyną ir aplinką kaip novelėje „Suvyniok ugnį į popierių“ (tiesa, siurbia godžiai visomis juslėmis, apsčiai ir talentingai, ypač pabrėždama uodžiamuosius potyrius; turinti, kaip sakoma, šuns uoslę). Jau ne kartą minėta, kad rašytojos sukauptos medžiagos konkrečiai novelei tiesiog per daug, kūrinys braška „per siūles“ ir viršija skaitytojo įgūdžius (greitį) apdoroti pateikiamą meninę informaciją. Rinkiniu „Skersvėjų namai“ įrodomas romanisto talentas kurti skirtingus charakterius ir jų santykius – taip duodamas slaptas pažadas ateityje mums skaityti ką nors stambesnio („didmeną“). Pasakotoja kaip popierinė būtybė vis labiau atsiskiria nuo auto/bio motyvus norinčios išsakyti ir išsisakyti rašytojos (tuo ego sublimavimu ji skiriasi nuo lietuvių eseistų, bet prie jų kartais priartėja, kad ir dalydamasi beveik turistiniais Ispanijos įspūdžiais pirmoje novelėje: klaidžioja siauromis senamiesčio gatvelėmis, praeina bažnyčią, uostą, rūmus, mato gatvės smuikininką virtuozą, gėrisi, kaip „vakaras apipila dovanomis“). Rašytojos stiprybė – mokėjimas persikūnyti, pasakotojos žvilgsnis iš šono, dažnai ir ironiškas atsitolinimas – visa tai reiškia brandą.
Danutės Kalinauskaitės pasakojimai grąžina prie tikros prozos sugestijos. Be to, galbūt gali padėti skaitančiam žmogui susitikti su savimi. Nors pasakotoją Ispanijoje iki siūlo apvogė, ji žino: „Sugrįš ir apkurtins džiaugsmas, kad vėl esi savo gyvenimo viduje, o ne stebi jį iš šalies“ (p. 15).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo, jei ieškosime pirminio žmogaus pasaulio analogijų. Kartais vyresnė, o kartais ir jaunesnė. Tai, ką giliausiai patiriame, giliausiuose sąmonės kloduose ir paslepiame. Iki to laiko, kai atmintis paprašys savo teisių – atsiverti, kalbėti, liudyti, kai pasijus (arba vėl pasijus) kūrybinga. Patirties įgalinta ir įgaliota atmintis veikia ir įprastai, netgi kasdieniškai, ir kartu ypatingai, išskirtinai. Taip, kaip veikia ir menas – ir paprastai, ir išskirtinai, vienkarčiu būdingumu, bet ir apibendrinimu.

Jau turėtume pastebėti, kokia suaktyvėjusi ir suintensyvėjusi yra Ramutės Skučaitės kūryba, lyg atvėrusi nenaudotus, nepanaudotus savo patirties ir atminties resursus. Poetė yra ir viešai prasitarusi, kad daug ką dariusi lyg pavėluotai, atsargiai, tarsi pati save apribodama. Bet tai, kas buvo tarsi redukuota, niekur neišnyko, tik kaupėsi, kristalėjo. Komplikuota biografija: 1949 metais ištremta į Sibirą. Dirbusi sunkius miško darbus. Prisižiūrėjusi baugių likimų. Bet mačiusi ir šviesos, sutikusi mokytojų. Studijavusi Irkutske. Mokytojavusi Zimoje, vis ir poezijoje pasigirstančiame varde. 1956 metais grįžusi į Lietuvą. Su kita patirtim. Su kitais ir atminties resursais, pridengtais, užslėptais, skausmingais. Netekusi pačių artimiausių. Formaliai priklausanti 1930-ųjų metų gimimo kartai, bet į ją neįsiliejusi. Labiau pasigręžusi į kūrybą vaikams (daugiau nei dvidešimt knygų), dalyvavusi kuriant tokią sudėtingą pedagogikos sritį kaip vaikų, mokinių žurnalai, knygos, apskritai – ankstyvoji mokyklinė didaktika, siekianti aktyvinti vaiko mintis, galvojimą. Tikrai – visą gyvenimą išlaikyta mokytojystė, tikėjimas, kad žmogui, ypač mažam, galima padėti. Kad žodis yra svarbus. Muzikos dalyvavimas – nuo eilėraščio vaikams iki operų libretų vertimų ir rašymų. Įstabi įtraukianti eiliavimo, eiliuoto pasakojimo magija, taip dosniai atsivėrusi poemėlių knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ (2013). Dar iki jos – puikių Charles’io Perrault „Motulės Žąsies pasakų“ vertimai, elegantiški, lengvi, sklandūs, pasakiški.
R. Skučaitė pasaką mato plačiai. Mato pasakos šaknis – ten, kur akimirkai tikrovė prasiskiria gilesniam nei ji pati tikroviškumui, prie tų šaknų gerai jaučiasi ir eilėraštis, jo metaforos. R. Skučaitė jaučia lietuvių, bet ir pasaulio pasaką. Pasakoje giliausia žmonijos atmintis, ir ji rodo pirminio žmogaus pasaulio bendrumą. R. Skučaitės kūryboje nėra griežtų perskyrų tarp savo ir kitų. Tiek mūsų, kiek pasiimame ir iš kitų. Perskaitome. Išsiverčiame. Marinos Cvetajevos likimas, šiurpiai tikroviškas, bet juk ir pasakiškas – kaip galėjo būti tokio poetinio talento moteris, kurios eilėraštį išversti iki šiol tebėra sunkus uždavinys ir geros technikos poetams. R. Skučaitė yra šį uždavinį išsprendusi, tiksliau sakant, parodžiusi, kad galėtų išversti iš M. Cvetajevos daug daugiau, kad užtektų gražiai dvikalbei rinktinei.
Ir tokiam sunkiam vertimui argumentas, kad suderina aukštuosius žmogiškojo pasaulio registrus su pačiais mažiausiais, jau tik iš virpėjimo ir tejaučiamais. Tokio virpančio subtilumo eiliuota pasaka „Ten, kur papartynas“ (knygoje „Ant ledo atsirado rožė“) – apie šešėlius, apie Didįjį ir mažuosius – spygliukų – šešėliukus. Gražiai sueiliuota, dominuojantis triskiemenis silabotonikos metras, gretutiniai rimai, ir paprasti, ir išradingi. Gera eiliuotoja yra R. Skučaitė, gerą eiliavimą derinanti su jautriomis ir išmintingomis žmogaus pasaulio pagavomis, su tuo, kas jau atskleista, jei ir tokio didelio meistro kaip Hansas Christianas Andersenas, ir kas dar nepagauta, – kaip mažųjų šešėliukų lemtis. Kad tie šešėliai ir šešėliukai toks tylus atradimas, rodo ir rinkinio „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) eilėraštis „Netikrai“. Ir vėl – nėra ribos, patirtis ir atmintis viena ir vientisa.
Pirmoji poezijos knyga – „Žydintis speigas“ (1965). Kelios vėlesnės poezijos knygos kultūringos, savitos, bet tarsi dar sustojančios prie nežinomos ribos. Nedažnas atvejis, kad vėlyvoji kūryba lenktų ankstyvesnę, lyg būtų atsivėręs kitas kvėpavimas. Riba, kurią galima nujausti: nepriklausoma Lietuva, bet neskubant, nieko nedeklaruojant, įsiklausant į laiką ir save, intensyviai dirbant, neteisiant, labiau teisinant. Nes jau tarsi įspėta ir perspėta: „Mano laiką skaldo mano klaidos, / Netgi tos, kurių nepadariau“ („Klaidos“). Neužmirškime ir savųjų klaidų, padarytų ir nepadarytų.
Etapinė knyga „Takelis iš naujo“ (2001) – tikrai labai graži knyga, sukurta kartu su Jūrate Račinskaite; autentiška patirtis, liudijimai nuotraukomis ir tekstais, gyvenimo atkūrimo ir perkūrimo pasažai, veikiantys tikrumu. Savita knyga, lyg kokios iš vidaus atsinaujinusios poetikos, – „Varinis angelas“ (2006). Iš karto dar nebuvo galima numanyti, kad ja prasideda lyg kokia tęstinė poetinė programa.
Nacionalinė kultūros ir meno premija (2009), įvertinusi tai, kas padaryta, bet ir tarsi sustiprinusi pasitikėjimą savo galimybėmis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ išleista rinktinių eilėraščių knyga „Ant skilusio akmens“ (2011). Joje, savitai ir kartu patikimai pačios autorės sudarytoje, jau gerai matyti R. Skučaitės vieta lietuvių poezijoje. Ne kaimiškoji, ne kaimietiškoji pasaulėjauta, labiau lietuvių inteligentijos mentalinės linijos, bet neatskiriamos nuo gamtos, žemės jutimų, išgyvenimų. Jautrumas klasikinei lietuvių poezijos tradicijai, atsargiai, oriai įrašant į ją ir jaunų tremtinių skaudžią patirtį, pradedant ją atverinėti. Svarbi pozicija, išsakyta „Autorės žodyje“: „Niekas niekur nedingsta: nei laimės, nei nelaimės, nei gera, nei bloga. Visa tik susiranda atminty vietą ir gyvena taip, kaip gyvena tavyje tie, kurių nebepaliesi, nebepamatysi, nebeišgirsi. Išnyksta tik laikas, kurio laikinume visa tai slypėjo ir paliko savo ženklus – eilėraščius, kartais žinojusius daugiau už tave pačią, nuspėjusius, įspėjusius, gal net – baisu ištarti – lemtingus.“ Atviras savęs, savo lemties, vadinasi, taip pat patirties ir atminties siejimas su kūryba, su eilėraščiais. Eilėraščiai ir bendrojo, ir atskirojo žmogaus laiko ženklai, nepriklausantys tik juos sukūrusiam. Patirtis įsigyvena atminty, atmintis yra gyva iš to, kas patirta. Nuojautų partitūros– taip, tiksli metafora, suimanti pagrindinius R. Skučaitės poetinio kelio taškus. Sukurti eilėraštį kaip gerą tekstą, bet jo nesutekstinti, iki teksto nesusiaurinti, palikti atvirą, kalbų, tarsi ieškantį žmogaus, kuriam galėtų būti reikalingas. Kad poeziją galima būtų skaityti lyg didelę žmogaus dramą, suspaustą, suglaustą iki trijų eilėraščių – kaip meistriškame cikle „Taip ir ne“: „Aš nieko nesakiau“; „Aš pasakiau, kad taip“; „Aš pasakiau, kad ne“.
Po rinktinės „Ant skilusio akmens“ vėl tarsi grįžtama prie to, kas prasivėrė „Variniame angele“, prie tarsi dvipolio eiliuoto ir prozinio kalbėjimo, dabarčiai lyg keliagubėjant iš to, kas yra buvę, kas grįžta į sąmonę ir į kalbą. Atskirai matomos, bet artimo patirties bei atminties kodo jungiamos R. Skučaitės knygos: „Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) ir galiausiai „Nepaslaptis tokia balta“ (2015). Galima pastebėti, kaip savitai svarbiosios atminties ir patirties linijos prasitęsinėja, tarsi persirašinėja viena kitoje. Taip, tos linijos iškyla iš patirties, atsigaivina iš atminties, bet jos yra ir sukurtos; to, kas yra eilėraščiu ir eilėraštyje, niekur kitur nėra. Kurti, vadinasi, perrašyti ir patirties, ir atminties rašmenis, perrašyti taip, kaip buvusi patirtis patiriama dabar, kaip ji pamatoma, išgirstama, pajuntama, kaip ją priima ir perima kalba. Naujausia knyga „Nepaslaptis tokia balta“ tad pasirodo kaip dabartis, susiimanti ir iš jau įsirašiusios ir persirašiusios praeities tai, kas joje atsiliepia. Ir tai, kas sąmonę paliečia dabar, šią akimirką – gatvėje, muzikoje, kine, kas ataidi iš laiško, iš knygų, pokalbių. Savita – tas patiriamų įspūdžių persiliejimas, tas kalbų „maišymas“: lyrinio tono, šnekamosios kalbos intarpų, eiliavimo ir pasakojimo, pastovios minčių tėkmės ir staigaus įspūdžio. Tvarkos laikymasis, bet ir žinojimas, kad kiekvieną akimirką ji gali pakisti. Ir iš šypsenos: „Nusistovėjusią tvarką kiek pakeičia / Katė“ („Ne katė“). Sutelkiant dėmesį į naujausią R. Skučaitės knygą, galima pajusti, kaip ji tarsi suima savin dvi ankstesnes, bet kartu ir jas tarsi kitaip atverčia. Ir iš tos patirties, kuri yra svarbi skaitantiems, laukiantiems iš eilėraščio ne tik jo paties pasirodymo, bet ir susitikimo su tais, kurie poezijos knygą ima į rankas.
Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų.
Kodėl, iš ko tas savitas R. Skučaitės poezijos knygų būdas, kodėl vienas kitą keičia proziniai ir eiliuoti tekstai? Tai, apie ką kalbama, pasirenka ir kalbėjimo būdą, galbūt pirmąjį sakinį, nuo kurio priklauso kalbėjimo ritmas. Eilėraštis gali iškilti iš pasakojimo kaip jo variantas, gal ir atvirkščiai, eilėraštyje gali slypėti siužeto genas. Tekstai susiję patirties, išgyvenimų lygmeniu, paralelūs, bet ir kontrapunktiški. Prozinius tekstus, ypač intensyvesnius, galima vadinti eilėraščiais proza, bet nebūtinai, trumpi pasakojimai tarsi iššoka iš atminties, lyg būtų jos pačios jau ir nugludinti, taip jūros vanduo nugludina akmenukus, paženklina juos lyg kūrybos ženklais. Daugiausia iš Sibiro, iš tremties laiko; tai ypatinga patirtis, taupi, asketiška, sauganti tikrumą,vardus, daiktus, detales, spalvas. Patirtis, kuri tarp įspūdingumo ar ypatingumo ir tikrumo visada renkasi tikrumą.
„Varinio angelo“ kūrybinė patirtis, iškilusi iš likiminių situacijų, prasitęsusi knygoje „Šviesiai ir tamsiai matys“, pereina ir į naująją knygą „Nepaslaptis tokia balta“, pereina nepasikartodama, atsinaujindama iš tų dvasios resursų, kurių kodas yra nepaslaptis, vėlgi neatskiriama nuo paslapties ar paslėpties. Juk ir nepaslaptis yra ar gali būti, likti giliai pasislėpusi. Net jei ir pačiame paviršiuje. Ir eilėraštis, iš kurio knygos pavadinimas, prasideda paslaptim: „Karalių paslaptys suplūs / Į begalinį vandenyną / Ir ten išnyks. Ir nebebus – / Jos viena kitą paskandina.“ Citatoje, pirmajame eilėraščio „Karalių paslaptys...“ posme, jau galime atkreipti dėmesį į trumpas, lyg kapotas R. Skučaitės frazes, ryškinančias atpažįstamą jos intonacinį ritmą, sintaksinių perkėlimų svarbą: „Jos visos juodos. Nė viena / Nėra iš jų pati juodžiausia.“ Eilėraščio vyksmas, slinktis – atsargus siužetas: paminima paslaptis, lyg pauzė, pertrūkis, eilutė pradedama daugtaškiu: „...Yra kažkur nepaslaptis...“ Ir meistriška pabaiga:

Nepaslaptis:
Tokia balta,
Kad mums ant juodo nematyti...

Ir tarsi visos knygos raktas: nepaslaptis, o nematyti; ir balto ant juodo nematyti ir balto ant balto – ne, nematyti, bet kartais įžiūrima. Ir iš to nematomo įžiūrėjimo eilėraštis gali prasidėti. Ir pasibaigti, dažnai iš teigiančios intonacijos pereidamas į klausiančiąją. Eilėraštis „Toks oras. Mįslė“, prasidedantis lyg kokia žodine formule: „Ne iš namų grįžti ir ne namo“ (formulė toliau ir paminima), perkopiantis vilties ir nevilties sankirtą, tvirtinamą ir gamtos, ir sustojantis klausimu: „Katros bus vakaras, jei tavo buvo rytas?“ Ketureilių kvadratai saikingai ardomi eilučių grafikos, atsargių „laiptelių“.
R. Skučaitės tekstas dažniausiai išteka tarsi iš nuolat jaučiamos jungties: visa, kas yra buvę, įvykę, persirašinėja dabartyje, o jei dar tiksliau – dabartį perrašinėja, perkasinėja ir klausimais, atsakomais ir kartu neatsakomais. Išskirtas, tarsi atskirai viršelyje autografuotas posmas, poetei tikrai būdingas:

Sužinojau meilės skonį,
Sužinojau skausmo skonį,
Atskirties ledinį skonį
Sužinojau.
                Ar mažai?

