RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Mindaugas Kvietkauskas. UOSTO FUGA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

„Galvojau, kad mano kartoj negimė taip mąstančių žmonių, o, pasirodo, gimė“, – laisvai cituoju Sigutę Chlebinskaitę, knygos menininkę, suteikusią išskirtinę formą ir Mindaugo Kvietkausko esė knygai „Uosto fuga“. Turininga ir graži knyga, tekstų autoriaus pasitikėta dailininke, dailininkės – tekstais. Abiejų – kažkuo trečiu: likimu, seno Vilniaus namo buvusioje Uosto gatvėje metalinių laiptų kaltiniu ornamentu. Arba karmelitų vienuolyno celės prie Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios erdve, kur nuo pokario metų buvo saugoma ir bent dalis išgelbėtos Lietuvos žydų literatūros. Pasitikėjimas dialogiškai nukreiptas į skaitytoją. Kontrapunktiškumo, daugiabalsiškumo jutimas – ir iš ankstesnės autoriaus patirties. Vizualieji punktai lyg pasišaukti tekstinių. Nuotraukos – autoriaus ir jam artimo žvilgsnio bičiulių, tikėtina, kad ir S. Chlebinskaitės. Knygoje nuotraukos atlieka žvilgsnio, minties, būsenos, ypač – momentinio pamatymo vaidmenį. Lieka surištos su mačiusiu, pamačiusiu. Teikia pastiprinimų kūrybos asmeniškajam sandui. Asmeniškąjį sandą galima suprasti ir kaip dvasinį pasirengimą dalyvauti teksto kuriamame siužete, priimti jo iššūkius, už ženklų, formų matyti žmones, jų likimus. Kultūrinė eseistika, sutelkto kūrybinio veiksmo būdu įsiterpianti į kultūros kūrybą. Eseistika kaip egzistencinis rūpestis, iškylantis iš kūrybos ontologijos. Aukštas filosofinis kūrinio ontologijos suvokimo lygmuo užduotas Arvydo Šliogerio „Daikto ir meno“ (1988, II leid. 2016). Kultūrinės, literatūrinės, filosofinės eseistikos horizontai, jų apmąstymo pradmenys iš naujo, kad ir itin nepalankiomis esė žanrui sąlygomis, kai individo raiška buvo ypač reglamentuojama, pradėjo ryškėti plačių interesų ir tragiškos lemties humanitaro Antano Masionio (1941–1974) eseistikoje, taip pat ir teo-
rinėje eseistikos refleksijoje (jo studija „Trys žingsniai į esė pasaulį“, 1969); miniu šią studiją dėl M. Kvietkausko knygoje atsiliepiančio intelektualinio prado. Ir dėl grįžtamojo judesio, dėl pastangų esė žanrui grąžinti visuotinesnį rezonansą.
Ar gali taip būti, kad ir šia knyga, savaip manifestine, prabyla keturiasdešimtmečių karta, pasiekusi intelektualinę ir dvasinę brandą, galinti veikti ir laisvai, ir atsakingai? Dar moksleiviai šiandieniniai keturiasdešimtmečiai bėgo paskui laisvinantį nepriklausomybės vėją. Nesužaloti ar bent mažiau paveikti priklausomybės laiko traumų, lankstesni, jie išlaikė ir laisvesnį požiūrį į tuos, kuriems buvo lemti sunkesni išbandymai, net ir į tuos, kurie jų neatlaikė. Keturiasdešimtmečiai dabar užima (turi užimti) atsakingiausius barus – statybų, kūrybos, taip pat ir savo valstybės, kultūros. Atėjo laikas jų atsakomybei, kad ir kaip nelengvai, kad ir kaip prieštaringai, bet subrandintai ir savosios šalies laisvės. Laisvė turi įsigyventi žmoguje kaip jo dvasinės struktūros, jo laikysenų pamatas, tik tada ji įgalina atsakingai pasirinkti ir atsakingai veikti. Laisvai ir atsakingai...
Kaip veikia šis „Uosto fugos“ atsparos taškas, kaip jis formuluojamas? Taškas yra judantis, taip, judantis, pasirodantis vis kitaip, bet tas pats, atpažįstamas. Atspara neatskiriama nuo atramos, nuo suvokimo, kur aš, mąstantis, rašantis, pasirenkantis esė ir kaip dvasios išbandymo būdą – esu, nuo kur pradedu, jei ir ne pirmą sykį; mūsų pradžia niekada nepalieka mūsų, ji eina kartu, pati iš naujo prasidėdama. Viršelio tekstu motyvuotai paryškinta „Uosto fugos“ pastraipa: „Juk sunku patikėti atvirų horizontų pažadais, keliautojų laukiančiais stebuklais, jausmų bangomis, tobulybės vizijomis, persirgus šitiek idėjinių ligų, suvokiant šitiek istorinių tragedijų, sudužimų ir sunkių asmeninių klaidų, susikaupusių nuo XX a. romantikų <...>. Negalima paneigti pamokų vertės: išties mokame vengti povandeninių rifų, laikytis racionalaus saiko ir atidumo kitam labiau negu praeities vizionieriai. Bet kartu slegia abejonė, ar apskritai bepajėgtume atsistumti nuo uosto pylimo, dar kartą išbandyti kelionės maršrutą, iš tiesų patys persirgti bent viena jūros liga ir įgyti imunitetą, o ne gintis išankstiniu įtarumu. Pasijoms ir paklydimams antiseptiškoje terpėje nukenksminta, nieko nebesivejanti tampa ir mūsų kūryba. Tačiau kokiu būdu ir ar dar galėtume vytis nutrūkusią fugą, pabandyti atsiliepti jos temai savo balsu ir su savo įgytu žinojimu? Kad vejantis nebedužtų tai, kas išties trapu? Negi visai nebeverta bandyti? Šitas uostas negali be pylimo. Bet ar šis pylimas gali be uosto?“
Stabtelkime. Taip, fuga, iškelta į konceptualų knygos pavadinimą, pirmine reikšme – bėgimas, vijimasis, bet juk neišvengiamai yra ir stotys, sustojimai – iš nuovargio, kurio negalime nepatirti, bet ir dėl kažko, kas stabdo, verčia įsižiūrėti, įsiklausyti. Čiurlionių (Mikalojaus Konstantino ir Sofijos) tema fugą pagilins, suproblemins, bet programinėje jos dalyje sutelktos jau išmoktos pamokos, darančios mus atsargius ir korektiškus, ir abejonė – ką tos pamokos duoda kūrybai, „antiseptiška terpė“ saugi ar bent saugesnė, bet kūrybingai dvasiai reikia bėgti, apleisti saugias teritorijas, reikia vytis ir tai, kas nyksta kaip vizija ar kaip šešėlis. Ne tik pavargti, bet ir pervargti. Susitikti su naujomis iliuzijomis: ne, dužimų negalime išvengti, dalis būties neišvengiamai prarandama, neišvengiamai dūžtanti, lūžtanti lyg Salomėjos Nėries ledas. Pasiekti, kad „vejantis nebedužtų tai, kas išties trapu“, lieka to, kas išmokta, iliuzija. Bet aštrioji briauna suformuota – ir atrodo, kad tokiu pavidalu mūsų naujaisiais, mūsų nepriklausomais laikais ji yra pirmą sykį. Fuga, kurią vejasi kūrybos vėjo pagauta siela, jau nutrūkusi. Beveik visada nutrūkusi. M. K. Čiurlionio ir muzikinės, ir spalvinės fugos kaip kūrybos daiktai išlikusios, bet kaip kuriančios dvasios pasijos nutrūkusios. Ir tame tragiškame trūkyje ar įtrūkyje slypi trauka bandyti į tą dvasios pasiją atsiliepti, atsiliepti balsu, patirtim, žinojimu. Ir nors trūkinėjančia gija ją pratęsti. Stipresnė atsiliepianti galia gali kilti tik iš asmens pasijos, iš pasijos atsiliepti. Šią pasiją laikyčiau svarbiausia „Uosto fugos“ vidinės struktūros žyme, išlaikyta ir tekstais, ir teksto būsenų vizualizacijomis.
Į ką atsiliepiama „Uosto fugoje“? Kaip sielą ir sąmonę palytintis pasaulis struktūruojamas? Pradedama nuo artimiausių patirties pavidalų, leidžiamasi gilyn, grįžtama, ieškant atitikimų, sąskambių. Esė laiko ribos tarp 1998–2016 metų. Miestas, pirmiausia Vilnius, seni miestai kaip kultūros lopšiai. Gamtos dalyvavimas miesto kultūroje. Gamtos požemiai, valdomi deivių rupūžių. Miesto bokštai – barokinės dvasios. Vaizduose – miestų kultūros ženklai, nykstantys, bet ir išliekantys, švytintys ir nyksmo šviesa, lyg iš naujo atsirandančiais, iškylančiais šventumo pavidalais. Ir tokia ypatinga seno mūro, skulptūrinių šventųjų santarvė, apimanti ir išlikimo, neįveikiamo gyvybingumo šiurpą,pasirodantį ir paviršiuje išsiraizgiusiomis gumbuotomis seno medžio šaknimis.
Dvasiniame, kūrybiniame lygmenyje knygą struktūruoja meistro ir pameistrio tema, mūsų laikui užduota Czesławo Miłoszo, bet gali būti, kad ir jo pasivyta iš ko nors, kuris pirmiau tą jungtį buvo pajutęs – ir kaip vienų kitiems ištikimų mokytojų bei mokinių ryšį. Kad ir iš amerikiečių eseisto ir poeto Ralpho Waldo Emersono (1803–1882). Kaip „Uosto fugos“motto ir pasirinkta R. W. Emersono mintis: „Mūsų gyvenimas yra pameistrystė mokantis tiesos, kad kiekvienas ratas gali būti apvestas kitu; kad gamtoje nėra pabaigos, bet kiekviena pabaiga yra pradžia; kad kiekvieną vidudienį aušta nauja aušra, ir kiekvienoje gelmėje atsiveria gilesnė gelmė.“ Galima sakyti, kad ši eseistiškai formuluota filosofinė mintis priklauso tam, ką jau esame (ar galime būti) išmokę. Bet išmintis (kartais vadinama ir filosofija) todėl ir yra išmintis, kad neturi savo galutinio taško, kad išmintis yra ir fuga, apimanti ir bėgimo, ir vijimosi būsenas. Pameistrio būsena, kuri gali būti itin gyvybinga; meistrystė stingdo formas, stingdo ir amžinus judesius, kad ir tas, kuris vejasi, spėtų išvysti, kad tai, kas išvysta, liktų budėti ir po užmerktais akių vokais. Ir budintų, verstų vytis. Tikrai – tokio vijimosi pėdsakų likę viename netikėčiausių, o knygai ir pamatinių tekstų – „Amžino judesio meistras“; apie Johanną Christophą Glaubitzą, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios fugos kūrėją. Ne tik, gali būti, kad ir visos barokinės Vilniaus dvasios. Juk vykdė ir Didžiosios sinagogos rekonstrukciją. „Man atrodo, jo sukurtų Vilniaus bažnyčių špiliai labiausiai moka neregimai siūbuoti“ (p. 55). Bėgti su barokiniais Vilniaus debesimis – jau iš Cz. Miłoszo. Apie J. Ch. Glaubitzą visai maža patikimų biografinių žinių. Bet vytis galima ir tai, kas beveik neapčiuopiama. „Iki pat šių dienų jis išliko keistai neapčiuopiamas: lyg istorijos faktas – lyg mitas, lyg asmuo – lyg pati erdvė. Kaip ir jo bažnyčios – lyg mūras – lyg vėjas. Neliko net kapo: senosios liuteronų kapinės tarp Liejyklos ir Totorių gatvių, kur buvo palaidotas, dar 1809 m. panaikintos ir užstatytos“ (p. 56). Arti viskas sąmonei, jei ji įeina į taką, kuris ją veda, jei tik yra pasiruošusi susitikti su tuo, kas staiga pasirodys, iškils prieš akis. Arti ir Angelas Silezijus, jo „Cherubiniškasis klajoklis“, išleistas baigiantis XVII amžiui; skaitė jį Adomas Mickevičius, tikriausiai ir Raineris Maria Rilke, giliai tikėjęs ir taip pat giliai abejojęs: „Was wirst du tun, Gott, wenn ich sterbe? / Ich bin dein Krug (wenn ich zerscherbe?)“ – „Ką tu veiksi, Dieve, jei aš mirsiu? / Esu tavo indas (o jei suirsiu?).“ Šių svarbiųjų dar jauno R. M. Rilke’s eilučių vertimai truputį įvairuoja – ir tėvo Stanislovo (Mykolo Algirdo Dobrovolskio) versta kiek kitaip, bet esmė išlieka: žmogiškasis būties ąsotis (ar indas) yra trapus, dūžtantis, yrantis; tad ir trapios žmogaus būties Dievas irgi nesaugus: ką tu darysi, Dieve... Ar be manęs Tu neprarasi prasmės? Prasmė nors akimirkai sugaunama žmogiškųjų ryšių tinklais – 1937 metais Vilniuje J. Ch. Glaubitzą prisiveja Stanisławas Lorenzas, po jo ir Vladas Drėma, patvirtinęs S. Lorenzo spėjimus – juk jis nujautęs, kad J. Ch. Glaubitzas yra žymiausias Vilniaus XVIII a. architektas. Ir M. Kvietkauskas, viliojamas Vilniaus baroko bokštų, nujaučia jų kilmę, jei ir miražą.
Esė „Amžino judesio meistras“ – iš septynių skirsnių: gerai temperuota (pagal Johanną Sebastianą Bachą, bet ir pagal Vaidotą Daunį, neabejotinai artimą M. Kvietkausko dvasios klajonių bendrakeleivį). Komponuoti esė knygą nelengva: komponavimas – irgi kūrybinis veiksmas. Rasti vidinę struktūros ašį – pajusti, kad tai, kas lyg rašyta atskirai, jungiasi, yra tarp savęs susiję. Pirmoji knygos dalis – „Uosto fuga“, atrandant Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės gyvenimo Vilniuje vietą, kambarį mansardoje, kur buvodavo ir Mikalojus Konstantinas, kur mokėsi, bet kartu ir meilės kalbos. Gražus Onos Pajedaitės tarpininkavimas, fugos jausmas, fugos metafora ir kaip knygos raktas, jutiminis tankis, kai sąmonėje kažkas prasideda: geležiniai laiptai, laiptai kaip penklinė. Žingsniai. Vieno. Dviejų. „Monotoniškas takto kartojimas. Bendro ritmo variacijos. Priešingų frazių kontrapunktas. Arba vijimasis – fuga“ (p. 13). Uosto gatvė, dingusi realybė, bet išlikusi simbolinė atrama. Namas su Dioskūrais; Dzeuso sūnūs dvyniai, narsieji pagalbininkai, ištikus negandoms, taip pat ir jūrininkų globėjai, žvelgę ir į Vilniaus uostą. To namo savininko, Vilniaus gydytojo duktė Jadvyga, Cz. Miłoszo pasija; ne, neužmiršta, likusi atmintyje kaip didžioji rauda. Kaip dvasinės gyvybės branduolys, skaudžiausias poeto turtas. M. Kvietkauskui pirmajam buvo lemta atsiversti Jadvygos laiškus Cz. Miłoszui. Lemties, likimo sąskambiai tarp didžiųjų, giliųjų sąmonių. Ir kas būtų žmogus, kaip jis galėtų būti poetas, jei neišgyventų savo kaltės, jei jos neišdidintų iki didžiosios raudos. Laiško pasirodymas atsilieps knygos pabaigoje – ir kaip bendresnis motyvas. Bet dar neišsemtas.
Aukšta pradžios gaida – toliau „Gyvas kambarys“ (pavadinimas iš Marijos Gimbutienės), su gyvybės požemiais, su rupūžėmis, su paslapties įsiterpimais lyg ir į kasdienį gyvenimą, su Nijolės Miliauskaitės „Eilėraščiais Persefonės palydai“. Rupūžės – Algirdo Juliaus Greimo (aiškinusio ir rupūžės pabučiavimą, kad ji galėtų atvirsti į karalaitę), M. Gimbutienės herojės. Į M. Kvietkausko esė rupūžė ateina iš patirties – susikirto gyvenimo takai, matyti tą sankirtą, bandyti ją paaiškinti. „Uosto fugos“ autoriaus išskirtinis bruožas – justi ir atskirų reiškinių, daiktų, įvykių bendruosius sąlyčius. Per pamirštus XIX a. Vilniaus fabrikantų kapus, per asfaltus kas pavasarį požemių persefonės ropoja Vilnios linkui. Lyg tęstų nebylią kovą su vis didėjančiomis civilizacijos užtvaromis, greičio bei komforto iliuzijomis. „Kodėl jos iki šiol nepralaimėjo, nepaliko senųjų takų? Gal tai Persefonės paslaptis – išniekinama ir nužudoma ji tik dar labiau atgyja. Toks yra daugelio mitinių figūrų nemirtingumas. Jų nebūtis – kaip būties šaknis“ (p. 34). Bet baigiasi vasara, ir rupūžėms reikia rūpintis žiemojimu. Tokia prigimtinė lietuviškoji tvarka. Rupūžės grįžta atgal – be euforijos, be pavasarinio svaigulio. Po vieną, neskubėdamos, mažiau rizikuodamos, pakitusi ir jų akių spalva. O gal ir mes „paslapčia jau grįžtame senaisiais takais“. Be euforijos. Po vieną. „Gyvą kambarį“ laikyčiau itin svarbiu tekstu – jis yra įsikabinęs į gilius klodus, tad sukabinantis; gali tapti atraminiu tašku aiškinantis prigimtinę kultūrą, jos mitų, jos archetipinės atminties perėjimą, prasiskverbimąį aukštesnius kultūrinius sluoksnius, į atliepinius.
„Platanų šaknys“ – su Sylvia Plath; stiprinama moteriškoji kūrybos dvasia, lyčių tema ir drama knygoje vis atsiliepia („Danguj lyčių nebūna“); ryškinamas ir rašančiojo dalyvavimas pasaulio kultūroje (kaip studijuojančio ir kaip kultūros programose dalyvaujančio). „Amžino judesio meistru“ pirmojoje knygos dalyje apglėbiama tai, kas iš pirmo žvilgsnio priešinga (Vilniaus barokas ir rupūžės) ar bent yra priešinguose upės krantuose. Esė (kaip ir poezija) ontologiniam apglėbimo judesiui turi daugiausia galimybių. Daugiausia ir atsakomybės, kylančios iš laisvės, iš laisvės būti.
Kiti trys „Uosto fugos“ skyriai yra ir atskiri, ir pirmojo motyvų variacijos, plėtojimai; realizuojamas fugos principas – prisijungti, plėtoti, vytis, pradedant vis iš kito taško, bet ir suvokiant, kad kitas nebūtinai kitas. „Prakeiktoji poetė“ – grįžimas prie S. Nėries, prie jos vis dar gyvo, skaudaus ir skaudinančio likimo. Lietuvių poetė įjungiama į jau mitiškai veikiančią „prakeiktųjų poetų“ grandinę – pagal Paulio Verlaine’o garsiąją frazę les poètes maudits. Patikima atrama: prancūzų antropologo René Girard’o mintis apie atpirkimo ožius, pakankamai gyva ir lietuvių prigimtinėje kultūroje. Jais tampa svetimieji, luošiai, kuo nors išsiskiriančios ar net bauginančios moterys. „Klasikinė Girard’o išvada: jeigu visuomenėje kyla „simbolinio ožio“ paieškos, jeigu pradedama manyti, kad sunaikinus tam tikrą figūrą pavyks išvengti nesuvaldomų grėsmių, – ieškokite toje visuomenėje krizės“ (p. 92).
Krizės mums nebedaro įspūdžio, pripratome, labiau reiktų prisipažinti, kad iki šiol nepasitikime nei savimi, nei savaisiais. Todėl mums dar ilgai reikės atpirkimo ožių bei ožkų. Ir vis dėlto kad ir sunkiai, taip pat ir ne be M. Kvietkausko pastangų, – esame priėję jau matomą tašką: galime laisvai ir atsakingai pasakyti, kad S. Nėries byla jau nebe mūsų rankose, tad jau galime atsisakyti ir paminklų, ir jos vardo gatvių, mokyklų, kaip atsisakėme Panevėžyje, jos lemties mieste, jei tik bendruomenė sutinka ar ir pageidauja. Jei pageidauja ko kito, jos valia. Ko galima atsisakyti, atsisakyti, kad nebekiltų beprasmių ginčų dėl to, kas poetės likimui nebėra svarbu. Svarbu tik lyrika, nepasiekiamai gilus žmogiškosios lemties klodas, eilėraščiai, labiausiai iš rinkinių „Diemedžiu žydėsiu“ ir „Prie didelio kelio“; tai, ką nujautė, ką patyrė unikaliais žmogiškosios prigimties instrumentais, ką išgyveno, dėl ko kentėjo ir atgailavo, lietuvių kalbai suteikdama nepakartojamų dvasinės muzikos galių. Bet čia jau pratęsimai, prasitęsimai iš „Uosto fugos“; juk S. Čiurlionienė viena pirmųjų atsistojo greta Salomėjos.
Kaip lituanistas, kaip Vilniaus universiteto docentas, M. Kvietkauskas gerai jaučia XX a. lietuvių literatūros vidinę tėkmę; gali ją analizuoti, tirti, eseistiškai interpretuoti. Bet ir rašyti eilėraščius. Tokios universalios figūros lietuvių kultūrai ne naujiena. Prigimtinę ir sąmoningai tvirtinamą universalios humanistinės pasaulio recepcijos liniją, siejamą ir su Vilniaus universitetu, pastebime ir A. Mickevičiaus, ir Simono Stanevičiaus kūryboje. Neprilygstamas šiuo atžvilgiu tebeatrodo Vincas Mykolaitis-Putinas, galiausiai ir Balys Sruoga. Neapeisime ir Vaižganto. Vaižgantui M. Kvietkauskas, kaip kadaise ir A. Masionis, itin dėmesingas, vaižgantiškosios kovos dėl kultūros siužetas jam atrodo nebaigtas; tikrai – nebaigtas. Ir baigtas negali būti; fugos principas yra amžinasis kultūros kaip kūrybos principas; jeigu tikrai išgirsti balsą, jei ir per šimtmetį ar šimtmečius, jungsiesi prie jo, kartosi, jei ir nejausi, kad darai tai nustatyta tvarka. Kad darai kontrapunktiškai, polifoniškai, kad ten, kur junti tik sąskambius, atliepinius, balsus, ritmą, melodiją, galiausiai – likimą ar likimus, iš tiesų jau klostosi ir humanistikos teorinės slinktys.
Sustodamas prie Vilniaus nykimo, prie jo atminties vietų naikinimo („Requiem Literatų svetainei“), prie žydų knygų saugotojos („Esteros žirklutės“), tarsi iš naujo skaitydamas tekstines paskaitas mokytojams („Pilis ir poezija“), su savo patirtimi susiedamas mokyklos pertvarkas nepriklausomybės pradžioje, su jaunų žmonių sąmonę gaivinusiomis Meilės Lukšienės idėjomis („Kultūros genai kintančioje mokykloje“), paskutinį knygos skyrių M. Kvietkauskas pradeda įspūdingu tekstu – „Mėnulio namai“. Pati baugiosios mūsų emigracijos pradžia – dar nežinojome (ir vis dar nežinome), kuo tai gali baigtis. Eilė, begalinė eilė šios žemės varganiesiems
patekti į Išsvajotąją Žemę, bet ir į Niekur: vartai ar tarpuvartė, kur išduodami ilgalaikiai leidimai gyventi ir dirbti Britanijoje. Magiškas pavadinimas – Lunar House, Mėnulio namai. Tūkstančių tūkstančių srautas kasdien į vieną tašką, viena kryptimi. Mums, jau priimtiems į ES, palengvėja, bet juk savaime tai nereiškia, kad atsiveria tai, kas Vakaruose vertingiausia, – „oraus gyvenimo, pasirinkimų laisvės, individualios savirealizacijos sfera“ (p. 199). Sistemos numatoma vieta ir lietuviui – gana žemai, gink Dieve, nekišk savųjų augalų į svetimą dirvą. Bandymas suvokti savosios tautos galimybes globalėjančiame pasaulyje. Apkasai – ne išeitis. Visos tautos išganymo projektai – irgi ne. Bet kokia gigantomanija (kaip ir visi didingi „projektai“) priklauso kapitalistiniam verslui (ar verslas gali būti kitoks?), bet ir yra jam pavojinga. Desperatiška sistemos kritika – ką ji gali duoti? „Ką pakeisi, atsistojęs į eilę prie Mėnulio namų ir surikęs: ei jūs visi, pasukit atgal!“ (p. 200). Išvada, bet gal labiau prielaida: „Savita kultūra gali išlikti tik tiek, kiek ji save susaisto su gyvu, kad ir menkiausiu laisvos bendruomenės augimu.“ Pasirinkti tai, kas globalioje sistemoje atrodo absoliučiai nenaudinga – pavyzdžiui, tęsti mažos tautos kultūrinę atmintį, palaikyti niekam daugiau šiame pasaulyje nerūpintį skirtingumą, bet nedaryti iš to nieko visiems privalomo; tik liudyti, liudyti dėl paties liudijimo, kuris liudija ir liudijančių individų laisvę bei laisvą atsakomybę. Netikėta, bet vyresniųjų iš tarybmečio patirties turima mažųjų bendruomenių ar „brolijų“ svarba – jos padeda atitrūkti nuo masinės minios; daugiau dėmesio skirti moralei, moralumui. Išvada: galbūt svarbesnė nei atrodo, programiškesnė nei yra, giliai atsiremianti į Cz. Miłoszą, kad ir į jo „mažųjų tėvynių“ suvokimą: „Apsispręsti ir kurti tokias mažytes mąstančiųjų bendruomenes čia, kur esi, kur tau paskirta, tiek, kiek sugebi – tikslas, padedantis išsaugoti savigarbą ir ramų balsą mažos tautos žmogui, stebinčiam savo visuomenės eiseną į Mėnulio namus“ (p. 201). Likti solidariam su tais, kurie toje eilėje stovi, turbūt (galbūt?) neturėdami kito pasirinkimo. Parašyta 2003 metais; gali būti, kad šia kryptimi kiek ir judame, juk ne tik į Mėnulio namus. Ar Aido Marčėno skaudžioji ironija: „Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai, – tik Mėnulyje jums ir vieta“ („Mėnulyje nieks negyvena“) su M. Kvietkausko „Mėnulio namais“, turinčiais ir pilietinės sociologijos interesą, kaip nors susijusi? Gal ir atsitiktinis, bet sąskambis. Stipresni tekstai vienas kitą susiranda, lyg prisišaukia.
Eseistinis interesas randasi ir iš individualių, ir iš bendresnių interesų, bet juos turi perimti estetinis gyvastingumas, programiškai jaustas moderniųjų išeivių, Amerikoje formavusių „Žemę“, „Literatūros lankus“. Estetinio gyvastingumo formuluotė greičiausiai Alfonso Nykos-Niliūno. Jei kuriamose kalbos struktūrose neplasta estetinis gyvastingumas, nieko ir neįvyksta. M. Kvietkauskas turi estetinio gyvastingumo pojūtį. Išlaiko jį geriausiuose „Uosto fugos“ tekstuose. Gyvastingumo mažiau, kur viršų ima publicistika ar pasirodo gynybiniai veiksmai, kai iš tiesų reikia ginti lituanistiką, tiesiogiai dalyvauti kovoje dėl kultūros ir kaip lituanistikos („Lituanistinis interesas“). Arba stiprinti platesnius kultūrinių ryšių, dalyvavimo jų pasaulinėje apykaitoje kontekstus („Dialogas per sienos viršų“).
Bendresnė kontekstualumo (ir kaip vidinio sąryšingumo) problema, jei žvelgiame į ją lyg ir pro siaurą plyšį: kontekstas – tai, kas rūpi, iš to, kas rūpi. Iš to, kas rūpi: netikėta M. Kvietkausko atsparos ieškojimo, abejojimo (ar bepajėgtume atsispirti nuo uosto pylimo, ar begalėtume) sąšauka su Juozo Apučio apsakymo „Ratu palei ežerus“ veikėjo mintimis: „Esame suskilę kaip atomas, – mąstė jis. – Esame nekategoriški, kiekvienas mūsų darbas ir veiksmas yra tiktai akimirkos plykstelėjimas. Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl negalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo <...>.“ Išmoktos pamokos, apie kurias kalba M. Kvietkauskas, yra to paties mūsų būties ungurėjimo ar ir unguriškumo modifikacijos. Turime tai suvokti; laimei, turime ir iš ko.
„Post scriptum“, kuriuo „Uosto fuga“ užbaigiama, perima rašymo, rašymo ranka, laiško (pirmine prasme) motyvą. Siekiama ritminės prozos, laikantis kreipinio į artimą asmenį stilistikos, pradžioje ir pabaigoje pereinant ir į rašto grafiką, į tarsi šokantį tekstą. Gali būti, kad tai ir knygos dailininkės inspiracija; S. Chlebinskaitė yra ne tik knygos, bet ir puslapio dailininkė, formuoja ne tik teksto giluminę, bet ir paviršinę sklaidą, rašto ir balto popieriaus lapo ryšius, santykius. Ranka rašytas laiškas kaip seniausias intymiosios komunikacijos ryšys, atsiradęs prieš keturis tūkstančius metų, ir mūsų akyse sunykstantis. O gal tik keičiantis būdą, pavidalus, gal dar ir sugrįšiantis ir į savo pradžią.
Juk svarbiausia tebėra kreiptis į kitą.
Norėti kreiptis, trokšti.
Laukti, kad atsakytų.
Esė, jei pasiseka ją parašyti, neslepia, kad yra prisivijusi ir tūkstantmetę laiškų tradiciją. Tad gali į vieną iš savo pirmtakių netikėtai ir pasisukti. Kiek netikėtas, knygos lyg ir nenumatytas „Post scriptum“ gali būti atsiradęs iš lyg ir tramdytų intymesnio kalbėjimo apraiškų.
Gal ir iš bandymo pasiekti kitokio lygmens nežinojimą.
Kitokiam lygmeniui priskirčiau ir „Uosto fugos“ poligrafinį meistriškumą – nelengva, bet atlaikyta. Knygos-daiktai yra ir kultūros argumentai.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)

Tik zylės

Zylių pavasaris – mano žiema.
Ar nusidėsiu užmigdama?
Ar ką nuskriausiu sapnuodama,
Šešėlius mažus sūpuodama,
Vandenį semdama,
Lengvai atgal nešdama...

Ką įskaudinsiu tylėdama,
Savęs pačios nemylėdama?

Įrašas

Aš žinau, ką tai reiškia,
Bet nenoriu sakyti.
Artefaktai per aiškiai
Paskubom sudraskyti.

Kam palikti eilutę
Vienišų vienišiausią? –
Ne į buitį – į būtį
Aš jau vakar prašiausi.

Bet juk vakar išbluko
Iš žolių ir žodynų...
Atsiskyrus nuo pūko
Vakar sėkla nežino.

Vieną lengvą likimą,
Vieną būtį į žemę
Įrašau atminimui:

Dar išdygsta ir želia.

Krislas

Geltonos akys – nežinia kieno.
Kelionė. – Nežinia, į ten ar nuo.
O sunkiai sunkią nuojautą nešies,
Kad akys prieš akis – turbūt lūšies.

Abipus kelio – ir į ten, ir nuo,
Kur būta slenksčio – vis akmuo, akmuo...

...Įkrisk į geltonumą, akmenie!
Tai amžiams stos akimirka – namie! –

Gal tos geltonos akys nebeskaus.
(Žvėrinės akys.
Ne lūšies.
Žmogaus.)

Čelestos

Vėl nenukrinta lapai gruody,
Vėl lietumi save išgroji, –
Tik melancholiški lašai
Kitaip prabyla, nei prašai.

Ne mano ta gaida nei taktas,
Visai ištirpęs smuiko raktas,
O iš toli – kažkam pašvęstos,
Lyg negalėtų, – bet čelestos

Pragysta dangišku balsu...
(Tik ne todėl, kad aš esu
Čia, kur nekrinta lapai gruody,
Čia, kur savęs nebeišgroji.)

Ištartis

Baltoj pavasario šakny – tyla.
Ji ištarta išėjusių per žiemą,
Kai slegia sniegas, varsto pagėla,
Kai paukščiai praradimų neišgieda,

Nebegali prabilt. Juk sakiny
Veiksmažodis praranda savo vietą,
O tu jau nežinai, ar gyveni
Šaknų supynime, ar išgedėta

Tyla, kuri daugiau nebesugrįš,
Kada skeveldrom virs planetų ašys,
Ir suksis aplink sprogusias ašis
Bevertis paskutinis žemės grašis.

Natiurmortas su vyšniom

Vyšnios sukrito į sniegą –
Skausmą raminantis vaistas.
Sąmonės nepasiekia
Akiai suprantamas vaizdas.

Vyšnios – ne tik Suvalkijoj,
Vyšnios – pavasario saulėj.
Vyšnios...
Skaudėjo, išgijo
Sausoj suvargusioj saujoj.

Vyšnios – išdavusios svorį –
Lapo palenkt negalėtų...

Vyšnios, kai nieko nenori.
Net – kad tave mylėtų.

Musės

Ligi pat Kalėdų – musės, musės.
Mažos, bet tokios nereikalingos.
Mažas ir niekingas mūsų mūšis.
Be žinios prasmė per mūšį dingus

Reikalinga! – Prieš ir po Kalėdų,
Nes be jos – tik eglių negyvumas...
Pažadus ir priesaikas suėda
Keisto karo plienas, alsas, dūmas:

Plienas – žodį iš kalbos iškirsti.
Alsas – nė nejaučiant – į pirmykštį...
Dūmas – savo balso neišgirsti,
Ne laiku kažkam išplėšus virkštį –

Kur dabar prasmė?
Kalėdos.
Musės.

Susivienijimas

Jūs sakėt nesitraukti nuo ribos.
(Nesakėt, kad turiu išbalansuoti.)
Pati žinau, kad privalau alsuoti
Ne vien tik jūsų žodžiais. Ir kitų,
Kurie visai nenori nei kartu,
Nei atskirai stovėti virš bedugnės,
Tikėt, kad ant uolų pražysta lūgnės,
Kad ligi šiol netapę artimi
Ne būviais susivienys – mirtimi.

(Kas nematys, kas šiaip nereaguos,
Kai liks tiktai riba.
Be
Ant ribos.)

Nepaguoda

Angelai šito miesto nelanko.
Angelai eilėraščius rašo.
Angelų sidabrinės rankos
Tik iš elgetų išmaldos prašo.

Angelai neieško teisybės.
Juos teisybė pati atranda.
...Trupinys su gyvybe susijęs,
Vis mažėja, palikdamas randą.

Angelai patys rašo ir skaito –
Deklamuoti niekam neduoda.
Apie yrantį pilkalnio šlaitą,
Randą, elgetas ir nepaguodą.

*

Už tai, kad ruduo, ir už tai, kad žiema,
Kad eglės jau spaly šviečia,
Už tai, kad dar laukia, už tai, kad žila,
Kad vėjy išsiverčia skėčiai,

Už tai, kad bijau, nežinau, negana,
Nenoriu ir noriu – vienodai.
Kad auga daiktai, kad trumpėja diena,
Kad medžių rikiuotės – ne sodai.

Erškėtrožės uoga sudžiūvo – už tai.
Kad akmenį trupins į skaldą,
Už tai, kad kadaise išblukę taškai
Vėl ima lietis į maldą,
Esu nubausta:

Už gyventus metus,
Už gailestį šuniui cirke,
Už kriaušės saldumą, išaugtus batus...

Ir už eilėraščius – irgi.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės. O Gedimino kalnas, lyg tyčia, ima ir nusikaso šoną, tarsi koks geležinis vilkiūkštis būtų jį prakapstęs mylimo valdovo kaulo beieškodamas, pasakyk dabar ką nors gražaus, kad gudrus... O žmonės gyvena kaip gyvenę, dirba, myli, augina vaikus, turtus, gano aitvarus, nemažai išvažiavusių, bet vis dar lieka ir raštingų, ir apsiskaičiusių, kita vertus, tas banalias paukštukiškas tieseles giesmeles apie gyvenimą visi girdėję, nėra ko klavišų maigyti, geriau galvoti apie ką kita. Tad ir galvoju...
Kol šventasis Kazimieras, kukliai nudelbęs akis į pavasarinį kalendorių (ateina, jau po truputį ateina), spraudžiasi pro miestelėnų ir svečių pritutintą mugę sostinėje, sklaidau šūsnį kovo mėnesio lapų, tuoj tuoj virsiančių „Metais“, literatūros žurnalu, kurį ims į rankas mielasis skaitytojas, ir galvoju... Galvoju apie virsmus, kurie lydi kiekvieną, nebūtinai klausiantis kelio pas aiškiaregius ar tyrinėjant skubresniojo interneto antraštes, vadinamuosius iššūkius ar tiesiog šūkius, galvoju apie tai, kuo šie „Metai“ nustebins, ką atneš...
Žvelgdamas į prisodrintus įvairiausio literatūrinio turinio tekstus, retsykiais pasvajodavau, ar negalėtume sykį ar dusyk per metus išleisti teminio, kuriai nors šaliai, jos kalbai ir literatūrai, galbūt per tai atsiskleidžiantiems dvišaliams ne visad plika akimi matomiems ryšiams skirto žurnalo. Kaip tik šios nedidukės svajonės ir atlydėjo iki Didžiojoje gatvėje įsikūrusio Prancūzų instituto Lietuvoje, kurio atstovai mielai sutiko bendradarbiauti ir padėti parengti frankofonijai ar, kaip žurnalo įvade mini kalbos atašė Nicolas Torresas, „prancūziškajai Lietuvai“ skirtą „Metų“ numerį.
Turbūt taip įvardinčiau pagrindinę mintį, dar pernai suteikusią impulsą sukviesti šio instituto žmones, keletą geriausių mūsų šalies „prancūzistų“ prie vieno stalo redakcijoje, po Oskaro Milašiaus metams skirtu jubiliejiniu plakatu. Aptarėme žurnalo turinį, galimybes išlaikyti nepakitusią jo formą ir rubrikų struktūrą – kas ir kaip sudėliota, kaip pavyko, vertinti, žinoma, Tau, mielasis skaitytojau.
Norėčiau paminėti galbūt ne tokias akivaizdžias, bet svarbias su frankofonija susijusias detales. Šalia įdomių prancūzakalbių autorių (Jeanas Philippe’as Toussaint’as, Eugène’as Ionesco, Leïla Slimani, Yves’as Bonnefoy) yra ir mūsų kūrėjų: Ramutė Skučaitė, Vladas Braziūnas, Tomas Taškauskas, Jaroslavas Melnikas. Vienaip ar kitaip jie yra prisilietę prie prancūzų kalbos, vertimais ar temomis, net jei tai tiesiogiai ir neatsispindi kovo numerio tekstūros paviršiuje.
Be jokios abejonės, lietuvių rašytojų, jaučiančių ir įžodinančių frankofoniškojo pasaulio kultūros dvelksmą, rastume gerokai daugiau, tad ši tema turi galimybių kartotis tarsi „amžinojo sugrįžimo mitas“.
Keliuose pastaruosiuose žurnalo numeriuose buvo ir, tikimės, bus publikuoti Juozo Baltušio dienoraščių fragmentai. Šalia Oskaro Milašiaus laiškų ir jų pristatymo bei intelektualios diskusijos jubiliejinių Algirdo Juliaus Greimo metų fone šio rašytojo 1984-ųjų pavasario kasdienybės intarpas randa savo vietą kovo numeryje. Jei norėtųsi formaliųjų teminių sąsajų, galima prisiminti, kad J. Baltušio apysakos „Sakmė apie Juzą“ vertimas į prancūzų kalbą yra bene žinomiausias, pagerbtas prestižiniais apdovanojimais.
Pokalbis su Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertėja į prancūzų kalbą Karolina Masiulis-Paliulis liudija šiandienį lietuvių literatūros, jos tradicijos pristatymo frankofoniškajam pasauliui kryptį.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šio žurnalo kūrimo idėjomis, parama, vertimais, kitais darbais – ypač Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Nicolas Torresui, Snieguolei Kavoliūnienei, Vytautui Bikulčiui, Genovaitei Dručkutei, Nijolei Vaičiulėnaitei-Kašelionienei, Dainiui Vaitiekūnui ir kitiems, čia dėl vietos stokos nepaminėtiems, bet dėl to ne mažiau svarbiems bendraautoriams bei ištikimiesiems bendradarbiams.
Tegloboja šį kovo numerį jau minėtas Oskaras Milašius, kurio žvilgsnis nuo plakato jau daug metų lydi mūsų redakcijos kasdienybę ir šventes.
Gero skaitymo!

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Iš prancūzų k. vertė SNIEGUOLĖ KAVOLIŪNIENĖ

Būti frankofonu – reiškia priklausyti šeimai, kurios jungiamasis bruožas yra prancūzų kalba, – tai etimologinė frankofonijos termino prasmė, dar vienijanti ir nemažai vertybių, tokių kaip demokratija ir pagarba kultūrų įvairovei.
Šiandien pasaulyje skaičiuojami du šimtai septyniasdešimt keturi milijonai prancūzakalbių. Iki 2050 metų, sparčiai demografiškai vystantis Afrikos žemynui, šis skaičius gali išaugti iki septynių šimtų milijonų.
Visų pirma, frankofonija yra dvigubo palikimo – XIX amžiaus Prancūzijos ir Belgijos kolonijinių imperijų ekspansijos ir prancūzų kultūros spindesio Europos karališkuosiuose dvaruose išdava. Kaip tik taip prancūzų kalba įsitvirtino visuose keturiuose pasaulio kraštuose – retsykiais lemiant pasirinkimui, kartais iš būtinybės, o dažniausiai – dėl prievolės.
Išaušus nepriklausomybėms, būtent senųjų kolonijų viduje pasigirdo balsai, pripažįstantys prancūzų kalbos ateities potencialumą ir siekiantys naujos santykio su Prancūzija formos. Šiais balsais kalbėjo Užsachario Afrikos emancipacijos simbolis, buvęs Nigerio Respublikos prezidentas Hamanis Dioris (1916–1989), buvęs Kambodžos karalius Norodomas Sihanukas (1922–2012), Tuniso Respublikos nepriklausomybės kūrėjas ir pirmasis šios šalies prezidentas Habibas Bourguiba (1903–2012) ir, žinoma, – poetas, rašytojas, prancūzų ir vėliau Senegalo politikas ir pirmasis Senegalo Respublikos prezidentas Léopoldas Sédaras Senghoras (1906–2001), kuris teigė: „Frankofonija – tai prancūzų kalbos kaip simbiozės instrumento naudojimas greta mūsų nacionalinių ar regioninių kalbų, siekiant sustiprinti mūsų kultūrinį ir techninį bendradarbiavimą, nepaisant mūsų civilizacijų skirtybių.“ Šį frankofoniško suvokimo nušvitimą paženklino specialus 1962 metų „Esprit“ žurnalo numeris, skirtas „dabartinei prancūzų kalbai“.

Taigi, nuo septintojo dešimtmečio frankofonija iš kolonijinio fakto tampa politiniu projektu, vienijančiu nepaisant žemynų sienų ir progresyviai įgaunančiu institucinį pagrindą, visų pirma įvairiose agentūrose, ir galiausiai – 2005 metais įsteigtos Tarptautinės frankofonijos organizacijos (TFO) forma. Iš pradžių šis politinis projektas galėjo pasirodyti kaip neokolonistinis veiksmas. Kaip tik dėl to ilgą laiką Prancūzija laikėsi atokiau nuo institucinės frankofonijos. Generolas de Gaulle’is tiesiog nenorėjo, kad Prancūzija įsilietų į šią dinamiką. Šiandien pakanka pažvelgti į TFO sudarančių penkiuose žemynuose išsidėsčiusių aštuoniasdešimties šalių sąrašą, kad jo abejonė būtų atmesta – buvusios Prancūzijos ir Belgijos kolonijos daugumos nebesudaro.
Ši kalbinė politinio projekto vienijama bendruomenė jungia labai didelę kultūrų ir tradicijų įvairovę. Tai kartu jos jėga ir jos turtas. Toks istorijų ir kultūrų gretinimas, kartais konfrontavimas, tegalėjo virsti derlinga terpe kalbai ir kultūrai, – bendros kalbos tarpininkaujantis vartojimas vienų patirčiai leido būti prieinamai originalo kalba visiems kitiems. Šiuo turtu ir daugialypiškumu pasinaudojo literatūra.
Prancūzakalbės literatūros lydėjo visos frankofonijos vystymąsi. Tuo pat metu, kai šalys tapdavo nepriklausomos, kalbos vartotojai suvokdavo, kad prancūzų kalba nėra vien prancūzų išskirtinė nuosavybė. Jie galėdavo būtent šia kalba išsisakyti ir kiekvienas pasakoti savo istoriją. Beje, daug kartų buvo kilęs tapatybės klausimas, pavyzdžiui, su Aimé Césaire’o ir dar L. S. Senghoro pradėtu „Négritude“ judėjimu. Šiandien frankofoniškoji literatūra yra metisiška, atvira ir gausi.
Vis dėlto pati frankofoniškosios literatūros sąvoka kelia diskusijas. Ar reikia skirti prancūzų literatūrą, t. y. visus prancūzų kalba parašytus literatūrinius tekstus, nuo frankofoniškosios literatūros, t. y. atskirai nuo prancūzų kalbos suvokiamo tekstų rinkinio, kuris nuo Prancūzijos teritorinio šešiakampio veda į kitas šalis ar regionus? Siekdami išvengti painiavos, kai kurie kalba apie pasaulinę literatūrą prancūzų kalba...
Pirmojo specialaus frankofoniškojo „Metų“ numerio ambicija – glaustai apžvelgti prancūzakalbės literatūros įvairovę, ar ji būtų kilusi su Jeanu Philippe’u Toussaint’u iš Belgijos, ar su Eugène’u Ionesco iš Rumunijos, ar iš už Viduržemio jūros pakrančių su Leïla Slimani.
Ar šiemet minėdami Algirdo Juliaus Greimo šimtąsias gimimo metines galėtume užduoti sau klausimą apie frankofoniškosios lietuvių literatūros egzistavimą? Ar yra autorių, kurie prancūzų kalba perteiktų Lietuvos patirtį? Oskaras Vladislovas de Lubič Milašius ir Jurgis Baltrušaitis – tikrai, Romainas Gary – galbūt...
Nors ir turint šiuos keletą pavienių atvejų, neįmanoma kalbėti apie frankofoniškąją lietuvių literatūrą. Remiantis Lietuvos istorija, tai yra normalu. Net jeigu Lietuva Tarptautinėje frankofonijos organizacijoje turi valstybės narės stebėtojos teisę, ji toli gražu nėra frankofoniška šalis. Reikėtų, kad Lietuva, kaip kitos keturiasdešimt keturios valstybės narės, pripažintų oficialų prancūzų kalbos statusą. Akivaizdu, kad toks atvejis neįmanomas. Paskutinio TFO surašymo 2014 metais duomenimis, septyniasdešimt penki tūkstančiai Lietuvos gyventojų kalbėjo prancūziškai, t. y. vos du procentai visų šalies gyventojų (vis dėlto tai leidžia Lietuvai atsistoti prieš kaimynes Estiją (1,5%) ir Latviją (1,3%).
Tačiau už šių kuklių skaičių iš tikrųjų slepiasi ilga Lietuvos frankofonijos ir frankofilijos tradicija, nepaveiki statistikai, bet įsikūnijusi individualiuose likimuose, ir jos saitai dar gyvuoja.
Šios tradicijos ištakos kyla iš keleto reikšmingų įvykių, tokių kaip karaliaus Henriko de Valua valdžia Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1572–1574 metais. Napoleono žygis per Lietuvą Rusijos kampanijos metu paliko žymę Lietuvos aukštuomenei ir maitino jos nepriklausomybės nuo Rusijos svajonę. Stendhalis priklausė Imperijos armijai, o tame name, kur jis buvo apsistojęs Vilniuje, šiandien įsikūrusi Prancūzijos ambasada ir Prancūzų institutas. Palangoje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Trakų Vokėje Edouard’o François André (1840–1911) iniciatyva kurti parkai taip pat liudija meną gyventi prancūziškai. Tarpukario laikotarpis Lietuvoje pasižymi prancūzų kalbos klestėjimu ir šios kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos mokymu.
Taigi Prancūziją ir Lietuvą jungiantys saitai yra stiprūs ir tvirti. Galbūt derėtų vartoti ne frankofonijos, o prancūziškosios Lietuvos sąvoką. Prancūziškoji Lietuva pranoksta kalbinę plotmę ir siekia apibrėžti vertybės bendrystę, europinio likimo konvergenciją, kur literatūra taps tiek liudytoja, tiek veikėja.
Galiausiai, jeigu frankofonija neatspindi akivaizdžios realybės statistika, prancūziškoji Lietuva gyvybinga ir aktyvi. Tą liudija skaitlingi mūsų abi šalis jungiantys mokykliniai, universitetiniai ir kultūriniai projektai. Be abejonės, šis tvirtas ir nuoširdus ryšys remiasi faktu, kad Prancūzija niekada nepripažino Baltijos šalių aneksijos ir buvo viena pirmųjų valstybių, pripažinusių atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Savo ambasadą Lietuvoje Prancūzija atidarė 1991 metais. Pirmojo valstybinio vizito 1992 m. gegužės 13 d. atvyko Prancūzijos Respublikos prezidentas François Mitterrand’as.
Prancūzų institutas Lietuvoje yra konkreti tarp dviejų šalių nutiesto tilto išraiška. Šis specialus frankofoniškasis „Metų“ numeris prisideda prie mūsų intelektualinio ir literatūrinio bendradarbiavimo tradicijos. Tegu jis suteikia skaitytojui daugiau atvirumo, tegu pažadina norą atrasti prancūziškai rašančius autorius, ir gal, truputį pasistengus, net originalo kalba.
Prancūzų kalba skaitytojui virs raktu į neišsenkančių literatūrinių ir kultūrinių turtų karalystę.

Nicolas Torresas – Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Etre francophone, c’est appartenir à une grande famille qui a la langue française en partage, c’est le sens étymologique du terme francophone, et qui se retrouve sur un certain nombre de valeurs telles que la démocratie et le respect de la diversité culturelle.

On estime aujourd’hui à 274 millions le nombre de francophones dans le monde. Ce chiffre pourrait augmenter pour atteindre 700 millions en 2050, porté essentiellement par la démographie du continent africain.

La francophonie est d’abord un double héritage, celui de l’expansion de l’empire colonial français et belge au 19è siècle, également celui du rayonnement culturel français au sein des cours royales européennes. La langue française s’est ainsi imposée aux quatre coins du monde tantôt par choix, quelquefois par nécessité souvent par obligation.
Aux lendemains des indépendances des voix se sont élevées, au sein même des anciennes colonies, pour reconnaître les potentialités d’avenir de la langue française et revendiquer une nouvelle forme de relation avec la France. Ces voix, ce sont celles de l’ancien président de la république du Niger, Hamani Diori (1916–1989), symbole de l’émancipation de l’Afrique sub-saharienne, de l’ancien roi du Cambodge, Norodom Sihanouk (1922–2012), d’Habib Bourguiba (1903–2000) artisan de l’indépendance de la République tunisienne et premier président de ce pays, et bien sur celle de Léopold Sédar Senghor (1906–2001), poète, écrivain, homme politique français, puis sénégalais et premier président de la République du Sénégal qui affirme: «La Francophonie, c’est l’usage de la langue française comme instrument de symbiose, par-delà nos propres langues nationales ou régionales, pour le renforcement de notre coopération culturelle et technique, malgré nos différentes civilisations». Le numéro consacré au «français, langue vivante» de la revue Esprit paru en 1962 marque l’avènement de cette conscience francophone.

A partir des années 60, la francophonie s’est donc largement émancipée du fait colonial pour devenir un projet politique rassembleur au-delà des continents qui s’est progressivement institutionnalisé, d’abord au sein de différentes agences, pour prendre la forme depuis 2005 de l’Organisation Internationale de la Francophonie (OIF). Ce projet politique a pu être accusé d’entreprise néocolonialiste à ses débuts. C’est pour cette raison que la France a longtemps gardé ses distances avec la Francophonie institutionnelle. Le général de Gaulle ne voulait tout simplement pas que la France participe à cette dynamique. Aujourd’hui, il suffit d’examiner la liste des 80 pays répartis sur les 5 continents et représentés au sein de l’OIF pour écarter cette thèse tant les anciennes colonies françaises et belges ne constituent plus la part majoritaire.

Cette communauté linguistique, qui se reconnaît dans un projet politique, regroupe une très grande diversité de cultures et de traditions. C’est à la fois sa force et sa richesse. Cette juxtaposition, cette confrontation parfois, d’histoires et de cultures ne pouvaient être qu’un terreau fertile pour la langue et la littérature. Car, par le truchement d’un idiome commun, l’expérience des uns pouvait être accessible en langue originale pour tous les autres. De cette richesse, de cette multiplicité la littérature s’est emparée.

Les littératures francophones ont accompagné le développement de la francophonie. En même temps que les pays devenaient indépendants, les locuteurs prenaient conscience que la langue française n’était plus la propriété exclusive des seuls Français. Ils pouvaient s’en saisir pour dire et raconter leur propre histoire. Il a d’ailleurs beaucoup été question d’identité avec, par exemple, le mouvement de la négritude lancé par Aimé Césaire et encore Léopold Sédar Senghor. Aujourd’hui, la littérature francophone est une littérature métissée, ouverte et foisonnante.

Cependant, le concept même de littérature francophone fait débat. Faut-il distinguer la littérature française, c’est à dire l’ensemble des textes littéraires écrits en français, et la littérature francophone comprise comme des corpus distinctsde langue française, qui renvoient à des pays ou régions hors de l’Hexagone ? Pour sortir de l’imbroglio certains parlent de littérature-monde en français...
L’ambition de ce premier numéro spécial francophonie de Metai est de donner un petit aperçu de la variété de la littérature de langue française qu’elle vienne de Belgique, avec Jean Philipe Toussaint, de Roumanie avec Eugène Ionesco ou encore des deux bords de la méditerranée avec Leila Slimani.
En cette année de célébration du centenaire de la naissance d’A. J. Greimas on pourrait se poser la question de l’existence d’une littérature francophone lituanienne ? Y a-t-il des auteurs qui rendraient compte en langue française de l’expérience de la Lituanie ? Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz et Jurgis Baltrušaitis certainement, Romain Gary peut-être...

Malgré ces quelques cas isolés, il n’est pas possible de parler de littérature francophone lituanienne. Et c’est bien normal compte tenu de l‘histoire de la Lituanie. Même si la Lituanie est membre observateur au sein de l’OIF, elle n’est pas, loin s’en faut, un pays francophone. Il faudrait pour cela que la Lituanie reconnaisse, comme les 44 Etats membres, un statut officiel à la langue française. Ce n’est évidemment pas le cas. En 2014, date du dernier recensement par l’OIF, 75 000 lituaniens parlaient français soit à peine plus de 2% de la population (ce qui situe cependant la Lituanie devant ses voisins estoniens et lettons avec respectivement 1.5% et 1.3%).

Mais derrière ces chiffres modestes, se cache en réalité une longue tradition francophone et francophile en Lituanie qui, si elle n’impacte pas les statistiques, s’incarne dans des destins individuels et trouve encore des relais bien vivants.
Elle prend sa, source dans quelques évènements marquants comme le règné Henri de Valois, sur le Royaume de Pologne et le Grand-Duché de Lituanie de 1572 à 1574. Le passage de Napoléon en pleine retraite de Russie a marqué la noblesse lituanienne et a nourri le rêve d’indépendance vis-à-vis de la Russie. Stendhal faisait partie des officiers de l’Empire et la maison où il résida, à Vilnius, est maintenant l’ambassade de France et l’Institut français. La création de parcs à l’initiative d’Edouard François André (1840 – 1911) témoigne également de l’art de vivre à la française à Palanga, Lentvaris, Užutrakis et Trakų Voké. L’entre-deux guerres connaît un grand rayonnement du français, alors première langue étrangère enseignée.

Ce sont donc des liens forts et indéfectibles qui unissent la France et la Lituanie. Plutôt que de francophonie peut-être faudrait-il faire appel au concept de Franco-Lituanie. La Franco-Lituanie transcende la question linguistique pour désigner cette communauté de valeur cette convergence de destin européen dont la littérature ne manquera pas d’être à la fois le témoin et l’acteur.
Finalement, si la francophonie ne recouvre pas une réalité tangible au moins au plan statistique, la Franco-Lituanie est bien vivante et active. En témoignent les nombreux projets qui, aux niveaux scolaires, universitaires et culturels, réunissent nos deux pays. Ce lien fort et sincère tient sans doute au fait que la France n’a jamais reconnu l’annexion des pays baltes par l’URSS et a été l’un des premiers Etat à reconnaître la nouvelle indépendance de la Lituanie. La France y a ouvert son ambassade dès 1991. La première visite d’Etat en Lituanie à nouveau indépendante fut celle du Président de la République François Mitterrand le 13 mai 1992.

L’Institut français est la manifestation concrète de ce pont jeté entre les deux pays. Ce numéro de Metai spécial francophonie s’inscrit donc dans une longue tradition de coopération intellectuelle et littéraire. Qu’il apporte au lecteur une ouverture supplémentaire, qu’il lui donne envie de découvrir les auteurs francophones pourquoi pas, au prix d’un certain effort, en langue originale.

Le français sera pour lui la clé d’un royaume littéraire et culturel d’une richesse infinie.

Nicolas Torres – attaché de coopération pour le français Ambassade de France en Lituanie.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Romano fragmentas

Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Jau pirmasis rašytojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Premijuotasis romanas „Lopšinė“ 2016-ųjų pabaigoje Prancūzijoje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, o paskelbus apie premiją tapo viena perkamiausių knygų šalyje. Kūrinys grindžiamas konkrečiu kriminalinės kronikos faktu: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus. Rašytoja labai subtiliai piešia augančią įtampą tarp tėvų ir auklės, jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus?

VERTĖJA

Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė

Emiliui

Panelė Vezi atvyko iš užsienio prižiūrėti kelių vienos damos vaikų <...>. Dama pareiškė, kad panelė Vezi niekam tikusi, ji nevalyva ir nerodo uolumo. Jai nė karto nešovė į galvą, kad panelė Vezi turėjo gyventi savo gyvenimą, kankintis dėl savo reikalų ir kad tie reikalai panelei Vezi buvo visų svarbiausi.

Rudyard Kipling

Paprasti pasakojimai iš kalvų

„Ar jūs suprantate, pone, ar jūs suprantate, ką reiškia nebeturėti kur nueiti?“ Marmeladovo išvakarėse užduotas klausimas staiga išplaukė jo atmintyje. „Juk reikia, kad kiekvienas žmogus turėtų kur nueiti.“

                                                                                                                                                                                Fiodoras Dostojevskis

                                                                                                                                                                                Nusikaltimas ir bausmė

Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių. Gydytojas užtikrino, kad skausmo jis nejautė. Jį paguldė į pilką užvalkalą ir užtraukė virš išnarinto, tarp žaislų plūduriavusio kūno užtrauktuką. Mažylė buvo dar gyva, kai atvyko pagalba. Ji aiškiai priešinosi kaip laukinis žvėriukas. Buvo rasti kovos pėdsakai, odos atplaišėlės po minkštais nagais. Greitosios pagalbos mašinoje, vežama į ligoninę, negulėjo ramiai, ją krėtė traukuliai. Plačiai išplėtusi akis ji, regis, gaudė orą. Jos gerklė buvo pilna kraujo. Plaučiai pradurti, o galva smarkiai trenkėsi į mėlynąją komodą.

Nusikaltimo vietą nufotografavo. Policija nuėmė pirštų atspaudus ir išmatavo vonios bei vaikų kambario plotą. Kilimas ant grindų buvo prisigėręs kraujo. Vystymo staliukas – nuvirtęs. Žaislus išnešė perregimuose maišuose ir užantspaudavo. Net mėlynoji komoda bus panaudota teismo procese.

Motiną ištiko šokas. Tą sakė gaisrininkai, tą pakartojo policininkai, apie tai rašė žurnalistai. Įėjusi į kambarį, kur gulėjo jos vaikai, ji suriko iš pačių savo esybės gelmių, sustaugė kaip vilkė. Nuo to staugsmo suvirpėjo sienos. Naktis nusileido ant tos gegužės dienos. Ji apsivėmė, ir policija rado ją tokią, suteptais drabužiais, tupinčią tame kambaryje, žagsinčią kaip beprotė. Ji staugė taip, kad, rodės, plyš plaučiai. Greitosios pagalbos sanitaras nežymiai linktelėjo galva, ir jie pakėlė ją, nors ji ir priešinosi, spardėsi. Atsargiai ją pastatė ant kojų ir jauna greitosios pagalbos internė sugirdė jai raminamųjų. Tai buvo pirmas jos praktikos mėnuo.

Tą kitą irgi reikėjo gelbėti. Taip pat profesionaliai, laikantis tokio pat objektyvumo. Jai nepavyko nusižudyti. Jai pavyko tik nužudyti. Ji persipjovė abudu riešus ir susivarė į gerklę peilį. Tada prarado sąmonę prie lovelės su skersiniais. Ją atvertė ant nugaros, patikrino pulsą ir kraujo spaudimą. Paguldė ant neštuvų, ir jaunoji praktikantė laikė prispaudusi prie jos kaklo ranką.

Pastato apačioje susirinko kaimynai. Daugiausia moterys. Netrukus reikės eiti parsivesti vaikų iš mokyklos. Jos žvelgė į greitosios pagalbos mašiną ašarų pilnomis akimis. Jos verkia ir nori žinoti. Jos stiebiasi ant pirštų galiukų. Stengiasi pamatyti, kas vyksta už policininkų kordono, greitosios pagalbos mašinoje, kuri pajuda iš vietos griaudžiant visoms sirenoms. Jos šnabžda į ausį ką sužinojusios. Gandas jau sklinda. Vaikus ištiko nelaimė.

Tai gražus pastatas Otvilio gatvėje dešimtojoje apygardoje. Pastatas, kur kaimynai, net vieni kitų nepažįstantys, šiltai sveikinasi. Masė šeimos butas – šeštame aukšte. Tai pats mažiausias to namo butas. Kai jiedviem gimė antras vaikas, Polis ir Miriam pastatė pertvarą per svetainės vidurį. Jie miega nedideliame kambarėlyje tarp virtuvės ir lango, išeinančio į gatvę. Miriam mėgsta kiniškus baldus ir berberų kilimus. Ant sienų ji sukabino japoniškus estampus.

Šiandien ji grįžta namo anksčiau. Sutrumpino susirinkimą ir nukėlė rytdienai bylos nagrinėjimą. Sėdėdama ant atlenkiamos kėdės septintos linijos metro vagone tarėsi padarysianti vaikams staigmeną. Netoli namų užsuko į kepyklėlę. Nupirko vieną bagetę, desertą vaikams ir apelsininį pyragaitį auklei. Ši juos mėgsta labiausiai.

Ketino nuvesti vaikus į karuselę. Visi kartu nueis apsipirkti vakarienei. Mila, aišku, prašys nupirkti jai žaislą, Adanas čiulps vežimėlyje duonos kriaukšlį.

Adanas jau nebegyvas. Mila irgi neišgyvens.

ª

„Jokių nelegalių imigrantų, sutarėm? Jei tai namų tvarkytoja ar dailininkas, man nesvarbu. Tie žmonės turi dirbti, bet mažų vaikų priežiūrai tai per daug pavojinga. Nenoriu žmogaus, kuris bijos iškviesti policiją arba prireikus kreiptis į ligoninę. O dėl viso kito – kad nebūtų per sena, kad nedengtų veido ir nerūkytų. Svarbiausia – kad būtų gyva ir nevaržoma laiko. Tegu dirba, kad mudu galėtume dirbti.“

Polis viską paruošė. Sudarė klausimų sąrašą ir numatė pokalbiams po pusę valandos. Visą šeštadienio popietę jiedu paskyrė surasti savo vaikų auklei.

