Quantcast
Viewing all 932 articles
Browse latest View live

Juozas Grušas. Cirkas (1976)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Dviejų dalių paradoksinė tragikomedija

 

Veikėjai

PILYPAS KARALIUS, pramintas ŽIOGELIU – cirko klounas

JAKSAS, vadinamas IKSU – cirko direktorius

DŻENĖ – cirko jojikė

APOLONIJA – klouno žmona

GYDYTOJAS

Cirko artistai, keleiviai, milijonieriai, narkomanai, literatai, hipiai, mergaitės

 

Veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje

 

PIRMA DALIS

 

Cirko arena

 

JAKSAS. Visi? Šiandieną repetuosime klounados scenas.

PIRMAS AKTORIUS. Vakar repetavome klounados sce­nas, ser.

JAKSAS. Ir šiandien repetuosime.

ANTRAS AKTORIUS. O rytoj?

JAKSAS. Mūsų cirkas filosofinis. Mes vaidiname intelek­tualinę klounadą... Prašyčiau nekraipyti žiaunų į dešinę ir į kairę!

ANTRAS AKTORIUS. Aš tik susidėjau rankas ant krūti­nės, ser.

JAKSAS. Ak, taip... Bet atsiminkite, kad ne visada juokautojas yra juokdarys... Ar jūs tikite tuo, ką vaidi­nate?

TREČIAS AKTORIUS. Labiau negu mūsų jėgos leidžia!

JAKSAS. Tikėjimui jėgų nereikia. Tikėkite, ir viskas.

KETVIRTAS AKTORIUS. Mes tikime ir netikėdami. Mes artistai.

JAKSAS. Labai gerai. Žiūrovas iš jūsų reikalauja, kad pa­darytumėte visa, ką gali artistas.

PENKTAS AKTORIUS. Kartais padarome ir tai, ko artistas negali.

JAKSAS. Tai labai neaišku.

ŠEŠTAS AKTORIUS. Neaišku, ir ką gali artistas...

PIRMAS AKTORIUS. Neaišku ir visa tai, kas aišku.

JAKSAS. Tik atsiminkite: kas pirko bilietą, tas, po vel­niais, turi būti patenkintas. Ar dalykas aiškus, ar neaiš­kus – tai nesvarbu. Taip... Aš leidžiu improvizuoti, bet improvizuoti protingai ir taktiškai. Aišku?

SEPTINTAS AKTORIUS. O jeigu neprotingai ir netaktiš­kai?.. Jeigu kartais velnias sugundo?..

JAKSAS. Tada aš būsiu priverstas bausti pagal cirko tei­sę.

PIRMAS AKTORIUS. Nėra cirko teisės, ser!

JAKSAS. Aš sakau, kad yra – ir cirko teisė yra!

KELI AKTORIAI (kartu). Tegu pildosi jūsų šventa valia!

JAKSAS. Dar atsiminkite: mūsų cirkas – tai veidrodis su teigiamu užtaisu. Jame ir kreivas snukis turi atrodyti tiesus. Pradedam! Klounas!

 

Įbėga klounas

 

KLOUNAS. Aš esu žemiausias iš žemiausių, aukščiausias iš aukščiausių, elgeta, turtuolis, beprotis, išminčius. Aš nežinau, kas aš... Galbūt aš ir nesu aš...

PIRMAS AKTORIUS. Gėdingai jis sako teisybę!

KLOUNAS. Esu geriausias ir taikingiausias. Kas pakiša man koją, tam pabučiuoju į ranką. Išplūstas dešimt kartų, atsiprašau ir kalbu švelniausiu balsu švelniausius žodžius.

ANTRAS AKTORIUS. Ir visada kaltini kitus dėl to, ką pats padarai!

KLOUNAS. Matote! Jie viską verčia atbulai. Šapą galiu pakelti nuo tako, kur turi praeiti žmogus. Naktimis ne­miegu iš rūpesčio, kaip padėti kitiems. Darau gera vi­siems ir žūstu pats. Esu doriausias iš doriausių...

TREČIAS AKTORIUS. Žinai, kad doram būti – nusikal­timas!

KLOUNAS. Doram būti – nusikaltimas?! Argi tai tiesa? Ne! Ne! Ne! Melas! Melas! Doram būti ne nusikaltimas. Patarčiau visiems dažnai būti doriems! Juk nedorieji, kai nesigriebia savo nedorybių, yra visai dori žmonės. (Pauzė) Esu mažas žmogus ir savo gyvenimu noriu būti didelis. Aš klystu, painiojuos ir bijau. Su niekuo nesi­ginčiju, nieko nekritikuoju ir nenoriu suprasti tikrosios priežasties, kodėl galingieji ir jų vaikai daro pikta.

KETVIRTAS AKTORIUS. Tu pats vagi dorybes iš kitų ir dangstai jomis savo nusikaltimus.

KLOUNAS. Visiems mums taip atsitinka... Tikrai... Aš ne­žinau – meilės ar neapykantos aš vertas. Myli mane žmonės ar ne? Garbingas aš ar negarbingas? Viešpatie, juk aš negaliu būti negarbingas tuo pačiu metu, kai esu garbingas

 

Staiga ima ūžti mašinos, suspiegia stabdžiai, trenkia­si geležis į geležį. Suklinka moteris

 

BALSAS. Avarija! Avarija! Avarija!

KLOUNAS. Visiems mums taip atsitinka.

BALSAS. Greitoji pagalba! Greitoji pagalba!

BALSAS (kitoje pusėje). Avarija! Avarija! Avarija!

BALSAS (vėl kitoje pusėje). Greitoji pagalba! Greitoji pa­galba! Greitoji pagalba!

Daug žmonių garsiai ir piktai kalba. Jų balsai susi­lieja į vieną. Protarpiais pasigirsta atskiri žodžiai: „Į kairę! “ „Greitis!“, „Ženklai!“, „Aklas!“, „Pami­šęs!“, „Girtas!“ „Ant kojų nesilaiko!“

 

Sanitarai praneša kelis sužeistuosius

 

KLOUNAS. Dulkės grįžta į žemę.

BALSAI. Kelionė baigėsi!

– Kelias lūžo!

– Greitis sustojo!

– Judesys sustingo!

– Krito gyvenimas!

– Nuo amžių sena.

– Kas kartą nauja.

– Atėjo mirtis!

RAUDANČIOS MOTERS BALSAS. Visi, kurie važiuojate ir einate keliais ir takeliais, sustokite ir pažiūrėkite, ar yra kieno skausmas didesnis už mano. Aš verkiu, aš negaliu neverkti. Mano akys aptemo nuo ašarų. Apkar­tusią širdim šaukiu į miestą, pilną žmonių, šaukiu į gat­ves, važiuojančių užtvenktas: ar yra kieno skausmas, didesnis už mano skausmą, ir žaizdos, gilesnės už mano žaizdas?! O!.. Tarp manęs ir jūsų – dūmų debesys, ir neprasimuša mano šauksmas.

 

Tyla

 

VYRO BALSAS. Auto-stop! Auto-stop! Auto-stop! Auto­stop!

KLOUNAS. Žmogus įsipainiojo į mašinas. Mašinos ker­šija. Mašinos pakerta širdies stiprybę. (Staiga ima juok­tis) Kodėl aš juokiuos? Girdėjau apie tokį atsitikimą. Ke­liavo, keliavo du šaunūs vyrukai, išlipo iš mašinos, su­sėdo ant griovio krašto, išgėrė, ką turėjo, vienas ir sako: „Baisiai norisi mėsos.“ Antras atsako: „Aš iš mė­sos, tu iš mėsos, reikia tik garstyčių.“ Tiktai garstyčių! (Ilgai juokiasi) Tiktai garstyčių...

JAKSAS (greitai įėjęs). Niekše! Žmonės žūva, o tu juo­kies!

 

Muša klouną. Klounas virsta

 

KLOUNAS (sėdėdamas ant žemės). Visiems mums taip at­sitinka.

 

Scena pasisuka. Įbėga jojikė Dženė, apkabina ant žemės sėdintį klouną

 

DŽENĖ. Tau skauda, mielasis?

KLOUNAS. Jis muša smarkiau, negu reikia žiūrovams įtikinti. Iš tikrųjų nebežinau, kur baigiasi cirkas, kur prasideda gyvenimas.

DŽENĖ. Ar jis visą laiką taip muša tave?

KLOUNAS. Ne. Nuo to karto, kai pamatė mus bučiuojan­tis, ėmė muštis kaip pasiutęs. Neduok dieve įsimylėti žmoną to, kuris turi teisę cirke tave mušti.

DŽENĖ Mes esame tokie galingi ii tokie išmintingi, kad įstengsime jį sutramdyti.

KLOUNAS. Ir tu moki sakyti, kad yra tai, ko nėra ir ko negali būti.

DŽENĖ. Aš moku veikti. Esu cirko jojikė. Man užtenka vienos valandos per savaitę įtikinti visus, ką aš galiu.

KLOUNAS. Aš klounas. Juokiasi iš manęs arba muša ma­ne. Niekas netiki, ką aš sakau – net draugai, net žmo­na. Ir ne tik cirko arenoje, bet ir gyvenime.

DŽENĖ. Aš pirmoji nesijuokiau. Paskui ir kiti liovėsi juok­tis. Pirmoji patikėjau tavimi kaip menininku, kaip žmo­gumi. Ir kiti ėmė tikėti.

KLOUNAS. Žinau, Džene. Iš karto pajutau begalinį džiaugsmą. Tu gera. Tu graži.

DŽENĖ. Aš tiktai graži, bet ne gera. Jei būčiau gera, ne­galėčiau to bepročio sutramdyti.

KLOUNAS. Tu neapsakomai gera. Aš pamilau tave už tavo gerumą.

DŽENĖ. Girtuoklė motina mane mažą kasdien daužė kul­tuve kaip kokį žlugtą. Patėvis paaugusią tris kartus kė­sinosi išprievartauti. Susėskim ir verkim... Iš kur, iš kur aš galiu būti gera... jei blogyje maudžiaus kaip nešva­riam vandeny?!

KLOUNAS. Ar saulės spindulys maudosi purve?

DŽENĖ. Spindulys nesusmenga į purvą. O aš visa bu­vau purve.

KLOUNAS. Tą blogį kiti tau darė, Džene. Tu neapsakomai gera. Tu laimini gyvenimą.

DŽENĖ. Aš pikta. Moku ir staiga sudraskyti, ir iš lengvo kankinti. Tu pamatysi, kad aš pikta.

KLOUNAS. Aš jau nebegaliu pamatyti tavęs piktos. Tu gera. Tegu pasaulis griūva – tu neapsakomai gera.

DŽENĖ. Aš neklydau, tu apsigimęs klounas.

KLOUNAS. Deja, klounas.

DŽENĖ. Laimė, klounas!

KLOUNAS. Ir mano pavardė lyg tyčia pajuokos verta: Žiogelis! Aš visą laiką bijau, kad kas neištartų: „Žiogeli, renkame tave kredito korporacijos pirmininku!“

DŽENĖ. Žiogelis – tai tik pravardė. Tavo vardas platus ir didus: Pilypas! O pavardė nuostabi: Karalius.

KLOUNAS. Ne, Pilypas Žiogelis. Pravardė prilipo. Čia ir yra paslaptis, kodėl aš, kaip tu sakai, apsigimęs klounas.

DŽENĖ. Pilypai! Pili! Ar tu tiki, kad mūsų laukia tikra laimė, nesibaigiantis džiugesys, kurį gali duoti mylima moteris, mylimas vyras, žydras dangus...

KLOUNAS. Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Amžinai žydintis sodas, kurio niekur niekur nerasi, tik savo širdy. Rojus, šimtus kartų rojus – cirko aktoriams, sutvertiems patyčioms.

KLOUNAS. Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Ar tu tiki, kad niekada niekada neateis ta kan­čia, kai tenka ištarti: nebegalime mylėti.

KLOUNAS. Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Dar vienas dalykas. Ar tu tiki, kad mūsų laimė nėra tai, ką visada turi po ranka?

KLOUNAS (pagalvojęs). Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Man davei patį svarbiausią...

KLOUNAS. Ką?

DŽENĖ. Savo tikėjimą. Bet vis vien prisiek.

KLOUNAS. Dėl ko prisiekti?..

DŽENĖ. Kad tiki.

KLOUNAS. Iki šiol nereikalavai priesaikos... nors apie ti­kėjimą seniai kalbi. Kas dieną...

DŽENĖ. Iki šiol nereikalavau, dabar reikalauju. Tuo šian­diena ir skiriasi nuo vakardienos.

KLOUNAS. Prisiekiu!

DŽENĖ. Ir neklausysi, ką kalbės Apolonija.

KLOUNAS. Kodėl? Ji mano žmona.

DŽENĖ. O mano draugė. Jos paklausęs, žūsi ir mane pra­žudysi.

Greitai įeina Apolonija

APOLONIJA. Ak, jūs čia! Labai džiaugiuos. Aš tau dė­kinga, Džene, kad tu pagloboji tą mano Pilį, tą dievo kvailiuką.

DŽENĖ. Ar tu nebijai, Apolonija, kad galiu visai jį nugloboti?

APOLONIJA. Ką tu, Džene, aš gerai žinau, kad tu jį drau­giškai globoji, užtari, padedi.

DŽENĖ. Draugiškai padėsiu pabėgti nuo žmonos.

APOLONIJA. Žinau, kad taip nebus. Kai tave pamatau, visada užplūsta malonus jausmas. O tai yra tikra. Šitaip savo viduje viena moteris įvertina kitą moterį.

DŽENĖ. Tu mane nori nuginkluoti.

APOLONIJA. Kaip nuginkluoti? Aš nenoriu nuginkluoti, nes nežinau, prieš ką nuginkluoti. Aš nieko pikto ne­galvoju.

DŽENĖ. Palauk. Ar tu tiki vyro ir moters draugyste?

APOLONIJA. Labai dažnai draugystė pavirsta meile. Bet klouno... aš manau, nė viena moteris negali pamilti... jeigu ji už jo neištekėjusi... Jeigu ji nepradeda jo gai­lėtis, nepaprastai gailėtis... jeigu jis nepasidaro jai bran­gesnis už jos pačios gyvenimą, taip, kad ji dėl jo gali mirti....

KLOUNAS. Pole!

APOLONIJA. Mirti!

KLOUNAS. Tu galvoji, kad kloune yra kažkas, su kuo negali susitaikyti jokia moteris?

APOLONIJA. Ne, ne, ne! Aš taip negalvoju. Gink dieve, negalvoju. Aš galvoju apie meilę.

DŽENĖ. Visos moterys myli klounus.

APOLONIJA. Kaip suprasti? Gal myli tik savo klounus?

DŽENĖ. Sakau, visos moterys myli klounus.

APOLONIJA. Gal jos verčia vyrus būti klounais?

DŽENĖ. Vargšė Polė... Tu nesupranti. (Pabučiuoja)

APOLONIJA. Tu pabučiavai, ir man ašaros... Mano ma­ma, būdavo, tėvas pasako švelnesnį žodį – ir pravirksta. O mušama sukąsdavo dantis ir neverkdavo.

DŽENĖ. Jis mušdavo ją?

APOLONIJA. Per galvą... Bet ji nerėkdavo. Atrodė, kaž­kas kitas rėkia. Už ją... Kažkur dangaus aukštybėse.

KLOUNAS. Mušti – labai negeras dalykas. Net šunį...

APOLONIJA. Kai matau arenoje mušant, man baisu. Taip baisu, kad nors klyk.

DŽENĖ. Niekai! Visai nebaisu.

APOLONIJA. Manęs niekas nėra net baręs... Neatsimenu. Iksas kiekvieną raštelį liepia perrašyti penkis kartus. Žinau, kad tai nereikalinga, bet aš perrašau net septy­nis. Jei Iksui patinka popieriai – tegu, man jų negaila. Jis tai daro dėl to, kad pritvinkęs neapykantos visam pasauliui. Bet kiek čia tos neapykantos parodysi po­pierizmu.

DŽENE. Mano vyras ne Iksas, o Jaksas.

APOLONIJA. Ak, taip, taip, taip. Atleisk... Visi taip va­dina direktorių, ir aš nejučiomis ištariau. Labai atsi­prašau. Žinau, kad judu gyvenate kaip balandėliai... Tu supykai... Tu nusįgręžei... Duok ranką, Džene. Kokia švelni, kokia maža, o suvaldo žirgus! Štai kuo galima žavėtis, Pili! Ir kokia ji graži! Ar tu matei kur gražesnę moterį už Dženę?..

DŽENĖ. Užtenka! Užtenka! (Paeina, sustoja, atsigręžia ir tekina nubėga)

APOLONIJA. Nesakyk, kad aš ją nugalėjau. Aš jos ne­nugalėjau. Nesakyk, kad aš ją nuginklavau. Aš jos ne­nuginklavau.

KLOUNAS. Aš ir nesakau.

APOLONIJA. Tu nesakai, bet tu taip galvoji. Ir gali pasa­kyti. Tai būtų klaida.

KLOUNAS. Tikrai beveik taip pagalvojau, kai ji pabėgo.

APOLONIJA. Bet ji grįš. Ji nuolat grįš pas tave. Ir tu gerai žinai, kad grįš. Tiesą sakant, nėra ko grįžti. Čia pat susitiksite. Gaudysite vienas kitą. Klaidžiosite ap­svaigę kaip kokiame labirinte. Tarpais išsigąsite kažko labai švento, kažką būsite sumynę, išgirsite kažką rau­dant po kojomis... Bet vėl susitiksite, ir vėl, ir vėl, kol mirtinai sužalosite vienas kitą – ir savo gyvenimą, ir savo ateitį...

KLOUNAS. Bet šitaip nebus,.Apolonija.

APOLONIJA. Žinoma, gali šitaip nebūti. Aš ne prana­šė. Bet gali ir būti. Tave gerai pažįstu, Pili. Tu – dru­gelis, iš tamsybių veržies į meilės šviesą. Ir nežinai, iš kurios pusės šviesa, iš kurios tamsybė. Toks jau esi, Pili. Veržies į grožį. Kalbi apie palaimintą gražumą, o ieškai prakeikto. Jos veidas piktas, bet dailus, tavo vei­das– kupinas ilgesio. Tokių veidų žmonėms daugiau kas atsitinka. Jie nueina taip toli, kad niekas jų negali nei išgąsdinti, nei sustabdyti.