Galima būtų posmą užbaigti pakartotu sužinojau, nebeklausti, bet R. Skučaitės eilėraščio intonacinė banga ritasi kitaip – prieš gesdama ji dar turi tarsi šoktelti – klausimas šį judesį ir įvykdo. Kartais – netikėtas skyrybos ženklas, kartais – staigus pabaigos kirtis. Sutikimas intonacijos būdu gali reikšti ne tik nesutikimą, bet ir pasipriešinimą, savųjų maksimų laikymąsi. Iš prozos teksto „Man buvo trylika...“:

Bet: kas tai bebaigiančiai išeiti kartai buvo svarbu ir brangu, dabartinei – jau ne.
Ne, tai ne.

Tiek (ne, tai ne) užtenka poetiniam sprendiniui, pozicijai, kuri ir žmogaus balse pasirodo kaip intonacija, sutvirtinanti ir įtvirtinanti. Kartos susitinka ne tik pastangomis vieniems kitus suprasti, bet ir oriai tvirtinamomis laikysenomis. Orus tvirtumas geriau už nuolankumą ir nuolaidžiavimą.
Knyga „Nepaslaptis tokia balta“ atsiveria autobiografiniais štrichais, bet iš karto ir tuo, kas jau yra daugiau nei faktai, įvykiai, kas virtę patirties būsenomis. Įvykis, kuris nevirsta būsena, išnyksta iš giliosios atminties, svarbios kūrybai. Pirmieji knygos sakiniai, kurie pradeda ir nepaslapties temą: „Nepasakyta: ne nutylėta, o ištylėta. Kas metų metais, kas dešimtmečiais – visaip.
Prie brolio kapo ištylėta, prie tėvo nekapo, prie mamos ilgo praradimo – kartkartėmis perduodant dalį to ištylėjimo panašaus likimo žmogui...“ Nepaslaptis, nepaslėptis, nepasakyta, ne nutylėta, o ištylėta, nekapas, prie patirties priduriant nepatirtį– ir taip būtų galima brėžti R. Skučaitės knygos prasmės punktyrą, netgi suvokti jį kaip gana naują. Mes patiriame ir nepatirties kainą, mūsų paslėptys saugomos nepaslėpčių. Mūsų kapai apsupti nekapų. Mūsų galimybės randasi ir iš mūsų negalimybių. Tad perspėjama: „Kone suakmenėjusi ištylėjimo prasmė nebegali pavirsti atsivėrimo prasme.“ Bet ištylėjimas turi savo prasmę, kitą nei atsivėrimas. Kas atimta, yra atimta. Tremtį, atskirties nuo savųjų ledinį skonį patyrę žmonės tai patvirtintų. Ir ne tik jie. Kas prarasta, yra prarasta, – liūdna yra ši ištartis, bet priklausanti bendriesiems žmogaus patirčių, neatskiriamų nuo nepatirčių, klodams. Ar to, kad prarasta, suvokimas bent menka dalimi nepasisuka į neprarasties pusę?
R. Skučaitės knygos pasakymus ir ištartis koreguoja sakančiojo sąmonės modusai: noriu, leidžiu, galiu. „Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu“, – pradžia, kuri leidžia pradėti sakyti, bet ir budi, perspėja: „Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu.“ Įspūdis: pasakymu pridengiama nepasakyta ir nepasakoma. Pridengiama moraline sauga: tebūna ramu. Nepaslaptis ir paslaptis keičiasi vietomis. Ir baltoji nepaslaptis yra sesuo juodajai paslėpčiai.
R. Skučaitės naujausios knygos išorinė struktūra iškyla iš įgudusiai brėžiamų likimų, vaizdų, ypač iš Šiaurės laiko, ir individualių būsenų kaitos. Iš perkurtų, individualizuotų Šiaurės vaizdų išskirtinas mėlynos rožės tekstas („Pravažiavo garvežys...“). Šiaurės žmogus, kuris drožinėja, rožės niekada nėra matęs. Nėra patyręs, bet nepatirtis tokia intensyvi, kad bando tą nežinojimo, nematymo slenkstį peržengti. „Bijau, kad nepaklaustų, ar būna mėlynų rožių, žinodama, kad kitokių dažų, kaip šitie, skardinėlėj nuo krabų, net akis rėžiančių, ir su žiburiu čia nerastų. – Bus gražu, – sakau ir sukuosi eiti.“ Grožis, grožio problema, neišnykstanti ir iš skurdžiausio žmogaus gyvenimo. Budinti, budinanti. Meistriškas teksto štrichas to Šiaurės drožėjo mirties dieną išvystas pavasarinis melsvas sniegas. „Jo mėlynumas medinei rožei tikrai būtų tikęs.“ Ne pagal spalvą, o pagal spalvos laiką, būdą, būseną. Persiliejimas – iš būsenos į būseną; taip, poezija yra begalinis sąryšingumas, amžinas grįžimas. Ta mėlyna rožė iš etiudo „Pravažiavo garvežys...“ ir eilėraštyje „Pavasario renesansas“; tikėtina, kad jame ir įgyja gyvą, savarankišką formą, bet ar poetinė istorija būtų tokia gyva be priešistorės, be pasakojimo. Ir koks yra stiprus tas knygos vidinis siūlas (paslaptis – nepaslaptis, kapas – nekapas...), kad rožė taip pat įgyja savo dvynę – nerožę:

Renesansas – tie šąlantys pirštai,
Pavasario kvapas – iš tolo,
Nerožė ant apsnigto suolo
Ir žodis – net žeidžia:
Gražu.

Vidinę knygos „Nepaslaptis tokia balta“ formą veikia atminties ir būsenų kalbiniai sąskambiai. Kad tekstas prasidėtų, tęstųsi, vyktų, reikia, kad sielos būsena suskambėtų žodžiais, kad žodis ir vaizdinys tarsi paremtų vienas kitą. Arba – žeistų. Kad dar kažkas atsilieptų iš gamtos, daiktų, iš muzikos, kurios klausomasi, iš muzikinės pasaulio percepcijos, iš to, kas skaitoma, verčiama. Labai atsargus, bet nujaučiamas intonacinis sąlytis su M. Cvetajeva, jos vertimai tikriausiai priklauso pastarųjų metų išskirtinėms patirtims. Eilėraštis „Penkios arba ne“: „Pareisiu – bus penkios. Dar kris sidabrinė šviesa / Ant sniegino lango, ant draskančios sieną alyvos...“ Ta sidabrinė šviesa – jau savitas pratęsinys, jau lietuvių poetinės tradicijos atgarsiai. Bet antrojo posmo pradžioj vėl lyg cvetajeviški kirčiai: „O gal nepareisiu. Tada nebebus ir penkių. / Minutės nebus, kai eilėraščio posmas ištinka.“
Įdomu sekti R. Skučaitės eilėraščio pėdsakus, vis pajuntant atkakliai brėžiamą savąjį taką. Neabejojant, kad jis yra ir visai atskiras, kaip atskira yra žmogiškoji patirtis, bet ir vis susikertantis su literatūra. Su jos dabartimi ir praeitimi. Su Vinco Mykolaičio-Putino „Rūpintojėliu“. Netikėtas, o ir natūralus, lyg savaiminis bandymas suvokti, kuo „Rūpintojėlis“ ypatingas, sustojant, bet lyg ir atsimenant pirmapradį tikrumą. Pagal žmogaus elgesio tikrumą ir pačiose netikriausiose situacijose knygoje vietą randa ir laiko bei asmens dokumentas – klasės auklėtojos charakteristika gimnazistei R. Skučaitei, dar bandant ją gelbėti nuo tremties.
Tikrumo siekinys. Ir posmuose, kurie perrašyti iš 1949 metų, iš traukinio, bildančio į Šiaurę; ta netikėta frazė, ataidinti ir iš tada dar tikrai neskaityto Henriko Radausko: „Aš namų neturiu.“ Ir jau iš Zimos, vietos, įrašytos ir pirmajame rinkinyje. Sniegynai ir dulkės. Įrašyta tas sunkusis ten ir tada.
Ir pabaigoje pirmojo rinkinio pavadinimo antitezė: „Nežydintis speigas“. Išteisinti sniegą, apsiginti, atšildyti tuos, kam ten teko ir gimti.
Išteisinti, vadinasi, ir išsiteisinti.
Gražus knygos „Nepaslaptis tokia balta“ pavidalas, pilkas ir šviesėjančiai pilkšvas jos drabužis, sukurtas dailininkės J. Račinskaitės. Sniego, sniegynų, gal ir trupančio ledo, priešlapiai pavasarėjančio ledo žalsvumo, bet ir kažkokios apgaubiančios šilumos, kylančios iki nepaslapties šviesumo.
Visos trys knygos („Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“, „Nepaslaptis tokia balta“) – tos pačios dailininkės darbas, dukters ėjimas vienu metu ir pãskui, bet ir atskirai, į poezijos knygą įžengiant iš savo grafikos, scenografijos. Taip, knyga yra ir scena, scena žmogiškajai dramai, jos trapiam vienkartiškumui. Trys knygos – vienodo formato, artimos stilistikos, kurią galima apibūdinti kaip vaizdines variacijas šviesos ir tamsos, paslapties ir nepaslapties, laiko ir to, kas daugiau nei laikas, pastovumo ir kintamumo temomis. Kaip ištarta pirmojo „Varinio angelo“ eilėraščio pabaigoje: „O seniai sudėlioti taškai / Sustojimo reikšmių nebeturi.“
Patirtis nei atmintis taip pat sustojimo reikšmių neturi.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau iš kartoninių persikėlimo dėžių (prisipažįstu, labai pavėluotai, tik po daugelio metų), aptikau 1967 metais išleistą, Juliano Rogozińskio(1) redaguotą antologiją „Sto wierszy polskich“ („Šimtas lenkiškų eilėraščių“). Užtenka užmesti akį, kad pamatytum, kaip pasikeitė laikai. Rogozińskio rinkinyje, pavyzdžiui, nėra Czesławo Miłoszo (septintąjį dešimtmetį Miłoszas Lenkijos Liaudies Respublikoje (LLR) visai neegzistavo). Daugiausia eilėraščių čia priklauso Mieczysławui Jastrunui(2). O Zbigniewas Herbertas(3) turi tik vieną, tiek pat ir Leszekas Kołakowskis(4): ilgą didaktinę poemą, šmaikščią eiliuotą Arthuro Schopenhauerio, mizantropo ir muzikos garbintojo, filosofijos paskaitą. Ir Wisława Szymborska(5) reprezentuojama tik vienu kūriniu „W rzece Heraklita“ („Heraklito upėje“).
Vis dėlto lenkų literatūrai tai buvo geri laikai. Nors emigrantų kūryba pasiekdavo šalį su didžiausiais vargais – bet ji buvo! Ir dar kokia! (Neseniai Aleksandras Smolaras(6), kurio nuomonę labai gerbiu, vienoje diskusijoje, vykusioje gryname ore prie garsaus Gošycų dvaro(7), pareiškė, kad būtent septintasis dešimtmetis lenkų kultūrai buvo geriausias. Nežinau, ar galiu su tuo sutikti, bet jau pats faktas, kad taip mano inteligentiškas ir nepriklausomas žmogus, yra reikšmingas!)
LLR buvo labai keista šalis: beveik visą kultūrą tada finansavo (kukliai) valstybė, ir tuo pat metu daugumą menininkų, kino, teatro žmonių, rašytojų, poetų, net kompozitorių ta pati valstybė negailestingai, nors šiek tiek užmaskuotai, kritikavo. 1968 metų kovo įvykiai situaciją kiek pagadino, taip pat išstūmė į emigraciją ir Leszeką Kołakowskį, ir Aleksandrą Smolarą.
Šiaip ar taip, kai 1974 metais pasirodė „Świat nie przedstawiony“(8) („Nepavaizduotas pasaulis“), ko gero (žinau, kad iš tikrųjų taip buvo), kritinį tos knygos impulsą galima buvo interpretuoti kaip beveik barbarišką gestą, kaip nesuvokimą situacijos lenkų literatūroje, kuri stengėsi išpešti maksimumą naudos iš jai primestų apribojimų – juk visai ne tokių drastiškų kaip kitose sovietinio bloko šalyse. Negi jaunieji autoriai tada pristigo takto? O gal per juos prabilo pranašystė dar tik ateisiančių laikų, kurie jau negalėjo pakęsti cenzūros, net ir tokios, kuri taktiškai užmerkdavo akis į dešimtis aliuzijų ir toleravo įvairius formalius eksperimentus.
Bet grįžus prie Juliano Rogozińskio antologijos – šiandien, kai praėjo daug metų, jei būtų įmanoma tokia pataisa, be abejo, plačiau atvertume antologijos vartus Wisławai Szymborskai. Ir Zbigniewas Herbertas gautų kelis papildomus puslapius, apie Czesławą Miłoszą – nė nekalbu.
Tais pačiais, kaip ir antologija, 1967 metais išspausdintas mano pirmas eilėraštis. Primenu apie tai tik todėl, kad žmogumi, kuris tą eilėraštį priėmė į spaudą, buvo Wisława Szymborska.
Taigi septintojo dešimtmečio metais ilgokai dvejojęs nunešiau savo eilėraščių į Krokuvoje leisto „Życie Literackie“(9) redakciją (kiek išgyvenau emocijų!), į leidinį, kuris, kaip ir „Tygodnik Powszechny“(10), buvo įsikūręs Vyslos gatvėje.
Poezijos skyriaus redaktore tada dirbo Wisława Szymborska. Jos rašomasis stalas stovėjo iš kairės vos įėjus į nemažą kambarį. Jame, tiesiai prieš duris, kiek dešiniau, plušo už literatūros kritiką atsakingas Włodzimierzas Maciągas(11). Ten pat, atrodo, dirbo ir Olgierdas Terleckis(12). Kartais valandėlei užsukdavo šefas Władysławas Machejekas(13), labai dviprasmiška figūra, partinis veikėjas su didelėmis ir grafomaniškomis literatūrinėmis ambicijomis.
Włodzimierzo Maciągo rašomasis stalas jį aplankančius autorius pasitikdavo didaktine maksima, išspausdinta gana didelėmis raidėmis ant filtravimo popieriaus ir pakišta po stiklu: „Nėra tokio šedevro, kuris sumažintas perpus netaptų tobulesnis“ (taip tai įsiminiau – ir nežinau, kas buvo to perspėjimo autorius, gal koks prancūzų moralistas). Ta formulė, be abejo, puikiai išreiškia beveik visų literatūrinių ir neliteratūrinių leidinių redaktorių mentalitetą.
Po antro mano apsilankymo Wisława Szymborska priėmė spausdinimui vieną mano eilėraštį. Pirmo pokalbio metu ji patarė man daug skaityti, „ir ne tik poezijos“, bet taip pat filosofijos, esė, romanų. Man tokio patarimo nereikėjo, nes ir taip skaičiau nemažai, ir ne tik eilėraščių. Bet tai buvo charakteringa: ji norėjo „išpoetinti“ savo jaunuosius lankytojus, paveikti juos, kad nebūtų egzaltuoti, kad orientuotųsi realiame pasaulyje, išmanytų istoriją ar mokslus. Vėliau, kai jau buvome gerai pažįstami, kai priminiau Wisławai tą epizodą, man svarbų, nepamirštamą, o jai – vieną iš daugelio, ji pasakė: „Adamai, aš to neprisimenu.“
Aštuntąjį dešimtmetį man kartais jau tekdavo vakarieniauti pas Wisławą Szymborską. Mūsų atnaujintos pažinties pradžia tapo laiškas, kurį gavau iš poetės, – laiškas, kuriame ji gyrė mano nedidelę esė „O leniwych poetach“ („Apie tingius poetus“), išspausdintą mėnraštyje „Poezja“. Pats faktas, kad jai patiko tokio pavadinimo rašinėlis (ar feljetonas), liudija tai, kad ir poeziją, ir poetus ji traktavo ir labai rimtai, ir kartu su ironijos priemaiša.
Manau, ji niekada neatleido sau už socialistinio realizmo eilėraščius. Nemėgdavo, kai jai buvo primenami socialistinio realizmo metai, kentėjo dėl jų, žinojo, kad, kai yra tarp bičiulių, kalbų apie tai nebus, yra saugi, bet man atrodo, kad pati ji tai prisimindavo nuolat, kasdien. Tos atminties pėdsakų galima aptikti kone kiekviename jos eilėraštyje. Szymborskos poezijos pamatas buvo traumuojantys stalinizmo išgyvenimai ir jos ankstyvosios poezijos pralaimėjimas, susidūrus su melu. Labai skaudžiai, savo pačios ir daugelio bendraamžių kailiu patyrė, koks nuolankus epochos konformizmui gali būti poetas ir koks delikatus įrankis yra kalba, ir ne tik „struktūralistų kalba“, neatmetanti įvairiausių operacijų ir pokyčių, bet ir kai ko daug svarbesnio, graikų logos, žmogiškumo garantijos, tiesos žodžio. Pamatė, kaip lengvai kalba virsta korumpuota, jei poetui, rašytojui nėra būdinga aukščiausia etinio ar filosofinio dėmesio įtampa. Ir, be abejonės, po daugelio kūrybinio, sąžiningo ir išradingo darbo metų tai buvo jai kažkas nesuvokiama: kad būdama jauna galėjo nukrypti nuo poezijos tiesos.
Visa tai lėmė, kad ji a priori nelenkė galvos prieš „poetus“. Pernelyg gerai pažinojo jų silpnybes, keliavo su jais, kai Lenkijos rašytojų sąjungos delegacijos vykdavo į įvairias, artimas ir tolimas, „socialistines“ ir demokratines šalis. Pažinojo tiek poetų, didžiųjų ir vidutinių, pažinojo juos iš literatų valgyklos ir kūrybinio darbo namų, iš autorinių vakarų ir privačių susitikimų Krupniča gatvėje ar kur kitur. Jos gražus eilėraštis apie Baczyńskį(14), kuris, jei būtų išgyvenęs karą, būtų virtęs „literatu“, kaip ir daugelis kitų, buvojančių Zakopanės kūrybos namuose „Astorija“, liudija apie tai, kaip puikiai ji perprato poetų, neretai – puolusių būtybių fenomenologiją.
Literatų namai Krokuvos Krupniča gatvėje, šimtai literatų susirinkimų, partinė organizacija, dešimtys tobulai paprastų žmonių, turkiška kava, pigios cigaretės su lūpų dažų pėdsakais, primityvi, pirštus tepanti „Trybuna Ludu“(15) „Ruch“ kioskuose, išvykos pagal broliškų sąjungų kvietimus, kovo mėnesį nuleipusios tulpės Moters dienos proga, gegužės mėnesį dirbtinai šventiškos knygų mugės... Neretai mąstau, koks stebuklas yra Wisławos Szymborskos poetinis kelias, kuris nusmurgusioje, sukomunistėjusioje Lenkijoje lėmė jai iš esmės nuostabiai tipiškos, paprastos demokratiškos liaudies autorės biografiją, ir kuri, vis dėlto, išgirdo šaukimą kažkokio didelio balso, šaukimą to „nežinomo tribūno“, apie kurį rašė Janas Józefas Szczepańskis(16).
Nes tikėjo, turėjo tikėti poezija kaip amžinuoju tiesos, teisingumo, vaizduotės šaltiniu, kaip visada kažkur esančia galimybe atgimti, atgauti meninį suverenumą, uždaryti skliausteliuose grynai sociologinį matmenį, kompromisus, kaip šansą pamiršti apie poetus iš valgyklos ir „Astorijos“, apie poetus, rašančius nuolankius laiškus ir baudžiavinius prašymus skirti stipendijas. Be to tikėjimo ji nebūtų galėjusi parašyti tiek nuostabių eilėraščių.
Juk nereikia tikėti poetais, pakanka išsaugoti tikėjimą poezija.
Ji labai vertino Tadeuszo Różewicziaus poeziją(17), bet žinau (nes sakė apie tai), kad ją erzino poeto asmens celebravimas kai kuriuose rinkinio „Niepokój“(18) („Nerimas“) eilėraščiuose: poetas stoja, poetas sėda, poetas prieina prie lango, poetas priima svečius. Ji pati – taip sau įsivaizduoju – kai rašė savo eilėraščius, gal nemažai vargdama, ilgai prie jų dirbdama, daug kartų juos taisinėdama, visai nesijautė „poete“, tik beginkliu žmogumi, kažkuo, kas mąsto, kas galynėjasi su baltu popieriaus lapu, su savo silpnumu, su lenkų kalba.
Kai prasidėjo mūsų pažintis, ji gyveno Novoveiska gatvėje (tuometės Sausio 18-osios, dabar – Karališkosios gatvės kampas, vadinamame stalčiuje, tai yra vieno kambario bute viršutiniame namo aukšte. Paskui, po kažkurio laiko, persikėlė į Chotyno gatvę, net dviem šimtais metrų toliau (o dar vėliau į Piastų gatvę). Dažnai, beveik visada, atsirasdavo ir Kornelis Filipowiczius(19), išmintingas žmogus, puikus rašytojas. Jiedu buvo pora, bet jis išsaugojo atskirą butą, esantį arti Chotyno gatvės. Pokalbiai retai būdavo „literatūriniai“. Konspiracijos vėlyvaisiais aštuntojo dešimtmečio metais sąlygomis neretai kalbėjome apie politiką. Beje, buvau liudininkas momento, kai ir Wisława Szymborska, ir Kornelis Filipowiczius pasirašė po protesto laišku prieš ketinimus keisti Konstituciją, kuris jau seniai vadinamas „59-ių laišku“. Jį iš Varšuvos atvežė Halina Mikołajska(20) – jei ne Wisława ir Kornelis, jis būtų „57-ių laišku“, bet jiedu visai nedvejojo.
Mažiausiai buvo kalbama apie literatūrą, nors, jau daug vėlesnėje epochoje, Wisława galėjo staiga pareikšti: „Žinote, nežinau, kaip jums, o man to Dostojevskio jau gana.“ Arba: „Poezijos kritikai apskritai neskaito mokslo populiarinimo knygų, kūrinių apie gamtą, kaip jie gali ką nors suprasti šiuolaikinėje poezijoje?“
Kai ji būdavo vakarienės šeimininkė, rūpindavosi ne tik tuo, kad svečiai būtų pamaitinti, bet ir pokalbio lygiu. Kartais susidarydavau įspūdį, kad ji tarsi pasiruošia pokalbiui, pasiūlo temą, kuri jai atrodo įdomi, – kad nenuslystume į paprastą plepėjimą. Tai irgi bylojo apie jos pagarbą kalbai.
Manau, kad vienas jos priešų – be tų didžiausių: totalitarinės ideologijos, politinio nusikaltimo, – buvo nuobodulys. Nuobodulys ir banalumas. Jai buvo svetima bohema, nedažydavo plaukų žaliai, bet nekęsdavo banalumo. Nerašė banalių eilėraščių, bet ir gyvenimo mene visada siekdavo, kad būtų įdomu, inteligentiška, kad žmonės, kurie susitinka vakare, kalbėtų apie esminius dalykus.
Kartais man atrodydavo, kad ji prieš akimirką išėjo iš kažkurio XVIII a. Paryžiaus salono (apie kuriuos taip įdomiai rašė Benedetta Craveri(21) įžymioje monografijoje „Auksinis pokalbių amžius“). Kaip žinoma, tuose salonuose svarbiausias vaidmuo tekdavo moterims. Paryžiaus salonai buvo nepaprastai civilizuotos institucijos. Juose buvo puoselėjamas pokalbio menas, viena aukščiausių pakopų nuo barbariškumo kylant iki kultūros. Wisława irgi nepaprastai vertino inteligentišką draugišką pokalbį. Vertino išprusimą ir protą; mūsų romantiškos karštinės likučių prisodrintoje epochoje reprezentavo kitas vertybes, kitas temperatūras. Buvo elegantiška asmenybė, gal ne tiek apdarais, tie dalykai jai rūpėjo mažiau, kiek manieromis, judesiais, kalbos būdu ir, žinoma, eilėraščiais. Brangino formą, manau, nekentė chaoso nei gyvenime, nei eilėraščiuose. Buvo nepakanti impulsyvumui, skubotumui (atrodo, Piotras Skrzynieckis(22) sakė: „Skubėjimas žemina – štai Krokuvos kvintesencija“). Dėl susitikimų su bičiuliais tardavosi gerokai iš anksto. Mėgdavo planuoti savo laiką – žinojo, kad galiausiai laikas vis tiek užvaldys mus.
Dešinieji, kaip žinome, prikiša jai, kartais labai brutaliai, trumpą ištikimybės socialistiniam realizmui laikotarpį. Šios rūšies dalykuose gal svarbiau turėtų būti tai, kaip kas išeina iš tokios krizės, o ne tai, kad tampa jos auka. Kiekvienas mūsų, ypač ankstyvojoje jaunystėje, gali suklysti. O Wisława Szymborska iš savo klaidos gerai pasimokė. Buvo asmenybe ir rašytoja, kuri troško tiesos, intelektualinio padorumo, ir tai, kad nuvylė jaunystėje, tapo jai ne tik pamokėle, kaip sakome pernelyg mažybine forma, bet ir didele pamoka. Ji išaugino savo brandžią kūrybą iš tų metų, tų eilėraščių, kurių niekada nenorėjo atnaujinti, apmąstymų. Ir tai mums neabejotinai yra daug įdomiau ir pamokomiau negu stereotipiniai kaltinimai, tokie kaip „Wisława Szymborska ankstyvaisiais šeštojo dešimtmečio metais“.
Ji buvo savimi gal kaip niekas kitas. Turiu omenyje tai, kad ir eilėraščiuose, ir gyvenime, ir kūryboje, ir kaip asmenybė buvo absoliučiai savimi, Wisława Szymborska, beveik be jokių priemaišų. Jos poezija visos pasaulinės poezijos fone išsiskiria originalumu: tai yra intelektuali, susikaupusi, bet ir sąmojinga, ironiška ir, kas keisčiausia, labai prieinama poezija. Kiekvienas eilėraštis sudaro atskirą visumą, kiekvienas yra lyg miniatiūrinis pasaulio atlasas, parengtas tiksliai, preciziškai. Nėra kito tokio poeto, nėra kito tokio atlaso.
Tarp Wisławos bičiulių (jai nepalankūs sakydavo, kad ją supdavo „dvaras“ – bet juk nebūna dvaro be monarcho, o tai buvo respublika) priklausiau „rimtųjų“ sparnui. Deja, nerašiau limerikų, nepersirenginėjau fantastiniais apdarais, nemokėjau prajuokinti jos iki ašarų. „Komedijinis“ sparnas, tikras dėl savo stiprių pozicijų, kartais žiūrėdavo į mane kiek kritiškai, bet manau, kad jai, Wisławai Szymborskai, reikėjo ir vieno, ir kito. Juk ji parašė daug tragiškų eilėraščių, ir tuo pat metu mėgdavo linksmintis, buvo atvira vienam ir kitam, išgyveno sunkių laikų, patyrė žmogiškos prigimties trapumą, atsisveikino su jai artimiausiu žmogumi; nesmerkė kitų, buvo linkusi juos suprasti. Sunkiausius ir liūdniausius dalykus atidėliojo toms valandėlėms, kai likdavo namuose viena, apsiginklavusi vien rašikliu ir rašomąja mašinėle (kompiuterio niekada nepripažino). O būdama su bičiuliais mėgo juoktis, kaip ir kiti didieji tragiški poetai (Miłoszas, Brodskis, Heaney’is, Herbertas, Walcottas). Satyrikai ir humoristai laisvomis nuo darbo valandomis pasiduoda melancholijai, užtat tragikai neretai leipsta juokais – gal ir todėl, kad tragizmas pripratina juos prie absurdo, o absurdas kelia jiems siaubą, bet ir juokina.
Bičiuliaujantis ji buvo geru, nepaprastai dėmesingu ir jautriu žmogumi. Buvo kukli ir žavi. Nėra reikalo sakyti: „Niekada nepamiršiu Wisławos Szymborskos“, nes ji buvo kažkuo, kas nepamirštama. Nepamirštama eilėraščiuose ir pokalbyje. Net ir nuotraukose. Niekas taip nežiūrėjo į objektyvą kaip ji, kiek žaismingai, inteligentiškai, nepriklausomai. Žmogus „su stebuklingai vatermanu(23) apsiplunksnavusia ranka“, – kaip ji parašė eilėraštyje apie Tomą Manną.