Prieš kelias dienas, kai Miriam tarėsi dėl tų paieškų su savo drauge Ema, ši pasiskundė moterimi, kuri prižiūri jos berniukus. „Auklė čia turi du savo sūnus, todėl negali pasilikti ilgiau ar prireikus ateiti pabūti su vaikais. Tai iš tiesų nepatogu. Pagalvok, kai tau reikės susitikinėti su žmonėmis. Jei ji turi vaikų, geriau, kad jie būtų kur nors kaime.“ Miriam padėkojo už patarimą. Nors iš tikrųjų Emos samprotavimai ją sutrikdė. Jeigu koks nors darbdavys būtų taip pakalbėjęs apie ją ar kokią kitą draugę, jos būtų pradėjusios šaukti apie diskriminaciją. Mintis atmesti moterį dėl to, kad ši turi vaikų, jai atrodė baisi. Verčiau neaptarinės to su Poliu. Jos vyras toks pat kaip Ema. Pragma-tikas, kuriam visų svarbiausia jo šeima ir jo karjera.

Šįryt jie visi keturi išėjo apsipirkti. Mila – ant Polio pečių, o Adanas užmigęs vežimėlyje. Nupirko gėlių ir dabar tvarko butą. Nori gražiai pasirodyti prieš viena po kitos atvyksiančias aukles. Surenka visas knygas ir žurnalus, kurie mėtosi ant grindų, po jų lova ir netgi vonioje. Polis paprašo Milos, kad sudėtų savo žaislus į dideles plastikines dėžes. Mažylė verkšlendama atsisako, ir galiausiai jis pats sukrauna juos prie sienos. Jie lanksto vaikų drabužius, keičia lovos baltinius. Valo kambarius, išmeta nereikalingus daiktus, įnirtingai stengiasi išvėdinti butą, kuriame dūsta. Jie nori, kad auklės matytų, jog jie padorūs žmonės, rimti ir tvarkingi, besistengiantys duoti savo vaikams tai, kas visų geriausia. Kad jos suprastų, jog jie – šeimininkai.

Mila ir Adanas miega pogulio. Miriam ir Polis sėdi ant savo lovos krašto. Susirūpinę ir sutrikę. Jie niekada nebuvo niekam patikėję savo vaikų. Miriam jau buvo prie savo teisės studijų galo, kai ėmė lauktis Milos. Diplomą gavo dvi savaitės prieš gimdymą. Polis vis daugino stažuotes, kupinas optimizmo, kuris sužavėjo Miriam, kai ji su juo susipažino. Jis buvo tikras galėsiąs dirbti už du. Tikras, kad padarys karjerą muzikos gamyboje, nepaisant krizės ir biudžeto suvaržymų.

Mila buvo gležnas, jautrus, be perstojo verkiantis vaikas. Ji nestambėjo, atsisakydavo motinos krūties ir tėvo paruoštų buteliukų su žinduku. Palinkusi virš lopšio, Miriam visiškai pamiršdavo išorinį pasaulį. Ji norėdavo tik vieno – kad ta silpna, rėksminga mergytė prarytų kelis gramus maisto. Taip net nepastebėjo, kad mėnesiai bėgte bėga. Ji ir Polis niekada nesiskirdavo su Mila. Jie dėjosi nepastebį, kad jų draugus tai erzina ir kad jiems už nugaros šie kartoja, jog kūdikiui ne vieta bare ar ant suolo restorane. Bet Miriam nenorėjo nieko girdėti apie ateinančią auklę. Ji pati sugeba tenkinti savo dukters reikmes.

Mila buvo vos pusantrų metų, kai Miriam vėl pastojo. Ji visada tvirtindavo, kad tai išėjo netyčia. „Piliulė niekada negarantuoja šimtu procentų“, – sakydavo juokdamasi savo draugėms. O iš tiesų ji iš anksto apgalvojo tą nėštumą. Adanas buvo dingstis nepalikti jaukaus namų židinio. Polis nepareiškė jokio nenoro. Jis buvo ką tik nusamdytas kaip garso asistentas vienos garsios studijos, kur praleisdavo dienas ir naktis, toks menininkų įnorių ir jų darbotvarkės įkaitas. Jo žmona, regis, pražydo toje gyvuliškoje motinystėje. Gyvenimas kokone, toli nuo pasaulio ir kitų žmonių, saugojo juos nuo visko.

O paskui laikas ėmė prailgti, tobula šeiminė mechanika ėmė strigti. Polio tėvai, įpratę padėti, kai gimė mažylė, vis daugiau laiko leido savo kaimo sodyboje, kur griebėsi rimto remonto. Vos mėnesį prieš Miriam gimdymą jie išvyko į trijų savaičių kelionę po Aziją ir tik paskutinę akimirką įspėjo apie tai Polį. Jis įsižeidė ir pasiskundė Miriam dėl savo tėvų egoizmo ir lengvabūdiškumo. Bet Miriam pajuto palengvėjimą. Ji negalėdavo pakęsti, kai Silvi maišydavosi jai po kojomis. Ji šypsodamasi klausydavosi anytos patarimų. Prikąsdavo liežuvį pamačiusi, kaip ši knisasi šaldytuve ir kritikuoja ten esantį maistą. Silvi pirkdavo tik ekologiškas salotas. Ji išvirdavo Milai valgyti, bet virtuvę palikdavo nežmoniškai apverstą. Jiedvi su Miriam niekada dėl nieko nesutardavo, ir bute įsivyraudavo tirštas, pulsuojantis nerimas, kiekvieną sekundę gresiantis išsilieti į muštynes. „Leisk savo tėvams gyventi. Jie teisūs, kad tuo naudojasi dabar, kai yra laisvi“, – galiausiai pareiškė Poliui Miriam.

Ji neįvertino didžiulio jos laukiančio krūvio. Su dviem vaikais viskas darėsi kur kas sudėtingiau: eiti apsipirkti, juos išmaudyti, lankytis pas gydytojus, tvarkytis namuose. Sąskaitos kaupėsi. Miriam niuko. Ji pradėjo nekęsti pasivaikščiojimų parke. Žiemos dienos jai atrodė stačiai nesibaigiančios. Milos aikštys pasidarė nebepakenčiamos, Miriam buvo abejinga pirmiesiems Adano čiauškesiams. Sulig kiekviena diena jai vis didėjo poreikis vaikščioti vienai, o gatvėje užeidavo noras užstaugti kaip beprotei. „Jie ryja mane gyvą“, – kartais sakydavo pati sau.

Ji pavydėjo savo vyrui. Vakarais karštligiškai laukdavo, kada jis pravers duris. Kiaurą valandą skųsdavosi vaikų šauksmais, mažu butu, laisvalaikio pramogų stoka. Kai leisdavo jam prabilti ir jis imdavo pasakoti apie nepaprastus vienos hiphopo grupės įrašų seansus, ji iškošdavo: „Tau pasisekė.“ Jis atšaudavo: „Ne, pasisekė tau. Aš taip norėčiau matyti, kaip jie auga.“ Laimėtojo tame žaidime nebūdavo.

Naktimis Polis miegodavo jos pašonėje kietu kiaurą diena plušusio ir nusipelniusio gero poilsio vyro miegu. Ji leidosi graužiama pagiežos ir apgailestavimų. Prisimindavo, kiek pastangų padėjo, kad užbaigtų mokslus, nors stigo pinigų ir tėvų pagalbos, tą džiaugsmą, kurį pajuto, kai buvo priimta į advokatų kolegiją, kaip pirmą kartą apsivilko advokatės mantiją ir Polis ją nufotografavo priešais jų namo duris, tokią išdidžią ir besišypsančią.

Ištisus mėnesius ji dėjosi pakenčianti tokią padėtį. Net Poliui nesugebėjo pasakyti, kaip jai gėda. Kaip ji tiesiog mirė dėl to, kad negalėjo papasakoti nieko kito, kaip tik apie vaikų išdaigas ir prekybos centruose nugirstus nepažįstamųjų pokalbius. Ji ėmė atsisakinėti visų kvietimų į vakarienes, nebepriimdavo draugų kvietimų į svečius. Labiausiai vengė moterų: jos sugebėdavo pasirodyti tokios žiaurios. Jai norėdavosi pasmaugti tas, kurios dėjosi ja besižavinčios ar, dar blogiau, jai pavydinčios. Ji negalėdavo klausytis, kaip jos skundžiasi savo darbu ir tuo, kad per mažai mato savo vaikus. O užvis labiausiai bijojo nepažįstamųjų. Tų, kurie nekaltai paklausdavo, kur ji dirba, ir nusisukdavo išgirdę, kad ji apsiriboja šeimos židiniu.

Vieną dieną, apsipirkdama Sen-Deni bulvaro „Monoprix“ parduotuvėje, pastebėjo, kad, pati to nenorėdama, nukniaukė vežimėlyje pamirštas vaikiškas puskojines. Ji stovėjo vos už kelių žingsnių nuo namų ir galėjo grįžti ir jas grąžinti, bet negrįžo. Poliui to nepasakojo. Tai buvo visiškai nereikšminga, ir vis dėlto ji niekaip negalėjo to pamiršti. Nuo tada ji kiekvieną kartą, kai tik apsilankydavo „Monoprix“, paslėpdavo sūnaus vežimėlyje šampūną ar kremą, ar lūpų dažą, kuriuo niekada nesinaudojo. Ji labai gerai žinojo: jeigu ją sulaikys, jai pakaks suvaidinti pervargusią nuo rūpesčių motiną, ir jos sąžiningumu niekas nesuabejos. Tos keistos vagystės įvarydavo ją į transą. Ji juokdavosi pati viena gatvėje, įsivaizduodama, kad pasišaipė iš viso pasaulio.

Kai netyčia susitiko Paskalį, palaikė tai ženklu. Senas jos kurso draugas iš teisės fakulteto atpažino ją ne iš karto: ji vilkėjo pernelyg plačiomis kelnėmis, buvo apsiavusi palaikius batus ir suėmusi nešvarius plaukus kaip šinjoną. Stovėjo priešais karuselę, iš kurios Mila nenorėjo išlipti. „Paskutinis kartas“, kartodavo ji kiekvienąsyk, kai duktė, įsikibusi į arkliuką, prasisukdavo pro ją mojuodama jai ranka. Miriam pakėlė akis: Paskalis jai šypsojosi, išskėtęs rankas, taip reikšdamas džiaugsmą ir nuostabą. Ji atsakė jam šypsena, įsikibusi rankomis į vežimėlį. Paskalis turėjo nedaug laiko, bet, laimei, jo pasimatymo vieta buvo už kelių žingsnių nuo Miriam namų.

– Man šiaip ar taip reikės grįžti. Eime kartu? – pasiūlė.

Miriam užsipuolė Milą, ta pradėjo spiegti. Atsisakė eiti, ir Miriam atkakliai šypsojosi, kad atrodytų, jog valdo situaciją. Nesiliovė galvojusi apie seną megztinį, kurį buvo apsivilkusi po paltu ir kurio nubrizgusią apykaklę Paskalis tikriausiai pastebėjo. Ji įnirtingai trynė ranka smilkinius, sakytum, to pakaktų suglotninti jos sausiems susitaršiusiems plaukams. Paskalis, rodės, į nieką neatkreipė dėmesio. Jis pasakojo jai apie biurą, kurį atidarė su dviem savo laidos bičiuliais, apie sunkumus ir džiaugsmus imantis iniciatyvos. Ji gerte gėrė jo žodžius. Mila vis jį nutraukdavo, ir Miriam būtų atidavusi viską, kad tik ją nutildytų. Nenuleisdama akių nuo Paskalio, ji kniausėsi kišenėse, rankinėje, ieškodama čiulpinuko, saldainio, bet ko, kad tik užčiauptų burną dukrai.

Paskalis vos tepažvelgė į vaikus. Nepaklausė jos, kuo jie vardu. Net Adanas, užmigęs vežimėlyje, nurimusiu žavingu veideliu, regis, jo nesuminkštino ir nesujaudino.

– Štai čia, – Paskalis pabučiavo ją į skruostą. Ir pasakė: – Buvo labai malonu vėl tave pamatyti, – ir įžengė į pastatą, sunkios mėlynos jo durys taip trinktelėjo, kad Miriam pašoko. Pradėjo tyliai melstis. Čia, gatvėje, ji buvo taip apimta nevilties, kad galėjo atsisėsti ant žemės ir verkti. Ji norėtų įsikibti Paskaliui į koją, maldauti, kad pasiimtų ir ją, suteiktų jai šansą. Grįžusi namo pasijuto visiškai prislėgta. Žiūrėjo į Milą, kuri ramiai žaidė. Išmaudė kūdikį ir tarė sau, kad šita laimė, šita paprasta, nebyli, šita kalėjimo laimė per menka jai paguosti. Paskalis, aišku, iš jos pasijuokė. Ko gero, net pasikvietė senus kurso draugus ir jiems papasakojo, kaip apgailėtinai gyvena Miriam, kuri „į nieką nebepanaši“ ir „nepadarė karjeros, kurios iš jos visi tikėjosi“.

Įsivaizduojami pokalbiai kiaurą naktį graužė jos sąmonę. Kitą rytą, vos išėjusi iš dušo, ji išgirdo gautos mobiliojo telefono žinutės signalą. „Nežinau, ar ketini vėl imtis teisės. Jei tave tai domina, galėtume pasišnekėti.“ Ji ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir pabučiavo Milą, kuri paklausė:

– Kas yra, mamyte? Kodėl tu juokiesi?

Vėliau Miriam svarstė, ar Paskalis pastebėjo jos neviltį, ar tiesiog pamanė, kad jam pasisekė netikėtai sutikti Miriam Šarfa, pačią rimčiausią studentę iš visų jo pažinotų. Gal pagalvojo, kad jam nuskilo, jog gali įdarbinti tokią moterį kaip ji, grąžinti ją į teismo salių kelią.

Miriam pasikalbėjo apie tai su Poliu, ir jo reakcija ją nuvylė. Jis gūžtelėjo pečiais. „Aš nežinojau, kad tu nori dirbti.“ Tai ją siaubingai supykdė, labiau, negu derėjo. Netrukus pokalbis tapo gaižus. Ji apkaltino jį egoizmu, jis apibūdino jos elgesį kaip nenuoseklų.

– Tu eisi dirbti, gerai, bet kaip bus su vaikais? – jis šaipėsi, pajuokdamas jos siekius ir dar labiau sustiprindamas įspūdį, kad ji – visiškai uždaryta tarp šito buto sienų.

Nusiraminę jie kantriai išnagrinėjo visas galimybes. Buvo jau sausio pabaiga: nevertėjo nė mėginti tikėtis surasti vietą lopšelyje. Jie neturėjo pažinčių merijoje. Ir jeigu ji vėl pradės dirbti, jie pateks į pačią blogiausią šeimos pajamų kategoriją: pernelyg turtingi, kad skubiai gautų pagalbą, ir pernelyg bėdžiai, kad auklės samdymas neatsilieptų jų padėčiai. Galiausiai jie griebėsi pastarojo sprendimo Poliui pareiškus:

– Jei skaitysime papildomas valandas, auklės ir tavo uždarbiai bus daugmaž vienodi. Bet jeigu tu manai, kad šitaip išsiskleisi...

Jai tas pokalbis sukėlė kartėlį. Ji supyko dėl jo ant Polio.

Miriam norėjo viską daryti taip, kaip reikia. Kad nusiramintų, apsilankė ką tik jų kvartale atsidariusioje agentūroje. Nedidukas kukliai apstatytas biuras, kurį laikė dvi jaunos kokių trisdešimties metų moterys. Vitrina, nudažyta šviesiai mėlynai, buvo papuošta auksinėmis žvaigždėmis ir mažyčiais vienkupriais kupranugariais. Miriam paskambino. Savininkė iš aukšto nužvelgė ją per stiklą. Lėtai atsistojo ir iškišo galvą pro duris:

– Taip?

– Labą dieną.

– Atėjote užsirašyti? Mums reikia visos bylos. Gyvenimo aprašymo ir jūsų ankstesnių darbdavių atsiliepimų su parašais.

– Ne, aš visai ne dėl to. Aš atėjau dėl savo vaikų. Aš ieškau auklės.

Moters veidas tuoj pat pasikeitė. Ji atrodė patenkinta sulaukusi klientės ir susigėdusi dėl savo paniekos. Ir kaipgi ji galėjo pamanyti, kad šita pavargusi moteris tankiais garbanotais plaukais yra motina tos gražios mergytės, kuri verkšleno ant šaligatvio?

Administratorė atvertė didelį katalogą, ir Miriam palinko virš jo.

– Prašom atsisėsti, – jai pasiūlė. Prieš Miriam akis praplaukė dešimtys moterų nuotraukų, daugiausia afrikiečių arba filipiniečių. Milai buvo smagu į jas žiūrėti. Ji pasakė: „Šita labai negraži, ar ne?“ Motina subarė ją ir apsunkusia širdimi grįžo prie neryškių ar prastai iškadruotų portretų, kuriuose nė viena moteris nesišypsojo.

Administratorė jai buvo atgrasi. Tokia veidmainė, apskritas raudonas veidas, aplink kaklą apsuktas nutriušęs šalikas. Jos rasizmas akivaizdus nuo pat pirmos akimirkos. Viskas tik skatino norą iš ten bėgti. Miriam paspaudė jai ranką. Pažadėjo pasitarti su vyru, ir nebegrįžo. Vietoj to pati pakabino po mažą skelbimą kvartalo parduotuvėse. Draugės patarta užtvindė interneto svetaines skelbimais su prierašu SKUBU. Po savaitės jie susilaukė šešių skambučių.

Tos auklės ji laukia kaip Išganytojo. Nors ją baugina mintis palikti vaikus. Ji žino apie juos viską ir norėtų išsaugoti tas paslaptis. Ji žino jų skonius, jų įpročius. Iš karto nuspėja, kai vienas jų suserga arba nuliūsta. Miriam neišleido jų iš akių, įsitikinusi, kad niekas negalėtų apsaugoti jų taip gerai kaip ji.

Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstu lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai. Ji nieko negali padaryti. Siaubingi scenarijai jos galvoj keičia vienas kitą, ji stumia juos šalin purtydama galvą, berdama maldas, paliesdama medį ir Fatmos ranką, kurią paveldėjo iš motinos. Ji užkerta kelią lemčiai, ligai, nelaimingiems atsitikimams, iškrypėliškiems grobuonių apetitams. Naktį susapnuoja, kad sūnus ir dukra staiga prapuola abejingoje minioje. Ji šaukia: „Kur mano vaikai?“, o žmonės juokiasi. Jie mano, kad ji beprotė.

ª

– Ji vėluoja. Bloga pradžia, – nekantrauja Polis. Jis eina prie durų ir žiūri pro akutę. Jau 14.15, o pirmosios kandidatės, filipinietės, vis dar nėra.

14.20 Žiži švelniai pabeldžia į duris. Miriam eina jai atidaryti. Ji iškart pastebi, kad tos moters labai mažos pėdos. Nors lauke šalta, ji avi medžiaginiais sportbačiais ir baltomis puskojinėmis su raukiniais. Jai jau koks penkiasdešimt, o pėdos visai kaip vaiko. Ji gana elegantiška, plaukai supinti į kasą, kuri nusileidžia per nugaros vidurį. Polis sausai mesteli, kad ji pavėlavo, ir, murmėdama atsiprašymus, Žiži nuleidžia galvą. Ji labai blogai kalba prancūziškai. Polis nedrąsiai pradeda kalbėti angliškai. Žiži pasakoja apie savo patirtį. Apie savo vaikus, kuriuos paliko tėviškėje, apie jauniausiąjį, kurio nematė dešimt metų. Jis nesamdys jos. Jis užduoda jai kelis klausimus tik dėl formos ir 14.30 ją palydi.

– Mes jums paskambinsim. Thank you.

Po jos ateina Grasė iš Dramblio Kaulo Kranto, šypsanti nelegalė. Karolina, storulė blondinė nešvariais plaukais, ji visą laiką vien tik skundėsi nugaros skausmais ir veninio kraujo apytakos bėdomis. Malika, neaiškaus amžiaus marokietė, pabrėžusi, kad dirba tą darbą jau dvidešimt metų ir labai myli vaikus. Miriam savo požiūrį išdėstė labai aiškiai. Ji nenori samdyti auklės iš Magribo. „Būtų labai gerai, – mėgina įtikinti Polis. – Ji kalbėtų su jais arabiškai, kadangi tu nenori to daryti.“ Bet Miriam atsisako kategoriškai. Ji bijo, kad tarp jųdviejų įsivyraus bežodis bendrininkavimas, familiarumas. Kad ji pradės sakyti jai pastabas arabiškai. Pasakoti apie savo gyvenimą ir netrukus prašyti begalės dalykų vardan jų bendros kalbos ir religijos. Jai visada kėlė įtarimą tai, ką ji vadina imigrantų solidarumu.

Paskui atėjo Luiza. Kai pasakoja apie tą pirmą susitikimą, Miriam mėgsta paaiškinti, kad tai buvo akivaizdu. Tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji ypač pabrėžia tai, kaip elgėsi jos duktė. „Tai ji ją pasirinko“, – mėgsta patikslinti. Mila kaip tik nubudo iš pokaičio miego, pažadinta spigių brolio riksmų. Polis žengė prie kūdikio, lydimas besislepiančios jam tarp kojų mažylės. Luiza atsistojo. Miriam nupasakojo tą sceną vis dar žavėdamasi auklės pasitikėjimu savimi. Luiza švelniai perėmė Adaną iš tėvo rankų ir suvaidino nematanti Milos. „Kur dingo princesė? Rodos, mačiau princesę, bet ji pradingo.“ Mila pratrūko garsiai juoktis, o Luiza tęsė savo žaidimą, ieškodama tos paslaptingos princesės visose kertėse, po stalu, už sofos.

Jie uždavė jai kelis klausimus. Luiza pasakė, kad jos vyras miręs, kad duktė Stefani jau didelė – „beveik dvidešimtmetė, neįtikėtina“, – kad jos nevaržo laikas. Ji paduoda Poliui popieriaus lapą, kuriame surašytos ankstesnių jos darbdavių pavardės. Pasakoja apie Ruvjė šeimą, figūruojančią sąrašo viršuje. „Aš ilgai tarnavau pas juos. Ten irgi buvo du vaikai. Du berniukai.“ Polis ir Miriam liko visiškai pakerėti Luizos, jos švelnių bruožų, atviros šypsenos, nevirpančių lūpų. Rodos, jos niekas nesutrikdys. Jos žvilgsnis – žvilgsnis moters, kuri gali viską suprasti, viską atleisti. Jos veidas – kaip rami jūra, kurios bedugnių nuspėti negalėtų niekas.

Tą patį vakarą jie paskambina porai, kurios telefono numerį Luiza jiems paliko. Atsiliepia moteris, šaltokai. Išgirdus Luizos vardą jos tonas beregint pasikeičia. „Luiza? Kaip jums pasisekė, kad pasitaikė būtent ji. Mano berniukams ji buvo kaip antra motina. Mums tiesiog plyšo širdis, kai reikėjo skirtis. Jeigu jau norite žinoti, tuomet aš net galvojau pasigimdyti trečią vaiką, kad tik ji liktų.“

ª

Luiza atveria savo buto langines. Dar tik truputis po penkių ryto ir žibintai lauke dar dega. Vyriškis eina gatve palei pat sienas, slėpdamasis nuo lietaus. Kiaurą naktį pylė kaip iš kibiro. Vėjas švilpavo vamzdžiuose ir įsigaudavo į jos sapnus. Sakytum, lietus šnioja horizontaliai, kad kaip reikiant ištalžytų namo fasadą ir langus. Luizai patinka žiūrėti pro langą. Tiesiai priešais jos butą, tarp dviejų niūrių namų, stovi nedidukas namas, apsuptas krūmais apžėlusio sodo. Vasaros pradžioje jame apsigyveno jauna pora, paryžiečiai, kurių vaikai vis supasi sūpuoklėse, o sekmadieniais tėvai pluša darže. Luiza svarsto, ko jie atsikėlė į šitą rajoną.

Nuo miego stygiaus ji virpa. Braižo lango kampą nagu. Nors ji įnirtingai ir valo langus dukart per savaitę, stiklai vis tiek atrodo jai apsiblausę, apdulkėję ir su juodomis driekanomis. Kartais jai norisi juos šveisti taip, kad šie sudužtų. Ji vis stipriau braižo langą smiliumi, ir nagas nulūžta. Pakelia pirštą prie lūpų ir kandžioja jį, stabdydama tekantį kraują.

Butas – vieno kambario, kuris atstoja Luizai ir miegamąjį, ir svetainę. Ji kiekvieną rytą rūpestingai suskliaudžia sofą-lovą ir užkloja ją juodu apdangalu. Valgo prie žemo staliuko, visada įjungusi televizorių. Prie sienos šliejasi uždaros kartoninės dėžės. Gal jose guli keli daiktai, kurie galėtų pagyvinti šitą bedvasį kambarį. Į dešinę nuo sofos – raudonplaukės paauglės nuotrauka žvilgančiuose rėmuose.

Ji atsargiai ištiesė ant sofos savo ilgą sijoną ir palaidinę. Paima į rankas minkštus batelius, kuriuos buvo pastačiusi ant grindų, – modelis, pirktas daugiau kaip prieš dešimt metų, – juos taip puikiai prižiūrėjo, kad atrodo dar nauji. Tai lakuoti bateliai, paprastučiai, kvadratine pakulne ir papuošti santūriu kaspinėliu. Ji atsisėda ir vieną pradeda valyti, pakabindama vatos tamponu veido valomojo kremo. Jos judesiai lėti ir tikslūs. Valo tūžmingai kruopščiai, visiškai užvaldyta tos užduoties. Vata jau purvina. Luiza prikiša batelį prie lempos, pastatytos ant apvalaus vienakojo staliuko. Kai lakas jai atrodo jau pakankamai blizgus, ji padeda batelį ir paima į rankas kitą.

Dar taip anksti, kad ji turi laiko susitvarkyti namų ruošos subjaurotus nagus. Apsuka smilių raišteliu ir nuo kitų nagų nuvalo rausvą laką, labai neryškų. Ji pirmą kartą, nepaisydama aukštos kainos, nusidažė plaukus kirpykloje. Susuko juos į kuodelį virš sprando. Ji pasidažo, ir mėlynas vokų tonas ją pasendina, ją, tokio trapaus, tokio smulkaus silueto, kad iš tolo neduotum jai daugiau nei dvidešimt. O jai daugiau nei dvigubai tiek.

Ji sukinėjasi kambaryje, kuris dar niekad neatrodė toks mažas, toks siauras. Atsisėda ir iškart atsistoja. Galėtų įjungti televizorių. Išgerti arbatos. Perskaityti kokį nors seną moterų žurnalą, kuriuos laiko prie lovos. Bet bijo, kad atsipalaiduos, leis laikui bėgti, neatsispirs prieš stingulį. Nubudusi ryte, ji pasijuto vėl trapi, pažeidžiama. Pakaktų menkiausios smulkmenos, užsimerkti vienai minutei, ir užmigs, atvyks į darbą pavėlavusi. Ji privalo įtempti protą, kad pavyktų sukaupti visą dėmesį į pirmąją darbo dieną.

Ji negali laukti namuose. Dar nėra nė šešių, labai anksti, bet ji skubiai žingsniuoja į priemiestinį RER metro. Nueiti iki Sen Mor de Fosė stoties jai trunka daugiau nei ketvirtį valandos. Vagone atsisėda priešais seną susigūžusį kiną, kuris miega atsirėmęs kakta į stiklą. Ji stebeilija į jo suvargusį veidą. Kiekvienoje stotyje vis nori jį pažadinti. Jai baisu, kad jis pasiklys, nuvažiuos per toli, atsimerks, pats vienas, galinėje stotyje ir bus priverstas važiuoti ta pačia kryptimi atgal. Tačiau ji nieko nesako. Protingiau nekalbėti su žmonėmis. Kartą viena jauna mergina, labai graži, vos neskėlė jai antausio. „Ko tu į mane spoksai, ką? Nagi sakyk, ko tu į mane spoksai?“ – šaukė.

Atvažiavusi į Obero stotį, Luiza išlipa į peroną. Žmonės jau pradeda plūsti, tokia moteris ją apstumdo, kai ji kopia laiptais į miesto metro platformas. Gerklę suveržia raguolio ir prideginto šokolado kvapas. Operos stotyje ji įsėda į septintos linijos traukinį ir išeina į miestą Puasonjer stotyje.

Ji atvažiavo beveik visa valanda anksčiau ir atsisėda „Rojaus“, nepatrauklios kavinės, terasoje, iš kurios gali stebėti įėjimą į pastatą. Žaidžia su šaukšteliu. Pavydžiai žiūri į vyriškį dešinėje, jis čiulpia cigaretę storalūpe patvirkusia burna. Ji norėtų ištraukti cigaretę jam iš rankų, įtraukti ilgą dūmą. Ilgiau tverti jau nebegali, sumoka už kavą ir įeina į tylų pastatą. Po penkiolikos minučių ji paskambins į duris, o kol kas atsisėda ant laipto tarp dviejų aukštų. Išgirsta triukšmą, vos spėja atsistoti, – tai Polis pasišokinėdamas leidžiasi laiptais žemyn. Jis užsivožęs rausvą šalmą, po pažastimi nešasi dviratį.

– Luiza? Jūs čia seniai? Kodėl neužėjote vidun?

– Nenorėjau trukdyti.

– Jūs netrukdote, atvirkščiai. Prašom, tai jūsų raktai, – taria traukdamas iš kišenės raktų ryšelį. – Eikit vidun ir jauskitės kaip namie.

ª

– Mano auklė – fėja, – kartoja Miriam, pasakodama, kaip Luiza staiga įsiveržė į jų kasdienybę. Matyt, ji turi magiškų galių, kad šitaip pakeitė tą dusinantį, ankštą butą, padarė jį ramia, šviesia vieta. Luiza pastūmė tolyn sienas. Pagilino lentynas, padidino stalčius. Ji įleido į vidų šviesos.

Pirmąją dieną Miriam duoda jai kelis nurodymus. Parodo, kaip veikia įranga. Rodydama daiktus ar kokį drabužį pakartoja: „Su juo būkite atsargi. Jis man labai brangus.“ Pataria, kaip elgtis su Polio vinilo plokštelių kolekcija, prie kurios vaikams šiukštu negalima prisiliesti. Nekalbi, paklusni Luiza su viskuo sutinka. Kiekvieną kambarį ji apžiūri su ryžtu generolo, stovinčio prieš žemes, kurias turės užkariauti.

Per kelias savaites po to, kai čia atvyko, Luiza paverčia tą netvarkingą butą tobulu miesčionišku interjeru. Pasitelkia savo pasenusias manieras, savo tobulybės pomėgį. Miriam ir Polis negali tuo atsidžiaugti. Ji įsiuva trūkstamas sagas švarkuose, kurių šie nebevilki daug mėnesių, nes tingi susirasti adatą. Ji persiuva sijonų ir kelnių palankas. Ji suado Milos drabužius, kuriuos Miriam ketino be gailesčio išmesti. Luiza išskalbia pageltusias nuo tabako ir dulkių užuolaidas. Ji keičia patalynę kartą per savaitę. Polis ir Miriam tuo džiaugiasi. Šypsodamasis Polis sako jai, kad yra panaši į Merę Popins. Jis nėra tikras, kad ji suprato komplimentą.

Naktį, gulėdami patogiai švarioje patalynėje, jie juokiasi, netikėdami, kad tas naujas gyvenimas – jų gyvenimas. Jiems atrodo, kad jie surado retą perlą, kad jie palaiminti. Žinoma, Luizos alga slegia šeimos biudžetą, bet Polis tuo nebesiskundžia. Po kelių savaičių Luizos buvimas šalia tapo būtinas.

Vakare, grįžusi namo, Miriam randa vakarienę jau paruoštą. Vaikai ramūs ir sušukuoti. Luiza kursto ir tenkina idealios šeimos fantazmus, kuriuos puoselėti Miriam gėdijasi. Ji išmoko Milą būti tvarkingą, ir nustebusių tėvų akyse mažylė pakabiną paltą ant drabužių kablio.

Nereikalingi daiktai išnyko. Atsiradus Luizai niekas nebesikaupia: nei nešvarūs indai, nei drabužiai, nei vokai, pamiršti atplėšti ir atsidūrę po senu iliustruotu žurnalu. Niekas nepūva ir niekas nepasensta. Luiza skiria dėmesio viskam. Ji skrupulinga. Ji viską užrašo į mažą užrašų knygelę gėlėtu viršeliu. Šokių būrelio tvarkaraštį, pamokų pabaigos laiką, apsilankymus pas pediatrą. Ji persirašo vaikų vartojamų vaistų pavadinimus, ledų, kuriuos nuperka karuselėje, kainą, ir žodis žodin užrašo sakinį, kurį jai pasakė Milos mokytoja.

Po kelių savaičių ji drąsiai keičia daiktų vietas. Visai ištuština lentynas, pakabina tarp paltų levandos maišelius. Surenka gėlių puokštes. Ji būna nuoširdžiai patenkinta, kad kol Adanas miega, o Mila dar mokykloje, gali atsisėsti ir apmąstyti, ką nuveiks toliau. Tylus butas – jau visas po jos jungu, it priešas, paprašęs jo pasigailėti.

Bet pačius didžiausius stebuklus ji daro virtuvėje. Miriam jai prisipažino, jog nemoka ir nemėgsta gaminti valgio. Auklė sutaiso patiekalus, kurie Poliui atrodo nepaprasti, o vaikai juos stačiai praryja be žodžių ir niekada nereikia prašyti, kad nieko nepaliktų lėkštėje. Miriam ir Polis vėl pradėjo kviestis į svečius draugus, kurie vaišinasi Luizos vyne ir grietinėlėje troškinta veršiena, su daržovėmis troškinta jautiena, kiaulienos kulnine su šalavijais ir traškiomis daržovėmis. Jie sveikina Miriam, apiberia ją komplimentais, bet ji visuomet prisipažįsta: „Visa tai pagaminta mano auklės.“

ª

Kai Mila būna mokykloje, Luiza prisiriša Adaną prie savęs didžiule skraiste. Jai patinka jausti putlias vaiko šlaunis ant savo pilvo, ant kaklo tekančias seiles, kai šis užmiega. Ji kiaurą dieną dainuoja tam kūdikiui, skatindama jo tingumą. Masažuoja jį, didžiuojasi jo riebalų klostelėmis, rausvais ir išsipūtusiais skruostais. Iš ryto vaikas sutinka ją čiauškėdamas ir tiesdamas į ją storas rankutės. Per tas savaites, po to, kai ji atvyko, Adanas išmoksta vaikščioti. Jis, rėkdavęs kiauromis naktimis, išmiega ramiu miegu iki pat ryto.

Mila kur kas nuožmesnė. Ji – nedidukė, gležna, balerinos stoto mergaitė. Luiza susuka jai tokius kietus kuodelius, kad, tempiamos prie smilkinių, jos akys pasidaro įkypos. Tada ji tampa panaši į vieną iš tų plačiakakčių, tauraus, šalto žvilgsnio viduramžių herojų. Mila – įnoringas, varginantis vaikas. Į viską, kas jai nepatinka, atsako staugsmu. Ji griūna ant žemės vidury gatvės, trepsi kojomis, leidžiasi velkama per žemę, kad pažemintų Luizą. Kai auklė atsitupia ir mėgina su ja pasikalbėti, Mila nusisuka į kitą pusę. Ji balsu skaičiuoja drugelius ant apmušalų. Kai verkia, stebi save veidrodyje. Tas vaikas tiesiog apsėstas savo atvaizdo. Gatvėje jos akys visad įbestos į vitrinų langus. Ji ne kartą atsitrenkė į stulpą ar suklupo, užkliuvusi per išsiblaškymą už ko nors, kai žvelgdavo į savo atvaizdą.

Mila – gudri. Ji žino, kad minia būdrauja, ir kad Luiza gėdijasi gatvėje. Auklė nusileidžia greičiau, jiems esant tarp kitų žmonių. Luiza turi daryti lankstus, kad apeitų prospekto žaislų parduotuvę, priešais kurią Mila pradeda šaižiai klykti. Eidama į mokyklą Mila vos velka kojas. Ji nukniaukia avietę nuo daržovių pardavėjo prekystalio. Ji lipa ant vitrinų krašto, slepiasi pastatų arkose, paskui lekia kiek įkabina kojos. Luiza stengiasi vytis su vežimėliu jai iš paskos, šaukia mergaitę vardu, o ši sustoja tik pačiame šaligatvio gale. Kartais Mila gailisi taip pasielgusi. Sunerimsta, kad Luiza tokia išblyškusi ir dėl to, kad ją taip išgąsdino. Sugrįžta mylinti, meili ir laukia atleidimo. Įsikimba auklei į kojas. Verkia ir reikalauja švelnumo.

Pamažėle Luiza prisijaukina Milą. Diena iš dienos pasakoja jai istorijas, kurių personažai kartojasi. Našlaičiai, pasiklydusios mažos mergaitės, į nelaisvę patekusios princesės ir pilys, kurias apleidę palieka kraupūs žmogėdros. Luizos peizažus užplūsta keista fauna – paukščiai kreivais snapais, vienakojai lokiai ir ilgesingi vienaragiai. Mergaitė tyli. Ji nesitraukia nuo Luizos, sutelkia visą dėmesį, nekantrauja. Ji reikalauja, kad veikėjai grįžtų. Iš kurgi randasi tos istorijos? Jos plaukia iš Luizos nesiliaujančiu srautu, jai apie tai nė negalvojant, nepasitelkiant menkiausios nei atminties, nei vaizduotės pastangos. Tačiau iš kokio juodo ežero, iš kokio tankaus miško ji traukia tas žiaurias pasakas, kur gerieji, išgelbėję pasaulį, pabaigoje numiršta.

ª

Miriam visada patiria nusivylimą išgirdusi, kaip atsidaro advokatų biuro, kuriame ji dirba, durys. 9.30 pradeda rinktis jos kolegos. Jie verdasi kavą, telefonai čirškia, grindys girgžda, ramybė baigėsi.

Miriam ateina į biurą prieš aštuonias. Visada pirmoji. Uždega tik savo mažą stalinę lempą. Po šviesos ratilu, toje olos tyloje ji gali susikaupti kaip kitados, būdama studentė. Viską pamiršusi su malonumu panyra į savo bylų nagrinėjimą. Kartais vaikšto po tamsų koridorių su dokumentu rankoje ir kalba pati su savimi. Gerdama kavą balkone surūko cigaretę.

Tądien, kai vėl pradėjo dirbti, Miriam nubudo vos prašvitus, kupina vaikiško jaudulio. Užsisegė naują sijoną, įsispyrė į aukštakulnius batelius, ir Luiza sušuko: „Jūs labai graži.“ Ties slenksčiu, laikydama ant rankų Adaną, auklė išstūmė šeimininkę lauk:

– Dėl mūsų nesirūpinkite, – pakartojo ji. – Čia viskas bus gerai.

Paskalis priėmė Miriam šiltai. Skyrė jai kabinetą, susisiekiantį su jo kabinetu per duris, kurias jie dažnai laikydavo praviras. Praėjus vos dviem trim savaitėm nuo jos darbo pradžios, Paskalis patikėjo jai užduotis, į kurias vyresni kolegos niekada neturėjo teisių. Po kelių mėnesių Miriam pati viena nagrinėja dešimties klientų atvejus. Paskalis skatina ją greičiau įgusti ir išskleisti savo galimybes, žinodamas, kad jos didžiulės. Ji niekad nepasako „ne“. Neatsisako jokios bylos, kurią jai pasiūlo, niekada nesiskundžia, kad vėlai baigia darbą. Paskalis dažnai kartoja: „Tu tobula.“ Ji kiaurus mėnesius kapstosi, užversta smulkių bylų krūva. Ji gina apgailėtinus perpardavinėtojus, nestabilios psichikos žmones, egzhibicionistą, negabius įsilaužėlius, pagautus už vairo alkoholikus. Ji nagrinėja didžiulių įsiskolinimų atvejus, sukčiavimus su banko kortelėmis, tapatybės užgrobimo bylas.

Paskalis ja pasikliauja, tikėdamasis naujų klientų, ir skatina ją skirti laiko teisinei pagalbai. Dukart per mėnesį ji eina į Bobinji teismą ir laukia koridoriuje iki devintos vakaro, įsmeigusi akis į laikrodį, į nejudantį iš vietos laiką. Kartais ji susierzina, šiurkščiai atsako iš vėžių išmuštiems klientams. Bet stengiasi kiek įmanydama, ir gauna viską, ką gali. Paskalis kartoja jai be perstojo: „Tu privalai mokėti savo bylą atmintinai.“ Ir ji stengiasi. Ji skaito protokolus dar kartą ir dar kartą, iki vėlios nakties. Ji pastebi menkiausią netobulumą, aptinka menkiausią procedūros klaidą. Ji griebiasi to su maniakišku įnirčiu, kuris galiausiai atsiperka. Seni klientai rekomenduoja ją draugams. Jos vardas paplinta tarp kalinių. Vienas jaunuolis, kurį ji išsuko nuo kalėjimo, pažada jai atsilyginti. „Tu išgelbėjai mane. Aš to nepamiršiu.“

Kartą vidury nakties ji buvo pakviesta dalyvauti sulaikyme. Vienas jos senas klientas buvo sulaikytas už santuokinį smurtą. Bet jis prisiekė jai, kad nesugebėtų suduoti moteriai. Ji apsirengė patamsyje, antrą valandą nakties, tyliai, ir palinko pabučiuoti Polio. Jis suniurnėjo ir pasivertė ant kito šono.

Vyras dažnai sako, kad ji dirba per daug, ir tai ją siutina. Jis užsigauna dėl tokios jos reakcijos, suvaidina perdėtai altruistišką. Apsimeta, kad jam rūpi jos sveikata, nerimauja, kad Paskalis ją išnaudoja. Ji stengiasi negalvoti apie vaikus, neleisti, kad užgraužtų sąžinė. Kartais jai pasirodo, kad visi susibaudė prieš ją. Anyta stengiasi įtikinti, jog „Mila dažnai serga todėl, kad jaučiasi vieniša“. Kolegos niekada nekviečia jos po darbo eiti su jais išgerti taurelės ir stebisi, kad ji praleidžia biure visus vakarus. „Tu neturi vaikų, ar ką?“ Galiausiai mokytoja išsikvietė ją vieną rytą pasikalbėti apie kvailą incidentą, įvykusį tarp Milos ir vienos klasės draugės. Kai Miriam atsiprašė kartą neatėjusi į paskutinius klasės tėvų susirinkimus ir pasiuntusi vietoj savęs Luizą, žilagalvė mokytoja plačiai išskėtė rankas: „Kad jūs žinotumėt! Tai amžiaus liga. Visi tie vargšai vaikai palikti patys sau, o tėvus tuo tarpu drasko jų ambicijos. Tai labai paprasta, jie visą laiką bėga. Žinote, ką tėvai dažniausiai sako savo vaikams? „Paskubėk gi!“ Ir, žinoma, viskas griūna ant mūsų pečių. Mes sumokame už jų baimes ir apleistumą.“

Miriam kilo pašėlęs noras pastatyti ją į vietą, bet ji nesugebėjo to padaryti. Ar kalta buvo maža kėdė, ant kurios ji nepatogiai sėdėjo dažais ir plastilinu tvoskiančioje klasėje? Aplinka, mokytojos balsas nenorom sugrąžino ją į vaikystę, į tą paklusnumo ir prievartos amžių. Miriam šyptelėjo. Ji kvailai padėkojo ir pažadėjo, kad Mila pasitaisys. Ji susilaikė ir nesviedė tai senai raganai į veidą savo neapykantos moterims, neskaitė jai moralų. Per daug bijojo, kad žilaplaukė ponia atkeršys už tai jos vaikui.

Paskalis, regis, supranta jos nirtulį, milžinišką pripažinimo alkį ir jos mastą atitinkančius iššūkius. Tarp jos ir Paskalio užsimezga kova, kuri abiem suteikia dviprasmiško malonumo. Jis ją stumteli, ji atsilaiko. Jis ją nualina, ji jo nenuvilia. Vieną vakarą jis pakviečia ją po darbo išgerti. „Tuoj bus šeši mėnesiai, kai tu pas mus, reikėtų atšvęsti, ar ne?“ Jie eina gatve tylėdami. Jis prilaiko jai bistro duris, o ji jam šypsosi. Jie atsisėda salės gale, ant apmuštų suolų. Paskalis užsako baltojo vyno butelį. Kalbasi apie einamąją bylą ir labai greitai pereina prie atsiminimų apie studijų metus. Kaip jų draugė Šarlotė surengė didelę šventę savo viloje aštuonioliktoje apygardoje. Kaip vargšę Seliną ištiko mirtinos baimės priepuolis per žodinį egzaminą. Miriam geria greitai, o Paskalis priverčia ją juoktis. Ji nenori grįžti namo. Ji norėtų neturėti nieko, ką reikia įspėti, nieko, kas jos laukia. Bet ji turi Polį. Ir vaikus.

Erotinė įtampa, lengva, dygi, degina jai gerklę ir krūtis. Ji perbėga liežuviu per lūpas. Ji kažko nori. Pirmą kartą po ilgos pertraukos ji jaučia nepagrįstą, lengvabūdišką, egoistišką geismą. Savo pačios geismą. Nors ji ir myli Polį, jos vyro kūnas – tarsi prikimštas prisiminimų. Kai jis į ją įeina, jisai įeina į jos motiniškas įsčias, į sunkias įsčias, kur taip dažnai rasdavo prieglobstį jo sperma. Į jos raukšlių, į jos bangų įsčias, kur jie pasistatė namus, kur skleidėsi tiek rūpesčių ir tiek džiaugsmų. Polis masažavo jos ištinusias violetines kojas. Jis matė, kaip kraujas liejosi ant paklodžių. Polis prilaikė jos plaukus ir kaktą, kai ji susirietusi vėmė. Jis girdėjo ją klykiant. Jis valė kempine jos veidą, padengtą angiomų, kai ji stanginosi. Jis ištraukė iš jos savo vaikus.

Ji visada atmesdavo mintį, kad vaikai galėtų kliudyti jos sėkmei, jos laisvei. Kaip inkaras, kuris traukia į dugną, kuris įmurdo skenduolio veidą į dumblą. Iš pradžių tai suvokusi ji paniro į gilų liūdesį. Tai atrodė neteisinga, siaubingai varė į neviltį. Ji suprato nebegalėsianti gyventi be jausmo, kad jai kažko trūksta, kad prastai atlieka tai, ką reikia, kad aukoja kitam dalį savo gyvenimo. Atsisakydama išsižadėti idealios motinystės svajonės ji išgyveno dramą. Atkakliai manė, kad viskas įmanoma, kad pasieks visus tikslus, kad tai jos neišsekins ir nesukels kartėlio. Kad nevaidins nei kankinės, nei motinos didvyrės.

Kasdien ar beveik kasdien Miriam gauna žinutę iš savo draugės Emos. Ji deda į socialinius tinklus savo dviejų blondinų vaikų nuotraukas. Sepijos tonų. Tobulų vaikų, žaidžiančių parke, kuriuos ji užrašė į mokyklą, ten išsiskleis jų gabumai, kuriuos motina spėja juos turint. Ji davė jiems neištariamus vardus iš Šiaurės šalių mitologijos, ir jai patinka aiškinti, ką jie reiškia. Ema irgi gražiai atrodo tose nuotraukose. Jos vyro tose nuotraukose niekada nėra, jis amžiams pasmerktas fotografuoti idealią šeimą, kuriai priklauso tik kaip žiūrovas. Nors ir stengiasi patekti į kadrą. Jis, su barzda, dėvintis natūralios vilnos megztinius, jis, darbui apsimaunantis ankštas, nepatogias kelnes.

Miriam niekada neišdrįstų patikėti Emai tos sąmonę nusmelkiančios lakios minties, minties, kuri nėra žiauri, o tik gėdinga, ir kuri šauna jai į galvą, kai stebi Luizą ir savo vaikus. Mes būsime laimingi tik tuomet, sako ji sau, kai mums nebereikės vieniems kitų. Kai galėsime gyventi savo gyvenimą, gyvenimą, kuris priklauso tik mums, kuris nesusieja su kitais. Kai būsime laisvi.

ª

Miriam eina prie durų ir žvelgia pro akutę. Kas penkias minutes ji kartoja: „Jie vėluoja.“ Ji sunervina Milą. Mila su ta siaubinga taftos suknele sėdi ant sofos krašto, jos akys pritvinkusios ašarų.

– Tu manai, kad jie neateis?

– Na, žinoma, kad ateis, – atsako Luiza. – Duokit jiems laiko.

Pasiruošimai Milos gimtadieniui įgavo proporcijas, pranokstančias Miriam jėgas. Jau dvi savaitės Luiza nebekalba apie nieką kita. Vakare, kai Miriam be jėgų pargrįžta iš darbo, Luiza rodo jai girliandas, kurias pati padarė. Isterišku balsu nupasakoja jai apie taftos suknelę, kurią aptiko parduotuvėje, ir kuri, ji tuo neabejojanti, nežmoniškai pradžiugins Milą. Miriam teko ne kartą susilaikyti, kad šiurkščiai jos neužčiauptų. Ji pavargo nuo tų juokingų pasiruošimų. Mila tokia maža! Nėra reikalo jos taip įaudrinti. Bet Luiza žiūri į ją išpūtusi mažas akis. Ji pasitelkia į liudininkus Milą, kuri trykšta laime. Svarbu tik tai, tas malonumas, kurį patirs princesė, tie būsimo gimtadienio kerai. Miriam nuryja sarkazmą. Ji jaučiasi truputį kalta ir galiausiai pažada padaryti viską, kad dalyvautų tame gimtadienyje.

Luiza nusprendė surengti šventę trečiadienio popietę. Ji norėjo būti tikra, kad vaikai bus Paryžiuje ir kad visi patvirtins dalyvausią. Miriam išėjo į darbą ryte ir prisiekė grįšianti iškart po pietų.

Parėjusi namo ankstyvą popietę, vos nesuriko. Nebeatpažino savo buto. Svetainė buvo pasikeitusi tikrąja to žodžio prasme: visa nusagstyta blizgučiais, balionais, popierinėmis girliandomis. O svarbiausia – sofa buvo išnešta, kad vaikai turėtų kur žaisti. Ir netgi ąžuolinis stalas, toks sunkus, kad jie nėra pajudinę jo nuo tada, kai atsikraustė, buvo nustumtas į kitą kambario pusę.

– Kas gi sustumdė tuos baldus? Polis padėjo jums?

– Ne, – atsakė Luiza. – Aš pati.

Miriam negali tuo patikėti ir nori juoktis. Tai pokštas, mano ji žiūrėdama į mažas auklės rankas, plonytes kaip degtukai. Paskui prisimena, kad jau buvo pastebėjusi, kokia Luiza stulbinamai stipri. Kartą kitą ji įspūdingai tvirtai čiupo sunkius, nepatogius ryšulius, laikydama ant rankų Adaną. Už trapios, gležnos Luizos išorės slypi milžino jėga.

Visą rytą Luiza pūtė gyvūnų formų balionus ir juos kabino visur, pradedant koridoriumi ir baigiant virtuvės stalčiais. Ji pati iškepė gimtadienio tortą, milžinišką šarlotę su raudonais vaisiais ir išpuoštu viršum.

Miriam gailisi pasiėmusi laisvą popietę. Jai būtų buvę taip gera jos kabineto tyloje. Dukters gimtadienis kelia jai nerimą. Ji bijo dalyvausianti renginyje, kur vaikai nuobodžiauja ir laukia, kada jis baigsis. Ji nenori taikyti besiginčijančių nei guosti tų, kuriuos tėvai vėluoja atsiimti. Atmintį užplūsta lediniai jos pačios vaikystės prisiminimai. Ji mato save sėdinčią ant storo baltos vilnos kilimo, atskirai nuo būrelio mergaičių, valgydinančių lėles. Gabalas šokolado ištirpo tarp kilimo plaukelių, ji norėjo paslėpti prasižengimą, bet tai tik viską pablogino. Vienos viešnios motina ją išbarė visų akivaizdoje.

Miriam pasislepia savo kambaryje, uždaro duris ir dedasi įnikusi į elektroninius laiškus. Ji žino, kad, kaip ir visada, gali pasikliauti Luiza. Pasigirsta skambutis. Svetainė pritvinksta vaikų klegesio. Luiza įjungia muziką. Miriam patyliukais išslenka iš kambario ir stebi auklę aplipusius mažylius. Jie sukasi aplink ją, visiškai pakerėti. Ji paruošė jiems dainų ir magijos triukų. Ji persirengia vis naujais personažais, lydima apstulbusių žvilgsnių, ir vaikai, kuriuos apgauti, beje, nelengva, žino, kad ji niekur nedingo. Štai ji, jausminga, linksma, mėgstanti paerzinti. Ji traukia dainas, mėgdžioja gyvūnų garsus. Ji netgi užsikaria Milą ir vieną jos draugą ant nugaros priešais vaikus, kurie juokiasi iki ašarų maldaudami ir juos priimti į tą rodeo.

ª

Miriam žavisi Luizos gebėjimu žaisti nuoširdžai. Ji žaidžia, įkvėpta tos visagalybės, kuri būdinga tik vaikams. Vieną vakarą, grįžusi namo, Miriam rado Luizą gulinčią ant grindų su ryškiai išdažytu veidu. Platūs juodi brūkšniai ant skruostų ir kaktos reiškė kariūnės kaukę. Iš gofruoto popieriaus ji susikūrė indėno galvos apdangalą. Svetainės vidury pastatė kreivą vigvamą iš paklodės, šluotos ir kėdės. Stabtelėjusi tarpdury Miriam sutrinka. Ji stebi besiraitančią Luizą, laidančią laukiniškus riksmus, ir pasijunta žiauriai nepatogiai. Auklė atrodo kaip girta. Tai pirma mintis, kuri šauna į galvą. Ją pastebėjusi, Luiza atsistoja, skruostai raudoni, eidama svirduliuoja. „Man nutirpo kojos“, – pasiaiškina. Adanas įsikimba jai į blauzdą, o Luiza juokiasi juoku, sklindančiu iš įsivaizduojamų kraštų, kuriuose jie ką tik žaidė.

Gal Luiza irgi vaikas, ramina save Miriam. Ji pernelyg rimtai žiūri į žaidimus, kuriuos pradeda žaisti su Mila. Joms, pavyzdžiui, patinka žaisti policininką ir vagį, ir Luiza leidžiasi būti įkalinta už įsivaizduojamų grotų. O kartais ji būna įstatymo atstovė, persekiojanti Milą. Kiekvieną kartą ji sugalvoja tikslią geografiją, ir Mila turi ją įsiminti. Auklė kuria kostiumus, parengia pilną staigmenų scenarijų. Ji labai kruopščiai ruošia dekoracijas. Vaikas kartais pavargsta. „Na, pradedam!“ – maldauja.

Miriam to nežino, bet labiausiai Luizai patinka žaisti slėpynių. Tik jose niekas neskaičiuoja ir nėra jokių taisyklių. Žaidimo esmę sudaro staigmena. Luiza dingsta apie tai neįspėjusi. Ji įsispraudžia kur nors į kampą, ir vaikai turi jos ieškoti. Dažniausiai ji pasirenka tokias vietas, iš kurių pasislėpusi gali juos stebėti. Ji palenda po lova arba už durų, ir apmiršta. Sulaiko kvėpavimą.

Tada Mila supranta, kad žaidimas prasidėjo. Ji šaukia kaip beprotė ir pliaukši delnais. Adanas seka jos pavyzdžiu. Jis juokiasi taip smarkiai, kad neišstovi ir vis nudrimba ant sėdynės. Jie kviečia Luizą, bet ši neatsiliepia. „Luiza? Kur tu?“, „Saugokis, Luiza, mes ateiname, mes tave surasim.“

Luiza neatsiliepia. Ji neišlenda iš slėptuvės net tuomet, kai jie rėkia, verkia, puola į neviltį. Pasislėpusi šešėlyje, ji stebi prislėgto, raudų purtomo Adano paniką. Jis nesupranta. Jis šaukia: „Luiza“, prarydamas paskutinį skiemenį, snarglys nutįsęs iki lūpos, skruostai jau violetiniai nuo įtūžio. Milą irgi galiausiai užvaldo baimė. Valandėlę ji patiki, kad Luiza išėjo iš tikrųjų, kad paliko juos šitam bute, kur tuoj užeis tamsa, kad jie vienui vieni, kad ji jau niekad nebegrįš. Baimė darosi nebepakenčiama, ir Mila ima maldauti auklę. Ji kartoja: „Luiza, tai nejuokinga. Kur tu?“ Mergaitė susinervina, ima trypti kojomis. Luiza laukia. Ji stebi į juos, kaip stebima ką tik sugautos žuvies agonija: kruvinos žiaunos, kūnas traukomas mėšlungio. Žuvies, kuri spurda ant laivo denio, traukia orą nuvargusia burna, žuvies, kuri neturi jokios galimybės išsigelbėti.

Paskui Mila puola ieškoti slėptuvių. Ji supranta, kad reikia patraukti duris, pakelti užuolaidas, pasilenkti ir pažvelgti po lova. Bet Luiza tokia smulkutė, kad visada suranda naujų slėptuvių. Ji susirango nešvarių skalbinių krepšyje, po Polio rašomuoju stalu arba sieninės spintos lentynoje ir užsidengia apklotu. Kartą pasislėpė dušo kabinoje vonios patamsyje. Tada Mila ieško bergždžiai. Ji rauda, o Luiza sustingsta. Vaiko neviltis jos nesugraudina.

Vieną dieną Mila liaujasi šaukusi. Luiza pateko į savo pačios paspęstas pinkles. Mila tyli, suka ratus aplink slėptuvę ir dedasi nerandanti auklės. Ji atsisėda ant nešvarių skalbinių dėžės, Luiza pasijunta dūstanti. „Susitaikom?“ – šnabžda mergaitė.

Bet Luiza nenori išsižadėti savo. Ji toliau tyli, prispaudusi kelius prie smakro. Mergytės kojos švelniai daužosi į vytelių krepšį. „Luiza, aš žinau, kad tu čia“, – juokiasi. Luiza vienu moju atsistoja, labai jau netikėtai Milai, kuri griūna ant grindų. Galva atsitrenkia į dušo plyteles. Sutrikusi mergaitė nebeverkia, paskui, priešais triumfuojančią ir prisikėlusią Luizą, žvelgiančią į ją iš savo pergalės aukštybių, jos baimė virsta isterišku džiaugsmu. Adanas atbėga į vonią ir įsilieja į žigą, kurią pradeda šokti abi merginos, springdamos tyliu juoku.

Versta iš:

Leïla Slimani.CHANSON DOUCE.

Paris: Gallimard, 2016

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

sklidinom provėžom

gyslos tampyta: akmenys, molis
smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta
senasis adyta, siūta ir lopyta
rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais

ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują
šlãjos porinės, storos pavažos dvišako
ąžuolo, ko jis neišlaikytų vos dygusio
ledynmečių riedulio, jeigu šventųjų

pulką tarytum špokų ant šakų susitupdęs
laiko, išlaiko, nesudreba, vis man
vaidenas ne mano Gir̃diškės plikų ąžuolų altorius

iš tolo girdėti mane nugyvenęs sùplūktas
kelias atgirgždant, užžėlęs, tik vietom prilytas
būk lėtas, sakau, vis tiek pasivysiu, noriu nenoriu

tavo gylė̃ dar tolokai

pažinę trauką Aušrinės
Sietyno ir Šaulio
į lygmalą smegduobę nirom
o kilom – iš kito pasaulio

kur susitinka per sprindį
dangūs ir vangūs vandenys
vandvos ir vanduvos spindžios
slaptingos, dausios ir gandžios

dievų pėdseky, ir tave
skeltos kanopos Dievopi
taikės galiausiai parvest
skradžiai per smegduobių vopną

degė, nuėdė pirštus
atsiauginęs odą
pasauliui, kad jo viršus
tõdrin jo gylę rodai

atminties perpylimas

kelias tas pats, tik plikom pakelėm nusitrynęs ruduo
eina, nespartina žingsnio, galvos dėl krypties nesuka
rùdvario saulė iš debesio balto ištraukė lėktuvo ašaką
plečias plėštinė, neliauja ant plyno pelkyno žaizdruot

kas iškeliauja, kas atkeliauja, vakarei nė motais, širdie
šitieka metų kraujo krumpliais smilkinin vakarą rytą
beldusi, dar pastuksenk, ir abiem mums bus atdaryta
mokykis labas taryti nustebus, kad nė neišmokai sudie

balso klostės

buvau
paukščių būrėjas ant Irokėzų ežero
ąžuolas vidur marių, po juo
aukso krėslas ant Žemės šarvo
petroglìfas vėžlių, kiaušinius beriančių
vyrų, saulėm ginkluotų
ir moterų, drėgnomis siurbėlių
ertmėmis besimeldžiančių sėmeniui
šventas raštas klintiẽs tuštmėje
sprógymėj
jiems buvau gyvulys
laukinis, pagãnus, ir jų dievãtarniai
valgantys savo Dievą
nėrės iš kailio, čiaupstė

storas knygas ir lūpas
meldė širdžiai drąsos
pasauliui įrodyt: netùri
laukiniai negendamos sielos
išrenginėjom, odą
nudyrėm, skerdėm, išdarinėjom
lig gerklai, lig klostei, lig gyslai
ir veltui

vien tiktai kūnai
antropomorfiniai gyviai
tik jodyk ir junk
į jungą, apynasriai, žąslai
žaboklės didžiausia jiems Dievo
malonė, taurus Evangelijos vynas
o jeigu spurdės
pražiodžius ugninio vandens
žarijų žeberklą į žiaunas

dievãtarniai sakė, jų Dievas
davė jiems valią lig kraujo
išmelžti ir meldžiamą žemę
ir vìsa, kas gyva joje
iš sėmenio gema kaip motery
manė, jiems duota
griauti neliestą girią ir mergę
(indulgencija: jų pateles
aplaimint nebus zoofilijos
nuodėmė)
grobti plėšininius
laukus ir eiklius vaikus
auginti narve po kryžium
gal bent juose prigytų
koks gležnas sielos pavidalas

dievãtarniai buvo akli
kad patys priklauso žemei
žaibo paukščiui, ją apvaisinančiam
žolei ir žvėriui, ir džiaugsmui
sutarti su jais dėl saiko
dobti ir globti, aukoti
taboklapio dūmui kylant
nuliejant gurkšnį alaus
klausiausi paukščių ir vėjo
ugny, vandeny ir dangaus
šviesoje iš bedugnės
moters akies, kibirkštėjančio

kalkių akmens kaukuro
drė́gnos žiedlapės vėrėsi baltos
plytinčios, plaukiančios, grynos
kraujas ir pienas, aukso rasa
ančiagalviui titnago žalčiui palakti

žemės buvau žmogus
gervės ir vėžlio, ir žalio
dievulio žalčio: šmikšt šmikšt
per velėną, kildink ir skálsink

žodžio buvau žmogus
žaibo žodžio, vilgančio žemę
piktatikių žodžiui klintys bemat
virsta akmeniu, bergždžios ir sausos
prašom pro šalį

dabar
prisikimšęs pypkę tabokos
skaitau Algimantą Švėgždą:

iš nerimo, baimės, džiaugsmo, vilties
gimė šie ciklai, norėjau
būti stiprus ir drąsus, ir galingas
dvasia ir burtais, galinčiais
apsaugoti mano Tėvynę nuo pikto

dabar
savo genties rašmenų
muziejaus šulny panaktinis
laukiu aušros

veidrodinių sáulažuvių dèltoj

ar čia aš, ar už mane
rūko vėjas blaškydamas rūką
kedena seną, genties dugne
išblukusį atviruką:

Vilniuj diena šilta, pienių pūkai po balkoną, po kambarius skraido
nuo kaimelio vėjas neša žiedų kvapus
jau alyvos – matau pro langą – išsivertė
pavakary išsinešiau krėslą balkonan, vasarymečio rūkomajan, skaitau
viskas būtų gerai, jeigu ne tas mašinų riaumojimas
visą pavasarį gožia

tiršta lietaus instrumentuotė            nei vergti ką, nei ką vaduoti
į juodaodį sodo krėslą                     voliotasi, raselė krėsta
voliotasi, raselė krėsta                    į juodaodį sodo krėslą
nei vergti ką, nei ką vaduoti            tiršta lietaus instrumentuotė

Paskutiniu du posmu skaitytina →→ arba ↓↓

latvių ežero veidrody

beveik visą dieną dulkė
į vakarą pasipylė
krušõs išsekusios kulkos
sutirpo, tyli

nebesigaluok, eik pogulio
prieš naktį, tu jos nemigsi
iš latvių ežero spuogulio
dvi aklos žvaigždelės mirksi

per kiaurą naktį rasoj
toj, kur akis išgraužė
mir̃ksi, – ratu sustoję
baigia gesyti laužą

vyrai, bernai ir pusberniai
jie jau buvau, nebebūsiu
nirtėjusie mano užperniai
šypsos į ūsą

kai Avižonio duobėse vedžiojau ožką

regėjau fleitininką ir palydą žiurkių
iš miesto trankiai traukiančią keliais
smagiai kretėjo kruvini pagurkliai
taukais ir mėsgaliais, ir guruliais
kasdienės duonos paniektos aplipę
jos čiaupstėsi, jų vado plaučiai cypė 

apie teisybę, laisvę ir idėją
nelyg pliki žiurkyčiai išbadėję

dar vienas rytas

dangus nusileido į žemę
Dievas į kūdikio širdį
ko mokiausi šitiek amžių
atsisveikint, šiek tiek numirti

gėlėta baladė miestelio žvaigždei

blėstančios žarijos rijo
liepsną, iškvėpavo karštį
kūdikėliai, gimę káršti
miglinėjo tarp lelijų

ornamentinių tulpelių
lyg citatų iš baroko
Lėvenio lytynan šoko
nuogas ir užtat karalius

plaukė nuplaukė, bet grįžo
debesų ir ižo rožės
nuplakti šešėliai ruožais
tai kvatojantys, tai gižūs

žengė kruvinas ir gyvas
pasitikrinęs sveikatą
o tada liepsnot suskato
smilkiny sraunus jurginas

išnyra pastirusi saulė

pirmaryčių gaidos, godžios
akys apsvaigusios gobia –
atpildą, atlygį, grobį?
Dievas dar nemirė, šypsos
menamos ir vakarykščios
ievos sūpuojas ant kviečio
šiaudo saulėto ir kviečia

kur švietė miražų godos
mainės, iš baimės blyško
kad laimės tos nelinkėčia

ir vyną pavertė gaivingu vandeniu

saulė kiáurai uosto vartus
žemiau skersinio per sprindį
nelaimingi nežino, kad jie laimingi
nė bluosto nespėję nusnūst

vėjas uosto ant šlapio asfalto
gegùžraibę devynvaistę
balutę vaikišką, vaiskią
po lašą ištaško, ištalžo

užkalba: grįžk tenai
kur – koks esi – buvai
vanduo, vanduva, vandva

iš žemės ir iš dangaus
genamas, kaupkis, auk
kraujyje sūriame

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Romano ištrauka

Iš prancūzų k. vertė VYTAUTAS BIKULČIUS

Jeanas Philippe’as Toussaint’as (Žanas Filipas Tusenas, g. 1957) – belgų rašytojas ir kino režisierius. 1978 m. baigė Paryžiaus politikos studijų institutą. Nuo 2014 m. yra Belgijos karališkosios prancūzų kalbos ir literatūros akademijos narys.
1985 m. išėjo jo pirmasis romanas „Vonios kambarys“ (liet. 2003 m.), pritapęs prie „naujo naujojo romano“, arba minimalistinio romano, pakraipos, knyga susilaukė didžiulio pasisekimo ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje, buvo išversta į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Netgi toks „naujojo romano“ metras kaip Alainas Robbe-Grillet, skaitydamas paskaitas studentams apie naujausią prancūzų romaną, rėmėsi „Vonios kambariu“. 1986 m. pasirodė romanas „Ponas“, 1989 m. – „Fotoaparatas“, 1991 m. – „Nutylėjimas“.
Romanas „Televizija“ (1997) pasakoja apie meno istoriką, kuris leidžia vasarą Berlyne, nes nori parašyti esė apie italų Renesanso menininką Tiziano’ą, ir tuo metu nutaria nebežiūrėti televizoriaus. Knygoje smulkmeniškai aprašomas kasdienis darbas ir būsenos, kurios jį ištiko, kai įgyvendino sprendimą.
2002 m. J. Ph. Toussaint’as imasi tetralogijos, kuri pradedama romanu „Mylėtis“. 2005 m. išėjęs antrasis romanas „Bėgti“ pelno vieną iš garbingiausių Prancūzijos literatūros Médicis premiją. 2009 m. pasirodo trečiasis romanas „Visa teisybė apie Mari“, jis pelno Gruodžio premiją. „Marijos ciklą“ užbaigia romanas „Nuoga“ (2013). Pagal savo romanus „Vonios kambarys“, „Ponas“ ir „Fotoaparatas“ rašytojas yra pastatęs kino filmus.