KLOUNAS Pole! Juk viso to nebus, sakau, nebus!

APOLONIJA. Gali ir nebūti. Aš gi ne pranašė. Bet gali ir būti. Tu dažnai liūdi, kažkaip skausmingai liūdi, ne­matai žmonių, užmiršti mane. Ir tokiu metu tave gali pražudyti moteris, niekas kitas, tik moteris.

KLOUNAS. Apolonija! Gana! Tu mane kankini.

APOLONIJA. Žinau, kad kankinu. Bet aš kitaip negaliu. Negaliu, Pili! Sapnavau baisų sapną, keistą ir baisų. Ro­dos, laikau tave apkabinusi – laikau stipriai stipriai, iki skausmo. Ir tu numiršti. Aišku, sapnais aš netikiu, bet baime tikiu. Tu buvai palaidotas, ir aš visai užmiršau kur. Per sapną žinau, kad užmiršusi. O kažkoks balsas, atrodo, šaukia ir kartoja, keistai ir juokingai kartoja: „Tavo vyrą pražudė moteris, moterėlė, moterikė, moteriūkštė, moterpalaikė...“ Ir taip išvardija visas fazes, kuriomis gali būti moteris.

KLOUNAS (pašokęs bėga). Džene! Džene! Pertrauka bai­giasi! Į areną!

 

Cirko arena. Keičiasi užrašai, nurodantys veiksmo vietą. „Paryžius. Aerostotis“, „Niujorkas. Aerostotis“. Girdėti lėktuvai. Skuba žmonės su lagami­nais

 

KLOUNAS (žmonių pargriautas, atsistoja). Sumins mane. Žinau, kad mane sumins, jei nesiliaus skubėję. Pilie­ti! Kur jūs skubate?

PIRMAS KELEIVIS. Netrukdyk! Aš skubu.

KLOUNAS (antram keleiviui). Palaukite! Kur jūs skuba­te?

ANTRAS KELEIVIS. Netrukdyk! Labai labai skubu!

KLOUNAS (trečiam keleiviui). Ei, palaukite! Kur jūs sku­bate?

TREČIAS KELEIVIS. Netrukdyk! Baisiai baisiai skubu!

KLOUNAS (ketvirtam keleiviui) Kur jūs skubate?

KETVIRTAS KELEIVIS. Netrukdyk! Velniškai skubu!

KLOUNAS. Viešpatie! Niekas nežino, kur jie skuba! Kaip surasti žmogų, kuris neskuba? Kaip surasti tokį, kuris nenorėtų tavęs sutrypti?

KELEIVIAI. Pasitrauk, pilieti!

– Pasitrauk, žioply!

– Pasitrauk, veltėdi!

 

Vėl partrenkia klouną

 

KLOUNAS. Tikrai jie mane sutryps. O aš turiu budėti. Kas bus, jei aš nebudėsiu?!

 

Iš visų pusių šaukia garsiakalbiai, visi kartu arba pasikeisdami, perrėkdami vienas kitą

 

– Naftos embargo nesibaigia.

– Sunkumai kapitalistiniuose kraštuose.

– Pavojuj viso pasaulio ekonomika.

– Naftos krizės poveikis visam kapitalistiniam...

– Nematyti perspektyvų.

– Gilėja prieštaravimai...

– Naftos problema kelia...

– Artimųjų Rytų...

 

Kitoje pusėje

 

– Nerimą keliantys pranešimai...

– Apšaudo Libano kaimus.

– Kariniai kateriai iš jūros atakuoja...

– Pabėgėlių stovyklas...

– Tautos pasiryžusios kovoti...

– Teisingai sureguliuoti...

– Artimųjų Rytų...

– Tikisi plačios tarptautinės visuomenės paramos...

 

Dar kitoje vietoje

 

– Padėtis Kipre įtempta.

– Pučistų vyriausybė...

– Ginkluoti susirėmimai...

– Nacionalinės gvardijos kareivių...

– Karo belaisviai graikai deportuojami...

KLOUNAS. Aš budžiu. Aš turiu budėti. Kas bus, jei aš nebudėsiu?

 

Storas pilietis ima mušti klouną

 

STORAS PILIETIS. Atleiskite. Aš buvau priverstas jus ap­mušti.

MOTERIS (klounui). Už ką jus mušė?

KLOUNAS. Mušė?.. Nėra jokių įrodymų, kad mane mušė.

 

Kažkur miteris dainuoja – vis tą patį posmą, nely­ginant perdaužta plokštelė

 

GARSIAKALBIAI. Lisabonoje aptiktas širšių lizdas!

– Stulbinanti žinia apie neofašistinės šnipų organiza­cijos filialą Portugalijos sostinėje sukėlė didelį...

– Profašistiniai...

– Savo veiklos...

– Užsimaskavę elementai...

– Iš kolonizatorių jungo išsivadavusioms Afrikos ša­lims žengti nauju...

– Užverbuoti profesionalūs žudikai...

– Fašistai ruošia susidorojimą...

– Dar labai daug purvo ir kraujo...

 

Kitoje pusėje

 

– Branduolinis bandymas Kinijoj!

– Sinhua agentūra patvirtino užsienio spaudos prane­šimą, kad...

– Apsaugoti žmoniją nuo branduolinės...

– Branduoliniame pasaulyje akistatų vengimas yra ab­soliuti...

– Pasaulis neturi prarasti proto...

– Nugalėtojų nebus...

– Neprekiaukim neviltim...

– Taikingi žingsniai ir pro...

 

Žmonės dar labiau skuba. Kai kurie tekini bėga

 

KLOUNAS. Kur jūs skubate?! Sustokite, pagalvokite! Kaip gera gyventi! Kaip gera džiaugtis gyvenimu! Kaip gera kalbėti su žmonėmis! Dirbti laukuose! Ištiesti rankas lietaus lašams!.. Pakelkite veidus! Kokie gražūs sodai, alėjos, namai! O balandžiai, balandžiai! Kur skubate, gerieji žmonės?! Palesinkit balandžius! Palesinkit balan­džius! Aa!

 

Kažkas įbruka šaukiančiam klounui į burną didelį sumuštinį. Klounas staiga atsisėda ir ramiai valgo, apžiūrinėdamas sumuštinį

Iškelia lentelę su užrašu: „PIETŲ PERTRAUKA“. Popmuzika – tai garsiai klykia, tai nutyla. Balti ir spalvoti žmonės su lagaminais rankose eina, la­bai skubėdami, kai kurie bėgte bėga

 

KLOUNAS (žmonių partrenktas). Ir čia tas pats! Ir čia jie skuba! Baisiai skuba! Viešpatie, kaip skuba! Palauki­te! Palaukite! Kur jūs skubate?

PIRMAS PRAEIVIS. Netrukdyk! Laikas – pinigai!

KLOUNAS (antram praeiviui). Kur jūs skubate? (Trečiam praeiviui) Jūs kur skubate? (Ketvirtam praeiviui) O jūs kur? Jie neatsako. Jie neturi laiko atsakyti. Jie skuba. Ir nežino, kur skuba. Nežino, kur sustos. Nežino. Nieko nežino... Ir visi panašūs. Vyrą nuo moters galiu atskir­ti, bet moters nuo vyro – jokiu būdu. Visur tas pats. Visur, visur. Paryžiuj, Niujorke, Romoj, Rio de Žaneire... Bėga, skuba! Bėga, skuba! Ir į visas puses. Baisu! Į visas puses. Paklydo pasaulis. A ūū! A ūū! Paklydo pasaulis. Aūū! Yra keliai, bet nėra kur jais nueiti. Yra lėktuvai, bet nėra kur nuskristi. Nėra! Nėra! Kažko nėra! Nėra tėviškės. Nėra kur sustoti... Nėra dvasios tėviškės... Aš, klounas, susimąstau Tarp triukšmingai skubančių dviko­jų susimąstau. Nors tokia paguoda – ramiai mąstyti. (Sėdasi ant laiptų) Ramu...

 

Žmogus su didele dėže bėgdamas partren­kia klouną ir pats parvirsta

 

KLOUNAS. Na va!.. Visiems mums taip atsitinka.

ŽMOGUS. Niekše! Niekše! Ko puoli ant manęs?!

KLOUNAS. Jūs užpuolėte. Aš sėdėjau ir mąsčiau.

ŽMOGUS. Tu! Tu!

KLOUNAS. Jūs! Jūs!

ŽMOGUS (šaukia). Tu! Tu! Tu partrenkei mane! Nume­tei! Atplėšei!    

KLOUNAS. Ačiū. Užteks. Graži skrynelė, bet tuščia, tJuo­kiasi) Pažiūrėk, tuščia.         

ŽMOGUS. Kvaily! Nežinai, kas joje paslėpta! (Užsimeta ant kupros dėžę ir greitai nueina)

KLOUNAS. Pakalbinsiu šituos. Jie neskuba. Eina, kažko dairydamiesi. Tikriausiai milijonieriai. Ar jūs ne mili­jonieriai?

PIRMAS MILIJONIERIUS. Tikrai taip. Bet mes nieko ne­turime, tiktai skylę.

KLOUNAS. Gal jūs bepročiai?

ANTRAS MILIJONIERIUS. Mes milijonieriai.

KLOUNAS. Kam jums skylė?

PIRMAS MILIJONIERIUS. Rankenai.

KLOUNAS. O kam rankena?

ANTRAS MILIJONIERIUS. Viskam sukti tai į vieną, tai į kitą pusę. O kas tu?

KLOUNAS. Aš – praeities žmogus, nešu laimingą ateitį. Galite mane laikyti maloniausiu ir protingiausiu.

PIRMAS MILIJONIERIUS. Tu mums pasakyk, jeigu ją at­neši, tą laimingą ateitį. Mes atlyginsim.

 

Milijonieriai nueina

Trys vyrai – vienas raišas, antras paauglys, tre­čias labai storas – persekioja merginą

 

MERGINA. Atsitraukit! Aš brolio ieškau. Čia kažkur jis gyvena.

RAIŠAS VYRAS. Mes jį pažįstam. Eik paskui mane. Aš kelvedys!

PAAUGLYS. Aš pažįstu visus kvartalus. Einam, parody­siu.

LABAI STORAS VYRAS. Nuvesim tave. Kaip plunksnelę ant rankų nunešim.

 

Vyrai nutempia merginą

 

VYRŲ BALSAI. Pati nusirenk!

– Sakoma tau: nusirenk!

– Juojau nusirenk!

– Visus drabužius!

– Visus!

KLOUNAS. Niekas nemato. Visi skuba. Mergina pateko žvėrims į nagus. Ei, žmonės! Žmonės! Niekas negir­di...

 

Muzika klykia tarsi moters balsu

Atbėga rėkdama ta pati, bet jau pusnuogė mergina

 

KLOUNAS. Ištrūko! Ačiū dievui! Palaukit! Palaukit! Kas jūs?

MERGINA. Aš – vieno romano veikėja.

KLOUNAS. Romano?!

MERGINA. Žymaus rašytojo.

KLOUNAS. Tokia romano pradžia?

MERGINA. Pabaiga!

KLOUNAS. Ir jūs patenkinta tokia pabaiga?

MERGINA. Žinoma, patenkinta Netrukdykit man rėkti. (Nubėga rėkdama)

KLOUNAS. Nėra tokio išminčiaus, kuris pasakytų, kas yra pasaulis. Jeigu yra dievas, ir jam tikriausiai viskas susimaišė... Aš turiu budėti. Turiu būti stiprus. O aš be­jėgis ir menkas. Jeigu žinočiau, kur visi skuba, kur su­stos, būčiau galingas pranašas. Štai du ateina neskubėda­mi, atrodo išminčiai, filosofai, mokytojai. Tikriausiai jie žino didžiąją paslaptį. O kaip šviečia jų veidai! Kiek išminties, kiek jausmo! Laimė tokius sutikti. Jūs – fi­losofai?

PIRMAS. Filosofai? Per daug nusikalbėjai, šmiki! Gal tu manai, kad mes nusišausim?

ANTRAS. Negalim dabar. Gal vėliau. Šiandien gavom ge­rą dozę.

PIRMAS. Ar tu žinai, kas yra dangus viduj... tai yra dan­gaus vidus?

ANTRAS. Kalbėkim tyliau. Aplinkui – ausys.

KLOUNAS. Jūs narkomanai?

ANTRAS. Tyliau! Tyliau!

KLOUNAS. Tu pats rėkauji!

PIRMAS. Cit! Dangus per galvą verčiasi.

ANTRAS. Apgryninkim jį!

KLOUNAS. Aš nieko neturiu.

PIRMAS. Begėdis ir apsimetėlis! Parodyk kišenes.

KLOUNAS. Matote, nieko nėra.

PIRMAS. Vienoje yra skylė.

KLOUNAS. Sakykit, gerbiamieji narkomanai, kur žmonės taip skuba?

ANTRAS. Dabar tokie laikai, kad žmonės savo norams duoda visišką laisvę.

KLOUNAS. Tiesa! Tikra tiesai

ANTRAS. Nejaugi ir tu galvojai apie tai... apie ką niekas negalvoja?

KLOUNAS. Apie ką?

ANTRAS. Apie tiesą. Apie ją negalima galvoti!

KLOUNAS. Galvojau... Bet sakykit, kur žmonės skuba?

ANTRAS. Skuba... į didžiąją fiestą, į beprotišką fejerver­ką.

PIRMAS. Į šventą kriminalą!

ANTRAS. Į sapną! Į globalinį akimirkos sapną.

PIRMAS. Stuktelės kaktą ir sustos.

ANTRAS. O tėtušis juoksis. Tėtušis juoksis...

KLOUNAS. Koks tėtušis?

PIRMAS. Tas! Ten!.. Senas vartininkas.

ANTRAS. Stovi tarpvartėje!

PIRMAS. Rankos nepakelia!

ANTRAS. Vaikai žaidžia.

PIRMAS. Žaidžia! Žaidžia! O čia čia! O lia lia!

ANTRAS. Dar daugiau juoksis tėtušis!

PIRMAS. Vaikai spardosi, spardosi!

ANTRAS. Šoka, šokai

PIRMAS. Per griovius!

ANTRAS. Per bedugnes!

PIRMAS. Beprotybės pagauti!

ANTRAS. Bimpt bampt ir sustos! (Juokiasi)

PIRMAS. Tai bus fejerverkas! Tai bus!.. (Juokiasi)

Narkomanai juokdamiesi nueina. Klounas taip pat juokiasi. Nutyla, pagalvoja ir vėl juokiasi

KLOUNAS. Nėra tokio išminčiaus, kuris pasakytų, kas yra pasaulis. Nei rojus, nei pragaras, nei šis, nei tas... Ak, Iksas ateina. Muš mane. Visada jis muša. Ir vis už tą patį, už tą patį. Už ką – nežinau. Kuo man atsipirkti? Pasakysiu tiesą apie narkomaniją! Direktoriau! Narko­manai!.. (Juokiasi) Iškliaukė po butelį odekolono – nieko! Skruzdžių rūgšties tris buteliukus... Surijo po pa­kelį arbatos... Nieko! Suėdė po tris dėžutes batų tepalo, tada ir ėmė siautėti.

JAKSAS. Melas! Heroiną, ne batų tepalą!

KLOUNAS. Ne! Ne melas!

JAKSAS. Sakau, melas!

KLOUNAS. Ne! Ne melas! Viskas yra ne taip, kaip jūs galvojate! Ne taip, ne taip, baisiai ne taip, kaip jūs gal­vojate, ser! Viskas, viskas ne taip!

JAKSAS. Aš gi į tavo rankas įdėjau gyvenimo raktą! Kaip gali būti viskas ne taip?!

KLOUNAS. Kur skuba žmonės? Kodėl skuba? Kur sustos? Kas bus toliau? Koks bus žmogus ateityje? Kokiam rei­kia būti? Kaip reikia gyventi? Visų klausinėjau, bet niekas neatsako. Atsako ne taip, daiktus vadina ne taip, skuba ne ten... Aš pavargau nuo ieškojimo skausmo, nuo šauksmo, nuo beldimo... O durys neatsidaro.

JAKSAS. Cirką žudai su tokiomis mintimis!

KLOUNAS. Ir nuo juoko pavargau. Kad galėčiau numigti nors valandėlę.

JAKSAS. Aš pasistengsiu tau miegą išblaškyti!

 

Muša klouną

 

KLOUNAS. Direktoriau! Tik ne daugiau negu reikia...

JAKSAS. Pats žinai, už ką mušu! Še tau! Še tau, velnio pusbroli!

DŽENĖ (pribėgusi). Nemušk jo! Nemušk! (Apkabina klou­ną)

JAKSAS. Ir tu?! Šliurpmotere! Abiem lygiai! (Spardo Dženę ir klouną)

Kažkur ima klykti moteris. Jaksas suklūsta, bet po to dar labiau siautėja

JAKSAS. Ieškote paguodos! Vienas kitame! Ieškote paguodos! Tai baisus nusikaltimas!

 

Scena pasisuka

Klounas ir Dženė

 

KLOUNAS. Ar mano šonkauliai visi? Ar savo vietose?

DŽENĖ. Visi! Ir savo vietose!

KLOUNAS. Anksčiau tik mušė, dabar ir spardyti pradėjo.

DŽENĖ. Jis gera mums padarė. Pats nežino, kiek gera mums padarė.

KLOUNAS. Kodėl gera? Jis suspardė mus.

DŽENĖ, Žinoma, tai bjauru. Skauda. Labai skauda. Bet jis surišo mus, Pili, surišo bendru pažeminimu, bendra kančia. Baisi gėda būti mušamam, o ypač spardomam. Jis privertė mus ta gėda pasidalyti, lygiomis jausti pa­žeminimą, lygiomis nutolti nuo kitų. Supranti, abu pri­mušti už neteisėtą meilę, išstatyti pajuokai. Argi gali­me pasirodyti žmonių akyse?!

Kažkur keletas žmonių garsiai juokiasi

KLOUNAS. Iš mūsų juokiasi... Jie nusiklausė.

DŽENĖ. Pili, mano meile! Iš mūsų juokiasi, iš mūsų... Ir kaip mes vienas be kito gyvensim! Ar tu galėsi mane palikti? Ar aš galėsiu tave palikti?.. Verkim... Jei nori, verkim... Ne, ne, nei

KLOUNAS. Neverkim.