Versta iš:
„Zeszyty Literackie“, 2015, Nr. 3 (131)

__________________________________

(1) Julianas Rogozińskis (1912–1980) – lenkų literatūros vertėjas ir kritikas, eseistas.
(2) Mieczysławas Jastrunas (1903–1983) – lenkų poetas, literatūros vertėjas.
(3) Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – lenkų poetas, eseistas, dramaturgas.
(4) Leszekas Kołakowskis (1927–2009) – lenkų filosofas, eseistas, prozininkas.
(5) Wisława Szymborska (1923–2012) – lenkų poetė, eseistė, literatūros kritikė ir vertėja, Nobelio literatūrinės premijos laureatė.
(6) Aleksandras Smolaras (g. 1940) – lenkų publicistas, buv. emigracinio ketvirtinio žurnalo „Aneks“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
(7) Dvaras netoli Krokuvos, priklausęs Lenkijos karalienei Jadvygai, Krokuvos kapitulai, garsių giminių atstovams. 1944–1945 m. dvare, be kitų, gyveno Cz. Miłoszas.
(8) Adamo Zagajewskio ir Juliano Kornhausero knyga, abiejų jaunų poetų idėjinis ir estetinis manifestas. Jie kritikavo autorius, kurie, užuot tiesiai rašę apie realijas ir problemas, naudojasi alegorijomis, metaforomis ir kt.
(9) „Žycie Literackie“ – 1951–1991 m. ėjęs literatūrinis-visuomeninis savaitraštis.
(10) „Tygodnik Powszechny“ – nuo 1945 m. leidžiamas katalikiškas kultūrinis-visuomeninis savaitraštis, įkurtas kardinolo Adamo Stefano Sapiehos.
(11) Włodzimierzas Maciągas (1925–2012) – lenkų literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas.
(12) Olgierdas Terleckis (1922–1986) – lenkų prozininkas, istorikas.
(13) Władysławas Machejekas (1920–1991) – lenkø rašytojas, publicistas, 1952–1989 metais „Ýycie Literackie“ vyriausiasis redaktorius.
(14) Krzysztofas Kamilis Baczyńskis (1921–1944) – lenkų poetas, kuris dvidešimt trejų metų amžiaus žuvo Varšuvos sukilimo metu.
(15) „Trybuna Ludu“ – 1948–1990 metais ėjęs dienraštis, valdančios Lenkijos jungtinės darbininkų partijos organas.
(16) Janas Józefas Szczepańskis (1919–2003) – lenkų rašytojas, eseistas, scenarijų autorius, reporteris.
(17) Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – lenkų poetas, prozininkas, dramaturgas.
(18) 1947 metais išėjęs debiutinis T. Różewicziaus eilėraščių rinkinys.
(19) Kornelis Filipowiczius (1913–1990) – lenkų rašytojas, novelistas, scenarijų autorius, W. Szymborskos gyvenimo draugas.
(20) Halina Mikołajska (1925–1989) – lenkų aktorė ir režisierė, opozicijos veikėja.
(21) Benedetta Craveri (g. 1942) – italų rašytoja, literatūros kritikė.
(22) Piotras Skrzynieckis (1930–1997) – lenkų režisierius, scenaristas.
(23) Garsios rašalinių parkerių firmos pavadinimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