VERTĖJAS

Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France. Savajame Berlyno bute kaip visi ramiai pažiūrėjau paskutinį Tour de France etapą, kuris baigėsi bendru spurtu Eliziejaus laukais ir uzbeko Abdužaparovo pergale, tada atsistojau ir išjungiau televizorių. Labai gerai prisimenu judesį – be galo paprastą, be galo plastišką, prieš tai daugybę kartų darytą judesį, – ištiesiau ranką, paspaudžiau mygtuką, vaizdas švystelėjo ir išnyko iš ekrano. Baigta, daugiau aš niekad nebežiūrėjau televizoriaus.
Televizorius vis dar stovi svetainėje, išjungtas ir apleistas, nuo tada aš prie jo neprisiliečiau. Greičiausiai dar veikia, pakanka paspausti mygtuką ir patikrinti. Tai klasikinis televizorius, juodas ir kvadratinis, jis laikosi ant lakuoto medinio stovo, sudaryto iš padėklo ir kojelės, primenančios ploną juodą knygą, ne iki galo atskleistą, tarsi nebylus priekaištas. Ekranas kiek išgaubtas, nenusakomos spalvos, tamsios ir nemalonios, greičiausiai žalios. Ant televizoriaus, kurio šone yra nedidelė ertmė įvairiems valdymo mygtukams, stovi ilga dvišakė V raidės formos antena, labai panaši į du langusto ūsus, tad, panorėjęs jo atsikratyti, gali paimti už antenos tarsi langustą už ūsų ir panardinti į verdantį vandenį.
Tą vasarą Berlyne praleidau vienas. Delona, su kuria gyvenu, atostogavo Italijoje su dviem vaikais – sūnumi ir kūdikiu, kurio dar tik laukėme, greičiausiai dukra. Aš tikėjausi mergytės, nes ginekologas ultragarsu nematė penio (o kai nėra penio, dažniausiai gimsta mergaitė, paaiškinau aš).
Televizorius mano gyvenime neužėmė labai daug vietos. Ne. Žiūrėdavau jį vidutiniškai valandą ar dvi per dieną (gal net mažiau, bet apvalinu į didesnę pusę, kad nepataikaučiau sau). Be svarbių sporto varžybų, kurias žiūrėdavau su malonumu, informacinių laidų ir retkarčiais pasitaikančių priešrinkiminių debatų, mane mažai kas domino. Iš principo ir patogumo sumetimais niekada nežiūrėdavau filmų, kaip, pavyzdžiui, neskaitau ir knygų akliesiems. Tuomet man atrodė, nors ir nebuvau visai tikras, kad panorėjęs atsisakysiu televizoriaus nepajusdamas jokio nepatogumo, kitaip tariant, kad nuo jo nė kiek nepriklausau.
Vis dėlto per kelis pastaruosius mėnesius pastebėjau, kad mano gyvenimo būdas kiek pasikeitė. Beveik visas popietes likdavau namie, nesiskutęs ir neišlįsdamas iš seno patogaus vilnonio megztinio, žiūrėdavau televizorių tris keturias valandas iš eilės, pusiaugula ant kanapos, nerūpestingai kaip katinas ant mūrelio, basas ir uždėjęs ranką ant geros vietos. Koks esu, toks. Iš tiesų šiais metais, priešingai negu ankstesniais, sugebėjau pažiūrėti nuo pradžios iki galo atvirą Prancūzijos teniso čempionatą. Iš pradžių stebėdavau mačus tik priešokiais, bet prasidėjus ketvirtfinaliams rimtai susidomėjau, kaip baigsis turnyras, bent jau taip aiškinau Delonai, norėdamas pateisinti ilgas popietes, tuščiai praleistas priešais televizorių. Tomis dienomis dažniausiai būdavau namuose vienas, bet kartais svetainėje atsirasdavo namų tvarkytoja, kuri su nebyliu pasipiktinimu lygindavo mano marškinius. Blogiausia būdavo, kai mačų retransliacijos prasidėdavo vidurdienį ir pasibaigdavo sutemus. Po šių laidų mane pykindavo ir jausdavausi išsekęs, galva dūgzdavo, kojos linkdavo, akyse mirgėdavo. Eidavau į dušą ir ilgai laikydavau veidą po šilto vandens srove. Likusią vakaro dalį jausdavausi kvaištelėjęs, ir nors tai sunku pripažinti, tačiau turėjau susitaikyti su akivaizdžiu dalyku: vos man sukako keturiasdešimt, fiziškai nebeatlaikau penkių teniso setų.
Beje, aš nieko neveikiau. Neveiklumą suvokiu kaip susilaikymą nuo neapgalvotų ir priverstinių veiksmų, nuo poelgių, į kuriuos įtraukia tingulys ar įprotis. Nieko neveikti – vadinasi, užsiimti svarbiausiais dalykais: galvoti, skaityti, klausytis muzikos, mylėtis, eiti pasivaikščioti, lankyti baseiną, grybauti. Priešingai, negu gali pasirodyti, neveiklumas reikalauja metodiškumo ir disciplinos, aiškaus mąstymo ir susikaupimo. Dabar kiekvieną dieną praplaukiu penkis šimtus metrų dviejų kilometrų per valandą greičiu, žinoma, greitis nedidelis, bet taip įveikiu baseiną dvidešimt kartų per penkiolika minučių arba aštuoniasdešimt kartų per valandą. Man nerūpi rezultatai. Aš plaukiu lėtai it sena dama (tik be kepuraitės), išmetęs iš galvos visas pašalines mintis, kreipdamas dėmesį tik į savo kūno judesius, rūpinuosi tik reguliariai pasikartojančiais veiksmais, pravira burna iškvėpdamas ir išpūsdamas į vandens paviršių ištisą vėrinį šokinėjančių burbuliukų. Melsvas, permatomas baseino vanduo apglėbia mano kūną, lėtai ištiesiu rankas į priekį ir perskrodžiu jį plačiais grybšniais, čia sulenkdamas kojas ties keliais, čia jas ištiesdamas tvirtai ir ritmingai, o rankos veržiasi į priekį. Gyvenimo teikiamų malonumų skalėje maudynės man esti ganėtinai aukštai, nors dar visai neseniai dorai jų nevertinau ir laikiau nustūmęs toli po fizinės meilės, kuri lig šiolei teikdavo man didžiausią malonumą, išskyrus, be abejo, minties darbą. Išties labai mėgstu mylėtis (dėl daugelio priežasčių), ir nenoriu čia apibūdinti savo stiliaus, kuris, beje, panašesnis į ramų, jausmingą ir ilgą plaukimą krūtine negu į padriką, vyriškai pasipūtėlišką keturių šimtų metrų plaukimą peteliške, bet svarbiausia, kad sueitis man suteikia tikrą vidinę pusiausvyrą ir kad po visko, kai išsimiegu po švelnia antklode mėgaudamasis paprasčiausia palaima, mane užplūsta gera nuotaika, veide atsiveria netikėta, vos pastebima šypsena, o akyse suspindi savotiška klasta ir bendrystė. Na, ir plaukimas suteikia tokį patį pasitenkinimą, tokią pačią kūno pilnatvę, kuri pamažėle, lėtai it vilnis, atkeliauja iki sąmonės ir priverčia nusišypsoti.
Staiga supratau, kad neveiklumas man nebepalieka laiko televizoriui.
Televizija pateikia ne tikrovės vaizdą, nors taip ir atrodo, bet jos atspindį (tik, sakyčiau, mažesnį, nežinau, ar jūs tą pastebėjote). Televizija siūlo vietoj, galima sakyti, neutralaus, spalvotą ir dvimatį tikrovės atspindį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo rimtesnis, autentiškesnis ir patikimesnis už tą išpuoselėtą ir labiau nutolusį nuo tikrovės atvaizdą, kurį savo kūrinyje pateikia menininkas. Bet jei menininkai vaizduoja tikrovę, stengdamiesi apimti visą pasaulį ir suprasti jo esmę, televizija ją pateikia lyg per neapsižiūrėjimą, dėl paprasčiausių techninių priežasčių, dėl to, kad nesusilaiko to nepadariusi. Tačiau jokiu būdu negalima sutikti, kad televizijos vaizdas prilygsta tikrovei tik todėl, jog televizija jį pateikia įprastą ir atpažįstamą. Nes jeigu manysime, kad tikrovė privalo atitikti savo atvaizdą, turėsime pripažinti ir tai, jog Renesanso epochos meistro tapytas jaunuolio portretas atspindi tikrovę ne ką prasčiau už mažajame ekrane šalies žinių laidą pristatančio pasaulinio garso vedėjo vaizdo kopiją.
Renesanso epochos paveikslo pasaulis – tai iliuzija, kurią sukūrė spalvos ir pigmentai, aliejiniai dažai ir teptuko potėpiai ant drobės, nežymūs pataisymai teptuku ar net pirštu, paprasčiausias brūkštelėjimas nykščio šonu ant drėgno linų aliejuje sutrintų dažų paviršiaus, kai matai priešais save patį gyvenimą, kūną ar plaukus, audeklą ar klostes, kai regi visavertį žmogų ir jo istoriją, jo trūkumus ir silpnybes, jo kilnumą ir jausmingumą, jo žvilgsnį – kiek tiksliai kvadratinių milimetrų dažų prireikė išreikšti šio žvilgsnio jėgai, kuri persmelkia šimtmečius? – ši iliuzija savo prigimtimi iš esmės skiriasi nuo tos, kurią siūlo televizija, pristatanti tikrovę kaip mechaninį negyvos technikos darbo rezultatą.
Tą vasarą nusprendžiau praleisti Berlyne vienas ir užbaigti studiją apie Ticianą Večelį. Jau keletą metų ketinau parašyti plačią esė apie meno ir politinės valdžios santykį. Mano sumanymas pamažėle apsistojo ties šešioliktojo amžiaus Italija, konkrečiau – prie Ticiano Večelio ir Karolio V legendinės istorijos, pasak kurios Karolis V Ticiano dirbtuvėje pasilenkęs ir pakėlęs iš meistro rankų iškritusį teptuką, šis momentas, tapęs mano studijos simboline šerdimi, leido ją pavadinti Teptuku. Metų pradžioje nutraukiau dėstytojo darbą universitete ir metams išėjau kūrybinių atostogų, kad galėčiau atsidėti šiai studijai. Tuo pačiu, sužinojęs apie privatų fondą Berlyne, finansuojantį panašius tyrinėjimus, nusiunčiau prašymą dėl stipendijos ir smulkmeniškai aprašiau savo darbo tikslą, pabrėždamas būtinybę nuvykti į Augsburgą, kur Karolis V gyveno nuo 1530-ųjų iki neprisimenu kokių metų (jau ta mano atmintis datoms), ir, svarbiausia, kur Ticianas nutapė garsiausius Karolio V portretus, pavyzdžiui, didžiulį atvaizdą imperatoriaus ant žirgo, esantį Prado muziejuje, taip pat sėdintį Karolį V, išblyškusiu ir didingu veidu, su pirštine rankoje, dabar saugomą Miuncheno Pinakotekoje. Savaime aišku, kad viešnagė Augsburge būtų praturtinusi mano darbą, bet aš puikiai supratau, kad mano studijoje apie Ticianą Večelį nėra jokios vokiškos specifikos, kurią visaip stengiausi pabrėžti apsukriai sukurptame rašte, pridėtame prie prašymo apie stipendiją, ir kad nuvažiuoti į Augsburgą iš Paryžiaus buvo nė kiek ne sunkiau negu iš Berlyno. Geriausia būtų buvę važiuoti į Miuncheną. Bet aš galiausiai (taigi) gavau stipendiją, ir mes visi išvykome į Vokietiją. Liepos pradžioje Delona išvažiavo atostogauti į Italiją ir išsivežė abu vaikus, vieną ant rankų, kitą – pilve (kas yra nepaprastai praktiška, jei tenka vienu metu tempti begalę lagaminų ir rankinių), o aš juos visus tris palydėjau į oro uostą, nešiau lėktuvo bilietus. Puikiai prisimenu, kaip oro uoste pasuku prie stendo, skelbiančio apie išvykimus, pakeliu galvą ir kiek sutrikęs žvilgčioju aukštyn ir į abu bilietus. Tada grįžau prie Delonos, laukiančios šalia vežimėlio, ir pasakiau – nežinau, ar visi mano žodžiai turi būti tiksliai pakartoti, – dvidešimt aštuntas terminalas. Tikrai? – paklausė Delona. Aš išsyk suabejojau. Taip, dvidešimt aštuntas terminalas (sugrįžau prie stendo patikrinti). Mes švelniai pasibučiavome ir išsiskyrėme prie dvidešimt aštunto registracijos stalo, meiliai perbraukiau ranka sūnaus galvą ir Delonos pilvą po megztiniu, o tada žiūrėjau, kaip jie praeina pro žemą metalo detektoriaus triumfo arką. Iki pasimatymo, iki pasimatymo, rankute man mojavo sūnus (buvau bepravirkstąs: toks jau esu).
Grįžęs apsitvarkiau daiktus, rūpestingai paruošiau darbo kabinetą, galvodamas apie savo studiją (sėsti prie jos numačiau rytoj iš pat ryto). Iš pradžių ištuštinau didelės juodos komodos stalčius, apsigyvenus Berlyne joje susikaupė nemažai popierių. Laiškai ir sąskaitos, vizitinės kortelės, įvairūs su rengiama studija susiję dokumentai, kelios monetos ir seni bilietai į koncertą, taip pat nemažai prancūziškų ir vokiškų laikraščių iškarpų, kurias palikau, kad vėliau pailsėjęs perskaityčiau. Visus tuos straipsnius rūpestingai atsirinkau per daugelį dienų, puikiai prisimenu, kaip juos kruopščiai iškirpdavau sėdėdamas prie stalo, vėliau atsistodavau ir sudėdavau į stalčių su likusiomis spaudos iškarpomis, kurias išmesdavau vėliau, nebent pasitaikydavo, kad prieš tai jas perskaitydavau. Ištuštinęs komodą, ėmiau rūšiuoti tas iškarpas. Patogiai įsitaisiau kabinete ant grindų turkiška poza, iki alkūnių atsiraitojau išsitampiusias seno vilnonio megztinio rankoves ir, šalia pasidėjęs didelį juodą plastikinį šiukšlių maišą, vieną po kito traukiau iš krūvų straipsnius, į kuriuos, savaime suprantama, turėjau užmesti akį (kartais mane apimdavo tokia archyvaro aistra, kad atsistodavau, paimdavau nuo stalo tušinuką ir pasižymėdavau kokią nors pastraipą, pabraukdavau kokį nors sakinį, užrašydavau ant iškarpos datą) išsaugodamas retus, vertingiausius pavyzdžius, kurių skaitymą iš anksto mėgaudamasis atidėdavau vėlesniam laikui, baigęs tvarkyti kabinetą juos pasidėsiu ant naktinio staliuko miegamajame. Paskui pašlaviau grindis, atidariau balkoną ir gerai išvėdinau kabinetą, išpurčiau kilimėlius ir nuėmiau nuo lovos lagaminą bei piešinių aplanką. Susitvarkęs, miegamajame nustačiau žadintuvą be penkiolikos minučių septintai ir, dar sykį patikrinęs, kad butas sutvarkytas, stalas kabinete paruoštas rytdienos darbui, o šalia kompiuterio guli krūva švaraus popieriaus, knygos ir dokumentai laukia, kol juos atversiu, aš tyliai uždariau kabineto duris ir nuėjau į svetainę, įsitaisiau ant sofos ir įjungiau televizorių.
Pastaruoju metu vakarais, kai mane apimdavo savotiškas svaigulys, aš įsijungdavau televizorių ir žiūrėdavau viską iš eilės, nesirinkdamas atskirų programų, žiūrėdavau kas papuola, kaip keičiasi kadrai, kaip mirga, trūkčioja vaizdas ekrane. Nesuvokiau tada, kad manyje bręsta permaina, tačiau paskui supratau, kad tas nežymus laikinas pamišimas buvo visai dėsningas pranašiškas ženklas, skelbiantis apie būsimą radikalų sprendimą, tarsi turėtum neišvengiamai pasiekti kraštutinio persisotinimo stadiją, kad pavyktų atsisakyti televizoriaus. Kol kas kiekvieną vakarą sėdėdavau sustingęs priešais ekraną, įbedęs akis į trūkčiojančią besikeičiančių kadrų šviesą, pamažu užgožtas to srauto vaizdų, nušviesdavusių mano veidą, kuriuos man ir visai žmonijai skleidė kanalas, savo signalais įsipinąs į pasaulį gaubiantį bangų kilimą. Žiūrėjau laidą po laidos, jausdamas, kad bunku, sėdėdamas priešais ekraną, negalėdamas iš rankų paleisti pulto, nesąmoningai ir audringai keisdamas kanalus, ieškodamas trumpalaikio ir paiko malonumo, ir, apimtas šio bergždžio užmojo, naršydamas vis niekšingesnių, vis liūdnesnių dalykų, įkliuvau į nesibaigiančią spiralę.
Iš visur iššokdavo tie patys nesuprantami vaizdai, be jokių apribojimų ir be antraščių, be titrų, netašyti, nesuvokiami, triukšmingi ir spalvingi, bjaurūs, liūdni, pikti ir žaismingi, mirgantys ir panašūs, tipiški amerikiečių serialai, klipai, angliškos dainiūkštės, televizijos viktorinos, dokumentiniai filmai, filmų epizodai, ištraukti iš konteksto, fragmentai, ištraukos, dainelės, pagyvėjimas salėje, publika, plojanti į taktą, politiniai veikėjai prie stalo, debatai, cirkas, akrobatai, televizijos viktorina, laimingos akimirkos, nepatiklus apstulbęs juokas, glėbesčiavimasis ir ašaros, tiesioginiame eteryje laimėtas automobilis, lūpos, virpančios iš susijaudinimo, dokumentiniai filmai, Antrasis pasaulinis karas, gedulingas maršas, vokiečių belaisvių kolonos, lėtai besivelkančios kelio pakraščiu, konclagerių išvadavimas, krūvos kaulų ant žemės, visomis kalbomis, daugiau kaip trisdešimt du kanalai, vokiškai, dažniausiai vokiškai, visur žiaurumai ir šūviai, lavonai gatvėse, naujienos, potvyniai, futbolas, televizijos viktorinos, vedėjai su kortelėmis, skaitiklis, kurio skaičiai keitėsi ir į kurį užvertę galvas žiūrėjo visi studijos žmonės, devyni, devynetas, plojimai, reklama, estradinės laidos, debatai, gyvūnai, parodomasis irklavimas studijoje, sportininkas irklavo, o vedėjai žiūrėjo į jį susirūpinę, sėdėdami už apskritojo stalo, fone matėsi chronometras, karas, vaizdui ir garsui trūko stabilumo, rodės, jog viskas atliekama paskubomis, kadrai šokinėjo, matyt, bėgo ir pats operatorius, keli žmonės lėkė gatve ir į juos šaudė, viena dama parkrito, dama, kurią kliudė kulka, maždaug penkiasdešimties metų, gulėjo ant šaligatvio senu pilku prasegtu paltu ir suplėšyta kojine, kulka kliudė jos šlaunį ir ji šaukė, ji tiesiog šaukė, ji siaubingai šaukė, nes sužeidė jos šlaunį, šaukė ši dama, nes jai skaudėjo, ji šaukėsi pagalbos, ji nebuvo aktorė, du ar trys vyrai sugrįžo padėti ir paguldė ją ant šaligatvio krašto, ir toliau šaudė, archyviniai kadrai, naujienos, reklama, nauji automobiliai leidžiantis saulei lėtai riedėjo svajonių keliais, roko koncertai, serialai, klasikinė muzika, speciali naujienų laida, šuoliai su slidėmis nuo tramplino, slidininkas pasilenkia, įsibėgėja ir užlekia ant tramplino, lėtai atitrūksta nuo provėžų ir apmiršta, laikydamasis ore, jis sklendžia, sklendžia, nuostabu, kaip šis sustingęs ir palinkęs į priekį kūnas nuščiūva ir kybo ore. Baigta. Baigta, išjungiau televizorių ir sėdėjau nejudėdamas ant sofos.
Vienas iš būdingiausių televizoriaus požymių – be paliovos mus dirbtinai jaudrinti. Iš tikrųjų, jis nuolat siunčia signalus mūsų smegenims, stimuliuoja regą ir klausą, žadina dėmesį ir verčia mūsų protą būdrauti. Bet kai tik protas, sutrikdytas signalų, susikaupia viską apmąstyti, televizorius pereina prie naujos temos ir atakuoja naujais signalais, kurie neduoda ramybės taip pat kaip ir ankstesnieji, tad ilgainiui smegenys, užuot be perstogės dirbusios, įgyja liūdną patirtį ir, be abejonės, daugiau nebesivargina, iš anksto nuspėdamos tikrąją signalų prigimtį, ir, užuot analizavusios, tik pasyviai klaidžioja nuo vieno vaizdo prie kito. Taigi, mūsų protas tarsi narkoze apsvaigintas žmogus, iš kurio per daug reikalaujama, bet per mažai padedama, iš esmės, žiūrėdamas televizorių, jis lieka pasyvus. Ir vis abejingesnis ekrano vaizdams, kol galiausiai visai liaujasi reaguoti į naujus signalus, nes kitaip televizorius juo vėl imtų piktnaudžiauti, kadangi televizija dėl nuolatinės vaizdų kaitos trukdo ją ne tik suvokti, bet ir įveikti, nes nepalieka tarp savęs ir mūsų jokios bendravimo galimybės.

Versta iš:
Jean-Philippe Toussaint. LA TÉLÉVISION.
Paris: Les Éditions de Minuit, 2006

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Iš prancūzų k. vertė MONIKA NEMANYTĖ

Eugèneʼas Ionesco (Eženas Jonesko, 1909–1994) – Rumunijoje gimęs prancūzų rašytojas, dramaturgas, absurdo dramos pradininkas. Žinomiausios jo pjesės: tragikomedija „Plikagalvė dainininkė“ („La Cantatrice chauve“, 1950), tipiška absurdo drama „Pamoka“ („La Leçon“, 1951), taip pat „Kėdės“ („Les Chaises“, 1952) ir „Raganosiai“ („Rhinocéros“, 1959).
Nors E. Ionesco dramos laužė visas psichologinio ir realistinio teatro taisykles, pats autorius jas laikė realiomis, kaip realus yra mūsų gyvenimo absurdas. „Mūsų gyvenimas, kaip ir mano teatras, – absurdiškas, juokingas, niekingas ir nelaimingas“, – teigė dramaturgas ir prieš gyvenimo tragizmą kovojo pasitelkdamas humorą ir fantaziją, kuri vienintelė veda į tiesą.
Didysis paradokso meistras pirmąją pasaką, „Pasaką Nr. 1“, iš ciklo „Pasakos vaikams iki trejų metų“ („Contes pour les enfants de moins de trois ans“) išleido 1969 m. Paskui kasmet (1970, 1971, 1972) parašydavo po naują. Šie keturi netikėti pasakojimai dar vadinami absurdo pasakomis. Čia nėra fėjų, princų ar neregėtų būtybių, nėra tradicinės pradžios „Kadaise gyveno...“ Čia – normalus pasaulis, kasdienybė... ir kelios smulkmenos, iš kurių gimsta absurdiška, groteskiška, neįprasta ir poetiška istorija!
Pagrindinių veikėjų prototipai – tai pats E. Ionesco ir jo dukra Marie-France.

VERTĖJA

Pirmoji

Žozetė jau didelė, jai trisdešimt trys mėnesiai. Ryte, kaip visuomet, ji netvirtomis kojelėmis atitipena prie tėvų miegamojo durų. Mergaitė stumtelėjimais bando atidaryti duris, visai kaip mažas šunytis. Bet netenka kantrybės, pravirksta ir pažadina tėvus, kurie apsimeta, kad jos negirdi. Tėtis su mama šįryt baisiai pavargę. Praėjusį vakarą jie buvo teatre, po teatro ėjo į restoraną, po restorano – į kiną, po kino – į restoraną, po restorano – į marionečių šou. Dabar jie tingi keltis. Sunki tėvų dalia...
Kambarinė taip pat netenka kantrybės. Ji plačiai atveria duris į miegamąjį ir išberia:
– Labas rytas, pone, labas rytas, ponia, štai jūsų rytinis laikraštis, štai jums atėję atvirukai, štai jūsų kava su pienu ir cukrumi, štai jūsų sultys, štai jūsų raguoliai, štai jūsų skrebučiai, štai jūsų sviestas, štai jūsų apelsinų marmeladas, štai jūsų braškių džemas, štai kiaušinienė, štai kumpis ir štai jūsų dukrelė.
Tėveliams skauda pilvą, kadangi, pamiršau pasakyti, po marionečių šou jie dar nuėjo į restoraną. Nei mama, nei tėtis nenori kavos su pienu, nenori skrebučių, nenori raguolių, nenori kumpio, nenori kiaušinienės, nenori apelsinų marmelado, nenori sulčių ir nenori braškių džemo (jis netgi ne braškių, o, tiesą sakant, apelsinų).
– Atiduokite viską Žozetei, – liepia tėtis kambarinei. – Ir kai pavalgys, atveskite ją čionai.
Kambarinė pakelia mergaitę ant rankų.
Žozetė rėkia. Tačiau ji yra maža rajūnė: nusiramina virtuvėje, kai suvalgo mamos marmeladą, tėčio džemą, abiejų tėvų raguolius ir išgeria sultis.
– Kas per mažoji apsirijėlė! – stebisi kambarinė. – Tavo akys už pilvą didesnės...
Kad mergaitei nepasidarytų bloga, kambarinė pati išgeria tėvų kavą su pienu, suvalgo kiaušinienę, kumpį, taip pat ir ryžių pudingą, likusį nuo vakar.
Tuo metu tėtis su mama vėl užsnūsta ir ima knarkti. Tik neilgam. Kambarinė nuveda Žozetę atgal į tėvų kambarį. Žozetė žadina:
– Tėveli, Žaklin (toks kambarinės vardas) suvalgė tavo kumpį.
– Na ir gerai, – murma tėtis.
– Tėveli, – prašo Žozetė, – papasakok kokią nors istoriją...
Ir kol mama miega, pavargusi nuo galybės pramogų, tėtis pasakoja Žozetei istoriją.
– Gyveno kartą mergaitė, vardu Žaklin.
– Kaip tai Žaklin? – stebisi Žozetė.
– Taip, – patvirtina tėtis. – Bet ji buvo ne mūsų Žaklin. Žaklin buvo maža mergaitė. Ji turėjo mamą, kurią vadino ponia Žaklin. Mažosios Žaklin tėvą vadino ponu Žaklin. Mažoji Žaklin turėjo dvi seseris, kurias vadino Žaklin, ir du pusbrolius, kuriuos vadino Žaklin, dėdę ir tetą, kuriuos vadino Žaklin. Dėdė ir teta, kuriuos vadino Žaklin, turėjo draugų, kuriuos vadino ponu ir ponia Žaklin, jie turėjo mergaitę, vardu Žaklin, ir berniuką, vardu Žaklin, o mergaitė turėjo tris lėles – Žaklin, Žaklin ir Žaklin. Berniukas turėjo draugą, vardu Žaklin, ir medinių arkliukų, vardu Žaklin, ir alavinių kareivėlių, vardu Žaklin. Kartą mažoji Žaklin drauge su tėčiu Žaklin, su broliu Žaklin ir su mama Žaklin išsiruošė į Bulonės mišką. Ten jie sutiko savo draugus Žaklin, jų dukrelę Žaklin su lėlėmis Žaklin, Žaklin ir Žaklin, jų sūnelį Žaklin ir jo alavinius kareivėlius, kurių visų vardai buvo Žaklin.
Kol tėtis mažajai Žozetei pasakoja, į miegamąjį užeina kambarinė. Ji perspėja:
– Išvesite šitą mergaitę iš proto, pone.
Žozetė klausia:
– Žaklin (nes, kaip minėjau, kambarinė taip pat buvo vardu Žaklin), ar eisime į turgų?
Žozetė su kambarine išeina apsipirkti.
Tėtis su mama vėl užmiega, nes jaučiasi labai pavargę; praeitą naktį jie buvo restorane, teatre, vėl restorane, marionečių šou, o paskui vėl restorane.
Žozetė su kambarine eina į parduotuvę. Ir ten ji sutinka mergaitę, atėjusią su tėvais. Žozetė klausia mergaitės:
– Nori pažaisti su manimi? Kuo tu vardu?
Mergaitė atsako:
– Žaklin.
Žozetė linkteli:
– Tada žinau. Tavo tėčio vardas Žaklin, tavo mamos vardas Žaklin, tavo brolio vardas Žaklin, tavo lėlės vardas Žaklin, tavo senelio vardas Žaklin, tavo medinio arkliuko vardas Žaklin, tavo namo vardas Žaklin ir tavo puodelio vardas Žaklin...
Tuomet bakalėjininkas, bakalėjininko žmona, kitos mergaitės mama ir visi pirkėjai parduotuvėje atsisuka į Žozetę ir spokso į ją iš siaubo išplėtę akis.
– Nieko tokio, – ramina kambarinė. – Nesijaudinkite. Tai tik kvailos istorijos, kurių jai pripasakojo tėtis.

Antroji

Tą rytą Žozetės tėtis atsikėlė anksti. Jis gerai išsimiegojo, nes praėjusį vakarą nėjo į restoraną valgyti rūkytų dešrelių su raugintais kopūstais, taip pat nėjo nei į teatrą, nei į marionečių šou, nei į mugę suvalgyti svogūnų sriubos. Ir namie jis nevalgė dešrelių su raugintais kopūstais. Jam uždraudė gydytojas. Tėtis laikėsi dietos. Dėl to, kad vakare buvo labai išalkęs, jis gana anksti nuėjo miegoti, juk sakoma, gerai pamiegoti – tai tas pats, kaip sočiai pavalgyti.
Žozetė pabeldė į tėvų miegamojo duris. Mamos lovoje nebuvo. Gal ji slėpėsi po lova arba didžiojoje spintoje, bet spinta uždaryta. Mamos Žozetė nematė. Žaklin pasakė mergytei, kad mama atsikėlė iš pat ryto dėl to, jog ji taip pat labai anksti vakar atsigulė: ji nebuvo nei restorane, nei marionečių šou, nei teatre; ji taip pat nevalgė dešrelių su raugintais kopūstais.
Kambarinė Žaklin pasakė Žozetei, kad jos mama ką tik išėjo pasiėmusi savo rožinį skėtį, ji mūvėjo rožinėmis pirštinaitėmis, avėjo rožinius batelius, buvo užsidėjusi rožinę skrybėlaitę su gėlėmis, turėjo rožinę rankinę su veidrodėliu joje, vilkėjo gražią gėlėtą suknelę, gražų gėlėtą paltą, dėvėjo gražias gėlėtas pėdkelnes, buvo su nuostabia gėlių puokšte rankoje, kadangi mama tikra koketė ir jos labai gražios akys, kaip dvi gėlytės. Jos burnytė kaip gėlytė. Jos labai maža rausva nosytė, kaip gėlytė. Jos plaukai kaip gėlės, ir ji segasi gėles į plaukus.
Paskui Žozetė eina pas tėtį į jo darbo kabinetą. Tėtis skambina telefonu. Jis rūko ir kalba į ragelį:
– Alio, alio, ar tai jūs, pone? Aš juk prašiau niekad daugiau man neskambinti. Jūs man trukdote, pone, negaliu prarast nė sekundės, pone.
Žozetė klausia:
– Tu kalbi telefonu?
Tėtis padeda ragelį. Jis sako:
– Čia ne telefonas.
Žozetė nesutinka:
– Ne, telefonas. Man taip sakė mama. Man taip sakė ir Žaklin.
Tėtis paaiškina:
– Mama ir Žaklin klysta. Mama ir Žaklin nežino, kaip vadinasi šitas daiktas. Jis vadinasi „sūris“.
– Šis daiktas vadinasi „sūris“? – nustemba Žozetė. – Tuomet žmonės gali pamanyti, kad tai sūris.
– Ne, – patikslina tėtis, – nes sūris nesivadina „sūris“, jis vadinasi „muzikinė dėžutė“. O muzikinė dėžutė vadinasi „kilimas“. Kilimas vadinasi „lempa“. Grindys vadinasi „lubos“, o lubos vadinasi „grindys“. Siena vadinasi „durys“.
Ir tėtis moko Žozetę, ką gi teisingai reiškia žodžiai. Kėdė – tai langas. Langas – tai parkeris. Pagalvė – tai duona. Duona – tai kilimėlis prie lovos. Kojos – tai ausys. Rankos – tai kojos. Galva – tai sėdynė. O sėdynė – tai galva. Akys – tai pirštai. Pirštai – tai akys.
Tuomet Žozetė pradeda kalbėti taip, kaip ją išmokė tėtis. Ji pasakoja:
– Kai valgau pagalvę, žiūriu pro kėdę. Aš atidarau sieną ir einu ant ausų. Turiu dešimt akių, kad paeičiau, ir du pirštus, kad matyčiau. Sėdžiu galva ant lubų. Kai suvalgiau muzikinę dėžutę, užtepiau uogienės ant kilimėlio prie lovos ir skaniai užkandau. Sėsk ant lango, tėti, ir nupiešk man paveikslėlių.
Žozetė staiga susirūpina.
– O kaip vadinasi paveikslėliai?
Tėtis perklausia:
– Paveikslėliai? Kaip vadinasi paveikslėliai? Nesakyk „paveikslėliai“, reikia sakyti „paveikslėliai“.
Į namus grįžta Žaklin. Žozetė bėga prie jos ir giriasi:
– Žinai ką, Žaklin? Paveikslėliai – tai ne paveikslėliai, jie – paveikslėliai.
Žaklin numoja ranka:
– A, dar viena kvaila tavo tėčio istorija. Žinoma, brangute, paveikslėliai nesivadina paveikslėliai; jie vadinasi paveikslėliai.
Tuomet tėtis sako Žaklin:
– Kaip tik tai ir pasakė jums Žozetė.
– Ne, – nesutinka Žaklin. – Ji pasakė viską atvirkščiai.
– Ne, – atkerta tėtis Žaklin. – Atvirkščiai pasakėte jūs.
– Ne, tai jūs.
– Ne, jūs.
– Jūs abu sakote vieną ir tą patį, – atsiliepia Žozetė.
Ir tuo metu į namus grįžta mama, tarsi gėlelė su gėlių puokšte, apsirengusi gėlėta suknele, nešina gėlėtu rankinuku, su gėlėta skrybėlaite, jos akys kaip gėlytės, burnytė kaip gėlytė.
– Kur buvai taip anksti iš ryto? – klausia tėtis.
– Skyniau gėles, – šypsosi mama.
O Žozetė praneša:
– Mama, tu atidarei sieną.

Trečioji

Ryte Žozetė beldžia į tėvų miegamojo duris, kad juos prižadintų, kaip praėjusį rytą ir kaip visada. Jos mama jau atsikėlusi, jau išsimaudžiusi vonioje. Ji anksti nuėjo miegoti ir puikiai išsimiegojo. Tėtis vis dar miega, nes jis lankėsi restorane, paskui kine, paskui vėl restorane, ir dar marionečių šou, ir galiausiai restorane (savaime suprantama). Ir dabar tėtis dar norėtų pamiegoti, nes šiandien sekmadienis, o sekmadieniais tėčiai neprivalo eiti į darbą ir neprivalo rūpintis automobiliu, kad išvažiuotų užmiestin, nes dabar žiema ir visi keliai apledėję.
Keliuose ledas. Taip pasakė radijas. Bet Paryžiuje ledo nėra. Paryžiuje visai graži diena. Virš namų tik keli debesys, o bulvare aukštai virš medžių matyti ir žydro dangaus.
Žozetė prieina prie tėčio; ji kutena jam nosį; tėtis raukosi ir mergaitė jį pabučiuoja; tėtis galvoja, kad tai šuniukas. Tai ne šuniukas; tai jo dukrelė.
– Papasakok man kokią nors istoriją, – prašo tėčio Žozetė.
Ir tėtis pradeda pasakoti.
– Istoriją apie tave ir apie mane, – patikslina Žozetė.
Ir tėtis pasakoja istoriją apie Žozetę ir jos tėtį.
Štai toji istorija:
Tėtis: „Mes ruošiamės paskraidyti lėktuvu. Pirmiausia ketinu tau apmauti kojines ir apatinius, užsegti sijonėlį, aprengti tave flaneliniais marškinėliais ir rožinės spalvos megztuku.“
Žozetė: „Ne, nenoriu to megztuko.“
Tėtis: „Na, tuomet šituo, baltu.“
Žozetė: „Gerai, baltu.“
Tėtis: „Ketinu tave apvilkti baltu megztiniu. Paskui aprengsiu paltuku, užmausiu pirštinaites. Ak, pamiršau batukus. Uždėsiu tau ant galvos kepuraitę. Tuoj išlipsiu iš lovos, apsirengsiu ir paimsiu tave už rankos. Pamatysi. Mes pabelsime į vonios duris. Mama paklaus: „Kur einate, mielieji?“
Žozetė: „Išeinu su tėveliu paskraidyti lėktuvu.“
Tėtis: „Mama pasakys: „Laimingo kelio, mielieji. Nekvailiokite, būkite atsargūs. Jei skrisite lėktuvu, žiūrėkite, kad Žozetė nekaišiotų galvos pro langą. Tai pavojinga. Iš lėktuvo ji gali nukristi į Seną arba ant kaimynės stogo, ir tuomet susitrenks sėdynę arba įsistatys guzą kakton.“
Tėtis sako: „Iki pasimatymo, mama.“
Žozetė kartoja: „Iki pasimatymo, mama.“
Tėtis tęsia: „Mes nueisime iki koridoriaus galo, o tada pasuksime į dešinę. Koridoriuje netamsu. Šviesa krenta pro kambario langą kairėje pusėje. Paskui nueisime į virtuvę, kur Žaklin gamina pietus. Mes jai pasakysime: „Iki pasimatymo, Žaklin.“
Žozetė: „Iki pasimatymo, Žaklin.“
Tėtis: „Žaklin paklaus: „Kur jūs susiruošėte, pone? Kur eini su tėčiu, Žozete?“
Žozetė: „Mes ketiname paskraidyti. Mes skrisime lėktuvu. Mes keliausime tiesiai į dangų.“
Tėtis: „Žaklin pasakys: „Kildami saugokite Žozetę, pone. Jai negalima pro langą iškišti galvos. Tai pavojinga. Ji gali iškristi. Ji gali įsistatyti guzą kakton, jei nukris ant kaimynų stogo. Arba užsikabins kelnaitėmis už medžio šakų. Tuomet mums reikės ją nukelti kopėčiomis.“
Žozetė: „Ne, aš būsiu labai atsargi.“
Tėtis: „Tuomet paimsiu raktą ir atrakinsiu duris.“
Žozetė: „Tu įkiši raktą į skylutę.“
Tėtis: „Aš atidarau duris, paskui uždarau, netrankau, aš atsargiai uždarau duris, einu su tavimi į liftą, spaudžiu mygtuką...“
Žozetė: „Ne, aš paspausiu mygtuką. Pakelk mane ant rankų, aš dar per maža.“
Tėtis: „Imu tave ant rankų. Tu paspaudi mygtuką. Liftas leidžiasi, kad paskui galėtų kilti. Mes leidžiamės į pirmą aukštą. Išeiname iš lifto. Namsargė šluoja grindis.“
Žozetė: „Labas rytas, ponia.“
Tėtis: „Tada namsargė sako: „Labas rytas, pone; labas rytas, mažute. Ak, kokia ji gražutė šįryt, koks puikus jos paltukas, kokie dailūs batukai, kokios gražios pirštinaitės, o kokios mažos jos rankytės...“
Žozetė: „Ir dar graži mano kepuraitė...“
Tėtis: „Namsargė klausia: „Kur jūs einate taip pasipuošę? Pasivaikščioti?“
Žozetė: „Mes skrisime lėktuvu.“
Tėtis: „Tada namsargė mums sako: „Būkite atsargūs. Neleiskite savo mergaitei žvalgytis iškišus pro langą galvą, kai būsite lėktuve, pone, nes ji gali iškristi...“
Žozetė: „Ir susitrenkti sėdynę ant kaimynės stogo arba gauti guzą į kaktą...“
Tėtis: „Arba į nosį. Todėl namsargė mums linki: „Viso geriausio.“ Mes išeiname į gatvę. Sutinkame motulę Mišo ir praeiname pro mėsos parduotuvę su veršių galvomis.“
Žozetė (užmerkdama akis): „Nenoriu žiūrėti. Blogas mėsininkas.“
Tėtis: „Taip, jei mėsininkas nudobs dar vieną veršiuką, aš nudobsiu mėsininką. Mudu prieiname gatvės kampą, pereiname gatvę saugodamiesi automobilių. Mes kertame kitą gatvę ir sustojame prie autobuso stotelės. Štai ir autobusas, sėdamės į jį.“
Žozetė: „Autobusas stabteli ir vėl važiuoja, stabteli ir vėl važiuoja...“
Tėtis: „Ir štai mes oro uoste. Sėdame į lėktuvą, o jis vis kyla ir kyla. Kaip mano ranka... brrr... brrr...“
Žozetė: „Jis kyla ir kyla, brrr... brrr...“
Tėtis: „Mes žiūrime pro langą.“
Žozetė: „Mums negalima iškišti galvos!“
Tėtis: „Nebijok, aš tave laikau. Pažiūrėk į gatves ten apačioje. Ten mūsų namas, o štai ir mūsų kaimynės namas.“
Žozetė: „Nenoriu nukristi ant namo stogo...“
Tėtis: „Tu matai gatvę, mašinas ten apačioje; jos visos labai mažos; matai Sen-Klu vartus, Venseno mišką, zoologijos sodą su gyvūnais.“
Žozetė: „Sveiki, gyvūnai.“
Tėtis: „Žiūrėk – liūtas; girdi – jis riaumoja: grrr... grrr...“
Ir tėtis rodo, kaip liūtas išskečia nagus, ir grėsmingai riaumoja.
Žozetė: „Ne, taip nedaryk, juk tu ne liūtas, tiesa? Tu tėtis, ne liūtas.“
Tėtis: „Ne, aš ne liūtas. Aš tėtis. Aš tik apsimetu, kad tau jį parodyčiau.“
Žozetė: „Ne, daugiau taip nedaryk.“
Tėtis: „O štai lėktuvas vis kyla ir kyla...“
Žozetė: „Jis kyla ir kyla...“
Tėtis: „Ir matyti kaimas.“
Žozetė: „Malūnai.“
Tėtis: „Taip, matau malūną La Šapel-Antenez kaime ir Mariją prie gyvulių...“
Žozetė: „Matau antis...“
Tėtis: „Matau upę...“
Žozetė: „Žuvytė plaukioja vandenyje; negalima valgyti žuvytės.“
Tėtis: „Ne, tu geros žuvytės nevalgai, tik blogą. Bloga žuvis valgo gerą žuvytę. Todėl tau tenka valgyti blogą žuvį.“
Žozetė: „Bet gerų žuvyčių aš nevalgau!“
Tėtis: „Taip, tik blogas. O štai matau dėdę Roberą ir pievas, ir dėdės Robero dukrelę.“
Žozetė: „Ji bloga mergaitė; išpurvino mano suknelę savo purvinais batais.“
Tėtis: „O dabar matau mero pilį. Ir bažnyčią su varpine.“
Žozetė: „Din don, din don...“
Tėtis: „O dabar matau kleboną pačioje varpinės viršūnėje.“
Žozetė: „Atsargiai, jis gali nukristi...“
Tėtis: „Ne, jis prisirišęs virve. Klebonas pakilo į varpinę, kad pamojuotų mums nosinaite. Varpinėje meras ir mero žmona, ir klebono žmona ten pat.“
Žozetė: „Netiesa!“
Tėtis: „Taip, klebonas neturi žmonos. Ir štai mes kylame aukštyn, ir vis aukštyn, ir dar aukštyn... dabar mes debesyse, o dabar virš debesų, o dangus vis mėlynesnis ir mėlynesnis, ir štai tik mėlynas dangus, o apačioje Žemė kaip kamuolys, ir štai mes jau Mėnulyje. Mes vaikštinėjame po Mėnulį. Išalkome. Norėtume atsikąsti Mėnulio.“
Žozetė: „Aš atsikandau Mėnulio gabalėlį. Jis skanus, labai skanus.“
Ir Žozetė duoda tėčiui paragauti Mėnulio. Jie abu valgo po gabalėlį Mėnulio.
Tėtis: „Skanu. Kaip arbūzas.“
Žozetė: „Nagi, apibarstykime jį cukrumi.“
Tėtis: „Tik sau, man nereikia. Sergu cukralige. Viso Mėnulio nesuvalgysi, reikia šiek tiek palikti ir kitiems. Niekis – jis vėl ataugs. Dabar mes vėl sėdame į lėktuvą ir kylame dar aukščiau. Vis aukščiau ir aukščiau.“
Žozetė: „Aukščiau ir aukščiau.“
Tėtis: „Mes pasiekėme Saulę. Dabar pasivaikščiokime po Saulę. O, čia karšta. Čia visuomet vasara.“
Žozetė: „Taip, karšta, labai karšta.“
Tėtis: „Imk nosinaitę ir nusišluostyk kaktą. Eime, skrisime atgal. Dieve mano, o kur lėktuvas? Jis nuskrido... niekis, nusileisime pėsčiomis. Teks paskubėti; atsidūrėme toli nuo namų. Mums reikia grįžti namo pietų, kitaip gausim barti nuo mamos. Mums čia Saulėje labai karšta, bet jei pavėluosime, pietūs atauš.“
Kaip tik tą akimirką į kambarį įeina mama.
– Nagi, lipk iš lovos ir apsirenk.
Ir dar mama sako tėčiui:
– Jai galva susisuks nuo tavo kvailų istorijų.

Ketvirtoji

Ryte, kaip visuomet, Žozetė beldžiasi į tėvų miegamojo duris. Tėtis miegojo prastai. Mama kelioms dienoms išvyko į kaimą. Todėl tėtis tuo pasinaudojo: prisivalgė dešrelių, prigėrė alaus, prikirto kiaulienos pašteto ir dar daug kitų valgių, kurių mama jam neleidžia valgyti, nes jie kenkia sveikatai. Dabar tėčiui skauda kepenis, raižo pilvą, sopa galvą, ir jis norėtų, kad jo nežadintų.
Bet Žozetė ir toliau beldžia į duris. Todėl tėtis šūkteli, kad įeitų. Ji pritapena artyn. Mama išvykusi. Žozetė klausia:
– Kur mama?
Tėtis atsako:
– Tavo mama išvyko į kaimą pailsėti pas savo mamą.
Žozetė perklausia:
– Pas senelę?
Tėtis linkteli:
– Taip, pas senelę.
– Parašyk mamai, – prašo Žozetė. – Paskambink mamai, – vėl prašo Žozetė.
Tėtis purto galvą:
– Be reikalo netrukdykim.
O paskui tėtis murma pats sau:
– Nes ji galbūt yra kur nors kitur...
Žozetė prašo:
– Papasakok man istoriją, kurioje būtum tu, mama ir aš.
– Ne, – nesutinka tėtis. – Eisiu į darbą. Turiu keltis ir apsirengti.
Ir tėtis lipa iš lovos. Ant pižamos jis apsivelka savo raudoną maudynių chalatą, įsispiria į gumines šlepetes ir eina vonion. Užsidaro. Žozetė pribėga prie vonios durų, daužo jas kumštukais ir šaukia:
– Atidaryk duris!
Tėtis atsako:
– Negaliu, aš neapsirengęs, prausiuosi, o paskui dar turėsiu nusiskusti.
Žozetė primena:
– Ir tu darai numerį vieną ir numerį du.
– Aš prausiuosi, – sako tėtis.
Žozetė vardija:
– Tu prausi veidą, tu prausi pečius, tu prausi rankas, tu prausi nugarą, tu prausi sėdynę, tu prausi kojas.
– Aš skutu barzdą, – priduria tėtis.
– Tu skuti barzdą su muilu, – patikslina Žozetė. – Noriu įeiti ir pamatyti.
Tėtis gudrauja:
– Negali manęs pamatyti, nes aš jau ne vonioje.
Žozetė klausia (būdama už durų):
– Na, ir kurgi tu?
Tėtis atsako:
– Nežinau. Eik ir pažiūrėk. Galbūt aš valgomajame. Eik, paieškok manęs.
Žozetė bėga į valgomąjį, o tėtis pradeda praustis. Žozetė trumpomis kojytėmis trepsi po valgomąjį. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta prie vonios durų ir juokiasi:
– Ieškojau. Tavęs nėra valgomajame.
Tėtis atsiliepia:
– Blogai ieškojai. Eik, paieškok po stalu.
Žozetė vėl eina į valgomąjį, paskui grįžta. Ji sako:
– Tavęs nėra po stalu.
Tėtis siūlo:
– Na, tuomet eik ir paieškok svetainėje. Atidžiai ieškok ir patikrink, ar manęs nėra ant kėdės, ant sofos, už knygų arba ant palangės.
Žozetė nubėga. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta. Ji raportuoja:
– Ne, tavęs nėra ant kėdės, tavęs nėra ant palangės, tavęs nėra ant sofos, tavęs nėra už knygų, tavęs nėra televizoriuje, tavęs nėra kambaryje.
Tėtis nenusileidžia:
– Na, tuomet eik ir pažiūrėk, ar aš ne virtuvėje.
Žozetė bėga į virtuvę. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta. Ji pasiguodžia:
– Tavęs nėra virtuvėje.
Tėtis sugalvoja:
– Gerai pažiūrėk po virtuvės stalu, patikrink, ar aš ne indaujoje, ne puoduose, patikrink, gal aš orkaitėje kartu su višta.
Žozetė išeina. Tėčio nėra orkaitėje, tėčio nėra puoduose, tėčio nėra bufete, tėtis ne po čiužiniu, tėtis ne savo kelnių kišenėse, vienintelis daiktas, kurį galima aptikti jo kelnių kišenėse – tai nosinė. Žozetė grįžta prie vonios durų. Mergaitė skundžiasi:
– Visur ieškojau, bet nesuradau tavęs. Kur tu?
Tėtis sako:
– Aš čia.
Ir tėtis, turėjęs laiko nusiprausti, nusiskusti ir apsirengti, atidaro duris. Jis pakartoja:
– Štai ir aš.
Jis paima dukrelę ant rankų, ir kaip tik tą akimirką atsidaro buto durys, o ten mama. Žozetė šoka iš tėčio glėbio ir puola prie mamos. Žozetė ją bučiuoja ir vardina:
– Mama, ieškojau tėčio po stalu, klozete, po kilimu, už veidrodžio, virtuvėje ir šiukšlių kibire, bet niekur jo neradau.
Tėtis sako mamai:
– Džiaugiuosi, kad grįžai. Gerai ten kaime? Kaip tavo mama?
Žozetė klausia:
– Kaip senelė? Kada važiuosime pas ją?

Versta iš:
Eugène Ionesco. CONTES 1, 2, 3, 4.
Paris: Gallimard Jeunesse, 2009

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Tomas Taškauskas gimė 1986 m. Pasvalyje. 2012 m. baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, 2015 m. ten pat baigė vertimo (iš prancūzų k.) magistrantūros studijas. Nuo 2007 m. bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“, „Kultūros barai“, „Krantai“) rašydamas straipsnius, rengdamas interviu ir recenzijas, publikuodamas autorinę kūrybą ir vertimus. 2008 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Audrapaukščio monologas“ ( „Versus aureus“, serija „Debiutai“). T. Taškausko kūryba ir vertimai iš prancūzų kalbos spausdinti „Poezijos pavasario“ almanachuose (2008, 2009, 2012, 2013, 2014).

2015 m. išėjo T. Taškausko parengta Pascalio Riou eilėraščių rinktinė prancūzų ir lietuvių kalbomis „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“, už sėkmingą vertimo debiutą pelnyta Dominyko Urbo premija. 2016 m. išleistas T. Taškausko iš prancūzų kalbos verstas Romaino Sardou romanas „Panelė Fransina“.

Nuotraukos

Vis dar kalbuosi su tavimi

Spintoj tebekaba tavo drabužiai

Ir nuotraukos, nuotraukos liko, kur buvusios

Neturiu drąsos jų išmesti, ištrinti

Drąsos neturiu kas vakarą nepažvelgti

Į tavo atvaizdą, nei tylų, nei ramų

Neturiu jėgų išsilaisvinti, atskirti praeitį

Nuo dabarties, palikti ramybėje

Šią žaizdą, kuria norėčiau pats būti tavo atminty

Kiekviena sekundė be tavęs –

Nei klausimas, nei atsakymas

Kiekviena sekundė – adata

Laudato si

Šlovė rytiniam žadintuvui

Šlovė iš čiaupo lašančiam vandeniui

Šlovė peiliukams, šampūnui, skutimosi putoms

Šlovė darbui nuo aštuonių iki penkių

Šlovė „labas“ ir šlovė „ką tu“

Šlovė „ką gero nuveikei savaitgalį“ ir kassavaitinėms išgertuvėms

Šlovė vyno buteliams, kuriuos galiu atsukti

Šlovė merginoms, „nieko nepavyks. skiriamės“ ir sms žinutėms

Šlovė cigaretei prie lūpų, haštagams ir asmenukėms

Šlovė draugų vestuvėms ir kitoms feisbuko naujienoms

Šlovė prekybos centrams, kuriuose lankausi kas dieną

Šlovė daiktams, kuriuos tempiu namo lyg kūdikius ant rankų

Šlovė sąskaitoms už butą ir šlovė už nemokamą kančią

Šlovė maistui, kurio sudėtis man nesuprantama

Šlovė knygoms, kurių skaityti nepabaigiu

Šlovė tvarkaraščiui, kurio nepakeičiu

Šlovė lietui už plastikinio stiklo

Šlovė kelionėms ir svajonėms be tikslo

Šlovė mašinoms, kurios suka ir nerodo posūkių

Šlovė lemtingiems gyvenimo pokyčiams, kuriuos vis nusuku

Šlovė pakylėjančiai muzikai, triukšmui, ausų kamštukams

Šlovė randams ant mano sielos veido

Šlovė progoms, kurias šiandien praleidau

Šlovė DNR grandinėms, kuriomis visi esame surakinti

Šlovė miesto rutinai – mus ėdančiam tigrui

Diktantas

Su vasara atsisveikinti

Išbristi iš pojūčių jūros

Nubraukti nuo kūno

Lašus paskutinius šilumos ir prisiminimų

Laiškus dar kartą perskaityti, skyrybą patikrinti

Drąsiu judesiu ištaisyti visas klaidas

Raudonu saulėlydžio rašalu

Prieš pradedant naują

Rudens diktanto sakinį, nes

Šiandien, nėra negalimų dalykų

Žemėlapis

Grįžę iš kelionių po Lietuvą

Likome dviese ir susiliejo

Mūsų artume visi matyti vaizdai ir miestai,

Pamiršę griežtą žemėlapio tvarką:

Mano Klaipėdos uostas šalia tavo Neries ir Nemuno juostų

Mano Panevėžio gatvės tavo Marijampolėje

Tavo ežerai prie Molėtų šalia mano Šiaulių universiteto

Tavo Laisvės alėja ir mano Katedros aikštė

Ir mūsų žodžiai tapo paprasti, nebylūs ir aiškūs

Ir naktis paslėpė mano vasarą, kuri apkabino tavo žiemą

O tada, mudu stebėjome, negalėdami patikėti,

Kaip veriasi Aušros vartai virš Kuršių nerijos,

Ir šiame šviesos žemėlapyje, kuris buvo permatomas ir beribis,

Susiliejo ir mūsų padalinti kūnai, trokštantys tobulos vienybės.

*

Iš kvapo

Iš saulės už pravertų durų

Iš šypsenų, ir rankovių trumpų

Iš muzikos, kuri nebenutyla

Iš paukščių ir debesų skrydžio

Iš judesio, iš žiedų, kurie švyti –

Šis pavasaris, kurio pats sau pavydžiu

*

Nuotraukose jūs dailios tarytum antikinės statulos:

Nevaržantys drabužiai, tobulai praviros lūpos

Ir visos linijos skatina geisti jūsų,

Amžinai jaunos Veneros, nešiojančios paslaptį,

Didesnę už bet kokį patirtą iki šiol malonumą.

Ir joks vyras, kad ir kaip šventai jus garbintų,

To nesupranta, nes nežino –

Jūs esate dangaus kūnai.

*

Man patinka šviesa, kuri krinta,

Bet dar labiau ta, kuri kyla,

Kuri persmelkia kiaurai kaulus ir odą,

Lyg būtum skaidrus veidrodžio stiklas,

Ar virpantis vasaros oras,

Ar naktis besibaigianti,

Horizontas, sutalpinantis viską savy:

Kelio linijas, mišką, laukus,

Mūsų liepsnojančius delnus,

Akis švytinčias,

Kurios šiąnakt ieško dangaus.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Esė

Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas... O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija? Kuo skiriasi nuo Lietuvos? Kad šitą suprastum, pažiūrėti į ją turistų akimis neužtenka, reikia ten pagyventi. Jau esu parašęs „Paryžiaus dienoraštį“ („Alma littera“, 2013), bet štai nauji įspūdžiai, nieko neišgalvojau. Viskas taip ir buvo praėjusių metų birželio 29 dieną.

