Apsakymas

Iš latvių k. vertė LAURA LAURUŠAITĖ

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina: rašiniai apie literatūrą“, kur publikuoja savo pokalbius su latvių rašytojais, straipsnius ir recenzijas. Naujausias rašytojo kūrinys – romanas „Žodžiams nebuvo vietos“ (2015) apie Pirmąjį pasaulinį karą istorinių knygų serijoje „Mes. Latvija. XX amžius“.

VERTĖJA

Kvietimą į pietus Seimo rūmuose su žmonele gavome jau prieš pusmetį – santūriai apipavidalintą, atspaustą auksinėmis raidėmis ant storo ir standaus kreidinio popieriaus: „Kviečiame Jus, tokius ir tokius, dalyvauti kasmetiniuose šventiniuose pietuose Seime.“ Ir viskas, taškas, na, dar, aišku, Latvijos herbas ir prezidento parašas. Ką gi – kol pilį remontuoja, renginys perkeltas į Seimo rūmus. Vėliau kelissyk skambino iš prezidento kanceliarijos, teiravosi, ar mes tikrai ketiname dalyvauti, supažindino su pietų eiga ir galybe kitų smulkių, bet svarbių formalumų, kuriuos būtinai reikia žinoti atvykstant į oficialius renginius. Protingai daro, kad kvietimą atsiunčia taip iš anksto. Ką gali žinoti – gal žmogus suplanavęs kelionę arba rengiasi emigruoti, gal jam kaip tik tuo metu numatyta planinė operacija – visko pasitaiko.
Prisipažinsiu, mums suteikė milžinišką pasitenkinimą ir pats kvietimas, ir atvira pavydo išraiška, šmėkštelėjusi giminaičių bei draugų veiduose, jiems apie tai sužinojus. Savaime suprantama, pasipylė sveikinimai, rankų paspaudimai, tapšnojimai per petį – kai kas net apkabino ar pabučiavo mano žmonelę į abu skruostus, išreikšdamas savo susižavėjimą, bet nuo mano žvilgsnio nieko nenuslėpsi – puikiai mačiau užgniaužtą pavydą. Tik nesakykit, kad patys nepavydit! Abejoju, ar atsirastų, kas nenorėtų būti mūsų vietoje. Net mano tėvai – argi jie nepatempė lūpos ir įtartinai nesubaltakiavo, nors nutaisę medines šypsenas bandė vaizduoti, kaip džiaugiasi? Aišku, ir jiems pavydu, nors jie ir supranta, kad neturi nė menkiausios vilties sulaukti kvietimo, nes dar nėra buvę, kad pietų Seime būtų pakviesta pensininkų pora. Nėra teisybės, bet tikrovė visada atšiauresnė, nei mums norėtųsi. O brolis? Gydytojas, šaltakraujis anesteziologas, kurį profesija išmokė kasdien valdyti emocijas, jis irgi tik palingavo galva ir liūdnai atsiduso – o, kaip norėčiau būti jūsų vietoje... Bala nematė, pavydas yra siaubingai žmogiškas reikalas, suprantu aš juos. Argi nepavydėčiau, jei pakviesti būtume ne mes, o, tarkim, tas pats mano broliukas? Dar ir kaip pavydėčiau, ir net nesistengčiau to nuslėpti – kaip neslepiu, kad kitų pavydas man sukelia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Juk visi esam žmonės, ar ne?
Pasakysiu atvirai – pasiruošimas renginiui buvo nepakenčiamas ir likusį pusmetį atėmė beveik visas laisvas akimirkas. Nesibaigiantys vizitai pas daktarus (nepamirškime ir išlaidų!), poliklinikos ir eilės, apžiūros ir patikros, tyrimai ir skiepai... Nei aš, nei mano žmonelė niekada nebuvom dideli ligoniai, bet ką žinai, kokie negalavimai gali slypėti žmoguje. Dar paskleisim tarp deputatų infekciją ar kokią kitą ligą – bus gėda per visą pilvą ir visiems laikams. Ne, jau geriau eilės ir švirkštai, atsarga gėdos nedaro. O kur dar siuvėjai – žmonelei puošni, balta suknelė ilgu šleifu – beveik kaip vestuvinė. Ji pati užsispyrė – nori atrodyti gaivi ir nepaliesta lyg jaunystėje. Kaip manot, kiek šiais laikais kainuoja geras siuvėjas ir kiek tenka laukti, kol jis bus laisvas? Kiek kartų eiti matuotis? Štai apie ką mes kalbam. Teko įlįsti ir į greituosius kreditus, nė nenumaniau, kad viskas taip velniškai brangu, bet, žinot, pinigai man dabar yra nulių nulis. Spjoviau į visus kreditus ir į pinigus apskritai. Iš manęs jie nė cento neatgaus – o tai suvokus, kad jūs žinotumėt, koks apima palengvėjimas, žengi asfaltu, o sklendi kaip virš debesų!
Bet grįžkime prie drabužių... Man – deramas šventinis smokingas. Nauji marškiniai, kaklaraištis, nauji batai, net apatiniai nauji, nė sykio nedėvėti. Ištisą amžinybę nebuvau apsivilkęs smokingo, paskutinįsyk – per vestuves, dailūs kostiumai man apskritai ne prie širdies – nuolat baisu apsipilti sriuba ar padažu, jautiesi tarsi sugipsuotas, kaip tik dėl to ir užsidrėbi ant kelnių kokią bjaurastį. Buvo toks atvejis, per mūsų vestuves... Bet ne tai dabar svarbiausia. Kirpėjai, manikiūrai, pedikiūrai, žmonelė visus šešis mėnesius, kaip pradėjo, taip sąžiningai vaikščiojo į visokias epiliacijas, soliariumus, lazerio procedūras, vyniojosi į dumblius, lepinosi šokolado, alaus ir purvo voniose, badėsi mikro adatomis – kas visa tai gali atsiminti ir suskaičiuoti. Bet, reikia pripažinti, rezultatas akivaizdus, ir nieko tokio, kad ją dabar taip retai matau, nes ištisus vakarus ji leidžia savo procedūrose. Ir kas galėjo pamanyti, kad viskas taip sudėtinga ir reikalauja šitiek laiko. Kitu atveju neleisčiau taip švaistytis, bet šįsyk puikiai suprantu, kad turime atrodyti pagal situaciją. Pietūs Seimo rūmuose – aukščiau visko. Pastarąjį pusmetį tik jais ir gyvenome. Jie buvo mūsų kelrodė žvaigždė, poetiškai tariant. Veiklos atsirado neįsivaizduojamai daug ir, tiesą sakant, ji siaubingai vargino. Vakarais tesugebėdavom kriste įkristi į lovą.
Aišku, laužėm galvą, kodėl kvietimą gavome būtent mes – juk esame niekuo neišsiskiriantys, man atrodo, paprasčiausi žmonės, palyginus, tarkim, su mano broliuku, kuris tapo pripažintu anesteziologu. Jei atvirai, niekada taip ir nesupratau, kodėl vienas sulaukia pripažinimo, o kitas taip ir lieka nevykėliu, nes didelio čia daikto – uždedi deguonies kaukę pacientui ant veido ir tegu sau miega, bet ne, broliukas ne šiaip koks, o įžymus daktaras. O vis dėlto joks pripažinimas negelbsti, kai reikia eiti pietauti į Seimą. Apskritai, apsvarstę ankstesniųjų metų pietus, mes su žmonele nusprendėm, kad į juos kviečiami paprasti ir visomis prasmėmis normalūs Latvijos piliečiai. Gali būti, kaip tik dėl to, jog jie paprasti, normalūs ir niekuo neišsiskiriantys, kad paskui valdžia negautų eilinio niukso – matai, pakvietė tuos, o kaipgi, jie juk tokie, šitokie ir anokie, aišku aišku, argi mums į tokius lygiuotis... Ne, į pietus kviečia eilinę šeimą – ne jaunuolius, ne pensininkus, savaime aišku, kad kviečiamieji negali būti pažeidę įstatymo, gerai, jei darbovietėje juos vertina, o visuomenė gerbia, jei praktikuoja sveiką gyvenimo būdą, kiek jis šiuolaikiniame mieste apskritai gali būti sveikas, jei pakankamai išvaizdūs, kad tiktų rodyti per televiziją...
Sakysit, mes per daug susireikšminam? Visai ne, padarėm šias išvadas pamažu, per pusmetį. Dievaži, atitinkam visus kriterijus, jei kriterijų suprasim ne kaip konkretų brūkšnelį įsivaizduojamoje matų skalėje, o kaip didesnę ar mažesnę amplitudę. Galų gale į klausimą – kodėl būtent mes, o ne kiti? – galima atsakyti kontrklausimu: o kodėl kiti, ne mes? Koks klausimas, toks ir atsakymas, ar ne? Ne, aš suprantu, tai ta pati nelaiminga liga, vadinama pavydu ir būdinga visiems žmonėms – klausdami apie kitus, jūs tikrai pagalvojote apie save. Kodėl jie, o ne aš? Kuo aš už juos blogesnis? Nieko, nesijaudinkit, ateis ir jūsų eilė, visi ten vieną kartą pateksim. Galbūt Seimas yra mechanizmas, kuris vangiai išsijudina, bet kartą įgavęs pagreitį tampa nebesulaikomas, ir puota įsisiūbuoja.
Nekart mes su žmonele vaizdavomės, kaip viskas vyks. Nerimastingas rytas, kurį ji praleis sukiodamasi prieš veidrodį ir puošdamasi. Tikėtina, įsispraudęs į puošnųjį smokingą nesijausiu itin patogiai, bet, žinot, vien pasimatavus tokį elegantišką rūbą pasitikėjimas savimi jau šauna į dangų. Fasadas turi, tikrai turi reikšmės, ir nieko tokio, kad jis ne visai atspindi tavo esmę. Išsikviesime taksi ir pasakysime adresą Jėkabo gatvėje. Manau, taksi vairuotojas, išvydęs mus taip išsipusčiusius ir išgirdęs kelionės tikslą, atspės, kur mes vykstame, ir jo akyse šmėkštels pavydas. Prie Seimo rūmų išlipsime iš taksi, vairuotojas būtinai palinkės mums geros dienos ir netrukus susiraukęs grikštelės dantimis. Tegul sau griežia, šiandien mūsų, o ne jo diena! Toliau...
Jei atvirai, net nežinau, kas bus toliau, nes niekada nebuvo nusišypsojusi laimė lankytis parlamento rūmuose, todėl neturiu nė menkiausio supratimo, kaip ten viskas įrengta. Saugos kontrolė? Mus nepastebimai patikrins kokiais nors metalo detektoriais ar kuo panašiu? Iškratys kaip oro uostuose? Nesvarbu, tebūnie. Ko gero, paprašys parodyti pasus ir įtrauks mūsų vardus į kokį nors elektroninį lankytojų sąrašą. Mus būtinai pasitiks – bet kas? Gal pati Seimo pirmininkė? Pirmininkės pavaduotojas? Koks nors aukšto rango pareigūnas? Nežinau, nieko nežinau, bet gal neprapulsim, juk tikrai bus pasirūpinta, kad nesijaustume svetimi. Tada mums su žmonele teks skirtis, ją palydės iki medicinos kabineto, o mane įves į pietų salę. Prie manęs eis ministras po ministro su pačiu prezidentu priešaky, deputatas po deputato, visi spaus man ranką ir sveikins su laimingąja diena. Galbūt pavyks su kuriuo nors persimesti vienu kitu žodžiu – šiaip, ne svarbiomis temomis, ne apie politiką, tiesiog – kaip sekasi, kur dirbat, šiandien geras oras ir panašiai. Tikėtina, kad pakvies nusifotografuoti su prezidentu – tai juk įprasta tokiuose renginiuose, ar ne? – o paskui gausiu nuotrauką su jo autografu, kurią dailiai įsirėminsiu ir pasikabinsiu garbingoje vietoje ant sienos. Žinau žinau, visi šie ministrai ir deputatai mums irgi pavydės, bet čia ir yra tas cinkelis, kad jie, nors patys ir dalyvauja pietuose, laikomi tarsi renginio organizatoriais, o mes esame kviestiniai svečiai. Tą dieną būsime centrinės figūros Seime. Kur ten, viskas taip pragariškai sudėtinga, kad pats velnias koją nusilaužtų – kuris čia pagrindinis, kuris – antraplanis žaidėjas. Kad ir kaip ten būtų, aš iš pasididžiavimo visas švytėsiu ir tikriausiai šypsosiuos taip, kad paskaus žandikaulį, nes juk visų dėmesys bus nukreiptas į mane.
O tada prasidės svarbiausioji dalis. Man tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip viskas vyks. Per televizorių esu stebėjęs visus ligšiolinius pietus Seimo rūmuose, tiesą sakant, visus iki vieno, nors šiaip ne itin mėgstu žiūrėti televizorių – na, žinias pasižiūriu, dar retkarčiais kokį latvišką filmą arba serialą. Nemėgstu veltui leisti laiko, kiurksodamas priešais televizorių, tačiau transliacijų iš pietų Seimo rūmuose praleisti nevalia. Pamenu, kartą, kai man išpjovė akląją žarną ir budau iš narkozės, dar apdujęs žvilgtelėjau į laikrodį – ir tarsi žaibas perskrodė smegenis, apšvietė protą: ak, dieve brangus, tuoj, po septynių minučių prasidės! Šiaip ne taip atsiplėšiau nuo lovos ir – tiesiai į poilsio kambarį. Seselės irgi buvo ten, bet taip prilipusios prie televizoriaus ekrano, kad nė nepastebėjo, kaip aš vogčia įsėlinau pro duris ir įsitaisiau visų užnugary. Jei būtų pastebėjusios – be kalbų būtų nuvariusios atgal į lovą. Todėl aš tam tikra prasme galiu didžiuotis – esu matęs absoliučiai visus šventinius pietus, o jei nepavykdavo pažiūrėti tiesioginės transliacijos, tai bent jau pakartojimą internete – būtinai. Aišku, Latvijoje aš toks ne vienintelis, patys žinot, kokia ši transliacija populiari, tačiau šiaip ar taip patriotinis pasididžiavimas ir mane apima, ne, manyje dega, verda, rūkdamas kūrenasi... Aš – plepus? Nuolat nukrypstu nuo temos? Na, gal jūs ir teisūs, bet, supraskit, juk šitoks įvykis, šitoks įvykis... Žmogaus gyvenime kažkas tokio nutinka tik kartą. Gali būti, taip, gali būti, kad esu mažumėlę plepus. Kaip dievą myliu, kalbėti man patinka, bet, žinot, kvailysčių tai aš tikrai niekada nekalbu – aukštasis išsilavinimas šį tą reiškia, nors ir nedirbu pagal profesiją.
Tai kur aš baigiau? A, šventiniai pietūs. Įsivaizduokite – salė, ilgutėlis stalas, užtiestas balta staltiese, tviska lėkštės, kandeliabrų šviesoje žaižaruoja taurės ir stalo įrankiai, galustaly – prezidentas, jam iš vienos pusės – premjeras, iš kitos – Seimo pirmininkė. O toliau aplink stalą – ministrai ir deputatai, visi svarbiausi valstybės žmonės vienoj krūvoj, na, nebent kokiam nelaimėliui pasitaikė užsienio komandiruotė ar kitas neatidėliotinas reikalas. Prakilniai tariant, visas nacijos žiedas prie vieno stalo. Kad ir kokioms partijoms jie priklausytų, kad ir kaip kitąsyk tarpusavyje niautųsi ir konkuruotų, čia jie visi išvien. Kaskart, kai per televizorių stebėdavau šį vaizdą, mane apimdavo kone svaiginantis jaudulys – toks, kai iš akių nevalingai ištrykšta ašaros. Jei sakau, kad šį pietų stalą neabejotinai galima laikyti nacijos vienybės simboliu, dievaži, nė kiek neperdedu.
Taigi – visas nacijos žiedas prie vieno stalo, bet kad ir kaip garbingai jie atrodytų, atidžiau įsižiūrėjus matyti, jog kai kurie iš nekantrumo nenustygsta vietoje. Vienas vis taisosi kaklaraiščio mazgą, kitas paima peilį ar šakutę, pakelia arčiau akių lyg nežinodamas, kas tai per daiktas ir ką su juo daryti, trečias susirūpinusiu veidu baksnoja į telefono ekraną, lyg kaip tik šią akimirką žūtbūt turi išsiųsti svarbią žinią. Vieni kalbasi, šypsosi žybčiodami dantimis, kiti kaip tik atvirkščiai, paskendę mintyse tyli, daugelio žvilgsniai nukreipti į uždaras salės duris, o nekantriausieji, kuriems teko atsisėsti nugara į įėjimą, kas porą sekundžių nesąmoningai atsigręžia – ar dar neprasideda, kiek dar reikės laukti... Ponas prezidentas – jis tėviškai šypsosi, kartais perbėga žvilgsniu per visus susirinkusiuosius tarsi tikrindamas, ar visi atvyko, retsykiais pasilenkia į vieną ar į kitą pusę ir santūriai persimeta keliais žodžiais su premjeru ar Seimo pirmininke. Ir ponas prezidentas laukia. Žodžiu, visi esame žmonės – ir niekam, įskaitant ministrus ir deputatus, nesvetima tai, kas žmogiška. Šis laukimas man visada kelia atlaidžią šypseną. Jie visi stengiasi atrodyti rimti, nepalaužiami ir santūrūs, ir turbūt nė nenumano, kad kaip tik šią minutę labiau nei bet kada atsiskleidžia jų žmogiškoji prigimtis.
O aš? Sėdžiu sau išdidus, vienišas galustaly priešais prezidentą, laukiu kartu su visais ir stengiuosi nuslėpti susijaudinimą. Tačiau laukimui visada ateina galas. Be garso atsidaro dvivėrės salės durys, įžengia du oficiantai su uniformomis, baltus rankšluosčius per alkūnes persimetę, sustoja abipus durų ir sustingsta kaip garbės sargyba. Televizijos komentatorius kartą paaiškino, kad jie yra dvyniai, parinkti specialiai šitam renginiui. Elegantiška dekoracija, taip sakant. Kurį laiką nieko nevyksta... Visų žvilgsniai įsmeigti į duris... Skamba tyli muzika, atliekama nematomo kamerinio orkestro. Dievaži, nežinau, gal tai ir įrašas, bet man norėtųsi tikėti, kad tokią šventinę akimirką skamba gyva muzika – atlikėjai juodais frakais, dvasingais veidais, įbedę akis į natų sąsiuvinius, smuikai, violončelė ir kas ten dar paprastai būna... Gražu, ar ne?
O tada iš vestibiulio prieblandos išnyra šeši oficiantai su milžinišku sidabriniu padėklu ant pečių. Paprastai padėklas būna ne iš lengvųjų, todėl nusamdomi stotingi ir tvirti vyrukai – visokie barų skystablauzdžiai, kurie mėgsta pasipuikuoti už bufeto žongliruodami buteliais, čia netinka. Padėklas daugiau nei dviejų metrų ilgio, mažiausiai metro pločio – man norėtųsi tikėti, kad jis iš gryno sidabro, nes aristokratiškam renginiui pritinka tik aristokratiškas metalas. Na, bet jeigu tik pasidabruotas, irgi ne bėda. O ant padėklo guli tu, mano mylimoji žmonelė, prieš kurį laiką jau pabuvojusi medicinos kabinete, tada – Seimo virtuvėje. Tu tokia pasakiškai graži, šviežiai iškepta ir viliojamai apskrudusi, nors rudumą bus galima išvysti kiek vėliau – kol kas tavo veidas ir plaštakos nubalinti kulinariniais dažais. Nes – kas gi sugebėtų įvertinti puikiai pačirškintos moters grožį? Aš – ne, prezidentas, ministrai ir deputatai tikriausiai irgi ne. Kepsnys yra kepsnys, o moteris yra moteris, ką čia bepridursi, todėl pabalinimas būtinas. Prisipažinsiu, man visada buvo smalsu, kur Seimo rūmuose įrengta ta milžiniška krosnis, kurioje galima paruošti sveiką, į gabalus nepadalintą žmogų? Ir kokie genialūs virėjai tuo užsiima? Juk ponas prezidentas, ministrai ir deputatai visada valgo apsilaižydami, prašo įdėti dar ir galiausiai atrodo šiek tiek nusivylę, kai patiekalo pristigus pietūs netikėtai greitai baigiasi. Visos latvių nacijos žvilgsniai tuo metu prikaustyti prie televizorių ekranų, visi spėlioja – kažin, koks bus skonis? Cha, pasvajokit – norint tai sužinoti, reikia tapti bent jau deputatu.
Padėklas būtų nuleistas ant stalo pono prezidento pusėje. Jis pirmasis atsistotų. Taip, ponas prezidente, mes žinom, ką jūs darysit! Malonių lūkesčių apimtas, spindinčiomis akimis palinksite virš padėklo – mano žmonelė specialiai paguldyta pagal jūsų skonį, kad kojos būtų kuo arčiau – kilstelsit jos baltosios suknelės apačią (bet, žinoma, padoriai neaukštai) ir atsirieksit nuo šlaunies nemažą gabalą – dabar jau visi pamatys, kaip dailiai ji krosnyje apskrudinta (kalbama, kad, norėdami išgauti šį atspalvį, virėjai naudoja medų). Jums nepaprastai patinka lašinukai, visi tą žinom. Oficiantas per tą laiką pripildys jūsų stiklą negazuoto vandens...
Bet čia aš padėsiu riebų daugtaškį. Keletą daugtaškių, kad darsyk patvirtinčiau – jau sakiau, pats pripažįstu, – esu per daug plepus. Galėčiau tęsti ir tęsti, smulkiai apibūdinti tolesnę pietų eigą, bet kam to reikia? Tai tik fantazijos, o fantazijos, kaip žinome, yra bergždžias reikalas.
Nes – nieko panašaus neįvyks. Na, aišku, bus salė, bus padengtas stalas, bus ponas prezidentas, bus smaguriai ministrai ir deputatai, bus televizija ir žurnalistai, atsivers durys, įžengs oficiantai su padėklu ant pečių... Tačiau ant padėklo negulės mano mylima žmonelė, aprėdyta baltąja suknele. Ant padėklo apskritai bus ne moteris. Ten gulės puikiai iškeptas vyras juodu smokingu, baltais marškiniais, elegantišku dryžuotu kaklaraiščiu. Su raudonšoniu obuoliuku praviroje burnoje tarp baltų dantų – neseniai buvau pas odontologą ir nusipoliravau, jie tikrai dabar akinamai balti, ne gėda nacijai parodyti. Aš! Aš! Aš pats ten būsiu! Ir tai bus mano gyvenimo triumfo akimirka! Visa mano gyvenimo prasmė ant vieno sidabrinio padėklo, tiesa, gan nemažo – šią akimirką nevengiu skambių frazių.
Jūs paklausit, o kaip man tai pavyks? Labai paprastai, tiksliau, viskas jau sutarta ir suorganizuota. Pamenat mano broliuką, įžymųjį anesteziologą? Nors gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra labai skiriasi, mūsų santykiai be galo šilti ir širdingi. Net drįsčiau pasakyti, kad jis man visada buvo artimiausias žmogus, žinoma, iškart po mano mylimosios žmonelės. Matot, kartą per metus, kai vyksta šventiniai pietūs Seimo rūmuose, ligoninė broliukui duoda gerai apmokamą laisvadienį, tačiau tai nėra laisvadienis įprasta šio žodžio prasme. Tą dieną jis atlieka garbės pareigą. Vyksta į Seimo rūmus ir medicinos kabinete, kur yra visa anesteziologo įranga, padeda užmigti sveteliui, pakviestam į pietus. Paverčia jį tyliu, bejausmiu ir išskraidina iš šio pasaulio. Broliukas tuo nemėgsta girtis, bet aš žinau, kaip jis didžiuojasi šia garbės pareiga, kuri tikrai yra garbės pareiga – valstybė už ją nesumoka nė cento. Nepasakosiu, kiek pastangų prireikė įkalbėti brolį, kad jis sutiktų žmonelę pakeisti manimi. Patikėkit, tikrai nebuvo lengva, mes ginčijomės ištisas valandas, jis vardijo įstatymų straipsnius ir paragrafus, o aš baksnojau pirštu į tuos straipsnius ir paragrafus, kurie jo argumentaciją menkino ir neigė. Tačiau mūsų nesutarimai apskritai nebeturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad jis mane suprato ir nenustebs, kai vietoje žmonelės medicinos kabinete pasirodysiu aš. Tikriausiai mes nepersimesime nė žodeliu ir net apsimesim, kad esam nepažįstami, broliukas tik slapčia, kad netrikdytų asistentės ir seselės, sąmoksliškai pamerks man akį, kai gulsiuosi ant stalo.
Jūs klausiate, o kaipgi žmona? Ar ji tikrai sutiko perleisti savo vaidmenį man? Nejaugi jos meilė įveikė visas šios žemės pagundas, net pakvietimą į pietus Seimo rūmuose? Žinoma, ne, nė vienas latvis to neįstengtų. Žmonelė nenujaučia mano ketinimų, nenujaučia visiškai nieko. Kaip tik atvirkščiai, ji ir toliau entuziastingai ruošiasi pietums Seimo rūmuose; neseniai užsidegusi pasakojo, kokia būtų graži ir viliojanti, jei dar nueitų į cukraus epiliaciją; svarstė, kuris ministras kurią jos kūno dalį išsirinks; pietaudama mėgino įsivaizduoti, koks būtų jos pačios skonis; fantazavo, kaip renginys atrodys televizoriaus ekranuose ir kaip ilgai draugės jai pavydės... Na, nėra ko aušinti burnos, patys įsivaizduojate. Bet aš tyliai griežiau dantimis – kodėl taip? Kodėl pasaulis toks neteisingas, ir viskas tenka jai, o ne man? Suprantat, mes daugybę metų nugyvenome laimingai susituokę, bet dabar... Ne, aš jos nepradėjau nekęsti, bet mano jausmai tikrai nėra malonūs. Jaučiu, jei žmonelė bus suvalgyta, jos kauleliai apgraužti, viskas pasikeis. Kažką būsiu praradęs, kažką neapsakomai svarbaus. Mano požiūris į ją pasikeis, nebeįstengsiu išsaugoti jos šviesaus atminimo, didžioji diena galutinai pražudys mūsų santykius... Sunku apsakyti šį emocijų raizginį. Taip taip, tai tas nelabasis graužikas – pavydas. Visą likusį gyvenimą aš jai pavydėsiu, šis jausmas lėtai, bet užtikrintai užnuodys mūsų meilės atminimą. Todėl aš apsisprendžiau...
Žinoma, pietų rytą galėčiau užrakinti ją rūsyje ar dar kur nors ir nueiti į Seimą vienas, bet įsivaizduokit, kokio gyvenimo ji gali tikėtis? Vien tik pavydas, pyktis, nuoskauda. Žodžiu, didžiosios dienos žmonelė nesulauks. Neklauskit, kur jos ieškoti, – pirmiausia, tai nesvarbu, o antra, vis tiek nerasit. Į pietus Seimo rūmuose eisiu vienas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Dar gyva nepriklausomybės, nacistinės okupacijos patirtis, laisvės iliuzijos tragiško sukilimo šviesoj. Karo metų poezija, pasiryžusi byloti tautos balsu (Vinco Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio posmai, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“ stoicizmas). Antroji sovietinės okupacijos banga kūrybos laisvei nepaliko jokių iliuzijų. Dalis jaunų, kūrybingų, išmestų ir iš Kauno universiteto, sąmoningai atsisakė taikstytis su aplinkybėmis, rinkosi poezijos būtį anapus gyvenimo realybės, tyloje, tarp bendraminčių. „Tylos vaikai“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Jų centras matomas Vytauto Kubiliaus parengtoje antologijoje „Anapus rudens“ (1995): Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Vytautas Dubindris (Vytauto Ambrazo poetinis vardas). Jungia artima patirtis, taip pat ir lituanistikos pasirinkimas, tarpusavio ryšiai. Tylioji pokario poezija turėtų užimti savo vietą tarp kitų lietuvių rezistencinės kūrybos pavidalų.
V. Kubilius su „tylos vaikais“ susijęs kaip artimų pažiūrų bendraamžis, taip pat studijas pradėjęs Kauno universitete, taip pat iš jo pašalintas. Susijęs savo sąmoningo gyvenimo pradžia dar nacių okupacijos metais ir laiku, prasidėjusiu po Atgimimo, kai tylieji balsai pradėjo ieškoti savo „prarastojo laiko“. Studijoje „Neparklupdyta mūza“ (2001) V. Kubilius apibūdino hitlerinės okupacijos kultūrinį foną Lietuvoje, laiką, kai poezija tapo tautos savigynos egzistencine forma; būsimieji „tylos poetai“, dar gimnazistai, buvo pajutę jos prasmę, vidinio pasipriešinimo okupacijai nuostatas.
Anapus reiškia kito egzistencinio pasirinkimo ir iš to kylančių likimo komplikacijų nuorodą. Prie pagrindinio „tylos vaikų“ ketverto natūraliai šliejasi ir daugiau vardų. Ir tų, kurie jaunystėje rašė eilėraščius, vėliau rinkosi kitokią humanitarinę veiklą – kalbos, literatūros, tautosakos tyrimų. Bet lieka lyg padalinti. Viešojo V. Kubiliaus likimas taip pat turi savo anapus, mažai ar bent mažiau težinomą pusę. Sąsajos su „tylos vaikais“ ją šiek tiek praskleidžia.
Tylos poetų laikas prasideda maždaug nuo 1935 metų; tai būsimųjų žemininkų, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio kartos užpildomas laikas, dar maitinamas nepriklausomos Lietuvos būsenų, ir jau artėjantis į katastrofą. „Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai“ – A. Nykos-Niliūno atogrąža. 1938–1939 metais jau pasiektas tas poetinio matymo–jutimo lygis, į kurį galima remtis renkantis vienokį ar kitokį kelią. Namai („Mane namo už rankos vedė vėjas / Ir senas paukštis liepė neliūdėt“), namų kalba: „Tai nuostabi kalba, nes ją apkurtęs ir apakęs, / Krauju ir gyslomis girdi“ – „Aklasis pasakoja apie namus“. Taip A. Nykos-Niliūno kūryboje prasideda likimas, ir poetinė fenomenologija yra jo tyrimo būdas.
V. Mačernio „Vizijų“ pradžia: 1939-ieji: „Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri; / Naktis graži ir dieviškai skaisti. / Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri, / Ir baisiai daužosi širdis“ („Pirmoji“). Egzistencija, kuri galėtų dar būti, bet prieš pora metų jau parašyti V. Mačernio „Miražai“:

Ateis čia karavanas ir klajoklių gaujos;
Kaip lapas kris jie tyruos, mirs kaip musės...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O mes kur einam, kur keliaujam,
Kur eina visos dienos mūsų?

Jaunasis K. Bradūnas ilgiausiai išsaugo žemdirbišką rimtį, iš jos kylančius poetinius įvaizdžius. Natūraliai pratęsia V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“ – jau ne tik temą, o ir lietuviškosios pasaulėvokos kodą. „Broliai“: „Stovi prie upelio šventas Jonas, / Pilko veido ir pilkų akių.“ Medinė skulptūra, sukurta paprastų rankų, akys, kurių žvilgsnis sminga į širdies gelmes: „– Vabale, ir tu iš šitos žemės, / Kaip ir aš, kaip tie laukai rugių, – / Man sakai. Ir mano akys ramios – / Mudu broliai, broliai iš akių.“ Žemės personifikacijos: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme, amžiais nedžiūsi“ („Žeme, žydėkim“). Gaivalingos žemės galios jutimas („Gaivalingoji žemė“). Artojų sodybos, kaimai, bažnytkaimiai. Programinė nuostata: „Mes tauta tik ramių žemdirbių“ („Ant piliakalnio“). Prigimtinės vietos deklaracijos: „Įaugom Nemuno upyne, / Šaknis tvirtai įleidom į gelmes“ („Nemuno upyne“); „Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai“ („Paminklas“). Vilniaus tema – kaip natūrali tąsa dviejų laidų rinkiny „Vilniaus varpai“ (1943, 1947). 1945-ieji – jau „Svetimoji duona“: tremtinys senas tėvas, svetimi laukai, keliai, miestai, pasaulis be tėvynės. Žvilgsnis anapus:

Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus.

„Amžinybėn“ – eilėraštis iš 1943 m. išleisto K. Bradūno rinkinio „Vilniaus varpai“, perspausdintas antologijoje „Žemė“ (Los Angeles, 1951). Lietuvių poezijos slenkstis. Takoskyra tarp išėjusių ir tarp pasilikusių, bet pasilikusių taip, lyg išėjusių. 1944, 1945 metais pažymėti ir ankstyviausi „tylos vaikų“ eilėraščiai. Dar čia ­– pasiilgtame, išsvajotame Vilniuje, egzistenciškai tikrame, savame, o politiškai efemeriškame. Ir jau netrukus kitur – anapus savųjų vietų, varpų, bažnyčių, žemės. Anapus– jau ištarta. Ištarta poeto, kuriam bus lemta tapti iš Lietuvos 1944 metais išėjusiųjų vienu iš centrų, įskaitant ir „Žemės“ antologijos redagavimą. K. Bradūnas nujaučia ir anapus, tiesa, labiau kaip amžinybės atšvaitą. Anapus tie, kurie 1944 m. vasarą išvyksta iš Lietuvos, bet ir tie, kurie joje lieka, lieka priešais nepramušamą svetimos ideologijos sieną. Kūrybos anapus turinį giliau patirti, išgyventi, labiau programiškai įprasminti ir bus lemta jaunesniems poetams, likusiems Lietuvoje, bet tarsi nuo jos atskirtiems¹.
Pirmą kartą tyliųjų ketvertas kartu suėjo į knygą „Anapus rudens“, 1995 metais išleistą „Santaros“, sudarytą ir parengtą V. Kubiliaus, bendrakarčio, artimo likimo. Anapus yra šių autorių bendrumo ženklas. Taip, tikrai, anapus. Knygos pavadinimas tikriausiai parinktas rengėjo. Anapus pasikartoja visų autorių eilėraščiuose – lyg nuoroda į slaptą ir bendrą programą: savo kūryba mes pasitraukiame anapus mums svetimos ir baugios tikrovės. „Tu godžiai vandenį geri man iš rieškučių / saloj saulėtoje, ten, anapus rudens“ – iš Palmiros Petrauskaitės („Lūšnelės mano stogą jau apkrito...“); iš Vytenio Imbraso: „Lyg seno pažado dar ieškau ir dairaus, / o visa plaukia ten – anapus...“ („Aš nežinau nei pasakų, nei atpirkimo žemių...“); „Ten – anapus ilgesio – / jau nebe tu mane, / tai aš tave šaukiu!“ („Rugsėjis“); „Tu visada tikėjai, kad tenai – anapus / rudens ir vasarų keliai sueis“ („Pirmiau, nei vėjas atneša rudens audras ir liūtis...“); iš Jūratės Petrauskaitės: „...lyg erdvėj neliestoj, lyg ne joj – bet anapus / vandenų, kur sudužo saulėlydžiai trapūs...“ („Prie vandens“); iš Vytauto Dubindrio: „Nuo čia – tik vienas žingsnis lig kulisų. / Anapus slenksčio, kur nėra šešėlių“ („Ritualas“).
Eilėraščiai, kurie tikėjosi išlikti tyloje, išlikti vieni. V. Imbraso eilėraščio, parašyto 1950 metais, pradžia:

Tylos vaikai! Tylos vaikai! Neturime nei brolių mes, nei seserų.
Mes esame vieni šešėlių ir šviesos pasauly.

Arti ketverto – ir tragiškiausio likimo Diana Glemžaitė (g. 1926 metais), taip pat įstojusi į Kauno universitetą studijuoti filologijos, literatūros, labai santūri, atskira, kiek daugiau bendravusi tik su bendrakurse P. Petrauskaite, skaičiusia ir jos eilėraščių. V. Ambrazas, kaip rodo jo parašytas įvadas D. Glemžaitės rinkiniui „Mes mokėsim numirti“ (1991) „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, D. Glemžaitės eilėraščių taip pat buvo skaitęs ir nusirašęs. D. Glemžaitės eilėse gal ryškiausias herojinis pradas, kur daugiau ryžto, ten mažiau anapus, pasitraukimo iš šiapus. D. Glemžaitė yra labiausiai išreiškusi moteriškąjį heroizmą, kurį galima sieti su Emilija Pliateryte, su lietuvėmis karuose ir sukilimuose. „Mes mokėsim numirti, jei Tėvynė aukos reikalauja.“ Ir tai nepriklausomos Lietuvos respublikos, jos pradžios mokyklų, jos gimnazijų, jos universiteto dvasia. Nuotrauka: Kupiškio gimnazijos, kurią baigė ir Diana, 1944 metų abiturientai: visos mergaitės tautiniais rūbais. Dvasinių programų kontūrai, jų rodymasis jaunojoje poezijoje, gal ryškiausiai – V. Mačernio. Viena iš „ketverto“ – Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė už V. Mačernį tebuvo vyresnė pora metų. Iš to paties laiko, jo nuotaikų. Juntamas ir V. Mykolaičio-Putino karo metų lyrikos fonas. J. Petrauskaitė ilgiausiai eilėraščius rašė, vadinasi, turėjo ir stipresnę poetinę energiją, eiliavo beveik iki mirties (1986). Jos ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose ir atskiresnė minties, mąstymo žymė: „Šitie liūdesio namai yra mano“; natūrali minties ir vaizdo dermė: „Kaip ant bedugnės krašto ta pušis liekna / aš stoviu čia ant lekiančių smilčių“ („Liepsna!“). Ji dar bandė grįžti į viešumą – 1970.III.7 „Literatūroje ir mene“ (tikriausiai Kovo 8 proga) tarp kitų moterų paskelbti ir du J. Petrauskaitės eilėraščiai – „Paveikslas“ (suaktualinta darbininkų tema) ir „Imk mano veidą...“ Prisiimama pareiga draugams: „<...> ir aš einu iš praeities į dabartį, / kad už jus prakalbėčiau“ („Draugams“). Dukters Ksenijos Jaroševaitės rūpesčiu 1991 metais išleistas J. Petrauskaitės rinkinys „Ak, šešėli tuščių valandų...“ Jei praeitis sugrįžta, ji sugrįžta dabarties šaukiama.
Likimo suburtas ketvertas turi artimą poetinę liniją – anapus pasirinkimas reiškė ne tik dėmesį metafizinei žmogaus nevilčiai, bet ir savo kūrybos viešumo atsisakymą, likimą tyloj, „sutemusiuos krantuos“ (pagal P. Petrauskaitės eilėraštį). P. Petrauskaitei artima Salomėja Nėris, klasikinis ketureilis, persmelktas vidinio dramatizmo, kurį ženklina mirties, kapų, žvakių įvaizdžiai. Turėjo eiliavimo, palyginti natūralaus rimavimo pojūtį, buvo jautri eilėraščio nuotaikai, intymumui. 1945 metais parašyto eilėraščio „Šukės“ pabaiga:

Girioj laumės juokias... Vakaras prie kelio.
Nieko juk nebuvo, nieko ten – už mūs...
Man į tavo petį atsiremti gera
ir užmiršt, kad einam trupančiu ledu.
Tu sakai, kad meilė? – Vakaras prie kelio...

V. Imbrasas, mokytojas, redaktorius, pagaliau dokumentinių filmų režisierius, gražiai derino pokarinio, dramatinio romanso ir klasikinio eilėraščio linijas („Dainuokime dainas, kurių likimas mus išmokė...“), gamtos, ypač vakaro, nakties vaizdais gebėjo reikšti sunkias būsenas, jas apibendrinti: „Aš negaliu užmigt... ir mano kambary / tabako dūmuose vaidenas kruvinas rudens peizažas.“ Sukūrė ryškiausią savojo eilėraščio kontūrą – dar 1948 metais eilėraštis „Koksai ruduo!“:

Kaip dega medžiai! Jų tyli liepsna.
Į savo ilgesį kaip mes įsižiūrėję...
Ak, tuščias laikas... Ryt ir vėl diena.
Maža mergaitė, gelsvą lapą nešdama,
nueis alėja,
žvelgs į saulę,
mos ranka.

V. Dubindris – intelektualinio, filosofinio eilėraščio kūrėjas – bent jau tokia atrodo galėjusi būti jo poezijos perspektyva. Jautė ritminės eilutės galią, poezijos patosą kreipė moralinių tiesų linkui. V. Mačernio intonacijų atoskambiai – iš bendros pažinimo ekstazės: „Dabar aš pažinau Tave, kelionės drauge!“ Kultūros, literatūros aliuzijos. Kartu ir skaudžios tikrovės ženklinimas: „Mes gulime aikštėj ant akmenų / užkloti gedinčio dangaus calūno“ („Riteriai“). Nugalėti neįmanoma, bet neįmanoma ir pasiduoti be kovos:

Nė vienas nežadėjom nugalėt,
kai žemė atsivėrus mums po kojom degė.
Tai buvo neįmanoma! Kieno dabar eilė
įsmeigt į juodą sostą savo špagą?

Iš ketverto V. Dubindris atrodo turėjęs mažiausiai galimybių „evoliucionuoti“, pritaikyti savo eiles prie „socialistinio gyvenimo“. Eilėraščių rinkinys „Vigilijos“, pirmąja laida išleistas 1990 metais Kaune, buvo netikėtas. Eilėraščiai, slapta rašyti Lietuvoje XX amžiaus 5–7 dešimtmetyje. Dalis – stiprūs, savarankiški tekstai, ypač „Vigilijų“ ciklas. 1957 m. JAV išleistas A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys „Balandžio vigilija“; vigilija– budėjimas, būdravimas prieš šventę. Ankstyviausi V. Dubindrio eilėraščiai iš penkto dešimtmečio, ciklas „Berenikė“; ir tai sąsaja su A. Nyka-Niliūnu.
Kas mums yra anapus, priklauso nuo to, kas mums yra šiapus. Kur esame, ką pasirenkame, kieno esame pasirinkti. Karta lietuvių, gimusių maždaug tarp 1925–1930-ųjų, sunkiai bandyta. Ypač humanitarinė jos pusė, filologai, lituanistai. O iš jų labiausiai tie, kurie rašė eilėraščius, galėjo rašyti, buvo gabūs žodžiui. Pirmaisiais pokario metais daug gabių jaunų žmonių ėjo studijuoti lituanistikos. Lyg kokių dvasios apkasų kasti. Ieškoti tiesos. Tikėjimo. 1945 m. rugsėjo pradžioj dar gimnazistas V. Kubilius įrašė dienoraštyje: „Bloga be tiesos gyventi. Bloga neturėti tikėjimo“². Po dienos: „Nebėra kelio! Nėra tikėjimo. „Aš prašiau tik vieno, vieno tik tikėjimo“, – atsimenu Aleksandriškį“³. Dar gimnazistai ar jau pirmakursiai, ši karta turėjo poeziją – jautė jos svarbą. Poezija, jei ji yra, yra daugiau nei poezija; tai ir moralinės atramos. Šią tiesą, jau kaip didelę viešumą, atskleidė Maironis, nepriklausomybės laiku įtvirtino vadinamieji modernieji neoromantikai; pokariu labiausiai jaunas galvas veikė Jonas Kossu-Aleksandriškis. Poezija yra ir lieka svarbiausias filologijos argumentas – ypač prigimtosios kalbos ir literatūros. Be literatūros negali subręsti pasauliui imlaus jauno žmogaus dvasia. 1944 metų lapkričio 20, visai prieš savo dar gimnazistišką gimtadienį V. Kubilius rašo laišką jaunų dienų ir viso gyvenimo bičiuliui Kaziui Grigui. Keliolika jų laiškų (1944–1948) galėtų būti spausdinami literatūros chrestomatijose gimnazistams; itin ryškūs jaunų žmonių savijautos, dvasinių būsenų liudijimai, literatūros dalyvavimas juose. Kelios mintys iš gimnazisto V. Kubiliaus (1944.XI.20) laiško. Laiškas K. Grigui, rimtas ir su šypsena, „su tema kaip rašto darbe“: „Grigas Kazys mano gyvenime“. Planas – nuo įžangos iki pabaigos. Su keturių dalių „dėstymu“. Mačerniška pradžia, iš didelių minčių, idealų. „Galbūt, Kazy, mes vėl kada nors kalbėsime, kaip reformuoti gyvenimą, ir Tu sakysi: „Reikia ne griauti, o lipdyti, statyti šalia.“ Ir aš su tuo sutiksiu. Nieko negalima griauti, negalima iš nieko padaryti viską. Reikia ne nuo gyvenimo reformos pradėti, bet nuo žmogaus reformavimo. Juk gyvenimą kuria ir jį reformuoja žmogus. Tačiau kaipgi žmogų keisti, kuria linkme sukti, jei tas didelis žmogus – tas idealas praėjo miglose ir yra tik pėdsakai, kuriuos ne visi randa ir ne visi nori rasti.
Kazy, Tu nuėjai to didžio žmogaus pėdsakais ir mane vedei. Aš ėjau, klupau, kėliausi, nes Tu mane kėlei...“⁴
Atrodo, kad psichologinės pokario situacijos, jaunų žmonių sprendimai ir vidiniai apsisprendimai, apie kuriuos dar tik bandome kalbėti, toli, giliai, anapus. O iš tiesų ir čia pat, šiapus, Kauno ir Vilniaus universitetuose, kur tebeaidi pokario studentų lituanistų žingsniai, kur laiškai, rankraščiai, archyvai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dar anksčiau Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kur humanistika, kalbos, tautosakos, literatūros tyrimai priglaudė pirmiausia pasišauktus poezijos, į ją dėjusius savo jaunas viltis. V. Kubilius, ilgai išlaikęs literatūros kritiko autoritetą. K. Grigas, įžymus tautosakininkas, galėjęs būti ir kelio vedlys, idėjų kėlėjas, formuotojas. Tylioji tautosakininkė Pranė Jokimaitienė (jaunesni lituanistai negreit tesuvokė, kad tai ta pati Pranė Aukštikalnytė, kuri bendrose gimnazistų nuotraukose su V. Mačerniu, jos jaunus eilėraščius jau buvo pagyrusi Salomėja Nėris). Kalbininkas V. Ambrazas – Dubindris, pagal poetinio vardo pasirinkimą. Institutas yra žengęs svarbių žingsnių – išleidęs savo iškiliųjų mokslininkų laiškų, dienoraščių. Ir toliau derėtų tai daryti, ypač tų, kurių likimo didelė dalis yra likusi anapus; taip pat anapus ir jų gyvento, bet jiems svetimo laiko. Marija Grigaitytė, ilgametė instituto Rankraštyno kaupėja ir tvarkytoja, slaptųjų jo fondų žinovė; neteisinga bus, jei tai ir nugrims užmarštyje.
K. Grigas (g. 1924 metais) 1945–1948 metais studijavo Kauno universitete, iš jo pašalintas. Vilniaus universitetą baigė eksternu po trejų metų. Knygoje „Kazio Grigo pokalbiai laiškais“ (2006) yra svarbios medžiagos nepriklausomos Lietuvos augintinių dvasinėms aspiracijoms suvokti, įspūdingi V. Kubiliaus ir K. Grigo laiškai vienas kitam. Iš jų matytis Kazio autoritetas, pripažįstamas ir dar gimnazisto Vytauto. Neabejotina, kad K. Grigas turėjo duomenų tyliai dvasinei lyderystei, dvasios programos kūrimui. Jis norėjo būti mokytojas, dirbti mokykloje, jei ir prisieitų likti Don Kichotu. Mokykla dar 1955 m. jam atrodė vienintelė prasmės buveinė. Bet buvo įtrauktas Simono Daukanto, taip pat ir jo dėmesio tautosakai (disertacija „Simonas Daukantas – lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas“). Jaunystės eilėraščiai liko anapus.
Su V. Kubilium kurį laiką buvo bendraklasiai, kai V. Kubilius mokėsi Vilkijos gimnazijoje. Patariamas ir K. Grigo, įstojo į Kauno universitetą, 1948 m. pavasarį iš jo pašalinamas. „Dėl antitarybinio laikymosi fakultete.“ Tokių buvo ne vienas – ir jų gyvenimai klostėsi anapus; ne vienu atveju prisitaikant bent tiek, kad galima būtų išlikti, bet visais atvejais anapus savo pačių poetinės kūrybos, ją atskiriant. Tarp K. Grigo adresatų iškyla dar vienas vardas, kuriam gal ir galėtų dar rastis kokia vietelė lietuvių kultūros istorijoje, – pradžios mokyklos mokytoja Klementina Misiūnaitė; tikriausiai viena iš trijų aklo lietuvių vaikų žaislų meistro Klemenso Misiūno dukterų, dešimčia metų vyresnė už K. Grigą, vadinasi, gimusi apie 1914 metus, kūrybinga, daug rašiusi, daug savo tomų, tarp jų ir dešimties knygų autobiografinį romaną, kuriame, anot jos, gal geriausiai aprašiusi savo vaikystę, vadinasi, ir tėvą, palikusi nežinioje, nesutikusi nieko išleisti į viešumą.
Karta, žmonės, apie kuriuos kalbame, skaudžiai išbandė iliuziją, kad galima atskirai – atskirai gyventi ir atskirai rašyti, kurti. Kūrybai lygiai reikia tylos kaip ir viešumos, kad būtų jos išbandyta, patikrinta. Gabių, talentingų žmonių kūryba tyloje neišvengiamai nutrūksta, o jei ir tęsiama, tai be pakankamos vitalinės energijos. Viešas, prisitaikymo ir kompromisų reikalaujantis kelias, kuriuo eina kiek jaunesni poetai, jau ne iš Kauno, jau ir įstoję į Vilniaus universitetą – Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus kartos. Vėluojanti Janina Degutytė, kaunietė, pirmaisiais savo eilėraščiais arti tyliojo ketverto. Rezistencinių nuotaikų, ilgai bijojusi viešumos. Ramutė Skučaitė, gimusi 1931 metais, 1949 metais ištremta į Sibirą, į Lietuvą grįžusi tik 1956 metais, Algimantas Mackus, 1932-ųjų gimimo, dar vaikas su tėvais pasitraukęs į Vakarus, „neornamentuotos kalbos“ poetas.
V. Kubilius daugiau ar mažiau visus šiuos skirtingų likimų poetus turėjo savo akiratyje. Prie savo likimui artimiausių viešai grįžo atgavus nepriklausomybę. Ketverto sutelktinėje knygoje „Anapus rudens“ reikšmingai apibendrino: „Nežinia, kaip būtų susiklostę „tylos brolių“ likimai, jei ledinė tyla nebūtų nutildžiusi jų kūrybos. Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nukapotos jos šaknys.“ Tos nukapotos šaknys daug kur. Apkapoti ir tie tos pačios kartos kūrybingieji, kurie ryžosi viešumai. Kitaip, kitu būdu apkapotas ir Eugenijus Matuzevičius, žemininkų brolis, ir Eduardas Mieželaitis, ir Just. Marcinkevičius, ir J. Degutytė. Neatsakomas bendrai, bet įmanomas atsakyti atskirai klausimas – ką reikėjo daryti tiems, kuriems pirmaisiais žiauraus pokario metais buvo tarp šešiolikos ir dvidešimt, kurie jautė poezijos ir filosofijos trauką.
Linas Broga, ūkininkų sūnus, 1925 m. gimimo, į viešumą su kūryba negalėjo eiti dėl pasaulėžiūros, bet galėjo versti, fotografuoti, dirbti inžinieriaus ir aukštosios mokyklos dėstytojo darbą. Tik prasidėjus Atgimimui išspausdino kiek savo eilėraščių. Mąslios, reflektuojančios prigimties, reto sąžiningumo sau asmuo, jis ne kartą grįžo ir prie 1944 metų situacijos. Jau Zarasų gimnazijoje jautė artimumą humanitarinei veiklai, visą gyvenimą minėjo šviesius mokytojus, padėjusius dar paauglystėje susidaryti požiūrį į gyvenimą, stengtis nepasiduoti prievartos režimo ir piktų žmonių įtakai, jei neįmanoma daryti gera, tai bent stengtis nedidinti blogio. „Ką vėliau dariau, veikiau ar sunkiai ieškojau sprendimų, beveik visuomet jutau ryšį su šiais jaunos dvasios įžadais“⁵.
1944 m. iš pradžių atrodę, kad antroji sovietų okupacija kiek sušvelnėjusi. Deja, greit jaunus vyrus ėmė gaudyti į sovietų armiją. Atrodė, kad išeitis tik viena – į mišką. Dar dvejojęs. „Kaimynas Petras Leleika anomis svyravimų dienomis pasakė: „Neik, neik. Anys dabar ataja ilgam. Prapulsi. Neik“⁶. Yra minėjęs žodžiu, kad kaimynas ūkininkas, su kuriuo bendravę, dar pataręs verčiau mokytis. Prigimtinis kaimiečių atsargumas, jei okupantai atėjo ilgam, jauni herojai miškuose ilgai neišsilaikys. Bičiulis, su kuriuo kalbėjęsi apie mišką, slapstėsi bunkeryje Stelmužės krašte, bunkeris likviduotas, vieni žuvo, kiti dingo be žinios. Negalima neigti žuvusiųjų pasirinkimo prasmės, tragiškos, pažemintos išdavysčių. Bet nepaneigiamos ir alternatyvos, bandymai išlikti darant tai, kas įmanoma. Jau baigiantis praėjusio amžiaus septintajam dešimtmečiui dar buvo atkaklių tyliųjų, kurie abejojo viešosios, vadinasi, prisitaikiusios lietuvių kultūros prasme. Tylus ginčas, kuris Atgimimo metais vyko, garsėjo. Vieną labiausiai motyvuotų atsakymų yra pateikęs K. Grigas laiške jau minėtai mokytojai K. Misiūnaitei (1968.III.21): „Dieve duok, kad klysčiau, bet jeigu iš tikrųjų kažkas panašaus yra, tai aš norėčiau šį Jūsų nusiteikimą griauti. Kas būtų, jeigu per šį pokario dvidešimtmetį visi būtų taip galvoję ir darę? Tauta be savo gyvos kultūros yra žuvusi, o kaip tą kultūrą palaikysi, užsidaręs kiautą ir tylėdamas, užleisdamas savo pozicijas tiems, kurie atklydę iš svetur, tos kultūros nesupranta ir nenori suprasti? Aš noriu, kad mūsų literatūroje, dailėje, muzikoje, moksle ir apskritai visuose kultūros baruose būtų juo daugiau talentingų, savo kalbą ir tautą mylinčių žmonių, noriu, kad jie kurtų, kad jų balsas ir širdies liepsna būtų juntama ir įspūdinga. Mano supratimu, tai yra svarbiausia, ką turi suprasti ir visom įmanomom priemonėm daryti visa lietuvių inteligentija“⁷. Šias K. Grigo mintis dera laikyti viena iš nelaisvos Lietuvos kultūrinių manifestacijų. Kiek šita laikysena buvo žinoma? Bent jau jaunesniems folkloristams, kasmet išvykstantiems į ekspedicijas, slapta užrašantiems ir partizanų dainų, ji buvo žinoma ir paveiki. Artimi, bičiuliški ryšiai siejo K. Grigą, V. Kubilių ir Donatą Sauką, artimai bendravusius ir šeimomis. Tikėtina, kad visi jie galvojo panašiai, kad tautos kultūros nepalaikysi „užsidaręs kiautą ir tylėdamas, užleisdamas savo pozicijas“.
„Tylos vaikai“, savo dvasinę raišką, savo poeziją palikę tyloj, perkėlę anapus, lieka išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys. Apčiuopiame jo centrą, ypač lituanistinį branduolį, bet jis neabejotinai išsiplėtojęs, apima daug didesnį ratą žmonių ir iš kitų sričių. L. Broga – vienas ryškiausių atvejų. Be kultūros, buvimo joje, dalyvavimo joje ir tylieji negalėjo išvengti, rinkosi neutralesnes jos formas, nereikalaujančias įsipareigojimų, atsivėrimų. Nebuvo rezistentai nei disidentai, bet jų kultūrinė veikla bent iš dalies yra rezistencinė; itin svarbios jų laikysenos, veikusios su tais žmonėmis artimiau bendravusius, labiausiai jaunus. Atskirai svarbu suvokti poezijos podirvius, požemius, lyg savotiškas dvasines atsargas, perkeliamas į tylą, anapus. Neutralesnėmis kultūros formomis veikę talentingi žmonės patys buvo keliami, aktyvinami kad ir tyloje paliktos savo ir savo bičiulių poezijos.

______________________________________________________________________________________

¹ Asmeninė, bet gal ne tik, digresija. 2016 metų rugsėjo mėnesį gaunu pašto siuntinio pranešimą – jau per rankas: „Lietuvių literatūros katedra. Vilniaus universitetas“. 2,5 kg, pašto adresas: Aušros Vartų 18. Įsivaizduoju, kad dar šiapus Vartų, tokio pavadinimo gatvė man ir tėra šiapus, šiapus Aušros Vartų. Deja, anapus, beveik prie Halės. Matau siuntėjo adresą: iš Antakalnio, būtų man arčiau; esu įsidėmėjusi ir siuntėjo vardą, poetą, mažai kam težinomą, nebent iš antologijos „Anapus rudens“ (1995). Nujaučiu, kad siunčiami eilėraščiai, pagalvoju ir apie rankraščius. Nešuosi siuntinio dėžę, jausdama keistą anapus, perėjau, kirtau šventą Vilniaus ribą, išėjau anapus. Ne, ne rankraščiai. Knygos, publikuoti tekstai. Laiškas: <...> neatsisakykit priimti į savo globą pluoštą literatūrinių tekstų iš tų laikų, kai kiekvienas žingsnis į viešumą galėjo būti daromas tik didelių kompromisų kaina, o tai šių tekstų autoriams buvo nepriimtina. Nenorėčiau, kad po mano mirties tie tekstai nusimėtytų, tad su didele pagarba perduodu juos į Jūsų rankas. Liūdesys, gailestis, kad nebesu tokia jauna, kad dar galėčiau tuos tekstus globoti, jais rūpintis. Dėkingumas, kad į mane, dariusią, kaip man atrodė, ir neišvengiamų kompromisų, iš toli, iš giliai, iš jau baigiamo gyventi devinto dešimtmečio, žvelgiama atlaidžiai, kad pasitikima. Esu įpareigojama. Gavau ženklą. Atidedu kitus darbus. Skaitau, laimė, ne pirmą sykį.
Siuntinio knygos, kas išleista Vytauto Dubindrio ir jo likimo draugų. Keturių. Kiekvienas galėjo pasakyti panašiai kaip kadaise Ana Achmatova apie save, Borisą Pasternaką, Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą: „Nas bylo četvero“ („Mes buvom keturiese“). Keturi broliai ir seserys lituanistai (Palmira Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Jūratė Petrauskaitė, Vytautas Dubindris (Vytautas Ambrazas).
Visi iš Kauno universiteto, jau kito, kitokio, ką tik po karo, ką tik visiškai pasikeitęs gyvenimas vakarykščiams gimnazistams, jau studentams, dar šiapus universiteto sienų, bet labai greitai jau anapus: išmesti iš jo 1948 metais, kiek paįvairinant kaltinamąsias formuluotes, bet esmė ta pati: „atsiribojimas nuo ideologinės veiklos“, netinkami socialistinei ideologijai. Vėliau, kad ir sunkiau, baigę studijas, o ir nebaigę, dirbę įvairius filologinius darbus. Aukštą mokslinį rangą pasiekė V. Dubindris – V. Ambrazas; jis aktyviausiai rūpinosi ir tebesirūpina savojo laiko, savosios poezijos likimu.
² Kubilius V. Dienoraščiai, 1945–1977. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – P. 21.

³ Ten pat. – P. 22.

⁴ Kazio Grigo pokalbiai laiškais. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – P. 27.

⁵ Linas Broga (1925–2005). Atminimo knyga. – Vilnius: „Krantų“ redakcija, 2008. – P. 33.

⁶ Ten pat.

⁷ Kazio Grigo pokalbiai laiškais. – P. 121.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Recenzijos, anotacijos

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Rimantas Kmita. PIETINIA KRONIKAS. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 367 p.

Rimantas Kmita (g. 1977) literatūroje debiutavo kaip poetas, 1999 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Nekalto prasidėjimo“, 2002 m. – antrąją, „Upės matavimas“. Vėliau R. Kmita poeto plunksną atidėjo į šalį, bet nuo literatūros nenutolo – pradėjo dėstyti Klaipėdos universitete, 2008 m. įgijo filologijos daktaro laipsnį, dėstė Vilniaus universitete, pradėjo dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. R. Kmita kaip literatūros mokslininkas domisi sovietmečio literatūra ir literatūros sociologija. Praėjus keturiolikai metų po antrosios eilėraščių knygos pasirodymo R. Kmita dabar su romanu „Pietinia kronikas“ debiutuoja kaip prozininkas.
Lietuvių literatūriniame lauke dažna tendencija, kai poetas neapsiriboja vien tik poezijos žanru ir žengia į prozininko kelią. Keletas pavyzdžių: Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kęstutis Navakas, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys. Į šį „poetų-prozininkų“ klubą dabar įstojo ir R. Kmita. Kodėl poetai pradeda rašyti prozą – atskiro tyrimo vertas klausimas. Galbūt norėdami sustiprinti savo literatūrinę reikšmę visuomenėje (proza visuomet buvo populiaresnė negu poezija), galbūt patirdami kūrybinę krizę, o galbūt tiesiog trokšdami papasakoti kokią nors istoriją, nes poezijos žanras tokios galimybės neteikia.
Tačiau Lietuvoje poetai, pradėję rašyti romanus, mažai turi ką papasakoti. Jų proziniame tekste jaučiama likusi nemaža poetinio kalbėjimo įtaka. Siužetas tarsi nustumiamas į šalį, dominuoja nuotaika, būsenų poetika, rašymo stiliaus ir meninės kalbos estetika. Poetų proza stokoja pasakojimo dinamikos, aiškesnės intrigos, kurių reikalauja tradicinis vakarietiškas romanas, jie tampa romanais-poezija (pvz., D. Kajoko „Kazašas“, 2007, K. Navako „Vyno kopija“, 2016). Tokiais pačiais principais remdamiesi poetai rašo esė ir trumpąją prozą, kurią galima įvardyti tiesiog kaip neeiliuotą poeziją (pvz., A. Marčėno „Sakiniai“, 2013, R. Stankevičiaus „Betliejaus avytė“, 2014, G. Bleizgio „Jautis“, 2016).
R. Kmitos knyga nenueina miglotais poetinio romano klystkeliais. Net priešingai, jis pasuka visiškai kitokia – tarsi populiariosios literatūros kryptimi, lyg provokuodamas skaitytojų auditoriją įvardija savo kūrinį popromanu. Toks žingsnis pakankamai gudrus, nes taip R. Kmita nušovė du zuikius: surišo rankas kritikams ir nominavo savo romaną kaip populiarų.
Kaip ir būdinga popromanui, centre – meilės istorija. Bachūriukas su treningais ieško mergikės. Romanas, be šitos veikėjo motyvacijos, papildomas dar dviem siužetinėmis linijomis: herojus svajoja tapti profesionaliu regbininku ir ieško lengvų būdų greitai užsidirbti pinigų ir praturtėti. Taigi bachūriukas sportuoja, nuolatos galvoja, kaip užsikalti babkių, ir ieško savo mergikės. Visas romano veiksmas ir sukasi šioje triadoje – regbis, babkės, mergikė, babkės, mergikė, regbis, mergikė, babkės, regbis, babkės, regbis, mergikė ir t. t. Vis dėlto svarbiausia šioje vertybių triadoje išlieka mergikė, nes babkės reikalingos tam, kad galėtum jas išleisti ant mergikės, o jei reikėtų rinktis tarp regbio ar mergikės, tai visiškai aišku, ką pasirinktų tikras bachūras (o gal ir ne taip aišku?).
Romano centre – bachūriukas, vardu Rimantas Kmita. Autorius kuria žaidybinį santykį tarp tikrovės ir fikcijos. Romano priešlapyje rašoma: „Ši knyga yra romanas. Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. Nebent Jūs – personažas“ (p. 5). Taigi autorius save pateikia kaip „tikrą“ personažą. Ir iš tikrųjų kai kurie knygoje aprašomi dalykai sutampa su R. Kmitos biografiniais faktais – gyvenimas Šiauliuose, studijos Klaipėdoje ir t. t.
Tikroviškumo iliuziją dar labiau sustiprina pasirinkta kūrinio kalbos maniera. R. Kmita (autorius) knygos pabaigoje paaiškina neįprastos, nenorminės lietuvių kalbos vartojimą: „Šioje knygoje bandyta prisiminti dešimtojo dešimtmečio pradžios Šiaulių gatvių šnekamoji kalba, slengas. <...> Aišku, šioje knygoje susiduriame ne tik su šiauliečių šnekta, bet ir su to meto Lietuvos jaunimo slengu. Tas slengas visų pirma iš kalėjimo“ (p. 365–367). Kad skaitytojas pajaustų gyvą tokios kalbos efektą, žodžius dažniausiai reikėtų kirčiuoti priekyje ar viduryje, kaip kad kirčiuoja tikri šiauliečiai.
R. Kmita tokią šnektą vartoja ne vien tik dialoguose – šia neįprasta kalba yra parašytas visas romanas, nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Ir tai savotiškai užburia. Skaitytojas pasineria ne vien tik į romano pasaulį, bet jį įtraukia ir kalbos sūkurys: „Nu nainam į turgų. Nu žiūriam. Tokie treningai, kokių man reik’, mamai atruoda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokie brangūs, saka. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, Puma arba Nike. Arba Adidas. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus. <...> Originalus treningiuks, originalūs džinsai pakel’ tava markę, o jeigu tu pats originals, koks čiūdiks, tai čia krenti konkrečiai. O juk kas yra treningai? Treningai yra tava šarvai“ (p. 86).
Pasirinkdamas tokios kalbos vartojimą R. Kmita tarsi pasiaukoja ir tampa tikru Lietuvos patriotu. Autorius atsisako savo kūrinio vertimų į kitas kalbas galimybių ir knygą skiria tik lietuviškai publikai. Tačiau ne šnekamąja šiauliečių kalba parašytas romanas prarastų autentiką, taptų iliuziniu – kalba neatitiktų realybės. Jis nebebūtų toks paveikus, taigi surizikuoti populiarumu užsienyje – verta.
Dėl demografinių ir sociologinių to meto gyvenimo ypatybių vaizdavimo R. Kmitos romanas šiek tiek primena Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ (1931), liudijančią XIX a. pabaigos kultūrą, taip pat ir Marcelijaus Martinaičio knygą „Mes gyvenome“ (2009), aprašančią sovietinį XX a. vidurį. Šios knygos, žinoma, kiekviena savaip, autentiškai atskleidžia epochos ar kartos gyvenimo ypatybes bei atitinkamo meto kultūros dvasią. R. Kmita vaizduoja XX a. pab. laikotarpį, ir tai yra ne koks banalus įgeidis žaidžiant slengu parašyti populiarų romaną, tai yra savo kraštą mylinčio žmogaus siekis parodyti gyvenimo spalvingumą, o kartu ir paprastai, be pretenzijų pasidžiaugti gaivališku jaunystės amžiumi.
Taigi šnekamąja šiauliečių kalba ir jaunimo slengu parašytas savitas R. Kmitos romanas išsiskiria visame lietuvių literatūros lauke. Negana to, toks pasirinkimas autorių paverčia ne tik patriotu, bet ir savotišku etnografu, aprašančiu jau po truputį nykstančią to laikotarpio autentiką.
Perskaitęs tokia kalba parašytą romaną pradedi to i nė pats nepajausdams šnekiet taip keletą dienų. I čia ne juoks. Makufelis gal’ visiškai susisukt. Bet po kelių dienų atsigauni ir vėl gali mąstyti bei bendrauti normine lietuvių kalba, todėl mūsų sąmonės tokia knyga nežaloja.
Tačiau yra dar vienas ypatingas bruožas, kuris R. Kmitos romaną paverčia išskirtiniu. Tai – pats herojus. Tikriausiai pirmą kartą lietuvių literatūroje pagrindiniu herojumi tampa forsas. Toks veikėjo amplua pasirinkimas romanui suteikia ne agresyvumo ar karčios realybės įspūdį, bet komiškumo efektą: „Ką jūs, pyderai, čia pisat pruota apie sava žertvas – susirenkat jas i pyzdinat nachui, – šaukiau aš bele ką, svarbu, ka skambietų kai kara šūkis, o aš atruodyč’ persiutęs i pablūdęs kriens. Be jokia perspiejima tuo pačiu kaliau da vienam moliui į galvą iš kojas, kol neatsičiuchina i neįsikirta, kas čia vykst. Liaudis subujoja, visi buva davolni, i atruode, ka visiems taip smagu, ka puls tuoj visi machalintis. Bet tada pasigirda lenciūgų žvangiejims, i mes kai po starta šūvia diejom į kojas su Minde. Už nugarų, be lenciūgų, da girdiejos priesaikas, kaip jie mumis pasigaus, kaip atdubasins, ka jie mumis pažįst i ka mes nežinom, an ko užsiruovėm. Kaip i visada, čia irgi tebuva paguodas sau žodžiai be jokia turinia“ (p. 65). Savo kūriniu R. Kmita duoda savotišką humanizmo pamoką – forsas irgi yra žmogus.
Skaitant „Pietinia kronikas“ neapleidžia įkyri mintis – ar tai nėra tiesiog paauglių literatūra? Romane pasakojamas paskutinių mokyklos klasių jaunuolio gyvenimas ir jo patirtys – pirmieji kartai su merginomis, noras pritapti prie aplinkos ir įvairių paaugliškų grupių, sudėtingi santykiai su tėvais ir t. t. Tačiau šiuos argumentus mintyse nustumia kiti – bet ar dabartiniai paaugliai adekvačiai suprastų tą laiką? Ar jie žinotų, ką reiškia nusipirkti piratinį kompaktą turguje? Kas yra kengūrkė, kepsai ar tamagočis? Ir kaip svarbu yra tai, kad ant kepurės su snapeliu būtų šešios arba aštuonios siūlės?
XX a. paskutinis dešimtmetis romane prisimenamas su nostalgija, minimi įvairūs daiktai ir mados detalės, būdingos tik anai realybei. Puikios yra Liudo Parulskio iliustracijos, kurios pateikiamos sulig nauju knygos skyriumi. Jų stilistika atitinka rašytojo sumanymą. Kaip ir iliustracijose nupiešti daiktai – laidinis telefonas, MTV ženklas, Terminatoriaus ir Rokio plakatai, kasetės, vagnorkės ir t. t.
„Pietinia kronikas“ skirtos paaugliams, bet tiems, kurie užaugo devyniasdešimtaisiais metais. Tiems paaugliams, kurie dabar jau vaikšto su barzdomis. Taip pat šis romanas – tikriems hipsteriams (beje, jie irgi yra barzdoti paaugliai). Šiuo požiūriu naujai atsiskleidžia popromano antraštė knygos viršelyje – tai šiuolaikiškas romanas, pataikantis į dabartinę madą, ir priešdėlis „pop“ čia neturi jokios neigiamos prasmės.
Rimantas Kmita per keturiolika savo kūrybinės tylos metų neblogai padirbėjo. Ir ne vien tik kaip rašytojas, bet ir kaip sociologas. Naujausias jo kūrinys – tai ne tik popromanas, bet ir unikalaus laiko kronika, to laiko liudijimas ir įteisinimas ne tik individualiuose prisiminimuose, bet ir visuomenės atmintyje. Tai labai trapaus laiko aprašymas – tokio, kuris dar nespėjo tapti istorija, bet kurio jau nebėra.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Recenzijos, anotacijos

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Gasparas Aleksa. ŠVENTOJO AKIPLĖŠOS MEDŽIOKLĖ. – Vilnius: Lietuvos rašytojė sąjungosa leidykla, 2016. – 360 p.