Apie poetę Anną Halberstadt

Mama mokyklą lankė šeštojo ir septintojo dešimtmečio Vilniuje, iš jos pasakojimų ir nuotraukų regisi, kad tuomet merginos segėjo, mano akimis žiūrint, nepadoriai trumpus sijonus, kraipė klubus pagal Paulo Ankos ir Elvio Presley’io muziką, vaikščiojo į pasimatymus su vaikinais, kurie savo gamybos gitaromis mėgdžiojo bitlus, ir, nepaisydamos nuolatinės nerimo ir baimės atmosferos, KGB kvėpavimo į nugarą jų tėvams, klausomų telefonų ir, švelniai tariant, ribotų ateities galimybių, gyveno linksmai. Eilėraščių knygos „Vilnius diary“ („Vilniaus dienoraštis“) autorė Anna Halberstadt – mamos klasės draugė, tačiau jos to meto Vilniaus prisiminimai visai kitokie. Jai Vilnius, kaip ir visa Lietuva, miestas, kurį svajojo palikti „tikriausiai nuo dvylikos metų“, tačiau stiprūs jo apžavai jos nepaleidžia iki šiol, nes „kreivos gatvės, / matyt, buvo įsirėžusios pasąmonėn“ („Baltijos elegija“) ir „poreikis pamiršti palengva / virto poreikiu prisiminti, / pagerbti žuvusius šeimynykščius“ („Lietuva“).
Tai pirmoji A. Halberstadt eilėraščių knyga ir savotiška jos autobiografija, vedanti atminties labirintais. Iš jos sužinome, kad poetė gimė Vilniuje, kad jos prosenelio statytas namas tebestovi Naugarduko gatvėje, kad jos tėvas, Simonas Galberštatas – biologas, Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakulteto dėstytojas – prieš karą buvo Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas. Jos seneliai palaidoti Kauno žydų kapinėse. Ji baigė Salomėjos Nėries mokyklą ir išvyko į Maskvą studijuoti psichologijos. Ten ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Vėliau išsiskyrė ir su sūnumi bei tėvais 1979 metais per Vieną ir Romą emigravo į JAV. Ypač vaizdingos, iškalbingos ir įdomios išvykimo ir kelionės į nežinią detalės, buitinės aplinkybės. Niujorke A. Halberstadt iš karto įsidarbino psichologe. Apie šią patirtį 2012 metų pokalbyje, skelbtame savaitraštyje „7 meno dienos“, sakė: „Kai įkurdinimo agentūra tvarkė mano dokumentus ir vertė diplomus į anglų kalbą, notarė, patvirtinusi vertimą, atkreipė dėmesį į tai, kad esu psichologė ir moku rusiškai bei angliškai. Ji pasakė, kad socialinių reikalų agentūra „Žydų šeimų ir vaikų tarnyba“ (Jewish Board of Family and Children Services) ieško rusakalbio psichologo. Tuo metu rusakalbių psichologų buvo labai mažai, nes Sovietų Sąjungoje ši profesija trisdešimt metų neegzistavo. Nuėjau į pokalbį ir ten sutikau savo mokyklos draugą, kuris vėliau ir tapo mano mylimuoju. Klinikos vadovas su manimi pasikalbėjo ir įdarbino Koni Ailando klinikoje, kur dirbau su naujais emigrantais. Tuo metu JAV užplūdo didžiuliai srautai emigrantų iš Sovietų Sąjungos, kurie susidūrė su didžiulėmis prisitaikymo problemomis, jiems reikėjo pagalbos. Klinikoje dirbau aštuonerius metus ir tai iki šiol įdomiausia mano gyvenimo ir darbo patirtis. Dirbau su homo sovieticus, mėgindama jiems padėti prisitaikyti, o kartu pati sprendžiau savo adaptacijos problemas – kai pradėjau ten dirbti, JAV buvau praleidusi vos keturis mėnesius. Nei aš, nei mano vadovai nežinojome, ką daryti. Pradėjome kurti savo metodus, juos aprašinėti ir skelbti mokslinėse publikacijose. Supratau, kad į visus klausimus turėsiu atsakyti pati.“ Šiuo metu A. Halberstadt verčiasi privačia psichologės praktika. Eilėraščius rašyti pradėjo baigusi aktyvią psichiatrės karjerą. Jos vyras, Vitalijus Komaras, – garsus menininkas, SocArt pradininkas, grupės „Komar & Melamid“ narys. Vilniuje pirmą kartą po emigracijos A. Halberstadt apsilankė 2007 metais. Jau minėtame pokalbyje ji paaiškino: „Mano šaknys Lietuvoje be galo gilios <...>. Mano tėvo senelis iš motinos pusės, Isai Levin, gyveno Švenčionėliuose ir prieš revoliuciją dirbo advokatu ir teisėju. Mano senelio, dantisto ir veido chirurgo, kabinetas buvo Kalvarijų gatvėje, jį galima pamatyti senuose Vilniaus žemėlapiuose. <...> Tačiau mano įspūdžiai dvejopi. Vilnius tikrai gražus ir puikiai restauruotas, be to, tikrai malonus miestas. Iš kitos pusės, kai kurie visuomenės gyvenimo dalykai man nemalonūs – kalbu apie homofobiją, antisemitizmą. Tačiau su šiomis problemomis susiduria daugelis Rytų Europos šalių.“
„Vilniaus dienoraštis“ – grįžimo į pradžią, į gimtąjį miestą knyga. Ji prasideda ir baigiasi eilėraščiais, skirtais Vilniui. Pirmasis – svajingas, melancholiškas, paskutinis – skausmingas kaip trisdešimt metų tramdyta rauda, prasiveržianti lietuviškais ašarų ir pykčio gumulais: „Kodėl aš buvau gimusi šiame mieste? / Why was I born in this city? / <...> Čia nieko nėra! / No one is here!“ („Ilgas eilėraštis apie Vilnių“). A. Halberstadt nepriklausymo Vilniui jausmas – trilypis – istorinis, kultūrinis ir asmeninis. Lietuva – viena masinių žydų naikinimo vietų, iš poetės atėmusi prosenelius, senelius, tetas ir dėdes. Todėl jai, artimųjų holokaustą išgyvenusiam žmogui, tai kolektyvinės traumos, motinos ir tėvo skausmo, neaprėpiamos bendros netekties vieta. Todėl nenuostabu, kad gimtajame vaikystės mieste nei ji, nei jos lyrinis subjektas nesijaučia gerai. Vaikystėje ir jaunystėje dėl paveldėtos traumos, kurios šešėlyje augo, dabar todėl, kad padaryta žala čia iki galo neįsisąmoninta ir simboliškai neįprasminta:

Ten, iš kur esu kilusi
daugybė ženklų pasakoja atsitiktiniam turistui
apie daugybę žmonių
išnaikintų prie tos ar anos sienos, to ar ano pastato.
Tačiau nėra jokios lentelės
prie bažnyčios, kur pati pirmoji
holokausto auka, žydė moteris
buvo nušauta kartu
su keliais komunistais.
1941-ųjų birželį*.

(„Venecijietiška žvakidė“)

Tai vienas iš daugelio su Šoa atmintimi susijusio jos nepriklausymo Vilniui ženklų. Nors knygoje yra nemalonių žydų kilmės vaiko prisiminimų pokario Vilniuje, kasdienio antisemitizmo apraiškų, kultūrinis A. Halberstadt svetimumas daugiausia yra kalbinis. Tai, kad šeimoje ji kalbėjo rusiškai, paklojo dar vieną storą nepriklausymo sluoksnį:

Pirma diena mokykloje
siaubas ir ryjamos ašaros
klasėje, kur duoda nurodymus
kalba, kurią suprantu
bet nekalbu.

(„Vilniaus dienoraštis“)

Tylos, negalėjimo pasakyti, balso neturėjimo motyvai eilėraštyje įgauna platesnę prasmę. Jie liudija bendrą likimo jai skirtą sunkiai pakeliamą tylą, negalėjimą kalbėti apie šeimos praeitį, istoriją, apie sudėtingą dalyvavimą bendruomenės gyvenime, apie kitų skausmą, kurį jai tenka tyliai kęsti ir iš to kylantį nevisavertiškumo bei neteisybės jausmą.
Nors eilėraščiai knygoje išdėstyti ne chronologine tvarka, ją atkurti nesunku. Jaunystės metų prisiminimus liudijančiuose eilėraščiuose aptinku vieną A. Halberstadt ir savo mamos gyventos vietos ir laiko persiklojimą:

Pavasarį per pertrauką
išbėgu į mokyklos kiemą
mane stumdo aukštos merginos
bet pranokstu jas gimnastikoje ir balete.
Septintoje klasėje sėdėdavau prie lango su juodu megztiniu aukšta apykakle
skaitydavau arba paišinėdavau sąsiuvinio paraštėse.
Niekindavau mergaitiškus pomėgius – megzti
siuvinėti, kepti pyragus
bet slapčiomis repetuodavau šokio judesius
pagal Paulo Ankos „You Are My Destiny“
ir The Beatles „Yesterday“.

(„Vilniaus dienoraštis“)

Knygoje užfiksuotame Maskvos periode dominuoja A. Halberstadt pirmo vyro ir sūnaus tėvo Slavos, kuris „nuogas klausėsi džiazo“ ir „turėjo blogą būdą“, portretas. Ryškūs, keliais charakteringais štrichais brūkštelėti portretai – vienas žaviausių A. Halberstadt poezijos bruožų, kaip ir iškalbingi, talpūs buitiniai įvaizdžiai. Eilėraščiuose, pasakojančiuose apie emigraciją, meistriškai sužadinamos siurrealistinės „niekados“, netapatybės būsenos, kurias puikiai perteikia kondensuoti metoniminiai įvaizdžiai, pavyzdžiui, pakeliui pamesta „megzta mėlyna vaiko kepurė su bumbulu“. Šis įvaizdis keliauja per visą knygą ir veikia kaip skausmo dėl visko, kas palikta, taip pat ir vaiko tėvas, talpykla.
Niujorko eilėraščių nuotaika kur kas skaidresnė, juose gausu išdykėliško ir elegantiškai nepadoraus autorės humoro jausmo, kuris leidžia atsipūsti nuo Vilniaus ir Maskvos niūrumo. Kadangi visos A. Halberstadt lyrinio subjekto tapatumo dalys – žydiška, lietuviška ir rusiška – Europoje konfliktavo ir viena kitai grasino, paskutinėje savo nepriklausymo vietoje, Niujorke, ji pasijunta gerai, todėl, kad nepriklausymas čia normali, priimtina ir legitimuota būsena, kaip ir daugialypė, sudėtinė tapatybė. Niujorke, mieste, kuriam niekas nepriklauso labiau nei kiti, migranto negebėjimas, o gal ir nenoras sutapti tik su pačiu savimi virsta veikiau teigiama savybe nei trūkumu.
Nors šio rinkinio eilėraščiai pasakoja vieną, Annos Halberstadt istoriją, laiko požiūriu jie padalyti bent į dvi, o gal ir į daugiau laiko plotmių. Be to, tekstai sykiu veja kelias pasakojimo gijas, per visą knygą sugulančias į nuoseklų vienį. Tikrasis jų balsas – suaugusios, patyrusios, jau kitoje pasakojamos istorijos pusėje esančios A. Halberstadt balsas: „Nebeatrodau kaip žmogus ant žaliosios kortelės prašymo / kurį užpildžiau beveik prieš trisdešimt metų: / jauna moteris buvo liekna ir turėjo ilgus plaukus. / Jos akių išraiška – naujos imigrantės – / beviltiška, tačiau sykiu viltinga. Kas gi jai nutiko?“ („Mano vyrai“, pažodinis vertimas mano – E. K.). Eilėraščių ritmas – lygus, pasakojamasis, pastovus ir todėl užburiantis, kviečiantis sekti pasakotoją, ja pasitikėti. Trijų A. Halberstadt gyvenimo kalbų aidas – netipinė sintaksė ir vienas kitas tų kalbų žodis – kuria nejaukią atmosferą, keistą neatpažįstamo pažįstamumo efektą. A. Halberstadt artima poetė ir poezijos mokytoja Eileen Myles rašo: „Ji išmintingai, turiningai ir satyriškai mus vedžioja po žemynus, atveria sudėtingus pasirinkimus ir nuostabiai turtingas, šiaip jau nesuvokiamų tragedijų ir tiesų detales.“ Manau, kad ji teisi. A. Halberstadt eilėraščiai – nepaprastas poetinis ekskursas į Vilniuje gimusios žydų kilmės amerikietės gyvenimą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas ir pokalbis tema „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos ir meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“, skirtas A. Baranausko 180-osioms gimimo metinėms. Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai: Vilniaus universiteto prof. dr. Paulius Vaidotas SUBAČIUS, Vilniaus universiteto doc. dr. Brigita SPEIČYTĖ, Šiaulių universiteto prof. dr. Skirmantas VALENTAS, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Tomas ANDRIUKONIS.

Paulius Vaidotas Subačius. Antanui Baranauskui pasisekė: ne visiems kultūros žmonėms taip nutinka, kad juos po mirties „įsisūnija“ gimtasis kraštas ir kad poeto atminimas lieka gyvas ne tik kūriniuose, chrestomatijose, mokyklų programose. Daugeliui Anykščių krašto, ir ne tik jo, žmonių A. Baranauskas yra labai savas, labai reikalingas. Kai kitoje aplinkoje buvo svarstomos naujosios mokyklinės programos, buvo tokių, kurie sakė – ai, nebereikia poeto sureikšminti, ką ten dar galima pasakyti vaikams apie tuos paukštelius ir žvėrelius? Taip pat niekada nežinai, kokia yra ir mielų kolegų lituanistų reakcija, kaip jie patys moka ir nori skaityti A. Baranauską. Šiandien čia nebus jokių paskaitų, taip pat ir mokslinio tyrinėjimo naujienų. Mūsų laikais bet kokios naujienos iš karto yra paskelbiamos vis labiau linkstant į anglų kalbą – juk esame verčiami gyventi pagal naujo pasaulio taisykles. Šiandien kultūrinės komunikacijos yra labai daug, tad truputį kolegas paprovokuosiu, šio to paklausiu, o jau jie kaip norės, taip ir atsakys. Pasikeisime mintimis apie A. Baranausko gyvenimą, apie jo kultūrinį kontekstą, taip pat ir apie pastarojo dešimtmečio atradimus, nors jie ir nėra visiškai nežinomi. A. Baranauskas prasideda nuo žymiosios klėtelės, kuri yra ir jo vaikystės pasaulis. Ką šiandien galėtume pasakyti, kokia buvo ta A. Baranausko vaikystė, kuo ji kitokia lyginant su mūsų vaikų, mokinių, studentų gyvenimu? Tačiau nekalbėkime taip, kaip rašoma vadovėliuose: anuomet mama dainas dainuodavo, dabar jau nebedainuoja, nebemoka, vaikams televizorių įjungia... Toks požiūris iš karto užblokuoja mąstymą, nes, viena vertus, tai yra moralas, kurio niekam nereikia, kita vertus, anoks čia savitumas – juk visiems mūsų poetams, mūsų rašytojams mamos tas dainas dainavo. Ar galima kaip nors kitaip apie A. Baranausko vaikystę papasakoti, nesvarbu, ar kokį siužetėlį atradus, ar kokią dainelę apie vilką prisiminus, ar dar ką nors pasakyti? Kuo ji ypatinga, kitokia, kuo įdomi? Ar ji apskritai kitokia negu daugelio vaikystė? Tomai, esi piemenukų specialistas!

Tomas Andriukonis. Man atrodo, kad ji buvo taip smarkiai kitokia, kad net neaišku, iš kurios pusės pradėti pasakoti. Pirma mintis – kokios menkos buvo valstiečių vaiko A. Baranausko galimybės tapti vyskupu ar poetu iš tokio vaikystės pasaulio, kuriame beveik nėra knygų, kur vargana mokykla, kur net A. Baranausko tapimas raštininko padėjėju jau buvo reikšminga prošvaistė tame nedideliame Baranauskų ūkyje, kuriame augo dar keturi vaikai: dukra ir trys sūnūs, vienas iš jų vėliau irgi leistas mokytis. Taigi lieka tas pats klausimas: kas toje A. Baranausko vaikystėje galėjo būti, kad jis tapo, kuo tapo?

Skirmantas Valentas. Kalbėti apie tolimą epochą be galo sunku. Gal nuo savosios patirties pradėti? Mano Mokytojas, Vilniaus universiteto garbės daktaras Jurijus Stepanovas, yra pasakęs: mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją, o iš tikrųjų tyrinėjame save. Nuo savęs ir galima bandyti peršokti prie XIX amžiaus milžino. A. Baranauskas gyveno arčiau miesto; aš gyvenau tarp miškų, kur nuo sodybos iki sodybos buvo kilometras ar du. Kuo ypatingas taip gyvenančio vaiko ar paauglio pasaulis? Vaizduotės galimybėmis. Nebuvo daiktų, nebuvo reiškinių ir nebuvo atsakymų, kiekvienas pagaliukas ar tolimas lietus virš miško galėjo virsti bet kuo, pradedant žirgu, ginklu ar kokia vėliava. Mus visą gyvenimą valdo iš vaikystės atėjusi vaizduotė. Ką vaikystė galėjo dovanoti XIX a. poetui? Beribę vaizduotę. Viskas, kas buvo ar bus sukurta, glūdi mumyse. A. Baranauskas prabyla: „Kai mislis ažlyja, / Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja.“ Juk visi žinom, Šilelio tai nėra, to šilelio, kurį aprašė, poetas nemato, bet kūrėjas jį prikelia minties ir atminties galia. Iš kur ta galybė ateina? Iš vaikystės. Sigitas Geda cikle „Maironio mirtis“ vaizduotę prilygino maldai – suvokė ją tarsi išganymą („Man vis dingojos tykantys sielą pavojai, / Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir malda“). Jeigu atsakymų į kylančius gyvenimo klausimus neturi po ranka, pradeda veikti begalybė, t. y. vaizduotė.