DŽENĖ. Prisipažintume, kad žiaurumas laimėjo, kad pa­tyčios nugali. Ar galima pripažinti, kad jie galingesni?!

Pasigirsta šokių muzika ir šokėjų žingsniai

KLOUNAS. Jie šoka. Jie džiaugiasi.

DŽENĖ. Jie džiaugiasi, kad mus ištiko nelaimė. Pili, mano meile, savo nelaimę pakylėkim iki didžiausios laimės. Mes laimingi, kitaip laimingi. Jiems apie tokią laimę nesvajoti.

KLOUNAS. Užtenka, Džene. Man gyvenimas pradeda mai­šytis su cirku.

DŽENĖ. Gyvenimą pakylėsim iki cirko, Pili. Apspjaudytą klouno ir cirko jojikės meilę pakylėsim iki šventumo. Tegu pamato, ką gali gyva artistiška dvasia. Iš paniek­tos meilės padaro skaistų altorių. Ir gyvybės kaina jį gina. O šimtai jaunuolių, besistumdydami virtuvėj ar miegamajame, taip greit sutrypia savo meilę, it baltas balandis atskrido ir kojom buvo suminta. Juokinga, ar ne? Juokimės iš jų.

KLOUNAS. Džene! Aš juokiuos kažkaip kitaip... tikėdamas žmonėmis.

DŽENĖ. Tu savo juoku keršiji žmonėms. Dabar keršysim abu.

KLOUNAS. Kam, Džene? Už ką?

DŽENĖ. Viešpatie, koks tu geraširdis, Pili! Tikras klou­nas kvailiukas. Keršysim piktybei, galingajam žiauru­mui, smurtui nuožmiam.

KLOUNAS. Bet žmonių gailėsimės.

DŽENĖ. Ne! Keršysim Jaksui, visų vadinamam Iksu, tam mano teisėtam kirviui – už tai, ką jis padarė ir ką dar padarys. Klausyk, kai protingas vyras iš pavydo iš­protėja, vis vien jam dar lieka vieta šalia žmonos. Bet kai beprotis iš pavydo dvigubai išprotėja, jam vieta jau smalos katile.

KLOUNAS. Ką? Tu pasiversi velniu, Džene?

DŽENĖ. Tiktai velniu. Klastingiausiu moterišku velniu. Ar tu gali mylėti moterį, žinodamas, kad ji pasivers ne­labuoju?

KLOUNAS. Pasiversk klastingu nelabuoju, bet būk su ma­nim. Ateis valanda, tu vėl atsiversi į mano stebuklin­gąją Dženę. Be tavęs cirkas dar klastingesnis.

DŽENĖ. Gerai. Cirką paimsim į savo rankas,

KLOUNAS. Argi tai galima?

DŽENĖ. Galima, Pili.

 

Įeina Jaksas

 

JAKSAS. Štai kur jie! Balandėliai prakeikti!

DŽENĖ. Neprakeikti!!!

JAKSAS. Šitaip rėkdama, tu padrąsini mane. Dabar, ką pradėjau, tą ir baigsiu.

DŽENĖ. Ką tu pradėjai?! Ką baigsi?!

JAKSAS. Jau seniai seku, dabar matau, kad teks baigti...

KLOUNAS. Kam baigti? Ir taip aišku.

JAKSAS. Nekenčiu tavo kvailos pašaipos. Jei nesusival­dysiu, išnersiu tave iš tavo paties kailio ir išmesiu kaip slieką.

KLOUNAS. Tai susivaldykit.

JAKSAS. Arenoje aš galiu susivaldyti, bet ne čia, radęs tave su mano žmona, neraliuotas jautigali!

KLOUNAS. Tikrai, direktoriau, arenoje jūs ramus, geras, kaip paukštelis, ką tik nustojęs čiulbėti.

JAKSAS. Į pasiutimą įvarysi! Garbės žodis, įvarysi!

KLOUNAS. Neįvarysiu, ser.

JAKSAS. Ne, su klounu kalbėti negalima, jei neužmiršti, kad jis yra klounas. Žmona! Nutrauk draugystę su tuo pašlemėkšmikiu.

DŽENĖ. Nenutrauksiu.

JAKSAS. Nutrauk draugystę su tuo... trimbimbambeliu! Girdi?!

DŽENĖ. Nenutrauksiu! Nenutrauksiu!

JAKSAS. Ašarų neužteks! Įspėju: ašarų neužteks!

DŽENĖ. Deja, aš jau nebelieju ašarų.

KLOUNAS. Jūs manote, gerbiamas direktoriau, kad teks ir kraują pralieti?

JAKSAS. Nežinau, kuo viskas gali baigtis, nežinau.

KLOUNAS. Aišku, mes nežinome, kuo viskas gali baigtis.

JAKSAS. Su tuo šunsnukpirdžiu vis tiek susidorosiu. (Puola mušti)

DŽENĖ. Neliesk klouno! Jo žodžiai šventi. Tu sprogtum iš pykčio, pats save sugraužtum, jei ne klouno išganin­gas juokas.

JAKSAS. Išganingas juokas! Į pasiutusį pasiutimą varo!

DŽENĖ. Tik kvailus viršininkus juokas į pasiutusį pasiu­timą varo.

JAKSAS. Tu susidedi su visokiais šunkarsmirdžiais, ir aš neturiu teisės trukdyti, kelti skandalo, net pyktil Taip! Neturiu teisės?

DŽENĖ. O kas man rūpi tavo teisė.

JAKSAS. Atsakyk, turiu teisę ar ne?! Vyro teisė reika­lauti, kad žmona būtų ištikima,– tai šventas santuokos įstatymas.

DŽENĖ. O meilė?! Ar ne aukščiau už teisę? Atsakyk!

JAKSAS. Ne! Ne! Ne! Šimtą kartų ne! Tūkstantis velnių ir dar tūkstantis velnių – ne, ne, ne, ne, ne!

DŽENĖ. Gali plyšti, sprogti su savo teise ir su savo tūks­tančiais velnių. Jie nieko tau nepadės. O meilės tu ne­beturi. Seniai pasmaugei. O aš seniai apraudojau.

JAKSAS. Įsiutimą ir pasiutimą tavo užsmaugsiu!

DŽENĖ. Gal užteks, Jaksai? Man visus šonus skauda. Vei­dą supurvinai. Ir sielą... (Pudruojasi)

JAKSAS. Cinizmas! Patyčios tyčios iš dorovės, iš pado­rumo!

 

Iškėlęs kumščius, Jaksas puola Dženę. Dženei iš­krinta pudrinė

 

DŽENĖ. Paimk! Girdi? Paimk! Paimk!!!

JAKSAS (paėmęs nuo žemės pudrinę). Prašom.

KLOUNAS. Leiskite pareikšti susižavėjimą. Jūs – džen­telmenas.

JAKSAS. Štai! (Išmuša Dženei iš rankų pudrinę)

KLOUNAS. Čia jau blogai. Pats save sugadinote, ser.

JAKSAS (beveik sau). Nebegaliu tvardytis. Po velniais...

KLOUNAS (garsiai juokiasi). Suprantama... visai supran­tama.

JAKSAS (beveik pro ašaras). Džene... Džene... mylėjau tave. Ir dabar tebemyliu, bet prie to puspročio nenoriu kalbėti.

KLOUNAS. Aš galiu užsikimšti ausis.

JAKSAS. Išeiti gali?

KLOUNAS. Galiu ir išeiti.

JAKSAS. Labai gerai.

KLOUNAS. Žinoma, gerai.

DŽENĖ. Klounas turi likti. Kai aklas rimtai kalba apie spalvas, o kurčias apie muziką – perdaug juokinga, jei niekas to nepaverčia juoku.

JAKSAS. Žmona! Aš turiu teisę reikalauti bent tiek, kad tavo meilužis išeitų.

DŽENĖ. Kai būsi visų atstumas, niekinamas, tada turėsi teisę kalbėti apie teisę. O Pilypas Karalius, jei nori ži­noti, dar ne meilužis. Jis bus mano meilužis ar vyras...

JAKSAS. Tu!.. Tu – akmenširdė!

DŽENĖ. Taip, drauguži. Nuo to karto, kai tu mušei kumš­čiu man per veidą, vietoj širdies atsirado akmuo.

JAKSAS. Aš gi prašiau visai visai užmiršti.

DŽENĖ. Paklauskite bet kurią ištekėjusią moterį, gavusią nuo vyro per veidą, ar ji užmiršo? Gal ji išsisukinėja, slapstosi pati nuo savęs, pati save nori apgauti... Aš taip nemoku. Galiu tave už ausų prikalti prie sienos ir žais­dama mėtyti sviedinį į tavo veidą.

JAKSAS. AaL Ir būtų patenkinta tavo akmens širdis?

DŽENĖ. Grožio jausmas! Tai būtų labai gražu. Pili, žiūrėk, kaip jis išbalo. Kloune, žiūrėk ir paversk į nieką. Ja­me – milijonų blogis! Ir jau nugalėtas. Nugalėtą blo­gį paversk į nieką, kad neatgytų.

KLOUNAS. Jei aš blogį galėčiau paversti į nieką, per brangiai reikėtų mokėti už bilietus.

JAKSAS. Nebegalima toliau dirbti. Šaukiu visą valdybą ir visus narius. Tegu nusprendžia, kam išeiti, o kam likti. Kolegos! Prašom visus susirinkti čia!

 

Iš karto visi ateina

 

KLOUNAS. Prašom sėsti.

 

Niekas nesėda

 

JAKSAS (klounui). Tylėk! (Kitiems) Prašom sėsti.

 

Iš karto visi atsisėda

 

JAKSAS. Štai kas, kolegos! Atėjo laikas apkaltinti klouną. Kaltinome girtuoklius, girtuokliaujančius, apsileidėlius, keikūnus ir kitokius nemoralius cirko darbuotojus, da­bar turėsime apkaltinti klouną. Šimts perkūnų, kodėl jūs šaipotės?! Aš siūlau kaltinti ne klouno profesiją, bet konkretų žmogų, teisingiau – žmogiūkštį, mūsų vyriau­siąjį klouną Pilypą Karalių, pramintą Žiogeliu. Visi ži­nome, kad jis ėmė piktnaudžiauti laisve, kuri iš esmės yra protingas pasirinkimas. Žinome ir tylime. Matome, kad jis užmiršo gero žodžio galią, kuri turi kelti žmo­nių dvasią. Vietoj šviesių žaidimų ir nekaltų šokių jis sugalvoja kažkokias neaiškias alegorijas ir drumsčia nepastovius žiūrovų protus. Taigi Pilypas Karalius, pra­mintas Žiogeliu, visada nukrypsta nuo mano aiškių nu­rodymų...

DŽENĖ. Klounai visais laikais turėjo teisę kalbėti tai, ką norėdavo, net karalius pajuokti.

JAKSAS. Dėl to, kad juos visi laikė kvailiais. O šitas; kreivaklišis nėra kvailas. Jis gudrus, bet jo gudrumas paleistuvingas. O paleistuvingas gudrumas yra nesąmo­nė.

DŽENĖ. Nesąmonėmis cirkas ir laikosi!

JAKSAS. Protingomis nesąmonėmis, bet ne kvailomis! Prašau netrukdyti. Taigi aš duodu principus, aiškius kaip dukart du keturi, o jam visada išeina devyni arba svetimoterystė. Jūs žinote, draugai, kai tik sugriūva lo­gika– sugriūva ir psichologija. Apie meilę kalba juo­kais, o kai tik sutinka gražesnę moterį, prie jos lenda nejuokais. Jam gyvenimas nesiskiria nuo cirko – ir ne­siskiria tik dėl to, kad jis nežino, kas yra gyvenimas ir kas yra cirkas. Jis visada baigia juoku ten, kur rei­kia baigti ašaromis...

DŽENĖ. Užtenka, Iksai!

 

Visi staiga susijuokia, staiga nutyla ir padaro rūsčius veidus

 

JAKSAS. Kodėl užtenka?

DŽENĖ. Jei nenori tiesiai pasakyti, kuo Pilypą kaltini, tai geriau tylėk.

JAKSAS. Aš kaltinu tuo, dėl ko galima jį pašalinti iš cirko. Gal aš neteisus, kolegos? Neteisus?

AKTORIAI. Teisus, direktoriau!

– Teisus, režisieriau!

– Teisus!

– Beveik teisus!

– Labai teisus!

– Tikrai teisus!

– Visai teisus!

– Teisiškai teisus!

JAKSAS. Tai štai. Jų balsas – šventas balsas!

DŽENĖ. Tai leiskit pasisakyti kaltinamajam.

JAKSAS. Prašau. (Klounui) Kalbėk, jei turi ką pasakyti.

KLOUNAS. Jūs talentingas klounas, gerbiamas direktoriau. Sveikinu. O man leiskite pasakyti keletą žodžių rimtai. Broliai! Aš negaliu nei apsiginti, nei pasiteisinti. Jūs tik sušpauskite lūpas, suraukite kaktą, ir nebeliks juo­ko. Ir manęs nebeliks. Aš praeinu nepastebimas. Ir atei­nu nepastebimas. Ir sugrįžtu, kai mane nuvaro... Ir vėl sugrįžtu. Pamėginkit nebesijuokti, niekada, niekada ne­besijuokti. Ar jūs galėsite? Jums teks laukti mirties, kad taip įstengtumėt padaryti.

Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai. O žydinčios lankos ir pievos, ir laukai, – klausykit, ten vaikšto ir juokiasi mylimos moterys.

Palaiminkit juoką!

Žmonės, palaiminkit juoką!

JAKSAS. Ar galima palaiminti juoką, kuris veržiasi į kūną ir į sielą, yra pasityčiojimas iš švenčiausių žmogaus vietų!

AKTORIAI. Ne! Ne! Ne!

JAKSAS. Ne vienas jūs buvote pajuokos taikinys. Kal­bėkite!

PIRMAS. Iš draugo pasiskolinau tris šimtus... Užstačiau paltą, žiedą, laikrodį... O mūsų klounas Pilypas viską išvilko į areną ir skaudžiai pasityčiojo iš manęs. Pini­gai buvo labai reikalingi, bėda buvo užgriuvusi. O jis, jis, klounas!..

ANTRAS. Turėjau aš pareikalauti užstato. Pinigai – ma­no kruvinas prakaitas. Skolą atgavęs, užstatą grąžinau. O klounas arenoje liežuviu išplakė mane. Kaip šuo sukandžiojo, o už ką – už teisingumą!

TREČIAS. Štai geriausias draugas apkaltino mane išda­vyste. Rėkte rėkiau, kad neišdaviau. Niekas nepatikėjo. Klounas arenoje pamėgdžiojo mane, ieškantį ir neran­dantį teisybės. Žiūrovai kvatojosi. Už ką? Kodėl?

KETVIRTAS. Aš gi turėjau kaltę suversti kitam, man grėsė kalėjimas. Turėjau! Kada gi skęstantis nešoka kitam ant nugaros? Kada neskandina kito, kai mirtis žiūri į akis? O paskui pats garbina nuskendusį ir dėkoja nuskandintam herojui. Tokia tiesa! Patinka ar ne, bet taip yra! Tik kvailiui atrodo juokinga.

 

Žmonės virsta paklaikusia gatvės minia

 

MINIA. Tu mušei žmoną! Ji šaukė, klykė, o tu dar la­biau mušei!..

– O tu spardei vaiką, kūdikį!

– Nemoki alimentų, niekše!

– Per naktį su šliundromis girtauji!

– Kaip šuo gatvėje užpuoli žmones!

– Girtas su peiliu švaistais!

– Niekše! Niekše!

– Sutvarkysiu tave!

– Apsukai mane!

– Svorio tikro neduodi!

– Nelįsk, sumalsiu!

– Tu bjaurybė!

– Tu stemplė!       

– Klumpė!

– Kirmėlė!

– Šašas!

– Blauzdikaulis!

– Dilbikaulis!

KLOUNAS (šaukia). Ką jūs praradote?! Ką jūs prarado­te?! Ką jūs praradote, žmonės?! (Garsiai kvatoja)

MINIA. Jis juokiasi iš mūsų...

– Šalaputris!

– Nevėkšla!

– Juokiasi!

– Duokim jam!

– Duokim!

DŽENĖ. Klounas verkia. Jis verkia dėl jūsų.

 

Klouno juokas pereina į verksmą

 

MINIA. Kokią teisę jis turi verkti?!

– Verkti dėl mūsų!

– Kas jam rūpi?!

– Duokim jam!

– Duokim!

– Užmušti!

 

Puola ir parverčia klouną

 

KLOUNAS (pakilęs, sumuštas ir suspardytas). Visiems mums taip pasitaiko...

JAKSAS. Baikite klounadą! Čia ne cirkas, o susirinki­mas! Pilypą Karalių, pramintą Žiogeliu, siūlau pašalinti iš darbo. Kas už tai, pakelkite rankas.

 

Visi pakelia rankas

 

Kas prieš? Nėra! Pilypas Karalius-Žiogelis pašalintas iš darbo.

DŽENĖ. Klausykite! Atėjo laikas apkaltinti direktorių Iksą.

 

Cirko artistai staiga nusijuokia ir vėl staiga padaro rimtas minas

 

JAKSAS. Ką? Mane?

DŽENĖ. Direktorių Iksą!

KLOUNAS. Nedrebėkit, ser. Visiems taip atsitinka.

JAKSAS. Aš nedrebu, kvaily.

DŽENĖ. Kalbėkite! Kaltinkite. Viską atvirai sakykite.

 

Cirko artistai vienas po kito siurbteli į burną van­dens

 

JAKSAS. Prašom, prašom. Protingą kritiką mes visada palaikome.

DŽENĖ. Kodėl jūs tylite?

 

Artistai rodo į savo burnas

 

JAKSAS. Jie neturi ką pasakyti.

DŽENĖ. Tai aš turiu. Direktorius Iksas įvedė keistus papročius: atsirašinėjimą, atsikalbinėjimą, atsikeikinėjimą, melavimą, veidmainiavimą, kyšininkavimą, patai­kavimą, ir visam kam nustato normas ir taksą. Jis pats dirba nieko neveikdamas, o veikia nieko nedirbdamas. Blaivininkas šneka, girtuoklis gyvenime. Keiktis mo­ka visom pasaulio kalbom, o kalbėti nemoka net savo gimtąja. Bijo savo šešėlio, lankstosi prieš kiekvieną stuobrį. Visada jodinėja ant atpirkimo ožio, norėdamas padidinti aktyvumą, sukasi ratu, gaudo savo uodegą, kurios, kaip žinome, neturi. Vagia avižas, arkliams duo­da graužti medžius, rašo vandeningus straipsnius, ku­riuos taip pat duoda ištroškusiems arkliams. Pašalinę direktorių Iksą, pašalinsim iš cirko didįjį žiaurumo ir niekšybės šaltinį – pragmatizmą.