Gasparas Aleksa – literatūros pasaulio senbuvis, išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, dramų, publicistikos, prozos. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – jau penktasis jo romanas. Prisipažinsiu, kad G. Aleksą labiausiai pažįstu iš distopinio, mokslinės fantastikos elementų prisodrinto kūrinio „Ėriukėlis stiklo ragais“ (Vilnius: Vaga, 2001). Gal šis originalių motyvų turintis romanas ir nulėmė išankstinius mano lūkesčius naujausiam autoriaus kūriniui. Sužinojusi, ko šioje knygoje griebėsi G. Aleksa, atsidūstu – užmojis labai jau didelis. Autorius pasirenka kalbėti apie įdomią istorinę asmenybę – kunigą Juozą Zdebskį. Romano viršelyje G. Aleksa teigia: „Tai pasakojimas apie legenda tapusį žmogų, kuris drąsino, stiprino ir įkvėpė kitus.“ Taip pat kūrinio pratarmėje paaiškina: „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ nėra istorinis romanas. Tai didele dalimi fantazijos vaisius, susipažinus su gausia faktine medžiaga. Rašydamas knygą naudojausi kunigo Juozapo Zdebskio dienoraščiais, jo bendražygių atsiminimais.“
Pasikartosiu – rašyti grožinę literatūrą apie istorinę asmenybę, o dar ypač tokio specifinio luomo atstovą, mano galva, labai sudėtingas uždavinys. Galima sakyti, rašytojas atsiduria tarp dviejų ugnių, tarp literatūrinės Scilės ir Charibdės – kaip padaryti, kad nenukentėtų literatūriškumas, kūrinio meninė vertė ir kad nebūtų papiktinta plačioji visuomenė (į galvą ateina pavyzdžiai – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ – kokį šaršalą savu laiku jie sukėlė!). G. Aleksa nueina atsargiųjų keliu – kunigas romane šviečia tik dorybių aureole, su kiek dirbtinokai lipinamomis „mažomis ydelėmis“, viena jų – nežabota drąsa (iš čia ir kilo Akiplėšos motyvas), kuri vis tiek veikiau yra pliusas nei minusas. Romano protagonisto žodžiais, regis, atsiskleidžia pati G. Aleksos užmačia, savotiškas jo literatūrinis motto: „Romanistas katalikas mūsų laikais gal net reikalingesnis už kunigą dogmatiką, – išsprūdo jam. – Kokią nors tikėjimo tiesą įvilkę į romano formą, daug pasiektume. Tik įsivaizduokite, romane – per meninius vaizdus – tikėjimo tiesos suspindėtų įvairiomis spalvomis, o intriga sužavėtų skaitytojus“ (p. 39).
Aišku, galima sakyti – argi būtinai kūrinio protagonistui reikia būti užkietėjusiam blogiukui, ar net visas septynias didžiąsias ydas turinčiam nusidėjėliui? O jei jis dar ir kunigas?.. Nors autorius stengėsi, kunigo personažui pritrūko didesnio spalvingumo, žmogiškumo, užkabinto gyvosios būties nervo. Galvoju, kad tas planuotas charakterio spalvingumas būtų pridėjęs kūriniui meniškumo. Taip, vaizduojamos nepalankios išorinės aplinkybės, tai ir valdžios represijos, ir kolegų nepasitenkinimas, ir davatkų įtarinėjimai „mergininkavimu“, tačiau visa tai kažkodėl neįpučia kunigo personažui gyvybės.
Ir pačiame naratyve, pasakojančiame Zdebskio istoriją, vyrauja deklaratyvūs, „plokšti“ pasisakymai: „Negaliu atsidžiaugti! Ar pavyks teologijos studijos licenciato kursuose? Jaučiu stiprų pašaukimą skaistumui, nuolankumui ir norą aukotis kitiems“ (p. 36). Aišku, dėl paįvairinimo romane esti ir tam tikrų digresijų, minima platoniška meilė Sesutei, mėginama pavaizduoti kunigo sielą draskančias abejones: „Kunigui Juozui pasirodė, tarytum jį apleido Jėzus ir Švenčiausioji Mergelė Marija. Suklupęs prieš ostiją saugantį tabernakulį, jis pravirko ir pasikūkčiodamas, savais žodžiais prašė Dievo malonės. <...> Dabar, kakta liesdamas bažnyčios grindis, Juozas dejavo, nedrįsdamas net sau pačiam prisipažinti, jog atsidūrė ne nuodėmės šešėlyje, o tikrame kovos lauke dėl savo sielos“ (p. 62).
Kūrinio eiga, kunigo sprendimai, mintys ir jausmai yra gana lengvai nuspėjami, aiškūs, beveik nepaliekama vietos netikėtumui, nors anotacijoje daug žadama: „Novatoriškas, drąsus kūrinys apie skaudžių patirčių ir pavojų kupiną kunigo Juozo Zdebskio gyvenimą. <...> Romane nepaliekama nuošaly ir dviprasmiškų jausmų kelianti lytiškumo tema. Celibatui įsipareigojęs kunigas ir moterys iki šiol Lietuvoje – delikati tema.“ Man kaip tik ir kilo klausimų dėl kūrinio drąsumo: kur ir kuo jis drąsus? Juk kunigo paveikslas teigiamas ir vientisas, blogieji – aiškiai įvardijami, pabaiga nujaučiama, pasiremiama aiškia „gera–bloga“ ašies skirtimi. O dėl celibato – romane iš tikrųjų nemažai apie tai kalbama, bet, drįsčiau sakyti, vienpusiškai ir ne visai iš esmės (šiuo požiūriu Liudo Vasario paveikslas man buvo patrauklesnis ir įtaigesnis – ir ne tik todėl, kad jis pasirinko buvimą kūniškai susaistytam su moterim).
Kita vertus, kūniškieji gundymai (paralelė su Kristaus gundymu dykumoje), mano galva, pateikiami pompastiškai, hiperbolizuotai ir nelabai įtikinamai: „Aš jau tavyje, mano broli! Tūnau tavo akyse, lūpose, rankose, širdyje, pilve ir žemiau... Cha!.. Cha!.. – tyčiojosi plėšrūnas. – Paglostyk moterį ir pajusi tokią jėgą, kurios dar nepažįsti. Už daug ką būsi dėkingas man, nes esi viešpačių viešpatis, pats viešpačiausias savo kūnui“ (p. 113). Kita vertus, čia galima įžvelgti ir pliusą: romane randasi bent šioks toks protagonisto sąmonės polifoniškumas. Dar į akis krenta detalė, jog apie celibato blogybes kunigas diskutuoja su nepraustaburniais, neišsilavinusiais kaliniais: pasirinkus tokias aiškias „gera–bloga“ opozicines ašis visi taškai krenta tik celibato naudai. Štai kokia aiški, tiesmuka priešstata išryškėja šiame kunigo ir „zekų“ dialoge: „Lievoju rukoju, ticho sam s saboju... – išsišiepė Bronius. <...> – Kristus kiekvieną kviečia – nesvarbu koks pašaukimas – patirti atpirkimą iš geismo vergovės“ (p. 239). Bet toks deklaratyvumas ir gana paviršinis problemos traktavimas nelabai atitinka anksčiau cituotą anotacijos ištarą.
Įdomesnis, įtaigesnis man pasirodė knygos antipodo – Jurgio Šalnos paveikslas. Čia geriau įsigilinama į daugiasluoksnę žmogaus psichologiją, vienaskaitos antruoju asmeniu skambantis, vietomis vidinį monologą primenantis pasakojimas – paveikesnis, polifoniškesnis, jau atsiranda taip reikalingų simbolinių pasakojimo struktūrų, intertekstualumo užuomazgų. Psichoanalitinės interpretacijos požiūriu įdomus veikėjo sapnas: „Rimstančiame vandenyje išvydau baltą leliją <...>. Iš gelmės niro lelijų takas. Tuo baltu gėlių taku ne ėjo, o plaukė, kojomis nesiekdama vandens, mano motina su mažuoju Oskarėliu ant rankų. <...> Staiga vaiko balsas prasmego tarp kažkokio keisto namo sienų. Pajutau baisų siaubą, norėjau kuo greičiau pabusti, tačiau rankos jau spaudė durų rankeną – aš ėjau į tuos bjaurius namus, į miglose skęstančią bakūžę, kurioje dingo Oskaras“ (p. 212). Pirmoji sapno dalis remiasi religiniais simboliais, lelija reiškia tyrumą, šventumą, motina su menamuoju Šalnos sūnumi įkūnija ir Mergelės Marijos, ir vandenimis žengiančio Kristaus motyvą. Namo simbolis pagal psichoanalitinę teoriją yra žmogaus vidaus, psichinių struktūrų atitikmuo. Šioje vietoje darniai sužaidžiama „apleistos, bjaurios“ bakūžės vaizdiniu – daroma potekstinė užuomina, kad veikėjo psichikos gyvenimas yra nedarnus, o siela, savastis – gerokai apšepusi. Panašių simbolinių motyvų romane norėjosi daugiau, tai būtų tikrai praturtinę jo meniškumą.
Apskritai knyga lengvai skaitoma, stilius aiškus ir sklandus, vietomis netgi norėjosi ko nors labiau intriguojančio, žaismingesnio, šokiruojančio. Didžiausiu romano trūkumu laikyčiau meniškumo ir literatūriškumo stoką, aiškią, nuspėjamą pabaigą, deklaratyvią „gera–bloga“ skirtį. Taip – užmojis drąsus. Bet forma – nenauja ir nedrąsi.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Recenzijos, anotacijos

Image may be NSFW.
Clik here to view. 

Arnoldas Piročkinas. LIETUVIŲ KALBOS SAVITUMAS. – Vilnius: Margi raštai, 2016. – 224 p.

2016 m. pasirodė nauja mūsų iškilaus kalbininko profesoriaus Arnoldo Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ (su prierašu: „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“), išleista „Margų raštų“ leidyklos, turinti 224 puslapius. Tai pirmoji tokią problemą nagrinėjanti studija, kuriai pasirodyti, kaip matyti iš jos pratarmės, akstiną davė pastaruoju dešimtmečiu „Naujajame Židinyje–Aiduose“ paskelbti nepagrįsti ar nepakankamai pagrįsti tvirtinimai, kad lietuvių kalba esanti „mažiau turtinga“ negu kitos „ilgesnę raštijos tradiciją“ turinčios kalbos, kad „joje trūksta žodžių įvairioms kultūrinėms būsenoms išreikšti“, kad ji „šiuo požiūriu esanti „gana skurdi“, kad „ji labai turtinga konkrečių formų, tačiau iki galo neatliko perėjimo nuo buvimo valstiečių kalba iki kultūrinės kalbos“ (p. 157).

Norėdamas įrodyti tokių tvirtinimų nepagrįstumą, A. Piročkinas ir ėmėsi nelengvo uždavinio – remdamasis autoritetingų lingvistų darbais ir turimais lietuvių kalbos sistemos duomenimis nusprendė sugretinti mūsų kalbą su kai kuriomis kitomis indoeuropiečių šeimos kalbomis ir iškelti aikštėn jos neabejotiną savitumą ir turtingumą. Tai pirmoji platesnė tokios rūšies studija lietuvių kalbotyroje, turinti ne tik teorinės, bet ir praktinės reikšmės. Parašyta autoritetingo kalbininko specialisto, ji, be abejonės, taps parankine knyga vidurinių mokyklų mokytojams lituanistams, taip pat labai pravers aukštųjų mokyklų studentams filologams.

Nors jos autorius šią knygą vadina „populiariu rašiniu“ (p. 12), tačiau joje esama nemažai ir problemiškai svarstomų lituanistikos bei bendrosios kalbotyros dalykų. Tokie yra ir pirmieji du skyriai (iš bendro trylikos skaičiaus): „Kalbų gausa. Jų skirstymas. Tyrimo kryptys. Lietuvių kalbos reikšmė lyginamajai kalbotyrai“ ir „Lietuvių kalbos sąsajos su indoeuropiečių kalbų raida“. Jie pasirinktajai problemai nebūtini, bet didaktiniu atžvilgiu gali būti pateisinami. Kituose skyriuose rašoma apie lietuvių kalbos fonetikos bei fonologijos, morfologijos, žodžių darybos, sintaksės ir leksikos savitumus: būdingesnes šių kalbos sistemos dalių bendrybes ir skirtybes.

Apie lietuvių kalbos fonetikos bei fonologijos savitumus rašoma III-iajame skyriuje, pavadintame „Lietuvių kalbos garsyno savitumas“ (p. 51–68). Čia iš pradžios paliečiamos įžymaus lenkų kalbininko Jano Otrembskio pažiūros lietuvių kalbos grožio, skambumo atžvilgiu (cituojamas jo pasakymas Vilniaus radiofone skaitytoje paskaitoje, kad „lietuvių kalbos grožį nustato pirmiausia jos vokalizmas, balsiai“ ir kad „balsinių atšešėlių lietuvių kalba turi daugiau negu, pavyzdžiui, lenkų kalba“, p. 52), o toliau plačiau kalbama apie lietuvių kalbos balsinių ir priebalsinių fonemų kiekį (šiuo atžvilgiu jis gretinamas su latvių, rusų, baltarusių, ukrainiečių, čekų, vokiečių, anglų kalbomis). Laikydamasis prof. Alekso Girdenio, ligi šiol žymiausio buvusio lietuvių fonologo, nuomonės, autorius lietuvių bendrinėje kalboje išskiria šešiasdešimt septynias fonemas. Įdomių pastebėjimų (ir iš savo gyvenimo patirties) pateikia čia taip pat apie lietuvių kalbos priebalsinių fonemų junginius (joje nesą gruzinų kalbai būdingų mc, md, mr, mš,čekų kalbai, kurią yra puikiai išmokęs autorius, būdingų čl, dc, dl, kt, ml, mn, pt, vr, žr), skirtingą negu rusų kalboje kai kurių priebalsių (l) tarimą ir kt. Galima pasigesti čia tiktai griežtesnio garso ir fonemos terminų skyrimo bei vartojimo, atsispindinčio jau ir pačiame skyriaus pavadinime. Šiuo atžvilgiu būtų pravertęs nuoseklesnis sosiūriškos „kalbos“ ir „šnekos“ sąvokų dichotomijos laikymasis.

Lietuvių kalbos morfologijos savitumams išryškinti skirti IV–VIII skyriai: IV: „Dėl lietuvių kalbos morfologijos“ (p. 69–76), V: „Galūnių negausumas – ne kliūtis veiksmažodžių raiškos įvairumui“ (p. 77–87), VI: „Kitos lietuvių kalbos veiksmažodžių gramatinės kategorijos“ (p. 88–99), VII: „Veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių vartosena pažyminiais“ (p. 100–112), VIII: „Įvardžiuotinės formos“ (p. 113–117).

Jau iš šių skyrių pavadinimų matyti, kad IV-asis yra įžanginio pobūdžio, kuriame svarstomi lietuvių kalbos morfemų gausumo, kalbų sintetiškumo ir analitiškumo dalykai. Autoriaus skaičiavimu, lietuvių kalboje iš viso esą šešiasdešimt penkios daiktavardžių galūnės: keturiasdešimt vienaskaitos linksnių ir dvidešimt penkios daugiskaitos (p. 75). Ar toks skaičius tikslus, priklauso ir nuo linksnių kiekio supratimo (pavyzdžiui, ar šauksmininkas laikomas linksniu ar ne). Autorius, rodos, nelinkęs jo laikyti linksniu, nors ir neatsisako jo galūnių aprašymo ir termino.

Iš skyrių pavadinimų sąrašo taip pat matyti, kad knygoje daugokai vietos skiriama lietuvių kalbos veiksmažodžio savitumams apibūdinti. V-ajame skyriuje gana detaliai apžvelgiama mūsų gramatikose nevienodai traktuojama nuosakų klasifikacijos problema ir gretinama ši morfologinė kategorija su latvių, rusų, čekų, slovakų ir vokiečių kalbų atitikmenimis. O VI-ajame, turinčiame du poskyrius, atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos veiksmažodžio rūšies ir laikų kategorijas. Su šiais dviem skyriais dėl visiškai suprantamos priežasties (kilmės) susijęs ir VII-asis skyrius apie veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvius.

Įdomios yra autoriaus mintys apie lietuvių kalbos veiksmažodžių nuosakų kiekybę ir kokybę. Suminėjęs įvairių gramatikos tyrinėtojų (Jono Jablonskio, Aldonos Paulauskienės, Juozo Žiugždos ir kt.) nuomones, A. Piročkinas nėra linkęs griežtai laikytis jablonskinės nuosakų klasifikacijos (tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir geidžiamoji) ir mano (čekų kalbininkų B. Havraneko ir A. Jedličkos požiūrio paveiktas), kad išskiriant nuosakas „reikėtų skirti dėsningą, visuotinį, įprastą nuosakos reiškimo būdą nuo atsitiktinio, dalinio jos reikšmės primetimo kitoms morfologinėms formoms“ (p. 86). Laikantis šitokios sampratos esą būtų galima tiksliau išspręsti ypač geidžiamajai nuosakai priskiriamų formų problemiškumą.

Rašydamas apie lietuvių kalbos veiksmažodžio rūšies kategoriją, A. Piročkinas lygina ją su lotynų, čekų, lenkų ir rusų kalbų atitikmenimis ir daro išvadą, kad slavų kalbose neveikiamoji rūšis nesanti tokia įvairi kaip lietuvių kalboje (p. 92). Be to, laikų ir nuosakų atžvilgiu lietuvių gerokai pralenkianti kitas kai kurias kalbas: „Lietuvių kalba turi bent du kartus daugiau laiko ir nuosakos reiškimo būdų negu vokiečių kalba, tris kartus daugiau negu lotynų kalba, o slavų kalbas lenkia tuo atžvilgiu bene penkeriopai“ (p. 99). Galima įsivaizduoti, kiek laiko knygos autoriui reikėjo sugaišti, norint pateikti šį gretinamąjį apibendrinimą. Juoba kad jam reikėjo susidurti su skirtingomis tyrinėtojų pažiūromis dėl veiksmažodžių laikų, dėl sudurtinių formų. Ir ne vienu atveju A. Piročkinas yra pasakęs savo svariais argumentais pagrįstą nuomonę, savaip pakomentavęs kitų tvirtinimus.

VII-asis skyrius, kaip rodo jau jo pavadinimas, yra sintaksinio pobūdžio. Jame nerašoma apie lietuvių kalbos dalyvių formas, bet liečiamas dalyvių skaičius (aštuonios ar septynios formos, priklausomai nuo to, ar reikiamybės dalyvis laikomas atskira rūšimi) ir platokai svarstoma dalyvių vartosena pažyminio funkcija. Dalyvių skaičiumi lietuvių kalba pralenkianti, autoriaus tvirtinimu, rusų kalbą, turinčią keturias, slavų – tris, vokiečių ir lenkų – po dvi formas. Suprantama, kad toje kalboje, kurioje yra daugiau dalyvinių formų, ši kalbos dalis yra funkciškai labiau diferencijuota, išreiškia didesnį, įvairesnį reikšmės niuansų kiekį.

Gretinamuoju aspektu svarstant dalyviais reiškiamą pažyminio funkciją, šiame skyriuje sakoma, kad lietuvių kalboje, priešingai negu rusų, veikiamosios rūšies dalyviai mažai linkę būdvardėti. Tačiau subūdvardėjusių neveikiamosios rūšies dalyvių lietuvių kalboje esą gausu (tokie galėję būti ir baltas, glaustas, riestas, šaltas ir kt.). Be to, esama keleto ir sudaiktavardėjusių atvejų (pvz., mylimasis) (p. 105–106). Ypač įdomūs ir mūsų laikais aktualūs ten aprašyti bemaž nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų prasidėję ginčai dėl mėginimo keisti neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvius veikiamaisiais (kuliamoji ar kuliančioji mašina, svaiginamieji ar svaiginantieji gėrimai ir pan.). Be J. Jablonskio ir Kazimiero Būgos, į tuos ginčus buvo įsitraukę ir nekalbininkai – Marcelinas Šikšnys, Adomas Jakštas. Dėl to keitimo, dažniausiai aiškinamo rusų kalbos įtaka, kartais ginčijamasi ir mūsų laikais. Todėl visai pagrįstai skyriaus gale randamas knygos autoriaus tvirtinimas, kad „būdvardinė dalyvių vartosena dar laukia tyrėjo“ (p. 112).

Po sintaksinio pobūdžio dalyvių skyriaus knygoje įdėtas dar trumpas morfologijos problematikos skyrelis apie įvardžiuotines formas (sistemos atžvilgiu jo vieta būtų tinkamesnė prieš sintaksinį). Jame pateiktos lietuvių ir latvių kalbų paprastojo ir įvardžiuotinio būdvardžio baltas vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių formų gretinamosios lentelės (pvz., lietuvių vnsk. vard. bal-tas– latvių balt-s; liet. vnsk. vard. balt-asis, o latvių – balt-ais ir t. t.). Tai akivaizdžiai rodo abiejų artimos giminystės kalbų įvardžiuotinių formų skirtybes ir jų specifiką, nes daugelis kitų indoeuropiečių šeimos kalbų, išskyrus serbų, kroatų ir slovėnų kalbas, tolygių formų neturi. Dabartinėje lietuvių kalboje įvardžiuotinės formos būdingos ne tik būdvardžiams, bet ir dalyviams, kelintiniams skaitvardžiams, tam tikriems įvardžiams (bendrinės kalbos tekstuose kai kurių neišmanėlių netgi „taisomos“).

Tolimesniuose dviejuose stambokuose skyriuose pasirinktuoju aspektu išryškinami autoriaus pastebėti lietuvių kalbos žodžių darybos dalykai. IX-ajame, pavadintame „Lietuvių kalbos žodžių darybos savitumas“ (p. 118–139) ir turinčiame net devynis poskyrius, daugiausia dėmesio sutelkta afiksinės, ypač priesaginės, darybos atvejams, rodantiems neginčytiną lietuvių kalbos raiškos priemonių įvairumą bei turtingumą. Čia gretinami su latvių, lenkų, rusų kalbomis -idė, -iena, -ena, -ienė, -ienojas, -ojas priesagų daiktavardžių, -ingas priesagos būdvardžių, -auti, -dinti priesagų veiksmažodžių reiškimo būdai. Apie kiekvieną iš šių būdų knygoje esama įžvalgių originalių autoriaus pastebėjimų, įdomių ne tik filologui, bet ir kitų, tarp jų ir nehumanitarinių, specialybių atstovui.

Antrame, X-ajame, žodžių darybos skyriuje „Lietuvių kalbos mažybinių-maloninių formų gausa“ (p. 140–169), turinčiame tris poskyrius, gvildenama lietuvių kalbai labai būdingų deminutyvų specifika, jų savitumas. Iš pradžios čia pateikiama bendro pobūdžio pastabų apie deminutyvinių priesagų gausumą lietuvių kalboje, apie deminutyvo termino vartoseną (kažkodėl jo vengiama mažybinėms-maloninėms būdvardžių ir veiksmažodžių formoms vadinti, todėl ir dviejų poskyrių pavadinimuose jis nefigūruoja: „2. „Mažybiniai“ būdvardžiai“, p. 157, „Mažybiniai“ veiksmažodžiai“, p. 141). Toliau pirmajame poskyryje „Deminutyvai“ rašoma apie deminutyvinius daiktavardžius kitose indoeuropiečių kalbose, apie jų gausumą latvių kalboje, apie jų vartojimo dažnumą lietuvių liaudies dainose ir lietuvių rašytojų (Liudo Giros, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės) kūriniuose. Neišleidžiamas iš akių čia ir tų daiktavardžių gretinimas su rusų, vokiečių, slovakų ir ypač latvių kalbų deminutyvais (cituojama šiek tiek ir latviškų pavyzdžių, taip pat ištraukų iš 1959 m. Švedijoje išleisto žymios latvių kalbininkės Veltos-Rūkės Dravinios veikalo „Deminutive im Lattischen“).

Iš įdomesnių pirmojo poskyrio teiginių galima suminėti tokius originalius autoriaus apibendrinimus: 1) „Lietuvių kalba gali pasigirti 78 priesagomis, su kuriomis sudaromi deminutyvai. Iš jų tik 16 būdingos bendrinei kalbai“ (turimi galvoje tik daiktavardiniai, p. 142); 2) „Lietuvių kalbos šlovę, kad turi ypač daug deminutyvų, lemia ne <...> pavieniai dariniai, o galėjimas įvairiomis kombinacijomis dėlioti prie vienos šaknies dvi, tris ir daugiau mažybinių priesagų“ (p. 143); 3) „Lietuvių kalbos deminutyvai įmanomi padaryti beveik iš visų daiktavardžių, ne tik iš tų, kurie žymi konkrečius daiktus, galimus šiaip ar taip išmatuoti, bet ir iš vietovardžių, taip pat iš abstraktų“ (ten pat). Šie ir kai kurie kiti apibendrinimai gražiai papildo gana išsamų prof. Vinco Urbučio akademinės 1965 m. „Lietuvių kalbos gramatikos“ I-ojo tomo „Deminutyvų“ skyrių.

Jau buvo suabejota dėl recenzuojamoje knygoje vengiamo deminutyvo termino antrojo ir trečiojo poskyrių pavadinimuose. Jeigu pripažįstama, kad esama ne tik daiktavardinių, bet ir būdvardinių bei veiksmažodinių deminutyvų, tai sistemos vienodumo sumetimais, man rodos, tikslingiau vartoti terminus daiktavardžių ar daiktavardiniai deminutyvai, būdvardžių ar būdvardiniai deminutyvai, veiksmažodžių ar veiksmažodiniai deminutyvai, o ne„mažybiniai“ būdvardžiai, „mažybiniai“ veiksmažodžiai (neaišku, kodėl mažybiniai išskirti kabutėmis, gal todėl, kad kai kurie jų turi ne tik mažybinę, bet ir maloninę reikšmę, pvz.: gerutis, gerutėlis, gražutė, gražutėlė?). Tačiau tai mažmožis, nesumenkinantis turiningos gretinamosios darybinės ir semantinės pasirinktų lietuvių kalbos deminutyvų analizės.

Nukrypstant nuo įprastinės kalbos tyrinėjimuose kalbos sistemos lygmenų eilės (fonetika bei fonologija, morfologija, sintaksė, leksika) po šios analizės įspraustas leksikos XI skyrius „Ryškiausias kalbos turtingumo požymis – žodžių gausa“ (p. 170–177). Kadangi knygos autorius pratarmėje sakosi norėjęs išryškinti „lietuvių kalbos savitumą, savąjį turtingumą“, kad „skaitytojas įgytų atsparos mėginimams menkinti savo tautos vertingiausią dvasinį kūrinį“ (p. 11), tai šis skyrius galėtų būti kalbų sistemos lygmenų eilėje paskutinis ir turintis daugiau griežtesnės kritikos lietuvių kalbos menkintojams, besiremiantiems dažniausiai tik vienu kitu abejotinos įrodomosios vertės faktu. Tačiau skyriuje aprašytas veiksmažodžio eiti sinonimų grupės gausumas bei įvairumas (spėjama, kad jų galėtų būti keletas tūkstančių), jų vaizdingumas arba, autoriaus žodžiais tariant, jų „tapybiškumas“, būdingas ypač liaudies dainoms, akivaizdžiausiai paneigia lietuvių kalbos, ypač jos tarmių, žodyno „skurdumą“. Čia pateikiama ir svarių argumentų dėl sinonimų gausumo, būdingo veiksmažodžiui eiti: tam tikri tautos dvasioje glūdintys polinkiai, išplėtota kalbos priemonių sistema („ėjimo“ reikšmė lengvai susijungianti su kitų veiksmažodžių reikšmėmis, žodžių reikšmės perkėlimas), leidžianti subtiliai išryškinti skirtingus minties niuansus. Tokie argumentai arba, tiksliau sakant, priežastys, be abejonės, tinka ir kitų įvairios darybos veiksmažodinių sinonimų atsiradimui aiškinti.

Vien tokių argumentų ir juos iliustruojančių pavyzdžių galėtų pakakti lietuvių kalbos menkintojų nepagrįstiems teiginiams paneigti. Tačiau A. Piročkino knygoje prieš paskutinį sintaksės skyrių įspraustas dar vienas – dvyliktasis poskyris, pavadintas „Lietuviai papildė gramatiką nauja kalbos dalimi“ (p. 178–184), dar vienu, platesniu aspektu išryškina menkintojų teiginių nepagrįstumą. Čia rašoma apie specifinę, kitų indoeuropiečių kalbų tyrinėtojų neišskiriamą kalbos dalį – ištiktuką (trokšt keberiokšt, paukšt pataukšt, purpt, vypt ir pan. žodžius bei žodžių junginius). Lietuvių kalboje, ypač kai kuriuose jos stiliuose, jų yra tiek daug ir įvairių formų, jog jų laikymas atskira gramatine klase visiškai pagrįstas.

Paskutiniame, XII-ajame stambokame sintaksės skyriuje „Kelios lietuvių kalbos sintaksės ypatybės“ (p. 185–211), turinčiame penkis poskyrius, siauriau ar plačiau aptariami kai kurių lietuvių kalbos sintaksinių konstrukcijų savitumo požymiai, tam tikslui panaudojus ir kapitalinę Vytauto Ambrazo studiją – „Lietuvių kalbos istorinę sintaksę“ (2006).

Pirmajame poskyryje „Dvejybiniai linksniai“ (p. 186–190) paliečiama dvejybinio kilmininko, dvejybinio naudininko ir dvejybinio galininko konstrukcijų vartosena istorinės raidos atžvilgiu. Antrajame – „Linksniai su prišlieta bendratimi“ (p. 190–191), trečiajame – „Vardininkas su bendratimi (nominativus cum infinitivo)“ (p. 191–198), ketvirtajame – „Naudininkas su bendratimi (dativus cum infinitivo)“ (p. 198–206) ir penktajame – „Tikslo kilmininkas su bendratimi ir siekiniu (supinu)“ (p. 207–211). Nesunku pastebėti, kad trečiasis–penktasis poskyriai yra antrojo poskyrio padaliniai, tokia jų numeracija nėra logiškai pagrįsta. Tačiau tai formos, o ne turinio dalykas. O turinio atžvilgiu visuose tuose padaliniuose apstu įdomių pastabų apie tų konstrukcijų traktavimą J. Jablonskio raštuose, 1939 m. „Kalbos patarėjuje“, 1963 m. Jono Balkevičiaus sintaksėje, minėtoje V. Ambrazo istorinėje sintaksėje, J. Balčikonio straipsniuose. Tos pastabos, be abejonės, gali praversti ir svarstant praktinius dabartinės bendrinės kalbos norminimo klausimus.

Po sintaksės skyriaus pridėtas dar skyrelis „Baigiamasis žodis“ (p. 212–215), kuriame autorius yra išreiškęs viltį, kad „rašinyje“, t. y. jo knygoje, „pateiktų faktų pakanka tam, kad būtų paneigta kurių ne kurių mūsų intelektualų skleidžiama nuomonė apie lietuvių kalbos skurdumą ir reikalą forsuotai vytis istorijoje ypač pasižymėjusių didžiųjų tautų kalbas. Tautų kalbos nėra gražuolės, dalyvaujančios grožio karalienės konkursuose, ar sportininkai, kurių rezultatai, išmatuoti centimetrais ar sekundėmis, leidžia juos išrikiuoti tam tikra eile“ (p. 212) [mano pabraukta – J. P.].

Tokie taiklūs ir išmaningi A. Piročkino palyginimai, nusakantys bet kurios kalbos sistemos menkinamojo vertinimo esmę! „Baigiamajame žodyje“ nepriekaištingai apibendrintos nuo tautų materialinio ir dvasinio gyvenimo nevienodumo atsirandančios jų kalbų skirtybės, pagausėjančios ypač vienokių ar kitokių „istorinių lūžių“, arba „krizių“, laikotarpiais. Lietuvių tautai ir jos kalbai vienas iš ryškiausių tokių lūžių buvęs lietuvių tautos pagonybės epochos perėjimas į krikščionybės epochą (autoriaus laikomas pirmuoju), kitas – „skubus bendrinės kalbos formavimas XIX a. paskutiniais dviem dešimtmečiais ir jos audringas plėtojimasis XX a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais“ (p. 213). Be abejonės, prie „istorinių lūžių“ galėtų būti priskirtas sovietmetis ir tebesitęsiantis atkurtos posovietinės nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, bet apie pastaruosius A. Piročkino knygoje nerašoma (galbūt jie bus paminėti naujame leidime, kurio ši knyga, manyčiau, verta susilaukti).

Nusipelno dėmesio ir tokie „Baigiamajame žodyje“ randami teiginiai: „Kiekvienoje kalboje esama tokių dalykų, kurių neįstengia tokiomis pat priemonėmis išreikšti kitos kalbos“ (p. 213); „Lietuvių kalba turi labai išplėtotą leksiką ir sudėtingą gramatinę sistemą, kurioje tam tikri reiškiniai apibendrinami ir išryškinami taip, kaip to nėra padariusios kitos kalbos“ (p. 214); „Lietuvių tauta per savo egzistavimo šimtmečius sukaupė, išplėtojo ir išsaugojo įspūdingo turtingumo kalbą. Šiandien mūsų kartai, kai gyvenimo raida nepaprastai paspartėjo ir išsišakojo, kyla ligi tol nepatirtų uždavinių <...>. Esama pavojaus, kad, suabejoję savo pajėgumu, kalbos tvarkytojai skubės viską palikti stichijai, savieigai, arba stengsis mechaniškai derinti savo kalbą prie didžiųjų kalbų tendencijų. Tokios krypties įsigalėjimas būtų lietuvių kalbos pražūtis“ (ten pat).

O kad tokio pavojaus iš tikrųjų esama, rodo ne tik recenzuojamos A. Piročkino knygos pratarmėje pateikta Manto Adomėno citata, bet ir jo bei kai kurių kitų filosofų, istorikų ir net filologų „Naujajame Židinyje–Aiduose“ paskelbti samprotavimai, neturintys mokslinio pagrindo, bet pretenduojantys į dabar labai madingą „originalumo“, „moderniškumo“ siekimą, kupiną įmantrių frazių, lingvistinio nemokšiškumo ir faktų iškraipymo. Kas tuo netiki, tegu pasiskaito 2010 m. to žurnalo Nr. 5–6 (p. 152–164) išspausdintą pokalbį „Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai“ ir 2011 m. Nr. 1 (p. 10–22) pokalbį „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: audiatur et altera pars“. Pavyzdžio dėlei čia suminėsiu tik keletą teiginių: „<...> lietuvių tautos drama yra ta, kad ji prieš 100 metų išlipo, išsivystė iš kalbos“ („Lietuvos politinės kultūros, tarpasmeninės ir kalbos istorijos tyrėjas ir literatas“ Egidijus Raila, 2010, p. 154); „Dabar aš dažniausiai girdžiu tik žodžių trydą, negražiai tariant, o ne kokią nors analizę, keitimąsi mintimis, nuomonėmis“ („NŽ–A kūrėjas ir vyr. redaktorius, mokslinio redagavimo profesionalas“ Petras Kimbrys, ten pat, p. 156); [Lietuvių kalba] „labai literatūrinė, kas yra didžiulė jos blogybė. Ta prasme kalbėti ja stipriai yra sunku ir beveik neįmanoma, nes jinai yra dirbtinai sukurta“ („rašytojas ir lituanistas“ Marius Ivaškevičius, 2011, p. 11); „Valstybinė lietuvių kalbos komisija <...> yra tinginčių dirbti, nelabai išsilavinusių žmonių šaika-leika“ („kalbininkas ir laidininkas“ Algis Ramanauskas, ten pat, p. 15). Apskritai tokių ir panašių paistalų apie lietuvių kalbą ir kalbininkus dar nė viename iš kitų dabar leidžiamų žurnalų man neteko pastebėti. O kad jie neprisideda prie mūsų dabartinės bendrinės kalbos tobulinimo nepaprastai smarkaus visuomenės gyvenimo tempo ir mažųjų tautų kalbų niveliacijos proceso stiprėjimo sąlygomis, tai, kaip sakoma, ir aklam turėtų būti aišku.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

KULTŪROS AKCENTAI

Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas neprašovė, surengdamas šią konferenciją lapkričio pabaigoje, kuri taip atliepia rudenišką mūsų politinio, socialinio ir kultūrinio teatro scenovaizdį. Neslėpsiu, rymodamas ties šiuo pranešimu[1] jaučiausi patekęs į sunkoką pereinamąją būklę (gr. krisis), kuri gesino užsidegimą įsijausti į nuosprendžius skelbiančio teisėjo (gr. kritçs) vaidmenį (beje, transkribuotas lietuviškai, kritęs būtų puikiai suprantamas ir lapkričio lapams krituoliams, padėjusiems galvą nelygioje kovoje su rūsčiais gamtos dėsniais). Toji kritinė būklė vertė užduoti nepatogius klausimus, kaip antai: o kas gi tu pats esi, kritike? Kur tavo godotinoji kritiko tapatybė, jeigu jau seniai esi iškritęs iš aktualiosios kritikos, jeigu tavęs nėra ŠA, Lit. Mene ir Nemune, jau nekalbant apie blogus ir bukus-facebook’us? Jei nesigirdi ir ypač nesimato žiniasklaidoje, nesi joks literatūros vadybininkas ar agentas – žodžiu, primeni savo leteną čiulpiančią laužan įsiknisusią mešką, apie kurią 1991-ųjų rudenį rašė Albertas Zalatorius, bandydamas apie kritikos reikalus įžiebti konstruktyvią diskusiją. Kas prisimena, diskusija anuomet taip ir neišsirutuliojo, o ir vėlesnės daugkartinės pastangos reanimuoti kritiką pastebimų vaisių neatnešė.
Visa tai turėdamas galvoje įtariu, kad ir manasis pranešimas išeis ne tiek kritiškas, kiek lapkritiškas, tad daugiau kalbėsiu ne apie einamuosius kritikuotinus dalykus, o apie bendresnius ir asmeniškesnius rūpesčius, kuriuos galėsite palyginti su savaisiais ir toliau kritikuoti. Juolab kad apie empirinį kritikos būvį ir praktines knygų vertinimo problemas jau parašyta ir 2016 m. gruodžio 2 d. bus ginama [sėkmingai apginta – M. Š.] Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės disertacija „Skonio politika nepriklausomoje Lietuvoje: literatūros tekstų kritika ir leidyba“.
Kaip kolegų gildijai žinoma, kritikos istorijoje būta į atlapus kimbančių pikčiurnų zoilų ir geravalių aristarchų, kurie abu kaunasi ir dažno iš mūsų kritinėje sąmonėje. Kadangi aniedu vyrukai, blogietis ir gerietis, gyveno dar gerokai prieš Kristų, jie galėtų simbolizuoti apskritai kritikos – neišvengiamos žmonių gyvenimo palydovės, vidinį dvilypumą ir jos neramios prigimties dialektiką. Toks savaime prieštaringas kritikos raiškos bei jos suvokimo modelis bent kiek paaiškintų ir mūsų padangėje jau ne vieną dešimtmetį kryžiuojamas špagas: zoiliškai nusiteikę plunksnos kariai tvirtina, kad kritikos (o geidžiama dažniausiai profesionalios, analitinės ar bent jau nor-ma-lio-oos-s) pas mus nėra ir nepanašu, kad greitai atsiras, o aristarchiškai išauklėti jų oponentai, baksnodami į akademinius straipsnius bei monografijas, įrodinėja priešingai. Gi statistiniam Lietuvos kultūros vartotojui tai jau seniai neberūpi, jis įnikęs į Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar Ireną Buivydaitę, o atsargai dar turi atsidėjęs Algimantą Čekuolį ir Filomeną Taunytę egzotiškesnėms, sveikatingesnėms mintims sužadinti bei Mantvydą Leknicką toms mintims užkniedyti.
Apie tai, kaip kritika gali būti ar nebūti, svarsto ir patys kritikų cecho nariai, nors nežinia, kas nūnai tais tikraisiais nariais jaučiasi – dauguma turbūt sakytų esą cecho antraeilininkai, kiti – padienininkai, akordininkai, valandininkai ar neakivaizdininkai (neakivaizdininku save pavadintų ir šias erezijas skelbiantysis). O čia ir dabar norėčiau prisiminti Giedrės Kazlauskaitės (kuri nėra jokia neakivaizdininkė) 2009 m. straipsnį „Akademinė legenda apie literatūros kritikos krizę“. Jame iš savo kartos pozicijų suinteresuotai polemizuojama su tais, kuriems vaidenasi permanentinė kritikos krizė, bet sykiu lyg ir sutinkama su Jūrate Sprindyte, jog „Lietuvoje rimtą kritiką rašyti visiškai neapsimoka. Darbo sąnaudos didžiulės, o nei balų, nei garbės, nei pinigų. Ir su visais susipyksi“[2]. Nuo savęs G. Kazlauskaitė dar priduria: „Priešingai, nei galima būtų tikėtis po tokio pareiškimo, „nerimtos“ kritikos irgi nelabai turime.“ Taigi krizės tarsi ir nėra, bet būtiniausius poreikius tenkinančios, užtikrintai funkcionuojančios kritikos – irgi ne prūdais.
Kadangi daugelis čia iškeltų bėdų tebebuksuoja toje pačioje vietoje, gal vertėtų šnektelti ne tiek apie krizę (krizė, šiaip ar taip, žymi persilaužimą), kiek apie ilgai ir nuobodžiai stagnuojančią situaciją, bet... bet tada vėlgi tektų, tik jau bejėgiškai ir beviltiškai, piktintis, kad 1) žmonės neskaito, nesidomi ir neperka (laikraščių ir žurnalų redaktoriai), 2) fondai, valdybos ir tarybos neremia arba remia ne tuos, ką reikia (tie patys, plius pavieniai neparemti remtini), 3) universitetai ir institutai marinami, todėl jiems nerūpi (akademinis choras), 4) valdžia nefinansuoja (jungtinis mišrus choras), 5) Kultūros ir Švietimo ministerijos, dirbdamos ne už ačiū, tik čiaudėja ir ant „ačiū“ kabina nereikalingas nosines (likę kultūringi apšviestieji, tokie kaip mudu su tamsta). Kalbėti apie tai beviltiškai rimtai (susirimavo, kaip matai) jau darosi tragikomiškai banalu, ir šiuo požiūriu G. Kazlauskaitės nemeilė visokiam verkšlenimui ar stigmatizavimui atrodo sveikai priešsrovinė, o ypač perspektyvus mūsų platumose pasirodė kritikės pasigendamas humoro jausmas, kurio stoka ne vieną mūsiškį plunksnos brolį ar seserį yra paklaidinusi ideologinėse bei egzistencinėse aklavietėse. Profilaktikos dėlei pasiūlysiu tokį erlickišką mūsų profesijos apibrėžimą: kritikas – višta, kuri kudakuoja, kai kas nors kitas padeda kiaušinį.
Šitaip sugrįžtame prie prakeiktojo kritiko tapatybės klausimo (čia prakeiktasis klausimas, ne kritikas, nors...). Tapatybė nūnai yra daiktas, kurio visi užsimušdami ieško ir rasti negali. Kiek geriau sekasi ekshibicionistinėms ar narcistinėms natūroms (gebančioms, tarkim, pademonstruoti savo padidintą krūtį ar sumažintą skrandį), kurios šiuo klausimu gali kreiptis į ekspertų komisiją ir sulaukti tikslios diagnozės. Mąstant logiškai, kritikos tapatybę įmanu užčiuopti tik per jos objekto – literatūros tapatybę. Jei nebežinome – o iš tiesų nebežinome, ir jau senokai – kas šiandien yra literatūros kūrinys, kur prasideda ir baigiasi jo ribos, koks ekstrasensas imtųsi nustatinėti kūrinio vertinimo kriterijus ir pagal juos išvedinėti kritikos savasties formulę? O gal kritikos tapatybę galėtume įsivaizduoti kaip išsprūstančią, panašiai kaip Kęstučiui Nastopkai literatūros diskurso prasmė regėjosi išsprūstanti, o Antanui Maceinai religijos filosofijos objektas – nesugaunamas? Dar labiau išsprūstantis, lyginant su teorine samprata, yra praktinis vertinimo – kritikos esmės – procesas, kur įsijungia daugiasluoksnis ir įvairiakryptis komunikacijos mechanizmas. Vis dėlto visi šie kritiką ištinkantys nesugaunamųjų nuotykiai turi vieną transcendentiškai-imanentišką paguodą – juk labiausiai vertiname tai, kas išslysta iš rankų, ko jau nebeturime. Gražiausias mūsų aukso amžiaus sapnas – apie tai, kas buvo ir pražuvo, kas dar galėtų sugrįžti aukso svajonėse, bet tikrovėje visa jau post factum. (Šiam teiginiui verifikuoti prisiminkime savo savijautą išlydėjus anapilin iškeliavusius kolegas ir nacionaline tradicija tapusią praktiką: įtarumo hermeneutika gyvam – ditirambai po mirties.)
Mąstant filosofiškai, kriterijai, ko gera, taip ir randasi – juk tik įsivaizduodami, kas ir kaip turėtų būti, įgyjame pagrindą vertinti tai, kas yra. Tiesa, kriterijų klausimą dar komplikuoja vadinamasis kritikų subjektyvumas – bene parankiausias įkaltis kritikos nemylėtojų rankose. Neabejoju, kaltinimai subjektyvumu pasibaigtų, jei kritikai vieną gražią dieną iš literatūros subjektų imtų ir pasiverstų jos objektais. Bet ir vėl kiltų nepatogumų, nes, prisiminus erlickišką logiką, tuomet kritikai turėtų dėti kiaušinius, o rašytojams tektų kudakuoti. Kolei kas, ačiū Dievui, kritikai kiaušinius ne objektyviai deda, o tik subjektyviai juos skaičiuoja, dairydamiesi rusvų gražuolių (nepainioti su Aido Marčėno identifikuotais gražuliais) ir pasiraukydami dėl kiužių. Dar smagiau rūšiuoti jau iš kiaušinių išsiritusius viščiukus, kuriuos juk, mūsų konferencijos džiaugsmui, skaičiuoja rudenį. O norint gerai išrūšiuoti, reikia kai ką išmanyti apie vertę.
Štai ir priėjome prie literatūros vertės, kūrinio estetinės visumos ir gyvasties klausimo. Klausimo, kuris kol kas rūpi, regis, vieninteliam Vytautui Martinkui, ginančiam estetinę literatūros gyvybę nuo literatūros duobkasių. Pasak V. Martinkaus, „[n]euždrausta ir gal net logiška galvoti apie literatūros saulėlydį, kaip neuždrausta pasakyti jos duobkasiams, ką pats galvoji, kol regi ją tarp vertybių, be kurių mūsų pasaulyje labai sumažėtų transcendentinės grožio šviesos“[3]. Skaitydamas aristarchiškai angažuotus šios monografijos pasažus ir pritardamas principinei autoriaus laikysenai, vis dėlto neįstengiu sutramdyti savyje Zoilo – mums jau pažįstamo literatūrinio eibininko ir smurtautojo, šiuokart, su Ockamo skustuvu rankoje, užsimojusio praretinti intelektinio baroko daugiažodystę. Kartais (o siaube) netgi šauna galvon, jog tasai įžūliai žvairuojantis Zoilas galėtų įsidarbinti lietuviškosios kritikos sanitaru, kad ir antraeilininku, o tada jis jau nesivaržydamas išrėžtų: tautiškieji literatūros kandžiotojai ir skalikai, jums, taip sakant, mtj, trūksta šuniškos uoslės ir liežuvio raumens. Atminkite, kad pamatinis kritikos matas – tasai, apie kurį Viktoras Jerofejevas andai bylojo: paskutinė tiesa pasakoma matu, todėl mėgstu matą už jo magnetizmą.
Ką ir sakyti, tokios zoiliškos provokacijos veikiausiai turėtų neprognozuojamų pasekmių – pavyzdžiui, galėtų prikelti iš Hado Castoro & Poluxo vėles, ir tuomet Lietuvos kritikų tauta dar smagiau susiniautų tarpusavyje, risdamasi į tikrų tikriausią demografinę katastrofą.
Todėl dabar, idant šis lapkritiškas pranešimas neišpranašautų Apokalipsės ir įgytų mokslinės vertės, o tai reiškia – turėtų mokslinį aparatą, būtų spausdinamas recenzuojamuose žurnaluose, verčiamas į hebrajų bei tocharų kalbas, taptų užskaitmenintas tinklalapiuose ir virusiniu būdu nepatektų į algalapius, vadovautųsi Frascati vadovu (OECD) ir figūruotų ISI sąraše, būtų cituojamas Ugnies Žemėje ir Velykų saloje, – kitaip tariant, būtų rentabilus, pelnytų man ir mano artimui universitetui balų, trauktų iš balos gimtąjį aukštąjį mokslą, užtikrintai keltų jo smunkantį reitingą ir, šalia mokslinės vertės, dieną naktį kurtų pridėtinę vertę – tebūnie dėl viso to leista tarti baigiamąjį žodį dėl vertybių.
Kaip tvirtina literatūros pradžiamoksliai, teksto, įskaitant literatūros kritikos tekstus, vertybės tampa ko nors vertos, kai jos ne deklaruojamos, o tik sugestijuojamos, kyla iš teksto meninio integralumo. Tik įsigėrusios į pačią teksto sąrangą jos įmagnetina kalbą ir tampa prasmės geluonimi. Šitaip aure įsimagnetina bei įsigeluonina ilgai lauktoji išvada, kurią moksliškai teverifikuoja visos aukščiau minėtos instancijos: po šio pranešimo rašytojai ims rašyti tik euroverčius kūrinius, o kritikai juos pasitiks ir palydės profesionalia, analitine, žodžiu, norma-lia-lia kritika. Zoilas ir Aristarchas politkorektiškai apsikabins, o mūsų žingsnius lydės transcendentinė grožio šviesa ir tiesa.

---

[1] Straipsnis parengtas pagal 2016 m. lapkričio 25 d. LLTI vykusioje mokslinėje konferencijoje „Orientaciniai žaidimai kintančiuose literatūros lai(u)kuose: lietuvių literatūros kritikos dabartis, istorija ir teorija“ skaitytą pranešimą. Pavadinimą akivaizdžiai įtaigojo pereinamasis lapkričio klimatas ir pasirinktojo esė (pranc. e s s a i– bandymas) žanro neapibrėžtumas.

[2] Sprindytė J. Kokia šiandien kritika? // Literatūra ir menas. – 2004. – Sausio 3. – Nr. 2982.

[3] Martinkus V. Estetinė literatūros gyvybė. Aksiologinis šiuolaikinės lietuvių prozos spektras. –  Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. – P. 15.

---

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose.
1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944) jis vėl ją galėjo pamatyti, lydėjau Bradūnus kelionėje į pajūrį ir kitas vietas. „Tu tik žiūrėk, Jurgi, kiek sveikų sodybų žemaičiai tebeturi.“ Čia K. Bradūno žodžiai sūnui, budinčiam su fotoaparatu. „Būtinai pasakyk, kai per Dubysą važiuosim.“ Čia dukrai Elenai. Jaudinasi nepamatysiąs, nes kalbasi neatsikalba su poetu Eugenijum Matuzevičium, jaunystės bičiuliu. Kai apie Dubysą, tai poeto žmona Kazimiera savo aiškiu balsu pradeda deklamuoti Maironį. Netrukus uždainuoja Bradūnų anūkė, ketverių metų Vaiva. Išgirstu suvalkietišką jos tartį. Mergaitės, augančios Havajuose! Čia ir būtų svarbiausia žinia apie tai, kaip Bradūnai gyveno už Atlanto, jeigu trečios kartos tartis tokia.
Kelionė buvo netrumpa – Nida, Plungė, Šiauliai, Kryžių kalnas, Vytauto Mačernio (kito jaunystės bičiulio) Šarnelė netoli Žemaičių Kalvarijos. Kartais Bradūnai uždainuodavo kartu. Kaip koks ansamblis – suderintais balsais. Kokia buvo tuometinė rašytnamio technika, tokia buvo. Įpusėjus pirmą kelionės atkarpą mikroautobuso „Latvija“ paskuigaly kažin kas pradėjo smilkti, turėjom evakuotis. Tai buvo padaryta sparčiai ir tvarkingai. Ir savame krašte, ir egzily kentėjusieji pasirodė tokių įgūdžių turį. Po pusvalandžio kelionė tęsėsi su daina apie dūmus.
Pamatykite dabar kartu su manimi K. Bradūną basą einantį per Nidos kopas, matykite nešantį savo kryžių į Kryžių kalną, jauskite, ką išgyveno jis prie V. Mačernio kapo (tai K. Bradūnas 1961 m. Amerikoje išleido jo „Poeziją“), kai Klaipėdos studentai priklaupę dengė jį trispalve, girdėkime, kaip kalbėjosi su skaitytojais, pasirašydamas rinktinėje „Prie vieno stalo“, kurią 1990 m. išleido „Vaga“. Arba slapčia išsaugotose ankstesnio laiko knygose.
Kaip atrodė ta mūsų Lietuvėlė 1990 metais atskridusiems, šiaip ar taip, iš gražių turtingų amerikų? Prisiminkime, jeigu pasiseks prisiminti, palyginkime, kas galime, su Amerika, gerai, ir su mūsų dabartimi. Kalbu apie viską, pradedant nuo nežinios ir nerimo, kaip kas gali būti toliau (dar tik 1990 metų ruduo), bet ir apie kasdieninio gyvenimo bei pragyvenimo realijas. Nes vienoje salėje, bene Šiauliuose, poetas išgirdo tiesų klausimą: „Ar grįšite į Lietuvą suvisam?“ Atsakymas tąsyk nebuvo toks tiesus, koks buvo klausimas.
Bet yra atsakymų, daug stipresnių už žodžius.
1992 metais Bradūnai sugrįžo ir apsigyveno Vilniuje.
Poelgis. Įvykis. Sprendimas.
Nei kokių viešų pareiškimų, nei parodomųjų interviu. Švento Kazimiero bažnyčioje pradėjo lankytis seniai matytų parapijiečių pora, ir tiek.
Čia ir stabtelkime.
Ne. Vis dėlto išbraukiu pradėjusius sprūsti žodelius apie toli garsiai šūkavusius Lietuvos laisvintojus, kurie dėl grįžimo apsisprendė kitaip, kuriems išsvajotos nepriklausomybės malonės pasirodė per skurdžios.
Nuo to laiko K. Bradūną su saviške Kazimiera matėme visur, kur tik koks lietuviškas bruzdesys ar kultūrinė prošvaistė.
Okupacijos brudą valantys žmonės įvertino naujus talkininkus.

Būna poetų, kurie švysteli kaip meteoras. Ir yra kitokių – viena knyga, kita, ir visiems pasidaro aišku, iš kur atėjo, kaip eina, ko vertas. Baigia toks poetas savo žemišką kelionę, bet visiems aišku, kad neišėjo.
Šimtametis Kazys Bradūnas tebeina per savo žemę. Nedidukas, tvirtas, šiek tiek pakumpęs, kaip daug darbų nudirbęs suvalkietis ūkininkas. Didžiausią dvitomę savo poezijos rinktinę jis gražiai pavadino „Sutelktine“ (išleido „Aidai“ 2001 metais).
Poezijos rašymą (per tūkstantį eilėraščių) mums vis dar nesmagu vadinti darbu, tad pradėkime nuo kitų. Praleiskime žinias apie akmentašio ir duobkasio praktiką (žinoma, jau ten, už jūrų marių) ir prisiminkime lietuvių literatūros labui padarytus darbus: žurnalų „Aidai“, „Literatūros lankai“, Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ kultūrinio priedo redagavimą, žymiosios poetų antologijos „Žemė“ (1951) sumanymą ir parengimą, darbus rengiant ir leidžiant tokias reikšmingas, lig šiol visur kur cituojamas knygas, kaip „Lietuvių literatūra svetur 1945–1967“ (1968), „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ (1992). Atskirai minėtina jo parengta išeivių poezijos antologija, išleista 1971 m. Čikagoje dėl to ir po to, kai sutarybintoje Lietuvoje dvitomė antologija „Lietuvių poezija“ (1967) įsileido vos menką būrelį egzodo poetų. Visa tai daryta, sąmoningai, atkakliai ir ištvermingai, vadinamuoju laisvalaikiu, nes kartu reikėjo įsigyventi ir pragyventi svetimame krašte, auginti vaikus. Ir dar saugoti poetinį degimą bei supratimą, kad lemta dirbti tautos kūrybai ir išlikimui būtiną darbą.
Svarbiausias K. Bradūno poezijos žodis yra žemė. Pasaulio provaizdis toks: artojas eina vaga, žvilga atversta dirva, lauko gale yra trobelė ir sodas, virš jų dangus su aukštosios galios slaptimi. Šį vaizdą jo poetinio kalbėjimo būdas susieja su ilgamete žmonijos ir tautos patirtimi, auginusia papročius, tradicijas, įgijusia mito prasmių. Eilėraštis viską sutvarko taip, kad sėja, privalomas pavasario darbas, kartu atrodo kaip apeigos. Nors nėra jokio patetiško posakio, kuris lieptų taip manyti. Dangus yra toks, kokį jį mato žemės žmogus.
Literatūros tyrinėtojai savąja paukščių kalba yra pasakę teisybę, – kad žemininkai lietuvių poezijos raidoje buvo trečioji karta, užsibrėžusi nekalbėti maironiškai, aistiškai ar brazdžioniškai, ir kad žemininkų pozicija raiškiausiai išreikšta K. Bradūno. Iš padebesių leiskimės prie žemės. Kalbėkime paprasčiau. Žodinį patriotizmą keiskime žmogaus būties apmąstymu, ir tokia kūryba savaime pastatys tautą į savo vietą kintančiame moderniame pasaulyje.
Žmonėms, kuriuos galėtume pavadinti nuolatiniais galvotais poezijos skaitytojais, toks posūkis galėjo atrodyti pavojingas. Atsisakoma gražaus kalbėjimo, kuris tave liūliuoja ir kelia aukštyn, smogia „tiesiai į širdį“. Nurašomi puošnūs įvaizdžiai, galintys suartinti su paslaptimi, kurios nusakyti paprastais žodžiais neįmanoma.
Kas nuostabu ir neįtikėtina.
K. Bradūnas savo eilėraščiais iš tiesų uoliai įgyvendina žemininkų programą, keičia padėtį. Ir kartu – nėra jokių demonstratyvių ženklų, kad vykdoma reforma. O padėtis pasikeičia. Mįslingiausias lietuvių literatūros permainų veiksmas.
Kaip tik taip atrodo K. Bradūnas. Jis čia. Toks. Vargiai paaiškinamas. Tikras lietuvis. Daryk savo darbą. Nesidraskyk be reikalo. Taupyk veiksmus ir žodžius. Atmink, ką sakė tėvai ir protėviai. Dairykis aplinkui. Galvok, kur eisi rytoj. Pasiimk – dėl šventos ramybės – savo kirvelį.
Ko neišmoko iš K. Bradūno daugelis dabarties poetų? Parašyti trumpą reikšmingą eilėraštį.
Eilėraščio vaizdai ir žodžiai, kai proto akimi žiūri, atrodo ateinantys vis iš kitokių potyrių ir supratimų. Ir nepanašūs, sakytum, vienas į kitą, – tai pasakojimo atkarpa, tai rupi detalė, tai racionalizuota formulė, tai kokios citatos prasminimas. Ramiausiai lyg niekur nieko jungiami tarpusavy nepažįstami reiškiniai. Ir čia vėl mįslė. Poetinis veiksmas tas skirtingas nuoskilas sulydo ir uždega kaip kylančią ugnį – kvietimo, pavojaus, aukojimo ar šventės.
Ta ugnimi kaitina „Partizanų baladė“, vienas stipriausių lietuviškų kūrinių apie pokario pasipriešinimą. Su tokiais žodžiais:

Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.

Beje, žodį laštakis su tokia reikšme sukūrė K. Bradūnas. Teks įrašyti į lietuvių kalbos žodyną.
Nėra jokio reikalo sakyti kitaip, negu yra pasakęs Vytautas Kubilius: „Bradūno lyrikoje itin sugestyviai atkurta pasipriešinimo dvasia, kuria gyveno pokarinė Lietuva, išreikštas budintis tautos sąžinės, istorinės atsakomybės balsas, nutildytas sovietinės Lietuvos oficialioje literatūroje.“
Tegaliu pakartoti, kad kūrybą, kultūrą, poeziją K. Bradūnas suvokė kaip tautos esmės reiškėją, jos nuolatinio gaivinimosi ir išlikimo pamatą. Į jo eilėraščius šis suvokimas įsismelkęs.
Įsismelkę mūsų troškimai, įvardijami tikriausiais žodžiais ir įvaizdžiais, įsismelkusi skaudi istorinė patirtis. Eilėraštis „Ištroškus“:

Duok man šalto šulinio vandens
Iš tamsios senolių priemenės –
Bus tvankioj kelionėje lengviau.
Ir ąsotį sklidiną griebiau...
O nutiško į rankas, į saujas
Ašaros ir kraujas.

Jeigu galėtume teorinės idealybės erdvėje sukurti daugeliui priimtiną mūsų nacionalinio charakterio viziją ir jos žodinę išraišką, tai rastume ją Kazio Bradūno gyvenime, darbuose ir poezijoje.
Ar galiu tą įrodyti?
Ne. Taip.
Atsiverskite ir skaitykite.
Dabar vasaris. Tad geriausiai tiks „Vasaros naktys“. Vienas gražiausių lietuviškų eilėraščių.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view. 

Romano fragmentai^*

^* Sugalvojau parodyti ne vieną, o dvidešimt keturis ištraukų rinkinius iš teberašomos istorijos pavadinimu „Triukšmaujantys: katalikai“. Pakarpiau gabaliukų dėl erzinimo ir pasigyrimo, bet kai kurie jų itin trumpi, nes per daug išsipliurpti iš anksto taip pat nesinori.

                                                                                                                    Autorė

1. Augimo lempos, žydėjimo lempos

Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti.

Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Girdėjai? An Lietuvos už tai mus susodytų kai triušiukus, nuo sausio pirmos įsigalioj. Valstiečiai žalieji gi, o ne tik kad vadelių neatleido, o dar ir kilpelę užurišo. Pariš ka triūbelė tarp pirštų ir sėsk, laba diena.

Vėl tu ką lietuviškai.

Atsiprašau, gerai, tęsk, užsirašinėju.

Kai manęs nebus, tu su jomis švelniai, atsargiai. Augalui nepatinka, kai jį kas suerzina. Mums reikia tik moteriškų žiedų, net vienas vyriškas augalas visą derlių sugadintų, o supykdytas augalas iš moteriško virsta vyrišku.

Karlikas deda atgal dėžutėn mikroskopą. Lipam iš rūsio aukštyn, tikrai: ir uždarius duris: kvapas jau jaučiasi.

2. Gidas po Lakeną, arba Ponia Gražiadantė

Jei į katedrą, tai sukite kairėn: praeisite keistas šeimos klinikas (atrodo it užslaptinta narkotikų laboratorija: jokių įeinančių išeinančių pacientų, tik kartais ant laiptelių prie durų rūkančios chalatuotos darbuotojos), tada statybinių prekių sandėlį Alma, pro jį praalmėję palei gyvatvorę, už jos name, pirmam aukšte už žalių užuolaidų, jei pasiseks, pamatysit ponią Gražiadantę, – aš su ja susimojuoju keliskart per dieną, bet svetimų ji drovisi. Tik stebi juos, nuo ryto iki sutems – pro užuolaidų praskiepą. Tada pro šunų tualetą, prie šviesoforo spauskit mygtuką: gali tekti palaukti.

Bet kada gi tu grįši?

3. Sensėjus ir spalvos

O buvo: sustatė mane dirbt kartu su tais paaugliais. Aš su hakama, o berniukėliai treninginėm kelnėm, kaip aš kadais, keliasaugiai ant tų kelnių, o dar ir gavo „valdiškus“: nuplyšusius ir tik po vieną. Na tai, aišku, kaip prie tų pirmą kartą gyvenime atėjusių paauglių, tai visai neblogai pasirodžiau, t. y. gyrė Sensėjus mus visus tris vienodai. Ha ha. Ne, – gi viskas puiku nuo-

stabu. Prieš tai Tomas mokė naujos katos, mudvi su Liučija apsisukimus gludinom, o tada pasiėmė globon pats Sensėjus, ir atrodo: yst yst keliais mostais kardo ašmenim palei nosį ausį smakrą kaklą pavedžiojo ir iškart žmogus susipranti, kaip tas kojas perkelt ir kaip pagaliau pasisukti.

Žiūrėk čia.

Jis piešia raudoną skritulį ant geltonos sienos.

Piešia jį katanos rankena, lėtai tardamas: kai žvelgi priešui į akis, maždaug čia: tavo regėjimo laukas prasiplečia. Matai plačiau, pastebi viską, kas vyksta. Jei žiūri žemyn: siauras tavo laukelis, matai tik tiek: piešia lėkštės dydžio pilką plokštelę ant grindlenčių man po kojom. Kai žengi priešo link, žvelk tiesiai: kai kirsi, kraujas priešui turėtų pasrūt per akis. Tada iš viršaus. Tu nekerti, kardas kerta. Ne, ranką ne taip.

Tik dabar tai pasakodama va galvoju – o kodėl pasakiau „raudoną“? Tikrai atsimenu, kaip piešia raudoną apskritimą, – bet „piešė“ tai katanos rankena, neliesdamas sienos. Sensėjus ore nupiešia taikinį, o mano smegenys pačios jį nusidažo raudonai ir atmintin tokį pat raudoną pasideda. Ir siauro spindžio plotelį, jei žiūrėsiu tik sau po kojom, – pilkai.

Nuostabu.

4. Elžbieta

Vaistinė. Ūkis šioks toks, yra daržas, bet svarbiausia čia – vaistinė.

Krinčino vaistinės mergiotė, Elžbieta, atkimšinėja valerijonų butelį: slapta nuo šeimynos, tik šlaką šlakelį: katėms pamaloninti, – ir atsitik tu man taip. Bala.

Iššluostyti tai iššluostė, keliskart skudurą nugręžė ir nauju vandeniu, bet kvapas! Šitą valerijonų smarsą kuom gi sušluostysi?

Elžbieta įkaitina viryklę. Prikemša laibai skaldytų malkelių, kol viryklės rinkelės ko ne raudonos, ir ant visų keturių skylių.

Greit šliūkšteli pieno.

Vaistininkas Matuzevičius sau nuotaką parsigabenęs iš Rosijos tolybių, tad šitame bažnytkaimyje iš pradžių jai nekaip sekėsi: paprašyk svogūnų laiškų prie lašinių papjaustyt, – tai jaunoji šeimininkė darže viską švariai peiliu ir nupjauna, svogūnų derliui – kaput. Vyras žmoną kalbos moko, aiškina, ta stengias, dėmisi, o tada džiaugsmingai praneša: „Viešnios atėjo, pone vyre, eikite prie viešnių!“ – vaistininkas priemenėj randa sutrikusius vyrus.

Galvojau apie Elžbietą, kol klampojau iki Užulieknio pagrioviu jau praartom ražienom, tad nebėr to kvietrugių spragsėjimo, tik nebegražiai juodas pupų laukas šiaušėsi kitoj griovio pusėj, su vėl, iš naujo žydrom neužmirštuolių akim spiginančiu rugiagėlių apvadėliu. Užulieknio miške sodas yra: obelų ten vis dar koks šimtas ir visos jos šimto metų senumo.

Vėliau sakysiu: vaišinkitės. Šitą obuolių sūrį viriau keturias valandas nesitraukdama nuo puodo, įsikibusi medinio ilgakočio šaukšto irklo. Obuolių parnešiau iš miško, miškas nuo virtuvės tą vasarą buvo nutolęs penkiolika kilometrų. Miške tame sodas šimto metų senumo, ruduo buvo tik įsilakėjęs, pririnkau pilną šešiasdešimties litrų quetchua kuprinę.

Pėsčiom 20,59 km, 999 kcal.

Dar miestan dviračiu cukraus: 11,13 km, 343 kcal.

Kai Vilkaičia Užulieknin nutekėjo, – ten gi nieko nebuvo!

Tik kūdra, vandens viksvėto bala, kur girdydavo arklius per šienapjūtę, na ir daržinė.

Elžbieta miškan tan lieknynan pasogos atsinešė baltą arklį ir šešis šimtus litų. Už juos pirko seną namą išsiardymui. Paskui kasžiem veždavo sienojus į mišką. Dėl namo statybos. Karai, pokariai, kolchozai – ir tos lentos, ir tie sienojai išnyko.

Petras Dagilis gi savo Dagilienę, savo Vilkytę, po karo kalbino važiuoti Latvijon. Važiuoti Latvijon, visus tris Dagiliukus ir porą žąsų prijuostėn susėmus, Latvijon, ir ten gyventi, nes šitam miške juodalksnyne nebėr nė namo sienojų: šviesūs tai būtų buvę namai, o dabar viskas išnyko. Išnyko: du broliai, sesuo išvežti, dar vienas nuteistas: šarkele, varnele, keli tavo vaikai?

Du namuos.

Du kapuos.

Vienas Dagilis Užuliekny.

Su savo Vilkyčia, kuri vis į mišką žiūri: seserų kapai miške tam, kiek toliau sodo. Su savo sodu: tą pavasarį obelys kaip niekad anksti žiedais užputojo.

Taip ir paliko. Miške tam su savo eksperimentiniu sodu, trim Dagilėliais ir iš sukiužusios pasoginės trobos lakstančia Dagiliene. Taip ir paliko jie. Miške tam už liekno, gyventi. Toj pačioj, su baltu arkliu parsineštoj, bakūžėj.

„Kodėl vedei tokią raganą?“ – klausdavo žmonės Dagilio.

„Kad ji buvo labai graži“, – atsidusdavo tas.

Samdinė audėja ir ūkininkaitis.

Mergos bažnyčion eina basos, batelius tik netoli šventoriaus apsiauna, o Elžbietai persiauti, matote, reikia į daržinę prie kelio. Šiš! Visos kikena, kad toj daržinėj jos Petras laukia, tad ne batelius sarmata prie visų pasilenkus autis, o sarmatlyvas jaunikis vis neapsisprendžia – ar jaunutę ūkininkaitę sau pasiėmus, ar šitą juočkę bežemę, o dar ir vyresnę, brendusią ir perbrendusią jau, bet, Dievuliau, kokia jos kasa, – gali ant rankos vyniot ir juodu blizgančiu šilko žalčiu džiaugtis. Tam ir daržinė, kad apsispręst paprasčiau būtų.

Kai baltais kataraktos žiedais užputojo Dagilio akys, kai Dagilienės antakiai dviem varnais skaidrias akis dengė. Rado miške, toliau sodo, vienas iš mokslų grįžusių Dagiliokų: apynių dailiausi spurgai, lipnūs o kvapnūs: karčiu gintaru, rūgščiais svarainiais, degintu cukrum: aukščiausiai uosius apsivynioję, nuo laukinės kriaušės svyrantys. Nupiešė juos, nusipaišė bloknotan: tas ir paišelis visad vidinėj švarko kišenėj.

O dabar, po šitiekos metų, miške tam obuolius rinkdama, dilgėlėse lig pažastų takus išsimindama: kiniški guminiai kaliošai su gėlytėm, naminės vilnonės kojinės: vėl radau: apynio spurgos erdviai atokiai viena nuo kitos kabojo it gurgučiai pliušiniai, pistacijų žalio švelnumo išblyškę karuliai sviro retom kekelėm, žiūrėjau į juos nuo gražumo ir kvapo visa išsižiojus.

Apynys, turi lupinino. Apvynys mieganešys.

Šimtą viedrų smėlio į akis tau išrašys.

Humulus lupulus, Lupuli Strobulus, Lupulin, Lupulo, Hop, Hop Strobile, Hopfenzapfen, Houblon, Common Hops, Couleuvree, Salsepareille Indigene, Asperge Sauvage, Pi Jiu Hua, Vigne du Nord, kalbom žmonių ir angelų. Ap-si-ra-mink.

Petras Dagilis, jo buvo Užulieknis, kol ne karai pokariai kolchozai.

Elžbieta Vilkytė, ji gi ir Dagilienė.

Skrebotiškio bažnyčia. Kadaise tai buvo „magazinas“, vieta, kur žmonės veždavo atliekamus grūdus, jei kartais badas maras karas ištiktų, po Pirmo pasaulinio žemė pagerėjo ar kas, bet grūdų sėklai pavasariais nebepritrūkdavo, tad ėmusius plėkt grūdus visi išsidalijo, o magaziną pertvarkė į bažnyčią, šalia įkūrė kapines. Žemes atidavė vienas Dagilių, už tai gavęs parapijos rentą iki gyvos galvos. Bažnyčia yra smarkiai degusi, tad ten neberasit stacijų, kurias, anot legendos, supirko tada dar jauna Elžbieta, įsiutus, kad iš parapijonių tam reikalui nieko nesurinks. Dabar ten nė klebono nėra, prie durų priklijuotas mobiliojo nr., jei labai reiks, klebonas atvažiuos iš Vaškų.

Onaravi Elžbieta: būdavo, pasiima pagalį šakotą nedrožtą ir eina Skre-botiškio bažnyčion ta malka pasiramsčiuodama. „Dagilien“, – sako jai žmonės. „Dagilien, – ko tujen plonos dailios lazdelytės nenusiperki, gi nesi nabagė.“

„Ka jūs norit, tai jūs ir plaukit su tom savo plonom lazdelytėm: o aš visą mišką turiu!“

6,38 km, 328 kcal. Miškas–bažnyčia: į vieną pusę, prieš vėją.

Onaravi buvo Elžbieta Dagilienė ir tada, kai viskas išnyko.

Karai, pokariai, kolchozai.

Elžbieta gimė 1900 metais.

Pagal Elžbietos amžių viską ir susiskaičiuosim.

1900 metais „F. Kaim & John / Kircheim Stuttgart“. Su tašku! Pavadinimą, aukso raidėm ištapytą ant pianino dangčio, virš piupitro, vidinėje pusėje, darkart aliejum nulakavo pianinų meistro gabus pameistrys.

2016 metais tuo pianinu Lakene „Valandas“ skambina Dagilių Užulieknio miško sode obuolius sulaukėjusius rinkusios geriausias draugas meilužis vaikų tėvas akių šviesa.

„Šventas, šventas miškelis“, – vis kartodavo Elžbieta, jau toli nuo miškelio gyvendama.

„Gal rytoj jau nebereiks“, – kartodavo, kai atnešdavom jos kambarin valgio ar vaistų. „Gal rytoj nebereiks, dėku, dėku, bet gal rytoj nebereiks.“ Mažiausiai triskart per dieną ji pranešdavo jau tuoj mirsianti, mažiausiai triskart per dieną – „gal rytoj nebereiks“, ir taip – dvidešimt metų!

„Pri Švinčiaus“ ji pati prieidavo savo lovoj: turėjo dėželę žirklėm susikarpytų plotkelių, tai kas sekmadienį – po gabaliuką.

Pagal Elžbietos amžių viską ir susiskaičiuosim:

1993 – išskobta ant ąžuolinio kryžiaus, data po šv. Petru su raktais, kryžiaus medis – iš Užulieknio, iš „švento miškelio“: kryžiaus viršūnė pajuodus, kryždirbys ten rado skeveldrą, karuos įstrigusią, ją man, tada dar vaikui, padovanojo, delnan dar šiltą įspraudė. O prieš tai Elžbieta dar sėdėjo atvesta ir pasodinta prieš televizorių, mat jame rodė Vilniaus miestą, taip niekada neišmoktą – nebūtą. Katedrą miesto. Žmonės kalbėjo, kad dabar ta katedra bus žmonių. Žmonės plūdo tą dieną šviesos bažnyčion, visi kartu nė nesutilpo televizoriun: bažnyčią! Rodo! Per televizorių!

„O tų žmonių – kaip musių!“ – tada tepasakė Elžbieta ir vėl, tvirčiau suspaudus rožančių, palinko švieson.

5. Veerserke

Šeštadienis, kaip rugsėjui – neįprastai šiltas. Jie keturiese žingsniuoja Šiaurės jūros pakrante, jie du atsilieka.

Ką ten pamatėt? Kodėl jūs sustojot?! – šaukia skersai vėjo mažoji.

Mes bučiavomės!

Fui! Galėjote bent nesakyti!

Jei ji dar kada valgytų austres – tai tik Veerserke.

6. Košmaras, džiaugsmas

Vis tas pats sapnas.

Lapkritis.

Mokyklos kieme.

Šiek tiek tirtanti, taigi vėjas.

Nuožmiai pagiringa.

Laikinai įdarbinta antrojoje europinėje. Tamsta mokytoja, mokytojų kambario bijanti. Vidurinėliams – Giesmių giesmė. Padalijau atspausdinus ir padauginus visą Giesmių giesmę, nes skaitiniuose – ištrauka mažutėlė. Skaitė tokie apšalę. Skaitė, šitokie tylūs, ir nebruzdėjo. Tik baigę, ėmė vis dusliau dūgzti.

„Bet, mokytoja, negi čia – Biblija?“

„Biblija.“

„Kūl.“

Tarp trečios ir šeštos pamokų – langas. Per tą langą lipu pas pačius mažiausius mokykloj: tik kiemą pereiti: ikimokyklinukams keturmečiams penkiamečiams laisvu tarp pamokų laiku trečiadieniais skaitau knygas.

Skaitymų pradžioje klausytojai aptaria mano aksesuarus, užgriuvę apčiupinėja vėrinį, pasidalija, koks kam karoliukas atitektų, jei vėrinys per skaitymus netyčia iširtų, aptaria auskarus, jei tądien mūviu kokį žiedą, jį pasimatuoja pusė besiklausančių salikės. Dažniausiai skaitom virtuvėlėje, ten yra kriauklė su dviem puodukėliais šalia, tad per vidurį skaitymų visi baisiai ištrokšta, tenka daryt pertrauką. Laukti, kol visi iškilmingai lėtai pasigardžiuodami išgers savo vandens ritualinę porciją. Jau aiškėja visi trečiadienio skaitymų ritualai: apžiūrėję papuošalus, klausytojai ima niurnėti, rinkdamiesi vietas kuo arčiau skaitysimos knygos. Tada ginčijasi, kuris sėdės man ant kelių, įstengiu sutalpinti tris, bet neilgam. Šiandien jie gerokai apsistumdė, tad pažadėjau kiekvienam po brangakmenį, mažą mažą, greit pametamą, suvyniojau popieriukan kaip vaistininkai miltukus, ir padalijau, pasakodama, kokie tai tylos brangakmeniai, nuo triukšmo tirpstantys, štai taip. Diena stebuklinga: visi pašiušėję nuščiuvo. Tik pati mažiausia klausytoja, gavusi savo Svarovskio deimantėlį, kiek patrypčiojusi, išėjo. Kai baigiau skaityt antrą skyrių, grįžo, visa švytėdama ir išdidi. Ji nuėjusi ten, kur niekam netrukdytų, ir ilgokai rėkusi į popieriun suvyniotą brangakmenį, tada atvyniojo atsargiai – o tas nė kiek neištirpęs, štai taip.

7. Pagirios, apsauga

Išvakarėse, pamena: išsilijo, tądien oras šiaip, pilkai apybjauris, aštuntą iš namų, į banką, metro, iki „Beekant“ stotelės dar nieko, o perlipus kiton pusėn ją visai užsupo. Kokakolos, tramdėsi ji, rydama kylantį stemple šleikštulio gniužulą, kai tik atsidarys durys, iškart gausi šaltos kokakolos, ta viltis, kad tuoj, dar kelios stotelės, ir ji išlips iš vagono ir eis tiesiai prie šūdmaisčio automato, įspraus du euru (ar ji turi tuos du euru? Taip pykina, kad negali patikrinti, nes reikėtų palenkti galvą žemyn, atitraukti tašės užtrauktuką, sužvejoti piniginę. Ta bus užkritusi, pasimetusi visose tose prakeiktose vidinėse tašės klostėse, skyreliuose, daiktas milžiniškas, o kai reikia, nieks netelpa, plokščias visas, deformuojasi vien nuo avinžirnių skardinės, jei tokią grįždama namo pietums nusigriebi krautuvėj, šampano butelys jame tikrai ne, kvailas daiktas, iš jo reiktų ištraukti piniginę, raudoną kaip ir ta tašė, raudona spalva rėšis tiesiai į smegenis, pro įskaudusias akis tiesiai į smegenis, dantytu užtrauktuko auksu, raudonu įkaitintu virbu, kaip plieks ta šviesa, o galvos gi nuo tos trepanuojančios šviesos gelbėdamasi nepasuksi, nuo staigių judesių ji tikrai susivemtų čia pat, vagone, tad gal paieškos monetų jau išlipusi). Išmuša prakaitas, lyžteli lašą, nuriedėjusį lūpų kamputin, druska ir dulkėta pudra, žiūrėki į žmones, laikykis, už vaizdų nejudrių laikykis, kokie šios ponios batai žiūrėk, žemaauliai lakuoti, gerai, kad vakar visą dieną taip pliaupė lietus, nupliaupė dulkes, tai bepigu batais lakuotais, kulnas, į kulną žiūrėk – ruda, juoda, kreminė juostos – kulniukas sluoksniuotas spalvom it pyragaitis, torto gabalas, – štai „Thieffry“ stotelė, ji lipa lauk ir dairosi, šaltis, drėgnas ir traukiantis kiaurai lietpaltį, kiek atgaivina, jau buvo pamiršus, koks pjaunantis vėjas amžinai košia šitą perėją, dešimt? Dešimt metų, kai ji šičia nebuvus.