P. V. S. Apie tuos mokslus... Tomas užsiminė, kad jauniausias A. Baranausko brolis, iš tų, kurie užaugo, tėvų buvo leidžiamas mokytis. Bet tuo metu, kai buvo sprendžiama, ar Anupras eis mokytis, Antanas jau raštininkauja, – o jam tas darbas nepatinka, tas užsiėmimas ne prie širdies, ir dar randasi pasiūlymas dėl kunigystės, nors neaišku, ar bus lėšų. Žvelgiant iš mūsų šiandienės perspektyvos: kaip atrodo tos šeimos patriarchatas? Štai yra sūnus, kurį visi laiko labai gabiu, kuris kažką jau nuveikė, pasiekė, ir turi dar didesnių galimybių. Bet tėvo sprendimas yra lemiamas. Tėvas – vienintelis šeimoje sprendžiantis asmuo, jokios čia demokratijos nėra, apie ką ir būtų galima kalbėti kaip apie labai kitokią vaikystę ir apie labai kitokius santykius. Taigi viską sprendžia tėvas, nors A. Baranausko biografijose visuomet labiau figūruoja mama. Ankstesniuose vadovėliuose apskritai buvo neminima, kad tėvui – pirmiausia tėvui – būsimasis poetas dedikuoja ir eilėraščius, ir įrašus, ir laiškus. Jis rašo laiškus tėvui, aišku, rašo lenkiškai, tik tėvas ir gali juos perskaityti, tėvas ir yra svarbiausias, o mūsų biografijose tik mama, mama ir mama. Na, sūnaus ir mamos ryšys labai svarbus, bet ar mes kalbame apie realius, faktinius šaltinius, ar į A. Baranausko biografiją perkeliame tik savo įspūdžius, savo sampratas, savo pačių intencijas? Ir ar tas tėvas teisingas, ar neteisingas? Štai brolis Anupras mokysis, Antanas jau gavo tų mokslų, jis gavo paramos tais laikais, kai sodyba tik kūrėsi, kai šeimai buvo labai sunku, bet gavo, ir jau viskas. Tu šį tą pasiekei ir pakanka, dabar kabinkis pats. Tu jau atvažiuoji prabangesniu žiponėliu, pirktiniu drabužiu, kaip brolis paskui rašo grįžęs iš Sedos ar iš Skuodo aplankęs Antaną, kad šio „marškiniai perkeliniai“, jau ne drobiniai, o pirktiniai. Tu jau gali kabintis į gyvenimą, mes tavim labai didžiuojamės, bet paramos nebegausi, dabar mokysim jaunesnį brolį. Ir šiandien turbūt kiekvienas paklaustų: ar taip yra teisinga? Ar čia buvo tokia strategija? Ar ta tėvo valdžia nebuvo traumuojanti ir taip toliau? Mes nežinome, kaip tai vertino pats A. Baranauskas. Jei ką nors tokio ir pagalvodavo, apie tai nėra pėdsakų nei dienoraštyje, nei eilėraščiuose. Gal nieko ypatingo ir nepagalvodavo, nes tuometinė kultūra, žmonių santykiai, gyvenimo samprata iš principo apsieidavo be tokių pagalvojimų. Ar ginčysitės?
Antai Skirmantas kalbėjo apie vaizduotę, kad be vaizduotės sunkiai įmanomas grožio potyris, ką jau kalbėti apie grožio kūrimą. Noriu Brigitos paklausti: juk grožėjimasis kaip žmogiškoji savybė yra duotas kiekvienam. Žmonės grožisi skirtingais dalykais, bet mes kalbame apie A. Baranauską vėlgi galbūt standartiškai, inertiškai? Sakome, kad jis buvo labai jautrus gamtos grožiui, iš mamos atėjo pagava dainos grožiui, ir ta šilelio poezija lyg savaime atsirado? Bet vis dėlto: juk prieš parašydamas „Šilelį“ jis perskaito Friedrichą Schlegelį. Tai ar svarbesnis jo kūryboje yra vaikystės natūralaus grožio potyrio pėdsakas, kuris neabejotinas, ar vis dėlto be F. Schlegelio, be jo gyvenimo filosofijos ir samprotavimo apie grožio prigimtį, be jo sąsajų su istorija ir žmogaus gyvenimu „Šilelio“ galėjo ir nebūti?

Brigita Speičytė. Taip, iš tikrųjų reikalingi abu dalykai – ir patirtis, sava, tiesioginė, taip pat perimta iš artimųjų, ir požiūris iš šalies, iš kito kultūros lygmens, kuris teikia refleksijos galimybę. Kadaise buvau užsidegusi idėja paneigti požiūrį į „Anykščių šilelį“ kaip į vien gražios gamtos aprašymą. Man atrodė, kad toks šio kūrinio vertinimas tikrai nepakankamas, jis kitoks, reikia jį kitaip aiškinti. Dabar galvoju, kad „Anykščių šilelis“, kaip ir kiekvienas geras kūrinys, gali būti skaitomas įvairiais būdais. Jeigu kas nors jį skaito kaip peizažinę poeziją, kodėl gi ne? Svarbu, kad kam nors tai tinkama ir reikalinga. Jeigu skaito kaip vaikų poeziją, su visomis paukščių balsų onomatopėjomis (aš taip vaikystėje skaičiau), kodėl gi ne? Vis dėlto bet kuriuo atveju mums svarbu suvokti, kad yra ne tik tokie „Anykščių šilelio“ perskaitymo variantai. Jis sukurtas iš vaikystės įspūdžių, iš artimųjų pasakojimų, sugertų labai talentingos – vadinasi, itin imlios, pagavios sąmonės, tačiau toks kūrinys negalėjo atsirasti be kultūrinio konteksto, be lektūros, be atsiliepiančių, suvokiančių žmonių, atvėrusių A. Baranauskui naujus savivokos akiračius.
Galvodama apie „Anykščių šilelį“ norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2015 metais prisimename ne tik A. Baranausko gimimo jubiliejų, bet dar ir kitą svarbią XIX a. Lietuvos kultūros datą – Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus įkūrimą 1855 m. Vilniuje. Važiuodami pas jus kalbėjomės, ir P. Subačius atkreipė dėmesį, kad A. Baranausko kūryboje, jo erdvinėje vaizduotėje nėra Vilniaus, jis tiesiog neminimas. Bet kai žiūrime į „Anykščių šilelį“, kuris buvo parašytas čia, Anykščiuose, 1858−1859 m., o išspausdintas 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio, netrukus tapusio Vilniaus archeologinės komisijos nariu, kalendoriuose, mes negalime nematyti atitikmenų, sąsajų tarp šio A. Baranausko kūrinio ir to meto kultūrinio Lietuvos gyvenimo, kurio ritmą diktavo Vilnius ir žmonės, susibūrę į minėtas institucijas. O juos visų pirma telkė rekonstrukcijos idėja, kuri veikė XIX a. Europos literatūrą, kalbotyrą, istorijos mokslą, skatino senienų rinkimo, muziejininkystės aistras (apie tai savo darbuose yra rašęs S. Valentas). „Anykščių šilelį“ galime skaityti kaip poemą, kurios meninę visumą organizuoja minėta rekonstrukcijos idėja, aistringas noras vaizduote ir kalba susigrąžinti dingusią tikrovę, susigrąžinti pačią kalbą, rekonstruoti visuomenei svarbų kultūrinį pasaulėjautos tipą. Nors „Anykščių šilelis“ ir gali būti vadinamas peizažine poema, tačiau kūrinio kraštovaizdyje aprašoma ne tik gamta, bet ir kultūra: joje svarbus šios vietos formuojamas, čia gyvenantiems žmonėms būdingas santykis su pasauliu, jų laikysenos ir jausenos, iš šios aplinkos kylantys pasirinkimai. Kaip tos idėjos galėjo pasiekti A. Baranauską? Poezijos („giesmės“) tikslą – „iš storų praeities pelėsių prikelti tolimus apmirusių amžių prisiminimus“ jis pirmąkart paminėjo 1855 m. gruodžio 28 d. poetiniame laiške Karolinai Praniauskaitei, praėjus pusmečiui nuo jų pažinties pradžios ir drauge tiek pat – nuo minėtų akademinių-kultūrinių institucijų įsikūrimo Vilniuje. Vėliau, kitų metų rudenį, jau mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, tą pačią mintį lietuviškai pakartojo poetiniame laiške Klemensui Kairiui („Pasveikinimas dienoj varduvių brolio Viešpatyj Klemenso“). Gali būti, kad A. Baranauską ši kultūros rekonstrukcijos idėja veikė bajoriškoje aplinkoje, į kurią pateko susipažinęs su K. Praniauskaite, ji atėjo ir per Motiejų Valančių, kuris irgi buvo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos garbės narys. Galiausiai juk A. Baranauskas spaudoje debiutavo kaip tik Vilniuje, neoficialiame Komisijos periodiniame leidinyje „Vilniaus aplankas“ („Teka Wileńska“) – čia 1857 m. buvo paskelbtas jo poetinio dialogo su K. Praniauskaite fragmentas. Taigi nors „Anykščių šilelis“ buvo sukurtas poeto gimtinėje, išaustas iš lokalios „medžiagos“, jis vis dėlto formavosi aktualiausių to meto idėjų atmosferoje.

P. V. S. Tą rekonstrukcijos idėją pasukime kitu kampu, pakalbėkime apie liaudies dainas. Mamos dainavimą bei giedojimą mes jau paminėjome, ir vis dėlto – koks yra A. Baranausko santykis su liaudies dainomis? Mums žinomos chrestomatinės tiesos: suskaičiuota, kiek ir kokių eilučių iš kokių dainų esama jo tekstuose, kas atėjo iš pasakų, viskas jau suklasifikuota mūsų vyresnių kolegų, bet, kita vertus, dar prieš rašydamas savo kūrinius A. Baranauskas jau renka tautosaką. Ar tai iš esmės nėra kitokia veikla? Gyventi gyvoje tautosakoje, dainuoti kartu su visais, sekti, imituoti, parafrazuoti, gal ir parodijuoti, kas iš piemenystės laikų išlikę, yra viena, bet rinkti tautosaką – visiškai kita. Tokia veikla atitraukia, sukuria distanciją. Taip, A. Baranauskas dar ne mokslininkas, bet jis elgiasi kaip mokslininkas. Tai jo pirmoji pretenzija į mokslą. Paskui jis tampa vienu didžiausių mūsų visų laikų mokslininkų, ir yra ne vienos srities žinovas. Pirmoji labai aiški pretenzija į mokslą – žemaičių ir lietuvių kalbos tyrinėjimas, o visiškai tuo pačiu metu – tautosakos rinkimas. Tai jau tarsi išnėrimas iš prigimtinės kultūros terpės ir žiūrėjimas į ją, sakytum, labai iš toli. Skirmanto noriu klausti – pats čia, man atrodo, esi iš mūsų jautriausias žodžio melodijai ir ritmikai, man paties deklamacijos yra vienas stipriausių įspūdžių gyvenime, bet drauge tai ir konkretus lingvistinis klausimas: jeigu žvelgtume į A. Baranausko lietuviškosios poezijos visumą ritmikos, melodikos požiūriu ir kalbėtume apie visokias įtakas, tai ar joje dominuoja liaudies dainos, ar vis dėlto daugiau esama giesmės?

S. V. Klausimas toks sunkus, kad teks eiti į šoną bandant išsisukti. Šiek tiek apie rekonstrukciją. XIX a. yra rekonstrukcijos amžius. Po Franzo Boppo, po Rasmuso Christiano Rasko, po Augusto Schleicherio pavyko ir A. Baranauskui – jis pateko, kaip mes sakome, į paradigmą (graikiškas terminas, atkeliavęs iki mūsų, XX a. Thomo Kuhno pasiūlytas vartoti „vyraujančios koncepcijos“ reikšme). XIX a. visiems rūpėjo, kaip atstatyti, kaip atkasti vieną ar kitą seną statinį... Lietuvoje mes, lietuviai, XX a. koncentravomės į „Anykščių šilelį“. Iš tikrųjų „Anykščių šilelis“ yra vienas iš daugelio kūrinių. Ir „Dievo rykštėj ir malonėj“, kaip mes su kolega Pauliumi esame diskutavę, yra ne mažiau galingų eilučių: „Kur giria viršūnėm pažemę apgniaužus / Saulės jai nerodo – po miškus, po laužus, / Kaip girios žvėrelių tėvelių gyventa“... Tai galingos eilutės. Kas iš tikrųjų stebina? „Dievo rykštė ir malonė“ – jauno žmogaus kūrinys, bet, kaip buvo sakyta, jaunuolis susipažinęs ir su filosofija. Mums tenka iššifruoti to jauno žmogaus žinojimą. Sakykim, viena iš tokių vietų – posmas iš „Dievo rykštės ir malonės“:

Jotwingai Letuwaj ejo giriu skrodżiu
Abiem krasztajs upes unt Nemuno prodżiu,
Ir ti ażusedi, tolou kelu grinde.
Unt wiso pris-mone, wikri, stipri buwo,
Wingejs jodinėjo ir niekur né kluwo,
E ku tik użjojo, pakojom suminde.

„Raštų“ leidėjai teikia: arba jotvingai Lietuvoj arba Jotvingoj lietuviai. Prasmę šiuose dviejuose žodžiuose mums patiems reikia iššifruoti, rekonstruoti. Juk mes visi esame filologai. O kas yra filologas? Tas, kuris skaito raštus, kurių kiti jau nebesupranta. Štai tie du žodžiai. Galima bandyti klausti: o ką A. Baranauskas apie tai žinojo? Juk „Dievo rykštė ir malonė“ – drįsčiau teigti – baltų filologijos įvadas. Poetinis įvadas, bet vis dėlto baltų filologija. Ir labai galimas dalykas, kad iš tikrųjų šitas pasakymas, šita eilutė reiškia: tie jotvingiai, kurie yra lietuviai. Vingiais jojantys A. Baranausko, paskui S. Gedos, Vlado Braziūno eilėse – tokie jojantys lietuviai... Sakyta, kad štai Vilniaus A. Baranauskas tarsi nemato. Esu atidavęs spaudai vieną straipsnį, kuriame svarstau taip: yra dvi paradigmos – A. Baranausko, kur žodis „Lietuva“ turi būti rašomas su dviguba w (Lietuwa), ir Maironio – su vienguba (Lietuva). A. Baranauskas žiūri visai kitaip negu Maironis, A. Baranauskas žiūri į Rytus. Koks jam įvykis svarbiausias? Oršos mūšis, be jokių abejonių. Maironiui svarbiausia – Žalgiris. Tai visiškai skirtingos paradigmos. A. Baranauskas žiūri į Rytus, kaip dabar Vitebske esantis Ольгерд paminklas, pastatytas mūsų Algirdui, – jis taip pat žiūri į Rytus, o sakalas ant ištiestos didžiojo kunigaikščio rankos – tarsi žinia kažkam galingam ir grėsmingam iš 1368 metų. Maironis žiūri į Vakarus. Kas yra Lietuva „Anykščių šilelyje“? Sakome, tai gamtos aprašymas, bet juk yra antroji dalis: „Tai toks miškas, traukęsis per Lietuvos žemę.“ Tai Lietuva iki Kijevo, nuo Šventosios kopų iki Dniepro slenksčių. Tai ne etnografinė Lietuva, ir Vilnius yra tik vienas tos didžios valstybės miestų. Grįždamas prie klausimo teigčiau, kad, viena vertus, toje A. Baranausko poezijoje matome liaudies tradiciją (karo dainos), bet, kita vertus, turime suvokti ir tą didžiulę intuiciją, kuri lydėjo autorių nuo vaikystės, nes jis turėjo daug laiko mąstyti, žaisti, įsivaizduoti. Troškimas žinoti – amžinasis žmogaus variklis... Gal ir ne visiškai tiesiai atsakiau, bet atsakiau taip, kaip moku.

P. V. S. Girdėjau tą atsakymą, Skirmantai, pritariu: kai A. Baranausko tekstuose randame žodžius „už Dunojėlio“, tai jau pripažįstame tautosaką, ji turi šitokią atmintį. Bet tuos tekstus išgirdus ritmiškai – bent kaip aš girdžiu, – ten jau daugiau „gadzinkų“ perimta, ypač iš lenkiškos poezijos, taigi tie tekstai poezijos raidos požiūriu labiau nutolę nuo folkloro, negu mums kartais norėtųsi manyti. Todėl per liaudies tekstus – „kai mislis ažlyja“, „už Dunojėlio“ – į mus ateina labai gili senovė, artima imperijos koncepcijoms, apie kurias rašė Gintaras Beresnevičius. O Maironio imperijos nėra. Gal Baltijos jūra per Maironį ir yra mūsų jūra, bet imperija tai nelabai. O A. Baranausko lietuvybės sfera – vis dar imperija. Ir ta Didžioji Kunigaikštystė – į ją galima dvejopai žiūrėti: galima sakyti, kad taip, čia Abiejų Tautų Respublikos tradicija, čia ilgimasi bendros valstybės ir panašiai, tačiau šioje temoje galima įžiūrėti daug didesnę svajonę ir daug gilesnį istorijos įsivaizdavimą, ir todėl Dauguva yra mūsų upė... O kad ji šiandien tokia nėra, ir kad Latvija šiandien nėra Lietuvos teritorija, tai nulėmė nelabai pragmatiška ir į šalį pakrypusi mūsų valdovų politika. Juk Lietuva daugybę metų puikiausiai valdė Latviją.

S. V. Ar būtų galima įsiterpti? Manyčiau, kad jeigu ne Vokiečių ordinas prie Baltijos, tai Lietuvos sostinė būtų Ryga, be jokių abejonių. Dauguva – laivybinė upė, o Nemunas neturi tos prekybinės galios.