JAKSAS. Kodėl nekaltini manęs už smurtą?

DŽENĖ. Kaltinu tuo, dėl ko reikia atleisti iš darbo. Už žmonos mušimą iš darbo neatleidžiama.

JAKSAS. Bijai teisybės kaip grįžtanti iš pasimatymo žmona. Mali nesąmones.

KLOUNAS. Džene, duok man tas savo nesąmones, aš paversiu juoku arba ašaromis. Iš jų išsiverš tiesa kaip brangakmenis.

DŽENĖ. Tavo juokas per švelnus, kloune, ašaros per­daug tikros. Užtenka gerai supliauškinti pajuokos bo­tagu... Žiūrėk, kaip persikreipė jo žiaunos, smakras atsi­dūrė viršuj, nosis – apačioj. Jis tuoj bėgs gerti į ,,Ikidugnininkų“ klubą ir išgers, kiek septyni arkliai.

KLOUNAS. Tiek neišgers nė labiausiai sugyvulėjęs gir­tuoklis.

JAKSAS. Suk mane devyni velniai! Jau nebežinau, ka­da aš beprotis, kada ji. Viskas iki pasiutusio pasiutimo. Norite pašalinti mane? Šalinkit. Balsuokit. Kas už tai, kad būčiau pašalintas? Nė vienas. Kas už tai, kad bū­čiau paliktas? Visi! Triumfas!

KLOUNAS. Labai gerai, kad nebalsuoja prieš viršinin­kus. Kitaip pasaulis pražūtų. Niekas nieko nedirbtų, o tik balsuotų ir balsuotų, o viršininkai kasdien ateitų vis nauji ir nauji. Nieko baisesnio negalima įsivaizduoti.

JAKSAS. Susirinkimas baigtas.

 

Kita cirko patalpa

Jaksas ir Apolonija

 

JAKSAS. Miela Apolonija, sakyk, po velniais, ar tu ži­nai, kas yra Dženė?

APOLONIJA. Cirko jojikė, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Ant ko ji jodinėja? Žinai?

APOLONIJA. Kai paskutinis cirko arklys apšlubo, ant nieko nejodinėja, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Ant tavo vyro raita jodinėja! Ant klouno! Kaip velnias ant nusidėjėlio dūšios! Duok dieve, kad tavo vyras taip pat apšlubtų.

APOLONIJA. Aš nenoriu, kad jis apšlubtų, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Nori ar nenori, bet jei taip ilgiau tęsis, jo ko­jos bus ne geresnės už plekšnės kojas. Mėšlungiai ims tampyti tavo vyrelį kaip gaivinamą skenduolį. Velniš­kai džiaugsies!

APOLONIJA. Gerbiamas direktoriau, jūsų žmona jau­na, graži, tai jūs žiūrėkite, kad ji išlaikytų pusiausvyrą ir nebūtų perdaug meili savo bendradarbiams.

JAKSAS. Nė velnias neišbalansuos gražios moters pu­siausvyros. Nepastebimus ženklus, tau bematant, pasiųs akimis, o kai nusisuksi, tai mostais ir judesiais už tavo nugaros visą sutartį sudarys su svetimu vyru. Tu jos nepažįsti. Jos seilės nuodingos kiekvienam vyriškos ly­ties sutvėrimui. Nėra jokių vaistų jos iškalbos ligai pa­gydyti. Ir vardas jos tikrasis ne Dženė.       

APOLONIJA. Tai koks? 

JAKSAS. Giljotina.

APOLONIJA. Dieve mano! Kaip jūs taip šnekate apie savo žmoną, gerbiamas direktoriau! Tokia maža, grakš­ti...

JAKSAS. Maža, grakšti, o sielą turi didelės kumelės. Kartais norisi pliekti kaip kumelę.

APOLONIJA. Ne, ne! Pliekti nereikia.

JAKSAS. Kai tavo auklėjamas žmogėnas aklai veržiasi į tai, kas uždrausta – pats botagas pradeda skraidyti ore. Laiku pakeltas kumštis daugiau padaro, negu ne laiku perkūno trenksmas.

APOLONIJA. Ji gali įsimylėti, bet gali ir neįsimylėti, jeigu teisėtas vyras moka tinkamai elgtis.

JAKSAS. Oo! Kai įsimyli, tai tigrui į nasrus gali įlįsti, virve per bedugnę perbėgti. Teisėtas vyras nesulaikys, net pasikvietęs į talką septynis ministrus. Paklausyk, Apolonija, kaip ji elgiasi su meilužiu.

APOLONIJA. Su... meilužiu! Kokiu meilužiu?

JAKSAS. Na, su tokiu, kuris be santuokos palaiko lyti­nius santykius. Kad ir su tavo vyru.

APOLONIJA. Ką jūs, gerbiamas direktoriau!..

JAKSAS. Viską darydama, kas patinka šitam... tutinui, supranti, nejučiom pavergia meilužį ir priverčia daryti visa, kas jai pačiai patinka. O patinka jai kelti puotas, ne tiek ėdimo ir gėrimo, kiek tas velniškas kūno ir dva­sios puotas, per kurias ji iščiulpia savo mylimojo sielą ir širdį, visas kitas galias, sveikatą ir net ateitį, jį sučirš­kina ant ugnies ir padaro iš jo kažką panašaus į keptą upėtakį.

APOLONIJA. Žinoma, gali taip būti, bet taip niekada nebūna. Iš pavydo jūs viską dešimteriopai padidinate, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Ką jūs čia: gerbiamas direktoriau, gerbiamas direktoriau!..

APOLONIJA. Atleiskit, gerbiamas direktoriau...

JAKSAS. Aš viską dešimteriopai sumažinau. Apolonija! Atvirai tau pasakysiu: baisų nusikaltimą nujaučiu.

APOLONIJA. O dieve! Negąsdinkit!..

JAKSAS. Visus tris jus gerai pažįstu. Kiaurai permatau kaip tinklinius. Žinau, su kokia velniška jėga ir į kokią pražūtį ritatės. Čia nėra tik paprasta bjauri svetimote­rystė ar paprastas tavo pavydas, kurį tu visada pasidedi atsargai po pagalve ir užmiršti.

APOLONIJA. Pavydas? Atsargiai? Po pagalve?... Man galva...

JAKSAS. Visa drebi kaip alkoholikė, nebaigus gerti, bet nesi tokia, kaip kitos moterys, kurios tuoj šoka ir iš pavydo padaro visa, kas reikia. Tu delsi, kaip sen­bernis vesti... Supranti, jokie įstatymai čia neveikia. Čia pragariška jėga, varanti prie galutinės ribos, už ku­rios jau neužtenka ašarų. Jūs pasmerkti...

APOLONIJA. Kokia jėga? Kokios ribos? Kodėl pa­smerkti?

JAKSAS. Ne aš tau, bet tu man greitai į tuos klausimus turėsi atsakyti.

APOLONIJA. Kodėl aš? Jūs daugiau žinote. Kas tai? Kokia tai jėga, jeigu ne svetimoteriavimas, ne pavy­das?.. Atsakykit, direktoriau!

JAKSAS. Tu pati bijai mano atsakymo.

APOLONIJA. Ne, ne! Nebijau.

JAKSAS. Reikia pačiai suprasti.

APOLONIJA. Suprasti? Kaip?

JAKSAS. Galvokim apie beprotišką gašlybę, nuo kurios dangus krūpčioja, apie kliedesius, klajojimus, kurie bai­giasi prievartavimu, nesuprantamą moteriškumo mįslę, šventųjų mistiką ir dar velniaižin apie ką.

APOLONIJA. Аа!.. Aš pradedu suprasti. Dieve mano!.. Aš pradedu suprasti. Bet aš galvoju apie kančią.

JAKSAS. Kančią? Kokią gali puodas ant ugnies pergy­venti kančią? Jame gali virti vanduo... kunkuliuoti, pu­toti. Kančia? Tegu ją velniai rautų, ji čia ne vietoje.

APOLONIJA. Ne, ne! Jūs taip nesakykit. Kančia pa­gimdo blogį, Kančia baigiasi, o blogis dar ilgai ilgai lieka.

JAKSAS. Jei tu kančią supranti kaip neribotą gašlybę, tada taip. Taigi Dženė turės vyrą, o tu – tik vyro šešėlį.

APOLONIJA. Galvojate, kad jis paliks mane?

JAKSAS. Jis bus su tavim, bet tik kaip. šešėlis, o su ja – kaip vyras. Ir taip tave pagaus skriaudos dievas, prasi­dės velnių, išėjusių iš dangaus, kerštas. Ir atsitiks kaž­kas baisaus.

APOLONIJA. Kas atsitiks? Kas? Dieve mano! Kas atsi­tiks?

JAKSAS. Paklausk tuos demonus, kurie pagrobė ir neša jūsų likimą.

APOLONIJA. Kas man daryti?

JAKSAS. Čiupk savo Pilypą ir bėk iš čia. Bėk! Neatsi­gręždama bėk! Nė jam neleisk atsigręžti, nes jis gali pamatyti giljotinos vaizdą.

APOLONIJA. Аа!.. (Susiima rankomis galvą ir verkia)

 

Įeina klounas

 

JAKSAS. Štai ir jis. Vienas iš tų pasiutblakių veislės!

KLOUNAS. Apie mane kalbate?

JAKSAS. Apie ką gi kitą, kvailas šluotraži!

KLOUNAS. Esu protingas, neužgaulus ir ne šluotražis.

JAKSAS. Apolonija! Nori, įsakysiu vyrams surišti tą tavo klišių? Galėsi supakuotą išsivežti. Vis vien paša­lintas iš cirko.

APOLONIJA. Nereikia rišti, direktoriau.

KLOUNAS. Apie mane kalbate?

JAKSAS. Apie ką gi kitą, mulki neregėtas! Išmestas iš cirko kaip ožys iš daržo. Nei teismas, nei neteismas nebegrąžins.

KLOUNAS. Jūs galvojate į teismą mane?..

JAKSAS. Man tokia įstaiga nereikalinga.

KLOUNAS. Man taip pat. Vadinas, taika. Dirbsime ir toliau.

JAKSAS. Klausyk, pilieti, aš padarysiu, kaip reikalauja teisingumas.

KLOUNAS. Leiskit duoti jums patarimą: jei norite iš­saugoti direktoriaus kėdę, taupykite teisingumą. Paslėp­kite į stalčių, pats nevartokite ir kitiems neduokite.

JAKSAS. Tu įžeidi kiekvieną direktorių.

KLOUNAS. Labai atsiprašau kiekvieną direktorių.

JAKSAS. Kvaily! Kaip atsiprašysi kiekvieną direktorių?

KLOUNAS. O kaip įžeisi kiekvieną direktorių?

JAKSAS. Visi šventieji! Nebegaliu... Keliaukit pasaulio juokinti. Man užtenka. (Išeina)

APOLONIJA. Pili! Mano brangusis Pili! Išvažiuokim iš čia!

KLOUNAS. Ką?

APOLONIJA. Tučtuojau išvažiuokim!

KLOUNAS. Tu proto netekai?

APOLONIJA. Aš praregėjau, Pili.

KLOUNAS. Ir ką tu pamatei?

APOLONIJA. Neversk manęs kalbėti tai, ko aš neno­rėčiau.

KLOUNAS. Be cirko aš negaliu gyventi.

APOLONIJA. Tave pašalino iš cirko.

KLOUNAS. Klouno iš cirko pašalinti niekas negali.

APOLONIJA. Argi tu nežinai nutarimo? Negirdėjai di­rektoriaus griežtų žodžių?

KLOUNAS. Iksas šaudo skersai ir išilgai. Daužo kumš­čiais stalą arba klouno galvą. Jei galėtų – ir žemės ru­tulį kumščiais daužytų. Jis mano, kad kitaip negalima, kad tokie nerašyti biurokratijos įstatymai.

APOLONIJA. Pili! Kaip gyventi, kai tave daužo?

KLOUNAS. Taip, kaip gyvenasi. Iksą persekioja musės, blakės, erkės ir kitokie bjaurūs padarai, dėl to jis ir galvoja, kad turi teisę mušti tuos, kurie juokiasi. Iksas serga pagieža, bukaprotyste ir vidurių kirminais, tai ir siunta ant visų, kurie neša žmonėms džiaugsmą. Žiūrė­damas į dangų, jis užsimerkia, bijo pamatyti, kad dan­gus taip pat juokiasi.

APOLONIJA. Gal jis kada nors pasitaisys?

KLOUNAS. Jis yra biurokratas. Ateityje bus toks, koks praeityje buvo. O praeityje buvo toks, kokie buvo jo pirmtakai. O pirmtakai tokie, koks buvo Adomo sūnus, pasidaręs viršininku ir užmušęs Abelį.

APOLONIJA. Tai kas iš to?

KLOUNAS. Nieko.

APOLONIJA. Ir tu tęsi savo žaidimą?

KLOUNAS. Kol gyvas būsiu...

APOLONIJA. Pili! Tu žaidi gyvenimą, kaip vaikai žai­džia karą. Pasidavęs kažkokiai aklai jėgai, pats iš savęs darai žaislą. Tu svajotojas, išminčius, kvailys, apgaudi­nėtojas, kitų apgaudinėjamas. Kiekvienas žaidimas bai­giasi nelaimingai. Tavo kūną ir sielą nukankins cirko ta... beprotybė. Man tavęs neapsakomai gaila,

KLOUNAS. Kodėl gaila? Reikia džiaugtis. Kitaip žūsi. Liksi be savo tiesos.

APOLONIJA. Tu neši kaip pakelės akmenį savo juoką, savo tiesą. Ir kur neši? Kur? Pili, kur?

KLOUNAS. Pirmyn, atgal, aplink – kaip Iksas savo biu­rokratizmą, kaip gyvenimas tave, mane...

APOLONIJA. Ir čia jau viskas? Dieve mano! Geriau jau tempti didelį pilvą, vilkti kreivas kojas, kad tik pir­myn...

KLOUNAS. Tu manai, kad užtenka pabarstyti ant gal­vos tam tikrų miltelių ir pasakyti keletą burtų žodžių – ir žmogus eis pirmyn? Žmogus, mano miela – tai tokia surūdijusi spyna, kurią visi rakinėja, o ji kaskart labiau genda.

APOLONIJA. Tai kas daryti?

KLOUNAS. Nežinau, Pole. Tik žinau, kad mes visi gimę nemirtingam gerumui. Ir to man užtenka.

APOLONIJA. Bet aš kenčiu, Pili. Kenčiu, su tavim gy­vendama. Tu žinai, kad mes gimę nemirtingam geru­mui. Aš to nežinau. Aš kenčiu. Kartais noriu šaukti: pasigailėkit manęs, aš klouno žmona! O kartais noriu nusilenkti tau į kojas, prašyti atleidimo, su ašarom sa­kyti: tavęs nesuprantu, tu turi didelę misiją, aš tau truk­dau. Nepyk. Atleisk man. Aš pasimetusi... Aš kenčiu.

KLOUNAS. Nujaučiau, bet gerai, kad pasakei... Dar vie­na, pati didžioji mano nelaimė. Tas gerumas, nemir­tingas gerumas baigiasi tavo kančia. Kaip man juok­tis?! Kaip juoktis?! O juoktis aš turiu. Turiu, Pole! Juok­tis turiu!

APOLONIJA. Norėčiau suprasti... visą tavo pasaulį su­prasti, kiek galima suprasti moteriai, nešančiai sunkų savo likimą... Norėčiau būti tyli, nematoma kaip oras, gaivinanti kaip vėjo dvelkimas, maža kaip žolė... No­rėčiau būti išmintinga visur...

KLOUNAS. Tu išmintinga, Pole.

APOLONIJA. Nesakyk, ko negalvoji...

KLOUNAS. Tu net gudri.

APOLONIJA. Gudrumas – ne išmintis... Klausyk, Pili, klausyk...

KLOUNAS. Ką?.. Viskas man lyg sapnas.

APOLONIJA. Ne sapnas, ne cirkas, o gyvenimas... No­rėčiau turėti vaiką. Jis... susidės iš tavo juoko ir mano skausmo. Jis bus kitoks. Gal toks, koks turi būti žmo­gus. Duok man vaiką, Pili!

KLOUNAS. Aš jo bijojau. Ir tu bijojai. Praėjo metai. Prasidėjo antri. Prasidės treti... Tu ir aš buvome visiška laimė. Dabar jau ne. Reikia trečio. Tikiuos, kad jis bus toks, kaip tu sakei.

APOLONIJA. Dar ne viskas, Pili. Prisiek.

KLOUNAS. Ką?

APOLONIJA. Kodėl tu išbalai? Aš dar nepasakiau...

KLOUNAS (labai neramus). Sakyk! Sakyk!

APOLONIJA. Prisiek, kad paliksi Dženę. Tai nepapras­tai svarbu. Prisiek. Ta priesaika liečia visą tavo ir ma­no gyvenimą, visą sielą, visą kūną, visą praeitį, visą ateitį. Tu negali? Negali?

KLOUNAS. Man viskas kaip sapnas...

APOLONIJA. Ne sapnas, ne cirkas – gyvenimas. Pri­siek!

KLOUNAS. Prisiekiu.

APOLONIJA. Aš myliu tave, tu myli mane, likimas my­li mus abu...

KLOUNAS. Klouno likimas...

APOLONIJA. Tu būtum virtęs šešėliu. Nuo šešėlio ne­noriu turėti vaikų.

KLOUNAS. Šešėliu? Niekada!

 

Juozas Grušas. Raštai, III t. Vilnius: Vaga, 1980.

 

      Image may be NSFW.
Clik here to view.