Ties bronzine Kongui skulptūra vėl nudiegia smilkinį – čia ji laukdavo siuntinio, o dabar greitai prašiaušia pro šalį.

8. Įsivaizduoki, arba Katedros varpas

Saugumo lygis keturi iš keturių, centre kareivių mašinos dengtos maskuojamom marškom, sėdėti namie, niekur neiti, namie kuistis.

Pianinui jau šimtas šešiolika metų, derintojas pustonis po pustonio tempia stygas. Derintojui skambinti po dviejų savaičių.

Jau dvi savaitės tylu, nei Satie, nei Glasso, nei gamų jokių. Galėtum ir grįžti. Galėtumei jau ir grįžti, – sakau, o balsas traška ir braška, kol nusisproginėjęs šnypšteli ir užgęsta. Vėl nutrūko ryšys.

Kai tu parvažiuosi, sakysiu

įsivaizduoji?

Gyveno kartą mergaitė, kuri nuo penkiolikos iki aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus vien tik virė valgyti, įsivaizduok, – visas gyvenimas praleistas gaminant! Iš pradžių – virėja vienuolyne, tada diplomato pasigrobta keliauja kitan pasaulio kraštan, iki Odesos, ir ten verda kepa, galop grįžta tėviškėn ir gamina grafams, o tada, o tada!

Anė.

TAU!

(pyp pyp)

Pirma. Lakene visas laikas katedros varpų supjaustytas tiksliomis riekėmis: vienas „tau“ skambteli kas pusvalandį, o kas valandą atkala tikslų skaičių, galėtum iš bėdos išsiversti be laikrodžio, tik spėk skaičiuoti, bet aš be laikrodžio negaliu. Laikrodžio nenusisegu nei miegui, nei meilei, nei ežerui, esu labai prie jo prisisegusi. Laikas, sukarpytas tvarkingomis juostelėmis, mano timexʼas kas valandą dukart laibai pypteli.

Man šito reikia, sakau, kai manęs klausia, ko pypsėjimo neišjungiu.

Man šitos „memento mori“ funkcijos labai reikia.

Kai tu parvažiuosi, sakysiu

įsivaizduoji?

Įsivaizduok, kartą gyveno kinas, kuris gimė Šanchajuj, dirbo Peterburge, vedė belgę, palaidotas Briugėje. Bet iki tol jis suspėjo pabūti Kinijos premjerministru ir katalikų vyskupu, kaip tau? Ir dar! Ir dar!

Ši dabar yra mano mylimiausia istorija, tik prieš metus atrastoji. Tose pat Lakeno kapinėse: eiti į kairę nuo Rodeno, tada tiesiai – kur milžiniški šeimų antkapiniai paminklai, vieno jų papėdėje – iš žalvario lieta laiškų knyga. Atverstos knygos dešinys puslapis – kiniški rašmenys, kairiame išlieta Vertimas ir pats laiškas prancūziškai. „Ma Chere Berthe“.

Lou Tseng Tsiang + Berthe = Celestinas

TAU! TAU!

Želatinos lakštelius prieš kaitinant pabrinkinti. Galvoti apie juostomis sukarpomą laiką, kloti vieną ant kito, murkdyti po vieną ant kito vandenin želatinos lapelius: jei laiko juostos būtų tokios perregimos želatinos, apčiuopiamos, jas galėtum kloti vieną ant kitos, išbrinkinti, vienu mostu gyventi kelis gyvenimus?

Įsivaizduoji?

Kartą gyveno kunigas, kuris su caru teisėsi dėl nelegalaus bažnyčių statymo: o kitoje gyvenimo pusėje augino bites, gamino midų ir raugė vyną bei parašė receptų knygą „Midus ir vaisvyniai“, ir tos abi gyvenimo pusės vienoje laiko juostoje jam sutapo.

Kunigas Kazimieras.

O prieš Kazimierą, prieš puikųjį Lou, prieš jo Bertą, maniaus, labiausiai išmylėtą būsiant Marilę.

Ją, Marilę, radau ten pat, – žvelgė į mane iš antkapio nuotraukos angelas aviacijos antpečiais, išgraviruota:

Marilė, nukritusi į Afrikos dangų.

Marilė.

Nuo mano namų ligi senųjų Lakeno kapinių – keli yriai prieš vėją. Kapinėse valandas skaičiuojančio varpo nesigirdi.

9. Gidas po Lakeną

„Žvarbus šitas vasario pavakarys, vėjas, gera diena paskui skrybėles lakstyti. O, kavos: jos ir parnešiau ką tik, skrybėlę prilaikydama: prie Katedros šitoks vėjas, it nelabieji tave nuo bažnyčios kaskart bandytų nupūsti: žiemą vasarą ten bloškia plaukus, verčia sijonus į akis, hidžabų juodas tamsžales bures išpučia: bet jau kai po išsišiepusiom sparčiai juoduojančio smiltainio chimerom palendi, kai vitražų rozetė visom varsom pro atviras Lakeno Notre Dame duris šviesos žibučiais tau riešą nužvynuoja, jau galima ranką nuleisti: kuo arčiau kapinių, tuo labiau tyla vėjas, už skrybėlės kaspino jau nė užkištos plunksnos nebeišpeštų toks vėjas, ramu, – tai kai kapines dešinėj paliekat, į karališkąją brasserie irgi neužsukat, virš geležinkelio, pro senąją stotį, bažnyčios laukų gatve aukštyn, tada Marie–Christine gatve į dešinę, ir kairėj pamatysit, Van Dael, vitrinoje dubenėliai blizgių kavos pupelių, arbatos lapelių, – iš ten ši kava, kurios sumalti? Marago ar žiubilė? Man šitos dvi labiausiai patinka, iš abiejų neišsirenku, o kamgi rinktis žmogui šitam vis greičiau prasisukančiam gyvenime iš dviejų saldumų, jei niekas negraso nuo abiejų saldumų iškart?

Šeima ši, Van Daelai, kavą čia skrudina jau šimtą dvidešimt metų, čia pat gyvena: už prekystalio atviros durys į kambarius: gilumoje matysit krėsle snaudžiantį senąjį Van Daelą (jaunystėje Konge jis matė pragaro prieangį), jaukiai marmės radijas.

O kai vėl ta bažnyčios laukų gatve žemyn leisitės, užsukit į „Alepo citadelę“, ten tobuli falafeliai, kai paskutinįkart jų laukiau, iš virtuvės gavau dovanų lėkštę liulančio deserto, o grįžusi namo sužinojau, kad tikrajame Alepe nuo šiandien – pragaro prieangis.“

kada gi grįši?

10. Anė

Lydekos užkandėlė

Gyvą lydeką iš vakaro įmesti į kubilą su labai sūriu vandeniu. Anksti ryte ištraukti – ji bus dar gyva, nors labai nusilpusi ir pavargusi nuo sūraus vandens. Paruošti ją kaip įprasta ir patiekti su kokiu nors padažu. Skaniausia troškinta svieste su žalumynais ir prieskoninėmis daržovėmis.

(W. A. L. Zawadzka, Lietuvos virėja, iš lenkų k. vertė Birutė Mikalonienė,

Baltos lankos, 2009)

Kiek kavos reiks pasemti, kad užtektumėm popiečio stalui? – Virėjų virėja nei klausia, nei tikrina, – šiaip pratus pati su savim pasitarti.

Ko čia blizgini tom savo akim kaip torielkom, va dabar jau tikrai jai, Anei, – ir puodkėle šlumšt palei ausį irgi jai.

Ne ašaras varvinti, sako Virėjų virėja jau nebepiktai, čia susirinkom. Žuvį iškaulinti moki? Mėsą kapokle kapojus?

Vienuolyne pačiam – Anė patylom suskaičiavo – kiekgi čia tų vienuolių, – o į stalą priruošti tenka visko ir tiek!

Svečiai ir svečiai.

Arbatos, kavos svarai, rodos, akyse tirpsta.

11. Sensėjus ir spalvos

Pirmas kartas su saja! (Ne rašytoju iš mažosios raidės, o katanos makštimis prie šlaunies. Iki šiol savo medinį kardelį tik į kairį kumštelį.) Jei į makštis kišamas kardas išsprūsta, leisk jam, išsprūdusiam, plokštuma tekšteltis į šlaunį, nes jei rodomuoju pirštu visą reikalą gaudysi, piršto neteksi iškart, kai kardas bus nebemedinis.

Ir šiaip: kardai į makštis nekišami. Tai makštys juos apžioja.

12. Kunigas Kazimieras

Netaisyta rašyba:

Gilioje senobėje, kada dar lietuviai brangino savo tėvynę ir jos turtus, kuriais gamta apdovanojo mųsų šalį, vartodavo, – nelįsdami į kitas šalis jieškoti svetimų išdirbių ir negeisdami svetimo krašto turtų, kurie mųsų kišenius (delmonus) ištuštintų, – išdirbtus Lietuvoje garsius, skanius midus iš medaus savų bičių, kurių Lietuvos giriose ir trakuose aibės būdavo. Ilgainiui, didžponiai, susipažinę su užrubežiniais kaimynais priima jų budus, pobudžius ir kalbą, o apleidę, paniekinę, kas savo, stengiasi įvesti pagalios net svetimus valgius ir gėralus: mat užmiršusiems savo bočių papročius, rodosi viskas gera, kas ne mųsų, anot poetos žodžių:

Užmigo tėvynės bajorai – galiunai, –
Dvasia svetima jiems, gaivinasi kunai,
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustojo senobinio budo, liežuvio,
Viešai užsigynė net vardo lietuvio:
Tėvynę sau kitą įspiršo!

(Maironis)

Paskui didžiunus sekė noromis–nenoromis ir mažesni bajoraičiai. O svetimtaučiai, turėdami iš mųsų bočių paikystės pelną, brukte–bruko savo išdirbius į jų rankas. Teip ilgus amžius plaukte–plaukia mųsų muštinių milijonai į užrubežį; tuotarpu, kad gerai išdirbtas ir atsistovėjęs keliatą metų mųsų midus perviršytų ne vienos rųšies užrubežinį vyną ir suteiktų sveiką nesuterštą visokiais nuodingais prietaisais gėralą.

1907 m.

Žinotų jis, kad dabar net apynius iš užrubežių gabenasi.

Žinotų jis, kad šią vasarą radau jo apinyno likučius.

13. Lou Tseng Tsiang

Su kraujo lašeliu

Laiškelį rašysiu

Ant balto karvelio

Aš tau parsiųsdinsiu

(iš „Karo dainų“)

Kai nusikirpome kaseles. Oficialiomis progomis mums liepta prisisegti dirbtines. Kostiumai. Rūmų etiketas.

Dviveidystė.

14. Sensėjaus Sensėjus

Penkios valandos iaido. Trys tokios seminaro dienos – ir viskas nepalyginti aiškiau. Ramybė, tirtėjimo nebeliko. Nepavyks iš pirmo karto? O tai ne pofig. Iš šimtas antro karto pavyks. Kartosi, kol pavyks, o kai pavyks kirsti teisingai, kartosi, iki pabaigos gyvenimo savo.

Aštuntas danas aiškina tokius paprastus dalykus. Bet į smegenis sėda jie, rodos, sėsliau.

Kirskite. Jūs darote traukimo–stūmimo judesį, jūs mojate iš viršaus žemyn, iš apačios į viršų, tačiau geriausi jūsų tikroje kovoje vos galiuku kliudytų priešo odą, drabužį kiek teįdrėkstų. Kirskite. Jūs turite tai perkirsti, – kartoja senukas japonas ir tūkstantąjį kartą perpjauna orą, gali matyti, kaip ties ašmenim jo pjaunamas oras tirštas tamprus it želė.

15. Ne

Tais metais vis dar dirbau Užsienio ministerijoje. Hagoje pasakiau: NE.

16. Hagos NE, filmo laikrodis

Apie tą garsųjį japonams viešai pasakytą NE susuktas filmas, tačiau Lou jo nebepamatys.

Nematys jo ir vienuolis Celestinas.

17. Marilė

Iki šiol nė negalvodavo, nebuvo kada, bet, kiek laiko ji jau neskambino motinai? Antklodė jai dovanų su visomis valstybių narių vėliavomis, pirkta Nato kalėdinėje mugėje, guli taip ir nedovanota gal net, o Viešpatie, nuo užpraeitų Kalėdų? O štai ir vėl – pavasaris.

Jai sako: laikas pradėti iš naujo. Jai sako: reikia viską pradėti iš naujo. Iš naujo, be Žoržo, kaip? Ji net nežino, ar benori skraidyti.

Kavos, kavos: dabar ji negali miegoti, užmigti, kavos.

Ji negali kavos. Kava ir stingdantis šaltis tarp debesų: ne pats geriausias kokteilis netalpiai moterės pūslei.

Tad Marilė darkart smarkiai įsikanda į lūpą.

Šveicarija. Marilė klausosi vėjo, kaip jo daina pakinta, tarp uolų įsiskriejus, kalnuos jos diena pakabinta aukštai, ir staiga – tamsa it dangtis, kruvina saulės lėkštė, auksinis skydas, ak, perlų baltumo saulėlydis tvyksteli ir perskrodžia tirštai mėlyną tamsą žalio žaibo siūlė.

Marilė sėdi įsitempusi, akim iš nuostabos išplėstom. Hei, žalia spindulio siūlė atidalija dangų, žalia strėlė Marilę nuo žemės atidalija, kybo Marilė graži.

Vakaro to spindulys bus kiek Marilės akis nudažęs – mėlyna, juoda, – blykst: žalia.

Žaliasis spindulys, Marile, matei žaliąjį spindulį: meteorologinis reiškinys, Žoržas sakydavo, kad tai pamatyti gali tik tyraširdžiai.

Žoržas: galėjo būt paukštis, vėjas, aitvaras, vėjo pilna rankovė.

Žoržas, teks skristi virš slėnių, kur jį nukovė.

Sakalas paukštis, aitvaras, vėjo gyvatė.

Niekas Marilės verkiant nematė.

Žoržo kabinete geriausiai jausdavosi sėdėdama ant kvapniai išvaškuotų grindų, o dar geriau – išsitiesusi ant raibuliuojančio Asfahano kilimo. Palube sklęsdavo šimtai, rodės, tūkstančiai lėktuvėlių – visa eskadrilių ir vienišų keliautojų istorija. Lėktuvų modeliai, lekiantys be garso: tik užsimerk: ir neša siurbianti vėjo srovė, tik atsimerk: vėl tyloje sustiklėjęs laikas.

Čia, Šveicarijoj, ji jau savaitė: pratybos: skraidyti išsilenkiant uolų, tik šiuose kalnuose svarbiausia išmokti vėjo kalbos, čia jis kvėpuoja kitaip. Būtų fotografavusi tą ją ištikusį žaliąjį spindulį, bet kol atsitokėjo, tas buvo dingęs, išnykęs, – įprastas blėstantis dangaus raudonis. Sugrubęs nykštys tespustelėjo telefone išsisaugotą nuotrauką iš Vatikano, tą juodą mozaikinį šunį, stačiom ausim, įkypu pimpeliu, bus jau kokie du tūkstančiai metų žvėriui, o tada ir pasijuto, it sumažėjusi iki vaiko, mergytės, lyg tamsioj daržinėj, paskum – voratinkliais lempose šviečiančioj kūtėj. It milžinišku delnu – nuo kalnų nukelta vaikystėn.

Stovi: raudona kartūno suknelė, rudas paltelis, pirštinės kumštinės, dubultos.

Klausosi: koks tas Raudis buvo per šuo!

Šitokio šuns ji norėtų, ir turės kada nors, savo Raudį. Klausosi, kaip pieno čiurkšlės pračiulbina kibirą, o paskui, karvės tešmeniui vis minkštėjant, tą kibirą vis tyliau užčiurškia, o kol visą karvę išmelš, melžėja jai pasakoja, kaip visad: apie kareivį ir mažą juodą šunelį: kaip tas kareivis visos vados šunelius žiodė ir gerklytes apžiūrinėjo: ar labiau juoda juodo šunyčio gerklė, ar labiau raudona. Ir kaip rado sau: pasakė: šitas bus mano, šitas bus Raudis.

Kirtis ant A.

Ir koks tas Raudis paskum užaugo. Pasakoja melžėja. Kokių dalykų buvo, kai karas. Kai kareivis kariauja kare, jo Raudis jam padeda, net ištempia iš karo.

Koja, atrodo, to kareivio buvo pašauta.

Raudis pašautas visas.

Kol melžėja skalauja koštuvį, apie Raudį mergaitė pasakoja paršeliams, ant pirmos gardo lentos pasilipus, prie pat lovio jos kaliošėliai, kruopiene bepilant aptaškyti: paršeliai priėdę, tad prie jos kaliošėlių grūdasi, pasakos klausosi, pritariamai čiulpsi, akelės mėlynos, blakstienos ilgiausios, tik kad baltos: ji taip įsijautusi į Raudžio gyvenimą, sekamą paršėkams, kad tik vienam skaudžiau krimstelėjus atsitokėja: raudonoji suknelė nužlėbalota kruopėtais šnipais ir gražiai nugraužtom padalkom, nurantyta kaip žirklėm, kaliošėliai irgi priekiais apkramtytais.

Ir nei verkti dėl to, nei juoktis, – visa, kas buvo vėliau, – išsitrynę.

L’heure bleu: mėlynoji vakaro valanda, širdgėlos laikas, aksominis rūkas, mėlyno sunkio drėgmė,

Marile,

pečius!

Aukštyn ir atlošt.

Ir nutvilko į tarpkrūtį įkritus medaliono žvaigždelė.

Ir akys jau nebedrėksta, – ne bjaurias rudas dulkes, o mėlyną debesį, sunkų, galėtum tose akyse dabar įžiūrėti, ir štai štai, žvilgsnį įpjauna auksinis tamsą prariekęs peiliukas.

Ji skrido iš savo šalies, savo vaikystės, išskrido, vėjas nupūtė atmintį. Ar vėjas ir Žoržą kada išpūs? Ar ji to tikrai norėtų?

Pradėti iš naujo?

Skambina į kaimą už trijų tūkstančių kilometrų.

„Mama? Papasakok man apie Raudį.“

18. Jeigu tą pačią dieną, arba Anė II

...jeigu kalakutą reikia tą pačią dieną piauti ir kepti, tai kalakutui reikia įpilti į gerklę šaukštą acto ir palikti vieną tvarte, kad gerai išsibėgiotų, tuomet mėsa ir tą pačią dieną bus skani ir minkšta.

(Didžioji virėja, Praktiškas vadovas šeimininkėms pagal E. Malachoviec,

Spaudai paruošė V. Varnienė, „Sakalo“ leidinys, 1936)

Tamsa kaip kumščiu pasmakrėn kerta Anei, bet ji įkvepia ir susitvardo. Dėl šito, to ir ano, kas jau buvo nutiko, nebesikamuoki. Užteks jau, pakanka. Kvaila buvau. Buvai, tai buvai, dabar būk užtat protingesnė. Būta čia ko ar nebūta, bet tai jau prabūta, atbūta ir prisiatgailauta lig valiai. Protinga esi. Esu.

Ir Anė gražiai atsilošia.

Iki penkiolikos metų namie prabuvau (skaičiuoju: iki 1895).

Valgyti pakako.

Ryte – pusmarškonė košė.

Bulvienė ar žirnienė uždaryta spirgintais lašinukais arba su rūgusiu pienu.

Pietus virdavo atskirai: burokus, kopūstus ir mėsos.

Tėvai sugyveno devynetą vaikų. Septyni mirė maži. Likom mes dvi su seserim Anastazija.

Motina verpdavo linus ir vilnas kitiems, tėvas dažnai eidavo dručiauti – lentų pjauti į Kretingos dvarą.

Ten gerai uždirbdavo.

Vakarienei dažniausiai virdavome pienišką sriubą.

Šalia pečiaus – plyta.

Drabužiai namie austi, net suknelės drobinės, tik bliuskutes ir skarytes pirkdavo.

Daržely prie namų su seseria auginom rūtas, nasturkas, žirniukus.

Maždaug penkiolikos metų išėjau į Kretingą Pranciškonų vienuolyne dirbti prie virėjos.

Pradžioje buvau jos padėjėja, vėliau išmokau pati valgius gaminti.

Ten išdirbau trejus metus.

Į vienuolyną kažkas atveždavo lietuviškų knygų.

Veždavo slapčia, po šienu vežime pakištas, po malkomis.

Knygas priimdavo kas iš vienuolių ir duodavo mums sunešti į rūsius ir ten suslėpti.

Aš pati daug kartų jas slėpiau.

Į vienuolyną užeidavo dažniausiai po dvi „elgetas“, apdriskusiais drabužiais, terbomis apsikabinėjusios, ir pasiimdavo knygų, prisikišdavo užančių ir taip jas išnešiodavo po parapiją.

Duodavo vienuoliai tų knygų ir man, ir kitoms ten tarnavusioms moterims pasiskaityti.

Mano tarnystės metu nepasitaikė, kad vienuolyne žandarai kratą darytų.

Taip pat neteko girdėti, kad ir bažnyčioje lietuviškas maldaknyges atiminėtų.

Kretingos parapijiečiai jų daug turėjo.

Kretingos vienuolyne pradirbau trejus metus, kai iš Odesos atvykęs kažkoks valdininkas prašė vienuolyną rekomenduoti jam virėją-kambarinę. Vienuolynas nurodė mane.

Išvažiavau į Odesą ir ten gyvenau iki keturiasdešimties metų amžiaus.

19. Odesa

Oi, eisiu eisiu, čia nabibūsu,

Ar į Turkijį, ar Maskolijį

Kur margi dvarai, žali pryangiai,

Daimanti langai, laikrodžiai skamb(ba)

(iš „Karo dainų“)

20. Kur jie visi susitinka

„Seniai seniai, Šanchajuje gimė berniukas, kurį tėvai vos tik išvystytą paskyrė rimtiems reikalams. Tiems ateities reikalams jie pasamdė geriausius mokytojus, o kai vaikiui su tais nuobodu ėmė darytis, jaunuolį atidavė į spec. diplomatų mokyklą.

Seniai seniai, tuomet dar augimo braškesiuose braškančioje Belgijos karalystėje gimė mergaitė: tokio žvitraus proto ir tiek nedailaus veidelio, kad net motina lengviau atsikvėpė, kai paaugintą išleido Peterburgan, rusų diduomenės atžalų prancūzų kalbos mokyti.

Tataigi panašaus senumo laikais Tetirvinuose gimė berniukas, kurio tėvas senu prisakymu paaugintiems savo trims sūnums paskirstė: kam žemė, kam mokslai ir kunigystė, o kam žalnierystė, – tad mūsų bernėkui, gražiausias klostes laiškuos sakinių virvelėm kam reikia išklostančiam, kunigystės dalia teko, – bet paskui mes dar daug kartų matysim, kaip tėvų nuskirtas gyvenimas nuo iš aukščiau paskirto likimo kartais net labai smarkiai, ir nebūtinai karčiai, skiriasi.

Ar patikėtumėt, kad vieną dieną, tikriausiai iš dienų štai tokių kaip šiandien, kai šlapias sniegas težina kurpaites ir jau žinai namie kojų pirštelius būsiant nuo drėgmės susiraukšlėjusius, išburkusiai baltus, dabar gi tie šąla iki saldumo, kai šlapdribos neatlaiko tankiausiai suplūkta skrybėlės vilna ir prasisunkusi srovelė nuteka antakiu, kai prieš pasirašant kvitą plunksnakotį trini tarp delnų, kad sustingę pirštai atitirptų ir tvirtai suimtų kotelį, grakščiai baltas riešas kad slysteltų iš po juodo šlapio apsiausto siektelint rašalinės, tokią štai dieną, kai Peterburge sniego pliurzė žemėj, ore ir danguj, jie visi:

belgė Berta šlapiom kurpaitėm, kinas Lou permirkusiu katiliuku ir carinės Rusijos klierikas Kazimieras, ridenantis plunksnos kotelį tarp užtirpusių delnų, – tokią dieną tame mieste susitinka.“

21. Biografija

Gimiau kolūkyje. Registracijos vieta: „Tetirvinų apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas“. Žalią rusišką gimimo liudijimą turiu, o krikšto įrašo – nebe, mat kai degė Skrebotiškio bažnyčia, popieriai pleškėjo pirmi. Grūdų sandėlys, duonos saugykla, paversta žodžio talpykla, rankraščiai dega, žodžiai išlieka. Žodžio įspaudą, vardą man duotą – nesudegusį besinešioju.

Gimiau „Žvaigždėje“. Taip sutrumpintas „Raudonosios žvaigždės“ kolchozo pavadinimas skamba net visai prašmatniai. Iki tol buvusio „Kelias į laisvę“ pavadinimą žmonės tarp savęs tardavo „Kelnės nulaistos“.

Po poros metų nusikėlėm į „Pavasarį“, – „Pavasario“ kolchozas buvo naujas, didelis ir labai prašmatnus: šviesus milžiniškas vaikų darželis, kultūros namai su durimis net skersam drambliui ir nesusilenkusiai žirafai įeiti, mokykla su dvidešimt metų liejamais sporto salės pamatais ir nuostabiame peizaže, ant upės kranto: moderniausios kiaulidės, su atskirais „vasaros stovyklos“ aptvarais paršeliams.

22. Pirmas kartas naujoj vietoj

Penktadienį dešimt trisdešimt valandos adoracija. Užsirašyta planuoklin beveik prieš mėnesį.

Pati katedra užrakinta. Lapelis: „Eikite į kambarėlį kairėj.“ Eik į savo kambarėlį. Kairiau švęsto vandens durys. Senos. Pakaustytos. Žemastaktės, už durų: šviesu.

Imkite gyvosios duonos, drąsiau, – sako balta šypsena švytinti juoda moteris.

Gyvoji duona: tokia etiketė ant pintinėlės. Pilnos žodžių, sakinio ilgio juostelių, laiškų sulankstytų taupiai, be voko: žodžio duona maitina smegenis, širdį pasotina.

Man sakinys šiam rytui teko: „Pakrikštyti esate...“

23. Nagi tu grįžk gal greičiau

O atsimeni: senamiesčio kiemuos, prie sandėliukų. O atsimeni: ant sniego, po eglių šakom. O atsimeni: tada parke, per lietų. O atsimeni: svečių spintoje, baliui įsibėgėjus. O atsimeni: paryčiais, kažkur Lenkijos laukuose sprogus padangai. O atsimeni: tame viešbutyje, kur aukštu žemiau pianiną derino: pimmm–pimmm–pimmm –

gal tu grįžk gi greičiau.

24. Dabar, dabar, dabar

Šventosios Dvasios proto aiškumo ir švarios sąžinės palaikymo prašom.

Kaip karvelis plevens, iš to atpažinsi: skaito senas Šv. Baltramiejaus bažnyčios kunigas. Nauji metai, po mišių lėkti susikibus per mišką, aifonas apšviečia pušų šaknis, senąsias žydų kapines, vakarykščių sprogmenų išnaras.

Ir Šv. Baltramiejaus, ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiose dangiškojo pašto karveliai prie nuo jaudulio išdžiūvusio gomurio lipdo po baltą, plonytę dangiškosios manos markutę.

Mano tėvas dar ir filatelistas, tad apie markutes, atvirlaiškius, vokų klijų skonį – čia jau patikėkite: trisdešimt šešeri pavasariai, kaip apie tai nusimanau.

Smetoniški pašto ženklai, sovietiniai, japoniški, korėjietiški, šių metų ženklai.

Lakeno katedroje, Tiberiados bendruomenės bažnyčioje ženklelį į rieškučias paguldo – pati prisisek. Prie gomurio trakšteli gelsvas tarytum auksinis Duonos lakštelis.

Tiek metų sprendžiau galvosūkį: dienos sapnuose, nakties parkų aiduos atsikartojantį: triskart. Dabar, dabar, dabar. Bar, bar, bar.

Baisiausias sprendimų: taip tuoj pasibels į duris baisus akmeninis svečias ir užgrius, ištraiškydamas visas degtukiškai graudžias tavo konstrukcijas: trakšt trakšt trakšt.

Užtat tada, galvosūkį išsprendus, Naujų metų nakties mišku lekiant – nes šalta, ledinės vėjo geležtės nosį pjauna, pro burną jau šlapian šalikan kvėpuoji: o šitiek laimės, juoko kiek, – sprendimas toks paprastas: bar, bar, bar – pabeldžia senas Ratnyčios kunigas. Bar bar bar: švelniai pabeldžia žadindamas tas triskart beldžiantis Paštininkas: bar bar bar, atviruką skaitykit dabar: Dievas jums atleido. O tada, jau Ratnyčios kunigo balsu: ačiū, kad atėjote. Kaip pašte, kaip vaistinėje, kaip gera iš šalto tamsaus miško į šviesius šiltus namus pakniopstom parbėgus.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view. 

Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių, saugomų Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje [interneto prieiga: http://kuncinotekstai.baltavarna.lt/rankrasciai/eilerasciai/#1].
Už publikacijos parengimą redakcija dėkoja Palmirai Mikėnaitei.

Vyras

                        Mikui Vilučiui

Šitas vyras toks: išskėtęs dešiniosios pirštus virš peties,
stuomuo kaip korsaro, velniškai rimtas.
Ką čia žinai: ranką paduos
ar kumštį pakiš.
Gražus vyras.
Geras vyras.
Matyt, ir nagingas.
Aš jį matau, Miko pieštą,
išmuštą kažkodėl raudonom dėmėm.
Nežinau, ar jis niršta iš pykčio,
ar rausta dėl savo drovumo.
Aš norėčiau jį daug ko paklausti:
kaip atrodo Rojus ir Hadas,
kada negalima viršyti greičio
žaidžiant su moterim ir mašiną vairuojant,
kaip jis atsilygina sau už kasdienį darbą
ir dar daugel ko.
Tik jis kabo ant sienos ir vis laiko išskėtęs
tuos dešiniosios pirštus virš peties.

„Poezijos pavasaris“, 1977

Užupis

Užupio danguje
daug neryškių žvaigždžių.
Kai vienos užgęsta,
tuoj pat užteka kitos.

velėna velėna
kranto akmuo

Užupio turguje
galybė žmonių.
Kai vieni ką nusiperka,
kiti delnus trina.

velėna velėna
kranto akmuo

Užupio kapinėse
vieni kitus pažįsta.
Kai kuris paprašo vietos,
kitas tuoj pat pasislenka.

velėna velėna
kranto akmuo 

„Poezijos pavasaris“, 1978

Mažoji miesto baladė

Mėlyna šviesa virš milicijos džipo.
Kraujo maža – galybė žmonių.
O šaligatviu rieda sutraiškytas klipsas,
O suknelė gėlėta aukštai ant šlaunų.

Pailgėja kaklai, juos paryškina šviesos,
Ir išvirsta nauji iš kampinio bistro.
Mažas veidas, vaiduokliškai liesas.
O virš miesto perkūnija – kvapas sieros

Aitriai permuša gumą, asfaltą ir kraują.
Nusivylusi tyliai iškrinka minia.
Atsigniaužia lėtai gėlę gniaužusi sauja,
O pražydusi liepa nušvinta klane.

Po baladės, po miesto liūdnos kasdienybės
Stovi vienas žmogus po lietaus kaskada.
Ir ateina ilgam pasiučiausia ramybė –
Iškilmingai rimta ir skaudi kaip rauda.

Man iš posūkio lekia geltonos mašinos
Su melsvu lyg vena per pusiaują dryžiu.
Ir ištrykšta ant bruko tarsi apelsinas
Mėnesienos šviesa, prie kurios aš budžiu.  

        
„Poezijos pavasaris“, 1978

Girtas angelas

Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių...

Marškinėliai buvo plono krepo.
Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.
Žengė angelas nuo savo laivo trapo
į garuojančius Vilnelės krūmus.

Dvi savaites jis tenai puotavo
su poetais, liumpenais ir kekšėm.
Šitas miestas, angele, ne tavo –
įsivaręs jį esi it rakštį,

puolęs angele, tai ką dabar praneši?
Suodini sparnai, suskirdę kojos...
Išpūtė jis garo brūkšnį gražų
ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:

– Nieko gero, seserys ir broliai,
liūdnas – kaip ir mano – jūsų skliautas!
Puolė angelas į skaudžią miesto žolę –
girtas, nusiminęs ir apgautas!

„Poezijos pavasaris“, 1991

Kai mūsų palikti namai

Kai naktį suurzgia krioklys,
Primindamas iš tolo žvėrį,
Kai atsistoja pas duris
Jau primirštos, bet gajos vėlės,
Surinka nesavu balsu
Išgąsdintas pablyškęs vaikas,
Nuo monotoniškų garsų
Pleištu atsiriboja laikas,
Kai moterys plokščiom krūtim
Sulinkę renka bulvių derlių,
Kai viltys tampa neviltim,
Daiktai rikiuojasi į eilę
Sustodami ties ta riba,
Kur baigias laukas ir pasaulis,
Kada garuojanti dirva
Kaltes prisiima iš naujo,
Regiu: tebešviečia kaimai
Nuo didelio raudono gaisro
Ir mūsų palikti namai
Degėsiais atsiduoda aitriai.

Kai mūsų palikti namai – – –

*

Aš numiriau vasarą.
Ugnis išdegino krosnyje duobę
ir kaip geltonas šuo
lekuodama atsigulė ant pelenų.

Kalendoriaus lapus vertė vėjas,
ir keitėsi laikraščio data dėžutėj.
Nuogas mėnulis vaikščiojo siena
nušviesdamas tapeto raštą ir spalvą.

Viskas būtų gerai.
Tik neskaitytų knygų liko per daug.
Po mirties nusilpo regėjimas
ir kaskart vis sunkiau įžiūrėti raides.

*

Dabar jau lengva tarsi po mirties:
ir žemė apvali, ir grindys tvirtos.
Norėtum atsigult ir išsitiest
tarsi vabzdys ant nugaros apvirtęs.

Vandentiekiu daugiau nebetikėk:
uždžiūvo čiaupas ir kriauklė suskilo,
nubrėžki apskritimą iš akies,
išsaugojęs regėjimą ir tylą.

Puiki, net stebuklinga valanda:
kaimynai tyli, tyli telefonai.
Nėra elektros, dujų. Ir tada –
apsiverti nuo nugaros ant šono.

Ištiesęs ranką, pasieki duris:
sugirgžda vyriai ir iškrinta raktas.
O kambario tolybėj – moteris –
negyvas ir nebevaisingas aktas.

Langų stiklai žali. Budri žiema
tau rengia menką vizijos apgaulę.
Guli ant pilvo. Gal todėl žema
ir varginanti vyzdį sausio saulė.

Iš rankraščių, saugomų Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Apsakymas

Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas, ne tu paskutinis, kita diena atneš naujų įvykių, o nauji įvykiai – naujus gulinčiuosius, kaip kiekvienas debesis atneša naują lietų, o kiekvienas žingsnis vėl nubraukia kelio dulkes.
Ėmė miegas, bet Leila stengėsi nepasiduoti – užsispyrusi žiūrėjo į ligoninės antspaudą ant kairiojo apatinio pagalvės kampo. Jai patiko gyvatė, susirangiusi apskritime, prasižiojusi ir besitaikanti kąsti, jei neras kam, tai bent sau pačiai. Antspaudas ramino. Malonu žinoti, kad bent kas nors šiame pasaulyje kam nors priklauso, kad savininkas bet kada gali pareikalauti savo daikto.
Leila bijojo užmigti, nes snūstant gyvatė imdavo lietis, antspaudas blanko, išsklaidydamas saugumo iliuziją. Ji stengėsi plačiau atsimerkti, palietė antspaudą ranka. Tik dabar pastebėjo, kad nagų lakas aptrupėjęs, oda išsausėjusi ir raukšlėta. Taip neturėtų būti, pagalvojo Leila.
Ji visada žinojo, kaip būti turėtų, bet beveik niekada taip nebūdavo. Gyvenimas turėjo būti piktas ir negailestingas, o likimas tokiems kaip ji negalėjo duoti nieko gero. Bet davė, sugriaudamas per amžius numatytą tvarką, ir tai Leilą labiausiai erzino.
Kai gimė pirmas jos vaikas, jai buvo per dvidešimt. Ką veikė iki jam gimstant, nebeatsiminė. Jos gyvenimas prasidėjo tik gimus vaikui, todėl per jo gimtadienį Leila ant torto visada uždegdavo kitiems nesuprantamai daug žvakučių. Jos vaikui tai patiko. Jos vaikui patiko viskas, ką ji darė, ir, svarbiausia, jis niekada neprašydavo jos ko nors paaiškinti. Jie vaikščiodavo susikibę už rankų ir niekada nesikalbėdavo. Pradžioje Leila bandė, bet į visus jos klausimus sūnus atsakydavo linktelėdamas galva. Leila buvo taip įpratusi, kad jis nekalba, kad kiekvieną kartą, išgirdusi jį šnekantis su draugais ar kitais suaugusiaisiais, nustebdavo.
Leila niekada nemėgino išsiaiškinti, kodėl jos vaikas kalbasi su visais, išskyrus ją. Ji suprato, kad nežinotų, ką su ta tiesa daryti, todėl viską paliko taip, kaip yra. Juolab kad abiem taip buvo gerai.
Leila mėgo dideles tuščias erdves, bet koks garsas jai atrodė kaip šiukšlė. Niekas, išskyrus jos vaiką, to nesuprato. Leilos tai nei pykdė, nei stebino. Grifai nesupranta, kodėl negali pulti aukos, kol ji dar gyva, stygos nejaučia garso grožio, ugnis nesupranta, kodėl nereikėtų deginti to, kas taip gražiai dega. Pasaulis laikosi ant nesuprantančiųjų pečių. Todėl nebūtina suprasti, kodėl yra klaidų, kurių neįmanoma ištaisyti, ir nėra klaidų, kurių nebūtų galima padaryti.

Leilos niekas nepykdė ir nestebino, ypač dabar. Palatoje buvo tylu, kitos dvi lovos tuščios, skaudžiai tuščios kaip senų moterų gimdos, pagalvojo Leila. Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos – smegenys ir visi kiti organai. Gaila tik gimdos. Ir nieko nepadarysi. Pralaimime gimdamos. Nelaimėsi kovos pralošęs pirmąją partiją.
Kitose palatose ligoniai, kai nustodavo veikti raminamieji, pabusdavo, o pabudę rėkdavo ir draskydavosi, lyg norėdami tuoj pat numirti, tik dėl nuolatinio slopinimo vaistais nesugalvodami geresnio būdo. Šitoje ligoninėje gulėjo tik tie, kurie neįstengė ištverti skausmo. Ne tokie kaip Leila.
Klaikiausiai rėkė liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Negalėjai suprasti, ką sako, bet jos skausmas buvo toks gilus, kad nejučia persiduodavo kitiems. Leila tik taip galėjo paaiškinti, kodėl seselės stengėsi, kad liesoji moteris nuolat būtų „nuraminta“.
Ligoninėje niekas neturėjo paslapčių, visų gyvenimai buvo atviri kitiems. Ką gali nuslėpti, jei vos prabudęs klyki? Klyki, nes nieko kito nelieka, nes visko netekai.
Ir Leila neteko visko, bet tylėjo. Turbūt todėl, kad neteko savo noru, todėl, kad jau prieš viską atiduodama žinojo, kad to neištvers. Nebebuvo ko rėkti. Nieko nebėra, ir ji guli viena baltoje psichiatrinės ligoninės lovoje. Gyvatė glūdi šalia ir šypsosi savo karalienei.

Leila nuo mažens buvo nepastebima, nors jos plaukai tokie juodi, kad nėra nė su kuo palyginti. Beveik tokios pat ir akys. Ji tai žinojo, ne kartą matė save veidrodyje. Bet kitiems tikriausiai atrodė kitaip. Matyt, žiūrint jų akimis, ji buvo pilka, ruda arba kaip nors kitaip nematoma.
Leilos vyras jos nepastebėdavo nei prieš vestuves, nei po jų. Ji net nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip jie susitiko ir kodėl nutarė tuoktis. Tai tiesiog atsitiko, greičiausiai todėl, kad Leila laukėsi. Ji tikėjo likimu ir nieko nedarė, kad jam pasipriešintų. Visata nėra draugiškai nusiteikusi. Nereikia jos be reikalo erzinti.
Leila kepė, skalbė, laistė gėles, mylėjosi, gražiai augino vaikus (po poros metų susilaukė dar vieno), prisiminusi pasitepdavo kremu ar nueidavo į filmą. Visada tik dieną, kai likdavo namuose viena. Kine ji irgi jausdavosi viena, nors salė būdavo pilna tokių pat moterų, nesipriešinančių likimui, kaip ir ji. Tas nenusakomas panašumas ir leisdavo Leilai manyti, kad visos jos – tai ji, suskaidyta į daugybę identiškų kopijų. Neišskirtinius objektus lengva kopijuoti, nieko keista, kad kažkas to ėmėsi, ir, matyt, be jokio užmokesčio.
Vyras Leilą mylėjo. Dovanodavo jai gėlių, kurių ji nemėgo, vedėsi į restoranus, kuriuose Leila jausdavosi kaip savo noru į krantą išlipusi žuvis, pirko sukneles, kurių netiko dydis arba nepatiko spalva, vežėsi į kurortus, kuriuose Leilą tuoj pat užpuldavo nuobodulys, uodai ir viskas, kas gelia. Leila nesipriešindama, dėkinga priėmė tuos meilės įrodymus ir jautėsi laiminga. Nenorėjo, nesiekė ir neprašė nieko daugiau. Prašinėti negražu, prašinėtojams niekas nieko neduoda, arba duoda ne tai, ko jie prašo.
Leila negalvojo, ar norėtų ir ar galėtų būti laiminga. O kas čia tokio? Ir be laimės žmogus yra žmogus, kaip strutis ir be skraidymo yra paukštis, paukštis klajoklis, nesuvokiamu būdu net be raktikaulių sugebantis išlaikyti pusiausvyrą. Visai kaip Leila. Nesupraskite neteisingai. Raktikaulius Leila turėjo, kaip ir visus kitus kaulus. Juos paveldėjo iš tėvo. Vyras vaikui suteikia kaulus, eterinį, nežemiškąjį pradą, o moteris – žemiškąjį, t. y. mėsą.
Kartais Leilai būdavo gaila, kad vos suteikusi jai žemiškąjį pradą mama kažkur dingo, palikusi ją ten, kur pagimdė. Ne šiaip paliko, o numetė nuo skardžio (nieko čia tokio, daugelį daiktų išmestume, jeigu nebijotume, kad kiti juos paims). Paleido nuo skardžio, ir sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimo ir apkalbų bangą. Padorios moterys savo vaikus užkasa. Mėtyti vaikus negražu. Tai visi žinojo ir dauguma tam pritarė.
Kai kas nors ką nors numeta, tai kiti, užuot pakėlę, paspiria. Spardė ir Leilą. Ji buvo taip susukta į murzinus skudurus, kad kaimo vaikai kurį laiką spardė tą gniutulą vietoj kamuolio, vyresnieji net pelnė keletą įvarčių. Kaimo gyventojai tamsoje ne kartą už dulkėto ryšulio užkliuvo, vienas net pargriuvo ir nusikeikė, neapsikentęs skausmo ir širdgėlos dėl prarasto orumo. Keletą dienų Leila gulėjo skarmalų kamuoliu kaimo viduryje, kaip ženklas, kurio niekas nemokėjo perskaityti. Vėliau kaimiečiai stebėjosi, kodėl tų skudurų iš karto nesudegino, kodėl jų nenusitempė valkataujantys šunys ar lapės. Gal todėl, kad apie ryšulį vis sukosi gyvatės, rangėsi ir šnypštė prisiartinusiems, bet šypsojosi savo karalienei.
Kaimiečiai atsitokėjo tik po keleto dienų, kai purvinas gniužulas staiga pradėjo verkti. Leila pataikė pravirkti kaip tik tuo metu, kai visi meldėsi. Net vaikai, ir tie. Moteriškės ją išgirdo, kai pasimeldusios ėjo virti savo vyrams arbatos. Supuolė, nuspardė gyvates, išvyniojo, pasidžiaugė, kokia graži mergaitė, nors ir kiek pamėlusi, ir nunešė Leilą jos mamai, tuo nelabai ją pradžiugindamos. Tokia, matyt, ji ir bus, pagalvojo Leilos mama. Tokia, kuria neįmanoma atsikratyti. Leilos mama juokėsi. Verkia visi dėl tų pačių priežasčių. Apie žmogų galima spręsti tik iš to, kas jam juokinga.

Kai pradariusi palatos duris Leila pirmą kartą pamatė jį, buvo vasara, saulė užsispyrusi degino viską aplinkui taip, kad net vabalai ieškojo nors kokio šešėlio. Jis stovėjo nusisukęs į langą ir stebėjo kieme vaikštinėjančius pacientus. Leila seniai nebevadino jų ligoniais, nes riba tarp jos ir jų buvo miglota, o skirtumai niveliavęsi. Žmonės apskritai niekuo nesiskiria vieni nuo kitų, nesiskiria nuo vabalų – tie patys kieti šarvai, tos pačios nieko nesakančios akys.
Leila pajuto, kad viskas pasikeitė, akyse sumirguliavo, ir daryk tu ką nori.
– Norėčiau pašokti, – ištarė ji.
Kvailai pasakiau, dingtelėjo. Bet tokia jau buvo – jei ko užsimanydavo, turėdavo gauti tuoj pat, negalėdavai sulaikyti. Niekas jos ir nebandydavo sulaikyti, žmonės ir taip turi užtektinai beprasmių užsiėmimų. Kam gaišti tramdant vandenį ar ugnį, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leila tokio tikslo neturėjo, bet buvo lygiai taip pat nesutramdoma.
Vyras neatsakė.
Leila pabandė dar kartą:
– Noriu šokti.
Bet vyras tylėjo, stovėjo nusisukęs ir pro langą žiūrėjo į kieme besistumdančias moteris. Žinoma, jos rėkė labiau negu stumdėsi. Klaikiausiai rėkė liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Čia tokia vieta, rėk kiek nori, nieko tai nejaudina. Ir vyro nejaudino, stovėjo kaip akmuo, abejingai spoksodamas į grumtynes kieme, tarsi į sustingusį, užbaigtą paveikslą. Deja, nutapytą negabaus dailininko, jam trūko spalvų, moterys atrodė negrakščios, žolė nesveikai nugeltusi. Tokio paveikslo nė už dyką niekam neįkiši. Kaip, beje, ir suakmenėjusio vyro skulptūros, žemiau nuleistu kairiuoju pečiu ir į kišenes sugrūstomis rankomis.
Parodija, pagalvojo Leila. Parodija, arba tokia vieta, kur viskas negražu, net liūdesys, ir tas kažkoks liguistas, apsiblausęs, nepilnas, o ašaros drumstos, išspaustos tarsi iš reikalo.
Leilai vis dar norėjosi šokti. Jos galvoje, kaip visada, skambėjo sferų muzika. Leila abejojo, ar vyras ją girdi. Tikriausiai ne, nes tikrai būtų sutikęs šokti. Jokios kitos priežasties Leila neįsivaizdavo.
Kai vienas kalba, o kitas neatsako, tai ir yra tikroji tyla. Meilė be atsako. Kažin ar visada taip bus, pagalvojo Leila. Kvailai pagalvojo, meilės be atsako juk nebūna. Anksčiau ar vėliau žmonės vis tiek neiškenčia. Dažniausiai atsako negražiai, bet tai geriau negu nieko.

Leila net neįsivaizdavo, kad gali įsimylėti. Įsimylėti neišgirdusi balso, neišvydusi akių. Ką tuomet ji įsimylėjo? Kreivą statulą su žemiau nuleistu kairiuoju pečiu ir į kišenes sugrūstomis rankomis?
Dabar gailėjosi, kad nepaklausė jo vardo. Gal ištarusi vardą jį pažadintų, ir jis atgytų. Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
Gal taip ir geriau. Nežinoti vardo, nežinoti veido. Kad jis netaptų vienu iš jų. Vienu iš tų, kurie spardė Leilą, susuktą skuduruose. Mindė gyvates.
Leila to niekada nepamiršo, ne jos jėgoms pamiršti. Nors jų nematė, bet neabejojo, kad sutikusi atpažintų. Iš kvapo, iš judesių, iš juoko, iš iškreipto DNR, kokį turi tik spardytojai. Atpažintų ir pasmaugtų. Arba užmėtytų akmenimis. Arba paskandintų. Taip, kaip paskandino motiną. Tiesiog nustūmė į vandenį, kai ji mažiausiai to tikėjosi. Motina net nespėjo pasipriešinti. Leila nenustebo, motina visada buvo minkšta kaip nebaigtas kepti pyragas. Paspausk, ir iš vidaus ištekės gliaumyta tešla. Leila ir paspaudė, ne iš karto, bet palaukusi, kol užaugs ir įgis pakankamai jėgų. Jėgų atkeršyti ir tą kerštą nuslėpti.
Per motinos laidotuves Leila verkė lyg ko brangaus netekusi. Pati nesuprato ko. Ašaros tekėjo pačios, o dėl garso teko pasistengti. Nieko tokio, Leila palaukė, kol turės pakankamai jėgų. Buvo kantri ir atkakli kaip gamta, kaip ugnis ir vanduo, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leila neturėjo jokio tikslo. Kerštas buvo ne tikslas, o pats gyvenimas. Jis tekėjo venomis ir arterijomis, pirmyn ir atgal, tai sklandžiai, tai užsikirsdamas, ratu, išnešiodamas jos organams deguonį.
Kartais Leilai atrodydavo, kad ne ji įstūmė motiną į vandenį, kad ta užsižiopsojusi įkrito pati. Arba, kad reikėjo jai atleisti, juk ne pirma ir ne paskutinė, išmetusi vaiką. Negi visas skandinsi. Bet atleisti kartais būna per vėlu. Kam atleisi, kad viską jau suėdė kirminai? Tuščia. Skylių, ir tų neliko. Pradžioj buvo, viskas prasideda nuo skylių. Bet vėliau jų tiek padaugėja, kad daiktas pavirsta viena didele tuštuma, kurią užpildo smėlis ir kiti įvykiai. Laikas užkamšo visas skyles, užtaiso kaip batsiuvys batą. Paukšt, kaukšt, ir nebėra. Užlopyta. Lopas matosi, lopai visada matosi, kad ir stebuklingais siūlais siūtum. Net stebuklai ne visada padeda. Motinos nebėr, ir ačiū Dievui.
Bet liko vaikai. Maži rausvaskruosčiai paršeliai. Jų Leila niekada nepamirš. Ne jos jėgoms. Nori, kad tavęs nepamirštų, – įspirk. Rausvaskruosčiai paršeliai, dailios kiaulaitės. Tie, kurie ją spardė. Kas, kad netyčia, kas, kad nežinodami. Čia ne pasiteisinimas. Žinai nežinai, o spardyti nėra ko. Spardei – teks susimokėti. Būna ir nemokamų dalykų, bet spardymas į jų sąrašą neįeina.
Leilai patikdavo įsivaizduoti, kad tie rausvaskruosčiai murziai išaugo į dailias moteriškes ir stuomeningus vyrus. Spardytojai visada išauga gražūs, ne tokie, kaip jų aukos. Leilos rankos ilgėjosi jų kaklų, ausys – prašymo pasigailėti. Ir ji prašė, bet ar kas išgirdo? Prašė tyliai, tik mintyse, buvo per maža prašyti kitaip. Negirdėjot? Tai ne pasiteisinimas.
Leilos kojos nenustygo, kaip troško jiems įspirti, iš visų jėgų, daug stipriau, negu jie spardė ją. Keršijant visada reikia spirti stipriau, kad priešas ištikštų iš pirmo karto. Jei ne, koks čia kerštas. Su motina pavyko visai neblogai, kažin ar taip seksis ir toliau? Ar užteks ašarų verkti per jų visų laidotuves? Leila laukė ir kaupė jėgas.
Labiausiai Leilai patiko, kad jie nesupras, už ką. Ir ji tada nesuprato. Bet niekas nesiteikė paaiškinti. Ir ji neaiškins. Paukšt pagaliu per makaulę, ta suskamba kaip varpas, perskyla irgi kaip varpas, tik bėga kraujas. Ir jai bėgo kraujas. Ar kas pastebėjo? Ir ji nesigilins. Žiūrės į jų akis. Nieko nesuprantančias, klausiančias. Klauskit, klauskit, jei neklausit, nesužinosit. Jei klausit, irgi nesužinosit. Visi gudrūs klausinėti, klausinėjimui daug proto nereikia. Tik kvailo užsispyrimo.
Užsispyrimo Leilai netrūko. Ji niekur neskubėjo, laukė, kol jie ateis patys, atsiųsti, nukreipti pas ją aukštesnės jėgos. Jėga yra jėga, eini, kur ji neša, imi, ką duoda, tik negali pabėgti, jei muša.
Gal, jeigu jis būtų atsisukęs, būtų paaiškėję, kad yra vienas iš jų. Spardyti negalima, nesvarbu, žinai, kodėl spardai, ar ne. Jei spardei, teks sumokėti. Kainą nustatys Leila. Nustatys nesąžiningai, ir nieko jūs nepadarysite. Galėsit tik verkti. Verkti daug proto nereikia. Paverksit, ir nustosit. Ir Leila verkė. Kam tai rūpėjo? Verkė, bet nenustojo. Tik ašaros pasidarė nematomos kaip dvasios. Nematai, bet žinai, kad yra. Ir bet kada gali pasmaugti priešą savo šalta kaulėta ranka. Pasmaugti net neatsisveikinus. Atsisveikinimui daug proto nereikia. Prieš mirtį visi išgudrėja, išpažįsta būtus ir nebūtus dalykus, lyg kam nors, išskyrus juos pačius, tai rūpėtų.
Ir Leila bandė išpažinti. Atsiprašyti už tai, ko nepadarė, įtikinti, kad klystate. Ar kas klausėt? Buvot kurti svetimam skausmui, linksmi kaip šakalai ir tokie nerūpestingi. Spardėt ir spjaudėtės. Galvojate, Leila to nejuto? Spjūvio nebeatsiimsi. Gyvenimas neina atgal, o ateitis tokia nuspėjama.

Jie mylėjosi daugybę kartų, iš pradžių tik ligoninėje, vėliau ir realybėje. Gal tų kartų ir nebuvo daugybė, gal tik keletas, bet kiekvieną Leilos širdis daugino iš milijono.
Leila paklausė jo vardo, bet kas iš to. Jis niekada taip ir neatsibudo. Leila irgi. Kaip pasinėrė į sapną vos jį išvydusi, taip, savo laimei, ir nebeatsigavo. Nepastebėjo, kaip ir kada dingo vyras ir vaikai. Liko tik ji, visiškai viena, bet tokia pilna, kaip dar niekada nebuvo. Pilna meilės be svajonių, be planų. Praėjusi ugnį ir vandenį, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leilą išgrynino gal kiek per smarkiai. Liko švari ir bekraujė. Toks žmogus už nieką neatsako ir yra nepakaltinamas. Bekraujų mirties bausme nepagąsdinsi.
Leilos venomis ir arterijomis tekėjo meilė, linksmai ir pasišokinėdama, kaip kalnų upeliukas, tik aiškiai buvo daug tirštesnė už kraują. Kitaip iš kur tas nuolatinis skausmas?
Skųstis dėl skausmo daug proto nereikia, sakydavo Leilos močiutė. Toji, kuri pagimdė vienintelę dukrą, minkštą kaip nebaigtas kepti pyragas. Neaišku, kokiais genais persidavė tas minkštumas. Leilos močiutė buvo visai kitokia, lyg perėjusi ugnį ir vandenį. Nors taip sakyti ne visai tikslu, ji niekur nėjo. Per vandenį atėjo jos mylimasis. Atplaukė vidurvasarį, kaip ledo lytis vandenynu. Paskui dar septynis šimtus kilometrų šliaužė dykuma, toks atstumas skyrė Leilos močiutės namus nuo artimiausio kranto.
Leilos močiutė, tuo metu dar ne močiutė ir net ne mama, visus stulbino savo grožiu. Toks buvo vienintelis jos užsiėmimas – sėdėti ir stulbinti. Keliauti per vandenis ar smėlynus jai ir į galvą nebūtų šovę. Ji net neįsivaizdavo, kad tokie egzistuoja. Tiesiog nešvaistė veltui vaizduotės. Sėdėjo ir stulbino.
Ir laukė. Laukė užmerkusi akis. Užmerk akis. Tai, ką pamatysi, bus tavo. Leilos močiutė buvo užsimerkusi visą laiką. Atsitrenkdavo į medžius ir kaimo bobas. Visi jai atleido, nurašydami šią keistenybę jos grožiui ir kvailumui, kuris, jų manymu, galėjo būti įgimtas, o galėjo ir atsirasti iš pernelyg gero gyvenimo. Iš kur jie, nepatyrę laimės, galėjo žinoti, kad ji ne atima protą, bet jo suteikia? Proto ir valios laukti. Laukti taip, kad niekas nepastebėtų. Kad užtektų jėgų sėdėti ir stulbinti. Stulbinti taip, kad dabar jau kiti daužytųsi į medžius ir kaimo bobas.
Stulbinti daug proto nereikia. Leilos močiutė tai darė be ypatingų pastangų. Po poros metų ji ištekėjo už tėvų išrinkto jaunikio, kuris neturėjo priekinio danties, bet turėjo užtektinai sveiko proto. Jei būtų galėjusi rinktis, Leilos močiutė būtų pasirinkusi atvirkščiai. Bet negalėjo. Būtų pasirinkusi nedirbti, kol rankos ir padai suskilinėja iki kraujo, būtų pasirinkusi mažiau verkti, būti mušama taip, kad nelūžtų kaulai, būti prievartaujama tik savo vyro, o ne ir jo brolių. Būtų pasirinkusi, kad trys jos pirmieji vaikai būtų gimę gyvi, o ketvirtasis, mergaitė, būtų panašesnė į ją. Jei būtų galėjusi, bet negalėjo.
Kai vieną karščio, paskalų ir kasdienybės pritvinusią popietę į jų kaimą užklydo smėlio prisirijęs keistuolis, jos vyras jau buvo miręs, o jo broliai išsiboginę mylėti kitų moterų. Ir sutapk tu man taip, kad paprašyti vandens jis pasibeldė kaip tik į Leilos močiutės griuvėsius. Vos jį išvydusi Leilos močiutė pamanė, kad yra negyvas, nes tokio lieso, tarsi skeletas, žmogaus dar nebuvo mačiusi. Pasodino jį garbingiausioje trobos vietoje ir nieko nelaukusi ėmė ruošti laidotuves. Ir verkti. Verkti taip, lyg būtų per akimirką viską gavusi ir visko netekusi. Ta meilė buvo neišvengiama, jau kadų kadais įrašyta visatos sieloje, saugiai padėta ant kosminės lėkštės. Vos jį pamačiusi Leilos močiutė suprato, kad jis ir yra tai, ko ji laukė visą gyvenimą. Gaila, negyvas. Ji verkė ir verkė, atrodė, kad pati numirs.
Ačiū Dievui, kitą dieną skeletas prabilo. Niekas nebeatsimena, ką jis pasakė. Atrodo, kad „pastatas be ugnies yra tik pastatas“.
Leilos močiutė nieko neišmanė apie žoleles ar burtus, todėl gydė jį kaip mokėjo – prisilietimais ir glostymu. Glostė švelniai, nespaudė net ten, kur reikėjo paspausti. Gydė ir išgydė. Šiek tiek atsigavęs nepažįstamasis ėmėsi veiklos. Nukrėtęs trobesį iš molio pareiškė, kad čia bus Šventykla, kurioje jis kurstys amžinąją ugnį.
Naujieną kaime priėmė ne itin palankiai, nes ugnis čia buvo sukėlusi ne vieną gaisrą. Kam šauktis bėdos? Tik Leilos močiutė sutiko. Kas čia tokio kurstyti ugnį? Bet ji nemokėjo numatyti ateities. Žmonės dažnai nemoka numatyti, kaip vienas ar kitas įvykis juos paveiks. Jie tikisi, kad teigiami įvykiai suteiks daugiau teigiamų emocijų, negu iš tikrųjų suteikia, o neigiami įvykiai paveiks neigiamai labiau, negu iš tikrųjų paveikia. Iliuzijų pripildytomis galvomis ir aptemdytomis akimis jie prastai sugeba pasirinkti kelius, kurie juos nuneš į laimę.
Tačiau Leilos močiutei ir nereikėjo numatyti ateities. Kol šalia buvo jos skeletas, ji jautėsi laiminga. Per tą laiką atsitiko daug kas. Į kaimą prigužėjo aibės skeletų, perkarusių ir švytinčiomis akimis. Kaimo gyventojus lyg koks apsėdimas pagavo. Skeletai visiems taip patiko, kad užmiršo visus gaisrus. Koks skirtumas, ką garbinti. Ugnį tai ugnį. Toks Dievas geriau nei jokio. Be Dievo ilgai nepagyvensi.
Skeletai kaime įsikūrė greitai ir visai neblogai. Net kai išsirinko gražiausias kaimo moteris, jas vedė pagal savo papročius ir prisigimdė vaikų, kaimo vyrai nepyko. To gero užteks visiems, sakė jie, dar nebuvo taip, kad kam pritrūktų moterų, tik nereikia norėti geriausių.
Skeletai prakuto, atsigavo, kai kurie net nutuko. Tik pagal jiems suprantamą tvarką keisdami vienas kitą kurstė ugnį, išmokė kaimiečius einant į molinį namą, tapusį svarbiausiu kaimo pastatu, atsinešti santalmedžio ir padėti prie šventojo ugniakuro. Atsidėkodami specialiu samčiu pasemdavo pelenų, kad kaimiečiai jais išsiteptų kaktas ir akių vokus. Tie ir tepėsi, klusniai kaip žindukliai.
Pamažu įsitvirtino naujas gyvenimas, nauja kasdienybė, net moterys vandens į šulinį ėjo kažkaip naujai, labiau iškėlusios galvas ir tvirčiau statydamos kojas. Nebeliko pirmykščio chaoso, gyvenimas sukosi apie Šventyklą, kaip kad planetos skrieja aplink saulę. Kaimas keitėsi, žmonės šypsojosi, o skeletus ėmė vadinti šventikais.
Laikas ir nauji papročiai pakeitė visus, išskyrus Leilos močiutės mylimąjį. Jis ir toliau gyveno kaip gyvenęs, tik persikraustė į Ugnies šventyklą, ten kurstė antrojo laipsnio ugnį, ugnių ugnį, kaip pats vadino. Jis svajojo tapti Pergalės ugnies, kylančios iš šešiolikos šaltinių – žaibo, kremavimo ugnies ir kitų, – kurstytoju. Tada, sakė, užsidarytų metams ir tik kurstytų ir kurstytų ugnį su kitais trisdešimt vienu šventiku, ir burbėtų savo maldas.
Leilos močiutė nesuprato, kodėl jis negali gyventi su ja ir kurstyti tos savo ugnies ar skambinti varpu, kviesdamas visus melstis. Gyventi taip, kaip gyveno kiti buvę skeletai – lyg paprasti žmonės, nors juos ir vadino šventikais. Nedrįso apie tai net prasitarti, tik ramiai stebėjo, kaip viskas savaime keičiasi. Ji pati jau buvo pasikeitusi, nieko nebelaukė, turėjo viską, ko jai reikia. Laisvu nuo darbų metu ateidavo į Šventyklą ir ramiai įsitaisydavo Didžiajame kambaryje, nes į Ugnies kambarį įleisdavo tik šventikus. Leilos močiutė net nebandė ten eiti. Ji turėjo tik vieną, bet stipriausią iš įmanomų konkurentų – Dievą, kurį tikėjosi įveikti atkakliai sėdėdama už Ugnies kambario durų. Bet kaip tu nugalėsi tą, kuris net nebuvo Dievas, tik geroji jėga amžinoje kovoje tarp gėrio ir blogio, kur, kaip pasakose, visada nugali gėris.
Ji ir vėl stebino kaimiečius. Visi galvojo, kad jai dar kartą pakriko protas, ir stebėjosi, kad žmogus per vieną gyvenimą gali išprotėti kelis sykius. Kokia čia meilė, koks mylimasis, sakė jie, jei negali jo net pamatyti, jei net artyn tavęs neprisileidžia. Leilos močiutei nuo tų kalbų nebuvo nei šilta, nei šalta. Pamažu ji prarado bet kokius pojūčius, užmetė kasdienius darbus, o dienas nuolankiai leido Šventykloje, pilna begalinės meilės savo skeletui, kuris nežinia iš kur atsirado jos gyvenime, vidurvasarį atplaukė kaip ledo lytis vandenynu ir atšliaužė smėliais. Jeigu jis įdėjo tiek pastangų ir nepasidavė, kodėl turėtų pasiduoti ji? Tai buvo ne jos valioje ir ne jos jėgoms, ji tos meilės neprašė, ir ne jos kaltė, kad gavo ir buvo jos užvaldyta.
Dar negimė toks žmogus, kuris sugebėtų pasipriešinti likimui. Nėra prasmės stengtis, gailėtis ar kankintis. Ugnis kyla iš vandenų. Vanduo – išminties šaltinis. Ugnis yra mediumas, per kurį gauname išmintį ir sielos švarą. Gal ne visi, bet Leilos močiutė gavo.
Metai bėgo, kaimiečiai liovėsi stebėtis, ir tik pagal jiems suprantamą tvarką atnešdavo jai maisto ir drabužių, kai josios sudūlėdavo. Leilos močiutė sėdėjo šalia mylimojo, mintyse kalbėjosi tik su juo, lietė ir glostė tik jį. Kartais jis atnešdavo jai šventųjų pelenų, liepdavo jais pasitepti kaktą ir akių vokus. Ji tepėsi, nors tam vargiai beužtekdavo jėgų. Buvo pavirtusi tokiu pat skeletu. Kartu gyvendami mylimieji supanašėja. Leilos močiutė žiūrėjo į savo perkarusį kūną, išsišovusius kaulus ir nukarusią raukšlėtą odą, ir jos širdį užplūsdavo šiluma, neišvengiamai, kaip turtinguosius užpuola baugūs sapnai, o vargšus – utėlės. Niekam nedrįsdavo apie tai prasitarti, tik ramiai stebėjo, kaip viskas savaime keičiasi.
Ir pasikeitė, kaip visada, į gerąją pusę. Skeletas numirė, dabar jau iš tikrųjų. Leilos močiutės gyvenime tai nieko nereiškė. Ji ir toliau buvo su savo mylimuoju. Net kai po ilgų beprasmiškų apeigų kaimiečiai jį pagaliau paliko ramybėje Tylos bokšte, kur pagal naujuosius, su skeletais atėjusius papročius palikdavo visus mirusiuosius. Kur daugiau juos dėsi, žemės ir vandens teršti negali, tegu juos sunaikina saulė, vėjas ir maitėdos paukščiai, sakė šventikai. Visi tuo tikėjo ir pasidavė jų valiai. Koks skirtumas, kur mirusiuosius dėti. Į bokštą, tai į bokštą. Toks laidojimas geriau nei jokio. Nelaidodamas ilgai nepagyvensi.
Jau pirmą naktį Leilos močiutė paslapčiomis nuslinko ten ir atsigulė šalia. Ne visai šalia, o taip, kaip būtų norėjęs jis, kaip buvo per tiek metų įpratusi. Jo kūną, kaip ir pridera, paguldė išoriniame rate. Jai, vien todėl, kad buvo moteris, teko gultis į vidurinį. Ir atsigulė, atsiduodama likimui. Meilė – dviejų lemtis, jie tėra vienas kito atspindys.
Po metų, kai saulutė pakankamai išdžiovins jų kūnus, jie pagaliau bus tikrai ir visiems laikams kartu. Juos abu nuleis į centrinę duobę, užbers kalkėmis, ir kai jau sudūlės, lietaus vandenėlis juos, švarius ir išgrynintus, kartu nuplukdys į jūrą.
Ji nenusižengs jokiems principams, padės gerosioms jėgoms suturėti chaosą ir laimėti. Kai visata patirs paskutinį sukrėtimą, kosminį atsinaujinimą, pasibaigs laikas, jie kartu kelsis iš tamsos ir eis koja kojon su kitais laimingaisiais, tik ne visiškai aišku kur. Koks skirtumas. Svarbiausia, kad kartu. Bent tada kartu prisivaikščios kiek širdis geis (t. y. tiksliai neaišku kiek).
Jūs galite apie tai tik pasvajoti, o jiems taip bus. Todėl, kad ji to nori.

Leila su genais gavo dovaną mylėti, kaip kad tibetiečiai yra prisitaikę gyventi keturių tūkstančių kilometrų aukštyje, kur paprasti žmonės dūsta, o moterys negali pastoti. Mylėdama Leila jautėsi saugi, lyg gulėdama ant grindų, be jokios galimybės nukristi.
Jie mylėjosi daugybę kartų, iš pradžių tik ligoninėje, vėliau ir realybėje. Gal tų kartų ir nebuvo tokia daugybė, gal tik keletas, bet kiekvieną Leilos širdis daugino iš milijono. Jų susitikimai buvo trumpi, nerimastingi, verčiantys abejoti, keliantys daugiau klausimų nei duodantys atsakymų. Leilai užteko ir to, ji išmoko nenorėti daugiau. Ilgesys pamažu tampa įprastu dalyku. Skausmas toks lengvas. Paverki, ir praeina. Bent jau kol verki.
Leila išmoko apie tai negalvoti. Rašyti dešine kairiarankis įpranta be didelių sunkumų. Kuo Leila prastesnė, kodėl negalėtų prisitaikyti? Susitiko, išsiskyrė, susitiko, vėl išsiskyrė. Gyvenimas sukosi, laikas, kurį leisdavo atskirai, tarsi neegzistavo, nors buvo ilgas, ištįsęs ir negyvas kaip gyvatės išnara. Gyvatės. Jų šnypštimas toks pažįstamas, o menama grėsmė tokia nuspėjama. Gyvatės meiliai šypsojosi savo karalienei. Karalienei, kuri vienintelė sugebėjo taip mylėti.
Meilė, dievų kerštas ir prakeiksmas, iliuzijų ir sapnų pasaulis, klounų akrobatika visatos cirke. Kitų gyvenimai tokie menkučiai, tik mūsų pačių meilė neatrodo patetiška. Gaivalas, iš niekur neatsirandantis ir niekur nedingstantis, iškreipiantis vaizdą, suskaidantis spalvas. Temperatūros, slėgio ir fluidų poveikis, paspartinantis metamorfizmo procesus ir pakeičiantis struktūrą. Galimybė grįžti į pradinę padėtį lygi nuliui, klaidos tikimybė artėja prie begalybės, o klaidos kaina neproporcinga ir neadekvati.
Nori sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, žiūrėk į jį įsimylėjusį. Žiūrėti daug proto nereikia. Viskas, ką pamatysi, bus tavo. Tai, ką pamatė Leila, taip pat buvo jos. O pamatė daug, daugiau, nei būtų norėjusi. Akys – dievų kerštas ir prakeiksmas. Neišvengiamas, kaip ir visi prakeiksmai. Netek akių, ims matyti ausys. Sustiprės uoslė, skonio ir lytėjimo pojūčiai. Kūnas pavirs viena didele akimi, sudaryta iš milijonų mažų akučių, ir jos visos matys, matys, matys. Matys, ko matyti nenori.
Ir Leila nenorėjo, bet pamatė. Sutiko juos ligoninės koridoriuje. Jie artėjo tiesiai į ją, jos mylimasis ir liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Leilai teko nusileisti ir pripažinti. Moteris tikrai buvo labai graži. Toji, kuri rėkdavo klaikiausiai. Dabar nerėkė. Žingsniavo įsikibusi Leilos mylimajam į parankę, nuraminta, gražiai susišukavusi. Nelabai aišku, kur jiedu ėjo ir ko, nes priėję koridoriaus galą apsisukdavo ir grįždavo atgal.
Visada galima apsimesti, kad nematai. Ir Leila apsimetė. Kas čia tokio, jei du žmonės vaikštinėja ligoninės koridoriumi, kas čia tokio, kad susikibę. Juk moteris – sunki ligonė, ją reikia paremti ir prilaikyti. Kas čia tokio, kad jos liga visai ne fizinė, kad jos kūnas stiprus ir atletiškas, kas čia tokio, kad ji ir viena tūkstančius kilometrų nueitų, perliptų kalnus ir perplauktų vandenynus. Arba juos išgertų, o vandenį iš savo balsingos gerklės išspjautų kaip liūtį pasauliui paskandinti. Gal visam pasauliui ir būtų per mažai, bet Leilai paskandinti tikrai užtektų.
Kas čia tokio, kad jie ėjo susikibę, kad kartais jis apglėbdavo ją per pečius, o jo pirštai vėlėsi į jos garbanas? Ko jau ko, o plaukų jai tikrai netrūko. Atrodė, kad galva nuo jų svorio nulūš. Žinoma, nenulūžo. Kartais atrodo, kad laimė taip arti, ranka pasiekiama, kad jau nebereikės imtis greitų ir intensyvių veiksmų iškilusiai grėsmei pašalinti, kad kūnas sugrįš į normalią fiziologinę būseną, pozityvios emocijos atsvers negatyvių emocijų poveikį kraujotakos sistemai, sulėtės širdies ritmas, nukris cukraus lygis kraujyje, sustiprės imuninė sistema. Bet tai tik iliuzija.
Liga yra liga, ligoniams reikia paramos, o prilaikyti einantį – lengviausia. Prilaikomas žmogus nesusmuks. Moteris, nors ir labai liesa, nebuvo panaši į tokią, kuri galėtų nugriūti. Atvirkščiai. Jos net norėdamas nepargriautum. Tvirta kaip iridiumas. (Ir spalvos panašios. Matyt, taip pat atspari korozijai.) Taip galvoti Leilai nepatiko. Iridiumas labai retas metalas, o tokių kaip šita, klykiančių, gal tik mažiau garbanotų, vien jų ligoninėje dešimtys. Šita rėkdavo kaip tūkstantis uraganų, kaip dvasia be vietos. Leila pagalvojo, kad jau porą savaičių negirdėjo jos rėkiant. Tokių lengvai neįveiksi. Kapok – nesukaposi, bandyk užmiršti – neužmirši, tarkis gražiuoju – vėl apsimes beprote, ir ką tu jai padarysi?