„Manoji“ kavinė – pačiame Paryžiaus centre, šalia Sent Mišelio bulvaro. Kaskart, kai gyvenu Paryžiuje, ateinu čionai. Kavinė man patinka dėl to, kad yra nedidelė ir kad jos terasa įtaisyta iš abiejų pusių su pertvara, skiriančia ją nuo gatvės. Mėgstu sėdėti prie pertvaros kampe. Prieš mane – staliukas su kava ir mažu kompiuteriu. Virš galvos – uždanga, sauganti nuo saulės ir lietaus. Prieš akis – paryžiečiai ir turistai, einantys šaligatviu ir aplenkiantys išsikišusią terasą.
Čia yra nemokamas belaidis internetas. O jei šalta (tarkim, ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį ir žiemą) – terasą šildo galingi šildytuvai, taip kad gali kuo puikiausiai sėdėti lauke, net jei temperatūra arti nulio. Beje, kodėl Vilniuje beveik nėra tokių apšildomų terasų, kur būtų jauku ir rudenį, ir žiemą, kai ištisus mėnesius maždaug vis tas pats nulis. Esu tikras, kad šildančios lempos gryname ore pritrauktų naujų klientų. Nesuprantu tų Vilniaus verslininkų. O gal jie nesilankė Paryžiuje?
Tačiau šiandien manęs laukė nemaloni naujiena. Padavėjas, stovintis tarpduryje, man pranešė, kad kavą galima gerti tik kavinės viduje. O ten gana tamsu, panašu į lietuviškas kavines. Sėdėti tvankumoje, kai lauke vasara, man nesinorėjo. Įdomiausia, kad terasoje tilpo koks penkiolika staliukų, bet tik du buvo užimti. Į mano klausimą, kodėl čia negalima išgerti kavos, jei seniau taip visada darydavau, padavėjas atsakė, kad dabar nustatytos naujos taisyklės. Įsižiūrėjęs į prie staliukų sėdinčius žmones, iš tiesų nepamačiau kavos puodelių. Jie gurkšnojo arba alų, arba vyną. Tie gėrimai kainuoja du ar tris kartus brangiau, štai kavinės savininkai ir nusprendė: vasara, puikus oras, visi nori sėdėti terasoje, o ne viduje. Maloniai prašome, tik tuomet užsisakyk ne kavos, o alaus. Mokėk ne du, o keturis eurus.
Aš, žinoma, turėjau keturis eurus, bet man liko neaiški tokio verslo logika: terasa faktiškai tuščia, aš išeisiu į kitą kavinę, kurių šalia pilna (jie juk nežinojo, kad čia mano mėgstamiausia kavinė), taigi jie negaus ir dviejų eurų. Į klausimą, kodėl negalima išgerti kavos terasoje, jei ji tuščia, padavėjas atsakė, jog ji netrukus užsipildys. Tai yra galbūt po pusvalandžio čia pasirodys daug žmonių, o manęs, su kava, neišvarysi, jei sumanysiu čia sėdėti dvi ar tris valandas.
Beje, pasakysiu, kad man buvo puikiai žinoma panaši situacija: jei norite tiesiog išgerti kavos, ieškokite nepadengto staliuko. Artinantis pietų ar vakarienės metui, padavėjai padengia daugumą staliukų. Tiems, kurie pietaus ar vakarieniaus. Tie staliukai dažniausiai yra patogesnėje vietoje: tarkim – terasos kampuose, o jei vidury – tai arčiau gatvės, ne gilumoje. Galbūt prie tų staliukų taip niekas ir neatsisės, bet jums neleis prie jų gerti kavos. Paryžiečiai ir dažni Paryžiaus svečiai tą žino.
Tačiau šiandien staliukai terasoje buvo neserviruoti (tai yra prie jų nepietaus), o gerti kavos prie jų vis tiek neleidžiama.
Pasakęs padavėjui, kad galbūt užeisiu vėliau, patraukiau ieškoti jaukios kavinės su internetu netoliese. Kaip tyčia, kitos terasos man nepatiko – iš visų pusių jos buvo atviros, staliukai stovėjo tiesiog ant šaligatvio, jokio jaukumo. Pagaliau pamačiau vieną, kuri niekuo nenusileido mano mylimos kavinės terasai. Ten irgi iš šono buvo stiklo pertvara, prie kurios atsisėdau, iš anksto atsiklausęs padavėjo, ar čia galima išgerti kavos. Į šį klausimą sulaukiau teigiamo atsakymo. Tada pasiklausiau, ar pas juos yra belaidis internetas. „Taip.“
Pagaliau galėsiu padirbėti, susirasti internete man reikalingą informaciją, parašyti elektroninį laišką iš Paryžiaus. Bet kur tau!
Kol mano kompiuteris krovėsi, man atnešė puodelį espreso ir vandens stiklinę (tai nemokamas vanduo iš čiaupo, bet tik visada reikia pasakyti „vieną espreso ir vandens“, antraip vandens gali ir neatnešti, o antrą kartą siųsti padavėją yra nepageidautina – tai gali būti palaikyta jūsų, kaip kliento, piktnaudžiavimu savo teisėmis; kai kurie padavėjai gali ir įsižeisti, kad juos verčia bėgioti pirmyn ir atgal, parodydami „tarno“ vietą; visi padavėjai Paryžiaus kavinėse – vyrai, beje, neretai ne jaunikliai, ir atrodo nepriklausomi ir net ganėtinai pasipūtę, nors savo „merci, Monsieur“ arba „merci, Madame“ pasako).
Na, pagaliau „Windows“ pasikrovė, ir ką aš regiu? Interneto ryšio nėra. Mano kompiuteris iškart surado kavinės maršrutizatorių, bet ryšio tarp jo ir interneto nebuvo! Turėjau dvi išeitis: arba teks gerti savo kavą be interneto (bet aš, tiesą sakant, dėl jo, kad parašyčiau elektroninius laiškus, ir užėjau), o paskui vėl eisiu ieškoti kavinės (ir vėl mokėsiu už espresą – o ir dviejų puodelių paeiliui nenorėjau gerti, man to per daug), arba teks aiškintis su padavėju, kuris patikino, kad internetas yra ir veikia.
Žinoma, pasirinkau antrą variantą, nes buvo tiesiog įdomu ištirti prancūzų psichologiją ir prancūziškus kodus.
Tiesa, mane aptarnavęs padavėjas turbūt buvo emigrantas, nes vos kalbėjo prancūziškai. Todėl, kai ėmiau aiškinti situaciją, jis kažkur nuėjo ir tuomet pasirodė jau „tikras“ prancūzas, kuris man pasakė, kad jie niekuo dėti, jei internetas dabar neveikia! Atkirtau, kad, Monsieur, aš čia atėjau dėl interneto, man reikia parašyti svarbų laišką, ir jei jie mane būtų perspėję, kad internetas neveikia arba kad jie nežino, ar jis veikia, būčiau ieškojęs kitos kavinės. Išklausęs mane, padavėjas mandagiai pasiūlė pasikalbėti su jo šefu, kuris tuojau prieis.
Gal po dvidešimties sekundžių pasirodė gana jaunas prancūzas ir dar kartą išklausė mano istorijos. Pasakiau, kad štai mano espresas, aš prie jo nė nebuvau prisilietęs. Jis linktelėjo: „Jokių problemų.“ Perklausiau: „Vadinasi, aš už kavą nemoku?“ – „Ne, Monsieur“. Tada atsistojau ir išėjau į gatvę. Staiga prie kavinės įėjimo stovėjęs padavėjas man pavymui pasakė: „Geros dienos, pone!“, o aš atsakiau: „Ir jums taip pat.“ Štai jums mandagumas, štai jums Prancūzija ir pagarba klientui, netgi jei jis toks įkyrus kaip aš.

Bet šios dienos nuotykiai dar nesibaigė. Užsukau į dar vieną kavinę, kur man pasakė, kad internetas veikia. Atsisėdau ir įsijungiau kompiuterį. Nėra ryšio! Tada apie tai pasakiau padavėjui, kuris atšaukė užsakymą darbuotojui, ruošiančiam man kavą. Išėjau.
Nebeliko nieko kito, kaip sugrįžti į „savo“ kavinę, nuo kurios pradėjau, ir atsisėsti salėje. Stalelis šalia terasos (stiklinė siena vasarą buvo išimta) pasirodė man visai neblogas variantas. Tai buvo beveik terasa. Čia buvo šviesos ir gryno oro. Dukart perklausiau, ar veikia internetas, ir mane patikino, kad taip.
Terasa dabar buvo beveik visa užimta: visi gėrė alų, vyną arba sultis. Tiesa, keletas staliukų vis dėlto buvo laisvų.
Įjungiau kompiuterį, jis greitai susirado kavinės maršrutizatorių ir pareikalavo slaptažodžio. Paklausiau padavėjo, bet ekrane pasirodė užrašas, kad „slaptažodis neteisingas“. Triskart įvedžiau iš naujo – tas pats rezultatas. Perklausiau padavėjo – jis man užrašė ant lapelio. Tas pats!
Kitas kavinės darbuotojas nuėjo tikrinti. Sugrįžo ir pasakė: „Šiandien turime problemų dėl slaptažodžio. Internetas veikia, bet mūsų slaptažodžio nepriima.“
Atsistojau ir išėjau. Espreso man nespėjo paruošti ir pretenzijų nekilo.
Išvadas galite pasidaryti patys. Nieko panašaus nebuvau patyręs Vilniuje, kur praktiškai kiekvienoje kavinėje yra belaidis internetas, veikiantis greitai ir nepriekaištingai. Šiuo požiūriu Paryžius tikrai atsilieka nuo Vilniaus ir Lietuvos apskritai...
Vakar laikraštyje perskaičiau neįtikėtiną informaciją – Paryžius po dvejų metų taps pirmąja Europos sostine, kur bus šviesolaidinis internetas. Bet Vilnius jau seniai yra tokia sostinė! Žinoma, skandinavų dėka, kurie „švelniai“ okupavo Lietuvą, atnešdami ir pačias moderniausias technologijas.
Beje, jei jau prakalbome apie ryšį, tai mobiliojo ryšio dingimas net ir Paryžiuje, net ir jo centre – įprastinė istorija. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis nuolat išnyksta, jei tik išvažiuoji už sostinės ribų. Kai kurios žinutės Lietuvą pasiekia tik po penkių valandų. Mobiliojo ryšio operatoriai tikrai nepadengė visos Prancūzijos teritorijos, taigi vis galima atsidurti „tylos“ zonose.
Žinoma, tai anaiptol nepaneigia stebėtinų prancūzų pasiekimų kitose srityse – tokiose kaip, pavyzdžiui, atominė energija arba lėktuvų statyba. Jų traukiniai skrieja 300 km per valandą greičiu (tokiu traukiniu iš Vilniaus iki jūros galima būtų nuvažiuoti per valandą!). O ką jau kalbėti apie kultūrą. Bet tai ir yra Prancūzija – paradoksų ir kontrastų šalis!

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

2016 m. liepos 1-ąją Paryžiuje į amžinybę iškeliavęs poetas Yves'as Bonnefoy (Ivas Bonfua) buvo vienas žymiausių šiuolaikinės Prancūzijos kūrėjų. Poetas, eseistas, meno kritikas ir vertėjas gimė 1923 m. Tūre, geležinkelininko ir mokytojos šeimoje. Studijavo matematiką ir filosofiją Puatjė, vėliau Paryžiaus Sorbonoje. Po Antrojo pasaulinio karo keliavo po Europą ir JAV, gilindamasis į meno istoriją. Išleido dvi dešimtis poezijos knygų ir keliasdešimt eseistikos veikalų. Savo šalyje laikomas vienu geriausių Williamo Shakespeare'o vertėjų (anglų klasiko eiles išvertė proza). Y. Bonnefoy autorinė kūryba, versta į daugiau nei trisdešimt užsienio kalbų, susilaukė keliolikos apdovanojimų, įskaitant Prancūzų akademijos ir brolių Goncourt'ų premijas už poeziją. Kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.
Y. Bonnefoy eilėse susilieja prieštaringi žmogiškosios egzistencijos ir patirties aspektai, kuriama įtampa tarp įgimto žmogaus kūniškumo ir nenumaldomo transcendencijos troškimo. Poeto eilės – lyg dvasinės pratybos: užuot stebinęs skaitytoją vaizduotės išmonėmis, autorius ramiai vedasi jį į pačią tikrovės gelmę. Kaip pasakyta viename jo interviu: „Poeto užduotis yra parodyti mums medį, kol protas dar nespėjo įvardyti: tai – medis.“ Paklaustas, kas įkvepia jį rašyti, Y. Bonnefoy teigė: „Pasakyčiau, šviesa. Dienos šviesa, dangaus šviesa. Šviesa yra juntama vienovė. Kai aplink šviesiau, jautriau reaguoji į pasaulio situacijas, įvairius tikrovės aspektus, laiko paslaptį.“

VERTĖJAS

Nakties vasara

I

Man atrodo, šįvakar,
Kad žvaigždėtas dangus atsidengdamas
Artėja prie mūsų; ir naktis
Priešais tiek šviesulių ne tokia jau tamsi.

Lapija blizga po lapija,
Žaluma ir geltonis prinokusių vaisių, išryškėja
Žibintas artėjančio angelo; ir paslėpta
Šviesa suplazda medis pasaulio.

Man atrodo, šįvakar,
Kad į sodą įėjom, o angelas
Jo vartus užrakino be teisės išeit.

II

Vasaros laivas
Ir tu lyg sustingus jo prieky, baigiantis laikui,
Kuris išvynioja tapytas drobes, tyliai šnarančias.

Šiam gegužės sapne
Amžinybė tarp medžio vaisių sunoko
Ir aš tau ištiesiau vaisių, kuris medį daro beribį,
Be nerimo nei mirties, padalinto pasaulio.

Tolumoje, putų dykumoj, klajoja mirusieji,
Nebėra dykumos, nes visa yra mumyse,
Ir mirties nebėra, nes mano lūpos lytėja
Padriko atvaizdo jūroje vandenį.

O vasaros pilnatve, tave aš gėriau tyrą,
Kaip vandenį, perkeistą žvaigždės, kaip putų
Šnarėjimą po mūsų kojom, iš kur baltumas smėlio
Kyla palaiminti mūsų aptemusių kūnų.

III

Judėti
Mums atrodė klaida, tad žingsniavome
Nejudėdami, lygiai kaip po laivu
Juda ir nejuda mirusių lapija.

Aš tave laikiau savo skulptūra,
Laiminga, abejinga, vedančia
Pusiau užmerktomis akimis, gyvenimo laivą,
Ir sapnuojančią jo sapnus, jo giliausią taiką palaikančią,
Palinkusią po laivo pirmagaliu, kur plakas meilė senoji.

Šypsanti, visad prieky, išblukusi,
Amžinas nejudrios žvaigždės atspindys
Mirtingame judesy.
Mylima, jūros lapijoje.

IV

Žeme lyg laive, paruoštas plaukti,
Pažvelk,
Tai tavo statula,
Paliesta raudonio.

Žvaigždė, vanduo, miegas
Sudėvėjo šį nuogą, drebėjusį
Kūną, dabar jis linksta
Į Rytus, kur ledėja širdis.

Susimąsčius alyva karaliavo
Jos šokantiems šešėliams,
Ir vis dėlto ji palenkia savo kaklą
Lyg sveriant mirusiųjų sielas.

V

Štai beveik ta akimirka,
Kai nei dienos, nei nakties nebėra, nes žvaigždė
Taip išsiplėtė, kad palaimintų šį beribį,
Rusvą, šypsantį kūną, vanduo siūbuoja be chimerų.

Šios gležnos žemiškos rankos išpainios
Liūdną sapnų mazgą.
Apsaugota šviesa
Ant vandenų stalo ilsėsis.

Žvaigždei putos patinka, tad ji nepaliaus
Žėrėti savo suknioj pilkoj.

VI

Vasara truko ilgai. Žvaigždė nejudri buvo ryškesnė
už besisukančias saules. Nakties vasara
nešė dienos vasarą savo švytinčiuose delnuose,
o mes tyliai šnabždėjomės, nakties lapijoje.

Abejinga žvaigždė, ir laivo pirmagalis, ir kelias
Šviesus nuo vieno prie kito per ramius vandenis, dangų.
Visa, kas tik yra, siūbavo lyg besisukantis
Ir slystantis laivas, nepažįstantis savo sielos nakty.

VII

Ar neturėjom užkariauti vasaros, tarsi plataus,
Nejudraus vandenyno, o aš, atsigulęs
Ant akių, ir lūpų, ir sielos šios statulos,
Mylintis vasarą, geriantis tavo akis be prisiminimų,
Ar nebuvau aš tik sapnas tuščiomis akiduobėmis,
Kuris užplūsta ir vėl palieka, ir nori iš tavo vasaros
Spalvų išsaugoti tik mėlį kito akmens
Didesnei vasarai, kur niekas pasibaigt negali?

VIII

Bet tavo petį sužeidžia medžiai,
Žvaigždėtas dangus, ir tavo lūpos ieško
Kvėpuojančių žemės upių, kad gyventų
Tarp mūsų tavo rūpestinga ir geidžianti naktis.

O mūsų atvaizde,
Tu vis dar nešioji netoli širdies tą pačią žaizdą,
Tą pačią šviesą, kurioje juda ta pati geležtė.

Pasidalink, esantis stygiumi ir jo potvyniais.
Priimk mus, ragavusius krentančių vaisių,
Suplak mus su putomis savo tuščių paplūdimių,
Su mirties pirmagalio mediena,

Medi, su dvigubomis nakties šakomis, dvigubomis amžiams.

IX

Sapnuojančiojo vandenys, stygiaus medi, valandos be krantų.
Jūsų amžinybėje netrukus baigsis naktis.
Kaip pavadinsime šią kitą dieną, mano siela,
Šį raudonį pažeme, susiplakusį su pajuodusiu smėliu?

Sapnuojančiojo vandenyse drumsčiasi šviesos.
Formuojas kalba, kuri padalina šviesų
Žvaigždžių vešėjimą putose.
Ir tai beveik prabudimas, jau tik prisiminimas.

Versta iš:
Yves Bonnefoy. POÈMES.
Paris: Gallimard, 1982

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Pokalbis Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre 2017 sausio 20 ir sausio 31 d.* Pokalbyje dalyvauja KĘSTUTIS NASTOPKA, ERICAS LANDOWSKIS, ARŪNAS SVERDIOLAS, LORETA MAČIANSKAITĖ IR SAULIUS ŽUKAS

Kęstutis Nastopka. Siūlau pasvarstyti, ką Algirdui Juliui Greimui reiškė būti ir lietuviu, ir prancūzu. Jis yra klausęs, kaip žmogus, veikiantis kultūros ir mokslo pasaulyje, gali suderinti savo dvejopą buvimą? Ar galima būti ir lietuviu, ir žmogumi, sirgti ir už Lietuvą, ir už žmoniją? Jis pats į tą klausimą ir atsakė: tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienam kitą papildant ir vienas kitam prieštaraujant. „Aš visą savo maždaug subrendusį gyvenimą praleidau – kaip schizofrenas, gyvenimiškai ir dvasiškai.“
Vykstant ginčams dėl pilietybės, vienas laikraštis Greimą priskyrė Prancūziją garsinantiems metekams. Prancūzų kalboje žodis „metekas“ taikomas prašalaičiams, dažniausiai kilusiems iš Viduržemio jūros regiono ir išsiskiriantiems savo išvaizda bei elgsena. Prancūzai metekais vadina žmones, atėjusius iš Afrikos ar iš arabų šalių. Kasdienėje vartosenoje ši sąvoka įgijo šiek tiek neigiamą atspalvį.

Ericas Landowskis. Taip, tai pejoratyvinis, gal net įžeidžiantis terminas. Šis žodis taikomas tamsaus gymio Viduržemio jūros regiono gyventojams, arabams, atvykusiems iš Artimųjų Rytų, iš buvusių Prancūzijos kolonijų, taip pat darbo ieškantiems italų, graikų, ispanų imigrantams, atvykėliams iš Lotynų Amerikos (meksikiečiams, brazilams). Jie gali būti praturtėję, prašmatniai apsirengę, bet vis tiek kitokie. Metekais nebuvo vadinami rusų emigrantai, nevadinami Rytų europiečiai. Tas laikraštis, matyt, pavadino Greimą meteku metaforine prasme. Greimo niekas meteku nelaikė. Buvo nujaučiama, kad jis atvykęs iš kažkurios Rytų Europos šalies, kur gūdžios girios, meškos, amžina žiema. Tai stereotipas, priešinamas Viduržemio šviesai, kartezianizmui, Apšvietai.

Arūnas Sverdiolas. Nejaugi pašnekovas galėtų pasakyti Greimui į akis „su neigiamu atspalviu“, kad jis yra ateivis? Tas žurnalistas turėjo omenyje ne kasdienę, o konceptualiąją žodžio reikšmę. Metekas kasdienėje prancūzų vartosenoje yra viena, bet juk tai graikiškas žodis ir turi daug svaresnę reikšmę, reiškia ypatingą asmens teisinį statusą – tarp piliečio ir svetimšalio. Atėnuose kitų Graikijos miestų valstybių piliečiai buvo metekai – artimi, bet netapatūs piliečiams. Artimais juos darė bendra kalba, bendra kultūra, helenizmas, graikiškumas. Metekai mokėjo ypatingus mokesčius, bet dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime ir gynyboje, taigi angažuodavosi rimtai ir į juos buvo žiūrima pagarbiai. Aristotelis buvo metekas. Man atrodo, kad to laikraščio pasakymas labai tikslus, pagauna pačią esmę. Dabartiniai metekai priklauso Prancūzijai, jeigu dalyvauja jos kultūroje, nors ir netampa visiškais prancūzais. Tai tapatybė ir skirtis kartu.

K. N. Taigi Greimas – metekas, kuris garsina Prancūziją, prašalaitis, bet svarbus Prancūzijai. Greimas didžiavosi priklausydamas šiai, kaip jis sakė, „negrynakraujų piliečių“ klasei. Viename interviu jis kalbėjo: žinote, mes, svetimšaliai prancūzai, esame labiau prancūzai už kitus prancūzus. Jie sako: kraujo teisė, žemės teisė, o aš esu prancūzas pagal pasirinkimą, pagal visuomeninę sutartį, kaip ją suprato Jeanas Jacques’as Rousseau... Įsipareigojau būti prancūzu, gavau teises, atlikau savo pareigas, penkiolika metų dirbau užsienyje, atstovaudamas Prancūzijai.
O schizofreniją Greimo gyvenime galime pastebėti jau nuo studijų Grenoblyje pradžios. Jis išmoko prancūzų kalbą, įgijo prancūzišką išsilavinimą, įsijungė į šios šalies akademinį gyvenimą, įgijo, kaip jis sako, metodologiškai tvirtą žinojimą, kuriuo didžiavosi dar toli iki struktūralizmo. Jo mokytojas Antoninas Duraffouras buvo griežtas struktūralizmo priešininkas, Nikolajų Trubeckojų vadindavo „šikniumi“. Bet jis buvo geras filologas, ir Greimas sakė, kad iš čia jo veikloje liko tas kalbininko griežtumas, reiklumas, dėl kurio jis kitų yra arba pripažįstamas, arba laikomas svetimu. Bet, būdamas Prancūzijos auklėtinis, Greimas kartu išlaikė ir savo lietuviškąją tapatybę. Kaip jis sakė Vytautui Kavoliui: „Iš Lietuvos aš turbūt viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškąją kultūros filosofiją, istoriją, skandinavų ir slavų dvasios supratimą, – tai buvusioms Romos imperijos tautoms nesuprantami dalykai.“ Ar iš tikrųjų prancūzams skandinavų ir slavų dvasia ar vokiečių kultūra buvo nesuprantamos?

E. L. Mes, jauni prancūzai, čia susidūrėme su visai kitokiu požiūriu į geografiją ir istoriją, negu tas, kurį atsinešėme iš licėjaus. Ten mums pasakojo ne tiek apie Europos, kiek apie Prancūzijos istoriją, jos karalius, kolonijinę ekspansiją, o, tarkim, apie Rusiją sužinojome tik tiek, kiek tai siejosi su Napoleono kampanija. Greimo akiratyje buvo visa rytinė Europos dalis, apie kurią mes beveik nežinojome: apie turkų ekspansiją iki Vienos, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansiją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tai buvo gyva, konkreti tikrovė, regėjimas teritorijų ir santykių, kuris mums buvo visai svetimas ir iš kurio aš mokiausi. Kai jis gyveno pas mane ir kitomis progomis, ištisus vakarus kalbėdavomės, jis dėstė man visiškai naują požiūrį į Europą. Iki šiol mes viską matėme iš vakarietiškos perspektyvos, o jis leido atrasti istoriją žvelgiant į ją iš Rytų Europos. Aiškinimas buvo visiškai suprantamas, bet netikėtas.

A. S. Dėl tos schizofrenijos vėlgi reikėtų žodyninio patikslinimo. Šiaip jau šizofrenija yra psichiatrinis terminas, bet čia ji neturi nieko bendro su psichine liga ir apskritai su psichika. Tai „dvasinis“ arba, šiandien sakytume, kultūrinis, kultūrinis istorinis, kultūrinis geografinis dalykas. Graikiškai schizo yra skelti, perplėšti, skaldyti, dalyti. Tos pačios šaknies yra schizma, schizmatikas, skaldytojas, atskilėlis. Šioje plotmėje ir atsiranda mums aktualios reikšmės: esama asmens skilimo, vidinio nerišlumo, dvilypumo. Tai kultūros plotmės, dviejų kultūrų sandūros toje pačioje vidujybėje dalykas – dvilypis buvimas ir dvilypė sąmonė.

K. N. Ar Greimas užsimindavo semiotikams apie savo schizofreniją, ar jūs šią problemą suvokėte?

E. L. Ne, anaiptol. Apie jo lietuvišką kilmę buvo žinoma, bet tai neatrodė svarbu. Kartais, kai būdavau jo biure, suskambėdavo telefonas, ir jis su kažkuo kalbėdavosi. Nieko nesuprasdavau, įsiminiau tik pasikartojantį žodį „gerai, gerai“. Greimas prancūziškai kalbėjo su nežymiu akcentu, leidžiančiu spėti, kad jis atvykęs iš Rytų Europos. Greimo lietuviškumas netrukdė jam būti tikru prancūzu. Išskyrus nežymų akcentą, jis kalbėjo kaip išsilavinęs prancūzas, puikiai valdydamas prancūzišką sintaksę, pasitelkdamas ištobulintą žodyną. Tik kartais, redaguodamas leidiniui „Actes sémiotiques“ rašytinius jo tekstus, pastebėdavau smulkių morfologijos klaidelių, ne taip pavartotą artikelį ar prielinksnį. Tai buvo puikiai sukonstruoti prancūziški diskursai.

Loreta Mačianskaitė. Sauliaus Beržinio filme „Didysis prasmės ieškotojas“ Greimas apie save pasako paradoksaliai, bet labai tiksliai: „Aš esu devyniasdešimčia procentų prancūzas ir devyniasdešimčia procentų lietuvis.“ Jis aiškina, kad jo santykiai su svečiais iš Lietuvos ir svečiais iš Prancūzijos yra skirtingi: „Su jumis [filmo kūrėjais] elgiuosi kaip lietuvis, o su prancūzais taip elgtis negalėčiau.“ Jei priimsime rimtai šią žaismingą opoziciją, sutiksime, kad ji veikia tik tam tikruose komunikacijos lygmenyse. Tačiau Greimo, svarstančio Lietuvos kultūros problemas, nagrinėjančio literatūros tekstus, kuriančio Lietuvos raidos projektą, nepavyks apibūdinti kaip lietuvio su prancūziškumo priemaiša, ar kaip prancūzo, išsaugojusio dalį lietuviškumo, čia galioja kita logika – ir lietuvis, ir prancūzas vienu metu. Šiai logikai nusakyti tinka Claude’o Lévi-Strausso teorija apie priešpriešų paplitimą rituale, mitines bendrininkavimo struktūras, ar danų kalbininko Viggo Brøndalio „sudėtinio termino“ sąvoka, kurią Kęstutis Nastopka yra pavadinęs nenuspėjamos tikrovės pergale prieš loginį schematizmą.

K. N. Ką Greimui reiškė būti svetimšaliu prancūzu?

E. L. Po trečiadienio seminaro būrelis klausytojų eidavome į netoliese esančią kavinę. Ilgiausiai joje užsibūdavome trise: Greimas ir mudu su Françoise Bastide. Greimas mums priekaištaudavo, kad nežinome, kas iš tikrųjų yra Prancūzija. Mes su Bastide buvome kairieji. Greimas bendriausiais klausimais buvo artimas kairiesiems, bet politine prasme jis buvo golistas. Jo požiūris į Prancūziją buvo klasikinis, tradicinis – kaip į amžinai didingą šalį. Jis laikė save didžiosios Prancūzijos patriotu. Mes, internacionalistai, užkrėsti 1968-ųjų dvasios, nebebuvome patriotai, o Greimui patriotizmas išliko tikra vertybe. Žinoma, jis buvo Lietuvos patriotas, bet jis buvo ir Prancūzijos patriotas. Kai į valdžią atėjo François Mitterand’as, jam tai reiškė nuosmukį, susmulkėjimą, painiavą. Aš taip pat nesu grynakraujis prancūzas, mano protėviai atvyko iš Lenkijos XIX amžiuje. Greimas kartais man primindavo, kad lenkai kalti dėl Europą ištikusios katastrofos, kai į ją įsiveržė turkai.

K. N. Kuo Greimas skyrėsi nuo „grynakraujų prancūzų“ savo kasdieniais įpročiais? Ką jis mėgo valgyti ir gerti? Kur mėgdavo susitikti su draugais ir kolegomis?

E. L. Kaip lietuvis, Greimas gerdavo alų, bet kaip prancūzas neatsisakydavo ir vyno. Prieš pietus aperityvui jis dažnai išgerdavo alaus, o vėliau pietaudamas pereidavo prie vyno. Galima sakyti, kad taip susitikdavo dvi civilizacijos. Greimas negalėjo pakęsti arbatos, turbūt laikydamas ją rusišku, slavišku gėrimu.

K. N. Pacitavęs porą Eduardo Mieželaičio eilučių „Lūpos laukia tabako, / vyno lašo, arbatos, kavos ir medaus“, Greimas sušunka: „Arbatos, ypač à la russe, t. y. gelsvai nudažyto vandenėlio – ačiū! ačiū!“

E. L. Bet paryžiečiai geria ne „rusišką“ arbatą. Man gerti arbatą – tikras malonumas.

K. N. Manaras Hammadas yra pasakojęs, kad jam padarė įspūdį, kaip Greimo namuose buvo geriama degtinė.

E. L. Greimas gerdavo degtinę ne vienu mauku kaip slavai, o kaip prancūzai: skanaudamas mažais gurkšneliais. Niekad nemačiau jo įkaušusio. Greimas nesilankydavo prašmatniuose restoranuose, nesimėgavo rinktiniais vynais ar rafinuotais patiekalais. Apie maistą jis beveik nekalbėdavo, gastronominė izotopija jam nebuvo svarbi.

A. S. Labai neprancūziška.

E. L. Jam rūpėjo gerai, sočiai pavalgyti. Mėgo riebias dešras, pakeptas bulves su kiaušiniene ir visa, kas priminė jam vaikystę. Prisimenu, kaip sykį per Kūčias jo namuose kaime valgėme silkę su juoda duona, gurkšnodami degtinę. Jam buvo svarbus ne tiek silkės skonis, kiek su ja susiję vaikystės prisiminimai. Greimas kartais man pasakodavo apie atsineštą iš vaikystės kaimo kvapą, apie lietuvišką peizažą. Iki galo tai supratau tik tada, kai po daugybės metų turėjau progos pagyventi Jovaruose netoli Anykščių – kaimelyje su arkliais, obelimis, su žiemą užšąlančiais ežerais ir upėmis. Tai niekuo nepakeičiama juslinė patirtis.

A. S.Įdomu! Kartą Ericas Landowskis čia Vilniuje mus pavaišino puikia silke su juoda duona ir šalta degtine, nieko daugiau. Man tai buvo prancūziško rafinuotumo pavyzdys. Mikroskopinė kultūrų sąveika.

L. M.„Baltų lankų“ skilties „Literatūroje ir mene“ tekstuose nuolat keičiamos kalbėjimo perspektyvos – vienais atvejais Greimas kalba iš pozicijos „aš, kaip lietuvis“, kitais – „mes, prancūzai“. Pagal Jurijaus Lotmano teoriją kultūrinė dvikalbystė garantuoja semiotinius kontaktus. Binarinė sistema, dalijanti pasaulį į sava / svetima, bloga / gera, yra nevaisinga, statiška ar net pavojinga, kultūrai būtinas trečiasis matmuo, kuriame opozicijos sutaikomos ir kuriamos naujos prasmės, suaktyvinant kultūros dinamiką. Kai atsiranda trečiasis požiūris, susiformuoja kultūrinės „dvikalbystės erdvė“, kurioje vyksta pasikeitimas ne tik tekstais, bet ir kodais. Greimas ir atlikdavo tokį semiotinio vertėjo vaidmenį. „Kaip lietuvis“ Greimas yra susirūpinęs vertybėmis ir morale, angažuotas, trokšta dalytis žiniomis, serga tėvynės likimu. „Kaip prancūzas“ jis tapatinasi su moderniško marksizmo metodais, tolerancija, liberalumu, jį žavi situacijos apibūdinimas tarsi būtis, tarsi gyvenimas, jis tvirtina, kad jo prancūziškai rimti įrodinėjimai paprastai prasideda: viskas vyksta tartum...

Saulius Žukas. Kai atkūrus nepriklausomybę Greimas galingiau atėjo į Lietuvą, humanitarinių ir socialinių mokslų kontekste žiojėjo tuštuma. Pas mus atėjo išeivių literatūra, kiek dengusi tą tuštumą, gelbėjusi, taip pat Greimas, Vytautas Kavolis ir kiti. Pagrindinis tikslas buvo grąžinti vakarietiškosios kultūros kontekstą, tai, ką apie lietuvybę teigė „Literatūros lankai“ – kad reikia palaikyti lietuviškų dalykų tarptautinį lygį. Radosi konfliktas su tradiciškiau mąstančiais ir pan. Greimas puikiausiai įsirašo į šį kontekstą. Jis jau seniau nemažai kalbėjo apie tai, kaip lietuviams reikėtų išgyventi tremtyje, apskritai mažumoje. Toji mažuma – ir tremtiniai, atsidūrę Vakaruose, ir lietuviai, likę savo žemėje, bet tapę mažuma Sovietų Sąjungoje. Greimas šiuo požiūriu matė nemaža bendrumų. Jis iškėlė klausimą: kiek tu gali prisitaikyti, būdamas savo situacijoje, bet siekdamas tikslo ir neišduodamas pagrindinių principų. „Būti mažuma, būti mažumos atstovu – tai ne tik saugoti savo tautinio išdidumo jausmą. Tai kartu ir prisitaikyti prie daugumos, įsiterpti į tą daugumą tam, kad išvystytum savo asmenines ir tautines galimybes. Išlieka tik tie individai, kurie sugeba, savęs neparduodami, surasti sau vietą juos supančioje visuomenėje. Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti „per toli“. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę.“
Kai Greimas svarstė apie lietuvius, atsidūrusius išeivijoje, jis matė savotišką pozityvą, kad mes, lietuviai, ateiname į Vakarus su kitokiu kultūriniu istoriniu patyrimu, kuris gali būti naudingas. Viena vertus, tu ten esi tarsi svetimas, bet tas svetimumas generuoja naujus dalykus. Atsineštas turinys, sujungtas su vakarietiška to meto mąstymo tradicija, gali įgauti originalias formas. Greimas sako, kad lietuvybė tada sužiba kitaip, nes naujame kontekste tarsi pereina į kitą lygmenį.

L. M. Greimas ne tik kritikavo Lietuvos kultūrą, žvelgdamas į ją iš europietiško taško, bet matė ir pozityviuosius jos reiškinius, kurie galėtų būti pavyzdys Vakarams. Pokalbiuose su mokiniais Paryžiuje lietuvius jis vadindavo tauta su vaizduote, išlaikiusia netikėtumo laukimo jausmą, tikėjimą vertybėmis, susirūpinimą moralumu. Pasak Greimo, postmodernioje visuomenėje, kur nebeliko nei vertybių, nei nuodėmių, nei draugų, nei priešų, vienintele kova tampa kova prieš tabaką.

A. S. Greimo situacija nebuvo unikali, lietuvių kultūroje ir seniau buvo tokių dvilypių ir, pridėčiau, asimetriškų asmens kultūrinių tapatybių. Tautinio atgimimo veikėjai gyveno tarsi dviejuose kultūriniuose pasauliuose: gimtajame, iš kurio jie vis dėlto išėjo, ir kitakalbiame, kito mokslo, kito išsilavinimo pasaulyje, kurį paskui norėjo ir siekė grąžinti, tiksliau sakant, įterpti į lietuviškąjį pasaulį, tuo pačiu pakeldami jį į kitą lygmenį, atverdami jame kitą matmenį. Šitas slenkstis, šita asimetrija labai svarbu: santykis tarpsta ne horizontalioje plokštumoje, kai iš vieno pasaulio būtų paprasčiausiai nuriedama į kitą. Kad pereitum, turi peržengti slenkstį, įveikti pakopą. Kartais tokie pereinantys asmenys tapdavo ir aktyviais kūrėjais, kaip poetas Jurgis Baltrušaitis ir kiti, rašę kitomis kalbomis. Toks yra ir Greimas: jis asmeniškai perkopė tą slenkstį, ne tik įsiterpdamas ir įaugdamas į prancūzų kultūrą, bet ir padarydamas joje didelį įnašą, atverdamas prancūzams ir ne tik jiems savo (greimasienne) semiotinę mokyklą.
Sakyčiau, panašų dalyką galima įžvelgti ir jo siūlomame lietuvių kultūros projekte – jau kaip siekinį. Anot Greimo, lietuvių kultūra turi peržengti slenkstį tam, kad taptų europine, pasauline. Toks projektas ar projektavimas jau turi savo istoriją, prasideda nuo Stasio Šalkauskio idėjos, kad lietuvių kultūra tarpsta ties Rytų ir Vakarų kultūrų riba. Bet yra ir skirtumas: Šalkauskis projektavo Rytų ir Vakarų pradų sintezę lietuvių kultūroje, o Greimui jos judėjimo kryptis viena – Vakarai. Tai judėjimas iš civilizacijos pakraščio į jos centrą. Greimas remiasi vienaskaitiniu civilizacijos supratimu, susijusiu su Apšvieta, XVIII a. mąstymu: žmogus negali būti civilizuotas vienaip ar kitaip, jis gali būti tiesiog civilizuotas arba necivilizuotas. Beje, ir Šalkauskio teorijoje vietos ties dviejų pasaulių riba esmė buvo čia atsiverianti ypatinga proga kultūrai įgyti universalų turinį. Įgydama jį, tauta įgyja nacijos statusą. Šalkauskis manė, kad ši metamorfozė gali įvykti ties dviejų pasaulių riba, o Greimas buvo principinis europocentristas, apsisprendimą laikė vienareikšmiu: judėjimas universalumo, žmogiškumo link – tai judėjimas į Vakarus.
Bet grįžtant prie schizofrenijos, dvilypės sąmonės – tokioje situacijoje lemtingas dalykas yra dvigubi standartai. Tai sunkus pasirinkimas, nes tenka nuolat daryti nuolaidas saviesiems, kartu į daug ką žiūrint iš aukšto, kaip į „mažutėlių“ darbus. Greimas daugybę kartų yra kalbėjęs apie neigiamus lietuvių kultūros reiškinius ir pykęs. Bet visada išlieka galimybė išeiti į universalų lygmenį. Greimas kalba apie translietuvišką Henriką Radauską – čia pati lietuvybė įgauna kitokį mastą, tampa gyvybinga universalioje plotmėje. Yra tekstų, kuriuos verta išversti į kitą kalbą ir kultūrą, bet yra ir tokių, kurių nereikia versti, nes jie „naminiai“.

S. Ž. Ką Arūnas sako apie dvigubus standartus, manau, labai reikšminga, nes pati lietuvių kultūra yra schizofreniška. Net ir savo kilmės aiškinimu: ar esame iš „bakūžės samanotos“, ar „kunigaikščių tauta“? Tai du diskursai, kurie nesusieina, ir jei kalbi iš vienos pozicijos, tai iš karto nuvertini kitą. Iš kunigaikščio pozicijos negali rimtai žiūrėti į ribotos tautos su etnocentrinėmis vertybėmis poziciją: teritorija – neribota, kalba – nesvarbi ir pan.

K. N. Tautinio atgimimo situacija irgi buvo schizofreniška, tarkim, Vinco Kudirkos atsivertimas: jis išėjo iš „bakūžės“, bet laikė save lenku, paskui paskaitė „Aušrą“ ir atsivertė. Maironis, Antanas Baranauskas ir daugelis kitų kalbėjo ir rašė lenkiškai, bet vėliau atsivertė į lietuvių kultūrą. Šiuo atveju lenkiškumas buvo tas pats europietiškumas, ir tai niekur neišnyksta. Greimas rašė apie Maironio kultūrinę revoliuciją, kad šis perėjęs nuo romaniškojo eiliavimo prie vokiškosios tradicijos ir abi tas tradicijas sujungė. Tai, kad „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ parašytas mišriaisiais metrais, anot Greimo, reiškia kultūrinę revoliuciją, atsiribojimą nuo lenkų eilėdaroje įsitvirtinusios romaniškosios (silabinės) eilėdaros.

S. Ž. Man atrodo, svarbi vieta – lietuviškųjų Greimo tekstų statusas. Yra prancūziški ir lietuviški jo tekstai. Dieną jis „vaduoja Lietuvą“, kaip jis sako, o naktį nuo vienuoliktos iki trečios valandos rašo disertaciją prancūzų kalba. O juk dar reikėjo išlaikyti šeimą... Tai toks yra tos schizofrenijos materializavimasis į tekstus, ir tada žiūrime, koks yra jų ryšys ir statusas. Viena vertus, galima kalbėti, kad lietuviškai pasirodę jo rašiniai yra populiarizacijos, dėl kurių jis pats turėjo abejonių: ar iš viso to, ką jis čia daro, bus naudos Lietuvai... Šis klausimas Greimui nekilo, kai jis dalyvavo emigracinėje veikloje, rinktinėje aplinkoje, „Santaros-Šviesos“ suvažiavime... Ten buvo pakankamas intelektualinis kontekstas, leidęs kalbėti, tarkim, apie seno mito nugriovimą ir naujo kūrimą bei panašius dalykus. Ten apie tai buvo galima diskutuoti. O Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo daugelio dalykų jis tiesiog negalėjo diskutuoti, arba jei diskutuodavo, būdavo nesuprantamas. Jo esminė kritinė nuostata kultūros atžvilgiu čia buvo nepriimtina, nes klestėjo romantinis ar pseudoromantinis išsaugotų, išlikusių ar šiaip iš visur sugraibytų vertybių adoravimas, nebandant eiti toliau, puoselėjimas visokių tekstų, kurių neverstume į kitas kalbas.
Ar negalima būtų teigti, kad Greimo lietuviški rašiniai kartais tapdavo poligonu rimtesnėms temoms išbandyti? Tie mitologiniai tekstai, kuriuos jis iš pradžių rašė lietuviškai, paskui prancūziškai...

K. N. Interviu su Ugne Karvelis Greimas aiškino, kad veikalo „Apie dievus ir žmones“ pirmieji skyriai buvo parašyti prancūziškai. Paskui jis pats juos išvertė į lietuvių kalbą.

S. Ž. Taigi ką mes matome, dėliodami chronologijas? Kada pasirodo tekstas, tarkime, apie poetinę kalbą, idėjų užuomazgos recenzijose ir pan., nėra didelio atotrūkio tarp abiejų kalbų, jos pulsavo kartu. Įvairiuose pokalbiuose, interviu kai kurie dalykai buvo supaprastinti – kas yra semiotika, kas yra reikšmė, prasmė ir t. t. Tai, taip sakant, liežuvio paploninimas. Bet kitais atvejais, kai imama kalbėti išsamiau, žiūrėk, jis ima ir nuslysta į tą savo rimtesnį diskursą, nebesitaikydamas prie auditorijos. Kita vertus, jo paprastos formuluotės „Dievų ir žmonių“ įvade – teorine prasme yra labai patogios, ieškoma tikslių apibrėžimų. Taigi negali sakyti, kad lietuviškieji tekstai yra kaip koks puslaidininkis, kur mąstymas teka tik į vieną pusę. Manau, toji srovė cirkuliavo į abi puses. Aišku, nevienodu stiprumu. Tarkim, laiškai Aleksandrai Kašubai. Juose semiotika svarstoma iš šalies, su nuotoliu – lietuviškai ir labai kritiškai. Nežinau, ar jo prancūziškuose svarstymuose esama tokių skepsio elementų.

A. S. Tai labai įdomu. Tuose laiškuose Greimas kažkaip atidengė kortas. Ar semiotikai reflektuoti būtinai reikėjo lietuvių kalbos ir lietuviškosios stichijos? Jam tai buvo sielos kalba, kuri leido kažką pasakyti iš esmės... Tai atvejis, kai prancūzų kalba ir prancūziška aplinka veikė kaip stabdis, apynasris, neleido pasakyti kažko tokio, kas būtų atrodę naivu, sentimentalu, romantiška, ką jis ir pats visada kritikavo. Svarbus yra Sauliaus pavartotas žodis – simultaniškumas. Jis prideda mūsų kalbėjimui apie dvilypį buvimą dar vieną matmenį. Juk tai buvo sąmonės kontroliuojama šizofrenija. Nebuvo taip, kad Greimas atsibustų tai lietuvis, tai prancūzas ir varytų tokiu stiliumi, koks tą dieną pasitaikė. Simultaniškumui būdingiausia tai, kad kiekvienoje žaidimo lentoje yra sava situacija. Prie kurios lentos tuo metu prieini, pagal tos lentos situaciją ir žaidi. O šiuo atveju gal ir žaidimų taisyklės ne visai tos pačios. Greimui buvo be galo būdingas toks laisvai kaitomas, pasirenkamas sąmoningumas. Ir tada toji schizofrenija ima reikšti visai kitokį dalyką – intelektualinių priemonių pasirinkimą pagal tai, kokius turi išteklius vienoje ar kitoje srityje. Kalbėdamas lietuviškai, sakai vienus dalykus ir sakai juos vienaip, o prancūziškai, galimas daiktas, sakai kitus dalykus ir kitaip. Svarbiausia, kad jie gali būti nesuderinami tarpusavyje, kaip negalima dviejų šachmatų lentų sujungti į vieną. Dvilypumas leidžia kažkaip judėti, rinktis tarp tų dviejų registrų... Sielos kalba nepakęstų ironiško ar kritiško žvilgsnio į dalykus, apie kuriuos galima kalbėti tik su saviškiais, reikia ypatingo kalbėjimo registro...

S. Ž. Greimas į tokį dviprasmybės – ar kaip jį pavadintume – būvį yra įtraukęs ir kitus. Pavyzdžiui, siuntė į Lietuvą savo mokinius bei kolegas, Denis Bertrand’ą ar kitus. Jie skaitė įvadus, kalbėjo tokius labai supaprastintus dalykus. Kai Vilniaus universitete buvo įkurtas Greimo centras, kokius penkerius metus mes kviesdavome naujus žmones ir jie vis skaitydavo įvadus. Mūsų kontekstas buvo smarkiai atitrūkęs, mums rimtų kalbų nebuvo kaip teikti. Paskui situacija keitėsi, ir kolegos ėmė šnibždėti man į ausį, kad gal jau baikime su tais įvadais, eikim toliau... Taigi kai viską sukrauni į krūvą, ant kito, aukštesnio laiptelio jau kalbiesi kiek kitaip. Mes visai įsidrąsinome – kai atvažiuodavo Jacques’as Fontanille, jau kildavo diskusijos. Tad strategija pasiteisino: pradėkime nuo ko nors paprasto, o tai išvirs į ką nors sudėtingo – ir išvirto.

A. S. Tai kultūros schizofrenijosįveika – ji lengvėjo ir toliau lengvėja, nors ir neišnyko galutinai.

K. N. Pagaliau priartėjome prie semiotikos! O semiotikos šaknys – teorinės ir kultūrinės – pirmiausia yra prancūziškos. Autoriai, kuriuos skaitė Greimas – Ferdinandas de Saussure’as (kad ir šveicaras), Maurice’as Merleau-Ponty, Claude’as Lévi–Straussas, Roland’as Barthes’as, danas Louisas Hjelmslevas – visa tai jo mokykla, kuri jam padėjo suformuoti semiotikos metodą. Bet metodo taikymas priklausė ir nuo objekto. Ir čia ypatingas atvejis yra jo mitologijos studijos. Lietuvoje tie dalykai atskiriami: vienas Greimas mums yra mitologas, kitas – semiotikas. Bet beveik niekas nepasako, kad jo mitologija yra semiotinė, kad joje veikia tas pats mąstymas, tos pačios kategorijos kaip ir semiotikoje. Šitas Greimo mitologijos aspektas lieka nepastebėtas. Iš jo tekstų ištraukia vieną kitą dievo aprašymą, etimologiją ar ką, bet nekalba apie trifunkcį modelį, kurį jis, perdirbdamas Georges’ą Dumézilį, pritaikė baltų kultūroms aiškinti. Giria, liaupsina Greimą, koks jis esąs puikus, bet kaip jis įvedė trifunkcį modelį, nemato. O trifunkcis modelis yra indoeuropietiškosios kultūros modelis, tai mūsų indoeuropietiškų šaknų įrodymas. Taigi šitas objektas, mitai, kartu keičia ir instrumentarijų. Knygos „Tautos atminties beieškant“ pratarmėje Greimas klausė: kaip surasti tinkamą toną, atitinkamą kalbą, leidžiančią išsaugoti mitinę atmosferą, kasdienio religingumo išgyvenimą, be kurio joks sakralinis pasaulio aprašymas neįmanomas? Greimo mitologinės studijos turi kultūrinį lietuvišką podirvį, atsineštą dar iš vaikystės, kai jis eidavo per pievą aukštai keldamas kojas, kad paslaptingos būtybės jo neužpultų. Tai ir yra kasdienis religingumo išgyvenimas. Nežinau, ar tai galima vadini schizofrenija, nes tai yra taip susipynę, tokia amalgama susidariusi...

A. S. Tai, ką pasakei apie Greimo mitologijos recepcijos pobūdį, yra vis tos pačios kultūrinės schizofrenijos stoka. Kas pražiūri, kad knyga yra semiotinė, skaito ją todėl, kad ji yra apie mitologiją. Bet šitaip kūriniai, kuriems būdingi du sluoksniai, yra suprantami visiškai neadekvačiai. Pražiūrėti semiotiką – reiškia pražiūrėti esmę. Visa tai lieka nesuvokta todėl, kad nėra dvigubo žvilgsnio.

S. Ž. Mitologijos ir kitose studijose semiotika yra įrankis, išnykstantis ir nematomas pačiame veikime. Kiekvienas suvokimo objektas diktuoja savo reikalavimus įrankiams, įrankiai yra jiems pritaikomi. Nors principai tie patys, skaitydamas poeziją dirbi su vienomis kategorijomis, dirbdamas su mitu – Sovijaus ar kokiu kitu, turi traukti kitokius įrankius. Analizuojant sakmę ar pasaką, tarkim, apie kiaulę, Aušrinę ar kaukus, reikia atidžiai pasižiūrėti, kaip tas aiškinimas veikia, kokius dalykus jis ištraukia iš naratyvinės programos...Tie samprotavimai nėra apkrauti terminais, bet jie visada atpažįstami: nuolatinis izotopijos buvimas, kiti dalykai.

A. S. Teorija gali pavirsti tokia analitine technika, kuri įsisavinama ir taikoma, apie ją jau nė nekalbant. Analitiškai pjaustome objektą pasidarytais ar pasirinktais instrumentais, bet atpažinti tą techniką gali tik tas, kuris tą teoriją išmano. Įprastinę Greimo mitologijos recepciją Lietuvoje pavadinčiau barbariška, kai nerūpi ir lieka nematomas peilis, o rūpi ir matomi tiktai juo supjaustyti mėsos gabalai. Štai kumpis, o čia sprandinė, o kaip jie buvo atpjauti, kaip atsirado? Gebėjimas šitaip pateikti mitus, juos aprašyti yra virtuozo bruožas: teorijos tarsi beveik nėra, viskas papasakojama paprastai, kone pirštais parodant. Bet tai anaiptol nereiškia, kad teorijos nėra, tiesiog ji panyra į analitinę praktiką. Naiviam skaitytojui atrodo, kad čia viskas paprasta, nėra semiotinių sąvokų, vadinasi, nėra ir semiotikos, ji nereikalinga. Jei patinka kokie mitologiniai siužetai, tiesiog imi juos iš Greimo kaip tokio pasakoriaus.

S. Ž. Arba jeigu nepatinka, tai nėra jokio įsipareigojimo metodui. Vienoje tarptautinėje konferencijoje apie šiuolaikinę edukaciją skaitė pranešimą Tel Avivo universiteto profesorė, garbingas žmogus ir t. t. Aš klausiausi, protingas pranešimas! – būna taip, kad žmogus šį tą šneka itin protingai. Ir paskui – šmikt šmikt, pora terminų, tarsi staiga iškeltos vėliavėlės, o paskui jos vėl dingsta. O terminai – iš Greimo semiotikos. Nors ji ir paslėpė teorinius orientyrus, bet toliau jau klausiausi pranešimo su tuo semiotiniu tinkleliu. Kitą dieną buvo toks seminarėlis apie semiotikos taikymą edukacijoje. Atėjo keli žmonės, atėjo ir ta profesorė. Ir tada jau buvo galima keliais žodžiais persimesti rimčiau. Reikia turėti savotišką uoslę, kad galėtum atpažinti, o tada jau nebeturi reikšmės objektas, svarbu struktūruotas, labai dinamiškas, iš vienos kvadrato pozicijos į kitą pereinantis mąstymas. Kažkas formuoja tą kalbėjimo apie vieną ar kitą dalyką protingumą. Gal vieni metodai formuoja vienus protingumus, kiti – kitus, bet tų metodų buvimas mąstyme – tai ir yra meistro kokybė, kai apie objektus galima kalbėti be formalaus žargono...

K. N. Viename interviu Greimas yra teigęs, kad savo semiotines studijas jis pradėjo nuo mitologijos, o ne nuo teorijos. Dėl tos pirmenybės – kas anksčiau, mitas ar teorija – sunku nuspręsti. Kartu Greimas kūrė reikšmės teoriją, kuri jam sudarė gyvenimo prasmę. Kai jis paklausė Paolo Fabrio, ar šis žino, kas yra jo gyvenimo prasmė, tas sutriko, nes europietiškoje aplinkoje neįprasta to klausti. Greimas tada pasakė – „o aš žinau: sukurti mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją“, pasitelkiant visus tuos prancūzus. Bet kartu, tuo pačiu metu jis bandė išaiškinti, kas sudaro lietuvišką mitologinį mąstymą, ieškojo „tautos atminties“. Abiem atvejais tai buvo prasmės klausimas. Greimui mitologija yra prasmės aiškinimas, o ne dievų registracija ir pasakų pasakojimas.
Prasmės klausimą jis sakosi iškėlęs ieškodamas atsakymo į absurdišką Lietuvos situaciją karo metais: kovoti prieš vokiečius, kad ateitų rusai? Jam semiotika buvo egzistencinis klausimas, ieškojimas atsakymo į klausimą apie savo gyvenimo prasmę, apie Lietuvos gyvavimo pasaulyje prasmę. Paskelbęs „Metmenyse“ mitą apie Sovijų, jis didžiavosi ir sakė, kad tas į Lietuvą perduotas tekstas prisidėjo prie tautinio prabudimo. Iš pirmo žvilgsnio dalykai labai skirtingi, bet Greimas nujautė, kad šio mito analizė Lietuvoje ras atgarsio... Vis dėlto lieka klausimas, kaip kryžiuojasi tie jo du buvimai? Greimas gana kategoriškai juos skyrė. Laiške Ivarui Ivaskui jis rašė, kad jo prancūziška semiotika yra mokslinė veikla, o lietuviška eseistika daugiau didaktinė.

S. Ž. Tai septyniasdešimt septinti metai. Vėliau daug visko buvo. Ir vis daugiau prasmės, nes Greimas pradėjo bendrauti su Lietuva. Čia irgi buvo ir įsijungimo, ir nutolimo...

K. N. Saulius buvo užsiminęs apie prancūziškos ir lietuviškos semiotikos susikabinimą. Recenzijoje apie Algimantą Mackų 1963-iaisiais iš esmės suformuluotas pagrindinis poetinės kalbos principas: jos poetiškumas glūdi „toje tuščioje erdvėje, kurioje formaliniais mazgais išraiškos planas narpliojasi su turinio planu“. Taip buvo apibrėžtas išraiškos ir turinio plotmių izomorfizmas. Prancūziškai atviru tekstu tai buvo suformuluota tik 1972 metais. Vadinasi, lietuviškai jis jau mąstė apie tą patį, ir tie dalykai yra susiję. Recenzijoje apie Henriką Radauską jis kuria projekto eskizą: kaip semiotiškai analizuoti jo tekstą. Tikros semiotikos dar nėra, bet projektas jau ryškėja, jau randasi izotopijos.

S. Ž. Pratęsdamas pasakyčiau, kad Greimo prancūziškame galvojime įvyko vienas didelis lūžis: nuo žodžio centrizmo pereita prie diskurso. Jei atidžiai chronologiškai žiūrėtume lietuviškąsias Greimo recenzijas, pajustume, kada jo tekste svarbus darosi nebe žodis, o kažkas daugiau. Tuo pačiu aspektu reikėtų pasižiūrėti prancūziškąją šito perėjimo chronologiją. Tai ištirti būtų įdomu, nors ir sunku, sudėtinga...

Publikaciją parengė ARŪNAS SVERDIOLAS

* Minint 100-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, UNESCO ir Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2017-uosius A. J. Greimo metais. Pokalbis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslo projektą „Algirdas Julius Greimas: idėjos“ (LIP-016/2016/LSS-180000-402).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