Juozas Grušas. „Cirkas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1976 m. Pilypas – Juozas Kisielius, Dženė – Vaiva Mainelytė

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kazys Saja. Pranašas Jona (1963)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Vieno veiksmo tragikomedija Biblijos motyvais

 

Veikėjai

JONA – pranašas

PASCHORAS – Rašto žinovas

SKURLATAS, NABALAS, SMERDIZAS, HAS BAZAS – pirkliai

ZEDEKA – Smerdizo vergė

OGOLA, OGOLIBA – ištvirkėlės

NUJI MARDUKAS – laivo kapitonas

MEŠA – jūreivių vyresnysis

JŪRININKAI

 

Anų laikų senas, vėtytas ir mėtytas laivas. Denyje – mar­gas keleivių būrys. Vieni dar tebelydi akimis tolstantį krantą, kiti, susėdę ant ryšulių ir skrynių, vaišina vynu ir valgiais Ogolą ir Ogolibą

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Saulius Šaltenis. Jasonas (1978)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
VeikėjaI

JASONAS

PRANAS ŽARĖNAS, Jasono vaikystės draugas, Jasonėlių restorano direktorius

RŪTA ŽARĖNIENĖ

MAMYTĖ

NAVICKAS, tikras kelintos eilės Žarėno pusbrolis

MATULIONIS, buvęs vaikų prieglaudos direktorius

Vaikų namų DIREKTORĖ

Budinti AUKLĖTOJA su raudonu raiščiu

Storas ŽMOGUS IŠ VAJASIŠKIO

Plikai kirpti vaikų namų auklėtiniai, Jasonėlių restorano nuolatiniai lankytojai, Vajasiškio senelių namų gyventojai ir kiti...

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algirdas Landsbergis. Barzda (1966)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Vieno veiksmo farsas

 

Veikėjai:

KIEKVIENIS – Pirmo kurso studentas

TĖVAS – Kiekvienio tėvas

MOTINA – Kiekvienio motina

BARZDOTAS VADAS

PLIKAGALVIS VADAS

DVIŠAKBARZDIS VADAS

BARZDOTAS KAREIVIS

PLIKAGALVIS KAREIVIS

DVIŠAKBARZDIS KAREIVIS

ONYTĖ – Linksma mergina

(Visus tris vadus vaidina tas pat aktorius; taip pat visus tris kareivius.)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algirdas Landsbergis. Meilės mokykla (1963)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Ištrauka

 

LEVAS BANGŽUVĖNAS, buvęs pardavėjas „kolonijalinių prekių“ krautuvėje Garliavoje ir stambus spekuliantas pokarinėje Vokietijoje, įsteigia New Yorke Meilės Mokyk­lą. Netikėtas Mokyklos populiarumas pažadina jame politi­nes ambicijas. Ši scena vaizduoja jo susitikimą su amerikie­čių visuomenės atstovais. Jam padeda du amerikiečių kil­mės lietuviai: LIBIDSTONE, psichologas, ir OKEN, advo­katas.

 

Scenos kairėje iš viršaus nusileidžia didelė drobė, vaizduojanti laikraščio pirmąjį puslapį. Riebi antraštė: BANGŽUVĖNAS TARIASI SU VADAIS. Po antrašte, būdingos amerikiečių visuomenės atstovų grupės nuo­trauka, įskaitant indėną pilname apdare.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „DEMONO PAŠVENTINIMAS“ (1997)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Jonas Jackevičius
(g. 1937) – žurnalistas, poetas, dailininkas. Jo kūryboje apstu modernios stilistikos, absurdo ir siurrealistinių elementų. Knygos iliustruotos autoriaus tapybos reprodukcijomis.

 

J. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj. Šios daugiau dailininko, o ne poeto vizijos nuolat vejasi besiniaukstančių būties šviesų vitražus, balzgani veidai blykčioja lyg pamėklės. J. Jackevičius iš kitų mūsų kūrėjų išsiskiria tuo, kad atsikratė gražbyliavimo apie gėrį ir blogį, jo tekstuose, iš pirmo žvilgsnio šaltuose, frigidiškuose, į gyvenimo paviršių išplaukia tikrovės kontūrai, rifų viršūnėlės.

 

„Kas atsitiko, kad garbaus amžiaus sulaukęs žmogus neapsikentė ir griebėsi plunksnos? Bandysiu spėti. Galbūt J. Jackevičius pamatė, kad lietuviškoj poezijoj trūksta siurrealizmo. Todėl nusprendė pats pasibalnoti siurrealizmo pegasą, prikinkyti prie absurdo plūgo ir suarti šventąją Lietuvos literatūros žemelę, gausiai nulaistytą tituluotų poetų ašaromis bei seilėmis...“ (Darius Pocevičius).


***


Liepsnojanti varna
Yra labai išranki.
Ji žino giminės paslaptį –
Netrokšta atgimti iš pelenų –
Liepsnojanti varna – estetė,
Ji niekina galimybę
Virsti feniksu.
Liepsnojanti rėkianti varna
Labai graži.

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

***


Iš ryto
Pasiruošia žuvys gražiai
Sutikti aušros prasiblaivymą –
Tuo metu, kai moliuskai išklosto
Veidų mozaiką –
Jau išpylė jūrų akvariumai ultramariną –
Reikia – sutikti, palikti ir pykti,
Kad rytas toks laikinas.

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

***


Nieko brangieji daugiau ir nėra
Tik erdvės spindinčios
Motinos ieškančios savo vaikų
Žvaigždėtose plynėse
Sapną paneigiantys sniego kalnai
Tylos geležinkeliai
Eglių žaliųjų stoto rimtis
Šiaurės nekropoly
Žėrintys naktį šalčio kristalai
Ir atmintis pavirtus į ledą
Saulių atokaitoj.

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

Vienaakis vaikelis

Vienaaki vaikeli – pasaugotum savo kvailybę –
Sapno uždangai kylant – profesoriai klykia iškaršę
Vienaaki vaikeli – pasaugok kvailybę – ji vargšė,
Ji tokia nelaiminga – nei grožio, nei apdaro jokio,
Jos kakta – ant kaktos – žilo vakaro plėnys –
Ausyse – nusileidžiančių saulių garsai.
Budi, bijo užmigti išminčiai iškaršę:
Gali ji suskaičiuoti žvaigždes,
Gali ji susapnuoti tave–
Gali visą gyvenimą kvaršinti...

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

***


Ten buvo –
Žilas pievų ėriukas
Žabalas baltas paršelis
Kruvinas vakaro žirgas
Spindintis šventas vanduo
Nykstantis kranto virpėjimas
Medis labai geltonas
Ir dar –
Ant sudžiūvusio lapo
Žalias širdies vabalas

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

***


Atskrido sparnuotas valkata
Prigėręs gėlių aromato
Skarmalais kūną pridengęs
Šoko sparnuotas valkata
Debesų skraistę praplėšęs
Pylė ant žemės vandenį
Girdantį žydinčius sodus
Mirė sparnuotas valkata
Pabalėj pakelėj pagriovy

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997



Love story

Pridvėsusios žiurkės žvilgsnis
Primena marškinių sagą
Kuriai baigia ištrūkti siūlai

Mėnulis baigė sutirpti
Poetai nulaižė dangų
Kaip subtiliausią skanėstą

Kai visos šviesos užgeso
Liko lovoj alyvų kvapas
Ir žiurkės kailio spalva

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

Įvykis

Imituodami meninį aktą
Paukščiai labai išradingi
Švelnų gerklyčių virpėjimą
Siunčia tiesiai į ausį
Po to ima baisiai rėkti
Skrenda tiesiai į tamsą
Ir žiūri muziejaus lentynoje
Stiklinėmis akimis

Liguistai naivus preparuotojas
Atsisėda laukti stebuklo
Vakare paukščiai ima čiulbėti
Ir skrenda tiesiai į gerklę
Ir ten peri savo vaikus
Iš ryto naivus preparuotojas
Būna jau nebegyvas

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

Schizo

Tai – laikrodžių kalba, pusiaunakčių vidurkis
ir pusė katino už kampo murkia,
tai laikrodžių savybė – tie daiktai per pusę –
alsuojantys pridusę ir uždusę –
ir laikrodžiai per pusę, laikrodžiai per pusę,
per pusę mirusių gašlumas – jo kerus patyręs –
esi jau miręs –
nebebūna tyro
vandens ir oro tyro – nuodas spindulingas
į smegenis kaip lazeris įsminga,
per pusę skilo žemės rutulys,
erdvė suskilo tik į dvi dalis,
ir tolsta dvi galaktikos, šviesu, bet sapnui akys merkias,
kraujuotą dangų taško fejerverkas,
o mylintis eilėraščius ir meną fanas
pasako, kad per pusę skilo falas –
Ir pusgalviui poetui gulinčiam stiklinės akys mirga:
Raketos dvi – pro langą įskrenda į morgą.

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

Kosminė entomologija, arba prakaituojantis paukštis

Prologas


Aršus paukštis – snapu
Kapojo rutulį, kristalais padabintą,
O šalimais – ledinis kambarys –
Tarp ledo luitų plakėsi raudonos širdys,
Ir ledo būsto lubos dar žemiau nuslinko,
Ir šaltis kalė smegeninėn žinią,
Kad jau seniai negyvas jūsų svečias:
Jis numirė tada, kai juokdarys Lukulas
Užsakė stalą pirmai savo puotai,
Kurios metu nupešti liepė gaidį,
Mėginusį nulesti deimantus nuo saulės –
Ir svečias savo vidurius linksmai atpalaidavo –
Kaip dera kiekvienam, į nebūtį keliaujančiam,
Po to – skambėjo dar daina, kurią
Senovės Graikijoj nenaudėliai eiliavo,
O į Italiją jos modusai pakliuvo.

 

(Žemiau pateikiame mūsų laikus pasiekusį tos dainos tekstą, kurį prifarširavo rimų ir sudarkė metriką dar vokiečiai – viduramžiais ir romaniškųjų kraštų romantikai – vėliau.)

Kūnas paslikas gulėjo ant žolės
Galvą jam kažkas padėjo prie šalies
Gėlės tuoj aplink pražydo tarp gėlių
Sukos vabalai mažyčiai rateliu
Šviečia kambariai spalvoti galvoje
Žaidžia vabalai plaukuoti lankoje
Žalias paukštis atlinguoja takeliu
Mėlynas girtuoklis loja tarp gėlių
Tiek kiek kambariuos spalvotuos patalų
Pro ausis prilįs miegoti vabalų
Pro akiduobes ropoja vabalai
Iš gerklės dangun plasnoja vapalai

 

(Vėliau vienas žemaičių valstietis nustebęs pasakojo, kad iš tolimų stepių atvykę giminės prie kare žuvusio saviškio kapo gėrė degtinę ir paskutinę stiklinę suvertė ten, kur turėjo po žemėmis būti mirusiojo burna. Tokiu būdu buvo perfrazuotas senas pagoniškas paprotys. Nėra abejonės, kad papročiai, kaip tam tikros struktūros, kristalizuojasi ląstelių formose, o jos – amžinos informacinės matricos – tikri dublikatai, kurie išreiškia visuomenės dvasinį potencialą – ir visa tai ne tik miniatiūrinių gyvų būtybių prerogatyva – ir ne tik kosminėje entomologijoje, bet ir kitose mažiau ar daugiau inteligentiškose sistemose, tarp didžiausių ir mažiausių, kurie papildo smulkiausiais taškeliais ir štrichais bendrą visuotinį ir atvirą lengvai suvokiamą peizažą, schemą, fiksuojančią tuos gyvybės virpesius, kurie atliepia kiekvieną sąmonės invariantą ir be galo svarbūs visiems, galintiems sutilpti kad ir į paprastą konservų dėžutę, į mažą indelį – jiems bus patogu ir lengva ten būti, įkritus gulėti, sakysim – laiko upės dugne.)

Liejasi skystis į gerklę ir šyla viduriai.
Suprakaitavęs paukštis kapoja žėrintį rutulį.

 
Ateivis iš kosmoso samprotauja apie politiką


Tegu teisuolis iš sapnų planetos
Bemat išsimiegojęs prisistato,
Tegu laimingas būna, jis pakvaišęs
Iš džiaugsmo, vėl galėdamas gyventi –
Pagerbs jį parlamento koprofilų
Naujoji frakcija. Ji siekia kompromiso
Su koprologų lyderiais ir laukia naujo amžiaus,
Kuris teis protą pagal karmos dėsnį –
Kai groja muzika –jie visada nutyla
Ir stebi valandas, vis tikrindami laiką:
Mechaniniuose laikrodžiuose tilpo
Septynetas žvaigždžių sonatos taktų, –
Keistoka atmintis – kas kartą
Ji koreguoja metalinę gaidą –
Visatos atšvaitą daiktų pasaulyje.

 
Pažintis su žemiška būtybe


Banguoja plaukai –
Ant bangų – laivai –
Smegenų bangos – tarp jų – laivai –
Plaukuose laivai švyti melsvai,
Jei tarp bangų pakliuvai –
Aplink – laivai –
Pievos siūruoja – mėnulio laivai
Ežerai žėruoja – saulės laivai
Iš akių veržiasi
Vėjas baltas laisvai
Akyse – baržos,
Valtys, laivai –
Gal tai – žaidimas?
Vilties lašelis? –
Bet ant veido – grimas
Ir mirties šešėlis –
Nakties pakeleivė
Mėlynos spalvos –
Ant jos kaklo – laivas
Vietoj galvos.

 
Ateivis iš kosmoso kalba apie kosminę gastronomiją


Starto aikštelė – ant stalo:
Keturios kojos ir akis vidury –
Rizika – minimali –
Akis vidury balto ploto
Ir gėlės, vaizduojančios grožį,
Ir žvaigždės, žaviai burbuliuojančios
Kiekvieno svečio stiklinėje, –
Kilniausias šaltas sidabras
Liečia įkaitusį gomurį –
Ir nemanyčiau, kad žmonės
Išbalzamuotais pilvais
Mato, kaip auga ant stalo
Palmės, ir žiūri akis,
Panaši į oazę smėlynuos, –
Žalia akis vidury –
Ji meilės prasmę pakeičia
Į kosminę gastronomiją:
Aistringas ateivis
Geria benziną ir laka
Su buterbrodais tosolą –
Baltų žyniai jam išbūrė,
Įpūtė magišką galią –
Įlįst į elektros rozetę,
Laidu nukeliauti, kur reikia –
Įkalt nevidonams į galvą,
Kad elektroninis vabalas
Visai neprastesnis už gyvą –
Skaudesnis – šešėlių pasaulis:
Vos šviesos arenoj užgęsta.
Klounas vaitodamas verkia,
Ir ašaros krinta į smėlį...

 
Finalas


Kada ateivis, rydamas benziną,
Į mūsų kraštą vėl atsidangina –
Virš miesto skrenda, mato margą turgų,
Jam prieš akis žali banknotai mirga,
Jam siūlo pirkt kvailybę, sąžinę – parduoti,
Į gerklę kiša praeities mandatą
Ir laikraštyje paskelbtą skelbimą
Apie draugus ir sąžinės skalbimą –
Grupelė skaisčiaveidžių liaudžiai žada
Iš pjuvenų gaminti šokoladą –
Ateivis žvelgia į kompiuterį ir mato,
Kaip ėda vabalas eilinį demokratą –
O tas – prieš publiką kaip tešlą savo protą minko,
Ir pučiasi, kad jį minia išrinko,
Ateivis godžiai laka techninę alyvą
Ir sako – elektroninis vabzdys – geriau už gyvą,
Nes dialektikai pragmatiškai įrodė,
Kad galima kaip vabalą į vatą įvynioti žodį,
Užberti cukrum – ir lėkštėn įdėti –
Po to suvalgyti – ir sprukt į tualetą –
Ateivis žemės spjauna veržlę geležinę
Ir įlenda rozetėn, ir – išsidangina...

 

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997


 

Galvos istorija

Tai buvo vienagalvė kompanija
išvirkščiai matomų
išvirkščiai mylimų
išvirkščiai saulės apšviestų žmonių
o kai užsidegė geltonos vakaro lempos
išvirkščiai matomi žmonės
mėgino linksmintis
nors geso langai
aprūkę nuo ugnies
kurią išprovokavo
išvirkščios meilės poetika
kitą dieną laikraščiai rašė
kad sudegusioje biliotekoje
negyvam šeimininkui
į galvą buvo įkalta vinis

Jackevičius, Jonas. Demono pašventinimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „SEPTYNI KARTAI DVIEM GALVOMS“ (1999)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Antrojoje poezijos knygoje Jonas Jackevičius tekstus papildo savo tapybos darbais ir piešiniais. Autoriaus kūryboje atsispindi šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, kartais ironiškai, kartais su sielvartu žvelgiant į pasaulį, kuris amžių sandūroje paneigia amžinąsias vertybes. Poezijos stiliuje randame ir modernizmo ir tradicijos elementų.

 

„Sako, kad pradės tirpti ledynai. Sapne mane perspėjo: Vilnius – gili dauba, mus užlies jūra. Žiūrėdamas į skubančių ir susirūpinusių žmonių minią save raminau: tai buvo tik sapnas. Žmonės gatvėje atrodė pavargę ir liūdni, išskyrus tuos, kurių rūbas buvo sterilus ir beveik vienodas. Be to – pastarieji juokavo, bet jų akys buvo šaltos. Svečius iš postmodernaus pasaulio atpažįstame lygiai taip, kaip jie atpažindavo sovietinius turistus – jie kalba ir juokiasi per garsiai, o jų veidai – supanašėję. Naujieji lietuvaičiai – tokie patys. Kažkuris jų stabtelėjo, pažvelgė į mane ir gūžtelėjo pečiais. Veikiausiai – atrodžiau kvailai. Vis dar sapnavau." (Jonas Jackevičius)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „UGNIES ŠEŠĖLIAI“ (2004)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Ketvirtosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose ryškėja naujo šimtmečio civilizacijos grėsmių nuojauta, pasigirsta lemties motyvai, šešėliuoja mistinė kosminė ugnis. Autoriaus pasaulėjautą paryškina absurdo ir siurrealistiniai elementai. Kaip ir ankstesnes, taip ir šią knygą Jonas Jackevičius papildo piešinių ir tapybos darbų reprodukcijomis.