Leila bandė suprasti, ar jis, jos mylimasis, yra vienas iš tų, kurie lyg kamuolį spardė ją, kelių dienų vaikelį, įsuktą į murzinus skudurus. Tikriausiai. Tikrai. Atpažino iš kvapo, iš judesių, iš juoko, iš iškreipto DNR, kurį turi tik spardytojai. (Jos vyras buvo visai kitoks. Per žioplas ir per gležnas, ir priverstas niekam neįspirtų.)
Buvo pasiruošusi tokius pasmaugti. Arba užmėtyti akmenimis. Arba paskandinti. Buvo gerai pasiruošusi, daugybę metų kaupė jėgas, patyrė daug puikių akimirkų kurdama strategiją ir taktiką. Ir tikrai ne Leilos kaltė, kad dabar ji buvo nebe ji, o nevykusi savo pačios kopija, izotopas su kita branduolio sandara, nežinia kur ir kaip išsilaksčius daliai neutronų. Minkšta kaip nebaigtas kepti pyragas.
Kiekvieną kartą, kai Leila ištiesdavo rankas jį pasmaugti, baigti šitą meilės melodiją gražiausia nata, rankos nustodavo jos klausyti. Švelniai paglostydavo jo atsainiai nuskustą kaklą, nors ir nebuvo to vertas, ir vėl jam nusileisdavo.
Kiekvieną kartą, pakėlusi akmenį jam nuo kelio, tikėjosi, kad užteks jėgų tą akmenį į mylimąjį mesti. Ištarti „matai, kokia aš, renku akmenis nuo tavo kelio, bet, užuot nusviedusi į pakrūmes, užuot baidžiusi nekaltus laukų gyvulėlius, metu į tave, kaltąjį, metu su tokia jėga, kad nugarmėtum į nebūtį su visais kitais, murzinais paršeliais. Renku akmenis nuo tavo kelio, ir metu į tave. Daug kartų, vis pikčiau ir pikčiau, o tavo tęžtančio, kruvino kūno vaizdas ir nuostaba akyse man glosto širdį, švelniai ir mylinčiai, kaip mano mamos ranka“. Bet jai neužteko jėgų.
O paskandinti... Tą vienintelį kartą, kai jie atsidūrė prie vandens, aplinkui buvo per daug žmonių – ji, jos mylimasis ir liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Kas čia tokio, kad Leilos mylimasis norėjo pasiimti ir ją? Ligoniai taip pat žmonės, taip pat nori matyti daugiau, tikėdavosi, kad už ligoninės durų visi sveiki ir laimingi, kad nuo vaizdų ir įspūdžių pagerės nuotaika. Pagerės, kurgi nepagerės. Pagerėjo vos prisėdus. Vanduo tyvuliavo raibuliavo, vaikai rėkė, graži sena ponia dainavo gražią liūdną dainą, o į Leilos mylimojo mylimosios plaukus įsivėlė širšė. Būtumėt girdėję, kaip ji klykė. Dar garsiau negu palatoje. Oi, kaip Leila tokių nekentė. Viską turi, o klykia.
Paskui jie šoko. Leilos mylimasis ir jo mylimoji. Šoko be muzikos, nes ji, Leilos mylimojo mylimoji, to užsimanė. Taip ir pasakė: „Noriu šokti“, ir jis šoko. Nenoriai, vos kilnodamas kojas ir klimpdamas smėlyje, bet šoko. Kas čia tokio? Ką jis galėjo padaryti? Nesutiksi su ja, ims klykti. Kas nori nereikalingų problemų? Niekas, bet jos pačios išlenda kaip pelytės iš urvelių ir tik krimst, krimst visiems, kas jų kelyje pasitaiko. Nežiūri, kaltas ar nekaltas. Nieko nežiūri. Guldo tarp kūjo ir priekalo, paukšt paukšt, ir blynas. Oi, kaip gaila.
Leila žiūrėjo į juos šokančius. Nuostabi artuma, lyg jie būtų sukurti vienas kitam papildyti, nors klimpo smėlyje ir vienas prie kito beveik nesilietė. Atrodė lyg iškritę iš šio pasaulio, kitiems neegzistuojantys. Akimirkos: ji klupteli ir plaukais sukutena jam veidą. Jis giliai įkvepia. Sekundė, ir jie vėl šoka lyg nieko nebūtų atsitikę. Arba klupteli jis, ranka brūkšteli odą ties jos raktikauliu. Jos akys apsiblausia, kūnas nutirpsta. Sekundė, ir jie vėl šoka. Atrodė, kad taip buvo visada, kad taip ir turėtų būti, kad viskas vyksta tik pagal jiems suprantamą tvarką.
Net kai juos skyrė akivaizdus atstumas, atrodė, kad jie liečiasi. Lietimasis turi savo pasekmių. Tarp susiliečiančių kūnų paviršių atsiranda elektros jėgos, dėl paviršių dalelių difuzijos išnyksta kūnų skiriamasis paviršius, jie tarsi įauga vienas į kitą. Tam reikia laiko, bet kartais užtenka ir keleto sekundžių.
Jei ne skausmas, viskas būtų atrodę kaip filme. Kas čia tokio – du gražūs jauni žmonės šoka, linguoja pagal nesamą taktą, o trečias žiūri. Žiūri į vandenį, į vėją, į tolimus pasaulius, plytinčius už jūrų vandenynų. Žiūri bet kur, tik ne į šokėjus. Ir pamažu nyksta. Žmogus ne eteris, negali išgaruoti lyg niekur nieko. Bet gali virsti nematomu, sugeriančiu ne tik skausmą, bet ir šviesą. Leila vėl virto savimi, tapo tokia juoda, kad žmonės, žiūrėdami į ją, negalėjo suvokti, ką regi. Ji nebeteko formos ir kontūrų, dėl juodos dangos visi paviršiaus nelygumai tiesiog išnyko, vietoje jų atsivėrė juoda bedugnė. Keista į tokią juodumą žiūrėti. Tikiesi ką nors pamatyti, bet viskas, ką pamatai, tėra juoda juoda skylė.
Pasaulis vėl buvo toks, koks turėjo būti – nusigręžęs nuo Leilos, piktas ir teisingas. Leila svajodavo, kad jos mylimasis suserga baisia ir nepagydoma liga, ir ji atiduoda jam savo inkstą. Jos širdis jau priklausė jam. Ką dar galėjo duoti? Niekas nežino tiek istorijų, niekas negalėtų tiek pasakoti ir pasakoti, kad mylimasis neišeitų. Baigėsi ir Leilos istorijos, tiesiog baigėsi, Leila nenorėjo kartoti jų iš naujo, o ir kas būtų klausęs? Leila (ne savo noru) nusėdo jo monetų kolekcijoje (tu neabejotinai mano pjedfortas, sakė Leilai jos mylimasis), kolekcijoje, kurios niekas niekada neperžiūrės, tik papildys naujais egzemplioriais, daugiau ar mažiau vertingais, kurie guls vienas ant kito, apsineš dulkėmis ir patys į dulkes pavirs.

Virtimas į dulkes yra lėtas, jo nepaskubinsi. Šio proceso, kaip ir daugelio kitų, pradžia neaiški, o priežastys arba nematomos, arba jų niekas neieško. Gal kas ir būtų ieškojęs, bet nebuvo kada. Per vieną pusdienį ligoninę sukrėtė du netikėti įvykiai – direktoriui sustojo širdis (tiesa, prieš tai jis nušoko nuo ligoninės stogo) ir paaiškėjo, kad liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale be leidimo buvo išėjusi iš teritorijos. Nei viena, nei kita neturėjo atsitikti, todėl visi buvo pikti, sutrikę ir nutarė išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Kaltiesiems išpirkus savo kaltes stoja pusiausvyra ir ramybė, dieviškosios svarstyklės liaujasi judėjusios, sielos ir kūnai nurimsta, o kasdienybė vėl prispaudžia visus savo kieta kaulėta ranka.
Direktorius jau vis tiek buvo miręs, todėl niekas labai nesigilino, kas jį pastūmėjo į šią prapultį. O graži liesa moteris vėl klykė savo palatoje koridoriaus gale, įprasti vaistai nebeveikė, reikėjo galvoti, kaip ją numaldyti. Tyrimo metu išaiškėjo, kad jai iš visų ertmių ir klosčių byra smėlis, tačiau išsiaiškinti, kodėl, nebuvo taip paprasta. Kai įtarimai ėmė kauptis virš Leilos mylimojo, ji nebeišlaikė. Baimė daro savo. Baimė, pagrindinis meilės palydovas, meilės mėnulis.
Nuėjo pas laikinąjį ligoninės direktorių, mažą storulį su neproporcingai didele galva, ir prisipažino, kad tai ji išsivedė gražią liesą moterį iš palatos koridoriaus gale. Išsivedė į pajūrį, paskui parvedė atgal. Taip, savo noru. Taip, be leidimo. Taip, ji supranta, kad ligoniai yra žmonės. Taip, ji supranta, kad žmonės negali būti kitų nuosavybė, kad jų negalima temptis į pajūrį prieš jų valią. Ne, jokios valios ligonė apskritai neišreiškė. Taip, Leila ir neklausė. Taip, išsivedė, ir tiek. Ne, ji negali paaiškinti kodėl. Taip, jos buvo tik dviese. Ne, ji nežino, kodėl pasirinko kaip tik tą moterį, o ne kurį kitą ligonį. Taip, turbūt todėl, kad ji labai graži. Taip, turbūt tai tėra gryna fiziologija. Taip, būti užvaldytam aistros kitam gyvuliška ir šventa. Ne, ji nesiteisina. Taip, tai buvo pirmas kartas ir kol kas paskutinis. Ne, ji negali pažadėti, kad paliks liesą gražią moterį ramybėje, nes ateitis nuo mūsų nepriklauso. Taip, ji supranta, kad bus nubausta. Ne, ji nesigaili. Taip, jei reikės, pasielgs taip ir kitą kartą.
Ir kitą kartą prisipažins už jį. O kas čia tokio? Pabandykite įsivaizduoti, kad mylite tuos, kuriuos myli jūsų mylimieji. Pabandykite prisipažinti dėl nuodėmių, kurių nepadarėte, ir pamatysite, kaip tai lengva.

– Leila!
Leila atsimerkė. Ją žadino seselė. Šaukė vardu. Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
Leila gulėjo paprasčiausioje ligoninės lovoje. Užskalbta patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais. Iš kairiojo apatinio pagalvės kampo jai padrąsinančiai šypsojosi gyvatė.
Reikėjo keltis, šiąnakt ji buvo vienintelė budinti gydytoja. Po incidento su liesa gražia moterimi, kuris dar labiau ją sutrikdė ir apsunkino ligos eigą, Leilai leido dirbti tik naktimis. Kaip nubausti ją už tokį neatsakingą poelgį, ligoninės administracija svarstė ilgai ir nervingai, kol galų gale sprendimą priėmė ir bausmę paskyrė naujasis (nors ir surinkęs tris balsus prieš) ligoninės direktorius. Kad juo tapo Leilos mylimasis, ligoninės darbuotojai buvo informuoti asmeniškai. Žinoma, jis turėjo vardą, niekas kitas, išskyrus Leilą, nevadino jo mylimuoju. Bet direktoriumi tapti nei mylintys, nei nemylintys jam nesutrukdė. Tai svarbiausia.

Pusryčiams vaikams iškepsiu blynų, keldamasi iš lovos pagalvojo Leila.
Užsisagstė chalatą, paglostė gyvatę, dar kartą apžvelgė tuščią palatą ir uždarė duris. Jos venomis ir arterijomis tekėjo meilė, linksmai ir pasišokinėdama, kaip kalnų upeliukas, tik aiškiai daug tirštesnė už kraują.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Girios ir laukai, arba...

Tą naktį
gulėme į atskiras lovas,
o nubudome
vienoje.

Tą rytą sniegą ausim pamačiau,
lapė snapą
iš girios iškišus
giliai atsiduso.

Buvo dvi karalystės –
o liko viena –
ir nuo šiol nebus nei sniego,
šen bei ten pabarstyto,
nei miego nebus atskirai.

Dažniausiai aš vejuosi ne tą lapą

Reikia rašyti ant susiūtų lapų,
nes kai vėjas išnešios juos po laukus...

Kada vejuosi savo eilėraštį,
man atrodo, kad šalimais bėga kitas autorius.

Kartais erzinu jį –
kada vėjas įlindęs į žilvičio krūmą rašo,
aš bėgioju po laukus
vaidindamas tuščią popieriaus lapą.

Stebiuosi,
kai jų begalė danguje ir ant žemės,
kaip aš išsirenku –
ir kaip aš suspėju.

Tą eilėraštį, kurį gaudau,
keliskart perrašau,
kol pasiveju.

Priešų žemėj

Mačiau tūkstančius kupetų
čia atbėgusių nuo lietaus.
Ir tūkstančių kupetų
čia nemačiau,
kai žiūrėjau kitur.

Mačiau tūkstančius arklių
čia pašertus, kramtančius
taip rimtai, pagarbiai,
tarsi stovėtų veidu
prieš savo dievą
iš šieno.

*

Kažką minėdamas
ir kažko neminėdamas,
vis narpliodamas save
supinu visokių žodžių raizgalynę.
Ar išsyk taip darau, kad būtų gražu,
ar apie tai negalvodamas
kažką padarau ir stebiuosi –
kaip čia gražu!

*

Buvo Mikutis pušyne,
kūrė ugnį,
vaikščiojo stačias, miegojo,
balta galvukė
ant mano trijų žiemų pagalvės
linksma pabudo,
o kas jai.
Paskui pravažiavom kalnu,
sakiau – žiūrėk žemyn,
ten medžiai ir avilys baltas,
bet jis žiūrėjo į mane –
jis žiūrėjo į rodantįjį.

Mergaitė

Keliaujanti –
Ant savo delno
Pasaulį piešianti –
Kad nepamestų.

Ant kelio
Lyg savo kambaryj –

Keliaujanti mergaitė
Lyg Joninių vainikas upėje –
Kas panorės – pasiims.

Vos pažvelgiu į ją –
Ji pavirsta moterim
Ir stovi prie kelio
Lyg namas.

*

Kiekviename iš mūsų
kaip kokiame katiliuke
daug švino ištirpsta –
mes parvežėm duoną
ir paleidom –
antai ji!
Aš sėdėjau vežime kaip karalaitis,
mama tuo metu
varė per kiemą žąsis,
ir aš tik bijojau, kad jos nepamatytų –
ištaškys, sparnų daug.
Mama lyg bėgo, lyg ėjo prie vežimo,
palauk, iškelsiu,
mes parvežėm duoną,
aš ir tėvelis.
Kai į malūną, tai aš šalia tėvelio,
o kai namo...
Kai sumalė kelmus, balas, akmenis,
pasakė –
dabar tu vadeliok,
o aš šalia pasėdėsiu.
Mes parvežėm duoną –
arklys kelio neklausė,
namo ėjo.

*

Ar tas rytmetinis atsikėlus rašyti
ir vėl užmigt –
tarsi dar viena diena,
kurią vos sutikęs įvardiju jau kaip praėjusią?
Ar tai dar viena diena priedo –
lyg ne savo dieną radęs
taip ir nepasiimu jos visos sau,
iš karto ją suvynioju į popierių,
tarsi kam reikės nešti kaip dovaną.
Ta ryto diena –
tarsi diena, likus nuo vakar,
ar tai diena, kuri dabar neprasidės.
Rytmetinė valanda, kai aš atsikeldavau
tarsi su ryšulėliu siūlų
kažkieno voratinkliui.

Labai gražiai mudu su saule vieškely –
kaip koks kurmis saulė lindo,
o aš mačiau.
Kartais atsikėlęs ją rasdavau
ąžuolo šakose kaip kokį vanagą.

Kad aš jos laukdavau –
nepasakyčiau taip,
tas laukimas –
budėjimas gal ir ėmimas dovanų,
nesusitvarkymas su dovanomis,
paskui – į lovą,
toks kelias.
Saulė tekanti – mergelė,
taip rašė Eglinckas.

*

Žmonės bėgti turėtų su siūlais –
ir man ką nuraityk, sumazgyk.
Taèiau aš bëgu nuo žmoniø.
Nebėgu,
dažniau vaikštau tarp medžių
visai nesistebėdamas,
kodėl nesimato žmonių.
Todėl ir nesimato jų,
kad aš vaikštau tarp medžių,
turiu omenyj jų kamienus.
Tie kamienai lyg lieptai,
kuriais nubėgo jau medžiai aukštyn.
Nenorėdami dalyvauti visokiuose susirinkimuose
neišlipa iš viršūnės.

*

Pasirodo, reikia daugiau rašyti,
o ne žiūrėti į juodą nakties kaulą.
Žodžiai atsiveda savo paukščius,
žodžiai kaip medžių šakos –
juos tuoj paukščiai pamato.
Žodžiai turi savo parazitus,
žodžiai, iš kurių varva sula, –
labai greitai daug skruzdėlyčių atrėplioja,
jos geria nesiklausę nei viena kitos,
nei manęs.
Gerai, kad jos geria nesiklausę,
tai nurėplioja man nieko nesakę –
aš džiaugiuosi, kad jos geria nesiklausę.
Aš džiaugiuosi ne dėl to, kad jos geria nesiklausę,
o dėl to, kad jos atsigėrę nurėplioja
man nieko nesakę.
Taip ir su žodžiais – šakom,
kuriuos greitai apspinta paukščiai.
Žodžiai iš niekur
ir žodžiai, kurie nuvasnoja į niekur
čia pabuvę gražiai,
tarsi gražų paminklą čia palikę –
tarėsi statyt čia paminklą
tai krypčiai,
tai anai pusei –
anam krantui.
Tai šalis, apie kurią aš vis dažniau pagalvoju,
čia akmenų jie nerado, ar čia netiko –
ar kam čia statyti, jei ten nestatyti,
kam čia ką nors daryti,
jei skrendam į niekur...
Pasikasė pilvus,
o aš galvojau, dainuoja.

*

Sniegas nesipriešino
Kai jį šlaviau –
Beveik savo noru
Nuo mašinos žemyn nuslydo –
Atlydys

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Agnė Alijauskaitė gimė 1992 m. Kaune, baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 2016 m. Vilniaus universitete apsigynė komunikacijos mokslų bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja filosofijos magistrantūroje, bendradarbiauja su kultūros leidiniais. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“, įvairiuose literatūros almanachuose.

Veidrodžių moteris

tu esi paukštis,
besiblaškantis tarp savo
pačios atspindžių,
springstantis puslapiais
tuščiais ir užpildytais,
sukarpytais į snaiges
vasaros vidury,
nes šalta
ir reikia kūrenti
židinį
savo ir kitų knygom

kreivai sėdi, ištiesink
stuburą
pagal veidrodžio kryptį,
visada rodo į šiaurę,
gal kad iš šiaurės
esi
šalta ir apsnigus,
iš sniego esi

mano meilė
irgi iš sniego,
bet vasara dar neištirpdė,
nesušildė
balto jos veido,
vieno iš Vilniaus vaiduoklių,
kartais
pasiklystančių mieste
ir užklumpančių nepažįstamuosius –
vasarą daug turistų
sega spynas ant Užupio
tilto pečių,
sunkina naštą

nepakeliamas meilės
likimas –
užklupti, pančioti, rišti
vaivorykštes ir bažnyčių
kaspinus,
porcelianinių indų šukes
pažymėti
svetimais lūpdažiais,
žemėm iš
margų gėlių vazonėlių –
jie ne mano
augintiniai,
bet globoju, nes tikiu,
kad kada nors
paprašysi

Apie tris žmones

mačiau jį einant gatve
su jauna mergina,
abu gražūs,
turtingi savo meile
ir naujais rūbais
iš neprabangių parduotuvių,
naujais veidais,
kurie nepažįsta
senų draugų, ypač moterų,
tikriausiai nepažintų
ir tavęs

tiesą sakant, ir aš
tavęs nepažįstu,
bet mačiau stovintį Katedroj,
kai mišios ir žmonės
buvo seniausiai praėję
(kai jiedu praėjo gatve),
žiūrėjai tiesiai ramiai
ir be jaudulio,
kaip žmona,
palikta laikinai,
kuriai įjungtas
laukimo režimas,
o gal pati
palikus seniai,
nes lyg namai įsileidžia
šventųjų paveikslai

dulkės nusidažo
paauksuotai pilkai,
apsninga skarą močiutės,
šluojančios jas nuo altoriaus –
niekaip nepridengsi
slaptų minčių,
pokalbių su savim (dažniausiai
apie kitus),
nes lyg dangstytum
savo artimą priešą,
galvą suskausta
pilkai, paauksuotai –
tarytum atšventus
jungtuves ir skyrybas,
viskas artima prieš –

Vaikai mieste

pasiskolinau šitą miestą
iš barokinių žibintų šviesos,
kuri nežada,
neišburia man
jokios revoliucijos,
jokių karo ar taikos
peizažų,
kuriuose istorija
iššiepia savo iltis
arba palaimingai šypsosi –
įsikandu į lūpą,
tyliu
ir galvoju, kuriuos vadovėlius
paaukosiu vaikų namams,
kai skolinsiu jiems
šitą miestą

su betoniniais arkliukais,
kurių net norėdami
nesukandžios,
neiškvies į tarnybą,
į kovą,
kuri būtent kovą
iškvies pavasario dvasią
nemirtingų pakeleivių
krauju

jiems paskolinau
šitą miestą,
šokom kartu iki ryto,
vėliau iki kito ir
susitarėm daugiau
nesusitikti,
bent ne toj pačioj vietoj,
ne ten,
kur veikia laiko kerai
ir patys laikiniausi
konfliktai,
kur nejaukiai prikandę lūpą
man į kaktą
žiūri praalkę vaikai –
niekieno dulkės,
padais prispaudusios lėles,
kad šios nepabėgtų
ieškoti geresnio gyvenimo
ieškoti gyvenimo –

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Apysaka

Iš armėnų k. vertė MARYTĖ KONTRIMAITĖ

---

Šių metų vasario 9 dieną minime 70-ąsias poetės ir vertėjos Marytės Kontrimaitės gimimo metines.
Publikuojame vieną iš paskutiniųjų kūrėjos, suteikdavusios progų susipažinti su geriausia šiuolaikine armėnų literatūra, darbų – Vahagno Grigoriano apysakos „Orvaizdis“ vertimą.
Tai nebe pirmas „Metų“ skaitytojo susitikimas su šiuo armėnų rašytoju, M. Kontrimaitės rūpesčiu lietuviškai žurnale jau publikuota apysaka „Paukščio siela“ (2006) ir apsakymas „Akimirka“ (2007).
Vahagnas Grigorianas 1942 m. gimė Jerevane, 1964-aisiais baigė Jerevano universitetą, kur studijavo filologiją. Nuo 1995 m. gyvena Lietuvoje. Išleido vienuolika prozos knygų, nemaža jo kūrinių išversta į kitas kalbas. Į armėnų kalbą rašytojas išvertė Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ ir Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ (kartu su žmona Nora Grigalavičiūte).

---

Kad ir kiek praradimą svarstytum,
jo nebeatkursi.

       Grigor Narekaci

Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia, jis pravėrė duris, pažvelgė laukan, bet ten nieko nebuvo, tiktai tolumoje, gatvės gale išvydo tolstančią nugarą. Šen ten pašnekėjo, papasakojo vienam kitam, kažkuris prisiminė, kad kažkas lyg ir stovėjo po jo langu, o dar kitas – kad lyg ir šlepsėjo ant jo slenksčio.
Mums atrodo, kad taip ir prasidėjo ta istorija. Prasidėjo ir nesibaigė. Vienas pamatė kažką iš nugaros ir pamanė, kad ten Sanasaras. Neva atpažino ir papasakojo kaimynui, kitam, trečiam, ir nežinia kuris iš jų prisiminė, kad ir pats matė žmogų, panašų į Sanasarą. Ir vėl pasklido kalbos, o tam, kuriam pasigirdo, kad jį šaukia, dabar atrodė, kad aną naktį tolstantis nepažįstamasis taip pat buvo panašus į Sanasarą. Ir jau nebeįmanoma buvo sustabdyti gandų, lyg riedančio ir augančio sniego kamuolio. Greitai pradėta šnekėti apie žmogų, kuris naktimis vaikšto po mūsų gatvę. Vos užgęsta visos šviesos, vos tik visi atsigula į patalą, jis pasirodo. Ir lieka ligi prašvintant. Dabar sunku pasakyti, kas jį tikrai matė, bet beveik kiekvienas buvo įsitikinęs, kad jei ne jis pats, tai kas nors kitas nakčia atitraukė užuolaidą ir pamatė arba atidarė duris ir išvydo. Ir jau visi atpažino, kad čia Sanasaras. Ant naktį iškritusio sniego pamatydavo jo pėdas – to, kuris visą naktį pirmyn atgal vaikščiojo mūsų gatve. Sniegas užberdavo pėdsakus, bet jis vis žingsniuodavo, palikdamas naujus. Galų gale prisiminta, kad dabar vasaris. Prisiminus neliko jokių abejonių.
Taip sugrįžo Sanasaras Mnacakanianas. Taip Sanasaras po mirties vėl įėjo į mūsų gyvenimą. Kad tai tikrai jis, niekas nebeabejojo. Nė vienas nebemanė, kad tai neįmanoma. Pasaulyje yra tiek nepaaiškinamų dalykų, tiek neįmintų mįslių, ir kuris išdrįstų tvirtinti, kad jam žinoma mūsų egzistencijos paslaptis, kad jis žino, kodėl žmogus ateina į pasaulį ir kodėl išeina, arba – kas tas jo atėjimas ar išėjimas. Taigi, mes įtikėjome. Įtikėjome ir leidome, kad Sanasaras grįžtų. Arba gal jis mūsų neatsiklausė, paprasčiausiai grįžo, ir mes su tuo susitaikėme. Mums, matyt, to seniai reikėjo.
Jis grįžo ir iš karto įėjo į mūsų gyvenimą taip užtikrintai, kad motinos įprato Sanasaru gąsdinti savo vaikus: „Miegok, o tai Sanasaras ateis“, „Valgyk, o tai pašauksiu Sanasarą.“ O sprindžio didumo vaikiukui, spoksančiam į aptemusį langą, girdint vėjo švilpimą, nesunku išsigąsti. Siunčia jį ko nors atnešti iš kaimyno namų, tas mažius sako: „Tamsu.“ – „Tai kas, kad tamsu?“ – „Bijau.“ – „Na, varliuk, ir ko bijai?“ – „Sanasaro...“ Kad ir kiek ramdėme savo moteris, kiek stengėmės paprotinti savo vaikiščius, vis tiek naktis jau buvo Sanasaro metas. Bet mums atrodė, kad Sanasaras neturėtų įsižeisti. Juk ne visiems Dievas davė vienodai proto ir širdies. Neturėjo įsižeisti, nes gerai mus pažinojo. Manome, kad grįždamas jis tam buvo jau pasiruošęs, neturėjo iliuzijų. Manome, kad netgi turėjo būti patenkintas, nes kad ir skirtingai, visi priėmė jo sugrįžimą. Gal tik vienas iš dešimties suprato, kodėl jis grįžo, šiaip ar taip, tada kiekvienam atrodė, kad kaip tik jį pašaukia, prie jo lango šmėsteli, pabeldžia būtent į jo duris.
Atsitiko nesuprantamas, nepaaiškinamas dalykas – staiga pasaulis pasidarė ankštas ir nykus, daug labiau, negu buvo tikrovėje, savas kūnas pavirto kalėjimu, žmogus prisipildė nesuvokiamo liūdesio, nežinia ko ilgėjosi ir anapus užuolaidų matė kažką, vaikščiojantį per visą naktį, ant šviežio sniego rytais rasdavo pėdas. Ir net kai atrodydavo, kad šaukia ne mus, kad liečia ne mūsų duris ar langą, arba kai tingėdavome keltis iš patalo atidaryti durų, atitraukti užuolaidos, vis viena jis būdavo su mumis. Todėl, kad gulėdami lovoje mes girdėdavome, kaip po jo kojomis girgžda sniegas. Ir net kai nei girdėdavom, nei matydavom, kai naktis būdavo tyki, jis vis tiek apsireikšdavo. Po mūsų užmerktų akių vokais. Įsisiautęs į ilgą paltą, rankos kišenėse, raukšlėtu neįžvelgiamu veidu, iš lėto žingsniuojantis, tai yra toks, kokį jį matėme prieš mirtį, jo paskutinę žiemą, paskutinį vasarį. Matyt, Sanasaras nusprendė nuo šiol mūsų vienų nepalikti, o mes nežinojom, kaip nuo jo išsivaduoti. Bandydavom, kai pasaulis tapdavo ankštas, slegiantis, kai imdavom dusti savo kūno kalėjime, kai imdavo smaugti liūdesys ir ilgesys, kai mums atrodydavo, kad jau nebeturime jėgų ištverti. Bandydavom žodžiu, bandydavom mintimis, bet mūsų sielos buvo Sanasaro nelaisvėje, ir dar, ir dar kartą, patys to nesuvokdami, šaukdavomės jo, kviesdavom. Ir jis ateidavo, pasirodydavo mūsų akyse, skardendavo mūsų ausyse ir persmelkdavo mus kiaurai, iškeldavo sielą į paviršių. Ir taip kasdien, kiekvieną naktį. Dabar nebesvarbu, kuris pirmasis išgirdo, kuris pamatė, kuris pasakė, svarbu tik tai, kad Sanasaras sugrįžo.

Pirmosiomis vasario dienomis (dar iki Sanasarui grįžtant arba iki tol, kol jį pamatėme, išgirdome, priėmėme) nutiko dar vienas įvykis: mes, Penktosios gatvės gyventojai nuo seno iki mažo, tapome gana keisto reiškinio liudininkais. Visiškai netikėtai, nes miražas, kurį savo akimis matėme, – retas reiškinys, tuo labiau mūsų kraštuose, ir dar, kaip sakėme, vasarį, kuris tais metais buvo ypač šaltas ir apniukęs. Jei tikėsime sinoptikais, Armėnijos kalnyne tą žiemą nuolat susidurdavo šiaurės orų srautai su Europos ciklonais. Po Spalio švenčių orai subjuro visiškai, taip, kad ir praėjus keliems mėnesiams – vasarį, kai gamta mums pasiuntė miražą, – nebuvo pasikeitę. Iš šiaurės įsiveržusios šalto oro masės Armėnų kalnyne rado palankų prieglobstį, iš Europos žemyno atslinkę ciklonai nešė debesų klodus, ir orų žinovai nuo pat rudens buvo tikslūs kaip niekados: prognozavo, kad vidutinė mėnesio temperatūra bus žemesnė už įprastinę, ir neklydo, prognozavo, kad kritulių kiekis viršys mėnesio normą, ir tai išsipildydavo. Buvo šalta ir debesuota Armėnijos kalnyne nuo jo šiaurinių pakraščių iki Armėnijos Tauro, nuo rytų iki vakarų, ir žvelgiant iš lėktuvo nesimatė nei Širako, nei Lori, Sevano ar Ararato lygumos, paskendusių tankaus rūko jūroje, išplitusioje ir toliau – į Karso plokščiakalnį, Bulanicho ir Mušo lygumas iki Vano ežero, ir matėsi tik dvi vienišos viršukalnės – Aragacas ir Araratas. Neabejotinai buvo iškilęs ir Siphanas, bet jis stūksojo toli nuo mūsų orlaivių trasų, kurios driekėsi iš šiaurės ir rytų, o užsibaigė Zvartnoco oro uoste. Taigi, šiaip ne taip parsigavę namo (dėl tiršto rūko Zvartnocas dažnai būdavo uždarytas), kalbėdavom apie dvi iš lėktuvo matytas viršukalnes – kairėje Aragacas, dešinėje – Araratas. Nusileisdavome su įvairiais įspūdžiais, pasidalydavom nuomonėmis, bet viena buvo aišku – atmosferos poslinkiai buvo mums nepalankūs. Kad tai suprastum, neturėjai būti sinoptiku ar kasdien atkeliauti iš svetur, galėjai neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, nežiūrėti televizoriaus (jų pranešimuose sniego ir šalčio buvo į valias), galėjai nesiklausyti miglos jūros ir vienišų viršukalnių pokalbių, kurie per tuos mėnesius virto legendomis, užteko, kad gyveni Penktojoje gatvėje. Atšiauri žiema įėjo į mūsų būtį ir buitį. Nieko gero negalėjai tikėtis iš atseit pavasariško, o iš tiesų permainingo ir nepatikimo kovo, ir dabar mes buvome visiški žiemos belaisviai. Kalnų rajonuose dieną naktį termometrai rodė dviženklius skaičius žemiau nulio, o Ararato lygumoje, nors gyvsidabrio stulpelis retsykiais ir pakildavo iki nulio, slūgsojo tirštas rūkas.
Balti ir pilki tumulai atslinkdavo nuo aplinkinių kalnų, šliauždavo šlaitais žemyn, risdavosi per stogus ir šaligatvius, užpildydami tuščias ertmes, uždengdami viską, ir netrukus atsidurdavome beveik nerealiame pasaulyje. Gatvių žibintai tik išryškindavo rūką, drumstos mašinų šviesos atrodydavo lyg vaiduokliai, ir negalėdavai patikėti, kad šiame nedaiktiškame pasaulyje kada nors pasieksi namus, kad pasaulis kada nors atgaus tau pažįstamas formas. Vidurdienį rūkas tiek pakildavo, kad matytume vieni kitus, o Zvartnoce nusileistų lėktuvai, tačiau tai paprastai reikšdavo, kad netrukus ims snigti arba užeis speigas. Taigi, nenusikalsdavome, jei kartais ir būdavome nepatenkinti likimu, tačiau žinojome, kad vienintelis mūsų ginklas – kantrybė. Tiesa, pavargdavome, bet nepamiršdavome, kad viskam savas laikas: žiemą – žiema, pavasarį – pavasaris, ir apskritai, kiek mums žinoma, tik vieną kartą iš dangaus byrėjo mana. Ir labai tikėtina, kad būtume užmiršę tą dieną, kaip ir daugumą ankstesnių, kad nė rūko ir viršukalnių legenda nebūtų padėjusi, jei pirmosiomis vasario dienomis, kaip jau sakėme, nebūtų mūsų aplankęs miražas.
Nors kas žino, gal ir klystam. Vienišos viršukalnės mums gana ilgai nedavė ramybės, jos buvo lyg ir tos atšiaurios žiemos simbolis. Net patys didžiausi namisėdos, ne tik nė sykio neįlipę į lėktuvą, bet ir apskritai nedažnai iškišantys nosį iš namų, ir tie gerai žinojo, kaip iš viršaus atrodo Aragacas ir Araratas (iš apačios, žinoma, seniai nematė nei vieno, nei kito). Keistoka priskirti prie namisėdų vyriausiąjį Sanasaro sūnų – neramų, visą gyvenimą tai šen, tai ten klaidžiojantį Vasaką, bet liga padarė savo. Po Spalio švenčių jis pateko į ligoninę, buvo išrašytas gruodžio viduryje, gulėdamas namie sutiko Naujuosius metus ir tik nuo sausio pabaigos trumpam išeidavo pasivaikščioti.
Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jis susitiko Vardušą Zakarian. Pastaraisiais metais, kai Zakarianai, taip sakant, padarė pažangą – iš savo seno namo persikraustė į naujo daugiabučio antrąjį aukštą, Varduša labai pasikeitė. Trisdešimt metų, pragyventų mūsų gatvėje po to, kai Zakaro tėvai ją atrado ir atsigabeno iš jos gimtojo Lori kalnų rajono kaimo, tiek nepakeitė Vardušos, kiek šitie daugiabutyje praleisti keleri metai. Trisdešimt metų mūsų gatvėje ji skleidė apkalbas (dėl to visai nebūtina atitekėti į Jerevaną), o štai dabar, stebėdama tolumas iš savo antrojo aukšto, pasijuto nutolusi ir pakilusi ne tik virš savo gimtojo Lori, bet ir virš Penktosios gatvės, susiprato esanti pašaukta ne švaistyti gyvenimą ant žemės, o – skraidyti.
Varduša taip pamėgo padangių aukštybes, kad jau keletą metų beveik neišlipdavo iš lėktuvų. Skrydžio pasiilgusi jos siela nulakdindavo ją į tolimiausius SSRS kampelius, iš kur, kaip kadaise Zakaro bitės iš laukų, ji kiekvieną kartą pargrįždavo namo apsunkusi ir prakutusi. Trisdešimt metų Zakaras išlaikė Vardušą (trisdešimt metų mes valgėm jo medų), o dabar, kai susenęs Zakaras ir pats pasitraukė, ir savo biteles išsiuntė poilsio, civilizacijos skonį pajutusi, pamiršusi savo amžių ir nuovargį, Varduša sėkmingai jas atstojo. Žinoma, ji nerinko nektaro, negamino medaus. Bet Sovietų Sąjungos universalinės parduotuvės, nors ir nebuvo spalvingesnės ir kvapnesnės už Aparano ir Lori pievas, užtat buvo atviros kiaurus metus, ir pakako užmesti akį į mūsiškius, kad būtų aišku, kam ir kiek atiteko Vardušos atgabento laimikio. Kai atsirėmusi į balkono turėklus Varduša stebėdavo Penktąją gatvę ir mus, nesunku buvo spėti, kad ji žiūri ir svarsto, ko mums trūksta, kas kam tiktų.
Didi buvo Vardušos meilė kelionėms oru, beribis buvo jos rūpinimasis mumis, ir nedaugeliui pavykdavo atsispirti jos žavesiui. Viena iš tų retų išimčių – Vasakas Mnacakanianas, kuris, saugodamas ištikimybę gimtinės lengvajai pramonei, Vardušos arti neprisileisdavo. Tačiau šios tai visai netrikdė. Kaip minėjome, Vasakas ją sutiko per vieną iš pirmųjų po ligos savo pasivaikščiojimų. „Viskas bus gerai, broleli Vasakai, – tarė Varduša, – gyvuok, būk linksmas. Patikėk, pasaulyje nėra tokio dalyko, kuris būtų vertas, kad kamuotumeisi ir liūdėtum.“ Vasakas nežinojo, ar Varduša vakar išlipo iš lėktuvo, ar prieš mėnesį, vėl skris rytoj ar po mėnesio, bet paklausė: „Kaip skrydis, Varduša?“ – „Neklausk, broleli Vasakai, – atsiduso Varduša, – parą išsėdėjom Domodedovo oro uoste, paskui pranešė – Jerevanas atviras, išskridom, bet nusileidom Rostove, dar parą ten išbuvom. Iš Rostovo galėjau persėsti į kitą lėktuvą, bet daug daiktų turėjau.“ – „Aišku, Varduša, aišku“, – palinksėjo galva Vasakas, bet Varduša nenusiramino. Jai, matyt, atrodė, kad kiekvienas oro uostas pats nustato sau oro sąlygas pagal turimą pagarbos savo gyventojams ir rūpesčio jais laipsnį, ir jautėsi įžeista iki širdies gilumos tokių neregėtų Zvartnoco akibrokštų, ir net nesiklausė Vasako pasakojamos legendos apie rūką bei kalnų viršūnes. „Kokia neganda, broleli Vasakai, ne vieną dieną, ne dvi, jei taip toliau, kas mūsų laukia? Maskvoje – saulė, visą kelią – saulė, tik mūsų krašte – rūkas. Ničnieko nesimato, jei nebūtų Ararato ir Aragaco, lakūnai turbūt net nerastų Jerevano.“ Varduša nuoširdžiai nerimavo ir tas buvo aišku net Vasakui Mnacakanianui.
Nepalankūs orai užgavo įvairių sielų įvairias stygas, bet visi nuoširdžiai nerimavo. Taip pat ir Artavazdas Sanojanas. Jis mūsų gatvėje buvo retas svečias, tačiau, kai atvykdavo namo, vos ne kasdien aplankydavo Vasaką. O po teisybei – ateidavo jo kankinti. Stambus, gremėzdiškas, garsaus, šiurkštaus balso, neišmanantis paprasčiausių mandagumo taisyklių – jis kėlė susidomėjimą net mums, regėjusiems įvairiausių žmonių. Jis, beje, paprastai ateidavo įgėręs. Tikras kalnų sūnus, saulės ir vėjo nusvidintas, net ilgi metai, praleisti iš pradžių mūsų gatvėje, paskui – Stavropolio krašte, jo nepakeitė. Nuo rudens jis keletą kartų buvo atskridęs į Jerevaną ir kaskart žiūrėdamas iš viršaus neatpažindavo Armėnijos. Sustojęs Vasako galvūgalyje jis griausmingai aiškindavo, kodėl išvažiavo iš Armėnijos: „Prakeiktas kraštas, brolau, netinkamas gyventi, čia arba glembi nuo karščio, arba drebi iš šalčio.“ Kad ir kokiu reikalu Artavazdas apsilankydavo – pasipuikuoti ir pasigirti, ar, atvirkščiai, graudžiai nužemintai pasiteisinti, lyg tarp kitko būtinai pridurdavo: „Iš viršaus pažiūrėjom ir matėm tą patį – šioje šalyje be kalnų ir miglų daugiau nieko nėra.“ Jo sugrubusioje sieloje, matyt, viskas buvo sustabarėję, negimdavo ten gilių jausmų ar minčių, bet jis vis tiek negalėjo užmiršti, ką matė, ir kabinėjosi prie vargšo Vasako: „Tik migla ir du kalnai, brolau, – tiek ir tėra.“ – „Nori pasakyti – mums tik tiek liko?“ – pradžioje naiviai paklausdavo Vasakas, akivaizdžiai pervertindamas Artavazdo geranoriškumą. „Ar liko, ar neliko – tiek tėra“, – atsakydavo šis ir netrukus net Vasakas suprato, kad su juo reikia kitaip kalbėti. „Pora šeimų, mielasis, pora namų, broleli, o dar prašom – rūkas“, – sakydavo Vasakas, taikydamas į Artavazdo susidvejinimą tarp Penktosios gatvės ir Stavropolio, bet kaip tik dėl šitų dalykų Artavazdas turėjo kitą nuomonę, vis ateidavo ir ateidavo pas Vasaką pasiteisinti ir apginti savo kalnų ir rūkų teoriją. Artavazda¹ ateidavo, Vasakas prašydavo išeiti ir daugiau niekada nebeperžengti jo slenksčio, Arto paklusdavo, bet išėjus jam kaskart sukildavo jausmai, vėl priversdavę jį gerti, įkaušęs paklusdavo savo užsispyrimui ir netrukus vėl pasirodydavo Vasako namuose. Prikaustytas prie patalo Vasakas buvo patogus klausytojas, taip sakant, visada po ranka, bet nuo tokių apsilankymų jam grėsė dar vienas infarktas. Padėtis ypač pablogėdavo Arto susivienijus su Mnacakanu, Vasako sūnumi, kurio blausios akys, vos pamačiusios išsipūtusią Arto kišenę, užsiliepsnodavo kone pagoniška ugnimi. Arto buvo užsispyręs ir dosnus, o Mnacakanas – geras sąjungininkas, bet, kad ir kiek jiedu stengėsi, laimei, jiems nepavyko Vasakui išprovokuoti antro infarkto. Priešingai, Vasakas pamažėle taisėsi ir sausio pabaigsoje, kaip jau sakyta, atsistojo ant kojų ir kartkartėm išeidavo iš namų. Per sniegą atbrisdavo iki daugiaaukščio, sustodavo po jo arka, susimąstęs stebėdavo gyvą prospekto judėjimą ir tada atrodydavo, kad didžiulis pastatas tarsi užgriuvęs jam ant pečių.
Prie viso šio gelžbetonio dar reikėtų pridėti visų gyventojų kilogramus, – ir Samvelo – Vasako mylimo sūnėno, Sanasaro mylimo vaikaičio septyniasdešimt penkis, nors sausio pabaigoje jis atrodė gerokai sulysęs, vargu ar besvėrė septyniasdešimt. Bet Vasakas visai ne tai turėjo galvoje, kai kartą, susitikęs jį po arka, pasakė: „Įsivaizduoji, visiškai nejaučiu tavo svorio.“ – „Žinau žinau, – atšovė Samvelas, – kvailiai neturi svorio, nes yra tušti.“ – „Gerai, kad nors tiek žinai“, – atrėmė Vasakas. „Dėde, tu teisus tūkstantį kartų, tik aš neturiu ūpo tai svarstyti“, – tarė Samvelas, bet Vasakas, lyg jo neišgirdęs, tęsė: „O štai tavo žmonos artimųjų kilogramus jaučiu, jie sveria tonas. Man atrodo, kad juose daugiau betono ir geležies, negu sudėta į šitą namą.“ – „Niekas tavęs neprašė čia stovėti“, – susierzinęs atkirto Samvelas. „Negaliu, – atsakė Vasakas. – Tai mano pareiga. Jei manęs nebus, ir jų neliks. Jie sėdi man ant sprando. Kartais atrodo, kad tai dėl jų svorio likau mažo ūgio. Esu mažas stipruolis, laikantis ant kupros armiją parazitų ir visa, ko reikia, kad jie būtų sotūs ir patenkinti.“ – „Iki pasimatymo, dėde“, – ryžtingai tarė Samvelas ir atidarė laiptinės duris. „Lipk ramia sąžine, – jam iš paskos šūktelėjo Vasakas, – tavo svorio – kartoju – visai nejaučiu, esi lengvas lyg pūkelis.“ Liftas užkeldavo Samvelą į septintą aukštą (arba į septintą dangų, kaip kadaise atrodė įsimylėjusiam vaikinui). Tą laimę jis gavo vesdamas. Ir buvo nubaustas. Nors gyveno Penktosios gatvės pradžioje, jis, kitaip nei Zakarianai, neturėjo net galimybės jos stebėti. Samvelo vieno kambario buto langai žiūrėjo į prospektą, tad, kad ir kiek jo siela daužėsi į sienas, kad ir kiek ilgėjosi, galėjo atkakti pas mus tik mintyse. Jo padėtis buvo nepavydėtina, bet, jei jau trenkęs durimis nenusileisdavo žemyn ir neateidavo pas mus, vadinasi, šiek tiek apsiprato. Ir be reikalo, nes iš tiesų jis ten gyventi neturėjo teisės, butas buvo ne jo, – žmonos. Tiksliau – ten buvo įregistruota tik jo uošvio dukra. Bet kol Samvelo neišgrūdo iš jam nepriklausančios teritorijos, jis sausio pabaigoje nuo ryto iki vakaro mynė iš vieno kampo į kitą, valandų valandas kėpsodavo krėsle arba rymodavo prie lango, žodžiu, duso iš vienatvės. Ir iš visų Penktosios gatvės gyventojų (mūsų sūnus paklydėlis vis dar buvo įregistruotas mūsų gatvėje) Samvelas, ko gero, mažiausiai domėjosi, kaip atrodo Armėnijos kalnynas iš viršaus. Net jei jo žvilgsnis būdavo nukreiptas į prospekto šurmulį, į ant stogų nusileidusį dangų, net jeigu jo ausis pasiekdavo mūsų kalbų ir rūpesčių nuotrupos, sieloje jis vis regėdavo tai, kas kadaise buvo matyta, girdėdavo, kas kadaise buvo girdėta. Trumpai sakant, debesuota ir šalta žiema tvyrojo sieloje šito nelaimėlio sūnaus, kuris ne tik nenusileisdavo iš septintojo aukšto į savo gimtosios gatvės glėbį, bet neįstengdavo nulipti net trijų aukštų žemyn, kad, gindamas savo garbę, išsiaiškintų su uošviais (Samvelo žmona toli nenubėgo, tik iki ketvirto aukšto, kur gyveno jos tėvai). Samvelas liko tūnoti savo padangių celėje, nors ir sverdamas kaip pūkelis (netikėkim, netikėkim Vasaku), vis tik prisidėjo prie savo dėdės naštos. Tačiau tikrasis pūkelis buvo Hasmika, brangioji Vasako duktė, Sanasaro miela dukraitė. Bet ir ji neatitiko Vasako teorijos, nes, nors buvo lengva, seniai įrodė, kad ne tik nėra kvaila, bet ir gali bet ką apvynioti aplink pirštą. Kitaip nei jos pusbrolis, Hasmika nieko nežinojo apie gedinčias viršukalnes ir neišsisklaidantį rūką, ir tai buvo natūralu. Negalėjai jos kaltinti. Ji žinojo viena, – kad jos laiškai pasiekia adresatą, pati irgi gaudavo laiškų, vadinasi, viskas tvarkoje. Jei dėl rūko, apie kurį Hasmika nenutuokė, ir atsirasdavo sutrikimų oro trasoje Varšuva–Maskva–Jerevanas, ji to net nepajusdavo. Anksčiau ar vėliau jos laiškai sėkmingai nusileisdavo Zvartnoce, o iš ten pasiekdavo nekantraujantį adresatą – Hasmikos mamą. Vasakas dukters laiškų neskaitė, nes, pirmiausia, adresuoti buvo ne jam, be to, nuogąstavo, ar jo daug patyrusi širdis atlaikytų laiškų turinį. Bet sausio pabaigoje buvo priverstas (ponia Varduhi pakišo laišką po nosimi) akies krašteliu perskaityti porą dukters žodžių. Kad Vasakas tapo seneliu, žinojom seniai, taip pat, kad anūkas gavo Vasako vardą, bet štai dabar išgirdom, kad Hasmika savo ketverių metų sūneliui, dar nė iš tolo nenumanančiam apie kalnų abėcėlę, įspraudė rašiklį, suėmė pirštelius ir neva sūnaus ranka tyčia kreivomis šleivomis raidėmis armėniškai parašė: „Papik džan“². Kiek tai prisidėjo prie Vasako pasveikimo, palikim spręsti Hasmikos sąžinei, o mes vis tik pasisaugojom ir Vasako ta proga nepasveikinom. Su juo leistis į kalbas pavojinga, jei nenori, kad ant pašnekovo galvos sukristų visų nuodėmės.
Vasako nuraminti nepavykdavo net Haikaramui Torgomianui, priešingai, šio akivaizdoje jis tapdavo dar iškalbingesnis. Beje, Haikaramo dėka liaudies mitas apie rūko jūrą ir vienišas viršukalnes tapo bendra nuosavybe. Matydavome ir pasakodavome, klausydavomės ir įsivaizduodavome, piešdavom prieštaringiausiom spalvom, tai, kas girdėta, papildydavom vis kitom detalėm, o Haikaramas viską sudėliojo į vietas. Jis niekur neskraidė (nei tiesiogine, nei perkeltine prasme), nežvelgė iš viršaus, viską matė ir suprato nesitraukdamas iš savo vietos, ir netrukus visi žinojom, ką jis matė vakar, praeitą savaitę, prieš mėnesį ir dar nepakilęs į orą žinojo, ką pamatys. „Negalima gamtos reiškiniams suteikti daugiau prasmės, negu jie turi iš tikrųjų, – sako Haikaramas Vasakui, – daugių daugiausia jie šį tą primena, įgauna simbolinės reikšmės. Bet aš džiaugiuosi, kad šiandien mes visi kaip vienas matome tą patį dalyką. Nors ir pusnynų bei speigų kaina. Vienmintiškumo visados mums trūko, tai mūsų silpnoji vieta.“ – „Tikra tiesa, – lyg ir sutinka Vasakas, – atšiauri gamta priverčia žmones progresuoti greičiau, negu ten, kur galima išgyventi vaikštinėjant nuogiems ir kemšant į burną tai, kas auga po ranka.“ – „Be abejo, – savo ruožtu pritaria Haikaramas, – žinoma, jei atšiauri gamta nesukuria žmogui neįveikiamų kliūčių.“ – „Mums, rodos, nesukūrė“, – patikslina Vasakas. „Kaip tik todėl mes labai greitai tapom civilizuota tauta.“ – „Vadinasi, visa kaltė tenka Dievui, – sako Vasakas. – Jeigu kas nors mano, kad jis iš aukštai mūsų nemato, nes dangus toks apniukęs, skaudžiai apsirinka. Erzurume nuo pirmosios dienos švietė skaisčiausia saulė, taip sakant, Dievo akiplotis buvo atviras, jis galėjo viską matyti kuo puikiausiai, bet va – kaip tik tomis dienomis apako. O jei neapako, tai dar blogiau, vadinasi, ramia sąžine stebėjo, kaip mes pralaimime ir traukiamės.“ – „Kodėl tu Dievą prisiminei?“ – stebisi Haikaramas. „Nežinau, – atsako Vasakas, – nejaučiu Dievo nei savyje, nei viršum savęs. Ieškau kaltų.“ – „Kaltų... – Haikaramas patyli. – Erzurume Dievas nei apsimetė nematąs, nei džiaugėsi mūsų atsitraukimu. Jo paprasčiausiai ten nebuvo. Net jei Dievas yra, seniai pasitraukė iš mūsų krašto. Kaip tik po to, kai priėmėme krikščionybę ir tapome dievobaimingi. Maždaug nuo tada, kad ir kaip keistai skamba, Dievas mus apleido.“ – „Viskas aišku, – nusišaipo Vasakas, – mes buvom niekam tikę. Jau tuo metu buvome pardavę sielas velniui.“ – „O kam turėjome parduoti, Romos popiežiui?“ – „Niekam, – karščiuojasi Vasakas, – mes nuo pat pradžių neturėjom sielos.“ – „Pyktis blogas patarėjas“, – visiškai teisingai primena Haikaramas. Vasakas prataria: „Noriu suprasti, kodėl likimas nuo mūsų nusigręžė.“ – „Tikrų kaltųjų paklausk, – sako Haikaramas, – jie turi ką papasakoti.“ – „Pavargau kaltinti svetimus, – atsidūsta Vasakas. – Ieškau to, kas manyje, tavyje, visuose mumyse.“ – „Žinome, kas tai, – linkteli Haikaramas. – Bet dėl senų klaidų nedera rautis plaukų, iš klaidų mokomasi.“ – „O aš ką sakau, – Vasakas atsisėda savo guolyje. – Nesimokėme, nesimokome ir nėra vilties, kad pasimokysim.“ – „Liga tave pavertė pesimistu, Vasakai“, – linguoja galva Haikaramas. „Ne, tą padarė mano vaikai, mokiniai, kaimynai, pažįstami, – vis labiau karščiuojasi Vasakas, – sakyčiau „ir draugai“, bet neturiu tokių. Susirgau, nes netekau vilties, kad prašviesės kada nors jų tuščios sielos.“ – „Nusiramink, Vasakai, nusiramink“, – maldo Haikaramas Torgomianas, bet vis dėlto Vasakas buvo teisus. Todėl, kad viską matydavom tik akimis, girdėdavom tik ausimis. Net grūdelis, įkritęs į mūsų širdis, nesudygdavo. Taip buvo, nors Araratas ir Aragacas šią žiemą priminė skęstančio laivo stiebus. Laivas grimzdo beribėje jūroje, liko kyšot tik stiebai, štai apie ką porino Haikaramas.
Viršuje kyšojo stiebai, o apačioje – nugrimzdęs triumas, kuriame mes, vargšai jūreiviai, bures palikę lemties kaprizams, negirdintys palankių vėjų, apleidę laivo denį ir vairą, užsiėmėm tuščiomis kasdienėmis niautynėmis. Sakytume, kaip laivo triumuose knibždančios žiurkės, tačiau jos jaučia pavojų, o mes – apkurtę, apakę, pajuodę tik rūpinomės atsiplėšti iš gyvenimo kąsnį. Apsiginklavę tiktai kantrybe vietoj gyvenimiškos patirties, pasikliaudami tik viltimi, tikėdami, kad jokia neganda nebus amžina. Kiekvienas galvojome, kad iš skęstančio laivo išsigelbės būtent jis. Manėme, kad jeigu, neduok Dieve, paklusęs proto balsui užlips į denį ir paims vairą į savo rankas, gėrybės atiteks kitiems. Nepasimokėme, nesugebėjome įveikti savęs. Mūsų laivas grimzdo, bet mes ir toliau niovėmės. Beribėse ūkanose gedinčių viršukalnių ar bekraštėje jūroje grimztančių stiebų tragedija iš tiesų buvo mūsų tragedija, bet mes neatsiplėšėm nuo kasdienio šurmulio, tarpais tik dejavome ir dūsavome, jų likimą (tuo pačiu ir savo) palikdami kitiems. Taip buvo nuo tos dienos, kai kažkuris pirmą kartą prašneko apie rūką. Taip buvo, nors mums gėlė širdis, nors virš mūsų galvų tvyrojo grėsmė. Taip buvo iki tos akimirkos, kai gamta arba tas, kuris suteikia gamtai jėgą ir prasmę, dar kartą pabandė mus ištraukti iš snaudulio. Atsiuntė miražą. Sakytum, dėl laimingos išimties kažkas su žibintu rankoje pasilenkė ir apšvietė tamsų triumą, o mes, apakinti šviesos, iš netikėtumo trumpam atsitraukėme, susižvalgėme, kituose išvydome save pačius, trumpam nustojome niautis, šurmuliuoti, sustingome, suakmenėjome ir pažvelgėme aukštyn.
Buvo sekmadienio popietė, o gal truputį vėliau. Įprasta diena, rūkas pakilo tiek, kad nors trumpam išvystume savo namus ir save pačius, bet staiga vakaruose prasidėjo kažkoks spinduliavimas. Mes priėjome prie langų, sustojom ant slenksčių, įsitikinę, kad pagaliau pamatysim saulę. Bet apsirikome. Tai nebuvo saulė. Tačiau spindintis mirguliavimas plėtėsi ir netrukus didelė dangaus dalis vakarų pusėje įgavo keistus kontūrus. Pirmoji, kad ir kaip keista, susigaudė Varduša, įgimta uoslė jai pakuždėjo, kad yra nepaprasto įvykio liudininkė, užsimetusi paltą ant pečių išpuolė į balkoną, paskui atsigręžusi pašaukė Zakarą. Netrukus kartu su Zakarianais šį keistą reiškinį jau stebėjo visa mūsų gatvė. Gana ilgai nesusigaudėme, ką regime, nors danguje iškilęs vaizdas tikrai kažką priminė. Po truputį jis ryškėjo, pagaliau kažkuris mūsų pasakė: „Kalnai“, kažkuris pritarė „atrodo, tikrai“, tada visi išvydome, kad toli vakaruose iš dangaus karo apvirtę kalnai su miestu papėdėje. Apvirtę snieguoti kalnai ir saulės nušviestas miestas. „Miražas“, – pasakė Samvelas, kuris, užuot stebėjęs ypatingą įvykį iš savo septinto aukšto, žengė į mūsų gatvę net keletą žingsnių. „Orvaizdis“, – paaiškino notarinės kontoros viršininkas Artiomas Gehamianas. „Kas kas?“ – nieko nesupratusi perklausė Varduša. „Oro vaizdinys, arba miražas, – pasitaisęs akinius vėl prašneko Artiomas, – susidaro atmosferoje sauso klimato sąlygomis, ypač smėlio dykumose, nuo daikto atsispindinčios šviesos spinduliuose...“ Notariato viršininkas, kuris ir apie paprasčiausius dalykus kalbėdavo taip, lyg atmintinai deklamuotų skaitytą tekstą, turbūt dar ilgai būtų gražbyliavęs, jeigu batsiuvys Sarkisas nebūtų jo nutraukęs: „Vaikine, kokia tau smėlio dykuma?!“ – „Kartais pasitaiko ir šaltuose kraštuose“, – niūriai (kaip paprastai pastaraisiais mėnesiais) atsiliepė Samvelas. „Ypač staiga atšalus pažemio oro sluoksniui“, – patvirtino Artiomas. „O kodėl apvirtęs aukštyn kojom?“ – slėpdamas šąlančias rankas kišenėse po odine prijuoste paklausė Sarkisas, ir Artiomas suskubo paaiškinti: „Jeigu objektas yra anapus horizonto, matomas tik jo netikras atvaizdas.“ – „Kaip kaip?“ – iš viršaus pasiteiravo Varduša. „Koks atvaizdas?“ – apačioje atitarė batsiuvys, ir suirzęs Samvelas šiurkščiai atkirto: „Koks koks, juk ne kurčias, girdėjai.“
Keistasis reiškinys vakarinėje dangaus pusėje spindėdamas šalta šviesa kabojo maždaug apie dešimt minučių, beveik visi išgužėję iš namų, užvertę galvas žvelgėme aukštyn ir laidėme įvairiausias pastabas. Kad tai miražas, nebuvo abejonių, aiškiai žinojome, kas yra miražas. Tačiau kurie kalnai apvirto ir pakilo į dangų, nė vienas neįsivaizdavome. Nepadėjo nė tarpukalnėje nusidriekęs miestas, dėl ko kalnai buvo geriau matomi. Jau ir pavargome spėlioti, bestypsodami gatvėje sušalome, apspangome žvelgdami ta pačia kryptimi, kai pagaliau Haikaramas Torgomianas išėjo iš namo. „Haikaramai, tu tikriausiai žinai, kokie ten kalnai“, – paklausėm Sarkiso lūpomis. Haikaramas žiūrėjo žiūrėjo į vakarus, žiūrėjo žiūrėjo, ir neprataręs nė žodžio nužingsniavo link Vasako namų. Pastūmė duris, įėjo, atsisėdo šalia miegančio ar tik šiaip užmerktomis akimis gulinčio Vasako. „Vasakai... – pratarė Haikaramas, – Vasakai...“ Vasakas atsimerkė, nepažvelgė į Haikaramą, nepažvelgė į nieką, neprašneko, neatsiduso, nesudejavo. „Ek, Vasakai, Vasakai“, – palingavo galva Haikaramas. „Ar matė?“ – paklausė Vasakas. „Matė“, – atsakė Haikaramas. „Tegul visi sužino, tegul nė vienas ramiai nemiršta!“ – „Kalbėk apie gyvenimą, Vasakai, apie gyvenimą, – paragino Haikaramas. – Tegul niekas ramiai negyvena, su tuo sutinku.“ – „Kiekvienas žmogus turi savo likimą, – pasakė Vasakas, – vienam kryžius yra mirtis, kitam – gyvenimas. Tu esi pasmerktas ilgam gyvenimui, aš – netolimai mirčiai. Man – nekantra, tau – kantrybė.“ Durys atsilapojo, vidun įvirto kažkoks gremėzdas – Arto Sanojanas, sustojo su papacha ant galvos, rankas susikišęs į avikailių skrandos kišenes: „Labas, brolau.“ Vasakas neatsiliepė. „Ar dar matyti?“ – paklausė Haikaramas. „Ė? Aha“, – iš pradžių nesuprato, paskui susigaudė Arto. Už jo nugaros švietė atviros priemenės durys, prieangyje kažkas uždusęs kvėpavo ir krebždėjo, norėjo, bet nedrįso žengti vidun. Vasakas gulėjo nejudėdamas, į nieką nežiūrėdamas. Haikaramas ištarė į atviras duris: „Tai Aicptkunko³ kalnai.“ – „Sužinojai? Tai eik“, – per petį sviedė Arto, ir tas, kuriam tai buvo pasakyta, dešimties metų berniukas, išpuolė laukan iš Vasako namų ir nudūmė gatve. „Aicptkunko kalnai“, – dusdamas pranešė tam, kuris jį siuntė. „Aicptkunko kalnai“, – kartojo žmonės vieni kitiems, netrukus žinia pasiekė ir ponią Zakarian. „Kokie kokie?“ – iš balkono persisvėrė Varduša. Buvusio buhalterio anūkas, buvusio komunalinio ūkio butų skyriaus viršininko sūnėnas Artiomas Gehamianas toli nuriedėjo nuo savo senelio ir tetos, buvo nei gudrus, nei lankstus, bet aiškus ir sausas kaip notariato raštinės antspaudas, matyt, nieko iš atminties Aicptkunko kalnų tema padeklamuot negalėjo, todėl, giliai paniekinęs Vardušos smalsumą, su aplanku po pažastimi nuskubėjo namo. „Nagi, vaikine, Samvelai, – pratarė Sarkisas, – esi Vasako sūnėnas, ką pasakysi apie miestą?“ – „Jei tai Aicptkunko kalnai, vadinasi – Erzurumas“, – visai paniuręs atsakė Samvelas.
Bet dauguma žmonių dar buvo lauke. Miražas laikėsi dar porą minučių – ryškus ir puikus, kerėdamas mus, sakytum, pasakodamas apie anapus horizonto esantį kitą pasaulį. Paskui apvirtę kalnai ir miestas susiūbavo kaip užuolaida vėjyje, susiglamžė, išsilygino, vėl susiglamžė. Išbluko, tarsi anapus horizonto apvirtusiame pasaulyje būtų užgesęs šviesulys. Nusidažė pilkšvai melsvai, sutrūkinėjo, vaizdas išbluko, ir netrukus dangus vėl pasidarė pažįstamas – žemas ir apniukęs. Žavėdamiesi miražu net nepastebėjom, kaip stebuklingai išsisklaidę debesys vėl užtraukė dangų. O gal niekad ir nebuvo prasiskyrę? Sunku pasakyti. Sušalome, skubėjome namo, vidun, tvirtai uždarėme duris. Mūsų gatvė nurimo, prieblandoje vėl ėmė snyguriuoti. Namie irgi viskas buvo kaip paprastai, jei neimsime domėn, kad mūsų kalbos vis krypdavo prie miražo, nes bandėme suprasti, kas jį mums pasiuntė ir kodėl. Ir visą vakarą, kol miegas neužmerkė mūsų akių, nedavė ramybės keistas, nesuprantamas praradimo jausmas.