AKIRATIS

Dar XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje konstatuota, kad pokario metais Lietuvoje pastebėtas „klasikinės prancūzų prozos vertimų pirmavimas. Šias pozicijas ji išlaikė ir toliau“¹. Iš tikrųjų, skaitytojams buvo prieinami tokie autoriai kaip François Rabelais, Molièreʼas, Voltaireʼas, Denis Diderot, Honoré de Balzacas, Stendhalis, Victoras Hugo, Aleksandreʼas Dumas, Prosperas Mérimée, George Sand, Gustaveʼas Flaubertʼas, Émileʼis Zola, Guy de Maupassantʼas, Anatoleʼis Franceʼas, Marcelis Proustas, Romainas Rollandʼas, Roger Martinas du Gardʼas, Antoineʼas de Saint-Exupéry, Jeanas Paulis Sartreʼas, Albertʼas Camus, Margueriteʼa Duras, Louis Aragonas, François Mauriacas, Hervé Bazinas, Philippeʼas Hériat, André Maurois, Robertas Merleʼis ir kiti, tad vėrėsi ganėtinai plati prancūzų literatūros panorama. Bet literatūros vaizdas nėra siejamas vien su kiekybe. Žinoma, jeigu kalbame apie klasikinę literatūrą, jos išsamesnis pristatymas lietuvių skaitytojams gali būti suvoktas ir kaip tam tikras privalumas, nors už to klasikinės literatūros fasado neretai slėpėsi ir su menine verte nieko bendra neturinčios knygos, bet jos tiko sovietinei ideologijai (pavyzdžiui, Jeano Laffitteʼo „Gyvieji kovoja“, André Stilio „Pirmasis smūgis“). Aišku, čia nebuvo didžiausia bėda, nes patyręs skaitytojas labai greitai atskirdavo pelus nuo grūdų. Vis dėlto nelaisvės metais knygų vertimas susidūrė su kur kas rimtesnėmis problemomis.
Pirmoji problema, be abejo, buvo knygų atranka. Kaip žinoma, anaiptol ne kiekvienas autorius galėjo būti verčiamas į lietuvių kalbą. Ši taisyklė dažniausiai taikyta gyviems autoriams. Pakakdavo kuriam nors iš jų pasisakyti prieš tuometinės SSRS politiką, ir jis atsidurdavo nepageidaujamųjų sąraše. Šiuo klausimu viską lėmė direktyvos iš Maskvos. Vienas pirmųjų šitai pajuto A. Gideʼas, dar 1936 m. išleidęs knygą „Sugrįžimas iš SSRS“, kurioje sukritikavo sovietinį režimą, ir turėjo susitaikyti su tuo, kad nė vienas jo kūrinys šioje šalyje nebebus leidžiamas. Įdomu, kad rašytojo kūrinių rinktinė pasirodė jau kitoje šalyje – Rusijoje, bet tik 1991 metais. Panašiai pas mus nutiko J. P. Sartreʼui (laimei, dar 1966 m. išėjo jo „Žodžiai“) ir Simone’ai de Beauvoir, kurios jau išverstas romanas „Gražūs paveikslėliai“ 1971 m. nebepateko į skaitytojų rankas² dėl 1968 m. Čekoslovakijos įvykių, apie kuriuos pasisakė abu rašytojai. Tad ir J. P. Sartreʼo pjesė „Nepalaidoti mirusieji“ pasirodė tik 1986 m., kai politinė situacija SSRS jau buvo pasikeitusi.
Nors lietuvių skaitytojas galėjo susidaryti tikrai platų klasikinės prancūzų literatūros vaizdą, vis dėlto literatūros specialistai pageidavo, kad būtų išversti tokie svarbūs kūriniai kaip Madame de La Fayette „Princesė de Klev“, Pierreʼo Choderlos de Laclos „Pavojingi ryšiai“, Charlesʼio Louis de Montesquieu pilnas „Persų laiškų“ leidimas, Blaiseʼo Pascalio „Mintys“, Jeano Racineʼo „Fedra“, V. Hugo „Ernani“ ar kokia nors kita pjesė, Alfredo Victoro de Vigny „Čatertonas“³. Užbėgdami už akių pasakysime, kad dar iki šiol neturime nei „Persų laiškų“ pilno leidimo, nei V. Hugo ar A. V. de Vigny pjesių.
Galima teigti, kad to meto vienintelei grožinės literatūros leidyklai „Vaga“ trūko operatyvumo, bet jo ritmą, deja, irgi lėmė Maskva. Todėl nėra ko stebėtis, kad, tarkim, kūriniai, pelnę Nobelio premiją, pasirodydavo Lietuvoje gerokai pavėlavę, nors daugelyje šalių ne viena leidykla laikė sau garbe išleisti laureato kūrinį. Mūsų atveju pasisekė gal tik vieninteliam J. P. Sartreʼui, kuriam 1964 m. skirta Nobelio premija (tiesa, rašytojas jos atsisakė), o jau 1966 m. pasirodė jo autobiografinė knyga „Žodžiai“. Tiesa, čia galbūt lemiamą vaidmenį suvaidino tas faktas, kad jis su savo bendražyge S. de Beauvoir lankėsi Lietuvoje, ir Maskva tikriausiai norėjo pademonstruoti, kad jo kūriniai yra prieinami mūsų respublikos skaitytojams. Beje, dar anksčiau – 1965 m. „Pergalės“ žurnale Nr. 10 išspausdinta J. P. Sartreʼo novelė „Siena“. 1969 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre vaidinta jo pjesė „Altonos atsiskyrėliai“, o 1974 m. „Filosofijos istorijos chrestomatijoje“ paskelbta ištrauka iš rašytojo paskaitos „Egzistencializmas yra humanizmas“. Kitas egzistencialistas, irgi Nobelio premijos laureatas A. Camus į lietuvių kalbą išverstas praėjus vienuolikai metų po to, kai rašytojas gavo Nobelio premiją (1957). 1968 m. pasirodė dviejų jo romanų – „Svetimas“ (žurnalas „Pergalė“, Nr. 8) ir „Maras“ (leidykla „Vaga“) – vertimai. 1985 metų Nobelio premijos laureatas Claudeʼas Simonas laukė trumpiau, kol jo romanas „Flandrijos kelias“ išėjo lietuviškai 1990 m., bet čia, suprantama, knygos vertimą lėmė ir pakitusi politinė situacija. Antroji problema – XX a. ir naujausia prancūzų literatūra. Ne vienas autorius tuometinei SSRS netiko ideologine prasme ir, be abejo, leidykla visada turėjo gauti palaiminimą iš Maskvos. Jei koks nors kūrinys dar nebūdavo išleistas rusų kalba, sunku buvo tikėtis sulaukti jo lietuviškai, nors išimčių ir pasitaikydavo.
Prancūzijos gyvenime didelis vaidmuo tenka literatūros premijoms. Nors ne visada jos atitenka meniškiausiems kūriniams, bet jomis išskirtos knygos yra savotiškas orientyras vertimų atrankai. Iš romanų, apdovanotų pačia garbingiausia Goncourtʼų premija, labiausiai pasisekė rašytojai Edmondeʼai Charles-Roux, kurios „Neužmirštamas Palermas“, pelnęs premiją 1966 m., lietuviškai buvo išleistas jau 1969-aisiais. Kiek ilgėliau teko laukti Armandʼui Lanoux ir jo romanui „Kai jūra atslūgsta“, įvertintam premija 1963 m., o lietuviškas vertimas pasirodė 1968 metais. Be abejo, turint galvoje to meto situaciją, šie atvejai rodo, kad, palankiai susiklosčius aplinkybėms, mūsų skaitytojas gana greitai galėjo susipažinti su prancūzų literatūros naujienomis. Vis dėlto kiti premijuotieji romanai paliudija, kad tas laikas tarp romano pasirodymo originalo kalba ir jo lietuviško vertimo išsitęsdavo iki dešimties metų. Taip nutiko Bernardʼo Clavelio romanui „Žiemos vaisiai“, kuris pelnė premiją 1968 m., o lietuviškai išėjo 1977 m., ir Jeano Carrièreʼo romanui „Mae vanagas“, apdovanotam 1972 m. ir išverstam į lietuvių kalbą 1982-aisiais. O tokie romanai kaip Emileʼio Ajaro „Gyvenimas dar prieš akis“ (1975) ir Patricko Modiano „Tamsių krautuvių gatvė“ (1978) turėjo laukti geresnių laikų, nes pirmasis lietuviškai pasirodė 1992-aisiais, o antrasis – 1993 metais. Šiuolaikinių autorių kūriniai labai dažnai buvo pasirenkami ne tiek dėl meniškumo, kiek dėl kitų motyvų. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad 1955 m. išleistas Roger Peyrefitteʼo romanas „Švento Petro raktai“ jau 1960 m. pasirodė lietuviškai. Tačiau kadangi romane kritikuojama Bažnyčia, be jokių abejonių, jo leidimas buvo siejamas su ateistine propaganda. Ir Paulio Vaillantʼo-Couturier romanas „Vaikystė“ išleistas lietuviškai 1959 m. tik todėl, kad jo autorius buvo svarbus Prancūzijos komunistų partijos veikėjas. Matyt, nebuvo vargo ir dėl SSRS simpatijas jautusio L. Aragono romano „Turtuolių kvartalai“ (1936, liet. 1976). 1965 m. išleistas Henri Troyat romanas „Egletjerų šeima“ mūsų skaitytojams į rankas pateko 1974 m., nes šį rusų kilmės prancūzų rašytoją leido Maskvos leidyklos ir taip jis galėjo greičiau patekti į Lietuvą, tačiau šiuo atveju bent jau mažiau problemų kėlė meninis romano lygis, kurį šiandieniniais terminais pavadintume populiariosios literatūros produktu. Tačiau anų laikų skaitytojai džiaugėsi, galėdami skaityti naują F. Mauriaco romano „Gyvačių kamuolys“ vertimą (1932, liet. 1975), M. Duras romaną „Moderato cantabile“ (1958) ir kino scenarijų „Hirosima, mano meile“ (1960, abu liet. 1972), Georgesʼo Duhamelio „Paskjė šeimos kroniką“ (1933, 1937, 1939, liet. 1980), R. Merleʼio „Salą“ (1962, liet. 1969), nors jo ankstesnis romanas „Mirtis – mano amatas“ (1953, liet. 1965) buvo išleistas dėl antifašistinių motyvų, Eugèneʼo Ionesco dramą „Pamoka“ (1951, liet. 1970), Jeano Genet pjesę „Kambarinės“ (1972), kuri, matyt, dėl to, kad mažiau atkreiptų dėmesį, buvo išspausdinta almanache „Muzika ir teatras“. Greičiausiai to meto cenzoriai nekvaršino galvos ir dėl Mauriceʼo Druono istorinių romanų iš „Prakeiktųjų karalių“ serijos – „Prancūzijos vilkės“ (1960, liet. 1973), „Geležinio karaliaus“ (1955, liet. 1984), kuriuos savo džiaugsmui galėjo atversti lietuvių skaitytojai. Dėl laimingo atsitiktinumo 1979 m. lietuviškai pasirodė du Françoiseʼos Sagan romanai „Sveikas, liūdesy“ ir „Truputis saulės šaltam vandeny“, nes 1972 m. ir 1974 m. tuos romanus išleido Maskva. Kaip matyti, buvo visokiausių priežasčių, kurios ir lėmė tokį prancūzų literatūros veidą. Reikia pripažinti, kad, išskyrus šiuolaikinę literatūrą, tos bendros panoramos vaizdas buvo kiek kryptelėjęs, nes svorio centras labiau linko į XIX amžių. Vis dėlto svarbiausia, kad tie vertimai išugdė ištisą plejadą vertėjų, kuriems pagal pečius buvo net ir patys sudėtingiausi prancūzų literatūros kūriniai: tai Ramutė Ramunienė, Dominykas Urbas, Aldona Merkytė, Rožė Jankevičiūtė, Juozas Naujokaitis, Juozas Urbšys, Julija Maceinienė. 1988 m. buvo panaikinta cenzūra ir atrodė, kad dabar atsivėrė visos galimybės, ir leidyklos leis tiek klasikinės literatūros knygas, kurios dėl įvairių priežasčių dar nebuvo pasirodžiusios lietuviškai, tiek naujausią prancūzų literatūrą, kuri labiausiai traukė skaitytojus. O kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atgijo viltys ir leidėjams, kurių atsirado tikrai nemažai, nes iki tol grožinę literatūrą leido tik dvi leidyklos – „Vaga“ ir „Vyturys“. Be to, leidėjus ir vertėjus ėmė remti Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų institutas, sukūrę specialią Oskaro Milašiaus programą. Žinoma, pirmiausia daugeliui parūpo pinigai, ir ne viena nauja leidykla ėmėsi perleisti tarpukario vertimus, už kuriuos nereikėjo mokėti nei autoriams, nei vertėjams. Tarp tokių leidyklų galima paminėti, tarkim, „Vaigą“, kuri išleido ankstesnių laikų F. Mauriaco romano „Gyvačių lizdas“, R. M. du Gardʼo „Senosios Prancūzijos“ vertimus. Kai kurioms leidykloms, kaip, sakykim, „Europa“, netrūko įžūlumo versti prancūzų autorius iš rusų kalbos. Taip nutiko Boriso Viano romanui „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ ir Julesʼio Barbey d‘Aurevilly apysakų rinkiniui „Šėtoniškosios“, kurio autorius ant knygos viršelio figūravo kaip B. DʼOrvijus (net užrašant pavardę pagal tarimą turėtų būti Barbė d‘Orevilji), o knygos pavadinimas išverstas kaip „Velnio kaukės“. Žodžiu, bent jau pačioje Atgimimo pradžioje kuriozų leidyklų veikloje netrūko. Nėra ko stebėtis, kad leidykla „Europa“ neišliko.
Neišsilaikė ir leidykla „Markas“, pasišovusi skaitytojui padovanoti visus A. Dumas tėvo romanus, tačiau ji nuotykių mėgėjų biblioteką papildė ne tik perleistais, bet vis dėlto ir naujais vertimais.
Yra ir kitų leidyklų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutraukė veiklą, bet kartais per labai trumpą laikotarpį sugebėjo išleisti reikšmingų vertimų. Tarp tokių leidyklų galima paminėti „Amžių“, kuri pasistengė, kad šiandien galime skaityti ne tik A. Dumas sūnaus „Damą su kamelijomis“, A. Maurois „Meilės klimatą“, F. Mauriaco „Meilės dykumą“, bet ir pjeses, sudėtas į knygą „Karalius miršta“: J. P. Sartreʼo „Užsklęstos durys“, Williamo Faulknerio ir A. Camus „Rekviem vienuolei“ ir E. Ionesco „Karalius miršta“.
Kiek ilgiau gyvavo leidykla „Žaltvykslė“, kuri mūsų skaitytojams pateikė S. de Beauvoir romaną „Gražūs paveikslėliai“ ir apysaką „Labai lengva mirtis“, F. Sagan romaną „Prarastas profilis“, Annie Ernaux romanus „Sustingusi moteris“ ir „Vieta gyvenime“. Gražų pėdsaką vertimų baruose paliko jau nebeegzistuojanti leidykla „Lege artis“, kuri supažindino mūsų skaitytojus su Margueriteʼos Yourcenar romanu „Malonės šūvis“, markizo de Sadeʼo novelių rinkiniu „Meilės nusikaltimai“, romanu „Filosofija buduare“.
Neseniai savo veiklą baigė leidykla „Gimtasis žodis“. Ji gali didžiuotis išleidusi viduramžių riterių romano šedevrą – Chrétieno de Troyes „Persevalį, arba Pasakojimą apie Gralį“. Iš klasikos dar paminėtinas G. Sand romanas „Rastinukas Fransua“. Tarp šiuolaikinės literatūros vertimų randame Murielės Barbery „Ežio eleganciją“ (ši knyga Lietuvoje liko veik nepastebėta, nors Prancūzijoje ilgą laiką pirmavo bestselerių sąrašuose), Véroniqueʼos Ovaldé romaną „Nedorėlių žavesys“, Valerie Zenatti romaną „Seseriškos sielos“. Be pastarosios knygos leidykla galėjo ir apsieiti, nes ji ir Prancūzijoje nesusilaukė gausesnio skaitytojų rato.
Leidykla „Algarvė“ labai greitai įsitikino, kad bestseleris Prancūzijoje ir Vakarų Europoje dar negarantuoja sėkmės Lietuvoje. Ji 1999 m. išleido vieną įdomiausių ir netikėčiausių XX a. pabaigos prancūzų literatūros kūrinių – Marie Darrieussecq romaną „Truizmai“, kuris, susilaukęs šimtatūkstantinių tiražų Prancūzijoje ir Vokietijoje, pas mus neturėjo jokio pasisekimo. Gal skaitytojus atbaidė nemalonių spalvų knygos viršelis, gal jiems nekėlė pasitikėjimo pavadinimas, juolab visiems jau įgrisę visokiausi „-izmai“, gal jų nedomino visiškai nepažįstama autorė ir jos pirmasis romanas? Šiandien sunku pasakyti, tačiau leidėjams tai buvo gera pamoka, kad viltys ne visuomet pasiteisina, nors už jų slypi leidėjų, vertėjo, dailininko, maketuotojo, spaustuvės darbas, galiausiai įgyjantis nuostolingą (ir gana skaudžią!) piniginę išraišką.
Nedidelė leidykla „Charibdė“ irgi pradžiugino mūsų skaitytojus reikšmingais vertimais, tarp kurių reikia paminėti S. de Beauvoir romaną „Visi žmonės mirtingi“, Nathalie Sarraute romaną „Aukso vaisiai“, Georgesʼo Batailleʼjo knygą „Akies istorija“, vieną mįslingiausių M. Duras romanų „Lolos V. Stein apžavėjimas“, Julios Kristevos detektyvinį romaną „Apsėdimai“, J. Genet „Vagies dienoraštį“. „Minties“ leidykla, anksčiau leidusi tik politinę, filosofinę, publicistinę literatūrą, irgi ėmėsi grožinės. Ji skaitytojams pateikė nuotykinį Pierreʼo Souvestreʼo ir Marcelio Allaino romaną „Fantomas“ ir dar porą kūrinių apie tą patį herojų, A. Maurois „Esė“, M. Druono romanus iš „Prakeiktųjų karalių“ serijos, François de la Rochefoucauld „Įvairius apmąstymus“, Josepho Franko „Atsiminimų apie Vilnių“ dvitomį. Jos didžiausias užmojis buvo išleisti garsųjį E. Zola dvidešimties tomų ciklą „Rugonai Makarai“. Pirmasis tomas „Rugonų karjera“ pasirodė 1989 metais. Ir nors šiandien jau 2017-ieji, tačiau dar neturime devintojo tomo „Nuoviros“, penkioliktojo tomo „Žemė“, šešioliktojo „Svajonė“. Užmarštis ar nepagarba skaitytojui? Nejaugi leidyklai nerūpi jos prestižas? Dar keistesnis dalykas nutiko su 2013 m. išleista prancūzų filosofo Gillesʼio Lipovetsky knyga „Tuštumos era“. Kaip paaiškinti tą faktą, kad verčiant knygą dingo visas ketvirtas skyrius „Modernizmas ir postmodernizmas“? Nejaugi niekas nesugebėjo patikrinti neatsakingos vertėjos? Taip buvo iškreipta ir autoriaus valia, nes jo knygą sudaro šeši skyriai, o lietuviškoje knygoje randame tik penkis.
Leidykla „Katalikų pasaulis“, leidžianti religinę literatūrą, pradžiugino ir grožinės literatūros mėgėjus, pasiūlydama jiems XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojo Georgesʼo Bernanoso romanus „Po Šėtono saule“ ir „Kaimo klebono dienoraštis“, etapinius XX a. prancūzų literatūros kūrinius, galinčius sukelti asociacijų su Vinco Mykolaičio-Putino romanu „Altorių šešėly“.
Neretai ir maža leidykla sugeba suvilioti skaitytoją svarbiais vertimais. Štai leidykla „Andrena Dictum“ yra išleidusi Arthuro Rimbaud knygą „Sezonas pragare. Nušvitimai“, kurioje tilpo du poeto rinkiniai. Skaitytoją gali sudominti ir XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rašytojo Pierreʼo Louÿso romanas „Moteris ir pajacas“, G. Batailleʼjo romanas „Abatas C.“
Atskirai reikia paminėti leidyklą „Žara“, kurios per šešiasdešimt procentų grožinės literatūros produkcijos sudaro prancūzų autorių kūriniai, tad ji galėtų būti pavadinta frankofiliška leidykla. Tarp jos darbų rasime ir klasikinės literatūros atstovus (J. Racineʼas, A. Dumas, J. Verneʼas), ir Goncourtʼų premijos laureatus – Patricko Rambaud romaną „Snigo“, Jeano Christopheʼo Rufino romaną „Raudonoji Brazilija“, Michelio Tournier romaną „Girių karalius“, ir šiuolaikinės prancūzų literatūros autorius – Danielį Pennacą, Herve Guibert’ą, Phillipeʼą Bessoną, Aminą Maaloufą, Yasminą Khadrą, Jeanne Bourin. Kiekvienai leidyklai leisti šiuolaikinio autoriaus kūrinį visuomet yra iššūkis, nes net jei Prancūzijoje jis susilaukia populiarumo, dar nėra garantijos, kad jį rinksis skaityti ir Lietuvoje. Net ir tuo atveju, kai jau praeina keleri metai ir tas kūrinys „susiguli“, yra mėgstamas Prancūzijos skaitytojų, net ir tada nesi tikras, kad tavęs laukia sėkmė. Čia dar daug lemia marketingo dalykai: kaip pavyks reklama sukelti tam tikrą ažiotažą. Mūsų leidėjai galėtų pasimokyti iš Prancūzijos kolegų, kurie sugeba įvynioti prekę ir ne vienu atveju suvilioti pirkėją. Bet tada turi gerai suderinti stygas leidėjai, literatūros kritikai ir knygynų savininkai.
Savo nišą aptiko leidykla „Kitos knygos“. Ji surado ir prancūzų autorių, kurie atitinka jos kryptį. Būtina paminėti Lautréamontʼo „Maldororo giesmes“, J. Genet romaną „Gėlių Dievo motina“, G. Batailleʼjo romaną „Dangaus žydrynė“, Vincento Ravaleco romaną „Padugnės giesmė“ ir daug triukšmo sukėlusį Michelio Houellebecqo romaną „Pasidavimas“.
Kartais ir leidykla „Versus aureus“ skaitytojams pateikia prancūzų autorių kūrinių. Šalia klasikos (F. R. de Chateaubriandʼo „Ransė gyvenimas“) ji leidžia ir dabartinius autorius – Michèleʼs Lesbre „Raudoną kanapą“, ką tik pasirodė Raymondʼo Queneau „Stiliaus pratimai“. Džiugu, kad leidykla kartais pasirenka ir verstinę poeziją (Pascalio Riou „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“).
Nors leidykla „Obuolys“ ir perleido keletą H. de Balzaco romanų („Šagrenės oda“, „Kurtizanių spindesys ir skurdas“), tačiau padovanojo skaitytojui ir pirmąsyk verstų – ilgai lauktą XVIII a. epistolinį P. Ch. de Laclos romaną „Pavojingi ryšiai“, Nobelio premijos laureato P. Modiano romaną „Žvaigždės aikštė“, rašytojos Coletteʼs romaną „Brangutis“.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla prancūzų literatūros skaitytojams visų pirma įsiminė klasikiniais kūriniais – François Villono „Rinktine poezija“ ir Charlesʼio Baudelaireʼo „Piktybės gėlėmis“ (abi knygas vertė Sigitas Geda). Prie jų šliejasi G. Flaubertʼo „Trys apysakos“. Tačiau ji leidžia ir šiuolaikinius autorius. Iš jų reikėtų paminėti Nobelio premijos laureato J. M. G. Le Clézio romaną „Auksinė žuvelė“, Goncourtʼų premijos laureatės M. Duras knygas „Meilužis. Meilė“ ir „Užtvara nuo vandenyno“, taip pat tos pačios premijos laimėtojos Pascaleʼs Roze romaną „Kamikadzės naikintuvas“. Galima pagirti leidyklą ir už XX a. prancūzų poetų knygas: Paulio Éluardʼo rinktinę „Pasaulis – vienatvė“ ir Jacquesʼo Prévertʼo „Puokštę“.
Savaime suprantama, kad mažos leidyklos tik iš dalies gali planuoti atskiros šalies (šiuo atveju – Prancūzijos) knygų leidimo politiką. Toks dalykas kur kas labiau pagal jėgas stambioms įmonėms. Lietuvos leidybos pasaulyje aiškiai išsiskiria tokios leidyklos kaip „Alma littera“, „Tyto alba“, „Baltos lankos“, „Vaga“.    
1990 m. įsikūrusi leidykla „Alma littera“ ėmė kaišyti XX a. klasikinės literatūros spragas. Pirmiausia ji ėmėsi rimto užmojo – išleisti likusius šešis  M. Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ tomus, nes pirmąjį iš septynių tomų jau anksčiau buvo išleidusi „Vagos“ leidykla. 1996 m. pasirodė ketvirtasis tomas „Sodoma ir Gomora“, o visas ciklas buvo baigtas leisti 2005 m., kai išėjo antrasis tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“ ir šeštasis tomas „Dingusi Albertina“. Šį ciklą vertė keturi vertėjai, tad nenuostabu, kad atskiruose tomuose jaučiami ir stilistiniai skirtumai₄. Tad dabar aktualiausia problema – ar ryšis „Alma littera“ (ar kuri nors kita leidykla) dar vienam iššūkiui: užsakyti viso ciklo vertimą vienam vertėjui.
Dabar skaitome knygas, kurios nelaisvės sąlygomis neturėjo galimybių pasirodyti: tai ir O. Milašiaus romanai „Meilės įšventinimas. Zborovskiai“, ir A. Gideʼo romanas „Imoralistas“, ir F. Mauriaco romanas „Fariziejė“, ir M. Tournier romanas „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“, ir Josepho Kesselio romanas „Dienos gražuolė“. Be dar keleto romanų, kurie yra svarbūs prancūzų literatūros atskiroms tendencijoms pažinti, kaip antai „naujasis romanas“, leidykla pateikė skaitytojams Nathalie Sarraute romaną „Martero“, M. Duras romaną „Tarkvinijos arkliukai“, postegzistencialisto J. M. G. Le Clézio romaną „Aukso ieškotojas“, Vercorsʼo alegorinį romaną „Silva“, kontroversišką Raymondʼo Radiguet romaną „Velnio apsėstas“ ir toliau leidžia šiuolaikinę prancūzų literatūrą. Šitaip į skaitytojų rankas pateko Goncourtʼų premijos laureato P. Modiano romanai „Iš užmaršties gelmių. Povestuvinė kelionė“, kitų tos pačios premijos laureatų Amino Maaloufo romanas „Tanijo uola“, Jeano Jacquesʼo Schuhlio romanas „Ingrida Kaven“, Pascalio Quignardʼo romanai „Nė vienas pasaulio rytas“ ir „Terasa Romoje“, Laurentʼo Gaudé romanas „Skortų saulė“. Leidykla lygiuojasi į ryškiausius pavyzdžius, kartais gal ir nukentėdama finansiškai, bet supažindina su gana plačiu autorių spektru. Čia reikėtų paminėti M. Tournier romaną „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“, Martino Pageʼo romaną „Kaip aš tapau kvailiu“, Michelio Deono romaną „Violetinis taksi“, Anos Gavaldos romanus „Tiesiog drauge“ ir „Guodėja“, Sébastieno Japrisot romaną „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“, Amelie Nothomb romanus „Gyvsidabris“, „Tikrinių vardų žodynas“, „Baimė ir drebėjimas“, „Alkio biografija“, Jeano Baptisteʼo Evetteʼo romaną „Žordanas Fantomas“, F. Sagan romaną „Netekęs vilties“, Alexandreʼo Jardino romaną „Vienos meilės autobiografija“ ir kt. Tiesa, pastaruoju metu leidykla labiau orientuojasi į lengvesnio pobūdžio romanus, matyt, norėdama įtikti pavargusiam ar į kompiuterį įnikusiam skaitytojui. Tarp tokių leidinių yra ir Laurentʼo Gounelleʼio romanas „Dievas visada keliauja incognito“, kuris jau seniausiai puikuojasi bestselerių sąrašuose, dažniausiai užimdamas juose viršutinę eilutę, ir tokia jo sėkmė yra sunkiai suprantama, nes romanas tikrai nepasižymi meninėmis ypatybėmis, bet jo paslaptis yra susijusi su psichologine pagalba žmogui, nusivylusiam savo gyvenimu. Panašaus pobūdžio yra ir Raphaëlle Giordano romanas „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, kuris irgi padeda spręsti kasdienybės problemas. Vienu metu net atrodė, kad leidykla domisi tik tokiais kūriniais, visiškai užmiršdama romanus, kurie kelia rimtas problemas ir nėra vienadieniai. Iki šiol manau, kad leidykla pajėgi išleisti didžiulės meninės jėgos Jonathano Littello romaną „Geranorės“, pateikiantį nacistinio budelio Maksimiliano Auė išpažintį. Knyga 2006 m. pelnė Goncourtʼų premiją ir jos tiražas jau 2007 m. pasiekė septynis šimtus tūkstančių egzempliorių. Nors apimtis nemaža (800 psl.), ją jau yra išsivertusios dvidešimt dvi šalys.
Supažindindama mūsų skaitytojus su prancūzų literatūra nemažai nuveikė ir leidykla „Tyto alba“. Pradėjusi savo veiklą 1994 m. ir pasirinkusi pirmąjį prancūzų rašytojo – A. Gideʼo – romaną „Pastoralinė simfonija“, ji vėliau sėkmingai leido klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą. 1996 m. pristatė Goncourʼų premijos laureato Andreïʼaus Makineʼo romaną „Prancūziškas testamentas“. Vėliau ji skaitytojus supažindino su naujai pasirodžiusiais to paties rašytojo romanais „Žako Dormo žemė ir dangus“, „Moteris, kuri laukė“ ir „Trumpų amžinų meilių knyga“. Vienu mėgstamiausių „Tyto albos“ autorių tapo rašytojas Milanas Kundera, kurio romaną „Nemirtingumas“ išleidusi 1997 m., leidykla tęsė skaitytojų pažintį, pristačiusi jiems „Atsisveikinimo valsą“, „Juokingas meiles“, „Gyvenimas yra kitur“, „Lėtumą“, „Pokštą“, „Tapatumą“, „Juoko ir užmaršties knygą“, pakartotinai pateikdama dar ir „Nepakeliamą būties lengvybę“. Pradžiugino skaitytojus ir dviejų ilgai lauktų knygų vertimais – tai Antoineʼo de Saint-Exupéry „Citadelė“ ir Boriso Viano „Dienų puta“. Nemažai dėmesio leidykla skyrė ir prancūzų literatūros bohemiškos linijos atstovei F. Sagan. Pasirodė tokie jos romanai kaip „Po mėnesio, po metų“, „Angelas sargas“, „Savotiška šypsena“, „Nuolankusis“, „Sielos randai“, „Išsidažiusi moteris“. Kad skaitytojams ši rašytoja taptų artimesnė, išversta Genevieveʼos Moll biografinė knyga „Madam Sagan“. 2004 m. leidykla pradėjo leisti nūnai tapusio populiariausiu prancūzų rašytojo M. Houellebecqo kūrinius – romaną „Platforma“, poezijos rinkinį „Lansarotė“ (2005), romaną „Elementariosios dalelės“ (2005), romaną „Salos galimybė“ (2007), kuriuos nelabai pamėgo lietuvių skaitytojai. Tad jo naujausius kūrinius – romaną „Žemėlapis ir teritorija“, pelniusį Goncourtʼų premiją, ir daugiausia kontroversijų sukėlusį romaną „Pasidavimas“ bei pirmąjį rašytoją išgarsinusį romaną „Kovos lauko išplėtimas“ išleido jau kita leidykla – „Kitos knygos“. Dar vienas „Tyto albos“ mėgstamas autorius – Frédéricas Beigbederis. 2002 m. leidykla supažindina skaitytojus su jo romanu „Meilė trunka trejus metus“, paskui pasirodo romanai „14,99€“, „Windows on the World“, „Trenkto jaunuolio memuarai“, „Romantiškasis egoistas“, „Gelbėkit, atsiprašau“, „Prancūziškas romanas“, „Oona&Salinger“. Lietuviškai pasirodė ir jo pokalbis su vyskupu Jeanu Micheliu di Falco – „Aš tikiu. Aš irgi ne: vyskupo ir netikinčiojo dialogas“. „Tyto alba“ sureaguoja ir į šiuolaikinės literatūros naujienas, kurios susilaukia dėmesio Prancūzijoje. Šitaip buvo išleisti Davido Foenkinoso romanai „Subtilumas“ ir „Ištikus laimei“, Catherineʼos Clément pažintinis romanas „Teo kelionė“, Agnès Desarthe nuotaikingas romanas „Suvalgyk mane“, Marco Lévy romanas „O jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų“, Lydie Salvayre romanas „Šmėklų draugija“, J. P. Toussaintʼo romanas „Vonios kambarys“. Bet 2016 m. pasirodęs tik vienas prancūzų rašytojo romanas – naujas posūkis leidybos politikoje ar atsitiktinumas?
Pačioje pradžioje leidyklos „Baltos lankos“ pagrindinė veiklos kryptis buvo humanitarinė literatūra ir ji išties nemažai pasidarbavo leisdama ALF finansuojamus leidinius. Tačiau podraug jos akiratyje atsirado ir prancūzų literatūra, kurios vienas iš pirmųjų leidinių buvo A. Camus „Esė“, pasirodęs 1993 m. Vėliau leidykla išleido pirmąjį jo romaną „Laiminga mirtis“, taip pat ir paskutinį – „Pirmasis žmogus“, dramas „Kaligula. Teisieji“, pakartojo ir šiek tiek papildė naujais vertimais „Užrašų knygeles“. Taip pat išleido ir dar vieno egzistencialisto J. P. Sartreʼo knygą „Siena“. Nemažai dėmesio leidykla skyrė Vilniuje gimusio Romaino Gary kūrybai – išėjo romanai „Aušros pažadas“, „Aitvarai“, „Moters šviesa“, „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“, „Karaliaus Saliamono baimės“, knyga, pasakojanti apie jo gyvenimą pasirinkus naują slapyvardį „Émileʼio Ajaro gyvenimas ir mirtis“, naujuoju slapyvardžiu pasirašytas romanas „Pseudo“. Leidykla supažindino skaitytojus su M. Yourcenar, pirmosios moters, išrinktos į Prancūzų akademiją, romanu „Filosofinis akmuo“ ir novelių knyga „Kaip tekantis vanduo“. „Baltos lankos“ atkreipė dėmesį į dar neverstus klasikinės literatūros kūrinius ir pateikė juos skaitytojams: Madame de La Fayette psichologinį romaną „Princesė de Klev“, Ch. Baudelaireʼo poezijos proza rinkinį „Paryžiaus splinas“, B. dʼAurevilly knygą „Šėtoniškosios“, Octaveʼo Mirbeau kontroversišką romaną „Kambarinės dienoraštis“, G. de Maupassantʼo novelių rinkinį „Mėnesiena“, siurrealisto André Bretono knygą „Nadža“, Irène Némirovsky romaną „Prancūziška siuita“. Iš šiuolaikinių autorių reikėtų pažymėti P. Modiano romaną „Horizontas“, Patricko Lapeyreʼo romaną „Gyvenimas trumpas, o geismas begalinis“, Dai Sijie romaną „Balzakas ir kinų siuvėjėlė“, Grégoireʼo Delacourtʼo romaną „Mano norų sąrašas“.
Didžiausią patirtį turėjusi leidykla „Vaga“ irgi derino klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus. Jos dar 1986 m. sumanytas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ projektas laikui bėgant buvo pakoreguotas ir jame atsirado dekadentinis J. K. Huysmanso romanas „Atvirkščiai“, Paulio Bourget psichologinis romanas „Mokinys“, froidizmo teorija pagrįstas Julieno Greeno romanas „Adriena Meziura“, A. Gideʼo romanas „Pinigų padirbinėtojai“, M. Prousto romanas „Svano pusėje“ iš ciklo „Prarasto laiko beieškant“, egzistencialistinis J. P. Sartreʼo romanas „Šleikštulys“, A. Malraux romanas „Žmogaus būtis“, F. Mauriaco romanai „Terezė Deskeiru“, „Frontenakų šeima“, „Link nežinomos jūros“. Nebuvo paliktas be dėmesio Nobelio premijos laureatas C. Simoneʼas ir jo romanas „Flandrijos kelias“. Leidykla pasirūpino supažindinti skaitytojus su Goncourtʼų premijos laureatais, išleidusi E. Ajaro romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, P. Modiano romaną „Tamsių krautuvių gatvė“, Jeano Echenoz romaną „Išeinu“, François Weyerganso romaną „Trys dienos pas motiną“. Skaitytojų, besidominčių rimta literatūra, dėmesį turėtų patraukti tokie leidyklos išleisti autoriai kaip E. ir J. Goncourtʼų romanas „Sesuo Filomena“, O. Milašiaus „Poezija“, taip jo „Misterijos“, N. Sarraute ir jos romanas „Vaikystė“, M. Duras romanas „Vicekonsulas“, Michelio Butoro romanas „Permaina“, A. Nothomb „Pasikėsinimas“, R. Gary „Liūdnieji klounai“, Christiano Gailly „Vakaras klube“, Christineʼos Arnothy „Grumtynės dėl Gonkūrų“, Cyrilo Collardʼo „Laukinės naktys“.
Tačiau kad ir apie kokią leidyklą ir jos vertimus iš prancūzų kalbos šnekėtume, nė viena iš jų neapsieis be vertėjų. Atgimusioje Lietuvoje daug nuveikė patyrę meistrai: Stasė Banionytė-Gervienė, Galina Baužytė-Čepinskienė, Pranas Bieliauskas, Diana Bučiūtė, Genovaitė Dručkutė, Birutė Gedgaudaitė, Donata Linčiuvienė, Valdas V. Petrauskas, Jonė Ramunytė, Violeta Tauragienė, išaugo ir nauji – Jūratė Karazijaitė, Akvilė Melkūnaitė.
Kaip matyti, pagrindinės Lietuvos leidyklos, norėdamos pamasinti skaitytojus, neapsieina be prancūzų literatūros. Galima tik džiaugtis, kad didžioji dalis klasikinės literatūros yra jau išversta į lietuvių kalbą, bet didžiausia spraga yra, be abejo, poezija (tenka laukti talentingų jaunų poetų, kurie ryžtųsi versti eiliuotus viduramžių riterių romanus, P. de  Ronsardʼą, A. de Lamartineʼą, V. Hugo, A. Rimbaud, P. Verlaineʼą, S. Mallarmé) ir drama (pradedant P. Corneilleʼiu, kurio kol kas turime išverstą tik „Sidą“, J. Racineʼu, kurio „Fedra“ turėtų netrukus pasirodyti, ir baigiant A. de Musset, V. Hugo, P. Claudeliu, J. Anouilhʼju, J. Giraudoux, H. de Montherlantʼu). Tuo tarpu šiuolaikinė prancūzų literatūra kasdien vis sugeba nustebinti naujais kūriniais. Žodžiu, darbo yra dar užtektinai, reikia tik darbuotis...

¹ Visockas V. Vertimų medžio šaknys ir metūgės // Meninio vertimo problemos. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 44.

² Rašytojas ir cenzūra / Sudarė Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 574.

³ Bartkus G. Apie kai kurias vertimų spragas // Meninio vertimo akiračiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 181–182.

⁴ Plačiau žr.: Bikulčius V. Lietuviškasis Proustas // Baltos lankos. – Nr. 25/26. – 2007. – P. 5–43.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

APIE KŪRYBĄ IR SAVE

– Manau, kad čia yra pirmasis Jūsų interviu Lietuvos literatūriniam žurnalui. Kaip galėtumėte prisistatyti lietuvių skaitytojams?

– Mano senelis Juozas Lanskoronskis buvo lietuvis. Beje, mano pilnas vardas yra Jean-Philippe Juozas Franz Toussaint, taip jis užrašytas pase. 1988 metais mes su mama ir jos broliu atvykome į Lietuvą ir aplankėme Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Motina ir dėdė Lietuvoje sutiko nemažai pusbrolių ir net mano senelio seserį, kuri vis dar buvo gyva. Vėliau, kai ėmiau statyti filmus, prisiminiau lietuvišką kilmę ir savo filmui „Čiuožykla“ pasikviečiau Lietuvos nacionalinę ledo ritulio rinktinę. Dienraštis „Libération“, kuris atvyko padaryti reportažo apie statomą filmą, rašė: „Ledo ritulio žaidėjai, kurie vaidina filme, yra tikri ledo ritulio žaidėjai, tai yra Lietuvos nacionalinė komanda, kuri specialiai atvažiavo ta proga ir buvo sužavėta ilga viešnage Paryžiuje. Jeanas Philippe’as Toussaint’as be galo troško, kad ledo ritulio aikštelėje dalyvautų tikri sportininkai, ir jis pasirinko lietuvius, nes jo motina yra kilusi iš tos šalies.“
Daugiau nebuvau atvažiavęs į Lietuvą. Į lietuvių kalbą išversta tik viena mano knyga – „Vonios kambarys“. Tikiuosi, bus susidomėta ir kitais mano romanais, kaip Estijoje, kur „Vonios kambarys“ ir „Mylėtis“ jau yra išversti gana seniai. 2015 metų rudenį buvau pakviestas į Taliną, ir po šios kelionės jau rengiami du nauji vertimai („Bėgti“ ir „Skuba ir kantrybė“). Beje, dvi estų vertėjos dalyvavo paskutinėje darbų sesijoje Senefo vertėjų koledže, Belgijoje. Tikiuosi, kada nors į jį atvyks ir lietuvių vertėjas.

– Jūsų pirmasis romanas „Vonios kambarys“ pasirodė prieš trisdešimt metų. Kaip jį vertinate šiandien, ką galvojate apie jo sėkmę pasirodžius knygai?

– Romanas išverstas į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Viena jo sėkmės priežasčių – tai, kad knyga buvo suvokta kaip tam tikros epochos ženklas. Ironiškai neigdamas pasaulį ir atskleisdamas neįprastą pasyvumą, protagonistas, kuris ima leisti savo popietes vonios kambaryje, galėjo atrodyti kaip tam tikros kartos emblema. Kai pagal knygą buvo kuriamas kino filmas, Prancūzijos spaudoje netgi kalbėta apie „vonios kambario kartą“.

– Literatūros kritikai apibūdina Jūsų romanus kaip minimalistinius. Ar sutinkate su jais?

– Kai pasirodė „Vonios kambarys“, spauda mane pristatė kaip šios romano pakraipos lyderį, vėliavnešį. Mano leidėjas Jérôme’as Lindonas – legendinis „naujojo romano“, Samuelio Becketto ir Marguerite'os Duras leidėjas – puikiai suvokė, kad bręsta nauja rašytojų karta Prancūzijoje, ir jis stengėsi sukurti naują literatūrinį judėjimą. Spauda ėmė kalbėti apie „minimalistinį romaną“. Aš gi manau, kad sąvoka „minimalizmas“ apibūdina lakoniškumą. Kai lakoniškumas prisišlieja prie aiškios raiškos, galiausiai susiduriame su klasicizmu, prancūzų literatūroje atsiduriame netoli Jeano Racine’o, ir iš tikrųjų tokia estetika man patinka. Tačiau jei pažvelgsime įdėmiau į mano paskutines knygas – „Mylėtis“ ar „Bėgti“ – manau, kad mane vis dėlto sunku apibrėžti vien minimalizmu, tai kiek ribotas apibrėžimas...

– Jūsų romanai susiję su šiuolaikiniu pasauliu. Ar jaučiatės esąs šiuolaikinis autorius, kuris nesidomi istorija?

– Akivaizdu, kad rašau šiandien ir prisiimu atsakomybę už savo epochą. Tai nėra tyčinis pasirinkimas, tai – faktas. Aš jį priimu kaip galimybę, aš nesiskundžiu epocha. Tačiau paradoksalu, kad tas nuolatinis dėmesys, kurį skiriu šiandienai, manęs neatitraukia nei nuo praeities, nei nuo ateities. Norėdamas būti šiuolaikinis, kartu esu visiškai pasisukęs ir į ateitį, ir į praeitį. Tai reiškia, kad mano kūrybą maitina literatūros klasikai, aš sąmoningai rašau neignoruodamas Williamo Faulknerio, Marcelio Prousto, Franzo Kafkos, Vladimiro Nabokovo, S. Becketto, M. Duras, eidamas paskui pavyzdžius, kuriais maitinausi. Tačiau net jei aš maitinausi praeitimi, esu aiškiai nukreipęs žvilgsnį į ateitį. Štai kas yra retas dalykas – tas mišinys tarp klasicizmo ir dėmesio dabarčiai. Kaip tik čia aš ir esu.

– Kaip galima paaiškinti Jūsų žvilgsnį į Rytų pasaulį, nes kai kurių Jūsų romanų veiksmas vyksta Japonijoje arba Kinijoje?

– Maždaug dešimt kartų lankiausi Japonijoje, 1996 m. keturis mėnesius gyvenau Kiote, ir buvau sužavėtas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tatai virs kūryba. Galiausiai taip atsirado knyga, norėjau grąžinti skolą Japonijai už tai, ką ji man davė. Romanas „Mylėtis“ išreiškia pagarbą Japonijai, o ypač Japonijos šviesai, Shinjuku¹šviesai. O pasirinkimas romano „Bėgti“ veiksmą rutulioti Kinijoje atskleidžia valią eiti į dabartį, į tokį šiuolaikinį pasaulį, kuris klostosi šiandien: pasaulį, kuris juda, gyvena ir keičiasi. Man Kinija yra dabartis. Aš nesiekiu nuodugniai analizuoti ar aprašyti epochos, stengiuosi, kad ji išnirtų prieš mūsų akis, kad pajaustume jos padarinius, todėl skiriu nepaprastą dėmesį visiems dabarties ženklams. Stengiuosi, kad į mano knygas smelktųsi dabartis, kad jose būtų įsispaudę daiktai, vietovės, kodai, veikimo būdai.

– 2012 m. Paryžiuje, Luvro muziejuje vyko Jūsų paroda. Apie ką ji buvo?

– Tiesą sakant, mane visuomet žavėjo tapyba ir vaizduojamieji menai. Ne tik knygas rašau, bet ir kuriu filmus, rengiu foto, video, šviečiančių instaliacijų ir neonines parodas. 2012 m. pristačiau didelę parodą Luvre, Paryžiuje. Ji vadinosi LIVRE/LOUVRE², vizualiai išreiškė pagarbą knygai. Specialiai sukūriau didelę fotografijų kompoziciją, kuri atskleidžia Luvro užkulisius. Mane visuomet žavėjo slaptoji pusė, visuomet mėgau užkulisius. Mėgstu atmosferą, kuri vyrauja Luvre antradieniais, muziejaus nedarbo dieną. Nuotrauka vadinasi „Antra-dienis Luvre“, liepiau pernešti šimtus knygų iš Edmond’o de Rothschildo kolekcijos į Mollieno salę, ir jas išdėliojau bet kaip ant grindų. Suvokiau šį kūrinį kaip instaliaciją, iš pradžių netgi buvo kilusi mintis sukrauti piramidę, žodis „piramidė“ puikiai dera su Luvru! Piramidė iš knygų Luvre, matyt, įgyja simbolinę prasmę. Paskui į vaizdą įtraukiau statistus, žmones, kurie visi iš tikrųjų dirbo Luvre ir atstovavo įvairioms profesijoms (montuotojams, dailininkams, rėminimo ar auksavimo dirbtuvių vadovams). Pradžioje rėmiausi kai kuriais dokumentiniais dalykais, visi dalyviai užsiėmė kokiais nors tikėtinais dalykais, o galiausiai visiems jiems liepiau skaityti.

¹Shinjuku– viena iš Tokijo dvidešimt trijų seniūnijų, administracinis Tokijo prefektūros centras (vert. past.).

² KNYGA/LUVRAS – taip verčiamas parodos pavadinimas (vert. past.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12, 2017 m., Nr. 2). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1984 m. pavasario užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1984 m. kovas–gegužė

Kovo 1. Ketvirtadienis
Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimo komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti.
O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais. Rūpinau dokumentus dėl suteikimo vienai Kupiškio gatvių Povilo Matulionio vardo. Sunkiai man eina.
Kreipėsi į mane jau anksčiau Markevičių šeima dėl buto. Tikra šiuolaikinė istorija. Seniai dirba Markevičienė Tarprespublikinės prekybinės bazės „Glavkoopchoztorg“ įstaigoje prekių žinove, seniai stovi butui gauti eilėje pirmąja, o buto negauna. Nebeiškentusi kreipėsi į Profsąjungų Centro tarybą, ten jai žadėjo padėti, bet užsiuto jos direktorius, „kam skundeisi“, ir dabar deda visas pastangas, kad ji apskritai negautų buto, imasi tam visokiausių kombinacijų. Šiaip taip aptvarkiau reikalą, bet reikia pastoviai kontroliuoti, kad iš tikrųjų neiškrėstų kokios šunybės.

Kovo 2. Penktadienis
Pavežiojome vietnamiečius po miestą, Skaičiavimo mašinų gamykloje surengėme jiems mitingą-susitikimą su darbininkais. Pasakiau kalbą ir aš, papasakojau, kaip mūsų respublikos gyventojai, net vaikai, rinko aukas padėti vietnamiečių tautai, kokia stipri draugystė riša mus su tolimais draugais, kovojančiais dėl vieno tikslo – taikos. Buvo visi patenkinti.
Vėliau svečiai žiūrėjo miestą, lankėsi parodose.
Vakare suruošėme jiems kuklią vakarienę „Lietuvos“ viešbučio kavinėje, gana jaukiai įrengtoje. Buvo daug tostų, nors dalyvavo tik vietnamiečiai, du jų palydovai ir mes su Pakeryte. Atsisveikinant, įteikiau jų vadovui „Palangos“ degtinės bonką ir čia pat gavau iš jų vietnamiškos bonką, kurios visai neįmanoma gerti: suka žandus, pykina.
Išlydėjome į stotį, atsisveikinome.
Grįždami užsukome į kokteilių barą Gorkio gatvėje. Pilna jaunučiukių mergužėlių. Sėdi be kavalierių, vienos pačios, traukia per šiaudelį kažkokį skystalą. Dvi sėdėjo prie mūsų stalo. Netrukus viena paklausė, ar pažįstu aš tokį dėstytoją Joną Riškų. Atsakiau, kad ne tik pažįstu, bet labai gerbiu, parašiau jam net trumpą padėkos laišką už jo knygą „Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė“. Pasakė, kad tas mano laiškas nedavė Riškui užmigti visą naktį. „Iš kur žinote?“ Taigi aš – jo duktė! Būna ir šitaip. Visako būna gyvenime.

Kovo 4. Sekmadienis
Šiandien visoje Tarybų Sąjungoje, taigi ir pas mus, buvo vaidinama sena ir nusidėvėjusi komedija: rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Paėmiau Monikos ir Roko pasus, nuėjau, suleidau už visus biuletenius, sugrįžau. Priklu ant dūšios! O ką darysi? Nieko nedarysi. Jeigu neisi balsuoti, tai dešimt kartų ateis tave raginti ir galų gale išplėš tavo balsą. Taigi!

Kovo 5. Pirmadienis
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Petras Bražėnas padarė pranešimą apie literatūrinės kritikos padėtį, daug priekaištų pasakė kritikams, gerų minčių paskleidė, kalbėjo konkrečiai apie tokių kritiką literatūrinėje spaudoje – „Pergalė“, „Lit. ir menas“. Tačiau esminių klausimų nepalietė, ėjo užuolankomis. Tai suprantama, šiuo metu suprantama, kai prie valdžios stojo naujas „Generalinis“ ir dar nežinia, kuria kryptim pasuks viską. Viena aišku: naujo nieko nebus. Ir pažangos nebus. Nėra iš ko būti, kadangi komunistine ateitim, kurią taip karštai žadėjo, konkrečiai nurodė savo viešpatavimo metu Chruščiovas, tardamas, kad jau „mūsų karta gyvens komunizme“, nūnai niekas nebetiki. O mažiausiai tuo tiki patys aukščiausieji TSRS pareigūnai, tiek partiniai, tiek ir kitoki. Šitai paliudija jau ir toks faktas, kad visų „aukščiausiųjų“ sūneliai ir dukrytės šiltai įtaisyti po „Vneštorgo“ kontoras po pasaulį, šalis plačiausias, daro sau karjerą, krauna materialinį „pagrindą“ ateities dienoms, kai jų tėveliai bei dieduliukai jau bus sulaidoti Raudonoje aikštėje, prie Kremliaus sienos, ir kai jie bus niekas, kokie iš tikrųjų ir yra. Štai su tokiomis mintimis ir išėjau iš rašytojų partinio susirinkimo.
Svetimas dabar jaučiuosi visur. Tas svetimumas išplaukia iš to, kad negaliu pliaukšti iš tribūnos to, kuo netikiu. Tai kur man pritapti prie tų, kurie „gali“!

Kovo 6. Antradienis
Buvau Kaune, 27-je vidurinėje mokykloje. Sutiktas ir palydėtas daugiau negu šiltai bei draugiškai. Labai gerą įspūdį padarė man Kauno moksleivija. Žinoma, negaliu apibendrinti viso miesto, tačiau šios mokyklos jaunimas daug pasakantis. Skaito jauni vyrukai bei mergaitės mūsų rašytojų knygas. Diskutuoja dėl jų. Turi savo nuomonę.
Po susitikimo mokykloje – pas gerą mano bičiulę Danutę Jankovską. Reto šviesumo moteris. Buvo tenai ir Dalia. Buvo ir Danguolė Dundulytė, beje, pati ir suorganizavusi mano susitikimą su 27-ja vidurine, kurioje ji dėsto literatūrą.
Stebėjau Dalią, išgyvendamas gana keistas mintis. Negalėjau suprasti, kaip atsitiko, kad šitaip aklai ir šitiek metų mylėjau šitą žmogystą. Stipriai mylėjau. Atvirai pasakius, iki šiol dar negaliu iki galo išrauti minčių apie ją. Už ką? Kodėl? Juk nieko išskirtino joje nėra. Lėkšta, gerokai nuobodi, gerokai sumiesčionėjus, net gerokai besimaivanti moteriškaitė, dar netekėjusi, bet jau pradėjusi 34 savo amžiaus metu. Tai kaip galėjo šitai atsitikti? Garbės gi žodis, nieko nesuprantu!
Viešpatie dieve, jeigu tikrai esi kur, būk geras, apsaugok mane nuo panašaus idiotizmo bent jau tuos paskutinius metelius, kurie dar liko man nugyventi. Būsiu stipriai dėkingas Tau!

Kovo 7. Trečiadienis
Darbas, kaip ir kiekvieną dieną rytais, Taikos gynimo komitete. Daug biurokratizmo. Vis labiau tampame ne visuomenine organizacija, o kažkokia kontora.
Pietų pertraukos metu pasveikinome moteris su artėjančia (rytoj!) Moters diena (Tarptautine ir taip toliau). Įteikėme gėlių, susidaužėme šampano bokalu, pasakėme, kad mylime. Taigi.
O kad toji diena išpuola ketvirtadienį, rytoj, tai valdžia apdairiai sekmadienio poilsio dieną atkėlė į penktadienį, kad atšvęstumėm iš eilės tris dienas. Taip dažnai dabar mūsuose būna.

Kovo 10. Šeštadienis
Užvakar, vakar ir šiandien žiūrinėjau savo asmenišką archyvą. Buvau vėl priblokštas, tiek visko prisivėlę, prisikaupę. Kada gi besutvarkysiu?!

Kovo 11. Sekmadienis
Seniai belankiau pusbrolį Viktorą Kuncevičių Klaipėdos ligoninėje. Amžinai aš šitaip, kai tik ligonius lankyti, tai ir pritrūksta laiko, nesurandu galimybių. O juk laukia. Ligoniai visada laukia. Ir skaudžiai išgyvena, kad pamirštami dar gyvi būdami. Skambinau gydytojams, pasakiau, kad ateinantį trečiadienį tikrai atvyksiu bet kokiomis sąlygomis, kad perduotų jam šitai, atsiprašytų, tai yra, pasakytų, kad aš atsiprašau. Taigi. Gydytojai užtikrino, kad gyvas jis bus dar, mažiausiai, tris savaites. Taigi suspėsiu.
Atsiėmiau iš ateljė naują kostiumą. Pilkos spalvos, gana santūrus. Pasiuvo jie man gana vidutiniškai. Mano metų sulaukus, ko benorėti? „Figūra“ taigi nebe modelinė. Nebe.
Kalbėjausi su Kurortų valdybos Tarybos pirmininku Gurausku. Jau kuris laikas mano sesuo Marytė prašo pasiteirauti, ar negalima būtų jai pasiekti Cchaltubą, pasigydyti tenai nuo „druskų“, kurios labai ir labai vargina. Pasakė man Gurauskas, kad Cchaltubo kelialapiai – itin deficitiniai. Antra vertus, nė važiuoti į tenai neapsimoka: kelionė be galo varginanti, su persėdimais, taigi kiek sveikatą pataisai, tiek ir prarandi, kol sugrįžti namo. Pasakiau telefonu šitai Marytei. Nesutiko. Nepatenkinta. O ką aš galiu? Ne viską juk ir aš galiu.
Atvirai kalbant, kitą sykį skaudu darosi: beveik visi mano artimieji vis ko nors laukia iš manęs, prašo, maldauja, net reikalauja, nepagalvodami, kiek rūpesčių man užkrauna. Ir pamąstau kartais: o kiek ir kada jie man padėjo? Ir nerandu atsakymo. Viską tvarkausi vienas, išsprendžiu vienas. Dažnai girdžiu, kad, girdi, tau bepiga, turi tokį autoritetą, visur prieini, visi su tavim skaitosi... Autoritetą? O iš kur jis? Ar gimdamas atsinešiau? Gal kur pakeliui radau? Ar gal tie mieli mano giminėlės man jį padovanojo, sudarė, įteikė. Bepiga jiems kalbėti, nieko įnirtingiau nesiekiant, giliau nesusirūpinant, vis žiūrint iš mano rankų bei pastangų!..

Kovo 12. Pirmadienis
Kaip Aukš. Tarybos deputatas aplankiau savo rinkėjų Smolenskų šeimą. Gyvena jie Architektų 98-57. Kaip gyvena? Turi vieną kambarį 13 kv. metrų ploto su bendra virtuve trims šeimoms. Gyvena šitam „plote“ vyras su žmona ir... keturi vaikai. Trys vaikai, vyresnieji, guli kartu su tėvais ant vienos kušetės, jauniausias – trijų mėnesių – miega vežimėlyje. Oro kambaryje nėra, viskas užkimšta, vaikai neturi teisės išeiti net į koridorių, kuris bendras trims šeimoms. Butas aukštai, išeiti į kiemą irgi problema. Abu tėvai dirba Kuro aparatūros gamykloje: vyras jau 14 metų, žmona – nuo 1976 metų. Jų eilė butui gauti – 47. Taigi.
Imsiuosi visų priemonių.
Buvau pas LKP CK Kultūros skyriaus vedėją Sigitą Renčį. Pasikalbėjome apie daug. Jis šaunus, atviras, nuoširdus. Dar neseniai vedėju paskirtas. Išėjus iš kalbos, prasitariau apie „Lit. ir meno“ vystomą diskriminaciją mano atžvilgiu. Nepatikėjo. O kai patikrino, susiėmė už galvos. Atrodo, imsis „priemonių“.
Vakare su Monika buvom „Vilniaus“ kino teatre, žiūrėjome dokumentinį TSRS gamybos filmą „Įspėjimas prieš pavojų“. Pasakiau kalbą, pristačiau filmą. Išėjome abu sukrėsti. Juostoje sutelkti iš daugelio valstybių gauti dokumentiniai kino kadrai. Apie Pirmąjį pasaulinį karą ir apie Antrąjį, apie kitus karus, įvykusius po Antrojo, apie atominio ginklo išbandymą Hirosimoje ir Nagasaki ir toliau bandomo, ir apie tai, kas laukia žmonijos po naujo karo, jau branduolinio. Rodomos ir ginklavimosi lenktynės kapitalo valdomose šalyse. Šiurpas nukrečia nuo tų vaizdų. Teisingai pastebėjo Monika: gali prasidėti po šito filmo savižudybės! Tikrai gali. O juk čionai parodyta ne viskas. Visame pusantros valandos trunkančiame filme nėra nė mažiausios užuominos apie Tarybų Sąjungos ginklavimąsi, jo tempus. Yra kadrų apie Tarybų Sąjungą, bet visi jie tiktai apie Tarybų Sąjungos draugystę su kitomis tautomis, apie Komunistų partijos gaivinantį vaidmenį, apie mūsų Šalies vadovų nekintamai ir nenukrypstamai vykdomą taikingą politiką. Nuo šito irgi šiurpas krečia. Jeigu viskas nutylima, vadinasi, yra dėl ko susimąstyti.

Kovo 13. Antradienis
Anksti rytą paskambino iš Klaipėdos: mirė mano pusbrolis Viktoras Kuncevičius. Laidotuvės įvyks ketvirtadienį, kovo 15 dieną, Klaipėdoje.
Negreit atitokau nuo šitos žinios.
Laidotuvių biure užsakiau vainiką Viktorui. Kartu su broliu Leonardu. Važiuosime abu, ir jo žmona Mitė. Monika užimta repeticijose teatre, plius – sveikata visiškai nekokia. Na, ką gi. Ką gi.
Pabuvojau Kupiškyje, parsivežiau Povilo Zulono parūpintas namų gamybos dešras. Reikia. Artėja mano lyg ir gimtadienis, gal užeis kas iš draugų, reikės kai ką padėti ant stalo.

Kovo 14. Trečiadienis
Pirkau bilietus į Maskvą. Kovo 18-tą išvykstame dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto plenume. Šaukia. Nors velniai žino, kam šaukia.
Tarp kitų rūpesčių, dar atėjo žinios, kad mūsų Taikos gynimo komiteto įgaliotiniai, renkantys lėšas į Taikos fondą, grobsto, savinasi tas lėšas, pasinaudodami mūsų pasitikėjimu. Ypač tuo pasitikėjimu pasižymi akademikas Kudzys, kurį išrinko Vilniaus miesto Taikos fondo skyriaus pirmininku. Šitas doras žmogus net parašų žiniaraščiuose nereikalauja. Apytikrėmis žiniomis, Vilniaus mieste išgrobstyta vien per šių metų pirmuosius mėnesius apie dešimt tūkstančių rublių. Kai pažiūriu, nebėra kur pasisukti, kad nesusidurtum su vagimis!
Ir ne tik pas mus. Kaliningrade jau pasodinta į kalėjimą keletas tokių Taikos fondo lėšų mėgėjų. Daugiausia – įmonių partiniai sekretoriai, duodantys doros pavyzdį kitiems. Oficialiai, žinoma.
Reikės sugriežtinti kontrolę.
15 valandą susitikau su medikais Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje. Kalbėjau apie literatūrą. Truputį paliečiau ir kitus klausimus, ir medikų kyšius, tarp kitko. Pasakiau, kad smerkiu, tačiau noriu įžvelgti giliau: kur priežastys, kad medikai šitaip lupa žmones? Kur atsakymas į klausimą: ar gali gydytojas, prasimokęs 17 metų ir gaunantis algos 80 rublių į mėnesį, pragyventi su šeima be nusikalstamo kyšininkavimo. Salėje buvo ilga tyla.
Išėjęs iš tenai, nukakau į Rašytojų sąjungą, kur svečiavosi puikaus kolūkio „Už taiką“ (Šiaulių rajono) jaunimas. Pasėdėjau, tariau kelis žodžius, padėkojau jaunimui.
Atsiėmiau pagamintus vainikus Viktorui.

Kovo 15. Ketvirtadienis
Kartu su broliu Leonardu, jo žmona Mite ir dukterim Virginija vykome į Klaipėdą laidoti Viktorą.
Kelias geras, platus, švarus, aplinkui balta ir šviesu nuo sniego, saulelė šviečia, o širdyje – negera. Taip jau yra, matyt, pačioje mūsų prigimtyje, kad apie žmogų giliau susimąstom tiktai jam mirus. Kai pajuntame, kad, atvirai kalbant, negeri, nedėmesingi buvome jam, daug ko nepadarėme, ką turėjome ir galėjome padaryti, palengvinant jam gyvenime. Taigi.
Viktorą radome pašarvotą naujojoje šermeninėje, prie pat Klaipėdos miesto kapinių, labai skoningai įrengtoje, su puikiai sutvarkytu ceremonialu. Iš karto matyti, kad tai buvusio LKP Klaipėdos MK pirmojo sekretoriaus J. Gurecko įtakoje viskas daryta. Jo ir Vykdomojo pirmininko Žalio. Puikūs vyrai abu, tiktai Gureckas jau „iškeltas“ į Vilnių.
Tai, žiūriu, ir guli mūsų Viktoras. Tylus, ramus, nieko nebereikalingas.
Jo gale kojų našlė Paliusė verkia. Taigi šitaip.
Žmonių atėjo nemažai, apie 20 vainikų atnešė, gyvų gėlių gausybę.
Prie kapo, Paliusės paprašytas, pasakiau atsisveikinimo žodį. Visi verkė aplinkui.
O po manęs, antroje duobės pusėje, pasakė žodį... kunigas, vis pasižiūrėdamas į mane, lyg ir pasitikrindamas. Gerai. Galiu gi ir šitaip žmogaus paskutinę valandą.
Apie 24 valandą sugrįžome į Vilnių.
Seniai bebuvau taip išsekęs, kaip šitą naktį. Bemiegę, galima sakyti.

Kovo 16. Penktadienis
Normalus darbas Taikos gynimo komitete.
Nieko nerašiau. Kaip visuomet per pastaruosius 6 metus.
Susigrūmiau su „Glavkoopchoztorgo“ vadovu Paukšte. Jau antrą kartą. Dėl jo darbuotojos Hildos Markevičienės buto. Neduoda ir neduoda, griebiasi visokių suktybių, kad tiktai toji liktų be gyvenamojo ploto. Įtariu, kad keršija. Už ką? Ė, ar mažai vyrų keršija moterims! Ir visada aišku, už ką. Svarbu šį kartą, kad įveikiau, Markevičienė su šeima butą gaus.

Kovo 17. Šeštadienis
Nieko nerašau, tvarkau archyvinius dalykus, užsiiminėdamas, anot rašytojo A. Griciaus, autoarcheologija.
„Literatūroje ir mene“ man nežinomo lit. kritiko Alfredo Petrausko straipsnis „Šviesos ar nakties paukščiai?“ Doroja jaunos prozininkės Jolitos Skablauskaitės apysaką „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, paskelbtą šių metų „Pergalės“ žurnalo pirmajame numeryje. Stipriai doroja. Nebuvau skaitęs tos apysakos, tai sugriebiau dabar. Teisingai doroja A. Petrauskas. Gal tik per švelniai. Apysaka – tipiškas šių dienų literatūrinis paklaidinėjimas iš vieno tarpukojo į kitą. Meninė forma irgi silpna. Podraug A. Petrauskas suduoda ir L. Jacinevičiui už šios apysakos išliaupsinimą spaudoje. Na, ko kita norėti iš L. Jacinevičiaus, perpuvusio žiauriai, praradusiu bet kokią moralę bei principus, beskandinančio savo „išgyvenimus“ alkoholyje ir vis tuose pačiuose tarpukojuose. Taigi.

Kovo 18. Sekmadienis
Pasakiau kalbą Profsąjungų centro tarybos kultūros rūmuose, renginyje Taikos fondui paremti. Klausytojų – per 15.000, daugiausia vaikų.
Vakare traukiniu „Lietuva“, kartu su L. Pakeryte ir Elena Saulevičiūte, iškakau į Maskvą dalyvauti Taikos gynimo komiteto plenume. Važiavome ne SV, o kupė. Naktį gerokai pašalome, prisidrebėjome visi.

Kovo 19. Pirmadienis
Maskvoje. Iš traukinio iškopus, įspūdis nelengvas. Maskva vėl papilkėjusi, žmonių užtvinę visos parduotuvės, jokios tvarkos surasti negalima niekur. Šiaip taip apsirūpinome bilietais sugrįžti. Rytoj padalyvausiu Tarybinio Taikos gynimo komiteto plenume ir tą patį vakarą – namo, namo, namo. Tepasikaria jie ten visi su visais savo plenumais, kurie dabar tapę ne kuo kitu, o pliurzalų burbulais.
Įsitaisėme „Rosijos“ viešbutyje, sąlygos geros, aptarnavimas labai mandagus, kultūringas. Vakare atėjo pas mane draugai Pranas Noreika, Elektrėnų elektrinės direktorius, Operos solistė Elena Saulevičiūtė, mūsų darbuotoja Loreta Pakerytė. Pasveikino su Juozinėmis, nors iš manęs koks gi Juozas! Pasėdėjome prie stalo, anksti išsiskirstėme ilsėtis.
Įvyko nelaimė: netyčia užmyniau savo klausos aparatą, sugadinau nebepataisomai.

Kovo 20. Antradienis
10 valandą Spaudos centre prasidėjo plenumas. Nuobodybė neįmanoma. Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas Jurijus Žukovas pasirodė kaip tikras kiaulė: pačioje plenumo pradžioje pranešė, kad ilgametis komiteto atsakingasis sekretorius Kotovas, ėjęs šias pareigas nuo pirmos komiteto susikūrimo dienos, sulaukė vėlyvo amžiaus, pašlijo jam sveikata, išeina į pensiją, tad reikia išrinkti naują ats. sekretorių. Ir tuoj pat pasiūlė kažkokią moterį, dirbusią „komjaunimo linija“, kviesdamas balsuoti. Ir staiga salėje pakilo žilas karo veteranas, pasakė: „Gerbiamas pirmininke, būkite malonus, padėkokite visų mūsų vardu draugui Kotovui už jo darbą, pasišventimą!“ Salėje kilo ovacijos, ilgai trukusios. Žukovas išraudo, murmėjo: „Žinoma, žinoma, mes ne prieš, ne prieš...“ Taigi šitaip palydėtas į „užtarnautą poilsį“ taikos fronto veteranas. Nesmagu buvo salėje visiems. Visi žinojo: Kotovas seniai nepatinka Žukovui, neklauso jo idiotiškų komandavimų, seniai juo bandoma atsikratyti, užtat ir nedėkojama, pažeidžiant elementariausią etiką.
Žukovo pranešimas buvo beviltiškai pasenęs, nė vienos naujos minties ar pasiūlymo. Nelabai ir girdėjau, klausos aparatą praradęs, bet kiek girdėjau – nieko doro.
Po pietų nusipirkau klausos aparatą, jau tarybinės gamybos. Nustebau, kad visiškai neblogas, gal tiktai kiek per stiprus garsas, o reguliavimo reikiamo nėra. Gamina šituos aparatus estai, Talino mieste, nukopijavę užsienio gamybos pavyzdžius ir, žinoma, slaptai. Jeigu užsienio firmos sužinotų, tuoj išstatytų licenzijų reikalavimus ne vieno milijono rublių sumai. O kainavo man tas aparatas su visu komplektu... 50 rublių. Dykai, palyginus su užsienyje pirktu (Stokholme), kur paklojau 122 dolerius.
Tą patį vakarą, 19 val. ir 1 minutė, iškakau traukiniu „Lietuva“ atgal į Vilnių.

Kovo 21. Trečiadienis
Ilsėjausi, padirbėjau Taikos komitete. Nieko naujo. Ir nuotaika – ne nauja. Niūri, prislėgta. Nė pats nežinau, ko šitaip. Gal kad taip mažai ką tenuveikiau gyvenime, gal kad nevykęs toks esu? Kas čia tau pasakys!

Kovo 22. Ketvirtadienis
Utenoje.
Didelį įspūdį padarė man Utenos alaus kombinatas. Dešimtys tūkstančių litrų alaus, įvairiausių rūšių, kiekvieną dieną. Gamina ne tiktai alų, bet ir „Fantą“, „Pepsi Kolą“, įvairiausius limonadus, net selterį, kurio iki jų nebuvo matyti Lietuvoje. Miežių lietuviškų nebeužtenka, įsiveža jų iš broliškų respublikų, iš užsienio šalių, net iš Australijos. Tai bent, tai bent!
Susitikime jutau, kad aludariai, kaip beatrodytų keista, o literatūra domisi, pateikė dešimtis klausimų, o išvažiuojant įdėjo nemažai bonkų alaus ir „gaivinančių“ gėrimų. Šaunu!
Pavakare – Utenos trikotažo susivienijime. Salė perpildyta daugiausia – jaunų merginų. Dirba jų čia per pustrečio tūkstančio. Vyrų – per penkis šimtus. Nė sapnuoti nesapnavau savo vaikystėje, kad tai šitoks reiškinys gali būti... Utenoje, nuošaliame Lietuvos kampelyje. Kai matai tokius reiškinius, nebe taip apmaudu dėl tų visų trūkumų, kokių pilna nūnai mūsų gyvenime ir kurių lengvai galima būtų atsikratyti.
Vėlų vakarą sugrįžau, stiprokai pamylėtas, gerokai pavargęs.

Kovo 26. Pirmadienis
Daviau interviu taikos tema Bulgarijos spaudos atstovei. Jos pavardės neįsiminiau. Nė nereikia man jos.
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas tema: Literatūrinės spaudos redakcijos ir redkolegijos. Tuščias pasiburbuliavimas. Kaip visuose partiniuose susirinkimuose dabar. Taigi.
Kreipės į mane Giedrius Balutis. Vadovauja jis „Dainavos“ restorano orkestrui. Ten dainuoja ir jo žmona Ona Valiukevičiūtė. Restoranas nūnai uždaromas remontui. Prašė patarpininkauti Palangoje, kad sudarytų jiems sąlygas groti nuo birželio 1 iki rugsėjo 1 dienos vietos restorane kuriame nors. Skambinau į Palangą, sutariau su Gvida Užpelkiene, žadėjo pasirūpinti.
Buvo Danutė Jankovska. Atvežė brolio pareiškimą dėl buto Kaune. Pažadėjau pasikalbėti su Kauno „meru“ J. Razumu. Pokalbiui pasibaigus vėl užvedė kalbą dėl Dalios. Girdi, ilgisi, laukia. Sakiau: tegu palaukia. Man nėra kur skubėti.