 

„Buvau marmurinis / Žaidžiau peilių geležtėmis / Po dangų lekiojo / Metalo žvaigždės / (Koks aštrus plieno vėjas) / Čirpė kvarksėjo žieduota žolė / Dar – geltonas smuikas tavo plaukuos / Fleitos garsas ugnies flažoletai / Išsilydė tartum metalas / Garsai draiskalais spalvotais pavirto / (Koks aštrus plieno vėjas)“ (Jonas Jackevičius)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Žygimantas Kudirka-Mesijus. Eilėraščiai iš interaktyvios poezijos rinkinio „XXI a. Kudirka“ (2016)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Žygimantas Kudirka-Mesijus (g. 1987) – muzikos atlikėjas, poetas, publicistas, vienas iš atliekamosios – slemo – poezijos pradininkų Lietuvoje. Atstovavo Lietuvai Europos slemo poezijos čempionatuose Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, 2014 m. vykusiame čempionate laimėjo pirmąją vietą. Poeziją miksuoja iš garso, vaizdo bei konkrečiosios poezijos elementų. Sukūrė kelis audiovizualios poezijos projektus su Dariumi Jurevičiumi, Gabriele Labanauskaite ir Laima Kreivyte, dalyvavo tarptautinėse šiuolaikinio meno parodose Olandijoje ir Vokietijoje. Jo tekstai išversti į estų, anglų, rusų, bulgarų ir prancūzų kalbas, publikuoti estų poezijos rinktinėje „Hullunud Tartu“, lietuvių poezijos rinktinėje „Slinktys“, Niujorko neodadaistų žurnale „Maintenant 9“.

 

Pirmąjį Ž. Kudirkos poezijos rinkinį „XXI a. Kudirka“ sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai. Skaitytojai raginami praturtinti, papildyti knygos patirtį: susirašinėti su literatūriniu personažu elektroniniu paštu, išklausyti balso pašto skaitomą eilėraštį paskambinus nurodytu numeriu ar gauti eilėraštį trumpąja žinute.

 

 

 

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

 

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka. K.: Kitos knygos, 2016.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „VABALAS SMEGENINĖJE“ (2007)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
       AUTORIAUS ŽODIS

       Niekaip negaliu suvokti, kodėl rašantį žmogų užklumpa tokia bėda – užvaldo įžūlus noras savaip perkurti pasaulį. Gal tai panašu į potraukį užsiimti balta ar juoda magija? Staiga atrodo – pats gyvenimas prieš akis pažeria tau tokį absurdų fejerverką, kad belieka netekti žado! Galima pamanyti, kad tikrovę iš naujo kažkas perkuria čia pat – mūsų akyse, ir sunku suvokti, kas vyksta, – visa tai Dievo, šėtono ar žmogaus valioje? Gal tai tik rašančiojo vaizduotė? Galbūt tuo momentu ir gimsta pagava, kuri, galima pamanyti, tinka ne visai sveikam protui, kurios nefiksuoja įprasta logika. Štai čia autorius ir nusprendė surizikuoti, manydamas, kad skaitytojui nebūtina iki galo suprasti, kas parašyta, o pirmiausia jis turėtų nustebti, supykti ar bent jau susinervinti.

Jonas Jackevičius

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „ŽENKLAI VERTIKALIŲ ŠEŠĖLIUOSE“ (2000)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Trečiosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose atsispin­di amžių sandūros nerimas, autoriaus pasaulėjauta išreiškiama kont­rastingais štrichais, pabrėžiant būsenos dramatizmą, absurdą. Savo poeziją autorius eksponuoja „aukštųjų bokštų“ šešėlyje, pateikdamas choreografinio spektaklio libretą, skirtą M. K. Čiurlionio atminimui.

 

„Kompiuteriai / Laikraščiams / Išsiuntė / Žinią / Kad žodžių skeveldros / Vartosi dulkėse / Kad / Debesų spalvos / Antičiurlioniškos / Kad saulė įpykus / Kad paukščiai nuliūdę / Kad vėjai virš jūrų / Pavirto į skersvėjus / Kad žemė pablūdo / Ir dega kerštu / Aušros / Šypsena“ Jonas Jackevičius

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algimantas Mackus: „Abejonė man yra pagrindinė kūrybinė sąlyga“ (1963)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Kūrybinio žodžio pastanga yra įdomi ir tuo, jog niekada nežinai, ar naujausia tavo knyga nebus ir pas­kutinė. Todėl apie konkretų įsipareigojimą kalbėti būtų netikslu ir ne visai sąžininga. Telieka principiniai įsi­pareigoti atpažinti laiką, kada kūrybinės pastangos ne­bus ir kuklūs kūrybiniai rezultatai, gi tokiam laikui atėjus – padaryti reikiamas, kūrybą respektuojančias išvadas. Kada nebesugebėsiu išlaikyti ištikimybės susi­darytai kūrybinei sampratai, laikas sugrįžti į privačią tylą bus atėjęs.

Kokiai kūrybinei sampratai noriu išlikti ištikimas?

Aš tikiu į absoliučiai laisvą kūrybą ir net į forsuo­tą, kitų vadinamą šokiruojančiu, kūrybinės laisvės pa­brėžimą, jei gyvenama tariamai laisvoje visuomenėje, kurios didžiuma kūrybinės laisvės, kad ir kitos laisvės vardan, nenori pripažinti. Ir aš netikiu į absoliučią lais­vę kūrybos geismui, nes manau, jog ir tuo atveju, jeigu Neronas būtų parašęs ir gerą eilėraštį, prieš sudegindamas Romą, jis turėjo dar vieną naktį apsimąstyti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algimantas Pagėgis (Algimantas Mackus). Elegijos (1950)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
A.Mackaus poetinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Elegijos“ (1950), pasirašytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Jame poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį. Gimtosios žemės pasiilgimas, Vilniaus vaizdinių nuotrupos, brangūs vaikystės prisiminimai, svajonės ir kasdienybė yra dažni šio rinkinio eilėraščių motyvai. Tai dar gana konvencionali, beveik „brazdžioniška“ religinės tematikos poezija, išreiškianti visus įprastus tikinčiojo tremtinio jausmus.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „THE YELLOW INSECT / GELTONAS VABZDYS“ (2005)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Geltonas vabzdys išlekia į pasaulį

 

Kiekvienas vabzdys nori lėkti... Poeziją galima lyginti su bet kuo: laumžirgiu, peteliške, nežinomo vardo vabzdžiu, netgi nežinia kokios rūšies. Tačiau ir jis drąsiai kilnoja savo sparnelius. Kažin ar visiems rūpi lietuvių poezija, pasaulis turi tūkstančius savo didesnių ir mažesnių rūpesčių. Juoba dabarties pasaulis. Betgi – vienas senovės kinų poetas yra prasitaręs, kad Visatoje kažkas pasikeičia ir nuo vieno drugelio plastelėjimo. Taigi tikėkime tuo.

Reikia pasakyti, kad poetas, šios knygos autorius (jinai sudaryta iš keturių lietuviškų rinkinių, t. y. atrinkta, tarkime, rinktinė) priklauso kartai, kuri gyveno tariamaisiais komunizmo statybos metais Tarybų Lietuvoje. Jonas rašė jaunystėje, paskui – nelabai. Nelabai dėl to, kad sovietiniai redaktoriai jo nenorėjo spausdinti. Tuo metu spaudoje pasirodė tik keletas Jono eilėraščių, o jis tapė paveikslus, dirbo televizijoje, rimtai sekė ir studijavo gimtosios ir pasaulio literatūros, meno, muzikos naujienas, kai kuriuos savo tekstus palikdamas stalčiuje ateičiai. Tai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena (nors gera kūryba visad yra staigmena!), tačiau pritapti prie postmodernios aplinkos nebuvo paprasta: poezija kaip ir kiekvienas kitas menas keitėsi, kiti laikai – kitos dainos, t. y. kita kalba.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

José Saramago. Ištrauka iš romano „Praregėjimas“ (2015)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Kas būtų, jei visuotinių rinkimų dieną žmonės staiga neitų balsuoti arba atėję imtų masiškai gadinti biuletenius? Taip ir nutinka bevardžiame ateities mieste, kurio gyventojai tuščiais popiergaliais paverčia 83 proc. biuletenių. Valdžia, siekdama su­stabdyti šį pavojingą reiškinį, izoliuoja miestą ir paskelbia jo ap­siaustį, tačiau pilietinio sąmoningumo užkratas ima veržtis už miesto sienų...

Vienas svarbiausių šiuolaikinių rašy­tojų, Nobelio premijos laureatas José Saramago (1922–2010) romane „Praregėjimas“ groteskiškai pašiepia dabarties gyvenimo principus ir įžvalgiai svarsto būsimas žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės ir inertiškos prigimties apakintą, tačiau tvarkos išsiilgusią visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių prie­žasčių.

„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.

Prieš dešimtmetį pasirodęs romanas greta politinio valdžios legitimumo klausimo nagrinėja universalias egzistencines žmonių atsakomybės, pasirinkimo laisvės ir gyvenimo prasmės problemas – tas, kurias užgriebė ankstesniame romane „Aklumas“, lietuvių kalba išleistame 2007-aisiais. Knygą džiugiai sutiko kritikai bei J. Saramago gerbėjai ir ji šiandien laikoma vienu geriausių šio autoriaus kūrinių.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algimantas Mackus. Eilėraščiai iš rinkinio „Jo yra žemė“ (1959)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią. Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas – beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis. Tik ji išvaduos iš skausmo ir vienišumo, kuriame poetas yra priverstas gyventi.

 

Spalvingumo A. Mackus siekia daugiausia tų pat epitetų ar vaizdų kartojimu. Beveik nerastum eilėraščio, kur nebūtų vandens ar tai, kas primena vandenį: upė, jūra, lietus, sniegas, rasos ir panašiai. Antras lyrikos palydovas yra kraujas: kraujavo uogos, nesukraujuos erškėčiai, kruvinom saujom, kraujuojantis krūmas, kraujuojantis kaklas, kruvinas šešėlis.

 

 

 

P A S I K A R T O J I M A I


PASIKARTOJIMAS


Kai vėsų vakarą ties gluosniais
ir ties molėtais pakraščiais
kartojas paukščių takas,

nereikia į žvaigždynus
daugiau žiūrėti naktimis -
gana, kai spindintis raidynas
kartojasi vandenimis;

gana, kad jis pasikartoja
ir kad negrįžta kaip Mimi,
kad žvaigždės upės vėsumoj
pavirsta upės dalimi.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MIESTELIS UPĖJE


   Man's trouble isn't what he does
   or doesn't do, it's what he dreams.
      H.  MacLennan


Save mąstydamas svajojau
ir upės veidrody žiūrėjau į save.
(Prie upių visi valkatos prastovi,
norėję būti žemėm ar srove.)

Galbūt gerai, kad atėjau be irklo
ir noro pasisemti kibirą vandens,
žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą
staigios pakrantės šipuliais.

Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau,
kaip upė savo vandenį irklavo
ir upės srovėje atsispindėjo

šviesa ant kranto stovinčio miestelio.
Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais
srovės vandens su miesto žiburiais.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS


(FILMO DETALĖ)

- Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos,
ir mano akys -"ne šitų plantacijų vanduo"
(man vieną kartą ištarė prajodamas
toks jaunas ir gražus piemuo),

bet aš tikėjau, kad prajojant
tiesos dar niekas nepasakė prie vandens,
kad niekas netiki stikliniais žodžiais
pro šalį jojančio piemens.

Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių,
ir tiek gyvenimo nedaug!
Plantacijų platybėj lyjant,

gyvenimą aš saujomis rinkau... -
O tas piemuo prajodamas sugrįžo
pas ją - apklotą audeklu ir ryžiais.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



KEISTA MIRTIS


Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau,
o buvo sužaliavę rasos
už viską tam pavasary žaliau.

Aš suklupau, ir niekas nepakėlė,
ir nepažadino manęs lietus,
tik žolės, prie manęs priėję,
nustebo, kad žmogus

pavasarį numirt galėjo,
kai lijo kvepiantis lietus.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



NETIKĖJIMAS


Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.


S A L A  IR  P A U K Š T I S


LIETUS

Nepriėmiau tavęs. Užsidengiau.
Atrodei man sunkus kaip geležis.
Kodėl žiedais patvino
laukinė obelis?

Kodėl kaip fosforas liepsnojo
lietus, nukritęs ant žolės?
Gana man buvo potvynio
laukinės obelies.

Kodėl kraujavo uogos
ir plėšėsi kiekvienas krūmas?
Ar aš jomis galėjau pasisotinti
arba rasti juose ramumo?

Kodėl nepriėmiau tavęs,
kodėl užsidengiau
ir kam buvau kaip surūdijus geležis?
Pro mane išdidžiai pratvino
laukinės žemės obelis.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



IR VĖL LIETUS


Lietus per metų dalimis atidalintą žemę -
be paliovos ir įtemptas.
Ar yra gyvenimas
nuolatos būti lyjamam?

Many nesukraujuos erškėčiai
arba sodrios
saulėleidžio juostos.
Aš tik norėjau kažką palydėti
ir apraudoti,

ir pro mane krintantį
įtemptą lietų
stebėti. Ar jis negalėtų, lenkdamasis
žemėn, ir manęs paliesti,

tik netikiu aš lietumi,
kuris - be paliovos, neatidalomas...
Lietau, aš netikiu tavim,
nes nežinau, ar tikros tavo ašaros.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SNIEGAS BALTAVO IR MAN


Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu.
Ir nieko neturėsiu savo.
Ne man nukritęs sniegas
aplinkui baltavo,

ne man juoda žemė pradėjo
baltumon bristi ir nykti,
nors turėjo mane,
o ne žemę apsnigti,

ir sniegas turėjo ištirpti
ir tekėti kruvinom saujom -
aš nežinojau, kad sniegas
gyvas be kraujo,

kad jokios žemės atlaužos nepaimsiu
ir kad nieko neturėsiu savo,
nors žemei nukritęs sniegas
ir man baltavo.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



KOVAS


Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.
Monotoniškai nebepuola
sustingusiom plaštakom sniegas.

Dangus jau pakilo nuo žemės
ir mėlynas oras jau virpa.
Paskutinės žiemos liekanos - sunkūs debesys
irsta.

Sniegas ištirpsta iš pėdų
ir žemė visa kaip sulopyta...
Kažkas nematomas praėjo
šilta kovo mėnesio popiete.

Atbundančio medžio šakos
į drumzliną vandenį lenkias.
Vandens srovės šaltos
virpa kaip įtemptas lankas.

Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.
Ir aš viena kovo mėnesio popiete
jau esu praėjęs.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS


Kada sudegs diena ir žingsnis
daugiau nebegalės lėtėti,
žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu.

Kada mirtis atėjusi manęs paimti
su sopuliu į mano kraują įtekės,
žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis
buvo dalim lėtėjančios širdies,

nupuolančios į plačią, didelę ir sopulingą žemę,
maitinusią mane ir duona, ir skausmu,
kad nusižeminęs praeičiau
nederlingu josios arimu,

kad atkartočiau pačią sopulingą žemę,
kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį,
kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią
neščiau žemės sopulį.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



NEIŠLAIKOMAS SVORIS


Neišlaikysim žemės ir svajonių,
neišlaikysim jokio medžio šešėlio
ir mirsim neseniai atėję,
tik už save ir žemės dalį atkentėję.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SALA IR PAUKŠTIS


I

Norėjau gyventi - o mirštu.
Norėjau kalbėt - o tyla.
Paukštis krisdamas sminga
kaip strėlė ties mano sala.

Matau jo kraujuojantį kaklą,
jo akis su didžiuliais kalnais...
Nepraskrisi, paukšti, pro salą
savo lūžtančiais sapno sparnais.

II

Nepakėliau numirusio paukščio
su nulūžusiais sapno sparnais:
per sunkus man nedidelis paukštis,
kuris krinta su savo kalnais.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



GRĮŽIMAS Į LYGUMAS


Man reikia grįžt Kaskart labiau
į liūdesį panašios lygumos,
kaskart labiau -
kaip moterys susigraudinusios.

O dar žinau ir atkartot galėčiau,
kaip jos suėjo gretomis:
- Praeinantis esi ir svetimas!

Aš ten gimiau. Mane jūs užauginot.
Šešėlis mano driekėsi jumis...
ir liūdesys. Su lygumom susikabinęs
aš bėgau rudenim,

kai rinkdavot savin sunkaus lietaus lašus…
Dabar: - Į lygumas ar būsi panašus?

Taip. Reikia grįžt. Kaskart labiau
į liūdesį panašios lygumos.
Aš visuomet į liūdesį grįžau,
o liūdesys į lygumas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PASIMELDIMAS


Wo man am meisten fuehlt, weiss man
nicht viel zu sagen.
Anette von Droste-Huelshoff

Jisai praėjo staigiai. Ir vidurdienį
grąžino savo skolą -
savo sielą - alkaną ir skurdžią
be skundo, be atodūsio,

nes netvirtai prie žemės buvo prisišliejęs
jo klumpantis ir kruvinas šešėlis.

Nuo lygumų siauras upes surinko
ir akimis apsėjo nederlingus plotus,
ir siekė visą žemę apkabinti
šešėlis klumpantis, žaizdotas.

Bet akys neatlaikė nederlingo ploto
ir upės ėmė grįžti,
ir tarė lygumą paliesdamas šešėlis:

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.

 

M Ū S Ų  V A S A R O S  P R A S L I N K O  N E S U S I T I K U S I O S



KAD MANO KRAUJAS BŪTŲ TAVO ŽAIZDOSE


Priartėk, nors nelaukiu.
Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino.
O norėjau būti kuo arčiausiai Tavęs,
kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda,
kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano.
Bet aš pavargau
ir negaliu iškentėti jokios žaizdos,
jokio kraujo lašo.

Kentėkim išsiskyrę,
nes mano žaizdos yra menkesnės.
Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti,
bet ne atnaujinti.

Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina,
net nepaguodžia,
nes tam yra žemė.
Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują,
nes ir tam yra žemė.
Atiduok man mano praėjusį laiką,
nes jame yra palikęs dievnamis
siauroje skersgatvio gysloj;

o tai buvo vienintelis mano laimės kartas:
po to daugiau aš nebuvau laimingas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SUSITIKOM LIETUI LYJANT


Mes ir vėl čia susitikom.
Tam pačiam lietui lyjant
ir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant.
Ir jeigu mes dar kartą susitiksim - bus lietus,
nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunami
gaivinančio lietaus rankų.

Po Tavo kojom žaliuoja pernykštė žolė
ir po Tavo kojom užgęstą žmogus.