Nieko keista, kad ir kitą dieną pagrindinė mūsų pokalbių tema buvo miražas. Kad ir kiek svarstėm, keitėmės įspūdžiais, dėstėme savo nuomones iki pat vidurnakčio, šnekėjimo poreikis, užuot išblėsęs, tik stiprėjo, nes kuo toliau, tuo daugiau kaupėsi neatsakytų klausimų. Mes, žinoma, tikėjome Samvelu, priėmėm visus Artiomo paaiškinimus apie tai, kas vadinama miražu, arba orvaizdžiu, juo labiau nė kiek neabejojome Haikaramu ir Vasaku, bet mus glumino tai, kad už mūsų gatvės ribų niekas nieko nežinojo, niekas nematė miražo. Mūsų klausėsi abejodami, stebėdamiesi, ir mus vertė abejoti ir stebėtis. Kelias dienas nekantriai laukėme laikraščių, drebančia širdimi įjungdavom televizorius, tikėdamiesi išgirsti autoritetingą nuomonę apie tą tikrai nepaprastą įvykį, tačiau jie tylėjo. Žinoma, netrukus visame mieste pasklido kalbos apie miražą, bet mūsų tai nesuklaidino, supratome, kad tai mūsų pačių kasdieninių kalbų atgarsiai. Tie atgarsiai niekaip neblėso, kai kur net pavirsdavo liguistais šnibždesiais, kol galų gale vienas laikraštis nenoriai nutraukė tylą: kai kurie piliečiai tokią dieną, tokią valandą, pasak tarp gyventojų sklandančių gandų, neva tapę tokio optinio reiškinio liudininkais. Specialistas, atsakęs į korespondento klausimą, ilgai ir išsamiai aiškino (beje, beveik Artiomo Gehamiano žodžiais), kas yra miražas, kaip jis atsiranda, paminėjo keletą pavyzdžių (dykumose pasirodančios oazės, danguje regėti laivai), pabaigoje suabejojo dėl kai kurių piliečių platinamų nepagrįstų gandų: miražui atsirasti reikalingas giedras dangus, o mūsų dangus, kad ir kaip gaila, jau keli mėnesiai neišsigiedrija. Mes neįsižeidėm, kad, būdami įregistruoti, nuolatiniai Penktosios gatvės gyventojai, tapome beveidžiais „kai kuriais piliečiais“, priėmėm mūsų regėjimą neigiantį svarbiausią argumentą, kad miražui atsirasti būtinas giedras dangus, bet ką galėjom padaryti, jei ne vienas, ne du, o beveik visi matėme nelemtąjį miražą, ir ne kelias minutes, kaip rašė laikraštis, o ne trumpiau kaip dešimt. Mes įsižeidėme, kad mūsų miražas (taip, jį jau laikėme savu) laikraštyje pavirto neaišku kuo – „kažkokiais kalnais, kažkokiu miestu“. Mes tikrai žinojome (bent jau nepatingėjome išsiaiškinti), kad tai Aicptkunko kalnai ir Erzurumo miestas, o autoritetingasis laikraštis pademonstravo tokį pat nesusigaudymą kaip ir mes, kai išpūtę akis spoksojome į ką tik pasirodžiusį miražą ir nieko nesupratome. Vis tik ši vienintelė publikacija, užuot nuraminusi aistras, jas dar labiau sukurstė. Kaip visada, kai užgaunami mūsų jausmai, pasidarėme nepaprastai jautrūs ir sudirgome. Tai buvo garbės klausimas, privalėjome įrodyti, kad mūsų miražas ne tik buvo tikras, bet parodė mums konkrečius kalnus ir konkretų miestą. Vieni mūsų atsivertė enciklopediją, kiti atlasą, ieškojome ir aptikome, kad Aicptkunko kalnagūbris driekiasi iš rytų į vakarus (arba atvirkščiai), jį sudaro geologiniai klodai, kerta Arakso ir Eufrato intakų slėniai, svarbiausios ir aukščiausios viršukalnės yra Aicptkunkas, Gohanamas, Surb Nšanas, ir kad kalnynas esti piečiau nuo Erzurumo (arba Karino) miesto (arba atvirkščiai, Erzurumas yra išsidėstęs šiaurinėje Aicptkunko papėdėje). Aicptkunkas, apie kurį dar prieš savaitę nieko nebuvome girdėję, mums tapo svarbiausiu pasaulyje kalnynu, o Erzurumo nuotrauka (kalnų fone), perfotografuota iš kažkokios knygos, keliavo per rankas. Reikėjo įsitikinti, kad būtent jis mums pasirodė dangaus skliauto vakaruose, todėl sukinėjome nuotrauką visais įmanomais rakursais ir atidžiai apžiūrinėjome. Neliko nė šešėlio abejonės, – regėjome kaip tik šį vaizdą. Kas tada miesto panoramoje atrodė nesuprantama, dabar išaiškėjo. Buvome patenkinti, įsitikinę savo teisumu, todėl įdėjome nuotrauką į voką ir pasiuntėme minėtam laikraščiui. Voke buvo ne tik nuotrauka, bet ir solidus lydraštis – Sarkiso Dajano sukurtas ir jo dukters, devintos klasės mokinės, ranka perrašytas laiškas, patvirtintas mūsų Penktosios gatvės gyventojų parašais. Sarkiso laišką išsiuntėme nepaisydami kreivo Artiomo Gehamiano šypsnio. Tas taip pat pasklaidė enciklopedijas ir žemėlapius, ir dabar galėjo mums skaityti paskaitas apie Aicptkunko kalnus ir Erzurumą. Laiškas iškeliavo, o mums prasidėjo nekantraus laukimo dienos.
Sarkiso batų taisykla tapo lyg ir štabu, mažiausiai kartą per dieną laišką pasirašiusieji kaimynai atverdavo jos duris. Grįždami iš darbo ar šiaip (kad sutrumpintume dieną) užeidavome pas Sarkisą ir, šildydamiesi prie elektrinės krosnelės, išklausydavome naujienas. Jau seniai, nuo anų laikų, kai Sarkisas ėmėsi remontuoti batus ir atidarė taisyklą mūsų gatvėje, visos naujienos – nuo vietinės iki tarptautinės reikšmės įvykių – jį pasiekdavo pirmutinį (ką atleido iš darbo, ką paskyrė, kokį klausimą nagrinės artimiausioje JTO sesijoje). Šiaip ar taip, meistras Sarkisas turėjo neginčijamą talentą pirmas viską sužinoti ir mums pamokomai perteikti. Tomis dienomis, žinoma, ateidavome pasidomėti mūsų laiško likimu. Ne, dar nebuvo naujienų. Vis nekantriau atsiversdavome mums rūpimą laikraštį, vis didesnis mus apimdavo nusivylimas, ir vis pašaipiau šypsojosi su notarų kontoros aplanku namo pareinantis Artiomas Gehamianas. Mintis, kad mūsų laiško arba atsakymo į jį neišspausdins, ko gero, šmėstelėdavo mums visiems, bet pirmasis garsiai apie tai prašneko Sarkisas. „Nespausdins, jie mumis netiki“, – pasakė jis, kaip visada nepaleisdamas iš rankų plaktuko ir neišspjaudamas tarp lūpų suspaustų vinukų, ramiai, kaip šilto ir šalto regėjęs žmogus. Ir mes, žinodami, kad Sarkisas moka išaiškinti painius įvykius (kodėl atleido, ar teisingai padarė paskirdami, ko galima ir ko negalima tikėtis iš artimiausios JTO sesijos), visiškai nusiminėme. Taigi, kai vieną dieną Sarkisas atsiuntė žmogų mūsų pakviesti, pasijutome netikėtai užklupti. Ne, laikraščiuose vis dar nieko nebuvo, bet iš redakcijos atėjo laiškas. Sarkisas jį atplėšė mūsų akivaizdoje. Laiške gerbiamam drg. S. Dajanui ir jo kaimynams globėjišku tonu ir kiek paniekinamai buvo paaiškinta: „Miražas tikrai retas reiškinys, bet anaiptol ne mįslingas, kaip mums, deja, pasirodė iš jūsų atvejo, tokiai optinei iliuzijai atsirasti būtinos atitinkamos sąlygos bei aplinkybės, kurioms esant...“ Šios dalies galėjome ir neskaityti, nes viską jau žinojome iš Artiomo ir iš laikraščio. Neįtikino ir kiti du punktai, turėję palaužti mūsų užsispyrimą. Pirma, pastaraisiais mėnesiais, deja, dangus buvo apniukęs, tankūs debesys slūgsojo žemai, o tai užkerta kelią bet kokiam optiniam reiškiniui (tą jau buvome girdėję ir su tuo sutikome), antra, visiškai neįtikėtina, kad, kaip mes teigiame, ištisas dešimt minučių trukęs optinis reiškinys buvo stebimas tik iš mūsų gatvės, nes faktas, kad net gretimų gatvių gyventojai jo nematė (į šitą iš tikrųjų keistą aplinkybę mes ir patys buvome atkreipę dėmesį).
Žinoma, atsakymas buvo mandagus, bet iš kiekvienos jo eilutės galėjai aiškiai justi, kad rašantysis laiko mus pakvaišėliais arba šarlatanais, tik nesupranta, kokiu tikslu ir kieno akis bandome apdumti. Trečiasis, sukrečiantis jo punktas pranešė, kad mūsų atsiųstoji nuotrauka, švelniai tariant, tik šypseną sukelia, nes joje nupaveiksluotas XX amžiaus pradžios, vėliausiai Pirmojo pasaulinio karo metų Erzurumas, o joks miražas negali išsilaikyti atmosferoje šešis ar septynis dešimtmečius, juo labiau – atsirasti po tiekos metų.
Visi, o ypač Sarkisas, kuris dėl laiško sugaišo net kelias dienas, suglumo it skambų antausį gavę. Buvome jau tiek apšviesti optinių iliuzijų klausimu (išgudrėję, pasak Artiomo Gehamiano), kad nebeliko reikalo aiškinti. Nuleidę galvas, lyg primušti, patyliukais išsiskirstėme po namus. Jautėmės apgauti, atrodė, jog kažkas pasityčiojo iš mūsų, vedžiojo už nosies. Buvom karčiai nusivylę, bet, laimei, greitai atkutome.
Pamažu atsipeikėję vėl ėmėme svarstyti – redakcijos argumentų nenuginčysi, bet kaipgi miražas? Ko verta visa ta rašliava, visas tas bruzdesys, jeigu miražas taigi buvo, buvo! Juk matė jį ne vienas, ne du – visi matėme. Tarp kitų ir toks nepatiklus žmogus kaip Artiomas Gehamianas. Įsikibome paskutinės galimybės – kas žino, gal suklydome, gal mūsų matytasis miestas buvo ne Erzurumas, kalnai – ne Aicptkunkas, o Haikaramas ir Vasakas (juk jie tik žmonės) apsirikę nukreipė mus neteisingu keliu. Ir vėl buvo ištraukta nuotrauka. Redakcija mūsų nusiųstąją, žinoma, pasiliko, tačiau tas, kuris kartą ją perspausdino, vėl nukopijavo, tik šį kartą ne vieną egzempliorių, o tiek, kad užteko beveik visiems. Bet, nors ir paimdavom ją ramiai, tik norėdami įsitikinti klydę, kuo daugiau į ją žiūrėdavome (o žiūrėdavome kiekviena proga ir be progos), tuo labiau mums aiškėjo, jog regėjome būtent tokį vaizdą. Redakcijos laiškas keletą kartų per dieną skrisdavo į dirbtuvės kampą ir būdavo vėl iš ten ištraukiamas, o nuotrauka susitrynė nuo dažno čiupinėjimo. Jeigu būtų matęs vienas ar du, gal ir būtume pamanę, kad jie kvaištelėjo, betgi matė visa gatvė! Galop laiškas taip ir liko gulėti tarp gumos ir odos atraižų, nugrimzdo į užmarštį ir nebekurstė aistrų, mums jo nebereikėjo. Mes žiūrėdavome į tą nespalvotą nuotrauką ir vis prisimindavome, kaip kuris stogas švytėjo tikrovėje (miražo metu), kokių spalvų ir atspalvių atrodė namai, ką regėjome ryškiau, ką blankiau. Nuotrauka irgi daryta žiemą, ir dabar mes žvelgėme į snieguotus kalnus, su ilgesiu prisimindami, kaip miražo metu (tikrovėje) spindėjo viršūnių ir šlaitų sniegynai. Artiomas Gehamianas, matyt, pamiršo, kad dar prieš mėnesį ir jam nedaug trūko išsinarinti sprandą bespoksant į dangų, nes dabar štai susierzinęs pareiškė, jog mus apėmusi masinė psichozė. Nesupratome žodžio, ir šį kartą jis išvertė save patį – visuotinis pamišimas. Vis tiek nelabai supratome, tik tiek, kad nesutiktume su jo nuomone, ir kitiems nepatartume apie mus taip kalbėti. Taip, laimei, miražą stebėjome visa minia, o ką apie tai galvoja kiti, mums nerūpėjo. Svarbu, kad tikrai matėme. Dabar mus nors ant laužo statyk, kipšas žino, kokie mažadvasiai turėtume būti, kad pasakytume: „Nematėm.“ Bet, nors niekas mūsų taip žiauriai neišbandė, žinojom viena, – kad ir pasaulis apsiverstų, kad ir tūkstantis prieštaraujamų argumentų atsirastų, mes matėme, ir gana. Čia mūsų mintys įgavo naują tėkmę.
Miražą mes matėme, kad ir kas ką sakytų. Dangus buvo giedras ar apniukęs, iš kitų gatvių jį matė ar ne, svarbiausia – mes matėme. O jeigu matėme, tai, kad ir kokie būtų gamtos dėsniai, kodėl negalėjome matyti prieš dešimtmečius buvusį miestą? Priešingai, šiuo atveju būtent taip ir turėjo būti. Ir, galų gale, kas sakė, kas nusprendė, kad tai buvo paprastas miestas? Gal tai visai ne atmosferos, ne optinis reiškinys, o visai kas kita? Bet kad ir kaip tai vadintųsi, mes ką matėme, tą matėme. Taip atsitiko, kad nauja kryptimi pasisukusios mintys nuvedė mus pas Samvelą. Kaip ir Artiomas Gehamianas, jis laikėsi atstu nuo mūsų, nors kartu su mumis stebėjo miražą. Sarkisas jį pričiupo po arka, ant tako, vedančio iš prospekto prie daugiaaukščio įėjimo. Sarkisas pastojo Samvelui kelią, o mes (tuo metu buvę jo dirbtuvėje ir atėję kartu), iš visų pusių apsupę, pasiteiravome, ką apie visa tai mano gerbiamas jaunasis sociologas. Supratęs, kad lengvai neištrūks, Samvelas malonėjo pareikšti: žmones užvaldęs atkaklus troškimas kartais gali sukelti netikėtą efektą – to troškimo įsivaizduojamą išsipildymą. Mes nesiginčijome su Samvelu, bet laikėme pareiga priminti, kad nors turėdavom stiprių troškimų ir norų, kartais ir beveik bendrų, niekaip negalime sutikti, kad mūsų svajonė buvo Aicptkunko kalnai, apie kuriuos, gėda prisiminti, pirmą kartą išgirdome žiūrėdami į miražą. Erzurumas, aišku, kas kita, apie jį žinojome, bet ir vėlei liežuvis neapsiverstų pavadinti jo mūsų minčių ir svajonių centru. Ir, įsitikinę, kad ponios Vardušos netoliese nėra, pridūrėme, – tegul mielasis Samvelas neužmiršta, kad miražą pirmoji pastebėjo kaip tik ji, o Vardušos galvoje sukasi tik tie miestai, į kuriuos keliai atviri ir kuriuose gausybė prekių. Be to, ji dar neišmoko keliauti laiku – dešimtmečiais ten ir atgal. Samvelas atkirto, vėl griebdamasis mokslinių formuluočių, esą visai nebūtina, jog tas troškimas nepaleistų žmonių dieną ir naktį, jis gali veikti slapčiomis, giliai pasąmonėje, genų atmintyje, o ji gali būti veiksminga. Šį kartą neprieštaravome Samvelui, tegul ir dėl to, kad šitoks požiūris mums atrodė pakankamai garbingas, o Samvelas, trumpam atvirtęs į vaikiną, kokį pažinojome iki jo vestuvių ir pirmaisiais metais po jų, toliau plėtojo mintį: visai nebūtina, kad troškimas pasireikštų visiems vienodai stipriai, bet, jei žmonių grupė yra glaudžiai susivienijusi dėl bendros idėjos ar intereso, užtenka, kad ta idėja ar interesas stipriai pasireikštų bent viename iš jų, tada tai neišvengiamai persiduoda kitiems grupės nariams, beje, negalima neigti, kad tam tikromis aplinkybėmis taip gali atsitikti net nesąmoningai ir prieš žmonių valią.
Mes vis dar tylėjome, turėjome daug ką apmąstyti, o Samvelas atsitokėjo ir vėl tapo tuo pačiu pastarųjų metų ir ypač pastarųjų mėnesių paniurusiu nekalbiu Samvelu, kuris iš prospekto prasmukęs pro arką skubėdavo pasikelti liftu į savo septintąjį aukštą. Samvelas nuėjo, o mes likome svarstyti, kad iš tikrųjų esame susiję tarpusavyje, gal kaip niekas kitas. Nežinia, gal ir genetine atmintimi, o pasąmonės gelmėse būdrauja ne visada mums aiškios idėjos ir interesai. Gyvename kiekvienas savo gyvenimus, turime skirtingus interesus, vis kitus rūpesčius, domimės ne tais pačiais dalykais, bet kiekvieno mūsų gyvenimas yra persmelktas kitų gyvenimų, mūsų būvis yra nulemtas kito žmogaus būvio. Kaip mėgdavo sakyti mūsų ankstesnysis apylinkės milicijos įgaliotinis Barchamas Ispirianas: mūsų gatvė yra vienas mechanizmas, kuriame kiekvienas, kaip mechanizmo dalis, turi savo nepakeičiamą vietą ir savo funkciją. Tiesa, jis tai sakė anaiptol mums garbės neteikiančiais sumetimais, bet šiuo atveju ne tai buvo svarbu, o tai, ką Barchamas pajuto – kad esame vienas kūnas. Taigi, Samvelo mestą akmenį mums teko pakelti. Bet Samvelas neįtarė, kokią neįkainojamą paslaugą mums padarė. Savo pasąmonės ir genų klausimu (tegul ir kuklumo paskatinti) nieko netvirtinome (nors naujoji būsena lyg ir liudijo šių naudai), o dėl to grupės nario, kurio atkaklus, karštas troškimas, arba tiksliau – įkyrios mintys, galėjo persiduoti kitiems, tai jo ieškoti visai nebuvo reikalo. Jo adresą gerai žinojome, nes turėjome tik vieną neabejotiną kandidatą – mūsų mielojo Samvelo dėdę Vasaką Mnacakanianą.
Samvelas turbūt dar nebuvo išėjęs iš lifto savo septintajame aukšte, o mes jau suglumę mąstėme: kaip iki šiol buvome išleidę iš akių Vasaką. Prisiminėm, kad miražo metu Haikaramas ir Vasakas (ypač pastarasis) elgėsi keistai. Haikaramas ne iš karto atsakė į mūsų klausimą, nors, kaip vėliau paaiškėjo, atsakymą turėjo, ir Vasakas, nors nebuvo išėjęs iš namų (taip ir neišėjo), sprendžiant iš visko, puikiausiai žinojo, kas dedasi lauke. Nustebome, kad iki šiol neprisiminėme, jog Vasakas keistai elgėsi grįžęs iš ligoninės ir daug anksčiau, nei miražas pasirodė, kalbėjo apie Aicptkunką ir Erzurumą. Mintimis grįžome atgal: štai Vasakas vėl parvyko iš ligoninės, vėl ateina ir praeina Naujieji metai, o štai liežuvio nevaldanti Varduhi su namų šiukšlėm išmeta laukan tokius dalykus, kurie dabar, bent jau žvelgiant atgal (bet, tikėkimės, ne beviltiškai pavėluotai), užkliudė mūsų širdis. Visa tai atsiminus per dieną ar dvi, kelias į Vasako namus mūsų gatvėje tapo judriausio eismo keliu.
Mes nemanėm, kad Samvelo paaiškinimas vienintelis teisingas. Labai galėjo būti, kad ne. Jis – sociologas, iš jo šnekų tiesos buvo gal tik tose apie grupės ir jos narių ryšius, o – tik pamanykit – net ir tai mus dabar domino ir atrodė svarbu. Apie miražą mes beveik nesikalbėdavome, ypač Vasakui girdint. Tas poreikis išnyko savaime. Kaip ilgą kelią nuėję ir pagaliau savo tikslą pasiekę keliautojai, daugiausia kalbėdavomės apie nesvarbias smulkmenas. Vasakas tylėdavo, mes šnekučiuodavomės apie šį bei tą, mūsų daugybę metų pažįstamam Vasakui klausytis tylomis buvo įprastas dalykas, bet negalime pripažinti atradę ramybę. Nesuvokiamas, nepaaiškinamas nerimas ar įtampa tvyrojo visą laiką, nors iš pradžių nekreipėm ypatingo dėmesio ir nieko vieni kitiems nesakėm, bet vieną dieną pagaliau nebeištvėrėm, ir paaiškėjo, kad visi jaučiame tą patį. Kad kartais mums atrodo, jog kalbame ne prie Vasako, ne šalia jo sėdime, o šalia jo dėdės Sanasaro. Tam tikru požiūriu gal tai ir buvo natūralu – Vasakas dienas leido kambaryje, kuriame prieš kelerius metus mirė Sanasaras. Ir ne tik tame pačiame kambaryje, bet ir ant tos pačios tachtos. Ir čia staiga susivokėme, kad anuomet irgi buvo vasaris, nors Sanasaras ištvėrė iki pavasario, balandžio galo. Bet jau nuo vasario jį lankėme kaskart pagalvodami, kad aplankykim, pasimatykim nors paskutinį kartą, geras buvo žmogus, įdomus. Tie „paskutiniai kartai“ vis kartojosi, Sanasaras geso pamažu, tarytum kažko laukdamas (dar nesupratom, o jis tikrai laukė). Ir štai dabar pagaliau pasidarė aišku – šalia Vasako mumyse vykdavo tas pats, kaip ir lankant Sanasarą. Ir tada šnekučiuodavom apie šį bei tą, plepėdavome ir juokaudavome, atseit viskas puiku, nei mes turim rūpesčių, nei ką, ėmėm ir atėjom šiaip sau. Vasakas visiškai nebuvo panašus į Sanasarą (bent išvaizda), bet kartais patirdavome ir jų fizinio panašumo iliuziją.
Žinoma, tai Vasakas atkakliai stengėsi, kad atsiverstume. Žvelgėme į Vasaką, prisimindavome Sanasaro mirtį, supratome, kad panašus dalykas, jei ne šį, tai kurį nors kitą pavasarį, laukia ir Vasako, pašiurpdavome nuo minties, kad, neduok Dieve, vieną dieną ir jį lankysime beišleidžiantį dvasią, vieną dieną ir iš jo išgirsime, ką girdėjome iš jo dėdės. Taip galvojome, nes atmosferos (ar, kipšas griebtų, kaip tai pavadint) slėgis buvo ypač nepalankus Vasakui. Nuslinkęs nuo tachtos, išėjęs iš namų ir nulipęs laipteliais jis paprastai apstulbdavo – jo pažįstama Penktoji gatvė duso pusnynuose, kaimyniniai namai užstojo akiratį. O vos prieš kelias minutes būdavo matęs visai kitą gatvę visiškai kitame mieste. Jėgų dar turėjo, nepasilikdavo stovėti, užlipdavo ant stogo ir atsisukęs į pietus išvysdavo baltas kalnyno viršukalnes. Vos kelioms minutėms. O paskui, užvėręs duris, grįždavo į savo kambarį toliau klausytis Varduhi šnekų apie tai, kad jai ir vėl vaidenosi Sanasaro balsas, jo kalbos. Po švenčių tokių šnekų kartu su šiukšlėmis vis paberdavo Varduhi, ir dabar sėdėdami šalia Vasako mąstydavom: prieš kelerius metus su Sanasaru traukėmės nuo Eufrato ištakų, o dabar tą patį darome su Vasaku, tik yra esminis skirtumas – anuomet to nežinojome, nesupratome, anuomet mūsų dvasia buvo akla, o dabar – stebuklingai atsivėrusi. Liga Vasako anaiptol nesugniuždė, jo draugijoje mums atgydavo krislas vilties, kuri mus vedė 1918 metų vasario pradžioje, kai, artėdami prie Erzurumo, pirmiausia išvydome Aicptkunko viršūnes. Taip, mes jas matėm.
Vasakas kalbėjo taip, lyg būtų pavirtęs Sanasaru, kalbėjo jo vardu, o mes net nepastebėjome, nepajutome, kaip juo tikėjome. Kažkuris, manydamas, kad Vasakas kliedi, kartą pabandė jį pataisyti: „Ne tu, Vasakai, ne tu – Sanasaras.“ Vasakas nustebęs pažvelgė ir tarė: „Nejaugi? Bet koks skirtumas?“ Paaiškėjo, kad skirtumo nėra. O jei tai buvo normalu Vasakui, kodėl neturėjo būti normalu ir mums, regintiems vienišas viršūnes, rūko jūrą ir miražą. Toks mūsų persimainymas buvo laikinas ar galutinis, dar pamatysim, o kol kas nebegalėjome patys savęs atpažinti. Savisaugos instinktas metų metais mums užtikrindavo ramybę, tačiau tą žiemą praplyšo luobas ir mes tapome nesaugūs. Beginkliai patys prieš save. Prieš savo kraują ir atmintį. Ir štai mes jau nebesakėme – Sanasaras, nesakėme – kiti, sakėme – mes. Nesakėme – seniau, nesakėme – iki mūsų. Jei buvome teisėjai, taip pat – ir kaltinamieji. Jei buvome nukryžiuoti, tai ant savo kryžiaus. 1918-ųjų žiemą atsitraukėme nuo Eufrato ištakų, nes pralaimėjome, mes kentėjome, nes negalėjome sau atleisti. Praradimo kartėlis buvo mūsų kraujuje.
Tuo metu ir sugrįžo Sanasaras. Arba, tiksliau, sužinojome, kad yra sugrįžęs. Jį mačiusieji Dievas žino kaip įsivaizdavo Sanasarą, ar gal tiesiog oras buvo tinkamas jo sugrįžimui, ir kai kuriems iš mūsų jis tiesiog turėjo pasirodyti. Bet kai vienas išvydo, kitas išgirdo, trečiam pasirodė į jį panašus, kai kurie ėmė tvirtinti atsimeną, kad vasario pabaigoje jis pirmą kartą palietė jų duris, po jų langu sustojo, juos pašaukė, o vasario pradžioje kažkas girdėjo, kaip sniegas visą naktį girgždėjo po kažkieno kojomis. Bet kada visa tai prasidėjo? Išsiaiškinti nesunku. Visi atsimena tą dieną, betrūko ištarti tai garsiai. Vienas pasakė, kitas patvirtino ir niekas nesuabejojo: Sanasaras grįžo miražo dieną.

Turėjo visiškai baigtis jo kantrybė, kad sugrįžtų į mūsų gatvę, vėl regėtų mūsų veidus, mūsų balsų klausytų. Po teisybei, kad ir kaip širdingai išgerdavom už jo atminimą, kad ir kaip nuoširdžiai minėjome geru žodžiu, tai nepadėjo, nelengva jam buvo žemelė, matyt, nesuteikė jam ramybės paskutinis prieglobstis (tariamas, tariamas prieglobstis!), jeigu panoro vėl mus regėti, mūsų balsų klausytis. Kita vertus, ir neturėjo daugiau kur grįžti, nes jeigu kas nors ir galėjo bent kiek suprast jo kančias, tai tik mūsų gatvėje, nes visi mes, sutepti ar be dėmės, – tos pačios padermės, vieno lizdo paukščiai. Sanasaras tai žinojo geriau už bet kurį, nes mus pažinojo kaip savo penkis pirštus. Tai mes jo gerai nepažinojome, ilgą laiką juo beveik nesidomėjome. Sanasaras nebuvo koks pilkas žmogelis ar nevykėlis, bet ir neišsišokdavo, nelįsdavo į akis, nesipainiodavo po kojomis ir nemindavo mums ant nuospaudų, tiesiog niekam nestodavo skersai kelio. O tokie žmonės, net ir jei būdami žymūs, esti lyg ir aplenkiami, lyg ir pamirštami (niekas už juos nei meldžiasi, nei prakeikia, kaip būtų pasakiusi kasmet vis išmintingesnė Varduša). Mes nepastebėjome ir nesusipratome, kad vieniša Sanasaro laikysena buvo jam primesta, kad jis paprasčiausiai užsisklendė savyje ir sukandęs dantis kentė tiek, kiek galėjo. Mirė Sanasaras, bet ir aname pasaulyje nerado ramybės, paaiškėjo, kad ir aname pasaulyje jam ramybę rasti buvo galima tik vienu būdu – sudrumsčiant ramybę mums. Ir Sanasaras grįžo, o grįžęs mus taip išjudino, kad nė vienas nebegalėjome savęs atpažinti. Arba, tiksliau, beveik kiekvienas jautėmės lyg atradęs save iš naujo. Buvome praradę, seniai, net nebeatminėme, kad kadaise buvome (ar bandėme būti) kitokie, tiktai kartais už kasdienybės kalbų ir darbų pajusdavom, kad tolimais, beveik nebeatmenamais laikais lyg ir gyvenome su kitokiomis mintimis ir poreikiais, kiti žodžiai ir darbai palaikė mūsų gyvastį, o dabar visa tai vėl suliepsnojo, tapo mūsų kūnu ir krauju, mūsų oru ir vandeniu. Miražas, tai yra: mūsų skausmas, mūsų praradimai, visi mūsų nusivylimai nuolatos buvo su mumis, ir aistros nuo žiemos iki pavasario, paskui – iki vasaros ir rudens, užuot aprimusios, vis labiau kaito ir liepsnojo. Žodį „aistros“ būtume pakeitę tikslesniu, labiau atitinkančiu, kas vyko mumyse ir tarp mūsų, bet, matyt, geriau jau vartoti žodį, kurį išspausdino laikraštis.
(„Nesudrumskime tikrovės vaizdo“, – sakė visažinis Sarkisas Dadajanas.) Taip, kalbame apie tą patį laikraštį, kuris, įvykiams prasidėjus, nesiteikė viešai atsakyti į mūsų laišką, bet pasitenkino atsiuntęs mums, tamsiems ir nesupratingiems Penktosios gatvės gyventojams, laišką su švietėjišku pamokslu. Pavasariop tas laikraštis pakeitė požiūrį. Su mumis ėmė skaitytis. Sakysit, pasiekėm savo tikslą, bet tai nežadėjo nieko gero. Matyt, susigaudę, kad mūsų miražas nėra tik tušti vienadieniai plepalai, mus nusprendė pastatyti į vietą. Arba „įvykių vairą paimti į savo rankas“, – kaip pareiškė Sarkisas, kuris dabar dažniau skaitydavo laikraščius, negu kaukšėdavo plaktuku. Straipsnis laikraštyje nepatiko net Artiomui Gehamianui. Jis visiškai pritarė, anot jo, „esminėms straipsnio nuostatoms“, bet manė, kad jos turėjo būti išdėstytos anksčiau, kol mūsų liguista vaizduotė dar nebuvo peržengusi visų ribų. Sutikom su Artiomu, kad kažkas (tik jau ne mūsų liguista vaizduotė) tikrai peržengė ribas, nes gandai apie miražą seniai išėjo iš mūsų gatvės, tapo visuotine nuosavybe. Mūsų miražą jau pripažino visi, o jo keliamo skausmo užkratas pasidarė toks grėsmingas, kad paskutinėmis pavasario dienomis laikraštis pagaliau nutraukė tylą.
Prieš kelis mėnesius įsižeidėme, kad mus, Penktosios gatvės gyventojus, jis pateikė kaip beveidžius „kažkokius gyventojus“, o dabar juodu ant balto išspausdino mūsų adresą. Negalėjai supainioti mūsų su kuo nors kitu, tik dabar patys savęs nebeatpažinome. Gal tikrai buvome apie save per geros nuomonės, bet negalėjome patikėti ir tylomis nuleisti to, kad mus aprašė kaip gyvą ydų įsikūnijimą. Esą mes menko proto, akli, įžūlūs, save įsimylėję. Abejingi ir neatsakingi. Pasirodo, nesibjaurime gyventi purve, mums nusispjauti net į savo vaikus, žlugdome jų ateitį, vengiame visuomenei naudingos veiklos. Ir, pagaliau, sąmoningai ar nesąmoningai, griežtai smerktina savo laikysena pažeidžiame visuomenės gyvenimo harmoniją. Mus (ir mūsų miražą) žemino ir niekino visiškai atvirai. Patarė, užuot padangėse ieškojus prasimanytų kalnų ir miestų, nusileisti ant žemės ir pasidomėti, kas dedasi šalia, savikritiškai pamąsčius apie tai, ką darome ir ko nepadarome. Taip ir nesužinojome, kas patikrino ir išsiaiškino (gal tikrai patikrino?), neva mokytojai skundžiasi, kad mūsų vaikų pažangumas pastaraisiais mėnesiais (po miražo pasirodymo) labai smuko. Nežinia, kas ir iš kur ištraukė, neva daugelis mūsų paskutiniuoju metu (aišku, po miražo pasirodymo) ėmė prasčiau dirbti. Esą, mes tiek atitrūkome nuo tikrovės, matome ją tokią iškreiptą, kad visai nebesirūpiname buitimi, ir per trumpą laiką (aišku, nuo kada) mūsų gatvė nusirito iki antisanitarinės būklės.
Gal pasirodys keista, bet šis kaltinimas mus užgavo labiausiai. Kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau prisidėjome, o vargšas Vasakas mažiausiai kelerius savo gyvenimo metus paaukojo kovai už mūsų gatvės sutvarkymą ir, kadangi nesibaigiančiame ginče su miesto valdžia mes visada pralaimėdavome, kad ir ką sakysi, šis kaltinimas buvo visiškai neteisingas. Mums prikaišiojo net ir dėl to, dėl ko jautėmės tyri lyg šventieji, greičiau – nukentėję, ir, lyg to nebūtų gana, kitas laikraštis po kelių dienų apie mūsų miražą parašė, kaip laužydamas liežuvį pakartojo Arto, – kad tai „absoliutus prasimanymas.“
Prieš keletą metų kažkokia smulki prekybos organizacija viename mūsų gatvės gale pastatė vaisių ir daržovių kioską, kuris šiaip ne taip veikė porą ar trejetą metų, retkarčiais pasiūlydamas mums ištižusių pomidorų, rūgščių vynuogių, kumščio dydžio arbūzų ir patrankos sviedinio dydžio pageltusių agurkų. Paskui kioskas užsidarė. Ką buvo galima išvežti, išvežė, ko nereikėjo – paliko. Šitas beformis statinys nublukusia iškaba ir išdaužytais langais kasmet vis labiau panėšėjo į griuvėsį, dar nežinia kas jį pavertė visuomenine šiukšlių dėže ir vis praturtindavo atmatomis, o mes kiekvieną pavasarį prašydavome, reikalaudavome, kartais ir grasindavome (Vasakas), kad šitą šiukšlyną panaikintų.
Aišku, niekas mūsų nesiklausė, tuo labiau nesibijojo, o štai dabar net ėmė priekaištauti. Šį antausį prisiėmė, nors ir neįtikėtinai skamba, nuo bendrų reikalų nusišalinęs, tik savimi ir savo rūpesčiais užsiėmęs Samvelas. Bet stebuklai mūsų jau nestebino. Jeigu netikša Arto įstengė, kad ir laužydamas liežuvį, ištarti „absoliutus prasimanymas“, kodėl tad didžiai raštingas ir išprusęs Samvelas, ankstų rytą atsivertęs laikraštį, negalėjo pasipiktinti dėl akivaizdžios neteisybės. Samvelas su laikraščiu rankoje išpuolė į gatvę, nudrožė tiesiai pas savo dėdę ir ten sukėlė tokį triukšmą, lyg vargšas Vasakas būtų buvęs straipsnio autorius ar net pats laikraščio redaktorius. Bet jei Samvelo balsas ir nebūtų pasiekęs mūsų ausų, tai jis tikrai užgavo mūsų širdis, ir greitai visa gatvė urduliavo pasipiktinusi. Turėjome visas prielaidas piktintis („visas teisines prielaidas“, pataisytų Artiomas Gehamianas). Jau viena šiukšlyno nuotrauka galėjo ką tik nori sukompromituoti. Bet mes, pakenčiantys tą šiukšlyną visais metų laikais, kiekvieną dieną ir valandą, gal dar būtume pakentę ir jo nuotrauką, jei šalia nebūtų įdėta kita. O toje kitoje išvydome ne ką kitą, o Erzurumą, tiksliau – mūsų miražą, nes mūsų atrastą, padaugintą ir išplatintą nuotrauką išspausdino... apverstą. Tai yra taip, kaip mes matėme. Kartu tos dvi nesuderinamos nuotraukos turėjo iškalbingai paliudyti mūsų užimamos pozicijos absurdiškumą. Štai kokia ta Penktoji gatvė, o šitaip šiukšlyno gyventojai suvokia ir mato pasaulį – atvirkščiai, iškreiptai. Mes buvome raginami (suprantama, iš draugiškų paskatų) atsipeikėti, atsikvošėti, rūpintis ir užsiimti tuo, kas šalia mūsų, palikti ramybėje svetimus (ir dar apverstus) kalnus ir miestus. Mums priminė, kad tokioje nesveikoje atmosferoje neįmanoma gerai dirbti ir kurti ir kad ji ypač žalinga augančiai kartai, sutrikdo natūralų vaikų augimą ir vystymąsi, luošina jų sielas. Dar mums patarė (ne tik draugiškai, bet ir su humoru) nepatingėti, atsiversti savo vaikų geografijos, istorijos ir fizikos vadovėlius, arba – ko čia gėdytis! – pasiklausti jų, mokytis, šviestis.
Ir štai mes, tingūs apsileidėliai, beraščiai, nebrandūs Penktosios gatvės tamsuoliai, Samvelo vedami popiet sugužėjome į redakciją. Labai prašėm Vasako, kad būtų mūsų vedlys, bet jis atsisakė. „Kad ir koks donkichotas būčiau, – pareiškė, – vis tiek suprantu, kad šita siena mano galvai per stora.“ Haikaramas irgi atsisakė, ir mums patarė neiti. „Mums jau gana bėdų“, – tarė. Pasitikėjom Haikaramo nuojauta, bet mūsų pasipiktinimas buvo toks didelis, o mūsų naujai iškeptas lyderis Samvelas – karštakošis. Ilgai įtikinėjome Arto, kad neitų su mumis, net pareiškėme jam (Samvelas), atseit esi grubus netašytas žmogus, iš tavęs nebus naudos, tik bėdos, tačiau ar kalbėsi Arto, ar akmeniui – tas pats. Arto nuėjo kartu su mumis ir kelias minutes švaistėsi griausmais ir žaibais, iš kurių ne tik laikraštininkai, bet ir mes patys nedaug ką supratom. Kai pagaliau pasisekė jį nutildyti (kai Arto išsakė viską, ką norėjo), išdėstėm savo apsilankymo tikslą, paaiškinom, kas mus papiktino. Mus kantriai išklausė, mandagiai ginčijosi. Kai jau ir mūsų jėgos išseko, vadžias perėmė Samvelas. Klausėmės jo ir didžiavomės, kad iš mūsų lizdo išsiperėjo toks šaunus paukštis. Mūsų oponentai, žinoma, neparodė tokio susižavėjimo, bet jiems sunkiai sekėsi Samvelui prieštarauti. Straipsnio autorius dar bandė ginčytis, bet redaktorius vis dažniau linksėjo galva. Išėjome iš redakcijos jei ir nenugalėję, tai bent jau radę abipusį supratimą. Grįžome patenkinti ir vieni kitus pertraukdami džiaugsmingai papasakojome apie savo žygį Vasakui. Jis klausėsi tylėdamas, galop mus kiek atvėsino tokiais žodžiais: „Mane labiausiai neramina, – patylėjo, – kad mus įkalbinėja palikti svetimus kalnus ir miestus ramybėje. Svetimi kalnai, svetimi miestai... Kodėl svetimi?“
Vasakas sugadino mums nuotaiką. Taip nusiteikę ir įžengėm į ilgą karštą vasarą. Bent jau mums ji pasirodė karštesnė ir ilgesnė negu paprastai, nes apsilankymas redakcijoje neliko be pasekmių (išsipildė Haikaramo numatymas), mus išgarsino ir įamžino nauja publikacija. Straipsnis buvo parašytas lyg ir mūsų labui, bet jo potekstėje kiekvienas žodis, kiekviena eilutė bylojo prieš mus. Rašė, kad grupė susirūpinusių ir sunerimusių Penktosios gatvės gyventojų kreipėsi į redakciją, prašydama rasti išeitį iš dėl nelemto miražo susidariusios sunkios padėties. Jau žodis „nelemtas“ mums sukėlė įtarimą, bet reikėjo perskaityti iki galo. Perskaitėm. Pasirodo, Penktosios gatvės gyventojų grupės reikalavimas visiškai teisėtas, nes iki šiol įvykiai nebuvo tinkamai įvertinti. Net ir spauda, iš esmės teisingai aprašiusi padėtį, kai kur vartojo vienpusiškus ir kraštutinius išsireiškimus. Pavyzdžiui, tikrai neteisinga kaltinti gyventojus dėl prastos gatvės komunalinės būklės, tikrieji kaltininkai visai kiti, reikia iš jų pareikalauti atsakomybės. Nedovanotina ir spausdinti kartu šiukšlyno bei Erzurumo nuotraukas, tuo labiau – apverstąją, nes miražai (tikri ar prasimanyti) gali pasirodyti, gali ir nepasirodyti, o štai seną istoriją turintis miestas yra ir bus, ir nepagarba pirmiausia tenka jam. Penktosios gatvės mokinių pažangumo tikrai nepavadinsi puikiu, bet čia visų pirmiausia reikia kaltinti tuos, dėl kurių aplaidumo mokykla visą žiemą beveik nebuvo šildoma, ir trestą, jau kelinti metai vilkinantį sporto aikštelės statybą. Ir, pagaliau, nevalia keleto žmonių sukelto triukšmo priskirti visiems. Taip, esama tarp jų neatsakingų ekstremistų, kaip, sakykim, Artavazdas Sanojanas, įtartina asmenybė, kuris, niekur nedirbdamas, faktiškai nieko bendram labui neveikdamas, jaučiasi galįs bendruomenės vardu pareikšti: „Mes priversime jus patikėti mūsų miražu.“ Bet tokie provokuojantys pareiškimai, žinoma, lieka be atbalsio. Penktojoje gatvėje (vienoje iš seniausių, tradicijas puoselėjančių mūsų gatvių), kaip ir dera, gyvena daugiausia dori, darbštūs, kuklūs žmonės. Jie visiškai teisėtai piktinasi jų ramybę drumsčiančiais įvykiais, smerkia šį dėl nieko tuščiai sukeltą šurmulį, reikalauja imtis priemonių.
Jei kai kurie iš jų ir patenka ekstremistų įtakon, tai tik dėl savo dorumo ir patiklumo ir todėl, kad mokslinės pajėgos, kurios turėtų reaguoti į tokius įvykius, šiuo metu nėra tinkamai pasirengusios. Šią mintį patvirtino ir objektyvios, bešališkos knygos. Samvelas Mnacakanianas pasakė: „Reikėjo nuo pat pirmutinės dienos teisingai įvertinti įvykius. Deja, tai nebuvo padaryta, miražas buvo ignoruojamas arba tiriamas labai jau paviršutiniškai. Užuot rimtai jį ištyrus, imta tyčiotis arba šmeižti.“ Gerai atsimenam, kaip redakcijoje Samvelas pabrėžė miražo reikšmingumą, nors su juo ten ginčijosi, o dabar, atvirkščiai, net priskyrė jam savo (redakcijos) požiūrį, klausimą apversdami taip: „Vadinasi, ir jūs manote, kad miražą prasimanė ir išpopuliarino nesąmoningi, neatsakingi žmonės?“ Ir tasai mūsų Samvelas, visas dvi valandas neigęs būtent tokį požiūrį ir tvirtinęs, kad pats matė miražą, dabar su atlaidžia šypsena (taip buvo parašyta juodu ant balto) neva lemeno: „Apgaulę aš atmetu. Be to, kažkas vis dėlto įvyko. Jei ne miražas, tai gal koks panašus dalykas.“ Toks prisitaikantis, toks nusileidžiantis, vienu žodžiu – su tokiu simpatišku oponentu kalbėtis vienas malonumas, laikraštis neslėpė pasitenkinimo, sutiko, jog dūmų be ugnies nebūna, ir vėl suteikė žodį Samvelui, kad tas ugnį įpūstų: „Kodėl jie kalbėjo būtent apie Erzurumą ir Aicptkunką, – klausęs Samvelas apie mus kaip visai pašalinis, taip skaitytojų akyse galutinai pereidamas į priešo stovyklą, – štai ką turime suprasti.“ Tiek tada, tiek dabar skaitydami laikraštį mes puikiai supratome, ką nori pasakyti Samvelas (nors anąsyk jis kalbėjo pirmuoju asmeniu – „mes“), atsiminėm ir jo minties tęsinį: „O suprasti reiškia priimti, net jeigu vaizdinys miražo ar kokia kita forma iš tiesų nepasirodė danguje, vis tiek – jis nubudo žmonių sielose kaip gyvybingas siekinys.“ O iš straipsnio išeitų, kad Samvelas nutyla pusėj žodžio, laukdamas, kol jo paklaus: „Norite pasakyti, kad Penktosios gatvės gyventojai kažkuo nepatenkinti?“ O jis, socialinių mokslų kandidatas, laikraščio „Sociologas“ atsakingasis redaktorius, vėl neva sulemena: „Taip taip, žinoma“, suteikdamas galimybę rastis giliai ir išmintingai išvadai: „Taigi sociologas, kuris taip pat yra Penktosios gatvės gyventojas, mano, kad šis reiškinys turi socialinį pagrindą, ir sunku su juo nesutikti.“ Taigi Samvelo rankomis, kaip sakoma, buvo ištraukti iš ugnies karšti kaštonai, ir kol jis iš apmaudo vis pūtė į nudegusius pirštus, pagal mums nustatytą diagnozę straipsnyje toliau buvo dėstomas vaistų nuo visokių miražų receptas.
Iš jo sužinojome, kad jeigu mums, vargšeliams, pagerins socialines sąlygas, – išasfaltuos gatvę, iškuops šiukšles, įrengs vandentiekį, kanalizaciją ir kitus stebuklus, visokie absurdiški dalykai mums nebesirodys. Mums patarė apsiginkluoti kantrybe, suprasti, kad panašūs sunkumai apskritai yra laikinas reiškinys, paprastai ištinkantis prieš pakilimą, o neturėdami kantrybės ir sąmoningumo tik prarasime tinkamą pilietinę laikyseną, ir, galimas daiktas, vėl pajusime norą išvysti miražą.
Publikacija netrukus susilaukė atsiliepimų. Kažkas prisiėmė kritiką (ir kažkodėl į ją pasižiūrėjo rimtai), atsiuntė darbininkus, tie nugriovė kiosko likučius, suvertė į sunkvežimį ir išgabeno (aplinkos, žinoma, nesutvarkė, šiukšlių neišvalė, tai padarėme mes patys, paaukoję dvi poilsio dienas). Rajono vykdomasis komitetas mūsų gatvės komunalinės padėties pagerinimą ir išasfaltavimą įtraukė į artimiausio penkmečio planą. Būsimosios sporto aikštelės vietoje kelias dienas vis pasirodydavo kažkokie žmonės, neištraukdami rankų iš kišenių kažką aptarinėjo, išdėstė įvairias nuomones, kol vieną dieną visi dingo. Kažkokie žmonės nusileido į mokyklos rūsį, užlipo ant stogo, visuose aukštuose pakrapštė centrinio šildymo sistemą, nustatė, kad ją reikia pakeisti iš pagrindų, nes kitaip mokykla ir šįmet neįšils, ir išėjo.
Mūsų žodyne vietoj žodžio „miražas“ galutinai įsitvirtino „oro vaizdinys“ arba tiesiog „orvaizdis“. Nors „miražas“ skamba įprasčiau, bet tai juk svetimžodis, o mums patarė apleisti svetimus dalykus, regėti tik tai, kas po nosimi. Arto pasididžiavimui niekas neprilygo – vaikščiojo pasipūtęs, tai, ką apie jį parašė straipsnyje, laikydamas tikru gyriumi (svarbiausia, kad jo vardą paminėjo laikraštyje). To negalėjai pasakyti apie Samvelą. Jo nepaguodė net tai, kad mes, liudininkai, žinojome, ką jis sakė, ko – ne. Samvelas parašė redakcijai ilgą piktą laišką, skųsdamasis, kad jo mintys buvo iškraipytos, maža to – jam buvo priskirtos tokios, kokių jis apskritai neturėjo ir negalėjo turėti. Tačiau – viskas veltui, laiškas liko be atsako. Mes, kaip liudininkai, savo ruožtu irgi parašėm laišką, gal ne tokį nuoseklų ir logišką, kaip Samvelo, bet sudorojome į skutus nuo tikrovės nutolusį straipsnį, ir mums taip pat niekas neatsakė. Tačiau mūsų pasipiktinimas neišsisklaidė tyruose, priešingai, tapo, taip sakant, visuomenės šauksmu, netrukus abiejų laiškų kopijos pasklido ne tik po Penktąją gatvę, bet ir kur kas toliau. Tą reikalą pradėjo Samvelas, atsakydamas į mums tekusį dar vieną įžeidimą. Netrukus, patyrus, jog nesame vieniši ir turime bendraminčių bei nuoširdžių draugų, viskas įgavo platesnį mastą. Aicptkunko-Erzurumo nuotrauka tapo mūsų talismanu, nuolatiniu palydovu, puošė mūsų kambarių sienas, automobilius, kišenėse ir rankinėse keliaudavo su mumis į darbus ir mokyklas, pasitikdavo mus pačiose netikėčiausiose vietose. Toli pažengėme nuo tos dienos, kai suglaudę galvas bendromis jėgomis išstenėjome pirmąjį laišką ir davėme jį gražiai, įskaitomai perrašyti Sarkiso dukrai. Skrupulų nebeliko, laiškus – rankraščius ar mašinraščius, asmeninius ir kolektyvinius, atvirus ar uždarus – rašėme ir siuntėme visais žinomais adresais, jei tik to reikėjo. Baigėsi mūsų bendruomenės vaikystė, prasidėjo audringa jaunystė, jokie sunkumai negąsdino, begaliniai buvo mūsų įkarštis ir optimizmas. Mus gelbėjo Samvelas (ankstesnysis, ne tas viskam abejingas Samvelas), kuris, galima sakyti, tapo mūsų orvaizdinio judėjimo siela. Laimei, jis turėjo ir laiko, ir noro, nes vasaros pradžioje išdrįso palikti savo celę septintajame aukšte (beje, priminsime, ten buvo priregistruota jo uošvio dukra). Iš pradžių manėme, kad Samvelas nusileis per tris aukštus ir puls į uošvių glėbį, kur senokai glaudėsi ir jo žmona, bet Samvelas iš karto nusileido žemėn.
Atėjo įstabi vasara. Tokios – visai neperdedant – mūsų gatvė dar nebuvo regėjusi. Jau vien tai, kad beveik niekas neišvyko atostogauti, šį tą reiškė. Tą vasarą gatvėje nuolatos knibždėjo žmonės. Seniai, o gal ir niekados, taip dažnai nesusirinkdavome. Seniai, o gal ir niekados, nejutome tokio troškimo bendrauti. Kaimynai pamiršo senus nesutarimus, o naujų neatsirasdavo, nes visi turėjome vieną tikslą. Žinoma, sakydami „visi“ neturime galvoje Artiomo Gehamiano ir dar keleto, kurie laikėsi nuošalėje ir stengėsi kuo mažiau lįsti mums į akis. (Šitie ir išvyko į vasarvietes, poilsio namus, sanatorijas, atidavėme jiems savo nepanaudotus kelialapius.) Vis tiek dauguma ir yra visi, net mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis, įpareigotas budėti, neišleisti nė vieno iš akių, atrodyti griežtas ir neprieinamas, dažnai nejučia sustodavo ir net išsižiojęs klausydavosi, kaip iki vėlumos aptarinėjame paskutines naujienas, diskutuojame, kuriame veiksmo planus.
Didžiąją vasaros dalį laikraščiai mus paliko ramybėje. Pavienės publikacijos ir užuominos straipsniuose pasitaikydavo, bet atvirai niekas nepuolė. Matyt, laukė, kol pagerėjęs gyvenimas (asfaltas, vandentiekis, kanalizacija, sporto aikštelė ir kt.) nuramins įsiaudrinusį širšyną. Tačiau dėmesys mums nesumažėjo, žurnalistų smalsumas netgi augo – kas savaitę bent vienas pasirodydavo mūsų gatvėje. Ateidavo, užvesdavo pokalbį su gatvėje besibūriuojančiais žmonėmis, užeidavo pas ką nors į namus. Kartais apsimesdavo nieko nežiną, traukdavo iš mūsų žodį po žodžio, o paskui, lyg tarp kitko, pasidomėdavo Samvelu ar Vasaku, pasiteiraudavo, kuris yra Artiomo ar Haikaramo namas, šitaip išsiduodami, jog puikiai išmano mūsų gatvės reikalus. Apie ką kalbėdavosi su Artiomu, mes nežinojome, o peržengę Haikaramo slenkstį žurnalistai (kad ir kokios odos spalvos, kad ir iš kur atvykę) pirmiausia puldavo žavėtis jo ilgaamžiškumu ir šviesiu protu, primindami jam, kad Penktojoje gatvėje yra mylimiausias ir gerbiamiausias žmogus, o tai reiškia, jog panorėjęs gali paveikti bendruomenę, net privalo tai padaryti, atsidėkodamas už meilę ir pagarbą. Haikaramas išklausydavo žurnalistų gražbylysčių ir pataikavimo, o kai pagaliau ateidavo jo eilė kalbėti, atsakydavo: „Deja, nesu visų stipriausias. Žinote, kada užmirštamas skausmas? Kai pagyjama. Bet štai gydyti, nors ir esu šimtametis, dar neišmokau.“ – „Pakalbėkit su jais, paaiškinkit“, – atkakliai spausdavo jį žurnalistas. „Ką turėčiau paaiškinti? – stebėdavosi Haikaramas. – Ar kad jie klysta, ar kad jų širdyse nėra skausmo?“ – „Draugas Torgomianai, – šūktelėdavo žurnalistas, – kieno širdyje nėra skausmo? Bet kur nueisime skausmo vedami? Galvokime apie savo vaikus. Su skausmu širdyse jie užaugs pažeisti.“ Žurnalistas patenkintas nutildavo, laukdamas atsakymo pergalingai žvelgdavo į Haikaramą, o šis atsiliepdavo su mums iki skausmo pažįstama šypsena: „Visi savo laiku buvome vaikai, net ir aš. Su gėla širdyje užaugau, o šimto metų sulaukiau.“ Turbūt jau pasigailėjęs, kad tiek gražbyliavo apie draugo Torgomiano amžių ir šviesų protą, žurnalistas ryždavosi paskutiniam gundymui: „Nelyginkit savęs su kitais, draugas Torgomianai.“ – „Ir taip negaliu vien sau prisiskirti skausmo, ilgesio. Kuo aš geresnis už kitus, kad turėčiau tokią ypatingą teisę?“ – atsakydavo Haikaramas. Žurnalistas (visi žurnalistai) tvirtindavo: „Jūs mokate savo širdgėlą nešti oriai. Kiti šito nesugeba. Matote, kas darosi?“ Nežinia kelintą kartą klausydamasis beveik to paties Haikaramas ir atsakydavo tą patį: „Nuo kada žmogui nedera mylėti, ilgėtis? Jei aš tikrai panašus į žmogų, negalintį mylėti, ilgėtis, karštai trokšti, jei darau tokį įspūdį, nustosiu save gerbti.“ Žurnalistas (kiekvienas) padorumo dėlei skubiai nuramindavo Haikaramą: „Jūs mane neteisingai supratote“, ir pereidavo prie jam rūpimos temos: „Žinoma, reikia sugebėti mylėti, ilgėtis, trokšti, žmogus tik dėl tokių jausmų tampa žmogumi, maža to – jei norite žinoti – būtina sugebėti save valdyti, likti ištikimam savo meilei, ilgesiui, troškimams, tik šių jausmų tikrumas ir gilumas patvirtinamas kruopščiu darbu, pasišventus puošti ir gražinti savo tėvynę, o ne švaistyti jėgas tuštiems niekams.“ Haikaramas juk ne akmeninis, mokėjo jis ir piktintis, ir pykti, tik sunku jį būdavo išvesti iš kantrybės, bet šią vasarą tai puikiai sekėsi rašikliais ir bloknotais apsiginklavusiems mūsų svečiams. Ir po tokių pamokymų vos suvaldydamas pyktį Haikaramas jiems primindavo, kad su mokyklos suolu atsisveikino dar praeitame amžiuje ir pamokymais jo nenustebinsi, ypač tokiais beprasmiškais, paikais – ir nuo kada atmintį išsaugojęs žmogus nusipelno pasmerkimo? Negi savasties neišdavęs žmogus yra nusikaltėlis? Nejau artimojo praradimas jūsų nejaudina, sielvartas jums nesuprantamas? Jei negalite paguosti, tuo labiau – padėti, nors abejingai patylėkit, tai bus kur kas padoriau... Po tokios netikėtos atakos žurnalistas trumpam suglumdavo, bet atsipeikėjęs nusviesdavo prie durų užsimestą avies kailį ir tiesiai šviesiai pareikšdavo: „Labai gaila, draugas Torgomianai, kad ir jūs taip mąstote. Labai gaila. Apie jus girdėjau tiek gerų dalykų. O dabar esu priverstas manyti, kad ir jūs matėte tą vadinamąjį miražą...“ – „Aš jį kasdieną matau, – jau nusiraminęs ir atvirtęs savimi atsakydavo Haikaramas. – Nuo tos dienos, kai šis namas tapo mano namais, ir matau... Daug ką matau. O mūsiškiams anądien Erzurumas pasirodė todėl, kad buvo vasaris, Vasako sieloje gyveno Sanasaras...“ Visiškai nereikėjo minėti Sanasaro vardo, nederėjo priešininkui įduoti kozirinės kortos („Savo rankom griaunam savo namus, savo rankom!“ – būtų suburbėjęs Sarkisas, jei būtų ten buvęs), bet mes, ypač Haikaramas, pasikliaudami savo tiesa, nesistengėm būti diplomatiški. Ir štai, išgirdęs Sanasaro vardą, žurnalistas pagyvėdavo. „Kas kas?“ – klausdavo, vėl atsiversdamas bloknotą, o Hikaramas aiškindavo: „Sanasaras – Vasako dėdė. Vasario 18-ąją kovėsi dėl Erzurumo ir turėjo atsitraukti. Po kelerių metų pasimirė. Be to, Vasako giminė – tikri erzurumiečiai. Sanasaro senelis persikėlė iš ten čionai...“ Haikaramui nepavykdavo baigti kalbos. Aukso gyslą aptikusio žurnalisto visiškai nedomindavo Vasako giminės devintas lašas nuo kisieliaus. Užuot išklausęs, jis puldavo: „Norite pasakyti, kad šitą istoriją išgalvojo Vasakas su Sanasaru?“ – „Ne, – atsakydavo Haikaramas, – noriu pasakyti, kad jų dėka mūsiškiai išvydo Erzurumą ir Aicptkunką, o ne kokią kitą vietovę.“ – „Tai yra, – nesiliaudavo žurnalistas, – jei ne Vasakas Mnacakanianas ir Sanasaras, šitos keistos, sumaištį sukėlusios miražo istorijos nebūtų?“ – „Būtų, – prieštaraudavo Haikaramas. – Jei ne jie, būtų atsiradę kiti. Ne jie vieni patyrė tą praradimą. Paprasčiausiai tuomet buvo jų diena. Anksčiau ar vėliau kas nors būtų atsitikę. Jei nebūtų pasirodęs Erzurumas, būtų pasirodęs Mušas, Vanas, Bitlisas... Ką dar sakyti, kurį dar paminėti?“ Tačiau tokia nekonkreti prielaida nebūdavo paranki žurnalistui, kuris vildavosi pagauti pasakų paukštę, todėl jis taikiai sakydavo: „Imkim ir palikim visokius „jeigu, jei būtų tai, nebūtų to...“ – ko nebuvo, to nebuvo. Mums rūpi tai, kas buvo. O dėl to, kas buvo, kaip supratau, jūs kaltinate Vasaką Mnacakanianą ir tą... – žurnalistas užmesdavo akį į bloknotą, – Sanasarą...“ Žurnalistas viltingai žvelgdavo į Haikaramo burną (iš kurios turėdavo išlėkti pasakų paukštė), o tas, anot jo, užsispyręs ir kaprizingas seniokas vėl jį nuvildavo. „Jaunuoli, – sakydavo Haikaramas (žurnalistai būdavo įvairaus amžiaus, kai kurie net pražilę, tačiau palyginus su Haikaramu – jaunuoliai), – aš nieko nekaltinu. Atvirkščiai, didžiuojuosi, jei norite žinoti, netgi truputį pavydžiu Vasakui ir Sanasarui jų stipraus ilgesio.“ Žurnalistas susierzinęs užversdavo bloknotą ir tik tada susigaudydavo, kad beprasmiško susižavėjimo akimirką jis išleido iš akių vieną paprastą aplinkybę. „Bet juk neseniai sakėte, kad Sanasaras mirė... Prieš keletą metų...“ – su nuostaba pasitikslindavo. „Taip, sakiau, – sutikdavo pavargęs Haikaramas. – Tačiau, kaip matote, nenumirė...“ Žurnalistas nuspręsdavo, kad jau gana jį vedžioti už nosies, įsikišdavo rašiklį ir bloknotą į kišenę ir atsistojęs pareikšdavo kuo žvaliau, kad nors pabaigoje vėl taptų padėties viešpačiu: „Dėkoju, draugas Torgomianai, už malonų pokalbį. Nors, neslėpsiu, iš jūsų tikėjausi daugiau.“ – „Tai jau dovanokit“, – santūriai atsiliepdavo Haikaramas ir išlydėdavo svečią, kuris vis dėlto išeidavo nepatenkintas, tikėdamasis išpešti daugiau iš kaimynų.
Sunku pasakyti, kodėl taip vėlai atsiminėme Sanasarą. Matyt, orvaizdis mums atrodė tikresnis už neregimą velionio buvimą tarp mūsų. Sunku pasakyti, ir kas pirmasis žurnalistams paminėjo Sanasaro vardą – Haikaramas ar kuris kitas. Tačiau žurnalistai jį nusitvėrė. Ir ne tik žurnalistai (pavyzdžiui, mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis ketino Sanasarą suimti). Mūsų klausinėjo, kas ir kur jį matė, po kieno langu stovėjo, į kieno duris pabeldė, kas ir kada girdėjo po jo kojomis girgždant sniegą. Žinoma, atsirasdavo ir mėgėjų įpilti alyvos į ugnį. Viena iš jų – Varduša. Vasarą ji jau tvirtino ne tik mačiusi Sanasarą, bet ir kalbėjusi su juo. Deja, iš nuostabos negalėjusi burnos praverti, o Sanasaras (žinoma, apsisiautęs juodu paltu, galvą įtraukęs į pastatytą apykaklę) ilgai ilgai žvelgęs į ją ir pratisai atsidusęs: „Ek, Varduša, Varduša, kuo tu pavirtai!“
Šį atsitikimą Varduša pasakojo ne tik mums ir žurnalistams, – bet visiems, kuriuos jos pasakojimas galėjo sudominti, ir kuo dažniau pasakodavo, tuo labiau pati įsikalbėdavo, kad tai tikra teisybė. Vasakas bandė ją sudrausti („Moterie, ką čia pliauški, prikąsk liežuvį!“), bet Vardušos jau nebegalėjai perkalbėti. Pridėjusi ranką prie širdies ji priesaikavo: „Savo ir tavo gyvybe prisiekiu, broleli Vasakai, aš jį mačiau ir jis kalbėjo. Va kaip tu dabar – stovėjo priešais mane.“ Tačiau nors Varduša ir buvo tikras atradimas žurnalistams, Sanasaro klausimu jie visų pirma čiupdavo Vasaką už gerklės – jis buvo Sanasaro brolėnas, apie jį Haikaramas prasitarė: „Jame Sanasaras gyvena.“ „Ko norit iš manęs?“ – klausdavo pavargęs Vasakas. Aišku, ko jie norėjo – išsiaiškinti, kodėl Vasakas prikėlė velionį dėdę, kokių paskatų vedamas. „Ar patys suvokiate, ko klausiate? – atrėždavo Vasakas. – Aš nesugebu dėdei įtaisyti deramo antkapio, o jūs kalbate apie prisikėlimą. Kas kita, jog šičia, – Vasakas prispausdavo ranką prie širdies, visai kaip Varduša, – čia Sanasaras visada gyvas.“ – „Atleiskit, – atsakydavo žurnalistai Vasakui, – mes gerbiame jūsų jausmus, tačiau mus domina kas kita. Kaip jums pasisekė visus įtikinti, kad Sanasaras sugrįžo? Ir ne vieną, ne du, o šitiek žmonių.“ – „Suprantu, – sakydavo Vasakas, – norit sužinoti, ar tai aš toks miklus sukčius, ar visi mūsiškiai – asilai?“ – „Draugas Mnacakanianai, – prieštaraudavo įsižeidę ir nusivylę žurnalistai, – argi mes taip negražiai įvardinom?“ – „Taip taip, žinoma, tai ne taip svarbu, – tęsė Vasakas, – svarbiausia, kokio baisumo mano paskatos.“ Ir jie purtydavo galvas, įsižeidę, pasipiktinę, nusivylę: „Labai sunku susikalbėti su jumis, draugas Mnacakanianai. Atėjome, kad padėtumėte mums susigaudyti, kas čia vyksta, kad kartu rastume išeitį, o jūs iš karto mus užsipuolate.“ Vasakas lyg ir nurimdavo, susivaldęs aiškindavo: „Nesuprantu, kokios pagalbos iš manęs tikitės. Aš žinau tik viena – niekam nieko nesakiau, nieko neįtikinėjau. To net nereikėjo. Paprasčiausiai – tie, kurių sielos atviros, pajuto – Sanasaras sugrįžo.“ – „Imkim ir susitarkim, – siūlydavo Vasakui žurnalistai, – kalbėkime apie Sanasarą, tarsi nežinodami, kad jis sugrįžo. Pats savaime jis negalėjo sugrįžti. Kas jį atvedė? Kas įtraukė? Ar suprantate, ko klausiu? Kas jį atvedė, jūs?“ – „Dar sykį kartoju – čia, – Vasakas vėl deda ranką ant širdies, – čia Sanasaras yra visada. Ir tai ne vien jausmas. Tačiau jūs teisus – kažkas turėjo jį atvesti. Jei tavęs niekas nelaukia, kaip sugrįžtum, dėl ko? Ar suprantate, ką reiškia visą laiką turėti širdyje maudžiančią, atvirą žaizdą? Vieną dieną skausmas prasiveržia. Ir Sanasaras sugrįžo... Atleiskit, turėčiau pasakyti – buvo pašauktas.“ – „Štai kaip, – nutęsdavo su blogai slepiama pašaipa, – pašaukė. O jis pakilo ir atėjo.“ – „Beveik taip, – sutikdavo Vasakas, – antraip vienu kartu visi to paties nebūtų matę.“ – „Jeigu, – sakydavo jam, – jūsų žaizda visada atvira, o skausmas toks didelis, kaip ištvėrėte septyniasdešimt metų, kodėl aicptkunkų ir erzurumų neregėjote tada, kai Sanasaras dar buvo gyvas? Kodėl leidote vargšui žmogui numirti nenumaldomam sielvarte, o paskui privertėte prisikelti?“ – „Nes esam ne žmonės, – nė nemirktelėjęs atsakydavo Vasakas. – Iš pradžių buvome naivūs arba kvaili (o tai – tas pats), vėliau – įsibauginę, o paskui – visai netikę, gyvenom, kaip kas išmanėm, stvėrėm, kas kiek sugebėjom. Gyvenimas, kaip čia pasakius, yra lyg didelis padėklas, nesakau, kad labai prabangiai apkrautas, bet vis tiek gausus gėrybių, o mūsų darbas – čiupti ir neštis viską, kas pasitaikys po ranka.“ – „Paskui visi staiga tapot žmonėmis“, – įgeldavo Vasakui, o jis visiškai rimtai aiškindavo: „Ar staiga, ar pamažu, nežinau, tačiau tikras dalykas – visi pavargo nuo šitos beprasmybės. Spręskite patys – kiek galima griebti, neštis, kaupti. Net ir doru darbu uždirbamas gėrybes. Vieną dieną įsitikini, kad visa tai – tuščias, beprasmiškas užsiėmimas. Žmogus negali amžinai gyventi apkvailintas, įsibauginęs, ištuštėjęs, išsižadėjęs pats savęs. Visi tokie buvom, akli ir kurti. Šįmet ėmėm ir nebeištvėrėm. Pagaliau išvydome ir kitiems drįsome papasakoti apie tai, ko mums taip ilgai trūko, be ko mes tiesiog nebūtume mes.“ Žurnalistai išklausydavo Vasaką, ir, lyg neišgirdę, vėl įgeldavo: „Atrodo, kad jūs, draugas Mnacakanianai, kuklinatės. Toks žmogus, kaip jūs, kažin ar galėjo kada nors gyventi kaip kurčias ir aklas. Manome, kad niekad nebuvote savęs išsižadėjęs.“ Vasakas ar nesuprasdavo pašaipos, ar tiesiog nekreipdavo į ją dėmesio, atsakydavo taip, kad galėjai pamanyti ant jo pasipylus pagyrų lietų. „Visada būna ištikimųjų, – tardavo. – Vienas kitas vis pasitaiko. Net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis jie neišsižada savęs, neparduoda sielos. Tai jų dėka idėjos nemiršta, nesunyksta dvasia, neišdyla atmintis. Ne apie save kalbu, ne – ką ten aš...“ Vasakas iš tiesų kuklinosi, bet kad ir ką būtų kalbėjęs, apie jį jau buvo susidariusi tvirta nuomonė: jame gyvena Sanasaras. Taigi, bene kiekvieno pokalbio pabaigoje, kad ir pagal kokį scenarijų jis būtų vykęs, neva juokais, bet jam vis pagrūmodavo pirštu: „Ek, draugas Mnacakanianai, draugas Mnacakanianai, ar tik ne pats ir užvirėte visą tą košę.“
Taip ir praėjo vasara. Ateidavo (kas tik nori ir kur tik nori), žiūrinėdavo, klausinėdavo (ką panorėję, kiek panorėję) kurstydami mūsų lūkesčius. Karštis darėsi visai nepakenčiamas. Rimčiausias straipsnis, pasirodęs vasaros pabaigoje, kad ir buvo su mumis susijęs, mus tarsi apėjo. Keistas straipsnis. Kai ką jau ir patys žinojom: iškilo grėsmė, mūsų gatvėje sustabdytos komunalinės reformos. Žurnalistai neriasi iš kailio, bandydami sužinoti kodėl. Pagaliau didelėm pastangom išsiaiškina (čia mūsų laukė sukrečianti naujiena), kad mes patys esame savo bėdų priežastis – nenorime, kad geros permainos lyg srauni upė užlietų mūsų gyvenimą. Ir dar visaip trukdome pažangai, stūksom lyg akmenys ant kelio. Paaiškėjo, kad, norint mus išgelbėti, visų pirma reikia išvaduoti iš ydingos mąstysenos apie savo esmę. Mes nesam tokie, kokiais save laikome, tvirtino laikraštis, mes esam geri, bet neriamės iš kailio, kad tik pasirodytume nepalankioje šviesoje, įsitikinę, kad toks ir yra – mūsų tikrasis veidas. O mūsų suklydimai kyla tarsi iš nekaltų savybių – iš naivumo ir lengvatikystės. Visų pirmiausia mums reikia atverti akis. Apšviesti, pamokyti. Nes, pasirodo, naivumas ir lengvatikystė kyla iš politinio nebrandumo, o tai ne toks jau nekaltas dalykas. Bet mums galima atleisti, nes dalis kaltės tenka tiems, kurie mūsų lavinimą paliko savieigai. Kita vertus, kaltės krislas krenta ant mūsų, nes neišmanymą paprastai lydi kuklumas, kurio mes, Penktosios gatvės gyventojai, visiškai stokojame. Štai šitaip, kol straipsnio autorius tai suduodamas į priekalą, tai į kalamą vinį, tai paglostydamas, tai įgeldamas žėrė pastabas apie mūsų akivaizdžius trūkumus ir neįžvelgiamus privalumus, mes, nors ir įsižeidę, išsaugojome orumą. Bet paskaitę, ką jis aprašo kaip mūsų gatvės sielą, apstulbome. Kaip tipiškas Penktosios gatvės gyventojas buvo pristatomas ne vietinis, o žmogus, susijęs su mumis tolimais svainystės ryšiais, ir tai sudilusiais. Tai – Samvelo uošvis. Kol dar kaip statybos valdybos viršininkas buvo kaltinamas dėl nutraukto mūsų gatvės remonto ir sužlugdytos komunalinių bei sanitarinių įrenginių statybos, dar įžvelgėme šiokią tokią logiką, bet jau ničnieko nebesupratome, kai jį apkaltino ir dėl pastarųjų mėnesių įvykių – orvaizdžio, Sanasaro, mūsų kovingo užsispyrimo ir net – imk ir ištverk! – dėl mūsų ilgesio ir skausmo. Juodu ant balto radome parašyta, esą Samvelo uošvis pareiškęs, jog socialiniai ir komunaliniai pagerinimai, tiesa, yra būtini, tačiau dabar Penktajai gatvei ne jie svarbiausi, nes visų pirma reikia patenkinti jos gyventojų etines ir dvasines reikmes. Ačiū laikraščiui, kad sužinojome vertingą Samvelo uošvio nuomonę. Ačiū, kad mus teisino ir gynė. Bet kaip suprasti tai, kad Samvelo uošvis ne tik mus teisino – ir save kartu su mumis. Rašinio autorius lengva ranka pavadino jį mūsų orvaizdinio judėjimo galva, protu ir siela. Ir, suprantama, tapę su juo vienu kūnu ir siela, mes taip pat buvome prikalti prie gėdos stulpo, nes gerbiamasis autorius straipsnio pabaigoje pagal visus retorikos dėsnius mūsų naujai iškeptą lyderį sumala į miltus. Štai šitą esą sunku apkaltinti naivumu ir lengvatikyste ir patikėti, kad jis gula ir keliasi su Erzurumo bei Aicptkunko vaizdais širdyje (čia mes visiškai sutikome su mikliojo rašeivos nuomone), taigi skaudu, rašė jis, kad šventi tautos klausimai tampa pirkimo ir pardavimo objektais moralinį veidą praradusių žmonių rankose. Šitaip Samvelo uošvis buvo apmėtytas akmenimis, o kartu su juo – ir mes. Niekaip negalėjome suprasti, kaip šitas patyręs, sumanus žmogus pateko į spąstus. Greičiausiai jų nė nebuvo, tik kažkam pasirodė pravartu įkinkyti jį į mūsų vežimą. Tam, kad išgautų reikiamą įspūdį, kad išryškintų ydingus mūsų gatvės bruožus. Nutvėrė už ragų, vilkte atvilko ir įkinkė. Purkštauk kiek nori, priešinkis, – jei prireikė tavęs, tai prireikė. Iki sensacijos mūsų kolektyviniam portretui tetrūko vieno potėpio ir jis buvo rastas. Samvelo uošvis, nebūdamas mūsų draugas, nebuvo ir pats sau priešas, tai vargu ar troško draugiškai mus apsikabinęs kartu nuskęsti. Vis dėlto Vasakas pakėlė telefono ragelį ir pirmą bei paskutinį kartą gyvenime paskambino savo svotui. ,,Sveikinu, – pasakė, – ir tu įsitraukei į mūsų kovą.“ – „Galas griebtų ir jus, ir jūsų kovą, – atsakė tas, – tyčiojiesi?“ – „Ne, – atrėmė Vasakas, – noriu suprasti, kam tau prireikė tokio žaidimo.“ – „Klausyk, – pasipiktino tas, – aš čia įveltas, įkliuvęs, – o tu dar iš manęs reikalausi ataskaitos?“ – ir Vasaką pasiuntė velniop.
Sunku įsivaizduoti aiškesnį atsakymą. Visos abejonės išsisklaidė. Taigi abu svotai, tokie skirtingi, kad vidurnaktį pažadinti ir paprašyti: „Ištark savo priešingybės vardą“, nesusimąstę paminėtų vienas kitą, dabar, nežinia kieno lengva ranka sujungti socialiniu-ūkiniu, visuomeniniu-politiniu ir dar kipšas žino kokiu pavojingu būdu, staiga susitiko kaip du dantys vienose šukose, buvo apkaltinti kaip tos pačios idėjos bendrininkai ir kalami ant to paties kryžiaus. Net sunku buvo spręsti, kuris jautėsi labiau apgautas – Vasakas, visą gyvenimą nekentęs naudos, godumo, pelno vaikymosi, ar antrasis, kurį galėjai apkaltinti kuo tik nori, išskyrus buvimą dvasinių-etinių vertybių šalininku.
Maždaug taip ir išlydėjom vasarą – ilgą, kankinančiai karštą vasarą, ir įžengėm į ne mažiau karštą ir kankinantį rudenį. „Viščiukus rudenį skaičiuoja“, – kadaise pasakė Sarkisas ir pasirodė tūkstantį kartų teisus, jei neimsime domėn, kad ne mes tuos viščiukus skaičiavome.
Ruduo prašmatniausiu būdu padarė galą mūsų nerimui, lūkesčiams ir viltims. Apie mus pasirodė ilgiausias ir išsamiausias straipsnis. Iš jo sužinojome, kad metų pradžioje išprovokuota ir išgarsėjusi miražo istorija yra kelių įtartinų ir neatsakingų žmonių, kurie iš jos tikėjosi gerai pasipelnyti, darbas. Pavyzdžiui, vienas jų, toks Vasakas Mnacakanianas – netikęs mokytojas, nevykėlis, nė vienoje darbovietėje ilgiau neišsilaikęs ir sukeldavęs jose konfliktus, kentėjo nuo liguistos puikybės. Matydamas, kad profesinėje srityje nieko nepasieks, sumanė pelnyti autoritetą žaisdamas šventais žmonių jausmais. Įsitraukė į spiritizmą, prikėlė savo velionį dėdę (nepagailėjo mirusiojo), sukūrė istoriją apie jo sugrįžimą ir orvaizdį. Kaip atsitiko, kad visa gatvė pateko į šio abejotinų vertybių skleidėjo įtaką? Reikėtų viską gerai ištirti. Vasakui pasisekė apdumti akis net tokiam gerbiamam žmogui, kaip gatvės ilgaamžis Haikaramas Torgomianas. Vasakas apsukriai pasinaudojo jo autoritetu. Apskritai tarp šios užsitęsusios istorijos dalyvių sunku rasti bent kiek padorų žmogų. Ką gero galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Vardušą Zakarian, kuri visą gyvenimą vertėsi spekuliacija? Arba apie Artavazdą Sarojaną, kuris nedirba visuomenei naudingo darbo, įtariama, kad yra net kelis kartus vedęs. Žinoma, ne visi miražo skleidėjai yra tokie netikėliai, tarp jų esama ir inteligentų, mokslo laipsnių ir kitokių garbingų vardų nešiotojų. Prisiminkime kad ir vieną to sukčiaus Vasako Mnacakaniano brolėną. Samvelo Mnacakaniano veikla ypač smerktina, – jis ištisus mėnesius daugino ir platino įvairius kurstančius dokumentus ir nuotraukas. Bet kas jį paskatino tai daryti, jei, kitaip negu dėdei, jam neblogai sekasi profesinėje srityje? Pasirodo, jį traukia prašmatnus gyvenimas, kurį jam parūpino brangusis uošvis. Paaiškėjo, kad Vasakas, Samvelas ir kiti šioje istorijoje atliko tik antraeilius vaidmenis. Virš jų slypėjo aukštesnė jėga, Dievas, ir dar koks! Šios gerai organizuotos grupės smegenų centras ir pagrindinė varomoji jėga buvo Samvelo uošvis. Kyšininkas ir plėšikas, daug metų užėmęs aukštus postus, suvokė, kad jo machinacijos gali išplaukti į paviršių, tad nutaria sudrumsti vandenį, taip nukreipdamas nuo savęs atitinkamų organų dėmesį ir sumaniai išsisukdamas. Jis užverbavo savo žentą ir svotą. Reikia pripažinti, gerai apskaičiavo – vienas puikybės kamuojamas trokšta šlovės, o kitas mėgsta palaidą gyvenimą. Mašina užsiveda, pamažu greitina apsisukimus ir naivius Penktosios gatvės gyventojus įtraukia į sūkurį. Nusikalstama grupuotė iš pradžių lyg ir pasiekė savo tikslą. Iš tiesų, aplink tą nelemtą miražą sukilo toks triukšmas, kad ilgą laiką negalėjai susigaudyti, kas yra kas. Tačiau dabar, pasitelkus reikiamas priemones, viskas paaiškėjo ir kaltieji bus deramai nubausti. Niekas neturi teisės žaisti žmonių jausmais, statyti ant kortos jų likimų, jų ateitį. Žinoma, paaiškėjo aplinkybės – socialinės ir buitinės, kurias valdžia seniai turėjo pagerinti, bet iki šiol to nepavyksta įgyvendinti dėl minėtos grupuotės veiksmų. Tačiau netrukus, kadangi kaukės jau nuplėštos, padėtis pagerės ir Penktosios gatvės gyventojai gausią viską, ko troško daug metų. Straipsnio pabaigoje mūsų vardu (Penktosios gatvės gyventojų daugumos vardu) kalbėjęs Artiomas Gehamianas paliudijo, kad nebuvo jokio orvaizdžio (Artiomas, kuriam sprandas užgėlė į jį bežiūrint), ir, pareikšdamas neva visų valią, prašė įvesti mūsų gatvėje tvarką, grąžinti gerą mūsų vardą. Jam pažadama, kad Penktosios gatvės gyventojai gali būti ramūs, tvarka bus atkurta, gerą vardą atgausime.
Tvarką mums greitai įvedė. Veltui bandėme skųstis. Apsupome redakciją visi, nuo mažiausio iki seniausio, bet mūsų paprašė gerbti Penktosios gatvės gyventojų pageidavimą ir išsivaikščioti. Kai pareiškėm, kad mes ir esam Penktosios gatvės gyventojai, mums atrėžė, kad mūsų įžūlumas peržengė visas ribas, ir šį kartą jau taip paprašė, kad nenorom išsiskirstėm. Susirinkome nedidelėje buvusio sąvartyno aikštelėje, tačiau atkaklus reikalavimas nesibūriuoti ir ten mus pasiekė, vėl teko grįžti namo. Keliems užsispyrėliams tas draudimas buvo persakytas Sarkiso batų taisykloje ir skambėjo jis šitaip:
Penktosios gatvės gyventojams, siekiant juos išvesti iš aklavietės ir užtikrinti ramybę, batų taisykloje leidžiama lankytis tik su tikslu pataisyti sudėvėtą ar kiaurą apavą.
Apylinkės įgaliotinis atėjo ir paprašė, kad nuimtume nuo mašinų Erzurumo nuotraukas, bet kadangi ne visi mandagų prašymą suprato, milicininkas su savo nauju padėjėju patys nulupo nuotraukas. Samvelas parašė dar vieną atvirą laišką, tačiau nespėjo jo padauginti ir išplatinti, nes, pirma, konfiskavo vienintelį to laiško egzempliorių ir jo rašomąją mašinėlę, o paskui jo darbovietėje už neteisėtą ir savavališką kopijavimo aparato naudojimą piktybiškiems tikslams jam buvo pareikštas griežtas papeikimas ir paskutinis įspėjimas. Samvelo uošvį pašalino iš posto ir iš partijos ir užvedė baudžiamąją bylą. Šią paskutinę naujieną sužinoję iš spaudos, tiesa sakant, nei nuliūdome, nei nudžiugome. „Nebeturi širdies“, – pasakė kažkuris.
Buvo saulėtas, giedras ir šiltas ruduo, bet mums jis atrodė apniukęs. Araratas ir Aragacas jau nuo pavasario rodėsi visu ūgiu, bet mes to nepastebėdavome. „Kaip galime į juos žiūrėti“, – pranašo tonu sakydavo Sarkisas kaukšėdamas plaktuku. Sakydavo „laimingajam“, kuris, atradęs namie suplyšusį batą, su šiuo „leidimu“ rankoje atskubėdavo į jo štabą. Kartais Sarkisas atverdavo duris ir pakviesdavo už jų stovintį sargybinį išgerti kavos. „Negaliu, – atsakydavo tas, – esu tarnyboje.“ Jie priekabiai tyrinėdavo mūsų atsineštus batus. Turėjo tokią teisę. Nudėvėti, suplyšę, numinti batai mūsų gatvėje tapo brangiausia vertybe. Kas tokių turėjo, saugojo kaip akies vyzdį, kas neturėjo – skolindavosi. Kartais tas pats batas penkis–šešis kartus keliaudavo į dirbtuvę ir atgal. Ir vėl pas Sarkisą sužinodavome visas naujienas; o kiek reikėjo turėti senų batų, kad nors kartą per dieną tenai nueitum? Bet mūsų gudrybes netruko perprasti ir įspėjo tokiu rašteliu: „Įtartini batai konfiskuojami vietoje.“ Įspėjimas buvo teisėtas, su parašu ir antspaudu, deja, įgyvendinamas labai savavališkai, ir kasdien mažiausiai maišas padėvėtų batų keliaudavo į konteinerį. Jei taip ilgiau būtų trukę, greitai visi būtume likę basi. „Nieko, – guosdavo Sarkisas po dar vienos konfiskacijos, – sako, žiema bus šilta.“ – „Ruduo irgi šiltas, – atsakydavome, – o kas iš to?“ Ir tikrai, nors Zvartnocas dėl giedros veikė dieną naktį, bet mūsų kažkodėl neviliojo, nekvietė keliauti ir nuotykiauti, net Vardušos ir Arto nebegundė. Tiedu jau buvo mums atsipykę. Vieną dieną Vasakas neišlaikęs paklausė: „Varduša, argi lėktuvai niekur nebeskrenda?“ – „Širdis netraukia, brolau Vasakai, ūpo nėra“, – atsakė Varduša. „Vadinasi, kritika paveikė“, – tęsė Vasakas. „Ką šneki, brolau Vasakai? – įsižeidė Varduša. – Ko nori klausk, – nuo pat žiemos nei kur vykau, nei ką atsivežiau. Prekybai galas. O ir kam? Sūnus su marčia, Dievui dėkui, gerus darbus turi, mano Zakaras pensiją gauna. Seni esam, kiek yra, tiek ir užtenka, pragyvensim.“ O štai Arto – kitaip nei Varduša – per vasarą du kartus buvo neilgam dingęs, tas atrodė įtartina. Atidaręs Vasako duris jau nuo slenksčio jis kartą sviedė: „O juk sakiau, – čia negera gyventi.“ – „Broleli, tai ko grįžai?“ – atšovė Vasakas. „Brolau, laikai pasikeitė.“ – „Tai, matyt, uždarbiautojams šiemet darbo neatsirado“, – nuspręndė Vasakas. „Kad tave kur, kas sako, kad nėra, – užsigavo Arto, – darbo į valias. Mano amžiaus žmogus jau turi ateiti į protą, nusėsti vienoje vietoje.“ – „Tai eik ir sėdėk, – patarė Vasakas, – tenai darbas geresnis, pinigų daugiau, tenykštė boba irgi, matyt, gražesnė.“ – „Kokia boba, ką čia šneki? – suglumo Arto. – Vasakai, kas buvo, – pražuvo. Mano boba ir vaikai čionai. Ir mano namai – geri ar prasti – šičia. Jau ir darbą susiradau, nuo kito mėnesio, matyt, dirbti pradėsiu.“ – „Džiaugiuosi, džiaugiuosi, pagaliau atėjai į protą, – gyrė Vasakas, – kad tik vėl nepersigalvotum.“ – „Kad ir nepavyks, mielas brolau, – juokėsi Arto, – tai ką, šiemet regėjom, – nevienadienis dalykas, – dar garsiau kvatojo. – O taip ramiai gyvenom. Sudrumstėt mūsų gyvenimą, brol, sumaišėt.“
Tai va šitaip Varduša ir Arto pamiršo, kur Zvartnocas, tačiau nuolat veikiantis oro uostas pažerdavo staigmenų. Gražioji Vasako dukrelė, užuot vėl atsiuntusi laišką, šį kartą su sūneliu glėbyje atvyko pati, ir užsisėdo tėvams ant sprando. Ašaromis pasruvusi bučiavo tėvą ir vis kartojo: „Mano senasis tėveli, ko tik apie tave neprirašė. Patikėk, aš nepatikėjau, patikėk – tikrai nepatikėjau.“ Bet pamažu Hasmikos akys išdžiūvo, jos berniuko laužyta armėnų kalba pagerėjo, ir kai jau atrodė – Vasako, tėvo ir senelio, laimei nieko netrūksta, – po mėnesio Hasmika ir vėl išsidangino į Varšuvą. Pasak motinos – Varduhi – to nebūtų atsitikę, jeigu ne suėmimas. Netvirtinam, kad tai tiesa, bet gandus girdėjom. Vieną dieną Hasmika, kaip ir daugelis mūsų, nuėjo į batų taisyklą, ir jos batelį nulūžusiu kulniuku konfiskavo. Apkaltino – tyčia nulupai. Daugelis mūsiškių būtų nutilę ir nešę kudašių, bet Hasmika visada buvo aštrialiežuvė, o Varšuvoj jos liežuvis dešimteriopai paaštrėjo, tai ji atrėžė – viskas dėl to, kad tėvelį neteisingai apkaltinot – ir sukėlė tokį triukšmą, kad ją suėmė ir išsivežė. Bet paaiškėjus, kad Hasmika turi užsienio pasą, jai bemat viską atleido, atsiprašė, sugrąžino batą, atvežė iki taisyklos ir paprašė Sarkiso be eilės prikalti kulnelį. „Tą ir be jūsų būčiau padaręs“, – bambėjo Sarkisas, o Hasmika pareiškė: „Ne, man nebereikia.“ Šiaip ar taip, Hasmika sugrįžo namo (žinoma, su pritaisytu kulniuku) ir parėjusi be perstojo kartojo: „Matai, tėte, aš jau ne tokia, kokia buvau.“ Visi mes buvome pasikeitę.
Hasmika iškeliavo, o gilėjant rudeniui ėmė niauktis. Tiesa, per Spalio šventes nepasnigo kaip pernai, bet užėjo tokie gausūs lietūs, lyg kas būtų sumanęs nuplauti mūsų praeities nuodėmes. Ir gatvės remontas buvo nutrauktas. Būsimo stadiono vietoje prieš kelis mėnesius sunkvežimiai išvertė smėlį, bet jo krūvos susmego ir išnyko kaip nebuvusios. Mūsų nebeslėgė ūkai ir sniegynai, bet gatve sruvo tikra upė, ir vandens lygis kasdien kilo. Net Naujųjų metų naktį lietus nesiliovė. Sausio pirmąją vanduo jau siekė mūsų slenksčius, vos galėjom išeiti pasveikinti vieni kitų su Naujaisiais metais. Suprantama, pirmiausia aplankėm Haikaramą ir tradiciškai jam palinkėjom: „Tepraeina.“ Nerimavome dėl potvynio. Sinoptikai kasdien skelbė, kad ciklono ar anticiklono eiga artimiausiu metu nesikeis. Vėl orų masės iš šiaurės ir iš vakarų susitiko ir maišėsi virš Armėnijos kalnyno. Vėl Araratas su Aragacu priminė povandeninių laivų stiebus. Mūsų rūpestis turėjo pagrindo, bet Haikaramas mus ramino: „Dar ne“. Vadinasi, gali ir prasidėti, todėl netrukus vėl klausdavom: „Kada?!“ – „Tikiuosi – niekad!“ – atsakydavo Haikaramas. Jis „tikėjosi“, vadinasi, nebuvo tikras, ir mūsų nerimas augo. Nedavėm jam ramybės: „Haikaramai, kodėl taip atsitiko? Argi mes buvom neteisūs?“ Atsakydavo: „Ne, bet klydom, kalbėdami tiesos vardu!“ Klausinėjom: „Argi kalbėti tiesos vardu yra nuodėmė?“ Atsakydavo: „Tai neišmintinga.“ – „Tai ką daryti, Haikaramai?“ – „Kitą kartą būsim protingesni.“ Nudžiugę klausėm: „Tai bus kitas kartas?“ – „Būtinai“, – atsakydavo Haikaramas, ir mes grįždavom namo kiek atgavę drąsą. Brisdami per vandenį šiaip ne taip pasiekdavom namus, išsidžiovindavom drabužius ir apsiginklavę kantrybe laukėme.