Kovo 27. Antradienis
Įvyko Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdis. Pravedžiau aš pats. Svarstėme Maskvoje įvykusio plenumo nutarimus. Nutarėm balandžio pabaigoje sušaukti respublikinį Taikos fondo rėmimo vadovų pasitarimą. Žiūrėsim.
Supratau: visiškai nebenoriu dirbti Taikos komitete.
Buvo ir J. Razumas iš Kauno. Jis mūsų prezidiumo narys. Susitarėm dėl Jankovskos brolio buto. Žadėjo padėti.

Kovo 28. Trečiadienis
Anksti rytą išvykau mašina į Klaipėdą. Visą kelią niekad nematyto tirštumo rūkas. Važiavome kaip per pieną visus tris šimtus kilometrų. Užtrukome kelyje veik penkias valandas.
15 val. susitikau su Klaipėdos centrinės ligoninės darbuotojais. Buvo svečių ir iš kitų miesto ligoninių. Praėjo viskas pakilia nuotaika. Daug plojimų.
19.30 val. Palangoje susitikau su miesto visuomene M. Gedvilo vardo vidurinės mokyklos salėje. Žmonių labai daug. Karštai plojo, dėkojo. Ir vėl nesupratau, už ką žmonės mėgsta mane.
22 valandą – „Gabijos“ restoranas. Susirinkome klubo „Kai jums per 30“ nariai. Visą restoraną užėmėm. Pasveikino mane su artėjančiu jubiliejum. Gavau juostą, gėlių, keramikos. Taigi.
Vėlų vakarą, taigi po vidurnakčio, parsiradau „Eglėje“ nakvoti. Ilgai neužmigau.

Kovo 29. Ketvirtadienis
Iš pat ryto – į Klaipėdą. Pas Viktoro našlę. Pasirodo, jai buvo atnešę Viktoro pensiją už kovą, o jis jau dvi dienos karste, tai pasiuntinė apsisuko ir išėjo su visa pensija. Kai našlė nuėjo, po laidotuvių, ieškoti „teisybės“, jai buvo pasakyta, kad pensiją ji jau pasiėmusi ir be reikalo landžioja dabar su pretenzijomis. Sugrįžo našlė namo, atgulė. Taigi šitaip.
Vakare susitikau su „Lino“ poilsiautojais. Daug ruskelių, ir vis tokie nuskalbti, perkorę, vis iš tokių, kurie negauna kelialapių vasaros mėnesiais. Lenda prie mūsiškių moterėlių atkakliai, beveik reikalaudami šaukia „eiti prie jūros“ arba „kur nors kitur“. Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpukojis jam pirmoj vietoje. Salė vis dėlto buvo pilna lietuvių. Daug atėjo žmonių iš miesto. Viskas praėjo gerai.
21 valandą palikome Klaipėdą, dar bijodami rūko. Bet jo nebebuvo. Apie pirmą nakties jau buvome Vilniuje, lovoje. Gerokai pavargę.

Kovo 30. Penktadienis
Socialinio aprūpinimo ministerijoje man buvo paaiškinta, kad, Viktorui mirus, jo pensija niekam nebegalėjo būti išduota. Ir tai nežiūrint, kad mirė jis kovo 13-tą, o pensijos išdavimo diena – kiekvieno mėnesio 15 dieną, taigi „nepritraukė“ 2 dienų. Apdairi ta mūsų vyriausybė, sugeba vidury baltos dienos apiplėšti sielvarto prislėgtą našlę, seną moterį, sulaukusią virš 80 metų ir likusią be jokios globos, be maitintojo. Tuoj pat parašiau apie viską Viktorienei, patariau, kaip tvarkyti dokumentus, kad jai pačiai būtų paskirta pensija, kaipo netekusiai išlaikytojo, ir kad šitai padarytų skubiai, nes jeigu nebus dokumentai sutvarkyti per tris mėnesius po vyro mirties, tai pensijos nebegaus jokios, viską pasiims mūsų brangi „tarybų“ valdžia.
Buvau Proftechnikos mokinių Kultūros namuose, susitikau su merginomis, įsigijusiomis žemės ūkio specialybes ir pasiryžusiom eiti dirbti į žemės ūkį. Kiek to jų pasiryžimo užteks, vienas dievas težino. Žinau pavyzdžių, kad iš 23 tokių „pasiryžusių“ į kolūkinį kaimą nuėjo 4. Taigi. Pasakiau žodį, pasveikinau, palinkėjau. Buvo draugai Česnavičius, Markūnas, Baltrūnas, kiti dideli žmonės. Davė ir išgerti po „oficialiosios“ dalies. Taigi.

Balandžio 2. Pirmadienis
Užvakar ir vakar tvarkinėjausi po namus, dėliojau savo archyvinius rankraščius, knygiūkštes. Reikia sutvarkyti, nes mano metų sulaukus „nežinai nei dienos, nei valandos“. Tuo pat mėginau „įsikvėpti“ norą rašyti naująjį romaną. Nepasisekė.
Išvykau į Prienų rajono Čepajevo kolūkį, tris valandas kalbėjausi su kolūkiečiais. Nė vieno neradau, sutinkančio su viskuo, kas dabar valdžios daroma žemės ūkyje, tiksliau pasakius, ne daroma, o kliudoma ką nors gero, naujo, reikalingo padaryti, bent menkiausiai iniciatyvai pareikšti. Komunistų partija stačiai dreba dėl savo autoriteto, kad tiktai kas ko nepadarytų be jos patarimo, pasiūlymo ir t. t. Visur dabar Lietuvoje tas pats.

Balandžio 3. Antradienis
Parašiau laišką Povilui Zulonui, sutarėm, kad alaus atsiimt atvažiuosiu balandžio 11 dieną.
Įkalbėjau į magnetofoną Radijo ir televizijos komitete savo žodį apie taiką, jos saugojimo būtinumą.
Taikos gynimo komitete serga atsakingoji sekretorė L. Pakerytė. Darbas be jos pasunkėjo.

Balandžio 4. Trečiadienis
Šiandien rytą mirė Sofija Binkienė, poeto Kazio Binkio našlė, sulaukusi 81 metų. Puiki buvo moteris, tauri, kilni. Hitlerinės okupacijos metais išgelbėjo, slėpdama savo namuose, daug žydų, pabėgusių iš geto. Į gyvenimo pabaigą labai nusilpo, viena pati nieko nebegalėjo tvarkytis. Džiaugiuosi, kad padėjau jai su šeima gauti patogų butą rašytojų namuose.
Važiavau į Kauną susitikti su J. Jablonskio mokyklos (vidurinės) mokytojais ir vyresniųjų klasių moksleiviais. Pakeliui paėmėm gerokai pagyvenusią moterį su mažu vaiku. Išsikalbėjome apie girtavimą. Mane atpažino iš pasisakymų per televiziją, labai dėkojo, kad kalbu prieš alkoholizmą, papasakojo, kad jų kolūkyje (Kaišiadorių rajone) ką tiktai įvyko skaudi nelaimė: persigėręs vyras užmušė kirviu žmoną ir pasikorė pats. Liko šeši vaikai, mažiausiam iš jų – treji metukai. Liko visi be jokios globos. Taigi.
J. Jablonskio mokykla – perpildyta. Joje labai ankšta. Buvo statyta dar „anais“ laikais. Pačiam man teko šveisti joje parketą. Skirta buvo pradžios mokyklai, o dabar – vidurinė. Nėra kur nei apsisukti, nei pasidėti. Moksleiviai su ašaromis akyse veržėsi į salę „pamatyti rašytoją“, o nepateko nė penktoji dalis. Tvanku, kalbėti sunku. Juo labiau, kad diena iškrito saulėta, lauke 22 laipsniai šilimos. Na, šiaip taip pravedėm susitikimą. Pasėdėjau ir su mokytojais po visko. Kalbėjomės labai atvirai.
Sugrįžau apie 22 valandą, smarkiai nustebindamas Moniką: iš Kauno tokiu ankstyvu metu?! Šito dar nebuvo!

Balandžio 5. Ketvirtadienis
Padirbėjau Taikos gynimo komitete.
Respublikinėje bibliotekoje dalyvavau Petro Cvirkos 75-jų gimimo metinių proga suruoštame atminimo vakare. Teko vesti man. Dalyvavo skulptorius Napoleonas Petrulis, poetas Vacys Reimeris, aktorė Joana Valančienė, na ir aš. Buvo Cvirkos sūnus Andrius, dailininkas, duktė Elena.
Žmonių sausakimšai. Ypač daug jaunimo.
O Petro Cvirkos žmona dailininkė Cvirkienė neatvyko.
Sūnus Andrius paaiškino, kad ruošiasi ji savo darbų parodai.
Ir dunkstelėjo man į širdį prisiminimas, kad ir į Petro Cvirkos laidotuves 1947 metais ji neatvyko iš Kauno, kur tada gyveno. Priežastis: nėščia penktas mėnuo, saugosi susinervinti.
Skaudžiai dunkstelėjo man į širdį.
Paklausiau Andrių, ar galiu, kaip vakaro vedantysis, padėkoti žmonėms Marijos Cvirkienės vardu? Gavęs sutikimą, taip ir padariau. Žmonės stipriai paplojo. Ne dėl jos šitai padariau. Dėl Petro Cvirkos.
Iš to piktumo „priėmiau“ vieną kitą taurelę. Ten pat bibliotekoje.

Balandžio 6. Penktadienis
Radijo komitete iš pat ryto įrašiau atsiminimus apie Antaną Venclovą karo metais. Nelabai patenkintas esu tuo įrašu, bet redaktorius Strazdelis sako, kad nieko. Gal ir taip.
Seniai turėjau parašyti straipsnį taikos gynimo tema kažkokiam kalendoriui „Minties“ leidyklai, o jis man nesiseka. Kažkoks užsikirtimas. Stipriai gailiuosi, kad pasiėmiau, neturiu valios atsisakyti. Dažnai man pritrūksta valios.
Kalbėjau telefonu su rašytoju Juozu Grušu. Pagyrė mane, kad nepasiduodu metų naštai, visur važinėju, susitinku su tūkstančiais žmonių. Pagyriau ir aš jį, sulaukusį jau veik 83-jų, o dar stiprų, berašantį naujus kūrinius, kai aš jau šešti metai nieko neberašau ir net nežinau, kada rašysiu bei apskritai ar dar rašysiu. Pasakė jis, kad rašyti reikėtų, nors ir esu daug parašęs. Patarimas geras, o kur paimti tikėjimo, kad mano darbas reikalingas, kad neguls jis gėdos dėme man ant galvos? Nerandu šito šaltinio...
Vakare abu su Monika pabuvojome pas gražų žmogų, profesorių mediką Marijoną Krištopaitį. Šiandien jam 70. Kaip man kadaise. Nunešiau dovanų savo „Raštų“ visus aštuonis tomus. Monika įteikė rožių puokštę. Buvo patenkintas. Net labai. Žmonių radome pilnas patalpas gana erdvaus jo buto Čiurlionio gatvėje. Ir vis – įžymūs medicinos pasaulio šulai, profesoriai, docentai, visokie kitoki. Pasveikinome, išgėrėme, apie 22 valandą buvome jau namie. Gerai, kai šitaip. Be triukšmo, pompastiškų kalbų, visuomet arba beveik visuomet veidmainiškų.
O naktį, neužmigdamas po kavos, vėl prisiminiau Petrui Cvirkai skirtą vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Ir vėl suspaudė širdį. Nemylėjo jo žmona Marija Račkauskaitė-Cvirkienė. Tikrai ne. O kas mylėjo? Juk ir į šį, jo gimimo 75-rių metų sukakčiai skirtą vakarą neatėjo nė vienas rašytojas. Nė vienas! Net Rašytojų sąjungos vadovybės atstovo – nė vieno. Ir net iš Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tiktai kalbininkas vienas. Tai kaip čia yra?
Monika irgi nemiegojo, atėjo į mano kambarius, susėdome, kalbėjome. Dieną pas ją buvo neramioji Irena Kostkevičiūtė, prikalbino pasirašyti raštą „Komunisto“ redakcijai dėl Vinco Mykolaičio-Putino palikimo, dėl jo palikuonių siautėjimo. Pasakiau jai, kad gerai padarė pasirašydama, tačiau vilčių nebeturiu jokių. Seniai nujaučiu, kad šitame reikale yra man dar nežinomos jėgos, kurios suinteresuotos užkirsti kelią V. Mykolaičio-Putino populiarinimui, todėl ir nesprendžia reikalų, dangstydamiesi įstatymais, pagal kuriuos rašytojo įpėdiniai yra teisėti jo turto paveldėtojai. Tai, žinoma, daugiau negu juokingi šnekalai. Milijonus nekaltų žmonių sunaikino Stalinas ir visa Komunistų partijos vadovaujanti šutvė, ir nesukliudė jai jokie įstatymai, o dabar... nebeįmanoma sudrausti įsisiautėjusius rašytojo turto grobuonis?! Juokas ir gana. Kartus juokas.
Žmonėse vis plačiau šnekama, kad pagrindinį darbą šita prasme vysto Eduardas Mieželaitis, iš seno nekentęs V. Mykolaičio-Putino, bėgęs skųsti jį į LKP Centro Komitetą, kai buvo išleista rašytojo knyga „Langas“, visu balsu rėkęs, kad tai antitarybinis rašytojas ir kad pats laikas „sutvarkyti“ jį. Šitaip iš tikrųjų buvo, tačiau negaliu patikėti, kad dabar E. Mieželaitis taip niekšingai veiktų. Žmogus vis dėlto negali taip kiaurai perpūti. Kai sakau šitai žmonėms, visi juokiasi iš mano naivumo. Kas čia žino, kaip yra iš tikrųjų. Viena aišku: E. Mieželaitis visą savo gyvenimą dega mirtinu pavydu kiekvienam rašytojui, kurį tik įtaria populiarumo įgijusiu žmonėse.
Įdomu, kad šis žmogėnas jau seniai įruošė... savo paties memorialinį muziejų Kaune, Šančiuose, kur vyriausybė grąžino jam jo tėvo namą, savo metu nacionalizuotą. Visaip būna.

Balandžio 7. Šeštadienis
Taip jau klostosi mano pastarojo meto dienos, kad beveik nė vienos nebepraeina neišgėrus. Daugiau ar mažiau. Nusialinau visiškai. Šiandien jaučiuosi lyg išspausta citrina.
Išleidau Moniką į Paalksnę. Rokas išvykęs su Dailės instituto studentais ekskursijon į Plungę. Tai guliau vėl, ilgai mąsčiau, kad niekai iš manęs, nežinau, kur dėti save, kaip elgtis, kaip pagaliau užbaigti viską. Nusivylęs tiek smarkiai viskuo, kad ne tokia jau tolima man mintis apie savižudybę. Taip yra. Taip yra. Pavargau mirtinai nuo dvigubo gyvenimo, kai vieną mąstai, o kitą kalbi žmonėms iš tribūnos, kai nebetenki moralinio potraukio rašyti, apskritai ką nors veikti, kai viskas atrodo beviltiškai nusmukę, suirę, rieda į prarają žmonių moralė, principai, pati valstybė, kiekvieną dieną trimituojanti apie savo pranašumą prieš visas kitas pasaulio valstybes.
Nebegaliu prisiversti parašyti net to menko, vos 3-jų puslapių straipsneliūkščio apie taiką.
Kas toliau? Kas gi toliau?
Labai nedaug gero toliau.
Anūkė Akvilė atsiuntė atviruką iš Australijos. Dėkoja už... Naujametinius sveikinimus. Kada atsiminė! Rašo, kad įstojusi į Dailės institutą, gausianti 60 anglų svarų stipendiją į savaitę. Tepadeda jai likimas. Atrodo man, kad galėjo gi ir pasveikinti mane su artėjančiu 75-čiu. Ką gi. Ką gi... Ne veltui vargšas mano Juza tarė „Sakmėje“, kad anūkai nebelanko senelių kapų. Mūsų laikais nė vaikai nepamąsto apie tėvus, žiūri tiktai, kaip dar išlupus kokią šimtinę savo nesibaigiantiems reikalams, nieko daugiau. Ką gi...

Balandžio 8. Sekmadienis
Nieko naujo ir nieko gero. Darbą dirbau Taikos gynimo komitete išimtinai biurokratinį, vėl ir vėl susimąstydamas, kaip ištrūkti iš šitų nelemtų pareigų. Ir nieko nesugalvojau. Tuščios dienos eina viena po kitos.
O juk tuoj man – 75-ri! Praėjo gyvenimas, o kiek jo dar liko – vis gaištu, nieko padoresnio nedirbu. Jeigu šitaip toliau, iš kur man paimti pakantumo pačiam sau?

Balandžio 9. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau dailininkų darbus, iliustruojant mano „Juzą“. Darbų daug, džiaugsmo – nė už kapeiką. Atrodo, dailininkai, išskyrus vieną kitą, visiškai nesuprato „Sakmės apie Juzą“. O gal ir nenorėjo suprasti. Išbrokavom daugelį darbų. Leidyklos darbuotojai sunerimo, girdi, dailininkai labai ambicingi, įsižeis, supyks, nieko mano nebeiliustruos... Ogi tegu! Man jie visiškai nereikalingi. Nė vienas. Apskritai knygų iliustravimą laikau absurdu, gerokai apsunkinančiu skaitytojams suprasti literatūros kūrinį.

Balandžio 11. Trečiadienis
Vykau į Kupiškį, į Skapiškį, Mikiškių kaimą, pas aludarį Puroną. Buvau susitaręs su Povilo Zulono pagalba, kad padarys man gimtadieniui alaus 150 litrų. Padarė 160. Labai stipraus, iš karto vertė iš kojų. Paėmė visai nebrangiai: po pusę rublio už litrą. Tai gerai.
Vykau iš Vilniaus per Molėtus, susimokėjau už telefono pravedimą 100 rublių. Susitariau, kad balandžio 16-tą prijungtų.
Aplankiau pakeliui tėvo kapą Svėdasuose. Padėjau gėlių. Ir priėjau išvados, bestovint priešais kapą, kad pats laikas ir man čionai. Nieko gi gero nebebus mano gyvenime. Nė parašyti nieko nebeparašysiu. Tokį būdą turiu, trankų, neramų...

Balandžio 12. Ketvirtadienis
Pasiunčiau vairuotoją Antaną į Uteną. Parvežė pasterizuoto alaus dvi statines po 50 litrų kiekvieną. Atvežė ir kiaulių kojų bei ausų. Viskas „griaustiniui“ mano gimtadienio proga. Iš anksto jau susitariau su Draugijos moterėlėmis, visų pirma su reemigrante Rene Diktoraite, kad padės man, sutaisys viską. Taigi.
Vaikštau kaip apdujęs. Gal tai pagirios nuo Purono alaus vakarykščio? O gal ir ne. Kai žmogui sueina 75-ri, daug nebespurdėk, niekai. Laikas iš lėto, iš lėto, iš lėto... Taigi.

Balandžio 13. Penktadienis
Iš anksto pranešiau visiems, kad jokių iškilmingų minėjimų man nebūtų ruošiama ryšium su mano 75 metų sukaktim. Kas norės pasveikinti, tegu ateina balandžio 13-tą, taigi šiandien, į mano darbovietę Taikos gynimo komitete ir pasveikina. Taip ir atsitiko. Sveikinimai vyko nuo 10 iki 17 valandos. Pirmieji pasirodė Rašytojų sąjungos atstovai P. Bražėnas, A. Pocius, kiti. Toliau sekė Universiteto, Liet. kalbos ir literatūros instituto, ansamblio „Lietuva“, Rokiškio, Kupiškio, kitų kai kurių rajonų atstovai, ėjo Pedagoginio instituto žmonės, Komjaunimo CK atstovai, Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto Lenino rajono atstovai, laikraščių redakcijų, išskyrus, žinoma, „Lit. ir meno“, darbuotojai, Kauno atstovai. Plačiai paminėjo salėje Draugija kultūriniams ir draugystės ryšiams su užsienio šalimis, buvo ir LKP CK atstovai, atėjo geras būrys nelauktų ir netikėtų žmonių, atnešė gėlių, gražių suvenyrų. Užsibaigė tie sveikinimai tiktai apie 16 val.
Tada sėdome prie stalo salėje. Buvo smagu daug valandų. Tai sugrįžau vėlokai, tačiau Moniką radau ne besirūstinančią, o belaukiančią. Gerai, kai šitaip. Labai gerai.

Balandžio 14. Šeštadienis
Taigi mataigi, draugas Juozapai, šiandien tau jau 75-ri. Toks metas, kai nejučiomis susimąstai: juk jau vakaras, laikas siaurinti „veiklas“ visokias, laikas imtis kai ko svarbesnio, pabandyti sukalti kokį romaną ar ką nors panašaus. Pats laikas. Įdomu, kad visiškai man neliūdna, sulaukus tokių metų. Nė iš tolo nepergyvenu, kaip pergyvenau švęsdamas savo 50-tį, kai man atrodė, kad viskas jau baigta, nieko nebeparašysiu, apskritai nieko dora nebebus mano gyvenime. Dabar širdyje ramu. Ne gera, o ramu. Kiek parašiau, tiek ir parašiau, o ko neparašiau – taip ir bus neparašyta. Žodžiu, metai neša ne tik naštą žmogui, bet ir apsiraminimą. Nujaučiu, kad ir mirtį sutiksiu ramiai. O ko?..
Nuvykome su Monika į Anykščius. Tenai faktiškai įvyko tikras mano „jubiliejaus“ minėjimas, gerokai nuvarginęs abu mudu. Tai įvyko, beje, Kultūros rūmuose.
O vakare nukakome į Gintaro kolūkį, prie pat Kavarsko. Radome čionai daug žmonių, mūsų belaukiančių. Kolūkis labai turtingas, galima sakyti, milijonierius. Melžiamų karvių 350 štukų, bičių avilių penkiasdešimties ha plote 200 štukų, tvenkiniuose šiais metais įleista karpių mailiaus – 10.000 štukų, ir taip toliau. Išstatyta nauja gyvenvietė, pastatyti kultūros namai, įrengti šiltnamiai, kur auginamos ne tik ankstyvosios daržovės, bet ir visokiausių rūšių gėlės...
Ir keista nuotaika apėmė mane: viskas juk šaunu, puiku, gerai, o... nelinksma dūšioj. Ko gi šitaip? Gal kalta čionai ta aplinkybė, kad viskas tvarkoma nelabai pagal įstatymus, kad kolūkio pirmininkas Acus, kaip ir visi kiti tikrai gerų kolūkių vadovai, sukasi iš paskutiniųjų, kiekviename žingsnyje pažeidinėja finansinę drausmę, nusižengia egzistuojantiems įstatymams, išimtinai idijotiškiems, ir kiekvieną akimirką gali būti areštuotas bei teisiamas už visus tuos dalykus. O jeigu tų dalykų nedarytų, tai kolūkis beregint įklimptų į visišką bankrotą, paskęstų skolose. Visi šitai žino, ir visi apsimeta, kad nežino, kad viskas teisingai eina. Taigi šitaip.
Vėlai naktį pasiekėme Paalksnę abu su Monika.

Balandžio 15, 16. Sekmadienis, pirmadienis
Dvi dienas ilsėjausi, mąsčiau. Tikėjomės kažkokių svečių, niekas nepasirodė. Tiek jau to, tiktai gaila alaus gero, naminio. Stovi statinė 60 litrų talpos, stipriai putoto. Nei pats jo noriu, nei kam įpilti neturiu.
Nuotaika niūroka. Kaip beveik kiekvieną dieną pastaruoju metu. Oras karštas, žemė perdžiūvusi. Kolūkiai jau spartina sėją. Namo sugrįžus, irgi nelabai kas: ore temperatūra beveik 30 laipsnių, kambariai kūrenami, kaip buvo kūrenami viduržiemyje, nei miego nakčia, nei darbo dienos metu, kai langai po pietų įkaista pragariškai. Reikia manyti, kad vasara bus niekam tikusi. Viskas dabar – niekam tikę.

Balandžio 17. Antradienis
15 valanda – LKP Centro Komitete. Įvyko Liudo Giros gimimo 100-sioms metinėms skirtas posėdis. (Sukaktis rugpjūčio 27-tą.) Sudaryta komisija jubiliejinė, į kurią nežinia kokiais sumetimais įtrauktas ir aš. Tikrai nežinia. Ką turiu bendro su poetine kūryba? Ir ką turiu bendro su Liudu Gira, buržuazijos valdomoje Lietuvoje įkūrusiu Valstybės saugumo departamentą ir vadovavusiu šitam departamentui, artimiausiu būdu draugavusiu su Antanu Smetona? Nieko bendra, visiškai. Ir negaliu atsistebėti tokiu faktu, kad šis fašistas, tautininkų partijos narys, valstybės saugumo, taigi žvalgybos, departamento buvęs vadovas, šitaip garbinamas, pirmasis gavo Lietuvos TSR liaudies poeto vardą (dar karo metais Maskvoje), o tuo tarpu Kazys Boruta iki pat savo mirties buvo persekiojamas, traumuojamas, sodinamas į kalėjimą už „nepranešimą“ apie nacionalistų veiklą pokario metais. Arba Teofilis Tilvytis, kai jis buvo tąsomas ir tardomas už tai, kad... savo jaunystėje kažkiek laiko priklausė Šaulių sąjungai, įstojęs į ją todėl, kad galėtų pasinaudoti jos bibliotekos knygomis savo lavinimuisi pakelti. Panašiai ir Jonas Šimkus, ir daugelis kitų. Taigi šitaip.
17 valandą susitikau su LTSR Sporto komiteto darbuotojais. Išsikalbėjus, paaiškėjo gana įdomių dalykų iš sporto pasaulio. Atsakinėjau į klausimus. Po visko – trumpas pasisėdėjimas. Organizavo viską Albertas Astikas, LKP Kupiškio RK pirmojo sekretoriaus St. Tamošiūno išėstas iš darbo Kupiškyje. Taigi.

Balandžio 18. Trečiadienis
Tuščia galva. Ir tuščia širdis. Nieko negaliu rašyti, ir negaliu suprasti, kodėl negaliu. Kiek tęsis ši prakeikta padėtis? Šiurpas ima, pagalvojus, kaip bėga lekia laikas, kaip senstu su kiekviena diena ir vis mažiau belieka man vilties ką nors dar parašyti. O rašyti reikia. Ne vien todėl, kad skaitytojai neužmirštų, o dar todėl, kad honorarai mano baigiasi, tuoj prieisiu materialinius sunkumus. Taigi.
Pasiunčiau Pivorą į Uteną. Parvežė jis statines Utenos alaus kombinatui. Geras buvo alus.

Balandžio 19. Ketvirtadienis
14 val. sėdėjau Meno darbuotojų rūmuose, Baltojoje salėje, prezidiume. Vyko Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Svarstė poezijos reikalus. Nieko dora, ir nieko įdomaus. Pilsto iš tuščio į nepilną, burbuliuoja seniai įgrisusias šnekas apie neįtikėtiną poezijos pakilimą, suklestėjimą...
15 valandą nuskubėjau į Draugijos ir Taikos komiteto patalpas. Atvyko žinomas anglų rašytojas, antifašistas, Lenino premijos už taikos stiprinimą tarp pasaulio tautų laureatas Džeimsas Oldridžas. Seniai norėjau jį pamatyti iš arčiau, nors kaip rašytoją vertinu ne pačiu aukščiausiu lygiu. Įspūdį padarė neblogą, daug kalbėjo apie taikos judėjimą, apie Anglijos visuomenės nusivylimą JAV – jų politika, Reigano veiksmais, ypač po to, kai dabar Amerika per savo Žemės palydovus privertė anglus žiūrėti savo televizijos programas, užgoždama angliškąsias. Žodžiu, kalbėjo tai, ką dabar norima išgirsti Tarybų Sąjungoje. Tai suprantama: Oldridžas – senas Tarybų Sąjungos bičiulis, čia plačiai leidžiamos jo knygos, reklamuojamas, pašlovinamas daugiau negu, sakysim, Biolis ar kuris kitas. Šiaip ar taip, buvo įdomu.
18 valandą nukakau į „Eltos“ darbuotojo Degučio 20-ties darbo metų sukakties aplaistymą „Šešupės“ valgykloje. Buvo linksma, smagu. Nedaug teišgėriau.

Balandžio 20. Penktadienis
Šiandien norėjau vykti į Tauragę, kur gyvena Lietuvos liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, atšventęs savo gimimo 70-ąsias metines, o balių nukėlęs į šią dieną, galėjau nuvežti jam Taikos gynimo komiteto Garbės raštą, kuriuo apdovanojome, ir įteikti jam. Deja, pasidaviau atkalbamas, girdi, nepatogu, kodėl gi tokia pagarba jam, liuteronų vyskupui, ir t. t. Tad ir susilaikiau. Ir gailiuosi. Būtų buvę įdomu ir naudinga tam tikra prasme. Taikos rėmime dalyvaujame visi, visų pasaulėžiūrų žmonės, tai kodėl negalima tokiomis progomis pagerbti lygiomis visų? Pinigus iš jų į Taikos fondą, iš kunigų ir pastorių, tai priimam, o pagerbti susilaikom. Nepatinka man šitokia „politika“.
11 valandą vėl buvau iškviestas į LKP CK. Vyko posėdis, šį kartą skirtas Salomėjos Nėries 80-sioms gimimo metinėms. Ir vėl aš įtrauktas į Jubiliejinę komisiją. Kodėl? Kam? Atsakymo negavau, vien pašaipų ištarimą: esi liaudies rašytojas! Beje, šita dingstimi į komisiją įtrauktas ir grafomanas Alfonsas Bieliauskas, išmaldavęs liaudies rašytojo vardą ir jį gavęs. O juk Salomėja Nėris nebuvo liaudies poetė, apskritai ji jokio „titulo“ neturėjo, mirė anksčiau, negu šie buvo pradėti kabinėti rašytojams ir pseudorašytojams. Petras Cvirka irgi mirė be „titulų“. Šita prasme pavydėti jiems tenka, norint ar nenorint. Gyvename tokius laikus, kai net numirti švarus nebeturi teisės, būtinai tau ką nors „užkabina“, o užkabinę – laukia padėkos, atsidavimo, aklo pritarimo viskam.
17 valandą turėjau eiti į Filharmoniją: Lenino gimimo kažkokios sukakties proga. Būčiau nėjęs, bet nūnai ant pakvietimo užrašo: „Prezidiumas“, tai nori ar nenori, o privalai eiti arba pranešti, kodėl negali. O mane pasodino dar prezidiumo pirmoj eilėj. Mačiau salėje daug tikrai nusipelniusių revoliucinio judėjimo veteranų, iki šiol tebetikinčių Lenino genialumu ir jo tauriais tikslais organizuojant Spalio revoliuciją, o jie sėdi salėje, o aš – prezidiumo pirmoj eilėj. Daugiau negu nesmagu. Velnias, matyt, ir pakišo respublikos vadovams duoti man tą prakeiktą „titulą“!..
Iš to apmaudo nuvykau po minėjimo į karčemą, nusigėriau visiškai alkoholiškai, grįžau vėlai, stipriai apgailestaudamas tą savo nuslinkimą „į šoną“.
Nemoku aš gyventi. Nieko nemoku.

Balandžio 22. Sekmadienis
Šiandien laikraščiuose paskelbtos Lenino premijos. Literatūros srityje gavo kažkoks baškirų rašytojas Karimovas, už knygą apie vaikystę. Dar kartą pasidžiaugiau, kad išbrauktas buvau iš kandidatų sąrašo, kaip savo metu buvo išbrauktas Justinas Marcinkevičius. Smagu stovėti bent šita prasme šalia jo.
Monikos draugė Ksana Dauguvietytė vėl atsiuntė iš Australijos dėžutę kavos. Anksčiau tokiais atvejais reikėjo sumokėti pašte 12 kapeikų, dabar – 3 rubliai. Negi valstybė praleis bent mažiausią progą nepasiplėšikavusi!

Balandžio 23. Pirmadienis
10 valandą įkalbėjau televizijai tekstą filmui „Literatūriniai Anykščiai“. Su džiaugsmu įkalbėjau, nes myliu Anykščius, branginu juos.
Taikos gynimo komitete, kur sėdžiu kasdien nuo 11 iki 13 valandos, nieko naujo. Tie patys tauškalai apie Tarybų Sąjungos troškimą išsaugoti taiką, tie patys reikalavimai duoti informaciją, kur, kada ir kokie masiniai mitingai pravesti, kiek dalyvavo žmonių ir t. t. O mes nieko nepravedinėjame, nes nėra jokių nurodymų „iš aukščiau“, o be „nurodymų“ nė nebandyk ko nors organizuoti. Vien į kailį užsidirbtum. O kad reikalauja informacijos, tai duodame: surašom, kur kokia dainų šventė arba amatų diena įvyko, pavadiname ją taikos mitingu, ir siunčiam. Tegu džiaugiasi Maskvos durneliai. Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų džiaugiasi tenai Tarybiniame taikos gynimo komitete. Žodžiu, kaip danguje, taip ir ant žemės. Be melo – nė žingsnio.
16 valandą įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas, svarstėme Grožinės literatūros propagandos biuro darbą. Pranešimą padarė šito biuro pirmininkas A. Baltrūnas, kalbėjo paskui daugelis, tarp kitų ir aš. Įdomu, ar paminės mano pavardę „Literatūra ir menas“, aprašydamas šitą susirinkimą? Žiūrėsim.

Balandžio 24. Antradienis
Ilgai ruošėmės sušaukti Taikos fondo skyrių vadovų respublikinį pasitarimą, iš anksto nustatėme šios dienos datą, o dabar paaiškėjo, kad visi tie žmonės turi dalyvauti ideologinių darbuotojų seminare LKP CK ir mums konferencijai belieka lygiai viena valanda laiko. Idiotiška situacija! Ir teko ją išnaudoti, nes kitos progos neįmanoma sulaukti dabar, kad viena „priemonė“ veja kitą, kai visos įstaigos bei organizacijos nieko kito neveikia, tik pravedinėja „priemones“, sugaišdamos nesuskaičiuojamas valandas ir dienas. Tad suslinkome visi į Profsąjungų centro tarybos rūmus, pas Romą Baltrušaitį, nūnai mano pavaduotoją Taikos fondo reikalams, ir... pravedėme konferenciją, trukusią net nepilną valandą. Kiek iš to bus naudos, parodys ateitis. Spėju, kad nemažiau, nors ir nedaugiau už tas „priemones“, kurios trunka po kelias dienas Maskvoje.
O į ideologinių darbuotojų pasitarimą-seminarą Centro Komitete taip ir nebuvome pakviesti nei aš, nei Loreta Pakerytė. Įdomu. Jeigu nepasakyti: keista!

Balandžio 25. Trečiadienis
Šiandien Monikos gimimo diena. Pasveikinau, įteikiau parfumerijos komplektą, dar kovo mėnesį pirktą šituo tikslu Maskvoje. Pasižiūrėjo, pasakė: „Tu ne man šitą pirkai, o kuriai nors savo mergų!“ Nepasakysiu, kad labai linksma šitai girdėti. Na tiek to. Jokio gimtadienio minėjimo neruošėm, tik vakare susirinko svečių, tikriau tarus – jos draugių. Pasėdėjome truputį, palikau jas su Monika jos kambariuose.
Mano draugai, beje, į mano namus niekad neateina. Taip jau Monikos patvarkyta, kad niekas nesiryžta peržengti slenkstį. Nežinau, ar tas gerai. Nežinau.
Šiandien Rašytojų sąjungoje įvyko prozos sekcijos susirinkimas, dalyvaujant atvykėliams iš Maskvos: Borščiagovskiui, Terakopianui, Levui Ozerovui, kažkokiam Dailtanovui ir, žinoma, Zaleskajai. Nėjau, nedalyvavau. Nekenčiu jų visų. Vėlų vakarą susiskambinau su Algiu Pocium, dalyvavusiu tenai. Pasakojo, kad atvyko šitie svečiai, kaip ir reikėjo tikėtis, tik pazonduoti dirvą, ką dabar galima būtų versti į rusų ir kitas kalbas, kam pasiūlyti tarpininkavimą ir pan. Gerai, kad nedalyvavau.

Balandžio 26. Ketvirtadienis
Prieš pietus, kaip ir kasdien, makalavausi Taikos gynimo komitete, kurio pradedu gana rimtai nebekęsti, tuo pačiu jausdamas panieką pačiam sau. Falšas, ir nieko daugiau, visas tas mūsų taikos gynimo darbas. Pinigus tik plėšiam iš žmonių, ir gana!
18 valandą nuvykau į Vilniaus pedagoginį institutą, susitikau su studentais bei dėstytojais kaip rašytojas ir kaip Taikos gynimo komiteto pirmininkas. Priėmė mane tiek šiltai, kaip nebeatsimenu, kur ir kada, užbėrė klausimais, daug kartų kalbos metu karštai plojo, pridovanojo gėlių ir užbaigė viską tuo, kad visa salė sustojo ir sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Sunkiai valdžiau ašaras, o dar sunkiau buvo man suprasti, kodėl šitaip, už ką žmonės taip vertina daugiau negu kuklius mano darbus literatūroje ir kaip galėjo atsitikti, kad mano raštus pripažįsta ne tiktai subrendusių metų žmonės, bet ir jaunimas? Tikrai keista. Ir juo keisčiau man atrodo, kad nuolatos girdžiu iš daugelio rašytojų nusiskundimus, girdi, mūsų nesupranta skaitytojai, jie nepriaugę, mus skaitys tiktai po 50 metų, tiek mes praaugom dabartinę visuomenę ir t. t. Prisipažinsiu, negalėjau niekad suprasti tų nusiskundimų. Kodėl gi Maironis niekad nesiskundė šituo? Arba Vaižgantas? Arba Krėvė? Pagaliau ir Petras Cvirka arba Salomėja Nėris? O juk jų laikais Lietuvoje buvo nepalyginamai mažiau raštingų žmonių nei dabar. O suprato. Net ir tie, kurie nebuvo skaitę nei Maironio, nei daugelio kitų, žinojo apie juos, gerbė ir mylėjo. Šitaip gi buvo. Taigi džiaugtis man dabar? Ar susimąstyti? Nesu juk nei Maironis, nei kitas kuris iš tokių milžinų, o negaliu skųstis, kad manęs nesupranta, nemyli, nepripažįsta. Taigi.
O vakarui vadovavo instituto rektorius Jonas Aničas, savo metu dirbęs LKP CK aparate Mokslo skyriaus vedėju, dabar – mano pavaduotojas Taikos gynimo komitete.

Balandžio 27. Penktadienis
19 valandą susirinkome Profsąjungų tarybos Kultūros rūmų didžiojoje salėje, kur drauge su Veteranų sekcija ir Literatūros propagandos biuru organizavome vakarą Taikos fondo naudai. Nustebau, kad visiems susirinkus nepasirodė nei Alfonsas Bieliauskas, nei Jonas Avyžius, nors abu tvirtai prižadėjo dalyvauti. Avyžiui buvo paskambinta, atsiliepė jo žmona <...>, pranešė: „Rašytojas Jonas Avyžius turi kitų reikalų, jis – rašo!“ ir numetė ragelį. Bieliausko bute niekas neatsiliepė. Dėl Avyžiaus stebėtis netenka: visiškai žmonelės komanduojamas, tikru jos pastumdėliu tapęs, bet ko gi šitaip Bieliauskas?
Ilgai visus varginęs karštis vakar atvėso, o praeitą naktį buvo stipriai pasnigta, įdomiai atrodė žydinčios tulpės panirusios sniege ir linksmai žvelgiančios iš po jo. Temperatūra – 3–4 laipsniai šalčio. Į pavakarę sniegas pradėjo tirpti. Šitas sniegas – dar vienas ženklas, kad geros vasaros laukti nėra ko.

Balandžio 28. Šeštadienis
Abu su Monika aplankėme Respublikinėje bibliotekoje suruoštą mano parodą. Labai turtinga paroda. Radau nemažai medžiagos apie save, kurią buvau visiškai užmiršęs arba laikiau pražuvusia. Šaunūs tie bibliotekos darbuotojai! Padėkojome visiems, pasėdėjome prie puoduko kavos, susitarėm, kad gegužės 15 dieną įvyks čionai mano kūrybinis vakaras, žinoma, nepabrėžiant, kad man jau 75-ri. Skaityti pakviesim Gražiną Urbonaitę ir Vladą Bagdoną, o vesti vakarą – Petrą Bražėną.
Manau, kad šis vakaras bus jau paskutinis mano susitikimas su skaitytojais. Pats laikas baigti, stipriai padėkojus vakaro metu visiems. Laikas!

Balandžio 30. Pirmadienis
Netikėtai gavau iš Amerikos laikraštį „Vilnis“. Pirmame puslapyje įdėtas mano straipsnis „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ triumfas“. Neatsimenu, kada ir kam buvau rašęs, o įdėjo. Matyt, pasigavo iš kažkur. Išsiunčiau tą laikraštį ir dar keletą knygų Povilui Zulonui į Kupiškį. Straipsnis jam pravers vietos muziejuje „Vestuvių“ istorijai papildyti. Taigi šitaip.
Sniego jau niekur nebėra. Vėl karšta.

Gegužės 1. Antradienis.
Praeitą savaitę šeštadienis ir sekmadienis buvo paskelbti darbo dienomis, o nuo vakar dienos ir toliau, gegužės 1 ir 2 dienos – šventėmis. Tai ir švenčiame.
Televizoriuje stebėjau šventinį paradą Vilniuje ir Maskvoje. Pastarojoje pirmą kartą viskas vyko visiškoje tyloje, be jokių kalbų ir sveikinimų. Keistoka visa tai. Dabar daug kas keistoka.
Monika su Dagne ir Lile – Paalksnėje. Ilsisi. Gerai, kad taip. Ir man gerai. Vis kokio darbo nusitveriu, pavarau redaguojamus rankraščius, apskambinu draugus. Gerai.

Gegužės 2. Trečiadienis
Sugrįžo Monika iš Paalksnės, repetuoja toliau naująjį spektaklį. Iš repeticijų sugrįžta suirzusi, keikdama rež. Tuminą. Teatras – visada teatras.
Sutikau Breivienę, vaikų gydytoją. Įdomiai pasikalbėjome apie visokias ligas. Nedaug ką bendro mes su ja turime. Šiaip pažįstami.

Gegužės 3. Ketvirtadienis
Baigiau rašyti straipsnelioką apie Pergalės dieną „Komjaunimo tiesai“. Redakcija visiškai nesitikėjo gauti jį, tai džiaugėsi.
Vartinėjau romano „Visur Lietuva“ (anksčiau „Krito rasa“) juodraščius. Netraukia darbas prie jo, ir gana. Kažko dar trūksta.

Gegužės 4. Penktadienis
Vykau į Puponis, kur kadaise leidau vaikystės ir jaunystės dienas bei metus. Pakvietė mano pusseserė Salomėja Baltušytė-Grigienė į savo trečiosios dukters Vidos vestuves. Važiavo ir brolis Leonardas su žmona, jo sūnus Albertas su savo sūnum, duktė Virginija, antra duktė Loreta su vyru ir sūnum, taigi...
Grigai – eiliniai kolūkiečiai, o vestuves dukrai iškėlė, kokių nebuvau matęs savo jaunystėje net stambiausius buožes keliant. Svečių – per šimtą. Šampanas – upėmis. Naminio alaus statinių statinės. Degtinės nesuskaitomos bonkos. Stalai linksta nuo patiekalų tokių, apie kokius nelabai ir susapnuosi, iki sirpiausių pomidorų imtinai. Buožės taip neuliojo. Jie neskubėjo demonstruoti savo turtų. <...>
Pakėliau tostą, palinkėjau jauniesiems daug gero, paskui patyliukais išvažiavau namo, prieš tai, žinoma, padėkojęs šeimininkams.
Vestuvių metu sužinojau keistą naujieną. Mano Valiusė Balaišienė, pasitarnavusi prototipu novelės „Valiusei reikia Alekso“ herojei, visai nusibaigusios sveikatos, nebepaeina pati, sėdi priešais vyrą ir verkia. Ir tas verkia. Atsitiko jiems štai kas: jos vyras staiga gavo žinią, kad mirė Amerikoje jo giminės ir paliko jam pagal testamentą pusę milijono dolerių. Taigi. Gyvenimas jau praėjęs, paskutinės dienos belikę, o čia – pusė milijono! Žino abu, kad pusę šitų pinigų pasiims valdžia, kad gaus jie ne dolerius, o tiktai sertifikatus, pagal kuriuos galės nusipirkti šį bei tą, bet ir tai ribotai, juoba mūsų valdžia išduoda sertifikatų labai ribotą skaičių, pamėnesiui, mat laukia paveldėtojų mirties, kad galėtų viską pasiglemžti. O kiek dar rūpesčių su to palikimo išgavimu, abu juk mažaraščiai, teks samdyti advokatą, važiuoti į Maskvą, ar tai jų jėgoms? Štai tau ir laimė, senatvės sulaukus!
Kai pagalvoju, tai vėl graužia mane sąžinė, kam reikėjo rašyti apie ją tą novelę prakeiktą! Prisikentėjo moteris, pergyveno labai skausmingai. Niekad neatleisiu sau šito.
Prieš vestuves užsukau į Kupiškį, pas šaunų ir ištikimą mano draugą Povilą Zuloną. Padėjo keptą vištą, įpylė „Dar po vieną!“, pasikalbėjome. Sugrąžinau statines, kurias skolinausi iš jo pažįstamų Kupiškyje naminiam alui savo „jubiliejui“. Viskas dabar tvarkoj. Viskas.
O nelinksma ant dūšios. Ko?
Monika negalėjo dalyvauti su manim Puponyse, šiandien išleidau ją į Paalksnę. Tegul pailsi nuo repeticijų.

Gegužės 5. Šeštadienis
Šiek tiek pagirių, o paskui – troškimas dar išgerti.
Atėjo Kunčinienė. Pasėdėjome gana draugiškai. Išlydėjau namo, o pats užsukau į „Dainavos“ restoraną, išgėriau 200 gramų konjako, nuėjau gulti ir visą naktį, kiek jos buvo likę, galvojau apie savo tikrai idiotišką gyvenimą ir asmenišką išglebimą. Niekai ir gana, kad tiktai šitiek išėjo iš manęs.
Atėjo naujas numeris laikraščio „Kalba Vilnius“, jame KPI docentas Kazys Varašinskas spausdina straipsnį „Didžiojo tėvynės karo metais“ (iš Lietuvos radijo istorijos). Įdomu, kad išvardina šitas docentas daugybę pavardžių, net M. Meškauskienės, kuri viso labo dirbo karo metais Maskvoje radijuje dvi savaites, po to man pavyko atsikratyti jos, kaip nieko dora nesugebančios. Taigi. O tarp visų tų pavardžių manosios nematyti. Nėra jos. Taigi.

Gegužės 7. Pirmadienis
Niūri diena. Ne kad išgėriau vakar šiek tiek, o iš viso nuotaika niekai.
Buvau universitete, kur pakvietė mane prof. Balkevičius pakalbėti humanitariniame fakultete apie Pergalės dieną, karą, taiką ir t. t. Viskas vyko buvusioje Aktų salėje, pažįstamoje man iš pačių pirmųjų pokario metų, kai suruošdavome čionai literatūros vakarus, o klausytojai studentai vis dairydavosi į duris, laukė valst. Saugumo darbuotojų ateinant išgabenti juos į Sibirą. Tie studentai naktimis nemiegodavo tuomet bendrabučiuose arba privačiuose butuose, o išeidavo į Belmonto mišką ir ten laukdavo ryto. Nemažai metų šitaip. Ypač po 1947 metais masinių trėmimų Lietuvos gyventojų į Sibirą. Dabar viskas ramu. Pakalbėjau. Po to Kelmickaitės vadovaujamas universiteto folklorinis ansamblis „Ratilio“ atliko nedidelį koncertą, labai skambų, visą iš autentiškų liaudies dainų. Šauni ta Kelmickaitė.

Gegužės 8. Antradienis
Kalbėjau telefonu su Eugenijum Gavrilovičium, įžymiausiu tarybiniu kino scenaristu, ir dar kartą pasigrožėjau šituo žmogum: 85-ri jam metai, o rašo, rašo, rašo, kiekvieną dieną dirba iš peties. Štai iš ko reikia pasimokyti dirbti ir gyventi!
Gavau iš „Vagos“ leidyklos A. Vienuolio „Raštų“ pirmojo tomo rankraščius. Darbelio man užteks, juoba puslapėlių čionai toli per 600, o aš juk Redakcinės komisijos pirmininkas. Ir toks pat pirmininkas kito leidinio apie A. Vienuolį: „A. Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje“. Laikykis, brolau Baltuši, laikykis, kiek dar turi vieko.
Pagaliau parašiau ir išsiunčiau atsiliepimą apie apsakymą tam įkyriam žydeliokui iš Maskvos Jakovlevui. Tipiškas literatūrinis parazitas, atvykęs pas mus parašyti apie žmones, dosniai remiančius Taikos fondą, ir čia pat užsikabinęs rašyti prozą apie tuos žmones. O aš nemoku atsikratyti tokių, atsiprašant, rašytojų.

Gegužės 9. Trečiadienis
Šiandien – Pergalės diena. Visur vėliavos, šūkiai, vaikštynės, orkestrai, eitynės į Karių kapines Antakalnyje, vainikai, gyvos gėlės, kalbos apie pergalę. Taigi...
Turėjo įvykti paveikslų ir apskritai meno kūrinių mugė Kutuzovo aikštėje, bet neįvyko: šalta, lyja, vėjas muša...
Vakare žiūrėjau Jaunimo teatro spektaklį „Pirosmani, Pirosmani...“ Apie dailininką ta pačia pavarde, gruziną, visą gyvenimą nepripažintą, nūnai garbinamą. Vaidina jį Vladas Bagdonas, reto talento aktorius. Spektaklis nesujaudino. Negaliu gailėtis silpnų žmonių. Visą gyvenimą negalėjau šito. Spektaklis pastatytas rež. Nekrošiaus, jauno ir talentingo, „ieškančio“ scenos meistro. Detalės čionai išruoštos juvelyriškai, viskas puiku, deja, šalta. Aplinkui sėdėję žmonės visi rodė begalinį susižavėjimą. Manau, snobai jie visi. Režisierius smarkiai linkęs į mimo kategoriją, dramaturgo (Korostyliovo) tekstas beveik visai ignoruojamas. Bet juk tai nukrypimas į šoną. Ne į gerąjį, ne. Menas turi būti grynas. Taip galvojau visuomet. Žanrų bei metodų samplaika visuomet yra menininko silpnumo žymė. Ir tie amžini ieškojimai. Antai E. Mieželaitis įpusėjo septintą dešimtį metų, o vis dar ieško pats savęs. Ir nesuranda. Matyt, nelabai yra ką surasti.
Smarkiai surėmė mane radikulitas.

Gegužės 11. Penktadienis
Tvarkiau bilietus į mano kūrybos vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Gavau 40, tuoj pamačiau: mažai! Paėmiau dar 60. Dabar gal užteks draugams apdalinti. Tegu ateina, kas netingi.
Nė prieš vieną vakarą tiek nesijaudinau, kiek prieš šitą. Net keista. Net nesuprantama. Jaudinuosi prieš susitikimus su skaitytojais visuomet, bet ne tiek gi!
Orai vis dar labai šalti. Maždaug 4–5 laipsniai šilumos.

Gegužės 13. Sekmadienis
Žiūrėjau televizijos filmą (lietuvių!) apie pralotą Olšauską. Negaliu suprasti, kam jis buvo statomas. Manau, vis tai mūsų kultūros stoka, skatinanti kai kuriuos meno žmones dar ir dar kartą pajuodinti buržuazinę praeitį, kelti jos juodąsias dėmes. Išeitų, tarytum buržuazijai valdant visuomenę sudarė tiktai du sluoksniai: iš vienos pusės komunistai pogrindininkai, kovoję prieš buržuazinę santvarką, iš kitos – policija, fašistai, reakcingiausi kunigai, parazitai buržujai ir kiti panašūs elementai. Bet juk buvo tūkstančiai dorų žmonių, mokslininkai, rašytojai, menininkai, kultūros darbuotojai, pažangios minties inteligentija. Būtent jie, gana sunkiomis sąlygomis, dėjo pagrindus mūsų tautos kultūrai vystytis, mokslui tarpti, augino ir grūdino aktyvią, veržlią jaunąją kartą. Kodėl gi apie juos – nė žodžio? Antra vertus, filmas apie pral. Olšauską vien antiklerikalinis, o ne antireliginis, arba, kaip dabar sakoma, ateistinis. Tokie dalykai nūnai seniai atgyvenę. Žmonės jau suprato, kad joks visuomenės sluoksnis nėra ir negali būti monolitinis. Tarp kunigų irgi buvo visokių žmonių. Kaip dabar yra visokių (net labai!) tarp komunistų. Ne, nesuprantu aš tokių reiškinių mūsų vaidybiniame mene, kaip šis filmas!

Gegužės 14. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau daugelio dailininkų iliustracijų, skirtų „Sakmei apie Juzą“. Spaudos komitetas sugalvojo pabandyti tokį eksperimentą: daug dailininkų, pasiskirstę po skyrelį, iliustruoja vieną knygą. Iš karto pasidarė man aišku, kad tai absurdas. Įrodo patys dailininkai, pripiešę tokių prieštaringų dalykų, kad jokios „Sakmės“ nebematyti, o yra tiktai pačių dailininkų pasimandravimai, troškimas rodyti dalykus išvirkščiai. Daugelį piešinių buvau atmetęs jau anksčiau, dabar matau: vėl jie sugrąžinti, maketuojami. Pakėliau triukšmą. Leidyklos vadovai pažadėjo „taisyti“ padėtį. O ką čionai ištaisysi?
Stulbina mane daugelio nūdienių dailininkų abejingumas savo darbui, žmonėms, realiai tikrovei. Juzą jie vaizduoja plonyčiais piršteliais, liekną, tikrą miesčionį. Ir tai žmogų, kuris savo rankomis statė trobas, kasė šulinį, apvaldė visą Kairabalės raistą, įsikūrė ir įsitvirtino jame!
Keisčiausia buvo girdėti kai kurių dailininkų aiškinimai: mes taip matome. Vienas jų, Gibavičius, prasitarė: argi Baltušis žino, kas iš tikrųjų buvo Juza? Žinome tiktai mes, dailės kūrėjai! Trenkiau durimis, išėjau sugadinta nuotaika.
Nenoriu būti piktu pranašu, bet neramina mane tasai sustingimas, nūnai įsigalintis mūsų literatūroje, mene, apskritai kultūroje. Nieko gero iš to nebus. Negali būti nieko gero.

Gegužės 15. Antradienis
Mano kūrybos vakaras. Dalyvauja Petras Bražėnas, Gražina Urbonaitė, Vladas Bagdonas. Visa bibliotekos fojė, balkonai, net centriniai laiptai perpildyti žmonių. Šiurpas nugaroj man! O jau sėdėdamas prie stalo vis dar nežinojau, ką pasakysiu jiems... Taigi!
Viskas praėjo laimingai. Girdėjau plojimus ne tik skaitovams ir P. Bražėnui, bet ir man. Tai gal gerai?
Po visko susėdome prie kavos puoduko. Buvo Justinas Marcinkevičius su žmona, Aleksas Baltrūnas be žmonos, Eugenijus Matuzevičius su žmona, daug žmonių. Smagu. Buvo ir Monika, dar smagiau! Violeta su savo Antanu. Dagnė. Viskas tikrai gerai.
Šiandien mano broliui Leonardui – 70. Buvome abu su Monika, pasveikinome, įteikėme dovanėlę. Buvo patenkintas. Įpylė kai ko.
Iš Molėtų skambutis: LKP RK pirmoji sekretorė Eleonora Blaževičiūtė sujaudinta teiravosi, ar tiesa, kad mečiau Mironaitę, suviliojau jauną žavią moterį su dviem vaikais, atplėšiau ją nuo vyro ir laimingai sukūriau naują šeimą. Pradėjau kvatoti. O ji ilgai negalėjo suprasti, kad visa tai – Vytauto Petkevičiaus su Julium Būtėnu purškalai, kad nieko panašaus nėra. Taigi!

Gegužės 16. Trečiadienis
Įvyko valstybinių respublikinių premijų Komiteto posėdis. Griežtai pareikalavau pašalinti iš kandidatūrų sąrašo meninį filmą „Faktas“ (scenarijus Žalakevičiaus, režisūra Grikevičiaus). Už mano pasiūlymą nebalsavo viešai niekas, trys susilaikė. O po posėdžio daugelis žmonių prieidinėjo prie manęs, apdairomis šnibždėjo į ausį, kad nebalsuos už tą filmą slaptame balsavime, kuris įvyks birželio 20-tą. Žinau, kad nebalsuos, bet kodėl gi žmonės taip bijo viešai pasakyti savo nuomonę?!
Buvau Revoliucijos muziejuje. Kalbėjau darbuotojams apie taikos gynimo reikalus mūsų respublikoje. Atrodo, buvo patenkinti. Grįžau namo gerokai pavargęs. Du posėdžiai mano amžiaus žmogui – aiškiai per daug.

Gegužės 17. Ketvirtadienis
Keistas dienas gyvenu. Beje, gana dažnai dabar gyvenu keistas dienas. Kažkoks pasimetimas dūšioj, ieškojimai, nerimas dėl romano, užsigulėjusio ne juodraštyje, o galvoje. Vis nerandu ir nerandu tikros pradžios, pirmųjų žodžių, ir pabaigos – paskutinių žodžių. Taip, matyt, gamtos motinėlės sutvertas, kad, nesuradęs kūriniui pavadinimo, pirmųjų žodžių ir paskutinių žodžių, negaliu pradėti paties darbo. Buvau šį romaną pavadinęs „Krito rasa“, vėliau jis man pasirodė netinkamas, kelis mėnesius pasvarstęs nutariau šaukti „Visur Lietuva“, dabar vėl susimaišė viskas, nebepatinka „Visur Lietuva“. Kur čia visur? Kaip visur? Lietuva, iš esmės, artėja prie niekur. Atrodo, teks grįžti prie pirmojo pavadinimo. Nors ir nepatinka jis man. Ilgai svarsčiau romano pradžią, kaip sakoma, ekspoziciją. Mano lėtinis svarstymas užėmė ne vienerius metus. Buvau pasirinkęs ankstų rytą kaime, apyaušrėliu pabunda vyriausias romano veikėjas Jonas Ramūnas ir išgirsta kaip jo žmona Ona jau bilda po kamarą ir maltuvę, kaip visuomet buvo Ramūnų sodyboje: kada beatsikeltų vyrai Ramūnų sodyboje, o moterys jau bilsčioja. Taip prie senelės Agotos, mena Ramūnas, taip prie motutės, taip ir prie Onos, kurią vedė jis iš gretimo Pašaltuonių kaimo. Išeina Ramūnas sužiūrėti sodybą, jau be laukų, vien su pasodybiniu sklypu, kolūkio išskirtais 60 arų, o sugrįžęs randa Oną atgulusią lovon, ko niekad nebūdavo. Švelni, geriausios širdies moteris šita Ona, o kalba kietai, santūriškai šiurkščiai. „Aš jau keberiokšt“, – pasako vyrui, tuoj pat pradėdama jam patarinėti, kaip laidoti ją, kaip jam, vienam likus, gyventi.
Gal ir neblogai šitaip. Bent man taip atrodė. Bet juk „Parduotų vasarų“ antros dalies novelėje „Virto ąžuolai“ viskas prasideda nuo motinos mirties. Ir ne vien tenai. Kažkaip atsitiko, kad mirtis vis painiojasi mano negausiuose darbuose. Taigi – pasikartojimas! O velniam man šito reikia?
Štai ir mąstau. Ir mąstau. Ir nirštu ant savęs už mąstymo lėtumą, ir kaip išbristi iš šitokio vėlavimo, nežinau.
14 valandą pradėjome Rašytojų sąjungos valdybos posėdį. Buvo iš Maskvos, leidyklos „Sovetskij pisatel“ atstovai: direktorius Jefremovas ir nacionalinių literatūrų skyriaus vyriausias redaktorius Tamas. Nedaug linksmo mums pasakė. Gana negausiai leidžiama rusų kalba mūsų lietuvių rašytojėlių kūryba. Nedaug, beje, ir kalbėti jie gavo. Buvo iš karto apsupti mūsiškių genijų, išmaldautojų, prašančių atkreipti dėmesį į juos, į juos, į juos. Keista, bet jau nebesistebiu. Alfonsas Bieliauskas atkakliai piršo K. Maruko raštus, įrodinėdamas, kad tai vienas reikšmingiausių nūdienių Lietuvos rašytojų. Daugiau negu keista buvo šitai girdėti. Bet ir tuo nebesistebiu. Mūsų literatūros gyvenime nebelikę jokių kriterijų, kas kam užeina ant seilės, tas tą ir perša, o ypač tais atvejais, kai peršamieji geriau užfundija. Štai ir M. Sluckis karštai siūlė išleisti lietuvių kalba tūlo Žlibino surašytus... dainų tekstus, nors puikiai žino, kad visame pasaulyje tokie tekstai rašomi tiktai kompozitoriams kurti dainas, jų tekstai atskiromis knygomis leidžiami tiktai ypatingais atvejais, ypatingiausiais. Labai teisingai M. Sluckiui atkirto Saulius Šaltenis. Šiurkštokai, bet teisingai.
Buvo priimami nauji Rašytojų sąjungos nariai. Slaptame balsavime atidaviau balsą tik už vieną: Almą Karosaitę. Ji verta, gabi, kultūringa, poetė tikra. Visi kiti, nė pavardžių jų nūnai nebeprisimenu, galėjo būti atmesti. Beje, priimtas ir P. Venslovas, pasisavinęs Venclovos slapyvardę. Prisiminiau jo apysaką, „Nemuno“ žurnale ėjusią per du numerius, pavadintą „Akvariumas“, pasakiau, kad tokia, atsiprašant, proza nieko bendra neturi nei su mūsų literatūra, nei su mūsų tauta: grafomanija, atskiesta pseudoseksualiniais skiedalais. Šoko jį ginti J. Mikelinskas, paskelbęs, kad „tokio rašytojo lietuvių literatūroje dar nėra buvę, reikia džiaugtis, sveikinti ir nedelsiant priimti“. Gyrė, liaupsino šį „venclovą“ ir V. Martinkus, jau nebe pirmą kartą nuviliantis mane. Pateikiau priimamajam klausimą, tiktai klausimą, nors buvau provokuojamas kalbėti, pasisakyti plačiau: „Kokią kryptį ateityje žadate pasirinkti savo kūryboje, vaizduosite Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimą realistinėje prozoje, ar orientuositės į „Akvariumą“? Buvo man atsakyta šitaip: „Kai pabandžiau rašyti realistiškai, man buvo patarta laikytis arčiau „Akvariumo“. „Kas šitaip patarė?“ Priimamasis neatsakė nieko, numykė, atsisėdo. Nujaučiu, kad tie jo patarėjai sėdėjo čia pat, posėdyje, kaip Rašytojų sąjungos valdybos nariai: „Nemuno“ žurnalo vyr. redaktorius Laimonas Inis ir Vytautas Martinkus. Abu kauniečiai. Manau, kad ir abu šančiškiai. Šančių kvapelis visada trenkia iš tolo. Pavyzdys: E. Mieželaitis, V. Petkevičius, Alf. Bieliauskas.
Kaip paradoksas – buvo priimtas į Rašytojų sąjungos narius Druskininkuose gyvenantis kažkoks Šišmorinas ar Šišmokinas, atsargos pulkininkas, pensininkas, 70 metų, nė žodžio nemokantis lietuviškai, nors gyvena Druskininkuose jau virš 10 metų. Kadaise tarnavo tarybinės Armijos daliniuose Vengrijoje, išmoko vengrų kalbą, verčia vengrų rašytojų kūrinius į... rusų kalbą, leidžia juos Maskvos leidyklos, bet Maskva į Rašytojų sąjungą jo nepriima, todėl ir atvyko šis žmogėnas į Lietuvą. Priėmėm balsų dauguma! Faktas, daug pasakantis apie mūsų lietuvišką principingumą.
Skaitinėju A. Morua knygą apie rašytojus Diumas. Apstulbau radęs, kad poetą ir dramaturgą de Miusė į kapus palydėjo tik apie 30 žmonių. Nelinksma.
Netikėtai paskambino iš Molėtų Eleonora Blaževičiūtė – LKP Molėtų RK pirmoji sekretorė. Kaip moteris paskambino. <...> Įdomu, kad iš Kauno plaukia žinios, jog susiradau... 55 metais jaunesnę, su kuria irgi sukūriau naują ir be galo laimingą šeimą. Kvatojau smarkiai. Tačiau ir pikta man. Šituos nešvankius gandus atkakliai platina ne vienas rašytojas, iš pradžių tas pamazginis smirdalius Vytautas Petkevičius su Julium Būtėnu, vėliau jau ir A. Zurba bei kai kurie kiti. Ir plačiai „eina“ šitie pliauškalai. Taigi.