P. V. S. Kalbėdami apie A. Baranausko poetiką jau apčiuopėme dar vieną svarbią temą. Kreipdamasis į Tomą norėčiau paklausti apie tuos lenkiškus A. Baranausko tekstus. Viena vertus, iš eilėraščių ir iš dienoraščio mes rekonstruojame jo visą gyvenimą iki akademijos. Ir štai naujausioje Mildos ir Vygando Račkaičių knygoje vėl ta rekonstrukcija atlikta, naujai. Mane tai labai džiugina, nes po tų visų, pasakysiu neliteratūriniu žodžiu, „supaškudinimų“, kurie buvo padaryti Antano Drilingos, šitas A. Baranausko vaikystės, jaunystės papasakojimas yra labai subtilus. Nežinau, ar jį skaitys paaugliai, gal sakys, kad per daug sentimentalu, lėta, nėra veiksmo, tačiau tai labai sąžininga ir nuoširdi gyvenimo rekonstrukcija, bent jau kiek tai buvo galima rekonstruoti pagal turimus tekstus. Kita vertus, tos A. Baranausko emocijos, kurios ten yra užfiksuotos, ta autorefleksija, – jos yra visiškai kitokios. Nebe tokios, na, sakytume, tai tiesiog kalbos skirtumas. Taigi, Tomai, kadangi pats tuos dienoraščius skaitei labai atidžiai, ir tuos lenkiškus eilėraščius skaitei, koks įspūdis? Ar tos autorefleksijos mintys nėra kitokios pirmiausia dėl to, kad jos labai jau ne A. Baranausko, jau nusižiūrėtos − iš klebono knygų Rumšiškėse, vėliau iš kitų knygų. Ir ten esama tokių įvaizdžių, kurie paskui jokiuose lietuviškuose tekstuose taip ir nepasirodo, imtinai iki Biblijos vertimo?

T. A. Neabejotina, kad lenkiškuose tekstuose yra daug įvaizdžių, kurių lietuviškai rašytuose nebelieka. Čia veikia visai kiti klodai. Kitas svarbus dalykas turbūt yra tai, kad laikas, kai A. Baranauskas pradeda rašyti lietuviškai ar (prisimenant vaikystę) grįžta prie lietuviško rašymo, sutampa su tuo laiku, kai jis pradeda studijuoti seminarijoje. Labai svarbus tas statuso pasikeitimas nuo raštininko, nuo gyvenimo raštinių aplinkoje, kuri nebuvo lietuviakalbė, iki dvasininko. Dabar A. Baranauskas kalba visiems, jis – būsimas kunigas, asmuo, kuris aiškina Raštą. Ir tie žmonės, kurie jo klausosi, jo ganomieji, yra lietuviai. Kurį laiką, ypač sovietmečiu, būta mito apie „Liudo Vasario sindromą“, t. y., kad seminarija sužlugdė A. Baranauską kaip poetą. Neva ankštas kunigo rūbas ir ankšti seminarijos mūrai. Iš tikrųjų kaip tik seminarija sukūrė A. Baranauską poetą, bent tokį, kokį mes jį dabar žinome. Kaip tik tai, kad jis tapo dvasininku, suteikė jam autoritetą ir davė naujas kalbėjimo galimybes, o tai leido jam parašyti tiek „Dainu dainelę“, tiek „Anykščių šilelį“, tiek kitus kūrinius, ką jau kalbėti apie „Dievo rykštę ir malonę“, „Kelionę Petaburkan“. Taip – A. Baranauskas beveik nustoja rašyti studijų metais, tačiau kartu tais studijų metais jis ir parašo savo stipriausius kūrinius. Vis ieškome kokių piktų priežasčių, dėl ko A. Baranauskas nustojo rašyti, tarsi jis būtų privalėjęs tai daryti, bet jam kažkas neleido.
Tad poeto judėjimas tarp kalbų susijęs su socialinio statuso pokyčiais. Nors ir lenkų kalbos A. Baranauskas neatsisakė. Galų gale perėjimas prie lietuvių kalbos nukreipia jį prie lietuvių kalbos tyrinėjimų. Kalbėjom apie XIX amžių kaip apie rekonstrukcijų laiką – yra išlikęs A. Baranausko seminarijos laikų tekstas apie lietuvių kalbą. Jis ten labai įdomiai ją įsivaizduoja. Neabejodamas, kad lietuvių kalba buvo kultūringa, kultūriškai kultivuota (tuomet tai buvo labai svarbus aspektas), jis teigia, kad kalba, kaip ir ankstesnė Lietuvos didybė, sugriuvo dėl istorinių kataklizmų. Todėl lietuvių kalbą jisai mato kaip sugriautus rūmus su daugybe meno kūrinių bei kultūrinių artefaktų. Jo manymu, kalba iš vienos ir vieningos subyrėjo į tarmes. Ir kai vėliau jis imasi kalbos tyrinėjimų, kuria savą rašybos sistemą, pagal kurią vienodai užrašytą tekstą kiekvienos tarmės žmogus gali perskaityti savaip, – taip jis grįžta prie ankstesnės idėjos, tarsi sukuria rašybos sistemą tai į tarmes subyrėjusiai senai, vieningai ir tvirtai kalbai. Tai labai įdomus reiškinys.

P. V. S. Man atrodo, kad vis tiek per mažai pasakai, kokio paradokso iki šiol lietuvių kultūroje nesuprantame – to lenkų ir lietuvių kalbos santykio. Lenkiškai rašo laiškus tėvui – tėvas taip prašė, nes nori, kad sūnus tą viešąją kalbą, tą kultūros kalbą vartotų, išmoktų – motyvai yra aiškūs biografiniai. Bet didžiulis paradoksas tai, kad viešumos kalba juk yra lenkų ir rusų kalba, o privati – lietuvių. A. Baranauskas gi pradeda rašyti lietuviškai, kai tampa viešu asmeniu. Jeigu lietuviškai būtų rašęs, užsirašinėjęs, deklamavęs ar dainavęs vaikiškus ar nevaikiškus eilėraščius broliams, seserims, draugams ir t. t., o kaip klierikas bei kunigas būtų rašęs lenkiškai, va, tai būtų buvę natūralu, tai būtų atitikę to meto kultūros būklę. Tačiau A. Baranauskas privačiai rašo lenkiškai, o viešai pradeda rašyti lietuviškai, štai tokia situacija yra tikrai stebėtina. Bet jis nėra pirmas, nes taip jau darė M. Valančius. Taigi toks paradoksas, ir jis gana radikalus.

T. A. Pasirinkimas rašyti lietuviškai natūraliai išauga iš seminarijos aplinkos – iš pradžių tai buvo eiliuoti laiškai K. Kairiui, jų pokalbiai apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį. Perėjimas prie lietuvių kalbos tapo neišvengiamas, kai kilo noras kreiptis į anykštėnus. Kalbu apie „Dainu dainelę“ – tai tekstas Anykščiams, galima sakyti, tai vietinio vartojimo tekstas. Šis kūrinys susijęs su priešsukiliminėmis nuojautomis, jame kalbama ir apie Lietuvos praeitį, bet ta Lietuvos praeitis nėra paskendusi kažkur istorinėse ūkanose, ji gana artima, ji pasirodo iš už kalvų, atsiranda iš konkrečių vietų, ji yra čia... Jei turime omeny, kad A. Baranauskas yra bažnyčios žmogus, visą gyvenimą giliai religingas, galime teigti, kad jisai istoriją vis tiek suvokia kaip Dievo valios išpildymo sceną, kurioje be Jo valios nieko nevyksta. Teksto pabaigoje kalbama apie Anykščių miestą: „<...> bažnyčios mūrus siaudina, / Giesmėm malonės ir dėkavonės / Dievišką širdį griaudina.“ Iš esmės kalbama, kad artėja permainos: iš tiesų artėja sukilimas. „Dainu dainelę“ yra tekstas Anykščiams, anykštėnams ir apie juos. Mes net neturim šito teksto autografo, jisai sklido kaip daina. Visos Lietuvos tekstu jis tapo tiktai „Aušroje“, kai buvo paskelbtas pirmajame numeryje iškart po Jono Basanavičiaus prakalbos kaip programinis tekstas. J. Basanavičius viską suredagavo, pagal savo poreikius ką išbraukdamas ar įrašydamas, ir Anykščių ten nebeliko. Jei grįšime prie „Anykščių šilelio“ pirmos dalies, tai žinome, kad ji irgi buvo dainuojama. Tai irgi tekstas iš dalies anykštėnams arba bent jau išaugęs iš tos aplinkos. Kalbėjimas ir rašymas lietuviškai susijęs su klieriko studijomis ir supratimu, kad jis jau gali visai kitaip kalbėtis su savo žmonėmis, – jau ne kaip kaimynas, ne kaip lygus su lygiu socialiniu požiūriu. Jisai jau tas asmuo, kuris tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių. Iš čia ir tokia jo kalbėjimo galia.

P. V. S. Tomas užsiminė apie tą jau mirštantį mitą, kaip seminarija sugriovė poetą. Bet yra ir nemirštantis mitas, Račkaičiai jam suteikė naują kvėpavimą, tai A. Baranausko meilių mitas. Antai Račkaičiai dabar sako tiesiai: Raseiniuose Jadvyga nueina su poručiku, sudaužo poeto širdį, jis išplėšia dienoraščio lapus... Brigita, tu leidai, redagavai dienoraštį, tvarkei jį su savo doktorantu Tomu, – ar čia yra nors kokios istorinės tiesos?

B. S. Pasakysiu paprastai – aš to nežinau. Mano asmeninė nuostata yra tokia: jeigu apie žmogaus intymų, privatų gyvenimą neduoda spręsti jo paties valia likę tekstai, galbūt apie tai ir neverta svarstyti. Šiuo atveju, man atrodo, reikia atsižvelgti – kaip ir kalbant apie tekstus, taip ir apie biografiją, – į autorinę valią. Jei Raseinių laikotarpio dienoraščio puslapiai nėra iškalbūs, tai ir nėra; tačiau dienoraštyje, kaip žinome, yra plačiai aprašytas susitikimas su K. Praniauskaite. Manyčiau, kad reikėtų žiūrėti į tai, ką pats A. Baranauskas paliko savo dienoraštyje žinodamas, kad, be abejonės, tą tekstą skaitys ir kiti žmonės, – iš dalies ir kaip tik dėl to jis buvo labai saugomas. Štai šita istorija jau verta dėmesio. Tiktai vėlgi – galvodama apie A. Baranausko aktualumą prieš šią diskusiją, svarsčiau apie kokio nors asmens ar jo kūrybos aktualinimą, kuris baigiasi tekstų ir žmogaus matavimu savo masteliu. Tai iš tikrųjų nėra, mano supratimu, gera aktualinimo strategija, nors labai natūrali – juk mes galime suprasti kūrėją tik tiek, kiek leidžia mūsų patirtis, mūsų akiračiai. Bet vis dėlto noras A. Baranausko ir K. Praniauskaitės susitikime ieškoti šiuolaikiškai ir gana trivialiai suprantamos meilės istorijos, manau, yra pigaus efekto siekis. Galbūt iš tikrųjų mums labai sunku įsivaizduoti XIX a. vidurio gyvenimą: jau kalbėjome apie poeto vaikystę, jo aplinką, pabrėždami, kad ji mums labai tolima, bet lygiai tą patį galima pasakyti apie to meto žmonių bendravimą, jų santykius, artimesnių ryšių pobūdį. Šiuo požiūriu vėlgi reikėtų laikytis pačių A. Baranausko tekstų ir atsižvelgti į tai, kad šitą susitikimą su Karolina A. Baranauskas savo poezijoje (beje, ir pati K. Praniauskaitė savo eilėraščiuose) modeliuoja pagal krikščionišką brolio–sesers santykį, dvasinės giminystės ryšį, netgi suteikia jam vienuolystės reikšmių (tokių, kurias pagal tolimą kultūrinę analogiją galime išskaityti, pavyzdžiui, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros susitikimo istorijoje). Norėčiau priminti A. Baranausko eilėraštį „Nuostabi giesmės gėlė – mano širdis ir pasaulis“, jame poetine kalba autorius perteikė tą patį susitikimo įvykį, kurį papasakojo ir savo dienoraštyje: poetiniame tekste K. Praniauskaitę atitinkanti figūra yra ryškiai idealizuota, pažymėta religiniais ženklais – erškėčių vainiku ir kryžiumi. Mes tokių reikšmių negalime ignoruoti, tai paties A. Baranausko interpretacija – ką jis savo gyvenime susitiko ir ką jam tas susitikimas reiškė.

T. A.Šiek tiek papildysiu šio mito istoriją. Buvo prielaidų, kad neva dienoraščio dalis išplėšta ir perrašyta. Ir iš tikrųjų vienu metu viena – iš trijų – A. Baranausko dienoraščio knygelių nukentėjo, bet tik dėl to, kad šuo ją apgraužė, tad poetui teko kai ką perrašyti. O trečiojoje knygelėje, kur aprašomas susitikimas su K. Praniauskaite, išplėštų puslapių nėra. Tiesiog vienu metu A. Baranauskas buvo nustojęs rašyti dienoraštį, ir po kurio laiko, tikriausiai prieš stodamas į seminariją, jis labai greitai ir tankiai surašė tai, kas buvo iki tol atsitikę. Tai ne iš naujo perrašytas tekstas, tad nėra ten paslapties.
O dėl A. Baranausko ir K. Praniauskaitės meilės legendos kalčiausias yra Antanas Vienuolis ir jo fantazija. Savo atsiminimuose jis aprašė istoriją, kaip, kalbėdamasis su senele, klausia, ar ten galėjo būti meilės, ir senelė atsako, kad ne, negalėjo. Tačiau A. Vienuolis vis dėlto sukuria socialinio konflikto idėją, apie luomų skirtumus ir uždraustą meilę, ir tokia nuostata įsitvirtino. Patys tekstai siūlo kalbėti apie visai kitokį asmenų santykių modelį, kuris dabar sunkiau suprantamas ir restauruojamas – jis labai specifinis, nedažnai sutinkamas, bet būtina jo paisyti. Tos meilės gal ir buvo, bet A. Baranausko tekstuose ji niekaip neliudijama.

S. V. Nelabai ką žinau apie A. Baranausko meiles. Bet pabandysiu išmąstyti. Skaitydami „Anykščių šilelį“, lygindami poemos dalis, matome, kad tarp pirmosios ir antrosios dalies yra vykusi kažkokia tragedija. Toji tragedija susijusi su vidiniais išgyvenimais. Tai liudija du dalykai. Jeigu stebėsime fonetinį lygmenį, matysime, kad antrojoje dalyje tarsi „sutemsta“. Jos vokalizmas tamsus, labai tamsus. Jeigu apmąstysime semantiką, antrojoje dalyje nebėra tokių pasakymų, kaip „ar miške aš čia stoviu“, t. y. asmeninių įvardžių beveik nelikę. Pabandysiu atsargiai padaryti ekskursą kito poeto link ir į kitą šalį, tik laikotarpis beveik tas pats. Romanas Jakobsonas tyrinėjo vokiečių romantizmo poeto Friedricho Hörderlino (1770–1843) kūrybą po jį ištikusios dvasinės ligos išsiskyrus su mylima moterimi, kurią jis eilėraščiuose vadino Diotima. Šiuose eilėraščiuose visiškai išnyksta įvardžiai Ich ir Du, nors pastarasis gali būti anagramuojamas. Įvardžiai Ich ir Du tampa tabuizuoti. Palengva į tabu ratą įtraukiami ir tikriniai vardai. Įdomi F. Hörderlino paralelė gali būti pamatyta A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Pirmojoje dalyje labai ryškūs šifteriai, išreikšti tiek aš, tiek tu; įvardis aš visoje dalyje netgi specialiai pabrėžiamas forma osz, kuri greičiausiai yra poeto sugalvotas, o ne tarmės dalykas, laisvai varijuojama tarp pirmojo ir antrojo asmens, o pirmosios dalies pabaiga – dialogas tarp klausiančiojo ir žinančio atsakymus į klausimus. Antrojoje poemos dalyje, sukurtoje tuoj pat po K. Praniauskaitės mirties 1859 m., išnyksta ne tik asmeniniai įvardžiai, bet ir asmenuojamosios veiksmažodžių formos – dalyvinė kalbėsena tolina tekstą tiek nuo dialogo, tiek nuo mãtomos ir girdimõs aplinkos – poetas abstrahuojasi nuo realaus pasaulio ir krypsta į minčių ir prisiminimų gelmę.
Literatūrologai galėtų giliau patyrinėti tuos dalykus, sujungdami teksto reikšmes su dienoraščiais, su faktais, su K. Praniauskaitės mirtimi. Gal tada paaiškėtų, kodėl tarp pirmosios ir antrosios „Anykščių šilelio“ dalies toks milžiniškas fonetinis ir semantinis skirtumas.