Vieną gražų rytą (mes sakom – gražų, o jūs supraskit, kaip norit) aptikome, kad esame atskirti nuo pasaulio. Pakilęs vanduo laužė duris, pro plyšius sruvo į vidų. Reikėjo kuo skubiau užkamšyti plyšius. Užsiėmėm tuo nuo ryto iki vakaro, o kaskart pripuolę prie langų įsitikindavom, kad lietus nesibaigia, skambinom vieni kitiems, klausinėdami, ar visi namai dar vietoje. Po kelių dienų vanduo pasiekė langus ir upės bangos jau laužė stiklus. Gyvenantys netoli Sarkiso batų taisyklos jau anksčiau atkreipė dėmesį, kad jos stebėjimo postas persikėlė į vidų. Sarkisas seniai, kaip ir mes visi, nėjo iš namų, o dabar kažkuris pro savo langą pastebėjo, kad bangos varsto taisyklos duris. Tai buvo paskutinė žinia, kuria spėjome apsikeisti. Netrukus telefono ryšys nutrūko, ir kiekvienas pasilikome su savo likimu. Matyt, tada medinė taisyklos būdelė ir pajudėjo iš vietos, vėliau, pusiau nugrimzdusi, praplaukė pro mūsų langus ir pradingo.
Dienos slinko, o lietus vis plakė mūsų stogus, vanduo ardė namus. Nežinojom, ką atneš nauja diena, nerimas maišėsi su viltimi. Pametę dienų skaičių, nebesusigaudėm, kada dangus mus įkalino namuose, praradę ryšį vieni su kitais negalėjom pasakyti, kuriam pirmajam pasirodė, kad kažkas susisupęs į apsiaustą visą naktį žingsniavo mūsų gatve ten ir atgal. Per lietų, po vandeniu. Bet pasirodė vienam, antram, trečiam ir netrukus kiekvienas dieną ar naktį, miegodamas ar būdraudamas, girdėjo, kaip jis (tas kažkas) brenda per vandenį, užkliudo duris, sustoja po langu. Ar tai vėl Sanasaras apsireiškė, ar kas kitas, bet vieną dieną, kai lietus visai įsišėlo, o vanduo, apsėmęs duris ir langus, jau grasino plūstelėti į vidų, mums pasirodė, kad daugiau nebegalime likti smaugiančiame kūno apvalkale, kad tuoj jį perplėšę išsiveršime patys iš savęs, dangus vakaruose staiga nušviesėjo, pro tankią lietaus užuolaidą kažkas sušvito, sužybčiojo, vaizdas pamažu išryškėjo, subolavo saulėj spindinčios snieguotos viršukalnės, slėnyje – miestas, ir mes, nepaisydami liūties ir potvynio, visi kaip vienas išpuolėme iš savo namų.

1986 m.

___________________________

¹ Sutrumpintai – Arto (vert. past.).

² Armėnų k. „mielas seneli“ (vert. past.).

³ Aicptkunkas – kalnagūbris Armėnijos kalnyne, dabar Turkijoje vadinamas Palandekeno kalnu (vert. past.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Iš anglų k. vertė AISTIS ŽEKEVIČIUS

Dauguma kritikų sutaria, jog JAV poetės ir literatūrologės Traci Brimhall (g. 1982) eilėraščiuose persipinantys kasdienybės fragmentai ir siurrealistiniai vaizdiniai tik sustiprina veržlių, dinamiškų jos tekstų, kuriuose daugiausia nagrinėjamos virsmo ir pasiaukojimo temos, paveikumą. Čia skaitytojas nukeliamas į kitą, tarp sapnų ir prisiminimų balansuojantį pasaulį, savotišką limbo, kuriame jokiems dėsniams nebepavaldus laikas virsta klampia, lipnia mase. Autorė jau yra išleidusi dvi poezijos knygas: pirmoji „Rookery“ poetei pelnė Crab Orchard Series premiją (2009), kuris teikiamas už geriausią poetinį debiutą, o už „Our Lady of the Ruins“ T. Brimhall apdovanota Barnardo koledžo įsteigta jaunųjų poečių premija (2011). Netrukus JAV knygynuose turėtų pasirodyti ir trečiasis jos eilėraščių rinkinys, „Saudade“.

VERTĖJAS

Išgyventi revoliuciją

Tikrai myliu tą velniūkštį. Jis ateina į mano lovą
visoje rūstybėje ir palaimoje, su
mano vyro barzda, ir sušnabžda, papasakok, ką
tu įtari. Kiekvienąsyk mane taip pat apgauna,
tik niekuomet taip pat nenubaudžia.
Nepamenu, ką jam įteikiau, bet, pasak jo,
turiu įgimtą potraukį raudonai spalvai. Bučinio raudonai.

Malonumo raudonai.

Prinokusios guaranos, jaguaro akių raudonai,
kada šis naktį sėlina po kaimą. Raudonai tarsi tas vaikas,
kurį pagimdžiau, jis įkvėpęs vos dusyk ir miręs.
Mėsos strampas vietoj galvos,
raudonas. Persmeigtas Kristaus šonas, raudonas.

Nusidėjėlei reikia

savo nuodėmės, ir aš myliu savąją. Manoji sugrįžta
su odele po pirštų nagais, ledo kubeliu
ant liežuvio, ir uždengia mano veidą giesmynu.
Niekuomet neprašau stebuklo, tiktai pakankamai stiprybės,
kad išlaikyčiau jo svorį. Kasdien džiaunu skalbinius
ant virvės, vengdama kiekvieno šešėlio. Kasnakt
jis įšliaužia pro langą, ir aš užmoku savo reputacija.

Preliudas revoliucijai

Mes prieiname prie kalėjimo langų ir prakišame cigaretes, mandarinus
ir jodą pro grotas. Bet ką, kas, mūsų manymu,

galėtų išgydyti vyrą. Žudikai bučiuoja mums pirštus.
Samdiniai dainuoja mums romansus apie nenutrūkstamą šviesą,

kol adome jų marškinius. Dvikalbiai galvažudžiai
viena kalba rauda, kita pasakoja jaunystės istorijas.

Mes sulankstome ir išskleidžiame savo skaras, ir vyrai prisimerkę žvelgia
į saulės šviesą, iš vilties netekę žado. Kai kuriomis dienomis jie painioja

savo narvo sienas su savo oda. Kai kuriomis dienomis –
su dangumi. Jie regi savo mirtis prakaite, patamsinančiame

mūsų sukneles. Kad pasaldintume valandas, dalinamės paskalomis
iš miesto, kaip kuratoriai pašalino dramblio širdį

iš muziejaus, mat ši puldavo plakti, vos kuris
įsimylėjęs į ją pažvelgdavo, kaip skrodėjas rado mailiaus,

plaukiojančio nuskendusios merginos plaučiuose. Jie klausia, ar tiesa,
kad vergai laivuose prirakinami vienas prie kito, idant nesižudytų.

Mes sakome, jie niekada nebus laisvi. Jie perspėja mus, vieną naktį netrukus
teisėjas nubus lovoje, pilnoje vapsvų,

tuo tarpu kitapus miesto budintis sargas apstulbęs spoksos
į ratu skriejančius drugius prieš suvokdamas, jog dega.

Prašymas

Šventykloje, skulptūros delne pajuoduoja kriaušė.
Paukščiai vagia grūdus. Vyriškis užlipa laiptais
laikydamas savo nutrauktą ranką, bet joks stebuklas neįvyksta.

Jo kūnas atsisako pareikšti teises į tai, ko neteko.
Moteris balta suknele laukia, kol atsidurs šešėlyje,
pešiodama savo blakstienas – vieną už arklius,

vieną už lietų, vieną už plaukelius ant jos
meilužio rankų. Ji trokšta atgauti savo
skaistumą, sugrįžt į tą rytą, kai jos oda

buvo nauja ir tobula, kai jos burna dar tiko
prie motinos krūties. Tu ateini paklausti, ar tiesa,
kad angelai verkia, iki kol jų veidai tampa žmogiški,

ir ar mirusieji gali ištrūkti iš savo kapų, paskui
pagauni vėją, šiam įskriejus į skulptūros burną,
ir įsakai jam keltis ir eit.

Pro tamsų stiklą

Tu skaičiavai dienas šaltomis jų tylomis.
Nakčia, vilkai ir vyrai kruvinomis rankomis
kolonizuodavo tavo sapnus. Kai paskutinį kartą tave aplankiau,
sakei, kad savo kambaryje uždarei negyvą moterį,
kuri tau liepė badauti, jog padarytum vietos Dievui,
tad leidau jiems duoti tavo kūnui pakankamai elektros,
idant jį nuramintų. Nebijok. Ateitis nėra persirengusi
miegu. Tai tango. Krioklys tarp
dviejų šalių, upė, kuri bandė tave nuskandinti.
Miestas, kuriame žmonės šneka kalba,
kurią galima imituoti, jei reikia. Rankos vaikų,
vagiliaujančių tavo tuščiose kišenėse. Dviračiai
su skambučiais, vidurnaktį skardinčiais gatvėse.
Išlipk iš rūsio. Ne viskas prarasta.
Prieš patekant saulei – mėnesiena medžiuose,
prieš jiems nugriaunant slėptuvę – džiaugsmas.

Povandeninė evangelija

Jūra ištroškusi, ir po laivu sujuda
banginio šešėlis, pykstantis ant inkarų, harpūnų
ir nugairintų undinės krūtų pirmagalyje.

Jūreiviai nurenginėja mėsą ant denio
ieškodami riebalų, nukerta galvą ir išvarvina
taukus. Jų rankos visą naktį ilsisi ant jų veidų.

Ne iš gėdos. Ne. Jų delnai nusėti kruvinomis pūslėmis,
bet jų riešai kvepia moterimis. Dvėsdamas
banginis girdi savo motiną, dainuojančią vos už poros mylių

sieksnio gylyje. Tai dėl negailestingo meto,
tai dėl vizijų, kylančių iš sudaužytos banginės širdies,
staugia liūdnas Zodiako giesmes miegantiesiems.

Ausyje yra trys kanalai, du ovalūs langai,
vienas gražiojo negyvėlio balsas. Vienas pabaigos himnas.
Viena proto redakcija tarp plaktuko smūgių,

dieviškos muzikos ir bendro priešo pažadas. Šviesos nusigręžia
vyrams verčiantis hamakuose, jų širdys verčia
povandeninę evangeliją, domisi, ar jie girdi naivias

moterų meilės dainas, ar kurčių angelų karo giesmes.
Rytoj jie žudys paukščius, nes šie pernelyg daug muzikuoja.
Rytoj jie nubus purvinomis rankomis.

Nunuodyti liūtą

Tebūnie prakeikta ta bevaisė obelis. Tebūnie prakeikta ši valanda,
sudaužyta pelėdų, tų dangun įsiterpusių meteorų.

Vargonams grojant sau requiem,
angelai rėplioja katedros sienomis

mėgindami sugrįžt atgal į dangų. Pasiimk mano širdgėlą, maldauju,
tačiau čia tėra vienas liūdesys.

Pažeidžiamiausia ir ištikimiausia
trejybės dalis. Ciklonui palietus

žemę ir pasiūlius rojų tiems,
kurie įžengs jo vidun, puoliau ieškoti liūto slėptuvės.

Peilis mano rankoje troško būti pavojingas.
Dūmai troško suimti liepsnojančio miesto siluetą,

tačiau atidavė jį vėjui. Apnuodijau save
tam, kad nunuodyčiau liūtą, bet man atvykus šis jau buvo miręs.

Erzinančiai drąsūs grifai vilko jo šonkaulius.
Besimainantis kūnas niūniavo savo gremėzdišką melodiją.

Bežemiai

Tie, kurie girdėjo žemynus tolstant
vieną nuo kito, privalo melstis

blogybių ir priverstinių stebuklų dievui.
Pranašai pasigriebia skeletus iš katakombų,

kad galėtų paskelbti Ekstazę, kol naktis slepia šešėlius
nuo mūsų. Randame raktus kišenėse,

bet durų, kurioms šie tinka, – niekuomet.
Temstant prie laužo paliekam

antpirštį, kulką ir perlą, apyaušriu jų nebėra.
Išdardame į dykumas tam, kad pajustume,

kaip prakaitas virsta druska mūs raktikaulių duburiuos.
Kopose orientuojamės pagal žvaigždes ir barškuoles.

Trokštame ne Gralio, tik keliauti link
savo ilgesio. Trokštame rasti tuščią kapą.

Pasirodyk, šnabždame, nors turime omenyje,
išmesk mums mėnulio nudegintą kūną. Išlik neaprėpiamas, smarkus

ir nežinomas. Daina gyvena liepsnelėje, dainuoja ji
ar ne. Todėl ir muzika. Todėl ir maskaradas.

Todėl raudotojai, sodinantys belapes antbarzdes, reiškia:
jie matė tavo žaizdas iš arti, nors ir mėgino jas paliesti.

Šeimos portretas kaip atomazga

Ta naktis, kai mama pamiršta paskambinti, ir tėvas galvoja,
spėju, ji mirė, o man teks vienam užauginti mudviejų sūnų.

Ta naktis, kai sūnus sako negalįs miegoti, nes mėnesiena
beria užuolaidas, ir mama galvoja, Dieve brangus, neleisk jam būti

panašiu į mane, visada su pagarbia baime žvelgiančią į kitų kančią
būdu, kuris yra pusiau empatija, pusiau geismas, būdu, kuriuo ji svajoja

apie baltų triušių gaudymą už ausų ir rausvos
jų akių želė lietimą, vedama labiau smalsumo negu švelnumo.

Tas rytas, kai tėvas sako, dabar suprantu, kodėl žmonės lieka
kartu dėl savo vaikų, ir mama galvoja, turbūt tai reiškia

didžiulę jo meilę jųdviejų sūnui, o ne blėstantį susižavėjimą ja.
Tėvas manosi kažką pametęs, tačiau jis turi savo raktus,

savo akinius, visos kojinės ir jų poros tvarkingai sukištos kartu.
O mama galvoja apie tai, kiek degalų yra automobilyje,

kiek toli ji galėtų nukakti prieš sustodama. O sūnus
nori sužinoti, ar tas šaltumas, sukantis ratus aplink širdį,

vadinamas Dievu, bet, dar prieš jo tėvams įeinant į kambarį,
balti žiedlapiai pranyksta jo šešėlyje tarsi išvada.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

KAZIUI BRADŪNUI – 100

Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose, saugomuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtas išeivių rašytojų kultūros paveldas suteikia plačias galimybes tyrinėti kiekvieno jų gyvenimo ir kūrybos kelius, o itin daug naujos, vertingos informacijos atskleidžia rašytojų korespondencija. Laiškai archyvuose įgauna naują, unikalų svorį: traktuojami kaip autobiografija, autoriaus vidinio pasaulio dokumentai, istoriniai šaltiniai, atveriantys XX–XXI amžiaus kultūrinį socialinį kontekstą.
Šie laiškai, maža dalelė iš gausaus epistolinio rašytojų palikimo, pateikti chronologine seka, palikta autentiška rašyba ir skyryba. Publikaciją užbaigia džiaugsmingas K. Bradūno laiškas, kuriame veriasi jo įspūdžiai pirmą kartą po tremties aplankius gimtąją žemę.
Publikaciją parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja VIRGINIJA BABONAITĖ-PAPLAUSKIENĖ.

Pauliui Jurkui

Furthof, 1945 01 01

Mielas Pauliau¹,
Ramybės ir taikos Naujaisiais Metais ir greito grįžimo tėvynėn! Pasirodo, kad Pats dirbi panašų darbą, kaip aš. Fabrike² aš priklausau platzarbeiterių³brigadai. Pagrindinis darbas iškrauti anglių vagonus, pakrauti į juos pielyčias ir panašiai. Taigi, eilėraštis „Rytas“ ir Tau bus prie širdies.
Dabar čia pas mus giliausia kalnų žiema. Jau kelinta diena sninga ir sninga. Sniego greit bus ligi kelių metrų. Ir, neduok Dieve, jeigu per tokius pusnynus tektų dar kartą bėgti nuo bolševikų!
Apskritai, Pauliau, baisiai pasiilgau lygumų. Taip, rodos, ir siela atsigaivintų, ir akis pasilsėtų. Mums, lygumų sūnums, kalnai gražūs tik pravažiuojant, tik atvirutėje ar filmoje, o ilgiau juose pabuvus, tiesiog dusinte dusina.
Naje, Pauliau, ar tu tik vienas išdūmei, kur yra antroji pusė? Ar apie Vytautą⁴ nieko nenugirdai? Tai tiek! Smakriuką aukštyn! Laikykimės! Kazytė ir Tavo Kazys

Rytas

Į tarpukalnes gula rūkai,
Plaukia rytas padangių vaga.
Visos žvaigždės, kur naktį rinkai,
Tau iš rankų pabyra staiga...

Ir žiūri – tiktai delnas pūslėtas,
Tik darbai vėl tie patys, seni.
Stebuklingų sapnų palydėtas,
Imi naštą dienos ir eini...

Tenai

Ant senų senų kapelių
Kaimo liekanų gale
Amžinybė ranką kelia
Ir kaip motina mane
Kūdikio dienose glosto.
Norisi užmigt tenai,
Kur našlaičių guolį klosto
Mano žemės smėlynai.

Iš „Svetimosios duonos“

P. Jurkui

Miunchenas, 1946 01 11

Mielas Pauliau,
rašau labai skaudžia proga. Gal ir Pats jau žinai? Vakar gavau iš Alfo Čipkaus⁵ laišką. Jis pranešė, kad mūsų visų mylimo draugo, o Tavo ir kaimyno Vytauto Mačernio nėra daugiau šioje ištrėmimo pakalnėje – Jis Lietuvoje miręs. Smulkmenas Alfonsas žada parašyti kitame laiške.
Taigi, mielas Pauliau, anot Aleksandriškio⁶:

O jeigu kartais, po daugio metų
Sueisim vėl, mieli draugai,
Tai mūsų gretos jau bus praretę
Ir pasikeitę mūs veidai...

Niliūnas atsiuntė Vytauto atminimui eilėraštį. Pauliau, sėsk ir rašyk apie Vytautą. Pats Jį geriausiai pažinojai. Gal turi jo rankraščių, o gal ką atsimeni galvoje? Tu žinai, kas čia reikia padaryti ir atsiųsti „Aidams“⁷. Gal turi ir jo nuotrauką? O vis dėlto Vytautas buvo žmogus, kuriam „Aidų“ puslapių per maža⁸.
Lauksiu. Tavo Kazys

Stasiui Santvarui

Miunchenas, 1946 12 11

Gavome, nors ir labai pavėluotai, Jūsų žadėtą LRTD pareiškimą-rekomendaciją „Aidų“ reikalu. Prieš 2–3 savaites visa tai, galbūt, būtų buvę ir lemiama. Viskas buvo pritempta ligi to, kad išrodė betrūksta tik Jūsų rašto. Bet jo nebuvo... O vėliau (žinot amerikonus!) padėtis keitėsi dienomis ir valandomis. Važinėjom ir darėm visa, ką galėjom ne tik Miunchene, bet ir Frankfurte, ir kitur. Pagaliau šiom dienom buvo principe licenzija pažadėta. Savaitės būvyje turime iš Frankfurto gauti kažkokius raštus ar anketas ir tada formaliai ir faktiškai licenzija turėtų būti. Manau, kad po N. Metų galima bus išsitiesti visu platumu. Jus nuolat apie padėtį informuosiu.
Dabar asmeniniai reikalai. Ar gavote siųstą almanachui poemos ištrauką? Beje, man labai skubiai reikalingas LRTD pažymėjimas. Siunčiu tam reikalui fotografiją ir, būkit malonus, greit pasiųskit liudijimą.⁹ Tad lauksiu.
Viso geriausio. Kazys Bradūnas

Antanui Vaičiulaičiui

Miunchenas, 1947 03 27

Mielas Kaimyne,
Po pusės metų sunkios ir kartais jau visai beviltiškos kovos „nabašninkas“ AIDŲ žurnalas pagaliau gavo oficialią karinės valdžios licenziją. Taigi, prisikėlęs iš mirusių, jis dabar pasirodys kas mėnesį maždaug kauniškio „Židinio“ talpos.
Šaukiuosi į Jus skubios pagalbos, tikėdamasis, kad būsite vienu artimųjų žurnalo žmonių. Būkite geri ir tuoj pasiųskite kelias noveles ir šiaip literatūrinių straipsnių ir naujienų iš Amerikos literatūrų.
Šiaip mūsų padangėje nieko ypatingo: pasirodo viena kita knyga, gegužės mėnesyje laukiu didžiojo tremtinių almanacho ir rašytojų suvažiavimo.
Tad viso geriausio linkėdamas, liekuosi laukdamas rankraščių. Jus Gerbiąs Kazys Bradūnas

S. Santvarui

Miunchenas, 1947 04 02

Gerbiamieji,
Pagaliau po ilgų rūpesčių „Aidai“ gavo Karinės valdžios licenziją. Jie dabar eis kas mėnesį, senojo formato, tik jau 48 psl. Taigi jų talpa prilygs Lietuvoj ėjusiam „Židiniui“¹⁰. Licenziją gavo savo vardu J. Sakevičius¹¹. Taigi jis dabar ir bus „Aidų“ leidėjas. Redaktoriais būsim Pauliukonis¹² ir aš. Leidėjo ir antrojo redaktoriaus pageidavimu žurnalas turės būti ne specialiai literatūrinis, bet apimąs visas mūsų kultūrinio gyvenimo sritis, panašiai kaip buvo „N. Romuva“¹³.

Taigi, šitaip dalykam susiklosčius, neįgyvendinamas ir anas Jūsų su Bieliausku¹⁴ ir manimi aptartas projektas, „Aidų“ ir Rašytojų sąjungos unija, paverčiant žurnalą grynai literatūriniu.
Prašau neįžiūrėkit čia ko nors blogo. Kol aš juos redaguosiu, literatūra ten nebus nuskriausta. Manau, kad ir visi kiti rašytojai juos rems savo plunksnomis.
Linkėdamas Jums ir Poniai giedrių Velykų, lauksiu „Aidams“ paramos, laikydamas Jus vienu artimųjų redakcijos žmonių. Jus gerbiąs Kazys Bradūnas

Bernardui Brazdžioniui

Miunchenas, 1947 04 05

Mielas Bernardai,
Sėdžiu pas tėčius Mühldorfe ir laukiu šv. Velykų. Lauke bjaurus rudeniškas oras ir todėl nenoromis žmogus atsidūsti ir pagalvoji, kiek dar ir kur teks laukti šventojo Prisikėlimo...
Gavau Pačio laišką su įdomiomis mintimis „Aidų“ licenzijos proga. Už jas ačiū. Tiesa, panašias bėdas aš jau seniai turiu galvoje, bet... Bernardai, ne taip viskas paprasta, kaip kartais nuo šalies atrodo...
Perskaitęs Tavo laišką, prisiminiau vieną mudviejų pokalbį dar Laisvės Alėjoje. Pats tada metei man teisingą mintį, kad dažnai mūsų literatūros kritikai, vertindami lietuvį rašytoją, savo vaizduotėje pastato jį tuojau šalia Dantės, Šekspyro, Goethės ir pamatę, kad vertinamasis na dar neprilygsta, padaro išvadą, labai žiaurią kritikuojamojo nenaudai, tartum sakytų: žiūrėkit, jis dar neprilygsta Šekspyrui, taigi yra niekam vertas! Ir anais Kauno laikais tokiems išminčiams būdavo atsikertama, kad savai literatūrai reikalingas dar savas vertinimo matas, turint galvoj ypatingas lietuvių tautos kultūrinio brendimo sąlygas.

Taigi, Bernardai, ar tik ir Pats dabar per daug nereikalauji, redakcijai pavyzdžiu statydamas „Standtpunktą“¹⁵, galbūt, dar „Knustwerte“¹⁶ ir kt.? Argi pats nejaustum tikros realybės ir tikrų tremtiniškos spaudos sąlygų? [žiūr. II šio laiško priedą, kur laiško autorius „iš šalies“ irgi nejaučia tų sąlygų¹⁷].
Taip!.. Tegu kas nors „Aidams“ duoda (kaip kad Pačio išgirtajai vokiečių spaudai) tiek ir tokiomis sąlygomis popierio, tegu „Aidams“ duoda dešimtatūkstantinį, kaip „Standtpunkto“, tiražą ir jį išsemiančią skaitytojų masę, tikiu, ir „Aidai“ bus net visokius „Punktus“ pralenkią.
Sakyk, Bernardai, o ką galima padaryti tuo atveju, kada duodama licenzija, bet be jokio oficialaus leidimo gauti popieriui? Ką galima padaryti tuo atveju, kada tiražo maksimumas licenzijoje griežtai nustatomas tik 2000? Ir ar turės redakcija galimybių kiekvienam skaitytojui atsakyti į priekaištus, kad tokiomis sąlygomis numerio kaina 5 markės nėra jokia spekuliacija? Ir ar supras eilinis skaitytojas visą tą tikrai nemalonią redakcijos padėtį, kada prieš jį gulės ir gražesnis, ir pigesnis vokiškas žurnalas? Turbūt, kad ne? Bet Bernardas, manau, turėtum suprasti ir nenugąsdinti [o latvių „Celš“ ir kiti?] redakcijos su visai realybe pagrįstais reikalavimais. Bernardai, nepriimk visą šitą šnektą už piktą. Pasakiau tik atvirai ir broliškai.
Kitas reikalas, kuris man neduoda ramybės, tai mūsų reprezentacinių [kita medalio pusė] prozos ir poezijos knygų parodymas Vakarų kalbose. Tiesiog pavydas ima, kai skaitai apie estų triumfą Prancūzijoje su savo Tamsaarės¹⁸ ir Gailito¹⁹„Tomo Nipernadžio“ vertimais. Tik vakar gavau, turbūt, rimčiausio vokiečių katalikų žurnalo „Hochlando“²⁰ 4-ąjį numerį. Ir ką gi? Ten vienos leidyklos naujienose pirmoj vietoj skaitau: Konstantin Raudive²¹„die Memoiren des Silvester Perkons“ roman in 10 Büdrern (3 Bänden) aus den Lettischen übertragen von Frau Dr. Senta Maurina [latvė]... Mielas Bernardai, sakyk, kas rūpinasi ir kas turėtų rūpintis panašiais mūsų literatūros reikalais?
Manau, čia šiek tiek galėtų padaryti ir privati iniciatyva, ir asmeniškos pažintys su leidėjais ir leidyklomis, jeigu tas pažintis konkrečiai paremtų ir cigaretės. Reikalą turėtų suprasti ir Balfai, Raudonieji Kryžiai, Bendruomenės ir Org. Komitetai. Bet dalykas būtų kur kas tikresnis ir svaresnis, kada su leidyklomis kalbą vestų oficialūs Liet. Tr. Rašytojų draugijos pareigūnai ar įgaliotieji. Draugija, mano manymu, turėtų nedelsdama ieškoti Engertų, Jungferių ir panašių ir kibti į darbą, nedelsiant nė minutės, kad ateitis kada nors skaudžiai nepakaltintų [ir dabar mus kritikai kaltina nerašant to, nerašant ano ir dar kaltina, bet aš dar labiau kaltinamas nieko geresnio neišspaudžiu, begyvendamas šį šuns benamio gyvenimą]. Spėjom jau ir spaudoje apsiskelbti, kad čia mūsų rašytojų kone 80 procentų. O ką gi tie procentai padarė savo tautos literatūrinę kultūrą pristatyti Vakarams? Aš skaitau, kad ir tokiam „Stimnen der Völker“ pavidale išleistos kelios mūsų novelės dabartiniu momentu turėtų žymiai didesnę reikšmę kad ir už kelias naujas, partizaniškai iškeptas knygas.
Girdėjau, kad ir prie VLIKo yra to pačio J. Brazaičio²² vadovaujama propagandos ministerija. Nemanau, kad ji apsiribotų tik politine propaganda. Draugija turėtų ir su šia įstaiga susirišti ir tiesiog konkrečiai ir greit ieškoti žmonių-vertėjų ir leidyklų. O prie jų esame taip arti, kaip niekada anksčiau. Progą neišnaudoti šiuo atveju laikau lygu nusikalsti. Niekas kitas literatūros reikalais čia nesirūpins, jeigu Rašytojų Draugija tylės. O kaip būtų gera kada nors, kaip tremties veiklos dokumentą, ramia sąžine parodyti vokiškai, prancūziškai ir angliškai pasakytą mūsų literatūros žodį.
O gal aš čia jau pavėluotai [ne pavėluotai, bet per anksti] jaudinuos? Gal, jau Draugija ar kas nors paskirai visą šį reikalą jau stumia pirmyn? Jei ne paslaptis, tai nepagailėk kelių žodžių informacijos ir mano dūšelei bus ramiau...
Bet aš šiandien ir užsiplepėjau... Mielas Bernardai, aš dabar visą sielą sudėsiu į „Aidus“. Pasirodžius numeriui, pastabas rašyk broliškai atvirai. Po Atvelykio vežu rinkti dalį medžiagos jau antrajam numeriui. Jame, tikiuosi, tikrai bus ir Pačio vienas iš minėtų straipsnių. Jų kiekvieną dieną nekantriai laukiu. Tikiuosi ir eilėraščių. Gal turi kokią kieno nors novelę? Gal Vaičiulaičio? Gal atsiųstum anuos Vaičiulaičio vertimus iš amerikiečių ir anglų poezijos? Gal paprašytum, mano vardu, ko nors straipsnio pavidale iš p. Babrausko²³?
Tad giedrių, ramių Velykų... Laukiu sunkaus voko su straipsniais, eilėraščiais, vertimais ir visu kuo kitu... Tavo Kazys

B. Brazdžioniui

Miunchenas, 1947 05 11

Malonus Bernardai,
Pirmasis „Aidų“ numeris, ilgokai užtrukęs spaustuvėje, vis dėlto jau pasirodė. Pačiam jis pasiųstas, ir, turbūt, jau gavai. Nėra jis toks, koks norėčiau kad būtų. Sekančius numerius stengsimės tobulinti. Rytoj važiuoju laužyti jau antrąjį numerį. Spaustuvė dabar jau susitvarkė, ir kiekvieno mėnesio numeris turės išeiti dar prieš to pačio mėnesio 20 dieną. Taigi, tuojau bus ir antrasis gegužės mėnesio sąsiuvinis.
Labai laukiau ir laukiu šio to iš Bernardo. Visą laiką tikėjausi gauti pluošto naujų eilėraščių ir žadėtų literatūrinių straipsnių (jų tiesiog baisus badas!) bei Vaičiulaičio vertimų. Laukiau, bet... nei į pirmą, nei į antrą numerį nesulaukiau.
St. Santvaro paragintas, esu suprojektavęs trečiame numery paminėti Mai-ronio mirties sukaktį. Ir dabar, Bernardai, kreipiuosi pirmiausia vėl į Patį. Juk Pats Lietuvoje saugojai Didžiojo Dainiaus palikimą, Pats pirmas metei Jo kulto atgaivinimo šūkį ir Pats savąja poezija esi Jo tradicijų tęsėjas. Todėl, Bernardai, Jo mirties sukaktį minint, neatsisakyk „Aidams“ vienokios ar kitokios temos apie amžinąjį Maironį. Prie Pačio straipsnio dar būtų Maironio fotografija ar piešinys ir Jo rankraščio nuotrauka. Bernardai, labai labai prašau. Straipsnio lauksiu kasdien ligi gegužės 28 dienos. Jeigu straipsnio neparašytum, tai greituoju laišku ar telegrama tuoj pranešk. Tada nežinau, ką reiktų bedaryti ir kur pulti. Bet tikiu ir laukiu! Viso geriausio. Kazys

A. Vaičiulaičiui

Miunchenas, 1947 06 21

Mielas Kaimyne,
šiomis dienomis Jums pasiųsiu „Aidų“ 2-ąjį numerį. Jis smarkiai pavėlavęs. Bet už tai kitą savaitę išeina ir 3-čiasis birželio mėnesio sąsiuvinis.
„Amerikoj“ skaičiau, kad išėjo J. Aisčio „Nemuno ilgesys“²⁴. Ar negalėtumėt kaip nors šitą šviežieną man pasiųsti.
Rašytojų suvažiavimas nukeltas į 11–12 liepos, mat suvažiavimą globojanti Kirchheimo kolonija buvo staiga iškraustyta kitur. Reikėjo ieškoti naujos vietos. Ji rasta Augsburge. Tada ten pasirodys ir laukiamasis almanachas „Tremties metai“²⁵.
Šiaip dabar čia amerikiečių zonoje visus džiugina viltys bent šios zonos lietuviams persikelti anapus Atlanto, jeigu ten būtų priimti ar pakeisti kažkokie imigraciniai įstatymai. 40% mūsų zonos tautiečių jau turi efidavitus²⁶ ir laukia kongreso nutarimų.
Aš pats (kaip ir anam laiške rašiau) norėčiau iš čia pajudėti tik tuo atveju, kada kelsis anapus dauguma. O tą daugumą sudaro turį giminaičių Amerikoje. Jų neturį gali būti palikti Dievo valiai ir „draugų“ malonei. Šitų paskutiniųjų tarpe esu ir aš.
Bet šiandien „Žiburiuos“²⁷ skaičiau, kad tokiems efidavitų galės parūpinti Amerikos lietuvių šalpos bei labdaros organizacijos, kaip Balfas ir įvairūs susivienijimai.
Nieko tose organizacijose nepažįstu ir nedrįstu net teirautis kokios nors informacijos. Mielas Kaimyne, ar negalėtumėt šiuo reikalu vieną kitą žodį parašyti. O gal prie progos ten ir ko nors iš jų užklaustumėt, ar yra vilties, visiems važiuojant, ir man nepasilikti.
Dieve, duok, kad pasuktume visi į tėviškes, kad nereiktų niekur svetur ieškoti užuovėjos. Bet kol kas, atrodo, teks dar daug daug pasibastyti, o gal ir po velėna palįsti. Visi mes čia kažko neramiai laukiame, kas mums atneš arba laisvę, arba mirtį. Bet laukimas jau taip prailgo...
Dovanokit, kad aš šiandien čia su savo reikalais. Specialiai dėl jų nevarkite. Bet jeigu kada tik prie progos. Tad iki. Kazys Bradūnas

P. S. Beje, koks nors efidavitų reikalas man, turbūt, būtų dar sunkesnis, nes esu su visa šeima: aš, žmona, tėvai, brolis ir sesuo.

A. Vaičiulaičiui

Miunchenas, 1947 09 04

Malonus Bičiuli,
Prieš kelias dienas gavau Jūsų gėrybių siuntinį. Didelis didelis ačiū. Jo turinys čia daug kam pravers. Prisipažinsiu, kad tai buvo pirmoji dosni ranka, ištiesta mūsų adresu iš anapus Atlanto. Dar kartą abudu su maniške dėkojam. Nors ir

Man svetimą duoną valgant,
Kąsnį baisiai nuryti sunku,
Kai aš ją, kaip šventąją algą,
Ne iš žemės – iš rankų imu,

Bet, tikėkit, sulaukęs Jūsų dovanos, aš tos bjaurios nuotaikos nejutau. Nesistebėkite – mes čia įpratę už kiekvieną ištiestą plutą iš savo maitintojų išgirsti dažnai dar ir priekaišto žodžius. O Jūsų siuntinį atrišęs, radau ne tik cukraus, kavos, bet ir daug daug širdies. Ačiū...
Jono Sakevičiaus dalis jam jau perduota. Jis žmogus irgi, matėsi, sujaudintas. Kai tik grįš iš kelionių A. Pauliukonis, bus nugirdytas pupelių kava.
O vakar, visai netikėtai gavau siuntinį ir iš Jono Aleksandravičiaus²⁸. Taigi iš karto du grybai į barščius. Tiesiog baisu, kad dabar šitam liuksuse neišleptume prieš numatomus kietus ateities bandymus. Kas naujo? Agi vis šis tas. „Aidų“ nr. penktas šiomis dienomis Jums išsiunčiamas. Parašykite, ar visus numerius gavote. Tikiuosi, greit Jums prisiųsiu iliustruotą, pataisytą ir kaip reik (spaustuvėje) iškeptą „Marą“. O ten Jūsų projektuojamai „N. Aušrai“ galbūt tiktų čia pridedamos dvi nuotraukos.
O pabaigai dar ir kasdieniai reikalai – mus čia dabar lankę svečiai iš Jūsų pastogių ramina, kad ateinančiais metais tikrai mūsų daugumai gali atsidaryti durys Amerikon. Jų daromos aliuzijos ir į tai, kad ligi To momento, kas gali, tepasirūpina efidavitus. <...> Kazys Bradūnas

B. Brazdžioniui

Miunchenas, 1947 11 25

Malonus Bernardai,
Labai nudžiugau sulaukęs pagaliau ir Pačio eilių. Ačiū. Stengsiuos visus sveiko pageidavimus išpildyti.
„Bari“ mane už „oficialius“ laiškus. Žinoma, aš čia vertas rykščių. Ir pats labai norėčiau kartais plačiau išsiplepėti, bet to laiko, laiko... tikėsi, Bernardai, ar ne – visi tie spaudos reikalai (pradedant kurjerio ir baigiant redaktoriaus pareigomis) taip išvargina, taip žmogų išsemia, kad vakare, lyg Furthofe, norisi tik miego.
Knygynuose matai tik naujų ir puikių knygų, galvoje pilna visokių literatūrinių apmatų, o nei paskaityti, nei parašyti valandėlės ir nesugraibstai. Kartais jau pasiryžtu spjauti į tą visą primestą žurnalistiką, bet vėl pagalvoji, o tada galbūt ir tų menkų „Aidų“ nebebūtų... ir vėl per dienų dienas plūkiesi. Be kone kasdieninių kelionių į Augsburgą dabar dar prisidėjo ir Štuttgartas. Tenai, mat, spausdinu „Marą“²⁹. Turėtų prieš Kalėdas jau būti. Bet, žinai, dabar vokiečių pažadai...
Klausiamų autorių pats nežinau, ar skaitęs. Tvarkingai ir nuosekliai sekti literatūrą nespėju, o grybšteliu tik probėgomis. Ruth Schaumanės³⁰ nieko naujesnio nemačiau. Pačio klaustųjų dar šiandien pat pasiteirausiu.
Vakar Augsburge mačiau jau sulaužytas F. Kiršos „Tolumas“. Tai bus gausiai iliustruotas (V. Petravičiaus³¹) apie 200 psl. rinkinys. Atrodo labai puošniai. Be to mačiau „Sudavijos“³² išleistas Butrimo³³ dramas. Rodos, žada būti irgi dėmesio vertos. Taigi, atrodo, šie metai bus gana derlingi, o spragos juose nebūtų ir be mano „Maro“.
Dėl efidavitų. Jie man būtų tiesiog išganymas tuo atveju, jeigu pavasarį priimtų kongresas bilių. Tada, žinoma, Amerikon važiuos pirmon eilėn tie, kurie turės efidavitus. O juos turi mūsų zonoj turbūt jau kuone dauguma. Manau, kad įvažiavimo kontingentą tie laimingieji ir užpildys, o mes be efidavitų ir mažuma turėsim paklusti IRO drausmei ir išsiblaškyti po tropikų gyvatynus. Visam kultūriniam gyvenimui Europoje baigiantis, norėčiau ir aš vykti ten, kur dar yra lietuviškas laikraštis, kur dar galbūt bus reikalinga ir lietuviška knyga. Vai-čiulaitis mane irgi skatina kaip nors įsigyti efidavitus. Įsigyti – bet kur ir kaip? Jis man siūlė ta prasme parašyti kažkokiam BALFo pareigūnui p. Laučkai³⁴. Per Vaičiulaitį jam parašiau, bet jau gerokai laiko praėjo ir jokio atsakymo nesulaukiu. Matai, mano šis reikalas nėra taip lengvas: esame 6 žmonės ir skirtis nebenorėtume. Bet tikrai niekam našta ten nebūtume. Iš 6-šių keturi esame stiprūs ūkininkai ir kiekvienoj fermoj duoną tikrai užsidirbtume. O, sako, kad ten fermeriams tokių kaip tik trūksta.

Bet, Dieve, duok, kad niekur nereikėtų blaškytis, o kad ir po dar didesnių vargų galėtume pasukti tiesiog į Lietuvą.
Tai šį kartelį tiek. Viso geriausio Poniai ir visam jaunimui. Kazys Bradūnas

B. Brazdžioniui

Miunchenas, 1947 12 08

Mielas Bernardai,
pagaliau galiu truputį atsipūsti: sulaužytas ir spausdinamas jau ir gruodžio mėnesio „Aidų“ numeris. Dabar turėsiu kokią savaitę šiokiam tokiam atsikvėpimui. O tas nuolatinis ir įtemptas darbas, einant daugelio žmonių – nuo kurjerio ligi vyr. redaktoriaus – pareigas, mane tiesiog verčia nuo kojų. Amžinas rankraščių taisymas, amžini klišių rūpesčiai, kasdieninės kelionės į Augsburgą, korektūrų taisymas po penkis–šešis kartus, amžinai nepripilami vokiečių maišai, penkių–keturių valandų miegas ir t. t., ir t. t. Visa tai žmogų taip suėda, kad vakarais jaučiuosi taip pavargęs, kaip Furthofe dvi paras krovęs anglis. Tiesiog jaučiu sąžinės graužimą, kai negaliu nieko rimtai paskaityti, o juo labiau parašyti. Tokiais momentais imu „Aidų“ tiesiog nekęsti. Lažą vežu tik todėl, kad nėra kito žurnalo ir kito žmogaus, tokio kvailo ir taip nerealaus. Nemažesni darbai užgulę ir Kazytę, kaip sekretorę. Tai taip du ir plūkiamės vietoj paramos ir padrąsinimo sulaukdami tik mostelėjimo ir kritikos...
Laiške, Bernardai, klausei apie efidavitus, ar aš jų nenorėčiau? Dabar, kai, atrodo, bilius bus tikrai priimtas, kas jų nenorėtų. Na, bet tiek to... Kad laiškas, anot Aisčio, nevirstų į skundą – gana.
Tarp kita ko, siunčiu ir pora korektūrinių nuotraukų. Rodos, skaičiau dešimtimis kartų, bet kad klaidų nėra – galvos neguldyčiau.
Beje, jeigu Pats galėtum „Aiduose“ suorganizuoti Varno³⁵ pagerbimą, būtų labai puiku ir man tą įkyrėjusią žurnalistinę naštą tikrai palengvintum. Girdėjau iš St. Pilkos³⁶, kad Rašytojų Draugija leidžia literatūros žurnalą. Ar tiesa? Tai būtų tikrai džiugi žinia!
Lauksiu Tavojo žodžio. Abudu sveikiname Jūs visus. Kazys Bradūnas

P. Jurkui

Miunchenas, 1948 01 15

Mielas Pauliau,
Recenzijose patikslinimai jau padaryti. Kad dėl gido neteisingai užsipuolei, jau pats buvau pastebėjęs. Dabar dar vienas ir skubus reikalas. 11-tas (vasario mėn.) numeris bus papuoštas tik Petravičiaus darbais. Viršelyje eis linoleumo raižinys, vaizduojąs sėdintį Rūpintojėlį su dviem šventaisiais iš šalių, plius dar įdomi paveikslo ornamentika apačioj ir viršuje. Paskutiniame viršelių puslapyje bus lino raižinys iš Kiršos „Tolumų“, vaizduojąs „Langą į sodą“ su ekspresingu moters siluetu. Viduje žurnalo – lino raiž. „Golgota“ ir du geri aliejiniais dažais tapyti moteriški portretai. Tuos darbus Pats galbūt matęs. Lino raižinius jis turi Fellbache, tapybos darbai pas mane. Kaip tu mislini – kam aš visa tai Pačiam rašau?! Ogi, mielas Pauliau, kad greit sėstum ir parašytum šį tą apie Petravičių ir jo kūrybą. Ką nors panašaus, kaip apie Varnelį. Mat, viso to reikės 11-tam numeryje. Brangusis, tikrai neatsisakyk, o aš jau laukiu rankraščio su Petravi-čiaus apibūdinimu.
Beje, Patį jau turbūt užpuolė studentai dėl paskaitos savo stovykloje. Sutik. Šiemet literatūros šventė turbūt bus Fellbache. Ten susitiksim ir galėsim pasukti į tuos kalnus. Studentai žada palaikyti kelias dienas, galėsi ir pats kvėptelėti. Tai tik neužmiršk greitai (dienos kitos klausimas!) subudavoti Petravičių. Kazys Bradūnas.

P. S. Beje, kartu pasiųsk ir žadėtos Vytauto Mačernio poezijos.

A. Vaičiulaičiui

Miunchenas, 1948 10 23

Mielasis Kaimyne,
Ačiū, kad „Aidų“ neužmirštat ir laiks nuo laiko šį tą jiems pasukat. Jūsų „Pieva“³⁷ pasiekė mane kaip tik laužant spalio mėnesio numerį. Kaip tyčia turėjau po ranka ir labai puikią nuotrauką, tiesiog Jūsų eilėraščio iliustraciją – kaimo kapinaites. Taigi visas šitas komplektas sudarė žurnalo puslapį.
Kitas „Aidų“ bėdas Jums išpasakoja Jonas³⁸. Sunku, bet laikysimės ligi paskutiniųjų.
„Italijos vaizdai“ jau pavidalinasi. Baisiai perkrautos darbu spaustuvės ir todėl tas užvilkina ir Jūsų knygos gimimą.
Šį kartą galiu Jums parodyti ir savo „Apeigas“. „Tomas“ gana miniatiūrinis, bet kol dar rašosi ir galima spausdinti, manau, reikia progą išnaudoti. Jeigu parašytumėt dėl šitos knygelės savo įspūdį, širdingai dėkočiau. O gal ir kokią recenzijėlę „Aidams“? Norėčiau, kad kytra galva visai atvirai tartų žodį dėl to viso mano rašymo. Šiaip žmogus kartais jauti, kad važiuoji į šunkelius. Todėl ir atviras žodis būtų man labai naudingas. Jo nekantriai lauksiu. Gyvuokit! Jūsų Kazys Bradūnas

P. Jurkui

Baltimorė, 1949 05 24

Mielas Pauliau,
tai štai kaip nutiko – rašau Tau jau iš kito pasaulio. Čia grumiuosi jau pora savaičių. Viskas nauja, viskas neįprasta, daug kas patinka, dar daugiau ne. Smulkiau apie tai kada nors vėliau. Pridėsiu dar tiek, kad šiandien pradėjau savo kaktos prakaite pelnyti duoną savo šeimynėlei: dirbu dideliame auto garaže su šluota ir mazgote rankoje. Bendradarbiai daugumoj negrai, bet žinotum, jų širdys kartais daug baltesnės už jankių.
Tokioj aplinkoj ir tokiuos rūpesčiuos plunksna visai surūdijo ir vargu ar pavyks ją nušveisti. Bet apkiausti dar nesinorėtų. Skaitau „Draugą“ ir kitą čionykštę spaudą. Visur randu gandą, kad išėjo pirmas jūsų redaguotas „Aidų“ numeris. Akis pražiūrėjau ir vartus prarymojau jo belaukdamas, o man tą dovaną kaip nepasiunčiat, taip nepasiunčiat. Dr. Girnius³⁹žadėjo tikrai pasiųsti. Ar pamiršo? Ar adresą pametė? Būk malonus, Pauliau, ir man žurnalą pasiųsk. Geriau bus, jei siųsi naujuoju mano adresu, ne tuo, kurį daviau daktarui. Gmündėje leistų „Aidų“ nemačiau nė vieno numerio. Apie „Aidus“ vietos kultūrininkai beveik nieko negirdėję. Kultūros institutas turbūt siųstuosius jam egzempliorius krauja į sklepą, ir tiek. Galėtumėt mano vardu Baltimorėn bent 10–15 egzempliorių pasiųsti. Parašyk, po kiek čia juos parduoti. Tai bus ir viskas. Perduok sveikinimus dr. Girniui, dr. A. Maceinai⁴⁰, prof. Z. Ivinskiui⁴¹, Kregždžiams ir visiems kitiems pažįstamiems. Lauksiu laiško ir „Aidų“, gyvuok. Sveikinimai nuo Kazytės. Tavo Kazys

P. S. Girdėjau, kad išėjo Vaičiulaitis ir Neveravičius⁴². Mielas Pauliau, nupirk ir pasiųsk. Kitam laiške bus žaliukais atsilyginta.

A. Vaičiulaičiui

Baltimorė, 1949 07 10

Bičiuliškas kaimyne,
sužinoję iš Cezario Surdoko⁴³, kad Jūs poilsiaujate pas tėvus pranciškonus, skubu į ten nukreipti ir šiuos kelis žodžius. Taigi, matote, ir aš jau atsidūriau Amerikoje. Kaip jaučiuosi? Kaip laikausi? Turbūt Cezaris Jums bus viską nupasakojęs. Esu grinoriausias grinorius ir bijau savo nuomones viešai skelbti. Jos tikriausiai pirmųjų įspūdžių poveikyje yra per daug subjektyvios, nerealios ir t. t., todėl tyliu ir stebiu Ameriką.
Kaip bus toliau su plunksna, sunku pasakyti. Rankos jau pripranta prie kastuvo. Bet ar pripras dūšia?.. Matote, siunčiu Tėvui Leonardui⁴⁴ trejetą jau Baltimorės gamybos. Ar jie ko verti? Jau pajutau, kad Amerika tiesiog ryte suryja visą laiką, bet vis galbūt rastumėt kokią minutę vienam kitam žodžiui. O kaip yra malonu, parėjus vakare iš kapinių⁴⁵, rasti laišką. Žmogus lyg ir atsigaivini, jautiesi ne vienas, nepamirštas.
O vis dėlto kažkaip liūdna: nėra jokio literatūros žurnalo, o laikraščiuos literatūrinė sritis visai užmesta. Ar negalėtų, kad ir toks „Draugas“ bent šeštadienio numeryje (kaip būdavo Lietuvos dienraščiuos) kokia pora puslapių skirti specialiai literatūrai ir menui. Kiek patyriau, žmonės (ypač tremtiniai) to jau pasigenda. O dypukai dabar, manau, jau sudaro daugiau pusę „Draugo“ skaitytojų. Kodėl dar vis nė kiek nesitaikoma prie jų kultūrinio lygio? Gal Jūs ten, kaip senesni ir įtakingesni amerikonai, redakciją tuo atžvilgiu paspaustumėt ir įtikintumėt. Tada kartais bent kokiam dienrašty galima būtų šį tą atspausdinti, šį tą literatūrinėm temom parašyti.
Tai gal bus šį kartą ir viskas. Lauksiu Jūsų laiškučio. Gal vieną kitą sakinį apie anuos tėvui Andriekui pasiųstus mano eilėraščius. Kritišką, atvirą nuomonę labai mėgstu. Tačiau nieku Jus, net ir laišku, neįpareigoju. Bet, jeigu laisvą minutę surasit, man bus didelis džiaugsmas.
Širdingi linkėjimai Jums ir Poniai. Jūsų Kazys Bradūnas

A. Vaičiulaičiui

Baltimorė, 1949 07

Malonus Bičiuli,
labai apsidžiaugiau gavęs ir ilgėlesnį laišką. Širdingai ačiū už vieną kitą literatūrinę mintį. Jos man yra šviesi minutė nūdienos sąlygose ir drauge skatinimas laikytis. Stengsiuos neapkiausti iš paskutiniųjų. Norėčiau truputį plačiau susipažinti su amerikiečių literatūra. Deja, kol kas dar ta anglų kalba man sunkiai įkertama. O ir dabartinis čionykštis literatūros gyvenimas, be vienos kitos stambesnės figūros, man maža žinomas. Ar eina anglų kalba čia koki nors literatūros ar specialiai poezijos žurnalai, almanachai? Koki jų vardai? Kur juos galima gauti? Gal kokį atliekamą pavyzdį po ranka turite? Jeigu susipažinimui atsiųstumėt, būčiau labai dėkingas.
Šiaip literatūros pasaulį seku, prenumeruodamas keletą vokiškų literatūros žurnalų Europoje. Juose palyginti labai daug skiriama ir amerikiečių literatūrai. Atrodo, ir vokiečiuose amerikiečių literatūra virsta net mada arba gal dar tiksliau – liga.

Dar pora sakinių dėl lietuviško spausdinto žodžio. Baisiai buvo malonu skaityti, kad ir Jūs „Draugą“⁴⁶ spaudžiate dėl to Literatūros ir meno skyriaus. Pora dienų prieš gaudamas Jūsų laišką, rašydamas Kun. Prunskiui⁴⁷, aš irgi tuo reikalu išliejau visą tulžį. Nuolat iš redakcijos raginamas rašyti, aš irgi pastačiau sąlygą: rašysiu tada, kai bus Literatūros ir meno skyrius. Todėl vėliau labai apsidžiaugiau, kad ir Jūs, ir Brazdžionis ta prasme savo nuomones redakcijai pasakę. Gal pagaliau jie ten tik jau susipras, kad reikia taikytis ir prie tūkstančių tremtinių kultūrinio lygio.
Maloni žinia buvo ir dėl „Aidų“⁴⁸, kad vysk. Brizgys⁴⁹ galvojąs, jog reikia sumušti kišenius. Mano patyrimu „Aidams“ reikia suorganizuoti tik platinimą, o pasisekimas bus užtikrintas. Pajamos bus tokios, kad žurnalas gali gyvuoti visą tremties metą. Atvykę čion tremtiniai žurnalo jau pasigenda ir jį mielai perka. Tik reikia, kad kas jiems pasiūlytų. Jei bus kiekvienoj parapijoj žmogus, kuris tuo rūpinsis, finansinių sunkumų nebus. Pavyzdžiui, Baltimorėje mano vardu atsiųstų 15 egzempliorių 22 numerio aš pardaviau tuoj pat. Buvo žmonių, kurie davė ir daugiau negu užrašytoji kaina. Sakysim, klebonas kun. Mendelis tuoj pat „Aidų“ reikalams parašė 100 dolerių čekį. Jeigu kiekvienoj parapijoj išplatinama bent po 10 egzempliorių, „Aidai“ galėtų būti reguliarūs ir nemenkesni kaip „Židinys“. Bet kas dabar suorganizuos ir suras tuos žmones, kurie būtų „Aidų“ knygnešiai? Aš pats, kaip duobkasys, būsiu atsakingas tik už Baltimorę. Tikiuosi, ji sarmatos nepadarys. Jei viskas būtų organizuota jau su 22 numeriu, šiandien administracija turėtų gražią krūvelę dolerių finansavimui sekančių numerių. „Drauge“ skaičiau, kad jau išėjęs 23 numeris. Būtų gera, kad pastarasis jau pasiektų visas parapijas.
Dėl žurnalo ir dėl knygų, atvykstant naujiems tremtiniams, aš esu optimistas. Tikiu, kad ir kun. Matulaitis nuostolių neturės, nors 3000 prenumeratorių gal ir surinks, bent knygos reikiamą išlaidoms padengti skaičių parduos. Taigi bus malonu skaityti ir naują Vaičiulaitį.
„Italijos vaizdų“ Brėmene mačiau tik vieną viršelio pavyzdį. Viršelis nepatikęs. Ne Italija, o kažkokia Meksika su kaktusais.
Baigsiu. Jau vėlu. O dar ir be galo karšta. Tegu galas tą Baltimorę, – tiesiog kepte kepam. Tad viso geriausio. Kazys Bradūnas

A. Vaičiulaičiui

Baltimorė, 1950 08 31

Malonus Redaktoriau,
gavęs Jūsų raginimą iš Maino, siunčiu šiuos septynis eilėraščius. Vis delsiau, norėdamas juos dar pataisyti. Bet ir laiko, ir nuotaikos nėra. Tiesiog sarmata man dėl tų nuotraukų. Aštuonios valandos prie akmenų ir tokiame triukšme⁵⁰, jog su žmogum susikalbi tik rėkte rėkdamas ausin, savo vis dėlto padaro. Tai taip ir trupinuosi su šitokiomis šukelėmis. Norėtųsi parašyti anas balades, kurių įžangą atspausdinote. Sukandęs dantis renku žodžius bent pirmajai. Bet vargu, ar kas nors išeis.
Jeigu šiuos septynis spausdintumėt kartu, tai laužykit mano sunumeruota eile. Pirmąjį ir septintąjį turite iš anksčiau, bet duokite rinkti iš šitų lapukų. Gal ką čia esu pakeitęs?
Tai šį kartą tiek. Viso gero Jūsų šeimynėlei. Labos dienos Tėvui Leonardui. Jūsų Kazys Bradūnas

P. S. Jeigu kuriuos eilėraščius nespausdintumėt, tai man tuojau parašykit. Baisiai atakuoja „Ateitis“ ir „Lietuvių dienos“. O nieko naujo neturiu. Siųsčiau atlikusius aniems.

A. Vaičiulaičiui

Baltimorė, 1951 04 08

Malonus Redaktoriau,
Pirmiausia širdingi sveikinimai su premija⁵¹. Mus čia Baltimorėje sprendimas nė kiek nenustebino, mes jau seniai savuos „posėdžiuos“ tą patį buvome sutarę. Dabar tik gailimės, kad ta Čikaga nuo Marylando ne visai arti. Jei ne tas kontinentinis nuotolis, nebeiškęstume nenubildėję bent dieną pabuvoti literatūrinės nuotaikos aplinkumoje.
Iš Jūsų laiško supratau, kad mūsų „Žemę“ rezervuojatės savo kritiškai plunksnai. Be galo džiaugiuos. Mat, jau pats buvau pasiryžęs Jums apie tai užsiminti, pasidaryt nekukliu ir prašyti jos recenzijos „Aidams“. Kažkaip jau norėtųsi, kad tų „jaunųjų“ kūryba būtų kartą užgriebta patyrusios plunksnos ir įžvalgios akies ir visų „sambūrininkų“ drauge. Už tai negaliu Jums tik iš anksto sakyti ačiū.
Tik noriu, kad Jūs iš anksto tam ar kitam numeriui vietos recenzijai nerezervuotumėt. Tiesa, knyga jau beveik baigta. Bet nei tikros dienos, nei valandos. Žiūrėk, ten leidėjus užgula kokios bėdos ir paskutinis jos žingsnis vėl prailgsta. Taigi, kada jau parecenzuosit, tada bus gerai. Visai nesvarbu, ar tai bus ruduo, žiema ar vasara. O aš patį pirmąjį savo rankų egzempliorių tuojau pasiųsiu tiesiog Jums.
Džiugi buvo naujiena, kad jūsiškė antologija pagaliau rado tvirtus leidėjus. Nekantriai lauksime. Puiku, kad nepraėjote lengvai pro giesmynus. Aš jiems iš pačios kūdikystės, kada tikrai advente ir gavėnioj reikdavo giedoti, turiu didelių sentimentų. O juose kartais aptinkama tokio įdomaus šviežumo, kuris būtų ne pro šalį ir nūdienos poezijai atsigaivinti.
Užsimenate apie mano eiles. „Aidams“ man sunku jų nesurasti. Todėl ir Jūsų nustatytu terminu (gegužės 1) pluoštą jų gausite. Tai bus maždaug vienam „Aidų“ puslapiui kokie 7 truputį baladinės nuotaikos eilėraščiai. Juos visus ir bus galima pavadinti tiesiog „Mažosios baladės“. Viename jų neiškenčiau neužkliudęs ir tų „pageltusių giesmynų“. Na, bet pamatysit Patys, ko visa tai verta.
Tai, rodos, bus ir viskas.
Giedrios laureatinių dienų nuotaikos visai Jūsų šeimynėlei. Jūsų Kazys Bradūnas

A. Vaičiulaičiui

Baltimorė, 1951 10 09

Malonus Kaimyne,
Mūsų ŽEMĖ⁵² jau išėjus. Nemaža rašto ir spaudos žmonių leidėjas žadėjosi knyga apdalinti. Knygą turėjote gauti ir Jūs. Sakykite, ar ji Jus jau pasiekė?
Netrukus turbūt bus ir Jūsų didžioji antologija⁵³ svietan paleista. Žodžiu, knygų pilasi kaip grybų. Linksma, kad ir skaitytojais negalima skųstis. Bent čia Baltimorėje. Kai sekmadieniais po pamaldų bažnyčios prieangyje ateitininkai parduoda knygų kartais už 50–60 dolerių, tai rūsoti, manau, neverta. Žmonės knygą perka, bet reikia, kad ji būtų aniems visada ant kelio ir ant akių.
Beje, prieš kiek laiko Jūsų antologijai siunčiau Vytauto Mačernio ir savo nuotraukas. Ar gavote? Ir ar galėsite pasinaudoti: Mačernio vargu ar kur nors geresnių berastumėt. O pasiųstasis mano veidas kažin ar negadys Jūsų leidinio. Nuotrauka baisiai nevykus. O visokiam „nusitraukimui“ esu labai nepaslankus. Bet, jeigu jau ta mano prisiųstoji labai akį rėžtų, galėčiau vėl stoti prieš aparatą ir bandyti naują. Žodžiu – būkit geri ir brūkštelėkit porą žodžių.
Gyvuokit! Kazys Bradūnas

B. Brazdžioniui

Baltimorė, 1952 01 20

Malonus Bernardai,
nežinau, ką čia reikėtų kaltinti ar kuo reikėtų teisintis dėl mudviejų tremtiniškos korespondencijos nutrūkimo? Manau, tai „nuopelnas tos neįsivaizduotos Amerikos“. Pagaliau, kai gyvenimas susiaurėja tik ligi kasdieninių akmenskaldžio bėdų, tai jomis nesinori kitų galvų bekvaršinti.
Tačiau šį kartą toks ne visai asmeninis reikalas – Baltimorės ateitininkai gavėnioje (IV.5) galvojam surengti literatūros vakarą. Jame norėtume turėti ir Bernardą Brazdžionį. Būtų gera, kad šia proga Bernardas neatsisakytum aplankyti Baltimorės, tos Edgar Poe⁵⁴ amžinosios poilsio vietos, kur kuklus poeto antkapis boluoja sename ir apleistame šventoriuje.
Be vietinių šiame literatūros vakare dar būtų A. Vaičiulaitis, Mazalaitė⁵⁵ ir Jurkus. Iš New Yorko kviestieji atvažiuotų su savo mašina. Bernardas, iš Bos-tono pasiekęs New Yorką, prisijungtum prie anų ir kartu atvažiuotumėt. Kelionę apmokėtume. Honoraro dydį iš anksto nustatyti negaliu, nes tai pareis nuo publikos gausumo. Salę vakarui turime labai puikią. Netrūksta ir kultūringos publikos. Kitų Pačio bendrakeleivių (Kačinsko⁵⁶ ir Gustaičio⁵⁷) bijome kviesti, kad su visu parengimu nesėstume į bankrotą.
Tikiuosi, Bernardai, kad man greit parašyti ir Tavo žodis bus teigiamas. Labai lauksiu. Sveikinimai Poniai ir visai šeimynėlei.
Viso geriausio. Kazys Bradūnas

Alfonsui Nykai-Niliūnui

Čikaga, 1990 10 01

Mielas Alfonsai,
Jau praėjo arti dvi savaitės, kai kone visa bradūnija grįžome iš Lietuvos. Negalėjo dar važiuoti tik Lionytė⁵⁸ su savo vienerių metukų Aistute. Tik dabar pradedu atgauti amą ir galvoje rikiuoti prisiminimus, žarstyti nuotraukas ir kt.
Aplamai – Lietuva visais atžvilgiais gyva ir, atrodo, mokės susitvarkyti. O ir mums, atvykėliams, jėgų atsirado kažkaip savaime, buvome iškviesti ir globojami Lietuvos rašytojų sąjungos. Jos valdyba buvo jau sudariusi mūsų ten buvojimo planus. Ir kaip svečiams nevalninkams nebeišėjo ką nors kitaip daryti ar prieštarauti, nes Sąjungos pareigūnai visur širdingai globojo, darė nemažas išlaidas, vedžiojo, vežiojo, viskuo aprūpino, tikrai rūpinosi lietuviškai. Be Vilniaus ir Kauno dar lankėmės: Pabiržėje, Nidoje, Klaipėdoje, Šarnelėje, Žem. Kalvarijoje, Plungėje, Šiauliuose, Utenoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alvite, Kiršuose, Tolminkiemyje, Druskininkuose. Beveik visur reikėjo atlikti savo poezijos rečitalius, pridedant dar ir atitinkamus įvadus bei komentarus, atsakant į publikos klausimus. Tokių rečitalių turėjau 16. Tarp kurių 4 Vilniuje ir 2 Kaune. Iš anksto buvau pasiruošęs ir trijų paskaitėlių temoms: „Poetai žemininkai – genezė, aptarimas, rečitalis“ (Vilniaus universitete), „Keli žvilgsniai į mūsų egzodo literatūros raidą“ (Vilniaus Pedagoginiam institute) ir „Religinės mūsų poezijos raida“ (Kauno Kunigų Seminarijoje, net su kantičkinio giedojimo iliustracija, atlikta Elenutės⁵⁹ ir Jurgio⁶⁰ dueto). Taigi to viso bruzdesio buvo per akis, bet miego nenutraukdavom ir pailsėdavom pakankamai. Net ir mažoji Vaiva⁶¹ nesuslogavo ir buvo stipri kaip krienas.
Bendrame susitikimo ir atsisveikinimo būryje ir vaišėse susitikau su daugeliu, daugeliu rašytojų. Niekur nemačiau tik galbūt Mieželaičio, Baltušio ir dar vieno kito. Bet Justinas Marcinkevičius, Alg. Baltakis kartu pabuvojo ir rankas ištiesė. Na o Bložė, Martinaitis, Matuzevičius, Strielkūnas ir kt. buvo tikrai atviraširdžiai su visa Sąjungos valdyba, kurios nariai su jų parūpintomis susisiekimo priemonėmis lydėjo mus skersai ir išilgai per visą Lietuvą.
Iš anksto bijojau viso to neišvengiamo įspūdžių antplūdžio, viso to jausmų graudumo, kuriuos reikės atlaikyti. Keliaujant plentu iš Rygos ir pervažiavus Lietuvos sieną, pirmiausia aplankėm bendrąjį 27 partizanų pilkapį Pabiržėje, ant Tatulos upės kranto. Šiame pilkapy ilsisi ir Mamertas⁶² su savo jaunesniu broliu Jonu. Tai buvo momentas, kurio jau nepakėlėm – apsiverkėm visi. Bet tuo pačiu įgavom ir imunitetą. Po to niekur kitur ašaroti jau neteko, nei tėviškėje, nei prie Vytauto⁶³ kapo Šarnelėje.
Juokinga, bet daugiausia rūpesčio sukėlė gauti už dvi mano rinktines rubliniai honorarai. Tiek „pinigų“ aš niekad savo rankose neturėjau. Ir kur juos dėti? Tad ir dalijome į visas puses: palikome Vilkaviškio katedros atstatymui (mudu su Kazyte joje suvinčiavoti), palikom Mamerto pilkapio sutvarkymui, Kaune paklojome „Caritui“, atkirtome ir „Sietynui“⁶⁴, ir jaunųjų sietyniečių leidžiamiems Mamerto ir Broniaus⁶⁵ raštams. Tie vyrukai man patiko. Ypač jų spiritus movens Gasiliūnas⁶⁶. Jis pėsčiomis išvaikščiojo visas Biržų ir Panevėžio apylinkes, rinkdamas žmonėse užslėptus Broniaus Krivicko rankraščius – daugiausia poeziją. Mačiau Broniaus ranka rašytus sąsiuvinių sąsiuvinius. Tikras stebuklas – žmogus bunkeriuose ir miškuose vertė pasaulinius klasikus ir rašė eilėraščius. Jau viešai paskelbtieji buvo per daug mačerniški. Bet aš sąsiuviniuos mačiau galybę tokių, kurie mūsuose yra tikrai unikalūs, tokie, kokių ir temos, ir braižo prasme dar nebuvome sulaukę. Sudėjus viską krūvon, bus nemažesnis, jei ne didesnis kiekybine prasme palikimas už Mačernio. Ir jeigu sibirinėj poezijoj viską literatūriniu svoriu lenkia Miškinio tremtiniški posmai, tai partizaninės poezijos palikime literatūrinė viršūnė visais šiurpulingais atžvilgiais ir autentišku literatūriniu žodžiu yra Broniaus posmai.
Abiejų savo rinktinių gautus autorinius egzempliorius reikėjo su autografais išdalinti bičiuliškiems žmonėms Lietuvoje. Parsivežiau tik po vieną egzempliorių. Tačiau po gerą pundą dar ir nupirkau. Ir leidyklos visa tai atsiunčia paštu. Kai tik gausiu, atsiųsiu, Alfonsai, ir tau. Už tavąją Rinktinę abu su Kazyte iš visos širdies dėkojame. Beje, buvojant Vilniuje, paskutinę savaitę „Vagos“ leidykloje jau parodė man ir tik ką išleistąją Henriko⁶⁷ poeziją – „Grįžulą“. Taigi smagu, kad visi trys kone tuo pačiu laiku peršokom ir į Lietuvą.
Buvau nuvažiavęs ir į tavąją Uteną. Gana literatūriškas miestas: didelė Kultūros namų salė per rečitalį buvo sausakimša. Planavau aplankyti ir Paties Nemeikščius. Bet vėlavom išvažiuodami iš Vilniaus, į Uteną atvykome jau sutemus, vos suskubdami į patį rečitalį. O po rečitalio vėl naktį turėjome grįžti į Vilnių. Šoferiui kelių nežinant, naktį nedrįsome ieškoti Nemeikščių. O ir ką būtume radę? Galbūt tik tuos beržus. Matai, kai užsiminiau ir Patį savo rečitaliniuos prieduos, tai žmogus atnešė prie pulto tokį laiškutį, kurį čia ir persiunčiu. Sakyk dabar, Alfonsai, ar čia minima Krašuona yra ta kadaise paties užsiminta bevardė Upė, kuri pavasarį nusinešė skenduolį? Beje, po rečitalio Meno darbuotojų rūmuos Vilniuje priėjo prie manęs ir Tavo brolis, berods, Stasys⁶⁸. Šnektelėjome. Ir perduodu tau nuo jo visą glėbį labų dienų. Tai tiek, nes ir lapas baigiasi. Būki geras, Alfonsai, atsiųski bent po sakinį apie Vydūną ir Keturakį tavo indėlio užsklandai anoje egzodo knygoje⁶⁹. Labai lauksiu. Gyvuokim! Kazys

__________________________________________________________

¹ Paulius Jurkus (1916–2004) – rašytojas, redaktorius, dailininkas.

² K. Bradūno pirmas darbas Vokietijoje – plieno fabrike.

³ Darbininkų (vok.)

⁴ Vytautas Mačernis (1921–1944) – poetas.

⁵ Jonas Kossu-Aleksandravičius (1904–1973) – poetas, eseistas. 1950 m. Amerikoje pradėjo pasirašinėti: Jonas Aistis.

⁶ Jonas Kossu-Aleksandravi?ius (1904–1973) – poetas, eseistas. 1950 m. Amerikoje prad?jo pasirašin?ti: Jonas Aistis.

⁷Žurnalas „Aidai“, leistas Vokietijoje nuo 1944 m. 1945–1948 m. jį redagavo K. Bradūnas.

⁸ K. Bradūnas visą gyvenimą rūpinosi V. Mačernio atminimo įamžinimu. 1946 m. „Aidų“ žurnale buvo skelbti tekstai, skirti draugo atminimui. Pirmasis parengė ir Čikagoje 1961 m. išleido stambią knygą „Poezija“, iliustruotą dail. Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus. 1951 m. įtraukė V. Mačernio poeziją į antologiją „Žemė“, skelbė jo atminimui skirtus tekstus „Literatūros lankuose“, „Drauge“.