Gegužės 18. Penktadienis
Prisimatavau naują kostiumą melsvo pineto. Atrodo, bus gerai.
Iš Kultūros ministerijos pranešė, kad kviečia mane VDR leidyklos atvykti į Erfurtą, spalio pabaigoje žadanti įvykti konferencija, skirta „Sakmei apie Juzą“. Matyt, „Juza“ jau išėjo vokiečių kalba (vertė M. Brevinga). Gerai, kad išėjo, o važiuoti į Erfurtą neturiu mažiausio noro. Labai šlykščiai uždergė tenai lietuvių literatūrai takus visi tie icchokai merai, alf. bieliauskai, m. sluckiai, ne vieną dešimtmetį kompromitavę mūsų literatūrą savo chaltūromis. Tai ar dera dabar man iš paskos? Tikrai nenoriu.
Universiteto kiemuose įvyko Knygos šventė. Buvo nemažai rašytojų: A. Maldonis, V. Bubnys, net V. Petkevičius, dar kažkas. Mačiau tarp jų ir „rašytoją“ Albertą Laurinčiuką. Tariau žodį ir aš. Taikos gynimo tema. Buvome pavaišinti stikliuku konjako ir kava. Suruošė viską šventės rengėjai: leidyklos ir Knygos bičiulių draugija, niekad nepajėgianti paaiškinti žmonėms, kaip galima būti knygos bičiuliu, jeigu niekur neįmanoma gauti knygų. Taigi šitaip.
Vakare žiūrėjau televizoriuje rašytojo Danilo Granino kūrybos vakarą. Iki šiol nelabai aukštai vertinau šį rašytoją leningradietį. Atrodė jis man gana vidutinių gabumų, silpnas stilistas, blankokų minčių ir blankokų spalvų menininkas. Paskutiniuoju metu Monika skaitė jo romaną, išleistą „Roman-gazeta“ leidyklos milijoniniais tiražais per du sąsiuvinius, pavadintą: „Paveikslas“. Taigi susidomėjęs sekiau jo kūrybos vakarą (Monika, beje, Paalksnėje, sėdžiu namuose vienas). Įsitikinau: daug gerų, gana aktualių ir gana... aštrių minčių turi šis rašytojas ir jam užtenka drąsos pasakyti jas viešai ir atvirai. Tačiau D. Graninui kaip rašytojui trūksta kažko tokio, kas patrauktų į jį žmones, kad nuoširdžiai pamiltų jį skaitytojai. Negaliu užčiuopti, ko būtent, bet trūksta.

Gegužės 19. Šeštadienis
Jau iš seniau vienas aktyviausių Rygos lietuvių Liepinis skambino man, prašė susitikti su Rygos lietuviais, esą, jie nori atvykti į Lietuvą, pasiklausyti gero koncerto, o „po visko“ būtinai pabendrauti su manim. Sutikau, ir štai šiandien susitikau Ukmergės gatvėje 6, Restauracinių darbų kombinate. O čia pasirodė, kad tie Rygos lietuviai suruošė tikrą mano gimtadienio (75-jo!) minėjimą. Skambėjo daug karštų kalbų, sveikinimų, buvo sugiedota lietuviškai ir latviškai „Ilgiausių metų“, įteiktas gražus suvenyras – medžio drožta lėkštė su įrašu: „Juozui Baltušiui – Rygiečiai“. Ir suruošta itin turtinga vakarienė iš produktų, atsivežtų iš Rygos. Ilgai pasisėdėjome. Pasakiau net keturias kalbas, padėkojau, pasikeičiau adresais.
Džiugina šis Latvijos lietuvių aktyvumas. Didelį organizacinį darbą tarp jų dirbo Justas Paleckis. Ir juo labiau stebina lietuvių padėtis „broliškoje“ Baltarusijoje. Lietuvių tenai nepalyginamai daugiau nei Latvijoje. Ištisi lietuvių gyvenami rajonai po karo buvo priskirti (tvarkant respublikų sienas) Baltarusijai. Čia veikė dešimtys lietuvių mokyklų, vyko tautinis gyvenimas. Dabar viskas uždaryta, uždrausta. Saugumo agentai perėjo visus kaimus ir visas sodybas, grasinimais išreikalavo pasirašyti tariamus vietos lietuvių pareiškimus Baltarusijos vyriausybei, kad jie reikalauja mokyti jų vaikus baltarusiškai arba rusiškai, tik jokiu būdu ne lietuviškai. Dabar, senosios kartos žmonėms beišmirštant, miršta ir bet kokia lietuvybė šiuose rajonuose. Tūkstančiai ir tūkstančiai lietuvių nutautėja. Liūdna ir skaudu dėl šitokios idiotiškos Baltarusijos komunistų bei kitų vadovų „politikos“.
Net Lenkijoje, kurioje niekad neklestėjo meilė lietuviams, šito nėra. Ten veikia lietuviškos mokyklos, eina laikraščiai, leidžiamos knygos, vyksta radijo laidos. Taigi šitaip.
Dar apie susitikimą su latviais. Vakarienės metu taip skambėjo lietuviškos dainos, jog supratau, kad Rygos lietuviai dešimt kartų karščiau myli jas, išliko tikresni Lietuvos patriotai, negu lietuviai, gyvenantys pačioj Lietuvoje.
Ir ne tik Latvijoje šitaip. Antai, Knygos šventėje mane supažindino su vyru ir žmona, Arvaldu ir Janete Zizais, atvykusiais iš Brazilijos. Tiesiog apstulbau, kad abu labai jauni, neseniai susituokę, o lietuviškai kalba gražiau už daugelį mūsų rašytojų. Pasakojo, kad tai seneliai taip išmokė savo vaikus, gimusius jau Brazilijoje, o pastarieji – juos, mūsų svečius. Taigi.
„Tiesoje“ perskaičiau mano kūrybos vakaro Respublikinėje bibliotekoje aprašymą, labai gražų.
Prieš kuri laiką pasirašiau kolektyvinį laišką į LKP CK. Dėl teatro kritikų „mafijos“ siautėjimo. Rytoj turėjo įvykti Teatro draugijos suvažiavimas. Ir įvyks, žinoma. Staiga šiandien, nežiūrint poilsio dienos, paskambino man iš LKP CK drg. Kadžiulytė, pasakė, kad vakar manęs ieškojęs drg. L. Šepetys, kad jis skaitęs tą kolektyvinį raštą, kad reikalai taisomi, tai gal dabar nereikėtų kelti didelio triukšmo, juo labiau, kad Lietuvos kompozitorių suvažiavimas praėjo daugiau negu blogai. Padėkojau, pasakiau, kad į suvažiavimą nesiruošiu eiti, neturiu laiko, o jeigu reikalai taisomi – sutinku, kad nereikia viešo triukšmo. Tačiau teatro kritikų „mafijos“ veiklą žinau gerai, ji verta visiško pasmerkimo, tegu ir vėliau. Tuo pokalbį baigėme.
Gerai jau ir tas, kad LKP CK atkreipė dėmesį.

Gegužės 20. Sekmadienis
Ilsėjausi, mąsčiau.
Prisiminiau stirniuką Būtėnų kaime, kur nuvykome su Monika į mano pusbrolio Jono Juzėno auksines vestuves. Jonas rado jį nusilpusį, pusgyvį, tėvų pamestą, parsinešė, pamaitino, atgaivino, paleido, ir jis dabar kiekvieną rytą ateina ir pliekia kojomis duris, reikalaudamas jam „priklausančios“ pieno bonkos, o išsiurbęs ją vėl išeina į laukus ir miškus. Vieną rytą atėjo Jonui nesant namie, beldė beldė, netekęs kantrybės įšoko pro langą į vidų ir ėmė mindžioti Jonienę lovoje kojomis. Toji supyko, išvijo, ir tas dabar nekenčia Jonienės, purkštauja pamatęs ją. O ką, o gal nuo šito ir pradėti romaną „Krito rasa“? Skambėtų tikrai gerai. Ir užbaigti romaną vėl juo, tik jau suaugusiu, kai ateina jis vėl, Jonui Ramūnui nusivylus sūnum ir dukra ir sugrįžus iš Kauno. Patinka man šita mintis, tik reikia dar gerai pasverti, kad neatsirastų „lyrinio skiedalo“ romane. Yra skaitytojų, kurie tiktai šito ir laukia. Labai „jautrūs“ tie skaitytojai. Kiekvienas prisiveisęs namuose po šunį, myli jį karščiausiai ir tuo pačiu metu pamiršta ištiesti žmogui ranką bėdoje. Ne, ne jiems rašau aš.
Netikėtai paskambino dailininkas Jurėnas, paprašė susitikimo. Susitarėm: ateis jis gegužės 22, antradienį.

Gegužės 21. Pirmadienis
Vakar vėlai vakare paskambino Anykščių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ona Galiauskytė, pranešė nelinksmą naujieną: staiga mirė ilgametė (24 metus išdirbusi) Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė. Kvietė atvykti kaip šiandien į laidotuves. Tiksliai neprižadėjau, o rytą kilęs supratau: reikia važiuoti, dalyvauti.
Buvo ji pašarvota Anykščiuose, muziejaus naujame korpuse, kurį ir išrūpino pati, muziejaus išplėtimo tikslu. Nuvykome trise: A. Vienuolio-Žukausko sesers anūkas, rašytojas Saulius Šaltenis, poetas Antanas Drilinga ir aš. Pastovėjome garbės sargyboje. Atsisveikinimo mitinge pasakiau kalbą šalia daugelio kitų kalbėtojų. Buvo labai daug žmonių susirinkę iš Anykščių, taipogi iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Atvyko velionės sesuo, du broliai su vaikais ir anūkais. Mirė Teresė Mikeliūnaitė staiga, turėdama 56 metus (insultas). Aiškino ekskursijai Jono Biliūno gimtinėje Niūronyse, netikėtai paprašė leidimo jai sėstis: „Keistai ėmė svaigti galva.“ Čia pat susmuko ir, nebeatgavusi sąmonės, mirė. Gydytojai pripažino: insultas.
Palydėjom velionę į Panevėžį, kurio kapinėse ilsisi jos abu tėvai, seneliai, plati giminė. Iš mūsų kalbą čia pasakė A. Drilinga, daugelis kitų palydėtojų.
Po laidotuvių – gedulingi šermenų pietūs. Giminių paprašytas, visus pietus vedžiau aš.
Stipriai man gaila Teresės Mikeliūnaitės. Reto taurumo buvo moteris, reto išmanymo muziejaus vadovė. Prisiminiau jos pasisakymus Vilniuje ir Maskvoje, minint A. Vienuolio-Žukausko gimimo 100-sias metines. Nė viena iškilmių kalba nepadarė žmonėms tokio įspūdžio, kaip jos žodis, ėjęs iš pačios širdies. Tikrai gaila tokio žmogaus.
Kelionėje plačiau išsikalbėjau su Saulium Šalteniu, ypač kai likdavome vieni du. Poetu A. Drilinga seniai nepasitikiu. Nelabai jis man aiškus, gaunantis tokį aprūpinimą, kokį gauna tik itin atsakingi darbuotojai arba „kai kur“ dirbantieji žmonės. Su tokiais geriau atsargiau. Taigi. Saulius Šaltenis pasirodė man tikrai nuoširdus, atviras, pakankamai savarankiškas, nedemonstruojantis šito savarankiškumo, bet ir nebijantis turėti savo nuomonę ir neslepiantis jos. Įdomi jo nuomonė apie E. Mieželaitį. Nujaučiau, kad nebuvo niekad palanki, bet dabar įsitikinau: daugiau negu nepalanki. Iš jo sužinojau daug negeros tiesos apie V. Petkevičių. Keista, bet apie Julių Būtėną iki šiol galvojo, kad tasai – senas pogrindininkas, beveik tolygus A. Guzevičiui. Kaip galėjo jam, protingam vyrui, susidaryti tokia nuomonė?! Pasakojo, kad V. Bubnys – ne toks jau tyruolis, kokiu dedasi ir kaip apie jį galvoja kai kurie žmonės. Pasirodo, šis rašytojas ilgus metus pastoviai gaudavo iš Kino studijos algą... kaip konsultantas, nors savo nuomonę pasakyti apie filmų arba scenarijų saugojosi kaip ugnies. Tokią pat padėtį ilgus metus buvo užėmęs ir kritikas Bučys. Sužinojus šitai, pasidarė man dar aiškiau, kodėl Kino studijoje vyksta tokie neįtikėtini dalykai. Ten irgi „mafija“, pono V. Žalakevičiaus vadovaujama ir kažkieno „iš aukščiau“ laiminama. Tokie reikalai. Gerai, kad šitaip išsikalbėjau su Saulium Šalteniu. Protingas jis vyras, tikrai talentingas dramaturgas ir prozininkas, be to – gana ryškus kaip asmenybė.

Gegužės 22. Antradienis
Šiandien turėjome eiti kartu su „Vagos“ leidyklos vyr. dailininku Armalu pas J. Nekrošių, kalbėtis dėl „Sakmės apie Juzą“ iliustracijų, o nenuėjom, nors buvome susitarę, tik negavau jokių „ženklų“ apie ėjimą iš „Vagos“ vadovybės. Atrodo, varo jie visi į kelnes iš baimės prieš dailininkus. Ką gi, uždėsiu veto iliustracijų panaudojimui „Sakmei“. Tegu nors pasikaria visi.
„Žirmūnų“ restorane pietavau su pastorium Jozefu Urdze, atvykusiu iš Vakarų Vokietijos. Maloniai praleidome laiką, įdomiai pasikalbėjome. Susitarėm, kad iškvies mane į svečius rugsėjo gale-spalio pradžioje dviem savaitėm. Tai būtų gerai. Iš ten sugrįžęs, gal nuvykčiau ir į Erfurtą. Būtų tiesiog įdomu palyginti abiejų Vokietijų gyvenimą. Vykti į Erfurtą iki šiol dar nepajutau jokio entuziazmo. Netraukia, ir gana. Nelabai traukia ir į Vakarų Vokietiją. Atvirai kalbant, vokiečiai niekuomet nebuvo mūsų tautos draugai ir niekad nebus. Tas čiulbėjimasis su VDR, tas Lietuvos ir VDR kai kurių miestų „bendravimas“ yra gryna komedija. Pasikeis nors kiek sąlygos, atsiras vėl koks jefreitorius Šiklgruberis-Hitleris, duos komandą, ir vėl pasipils lietuvių kraujas iš po vokiečių peilio. Amžiais taip buvo, amžiams ir liks. Na, o pažinti gal vis dėlto verta?..
Atvyko, kaip buvome susitarę, dailininkas Jurėnas. Pasirodo, nori jis iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, nors neįsipareigojęs nei „Vagai“, nei niekur kitur, o tiesiog iš jausmo, kadangi kupiškėnas, kaip ir aš. Rodė visą seriją iliustracijų. Kai kurios gana vykusios, nors pats Jurėnas – vidutinėlis dailininkas, bepiešiantis visokius veteranus bei kolūkiečius. Vidutinėliai, tiek dailininkai, tiek ir rašytojai, visuomet griebiasi tokių darbų: nėra rizikos, palankus priėmimas visuomet užtikrintas. Na ką gi, žiūrėsim, žiūrėsim. Patiko man Jurėno mintis, kad knygą gali iliustruoti tik vienas dailininkas, o ne dešimtys jų, kurių nė vienas, kaip taisyklė, visos knygos neskaito, o tik tą „gabaliuką“, kuris jam pavedamas.
Buvo „Kalba Vilnius“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, susitarėm: parašysiu jiems straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais. Taip reikia, taip ir padarysiu.

Gegužės 23. Trečiadienis
Šiandien Vilniaus Memorialiniame literatūros muziejuje turėjau pasakoti atsiminimus apie Augustiną Gricių. Ne vienas, o su Monika. Deja, teko atšaukti. Maskva „davė“ telegramą, kad būtent šiandien atvyks Anglijos taikos judėjimo delegacija, kurią privalau priimti Lietuvos Taikos gynimo komitete. Atšaukėm. Nukėlėme į kitą antradienį, gegužės 29-tą.
Atvyko Anglijos taikos judėjimo delegacija, viso 25 žmonės. Visi paprasti, nė vieno ryškesnio. Pokalbis su jais neišsivystė, nieko naujo jie mums nepasakė, ir nieko ypatingo mes. Pokalbyje dalyvavo Jonas Aničas, Gediminas Jokūbonis, Pranciškus Dobrovolskis, Loreta Pakerytė. Pastaroji rytoj rytą 6 val. išvyksta į Gagrus ilsėtis, gavo „degantį“ kelialapį.
Nusivylęs sugrįžau namo. Nuobodu visa tai.

Gegužės 24. Ketvirtadienis
Atėjo du šaunūs vyrai, prisistatė kaip Vilniaus miesto Interklubo atstovai. Labai nori veikti, nors nelabai žino, ką veikti. Išreiškė pageidavimą tampriai bendradarbiauti su mumis, Taikos gynimo komitetu. Tas, žinoma labai gerai, tačiau kas su jais darbuosis? Kadrų neturime, etatinis darbuotojas yra tiktai vienas. Paprašiau leisti pagalvoti kelias dienas. Sutiko, išėjo.
Spaudoje paskelbtas algų padidinimas mokytojams. Toks yra TSKP CK ir TSRS Ministrų nutarimas. Ne padidinimas, o pasišaipymas iš mokytojų darbo: TSRS liaudies mokytojas (o jų yra gal pora šimtų visoje Tarybų Sąjungoje) gaus 50 rublių priedo per mėnesį. Kitiems, mažesniems – po 30 rublių. Dar mažesniems – po 20 ir po 10 rublių per mėnesį. Tai bent! Ne vieną kartą esu viešai pasisakęs, kad prie dabartinių kainų mokytojai privalo gauti algos ne mažiau kaip 350 rublių. Salės plodavo, o štai ir nutarimas. Kalbėsiu toliau!

Gegužės 25. Penktadienis
Gavau paštu kavos dėžutę, atsiuntė pastorius J. Urdzė. Tai jau ne pirmas kartas, atsiųsdavo man ir anksčiau, ir apmokėdavau atsiimant siuntinį po 12 kapeikų kiekvieną kartą. Dabar paėmė... 3 rublius ir 90 kapeikų.
Užsienio radijas kaip tik šiandien pranešė, kad naujojo Generalinio patvarkymu siuntiniai iš užsienio bus apmokami tokiomis sumomis, kurios atitiktų siunčiamų daiktų tikrąją vertę. Nieko sau! Vadinasi, tūkstančiai Tarybų Sąjungos piliečių nepajėgs atsiimti siuntinių: per brangu, neįmanoma išpirkti. Kurgi dings neatsiimtieji siuntiniai? Tikriausiai juos pasisavins vis ta pati jokiais mokesčiais neprisotinama mūsų vyriausybė. Taigi šitaip.
Po pietų išvažiavome su Monika ir Leonardu bei jo žmona Mite į Paalksnę. Anksti sugulėm miegoti, prieš tai su Leonardu paslapčiomis nuo žmonų ištraukę po gerą kaušą „stoličnos“. O ką? Ogi nieko.
Beje, šiandien skambino iš Rygos dailininkė metalistė Livija Andriukaitytė, prašė parūpinti jai viešbutį dviem dienom, birželio 4 ir 5 dienomis. Pasistengsiu. Labai talentinga dailininkė, kurianti sages iš metalo ir vedanti iš proto visas moteris, bet labai didelė brangininkė. Žiūrėsime. Susipažinau su ja Latvijoje, Rygon nuvykęs su „Senovinėmis kupiškėnų vestuvėmis“, tai prisiminė, paprašė. Na ką gi...
Paalksnėje gražu. Viskas sužėlę, pilna pienių, daug jau peržydėjusių. Nuskubėjome ilsėtis.

Gegužės 26. Šeštadienis
Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei Eleonorai Blaževičiūtei. Pasirodo, šiandien Molėtuose Dainų šventė. Ieškoję manęs, bet neradę, kviečia dabar, o kaip važiuoti, jeigu neturiu nei tinkamo rūbo, nei kaklaraiščio. Rytoj žadėjo atvykti pati aplankyti mus Paalksnėje. Būtų gerai.
Brolis Leonardas pameškeriojo Alksnos ežere ešeriukų, jo žmona Mikalina iškepė, valgėm užsigerdami čekišku alum. Didelis vis dėlto skirtumas tarp žuvies tiesiai iš ežero ir iš parduotuvės, kur parduodama ji pagulėjusi šaldytuvuose, suvelta, sunešiota. Didelis.
Vėl susimąsčiau apie Dalią. Bene visi metai praėjo, kaip nemačiau jos, o širdy tebėra. Pats nesuprantu šito. Praeitą savaitę skambinau. Supratau: neužmiršo ir ji. O kas toliau? O toliau – nieko. Jokių perspektyvų.
Gal ir nereikia jų, kokių nors perspektyvų šita prasme? Gal atėjo metas užbaigti viską?

Gegužės 27. Sekmadienis
Lyja ir lyja. Tiek ir gero, kad nekanda uodai. Monika sako: dar anksti. Gal ir taip. Ir apmaudu, kai jie užpuola, kanda, gelia iki liepos mėnesio antrosios pusės. Ne uodai, o uodienės, plėšrios, alkanos žmonių ir gyvulių kraujo. Taigi.
Rytoj turiu susitikti su Proftechnikos komiteto kolektyvu, tai šiandien ruošiuosi pokalbiui tam. Nelabai karštai noriu jo, o reikia. Daug ko reikia, ir visiškai nežinia, kaip išsisukti nuo visko, kaip veikti vien tai, kas prie širdies.
Ir dar turiu pasiruošti pokalbiui-atsiminimams apie rašytoja Augustiną Gricių Memorialiniame literatūros muziejuje. Žinau, tai šventas reikalas, ir šventa mano pareiga, tačiau nesuprantu, kodėl taip netraukia manęs šita šventa pareiga.
Šiandien turėjo aplankyti mus Eleonora Blaževičiūtė, bet neatvyko. Spėju, kad vėl jos motina besusirgusi. Turi ji vargo su motina. Toji gyvena Ignalinos rajone, atkakliai laiko karvę, ūkį, o sveikatos nebeturi ir prikalbama keltis pas vieną ar kitą dukterį gyventi nepasiduoda. Yra ir tokių „bėdų“.
20-tą valandą iškakome į Vilnių.
Straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais taip ir neparašiau. Niekis. Nedega... Dar parašysiu.

Gegužės 28. Pirmadienis
Laiškas iš A. Kukankos-Liepsnonio. Įžūlus, reikalaujantis „tęsti dialogą“. Pavyzdžiu man stato A. Venclovą, M. Bažaną, kurie iki paskutinės savo gyvenimo dienos „korespondavo“ su juo. Parašiau labai trumpai: susirašinėjimą nutraukiau prieš dvejus metus todėl, kad neturiu tam nei noro, nei laiko, nei jėgų, be to, nematau jokios prasmės ir prašau laiškų man neberašyti. Manau, nesupras jis, vėl rašys. Tokie žmonės „nesupranta“.
Nuėjau prisimatuoti kostiumą, o tenai meistras besusirgęs, susitariau – ateisiu birželio 1 dieną.
Vėl skambinau L. Šepečiui. Reikia pasikalbėti su juo dėl paminklo Antanui Baranauskui Anykščiuose, šito manęs prašė patys anykštėnai. Juk 1985 metų sausio mėnesį sukanka 150 metų nuo A. Baranausko gimimo, pats laikas, ir paminklas jau yra (biustas), reikia tik „palaiminimo“. O prisimušti iki L. Šepečio negaliu. Užimtas jis ir užimtas: šiandien LKP CK biuro posėdis, rytoj LKP CK plenumas, poryt – Aukšč. Tarybos sesija... Skambinsiu ketvirtadienį, gal pavyks.
Iš Rygos miesto nebloga žinia: kovo mėnesį išėjusi tenai latvių kalba mano „Sakmė apie Juzą“ jau visa išparduota. Tiražas buvo 30.000 egz. Dabar niekas nebegauna net man atsiųsti. Sveikinu tave, Albertai Juozėnai. Taigi.
17 val. susitiksiu su Proftechninio mokymo komiteto kolektyvu. Galėjau ir neiti. Tikrai galėjau. Eilinė mano klaida.

Gegužės 29. Antradienis
Buvau pas Dalią. Plačiai išsikalbėjome, itin mažai išgėrėm. Be jokių švelnumų. Pasakiau, kad tebemyliu, užmiršti negaliu. Prisipažino ir ji. Taigi šitokie reikalai. Išsiskyrėm labai draugiškai. Iki kito susitikimo, kuris nežinia kada bus. Ir apskritai ar bus. Jaučiuosi kaltas. Galėjo gi mergina sukurti šeimą, auginti vaikus, kažką nuveikti literatūroje, šitokį poetės talentą turėjo, o nieko, nieko, nieko. Bene būsiu aš čia pats kalčiausias. Jeigu taip, tai niūru ant dūšios...
16 valandą turėjau būti rašytojų partiniame susirinkime, kur būtų svarstoma rašytojų partinių mokesčių mokėjimo tvarka, tikriau – betvarkė. Nenuėjau, kadangi 15 val. nukakau į Rašytojų memorialinį muziejų, įkalbėjau į magnetofoną atsiminimus apie Augustiną Gricių. Atrodo, nelabai man pavyko, nors įrašinėtojai tyli.
Nuskubėjau įsiregistruoti rytdienos Aukšč. Tarybos sesijai. Rūmai gražūs, visi rūmuose gražūs. Ir visi taip pat niekam nereikalingi, kaip ir aš. Jokios įtakos respublikos gyvenime ši instancija neturi. Viską besuėmusi į savo rankas partija. Mes tik balsuojame. Pati sesija nūnai betrunka vieną dieną. Ką galima nuspręsti valstybės reikalų prasme per vieną dieną? Taigi.

Gegužės 30. Trečiadienis
Aukščiausiosios Tarybos sesija. Nuobodybė, kaip visose sesijose. Blogiausia, kad vieta sėdėti man išpuolė pirmoje salės eilėje, Prezidiume sėdinčių pačioje panosėje. Nepasnausi, „Šluotos“ nepaskaitysi. Sėdėk.
Pirmas atvejis atsirado, kai viena iš deputatų, berods, kaunietė, buvo išmesta iš deputatų. Be platesnio paaiškinimo, iš anksto viską apsvarsčius. Sužinojau: buvo ji užsienyje, turistinėje kelionėje, susidomėjo blizgučiais, griebėsi spekuliacijos. Taigi. Namie moterims pasipuošti nieko niekur negausi, užsienyje – negalima. Taip ir eina reikalai.
Susipirkau produktus, sugrįžau tiek išvargęs, kad tuoj ir atguliau, nebežiūrėjęs nė angliško telefilmo „Miesto garsai“, apie Anglijos darbininkų... begalinį vargą, nepriteklius, bedarbystę ir pan. Ir pan. Laimės šalis – tiktai mūsų šalis!
Verkiant reikia prisėsti prie romano, o kada? Ir iš kur „parako“ imti? Nesveikinu tavęs, Albertai Juozėnai.

Gegužės 31. Ketvirtadienis
Po sesijos, kaip paprastai, nėra jėgų. Ir nėra jokios nuotaikos. Pamėginau susiskambinti su L. Šepečiu, deja, užimtas jis su maskviškiais svečiais, atkakusiais į Vilnių sesijos proga. Dažnai atkanka į Lietuvą maskviškiai. Su reikalu, taip bent jie galvoja, ir visiškai be reikalo, vien „pasiganyti“, geros mūsų tvarkos ir lietuvių darbštumo pasižiūrėti. Taigi.
Aplankė mane Vita Michelbertienė, šauni moteris ir labai nuoširdi draugė, tiesiog bičiulė. Dirba ji prekyboje, tačiau jokių „prekybininkės“ bruožų taip ir neįgijo, paprasta, rūpesčių kupina. Pasidejavo, kad sūnus įstojamųjų egzaminų neišlaikė, tai netrukus eis į kariuomenę. Pasikalbėjome nuoširdžiai.
Taikos gynimo komiteto atsakingoji sekretorė L. Pakerytė ilsisi Gagruose, tad ir darbas komitete apmirė. Nelabai ir spaudžiu jį, tą darbą. Juo toliau, juo labiau įgrysta jis man.

Parengė ANTANAS ŠIMKUS

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Charles Ferdinand Ramuz. ADOMAS IR IEVA / Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 171 p.

Jacques Chessex. TIRONAS / Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 198 p.

Ar dažnai mes, skaitytojai, besidairydami po verstinių knygų krūsnis, skaitydami anotacijas, atkreipiame dėmesį į rašytojo kilmės šalį? Akys fiksuoja: vertimai iš anglų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kalbų. Tarsi savaime aišku: jeigu versta iš anglų kalbos, tai autorius – britas arba amerikietis, jeigu iš vokiečių – rašytojas vokietis. O gal indas, kanadietis, austras? Antai šveicarai Jeanas Jacques’as Rousseau, ponia de Stael, Benjaminas Constant’as, Blaise’as Cendrars’as, Robert’as Pinget ar Philippe’as Jaccottet, belgai Maurice’as Maeterlinckas, Emile’is Verhaerenas, Michelis de Ghelderode’as jau seniai įtraukti į prancūzų literatūros lauką, jų kilmei neteikiant kiek didesnės reikšmės. Vis dėlto galima klausti, kiek mums svarbu rašytojų, atstovaujančių skirtingoms šalims, kalbos ypatumai, jų sukurto pasaulio savitumas, nulemtas ne tik kūrėjo talento, bet ir šalies, krašto, regiono specifikos? Ar tokie svarstymai rūpi (turėtų rūpėti) skaitytojui, jeigu jis – ne filologas, literatūrologas ar pan.?
Šios mintys atėjo į galvą laikant rankose Charles’io Ferdinando Ramuz „Adomą ir Ievą“ ir Jacques’o Chessex „Tironą“ – rašytojų, atstovaujančių prancūziškajai Šveicarijos daliai, romanus. Pasirodė nepakankama vien konstatuoti, kad vertimai atlikti iš prancūzų kalbos. Leidyklos ar pačių vertėjų pasirinkimo dėka lietuviškai beveik vienu metu išleisti romanai suteikia progą pasigilinti į sudėtingą šveicarišką tapatybę: jos paieškas, rašytojams iškylančius iššūkius, jų sprendimo būdus. Svarstymų apie tapatybę centre atsiduria santykis su prigimtine vieta ir su prancūzų kalba kaip (savi)raiškos priemone. XIX–XX amžių sandūroje prasidėjusi diskusija nenuslopsta iki šiol, tai pritildama, tai vėl įsisiūbuodama, Ch. F. Ramuz ir J. Chessex – dvi embleminės literatūros figūros – joje užima išskirtinę vietą.
Charles’is Ferdinandas Ramuz (Šarlis Ferdinandas Ramiu, 1878–1947), baigęs literatūros studijas Lozanos universitete ir 1900 m. persikėlęs į Paryžių, be abejo, nė nenujautė, kad taps klasiku, bus vadinamas moderniosios prancūzakalbės šveicarų literatūros pradininku, „tėvu“, jo kūryba – atskaitos tašku. Tiesa, dar studijų metais išsikėlė tikslą rinktis menininko kelią, tačiau Prancūzijos ir, galima sakyti, viso tuomečio pasaulio sostinėje ketino toliau gilintis į literatūrą ir parašyti daktaro disertaciją. Su pertrūkiais viešnagė Paryžiuje užtruko iki 1914 m. vidurio, mokslinis darbas taip ir liko neparašytas. Adrienas Pasqualis viename straipsnyje yra išryškinęs Paryžiaus reikšmę Ch. F. Ramuz kaip asmens formavimuisi, teminėms ir stilistinėms kūrybos paieškoms. „Paryžietiškuoju“ laikotarpiu parašyti kūriniai atskleidžia, kad rašytojas dvasia ir mintimis taip niekur ir nebuvo „iškeliavęs“. Ir pirmoji knyga – eilėraščių rinkinys „Kaimelis“ („Le Petit Village“, 1903), ir vėlesnės rodo aiškų angažavimąsi savajam kraštui. Poetizuojami namų dievai („Moliniai penatai“ – „Les Penates d’argile“, 1904); pasakojama liūdna merginos, kurią lietuvių skaitytojai pavadintų vyresniąja Veronikos seserimi, istorija (apysaka „Alina“ – „Aline“, 1905); svarstomos menininko – dailininko ar rašytojo – galimybės uždaroje, provincialioje aplinkoje (romanai „Vo kantono dailininkas Emė Pašas“ – „Aime Pache, peintre vandois“, 1911, „Samuelio Belė gyvenimas“ – „Vie de Samuel Belet“, 1913). Šiuo labai produktyviu kūrybos tarpsniu išsikristalizuoja didžiosios Ch. F. Ramuz temos: individo konfliktas su aplinka ir jos generuojama tvarka, vienatvė, žmogaus menkumas ir vienišumas akistatoje su amžinąja gamta, žemės ir jos vaisių išaukštinimas, dėmesys peizažui ir jo detalėms. Ch. F. Ramuz jau pastebėtas ir Paryžiuje: jo realistinis, floberiškos „linijos“ romanas „Gyvenimo aplinkybės“ („Les Circonstances de la vie“) – vienas iš pretendentų į 1907 m. brolių Goncourt’ų premiją. Rašytojas jos negavo, o ir toji dar visai neseniai (1903 metais) įsteigta premija nebuvo nei garsi, nei prestižinė. Jos svarba nepaprastai išaugs vėliau, ir pracūzakalbiams šveicarams Goncourt’ų svajonė išsipildys tik po šešiasdešimt šešerių metų nuo pirmojo bandymo.
Tame pačiame straipsnyje kritikas pabrėžia, kad literatūros raidai nepaprastos reikšmės turėjo ne tik Ch. F. Ramuz gyvenimas Paryžiuje, kitaip tariant – atsitolinimas, distancija, bet ir apsisprendimas grįžti į Lozaną. Šio žingsnio pasekmės – „daugiausia poetinės“ (Pasquali A. Territoire et lieux de parole // Europe. Revue litteraire mensuelle. Litterature suise. – Mai. – 1995). Kas gi čia turėta omenyje? „Poetinės pasekmės“ susijusios su adekvačios, individualios kalbinės raiškos siekiu. Sakytume, nieko originalaus, koks rašytojas šito netrokšta ir neieško. Ch. F. Ramuz itin aštriai iškelia prancūzakalbio šveicaro santykį su prancūzų kalba ir ja parašyta Prancūzijos literatūra. Šie svarstymai apibendrintai pateikti autobiografinėje esė „Gyvenimo prasmė“ („Raison d’etre“), parašytoje tais pačiais sugrįžimo į gimtinę metais. Programinėje esė, savaip užbaigiančioje kūrybinius ir estetinius „paryžietiškojo“ etapo ieškojimus, Ch. F. Ramuz analizuoja dilemą, su kuria susiduria ne „centre“ (sostinėje), bet kitoje Prancūzijos sienos pusėje gimę prancūzų kalbos vartotojai. Jie patenka į paradoksalią situaciją: būdami per kalbą susiję su ta pačia kalba parašyta literatūra, pasijunta iš jos ištremti. Kultūrinės, kone metafizinės tremties pradžia – mokykliniai metai, vaiko išgyvenamas sukrėtimas pereinant nuo tikrovę įvardijančios, konkrečios, daiktiškos kalbos prie abstrakčios knyginės raiškos (gramatika, leksika, stilius). Susvyruoja mažojo šveicaro pasaulio pagrindai, nes jis tampa priversta mokytis savo kalbos tarsi svetimos: kalbinę normą nustatė ne jo artimoje aplinkoje, bet tolimame „centre“ veikianti galios institucija.
Reflektuodamas paryžietišką kalbinę patirtį Ch. F. Ramuz prisimena savo nuostabą girdint, kaip lengvai, užtikrintai, tiksliai prancūzai vartoja gimtąją kalbą. Jis sunkiai įsilieja į Paryžiui būdingą kalbėjimą su gyvomis intonacijomis, išraiškinga, teatrališka mimika ir gestikuliacija. Kalbine prasme, gyvenimas sostinėje – tai nuolatinė buvimo „tarp“ jausena: tarp prigimtinės Vo kantono ir norminės (klasikinės, akademinės) prancūzų kalbos. Ji apibrėžiama kaip „buvimas beveik panašiu“, beveik „kitu“ kalbinėje Paryžiaus aplinkoj, kuriam prancūzai mažiau atlaidūs negu tikram užsieniečiui. Paryžiaus leidyklos, vis atmesdavusios Ch. F. Ramuz kūrinius kaip parašytus „ne visiškai“ prancūzų kalba, juos įsileido tik trečiojo dešimtmečio pradžioje (Bernard’o Grasset leidykla).
Kokia siūloma išeitis iš prancūzakalbį šveicarų rašytoją varžančios padėties? Ch. F. Ramuz įtvirtino „akcento“ sąvoką, apimančią ir lingvistinius (fonetinius, leksinius, semantinius, intonacinius) savitumus, ir kultūrinę bei socialinę savo regiono specifiką. Tokia kalbinė laikysena leido iš naujo atrasti gimtinės peizažą, jos žmones su jų kalba ir gyvenimo būdu, drauge susigrąžinti geografinę ir kultūrinę rašytojo tapatybę. Perfrazuojant A. Pasqualio straipsnio pavadinimą, Ch. F. Ramuz įsteigė „žodžius apie vietą“ ir prisiėmė estetinio tarpininko (tarp vietos ir kalbos) vaidmenį.
Ano laiko prancūzakalbės Šveicarijos kontekste tai buvo beveik revoliucinis veiksmas. Ch. F. Ramuz ne atmetė prigimtinę tapatybę, bet ją įtvirtino. Jo kūryboje regioniškumas nebėra menkinanti kategorija; kita vertus, jis lieka suaugęs su savuoju Vo kantonu, Lozanos apylinkėmis, kaip Charles’is Baudelaire’as – su Paryžiumi, o Marcelis Proustas – su Iljė-Kombrė (Illiers-Combray). Vėlesniu kūrybos etapu jo romanuose papasakotos istorijos įgyja universalumo matmenį. Toks yra ir į lietuvių kalbą išverstas romanas „Adomas ir Ieva“ – originali ir poetiška biblinio mito interpretacija.
Jacques’as Chessex (Žakas Šesė, 1934–2009) – poetas, romanistas, eseistas ir dailininkas, daug metų užėmęs dominuojančią vietą šveicarų literatūroje, laikomas šių laikų klasiku, naujo etapo pradininku. J. Chessex ilgokai Ch. F. Ramuz šešėlyje glūdėjusiai prancūzakalbei šveicarų literatūrai suteikė naują spindesį. Jis pats ne kartą yra akcentavęs Ch. F. Ramuz palikimo „svorį“. Pokalbyje su Robert’u Koppu pripažino, jog praeito šimtmečio šeštame dešimtmetyje prancūzakalbės šveicarų literatūros kaip ir nebuvo: ją gožė Ch. F. Ramuz autoritetas, ir nė vienas rašytojas nedrįso prisiimti atsakomybės dėl jo palikimo – kokybinio stilistinio iššūkio. Anot J. Chessex, gyvavo ne tiek literatūra, kiek rašytojų kompleksas.
Ne kas kitas, o pats J. Chessex ir pakėlė Ch. F. Ramuz sviestą pirštinę. Prancūzakalbę Šveicarijos literatūrą jis praturtino nepaprastai ryškiomis spalvomis: charakteriais, situacijomis, konfliktais. Romanų naratyvui būdinga barokinė vaizdų gausa, perteikta klasikiniu stiliumi, nušlifuota kalba. Savo mokytojais J. Chessex vadina šventą Augustiną, Ignaca de Lojolą ir Jeaną Calviną, François Villoną, Charles’į Baudelaire’ą ir Paulį Verlaine’ą, Gustave’ą Flaubert’ą, Guy de Maupassant’ą. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis šveicaras, gavęs Goncourt’ų premiją: 1973 m. už romaną „Žmogėdra“ („L’Ogre“, lietuviškas vertimas – „Tironas“), ir ši premija reiškia gerokai daugiau negu vieno rašytojo kūrybos įvertinimas. Goncourt’ų premija – tai simboline legitimacijos galia disponuojančio centro pripažinimas, kad be prancūzų literatūros egzistuoja ir tokia prancūzakalbė šveicarų literatūra, ir premijos gavėjas – tikras rašytojas.
J. Chessex teigimu, visi jo romanai turi nepaneigiamą autobiografinį atspalvį: paženklinti traumos – tėvo savižudybės, lemtingo gyvenimo pertrūkio. 1973 m. gauta premija tarsi reabilitavo abu: ir tėvą, ir jo be kaltės kaltą sūnų. Tačiau nereikia apsigauti. Romanas „Tironas“, kurio centre – tėvo figūra, santykiai su sūnumi, visu ryškumu atsivėręs Oidipo kompleksas, leido rašytojui ne tik suvesti sąskaitas su tėvo mirtimi, su savimi, bet ir su Šveicarija. Romanas išjudino moralinį ir intelektualinį šalies klimatą, nusitaikė į siaurą provincialų mąstymą, veidmainiškumą. „Tirone“ ir kituose autoriaus romanuose pavaizduota Šveicarija neprimena, J. Chessex žodžiais, „Rousseau stiliaus idilės, turistinio atviruko rojaus“.
J. Chessex skirtas legitimuojančios galios įvertinimas, lyg koks „pašventinimas“, nepakeitė esamos padėties kartą ir visiems laikams. Viena vertus, ir toliau klausiama, ar (ir kokia) yra prancūzakalbė šveicarų literatūra. Kita vertus, siūloma liautis dairiusis į dominuojantį modelį, o geriau kurti ir laikyti save tiesiog normaliais rašytojais.
Lietuvių skaitytojai turi galimybę susipažinti su dviejų skirtingų, labai įdomių ir savitų autorių kūriniais. Puikių vertėjų atlikti vertimai, kai tekstas liejasi taip, tarsi „parašytas lietuviškai“, leidžia patirti ir įvertinti sukurto pasaulio unikalumą ir stiliaus ypatumus. Prancūziškoji Šveicarijos literatūra į mus prabyla savo geriausiais puslapiais.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

 RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Yasmina Khadra. KERŠTAS / Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Yasmina Khadra (gimęs 1955 m. Alžyre, tikroji pavardė Mohammedas Moulessehoulas) – Prancūzijoje gyvenantis Alžyro rašytojas, originalus jau vien tuo, kad, norėdamas išreikšti pagarbą savo žmonai ir visoms Alžyro moterims, pasirašo slapyvardžiu, sudarytu iš dviejų žmonos vardų – Yasmina Khadra (arabų k. „žaliasis jazminas“). Svarbu tai, kad šis arabų kilmės prancūzų autorius yra puikus pavyzdys tų vertybių, kurias frankofonija skleidžia visame pasaulyje. Yasminos Khadros literatūrinė karjera ir kai kurios kūrybos ypatybės – visų pirma gilus humanizmas – skatina jį lyginti su kito garsaus alžyriečio Albert’o Camus literatūrine šlove.
Šiandien Yasmina Khadra yra išleidęs beveik tris dešimtis knygų, naujausias romanas „Dievas negyvena Havanoje“ („Dieu n‘habite pas la Havane“) pasirodė 2016 m., jos išverstos ir išleistos daugiau kaip keturiasdešimtyje pasaulio šalių, yra pelniusios daugybę premijų ir apdovanojimų. Vienas svarbiausių – 1997 m. įteiktas Kanarų salų apdovanojimas – premija už romaną „Mirtininkai“ („Morituri“) kaip geriausią pasaulio frankofonų kūrinį. Įspūdingas ir iki šiol aktualus mūsų pasirinktas romanas „Kerštas“ 2006 m. pelnė „Prix des Libraires“, „Prix Tropiques“ ir „Prix Découverte“ premijas, Moterų skaitytojų, Burgundijos studentų ir moksleivių apdovanojimus, „Gabriele d‘Estrées“, Austrijos jaunųjų kritikų premijas, o Hepenhaime (Vokietija) 2008 m. pripažintas geriausia metų knyga. Ne veltui dar 2003 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee Yasminą Khadrą minėjo kaip vieną didžiausių šių dienų rašytojų.
Naujausioje XXI a. prancūzų literatūros istorijoje (Dominique Viart, Bruno Vercier, „La littérature française au présent“, Bordas, 2008) Yasmina Khadra priskiriamas prie angažuotos literatūros kūrėjų. Teigiama, jog ši literatūra – tai romanai apie darbo žmonių padėtį, tarnystę armijoje, karo nusikaltimus ir panašius dalykus, jiems būdinga viešos ideologijos kritika, žurnalistinis kalbos stilius. Tokios krypties Alžyro rašytojai esą išsiskiria tuo, kad kūryboje akcentuoja nepriklausomybės kovas, integracijos į naują visuomenę problemas, o Yasmina Khadra esąs rašytojas, kuris daugiau domisi savo suskaidyta tapatybe nei politine rašytojo misija, tačiau kūryboje visada iškelia aktualius klausimus. Vadinasi, vertinant šiuos, kaip ir kitų angažuotų rašytojų, kūrinius, dera kuo geriau išmanyti atitinkamą kontekstą.
Mums svarbu, kad šis garsus kūrėjas frankofonas yra buvojęs mūsų šalyje. Garbės legiono riteris bei Meno ir literatūros ordino kavalierius, Henri Gal literatūrinės premijos Didžiojo prizo laureatas, Prancūzų akademijos (l‘Académie française), Prancūzijos instituto (Institut de France) laureatas (2011), „Laikas taikai“ literatūrinės premijos laureatas (2012) buvo Vilniaus knygų mugės (2012) svečias. Tada rašytojas mielai atsakinėjo į gausiai susirinkusių gerbėjų klausimus, davė interviu Lietuvos žurnalistams. Paklaustas, ką mano apie vadinamąjį Arabų pavasarį, rašytojas atsakė, kad bet kuriuo atveju diktatūrų žlugimas – puikus dalykas, ir kad Alžyras – pirmoji arabų šalis, sukilusi prieš režimą (1988 m. spalį). Pasidžiaugė turįs vilčių dėl Tuniso, šiek tiek mažiau dėl Egipto, bet tai, kas vyksta Libijoje, jam kelia nerimą. Esą, Kadhafio mirtis panardins regioną į košmarą. Tuo tarpu NATO karas prieš Libiją – šiurkštus veiksmas. Šiandien matome, kad rašytojo žodžiai buvo pranašiški. Nors lyg ir akivaizdu, kad pastaruoju metu ne NATO dėl tragiškos situacijos kalta. 2015 m. spalio 22 d. „The Guardian“ (theguardian.com) išspausdino Yasminos Khadros komentarą, kuriame, aiškindamas padėtį Libijoje, rašytojas svarsto vieną labai svarbų dalyką: „Negalima tiesiog pradėti atakos prieš šalį nežinant jos gyventojų. Gali sunaikinti visus tankus, lėktuvus, arsenalą, strateginius tinklus, bet jei nežinai, su kokiais žmonėmis turi reikalą, greičiausiai atidarai Pandoros skrynią, ir taip kiekviena taikos operacija yra pasmerkta tapti ugnies įžiebimu.“
Šis Yasminos Khadros perspėjimas tinka ir galvojant apie 2006 m. sukurtą romaną „Kerštas“ (į lietuvių kalbą vertė Asta Uosytė) bei jo genezę. Ar galima jėga sunaikinti kitokį požiūrį į daiktus ir pasaulį? Kaip įmanoma neleisti atsiverti Pandoros skryniai? – tokios yra svarbiausios veikalo idėjos. Trumpas kūrinio siužetas pateikiamas lietuviško vertimo viršelyje: „Romane „Kerštas“ autorius pasakoja apie Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nagrinėdamas tragiškus veikėjų likimus, rašytojas nešališkai mėgina atskleisti dviejų kariaujančių pusių motyvus. Izraelio pilietybę turintis palestinietis Aminas dirba chirurgu vienoje Tel Avivo ligoninėje. Atkakliai laikydamasis savo įsitikinimo – gelbėti žmonių gyvybes, jis stengiasi nesikišti į abi tautas draskančią nesantaiką. Būdamas talentingas chirurgas, jis pelno gerą vardą Tel Avive, susikuria puikų, ištaigingą gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo pasaulis sudrebinamas iš pamatų. Jis sužino, kad jo mylima žmona Sihem yra palestiniečių savižudė.“
Jau šis trumpas turinio pristatymas leidžia manyti, kad kūriniui būdingi kai kurie žurnalistinio romano bruožai. Kaip žinoma, žurnalistinis romanas remiasi aktualijomis, jam kone privalomas skandalo elementas, ryškūs kontrastai, neretai marginalūs personažai. Jam būdingas intriguojantis siužetas, dinamiškas pasakojimas, bėgli trumpų sakinių raiška.
Teroristiniai išpuoliai arabų pasaulyje yra skaudi aktualija, Izraelio ir Palestinos konflikto zonoje virstanti beveik kasdienybe. Šie išpuoliai visuomet skandalingi. Skandalo elementas romane ne tik ryškus, bet vaidina svarbiausią vaidmenį užmezgant pasakojimo intrigą ir nulemiant tolesnę siužeto eigą – pasakotojo Amino virsmą sekliu, narpliojančiu savižudės Sihem bylą. Besiaiškinant bylos aplinkybes, švelni ir dora, mylinti ir mylima gydytojo žmona Sihem patiria metamorfozę – pamažu virsta fanatiška ir nuožmia kovotoja, marginaliu personažu civilizuotoje visuomenėje. Siužeto intrigą palaiko mįslė, kurią privalo įminti pasakotojas ir protagonistas Aminas. Kodėl gerbiama, mylima, lepinama sutuoktinė išdavė savo vyrą, išardė jaukų šeimos židinį, pasirinko mirtį vietoje laimingo jųdviejų gyvenimo kartu, – šis klausimas protagonistui yra lemtingas. Jis negali nurimti, nebodamas jokio pavojaus, nesvarstydamas eina, bėga, primuštas krenta, šliaužia, keliasi, vėl lenda į pavojingiausias vietas, į mirties pranašų ir smogikų namus, nes jo kančia pranoksta bet kokias baimes. Šis kupinas veiksmo pasakojimas labai dinamiškas, jam būdingi trumpi dialogai, minėta bėgli trumpų sakinių raiška, tačiau ne vien ji. Įvykių dėstymą pertraukia vaizdingi gamtinės ir buitinės aplinkos aprašymai, intymaus lyrizmo kupinos buvusio laimingo šeiminio gyvenimo nuotrupos, nostalgiški vaikystės prisiminimai. Nieko dirbtinai išpūsto, trivialaus ar išsitenkančio vienadienėje plotmėje. Tikrovė skleidžiasi ne vien apčiuopiamais visuomenėje vykstančių procesų, papročių ar būsenų aprašymais (kaip žurnalistiniame romane); čia jai būdinga ir metafizinė gelmė, į kurią kreipia minėtas klausimas kodėl. Prie jo dar grįšime.
Akivaizdu, kad romanas turi detektyvo bruožų. Beje, jo pavadinimą verčiant paraidžiui, L‘Attentat– tai pasikėsinimas, agresija, sąmokslas, įžeidimas, užgaulė. Pasikėsinimai itin būdingi detektyvams. Detektyvinė intriga aiški – yra susprogdintas ar susisprogdinęs žmogus. Sekliui svarbu ištirti, ar žuvusysis yra auka ar žudikas.
Detektyvinėms istorijoms būdingi du sekliai-tyrėjai: vienas – oficialus, valstybinės institucijos atstovas (Yasminos Khadros romane tai Amino draugas, policijos pareigūnas Navedas Ronenas su pavaldiniais), kitas – privatus seklys, nepasitikintis oficialaus tyrimo išvadomis (romane tai pats nukentėjęs, netekęs žmonos protagonistas). Formaliai byla išaiškinama greitai. Įkalčiai surinkti, kaltininkas nustatytas, policijai rūpi tik nusikaltimo organizatoriai ir bendrininkai, kurių visų susekti beveik neįmanoma. Kruopščiai ir iki galo šią bylą ištiria būtent privatus seklys. Savarankiškai tirdamas žūties bylą, jis renka faktus, apklausia liudininkus, randa pagalbininkų, aptinka kaltininkus, išaiškina nusikaltimą, atskleidžia Sihem gaubusią paslaptį.
Tačiau seklio Amino tikslai nesutampa su stereotipinių detektyvų tikslais. Jis nesiekia sugauti ir suimti nusikaltėlį. Protagonistui svarbiausia – susitikti žmogų, pasiuntusį jo žmoną į mirtį, pažiūrėti jam į akis ir paklausti kodėl? Izraelio policijai jis neišduoda teroristų vado. Ar dėl to, kad jo giminaičiai (be galo jį mylintys, širdingai juo kaip gydytoju besididžiuojantys) – patys potencialūs ir / arba tikri savižudžiai? Nepritardamas teroristiniam kovos būdui, Aminas suvokia padėties tragizmą ir pasipriešinimo okupacijai būtinybę (iššoka priešais traktorių, pasiųstą nugriauti jų giminės namų po vieno iš giminaičių teroristinio išpuolio). Pagaliau seklys žūsta pats, sprogus priešo (?) bombai...
Istorijos pabaiga pasakojimą grąžina į pradžią, savotišku epilogu ją paaiškina. Čia pasakotojas aprašo savo būseną po sprogimo: jaučiasi draskomas į gabalus, nykstantis sprogimo švilpesy... kontūzytas ir sudarkytas, tačiau stebėtinai aiškaus proto. Nors „į kažką atsitrenkusi atšoko mano galva“. Girdi dangiškus balsus, ir kaip vaikas šaukia „mama“, mato motiną kaip Šventąją Mergelę, o aplink krauju paplūdusias žmogystas, jaučia, kaip paties kūnas pradeda irti, girdi sanitaro žodžius – „šitas gatavas“, pagaliau yra įmetamas į lavonų krūvą, išgirsta savo verksmą. „Dieve, jei čia baisus košmaras, leisk man tučtuojau atsibusti...“ Taigi atsibusti protagonistui-naratoriui leidžiama, ir jis dėsto istoriją žvelgdamas į visa, kas buvo matoma iš originalaus pasakotojo taško, iš kapo, iš mirusiųjų namų. O viską papasakojęs, romano pabaigoje vėl grįžta į pradinę situaciją, kai „aplinkui spengia, tolydžio smarkėjantis ūžimas gramzdina mane nebūtin...“ Tačiau atsiranda ir kai kas nauja: „Staiga iš giliausios gelmės atsklinda silpna švieselė... Pamažu artinasi plevendama. Išryškėja kontūrai. Tai vaikas... Bėgantis vaikas. Jo stebuklingas švytėjimas išsklaido šešėlių tamsumas... Bėk!– šaukia vaikui tėvo balsas. – Bėk!..<...> Jis pakyla į dangų pagautas tėvo balso: Gali iš tavęs atimti viską: turtus, gražiausius jaunystės metus, džiaugsmus ir nuopelnus, net paskutinius marškinius nuvilkti, bet svajonės sukurti iš naujo pavogtą pasaulį niekas negalės atimti“ (p. 207).
Tokia rėminė kompozicija, įkurdinanti pasakotoją už žemiškos erdvės ir laiko ribų, sureikšminanti fikcijos vaidmenį pasakojime, yra išties originali, o vaizdingi lyriniai nukrypimai, turintys apibendrinančios galios, liudija poetinį talentą ir yra nebūdingi žurnalistinėms bei detektyvinėms istorijoms, tad peržengia šio žanro ribas.
„Kerštas“ neabejotinai turi ir karo romano bruožų. Vienas pagrindinių karo romanų tikslų – sukurti įtikinamą pasakojamos istorijos aplinką, kuri įtrauktų skaitytoją taip, kad jis jaustųsi tarsi pats atsidūręs pirmame įvykių ir veiksmų plane. Todėl daugelis rašytojų renkasi esamąjį laiką, tuo pačiu priartėdami prie žurnalistinio stiliaus. Pasakojimas turi būti kaip galima autentiškesnis ir realistiškesnis. Šiuos reikalavimus mūsų nagrinėjamas kūrinys įgyvendina. Yasminos Khadros romano siužetinio vyksmo aplinka įtikinama, pagrindinis laikas – esamasis, pasakojimas įtraukia skaitytoją, yra autentiškas ir realistiškas.
„Kerštui“ būdingas ir kitas karo romanų bruožas – „naratyvinio lauko apribojimas“ (anot Mehdi Heidari ir Nâzanin Ramezâniân, pasakotojas, tuo pačiu ir skaitytojas, nežino, kas iš tiesų vyksta, nes kareiviai fronte, lindėdami apkasuose ar kitose vietose, dažnai nesusigaudo, kas dedasi aplink). Yasminos Khandros pasakotojas taip pat yra ir suinteresuotas istorijos vyksmo dalyvis, atsiduriantis įvykių centre, karštai ir emocingai į juos reaguojantis, tačiau jų nesuprantantis ir negalintis įvertinti, nes jo žiūros perspektyva ribota.
Jei autorius karą vertina negatyviai, kūrinyje paprastai atsiranda žodžių ir pasakymų, atspindinčių jo neigiamas, niekinamas nuostatas. Atitinkamu žodynu pasakotojas siekia moraliai nuteikti skaitytoją. Į šį moralę bei vertybes kvestionuojantį procesą įtraukiami ir personažai. Jų pasisakymuose išreiškiamas ir autoriaus požiūris. „Kerštui“ tai tikrai charakteringa. Antai Aminui susitikus su savižudžių mokytoju, Gaujos vadas laikosi ramiai ir dėsto savo tiesą: „Islamistas yra politinis kovotojas. Jis turi vieną tikslą – įkurti teokratinę valstybę savo šalyje ir mėgautis savo šalies nepriklausomybe... <...> Mes išniekintos ir išjuoktos tautos vaikai, kovojantys taip, kaip galim, siekdami vienintelio tikslo – išvaduoti savo tėvynę bei atgauti garbę ir orumą <...>. Būk malonus, neieškok teisybės ten, kur šlykštimasi tavo prisitaikėliškumu ir egoizmu <...>. Tavo žmona žuvo, kad atpirktų tave, pone Džafari.“ – „<...> Kaip drįsti plauti smegenis herojiškomis ir kilniomis kalbomis, jei pats sėdėdamas šiltoje vietelėje siunti moteris ir vaikus į mirtį? – atkerta Aminas. – Atsibusk, broli mano, mudu gyvename toje pačioje planetoje, tik mūsų kovos lauke plevėsuoja skirtingos vėliavos. Tu pasirinkai žudyti, aš pasirinkau gydyti. Tavo priešas mano pacientas. <...> Visa, ką turiu, man nepriklauso. Kitų žmonių gyvenimai man nepriklauso. Visos žmonių nelaimės kyla iš šio nesusipratimo“ (p. 130–131).
Karo romanams būdinga polifonija – skirtingus požiūrius vienijanti struktūra, reikalinga chaoso suvaldymui. Ji vertinga ir tuo, kad skaitytoją įtraukia į dialogą, skatina jį mąstyti. Mūsų romane labai svarbi Amino ir teroristų opozicija. Ji esminė ir neperžengiama, tačiau, veikėjui realiai susidūrus su kita kovojančia puse, kraštutinė įtampa atslūgsta. Vienas iš įtampos sušvelninimo veiksnių – personažų santykiai: Amino tėvai ir giminės yra kitoje pusėje. Taip protagonistas susiduria su tapatybės problema. „Neįmanoma palikus savo gimtinę įsišaknyti kitoje visuomenėje, nepakenkiant savo tapatumui“, – aiškina jaunas vyras su balta ilga tunika ir kepurėle ant galvos, skaitantis Koraną mečetėje, į kurią veržte įsiveržia gydytojas. Šis imamas iš tiesų mano, kad prisideda prie dieviškos misijos. Gi liekantieji nuošaly esantys tik tuščiagarbiai, savimylos ir neturintys sąžinės, kaip kad Aminas (p. 120). Tad yra dvi diametraliai priešingos tiesos. Pasakojama istorija įteigia mintį, kad kito tiesą pažinti būtina.
Protagonistas tikina, kad Jeruzalės tvirtovės siena yra besikartojančių niekšybių subjaurota. „Kai buvau paauglys, be galo mėgau Jeruzalę <...>. Vaikštinėjau iš kvartalo į kvartalą su tokiu pat susižavėjimu, tarsi nuo žydų legendų prie beduinų pasakų. Nereikėjo būti pacifistu, kad atmesčiau karo teorijas, <...> priešišką opoziciją galėtų panaikinti paprasčiausia pagarba kultūros istorijai, <...> neturėjau kada domėtis senomis žaizdomis, kurios kliudo susitaikyti dviem išrinktosioms tautoms ir verčia palaimintą Dievo žemę paversti nesantaikos ir karo baisybių lauku. Kiek prisimenu, niekada nepalaikiau nė vienos kovojančios pusės, abiejose mačiau daug beprotystės ir širdį draskančio skausmo. Jokiais būdais neprisidėjau prie kruvino konflikto, kuris iš tiesų tėra nesibaigiantis karas, kuriame vieni aukos, kiti – atpirkimo ožiai. Kokią poziciją galėjau pasirinkti iš dviejų galimų: nuolankiai kęsti arba atsilyginti tuo pačiu – dantis už dantį, akis už akį. Aš pasirinkau gydyti ligonius“ (p. 134). Tačiau kyla klausimas, ar ši tarpinė pozicija – nepalaikyti nė vienos pusės – yra pakankama?
Istorijos pabaiga nesuteikia vilties. Gydytojas, išgelbėjęs daugybę pacientų – izraelitų gyvybių, žūsta nuo Izraelio ginkluotųjų pajėgų numestos bombos savo tėvynainių žemėje. Rėminė pasakojimo kompozicija – nuo mirties į mirtį, regis, išryškina svarbiausią idėją: šis karas neturi išeities ir pabaigos, jame nėra laimėtojų ir pralaimėtojų. Tai tarsi mirties kilpa, suveržianti pasakojimą taip, kad visas romano sukurtas pasaulis pasirodo tarsi kunkuliuojantis katilas, uždara erdvė su absurdo sienomis. Ne veltui Yasmina Khadra lyginamas su A. Camus. Palietęs vaiduokliško-teroristinio karo temą, išryškinęs sveiku protu nesuvokiamus kovos būdus, rašytojas atskleidžia ne tik karo, bet ir pasyvios žmogiškos egzistencijos absurdą. Gydytojas Aminas – tarsi absurdo žmogus, jis primena gydytoją Rijė iš A. Camus romano „Maras“. Jis gydo, bet karas yra kaip ir maras – tai nepagydomos ligos, jų įveikti neįmanoma. Lieka beviltiška viltis – neišduoti savo svajonės „sukurti iš naujo pavogtą pasaulį“, nors tokiam triūsui galimybių nebėra.
Tokia yra Yasminos Khadros meninė tiesa, stipresnė už gyvenimo tiesą. Už ištikimybę šiai tiesai, už įdomų, provokuojantį, daugiaplanį kūrinį rašytojas nusipelno viso pasaulio skaitytojų dėmesio ir pagarbos.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 3 (kovas)

Herojus

Kiek save atmenu –
Visad svajojau būti išgelbėtas.

Mėgau knygas, kuriose budi jėgos,
Įgaliotos ištraukti mane
Iš bet kurio siužeto gerklės,

Mėgau, kai rašė:
„Mums įžengus, siaubūnas
Jau buvo nukautas“... Arba:
„Po savaitės mane surado
Norvegų žvejai“...

Kiek atsimenu, visada apie mane buvo
Šarvuotais sargybinių kūnais
Paskui angelą žengiantis Petras,
Frodas – vos prieš akimirką
Atgavęs sąmonę Elrondo namuose...

Apie mane – net ir šitas,
Lengvai sužeistas kareivis,
Tolstantis štai sraigtasparniu,
Būtent nuo ten,
Kur tuoj užvirs žemė...

– – –

Taip ligi šiol ir šaukiuosi
Visokių nelaimių, mirties, pragarų...