P. V. S. Kokia galėjo būti A. Baranausko meilė, manau, padėtų suprasti metodinė priemonė, mano įsitikinimu, pati geriausia šiandien – tai pirmoji Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“. Ten yra išaiškintos meilės kategorijos, meilės rūšys, kaip jas supranta krikščionybė, kuo skiriasi caritas nuo eros, nuo agape ir pan. Pateikta teologinė ir istorinė jų samprata. A. Baranauskas irgi kalba apie tą seserišką meilę ir atsidavimą, visiškai iš šiuolaikinės bažnytinės perspektyvos. Tačiau jis ir labai subtiliai nurodo, kur nereikėtų lįsti. Pasakysiu, kur, mano supratimu, tikrai reikėtų lįsti, kad ši istorija įgytų aiškumo. Tai būtų šių santykių kulminacija, pabaiga. Ankstesnių biografų bemaž kaip faktai pateikiamos tokios prielaidos: Otonas Praniauskas, matydamas, kaip jaunuolis Antanas ratais vaikšto apie jo seserį, ir norėdamas nepageidautiniems įvykiams užbėgti už akių, įstato A. Baranauską į seminariją. Jeigu mes norėtume laikytis šitos koncepcijos, tai reikėtų „nurašyti“ O. Praniauską kaip tikintį žmogų ir kaip padorų kunigą, o liudijimų yra kiek nori, kad jis toks buvo, reikėtų „nurašyti“ ir M. Valančių, kurio pirmasis patikėtinis yra O. Praniauskas, tada Juozapą Silvestrą Dovydaitį, Žemaičių kunigų seminarijos rektorių. Trys žmonės jau vien iš to rato, kuris sudaro to meto mūsų kultūros ir Bažnyčios pagrindines atramas. Išeitų, kad visi jie elgėsi prieš sąžinę, prieš Bažnyčios mokymą, prieš tradiciją ir prieš viską, jei įsimylėjusį A. Baranauską bandė atitraukti nuo pasijos, stumdami į kunigystę. Vienas žmogus gali klysti, bet kad šita visa aplinka šitaip klystų ir šitaip manipuliuotų žmogaus gyvenimu – tai neįmanoma. Bet kokia kultūros rekonstrukcija tokias prielaidas atmestų kaip fantazavimą. Jokie dokumentai, niekas, jokia aplinka nepatvirtina, kad būta abejonių dėl A. Baranausko pašaukimo.
Dabar apie tai, ką paminėjo Tomas, kalbėdamas apie A. Baranausko lietuvių kalbos tyrinėjimus. Kur tie lietuvių senovės raštai? Labai panašiu laiku pagal tautinio atgimimo chronologiją mums artimos tautos – vengrai, čekai ir kiti – masiškai klastoja savo senovės raštus, kurių autentiškų neturi. Lietuvoje pirmas toks klastotojas yra J. Basanavičius, na, toks lengvas klastotojas. Paskui tuo užsiimti mėgino Antanas Šimonis, bet jis buvo meninės vaizduotės žmogus, tad niekas juo ir nepatikėjo. O Čekijoje ir Vengrijoje tomis filologų klastotėmis patikėjo. Kodėl A. Baranauskui, K. Kairiui, Pranciškui Viksvai ar kitiems nešovė į galvą parašyti ką nors tokio iš XII amžiaus? Ar net iš III, iš VIII amžiaus, kokiais nors runų raštais ar panašiai? Kokie čia būtų lingvistiniai, filologiniai mūsų ir kaimynų skirtumai?

S. V. XIX a. paradigmos pagrindą sudaro istorizmo ir rekonstrukcijos idėjos, bet toji paradigma Lietuvą pasiekia vėliau, negu įsivyrauja Vakarų ir Vidurio Europoje. Yra didelė paradigma, ir joje galima variantų ieškoti. Vis dėlto A. Baranauskas, P. Viksva, K. Kairys yra tarsi viena paradigma, o J. Basanavičius – jau kita. Aš čia improvizuoju. Šiaip ar taip, tai dar ne aušrininkai. Vėliau pradės klastoti − gerąja prasme, nebūtinai blogąja. Bet ar Augusto Schleicherio sukurta indoeuropiečių prokalbe pasakėčia – ne klastotė? Jeigu sakome klastotė, tai ta pati šaknis, kaip ir klasta. O klasta, kaip sakė G. Beresnevičius, turi šarmo. Tai ne apgavystė. Jeigu žiūrime į Andrių Vištelį-Višteliauską, jo sonetą „Šviesa“, tai žiūrėkite, ten yra lyg ir prūsų kalbos žodžių – jau sunkiai suvokiama, specialiai užšifruota, galimi tokie prūsų kalbos žodžiai, kuriama tarsi poezija baltų prokalbe, kurios pagrindas – lietuvių kalba. A. Vištelis-Višteliauskas aiškina, kad Ovidijus kalbėjo lietuviškai geriau negu mes, čia visi žinome tas citatas. Gal tai ir klasta, bet ne apgavystė. Tie žmonės kitaip mąstė, tačiau jų mąstymas atkeliavęs iš pirmųjų indoeuropeistų lūpų. Sakykim, R. Ch. Raskas, garsus XIX a. pradžios danų lingvistas, teigė: islandų kalba kilo iš graikų kalbos. Išvertus į šiuolaikinės kalbotyros kalbą reikštų: islandų kalbõs struktūra praeityje buvo tokia, kaip graikų kalbos – sudėtinga linksniavimo sistema ir panašiai. Tai visiškai tas pats, kaip kad teigimas, jog rojuje buvo kalbama lietuviškai. Žinoma, islandai graikiškai nekalbėjo, taip nebuvo, tačiau turima galvoje kalbos struktūra. Todėl manyčiau, kad A. Baranauskas (gal ir K. Kairys) iki rimtų filologinių klastočių nebuvo priaugę, buvo kita epocha. Gal ir būtų klastoję, kurdami pusiau baltiškus tekstus, jei būtų gyvenę dvidešimčia metų vėliau. Man atrodo, kad kiekvienas didis poetas yra tekstų klastotojas – gerąja šio žodžio prasme.

B. S. Apie rekonstrukciją ir klastotes. Ką galima pasakyti iš poezijos, iš „Anykščių šilelio“, jei jį laikytume poema, kurią organizuoja, kaip minėjau, rekonstrukcijos idėja? Prisiminkime, kuo baigiasi „Anykščių šilelis“. Man labai įdomi prof. S. Valento mintis apie pirmosios ir antrosios poemos dalies fonetikos skirtumus, kurie gali liudyti tam tikrus pokyčius, įvykusius tarp 1858 ir 1859 metų. Parašęs pirmąją poemos dalį A. Baranauskas dar pamatė Rusiją, pabuvojo Rusijos imperijos sostinėje, patyrė jos galią, kuri taip pat, tikėtina, „širdį, dūšią apgriuvo“. „Anykščių šilelis“ baigiasi abejone: A. Baranauskas kaip talentingas žmogus minėtą rekonstrukcijos idėją poetiškai įgyvendino ir priėjo jos ribą, suvokęs, kad rekonstrukcija iš esmės neįmanoma. Gal dėl to tokios rekonstrukcijos, kurios mums šiandien atrodytų kaip klastotės, jo nebedomino. Poemos pabaiga atskleidžia, kad neįmanoma įveikti nykimo, kad laikas sunaikina kažką neišvengiamai, ir tą naikinimą, kaip yra rašiusi Dalia Čiočytė, A. Baranauskas suvokė teologiškai – kaip pasaulyje po nuopuolio veikiantį blogį. Iš poezijos perspektyvos žiūrint, A. Baranauskas prieina – kiek vėliau nei vyresnės kartos Adomas Mickevičius – moderniosios poezijos slenkstį: suabejoja romantine programa, kad poezija žodžiu gali prikelti mirusią tikrovę (pagal romantikų mėgtą biblinę formulę – prikelti iš mirusiųjų). A. Baranauskas „Anykščių šilelio“ pabaigoje išsako tokią abejonę: tos galybės, „ką miškus sugraužė“, neįmanoma atšaukti ar įveikti poezija. Bendras modernėjančios literatūros atsakas šioje situacijoje – poetas atsisako dalyvauti gėrio ir blogio kovoje, poezija atsiskiria nuo religijos, nuo religinio gyvenimo, ir poetas tampa žodžio, kalbos menininku. Tik žodžio menininku. A. Mickevičius, suvokęs tą patį, neberašė poezijos, įsitraukė į politiką, į religinį gyvenimą. Čia prieiname ir prie kitos kontroversijos: dėl ko A. Baranausko poezija yra tik jaunystės poezija, dėl ko jis toliau neberašė, nors, kaip čia Tomas minėjo, tarsi turėjo rašyti. Aišku, į poetus žiūrime kaip į savo nacionalinį turtą ir trokštam jo turėti kuo daugiau. Bet galbūt tai lėmė ir genialaus žmogaus suvoktas modernizmo slenkstis, į kurį jis originaliai reagavo ir „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“, tad siūlė visiškai kitokią perspektyvą, kur turėtų eiti Europa, Europos civilizacija, nei ta, kuria ji nuėjo. Tai buvo labai drąsu ir įžvalgu. Ir galbūt A. Baranauskas – galime tik spėlioti – poetinėje kūryboje nenorėjo būti tik žodžių dėliotoju.

P. V. S. Noriu pratęsti Brigitos mintį apie tą modernizmo slenkstį, bet kiek kitu kampu, ir dar kitaip pasakyti apie tai, ar būtų klastojęs. Nesutinku, Skirmantai. Nebūtų. Tiktai dėl kitos priežasties. Jis buvo ir mokslininkas, sąžiningas mokslininkas.

S. V. Galėjo būti ir taip.

P. V. S. Mano galva, jis buvo net per daug mokslininkas, ir kaip tik mokslas yra tai, ko mes toje jo vaikystėje nepamatome, kas yra pačiame vidury, bet yra toks didelis, kaip dramblys toje rytietiškoje sakmėje, kur viso dramblio negalima pamatyti, tik dalimis: kas mato jo ausis, kas – uodegą... A. Baranausko potraukis į mokslą, į švietimąsi, į skaitymą yra daug didesnis, nei mes įsivaizduojame. Sakome, A. Baranauskas nuo jaunystės tarsi nori mokytis, jis mat bus poetas. Bet poetui nereikia mokytis. Juk užteko to mokslo, kiek jo yra seminarijoje, ir Antanui Strazdui, ir Antanui Vienažindžiui. Seminarijos visiems reikėjo, nes be seminarijos jų kūryba būtų buvusi tik liaudies dainos. Na, A. Vienažindžiui ir seminarija nedaug tepridėjo, nuo liaudies dainų jis labai nedaug tenutolo. Bet vis dėlto šiek tiek atsiskyrė. A. Baranausko noras mokytis buvo šimteriopai didesnis. Štai kodėl jo netenkina Rumšiškių mokykla. Tai ir mes galime įsivaizduoti – kaip nuobodu perrašinėti kanceliarijos raštus. Tačiau daugelis to meto žmonių būtų labai džiaugęsi tokiu darbu – švarus ir prestižinis. Tai ne mėšlą mėžti ar dirvą arti. Nuobodus jis gali atrodyti tik mums, šių dienų žmonėms. Ir kaip mokslininkas A. Baranauskas pasirodo pirmą kartą, mano akimis, labai keistoje srityje. Nė vienoje iš tų, kurios paprastai laikomos tradicinėmis. Drauge tai atsako ir į kunigystės klausimą. Kiek jis apie kunigystę galvojo, nuo kada galvojo, kiek tai autentiška, ar jis buvo pastūmėtas, ar kunigystė jam buvo tik toks pretekstas, kelias į mokslus? Pacituosiu keturis žodžius, iš A. Baranausko, bet prisiminkime, kas dar taip pasakė: „Esant bendram tautos atšalimui.“ Čia turimas galvoje atšalimas nuo Dievo. Šituos žodžius pasako kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. rugpjūčio 3 d. Kaune, kunigų simpoziume, savo prakalboje, kurioje pirmą kartą viešai, legaliai kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai pasakė sulaukęs 1989 m. vasario, taigi pusę metų vėliau. Ta Lietuvos būklė, religinė ir sociokultūrinė situacija, kurią 1988 m. įvardijo V. Sladkevičius, yra visiškai tokia pati ir įvardijama tais pačiais žodžiais, kokiais A. Baranauskas išsako savo grynai religines intencijas. Mums dabar gal tai nesuprantama, bet tai yra šimtaprocentinis religingumas, kai A. Baranauskas, prieš stodamas į kunigų seminariją, Žemaičių Kalvarijos atlaidus apibūdina taip: „Esant bendram tautos atšalimui nuostabu matyti atsigavusį tikėjimą ir dvasios maldingumą.“ Tai religijos sociologija. Šitaip matyti situaciją, suformuluoti mintį ir ją išsakyti tokiais žodžiais gali ne šiaip žmogus, pirmą kartą apie tai pagalvojęs, prieš pusantro mėnesio kieno nors paskatintas stoti į seminariją ir besirūpinantis tik kaip nors greičiau išmokti lotynų kalbos, kurios beveik arba visai nemoka. Tai būtų neįsivaizduojama ir nesuprantama. Mes dabar sakytume, ne tas diskursas, ne tos kompetencijos. Tai yra vyskupų diskursas, į kurį A. Baranauskas pataiko dar net nebūdamas klieriku, komentuodamas Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tai blaivus žvilgsnis į tautos dvasinį ir kultūrinį pasaulį, tai kalba, kuri išlieka adekvati ir po pusantro šimto metų. Ir kartu – labai aštrus moderniųjų laikų pojūtis, reikšmingų permainų matymas, neleidžiantis A. Baranauskui likti tik poetu, tik tautos dainiumi.

Parengė Rasa Bražėnaitė ir Regimantas Tamošaitis

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

Naujoji Juozo Grušo drama, 1967 m. pastatyta Miltinio teatre, Panevėžyje, yra keleriopai reikšminga. Su ja autorius, po savo psichologiniai realistinių ir romantinių istorinių dra­mų, įžengia į naują tematinę bei stilistinę sritį. Ir įrodo, kad, nežiūrint savo 65 metų, jis tebėra kūrybiniai jaunatviškas.

Meilė, džiazas ir velnias aprašo trijų jaunų nihilistų pa­saulėlį Lietuvoje. Jie bodisi mokykla, atmeta politiką ir – kaip kadais Andre Gide’o jaunuoliai – smaguriauja nusikaltimais. Juos jungia meilė džiazui ir keistai merginai Beatričei, kurią pabaigoje jie įstumia mirtin. „Visas pasaulis nebežino, ką da­ryti su jaunimu“, – pareiškia vienas veikėjų, susumuodamas dramos sociologinę temą. Dramą skaitant, bematant peršasi palyginimai ir paralelės su „turned-on generation“ Vakaruose. Idant dramos skaitytojai Lietuvoje politiniai nepaklystų tokiose paralelėse, aplanko tekstas pabrėžia: „Aišku savaime, šitokių jaunuolių, kokie pjesėje parodyti, konkrečiame mūsų gyvenime nėra daug. Ir būtų nelogiška daryti kokias apibendrinančias išvadas. Taip pat būtų nelogiška iš meno kūrinio reikalauti gatavų gyvenimiškų receptų.“

Kaip meno kūrinys, Grušo drama įdomiai iliustruoja vo­kiečių profesoriaus Hanso Mayerio tezę, kad Rytų Europos li­teratūra yra savitas, atskiras reiškinys, su savitomis aliuzi­jomis ir potekstėmis, savita simbolika ir proble­momis. Visa tai lengviau išlukštenti ir pajusti rytų europiečiui negu vakariečiui. Nors ir paveikta Vakarų dramaturgų, Grušo drama lengviau atsiskleidžia Rytų-Vidurio Europos literatūros kontekste. Pavyzdžiui, viena pagrindinių dramos situacijų, es­minis jos struktūros elementas: vieno iš jaunuolių tėvas Sta­lino laikais buvo tardytojas, kito – „idealistinės filosofijos“ profesorius; vaikai nusivylę abiem; jų abipusio nusivylimo vai­sius yra jų gyvenimų tuštuma. Šis trikampis – jaunuolis – „socialistinis dogmatikas“ – „buržuazinis idealistas“ – la­bai dažnas naujojoje Rytų Europos literatūroje (Mrožek, etc.)

Grušui iš dalies pavyksta įsijausti į jam taip tolimos kar­tos jausmus bei idėjas ir kartu išlaikyti kritišką nuotolį. Ga­lutinėje išvadoje jis moralistas teigiama prasme. Tačiau jo veikėjų džiazinis pasaulis dažnai išslysta iš jo rankų. Grušo implikacija, kad džiazas, kaip „laukiniškojo“ prado žmoguje išreiškėjas, yra šiandienos blogio simbolis, per daug atsiduoda simplistišku oficialiosios spaudos moralizmu Rytų Europoje. Taip pat, nors Grušo stilius iš dalies atkuria džiazinį ritmą, spazmiškus moderniojo pasaulio trūkčiojimus, jo dramos kalba toli atsilieka nuo „pakilaus pamišimo“, nuo ekstazės, apie ku­rią kalbama dramoje; racionali ir kartais pilka, ji nepakyla nuo žemės ir normalybės net ir scenose, vaizduojančiose pami­šimą ir pamišėlius.