⁹ Lietuvių Rašytojų Draugijos Tremtyje liudijimas išduotas K. Bradūnui 1946 m.

¹⁰„Židinys“ – literatūros, meno ir mokslo žurnalas, ėjęs Lietuvoje 1924–1940 m. Red. Vincas Mykolaitis-Putinas.

¹¹ Jonas Sakas-Sakevičius – žurnalo „Aidai“ leidėjas.

¹² Antanas Pauliukonis (1909–1960) – spaudos darbuotojas.

¹³„Naujoji Romuva“ – kultūros, literatūros ir meno žurnalas, leistas 1931–1940 m. Red. Juozas Keliuotis.

¹⁴ Vytautas Bieliauskas (1920–2012) – profesorius, žurnalo „Aidai“ leidėjas.

¹⁵Žurnalas „Standtpunktas“.

¹⁶Žurnalas „Knustwerte“.

¹⁷Čia ir toliau laužtiniuose skliausteliuose – B. Brazdžionio komentarai.

¹⁸ Antonas Hansenas Tammsaare (1878–1940) – estų rašytojas.

¹⁹ Estų rašytojo Augusto Gailito (1891–1960) novelių romanas „Tomas Nipernadis“, išleistas 1938 m., buvo mėgstamas K. Bradūno kūrinys.

²⁰„Hochland“ – vokiečių žurnalas.

²¹ Konstantinas Raudive (1909–1974) – vokiečių rašytojas.

²² Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903–1994) – literatūrologas, pedagogas.

²³ Benediktas Babrauskas (1910–1968) – rašytojas, literatūros kritikas.

²⁴ J. Aisčio knyga „Nemuno ilgesys“ išleista 1947 m.

²⁵ Almanachas „Tremties metai“ buvo išleistas 1947 m. Vokietijoje.

²⁶ Affidivit – iškvietimas (anglų k.).

²⁷ Laikraštis „Žiburiai“ ėjo 1945–1949 m. Augsburge. Red. Jonas Vaidelys, Juozas Vitėnas.

²⁸ J. Aistis.
²⁹ K. Bradūno epinė poema „Maras“ išleista 1947 m. Vokietijoje.

³⁰ Ruth Schauman (1899–1975) – vokiečių rašytoja.

³¹ Viktoras Petravičius (1906–1986) – dailininkas, grafikas.

³² Leidykla „Sudavija“ veikė Šeinfelde, Vokietija.

³³ Edmundas Butrimas – dramaturgas.

³⁴ Juozas Laučka (1910–1993) – žurnalistas, redaktorius.

³⁵ Adomas Varnas (1876–1979) – dailininkas, tapytojas.

³⁶ Stasys Pilka (1898–1976) – aktorius.

³⁷ A. Vaičiulaičio eilėraštis „Pieva“, parašytas 1948 m., paskelbtas „Aidų“ žurnale.

³⁸ J. Sakas-Sakevičius, žurnalo leidėjas.

³⁹ Juozas Girnius (1915–1994) – filosofas.

⁴⁰ Antanas Maceina (1908–1984) – filosofas.

⁴¹ Zenonas Ivinskis (1908–1971) – istorikas, spaudos darbuotojas.

⁴² Fabijonas Neveravičius (1900–1981) – prozininkas.

⁴³ Cezaris Surdokas – spaudos darbuotojas, žurnalistas.

⁴⁴ Leonardas Andriekus (1914–2003) – poetas, redaktorius.

⁴⁵ Baltimorės kapinėse poetas dirbo duobkasiu.

⁴⁶ Dienraštis „Draugas“ – seniausias lietuvių laikraštis, leidžiamas be pertraukos nuo 1909 m.

⁴⁷ Kun. Juozas Prunskis (1907–2003) – oficialus laikraščio redaktorius.

⁴⁸ 1949 m. žurnalas buvo perkeltas į JAV, jo leidimą perėmė pranciškonai. Red. A. Vaičiulaitis.

⁴⁹ Vysk. V. Brizgys (1903–1992) – rašytojas.

⁵⁰ K. Bradūnas dirbo akmenų tašytojo darbą.

⁵¹ A. Vaičiulaičiui už knygą „Italijos vaizdai“ 1951 m. paskirta Lietuvių rašytojų draugijos JAV pirmoji premija.

⁵² Antologija „Žemė“, išleista 1951 m.

⁵³ Kalbama apie A. Vaičiulaičio ir J. Aisčio parengtą poezijos antologiją, išleistą 1951 m.

⁵⁴ Edgaras Allanas Poe (1809–1849) – amerikiečių poetas, rašytojas, literatūros kritikas.

⁵⁵ Nelė Mazalaitė (1907–1993) – rašytoja.

⁵⁶ Henrikas Kačinskas (1903–1986) – aktorius.

⁵⁷ Antanas Gustas (1907–1990) – poetas, satyrikas, aktorius.

⁵⁸ Minima K. Bradūno dukra Lionė Kazlauskienė ir jos pirmagimė – Aista.

⁵⁹ K. Bradūno vyriausia dukra Elena Aglinskienė.

⁶⁰ K. Bradūno sūnus Jurgis.

⁶¹ Vaiva Aglinskaitė, E. Bradūnaitės-Aglinskienės dukra.

⁶² Mamertas Indriliūnas (1919–1952) – rašytojas, partizanas.

⁶³ Minima V. Mačernio amžinojo poilsio vieta.

⁶⁴„Sietynas“ – jaunųjų mėnraštis, leistas 1988–1991 m., išėjo dešimt numerių. Red. Valdas Papievis, Darius Kuolys.

⁶⁵ Bronius Krivickas (1919–1952)– literatūros kritikas, vertėjas, partizanas.

⁶⁶ Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, redaktorius.

⁶⁷ Henrikas Nagys (1920–1996) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas.

⁶⁸ Stasys Čipkus, A. Nykos-Niliūno brolis.

⁶⁹ Prašomi tekstai K. Bradūno ir R. Šilbajorio redaguojamai knygai „Egzodo lietuvių literatūra“.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

APIE KŪRYBĄ IR SAVE

– Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau. Jūsų knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015) taip pat priminė, kaip dažnai būtent poezijos kalba pažindina, autoriaus asmenį palikdama nuošaly. Tekstui tai – galbūt tobuliausias būvis, bet gnybtelna noras suvokti iš kasdieniškesnių detalių, kas yra šis poetas iš Utenos ir kuo jis gyvena? Todėl ir paklausiu, ką norėtumėte, kad poezija besidomintys žmonės žinotų apie rašytoją Vytautą Kazielą?

– Apie mane galėtų nežinoti nieko. Svarbiau, kad atpažintų tekstus. Nors paprastai žmonės, bent jau provincijoje, apie tave žino daugiau nei tu pats. Smagu, kai atvažiavus į tolimesnius kraštus organizatoriai, iš interneto prisitraukę apie tave informacijos, pradeda pristatinėti. Klausaisi ir galvoji – čia apie tave ar ne. Bet niekada nepuolu aiškintis ar prieštarauti.

– Girdėjau mįslingą faktą – leisti rengtas Jūsų pirmosios knygos rankraštis yra dingęs. Tad „Palesink paukštį“ (1990) yra antroji knyga?

– Man tai skaudi tema. Pirmąją mano knygą „Dienų dugne“ palaimino tuometinė Pirmosios knygos komisija. Knyga buvo suredaguota, nupieštas viršelis, išmokėtas avansas... Tais metais turėjo išeiti mano, Sigito Poškaus, Eugenijaus Ališankos knygos. Manoji neišėjo. Kai pabandžiau aiškintis kodėl, atsakymo taip ir neišgirdau, kai norėjau atsiimti rankraštį, sužinojau, kad mano knyga dingo. Jei ji būtų išėjusi, gal daug kas būtų susiklostę kitaip. Tada jaučiausi sugniuždytas. Prireikė dvidešimties metų, kol atsigavau. Dabar jau nebeskauda, tik gaila prarastų metų. Nesu toks vienintelis. Dingo ir dabar jau šviesios atminties poetės iš Kupiškio Zitos Lukošiūtės pirmosios knygos rankraštis. Knyga buvo spintoje, tą spintą nurašė, kažkas ją išsivežė į sodą...
O „Palesink paukštį“ negali būti mano debiutas. Tai tokia komercinė knyga, kuri turėjo nemenką pasisekimą. Per pusę metų buvo nupirkta penki tūkstančiai egzempliorių. Kauno moksleiviai ją persirašinėjo į sąsiuvinius, o aš už gautus pinigus uošviui nupirkau arklį.

– O kada ir kodėl Jūsų gyvenime atsirado poreikis rimtai rašyti poeziją?

– Jaunystėje, per masines gatvės muštynes Vilniuje, mane smarkiai sudaužė. Gulėjau Šv. Jokūbo ligoninėje, tada man buvo turbūt devyniolika. Balansuodamas tarp gyvybės ir mirties, parašiau pirmą rimtą eilėraštį. Apskritai visi mano bandymai kurti susiję su pavaikščiojimais mirties pakraštėliais.

– Ta nebūties tema, nuo kurios tarsi viskas prasidėjo, Jūsų tekstuose tęsiasi ir toliau?

– Taip, į tuos „pasimatymus“ aš vis išeinu, o pastaruoju metu, galima sakyti, kas penkeri metai. Kada savimi imi suprasti, kas tai yra, atsiranda noras suvokti, kas bus po to. Tema tampa svarbi, kai pats pajauti ją intuityviai. Tai nėra susigalvojimas – taip susiklostė gyvenimas. Esu „ragavęs“ mirties.

– Ar yra tokios ribos, kurių, kaip kūrėjas, negalėtumėte peržengti?

– Kūryba neturi ribų. Gal tik negalėčiau rašyti dėl rašymo. Negalėčiau ir konstruoti eilėraščio. Kas kita – kūrėjo santykis su kitais. Čia yra ribos, kurių negalėčiau peržengti. Neskirstau autorių į sluoksnius, kalibrus, svorio kategorijas. Pamenu vieno iš vyresniųjų rašytojų pasakojimą, kai vienas poetas, tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu, priėjo prie tuometinio LRS pirmininko Alfonso Maldonio ir paklausė, kokioje pozicijoje jis dabar bus. Sulaukė labai išmintingo, pamokančio atsakymo: žinai, čia ne žirgų lenktynės... Deja, ir šiandien yra autorių, kuriems tai gali būti ir žirgų lenktynės, ir bokso turnyras... Man nieko nereiškia vardai, premijos, titulai. Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta. Gal todėl labiausiai mėgstu skaityti pirmąsias knygas. Ne visada tobulas, bet liudijančias tikros poezijos galimybę.

– Net ir kalbantis apie nebūtį – vieną iš pagrindinių ir, pripažinkime, pastaruoju metu iš dažniausių poezijos temų, – Jūsų eilėraštis vis vien yra gyvas. Tikriausiai dvylikos knygų autorius jau supranta, ko reikia, kad jis atgytų?

– Manyčiau, reikia patyrimo. Lietuvoje mirties, nebūties tema yra daug rašoma – ir jaunesnių, ir vyresnių kūrėjų. Bet dažnai tai rašymas be asmeninės patirties, daugiau pasakojant, sumąstant. Po vieno tokio „pasimatymo su giltine“ suvokiau, kad niekas su gyvenimu ar mirtimi nesibaigia. Einame toliau. Kol prožektorių ar Dievo šviesa mus vėl išplėš iš tamsos.

– Mąstydama, kaip apibūdinti Jūsų poeziją, pamaniau, kad tiktų žodis „pokulminacinė“. Tarsi jai gimti būtų svarbūs įspūdžiai, tačiau ryšį ji norėtų užmegzti vėliau, po tylos. Kaip Jūs rašote?

– Spontaniškai nerašau. Jeigu rašytum tuo metu, kai jauti ar supranti įvykį, tai būtų jau ne literatūra, o kažkas kita – lyg ir perjautimas, bet ne kūrinys. Reikia nuotolio, kad galėtum apmąstyti. Jeigu tekstas man nepatinka, lengvai jį sviedžiu į šiukšlių kibirą arba paguldau į stalčiaus dugną. Anksčiau taip elgdavausi labai dažnai, o dabar – truputį kitaip. Turiu daugiau laiko viską apmąstyti. Rašau rečiau, todėl ir tų „žalių“ eilėraščių būna mažiau. Kartais prie man nepatikusių tekstų grįžtu po ilgokos pertraukos. Viena kita eilutė – ir eilėraštis sušvinta kitaip.

– Ar manote, kad poeto kūryba turėtų būti vientisa?

– Tai trūkumas. Iš savo kūrybos išskirčiau tik dvi naujausias knygas – „Užklumpa šviesa“ (2012) ir „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015). Kaskart, išleidus rinkinį, ateina vis ilgesnė pauzė, nes vis sunkiau atsitolinti nuo to, kas jau pasakyta. Tačiau pastarasis kūrybos etapas buvo kitoks: su redaktoriumi rengdamas „Užklumpa šviesa“ ir toliau rašiau eilėraščius. Galbūt turėjo pasirodyti ne dvi, o viena knyga. O ji turi būti vientisa. Prieš pradėdamas knygą rašyti, jau turi žinoti, ką nori pasakyti, kas tau tuo metu yra svarbiausia. Bent jau žinoti pradžią ir pabaigą. Apsibrėžti teritoriją.

– Pastebėjau, kad lakoniškame tekste nebijote įgarsinti emocijos – skauda, liūdna, tačiau nuslepiate subjektą, tarsi jį ištirpdote. Kaip manote, atvirumas, jautrumas padeda ar trukdo rašyti? O gal tai drąsos ženklas?

– Nebijau būti sentimentalus. Kadangi savo kūrybos nelaikau išskirtinesne nei kitų, man tai neatrodo nei privalumas, nei trukdis. Tiesiog įsitikini, kad atsivėrimų reikia. Ne vien man: yra buvę atvejų, kai žmogus priėjo prie manęs ir pasakė: „Tavo knyga padėjo man išgyventi, kai buvo sunku.“ Po pirmo karto galvojau – kodėl? Juk mano eilėraščiuose optimizmo nedaug, viltis, džiaugsmas irgi nesilieja per kraštus. Pasirodo, žmogui kur kas svarbiau, atsidūrus vienoje ar kitoje situacijoje, nepasijusti vienišam. Paskaitęs jam tuo metu artimus eilėraščius jis pagalvoja: ne man vienam taip, kitas žmogus, buvęs panašioje padėtyje, išsikapstė, kodėl aš negaliu to padaryti? Ir nusiramina. Kartais žmonės poezijoje ieško ne tik meniškai brandžių kūrinių, bet ir tikrų dalykų – jautrumo ir atvirumo.

– Kaip sentimentalumas Jums atrodo kitų tekstuose?

– Sentimentalumas – blogo tono požymis. Jaunieji stengiasi to išvengti. Yra sentimentalumas ir yra „neskanus sentimentalumas“. Su juo, dirbdamas provincijos leidyklos redaktorium, susiduriu labai dažnai. Skaitai tokį rankraštį, o burnoje darosi šleikščiai saldu... Kaip ir visur, reikalingas saikas. Reikia jausti, kada tie atsivėrimai būtini, o kada geriau be jų.

– Ko gero, papuolėte į dvilypę situaciją: Utenoje esate gerai žinomas poetas, nuolatinis renginių svečias, o arčiau sostinės ar didesnių kultūros židinių Jus perskaito tarsi iš naujo, atranda. Ar taip ir jaučiatės? Jums svarbus kolegų dėmesys?

– Be abejo, visi rašantys norime, kad mus bent šiek tiek žinotų, tad išvykimas už savo gimtų ribų yra kaip priminimas, kad tokie esame. Teisybė: atvažiavus į Alytų ar kur kitur, nebūtinai randame savo knygų, net ir leistų didžiųjų leidyklų. Tiesą sakant, ne visai svarbu, kaip tavo knyga bus išleista, smalsiau – ar ji bus pamatyta, kas apie ją bus pasakyta. Jeigu tavo kūryba ko nors verta, ji vis tiek kada nors bus pastebėta. Gal tik truputį vėliau.
Kolegų dėmesys svarbus, tik, manau, tarpusavio bendravimo labiau reikia jauniems. Kai esi brandesnis, iš tikrųjų norisi atokumos, daugiau klausytis. Tačiau palaikyti ryšį – svarbu, o provincijoje trūksta bendravimo su kūrybos žmonėmis. Per festivalius, tarkime, „Poezijos pavasarį“, kuriam laikui kiek atsigauna siela. Sąmoningai pasirinkau gyvenimą provincijoje. Ir jei dėl to galiu ką nors kaltinti, tai tik save. Visada atrodė, kad gyvendamas čia galėsiu daugiau padaryti. Dabar jau ir nebetrauktų gyventi dideliame mieste. Ten per daug šurmulio, o man jau norisi tylos. Noriu girdėti, ne tik klausytis.

– Esu pastebėjusi, kad kai kurie kūrėjai mielai atskleidžia priklausomybę regionui ir savo laikyseną viešumoje ar per tekstus formuoja pabrėždami tam tikrą būdingą atributą, dažniausiai – tarmę. Nesu skaičiusi tarmiško Jūsų eilėraščio. Nekilo pagunda taip rašyti?

– Niekada, nesu tokių parašęs. Man juokingi tie žmonės, kurie, prasidėjus Tarmių metams, ima ir perverčia savo kūrybą į tarmę, arba proga išprovokuoja juos taip rašyti. Tarme reikia gyventi, kaip tai pavyksta, pavyzdžiui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei. Klausydamas jos pajėgiu užsikrėsti ir galiu pamanyti, kad irgi išeitų parašyti tarmiškai, tačiau to niekada nedarysiu, nes tai susiaurina.

– Šalia poezijos rašymo Jus dar žinau kaip almanachų sudarytoją. Į „Atokias stotis“ kasmet prisikviečiate įvairių autorių: šalia žymesniųjų nepamirštate ir rečiau girdėtų, neignoruojate regionuose gyvenančių. Taip pat esu mačiusi ir religinės temos leidinį „Iš tikėjimo audinio“. Kaip nūdienoje nusakytumėte rinkinių, almanachų vertę?

– Aš esu už almanachus, tačiau nevertinu tų, kuriuose publikuojamas vos vienas autoriaus kūrinys. Man turi būti pluoštas kūrybos. Tada skaitytojas turi iš ko susidaryti nuomonę. Leisdamas „Atokias stotis“, atsirenku po dešimt žmogaus eilėraščių, – tada, mano manymu, jau galima kalbėti apie jo kūrybą. Daugybės leidinių gausoje be papildomos reklamos sunku apsispręsti, vieno ar kito autoriaus knyga verta dėmesio, neįsimena pavardės. Almanachai paplinta plačiau, atpažinti poetą lengviau.

– Kitas dalykas, patys tekstai, net ir glaudžiami į rinkinius, rodo, jog tai ne vien kolektyvinis veiksmas: spausdinti nebūtinai vien žinomus kūrėjus, rinktis religinės literatūros nišą. Tad ar tai susiję ir su Jūsų požiūriu į poeziją, kurią Jūs vertinate?

– Esu tikintis žmogus ir turiu tam priežasčių. Tokių teminių, savilaidai leidžiamų knygelių niekada neskaityčiau. Knygų, kurios ne vien išpažintų tikėjimą, bet ir turėtų kūrybinę bazę tekstui, nėra daug, o geros religinės poezijos Lietuvoje, vadinamoje Marijos kraštu, kaip ir nėra. Tai buvo savotiškas šios nišos tyrimas, bet jis jokios įtakos mano poezijai neturi: rašysiu, kai man skaudės.

– Smalsu teirautis apie pastarųjų metų Jūsų literatūrinius atradimus, tiek pamaloninusias, tiek erzinusius...

– Jeigu sakyčiau, kad atradau Ievą Gudmonaitę – nepasakyčiau nieko. Dar geriau pažįstu provincijoje gyvenančių autorių kūrybą. Ypač jaunesnių. Čia turiu du mėgstamus poetus – kunigą iš Kupiškio Justą Jasėną ir Virginiją Žvarė-laitę iš Molėtų. Abu yra išleidę po dvi knygas. Niekaip nesuprantu, kodėl jie „bijo“ respublikinės literatūrinės spaudos.
Atskirai norėčiau pakalbėti ir apie Molėtų fenomeną, kur penkiolika metų vyksta jaunųjų literatų kūrybinės stovyklos. Išleidžiami jų dalyvių kūrybos rinkinėliai. Nuo pat pradžių esu šios stovyklos kuratorius. Žinoma, didžiausias krūvis organizuojant šias stovyklas tenka Molėtų viešosios bibliotekos direktorei ir jos pavaduotojai. Nuoseklus darbas matomas, nes šiandien nedvejodamas galiu vardyti ne tik V. Žvarėlaitę, bet ir Dianą Jasinavičiūtę, Eglę Jakučionytę, Godą Baržauskaitę, Justiną Rakauskaitę, Agnę Šikaitę. Jos jau susiformavusios poetės.

– Kokia poezija yra Jums artima? Dar smalsiau – kieno?

– Kaip ir daugelis aukštaičių, užaugau su Pauliaus Širvio, Antano Miškinio poezija, vėliau atsirado dar vieno kraštiečio – Alfonso Nykos-Niliūno tekstai, kurie iki šiol man patys svarbiausi. Yra dar Algimantas Mackus, labai artimas mano sielai. Skaitau ir dabartinius. Vieni autoriai man artimesni, kiti mažiau, bet visi įdomūs. Yra Vainius Bakas, yra Aušra Kaziliūnaitė, yra daugybė kitų, kurių kūrybą skaitau su malonumu.

– Paminėjote skirtingus poetus, jų laikysenos ir poetikos atrodo natūraliai priimtinos. Kaip manote, ar kas nors šiandieninėje literatūroje vis dar galėtų atrodyti neįprasta?

– Vėlgi nepasakysiu nieko naujo – visos teritorijos jau išžvalgytos, visi klodai jau eksploatuojami. Kiekvienas radęs savo lysvelę. O nustebinti tikrai galima. Štai šiuo metu skaitau Rimos Juškūnės „Irisus“. Skaitau ir mėgaujuosi. Viskas, ką anksčiau žinojau apie „moteriškąją“ poeziją, nuėjo į antrą planą. Perskaitęs šios autorės knygą galiu pasakyti, kad pažinau kitokią moterį (lietuvių poezijoje). Gali nustebinti ir iki skausmo pažįstami autoriai. Sakysim, jau mano minėta R. Katinaitė-Lumpickienė, prieš kelerius metus išleidusi eilėraščių rinkinį „Žemėje, sakei“. Nei prieš tai, nei po to net užuominų apie tokios poezijos galimybę jos kūryboje nebuvo. Žmoguje slypi didžiulė kūrybinė jėga, kuri gali bet kada prasiveržti. Kaip prieš daugelį metų ji prasiveržė Albino Žukausko kūryboje. Niekas nežino, kada tai atsitiks, o gal ir visai neatsitiks. Mes, rašantieji, nesiekiame ko nors nustebinti, kalbame apie tai, kas mums atrodo tuo metu svarbiausia, ir taip, kaip atrodo tuo metu geriausia.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

ATSIMINIMAI. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1983 m. vasario mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1983 m.

Vasario 1. Antradienis
Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta. Telegramų kaina pakelta nuo 3 iki 5 kapeikų už žodį. Mineralinis vanduo – nuo 20 kapeikų iki 30 už bonką. Limonadas – beveik dvigubai. Ypač pakilo medienos kainos, metalo dirbinių, daug dar ko kita. Artimiausia ateitis parodys, kaip yra iš tikrųjų. Visi laikraščiai rašo, radijas ir televizija skelbia apie kainų pakilimą... Amerikoje. Pas mus, kaip žinia, kainos niekad nekeliamos, jos tiktai reguliuojamos. Taip oficialiai skelbiama. Taigi apie kainų pakilimą juk negali būti nė kalbos. Ekonomistai (neoficialiai, žinoma) paskaičiavo, kad buitiniai aptarnavimai kiekvienam žmogui dabar pakilo vidutiniškai iki 400 rublių per metus. Kiek čia tiesos ir kiek iš tikrųjų yra, niekas nežino.
Įdomu, kad būtent šiomis dienomis laikraščiai ir radijas su televizija pranešė apie naujojo Generalinio apsilankymą vienoje Maskvos gamyklų, kur jis pokalbyje su darbininkais paklausė: kiek tas uždirba? Tai pirmas toks atvejis visoje TSRS istorijoje. Iki šiol niekas ir niekados šito nesiteiravo pas eilinį darbo žmogų. Įdomu ir tas, kad, Andropovo paklaustas, darbininkas tik iš trečio karto pasakė: 250 rublių. Prieš tai pasitenkinęs murmtelėjimu: gerai, pakankamai, ir pan.
Buvau pas K. Kairį. Atidžiai išklausė manęs šis puikus žmogus ir geras valstybinis darbuotojas. Daug jis nekalba, nieko tvirtai nepažada, bet supratau: Dagnei butas turbūt bus gautas dar šį pavasarį, Lukšui leidimas pirktis sodybą irgi bus gautas, o dėl brolio Leonardo kiek sunkiau. „Viršūnėse“, kiek žinau, nusistatyta: tokius leidimus duoti tiktai ypatingai pasižymėjusiems literatūros, meno, kultūros darbuotojams. O kuo gi įžymus mano brolis? Deja, deja...
Įdomu, kad šituo reikalu susidūriau su Anykščių rajono vykd. komiteto pirmininku Budavičium: paprašiau jį sutikimo parduoti sodybą Lukšui Gyčiui. Pirmininkas nuoširdžiai sutiko. Ta proga papasakojo, kad šita prasme rajonas turi bėdų. Po sodybą nusipirko žinomas muzikas S. Sondeckis ir Kauno Filharmonijos direktorius (pavardės neįsiminiau). Pastarasis dabar kiekvieną savaitgalį susikviečia svečių (po 50 „Volgų“), riksmas, triukšmas, alasas, nežmoniškas Šventosios kranto nusiaubimas, ir niekas nieko negali nei patarti, nei įsilinksminusius „muzikus“ sudrausti. Todėl dabar saugosi ko nors panašaus. Apraminau žmogų, kad Lukšas ne iš tų. Taip ir susitarėm. Lukšas bus patenkintas.

Vasario 2. Trečiadienis
Kūrybine prasme visiškai tuščia diena. Net apie juodraščius nepagalvojau. Taigi šitaip, draugas liaudies rašytojau!..
Kreipėsi į mane, kaip Aukšč. Tarybos deputatą, tūlas Sasnauskas Jonas. 1980 metais baigęs jis universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto penkis kursus, bet egzaminus laikyti jam neleido (už aplaidumą), išsiuntė dirbti į Telšių „Mastį“. Tenai neišdirbęs nustatyto dvejų metų laiko, persikėlė į Vilnių, dirba Projektavimo technologiniame institute, darbo stažas nenutrūko, bet universiteto vadovai neleidžia baigti mokslų, ginti diplominį. Prašo padėti. Paskambinau Pramonės ekonomikos fakulteto dekanui Grigorui, susitarėm, kad Sasnauskas užeis pas jį, jie susitars. Iš visko matyti: nelabai kas tasai Sasnauskas, vėpla, bevalis, silpnas net fiziškai. Na, žiūrėsime. Pasakiau, kad informuotų mane. Kiekvieną juk reikalą reikia „privesti“ iki galo.
Atvyko armėnas Feliksas Bachčinianas, gerokas plevėsa ir karjeristas, prisišlidinęs prie E. Mieželaičio taip, kad tas dabar jį gina visom keturiom. Papasakojo jis man, kad „įžymus armėnų prozininkas“ Vahagnas Grigorianas vedė lietuvaitę iš Donelaičio gatvės, kurioje aš pats gyvenu, ir toji lietuvaitė, su vyro pagalba, verčia lietuvių rašytojų kūrinius į armėnų kalbą, jau išvertė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, dabar nori versti mano „Sakmę apie Juzą“, prašo įteikti jai knygą, kadangi niekur negaunanti. Tai įteikiau „Sakmės“ knygas lietuvių bei rusų kalba, tegu verčia, jeigu taip jau labai nori.
Ir supratau gana aiškiai, kad nusispjaut man į visus vertimus. Rašytojui, sykį jau toks vadinuosi ar esu, svarbių svarbiausia iškovoti (ar pasiekti) savo tautos pripažinimą, o daugiau nieko nei aukštesnio, nei svarbesnio nėra. Tokios pozicijos laikiausi visuomet ir ne kartą buvau vadinamas... keistuoliu. Gal iš tikrųjų aš toks? Kaip ten bebuvę, o keisti pozicijas dabar, mano metų sulaukus, būtų tiesiog juokinga. Nubaigsiu gyventi ir taip.
Dėliojau romano „Krito rasa“ juodraščius kelionei į Druskininkus.
Lankiau knygynus, gavau nusipirkti Roberto Bernso rinktinių raštų tomą rusų kalba, deja, tik vėliau apsižiūrėjau, kad pateikta čionai poeto kūriniai ne tik rusų, bet ir originalo kalba. Įdomu literatūros tyrinėtojams, o man kam šitai? Ir gavau Melvilio romaną „Mobi Dik“, kurį seniai norėjau įsigyti. Rokuelo Kento iliustracijos. Taipogi įsigijau naują Vailderio T. knygą „Kovo idos“ lietuvių kalba. O dar Tomo Sakalausko knygą „Beatričė“ – apie akląją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, labai gerai parašytą.

Vasario 3. Ketvirtadienis
Tvarkėmės išvykai į Druskininkus. Nustebome, kad šitaip nepasiruošę esame, neturime išvykai į sanatoriją elementariausių daiktų: treningų, sportinių batų guminiais padais, ypač megztinukų, daug ko kita. Stebėtis tuo netenka: Monika pirmą kartą gyvenime vyksta į sanatoriją. Aš irgi nesenas sanatorijų „gyventojas“. Kai nevažiuoji, tai ir negalvoji. Apskritai mes su Monika nesame tinkami bendrauti su žmonėmis viešumose, kur „reikia pasirodyti“. Ir nelabai gailimės šito. Kaip bus, taip ir bus.
Ir vėl prabėgo diena nieko nepridūrus prie romano juodraščio, vien mintyse pasvarsčius. Gal ir tai gerai?

Vasario 4. Penktadienis
Pagaliau – Druskininkai!
Važiavome į juos mašina, Antano Pivoro vairuojama. Mano „tarnybinė padėtis“ tiek ir gera, kad turiu savo žinioje „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu (44–56) ir Ministrų Tarybos garažo vairuotoju. Niekas nerūpi, sėsk, važiuok. Viskas valdiška. Dzūkijos miškuose matėme gerokai pasnigta, oras kiek atvėso. Žilvičiai paupiais jau tvilksta pavasariu, keičia spalva, žada sprogti. Bus vėl pavasaris. Tuo tarpu gi žiema nelabai džiugino savo nesibaigiančiais lietumis ir šiluma, nuo kurios maudė visus kaulus, paplito gripas, padažnėjo staigios mirtys (širdininkų), žmonės sulėtino judesius, vaikšto lyg sapnuodami, lyg dar neprabudę nuo miego, neduodančio jokios atgaivos.
Visu keliu mąsčiau, ką parašyti apie Dalią Urnevičiūtę. Pernai jai sukako 50 metų, ta proga parašiau „Pergalėje“, dabar „Literatūros panoramos“ redaktoriai spiria parašyti vėl apie ją specialiai tai „Panoramai“. Gera ji boba, bet kodėl tiek spragų tenka užkaišinėti man? Kur jaunesni rašytojai, kokį velnią jie veikia? Na, kaip bebūtų, o straipsnį parašysiu. Nėra kitos išeities.
O Druskininkai daro vis keistesnį įspūdį. Iš vienos pusės – didžiulės statybos, patobulinimai, ypač įspūdingas purvo ir kitokių vonių pastatas, visas kombinatas, nemažai ir naujų gyvenamųjų namų pastatyta visiškai naujų, iš kitos gi pusės – nuskurdimas padidėjęs, miestas kažkoks nupilkęs, parduotuvėse produktų bei pramonės gaminių nepalyginamai mažiau, negu Vilniuje ar Kaune. Taigi šitaip. Pasivaikščiojome su Monika gatvėmis, pastovėjome prie skulptoriaus Vildžiūno sukurto paminklo M. K. Čiurlioniui. Monikai patinka: dvelkia muzikalumu. Man nelabai: dvelkia skulptoriaus nesugebėjimu įsijausti į M. K. Čiurlionio kūrybos esmę. Na, šitai ne taip ir lengva. Ypač kad komentarai apie šį tikrai didį meno talentą daugiau negu įvairūs. Jo paveikslai mane tikrai žavi. Galėčiau valandas išstovėti prie jų. O muzikos nesuprantu. Muzikos juk apskritai aš nesuprantu. Per daug sudėtinga man, žmogui kurčiam viena ausim ir gerokai pasilpusia antrąja. Na, tiek jau to. Nubaigsiu gyventi ir šitaip.
Atgarsiai apie mano pasisakymą Kultūros darbuotojų suvažiavime, pasirodo, pasiekė jau ir Druskininkus. Pritariama ir čia. Ir net smarkiai. Na, žiūrėsime, ką toliau darys mano užkabinti tariami teatro kritikai, toji grupelė iš tikrųjų menko išprusimo žmonių, silpnai tesusigaudančių teatro meno klausimuose: Veisaitė, Aleksaitė, Judelevičius, Petuchauskas, Grigoraitis. Kol kas, kiek teko girdėti, smarkiai „užvirė“ visi, bando įrodyti, kad tai aš keršiju už savo žmoną Moniką, prieš kurią jie surengė ir tebevysto tikrą persekiojimo bei diskriminacijos kampaniją, keršydami jai už dalyvavimą liudininke Kanovičiaus byloje. Matyt, visada šitaip: kas kuo kvep, anot žemaičių, tuo ir kitą tep. Tesižinai! Jeigu reikės, jeigu jie nenurims, teks paukštelėti dar kartą. Ir kaip reikiant. Kad atsigodėtų, nesiautėtų po mūsų tautos nacionalinį tarybinį teatrą.

Vasario 5. Šeštadienis
Buvome pas gydytojus, pradėjome procedūras. Man jų nedaug – dvi: deguonies „kokteiliai“ ir masažas. Vaistų turiu priiminėti nemažai: „Nitrongas“, „Stugeronas“, „Fanzinormas“, „Acetin-pepsim“. Monikos padėtis sunkesnė, procedūrų jai prirašė septynias: masažas, kojų masažas atskirai, deguonio „kokteilis“, injekcija, baseinas, mankšta... Iš viso įspūdis, kad jos sveikata žymiai prastesnė. Ir vaistų jai daugiau: tas pats „Nitrongas“, ir dar krūva kitokių, įskaitant ir „Stugeroną“. Nelinksma, kai šitaip. Ir daug kas suprantamiau darosi: labai ji nervinga buvo pastaruoju metu.
Parašiau laiškų: Povilui Zulonui į Kupiškį ir Konstancijai Jugulienei į onkologinę ligoninę Vilniuje – pastarosios nebespėjau aplankyti prieš išvykdamas, tai paskubėjau su laišku.
Vakare žiūrime televizijos programą. Druskininkuose ji gana susiaurėjusi: neveikia trečias kanalas, kuriuo ir buvo daugiausia rodomi meniniai filmai, daugiausia kultūrinių laidų. Keista: daug kur Lietuvoje, net pačiame Vilniuje (Karoliniškėse, Lazdynuose, Šeškinėje) šito kanalo programa nematoma. Lyg tyčia Druskininkuose labai gerai matoma Varšuvos vieno kanalo programa. Reikia pasakyti, nuobodesnė net už mūsų. Kol lenkai neturėjo to generolo Jaruzelskio, naktimis paleisdavo gausybę sekso per televizorius, daug užsienio meninių filmų, miuzikholų. Dabar su tuo baigta. Dunda aiškinimai, iki ko buvo privesta Lenkija Gerekui vadovaujant, kaip ji buvo nusmukdyta, privaryta prie pat bedugnės krašto. Išgelbėjo tiktai generolas Jaruzelskis su savo kariškiais, taigi nacionalinis didvyris, kuris įeis į istoriją amžiams. Gal tai ir tiesa, bet kai šitai kartojama dešimt kartų per valandą, tai pradedi abejoti tokia tiesa.
Įdomi detalė: kai buvau čia pernai kovo mėnesį, tai visi Lenkijos televizijos pranešėjai buvo uniformuoti kariškai, su laipsnių žvaigždelėmis, merginų pranešėjų beveik neprisileisdavo artyn. Dabar gi pranešėjai normaliais drabužiais, prabilsta ir merginos, gana palaikytos, nušiurpusios, nežmoniškai išsidažiusios. Matyt, iš kareivinių.
„Literatūroje ir mene“ nieko įdomaus. Visi laikraščiai šiandien nuobodūs, pilki, kažkokie viskam abejingi.

Vasario 6. Sekmadienis
Bandžiau sumesti straipsnį apie Dalią Urnevičiūtę. Kol kas nepavyko, bet jaučiu: pavyks. Sutikau čionai kino režisierių Gytį Lukšą, žada ateinantį ketvirtadienį atvežti naująjį savo filmą „Anglų valsas“ (pagal Golsvorčio pjesę „Džo-ja“). Mielai pažiūrėsime visi. Juo labiau, kad vaidina Vaiva Mainelytė, kuri irgi dabar čia: ilsisi, gydosi. Jos vyras gydėsi Druskininkų ligoninėje nuo infarkto, jau išvykęs namo. Pastaruoju metu su Vaiva Mainelyte susipažinome lyg ir arčiau, daugiausia bendravome telefonu, vesdami ilgus pokalbius. Ji įdomi. Tik bijau dėl jos sveikatos: operuota onkologinėje ligoninėje. Operacija – žarnų. Sakosi, kad gydytojai nieko neradę pavojingo. Jeigu nerado, tai kam operavo? Iš širdies linkiu šitai šauniai moteriškei ir puikiai aktorei geros sveikatos. Smagu, kai tokie žmonės kažkur netoli yra.
Parašiau laiškus Vytautui Kruliui ir Daliai, pirmajam į Kupiškį, antrajai Kaunan. Neseniai gavau iš jos laišką, visiškai nepanašų į jokį kitą ankstyvesnį. Rašo apie buitinius reikalus, apie motinos ligą, kitus dalykus. Užbaigia mintimi, kad ji supranta, ir aš turbūt suprantu: jos šis laiškas turi būti kitoks, bet dabar tik toks, neliečiantis klausimų, dėl kurių skauda mums širdį; daugelis problemų išsisprendžia pačios, jos manymu, todėl bene bus teisingiausia palaukti ir su mūsų reikalais. O kokie tie reikalai? Viena aišku: negalime užmiršti vienas kito, ir negalime būti vienas su kitu, ir vienas dievas težino, kodėl yra šitaip, o ne kitaip. Atvirai pasakius, daug apmaudo prieš ją susirinko man dūšioj, bet dar daugiau atlaidumo, gal net pasiilgimo. Matomės mes ypatingai retai: kartą kitą per kelis mėnesius. Ir susiskambiname labai retai. Kiek šitai tęsis, draugas Albertai?

Vasario 7. Pirmadienis
Ilsimės, „einame“ procedūras. Labai padeda man masažas, liovės skaudėjęs pakaušis, daug mėnesių varginęs mane. Monikos sveikatos stovis irgi žymiai geresnis. Štai ir netikėk, kad Druskininkai – geras daiktas! Žiopliai buvome abu, kad anksčiau jų paslaugomis nesinaudojome. Dabar bus kitaip. Kiekvieneri metai atvažiuosime. Ir būtinai abu. Kai vienas, tai negaliu apsiginti nuo gerbėjų, neišsakomo įkyrumo ir nuobodybės žmonių.
Parašiau laišką savo nuostabiajai redaktorei Donatai Linčiuvienei. Paskutiniu metu truputį perbėgo „katė“ tarp mūsų. Mat, išpeikiau Glinskio pjesę „Kingas“, o ypač jos pastatymą Kauno dramos teatre. Režisierius Vaitkus tikras patologinis iškrypėlis, privėlė visą spektaklį purvo. O pasirodo, D. Linčiuvienė – didelė Glinskio bičiulė, pažįstanti jį virš 10 metų, bendraujanti labai draugiškai. Kalbėjo man, kad Rygos teatras (nebeatsimenu, kuris) pastatė šią pjesę kaip lyrinę dramą, autoriui labai patikę, ir apskritai, apskritai. Jeigu patiko, tai kodėl jis leido Vaitkui šitaip iškoneveikti jo kūrinį, sutirštinti purvus, kurių jau ir tekste pakankamai buvo? Žodžiu, įvyko nelabai malonus pokalbis tarp mūsų. Na, manau, šitai nepakenks mūsų bendradarbiavimui prie mano naujų knygų išleidimo. Ji labai protinga, taktiška, aukštos kultūros moteris.
Vakare žiūrėjome prancūzų filmą „Misis Deman....“ Gana šiurpus įspūdis. Kai iš naujo pasižiūri visų šitų mafijų, įvairių firmų konkurencijos kautynių, tai atsidūsti lengviau: mūsuose bent šito nėra. Bent šito. Nors daug ko kita mes neturime, ką turi nūnai bujojantys Vakarai.
Daugelis simptomų rodo, kad Kino studijos vyr. režisierius V. Žalakevičius keičia savo poziciją Gyčio Lukšo atžvilgiu. Anksčiau atvirai ir tiesiai tvirtino visiems, kad Lukšas kaip režisierius – beviltiškas ir vytinas lauk iš Kino studijos, niekino jį kiekviename žingsnyje, dėjo nemažai pastangų, kad jis sėdėtų be darbo, taigi ir be duonos. Dabar gi visur šneka, net spaudoje pasisako visiškai priešingai. Tai ir suprantama: koks niekšas bebūtų tas Žalakevičius, bet kvailiu jo nepavadinsi, supranta, kad jam tiesiog nenaudinga diskriminuoti vieną labiausiai perspektyvinių kino režisierių, koks yra Gytis Lukšas. Įtariu ir dar kai ką: ar tik negalvoja šis kino Ostapas Benderis Lukšo rankomis pritraukti mane prie „Sakmės apie Juzą“ ekranizacijos, gauti mano leidimą? Arlickaitės rankomis nepavykus šito padaryti, dabar, tikriausiai, bandys per Lukšą suveikti. Galvoju šitaip todėl, kad Centrinė televizija kietai spaudžia mūsiškę Kino studiją ekranizuoti mano „Juzą“. Kaip ten bebuvę, o žinau viena: kol kas esu ypatingai tolimas nuo minties ekranizuoti šį mano kūrinėlį. Jis parašytas skaityti, niekam kitam.

Vasario 8. Antradienis
Tiesiog gėda prisipažinti, kad nesuimu savęs į rankas, nepajėgiu parašyti tokį menką dalykėlį, kaip žodis apie rašytoją Dalią Urnevičiūtę leidiniui „Literatūros panorama-81“. O faktas gi, kad jį velniai kur neštų!
Skambinau Rokui į Vilnių, paskui – Violetai. Smagu, kad visi ten laikosi gerai.
Abu su Monika ginamės nuo „garbintojų“, pasišovusių „pabendrauti“ su mumis, tai yra, suruošti susitikimus su skaitytojais. Kol kas atsimušinėjame sėkmingai. Kitaip nė būti negali: jeigu sutiksime su vienos kurios sanatorijos poilsiautojais susitikti, tuoj sukrus kitų sanatorijų „kultūrininkai“, o tada jau nebebus galo. Kausimės ir toliau už savo laisvę, poilsį.

Vasario 9. Trečiadienis
Nieko naujo, ypatingo. Atsimušėm dar nuo dviejų „gerbėjų“. O, jeigu žmonės žinotų, kokie jie įkyrūs, nesistengtų šitaip.
Su mano klausa blogiau ir blogiau. Prie stalo visiškai nebegaliu susikalbėti su Monika, kitais stalo kaimynais. Nesmagu ir gaila žmonių: ko jie turi kankintis, nervuotis? Romos katalikų bažnyčia moko mylėti kenčiančius, taigi pasiligojusius žmones, o mus juk visada atstumiančiai veikia bet kokie ligoniai, būtų jie luoši, nuberti šašais, ypač purto mus aklieji. Taigi ir aš dabar – pasiligojęs. Ir nereikia man jokios žmonių užuojautos. Viena besvajoju: panaudoti apkurtimą kaip priemonę išsilaisvinti iš pareigų visų, likti bent pačioje gyvenimo pabaigoje ištikimu literatūrai, ir tik jai.
Vėl prisiminiau Dalią. Kažkaip negera, kai mes nutolome jau visiškai vienas nuo kito. Tačiau, kai pagalvoju apie susitikimą su ja, iš karto nusipurtau: nieko gero iš to, nieko gero! Tai kaip spręsti šį reikalą, kaip užbaigti jį išsemtinai? Nežinau, nežinau...
Vaiva Mainelytė išvyko į Vilnių. Vyras jos, kino operatorius Juodvalkis, niekaip neatsigauna po infarkto. Gydėsi kelis mėnesius čia, Druskininkuose, bet maudėsi baseine, apsikrėtė akis, dabar turi naujų bėdų. Mainelytė pergyvena, žadėjo rytoj grįžti, nes čionai įvyks filmo „Anglų valsas“ premjera, o ji vaidina tame filme.

Vasario 10. Ketvirtadienis
Užsienio radijas praneša, kad Tarybų Sąjungos psichiatrai, jų Asociacija, pasitraukė iš Pasaulinės psichiatrų Asociacijos: kilęs tarp jų didelis ginčas, mūsiškiai buvo apkaltinti psichiatrijos panaudojimu politiniams reikalams, įkalinant kitamanius psichiatrinėse ligoninėse, mūsiškiai smarkiai užsirūstino, protestuodami išėjo. Nieko gero iš to tikėtis negalima. Tikrai nieko gero.
Dar vakar Povilas Zulonas atsiuntė man laišką, prašė parašyti apie įspūdžius iš filmo „Anglų valsas“. O filmas mudu su Monika, beje, ir visus kitus, išskyrus nebent filmo scenaristą ir režisierių Gytį Lukšą, nuvylė smarkiai. Padarytas filmas pagal anglų literatūros klasiko Golsvorčio pjesę „Džoja“, bet padarytas taip, kad jame ne tik nieko angliško, bet ir kino meno neliko. Nuobodybė šiurpi. Svarbiausiam vaidmeniui, Džojos, parinkta kino filmų redaktoriaus Aukštikalnio jaunutė dukrelė, reto negabumo mergaitė, tiesiog medinė kačerga. Panašiai parinkti ir kiti aktoriai: Kurauskas, prisilipdęs šiaudinius ūsus, žviegčiojantis po ekraną, Kauno dramos teatro režisierius Padegimas, nukoręs tabaluojančius plaukus žemiau pečių, nuplikusiu pakaušiu, lyg kiemo valka po lietaus, Knapkytė – niekad nė nebuvusi aktore... Būtų geriausia Vaiva Mainelytė, bet jai tiesiog neduota ką veikti filme, tai nublanko net ji. <...>Taigi šitaip. Plojimų, kurių tikėtasi smarkių, pasigirdo pora takšt takšt... Viskas.
Anglijos radijas skelbė komentarus apie Hitlerio atėjimą į valdžią, nurodydamas to atėjimo priežastį – tariamą Tarybų Sąjungos vadovų duotą komandą Telmanui blokuotis su hitlerininkais, kad tiktai per rinkimus nelaimėtų socialdemokratai. Eilinis absurdas. O komentarai duodami ryšium su 50 metų sukaktim nuo Hitlerio atėjimo į valdžią, jo laimėjimo rinkimuose. Visokių jubiliejų būna. Milijoną kartų lengviau atsidustų žmonės, jeigu šitokių nebūtų nė vieno!
Po filmo peržiūros buvau sanatorijos gydytojų pakviestas drauge su Lukšu ir Mainelyte „prie puoduko kavos“. Kavos buvo, ir dar kai ko, tačiau per visas dvi valandas niekas nė žodžiu neužsiminė apie filmą, jo vertę, aktorių vaidmenis. Pirmą kartą gyvenime patekau prie šitokio „puoduko kavos“... peržiūrėjus naują filmą!
Parašiau laiškus Zulonui, Viktorui Kuncevičiui, pusbroliui, į Klaipėdą. O kas visų svarbiausia – užbaigiau žodį apie Dalią Urnevičiūtę „Literatūros panoramai-81“. Rytoj išsiųsiu.
O kai tik užbaigiau, vėl pajutau didį norą imtis romano.

Vasario 11. Penktadienis
Anksti rytą išsiunčiau paštu žodžio apie Urnevičiūtę tekstą, taipogi laiškus Zulonui į Kupiškį ir Viktorui į Klaipėdą.
Slegia vakarykščio seanso („Anglų valsas“) prisiminimas. Nejauku, kada negali žmogui pasakyti nieko gero apie jo darbą, o skaudinti nesinori. Tegu velniai.
Visus raštus ir laiškus Zulonui bei Viktorui išsiunčiau iš pat ryto. Tai gerai. Dabar lauksiu Zulono laiško. Man svarbu, kad jis pazonduotų galimybes Kupiškyje padaryti gero naminio alaus Monikos jubiliejui (balandžio 25 d.).
Vakare žiūrėjome rumunų gamybos meninį filmą „Užburtas ratas“. Visai geras detektyvas, kokių nepamatysi tarybinėje kinematografijoje. Jau seniai nebematome, jau ir laukti nustojome.
Televizoriuje – „Mosfilmo“ kūrinys „Pokrovo vartai“, dvi serijos. Pastatymas kino aktoriaus Kozakovo. Tuščia, lėkšta, tiesiog gėda žiūrėti.
Monika gavo žinomos aktorės ir estrados dainininkės Liudmilos Gurčenkos autobiografiją, išleistą atskira knyga 100 000 egz. tiražu rusų kalba. Jau iš pirmų dviejų puslapių supratau: Monikos laukia nusivylimas šita jos labai mėgiama artiste. O spėjau iš to, kad knyga pradedama Gurčenkos tėvo pasakojimu apie savo gyvenimą tokia Rusijos užkampio kalba, kad iš karto aišku: tik neryški ir nedidelė asmenybė gali leisti sau tokius dalykus savo knygoje. Taip ir atsitiko: paskaičiusi, Monika tarė: man gana, niekai!

Vasario 12. Šeštadienis
Vis dar neprieinu prie romano. Dar ne toji nuotaika, kada ima traukti. Reikia truputėlį luktelėti. Dar truputėlį.
Paskambino Rokas iš Vilniaus. Pas jį viskas tvarkoj. Džiaugiasi viskuo, bet ir pasiilgęs mūsų, nors stengiasi neišsiduoti prieš mus, senius. Tai gerai.
Vytauto Krulio laiškas iš Kupiškio. Daug gerų žodelių, tačiau nė vieno apie reikalą padaryti man alaus Monikos gimtadieniui.
Skambino Rokas. Viskas tvarkoj. Gerai pasikalbėjo Monika. Aš – negirdėjau Roko balso. Telefonas.
Skambinau Marytei ir Linčiuvienei. Viskas gerai. Pastaroji dėkojo už laišką.
Su kiekviena diena jaučiuosi geriau. Monika – dar labiau. Teisingai padarėme, kad atvykome čionai. Labai reikalingi poilsio buvome abu. Atsigausime.
Toliau variau atkirtį V. Petkevičiui (juodraštis). Nė nemaniau, kad šis brudas atims man tiek nervų.

Vasario 13. Sekmadienis
Jau kelinta diena orai žiemiški, iki 8 laipsnių šalčio. Pasnigo. Oras tikrai malonus, gera pasivaikščioti.
Druskininkai daro niūroką vaizdą. Aprūpinimo prasme. Parduotuvėse (maisto) gana skurdu. Sykį mačiau, „išmetė“ mėsos ir kažkokios trečiaeilės dešros – tuoj žmonių eilės! Su daržovėmis lengviau, yra obuolių. Gėrimų – daugiausia lietuviškas anykštėnų tarmalas. Iš importinių nieko nematyti. Su rūkalais tas pats. Kilimų parduotuvėje verste užversta. Pačių įvairiausių. Ir niekas neperka – kainos fantastiškos. Nėra pigesnių kaip 750 rublių. Ir tai už tokius, už kuriuos savo metu mokėjome ne daugiau 100 rublelių. Tai bent! Pramoninių parduotuvių prekės dar skurdesnės negu maisto. Pamėtyta šio to, ir viskas. Žodžiu: kaip danguje, taip ir žemėje.
Popiečiu žiūrėjau Baltarusijos gamybos filmą „Amnestija“. Iš pradžių juokinga, vėliau... teko išeiti.
Televizijoje – dviejų serijų meninis filmas pagal Simenono romaną „Megrė abejoja“ (rašytojo 80 metų amžiaus sukakties proga). Įdomu. Tai rašytojas, kurio raštų negali pagadinti net tarybiniai kino režisieriai, paskyrę Megrės vaidmenį... aktoriui Teninui – mažiausiai tinkamam vaidinti būtent šį vaidmenį.

Vasario 14. Pirmadienis
Diena praėjo be jokių permainų. Nieko nerašiau, net romano juodraščių nebuvau paėmęs į rankas. Tokie reikalai.

Vasario 15. Antradienis
Kūrybinio darbo prasme vėl tuščia diena.
Krapštinėjau, perrašinėjau iš naujo tą prakeiktą atkirtį tam prakeiktam V. Petkevičiui dėl jo šmeižtų knygoje „Kasdieniškos legendos“. Niekad nemaniau, kad šitai tiek nervų sugadins man.
Per protekciją gavome nusipirkti spekuliatyvinėmis kainomis du treningus Vengrijos gamybos, labai gražius. Man ir Monikai. Vieną jų, be abejonės, pasiims Rokas, kai sugrįšime į Vilnių. Mielai atiduosiu jam savąjį, negaila Rokui. Juo labiau, kad nepatinka man treningo spalva: ruda, sendinanti, su ruožais ant rankovių. Monika dar nusipirko rudeninį paltą, sumokėjome 237 rublius su kapeikomis, aš – vienus marškinius, Monika – dar moteriškų smulkmenų. Žodžiu, pirkimo diena šiandien. Gal tai ir gerai.
Monikos savijauta vėl pablogėjo. Neramina mane jos sveikatos stovis, nieko gero jis nežada mums abiem.
Vakare žiūrėjome gruzinų filmą, pastatytą „Mosfilme“ – Danelijos „Mimino“. Nuostabu, tikras šedevras, pasaulinio lygio kino meno kūrinys. Ir suskaudo man širdį: kodėl mes, lietuviai, nieko dora nesukuriame kino mene, kodėl užimame šita prasme paskutinę vietą visoje Tarybų Sąjungoje, kai tuo tarpu gruzinai – pirmąją laiko jau labai daug metų. Nepavydžiu, bet skauda širdį, ir gana.
Daug mąsčiau dėl Lenininės premijos grėsmės man už „Sakmę apie Juzą“. Tiesiog fiziškai skauda širdį, taip nenoriu susilaukti jos. Ir nerandu, kokių reikėtų man imtis priemonių, kad jos skyrimas būtų atšauktas. O laikas bėga, vos metai ir du mėnesiai beliko iki tos premijos skyrimo. Išgelbėtų mane nuo šitos nelaimės nebent tyčia iškrėstas koks antitarybinis akibrokštas. Bet tada nukentėtų mano artimieji, juoba kas gi patikės, kad tai tyčinis akibrokštas? Mūsų laikais šitai sunkiai teįsivaizduojama.
Na, žiūrėsim.
Vasario 11 dieną išsiunčiau laišką P. Zulonui, o atsakymo iki šiol negaunu. Kas ten jam atsitiko? Šiandien išsiunčiau kitą laišką.

Vasario 16. Trečiadienis
Prarasta dar viena diena. Kiek dar galima šitaip?
Atsakymo iš P. Zulono nėra iki šiol. Kas ten pasidarė, tame Kupiškyje?
Buvo atvykusi Dagnė. Vaidino čionai, „Nemuno“ sanatorijoje, spektaklį „Retro“. Buvo spektaklyje Monika su Stankevičiūte. Aš nėjau. Nelankau teatrų.
Skambinau Marytei, Rokui. Pastarajam neprisiskambinau. Matyt, dirba vyras. Arba – pas draugus.
Televizoriuje – senas šlamštas.
Skaitinėjau visokius detektyvus. Nieko įdomaus.

Vasario 17. Ketvirtadienis
Savijauta kasdien gerėja, ir vis aiškiau jaučiu norą rašyti. Ir susimąsčiau ta proga: nejaugi ir kitiems rašytojams būdavo šitaip, kad praeidavo po keletą „liesų“ metų, kai ranka nepakildavo prie plunksnos? Matyt, nelabai koks iš manęs rašytojas. Iš tikrųjų – nelabai koks.
Žiūrėjome Matvejevo pastatytą filmą „Žemiška meilė“. Pats jis atlieka ir pagrindinį kolūkio pirmininko, šiurpiai įsimylėjusio, vaidmenį. Meilė šiame filme tikrai žemiška. Suvulgarinta viskas, „surusinta“ iki šiurpo: amžini riksmai, šauksmai, barniai, ir tuo pat metu neišpasakytas grožėjimasis tuo visu, taip vadinamu „ruskoje udalstvo“. Purto mane nuo viso šito. Tas gaivališkumo, sugyvulėjimo, tikrai rusiškos prastuomenės ubagiško didžiavimosi ir pasipūtimo liaupsinimas... Nesunku po tuo viskuo atspėti pasiruošimo naujam karui potekstę. Į mūšius juk eis ne kas kitas, o tie beviltiški primityvai, įsikalę sau į galvas, kad jie – aukščiau visko pasaulyje, kad kitų tautų žmonės – tik trąšą sudaro rusų „reikalams“. O reikalas jų daugiau negu aiškus: pavergti visas tautas, paversti jas paklusniomis rusų valios vykdytojomis, būti padėties viešpačiais. Ir nė vienas jų nepagalvoja: ką gi jie darytų, jeigu jiems pasisektų šitai pasiekti, kur tada veržtųsi, su kuo bekariautų? O juk aišku: pradėtų tarpusavio pjautynes, nieko kita nebelieka.
Vaikštau po Druskininkus, vienas ir su Monika, ir mąstau, mąstau. Miestas iš tikrųjų M. K. Čiurlionio „ženkle“. Kiekviename žingsnyje kas nors primena, kad būtent čia, Druskininkuose, buvo gyveno toks Čiurlionis. Ir paminklas jam pastatytas didelis, skulptoriaus Vildžiūno darbo, asmeniškai man atrodo, visai nevykęs. Taigi. O kur visi buvo, kai Čiurlionis gyvas buvo? Kas pasirūpino juo? Sena istorija. Žmonės gerbia tiktai mirusius, pasitraukusius, o gyvuosius ėda, ėda, ėda... Ir juo didesnis talentas, juo nuožmiau šitai daro. O tai, matyt, per tai, kad žmonijos daugumą sudaro nevykėliai ir mizerijos, degantys nenumaldomu įniršiu prieš kiekvieną, kas bent per nago juodymą „prasikiša“ aukščiau jų. Atvirai tariant, žmonijos daugumą sudaro vergų dvasios žmonės. Ar ne todėl ir iškyla „viršun“ tokie kruvini tautų budeliai, kaip Stalinas, Hitleris ir jiems panašūs. Mizerijos naikina talentus, o ko nesugeba sunaikinti, prieš tuos lenkiasi, garbina, padlaižiauja ir išdavinėja vienas kitą. Ypač tai būdinga rusų tautai.
Parašiau trečią laišką Povilui Zulonui.

Vasario 18. Penktadienis
Vakar išsiunčiau P. Zulonui laišką, vasario 11 dieną irgi išsiunčiau, šiandien skambinau jam, kodėl neatsako, pasirodo, negauna mano laiškų. Priežastis? O priežastis paprasta: nuo vasario 1 dienos laiškų siuntimas pabrangintas 1 kapeika, bet pasakyta, kad tie vokai su ženklais, kurie pirkti prieš vasario 1 d., galioja ir su 4 kapeikų ženklais. Taigi pasakyta, o iš tikrųjų – nebegalioja, ir mūsų laiškai paprasčiausiai neįteikiami adresatui. Tokios taigi tokelės. O pabrango laiškai ne tik vidaus pašte, bet ir užsienio atžvilgiu: mokėjome po 16 kapeikų už „avio“ laišką, vėliau 32, nūnai jau 45 kapeikas kaštuoja. Beje, „avio“ ženklai ir vokai panaikinti, viskas „sulyginta“, skirtumo nebėra. Ir niekur apie tai neinformuojama. Tarpmiestiniai telefoniniai pasikalbėjimai irgi „sulyginti“: anksčiau nuo 18 val. iki 6 val. ryto gaudavome 50% nuolaidą, dabar jokių nuolaidų, žodžiu, įvesta pilna lygybė! Kur dar bus einama?
Skaitinėju Melnikovo ir Lialios Čiornajos knygą „Nusikaltėlis Nr. 1“. Apie Adolfą Hitlerį. Parašyta šmaikščiai. Pateikiama „visa“ Hitlerio biografija, pradedant vaikyste ir užbaigiant žūtimi. Autoriai sušilę įrodinėja Hitlerį nebuvus jokia asmenybe, vien palankių aplinkybių dėka prasiveržusį į „viršūnes“, tapusį kruviniausiu tautų budeliu. Pasak autorių, Hitleris yra benkartas, gimęs neteisėtai, augdamas tingėjęs, kratęsis bet kokio darbo, mokslai jam nesisekę, iš visur buvo išvejamas, jokios mokyklos neužbaigė, skaitė mažai, be galo netvarkingai, pragyvenimui piešė paveikslėlius ir plakatus, kuriuos pats ir pardavinėjo turguje, laisvalaikiu bandęs rašyti eilėraščius. Tiktai – ne asmenybė. Lieka tiktai klausimas: jeigu taip iš tikrųjų, tai nuo ko mes bėgome ligi pat Stalingrado, ir, jeigu ne Amerikos bei Anglijos parama, kur dar būtume nubėgę? Tikrai nėra nieko juokingesnio už tokias autorių pastangas. Lygtai masinis budelis, valdovas, diktatorius, kuriam pakluso aukščiausio lygio Vokietijos politikai, mokslininkai, karo vadai, su kuriuo sudarė taikos ir nepuolimo sutartį Stalinas ir daugelis kitų valstybių vadovų, iš tikrųjų buvęs tiktai benkartas ir nemokša, o ne asmenybė. Jeigu šitaip iš tikrųjų, tai kas gi buvo visi tie, kurie klusniai nusilenkė jo valiai? Klausimas ne retorinis. Duok dieve, kad pasaulis nebesulauktų tokių rūstybės ir nuožmumo genijų, kaip Hitleris ir mūsiškis Stalinas!
Vakare žiūrėjau televizorių. Viskas sena, nuvalkiota, pilka ir lėkšta. Tikrai merdi mūsų kino menas, televizijos menas.

Vasario 19. Šeštadienis
Rytoj K. Jėčiaus gimtadienis. Devyniasdešimt vieneri jam meteliai. Jau prieš keturias dienas pasiunčiau sveikinimo laišką. Turbūt gavo. Bus patenkintas. Taip manau.
Buvome su Monika pas LKP Druskininkų MK pirmąją sekretorę Haliną Stankevičiūtę. Pakvietė į savo kambarį sanatorijoje „išleistuvėms“. Šauni boba, paprasta, demokratiška, rūpestinga. Sudarė mums galimybę nusipirkti univermage treningus, man ir Monikai. Treningai gražūs, Vengrijos gamybos. Vieną jų, tikriausiai, atims iš mūsų Rokas, tik nežinia – kurį. Negaila, tegu turi, dabar jam gyventi, nebe mums. Darau žygių gauti jam džinsus. Irgi reikia.
Kalbėjau su P. Zulonu telefonu. Be kita ko, pasakė, kad Jugulienė ne tik sugrįžo į Kupiškį po operacijos, bet jau išvažiavo į Skuodą, pas antrąją savo dukterį. Tai bent šaunuolė!
Sanatorijoje – šokiai. Kaip kiekvieną kitą šeštadienį. Bet nelabai sekasi su šituo reikalu: nesusirenka šokėjų „kvorumas“, kaip išsireiškė vienas jaunesnių žmonių. O kurie ateina – mažai tejaunesni už mane, daugiau stovi ir kruta vietoje, negu slenka vienu ar kitu ratu. Šokėjai!
Skambinau Daliai. Velniai žino, kam šitai dariau. Buvo patenkinta, bet nelinksma. Savo laiške viename ji man rašė, kad tegu viskas eina, kaip eina, kad daugumas problemų išsisprendžia pačios. Manau, ji teisi. Visa bėda, kad nelabai lengva, kai viskas eina, kaip eina. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Vieną kartą reikėtų užbaigti viską, o kaip šitai padaryti, kai negalima išrauti rakšties iš širdies?
Vis labiau atrodo man, kad romaną „Krito rasa“ tikrai parašysiu. Tokia nuotaika dabar gyvenu. Kai tik sugrįšiu namo, tuoj ir imsiu jautį už ragų. Už ragų!..

Vasario 20. Sekmadienis
Beveik tuščiai praėjusi diena.
Lauke – 3 laipsniai šilumos.
Nuotaika – žemiau nulio.
Kalbėjau telefonu su Roku. Peršalęs, paaštrėjęs bronchitas, gydytoją pasikviesti kategoriškai atsisako. Visada jis šitaip.
Skambinau Daliai. Pokalbis neišėjo. Tikrai be reikalo dar skambinu jai. Dochloje delo! – pasakytų rusai.

Vasario 21. Pirmadienis
Lauke – 5 laipsniai šalčio. Mainosi ir mainosi orai!
Gavau Zulono laišką, kol nunešiau į paštą, atėjo dar vienas jo laiškas: pasirodo, man rašytasis vasario 11 d. niekur pakeliui nežuvo, o užkrito už suolo jo bute. Būna ir šitaip.
Atvyko Svečiūnų verpimo fabriko („Drobės“ filialas) atstovai, kvietė susitikti su kolektyvu. Susitarėm, kad vėliau. Paskambins man, suderinsim laiką, nuvažiuosiu kurią nors dieną. Kitaip nieko nebeišeina.
Skambino brolis Leonardas. Sunkumai su jo sodybos pirkimu Molėtų rajone: rajono vadovai staiga užsispyrė nebeparduoti. O juk buvome viską sutarę, rašte Ministrų Tarybai rašiau, kad viskas tvarkoj šita prasme. Tai ko verti rajoninio lygio vadovų žodžiai? Susitarėm su broliu: antradienį, kovo 1 dieną, važiuosim išsiaiškinti.
Buvau pas Druskininkų prekybininkus. Susirinko centriniame „univermage“ gana daug žmonių, visi miesto prekybos vadovai. Kalbėjau pusantros valandos, o bekalbėdamas staiga pajutau, kad šiuo metu, pasikeitus „generaliniam“, nebeaišku, kaip reikia kalbėti, tai kalbėjau senu papratimu – aiškiai ir tiesiai. Po susitikimo buvo kava, gavau keletą klausimų, tarp jų – gana nekuklių, liečiančių intymų asmenišką gyvenimą. Atsakiau kaip mokėjau, bet daviau pajusti, kad perkandau juos visus. Taigi.
Vėl skambinau Rokui. Neatsiliepė. Skambinome abu su Monika Dagnei, pasakėm, kad pasirūpintų, juk motina gi jam. Net keista, kad tarp Roko ir jo motinos visą laiką šaltelis dvelkia. Taip susiklostė jo gyvenimas.
Žiūrėjome vengrų meninį filmą „Praėjusi vasara“. Lyg operetė, lyg komedijėlė. Neištvėrėme iki galo.
Taip bėga dienos. Labai traukia namo. Jaučiu: rašysiu romaną.

Vasario 22. Antradienis
Lauke temperatūra – 15 šalčio. Radijas pranešė: Utenoje 25, Varėnoje 23, kitur – įvairiai. Na, žiema, žiemužė!
Rokas vis dar serga, gydytojų neprisileidžia. Vyras, matai, ir gana. Gal taip ir gerai.
Kalbėjausi su Gyčiu Lukšu. Atrodo, pradeda suprasti žmogus, kad filmas „Anglų valsas“ jam tikrai nenusisekė. Kai paklausiau, ką dabar ruošiasi statyti, tyliai atsakė: „Dabar pats laikas neskubėti.“ Nelinksma tatai.
Vakare sanatorijos salėje Filharmonijos artistų koncertas, skirtas Tarybinės Armijos dienai. Artistai gana silpni: dainininkas, dainininkė, smuikininkas, akompaniatorė, konferansjė-mergužėlė, paskaičiusi pati porą eilėraščių. Pakenčiamas buvo tik smuikininkas, visi kiti – gerokai žemiau vidutinio lygio. Graudu tai matyti. Ir vėl kyla man toli ne retorinis klausimas: kodėl tokie negabūs žmonės, neturintys mažiausių duomenų meninei kūrybai, taip atkakliai veržiasi būtent į meną? Kas traukia juos? Uždarbis negali vilioti: jie uždirba menkiau už paprasčiausią valytoją kokioje nors gamykloje ar ligoninėje, kyšių paimti irgi nėra iš ko ir nėra už ką, gyvena skurdžiai, nesuvesdami galo su galu. Tai kodėl? Nejaugi šlovės, net įsivaizduojamos šlovės troškimas verčia juos šitaip žemintis? Keista, nesuprantama man.
Rytoj ruošiamės vykti į Gardiną. Taip bent mums pažadėjo Halina Stankevičiūtė. Jeigu neužmirš savo pažado, žinoma.

Vasario 23. Trečiadienis
Temperatūra – 1 laipsnis šalčio. Apsiniaukę, pučia negeras, nemalonus vėjas.
Atidėjau į šalį Melnikovo ir Čiornajos knygą apie Hitlerį. Nuobodu, nūdna. Iš visko matyti: abu autoriai – žydų tautybės. Iš tolo vengia bet kur prasitarti vardą: žydas. Plepumas nežmoniškas: kol sužinai kokią detalę iš Hitlerio gyvenimo, turi perskaityti kiaurus puslapius pseudopartiškų „samprotavimų“ apie pasaulio neteisingą sutvarkymą, užsienio valstybių vadovų klaidas ir t. t. Žinoma, išskyrus mūsų valstybę, mūsų valstybės vadovus. Šitie ne tik neklysta, bet dar nurodinėja kitiems, kaip galima nesuklysti. Vargšai autoriai ir vargšai skaitytojai!
Mūsų kambaryje genda televizorius, pastovi pusę dienos nieko nerodydamas, vėl rodo.
O sanatorijos rūmuose genda keltas. Kiekvieną dieną po kelis kartus. Ne keltas, beje, o liftas. Vaikštome pėsti, kartais užkelia kroviniams skirtas liftas, kuris irgi dažnai genda. Į klausimą, kodėl šitaip, girdim atsakymą: senas, senas jau liftas. Nė dešimties metų neišdirbęs, jau senas. O reikalas tas, kad mūsiškės gamybos jis, taigi brokas, kaip ir visa kita, kas mūsuose pagaminta. Tokia tikroji tiesa.
Paskaitinėjau Aleksandro Krono apysaką „Nemiga“. Gerai, išmintingai parašyta, daug gerų minčių, labai atitinkančių mūsų dienų mąstysenai. Ne tai, oficialiajai, o tai, kuri galvoje daugumos žmonių. Dabar ši apysaka nebebūtų atspausdinta.
Vakar buvo Tarybinės Armijos diena, gavau tulpę ta proga. Tai gerai, nors armijoje buvau vos kelias dienas, prie Gorkio, Balachnoje, kur kūrėsi Lietuvių 16-ji divizija. Kai prisimenu karo metus, tai vis nustembu, kaip buvo gera dūšioje tada: žinojome svarbiausią tikslą – nugalėti hitlerinę Vokietiją, ir visi gyvenome tiktai tuo tikslu, nepažindami nei nuovargio, nei tamsių minčių, nei svyravimų ar abejojimų, kurie nuolatos ėda mus dabar. O svarbiausia – tikėjome to tikslo teisingumu, visos Komunistų partijos politikos teisingumu. Tada dar nežinojome visu aiškumu, kad Stalinas – kruviniausias tautų budelis visoje žmonijos istorijoje, kad Komunistų partija daro klaidą po klaidos ir nė už ką neprisipažįsta nė prie vienos, tvirtindama, jog ką darė, visuomet teisingai darė. Buvo tokie laikai, vaikiško mūsų tikėjimo laikai. Dabar mes kiti. Dabar mes pasveriame kiekvieną reiškinį, sprendžiame apie jį ne pagal receptus, skelbiamus iš tribūnų, o pagal realią tikrovę. Ir čia jokia propaganda nieko padaryti nebegali. Taip yra.

Vasario 24. Ketvirtadienis
Oro temperatūra – 1 laipsnis šalčio.
Pamiršau įrašyti, kad vakar pavakarę vaikščiojome su Monika palei Nemuną, maitinome duona laukines antis, kurių čionai priskridę pulkų pulkai. Gražu ir gaila vienu metu. Vargsta jos, bet, matyt, žinojo, kokia žiema bus, tai neišskrido niekur pasišildyti.
Vis dėlto sunkoka susitaikyti su stiprėjančiu mano apkurtimu. O jis iš tikrųjų kasdien stiprėja. Nebegirdžiu šalia savęs kalbančio žmogaus, turiu palenkti ausį kiekvieną kartą. Šitai, žinoma, nervuoja visus, neišskiriant nė Monikos. Tokie reikalai.
Žiūrėjau kino filmą „Pikiruojančio bombonešio kronika“. Karo tema, žinoma. „Iš aukščiau“ nūnai duotas nurodymas: visu pirma karinė patriotinė tema privalo reikštis visuose meno, literatūros, muzikos kūriniuose, po to – revoliucinė tema, tada gamybinė (apie darbo žmogų, jo šaunumą, pasišventimą), tik po šito galima imtis susimąstymų, kitaip tariant, inteligentijos temų. Inteligentija po Spalio revoliucijos buvo ir toliau lieka paniekos objektas. Taigi šitokie reikalai.
Laiškų niekam neberašau. Ir man neberašo niekas. Nė nebelaukiu iš nieko ir iš niekur. Matyt, senatviška ramybė ateina ir daug kas, kas jaudino, vertė pergyventi jaunystėje, nūnai vien atlaidžią šypseną beiššaukia. Toks jau gamtos dėsnis.
Ir nustebau, kaip sumenko mano atmintis. Iš vakaro prikaičiau arbatą su elektriniu virikliu (laidu), prikaičiau ir... užmigau. Pabudęs rytą, radau viriklį įjungtą ir... sugedusį. Taigi, brolau Baltuši!

Vasario 25. Penktadienis
Vakar vakare Maskvos televizija pranešė, kad šiandien Pabaltijo respublikose temperatūra bus nuo 0 iki 5 laipsnių šilumos. Yra lygiai 5 laipsniai šalčio. Niekad netikėjau oro prognozininkams, juo mažiau betikiu dabar.
Gerokai neramina Monikos sveikatos stovis. Nuolatiniai nesusipratimai su širdim. Šiandien rytą sugrįžo iš baro aparato (kojos) [barokameros] balstelėjusi: bloga jai pasidarė procedūros metu. Šitie dalykai kartojasi nebe pirmą kartą. Tikrai neramina visa tai mane.