Išsiskiriam ir nusinešam su savim
savo atsineštus daiktus:
kai Tu atėjai - buvo lietus,
kai aš - čia degė sausra.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM SUDRĖKUSIO KRANTO


Tavo laisvieji vergai - Tavo laivų irkluotojai
stambiom, raumeningom rankom
į jūros gilumą leidžia inkarą
giedodami, kad Tu esi jūros gilumas
ir kad metamas inkaras yra ne metalas,
bet jų širdys, jų kūnai ir sielos.

Giedodami jie brenda į krantą.

Jų sausos kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Ant savo nuogų, raumeningų pečių
jie neša didelį krovinį.

Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys
su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą...

Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas
ir jų barzdoti veidai, kurie seka
kiekvienos moters išsprūstančią ašarą.

Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Nuo savo nuogų, raumeningų pečių
jie numeta krovinį.

Nustebusios moterys
žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta.
"Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos".

Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą.

Žvejų moterys norėtų pakelti
suskirdusias plaštakas ir mojuoti
giedantiems vyrams už duoną
ir pilnas žuvų statines.

Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto.
Ir jų pamaitinti vaikai
žaidžia kriauklėmis.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



DŽIAUGSMAS, SENASIS LIŪDESIO APAŠTALAS


Tu ateini, senas liūdesio apaštale,
dulkėtom kojom. Namų ieškoti?
Tau nėra vietos žemėje
ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj;
tave persekioja
amžinas mūsų bičiulis liūdesys.

Kodėl tu niekada neateini po jo?
arba prieš jį?
Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra,
senasai apaštale.

Jeigu jau niekada negrįši žemėn -
mes neturėsime vaikystės,
ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos.

Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano?
Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų,
senasai liūdesio apaštale?

Mes esame negyvas pasaulis,
kuris turėjo apsaugoti daiktus.
Mes esame miręs sodas,
kuriame auga negyvi vaismedžiai.

Ant mūsų krinta negyvas lietus
ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais,
kad tu, senasai apaštale,
paliktum mūsų liūdesio tarnas,
o mums: kad užtektų tik poros ašarų
išeinant anapusėn žemėn.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS


Maldų knygos rūdija.
Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?

Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė.

Aš noriu išsidalinti ląstelėmis,
bet nenoriu būti ameba.
Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio
ir lėto žvaigždžių degimo.

Mane baigė pavergti žemė.
Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą,
kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.

Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį
Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės.
Aš žinau: Jis buvo Dievas.

Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN


Jeigu negrįžčiau - išsiskirkime kaip geri bičiuliai;
palik man paskutinės vasaros žymes:
iki raudonumo įkaitintą vynuogę
ir vieną kraujuojantį krūmą,
kurį palietei savo gyslota ranka.

Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui:
trapias žiemos mėnesių žymes -
tirpstantį kovo sniegą,
kuris Tau primintų mano verkimą,
kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs,
palikai man aštrų savo karūnos erškėtį.

Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias
ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? -
Tavo paliktą karūnos erškėtį?
Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai,
kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS


Grindinio akmenys mėnesienoje skambėjo vandeniu,
pilamu į medinius kaimiečių kibirus.
Buvau alkanas ir ištroškęs.

Dievas ant šalto žemės šešėlio atvėrė šaltinį
ir pratęsė žemės šešėlį iki manęs
ir juo užklojo mane ir juo paruošė mirčiai.

Grįšiu nieko neradęs ir nieko nepalinksminęs.
Gal Tu ir gimei ir gal Tavo tvarte
yra šviežaus vasaros šieno kvapas.

Aš irgi gimiau vasaros karšty - vasary.
Todėl nenuostabu, kad mūsų vasaros
praslinko nesusitikusios.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



UŽNUODYTAS VANDUO NEPALAIMINA


Kodėl nesakei, kad mane palaiminsi?
Vienišą misionieriaus koplytėlę, laukiančią Dievo?
Aš būčiau kentėjęs troškulį
ir vienintelio vandens
(jis buvo užnuodytas) neišgėręs.

Dabar per vėlu:
nukritusių vaisių plokšti ir grėsmingi šešėliai
yra kaip kieto ir nepermaldaujamo liūdesio ženklai.

Ir užnuodytas vanduo mėnulio pilnaty
ruošiasi potvyniui: nepaliks nė vienos
misionieriaus koplytėlės, sulaukusios Dievo.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



NAUJŲ VEIDŲ MES NEATSINEŠĖM


Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta.
Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė.
Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai
ties baigiančiom išsekti upėm.
Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės.

Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys
ant mūsų krinta, nesulaukdami savos mirties.

Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėti
ir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia,
atsiskiria nuo mūsų.
Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios.

Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą,
tik nederlingos žemės plutą.

Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm
kniumba po sparnais.
Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį,
kuris tuojau pradėtų lyti. Gėlu lietum.
Anapus Stikso lyja.

Mes neatsinešėm naujų veidų.
Mes pabijojom mirti.

 


D E D I K A C I J O S  M I R Č I A I  IR  M E I L E I

DIEVO MOTINA

Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo.
Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę.
Dangus pasilenkė prie tavo kūno
ir angelai grožėjos tavo krūtimis.

Iš tavo kūno niekada negimdžiusio
šiandieną tavo Dievas sotinas.
Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko:
kiekvienas esam savo Dievo motina.

 
TĖVAS

Skaityk mano meilę,
užrašytą pirštais,
geležies neliejusiais;
skaityk mano žodį,
neužgrūdintom rankom
meilę palietusį.

Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas,
liesiu žaižaruojančią geležį,
kad užsigrūdintų rankos
žemei mylėti.

Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu
į nedūžtantį žaislą
luošam savo sūnui,
kad sūnus užsigrūdintų
tėvui mylėti.

Netapau geležies apdirbėjas,
neišliejau nedūžtančio žaislo,
neužgrūdinau rankų
žemei mylėti.

Suspėjau paduoti
luošam neūžaugai sūnui
neužgrūdintą meilę
medienos paviršiuje
įskaptuotam eilėrašty.

 
UPĖ, TĖVAS, UPĖ

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas.
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.

Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai,
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron,
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.

Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę -
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį -
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenin svajojančią mergaitę pratariant,
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra gyvų paukščių šešėliai.
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



DAINA APIE KAIMO HEFAISTĄ


Jau švinta -
aukštam debesy
skambėjo sidabro kanopos,
kažkur nudardėjo
Hefaisto vežimas...

Varpas skambina priešpiečiams...
Išdžiūvus burna...
Aštrios hefaistiškos rankos,
grubiai atriekusios duoną,
siekia ąsočio.

Vidurdienio trumpas šešėlis -
prie kalvės ilsisi ratai,
augalotam pavėsy
baltuoja plati skrybėlė. -
Saulė pačiam horizonte.

Liepsnojančio žaizdro
virpąs atspindys,
užlūžęs sienos briaunoj,
suskaldo veidą pusiau. -
Tada - saulės laida.

Vakaras eina -
nusimeta marškinius,
sugirgžda sklendžiamos durys,
pėda plati
basa spaudžias į smulkų ežero žvyrą.

Garuoja viralas,
kvepia išbaltintos lino paklodės...
Plaukiančiam vasaros debesy -
sidabrinės žirgų kanopos. -
Naktis.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MIRĘ SVEČIAI


I

Žaliame vandeny
(jis artėja juodo sutemusio miško)
atsispindi pavargę mūsų kūnai.

Žaliame vandeny
(Jo paviršiuje įsmigo sidabrinis mėnulio lankas)
žaidžia mūsų berniuko siela.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra šalti
ir žaliame vandeny
berniuko siela taip pat yra mirus.

II

Virš žalio vandens
(jis siekia juodo sutemusio miško)
uždega liepsną visų medžių ir visų miškų mirtis.

Virš žalio vandens
(jį rankoje laiko mūsų mažas berniukas)
iš lėto kyla raudonas gaisro liemuo.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra užgesęs gaisras,
ir žaliame vandeny
mes esame mirę svečiai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PASKENDUOLĖ


Tu troškai turėti savo upę:
ant kranto sudėti rūbus
ir nuoga žaisti vandeniu.

Tavo upė atėjo prie tavęs:
ant kranto tebuvo skurdus krūmo šešėlis
ir basų kojų pėdos.

Dabar tu turi savo upę:
tavo gaubtinę skarą nuo žemės pakėlė vėjas
ir tavo upę atidavė tau.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO VASAROS


Vasara buvo vakar:
vėlyvas vasaros lietus,
vėlyva vasara
bailiai stebėjo
nokstantį obuolį.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO DRAUGYSTĖS


Dabar tu esi šaknis,
kurios medis - supjaustytas ir sukūrentas.
Dabar tu esi kriauklė,
aklom akim žvelgianti
į brangius krovinius
plukdančią jūrą.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO IŠSISKYRIMO


Jau mes nutolome.
Tėra ramus vidurdienis:
pavasario lietus čiurlena
pražydusiom alyvų šakomis,
žalioj žolėj negyvas
paukštis pakelia sparnus
ir išskrenda ieškoti
savo kapui vietos.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO AUDROS


Paskubom išmėtytos kalnėnų pintinėlės,
dubenėliai su vakarykščio maisto liekanom
ir ant retų krūmokšnių smulkios sniego gniūžtės
kaip kalnėno ašaros,
sekmadienį skurdžion trobelėn
neatsinešusio pašventinto vandens.
Kukli kalnėnų koplytėlė
su šviesiom procesijų vėliavom
ir geltono vaško žvakėm
nubrido į naktį.
Tik skardūs galvijų skambalėliai
ataidi iš tuščių kaimų,
tik suledėję slidžių kaspinai,
tarpukalnėje pakirsti, nulūžta.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SAUSROS ALEGORIJA


Šią vasarą nelijo:
sausi miškai,
supleišėję dirvonai
nemato debesio.
Miškų šešėly
rudeniškai šlama
ištroškusi žolė.

Ant augaloto medžio
džiūstanti šaka,
norėdama paliesti
siauras upokšnio lūpas,
giliai suaimanuoja.
Kodėl šią vasarą
nebeatsinešė skaros Veronika?

nejau nebuvo kam numirt šią vasarą,
nejau vinim per sausas buvo medis?

Šią vasarą
karūnos nesapnavęs
aštrus erškėtis
aiktelia iš skausmo.
Šią vasarą
jo niekas nenuskynė,
nepapuošė galvos...

Po suaižėjusia žeme,
girdėdamos pernykštį
lietų ošiant,
iš lėto
ima vysti šaknys.
Kodėl šią vasarą
vienplaukė šypsosi Veronika?

nejau šią vasarą karaliaus nebėra,
nejau šią vasarą karalius nebedrįso prisikelti?

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



IŠPAŽINTIS


I

- Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
- Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?

Tada jis man kalbėjo apie nuodėmės baisybę,
palygindamas ją su greitai veikiančiais nuodais.
Jis man kalbėjo apie didelį gyvenimą anapus
ir apie šventąjį, kurio vardu pakrikštytas buvau.

- Gailies už nuodėmes?

Mušiausi į krūtinę
ir mano skausmo prisipildė klausykla.
Kartojo dešimtį įsakymų suklaupusi bažnyčia
ir nuodėmes didžiąsias skaičiavo ant altorių angelai.

- Pasižadi daugiau nenusidėti?
- Paversk mane į uolą, mano Viešpatie!

Tada jis man kalbėjo apie atleidimą
ir mano Kristaus gailestį;
jis man kalbėjo apie nuodėmes, kurias atleidžia
jo ranka šventuoju kryžiaus ženklu.

Ir mano vaikiškos, per storos mano veidui lūpos
įsisiurbė į kojos žaizdą kryžiuj.

II

- Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
- Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?
Kartojo naktį man pabudusi žvaigždė,
kartojo man medinis Kristaus veidas.

III

Bet vieną naktį pas mane sugrįžo mano miręs brolis.
Jis užpūtė dangaus platybėse pabudusią man žvaigždę
ir numetė nuo sienos mano medinį Kristų.

- Broli, kodėl mąstai tu apie nuodėmę?

- Po nuodėmės ateina josios išpažinimas
ir išpažinime ateina nusižeminimas.

Tada jis man kalbėjo apie Kristų,
kurs žengė žemėn basas ir nuplyšęs.

- Jis plovė kojas tam, kuris nebuvo vertas Jojo kojų.
- Jis žvelgė tos veidan, kuri verta nebuvo Jojo veido.

Aš pažvelgiau į savo brolio nuogą, raumeningą kūną,
į jo plačius pečius, kurie paneštų ąžuolinį kryžių,
ir į rankas, kurios galėtų glamonėti
kiekvieną mūsų žemės moterį
ir kiekvienai pražilusiai vienuolei
primintų, kad po jos šiurkščiu rūbu
nuvyto jaunas ir taip pat aistringas kūnas.

IV

- Daugiau aš nuodėmių nebeatsimenu.

Suklaupusioj bažnyčioj patvino skardi vargonų muzika.
Jisai lėtai pakilo iš klausyklos.
Stora maldaknygė paslydo jam iš rankų:
many jis matė nuogą, raumeningą mano brolį...

V

- Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie.
- Amžiną atilsį suteik savo tarnui, Viešpatie.

VI

Už lango degė dvi didžiulės žvaigždės.
Ant namo sienos suposi mėnuo,
o vandenynuos plaukiojo mažytės rausvos žuvys,
ir šilto vakaro saulėleidis įstrigo į medžius.
Už lango dar kažkas kalbėjo apie mirtį,
kažkas dainavo linksmą dainą apie moterį,

kuri daugiau nebuvo nuodėmė, kuriai daugiau nebereikėjo atleidimo:
ji tapo amžiai ir palaiminimas,
Kristus ir Pontijus Pilotas,
Dievas ir žmogus,
ji tapo pats gyvenimas, kuriuo mes esam nubausti,
ir pažadėta žemė tiems, kurie yra bedžiaugsmiai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



DEDIKACIJOS MIRČIAI IR MEILEI


And death shall have no dominion.
Dylan Thomos
O bloga mirtie!
Palik jų meilei žalumo šaką!
Federico Garcia Lorca


I

Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį.
Už trumpą džiaugsmo ir ramybės valandą
jam atiduodu savo vienišumą.

Mylėk mane, evangeliste senas,
kaip mano kūdikišką brolį
mokėjai tėviškai pamilti.

Iš tolimos namų kertės
dar ir dabar girdžiu linksmai linguojant
tuščią mano brolio lopšį,

dar ir dabar matau
jo ploną kūdikišką ranką,
ramiai mojuojančią paliekantiem.

Mylėk mane, evangeliste senas,
kaip mano kūdikišką brolį
mokėjai tėviškai pamilti,

mylėk mane, evangeliste senas,
nes jau išmokau atsisveikinti,
nes jau išmokau įtikėti,

kad vienišumas - amžinasis tėvas,
kad džiaugsmo ir ramybės valanda
tėra tikėjimas į didįjį evangelistą,

į mirties didybę,
į mirties šventumą,
į mirties palaiminimą.

Tegul trumpa palieka
vienišumo valanda!
Tegul ramus man būna

atsisveikinimo mostas
su tolimų namų,
su artimų veidais.

II

Nuplauk dar kartą, ežere,
jų kūnus,
pasotink juos
prieš didžiąją kelionę,
kad troškulio aistroj
jie savo žingsnių nepakreiptų
šion pakrantėn.

Leisk jiems išgerti visą savo vandenį,
leisk į kelionės krepšį
įsidėt mėnulio
ir saują karšto smėlio,
kad nukeliavę ten
jie rankose ištiestų
Dievui žemės dovanas,
ir jaustųsi turtingi.

Ant ežero pakrantės
jauni jų kūnai
lauks, kol saulė,
palengva užkopus horizontan,
nubronzins jų pečius,
rankas ir veidus.

Tada jie lauks nakties.
Akis užmerkę jie virpės,
kai vėjas jiems atneš
krantu nueinančių
girtų žvejų keikimą,
kai tankios
pakrančių šakos
pasilenks virš jų pridengdamos
paraudusių krūtinių iškilimą.

Išleiski juos ramiai
į absoliutų miegą.

Tegul tą naktį tuščios grįžta valtys,
tegul žvejai tą naktį,
tinklus ištiesę tarp grubių kamienų,
atsimena tik saldų kūnų alkį.
Tegul tą naktį moterys
sulaukia savo vyrų,
tegul tą naktį jų namus pripildo
žuvies ir druskos kvapas.

Prieš didžiąją kelionę
leiski jiems tylėt.

Jie turi pasilikt nuogi,
jų meilė turi degt kaip laužas...
Prieš didžiąją kelionę
jie turi paragaut ugnies,
kad susideginimas
jiems nebūtų per skausmingas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



TIKROVĖ VAIKYSTĖS DETALĖJ


Keliaukit, lygumos,
nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims,
ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis,
kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža,
kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos.

Tikrovė nelauktai šiurpi, kaip mūsų protėviams
"Nuo bado, maro ir ugnies išgelbėk, Viešpatie!"
jau plėšia paskutinį mano žaislą -
prisiminimą iš vaikystės...
...arkliai, nulaužta koja stirna,
žirafos, popierėliais aplipdytos,
ir pelė kvailom akim...
"Dabar esi tu didelis. Jau džiaukis".

Dabar ir lygumos artėja į mane...
Visi krūmokšniai... Juodžemiai...
Ir juodžemy nutilusi širdis...

Aš netariu nė žodžio.

Aš žinau - aš negalėjau išeiti...

Mūsų karstan suguls veidai ir rankos,
ir mūsų karstą paukščiai klykdami lydės.
Mūsų karste užges diena ir pėdos
pavirs į vieną aidintį ir begalinį žingsnį.
Mūsų karstan suguls visi prisiminimai ir žaislų skeveldros,
tabako pirmas dūmas, pirmas mama ir pirma sumindžiota
varlė, ištįsęs ligi miško sliekas, voverė prie plento ir nukritusi skuja...

Paliks tiktai ant namo sienos užklijuoti žodžiai:
"Mes išnuomojam butą. Butas su baldais.
Seimininko vanduo ir apšildymas.
Kreipkitės nuo 12 iki 24
arba nuo 24 iki 12 valandos".

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MIESTAS


   Vieno daug keliavusio žmogaus aš
   kartą paklausiau: "Kurie miestai yra
   didžiausi?" Jis man atsakė: "Miestai,
   sutikti vaikystėje".


Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



IŠ RŪŠKANO RUDENS RYTO


D. J.

Aš niekada nemylėjau žemės.
Aš žadėjau išeiti iš jos
ir palikti ją vienišą,

bet kai aną rūškaną rytą
pasirinkai niūrų rudens horizontą,
liūdnai supratau -

nepaliksiu vienos
negerai mirčiai
žmogiškam vienišume.