Įdomiausia dramos figūra yra Beatričė. Nežiūrint jos itin aiškių simbolinių asociacijų (jos vardas, aliuzijos į Don Kicho­tą), ji nėra plastikinė ar sirupinė šventoji, bet tasai retas paukštis literatūroje – „teigiamas“ charakteris, kuris yra kar­tu sudėtingas ir gyvas ir jaudinantis. Grušo Beatričė patvir­tina, kad tai, ką Brechtas vadino „gerumo pagunda“, turi ne­mažesni dramatinį potencialą už bet kokią madingą perversiją.

Beatričės charakteris būdingas svarbiam dabartinės Rytų Europos literatūros reiškiniui – „švento juokdario“ prototipo grįžimui į lenkų, čekų ir kitas raštijas. Jauniesiems nihilistams, besistengiantiems gyventi „anapus gėrio ir blogio“, ji yra ma­sinanti ir kartu erzinanti būtybė. Ji apeliuoja į jų sąžines ir kaltės jausmą. Jie nebepripažįsta jokių ribų, o ji nori sugrą­žinti jiems ribos sąvoką. („Jis gali prieiti tokią ribą, kurią peržengęs nieko nebesuprastų.“) „Aš niekuo netikiu ir nenoriu tikėti“, sako vienas iš trijulės. „O Beatričė vertė kažkuo tikė­ti.“ Kitam, ji „naujoviškas velnias, verčiąs gerbti dorą ir nekaltybę.“

Lietuvių literatūra tėvynėje, ilgą laiką radikaliai atskirta nuo vakarietiškosios, ją vejasi palaipsniui. Grušo modeliai yra ne tik Beckett ar Ionesco, bet ir ekspresionistai (Beatričės „kry­žiaus kelias“ – Stationendrama), kaip anksčiau Mieželaičio poeziją veikė Whitmanas ir kiti. Šiandieninėje lietuvių drama­turgijoje Meilė, džiazas ir velnias yra kryžkelinis veikalas, kurio kelrodis nukreiptas į fantazijos ir groteskos teatrą, į Varšuvos ar Pragos teatrinę atmosferą.

      Metmenys, Nr. 17, 1969.

LOZORIUS

MARIJA, MORTA – jo seserys

Tamsu.

Kambary – nei gyvos dvasios.

Iš tolo atplaukia minios ūžesys. Minia artėja – šau­kia, rėkia, klykia:

– Stebuklas!..

– Prisikėlė iš numirusių!..

– Mirtis krito!..

MORTOS BALSAS. Gana!.. gana!..

MARIJOS BALSAS. Dieve mano, Dieve...

BALSAS IŠ MINIOS. Tark žodį, Lozoriau!

Minia nutyla.

MARIJOS BALSAS. Pasigailėkit...

KITAS BALSAS IŠ MINIOS. Prabilki, Lozoriau!

Minia vėl nutyla.

MORTOS BALSAS. Palikit mus ramybėje...

MARIJOS BALSAS. Meldžiu...

Minia nurimsta ir nueina.

Už durų krabždesys.

MARIJOS BALSAS. Greitai!.. Atverk duris!..

MORTOS BALSAS. Tuoj... – negaliu visko iš karto...

MARIJOS BALSAS. Greičiau!..

MORTOS BALSAS. Tuojau, tuojau...

Atsidaro durys.

Tamsoje MORTA ir MARIJA įneša LOZORIŲ.

MARIJA. Atremkim į sieną. (Įsispyrus į LOZORIŲ) Aš palaikysiu, o tu uždek žiburį.

MORTA eina prie žiburio.

MARIJA. Neišlaikau!..

MORTA grįžta. Seserys atneša LOZORIŲ į vidu­rį kambario ir pasodina.

MORTA nuėjus uždega žiburį.

Ant suolo, atremtas į stalą, sėdi LOZORIUS – nuo galvos iki kelių suvystytas į drobulę ir apraišiotas raiščiais. Tarsi mumija.

MARIJA puola ant kelių ir, apkabinus LOZORIUI kojas, pravirksta.

MORTA stovi šalia.

MORTA. Ko raudi?

MARIJA. Džiaugsmo ašaros.

MORTA. Ar ne per ankstyvos?

MARIJA. Viešpatie! Negi esi akla?

MORTA. Žiūriu ir matau.

MARIJA. Ir dar negana?

MORTA. Per daug. Net sunku tikėt.

MARIJA. Negali netikėt.

MORTA. Tikiu. (Palūkėjus) Ir bijau.

LOZORIUS pajuda.

MARIJA jį apkabina ir ima glamonėti.

MARIJA. Vėl... ir vėl tu su manim...

MORTA (Šyptelėjus). Taip lengvai nepabėgsi. (Žiū­rėdama į LOZORIŲ) Mirė Lozorius...

MARIJA. ...ir prisikėlė!

MORTA. ... – bet ar gyveno?

LOZORIUS neramiai sujuda.

MARIJA. Dangau!..

MORTA. Nežinau... dabar jau nežinau, ar tikrai rei­kėjo...

MARIJA. Tylėk!.. tylėk!.. (įsikibus į LOZORIŲ) O, kad tu prakalbėtum!

MORTA. Užrišta burna?

MARIJA. Atrišk!

MORTA. Aš?

MARIJA. Greitai! Išvilk jį iš mirties vystyklų!

MORTA. Kodėl aš? Bent kartą apsieik be manęs.

MARIJA. Negi tau ne smalsu, ką jis pasakys?

MORTA. Man vien to, kas įvyko, užtenka.

MARIJA ilgai žiūri į LOZORIŲ, o MORTA į MA­RIJĄ.

MARIJA (pasiryžus). O man – negana.

MARIJA ima atvynioti LOZORIUI galvą. Padvelkia žemėm ir puvėsiais.

MARIJA. Koks keistas kvapas...

MORTA. Mirties.

MARIJA. Ne, ne! – Lozorius gyvas! Nėra mirties!

MORTA. Tada nėra ir prisikėlimo.

MARIJA. Nevartyk liežuvio, Morta. (Atvyniojus LO­ZORIUI kaktą) Tik pažiūrėk. (Paima MORTOS ranką ir prideda LOZORIUI prie kaktos) Smilki­niai tvinksi.

MORTA. Bet kakta šalta.

MARIJA. Čia drėgna ir vėsu. Užkurk ugnį.

MORTA. Tau vėsu?

MARIJA. Kaip kape. Net drebulys krečia.

MORTA. Gal sergi?

MARIJA. Užkurk.

MORTA nueina prie ugniakuro ir užkuria. MARIJA atidengia LOZORIAUS akis. Jos stovi stulpu, tarsi sustingusios.

MARIJA. Tuoj... tuoj galėsi prakalbėti...

MORTA tebestovi prie ugniakuro.

MARIJA. ...tuoj tarsi žodį... pirmą pirmutinį žodį...

MORTA. ...ir paskutinį?

MARIJA. ...kurio dar niekas negirdėjo... išgirsti nie­kad negalėjo...

MORTA. ...bet ar tikrai norėjo?

MARIJA atvyniojo raiščius iki kaklo.

MARIJA. ...tuoj...

LOZORIUS sėdi užčiaupta burna, dantys sukąsti. Akys tebežvelgia stulpu.

MORTA žiūri iš tolo į LOZORIŲ.

MORTA (pusbalsiu). Mirusius galima prikelti. O kaip su gyvaisiais?

MARIJA. ...tuoj pat...

MORTA prieina arčiau.

MORTA (LOZORIUI, žiūrėdama jam pro šalį). Gal tau žuvį išvirti?

MARIJA. Ko tu čia dabar jam su žuvim?

MORTA. Keturias dienas nieko burnoj neturėjo.

MARIJA. Na, ir kas?

MORTA. Tai negi laikysim jį išblėsusį, kol vėl išseks ir dūšią atiduos?

MARIJA. Viskas Viešpaties rankose.

MORTA. Ir tu rankas turi. Bet tau tik prie Mokytojo kojų tupėti ir tepalais jį tepti.

MARIJA. Pavydi?

MORTA. Taigi, o man, pajuodus ir prakaitais pašvin­kus, po namus plūktis.

MARIJA. Tuštybė.

MORTA. Žinoma, – kai pilvas pilnas. Tu, mergele, jau visai išpuikai. Dyka duona šikną drasko.

MARIJA. Morta! Bijok Dievo! Aš giriu Viešpatį, o tu – burnoji!

MORTA. Save, save giri, Marija.

MARIJA. Ką? Aš puikybės pilna?

MORTA. O kitus peiki. Apsvaigai, smilkalais nuola­tos besirūkindama.

MARIJA. Aš tau veidmainė?

MORTA. Sakau, ką pasakiau.

MARIJA. Kaip Viešpats Dievas mane mato!..

MARIJA eina grėsmingai prie MORTOS. LOZORIUS pasuka galvą ir perveria MARIJĄ lediniu žvilgsniu. Ji susilaiko, grįžta prie LOZO­RIAUS ir griebia įnirtus toliau vynioti raiščius. LOZORIUS bando prieštarauti, tačiau nepajėgia: jis jau nuogas iki juosmens.

MORTA stebi MARIJĄ.

MORTA. Kam toliau darbuojies?

MARIJA žvilgteri.

MORTA (su šypsena). Negi todėl, kad jis nuogas?

MARIJA skausmingai aikteli ir atšoka nuo LOZO­RIAUS.

MORTA. Atleisk man, Marija.

MARIJA. Niekada!

MARIJA puola ant MORTOS. Abi susikimba už plaukų. LOZORIUS perveda neramiai akimis savo seseris, bando keltis, tačiau sukniumba ant suolo. Tai pamačiusios, moterys atstoja viena nuo kitos ir sužiūra į LOZORIŲ. Jis vėl mėgina keltis, bet ir vėl sukrinta.

MARIJA pribėga prie LOZORIAUS.

MARIJA. Jau?.. jau prakalbėsi?.. jau pasakysi?..

LOZORIUS nori žiotis, bet negali.

MARIJA griebia jį už burnos ir ima žiodyti.

MARIJA. ...padėsiu... aš tau padėsiu, mielas brole­li...

MORTA (persigandus). Ką darai!..

LOZORIUS spiriasi, bet MARIJA vargais nega­lais jį pražiodo. Pasigirsta gilus kriokimas.

MARIJA. ...jau!.. jau gali!.. (Apsikabinus LOZO­RIŲ per juosmenį) ...sakyk!.. pasakyk!..

LOZORIUS (užsimerkęs, skausmingai) ...aaaaaaaa...*

MARIJA. ...taip!.. kalbėk!..

LOZORIUS. ...aaaaaaaaaggggggggg...

MARIJA. ...klausau!.. klausau!..

LOZORIUS. ...aaaaaaaaaggggggggghhhhhhhhh...

MARIJA. ...klausyk, Morta!.. klausyk!..

MORTA nusisuka.

MARIJA. ...klausykit!..

LOZORIUS. ...aaaaaaaaagggggggghhhhhhhhrrrrrk...

LOZORIUS giliai atsidūsta ir vėl sukanda dantis.

MARIJA (sumišus). Kodėl jis nutilo? (MORTAI) Ko jis tyli?

MORTA. Gal neturi ko pasakyti?

MARIJA. Neturi? (LOZORIUI, suėmus rankomis jo galvą, šypsodamasi, meiliai) Sukvailiojo mudvie­jų seselė, visai sukvailiojo. (Pabučiavus į kaktą) Tik paklausyk tu jos: iš numirusių prisikėlęs...

MORTA. Prikeltas.

MARIJA. ...ir neturi ko pasakyti!

MORTA. O gal nenori?

MARIJA. Nenori? (Staiga, įtūžus) Ką matei?.. Sa­kyk, ką matei?.. Dangų?.. Pragarą?

MORTA. Gal nieko?

MARIJA (primygtinai). Pragarą?.. (Įsikibus nagais LOZORIUI į krūtinę) Sakyk!.. tark nors vieną žodį!..

LOZORIUS sėdi užvertęs galvą, sukandęs dantis ir žiūri MARIJAI tiesiai į akis.

MARIJA stveria jį už gerklės.

MARIJA. ...tik vieną žodį!..

MORTA (pripuolus prie MARIJOS). Marija!.. (Ban­do atplėšti ją nuo LOZORIAUS).

MARIJA atstumia MORTĄ ir įsikibus purto LO­ZORIŲ.

MARIJA. ...kalbėk!.. sakyk!.. nors vieną žodį!..

Staiga LOZORIUS ima keltis.

MARIJA (tebeįsikibus į LOZORIŲ). Jau!.. jau!.. garbė Dievui aukštybėse!..

LOZORIUS nežmoniška jėga nubloškia MARIJĄ. Ji griūna aukštielninka ant aslos.

MORTA be žado traukiasi atbula.

LOZORIUS stovi tartum akmens statula. Paga­liau praveria bumą.

MARIJA (keldamasi nuo aslos, isteriškai). ...pa­galiau! ...klausykit!..

MARIJA pakyla, suvaitoja, vėl griūna ir apalpsta. MORTA sukniumba ant kelių.

LOZORIUS prabyla – žemu, gergždžiančiu, vienok didžiu, triuškinančiu balsu.

LOZORIUS. N e !

Kaip kirviu nukirsta.

MORTA (atsirėmus kakta į aslą). Viešpatie, pasigailėk musų... Viešpatie, pasigailėk... pasigailėk...

Ilga tyla.

LOZORIUS pasiima kybančius raiščius ir sun­kiais žingsniais svyruodamas išeina.

MORTA, visa drebėdama, palydi jį akimis. Pas­kui pašoka, pripuolus užsklendžia duris ir užgu­la visu kūnu.

MORTA. Amen. Amen. Amen.

Atsigauna MARIJA ir apsidairo.

MARIJA (lyg nesava). Kur Lozorius?

MORTA. Išėjo.

MARIJA. Išėjo? Kur?

MORTA (palūkėjus). Nežinau.

Tyla.

MARIJA. Ar pareis?

MORTA prieina prie MARIJOS ir padeda jai at­sikelti.

MARIJA. Sugrįš?

MORTA. Nežinau. (Žiūrėdama į duris) Gal jau grįžo.

MARIJA. Grįžo?

MORTA. Į savo kapą.

MARIJA žiūri į MORTĄ.

MORTA. Gal. Nežinau.

Tyla.

MARIJA. O ką jis sakė?

MORTOS žvilgsnis nuklysta.

MARIJA. Ką jis pasakė?

Pauzė.

MORTA. Nieko.

MORTA pasitraukia į šalį.

MARIJA (pripuolus prie MORTOS). Meluoji!

MORTA. Nieko. Visiškai nieko.

Tyla.

MARIJA. Nieko?

Abi žiūri ilgai viena į kitą.

Staiga MARIJA prapliumpa isterišku juoku. MORTA užgesina žiburį.

MARIJOS juokas virsta graudžiu raudojimu...

* Neįmanoma tiksliai užrašyti LOZORIAUS ištariamų gar­sų. Tai tarsi pirmykščio žmogaus pačios pirmosios pastangos prakalbėti. Tad LOZORIAUS „tekstas“, išskyrus paskutiniąją repliką, tėra tik fonetinė sugestija.

1971

      Metmenys, Nr. 22, 1971.

     K. Ostrausko „Lozorius“ Klaipėdos dramos teatre 1990 m., rež. J. Ivanauskas

Ištrauka

Klebonijos rūsyje, Naujosios Anglijos miestelio pakraštyje, trys pagyvenę vyrai – BALTRAMIEJUS, VINCAS ir MATAS – veltui stengiasi nu­skandinti pagiežą degtinėje. Jie ima planuoti kerš­tą prieš jų liūdesio kaltininką, naują KUNIGĄ, kuris, tradicinio metinio pikniko išvakarėse, pa­reiškė panaikinsiąs piknikus kaip viduramžiškus ir vulgarius. Jo nuosprendį ypač skaudžiai per­gyvena BALTRAMIEJUS, senosios kartos imi­grantas, dvidešimties metų būvyje pagarsėjęs kaip „piknikų generalissimas tarp Putnamo ir Portlando“. Smūgis jam dar skaudesnis, nes šią vasarą jam pavyko atsivežt savo sūnų, BARTą, kurį jis tikćjoń užimponuoti pikniko gražybe ir savo vaidmenimi. BARTas su savo draugais ARŪ­NU ir MR. SPOCKu sustojo pikniko vietovėje pakeliui į didžiulį „rock“ festivalį Akadijoje, Maine’o valstijoje.

Dviejų dalių tragikomedija

Veikėjai

PIJUS

GYDYTOJAS

ELVYRA

GARUNKŠTIS

BRUKAS

AGNĖ

IPOLITAS

BLAIVYKLOS DARBUOTOJAI

TARNAUTOJAI

KLIENTAI