Vasario 26. Šeštadienis
Vakar sugriebė mane aštrus radikulito priepuolis: nei sėdėti, nei gulėti, nei vaikščioti. Uždėjo med. seselės didelį pleistrą, kiek palengvindamos man aštrumus.
Jau kuris laikas jaučiu kažkokį spaudimą iš abiejų pusių po smakru. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, dabar susimąsčiau. Kažkas nelabai gero. Pirmadienį pasirodysiu gydytojai.
Atvyko mano vairuotojas Pivoras, grįžome į Vilnių. Visą kelią saulė, šiluma, plento pakraščiai pritirpę sniego vandens, kvepia pavasariu. Dar vienu mano gyvenime. Dėkingas esu likimui už tokį ilgą amžių, kurį nugyvenau, kai jau beveik visi mano vienmečiai rašytojai seniai nuėję ilsėtis į Rasas arba Antakalnį. Tikrai likimo numylėtinis esu.
Namie mus pasitiko Rokas. Švelnus, geras. Butą išsaugojo tvarkingą, išvėdintą, visi daiktai savo vietoje. Dar kartą pasidžiaugiau, kad pasiėmiau jį auginti į savo šeimą. Atvirai pasakius, jis beveik vienas iš mano giminių, kuris teisingai supranta mane, labai santūriai, bet labai jautriai atjaučia mano bėdas, kurių pasitaiko mano gyvenime, kaip ir visų kitų žmonių, beje. Gerai!
Namie radau susitelkusį paštą. Džiugiausias – Čingizo Aitmatovo siuntinys, jo romanas „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“ su gana jautriu draugišku įrašu. Šviesu ant dūšios. Parašysiu, padėkosiu. Jeigu toks rašytojas pripažįsta mano „Sakmę apie Juzą“, vadinasi, aš tikrai literatūros darbininkas.
O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir labai nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčijantis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kada būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu.
Atėjo laiškų iš Vienos ir iš... Kanarų salų. Abu autoriai prašo autografo. Keista, neįprasta man šitaip. Reikia pagalvoti, ką čia padarius, pasitikslinti Autorių teisių valdyboje, kas per vieni tie autoriai. Petkevičių turime ne mes vieni.
Tarpininkavimas dėl malonės suteikimo buvusiam Kauno „Orbitos“ administratoriui R. Lisauskui, nuteistam 4 metams laisvės atėmimo (kyšininkavimas) ir atbuvusio pusę bausmės, atmestas. Šito reikėjo laukti. Pamoka man ateityje nesirūpinti kyšininkais, nors atvejis su R. Lisausku – išimtinas: bylą jam sudarė Kauno vadinami „draugovininkai“, keršydami už tai, kad neįleido jų girtų į „Orbitą“. Iš kitos pusės: byloje nemažai liudininkų, parodžiusių, kad jie davė kyšius R. Lisauskui – jeigu davė, tai kodėl gi jie nepakaltinti, nenubausti? Bala, ir gana.
Atėjo ir kitas raštas iš ten pat. Reikalauja iki š. m. kovo 31 d. informuoti apie mano „Veiklą rinkiminėje apygardoje 1982 metais“. Ką gi aš informuosiu, jeigu negaliu prasimušti į savo apygardą Vilniuje Nr. 6? Niekas manęs nekviečia, partiniai miesto organai nepadeda, nors kreipiausi į juos ne kartą. Taigi nieko nerašysiu apie savo „veiklą“. Tesižinai.
Atėjo laiškas iš jaunos poetės kupiškietės Jūratės Kaladytės. Labai geras, draugiškas laiškas. Savo laiške raginau ją neužmesti poezijos, pasakiau, kad daug tikiuosi iš jos talento (ji studijuoja mediciną Kauno Med. Institute), tai atsakė, kad dirba toliau poezijos baruose, nors ir labai esanti apkrauta kaip studentė. Parašysiu jai vėl, nutrūkęs laiko. Reikia. Jaunuosius reikia skatinti. Ypač dar žemiečius.
Vėl rašo man Janina Navickaitė, prisipažįsta meilėje tūkstantąjį kartą. Kada gi susipras pagaliau, liausis, paliks mane ramybėje?! Nerašysiu jai nieko.
Tikėjausi rasiąs laišką iš P. Zulono, bet neradau. Gal šiandien? Palauksiu, nedega. Darbo turiu ir be šito.
Radikulitas palengva atleidžia skausmus. Gerai!
Vis labiau traukia rašyti. Ogi imsiuos. Jaučiu.
Televizijos programa – daugiau negu neįdomi. Niekai.

Vasario 27. Sekmadienis
Vakar kalbėjau telefonu su Kazimieru Ambrasu. Aptarėme Bielinienės ir Matvieko straipsnius „Literatūros ir meno“ vakardienos numeryje. K. Ambrasas patenkintas. Prisipažinau, kad ir aš.
Tvarkiausi po namus. Reikia užbaigti smulkmenas, kad greičiau galėčiau imtis „Krito rasa“, kuris ir taip jau nudelstas nežmoniškai ir šėtoniškai.
Žinoma rusų tarybinės literatūros kritikė ir mokslininkė E. N. Gorbunova atsiuntė man savo straipsnio „Jedinstvo i mnogoobrazije“ atspaudą iš TSRS Mokslų Akademijos Rusų literatūros instituto (Puškino rūmai) leidinio „Rusų literatūra“. Straipsnyje plačiai rašo šita tauri moteris apie „Sakmę apie Juzą“, stato vos ne šalia Čingizo Aitmatovo „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“. Tai, žinoma, absurdas. Esu viso labo eilinis literatūros darbininkas, nieko daugiau. Vis dėlto reikės parašyti autorei, padėkoti.
Paskambinau Janinai Bielinienei, padėkojau už jos straipsnį „Literatūroje ir mene“. Buvo sujaudinta, prisipažino: laukusi kritikos iš manęs, dabar jau – lengva ant širdies. Kokia gi gali būti mano kritika. Laimingas esu jau tuo, kad nepasiunčiau savo protesto į „instancijas“, ir už tai dėkingas jai. Jai, bet ne Matviekui, kuris gudrauja ir duoda tokią potekstę savo straipsniui, jog visiškai aišku, kad nori pateisinti V. Petkevičių. Atrodo, po šitų dviejų straipsnių kils smarkūs ginčai. Gal net smarkesni už diskusiją apie romaną. Visko gali būti mūsų laikais. Smulkiai gyvename.
Kalbėjau telefonu su savo vertėju ir draugu Virgilijum Čepaičiu. Džiaugiasi ir jis Janinos Bielinienės straipsniu. Ir taip pat nujaučia kilsiant audrą mūsų „literatūriniame raiste“. Gal tikrai.
Vakare turėjo paskambinti Milda Sajienė. Deja, nepaskambino. Nesuprantu, kodėl. Mes juk draugai. Visų pirma draugai. Sudėtingas jos gyvenimas, kaip man atrodo. Gerokai pasimetusi. O juk aš jai vien gero visuomet linkėjau.
Daliai nebeskambinau, neberašiau. Maldauju likimą suteikti man jėgų visiškai užmiršti ją. Kitaip – nieko gero. Nieko gero.
Einu ilsėtis. Rytoj manęs laukia nelengva diena.

Vasario 28. Pirmadienis
Nuo pat sugrįžimo iš Druskininkų momento džiaugiuosi Roku. Gerokai pasikeitęs, ir į gerąją pusę. Taktiškas, paslaugus. O kad šitaip visuomet būtų, tikros paguodos sulaukčiau senatvėje.
Kalbėjausi telefonu su Virgilijum Čepaičiu, su Elena Kurklietyte, Televizijos ir radijo redaktore, su Šiliniais abiem – visi patenkinti „Literatūros ir meno“ kritika V. Petkevičiaus adresu. Tačiau ne visi mano, kad tas žmogelis dabar nurims, nepuls į naujas atakas, nesumobilizuos savo „kadrų“. Gal jie ir neklysta. Vadinasi, byla nebaigta, visko galima tikėtis. Žiūrėsim.
Eina kalbos, kad lit. kritikas Lipskis buvo chuliganų užpultas ir sunkiai sužalotas praeitą pirmadienį. Įvyko tai vakare, prie pat Lipskio namų, Muziejaus gatvėje. Tai ne pirmas atvejis tenai: šalia to namo yra gastronomas, jame pardavinėjama degtinė, girtuoklėliai susimeta gerti visų aplinkinių namų laiptinėse, kaip sakoma, „trise“ vieną bonką maukti, o kai pinigų pritrūksta, tai užpuldinėja žmones, daužo, plėšia. Lipskiui išmušta akis. Gydytojai tris valandas operavo. Sako, gal ir neapaks.
Iš visko atrodo, didėja žmonių nusikalstamumas. Mums būnant Druskininkuose, buvo netoli miesto užmuštas taksi šoferis, atvykęs iš Gardino. Žudiką pagavo. Pasirodo, lietuvis. O kiek tokių nepagauna. Nepastebiu, kad milicija labai stengtųsi, žiūri į viską gan ramiai, pasakyčiau, abejingai. Iš tikrųjų tiesa, kad jokia vyriausybė jokioje pasaulio šalyje nekovoja su chuliganizmu. Tai ir suprantama: į chuliganizmą žiūrima kaip į opozicinių nuotaikų išreiškimą, visiškai nepavojingą valstybei, vyriausybei. Tai tiesa.
O kad nuo to nukenčia žmonės, tai juk jie viso labo... žmonės. Ko čia vyriausybėms galvą kvaršinti. Tesižinai patys!
Sutvarkiau dienoraščius už 1981 ir 1982 metus. Iki šiol nebuvo susegti lapai, vis delsiau, atidėliojau. Dabar tik supratau: pavargęs labai buvau. Po Druski-ninkų – kas kita. Visiškai kas kita. Štai ir rašyti jau pradėjau, ir atrodo – bus gerai.
Kalbėjau telefonu su Povilu Zulonu. Sakėsi išsiuntęs man laišką dar vasario 24 dieną. O aš jo negaunu. Pastaruoju metu paštas sušlubavo. Gal tai dėl kainų pakėlimo už persiuntimą: susimėtė paštininkai. Na, palauksim, dar gausim.
Skambinau į Molėtus Eleonorai Blaževičiūtei dėl sklypo broliui Leonardui. Pasirodė, negali ji priimti manęs nei rytoj, nei poryt. O užporyt juk man seminaras, dar užporyt – Taikos gynimo komiteto posėdis, taigi nuvyksiu į Molėtus gal tiktai kitą savaitę. Po Moters dienos, dėl kurios vyrai jau dabar kraustosi iš proto. Tiek to.

Parengė ANTANAS ŠIMKUS

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Sužinojusi apie naują lietuvių autoriaus kūrinį mitologijos tema visada apsidžiaugiu. Pakartosiu, ką jau esu rašiusi „Metuose“ publikuotoje recenzijoje apie Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos duris“ – nuo vaikystėje skaitytos ir tik geriausias emocijas sukėlusios Martyno Vainilaičio „Bruknelės“ esu nepataisoma šio žanro mylėtoja. Šįsyk dar labiau intriguoja poemos „Laumių vaiko“ autoriaus Aivaro Veiknio teiginys ant viršelio, jog pradinė intencija – knyga vaikams – peraugo į kūrinio suaugusiesiems kategoriją: „Padėjęs paskutinį tašką, suvokiau, kad parašiau knygą suaugusiesiems. Pirmiausia savo motinai. Neatsitiktinai motinų, motulių, motinėlių šioje poemoje tiek daug: nuo mergelės Marijos iki senosios laumės, girios valdovės.“ Žinoma, faktas, kad knyga parašyta motinai, savaime nėra nei literatūrinis blogis, nei gėris. Vis dėlto man norėtųsi įvardyti plonyte riba besiskiriančius – tiesiog dedikaciją nuo knygos parašymo būtent Kažkam. Atsižvelgiant į A. Veiknio teiginį, kad poema pirmiausia parašyta motinai, ir dėl paties autoriaus kadaise minėtų asmeninio gyvenimo faktų čia labai pakvimpa psichoterapija, pirminiu autoterapiniu kūrinio tikslu. O nuogas asmeninės sąmonės ir pasąmonės srautas nebūtinai yra įdomus skaitytojui. Tiesa, čia jį bandyta dangstyti lietuvių mitologija, kolektyvinių archetipų kodu, tačiau plika akimi įžiūrimas asmeninis mitas ima viršų. Nenoriu dabar ginčytis dėl literatūros paskirties, tačiau toks faktas man sukelia šiokį tokį įtarumą dėl prasmės hermetiškumo. Beskaitant tas įtarumas pasiteisina su kaupu.

Autorius geba valdyti žodį, moka rašyti vaizdingai, paveikiai, pasitelkia netikėtas, įsimenančias metaforas (tiesa, kartais žodžių sraute pasiklysta esmė), intriguoja – pavyzdžiui, ši prologo pastraipa man (ne)įtikėtinai puiki: „Byrant vaisiams nuo kosinčių medžių, / Vėjo griaučiams šukuojant gėles, / Jai ant kelių nelyg ant kaladžių / Paguldysim sunkias galveles“ (p. 7). Tačiau net tinkama poetinė kalba neišgelbsti nuo chaoso, neoriginalios pagrindinės minties, tekste tvyrančio sąmyšio, mano galva, nemotyvuoto kontekstų sumaišymo (Marija, Trys Karaliai ir – laumės), padriko kertinių idėjų dėstymo. Vertingiausios knygos dalys man atrodo prologas, paskutinis skyrius „Vietoj epilogo“ ir įsimenančios Deimantės Rybakovienės iliustracijos.
Likęs tekstas suskirstytas į tam tikrų valandų sapnus. Pagrindinė siužetinė linija, kurią pajėgiau įžvelgti, yra gana banali, tūkstančius kartų girdėta tautosakos archyvuose – blogosios laumės užkalbėta jaunos moters mirtis ir našlaujančio vyro bei vaiko likimų tragedija. Situacija pateikiama per laumės („Laumės ašara“), visuomenės nuomonės („Prie obliuoto stalo“), tėvo („Tėvo monologas“) ir vaiko („Ant kapų suoliuko“; „Viduje nubudusios gyvatės šnypštimas“) prizmes. Greta sušmėžuoja Mergelės Marijos ir Trijų Karalių istorija – vis dėlto šiam skirtingų kontekstų suplakimui nepakanka jėgos sukurti teigiamos nuostabos efektą – labiau pakvimpa nemotyvuota maišalyne. Knygos nuotaika labai sapniška, vietomis primenanti tam tikras struktūras įgyjantį, tačiau savo esme margą, kiek psichodelišką ir nonsenso poetikos prisotintą sapną. Sapną, regis, pasiduodantį psichoanalitinėms moteriškumo analizės metodologijoms. Juk iš tiesų „Laumių vaike“ pagrindinė figūra – moters. Čia labai svarbios ir Mergelė Marija, laumių ir žalčių motulė, jaunos laumulės, geroji laumė, žemiška motulė, tamsioji laumės pusė, blogio gyvatė. Moteris knygoje – pagrindinė vyro gyvenimo ir veiksmų valdovė, jai paklūsta ne tik paprasti mirtingieji, bet ir Trys Karaliai. Iš tiesų – laumės valdžia neribota net bibliniams išminties ir nuovokumo simboliams: „ – Jūs man atleiskit, svečiai išmintingi, – / Kelrodę būsiu trobon pasivogus, / Betgi, tikėkimės, dukros netingi / Tartum balandį ją švystelt virš stogo...“ (p. 66). Tačiau lemiamą sprendimą priimti ir atidaryti Pandoros skrynią lemta vyrui – tai pragaištingo smalsumo vedamas jisai užsitraukia senės rūstybę.
Nors dauguma autoriaus kurtų moteriškumo archetipų pretenduoja būti paremti Clarissos Pinkolos Estes veikale „Bėgančios su vilkais“ pavaizduotomis moters būties struktūromis, man regis, A. Veiknio poezijoje prisiliečiama tik prie paviršiaus. Šiokią tokią pastangą galima įžvelgti bandyme sapniškajame knygos chronotope panaudoti Laukinės Moters archetipą. Kaip teigia C. P. Estes: „Ši senė, ši Laukinė Moteris – tai La voz mitologica, mitinis balsas, žinantis praeitį ir seniausią mūsų istoriją, ir saugantis ją mums, įamžintą pasakose bei legendose. Kartais ji aplanko mus sapnuose tartum bekūnis, bet kerintis balsas“ (žr.: Clarissa Pinkola Estes, Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose, 2007, p. 51). Tačiau Laukinės Moters archetipo išpildymui A. Veiknio poezijoje labiausiai pritrūko „Bėgančiose su vilkais“ vaizduojamų įvairių moteriškumo pavidalų daugiasluoksniškumo, brandumo, archajiškumo. Priešingai, A. Veiknio kuriama tamsioji laumės pusė – nors ir galinga, tačiau gana vienpusiška ir paviršutiniška – pasirenkanti blogį, nes nesulaukė dėkingumo už gerus darbus: „Bet pamažu many ugnis išblėso, / širdis iš apmaudo ir nevilties apkarto – / Juk tiek kovojau, grūmiausi už tiesą, / O nesulaukiau padėkos nė karto!“ (p. 29) Labiausiai pabrėžiama blogį pasaulyje kurianti ir lemianti laumės savastis, o gerosios prigimties laumyčia paliekama pasyvia stebėtoja, negalinčia įveikti blogio jėgų: „Gręžias laumė sienon, drebulys ją purto: / – Nežinau nuo šito antpilo nei burto... / Ir paspringsta savo ašara karčia“ (p. 35). Taip pat skyriuje „Devynių dygsnių lopšinė“ tarsi Moiros, „verpdamos“ vaikui palankesnį likimą, laumės nesugeba įveikti „tamsiosios savo pusės“. Apskritai šis skyrius visai įdomiai atskleidžia moters-laumės prigimties dvilypumą ir blogio prado skvarbumą. „III valandos sapne“ vaizduojama piktos senės figūra („Girdėjo vyrai piktą senės juoką“, p. 47) taip pat turi tam tikrų koreliacijų su C. P. Estes aprašyta Baba Jaga, tik yra už ją kiek primityvesnė ir vienpusiškesnė. „Laukinės Moters archetipe“ pabrėžiama, kad „Baba Jaga tokia baisi todėl, kad įkūnija tiek mirties, tiek ir gyvybės galias. Pažvelgę į jos veidą, išvysime vagina dentata, krauju pasruvusias akis, nuostabų naujagimį kūdikį ir angelo sparnus – viską išsyk“ (C. P. Estes, Bėgančios su vilkais, p. 122). Jei Baba Jaga vis dėlto suteikia šansą darbais, žodžiais ir oria laikysena laimėti jos palankumą, tai „Laumės vaike“ vyrui senė paspendžia neatšaukiamos žiaurios logikos spąstus – „Jei tik mirtis išsaugotų gyvybę, / Ką pasirinktum?.. Sūnų?.. Gražią žmoną?“ (p. 44).
Ir staiga, kaip man regis, imu suprasti „Laumės vaiko“ psichoanalitinį prėskumą – nors vaizduojami kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės archetipai, jie neturi savo pačių vidinių modusų tvirtumo, maskuoja sukeistintus asmeninius išgyvenimus, kurie tampa kertiniu kūrinio kodu.
Dar vienas svarbus knygos ypatumas – ji artima jau minėtai R. Stankevičiaus eiliuotai pasakai vaikams „Pūgos durys“. Nežinia, kartojama sąmoningai ar ne, tačiau vietomis itin ryški imitacija badė akis. Pasirenkamas net panašus chronotopas – magiškas, mitinis ir sakralus žiemos laikas prieš / per Kūčias. Taip pat koreliuoja speigo, pūgos, girios, tamsos, lopšinės, blogio ir gėrio santykio motyvai, veikėjų pasirinkimas (laumės, vaikas ir motina, stebinčioji liaudis), stebukliniai inkliuzai, sapniška, šiurpi atmosfera. Siūlau palyginti: R. Stankevičius: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia / Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. ˂...˃ Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkščia nuodą juodą...“ (p. 26.); A. Veiknys: „ – – Židiny ugnies nė lašo – – gyvačiukė / švirkščia nuodą...“ (p. 60). Tai tikrai nėra tapačios knygos, tačiau panašumų gausa kelia šiokių tokių abejonių originalia idėja. Ir vis dėlto „pirmtako“ – R. Stankevičiaus – knyga man regisi kokybiškesnė – aiškesnis, logiškesnis siužetas, vientisumas, motyvų integralumas, originalumas.
Aivaro Veiknio „Laumių vaiko“ užmojis, metaforos, žodžiai – gražu. Ar ne tik motinoms, motulėms ir motinėlėms – kitas klausimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

„This is not for you“ (Mark Z. Danielewski), su visa derama postmodernia arogancija skelbia Vytauto Stankaus trečiosios poezijos knygos „Skruzdžių skandinimas“ priešlapis, kuriuo atsainiai primenama ir René Magritte’o pypkė, ir Marcelio Broodthaerso objektai, ir tas pats Uliso Carriono mielasis skaitytojas. Rinkinys skirtas ne tau, konkretus skaitytojui, lyrinis subjektas taip pat prabils ne į tave, – štai tokia savita šios knygos nepritapimo ir drauge tapsmo poetika.
Pagal visus kūrybiniam procesui būdingus dėsnius, trečiasis rinkinys V. Stankaus poetinio braižo formavimuisi, rodos, yra lemiamas: čia itin aiškiai artikuliuojama būsenos judėjimo trajektorija, kalbėjimo būdas, labiau nugludinti vaizdiniai, kurie ankstyvesnėje kūryboje dar tik formavosi, dar tik ieškojo savo vietos. „Skruzdžių skandinimas“ yra pabrėžtinai kryptinga knyga: ganai aiškiai žengta link ribinės meilės poetikos, balansuojančios tarp jautrumo („visa tai nugulė ant mano rankų / kaip dabar galiu tave liesti?“, p. 16), iki tokiam jautrumui atsvarą kuriančio savotiško siurrealizmo („prieina baltai apsirengusi moteris / ir praneša man, kad vilkas, / kurio pilve esame, pakeitė spalvą, / o medžiai šiek tiek nesveikuoja“, p. 29), kai išlaisvintas iš pasaulio dėsnių vaizdinys atspindi kuriančiosios vaizduotės neišsitekimą esamojoje realybėje. Bandoma ne tik išsikalbėti, išsitarti, savotiškai „išimti“ save iš savo patirčių, bet drauge ir išrasti savo kalbą, kuri leistų tai padaryti: juntamas tiek poetinis, tiek egzistencinis autoriaus nekonformizmas.
Šis lyrinio kalbėjimo asmeniškumas, labai žymėtas balsas veda prie poetikos uždarumo, prie labai centruoto bylojimo. Lyrinis subjektas pats yra savo sukrėtimų epicentras: judama ne iš išorės į vidų (t. y. poezija netampa būdu išmokti pasaulį), bet iš vidaus išorėn, mėginant kaip nors įsprausti savo patirtis į bendrą visų reiškinių buvimą. Toks kalbėjimas labai skiriasi nuo Vytauto P. Bložės ar Donaldo Kajoko eilėraščių, kuriuose juntamas didesnis atvirumas tam, kas objektyviai yra aplinkui, kur lyrinis subjektas šiek tiek atsitraukęs, stebįs pasaulį iš šalies, nebandantis užimti jame dominuojančios pozicijos.
Knygos „lygumo“ įspūdį (tiesą sakant, atrodo, kad visi ją sudarantys tekstai parašyti jei ne vienu atsikvėpimu, tai bent jau tuo pačiu kvėpavimu) stiprina ir pasikartojančių simbolių gausa: iš eilėraščio į eilėraštį keliauja vilkas, kraujas, laumžirgis, drugeliai, voras, vanduo, sniegas (pastarasis jau, ko gero, tapęs V. Stankaus poetikos ženklu). Susidaro įspūdis, kad kone postmoderniai žaidžiama duotų elementų kiekiu, iš kurių gana įgudusia ranka konstruojami tekstas po teksto. Stilistiškai V. Stankus laikosi tam tikrų principų, su kuriais žaisti jau buvo pradėjęs kiek anksčiau: tai ir pertrūkio taikymas, kada kūrinys fragmentuojamas, dažnai grindžiant eilėraščio konstravimą impresionistine kelių ar keliolikos motyvų seka (pavyzdžiui: „Sapnuoti dulkes“, „Keira Knightley, ar girdi krintant miške parašiutą“, „20 frazių su paaiškinimais“, „Tunelis“). Šis formos lūžis veikiausiai atliepia lyrinio subjekto įtrūkius, negebėjimą susikalbėti, susibūti ir iš to kylančius skaudulius.
„Skruzdžių skandinime“ justi didesnis noras ieškoti kitokių raiškos galimybių: čia jau atsiranda ir garsas („uuuuuuuuuu, tai garsas man skrodžiant orą, / huuummmmmmmmm, toks garsas man krintant“, p. 12: garsažodžio pasitelkimas primena Dainiaus Gintalo poetiką) ir silpnai valioniškas pasižaidimas su grafine forma (p. 48 tekste „Dalykai“ mėginama tyrinėti strofos skirstymą, tiesa, motyvacija lieka ne itin aiški). Kiek išraiškingesnės formos paieškos matyti eilėraštyje „2012 žiema Vilnius“ (p. 55), kur nepertraukiamo kalbėjimo įspūdį stiprina strofos skirstymo ir skyrybos ženklų nebuvimas, eilėraštis skaitytoją užgriūna tarsi lavina, iš kurios jis pats ir turės kapanotis. „Inkliuze“ verlibras derinamas su bene jonyniškais rimais:

nusiauti batus, nes pasiutusiai norisi,
kad nusiautum, kad tau įkristų koks
akmenukas ar dar kas, tada
turėtumei įsikibti, turėtumei atsiremt

į mane, tačiau

mes ėjome per lauką ir atrodė,
kad einame per parką ir gana
štai šitaip dviese eiti parku gruodį,
ir nieko kito nesinori, nes žiema
<...>
                                                  (p. 57)

Ko gero, tendencingiausiai vis dėlto žaidžiama kartotės principu, kuris primena žymųjį „rose is a rose is a rose is a rose“: „miestas kurį pažinau ir miestas kurio / nėra kurio nereikia yra miestas / kuriame susitikom miestas kurio ilgiuos / <...> miestas su mirusiais savo miestas į kurį / atėjau iš kurio neišeisiu <...>“ (p. 33); „aidas mano galvoj yra tavo aidas“ (p. 65); „kraujas mano gerklėj yra kraujas / tavo gerklėj yra pirštai mano / yra tavo pirštai yra mano rankos tave / apkabinusios laumžirgi mano virpantis“ (p. 14).
Kaip jau šiuolaikinėje lietuvių poezijoje darosi būdinga (o gal tai literatūroje ir neišvengiama), rinkinyje veriamas ir šioks toks asmeninis kanonas. Jungtys su kai kuriais autoriais nurodomos gana intymiai: Aidui Marčėnui ir Antanui A. Jonynui eilėraščiai dovanojami, savitai bandant pažaisti jų poetikos leitmotyvais, D. Kajokui teksto pašykštima ir pasitenkinama dedikacija, bet principo laikomasi maždaug to paties. Aptinkamas čia ir Césaras Vallej’as, o drauge – ir aliuzija į Sigito Parulskio eilėraštį, kur perrašomas tas pats Peru poeto tekstas (tiesa, ši variacija lieka gluminanti – kiek kartų reikia perrašyti tą patį eilėraštį, kuris nelabai ir teikia galimybių variacijoms).
Glumina ir pora rimtesnių „kliurktelėjimų“ šiaip jau harmoningame knygos skambėjime: „Labirinto“ žaidimas lieka daugiau formos bandymas nei kas nors kita, nieko ypatingo nesugebėjęs pranešti, šalia jo „Kelias į pragarą gerais norais grįstas“ irgi nežiba: lieka neaišku, ar bandoma siekti neva kokio komizmo, ar tiesiog tai „buitinė“ kalbėsena, kuri ankstesnėje Vytauto Stanaus kūryboje blyksteli tokiais motyvais, kaip „pakartok, ką dabar pasakei“, ir čia pasiekia kulminaciją, kurios galbūt geriau būtų ir nepasiekusi.
Taigi toks tas „Skruzdžių skandinimas“: šaltas, nepatogus, iškrapštytas ir iki skausmo tolygus rinkinys, kuris, be viso kito, dar ir skirtas visai ne tau, ne man, ne mums. Tik dar vienas bandymas per kūrybos upę permest popierinį drugelį.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

PAŽINTIS

Ne kartą esame girdėję šmaikštų pasakymą: geriau vėliau negu niekad. Taip, iš tiesų pasitaiko, kad vėliau geriau negu niekad. Tačiau būna, kad tas „vėliau“ ne ką skiriasi nuo įvertinimo „blogai“. Štai tokia liūdna išvada kilo galvoje, kai iš savo seno bičiulio poeto Vytauto Karaliaus gavau vertingą dovaną – Vokietijoje išleistą vokišką knygą: Hans Masalskis, „Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie“ (Oldenburg: Igel Verlag, 2003). Lietuviškai jos pavadinimas – „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas. Biografija“. Jeigu šį veikalą būčiau turėjęs bent pusmečiu anksčiau, savo naujausioje knygoje „Lietuvių kalbos savitumas“ nebūčiau parašęs, kad Jurgis Zauerveinas lietuvių kalbos išmokęs 1874 m., apsigyvenęs Girėnų kaime, Ragainės apskrityje¹. Pasiklioviau ne vienu šaltiniu, nurodžiusiu šitą versiją. Gavęs minėtą dovaną ir perskaitęs joje skyrių „Seit wann konnte Sauerwein litauisch?“ („Nuo kada Zauerveinas mokėjo lietuviškai?“)², galėjau tik atsidusti: „Geriau vėliau negu niekad...“ Čia gana įtikinamai pasakyta, kad šio poligloto su lietuvių kalba susipažinta dar ankstyvoje jaunystėje iš atvykusių į Gronau fabrikus dirbti tilžėnų. Mane šiek tiek paguodė, kad ir „Mažosios Lietuvos enciklopedija“³ pasirodė nesusipažinusi su H. Masalskio veikalu: ne tik padarė tą pačią klaidą, bet dar pridėjo, kad J. Zauerveino būta sorbo, o po jo portretine nuotrauka nurodė, kad ji iš 1910–1914 metų, nors jo gyvenimo datos 1831 01 15–1904 12 16.
Dėl tokių klaidų nelinkęs esu kaltinti tų rašinių autorių: tai informacijos apie užsienyje pasirodančius leidinius stoka. Rašant šį straipsnį, mano žiniomis, H. Masalskio knygą turėjo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Nesu pastebėjęs, kad ją būtų recenzavęs koks laikraštis ar žurnalas. Apskritai neturime institucijos, kuri rūpintųsi įsigyti užsienyje leidžiamas knygas, reikalinga įvairių profilių lituanistams. Jos į Lietuvą patenka gana atsitiktinai ir nereguliariai, dažnai labai pavėluoja. Tad ir kapitalinis H. Masalskio veikalas Lietuvoje visai mažai kam žinomas.
Tad vis dėlto, kad ir praėjo keturiolika metų nuo knygos išspausdinimo, susipažinkime su šiuo svarbiu leidiniu. Pirmiausia pradėkime nuo knygos autoriaus Hanso Masalskio. Iš mums lengviausiai prieinamų šaltinių daugiausia duomenų apie jį pateikia „Mažosios Lietuvos enciklopedija“⁴. Beje, čia nurodyta ir jo monografija apie J. Zauerveiną. H. Masalskis gimė 1924 m. gegužės 23 d. Klaipėdoje. Jo lietuviškumą rodo tai, kad iki 1939 m. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje buvo lietuviškos Klaipėdos sporto sąjungos „Šarūnas“ narys. Hitleriui 1939 m. kovo 22 d. aneksavus Klaipėdos kraštą, liko gimtajame mieste. Devyniolikos metų paimamas į hitlerinę kariuomenę, dalyvauja mūšiuose Rusijoje ir vėliau Prancūzijoje. Po karo apsigyvena Vakarų Vokietijoje. Čia pirmiau įgyja architekto specialybę, o paskui Getingeno universitete dar studijuoja filosofiją ir psichologiją. Po studijų jis reiškėsi ne tik architektūroje, bet taip pat dailėje, literatūros istorijoje, žurnalistikoje ir aktyvioje visuomeninėje veikloje, kuriai bene daugiausia impulsų davė praeities ir dabarties lietuvybės atgarsiai. Visa nutrūko su šio energingo žmogaus mirtimi 2006 m. balandžio 19 d. Hanoverio mieste.
Iki 1939-ųjų šeimos (buvo Ievos Simonaitytės artimas giminaitis) ir mokyklos įdiegtas lietuviškumas nenuslopo hitlerinio režimo metais, kada vienas kitas klaipėdiškis, iki tol reiškęsis kaip lietuvis, prisišliejo prie nacių ir tapo „vokiečiu“. Ilgi gyvenimo metai toli nuo lietuviškos aplinkos susilpnino lietuvių kalbos įgūdžius, bet nepajėgė išrauti iš sielos lietuviško nusiteikimo. Tai patvirtina daug faktų. Antai krinta į akis, kad šis lietuvininkas visur yra pasirašęs lietuviška pavarde Masalskis, nors suvokietėjusiam lengva ją paversti vokiška – Massalski.
Pabrėžtinai lietuviškas nusiteikimas matomas monografijoje „Kalbos genijus“. Štai jos „Pratarmėje“ autorius, pasakodamas apie savo vaikystę Klaipėdoje, jau antrajame sakinyje nurodo gimtojo miesto vardą dviem formomis: pirmoje vietoje eina lietuviškas pavadinimas, o po jo – vokiškas atitikmuo: Klaipėda/Memel. Taip dviem formomis vartojama dauguma krašto vietovardžių: Virkytai/Wirkieten, Šilininkai/Schilliningken, Lazdynai/Lasdehnen, Rokaičiai/Rokaiten, Naujoji/Neukirch, Lazdynėliai/Lasdinehlen, Tolminkiemis/Tolmingkehmen, Smiltynė/Sandkrug. Vokiečių literatūroje paprastai pateikiami tik vokiški šių vietovardžių variantai. Kažkurioj knygoj, menu, teko pastebėti ir abu variantus, bet jų tvarka kita: pirma eina vokiškoji forma.
H. Masalskio lietuviška kryptis dar labiau ryškėja iš jo visuomeninės veiklos po karo Vakarų Vokietijoje. Jo iniciatyva kartu su kitais klaipėdiškiais Hanoveryje 1971 m. įkuriama Vokiečių ir lietuvių literatūros draugija (Deutsch–Litauische Literarische Gesellschaft), kuriai iki 1997 m. ir pirmininkavo. Ji rėmė 1964 m. pradėtą leisti lietuvišką žurnalą „Nemuno kraštas“. 1980–1991 m. buvo jo redaktorius. Kitas šios draugijos periodinis leidinys – nuo 1975 m. vokiečių kalba leidžiami „Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ (Mitteilungen der Deutsch–litauische Gesellschaft). Jis buvo taip pat „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ talkininkas, yra išvertęs kelis Justino Marcinkevičiaus eilėraščius į vokiečių kalbą.
Lietuviškumas įžvelgiamas ir H. Masalskio parašytose knygose. Pavyzdžiui, čia pirmiausia tektų paminėti vokiškai rašytą knygą „Kleine Geschichte Litauens im Zusammenhang mit seinen Nachbarn – Mit zahlreichen Bildern und Dokumenten“ (Oldenburg: Schardt, 2005) – „Mažoji Lietuvos istorija, susieta su jos kaimynais“. Šį darbą gana kritiškai įvertinęs recenzentas Artūras Hermanas apie autoriaus idėjinę tendenciją yra taip atsiliepęs: „Istorinis vaizdavimas (die Darstellung) yra vienpusiškas. Čia gerieji lietuviai, ten jų piktieji priešai, t. y. kryžiuočiai, lenkai arba rusai. Tai besibaigiančio XIX-ojo amžiaus požiūris, kai apie savo šalį rašyta tik gera, o kaimynams skirta visa, kas bloga“⁵. Taigi iš to atsiliepimo, net neskaičius kūrinio, galima spręsti, kad klaipėdiškis lietuvininkas savo paskutinėje knygoje vadovavosi gal naivoko, bet nuoširdaus romantinio patriotizmo nuostatomis.
Kaip matysime toliau, pagrindiniame savo veikale, kurį nagrinėsime išsamiau, H. Masalskis to romantizmo neviešina, bet Nerijos Putinaitės tipo jaunuosius istorikus jo dvelksmas galėjo skatinti rezervuotai vertinti visą jo veiklą. Rezervuotumą bus stiprinusi, ko gero, ir jo vadovaujamos Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos bei žurnalo „Nemuno kraštas“ pozicija dėl bendravimo su okupuotos sovietinamos Lietuvos kultūros žmonėmis ir įstaigomis. Lietuvių išeivijoje tada būta dviejų priešingų požiūrių. Labai stipriai reiškėsi kategoriški raginimai nutraukti bet kokį bendravimą su Lietuva, nes jis tiesiogiai ar netiesiogiai įteisinąs ar pateisinąs krašto aneksiją. Mat tas bendravimas neišvengiamas be Maskvai pavaldžių įstaigų ir pareigūnų tarpininkavimo, tuo būdu „propagavo sov. Lietuvos gyvenimą“. Paties H. Masalskio tuo propagavimu lyg niekas nekaltino, bet senųjų priekaištų atgarsiai, mesti jo bendražygiams ir žurnalui, prasikiša net „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Antai jos pirmajame tome yra straipsnelis „Annies (Anysas)“⁶ apie klaipėdiškį Albertą Anysą (miręs 1979 m. Vokietijoje), kurio turėtai leidyklai „Zimmermann Verlag“ prikišama, kad leido prosovietinį žurnalą „Nemuno kraštas“. A. Anysas ne tik leido tą žurnalą, bet ir 1964–1979 m. redagavo. Po jo redagavimą kaip tik perėmė H. Masalskis. Prosovietizmas pabrėžiamas taip pat ir šios enciklopedijos trečiojo tomo straipsnelyje „Nemuno kraštas“: „SSSR žinybos šį leidinį naudojo prosovietinei propagandai Vakaruose, ideologinei kovai su išeivija. Propagavo [žurnalas] kultūrinius ryšius su Lietuva“⁷. Tad šie priekaištai netiesiogiai krinta ir ant H. Masalskio galvos.
Blaiviai mąstant, izoliacionistinės krypties išeiviai, užuot vertę komunistus ir jų valdomas valdžios įstaigas baimintis kontaktų su išeivija, lengvino tautos engėjams stiprinti „geležinę uždangą“. Turėkime galvoje, kad tie kontaktai, iš tikrųjų teikdami tam tikrą propagandinę naudą Maskvos statytiniams, didelei tautos daliai kur kas labiau stiprino ryžtą priešintis dvasinei vergovei ir buvo atspara bolševikinei propagandai, kad Vakarai artėją prie žlugimo, o žmonijos išsigelbėjimas – socializmo pergalė.
Santykių su tėvyne blokavimo šalininkai, baimindamiesi, kad apsilankę Lietuvoje išeiviai ras ir teigiamų reiškinių, nesuvokė engiamos šalies būklės dvilypumo. Tas dvilypumas buvo neišvengiamas. Jį gražiai yra nusakęs Vytenis Andriukaitis: „Buvo „Litva sovietskaja“, buvo sovietizavimas<...>. Bet – buvo ir niekam nepavaldus gyvenimas su savo unikaliomis formomis ir pačiais įvairiausiais rezultatais. Nėra jokio totalitarinio (netgi nacistinio) režimo, kuris sugebėtų viską užgniaužti, valdyti, įsprausti. Neišeina taip istorijoje. Taip ir su Lietuva atsitiko! Nepaisant socialistinės ideologijos, gimė Tarybų Lietuvos kultūra, su mokslu, menu, literatūra, muzika, teatru, gamyba, inžinerija, su savo tarybiniu patriotizmu, kuo aš didžiavausi vaikystėje ir jaunystėje, didžiuojuos ir dabar!“⁸ V. Andriukaičio totalitarinių režimų charakteristiką norėtųsi papildyti tuo, jog jie, nekeisdami savo nehumaniškos esmės, kad patrauktų mases žmonių, stengiasi puoselėti tam tikrus teigiamus, visuotinai vertinamus reiškinius.
Tačiau nutraukime svarstymus apie sudėtingus totalitarinių režimų ir kūrybiškų asmenybių santykius, nes prieš akis lieka daug kas pasakyti apie žymiausią H. Masalskio darbą – minėtą monografiją „Kalbos genijus“ ir jos pagrindinį objektą J. Zauerveiną.
H. Masalskis ne pirmasis ėmė eksploatuoti J. Zauerveino ryšių su Lietuva ir lietuviais temą. Susidarytų nemažas sąrašas straipsnių, skirtų šiam vokiečiui, karštai skatinusiam stiprinti lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Aktyvus šio krašto lietuvis Kristupas Kūjus (1906–1984) dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išleido studiją „Dr. Jurgis Sauerveinas. Jo gyvenimas, veikla ir raštai“, kuri buvo išspausdinta 1937 m. tęstiniame leidinyje „Darbai ir dienos“ (t. VI). Ji pakartota antru kartu Čikagoje ėjusio dvisavaitinio leidinio „Laisvoji Lietuva“ priede „Lietuvos pajūris“ 1984 m. Šis mėnesinis priedas buvo skirtas Mažosios Lietuvos reikalams. Lietuvoje po karo du autoriai, Vincas Kuzmickas ir Aleksandras Šešelgis, sudarė ir išleido išsamią, kiek tuo metu buvo įmanoma, J. Zauerveino darbų ir rašinių apie jį bibliografiją – „Jurgis Zauerveinas: medžiaga bibliografijai“ (Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1975).
Šiuo kartu negalėtume pasakyti, kas paskatino H. Masalskį imtis nagrinėti J. Zauerveino santykių su lietuviais. Palyginti gana nelauktai 1971 m. jis paskelbia nedidelę vokišką studijėlę – „Dr. Georg Sauerwein: Sein Leben und Wirken“ (Hannower: Verlag Baltischer Kurier, 1971) – lietuviškas antraštės vertimas: „Dr. Jurgis Zauerveinas: jo gyvenimas ir veikla“. Po dešimties metų pasirodė jos antrasis, kiek išplėstas leidimas – „Dr. Georg Sauerwein: Sein Leben und Wirken“ (Witzenhausen: Zimmermann Verlag, 1981).
Po šios knygos H. Masalskis toliau tęsė J. Zauerveino veiklos tyrimą: paskelbia tris straipsnius Gronau miesto leidiniuose ir vieną Lietuvoje: „Zur Biographie Dr. Sauerweins“ („Internationales Symposion 1990“, Gronau, 1994); „Dr. Sauerwein – Professor?“ („Beiträge zur Geschichte der Stadt Gronau (Leine)“, 1995). Lituanistikai ypač reikšmingas straipsnis „Dr. Basanavičius: Begegnungen mit Dr. Sauerwein – eine Reise nach Gronau“ („Beiträge zur Geschichte der Stadt Gronau (Leine)“, 1991–1993) – „Dr. Basanavičius: susitikimai su dr. Zauerveinu – kelionė į Gronau“.
Atskirai verta nurodyti, kad H. Masalskis išspausdino straipsnį „Apie Jurgį Zauerveiną“ ir jau nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudoje („Literatūra ir menas“, 1993 04 24, Nr. 17(2420), p. 5).
Ilgametis medžiagos kaupimas ir jos apmąstymas pagaliau privedė H. Masalskį prie minties parašyti išsamią studiją – mūsų straipsnio pradžioje nurodytą monografiją „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas. Biografija“. Kad ir kaip vengtum prašmatnių tarptautinių žodžių, šį veikalą kyla noras pavadinti impozantišku. Tai patvirtina net knygos apimtis – keturi šimtai septyniasdešimt septyni puslapiai ir devyni šimtai šešiolika išnašų, šaltiniai vokiečių, lietuvių, anglų, prancūzų, valų (knygoje dažnai – kimrų), norvegų, lenkų, sorbų, danų, estų, rusų kalbomis. Turėkim galvoje, kad tokia daugiakalbe medžiaga naudojosi ne plataus profilio lingvistas, bet architektas.
Knyga patraukliai pasakoja apie J. Zauerveino asmeninį gyvenimą. Iš to pasakojimo skaitytojui iškyla ryškus jo paveikslas. Lietuvių spaudoje aptiksi teiginių, kad J. Zauerveinas esąs sorbas. Tai netiesa. Jo tėvo Augusto Pilypo Liudvigo kilmė atvedama iki XVII a. vidurio. Tada protėviai gyveno Reino krašte, kur sorbų nebūta. Pats tėvas buvo gimęs jau Hanoverio srityje, prie Leinės upės esančioje vietovėje, kuri vokiškai rašoma „Basse/Leine“. Motinos Pranciškos Eleonoros Meyer genealogija siekia net XIV amžių. Abiejų tėvų šeimos priklausė evangelikų liuteronų dvasininkų sluoksniui. Tėvas, baigęs teologijos mokslus, nuo 1830 m. kunigavo Hanoveryje ir kartu buvo gimnazijos mokytojas. 1831 m. sausio 15 d. čia gimė Jurgis, gavęs per krikštą net tris vardus – Jurgis, Julijus ir Justas (vok. Georg Julius Justus). Vėliau prie Jurgiuko prisidėjo trys sesutės ir broliukas.
Tėvas, trumpai padirbėjęs Šmėdenšteto (Schmedenstedt) miestelyje klebonu, galiausiai buvo paskirtas į Gronau miestą už keturiasdešimties kilometrų nuo Hanoverio pirmuoju kunigu. Kadangi miestas yra prie Leinės upės, tai vokiečių literatūroje, norint atskirti nuo kito Gronau, rašomas Gronau/Leine. Čia jis išdirbo iki savo mirties 1861 m. Jurgiukas, būdamas dvylikos metų amžiaus, baigė šiame mieste pradžios mokyklą, įstojo Hanoveryje į gimnaziją, kur visose klasėse buvo pirmūnas. Ypač sekėsi kalbos. Tos pačios gimnazijos žydų tautybės mokinys, su kuriuo bičiuliavosi, padėjo jam išmokti hebrajų kalbą taip, kad per baigiamąjį gimnazijos egzaminą sunkiausią hebrajišką tekstą skaitė ir vertė be jokio žodyno. Gimnazijoje išryškėjo jo polinkis prie poezijos, kuri paskui lydėjo jį visą gyvenimą: pats kūrė keliolika kalbų. 1848 m. jis įstojo į Getingeno universitetą studijuoti teologijos ir filologijos. Studijų metais jį traukė gamta ir kelionės. Dėl akių ligos, atsisakęs minties tapti dvasininku, studijas nutraukė ir 1852 m. iškeliavo į Angliją, ketindamas iš jos vykti į Indiją.
Anglijoje bendravo su įvairiais mokslininkais, kurį laiką dirbo gerai apmokamu namų mokytoju ir pats mokėsi kadaise salyne gausiai gyvenusių keltų grupės tautų kalbų. Be valų, išmoko dar senąją airių, kornų ir škotų (Scots Gaerlio language). Knygoje cituojami keli paties J. Zauerveino eilėraščiai valų (kimrų) ir jau XIX a. nevartota kornų kalba. Vienas 1888 m. parašytas vališkai eilėraštis baigiamas posmeliu, kur šios kalbos būklė lyginama su lietuvių kalba. Išverstas iš šalia pridėto vokiško vertimo, jis skamba taip: „O kad lietuviai būtų tokie sąžiningi kaip kimrai visada savo kalbai; / Šios abi mielosios kalbos taip labai panašios; // Literatūra tolygi uolai jūroje“⁹. Ketveriais metais vėliau, mirus Anglijos karalienės Viktorijos anūkui, J. Zauerveinas, reikšdamas užuojautą savo karališkajai globėjai, parašė du eilėraščius. Vienas – valų kalba. Antras – trimis kalbomis: anglų, lietuvių (vadinasi „Lietuvininkų rauda“) ir sanskrito. Jo vertimas į vokiečių kalbą pateikiamas knygos 29–30 p.
1857 m. gale J. Zauerveinas parvyksta į Vokietiją: tampa visai nedidelės kunigaikštystės kunigaikščio dukros Elizabetos (1843–1916) mokytoju. Gana niūrioje kunigaikščio šeimos aplinkoje talentingai, linkusiai prie muzikos ir poezijos mokinei trylika metų vyresnis išmaningas mokytojas buvo labai patrauklus. Kalbų ir literatūros pamokos virto žaidimu. Tuo tikslu kiekvienas savo poetiniams kūriniams pasirinko lotyniškus slapyvardžius. Mokinė pasirašydavo Carmen Sylva (Miško giesmė), o mokytojas – Sylvaticus. Mūsų žodynuose, gramatikose ir literatūroje rašoma Silva ir Silvaticus. Vėliau J. Zauerveinas slapyvardį išvertė į lietuvių kalbą – Girėnas, kurį vartojo ne tik lietuviškiems, bet ir kuriems ne kuriems kitakalbiams raštams. Kai kas šį slapyvardį siejo su Viliaus Kalvaičio gimtine, kurios pavadinimas – Girėnai (kaimelis prie Įsros upės Kraupiškio parapijoje).
Paauglė Elizabeta po kelerių metų išsiskleidė į jauną žavią kunigaikštytę. Nejučia pakito mokytojo ir mokinės santykiai. Jie išliko, nors abu jautė tą pokytį, visiškai kuklūs, diskretiški. Tačiau ugnį išduoda dūmai, o meilę – akys. To užteko, kad princesės tėvai pasistengtų mandagiai, motyvuodami mokytojo negalavimais, jį atleisti. Tai buvo didelis smūgis J. Zauerveinui. Jo meilė žaviajai princesei tvėrė iki pat amžiaus galo. Su ja susirašinėjo ir tada, kai ji buvo ištekinta už Rumunijos karaliaus Karolio I – vieno iš vokiečių Hohencolernų dinastijos atžalų. Tapusi karaliene Elizabeta veikiai išmoko rumuniškai tiek, jog ėmė kurti eilėraščius naujosios tėvynės kalba. Juos pasirašydavo paauglystės metais su mokytoju sugalvotu slapyvardžiu Carmen Sylva.
Trumpai pabuvęs jau mirusių tėvų namuose, J. Zauerveinas 1867 m. pabaigoje gavo tarnybėlę Getingeno universiteto bibliotekoje. Dėl menko atlyginimo, kai kurių bendradarbių intrigų darbas šioje vietoje buvo nemalonus. Pagaliau 1870 m. rugpjūčio 8 d. jis įteikė direktoriui prašymą atleisti jį iš bibliotekos tarnautojo pareigų. Likęs be valdiškos tarnybos, paskui visą gyvenimą kitos neieškojo. Pragyvenimui užsidirbo iš Britų Biblijos draugijos užsakymų versti ar redaguoti išverstą į retas, egzotines kalbas Šventąjį Raštą. 1804 m. įsteigtai Britų Biblijos draugijai, ėmusiai amžiaus viduryje ypač plėtoti šios knygos vertimus, J. Zauerveinas buvo nepaprastai pravartus. Todėl, matyt, jam palyginti gerai mokėdavo už darbą, tad jis galėjo laisvai keliauti po pasaulį – kartu dirbti, mokytis vis daugiau kalbų ir dalyvauti jam pasimėgusių tautų gyvenime. Tokį gyvenimo būdą yra gražiai apibūdinęs knygoje H. Masalskis: „Galbūt bus kam nuostabu, kad tokių fenomenalių gabumų vyras atsisakė bet kokios tarnybos ir buvo, visai aišku, menkai tinkamas kokiai tarnybai“¹⁰. Aptariamoje knygoje išvardytos šešiasdešimt dvi jo mokėtos kalbos¹¹. O kai kas jų priskaičiuoja net aštuoniasdešimt ar dar daugiau.
Skaitant H. Masalskio knygą, kyla įspūdis, kad J. Zauerveinas ypač mėgo ir brangino lietuvių kalbą. Pats H. Masalskis taip nusako šį santykį: „Ši buvo jo pirmoji meilė tarp tautų ir kalbų – ir lydėjo jį su pakilimais ir nuopuoliais (mit Honen und Tiefen) ištisą gyvenimą“¹². Šį teiginį dar paremia eilėraščio, išspausdinto 1898 m. laikraštyje „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ Nr. 71, posmeliu:

Meine erste Liebe noch                             Mano pirmoji meilė dar
In dem Land der Morgensonne –              Ryto saulės šalyje –
Litau’n, Litau’n, meine Wonne.                  Lietuva, Lietuva, mano palaima.

J. Zauerveino santykių su lietuviais nagrinėjimas pradedamas skyriuje „Seit wann konnte Sauerwein litauisch?“ („Nuo kada Zauerveinas mokėjo lietuviškai?“)¹³. Čia tvirtai paneigiamos versijos, kad lietuvių kalbos pradėjęs mokytis palyginti vėlai, atvykęs į Mažąją Lietuvą. Pats J. Zauerveinas yra ne kartą pasisakęs, kad lietuviškai išgirdęs ir pramokęs dar vaikystėje Gronau mieste iš čionai fabrikuose dirbusių lietuvininkų tilžėnų. Taigi 1874 m. rudenį, kai, baigdamas savo kelionę po Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Estiją, Kybartuose pervažiavo Rusijos–Vokietijos sieną, Stalupėnuose išgirdo kažkokią šeimą kalbant lietuviškai ir išlipo iš traukinio, jo jau mokėta kiek lietuviškai. Kiek laiko čia pagyvenęs ir pabendravęs su lietuviais, jis savo kalbos mokėjimą smarkiai patobulino. Nuo tų metų labai sustiprėjo J. Zauerveino dėmesys visam lietuvių gyvenimui. Jo taip įsigyventa į lietuvių tautos būtį ir likimą, kad savo veikla atsistojo šalia tikrų lietuvių patriotų – Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos (atrodo, su juo tiesioginių ryšių nepalaikė), Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus ir Vydūno.
Nuo 1874 m. J. Zauerveinas savo lietuvybės gynimo ir stiprinimo akciją Mažojoje Lietuvoje plėtojo trijuose baruose. Pirmasis baras – tai krašto lietuvių organizacinis spietimas priešintis vis stiprėjančiam nutautinimui. Antrasis – lietuvių tautinį sąmoningumą žadinanti publicistika. Šalia jos didžiai veiksmingas buvo trečiasis baras – lietuviškos patriotinės poezijos kūryba. H. Masalskio knygoje šitie įžymiojo poligloto lietuviškos veiklos barai užtektinai išsamiai ir įtikinamai atskleisti. Kad ir labai trumpai, pamėginkime juos čia apibūdinti.
1871 m., po laimėto karo su Prancūzija, paskelbiama Vokietijos imperija, kurios valdovu imperatoriumi-kaizeriu tapo Prūsijos karalius. Visi šie pokyčiai paskatino valdančiuosius sluoksnius stiprinti germanizaciją. Ją ypač pajuto Prūsijoje gyvenančios tautinės mažumos. Pagal 1872 m. spalio 15 d. „Bendruosius nurodymus“ ir 1873 m. liepos 24 d. „Vyr. prezidiumo nutarimus dėl vokiečių kalbos užsiėmimų, kuriuos lanko lenkų ir lietuvių vaikai Prūsijos provincijos liaudies mokyklose“ bei dar kelis aktus pareikalauta visus dalykus lietuviukams dėstyti vokiškai. Mažosios Lietuvos sąmoningieji lietuviai su lietuvių kalbos pašalinimu iš mokyklų nesitaikstė: tuoj prasidėjo kelis dešimtmečius trukusi akcija, reikalaujanti grąžinti lietuvių kalbą į pradžios mokyklas. Tą akciją parėmė ir J. Zauerveinas. Naudodamasis pažintimis su pačiu kaizeriu Vilhelmu I ir kitais įtakingais valdžios atstovais, jis, tikėdamasis iš jų pagalbos, išsirūpino gauti lietuvių delegacijai kaizerio audienciją, kad patys lietuviai valdovui išdėstytų savo nuoskaudą. H. Masalskio monografijoje palyginti išsamiai nušviečiama J. Zauerveino pastangomis sudarytos lietuvininkų delegacijos kelionė į Berlyną. Knygoje pateiktas delegacijos narių sąrašas. Jame išimtinai dabartinio Klaipėdos krašto vietovių gyventojai. Delegacijos vadovas buvo Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigas Glogau. Jo vardas nenurodomas. Šis kunigas neminimas nė „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Matyt, jį giminystės ryšiais galima sieti su kitais kunigais Glogau, kurie, būdami vokiečiai, yra darbavęsi lietuvių raštijoje. Kartu su juo vyko ūkininkas Jurgis Plonaitis iš Bendikų (prie Kretingalės), ūkininkas Kr. Butkeraitis iš Pašyšių ir ūkininkas Peneris iš Mantvydų (prie Saugų, Šilutės r.). Delegacijai priklausė trylika merginų, tarp kurių buvo ir Glogau duktė Anė.
Delegacija į Berlyną atvyko gruodžio 19 d. Audiencija kaizerio rūmuose įvyko gruodžio 22 d., sekmadienį. Priėmė pats kaizeris su žmona. Jiems buvo įteiktos delegacijos dovanos: kelerios raštuotos pirštinės, puskojinės ir rankšluosčiai. Tačiau, užsiminus apie lietuvių kalbos grąžinimą į mokyklas, kaizeris tik davė patarimą patiems lietuviams, išsirinkus į Atstovų rūmus (Landtagą) tarpininkus, daugiau rūpintis tuo reikalu.
Po palyginti neilgai trukusios audiencijos pas kaizerį delegacija gavo audienciją kituose rūmuose: ją priėmė sosto įpėdinis – kronprincas. Tačiau čia išryškėjo, kad kunigo duktė nemokanti lietuvių kalbos. Tas jos prisipažinimas davė vokiečių spaudai dingstį skelbti, kad lietuviai mielai vokietėją ir kad tik „kurstytojai“ dėl to kelią triukšmą. Taigi J. Zauerveino viltys visiškai nepasiteisino. H. Masalskis delegacijos išvyką į Berlyną įvertino kaip neturėjusią jokių tiesioginių padarinių lietuviams. J. Zauerveino nusivylimą rodo toks faktas. Kai 1892 m. vėl buvo kilęs sumanymas siųsti delegaciją pas kaizeriu tapusį anūką Vilhelmą II, jis nepritarė šiam ketinimui, pasakęs: „Kiti laikai – kitos aplinkybės“¹⁴.
Įsitikinęs, kad organizuoti delegacijas pas kaizerį beprasmis darbas, J. Zauerveinas nenuleido rankų, nenukabino nosies. Jis ėmė kurti kitus planus. 1879 m. rugsėjo 30 ir spalio 17 d. vyko rinkimai į Prūsijos karalystės Atstovų rūmus. Rinkimų sistema buvo nedemokratiška – netiesioginė. Rinkimai organizuoti pagal trijų klasių rinkimų principą. J. Zauerveinas vis dėlto juose kandidatavo kaip lietuvių atstovas ir patyrė visišką nesėkmę. Iš trijų šimtų septyniasdešimt trijų įgaliotinių, turinčių išrinkti atstovą į Landtagą, jis gavo tik dvidešimt devynis. Mirus išrinktajam atstovui, vėl vyko rinkimai į mirusiojo vietą, bet ir šiuo kartu nieko nelaimėjo. Prie nesėkmės bus nemažai prisidėję Jurgio Traušio, Priekulėje turėjusio spaustuvę ir redagavusio laikraštuką „Tiesos prietelis“, šmeižikiški puolimai. 1893 metais J. Zauerveinui buvo siūloma vėl dalyvauti rinkimuose į šią atstovybę, bet dėl visokių intrigų jis atsisakė. Po penkerių metų vis dėlto kandidatavo 10-ojoje Tilžės-Pakalnės (10. Tilsit/Niederung) apygardoje. Šį kartą gavo iš keturių šimtų septyniasdešimt septynių rinkikų šimtą šešiasdešimt devynis balsus.
Nepasisekus patekti į Prūsijos Atstovų rūmus, J. Zauerveinas energingai veikė, kad lietuviai 1898 m. birželio 16 d. rinkimuose į Vokietijos parlamentą Reichstagą išsirinktų savo atstovą. Keturiose apygardose kandidatavo po vieną pretendentą. Tarp jų buvo ir J. Zauerveinas. Tačiau ir šį kartą Tilžės-Pakalnės apygardoje, gavęs tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt penkis rinkėjų balsus, atsidūrė trečioje vietoje ir Reichstago atstovu netapo. Iš keturių lietuvių tik vienas Jonas Smalakys nukeliavo į Berlyną. Tokie šių rinkimų rezultatai J. Zauerveiną labai prislėgė. Nusivylė ir lietuviais. H. Masalskis knygoje cituoja jo vieną eilėraščio posmelį, kuriame pasakyta, kad darbas šitai tautai nuėjęs niekais per lietuvių išperas¹⁵. Tačiau, praėjus keturioms dienoms nuo rinkimų, kai pirmą kartą Tilžėje susitiko su atvykusiu Jonu Basanavičiumi, buvo jau atgavęs kovingą nuotaiką.
H. Masalskio studija plačiai apžvelgia J. Zauerveino įvairiakalbę publicistiką. Jo būta labai aktyvaus lietuviškos publicistikos darbininko. Absoliuti šios srities straipsnių dauguma skelbta Mažosios Lietuvos lietuvių spaudoje. Tačiau jis laikytinas ir Tilžėje bei Ragainėje redaguojamos ir spausdinamos, bet skiriamos Didžiajai Lietuvai „Aušros“ bendradarbiu. 1886 m. jos Nr. 1 išspausdino straipsnį „Medega ir dvasė“ (jis perspausdintas leidinyje „Lietuvių literatūros kritika“¹⁶). Šiuo straipsniu J. Zauerveinas reagavo į kiek anksčiau „Aušroje“ išspausdinto Jono Mačio-Kėkšto rašinio „Mūsų vargai“¹⁷ mintis, kurios krypties literatūra lietuviams dabar reikalingiausia. J. Mačio-Kėkšto nuomone, „pati sveika nuovoka rodo knygą pamokinančią, kaip geriau apdirbti žemę, kaip guviau vartoti vaisius ūkės, kaip elgtis šiokiame ar tokiame atsitikime gyvenos, kaip užlaikyti dorą, esant kur kas naudingesne, neg ištisi pluoštai giesmių ir dainų. Iš tikrųjų įstabu matyti, kaip kone visi dabarnykščiai lietuvininkai griebiasi už eilių“. Tuo tarpu J. Zauerveinas, suvokęs J. Mačio-Kėkšto mintis kaip „dvasės“ paniekinimą ar net atmetimą, pasaulinės literatūros pavyzdžiais stojo ginti poezijos svarbos tautos gyvenimui. Jo atsiliepimas į gana primityvias tezes nebuvo vienpusiškas. Tai rodo kad ir toks sakinys: „Tai ir mes nepykime ant kits kito, bet kožnas darykime savo darbą be paniekinimo kitų. Ans, kuriam duota yra savo giesmėmis tautišką gyvastį bei dvasę atgaivinti, tas tai tedaro be pasididžiavimo. O ans, kuriam duota yra savo gaspadoravimu ar įkrėtimu mėšlais, ar vandens nuleidimu ūkininkystę šelpti ir tokiu būdu tautiškojo gyvasties kūną išlaikyti, tas tai daro be pasididžiavimo.“ Iki 1990 m. skelbtuose literatūros istorijos darbuose pastebimas šiame ginče pirmenybės teikimas J. Mačiui-Kėkštui ir J. Zauerveino, kaip „romantiko“, nuvertinimas.
Mažosios Lietuvos lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje J. Zauerveinas labai ryžtingai gynė lietuvių tautą, ragino pačius lietuvius branginti savo kalbą, papročius. Taip pat aštriai atsakydavo jį puolantiems ir šmeižiantiems politiniams priešininkams. H. Masalskis cituoja nemažą ištrauką iš 1896 m. Tilžėje leistos „Naujos lietuviškos ceitungos“ (Nr. 54–63) straipsnio „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais lietuvininkų išgamais“¹⁸. Pati antraštė raiškiai byloja apie J. Zauerveino nusiteikimą.
Ne taip seniai, prieš dešimtmetį, laikraštis „Donelaičio žemė“ išspausdino kreipimąsi į Klaipėdos miesto tarybą ir merą dėl reikalo pastatyti paminklą J. Zauerveinui. Kreipimesi cituojami jo žodžiai, kuriuos verta pakartoti ir šiame rašinyje: „Ar lietuviškoji giminė (berods, nenoriu sakyti visa, bet nors dalelė jos dalies) tur vis pasilikti vienintelė giminė, kuri pati save niekina? Nuo to, Dangiškasis Dieve, mus apsaugok!“ Ištrauka baigiama J. Zauerveino apgailestavimu, kad apie išnykusią lietuvių tautą būsią galima pasakyti: „Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos dyvinos ligos, būtent – nuo savo pačios niekinimo“¹⁹. Jo kartos lietuvininkai jų neįsidėjo nei į galvą, nei į širdį, ir juos ištiko J. Zauerveino numatyta baigtis. Šie žodžiai aktualėja po šimto dvidešimties metų!
H. Masalskio knygoje daug medžiagos apie J. Zauerveiną kaip iškilų lietuvių patriotinės publicistikos XIX a. pabaigoje kūrėją. Vis dėlto tema nėra iki galo išsemta: praverstų speciali studija, kuri atskleistų ne tik jo publicistikos tematiką, bet ir literatūrines ypatybes. Tik vargu ar ji kada atsiras, kai mūsų jaunimas – kalbininkai, literatai, istorikai – gimtąją kalbą traktuoja kaip techninę bendravimo priemonę, kaip vieną iš kitų analogiškų priemonių – ne kaip unikalų tautos dvasios kūrinį, saugotiną ir brangintiną paveldų paveldą.
H. Masalskio knygoje labai gausiai pateikiama J. Zauerveino poetinės kūrybos. Ji neatskiriama nuo jo publicistikos: ją gerokai papildo ir paryškina. Poligloto poetiniai kūriniai cituojami čia įvairiomis kalbomis – vokiečių, lietuvių, sorbų, prancūzų, norvegų, suomių, lenkų, valų (kimrų), anglų ir net arabų. Šalia kitakalbių kūrinių duodami vertimai į vokiečių kalbą. Lietuviškų eilėraščių ar jų fragmentų suskaičiau dvidešimt aštuonis. Prie jų pridėtinas dar poemos „Nemunyčiai“ vokiškas fragmentas, atrodo, paties J. Zauerveino rašytas. Tai tik dalis jo poetinės kūrybos lietuvių kalba. Jos masto nesiryžtame nustatyti. Savo bibliografinio leidinio „Pratarmėje“ V. Kuzmickas ir A. Šešelgis užsimena: „Pradėjęs bendradarbiauti M. Šerniaus „Lietuviškoje ceitungoje“, J. Zauerveinas per dvidešimt metų sukūrė daugiau kaip tris šimtus eilėraščių, baladžių ir poemų, romantiškai aukštinančių lietuvių kalbą, apdainuojančių Prūsų Lietuvos gamtos grožį ir savo paties jausmus“²⁰. Kai citatoje nenurodyta sukurtų eilėraščių kalba, net kyla abejonių, ar jie visi lietuviški: gal tai apskritai visomis kalbomis parašytų poezijos kūrinių skaičius? Jei tiek būtų lietuviškai parašytų kūrinių, tai galėtum sakyti, kad J. Zauerveinas yra tikriausiai produktyviausias lietuviškai rašęs XIX a. pabaigos poetas. Tačiau gal abejojama be reikalo. Kai pasižiūri į šioje bibliografijoje nurodytą J. Basanavičiaus sudarytų J. Zauerveino raštuose eilėraščių sąrašą, kuriame net du šimtai keturiasdešimt kūrinių²¹, abejonė sklaidosi.
H. Masalskis atrinko tik tuos kūrinius, kurie jam buvo reikalingi iliustruojant, kaip karštai J. Zauerveinas gynė lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Tuo įsitikinti pakanka vieno posmelio iš eilėraščio „Nemunas ir lietuviškoji kalba“²²:

Kaipo perkūnai nesiliaus,
Kol sviets stovės, patol jie griaus,
Ir mūs kalba lietuviška,
Kol sviets stovės, ji liks gyva;

Linksma būk, tėviške miela,
Linksma būk, tėviške miela,

Juk nepražus mūsų kalba,

Juk nepražus mūsų kalba!

Populiariausias jo patriotinės poezijos pavyzdys yra eilėraštis „Lietuvininkai mes esam gimę“²³, turintis net aštuonis posmelius. Ilgainiui, atrinkus tris posmelius, šis eilėraštis, kuriam kompozitorius Stasys Šimkus sukūrė melodiją, tapo įstatymu nepatvirtintu Klaipėdos krašto lietuvių himnu. Iš praleidžiamųjų posmelių septintasis davė pagrindą apkaltinti J. Zauerveiną garbinant Vokietijos kaizerį. Posmelio pirmosiose dviejose eilutėse skelbiama: „Vis ciesorių viernai mylėsim, / Mylėsim ciesorystę vis.“ H. Masalskis šį kaltinimą mėgina paneigti²⁴. Reikią tik geriau įsiskaityti į eilėraštį. Tokia nuomonė esanti svetima jo pažiūroms. Atvirkščiai, tai esąs vos slepiamas grasinimas: „Jeigu Tu, mielasis kaizeri, mums nesaugosi mūsų lietuvių kalbos, tai neliks mūsų meilės Tau!“ Vargu ar toks principas „arba – arba“ galėjo ateiti į galvą J. Zauerveinui. Tai daugiau patį H. Masalskį apibūdinantis požiūris – bandymas pateisinti savo herojų. Veikiau tos dvi eilutės buvo skirtos tam, kad kiek apmalšintų įtariančius, jog lietuvių tautinis judėjimas pavojingas Vokietijai.
J. Zauerveinas mėgino kurti ir epinio žanro poezijos kūrinių. Toks buvo sukurtas 1885 m. Jis vadinosi „Macilėnas ir Gražina“. Buvo išspausdintas tų metų „Aušros“ Nr. 12. V. Kuzmicko ir A. Šešelgio knygoje jis vadinamas balade²⁵. Šią baladę galima kiek sieti su Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“, kurios pagrindinės herojės vardas yra ne autentiškas, o padarytas paties poeto.
1889–1894 m. J. Zauerveinas sukūrė didelę poemą „Nemunyčiai“: joje net trys tūkstančiai šeši šimtai eilučių. Taigi ji apimtimi lenkia Kristijono Donelaičio „Metus“ – du tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt septynios eilutės²⁶. Dydžiu „Nemunyčiai“ nenusileidžia Maironio „Jaunajai Lietuvai“, kuri, išaugusi iš 1895 m. išspausdintos poemos „Tarp skausmų į garbę“, turi tris tūkstančius
šešis šimtus šešiasdešimt septynias eilutes²⁷. Gaila, kad J. Zauerveino poema tuo metu nebuvo publikuota.
H. Masalskis šiai poemai paskyrė visą skyrių „Nemunyčiai – Kinder des Nemunas“ („Nemunyčiai – Nemuno vaikai“)²⁸. „Nemunyčių“ vertimą į vokiečių kalbą galėtume laikyti labai laisvu. Atrodo, kad šis pavadinimas sudarytas pagal analogiją su vietovardiškos kilmės asmenvardžiais veliuonyčiai ar šiaulyčiai. J. Zauerveinui žodis veliuonyčiai galėjo būti žinomas iš 1880 m. išleistos Antano Juškos „Svodbinės rėdos veliuonyčių lietuvių“.
H. Masalskio knygoje tėra dalis poemos vokiečių kalba: „Priekalba“ ir „Pirmosios knygutės“ I, III bei IV skyriai. Lietuviškame variante²⁹ toji knygutė turi keturiolika skyrių su atskiromis antraštėmis. „Antroji knygutė“ suskaidyta į septynis skyrius, o „Trečioji knygutė“ – į penkis. Poema baigiama atskira „Pabaiga“.
Labai trumpai paminėkime kelias poemos menines ypatybes. J. Zauerveinas, bene pasekęs K. Donelaičio pavyzdžiu, poemą parašė hegzametru. Apie jos meniškumą pats H. Masalskis nesprendžia: pacituoja, nenurodydamas šaltinio, autoritetingo kritiko Vytauto Kubiliaus atsiliepimą: „Ji [poema] būtų buvusi verta atskirai išleisti. Poemoje yra puikių vietų: koks Nemunas, koks gamtos aprašymas!“³⁰ Tačiau būkime atviri: šiandien ją skaityti dėl apsenusios kalbos jau sunku.
Pats H. Masalskis yra davęs tokį poemos įvertinimą: „Nemunyčiai“ – plačiai užsimotas kūrinys, kuris meninėmis priemonėmis apsako tautos komplikuotą gyvenimą XIX-ojo amžiaus pabaigoje. Jis išradingai sukomponuotas, prisodrintas tikrovės, taip pat savos autoriaus patirties ir samprotavimų. Tai didina poemos emocinį efektą. Galbūt J. Zauerveinas intuityviai jautė simboliką ir įvykius, kurie išreiškė ano meto lietuvių savitumą. Poemos reikšmingumas padidėja dėl beveik sakrališkai atrodančio vaizduojamo Nemuno motyvo, dėl tikslingo pavadinimo „Nemunyčiai“. Autoriui Nemunas yra taip pat istorinis palydovas ir liudytojas, kaip ir „nemunyčiai – gyventojai šalia Nemuno“³¹.
Kai mūsų laikų subrendusios literatūros kriterijais besivadovaujantys specialistai taip palankiai atsiliepia apie šią J. Zauerveino poemą, belieka apgailestauti, kad ji pažįstama vos vienam kitam XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos istorijos žinovui. Ji pritampa prie Aleksandro Burbos, Anupro Jasevičiaus, Juliaus Anusevičiaus, Jono Užupio, Povilo Matulionio ar net Andriaus Vištelio-Višteliausko poemėlių³².
Kyla klausimas, kodėl taip atsitinka. Kas į jį ryšis atsakyti? Atrodo, kad panašus likimas gresia ir H. Masalskio tikrai vertingai monografijai „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas“.
Kad šis veikalas išvengtų „Nemunyčių“ lemties, derėtų mūsų kultūros ir mokslo institucijoms pasirūpinti jį išversdinti į lietuvių kalbą ir išleisti bent dabar standartiniu trijų šimtų egzempliorių tiražu, kitaip abejingai paliksim skęsti Letos upėje ir didžiausią lietuvybės Mažojoje Lietuvoje rėmėją Jurgį Zauerveiną, ir jo žymiausią biografą Hansą Masalsk

________________________________________________________________

¹ Piročkinas A. Lietuvių kalbos savitumas. – Vilnius: Margi raštai, 2016. – P. 15.

² Masalskis H. Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie. – Oldenburg: Igel Verlag, 2003. – P. 61–65.

³ Mažosios Lietuvos enciklopedija. – T. 4. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2009. – P. 190.

⁴ Mažosios Lietuvos enciklopedija. – T. 2. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2005. – P. 744–745.

⁵ Hermann A. Hans Masalskis. Kleine Geschichte <...> // Annaberger Annalen. – 2006. – Nr. 14. – P. 287–288.

⁶ Mažosios Lietuvos enciklopedija. – T. 1. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2000. – P. 60.

⁷ Mažosios Lietuvos enciklopedija. – T. 3. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2006. – P. 268.

⁸ Andriukaitis V. Justinas Marcinkevičius – gelmės, tolumos, platumos // Santara. – 2016. – Nr. 127/128. – P. 21.

⁹ Masalskis H. Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie. – P. 26.

¹⁰ Ten pat. – P. 58.

¹¹ Ten pat. – P. 62.

¹² Ten pat.

¹³ Ten pat. – P. 61–65.

¹⁴ Ten pat. – P. 139.

¹⁵ Ten pat. – P. 301.

¹⁶ Lietuvių literatūros kritika. – T. 1: 1547–1917. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 162–167.

¹⁷ Ten pat. – P. 178–182.

¹⁸ Masalskis H. Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie. – P. 262–293.

¹⁹ Zauerveinas J. Išgamis yr, kurs savo kalbą ir giminę niekins... // Donelaičio žemė. – 2006. – Nr. 5–6 (156–157). – P. 3.

²⁰ Kuzmickas V., Šešelgis A. Jurgis Zauerveinas: medžiaga bibliografijai. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1975. – P. 6.

²¹ Ten pat. – P. 27–41.

²² Masalskis H. Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie. – P. 382–383.

²³ Ten pat. – P. 352–353.

²⁴ Ten pat. – P. 353.

²⁵ Kuzmickas V., Šešelgis A. Jurgis Zauerveinas: medžiaga bibliografijai. – P. 51.

²⁶ Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. – Vilnius: Mokslas, 1997. – P. 219.

²⁷ Zaborskaitė V. Maironis. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 363.

²⁸ Masalskis H. Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie. – P. 309–316.

²⁹ Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: Iš Mažosios Lietuvos XIX–XX a. pradžios lietuvių poezijos. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 99–217.

³⁰ Masalskis H. Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie. – P. 309.

³¹ Ten pat. – P. 310.

³² Apie jas žr.: Pakalniškis R. Lietuvių poema: pagrindinės žanrinės formos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.