Kad tik nepritrūktų darbo
Norvegų žvejai –

Kad tik nepritrūktų vietų,
Iš kurių

Norėčiau ištrūkti...

Sirgau (1980-ieji)

Tąžiem, kai jie
Iš tikrųjų atėjo – nenorėjau
Nieko matyti –

Man nebuvo smalsu, ko jie ten stovi
Susispietę galvūgaly,
Tarytumei Trys Karaliai,
Nedrįstantys užsimint apie dovanas –

Kokie dar svečiai, kai taip krato,
Kai ausyse spiegia speigas
Ir, tartum kokiam peliūkščiui,
Reikia labai greit kvėpuoti,
Kad nesustotų širdis?..

Be to – užsiėmęs buvau –

Susikaupęs stebėjau, kaip sninga,
Kaip išsivaikščioję kambario baldai
Sugrįžta nenoriai ir vėl
Į savąsias vietas –

Laukiau, kol grįšiu ir aš, laukiau, kol speigas
Man transponuos šį pasaulį
Bent jau per kvintą –

Aukštyn...

– – –

Dabar jau žinau – visą tą žiemą
Jie budėjo
Prie manojo guolio –

Tik retsykiais pasikeisdami

Su laiku.

Skendau (1986-ieji)

Kai supratau, kad pasaulį
Apsivilkau išvirkščią –
Bandyt išsipainiot pačiam
Jau buvo beprasmiška –

Plaučiai
Jau buvo virtę galaktikom,
Pilnom žvaigždynų ir
Amžinybės juoko, plaukai –
Čiuptuvais, nebeįstengiančiais
Pasiekti gyvenimo...

Man jau buvo vienodai

Gera būti,
Gera nebūti,
Gera žinoti, kad šito pasaulio
Suprasti – nebūtina...

Jau rūpėjo
Tik vaiskūs šnarėjimai,
Minkšti paplekšnojimai per veidą –
Sąmonę tvindanti
Pirmapradė

Vandens augalų
Kalba...

Tarsi be perstojo, tarsi
Be garso kartotų kažkas:

„Dabar nejudėk –
Menkiausia klaida
Visa tai
Išbaidytų...“

– – –

Ir, kaip tyčia, būtent tada –
Aštrus šviesos blyksnis...
Rankos iš niekur... Paviršius...

Ir, kaip tyčia, būtent tada –
Svetimi ir atšiaurūs

Norvegų žvejų
Veidai...

Numušė automobilis (1997-ieji)

Plikšala, plikšala...

Ne veltui sinoptikai patarė,
Be mirtino reikalo šiandien
Nekelti kojos iš namų –
Be mirtino reikalo – netgi
Negimti...

Nepatikėjau, ir štai –

Jau kurį laiką
Manęs peizaže apskritai nėra...

Yra tik mėlynų
Švyturėlių šokis ant tirpstančio sniego,
Tik mėlynas sniegas, tupiantis
Ant tirpstančio galinio stiklo,
Tik isteriški vieversiai, iki mėlynumo
Įelektrintais balsais...

Galiausiai – sūrus šito krešančio
Skysčio skonis išduoda –

Čia – netikros šilauogės, šis vaizdas – neišbaigtas,
O tas sniegas – ne viskas,
Ką privalau apie savąją padėtį
Ir savo tikrovę
Žinoti...

Kuo skubiau reikia perprast bent tai,
Kas svarbiausia:

Iš kur dabar tie nebūties kapiliarai
Amžinybę vaizduojančiuose paveiksluose,
Kokiu dažniu įprastai nustatomi žmonės,

Ką įprastai jie transliuoja ir ką,
Po velnių, aš veikiu šitame
Greitosios pagalbos
Automobilyje?..

Barzdoti veidai, prispausti prie galinio stiklo,
Visa kantriai mėgina
Man aiškinti –

Bet per uždarus langus, mėlynus vieversius
Negaliu jų išgirsti, ne viską
Įstengiu suprasti –

– – –

Toks nesvietiškas greitis...

Šitokia plikšala, plikšala..

.

Skendau (nuo 1993-iųjų – iki 2006-ųjų)

Lietus, nuolatinis
Girtavimas, tiesiog ant šakų
Pūvantys lapai –

Nervai šitaip suirę,
Kad nuo savižudybės, regis, jau teskiria
Vos viena kita įsimylėjėlių porelė,
Besibučiuojanti televizoriaus ekrane,

Vos vienas balsas,
Retsykiais dar pašaukiantis vardu,
Vos nuo manęs per plauką
Velniop praskuodžiančios dienos,
Gailestingosios seserys,
Sveikos gyvensenos šalininkai –

Visad kupini jėgų ir mažoro,
Fontanais trykštančio
Iš bėgiojant kiekvienam
Privalomų ausinukų...

Būna –
Kūnas per dieną
Nuo sielos nusmunka
Jau net po keletą kartų –

Pasitaiko – į veidą, pasitaiko – į purvą arba
Pačiose viešiausiose vietose...

Kur beeičiau – naktiniai barai,
Ką beliesčiau –
Skilvelių virpėjimas, tiesiog akyse
Pūvantys mano lapai...

Bet vis dar naiviai tikiu, vis dar
Laukiu –

– – –

Net ir čia kada nors
Turėtų užklysti
Norvegų žvejai –

Apsimetę šerkšnu,
Sparnuotais praeiviais,
Eilėraščiais...

Atilsis (kada nors)

Nė viena iš kol kas siūlytų mirčių
Man nebūtų patikusi.

Esu įsitikinęs – tikroji bus
Panaši ne į jas, o į išeitį,
Nuo kurios – net ir mintis mane gelbėt
Būtų nedraugiška...

Todėl ir finalinės scenos nebus –
Tik mano kūno kontūrus atkartojanti
Skylė kalendoriaus lapelyje...

Pažvelgus pro ją –
Matysis vien žvaigždės ir jūra –

Žadėtasis amžinas atilsis,
Kurio net šiek tiek
Sau pavydžiu...

Esu įsitikinęs – ant būsimo mano kapo –
Jau ir dabar užrašyta:

„Padėk tą trimitą, Gabrieliau, –
Aš ką tik atsiguliau.“

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

Dienoraščių romano „Karmelio kalno papėdėje“ ištrauka

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų.
Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir tie keturiasdešimt laipsnių, žinoma, yra sąlyginis (bet vis tiek retai pasitaikantis) dalykas.
Važiuoju.
Temperatūra krenta iki trisdešimt dviejų.
Pusę trijų jau esu namuose. Nusivilkęs drabužius stoviu antro aukšto terasoje, norėdamas į save sugerti iki keturiasdešimties laipsnių įkaitusius saulės spindulius.
Brolyti, kaip karšta! Basomis kojomis terasos trinkelių negaliu net užminti, o pusvalandį prasėdėjęs joje ant suoliuko pajuntu, jog reikėtų užsidėti kokią kepuraitę.
Važiuodamas namo galvojau parašyti ką nors ironiška apie žmones, nuo saulės galvas dangstančius kepurėmis. Neva jie ištižėliai ir neva man niekada nereikia to daryti.
Pasirodo, šiandien reikia.
Tikriausiai senstu.
Ryt man sukanka keturiasdešimt.

Karštą ir saulėtą savaitgalį sinoptikai pranašavo dar prieš keletą dienų. Jo laukiau su dideliu džiaugsmu: norėjau keturiasdešimtmetį pasitikti giedrame ore, svilinant perkaitusiai liepos saulei.
– Kaip norėtum švęsti savo jubiliejų? – klausė žmona.
– Noriu visą dieną degintis ir nieko nedaryti, – atsakiau. – Tai man būtų pats didžiausias džiaugsmas.
Pasinerti į šį džiaugsmą nusprendžiau iš vakaro: dar šiandien.
Štai jau gerą valandą stoviu atsigręžęs į saulę (ir vis dar be kepurės). Gali būti, kad mane apėmusi didybės manija. Ir ne bet kokia, o labai didelė. Gali būti, kad dabar įsivaizduoju esąs stipresnis už pačią saulę, kuri vakarop nusileis už horizonto, o aš (kaip tikras nugalėtojas) taip ir liksiu stovėti antro aukšto terasoje. Gali būti, kad stovėsiu gavęs saulės smūgį, apsiseilėjęs ir su menka nuovoka, bet išdidžiai, apsimesdamas, jog nesuprantu, o gal ir iš tikrųjų nesuprasdamas, kad saulė ir vėl lyg niekur nieko pakils, o aš rytą veikiausiai jau gulėsiu paslikas, nepajėgdamas vėl taip „didingai“ atsistoti terasoje ir visą dieną išstovėti veidas į veidą – priešais karštą liepos saulę.
Temperatūra krenta.
Šešiolika keturiasdešimt: jaučiu, kaip oro temperatūra nuo trisdešimt dviejų nukrenta iki kokių dvidešimt aštuonių laipsnių. Sakyčiau: vėsoka. Ir netgi keistai vėsoka, nes iš tikrųjų purto drebulys. Matyt, esu nesveikas. Ir kaip prieš mėnesį sakė žmona: reikėtų dar gerai pagalvoti, ar šitas mano nesveikumas yra fizinis, ar psichinis. Ir iš viso: kodėl rašau šį dienoraštį?

P. S. Eidamas miegoti supratau, jog keletą valandų išdidžiai prastovėjęs prieš saulę neįdegiau labiau, nei esu jau įdegęs.

2015 m. liepos 4 d., šeštadienis

Tęsiasi vakarykštės keistenybės. Nuo pusės vienuoliktos iki pusės pirmos antro aukšto terasoje skaičiau knygas degindamasis prieš dar karštesnę negu vakar saulę. Bet ji man kaip vanduo nuo žąsies – labiau neįdegiau.
Paskui su žmona vaikštinėjome po Kairėnų parką. Žmonių nedaug, todėl ir čia nusivilkau marškinius – saulė svilinte svilino odą, bet kokia ji buvo, tokia ir liko. Lyg būčiau pateptas pačiu stipriausiu nuo įdegio apsaugančiu kremu (niekada jo nenaudoju).
Sustojau pavėsyje – liepų alėjos pradžioje.
– Kiek galėtų būti metų šitoms liepoms? – paklausiau lyg pats savęs, lyg žmonos.
– Na, daugiausia šimtas penkiasdešimt, – atsakė Ramunė.
Nežinau. Galėčiau, žinoma, internete pasidomėti apie liepų amžių. Bet nenoriu. Noriu nežinoti. Sakniavoje yra keletas labai senų liepų, šią žiemą numiręs dziedulis Mikas Dimša (devyniasdešimt septynerių metų) mėgdavo sakyti, kad tos liepos sodintos dar anksčiau, negu gyveno jo seneliai.
– Mažiausiai keli šimtai metų, – sakydavo jis.
Kas ten žino. Kai tikras dzūkas sako kokį nors skaičių, tai visada reikia dalyti bent iš dviejų, tada būsi arti teisybės. Išeitų, kad Ramunė dėl Kairėnų parko liepų alėjos teisi: jai koks šimtas penkiasdešimt metų – ne daugiau.
Liepos aukštos. Šiaurinė kamienų pusė kažkaip keistai blizga – tarsi medžiai būtų šlapi. Priėjęs arčiau pamačiau, kad tą šlapumo įspūdį sukuria samanos. Juodai žalios, pažemiais apaugusios šiaurinę kamienų pusę.
Kvepia. Pats žydėjimas. Dūzgia bitės. Rodosi, kad pakliuvai į bičių avilį ir esi jo gelmėse: lapai ir žiedai labai aukštai virš galvos, taip aukštai, kad bičių įžiūrėti neįmanoma, jas gali tik girdėti.
Iš lėto pereiname liepų alėja.
Po kelių minučių pasigirsta keistas garsas: traška ir pokši – lyg kas šaudytų saliutus. Atsigręžęs matau, kaip nulūžusi virsta viena liepa – tiesiai į rožynus, ten, kur Ramunė ką tik buvo nubėgusi pauostyti žiedų.
Grįžtame pažiūrėti. Liepos kamienas nulūžęs maždaug trijų metrų aukštyje.
– Prisiminsime, kad per tavo keturiasdešimtmetį buvo labai karšta ir lūžo šimto penkiasdešimties metų liepa, – sako Ramunė.
Prisiminsime.
Per visą likusį mano gyvenimo karštį.
– Tikėkimės, kad ateinantieji keturiasdešimt metų bus tokie pat karšti ir žydintys kaip ši diena, – tarsi skaitydama mano mintis šypsodama tęsia žmona.
– Tegu būna taip giedra, nė vieno debesėlio, – juokiuosi ir aš, ir pakėlęs galvą matau, kad iš šiaurės vakarų (iš ten šiomis dienomis pučia vėjas) atslenka bent keliolika plunksninių debesėlių. Tokie menki dar – tarsi vėjo ištaršytos jau senokai praskridusio lėktuvo dūmų uodegos.
Nuo trisdešimties laikas ėmė eiti labai greitai. Tik švyst metai, švyst. Septyneri paskutinieji – apskritai tarsi viena diena.
Tikriausiai dabar laikas dar pagreitės. Rituojantys nuo kalno įgauna pagreitį.
Kaip ir raketa, įveikusi Žemės trauką.

– Reikia eit skinti vyšnių, – vakarėjant sakau Ramunei, – nes kažkas, nežinau, ar paukščiai, ar kaimynai, jas jau skina.
– Jie turi teisę, – atsako man žmona, – jie nei sėja, nei pjauna, bet turi teisę lesti mūsų vyšnias.
Tik išgirdęs žodį „lesti“ suprantu, kad ji kalba apie paukščius.
Skyniau apie valandą. Priskyniau maždaug penkių litrų puodynę. Vyšnios viršūnėje paukščiams palikau keliolika šakų su uogomis. Jie turi teisę lesti. Po labai aiškiai ištartų Ramunės žodžių (Biblijos žodžių) nedrįsau visų nurinkti. Palikau ne tik paukščiams. Dar vieną šaką palikau ir apačioje – kaimynams, kurie šiandien kažkur išvažiavę. Tikriausiai prie jūros. Dauguma kaimynų išvažiavo prie jūros. Kitoje gatvės pusėje gyvenantys žmonės vakar netgi paprašė „prižiūrėti“ jų namą – kad vagys ar kitokie piktuoliai neįsibrautų. Na, visus namus čia saugo įvairios saugos tarnybos, bet kaimynai irgi turi vieni kitiems padėti.
Viename name – arčiausiai mūsų – likę vieni paaugliai rengia „tūsą“. Tranki muzika, laužas, keiksmai.
– Bus sunku miegoti, – sakau dukrai, kurios langas – tiesiai į kaimynų kiemą.
– Ne, – atsako ji, – smagu jausti, kad šalia yra gyvybė.
Žinau, ką tai reiškia. Nuo pat vaikystės nemėgstu vienas miegoti. O jeigu nakvoju vienas ir kaimynai rengia „tūsą“ su trankia muzika, man užmigti būna daug lengviau negu tyloje.
Vasarą atsidarau visus langus. Automobilių ūžesys, vėjo ošimas, šunys – bet koks tolimas, net ir menkiausias garselis mane veikia raminamai. O tyla baugina. Savaitę pagyvenęs vienas (vasarą taip nutinka dažnai: šeimos nariams būna atostogos, o man per paskutiniuosius šešiolika metų atostogos buvo tik kalėjime) pradedu keistai jaustis. Tarsi būčiau koks laukinis žvėris. Apima toks stiprus tuštumos, nutolimo nuo pasaulio jausmas, kad pradeda atrodyti, jog niekada negalėsiu į jį grįžti. Jaučiuosi esąs ne žmogus, o kaži koks gaivališkas, laukinis, mane patį bauginantis gyvis.
Būtybė.
Pernai vasarą, porą savaičių vienas pragyvenęs Italijoje, Urbino senamiestyje, keturių šimtų metų senumo namo pusrūsyje, ir per dvi savaites parašęs aštuoniasdešimt tris eilėraščius, pavirtau ta būtybe.
Vėlai vakare iš Reminiscento (Renesanso) aikštės ėjau namo ir siaurutėje senamiesčio gatvelėje išgirdau, kaip cypia išgąsdinti šunyčiai, o tamsoje šnopuoja ir kriokia galingas šuo. Priėjau arčiau – iš tamsos išniro sutrikusio šeimininko (tikriausiai tai buvo ne šeimininkas, o nepatyręs jaunuolis, kurio tiesiog paprašė prižiūrėti šunį) nenulaikoma rotveilerio ir tozos kalė mišrūnė. Tokios jėgos ir agresijos dar nebuvau matęs. Nesusilaikiau ir riaumodamas puoliau tą šunę. Norėjau mirtinai su ja susigrumti. Man rodėsi, jog tai visai ne šuo, o kaži kokia galinga nežemiška esybė. Lygiavertė man – silpnų, emocijas slepiančių žmonių pasaulyje.
Kalė kriokė ir riaumojo, bet nuo manęs traukėsi atatupsta. Nenoriu čia aprašinėti visų detalių, bet esu įsitikinęs, kad vargšas italas tikriausiai niekada nebeapsiims prižiūrėti svetimų šunų.
Savo veikiausiai irgi neturės.

2015 m. liepos 5 d., sekmadienis

Taip, toji mano dalis, kuri 2014-ųjų birželio pabaigoje vieną vėlų ir tamsų vakarą ankštoje Urbino senamiesčio gatvelėje užpuolė mišrūnę rotveilerę, man labai pravertė kalėjime. Mano slaptoji dalis, kurią vis labiau galiu įsisąmoninti, įsisąmonindamas ir kitą – atgimusiąją iš Dvasios. Didžiausia ir baisiausia dilema stovint Karmelio kalno papėdėje yra ta, kad tave nušviečianti šviesa nušviečia ir tavo tamsybes. Šviesoje (šiandieninio pamokslo eilutės, iš Pauliaus laiško efeziečiams (5,13): „Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa“) pamatai tai, ko skendėdamas tamsybėse apie save nežinojai. Vis aiškiau matai tą savo dalį, kuri neįeis į Dangaus karalystę, kuri siautėja ir vaitoja atsilikdama nykstančiame laike. Gyvulys, žvėris, kurį Dievas nurengia nuo tavęs, šlykštynės, kuriomis būtum ir likęs, jeigu ne Dangaus karalystė.
Jau keturiolika metų (po paskutinės išgyventos depresijos) gyvenu pagal griežtą, nesikeičiančią dienotvarkę: kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, stengiuosi laiku (tris kartus per dieną) pavalgyti, laiku eiti miegoti (per keturiolika metų – nė vienos nemiegotos nakties), ryte per ilgai neužsibūti lovoje. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos sujungus į visumą išeina tarsi kokio vienuolių ordino regula, atskirianti nuo pasaulio, ribojanti (nubrėžianti?) santykį su kitais žmonėmis, tramdanti depresiją sukeliantį žvėrį, kuris gali paskatinti ir baisią, netikėčiausiais pavidalais ištrykštančią agresiją.
Kalėjimo prižiūrėtojai nurodė nesivelti į nesutarimus su kitais kaliniais, neva visus konfliktus čia sprendžia jie, o ne patys įkalintieji.
– Ar tikrai taip? – paklausiau psichologės, kai trečią įkalinimo dieną buvo tikrinama mano sveikata ir psichika.
– Ne, – atsakė ji, – jeigu prieš Jus kils agresija, turite tuoj pat duoti atkirtį. Atsiminkite: iš karto duoti atkirtį – čia ir dabar.
Žvėriui tai buvo patys gražiausi kada nors girdėti žodžiai.
Kad ir ką sakyčiau, turiu pripažinti, kad tai buvo pats geriausias (saugaus?) gyvenimo kalėjime gaires nurodantis patarimas.
Per kalėjimą, ir per gyvenimą, ėjo ir eina tiek mano šviesioji, tiek ir tamsioji dalys. Gyvulys ir Dvasios atgimdytasis. Noriu būti antrasis. Ir visaip stengiuosi nebūti pirmasis.
Vieną kartą, kai vėlų vakarą po ilgų apklausų mane parvežė atgal į Lukiškes (iš kameros išvedė pusę septynių ryto, atgal grįžau apie aštuntą vakaro), gyvulys prasiveržė lauk. Buvau pavargęs, o kalėjimo prižiūrėtojai neapdairiai pajuokavo, kad mano apatinės kelnės suplyšusios (taip, jos buvo tikrai suplyšusios ne vienoje vietoje, tačiau kai tave kelias valandas pralaiko tamsioje, vos kelių laipsnių šilumos, pusės kvadratinio metro patalpėlėje – kad būtum sukalbamesnis per tardymus – tos suplyšusios, kūno šilumą sulaikančios kelnės yra tikra laimė, nors ir su jomis sušąli taip, jog imi prasčiau orientuotis aplinkoje).
Daugiau tą vakarą prižiūrėtojai nejuokavo: nuo priėmimo punkto iki kameros mane vedė keturiese (iš visų keturių pusių) – tylėdami ir išlaikydami nemenką nuotolį. Į jų pajuokavimą tą vakarą taip pat atsakiau savotišku „pajuokavimu“. Nieko daugiau. Netgi ne aš atsakiau, o ta mano dalis, kuri žino, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, kuri pamiršta, kad yra žmogus.
– O kas yra žmogus? – mėginau dar paprovokuoti į kamerą mane vedusius prižiūrėtojus.
Jie atkakliai tylėjo.
Ir tada pagalvojau, kad manyje nubudęs žvėris ką tik juos pačius iš žvėrių atvertė atgal į žmones. Kad mano ir jų žvėrys nubėgo kaži kur savo keliais, o mes vėl atvirtome į žmones, netgi, sakyčiau, tokius tylos įžadus davusius vienuolius.

Į Italiją išskridau 2014-ųjų birželio 15 dieną. Buvo sekmadienis. Ryte dar važiavau į memorialinę A. ir M. Miškinių sodybą (šalia Utenos), kur buvau apdovanotas A. Miškinio literatūrine premija. Iš apdovanojimo ceremonijos – tiesiai į oro uostą. Romoje atsidūriau jau vakare. Keitėsi oro uosto bagažą aptarnaujančios įmonės pamaina, todėl lagamino laukiau apie tris valandas, ir kai išėjau iš oro uosto laukan, buvo jau tikrai vėlu.
Paskambinau į įmonę, kurioje iš anksto buvau išsinuomojęs automobilį.
Maždaug po valandos manęs pasiimti atvažiavo toks jaunas, ant viso pasaulio šimtą kartų „padėjęs“ italas. Nuvežė į kažkokius priemiesčio garažus (bent jau naktį man taip atrodė), parodė automobilį, paėmė pinigus, padavė raktelius, dokumentus ir išvažiavo.
Įsėdau į man priskirtą mašiną, užvedžiau ir pajudėjau pirmyn. Netrukus ėmiau svarstyti: o kurgi aš važiuoju?
Na, puikiai žinojau, kad man reikia važiuoti per visą Italiją (nuo Romos iki Urbino, esančio kitoje Italijos pusėje), bet naktį, svetimoje šalyje, kažkokiuose priemiesčiuose, kur nėra nė vieno gyvo žmogaus, o automobilyje jokio GPS ir jokio žemėlapio, staiga ėmiau ir labai aiškiai supratau, jog tokio „žinojimo“ man tikrai neužteks.
Gerai, kad dar kažkaip sugebėjau grįžti į tą vietą, iš kurios išvažiavau.
Pradėjo imti baimė ir visokie įtartini jausmai, o galvoje sukosi gniuždanti mintis: Gintarai, tu gal visiškas idiotas, jeigu tikėjaisi, kad atskridęs vidurnaktį į Romą sėsi į automobilį ir staiga sužinosi, kur tau reikia važiuoti. Ką aš sau maniau? Argi buvo sunku tinkamiau pasiruošti?
Tada supykau. Išlipau iš automobilio: aplinkui vien kažkokie garažai ir apleisti sandėliai – nė gyvos dvasios. Gerai, pagalvojau, tuoj aš jums parodysiu, kaip mane vieną palikti negyvenamame rajone: tuoj jums viską išdaužysiu.
Ir tas „išdaužysiu“ buvo be galo gera mintis, nes kai tik to ėmiausi, labai greitai iš kažkur išdygo apsaugininkas. Toks vyresnio amžiaus vyriškis, nekalbantis nei angliškai, nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, nei latviškai, nei rusiškai ir net lotyniškai (čia kiek juokauju). Jis mokėjo tik italų kalbą ir jokios kitos. Tada jau aš tikrai susinervinau. Pradėjau rėkt, kad eitų sau arba paaiškintų, kur man važiuoti.
– Nieko nežinau! Iš viso – nieko! – rėkiau ant jo iš visų jėgų ir mojavau rankomis.
Staiga jis pradėjo mane suprasti. Nuėjome į apsaugininkų patalpas, kur viename kambarėlyje buvo įjungtas kompiuteris ir veikė internetas. Ant popieriaus spausdintinėmis raidėmis užrašiau, kur noriu nuvažiuoti, atsidarėme internetinius žemėlapius ir jis man išaiškino (šį žodį gal reiktų rašyti kabutėse, nes jis aiškino kalba, kurios nesuprantu; tikrai stengėsi), kaip išvažiuoti iš šito prakeikto priemiesčio ir apskritai iš Romos, o paskui, laikantis Florencijos krypties, sukti Urbino link.
Padėkojau žmogui. Paspaudžiau ranką. Tiesa sakant, atsisveikinom tarsi seni giminaičiai. Kai nuėjau automobilio link, jo veidas nušvito. Supratau, kad naktį su keistokai besielgiančiu manimi jis jautėsi gal ir ne visai saugus.
Iš nuomos punkto išvažiavau antrą kartą. Šį kartą sėkmingiau negu pirmąjį.
Planavau sustoti pirmoje pasitaikiusioje degalinėje ir nusipirkti žemėlapį: tada baigsis visos mano problemos. Bet degalinės dar teko palaukti. Tiksliau, jų buvo, tik visos – automatinės savitarnos, jose nėra jokių parduotuvėlių, todėl šūdą, o ne žemėlapį gali ten nusipirkti. Negana to, degalų rodyklė rodė, kad automobilio bakas beveik tuščias. O juk turėjo būti pilnas – taip būna visada, kai nuomojiesi automobilį. Nuomotojai rūpinasi savo klientais. Tik ne Italijoj.
Ištrūkęs iš Romos važiavau tamsoje, matomumas buvo tikrai blogas (vėliau paaiškėjo, kad dega tik vienas automobilio žibintas ir kad dešinysis priekinis automobilio šonas yra sudaužytas), degalų vis mažėjo, ir kaip tyčia vis jokios tinkamos degalinės.
Nusprendžiau nesijaudinti. Ir pravažiavau (pražiopsojau: laiku neišsukau iš kelio, o paskui buvo jau per vėlu) net dvi.
Už penkiasdešimties kilometrų nuo Romos pagaliau įsukau į didžiulę degalinę.
Nudžiugęs pagriebiau kuro pistoletą ir staiga supratau, jog nežinau, benzinu ar dyzelinu varoma mano mašina. Čia menka bėda: paprastai tai būna parašyta automobilio pase arba prie degalų bako dangtelio. Deja, dokumentuose, kuriuos man davė ant pasaulio šimtą kartų „padėjęs“ jaunuolis, kuro rūšis nebuvo nurodyta. Prie automobilio bako dangtelio – irgi.
Atsidariau kapotą, užvedžiau automobilį: galvoju – atpažinsiu iš garso. Bet neatpažinau. Tada pradėjau žiūrėti, ar yra žvakės (benzinui reikalingos žvakės, kad skeltų kibirkštį, dyzelinui žvakės nereikalingos, nes jis užsiliepsnoja nuo suspaudimo), bet man pakliuvo tikrai keista mašina: niekaip neįstengiau suprasti, yra tos žvakės, ar ne.
Ką daryti?
Prižadinau sunkvežimyje miegančius „furistus“, sakau, ateikit, pažiūrėkit, kokį kurą turėčiau piltis. Kalbėjau lietuviškai, bet ūsuoti italai (atrodė, tarsi būtų kokie meksikiečiai) viską suprato. Buvo nemažai išgėrę. Būtų supratę, net jei būčiau nieko nekalbėjęs. Jie jau skaitė mano mintis.
Atėjo. Žiūrėjo žiūrėjo, bet irgi nieko nesuprato.
Atsuko bako dangtelį ir uodė, mėgindami iš kvapo nustatyti, benzinas ar dyzelinas čia pilamas. Baisiausia buvo tai, kad uodė net cigarečių iš burnos neišsitraukdami. Pelenai byrėjo tiesiai į automobilio baką. Mojuodamas rankomis prie mūsų tuoj atbėgo degalinės darbuotojas. Stovėjau ir žiūrėjau į juos tarsi iš šalies. Tiesa sakant, buvau jau visai pavargęs ir galvojau: „Sprokit jūs na... su visa šita kolonėle, jeigu tokie durni.“
Mintis labai kvaila, nes ir pats būčiau su jais susprogęs.
Galiausiai visi nusprendėme, kad pilti reikia benziną.
Degalinės darbuotojas kone iki žemės lankstydamasis ir mindžikuodamas ant pirštų galiukų (pagalvojau – gal į kelnes pridėjęs, ar ką) skubiai pripylė man benzino. Užrakinau automobilį. „Furistai“ sulindo į savo sunkvežimių kabinas – toliau miegoti, o mudu su degalinės darbuotoju pasukome į degalinę.
Ji buvo didelė. Sumokėjau už kurą ir lentynose ėmiau ieškoti žemėlapio. Niekaip negalėjau rasti. Visi atskirų miestų, regionų, o man reikėjo visos Italijos žemėlapio. Degalinėje niekas nekalbėjo nei angliškai, nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, nei latviškai, nei rusiškai ir netgi lotyniškai. Tik itališkai. Degalinės ir joje ištisą naktį veikusio baro darbuotojai niekaip negalėjo suprasti, ko man reikia. Net prie baro miegoję vyrai prasimerkę mėgino suprasti, ko noriu. Bet nesuprato.
Ir staiga aš atsiminiau. Šovė į galvą kaži kokia mintis ir surikau:
– Tūta Italija!
Visi ėmė rėkti:
– Tūta! Tūta Italija!
Žvalgėsi vieni į kitus, į mane, linksėjo galvomis, atseit, gerai čia pasakei. Pakėlusieji galvas nuo baro staigiai prisipylė po stikliuką ir išgėrė, o naktinis darbuotojas atnešė man „Tūtą Italiją“.
Kurį laiką su prie baro nubudusiais vyrais ant išskleistos „Tūtos Italijos“ žymėjome kelią, kuriuo man reikės važiuoti. Tolokai, brolyti, dar maždaug trys šimtai kilometrų liko. Ir dalis per kalnus.
Susidaužėme stikliukais, tiksliau, jie stikliukais, o aš į jų stikliukus – kumščiu (jiems tai labai patiko) ir išsiskyrėme – tarsi senovinio filmo apie Amerikos ar Meksikos kaubojus personažai. Dar nuėjau prie jau spėjusių giliai įmigti „furistų“, iš visos širdies padaužiau į jų kabinos duris, palinkėjau ramaus miego ir geros kelionės, tada iš visų jėgų surikau: „Čiau, amygos“ (jiems juk vis tiek greičiausiai atrodė, kad aš tik sapnuojuosi, tai tegu būna įdomesnis sapnas) ir patraukiau automobilio link.
Naktis buvo karšta, labai tamsi, tolumoje stipriai dunksėjo (lyg griaudėtų – bet žaibų nebuvo matyti), pūtė karštas, drėgnas vėjelis. Kažkas labai kvepėjo.

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Dešimtą valandą ryto jau dvidešimt septyni laipsniai karščio.
Važiuoju į bažnyčią pasiimti mikroautobuso ir kopėčių.
Maždaug po keturiasdešimties minučių grįžtu namo. Išleidęs kopėčias mėginu taisyti ir iš naujo priveržti fasado lenteles. Sekasi prastai. Varžtai į perdžiūvusį medį atsimuša lyg į kokį metalą. Nieko nebus. Reikia kitokių: šitų per tankus sriegis, teks nusipirkti varžtų su retu sriegiu. Tokius įsukti būtų tikrai lengviau.
Valandą pasikrapštęs nusprendžiu darbus atidėti kitai dienai: šiandien parduotuvės nedirba, todėl negaliu nusipirkti reikiamų medžiagų. Kadangi turiu ilgas kopėčias, nuplaunu porą langų (be kopėčių jų neįmanoma pasiekti) ir einu keptis blynų – pusryčiauti. Pats laikas – jau dvylika valandų.
Bevalgant blynus į virtuvę ateina dukra ir pasakoja apie prieš porą dienų Vilniuje prie Šilo tilto vykusias muštynes. Jaunuoliai dabar, kai mušasi, tai sugeba viską ir nufilmuoti, o paskui filmuotą medžiagą išsiuntinėja pažįstamiems (kvaili, nesupranta, kad patys sukuria įkalčius prieš save). Mušėsi ne tik vaikinai – su jais buvo ir šunų. Jaunuoliai pešėsi, šunys pjovėsi. Tikri gaujų karai. Žuvo stafordšyro terjeras. Man jo labai gaila (ir žmonai, ir dukrai – taip pat). Beprasmė mirtis.
– Bent jau žuvo pagal paskirtį, – galiausiai pasakė Ramunė. – Jis sutvertas kovoms.
Taip, jis žuvo paniręs į savo stichiją, pilnas jėgų ir gyvenimo, tikriausiai nejautė jokios baimės ir skausmo. Ir kaip tik dėl to man jo dar labiau gaila. Man labai gaila visų šunų, žmonių ir kitokių būtybių, kurios žuvo taip ir nesužinojusios, kad gali būti kitaip, kad yra pasirinkimas. Ar tikrai yra?
Mirtis sulygina galiūnus ir silpnuosius, nes prieš mirtį visi esame bejėgiai. Tas nuolankumas, kuris dažnam, deja, pasireiškia tik mirties akivaizdoje, yra kelio į Dangaus karalystę pradžia. Baisu, kai ta pradžia „prasideda“ tik tada, kai jau nebėra laiko, kai visi šaukštai po pietų. Atia, pavėlavai, traukinys šikančių nelaukia. Kartais tiesa yra baisi. Todėl ji ir yra tiesa. Čia ne apie šunis kalbu. Apie žmones. Kurie per gyvenimą taip ir nesuspėjo iš šuns atvirsti į žmogų.
Šuns širdis. Ištikima, bet žiauri. Kol plaka, tol kovoja už vietą gaujos hierarchijoje. Jeigu tik galėtų, užliptų žmogui ant galvos, būtinai užliptų. Daugybė žmonių, laikančių mylimus keturkojus augintinius, net nesupranta, kad šunys yra jiems užlipę ant galvų, kad su šunimis jie elgiasi „kultūringiau“ negu su žmonėmis, o tai reiškia, kad tie šeimininkai yra tiek nužmogėję, jog iš tiesų gyvena šunų pasaulyje. Kelias į Dangaus karalystę prasideda nuo žmogaus. Jeigu žmogus gyvena šunų pasaulyje ir šuo jam vadovauja, tai tam žmogšuniui iš pradžių reikia atvirsti į žmogų – visa kita bus įmanoma tik po to.
Yra žmogšuniai, yra mašinžmogiai, yra drabužžmogiai, yra katžmogiai, internetžmogiai, televizžmogiai – ir daugybė visokių kitokių „žmogių“, kurie net nuovokos neturi apie žmogaus kaip žmogiškos būtybės gyvenimą.
Tik Dievas gali juos pakeisti. Patys pasikeisti jie negali, nes nenutuokia apie keitimosi poreikį, yra susmirdę savo gyvuliškame, daiktiškame pasaulyje. Iš jų negali kilti pokytis, jie negali įeiti į Dangaus karalystę – taip, kaip kupranugaris negali pralįsti pro adatos skylutę. „Tai kas gi bus išgelbėtas?“ – paklausė Petras Kristaus. „Dievui viskas įmanoma“, – atsakė Dangaus karalystės valdovas, puikiai žinodamas, kad visa kyla iš Dievo: visi pokyčiai, visi vadavimaisi iš mirties.
Predestinacija.
Tai reiškia, kad visa valdžia buvo, yra ir bus Dievo rankose, kad Dievas niekada nepalieka tų, kuriems priklauso Dangaus karalystė. Predestinacija susijusi su Dievo valia ir jokiu būdu ji nėra susijusi su žmogaus valia (laisva ar nelaisva). Mėginimas predestinaciją sieti su žmogaus valia – tai tik kalbos nukreipimas nuo šios sąvokos esmės. Yra Dievo valia, visos kitos valios yra fakultatyvinės Jo valios atžvilgiu. Jeigu manome kitaip, tai išpažįstame esant kažką galingesnį už Dievą.

Išsukęs iš degalinės (grįžtu prie vakarykščio pasakojimo apie savo kelionę į Urbiną) neskubėjau. Važiavau maždaug aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, atsidaręs langus. Buvo tamsu ir šiek tiek drėgna. Tolumoje plytėjo svetimas (su neaukštais kalnais ir neperregimais slėniais), naktyje sunkiai įžiūrimas peizažas. Ir su kiekvienu vėjo gūsiu vis stiprėjo tas labai malonus, svaiginantis kvapas. Lyg ir pažįstamas, tačiau niekaip negalėjau prisiminti, kur anksčiau esu jį užuodęs.
Retkarčiais sustodavau. Iš automobilio išlipdavau į neperregimą, kvepiančią Italijos naktį ir tyloje dairydavausi aplink – į juodumą, į nepažįstamą, šiek tiek mane bauginančią erdvę. Sankryžų raizgalynėse kelis kartus įvažiavau ne į tą kelią, todėl sustojęs artimiausiose degalinėse klausdavau kelio – bendravau su nepažįstamais, iš tamsos išnyrančiais ir vėl į tamsą pranykstančiais žmonėmis. Tolau nuo savo gyvenimo. Naktis, atrodė, niekada nesibaigs.
Vis laukiau, kad jau ims aušti. Birželio naktys Lietuvoje labai trumpos ir tokiu laiku jau brėkšta. Italijoje viskas kitaip: temti ten pradeda maždaug valanda anksčiau negu Lietuvoje, aušta apie porą valandų vėliau.
Niekaip nesulaukdamas aušros, apie ketvirtą valandą ryto, nusprendžiau sustoti kokiame nors pakelės viešbutyje ir šiek tiek pamiegoti. Kaip tik privažiavau gražų, palmėmis ir žydinčiais krūmais apsodintą, kvepiančiame kalnų papėdės slėnyje įsikūrusį viešbutį.
Kai sustojau, tegu dar ir labai menkai, bet jau šiek tiek aušo.
Viešbutis buvo tikrai prabangus. Kai registratūroje budėjęs mieguistas vyriškis pasakė kainą, tik nusišypsojau.
– Aš kelias valandas pamiegosiu ir išvažiuosiu, – pasakiau jam, – niekas net nežinos, kad buvau čia sustojęs, sumokėsiu tau trisdešimt eurų, ir ne mano reikalas, ką tu su tais pinigais darysi.
Italas suprato mane iš karto. Paklausė, ar norėsiu pusryčių (žinoma, kad norėsiu), ir merkdamas akį pridūrė, kad išvažiuoti turėčiau iki pusės vienuolikos. Puiku.
Mane nuvedė į liukso apartamentus (patys brangiausi ir prabangiausi viešbučio kambariai, todėl dažnai būna tušti) – su įspūdingais, kalnų peizažą atveriančiais balkonais, ištaigingais baldais ir daugybe dalykų, kurių man iš tikrųjų visai nereikėjo, bet buvo smagu, kad viskas taip prabangu. Už lango jau iš tikrųjų aušo, artėjo smarki pietietiška audra.
Užrakinau apartamentų duris, plačiai atidariau balkoną, iš atsineštos plonos virvutės prie balkono durų įrengiau „nematomą“ užtvarą – jos galus pririšau prie kelių toršerų. Jeigu kas įlips pro balkoną ir mėgins įeiti į vidų, užkliudys virvę, o tada jau kils toks dūžtančių toršerų triukšmas, kad pažadins mane net giliausiai įmigusį. Jeigu kam toks atsargumas atrodo keistas, skubu pasakyti, kad registratūroje dirbančio vyruko tai nenustebintų.
Atsiguliau. Buvau pavargęs, bet miegas neėmė. Vis dažniau griaudėjo, ūžė smarkėjantis vėjas. Aušo.
Paskui šiaip ne taip užmigau.
Atsikėliau aštuntą ryto. Nusiprausiau, susirinkau daiktus, nusinešiau į automobilį, grįžau, pavalgiau pusryčius, pakalbinau prie viešbučio atvažiavusių policininkų ekipažą. Jie, žinoma, nieko nesuprato, šypsojosi ir į mano žodžius atsakė linksėdami. O aš jiems sakiau: gerai dirbate, niekas naktį pro balkoną į mano kambarį nelindo.
Gal ir gerai, kad manęs nesuprato. Dar būtų pagalvoję, kad tyčiojuosi.
Pasivaikščiojau palei viešbutį. Audra jau buvo nurimusi, švietė saulė. Oras drėgnas ir karštas, viskas aplinkui kvepėjo tuo svaiginančiu, visą naktį mane lydėjusiu kvapu. Dairiausi aplinkui, bet niekaip negalėjau suprasti, kas čia taip kvepia.
Sėdau į automobilį ir išvažiavau.
Praėjusi naktis mane kaži kaip labai stipriai atskyrė nuo įprasto gyvenimo, nunešė į naują, nepažįstamą erdvę. Gyvenimas Lietuvoje atrodė kaip sapnas, o šiandienos rytas Italijoje taip pat buvo kažkoks nerealus, priskirtinas sapnų ir kliedesių kategorijai.
Automobiliu važiavau gilyn į Italiją, tolau nuo žmonių ir vis stipriau nirau į kvepiantį, svaiginantį, bet sunkų sapną, kuriame veikiausiai vis dar pagiriojosi į meksikiečius panašūs italų „furistai“, o jų cigarečių pelenai byrėjo į benzino baką – – jeigu tame bake būtų benzino – viskas būtų susprogę, o tai, kad į degalinę įvažiavau jau visiškai pasibaigus kurui, yra Dievo stebuklas – – į tuščią baką gali berti žiežirbų ir pelenų kiek tik nori – niekas neužsidegs, niekas nesprogs – – tai, kas žmogui atrodo blogai, kas jį neramina (kad baigėsi kuras ir negalėsi važiuoti), pasirodo, nėra baisu, netgi atvirkščiai – būtent ši neraminanti aplinkybė, pačios įvairiausios neraminančios aplinkybės kartais išgelbsti mums gyvybę.
Dievo valia, apie kurią neturime žalio supratimo.
Rytdiena, kuri mums dar tik ateis, kurios mes nematome, tačiau ją mato Dievas. Jam nėra nei ryt, nei poryt, nei vakar. Jam visa yra dabar.
Predestinacija.
Dievo suskaičiuoti plaukai ant mūsų galvų, slėniuose augantys javai, kurių duoną valgysime ateinančią žiemą, mūsų tėvai, kurie pasitiko mus gimusius šiame pasaulyje, žmonės, kurie išlydės mus iš šio pasaulio, kurie mazgos mirusius mūsų kūnus. Dievui visa yra kaip ant delno. Visa, kas mums dar tik nutiks. Visa, apie ką mes net nenutuokiame.
Ko mes norime?
Ko mums reikia?

2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Tas pažįstamas, bet niekaip neatpažįstamas kvapas, lydėjęs mane ilgą tamsią naktį per visą Italiją ir pasitikęs rytą išėjusį iš viešbučio, nesitraukė ir kitą dieną. Jo buvo pilnas Urbino miestas, į kurį atvažiavau maždaug antrą valandą dienos.
Kvapas tarsi nurenginėjo nuo manęs visas mano jėgas, visą savarankiškumą, kurį suaugęs žmogus įgyja per ilgus gyvenimo metus. Nuo jo su kiekviena valanda jaučiausi vis pažeidžiamesnis – tarsi vaikas, paliktas vienas nepažįstamame pasaulyje, nepajėgiantis savarankiškai gyventi.
Paklausiau Giuliano (jo namuose turėsiu gyventi ateinančias dešimt dienų), kas čia per kvapas. Kas čia per kvapas, kad juo šitaip persmelkta visa Italija? Giuliano juokėsi, sakė, taigi čia liepos taip kvepia, šitos šlykščios liepos, kurios visą Urbiną nubarsto limpančiais žiedais.
– Jos viską apteršia, – mostelėjo Giuliano. – Mes Urbine jų labai nemėgstame.
Taip, šitas kvapas tikrai panašus į liepų. Tik daugybę kartų stipresnis, pasiutėliškesnis negu Lietuvoje.
Aš gimiau liepos pradžioje. Druskininkuose, kuriuose gimiau, ir Kučiūnuose, į kuriuos buvau netrukus po gimimo nuvežtas, kaip tik žydėjo liepos. Pirmasis kvapas, užplūdęs į naujajį pasaulį, į šią žemę atėjusį mane, buvo liepų kvapas. Negaliu jo prisiminti protu, bet prisimenu visais savo instinktais, aklomis, pasaulio nesuprantančiomis akimis, jo garsų nemokančiomis atskirti ausimis, visa savo pasąmone, visa žemiškąja savo prigimtimi.
Daug stipresnis negu Lietuvoje Italijos liepų kvapas, ilga, tamsi naktis, po kurią klaidžiojau ieškodamas kelio, mane varė iš proto, iš mano gelmės vertėsi kaži kokie giluminiai jausmai, emocijos, veikiausiai panašios kaip 1975-aisiais, liepos mėnesio pradžioje, kai atėjau į šį pasaulį.
Pirmąjį vakarą, klajodamas siauromis Urbino gatvelėmis, buvau visiškai sutrikęs – tarsi nemokėčiau vaikščioti, tarsi nemokėčiau kalbėti, tarsi nemokėčiau valgyti. Aš ir nevalgiau. Jau dvi dienas ir taip mažai ką turėjau burnoje, o pirmąjį vakarą Urbine praryti maisto apskritai negalėjau. Mane ėmė baimė. Siaubas. Palikto vaiko, kūdikio, gimusio nežinomame pasaulyje, siaubas.
Gyventi turėjau kelių šimtų metų senumo name. Pirmame aukšte, kuris iš tikrųjų buvo pusrūsis, – nedidukas langelis su grotomis, drėgna, niūru, šalia mano kambario koridorius ir dirbtuvės, kuriose prikrauta įvairių skulptoriui ir knygininkui reikalingų medžiagų, atraižų, visokių liekanų – kvapas lyg senos bažnyčios zakristijoje. O aš – vaikas, kūdikis, ir man čia baisu.
Baisu baisu baisu, mieloji sese Elena Faustina, kaip tik savaitė iki man išvažiuojant į Italiją „Bernardinams LT“ ėmusi iš manęs interviu – apie knygą „Kai sėlinsi manęs“ – ir klaususi, ar nebijau, ar nesijaučiu kartais vienišas net ir Dievo akivaizdoje. Ne, ne – niekada, sakiau tau, visaip įrodinėdamas, kad apskritai nieko nebijau, kad šiame pasaulyje niekas negali manęs išgąsdinti, toks mat jau esu subrendęs, daug ką gyvenime regėjęs ir patyręs vyriškis... Štai šiandien, mieloji Elena Faustina, Dievas juokiasi iš mano pagyrūniškumo. Tepraėjo kiek daugiau negu savaitė ir visa mano narsa išgaravo. Tarsi jos niekad nebūtų buvę. Esu toks bejėgis, kad net negaliu nuryti kąsnio.
Po poros dienų Giuliano į svečius pasikvietė draugų, taip pat ir mane, pagal specialų itališką receptą gamino makaronus, ištraukė naminio vyno, o aš, kramtydamas pirmąjį kąsnį, pajutau, kad jeigu mėginsiu jį nuryti, tai ne tik apsivemsiu, bet gali būti, kad dar ir neteksiu sąmonės. Atsikėliau nuo stalo ir grabaliodamas rankomis sienas (susirinkusieji galvojo, kad stengiuosi juos prajuokinti) išsliūkinau į kitą kambarį: tegu niekas nemato, jeigu kurį laiką tįsočiau netekęs sąmonės.
Gulėjau ant grindų. Kvėpavau iš lėto, atsargiai. Giliai. Ramiai. Mėgindamas prisiminti, kas esu, prisiminti, kad nebijau, kad galiu gyventi. Kad esu gyvis, uždarytas liepų kvapo pilname pasaulyje, nedideliame kelių šimtų metų senumo pusrūsyje, kambarėlyje su mažyčiu grotuotu langu, zakristijoje, praeityje, siaube, kurį privalau nugalėti. Privalau gyventi, esu gyvis, o tai reiškia, kad turiu gyvybę, esu gyvybė.
Grįžau prie stalo. Sėdėjau ir žiūrėjau į šurmuliuojančius žmones, mėginau šlietis prie jų gyvenimų, semtis stiprybės ir drąsos iš tų, kurie štai sau gyvena ir juokiasi dabar susėdę prie stalo, ir nebijo žydinčių liepų, nėra svetimame pasaulyje palikti kūdikiai. Nieko nevalgiau, nieko nekalbėjau. Sėdėti ir nenugriūti po stalu – tai buvo labai didelis iššūkis, ir jokios čia perkeltinės prasmės, jokios metaforos.
Nenugriuvau.
Pamažu, labai iš lėto – ne tą vakarą ir dar ne kitą dieną – gyvybė grįžo į mane. Tarsi po kokios mirtinos operacijos – iš lėto, tyliai, atsargiai plūdo į mane. Kai jau galėjau valgyti ir šypsotis, ji vis dar plūdo. Ir netgi kai jaučiausi labai stiprus ir visiškai atsigavęs, gyvybės manyje vis dar daugėjo.
Giuliano atnešė keliolika specialiai man paruoštų (senovinėmis knygdirbių staklėmis supjaustytų) minkšto, storo, gelsvo popieriaus lapų, parinko minkštą, patogų rankai juodai rašantį tušinuką ir liepė rašyti. Pasakė:
– Būtų gerai, jeigu prirašytum septyniasdešimt tokių puslapių.
Išsigandau. Bet rašiau.
Vis rašiau ir rašiau, o gyvybė nesiliovė plūdusi į mane. Per porą dienų prirašiau septyniasdešimt lapų ir paprašiau dar septyniasdešimties. Po kelių dienų – dar septyniasdešimties.
Per septynias dienas prirašęs du šimtus keturiasdešimt puslapių, dar keliasdešimt parašiau šiaip – asmeninei Giuliano bibliotekai, tiksliau – jo dirbtuvėms, kad jis galėtų savo nuožiūra pjaustyti, puošti mano prirašyto teksto lapus, spausti ant jų specialiai pagamintų klišių įspaudus, vienas raides paryškinti, kitas išblukinti – ką tik nori tegu daro. Neturiu kur dėti šito savo rašymo.
„Urbino dienoraščiai“ – ne pasaulio stebuklas, bet vis dėlto poezija. Per dešimt beprotiškų dienų parašyta knyga. Jeigu kada bus išleista, kritikai galės juoktis kiek tinkami, poetai irgi. Aš nepyksiu. Žiūrėdamas į juos besijuokiančius (tikiuosi) taip pat juoksiuosi: imkit ir patys per dešimt dienų parašykit tokią knygą, linkiu jums išgyventi tokias dešimt dienų, kaip aš Urbine, ir neišprotėti: viskas yra poezija, viskas jungiasi į vienį – kad ir kur pažvelgsi, visur matai kiaurai laiko ir daiktų, Dieve, sustabdyk šiuos regėjimus, šitą rašymą, šitą jėgą, kuri laužo mano ankšto kambario sienas, mano laikino kūno galimybes, Viešpatie, kuris vėlų 2014 metų birželio 26-osios vakarą į ankštą Urbino gatvelę atsiuntei man kelią pastojusią kriokiančią metafizinę kalę, pasigailėk jos pavadį laikiusio jaunuolio, taip, pasigailėk visų, susidūrusių su Tavimi ir Tavo siųstais demonais, kuriuos mes turime įveikti, pasigailėk visų, kurie nesigręžiodami eina į savo gyvenimą, į Tavo jiems kiekvienam dovanotą gyvenimą, apokaliptinę kovą, kurios negali išvengti nė vienas, įrašytas į gyvenimo knygą, – ir turi peržengti pasaulio kraštą, laiko ribas, kūnišką laikinumą. Ačiū, kad leidi rašyti – tada ir dabar.

2015 m. liepos 11 d., šeštadienis

Tada ir dabar. Kaip šis mano dienoraštis susijęs su „Urbino dienoraščiais“? Prabėgo metai, ir „dienoraščio“ sąvoka vis aiškiau figūruoja mano kūryboje. Išeinantis laikas. Išgarmantys metai.
Įnirtęs vėjas šiandien dangumi gena bejėgius debesis. Bejėgius? Galinga yra tų debesų „bejėgystė“. Tokia galinga, kad vėjas išsijuosęs turi pūsti ir pūsti. Patarnautojas vėjas. Tarnaujantis debesų galiai. Ir galingi debesys, pasiduodantys vėjo galiai. Gaivalų pasaulis. Žmogaus trapumas ir laikinumas įsiveržia į tai, kas nėra nei trapu, nei laikina.
Visame kame yra tik viena galia, tik viena valia. Yra Dievas, ir visa paklūsta Jam. Visa mėgina Jį atrasti, būti Jo artybėje. Vėjas pučia ir pučia, negalėdamas liautis, nes Jis taip nori. Debesys skrieja ir skrieja, nerasdami sau vietos. Kur yra debesų vieta? Kur yra mano vieta? Koks dar liko iki jos atstumas? Ir koks kvailys gali klausti atstumo – ten, kur atstumų nėra, kur viskas yra iš karto, kiekvienoje vietoje. Mano vieta yra ten, kur esu, kur negalėdamas liautis vėjas, pagal Jo valią, pučia ir pučia mane. Patarnautojas vėjas. Kalnų upės vanduo, gludinantis mano sąmonę. Tada ir dabar. Milijardai iš mano gyvenimo išgarmančių akimirkų. Dienos ir metai, iš kurių turiu išsivaduoti.
Būtybė, būnanti būtyje.
Kodėl kalbu?

Melsdamiesi ir gyvendami turime ieškoti Dievo valios. Ne savo. Tik Dievas žino, kas mums geriausia. Dažnai tą pamiršta net tikintieji. Žmogus ko nors prašo Dievą, bet to negauna ir pradeda pykti. Pyksta, kad yra ne taip, kaip jis nori. Toks pyktis tėra vargšo žmogaus kvailybė. Juk tas jaunuolis italas, dirbantis automobilių nuomos įmonėje, kuris neįpylė degalų į mano automobilį, esu įsitikinęs, negalėjo net nutuokti, kad aplaidus jo darbas išgelbės man gyvybę.
Argi jis ką numanė apie girtus vairuotojus, bersiančius cigarečių pelenus tiesiai į mano degalų baką? Argi mes numanome, kokie saitai sieja visokias mūsų gyvenimo smulkmenas? Tiksliau, argi mes suprantame, kad smulkmenų nėra? Kad viskas jungiasi į didžiulę, gilią prasmę, viskas yra kelias, viskas yra Dievo valia, kurios mes turime ieškoti. Turime mėginti atrasti ir įeiti į savo predestinaciją. Į savo laimę, savo santykį su Dievu. Štai ir aš kalbu tarsi koks nevykėlis: ne į savo santykį su Dievu, bet į Jo santykį su manimi. Viskas kyla iš Jo. Iš Jo malonės buvau sukurtas, Jis man parinko tėvą ir motiną, laiką ir pasaulio vietą, kurioje turėjau gimti, Jis mane atpirko, Jis leidžia rašyti šiuos žodžius ir Jam priklauso visa – mano tėvas ir motina, laikas, kuriame gyvenu, valstybė, mano žodžiai ir aš pats. Be Jo manęs nebūtų. Ir tas „nebūtų“ yra labai sudėtingas, nes tų, kurie yra be Jo, kaip ir nebėra – jie tik vaidenasi, užgesusios, išnykusios žvaigždės, su išspinduliuota paskutine šviesa.
Tie, kurie ieško savęs, niekada savęs neras. Tie, kurie ieško Dangaus karalystės, ras ne tik ją, bet ir visa kita – „visa kita bus jums pridėta“. Kas čia taip kalba? Aš? Kryžiaus Jonas? Šventoji Dvasia? Ar man padeda žodžiai, kuriuos pasakau? Ar jie skirti man? Ar ryt atsiminsiu, ką šiandien kalbėjau?

2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Labai įdomu palyginti hermeneutiką, kurią Vilniaus universitete dėstė profesorius Arūnas Sverdiolas, su ta, kurią pernai rudens semestre mokiausi Biblijos koledže. Filosofijos (ar filosofinė) hermeneutika pirmuoju atveju ir Biblijos aiškinimo hermeneutika – antruoju. Ta pati, bet ir kitokia. Biblijos hermeneutika, skirta Šventojo Rašto aiškinimui, yra tikslingai (lyg būtų kokia semiotika) nukreipta į teksto analizę ir interpretavimą.
Mokydamasis Vilniaus universitete lietuvių filologijos bakalauro programoje, o vėliau literatūros teorijos magistrantūroje, daugiausia domėjausi semiotika, psichoanalize ir fenomenologija. Hermeneutika man atrodė per daug nuo teksto nutolęs ir todėl nepriimtinas metodas. Bet Biblijos koledže požiūris pasikeitė.
Turiu prisipažinti, kad sėdėdamas užsiėmimuose ir mokydamasis namuose ne kartą savęs klausiau, ar šis teksto analizės metodas, kuris koledže dėstomas kaip hermeneutika, iš tikrųjų yra hermeneutika. Klausimas nėra toks jau kvailas. Biblinė hermeneutika, kurios dabar mokiausi, lyg ir turi visus A. Sverdiolo dėstytam dalykui būdingus principus. Svarbu teksto ir konteksto ryšys, aktualizuojamas per konkretaus laiko (kai buvo rašomas tekstas ir kam jis buvo adresuojamas) realijas: geografinės nuorodos, vietovardžiai, to meto papročiai, teksto rašymo ir aiškinimo tradicija ir taip toliau. Bet vis dėlto konteksto reikšmė aiškinant konkretų tekstą radikaliai pakito. Kuo ilgiau mokiausi biblinės hermeneutikos, tuo darėsi aiškiau, kad čia tokia struktūralizmo principais papildyta hermeneutika, kurioje galioja teksto imanentiškumo principas (?!). Labai panašiai kaip semiotikoje. Ir į kontekstą iš teksto išeinama nepažeidžiant teksto imanentiškumo.
Reformuotoje Bažnyčioje dėstoma hermeneutika remiasi Martyno Liuterio teiginiu, kad Raštas gali būti aiškinamas tik pačiu Raštu, bei Ulricho Cvinglio apibrėžtais Biblijos aiškinimo principais, sakančiais, jog bet koks neaiškumų keliantis Biblijos žodis ar žodžių junginys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Biblijos eilutę, kurioje šis žodis ar žodžių junginys yra užrašytas, eilutė turi būti aiškinama remiantis pastraipa, kurioje yra toji eilutė, pastraipa turi būti aiškinama pagal Biblijos knygos skyrių, kuriame ji yra, skyrius turi būti aptariamas remiantis konkrečia Biblijos knyga, kurios skyrius analizuojamas, ir taip toliau, svarbiausia, kad Biblijos teiginiai nebūtų aiškinami kokiais nors užbibliniais tekstais, kurie šventraščio aiškinimą apvelia Biblijai nebūdingomis ir nepriimtinomis interpretacijomis.
M. Liuterio ir U. Cvinglio teiginiai – teksto imanentiškumo apibrėžties pradžia. Reformacija padėjo pamatus struktūralizmui? Ne šio rašinio klausimas, bet panagrinėti būtų įdomu.

Profesorius A. Sverdiolas per hermeneutikos paskaitas pateikė pavyzdį iš Mato evangelijos, kur Kristus sako: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: ‚Nežudyk‘; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22) ir „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‚Nesvetimauk!‘ O aš Jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28).
Hermeneutas Kristus (anot profesoriaus) nuodėmės suvokimą čia perkelia iš veiksmų į intencijų pasaulį. Jeigu žiūrėsime iš Platono filosofijos pozicijų, turėsime kalbėti apie idėjų pasaulį, už materijos, už žmogaus veikimo ribos esantį pasaulį, kurio negalima kontroliuoti ir valdyti. Nuodėmės suvokimo perkėlimas į intencijų lygmenį reiškia jos perkėlimą į neįmanomybę, į tokį gylį, kuriame nuodėmės neįmanoma suvaldyti, paveikti. Kai kuriuos žmones dėl to gali apimti neviltis ir depresija – maždaug taip, šypsodamasis ir šiek tiek provokuodamas savo studentus, tada kalbėjo profesorius.
Šiandien į jo labai tikslią ir teisingą kalbą replikuočiau maždaug taip: kiekvieną kartą, kai į krikščionybę žvelgiame iš Platono filosofijos pozicijų, kalbame apie predestinaciją. Krikščionybei nereikia Platono. Taip, kaip Šventosios Dvasios įkvėptam tekstui nereikalingos jokios žmogiško proto filosofijos. Bet turiu pripažinti, kad Platono kalba apie idėjų pasaulį yra labai panaši į kalbą apie predestinaciją. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: kai išdidus ir stabmeldiškas (save sudievinantis žmogus) kalba apie pasaulį, kurio jis negali kontroliuoti ir valdyti, jį apima nerimas, baimė ir depresija, tačiau kai apie tokį pasaulį ima kalbėti nuolankus, Dievo autoritetą pripažįstantis žmogus, avis, ganoma visavaldžio Dievo, nėra jokios baimės, nerimo ir depresijos. Atvirkščiai, yra dangiška ramybė ir absoliutus saugumo pojūtis, nes nuolankus, Dievą tikintis ir Juo pasitikintis žmogus pripažįsta, jog viską kontroliuojantis tobulas, neklystantis, nesikeičiantis, emocijoms ir visokioms užgaidoms nepasiduodantis, teisingas ir mylintis Dievas, galingiausias visų pasaulių asmuo, daug geriau už žmogų žino, ko jam reikia. Ir ne tik žino, bet savo absoliučia valdžia ir galingumu garantuoja, kad visa, kas žmogui nutiks, bus geriausia, kas tik gali jam nutikti (ribotais savo protais mes to dažniausiai nesuprantame). Visa, kas nutiks, bus žmogui naudinga, skirta jo gerovei ir Dievo šlovei. Niekas negali išplėšti Dievo ganomų avių iš Jo rankos. Tuo skiriasi Dangaus karalystė nuo pasaulio filosofijų.
Manau, kad profesorius tą puikiai supranta ir pats. Ir taip pat puikiai suprastų provokacinį šitos mano replikos pobūdį.
Kodėl vis grįžtu prie predestinacijos sąvokos? Todėl, kad, mano manymu, ji yra tiesiogiai susijusi su žmogaus nuolankumu. Kaip jau rašiau anksčiau, predestinacijos sąvoka yra sietina su Dievo, o ne žmogaus valia. Visi, siejantys predestinaciją su žmogaus laisva ar nelaisva valia, daro esminę klaidą. Predestinacija yra Dievo, o ne žmogaus ypatybė. Teigti, jog predestinacija reiškia, kad žmogus negali pats priimti sprendimų, yra tolygu tokiems logikos stokojantiems pareiškimams: rytoj lis, nes antys yra pilkos; arba – Lietuva yra šalia Baltijos jūros, nes dramblys gyvena Afrikoj.
Predestinacija nėra susijusi su žmogaus gebėjimais ar galėjimais, žmogui ji aktuali tik vienu aspektu – nuolankumo. Nuolankus žmogus pripažįsta, kad viskas yra Dievo. Viskas. Tai reiškia, kad nėra jokių išimčių, jokių „o“, „bet“, „tačiau“, „išskyrus“. Visi daiktai, reiškiniai ir įvykiai, kaip ir kiekvienas plaukas ant mūsų galvos, kaip kiekviena lauko lelija, aprengta gražiau už Saliamoną jo galybės viršūnėje, kaip kiekvienas paukštis, kuriam nereikia nei sėti, nei pjauti, yra Dievo valioje. Absoliuti, nenugalima, tobulai vykdoma ir įvykdoma Dievo valia. Tikinčiojo gyvenimas yra mokymasis šią valią suprasti ir priimti. Tikintysis neieško savo valios. Tai yra krikščionybės pamatas. Kristus ir apaštalai. Daugybė katalikų šventųjų (norėčiau sakyti – visi katalikų šventieji, bet ne visų gyvenimus ir mokymą žinau) apie tai kalbėjo. Kas juos išgirdo?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)