(Aš neišdrįsau pasakyt,
kad ir aš -
savotiška žemė.)

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



LIETUVA

I

Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II

Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.

"Teateinie Tavoji Karalystė".

 
Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „VILNONIS BLIOVIKAS“ (2013)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Poezijos paslapties pirmiausia bandau ieškoti žodžiuose, todėl sakiniuose esantys kableliai ir taškai trukdo – čia jų atsisakiau. Šiaip manau, kad didžiausia magija slypi garsuose ir jų ženkluose. Mintyse spėlioju apie laikus, kai žodžiuose nebuvo balsių, o žmogų kerėdavo gamtos garsai. Toks suvokimas – tik tolima siekiamybė, savotiškas kliedesys. Bijau visiškai pasinerti j tylą, pasąmonė sako, kad tada vietoj linksmo arba liūdno „jeu de mots“ garsyno liks tik pelenai, bus tyla ir nebus Švieto – t. y. pasaulio, kuris mano proseneliams tikriausiai buvo tapatus su šviečiančia visata – Dievu. (Jonas Jackevičius)

 

***

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algimantas Mackus. Eilėraščiai iš rinkinio „Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ (1962)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija. Abiejų kalba „neornamentuota“, tiktai pirmojo – šiapus, o antrojo – anapus simbolizmo. Mieželaitis tiki į mosto prasmingumą, į auditorijos buvimą; jo patosas veltui bando sukurti žmogišką šilumą. Mackaus poezija – tylios litanijos, pasikalbėjimai su savimi, beviltiškas ieškojimas namų sau ir kitiems. (Algimantas Julius Greimas)

 

Kas yra toji neornamentuota kalba? Jau pats jos apibūdinimas sako, kad tai kažkas priešinga gražiai, išdailintai poetinei kalbai. Poetas tremtį traktuoja kaip iššūkį tradiciniam poezijos supratimui. Atplėštas nuo gimtosios žemės žmogus ir jo pasaulis deformuojasi, todėl apie jį galima rašyti tik tokia pat deformuota kalba. Mackus, kaip ir Kazys Bradūnas, remiasi liaudies dainos stilistika ir krikščioniška simbolika. Tačiau ir viena, ir kita jo poezijoje yra labiausiai deformuojama. (Dalia Satkauskytė)

 

 

NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA

ATSKLANDA

- Ką nešu stikliniam karste?
- Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
  Šaknis įleido mirę daiktai manin.
- Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
- Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
- Būk.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



I


Pabudintas Viešpaties Angelo,
žvelgiu į koplyčios vitražą:
veidas Viešpaties Angelo, -
angele, juoda ir žalia,
angele, amžiną atilsį.

Miegosiu per Viešpaties Angelą,
miegosiu per koplyčios vitražą,
per veidą Viešpaties Angelo,
per, angele, juodą ir žalią,
per, angele, amžiną atilsį.

Žalias, angele, kraštas,
žalia išdalinama žemė
rauda, angele, amžiną atilsį, -
tai gimdančios gieda ir gieda,
tai, angele, juoda prieš miegą.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



II


Tai įtampos kupinas laikas
tai laikas mirties nepaaiškintos
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas
tai pirštai ant vėstančio kūno
tai išdidumas prieš kojų mazgojimą
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



LITANIJA


Amžinas gedulas
pelėsių žaliuojantis kvapas
Amžinas gedulas
šilti mėnesienos žingsniai
prieš išlyjančią kūnų aistrą
Amžinas gedulas
įsivaizduotas nemirtingumas
prieš kaupiantis sniegui
Amžinas gedulas
prieš visa kas su pradžia
Amžinas gedulas
prieš visa kas be pradžios
Amžinas gedulas
prieš amžiną Dievą
Amžinas gedulas
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas
amžinas amžinas amžinas.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



Į APVALIĄ SPALVĄ


Žmogišką išdidumą -
kampuotą vėją
žaliuose krūmokšniuose,
rausvuose agrastų ovaluose
prieš kraujo sukrešėjimą, -
atleisk.

Smogišką vienatvę -
negrįstoj gatvės linijoj
riedantį kaimiečio vežimą
su grūdais iš gimtojo derliaus
prieš rudenio šalną, -
atšauk.

Neornamentuotą kalbą -
išsunktą akių mėlynumą,
užgriautą žaislų apvalumą
prieš dangaus sulėtėjimą, -
užgniaužk.

Generacijos neapykantos -
kliedinčios vaikystės,
pamišimo dėl duonos,
geltonų plaukų,
prižarstytų apkaso druskos, -
nebeatimk.
Per vėlu.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



III


Už kieno nuodėmes
protėvių mirštanti kalba?
Už mūsų sopulius -
aštri, neišnykstanti vaikystė.
Sopulio valandą būk gailestinga,
ledu ir akmeniu, vaikyste,
sninga ir sninga.

Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę.
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.

Kartą sunaikinsi, besąlyginis Viešpatie,
atsiminimu įsišaknijusio miesto.
Amžinai sopulingoji
ledu ir akmeniu sninga,
sninga ir sninga.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



MALDA


Mažos metrikos
protėvių raštuose
mirštančia kalba
vaikystės miestui!

Nemirusia kalba,
protėvių raštuose,
prisikėlimo Dieve,
besąlyginis Viešpatie!

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



HERMETIŠKOJI DAINA


1

Į avilį nebelėk,
medaus nebenešk,
bitele pilkoji;

koris išvalgytas,
avilys išdraskytas,
bitele pilkoji;

sudegink sparnus,
geluonį įleisk,
bitele pilkoji;

valandėlę gyvenk,
ir ramios tau mirties,
bitele pilkoji.

2

Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Kapai buvo arti -
ji nespėjo pažinti liūdesio.

Mano mergaitė buvo jauna.
Karstą pakasiau aš, -
jinai - nepatyrė vienatvės.

Kalbėjau su karsto medžiu,
ir mergaitė atsakė
tikėjusi prisikėlimo tiesa.

3

Maitinuos savimi:
sąnariams - kondoras,
sąnariams esu hiena.

Skausmą dedikuodamas sau,
sapnuoju homoseksuališkus angelus,
lesbianiškas teresėles.

Į ugnį -
kraują draskomų sąnarių -
paneriu galvą.

Raukšlėmis vinguriuoja sliekas,
akimis puola vėsa
hermetiškan ritualinin indan.

Braido aukštom pusnim
anapus prisikėlęs Dievas.

4

Kai pavargęs nuo prisikėlimo,
Kristau, ieškosi poilsio,
aš būsiu patogus karstas:

kondoras stiprus, hiena alkana,
sąnariai įskausminti
Iki neskausmo.

5

Iš visur sugrįžtu neišėjęs.
Naktimis ieškau gimtųjų namų.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, -

niekas manęs iš jų neišneš
nė karste, nė mirty.

6

Šitą beprotišką žemę,
šitą skausmo išsiveržimą,
šį lėtą kerštaujantį žudymą,
šią neapykantą teisinu,

tiktai - kad nebūčiau toks kvailas,
kad naktimis neieškočiau namų
visai prakeiktai, išklydusiai generacijai,
kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų,
lesbianiškų teresėlių:

tokioje tremtyje
būčiau per silpnas
net neapkęsti.

7

Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Bitele pilkoji, į avilį nebelėk, -
avilys išdraskytas, koriai išvalgyti;
nesibaigiantis kartos prakeikimas -
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



MELSKIMĖS, VASARA ARTINAS


Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia,
aš būčiau kūnas, geriąs džiaugsmo ežerus
Ir minkštą naujagimių angelų pieną.

Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia,
jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu:

melskis už mus, Išganytojau.,
išklydo kaimenė,
neišgaląstos piemens žirklės,
o vasara artinas.
Melskis už mus, malonės pilnoji, -
karšta vasaros saulė -
guolis sielai tavai,
gimusiai iš kūno.


Jeigu aš būčiau Dievas,
jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia,
aš būčiau indas, pripildytas žmogiškos meilės,
aš būčiau indas, kupinas peilio, sklidinas miego.

Melskis už mus, Išganytojau,
kad peilio ašmenys būtų kieti,
kad ranka būtų tikinti
į aukos nemirtingumų,
į Dievo trejybę.


Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



POKALBIS SU MIRUSIAIS VAIKAIS


Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.

Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas,
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.

Nevaisingas laikas angele
supainiotas dangus
Jonukas išėjo vakar
pasitikti motinos
intuityviai atpažintos
protėvių dausose

Lietaus prašnekinta žolė dar glosto
panašų į vaikystės valandą
raudoną sviedinuką

Teresė atsigulusi kapuos
išaugo jau į didelę mergaitę
Siauruos mergaitės drabužėliuose
tik tėvo rankų paliestos
per daug krūtinės


Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.

Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;

už žemę, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



POKALBIS APIE NEGYVŲJŲ GIMIMĄ


Iškankintame plote
esu tamsus ir užtikrintas:
Dievas su mumis,
Gott mit uns.

Transcendentiška mėnulio šviesa
liaudiškai filosofuoja
ties užvertais saulužės langais.

Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi.
Nepastebėta atėjo žiema,
nepastebėtas iškrito sniegas.
(Sninga, angele, sninga.)

Žiema - tai laikas gimdyti,
tai laikas iškankintame plote,
tai laikas mėnesių šaltyje
svetimų sezonų ir kūnų
artėjančią šilimą
jausti ir justi.

(Ar negyvi vaikai
nereikalingi tikėjimo, angele?
Ar negyvi vaikai
nereikalingi pasakų?)

Iš atsargos pašaukti -
Gott mit uns -
būriuojasi angelai.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



DVI GRUBIOS VARIACIJOS IŠKANKINTAM PLOTUI


1

Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote:
mano troškulį malšina duobė,
duobės troškulį malšinu aš,
kauburiuos mano badui šliaužia švininės gyvatės,
švininių gyvačių badui šliaužioju dar aš;
žaliuose užmaskuotų dievų vitražuose mano pajuokai
drausmingai rikiuojasi generolų antpečių žvaigždės,
jų pajuokai - nepaklausiau įsakymo gyventi aš.

2

Staiga nebeleidžia ilsėtis šitame iškankintame plote!
Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau!
Klausau, kaip staiga prisikėlimo operacijos baimėje verkiat, jaunatviškos akys.
Nebijokit, sakau: Mesijas dar negimė.
Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau!
Užmiršote šalmais prisidengti mobilizuotus smegenis -
atleidimo nėra už tokią mirtiną nuodėmę.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



VINJETĖ


- Ir taip tampi Tu panašus į mus
viešoj vienatvės valandoj,
Marijos vystykluos,
sterilizuotoj meilėj,
forsuotoj šypsenoj,
žuvies padauginime,
duonos gausume...
- Cha, cha.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



IV


Atsiųsk sopulingą raudą
veidams išraudoti,

sopulingą liaudišką raudą
nemirtingai vaikystei išverkti,

nepriekaištaujančią sopulingąją
generacijos liūdesiui baigti.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



LIAUDIŠKOJI


Ne suvisam išėjo,
tik suvisam negrįžo,
ošia medeliai,
ošia kirtėjai
iš liaudiškų kapų.

Pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,

kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.

Nebūk, mergele,
nebūk, jaunoji,
ant vėstančios smiltelės,

pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį

saulelės paieškoti,
saulužės nebegrįžti.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



HERMETIŠKOJI DAINA SU REFRENU


Jaunas Teresės liemuo
negyvas keliasi iš žemės
apsidairyti šimtmečio.

Suvaikėjęs Poseidonas
sveria jūros lašus
užtroškusiem vaikam,
nešantiem savo kūnus
vogčia į kapus.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio
numeta savo kūnus,
nelaukę krikšto.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Neišplaukė jų mirę tėvai
su vaškinėm komunijos žvakėm,
neišnešė gimtojo namo,
neišnešė krikšto rūbo
sielai paliudyti.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai
sapnuodami skęsta
gėluos šuliniuos.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Dairykis, Teresėle, vaikystės,
dairykis neišraudojamo,

pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,
kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.

Jaunas Teresėlės liemuo
(mirštančiųjų procesijos gieda)
negyvas grįžta į žemę
apsidairyti vaikystės.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



V


Lėtais vakarais
kaip vandenynas be kūno
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip agrastų ovalai
prinokę rudenėjančioj saulėj
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip įkyrus iš istorijos herbas
išgelbėk mus Viešpatie
lėtais vakarais
kaip kertamas medžio kamienas
gelbėkis Viešpatie
lėtais vakarais
kaip išbudintos džiunglės
gelbėkis Viešpatie.

Kaip aštrus, neišraudojamas veidas,
kaip vandenynas be kūno
mirštančiųjų procesijos gieda.

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



Į TOBULĄ ĮTAMPĄ


Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina klausytis kojoto vaitojimo,
kondoro sparnų plėšraus monologo,
mirtino hienos kvatojimo.

Negyvenamą salą apleido
tigrai, panteros ir liūtai,
negyvenamą salą apleido
taurūs plėšrieji.

Čia niekas daugiau neateina gimdyti:
čia ateina skausmingai, be vilties suvaitoti,
uždegti laužą į šiaurės pusę,
kad ledas ištirptų,
kad pelėsių žaliuojantis kvapas
prisikėlimo dienai išliktų
liaudiškuos senolių kapuos.

Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina pažinti žemės pervertiškumą,
rokiruotis tobulam lentos išdalinime
vieną vienintelį kartą
prieš vienintelę tobulą įtampą;
čia ateinama supaprastėti
prieš dangaus tribunolo
iš kalno paskelbtą sprendimą.

Negyvenamą salą apleido
išteisinti taurūs plėšrieji,
negyvenamą salą apleido
jų plėšrumo tobulas skausmas.

Omnipotencijos kupini kojotai,
omnipotencijos kupini kondorai,
omnipotencijos pilnos hienos
prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
naujam absurdiškam kūriniui!

Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.



UŽSKLANDA: REČITATYVAS IR ŠAUKSMAS

Ateina vakaras,
ateina saulės išblėsimo laikas.
Surinkit dievukus, vaikai, -
žaidimas baigtas.

Minkštavilnių avinėlių kūnai, -
tegul jie klaupiasi skabyt žolės
į vėstantį, suartą žemės delną,
kur būta Žodžio.

Dievo avinėli,
tu naikini pasaulio nuodėmes,
sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę -
sunaikink šauksmą grįžt!

Viešpaties angele,
tu lydėjai mus nuo vaikystės,
tik vieno daikto gimtąja tarme!,
tik vieno šiaurės ištarimo!


Sunaikinto šimtmečio
baltųjų alyvų aliejum
tegul bus palytėtos
šiaurę išdavusios gentys.

Ištobulintos mirties
klaupiamės į vėstančią žemę,
atšauktos prisikėlimo nelaimės
meldžiam akmenėjančioj žemėj.


Tai saulės išblėsimo metas,
tai vakaro laikas.
Surinkit dievukus, vaikai, -
žaidimas baigtas:

jūsų vaikystė išaugo
į piktą, abejojančią sielą,
į plėšrų, išgaląstą kūną,
į grobiui paruoštą sapną:

motinos įsčioj,
anapus išdainuotų marių,
Jonukas gimtąja tarme
šneka namus,

šneka tobulesnio gyvenimo sampratą.
Tai saulės atėjimo metas,
tai namų amžinumas,
tai vaikystė be eilėraščio.

- Grąžinkite apskritimus!
- Grąžinkit augintinį miestą,
  palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
  grąžinkit mane,- ištariau vienas.


Mackus, Algimantas. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1962.

 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Algimantas Mackus. Eilėraščiai iš rinkinio „Chapel B“ (1965)

 Image may be NSFW.
Clik here to view.
Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas.

 

Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji, tai yra – žmonės be žemės. Ir jei jau norime tą savęs pasivadinimą dar toliau nagrinėti, buvo tai taip pat labiausiai nuskriaustos kūrėjų kartos pasisakymas, žmonių, kurie ryžosi tęsti istorijos jiems uždėtą naštą – tęsti lietuvių rašto tradiciją. Ir Algimantas tai darė niūriu ir kietu užsispyrimu, metęs studijas ir pašventęs tikra to žodžio prasme visą savo laiką lietuviškam žodžiui, savo kartos balsui, savo kartos tikėjimui, savo kartos žmogiškam ir tautiniam išpažinimui.(Henrikas Nagys)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Ištrauka iš romano „Piknikas šalikelėje“ (2016)

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Zona – niekur plytinti mįslinga teritorija, kurioje neveikia jokie žmonijai žinomi dėsniai, tačiau pildosi slapčiausi žmonių troškimai. Įžengti į ją išdrįsta tik bebaimiai keistuoliai stalkeriai, ieškantys ateivių paliktų vertingų ir paslaptingų artefaktų...

Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja. Redaktoriai ir korektoriai rankraštyje rado net 480 vietų, kurias nutarė ištaisyti „dėl amoralaus veikėjų elgesio“, „dėl fizinės prievartos“ ir „dėl vulgarių bei žargoninių posakių“.

Romanas, išvalytas nuo tariamų vulgarybių ir prievartos, buvo įtrauktas į rinkinį „Neskirti pasimatymai“ ir išleistas tik 1980-aisiais – subjaurotas, nukankintas ir apgailėtinas. Autoriai pabrėžia, kad „Piknikas šalikelėje“ buvo taip nuredaguotas, kad jo nesinorėjo nei skaityti, nei šiaip pavartyti.

Vis dėlto kūrinys tapo kultinis dar jam nepasirodžius. Jį neregėtai išpopuliarino režisierius Andrejus Tarkovskis, 1979-aisiais sukūręs paskutinį savo šedevrą „Stalkeris“.

1983 m. knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista „Vagoje“. 2016 m. „Kitų knygų“ leidykla išleido antrąjį jos leidimą, iš kurio pašalinti gausūs sovietinių recenzentų, redaktorių ir korektorių pataisymai. Jame pateikiamas tekstas visiškai atkurtas ir atitinka pirminį autorių variantą. Knygos pabaigoje publikuojama A. ir B. Strugackių užrašyta „Pikniko šalikelėje“ sukūrimo ir cenzūros istorija. Taigi šiandien šį nemirtingą kūrinį galime skaityti tokį, koks jis buvo parašytas prieš 33-ejus metus.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
Viewing all 932 articles
Browse latest View live


<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>